Žemė Ir Asmuo: Erdvės Užvaldymas Dubingių Mikroregione XIV–XVI Amžiais1

MOKSLO DARBAI: 4-asis prigimtinės kultūros seminaras ISSN 0236–0551 Liaudies kultŪra. 2013/4 (151)

Žemė ir asmuo: erdvės užvaldymas Dubingių mikroregione XIV–XVI amžiais1

Rimvydas Laužikas

Straipsnyje tiriamas istoriškai kintantis geografinės kio vertinimo nepagrįstumą. Kad žemė yra apvali, įtarė erdvės suvokimas, asmens ir erdvės santykis. Pasitel- Aristotelis, o moksliškai tai nustatė graikų matematikas kus G. J. Hosperso teoriją apie kūrybines erdves, ap- ir geografas Eratostenas III a. pr. Kr., tai žinojo Dantė tariami erdvės teritorializacijos bruožai Rytų Lietuvo- Aligjeris, Origenas, Ambrozijus, Albertas Didysis, To- je ir Dubingių mikroregione. Tyrimo tikslas – detaliai mas Akvinietis, Rogeris Baconas ir, be abejonės, Kris- tiriant vieno – Dubingių – mikroregiono raidą, išryš- tupas Kolumbas. Toliau U. Eco klausia: „...kodėl papli- kinti skirtingus istorinės erdvės diskursus. Tai tam tikri to mintis, kad viduramžiais žemė laikyta plokščiu skri- žinių, idėjų ir patirties organizavimo būdai, susiję su tuliu? VII amžiuje Izidorius Sevilietis apskaičiavo, kad konkrečiais istoriniais kontekstais ir įgalinantys skir- pusiaujo ilgis yra aštuoniasdešimt tūkstančių stadijų. tingas tikrovės interpretacijas. Taigi, jis galvojo, kad Žemė yra rutulys. Tačiau būtent Prasminiai žodžiai: istorinė erdvė, erdvės perso- Izidoriaus rankraščiuose pasirodo diagrama, vadina- nalizacija, Dubingių mikroregionas, teritorializacija, masis T formos žemėlapis, įkvėpęs daugelį mūsų pla- socialinė raida. netos atvaizdų <...> kaip atsitiko, kad asmenys, laikę Žemę apvalia, piešė žemėlapius, kuriuose matyti plokš- Įvadas čia Žemė? Pirmasis paaiškinimas: mes irgi taip daro- Erdvė ir laikas šiuolaikiniame moksle, ypač fizikos me. Kritikuoti tų žemėlapių plokštumą būtų tas pats, ir astronomijos tyrimuose, yra skiriami prie svarbiausių kas kritikuoti mūsų šiuolaikinio atlaso plokštumą...“2 tikrovės dimensijų. Šios dimensijos ne mažiau svarbios Konkrečios kultūros žmogaus proto konstruktas yra ir istorijos ir archeologijos mokslui bei paveldo suvoki- vadinamoji mitinė (kosmologinė) erdvė. Jos samprata mui. Paveldas, t.y. iš praeities atkeliaujantys artefak- darė poveikį realios, geografinės erdvės pažinimui ir tai bei ekofaktai, yra pagrindinis praeities visuomenių suvokimui, empirinių duomenų kaupimui ir išsaugoji- pažinimo, taip pat istorijos ir archeologijos mokslinių mui. Todėl tarpdisciplininiuose praeities visuomenių, tyrimų šaltinis. Istorinė erdvė ir laikas yra svarbi pavel- jų raidos tyrimuose vis dažniau gręžiamasi ir į to meto do objektų gyvavimo ciklo dalis, padedanti juos iden- žmonių pasaulėžiūrą, pasaulio bei savęs pasaulyje su- tifikuoti ir aiškinti, o šaltinių datavimas ir priskyrimas vokimą. Tokių tyrimų rezultatai paprastai būna nauji ir konkrečiai geografinei erdvei įgalina tolesnes jų moks- netikėti.3 lines interpretacijas. Jau yra susiformavę pagalbinės is- Šios straipsnio tikslas – aptarti praeities geografinės torijos mokslo disciplinos – istorinė geografija, istorinė erdvės suvokimą, asmens ir erdvės santykį Lietuvoje, kartografija, istorinė chronologija. Vis dėlto interpre- pasitelkus vieno mikroregiono raidos modelį. Siekiama tuojant kurio nors laikotarpio erdvę dažnai tarsi nepas- išryškinti bei aptarti kai kuriuos istorinės erdvės dis- tebimas „žmogiškasis faktorius“ – šioje erdvėje vienu kursus, kurie suvokiami kaip tam tikri žinių, idėjų ir ar kitu laikotarpiu gyvenę asmenys. Laiką ir erdvę at- patirties organizavimo būdai. skyrus nuo to meto žmogaus ir mėginant juos suvok- Tyrėjai pripažįsta, kad erdvė yra kultūrinis reiški- ti pasitelkus mūsų pačių, XX–XXI amžiaus žmonių, nys, daugiaaspektis socialinis konstruktas.4 Šiuolaiki- mentalines kategorijas, mokslinės interpretacijos gali nis geografijos suvokimas yra grindžiamas empiriniu tapti nekorektiškos. Pavyzdžiui, įprasta manyti, jog vi- ir eksperimentiniu tikrovės tyrimu – gamtamoksliniu duramžiais buvo naiviai įsivaizduojama, esą pasaulis diskursu, o atliekant istorinį tyrimą pasitelkiami kitokie yra blyno formos ir laikosi ant trijų banginių. Žymus erdvės suvokimo būdai arba diskursai. Šiame straips- italų medievistas Umberto Eco gražiai atskleidžia to- nyje ir bus siekiama juos išryškinti, parodyti, jog jie

32 Rimvydas Laužikas. Žemė ir asmuo: erdvės užvaldymas Dubingių mikroregione XIV–XVI amžiais padeda kitaip suprasti, interpretuoti ir fiksuoti praeities gali būti rekonstruojamos (susiejamos su dabartinėmis geografinius ir kartografinius duomenis. formomis) tik atlikus lingvistinius tyrimus.20 Panašus Istorinė erdvė Lietuvoje yra tyrinėta įvairiuose – tarpdisciplininis požiūris taikomas ir Lietuvos geo- archeologiniame, kalbotyriniame, istoriniame, geo- grafų tyrimuose. Pastaraisiais metais apgintos net dvi grafiniame – kontekstuose. Vienas ankstyviausių šio geografijos mokslo disertacijos istorinės geografijos pobūdžio darbų yra 1892 m. M. Liubavskio studija, tema21, kuriose labai kokybiškai operuojama geogra- skirta Lietuvos valstybės teritoriniam suskirstymui finiais duomenimis, tačiau literatūroje ir kituose šalti- ir administravimui.5 XX a. istorinės teritorializacijos niuose aptinkami istoriniai, archeologiniai duomenys tyrimus atliko J. Jakubowskis6, H. Lovmianskis7 ir I. giliau neanalizuojami ir nekvestionuojami. A. Golubcovas bei V. T. Pašuta.8 Pokario laikotarpio istorinės kartografijos ir geografijos tyrimai apiben- Kultūriniai erdvės diskursai drinti Onos Maksimaitienės monografijoje „Lietuvos Praeities erdvės suvokimui svarbios dvi kultūrinės istorinės geografijos ir kartografijos bruožai“. Šioje erdvės dimensijos – makroerdvė ir mikroerdvė. Didžio- knygoje pateikiama išsami istoriografinė Lietuvos is- ji erdvė yra ne tiek geografinė sąvoka, kiek kosmologi- torinės geografijos ir kartografijos apžvalga iki XX a. nė kategorija22, atsiskleidžianti religijoje, mituose ar paskutiniojo dešimtmečio.9 Naujausius ir išsamiausius ritualuose. Sėslių žemdirbių bendruomenėse ikikrikš- šios krypties tyrimus yra atlikęs lenkų mokslininkas S. čioniškosios kosmologinės erdvės atskaitos tašku buvo Wojtkowiakas, jo tyrimai pristatomi apibendrinamojo- asmens, bendruomenės, genties gyvenamoji vieta. Tai je monografijoje apie Užnerio Lietuvą XIV–XVI a.10 vieta, kurioje žmogus gimė, gyveno (savo darbu ją su- Taip pat reikšmingi Lietuvos istorikų T. Baranausko11, kultūrino, sukaupė empirinę patirtį) ir buvo (ar tikėjosi R. Petrausko12 ir T. Čelkio13 tyrimai. Rūpimos krypties būti) palaidotas. Visa bendruomenei pažįstama, apgy- tyrimai buvo atliekami ir įgyvendinant tarpdisciplininį vendinta, sukultūrinta erdvė aplink šį tašką buvo laiko- mokslinį projektą „Lietuvos valstybės ištakos Dubin- ma sava, o visa, kas už šios erdvės ribų, – svetima. Iš gių mikroregiono tyrimų duomenimis“.14 Reikšmingas pradžių riba tarp kultūros ir gamtos, savos ir svetimos šio projekto mokslininko Renaldo Augustinavičiaus erdvės, galėjo būti gyvenvietės tvora, miško pakraš- 2013 metais apgintas magistro darbas „Dubingių is- tys.23 Vėliau ribos funkcijas perėmė pilies ar miesto torinės žemės teritorinė raida I–XV a. (archeologijos gynybinė siena, valstybės siena, bažnyčios šventoriaus duomenimis)“.15 tvora. Didžioji erdvė buvo struktūruojama pasitelkus Senieji žemėlapiai įdomiai interpretuojami lenkų binarines priešpriešas: arti – toli, viršus – apačia, de- mokslininkų darbuose16, lietuvių mokslininkų R. Ra- šinė – kairė ir t.t.24 Istoriniam erdvės suvokimui svar- gauskienės ir D. Karvelio studijoje, skirtoje Biržų ku- bu tai, kad šis binarinis diskursas, atskiriantis tai, kas nigaikštystės žemėlapiui17, L. Briedžio Vilniaus miesto priklauso kultūrai, ir tai, kas „nesukultūrinta“, yra ne raidos kultūrologinėje studijoje.18 Tačiau „grynuosiuo- vien geografinis, bet ir kultūrinis, atskiriantis „savas“ ir se“ istoriniuose tyrimuose dažniausiai remiamasi vien „svetimas“ kultūras, tautas, asmenis. Dar senovės Grai- rašytiniais šaltiniais, menkai naudojama kartografinė ir kijoje kitataučiai vadinti barbarais, t.y. panašesniais į archeologinė medžiaga, retai taikomos kompiuterinės gyvūnus nei į žmones.25 Krikščionybė istorinę erdvę GIS priemonės. Kiek kitokio pobūdžio – archeologų padalijo į žmogišką (žemišką, laikiną, mirtingą, velnio ir kalbininkų studijos, skirtos priešistorės ir istorinių valdomą) ir dievišką (dangišką, amžiną, nemirtingą, laikų sandūros regionų rekonstrukcijoms.19 Analizuo- Dievo globojamą). Pagal krikščioniškąją sampratą, is- dami regionų istorinę geografiją, autoriai nesistengia torija – tai gėrio ir blogio kova, kur žmogus, apsispręs- tiksliai atkartoti visų įmanomų rašytinių šaltinių fakto- damas, kieno pusėn stoti, pasirenka amžinąjį gyvenimą grafinių duomenų, bet, pasirinkę kelis esminius rašyti- arba mirtį. Tuo tarpu ne krikščionys, esantys už Die- nius šaltinius, mėgina jų informaciją susieti su archeo- viškosios saugios erdvės ir joje vykstančios kosmogo- logijos šaltiniais (piliakalnių, pilkapynų duomenimis). ninės kovos ribų26, panašesni į gyvūnus, kurie neturi Kalbiniai tyrimai svarbūs siekiant rekonstruoti istori- sielos, ir jiems negalioja „žmogiškosios“ (krikščioniš- niuose šaltiniuose minimus vietovardžius, jų sąsajas su kosios) teisės normos. Gėris ir blogis, kuris paprastai asmenvardžiais. Ankstyviausieji šaltiniai buvo sukurti siejamas su „kitais“, bei jų kova istorijoje gali būti įsi- ne lietuvių kalba, jų autoriai nemokėjo lietuviškai, to- vaizduojami ir suvokiami labai įvairiai.27 Tai gali būti dėl dauguma vietovardžių formų užrašyta netiksliai ir viduramžių krikščionių kryžiaus karas prieš pagonis ar

33 MOKSLO DARBAI: 4-asis prigimtinės kultūros seminaras eretikus; gerojo valdovo kova prieš blogąjį valdovą; ratyvai atspindėjo bendruomenės priešiškumą vienoms išrinktosios tautos kova prieš kitas tautas, kurios ne- gyvūnų rūšims ir draugiškumą kitoms, priskyrė gyvū- vertos išlikimo; komunistų partijos įkvėptos, gerosios nus ir augalus „valgomų/nevalgomų“ kategorijoms ar darbininkų klasės kova prieš bloguosius išnaudotojus; kūrė „valgomų“ gyvūnų klasifikacijas, kurios buvo sie- taip pat ir civilizacijų konfliktai (krikščioniškosios ir jamos net su socialiniu statusu (aukšto socialinio statu- islamiškosios ar judėjiškosios ir islamiškosios) mūsų so žmonės kai kurių gyvūnų mėsos valgyti negalėjo). laikais. Šiuo atveju erdvė tampa segregacijos šalti- Mitologizuotos mažosios erdvės struktūros galėjo būti niu,28 „didžioji“ kosmologinė erdvė niekada nebuvo grindžiamos antropologinėmis (pagal žmogaus kūną) ir vien religinė sąvoka. Priešistorinėse ir vidurinių amžių paleoastronominėmis (pagal dangaus šviesulius) žinio- bendruomenėse, kuriose religija vaidino neabejotinai mis. Pavyzdžiui, buvo mitologizuojamos pasaulio šalys svarbiausią vaidmenį, kosmologinis erdvės suvokimas, (rytai, vakarai, šiaurė, pietūs, pietryčiai, pietvakariai, suformavęs kultūros/gamtos, miesto/miško ar krikš- šiaurės rytai ir šiaurės vakarai), joms priskiriamos tam čioniškojo/nekrikščioniškojo pasaulio priešstatas, darė tikros savybės ir net spalvos.31 Dar vienas mažosios didelę įtaką tiek žmonių tarpusavio santykiams, tiek erdvės dalijimas buvo pagrįstas šventosios (sacrum) ir natūraliai erdvės teritorializacijai, kartografijai.29 Euro- kasdieninės (profanum) erdvės atskyrimu.32 Šventajai pos sekuliarizacija, renesanso ir naujųjų laikų mokslo erdvei neabejotinai skirtinos įvairiausios šventvietės33, „revoliucijos“, racionalizmas ir pozityvizmas susilpni- matyt, ir laidojimo vietos, kasdieninei – sodybos, ke- no mitinį geografinės erdvės suvokimą, mitinę erdvę liai, dirbami laukai, medžioklei skirti miškai, žūklės transformavo į kultūrinę kategoriją, ją glaudžiai susiejo ežerai, upės ir t.t. Toks mažosios erdvės dalijimas są- su istorijos naratyvais ir tokiu būdu užtikrino aktyvų lygojo daugiasluoksnį praeities erdvės suvokimą – kas- jos funkcionavimą dabartyje. Paradoksalu, tačiau isto- dienė erdvė suvokta ir ženklinta pagal vienokią logi- riniais naratyvais grįstas erdvės suvokimas pakanka- ką, o šventoji erdvė – pagal kitokią. Kasdienės erdvės mai ryškus net skaitmeninių technologijų pasaulyje, sampratą veikė ir ekonominė bendruomenės išlikimo nes skaitmenindami kultūros paveldą siejame jį ne tiek logika, tačiau pasikeitus bendruomenės gyvenimo są- su šiuolaikinėmis geografinės erdvės realijomis, kiek lygoms, tarkim, sukrėtimų laikotarpiais, išryškėdavo su XIX a. nacionalizmo mitų paženklinta istorine er- jos „mitologiškumas“. Nagrinėjant praeities žmonių dve. Didžiausiame Europos Sąjungos skaitmeninio pa- maitinimosi įpročius, tarkim, galimus valgyti produk- veldo portale „Europeana“ 2013 metų vasarą buvo tik tus, fiksuojama ekonominių ir mitologinių argumentų 188 objektai, susieti su vietovardžiu Klaipėda, bet net kaita, kultūriškai sąlygota konkrečios bendruomenės 1162 objektai, priklausantys Memel miestui; atitinka- „dieta“. Saugioje bendruomenėje maitinimosi draudi- mai Gdanske rasti 5777 skaitmeninto paveldo objektai, mų (pavyzdžiui, nevalgyti žiurkių, arklių ar plėšriųjų bet Danzige net 10507. žinduolių mėsos) buvo laikomasi kur kas griežčiau nei Mažoji erdvė – tai sukultūrinta, pažįstama erdvė, badmečiu. Ir šventoji erdvė arba šventos ir profaniškos kurioje asmuo kaupia empirinę patirtį. Iš esmės tai erdvės ribos buvo sąlygotos religinio mąstymo, menta- yra ekologinė niša, apgyvendinta konkrečios bendruo- linių tabu34, nors mums jos gali atrodyti visiškai nelo- menės, kuriai užtenka tos ekologinės nišos resursų.30 giškos bei neracionalios. Todėl interpretuodami kasdie- Nors tai jau geografinė sąvoka, susijusi su bendruo- nybės erdvę negalime vadovautis vien ekonominiais ar menės praktikuojamais verslais bei asmenų socialiniu „sveiko proto“ kriterijais. Nemažai daliai kasdienybės statusu, tačiau ir mažosios erdvės struktūravimą lemia erdvių (pavyzdžiui, keliams) suvokti būtina pasitelkti ir keli labai svarbūs kosmologiniai, religiniai aspektai. Ir mitologinius kriterijus.35 mažosios erdvės struktūravimui buvo pritaikytos kos- Išskirti skirtingi kultūriniai erdvės diskursai leidžia mogoninės binarinės „savo“ ir „svetimo“ priešpriešos, teigti, kad, norint suprasti LDK egzistavusį erdvės su- ypač įdomiai atsiskleidžiančios per gamtinės aplinkos vokimą, būtina pakankamai giliai analizuoti ikikrikš- suvokimą. Remiantis šiomis opozicijomis ir empiri- čioniškosios Lietuvos visuomenės religines pažiūras ne bendruomenių patirtimi, augalų ir gyvūnų pasaulis bei mitologinius kontekstus. Vėlyvųjų viduramžių ir buvo klasifikuojamas į „gerus“ (naudingus) ir „blogus“ ankstyvųjų naujųjų laikų krikščioniškos visuomenės (nenaudingus, priešiškus), kuriant mitologizuotus pa- pasaulėžiūrą mums suvokti paprasčiau, nes LDK dvasi- sakojimus, kuriuose empirinė patirtis pateikiama ir nis gyvenimas su kai kuriomis išlygomis gali būti inter- interpretuojama mitologizuotais naratyvais. Tokie na- pretuojamas europinių tyrimų kontekste. O tyrinėdami

