Žeimelis Istorija Ir Architektū Ra

„ŽIEMGALOS“ DRAUGIJA

ALGIMANTAS MIŠKINIS

ŽEIMELIS ISTORIJA IR ARCHITEKTŪ RA

ŽIEMGALOS KRAŠTO PRAEITIS 3

„ŽIEMGALOS“ LEIDYKLA K A U N A S 2 0 0 0 UDK 947,45 Ži 24

Studija parengta Architektūros ir statybos instituto Urbanistikos sektoriuje

Recenzentai

dr. ALGIRDAS BALIULIS Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslinis bendradarbis prof., habil. dr. JURGIS BUČAS Kauno technologijos universiteto Kraštotvarkos ir architektūros katedros vedėjas

Ats. redaktorius VYTAUTAS DIDŽPETRIS

Redaktorė LAIMA JUNEVIČIENĖ Dailininkė EDITA JAKUBČIONYTĖ

PRATARMĖ / 4

ISTORINĖ URBANISTINĖ RAIDA Šiek tiek duomenų apie gyvenvietės atsiradimą ir raidą iki miestelio susidarymo XVI a. pirmojoje pusėje / 6

Miestelio susidarymas ir raida iki XVII a. septintojo dešimtmečio / 10 Miestelio raida nuo XVII a. septintojo dešimtmečio iki XVIII a. pabaigos / 20 Miestelis carinės okupacijos laikotarpiu (nuo XVIII a. pabaigos iki 1915 m.) / 29

Miestelis per Pirmąjį pasaulinį karą (1915–1918 m.) / 53 Miestelis pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu (1918–1940 m.) / 56

Miestelis sovietų ir nacių okupacijos laikotarpiu (1940–1990 m.) / 71

Miestelis antrosios Lietuvos Respublikos pirmąjį dešimtmetį / 103

TRUMPINIMAI / 106

ŠALTINIAI, LITERATŪRA, PAAIŠKINIMAI / 107

ŽEIMELIO CHRONOLOGIJA (faktai ir įvykiai) / 120

REZUMĒJUMS / 127

SUMMARY / 131

RESÜMEE / 135

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ / 139

VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ / 144

VANDENVARDŽIŲ RODYKLĖ / 147

3 PRATARMĖ

2000-aisiais sukanka 500 metų nuo Žeimelio pirmojo paminėjimo ra- šytiniuose istorijos šaltiniuose. Tačiau neabejojama, kad toji gyvenvietė yra gerokai senesnė, tik nustatyti tikslesnį jos atsiradimo laiką, neatlikus išsa- mesnių archeologinių tyrimų, kol kas nėra objektyvių prielaidų. 2000-aisiais sueina ir 500 metų nuo Linkuvos pirmojo paminėjimo rašytiniuose istorijos šaltiniuose. Nors šių netoliese vienas nuo kito esančių miestelių raida buvo skirtinga ir ryškiai individuali, tačiau XV-XVI a. riboje visai trumpai ir atsitiktinai ji tapo glaudžiai susieta. 1500 m. Linkuvos dvaras, matyt, kartu su Žeimelio feodalinės valdos dalimi, priklausė Kotrynai ir Mykolui Potockiams (Žeimiams); pastarąjį su sūnumi nužudžius, jo žmo- na tais pačiais (ar 1501) metais Linkuvoje ir Žeimelyje pastatydino kata- likų bažnyčias /1/. Nepaisant autentiškos medžiagos trūkumo Žeimelio praeities seniau- siajai laiko atkarpai išsamiau aprašyti, vis dėlto jau nemažai padaryta, kad būtų atskleisti daugelis iki šiol menkiau žinotų bei hipotetiškiausiai ver- tintų gyvenvietės raidos faktų. Daugiausia prie to prisidėjo vietos mokytojas Juozas Šliavas, didžiąją savo gyvenimo dalį skyręs Žeimelio, jo apylinkių ir apskritai Žiemgalos istorijos tyrinėjimams. Jo studijose ir kraštotyriniuo- se straipsniuose pateikta nemažai žmonėse išlikusių praeities faktų, kurie pasitarnavo rengiant pirmąją ir jau pakankamai vientisą Žeimelio istorinės urbanistinės raidos apybraižą (A. Miškinis, J. Šliavas. Žeimelis // Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. V., 1978. T. 1. P. 121-143, 162-166). Šioje studijoje, kuri parašyta praėjus daugiau kaip 20 metų po minėtos apybraižos pasirodymo, taip pat pavyko pateikti naujų duomenų. Nors jie iš esmės nepakeitė ankstesnės miestelio istorinės urbanistinės raidos, bet sudarė prielaidas įvairiu mastu ją papildyti, patikslinti bei detalizuoti. Dau- giausia naujos medžiagos pateko į vėlesnįjį - nuo XVII a. - miestelio raidos tarpsnį, tad ir į XX a. antrosios pusės aprašymą. Tai sovietmečiu griežtai drausti skelbti duomenys apie lietuvių tautos represijas 1940-1953 m., pa- syviąją ir aktyviąją rezistenciją, slapta medžiaga laikyti miestelio tikrosios būklės planai ir jo plėtros bei rekonstravimo projektai. Pavyko aptikti ir naujų XX a. pirmosios pusės nuotraukų, kurios papildė anksčiau turėtą miestelio ikonografiją.

