Jonas Šliūpas Ir Lietuvių-Latvių Vienybės Idėja

Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 12 (2011). 83–98. ISSN 1822-7309

Jonas Šliūpas ir lietuvių-latvių vienybės idėja

Dangiras MAČIULIS Lietuvos istorijos institutas

Pagrindinės sąvokos: lietuvių nacionalizmas, tautinis judėjimas, lietuvių-lat- vių vienybės idėja, Jonas Šliūpas.

Jonas Šliūpas (1861–1944) Lietuvos istorijoje pirmiausia iškyla kaip vienas iš lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, Aušros leidėjų. Jo vardas siejamas ir su lie- tuviško socializmo, ir laisvamanybės idėjomis. Jo biograﬁja raiškiai ženklinta ir lietuvių-latvių vienybės idėja. Šliūpas buvo nuoseklus ir aktyvus lietuvių-latvių vienybės idėjos skelbėjas – tai yra pažymėję tiek jo biografai (B ūtėnas 2004; Jakštas 1996), tiek visi dėmesingiau tyrinėję lietuvių ir latvių santykius (But- kus 1993). Nežiūrint to, dėmesingesnio ir nuoseklesnio žvilgsnio Šliūpo populia- rinta lietuvių-latvių vienybės idėja, jos genezė, kurti bendros Lietuvos–Latvijos valstybės projektai taip ir nesulaukė. Šliūpo lietuvių-latvių vienybės idėja užsimezgė šiam mokantis Mintaujos gimnazijoje. Jis buvo tarp pirmųjų lietuvių valstiečių sūnų, XIX a. peržengusių šios gimnazijos slenkstį. Dauguma gimnazistų buvo miestelėnų vokiečių vaikai. Mokė- si, suprantama, ir latviai – tuo metu gimnaziją lankė būsimas Latvijos prezidentas Janis Čakstė. Šliūpo teigimu, lietuviai ir latviai moksleiviai laikėsi veik atskirai ir artimesnio tarpusavio bendravimo nebuvo – jo žodžiais tariant, „latvių draugijų buvo nemaža, tai visa latviškoji jaunuomenė speitėsi aplink jas ar apie latvių laik- raščius“ (Šliūpas 1927, 27). Išties buvo daugiau to, kas lietuvius ir latvius skyrė, nei vienijo – priklausomybė skirtingoms, ne itin draugiškai viena kitos atžvilgiu nu- sistačiusioms, religinėms konfesijoms, toli gražu dar neaiški pačių lietuvių moks- leivių tautinė tapatybė – Šliūpo kartoje lietuviška tapatybė dar tik budo. Pats Šliūpas tik mokydamasis Mintaujoje tapo susipratusiu lietuviu – kaip jis pats vėliau rašė, „Lietuviškumą savo kilmės aš jau atjaučiau kvintoje būdamas“ (Šliūpas 1927, 33). Sprendžiant iš santūrių paties Šliūpo liudijimų apie savo tautinio sąmonėjimo kelią galima tik daryti prielaidą, jog šis sąmonėjimo kelias ėjo per tėvų norą išrasti savo šeimos bajoriškas šaknis, kas artino jį prie lenkiškos kul- tūros ir istorinio lietuviškumo sampratos, kuri buvo grįsta istorine atmintimi apie LDK bei siejosi su simbolinės LDK pilietybės idėja (Š l i ūpas 1927, 31). Mažai žinome apie Šliūpo gravitavimą lietuviškos tapatybės link ir jo lietuvišką aplinką Mintaujoje. Žinome tik tiek, jog jis buvo ne vienintelis lietuvišką tapatybę pasirin- kęs gimnazistas. Turbūt tiksliau būtų sakyti, jog Šliūpas buvo ne vienintelis lietu- 83 Dangiras Mačiulis

viškos tapatybės savikūros keliu pasukęs jaunuolis, turintis prieš akis raiškų tautinio sąmoningumo projektą – jau spėjusį plačiai įsisiūbuoti latvių tautinį judėjimą. Tautiškai sąmonėjantys lietuviai moksleiviai į latvių tautinį judėjimą žvelgė net su pavydu – pasak Šliūpo, „lietuviai Jelgavoje nebuvo taip laimingi kaip latviai, kurie turėdavo savo tautos švenčių apvaikščiojimus („dainų šventes“), savo teatrus ir su- sirinkimus. Mes išsiskirstę, vos retkarčiais vienas su kitu susiėję, pasišnekučiuoda- vome apie liet. raštą, liet. teatrą, ir padūsavę išsiskirstydavome, žadėdami ką nors dirbti ateityje savo tautos labui. Ir dar nesusipratę buvome gana dėtiesi su latviais į draugijas, bent gerai latviškai kalbėti būtumėme išsimokinę. Berods su Latvijos historija jau buvau šiek-tiek apsipratęs, vienok gyvenime latvių neteko man daly- vauti, jei bent tik padisputuoti mėgdavome su Jansonu, Sandersu, Mühlenbachu ar kitais“ (Š l i ūpas 1927, 35). Sąmonėjančius lietuvius gimnazistus domino latvių tautinis judėjimas, tačiau tiesioginių kontaktų su juo ar atskirais jo veikėjais nebuvo, o ir būti negalėjo – lietuvių tautinis judėjimas dar brendo ir būsimi jo veikėjai dar buvo per jauni. Taigi mokydamasis Mintaujoje, Šliūpas, kaip ir kiti lietuviai, latvių tautinį judėjimą, tiksliau jo viešą raišką, stebėjo iš šalies. Vėliau, prisiminda- mas šį savo gyvenimo etapą, jis rašė: „Tokioje aplinkumoje gyvenant, mano sielo- je turėjo atsiliepti tokis tautos dvasės plazdėjimas“ (Š l i ūpas 1930, 9). Jis net įrodinėjo latvių tautinio judėjimo įtaką lietuvių tautinio judėjimo gimimui. Pasak jo, „Latviai, lietuvių pusbroliai, jau seniaus atsibudo už lietuvius ir nuo jų tautiš- koji srovė atplaukė į lietuvių šalį“ (VL 1890). Dėl latvių tautinio judėjimo įtakos reikšmingumo lietuvių judėjimui galima svarstyti ir ginčytis, o dėl šio judėjimo įtakos pačiam Šliūpui abejoti netenka, nes šis pavyzdys buvo prieš jo akis. Tiesa, su latvių tautiniu judėjimu jis artimiau susipažino ir suartėjo tik 1880 m. pradėjęs studijuoti Maskvos universitete. Šliūpas net įstojo į latvių draugiją – pasak jo, jis vienintelis iš lietuvių suartėjo su latviais (Šliūpas 1927, 38). Artimesni lietu- vių ir latvių studentų ryšiai Maskvoje užsimezgė vėliau, kai Šliūpo Maskvoje jau nebebuvo – nuo 1882 m. rudens Šliūpas studijavo Peterburge. 1883 m. Maskvos universitete pradėjęs studijas Pranas Mašiotas teigė, jog jo studijų metais lietuvių studentų kuopelė „buvo suėjus į kontaktą su latvių tokia pat kuopele. Jų atstovas vaikščiojo į mūs posėdžius, mūs atstovas – į jų posėdžius. Latviai rinkdavosi pas savo krašto karštą patriotą Treilandą – Brivzemnieką, vokiečių kalbos mokytoją“ (Mašiotas 1924, 43). Šliūpas prisipažino, jog savo akimis išvystas latvių atsidavimas „savo tautos labui ir laimėjimui kovoje už būtį“ paskatino jį ne tik tapti „veikliu nariu lietuvių studentų būrelyje“, bet ir gilintis į savo tautos praeitį (Šliūpas 1930, 9). Istorija buvo veik svarbiausiu Šliūpo lietuvių-latvių vienybės idėjos šaltiniu – tai pastarajam buvo akivaizdus kaimyninių tautų bendros etninės kilties, bendros praeities ir istoriškai determinuotos ateities liudijimas. Mokydamasis Mintaujos gimnazijoje Šliūpas gerai susipažino su Livonijos istorija, o Lietuvos istoriją studijavo sava- rankiškai, skaitydamas vokiečių ir lenkų istorikų veikalus. Tačiau didžiausią įspū- dį jam padarė Simonas Daukantas – ypač pažintis su pastarojo „Pasakojimų apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ rankraščiu (Š l i ūpas 1927, 39). Daukantas

