Žemė Ir Asmuo: Erdvės Užvaldymas Dubingių Mikroregione XIV–XVI Amžiais1
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
MOKSLO DARBAI: 4-asis prigimtinėS kultūros seminaras ISSN 0236–0551 Liaudies kultŪra. 2013/4 (151) Žemė ir asmuo: erdvės užvaldymas Dubingių mikroregione XIV–XVI amžiais1 Rimvydas LAUŽIKAS Straipsnyje tiriamas istoriškai kintantis geografinės kio vertinimo nepagrįstumą. Kad žemė yra apvali, įtarė erdvės suvokimas, asmens ir erdvės santykis. Pasitel- Aristotelis, o moksliškai tai nustatė graikų matematikas kus G. J. Hosperso teoriją apie kūrybines erdves, ap- ir geografas Eratostenas III a. pr. Kr., tai žinojo Dantė tariami erdvės teritorializacijos bruožai Rytų Lietuvo- Aligjeris, Origenas, Ambrozijus, Albertas Didysis, To- je ir Dubingių mikroregione. Tyrimo tikslas – detaliai mas Akvinietis, Rogeris Baconas ir, be abejonės, Kris- tiriant vieno – Dubingių – mikroregiono raidą, išryš- tupas Kolumbas. Toliau U. Eco klausia: „...kodėl papli- kinti skirtingus istorinės erdvės diskursus. Tai tam tikri to mintis, kad viduramžiais žemė laikyta plokščiu skri- žinių, idėjų ir patirties organizavimo būdai, susiję su tuliu? VII amžiuje Izidorius Sevilietis apskaičiavo, kad konkrečiais istoriniais kontekstais ir įgalinantys skir- pusiaujo ilgis yra aštuoniasdešimt tūkstančių stadijų. tingas tikrovės interpretacijas. Taigi, jis galvojo, kad Žemė yra rutulys. Tačiau būtent Prasminiai žodžiai: istorinė erdvė, erdvės perso- Izidoriaus rankraščiuose pasirodo diagrama, vadina- nalizacija, Dubingių mikroregionas, teritorializacija, masis T formos žemėlapis, įkvėpęs daugelį mūsų pla- socialinė raida. netos atvaizdų <...> kaip atsitiko, kad asmenys, laikę Žemę apvalia, piešė žemėlapius, kuriuose matyti plokš- Įvadas čia Žemė? Pirmasis paaiškinimas: mes irgi taip daro- Erdvė ir laikas šiuolaikiniame moksle, ypač fizikos me. Kritikuoti tų žemėlapių plokštumą būtų tas pats, ir astronomijos tyrimuose, yra skiriami prie svarbiausių kas kritikuoti mūsų šiuolaikinio atlaso plokštumą...“2 tikrovės dimensijų. Šios dimensijos ne mažiau svarbios Konkrečios kultūros žmogaus proto konstruktas yra ir istorijos ir archeologijos mokslui bei paveldo suvoki- vadinamoji mitinė (kosmologinė) erdvė. Jos samprata mui. Paveldas, t.y. iš praeities atkeliaujantys artefak- darė poveikį realios, geografinės erdvės pažinimui ir tai bei ekofaktai, yra pagrindinis praeities visuomenių suvokimui, empirinių duomenų kaupimui ir išsaugoji- pažinimo, taip pat istorijos ir archeologijos mokslinių mui. Todėl tarpdisciplininiuose praeities visuomenių, tyrimų šaltinis. Istorinė erdvė ir laikas yra svarbi pavel- jų raidos tyrimuose vis dažniau gręžiamasi ir į to meto do objektų gyvavimo ciklo dalis, padedanti juos iden- žmonių pasaulėžiūrą, pasaulio bei savęs pasaulyje su- tifikuoti ir aiškinti, o šaltinių datavimas ir priskyrimas vokimą. Tokių tyrimų rezultatai paprastai būna nauji ir konkrečiai geografinei erdvei įgalina tolesnes jų moks- netikėti.3 lines interpretacijas. Jau yra susiformavę pagalbinės is- Šios straipsnio tikslas – aptarti praeities geografinės torijos mokslo disciplinos – istorinė geografija, istorinė erdvės suvokimą, asmens ir erdvės santykį Lietuvoje, kartografija, istorinė chronologija. Vis dėlto