34 Rimvydas Laužikas. Žemė ir asmuo: erdvės užvaldymas Dubingių mikroregione XIV–XVI amžiais

LDK erdvę turime akcentuoti, kad pagoniškoji mažoji žmonėms bendrauti, mokytis vieniems iš kitų, perimti kasdieninė ir sakralinė erdvė buvo labiau pliuralistinė, informaciją, idėjas. Nestabilumas reiškia krizių, ne- mažiau hierarchizuota bei susisteminta nei krikščio- apibrėžtumo, konfrontacijos ir chaoso momentus.39 niškoji36 su dominuojančia parapijos bažnyčia, aiškia G. J. Hosperso nestabilumo veiksnys glaudžiai siejasi kulto pastatų hierarchija (katedra-bažnyčia-filija-ko- su I. Prigogino aprašomomis sistemų mutacijomis. I. plyčia). Kita vertus, tolerantiškas LDK valdantysis eli- Prigogino sistemų teorijos požiūriu, kiekviena siste- tas XIII–XVI a. sukūrė sąlygas kultūrinėms sąveikoms ma išgyvena tolygios plėtros (negrįžtamos evoliuci- tarp pagonybės (įskaitant liaudiškąjį prietaringumą), jos) ir staigaus sukrėtimo (mutacijos) laikotarpius. įvairių krikščionybės krypčių, judaizmo ir net islamo Kiekvienu laikotarpiu sistema kinta skirtingu greičiu, mitologinių erdvės diskursų. tačiau tik evoliuciniai pokyčiai yra prognozuojami.40 Erdvės suvokimo daugiasluoksniškumą bei skirtin- Geografinę erdvę su joje gyvenančiais žmonėmis, jų gus lituanistinius jos diskursus pakankamai gerai atspin- ūkine veikla, valdymu ir t.t. galime traktuoti kaip so- di ir dabartinėje lietuvių kalboje išlikę skirtingi žodžio ciogamtinę sistemą, tad G. J. Hosperso ir I. Prigogino „žemė“ semantiniai laukai. Žemę galime suvokti kaip: teorijos gali padėti paaiškinti jos raidą. a) „Saulės sistemos planetą... <...> ...pasaulį ...“; Šis teorinis požiūris glaudžiai susijęs su komunika- b) „...medžiagą, sudarančią mūsų planetos pavir- cinės paradigmos taikymu: pagal žmonių komunika- šių...<...> ...viršutinį birų (dirbamą ar kitaip nau- vimo galimybes galime išskirti bei apibrėžti įvairaus dojamą) mūsų planetos paviršiaus sluoksnį... <...> dydžio teritorines erdves. Šiuo požiūriu, mažiausia is- ...tinkamą augalams augti ar auginti sluoksnį, dir- torinė teritorinė erdvė, istorinis mikroregionas – tai na- vožemį...“; tūraliai istoriškai susiklosčiusi kultūrinė ir gamtinė er- c) „...sausumą...“; dvė, kurios gyventojai palaiko glaudžius ryšius, artimai d) „...sklypą, plotą, lauką, skirtą kokioms reikmėms... bendrauja.41 Mikroregionas yra natūraliai susiformavęs <...> ...ariamą, dirbamą lauką, dirvą...“; kultūrinis-teritorinis vienetas, kurio nereikėtų painioti e) „...tautos arba tautų gyvenamą teritoriją, kraštą, su dirbtinai sukurtais valstybės ar religiniais adminis- šalį...“.37 traciniais-teritoriniais vienetais. Natūralus mikroregio- Asmens ir erdvės santykio požiūriu įdomiausios pa- nas, skirtingai nuo valstybės administracinių-teritorinių skutinės dvi reikšmės, atkreipiančios dėmesį į kultūros vienetų, nuo pat pradžių buvo topografiškai vientisas, ir gamtos, savo ir svetimo skirtį, kuri bus analizuojama jo minimalų dydį lėmė konkrečios bendruomenės gali- ir plačiau. mybės išgyventi lokalioje ekologinėje nišoje, naudojant vietinius resursus, turimas technologines priemones, Asmuo ir žemė kūrybinėse erdvėse ūkininkavimo sistemas. Natūraliai susiformavusio mi- Erdvės ir asmens ryšių, teritorijos sampratų kaitos kroregiono dydis buvo nulemtas komunikacijos prie- analizei paranku pasitelkti Gerto Jano Hosperso kūry- monių (pvz., keliavimo greičio). Pagal šį kriterijų ga- binių erdvių (miestų) atsiradimo teoriją, pagal kurią lėtume skirti dvejopo dydžio natūralius mikroregionus: vienos erdvės įgyja pranašumų prieš kitas jose gyve- mažuosius ir didžiuosius. Mažasis mikroregionas – tai nančių žmonių kūrybiškumo dėka38. Kūrybiškumas bendruomenės išgyvenimo, empirinės patirties kaupi- lemia natūralių kultūrinių-geografinių erdvių (mikro- mo erdvė, kurią galima „apeiti“ per vieną dieną. Didysis regionų) susiformavimą bei galios centrų iškilimą. mikroregionas buvęs sudarytas iš keleto mažesnių. Tai Šioje teorijoje išryškinama ir šiam tyrimui svarbi idė- buvusi erdvė, turinti centrą, o jos pakraščiai nutolę nuo ja apie svetimos, laukinės erdvės sukultūrinimą bū- centro atstumu, kurį galima įveikti du kartus per dieną, tent pasitelkus žmogaus kuriamąją veiklą, kuri svarbi t.y. nukeliauti iki mikroregiono centro ir atgal, pasilie- ir kultūrinės erdvės išsaugojimui. Tik jos dėka erdvė kant laiko būtiniems darbams mikroregiono centre at- „sutramdoma“, neleidžiama jai vėl „sulaukėti“. G. J. likti. Įvertinę priešistorės bendruomenių komunikavimo Hosperso teorijos požiūriu, kūrybinei erdvei atsirasti galimybes, galime išskirti joms svarbius technologinius būtini trys antropologiniai veiksniai: koncentracija, ir gamtinius veiksnius, kurie Lietuvoje iki pat XIX a. įvairovė ir nestabilumas. Koncentracija šiame kon- esmingai nesikeitė. Svarbiausias komunikavimo būdas tekste siejama ne su žmonių skaičiumi, o su jų są- visą laikotarpį liko tiesioginis (net tuo atveju, kai infor- veikų intensyvumu ir tikimybe. Įvairovė siejama su macija buvo perduodama per tarpininką žodžiu ar raš- galimybe skirtingų kultūrų, amžiaus, tautų, profesijų tu). O svarbiausios technologinės priemonės, lėmusios

35 MOKSLO DARBAI: 4-asis prigimtinės kultūros seminaras komunikaciją, buvo kelių infrastruktūra ir transportas. rugių išplitimas Rytų Lietuvoje XI–XIII a. taip pat su- Gamtinės sąlygos (metų laikas, vietovės reljefas, van- darė sąlygas savotiškai „duonos revoliucijai“. Rugiai, dens telkiniai) gali būti suvokiamos kaip „koridoriai“ ir derlingiausia nederlingų žemių javų kultūra, paskatino „barjerai“, apsunkinantys ar palengvinantys komunika- perėjimą nuo mėsa grįsto maisto prie grūdinėmis kul- ciją. Pavyzdžiui, keliavimas žiemą buvo greitesnis nei tūromis grįstos dietos, kurioje svarbiausią vaidmenį at- vasarą, nes važiavimas ledu rogėmis yra greitesnis nei liko duona. Toks maisto pasikeitimas turėtų būti paste- vežimu, o užšalus pelkėms ir vandens telkiniams, atsi- bimas lyginant geležies amžiaus ir ankstyvojo valstybi- randa galimybės trumpinti kelią „nukertant kampus“. nio laikotarpio gyventojų antropologinę medžiagą. Šis Bandydami nustatyti mažojo ir didžiojo mikroregionų pasikeitimas sudarė sąlygas įtvirtinti sėslų gyvenimo teorinius dydžius, galime pasinaudoti keliavimo grei- būdą ir kurtis didelėms bendruomenėms. Gyvenvie- čio tyrimais42, kurie leidžia teigti, kad optimalus vie- čių stabilumas turėjo skatinti administracinių struktūrų nos dienos atstumas (jei keliaujama ieškant maisto ar stiprėjimą, kurios įgaudavo įvairius pavidalus, prade- reikia pasilikti laiko reikalų tvarkymui mikroregiono dant viduriniojo geležies amžiaus vadystėmis, baigiant centre) siekė apie 20 km. Įdomūs tyrimai apie atstumo Lietuvos valstybe. Rugių atsiradimas turėjęs paskatinti suvokimą teisiniuose dokumentuose buvo atlikti jau vėlyvojo geležies amžiaus bendruomenių ideologinius minėtame Renaldo Augustinavičiaus magistro darbe.43 pokyčius. Rugiai, kaip ir kiti žiemkenčiai, sėjami ru- Anot autoriaus: „...atstumus galime sudėlioti į tam tikrą denį, tuo metu, kai žemė paliekama ilsėtis. Dėl to dalis to meto nuotolio sampratos geografinį modelį: 1 my- pavasario sėjos kalendorinių papročių turėjo būti per- lia – betarpiškų kontaktų erdvė (laikoma, kad subjektas kelti į rudenį. Gyvenviečių stabilumas galėjo lemti ir yra vietoje), 2–3 mylios – artimiausių ūkinių kontaktų kitas ideologines permainas dėl sustiprėjusio asmeni- zona, 4–6 mylios – vidutinis nuotolis, kuriame palaiko- nio žmogaus ir jo žemės – konkrečios vietos, „locus“, mi kontaktai (epizodinių kontaktų erdvė), 10 ir daugiau tėvonijos, tėviškės – ryšio, žinomo iš viduramžių ir mylių – tolimas nuotolis, svetima erdvė... <...> ... mūsų naujųjų laikų didikų bei bajorijos dokumentų bei nau- išskirtame nuotolių sampratos modelyje 1 mylios ats- jausiųjų laikų etnografinės medžiagos. Kai Ignas Kon- tumą atitiktų – 7,8 km, 2 mylių – apie 15,6 km, 3 mylių čius rašo, kad gerbtinas tik žemę turintis ir dirbantis – apie 23,3 km, 4–5 mylių – nuo 31,1 iki 38,9 km ir žmogus, jis „savas“, skirtingai nei amatininkai, žydai dešimt mylių – apie 77,8 km ilgio nuotoliai...“. Rem- ar čigonai, kurie yra „...be žemės, namų, akivaizdžios damiesi kelionės greičio ir nuotolio sampratos tyrimais nuosavybės...“48, žemės ir žmogaus santykis primena teisiniuose dokumentuose, galėtume teigti, kad teorinis aukščiau minėtą „savos“ ir „svetimos“ erdvės skirtį. mažojo mikroregiono skersmuo galėjęs būti apie 10 km, Bandydami modeliuoti Rytų Lietuvos erdvės terito o didžiojo – apie 20 km. rializaciją iki Vokiečių ordino ir jo atšakos, Livonijos or- Natūralūs mažieji mikroregionai Rytų Lietuvoje44 dino, puolimų, galime remtis nuostata, kad pagrindinis turėjo pradėti intensyviau formuotis senajame gele- gyvenimas XIII–XIV a. vyko neįtvirtintuose kaimuose, žies amžiuje, tačiau jų teritorinis pasiskirstymas, dėl kurių vietos gali būti siejamos su kapinynais ir dirbamais laikotarpiui būdingos gyvenviečių migracijos, nebuvo laukais.49 Vėlyvojo geležies amžiaus ir ankstyvojo vals- pastovus.45 Viduriniajame geležies amžiuje dėl plin- tybingumo laikotarpio kaimai tikriausiai buvę nedideli tančios ariamosios dvilauke sėjomaina grįstos žemdir- (vos keletas sodybų) ir skiriami pakankamai didelių že- bystės sumažėjo gyvenviečių mobilumas, tad mažieji mės plotų (tai ekologinė niša, galinti „išmaitinti“ kai- mikroregionai stabilizuojasi ir pradeda formuotis stabi- mą, jos dydis priklauso nuo žemės derlingumo). Inten- lus kelių tinklas. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad syvesnė trilaukė žemdirbystė ir jos paskatinta „duonos Rytų Lietuvos pilkapių kultūros pilkapynų padėtis su- revoliucija“ sumažino vieno kaimo išgyvenimui būtinos sijusi su senaisiais keliais.46 Gyvenvietės mobilumą vi- žemės plotą ir taip sudarė galimybes rastis didesniems siškai prarado tik su trilauke sėjomaina pagrįstos žem- kaimams. Keletas ar keliolika kaimų turėję priklausy- dirbystės diegimu. Danijoje stabilios kaimavietės atsi- ti teritorinei bendruomenei (natūraliai susiklosčiusiam rado XI–XII a., Šiaurės Vokietijoje ir Olandijoje – kiek mažajam mikroregionui), kuris buvęs administruojamas anksčiau, X a.47 Rytų Lietuvoje šio proceso pabaiga ga- vietinio valdančiojo elito. Laikydamiesi atviros sociali- lėtume laikyti XI–XIII a. Dalis viduriniajame geležies nės organizacijos idėjos (ankstyvojo valstybingumo lai- amžiuje natūraliai susiformavusių mažųjų mkroregionų kotarpiu žmogaus socialinį statusą bent iš dalies lėmė jo išliko iki pat naujųjų laikų. Trilaukės žemdirbystės ir gebėjimai, o valdžia nebuvo paveldima), galėtume kelti

36 Rimvydas Laužikas. Žemė ir asmuo: erdvės užvaldymas Dubingių mikroregione XIV–XVI amžiais prielaidą, kad centras buvo migruo- jantis: juo tapdavo socialinio ir poli- tinio lyderio sodyba (nebūtinai pilis, gal kaimas, atvirojo pobūdžio sodyba ar dvaras), o vadui pasikeitus, centras galėjęs persikelti į naujojo vado so- dybą. Tokių XIV a. pradžios centrinių vietovių identifikavimui galėtume panaudoti vietovardžių etimologijos duomenis. Centrinės vietovės pava- dinimas turėtų būti asmenvardinės kilmės, kur asmenvardis yra priskir- tinas seniausiajam dvikamienių lie- tuviškų asmenvardžių lingvistiniam sluoksniui50 (1a–c pav.). Lietuvos valstybės formavimasis XII–XIII a. sudarė sąlygas kurtis dirbtinėms „iš viršaus nuleistoms“ administracinėms-teritorinėms struk tūroms. Dirbtinių administracinių- teritorinių struktūrų kūrimas papildė 1a pav. Skirtingi gyvenviečių topografijos pavyzdžiai, dirvožemių derlingumas teorinę teritorijos ploto sampratą dar ir ūkininkavimo būdai: Argirdiškės, kur vyravo gyvulininkystė ir miško vienu elementu – minimalus admi- verslai (Baranavos valsčiaus 1804 m. plano fragmentas).

1b pav. Skirtingi gyvenviečių topografijos pavyzdžiai, 1c pav. Skirtingi gyvenviečių topografijos pavyzdžiai, dirvožemių dirvožemių derlingumas ir ūkininkavimo būdai: Nošiškių derlingumas ir ūkininkavimo būdai: Ciūniškės, kur vyravo trilaukė, palivarkas, kur vyravo nereguliari trilaukė ar net dvilaukė rėžinė sėjomaina (Dubingių dvaro 1851 m. plano fragmentas). sėjomaina (Dubingių dvaro 1851 m. plano fragmentas).