84 Jonas Šliūpas ir lietuvių-latvių vienybės idėja pabrėžė ypatingą lie tuvių ir latvių etninį artumą – lietuvių tautą, gyvenusią „Lietu- vos pasvietyje“, jis dalijo į šešias gimines: aukštaičius, žemaičius, prūsus, jotvin- gius, baltuosius gudus ir latvius (Daukantas 1976, 12–14), ir įrodinėjo, jog net pats žodis „latvis yra pagadintas žodis lietuvis“ (Ibid., 13). Daukantui latviai ir lietuviai – tai viena tauta, kurią tik, deja, perskyrė istorinė lemtis. Šliūpas, priešingai nei Daukantas, nemanė, jog latvis ir lietuvis yra tas pats. Jo manymu, lietuviai ir latviai – tai dvi tautos, kilusios iš tos pačios „lietuviškos pader- mės“. Tiesa, skirtis tarp šių tautų, jo akimis žvelgiant, tokia menka, jog net žodis „tauta“ jam netiko apibūdinti lietuvių-latvių santykį. Tauta Šliūpui – tai liaudis, „turinti savotišką kalbą, savotišką praeitį ir kultūrą, savotiškus reikalus“ (Šliū- pas 1917, 20). Jam regėjosi, jog šie tautas skiriantys bruožai tarp lietuvių ir latvių per mažai raiškūs, jog būtų galima besąlygiškai kalbėti apie dvi atskiras lietuvių ir latvių tautas. Šliūpas manė, jog šias tautas sieja itin artima giminystė ir jei šios tautos nebūtų buvusios istorijos būvyje perskirtos jėga (latvių žemėse įsikūrusių kalavijuočių), tai jos, be abejonės, būtų sukūrusios bendrą valstybę ir Mindaugas būtų tapęs lietuvių ir latvių karaliumi. Todėl ne atsitiktinai Šliūpo parašytoje ir XX a. pradžioje išleistoje lietuvių tautos istorijoje autoriaus dėmesys nuolat slyste- li latvių pusėn – tarsi užmetant akį likimo atskirtos tautos dalies pusėn. Latviai jam rūpėjo ne mažiau kaip Mažoji Lietuva. Šliūpas teigė, jog ne tik Mindaugo laikais, bet ir vėliau būta istorijos suteiktų, tačiau, deja, neišnaudotų progų giminiškas tautas sutelkti į vieną valstybę – taip jis vertino Livonijos patekimą LDK vasalinėn priklausomybėn XVI a. Tačiau tuomet, pasak jo, tam sutrukdęs lietuvių diduomenės sulenkėjimas: „Jeigu ne Lenkų „civilizavonė“, Lietuva būtų pradėjusi gyvuoti nauju gyvenimu. Laimė susivienijimo į daigtą visų šalių lietuviškai latviškų paspindo, bet per vėlai, nes Lietuva jau beprigerianti buvo marėje lenkystės... Dabar tai aiškiai pasirodė vaisiai polonizmo. Lietuvių augštesnėji karta nebeturėjo intereso Lietuvių bei Latvių tautyboje. Nupul- dinta lietuvystė ne ką galėjo gelbėti Latviams. Kad suvienijimas būtų įvykęs, kada dar Lietuvą valdė lietuviškoji dvasė, būtų buvę kas kitas! Vokiečių tautyba būtų sulaužyta tapusi; dabar sulenkėjusiems Lietuviams nerūpėjo atsvabadinti Latvius nuo vokiečių jungo. Negalėdami sulenkinti šalį, jie netrukdė vokiečiams valdymie- ravimo <...> Už tai suvienijimas Lietuvių ir Latvių neatnešė jokių labų vaisių nė vieniems nė kitiems“ (Š l i ūpas 1905, 507). Šliūpas tikėjo, jog tautų atgimimo laikotarpis, prasidėjęs XIX a., giminiškoms lietuvių ir latvių tautoms suteikė naują progą artimiau susaistyti tolimoje praeityje prievarta atskirtas giminiškas tautas. Tolimą praeitį primenantį lietuvių tautos istorinį naratyvą Šliūpas pavertė tar- nauti lietuvių ir latvių etninio bendrumo liudijimui, o štai latvių tautos istorijos apy- braižos, pavadintos „Latvių tauta, kitąkart ir šiandien“, jis sėdo rašyti siekdamas lietuviams padėti pažinti giminišką latvių tautą. Tiesa, tikslas buvo tas pats – kad „prisidėtu prie suartinimo Latvių su Lietuviais, iš ko didoka nauda dvasiška bei politiška galėtu išeiti abipusiai“ (Š l i ūpas 1900, 4). Šioje latvių tautos istorijos apybraižoje jis daug dėmesio paskyrė latvių tautinio atgimimo istorijai ir net pateikė trisdešimt aštuonių latvių tautinio judėjimo veikėjų biograﬁjas. Visa tai persmelkta asmeniškos Šliūpo simpatijos latvių tautai.

85 Dangiras Mačiulis

„Latvių tauta, kitąkart ir šiandien“ buvo parašyta tuomet, kai pats Šliūpas jau buvo tapęs vienu lietuvių tautinio judėjimo „tėvų“ – vienu iš 1883 m. lietuvių tautinio atgimimo pradžią simboliškai paženklinusios Aušros leidėjų. Aušra tapo pirmąja vieta, kur jis viešai ėmė skelbti savąją lietuvių ir latvių vienybės idėją. Suprantama, lietuvių tautinės savimonės ugdymui skirtoje Aušroje lietuvių-latvių vienybės idėja nebuvo pagrindinė. Aušrininkai, tarsi mokydamiesi, dėmesingai ste- bėjo kitus tautinius judėjimus, o latvių tautinis judėjimas buvo jų dėmesio centre. Tik spėjus pasirodyti Aušrai ją savo spaudoje „broliai latviai“, pačių aušrininkų žodžiais tariant, „paminėjo savo raštuose labai meilingai ir prieteliškai apie jąją kalbėdami“ (Auszra 1883 180). Džiaugdamasis tuo ir regėdamas tai tarsi būsimo suartėjimo ženklą, Šliūpas ta proga Aušroje rašė: „Latviški laikraščiai jau seniau rašė apie mūsų kaip broliškos giminės reikalus. Mes džiaugiamės iš susiartinimo dviejų žmonių giminių, kurios senovėje viena kalba kalbėjo, o kurios kalbos ir dabar dar tokioje artibėje yra, kad beveik galima susiprasti latviui su lietuviu kal- bant“ (Ibid.). Šis lietuvių ir latvių tautinių judėjimų domėjimasis vienų kitais lai- kytas keliu, tiesiai vedančiu į suartėjimą per vienas kito pažinimą. Pasak Šliūpo, „tokiu juk būdu yra galima vienas su kitu gerai susipažinti. Norime, kad bičiulystė, kuri senovėje gaivino širdis Latvių ir Lietuvių, ir šiandien neatauštų: blogai būtų, jeigu broliai savitarpe nesutiktu“ (Auszra 1884, 7–8, 280). Ėmęsis Aušroje pasakoti lietuvių tautos istoriją, nes „daugybė mūsų žmonių nežino ištisinės istorijos savo tautos“, Šliūpas nuošalyje nepalieka ir latvių – apie jų istorinį likimą pradeda pasakoti nesunkiai atpažįstamais Daukanto žodžiais: „Nuo pačių pradžių latviai ir lietuviai buvo tiktai viena tauta. Juk dar ir viduramžyje raštininkai juos per vien laikė“ (Auszra 1883b, 227). Latvių tautos istorija tapo jo dėstomo lietuvių tautos istorinio naratyvo savastimi. Jis kalba ir apie etninį bendrumą, ir apie praleistas istorines progas suvienyti lietuvių ir latvių tautas. Tarsi pamokos jaunam lietuvių tautiniam judėjimui nuskamba Šliūpo pasakojimai apie latvių tautinio judėjimo problemas gyvenamuoju momentu ar Krišjanio Valdemaro latvių jūreivystės vysty- mo projektus (Auszra 1883b, 227–231; Auszra 1885, 270–271). 1884 m. atsidūręs emigracijoje JAV Šliūpas toliau populiarino lietuvių–latvių vienybės idėją. Kaip pats teigė, sau tuomet užsibrėžė kelis svarbiausius veiklos pri- oritetus: „Nuo pačių pradžių mano triūsui Amerikoje buvo užsibrėžtos aiškios lini- jos pirmoje vietoje lietuvybė su idealu laisvos Lietuv – Latvijos, 2) troškimas atsi- skirti nuo lenkų įtakos, kuri tuomet reiškėsi ypačiai per lenkų bažnyčią, ir 3) noras šviesti ir auklėti tautą mokslo, laisvės ir pažangos šviesoje, nusikratant tarp kitko ir nuo pragaištingos įtakos religiškųjų dogmų“ (Š l i ūpas 1927, 100). Taigi lie- tuvių-latvių vienybės idėja Šliūpui buvo tiesiog tapati Lietuvos politinės nepriklau- somybės idėjai. Jis buvo įsitikinęs, jog politinė lietuvių ir latvių nepriklausomybė bus pasiekta tik tuomet, jei abi tautos sutartinai sieks politinės emancipacijos. Pir- mąja vieta lietuvių-latvių vienybės idėjos platinimui lietuviškoje išeivijoje tapo Šliūpo kartu su Mykolu Tvarausku 1884–1885 m. leistas lietuviškas savaitraštis Unija, virtęs lietuvių-latvių vienybę skelbiančiu ruporu. Šiame laikraštyje Šliūpas ugdė lietuvių tautinę savigarbą ir savimonę, kėlė nepriklausomos lietuvių ir latvių