4 Šioje atskira knygele leidžiamoje studijoje medžiaga dėstoma nuosekliai - chronologine dalykine tvarka, neakcentuojant ir neišplečiant atskirų institucijų (bažnyčių, mokyklų) raidos, o visus žinomus duomenis patei- kiant maždaug vienodu detalumu. Reikia tikėtis, kad knygelė pasitarnaus ne vien miestelio praeičiai atskleisti ir geriau suvokti, bet ir labiau tinka- mam jo, dar 1969 m. paskelbto vietos reikšmės urbanistikos paminklu (dabar tai atitinka valstybės reikšmės kultūros vertybės rangą), tvarkymui ir urbanistikos architektūros vertybių išsaugojimui. Autorius dėkoja recenzentams - kolegoms Algirdui Baliuliui ir Jurgiui Bučui - už pastabas, pasitarnavusias tobulinant knygelės rankraštį.

5 ISTORINĖ URBANISTINĖ RAIDA

ŠIEK TIEK DUOMENŲ APIE GYVENVIETĖS ATSIRADIMĄ IR RAIDĄ IKI MIESTELIO SUSIDARYMO XVI a. PIRMOJOJE PUSĖJE

Senojoje žiemgalių žemėje esantis Žeimelis, vadintas dar ir Žeimiu (vo- kiškai rašytuose dokumentuose - Szaimen) /2/, rašytiniuose istorijos šaltiniuo- se pirmą kartą paminėtas 1500 (ar 1501) m. /3/. Tai siejama su žinia apie pirmosios katalikų bažnyčios statybą. Ją inicijavo ir fundavo, Mykolą Potockį (Žeimį) ir jo sūnų nužudžius, „Kotryna Mykolienė de Žeimis“ /4/. Manyta, kad gerokai seniau atsiradusi gyvenvietė į ankstesnius, t.y. XIII-XIV a. istorijos dokumentus nepateko, nes dar XIII a. pradžioje kalavijuočiams pavergus dalį žiemgalių krašto, ji (senasis pavadinimas kol kas neišaiškintas) ga- lėjo būti visai ar iš dalies sunaikinta, todėl tolesnėse žiemgalių kovose už laisvę nedalyvavo /5/. Panašiai XIII a. pabaigoje įvyko ir su kai kuriomis kitomis, kalavijuo- čių užgrobtomis ir sunaikintomis šio krašto gyvenvietėmis (Sidabre, Rakte, Žagare) /6/, kurių gyventojai buvo išžudyti, išvesti į nelaisvę arba patys pasitraukė į lietuvių apgyventus plotus. Todėl šios gyvenvietės ilgokai ne- figūravo istorijos dokumentuose, o vėl pradėtos minėti tik po to, kai įvai- riu laiku XV ar XVI a. ėmė atsikurti. Kol kas nėra duomenų, kurie padėtų nustatyti gyvenvietės atsiradimo vėlesnio Žeimelio vietoje tikslesnį laiką. Sistemingi miestelio ir jo aplinkos archeologiniai tyrimai iki šiol nevykdyti, o atsitiktiniai radiniai liudija, kad ankstyvosios gyvenvietės užuomazga galėjo susidaryti dar pirmojo tūks- tantmečio viduryje /7/. J. Šliavo nuomone, tuo metu jau galėjusi būti ne- maža gyvenvietė, nes netoli dabartinio miestelio - jo šiaurės dalyje, vaka- riniame Beržtalio upelio krante - išlikęs vienas didžiausių visame Mūšos baseine kapinynas (apie 2 ha), datuojamas V-XIV a. /8/ ir VII-XIII a. /9/. Spėta, jog iškilus kalavijuočių puldinėjimų grėsmei, rytinėje upelio pusėje /10/, gal

