Mentha) Genties Augalų Cheminės Sudėties Ir Fizikinių Savybių Pokyčiai Perdirbimo Metu

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS AGRONOMIJOS FAKULTETAS Žemės ūkio ir maisto mokslų institutas

Aloyzas Velička

MĖTA (MENTHA) GENTIES AUGALŲ CHEMINĖS SUDĖTIES IR FIZIKINIŲ SAVYBIŲ POKYČIAI PERDIRBIMO METU

Magistro baigiamasis darbas

Studijų sritis: Biomedicinos mokslai Studijų kryptis: Maisto studijos Studijų programa: Augalinių maisto žaliavų kokybė ir sauga

Akademija, 2016 Magistro baigiamojo darbo valstybinė kvalifikacinė komisija: (Patvirtinta Rektoriaus įsakymu Nr.142 -PA) Agronomijos fakulteto studentų baigiamųjų darbų vertinimo komisijos įvertinimas:

Pirmininkas: Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Biochemijos ir technologijos laboratorijos vedėjas prof. Pranas Viškelis (mokslininkas)

Nariai: Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto profesorius habil. dr. Vidmantas Stanys (mokslininkas)

Agronomijos fakulteto Biologijos ir augalų biotechnologijos instituto docentas dr. Aurimas Krasauskas (mokslininkas).

Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto docentė dr. Aurelija Paulauskienė (mokslininkas).

Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto direktorė, profesorė dr. Elvyra Jarienė (mokslininkas).

AB „Kauno grūdai“ technologijų ir produktų vystymo direktorė dr. Tatjana Tranavičienė (socialinis partneris – praktikas).

Vadovas doc. dr. Živilė Tarasevičienė, Žemės ūkio ir maisto mokslų institutas

Recenzentas doc. dr. Jurgita Kulaitienė, Žemės ūkio ir maisto mokslų institutas

Oponentas lekt. dr. Ramunė Masienė, Biologijos ir augalų biotechnologijos institutas

Velička, A. Mėta (Mentha) genties augalų cheminės sudėties ir fizinių savybių pokyčiai perdirbimo metu. Augalinių maisto žaliavų kokybės ir saugos magistro studijų baigiamasis darbas / Vadovė doc. dr. Ž. Tarasevičienė, Aleksandro Stulginskio universitetas. – Akademija, 2016, 50 p.: 11pav., 9 lentelės, 104 šaltiniai. SANTRAUKA

Magistratūros studijų baigiamąjame darbe pateikiama perdirbimo būdų įtaka Mėta (Mentha) genties augalų cheminei sudėčiai ir fizikiniams rodikliams. Darbo objektas – ˈMarokinėˈ (Mentha spicata var. crispa), Šveicariška (Mentha spicata var. 'Swiss'), Obuolinė (Mentha suavolens Ehrh.), Imbierinė (Mentha x gracilis Sole. Syn. Mentha x gentilis L.), Ledinė (Mentha x piperita 'Glacialis') mėtos. Darbo tikslas – įvertinti Mėta (Mentha) genties augalų cheminės sudėties ir fizikinius pokyčius perdirbimo metu. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti Mėta (Mentha) genties augalų skirtingų dalių cheminės sudėties ir fizinių rodiklių pokyčius džiovinimo ir liofilizavimo metu. 2. Nustatyti Mėta (Mentha) genties augalų lapuose susikaupusių eterinių aliejų kiekį. Tyrimo metodai: Mėtos džiovintos 30°C temperatūroje ir liofilizuotos -60°C temperatūroje 24 h. Standartiniais metodais įvertinti cheminės sudėties ir fizikinių rodiklių pokyčiai: sausųjų medžiagų, tirpių sausųjų medžiagų, žalios ląstelienos, žalių pelenų, vitamino C, fotosintetinių junginių kiekis. Spalvos koordinatės nustatytos spalvos analizatoriumi Colorflex (HunterLab, Usa). Šviesos atspindžio režimu matuoti parametrai L*, a*, b*. Eterinis aliejus išskirtas hidrodistiliacijos metodu, naudojant Clevenger tipo aparatą. Darbo rezultatai: Didesnis kiekis fotosintetiniu pigmentų, vitamino C, sausųjų medžiagų randamas, džiovintuose ir liofilizuotuose mėtų lapuose bei stiebuose. Vertinant perdirbimo būdus sausųjų medžiagų kiekis ˈObuolinėjeˈ liofilizuotoje mėtoje sumažėjo – 7,14 %, kitose veislėse išliko toks pats kaip džiovintose. Esminių skirtumų tarp perdirbimo būdų chlorofilo a ir karotenoidų kiekio nėra, chlorofilo b kiekis liofilizuotų mėtų lapuose neženkliai padidėjo ˈLedinėjeˈ, ˈObuolinėjeˈ, ˈImbierinėjeˈ mėtose, o ˈŠveicariškojeˈ ir ˈMarokinėjeˈ sumažėjo 1,03 – 1,07 karto. Džiovintos mėtos stiebuose chlorofilo a kiekis daugiausiai padidėjo ˈŠveicariškojeˈ, o Marokinėje ir Šviesiausios lyginant perdirbimo būdus buvo liofilizuotos mėtos. Eterinių aliejų kiekis didesnis išgaunamas iš liofilizuotų ir džiovintų mėtų, tarp perdirbimo būdų ir eterinių aliejų kiekio esminių

skirtumų nenustatyta ˈŠveicariškosˈveislės liofilizuotos mėtos lapuose eterinių aliejų kiekis padidėjo – 0,79 %. Reikšminiai žodžiai: mėta (Mentha), džiovinimas, liofilizavimas, kokybiniai rodikliai.

Velička, A. The chemical composition and physical properties of mint (Mentha) genus during processing. Masterˈs thesis of Quality and Safety of Food Plant Raw Materials/ Scientific advisor Doc. Dr. Ž. Tarasevičienė, Aleksandras Stulginskis University. – Akademija, 2016, 50 pages: 11 figures, 9 tables. References: 104 titles. SUMMARY

Object of the research: the five species of mint (Mentha) genus: ˈMaroccanˈ (Mentha spicata var. crispa), ˈSwissˈ(Mentha spicata var. 'Swissˈ), ˈAppleˈ (Mentha suavolens Ehrh.),ˈGingerˈ (Mentha x gracilis Sole. Syn. Mentha x gentilis L.), ˈIceˈ (Mentha x piperita „ ˈGlacialis') Aim of the research: to investigate the chemical composition and physical properties of mint (Mentha) genus during processing Objectives of the research: 1. To investigate the chemical composition and physical properties in different parts of plant of dried and lyophilized mint 2. Determine the essential oil content in leaves of mint (Mentha) genus plant. Research methods: the chemical composition and physical properties in different parts of plant was evaluated by means of standart method application: dry matter, dry soluble solids, crude ash, crude fiber, ascorbic acid ( percent in dry matter), photosynthetic pigments (mg 100 g -1), color coordinates – color analyzer COLORFLEX (HunterLab, Usa) Light reflection mode measurement of parameters L*, a*, b*. The essential oil was extracted by hydro distilation method using a Clevenger type apparatus. Research results: Bigger amount of photosynthetic pigments, vitamin C and dry materials are found in dried and lyophillised leaves and stems of mint. Evaluating the methods of proccesing, quantity of dried matters in leaves remains the same except for ˈAppleˈ mint which decreased by 7,14%. Main differences between reproduction methods of chlorophyll a and carotenoids quantity don’t exist. Quantity of chlorophyll b in lyophillised mint leaves slightly increased in ice, ˈAppleˈ and ˈGinger ˈmint leaves. ˈSwissˈ and ˈMaroccoˈ mint leaves decreased by 1,03 – 1,07. In dried mint footstalks a quantity of chlorophyll a mostly increased for Swiss mint. ˈMaroccoˈ and ˈAppleˈ decreased, chlorophyll b increased in all the species, quality of carotenoids didn’t change, quantity of dried matters increases 3 – 4 times lyophillising and drying mints. The brightest mints, comparing methods of proccesing were lyophillised mints. Bigger quantity of essential oils is produced from

lyophillised and dried mints. Between methods of reproduction basic differences were not found. Swiss mint leaves have increased amount of essential oils by 0,79%. Key words: mint (Mentha), processing methods, qualitative indicators

TURINYS

LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS ...... 8 ĮVADAS ...... 9 1. LITERATŪROS ANALIZĖ ...... 10 1.1. Mentha genties augalų botaninis apibūdinimas, paplitimas Lietuvoje ir pasaulyje ...... 10 1.2. Mėtų cheminė sudėtis ir farmakologinės savybės ...... 13 1.3. Mėtų perdirbimo būdai ...... 17 2. TYRIMŲ METODAI IR SĄLYGOS ...... 22 2.1. Tyrimų objektas ...... 22 2.2. Tyrimų metodai ...... 25 2.3. Duomenų matematinis - statistinis įvertinimas ...... 27 3. DARBO REZULTATAI ...... 28 3.1. Cheminės sudėties pokyčiai mėtų perdirbimo metu ...... 28 3.1.1 Eterinių aliejų išeiga skirtingose mėtų augalo dalyse ...... 28 3.1.2. Sausųjų ir tirpių sausųjų medžiagų kiekis ...... 29 3.1.3. Fotosintetinių pigmentų kiekis mėtose ...... 31 3.1.4. Žalios ląstelienos ir žalių pelenų kiekis...... 33 3.1.5 Vitamino C kiekis...... 36 3.2 Fizikinių savybių pokyčiai perdirbtose mėtose ...... 36 3.2.1 Spalvos pokyčiai perdirbtose mėtose ...... 36 IŠVADOS ...... 39 LITERATŪROS SĄRAŠAS ...... 41 DARBO APROBACIJA IR PUBLIKACIJOS PRIEDAI ...... 50

LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

Lentelės: 1.1 lentelė. Mėtų farmakologinės savybės...... 17 1.3.1 lentelė. Biologiškai aktyvių medžiagų nuostoliai džiovinimo metu, %...... 21 3.1.1.1 lentelė. Eterinių aliejų išeiga mėtų lapuose, %...... 28 3.1.2.1 lentelė. Sausųjų medžiagų kiekis mėtų lapuose, %...... 29 3.1.2.2 lentelė. Sausųjų medžiagų kiekis mėtų stiebuose, %...... 30 3.1.3.1 lentelė. Fotosintetinių pigmentų kiekis mėtų lapuose, mg 100 g-1 ...... 31 3.1.3.2 lentelė. Fotosintetinių pigmentų kiekis mėtų stiebuose, mg 100 g-1 ...... 32 3.1.5 lentelė. Vitamino C kiekis mėtose, mg 100 g-1...... 36 3.2.1.1 lentelė.Mėtų spalvų koordinatės, mg 100 g-1 ...... 37

Paveikslai: 2.1.1 pav. ˈMarokinėˈ mėta...... 22 2.1.2. pav. ˈLedinėˈ mėta...... 23 2.1.3. pav. ˈŠveicariškaˈ mėta...... 24 2.1.4. pav. ˈObuolinėˈ mėta...... 24 2.1.5. pav. ˈImbierinėˈ mėta...... 25 2.2.1 pav. Klevendžerio tipo aparatas...... 26 3.1.2.1 pav. Tirpių sausųjų medžiagų kiekis šviežių mėtų lapuose, %...... 30 3.1.4.1 pav. Žalios ląstelienos kiekis šviežių mėtų lapuose, %...... 33 3.1.4.2 pav. Žalios ląstelienos kiekis šviežios mėtos stiebuose, %...... 34 3.1.4.3 pav. Žalių pelenų kiekis šviežios mėtos lapuose, %...... 35 3.1.4.4 pav. Žalių pelenų kiekis šviežios mėtos stiebuose, %...... 35

ĮVADAS

Mėta (lot. Mentha) genties augalai priklauso Notrelinių šeimai. Daugelis šios šeimos rūšių augalų naudojami farmacijoje, parfumerijoje, kulinarijoje, liaudies medicinoje. Mėtų genčiai priskiriama 19 rūšių ir 13 hibridų, o Lietuvoje auga apie 11 rūšių mėtų. Žinomiausios  dirvinė, miškinė, taškuotoji ir vandeninė mėtos, pipirmėtė, šaltmėtė (Snarskis, 1968). Tai vienas iš labiausiai, dėl jame esančio eterinio aliejaus, naudojamų augalų pasaulyje. Daugelis aromatinių augalų į rinką yra tiekiami džiovinti arba iš jų išgaunamas eterinis aliejus. Veikliųjų medžiagų kiekis augaluose priklauso nuo dirvožemio, kuriame jie auginami, klimatinių sąlygų, tręšimo bei apdorojimo po derliaus nuėmimo. Labai svarbu vaistažoles, augančias švarioje gamtinėje aplinkoje, laiku surinkti, bet ne mažiau svarbu jas tinkamai išdžiovinti ir paruošti vartoti. Norint išvengti produkto mikrobiologinės taršos bei nuostolių dėl netinkamų džiovinimo sąlygų, aromatiniai augalai turi būti džiovinami naudojant džiovykles su kontroliuojamomis sąlygomis. Taikant įvairius augalinės žaliavos apdorojimo būdus būtina išsaugoti ne tik prekinę jų išvaizdą, tačiau taip pat ir biologiškai aktyvius junginius (Jakubonienė ir kt., 2007). Džiovintų vaistažolių kokybė priklauso nuo trijų rodiklių: spalvos, aromato bei pašalinio kvapo ir skonio nebuvimo. Praktikoje aromatinių augalų perdirbimui naudojami įvairūs džiovinimo būdai: sublimacinis, aukšto dažnio mikrobangomis, kontaktinis, vakuuminis, konvencinis (Jakubonienė ir kt.. 2007). Mokslinė hipotezė – Vaistinės, prieskoninės,(aromatinės) žaliavos cheminė sudėtis ir fizikiniai pokyčiai priklauso nuo perdirbimo būdo. Tyrimo objektas – ˈMarokinėˈ (Mentha spicata var. crispa), ˈŠveicariškaˈ (Mentha spicata var. ˈSwissˈ), ˈObuolinėˈ (Mentha suavolens Ehrh.), ˈImbierinėˈ (Mentha x gracilis Sole. Syn. Mentha x gentilis L.), ˈLedinėˈ (Mentha x piperita ˈGlacialis') mėtos. Darbo tikslas – įvertinti Mėta (Mentha) genties augalų cheminės sudėties ir fizikinius pokyčius perdirbimo metu. Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti mėtų lapuose susikaupusių eterinių aliejų kiekį. 2. Įvertinti mėtų skirtingų dalių cheminės sudėties ir fizinių rodiklių pokyčius džiovinimo ir liofilizavimo metu.