86 Jonas Šliūpas ir lietuvių-latvių vienybės idėja valstybės idėją. Žadindamas lietuvius politinei emancipacijai jis ragino nesitikėti malonės iš kitų, o patiems siekti laisvės. Jis buvo įsitikinęs apie neišvengiamai Europoje artėjantį panslavizmo ir pangermanizmo susidūrimą, kuris virs imperijų karu. Jis manė, jog Lietuva ir Latvija galės „atgauti valnybę“ tik tuomet, kai „susi- rems savytarpe Pangermanizmas su Panslavizmu“, todėl ragino rengtis pasinaudoti imperijų susidūrimu siekiant Lietuvai ir Latvijai laisvės – kviesdamas tautinius judėjimus susitelkti ir internacionalizuoti Lietuvos ir Latvijos laisvės klausimą pareiškiant visam pasauliui balsu apie savo teises į etnograﬁnę lietuvių ir latvių erdvę (Unija 1885a, 1–2). Unijoje Šliūpas išdėstė ir pačius bendriausius jo projek- tuojamos būsimos Lietuvos–Latvijos valstybės sandaros principus, kuriuos vėliau, iki pat savo gyvenimo galo, tik gludino ir detalizavo. Šią valstybę jis regėjo kaip de- mokratinę respubliką, kurioje visų piliečių teisės bus lygios, o valstybė taps socialinio teisingumo garantu (Unija 1885b, 1–2). Unija tapo vieta, kur panslavizmui ir pangermanizmui Šliūpas priešpriešino savąją judviejų įveikos doktriną, kurią Vincas Trumpa taikliai pavadino panlituanizmu (Trumpa 2001, 404). Lietuvių-latvių vienybės idėją Šliūpas populiarino pirmai progai pasitaikius. Tačiau raiškiausiai lietuvių-latvių vienybės idėją Šliūpas aktyvuodavo tuomet, kai tik pagausėdavo vilties, jog Lietuva gali ištrūkti iš ją varžančių Rusijos imperijos gniaužtų, t. y. tuomet, kai atsirasdavo vilties politiškai suvienyti lietuvius ir latvius vienoje valstybėje. Taip 1905 m. revoliucijos Rusijoje metu Šliūpo ir jo bendražy- gių kreipimesi į tautiečius greta tautos apsisprendimo teisės, socialinio teisingumo, sąžinės ir politinės laisvės reikalavimų nuskambėjo ir veikiau į šūkį panašus reika- lavimas: „Tesusivienija Lietuva su Latvija, kaip brolis su broliu, ir tegul įtekmės juos skiriančios nuo tiek šimtmečių, prasmenga!“ (Kova 1905, 51). Šliūpo lietuvių ir latvių bendros valstybės kūrimo idėjai pritariančių buvo ma- žai. Tiesa, buvo tokių, kurie kaip Šliūpas lietuviškai latviškos respublikos neprojektavo, bet jų lietuviškos erdvės samprata buvo panaši į šliūpišką – grįsta etninio bendrumo idėja. Toks, pavyzdžiui, buvo Juozas Gabrys, kuriam Dauguva buvo „antra [po Nemuno – aut. pastaba] didelė Lietuvos upė“, o lietuviškos žemės geog- raﬁnės aukštumos buvo trys: Didžioji Lietuvos aukštuma, Telšių kalnai ir Latvių aukštuma (Gabrys 1906). Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų politinių ju- dėjimų programose apie politinę nepriklausomybę buvo užsimenama tik maksimu- mo programų punktuose – tai buvo priskirta tolimam politiniam idealui, besiribo- jančiam su utopija (L opata 1996, 12). Tuomet ir Šliūpo samprotavimai apie tai, jog „Prūsų Lietuva, Latvija ir Didėji Lietuva yra broliai, vienos motinos sūnūs ir nors juos pereitų gadynių likimas perskyrė, tai susipratimas ir laimingesnės ateities troškulys turėtų subendrinti iš naujo taip, kad pražydėtų Lietuv – Latvijos respublika“ (LM 1913, 975–976), vertinti daugelio kaip politinė utopija. Tačiau 1914 m. vasarą prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas suardė iki tol kaip nepajudinamą regėtą geopolitinę konjunktūrą Europoje ir tautiniams judėjimams suteikė vilties, jog pasibaigus karui bent iš dalies bus patenkinti pastarųjų lūkesčiai – savo valdinių lojalu- mu karo metu susirūpinusios imperijos patenkins tautinių mažumų siekį gauti bent

87 Dangiras Mačiulis

kultūrinę autonomiją imperijų viduje. Šliūpas vylėsi, jog karas pasibaigs Rusijos pergale, o tuomet ir pavyks sutelkti į vieną visas lietuviškas žemes (iš Vokietijos bus atimta Mažoji Lietuva), bei tikino, jog „susitelkę lietuviai ir latviai krūvon, įsi- steigs lietuviškai latvišką respubliką, įsirengs savo mokyklas, praplatins pramonę ir pirklybą, pagerins žemę ir gyvens laimingai, mylėdami laisvę, šviesą, dorybę ir gerovę“ (LM 1914, 1224). 1914 m., karo pradžioje, kai rusai triuškino vokiečius Rytų Prūsijos erdvėje, pagrindo tikėti Rusijos pergale visuomenei buvo apsčiai. Taigi Šliūpas manė, jog jo lietuvių ir latvių valstybės idėja galės būti įgyven- dinta pasibaigus karui į vienas rankas „surinkus“ etnines baltų žemes. Jis ne vienintelis turėjo tokių vilčių – jų lietuvių tautiniame judėjime būta daugiau. 1914 m. rudenį lietuviškoje išeivijoje JAV keliskart nuskambėjo politinis siekis kurti ben- drą lietuvių–latvių autonominį vienetą ar net savarankišką valstybę. Tuo metu ir lietuvių informaciniam biurui Paryžiuje vadovaujantis Juozas Gabrys propagavo autonominės Lietuvos politinį projektą (pasak Gabrio, „Lietuvai reikalinga ne bile savyvalda, bet kuonplačiausia autonomija su Seimu senobinėj Lietuvos sostinėj Vilniuje“), o Lietuvos autonomiją jis įsivaizdavo artimais federaciniais ryšiais su- saistytą su tokia pačia autonomiška Latvija. Gabrys kaip atsaką pangermanizmui ir panslavizmui pasiūlė panlituanizmo doktriną – „reikalingumą suartinti ant pan-litu- aniškojo pamato dvi skeveldri kadaise galingos ir skaitlingos mūsų tautos“ (Gab- rys 1914). 1915 m. Albinas Rimka, apžvelgdamas tuo metu lietuvių tautinio judėjimo dis- kurse įvairių politinių krypčių skelbiamus politinius idealus, paminėjo ir esant „fe- deracinės nepriklausomos valstybės Baltijos tautų t. y. – ypač latvių ir lietuvių“ viziją, pridurdamas, jog už pastarąją pasisako tik „atskiri asmenys iš įvairių srovių, ne kairesnių už dešinįjį demokr. sriovės sparną“ (R i mka 1915, 54). Šis Rim- kos pastebėjimas liudija viena – Šliūpas su savąja vizija buvo ne vienišas, bet jo bendraminčių buvo mažai. Lietuvos autonomijos idėjos šalininku esantis Rimka Šliūpo vizijai nepritarė, o pasiūlymą siekti Lietuvai ir Latvijai autonomijos, o po to šias jungti federaciniais saitais įvertino tiesiog kaip visišką nesusipratimą – jo žodžiais tariant, tokių pasiūlymų autoriai „patys nežino, ko jie nori“ (R i m k a 1915, 60–64). Pirmojo pasaulinio karo metais kintantis jėgų balansas ir geopolitinė konjunk- tūra iš lietuvių tautinio judėjimo veikėjų reikalavo lankstumo siekiant įgyvendinti politinės nepriklausomybės idealus. Nors lietuvių tautiniam judėjimui iš esmės istorinio valstybingumo atkūrimo idėja buvo tolima, tačiau jos kategoriškai atmesti neskubėta ir šia net taktiškai naudotasi. 1916 m. pradžioje susirinkęs Kauno lietu- vių inteligentų būrelis (Saliamonas Banaitis, Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, Antanas Alekna ir kiti), pasivadinęs Vyriausiuoju lietuvių tautos komitetu, parengė LDK atkūrimo postulatus ir LDK konstitucijos projektą. Nors vadinamuosiuose postulatuose teigta, jog sausio 6 d. suvažiavę „Lietuvos ir Latvijos atstovai“ nu- tarė reikalauti Lietuvai ir Latvijai „pilnos nepriklausomybės“, išties jokių latvių nebuvo – pastarieji tekste buvo paminėti tik dėl svarumo. Skelbiant apie atėjusį metą spręsti klausimą dėl „visiškos Lietuvos Kunigaikštystės savarankiškumo“,