6 prie anksčiau ten susidariusios gyvenvietės, buvęs įrengtas lygumų tipo piliakalnis. Kadangi piliakalnis kol kas netyrinėtas (o ir vėlesnių statybų gerokai apnaikintas), tad jo įkūrimo bei naudojimo tikslesnis laikas taip pat nenustatytas. J. Šliavas jį priskyrė iš pradžių X-XIII a., vėliau - XIV-XV a. /11/, o A. Tautavičius apsiribojo nuoroda, kad „naudojimo laikas nežinomas“ /12/. Siejant politinę karinę situaciją žiemgalių žemėse kalavijuočių agresijos pra- džioje su piliakalnio atsiradimu bei dabartinio Žeimelio vietoje galėjusios būti gyvenvietės sunaikinimu, tektų spėti, jog piliakalnis turėjo būti įreng- tas ne vėliau, kaip pačioje XIII a. pradžioje. Piliakalnis išsidėstė tarp Beržtalio upelio (šiaurės vakaruose) ir pelkės (supo jį iš kitų pusių). Lengviausiai prieinamose vietose jis buvo sutvirtintas py- limu, o visu ar beveik visu perimetru apjuostas dar ir mediniu aptvaru /13/. Piliakalnio aikštelė netaisyklinga - apie 100 m ilgio ir 60-90 m pločio, ji užėmė maždaug 3000 m2 ir iškilo virš aplinkos 2-3 m /14/. Natūralu, kad net ir šiuo metu negalint ką nors konkrečiau pasakyti apie gyvenvietės egzistavimą dabartinio Žeimelio vietoje iki prasidedant žiemgalių laisvės kovoms su kalavijuočiais, Lietuvos apgyvendinimo rai- dą tyrinėję ar tik kai kuriais aspektais tą temą lietę istorikai šios gyven- vietės iki XIII a. pradžios visai nefiksavo. Išimtį sudaro S. Zajančkovskis, pažymėjęs Žeimiu pavadintą Žeimelį tarp kitų XIII a. Žemaitijos vieto- vių /15/. Vargu ar tai padaryta remiantis konkrečiais duomenimis, nes jų nepateikta. Veikiau taip istorikui atrodė pagal bendrą žiemgalių kovų su kalavijuočiais XIII a. panoramą. Neaišku, ar XIII a. pabaigoje kalavijuočiams galutinai pavergus žiem- galius, o pagrindines jų pilis su gyvenvietėmis sunaikinus, Žeimelio vietoje buvusi gyvenvietė tik sumažėjo, bet išliko, ar trumpam buvo išnykusi, o netrukus atsikūrė. Manyta, kad nedidelė linijinio plano gyvenvietė XIII a. pabaigoje vis dėlto dar išsidėstė dešiniajame Beržtalio upelio krante į pietus nuo piliakalnio (1 pav.), o gal XIV a. pradžioje persikėlė į kairįjį (va- karinį). Gyvenvietės plėtotę čia galėjo paskatinti ne tik tolesnei statybai nepalanki senoji, gyventojų saugumo poreikius iki tol labiau atitikusi vieta, bet ir kairiojoje upelio pusėje, maždaug dabartiniame miestelio centre, nuo seno kirtęsi tuo metu padidėjusios reikšmės keliai. Vienas jų ėjo iš Žemaitijos, o gal ir tolesnių vietų (nuo Kauno) į Rygą, antrasis jungė gretimus Žeimeliui, nors jau ir praradusius ankstesnę svarbą, senuosius žiemgalių gynybos punktus - Sidabrę (minima 1289 m.) ir Plonėnus (minimi 1254 m.) /16/. Kadangi kelių, kuriais, be abejo, vyko ir prekyba, maz- gas turėjo būti itin patogi vieta prekybininkams kurtis, atrodo, kad jie pir-

