Vaitkevicius 2014 Neris 2007 4.Pdf
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
Tėveliams Marijai ir Alvydui KLAIPėdOS UNIVERSITETO BALTIJOS REGIONO ISTORIJOS IR ARCHEOLOGIJOS INSTITUTAS Vykintas Vaitkevičius Neris 2007 metų ekspedicija KETVIRTA KNYGA Mintis Vilnius UDK 908(474.5) Va-122 Recenzavo Doc. Jūratė Sofija Laučiūtė, Doc. Aleksiejus Luchtanas Knygos rengimą ir leidybą rėmė © Vykintas Vaitkevičius, 2014 © Iliustracijų autoriai, 2014 © Mintis, 2014 ISBN 978-5-417-01086-6 (4 knyga) ISBN 978-5-417-01000-2 (bendras) T urinys 7 • Pratarmė 11 • II. 5. Vidurupis nuo Žeimenos iki Gegužinės 58 • II. 6. Vidurupis virsta žemupiu – nuo Gegužinės iki Šventosios 74 • II. 7. Žemupys nuo Šventosios iki Kauno 126 • III. Apibendrinimas 129 • Šaltiniai ir literatūra 139 • Tautosakos tekstai 266 • Iliustracijų šaltiniai 269 • Рэзюмэ. Neris. Экспедыцыя 2007 г. 272 • Cпiс iлюстрацый 276 • Summary. Neris. Expedition of 2007 279 • The list of Illustrations 284 • Asmenvardžių rodyklė 290 • Geografinė rodyklė 297 • Dalykų rodyklė 307 • Knygoje vartojami trumpiniai 309 • Padėka II. 2007 metų EKSPEDICIJOS 1. Neries ŠALTINIAI ištakos 6 7 II. 2007 metų EKSPEDICIJOS 1. Neries ŠALTINIAI ištakos 6 7 Neries ekspedicijos ketvirtosios knygos pratarmė R ašydamas paskutinę Neries ekspedici- jos knygą jaudinuosi ne mažiau nei kaip pradėdamas kelionę ir pir- mą kartą bendražygiams aiškindamas jos tikslus. Ekspedicijos pa- sakojimas knygos puslapiuose prilygsta Neries biografijai, gamtos, kultūros ir istorijos kupinam upės paveikslui. Piešdamas jį antrą ir trečią kartą įveikiau dešimtis kilometrų, grožėjausi upės ir žmogaus pasaulio derme, visuma. Šiandien su džiaugsmu ir pasididžiavimu dar vieną – paskutinį – kartą leidžiuosi į kelionę vildamasis, kad ji praturtins šiuolaikinių tyrinėjimų lauką, o skaitytojus įkvėps pras- mingiems žygiams ieškant ir puoselėjant vertybes, kuriomis remia- si lietuvių tautos kultūra. Autorius II. 2007 metų EKSPEDICIJOS 1. Neries ŠALTINIAI ištakos 8 9 II. 2007 metų EKSPEDICIJOS 1. Neries ŠALTINIAI ištakos 8 9 II.5 2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI II. 2007 metų EKSPEDICIJOS 1. Neries ŠALTINIAI ištakos 10 11 II. 5. Vidurupis nuo Žeimenos iki Gegužinės II. 2007 metų EKSPEDICIJOS 1. Neries ŠALTINIAI Birželio 27-osios vakarą besileidžiančios Saulės spinduliai žyra po vidurvasario pie- ištakos 10 vas, pasiekia aukštų Kernavės piliakalnių šlaitus. Paliekame Traidenio miestą, sykiu atsis- 11 veikiname su čionykščiais ir užeiviais Vilnijos krašto gyventojais. Nuo nakvynės vietos Valiukiškiuose skiria vos keli kilometrai, upėje – vienas po kito du bevardžiai granito rieduli- ai: 2,8 x 3,2 m dydžio, 1,3 m aukščio (N54o53′42,5", E24o48′34,8") ir 1,1 x 1,9 m dydžio, 1,05 m aukščio (N54o53′52,8", E24o48′34,5"). Dešiniajame krante stūkso vaizdingas Baltasis kalnas (92 km, deš.; N54o53′08", E24o49′37"). Balto, geltono biraus smėlio kalvos ir upių pakrantės Lietuvoje paprastai vadinamos Baltakalniais (LVŽ 339).1 1385 m. kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymai šį kalną vadina Atožvalga: Vndir eynem berge, der heiset Attasewalgo (plg. atžval- ga „atsižvelgimas, atodaira“ – LKŽ I 455) ir papėdėje mini brastą. Prie jos – kryžkelė, kur tolimesnei kelionei buvo galima