88 Jonas Šliūpas ir lietuvių-latvių vienybės idėja lietuvių ir latvių tautų vardu buvo pareikšta: „Kadangi lietuviai ir latviai sudaro tautinę grupę visiškai atskirą nuo slavų ir germanų tautų tiek savo kalba, tiek isto- riška praeitimi, tiek vardu dabartinio karo iškelto tautybės principo gera valia su- sijungę sudaro atskirą savavaldę konstitucinę valstiją senovišku vardu DIDŽIOJI LIETUVOS KUNIGAIKŠTIJA su autonomijos teisėmis abiem sudėtinėm dalim su vienu bendru kunigaikščiu iš senovės Lietuvių kunigaikščių giminės“ (G r iga- ravičius 1991, 351–354). Kauno lietuvių inteligentų būrelio iniciatyva kurti lietuvių ir latvių [latgalių] valstybę buvo ne vienintelė. Būta ir daugiau manančių, jog etninis bendrumas, panaši tautų istorinė lemtis, karo metu tautų išgyvenamos bendros negandos ir vie- nijantys tautinių judėjimų siekiai artina lietuvių ir latvių tautas bei dėsningai jas skatina ieškant bendro kelio savo nacionalinių judėjimų idealų įkūnijimui. Tiesa, toks požiūris nebuvo dominuojantis. Pirmojo pasaulinio karo metais Šliūpas ypač aktyviai populiarino bendros lietu- vių–latvių valstybės idėją. 1917 m. pradžioje jis apkeliavo vienuolika JAV miestų, skaitydamas paskaitas, kuriose dalijosi mintimis apie lietuvių tautos ateitį ir piešė būsimos valstybės viziją. Jo vizijose buvo demokratinė Lietuvos–Latvijos respublika etnografinėje lietuvių ir latvių erdvėje (lietuviška erdvė Šliūpui – tai Kauno, Vilniaus, Suvalkų, Gardino, Minsko ir Vitebsko gubernijos su Mažąja arba Prūsų Lietuva, kurios vakarinė siena yra linija Braunsberg (dabar Braniewo) – Lyck (dabar Ełk), o latviška erdvė – tai „Kuršas, Vidžemis bei dalis Polocko apielinkėse“) su tiesiogiai renkamu prezidentu ir seimu, renkamais teisėjais bei valdininkais. Jis aiškino, jog šioje respublikoje bus skiriamas ypatingas dėmesys švietimui, kuris bus atribotas nuo religinių konfesijų įtakos – „valstybė turės būti griežtai atskirta nuo religijos ir bažnyčios“. Aukštosios mokyklos bus Vilniuje, Karaliaučiuje ir Rygoje. Lietuvių kalba Lietuvoje, o latvių Latvijoje bus valstybinėmis kalbomis. Nesunku pastebėti, jog sektinu valstybės sandaros pavyzdžiu Šliūpui buvo JAV (Šliūpas 1917, 21–27). Jis buvo JAV demokratijos gerbėjas, nors ir kritiškai vertino šios valstybės realijas – pirmiausia socialiniu aspektu (Š l i ūpas 1897). Tuo metu projektuodamas bendrą lietuvių–latvių valstybę Šliūpas buvo įsitiki- nęs, jog „tik lietuviškai – latviškajai padermei suėjus į daiktą, tėra galima tikėtiesi, kad laisva Lietuv – Latvija užsilaikyti galėtų“ (Š l i ūpas 1917, 6–7). Nors ben- drą lietuvių–latvių valstybę jis projektavo pirmiausia galvodamas apie esminę prie- laidą įkūnyti lietuvių ir latvių politinės nepriklausomybės siekį, Šliūpas nepamiršo ir jam svarbaus sąžinės laisvės klausimo, kuris jam pirmiausia siejosi su tikėjimo ir (ar) netikėjimo laisvės pasirinkimu. Būdamas laisvamanis, jis nuogąstavo, jog nepriklausomybę iškovojusioje etnografinėje Lietuvoje dominuojanti katalikybė gali netrukus įgyti valstybinės religijos statusą. To jis labai nenorėjo, todėl vylėsi, jog bendroje lietuvių–latvių valstybėje (kur „dauguma lietuvių yra Romos kata- likais, o Prūsų lietuviai ir latviai daugumoje yra protestantais“) susidūrus dviem dominuojančioms religinėms konfesijoms (katalikams ir protestantams), „teokra- tija neturėtų persvaro ir netrukdytų valstybės pažangos, nes būtų atsvaras tarp ka- talikybės ir tarp protestantybės“ ir taip būtų užkirstas kelias oficialios valstybinės religijos įteisinimui (Š liūpas 1917, 7).