7 1 pav. XIII a. gyvenvietės vietovėje schema: 1 - piliakalnis; 2 - gyvenvietė mieji, vietovės komunikacinei reikšmei padidėjus, ir galėjo sudaryti šali- mais - naujoje vietoje atsikūrusios gyvenvietės užuomazgą. Piliakalniui netekus gynybinės reikšmės, XIV-XV a. jame buvo pastatyta sutvirtinta dvaro sodyba („pilis-dvaras“ /17/), kurią su vakarinio upelio kranto gyvenviete tiesiogiai jungė kelias, vėliau tapęs Dvaro (Pasvalio) gatve. Nurodoma, kad dvaras 1500 m. leno teise priklausė Livonijos riteriui iš Vestfalijos Oto Grothusui /18/. Kol kas nėra duomenų, kur galėjo būti šio dvaro žemė, juoba dalis tos feodalinės valdos arba kita greta esanti valda šalia gyvenvietės tais pačiais 1500 m. neabejotinai turėjo priklausyti Mykolui ir Kotrynai Potockiams (Žeimiams): toje žemėje dvarininkė 1500 (ar 1501) m. kaip tik ir pastatydino pirmąją Žeimelio katalikų bažnyčią. Nors šio statinio pradinė vieta kol kas nenustatyta, atrodo, kad jis turėjo būti arba gyvenvietėje, kur kompaktiškai buvo įsikūręs tikriausiai jau di- desnis žmonių skaičius, arba visai šalia, nes tik tuo atveju toks bažnyčios dislokavimas būtų prasmingas. Siejant Potockių papildomą pavardę (pravardę?) su dabartinio Žeime- lio pavadinimu, aiškėja neabejotina šių žodžių giminystė. Kol kas neišaiš- kinta, ar Žeimių papildoma pavardė (pravardė?) atsirado nuo feodalinės valdos (Žeimio) pavadinimo, ar ji buvo pirminė ir nuo XVI a. pradžios davė vardą dabartiniam miesteliui.

