VILNIAUS UNIVERSITETAS ISTORIJOS FAKULTETAS NAUJOSIOS ISTORIJOS KATEDRA
ANDRIUS GRODIS
ISTORIJOS STUDIJ Ų PROGRAMA MAGISTRO DARBAS
LIETUVOS POLITINI Ų PARTIJ Ų UŽSIENIO POLITIKOS NUOSTATOS 1920 – 1926 METAIS
Darbo vadovas – prof. dr. Zenonas Butkus
Vilnius, 2007
Turinys
Įvadas ...... 3
1. Lietuvos politini ų partij ų poži ūris į Lenkija 1920 – 1926 m.: nuo modus vivendi paiešk ų iki permanentinio konflikto.
1.1 Konflikto genez ÷: Lenkijos ir Lietuvos valstyb ÷s atk ūrimo program ų susikirtimas ...... 15 1.2 Lietuvos politini ų partij ų reakcija į L. Želigovskio agresij ą. Plebiscito problema ...... 19
1.3 Politin ÷s partijos ir Hymanso projektas …………………...... 21
1.4 Kopenhagos derybos. Socialdemokrat ų partijos nuostat ų Lenkijos atžvilgiu kaita ...... 27
2. Lietuvos politini ų partij ų pos ūkis į Maskvos ir Berlyno aš į.
2.1 Politini ų partij ų poži ūrio į Soviet ų Rusija (SSRS) raida 1920 – 1924 m ...... 33
2.2 LSDP vidin ÷ kolizija: tarp internacionalizmo ir tautini ų interes ų gynimo ...... 42
2.3 Lietuvos politini ų partij ų poži ūris į Vokietij ą 1920 – 1924 m...... 45
2.4 Lietuvos tarptautin ÷s pad ÷ties pablog ÷jimas polokarnin ÷je politin ÷je konsteliacijoje. Nauja krikš čioni ų demokrat ų užsienio politikos programa ...... 48
Išvados ...... 51
Šaltini ų ir literat ūros s ąrašas ...... 54
Summary ...... 61
2 Įvadas
Politin ÷s partijos buvo vienas iš svarbiausi ų 1918 metais Nepriklausomyb ę atk ūrusios ir du dešimtme čius gyvavusios Lietuvos Respublikos raidos veiksni ų. Reikšmingą vaidmen į partijos vaidino 1920 – 1926 metais, klasikinio parlamentarizmo laikotarpiu 1, kada konstitucin ÷ valstyb ÷s institucij ų s ąranga, įtvirtinusi parlamentin ę sistem ą, sudar ÷ s ąlygas joms tapti itin svarbiomis valstyb ÷s politinio gyvenimo veik ÷joms. Šiuo laikotarpiu buvo sprendžiami šalies egzistencijai ir jos suverenitetui išsaugoti gyvybiškai svarb ūs uždaviniai: valstyb ÷s sien ų nustatymas, santyki ų su kitomis valstyb ÷mis užmezgimas, tarptautinio pripažinimo išgavimas. Sprendžiant šiuos uždavinius, taip pat nustatant šalies užsienio politikos gaires aktyviai dalyvavo ir svarbiausios to meto politin ÷s partijos: Lietuvos krikš čioni ų demokrat ų partija (LKDP), Lietuvos valstie čių liaudinink ų s ąjunga (LVLS) 2, Lietuvos socialdemokrat ų partija (LSDP) ir Lietuvos tautinink ų s ąjunga (LTS) 3. Nors pastaroji ir netur ÷jo savo atstov ų Steigiamajame bei I ir II Seimuose, bet autoriteting ų, tarptautin ÷s politikos žinovais visuomen ÷je laikom ų, jos lyderi ų – Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro dažniausiai per spauda įvairiais užsienio politikos klausimais reiškiama nuomon ÷ dar ÷ nemaž ą įtaka ir Vyriausyb ÷s vykdomai užsienio politikai. Didžiul į d ÷mes į skirti užsienio politikai partijas ir jų lyderius vert ÷ ir sunkesn ÷ bei pavojingesn ÷ nei kaimynini ų valstybi ų Lietuvos tarptautin ÷ pad ÷tis, kuri ą s ąlygojo kaip tik parlamentin ÷s demokratijos laikotarpiu susiformavusios specifin÷s jos užsienio politikos problemos: konfliktas su Lenkija d ÷l Vilniaus ir Klaip ÷dos problema santykiuose su Vokietija. Tokie nepalank ūs išoriniai veiksniai ne tik iškreip ÷ nat ūrali ą šalies užsienio politikos raid ą, bet akivaizdžiai stabd ÷ ir besikurian čios modernios valstyb ÷s vystym ąsi bei jos pilie čių gerov ÷s k ūrim ą, kadangi partinis elitas didel ę savo intelektinio potencialo ir energijos dal į buvo priverstas skirti ne opiems vidaus politikos klausimams, o išeities iš komplikuotos tarptautin ÷s pad ÷ties ieškojimui.
1 Klasikinio parlamentarizmo termin ą pla čiau ÷m÷ vartoti daugiapartin ÷s sistemos ir parlamentarizmo ištakas Lietuvoje tyrin ÷jantys politologai, tokiu b ūdu siekdami atskirti vadinamos realios parlamentin ÷s demokratijos laikotarp į (1920 – 1926 m.) nuo jos imitacijos, kuri ą reprezentavo IV Seimas (1936 – 1940 m.) . Žr.: Krupavi čius A., Pokomunistin ÷ transformacija ir Lietuvos partijos // Politin ÷s partijos Lietuvoje. Atgimimas ir veikla, Kaunas, 1996, p. 1 – 93; Lukošaitis A., Parlamentas ir parlamentarizmas nepriklausomoje Lietuvoje. 1918 – 1940 ir 1990 – 1997 // Seimo rinkimai ’96: Tre čiasis atmetimas, Vilnius, 1998, p. 1 – 40. 2 LVLS susik ūr÷ 1922 m. gruodžio m ÷nes į susijungus Lietuvos socialist ų liaudinink ų demokrat ų partijai (LSLDP) ir Lietuvos valstie čių s ąjungai (LVS). Istorik ÷s Danut ÷s Stakeli ūnait ÷s teigimu, šios trys partijos populiariojoje ir istorin ÷je literat ūroje dažniausiai vadinamos Valstiečių liaudininkų vardu. Šis terminas bus vartojamas ir m ūsų darbe. Žr.: Stakeli ūnait ÷ D., Valstie čiai liaudininkai Lietuvos Respublikos vidaus politikoje 1918 m. pabaigoje – 1926 m.: parlamentin ÷ veikla. Daktaro disertacija, Kaunas, 2000. 3 LTS oficialiai buvo įkurta tiktai 1924 m., o iki tol veik ÷ kelios tautininkiškos krypties organizacijos, kurių svarbiausia Tautos pažangos partija (TPP). Anot Algio Kasperavičiaus, visos jos negin čijamai pripažino A. Smetonos autoritet ą, tod ÷l apibendrintai jas galima vadinti Tautininkais. Darbe bus naudojamas šis terminas. Žr.: Kasperavi čius A., Alternatyvos ginklui. Tautininkai ir „Vidurio Lietuva“ // Darbai ir dienos, 2004, Nr. 40, p. 227 – 236.
3 Temos aktualumas. 1918 – 1940 m. gyvavusios Lietuvos Respublikos užsienio politika itin aktyviai nagrin ÷ta sovietin ÷je istoriografijoje, lietuvi ų išeivi ų bei užsienio autori ų veikaluose, o taip pat ir naujausiuose jau po Nepriklausomyb ÷s atstatymo paskelbtuose Lietuvos istorik ų darbuose. Ta čiau šiuose tyrimuose daugiausia analizuota Vyriausyb ÷s vykdyta užsienio politika. Partij ų nuostatos dažniausiai likdavo nuošalyje, nurodant, kad partin ę pozicij ą atspindi Vyriausyb ÷s, kuri ą partija arba partij ų koalicija sudaro, vykdomas užsienio politikos kursas. Tokiu būdu net ir įtakingiausi ų parlamentin ÷s demokratijos laikotarpio politini ų j ÷gų – krikš čioni ų demokrat ų ir valstie čių liaudinink ų užsienio politikos nuostatos liko išsamiai ir nuosekliai nenušviestos. Neaišku, kod ÷l valstie čiai liaudininkai iki 1924 m. nuolat ragin ę orientuotis į Vakar ų demokratines valstybes, staiga pakeit ÷ pozicija ir ÷m÷ reikalauti susiartinimo su Versalio sistem ą sugriauti siekian čiomis Soviet ų S ąjunga ir Vokietija. Neišaiškinta, kod ÷l po pralaim ÷tų rinkim ų į III Seim ą pasikeit ÷ krikš čioni ų demokrat ų poži ūris į nauj ąją, j ų pa čių 1925 m. pabaigoje pasirinkt ą ir valstie čių liaudinink ų t ęst ą, užsienio politikos orientacij ą į Vokietij ą ir SSRS. Detaliau nenagrin ÷tas ir pa čiose krikš čioni ų demokrat ų bei valstie čių liaudinink ų partijose egzistav ęs skirtingas poži ūris konflikt ą su Lenkij ą, kuris ypa č išryšk ÷jo diskusij ų d ÷l Hymanso projekto pri ÷mimo metu. Beveik visiškai nenagrin ÷tos LSDP užsienio politikos nuostatos. Tiek politin ę program ą formuojan čios valdan čiosios, tiek ir opozicin ÷s partijos, (pateikdamos interpeliacijas Seime ar išd ÷stydamos savo pozicija per spaud ą), dar ÷ didžiul ę įtak ą Vyriausyb ÷s vykdomai užsienio politikai, koregavo šalies geopolitin ę orientacij ą. D ÷lto b ūtina nuodugniai išanalizuoti j ų užsienio politikos nuostatas, nes priešingu atveju ir pati parlamentin ÷s demokratijos laikotarpio Lietuvos užsienio politikos samprata b ūtų nevisavert ÷. Šiame darbe mes nagrin ÷sime partij ų poži ūrį tik į didžiausi ą įtak ą Lietuvos tarptautinei pad ÷č iai ir jos vykdytai užsienio politikai dariusias valstybes: Lenkij ą, Soviet ų Rusij ą (SSRS) ir Vokietij ą. Analizuojant partij ų nuostatas ši ų valstybi ų atžvilgiu bus aptariamas ir j ų poži ūris į Didži ąją Britanij ą, nes b ūtent šios valstyb ÷s laikysena dar ÷ didžiul ę įtak ą šalies politini ų j ÷gų lyderi ų apsisprendimui orientuotis į vien ą ar kit ą valstybi ų grup ę.
Šaltiniai. Krikš čioni ų demokrat ų, valstie čių liaudinink ų, tautinink ų ir socialdemokrat ų užsienio politikos nuostatos atsispindi įvairi ų, nors ir nevienodos reikšm ÷s, istorini ų šaltini ų medžiagoje. Darbe panaudotus šaltinius galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: 1) archyvin ÷ medžiaga; 2) publikuoti šaltiniai; 3) atsiminimai ir 1920 – 1926 m. Lietuvos periodin ÷ spauda. Vienas gausiausi ų ir vertingiausi ų šaltini ų – dokumentin ÷ medžiaga saugoma Lietuvos moksl ų akademijos bibliotekos Rankraš čių skyriuje (LMAB RS) ir Lietuvos centriniame valstyb÷s archyve
4 (LCVA). LMAB RS esančiame LVLS fonde 4 yra išlik ę LSLDP, LVS ir LVLS Centro komitet ų, Steigiamojo ir I Seim ų abiej ų liaudinink ų partij ų frakcij ų bloko protokolai, partijos suvažiavim ų protokolai, rezoliucijos ir juodraštin ÷ medžiaga, pavieniai LVLS Centro tarybos protokolai, kuriuose autentiškai atsispindi valstie čių liaudinink ų poži ūris į aktualiausias to meto šalies užsienio politikos problemas. Mūsų nagrin ÷jamai temai itin vertingi dokumentai, liudijantys apie skirting ą valstie čių liaudinink ų lyderi ų poži ūrį į Lenkij ą bei didži ąsias Vakar ų valstybes, kuris išryšk ÷jo diskusij ų d ÷l plebiscito Vilniaus krašte ir Hymanso projekto pri ÷mimo metu 5. LCVA saugomuose socialdemokrat ų (F. 937), krikš čioni ų demokrat ų (F. 1184) ir tautinink ų (F. 554) fonduose esanti medžiag ą yra gana skurdi ir fragmentiška, tod ÷l ir m ūsų tyrimui nauding ų duomen ų juose randame nedaug. Pažym ÷tini 1925 m. LSDP Centro komiteto pos ÷dži ų protokolai, atskleidžiantys socialdemokratų poži ūrį į t ų met ų rugs ÷jo m ÷nes į vykusias Lietuvos ir Lenkijos derybas Kopenhagoje 6. Darbe taip pat remtasi gausia ir informatyvia ministr ų kabineto (F.923) ir užsienio reikal ų ministerijos (F.383) fond ų medžiaga. Vyriausybi ų pos ÷dži ų protokolai, Lietuvos pasiuntini ų Maskvoje, Paryžiuje, Londone, Berlyne, Rygoje, pranešimai, telegramos, ataskaitos vyriausybei, užsienio reikal ų ministrui pad ÷jo įsigilinti į tuometin ę Lietuvos tarptautin ę pad ÷tį, geriau suprasti motyvus paskatinusius partijas ir j ų lyderius laikytis vienokios ar kitokios geopolitin ÷s orientacijos. Darbe pasinaudota ir publikuotais dokument ų rinkiniais – Steigiamojo 7 bei I, II ir III 8 Lietuvos Respublikos Seim ų stenogramomis. Pla čiose partij ų atstov ų diskusijose parlamente ratifikuojant 1920 m. Taikos sutart į su Soviet ų Rusija 9, 1926 m. Nepuolimo sutart į su SSRS 10 , taip pat 1921 m. sienos nustatymo sutart į su Latvija 11 atsispindi partij ų poži ūris į šias valstybes. Krikš čioni ų demokrat ų, valstie čių liaudinink ų, socialdemokrat ų ir tautinink ų ( III Seime) geopolitin ę orientacij ą bei j ų pozicij ą Vyriausyb÷s vykdomos užsienio politikos atžvilgiu rod ÷ ir ši ų politini ų j ÷gų lyderi ų: Mykolo Krupavi čiaus, Aleksandro Stulginskio, Leono Bistro, Mykolo Sleževi čiaus, Kazio Griniaus, Stepono Kairio, Augustino Voldemaro pasisakymai oficialiai pristatant naujai suformuot ų vyriausybi ų deklaracijas Seimuose.
4 Lietuvos moksl ų akademijos bibliotekos Rankraš čių skyrius ( toliau LMAB RS). F. 199. 5 Ten pat. B. 22, 24. 6 Lietuvos centrinis valstyb ÷s archyvas (toliau LCVA), F. 937. Ap. 1. B. 123. 7 Steigiamojo Seimo darbai (toliau SSD), Kaunas, 1920 – 1922. 8 Seimo Stenogramos, Kaunas, 1922 – 1927. 9 SSD, I sesija, 36 pos ÷dis, 1920 m. rugpj ūč io 6 d., p. 301 – 311. 10 III Seimo Stenogramos, II sesija, 39 pos ÷dis, 1926 m. lapkri čio 5 d. p. 13 – 18; Ten pat, 40 pos ÷dis, 1926 m. lapkri čio 5 d., p. 1 – 29. 11 SSD, I sesija, 49 pos ÷dis, 1920 m. spalio 8 d., p. 454 – 457.
5 Publikuot ų dokument ų grupei taip pat priskirtinos politini ų partij ų programos 12 , konferencij ų bei suvažiavim ų13 medžiaga. Pažym ÷tina, kad vis ų m ūsų tiriam ų partij ų programose, užsienio politikai beveik neskirta d ÷mesio dažniausiai apsiribojant teiginiu, kad santykius su kitomis valstyb ÷mis nustatys Steigiamasis Seimas. Daugiau tyrimui verting ų duomen ų yra partij ų konferencij ų ir suvažiavim ų medžiagoje. Darbe naudojamasi ir memuarine literat ūra, kuri nepaisant tam tikro subjektyvumo, padeda įsigilinti ir geriau suvokti nagrin ÷jam ą tem ą. Ji nors ir tendencingai, vis d ÷lto atspindi atsiminim ų autori ų vertybines orientacijas. Vis ų pirma, min ÷tini Rapolo Skipi čio atsiminimai 14 . K. Griniaus vadovaujamame VI-jame koaliciniame ministr ų kabinete buv ęs vidaus reikal ų ministru, R.Skipitis savo atsiminimuose detaliai apraš ÷ tos Vyriausyb ÷s nari ų poži ūrį į Hymanso projekt ą15 . Diplomato Vaclovo Sidzikausko, vadovavusio Lietuvos delegacijai 1925 m. Kopenhagoje vykusiose derybose su Lenkija, pastabos autentiškai liudija, kaip į šias derybas ži ūr÷jo šalies politiniai lyderiai 16 . Be to jis trumpai apib ūdino 1926 m. Vyriausyb ÷s vadovu tapusio valstie čių liaudinink ų lyderio M. Sleževi čiaus užsienio politikos koncepcij ą. Naudingi taip pat ir kit ų žymi ų diplomat ų bei politik ų – Petro Klimo 17 bei Ernesto Galvanausko 18 atsiminimai. Tiesa, pastarojo atsiminimus paraš ÷ jo brolis Gediminas, tod ÷l jie n ÷ra tokie patikimi. Svarbus šaltinis yra 1920 – 1926 m. Lietuvos spauda. Itin reikšmingi tautinink ų periodiniai leidiniai. Jie yra svarbiausias šaltinis leidžiantis rekonstruoti tautinink ų užsienio politikos nuostatas, nes LCVA saugomame LTS fonde m ūsų tem ą lie čian čių dokument ų n ÷ra, o nei vienam tautinink ų atstovui nepatekus į Steigiam ąjį ir I bei II Seimus, šios partijos poži ūris į Lietuvos užsienio politik ą neatsispindi ir Seim ų Stenogramose. Pažym ÷tina, kad tautinink ų lyderiai – A. Smetona ir A. Voldemaras gerai išman ę tarptautini ų santyki ų problemas ir puikiai vald ę plunksn ą, apie Lietuvos užsienio politik ą rašydavo kur kas daugiau, negu kit ų partij ų lyderiai. D÷l aršios ir negailestingos Vyriausyb ÷s kritikos, kuo ypa č pasižym ÷jo A.Voldemaras, tautinink ų spaudos leidiniai buvo nuolat uždarin ÷jami ir dažnai keit ÷ pavadinimus. Darbe naudojamasi laikraš čiais „Tauta“, „Lietuvos balsas“, Lietuvi ų balsas“, „Tautos balsas“, „Krašto balsas“, savaitraš čiais „Vairas“, „Tautos vairas“,
12 Lietuvi ų Krikš čioni ų Demokrat ų partijos programa, Petrapilis, 1917; Lietuvos Valstie čių s ąjungos programa ir įstatai, Kaunas, 1922; Lietuvos Valstie čių Liaudinink ų s ąjungos programa ir statutas, Kaunas, 1926; Tautos Pažangos partijos programa, Kaunas, 1919. 13 Lietuvi ų Krikš čioni ų Demokrat ų Partijos Konferencija 1919 m. Rugpjūč io m ÷n. 29 d. – 31 d. Protokolai ir nutarimai, Kaunas, 1919; Lietuvi ų Krikš čioni ų Demokrat ų Konferencija (1921 met ų Rugs ÷jo m ÷nesio 12 – 15 d.), Kaunas, 1921; Lietuvos Socialdemokrat ų Partijos XII – sis Suvažiavimas (Kaune, 1925 m. balandžio 17, 18 ir 19 d.), Kaunas, 1925. 14 Skipitis R., Nepriklausom ą Lietuv ą statant. Atsiminimai, Chicago, 1961. 15 Ten pat, p. 310 – 320. 16 Sidzikauskas V., Lietuvos diplomatijos parašt ÷je, Vilnius, 1994, p. 98 – 102. 17 Klimas P., Iš mano atsiminim ų, Vilnius, 1990; To paties: Lietuvos diplomatin ÷je tarnyboje 1919 – 1940 m., Vilnius, 1991. 18 Galva G., Ernestas Galvanauskas. Politin ÷ biografija, Chicago, 1982.
6 „Lietuvis“. Taip pat remiamasi valstie čių liaudinink ų spaudos leidiniais – „Varpas“, „Darbas“, „Lietuvos ūkininkas“, „Lietuvos žinios“; krikš čioni ų demokrat ų partijos spaudos organais „Laisv ÷“ ir „Rytas“; LSDP priklausiusiu savaitraš čiu „Socialdemokratas“, o taip pat tuometiniu Vyriausyb ÷s oficiozu „Lietuva“. Į spaudos leidini ų pateikiam ą informacij ą, vis ų pirma d ÷l nat ūralaus straipsni ų autori ų subjektyvumo, stengtasi ži ūr÷ti kritiškai, lyginti su kitais darbe naudojamais šaltiniais.
Istoriografija. Specialiai politini ų partij ų užsienio politikos nuostatoms 1920 – 1926 m. laikotarpiu skirtas darbas dar neparašytas nei Lietuvoje nei užsienyje. Fragmentiškai partij ų poži ūris į Lietuvos tarptautin ę pad ÷tį ir užsienio politik ą nušviestas sovietin ÷je istoriografijoje. Ta čiau neigiamas Soviet ų valdžios poži ūris į nepriklausom ą Lietuvos Respublik ą trukd ÷ istorikams atlikti išsamius ir objektyvius tyrimus. Šiuo laikotarpiu išleist ų darb ų išliekam ąją vert ę mažino ir pati tyrim ų metodologija – klasinis vertinimo principas, s ąlygoj ęs tendencing ą empirini ų duomen ų parinkim ą ir pateikim ą. Aiškiai tokia politin ÷s konjunkt ūros nulemta klasin ÷ pozicija atsispindi Konstantino Navicko monografijoje „TSRS vaidmuo, ginant Lietuv ą nuo imperialistin ÷s agresijos 1920-1940 metais“. Autorius pažymi, kad visos didžiosios Lietuvos partijos Soviet ų Rusijos ( v ÷liau SSRS) atžvilgiu buvo nusiteikusios priešiškai ir net agresyviai, o sudaryti su ja Taikos ir Nepuolimo sutartis buvo priverstos tiktai d ÷l milžiniško revoliucini ų darbo liaudies masi ų spaudimo 19 . Tiesa, jis nenurodo joki ų konkre čių fakt ų iš kuri ų gal ÷tume matyti, kaip tas „revoliucini ų masi ų spaudimas“ pasireišk ÷. K. Navickas taip pat pabr ÷žia, kad valdan čiosios politin ÷s partijos ir j ų lyderiai d ÷l savo „klasini ų ekonomini ų interes ų“ siek ÷ suart ÷ti su didžiosiomis Vakar ų valstyb ÷mis, o tam pirmiausia reik÷jo likviduoti konflikt ą su Lenkij ą. Ta čiau tokiam žingsniui „saugodama lietuvi ų tautos gyvybinius interesus ir orum ą“ griežtai priešinosi Sovietin ÷ vyriausyb ÷. Tokiu b ūdu autorius teisina nuolatin į SSRS kišim ąsi į Lietuvos vidaus reikalus, siek į j ą išlaikyti nuolatin ÷je savo įtakoje. Pažym ÷tina, kad ne visi sovietin ÷s okupacijos laikotarpio tyrimai buvo vienodai ideologizuoti. Nemažai istorik ų sugeb ÷jo partines – ideologines klišes neutralizuoti išsamiais empiriniais tyrimais. Iš toki ų vis ų pirma min ÷tini Reginos Žepkait ÷s darbai. Straipsnyje „Buržuazin ÷s partijos kai kuri ų užsienio politikos klausim ų poži ūriu“ autor ÷ aptar ÷ Lietuvos partij ų laikysenos Lenkijos atžvilgiu raid ą 1920 – 1926 m., kur daugiausia d ÷mesio skiriama diskusijoms d÷l Hymanso projekto pri ÷mimo, bei 1925 m. vykusioms Kopenhagos ir Lugano deryboms 20 . Ji atkreip ÷ d ÷mes į, kad socialdemokratai b ūdami vieni iš aršiausi ų Hymanso projekto pri ÷mimo
19 Navickas K., TSRS vaidmuo, ginant Lietuv ą nuo imperialistin ÷s agresijos 1920-1940 metais, Vilnius, 1966, p. 12 – 14; 30 – 31. 20 Žepkait ÷ R., Buržuazin ÷s partijos kai kuri ų užsienio politikos klausim ų poži ūriu // Klas ÷s ir politin ÷s partijos Lietuvoje 1919 – 1926 metais, Vilnius, 1978, p. 198 – 222.
7 priešinink ų, laikui b ÷gant pakeit ÷ savo pozicij ą, k ą aiškiai liudijo j ų poži ūris į Kopenhagos derybas. Politini ų partij ų užsienio politikos nuostatos vienu ar kitu aspektu trumpai paliestos ir kituose R. Žepkait ÷s21 , taip pat Roberto Žiugždos 22 , Aldonos Gaigalait ÷s23 , sovietinio latvi ų istoriko Alberto Varslavano 24 darbuose bei straipsniuose. Lietuvos politini ų partij ų užsienio politikos nuostatas m ūsų aptariamu laikotarpiu vienu ar kitu aspektu paliet ÷ ir išeivijos istorikai. Ta čiau j ų galimybes pateikti nuodugnesn ę analiz ę apribojo pirmini ų šaltini ų, likusi ų okupuotoje Lietuvoje, tr ūkumas. Be to kai kuriems autoriams, patiems aktyviai dalyvavusiems to meto politiniame gyvenime, sunkiai pavykdavo išlikti nešališkiems. Štai stambios apimties biografinio pob ūdžio apybraiž ą25 apie A. Smeton ą paraš ęs buv ęs jo sekretorius Aleksandras Merkelis aptardamas prezidento opozicinę veikl ą 1920 – 1926 m. laikotarpiu visiškai neužsimin ÷ apie tuo metu tautinink ų propaguot ą Lietuvos orientacij ą į Soviet ų S ąjung ą ir Vokietij ą. Nelengvai objektyvum ą išlaikyti sek ÷si ir kitam išeivijos istorikui Jonui Švobai, veikale „Seimin ÷ ir Prezidentin ÷ Lietuva“ negail ÷jusiam kritikos krikš čioni ų demokrat ų vykdytai užsienio politikai, d ÷l kurios, anot jo, Lietuva atsid ūr÷ tarptautin ÷je izoliacijoje, o Vilniaus klausimas buvo „numarintas“. Autorius abejojo ir socialdemokrat ų partijos lojalumu Lietuvos valstybei, vis ų pirma d ÷l to, kad šie pasisak ÷ prieš griežt ą bausmi ų taikym ą Lietuvos komunist ų partijai 26 . Pažym ÷tinas garsiojo istoriko Zenono Ivinskio straipsnis 27 , kuriame jis nors ir trumpai, bet konceptualiai apžvelg ÷ Lietuvos ir Soviet ų S ąjungos santykius 1919 – 1939 m. Autorius atkreip ÷ d÷mes į, kad 1926 m. pradžioje ne tik opozicin ÷s partijos, bet ir valdantieji krikš čionys demokratai ÷m÷ pozityviai ži ūr÷ti į suart ÷jim ą su Sovietais. Anot jo, alternatyvos SSRS ir Lietuvos Nepuolimo sutar čiai nemat ÷, net ir vienas svarbiausi ų to meto krikš čioni ų demokrat ų užsienio politikos architekt ų „didysis patriotas – idealistas“ kunigas Me čislovas Reinys. Tam tikrus partij ų poži ūrio į Lietuvos užsienio politik ą faktus taip pat randame Vandos Daugirdait ÷s-Sruogien ÷s monografijoje apie Steigiam ąjį Seim ą, bei Prano Čep ÷no ir Juozo Jakšto sintetinio pob ūdžio Lietuvos istorijos studijose 28 . Pastarajame darbe pažymima kad, prieš
21 Žepkait ÷ R., Lietuva tarptautin ÷s politikos labirintuose (1918 – 1922 m.), Vilnius, 1973; To paties: Diplomatija imperializmo tarnyboje: Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919 – 1939, Vilnius, 1980; To paties: Lietuva ir didžiosios valstyb ÷s 1918-1938 m, Kaunas, 1986; To paties: D ÷l Pabaltijo valstybi ų s ąjungos (Baltijos Antant ÷s) k ūrimo 1919 – 1925 m. // Lietuvos istorijos metraštis. 1984 metai, Vilnius, 1985, p. 38 – 53. 22 Žiugžda R., Lietuva imperialistini ų valstybi ų planuose 1917 – 1940, Vilnius, 1983. 23 Gaigalait ÷ A., Anglijos kapitalas ir Lietuva 1919 – 1940, Vilnius, 1986. 24 Varslavans A., Baltic Alliance and International politics in the First Part of the 1920’S // The baltic in International Relations between Two World Wars, No. 3, Studia Baltica Stockholmiensia, 1988, p. 43 – 58. 25 Merkelis A., Antanas Smetona: jo visuomenin ÷ kult ūrin ÷ ir politin ÷ veikla, New York, 1964. 26 Švoba J., Seimin ÷ ir prezidentin ÷ Lietuva, Cleveland, 1985, p. 98 – 99. 27 Ivinskis Z., Lietuvos ir Soviet ų S ąjungos santyki ų dvidešimtmetis (1919 – 1939). Reikšmingi etapai šaltini ų šviesoje // Aidai, Nr. 6, p. 254 – 260; Nr. 7, p. 290 – 293, Nr. 8, p. 346 – 354. 28 Daugirdait ÷-Sruogien ÷ V., Lietuvos Steigiamasis Seimas, NewYork, 1975; Čep ÷nas P., Nauj ųjų laik ų Lietuvos istorija, Chicago, 1986, T. 2; Jakštas J., Nepriklausomos Lietuvos istorija, Chicago, 1992.
