VILNIAUS UNIVERSITETAS ISTORIJOS FAKULTETAS NAUJOSIOS ISTORIJOS KATEDRA ANDRIUS GRODIS ISTORIJOS STUDIJ Ų PROGRAMA MAGISTRO DARBAS LIETUVOS POLITINI Ų PARTIJ Ų UŽSIENIO POLITIKOS NUOSTATOS 1920 – 1926 METAIS Darbo vadovas – prof. dr. Zenonas Butkus Vilnius, 2007 Turinys Įvadas ............................................................................................................................................................................... .3 1. Lietuvos politini ų partij ų poži ūris į Lenkija 1920 – 1926 m.: nuo modus vivendi paiešk ų iki permanentinio konflikto. 1.1 Konflikto genez ÷: Lenkijos ir Lietuvos valstyb ÷s atk ūrimo program ų susikirtimas .............15 1.2 Lietuvos politini ų partij ų reakcija į L. Želigovskio agresij ą. Plebiscito problema ................ 19 1.3 Politin ÷s partijos ir Hymanso projektas …………………....................................................................... 21 1.4 Kopenhagos derybos. Socialdemokrat ų partijos nuostat ų Lenkijos atžvilgiu kaita .............. 27 2. Lietuvos politini ų partij ų pos ūkis į Maskvos ir Berlyno aš į. 2.1 Politini ų partij ų poži ūrio į Soviet ų Rusija (SSRS) raida 1920 – 1924 m .................................... 33 2.2 LSDP vidin ÷ kolizija: tarp internacionalizmo ir tautini ų interes ų gynimo ................................ 42 2.3 Lietuvos politini ų partij ų poži ūris į Vokietij ą 1920 – 1924 m. ......................................................... 45 2.4 Lietuvos tarptautin ÷s pad ÷ties pablog ÷jimas polokarnin ÷je politin ÷je konsteliacijoje. Nauja krikš čioni ų demokrat ų užsienio politikos programa .................................................................... 48 Išvados ............................................................................................................................................................................ 51 Šaltini ų ir literat ūros s ąrašas ................................................................................................................................ 54 Summary ....................................................................................................................................................................... 61 2 Įvadas Politin ÷s partijos buvo vienas iš svarbiausi ų 1918 metais Nepriklausomyb ę atk ūrusios ir du dešimtme čius gyvavusios Lietuvos Respublikos raidos veiksni ų. Reikšmingą vaidmen į partijos vaidino 1920 – 1926 metais, klasikinio parlamentarizmo laikotarpiu 1, kada konstitucin ÷ valstyb ÷s institucij ų s ąranga, įtvirtinusi parlamentin ę sistem ą, sudar ÷ s ąlygas joms tapti itin svarbiomis valstyb ÷s politinio gyvenimo veik ÷joms. Šiuo laikotarpiu buvo sprendžiami šalies egzistencijai ir jos suverenitetui išsaugoti gyvybiškai svarb ūs uždaviniai: valstyb ÷s sien ų nustatymas, santyki ų su kitomis valstyb ÷mis užmezgimas, tarptautinio pripažinimo išgavimas. Sprendžiant šiuos uždavinius, taip pat nustatant šalies užsienio politikos gaires aktyviai dalyvavo ir svarbiausios to meto politin ÷s partijos: Lietuvos krikš čioni ų demokrat ų partija (LKDP), Lietuvos valstie čių liaudinink ų s ąjunga (LVLS) 2, Lietuvos socialdemokrat ų partija (LSDP) ir Lietuvos tautinink ų s ąjunga (LTS) 3. Nors pastaroji ir netur ÷jo savo atstov ų Steigiamajame bei I ir II Seimuose, bet autoriteting ų, tarptautin ÷s politikos žinovais visuomen ÷je laikom ų, jos lyderi ų – Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro dažniausiai per spauda įvairiais užsienio politikos klausimais reiškiama nuomon ÷ dar ÷ nemaž ą įtaka ir Vyriausyb ÷s vykdomai užsienio politikai. Didžiul į d ÷mes į skirti užsienio politikai partijas ir jų lyderius vert ÷ ir sunkesn ÷ bei pavojingesn ÷ nei kaimynini ų valstybi ų Lietuvos tarptautin ÷ pad ÷tis, kuri ą s ąlygojo kaip tik parlamentin ÷s demokratijos laikotarpiu susiformavusios specifin÷s jos užsienio politikos problemos: konfliktas su Lenkija d ÷l Vilniaus ir Klaip ÷dos problema santykiuose su Vokietija. Tokie nepalank ūs išoriniai veiksniai ne tik iškreip ÷ nat ūrali ą šalies užsienio politikos raid ą, bet akivaizdžiai stabd ÷ ir besikurian čios modernios valstyb ÷s vystym ąsi bei jos pilie čių gerov ÷s k ūrim ą, kadangi partinis elitas didel ę savo intelektinio potencialo ir energijos dal į buvo priverstas skirti ne opiems vidaus politikos klausimams, o išeities iš komplikuotos tarptautin ÷s pad ÷ties ieškojimui. 1 Klasikinio parlamentarizmo termin ą pla čiau ÷m÷ vartoti daugiapartin ÷s sistemos ir parlamentarizmo ištakas Lietuvoje tyrin ÷jantys politologai, tokiu b ūdu siekdami atskirti vadinamos realios parlamentin ÷s demokratijos laikotarp į (1920 – 1926 m.) nuo jos imitacijos, kuri ą reprezentavo IV Seimas (1936 – 1940 m.) . Žr.: Krupavi čius A., Pokomunistin ÷ transformacija ir Lietuvos partijos // Politin ÷s partijos Lietuvoje. Atgimimas ir veikla, Kaunas, 1996, p. 1 – 93; Lukošaitis A., Parlamentas ir parlamentarizmas nepriklausomoje Lietuvoje. 1918 – 1940 ir 1990 – 1997 // Seimo rinkimai ’96: Tre čiasis atmetimas, Vilnius, 1998, p. 1 – 40. 2 LVLS susik ūr÷ 1922 m. gruodžio m ÷nes į susijungus Lietuvos socialist ų liaudinink ų demokrat ų partijai (LSLDP) ir Lietuvos valstie čių s ąjungai (LVS). Istorik ÷s Danut ÷s Stakeli ūnait ÷s teigimu, šios trys partijos populiariojoje ir istorin ÷je literat ūroje dažniausiai vadinamos Valstiečių liaudininkų vardu. Šis terminas bus vartojamas ir m ūsų darbe. Žr.: Stakeli ūnait ÷ D., Valstie čiai liaudininkai Lietuvos Respublikos vidaus politikoje 1918 m. pabaigoje – 1926 m.: parlamentin ÷ veikla. Daktaro disertacija, Kaunas, 2000. 3 LTS oficialiai buvo įkurta tiktai 1924 m., o iki tol veik ÷ kelios tautininkiškos krypties organizacijos, kurių svarbiausia Tautos pažangos partija (TPP). Anot Algio Kasperavičiaus, visos jos negin čijamai pripažino A. Smetonos autoritet ą, tod ÷l apibendrintai jas galima vadinti Tautininkais. Darbe bus naudojamas šis terminas. Žr.: Kasperavi čius A., Alternatyvos ginklui. Tautininkai ir „Vidurio Lietuva“ // Darbai ir dienos, 2004, Nr. 40, p. 227 – 236. 3 Temos aktualumas. 