rinktis vieną iš Neries krantų, keliauti palei upę aukštyn ir žemyn (Die littauischen 1863, 693–694, 695). Vėlesniuose šaltiniuose minimas tiltas, jungian- tis Mitkiškes su Kernave: стодола надъ мостомъ Миткишскимъ, который мостъ черезъ Велью бываетъ (1590 m., AVK XVIII 81), senojo ir naujojo kelto vietos (TŽ XIII–4; ВТУ LXVII–4; Baliulis 2005a, 164). Į Valiukiškius (89 km, deš.) mus pakvietė † Arvydas Jankauskas. Nuošalią vietą prie Ne- ries menininkas pasirinko muzikos šventėms rengti, stovyklautojams ir keliautojams priimti. Mes vėlų vakarą pasistiprinome bičiulių išvirta sriuba, įsikūrėme palapinių miestelyje – erdvioje 1 Gaidžiu vadinamas Valiukiškių akmuo žvelgiant iš pietų (2007-06-28) 1 P alyginimui, nuo pat ištakų Neries skardžiai ir atodangos buvo vadinamos Plikaisiais kalnais – bltr. Лысая гара arba lenk. Łysa góra. paupio laukymėje. Prieš užmigdamas, kaip daugelį kartų, vėl sklaidau Konstantino Tiškevičiaus ekspedicijos knygą, mintyse rikiuoju rytojaus užduotis. Birželio 28-oji išaušo debesuota, darbą pradėjome dulkiant lietui. Pirmasis mūsų kelyje – II. gražus, apylinkės gyventojams gerai žinomas, Gaidžiu vadinamas akmuo (plg. MVK 66). 2007 metų EKSPEDICIJOS o o ŠALTINIAI Gaidys stūkso už 4 m nuo kairiojo Neries kranto (N54 54‘18,2", E24 48‘26,5"). Tai 2,5 x 12 3,5 m dydžio (pailgas šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi), raudonos spalvos vidutinio ru- pumo granitas, jo viršuje nedidelė sueižėjusi plokštuma. Virš vandens kyšo 1,45 m akmens dalis, 0,95 m – po vandeniu (1 pav.). Gaidžiais, Gaideliais vadinamų akmenų yra daugelyje Neries aukštupio, vidurupio ir žemupio vietų (plg. Švedai, Vileikos r.; Karmazinai, Vilniaus r.; Krėslynai, Jonavos r.). Iš pirmo žvilgsnio šie akmenys vienodais vardais tarpusavyje neturi nieko bendra, skiriasi jų dydis ir forma, padavimai pasakojami retai. Tačiau dėmesį patraukia pasikartojanti deminutyvinė pa- vadinimo forma gaidelis. Taip lietuvių kalboje dar vadinama valgomoji voveraitė (Cantharel- lus cibarius), gyslotis (Plantago media), paprastasis dalgutis (Erodium cicutarium), raguolė (Delphinium), javų gubos, šautuvo dalis ir kt. (LKŽ III 16). Vadinasi, bendru gaidelio vardu galėjo būti vadinami ir iš vandens kyšantys akmenys. Vagoje esančių akmenų sausa dalis yra akinamai balta ir iš tolo matoma. Neatmestina galimybė, kad tai buvo tam tikros Ne- ries matuoklės – slūgstančio upės vandens ženklai, nelygu pirmieji gaidžiai, pranešantys apie auštantį rytą. Vėliau patyrėme, kad Neries lygio svyravimus pakrančių gyventojai iš tikrųjų sekė pagal vieno ar kito upės akmens matomą dalį (LTR 7685/1302, Laukysta; plg. Neris 2010, 91–92). Gaidžiais, Gaideliais vadinami Neries akmenys taip pat gali būti susiję su senąja mitologi- ja. Lietuviai tiki, kad nustatantis laiką gaidžių karalius, kuris kas rytą duoda ženklą ange- lams ridenti Saulę, gyvena tolimoje mitinės jūros saloje. Šiam gaidžiui pritaria visi likę Žemės gaidžiai! (plačiau žr. Vaitkevičienė 2001, 130). Už 0,17 km į vakarus nuo Gaidžio akmens – nedidelė rėva (N54o54′18,7", E24o48′14,8"), netrukus pasiekiame Ardiškį (87 km, deš.). Ieškome vietinių žmonių, sutinkame Arbočius, kuriems upė pažįstama ir artima. Tą patvirtina į tvorelę prie namų atremti keturi spiningai. Nors daugelis su