1. LITERATŪROS ANALIZĖ 1.1. Mentha genties augalų botaninis apibūdinimas, paplitimas Lietuvoje ir pasaulyje

Mėtos (Mentha) – tai daugiausiai daugiamečiai stipriai kvepiantys Notrelinių šeimos augalai, Lietuvoje žydintys liepos – rugsėjo mėnesiais. Mėtų genčiai priklauso 19 mėtų rūšių ir 13 hibridų (Teles ir kt., 2013). Gobert ir kt. (2002) teigia, kad dėl aukštos polimerizacijos morfologijoje ir dėl didėlės eterinių aliejų įvairovės, rūšių kiekis mėtų šeimoje daugelį metų buvo nuolat spėliojamas. Pasaulyje žinoma daugiau kaip 3000 mėtų pavadinimų. Linneaus (1767), Malinvaud, (1880) apibūdino mėtų rūšis remiantis žiedynų morfologija. (Ruttle, 1931; Heimans, 1938; Morton, 1956; Sharma and Bhattacharyya, 1959; Harley and Brighton, 1977; Singh and Sharma, 1986), atliko citologinius mėtų rušių tyrimus. (Lawrence, 1978) atliko mėtų rūšių cheminius tyrimus. Harley ir Brightonas (1977) paskelbė kritinę chromosomos skaičių, susijusių su genties taksonomija apžvalgą, kurioje apskaičiavo, kad yra viso tik 25 rūšys ir mažiau hibridų. Remiantis chromosomų skaičiumi ir morfologiniais požymiais mokslininkai išskyrė penkias mėtų šeimos sekcijas (Audibertia, Eriodontes, Pulegium, Preslia ir Mentha). Identifikuoti pirmuosius keturis skyrius nėra sunku dėl to, kad tarp jų nevyksta tarprūšinė hibridizacija. Mentha skyrius apima penkias mėtų rūšis: apskritalapę mėtą (Mentha suaveolens Ehrh.), miškinę mėtą (Mentha longifolia L.), šaltmėtę (Mentha spicata L.), dirvinę mėtą (Mentha arvensis L.) ir vandeninę mėtą ( Mentha aquatica L.). Tucker ir Naczi (2006) teigia, kad remiantis paskutiniąja taksonomijos klasifikacija (Mentha) augalai skirstomi į keturias sekcijas (Tubulosae, Eriodontes, Pulegium ir Mentha) ir 18 rūšių pagal chromosomų skaičių ir morfologinius požymius.  Eriodontes sekcija – Mentha australis R.Br., Mentha cervina L., Mentha gattefossei Maire, Mentha laxiflora Benth., Mentha satureoides R. Br.  Tubulosae sekcija – Mentha diemenica Spreng., Mentha repens (Hook. F.) Briq.  Pulegium sekcija – Mentha grandiflora Benth., Mentha pulegium L., Mentha requienii Benth.  Mentha sekcija – Mentha aquatica L., Mentha arvensis L., Mentha canadensis L.,Mentha dahurica Fisch. Ex Benth., Mentha japonica (Miq.) Makino, Mentha longifolia (L.) L., Mentha spicata L., Mentha suaveolens Ehrh.

Eriodontes sekcija – žydėjimo metu augalai auga stačiai; ūsai požeminiai arba oriniai; lapai nuo pailgos formos iki linijiškai platėjančių, nuo širdies formos iki plonėjančių, nuo vientisų iki dantytų, nuo plokščių iki išlenktų, lygūs, nuo neturinčių kotelio iki su koteliu; plaukeliai adatiški;

žiedynai išsidėstę aplink stiebą; pažiedlapiai tokie pat arba mažesni negu lapai, nuo paprastų iki suskirstytų į pirštiškas skiltis; nuo keturių iki didelio skaičiaus žiedų tarpšakyje; taurelė nuo zigomorfinės iki subaktinomorfinės, kaklelis nuo neturinčio plaukelių iki pūkuoto, nuo vamzdiško iki vamzdiško-varpelio formos; nuo keturių iki penkių nevienodų arba beveik vienodų taurelės skilčių; taurelės skiltys nuo siauro trikampio iki pleišto formos su viršutiniu spygliu; taurelėje nuo 10 iki 15 gyslų; vainikas subaktinomorfinis, kaklelis nuo neturinčio plaukelių iki pūkuoto; šakelės vienodos; kuokeliai skirtingi; chromosomų skaičius skiriasi x =12, 13 tarp eterinių aliejų vyrauja 3- oksiduoti monoterpenoidai (Tucker, Naczi, 2006). Tubulosae sekcija – žydėjimo metu augalai auga stačiai; ūsų nėra; lapai nuo ovalių iki pusapskritimių, nuo bukų iki pleištiškos formos, vientisi, išlenkti, lygūs, su koteliu; plaukeliai adatiški; žiedynai išsidėstę aplink stiebą; pažiedlapiai panašūs į lapus ir paprasti; nuo dviejų iki aštuonių žiedų tarpšakyje; taurelė subaktinomorfinė, kaklelis be plaukelių, nuo vamzdiško iki varpelio formos; penkios nevienodos taurelės skiltys, nuo siauro trikampio iki raidės „delta“ formos; taurelėje nuo 10 iki 15 gyslų; vainikas subaktinomorfinis, kaklelis be plaukelių; šakelės vienodos; kuokeliai skirtingi; chromosomų skaičius x=60; tarp eterinių aliejų vyrauja 3-oksigenuoti monoterpenoidai (Tucker, Naczi, 2006). Pulegium sekcija – žydėjimo metu augalai auga ta pačia kryptimi, gulsčiai arba stačiai; ūsų nėra; lapai nuo ovalių iki pusapskritimio formos, nuo bukų iki pleištiškos formos, nuo vientisų iki dantytų, ploni ar išlenkti, lygūs, su koteliu; plaukeliai adatiški; žiedynai išsidėstę aplink stiebą; pažiedlapiai panašūs į lapus, nemažėja į viršų; nuo keturių iki didelio skaičiaus žiedų tarpšakyje; taurelė nuo subaktinomorfinės iki zigomorfinės, kaklelis su plaukelių žiedu, vamzdiškas; penkios taurelės skiltys nuo nevienodų iki beveik vienodų, nuo ylos-ieties formos iki ylos formos; taurelėje nuo 10 iki 15 gyslų; vainikas subaktinomorfinis, kaklelis nuo neturinčio plaukelių iki pūkuoto; šakelės nuo nevienodų iki beveik vienodų; kuokeliai skirtingi; chromosomų skaičius skiriasi x = 9, 10; tarp eterinių aliejų vyrauja 3-oksigenuoti monoterpenoidai (Tucker, Naczi, 2006). Mentha sekcija – žydėjimo metu augalai auga taip pat stačiai; ūsai požeminiai arba oriniai; lapai nuo ovalių iki ieties formos, nuo širdies formos iki plonėjančių, nuo vientisų iki dantytų ar dantytų apskritais dantukais, nuo plokščių iki išgaubtų, nuo lygių iki grublėtų, be kotelio arba su koteliu; plaukeliai adatiški arba žvaigždiški; žiedynai įvairūs; pažiedlapiai paprasti, tokie pat arba mažesni negu lapai, mažėja tarpšakio link arba yra vienodai mažesni negu lapai; nuo keturių iki didelio skaičiaus žiedų tarpšakyje; taurelė subaktinomorfinė, kaklelis nuo neturinčio plaukelių iki pūkuoto, nuo vamzdiško iki varpelio formos; taurelės skiltys nevienodos – nuo keturių iki penkių, nuo raidės „delta“-ovalios formos iki siaurėjančios formos, niekada nebūna pūkuotos, kaklelis nuo neturinčio plaukelių iki pūkuoto; taurelėje nuo 10 iki 12 gyslų; vainikas subaktinomorfinis, kaklelis

be plaukelių arba pūkuotas; šakelės vienodos; kuokeliai nuo skirtingų iki panašių; chromosomų skaičius x = 12; eterinių aliejų cheminė sudėtis skirtinga (Tucker, Naczi, 2006). Apskritalapė mėta (Mentha suaveolens Ehrh.) žinoma tokiais vardais, kaip obuolinė, ananasinė mėta, vilninė mėta. Augalas padengtas storais, švelniais pūkeliais, kurie suteikia pilkšvą spalvą. Lapai apvalūs, elipsiški, raukšlėti, nejudrūs, gali būti maži žaliai - baltai margi. Žiedynai rožiniai balti, rausvai alyviniai, arba pilkšvai baltos spalvos, turi vaisinį kvapą. Mėta paplitusi pietų Europoje (Foley, 1974). Šaltmėtė (Mentha spicata L.) iš Egipto kilęs daugiametis, 30-100 cm aukščio augalas, stiebas status, lapai priešiniai, lapų ilgis 5-9 cm, plotis 1,5-3cm, kiaušiniški, plaukuoti, smarkiai dantytais kraštais. Žiedynai stiebų viršūnėse, sudaryti iš smulkių, kvapnių, rožinės arba baltos spalvos žiedelių. Naudojama dėl savo gydomųjų savybių, kaip arbata. Šaltmėtės eteriniai aliejai plačiai naudojami maisto, kosmetikos, farmacijos pramonėje, paplitusi pietų Europoje, Šiaurės Amerikoje (Snousi ir kt., 2015). Miškinė mėta (Mentha longifolia L.) - daugiametė, viena iš aukščiausių mėtų rūšių, užauganti nuo 40 iki 120 cm aukščio. Augalui būdingas pelėsių kvapas, stiebai balti arba pilki, kartais negausiai plaukuoti. Lapai pailgai kiaušiniški arba kiaušiniški su pasišiaušusiais plaukeliais apatinėje lapų pusėje, paplitusi Europoje, pietvakarių Azijoje (Džamic ir kt.,2010). Dirvinė mėta (Mentha arvensis L.) – daugiametis, 15-75 cm aukščio, žolinis augalas. Stiebas stačias arba kylantis, plaukuotas. Lapai kiaušiniški, abipus plaukuoti. Žiedai viršūniniuose menturiuose. Vainikėlis šviesiai rausvai violetinis arba šviesiai rausvas. Žydi liepos- rūgsėjo mėnesiais, paplitusi Europoje ir Azijoje. Dauginasi šakniastiebiais (Lekavičius ir kt.,1992). Vandeninė mėta (Mentha aquatica L.) - daugiametis, dažnai užaugantis iki 100 cm augalas. Stiebas stačias, kvadratinis, lapai priešiniai, ovalūs, kartais elipsės formos, 1-4 cm pločio ir 2-10cm ilgio. Žiedai smulkūs, susitelkę į žiedynus, alyvinės arba rožinės spalvos. Žydi liepos-spalio mėnesiais. Paplitusi vidurio Europoje, pietvakarių Azijoje ( Даников, 2006). Kryžminant šias mėtų rūšis tarpusavyje yra išvesta nemažai mėtų hibridų. Turbūt žinomiausias iš jų ir labiausiai paplitęs pasaulyje yra Pipirmėtė (Mentha piperita L.). Tai sterilus, natūralus hibridas išvestas iš šaltmėtės (Mentha spicata L.) ir vandeninės mėtos (Mentha aquatica L.) (Kizil ir kt. 2010). Visos mėtų rūšys ir jų hibridai, gerai auga drėgnose arba šlapiose vietose, visuose klimato regionuose Europoje, Azijoje, Afrikoje, Australijoje, Šiaurės Amerikoje išskyrus Antarktidą ir yra plačiai naudojami daugiau kaip 2000 metų dėl jose esančių eterinių aliejų. Lietuvoje auga 12 rūšių mėtų, tai dirvinė mėta (Mentha arvensis L.), miškinė (Mentha longifolia L.), taškuotoji (Mentha pulegium L.), vandeninė (Mentha aquatica L.), pipirmėtė (

Mentha piperita L.), apskritalapė (Mentha suaveolens Ehrh.), garbanotoji (Mentha citrata L.), pelkinė mėta ( Mentha palustris L.), ilgakotė mėta (Mentha parietariifolia Beck), raistinė mėta ( Mentha austriaca Jacq.), pakrantinė mėta ( Mentha verticillata L.), gauruotoji mėta ( Mentha villosa Huds) (Snarskis,1968).

1.2. Mėtų cheminė sudėtis ir farmakologinės savybės

Mėtos dėl savo savybių nuo senų laikų plačiai naudojamos medicinoje, konditerijoje, parfumerijoje, kosmetikoje ir maisto gamyboje. Mėtų lapeliai yra gaivinantys, pasižymintys antispazminiu, antiastmatiniu, prakaitavimą skatinančiu, antiuždegiminiu poveikiu (Božović, ir kt., 2015). Tai vieni svarbiausių aromatinių augalų pasaulyje, kuriuos pagal eterinių aliejų gamybos apimtis lenkia tik vanilė ir citrusiniai augalai (Doymaz, 2006). Daugiausia eterinio aliejaus pagaminama Argentinoje, Angoloje, Australijoje, Brazilijoje, Bulgarijoje, Kinijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Prancūzijoje, Kinijoje, Vengrijoje, Italijoje, Paragvajuje, Šveicarijoje, Tailande ir JAV. Eterinių aliejų ir kitų veikliųjų medžiagų sudėtis ir kiekiai priklauso nuo mėtų rūšies, dirvožemio, kuriame jos auginamos, klimatinių sąlygų, tręšimo ir kitų veiksnių. Young ir kt. (2005) teigia, kad ekologiškas auginimas yra geras ne tik dėl to, kad auginimo metu nėra naudojami insekticidai, herbicidai ir neorganinės trąšos, bet taip pat ekologiškai auginant augalus juose sukaupiamas didesnis kiekis biologiškai aktyvių medžiagų. Eteriniai aliejai - lakios, įvairios cheminės sudėties, aliejaus konsistencijos, specifinio kvapo medžiagos. Eteriniai aliejai netirpūs vandenyje, bet gerai tirpsta riebaluose ir organiniuose tirpikliuose, iš augalinių žaliavų distiliuojami vandens garais, išspaudžiami arba ekstrahuojami naudojant tirpiklius. Farmakologinis eterinių aliejų veikimas priklauso nuo jų cheminės sudėties. Vieni jų turi dezinfekuojamųjų savybių, mažina uždegimus, turi raminantį poveikį, lengvina atsikosėjimą, pasižymi šlapimą varančiomis savybėmis. Kiti dirgina odą, gleivinę ir vartojami inhaliacijoms bei išoriškai (Ragažinskienė, ir kt. 2005). Eteriniai aliejai gaminami specialiuose augalo audiniuose, vadinamais liaukiniais plaukeliais (Maffei ir kt., 2006). Mėtų eterinis aliejus yra bespalvis, blyškiai geltonas arba žalsvai geltonas skystis, jį sudaro angliavandeniliai, alkoholiai, esteriai, ketonai, eteriai ir oksidai (Lawrence, 2006). Alkoholių mėtų augaluose kaip pagrindinės sudedamosios dalies įvairovė didesnė negu angliavandenilių. Vienas iš labiausiai žinomų alkoholių - mentolis, kuris yra pagrindinis pipirmėtės (Mentha x piperita L.) eterinio aliejaus komponentas (Grulova ir kt., 2015).