37 MOKSLO DARBAI: 4-asis prigimtinės kultūros seminaras nistracinis-teritorinis vienetas, jo gyventojai mokesčiais, ventoriuje visa kunigaikštystė pagal žemės savininkus dovanomis, duokle, dešimtine ar kitaip turėjo išlaikyti skirstoma į du: dvaro ir klebono valsčius.52 Dauguma formalizuoto teritorinio vieneto administraciją ir pagal- dvarų XVII–XIX a. turėjo vadinamąsias eksteritori- bines administravimo struktūras. Taip atsiranda dar nes valdas, t.y. valdas, kurios topografiškai nesijungia glaudesnis teritorinės struktūros, gyventojų ir vietos su pagrindinėmis dvaro žemėmis ir yra iš visų pusių ekonomikos ryšys. apsuptos svetimų žemių. Pavyzdžiui, Dubingių ku- Pasikeitimus teritorinėje struktūroje turėjo sukelti nigaikštystėje tokiomis „eksteritorinėmis“ valdomis Vokiečių ordino ekspansija, ypač XIV a. Jos nulemti buvo 1686–1795 m. dokumentuose minimi Kaušinių pasikeitimai skirtingose Lietuvos vietose buvo skir- ir aplinkiniai kaimai, esantys šiauriau Inturkės valsty- tingo masto, bet bendrosios tendencijos turėjo būti binio dvaro, prie Urkio ežero, bei piečiau valstybinio panašios. Pirmiausia dėl gyventojų praradimo ir turto Sužionių dvaro buvę Giedraitėlių, Šarkiškių kaimai. grobimo turėjo stipriai sumažėti teritorijos ekonominis Inturkės valstybiniame dvare 1853 m. nuo pagrindinio pajėgumas (kai kurios intensyviai puolamos teritorijos valdos masyvo buvo atskirti Varlynos, Altarijos, Do- ištuštėja, virsta dykromis). Užpuolimų grėsmė skatino viatiškių, Paliepių kaimai.53 mažųjų mikroregionų natūralią konsolidaciją aplink Katalikų bažnyčios administraciniai-teritoriniai pilis, naujų didžiųjų mikroregionų su pilimis kūrimąsi vienetai – parapijos – turėjo būti topografiškai vien- bei jau esamų didžiųjų mikroregionų ploto augimą. Dėl tisi, tad jų kūrimui natūraliai galėjo būti panaudojami gyventojų skaičiaus ir ekonominio pajėgumo mažėji- didieji mikroregionai su senaisiais „galios centrais“, mo, natūralių didžiųjų mikroregionų, turinčių išlaikyti suteikiant jiems papildomą parapijos centro funkciją. centrinę administraciją, plotas turėjo didėti. Kitą ver- Galime daryti prielaidą, kad XIV–XVI a. įkurtų pa- tus, didesni teritoriniai vienetai kėlė administravimo rapijų teritorijos ir jų ribos atitiko ankstesniųjų XIII– problemų, nes atstumai vienos dienos kelionei buvo XIV a. didžiųjų mikroregionų teritorijas, o ankstyvieji per ilgi. Tai skatino gyventojų koncentraciją prie mi- parapiją sudarančių gyvenamųjų vietų sąrašai gali pa- kroregiono centro, o labai dideliuose regionuose – ir dėti nusakyti ir istorines XIV a. LDK mikroregionų dalinių teritorinių vienetų atsiradimą arba dalies mikro- ribas. Vis dėlto galime kelti hipotezę, kad net topogra- regiono teritorijos ryšių su centru „nutrūkimą“. fiškai vientisos ankstyvosios parapijos nebuvo ribo- XIV a. pabaigoje su Lietuvos krikštu LDK teritori- jamos linijinio pobūdžio ribomis. Parapijos teritorija, nėje struktūroje atsirado „naujas žaidėjas“ – dirbtinės matyt, buvo apibūdinama remiantis tuo pačiu „kaimų religinės administracinės-teritorinės struktūros. Pažy- aibės“ principu, kuris nuo vienalaikių pasaulietinių mėtina, kad pasaulietinės ir religinės administracinės- administracinių-teritorinių vienetų skyrėsi tik tuo, kad teritorinės struktūros skyrėsi topografiniu vientisumu. vienai parapijai priklausę kaimai sudarė topografiškai Galime teigti, kad praktiškai iki pat XVI a. Valakų vientisą teritoriją. Įdomios medžiagos apie parapijų reformos ir 1564–1565 m. teritorinės reformos LDK plotą suteikia jų kūrimo bei funkcionavimo Lietuvo- administracinis-teritorinis vienetas pirmiausia buvo je dokumentai. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Alek- suprantamas kaip teisminis, kariuomenės rinkimo ir/ar sandro 1503 m. rašte dėl Panevėžio bažnyčios kūrimo ekonominis vienetas, o ne topografiškai vientisa terito- teigiama, kad dalis Ramygalos parapijos gyventojų dėl rija. Tai buvo vienam savininkui priklausančių žmonių didelio atstumo negali pasiekti bažnyčios ir meldžia- su jų valdomis (vėliau – kaimų ir dvarų) aibė, nesuda- si tarp Lėvens ir Nevėžio upių esančioje saloje, „Os- ranti topografiškai vientiso poligono. Valdų konsolida- trow“ vietovėje. Keliaujant dabartiniais keliais atstu- cija ir topografiškai vientisų teritorinių vienetų kūrimas mas tarp Panevėžio ir Ramygalos yra 25 km. XVI a. intensyviai vyko XVI–XVIII a. Tačiau topografiškai viduryje toks atstumas iki parapijos centro laikytas per padrikų teritorijų rudimentų turime iki pat XX a. Šiuo dideliu.54 1622 m. Jarošo Valavičiaus nuostatuose dėl požiūriu įdomus 1554 m. Nemenčinės ir Linkmenų Šiaulių bažnyčios lankymo yra nurodyta, kad žmonės, valsčių inventorius51, pagal kurį, pavyzdžiui, dabar gyvenantys už 1 mylios (7,8 km) nuo bažnyčios, pri- šiauriau Molėtų esantis Čivylių kaimas buvo Linkme- valo lankyti mišias kiekvieną sekmadienį, gyvenantys nų valsčiaus paribys, o piečiau esantys Toliejai pri- už 2 mylių – kas antrą sekmadienį, o už 3 mylių – klausė Balninkų seniūnijai. Tokio teritorinio požiūrio kas trečią sekmadienį.55 Steigiant parapijas, Vilniaus reliktų galime pastebėti ir vėlesniuose dokumentuose, vyskupija plėtėsi nuo centro periferijos link, kuriant kur, pavyzdžiui, 1634 m. Dubingių kunigaikštystės in- naują parapiją, senosios parapijos teritorija nebuvo

38 Rimvydas Laužikas. Žemė ir asmuo: erdvės užvaldymas Dubingių mikroregione XIV–XVI amžiais apkarpoma, bet įsisavinamas naujas 1 lentelė. Religinė teritorializacija ir religiniai galios centrai dar nechristianizuotas plotas. Re- Rytų Lietuvoje XIV–XVI a. miantis šia logika ir teoriniu mode- liu atstumai tarp kuriamų parapijų Eil. Vietovė Statusas Įkūrimo Parapijos centrų turėję būti apie 20 kilometrų, Nr. data įkūrimo data parapijų plotai dideli, o parapijų tin- 1. Alanta parapijos bažnyčia apie 1504 apie 1504 klo tankinimas galėjęs prasidėti tik 2. Balninkai parapijos bažnyčia iki 1544 iki 1544 po Valakų reformos, kai, pagerėjus 3. Daugėliškis/ parapijos bažnyčia, 1511 Seniškyje, 1511 Seniškyje, ūkininkavimo kultūrai, mažesnė te- Seniškis po 1526 m. Seniškio 1526 Senajame 1526 Senajame ritorija galėjo išlaikyti savo kleboną bažnyčia tapo filija Daugėliškyje Daugėliškyje ir bažnyčią. Be to, tik XVI a. pabaigoje parapijomis buvo „padengta“ 4. Deltuva parapijos bažnyčia iki 1444 (1476) iki 1444 (1476) visa Lietuvos teritorija į šiaurę nuo 5. Dubingiai parapijos bažnyčia iki 1430 iki 1430 Vilniaus ir buvo galima papildomai 6. Giedraičiai parapijos bažnyčia po 1445 po 1445 investuoti į tinklo sutankinimą. 7. Inturkė parapijos bažnyčia 1555 1555 Rytų Lietuvoje, Dubingių mikroregiono aplinkoje, atstumai tarp 8. Karkažiškė parapijos bažnyčia 1502 1502 XIV–XV a. įkurtų parapijų centrų 9. Kernavė parapijos bažnyčia iki 1430 iki 1430 daugiau ar mažiau atitiko aukščiau 10. Labanoras filijos bažnyčia, 1521 po 1744 išdėstytą didžiojo mikroregiono er- parapijos bažnyčia dvinį modelį, kai teorinis atstumas tarp centrų turi būti apie 20 km: Vil- 11. Linkmenys parapijos bažnyčia 1517 1517 nius – Nemenčinė – apie 22 km., Vil- 12. Maišiagala parapijos bažnyčia po 1387 1387 nius – Maišiagala – apie 24 km, Ne- 13. Molėtai parapijos bažnyčia iki 1522 iki 1522 menčinė – Dubingiai – apie 23 km., o Maišiagala – Dubingiai – apie 31 14. Musninkai parapijos bažnyčia iki 1522 iki 1522 km. Didokas atstumas tarp Dubingių 15. Nemenčinė parapijos bažnyčia po 1387 1387 ir Maišiagalos parapijų paliko šiame 16. Pabaiskas parapijos bažnyčia 1436 1436 Vilniui artimame regione nechristi- 17. Paberžė parapijos bažnyčia 1484 1503 anizuotų „baltųjų dėmių“, todėl dar 1484 m. Maišiagalos klebono inici- 18. Salakas parapijos bažnyčia apie 1496 apie 1496 atyva tinklas šioje vietoje buvo su- 19. Skiemonys koplyčia, vienuolyno apie 1500 apie 1500 tankintas ir maždaug 18 km nuo Du- ir parapijos bažnyčia bingių pastatyta Paberžės bažnyčia, 20. Šešuoliai parapijos bažnyčia 1567 (1572) 1567 (1572) o 1503 m. įkurta Paberžės parapija.56 XIV–XVIII a. religinio pobūdžio ga- 21. Širvintos parapijos bažnyčia 1475 1475 lios centrai ir jų raida Rytų Lietuvoje 22. Švenčionys parapijos bažnyčia iki 1430 iki 1430 57 pateikiami 1 lentelėje . 23. Ukmergė parapijos bažnyčia po 1387 1387 XIV a. pabaigoje – XV a., Lie- tuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 24. Utena parapijos bažnyčia iki 1522 iki 1522 valdymo metais, iš esmės baigėsi 25. Tauragnai parapijos bažnyčia po 1435 prieš 1498 LDK karas su Vokiečių ordinu ir 26. Taurapilis parapijos bažnyčia, po 1435 apie 1585 didžiuliame Rytų Europos regione koplyčia prasidėjo beveik 100 metų trukmės 27. Videniškiai vienuolyno ir 1549 1549 „Pax Lituana“ – stabilios visuo- parapijos bažnyčia menės evoliucijos laikotarpis, vadinamoji galios, socialinės erdvės 28. Vidiškiai filijos bažnyčia, 1562 XVII a. parapijos bažnyčia ir fizinės erdvės pusiausvyra58, pa- grįsta LDK dominavimu regione. 29. Želva parapijos bažnyčia 1477 1477

39 MOKSLO DARBAI: 4-asis prigimtinės kultūros seminaras

Tai buvo svarbus veiksnys, paveikęs ir teritorializaciją. 40–50 km). Svarbiais teritorializacijos faktoriais liko Šiuo laikotarpiu vyko dirbtinių administracinių-terito- keliai ir vandens telkiniai, kurie iš dalies atstojo kelius rinių vienetų kūrimas ir natūrali teritorializacija. Kaip ar keliavimo orientyrus. Dėl Rytų Lietuvos geopoliti- jau minėta, po Lietuvos krikšto pagoniškojoje LDK er- nės orientacijos ypatingo dėmesio verti dideli vandens dvėje pradedami kurti pirmieji dirbtiniai topografiškai telkiniai – upės, ilgi ežerai, pelkės – riboję žmonių vientisi administraciniai vienetai – parapijos, kurios te- judėjimą šiaurės pietų kryptimi. Ten, kur šie vandens ritoriniu požiūriu konceptualizavo senuosius „didžiuo- telkiniai buvo praeinami, koncentravosi žmonių ir sius“ natūraliai susiformavusius mikroregionus. Tačiau prekių judėjimas, kūrėsi, anot G. J. Hosperso teorijos, kartu su krikštu LDK žemės rinkoje atsirado ir „naujas įvairovės „karštieji taškai“, kurie sudarė sąlygas atsi- žaidėjas“ – Katalikų bažnyčia, kurios fundacinės val- rasti naujo pavyzdžio „galios centrams“ – miestams ir dos kartu su valdovo bei kylančių bajorų tėvonijomis miesteliams. didino pasaulietinių administracinių vienetų topografi- LDK įvairovės „karštųjų taškų“ kūrimasis turėjo nį nevientisumą. Tokią situaciją labai ryškiai matome savo specifiką. Tai lėmė ilgiausiai Europoje, iki pat XIV 1554 m. Nemenčinės ir Linkmenų valsčių inventoriuje, a. pabaigos, išlikusi pagonybė, kuri įvairovės „karš- kur 23 valakų dydžio Troškūnų kaimo žemės ribojasi tiesiems taškams“ galėjo turėti pozityvų ir negatyvų su 12 kitų savininkų žemėmis, tarp jų – Žemaitijos ir poveikį. Viena vertus, universaliojo vienatinio Dievo Lucko vyskupai, Vitebsko vaivada.59 Lietuvos didžiojo nepripažįstanti pagonybė skatino LDK valdančiojo eli- kunigaikščio Vytauto valdymo laikotarpiui tenka pir- to religinę toleranciją. Pagoniškųjų dievų lokalumas ir mieji bandymai formalizuoti topografiškai vientisas daugiadievystės pripažinimas padėjo lengviau priimti LDK administracines-teritorines struktūras – 1413 m. kitų tikybų žmones. Dėl valdančiųjų tolerancijos „ki- Horodlės privilegija sukurti pirmieji stambūs aukščiau- tokiems“ ir supratimo, jog politinis valdinių lojalumas sio hierarchinio lygmens valstybės administraciniai yra svarbesnis nei jų religinės pažiūros, LDK sudarė teritoriniai vienetai dabartinėje Lietuvos teritorijoje – palankesnes sąlygas nei kiti to meto Europos regionai Vilniaus ir Trakų vaivadijos.60 Tačiau galime manyti, įvairovės „karštųjų taškų“ atsiradimui. Tačiau miestų kad tai buvęs daugiau formalus aktas, demonstravęs skaičiumi, urbanizacijos lygiu ir miestietiškos kultūros didžiojo kunigaikščio suverenitetą visai valstybės te- plėtra LDK (ypač jos etninė, lietuviškoji dalis) atsiliko ritorijai, o ne tikslingas žingsnis kuriant topografiškai nuo krikščioniškosios Europos. Ir šio reiškinio prie- vientisus administracinius-teritorinius vienetus ar brė- žasčių galime ieškoti ilgai užsitęsusioje pagonybėje. žiant jų ribas. Vytauto – geografinės sampratos novato- Sėkmingam įvairovės „karštųjų taškų“ kūrimuisi nepa- riaus – vaidmuo pabrėžiamas ir naujausiuose T. Čelkio kanka tolerantiškos aplinkos, sukurtos valdančiojo eli- LDK sienų tyrimuose.61 to. Ne mažiau svarbus ir vietos gyventojų, kurie papras- Pasibaigus karams su Vokiečių ordinu galutinai su- tai sudaro miestiečių daugumą, palaikymas. Pagonybė nyko visos medinės pilys, ir natūralios teritorializacijos kaip agrarinė religija stabdė vietos gyventojų migraciją logika pradėta grįsti daugiausia ūkiniais, o ne gynybos į miestus. Juk pagoniškos apeigos, skirtos javų derliui veiksniais. Iš pilių „galios centrų” vaidmenį perėmė pagausinti ar gyvulių sveikatai užtikrinti, negalėjo būti dvarai, kurie tik labai retais atvejais buvo kuriami pilia- atliekamos amatais ar prekyba besiverčiančiame mies- vietėse. Jų funkcijos buvo skirtingos: pilies – daugiau te, tad pagoniškosios pasaulėžiūros atstovas tapti mies- gynybinė, o dvaro – daugiau ūkinė. Sunkiai prieinamos tiečiu galėjo tik pakeitęs tikėjimą arba net ir mieste piliakalnių vietos menkai tebuvo tinkamos ūkininkavi- neatsisakęs žemdirbiško ūkininkavimo – tokį reiškinį mui, todėl dvarai buvo kuriami labiau ūkininkavimui ir stebime XVI–XVII a. Vilniuje. Pagoniškoji pasaulė- pritaikytose vietose. Antrasis svarbus teritorializacijos žiūra galėjo pristabdyti visuomenės įvairovės augimą faktorius buvo erdvės užvaldymas. XIV a. erdvės kon- ir dėl kitos priežasties: jei laikysimės prielaidos, jog trolė prilygo kelių, daugiausia ėjusių palei upes, kon- politeistinėms religijoms būdingas ciklinis laiko su- trolei. Didžiojo kunigaikščio Vytauto valdymo metais, vokimas, jis tapo papildomu veiksniu, konservavusiu pasibaigus karams su Vokiečių ordinu, ši erdvės užval- agrarinę visuomenę. Prekybinėms kelionėms, mone- dymo logika keičiasi, įtvirtinant topografiškai vientisą tarinei ekonomikai ir valstybės administracinių struk- teritorijos kontrolę, kai valstybė „padengiama“ valdo- tūrų plėtrai yra būtinas linijinis laiko suvokimas, nes vo dvarų tinklu, kuriame vienas dvaras nuo kito yra minėti veiksmai neatsiejami nuo ilgesnio ar trumpesnio nutolęs maždaug vienos dienos kelionės atstumu (apie praeities laikotarpio įvertinimo bei ateities planavimo,