žvejyba susijusių tikėjimų jau pamiršti, pažvelgus į saugomus, p a s t a t y t u s spi- ningus (2 pav.) dingtelėjo mintis, kad vis dar paisoma senovinio draudimo žengti per meškerę ir tinklą: Meškerę nereikia peržengt ir to tinklo nereikia peržengt. Atžengt vėl atgal reikia, kad žuvis kibtų (LTR 7685/1360, Saleninkai), plg.: Žvejai neleid žagyti savo tinklų, nes tiki žargymą nedaleisiant žuvis gaudyti (JK 392 (Nr. 17); plg. Znamierowska-Prüfferowa 1937, 34; Швед 2009, 138). Apskritai lietuvių kultūroje negalima žargstyti daiktų, plg.: Jei žmogus peržengia per naują kokį nors daiktą, tas daiktas bus nedrūtas (LTR 445/12, Punskas), Neperženk per virvę, nes nutrūks (LMD I 782/9, Punskas), Nereikia moteriškui per kačergų žergt, ba pečius blogai kūrinsis (LTR 2430/225, Salakas) ir kt. Draudimas glaudžiai susijęs su valdžios, sėkmės, laimės dalybomis, kurias laimi pranašesnis arba viršesnis, kitaip tariant, esantis viršuje. Todėl nuotaka per jungtuves stengiasi užminti jaunikiui ant kojos, artojas – suarti kaimyno lauko II. 5. Vidurupis nuo Žeimenos iki Gegužinės 13 2 S piningai prie Arbočių namų gėlių darželio (2007-06-28) kraštą, žvejys – peržengti svetimas žvejybos priemones... Ne mažiau įdomu tai, kad „negalima moteriai žargstyti per meškerę, bet pageidaujama, kad besilaukianti moteris peržengtų per žvejybai paruoštą tinklą“ (LTR 2416/242). Tad nėščia moteris, žengdama per tinklą, veikia pa- lankiai – ne sau įgija, veikiau praranda, pasidalija, pripildo. Šis tikėjimas primena, kad prigim- tinėje kultūroje vaikus tarytum žuvis pribuvėja gaudo šaltiniuose, upėse ir ežeruose (Žuvavau, žuvavau. Sugavau žuvytę... – LEB 471), arba „Jei berniukas, tai ešeriukas, jei mergaitė – tai ly- dekaitė!“ sakoma latvių užkalbėjime, siekiant palengvinti gimdyvės skausmus (LLV 162–163). Į penktą dešimtį įkopęs Pranas Arbočius patvirtina, kad prie Ardiškio Neryje yra Karstu (Truna) vadinamas akmuo. Nors tėkmei labai sunku priešintis, kelias minutes šiaip taip atsilaikome vienoje vietoje ir šį įdomų upės akmenį išmatuojame. K arstas stūkso vagos viduryje, po vandeniu (apie N54o54'40", E24o47'52"). Tai pailgas, 1,2 x 2,1 m dydžio (platėja vakarų kryptimi) riedulys, nežymiai iškiliu viršumi. Anot vietos gyventojų, akmuo tikrai panašus į karstą. P asakojama, kad prie šio akmens buvo vandens atneštas „karstas su numirėliu ir užkliuvęs“ (LŽV: Ardiškiai, Musninkų vls.). Remiantis P. Arbočiumi, už 25 m į rytus nuo Karsto po vandeniu esantis plokščias akmuo nuo seno vadinamas... Paškevičiumi. Tačiau sprendžiant iš Žemės vardyno anketoje nurodomo Poškevičiaus dydžio – net 10 m3 – manytina, kad kitados šiuo vardu galėjo būti vadinamas ir kitas upės riedulys. Iš 1830 m. Musninkų dvaro valdų žemėlapio paaiškėja, kad Paškevičius – tai vieno šios vietos šeimininkų pavardė (Ordziszki P a s z k i e w i c z a – LVIA f. 526 ap. 8 b. 93; plg. Ordziszki: Ajsza Niepilewska – 1690 m., LM 80). Čia pat minėtinas unikalus iš netolimo Pigonių kaimo kilusio Didžiosios Kovos apygardos partizano Antano Paškevičiaus slapyvardis Neries Akmuo (Kasparas 1999, 204; Abromavičius ir kt. 2007, 589). Šiandien dauguma pasakojimų ir padavimų iš Ardiškio mini Bareikas ir jiems priklausiu- sios sodybos šiauriniame pakraštyje žaliuojantį senolį ąžuolą. Bareikų