Žeimelis Istorija Ir Architektū Ra
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
„ŽIEMGALOS“ DRAUGIJA ALGIMANTAS MIŠKINIS ŽEIMELIS ISTORIJA IR ARCHITEKTŪ RA ŽIEMGALOS KRAŠTO PRAEITIS 3 „ŽIEMGALOS“ LEIDYKLA K A U N A S 2 0 0 0 UDK 947,45 Ži 24 Studija parengta Architektūros ir statybos instituto Urbanistikos sektoriuje Recenzentai dr. ALGIRDAS BALIULIS Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslinis bendradarbis prof., habil. dr. JURGIS BUČAS Kauno technologijos universiteto Kraštotvarkos ir architektūros katedros vedėjas Ats. redaktorius VYTAUTAS DIDŽPETRIS Redaktorė LAIMA JUNEVIČIENĖ Dailininkė EDITA JAKUBČIONYTĖ © Algimantas Miškinis, 2000 ISBN 9986-9027-9-7 © „Žiemgalos“ leidykla, 2000 TURINYS PRATARMĖ / 4 ISTORINĖ URBANISTINĖ RAIDA Šiek tiek duomenų apie gyvenvietės atsiradimą ir raidą iki miestelio susidarymo XVI a. pirmojoje pusėje / 6 Miestelio susidarymas ir raida iki XVII a. septintojo dešimtmečio / 10 Miestelio raida nuo XVII a. septintojo dešimtmečio iki XVIII a. pabaigos / 20 Miestelis carinės okupacijos laikotarpiu (nuo XVIII a. pabaigos iki 1915 m.) / 29 Miestelis per Pirmąjį pasaulinį karą (1915–1918 m.) / 53 Miestelis pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu (1918–1940 m.) / 56 Miestelis sovietų ir nacių okupacijos laikotarpiu (1940–1990 m.) / 71 Miestelis antrosios Lietuvos Respublikos pirmąjį dešimtmetį / 103 TRUMPINIMAI / 106 ŠALTINIAI, LITERATŪRA, PAAIŠKINIMAI / 107 ŽEIMELIO CHRONOLOGIJA (faktai ir įvykiai) / 120 REZUMĒJUMS / 127 SUMMARY / 131 RESÜMEE / 135 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ / 139 VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ / 144 VANDENVARDŽIŲ RODYKLĖ / 147 3 PRATARMĖ 2000-aisiais sukanka 500 metų nuo Žeimelio pirmojo paminėjimo ra- šytiniuose istorijos šaltiniuose. Tačiau neabejojama, kad toji gyvenvietė yra gerokai senesnė, tik nustatyti tikslesnį jos atsiradimo laiką, neatlikus išsa- mesnių archeologinių tyrimų, kol kas nėra objektyvių prielaidų. 2000-ai- siais sueina ir 500 metų nuo Linkuvos pirmojo paminėjimo rašytiniuose istorijos šaltiniuose. Nors šių netoliese vienas nuo kito esančių miestelių raida buvo skirtinga ir ryškiai individuali, tačiau XV-XVI a. riboje visai trumpai ir atsitiktinai ji tapo glaudžiai susieta. 1500 m. Linkuvos dvaras, matyt, kartu su Žeimelio feodalinės valdos dalimi, priklausė Kotrynai ir Mykolui Potockiams (Žeimiams); pastarąjį su sūnumi nužudžius, jo žmo- na tais pačiais (ar 1501) metais Linkuvoje ir Žeimelyje pastatydino kata- likų bažnyčias /1/. Nepaisant autentiškos medžiagos trūkumo Žeimelio praeities seniau- siajai laiko atkarpai išsamiau aprašyti, vis dėlto jau nemažai padaryta, kad būtų atskleisti daugelis iki šiol menkiau žinotų bei hipotetiškiausiai ver- tintų gyvenvietės raidos faktų. Daugiausia prie to prisidėjo vietos mokytojas Juozas Šliavas, didžiąją savo gyvenimo dalį skyręs Žeimelio, jo apylinkių ir apskritai Žiemgalos istorijos tyrinėjimams. Jo studijose ir kraštotyriniuo- se straipsniuose pateikta nemažai žmonėse išlikusių praeities faktų, kurie pasitarnavo rengiant pirmąją ir jau pakankamai vientisą Žeimelio istorinės urbanistinės raidos apybraižą (A. Miškinis, J. Šliavas. Žeimelis // Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. V., 1978. T. 1. P. 