8 Kopenhagoje vykusias Lietuvos ir Lenkijos derybas protestavo ne tik opozicin÷s partijos, bet valdan čiojo krikš čioni ų demokrat ų bloko dalis. Deja, J. Jakštas nenurodo, nei kas buvo opozicin ÷s grup ÷s lyderiai, nei kokiais b ūdais ši krikš čioni ų demokrat ų bloko dalis prieš derybas protestavo. 1918 – 1940 m. gyvavusios Lietuvos Respublikos užsienio politikai nemažai d ÷mesio skyr ÷ ir užsienio istorikai, ta čiau politini ų partij ų užsienio politikos nuostatos, liko tyrin ÷jim ų šeš ÷lyje. Tai nul ÷musias priežastis gana tiksliai įvardijo amerikie čių istorikas Alfredas Erikas Senas (Senn) monografijoje „Lietuvos valstyb ÷s atk ūrimas“. Jis pažym ÷jo, kad tuometiniai politini ų partij ų lyderiai savo nuomon ÷s apie tarptautin ę Lietuvos pad ÷tį ir jos perspektyvas, neskelb ÷ ir viešai nepropagavo jokiomis išskyrus lietuvi ų kalbomis, tod ÷l ir daugumai užsienio istorik ų jų poži ūris į aktualiausias šalies užsienio politikos problemas liko nežinomas 29 . Pats A. E. Senas atkreip ÷ d ÷mes į, kad Vokietija, nenor ÷dama leisti pernelyg sustipr ÷ti Lenkijai, bene vienintel ÷ iš vis ų didži ųjų valstybi ų nuosekliai r ÷m÷ Lietuvos nepriklausomyb ę nuo pat 1918 m. lapkri čio, ta čiau nepaisant to, visi svarbiausi ų Lietuvos politini ų j÷gų lyderiai į j ą ži ūr÷jo atsargiai ir su nepasitik ÷jimu. Iš Vokietijos istorik ų darb ų, labiausiai susijusi ų su m ūsų nagrin ÷jama tema, išskirtume Georgo von Raucho (Rauch) sintetin ę studij ą30 , kurioje nušvie čiama Baltijos valstybi ų tarptautin ÷ ir vidaus pad ÷tis 1917 – 1940 m. laikotarpiu. Aptardamas po rinkim ų į III Seim ą Lietuvoje susikl ÷sčiusi ą politin ę situacij ą, autorius pažymi, kad nauj ąjį koalicin į ministr ų kabinet ą sudar ęs valstie čių liaudinink ų lyderis M. Sleževi čius ketino taikytis ir užmegzti diplomatinius santykius su Lenkij ą, k ą liudijo ir lenk ų tautin ÷s mažumos atstot ų pakvietimas į Vyriausyb ę. Ta čiau šiuos planus, anot G. von Raucho, sujauk ÷ Lenkijoje netik ÷tai įvyk ęs perversmas, po kurio į valdži ą at ÷jo svarbiausiasis Želigovskio akcijos įkvep ÷jęs ir organizatorius maršalas Jozefas Pilsudskis (Piłsudski) 31 . Šios istoriko versijos patikimumu ver čia abejoti jau pati to meto įvyki ų chronologija. Rinkimai į III Seim ą vyko 1926 m. geguž ÷s 8–10 d, o perversmas Lenkijoje – geguž ÷s 15 d. Taigi, formuodamas Vyriausyb ę M. Šleževi čius jau žinojo, kas tapo Lenkijos faktiniu vadovu, tod ÷l manytina, kad lenk ų tautin ÷s mažumos atstovai į Vyriausyb ę buvo pakviesti d ÷l kit ų priežas čių. Darbe taip pat remiamasi istorik ų Piotro Losovskio (Łossowski), Vitoldo Woidylos (Wojdyło), Edgaro Andersono (Andersons), Kalervo Hovio (Hovi), Džono Haideno (Hiden), Džordžo Urbaniako (Urbaniak), studijomis ir straipsniais 32 , kurie nors tiesiogiai ir nelie čia m ūsų
29 Senn A. E., Lietuvos valstyb ÷s atk ūrimas 1918 – 1920, Vilnius, 1992, p. 170. 30 von Rauch G., The Baltic States: The Years of Independence Estonia, Latvia, Lithuania 1917 – 1940, London, 1995. 31 Ten pat, p. 118. 32 Łossowski P., Stosunki polsko–Łitewskie w latach 1918 – 1920, Warszawa, 1966; To paties: Kraje baltyckie na drodze od demokraciji parlamentarnej do dyktatury (1918 – 1934), Wroclaw, 1972; Wojdyło W., Įnirt ęs nykštukas. Tautini ų demokrat ų politin ÷s paži ūros // Darbai ir dienos, 2004, Nr. 40, p. 139 – 144; Anderson E., Toward the Baltic Union 1920 – 1927 // Lituanus, vol. 12, No. 4, 1966, p. 39 – 56; Hovi K., Alliance de revers. Stabilization of France’s
9 temos problematikos, ta čiau yra svarb ūs norint suprasti Anglijos, Pranc ūzijos, SSRS, Vokietijos ir Lenkijos veikl ą ir politik ą Baltijos regione, o taip pat leidžia platesniame didži ųjų valstybi ų veiklos kontekste įvertinti politini ų partij ų poži ūrį į tuometin ę Lietuvos tarptautin ę pad ÷tį. Po sovietinio režimo žlugimo, išnykus išorinei politinei cenz ūrai istorikams susidar ÷ gerokai palankesn ÷s s ąlygos kritiškai bei objektyviai įvertinti 1918 – 1940 m. gyvavusios Lietuvos Respublikos užsienio politik ą. Buvo paskelbta nemažai taip pat ir m ūsų temai aktuali ų darb ų, kuri ų empirin į pagrind ą sudar ÷ iki tol mokslin ÷je apyvartoje nebuv ę archyviniai dokumentai. Viena pirm ųjų pasirod ÷ Česlovo Laurinavi čiaus monografija 33 , skirta Lietuvos ir Soviet ų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutar čiai, kurioje autorius išryškino ir Lietuvos politini ų partij ų poži ūrį į Sovietus vykstant deryboms d ÷l sutarties pasirašymo. Č. Laurinavi čius išskyr ÷ dvi grupuotes – konservatorius, pasisakiusius prieš derybas ir skatinusius orientuotis tik į didži ąsias Vakar ų valstybes ir palankiai deryb ų atžvilgiu nusista čiusius radikalus. Su tokiu skirstymu sutiktume tik iš dalies. Jeigu radikalai, kuriems autorius priskyr ÷ socialdemokratus ir valstie čius liaudininkus, vieningai pasisak ÷ už sutarties su Soviet ų Rusija sudarym ą, tai konservatoriais įvardijam ų krikš čioni ų demokrat ų ir tautinink ų nuostatos, kaip rodo šaltiniai, palaipsniui ÷m÷ išsiskirti 34 . Pažym ÷tini ir kiti, Vilniaus praradimo 1920 m. diplomatines peripetijas itin nuodugniai tyrin ÷jusio šio istoriko, darbai ir straipsniai 35 . Č. Laurinavi čiaus tyrim ų krypt į t ęs÷ Algimantas Kasparavi čius paskelb ęs gausiai archyviniais dokumentais paremt ą monografij ą36 apie Lietuvos ir Soviet ų S ąjungos 1926 m. sudaryt ą Nepuolimo sutart į. Autorius išsamiai apib ūdino priežastis, paskatinusias krikš čionis demokratus prad ÷ti derybas su Sovietais, nuodugniai aptar ÷ deryb ų eig ą, parod ÷ kokiais būdais tuometinis SSRS pasiuntinys Lietuvoje, Serg ÷jus Aleksasndrovskis, band ÷ paveikti krikdem ų, valstie čių liaudinink ų ir socialdemokrat ų lyderius, kad šie balsuot ų už sutarties ratifikacij ą Seime.
Alliance Policines in East Central Europe 1919 – 1921, Turku, 1984; Hiden J., On the Edge of Diplomacy? Britain, the Baltic and East-West Relations between the Wars // Cantact or Isoliation? Soviet-Western Relations in the Interwar Period, No. 8, Studia Baltica Stockholmiensia, 1991, p. 311 – 319; Urbaniak G., French involvement in the Polish– Lithuanian dispute 1918 – 1920 // Journal of baltic studies, Vol XVI, No. 1, 1985, p. 52 – 62. 33 Laurinavi čius Č., Lietuvos – Soviet ų Rusijos Taikos sutartis: ( 1920 m. liepos 12 d. sutarties problema), Vilnius, 1992. 34 Vaizdžiai krikš čioni ų demokrat ų ir tautinink ų pozicij ų išsiskyrimas atspindi ši ų partij ų leidiniuose – „Tautoje“ 1920 kovo 12 ir. „Laisv ÷je“ kovo 27 d pasirodžiusiuose straipsniuose. Pirmajame įrodin ÷jama, kad deryb ų su Sovietais prad ÷ti neverta, o antrajame d ÷l deryb ų pradžios vilkinimo tiesiogiai kaltinamas A. Voldemaras. Žr: D ÷l taikos su bolševikais // Tauta, 1920 m. kovo 12 d., p. 2; Iš m ūsų užsienio politikos // Laisv ÷, 1920 m. kovo 27 d., p. 1. 35 Laurinavi čius Č., Politika ir diplomatija. Lietuvi ų tautin ÷s valstyb ÷s tapsmo ir raidos fragmentai, Vilnius, 1997; To paties: Geopolitikos ir demokratijos dilema: moderniosios Lietuvos užsienio politika ir Steigiamasis Seimas // 1920 – 1922 met ų parlamentin ÷ patirtis: sprendim ų politika, tikslai aplinkyb ÷s. Konferencijos pranešimai, Vilnius, 2000, p. 33 – 40; To paties: Lemties ir garantij ų apviltos. Baltijos valstybi ų dalia // Darbai ir dienos, Nr. 30, 2002, p. 7 – 16; To paties: Kod ÷l abejota, bijota ir apsiribota? Lietuvos Vyriausyb÷s poži ūris į vidurio Lietuvos problem ą // Darbai ir dienos, Nr. 40, 2004, p. 253 – 276. 36 Kasparavi čius A., Didysis X Lietuvos užsienio politikoje. 1926 met ų Lietuvos ir Soviet ų S ąjungos Nepuolimo sutarties sudarymo analiz ÷, Vilnius, 1996.
10 Ta čiau išsamioje studijoje nerandame atsakymo, ar krikš čionys demokratai po pralaim ÷tų rinkim ų į III Seim ą orientacijos į SSRS ir Vokietij ą iš ties ų nebelaik ÷ svarbiausia šalies užsienio politikos kryptimi, ar vis d ÷lto Nepuolimo sutarties kritika, tebuvo taktinis žingsnis, kuriuo siekt ą išryškinti valdan čiosios daugumos klaidas pasirašant toki ą, krikdem ų akimis žvelgiant, Lietuvai nenauding ą sutart į. Mūsų tyrimui naudingi ir A. Kasparavi čiaus straipsniai, kuriuose detaliau nei monografijoje, pasitelkiant naujus šaltinius, analizuojamos M. Reinio, L. Bistro, M. Sleževi čiaus užsienio politikos programos 37 , apžvelgiama 1920 – 1938 m. vykusi Lietuvos ir Lenkijos diplomatin ÷ kova 38 , nagrin ÷jamos parlamentin ÷s demokratijos laikotarpio politin ÷s kult ūros problemos 39 . Lietuvos politini ų partij ų užsienio politikos nuostatos 1925 – 1926 m. analizuotos neseniai pasirodžiusiame Vytauto Žalio „Lietuvos diplomatijos istorijos (1925 – 1940)“ pirmajame tome 40 , kuris iš kit ų užsienio politikai skirt ų darb ų išsiskiria gana didele apimtimi bei aukštu teorin ÷s analiz ÷s lygiu. Autorius, apžvelgdamas 1925 m. šalies spaudoje prasid ÷jusi ą diskusij ą, apie Lietuvos politin ÷s orientacijos alternatyvas polokarnin ÷je epochoje, pažym ÷jo, kad tuo metu itin energingai sukti šalies užsienio politikos vair ą į SSRS ir Vokietijos pus ę ragino buv ęs užsienio reikal ų ministras Juozas Purickis. V.Žalio nuomone, J. Purickio pažiūros atspind ÷jo ne tik krikš čioni ų demokrat ų, bet ir nemažos dalies Lietuvos politinio elito nuotaikas. Tautinink ų užsienio politikos orientyrus m ūsų aptariamu laikotarpiu, A.Smetonai skirtoje monografijoje 41 , glaustai aptar ÷ Liudas Truska. Apžvelgdamas tautinink ų spaud ą jis pabr ÷ž÷, kad ši partija pirmoji iš įtakingiausi ų šalies politini ų j ÷gų, nusivyl ÷ Lenkij ą palaikiusiomis Vakar ų valstyb ÷mis ir nukreip ÷ savo žvilgsn į į SSRS bei Vokietij ą. Anot autoriaus, propaguoti suart ÷jim ą su šiomis valstyb ÷mis tautininkus paskatino 1923 kovo 15 d. Ambasadori ų konferencijos priimtas sprendimas pripažinti Vilni ų Lenkijai. Šis L. Truskos teiginys diskutuotinas, nes jau ir 1921 – 1922 m. publikuotuose A.Smetonos, o ypa č A.Voldemaro straipsniuose buvo svarstomi suart ÷jimo su Maskva privalumai. Kad už prorusiškos orientacijos propagavim ą tautininkai iš SSRS gavo nedidel ę finansin ę param ą įrod ÷ Zenonas Butkus, remdamasis Rusijos archyvuose rastais dokumentais 42 . Tačiau autorius akcentavo, jog ir po to, kai sovietai 1924 m. prad ÷jo finansuoti tautinink ų spaud ą, joki ų
37 Kasparavi čius A., Kunigas Me čislovas Reinys diplomatin ÷je tarnyboje // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918 – 1940, Vilnius, 1999, p. 153 – 172; To paties: Dr. Leono Bistro užsienio politikos koncepcijos raida // Ten pat, p. 173 – 196; To paties: Mykolo Šleževi čiaus profilis tarpukario Lietuvos užsienio politikoje // Ten pat, p. 197 – 228. 38 Kasparavi čius A., Don Kichotas prieš Promet ÷ją. Tarpukario lietuvi ų–lenk ų iracionalioji diplomatija // Darbai ir dienos, 2002, Nr. 30, p. 49 – 72. 39 Kasparavi čius A., Parlamentarizmo ir politin ÷s kult ūros problemos Lietuvoje 1920 – 1926 m. // Parlamento studijos, 2006, Nr. 6, p. 43 – 70. 40 Žalys V., Lietuvos diplomatijos istorija (1925 – 1940), Vilnius, 2007, T. 1. 41 Truska L., Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius, 1996. 42 Butkus Z., Jei opozicija gauna param ą iš svetur...Tarpukario prosovietin ÷s ir antilenkiškos propagandos kreditoriai // Kult ūros barai, 1995, Nr. 8/9, p. 80 – 84.
11 radikali ų jos poky čių ne įvyko, kadangi Maskv ą ir ši ą partij ą susiejo ne finansin ÷ parama, o paradoksaliai sutap ę politiniai interesai, vis ų pirma, nepalankus poži ūris į Latvij ą ir Estij ą. Pažym ÷tini ir kiti Z.Butkaus straipsniai 43 , kuriuose be kit ų problem ų autorius išryškino ir Soviet ų poži ūrį į krikš čionis demokratus bei valstie čius liaudininkus, parod ÷ kaip į soviet ų pastangas įtakoti Lietuvos užsienio politikos kurs ą reagavo ši ų partij ų lyderiai. Kai kuriuos socialdemokrat ų partijos užsienio politikos nuostat ų aspektus savo straipsniuose 44 nagrin ÷jo Gintaras Mitrulevi čius. Aptardamas LSDP frakcij ų veikl ą Seimuose jis pažym ÷jo, kad socialdemokratai pritar ÷ Taikos ir Nepuolimo sutar čių su Sovietais sudarymui, glaudesni ų ekonomini ų santyki ų tarp kaimynini ų valstybi ų užmezgimui. Ta čiau tuo pa čiu jie griežtai kritikavo pat į bolševikin į režim ą d ÷l demokratijos atmetimo ir antidemokratini ų metod ų kuriant socializm ą, o taip pat d ÷l represij ų ir teroro Rusijoje , ypa č prieš socialistines partijas ir j ų narius. Nagrin ÷jamai temai vertingos medžiagos, įžvalgi ų teorini ų apibendrinim ų taip pat randame Gedimino Ilg ūno monografijose 45 , Algimanto Prazausko, Audriaus Abromai čio, Algio Kasperavi čiaus, Juozo Skiriaus, Aldonos Gaigalait ÷s, Audron ÷s Žemaityt ÷s-Veilentien ÷s, Sigito Jegelevi čiaus, Dalios Čičinien ÷s, straipsniuose 46 . Apžvelgus istoriografij ą galima konstatuoti, jog nors kai kurie m ūsų nagrin ÷jamos temos aspektai išanalizuoti gana detaliai, ta čiau nuoseklaus, visapusiško Lietuvos politini ų partij ų užsienio politikos nuostat ų vaizdo dar neturime. Remdamiesi aptartais šaltiniais ir atsižvelgdami į jau atliktus tyrimus šias nuostatas mes bandysime rekonstruoti.
43 Butkus Z., Pirmasis soviet ų pasiuntinys Lietuvoje A. Akselrodas: diplomatin ÷s veiklos pusmetis (1920 m. rugs ÷jis – 1921 m. kovas) // Lietuvos istorijos metraštis. 1996 metai, Vilnius, 1997, p. 120 – 136; To paties: Dr. Kazys Grinius // Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918 – 1940), Vilnius, 1997, p. 215 – 259; To paties: SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920 – 1940) // Darbai ir dienos, 1998, Nr. 7(16), p. 141 – 160. 44 Mitrulevi čius G., Socialdemokratai Lietuvos Respublikos seimuose 1920 – 1927 // Socialdemokratai Lietuvos Respublikos seimuose, Vilnius, 2007, p. 63 – 102; To paties: Lietuvos socialdemokrat ų poži ūris į rusišk ąjį komunizm ą 1919 – 1922 metais // Gair ÷s, 2006, Nr. 5, p. 31 – 36, Nr. 6, p. 25 – 31. 45 Ilg ūnas G., Kazys Grinius, Vilnius, 2000; To paties: Steponas Kairys, Vilnius, 2002. 46 Prazauskas A., Vilniaus krašto problema. Etnopolitiniai ir tarptautiniai aspektai // Darbai ir dienos, 2004, Nr. 40, p. 7 – 20; Abromaitis A., Kaip kito poži ūris į Lenkij ą. (Lietuvos viešoji nuomon ÷ 1920 – 1923 metais) // Ten pat, p. 213 – 226; Kasperavi čius A., Alternatyvos ginklui. Tautininkai ir „Vidurio Lietuva“ // Ten pat, p. 227 – 236; Skirius J., Prof. Augustinas Voldemaras ir tarptautinis Lietuvos valstybingumo įteisinimo procesas // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918 – 1940, Vilnius, 1999, p. 13 – 38; To paties: Ekonomistas prof. Vladas Jurgutis – bekompromis ÷s diplomatijos atstovas // Ten pat, p. 71 – 88; Gaigalait ÷ A., Dr. Juozo Purickio veikla siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo // Ten pat, p. 39 – 70; To paties: Daktaro Juozo Purickio politin ÷ veikla Vilniaus klausimu // Vilniaus klausimas Lietuvos Respublikos diplomatijoje (1918 – 1940 m.). IV mokslin ÷s konferencijos pranešimai, Kaunas, 2003, p. 12 – 22; Žemaityt ÷-Veilentien ÷ A., Steigiamojo Seimo kova d ÷l Vilniaus 1920 m. // Ten pat, p. 33 – 53; Jegelevičius S., Ernestas Galvanauskas – Lietuvos ūkio k ūr÷jas // Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918 – 1940), Vilnius, 1997, p. 155 – 213; Čičinien ÷ D., Tarp nacionalinio identiteto ir demokratijos (Krikš čioni ų demokrat ų santykiai su tautininkais 1918 – 1920 metais) // Darbai ir dienos, 1998, Nr. 7(16), p. 91 – 120; To paties: Tautinink ų ir krikš čioni ų demokrat ų bendradarbiavimas sprendžiant Klaip ÷dos prijungimo problem ą // Lietuvos istorijos metraštis. 2001 metai, 2, Vilnius, 2002, p. 113 – 148.
12
Darbo chronologin ÷s ribos. Pavadinime įvardytos darbo chronologin ÷s ribos – nuo 1920 iki 1926 m. – tai demokratinio parlamentinio režimo laikotarpis. Jo metu politin ÷s partijos per reikšmingiausi ą demokratinei santvarkai institut ą – parlament ą, priklausomai nuo rinkim ų metu gaut ų mandat ų skai čiaus bei santyki ų su kitomis į Seim ą išrinktomis politin ÷mis j ÷gomis, gal ÷jo daugiau ar mažiau s ÷kmingai realizuoti savo užsienio politikos program ą, koreguoti Vyriausyb ÷s vykdom ą užsienio politikos kurs ą. Pažym ÷tina, kad nors III Seimas buvo paleistas tiktai 1927 m balandžio 4 d., ta čiau jau iš karto po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykusio perversmo šalies užsienio politikos vair ą į savo rankas tvirtai per ÷m÷ A. Voldemaras. Nei valstie čiai liaudininkai, nei socialdemokratai, nei trumpai XIV-osios Vyriausyb ÷s darbe dalyvav ę krikš čionys demokratai 1926 m. gruodžio – 1927 balandžio m ÷nesiais veiksmingiau valstyb ÷s vykdomo užsienio politikos kurso ne įtakojo, tod ÷l ir mes skiriam ąja tyrimo chronologine riba pasirinkome ne III-ojo Seimo paleidimo, o valstybinio perversmo dat ą.
Darbo metodas, tikslas ir uždaviniai. Darbe taikyti politin ÷s istorijos tyrimams būdingiausi aprašomasis, lyginamasis ir problemin ÷s analiz ÷s metodai. Jais vadovaujantis siekt ą nuodugniai išanalizuoti įtakingiausi ų Lietuvos politini ų partij ų: krikš čioni ų demokrat ų, valstie čių liaudinink ų, socialdemokrat ų ir tautinink ų užsienio politikos nuostatas 1920 – 1926 m. laikotarpiu. Siekiant šio tikslo buvo sprendžiami tokie uždaviniai:
1. Išnagrin ÷ti Lietuvos politini ų partij ų poži ūrį į Lenkij ą 1920 – 1926 m. ir nustatyti d ÷l koki ų priežas čių jis keit ÷si.
2. Ištirti kok į poveik į partij ų užsienio politikos nuostatoms tur ÷jo didži ųjų Vakar ų valstybi ų laikysena ir jos poky čiai sprendžiant Lietuvos ir Lenkijos teritorin į konflikt ą.
3. Išryškinti krikš čioni ų demokrat ų, valstie čių liaudinink ų, socialdemokrat ų ir tautinink ų laikysenos Sovietų S ąjungos ir Vokietijos atžvilgiu skirtumus aptariamu laikotarpiu.
4. Išanalizuoti, kaip po Lokarno pakt ų 1925 m. prasid ÷ję tarptautin ÷s politin ÷s konjunkt ūros poky čiai paveik ÷ Lietuvos partijas, j ų geopolitin ę orientacij ą.
13 1. Lietuvos politini ų partij ų poži ūris į Lenkija 1920 – 1926 m.: nuo modus vivendi paiešk ų iki permanentinio konflikto.
1.1 Konflikto genez ÷: Lenkijos ir Lietuvos valstyb ÷s atk ūrimo program ų susikirtimas. Nors Lietuvos – Lenkijos konfliktas tarptautin ÷je arenoje tapo pastebimas tiktai 1919 m. balandžio m÷nes į Lenkijos kariuomenei už ÷mus Vilni ų, o Lietuvos vyriausybei d ÷lto ÷mus reikšti protestus Antant ÷s valstybi ų vadovams 47 , ta čiau jo šaknys siek ÷ kur kas senesnius laikus, gl ūd÷jo bendroje istorin ÷je abiej ų taut ų praeityje, Lietuvoje pasireiškusioje polonizacijos procesu ir lenk ų visuomeniniu bei kult ūriniu dominavimu. Č. Laurinavi čiaus nuomone, b ūtent po 1863 m sukilimo pralaim ÷jimo besiformuojan čio lietuvi ų nacionalinio jud ÷jimo ideologijoje atsirado tendencija atskirti lietuviškai kalban čią valstietij ą nuo lenkiškos bajorijos ir atsisakyti istorin ÷s Lietuvos ir Lenkijos bendrumo tendencijos 48 . Ši tendencija tautinio atgimimo laikotarpiu tiktai stipr ÷jo, o Lietuvos valstybingumo atk ūrimo išvakar ÷se vis ų svarbiausi ų lietuvi ų politini ų partij ų lyderiai vieningai pasisak ÷ už tautin ÷s valstyb ÷s model į. Panašiai kaip ir daugumos Vidurio bei Ryt ų Europos taut ų, lietuvi ų nacionalinis jud ÷jimas formavosi etniniu pagrindu, kurio svarbiausias požymis buvo kalba. Rašytojas Česlovas Milošas (Miłosz) taikliai pasteb ÷jo, kad nauj ųjų laik ų Lietuv ą pagimd ÷ ne istorija, o filologija. 49 . Ta čiau lietuvi ų nacionalizmui svarbus buvo ir istorinis komponentas. Tautin ÷ valstyb ÷ buvo ne įsivaizduojama be senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s sostin ÷s Vilniaus 50 , kuriame lietuviai sudar ÷ tiktai etnin ę mažum ą. Krikš čioni ų demokrat ų, valstie čių liaudinink ų ir tautinink ų lyderiai nepriklausom ą Lietuv ą reg ÷jo ribose apiman čiose Kauno, Vilniaus, dal į Gardino ir Suvalk ų gubernij ų – apie 120000 kv. km. plote su 6 mln. gyventoj ų, kuri ų tik tre čdal į sudar ÷ etniniai lietuviai. M. Sleževi čius netgi apgailestavo, kad „teturime vos 6 milijonus gyventoj ų“51 . Tokiu b ūdu tautin ÷s lietuvi ų valstyb ÷s atk ūrimo programoje iškilo nesutapimas tarp etninio-kalbinio, arba etnografinio kriterijaus ir pretenzij ų į neapibr ÷žtos istorin ÷s Lietuvos teritorij ą. Siekdami įgyvendinti ši ą program ą šalies politiniai lyderiai susid ūr÷ su aktyviu Lenkijos politinio elito pasipriešinimu.
47 Žepkait ÷ R., Diplomatija imperializmo tarnyboje..., p. 46. 48 Laurinavi čius Č., Motieka E., Statkus N., Baltijos valstybi ų geopolitikos bruožai. XX amžius, Vilnius, 2005, p. 86. 49 Cit. iš: Čičinien ÷ D., Tarp nacionalinio identiteto ir demokratijos..., p. 108. 50 Kad atkurtos Lietuvos valstyb ÷s sostin ÷ privalo b ūti Vilnius aiškiai buvo sakoma krikš čioni ų demokrat ų, valstie čių liaudinink ų ir tautinink ų programose. Zr.: Lietuvi ų Krikš čioni ų Demokrat ų partijos programa, Petrapilis, 1917, p. 2; Lietuvos Valstie čių s ąjungos programa ir įstatai, Kaunas, 1922, p. 1; Lietuvos Tautos Pažangos partijos programa, Kaunas, 1919, p. 2. Tiktai socialdemokratai pasisak÷ už savarankišk ą Vilniaus ir jo krašto gyventoj ų pasirinkim ą plebiscito keliu apsisprendžiant, prie kurios valstyb ÷s jie nori prisid ÷ti. Zr: SSD, I sesija, 41 pos ÷dis, 1920 rugs ÷jo 15 d., p. 352. 51 M. Sleževi čius, Lietuvos valstybin ÷ pad ÷tis ir m ūsų užsienio politika // Varpas, 1920, Nr. 1, p. 10.
14 Skirtinguose Lenkijos valstyb ÷s atk ūrimo programos variantuose Lietuva vienaip ar kitaip tur ÷jo įeiti jos sud ÷tį. Tautiniai demokratai (endekai) nors ir pripažin ę lietuvi ų tautin ÷s savimon ÷s proces ą „nat ūraliu ir reikalingu“ dar 1903 metais pabr ÷ž÷, kad lietuvi ų tautinis jud ÷jimas turi veikti „vieningoje politin ÷je plotm ÷je su lenk ų tauta“ 52 . J ų poži ūris nepasikeit ÷ ir po Lietuvos valstyb ÷s nepriklausomyb ÷s paskelbimo. Endek ų lyderis Romanas Dmovskis (Dmowski) Paryžiaus Taikos konferencijoje pareišk ÷, kad Lietuva turi b ūti politinis vienetas, turintis pla čią savivald ą, bet „politiškai prijungtas prie Lenkijos, kadangi Lietuva per maža pasiekti tikr ą nepriklausomyb ę“53 . J. Pilsudskis ir jo šalininkai 54 buvo link ę pripažinti Lietuvai savarankiškum ą, sukurti Lietuvos federacin ę valstyb ę iš lietuvišk ų ir baltarusišk ų žemi ų su centru Vilniuje ir sujungti j ą federacijos ryšiais su Lenkija. Maršalo federalistin ÷ vizija aiškiai atsispind ÷jo 1919 balandžio 22 d. paskelbtame garsiajame atsišaukime į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst ÷s gyventojus, kuriame J. Pilsudskis žad ÷jo laisv ą valstybin į apsisprendim ą ir kviet ÷ jungtis su Lenkij ą. Nei tautini ų demokrat ų, nei J. Pilsudskio ir j į palaikiusi ų federalist ų planai neatitiko Lietuvos politini ų partij ų lyderi ų puosel ÷tos tautin ÷s Lietuvos valstyb ÷s atk ūrimo vizijos. Savo ruožtu endekai ir federalistai ne įsivaizdavo Lietuvos vienaip ar kitaip glaudžiai susietos su Lenkija. Tokiu b ūdu turting ą bendr ą istorin ę praeit į tur ÷jusi ų abiej ų taut ų nauj ųjų laik ų moderni ų valstybi ų atk ūrimo programos aiškiai nesutapo. Ši kolizija peraugo į tarptautin į dviej ų suvereni ų valstybi ų konflikt ą, kuris ne tik pareikalavo nemenk ų abiej ų šali ų vidinių resurs ų ir energijos, bet ilgainiui palaidojo ir viso Baltijos regiono konsolidacijos vilt į. Be abejo, nepalyginamai mažesn į politin į ir ekonomin į potencial ą tur ÷jusiai Lietuvai konfliktas atsiliep ÷ žymiai skaudžiau nei jos pietinei kaimynei. Tai suprasdami šalies politini ų partij ų lyderiai santykiams su Lenkija skyr ÷ ypatingai daug d ÷mesio ir d ÷jo visokiaropas pastangas konfliktui likviduoti. Po 1919 m. įvykusi ų abiej ų valstybi ų karini ų susid ūrim ų, ir ypa č po t ų met ų rugpj ūč io m÷nes į prieš Lietuvos vyriausyb ę slaptos lenk ų karin ÷s organizacijos (POW) rengto, bet nepavykusio perversmo, ne tik visuomen ÷ bet ir politini ų partij ų lyderiai į Lenkij ą ÷m÷ žvelgti kaip į didžiausi ą gr ÷sm ÷s šaltin į tautos egzistencijai. A. Abromai čio teigimu, Lietuvos visuomen ÷je iki 1920 m. spalio 9 d., kuomet generolas Liucijanas Želigovskis ( Źeligowski) užgrob ÷ Vilni ų, jau buvo įsitvirtin ęs kraštutinis priešiškumas Lenkijai 55 . Sutikdami su šiuo teiginiu, privalome pažym ÷ti, kad politini ų partij ų lyderiai steng ÷si ne taip jautriai ir emocionaliai kaip visuomen ÷s dauguma reaguoti į gr ÷smingus įvykius, siek ÷ ieškoti racionali ų konflikto sprendimo b ūdų. Šiuo
52 Wojdyło W., Min. str., p. 139. 53 M ūsų Vyriausyb ÷s nota T. S. d ÷l plebiscito // Lietuva, 1921 m. vasario 19 d., p. 1. 54 J. Pilsudskio politin ę platform ą Lietuvos atžvilgiu palaik ÷ Lenkijos socialist ų partija (PPS), Liaudies partija (LP), Demokratini ų partij ų s ąjunga (ZSD). Zr: Žepkait ÷ R., Diplomatija imperializmo tarnyboje..., p. 29 – 30. 55 Abromaitis A., Min. str., p. 213.
