Jonas Šliūpas Ir Lietuvių-Latvių Vienybės Idėja
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 12 (2011). 83–98. ISSN 1822-7309 Jonas Šliūpas ir lietuvių-latvių vienybės idėja Dangiras MAČIULIS Lietuvos istorijos institutas Pagrindinės sąvokos: lietuvių nacionalizmas, tautinis judėjimas, lietuvių-lat- vių vienybės idėja, Jonas Šliūpas. Jonas Šliūpas (1861–1944) Lietuvos istorijoje pirmiausia iškyla kaip vienas iš lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, Aušros leidėjų. Jo vardas siejamas ir su lie- tuviško socializmo, ir laisvamanybės idėjomis. Jo biografija raiškiai ženklinta ir lietuvių-latvių vienybės idėja. Šliūpas buvo nuoseklus ir aktyvus lietuvių-latvių vienybės idėjos skelbėjas – tai yra pažymėję tiek jo biografai (B ūtėnas 2004; Jakštas 1996), tiek visi dėmesingiau tyrinėję lietuvių ir latvių santykius (But- kus 1993). Nežiūrint to, dėmesingesnio ir nuoseklesnio žvilgsnio Šliūpo populia- rinta lietuvių-latvių vienybės idėja, jos genezė, kurti bendros Lietuvos–Latvijos valstybės projektai taip ir nesulaukė. Šliūpo lietuvių-latvių vienybės idėja užsimezgė šiam mokantis Mintaujos gim- nazijoje. Jis buvo tarp pirmųjų lietuvių valstiečių sūnų, XIX a. peržengusių šios gimnazijos slenkstį. Dauguma gimnazistų buvo miestelėnų vokiečių vaikai. Mokė- si, suprantama, ir latviai – tuo metu gimnaziją lankė būsimas Latvijos prezidentas Janis Čakstė. Šliūpo teigimu, lietuviai ir latviai moksleiviai laikėsi veik atskirai ir artimesnio tarpusavio bendravimo nebuvo – jo žodžiais tariant, „latvių draugijų buvo nemaža, tai visa latviškoji jaunuomenė speitėsi aplink jas ar apie latvių laik- raščius“ (Šliūpas 1927, 27). Išties buvo daugiau to, kas lietuvius ir latvius skyrė, nei vienijo – priklausomybė skirtingoms, ne itin draugiškai viena kitos atžvilgiu nu- sistačiusioms, religinėms konfesijoms, toli gražu dar neaiški pačių lietuvių moks- leivių tautinė tapatybė – Šliūpo kartoje lietuviška tapatybė dar tik budo. Pats Šliūpas tik mokydamasis Mintaujoje tapo susipratusiu lietuviu – kaip jis pats vėliau rašė, „Lietuviškumą savo kilmės aš jau atjaučiau kvintoje būdamas“ (Šliūpas 1927, 33). Sprendžiant iš santūrių paties Šliūpo liudijimų apie savo tautinio sąmonėjimo kelią galima tik daryti prielaidą, jog šis sąmonėjimo kelias ėjo per tėvų norą išrasti savo šeimos bajoriškas šaknis, kas artino jį prie lenkiškos kul- tūros ir istorinio lietuviškumo sampratos, kuri buvo grįsta istorine atmintimi apie LDK bei siejosi su simbolinės LDK pilietybės idėja (Š l i ūpas 1927, 31). Mažai žinome apie Šliūpo gravitavimą lietuviškos tapatybės link ir jo lietuvišką aplinką Mintaujoje. Žinome tik tiek, jog jis buvo ne vienintelis lietuvišką tapatybę pasirin- kęs gimnazistas. Turbūt tiksliau būtų sakyti, jog Šliūpas buvo ne vienintelis lietu- 83 Dangiras Mačiulis viškos tapatybės savikūros keliu pasukęs jaunuolis, turintis prieš akis raiškų tauti- nio sąmoningumo projektą – jau spėjusį plačiai įsisiūbuoti latvių tautinį judėjimą. Tautiškai sąmonėjantys lietuviai moksleiviai į latvių tautinį judėjimą žvelgė net su pavydu – pasak Šliūpo, „lietuviai Jelgavoje nebuvo taip laimingi kaip latviai, kurie turėdavo savo tautos švenčių apvaikščiojimus („dainų šventes“), savo teatrus ir