121-143, 162-166). Šioje studijoje, kuri parašyta praėjus daugiau kaip 20 metų po minėtos apybraižos pasirodymo, taip pat pavyko pateikti naujų duomenų. Nors jie iš esmės nepakeitė ankstesnės miestelio istorinės urbanistinės raidos, bet sudarė prielaidas įvairiu mastu ją papildyti, patikslinti bei detalizuoti. Dau- giausia naujos medžiagos pateko į vėlesnįjį - nuo XVII a. - miestelio raidos tarpsnį, tad ir į XX a. antrosios pusės aprašymą. Tai sovietmečiu griežtai drausti skelbti duomenys apie lietuvių tautos represijas 1940-1953 m., pa- syviąją ir aktyviąją rezistenciją, slapta medžiaga laikyti miestelio tikrosios būklės planai ir jo plėtros bei rekonstravimo projektai. Pavyko aptikti ir naujų XX a. pirmosios pusės nuotraukų, kurios papildė anksčiau turėtą miestelio ikonografiją. 4 Šioje atskira knygele leidžiamoje studijoje medžiaga dėstoma nuosek- liai - chronologine dalykine tvarka, neakcentuojant ir neišplečiant atskirų institucijų (bažnyčių, mokyklų) raidos, o visus žinomus duomenis patei- kiant maždaug vienodu detalumu. Reikia tikėtis, kad knygelė pasitarnaus ne vien miestelio praeičiai atskleisti ir geriau suvokti, bet ir labiau tinka- mam jo, dar 1969 m. paskelbto vietos reikšmės urbanistikos paminklu (da- bar tai atitinka valstybės reikšmės kultūros vertybės rangą), tvarkymui ir urbanistikos architektūros vertybių išsaugojimui. Autorius dėkoja recenzentams - kolegoms Algirdui Baliuliui ir Jurgiui Bučui - už pastabas, pasitarnavusias tobulinant knygelės rankraštį. 5 ISTORINĖ URBANISTINĖ RAIDA ŠIEK TIEK DUOMENŲ APIE GYVENVIETĖS ATSIRADIMĄ IR RAIDĄ IKI MIESTELIO SUSIDARYMO XVI a. PIRMOJOJE PUSĖJE Senojoje žiemgalių žemėje esantis Žeimelis, vadintas dar ir Žeimiu (vo- kiškai rašytuose dokumentuose - Szaimen) /2/, rašytiniuose istorijos šaltiniuo- se pirmą kartą paminėtas 1500 (ar 1501) m. /3/. Tai siejama su žinia apie pirmosios katalikų bažnyčios statybą. Ją inicijavo ir fundavo, Mykolą Potockį (Žeimį) ir jo sūnų nužudžius, „Kotryna Mykolienė de Žeimis“ /4/. Manyta, kad gerokai seniau atsiradusi gyvenvietė į ankstesnius, t.y. XIII-XIV a. isto- rijos dokumentus nepateko, nes dar XIII a. pradžioje kalavijuočiams paver- gus dalį žiemgalių krašto, ji (senasis pavadinimas kol kas neišaiškintas) ga- lėjo būti visai ar iš dalies sunaikinta, todėl tolesnėse žiemgalių kovose už laisvę nedalyvavo /5/. Panašiai XIII a. pabaigoje įvyko ir su kai kuriomis kitomis, kalavijuo- čių užgrobtomis ir sunaikintomis šio krašto gyvenvietėmis (Sidabre, Rakte, Žagare) /6/, kurių gyventojai buvo išžudyti, išvesti į nelaisvę arba patys pasitraukė į lietuvių apgyventus plotus. Todėl šios gyvenvietės ilgokai ne- figūravo istorijos dokumentuose, o vėl pradėtos minėti tik po to, kai įvai- riu laiku XV ar XVI a. ėmė atsikurti. Kol kas nėra duomenų, kurie padėtų nustatyti gyvenvietės atsiradimo vėlesnio Žeimelio vietoje tikslesnį laiką. Sistemingi miestelio ir jo aplinkos archeologiniai tyrimai iki šiol nevykdyti, o atsitiktiniai radiniai liudija, kad ankstyvosios gyvenvietės užuomazga galėjo susidaryti dar pirmojo tūks- tantmečio viduryje /7/. J. Šliavo nuomone, tuo metu jau galėjusi būti ne- maža gyvenvietė, nes netoli dabartinio miestelio - jo šiaurės dalyje, vaka- riniame Beržtalio upelio krante - išlikęs vienas didžiausių visame