15 atveju pažym ÷tina M. Sleževi čiaus laikysena Lenkijos atžvilgiu. D ÷l principin ÷s pozicijos nesider ÷ti su lenkais kol Lietuvai nebus gr ąžintas Vilnius bei d ÷l numalšinto POW s ąmokslo, visuomen ÷je jis buvo įgij ęs ryžtingo kovotojo su lenkais reputacij ą. Ta čiau nepaisant to, valstie čių liaudinink ų lyderis pabr ÷ž÷ b ūtinum ą tarp abiej ų valstybi ų surasti tinkam ą modus vivendi . M. Sleževi čiaus nuomone, Lietuva ir Lenkija prival ÷jo rasti kompromis ą, vis ų pirma, d ÷l bendro abiems valstyb ÷ms pavojaus iš Soviet ų Rusijos ir Vokietijos pus ÷s. Jis taip pat reišk ÷ vilt į, kad artimiausiu metu, Lenkijos politiniai lyderiai susipras ir pasirinks Lietuv ą kaip pad ÷j÷ją ginantis nuo bendr ų prieš ų56 . Kaip matome, 1920 m. pradžioje M. Sleževi čius svarbiausi ą gr ÷sm ÷s šaltin į Lietuvai įžvelg ÷ ne iš Lenkijos, bet iš Soviet ų ir vokie čių pus ÷s. Tokia jo pozicija liudyt ų, kad valstie čių liaudinink ų lyderiai į Lenkij ą neži ūr÷jo kraštutinai priešiškai. Pažym ÷tina ir tai, kad M. Sleževi čius per vis ą parlamentin ÷s demokratijos laikotarp į išliko svarbiausiu valstie čių liaudinink ų užsienio politikos nuostat ų k ūr÷ju ir įgyvendintoju. Krikš čioni ų demokrat ų laikysen ą Lenkijos atžvilgiu iliustratyviai atspindi M. Krupavi čiaus kalba po K. Griniaus vadovaujamo VI-ojo koalicinio ministr ų kabineto deklaracijos pristatymo Steigiamajame Seime. Oratoriniais gabumais pasižym ÷jęs krikdem ų lyderis Lenkij ą įvardijo amžinu priešininku, kuris „m ūsų tautos šird į Vilni ų išpl ÷š÷ ir savo purvina koja trempia, o nelaimingus gyventojus nepakeliamais verguv ÷s pan čiais sukaust ÷“57 . Jis netgi pagrasino „šventu karu“, jeigu lenkai „nesusipras“ ir artimiausiu laiku negr ąžins Vilniaus. Taip M. Krupavi čius kalb ÷jo 1920 m. birželio 23 d., kada jau buvo prasid ÷jęs stambus Raudonosios armijos puolimas prieš Lenkijos kariuomen ę. D ÷lto ÷m÷ keistis ir pastarosios politika Lietuvos atžvilgiu. Liepos 4 d. Lenkija pripažino Lietuv ą de facto , o Spa konferencijoje liepos 10 d. pasirašytu susitarimu ji įsipareigojo gr ąžinti Vilni ų Lietuvai. Vyriausybei konsultuojantis su Steigiamojo Seimo Prezidiumo ir frakcij ų atstovais v ÷lgi išryšk ÷jo radikalesnis nei kit ų partij ų krikdem ų poži ūris į pietin į kaimyn ą. Socialdemokratai si ūl÷ prad ÷ti derybas su Lenkija „d ÷l Vilniaus per ÷mimo“, LSLD ir VS Seimo frakcij ų pos ÷dyje Albinas Rimka netgi si ūl÷ kol kas į Vilni ų neiti 58 , tuo tarpu krikš čionys demokratai si ūl÷ tiesiog įteikti Lenkijai ultimatum ą59 . Atrodyt ų, kad krikš čionys demokratai Lenkijos atžvilgiu iš vis ų šalies politini ų partij ų 1920 m. viduryje buvo nusistat ę priešiškiausiai. Ta čiau tuo abejoti ver čia ta aplinkyb ÷, kad VI-jame ministr ų kabinete užsienio reikal ų ministro pareigas ÷jo vienas įtakingiausi ų to meto LKDP veik ÷jų, J. Purickis, kuris gana palankiai ži ūr÷jo Lenkij ą. A. Gaigalait ÷s teigimu, b ūtent jo diplomatin ÷s veiklos d ÷ka 1920 m
56 M. Šleževi čius, Lietuvos valstybin ÷ pad ÷tis ir m ūsų užsienio politika // Varpas, 1920 m., Nr. 1, p. 12. 57 SSD, I sesija, 8 pos ÷dis, 1920 m. birželio 23 d., p. 156. 58 LSLD ir VS Steigiamojo Seimo frakcij ų 1920 07 20 pos ÷džio protokolas // LMAB RS, F. 199, B. 22, L. 9. 59 Butkus Z., Dr. Kazys Grinius..., p. 236.
16 viduryje pavyko pagerinti santykius su šia valstybe60 . Abejotina, kad J. Purickis gal ÷jo laikytis jo partijai priešingos politikos Lenkijos atžvilgiu. Po Vilniaus pripažinimo Lietuvai apie Lenkij ą palankiai prabilo ir prieš tai ne kart ą j ą aršiai kritikav ę tautininkai. A. Voldemaras pažym ÷jo, kad „su Lenkija, kuri netur ÷s pagriebusi svetim ų plot ų, mes turime b ūti geriausiuose santykiuos. Ateity mes galimi su ja s ąjungininkai, jei prad ÷tų gr ÷sti pavojus b ūti užgniaužtiems iš likusi ųjų galing ųjų kaimyn ų“61 . Taigi, kaip ir M. Sleževi čius, A.Voldemaras bent jau tuo metu didžiausi ą gr ÷sm ę Lietuvos nepriklausomybei įžvelg ÷ Soviet ų Rusijoje ir Vokietijoje, o Lenkij ą laik ÷ galimu s ąjungininku. Savit ą poži ūrį į Lenkij ą tur ÷jo socialdemokratai. Jame aiškiai jau čiama marksizmo doktrinos įtaka. Kalb ÷damas po VI ministr ų kabineto deklaracijos pristatymo Steigiamajame Seime, S. Kairys pažym ÷jo, kad socialdemokratai nori palaikyti taikius ir draugiškus santykius su Lenkija ta čiau „širdingus savo kvietimus“ skyr ÷ ne dabartinei „grobik ų valdžiai“ , o Lenkijos darbininkams 62 . Siek į bendradarbiauti su Lenkijos socialistais socialdemokratai išreišk ÷ ne kart ą, su jais buvo tikimasi taikiai išspr ęsti teritorinius abiej ų valstybi ų gin čus. D÷l savo specifinio poži ūrio į Vilniaus krašt ą LSDP kit ų partij ų itin dažnai buvo kaltinama pataikavimu Lenkijai. Socialdemokratai pasisak ÷ už Vilniaus krašto susijungim ą su Lietuva, ta čiau taikiu, pa čių Vilniaus ir jo krašto gyventoj ų demokratinio apsisprendimo b ūdu, patraukiant juos į Lietuvos pus ę demokratin ÷s santvarkos privalumais. Pristatydami toki ą pozicij ą 1920 m. rugs ÷jo 15 d. Steigiamojo Seimo pos ÷dyje LSDP frakcijos nariai Kazimieras Venclauskis ir Vincas Čepinskis reikalavo Vilniaus krašte surengti plebiscit ą, nes „jie (socialdemokratai – A. G.) nori kurt valstyb ę naujais pagrindais“ 63 . V. Čepinskis taip pat įžvalgiai pasteb ÷jo, kad plebiscito Vilniaus krašte ankš čiau ar v ÷liau neišvengiamai pareikalaus ir didžiosios Vakar ų valstyb ÷s. Ta čiau su tokiu poži ūriu kategoriškai nesutiko kitos Seimo frakcijos. M. Krupavi čius netgi retoriškai klaus ÷, ar tokia LSDP pozicija „tai nepataikavimas lenk ų visuomenei, lenk ų valstybei“ 64 . Pažym ÷tina, kad siekio prisijungti Vilniaus krašt ą tiktai taikiu pa čių vietos gyventoj ų apsisprendimo b ūdu socialdemokratai neatsisak ÷ per vis ą parlamentin ÷s demokratijos laikotarp į. Jis tapo viena svarbiausi ų užsienio politikos nuostat ų, nuolat primenam ų tiek iš Seim ų trib ūnų, tiek ir spaudoje. Lietuvos ir Lenkijos valstybi ų atk ūrimo program ų susikirtimas pasireišk ęs pastarosios agresija prieš silpnesn įjį kaimyn ą tiktai dar labiau pagyvino jau nuo tautinio atgimimo pradžios moderniojoje lietuvi ų tautoje besiformavus į poži ūrį į lenkus, kaip į pik čiausius lietuvi ų priešus.
60 Gaigalait ÷ A., Dr. Juozo Purickio veikla..., p. 13. 61 Prof. A.Voldemaras, Taika // Tauta, 1920 m. liepos 16 d. p.1. 62 SSD, I sesija, 8 pos ÷dis, 1920 m. birželio 23 d., p. 15 63 Ten pat, 41 pos ÷dis, 1920 m. rugs ÷jo 15 d., p. 352. 64 Ten pat, p. 353.
17 Nepaisant to, valstie čių liaudinink ų, tautinink ų, o iš dalies ir krikdem ų lyderiai didžiausi ą gr ÷sm ę Lietuvos nepriklausomybei bent jau tuo metu įžvelg ÷ iš Soviet ų Rusijos ir Vokietijos pus ÷s. Suprasdami, kad saugumo užtikrinimas valstyb ÷s egzistencijai yra nepalyginamai aktualesnis už bet kurias kitas prieš šal į iškylan čias problemas, jie priešiškum ą Lenkijai buvo link ę nustumti į antr ą plan ą ir ieškoti taiki ų konflikto sprendimo b ūdų. Ta čiau 1920 m. spalio 9-osios įvykiai politini ų partij ų ir j ų lyderių nuostatas Lenkijos atžvilgiu ženkliai pakoregavo.
1.2 Lietuvos politini ų partij ų reakcija į L. Želigovskio agresij ą. Plebiscito problema. Savo istorine sostine Lietuva džiaug ÷si neilgai. 1920 m. rugpj ūč io – rugs ÷jo m ÷nes į Vilniuje įsik ūr÷ šalies Vyriausyb ÷, užsienio valstybi ų diplomatin ÷s atstovyb ÷s. Ta čiau tuo metu Lenkijos karin ÷s paj ÷gos jau buvo prad ÷jusios kontrpuolim ą prieš Raudonosios armijos dalinius. Rugs ÷jo m ÷nes į prasid ÷jo tiesioginiai susir ÷mimai tarp abiej ų šali ų. Į atsinaujinus į konflikt ą greitai sureagavo Taut ų Sąjungos Taryba paraginusi Lietuv ą ir Lenkij ą nutraukti karo veiksmus ir prad ÷ti derybas. Ypa č lenk ų veiksmais buvo nepatenkinta Didžioji Britanija, rugs ÷jo 6 d. pasiuntusi jos Vyriausybei not ą, kurioje primin ÷ Spa konferencijos nutarimus ir pasižad ÷jim ą kilusius gin čus spr ęsti taikiai. Jai nepavykt ų j ų likviduoti, perduoti gin čą spr ęsti Antant ÷s valstyb ÷ms 65 . Derybos prasid ÷jo 1920 rugs ÷jo 29 d. ir baig ÷si spalio 7-ąją, kuomet buvo pasirašyta Suvalk ų sutartis 66 . Ja tarp abiej ų šali ų buvo numatyta demarkacin ÷ linija, sustabdyti karo veiksmai, Vilnius paliktas Lietuvai. L. Želigovskio agresija, o ypa č Lenkijos Vyriausyb ÷s siekis atsiriboti nuo „maištaujan čio“ generolo, ne tik didino priešiškum ą lenkams, bet ir formavo pietinio kaimyno, kaip klastingo, joki ų tarptautin ÷s teis ÷s norm ų nepripaž įstan čio priešo įvaizd į. Toks stereotipas stipriai veik ÷ ne tik visuomen ę bet ženkliai koregavo ir politini ų partij ų laikysen ą Lenkijos atžvilgiu. D÷l karinio konflikto su Lenkija 1920 m. rugs ÷jo 25 d. sušauktame nepaprastajame Steigiamojo Seimo pos ÷dyje vis ų partij ų, išskyrus lenk ų, frakcijos vienbalsiai pasisak ÷ už valstyb ÷s gynim ą. Kritikos Lenkijos atžvilgiu negail ÷jo krikš čioni ų demokrat ų bloko atstovai M. Krupavi čius, Vytautas Bi čiūnas, Emilija Sp ūdait ÷–Gvildin ÷, Jonas Valaitis, liaudininkai, M. Šleževi čius, Povilas Kuzminskis, socialdemokratai S.Kairys ir Jurgis Daukšys 67 . Iliustratyviai viening ą partij ų poži ūrį į Lenkij ą iškilus gr ÷smei valstyb ÷s nepriklausomybei atspindi LSDP pozicija. Nuolat besiblašk ę tarp marksistinei doktrinai b ūdingo proletarinio internacionalizmo ir tautini ų nacionalini ų interes ų, socialdemokratai po prasid ÷jusio L. Želigovskio žygio ne tik darbininkus ir mažažemius valstie čius
65 Pakutin ÷s politikos valandos. Angl ų nota lenkams d ÷l Lietuvos // Lietuva, 1920 rugs ÷jo 8 d., p. 1. 66 Pla čiau apie Suvalkuose vykusias Lenkijos – Lietuvos derybas Žr: Laurinavi čius Č., Politika ir diplomatija..., p. 117 – 134. 67 SSD, I sesijos Nepaprastasis pos ÷dis, 1920 rugs ÷jo 25 d., p. 403 – 410.
18 ragino „stoti atkaklion, mirtinon kovon su naujais užpuolikais“ 68 , bet ir pripažino, kad „balt ųjų lenk ų įsitvirtinimas Lietuvoje atnešt ų m ūsų kraštui daug didesn ę reakcij ą ir darbinink ų priespaud ą“, tod ÷l „neži ūrint viso patirto iš dabartin ÷s valdžios persekiojimo, Lietuvos darbininkai lengviau gal ÷s ginti savo reikalus ir eiti prie savo siekim ų, esant Lietuvai politiniai laisvai“ 69 . Staigus Lenkijos puolimas ir Vilniaus užgrobimas neabejotinai tur ÷jo didžiul ÷s įtakos tolesniam partij ų poži ūrio į Lenkij ą formavimuisi. Klastingas Suvalk ų sutarties sulaužymas 70 smarkiai sumažino šalies politini ų partij ų lyderi ų pasitik ÷jim ą lenk ų politikais ir diplomatais. Su tarptautini ų susitarim ų negerbian čiu priešininku nenor ÷ta ir nematyta prasm ÷s der ÷tis. Be to į kompromiso su Lenkij ą ieškan čius politikus nepalankiai ir įtariai ÷m÷ žvelgti visuomen ÷ ir ypa č karininkija. Po L. Želigovskio avanti ūros tarp Lietuvos ir Lenkijos v ÷l įsipliesk ęs konfliktas buvo svarstomas ir Briuselyje 1920 m. spalio 20 – 28 d. vykusioje Taut ų S ąjungos Tarybos 10-joje sesijoje. Labiausiai tinkamu b ūdu abiej ų valstybi ų konfliktui išspr ęsti Taryba pripažino plebiscit ą. Tai visiškai atitiko taut ų apsisprendimo teis ÷s princip ą, kuriuo buvo remiamasi poversalin ÷je Europos reorganizacijoje. Lietuvai atstovav ęs A. Voldemaras su šiuo pasi ūlymu sutiko. Sužinojus apie tai Lietuvoje kilo didžiulis nepasitenkinimas. A. Voldemaras buvo kaltinamas perženg ęs jam Vyriausyb ÷s suteiktus įgaliojimus. Itin griežtai j į kritikavo M. Sleževi čius. Jis atkreip ÷ d ÷mes į, kad min ÷tame pos ÷dyje A. Voldemaras buvo „minkštas, nedr įso net prašyti atid ÷ti taip svarbaus klausimo<...>, užtat čia Kaune jis jau be galo griežtas, čia jis dr įsta net pa čią Taut ų S ąjungą pavadinti „mirusiu arba negimusiu k ūdikiu“ “ 71 . Pats A. Voldemaras kaltino „valdžia“, pabr ÷ždamas, kad iš jo pus ÷s d ÷l plebiscito pri ÷mimo nebuvo „išsitarta nei vieno žodžio ir nepadaryta nei vieno žingsnio“ 72 . Nepalankiai plebiscito id ÷ją sutiko ir šalies politin ÷s partijos. LSLD ir VS Steigiamojo Seimo frakcij ų pos ÷dyje vykusiame 1920 m. spalio 23 d. dauguma pasisak÷ prieš plebiscit ą. Tiktai Vincas Meilus, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos kariuomen ÷ nepaj ÷gs pasipriešinti lenkams klaus ÷, „ar nevert ÷tų mums (Lietuvai – A. G.) d ÷l Vilniaus nusileisti“ 73 . Prieš plebiscit ą pasisak ÷ ir krikš čionys demokratai, Tautininkai bei ankš čiau j į palaik ę Socialdemokratai. Bendri partij ų motyvai buvo, jog Lietuvos sostin ÷je joks plebiscitas negali b ūti rengiamas, kad Lenkijos
68 Į kov ą, Lietuvos darbininkai! // Socialdemokratas, 1920 m. spalio 14 d., p. 1. 69 L. S.–D. Partijos Centro Komitetas gynimos reikalu // Ten pat, 1920 m. spalio 28 d., p. 1. 70 A. Prazauskas atkreipia d ÷mes į, kad Suvalk ų sutartis aštrios kontraversijos objektu tapo d ÷l diametraliai priešing ų lietuvi ų ir lenk ų interpretacij ų: pirmieji buvo link ę j ą vertinti kaip susitarim ą d ÷l sienos ir v ÷liau net eksponavo sutarties original ą Karo muziejuje, o antrieji tik kaip laikin ą karin į susitarim ą galiojusi vos kelias valandas. Žr: Prazauskas A., Min. str., p. 13. 71 SSD, I sesijos 60 pos÷dis, 1921 m. vasario 4 d., p. 602. 72 Prof. A. Voldemaras, D ÷l Briuselio deryb ų // Lietuvos balsas, 1921 m. balandžio 28 d., p. 2. 73 LSLD ir VS Steigiamojo Seimo frakcij ų 1920 11 23 pos ÷džio protokolas // LMAB RS, F. 199, B. 22, L. 93.
19 kariuomen ÷ turi b ūti pašalinta ir pakeista neutraliomis j ÷gomis 74 . Ta čiau tarp partij ų išryšk ÷jo ir tam tikr ų skirtum ų. Socialdemokratai pasisak ÷ ne tik prieš Lenk ų kariuomen ę, bet ir prieš Taut ų Sąjungos į gin čytin ą teritorij ą numatytas si ųsti tarptautinius karines paj ÷gas 75 . J ų teigimu, niekas negal ÷jo užtikrinti, jog „karingoji pranc ūzų buržuazija plebiscito zonoj nem ÷gins padaryti naujos baz ÷s prieš Taryb ų Rusus, iškepusi v ÷l kok į „Vrangel į“ ir surinkusi išsklaidytus dar neišmuštus „baltagvardie čius“ “ 76 . Radikaliausiai Plebiscito atžvilgiu nusiteik ę tautininkai jame netgi įžvelg ÷ gr ÷sm ę Lietuvos nepriklausomybei. A. Smetonos nuomone, įvykus plebiscitui Lietuva b ūtų inkorporuota į Lenkijos sud ÷tį „ligi susitvarkiusi Vokietija su atsigeival ÷jusia Rusija nesugniaužt ų tos didžiosios Lenkijos, sudarytos iš daugyb ÷s taut ų konglomerato“ 77 . Šalyje tvyrant tokiai nepalankiai plebiscitui atmosferai galiausiai ir Lietuvos Vyriausyb ÷ nors ir nerimaudama d ÷l galimos nepalankios didži ųjų Vakar ų valstybi ų reakcijos 1921 m. vasario 13 d. ryžosi Taut ų Sąjungai nusi ųsti not ą, kurioje atsisak ÷ plebiscito Vilniuje ir Vilniaus krašte 78 . Taut ų S ąjungos m ÷ginimas Lietuvos ir Lenkijos teritorin į konflikt ą išspr ęsti plebiscito keliu parod ÷, kad Lietuvos politin ÷s partijos pripažindamos bei gerbdamos Jungtini ų Amerikos Valstij ų prezidento Vudro Vilsono (Wilson) „14 punkt ų“ suformuluot ą taut ų apsisprendimo teis ÷s princip ą, vieningai nepritar ÷ jo taikymui sprendžiant istorin ÷s valstyb ÷s sostin ÷s likim ą. Vilnius, j ų nuomone, bes ąlygiškai tur ÷jo priklausyti Lietuvai. Ta čiau netrukus tuometinio Taut ų S ąjungos Tarybos pirmininko Polio Hymanso (Hymans) pasi ūlytas naujas abiej ų konfliktuojan čių valstybi ų santyki ų sureguliavimo projektas aiškiai atskleid ÷ skirting ą partij ų poži ūrį į Lenkij ą.
1.3 Politin ÷s partijos ir Hymanso projektas. Atsisakiusi plebiscito id ÷jos Taut ų S ąjunga konfliktuojan čioms šalims pasi ūl÷ tiesiogines derybas, kartu įsipareigodama jose tarpininkauti. Derybos, kurioms pirmininkavo P. Hymansas prasid ÷jo 1921 m. balandžio pabaigoje Briuselyje ir truko iki birželio 4 d. Dar 1920 m. balandžio 20 d. Steigiamojo Seimo pos ÷dyje politines partijas apie b ūsim ų deryb ų pob ūdį informavo užsienio reikal ų ministras J. Purickis. Jis pažym ÷jo, kad siekiant kompromiso su Lenkij ą Vyriausyb ÷ buvo pasirengusi padaryti nemaž ų nuolaid ų: suteikti lenkams laisv ą iš ÷jim ą per Lietuv ą į Baltijos j ūrą, sudaryti gynybos konvencij ą, pasirašyti prekybos sutart į „žinoma, dedant pamatan vis ą abiej ų šali ų lygyb ÷s ir visiškos ekonomin ÷s nepriklausomyb ÷s
74 SSD, I sesijos 60 pos ÷dis, 1921 m. vasario 4 d., p. 595 – 611; L ÷nas [A. Smetona], Žmoni ų atsiklausimas – plebiscitas // Tauta, 1920 m. lapkri čio 5 d., p. 1; M. Šilas, Ant palinkusios šakos // Laisv ÷, 1921 m. sausio 8 d., p. 1; D. D., Neduosim Vilniaus! // Laisv ÷, 1921 m. sausio 27 d., p. 1. 75 Plebiscitui priži ūr÷ti Taut ų s ąjunga planavo pasi ųsti karini ų dalini ų iš Didžiosios Britanijos, Pranc ūzijos, Italijos, Ispanijos, Švedijos, Belgijos, Olandijos ir Danijos, iš viso apie 2000 žmoni ų. Žr.: Žepkait ÷ R., Diplomatija imperializmo tarnyboje..., p. 140. 76 Kapitalist ų mešker ÷ // Socialdemokratas, 1920 m. gruodžio 16 d., p. 1. 77 L ÷nas [A. Smetona], Žmoni ų atsiklausimas – plebiscitas // Tauta, 1920 m. lapkri čio 5 d., p. 1 78 M ūsų vyriausyb ÷s nota Taut ų S ąjungai d ÷l plebiscito // Lietuva, 1921m. vasario 19 d., p. 1
20 princip ą“79 . Tuo pa čiu buvo pabr ÷žta, kad šalies delegacija reikalaus Lenkijos pripažinti 1920 m. Liepos 12 d. Taikos sutartimi su Soviet ų Rusija nustatytas Lietuvos sienas ir jokiu b ūdu nesutiks su valstybi ų federacijos ar unijos id ÷ja. Valdan čiosios krikš čioni ų demokrat ų ir valstie čių liaudinink ų partijos palankiai sutiko užsienio reikal ų ministro pranešim ą. Krikš čioni ų demokrat ų bloko vardu kalb ÷jęs Valdemaras Čarneckis išreišk ÷ pritarim ą planuojamoms deryboms, tiktai persp ÷jo delegacij ą būti atsargi ą, nes „lenkai visumet moka išnaudot neaiškumus ir neaiškias vietas paaiškinti savo naudai“ 80 . Valstie čių liaudinink ų vardu kalb ÷jęs Jonas Staugaitis taip pat joms pritar ÷ Vyriausyb ÷s d ÷mes į atkreipdamas į tai , „kad legenda apie Želigovsk į, kaipo maištinink ą, jau tur ÷tų b ūti į arkyv ą atid ÷ta“ 81 . Kad šis persp ÷jimas tur ÷jo pagrind ą įsitikino patys lietuvi ų delegacijos nariai, kuomet nuvykus į Briusel į lenkams derybose vadovav ęs garsus istorikas Šymonas Askenazis (Askenazy) pareišk ÷, jog Lenkijos delegacija veikia tik kaip tarpininkas tarp Želigovskio sukurtos Vidurio Lietuvos ir Kauno Lietuvos. Nepalankiai į derybas ži ūr÷jo socialdemokratai. Nepasitik ÷dami Vakar ų valstyb ÷mis ir Taut ų S ąjunga, jie kaip ir ankš čiau nuosekliai laik ÷si nuostatos, kad Vilni ų susigr ąžinti galima tiktai užmezgus glaudžius santykius ir patraukus į savo pus ę vietos gyventojus. Nors po L. Želigovskio agresijos itin priešiškai Lenkijos atžvilgiu nusiteikusioje visuomen ÷je jau prieš prasidedant deryboms vyravo pesimistin÷s nuotaikos d÷l j ų rezultat ų82 , juo labiau kad jas aktyviai kurst ÷ tautininkai 83 , valdan čiosios krikš čioni ų demokrat ų ir valstie čių liaudinink ų partijos į jas ži ūr÷jo palankiai, tik ÷damosis, kad su Taut ų Sąjungos pagalba pavyks išspr ęsti konflikt ą su Lenkija. Deryboms prasid ÷jus Lietuvos pasi ūlymai buvo atmesti kaip nepakankami, o geguž ÷s 20 d. P. Hymansas savo vardu pateik ÷ Lietuvos ir Lenkijos susitarimo projekt ą. Jame numatyta Lietuvos teritorij ą padalinti į du administracinius Vilniaus ir Kauno kantonus, garantuojant Lenkijos įtak ą Vilniaus kantone, taip pat bendromis ekonomin ÷mis bei karin ÷mis konvencijomis glaudžiai susieti abi valstybes. Lietuvai toks projektas be abejon ÷s nebuvo priimtinas, ta čiau siekdama neprasti Vakar ų valstybi ų, ypa č Didžiosios Britanijos paramos, Vyriausyb ÷ pri ÷m÷ j į kaip deryb ų pagrind ą. Pat į projekt ą nepriimtinu laik ÷ visos politin ÷s partijos, o sprendim ą priimti j į kaip baz ę deryboms griežtai kritikavo socialdemokratai ir ypa č tautininkai. Kraštutinai radikali tautinink ų pozicija nestebino. Kaip pažym ÷jo A. Kasperavi čius, įnirtingas tautinink ų priešinimasis Hymanso projektams buvo nuoseklus dar 1920 m. lapkri čio
79 SSD, I sesijos, 82 pos ÷dis, 1921 m. balandžio 29 d., p. 29. 80 Ten pat, p. 31. 81 Ten pat, p. 32. 82 Abromaitis A., Min. str., p. 217. 83 Dar nieko nežinodamas apie k ą tik prasid ÷jusi ų deryb ų eig ą A. Voldemaras jau kaltino šalies valdži ą „pasiryžus labai daug nusileisti“. Žr.: Prof. A. Voldemaras, D ÷l Briuselio deryb ų // Lietuvos balsas, 1921 m. balandžio 28 d., p. 2.