40 Rimvydas Laužikas. Žemė ir asmuo: erdvės užvaldymas Dubingių mikroregione XIV–XVI amžiais kurie cikliškai suvokiant laiką sunkiai įmanomi.62 Gal- ženklais ir matuota myliomis.65 Apibrėžiant senųjų te- būt būtent ciklinis laiko suvokimas trukdė tiek LDK ritorinių vienetų (tiek valstybių, tiek vidinių valstybės valdančiajam elitui, tiek visuomenei strategiškai mąs- teritorijų, tiek asmeninių valdų) ribas paprastai buvo tyti, lėmė skirtingą nei bizantiškosios Rusios ir Vakarų vadovaujamasi natūraliais gamtiniais orientyrais66, ku- Europos politinį kraštovaizdį. rių dalis, greičiausiai, atitiko ankstyvųjų XIII–XIV a. „Pax Lituana“ laikotarpiu turėjo būti vykdoma ir mikroregionų natūralias ribas. Tai buvo upės, ežerai, vidinė kolonizacija, turėjo vėl atsikurti ir stiprėti dalis kalvos ir pelkės – stabiliausi kraštovaizdžio elementai. karų su Vokiečių ordinu metu sunaikintų senųjų XIV Po to – akmenys, keliai. Jei stabilių gamtinių orientyrų a. kaimaviečių, kurios išaugo iki pakankamai didelių nebūdavo ar žemės riba darydavo posūkį, riboženkliai kaimų, vėliau, XVI–XVIII a., virtusių miesteliais. Ga- buvo sukuriami dirbtinai – supilami (pylimai, kapčiai) lime spėti, kad dauguma XV–XVI a. šaltiniuose fiksuo- ar įkertami (kryžiai, metaliniai ženklai) į medžius.67 Jei tų gyvenamųjų vietovių buvo susietos su ankstyvojo tokios galimybės nebuvo, riba buvo vedama tiesia lini- XIII–XIV a. mikroregionų centrais, prekybos keliais, ja nuo vieno orientyro iki kito. perkėlomis per upes, ežerus ir kitais jau minėtais socio Tačiau iki linijinių ribų įsigalėjimo XVI a. viduryje, gamtiniais veiksniais. Dėl administracinių sumetimų dirbtinai sukurtų pasaulietinių administracinių-teritori- (mokesčių rinkimas, teisminiai ginčai ir pan.) XIV a. nių vienetų plotus bei „galios centrus“ fiksuoti yra kur pabaigos – XVI a. pradžios kaimai greičiausiai skyrė- kas sudėtingiau. Siekdami šiais laikais atsekti senųjų si nuo XIV a. pradžios tolygios evoliucijos laikotarpio natūraliai susiformavusių teritorinių vienetų (mažųjų ir kaimų gyventojų koncentracija. Gyvenviečių skaičius didžiųjų mikroregionų) ribas, orientyrais galėtume pasi- teritoriniame vienete turėjęs būti santykinai nedidelis, rinkti kai kuriuos istorinius akmenis ar akmenis gamtos o gyventojų skaičius gyvenvietėje – santykinai didelis. paminklus (jei jie nepajudinti iš vietos); taip pat žemių Panaši apgyvendinimo logika ir situacija turėjusi išlikti ar akmenų pylimus, kurie aptinkami miškingose Lietu- iki pat XVII a. vidurio karų. vos teritorijose (žinomiausias Rėkučių pylimas), ar net XV a. pirmojoje pusėje – XVI a. pradžioje turėjusi pilkapynus.68 Siekiant nustatyti senųjų teritorijų ribas formuotis ir topografiškai vientiso, linijinėmis sienomis taip pat įdomūs yra pastebėjimai apie vietovardžių su apibrėžto pasaulietinio administracinio-teritorinio vie- šaknimi „švent-“ koreliacijas su teritorinių vienetų ribo- neto samprata. Teigiama, kad šiuolaikinio pavyzdžio mis69, jos siejasi su viduramžiška miško/miesto erdvių linijinės ribos pirmiausia pradėjo formuotis nedidelė- priešpriešos idėja.70 Dirbtiniai pasaulietiniai teritori- se teritorijose ir vietinėse bendruomenėse kaip kiemų, niai-administraciniai vienetai, kaip jau minėta, topogra- kaimų ar parapijų ribos, o didesnių teritorinių vienetų fiškai nebuvo vientisi. Be to, rašytiniuose šaltiniuose ribos – „sienos“ buvo grindžiamos smulkiųjų teritori- net valstybinių, t.y. valdovui priklausančių administra- nių vienetų ribų apibendrinimu.63 Teritorinio vieneto cinių-teritorinių vienetų pavadinimai įvairuoja. Greta ribos samprata XIV–XV a. pradžioje greičiausiai bu- vaivadijų rašytiniuose šaltiniuose minima daug kitokių vusi kiek kitokia nei šiais laikais. Naujausi Romos im- įvairių administracinių-teritorinių vienetų pavadinimų: perijos sienų (limes) tyrimai rodo64, kad jos atlikę ne žemė, laukas, vėliava, valsčius, pavietas, tijūnystė, vai- tiek gynybines, kiek žmonių judėjimo kontrolės funk- tija ir kt. Visi administracinį padalijimą tiriantys autoriai cijas, panašias į tas, kurias atliko minėtieji vandens tel- pažymi, kad administracinio darinio sąvoka XIV–XVI kiniai. Romos pasienio garnizonai nebuvo pajėgūs at- a. pradžios šaltiniuose vartojama nepreciziškai. Neretai remti armijas ir iš esmės buvo skirti kovai su plėšikais, tie patys teritoriniai vienetai apibūdinami ir suvokiami mokesčių rinkimui ir žmonių judėjimo kontrolei. Pa- skirtingai.71 XV a. valdovo žemių topografinį nevienti- našią ribų sampratą ir funkcijas galėtume identifikuoti sumą stiprino beneficijų dalybos ir bajorijos siekis bene- ir viduramžių Lietuvoje, kur pirmosios LDK linijinio ficijas versti paveldimomis tėvonijų valdomis – feodais. pobūdžio sienų gairės fiksuotos Algirdo ir Kęstučio su- Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas stiprino naujai tartyse su Vokiečių ordinu. 1398 m. Salyno ir 1422 m. iškilusią bajoriją, skirdamas bajorus teritorinių viene- Melno taikos sutartyse šalių „linijinio“ pobūdžio sienos tų vadovais ir priešindamas senajai sritinių kunigaikš- pirmą kartą apibūdintos atskirais straipsniais. Po Mel- čių paveldimai administracijai. Tačiau galime manyti, no taikos pasirašymo valstybių siena buvo pažymėta kad didieji kunigaikščiai stengėsi patys administruoti ir išmatuota. 1473 m. LDK ir Livonija sudarė pirmą senąsias savo tėvonines (valdovo domeno) valdas ir jų delimitacinę sutartį, kurioje siena žymėta dirbtiniais neskirdavo beneficijomis naujai kylančiai bajorijai, bet

41 MOKSLO DARBAI: 4-asis prigimtinės kultūros seminaras

2 lentelė. Pasaulietiniai regioniniai centrai XIV–XVI a. Rytų Lietuvoje.73

Eil. Vietovė Galimas pasaulietinis statusas Valdos nuosavybės kaita Savininkas Nr. (valdovo/privati) 1. Alanta Valstybinio valsčiaus centras, dvaras prieš 1436 m. atiteko Astikams valdovas, Astikai, Batorai, Radvilos 2. Balninkai Valstybinio valsčiaus centras, dvaras - valdovas 3. Deltuva Valstybinio valsčiaus centras, dvaras prieš 1444 m. atiteko valdovas, Valimantaičiai, Valimantaičiams Kęsgailos, Radvilos 4. Dubingiai Valstybinio valsčiaus (pavieto) centras, XV a. II pusėje-XVI a. pradž. valdovas, Radvilos dvaras, privačios kunigaikštystės centras atiteko Radviloms 5. Gelvonai Valstybinio valsčiaus centras - valdovas 6. Giedraičiai Valstybinio valsčiaus centras, vėliavos XIV a. atiteko Giedraičiams valdovas, Giedraičiai ir pavieto centras, dvaras, privačios kunigaikštystės centras 7. Kaltanėnai dvaras XV a. ketvirtajame dešimtmetyje valdovas, Narbutai atiteko Narbutams 8. Kančioginas Valstybinio valsčiaus centras - valdovas 9. Kernavė Privačios kunigaikštystės centras, valstybinio iki 1392 m. – formaliai privati Kernavės kunigaikščiai, valsčiaus centras, vėliavos ir pavieto centras, kunigaikštystė valdovas dvaras 10. Kurkliai Valstybinio valsčiaus centras, vėliavos ir - valdovas pavieto centras, dvaras 11. Labanoras Valstybinio valsčiaus centras 1387 m. atiteko Vilniaus vyskupui valdovas, Vilniaus vyskupas 12. Linkmenys Valstybinio valsčiaus centras - valdovas 13. Maišiagala Valstybinio valsčiaus centras, vėliavos ir - valdovas pavieto centras, dvaras 14. Molėtai Valsčiaus centras 1387 m. atiteko Vilniaus vyskupui valdovas, Vilniaus vyskupas 15. Musninkai Valsčiaus centras prieš 1422 atiteko Astikams valdovas, Astikai, Radvilos, Kiškos 16. Nemenčinė Valstybinio valsčiaus centras, vėliavos ir - valdovas pavieto centras, dvaras 17. Paberžė Valstybinio valsčiaus centras - valdovas 18. Rokantiškės Valsčiaus centras XVI a. atiteko valdovui, prieš Alšėniškiai, Goštautai, 1528 m. atiteko Radviloms valdovas, Radvilos 19. Sudervė Valstybinio valsčiaus centras, vėliavos ir - valdovas pavieto centras, dvaras 20. Šešuoliai Valstybinio valsčiaus centras, dvaras prieš 1478 m. atiteko Vilniaus valdovas, Vilniaus vyskupas vyskupui 21. Širvintos Valstybinio valsčiaus centras, dvaras prieš 1475 m. atiteko Astikams valdovas, Astikai, Jurevičiai, Radvilos, Valerijonas Protasevičius, Vilniaus akademija 22. Švenčionys Valstybinio valsčiaus centras - valdovas 23. Ukmergė Valstybinio valsčiaus centras, vėliavos ir - valdovas pavieto centras, dvaras 24. Utena Valstybinio valsčiaus centras, pavieto centras, - valdovas dvaras 25. Tauragnai Valstybinio valsčiaus centras 1387 m. atiteko Vilniaus vyskupui valdovas, Vilniaus vyskupas 26. Troškūnai Valstybinio valsčiaus, vaitijos centras - valdovas (Vilniaus raj.) 27. Verkiai Valstybinio valsčiaus centras, pavieto centras, 1387 m. atiteko Vilniaus vyskupui valdovas, Vilniaus vyskupas dvaras 28. Videniškiai Valstybinio valsčiaus centras, dvaras XV a. atiteko Giedraičiams valdovas, Giedraičiai 29. Vidiškės Valstybinio valsčiaus centras - valdovas

42 Rimvydas Laužikas. Žemė ir asmuo: erdvės užvaldymas Dubingių mikroregione XIV–XVI amžiais nevengė jai dalyti vėliau įgytų teritorijų. Rytų Lietuvo- nė (valdovo žemių apskaitos), o ideologiniame lygme- je buvusi Nalšia – Mindaugo laikais prijungta teritorija nyje – ir valstybingumo kūrimo priemonė. Naujojo po- – tiko beneficijų dalyboms, ką ir darė Lietuvos didy- žiūrio išdava buvo 1547–1577 m. Valakų reforma bei sis kunigaikštis Vytautas bei kiti XV a. LDK valdovai, 1564–1565 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės skirdami šioje teritorijoje valdas iškylantiems didikams. administracinė teritorinė reforma, kuri, kitaip nei Lie- Tokiu būdu valdovo domeno pakraščiuose, prie svarbių tuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto įkurtos vaivadijos, prekybos kelių, atsirado ir iškilo didikų giminių Astikų, bene pirmą kartą Lietuvoje iš tikrųjų įvesdino topogra- Sakų, Giedraičių, Radvilų tėvonijos. Analizuodami XV fiškai vientisus valstybės administracinius-teritorinius a. Lietuvos Metrikos įrašus72 galėtume kalbėti net apie vienetus ir aiškiai apibrėžė jų linijines ribas. Pavyz- savotišką beneficijų „užvaldymo mechanizmą“, kuris džiui, šiaurinė Vilniaus pavieto riba ėjo nuo Ašmenos savo esme glaudžiai siejasi su šio straipsnio tematika. upės žiočių Neries upe iki Žeimenos upės žiočių, Žei- Pagal Lietuvos Metrikos įrašus susidaro įspūdis, kad menos upe iki Dubingos upės žiočių, o po to – aukštyn kylanti bajorija stengėsi anksčiau valdovui priklausiu- Dubingos upe iki ištakų, tada beveik tiesia linija iki sias ir dykromis (be žmonių) likusias žemes apgyven- Siesarties upės ištakų ir Siesarties upe iki žiočių. Nuo dinti „savo žmonėmis“. Tokio apgyvendinimo motyvas Siesarties žiočių Šventosios upe žemyn iki jos žiočių, buvęs ekonominis – esą žmonių apgyvendinta ir dir- paskui Neries upe aukštyn iki Vokės upės žiočių. Toks bama žemė yra ekonomiškai naudingesnė nei dykra. ribos nustatymas literatūroje yra traktuojamas kaip Tačiau po kurio laiko vėl iškildavo buvusios valdovo vienas iš valstybės kaip teritorinės erdvės konceptua- dykros nuosavybės klausimas, ir šį kartą situacija būda- lizavimo požymių, rodantis ankstyvosios modernios vo sprendžiama remiantis „asmens – žemės“ santykiu, valstybės gimimą78, lygiai taip pat parapijos įkūrimas kai žemė priklauso tam, kieno žmonės ją dirba – taigi, kažkada konceptualizavo natūraliai susiformavusį di- buvusi beneficinė valda ar valdovo dykra atitekdavusi dįjį mikroregioną. bajorui kaip paveldima žemės valda. XV–XVI a. susi- formavusių pasaulietinių „galios centrų“ Rytų Lietuvoje Kai kurie erdvės teritorializacijos bruožai suvestinė ir jų keitimasis į privačias valdas pateikiamas Dubingių mikroregione 2 lentelėje. Siedami XIV–XVI a. Dubingių mikroregiono er- Teritorinio vieneto sampratos kaitai neabejotinos dvės teritorializaciją su G. J. Hosperso teorijai aktua- įtakos turėjo su renesansu, reformacija ir karaliene liais nestabilumo laikotarpiais, galėtume skirti keturis Bona Sforca įtvirtinta europietiška teritorializacijos jo raidos chronologinius laikotarpius: samprata, kurios aptarimui turime pasitelkti platesnius 1) tolygios evoliucijos laikotarpis XIV a. pr. (iki Livo- kontekstus. Europos šalių tyrimai atskleidžia glaudų nijos ordino puldinėjimų); ryšį tarp reformacijos ir kartografijos plėtros74, o refor- 2) Livonijos ordino puldinėjimų laikotarpis, XIV a. ke- macija paženklintas XVI a. net pavadinamas „kartogra- tvirtasis dešimtmetis – XIV a. antroji pusė (1334- fine revoliucija“.75 Teigiama, kad dėl reformatų kovos 1375 m.); prieš „krikščioniškąją stabmeldystę“ įvyko „ženklo 3) tolygios evoliucijos laikotarpis XIV a. pab. – XVI a. revoliucija“, dėl kurios viduramžiams būdinga pa- pr.; veikslėlio teofaninė funkcija (plg. menas – tai Evange- 4) intensyvios erdvės teritorializacijos administracinė- lija beraščiams) buvo pakeista į iliustratyvinę, tikrovės mis priemonėmis laikotarpis XVI a. vid. (Valakų ir vaizdavimo funkciją.76 Mene tai paskatino portretinės administracinės-teritorinės reformos). tapybos, natiurmortų, peizažų antplūdį, o erdvės suvo- Bandydami modeliuoti Dubingių mikroregiono er- kime – šiuolaikinio pobūdžio „tikrovišką“ kartografiją. dvės teritorializaciją iki Vokiečių ordino atšakos, Li- Žemėlapiai pradeda tarnauti visuomenei kaip miestų vonijos ordino puolimų, galime kalbėti apie daugiau ar planavimo, teritorijų ribų nustatymo, navigacijos, ka- mažiau tolygią jo evoliuciją nuo pat viduriniojo geležies rybos, administravimo priemonės. Be to, renesanso amžiaus. Dubingiai, pakankamai atkampus regionas, paženklintoje Europoje žemėlapis tampa ir valstybės viduriniajame bei vėlyvajame geležies amžiais ir anks- kūrimo bei įtvirtinimo priemone. Jis tarsi valdžios žen- tyvosios LDK kūrimosi laikotarpiu buvo atokiai nuo ap- klas77, o teritorijos topografiškai tikslus išmatavimas, linkui vykusių konfliktų. Projekto „Lietuvos valstybės apskaičiavimas ir ribų nubrėžimas suvokiamas ne tik ištakos Dubingių mikroregiono tyrimų duomenimis“ kaip karinė, ekonominė ar teisminė, bet ir kaip vadybi- metu atlikti Dubingių ežero aplinkos istoriniai tyrimai