Remiantis Kundalic ir kt. (2009) mėtų rūšis pagal juose esančių monoterpenų sudėtį galima skirstyti į 4 grupes.  Mentolio grupė : Mentha aquatica L., Mentha arvensis L., Mentha canadensis L., Mentha cervina L., Mentha dahurica Fisch. Ex Benth., Mentha diemenica Spreng., Mentha x dumetorum Schultes, Mentha gattefossei Maire, Mentha x gracilis Sole (syn. M. X gentilis auct non. L.), Mentha Grandiflora Benth., Mentha japonica (Miq.) Makino, Mentha longifolia, Mentha longifolia subsp. typhoides (Briq.) Harley, Mentha x maximilianea F.W.Schultz, Mentha x piperita, Mentha pulegium L., Mentha repens ( Hook.f.) Briq, Mentha requienii Benth., Mentha satureoides R. Br., Mentha suaveolens Ehrh.( syn. M. Rotundifolia L.), Mentha x verticillata L., Mentha x villosa Huds.  Karvono grupė : Mentha x dalmatica Tausch, Mentha longifolia, Mentha x smithiana R. Graham, Mentha suaveolens Ehrh., Mentha x villosa Huds.  Linalolio grupė : Mentha aquatica var.citrata (Ehrh.) Frensen, Mentha longifolia (L.)L.var. lavanduliodora ined., Mentha x piperita var. Citrata (Ehrh.), Mentha x piperita (L.) Huds.  Nežinomi eteriniai aliejai: Mentha australis R. Br., Mentha laxiflora Benth, Mentha x carinthiaca Host. Pipirmėtės (Mentha piperita L.) aliejus yra vienas iš populiariausių ir labiausiai naudojamų pasaulyje, daugiausiai dėl jo sudedamųjų dalių mentolio ir mentono (Kumar ir kt., 2011). Mentolis yra vaškuota, kristalinė medžiaga naudojama įvairiems medicininiams tikslams, tokiems kaip sumažinti odos dirginimą, deginimą, gerklės skausmą, karščiavimą, raumenų skausmus, nosies užsikimšimą, o mentonas yra naudojamas parfumerijoje kaip kvapioji medžiaga. Pipirmėtėje randama 46,8 % mentono, 21,6 % mentolio, 5,67 % isomentono, 3,25 % pulegono, 2,79 % menthofurano, 2,47 % 1.8-cineolio, 2,10 % piperitono, 1,20 % β- kopaeno (Curutchet ir kt., 2014). Apskritalapė mėta (Mentha suaveolens Ehrh.) daugiausiai sukaupia piperitenono oksido (41,84 %), taip pat joje randama isopulegono (11,95 %), limoneno (7,35 %), β – kariofileno (1,32 %), γ-terpineno (1,06 %) ir ρ-cimeno (0,42 %) (Moussaoui ir kt., 2013). Šaltmėtė (Mentha spicata L.) - kaip ir kitos mėtų rūšys dėl savo gydomojo poveikio, plačiai naudojamos liaudies medicinoje, pasižymi antibakteriniu, priešgrybeliniu, antioksidaciniu poveikiu. Šios rūšies mėtų arbata gydomos peršalimo ligos, gripas, stomatitas, hemorojus ir pilvo skausmai. Šaltmėtė daugiausia sukaupia karvono (40,8%), limoneno (20,8%), 1,8- cineolio (17,0%), β- pineno (2,2%), cis- dihidrokarvono (1,9%) ir dihidrokarvono (1,7%) Snousi ir kt. (2015). Miškinė mėta (Mentha longifolia L.) – laukinis augalas, kurio įvairios dalys: lapai, stiebai, žiedai yra plačiai naudojami liaudies medicinoje, taip pat farmacijos, tabako, maisto pramonėje, o

ypač kosmetikoje. Mėtoje daugiausia randama mentolio (nuo 19,4% iki 32,5%), mentono (nuo 20,7% iki 28,8%), pulegono (nuo 7,8% iki 17,8%), 1,8- cineolio (nuo 5,6 % iki 10,8%), ji pasižymi antimikrobiniu aktyvumu prieš daugelį patogeninių bakterijų ir mikromicetų (Escherichia coli), (Salmonella typhimurium), (Listeria monocytogenes), (Aspergillus flavus), (Botrytis cinerea), (Fusarium oxysporum), (Pseudomonas aeruginosa), (Aspergillus niger), (Trichophyton Longinus), (Microsporm canis) ir (Mucor ramamnianus) (Mikaili ir kt.,2013). Dirvinė mėta (Mentha arvensis L.) - dar vadinama mentolio mėta, eterinių aliejų gamyba iš šios mėtos užima antrą vietą pasaulyje ir siekia 18 tonų per metus (Souza ir kt., 2014). Indijoje subtropinio klimato zonoje auginamose ˈShivalikˈ veislės dirvinėse mėtose mentolio randamas kiekis svyruoja nuo 53,2 % iki 82,3 %, mentono nuo 5,2 % iki 30,2 %, neomentolio nuo 0,9 % iki 2 % (Padalia ir kt., (2013). Andro ir kt. (2013) teigia, kad vandeninėje mėtoje (Mentha aquatica L.) daugiausia sukaupiama mentofurano, jo kiekis svyruoja priklausomai, nuo augalo gyvavimo ciklo, didžiausias mentofurano (58,9 %) kiekis sukaupiamas vegetatyvinėje augalo fazėje, žydėjimo fazėje (51,26 %), augalo senėjimo fazėje mentofurano kiekis nežymiai padidėja iki (51,54 %). Brazilijoje auginamose vandeninėse mėtose daugiausia sukaupiama mentono 77,76 %, be šio junginio randama 14,39 % pulegono, bei 2,01 % linaolo (Agostini ir kt., 2009). Salah ir kt. (1995) bei Perez ir kt. (2014) teigia, kad vaistiniai augalų sudėtyje yra antioksidacinėmis savybėmis pasižyminčių junginių, o ypač polifenolių, tokių kaip flavonoidai, taninai, fenolinės rūgštys, antioksidaciniai vitaminai (askorbo rūgštis, tokoferolis ir  - karotenas). Mėtose yra riebiosios rūgštys tokios kaip linolo, linoleno, palmitino. Pipirmėtėse yra polifenolinių junginių, (tokių kaip galo rūgštis), bendras kiekis 360,04 mg 100g-1. Taip pat randama flavonoidų (tokių kaip kvercetinas), bendras kiekis 421, 96 mg 100g-1 (Dyab, ir kt., 2015). Chlorofilas – žaliasis lapų pigmentas, tai porfirino, kuriame propano rūgšties likutis esterifikuotas nesočiuoju alkoholiu fitoliu C20H39OH ir magnio kompleksinis junginys. Šių žaliųjų pigmentų yra du chlorofilas a (meslvai žalias) ir chlorofilas b (gelsvai žalias), labiau paplitęs chlorofilas a. Chlorofilas kartu su geltonais lapų pigmentais (karotenoidais) dalyvauja fotosintezės procese (Baltrušis ir kt., 1999). Pasižymi antioksidaciniu aktyvumu taip pat naudojamas kaip natūralus dažiklis (E140) kramtomosios gumos, aliejų, kosmetikos, losjonų, burnos skalavimo skysčių, muilų bei dažų gamyboje (Kumar, Singha, 2004). Anot Curuchet ir kt. (2014) šviežioje pipirmėtės (Mentha x piperita L.) masėje randama 2,10 g kg-1 chlorofilo a, 0,57 g kg-1 chlorofilo b, šaltmėtėje (Mentha spicata L.) 0,57g kg-1 chlorofilo a, chlorofilo b 0,61g kg-1. Lietuviškoje pipirmėtėje chlorofilo randama 2,0 mg 100 g-1, lenkiškoje - 1,7

mg 100g-1, ukrainietiškoje ˈKrasnodarskayaˈ veislės pipirmėtėje 1,8mg 100g-1 (Dambrauskienė, Viškelis, Karklelienė, 2008). Karotenoidai - oranžinės, raudonos, geltonos, rudos spalvos augalų pigmentai, tai riebaluose tirpūs antioksidantai. Raudonis (2012) teigia, kad svarbiausias iš karotenoidų yra β- karotenas, karotenoidai efektyviai suriša O2, mažiau ROO radikalus, esant mažai deguonies koncentracijai jų aktyvumas panašus į α-takoferolio antioksidacinį aktyvumą. Kai kurie karotenoidai yra vitamino A (retinolio) prekursoriai. Karotenoidai pasižymi imuninės sistemos stiprinimo funkcija, mažina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, vėžiu, stabdo su amžiumi susijusių lygų tikimybę, tokių kaip makuliarinė degeneracija, taip pat stabdo kataraktos formavimasį (Rodriguez ir kt., 1997). Grzeszczuk ir kt. (2009) teigia, kad karotenoidų kiekis šviežioje masėje svyruoja priklausomai nuo mėtų rušies, pipirmėtės porūšio mėtoje ( Mentha x piperita L. var. citrata Ehrh.) randama 503,73 mg kg-1, pipirmėtės porūšio mėtoje ( Mentha x piperita L. var. officinalis Sole f. pallescens Camus) 548,63 mg kg-1, pipirmėtės porūšio mėtoje (Mentha x piperita L. var. officinalis Sole f. rubescens Camus) 615,75 mg kg-1, pipirmėtės porūšio mėtoje (lot. Mentha piperita var. Crispa L. ) 631,98 mg kg-1, vandeninėje mėtoje ( Mentha aquatica L. ) 537,73 mg kg-1. Askorbo rūgštis – dar vadinama, kaip vitaminas C. Jis atlieka svarbų vaidmenį žmogaus organizme, nors jo funkcija ląsteliu lygmeniu nėra aiški. Vitaminas C svarbus kalogeno, baltymo, kuris turi daug jungiamųjų funkcijų žmogaus organizme, sintezei (Barritta ir kt., 2013). Tai vandenyje tirpus vitaminas, kuris priklauso antioksidacinių junginių grupei, kurie įtakoja laisvųjų radikalų susidarymo reakcijas vandeninėje terpėje. Vitaminas C neutralizuoja superoksidą, vandenilio peroksidą, hidroksilo radikalą, hipochloro rūgštį, vandens peroksilo radikalus ir vienatomį deguonį (Kasparavičienė,ir kt., 2002). Vitamino C pipirmėtės porūšio mėtoje (lot.Mentha x piperita L. var. officinalis Sole f. rubescens Camus) yra 21,24 mg 100g-1 didžiausias kiekis vitamino C nustatytas pipirmėtėje (Mentha x piperita L. var. citrata Ehrh.) 35,04 mg 100g-1 (Grzeszczuk ir kt., 2009). Ląsteliena - tai kitaip vadinamosios maistinės skaidulos, augalinės kilmės organiniai junginiai, kurių neskaido, arba beveik neskaido žmogaus virškinamojo trakto fermentai. Augaluose esančios maistinės skaidulos yra celiuliozė, hemiceliuliozė, ligninas, pektinas, beta gliukanai (Sekmokienė, ir kt., 2007). Sulieman ir kt., (2011) teigia, kad šviežios pipirmėtės (Mentha piperita L.) lapuose randama žalių pelenų (3,48 %), proteinų (1,75 %), riebalų (2,20 %), ląstelienos (6,2 %), karbohidratų (10,39 %), bei mineralinių medžiagų, tokių kaip Na 7,2 mg 100g-1, Ca 13 mg 100g-1, K 24 mg 100g-1 , Fe 2,5 mg 100g-1.

Santos ir kt., (2014) teigia, kad švieži aromatiniai augalai yra geras žaliosios ląstelienos, mineralų (ypač kalio ir kalcio), riebaluose tirpių vitaminų (A ir E), taip pat vandenyje tirpių vitaminų (B3 ir B5) šaltinis. Žalioji ląsteliena turi įtakos cholesterolio organizme kiekiui, širdies vainikinių kraujagyslių ligos rizikos mažėjimui, mažina antro tipo diabetą, padeda sunormalizuoti svorį. Bajaj, Urooj, Prabhasankar (2006) teigia, kad biskvitų gamyboje, mėtų miltelių, mėtų ekstrakto ir mentolio naudojimas turėjo teigiamos įtakos biskvitų išsilaikymui, spalvos, tekstūros pokyčiams. Įvairių mėtų rūšių augalai yra naudojami nuo dizenterijos, reumatizmo, dispepsijos, odos alergijų, šaltkrečio, geltos, vidurių užkietėjimo, spazmų, šlapimo puslės akmenų, tulžies akmenų, dantų ir skrandžio skausmų, dusulio, kaip stimuliatoriai, antibakterinės, antimikobakterinės, antivirusinės priemonės (Naghibi ir kt., 2005), (Ahmad ir kt., 2012) (1.1 lent.) .

1.1 lentelė. Mėtų farmakologinės savybės

Farmakologinės Naudojami Mėtų rūšys Tyrėjai savybės preparatai Obuolinė mėta (Mentha suaveolens Alkoholinis Analgetikas Moreno ir kt.,( 2002) Ehrh.) ekstraktas Alkoholinis Dirvinė mėta (Mentha arvensis) Antibakterikas Biswas ir kt., (2014) ekstraktas Miškinė mėta (Mentha longifolia) Verma ir kt., (2013) Priešgrybelinis Pipirmėtė (Mentha x piperita) Eterinis aliejus Ouazzou ir kt., (2012) poveikis Taškuotoji mėta (Mentha pulegium) Teixeira ir kt., (2012) Alkoholinis Biswas ir kt., (2014) Dirvinė mėta (Mentha arvensis L.) Antioksidantas ekstraktas Vandeninė mėta (Mentha aquatica) Eterinis aliejus Teixeira ir kt., (2012) Antivirusinis Pipirmėtė (Mentha x piperita) Eterinis aliejus Civitelly ir kt., (2014) poveikis Citotoksinis Alkoholinis Miškinė mėta (Mentha longifolia) Sharma ir kt., (2014) poveikis ekstraktas Šaltmėtė (Mentha spicata) Radioprotekcinis Vandeninis Jain ir kt., (2011) Mochito mėta (Mentha x villosa Huds.) poveikis ekstraktas Dirvinė mėta (Mentha arvensis L.) Alkoholinis Biswas ir kt., (2014) Obuolinė mėta (Mentha suaveolens Analgetinis ekstraktas Ehrh.) poveikis Eterinis aliejus Moreno ir kt., (2002) Mochito mėta (Mentha x villosa Huds.)

1.3. Mėtų perdirbimo būdai

Kaip teigia Santos ir kt. (2014) šviežių žolelių tiekimas į rinką yra sėkmingas, dėl intensyvaus skonio, minimalaus apdorojimo, patrauklios spalvos bei mažų apdorojimo sanaudų.

Tačiau norint žoleles išlaikyti ilgesnį laiką, siekiant išvengti mikrobiologinės taršos, dėl esančio drėgnio, kuris šviežiose mėtose yra 75 – 80 %, reikia sumažinti vandens kiekį iki mažiau nei 15 % (Maroto ir kt.,2002). Tam yra taikomi įvairūs perdirbimo būdai. Praktikoje taikomi šie vaistažolių konservavimo būdai:  ekstrakcija;  distiliacija;  džiovinimas.