21 pradžioje plebiscito galimyb ę svarstant pareikštos j ų pozicijos t ęsinys 84 . Ta čiau priešingai nei kitos partijos, tautininkai kritikos smaigal į nukreip ÷ ne prieš pat į Hymanso projekt ą, bet prieš Vyriausyb ę. A. Voldemaras teig ÷, kad Vyriausyb ÷ priimdama Hymanso projekt ą kaip tolesni ų deryb ų pagrind ą „užtrauk ÷ Lietuvai didel į sm ūgį, kurio didumo šiandien dar ir nesimato“ 85 . Jis reikalavo ne tik kuo skubiau sudaryti nauj ą ministr ų kabinet ą, bet ir nubausti projekt ą pri ÷musius asmenis. Kur kas nuosaikesn ÷s pozicijos laik ÷si A. Smetona. Pažym ÷jęs kad „projektas toliau veda Lietuv ą į Lenkij ą negu Liublino unija“ 86 , jis Vyriausyb ę ragino jo nepriimti. Tokia arši tautinink ų kritika ne tik dar labiau skatino visuomen ÷s priešiškum ą Lenkijai ir didžiosioms Vakar ų valstyb ÷ms, bet ir didino politin į nestabilum ą šalyje. Pritartume istoriko Gedimino Rudžio nuomonei, kad daugiausia tautinink ų pastangomis buvo sukelta didžiul ÷ kampanija prieš Hymanso projektus 87 . Tokia įvyki ų seka šalyje itin džiugino Sovietus, nenor ÷jusius, kad užgestu Lietuvos ir Lenkijos konfliktas ir susidaryt ų prielaidos vis ų Baltijos regiono valstybi ų politinei konsolidacijai. Soviet ų Rusijos atstovas Lietuvoje Aleksandras Akselrodas „Lietuvos ūkininko“ korespondentui atvirai teig ÷, kad Taut ų S ąjungos 1921 m. kovo 3 d. nutarimas, kuriame rekomenduojama Lietuvai ir Lenkijai prad ÷ti tiesiogines derybas yra „vien tik pasity čiojimas iš Lietuvos ir lietuviai juos tur ÷tų griežtai atmesti“. Šiuo nutarimu Taut ų S ąjunga, anot diplomato, „ne tik nepalengvina lietuvių – lenk ų konflikto baigim ą, bet tik stato Lietuvai naujus slastus“ 88 . Sovietai puikiai suprato, kad derybos tur ÷jo nulemti ne tik tolesnes abiej ų šali ų santyki ų gaires, bet ir Lietuvos politin ę orientacij ą į Vakar ų valstybes, jeigu konflikt ą pavykt ų likviduoti, arba į priešiškai lenk ų atžvilgiu nusiteikusius vokie čius ir rusus, jei susitarti nepavykt ų ir abi valstyb ÷s išlikt ų „nuolatinio karo stovio“ b ūsenoje. Dar labiau politin ÷ įtampa šalyje pakilo 1921 m. ruden į, kada Ženevoje prasid ÷jo antrasis Lietuvos ir Lenkijos deryb ų etapas. Svarstymui buvo pateiktas naujas P. Hymanso projektas 89 , kuriame abiej ų šali ų s ąjunga buvo planuojama ne kantonin ÷s sistemos pagrindu, bet suteikiant Vilniui pla čią autonomij ą Lietuvos sud ÷tyje. Be to numatoma šiek tiek susilpninti ryšius tarp abiej ų valstybi ų karin ÷je srityje, nors Lenkijai karo atveju tur ÷jo b ūti suteikiama galimyb ÷ naudotis
84 Kasperavi čius A., Min. str., p. 229. 85 Prof. A. Voldemaras, Pad ÷tis be išeities // Lietuvos balsas, 1921 m. liepos 5 – 6 d., p. 1. 86 A. Smetona, Sutiko ar nesutiko ? // Ten pat, 1921 m. geguž ÷s 31 d., p.1 87 Rudis G., Augustinas Voldemaras – nemok ÷jęs pralaim ÷ti politikas // Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918 – 1940), Vilnius, 1997, p. 38. 88 Pasikalb ÷jimas su Soviet ų Rusijos atstovu Akselrodu ( „Liet. Ūkininko“ korespondento intervju) // Lietuvos ūkininkas, 1921 m. kovo 17 – 23 d., p. 2. 89 Remdamasi archyviniais dokumentais R. Žepkait ÷ nurodo, kad antrasis P. Hymanso projektas buvo pakoreguotas Didžiosios Britanijos Vyriausyb ÷s iniciatyva, prieš tai atsižvelgus į Lietuvai nepriimtinus pirmojo projekto punktus. Žr.: Žepkai t ÷ R., Lietuva tarptautin ÷s politikos labirintuose..., p. 126;
22 Lietuvos teritorija. Lietuvos Vyriausyb ÷s pad ÷tį sunkino tai, kad naujasis projektas buvo pateiktas jau ne kaip deryb ų pagrindas, bet kaip susitarimas, kuri abiems šalims reik ÷jo priimti. Priešingai nei pirmasis, antrasis P. Hymanso projektas skirtingai buvo sutiktas ir šalies politini ų partij ų. Nelengva nustatyti didžiausios ir įtakingiausios to meto Lietuvos politin ÷s j ÷gos – krikš čioni ų demokrat ų pozicij ą pataisytojo projekto atžvilgiu. Istoriografijoje visuotinai įsigal ÷jusi nuomon ÷, kad jam kontrpasi ūlymais pašalinus Lietuvai nepriimtinus punktus pritar ÷ užsienio reikal ų ministras J. Purickis 90 . Iš archyvin ÷s medžiagos matyti, kad tokios pat nuomon ÷s buvo ir kitas krikš čioni ų demokrat ų atstovas Vyriausyb ÷je – Kazys Bizauskas 91 . 1921 m. rugs ÷jo 10 d. „Laisv ÷je“ pasirod ÷ įtakingo krikdem ų veik ÷jo, Steigiamojo Seimo nario Eliziejaus Draugelio straipsnis, kuriame buvo raginama „susider ÷t“ su Lenkija, „atgaut šiokioj ar kitokioj formoj Vilni ų ir Klaip ÷dą, užsitikrint de jure ir sutvarkyti savo vidaus pad ÷tį, ekonomin į klausim ą“92 . Toks atviras ir tiesus E. Draugelio kvietimas priimti Hymanso projekt ą suk ÷l÷ audring ą kit ų partij ų reakcij ą. Siekdami sušvelninti situacij ą krikdemai rugs ÷jo 14 d. vykusioje partijos konferencijoje pri ÷m÷ rezoliucij ą, jog Hymanso projektai b ūtų nepriimtini jei jie tiesiogiai ar netiesiogiai gal÷tų apriboti Lietuvos nepriklausomyb ę.93 . Tokia aptaki formul ÷, m ūsų manymu, priimta neatsitiktinai. 1920 m. rugs ÷jo 20 d. Steigiamojo Seimo pos ÷dyje, kuriame buvo svarstoma socialdemokrat ų frakcijos interpialiacija Vyriausybei d ÷l Hymanso projekto, visi kalb ÷jusieji krikdem ų bloko nariai palaik ÷ J. Purick į. Užsienio reikal ų ministras atvirai pareišk ÷: „mums palieka ar der ÷tis (d ÷l Hymanso projekto – A. G.) ar derybas nutraukti. Deryb ų nutraukimas, turim nepamiršti, geriausiu atveju reikšt ų bent laikin ą Vilniaus srities išsižad ÷jim ą, o blogiausiu atveju gal ÷tų privesti prie karo su Lenkija, kuris gal ÷tų užsibaigti lenk ų okupacija visos Lietuvos“ 94 . Netgi kritiškiausiai iš krikdem ų apie projekt ą atsiliepęs Justinas Staugaitis atkreip ÷ d ÷mes į į pavojing ą Lietuvos geopolitin ę pad ÷tį ir bendr ą abiems valstyb ÷ms soviet ų Rusijos pavoj ų: „nors Lenkija yra didžiausias m ūsų priešininkas, ta čiau mes turime su ja ir bendr ų interes ų, b ūtent, apsiginti nuo Ryt ų“95 . Min ÷ti faktai leist ų daryti prielaid ą, kad krikš čionys demokratai pritar ÷ antrajam Hymanso projektui. J į pri ÷mus buvo tikimasi atgauti sostin ę, užmegzti abiems valstyb ÷ms naudingus ekonominis santykius, efektyviau apsiginti nuo galimo Soviet ų Rusijos pavojaus įgyti didži ųjų Vakar ų valstybi ų palankum ą. Ta čiau tuo pa čiu buvo pabr ÷žiama, kad projekt ą bus galima priimti
90 Jakštas J., Min. veik., p. 65; Gaigalait ÷ A., Dr. Juozo Purickio veikla..., p. 18; Ilg ūnas G., Kazys Grinius..., p. 259; ir kt. 91 Išrašai iš Ministr ų kabineto 1921 09 09 pos ÷džio protokolo // LCVA., F. 923. Ap. 1. B. 79. L. 1. 92 K.K. Lizdeika [E. Draugelis], Išmintinga politika // Laisv ÷, 1921 m. rugs ÷jo 10 d., p. 1. 93 Kr. Demokrat ų konferencija lenk ų klausimu // Ten pat, 1921 m. rugs ÷jo 18 d., p. 1. 94 SSD, I sesijos 124 pos ÷dis, 1921 m. rugs ÷jo 20 d., p. 26. 95 Ten pat, p. 33.
23 tiktai su Lietuvos Vyriausyb ÷s kontrpasi ūlymais, mažinan čiais Lenkijos įtak ą Lietuvos vidaus gyvenime. Antrajam Hymanso projektui pritar ÷ ir dalis valstie čių liaudinink ų su jų lyderiais K. Griniumi ir M. Sleževi čiumi priešakyje. K. Grinius savo pozicij ą aiškiai išd ÷st ÷ min ÷tame rugs ÷jo 20 d. Steigiamojo Seimo pos ÷dyje. Vieš ÷ją opinij ą ministras pirmininkas band ÷ paveikti pragmatiniais argumentais. Projekt ą priimti, jo nuomone, vis ų pirma, reik ÷jo d ÷l itin sunki ų šalies ekonomikai konflikto su Lenkija padarini ų, nes „amžinai ant durtuv ų s ÷d÷t“ negalima. Užmezgus normalius santykius tarp abiej ų valstybi ų b ūtų galima sumažinti didel ę dal į biudžeto l ÷šų suryjan čią kariuomen ę. Premjeras optimistiškai ži ūr÷jo ir į Vilniaus krašto integracij ą į Lietuvos valstyb ę: „ Ir istoriniu ir ekonominiu atžvilgiu visa Vilniaus sritis tur ÷tų krypti į m ūsų pus ę ir jai iš tos kombinacijos b ūtų nauda“ 96 . M. Sleževi čius daugiau akcentavo projekto naud ą Lietuvos tarptautinei pad ÷č iai ir saugumui. Jungtiniame LSLD ir VS rugs ÷jo 22 d. pos ÷dyje jis teig ÷, kad susitarti su Lenkija reikia d÷l Vokietijos ir Soviet ų Rusijos gr ÷sm ÷s. Anot jo, „Skaitytis su vokie čiais ir rusais reiks. Vieni ir kiti ži ūrį į maž ąsias valstybes, kaip į komedij ą, kuri ą reiks likviduoti, o kol kas negalima leisti susikalb ÷ti“ 97 . Perprasdamas Soviet ų siek į išlaikyti Lietuvos ir Lenkijos konflikt ą, o tuo pa čiu ir neleisti suart ÷ti su kitomis Baltijos valstyb÷mis M. Sleževi čius aiškiai mat ÷ kokioje sud ÷tingoje tarptautin ÷je pad ÷tyje tuo metu buvo atsid ūrusi Lietuvos valstyb ÷: „pr įpaž įstant d ūstame suspaustoj atmosferoj – be Vilniaus ir Klaip ÷dos tranzito negyvensime“ 98 . Tod ÷l, anot jo, Lietuva tur ÷jo spr ęsti lemting ą valstyb ÷s egzistencijai dilem ą: arba priimti Hymanso projekt ą ir susitaikyti su Lenkija, arba gal ų gale b ūti okupuotai. Kaip parod ÷ v ÷lesni įvykiai, šios valstie čių liaudinink ų lyderio įžvalgos visiškai pasitvirtino. Žinoma, žvelgiant iš istorin ÷s perspektyvos, negalima teigti, kad net ir susitaikius su Lenkija ir suk ūrus viening ą Baltijos valstybi ų ir Lenkijos blok ą b ūtų pavyk ę atsilaikyti prieš SSRS ir Vokietijos agresij ą. Ta čiau ekonomin ÷ šalies raida ir tarptautin ÷ pad ÷tis be abejon ÷s b ūtų pager ÷jusi. Hymanso projektui pritar ÷ ir daugiau abiej ų valstie čių liaudinink ų Steigiamojo Seimo frakcij ų nari ų. Kazys Škirpa akcentavo, kad projekt ą reikia priimti siekiant išlaikyti didži ųjų Vakar ų valstybi ų palankum ą. Jo nuomone, „Kadangi ir taip jau mes pasidav ÷me didži ųjų Europos valstybi ų teismui tai turime galutinai ir prisid ÷ti, (prie Lenkijos – A. G.) nes šiaip ar taip ginklo j ÷ga viešpatauja“ 99 . Projekt ą taip pat palaik ÷ Ladas Natkevi čius, Jonas Makauskis, Antanas Žeromskis,
96 Ten pat, p. 51. 97 LSLD ir VS Steigiamojo Seimo frakcij ų 1921 09 22 pos ÷džio protokolas // LMAB RS, F. 199. B. 22. L. 306. 98 Ten pat. 99 LSLD ir VS Steigiamojo Seimo frakcij ų 1921 09 12 pos ÷džio protokolas // Ten pat, L. 296.
24 Juozas Liekis. Ta čiau valstie čių liaudinink ų lyderiai ir juos palaikantys asmenys susid ūr÷ su priešiškai Lenkijos ir Hymanso projekto atžvilgiu nusiteikusia partine opozicija, vadovaujama J. Staugai čio ir Vlado Lašo. Jau rugs ÷jo 15 d. LSLD ir VS Steigiamojo Seimo frakcij ų pos ÷dyje, kur buvo svarstoma ar priimti antr ąjį Hymanso projekt ą kaip deryb ų pagrind ą (nors Taut ų S ąjunga numat ÷, kad j į priimti reikia be joki ų diskusij ų), tik vieno balso persvara (8 prie 7) nutarta pritarti Vyriausyb ÷s iniciatyvai 100 . Partin ÷ opozicija įžvalgiai pasinaudojo tarp eilini ų nari ų vyravusiu priešiškumu Lenkijai 1921 m. spalio 8 – 12 d. vykusio abiej ų liaudinink ų partij ų suvažiavimo metu, kuomet buvo priimtas nutarimas, skelbiantis jog Hymanso projektas „sunkiai įžeidžia Lietuvos suverenum ą“ ir yra nepriimtinas, o Vyriausyb ÷ kuri darys nuolaidas neverta pasitik ÷jimo 101 . Tokiu būdu valstie čių liaudinink ų lyderiai buvo priversti paklusti bendrapartie čių daugumos spaudimui ir atsisakyti palaikyti projekt ą. Socialdemokratai ir tautinink ų nuostatos Lenkijos atžvilgiu išliko nepakitusios. Jie, nepaisant Lietuvai padaryt ų nemaž ų nuolaid ų griežtai pasisak ÷ ir prieš antr ąjį Hymanso projekt ą. Nesikeit ÷ ir tautinink ų taktika. Kaip ir diskusij ų d ÷l pirmojo Hymanso projekto metu, tautininkai itin griežtai kritikavo Vyriausyb ę, kaip nesugeban čią r ūpintis gyvybiniais lietuvi ų tautos interesais. Nuosaikumo nepavyko išlaikyti ir paprastai gana korektiškam ir apdairiam A. Smetonai, kuris straipsn į „Prieš paskutin į patepim ą“ užbaig ÷ š ūksniu: „Lietuviai, parodykite, kad j ūs dar nepailsote nor ÷ję b ūti nepriklausomi! Krikš čionys demokratai nori jums duoti paskutin į patepim ą. Sušukite, kad dar neketinate mirti“ 102 . Toks atviras kvietimas priešintis valdžiai tiktai dar labiau destabilizavo politin ę pad ÷tį šalyje. Socialdemokratai remdamiesi marksizmo doktrina, akcentavusi ą žmoni ų santyk į su gamybos priemon ÷mis, pabr ÷ž÷ socialin į aspekt ą. Jie teig ÷, kad pri ÷mus Hymanso projekt ą šalyje būtų nustota vykdyti žem ÷s reform ą, Lietuv ą užpl ūst ų lenk ų dvarininkai, lietuviai b ūtų priversti tarnauti pasiturin čioms lenk ų visuomen ÷s klas ÷ms 103 . Opozicini ų partij ų aktyvi propagandin ÷ kampanija nukreipta prieš Hymanso projekt ą be abejon ÷s dar ÷ didžiul į spaudimą Vyriausybei, valdantiesiems krikš čionims demokratams bei valstie čiams liaudininkams. Ta čiau j ų vaidmens suabsoliutinti vis d ÷l to negalima. Be j ų didžiul ę įtak ą valdžios nusistatymui tur ÷jo ir nepalanki kariuomen ÷s bei šauli ų s ąjungos laikysena projekto atžvilgiu. Įtampa šalyje kulminacij ą pasiek ÷ 1921 m. lapkri čio 25 d., kada buvo pasik ÷sinta į Lietuvos delegacijos Ženevoje vadov ą E. Galvanausk ą. Tokioje situacijoje nei Vyriausybei nei jos pozicij ą palaikiusiems krikdem ų ir liaudinink ų lyderiams neliko kitos alternatyvos, kaip tik atmesti
100 LSLD ir VS Steigiamojo Seimo frakcij ų 1921 09 15 pos ÷džio protokolas // Ten pat, L. 301. 101 LVS ir SLD suvažiavimo 1921 m. spalio 8 – 12 d., nutarimas Lietuvos gynimo reikalu // Ten pat, B. 24, L. 33. 102 A. Smetona, Prieš paskutin į patepim ą // Lietuvos balsas, 1921 rugs ÷jo 13 d., p. 1. 103 SSD, I sesijos 124 pos ÷dis, 1921 rugs ÷jo 20 d., p. 30 – 32.
25 Hymanso projekt ą. 1921 gruodžio 22 d. vykusiame Steigiamojo Seimo pos ÷dyje jau visos partijos vieningai pasisak ÷ prieš Hymanso projekt ą. M. Krupavi čius tarsi užmirš ęs pus ę met ų šalyje virusias diskusijas teig ÷, kad nei vienas Steigiamojo Seimo „rišamas klausimas netur ÷jo tokio vienbalsio vis ų Respublikos gyventoj ų pritarimo, kaip šiandien sprendžiamas Hymanso projekto klausimas“ 104 . 1921 gruodžio 24 d. pagaliau ir Vyriausyb ÷ pasiunt ÷ not ą Taut ų S ąjungai, kurioje su „giliausiu pasigail ÷jimu“ buvo pareiškiama jog Lietuva negali priimti jai rekomenduojamo susitaikymo 105 . Nors derybos d ÷l Hymanso projekt ų pasibaig ÷ be rezultat ų, bet pati j ų eiga rod ÷, kad valdan čiosios Lietuvos politin ÷s partijos, nepaisant visuomen ÷je vyravusio kraštutinio priešiškumo Lenkijos atžvilgiu buvo pasiryžusios ieškoti abi valstybes tenkinan čio modus vivendi . Krikš čioni ų demokrat ų ir valstie čių liaudinink ų lyderiai puikiai mat ÷ sud ÷ting ą to meto Lietuvos politin ę pad ÷tį, suprato, kad nelikvidavus konflikto su pietiniu kaimynu ir tokiu b ūdu nesudarius vieningo Baltijos valstybi ų ir Lenkijos bloko, kur į, kaip jie tik ÷josi, tur ÷jo palaikyti ir didžiosios Vakar ų valstyb ÷s, Lietuva bus priversta paramos ieškoti Versalio sistem ą sugriauti siekian čiose kaimynin ÷se valstyb ÷se. Kita vertus, arši opozicini ų partij ų prieš Hymanso projektus nukreipta propagandin ÷ kampanija ir valdan čiųjų politini ų j ÷gų nesugeb ÷jimas atlaikyti prieš jas nukreipto spaudimo, rod ÷ pilietin ÷s savimon ÷s ir vidin ÷s politin ÷s konsolidacijos stok ą pirmuosius demokratijos žingsnius žengian čioje šalyje.
1.4 Kopenhagos derybos. Socialdemokrat ų partijos nuostat ų Lenkijos atžvilgiu kaita. Po nes ÷kmingai pasibaigusi ų deryb ų d ÷l Hymanso projekto pasikeit ÷ ir krikš čioni ų demokrat ų bei valstie čių liaudinink ų nuostatos Lenkijos atžvilgiu. Abiej ų partij ų lyderiai matydami kraštutin į visuomen ÷s priešiškum ą, veng ÷ kalb ÷ti apie bet kokius galimus kompromisus su pietiniu kaimynu, kol Lietuvai nebus gr ąžintas Vilnius. Pažym ÷tina ir tai, kad partijos, santyki ų su Lenkij ą problem ą, ÷m÷ stengtis išnaudoti tarpusavio kovoje siekiant įgyti kuo didesn į rink ÷jų palankum ą. Iliustratyviai toki ą j ų taktik ą atspind ÷jo po 1923 m. kovo 15 d. Ambasadori ų Konferencijos paskelbto oficialaus Vilniaus pripažinimo Lenkijai 106 , prad ÷ta kampanija prieš Vyriausyb ę ir krikš čionis demokratus. Įtamp ą šalyje didino ir tai, kad kovo 9 d. valstyb ÷s prezidento pareigas ÷jęs A. Stulginskis paleido Seim ą. Tokiomis aplinkyb ÷mis santyki ų su Lenkija klausimas buvo efektyviai panaudotas
104 SSD, I sesijos 156 pos ÷dis, 1921 gruodžio 22 d. p. 92. 105 Vyriausyb ÷s atsakymas Taut ų S ąjungai // Lietuva, 1921 m. gruodžio 31 d., p. 1. 106 1923 m. kovo 15 d. Ambasadori ų Konferencijos nutarimo pirm ąja dalimi buvo patvirtinta 1921 m. Rygos sutartimi nustatyta Lenkijos ir Soviet ų Rusijos siena. Tuo pa čiu nustatyta siena ir su Lietuva. Ji atitiko 1923 m. vasario 3 d. Taut ų Sąjungos Tarybos tarp abiej ų valstybi ų nubr ÷žt ą demarkacin ę linij ą. Žr.: Žepkait ÷ R., Diplomatija imperializmo tarnyboje..., p. 163 – 167.
26 rinkimin ÷je kovoje į II Seim ą. D ÷l Vilniaus praradimo Vyriausyb ę ir krikš čionis demokratus griežtai užsipuol ÷ ne tik tautininkai su socialdemokratais, bet ir valstie čiai liaudininkai 107 . Neliko skolingi ir krikdemai. Kovo 25 d. „Laisv ÷je“ pasirodžiusiame straipsnyje buvo įrodin ÷jama, kad d ÷l Vilniaus praradimo kaltas ne E. Galvanauskas, bet 1919 – 1920 m. Vyriausyb ÷s vadovais buv ę A. Voldemaras ir K. Grinius, nes b ūtent jie ir „sudar ÷ Lenkams t ą faktin ę pad ÷tį, kuri ą Antant ÷ dabar nesudar ÷, tik j ą patvirtino, užfiksavo“ 108 . Beatodairiški partij ų kaltinimai viena kitai d ÷l istorin ÷s sostin ÷s netekties m ūsų nuomone, labiausiai joms pa čioms ir pakenk ÷. Bet koks prie valstyb ÷s vairo stojusio politiko bandymas ieškoti modus vivendi su Lenkija, visuomen ÷s ir opozicini ų politini ų partij ų gal ÷jo b ūti traktuojamas kaip Vilniaus išsižad ÷jimas ir nacionalini ų interes ų išdavyst ÷, o tai, anot V. Žalio, buvo patys baisiausi kaltinimai, kuriuos tik buvo galima tuo metu mesti lietuviui 109 . Ta čiau net ir tokiomis aplinkyb ÷mis atsirado politik ų pasiryžusi ų tartis su pietiniu kaimynu. 1925 m. vasario 3 d. sudarytosios XII Vyriausyb ÷s vadovas sumanus finansininkas Vytautas Petrulis man ÷, kad tik ekonomiškai paj ÷gi Lietuva gali susigr ąžinti Vilniaus krašt ą, tod ÷l tam tikras ekonominis bendradarbiavimas su pietiniu kaimynu yra b ūtinas. Svarstyti santyki ų su Lenkija užmezgimo alternatyv ą ministr ą pirminink ą vert ÷ ir sunki Klaip ÷dos krašto ekonomin ÷ pad ÷tis, vis ų pirma, d ÷l sustojusio miško plukdymo Nemunu, merdinti krašto medienos apdirbimo pramon ÷110 . Manytina, kad be krikš čioni ų demokrat ų partijos vadovyb ÷s sutikimo V. Petrulis deryb ų su Lenkija prad ÷ti negal ÷jo. Didžiosios Britanijos konsulas Kaune G. W. Beris (Berry) varom ąja santyki ų su Lenkija normalizavimo j ÷ga laik ÷ įtaking ą krikš čioni ų demokrat ų partijos veik ÷ją, pramoninink ą Jon ą Vailokait į111 . V. Sidzikauskas prisiminimuose rašo, kad po oficialaus Lenkijos pasi ūlymo rugpj ūč io 14 d. Lietuvos Vyriausybei prad ÷ti derybas d ÷l miško plukdymo atnaujinimo Nemunu ir jo intakais, prezidento A. Stulginskio viloje įvyko pasitarimas, kuriame vienbalsiai nutarta pasi ūlym ą priimti 112 . Pažym ÷tina, kad nors valdantieji krikščionys demokratai ir pritar ÷ deryboms su Lenkija, ta čiau tai nereišk ÷, jog jie susitaik ÷ su istorin ÷s sostin ÷s praradimu. Vilniaus susigr ąžinimas ir toliau išliko centrine j ų užsienio politikos nuostat ų ašimi. Iš archyvin ÷s medžiagos matyti, kad derybose tur ÷jo b ūti svarstomi tik miško plukdymo Nemunu, pašto, telefono, telegrafo komunikacij ų ir kiti smulkesni klausimai. Netgi Lenkijos konsulato Klaip ÷doje nenor ÷tą
107 J. P-tis, Naujas pralaim ÷jimas // Lietuvos žinios, 1923 m. kovo 21 d., p.1; R. U., Dar Vilniaus klausimu // Ten pat, balandžio 5 d., p. 1; Prof. A. Voldemaras, Vilnius pl ÷šiamas iš Lietuvos // Krašto balsas, 1923 m. kovo 7 d, p. 1; Lenkai palaiko Vilni ų? // Ten pat, kovo 17 d., p. 1; 108 Atropos, Lašiniai kalti, kad kat ÷ su ÷d÷... // Laisv ÷, 1923 m. kovo 25 d., p. 1. 109 Žalys V., Min. veik., p. 48. 110 Jakštas J., Min. veik., p.96. 111 Cit. iš: Žalys V., Min. veik., p. 50. 112 Be Prezidento ir premjero jame dalyvavo užsienio reikal ų ministras V. Čarneckis, bei Lietuvos pasiuntiniai Berlyne, Londone, Paryžiuje ir Prahoje. Žr.: Sidzikauskas., Min. veik., p. 99.
27 įsteigti, o si ūlyta, kad konsuliniams lenk ų interesams atstovaut ų kurios nors tre čiosios valstyb ÷s konsulatas 113 . Toks planuojamas deryb ų scenarijus, m ūsų nuomone, kaip tik ir atitiko V. Petrulio ir kit ų krikš čioni ų demokrat ų lyderi ų nuostat ą užmegzti su Lenkija tiktai riboto pob ūdžio ekonominius santykius, jokiu b ūdu neatsisakant teis ÷s į istorin ę sostin ę Vilni ų. 1925 m. rugs ÷jo 1 d. Kopenhagoje prasid ÷jusi ų deryb ų eiga parod ÷, kad Varšuvos tikslai buvo didesni nei galvojo krikš čioni ų demokrat ų lyderiai. Lenkijos delegacijos pirmininkas Leonas Vasilevskis (Wasilewski), tvirtindamas, kad Lenkija Klaip ÷dos uoste turi daugiau interes ų, nei bet kuri kita valstyb ÷, si ūl÷ Lietuvai įsteigti konsulat ą Varšuvoje ar bet kuriame kitame mieste 114 . Lenk ų teigimu, konsulato Klaip ÷doje įsteigimas – tai principinis klausimas, tod ÷l lietuviams nenusileidus, derybas tekt ų nutraukti. Toks ultimatyvus Varšuvos reikalavimas užmegzti konsulinius santykius tarp abiej ų valstybi ų, suteik ÷ opozicin ÷ms partijoms pretekst ą prad ÷ti antilenkišk ą kampanij ą krašte bei apkaltinti krikš čionis demokratus nacionalini ų interes ų išdavyste. Griežtai prieš derybas su Lenkija, kol Lietuvai nebus gr ąžintas Vilnius, pasisak ÷ valstie čiai liaudininkai. Dar prieš prasidedant deryboms rugpjūč io 25 d. vykusiame Seimo užsienio reikal ų komisijos pos ÷dyje 115 jie pareišk ÷, jog Lietuvos įsipareigojimai 1924 m. geguž ÷s 8 d. Klaip ÷dos konvencijoje, es ą duoti tik Antant ÷s valstyb ÷ms ir Taut ų S ąjungai, tod ÷l ir derybos galin čios b ūti vedamos tik su jomis, o ne su Lenkija 116 . Paaišk÷jus, kad Varšuva tarp abiej ų valstybi ų griežtai reikalauja užmegzti konsulinius santykius, liaudininkai prad ÷jo audring ą antilenkišk ą kampanij ą. „Lietuvos žinios“ vykstant deryboms beveik kasdien spausdino iš visos Lietuvos plaukian čius protesto laiškus ir pareiškimus prieš susitarim ą su lenkais 117 . Manytume, kad priešišk ą valstie čių liaudinink ų nusistatym ą Kopenhagos deryb ų atžvilgiu, o tuo pa čiu ir prieš Lenkij ą l ÷m÷ ne tik noras sukompromituoti krikš čionis demokratus bei įgyti daugiau populiarumo prieš art ÷jan čius III Seimo rinkimus. 1925 m. valstie čiai liaudininkai svarbiausia atrama siekiant susigr ąžinti Vilni ų jau laik ÷ Soviet ų S ąjung ą bei Vokietij ą, tod ÷l valstyb ÷s vair ą energingai ragino sukti į suart ÷jim ą su šiomis valstyb ÷mis. Iliustratyviai partijos puosel ÷tą Vilniaus susigr ąžinimo vizij ą atspind ÷jo M. Šleževi čiaus 1925 m. rugs ÷jo 25 d. kalba II Seime. Valstie čių liaudinink ų lyderis pažym ÷jo, kad derybos Kopenhagoje „šiandien, kada Lenkija iš vis ų pusi ų yra spaudžiama, kada ji ieško sau draug ų, kada ji junta, kad jos ekonomin ÷, finansin ÷
113 Ministr ų kabineto reikal ų ved ÷jo 1925 05 13 pranešimas užsienio reikal ų ministrui // LCVA. F. 383. Ap. 7. B. 571. L. 2. 114 Pasikalb ÷jimas su m ūsų delegacijos pirmininku p. Sidzikausku // Lietuva, 1925 rugs ÷jo 24 d., p. 1. 115 Pos ÷dis prasid ÷jo, tuo metu kai Lietuvos delegacija jau buvo pakeliui į Kopenhag ą. Manytina, kad tokiu b ūdu buvo siekiama išvengti išankstinio opozicijos pasipriešinimo Seime ir pastatyti j ą prieš jau įvykus į fakt ą. 116 Seimo užsienio reikal ų komisijos pos ÷dis // Lietuvos žinios, 1925 rugpj ūč io 27 d., p. 1. 117 Žr.: „Lietuvos žini ų“ 1925 m. rugs ÷jo ir spalio m ÷nesi ų numerius.