89 Dangiras Mačiulis

Po 1917 m. vasarį įvykusios buržuazinės revoliucijos, Šliūpas iškeliavo į Rusi- ją. Didelių vilčių su Laikinąja vyriausybe jis nesiejo, tačiau nusprendė pasinaudoti demokratine šalimi tapusios Rusijos viešąja erdve populiarinant savąją valstybės viziją – Lietuvos–Latvijos respubliką. Šios vizijos skelbimas tarp lietuvių politikų ir buvo svarbiausia paskata Šliūpui ryžtis kelionėn į suirutėn grimztančią Rusiją (Šliūpas 1930, 9). Jam atrodė, jog karo baigtis ne už kalnų, tad pats metas rūpintis neišvengiamos buvusių imperijų erdvių pertvarkos išvakarėse kiek įmano- ma plačiai paskleisti savąją valstybingumo viziją – Lietuvos–Latvijos respublikos kūrimo idėją ir jos įgyvendinimui ieškoti bendraminčių tiek tarp lietuvių, tiek tarp latvių politinio elito. Atvykęs į Petrogradą ir prisistatęs Lietuvių tautos tarybon jis be užuolankų pareiškė atkeliavęs skelbti lietuvių–latvių respublikos idėją (T 1917 10 05). Lie- tuvių veikėjus jis tikino, esą JAV lietuviai truputį skiriasi „Lietuvos ateities po- litikos klausimo rišime“ – esą jie pageidauja „lietuviškai latviškos respublikos“ (T 1917 08 24). Suprantama, toks pareiškimas buvo labai drąsus ir niekuo nepa- grįstas. Vėliau, Amerikos lietuviams pasakodamas kelionės įspūdžius, Šliūpas tei- gė, jog lietuvių–latvių respublikos idėja „tarp čionykščių lietuvių suvis nebuvo prigijusi“. Pasak jo, „lietuviai čion teisinosi nedarę jokių pastangų susiartinti ir arčiaus susipažinti su latviais“ todėl, jog esą „latviai seniaus lietuvius nenumylėję Rygoje ir kituose Latvijos centruose ir dar kartais „mulkis Lietis“ pavadindavę“. Petrograde Šliūpas susitiko ir su latvių tautinio judėjimo veikėjais, kurie esą pri- ėmė jo „pranešimą apie projektuojamą liet. – latviškąją respubliką su labai didele doma ir atidžia“, o tai pastarajam net „drąsos pridavė nemesti šalin“ lietuvių–lat- vių valstybės projektą (T 1917 10 05). Bendraminčių savo idėjai Šliūpas ieškojo aktyviai susitikinėdamas tiek su lietuvių, tiek su latvių veikėjais. Birželio 27 d. jis specialiai atvyko į Maskvą susitikti su Kuršo latvių veikėjais, kuriems pristatė sa- vąją Lietuvos–Latvijos respublikos viziją. Po to susitiko su autonomijos Latgalai siekiančiais veikėjais (T 1917 10 12). Šliūpas labai susidomėjo latgalių savarankiškumo siekiais. Latgalių regiono speciﬁškumą Šliūpas žinojo gerai, tačiau latgalių autonomijos siekis jam buvo di- delė naujiena. Susidomėjęs latgalių tautiniu judėjimu, Maskvoje susitiko su keliais įtakingais latgalių veikėjais. Nors paties Šliūpo vertinimu latgaliai – tai žemdirbiš- kas subetnosas su negausia inteligentija, tačiau juos laikė svarbia ir įtakinga grupe latviškoje erdvėje, kurios įtaką jo akyse didino tarp latgalių raiškiai dominuojanti katalikybė. Latgaliai jam buvo tarsi visų Latvijos katalikų, kurių Šliūpo skaičiavi- mais 1905 m. turėjo būti ne mažiau kaip 850 tūkstančių, lūkesčių ir interesų reiškė- jai (LB 1917 07 09). Po susitikimo su latgalių veikėjais Šliūpui regėjosi, jog latgaliai ieško „saugik- lio“ savo kultūrinei ir konfesinei autonomijai ateities Latvijoje, o tokiu „saugikliu“, jo nuomone, ir galėjo tapti bendros Lietuvos–Latvijos valstybės kūrimo projektas. Jo manymu, tik bendra valstybė galėjo garantuoti protestantų ir katalikų interesų pusiausvyrą valstybėje. Pačiam Šliūpui latgaliai buvo svarbūs kaip savotiškas jun- giantis tarpininkas tarp dominuojančių latvių protestantų ir lietuvių katalikų. Šliū-

90 Jonas Šliūpas ir lietuvių-latvių vienybės idėja po pasiūlyta Lietuvos–Latvijos respublikos kūrimo idėja latgalių veikėjams buvo nauja ir netikėta. Jo paties žodžiais tariant, „tokią idėją atskleidus prieš jų akis, letgaliai labai nudžiugo ir prižadėjo apsvarstyti savo sueigose, seimuose ir laikrašti- joje“. 1917 m. vasarą Šliūpas optimistiškai žvelgdamas į latgalius, kurie esą „linkę yra susijungime su Lietuviais matyti sau kaipo ir Lietuvių – Latvių respublikai ki- limą į šviesią ateitį“, net retoriškai klausė: „kiek yra patys lietuviai pribrendę prie idėjos taip rimto dalyko, kaip lietuvių – latvių respublika?“ (LB 1917 07 09). Šis Šliūpo optimizmas buvo per ankstyvas. 1917 m., būdamas Rusijoje, Šliūpas savo politinį idealą – Lietuvos–Latvijos respubliką populiarino ir Petrograde leidžiamame Lietuvių balse. Jis ragino lietu- vių nepriklausomybės siekiams įkūnyti pasinaudoti susiklosčiusia palankia geopo- litine konjunktūra – tuo, jog kaizerinės Vokietijos rankose tuo metu buvo Lietuva ir Kuršas. Esą Rusija šios erdvės ginklu iš vokiečių atsiimti negalės, todėl ir jos pasipriešinimo lietuvių nepriklausomybės siekiams nebus, o kitos Antantės šalys lietuvių siekiams bus priverstos pritarti, nes „nenorės, palikdami mus Vokiečių globai sustiprinti ir taip jau labai įsigalėjusią Vokietiją“. Todėl, pasak jo, „būtinai reikia, kad lietuviai ir latviai mažiaus ko nereikalautų, negu Liet. – Latv. respublikos“ (LB 1917 07 23). Būsimą Lietuvos–Latvijos respubliką jis regėjo kaip stiprią, 10–12 mln. gyventojų turinčią jūrinę valstybę su uostais Karaliaučiuje, Klaipėdoje, Liepojoje, Ventspilyje ir Rygoje. Jis tikino, jog būsimos valstybės erdvėje pakanka ir gamtos turtų, kurie esą dar net nepakankamai išžvalgyti (LB 1917 07 20). Šliūpo tapomą bendros valstybės viziją ir lietuvių, ir latvių politinis elitas vertino skeptiškai. 1917 m. vasaros gale Vaižgantas, apibendrindamas latvių požiūrį, konstatavo: „Dr. J. Šliūpo sumanymu Lietuvių Latvių respublikos – jie netiki“ (LB 1917 08 27). Tą patį tuo metu buvo galima pasakyti ir apie lietuvius. Suprantama, nacionaliniai judėjimai vienas kitu domėjosi ir net svarstė galimybes suvienyti pa- stangas ginant savo interesus, tačiau ypatingo susidomėjimo Šliūpo idėja nebuvo abiejose pusėse. Ši Lietuvos–Latvijos valstybės idėja geriausiu atveju galėjo tik drąsinti siekiant politinės nepriklausomybės. 1917 m. rugsėjį Šliūpas iškeliavo į Stokholmą. Išvykdamas Šliūpas guodėsi, jog jei esą jo puoselėtas idealas neprigis, tai jo politinio idealo populiarinimas pasitarnaus bent jau abipusiam lietuvių ir latvių suartėjimui, jog abiejų tautų inteligentija ims artimiau bendrauti (T 1918 01 25). Net kelionės metu tarp įvairiataučių bendrakeleivių jis populiarino Lietuvos–Latvijos respublikos idėją ir, kaip pats gy- rėsi, ja sudomino net pakeleiviu tapusį Maksimo Gorkio sūnų“ (T 1918 01 18). Tuo metu vokiečiai, nuogąstaudami, jog po Vasario revoliucijos Rusijoje Lai- kinoji vyriausybė nepažadėtų lietuviams autonomijos, nusprendė užbėgti už akių ir leido pastariesiems Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. surengti lietuvių tautos atstovų konferenciją, kurioje buvo išrinkta Lietuvos Taryba. Spalio 18–20 d. į Stok- holmo konferenciją susirinko veik visų lietuvių politinių jėgų atstovai iš vokiečių okupuotos Lietuvos, Rusijos, lietuvių bendruomenių emigracijoje. Ši konferencija pripažino Lietuvos Tarybą aukščiausiu lietuvių tautos organu ir pritarė pastarosios deklaruotam Lietuvos savarankiškumo siekiui. Lietuvos Taryba apie bendros lietu-