Ekstrakcija – procesas, kuriuo iš vienos skystosios fazės L1 (pradinio tirpalo) kita skystąja faze V1 (ekstrahentu) išgaunama ištirpusi medžiaga A arba medžiagų grupė (ekstraktyvas), kai šios dvi fazės viena kitoje beveik netirpsta arba silpnai tirpsta, bet tirpina ekstraktyvą. Ekstrakcijos procesas vyksta ne tik sistemoje skystis – skystis, bet ir sistemoje kieta medžiaga – skystis (Balandis ir kt., 2007). Joy ir kt. (1998) teigia, kad vaistiniai augalai gali būti naudojami kaip neapdorota žaliava atskirų bioaktyvių komponentų išskyrimui (alkaloidas chininas išskiriamas iš chininmedžio, glikozidai iš rusmenės lapų, mentolis iš mėtų), kaip sintetinių vitaminų ar steroidų prekursoriai, kaip vaistažolių ir vietinės medicinos preparatai, kaip likerių pramonės žaliava. Distiliacija – tai masės mainų procesas, kurio metu perskiriami skystų komponentų mišiniai, juos kaitinant iki virimo temperatūros, o gautus garus po to kondensuojant. Po perskirstymo gaunamas kondensatas ir likutis, kurių sudėtis skiriasi nuo pradinio mišinio sudėties (Balandis ir kt., 2007). Eteriniai aliejai – gali būti išgaunami keliais būdais, tai šaltasis spaudimas, enflioražas, tirpiklių ekstrakcija, bei populiariausiu iš jų distiliacija (White, 2013). Didesnis eterinių aliejų kiekis, negu iš šviežios biomasės išgaunamas iš džiovintos mėtos (Zheljazkov ir kt., 2010). Džiovinimas – drėgmės pašalinimo iš medžiagos procesas. Chemijos ir maisto bei kitose pramonės šakose džiovinimo procesas plačiai taikomas, kai medžiagoje esanti drėgmė blogina jos fizikines chemines savybes, kai drėgmę būtina šalinti dėl tolesnio medžiagos apdorojimo ypatumų ar tiesiog kai norima sumažinti transporto išlaidas. Medžiagose esanti drėgmė gali būti pašalinama šiais metodais: 1) mechaniniais (presuojant, filtruojant, centrifuguojant ir kt.); 2) fizikiniais cheminiais (sugeriant drėgmę higroskopinėmis medžiagomis, pvz., kalcio chloridu, sieros rūgštimi); 3) šiluminiais (išgarinant drėgmę ir garus pašalinant nuo medžiagos paviršiaus) (Balandis ir kt., 2007).

Vienas iš seniausių ir paprasčiausių vaistažolių perdirbimo būdų yra džiovinimas. Tai vienas iš svarbiausių procesų po derliaus nuėmimo, apimantis drėgmės pašalinimą iš produkto, kurį reikia išlaikyti ilgą laiką, svarbus fermentų aktyvumui, bakterijų ir mieliagrybių veiklos sustabdymui (Ghasemi ir kt.,2013). Mėtų lapų džiovinimas yra veiksmingas ir dažniausiai naudojamas būdas siekiant padidinti galutinio produkto galiojimo laiką, lėtinant mikrobų augimą ir biodegradaciją (Tarhan ir kt., 2010). Džiovintų vaistažolių kokybė priklauso nuo trijų rodiklių: spalvos, aromato bei pašalinio kvapo ir skonio nebuvimo (Boehm ir kt., 2002). Džiovinant aromatinius augalus keičiasi jų išvaizda, tekstūra, aromatas ir spalva (Arslan ir kt., 2010). Džiovinimas aukštoje temperatūroje turi įtakos mėtos lapelių spalvai, lapeliai tampa tamsesni, mažiau žali, daugiau geltoni (Ertekin ir Heybeli, 2014). Aromatinių augalų perdirbimui naudojami įvairūs džiovinimo būdai tai: sublimacinis, aukšto dažnio mikrobangomis, kontaktinis, vakuuminis, konvencinis (Jakubonienė ir kt.. 2007). Labai svarbu džiovinant vaistažoles parinkti reikiamą temperatūrą, kad būtų išsaugomas optimalus veikliųjų medžiagų kiekis. Džiovinimo temperatūra yra svarbiausias veiksnys, lemiantis veikliųjų junginių lakiųjų aliejų lastelėse, kurios yra labai jautrios temperatūros padidėjimui, išsaugojimą (Rocha ir kt., 2011). Eterinių aliejų turinčioms vaistažolėms labiausiai tinkama džiovinimo temperatūra yra 35 °C – 45 °C (Muller ir Heindl, 2006). Asekun ir kt. (2007) teigia, kad pagrindinis eterinio aliejaus komponentas, ekstrahuojamo iš šviežių miškinės mėtos (Mentha longifolia L.) lapų buvo pulegonas 47,9 %. Džiovinant ore, esant kambario temperatūrai, rastas pagrindinis komponentas buvo mentonas 38,3 %, džiovinant orkaitėje 40 °C temperatūroje – limonenas (40,8 %). Džiovinant aukštesnėje temperatūroje mentono ir pulegono eteriniuose aliejuose neaptikta, tai rodo prastą junginių stabilumą išskirimo procese, esant aukštesnei temperatūrai. Buvo vykdytas eksperimentas siekiant išsiaiškinti, 60 °C ir 75 °C džiovinimo temperatūros bei džiovinimo saulėje ir pavėsyje įtaka pipirmėtės (Mentha piperita L.) eterinių aliejų bei fenolinių junginių kiekiui. Nustatyta, kad geriausiai išsaugomas bendras polifenolinių junginių, eterinių aliejų ir antioksidacinių junginių kiekis mėtas džiovinti pavėsyje bei džiovinant krosnelėje esant 60 °C temperatūrai (Ayyobi ir kt., 2014). Radunz ir kt. (2006) nagrinėdami skirtingas nejudančio sluoksnio džiovyklės temperatūras 40°C, 50°C, 60°C, 70°C, 80°C nustatė, kad didžiausias kiekis eterinių aliejų išgaunamas mėtas džiovinant prie 50°C temperatūros. Stanisavljević ir kt. (2010) teigia, kad džiovinant miškinę mėta (Mentha longifolia L.) trimis skirtingais būdais laborotorinėje džiovinimo spintoje prie 45 °C, žemoje temperatūroje prie

35 °C ir natūraliai džiovinant kambario temperatūroje, pagal piperitono kiekį efektyviausia džiovinti žemoje temperatūroje prie 35 °C, piperitono koncentracija siekė 71,7 %, džiovinant natūraliu būdu - 50,8 %, džiovinant prie 45 °C - pagrindinio šios mėtos komponento randama tik 43,1 %. Sudane atlikto tyrimo metu, taip pat nustatyta, kad džiovinimo temperatūra daro didelę įtaką eterinių aliejų kiekiui. Džiovinant šaltmėtę (Mentha spicata var. Viridis L.), didesnis eterinių aliejų kiekis sukaupiamas džiovinant pavėsyje, negu džiovinant saulėje, o didėjant temperatūrai nuo 30 °C iki 80 °C eterinių aliejų kiekis taip pat mažėja (Salim ir kt., 2015). Džiovinimo būdas ir temperatūra svarbūs ne tik eterinių aliejų, bet ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų išsaugojimui. Aukšta džiovinimo temperatūra gali sukelti chlorofile esančio magnio pakitimus, kurių metu chlorofilas virsta feofitinu (Therdthai, Zhou., 2009), tuo pačiu tai sukelia ir spalvos pakitimą žolelėse, kuris yra svarbus kokybinis rodiklis (Lanfer ir kt., 2005). Aukšta temperatūra taip pat turi įtakos ir vitamino C kiekiui. Kuo aukštesnė džiovinimo temperatūra tuo didesni vitamino C nuostoliai. Džiovinant 90 °C temperatūroje nuostoliai siekia 90%, džiovinant 70 – 80 °C temperatūroje nuostoliai siekia 59 % (Uribe ir kt., 2016). Džiovinimas šalčiu (liofilizavimas)  yra džiovinimo procesas, kurio metu tirpiklis (paprastai vanduo) ir / arba suspensijos terpė yra kristalizuojama žemoje temperatūroje ir po to sublimuojama iš kieto būvio tiesiogiai į garų fazę (Liu ir kt., 2008). Produktas neveikiamas aukšta temperatūra, neišardomas jo struktūrinis vientisumas ir biologinis aktyvumas, išlieka maksimalus aukštos temperatūros poveikiui neatsparių vitaminų, ypač vitamino C, kiekis. Liofilizuotų produktų tekstūra yra traški ir puri, o produkto kvapas, skonis, spalva nepasikeičia (Ciurzynska, Lenart, 2011). Maroto ir kt., (2002) teigia, kad sublimacinis džiovinimas – 198 °C temperatūroje lėmė didelius oksiduotų monoterpenų ir seskviterpenų nuostolius šaltmėtėje (Mentha spicata L.), o kiti iš tirtų metodų: džiovinimas krosnyje prie 45 °C tempertūroje ir džiovinant ore išsaugo didžiausią kiekį lakiųjų junginių, augalo kvapą nors džiovimo metu pakito jų spalva ir tekstūra. Orphanides ir kt. (2013) nustatė, kad sublimacinio džiovinimo metu išsaugomas didžiausias kiekis fenolinių junginių. Džiovinant aukštoje temperatūroje drėgmės garavimas greitesnis, tačiau prarandamas didesnis kiekis antioksidacinių junginių, kurių netektis gali siekti iki 60 %. Mahanom ir kt. (1999) Malaizijoje vykdyto tyrimo, kurio metu buvo siekiama nustatyti, kokios fitocheminių junginių netektys susidaro priklausomai nuo džiovinimo būdo, temperatūros ir džiovinimo trukmės nustatė, kad sublimacinio džiovinimo metu išsaugomas didžiausias kiekis biologiškai aktyvių medžiagų (1.3.1 lent.).

1.3.1 lentelė. Biologiškai aktyvių junginių nuostoliai džiovinimo metu, 

Biologiškai aktyvios Sublimacinis Džiovinimas 50°C, 9h Džiovinimas 70°C, 5h medžiagos džiovinimas Chlorofilas 64,63 21,70 19,43 Askorbo rūgštis 75,60 34,19 21,13 Niacinas 57,38 44,85 15,32 Riboflavinas 52,25 51,00 50,00 Karotenoidai 27,00 20,00 14,40

2. TYRIMŲ METODAI IR SĄLYGOS

2.1. Tyrimų objektas

Tyrimai vykdyti 2015  2016 metais Aleksandro Stulginskio universiteto Atviros prieigos žemės ir miškų jungtinio tyrimų centro Augalinių maisto žaliavų kokybės laboratorijoje. Tyrimams naudota žaliava auginta sertifikuotame ekologiniame ūkyje Panevėžio rajone. Tirtos penkios mėtų veislės :  ˈMarokinėˈ (Mentha spicata var. crispa)  ˈLedinėˈ (Mentha x piperita ˈGlacialisˈ)  ˈŠveicariškaˈ (Mentha x spicata var. 'Swiss')  ˈObuolinėˈ (Mentha suaveolens Ehrh.)  ˈImbierinėˈ (Mentha × gracilis Sole. syn. Mentha × gentilis L.) ˈMarokinėˈ (Mentha spicata var.crispa), tai šaltmėtės rūšies mėta, tik labiau kompaktiška. Šaltmėtė (Mentha spicata L.) yra Obuolinės mėtos (Mentha suaveolens Ehrh.) ir Miškinės mėtos (Mentha longifolia L.) hibridas (Harley, Brighton, 1977). Lietuvoje žydi rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Mėtos aukštis 62,64 cm, lapų ilgis 30,8 mm, lapų plotis 10,2 mm (2.1.1. pav.).

2.1.1 pav. ˈMarokinėˈ mėta (nuotrauka autoriaus)

ˈLedinėˈ (Mentha x piperita 'Glacialis') tai pipirmėtės rūšies mėta. Pipirmėtė yra vandeninės mėtos (Mentha aquatica L.) ir šaltmėtės (Mentha spicata L.) sterilus hibridas (Harley, Brighton, 1977). Lietuvoje žydi rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Augalo aukštis - 90,86 cm, lapų ilgis - 48,8 mm, lapų plotis – 14,8 mm (2.1.2 pav.)

2.1.2. pav.ˈ Ledinėˈ mėta (nuotrauka autoriaus)

ˈŠveicariškaˈ mėta (Mentha spicata var. ˈSwissˈ), tai šaltmėtės porūšio mėta. Šaltmėtė yra hibridas apskritalapės mėtos (Mentha suavolens Ehrh.) ir miškinės mėtos (Mentha longifolia L.) (Harley, Brighton, 1977). Lietuvoje žydi rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Augalo aukštis – 90,82 cm, lapų ilgis – 56, 4 mm, lapų plotis – 22,2 mm. (2.1.3 pav.)

2.1.3. pav. ˈŠveicariškaˈ mėta (nuotrauka autoriaus) ˈObuolinėˈ mėta (Mentha suavolens Ehrh.), tai laukinė apskritalapė mėta iš kurios išvesta nemažai hibridų (Harley, Brighton, 1977). Paplitusi pietų ir vakarų Europoje, bei vakariniame Viduržemio jūros regione (Lawrence, 2006). Lietuvoje žydi rugsėjo – rugpjūčio mėnesiais. Augalo aukštis 76,12 cm, lapų ilgis – 64 mm, plotis – 60,8 mm (2.1.4. pav.).

2.1.4. pav. ˈObuolinėˈ mėta (nuotrauka autoriaus)

ˈImbierinėˈ (Mentha × gracilis Sole. syn. Mentha × gentilis L.), tai hibridas tarp šalmėtės (Mentha spicata L.) ir dirvinės mėtos (Mentha arvensis) (Harley, Brighton, 1977). Lietuvoje žydi rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Augalo aukštis 75, 41cm, lapų ilgis – 49,8 mm, plotis – 18,4 mm (2.1.5. pav.)

2.1.5. pav. ˈImbierinėˈ mėta (nuotrauka autoriaus) 2.2. Tyrimų metodai

Mėtų derlius nuimtas rugpjūčio 10 dieną prasidėjus žydėjimui. Visi kokybiniai rodikliai nustatyti šviežiose, liofilizuotose bei džiovintose mėtose. Mėtos liofilizuotos SCANVAC Coolsafe 55-9 liofilizatoriuje -60°C temperatūroje 24 h bei džiovintos džiovinimo spintoje esant 30 °C temperatūrai. Šviežių tirtų veislių mėtų lapuose nustatyti: eterinių aliejų, sausųjų medžiagų, tirpių sausųjų medžiagų, vitamino C, fotosintetinių pigmentų, žalių pelenų bei žalios ląstelienos kiekiai. Liofilizuotų ir džiovintų mėtų veislių lapuose nustatyti: eterinių aliejų, sausųjų medžiagų, fotosintetinių pigmentų, vitamino C kiekiai. Šviežių tirtų veislių mėtų stiebuose nustatyti žalių pelenų ir žalios ląstelienos kiekiai. Liofilizuotų ir džiovintų tirtų veislių mėtų stiebuose nustatyti: sausųjų medžiagų ir fotosintetinių pigmentų kiekiai. Cheminės analizės  eterinis aliejus išskirtas hidrodistiliacijos metodu Klevendžerio tipo aparate, 25 g gramus tiriamosios medžiagos užpilus 500 ml vandens, verdant 4 h (2.2.1 pav.) (LST EN ISO 6571).  sausųjų medžiagų kiekis nustatytas džiovinant mėginį iki pastovios masės 105°C temperatūroje (LST ISO 751:2000);  tirpių sausųjų medžiagų kiekis skaitmeniniu refraktometru Atago (Japonija) (LST EN 12143:1999);

 chlorofilo a ir b bei karotenoidų kiekiai nustatyti matuojant ekstraktų optinius tankius esant atitinkamai 662 nm, 645 nm ir 470 nm bangos ilgiui, naudojant dviejų spindulių UV-Vis spektrofotometrą Spectro UV-VIS dualbeam UVS-2800 (Labomed Inc., USA). Chlorofilų ir karotenoidų kiekis apskaičiuotas pagal Wellburn (1994). Pigmentų nustatymui 0,4 g mėtų homogenizuota ir ekstrahuota su acetonu ant magnetinės purtyklės esant 700 aps. 15 minučių. Ekstrakcija pakartota du kartus (Straumite E. ir kt., 2015);  žalios ląstelienos kiekis (%) deginant sausuoju būdu (Methodenbuch – VDLUFA, 1983-1999);  žalių pelenų kiekis (%) deginant sausuoju būdu (Methodenbuch – VDLUFA, 1983-1999);  askorbo rūgšties (vitamino C) kiekis – Murri titrimetriniu metodu (LST ISO 6557-2:2000).