28 ir politin ÷ pad ÷tis labai ir labai nepastovi pasidar ÷“118 b ūtų didžiul ÷ Lietuvos politin ÷ klaida. Tokia pat nuomon ę jis išreišk ÷ ir gruodžio 4 – 5 dienomis vykusiame LVLS suvažiavime, atkreipdamas d÷mes į, kad valdantieji krikš čionys demokratai Vilniaus klausim ą „prad ÷jo šal čiau svarstyti“ 119 . Valstie čiai liaudininkai tik ÷josi, kad neatlaikiusi Soviet ų S ąjungos bei Vokietijos ekonominio ir politinio spaudimo Lenkija bus priversta atsisakyti ne tik ši ų valstybi ų reikalaujam ų teritorij ų, bet ir gr ąžinti istorin ę sostin ę silpno, bet ištikimo Berlyno ir Maskvos ašies s ąjungininko vaidmen į vaidinan čiai Lietuvai. Aštriai prieš Kopenhagos derybas pasisak ÷ ir Tautininkai. Anot A. Voldemaro, prad ÷jus kokias nors derybas su Lenkija iš karto sustipr ÷tų ir jos kult ūrin ÷ įtaka Lietuvoje, d ÷l ko padid ÷tų nutaut ÷jimo gr ÷sm ÷. A. Smetona pažym ÷jo, kad su Lenkija užmezgus konsulinius santykius Lietuva visam laikui bus priversta atsižad ÷ti Vilniaus. Pasak jo, lietuvi ų nebevertint ų ir Lenkijos priešininkai, nes jiems b ūtų „galutinai paaišk ÷ję, kad Lietuvos atstovai neišmano, kas yra tautos garb ÷ ir jos vardas“120 . Kaip matome, tautininkai taip pat kaip ir valstiečiai liaudininkai tik ÷josi Vilni ų susigr ąžinti su Soviet ų S ąjungos ir Vokietijos pagalba, o Kopenhagos derybos gal ÷jo šias valstybes tiktai paskatinti nusisukti nuo Lietuvos. Kopenhagos derybos išryškino socialdemokrat ų partijos užsienio politikos nuostat ų poky čius. Rugs ÷jo 23 d. LSDP Centro komitete vykusi diskusija parod ÷, kad visi socialdemokrat ų lyderiai pritar ÷ Lietuvos ir Lenkijos konflikto likvidavimui. Nesutarim ų kilo svarstant, kokio pob ūdžio santykiai turi b ūti užmegzti tarp abiej ų valstybi ų. S. Kairys palaik ÷ Vyriausyb ÷s pozicij ą teigdamas, kad Kopenhagos deryboms reikia pritarti, „bet neišeinant iš rib ų ir prievoli ų nustatyt ų Klaip ÷dos konvencija“ 121 . S.Kairio nuomonei pritar ÷ Kipras Bielinis bei Dzidas Budrys, motyvuodami tuo, kad Centro komitetas negali keisti partijos nuostat ų Lenkijos atžvilgiu. Tai gali padaryti tik visuotinis LSDP suvažiavimas. Tuo tarpu kita Centro komiteto nari ų grup ÷: Vincas Galinis, Vaclovas Bielskis, Liuda Pur ÷nien ÷, J. Markelis, J. Paplauskas, pasisak ÷ už glaudži ų ekonomini ų ir politini ų santyki ų tarp Lenkijos ir Lietuvos užmezgim ą. Tiesa, tokiam poži ūriui nemažai įtakos tur ÷jo ir marksistin ÷ ideologija kuria r ÷m÷si socialdemokratai. Buvo pažymima, kad „dabartin ÷ nenormali Lietuvos – Lenkijos pad ÷tis duoda progos Lietuvos buržuazijai laikyti kraštą karo pad ÷ty su visais jo žiaurumais ir yra nebloga dirva ruošti ginkluotoms avanti ūroms“, jog konflikto „pasekm ÷s visu sunkumu gula ant proletariato sprando“ 122 . Po ilg ų diskusij ų buvo priimta J. Paplausko parengta rezoliucija, kurioje Vyriausybei buvo si ūloma užmegzti ne tik ekonominius,
118 II Seimo stenogramos, II sesijos 196 pos ÷dis, 1925 m. rugs ÷jo 29 d., p. 6. 119 LVLS visuotinio kuop ų atstov ų suvažiavimo, įvykusio 1925 gruodžio 4 ir 5 d. protokolas // LMAB, RS, F. 199. B. 35. L. 4. 120 A. Sm[etona], Nenuvokia // Lietuvis, 1925 rugs ÷jo 11 d., p. 2. 121 Lietuvos socialdemokrat ų partijos Centro komiteto 1925 09 23 d. pos ÷džio protokolas // F. 937, Ap. 1. B. 123. L. 31. 122 Ten pat, L. 32 – 32 atv.
29 bet ir už politinius santykius su Lenkija. Nuosaikesn ÷ Jeronimo Ple čkai čio rezoliucija, kurioje pasisakyta tik už ekonomin į bendradarbiavim ą bei konstatuota, kad „Želigovskio žygis yra ir lieka smurto aktas“ 123 buvo atmesta. Kaip matome, Kopenhagos derybos radikaliausiai iš vis ų partij ų paveik ÷ socialdemokrat ų poži ūrį į Lenkij ą. Pažym ÷tina, kad nei iš išlikusios archyvin ÷s medžiagos, nei iš Seimo stenogram ų ar spaudos nematyti, jog priešiškas socialdemokratų poži ūris į Lenkij ą būtų ÷męs keistis ankš čiau. Kad si ūlymas užmegzti su Lenkija politinius ir ekonominius santykius radikaliai kei čia partijos nuostatas pietinio kaimyno atžvilgiu min ÷tame pos ÷dyje kalb ÷jo ir K. Bielinis su D. Budriu. Nors kai kurie socialdemokrat ų lyderiai si ūl÷ neviešinti pasikeitusio partijos poži ūrio į Lenkij ą baimindamiesi visuomen ÷s reakcijos 124 , S. Kairys j į išd ÷st ÷ Seimo 1925 m rugs ÷jo 29 d. pos ÷dyje, po XII ministr ų kabineto deklaracijos. Jis pažym ÷jo, kad visa ligšiolin ÷ Lietuvos politika Lenkijos atžvilgiu „subankrutavo“, nes nei „einant užsispyrimo keliu“ nei „ginkluoto revanšo id ÷ja“ nepad ÷s Kaunui susigr ąžinti Vilniaus. Anot jo, Kopenhagos derybos yra pirmas žingsnis „paruošti santykiavim ą tarp Lietuvos ir Lenkijos“, o „santyki ų sutvarkymas yra b ūtina butenyb ÷“. S. Kairio teigimu „mums (socialdemokratams – A. G.) nesvarbu ar Lietuvos Vyriausyb ÷ der ÷sis su lenkais betarpiškai ar tarpiškai: mums svarbu, kad ekonominis gyvenimas užsimegzt ų ir gal ÷tų vystytis duodamas galimyb ÷s sustiprinti ryšius tarp Vilniaus krašto ir m ūsų. Mes esame įsitikin ę, kad tik bendri t ų dviej ų krašt ų ekonominiai reikalai ateity suves Vilniaus krašt ą su Lietuva į vien ą politin į vienet ą“125 . Taigi, socialdemokratai neatsisak ÷ savo ankstesn ÷s politin ÷s nuostatos prijungti Vilniaus krašt ą prie Lietuvos taikiu b ūdu. J ų nuomone, tai buvo galima įgyvendinti tik užmezgus su krašto gyventojais glaudžius ekonominius ir kult ūrinius santykius, o tam pirmiausia reik ÷jo susitaikyti su Lenkija. Ta čiau tokios pozicijos Lenkijos atžvilgiu laik ÷si tiktai socialdemokratai. Valstie čių liaudinink ų, bei tautinink ų partijos, kariuomen ÷, šauli ų s ąjunga, taip pat didesnioji visuomen ÷s dalis, priešinosi bet koki ų santyki ų su Lenkija užmezgimui, kol Lietuvai nebus sugr ąžintas Vilnius. Netgi toks švelnus krikš čioni ų demokrat ų bandymas mažinti prieštaravimus su pietiniu kaimynu susid ūr÷ su milžinišku pasipriešinimu, kurio kaip ir prieš trejus metus valdan čioji partija neatlaik ÷. Nors rugs ÷jo 15 d. Kopenhagoje vykusiame paskutiniame pos ÷dyje abiej ų šali ų delegacijos susitar ÷ susitikti po trij ų savai čių Šveicarijos mieste Lugane, ta čiau ten spalio 10 – 25 d. vykusios derybos joki ų ap čiuopiam ų rezultat ų nedav ÷. Dar rugs ÷jo 19 d. d ÷l Kopenhagos deryb ų buvo priversta
123 Ten pat, L. 33. 124 Tokios pozicijos min ÷tame Centro komiteto pos ÷dyje laik ÷si L. Pur ÷nien ÷, J. Ple čkaitis ir V. Galinis. Jie si ūl÷ apie ekonomini ų ir politini ų santyki ų su Lenkija užmezgim ą kol kas nekalb ÷ti nei iš Seimo trib ūnos, nei spaudoje, o tiesiog pasitenkinti Kopenhagos deryb ų kritika. 125 II Seimo stenogramos, II sesijos 196 pos ÷dis, 1925 m. rugs ÷jo 29 d., p. 14.
30 atsistatydinti V. Petrulio vadovaujama Vyriausyb ÷. Naujasis ministras pirmininkas L. Bistras valstyb ÷s vair ą pasuko į suart ÷jim ą su Soviet ų S ąjunga ir Vokietija. Jo užsienio politikos kurs ą t ęs÷ ir po rinkim ų į III Seim ą XIII Vyriausyb ÷s vadovu tap ęs M. Sleževi čius. Nei krikš čionys demokratai, nei valstie čiai liaudininkai iki pat valstyb ÷s perversmo joki ų oficiali ų deryb ų su Lenkija daugiau neved ÷126 . Visos istorin ÷s sostin ÷s susigr ąžinimo viltys sietos su Maskvos ir Berlyno ašimi, o santykiuose su Lenkija pasitenkinta „nuolatinio karo stovio“ b ūsena. Priešišk ų nuostat ų Lenkijos atžvilgiu neatsisak ÷ ir tautininkai. Vienintel ÷ socialdemokrat ų partija nuosekliai laik ÷si Kopenhagos deryb ų laikotarpiu nusistov ÷jusio poži ūrio, jog Vilni ų galima susigr ąžinti taikiu b ūdu, pirmiausia sureguliavus santykius su Lenkija, o po to užmezgus glaudžius ekonominius ryšius su Vilniaus kraštu. Apibendrinant partij ų poži ūrio į Lenkija raid ą 1920 – 1926 m. pirmiausia pažym ÷tume, kad nepaisant Vilniaus užgrobimo, šalies politiniai lyderiai Varšuvos atžvilgiu nebuvo taip priešiškai nusiteik ę kaip didesnioji visuomen ÷s dalis. Abiems šalims tinkam ą modus vivendi tarpininkaujant Taut ų S ąjungai ir didžiosioms Vakar ų valstyb ÷ms 1921 m. band ÷ surasti krikš čionys demokratai ir valstie čiai liaudininkai. Ta čiau pasipriešinus tautininkams bei socialdemokratams ir priešiškai Lenkijos atžvilgiu nusiteikusiai kariuomenei bei šauli ų s ąjungai Hymanso projektai buvo atmesti, o Lietuva prarado galimyb ę taikiai atgauti istorin ę sostin ę. Deryb ų d ÷l Hymanso projekt ų laikotarpiu partijos Vilniaus problem ą prad ÷jo naudoti tarpusavio kovoje, kas dar labiau sumažino konflikto išsprendimo galimybes. Netgi švelnus krikš čioni ų demokrat ų bandymas mažinti įtamp ą tarp dviej ų valstybi ų užmezgant riboto pob ūdžio ekonominius santykius, kaip parod ÷ Kopenhagos derybos, buvo priešiškai sutiktas valstie čių liaudinink ų ir tautinink ų. Kita vertus, krikš čioni ų demokrat ų nuostata, kad su Lenkija galima, o socialdemokrat ų, kad netgi b ūtina užmegzti ekonominius santykius ir jie traktuoti kaip pirmas žingsnis susigr ąžinant Vilni ų, m ūsų nuomone, rod ÷, jog Lietuvos užsienio politika nebuvo tokia iracionali ir mitologizuota kaip teigiama šiuolaikin ÷je lietuvi ų istoriografijoje. Ta čiau racionaliai m ąstan čių politik ų pastangos, tiek d ÷l milžiniško žalos kuri ą padar ÷ Lenkija okupuodama Vilni ų, m ąsto, tiek ir d ÷l pilietin ÷s savimon ÷s stokos šalyje nedav ÷ pageidaujam ų rezultat ų, tod ÷l dar paskutiniaisiais parlamentinio režimo metais krikš čionys demokratai, o v÷liau ir juos prie valdžios vairo pakeit ę valstie čiai liaudininkai pasirinko permanentinio konflikto su Lenkij ą stov į b ūsen ą, kol Lietuvai bes ąlygiškai nebus gr ąžintas Vilnius.
126 Tiesa, 1928 m. ruden į bendraudamas su SSRS diplomate Levkovi č „Nauj ųjų žini ų“ redaktorius Justas Paleckis tvirtino, jog 1926 m. vasar ą buvo užsimezgusios neoficialios slaptos derybos tarp Lenkijos ir Lietuvos vyriausybi ų. Anot jo, Varšuva si ūl÷ toki ą išeit į: Lenkija Lietuvai atiduoda rajonus, kuriuose dauguma gyventoj ų lietuviai, o už tai Kaunas visiems laikams atsisako pretenzij ų į Vilni ų. J. Paleckio teigimu, susitarimas b ūtų įvyk ęs jeigu M. Šleževi čių būtų palaik ę krikš čionys demokratai. Vis d ÷lto ši versija abejotina, nes jos nepatvirtina jokie kiti šaltiniai išskyrus A. Kasparavi čiaus Rusijos archyvuose rast ą Levkovi č liudijim ą. Žr.: Kasparavi čius A., Didysis X Lietuvos užsienio politikoje..., p. 150.
31 2. Lietuvos politini ų partij ų pos ūkis į Maskvos ir Berlyno aš į.
2.1 Politini ų partij ų poži ūrio į Soviet ų Rusija (SSRS) raida 1920 – 1924 m. Santyki ų su Soviet ų Rusija normalizavimas buvo vienas svarbiausi ų besikurian čios Lietuvos valstyb ÷s r ūpes čių. 1918 m. pabaigoje prasid ÷jęs Raudonosios armijos žygis į Vakarus ir t ų met ų gruodžio 16 d. bolševik ų paskelbta deklaracija apie Lietuvos Laikinosios revoliucin ÷s darbinink ų ir valstiečių vyriausyb ÷s sudarym ą aiškiai rod ÷, kad buv ęs siuzerenas nesirengia pripažinti Lietuvos nepriklausomyb ÷s. Su jos, kaip ir kit ų Baltijos valstybi ų už ÷mimu buvo siejami platesni revoliucijos eksporto planai, Lenkijos, Vokietijos ir kit ų Europos valstybi ų sovietizacija. D÷l tokios atviros Soviet ų agresijos Lietuvos politin ÷s partijos 127 į did įjį Ryt ų kaimyn ą žvelg ÷ itin priešiškai ir su nepasitik ÷jimu. Ta čiau bolševikinio režimo konsolidacija, kuri vis labiau ÷m÷ ryšk ÷ti po admirolo Aleksandro Kol čiako ir kit ų baltagvardie čių vad ų nes ÷kmi ų, vert ÷ šalies politinius lyderius galvoti apie santyki ų su Sovietais normalizavim ą. Kaip pažym ÷jo Č. Laurinavi čius, Sovietinei Vyriausybei 1919 rugs ÷jo 11 d. pateikus pasiūlym ą prad ÷ti taikos derybas joms pritar ÷ valstie čiai liaudininkai ir socialdemokratai, o priešinosi krikš čionys demokratai ir tautininkai 128 . Ta čiau jau 1920 m. pradžioje santyki ų užmezgimui bolševikais ÷m÷ pritarti ir Krikš čionys demokratai. Manytina, kad didžiausi ą įtak ą LKDP nuostat ų poky čiams Soviet ų atžvilgiu tur ÷jo pasikeitusi tarptautin ÷ politin ÷ konjunkt ūra. 1920 m. vasario 2 d., buvo pasirašyta Estijos – Soviet ų Rusijos Taikos sutartis, o vasario 12 ir 20 d. sudarytos Soviet ų sutartys su Didži ąja Britanija. Iš Londono sugr įžęs Ministras pirmininkas E. Galvanauskas pabr ÷ž÷, kad įtakingas brit ų politinis veik ÷jas, vienas konservatori ų partijos lyderi ų Robertas Sesilis (Cecil) taip pat ragino lietuvius kuo grei čiau sudaryti taik ą su Soviet ų Rusija 129 . Pažym ÷tina, kad krikš čionims demokratams keisti poži ūrį į Sovietus buvo sunku ir d ÷l j ų propaguojam ų vertybini ų–pasaul ÷ži ūrini ų nuostat ų, vis ų pirma, tradicini ų krikš čionišk ų vertybi ų, kurias bolševikai iš principo atmet ÷. Ta čiau nepaisant to, jau nuo 1920 m. kovo m ÷n. LKDP ÷m÷ raginti Vyriausyb ę kuo grei čiau sudaryti sutart į su Soviet ų Rusija. D ÷l deryb ų su bolševikais pradžios vilkinimo viešai kritikuotas tuometinis užsienio reikal ų ministras A. Voldemaras. „Laisv ÷je“ buvo pažymima, kad nors A. Voldemaras „sakosi laik ąsis santarv ÷s politikos linijos“, ta čiau jam „reik ÷tų jau gal ų gale žinoti, kad dažnai santarv ÷s reikalai su
127 Išskyrus Socialdemokrat ų partij ą, kurios nuostatos Soviet ų Rusijos (o v ÷liau ir SSRS) atžvilgiu d ÷l internacionalistin ÷s ideologijos poveikio buvo neaiškios, gana prieštaringos ir itin dažnai kintan čios. Jos bus nagrin ÷jamos atskirame poskyryje. 128 Laurinavi čius Č., Lietuvos – Soviet ų Rusijos Taikos sutartis..., p. 26 – 42. 129 Ministr ų kabineto 1920 02 15 pos ÷džio protokolas // LCVA, F. 923. Ap. 1. B. 86. L. 54.
32 mūsų reikalais labai skiriasi, o antra, kad ir santarv ÷ yra už ÷musi klausimo su bolševikais kit ą linij ą“130 . Kuo grei čiau pasirašyti Taikos sutart į su Sovietais krikš čionys demokratai reikalavo ir po to, kai geguž ÷s 7 d. Maskvoje tarp abiej ų valstybi ų delegacij ų prasid ÷jo tiesiogin ÷s derybos. Birželio m ÷nes į Steigiamojo Seimo užsienio reikal ų komisijai svarstant deryb ų su bolševikais klausim ą krikdemai reikalavo sutart į sudaryti „kiek galima grei čiau“. Netgi valstie čiai liaudininkai neuž ÷m÷ tokios radikalios pozicijos ragindami labiau pasitik ÷ti Lietuvos delegacija, kuri padarys tai „kas galima bus padaryti“ 131 . Ta čiau LKDP reikalavimas kuo grei čiau pasirašyti sutart į jokiu b ūdu nereišk ÷ palankaus jos nusistatymo Soviet ų atžvilgiu. Priešingai, po to kai Raudonoji armija liepos m÷nes į už ÷m÷ Vilni ų ir ten įkūr÷ revoliucin į komitet ą, krikš čionys demokratai viešai ÷m÷ kaltinti bolševikus, kad šie nesilaiko liepos 12 d., pasirašytos Taikos sutarties įsipareigojim ų ir atvirai rengiasi okupuoti Lietuv ą. Liepos 23 d. Steigiamojo Seimo pos ÷dyje M. Krupavi čius konstatavo, kad „bolševikin ÷ id ÷ja skleidžiama atkakliai ir pla čiai“, ragino prisiminti „tuos laikus, kada bolševik ų gaujos buvo užpl ūdusios didžiul ę m ūsų t ÷vyn ÷s dal į,<...> kuomet pa čiuose pamatuose dreb ÷jo m ūsų jaunut ÷ valstyb ÷ ir gyveno mirties pavojaus valandas“ 132 . Krikš čioni ų demokrat ų lyderis ragino visuomen ę b ūti susitelkusia ir pasiruošusia ginti valstyb ę nuo bolševikin ÷s agresijos. Taigi, krikš čionys demokratai aiškiai mat ÷, kok į pavoj ų Lietuvos nepriklausomybei k ÷l÷ bolševikin ÷ Rusija, suprato, kad Lietuvos jie nesovietizavo tik d ÷l nepalankiai susikl ÷sčiusi ų tarptautini ų aplinkybi ų. Tai v÷liau atvirai pripažino vienas j ų lyderi ų Kazys Ambrozaitis pažym ÷jęs jog sovietai „ kuomet nu ÷jo iki Varšuvos, jau buvo sutar ę eidami atgal pro Lietuv ą, įkurti Lietuvos taryb ų respublik ą, ir jai lenkai b ūtų juos tuomet nesutriuškin ę, tai iš Lietuvos nepriklausomyb ÷s j ų pa čių proklamuoto akto b ūtų pasilik ęs tiktai istorinis dokumentas“ 133 . Nepasikeit ÷ krikš čioni ų demokrat ų poži ūris į Soviet ų Rusij ą ir po Raudonosios armijos pasitraukimo iš Lietuvos teritorijos. L. Želigovskiui užgrobus Vilni ų ir veržiantis į Lietuvos gilum ą, jos politikai, anot Z. Butkaus gulte užgul ÷ soviet ų pasiuntin į A. Akselrod ą karin ÷s pagalbos prašymais 134 . Tačiau nei tai, nei Maskvos 1920 spalio 30 d., lapkri čio 26 d., gruodžio 11 d., ir 1921 sausio 30 d., notos, kuriose reikalauta pašalinti iš Vilniaus L. Želigovskio kariuomen ę, neleisti tenai įvesti tarptautini ų karini ų dalini ų rengiamam plebiscitui priži ūr÷ti 135 , netrukd ÷ LKDP lyderiams blaiviai vertinti Soviet ų ekspansin ÷s politikos ir ypa č j ų propagandin ÷s ardomosios veiklos šalyje.
130 K. Mikalauskas [M. Krupavi čius], Iš m ūsų užsienio politikos // Laisv ÷, 1920 kovo 27 d., p. 1. 131 Užsienio reikal ų komisijos 1920 06 13 pos ÷džio protokolas // LCVA, F. 383. Ap. 7. B. 77. L. 156. 132 SSD, I sesijos 30 pos ÷dis, 1920 m. liepos 23 d., p. 251 – 252. 133 III Seimo stenogramos, II sesijos 40 pos ÷dis, 1926 lapkri čio 5 d., p. 7. 134 Butkus Z., Pirmasis Soviet ų pasiuntinys Lietuvoje A. Akselrodas..., p. 128 135 Sovietin ÷je istoriografijoje šios notos buvo interpretuojamos kaip didžiul ÷ parama Lietuvai, pad ÷jusi apsiginti nuo Lenkijos agresijos bei atlaikyti Vakar ų valstybi ų spaudim ą. Žr.: Navickas K., Min. veik., p. 18 – 23; Žiugžda R., Min. veik., p. 38 – 39.
33 Steigiamojo Seimo narys V. Bi čiūnas dar ratifikuojant Taikos sutart į suabejojo ar j ą darydami „mes neatidarysime dur ų (o gal net pla čių vart ų!) bolševikinei agitacijai Lietuvoje“ 136 . Jis įžvalgiai pasteb ÷jo, kad nors „Taryb ų Rusijos viešpa čiams“ nepavyko įgyvendinti savo svajoni ų apie „pasaulio revoliucij ą“, ta čiau jie jos neatsisak ÷ ir „pasinaudodami besimezgan čiomis diplomatijos kombinacijomis“ siun čia savo atstovus į visas šalis „pavesdami jiems dvigub ą darb ą: diplomatin ÷s atstovyb ÷s ir komunistin ÷s propagandos“ 137 . Krikš čioni ų demokrat ų spaudos organe prieš Soviet ų Rusij ą nukreipt ų publikacij ų skai čius 1921 m. pirmame pusmetyje buvo toks didelis 138 , jog netgi Lietuvos atstovyb ÷s sekretorius Maskvoje Juozas Avižonis d ÷l didžiulio bolševik ų spaudimo geguž ÷s 9 d. buvo priverstas kreiptis į užsienio reikal ų ministr ą J. Purick į prašydamas „užginti „Laisvei“ neb ūtus daiktus rašin ÷ti apie soviet ų dor ą, tvark ą, ekonomin ę pad ÷tį“139 . 1920 m. susiformavusi krikš čioni ų demokrat ų nuostata palaikyti su Soviet ų Rusija normalius tarpvalstybinius santykius, bet pernelyg su ja nesuart ÷ti, nesikeit ÷ ir v ÷lesniais metais. Anot Juozo Vailokai čio, su bolševikais palaikyti santykius reik ÷jo, nes „dabartin ÷ (Soviet ų – A. G.) valdžia, atsiremdama durtuv ų ir diktat ūros skaudesn ÷s gal už carato diktat ūrą, vadinamos proletariato diktat ūra, iš tikr ųjų jo neatstovaudama, laikosi ir gal kad ilgam laikysis“. Jis taip pat pažym ÷jo, kad Lietuvai reikia sekti Vakar ų valstybi ų pavyzdžiu, kurios suprato, jog „bolševizm ą reikia nukariauti ne ginklu, bet ramiu keliu, ekonomin ÷m s ąlygom, kult ūriniais keliais“ 140 . M. Krupavi čius taip pat akcentavo, kad Soviet ų „pla čiai palaikoma m ūsų krašte antivalstybin ÷ komunist ų agitacija prirodo tik tariam ąjį draugingum ą“, bet su jais palaikyti santykius ir „tinkamai kaimynin ÷ms valstyb ÷ms sugyventi“ reikia 141 . Krikš čioni ų demokrat ų nenor ą patekti į Soviet ų orbit ą l ÷m÷ ir partijos siekis orientuotis į Vakar ų valstybes, vis ų pirma, į Didži ąją Britanij ą142 . Su j ų parama sietos viltys išsaugoti valstyb ÷s nepriklausomyb ę, bei sustipr ÷ti ekonomiškai. Vakarietišk ą krikdem ų orientacij ą aiškiai mat ÷ ir
136 V. Bi čiūnas, Bolševikin ÷s akcijos šaltiniai (vedamasis) // Laisv ÷, 1921 sausio 18 d., p. 1. 137 Ten pat. 138 Žr.: V. Bi čiūnas, Nauja Čičerino nota (vedamasis) // Ten pat, 1921 m. vasario 9 d., p. 1; D. D., Žodžiai ir darbai (vedamasis) // Ten pat, 1921m. vasario 26 d., p. 1; Lietuvis, Ar galima pasitik ÷ti bolševik ų žodžiais // Ten pat, 1921 m. kovo 2 d., p. 1; Cik., Kaip bolševikai varo propagand ą // Ten pat, 1921 m. balandžio 5 d., p. 2; Vytis, Bolševikinis „lojalumas“ ir diplomatiniai mandagumai // Ten pat, 1921 m. balandžio 16 d., p. 1 ir kt. 139 LPR sekretoriaus J. Avižonio 1921 05 09 pranešimas užsienio reikal ų ministrui J. Purickiui // LCVA, F. 383. Ap. 7. B. 110, L. 86. 140 SSD, I sesijos 60 pos ÷dis, 1921 m. vasario 4 d., p. 596. 141 Ten pat, I sesijos 170 pos ÷dis, 1922 m. vasario 10 d., p. 46. 142 Iliustratyviai krikš čionių demokrat ų orientacij ą į Didži ąją Britanija atspindi M. Krupavi čiaus kalba po K. Griniaus vadovaujamos Vyriausyb ÷s deklaracijos pristatymo Steigiamajame Seime. LKDP lyderis pažym ÷jo, kad Lietuvai “reikia išplaukti į plat ų politikos ir ekonomijos santykiavim ų okean ą”, tod ÷l “pirmoj eil ÷j mums turi r ūp÷ti ta valstyb ÷, kuri sunkiausioj valandoj mums išties ÷ rank ą, kuri m ūsų teisinio tarptautinio nesimo metu mus įži ūr÷jo ir pama čiusi mūsų gerojiškus darbus paskelb ÷ pasauliui – Lietuvos valstyb ÷ yra. Ta valstyb ÷ – tai Didžioji Brit ų valstyb ÷. Už jos širdies bals ą mes taip pat turim atsakyti širdimi.<…>Juo daugiau mes turim kreipti į Brit ų valstyb ę dom ÷s ir d ÷lto, kad ji įteis ÷jus m ūsų faktin ą esim ą”. Žr.: SSD, I sesijos 8 pos ÷dis, 1920 m. birželio 8 d., p. 157.
34 Soviet ų diplomatai. J ų nuomone, LKDP ir ateityje tur ÷jo valstyb ÷s vair ą kreipti į suart ÷jim ą su Vakar ų demokratijomis bei priešintis suart ÷jimui su SSRS 143 . Po 1923 m. kovo 15 d. Ambasadori ų Konferencijos priimto sprendimo oficialiai pripažinti Vilni ų Lenkijai, krašte vis labiau įsivyravo nusivylimo Vakarais nuotaikos. Svarstant galimas politin ÷s orientacijos alternatyvas vis dažniau žvilgsniai krypo į Soviet ų S ąjung ą ir Vokietij ą. Ypa č aktyviai suart ÷ti su Maskva bei Berlynu ragino tautininkai. Spaudoje kilusiose diskusijose d ÷l tokios orientacijos naudos Lietuvai, krikš čioni ų demokrat ų leidiniai laik ÷si itin nepalankios sovietams pozicijos. Buvo įrodin ÷jama, kad „rus ų tautos politika mums (Lietuvai – A. G.) pakankamai yra įrodžius per šimtme čius, kad jiems Lietuvos reikalai nesvarbu“ 144 , jog Soviet ų S ąjunga su Vokietija t ÷ra „tariamieji talkininkai“, o „tikr ųjų“ reikia ieškoti Vakaruose. Taip pat pažymima, kad 1920 m. Taikos sutart į su Lietuva sudar ę bolševikai niekada neprarado vilties susprogdinti j ą „iš vidaus ir paskui jau, kaipo taip pat bolševikin ę šal į, sujungti su Soviet ų Respublika“ 145 . Galim ą suart ÷jim ą su Sovietais aštriai kritikavo didžiul į autoritet ą krikš čioni ų demokrat ų partijoje tur ÷jęs buv ęs „Laisv ÷s“ redaktorius Petras Bu čys. Jis pažym ÷jo, kad „mes neturime dilginti savo ger ų kaimyn ų kantryb ę kalbomis apie sutart į su Rusais. Tai b ūtų nedovanotina klaida“ 146 . Manytume, kad LKDP spaudos organo pozicija atspind ÷jo neigiam ą partijos lyderi ų poži ūrį į galim ą suart ÷jim ą su SSRS. Kaip parod ÷ Kopenhagos derybos, krikš čionys demokratai dar nebuvo prarad ę vil čių jei nesureguliuoti, tai bent sušvelninti konflikt ą su Lenkija, ko ypa č nenor ÷jo sovietai. Tiktai po nes ÷kmingos j ų pabaigos krikš čioni ų demokrat ų lyderis L. Bistras ryžosi atsisakyti nuosekliai propaguotos partijos nuostatos palaikyti dalykiškus, bet ne glaudžius santykius su Sovietais ir pasuko valstyb ÷s vair ą Maskvos link. Valstie čiai liaudininkai priešingai nei krikš čionys demokratai iš karto pritar ÷ 1919 m. rugs ÷jo 11 d. Sovietin ÷s Vyriausyb ÷s pasi ūlymui prad ÷ti taikos derybas. D ÷l tokios j ų taktikos dešiniosios partijos ÷m÷ kaltinti liaudinink ų lyderius prorusiška orientacija. Ta čiau kaip matyti iš archyvin ÷s medžiagos IV-ojo ministr ų kabineto vadovo M. Sleževi čiaus d ÷l deryb ų su Sovietais priimtam sprendimui didžiausi ą įtak ą tur ÷jo Didžiosios Britanijos pozicija. Vyriausyb ÷ 1919 rugpj ūč io 17 d., pri ÷m÷ nutarim ą, jog Lietuvos „užsienio politika turi krypti t ų Anglijos srovi ų pus ÷n, kurios siekia taikos su bolševikais. Bet toji orientacija turi b ūti labai atsargiai vedama, kad nepakenkt ų, jeigu laim ÷s militaristai“ 147 . Nutarimas buvo priimtas po iš Lietuvos atstovo Londone V. Čepinskio gautos informacijos apie maž÷jant į brit ų priešiškum ą bolševikams. Č. Laurinavi čiaus teigimu, V. Čepinskio pranešimas daugiau atspind ÷jo Britanijos visuomen ÷je reiškiam ą nuomon ę,
143 Butkus Z., SSRS intrigos Baltijos šalyse..., p. 144. 144 Rinas, M ūsų draugai (vedamasis) // Rytas, 1924 m. kovo 26 d., p. 1. 145 Y, Tariamieji talkininkai // Rytas, 1924 m. kovo 14 d., p. 2. 146 P. Bu čys, Pasitik ÷jimas savimi ir sutartis su kitais (vedamasis) // Rytas, 1924 m. kovo 27 d., p. 1 – 2. 147 Ministr ų kabineto 1919 08 17 nutarimas // LCVA. F. 923, Ap. 1, B. 57. L. 79.