43 MOKSLO DARBAI: 4-asis prigimtinės kultūros seminaras

Dubingių ežero aplinkos žemės plotus dabartinių Voronių – Laumikonių – Ciūniškių kaimų apylinkėse. Todėl šioje vietoje nuo viduriniojo geležies amžiaus buvęs natūraliai susiformavęs Asvejos mažasis mikroregionas turėjo įgyti pranašumą prieš kitus mažuosius mikroregionus ir tapti ekonomiškai vyraujančiu. Galime manyti, kad Asvejos mažasis mikroregionas savo įtaka XIII–XIV a. nustelbė iki tol vyravusį Baluošų mažąjį mikroregioną (2 pav.). Visi trys minėtieji mažieji mikroregionai sulaukė XIV a. ir yra minimi Livonijos ordino žygių aprašy- muose.82 Ypač išsamus 1373 m. žygio aprašymas, Rytų Lietuvoje minintis aštuonis pastovius ir bene penkiolika nuniokotų teritorinių vienetų, iš kurių Dubingių ežero 2 pav. Natūralūs mažieji mikroregionai Dubingių aplinkoje aplinkoje galėtume lokalizuoti Asvejos, Dubingių ir Až- viduriniajame geležies amžiuje (V–VIII a.) dubingės (Uždubingės) žemes, susiedami jas su minė- (Pagal: AUGUSTINAVIČIUS, R., LAUŽIKAS, taisiais Baluošų, Dubingių ir Lakajos teritoriniais spie- R., KUNCEVIČIUS, A., JANKAUSKAS, R. čiais. Dėl Livonijos ordino puolimų šie mažieji mikro- Territorial Model of Eastern Lithuania during the 1st–15th Centuries. Iš: Migracje. Funeralia Lednickie, 2013, 13, p. 68). regionai patyrė drastišką gyventojų skaičiaus ir ekonominio potencialo sumažėjimą. 1334 m. Livonijos ordino ir archeologijos objektų GIS tyrimai leido identifikuo- žygio į Dubingius ir Šešuolius aprašyme minima 1200 ti mažuosius mikroregionus ir jų raidą iš archeologijos užmuštų abiejų lyčių lietuvių, o 1373 m. žygio aprašy- objektų teritorinių spiečių.79 Ankstyviausius natūraliai me minima 1000 belaisvių (neskaitant nužudytųjų), 600 susiformavusius mažuosius mikroregionus Dubingių belaisvių minimi 1375 m. žygio aprašyme.83 Šie skaičiai ežero aplinkoje yra pavykę išskirti senajame geležies yra neabejotinai padidinti, bet net jei juos sumažintume amžiuje.80 Tačiau šie mažieji mikroregionai dėl laiko- kelis kartus, žygių metu nuniokotų teritorijų praradimai tarpiui būdingo gyvenviečių mobilumo buvę nestabilūs. buvo didžiuliai. Toks „mutacinio“ poveikio sukrėtimas Viduriniajame geležies amžiuje, kai dėl gyventojų skai- turėjo paskatinti minėtus tris mažuosius mikroregionus čiaus augimo ir dvilauke sėjomaina grįstos ariamosios konsoliduotis aplink ekonomiškai stipriausią Asvejos žemdirbystės sumažėjo gyvenviečių mobilumas, pra- mikroregioną, suformuojant natūralų didįjį Dubingių dėjo formuotis stabilūs mažieji mikroregionai ir ilgalai- mikroregioną. Kitą vertus, po Livonijos ordino puolimų kis kelių tinklas. Šiuo laikotarpiu vienų bendruomenių dalis žemių ištuštėjo ir XIV a. – XV a. pradžioje galė- apgyvendintos ekologinės nišos pasiekia kitų bendruo- jo atsirasti vidinės kolonizacijos poreikis. Galime spėti, menių nišų ribas, sukurdamos konfliktų ir/ar glaudesnio kad tokios kolonizacijos ženklai yra persikėlusius iš kitų bendradarbiavimo bei inovacijų sklaidos galimybes. vietų gyventojus liudijantys vietovardžiai: Gudeikiai,84 Tuo metu Dubingių ežero aplinkoje susiformuoja trys Mozūriškė,85 Žemaitėliai86 ar/galbūt net Dubingių vie- stabilūs archeologinių objektų spiečiai (mažieji mikro- tovardis su jotvingiams priskiriama -ing- priesaga. Jei regionai, vadystės) – Asvejos (ties dabartiniu Dubingių pritartume hipotezei apie kolonizacijos atspindžius to- miesteliu), Baluošų (ties Baluošų ežeru) ir Lakajos (La- ponimikoje, galėtume kalbėti apie kelias kolonizacijos kajos upelio šiaurinėje dalyje), kurie įvairiomis formo- bangas Dubingių mikroregione. Vietovardis Gudeikiai mis atsekami iki pat naujųjų laikų. Potencialūs senųjų gali būti skiriamas prie ankstyviausiųjų mikroregiono mažųjų mikroregionų centrai galėtų būti siejami su vietovardžių. 1373 m. Livonijos ordino žygio aprašy- dvikamieniais lietuviškos asmenvardinės kilmės vie- me minimas „districtus Heidoiathen“ (kaip vietovardžio tovardžiais. Dubingių ežero aplinkoje tokie galėtų būti forma „Gudaičiai“) kai kurių tyrėjų yra identifikuoja- Hermano Vartbergės kronikoje 1373 m. žygio aprašyme mas su dabartiniu Gudeikių kaimu, esančiu minėto eko- minimi „curia Girgdemanthen“81 ar iki šių laikų žino- nomiškai stipriausio Asvejos teritorinio spiečiaus (ma- mas hidronimas Jagomantas. žojo mikroregiono) aplinkoje.87 Vietovardis su šaknimi Jaučių traukiama žagrė ir trilaukė sėjomaina Gud- Dubingių mikroregiono aplinkoje taip pat mini- XI–XIII a. leido įdirbti sunkiausius ir derlingiausius mas 1475 m. Radvilos Astikaičio ginče su Giedraičių

44 Rimvydas Laužikas. Žemė ir asmuo: erdvės užvaldymas Dubingių mikroregione XIV–XVI amžiais bajorais (nesutarimas dėl „Gie- pilies buvimas ir jo vietininko rezidavimas skirtingose (nors ir arti viena kitos dyszki“ kaimo priklausomy- esančiose) vietose – žinomas XV–XVI a. reiškinys. Pavyzdžiui, pagal 1554 m. bės),88 1478 m. Onos Eiruda- Nemenčinės ir Linkmenų valsčiaus inventorių, Nemenčinės dvaro valsčiaus vičienės fundacijoje Bijutiškio vaitas Stasys Gailevičius gyveno Strzelniki (dab., tikriausiai, Sklėriškės) kaime, (iš tikrųjų Dubingių) bažnyčiai dvi mylias nutolusiame nuo Nemenčinės dvaro, o Nemenčinės miestelio vaitas (minimas miškas „Gudnow“)89 Mackus Jukevičius gyveno ne dvare, o Nemenčinės miestelyje (3 pav.). bei 1554 m. Nemenčinės vals- Abiejų Dubingių didžiojo mikroregiono dirbtinių administracinių-teritori- čiaus inventoriuje, kur „Gudo- nių vienetų bendro centro („galios centro“) vietos pasirinkimui įtakos galėjo ycze“ kaimas90 minimas dabar- turėti keli faktoriai, bene svarbiausi – ekonominiai. Buvusio Asvejos mažojo tinėje vietoje, netoli Voronių. Jei Gudeikių vietovardį sietume su 1373 m. paminėjimu, tuomet galėtume hipotetiškai teigti, kad pirmą kartą Dubingių mikroregiono gyventojų populiaciją buvo bandoma atkurti po 1334 m. naikinančio Livonijos ordino žygio. Kitos kolonizacijos bangos turėję vykti XIV a. pab. – XV a. Bet kuriuo atveju galime manyti, kad kiekviena tokia kolonizacija turėjusi padidinti didžiojo Dubingių mikroregiono konsolidaciją, nes atvykę gyventojai, tikėtina, neturėję lokalaus (su mažaisiais mikro- regionais sietino) tapatumo. Lietuvos didysis kunigaikš- tis Vytautas Dubingiuose XV a. pradžioje įkūrė pirmąjį dirbtinį teritorinį-administracinį viene tą – Dubingių parapiją. Tuo pat metu aplink Dubingius bando- mas konsoliduoti ir dirbtinis valstybės administracinis-teritorinis vienetas – Dubingių valsčius/pavietas su valdovo dvaru piliavietėje ir administra- toriaus tijūno „rezidencija“ Ciū- niškių kaime. Su šiuo Vytauto valdymo laikotarpiu gali būti sietinas ir senojo mažojo Asve- jos mikroregiono svarbiausių kaimų – Laumikonių, Voro- nių ir Ciūniškių gyventojams suteiktas miestiečių statusas, akcentuojamas visuose vėles- niuose XVII–XVIII a. rašyti- 3 pav. Didysis Dubingių mikroregionas – parapija (Pagal: KUNCEVIČIUS A., LAUŽIKAS R., niuose šaltiniuose.91 Valdovo RUTKAUSKAITĖ I., ŠMIGELSKAS R. Radvilų rūmai Dubingiuose. Vilnius, 2011, p. 16).

45 MOKSLO DARBAI: 4-asis prigimtinės kultūros seminaras mikroregiono ekonominis pajėgumas, įvykusi trijų našlė Ona su sūnumis Bagdonu ir Žygimantu įkūrė alta- mažųjų mikroregionų konsolidacija ir Dubingių geo- riją Bijutiškio k.,94 1542 m. Povilas Šimkovičius (kai kur grafinė vieta (patogi perėja per Asvejos ežerą, gynybai minima, kad 1542 m. Barbora ir Kristupas Giedraičiai) tinkama sala ir aukštas iš toli matomas kalnas) grei- fundavo vadinamąją Grybiškių, arba Bijutiškio, altari- čiausiai buvo lemiami veiksniai, parenkant Dubingių ją.95 1634 metų Dubingių kunigaikštystės inventoriuje96, parapijos centro ir valdovo pilies vietą ir Dubingiams nors katalikų bažnyčia formaliai ir neegzistavo, randa- (Ciūniškiams) tampant regioniniu dirbtinai kuriamų me vadinamąjį Klebono valsčių, kuris pagal aukščiau valdovo žemių konglomerato (valsčiaus, pavieto, ti- minėtą vieno savininko žemių principą jungė Dubingių jūnystės) centru Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vy- katalikų klebonui priklausančius Bajoriškių, Dvariškių tauto laikais. Vietos „galios centrams“ – dvarams ir kaimus (dabartiniais vietovardžiais neidentifikuotus) bei pirmosioms bažnyčioms – buvo parenkamos valdovo iki šių dienų išlikusius Drąsių, Paškonių kaimus, kurių sprendimu. Kitose Europos šalyse atliekami tyrimai bendras plotas buvo 20 valakų, juose kartu su užusie- rodo ankstyvųjų valstybių valdančiojo elito siekius pa- niais gyveno 40 šeimų. naudoti erdvę kaip kontrolės priemonę, todėl pilys ir Iš didikų giminių Dubingių didžiajame mikrore bažnyčios statomos gerai iš toli matomose vietose, jos gione sėkmingiausiai savo privačių žemių plotus plėtė turi aiškiai ženklinti, „kieno čia valdžia“, ir formuoti Radvilos. Bene ankstyviausia Radvilų giminės valda „jėgos kraštovaizdį“.92 Bažnyčios ir dvaro įkūrimas mikroregione buvo 1446 m. Radvilos Astikaičio įsi- Dubingių piliavietėje vertintinas kaip akivaizdus tokio gytas Beržų kaimas (greičiausiai dabartinio Beržos ež. požiūrio pavyzdys. apylinkėse), kaip jau minėta, 1475 m. Radvila Asti- Pasibaigus kovoms su Vokiečių ordinu ir prasidėjus kaitis ginčijosi su Giedraičiais dėl Gudeikių,97 o 1482 „Pax Lituana“ laikotarpiui, Dubingių gynybinė reikšmė m. Mikalojus Radvila privilegijoje Upninkų bažnyčiai sumenko. Prie šio proceso galėjusi prisidėti ir Dubingių paskyrė dešimt pūdų medaus iš Dubingių.98 XVI a. „fundatoriaus“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pr. (tarp 1508–1523 metų) Radvilos galutinai užvaldo mirtis bei prie geresnių prekybos kelių įsikūrusių gretimų Dubingius – piliavietę ir Ciūniškius.99 1508 metais mi- didžiųjų mikroregionų sustiprėjimas. XV a. fiksuojamas nimas paskutinysis bendras Maišiagalos ir Dubingių prie Vilniaus – Brėslaujos kelio įsikūrusių Švenčionių su valdovo vietininkas Jonas Soltanas, Andriaus sūnus. Vytauto funduota bažnyčia ir prie Vilniaus – Rygos kelio Nors vėliau Maišiagaloje žinomas valdovo vietininkas įsikūrusių privačių kunigaikščių Giedraičių valdų (Gie- Jurgis Petkevičius, Mikalojaus sūnus, tačiau jis nebeti- draičių, Videniškių) augimas, kuris išstūmė Dubingius į tuluojamas vietininku Dubingiuose.100 Apie 1510–1523 antraeilio statuso vietoves. Nors apibūdinant Dubingius metus minima nemažai žmonių ir valdų dovanojimų XV a. dokumentuose ir painiojami tarsi skirtingo admi- Jurgiui Radvilai.101 Dubingiai, jau kaip Radvilų valda, nistracinio lygmens – valsčiaus bei pavieto – terminai, minimi ankstyviausiame 1528 m. šios giminės dvarų atrodo, kad jau nuo XV a. antrosios pusės (1477 metų) inventoriuje. Kartu su Dubingiais tuo metu Radviloms Dubingius valdo tas pats valdovo vietininkas kaip ir priklausė mikroregione buvę Alko, Baranavos, Žaugė- Maišiagalą – Bartošas Mantautaitis.93 Tokiu būdu Du- dų dvarai.102 Radvilų Dubingių piliavietės užvaldymas bingiai – Vytauto ambicijos vaisius, būdami atokiau nuo buvo ir simbolinis gestas – siekimas užvaldyti parapijos stambių prekybos kelių, neišlaiko savarankiškumo, tik centrą ir buvusį valdovo administracijos centrą, ir ūki- santykinę autonomiją, ir susiejami su Maišiagala. Kita nis sprendimas – čia geriausios Dubingių mikroregiono vertus, XV a. viduryje – XV a. antrojoje pusėje didžia- žemės. Po šios Radvilų akcijos Dubingių, kaip valdovo jame Dubingių mikroregione per fundacijas, benefici- administracinio-teritorinio vieneto, svarba visiškai su- jas, perkant žemes randasi bažnytinės žemės ir pradeda menksta. XV amžiuje buvę „tvirtu“ valsčiumi ir net pre- kurtis įvairios didikų giminės (privačios Sakų, Giedrai- tendavę būti pavietu, XVI a. pirmojoje pusėje jie tampa čių, Radvilų ir kt. valdos). Bažnytinių žemių fundacijos tik vaitija, kur realiai valdovui priklauso tik buvusio vyko valdovų ir bajorijos iniciatyva. Žinomos Vytauto didžiojo Dubingių mikroregiono pietrytinė dalis be se- ir Kazimiero Jogailaičio (1449 m.) fundacijos Dubingių nojo administracinio centro. Dėl šios priežasties 1554 bažnyčiai. Dubingių bažnyčią rėmė ir vietiniai bajorai: metais valdovui priklausančios Dubingių valdos netu- 1451 m. Giedraičių dvaro savininkas Povilas Kareiva ri stabilaus centro, o vaitas gyvena Troškūnų kaime. įkūrė altariją netoli Molėtų parapijos Svobiškio k., 1478 Kitą vertus, Dubingiams tapus Radvilų privačia valda, m. Bijutiškio dvaro savininkė, Nekrašo Eirudavičiaus valdovui likusi teritorija buvo atskirta nuo pagrindinio

46 Rimvydas Laužikas. Žemė ir asmuo: erdvės užvaldymas Dubingių mikroregione XIV–XVI amžiais

3 lentelė. Svarbiausi Dubingių mikroregiono dvarai, XVI a. nepriklausę Radviloms103