2.2.1 pav. Klevendžerio tipo aparatas (nuotrauka autoriaus)

Tirtų šviežių, liofilizuotų, džiovintų veislių lapų fizikinės analizės: Spalva nustatyta su spektrofotometru ColorFlex (Hunter Associates Laboratory Inc., USA). Įvertintas šviesumas L (0 – juodas, 100 – baltas), a* koordinatės vertė (raudona/žalia), b* koordinatės vertė (geltona/mėlyna) pagal CIELab skalę, išreiškiant NBS vienetais. NBS vienetas – tai JAV Nacionalinio standartų biuro vienetas, atitinkantis vieną spalvų skiriamosios galios slenkstį, t. y. mažiausias spalvos skirtumas, kurį gali užfiksuoti treniruota žmogaus akis (AOAC, 1990).

2.3. Duomenų matematinis - statistinis įvertinimas

Tyrimų duomenys įvertinti dispersinės analizės metodu (ANOVA), naudojant kompiuterinę programą STATISTICA 12 (Sakalauskas, 2003). Apskaičiuoti duomenų aritmetiniai vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai. Statistinis patikimumas tarp duomenų vertintas Fišerio LSD testu. Skirtumai statistiškai patikimi, kai (p<0,05). Vieno veiksnio bandymas: tirpių sausųjų medžiagų, žalios ląstelienos, žalių pelenų kiekiai. Dviejų veiksnių bandymas: sausųjų medžiagų, fotosintetinių pigmentų, vitamino C kiekiai ir spalvos rodikliai.

3. DARBO REZULTATAI

3.1. Cheminės sudėties pokyčiai mėtų perdirbimo metu

3.1.1 Eterinių aliejų išeiga skirtingose mėtų augalo dalyse

Eteriniai aliejai gali būti išgaunami iš šviežių arba paruoštų ilgesniam laikymui (džiovintų) augalų. Išskyrus eterinius aliejus iš šviežių mėtų lapų esminių skirtumų tarp jo kiekio skirtingų veislių mėtose nenustatyta. Didžiausias eterinių aliejų kiekis rastas ˈMarokinėjeˈ mėtoje – 0,85 %, mažiausias nustatytas ˈObuolinėjeˈ mėtoje – 0,47 % (3.1.1.1 lentelė). Lyginant eterinių aliejų kiekį džiovintuose ir liofilizuotuose mėtų lapuose esminių skirtumų nenustatyta. Eterinių aliejų liofilizuotuose ˈŠveicariškosˈ veislės mėtų lapuose – 0,79 % daugiau, o ˈObuolinėsˈ mėtos lapuose 0,01 % mažiau, lyginant su eterinių aliejų kiekiu tų pačių veislių džiovintuose lapuose (3.1.1.1 lentelė).

3.1.1.1 lentelė. Eterinių aliejų išeiga mėtų lapuose, % Mėtų rūšys ir veislės Šviežios Džiovintos Liofilizuotos

ˈMarokinėˈ 0,85 a 2,05 b 2,59 bc ˈLedinėˈ 0,82 a 2,52 bc 2,07 b ˈŠveicariškaˈ 0,71 a 2,40 bc 3,19 c ˈObuolinėˈ 0,47 a 2,16 b 2,15 b ˈImbierinėˈ 0,66 a 2,02 b 2,13 b *esminiai skirtumai (p˂0,05) tarp veislių stulpeliuose ir perdirbimo būdo eilutėse pažymėti skirtingomis raidėmis

Kiti tyrėjai, pateikia panašius eterinių aliejų kiekio mėtuose rezultatus. Džiovintose 40 °C temperatūroje mėtose eterinių aliejų kiekis svyravo nuo 1,40 % iki 1,44%, o aukštesnėse temperatūrose eterinių aliejų kiekis mažėjo 60 °C – 1,32 %, 80 °C – 1,13 %, 100 °C – 1,01 %, 120 °C – 0,92 % (El-Nakhlawy ir kt., 2013). Kiti tyrėjai, tiriant skirtingus džiovinimo būdus nustatė, kad daugiausia eterinių aliejų išgaunama džiovinant aplinkos temperatūroje, ir 45°C temperatūroje. Liofilizuojant mėtas eterinių aliejų kiekis išlieka panašus, bet susidaro didelės oksiduotų aromatinių junginių netektys (Rubinskienė, ir kt., 2015).

3.1.2. Sausųjų ir tirpių sausųjų medžiagų kiekis

Sausosios medžiagos yra vaistažolių dalis, likusi išgarinus vandenį. Nuo jų kiekio priklauso vaistažolių kokybė. Atlikus sausųjų medžiagų tyrimus šviežių mėtų lapuose rezultatai parodė, kad patikimai didžiausias sausųjų medžiagų kiekis yra ˈŠveicariškosˈ mėtos (Mentha spicata var. Swiss) – 27,51 %, o mažiausias kiekis sausųjų medžiagų nustatytas ˈObuolinėsˈ mėtos – 6,08 % mažesnis nei ˈŠveicariškosˈ lapuose (3.1.2.1 lentelė). Lyginant džiovintas mėtas su šviežiomis, džiovintose mėtose sausųjų medžiagų koncentracija esmingai padidėjo visų tirtų veislių mėtų lapuose ˈObuolinėsˈ – 69,79 %, ˈLedinėsˈ – 63,48 %, ˈMarokinėsˈ – 69,23 % (3.1.2.1 lentelė). Liofilizuotas mėtas lyginant su šviežiomis rastas esminis skirtumas tarp sausųjų medžiagų kiekio visų veislių mėtų lapuose. Perdirbimo būdai esminės įtakos sausųjų medžiagų koncentracijai neturėjo, išskyrus ˈObuolinėsˈ veislės mėtos lapus, kurią liofilizuojant sausųjų medžiagų koncentracija buvo esmingai 7,14 % mažesnė nei tos pačios veislės džiovintuose lapuose (3.1.2.1 lentelė).

3.1.2.1 lentelė. Sausųjų medžiagų kiekis mėtų lapuose, %

Rūšys / veislės Šviežios Džiovintos Liofilizuotos ˈMarokinėˈ 22,23 ab 91,46 d 92,21 d

ˈLedinėˈ 27,12 b 90,60 d 90,87 d ˈŠveicariškaˈ 27,51 b 90,52 d 90,94 d ˈObuolinėˈ 21,43 a 91,22 d 84,08 c ˈImbierinėˈ 25,38 ab 92,10 d 91,84 d *esminiai skirtumai (p˂0,05) tarp veislių stulpeliuose ir perdirbimo būdų eilutėse pažymėti skirtingomis raidėmis Vertinant sausųjų medžiagų kiekį šviežių mėtų stiebuose, nustatytas patikimai didžiausias jų kiekis ˈŠveicariškojeˈ mėtoje – 32,68 %, o mažiausias kiekis ˈObuolinėjeˈ mėtoje – 21,17 %. Mėtas džiovinant ir liofilizuojant sausųjų medžiagų koncentracija stiebuose, kaip ir lapuose esmingai padidėja maždaug apie tris – keturis kartus. Liofilizuotų mėtų stiebuose lyginant su džiovintomis sausųjų medžiagų koncentracija ˈMarokinėjeˈ didesnė 3,35 %, ˈLedinėjeˈ – 2,79 %, ˈŠveicariškojeˈ – 1,99 %, ˈObuolinėjeˈ – 1,05 %, ˈImbierinėjeˈ – 1,39 % (3.1.2.2 lentelė).

3.1.2.2 lentelė. Sausųjų medžiagų kiekis mėtų stiebuose, % Rūšys / veislės Šviežios Džiovintos Liofilizuotos ˈMarokinėˈ 27,93 b 92,10 de 95,45 h ˈLedinėˈ 27,57b 90,97 d 93,76 efgh ˈŠveicariškaˈ 32,68 c 92,78 ef 94,77 gh ˈObuolinėˈ 21,17 a 93,40 efg 94,45 fgh ˈImbierinėˈ 28,98 b 92,25 de 93,64 efg *esminiai skirtumai (p˂0,05) tarp veislių stulpeliuose ir tarp perdibimo būdų eilutėse pažymėti skirtingomis raidėmis

Tirpios sausosios medžiagos yra taip pat svarbus kokybinis rodiklis, nes į jų sudėtį įeina vandenyje tirpus vitaminai. Vienas iš svarbiausių mėtose randamų vandenyje tirpių vitaminų – vitaminas C. Atlikus analizę nustatytas patikimai didžiausias tirpių sausųjų medžiagų kiekis 'Ledinės' mėtos – 9,50 %, patikimai mažiausias – 5,48 % 'Obuolinės' mėtos lapuose. Esminių skirtumų tarp tirpių sausųjų medžiagų kiekio skirtingų veislių mėtų lapuose nustatyti nepavyko (3.1.2.1 pav.). Palyginus tyrimo rezultatus su kitų tyrėjų gautais tyrimų rezultatais, matome, kad pipirmėtėje nustatytas tirpių sausųjų medžiagų kiekis svyravo nuo 10,0% iki 10,9 % priklausomai nuo pipirmėtės veislės (Dambrauskienė ir kt., 2008).

*esminiai skirtumai (p˂0,05) tarp veislių stulpeliuose pažymėti skirtingomis raidėmis 3.1.2.1 pav. Tirpių sausųjų medžiagų kiekis šviežių mėtų lapuose, %

3.1.3. Fotosintetinių pigmentų kiekis mėtose

Augalų spalva priklauso nuo medžiagų, kurias sudaro biochromai (pigmentai), kurie arba sugeria arba atspindi skirtingų bangos ilgių šviesą. Absorbuota (sugerta) šviesa yra išskaidoma pigmentuose, o atspindėta šviesa yra matoma kaip spalva. Pigmentai, kurie yra atsakingi už spalvinę augalų išvaizdą yra klasifikuojami į keletą grupių: chlorofilai, karotenoidai, flavonoidai, betalainai (Mlodzinska, 2009). Chlorofilas dalyvauja augalų fotosintezės procese, tai magnio turintis porfirino darinys. Chlorofilą sudaro keli jo tipai, tai chlorofilas a ir chlorofilas b. Labiau paplitęs chlorofilas a, kuris yra (melsvai žalias), nei chlorofilas b (gelsvai žalias). Karotenoidai, tai oranžiniai, geltoni, raudoni, rudi augalų pigmentai. Tirtuose, šviežių mėtų lapuose, patikimai didžiausias chlorofilo a kiekis buvo 'Šveicariškoje' (Mentha spicata var. Swiss) mėtoje – 27,57 mg 100 g-1, o chlorofilo b – 'Ledinėje' (Mentha x piperita Glacialis) – 8,32 mg 100 g-1. Patikimai mažiausias chlorofilo a kiekis nustatytas 'Obuolinės' (Mentha suavolens Ehrh.) mėtos – 10,00 mg 100 g-1, o vertinant chlorofilo b kiekį, mažiausiai jo nustatyta 'Šveicariškos' (Mentha spicata var. Swiss) –– 1,56 mg 100g-1 mėtos lapuose. Didžiausias karotenoidų kiekis rastas – 6,86 mg 100g-1 'Ledinės' (Mentha x piperita Glacialis) šviežios mėtos lapuose, patikimai mažiausias karotenoidų kiekis nustatytas 'Šveicariškos' mėtos lapuose – 1,46 mg 100g-1. Džiovintose mėtose chlorofilo a kiekis svyravo nuo 20,40 mg 100g-1 'Obuolinės' mėtos lapų iki 21,63 mg 100g-1 ˈMarokinės' mėtos lapų. Chlorofilo b didžiausias kiekis nustatytas 'Marokinėsˈ mėtos lapuose, o karotenoidų 'Imbierinės' 8,54 mg 100g-1 (3.1.3.1 lentelė).