35 bet ne Vyriausyb ÷s politik ą, k ą aiškiai parod ÷ ir brit ų vicekonsulo Baltijos šalyse Roberto Vardo (Ward) grasinimas M. Šleževi čiui, kad jeigu taikos su bolševikais nebus atsisakyta Didžiosios Britanijos Vyriausyb ÷ neberems Lietuvos. Po šio pareiškimo ministr ų kabinetas rugs ÷jo 27 d. paties premjero iniciatyva nutar ÷ deryb ų su Sovietais atsisakyti 148 . Taigi, valstie čių liaudinink ų lyderio laikysenos svyravimus bolševik ų atžvilgiu tiesiogiai įtakojo Didžiosios Britanijos pozicija. Kaip ir krikš čionys demokratai valstie čiai liaudininkai 1920 m. pradžioje ÷m÷ aštriai kritikuoti derybas su bolševikais prad ÷ti delsian čius tautinink ų lyderius. Buvo pateikiamas Estijos pavyzdys, pažymint, kad sudar ę Taikos sutart į jie „iš bolševik ų išmelž ÷ tiek, kiek tik panor ÷jo; žymiai sustiprino savo pad ÷tį gav ę dal į aukso, vis ą eil ę koncesij ų ir nustat ÷ sienas tokias, koki ų buvo nor ÷ję“149 . 1920 m. vasario 15 – 16 d. vykusiame LVS ir LSLD suvažiavime taip pat buvo reikalaujama kuo grei čiau prad ÷ti derybas su „rusais – bolševikais“ 150 . Ta čiau iš suvažiavimo protokolo, kuris v ÷liau paskelbtas „Lietuvos ūkininke“ buvo išbrauktas reikalavimas „Kad su rusais ir vokie čiais b ūtų nustatyti kaimyniški santykiai“151 . M ūsų nuomone, tai tik patvirtina partijos nuostat ą orientuotis į Vakar ų valstybes ir parodo, kad liaudinink ų lyderiai nesilaik ÷ prorusiškos orientacijos. Griežtai valstie čiai liaudininkai kritikavo Soviet ų vengim ą vykdyti liepos 12 d. Taikos sutarties įsipareigojim ą gr ąžinti Vilni ų Lietuvai. Liepos 21 d. K. Griniaus vadovaujama vyriausyb ÷ pasiunt ÷ griežt ą not ą Sovietams, kurioje buvo reikalaujama nutraukti komunistin ę agitacij ą bei neteis ÷tas rekvizijas ir prad ÷ti išvesti kariuomen ę iš Lietuvos sostin ÷s. Anot Z. Butkaus, taip elgdamasis ministr ų kabinetas ÷jo lyg dalgio ašmenimis 152 . Vienas iš notos teksto reng ÷jų buvo pats premjeras. Nei kiek nenuolaidesn ÷s pozicijos Soviet ų atžvilgiu laik ÷si ir kitas liaudinink ų lyderis M. Sleževi čius. 1920 m. rugpj ūč io 6 d. Steigiamojo Seimo pos ÷dyje, kuriame buvo svarstomas Lietuvos ir Soviet ų Rusijos Taikos sutarties ratifikacijos klausimas, jis pažym ÷jo, kad Lietuva prieš bolševikus kariavo tik tam, kad pašalint ų iš savo teritorijos „visus tuos Kapsukus – Mickevičius, kurie prisideng ę darbinink ų reikalais stengiasi įsiveržt į Lietuv ą, kad v ÷l j ą pavergt ų“. Jis taip pat pabr ÷ž÷, kad „šiandien jau n ÷ra strateginio reikalo rusam toliau likt Vilniuj, ir jie turi atsitraukt iš Vilniaus ir kit ų ši ąja taika mum pripažint ų viet ų, o m ūsų valdžia tur ÷s griebtis vis ų priemoni ų, kad rus ų armija pasišalint ų“ 153 . Griež čiausiai Sovietus kritikavo valstie čių liaudinink ų spaudos organas „Lietuvos ūkininkas“. Buvo pabr ÷žiama, kad „tikrasis rus ų veidas pasirod ÷ tada, kai į Vilni ų atvyko
148 Laurinavi čius Č., Lietuvos – Soviet ų Rusijos Taikos sutartis..., p. 44. 149 Lietuvos užsieni ų politika Baltijos valstyb ÷se // Darbas, 1920 m. vasario 15 d., p. 1. 150 Lietuvos Valstie čių s ąjungos kuop ų atstov ų suvažiavimo įvykusio Kaune, 1920 vasario 15, 16 d., protokolas // LMAB. RS. F. 199. B. 17, L. 4. 151 Ten pat. 152 Butkus Z., Dr. Kazys Grinius..., p. 236. 153 SSD, I sesijos 36 pos ÷dis, 1920 m. rugpj ūč io 6 d., p. 302.
36 su savo štabu rus ų šnip ų vadas Aleksa-Angarietis, tas visiems žinomas lietuvi ų išgama“. Savaitraštis konstatavo, jog „darosi aišku, kad šiandien Lietuvos respublikai gresia pavojus iš t ų pa čių, su kuriais esame padar ę taik ą“, kad bolševikai yra „didžiausi veidmainiai, nes rašydamiesi po taikos sutartimi tuojau kelia ginkl ą prieš m ūsų respublik ą“154 . Pažym ÷tina, kad po atviro bolševik ų rengimosi sovitizuoti Lietuv ą, kuris išryšk ÷jo iš j ų veiklos Vilniuje, valstie čiai liaudininkai kaip ir krikš čionys demokratai itin atsargiai ir su nepasitik ÷jimu žvelg ÷ su į bendradarbiavim ą su Maskva. Ta čiau nei „Lietuvos ūkininkas“, nei 1922 m. pasirodžiusios „Lietuvos žinios“ taip aršiai nepuol ÷ Soviet ų kaip krikš čioni ų demokrat ų leidiniai. Siek į orientuotis į Vakar ų demokratines valstybes, o su Sovietais palaikyti dalykiškus santykius nuosekliausiai propagavo valstie čių liaudinink ų lyderis M. Sleževi čius. Tokios laikysenos jis neatsisak ÷ ir po Hymanso projekt ų atmetimo, kada partijoje ÷m÷ ryšk ÷ti nusivylimas Vakar ų valstyb ÷mis. 1921 m. spalio 8 – 12 d vykusiame LSLD ir LVS suvažiavime jis įrodin ÷jo, kad orientuotis į Soviet ų Rusij ą kaip ir į Vokietij ą Lietuvai b ūtų be galo pavojinga ir neišmintinga, nes „draugas iš j ų n ÷ra nei vienas ir jei tik proga b ūtų, kiekvienas iš j ų mus pagriebt ų“ 155 . Liaudinink ų lyderis nurod ÷, kad Lietuvos politika turi „b ūti laviravimas tarp t ų galimybi ų, kad iš jų riejimos sveikiems išsisukti “*. Puikiai matydamas pavojing ą Lietuvos tarptautin ę pad ÷tį M. Sleževi čius veng ÷ aštrinti santykius su didžiosiomis kaimynin ÷mis valstyb ÷mis, ragino Vyriausyb ę stengtis išlaikyti „šalt ą prot ą ir rimt į“. Manytina, nenor ÷dama provokuoti ir pykdyti Maskvos valstie čių liaudinink ų spauda nesilaik ÷ tokios priešiškos pozicijos bolševik ų atžvilgiu, kaip krikš čioni ų demokrat ų leidiniai. Nepalankiai valstie čiai liaudininkai sutiko ir po 1923 kovo 15 d. Ambasadori ų konferencijos nutarimo Vilni ų pripažinti Lenkijai šalies spaudoje vis dažniau pasirodan čius raginimus keisti užsienio politikos kurs ą ir orientuotis į tas valstybes, kurios gal ÷tų Lietuvai pad ÷ti susigr ąžinti Vilni ų. Aštriai buvo sukritikuota vis didesn į populiarum ą įgyjanti Lietuvos kaip tilto tarp Berlyno ir Maskvos koncepcija, nes „Santarv ÷ b ūtent negali pak ęsti ir nepak ęs, kad Lietuva vieton skirti jungt ų Vokietij ą su Rusija“. Anot, „Lietuvos žini ų“ – tai „jau joks neutralumas, tai atviras ÷jimas prieš Santarv ę ir Versalles sutart į“156 . Buvo pabr ÷žiama, kad laikantis vakarietiškos orientacijos su Lietuva „daugiau skaitysis“ tie patys vokie čiai ir rusai, o kaip pavyzdys pateikiama Suomija, kuri „vis ą laik ą konsekvetingai veda Santarvei palanki ą užsienio politik ą“, tod ÷l „ir bolševikai su Suomija skaitosi ir mato, kad negali su ja savo nuoži ūra žaisti“ 157 . Atvirai buvo
154 Nauji grobikai // Lietuvos ūkininkas, 1920 m. rugpj ūč io 8 d., p. 1. 155 LVS ir SLD suvažiavimo 1921 m. spalio 8 – 12 d., IV pos ÷džio protokolas // LMAB. RS. F. 199. B. 24. L. 79. * Kursyvuotas tekstas iš protokolo v ÷liau išbrauktas. 156 Irvis Gedainis, Kod ÷l Lietuvai nesiseka II // Lietuvos žinios, 1923 m. balandžio 29 d., p. 1. 157 Ten pat.
37 kritikuojami ir į suart ÷jim ą su Maskva ir Berlynu valstyb ÷s vair ą sukti ragin ę tautinink ų lyderiai bei buv ęs užsienio reikal ų ministras J. Purickis 158 . Istoriografijoje dažniausiai nurodoma, kad Lietuv ą suart ÷ti su Maskva ir Berlynu privert ÷ po 1925 m. Lokarno konferencijos išryšk ÷jęs Vakar ų valstybi ų nusišalinimas nuo Ryt ų Europos problem ų159 . Tok į sprendim ą pri ÷m÷ L. Bistro vadovaujama krikš čioni ų demokrat ų Vyriausyb ÷, o jam pritar ÷ ir tuo metu opozicijoje buv ę valstie čiai liaudininkai. Manytume, kad LVLS nuostatos Soviet ų S ąjungos ir Vokietijos atžvilgiu pasikeit ÷ dar prieš Lokarno konferencij ą, o tam didžiausia įtak ą tur ÷jo Didžiosios Britanijos pozicija. B ūtent Britanij ą valstie čiai liaudininkai laik ÷ svarbiausia atrama siekiant išsaugoti valstyb ÷s nepriklausomyb ę, su jos parama buvo siejami l ūkes čiai susigr ąžinti istorin ę sostin ę Vilni ų. 1923 m. lapkri čio 3 – 5 d. vykusiame visuotiniame LVLS suvažiavime M. Sleževi čius išreišk ÷ vilt į jog Britanija ir toliau išliks Lietuvai „labai drauginga“ 160 . Palankiai buvo sutikta žinia ir apie Džeimso Ramsio Makdonaldo (Macdonald) vadovaujam ų leiborist ų pergal ę 1923 m. gruodžio m ÷nes į vykusiuose rinkimuose į brit ų parlament ą. Buvo viliamasi, kad „liberalai ir darbininkai mok ÷s maž ų taut ų teises ir teisingus reikalavimus apginti“ 161 . Ypa č didel ę reikšm ę valstie čiai liaudininkai teik ÷ pinigin ÷s paskolos iš Britanijos gavimui 162 . 44 milijon ų lit ų dydžio paskola jau buvo įrašyta į valstyb ÷s 1924 m. nepaprast ąsias pajamas bei atsispind ÷jo išlaidose, ta čiau 1924 m. balandžio 15 d. Seimo pos ÷dyje Juozas Vailokaitis suabejojo ar pavyks per du metus j ą realizuoti, tod ÷l si ūl÷ imti dalimis arba mažesn ę. Tokiu b ūdu, vieno iš krikš čioni ų demokrat ų lyderi ų pastangomis paskolos klausimas buvo atid ÷tas. Valstie čiai liaudininkai š į krikdem ų žvilgsn į įvertino itin kritiškai. K. Grinius pažym ÷jęs jog „paskola labai yra surišta su pasitik ÷jimu Anglijos į mus“ Seimo nari ų klaus ÷ „Koki ų gi mes tur ÷sime priet ÷li ų, jeigu suardysime ryšius savo vidujine ir ir užsienio politika su Anglija“ 163 . Krikš čioni ų demokrat ų pastangomis sužlugdžiusi paskolos gavim ą šalies Vyriausyb ÷, liaudinink ų nuomone, nebeteko Didžiosios Britanijos paramos d ÷l ko Lietuva atsid ūr÷ dar gilesn ÷je tarptautin ÷je izoliacijoje. Tok į įsp ūdį dar labiau sustiprino konservatori ų pergal ÷ Britanijos parlamento rinkimuose 1924 m. pabaigoje 164 .
158 Netik ÷lis, M ūsų rusofilai // Lietuvos žinios, 1924 m. vasario 26 d., p. 1. 159 Kasparavi čius A., Didysis X Lietuvis užsienio politikoje..., p. 24 – 61; Žalys V., Min. veik., p. 65 – 83. 160 M. Šleževi čiaus pranešimas apie užsienio politin ę pad ÷tį LVLS visuotiniame 1923 11 03 – 05 suvažiavime // LMAB. RS. F. 199. B. 31. L 26 atv. 161 Atu, Te gyvuoja Britanija ! // Lietuvos žinios, 1923 m. gruodžio 15 d., p. 1. 162 Lietuvos Vyriausyb ÷ didel ÷s pinigin ÷s paskolos tiesti geležinkeliams Britanijos bankuose ÷m÷ ieškoti 1923 m. Derybos su pertraukomis tes ÷si iki 1926 m. vidurio, ta čiau joki ų ap čiuopiam ų rezultat ų taip ir nebuvo pasiekta. Žr.: Gaigalait ÷ A., Ernestas Galvanauskas tarptautiniame Klaip ÷dos ir Vilniaus problem ų sukuryje // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918 – 1940, Vilnius, 1999, p. 114 – 117. 163 II Seimo stenogramos II sesijos 111 pos ÷dis, 1924 m. birželio 18 d., p. 6. 164 Rudvalys, Ar reikalingi mums draugai // Lietuvos žinios, 1924 m. gruodžio 12 d. , p. 1.
38 Ieškant iš ÷jimo iš tarptautin ÷s izoliacijos, kurioje Lietuva buvo atsid ūrusi d ÷l nesureguliuoto konflikto su Lenkija liaudinink ų žvilgsniai ÷m÷ krypti į Maskv ą ir Berlyn ą. Besikei čian čias LVLS nuostatas Soviet ų S ąjungos ir Vokietijos atžvilgiu atspind ÷jo M. Sleževi čiaus kalba Seime 1924 gruodžio 5 d. svarstant ateinan čių met ų užsienio reikal ų ministerijos sąmat ą. Pažym ÷jęs, kad „bendroje valstybi ų šeimynoje“ Lietuva visiškai neturi draug ų, jis atkreip ÷ d÷mes į, kad b ūtina sureguliuoti santykius su didžiosiomis kaimynin ÷mis valstyb ÷mis – SSRS ir Vokietija, su kuriomis visuomet reiks gyventi ir tur ÷ti „aiškius pastovius santykius“ 165 . Š į reikalavim ą jis pakartojo ir pra ÷jus keliems m ÷nesiams sakydamas kalb ą po V. Petrulio vadovaujamos Vyriausyb ÷s deklaracijos Seime 166 . Taigi, dar iki Lokarno konferencijos ÷m÷ keistis liaudinink ų poži ūris į Soviet ų S ąjung ą. Žinoma, jie buvo pasireng ę išlaikyti gerus santykius su Vakar ų valstyb ÷mis, ta čiau paramos Vilniaus byloje Vyriausyb ÷ prad ÷ta raginti ieškoti Maskvoje bei Berlyne. Tokiu b ūdu, nesureguliuotas konfliktas su Lenkija bei siekis susilpninti tarptautin ÷s izoliacijos gniaužtus vert ÷ LVLS lyderius atsisakyti poži ūrio į Sovietus kaip į vien ą svarbiausi ų gr ÷sm ÷s šaltini ų valstyb ÷s egzistencijai. Priešingai nei valstie čiai liaudininkai ir krikš čionys demokratai, prie valstyb ÷s vairo 1920 m. pirmoje pus ÷je stov ÷ję tautinink ų lyderiai A. Smetona ir A. Voldemaras griežtai pasisak ÷ prieš taikos derybas su Sovietais. J ų manymu, derybos su bolševikais gal ÷jo pakenkti santykiams su Didži ąja Britanija, o Lietuvos pripažinimas, gautas iš Maskvos jokios reikšm ÷s netur ÷tų. Vis d ÷lto Taikos sutart į pasirašius j ų nuomon ÷ pakito. A. Voldemaras j ą pavadino dideliu lietuvi ų politikos laim ÷jimu 167 ir ragino Vyriausyb ę kuo grei čiau j ą ratifikuoti, nes „sutartis taps tarptautiniu aktu priverstinu abiems pus ÷ms tiktai nuo jos ratifikacijos dienos“ 168 . A. Voldemaro nuomone, juridiškai įteisintas Lietuvos pripažinimas apsunkint ų galim ą Lietuvos sovietizacij ą, o kad toki ų tiksl ų bolševikai neatsisak ÷ jis neabejojo. Iki L. Želigovskio įsiveržimo į Lietuvos teritorij ą ir Vilniaus užgrobimo nepalankus tautinink ų poži ūris į Soviet ų Rusij ą nesikeit ÷. Buvo pažymima, kad „bolševikai patikimumo žvilgsniu žemesni už sen ųjų caro laik ų diplomatus, bet gudrumu juos kur kas viršija“ 169 . A. Voldemaras atkreip ÷ d ÷mes į į ne įprastai didel į Soviet ų atstov ų, atvykusi ų kartu su pirmuoju Soviet ų Rusijos pasiuntiniu A. Akselrodu, skai čių. Jis pagr įstai sp ÷jo, kad tiek „darbinink ų“ Maskva atsiunt ÷ siekdama šalyje išpl ÷sti bolševikin ę agitacij ą ir kit ą ardom ąją veikl ą. Buvo pažymima, kad
165 II Seimo Stenogramos, II sesijos 145 pos ÷dis, 1924 m. gruodžio 5 d., p. 11 – 13. 166 Ten pat, II sesijos 158 pos ÷dis, 1925 m. vasario 6 d., p. 8. 167 Prof. A. Voldemaras, Taika // Tauta, 1920 m. liepos 16 d., p. 1. 168 Prof. A. Voldemaras, Hannibal ante portas // Ten pat, 1920 m. rugpj ūč io 3 d., p. 1. 169 Prof. A. Voldemaras, M ūsų santykiai su Rusija // Ten pat, 1920 m. rugs ÷jo 3 d., p. 1.
39 su Sovietais Lietuva turi palaikyti dalykiškus santykius, ta čiau tuo pa čiu buvo persp ÷jama, jog „t ą dien ą kada mes prad ÷tum ieškoti m ūsų nepriklausomybei pasparos Rusijoj, kastum patys sau duob ę“170 . Taigi, tautininkai, kaip ir krikš čionys demokratai bei valstie čiai liaudininkai su buvusiu siuzerenu ragino palaikyti lygiateisius tarpvalstybinius santykius, ta čiau pernelyg nesuart ÷ti, nes tai ne tik iššaukt ų neigiam ą didži ųjų Vakar ų valstybi ų reakcij ą, bet ir kelt ų gr ÷sm ę pačiai valstyb ÷s nepriklausomybei. Po L. Želigovskio agresijos vis labiau gil ÷jant Lietuvos konfliktui su Lenkija, pastarosios atžvilgiu bene radikaliausiai iš vis ų partij ų nusiteik ę tautininkai poži ūrį į sovietus palaipsniui ÷m÷ keisti. Suart ÷jimui su Baltijos valstyb ÷mis priešin ęsi bei pastangas Baltijos s ąjung ą kurti „politiniu romantizmu“ vadin ę tautininkai įrodin ÷jo, jog glaudus bendradarbiavimas su Latvija ir Estija tiktai kels dar didesn ę gr ÷sm ę Lietuvos nepriklausomybei. Anot A. Voldemaro, Latvijai ir Estijai d ÷l j ų patogios geografin ÷s pad ÷ties ir neužš ąlan čių uost ų nepriklausomyb ÷s ilgesn į laik ą išlaikyti grei čiausiai nepavyks, tuo tarpu Lietuva savo egzistavimu „neužgauna jokio gyvo“ Soviet ų „reikalo“ 171 . A. Smetona taip pat nebe įžvelg ÷ gr ÷sm ÷s iš Soviet ų pus ÷s. Jo nuomone „Rusija su Vokietija gali pak ęsti taiki ą Lietuv ą su sustiprintu ūkiu su talpia j ų prek ÷ms rinka, bet nepak ęs Lietuvos, kuri savo noru piršis talkon Lenkijos imperializmui, siekian čiam nuo j ūrų ligi j ūrų, ar bent prieš savo nor ą pad ÷s Lenkijai sudaryti jos grobiamiems siekimams militarin ę pajeg ą“172 . Tokiu būdu sutampantys tautinink ų ir Soviet ų politiniai interesai priešintis Lenkijai bei Baltijos S ąjungos kūrimuisi, ko pas ÷koje Lietuva gal ÷jo atsidurti tos pa čios Lenkijos gl ÷byje, ženkliai koregavo dešiniausios Lietuvos politin ÷s partijos nuostatas, st ūm÷ j ą nuo didži ųjų Vakar ų valstybi ų link Maskvos. Prorusiška tautinink ų orientacija dar labiau sustipr ÷jo 1922 m. pabaigoje – 1923 m. pradžioje užsimezgus glaudiems j ų kontaktams su Soviet ų pasiuntinybe. Ilgi ir dažni A. Smetonos, A. Voldemaro, Vinco Kr ÷v÷s–Mickevi čiaus pokalbiai su SSRS pasiuntiniais Kaune A. Pli če, J. Koževnikovu, Ivanu Lorencu tiktai stiprino tautinink ų lyderi ų nuostat ą suart ÷ti su SSRS. Manytume, kad didžiausi ą post ūmį nusisukti nuo Vakar ų valstybi ų ir pereiti prie nuoseklios prorusiškos orientacijos propagavimo tautininkams suteik ÷ 1923 kovo 15 d. Ambasadori ų konferencijos sprendimas oficialiai pripažinti Vilni ų Lenkijai. „Krašto balse“ buvo pažymima, kad priimdami tok į sprendim ą „Alijantai pasijuok ÷ iš j ų tuo metu mesto taut ų laisv ÷s obalsio“ 173 . Po šio nutarimo tautinink ų leidiniuose buvo prad ÷ta pastovi ir negailestinga į Vakar ų valstybes, vis ų pirma
170 J. Milkaitis, Su Rytais ar su Vakarais ? // Ten pat, 1920 m. rugs ÷jo 20 d. p. 1. 171 Prof. A. Voldemaras, Pabalt ÷s S ąjunga ir apsigynimas // Lietuvos balsas, 1921 m. liepos 19 – 20 d., p. 1. 172 A. Sm[etona], Susir ūpinus Lietuvos ateitim // Ten pat, 1921 m. rugs ÷jo 20 – 21 d., p. 1. 173 Lenkai palaiko Vilni ų? // Krašto balsas, 1923 kovo 17 d., p. 1.
40 Didži ąją Britanij ą, Vyriausyb ÷s orientuoto užsienio politikos kurso kritika 174 . Tuo pa čiu vis garsiau reikalauta valstyb ÷s vair ą sukti suart ÷jimo su Maskva link 175 . Kaip pažym ÷jo Z.Butkus, 1924 m. balandžio m ÷nes į Sovietams prad ÷jus finansuoti tautinink ų leidinius, radikalaus j ų pasikeitimo ne įvyko 176 . Tai buvo nuosekli ankstesni ų jau 1923 – 1924 m. sand ūroje nusistov ÷jusi ų j ų užsienio politikos nuostat ų t ąsa. Taigi, tautininkai pirmieji iš šalies politini ų partij ų ÷m÷ atvirai raginti suart ÷ti su Maskva, kurios parama prieš Lenkij ą, j ų nuomone, Lietuvai buvo gyvybiškai svarbi. Kaip matyti, Lietuvos politini ų partij ų poži ūris į Soviet ų Rusij ą pirmaisiais valstybingumo įtvirtinimo metais buvo nepalankus, joje matytas pagrindinis gr ÷sm ÷s šaltinis valstyb ÷s nepriklausomybei. Tačiau po Vilniaus užgrobimo įsipliesk ęs teritorinis konfliktas su Lenkija ir nes ÷kmingos pastangos j į išspr ęsti vert ÷ šalies politini ų j ÷gų lyderius vis dažniau dairytis į didžiojo Ryt ų kaimyno pus ę. Pirmieji didžiosiomis Vakar ų valstyb ÷mis nusivyl ÷ ir užtarimo Vilniaus byloje ieškoti Maskvoje prad ÷jo raginti tautininkai. J ų, viešojoje opinijoje 1924 m. išprovokuota diskusija apie Lietuvos politin ÷s orientacijos alternatyvas skatino ir kitas partijas pagalvoti apie naujas užsienio politikos kryptis. Valstie čių liaudinink ų laipsniškam prosovietin ÷s orientacijos formavimuisi 1924 – 1925 m. sand ūroje daugiausia įtakos tur ÷jo pasikeit ęs partijos poži ūris į Didži ąją Britanija. Suvokdami, kad britai netur ÷jo didesni ų interes ų Lietuvoje, liaudininkai nustojo ją vertinti kaip svarbiausia atram ą siekiant užtikrinti saugi ą valstyb ÷s egzistencij ą. Ta čiau pasisakydami už ryši ų stiprinim ą su sovietais LVLS lyderiai ragino jokiu b ūdu nenutolti ir nuo Vakar ų, siekti tarp j ų bei Berlyno – Maskvos ašies išlaikyti pusiausvyr ą. Tokiu b ūdu, dar iki Lokarno konferencijos, visos opozicin ÷s Lietuvos partijos pasisak ÷ už prosovietin ę orientacija, buvus į siuzeren ą laikydamos svarbiausi ų s ąjungininku kovoje prieš istorin ę šalies sostin ę okupavusia Lenkija. Po Lokarno susitarim ų iškilusi rus ų ir lenk ų suart ÷jimo gr ÷sm ÷ nusistov ÷jusias užsienio politikos nuostatas keisti ir su Maskva suart ÷ti pagaliau privert ÷ ir valdan čiąją krikš čioni ų demokrat ų partij ą.
2.2 LSDP vidin ÷ kolizija: tarp internacionalizmo ir tautini ų interes ų gynimo. Socialdemokrat ų partijos nuostatas Soviet ų atžvilgiu atskirame poskyryje analizuojame neatsitiktinai. Priešingai nei kitos partijos, socialdemokratai netur ÷jo tvirto ir nusistov ÷jusio poži ūrio į bolševikus. Jie nuolat balansavo tarp marksistinei doktrinai b ūdingo internacionalizmo,
174 Žr.: Prof. A. Voldemaras, Kuriuo keliu eiti // Ten pat, 1923 m. kovo 28 d., p. 1 – 2; Prof. A. Voldemaras, Metas nubusti // Vairas, 1923 m. rugs ÷jo 27 d., p. 3 – 5; A. Sm[etona], Angl ų paskola // Vairas, 1923 m. gruodžio 13 d., p. 1 – 4; A. Sm[etona], Vilniaus atsižad ÷jimo ruoša // Tautos vairas, 1924 m. birželio 14 d., p. 1 – 4 ir kt. 175 Žr.:A. Sm[etona], Iš politikos lakt ų // Vairas, 1924 m. sausio 24 d., p. 1 – 4; A. Sm[etona], Politin ÷s orientacijos reikalu // Tautos vairas, 1924 geguž ÷s 15 d., p. 1 – 4; A. Sm[etona], Kelias Vilniui atgauti // Ten pat, 1924 geguž ÷s 29 d., p. 1 – 4 ir kt. 176 Butkus Z., Jei opozicija gauna param ą..., p. 83.