91 Dangiras Mačiulis

vių ir latvių valstybės kūrimą negalvojo ir Stokholmo konferencijos nutarimuose pritarimo tokiai lietuviško valstybingumo vizijai neatsirado. Netenka tik abejoti, jog Stokholmo konferencijoje dalyvavęs Šliūpas ir toliau agitavo už Lietuvos– Latvijos respubliką. Po Stokholmo konferencijos Lietuvos Taryba, tapusi jau pripažintu vyriausiu lietuvių tautos politinio atstovavimo organu, 1917 m. gruodžio 11 d. paskelbė „nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje“, tiesa, kartu pasisa- kant „už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos imperija“. Apie bendrą valstybę su latviais ar latgaliais nebuvo nė žodžio. Apie ją nieko nebuvo ir tuomet, kai 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos valstybingumą lietuvių etnograﬁnėje erdvėje. Likęs Stokholme iki 1918 m. gegužės Šliūpas toliau populiarino savo Lietuvos– Latvijos respublikos viziją. Tuo tikslu Stokholme išleido net savo straipsnių ir paskaitų rinkinį (dalis jų jau buvo skelbta lietuviškoje periodikoje), pavadintą „Lietuvių-Latvių Respublika ir Šiaurės tautų sąjunga“. Pagrindinis šios knygelės tikslas – pagrįsti politinį ir ekonominį Lietuvos–Latvijos respublikos realumą. Šį- kart savąją viziją jis tik papildė samprotavimais apie Lietuvai naudingą politinę proskandinavišką orientaciją ir net svarstė plačios prie Baltijos jūros prigludusių Europos tautų sąjungos, kuriai priklausytų ir Lietuva, idėją (Š l i ūpas 1918). Net paskelbus Lietuvos nepriklausomybę ir aiškiai pasukus nacionalinės valsty- bės kūrimo keliu, Šliūpas nesustojo kūręs Lietuvos–Latvijos valstybės projektus, įrodinėdamas šios idėjos gyvybingumą. Jo politinis idealas liko tas pats – demokra- tinė Lietuvos–Latvijos respublika. Būsimą respubliką jis projektavo kaip iš dviejų autonomiškų dalių (Lietuvos ir Latvijos) sudarytą valstybę su bendra valdžia (prezidentu ir vyriausybe) bei seimu Vilniuje. Jo vizijose esančioje šalyje turėjo būti bendri įstatymai, valiuta, užsienio politika ir kariuomenė, o autonominės Lietuvos ir Latvijos dalys turėti savo administracinę ir teisėsaugos struktūrą su administraci- joje vartojama vietine kalba bei teisę turėti savo seimelius „tvarkymui savo šalies interesų ir pritaikymui visuotinų įstatymų prie jų šalies reikalavimų“, pridurdamas, jog vietiniai įstatymai negalės prieštarauti bendriems įstatymams. Nors Šliūpas to tiesiogiai neakcentavo, tačiau, skaitydami jo samprotavimus, matome, jog Latgalą jis regėjo kaip autonominį vienetą būsimoje valstybėje. Iš pastarojo pateiktos labai apibendrintos Lietuvos–Latvijos respublikos vizijos daug kas lieka neaišku – pa- vyzdžiui, kaip šioje valstybėje būtų sprendžiamas bendros kalbos klausimas. Šliū- pas tik pareiškė, jog autonominėse dalyse „viešpataus vietinė, prigimtoji kalba“, ir vylėsi, kad „vadovaujantieji visuomenėje žmonės mokės ir lietuviškai ir latviš- kai, kas juk sunku nebus taip artymais abiem kalbom stovint“ (Š l i ūpas 1918, 124–125). Antra vertus, pačiam autoriui rūpėjo ne tiek detalūs bendros valstybės metmenys, kiek pačios idėjos gyvybingumo pagrindimas, vardijant įrodymus, liu- dijančius esant visas politines ir ekonomines prielaidas šios vizijos įkūnijimui. 1918 m. gegužės gale Šliūpas grįžo į JAV. Pasakodamas apie savo kelionės re- zultatus, jis įrodinėjo lietuvių ir latvių valstybės idėjos gyvybingumą tarp Rusijoje gyvenančių lietuvių ir latvių. Esą tik jam pradėjus agituoti už Lietuvos–Latvijos res-

92 Jonas Šliūpas ir lietuvių-latvių vienybės idėja publiką tiek lietuviai, tiek latviai į jo idėją žiūrėję skeptiškai – kai lietuviai atvirai nepritarė, tai latviai šiuo klausimu „bent pasyviai žiūrėję“. Tačiau vėliau esą „pas latvius tokia apžvalga atsimainiusi“ ir pastarieji esą jau supranta, „jog jų tautai būtų daug sveikiau besirišant su lietuviais; dabar ir latviai geidžia Lietuvių – Latvių respublikos“ (T 1918 05 31). Jis teigė, jog latvių požiūris į Lietuvos–Latvijos valsty- bės idėją pasikeitė po to, kai 1918 m. pradžioje pasistūmėjus fronto linijai vokiečių valdžioje atsidūrė visa etnograﬁnė Latvija – tuomet latvių veikėjai esą ir atsisakę iki tol buvusios raiškios orientacijos į Rusiją bei „griebėsi kovoti daugiau išvien su lietuviais už savo šalies laisvę“ (Naujienos 1918). Lietuvos „gražią ateitį sąryšyje su Latvija“ Šliūpas piešė visose tuo metu pasakytose kalbose (T 1918 06 14). Šliūpas gerokai pervertino pritariančių jo valstybingumo vizijai skaičių. Išties lietuviška visuomenė į tai žvelgė santūriai – būta net atvirai besišaipančių iš Šliūpo konstruojamos Lietuvos–Latvijos valstybės. 1918 m. pradžioje, Šliūpui dar esant Stokholme, JAV leidžiamas satyrinis Kardas, šaipydamasis iš Lietuvos–Latvijos respublikos idėjos, rašė: „Latviai kuriems Šliūpas pranešė apie savo „plianus“ iš- girdę jo „nuomonę“ palinguoja galva ir pamastę kad mūsų Jonui geriausia vieta būt sanatorijoj, „padėkavoja“ ir atsisveikina“ (Kardas 1918, 1). Į šį sarkazmą Šliūpas nereagavo ir toliau skelbė savo viziją. 1918 m. rudenį, kaip jau kūrėsi pirmoji Lietuvos vyriausybė, jis toliau ragino „stengties prisikalbėti latvius į krūvą <...> kad lietuvių padermė per susivienijimą įgytų politišką galybę ir kad, gyvendama Baltijos pajūriuose, užimtų tinkamą jai vietą pirklyboje, pramo- nėje ir uktverystėje“, tikindamas, jog latviai esą šiai idėjai nesipriešina (Š l i ūpas 1919, 40). 1919 m. rudenį Šliūpas buvo paskirtas Lietuvos atstovu Latvijoje – tikriausiai šio paskyrimo sulaukė dėl savo artimų ryšių su latvių veikėjais. Netenka abejoti, jog pasiūlymą vadovauti diplomatinei misijai Rygoje jis priėmė tikėdamasis šia padėtimi pasinaudoti populiarinant Lietuvos–Latvijos valstybės idėją. Tačiau ši vil- tis, pasinaudojant oﬁcialiu diplomatiniu statusu, populiarinti bendros valstybės idė- ją žlugo greitai, nes pritarimo nebuvo iš abiejų pusių. Pirmiausia Šliūpo federaci- nės valstybės idėja buvo nepriimtina abiejų šalių politiniam elitui, kuris išskirtinai orientavosi į tautinių valstybių sukūrimą ir įtvirtinimą. Šliūpas su savo idėjomis pragmatiškajam Latvijos užsienio reikalų ministrui Zigfrydui Meierovicui, kurio žodis sprendžiant šios idėjos eigą buvo lemtingas, turėjo atrodyti kaip keistuolis. Paties Šliūpo žodžiais tariant, santykiai tarp judviejų „ne per gerai vyko“, tačiau to priežastis buvo ne skepsis Šliūpo bendros valstybės vizijos atžvilgiu, bet kitos problemos: Lietuvos nepasitenkinimas dėl Latvijoje gyvenančių lietuvių mobili- zacijos latvių kariuomenėn, kylantys teritoriniai ginčai Lietuvos ir Latvijos pasie- nyje, Latvijos nepasitenkinimas Lietuvos vyriausybės atsisakymu suteikti karinę paramą bermontininkų apgultai Rygai. Susikirtimų būta aštrių – kartą Šliūpui dėl kažko energingai protestuojant Meierovicas jo tiesiai ironizuodamas paklausė, ar tik šis neketinąs Latvijai paskelbti karą? Tačiau dėl to, pasak Šliūpo, jo „simpatijos latvių tautai neatslūgo“ (esą „tik Mejerovitz’as ir keli kiti latviai tebuvo Lietuvos nedraugais, o ne latvių tauta“) ir tikėjimas bendros Lietuvos–Latvijos valstybės idė-