Mūšos baseine kapinynas (apie 2 ha), datuojamas V-XIV a. /8/ ir VII-XIII a. /9/. Spėta, jog iškilus kalavijuočių puldinėjimų grėsmei, rytinėje upelio pusėje /10/, gal 6 prie anksčiau ten susidariusios gyvenvietės, buvęs įrengtas lygumų tipo pilia- kalnis. Kadangi piliakalnis kol kas netyrinėtas (o ir vėlesnių statybų gerokai apnaikintas), tad jo įkūrimo bei naudojimo tikslesnis laikas taip pat nenusta- tytas. J. Šliavas jį priskyrė iš pradžių X-XIII a., vėliau - XIV-XV a. /11/, o A. Tautavičius apsiribojo nuoroda, kad „naudojimo laikas nežinomas“ /12/. Siejant politinę karinę situaciją žiemgalių žemėse kalavijuočių agresijos pra- džioje su piliakalnio atsiradimu bei dabartinio Žeimelio vietoje galėjusios būti gyvenvietės sunaikinimu, tektų spėti, jog piliakalnis turėjo būti įreng- tas ne vėliau, kaip pačioje XIII a. pradžioje. Piliakalnis išsidėstė tarp Beržtalio upelio (šiaurės vakaruose) ir pelkės (su- po jį iš kitų pusių). Lengviausiai prieinamose vietose jis buvo sutvirtintas py- limu, o visu ar beveik visu perimetru apjuostas dar ir mediniu aptvaru /13/. Piliakalnio aikštelė netaisyklinga - apie 100 m ilgio ir 60-90 m pločio, ji užėmė maždaug 3000 m2 ir iškilo virš aplinkos 2-3 m /14/. Natūralu, kad net ir šiuo metu negalint ką nors konkrečiau pasakyti apie gyvenvietės egzistavimą dabartinio Žeimelio vietoje iki prasidedant žiemgalių laisvės kovoms su kalavijuočiais, Lietuvos apgyvendinimo rai- dą tyrinėję ar tik kai kuriais aspektais tą temą lietę istorikai šios gyven- vietės iki XIII a. pradžios visai nefiksavo. Išimtį sudaro S. Zajančkovskis, pažymėjęs Žeimiu pavadintą Žeimelį tarp kitų XIII a. Žemaitijos vieto- vių /15/. Vargu ar tai padaryta remiantis konkrečiais duomenimis, nes jų nepateikta. Veikiau taip istorikui atrodė pagal bendrą žiemgalių kovų su kalavijuočiais XIII a. panoramą. Neaišku, ar XIII a. pabaigoje kalavijuočiams galutinai pavergus žiem- galius, o pagrindines jų pilis su gyvenvietėmis sunaikinus, Žeimelio vietoje buvusi gyvenvietė tik sumažėjo, bet išliko, ar trumpam buvo išnykusi, o netrukus atsikūrė. Manyta, kad nedidelė linijinio plano gyvenvietė XIII a. pabaigoje vis dėlto dar išsidėstė dešiniajame Beržtalio upelio krante į pie- tus nuo piliakalnio (1 pav.), o gal XIV a. pradžioje persikėlė į kairįjį (va- karinį). Gyvenvietės plėtotę čia galėjo paskatinti ne tik tolesnei statybai nepalanki senoji, gyventojų saugumo poreikius iki tol labiau atitikusi vie- ta, bet ir kairiojoje upelio pusėje, maždaug dabartiniame miestelio centre, nuo seno kirtęsi tuo metu padidėjusios reikšmės keliai. Vienas jų ėjo iš Žemaitijos, o gal ir tolesnių vietų (nuo Kauno) į Rygą, antrasis jungė gretimus Žeimeliui, nors jau ir praradusius ankstesnę svarbą, senuosius žiemgalių gynybos punktus - Sidabrę (minima 1289 m.) ir Plonėnus (mi- nimi 1254 m.) /16/. Kadangi kelių, kuriais, be abejo, vyko ir prekyba, maz- gas turėjo būti itin patogi vieta prekybininkams kurtis, atrodo, kad jie pir- 7 1 pav. XIII a. gyvenvietės vietovėje schema: 1 - piliakalnis; 2 - gyvenvietė mieji, vietovės komunikacinei reikšmei padidėjus, ir galėjo sudaryti šali- mais - naujoje vietoje atsikūrusios gyvenvietės užuomazgą. Piliakalniui netekus gynybinės reikšmės, XIV-XV a. jame buvo pasta- tyta sutvirtinta dvaro sodyba („pilis-dvaras“