8 Apie Žeimelio gyvenvietės ūkinę raidą iki XVI a. pradžios duomenų nėra. Ne visai aišku, ar XV-XVI a. sandūroje tai būta kaimo gyvenvietės, ar jau miestelio. Manoma, kad patogi padėtis prekybos kelių atžvilgiu netrukus galėjo sudaryti prielaidas Žeimelyje formuotis vietinio prekybos centro užuomazgai. Juoba jog XVI a. pirmojoje pusėje čia galėjo būti ne tik katalikų bažnyčia. 1540 m. Daugavgryvos („Diamreto“; Diunamiundės) se- niūnas Kasparas Tyzenhauzas tuo metu Livonijai priklausiusioje gyvenvie- tėje pastatydino dar ir privačią (t.y. jo nuosavą) evangelikų liuteronų baž- nyčią, skirdamas jai žemės ir dvi šeimas baudžiauninkų /19/. Remiantis archeologiniais radiniais, aptiktais su šiaurės ir rytų kryp- timis sutapusiose gatvėse, manoma, kad XVI a. pirmojoje pusėje Žeimelis formavosi apie dabartinio miestelio centre esančią kryžkelę ir į šiaurę nuo jos - lygiagrečiai Beržtalio upeliui, kuris nuo seno buvo naudojamas laivy- bai. Vadinasi, naujai susidariusioje, o faktiškai atsikūrusioje šiek tiek pa- keitus vietą senojoje gyvenvietėje tuo metu galėjo išryškėti radialinio plano užuomazga. 1542 m. Žeimelis pirmą kartą pavadintas miesteliu /20/, o tai, kaip ir anksčiau suminėti argumentai dėl jo funkcijų kaitos XVI a. pirmojoje pu- sėje, greičiausiai liudija realiai įvykusį persitvarkymą - iš kaimo gyvenvietės į vietinį prekybos ir amatų centrą /21/.

9 MIESTELIO SUSIDARYMAS IR RAIDA IKI XVII a. SEPTINTOJO DEŠIMTMEČ IO

Nuo XVI a. vidurio Žeimelis fiksuojamas LDK ir LDK-Livonijos (Kuršo) kartografinėje medžiagoje; jis yra M. Strubičiaus 1578-1580 m. ir G. Merkatoriaus 1595 m. žemėlapiuose /22/. LDK to meto dokumentuose (1581, 1585, 1586 ir 1596 m.) jis jau vadinamas miesteliu /23/. Visa tai liudija, jog vietiniu centru tapusi gyvenvietė turėjo būti išaugusi, o jos komunikacinė reikšmė padidėjusi. Galimas daiktas, kad tam tikrą poveikį tokiai Žeimelio raidai turėjo politinė situacija, kurioje svarbi buvo ir apylinkės žemių priklausomybė. XV a. pirmojoje pusėje, anot J. Šliavo, LDK - Livonijos siena kiek tiksliau buvusi nubrėžta dar tik nuo Baltijos jūros iki Sidabrės, o teritorija toliau į rytus - ginčytina arba jos priklausomybė neaiški; ten kūrėsi žmonės tiek iš Livonijos, tiek iš LDK. Nors 1473-1474 m. kai kurios sienos atkar- pos buvo pakoreguotos, tačiau apylinkės žemės vis dar galėjo priklausyti ir Livonijai, ir LDK. Panaši situacija, matyt, buvo ir 1500 m., tačiau apie 1540 m. Žeimelis priklausė Livonijai (buvo Hilbranto ir Ditricho Grothu- sų nuosavybė), o maždaug nuo 1580 m. jo padėtis vėl pasikeitė. Kartu su kitomis lietuviškomis vietovėmis, miesteliu vadinta gyvenvietė minima 1581 03 04 LDK-Lenkijos valdovo privilegijoje /24/, o po 1585 m., pastū- mus valstybės sieną į šiaurę, galutinai atiteko LDK /25/. Taip pakeisti sieną ties Žeimeliu tuo metu, matyt, nebuvo sudėtinga, nes visai nusilpęs Livo- nijos ordinas 1560 m. pasidavė LDK, o didesnėje jo dalyje buvo įkurta pasaulietinė ir vasalinė Kuršo kunigaikštystė /26/. 1585 m.-1587 m. pradžioje dalį, vėliau ir visas Žeimelio apylinkės že- mes (Berštelio ir Glebavos Kratašino dvarus) įsigijo Upytės pavieto seniūnas Jonas Hlebavičius, o valdė jo vietininkas Kristupas Brazauskas /27/. Tuo metu (1585 09 26) surašytas apylinkės dvarų ir jų ribų inventorius /28/, tačiau miestelis jame tik paminėtas, nurodant, jog Berštelio (Beržtalio) dvaro riba eina per jį (dalydama miestelėnų Jono Ciraino ir Diriko Kalvino sklypus bei namus) iki Plonėnų dvaro. Dokumente, kurį parengė karaliaus raš- tininkas ir “panemunių” girininkas Helijas Pelgrimovskis, paminėta Alkstu- pio pelkė, akmenimis sužymėtoji LDK-Livonijos siena, Plonės, Beržtalio, Serpentinio ir Marginio upeliai, Skalstupis, Plonėnų ir Žluktinio vieške- liai. Surašyti valstiečiai, jų valdų padėtis ir turimi gyvuliai - iš viso buvo per 150 kiemų (sodybų); daugumoje jų gyveno po vieną šeimą, kai kuriuose - po kelias (broliai, giminės). Prie dviejų valstiečių pavardžių nurodytas