93 Dangiras Mačiulis

jos realumu nesusvyravo (Aušrininkas 1934, 82–83). 1920 m. pradžioje Šliūpas iš diplomatinės tarnybos pasitraukė – diplomato karjera netruko nė pusmečio. Tarpukariu Šliūpas įgijo kolektyvinį savo lietuvių-latvių vienybės idėjos popu- liarintoją – 1921 m. vasario 1 d. Rygoje įsikūrusią Latvių–lietuvių vienybės drau- giją ir 1922 m. Kaune įsikūrusią analogišką Lietuvių–latvių vienybės draugiją. Šių draugijų puoselėjamas lietuvių-latvių vienybės sąjūdis atliepė Šliūpo idėjas. Aktyviu šių draugijų veikėju Šliūpas netapo, tačiau nepraleisdavo nė menkiausios progos populiarinti lietuvių-latvių vienybės idėją. Pavyzdžiui, tiek tikindamas, jog susivienijusi Lietuva ir Latvija lengviau spręstų savo ekonomines problemas – pasak jo: „Vieni kitus lyg papildyti galime: vienur didoki miestai ir pramonė, ant- rur – žemės ūkis. Darbininkų perteklių Lietuva gali Latvijos ūkiui duoti, užuot ką dabar išleidžia emigrantus į Braziliją, Argentiną ar kitur. Taip–gi uostais Latvija turtingesnė esti, ir nuo senų laikų lietuviai pratę buvo javus vežti į Rygą ar Liepo- jų“, tiek savo politinio suverenumo problemas: „Abidvi – gi krūvoje visokiems pavojams galėtų smagiau sketerą statyti. Pasaulis dar toli gražu negyvena ethiškais dėsniais pasirėmęs“ (Š l i ūpas 1929, 52–55). Kaip ir anksčiau, rimta kliūtimi valstybių suartėjimui jis laikė Katalikų bažnyčios esą statomas kliūtis, nuogąstau- jant jungtinėje valstybėje prarasti savo įtaką. Jis manė, jog būtent tai slypi už viešu- moje pasigirstančio nuogąstavimo, jog Lietuvai susijungus su labiau ekonomiškai ir kultūriškai išsivysčiusia Latvija atsitiks taip, „kad latviai mus pralenksią ir už- viešpatausią“ (Š liūpas 1929, 52). 1930 m. pavasarį, paragintas Lietuvių–latvių vienybės draugijos valdybos, savą- jį bendros lietuvių ir latvių valstybės projektą Šliūpas pristatė Lietuvos universitete Kaune ir Latvių–lietuvių vienybės draugijos valdybos susirinkime Rygoje. Tąkart, jo paties žodžiais tariant, „nuo seniai svarstomąjį projektą“ jis pakartojo „su men- kais pakeitimais“. Pagal jo pasiūlytą schemą Lietuva ir Latvija „kuria sąjunginę respubliką, susidedančią iš autonominių dalių (su numatoma sostine Vilniuje)“. Valstybės priešakyje paeiliui iš lietuvių ir latvių 4–6 metų kadencijai renkamas prezidentas. Veikia bendra dviejų rūmų tautos atstovybė – iš senato, sudaryto „iš kilnių tautos sūnų“, kuris sekdamas „įstatymų tikslumą ir pritaikymą, eina aukš- čiausios apeliacinės įstaigos funkcijas“, ir seimo „bendrajai įstatymdavystai“, kurį sudaro lygus (ar proporcingas gyventojų skaičiui) abiejų tautų atstovų skaičius. Au- tonominėse dalyse veikia vietiniai seimeliai, kurių tikslas – bendruosius įstatymus pritaikyti „vietiniams įstatymams“. Šioje valstybėje bendra administracijos, teisė- saugos ir švietimo sistema, bendra užsienio politika, viena kariuomenė, piniginis vienetas ir ﬁskalinė politika. Šioje valstybėje lietuvių ir latvių kalbos yra lygiaver- tės ir jų mokoma visose mokyklose. Bažnyčia atskirta nuo valstybės. Valstybė iš- laiko aukštąsias mokyklas, o teatrai „paramstomi valstybės, jeigu reikia, abipusiai lygiai“ (Š liūpas 1930, 22–24). Lietuvių spauda Šliūpą už tokias pastarojo vizijas ironiškai „papešiojo“ visa tai pavadindama geriausiu atveju „tolimos ateities idealu“. O kaip vertino tai pats Šliū- pas? Pastarasis tikino: „Kad ne šiandien ir ne rytoj abi tauti žengs sąjungon, man aišku.“ Tačiau tuo pat metu rimta kliūtimi šalių suartėjimui jis laikė tik neišspręstą Vilniaus klausimą ir apgailestaudamas pripažino, jog kol Vilniaus klausimas neiš-

94 Jonas Šliūpas ir lietuvių-latvių vienybės idėja spręstas, „gal ir sunku įsivaizdinti, kad mano projektas įvyktų“ (Š l i ūpas 1930, 22). Lietuvos–Latvijos valstybės idėjos Šliūpas neatsisakė iki pat gyvenimo galo. Ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje jis toliau įrodinėjo bendros valstybės, kuri namais taptų visiems baltams, privalumus: „Kolektyvinė, federalistinė valstybė, kurion priklausytų vienokio kraujo giminės: estai, latviai, lietuviai, prūsai (iki Vys- lai) ir gudai (senieji getvingiai arba jadzvingiai iki Pinsko). Lietuviai yra mažiau- siai linkę svetimiems ant sprando jodinėti; tad minėtos tautos galės autonomiškai valdytis, savose ribose nekliudydamos pašalinėms valstybėms“ (J a k štas 1996, 312). Tuo metu Lietuvos ir Latvijos politiniai režimai stiprėjančios nacistinės Vo- kietijos ir Sovietų Sąjungos grėsmės akivaizdoje ėmėsi energingai stiprinti Baltijos šalių tarpusavio santykius, projektuodami kolektyvinio saugumo sistemą. Politi- niai režimai susirūpino net artimesniais lietuvių ir latvių visuomenių kontaktais, tačiau bendros valstybės niekas neprojektavo – Šliūpo bendros Lietuvos–Latvijos valstybės idėja buvo ir liko politinio diskurso marginalija.

Šaltiniai ir literatūra Auszra, 1883a – „Isz Lietuvos“, Auszra, 6. Auszra, 1883b – J. Szl., „Lietuviai kitą gadinę ir szendien“, Auszra, 8–10. Auszra, 1884 – J. S. Kůksztis, „Isz Lietuvos“, Auszra, 7–8. Auszra, 1885 – J. K. Sz., „Marininkiszkos iszkalos ir latviszka „Austra“, Auszra, 9. Aušrininkas 1934 – Aušrininkas Jonas Šliūpas: medžiaga jo biograﬁjai ir Lietuvos kultūros istorijai, Kaunas. Butkus 1993 – Zenonas Butkus, Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais, Vil- nius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Būtėnas 2004 – Julius Būtėnas, Aušrininkas dr. Jonas Šliūpas, Vilnius: Žara. Daukantas 1976 – Simonas Daukantas, Raštai, t. 2, Vilnius: Vaga. Gabrys 1906 – Juozas Gabrys, Trumpas Lietuvos aprašymas, Vilnius. Gabrys 1914 – Juozas Gabrys, Kokia autonomija Lietuvai reikalinga?: (autonomija ar savivalda?), Chicago (Ill.): Lietuvos informacijos biuras. Grigaravičius 1991 – Algirdas Grigaravičius, „Lietuvos konstitucijų projektai 1916–1918 metais“, Lietuvių Atgimimo istorijos studijos, t. 3: Lietuvos valstybės idėja (XIX a.–XX a. pradžia), Vilnius: Žaltvykslė. Jakštas 1996 – Juozas Jakštas, Dr. Jonas Šliūpas: jo raštai ir tautinė veikla, Šiauliai: Saulės delta. Kardas 1918 – „Apžvalga“, Kardas, 1. Kova 1905 – „Tautiečiai ir Tautietės!“, Kova, 1905, 7. LM 1913 – „Šis bei tas iš chronikos“, Laisvoji mintis, 41. LM 1914 – J. Šliūpas, „Nenorime vokiečių kultūros“, Laisvoji mintis, 52. LB 1917 08 27 – „Autonomistų – federalistų tarybos Kijeve“, Lietuvių balsas. LB 1917 07 09 – J. Šliūpas, „Letgaliai“, Lietuvių balsas. LB 1917 07 23 – J. Šliūpas, „Lietuvių latvių respublika“, Lietuvių balsas. Lopata 1996 – Raimundas Lopata, Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais, Vilnius: Mintis.