Eil. Vietovė Pirmojo Istoriniai duomenys Nr. paminėjimo data 1. Antašventė 1502 1502 m. dvarą valdė Zaremba-Čembkovskis, kuris jį buvo nupirkęs iš Protasevičiaus. 2. Arnionys XV a. Literatūroje minimi 1495 m. ir 1498 m. fundaciniai dokumentai, bet nepateikiamos nuorodos į originalus. XV a. dvaras priklausė valdovui. XVI a. Žygimantas Senasis dvarą padovanojo Narbutams. 1567 m. kariuomenės surašyme sunku atskirti, apie kuriuos Arnionis (Orniany, Worniany) yra rašoma, tačiau su šiuo vietovardžiu siejami Povilas Pacas, Mikalojus Kristupas Radvila, Mikalojus Aleksandraitis Čižas, Matas Stanislovaitis Čižas, Sebastijonas Čortelevičius, Elžbieta Ližaitė-Vaitechovskaja, Vaitiekus Stabrovskis, Stanislovas Jonaitis Čižas, Stanislovas Kosinskis, Ščastnas Andriejaitis Zabiela, Darata Ližaitė-Pavlovaja, Povilas Čižas, Jonas Mikuličius. 3. Bijūnai 1514 1514 m. minima kaip valstybinė žemė – „pustka Bigoliszki „ Maišiagalos paviete. 1517 m. – valstybinis dvaras. 4. Bijutiškis 1395 Iki 1385 m. buvo valdovo dvaras. 1385 m. padovanotas Vigandui Algirdaičiui. 1478 m. priklausė Onai Eirudavičienei. 1526 – 1528 m. valdė Eirudavičių palikuonys, vadinami „Bijatyncami“. 1567 m. kariuomenės surašyme minimas iš Bijutiškio dvaro Melchioras Žygimantaitis Senoviškis, globojamas pusbrolių Severino Mikalojaičio ir Mato Janavičiaus Bijutiškiečių. 1572 – 1574 m. Bijutiškis priklausė Daugėloms-Narbutams. 5. Gejėnai 1554 1554 m. ir vėliau minimas valdovo dvaras. 6. Inturkė 1554 1554 m. ir vėliau minimas valdovo dvaras. 7. Joniškis 1554 Joniškio dykynė minima 1554 m. Teigiama, kad dvaras atsiradęs Valakų reformos metais. 1567 m. kariuomenės surašyme minimi iš Joniškio Povilas Sorkovtovičius, Petro sūnus, ir Valentinas Juraševičius. Dėl Joniškio vietovardžio populiarumo sunku nustatyti, ar šie asmenys buvo atvykę iš šio Joniškio dvaro. XVI a. pabaigoje Joniškis priklausė Giedraičiams. 8. Padubingė 1567 1567 m. kariuomenės surašyme minimi iš Padubingės Stanislovas Stulba, Jonas Vainauskas, Petro sūnus, ir Steponas Steckavičius. 9. Sužionys XV a. vid. Valdovo dvaras XV a. 1516 m. privatus Hromykų dvaras. 1554 m. minimas kaip Onikėjų valda. 1567 m. kariuomenės surašyme minimas iš Sužionių Jonas Strošinskas. 10. Žeimeliai 1567 1567 m. minimas valstybinis dvaras, priklausęs Maišiagalos pavietui. 1567 m. kariuomenės surašyme minimas iš Žeimelių Jonas Krošinskis (ar nebus tas pats Jonas Strošinskas, kuris paminėtas prie Sužionių). 11. Troškūnai 1514 1514 m. valstybinis dvaras, valsčiaus centras, 1554 m. kaimas, kuriame gyvena Nemenčinės valsčiaus Dubingių vaitijos vaitas. traukos centro XV a. pabaigoje – Maišiagalos. Dėl šios Dubingių vaitija kaip Nemenčinės valsčiaus teritorinis priežasties XVI a. valdovui likę Dubingių mikroregio- vienetas Dubingių ežero pietrytinėje dalyje.104 Šiam no žemės vaitijos teisėmis buvo priskirtos Nemenčinės teritoriniam vienetui priskiriami dabartiniai Vilniaus valsčiui. Kitų (ne Radvilų) Dubingių mikroregiono ir r. sav. esantys Troškūnų, Daukšių, Grybėnų, Tarako- artimiausios aplinkos svarbiausiųjų dvarų priklausomy- nių kaimai bei buvęs Daukšėnų kaimas ir iš XIX a. bė XIV–XVI a. pateikiama 3 lentelėje. kartografijos žinoma Gejėnų dvarvietė; dabartiniame Įdomu, kad tokios teritorijos dalybos nesunaikino Švenčionių r. sav. esantis Matakienio kaimas, prie Lau- aukščiau aptartų natūralių mažųjų mikroregionų teri- meno ežero buvęs Gelcevičiavos kaimas ir prie Du- torinių struktūrų. Dar daugiau, galime teigti, kad toks bingių ežero buvę Staniučių ir Paavilių kaimai. XVI valdų pasiskirstymas laikinai formalizavo senuosius, a. viduryje ši Dubingių vaitija neturi „rimto“ centro. nuo viduriniojo geležies amžiaus žinomus mažuosius Nors vaitas gyvena Troškūnų kaime, tačiau pats kai- mikroregionus kaip valdovo ir privačių dvarų teritori- mas neįvardijamas vaitystės centru. Iš vėlesnių, XVII nes struktūras. Ieškodami tikslesnių jų lokalizacijų tu- a. šaltinių galime numanyti, jog galbūt laikinai šio teri- rime pasitelkti XVI a. pirmosios pusės – XVI a. vidurio torinio vieneto centru tapo Nošiūnų dvaras, buvęs prie rašytinius šaltinius. 1554 m. Nemenčinės ir Linkmenų Viranglio ežero, dabartinės Jonėnų dvarvietės vietoje valsčių inventoriuje yra minima valdovui priklausanti (vėliau – Dubingių dvaro Nošiūnų palivarkas), kuris

47 MOKSLO DARBAI: 4-asis prigimtinės kultūros seminaras kai kuriuose XVII a. dokumentuose vadinamas Dubin- Dubingių ir kt. palivarkų žemes. Po XVI a. LDK teri- gių (Dubnik) dvaru.105 Galime teigti, kad XVI a. vidu- torinės administracinės reformos kunigaikštystė terito- ryje aprašyta Dubingių vaitijos teritorija koreliuoja su riškai priklausiusi Vilniaus pavietui ir XVII–XVIII a. viduriniajame geležies amžiuje susiformavusiu Baluo- funkcionavusi kaip pagalbinis Radvilų Vilniaus dvarų šų archeologinių vietovių spiečiumi (mažuoju mikro- ekonominis vienetas. regionu) bei sietina su XIV a. rašytiniuose šaltiniuose minima Asvejos žeme. Ieškodami senojo Lakajos ar- Asmuo ir žemė kaip kultūrinės kategorijos cheologinių vietovių spiečiaus ir su juo sietinos Až- Aptardami viduramžių LDK žemėvaldą ir terito- dubingės (Uždubingės) žemės vietos galime pasitelkti rializaciją negalime išleisti iš akių vieno svarbaus šios užuominą apie žemes vadinamas Azdubinskiemi 691 m. sistemos funkcionavimo bruožo – glaudesnių nei Vaka- Dubingių kunigaikštystės ir Alkūnų dvaro žemės ribų rų Europoje asmens ir žemės sąsajų. Tai buvo sąlygota aprašyme.106 Tokia nuoroda leidžia teigti, kad XIV a. specifinės LDK pagoniškosios visuomenės korporaci- Aždubingės žemė galėjusi būti dabartinio Išnarų eže- nės struktūros, kuri pakankamai smarkiai skyrėsi nuo to ro aplinkoje. XVI a. šios teritorijos centrais skirtingais meto bizantine tradicija grįstos Rusios ar katalikiškosios laikotarpiais galėję būti Žeimelių, Antašventės ar Al- Vakarų Europos visuomenės korporacinės struktūros. kūnų dvarai. Trečioji XIV a. minima Dubingių žemė Viduramžių valdovas ar bajoras iš esmės valdė žmo- turėtų būti lokalizuojama ties XV a. Radvilų vykdytos nes, o ne preciziškai apibrėžtą teritoriją, o „laukinė“ žemių konsolidacijos svarbiais objektais – dabartine žemė virsdavo kultūrine „ŽEME“ ir tokia išlikdavo tik Dubingių piliaviete ir Dubingių miesteliu, taigi siejama žmonių darbo dėka, tokiu būdu įgydama personalizuo- su Asvejos archeologijos objektų spiečiumi, kuris taip tos žemės (turinčios savininko vardą) bruožų. Vakarų pat išryškėja dar viduriniajame geležies amžiuje (V–IX Europoje tarp kilmingųjų toks asmeninis pavaldumas a.). Remdamiesi 1510–1523 m. datuojamu Dubingių buvo apibrėžiamas rašytiniais teisiniais dokumentais dvaro gyventojų sąrašu107 bei metodologine nuostata, apibrėžus senjoro – vasalo korporacinius santykius, o jog egzistuoja vietovardžių ir asmenvardžių sąsajos, nekilmingieji buvo priklausomi dėl miestų privilegijų ir XVI a. pradžios Dubingių dvarui hipotetiškai galėtu- baudžiavinės sistemos.108 Rašto nenaudojančioje LDK me priskirti šias dabar žinomas vietoves: Babačizną, pagoniškojoje visuomenėje teisinė sistema ir žmonių Bambėnus, Barūnėlius, Dagiškes, Gačkiškius, Gaižiū- tarpusavio santykiai buvo grindžiami žmonių tarpusavio nus, Jankūniškę, Jukniškius, Kruopinę, Kuolakasius, susitarimu ir paprotine teise, kuri iš esmės funkciona- Maciūniškes, Milašiškes, Paškonis, Pikčiūniškius, Pur- vo kaip žodinė tradicija. Dėl to LDK nevyko asmens ir viniškius, Puziriškes, Raklėniškį, Stankus, Sutrėnus, įstatymo atskyrimo procesas, dėl kurio Vakarų Europoje Verbyliškius ir neidentifikuotas vietoves Netinševčyz- rašytinis teisės aktas tapo savarankišku tikrovės objek- na bei Gulbovčyzna. tu, lygiaverčiu, net didesnės vertės nei jam paklūstantys XV a. pradėta ir XVI a. pradžioje įtvirtinta Radvi- asmenys. Dėl pagoniškosios pasaulėžiūros pliuralizmo lų ekspansija Dubingių mikroregione nesiliovė. Ilgai- LDK nevyko ir paprotinės teisės uzurpavimo procesai niui Radvilos prisijungė ir likusias valdovo Dubingių kaip bizantinės kultūros erdvėje, kur rašytinę bei nerašy- vaitystės žemes bei ženkliai išplėtė teritoriją į rytus, tinę teisėkūrą uzurpuoja vienas asmuo valstybėje (impe- sukurdami daugiau ar mažiau topografiškai vientisą ratorius, caras), kurio asmeninė nuomonė ir nerašytiniai latifundinio pobūdžio valdą. Radvilų kuriamai priva- įsakymai turi didesnę galią nei bet kuris rašytinės teisės čiai kunigaikštystei neatiteko tik buvęs Ašdubingės aktas. Galime manyti, kad nerašytinės ir sutartinės tei- spiečius, įskaitant Joniškio dvarą, kurį 1669 m. H. sės aplinkoje LDK negalėjo formuotis nei Vakarų Eu- Giedraitytė-Surgaitienė padovanojo Vilniaus universi- ropoje įprasti, rašytine teise grįsti korporaciniai viene- teto jėzuitams, o jie čia įkūrė prieš Radvilas nukreiptą tai (cechai, ordinai, gildijos), nei bizantinio pavyzdžio kontrreformacijos forpostą. „valdžios piramidė“. Nesant kitų korporacinių vienetų, Radvilų latifundinė Dubingių kunigaikštystė, iš pra- svarbiausiu LDK visuomenės junginiu tapo neformali- džių (1634 metų inventoriaus duomenimis) padalyta į zuotais horizontaliais giminystės ryšiais susaistytų as- Dubingių dvaro ir Dubingių klebono valsčius, vėliau menų grupės (šeimos, giminės). Tad žemės nuosavybė (XVII a. antrosios pusės – XVIII a. inventoriuose) da- radosi iš vienos šeimos galimybių įdirbti „savo“ sklypą. lijama tik į dvarui priklausiusius Dubingių ir Barana- Visa žemė, kurią šeima „atkovodavo“ iš gamtos, miš- vos valsčius, išskiriant Nošiūnų, Nošiškių, Zaleciškių, ko, tapdavo potencialia tos šeimos nuosavybe. Esant

48 Rimvydas Laužikas. Žemė ir asmuo: erdvės užvaldymas Dubingių mikroregione XIV–XVI amžiais santykinai nedideliam gyventojų skaičiui ir dideliems nuo „laukinio“ miško. XIV–XVIII a. bažnyčių funda- „laisvos“ žemės plotams, Lietuvoje priešistorės laikais cijose terminas „terra“ vartojamas panašia prasme113, ir ankstyvaisiais viduramžiais bendruomenės nesirūpi- pvz., „...donatio terrae Lukiany..“. (1468 m.) arba „... no resursų paskirstymu ir bendra visų nauda. Tai sudarė quator homines cum terra Lelkuski...“.114 Panašiai žo- sąlygas nykti bendruomeninei žemėvaldai ir kurtis indi- dis „terra“ verčiamas ir K. Sirvydo žodyne: lenkiškai vidualiai, šeimų žemės nuosavybei. Kai kurios šeimos/ – „kráiná, kray“, lietuviškai – „szalis“. Viduramžių giminės ilgainiui įgijo turtinį bei ekonominį pranašumą vakarų Europos raštijoje, viduramžiškoje kartografijo- – įdirbo ir valdė didesnius žemės plotus, nei kiti. Tokios je rasime panašų „terra“ interpretavimą115 kaip „orbis giminės galėjo „priimti į šeimą“ kitus, mažiau turtingus terrarum“ – visų sukultūrintų žemių visumą.116 bendruomenės narius, kad padidintų savo potencialą. Žmogaus ir žemės santykis įdomiai atspindėtas Nuo XII a. pab. – XIII a. pr. Lietuvoje įsitvirtinusi indi- XVI–XVIII a. toponimikos šaltiniuose. Bažnyčių in- viduali vienos šeimos nuosavybė, savarankiško vieneto ventoriuose117 parapijai priklausantys kaimai neretai privati (ne bendruomeninė) žemėvalda vėlesniais laikais surašomi remiantis dvarų inventoriais. Dėl šios prie- išskiriama kaip specifinis LDK ekonominės struktūros žasties atsirasdavo vietovardžių dubliavimas – kaimai, bruožas.109 Bajoras galėjo disponuoti valda tik pritarus kuriuose priklausomų valstiečių turėjo keli dvarininkai, giminaičiams, o tėvoninės valdos negalėjo virsti preke. paprastai būdavo kelis kartus pakartojami parapijos vie- XV a. pabaigoje atsiradus „trečdalio sampratai“, bajo- tovardžių sąraše, tarsi tai būtų atskiri tikrovės objektai. ras galėjo laisvai, be giminaičių pritarimo, disponuoti Personalizuotos žemės kontekste įdomūs ir XV–XVI a. tik 1/3 savo valdų.110 Šeimos, kaip korporacinio vieneto, žemės įsigijimo bei ekonominiai dvarų administravimo paveiktoje LDK visuomenėje buvo adaptuota nemažai dokumentai, kuriuose matomas personalinės žemės pri- patriarchalinių „tėviškų“ ir „broliškų“ santykių, o LDK klausomybės virtimas teritorine nuosavybe. Pavyzdžiui, visuomenė buvo savotiškas šeimos ir politinės bendruo- vienu atveju, kalbant apie pavaldžius žmones, vartojami menės mišinys. Toks santykis ryškus Gedimino 1324 m. asmenvardžiai (apie 1446 metus, „...tarnybą ir tuščią pareiškime popiežiaus legatams, kuriame jis kaip valdo- žemę, kurią prieš tai laikė Milius..., Dubingiuose gavo vas iš esmės išdėsto lietuviškąją politinės hierarchijos kažkoks Petrašas...“, o kitais atvejais tai yra tik abstrak- sistemą: „...paskui jis [Gediminas] tvirtino, kad apašta- tūs asmenys: „...1482 m. Mikalojus Radvila Žemaitkie- liškąjį viešpatį jis norįs laikyti tėvu, kaip rašė, nes „jis mio bažnyčiai dovanojo 8 žmones...“.118 Pirmuoju atveju yra vyresnis už mane; ir kitus tokius laikysiu tėvais, ir galime kalbėti apie dviejų asmenų personalinius ryšius ir poną arkivyskupą panašiai laikysiu tėvu, nes jis vyresnis socialines interakcijas, kur vienas dalyvis kitus traktuoja už mane, o tuos, savo vienmečius, laikysiu broliais; jau- kaip personalizuotus subjektus, antruoju – personalinių nesnius už save – sūnumis...“.111 ryšių ir socialinės interakcijos nebelieka, nes perduo- Įdirbtos (personalizuotos) ir neįdirbtos (laukinės) dami tik abstraktūs fiziniai (depersonalizuoti) objektai. žemės požiūriu įdomus XIV–XV a. rašytiniuose šalti- Lygiai taip pat su Valakų reforma svarbiausias dvaro niuose sutinkamo termino „terra“ vertimas bei inter- administracinis vienetas – „tarnyba“ (asmuo su žeme) pretacija. Istoriografijoje įsigalėjusi nuostata, kad loty- yra išstumiamas teritorinio ekonominio vieneto valako, niškųjų XIV a. tekstų terminas „terra“ yra verčiamas kuris yra visiškai nesuasmenintas. Panašią situaciją ma- į lietuviškąjį „žemė“ ir interpretuojamas kaip anksty- tome ir LDK kariuomenės surašymuose, kur 1529 m. vasis teritorinis-administracinis vienetas. Pastaruoju įvardijami tik lojalūs į karą atvykę žmonės, nepažymint metu atlikti tyrimai leidžia teigti, kad toks požiūris nėra jų teritorinės priklausomybės, o 1567 m. LDK kariuo- visiškai teisingas.112 Abejotina, ar XIV–XV a. Lietu- menės surašyme jau aiškiai fiksuojama bajoro sąsaja su voje galėjo egzistuoti topografiškai vientisi formalūs žeme, nurodant, iš kur atvykęs karys. administraciniai-teritoriniai vienetai su aiškiai apibrėž- Taigi, iš esmės Valakų reforma įtvirtino topografiš- tomis ribomis. Kitą vertus, pavyzdžiui, Hermano Vart- kai vientisos žemės valdos sampratą, nustatydama ir bergės kronikos „terra“ greičiausiai yra tik lotyniškas žemės valdos prioritetą ją dirbančio (dažniausia deper- kronikos autoriaus vokiečių kalbos ir prigimtinio men- sonalizuoto) baudžiauninko atžvilgiu. Tai turėję sukelti taliteto atspindys. Taigi tuomet lotyniškasis „terra“ nemenkus pokyčius socialinio kapitalo požiūriu, nes būtų vokiškojo „land“ atitikmuo ir reikštų ne teritorinį- dalis personalinių ryšių ir jais grįstų socialinių interak- administracinį vienetą, o tik kraštą ar teritoriją – kažku- cijų turėjo būti pakeistos teritoriniais ryšiais ir terito- rio didesnio kaimo įdirbtos žemės plotus, skiriant juos rine nuosavybe grįstomis socialinėmis interakcijomis.