su- sirinkimus. Mes išsiskirstę, vos retkarčiais vienas su kitu susiėję, pasišnekučiuoda- vome apie liet. raštą, liet. teatrą, ir padūsavę išsiskirstydavome, žadėdami ką nors dirbti ateityje savo tautos labui. Ir dar nesusipratę buvome gana dėtiesi su latviais į draugijas, bent gerai latviškai kalbėti būtumėme išsimokinę. Berods su Latvijos historija jau buvau šiek-tiek apsipratęs, vienok gyvenime latvių neteko man daly- vauti, jei bent tik padisputuoti mėgdavome su Jansonu, Sandersu, Mühlenbachu ar kitais“ (Š l i ūpas 1927, 35). Sąmonėjančius lietuvius gimnazistus domino latvių tautinis judėjimas, tačiau tiesioginių kontaktų su juo ar atskirais jo veikėjais nebu- vo, o ir būti negalėjo – lietuvių tautinis judėjimas dar brendo ir būsimi jo veikėjai dar buvo per jauni. Taigi mokydamasis Mintaujoje, Šliūpas, kaip ir kiti lietuviai, latvių tautinį judėjimą, tiksliau jo viešą raišką, stebėjo iš šalies. Vėliau, prisiminda- mas šį savo gyvenimo etapą, jis rašė: „Tokioje aplinkumoje gyvenant, mano sielo- je turėjo atsiliepti tokis tautos dvasės plazdėjimas“ (Š l i ūpas 1930, 9). Jis net įrodinėjo latvių tautinio judėjimo įtaką lietuvių tautinio judėjimo gimimui. Pasak jo, „Latviai, lietuvių pusbroliai, jau seniaus atsibudo už lietuvius ir nuo jų tautiš- koji srovė atplaukė į lietuvių šalį“ (VL 1890). Dėl latvių tautinio judėjimo įtakos reikšmingumo lietuvių judėjimui galima svarstyti ir ginčytis, o dėl šio judėjimo įtakos pačiam Šliūpui abejoti netenka, nes šis pavyzdys buvo prieš jo akis. Tiesa, su latvių tautiniu judėjimu jis artimiau susipažino ir suartėjo tik 1880 m. pradėjęs studijuoti Maskvos universitete. Šliūpas net įstojo į latvių draugiją – pasak jo, jis vienintelis iš lietuvių suartėjo su latviais (Šliūpas 1927, 38). Artimesni lietu- vių ir latvių studentų ryšiai Maskvoje užsimezgė vėliau, kai Šliūpo Maskvoje jau nebebuvo – nuo 1882 m. rudens Šliūpas studijavo Peterburge. 1883 m. Maskvos universitete pradėjęs studijas Pranas Mašiotas teigė, jog jo studijų metais lietuvių studentų kuopelė „buvo suėjus į kontaktą su latvių tokia pat kuopele. Jų atstovas vaikščiojo į mūs posėdžius, mūs atstovas – į jų posėdžius. Latviai rinkdavosi pas savo krašto karštą patriotą Treilandą – Brivzemnieką, vokiečių kalbos mokytoją“ (Mašiotas 1924, 43). Šliūpas prisipažino, jog savo akimis išvystas latvių atsidavimas „savo tautos labui ir laimėjimui kovoje už būtį“ paskatino jį ne tik tapti „veikliu nariu lietuvių studentų būrelyje“, bet ir gilintis į savo tautos praeitį (Šliūpas 1930, 9). Istorija buvo veik svarbiausiu Šliūpo lietuvių-latvių vienybės idėjos šaltiniu – tai pastara- jam buvo akivaizdus kaimyninių tautų bendros etninės kilties, bendros praeities ir istoriškai determinuotos ateities liudijimas. Mokydamasis Mintaujos gimnazijoje Šliūpas gerai susipažino su Livonijos istorija, o Lietuvos istoriją studijavo sava- rankiškai, skaitydamas vokiečių ir lenkų istorikų veikalus. Tačiau didžiausią įspū- dį jam padarė Simonas Daukantas – ypač pažintis su pastarojo „Pasakojimų apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ rankraščiu (Š l i ūpas 1927, 39). Daukantas 84 Jonas Šliūpas ir lietuvių-latvių vienybės idėja pabrėžė ypatingą lie tuvių ir latvių etninį artumą – lietuvių tautą, gyvenusią „Lietu- vos pasvietyje“, jis dalijo į šešias gimines: aukštaičius, žemaičius, prūsus, jotvin- gius, baltuosius gudus ir latvius (Daukantas 1976, 12–14), ir įrodinėjo, jog net pats žodis „latvis yra pagadintas žodis lietuvis“ (Ibid., 13). Daukantui latviai ir lietuviai – tai viena tauta, kurią tik, deja, perskyrė istorinė lemtis. Šliūpas, priešingai nei Daukantas, nemanė, jog latvis ir lietuvis yra tas pats. Jo manymu, lietuviai ir latviai – tai dvi tautos, kilusios iš tos pačios „lietuviškos pader- mės“. Tiesa, skirtis tarp šių tautų, jo akimis žvelgiant, tokia menka, jog net žodis „tauta“ jam netiko apibūdinti lietuvių-latvių santykį. Tauta Šliūpui – tai liaudis, „turinti savotišką kalbą, savotišką praeitį ir kultūrą, savotiškus reikalus“ (Šliū- pas 1917, 20). Jam regėjosi, jog šie tautas skiriantys bruožai tarp lietuvių ir latvių per mažai raiškūs, jog būtų galima besąlygiškai kalbėti apie dvi atskiras lietuvių ir latvių tautas. Šliūpas manė, jog šias tautas sieja itin artima giminystė ir jei šios tautos nebūtų buvusios istorijos būvyje perskirtos jėga (latvių žemėse įsikūrusių kalavijuočių), tai jos, be abejonės, būtų sukūrusios bendrą valstybę ir Mindaugas būtų tapęs lietuvių ir latvių karaliumi. Todėl ne atsitiktinai Šliūpo parašytoje ir XX a. pradžioje išleistoje lietuvių tautos istorijoje autoriaus dėmesys nuolat slyste- li latvių pusėn – tarsi užmetant akį likimo atskirtos tautos dalies pusėn. Latviai jam rūpėjo ne mažiau kaip Mažoji Lietuva. Šliūpas teigė, jog ne tik Mindaugo laikais, bet ir vėliau būta istorijos suteiktų, tačiau, deja, neišnaudotų progų giminiškas tautas sutelkti į vieną valstybę – taip jis vertino Livonijos patekimą LDK vasalinėn priklausomybėn XVI a. Tačiau tuo- met, pasak jo, tam sutrukdęs lietuvių diduomenės sulenkėjimas: „Jeigu ne Lenkų „civilizavonė“, Lietuva būtų pradėjusi gyvuoti nauju gyvenimu. Laimė susivieniji- mo į daigtą visų šalių lietuviškai latviškų paspindo, bet per vėlai, nes Lietuva jau beprigerianti buvo marėje lenkystės... Dabar tai aiškiai pasirodė vaisiai polonizmo. Lietuvių augštesnėji karta nebeturėjo intereso Lietuvių bei Latvių tautyboje. Nupul- dinta lietuvystė ne ką galėjo gelbėti Latviams. Kad suvienijimas būtų įvykęs, kada dar Lietuvą valdė lietuviškoji dvasė, būtų buvę kas kitas! Vokiečių tautyba būtų sulaužyta tapusi; dabar sulenkėjusiems Lietuviams nerūpėjo atsvabadinti Latvius nuo vokiečių jungo. Negalėdami sulenkinti šalį, jie netrukdė vokiečiams valdymie- ravimo <...> Už tai suvienijimas Lietuvių ir Latvių neatnešė jokių labų vaisių nė vieniems nė kitiems“ (Š l i ūpas 1905, 507). Šliūpas tikėjo, jog tautų atgimimo laikotarpis, prasidėjęs XIX a., giminiškoms lietuvių ir latvių tautoms suteikė naują progą artimiau susaistyti tolimoje praeityje prievarta atskirtas giminiškas tautas. Tolimą praeitį primenantį lietuvių tautos istorinį naratyvą Šliūpas pavertė tar- nauti lietuvių ir latvių etninio bendrumo liudijimui, o štai latvių tautos istorijos apy- braižos, pavadintos „Latvių tauta, kitąkart ir šiandien“, jis sėdo rašyti siekdamas lietuviams padėti pažinti giminišką latvių tautą. Tiesa, tikslas buvo tas pats – kad „prisidėtu prie suartinimo Latvių su Lietuviais, iš ko didoka nauda dvasiška bei politiška galėtu