3.1.3.1 lentelė. Fotosintetinių pigmentų kiekis mėtų lapuose, mg 100 g-1 Šviežios Džiovintos Liofilizuotos

a b a b a b Rūšys /

veislės

Karotenoidai Karotenoidai Karotenoidai

Chlorofilas Chlorofilas Chlorofilas Chlorofilas Chlorofilas Chlorofilas Chlorofilas ˈMarokinėˈ 19,50 6,38 6,41 21,63 37,65 8,51 20,22 35,08 8,46 b c e b g f b f f ˈLedinėˈ 20,85 8,32 6,86 20,48 35,57 8,45 20,57 35,65 8,43 b e e b f f b f f ˈŠveicariškaˈ 27,57 1,56 1,46 21,14 36,78 8,50 20,48 35,51 8,47 c a a b g f b f f ˈObuolinėˈ 10,00 3,89 2,53 20,40 35,43 8,45 20,08 34,82 8,44 a b b b f f b f f ˈImbierinėˈ 12,23 3,50 3,41 21,35 37,22 8,54 21,49 37,34 g 8,59 a b c b g f b f *esminiai skirtumai (p˂0,05) tarp veislių stulpeliuose ir perdirbimo būdų eilutėse pažymėti skirtingomis raidėmis

Liofilizuotų mėtų lapuose chlorofilo a kiekis svyravo nuo 20,08 mg 100 g-1 'Obuolinės' iki 21,49 'Imbierinės'. Chlorofilo b daugiausia nustatyta ˈImbierinėsˈ mėtos lapuose, mažiausia 'Obuolinėsˈ mėtos lapuose. Karotenoidų daugiausia nustatyta 'Imbierinės' mėtos lapuose, esminių skirtumų tarp veislių ir karotenoidų kiekio nėra (3.1.3.1 lentelė). Lyginant perdirbimo būdus esminių skirtumų tarp chlorofilo a ir perdirbimo būdų nenustatyta. Lyginant chlorofilo b kiekį ir perdirbimo būdus, nustatyta, kad chlorofilo b kiekis esmingai didesnis džiovintose 'Marokinės' ir 'Šveicariškos' mėtų lapuose, tarp kitų veislių ir perdirbimo būdų esminiu skirtumų nėra. Lyginant perdirbimo būdus esminių skirtumų tarp veislių ir karotenoidų kiekio nenustatyta (3.1.3.1 lentelė). Kiti tyrėjai chlorofilo a šviežiose mėtų lapuose randa gerokai daugiau 219, 55 mg g-1, chlorofilo b 378,05 mg g-1, po džiovinimo chlorofilo a ir b kiekis padidėjo atitinkamai 227,04 mg g-1 ir 390,95 mg g-1 (Nayak ir kt.,2011). Veikliosios medžiagos skirtingais kiekiais kaupiasi visose augalo dalyse (žieduose, lapuose, stiebuose). Patikimai didžiausias chlorofilo a kiekis nustatytas šviežios 'Obuolinės' mėtos stiebuose (17,05 mg 100g-1), o mažiausias (15,28 mg 100 g-1 mažesnis, nei 'Obuolinėje') kaupiasi 'Imbierinės' mėtos stiebuose. Nustatyta, kad patikimai didžiausias chlorofilo b bei karotenoidų kiekis yra 'Obuolinės' mėtos (Mentha suavolens Ehrh.) stiebuose ir atitinkamai sudaro 6,47 mg 100 g-1 ir 3,97 mg 100 g-1, patikimai mažiausias kiekis chlorofilo b ir karotenoidų rastas ˈImbierinėsˈ mėtos stiebuose atitinkamai 0,61 mg 100 g-1 ir 0,56 mg 100 g-1. Džiovintose mėtose esmingai didžiausias kiekis chlorofilo a, chlorofilo b, bei karotenoidų nustatytas ˈObuolinės' mėtos stiebuose (3.1.3.2 lentelė). 3.1.3.2 lentelė. Fotosintetinių pigmentų kiekis mėtų stiebuose, mg 100 g-1 Šviežios Džiovintos Liofilizuotos

a b a b a b Rūšys / veislės

karotenoidai karotenoidai karotenoidai

chlorofilas chlorofilas chlorofilas chlorofilas chlorofilas chlorofilas chlorofilas 4,81 1,74 3,24 5,67 1,63 7,38 12,90 3,47 ˈMarokinėˈ 1,85b b ab a c b cd e ef 4,80 1,91 7,60 13,27 3,44 15,25 26,63 6,25 ˈLedinėˈ 1,79b b ab d e ef gh h i 3,83 1,61 7,79 13,61 3,27 11,36 19,86 4,51 ˈŠveicariškaˈ 1,51b a a d e de e f g 6,47 3,97 14,56 25,41 6,72 12,37 21,61 5,13 ˈObuolinėˈ 17,05 h c fg fg h i ef g h 1,77 0,61 0,56 5,04 8,81 2,54 5,05 8,81 2,87 ˈImbierinėˈ a a a bc d c bc d cd *esminiai skirtumai (p˂0,05) tarp veislių stulpeliuose ir perdirbimo būdų eilutėse pažymėti skirtingomis raidėmis

Liofilizuotų mėtų stiebuose didžiausias kiekis fotosintetinių pigmentų nustatytas 'Ledinės' mėtos stiebuose. Vertinant perdirbimo būdus visumoje fotosintetinių pigmentų kiekis liofilizuotų mėtos stiebuose didesnis, nei džiovintų mėtų (3.1.3.2 lentelė). Kiti tyrėjai nustatė šviežiose stiebuose chlorofilo a 71,34 mg g-1, chlorofilo b 69,86 mg g-1. Stiebus džiovinant chlorofilo a kiekis 73,77 mg g-1, o chlorofilo b 72,24 mg g-1, matomas fotosintetinių pigmentų padidėjimas (Nayak ir kt. 2011).

3.1.4. Žalios ląstelienos ir žalių pelenų kiekis

Ląsteliena yra pagrindinė augalų sienelių medžiaga.Tai labai svarbus sveikos mitybos elementas, padedantis sunormalizuoti svorį, mažinantis cholesterolio kiekį, riziką susirgti žarnyno vėžiu. Park ir kt. (2002), Thomson (2003) rekomenduoja mėtų lapelius naudotini įvairių patiekalų gamybai, tokių kaip daržovių karis, salotos, vaisių salotos, daržovių salotos, salotų padažai, sriubos, desertai, bei mėtų čatnis. Šviežiuose mėtų lapuose didžiausias kiekis ląstelienos nustatytas 'Šveicariškoje' mėtoje – 12,37 %, o mažiausias – 'Imbierinėje' mėtoje 10,03 %. Esminių skirtumų tarp žalios ląstelienos kiekio skirtingų veislių mėtų lapuose nenustatyta. Kiti tyrėjai šaltmėtėje (Mentha spicata L.) nustatė 6,2 % ląstelienos (Sulieman ir kt., 2011).

*esminiai skirtumai (p˂0,05) tarp veislių stulpeliuose pažymėti skirtingomis raidėmis 3.1.4.1 pav. Žalios ląstelienos kiekis šviežių mėtų lapuose, %

Esminiai didžiausias ląstelienos kiekis nustatytas ˈŠveicariškosˈ mėtos stiebuose – 51,57 %, o esminiai mažiausias rastas 'Imbierinės' mėtos stiebuose , t.y. 16 % mažesnis nei ˈŠveicariškosˈ (3.1.4.2 pav.) . Kitų tyrėjų duomenimis mėtų stiebuose ląstelienos kiekis yra 24,05 mg g -1 (Nayak ir kt., 2011).

*esminiai skirtumai (p˂0,05) tarp veislių stulpeliuose pažymėti skirtingomis raidėmis 3.1.4.2 pav. Žalios ląstelienos kiekis šviežių mėtų stiebuose, %

Žalių pelenų kiekis nusako mineralinių medžiagų kiekį. Mėtose yra Ca, Cd, Cr, Cu, Fe, Mg, Mn, P, Se, Zn ir kitų mikroelementų (Kizil ir kt., 2010). Atlikus analizę patikimai didžiausias kiekis pelenų nustatytas 'Imbierinės' mėtos lapuose 10,93%, o patikimai mažiausias 'Ledinės' mėtos lapuose 8,79 % (3.1.4.3 pav.). Kiti tyrėjai, nustatė tokius mineralinių medžiagų kiekius mėtose: pipirmėtėje – 9,97 % pelenų (Narendhirakannan ir kt., 2005), šaltmėtėje (Mentha spicata Linn.) – 11,50 % ( Hui ir Ling., 2010), Sulieman ir kt. (2011) šaltmėtėje (Mentha spicata L.) – 3,8 % (Sulieman ir kt. 2011).

*esminiai skirtumai (p˂0,05) tarp veislių stulpeliuose pažymėti skirtingomis raidėmis 3.1.4.3 pav. Žalių pelenų kiekis šviežios mėtos lapuose, %

Atlikus šviežių mėtų pelenų kiekio analizę stiebuose nustatytas, patikimai didžiausias kiekis žalių pelenų 'Obuolinės' mėtos (8,17 %), o patikimai mažiausias 'Šveicariškos' mėtos (5,41 %) stiebuose (3.1.4.4 pav.).

*esminiai skirtumai (p˂0,05) tarp veislių stulpeliuose pažymėti skirtingomis raidėmis 3.1.4.4 pav. Žalių pelenų kiekis šviežios mėtos stiebuose, %

3.1.5 Vitamino C kiekis

Vitaminas C yra vandenyje tirpus vitaminas, reikalingas daugeliui žmogaus organizmo funkcijų, bet labiausiai žinomas dėl savo antioksidacinių savybių (Kelsey, Bloomer, 2009). Patikimai didžiausias kiekis vitamino C nustatytas šviežiuose 'Marokinės' mėtos lapuose (4,57 mg 100 g-1), o patikimai mažiausias 'Obuolinės' (Mentha suavolens Ehrh.) mėtos (3,66 mg 100 g-1) lapuose. Vertinant perdirbimo būdus, nustatyta, kad džiovintose mėtose vitamino C koncentracija didesnė nei liofilizuotose, išskyrus ˈImbierinėsˈ veislės mėtas, joje vitamino C kiekis 2 % didesnis, nei džiovintoje (3.1.5. lentelė).

3.1.5 lentelė. Vitamino C kiekis mėtos lapuose, mg %

Rūšys / veislės Šviežios Džiovintos Liofilizuotos Marokinė (Mentha spicata var.crispa) 4,57 ab 9,10 bc 8,13 abc Ledinė (mentha x piperita „Glacialis“) 3,87 ab 11,83 cde 11,11 cd Šveicariška (Mentha spicata var. Swiss) 4,47 ab 23,94 f 15,34 de Obuolinė (Mentha suavolens Ehrh.) 3,66 a 13,15 cde 15,20 de Imbierinė (Mentha x gracilis Sole. syn. Mentha x gentilis L.) 4,20 ab 14,42 de 16,42 e *esminiai skirtumai (p˂0,05) tarp veislių stulpeliuose ir tarp perdirbimo būdų eilutėse pažymėti skirtingomis raidėmis

Kitų autorių duomenimis vitamino C kiekis šviežiose mėtose siekia 52,6 mg 100g -1 (sausoje masėje) ir 4,5 mg 100g -1 džiovintoje mėtoje (sausoje masėje) (Capecka ir kt., 2005).

3.2 Fizikinių savybių pokyčiai perdirbtose mėtose 3.2.1 Spalvos pokyčiai perdirbtose mėtose

Spalva, tai vienas iš svarbiausių augalinių žaliavų kokybinių rodiklių, kuris priklauso nuo pigmentų skilimo bei vykstančio fermentinio patamsėjimo. L* koordinatė nusako mėginio šviesumą, kur 0  juoda, o 100  balta. Atlikus šviežių mėtų spalvos matavimus nustatyta, kad šviesiausia 'Obuolinė' (Mentha suavolens Ehrh.) mėta – 35,06 NBS vienetų, o patikimai tamsiausia 'Marokinė' mėta (Mentha spicata var. crispa) – 28,77 NBS vienetai.

Patikimai didžiausia L* koordinatės reikšmė nustatyta džiovintose mėtose 'Šveicariškoje' (Mentha spicata var. Swiss) – 33,50 NBS vienetai, tamsiausia iš džiovintų mėtų buvo 'Marokinė' (Mentha spicata var. crispa) – 30,73 NBS vienetai. Vertinant lioflizuotų mėtų šviesumą nustatyta, kad patikimai šviesiausia yra 'Šveicariška' mėta – 41,53 NBS vienetai, tamsiausia iš liofilizuotų mėtų buvo 'Imbierinė' (Mentha x gracilis Sole. syn Mentha x gentilis L.) – 36,00 NBS vienetai. Liofilizuotos mėtos, vertinant šviesumą, yra esmingai šviesesnės nei džiovintos ar šviežios (3.2.1.1 lentelė). Kuo spalvos koordinatės vertė L* yra didesnė, tuo džiovinto produkto kokybė – geresnė (Doymaz, ir kt., 2006). Vertinant mėtų spalvos koordinatę a*, kurios skalė yra nuo -60 iki 60 (raudona, kai teigiama ir žalia kai neigiama), nustatyta, kad žaliausios šviežios mėtos, o taikant apdorojimo būdą – liofilizuotos. Neapdorotų mėtų spalvos koordinatė a* svyravo nuo -3,93 'Imbierinės' mėtos iki - 8,20 'Šveicariškos', džiovintose nuo -0,51 'Marokinės' mėtos iki -3,16 'Ledinės' mėtos, liofilizuotose nuo -1,93 'Imbierinės' iki -6,02 'Šveicariškos' mėtos NBS vienetų (3.2.1.1 lentelė ).

3.2.1.1 lentelė. Mėtų spalva, NBS vienetai Šviežios Džiovintos Liofilizuotos

Rūšys/veislės L* a* b* L* a* b* L* a* b*

28,77 -7,30 16,98 30,73 -0,51 15,95 41,33 -4,21 19,80 ˈMarokinėˈ a b d ab h bcd g de e 31,58 -6,56 16,73 32,75 -3,16 16,01 38,73 -4,66 16,73 ˈLedinėˈ a c cd bcd f bcd fg d cd 33,50 -8,20 20,17 33,50 -2,50 16,93 41,53 -6,02 19,81 ˈŠveicariškaˈ bcde a e bcde g d g c e 35,06 -7,25 15,97 32,16 -2,07 10,11 36,60 -4,03 15,17 ˈObuolinėˈ cde b bcd bc g a ef e bc 33,50 -3,93 16,61 33,43 -1,93 14,86 36,00 -2,01 10,76 ˈImbierinėˈ bcde e bcd bcde g b def g a *esminiai skirtumai (p˂0,05) tarp veislių stulpeliuose ir perdirbimo būdo eilutėse pažymėti skirtingomis raidėmis Geltonumo b* spalvos koordinatės skalė yra nuo - 60 iki 60 (geltona, kai teigiama ir mėlyna – kai neigiama). Didžiausia geltonumo koordinatės vertė, išskyrus 'Imbierinę' (Mentha x gracilis Sole. syn Mentha x gentilis L.) mėta, nustatyta liofilizuotose mėtose. Šviežių mėtų spalva kito nuo – 15,97 'Obuolinės' mėtos iki – 20,17 'Šveicariškos' mėtos, džiovintose nuo – 10, 11 'Obuolinės'

mėtos iki – 16,93 'Šveicariškos' mėtos, liofilizuotose nuo – 10,76 'Imbierinės' iki – 19,81 'Šveicariškos' mėtos NBS vienetų (3.2.1.1. lentelė). Ardestani ir kt., (2015) pateikė panašius rezultatus šviežioje šalmėtėje (Mentha spicata). L* reikšmė buvo 47,71 NBS vienetai. Priklausomai nuo džiovinimo temperatūros ji kito ir 40 °C temperatūroje buvo 38,05 NBS vienetai, džiovinant 60°C temperatūroje 35,79 NBS vienetai. Vertinant a* koordinate šviežioje šaltmėtėje -7,48 , džiovintoje prie 40 °C -3,37, prie 60 °C -0,06 NBS vienetai. Vertinant b* koordinatę šviežioje šaltmėtėje buvo – 15,11, džiovintoje prie 40 °C – 16,38, prie 60 °C – 13,71 NBS vienetų.