95 Dangiras Mačiulis

Mašiotas 1924 – Pranas Mašiotas, Kai knygas draudė: įspūdžiai ir atsiminimai, Kau- nas: Švyturys. Naujienos 1918 – „Dr. J. Šliupas Brooklyne“, Naujienos, 1918 05 27. Rimka 1915 – Albinas Rimka, Lietuvių tautos klausimas Europos karės metu, New York. Šliūpas 1897 – Jonas Šliūpas, Lietuvystes praeite, dabartis ir ateitis / istoriszkai socijo- logiszkas pieszinys Jono Szliupo, Baltimore (Md.): „Kardo“ sp. Šliūpas 1900 – Jonas Šliūpas, Latvių tauta, kitąkart ir šiandien, Plymouth (Pa.): kaštai ir spauda „Vienybės Lietuvninkų“. Šliūpas 1905 – Jonas Šliūpas, Lietuvių tauta senovėje ir šiądien, t. 2, Plymouth (Pa.): spauda ir kaštai ,,Vienybės lietuvninkų“. Šliūpas 1917 – Jonas Šliūpas, Lietuvos laisvė, Brooklyn. Šliūpas 1918 – Jonas Šliūpas, Lietuvių-Latvių Respublika ir Šiaurės tautų sąjunga / rinkinys straipsnių ir paskaitų, parašytų Jono Šliupo, Stockholm: Svenska Andelsförla- get. Šliūpas 1919 – Jonas Šliupas, „Dėlei nepriklausomos, demokratinės Lietuvių – Latvių Respublikos keletas žodžių“, Susivienijimo lietuvių Amerikoje kalendorius 1919 me- tams, New York: Susivienijimas lietuvių Amerikoje. Šliūpas 1927 – Jonas Šliūpas, Jaunatvė – gyvenimo pavasaris: rinkinys biograﬁškų bruožų iš gyvenimo dr. J. Šliūpo, Šiauliai: „Titnago“ sp. Šliūpas 1929 – Jonas Šliūpas, Valstybė ir jos uždaviniai: „Aušrininko“ mintys 10-metines Lietuvos Respublikos sukaktuves atšventus / politiškasai testamentas Jono Šliūpo, Šiau- liai: „Titnago“ sp. Šliūpas 1930 – Jonas Šliūpas, Lietuvių bei latvių sąjunga ir sąjungos projektas: paskai- ta laikyta 23/III 1930 m. Lietuvos Universitatėje Kaune ir 6/IV 1930 m. Latvių-Lietu- vių Vienybės Draugijos valdybų susirinkime, Rygoje, Šiauliai: „Titnago“ sp. T 1917 08 24 – „Dr. Jono Šliupo pranešimas“, Tėvynė. T 1917 10 05 – J. Šliupas, „Iš D. J. Šliupo kelionės“, Tėvynė. T 1917 10 12 – J. Šliupas, „Iš D. J. Šliupo kelionės“, Tėvynė. T 1918 01 18 – „Iš D. J. Šliupo kelionės“, Tėvynė. T 1918 01 25 – „Iš D. J. Šliupo kelionės“, Tėvynė. T 1918 05 31 – Reporteris, „Amerikos Lietuvių Pasiuntinys Europon jau Sugrįžo“, Tėvynė. T 1918 06 14 – P. Aužbikaviškis, „Paroda ir prakalbos“, Tėvynė. Trumpa 2001 – Vincas Trumpa, Apie žmones ir laiką, Vilnius: Baltos lankos. Unija, 1885a – K., „Bajdykle ir wiltis“, Unija, 4. Unija, 1885b – K., „Genys margas, swietas dar margesnys“, Unija, 5. VL 1890 08 27 – J. Szlupas, Lietuvystės dabartis, praeitė ir ateitė, Vienybė lietuvninkų.

96 Jonas Šliūpas ir lietuvių-latvių vienybės idėja

Dangiras Mačiulis

Jonas Šliūpas ir lietuvių-latvių vienybės idėja

Santrauka

Pagrindinės sąvokos: lietuvių nacionalizmas, tautinis judėjimas, lietuvių-latvių vieny- bės idėja, Jonas Šliūpas.

Straipsnis skirtas apžvelgti lietuvių tautinio atgimimo veikėjo Jono Šliūpo (1861–1944) populiarintai lietuvių-latvių vienybės idėjai. Teigiama, jog Šliūpo lietuvių-latvių vienybės idėja užsimezgė jam mokantis Mintaujos (Jelgavos) gimnazijoje ir iš šalies stebint latvių tautinį judėjimą. Su latvių tautiniu judėjimu Šliūpas suartėjo 1880 m. pradėjęs studijuoti Maskvos universitete. Vienu iš svarbiausių Šliūpo lietuvių-latvių vienybės idėjos šaltinių buvo lietuvių ir latvių tautų istorija – kaip kaimyninių tautų etninio bendrumo liudijimas. Šliūpas įrodinėjo, jog lietuvių ir latvių tautas sieja ypač artimi etniniai ryšiai ir tautos viena nuo kitos buvo atsietos tik nepalankiai susiklosčius istorinėms aplinkybėms, o tautų nacio- nalinis atgimimas giminiškoms lietuvių ir latvių tautoms suteikė progą suartėti bei kartu siekti politinės nepriklausomybės. Lietuvių-latvių vienybės idėją Šliūpas pradėjo viešai skelbti 1883 m. Aušros laikraštyje ir ją populiarino iki gyvenimo galo. Lietuvių nacionali- niam judėjimui gravituojant politinės nepriklausomybės link Šliūpas aktyviai populiarino bendros lietuvių ir latvių valstybės kūrimo idėją. Ypač aktyviai šią idėją jis skelbė Pirmojo pasaulinio karo metais, rėmėjų jai ieškodamas tiek tarp lietuvių, tiek tarp latvių nacionali- nio judėjimo veikėjų. Bendros lietuvių ir latvių valstybės kūrimo idėja tiek lietuvių, tiek latvių politinio elito tarpe nebuvo populiari. Tarpukariu Šliūpas įgijo kolektyvinį savo lietuvių-latvių vienybės idėjos rėmėją ir populiarintoją – Rygoje įsikūrusią Latvių–lietu- vių vienybės draugiją ir Kaune įsikūrusią analogišką Lietuvių–latvių vienybės draugiją. Aktyviu šių draugijų veikėju Šliūpas netapo, tačiau iki gyvenimo galo nepraleisdavo nė menkiausios progos skelbti lietuvių-latvių vienybės idėją.

Dangiras Mačiulis

Jonas Šliūpas and the Idea of Lithuanian - Latvian Unity

Summary

Keywords: Lithuanian nationalism, national independence movement, the idea of Lit- huanian - Latvian unity, Jonas Šliūpas.

The article is intended to review the idea of Lithuanian - Latvian unity that was promoted by Jonas Šliūpas (1861-1944), an active participant of Lithuanian national revival movement. It is maintained that Šliūpas’s idea of Lithuanian - Latvian unity was born while he was studying at Mintauja (presently Jelgava) Gymnasium and observing Latvian national independence movement. Šliūpas became an active participant of the Latvian national independence movement, as he started studying at Moscow University in 1880. One of the

97 Dangiras Mačiulis

major sources for upsurge of the idea of Lithuanian - Latvian unity was the history of Lithu- anian and Latvian nations, testifying ethnic unity of neighbouring countries. Šliūpas used to argue that the Lithuanian and Latvian nations had had close ethnic ties and they were decoupled from each other entirely due to the unfavourable historical circumstances, where- as the national revival of the closely related Lithuanian and Latvian nations provided them with the possibility to become allies to each other and jointly seek for political independence. For the ﬁrst time Šliūpas publicised the idea of Lithuanian - Latvian unity in the Lithu- anian newspaper Aušra (“The Dawn”) in 1883 and continued promoting it towards the end of his life. While the Lithuanian national movement was progressing towards acquisition of political independence, Šliūpas actively promoted the idea of establishing a common Lit- huanian and Latvian state. He preached the idea particularly actively during the First World War, searching for protagonists of the idea among the participants of both Lithuanian and Latvian national independence movement. However, the idea to establish a common Lit- huanian - Latvian state, preached by Šliūpas, did not gain popularity. Nevertheless, during the interwar period Šliūpas found supporters and promoters, willing to implement his idea of Lithuanian – Latvian unity, i.e., Latvian - Lithuanian Unity Society, established in Riga, Latvia, and a similar Lithuanian - Latvian Unity Society, located in Kaunas, Lithuania. Alt- hough Šliūpas failed to become an active member of these societies, he never missed the slightest opportunity to promote the idea of Lithuanian - Latvian unity.

Dangiras MAČIULIS XX amžiaus istorijos skyrius Lietuvos istorijos institutas Kražių g. 5 LT-01108 Vilnius [[email protected]]