1918 – 1940 m. gyvavusios Lietuvos Respublikos užsienio politika itin aktyviai nagrin ÷ta sovietin ÷je istoriografijoje, lietuvi ų išeivi ų bei užsienio autori ų veikaluose, o taip pat ir naujausiuose jau po Nepriklausomyb ÷s atstatymo paskelbtuose Lietuvos istorik ų darbuose. Ta čiau šiuose tyrimuose daugiausia analizuota Vyriausyb ÷s vykdyta užsienio politika. Partij ų nuostatos dažniausiai likdavo nuošalyje, nurodant, kad partin ę pozicij ą atspindi Vyriausyb ÷s, kuri ą partija arba partij ų koalicija sudaro, vykdomas užsienio politikos kursas. Tokiu būdu net ir įtakingiausi ų parlamentin ÷s demokratijos laikotarpio politini ų j ÷gų – krikš čioni ų demokrat ų ir valstie čių liaudinink ų užsienio politikos nuostatos liko išsamiai ir nuosekliai nenušviestos. Neaišku, kod ÷l valstie čiai liaudininkai iki 1924 m. nuolat ragin ę orientuotis į Vakar ų demokratines valstybes, staiga pakeit ÷ pozicija ir ÷m÷ reikalauti susiartinimo su Versalio sistem ą sugriauti siekian čiomis Soviet ų S ąjunga ir Vokietija. Neišaiškinta, kod ÷l po pralaim ÷tų rinkim ų į III Seim ą pasikeit ÷ krikš čioni ų demokrat ų poži ūris į nauj ąją, j ų pa čių 1925 m. pabaigoje pasirinkt ą ir valstie čių liaudinink ų t ęst ą, užsienio politikos orientacij ą į Vokietij ą ir SSRS. Detaliau nenagrin ÷tas ir pa čiose krikš čioni ų demokrat ų bei valstie čių liaudinink ų partijose egzistav ęs skirtingas poži ūris konflikt ą su Lenkij ą, kuris ypa č išryšk ÷jo diskusij ų d ÷l Hymanso projekto pri ÷mimo metu. Beveik visiškai nenagrin ÷tos LSDP užsienio politikos nuostatos. Tiek politin ę program ą formuojan čios valdan čiosios, tiek ir opozicin ÷s partijos, (pateikdamos interpeliacijas Seime ar išd ÷stydamos savo pozicija per spaud ą), dar ÷ didžiul ę įtak ą Vyriausyb ÷s vykdomai užsienio politikai, koregavo šalies geopolitin ę orientacij ą. D ÷lto b ūtina nuodugniai išanalizuoti j ų užsienio politikos nuostatas, nes priešingu atveju ir pati parlamentin ÷s demokratijos laikotarpio Lietuvos užsienio politikos samprata b ūtų nevisavert ÷. Šiame darbe mes nagrin ÷sime partij ų poži ūrį tik į didžiausi ą įtak ą Lietuvos tarptautinei pad ÷č iai ir jos vykdytai užsienio politikai dariusias valstybes: Lenkij ą, Soviet ų Rusij ą (SSRS) ir Vokietij ą. Analizuojant partij ų nuostatas ši ų valstybi ų atžvilgiu bus aptariamas ir j ų poži ūris į Didži ąją Britanij ą, nes b ūtent šios valstyb ÷s laikysena dar ÷ didžiul ę įtak ą šalies politini ų j ÷gų lyderi ų apsisprendimui orientuotis į vien ą ar kit ą valstybi ų grup ę. Šaltiniai. Krikš čioni ų demokrat ų, valstie čių liaudinink ų, tautinink ų ir socialdemokrat ų užsienio politikos nuostatos atsispindi įvairi ų, nors ir nevienodos reikšm ÷s, istorini ų šaltini ų medžiagoje. Darbe panaudotus šaltinius galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: 1) archyvin ÷ medžiaga; 2) publikuoti šaltiniai; 3) atsiminimai ir 1920 – 1926 m. Lietuvos periodin ÷ spauda. Vienas gausiausi ų ir vertingiausi ų šaltini ų – dokumentin ÷ medžiaga saugoma Lietuvos moksl ų akademijos bibliotekos Rankraš čių skyriuje (LMAB RS) ir Lietuvos centriniame valstyb÷s archyve 4 (LCVA). LMAB RS esančiame LVLS fonde 4 yra išlik ę LSLDP, LVS ir LVLS Centro komitet ų, Steigiamojo ir I Seim ų abiej ų liaudinink ų partij ų frakcij ų bloko protokolai, partijos suvažiavim ų protokolai, rezoliucijos ir juodraštin ÷ medžiaga, pavieniai LVLS Centro tarybos protokolai, kuriuose autentiškai atsispindi valstie čių liaudinink ų poži ūris į aktualiausias to meto šalies užsienio politikos problemas. Mūsų nagrin ÷jamai temai itin vertingi dokumentai,