IŠVADOS Įvertinus mėtų (Mentha) genties augalų kokybinių rodiklių pokyčius perdirbimo metu, galima teigti, kad: 1. Esminių skirtumų tarp eterinio aliejaus kiekio skirtingų veislių šviežių mėtų lapuose nenustatyta, tačiau didžiausias jų kiekis išskirtas iš ˈMarokinėsˈ mėtos lapų. Esminių skirtumų tarp perdirbimo būdų ir eterinio aliejaus kiekio nenustatyta, daugiausiai eterinio aliejaus buvo 'Ledinės' mėtos lapuose 2,52, ir 3,19 'Šveicariškos' liofilizuotos mėtos lapuose. 2. 'Šveicariškos' veislės mėtų lapai ir stiebai išsiskyrė esminiai didžiausiu sausųjų medžiagų (90,52) ir žalios ląstelienos kiekiu (12,37). Tirpių sausųjų medžiagų esminiai daugiausiai nustatyta ˈLedinėsˈ (9,50 ), žalių pelenų  ˈImbierinėsˈ veislės mėtų lapuose (10,93 ), ir ˈObuolinėsˈ veislės mėtų stiebuose (8,17 ), vitamino C  ˈMarokinėsˈ veislės mėtų lapuose (4,57 mg 100 g-1). Esminiai daugiausiai chlorofilo a nustatyta ˈŠveicariškosˈ, chlorofilo b ir karotenoidų  ˈLedinėsˈ veislės mėtų lapuose. ˈObuolinėsˈ veislės mėtų stiebuose sukauptas esminiai didžiausias Chl a, Chl b ir karotenoidų kiekis. 3. Džiovintų mėtų lapuose sausųjų medžiagų esminiai daugiausiai buvo ˈMarokinėsˈ veislės mėtų lapuose ir ˈObuolinėsˈ  stiebuose. Vitamino C esminiai daugiausiai nustatyta ˈŠveicariškosˈ veislės mėtų lapuose. Chl a ir karotenoidų kiekis džiovintose mėtose esminiai nesiskiria, o Chl b didžiausia koncentracija nustatyta ˈMarokinėsˈ ir ˈŠveicariškosˈ veislių mėtų lapuose. Džiovintuose mėtų stiebuose esminiai daugiausiai fotosintetinių pigmentų buvo ˈObuolinėsˈ veislės mėtų stiebuose. 4. Liofilizuotose mėtų lapuose sausųjų medžiagų kiekis esminiai nesiskyrė, tik ˈObuolinėsˈ veislės mėtų lapuose nustatytas jų esminiai mažiausias, o ˈMarokinėsˈ veislės stiebuose - esminiai didžiausias kiekis. Esminiai didžiausias fotosintezės pigmentų kiekis nustatytas 'Imbierinės' veislės mėtų lapuose ir 'Ledinės' veislės mėtų stiebuose. Vitamino C esminiai didžiausias kiekis nustatytas 'Imbierinės' veislės mėtų lapuose. 5. Lyginant perdirbimo būdų įtaką mėtų kokybiniams rodikliams nustatyta, kad perdirbimo būdas neįtakojo sausųjų medžiagų koncentracijos perdirbtame produkte, išskyrus esminiai mažesnis sausųjų medžiagų kiekis nustatytas liofilizuotose ˈObuolinėsˈ veislės mėtų lapuose, o šių medžiagų kiekis liofilizuotuose ir džiovintuose mėtų stiebuose esminiai nesiskyrė. Vitamino C kiekis esminiai nesiskyrė tiek liofilizuotose, tiek džiovintose mėtose, išskyrus džiovintuose ˈŠveicariškosˈ veislės mėtų lapuose (nustatytas didžiausias kiekis). Perdirbimo būdas esminiai neįtakojo chlorofilo a ir karotenoidų kiekio mėtų lapuose. Tačiau šių junginių

didesnis kiekis nustatytas liofilizuotų mėtų stiebuose, nei džiovintų. Chloroflo b daugiau rasta džiovintoje ˈMarokinėsˈ ir ˈŠveicariškosˈ veislės mėtų lapuose. 6. Skirtingų veislių mėtų šviesumas ir spalva esminiai skiriasi. Geriausiai mėtų spalva išlieka jas liofilizuojant, o džiovinant jos tamsėja ir įgauna tamsiai žalią, šviežioms mėtoms nebūdingą spalvą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. AGOSTINI, F.; DOS SANTOS, A. C. A.; ROSSATO, M.; PANSERA, R. M.; DOS SANTOS, P. L.; ATTI SERAFINI, L.; MOLON, R.; MOYNA, P. 2009. Essential Oil Yield and Composition of Lamiaceae Species Growing in Southern Brazil . Braz. Arch. Biol, vol. 52, p. 473 – 478. 2. AHMAD, N.; FAZA, H.; AHMAD, I.; ABBASI, B. H. 2012. Free radical scavenging (DPPH) potential in nine Mentha species. Toxicol. Ind. Health, vol. 28, p. 83 – 89. 3. AOAC.1990. Official methods of analysis. K. Herlich (ed.). Arlington, Virginia, 35 B. 4. AYYOBI, H.; PEYVAST, G. A.; OLFATI, J. A. 2014. Effect of drying methods on essential oil yield, total phenol content and antioxidant capacity of peppermint and dill. Ratar. Povrt, vol. 51, p. 18 – 22. 5. ARDESTANI, S. M. A.; SADEGHI, M., et. al. 2015. Vibro-fluidized bed heat pump drying of mint leaves with respect to phenolic content, antioxidant activity and color indices. Chem. Ind. Chem. Eng., vol. 21 (2), p. 239 – 247. 6. ARSLAN, D.; MUSA, O. M.; OKYAY MENGES, H. 2010. Evaluation of drying methods with respect to drying parameters some nutritional and colour characteristics of pepermint (Mentha x piperita L.). Energy Conversion and Management, vol. 51, p. 2769 – 2775. 7. ASEKUN, O. T.; GRIERSON, D. S.; AFOLAYAN, A. J. 2007. Effects of drying methods on the quality and quantity of the essential oil of Mentha longifolia L. subsp. Capensis. Food Chemistry, vol. 101, p. 995 – 998. 8. BAJAJ, S.; UROOJ, A.; PRABHASANKAR, P. 2006. Effect of Incorporation of Mint on Texture, Colour and Sensory Parameters of Biscuits. International Journal of Food Properties, vol. 9, p. 691 – 700. 9. BALANDIS, A.; LESKAUSKAS, B.; ŠINKŪNAS, S.; VAICKELIONIS, G.; VALANČIUS, Z. 2007. Chemijos inžinerija. 2 - knyga. P. 279 – 325. 10. BALTRUŠIS, R.; DIENYS, G.; MICKEVIČIUS, V.;ŠAČKUS, A.; VAINILAVIČIUS, P. 1999. Organinė chemija – 2 dalis .Vilnius, p. 254 11. BARRITA, J. L.; DEL SOCORRO SANTIAGO SANCHEZ, M. 2013. Antioxidant role of ascorbic acid and his protective effects on chronic diseases. Book edited by Jose A. Morales – Gonzalez . ISBN 978-953-51-1123-8.

12. BISWAS, N. N.; SAHA, S.; ALI, M. K. 2014. Antioxidant, antimicrobial, cytotoxic and analgesic activties of ethanolic extract of Mentha arvensis L. Asian Pac. J. Trop. Biomed., vol. 4 (10), p. 792 – 797. 13. BOEHM, M.E., BADE M., KUNZ B., 2002, Quality stabilisation of fresh herbs using a combined vacuum-microwave drying processes, Advanced in Food Science,vol. 24(2), p. 55 – 61. 14. BOŽOVIC, M.; PIROLLI, A., RAGNO, R.2015. Mentha suaveolens Ehrh. (Lamiaceae) essential oil and its main constituent piperitenone oxide. Biological Activities and Chemistry, vol. 20, p. 8605 – 8633. 15. CAPECKA, E.; MARECZEK, A.; LEJA, M. 2005. Antioxidant activity of fresh and dry herbs of some Lamiaceae species. Food chemistry, vol. 93, p. 223 – 226. 16. CIURZYNSKA, A.; LENART. A. 2011. Freeze- Drying Application in Food Processing and biotechnology-A review. Polish Journal of Food and Nutrition aciences, vol. 61, p. 165-171. 17. CIVITELLI, L.; PANELLA, S.; MARCOCCI, M. E.; PETRIS, A. D.; GARZOLI, S.; PEPI, F. 2014. In vitro inhibition of herpes simplex virus type 1 replication by Mentha suaveolens essential oil and its main component piperitenone oxide. Phytomedicine, vol. 2 (6), p. 857 – 965. 18. CURUTCHET, A.; DELLACASSA, E.; RINGUELET , J. A.; CHAVES, A. R.; VINA, S. Z. 2014. Nutritional and sensory quality during refrigerated storage of fresh-cut mints (Mentha _ piperita and M. spicata). Food Chemistry, vol. 143, p. 231 – 238. 19. DAMBRAUSKIENĖ, E.; VIŠKELIS, P.; KARKLELIENĖ, R. 2008. Productivity and biochemical composition of Mentha piperita L. of different origin. Biologija, vol. 54, p. 105–107. 20. DYAB, A. S.; ALY, A. M.; MATUK, H. I. 2015. Enhancement and Evaluation of Peppermint (Mentha Piperita L.) Beverage. Life Sciences Research, vol. 3, p. 175 – 185. 21. DOYMAZ, I.; TURGUL N.; PALA, M. 2006. Drying characteristics of dill and parsley leaves. Journal of Food Enginering, p. 559–565. 22. DŽAMIC, A. M.; SOKOVIC, M. D.; RISTIC, M. S.; NOVAKOVIC, M.; JOVANOVIC, S. G.; TESEVIC, V. ; MARIN, P. D. 2010 .Antifungal and antioxidant activity of Mentha longifolia (L.) Hudson (Lamiaceae) essential oil. Botanica Serbica, vol. 33, p. 57 – 61.

23. EL – NAKHLAWY, F. S.; SHAHEEN, M. A.; AL – SHAREEF, A. R. 2013. Response of Essential Oil and Terpene Contents of Two Mint Genotypes to Different Drying Temperatures before Distillation. Journal of Agricultural Science, vol.5, No. 12, p. 126 – 131 24. ERTEKIN, C.; HEYBELI, N. 2014. Thin – layer infrared drying of mint leaves. Journal of Food Processing and Preservation.Vol. 38, p. 1480 – 1490. 25. FOLEY, J.D. 1972. Herbs for use and for delight. New – York p. 88-89 26. GHASEMI, M.; JAFARPOUR, M.; MORTAZEINER, F. 2013. Effect of different drying methods on the quality and quantity of the essential oil of lemon balm (Melissa officinalis). International Journal of Agriculture and Crop Sciences,vol. 6 – 9, p. 501 – 504. 27. GOBERT, V.; MOJA, S.; COLSON, M.; TABERLET, P. 2002. Hybridization in the section Mentha (Lamiaceae) inferred from aflp markers. American Journal of Botany, vol. 89 (12), p. 2017 – 2023. 28. GRULOVA, D.; DE MARTINO, L.; MANCINI, E.; SALAMON, I.; DEFEO, V. 2015. Seasonal variability of the main components in essential oil of Mentha× piperita L. J.Sci.Food Agr, vol. 95(3), p. 621 – 627. 29. GRZESZCZUK, M.; JADCZAK, D. 2009. Estimation of biological value of some species of mint (Mentha L.). herbapolonica, vol. 55, p. 193 – 199. 30. HARLEY, R. M. 1967. The spicate mints. Proceedings of the Botanical Society of the British Isles, vol. 6, p. 369 – 372. 31. HARLEY, R. M. 1972. Notes on the genus Mentha (Labiatae). Botanical Journal of the Linnean Society,vol. 65, p. 250 – 253. 32. HARLEY, R. M., AND C. A. BRIGHTON. 1977. Chromosome numbers in the genus Mentha L. Botanical Journal of the Linnean Society, vol. 74, p. 71 – 96. 33. HEIMANS, J. 1938. Chromosomes in the genus Mentha. Chronica Botanica, vol. 4, p. 389 – 390. 34. HUI, S. X.; LING, L. 2010. Comparative analysis of nutritional composition of eight kinds of wild vegetables from Guizhou. Medicinal plant., vol. 1(10), p. 35 – 37. 35. YOUNG, J. E.; ZHAO, X.; CAREY, E. E.; WELTI, R.; YANG, S.; WANG, W. 2005. Phytochemical phenolics in organically grown vegetables. Mol. Nutr. Food Res, vol. 49, p. 1136 – 1142 .

36. JAIN, D.; PATHAK, N., RAGHURAN,G. V.; BHARGAVA , A.; SAMARTH, R.; MISHARA, P. K. 2011. Evaluation of cytotoxicity and anticarcinogenic potential of Mentha leaf extracts. Int.J. Toxicol.,vol. 30 (2), p. 225 – 236. 37. JAKUBONIENĖ, R. ir kt. 2007. Vaistažolės, Ekologija, Saulės energija. Panara: Pilnų namų bendruomenė, p. 54–69. 38. JOY, P. P; THOMAS, J.; MATHEW, S.; SKARIA, B. P. 1998.Medical plants. Kerala agricultural university. Aromatic and Medicinal Plants Research Station, p. 24 – 25. 39. KASPARAVIČIENĖ, G.; BRIEDIS, V. 2002. Kai kurie antioksidantų veikimo aspektai mažinant neigiąmą laisvųjų radikalų veikimo poveikį. Biomedicina. T.2, Nr. 2. 40. KELSEY, H.; WELLMAN, F.; BLOOMER, R. J. 2009. Impact of Vitamin C on Exercise-Induced Oxidative Stress and Tissue Injury. In: Handbook of Vitamin C Research, p. 21 – 23. 41. KIZIL, S.; HASIMI, N.; TOLAN, V.; KILINČ, E.; YUKSEL, U. 2010. Mineral content, essential oil components and biological activity of two mentha species (M. piperita L., M. spicata L.). Turkish Journal of Field Crops, vol. 15 (2), p. 148 – 153. 42. KUMAR, P.; MISHRA, S.; MALIK, A.; SATYA, S. 2011. Insecticidal properties of Mentha species: A review. Industrial Crops and Products, vol. 34, p. 802 – 817. 43. KUMAR. J. K.; SINGHA, A. K. 2004. Resurgence of natural colourants: a holistic

view. Natural Product Letters, vol. 18, p. 59 – 84. 44. KUNDALIC, B. Š.; FIALOVA, S.; DOBEŠ, C.; OLZANT, S.; TEKELOVA, D.; GRANČAI, D.; REZNICEK, G.; SAUKEL, J. 2009.Multivariate numerical taxonomy of mentha species, hybrids, varieties and cultivars. Sci Pharm.,vol. 77, p. 851 – 876. 45. LANFER – MARQUEZ, U. M.; BARROS, R. M. C.; SINNECKER, P. 2005. Antioxidant activity of chlorophylls and their derivatives. Food Res. Int, vol. 38, p. 885 – 891. 46. LAWRENCE, B. M. 1978. A study of the monoterpene interrelationships in the genus Mentha with special reference to the origin of pulegone and menthofuran. Ph.D. dissertation. Groningen University, Groningen, Netherlands. 47. LAWRENCE, B. M. 2006. Mint the genus Mentha. Medical and aromatic plants – industrial profiles, p. 42 – 47. 48. LEKAVIČIUS, A.; BUTKUS, V.; JASKONIS, J. 1992. Lietuvos naudingieji augalai. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, p. 125. 49. LINNAEUS. 1767. Systema Naturae. Stockholm. T. 2, p. 391 – 392.