interpre- pasitelkus vieno mikroregiono raidos modelį. Siekiama tuojant kurio nors laikotarpio erdvę dažnai tarsi nepas- išryškinti bei aptarti kai kuriuos istorinės erdvės dis- tebimas „žmogiškasis faktorius“ – šioje erdvėje vienu kursus, kurie suvokiami kaip tam tikri žinių, idėjų ir ar kitu laikotarpiu gyvenę asmenys. Laiką ir erdvę at- patirties organizavimo būdai. skyrus nuo to meto žmogaus ir mėginant juos suvok- Tyrėjai pripažįsta, kad erdvė yra kultūrinis reiški- ti pasitelkus mūsų pačių, XX–XXI amžiaus žmonių, nys, daugiaaspektis socialinis konstruktas.4 Šiuolaiki- mentalines kategorijas, mokslinės interpretacijos gali nis geografijos suvokimas yra grindžiamas empiriniu tapti nekorektiškos. Pavyzdžiui, įprasta manyti, jog vi- ir eksperimentiniu tikrovės tyrimu – gamtamoksliniu duramžiais buvo naiviai įsivaizduojama, esą pasaulis diskursu, o atliekant istorinį tyrimą pasitelkiami kitokie yra blyno formos ir laikosi ant trijų banginių. Žymus erdvės suvokimo būdai arba diskursai. Šiame straips- italų medievistas Umberto Eco gražiai atskleidžia to- nyje ir bus siekiama juos išryškinti, parodyti, jog jie 32 Rimvydas Laužikas. Žemė ir asmuo: erdvėS užvaldymas Dubingių mikroregione XIV–XVI amžiais padeda kitaip suprasti, interpretuoti ir fiksuoti praeities gali būti rekonstruojamos (susiejamos su dabartinėmis geografinius ir kartografinius duomenis. formomis) tik atlikus lingvistinius tyrimus.20 Panašus Istorinė erdvė Lietuvoje yra tyrinėta įvairiuose – tarpdisciplininis požiūris taikomas ir Lietuvos geo- archeologiniame, kalbotyriniame, istoriniame, geo- grafų tyrimuose. Pastaraisiais metais apgintos net dvi grafiniame – kontekstuose. Vienas ankstyviausių šio geografijos mokslo disertacijos istorinės geografijos pobūdžio darbų yra 1892 m. M. Liubavskio studija, tema21, kuriose labai kokybiškai operuojama geogra- skirta Lietuvos valstybės teritoriniam suskirstymui finiais duomenimis, tačiau literatūroje ir kituose šalti- ir administravimui.5 XX a. istorinės teritorializacijos niuose aptinkami istoriniai, archeologiniai duomenys tyrimus atliko J. Jakubowskis6, H. Lovmianskis7 ir I. giliau neanalizuojami ir nekvestionuojami. A. Golubcovas bei V. T. Pašuta.8 Pokario laikotarpio istorinės kartografijos ir geografijos tyrimai apiben- Kultūriniai erdvės diskursai drinti Onos Maksimaitienės monografijoje „Lietuvos Praeities erdvės suvokimui svarbios dvi kultūrinės istorinės geografijos ir kartografijos bruožai“. Šioje erdvės dimensijos – makroerdvė ir mikroerdvė. Didžio- knygoje pateikiama išsami istoriografinė Lietuvos is- ji erdvė yra ne tiek geografinė sąvoka, kiek kosmologi- torinės geografijos ir kartografijos apžvalga iki XX a. nė kategorija22, atsiskleidžianti religijoje, mituose ar paskutiniojo dešimtmečio.9 Naujausius ir išsamiausius ritualuose. Sėslių žemdirbių bendruomenėse ikikrikš- šios krypties tyrimus yra atlikęs lenkų mokslininkas S. čioniškosios kosmologinės erdvės atskaitos tašku buvo Wojtkowiakas, jo tyrimai pristatomi apibendrinamojo- asmens, bendruomenės, genties gyvenamoji vieta. Tai je monografijoje apie Užnerio Lietuvą XIV–XVI a.10 vieta, kurioje žmogus gimė, gyveno (savo darbu ją su- Taip pat reikšmingi Lietuvos istorikų T. Baranausko11, kultūrino, sukaupė empirinę