41 propaguojan čio „ištikimyb ę bendram darbinink ų klas ÷s reikalui“ ir nacionalini ų interes ų. Į ši ą LSDP kolizij ą d ÷mes į atkreip ÷ net ir M. Krupavi čius 1921 m. rugs ÷jo 25 d. Steigiamojo Seimo pos ÷dyje pažym ÷jęs, kad socialdemokrat ų „labai kebli pad ÷tis: viena, jiems r ūpi tre čias internacionalas, r ūpi ir pustre čio internacionalo iš vienos pus ÷, r ūpi Maskvos reikalai, iš kitos – Lietuvos“. Vis d ÷lto krikš čioni ų demokrat ų lyderis juos laik ÷ „grynai lietuviškais d ÷d÷mis“, kurie „m ÷gsta kai kada d ÷l mados užsimaut internacionalines klumpes“ 177 . Nebuvo vieningo poži ūrio į Sovietus ir pa čioje socialdemokrat ų partijoje. 1920 m. rugpj ūč io 6 d. Steigiamojo Seimo pos ÷dyje dalis LSDP frakcijos nari ų netgi pasisak ÷ prieš Taikos sutarties su Soviet ų Rusija ratifikacij ą. S. Kairys pažym ÷jo, kad socialdemokratai „jau nuo senai r ūpinosi, kad taika su rusais b ūtų padaryta“, bet kol Raudonoji armija neapleis Lietuvos si ūl÷ ratifikacij ą atid ÷ti. Bolševik ų elgesyje socialdemokrat ų lyderis aiškiai įžvelg ÷ gr ÷sm ę šalies nepriklausomybei: „Rus ų kariuomen ÷ ir rus ų sukurtieji civilin ÷s valdžios organai elgiasi Lietuvai pripažintoj teritorijoj, kaip savo priešo teritorijoj: naikina gyvavusias savivaldybi ų įstaigas, daro rekvizijas, atima iš gyventoj ų j ų turt ą ir visai nepripaž įsta paskelbt ąją taikos sutarty nepriklausomyb ę“178 . Taigi, viena socialdemokrat ų frakcijos nari ų dalis laik ÷si aiškiai priešiško poži ūrio Sovietus ir j ų ardom ąją veikl ą šalyje 179 . Ta čiau didesnioji frakcijos dalis reikalavo kuo skubiau ratifikuoti Taikos sutart į. Jos vardu kalb ÷jęs J. Ple čkaitis pažym ÷jo, kad Maskva Lietuvos atžvilgiu yra nusiteikusi draugiškai ir net negalvoja apie jos sovietizacij ą. LSDP atstovas Steigiamojo Seimo nari ų retoriškai klaus ÷, ko galima dar nor ÷ti iš bolševik ų jei „jie gal ų gale išvadavo mus iš Lenk ų ir mum atiduos Vilni ų ir aplink tokias teritorijas, kuri ų mes ir nesvajojom“. Kviesdamas visus vieningai balsuoti už ratifikacij ą J. Ple čkaitis baigdamas kalb ą pažym ÷jo jog „savo taika mes pareiškiam pla čiajam pasauliui, kad (netikim – A. G.) nei kapitalist ų Entanta, nei veidmaining ų dvarinink ų Lenkai[s], bet mes patikim revoliuciniais Rusais“ 180 . Taigi, didesnioji socialdemokrat ų frakcijos dalis laik ÷si prosovietin ÷s orientacijos, į bolševikus ži ūr÷jo, kaip į bendramin čius kovojan čius prieš bendr ą visos darbinink ų klas ÷s prieš ą – „pasaulin į kapitalizm ą“. Stipriai veikiama marksistin ÷s doktrinos bei tuometin ÷s revoliucin ÷s atmosferos didesnioji socialdemokrat ų dalis ne įžvelg ÷ akivaizdžios bolševik ų gr ÷sm ÷s šalies nepriklausomybei. Prosovietin ÷ socialdemokrat ų orientacija stipr ÷jo 1920 m. ruden į vis labiau aštr ÷jant santykiams su Lenkija Buvo pažymima, kad „Lietuvos likimas ir apsisaugojimas nuo grobios lenk ų valdžios labai priklauso nuo Rusijos darbinink ų valdžios laim ÷jimo“, nes „lenk ų kariuomen ÷ nedr įs
177 SSD, I sesijos 125 pos ÷dis, 1921 m. rugs ÷jo 25 d., p. 62. 178 Ten pat, I sesijos 36 pos ÷dis, 1920 m. rugpj ūč io 6 d., p. 302. 179 Šiai LSDP frakcijos daliai be S. Kairio dar priklaus ÷ V. Čepinskis, K. Bielinis ir Stasys Digrys. Visi jie susilaik ÷ balsuojant d ÷l sutarties ratifikacijos. 180 SSD, I sesijos 36 pos ÷dis, 1920 m. rugpj ūč io 6 d., p. 304.
42 pulti Lietuvos, kol bijos susilaukti mirtino sm ūgio iš rus ų“181 . Ginti Lietuvos interesus rengiamoje Taikos konferencijoje su Lenkija Soviet ų pasiuntinyb ÷s sekretoriaus Kaune Semiono Aralovo 1921 sausio 14 d. praš ÷ į pasiuntinyb ę susirinkusi visa Steigiamojo Seimo LSDP frakcija. Socialdemokratai pabr ÷ž÷, kad jeigu Lietuva „liks izoliuota nuo Soviet ų Rusijos ir Lenkijos užpuolimo atveju negal ÷s atsiremti į savo galing ąją kaimyn ę, tai vienišai Lietuvai, negalin čiai j ÷ga atsispirti Lenkijai<...> teks ieškoti kit ų b ūdų savo gynybai nuo lenk ų arba sustikti su kai kuriomis sunkiomis Rusijos s ąlygomis“ 182 . Pažym ÷tina, kad toki ą vienašališk ą LSDP orientacij ą į Sovietus nul ÷m÷ nepalankus jos poži ūris į Didži ąsias Vakar ų valstybes. Socialdemokratai pabr ÷ž÷, kad Vakarai, o ypa č „reakcijos piktoji dvasia“ 183 – Pranc ūzija Lietuvos ir Lenkijos gin če visada palaikys pastar ąją, tod ÷l su Vakar ų demokratijomis nepriklausomyb ÷s išsaugojimo vil čių sieti neverta. Buvo akcentuojama, kad „Angl ų ir pranc ūzų valdžios mok ÷jusios iki šiol naudoti saviems tikslams senegalus, indusus ir kitus, rodo aiškaus noro pastumti reikale prieš bolševikus Estus, latvius ir Lietuv ą“184 . Tuo tarpu „bolševikai kovodami su kapitalizmu, su imperializmu, kurs silpnesnes tautas naudoja savo tikslams, padeda toms tautoms įgyti nepriklausomyb ę“185 . Taigi, b ūtent Soviet ų Rusij ą socialdemokratai laik ÷ svarbiausia atrama galin čią pad ÷ti išsaugoti nepriklausomyb ę ir apsiginti nuo Lenkijos, už kurios stov ÷jo didžiosios Vakar ų valstyb ÷s, agresijos. Orientacijos į Sovietus propagavimas iki pat parlamentinio režimo žlugimo išliko viena svarbiausi ų LSDP užsienio politikos nuostat ų, ta čiau nuo 1921 m. antros pus ÷s partijos atstov ų kalbose iš Seim ų trib ūnų bei j ų spaudoje pastebimai maž ÷jo revoliucin ÷s retorikos. Į sovietus nebebuvo ži ūrima kaip į „social ÷s revoliucijos avangard ą,<...> apie kur į spie čias ir toliau spiesis viso pasaulio organizuota, susipratusi darbinink ų klas ÷“186 . Tam įtakos tur ÷jo ir grubi antidemokratin ÷ sovietinio režimo vidaus politika, kuri ą Lietuvos socialdemokratai griežtai kritikavo 187 . Tokiu b ūdu tautiniai interesai pamažu nusv ÷r÷ internacionalin ę ideologij ą. Suart ÷ti su sovietais ir toliau buvo raginama, ta čiau ne taip beatodairiškai 188 . Buvo pabr ÷žiami ne tik saugumo užtikrinimo, bet ir ekonominiai privalumai Vyriausybei pasirinkus suart ÷jimo su didžiuoju Ryt ų kaimynu krypt į.
181 Rygos taikos derybos // Socialdemokratas, 1920 m. rugs ÷jo 23 d., p. 1. 182 Cit. iš: Kasparavi čius A., Don Kichotas prieš Promet ÷ją..., p. 52. 183 Serg ÷kime savo laisv ę // Socialdemokratas, 1921 m. rugs ÷jo 22 d., p. 1 184 Pažabotoji buržuazija // Ten pat, 1920 m. rugpj ūč io 19 d., p. 1. 185 Kapitalist ų mešker ÷ // Ten pat, 1920 m. gruodžio 16 d., p. 1. 186 Kiti metai, kiti lapai // Ten pat, 1920 m. gruodžio 30 d., p. 1 187 Apie LSDP komunistin ÷s santvarkos kritik ą pla čiau žr.: Mitrulevi čius G., Lietuvos socialdemokrat ų poži ūris į rusišk ąjį komunizm ą 1919 – 1922 metais // Gair ÷s, 2006, Nr. 5, p. 31 – 36; Nr. 6, p. 25 – 31. 188 Štai 1922 m. Soviet ų Rusijai ir Vokietijai Rapalo mieste pasirašius bendradarbiavimo sutart į, buvo nurodoma, kad „Vokie čių susiartinimas su Rusais nešt ų Lietuvai ne vien pyrag ų. Abiem tiem kraštam ne tik Lietuva, bet ir visos Pabalt ÷s respublikos, – tai tik nepatogi tvora, kuri r ūp÷tų išgriauti“. Žr.: Genujos konferencija // Socialdemokratas, 1922 m. geguž ÷s 4 d., p. 1.
43 Lietuvos socialdemokrat ų partijai, priešingai nei krikš čionims demokratams, valstie čiams liaudininkams bei tautininkams, jau nuo deryb ų su bolševikais d ÷l Taikos sutarties pradžios buvo būdinga aiški prosovietin ÷ orientacija. Tai nul ÷m÷ marksistin ÷s doktrinos įtakotos priešiškos partijos nuostatos didži ųjų Vakar ų valstybi ų atžvilgiu. Tokiu b ūdu, Lenkijai užgrobus Vilni ų ir ÷mus gr ÷sti pa čiam Lietuvos valstybingumui socialdemokratai vienintel į šalies nepriklausomyb ÷s gyn ÷ją mat ÷ didžiojo Ryt ų kaimyno asmenyje. Prosovietin ę orientacij ą propaguojan čias užsienio politikos nuostatas LSDP išlaik ÷ iki pat demokratin ÷s parlamentin ÷s santvarkos žlugimo nuolat pabr ÷ždama jos naud ą ne tik valstyb ÷s saugumo užtikrinimui, bet ir ūkio kilimui. 2.3 Lietuvos politini ų partij ų poži ūris į Vokietij ą 1920-1924 m. Kar ą pralaim ÷jusi Vokietija, spr ęsdama vidines problemas (revoliucijos gr ÷sm ÷, monarchistinis ir separatistinis jud ÷jimai), nevykd ÷ aktyvios užsienio politikos, galima sakyti, kad netgi buvo izoliuota tarptautini ų santyki ų kontekste. Toki ą Vokietijos viet ą poversalin ÷je politin ÷je konsteliacijoje iliustratyviai atspindi 1921 spalio 21 d. J.Purickio kalba Steigiamajame Seime svarstant užsienio reikal ų ministerijos etat ų papildymo klausim ą. Aptardamas Lietuvos atstovyb ÷s Berlyne veikl ą jis pažym ÷jo, jog „Vokietija dabar iš internacionalin ÷s politikos yra pasitraukusi ir jokios užsienio politikos, kiek nelie čia tiesiog Vokietijos, neveda ir į jokius reikalus nesikiša, tod ÷l politini ų klausim ų (su Vokietija – A. G). neturime“ 189 . Be to J.Purickis prid ūr÷, kad „yra tik ekonominiai klausimai“. Tokia užsienio reikal ų ministro išreikšta nuostata atsispind ÷jo ne tik krikš čioni ų demokrat ų, bet ir kit ų politini ų partij ų poži ūrį į Vokietij ą. Steigiamasis Seimas 1921 m. lapkri čio 11 d. pri ÷m÷ nutarim ą prisijungti Klaip ÷dos krašt ą, suteikiant jam autonomines teises. Diskutuojant d ÷l j ų turinio, krikš čioni ų demokrat ų vardu kalb ÷jęs J.Staugaitis išd ÷st ÷ poži ūrį ir į Vokietij ą. Pripažindamas Šios valstyb ÷s interesus Klaip ÷dos krašte bei siek į išlaikyti j į vokie čių įtakoje jis pabr ÷ž÷, kad Vokietija šiuo metu nieko negal ÷s pasiekti, kadangi „sutrinta militariai, suvarginta ekonominiai, negal ÷s realizuoti savo politini ų siekim ų“190 . Taigi, tarsi antrindamas J.Purickio pozicijai, jis konstatavo, jog su Vokietija politini ų reikal ų Lietuva artimiausiu metu netur ÷s. Ekonominio faktoriaus svarb ą santykiuose su Vokietija buvo akcentuojama ir krikš čioni ų demokrat ų dienraštyje „Laisv ÷“. Buvo pažymima, jog Lietuva netur ÷dama žaliav ų pramonei, pigiausiai j ų gali atsivežti iš Vokietijos. Motyvuodamas d ÷l ko Lietuvai naudinga bendradarbiauti su Vokietija, P. B ūč ys nurod ÷, jog Lietuvai „b ūtų naudingiausia d ÷tis prie labiausiai decentralizuoto kainyno, neturin čio armijos, o turin čio parduoti kas Lietuvai reikia, ir norin čio pirkti k ą ji turi
189 SSD, I sesijos 134 pos ÷dis, 1921m. spalio 21 d., p. 28. 190 SSD, I sesijos 138 pos ÷dis, 1921m. lapkri čio 21 d., p. 33.
44 parduoti“ 191 . Jis vienareikšmiškai dar ÷ išvad ą, jog d ÷l nesureguliuot ų Lietuvos ir Vokietijos ekonomini ų santyki ų šalies ūkis patiria daug nuostoli ų. Atsigaunant Vokietijos ekonomikai ir Lietuvai prisijungus Klaip ÷dos krašt ą, pastarosios politiniai interesai Lietuvoje žymiai padid ÷jo. Tai taip pat sutapo su tautinink ų išprovokuota diskusija apie Lietuvos užsienio politikos galim ą orientacij ą į Vokietijos – Soviet ų S ąjungos aš į. To akivaizdoje krikš čionys demokratai si ūl÷ ieškoti ekonomini ų bendradarbiavimo galimybi ų su kitomis valstyb ÷mis, vis ų pirma, Latvij ą, Estij ą ir Suomij ą192 . Taigi, matydami augant į Vokietijos revizionizm ą krikš čionys demokratai si ūl÷ ieškoti alternatyv ų pernelyg glaudžiam ekonominiam bendradarbiavimui su šia valstybe. Santyki ų su Vokietija problema v ÷l iškilo 1924 m. liepos 31 d. Seime svarstant Lietuvos ir Vokietijos prekybos sutarties ratifikacijos klausimą. Krikš čioni ų demokrat ų vardu kalb ÷jęs vienas partijos lyderi ų Antanas Šmulkštys, akcentavo sutar čių su Vokietija b ūtinum ą, ta čiau pasteb ÷jo, jog jos „finansiniu ir ekonominiu atžvilgiu daugiau duoda prerogatyv ų Vokietijai ir labai mažai arba beveik nieko neduoda Lietuvai“, taip pat pabr ÷ž÷, kad ratifikuojant sutartis su Vokietija, „ įgyjama nemalonaus įsp ūdžio, ypatingai kada reikia prisiminti tuos nenormalius santykius m ūsų kasdieniniame gyvenime“ 193 . Įvardintus „nenormalius santykius“ tarp Vokietijos ir Lietuvos sukuria: eksporto varžymas (praneš ÷jo A.Šmulkš čio manymu tai yra politinio pob ūdžio draudimas), pilietini ų bei juridini ų teisi ų varžymas Vokietijos atstovyb ÷je. Taigi Vokietijai prie ekonominio faktoriaus, siekiant prijungti ir politinius klausimus krikš čionys demokratai vis d ÷lto balsavo už sutarties ratifikacij ą. Po Lokarno susitarim ų LKDP vis labiau nusiviliant Vakar ų demokratin ÷mis valstyb ÷mis, nesitikint j ų garantij ų Lietuvos nepriklausomybei užtikrinti, partijos propaguota Lietuvos užsienio politikos vizija vis labiau buvo siejama su Vokietija bei Soviet ų S ąjunga. Valstie čių liaudinink ų gaires Vokietijos atžvilgiu dar 1920 m. pradžioje nubr ÷ž÷ partijos lyderis M. Sleževi čius. Jis akcentavo, kad nepaisant to, jog Vokietija ir pripažino Lietuvos nepriklausomyb ę, ta čiau tai padar ÷ savanaudiškais tikslais. Jis teig ÷, kad „nepriklausomyb ÷, vokie čių politik ų manymu, tur ÷jo b ūti tuo dang čiu, kuris duot ų progos vokie čiams pas mus pilnai šeimininkauti“. 194 M. Sleževi čius taip pat nurod ÷, kad Vokietija, negal ÷dama „pasiglemžti“ Lietuvos nepriklausomyb ÷s, pasiryžo „visomis priemon ÷mis mus gražinti rusams“ 195 ir tam tikslui sugalvojo bermontininkus. Anot jo, pagrindinis Vokietijos motyvas d ÷l ko Lietuva turi b ūti gražinta Rusijai buvo pastar ųjų valstybi ų (Vokietijos ir Rusijos) ekonominio bendradarbiavimo perspektyva
191 Vokietija ir Lietuva // Laisv ÷, 1922 m. sausio 4 d., p. 1. 192 M ūsų draugai // Rytas, 1924 m. kovo 26 d., p. 1. 193 II Seimo Stenogramos, II sesijos 119 pos ÷dis, 1924 m. liepos 31 d., p. 4. 194 Lietuvos valstybin ÷ pad ÷tis ir m ūsų užsienio politika // Varpas, nr. 1., p. 10. 195 Ten pat.
45 be tarpinink ų. Netiesiogiai jis klaus ÷, k ą vokie čiams reiškia Lietuvos nepriklausomyb ÷? „Vokie čiams ir rusams – nepriklausoma Lietuva tai krislas akyse“ – atsakydamas konstatavo jis, bei prid ūr÷, kad pastarosios valstyb ÷s d ÷s visas pastangas, kad tik „mus dezorganizuot ų, suskaldyt ų, išardyt ų ir galutinai sau pavergt ų“. 196 Taigi valstie čių liaudinink ų, išryškinta Vokietijos pozicija d ÷l Lietuvos nepriklausomyb ÷s, reišk ÷ neigiam ą poži ūrį į Vokietij ą, o kartu ir į diplomatinius santykius su ja. Valstie čiai liaudininkai kritiškai buvo nusistat ę prieš tautinink ų pasi ūlyt ą Lietuvos užsienio politikos alternatyv ą, kad Lietuvai siekiant palankaus Vilniaus klausimo išsprendimo b ūtina orientuotis į Maskvos-Berlyno aš į,. Partijos spaudos organe „Lietuvos žinios“, atsakant šios id ÷jos šalininkams, pažymima, kad „karštai rekomendavus d ÷tis su vokie čiais ir rusais, kiek pagalvoti, ar vert ÷tų vienas pavojus (nuo polonizacijos) mainyti kitu (nuo germanizacijos), o galimas daiktas, kad abudu kartu turint“ 197 . Kvestionuodami diplomatini ų santyki ų propagavim ą su Vokietija, liaudininkai si ūl÷ pl ÷toti santykius su Didži ąja Britanija, ta čiau suvokdami, kad pastaroji neturi Lietuvoje didesni ų politini ų, o ypa č ekonomini ų interes ų, jie 1924 m. pabaigoje ÷m÷ koreguoti savo pozicij ą Vokietijos atžvilgiu. Šie poky čiai atsispind ÷jo M. Sleževi čiaus 1924 m. gruodžio 5 d., kalboje Seime. Jis pažym ÷jo, kad šalia vis ų kit ų kaimyn ų yra ir Vokietija, su kuria diplomatiniai santykiai dar n ÷ra sureguliuoti. Liaudinink ų lyderis kaip pagrindin į santyki ų su Vokietija sureguliavimo motyv ą nurod ÷, kad „gyvenant kaimynyst ÷je, kada tenka nuolat tur ÷ti ir ekonomini ų, ir finansini ų“198 toks nesureguliavimas yra nedovanotinas. Taigi, ekonominis faktorius buvo vienas reikšmingiausi ų veiksni ų s ąlygojusi ų valstie čių liaudinink ų poži ūrio pasikeitim ą į diplomatini ų santyki ų su Vokietija perspektyv ą. Priešingai nei krikš čionys demokratai ir valstie čiai liaudininkai tautininkai Vokietijos atžvilgiu laik ÷si išskirtinai palankios pozicijos. Svarbiausiuoju Lietuvos priešu įvardindami lenkus jie taip pat atkreip ÷ d ÷mes į, jog „vokietis atviresnis ir doresnis už kitus“ 199 . A.Voldemaras pažym ÷jo, kad „dabartiniu metu vokie čiai nerodo savo pirmykš čių nor ų (Lietuvos kolonizacijos ir germanizacijos) link Lietuvos užsilaiko geriau, nei kiti kaimynai“ 200 . Kvestionuodamas susitarimo su Lenkija galimyb ę, A.Voldemaras akcentavo, kad „Vokietija gal ÷s pak ęsti tik taiki ą Lietuv ą, su stipriu ūkiu“ 201 , taip pat pabr ÷ž÷ Vokietijos priešiškum ą susitarimui su Lenkija. Tautinink ų lyderiai tiek A.Voldemaras, tiek ir A.Smetona visuomet pažym÷davo Lietuvos siek į tur ÷ti gerus santykius
196 Ten pat. 197 M ūsų rusofilai // Lietuvos žinios, 1924 m. vasario 26 d., p. 1. 198 II Seimo Stenogramos, II sesijos 145 pos ÷dis, 1924 m. gruodžio 5 d., p. 11 – 13. 199 Hannibal ante portas // Tauta, 1920 m. rugpj ūč io 3 d., p. 1. 200 Ten pat. 201 Susirūpinus Lietuvos ateitim // Lietuvos balsas, 1921 m. rugs ÷jo 20 – 21 d., p. 1.
46 su Vokietija. 202 Pozityvi tautinink ų pozicija Vokietijos atžvilgiu buvo išreikšta, naujai pasi ūlyta Lietuvos užsienio politikos koncepcija, pagr įsta Vokietijos – Soviet ų S ąjungos ašimi. Vienu pagrindini ų motyv ų, kod ÷l Lietuvai reikia orientuotis į Vokietija tautininkai nurod ÷, kad iš Vokietijos pus ÷s n ÷ra jokios gr ÷sm ÷s Lietuvos interesams. Lietuvos socialdemokratai priešingai nei kitos Lietuvos politin ÷s partijos buvo daugiau prorusiški, tod ÷l glaudži ų politini ų santyki ų su Vokietija galimyb ÷s neprojektavo, nors ekonominį bendradarbiavim ą išryškino. 1921 rugs ÷jo 15 d. Steigiamajame Seime diskutuojant d ÷l socialdemokrat ų frakcijos interpeliacijos d ÷l deryb ų Ženevoje su lenkais, socialdemokrat ų lyderis S.Kairys paliet ÷ santykius su Vokietija. Jis teig ÷, kad „ekonominiai santykiai su Vokietija charakterizuos m ūsų ūkį dar ilgus metus“ 203 . Jis ragino aiškiai sureguliuoti ekonominius santykius su Vokietija. Pos ÷dyje kalb ÷jęs socialdemokrat ų atstovas V. Čepinskis akcentavo, jog iš Vokietijos pus ÷s jokio pavojaus Lietuvai n ÷ra 204 . Taigi, santykiuose su Vokietija socialdemokrat ų partijai reikšmingiausi buvo ekonominiai bendradarbiavimo aspektai. 1924 liepos 31 d. svarstant Lietuvos ir Vokietijos prekybin ÷s sutarties ratifikacijos klausim ą, socialdemokrat ų atstovas K. Bielinis klaus ÷, kod ÷l užsienio reikal ų ministerija, nors ir yra sudariusi prekybin ę sutart į su Vokietija, „ligi šiol toji prekybos sutartis dar n ÷ra Seimo ratifikuota“, taip pat prid ūr÷, kad „m ūsų visuomen ÷ nežino, kur toji sutartis dingo“ 205 . Keldami ši klausim ą socialdemokratai pasisak ÷ už aiškiai sureguliuotus Lietuvos ir Vokietijos ekonominius klausimus. Lietuvos politini ų partij ų poži ūris į Vokietij ą lyginant su Lenkija ar Sovietais 1920 – 1924 m. nebuvo ypatingai dinamiškas. Krikš čionys demokratai ir valstie čiai liaudininkai priešingai nei tautininkai Vokietijos atžvilgiu laik ÷si pozicijos, kad su pastar ąją turi b ūti tik ekonominio bendradarbiavimo santykiai. Nuo 1923 m. vis labiau pasireiškiant Vokietijos politiniams interesams Lietuvoje d ÷l Klaip ÷dos krašto, bei išeinant Vokietijai iš tarptautin ÷s izoliacijos tiek krikš čionys demokratai, tiek valstie čiai liaudininkai jau nebegal ÷jo ignoruoti Vokietijos politini ų interes ų Lietuvoje Vis labiau nusiviliant Vakar ų valstyb ÷mis ir polemizuojant su tautinink ų pasi ūlyta Lietuvos užsienio politikos koncepcija raginan čia orientuotis į Maskv ą ir Berlyn ą Krikš čioni ų demokrat ų ir liaudinink ų poži ūris į Vokietij ą pasikeit ÷, aktyvesnio politinio bendradarbiavimo linkme. Lietuvos socialdemokratai orientuodamiesi daugiau į Sovietus, santykius su Vokietija mat ÷ tik ekonomin ÷s politikos baruose.
202 Mes ir Vokie čiai // Krašto balsas, 1923 m. balandžio 22 d., p. 2; Iš politikos lakt ų // Vairas, 1924 m. sausio 24 d., p. 1. 203 SSD, I sesijos 125 pos ÷dis, 1921 rugs ÷jo 20 d., p. 59. 204 Ten pat, p. 46. 205 II Seimo stenogramos, II sesijos 119 pos ÷dis, 1924 liepos 31d., p. 9.
47 2.4 Lietuvos tarptautin ÷s pad ÷ties pablog ÷jimas polokarnin ÷je politin ÷je konsteliacijoje. Nauja krikš čioni ų demokrat ų užsienio politikos programa. 1925 m. pabaigoje Europoje susiformavo nauja politin ÷ kosteliacija. Tam daugiausia įtakos tur ÷jo tų met ų spalio m÷nes į Šveicarijos miestelyje Lokarne vykusi tarptautin ÷ konferencija, kurioje buvo užsibr ÷žta pašalinti po Versalio Taikos sutarties tarp didži ųjų Europos valstybi ų išlikusius nesutarimus bei sustiprinti tarptautin į saugum ą. Ta čiau konferencijoje buvo garantuotas tik Pranc ūzijos ir Belgijos sien ų su Vokietija nelie čiamumas, tuo tarpu pastarosios sienos su rytiniais kaimynais – Lenkija ir Čekoslovakija liko be joki ų tvirt ų garantij ų. Lokarne Vokietijai buvo pažad ÷ta ir nuolatin ÷ vieta Taut ų S ąjungos Taryboje, o tai reišk ÷, kad Vakar ų demokratijos pripažino jai didžiosios valstyb ÷s status ą206 . Akivaizdus Vokietijos politin ÷s galios did ÷jimas suk ÷l÷ didžiul į susir ūpinim ą Lenkijoje ir privert ÷ jos lyderius ieškoti b ūdų, kaip pagerinti gana įtemptus santykius su SSRS. 1925 m. rugs ÷jo 27 d., Varšuvoje apsilankiusiam Soviet ų užsienio reikal ų liaudies komisarui Georgijui Čičerinui Lenkijos užsienio reikal ų ministras Aleksandras Skžinskis (Skrzy ński) pasi ūl÷ kurti vadinam ąjį Ryt ų Lokarn ą: kolektyvin ę Lenkijos, SSRS ir Baltijos šali ų nepuolimo ir garantij ų sutart į. Šis paktas Lenkijos politik ų manymu tur ÷jo garantuoti jos rytines sienas, apsaugoti Baltijos šalis nuo Soviet ų ir Vokietijos įtakos bei sudaryti galimyb ę pa čiai pl ÷sti įtak ą šiame regione. Tokie galimi tarptautin ÷s politin ÷s konjunkt ūros poky čiai 207 buvo ypa č pavojingi Lietuvai, nes Lenkijai realizavus savo sumanym ą ir pasiekus susitarim ą su SSRS, Kaunui beb ūtų lik ę arba prisijungus prie Ryt ų Lokarno pripažinti sienos su Lenkija nelie čiamum ą ir Vilniaus aneksij ą, arba atmetus kolektyvin į saugumo pakt ą likti visiškoje tarptautin ÷je izoliacijoje. Tokiomis aplinkyb ÷mis valdantieji krikš čionys demokratai siekdami užkirsti keli ą Maskvos ir Varšuvos suart ÷jimui buvo priversti pakoreguoti savo užsienio politikos nuostatas ir pasukti valstyb ÷s vair ą suart ÷jimo su SSRS ir Vokietija link. Nauj ąją krikš čioni ų demokrat ų užsienio politikos program ą iliustratyviai atspindi 1925 m. gruodžio m ÷nes į pas prezident ą A. Stulginsk į vykusio pos ÷džio metu priimtas dokumentas „bendri bruožai nusistatymui d ÷l Vilniaus klausimo rišimo“208 . V. Žalys j į įvardijo kaip „Stulginskio – Reinio plan ą“209 , tuo tarpu A. Kasparavi čiaus teigimu, jis persmelktas kito krikdem ų lyderio tuometinio premjero L. Bistro įžvalg ų210 . Dokumente pabr ÷žiama, jog artimiausiu metu Vilniaus
206 Kissinger H., Diplomatija, Vilnius, 2003, p. 260 – 264. 207 Lietuvos tarptautin ÷s pad ÷ties pablog ÷jim ą šalies spauda prognozavo iš karto po Lokarno konferencijos pabaigos. Buvo pažymima, kad „Lokarno sutartis užgesindama karo žarijas vienur, lyg ty čia palieka jas rusenti kitur“, kad ji „past ūm÷jo karo židin į toliau į rytus“. Žr.: M. Bagdonas, Po Lokarno konferencijos // Lietuva, 1925 m. lapkri čio 2 d., p. 1. 208 Lietuvos Vyriausyb ÷s projektas „Bendri bruožai nusistatymui d ÷l Vilniaus klausimo rišimo“ // LCVA. F. 383. Ap. 7. B. 711. L. 257 – 261. 209 Žalys V., Min. veik., p. 80 210 Kasparavi čius A., Dr. Leono Bistro užsienio politikos koncepcijos raida..., p. 183.