50. LIU, Y.; ZHAO, Y.; FENG, X. 2008. Exergy analysis for a freeze-drying process.Appl. Thermal Eng, vol. 28, p. 675 – 690. 51. LST 6557-2:2000. Vaisiai, daržovės ir jų gaminiai. Askorbo rūgšties kiekio nustatymas. 2 dalis. Įprastiniai metodai (tpt 6557-2:1984[E]) = Fruits, vegetables and derived products – Determination of ascorbic acid content-Part 2: Routine methods (Identical ISO 6557–2:1984 [E]). Vilnius. Lietuvos standartizacijos departamentas, 6 p. 52. LST 751:2000. Vaisių ir daržovių gaminiai. Vandenyje netirpių sausųjų medžiagų nustatymas = Fruits and vegetables. Determination of water – insoluble solids. Vilnius. Lietuvos standartizacijos departamentas, 3 p. 53. LST EN 12143:1999.Vaisių ir daržovių sultys. Tirpių sausųjų medžiagų kiekio nustatymas. Refraktometrinis metodas. Lietuvos standartizacijos departamentas, 11p. 54. LST EN ISO 6571:2008 – Prieskoniai, pagardai ir prieskoniniai augalai. Eterinio aliejaus kiekio nustatymas (hidrodistiliacijos metodas). Lietuvos standartizacijos departamentas.Vilnius, 5-11 p. 55. MAFFEI M.; BERTEA,C.M.; MUCCIARELLI, M. 2006. Anatomy, physiology, biosynthesis, molecular biology,tissue culture,and biotechnology of mint essential oil production. I Lawrence, B. M.(Ed.), Mint.The genus Mentha.Medical and Aromatic Plants – Industrial Profiles, p. 42 – 47. 56. MAHANOM, H.; AZIZAH, A. H.; DZULKIFLY, M. H. 1999. Effect of different drying methods on concentrations of several phytochemicals in herbal preparation of 8 medicinal plants leaves. Mal J Nutr, vol. 5, p. 47 – 54. 57. MALINVAUD, E. 1880. Simple aperc¸u des hybrides dans le genre Mentha. Bulletin de la Socie´te´ Botanique de France, vol. 27, p. 332 – 347. 58. MAROTO, M.; CABEZUDO, MD. 2002. Influence of drying on the flavor quality of spearmint (Mentha spicata L.). J Agric Food Chem, vol. 51, p. 1265 – 1269. 59. MIKAILI, P.; MOJAVERROSTAMI, S.; MOLOUDIZARGARI, M.; AGHAJANSHAKERI, S.2013. Pharmacological and therapeutic effects of (Mentha Longifolia L.) and its main constituent, menthol. Anc Sci Life, vol. 33, p. 131– 138. 60. MLODZINSKA, E. 2009. Survey of plant pigments: Molecular and environmental determinants of plant colors. Departament of Plant Physiology, Wroclaw University. Acta Biologica Cracoviensia Series Botanica, vol.51(1), p. 7–16. 61. MORENO, L.; BELLO, R.; PRIMO YUFERA, E.; ESPLUGUES, J. 2002. Pharmacological properties of the methanol extract from Mentha suaveolens Ehrh. Phytother.Res, vol. 16, p. 10 – 13.

62. MORTON, J. K. 1956. The chromosome numbers of the British Menthae. Watsonia, vol. 3, p. 244 – 252. 63. MOUSSAOUI, N.; SANCHEZ, G.; KHAY, E. O.; IDAOMAR, M.; MANSOUR, A. I.; ABRINI, J.; AZNAR, R. 2013.Antibacterial and antiviral activities of essential oil of northern Maroccan plants.British biotechnology journal, vol. 3 (3), p. 318 – 331. 64. MULLER, J.; HEINDL, A. 2006.Drying of medicinal plants. Medicinal and Aromatic Plants,p. 237 – 252. 65. NAGHIBI, F.; MODADDEGH, M.; MOTAMED, S. M.; GHORBANI, A. 2005. Labiatae family in folk medicine in Iran: From ethnobotany to pharmacology. . Iran. J. Pharm. Res., vol. 2, p. 63 – 79. 66. NAYAK, S.; KUMAR, A.; MISHRA, J.; TIWARI, G. N. 2011. Drying and Testing of Mint (Mentha piperita) by a Hybrid Photovoltaic-Thermal (PVT)-Based Greenhouse Dryer. Drying Technology, vol. 29, p. 1002 – 1009. 67. NARENDHIRAKANNAN, R. T.; SUBRAMANIAN, S.; KANDASWAMY, M. 2005. Mineral Content of Some Medicinal Plants Used in the Treatment of Diabetes Mellitus. Biological Trace , vol. 103(2), p. 109 – 115. 68. ORPHANIDES, A.; GOULAS, V.; GEKAS, V. 2013. Effect of drying method on the Phenolic content and antioxidant capacity of spearmint. Czech J. Food Sci, vol. 31, p. 509 – 513. 69. OUAZZOU, A.; LORAN, S.; ARAKRAK, A.; LAGLAOUI, A.; ROTA, C.; HERRERA, A.; PAGAN, R.; CONCHELLO, P. 2012. Evaluation of the chemical composition and antimicrobial activity of Mentha pulegium, Juniperus phoenicea, and Cyperus longus essential oils from Morocco. Food Res. Int., vol. 45, p. 313 – 319. 70. PADALIA, C. R.; VERMA, R. S.; CHAUHAN, A.; SUNDARESAN, V.; CHANOTIYA, C.S. 2013. Essential oil composition of sixteen elite cultivars of Mentha from western Himalayan region, India. Maejo Int. J. Sci. Technol, vol. 7(01), p. 83 – 93. 71. PARK, K. J.; VOHNIKOVA, Z.; BROD, F. P. R. 2002. Evaluation of drying parameters and desorption isotherms of garden mint leaves (Mentha crips L.). J. Food Eng., vol. 51, p. 193 – 199. 72. PEREZ, F.; GUZMAN, MERCADO, S.E.; LOARCA – PINA, G.; REYNOSO – CAMACHO, R.2014. Effect of chemical elicitors on peppermint (Mentha piperita) plants and their impact on the metabolite profile and antioxidant capacity of resulting infusions. Food Chemistry, vol. 156, p. 273 – 278.

73. RADUNZ, L. L; MELO, E.C.; BARBOSA, L. C. A.; SANTOS, R. H. S.; MARTINAZZO, A. P. 2006. Influência da temperatura do ar secagem no rendimento do óleo essencial d hortelã-comum (Mentha x villosa Huds). Eng. Agric, vol. 14, p. 250 – 257. 74. RAGAŽINSKIENĖ, O.; RIMKIENĖ, S.; SASNAUKAS, V. 2005. Vaistinių augalų enciklopedija. Kaunas, p. 17. 75. RAUDONIS, R. 2012. Skysčių chromatografijos pokolonėlinių metodų optimizavimas augalinių antioksidantų tyrimams: daktaro disertacija: biomedicinos mokslai, farmacija (08B).Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, (Kaunas), 114 p. 76. ROCHA, R. P.; MELO, E. C.; RADUNZ, L. L. 2011. Influence of drying process on the quality of medicinal plants. Journal of Medicinal Plants Research, vol. 5, p. 7076 – 7084. 77. RODRIGUEZ – AMAYA, PH. D.; DELIA, B. 1997. Carotenoids and food preparation: The retention of provitamin A, carotenoids in prepared, processed, and stored foods. Departamento de Ciências de Alimentos Faculdade de Engenharia de Alimentos Universidade Estadual de CampinasC.P. 6121, 13083-970 Campinas, SP., Brazil. 78. RUBINSKIENĖ, M.; VIŠKELIS, P.; DAMBRAUSKIENĖ, E.; VIŠKELIS, J.; KARKLELIENĖ, J. 2015. Effect of drying methods on the chemical composition and colour of peppermint (Mentha× piperita L.) leaves . Zemdirbyste-Agriculture, vol. 102, No. 2 , p. 223‒228. 79. RUTTLE, M. L. 1931. Cytological and embryological studies of the genus Mentha. Gartenbauwissenschaft, vol. 44, p. 428 – 468. 80. SAKALAUSKAS, V. 2003. Duomenų analizė su STATISTIKA. Margi raštai, Vilnius, 235 p. Methodenbuch – VDLUFA. 1983-1999. // Band III. Die chemische Untersuchung von Futtermitteln. - Verlag- Darmstadt. 81. SALAH, N.; MILLER, NJ.; PAGANGA, G.; TIJBURG, L.; BOLWELL, GP., RICE – EVANS, C. 1995. Polyphenolic flavonols as scavenger of aqueous phase radicals and as chain-breaking antioxidants. Arch. Biochem.Biophys, vol. 2, p. 339 – 346. 82. SALIM, M. R. A; GOUKH, A. B. A. A.; SUBIKI KHALID, E.; HASSAN, G. M. E.2015. - Effect of drying method on spearmint(Mentha spicata var. Viridis L.) oil content and physicochemical properties. American Journal of Phytomedicine and Clinical Therapeutics,vol. 3, p. 487 – 493.

83. SANTOS, J.; HERRERO, M.; MENDIOLA, J.A.; OLIVA – TELES, M. T.; ANEZ, E. LB.; DELERUE – MATOS, C.; OLIVEIRA, M.B.P.P. 2014. Fresh-cut aromatic herbs: Nutritional quality stability during shelf-life. Food Science and Technology, vol. 59, p. 101 – 107. 84. SEKMONIENĖ, D.; LIUTKEVIČIUS, A.; MALAKAUSKAS, M. 2007. Funkcionalusis maistas ir jo veikliosios dalys.Veterinarija ir zootechnika. T.37 (59). 85. SHARMA, A. K., AND N. K. BHATTACHARYYA. 1959. Cytological studies on different species of Mentha with special reference to the occurrence of chromosomal biotypes. Cytologia, vol. 24, p. 198–212. 86. SHARMA,V.; SHABIR, H.; MONI, G.; KUMAR, S. A. 2014.In vitro cancer activity of extracts of Mentha spp.against human cancer cells.Indian J.Biochem.Biophys.,vol.51 (5), p. 416 – 419. 87. SINGH, T. P.; SHARMA, A. K. 1986. Mentha—taxonomic status as interpreted through cytology, genetics and phytochemistry. Indian Journal of Genetics, vol. 46, p. 198 – 208. 88. SNARSKIS, P. 1968. Vadovas Lietuvos augalams pažinti. Vilnius p. 371–372. 89. SNOUSI, M.; NOUMI, E.; TRABELSI, N.; FLAMINI, G.; PAPETTI, A.; DE FEO, V.2015. Mentha spicata essential oil: chemical composition, antioxidant and antibacterial activities against planktonic and biofilm cultures of vibrio spp. strains. Molecules, vol. 20, p. 14402 – 14424. 90. SOUZA, M. A. A.; ARAUJO, O. J. L.; BRITO, D. M. C.; FERNANDES, M. S.; CASTRO, R. N.; SOUZA, S. R. 2014. Chemical Composition of the Essential Oil and Nitrogen Metabolism of Menthol Mint under Different Phosphorus Levels. American Journal of Plant Sciences, vol. 5, p. 2312 – 2322. 91. STANISAVLJEVIC, D. M.; DORDEVIC, S. M.; RISTIC, M. S.; VELIČKOVIČ, D. T.; RANDELOVIČ, N. V. 2010. Effects of different drying methods on the yield and the composition of essential oil from herb Mentha longifolia(L.) Hudson. Biologica Nyssana, vol. 1, p. 89 – 93. 92. STRAUMITE, E.; KRUMA, Z.; GOLOBURDA, R. 2015. Pigments in mint leaves and stems.Agronomy research, vol. 13 (4), p. 1104 – 1111. 93. SULIEMAN, A. M. E.; ABDELRAHMAN, S. E.; ABDEL RAHIM, A. M. 2011. Phytochemical Analysis of Local Spearmint (Mentha spicata) Leaves and Detection of the Antimicrobial Activity of its Oil. Microbiology Research, vol. 1(1), p. 1 – 4.

94. TARHAN, S.; TELCI, I.; TUNCAY, T.; POLATCI, H. 2010. Product quality and energy consumption when drying peppermint by rotary drum dryer. Ind. Crops Prod, vol. 32, p. 420 – 427. 95. TEIXEIRA, B.; MARQUES, A.; RAMOS, C.; BATISTA, I.; SERRANO, C.; MATOS, O.; NENG, N. R.; NOGUEIRA, J. M. F.; SARAIVA, J. A.; NUNES, M. L. 2012. European pennyroyal (Mentha pulegium) from Portugal: chemical composition of essential oil and antioxidant and antimicrobial properties of extracts and essential oil. Ind.Crops Prod., vol. 36 (1), p. 81 – 87. 96. TELES, S.; PEREIRAB, J.A.;SANTOSA, C. H. B; MENEZESA, R. V.; MALHEIROB, R.; LUCCHESED, A. M.; SILVA, F. 2013. Effect of geographical origin on the essential oil content and composition of fresh and dried Mentha×villosa

Hudson leaves. Industrial Crops and Products, vol. 46, p. 1 – 7. 97. THERDTHAI, N.; ZHOU, W. 2009. Characterization of microwave vacuum drying and hot air drying of mint leaves (Mentha cordifolia Opiz ex Fresen). J. Food Eng, vol. 91, p. 482 – 489. 98. THOMSOM, A. K. 2003. Fruits and vegetables 2nd ed. Oxford. Blackwell Publishing. UK., p. 273. 99. TUCKER, A. O.; NACZI, R. F. C.2006. Mentha an overview of its classification and relationships. In LAWRENCE, B. M. Mint the genus Mentha. Medical and aromatic plants- industrial profiles. P. 3 – 35. 100. URIBE, E.; MARIN, D.; VEGA – GALVEZ, A.; QUISPE – FUENTES, I.; RODRIGUEZ, A. 2016. Assessment of vacuum-dried peppermint (Mentha piperita L.) as a source of natural antioxidants. Food Chemistry,vol. 190, p. 559 – 565. 101. VERMA, A.; JOSHI, P.; ARYA, A. 2013. Screening of eight plant extracts for their antimicrobial properties. Int. J. Microbiol. App.Sci., vol. 2(8), p. 315 – 320. 102. WELLBURN, A. R.1994. The spectral determination of chlorophylls a and b, as well as total carotenoids, using various solvents with spectrophotometers of different resoliution. Plant Physiol, vol. 144, p. 307—313. 103. WHITE, G. L. 2013. Essential Oils and Aromatherapy. How to Use Essential Oils for Beauty, Health, and Spirituality. White Willow books, p. 15-18. 104. ZHELJAZKOV, V. D.; CANTRELL, C. L.; ASTATKIE, T.; HRISTOV, A. 2010. Yield,content,and composition of peppermint and spearmints as function of harvesting time and drying.J.Agr.Food Chem,vol. 58, p. 11400 – 11407. 105. Даников, Н. И. 2006. Мята. Целебное растение жизни. Этерна. 38 -51c.

DARBO APROBACIJA IR PUBLIKACIJOS PRIEDAI

Studentų mokslinės konferencijos „ Jaunasis mokslininkas 2015“ leidinyje straipsnis „ Džiovinimo būdų įtaka mėtų (Mentha) genties augalų spalvos ir fotosintetinių pigmentų kiekio pokyčiams“ Akademija, 2015 p., 89 – 92.