10 ir kitoks jų užsiėmimas: piemuo (Tenis Pipežionis) ir kalvis (Petras). Dau- guma valstiečių pavardžių - lietuviškos (Juodis, Stanius, Blauzdžiūnas, Mikšta, Burba, Mikrelis, Žegunis, Nemanis, Gerlėnas, Baltušis, Baltašonis, Briedis, Girdžiūnas, Smilgys, Narbutonis, Kairelis, Nėnius), bet yra ir lat- viškų bei vokiškų (Šrioderis). Valstiečiai turėjo nemažai gyvulių, pvz.: Pet- ras Nėnius - 2 jaučius, 2 arklius ir 3 karves, Petras Burba - 2 jaučius, 2 arklius, 2 karves, 5 kiaules, 5 avis ir „gyvulį“, Mykolas Mikšta - 6 karves ir 9 „gyvulius“. Nurodoma, kad 1585 m. Žeimelio dvarų centras buvo iškeltas į Gle- bavą, o prie miestelio liko tik palivarkas /29/. Tai galėjo neigiamai paveikti jo ūkinę raidą. Tačiau LDK plintant reformacijai, Žeimelis dėl glaudžių ryšių su Livonija tapo reikšmingu naujojo konfesinio judėjimo centru vals- tybės šiaurėje. Kadangi nuo katalikų bažnyčios statybos datos (1500 ar 1501 m.) visai nėra duomenų apie šios konfesijos Žeimelio maldyklą, peršasi nuomonė, jog reformacijos laikotarpiu ji buvo išnykusi. Kuomet tai galėjo įvykti - neaišku. Gal dar XVI a. pradžioje, prieš pastatant evangelikų liuteronų bažnyčią (1540 m.), o gal vėliau - panašiu laiku kaip ir gretimoje Linku- voje: Žemaičių vyskupo M. Giedraičio XVII a. pradžioje Upytės teismui pateiktuose dokumentuose nurodyta, kad 1564 m. evangelikai reformatai užgrobė šio miestelio katalikų bažnyčią /30/. XVI a. pabaigoje reformacijos pozicijos Žeimelyje turėjo dar labiau sustiprėti, nes 1592 m. čia galbūt pradėjo veikti evangelikų reformatų mokykla /31/, o 1595 m. - šios konfesijos bažnyčia /32/. Nors evangelikai liuteronai reformatų institucijų funk- cionavimą Žeimelyje apskritai neigia /33/, tačiau ir M. Valančius /34/, ir J. Lukoševičius /35/, kuriais remiasi studijos autorius, tai pripažįsta. Dau- giau nesigilinant į šį klausimą, galima tik pažymėti, kad įsigalėjus Linku- voje reformatams, jie gana lengvai galėjo įsikurti ir gretimame Žeimelyje. Kita vertus, liuteronų „liniją“ šioje vietovėje galima sekti nuo 1540 m. iki mūsų dienų ir nėra duomenų, kad ji kažkada buvo nutrūkusi. Tad išeitų, jog nuo XVI a. pabaigos Žeimelyje gana ilgai galėjo egzistuoti dviejų gimi- ningų evangelikų konfesijų institucijos, o tai, atsižvelgus į ribotą vietovėje gyvenusių žmonių skaičių, tektų laikyti gana išskirtiniu LDK miestų ir mies- telių raidos reformacijos laikotarpiu atveju. 1585 m. nustačius galutinę LDK ir Livonijos (Kuršo) sieną, pasienyje atsidūrusio Žeimelio ūkinė veikla, net ir iškėlus apylinkės dvarų centrą, įgijo prielaidų plėtotis. Jau 1586 m. miestelis tapo valsčiaus centru /36/, o netrukus - apie 1600 m. - jame buvo įsteigtas Kauno muitinės skyrius, prie