48 klausimo Lietuva negali tik ÷tis išspr ęsti nei ginkluoto konflikto su Lenkija b ūdu, nei tiesiogin ÷mis derybomis su Varšuva. Manytume, jog tokiam dokumento autori ų nusistatymui didel ę įtak ą ir padar ÷ nes ÷kmingos Lietuvos ir Lenkijos derybos Kopenhagoje. Taip pat konstatuota, kad Vakar ų valstyb ÷ms nusišalinus nuo Ryt ų Europos problem ų „akcijos d ÷l Vilniaus atgavimo svorio centras guli ne Santarv ÷s valstybi ų grup ÷je, bet Rusijos ir Vokietijos bloke“ 211 . Taigi, 1925 – 1926 m. sand ūroje valdantieji krikš čionys demokratai kaip ir visos opozicin ÷s partijos svarbiausia atrama konflikte su Lenkija ÷m÷ laikyti Soviet ų S ąjung ą ir Vokietij ą. Netrukus po krikš čioni ų demokrat ų užsienio politikos program ą pagrindžian čio dokumento pri ÷mimo buvo pereita ir prie pa čios programos realizacijos. Jau 1926 m. sausio m ÷nes į Lietuvos užsienio reikal ų ministras M. Reinys pareng ÷ pirm ąjį pasirašyti planuojamos Lietuvos ir SSRS nepuolimo sutarties projekt ą. Taip prasid ÷jo net devynis m ÷nesius truk ęs deryb ų maratonas tarp Lietuvos ir soviet ų diplomat ų212 . Ta čiau derybos su Maskva ÷josi žymiai sunkiau nei tik ÷josi krikš čioni ų demokrat ų lyderiai. Sovietai nenor ÷jo patvirtinti 1920 m. liepos 12 d., Taikos sutarties galiojimo, o tuo pa čiu ir Lietuvos suvereniteto Vilniaus krašte. Tokiu b ūdu derybos geguž ÷s m ÷nes į pateko į aklaviet ę ir jas užbaig ÷ jau nauja po rinkim ų į III Seim ą sudaryta M. Sleževi čiaus vadovaujama Vyriausyb ÷. Opozicijoje atsid ūrę krikš čionys demokratai vis nepalankiau ÷m÷ ži ūr÷ti į SSRS ir pa čią Nepuolimo sutart į. 1926 m. lapkri čio 5 d. Seime jie jau atvirai ragino jos neratifikuoti. Istoriografijoje nerandame atsakymo, ar Nepuolimo sutarties kritika, tebuvo taktinis žingsnis, kuriuo siekt ą išryškinti valdan čiosios daugumos klaidas pasirašant toki ą, krikdem ų akimis žvelgiant, Lietuvai nenauding ą sutart į ar vis d ÷l to LKDP po pralaim ÷tų rinkim ų į III Seim ą orientacijos į SSRS ir Vokietij ą iš ties ų nebelaik ÷ svarbiausia šalies užsienio politikos kryptimi. Manytume, kad realesn ÷ pastaroji versija. Tai rodyt ų ne tik griežta, bet konstruktyvi A. Stulginskio, L. Bistro ir K. Ambrozai čio sutarties kritika iš Seimo trib ūnos 213 , bet ir nepavyk ęs Soviet ų bandymas ekonominiais svertais palenkti į savo pus ę krikš čionis demokratus. Sovietin ÷ Vyriausyb ÷ siekdama, kad krikdemai nesipriešint ų sutarties ratifikacijai Užsienio prekybos liaudies komisariatui paved ÷ pateikti užsakym ų geležies gaminiams vienam iš ūkinink ų s ąjungos lyderi ų pramonininkui Jonui Vailokai čiui 214 . Ta čiau ir tokie metodai negelb ÷jo. Krikš čionys demokratai vieningai balsavo prieš sutarties ratifikacij ą.
211 Lietuvos Vyriausyb ÷s projektas „Bendri bruožai nusistatymui d ÷l Vilniaus klausimo rišimo“ // LCVA. F. 383. Ap. 7. B. 711. L. 257. 212 Pla čiau apie deryb ų d ÷l Nepuolimo sutarties sudarymo eig ą žr.: Kasparavi čius A., Didysis X Lietuvos užsienio politikoje..., p. 76 – 250. 213 Žr.: III Seimo stenogramos, II sesijos 40 pos ÷dis, 1926 m. lapkri čio 5 d., p. 1 – 9, 16 – 22. 214 Kasparavi čius A., Didysis X Lietuvos užsienio politikoje..., p. 282 – 284.
49 Taigi, LKDP vienintel ÷ iš parlamentini ų partij ų nepalaik ÷ į suart ÷jim ą su Maskva ir Berlynu orientuoto M. Šleževi čiaus užsienio politikos kurso 215 . Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo orientacija į Soviet ų S ąjunga ir Vokietij ą tapo tautinink ų vykdytos užsienio politikos programos centrine ašimi ir išliko tokia iki 1933 m. kada d ÷l pašlijusi ų santyki ų su Vokietija ÷m÷ nebetekti konceptualinio pagrindo.
215 M. Šleževi čiaus vadovaujama Vyriausyb ÷ nuosekliai t ęs÷ krikš čioni ų demokrat ų užsienio politikos program ą. Anot V. Sidzikausko, valstie čių liaudinink ų lyderio politin ÷ koncepcija buvo tokia: „Lenkijai pasigrobus Vilni ų ir nesutinkant jo geruoju gr ąžinti, turime užmegzti glaudžius santykius su Vokietija ir Soviet ų S ąjunga. Šio trikampio Berlynas – Kaunas – Maskva<...>taikinys tur ÷jo b ūti nukreiptas prieš Varšuva. Žr.: Sidzikauskas V., Min veik., p. 69.
50 Išvados
1. Lenkijos ir Lietuvos valstybių atk ūrimo program ų susikirtimas suk ÷lęs teritorin į konflikt ą tarp abiej ų valstybi ų komplikavo Lietuvos tarptautin ę pad ÷tį bei smarkiai iškreip ÷ nat ūrali ą šalies užsienio politikos raid ą. Nepaisant visuomen ÷je įsitvirtinusio priešiškumo Lenkijai didžiausi ą pavoj ų valstyb ÷s nepriklausomybei iš Soviet ų Rusijos ir Vokietijos pus ÷s įžvelg ę šalies politini ų partij ų lyderiai aktyviai ieškojo taiki ų istorin ÷s valstyb ÷s sostin ÷s sugr ąžinimo ir draugišk ų tarpvalstybini ų santyki ų užmezgimo b ūdų.
2. Lenkijai ir Lietuvai tinkam ą modus vivendi tarpininkaujant Taut ų S ąjungai ir didžiosioms Vakar ų valstyb ÷ms 1921 m. band ÷ surasti valdan čiųjų krikš čioni ų demokrat ų ir valstie čių liaudinink ų partij ų lyderiai. Jie palankiai ži ūr÷jo į antr ąjį Hymanso projekto variant ą, ta čiau priimti j į sutiko tiktai Taut ų S ąjungai atsižvelgus į Lietuvos Vyriausyb ÷s kontrpasi ūlymus, mažinan čius Lenkijos įtak ą šalies vidaus gyvenime. Projekt ą pri ÷mus buvo tikimasi ne tik atgauti sostin ę, užmegzti abiems valstyb ÷ms naudingus ekonominius santykius, bet ir įgyti didži ųjų Vakar ų valstybi ų param ą, kuri Lietuvai kaip ir kitoms Baltijos valstyb ÷ms buvo gyvybiškai svarbi siekiant apsisaugoti nuo eventualios Soviet ų Rusijos ir Vokietijos gr ÷sm ÷s.
3. Tautinink ų ir socialdemokrat ų prieš Hymanso projektus nukreipta propagandin ÷ kampanija suk ÷lusi visuotin ę įtamp ą šalyje, visuomen ÷s bei j ÷gos strukt ūrų nepasitenkinim ą Vyriausybe, o taip pat valdan čiųjų politini ų partij ų nesugeb ÷jimas atlaikyti prieš jas nukreipto spaudimo, rod ÷ pilietin ÷s savimon ÷s ir vidin ÷s politin ÷s konsolidacijos stok ą pirmuosius demokratijos žingsnius žengian čioje šalyje.
4. Politini ų partij ų siekis santyki ų su Lenkij ą problem ą, išnaudoti tarpusavio kovoje ir taip įgyti kuo didesn į visuomen ÷s palankum ą dar labiau sumažino tarpvalstybinio konflikto išsprendimo galimybes. Kaip parod ÷ Kopenhagos derybos, krikš čioni ų demokrat ų bandymas mažinti įtamp ą tarp dviej ų valstybi ų užmezgant riboto pob ūdžio ekonominius santykius, buvo itin priešiškai sutiktas opozicini ų valstie čių liaudinink ų ir tautinink ų partij ų bei juos palaikan čios didžiosios visuomen ÷s dalies. Ta čiau krikš čioni ų demokrat ų nuostata, kad su Lenkija galima, o socialdemokrat ų, kad netgi b ūtina užmegzti ekonominius
51 santykius, kurie traktuoti kaip pirmas žingsnis susigr ąžinant Vilni ų, rod ÷, jog partij ų lyderiams netruko įžvalgumo bei racionalaus m ąstymo.
5. Nes ÷kmingos pastangos taikiai sureguliuoti konflikt ą su pietiniu kaimynu ir susigr ąžinti istorinę sostin ę privert ÷ šalies politini ų partij ų lyderius pasirinkti permanentinio konflikto su Lenkija b ūsen ą, o tuo pa čiu ir koreguoti savo nuostatas SSRS bei Vokietijos atžvilgiu. Paramos Vilniaus byloje ieškoti Maskvoje ir Berlyne pirmieji prad ÷jo raginti tautininkai. J ų palankiam poži ūriui į SSRS ir Vokietij ą didel ÷s įtakos tur ÷jo nusivylimas didžiosiomis Vakar ų valstyb ÷mis, kuris ypa č sustipr ÷jo po 1923 m. kovo 15 d., Ambasadori ų konferencijos nutarimo pripažinti Vilni ų Lenkijai. Nuo tada tautinink ų nuosekliai prad ÷tas propaguoti suart ÷jimo su Maskva ir Berlynu nuostatas dar labiau sutvirtino glaudus bendradarbiavimas su Soviet ų diplomatine atstovyb ę, bei jos finansin ÷ parama LTS spaudos leidiniams.
6. Valstie čių liaudinink ų nuostata palaikyti lygiateisius tarpvalstybinius santykius, bet pernelyg nesuart ÷ti su akivaizdži ą gr ÷sm ę valstyb ÷s egzistencijai kelian čiomis Soviet ų S ąjunga ir Vokietija ÷m÷ keistis 1924 – 1925 m. sand ūroje. Daugiausia įtakos tam tur ÷jo pasikeit ęs partijos poži ūris į Didži ąją Britanija. Suvokdami, kad Londonas netur ÷jo didesni ų interes ų Lietuvoje, liaudininkai nustojo Britanij ą vertinti kaip svarbiausi ą atram ą siekiant užtikrinti saugi ą valstyb ÷s egzistencij ą. Ta čiau pasisakydami už ryši ų stiprinim ą su SSRS ir Vokietija LVLS lyderiai ragino jokiu b ūdu nenutolti ir nuo Vakar ų, siekti tarp j ų bei Berlyno – Maskvos ašies išlaikyti pusiausvyr ą.
7. Lietuvos socialdemokrat ų vienašališk ą prosovietin ę orientacij ą nul ÷m÷ marksistin ÷s doktrinos įtakotos priešiškos partijos nuostatos didži ųjų Vakar ų valstybi ų atžvilgiu. 1920 m. pabaigoje – 1921 m. pirmoje pus ÷je partijoje vyravusi ą revoliucin ę atmosfer ą kai į sovietus buvo ži ūrima kaip į „socialistin ÷s revoliucijos avangard ą“ palaipsniui išst ūm÷ pragmatiniai suart ÷jimo su Maskva argumentai, vis ų pirma, glaudži ų ekonomini ų santyki ų nauda šalies ūko kilimui. Skirtingai nuo kit ų šalies politini ų j ÷gų socialdemokratai ragino suart ÷ti tiktai su Soviet ų S ąjunga, tuo tarpu į Vokietija kaip į strategin į politin į partner į neži ūr÷jo.
8. Po Lokarno pakt ų išaugusi Vokietijos politin ÷ reikšm ÷ bei iškilusi eventuali SSRS ir Lenkijos suart ÷jimo gr ÷sm ÷ paskatino valdan čiuosius krikš čionis demokratus suformuoti nauj ą partijos užsienio politikos program ą ir pasukti valstyb ÷s vair ą link suart ÷jimo su
52 Maskvos ir Berlyno ašimi. Ta čiau skirtingai nuo kit ų parlamentini ų partij ų, po nes ÷kming ų deryb ų su Sovietais d ÷l Nepuolimo sutarties pasirašymo, krikš čionys demokratai orientacijos į Vokietij ą ir SSRS nebelaik ÷ prioritetine valstyb ÷s užsienio politikos kryptimi.
53 Šaltini ų ir literat ūros s ąrašas
I. Šaltiniai
1. Archyviniai dokumentai
Lietuvos centrinis valstyb ÷s archyvas
Užsienio reikal ų ministerijos fondas 1. F. 383. Ap. 7. B. 77 2. F. 383. Ap. 7. B. 110 3. F. 383. Ap. 7. B. 571 4. F. 383. Ap. 7. B. 711
Ministr ų kabineto fondas 1. F. 923. Ap. 1. B. 57 1. F. 923. Ap. 1. B. 79 2. F. 923. Ap. 1. B. 86
Lietuvos socialdemokrat ų partijos fondas 1. F. 937. Ap. 1. B. 123
Lietuvos moksl ų akademijos bibliotekos Rankraš čių skyrius
Lietuvos valstie čių liaudinink ų s ąjungos fondas 1. F. 199. B. 17 2. F. 199. B. 22 3. F. 199. B. 24 4. F. 199. B. 31
54 5. F. 199. B. 32 6. F. 199. B. 35 7. F. 199. B. 109
2. Publikuoti šaltiniai
Partij ų programiniai dokumentai ir konferencij ų medžiaga
1. Lietuvi ų Krikš čioni ų Demokrat ų Konferencija (1921 met ų Rugs ÷jo m ÷nesio 12 – 15 d.), Kaunas, 1921 2. Lietuvi ų Krikš čioni ų Demokrat ų Partijos Konferencija 1919 m. Rugpj ūč io m ÷n. 29 d. – 31 d. Protokolai ir nutarimai, Kaunas, 1919. 3. Lietuvi ų Krikš čioni ų Demokrat ų partijos programa, Petrapilis, 1917. 4. Lietuvos Socialdemokrat ų Partijos XII – sis Suvažiavimas (Kaune, 1925 m. balandžio 17, 18 ir 19 d.), Kaunas, 1925. 5. Lietuvos Valstie čių Liaudinink ų s ąjungos programa ir statutas, Kaunas, 1926. 6. Lietuvos Valstie čių s ąjungos programa ir įstatai, Kaunas, 1922. 7. Tautos Pažangos partijos programa, Kaunas, 1919.
Seim ų stenogramos 1. I Seimo Stenogramos, Kaunas, 1922 – 1923. 2. II Seimo Stenogramos, Kaunas, 1923 – 1926. 3. III Seimo Stenogramos, Kaunas, 1926 – 1927. 4. Steigiamojo Seimo darbai, Kaunas, 1920 – 1922.
3. Atsiminimai
1. G. Galva, Ernestas Galvanauskas. Politin ÷ biografija, Chicago, 1982. 2. P. Klimas, Iš mano atsiminim ų, Vilnius, 1990. 3. P. Klimas, Lietuvos diplomatin ÷je tarnyboje 1919 – 1940 m., Vilnius, 1991.
55 4. V. Sidzikauskas, Lietuvos diplomatijos parašt ÷je, Vilnius, 1994. 5. R. Skipitis, Nepriklausom ą Lietuv ą statant. Atsiminimai, Chicago, 1961.
5. Periodin ÷ spauda
1. Darbas (1920) 2. Krašto balsas (1922 – 1923) 3. Laisv ÷ (1920 – 1923) 4. Lietuva (1920 – 1926) 5. Lietuvis (1924 – 1926) 6. Lietuvos balsas (1921) 7. Lietuvos ūkininkas (1920 – 1926) 8. Lietuvos žinios (1922 – 1926) 9. Lietuvi ų balsas (1921) 10. Rytas (1923 – 1926) 11. Socialdemokratas (1920 – 1926) 12. Tauta (1920) 13. Tautos vairas (1924) 14. T÷vyn ÷s balsas (1922) 15. Varpas (1920 – 1921) 16. Vairas (1923 – 1924)
II. Literat ūra
1. A. Abromaitis, Kaip kito poži ūris į Lenkij ą. (Lietuvos viešoji nuomon ÷ 1920 – 1923 metais) // Darbai ir dienos, Nr. 40, 2004, p. 213 – 226. 2. E. Anderson, Toward the Baltic Union 1920 – 1927 // Lituanus, vol. 12, No. 4, 1966, p. 39 – 56. 3. Z. Butkus, Dr. Kazys Grinius // Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918 – 1940), Vilnius, 1997, p. 215 – 259.
56 4. Z. Butkus, Jei opozicija gauna param ą iš svetur...Tarpukario prosovietin ÷s ir antilenkiškos propagandos kreditoriai // Kult ūros barai, 1995, Nr. 8/9, p. 80 – 84. 5. Z. Butkus, Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919 – 1929 metais, Vilnius, 1993. 6. Z. Butkus, Pirmasis soviet ų pasiuntinys Lietuvoje A. Akselrodas: diplomatin ÷s veiklos pusmetis (1920 m. rugs ÷jis – 1921 m. kovas) // Lietuvos istorijos metraštis. 1996 metai, Vilnius, 1997, p. 120 – 136. 7. Z. Butkus, SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920 – 1940) // Darbai ir dienos, 1998, Nr. 7(16), p. 141 – 160. 8. P. Čep ÷nas, Nauj ųjų laik ų Lietuvos istorija, Chicago, 1986, T. 2. 9. D. Čičinien ÷, Tarp nacionalinio identiteto ir demokratijos (Krikš čioni ų demokrat ų santykiai su tautininkais 1918 – 1920 metais) // Darbai ir dienos, 1998, Nr. 7(16), p. 91 – 120. 10. D. Čičinien ÷, Tautinink ų ir krikš čioni ų demokrat ų bendradarbiavimas sprendžiant Klaip ÷dos prijungimo problem ą // Lietuvos istorijos metraštis. 2001 metai, 2, Vilnius, 2002, p. 113 – 148. 11. V. Daugirdait ÷-Sruogien ÷, Lietuvos Steigiamasis Seimas, New York, 1975. 12. A. Gaigalait ÷, Anglijos kapitalas ir Lietuva 1919 – 1940, Vilnius, 1986. 13. A. Gaigalait ÷, Daktaro Juozo Purickio politin ÷ veikla Vilniaus klausimu // Vilniaus klausimas Lietuvos Respublikos diplomatijoje (1918 – 1940 m.). IV mokslin ÷s konferencijos pranešimai, Kaunas, 2003, p. 12 – 22. 14. A. Gaigalait ÷, Dr. Juozo Purickio veikla siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918 – 1940, Vilnius, 1999, p. 39 – 70. 15. A. Gaigalait ÷, Ernestas Galvanauskas tarptautiniame Klaip ÷dos ir Vilniaus problem ų sukuryje // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918 – 1940, Vilnius, 1999, p. 89 – 125. 16. J. Hiden, On the Edge of Diplomacy? Britain, the Baltic and East-West Relations between the Wars // Cantact or Isoliation? Soviet-Western Relations in the Interwar Period, No. 8, Studia Baltica Stockholmiensia, 1991, p. 311 – 319. 17. K. Hovi, Alliance de revers. Stabilization of France’s Alliance Policines in East Central Europe 1919 – 1921, Turku, 1984. 18. G. Ilg ūnas, Kazys Grinius, Vilnius, 2000. 19. G. Ilg ūnas, Steponas Kairys, Vilnius, 2002. 20. Z. Ivinskis, Lietuvos ir Soviet ų S ąjungos santyki ų dvidešimtmetis (1919 – 1939). Reikšmingi etapai šaltini ų šviesoje // Aidai, Nr. 6, p. 254 – 260; Nr. 7, p. 290 – 293, Nr. 8, p. 346 – 354. 21. J. Jakštas, Nepriklausomos Lietuvos istorija, Chicago, 1992.
57 22. S. Jegelevi čius, Ernestas Galvanauskas – Lietuvos ūkio k ūr÷jas // Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918 – 1940), Vilnius, 1997, p. 155 – 213. 23. A. Kasparavi čius, Didysis X Lietuvos užsienio politikoje. 1926 met ų Lietuvos ir Soviet ų Sąjungos Nepuolimo sutarties sudarymo analiz ÷, Vilnius, 1996. 24. A. Kasparavi čius, Don Kichotas prieš Promet ÷ją. Tarpukario lietuvi ų–lenk ų iracionalioji diplomatija // Darbai ir dienos, Nr. 30, 2002, p. 49 – 72. 25. A. Kasparavi čius, Dr. Leono Bistro užsienio politikos koncepcijos raida // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918 – 1940, Vilnius, 1999, 173 – 196. 26. A. Kasparavi čius, Kunigas Me čislovas Reinys diplomatin ÷je tarnyboje // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918 – 1940, Vilnius,1999, p. 153 – 172. 27. A. Kasparavi čius, Mykolo Šleževi čiaus profilis tarpukario Lietuvos užsienio politikoje // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918 – 1940, Vilnius,1999, p. 197 – 228. 28. A. Kasparavi čius, Parlamentarizmo ir politin ÷s kult ūros problemos Lietuvoje 1920 – 1926 m. // Parlamento studijos, 2006, Nr. 6, p. 43 – 70. 29. A. Kasperavi čius, Alternatyvos ginklui. Tautininkai ir „Vidurio Lietuva“ // Darbai ir dienos, 2004, Nr. 40, p. 227 – 236. 30. A. Krupavi čius, Pokomunistin ÷ transformacija ir Lietuvos partijos // Politin ÷s partijos Lietuvoje. Atgimimas ir veikla, Kaunas, 1996, p. 1 – 93. 31. Č. Laurinavi čius, Geopolitikos ir demokratijos dilema: moderniosios Lietuvos užsienio politika ir Steigiamasis Seimas // 1920 – 1922 met ų parlamentin ÷ patirtis: sprendim ų politika, tikslai aplinkyb ÷s. Konferencijos pranešimai, Vilnius, 2000, p. 33 – 40. 32. Č. Laurinavi čius, Kod ÷l abejota, bijota ir apsiribota? Lietuvos Vyriausyb÷s poži ūris į vidurio Lietuvos problem ą // Darbai ir dienos, Nr. 40, 2004, p. 253 – 276. 33. Č. Laurinavi čius, Lemties ir garantij ų apviltos. Baltijos valstybi ų dalia // Darbai ir dienos, Nr. 30, 2002, p. 7 – 16. 34. Č. Laurinavi čius, Lietuvos – Soviet ų Rusijos Taikos sutartis: ( 1920 m. liepos 12 d. sutarties problema), Vilnius, 1992. 35. Č. Laurinavi čius, Politika ir diplomatija. Lietuvi ų tautin ÷s valstyb ÷s tapsmo ir raidos fragmentai, Vilnius, 1997. 36. Č. Laurinavi čius, E. Motieka, N. Statkus, Baltijos valstybi ų geopolitikos bruožai. XX amžius, Vilnius, 2005. 37. P. Łossowski, Kraje baltyckie na drodze od demokraciji parlamentarnej do dyktatury (1918 – 1934), Wroclaw, 1972. 38. P. Łossowski, Stosunki polsko–Łitewskie w latach 1918 – 1920, Warszawa, 1966.
58 39. A. Lukošaitis, Parlamentas ir parlamentarizmas nepriklausomoje Lietuvoje. 1918 – 1940 ir 1990 – 1997 // Seimo rinkimai ’96: Tre čiasis atmetimas, Vilnius, 1998, p. 1 – 40. 40. H. Kissinger, Diplomatija, Vilnius, 2003. 41. A. Merkelis, Antanas Smetona: jo visuomenin ÷ kult ūrin ÷ ir politin ÷ veikla, New York, 1964. 42. G. Mitrulevi čius, Lietuvos socialdemokrat ų poži ūris į rusišk ąjį komunizm ą 1919 – 1922 metais // Gair ÷s, 2006, Nr. 5, p. 31 – 36, Nr. 6, p. 25 – 31. 43. G. Mitrulevi čius, Socialdemokratai Lietuvos Respublikos seimuose 1920 – 1927 // Socialdemokratai Lietuvos Respublikos seimuose, Vilnius, 2007, p. 63 – 102. 44. K. Navickas, TSRS vaidmuo, ginant Lietuv ą nuo imperialistin ÷s agresijos 1920 – 1940 metais, Vilnius, 1966. 45. A. Prazauskas, Vilniaus krašto problema. Etnopolitiniai ir tarptautiniai aspektai // Darbai ir dienos, 2004, Nr. 40, p. 7 – 20. 46. G. von Rauch, The Baltic States: The Years of Independence Estonia, Latvia, Lithuania 1917 – 1940, London, 1995. 47. G. Rudis, Augustinas Voldemaras – nemok ÷jęs pralaim ÷ti politikas // Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918 – 1940), Vilnius, 1997, p. 11 – 69. 48. A. E. Senn, Lietuvos valstyb ÷s atk ūrimas 1918 – 1920, Vilnius, 1992. 49. J. Skirius, Ekonomistas prof. Vladas Jurgutis – bekompromis ÷s diplomatijos atstovas // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918 – 1940, Vilnius, 1999, p. 71 – 88. 50. J. Skirius, Prof. Augustinas Voldemaras ir tarptautinis Lietuvos valstybingumo įteisinimo procesas // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918 – 1940, Vilnius, 1999, p. 13 – 38; 51. D. Stakeli ūnait ÷, Valstie čiai liaudininkai Lietuvos Respublikos vidaus politikoje 1918 m. pabaigoje – 1926 m.: parlamentin ÷ veikla. Daktaro disertacija, Kaunas, 2000. 52. J. Švoba, Seimin ÷ ir prezidentin ÷ Lietuva, Cleveland, 1985. 53. L. Truska, Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius, 1996. 54. L. Truska, Kas trauk ÷ į Rusijos gl ÷bį? ( Geopolitin ÷ Lietuvos orientacija 1918 – 1940 metais) // Darbai ir dienos, Nr. 30, 2002, p. 39 – 48. 55. G. Urbaniak, French involvement in the Polish–Lithuanian dispute 1918 – 1920 // Journal of baltic studies, Vol XVI, No. 1, 1985, p. 52 – 62 56. A. Varslavans, Baltic Alliance and International politics in the First Part of the 1920’S // The baltic in International Relations between Two World Wars, No. 3, Studia Baltica Stockholmiensia, 1988, p. 43 – 58. 57. W. Wojdyło, Įnirt ęs nykštukas. Tautini ų demokrat ų politin ÷s paži ūros // Darbai ir dienos, Nr. 40, 2004, p. 139 – 144.
59 58. V. Žalys, Lietuvos diplomatijos istorija (1925 – 1940), Vilnius, 2007, T. 1. 59. A. Žemaityt ÷-Veilentien ÷, Steigiamojo Seimo kova d ÷l Vilniaus 1920 m. // Vilniaus klausimas Lietuvos Respublikos diplomatijoje (1918 – 1940 m.). IV mokslin ÷s konferencijos pranešimai, Kaunas, 2003, p. 33 – 53. 60. R. Žepkait ÷, Buržuazin ÷s partijos kai kuri ų užsienio politikos klausim ų poži ūriu // Klas ÷s ir politin ÷s partijos Lietuvoje 1919 – 1926 metais, Vilnius, 1978, p. 198 – 222. 61. R. Žepkait ÷, D ÷l Pabaltijo valstybi ų s ąjungos (Baltijos Antant ÷s) k ūrimo 1919 – 1925 m. // Lietuvos istorijos metraštis. 1984 metai, Vilnius, 1985, p. 38 – 53. 62. R. Žepkait ÷, Diplomatija imperializmo tarnyboje: Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919 – 1939, Vilnius, 1980. 63. R. Žepkait ÷, Lietuva ir didžiosios valstyb ÷s 1918-1938 m, Kaunas, 1986. 64. R. Žepkait ÷, Lietuva tarptautin ÷s politikos labirintuose (1918 – 1922 m.), Vilnius, 1973. 65. R. Žiugžda, Lietuva imperialistini ų valstybi ų planuose 1917 – 1940, Vilnius, 1983.
60 Summary
Most influential Lithuanian political parties: Christian Democrats, Party of the People’s Socialists, Social Democratic Party and Nationalist Party played important role in the formation of Lithuanian foreign policy guidelines during the period of parliamentary government in Lithuania. Nevertheless in historiography the role of them usually was ignored and the main focus was on the government’s foreign policy conception. In our work: “The Foreign Policy Attitudes of Lithuanian Political Parties in 1920 – 1926” we had tried to analyze the foreign policy programs of most influential parties and to identify their impact on Govermental foreign policy concept. Political parties and their leaders had to solve complicated territorial issues that inflamed international status of Lithuania. The dispute of Vilnius imposed an intolerable burden on young state, which threatened to cloud relations with its more powerful neighbors. Although Lithuanian society looked to Poland as to the worst enemy of the nation, the long sighted leaders of Christian Democratic Party and People’s Socialists through the mediation of Great Western Powers tried to solve territorial conflict with southern neighbor and retain historic capital of the country by peaceful measures. But both states have had to reconcile so called project of Hymans mainly because of resistance of Nationalist and Social Democratic parties, was rejected. The savage publicity campaign pointed against projects of Hymans demonstrated the lack of civic self – awareness and political consolidation in young society. After the Council of the United Nations and Conference of Ambassadors in 1923 defined the new demarcation line between Lithuania and Poland, which meant the official recognition of Vilnius to Poland, Lithuanian political leaders started to distrust in Great Western Powers and to search new alternative ways how to reanimate and internationalize the Vilnius question. First party, which started to promote alliance with revisionist axis of Moscow and Berlin, was Lithuanian National Alliance. They leaders A. Smetona and A. Voldemaras looked to these states as to best confederates against common enemy – Poland. They also thought, that Poland wouldn’t sustain a siege of Soviets and Germans for a long time and when it brake down, Moscow and Berlin would return historic capital to weak, but loyal ally. This geopolitical concept became more and more popular in Lithuanian political circles. On the eve of 1925 People’s Socialists leader M. Sleževi čius also started to spoke about necessity to contract closer relations with Soviet Union and Germany. The Lithuanian Social Democratic Party from early 1920’s kept prosovietic political line which was heavily influenced Marxist doctrine and by negative party attitudes towards Western Powers. Finally, after the Locarno Conference and the most influential Lithuanian political party – Christian democrats under the leadership of Prime Minister L. Bistras developed new political program which
61 oriented Lithuanian foreign policy to close with Moscow and Berlin. Under these circumstances in the first part of 1926 all Lithuanian political parties hold prosovietic and progerman political orientation. But after the unsuccessful negotiations with the Soviets for concluding the bilateral non – aggression pact Christian democrats on the contrary to other parties argued against closer relations with Germany and Soviet Union.
62