49 MOKSLO DARBAI: 4-asis prigimtinės kultūros seminaras

Tačiau tokia situacija buvo įmanoma tik didžiausiose priklausoma bei apibrėžiama sukultūrintos („savos“) latifundinio pobūdžio valdose ir tik tarp aukščiausių ir laukinės („svetimos“) erdvės priešprieša. Mažoji ir žemiausių socialinių sluoksnių žmonių. Tiesiogi- erdvė yra tai, kas vyksta sukultūrintos, pažįstamos niams personaliniams ryšiams nutrūkus, socialinės erdvės viduje, tai erdvė, kurioje asmuo kaupia empi- interakcijos buvo užtikrinamos per tarpininkus, kurie riškai pagrįstą savo patirtį. Iš esmės tai yra ekologinė buvo susiję personaliniais ryšiais tiek su vieno, tiek niša, apgyvendinta konkrečios bendruomenės, kuriai su kito socialinio sluoksnio žmonėmis. Tokiais socia- užtenka tos ekologinės nišos resursų. linių interakcijų tarpininkais galėję būti jau minėtieji 3. Analizuojant erdvės ir asmens ryšius bei teritorijos „viduriniojo sluoksnio“ atstovai – žiemionys ar valdą sampratų kaitą istoriniais laikais perspektyvu pasitelk- prižiūrintys pareigūnai (tijūnai, vietininkai ir pan.). Su ti Gerto Jano Hosperso kūrybinių erdvių teoriją, pagal LDK krikštu, plečiantis parapijų tinklui, personalinių kurią, vienos erdvės įgyja pranašumų prieš kitas jose ryšių ir socialinių interakcijų erdvėje atsirado dar vie- gyvenančių žmonių kūrybiškumo dėka. Kūrybiškumas nas veikėjas – katalikų bažnyčia (kaip korporacija) ir lemia natūralių kultūrinių-geografinių erdvių (mikrore- dvasininkas kaip asmuo. Kaimo vietovėse dvasininkas gionų) susiformavimą bei galios centrų iškilimą. Šio- taip pat galėjęs užimti tarpininko poziciją skirtingų je teorijoje išryškinama idėja apie žmogaus ir erdvės socialinių sluoksnių žmonių socialinėse interakcijose. santykį, kur svetima, laukinė erdvė tampa sukultūrinta, Kitose (ne latifundinėse) valdose vienokie ar kitokie sava erdve tik dėl žmogaus kuriamosios veiklos. Tos žemės, ekonomikos ir personalinių ryšių „rudimentai“ pačios kuriamosios veiklos lieka svarbios ir kultūrinės buvo išlaikyti ir po Valakų reformos. Ypač tarp smul- erdvės išlaikymui. Tik jų dėka į gamtą linkstanti erdvė kiųjų bajorų, kurių gyvenimo būdas ir socialinis statu- „sutramdoma“, neleidžiant jai vėl „sulaukėti“. sas menkai skyrėsi nuo aplinkinių valstiečių. Nepaisant 4. Aptardami viduramžių LDK žemėvaldą ir teri- visuomenės socialinės diferenciacijos, aukštesniųjų ir torializaciją negalime išleisti iš akių vieno svarbaus žemesniųjų socialinių sluoksnių bendravimas išlaikė šios sistemos funkcionavimo bruožo – glaudesnių nei daugumą tiesioginių personalinių ryšių ir tiesioginių, Vakarų Europoje asmens ir žemės sąsajų. Tai buvo net labai individualių, interakcijų. Tokio socialinio tin- sąlygota specifinės LDK pagoniškosios visuomenės klo pavyzdžiu galėtų būti labai vėlyvas, žinomas net korporacinės struktūros, kuri pakankamai ryškiai sky- iš XVI–XVII a., t. y. visiškai socialiai segmentuotos rėsi nuo to meto bizantine tradicija grįstos Rusios ar LDK visuomenės, bičiulystės reiškinys tarp valstiečių katalikiškosios Vakarų Europos visuomenės korporaci- ir smulkiųjų bajorų119, kas liudytų „rašytinės“ ir „pa- nės struktūros. Rašto nenaudojančioje LDK pagoniš- pročių“ tradicijos koegzistavimą LDK socialinėje, po- kojoje visuomenėje svarbiausiu korporaciniu vienetu litinėje ir ekonominėje erdvėje. tapo neformalizuotais horizontaliais giminystės ryšiais susaistytų asmenų grupės (šeimos, giminės), o žemės Išvados nuosavybė buvo suvokiama kaip personalizuota „mano 1. Istorinės geografijos ir kartografijos tyrimuose ir mano žmonių“ žemė. įsigalėjusi scientistinė paradigma neretai atskiria pra- 5. Valakų reforma įtvirtino topografiškai vientisos eities erdvės tyrimus nuo praeities visuomenių sociali- žemės valdos sampratą su linijinio pobūdžio ribomis, nių tyrimų. Žmogaus, laiko ir erdvės atskyrimas neretai kartu nustatydama ir žemės valdos prioritetą ją dir- tampa nekorektiškų mokslinių interpretacijų priežasti- bančio (dažniausiai depersonalizuoto) baudžiauninko mi, kuomet istorinė erdvė suvokiama vadovaujantis atžvilgiu. Tai sukėlė nemenkus pokyčius socialinio mūsų, XX–XXI amžiaus žmonių, mentalinėmis kate- kapitalo požiūriu, nes dalis personalinių ryšių ir jais gorijomis. Mokslinių tyrimų požiūriu nemažiau svarbu grįstų socialinių interakcijų buvo pakeistos teritoriniais yra tai, kiek konkrečioje bendruomenėje funkcionavusi ryšiais ir teritorine nuosavybe grįstomis socialinėmis mitinė erdvė darė poveikį realios, geografinės erdvės interakcijomis. pažinimui ir suvokimui. 2. Aptardami istorinės erdvės diskursus pirmiausia Nuorodos turėtume skirti dvi erdvės dimensijas – makroerdvės 1. Straipsnis parengtas vykdant projektą „Lietuvos valstybės išta- ir mikroerdvės. Didžioji erdvė yra ne tiek geografi- kos Dubingių mikroregiono tyrimų duomenimis“ (projekto Nr. nė sąvoka, kiek kosmologinė kategorija, išreiškiama VP1-3.1-ŠMM-07-K-01-037), finansuojamą iš Europos Sąjungos religija, mitais ar ritualais ir geografiškai, ir nuo jų fondų lėšų pagal 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros

50 Rimvydas Laužikas. Žemė ir asmuo: erdvės užvaldymas Dubingių mikroregione XIV–XVI amžiais

veiksmų programos 3-ojo prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stiprini- летописи? Iš: Журнал Министерства Народного Просвещения, mas“ VP1.3.1-ŠMM-07-K priemonę „Parama mokslininkų ir kitų № 5, 1900; ŽULKUS, V., KLIMKA, L. Lietuvos pajūrio žemės tyrėjų mokslinei veiklai (visuotinė dotacija)“. Straipsnis pareng- viduramžiais. Vilnius, 1989; ZABIELA, G. Nalšia Lietuvos tas pranešimo, skaityto 4-ajame prigimtinės kultūros seminare valstybės kūrimosi išvakarėse. Iš: Rytų Lietuva. Istorija, kultūra, „Žemė juodoji: veldėmė, valda ir paveldėtosios vertybės“ (2013 kalba. Vilnius, 1992. MUGUREVIČS, Ē. Hermanni de Wartberge m. kovo 16 d.), pagrindu. Už idėjas, patarimus, pastebėjimus Chronicon Livoniae über Litauen im Zusammenhang mit den ir diskusijas, kurios buvo svarbios rengiant straipsnį, dėkoju Daten der Archäologie. Iš: Archaeologia Lituana, t. 7, 2006; GAR- projekto kolegoms prof. Albinui Kuncevičiui, prof. Rimantui LIAUSKAS, V. XVII a. Molėtų bažnyčios krikšto ir santuokos Jankauskui, Renaldui Augustinavičiui, Ramūnui Šmigelskui, metrikų knyga. Vilnius, 2004; Simniškytė–Strimaitienė taip pat dr. Vykintui Vaitkevičiui, dr. Daivai Vaitkevičienei. A. Kultūrinė dinamika Sėlos regione I–XIII a. po Kr., daktaro 2. ECO, U. Tariamos astronomijos. Iš: Sukurti priešą ir kiti progi- disertacija, Vilnius, 2004; BLIUJIENĖ, A. Mikroregionas tarp niai rašiniai. Vilnius, 2011, p. 215–216. Šilutės ir Priekulės bei Švėkšnos arba Lamatos žemė archeologi- 3. VAITKEVIČIUS, V. Kraštovaizdžio skaitymas su patirties žo- niais duomenimis. Iš: Archaeologia Lituana, Vilnius, t. 4, 2003. dynu. Iš: Liaudies kultūra, 2012, Nr. 4, p. 50–61. 20. GARLIAUSKAS, V. XVII a. Molėtų bažnyčios krikšto ir san- 4. LAMBERG, M., HAKANEN, M. Afterword: Beyond Space? tuokos metrikų knyga. Vilnius, 2004. Iš: Physical and Cultural Space in Pre-industrial Europe. Met- 21. DAUGIRDAS, V. Lietuvos teritorinio administracinio suskirs- hodological Approaches to Spatiality. Lund, 2011. tymo istorinė geografinė analizė (daktaro disertacija). Vilniaus 5. ЛЮБАВСКИЙ, М. К. Областное деление и местное universitetas, 2007; TUČAS, R. Lietuvos teritorijos apgyvenimo управление литовско-русского государства ко времени raida I–XII a. (daktaro disertacija). Vilniaus universitetas, 2012. издания Первого Литовского статута: исторические 22. HAKANEN, M. The Reach of Power. Iš: Lamberg, M., Hakanen, очерки. Москва, 1892. M., Haikari, J., eds. Physical and Cultural Space in Pre-industrial 6. JAKUBOWSKI, J. F. Mapa Wielkiego Księstwa Litewskiego Europe. Methodological Approaches to Spatiality. Lund, 2011. w połowie XVI wieku. Część północna: objaśnienie do mapy. 23. GUREVIČIUS, A. Viduramžių kultūros kategorijos. Vilnius, 1989. Kraków, 1928. 24. ВУГЛІК, І. Прастора у міфе. Іš: Энцыклапедычны слоунік 7. ŁOWMIAŃSKI, H. Studja nad początkami spoleczeństwa i міфалогія беларусау. Мінск, 2011 państwa litewskiego. Wilno, 1932. 25. ECO, U. Sukurti priešą. Iš: Sukurti priešą ir kiti proginiai raši- 8. ПАШУТО, В. Т. Образование Литовского государства. niai. Vilnius, 2011. Москва, 1959. 26. GUREVIČIUS, A. Viduramžių kultūros kategorijos. Vilnius, 1989. 9. MAKSIMAITIENĖ, O. Lietuvos istorinės geografijos ir karto- 27. SNELL, K. D. M. The Culture of Local Xenophobia. Iš: Social grafijos bruožai. Vilnius, 1991. History. Taylor and Francis, Vol. 28, No. 1, 2003. 10. WOJTKOWIAK, Z. Lithuania transwilniensis saec. XIV–XVI. 28. LAMBERG, M, MAKINEN, M., UOTILA, M. A Rural Living Podzialy Litwy Polnocnej w poznym sredniowieczu. Poznań, 2005. Sphere. Iš: Physical and Cultural Space in Pre-industrial Europe. 11. BARANAUSKAS, T. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius, 2000. Methodological Approaches to Spatiality. Lund, 2011. 12. PETRAUSKAS, R. Ankstyvosios valstybinės struktūros Lietu- 29. GUREVIČIUS, A. Viduramžių kultūros kategorijos. Vilnius, 1989. voje XIII amžiuje – XV amžiaus pradžioje. Iš: Lietuvos istorijos 30. KORPELA, J. In Deep, Distant Forests. Iš: Physical and Cultural studijos. Vilnius, 2005. Space in Pre-industrial Europe. Methodological Approaches to 13. ČELKIS, T. Nuo teritorinio ruožo prie linijos: sienų sampratos Spatiality. Lund, 2011. pokyčiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV–XVI am- 31. MATVEJEVIĆ, P. Viduržemio jūros brevijorius. Vilnius, 2012. žiuje. Iš: Lietuvos istorijos studijos. Vilnius, 2008. Šiuo požiūriu būtų įdomūs Juodosios, Raudonosios ir Baltosios 14. KUNCEVIČIUS, A., LAUŽIKAS, R., RUTKAUSKAITĖ, I., Rusios istorinių pavadinimų atsiradimo ir raidos tyrimai. ŠMIGELSKAS, R. Radvilų rūmai Dubingiuose. Vilnius, 2011; 32. ELIADE, M. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius, 1997. KUNCEVIČIUS, A., LAUŽIKAS, R., AUGUSTINAVIČIUS, 33. VAITKEVIČIUS, V. Senosios Lietuvos šventvietės : Aukštaitija. R., ŠMIGELSKAS, R. Dubingių istorinė žemė – Rytų Lietuvos Vilnius, 2006. pilkapių kultūros ar lietuvių pilkapių teritorija? Iš: Lituanistica: 34. HAMILTON, S., SPICER, A. Defining the Holy – Sacred Space istorija, archeologija, kalba, literatūra, tautosaka, etnografija. in Medieval And Early Modern Europe. Iš: Sacred Space in Early Vilnius, 2012, t. 58, nr. 1. Modern Europe. Cambridge, 2005 15. AUGUSTINAVIČIUS, R. Dubingių istorinės žemės teritorinė 35. ДУЧЫЦ, Л. У., КЛІМКОВІЧ, І. Я. Сакральная география raida I–XV a. (archeologijos duomenimis). Rankraštis. Vilnius, Беларуси. Мінск, 2011 2013. 36. JOHNSON, M. Ideas of Landscape. Willey, 2006. 16. ALEXANDROWICZ, S. Kartografia Wielkiego Księstwa Li- 37. Žemė. Iš: Lietuvių kalbos žodynas. [interaktyvus]. Vilnius, 2013. tewskiego od XV do połowy XVIII wieku. Warszawa, 2012. Prieiga internetu: . 17. Karvelis, D., Ragauskienė, R. Iš Radvilų giminės is- 38. Kūrybiškumas straipsnyje suprantamas ne tiek meninės kūrybos torijos: Dubingių kunigaikštystė 1547–1808 m., Vilnius, 2009. prasme, kiek kaip bet kuri kuriamoji žmogaus veikla, individo Karvelis, D., Ragauskienė, R. 1645 m. Juzefo Narono- polinkis į naują, originalų ar novatorišką ko nors komponavimą, vičiaus - Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapis: Radvilų modeliavimą ar mąstymą, kurio dėka iš žinių ir patirties atsiranda valdos istorija ir kartografija. Vilnius, 1997. naujovės. 18. BRIEDIS, M. Vilnius: savas ir svetimas. Vilnius, 2011. 39. HOSPERS, G. J. Creative cities: Breeding places. Iš: Knowledge 19. ВОЛЬТЕРЪ, Э. Где искать землю Нальщанскую Ипатьевской economy. Knowledge, Technology and Policy, 16 (3), 2003.