patirtį) ir buvo (ar tikėjosi R. Petrausko12 ir T. Čelkio13 tyrimai. Rūpimos krypties būti) palaidotas. Visa bendruomenei pažįstama, apgy- tyrimai buvo atliekami ir įgyvendinant tarpdisciplininį vendinta, sukultūrinta erdvė aplink šį tašką buvo laiko- mokslinį projektą „Lietuvos valstybės ištakos Dubin- ma sava, o visa, kas už šios erdvės ribų, – svetima. Iš gių mikroregiono tyrimų duomenimis“.14 Reikšmingas pradžių riba tarp kultūros ir gamtos, savos ir svetimos šio projekto mokslininko Renaldo Augustinavičiaus erdvės, galėjo būti gyvenvietės tvora, miško pakraš- 2013 metais apgintas magistro darbas „Dubingių is- tys.23 Vėliau ribos funkcijas perėmė pilies ar miesto torinės žemės teritorinė raida I–XV a. (archeologijos gynybinė siena, valstybės siena, bažnyčios šventoriaus duomenimis)“.15 tvora. Didžioji erdvė buvo struktūruojama pasitelkus Senieji žemėlapiai įdomiai interpretuojami lenkų binarines priešpriešas: arti – toli, viršus – apačia, de- mokslininkų darbuose16, lietuvių mokslininkų R. Ra- šinė – kairė ir t.t.24 Istoriniam erdvės suvokimui svar- gauskienės ir D. Karvelio studijoje, skirtoje Biržų ku- bu tai, kad šis binarinis diskursas, atskiriantis tai, kas nigaikštystės žemėlapiui17, L. Briedžio Vilniaus miesto priklauso kultūrai, ir tai, kas „nesukultūrinta“, yra ne raidos kultūrologinėje studijoje.18 Tačiau „grynuosiuo- vien geografinis, bet ir kultūrinis, atskiriantis „savas“ ir se“ istoriniuose tyrimuose dažniausiai remiamasi vien „svetimas“ kultūras, tautas, asmenis. Dar senovės Grai- rašytiniais šaltiniais, menkai naudojama kartografinė ir kijoje kitataučiai vadinti barbarais, t.y. panašesniais į archeologinė medžiaga, retai taikomos kompiuterinės gyvūnus nei į žmones.25 Krikščionybė istorinę erdvę GIS priemonės. Kiek kitokio pobūdžio – archeologų padalijo į žmogišką (žemišką, laikiną, mirtingą, velnio ir kalbininkų studijos, skirtos priešistorės ir istorinių valdomą) ir dievišką (dangišką, amžiną, nemirtingą, laikų sandūros regionų rekonstrukcijoms.19 Analizuo- Dievo globojamą). Pagal krikščioniškąją sampratą, is- dami regionų istorinę geografiją, autoriai nesistengia torija – tai gėrio ir blogio kova, kur žmogus, apsispręs- tiksliai atkartoti visų įmanomų rašytinių šaltinių fakto- damas, kieno pusėn stoti, pasirenka amžinąjį gyvenimą grafinių duomenų, bet, pasirinkę kelis esminius rašyti- arba mirtį. Tuo tarpu ne krikščionys, esantys už Die- nius šaltinius, mėgina jų informaciją susieti su archeo- viškosios saugios erdvės ir joje vykstančios kosmogo- logijos šaltiniais (piliakalnių, pilkapynų duomenimis). ninės kovos ribų26, panašesni į gyvūnus, kurie neturi Kalbiniai tyrimai svarbūs siekiant rekonstruoti istori- sielos, ir jiems negalioja „žmogiškosios“ (krikščioniš- niuose šaltiniuose minimus vietovardžius, jų sąsajas su kosios) teisės normos. Gėris ir blogis, kuris paprastai asmenvardžiais. Ankstyviausieji šaltiniai buvo sukurti siejamas su „kitais“, bei jų kova istorijoje gali būti įsi- ne lietuvių kalba, jų autoriai nemokėjo lietuviškai, to- vaizduojami ir suvokiami labai įvairiai.27 Tai gali būti dėl dauguma vietovardžių formų užrašyta netiksliai ir viduramžių krikščionių kryžiaus karas prieš pagonis ar 33 MOKSLO DARBAI: 4-asis prigimtinėS kultūros seminaras