51 MOKSLO DARBAI: 4-asis prigimtinės kultūros seminaras

40. PRIGOGINE, I. Tikrumo pabaiga: laikas, chaosas ir nauji cesana Vilnensis... Vilnius, 1744. MISIUS, K., ŠINKŪNAS, R. gamtos dėsniai. Vilnius, 2006. Lietuvos katalikų bažnyčios. Vilnius, 1993. JUČAS, M. Lietuvos 41. XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje išplėtotas transportas bei infor- parapijos XV–XVIII a. Vilnius, 2007. GARLIAUSKAS, V., JO- macijos ir komunikacijos technologijos leidžia fiziškai per vieną VAIŠA, L., LAUŽIKAS, R., PACEVIČIUS, A. Molėtų dekanato dieną nukeliauti ir sutvarkyti reikalus nuo Vilniaus iki Londono; bažnyčių archyvai ir bibliotekos. [Elektroninis optinis diskas]. kitą vertus, daugumą reikalų galime sutvarkyti virtualioje erdvėje. Vilnius, 2009. PRAŠMANTAITĖ, A. Giedraičių bažnyčios rai- Erdvės komunikacinių ribų išsiplėtimas yra viena globalizacijos dos peripetijos: tarp faktų ir legendų. Iš: Lietuvių katalikų mokslo priežasčių, tačiau tai nepaneigia komunikacine paradigma grįstos akademijos metraštis. T. 33, Vilnius, 2010. BARONAS, D. Kur erdvės struktūravimo. Nors globalųjį pasaulį kanadiečių mokslinin- stovėjo pirmosios septynios Jogailos bažnyčios Lietuvoje? Ar kas Maršalas McLuhanas ir apibūdino gražia „globalaus kaimo“ septynios? Iš: Kultūros barai, 2010, Nr. 10. metafora – esą dėl technologijų plėtros visas pasaulis virsta „globa- 58. HAKANEN, M. The Reach of Power. In: Lamberg, M., Hakanen, liuoju kaimu“, tačiau naujų komunikavimo technologijų sukūrimas M., Haikari, J., eds. Physical and Cultural Space in Pre-industrial nepaneigia ir nesunaikina ankstesniųjų. Taikydami komunikacinę Europe. Methodological Approaches to Spatiality. Lund, 2011. paradigmą šių dienų pasaulio teritorializacijai galime kalbėti apie 59. JABLONSKIS, K. XVI amžiaus Lietuvos inventoriai. Kaunas, skirtingomis technologijomis grįstus komunikacijos lygius, kurie 1934. sąlygoja skirtingas teritorines erdves, nuo nedidelių erdvių, kurios 60. DUBONIS, A., BARONAS, D., PETRAUSKAS, R. Lietuvos nulemtos „priešistorinės“ komunikacijos, keliaujant pėsčiomis, iki istorija, III tomas. XIII a. – 1385 m.: valstybės iškilimas tarp tikrojo „globalaus kaimo“ internete. Rytų ir Vakarų. Vilnius, 2011. 42. KUNCEVIČIUS, A., LAUŽIKAS, R., AUGUSTINAVIČIUS, 61. ČELKIS, T. Valdžia ir erdvė: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės R., ŠMIGELSKAS, R. Dubingių istorinė žemė – Rytų Lietuvos teritorializacijos procesas XIV–XVI a. Daktaro disertacija. Huma- pilkapių kultūros ar lietuvių pilkapių teritorija? Iš: Lituanistica: nitariniai mokslai, istorija (05 H). Vilniaus universitetas, 2011. istorija, archeologija, kalba, literatūra, tautosaka, etnografi- 62. KATAJALA, K. Maps, borders and State-building. Iš: Lamberg, ja. Vilnius, 2012, t. 58, nr. 1. M., Hakanen, M., Haikari, J., eds. Physical and Cultural Space in 43. AUGUSTINAVIČIUS, R. Dubingių istorinės žemės teritorinė Pre-industrial Europe. Methodological Approaches to Spatiality. raida I – XV a. (archeologijos duomenimis). Rankraštis. Vilnius, Lund, 2011. 2013, p. 59-60. 63. Ten pat. 44. Rytų Lietuvos apibrėžimas yra detaliai išanalizuotas straipsnyje 64. BREEZE, D. The Frontiers of Imperial Rome. Barnsley, 2011. KUNCEVIČIUS, A., LAUŽIKAS, R., AUGUSTINAVIČIUS, R., 65. ČELKIS, T. Valdžia ir erdvė: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys- ŠMIGELSKAS, R. Rytų Lietuvos teritorinis modelis I–XV a. Iš: tės teritorializacijos procesas XIV–XVI a. Daktaro disertacija. Lietuvos archeologija, t. 38, 2013. Humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Vilniaus universitetas, 45. Ten pat. 2011, p. 27. 46. Vaitkevičius V. Examining layout tendencies of East Lithu- 66. Ten pat. anian barrows. Iš: Interarchaeologia/2, Vilnius-Helsinki-Riga- 67. Ten pat. Tartu, 2007. 68. GIRININKAS, A., SEMĖNAS, V. XIII a. Rėkučių gynybinis 47. HAMEROW, H. Early medieval setlements. The Archaeology įrenginys. Iš: Kultūros paminklai, 1995, t. 2, p. 28–35; MEUR- or Rural Communities in North-West Europe 400–900. Oxford, KENS, L. The late medieval/Early Modern reuse of prehistoric 2007. barrows as execution sites in the southern part of the Netherlands. 48. VENGRYTĖ-JANAVIČIENĖ, E. Kitataučiai lietuvių liaudies Iš: Journal of Archaeology in the Low Countries. [interaktyvus]. talalinėse. Iš: Tautosakos darbai. T. XXVII, 2004. 2010. Prieiga internetu: . ДЕВ, A. M. Верхнее понеманье в железном веке и раннем 69. VAITKEVIČIUS, V. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. средневековье. Минск, 2011. Vilnius, 1998, p. 9–18; ANTTONEN, V. Mitä tutkimista pyhässä? 50. ZINKEVIČIUS, Z. Lietuvių asmenvardžių sąveika. Iš: Baltistika. [interaktyvus]. 1996. Prieiga internetu: . 51. JABLONSKIS, K. XVI amžiaus Lietuvos inventoriai. Kaunas, 70. KATAJALA, K. Maps, borders and State-building. Iš: Lamberg, 1934. M., Hakanen, M., Haikari, J., eds. Physical and Cultural Space in 52. KUNCEVIČIUS, A., LAUŽIKAS, R., RUTKAUSKAITĖ, I., Pre-industrial Europe. Methodological Approaches to Spatiality. ŠMIGELSKAS, R. Radvilų rūmai Dubingiuose. Vilnius, 2011. Lund, 2011. 53. Ten pat. 71. WOJTKOWIAK, Z. Lituania Transvilnensis saec. XIV-XVI. 54. GUDAS, K., KASPERAVIČIUS, A. Panevėžys nuo XVI a. iki Poznan, 2005. 1990 m. Panevėžys, 2003. 72. Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie. Metryka Li- 55. JUČAS, M. Lietuvos parapijos XV–XVIII a. Vilnius, 2007, p. 103. tewska. (toliauAGAD-ML). Bylos Nr. 191 A – 209. 56. MISIUS, K., ŠINKŪNAS, R. Lietuvos katalikų bažnyčios. Vil- 73. Lentelė parengta pagal autoriaus surinktą istorinę medžiagą, nius, 1993. taip pat pagal: WOJTKOWIAK, Z. Litwa Zawilejska w XV i 57. Lentelė parengta pagal autoriaus surinktą istorinę medžiagą, pierwszej połowie XVI w. Poznan, 1980; WOJTKOWIAK, Z. taip pat pagal: 1522 m. Vilniaus vyskupijos parapijų sąrašas (už Lituania Transvilnensis saec. XIV–XVI. Poznan, 2005; ЛЮ- medžiagą iš 1522 m. sąrašo dėkoju kolegai dr. Liudui Jovaišai). БАВСКИЙ, М.К. Областное деление и местное управление Acta synodi Dioecesis Vilnensis... Vilnius, 1669. Synodus dio- литовско-русского государства ко времени издания Первого

52 Rimvydas Laužikas. Žemė ir asmuo: erdvės užvaldymas Dubingių mikroregione XIV–XVI amžiais

Литовского статута: исторические очерки. Москва, 1892; 88. Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie. Archiwum JAKUBOWSKI, J.F. Mapa Wielkiego Księstwa Litewskiego Radziwillow. (toliau AGAD-AR). Dz. XI, Nr. 9 w połowie XVI wieku. Część północna: objaśnienie do mapy. 89. WOJTKOWIAK, Z. Litwa Zawilejska w XV i pierwszej połowie Kraków, 1928; ŁOWMIAŃSKI, H. Studja nad początkami spo- XVI w. Poznan, 1980. leczeństwa i państwa litewskiego. Wilno, 1932; ПАШУТО, В.Т. 90. JABLONSKIS, K. XVI amžiaus Lietuvos inventoriai. Kaunas, Образование Литовского государства. Москва, 1959; MAK- 1934. SIMAITIENĖ, O. Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos 91. Karvelis, D., Ragauskienė, R. Iš Radvilų giminės isto- bruožai. Vilnius, 1991; DAUGIRDAS, V. Lietuvos teritorinio rijos: Dubingių kunigaikštystė 1547–1808 m. Vilnius, 2009. administracinio suskirstymo istorinė geografinė analizė (daktaro 92. MAARAMEN, P. Landscapes of Power. Iš: Lamberg, M., disertacija). Vilniaus universitetas, 2007; TUČAS, R. Lietuvos Hakanen, M., Haikari, J., eds. Physical and Cultural Space in teritorijos apgyvenimo raida I–XII a. (daktaro disertacija). Vil- Pre-industrial Europe. Methodological Approaches to Spatiality. niaus universitetas, 2012. Lund, 2011. 74. PUHAKKA, K. Theology and Map Publishing. Iš: Lamberg, M., 93. WOJTKOWIAK, Z. Litwa Zawilejska w XV i pierwszej połowie Hakanen, M., Haikari, J., eds. Physical and Cultural Space in XVI w. Poznan, 1980. Pre-industrial Europe. Methodological Approaches to Spatiality. 94. Šios altarijos fundacinis pergamentas yra išlikęs ir saugomas Lund, 2011. Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje 75. BUISSERET, D. The Mapmakers’ Quest – Depicting New Worlds (toliau MAB).-F. 3.-b. 68. Pergamentas aprašytas ir dalis teksto in Renaissance Europe. Oxford, 2003. publikuota kn. JASAS, R. Pergamentų katalogas. Vilnius, 1980. 76. PUHAKKA, K. Theology and Map Publishing. Iš: Lamberg, M., Altarija buvo šalia Stirno (Styrnovo) ežero, vadinama Bijutiškio Hakanen, M., Haikari, J., eds. Physical and Cultural Space in palivarku. Šią altariją Dubingių katalikai prarado reformacijos Pre-industrial Europe. Methodological Approaches to Spatiality. plitimo metais. Ji XVII a. II p. kažkokiu būdu atiteko Inturkės Lund, 2011. valstybiniam dvarui, jau kaip Altarijos užusienis. Šis užusienis 77. KATAJALA, K. Maps, borders and State-building. Iš Lamberg, 1854 m. buvo nupirktas Bijutiškio dvaro savininkų Giedraičių. M., Hakanen, M., Haikari, J., eds. Physical and Cultural Space in Užusienis sunyko po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvos Respub Pre-industrial Europe. Methodological Approaches to Spatiality. likos metais. Lund, 2011. 95. Jai priklausė ir Styrnovo (Stirno) ežeras. Ši altarija taip pat buvo 78. Ten pat. prarasta reformacijos metais, bet teismo keliu 1646 m. Dubingių 79. KUNCEVIČIUS, A., LAUŽIKAS, R., AUGUSTINAVIČIUS, R., klebono susigrąžinta ir išlikusi iki pat XIX a. ŠMIGELSKAS, R. Rytų Lietuvos teritorinis modelis I–XV a. Iš: 96. AGAD-AR. Dz. XXV, Nr. 918. 97. AGAD-AR. Dz. XI, Nr. 9. Lietuvos archeologija, t. 38, 2013. 98. Karvelis, D., Ragauskienė, R. Iš Radvilų giminės isto- 80. Plačiau apie Dubingių mikroregiono teritorializacijos tyrimus rijos: Dubingių kunigaikštystė 1547–1808 m., Vilnius, 2009. priešistorės laikotarpiu rašoma: KUNCEVIČIUS, A., LAUŽI- 99. Ten pat. KAS, R., AUGUSTINAVIČIUS, R., ŠMIGELSKAS, R. Rytų 100. WOJTKOWIAK, Z. Lituania Transvilnensis saec. XIV–XVI. Lietuvos teritorinis modelis I–XV a. Iš: Lietuvos archeologija, Poznan, 2005. t. 38, 2013; AUGUSTINAVIČIUS, R. Dubingių istorinės žemės 101. AGAD-ML, byla Nr. 209. Taip pat Karvelis, D., Ragaus- teritorinė raida I – XV a. (archeologijos duomenimis). Rankraštis. kienė, R. Iš Radvilų giminės istorijos: Dubingių kunigaikštystė Vilnius, 2013. 1547–1808 m., Vilnius, 2009. 81. LATVIS, H., VARTBERGĖ, H. Livonijos kronikos. Vilnius, 1991. 102. PIETKEWICZ, K. Najstarszy inwentarz dóbr radziwiłłowskich 82. Ten pat. z 1528 r. Iš: Lituano- Slavica Posnaniensia. Poznań, t. 1, 1985. 83. Ten pat. 103. Lentelė parengta pagal autoriaus surinktą istorinę medžiagą, 84. Lietuvių kalbos žodyne greta šiais laikais labiau paplitusios žo- taip pat pagal: WOJTKOWIAK, Z. Litwa Zawilejska w XV i džio „gudas“ reikšmės „...baltarusis (kartais lenkas ar rusas...“ pierwszej połowie XVI w. Poznan, 1980; WOJTKOWIAK, Z. pateikiamos taip pat šio straipsnio kontekste labai įdomios Lituania Transvilnensis saec. XIV–XVI. Poznan, 2005; LDK reikšmės: „...kitos tarmės žmogus..“; „...kūdikis be vardo [ne- kariuomenės 1567 m. surašymas. Лета Божего нароженья 1567 krikštytas]...“. Lietuvių kalbos žodynas. [interaktyvus]. Vilnius, року. Попис войска земского Великого князства Литовского, 2013. Prieiga internetu: . которые збиралися за уфалою сойму Городенского на местцо, 85. Lietuvių kalbos žodyne pateikiamos tokios straipsnio kontekstui через листы короля его милости назначоное, к Молодечну, įdomios žodžio „mozūras“ reikšmės: „...mozūruoti - kalbėti len- которому збиранью час был од короля его милости зложон kišku akcentu...“; „...sumozūrėti – sulenkėti...“. Lietuvių kalbos на Семую суботу, недавно прошлую. А почали збирати и žodynas. [interaktyvus]. Vilnius, 2013. Prieiga internetu: . гетманом паном \ Григорьем Александровичем Ходкевича, 86. Lietuvių kalbos žodyne pateikiamos tokios straipsnio kontekstui паном виленским, гетманом наивышшим Великого князства įdomios žodžio „žemaitis“ reikšmės: „...iš Žemaičių krašto kilęs Литовского, старостою городенским, державцою могилевс- žmogus...“; „...svetimos tarmės žmogus, nevietinis gyventojas..“. ким, через мене, служебника его милости Стефана Якимо- Lietuvių kalbos žodynas. [interaktyvus]. Vilnius, 2013. Prieiga вича списано. Iš: Русская историческая библиотека. Т. 33: internetu: . Литовская метрика. Петроград, 1915. 87. GARLIAUSKAS, V. XVII a. Molėtų bažnyčios krikšto ir san- 104. JABLONSKIS, K. XVI amžiaus Lietuvos inventoriai. Kaunas, tuokos metrikų knyga. Vilnius, 2004. 1934.

53 MOKSLO DARBAI: 4-asis prigimtinės kultūros seminaras

105. AGAD-AR. Dz. XXIII, Teka 1, Plik 4. 112. KUNCEVIČIUS, A., LAUŽIKAS, R., AUGUSTINAVIČIUS, 106. Национальный исторический архив Беларуси (toliau BNIA). R., ŠMIGELSKAS, R. Rytų Lietuvos teritorinis modelis I–XV a. F. 694, Ap. 4, b. 934. Iš: Lietuvos archeologija, t. 38, 2013. 107. AGAD-ML, byla Nr. 209. 113. JUČAS, M. Lietuvos parapijos XV–XVIII a. Vilnius, 2007. 108. KATAJALA, K. Maps, borders and State-building. Iš: Lam- 114. FIJALEK, J., SEMKOWICZ, W. Codex diplomaticus Ecclesiae berg, M., Hakanen, M., Haikari, J., eds. Physical and Cultural Cathedralis necnon Dioeceseos Vilnensis 1387–1468. Kraków, Space in Pre-industrial Europe. Methodological Approaches to vol. 1, fasc. 1, 1932. Spatiality. Lund, 2011. 115. HAMEROW, H. Early medieval setlements. The Archaeology or 109. DUBONIS, A., BARONAS, D., PETRAUSKAS, R. Lietuvos Rural Communities in North-West Europe 400–900. Oxford, 2007. istorija. III tomas. XIII a. – 1385 m.: valstybės iškilimas tarp 116. ECO, U. Tariamos astronomijos. Iš: Sukurti priešą ir kiti pro- Rytų ir Vakarų. Vilnius, 2011, p. 273–274. giniai rašiniai. Vilnius, 2011. 110. KIAUPIENĖ, J., PETRAUSKAS, R. Lietuvos istorija. IV 117. Synodus diocesana Vilnensis... Vilnius, 1744. tomas. Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Vil- 118. Karvelis, D., Ragauskienė, R. Iš Radvilų giminės nius, 2009. istorijos: Dubingių kunigaikštystė 1547–1808 m. Vilnius, 2009. 111. VĖLIUS, N. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo 119. KIAUPIENĖ, J., PETRAUSKAS, R. Lietuvos istorija. IV to- seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. Vilnius, t. 1, 1996, mas. Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Vilnius, p. 390. 2009, p. 293.

RESEARCH PAPERS : 4th Indigenous Culture Seminar wild space becomes domesticated, personal space only through people’s creative activities. That same creative ac- Land and person: occupying space tivity remains important in maintaining the cultural space. in the Dubingiai micro-region Only thanks to them can space leaning towards nature be in the 14–16th c. 1 “tamed”, not allowing it to once again “go wild”. While discussing land ownership and territorialisation Rimvydas LAUŽIKAS in the medieval Grand Duchy of Lithuania, we cannot let The object of this article is the perception of a geo- out of sight one important feature of the functioning of graphical area through a person’s relationship with space. this system – a greater relationship between the individual The aim of this research is, through a single micro-region’s and the land, as compared to Western Europe. This was (Dubingiai micro-region) development, to highlight and caused by the specific pagan public corporate structure of discuss some of the historical discourses on space as a the Grand Duchy, which rather significantly differed from means of organising knowledge, ideas and experience, the corporate structure of Western Europe and Rus, which linked to specific historical contexts and which would serve was based on the Byzantine tradition. In the pagan society as a basis for different interpretations of reality. of the GDL, which did not have a system of writing, the In discussing historical discourses on space we should major corporate unit was the groups of individuals bound distinguish between two dimensions of space — macro by non-formalised horizontal ties of kinship, while owner- (large) and micro (small) space. Large space is not so much ship of the land was seen as a personalised “mine and my a geographical concept as a cosmological category, depend- people’s” land. ent on and expressed through religion, myths and rituals, The Wallach reform consolidated the topographically and geographically defined through the contraposition of homogeneous land ownership concept with linear bounda- cultivated (“personal”) and wild (“foreign”) space. Small ries, at the same time identifying the priority of land owner- (micro) space is what happens within the cultivated, famil- ship in the eyes of the farmer (often depersonalised) work- iar space; it is the space where a person accumulates their ing it. This brought on considerable changes in terms of empirically-based experience. Basically, it is an ecologi- social capital, as part of the personal relations and the social cal niche inhabited by a particular community, which can interaction based on them were replaced by territorial rela- thrive on that ecological niche’s resources. tions and social interaction based on territorial property. In analysing the relationship between space and the individual, as well as the development of the concept of ter- After the article a discussion is published, during which ritory in historical times, it is viable for us to use Gert-Jan this topic was expanded on, questions asked by the semi- Hospers’ creative spaces theory, according to which a space nar’s participants were answered. gains advantage over other spaces through the creativity of the people who live within it. Creativity results in the Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas, formation of cultural-geographical spaces (micro-regions) Saulėtekio al. 9, I rūmai, LT-10222 Vilnius. and power centres emerge. This theory highlights the idea El. p.: [email protected] of the relationship between man and space, where foreign, Gauta 2013-08-01, įteikta spaudai 2013-10-30