11 kurio atsirado prekių sandėliai /37/. J. Šliavo nuomone, muitinė galėjo būti Glebavoje, t.y. arčiau sienos, bet veikiau - pačiame Žeimelyje, į vakarus nuo kryžkelės ir šalia aikštės, kur stovėjo ir prekių sandėliai, o XVIII a. - svarstyklės. Tokią muitinės vietą, anot tyrėjo, liudija ten rastos smulkios XVII a. monetos /38/. 1595 m. Žeimelyje rinkosi turgūs /39/, nors nėra duomenų, kad tam reikalui būtų suteikta valdovo privilegija. Turgų aktyvumą skatino prekybos kelių reikšmės didėjimas. Svarbiausias traktas, minimas 1567 m., o vadinamas „didžiuoju keliu į Rygą“, atėjo nuo Linkuvos /39/. XVI a. pabaigoje dažnai minimi keliai ir į kitus gretimus prekybos centrus - Plonėnus, taip pat Joniškį, t.y. į naują vietą iš Sidabrės persikėlusią gyvenvietę /40/. Tokiu būdu Žeimelis tapo gana reikšmingu pasienio prekybos centru. Kelių sankryža, kurioje išsidėstė ir turgaus aikštė, buvo svarbiausia ūki- niu ir urbanistiniu požiūriu Žeimelio vieta. Čia į miestelio centrą suėję ir užstatytos teritorijos ribose su gatvėmis sutapę 4 keliai formavo gana regu- liarų dėl palyginti lygaus reljefo, nors iš esmės radialinį Žeimelio planą. Be pagrindinių gatvių (Bauskės-Rygos, Linkuvos, Joniškio ir Vaškų-Biržų kryp- tyse), dar buvo, kaip liudija retrospektyvinė vėlesnės medžiagos analizė, dvi šalutinės. Viena jų (Dvaro) tiesiogiai jungė aikštę su dvaro (palivarko) sodyba ankstesniame piliakalnyje, o kita apjuosė liuteronų bažnyčią su kapinėmis iš vakarų pusės, susiedama kelius iš aikštės į Joniškį ir Linkuvą. Nors neaptikta autentiškų duomenų apie Žeimelio turgaus aikštės formą bei dydį, ta- čiau spėjama, kad XVI a. viduryje ši aikštė buvo artima keturkampei, nors gal ir nepakankamai taisyklinga dėl savaiminės viso miestelio raidos. Tuo tarpu dabar aikštė beveik kvadratinė, be to, jos šiaurės rytų kampe yra susiaurinta gatvių sankryža (2-3 pav.). Europos viduramžių miestuose tokios sankryžos būdavo įrengiamos gynybai XII-XIII a. ar ir anksčiau, bet ne vė- liau kaip XIV a. pradžioje, t.y. kol dar nebuvo pradėtas naudoti parakas. Jeigu Žeimelyje ši sankryža (išlikusi tik Rygos kryptyje, iš kurios karo atveju visų pirma galėjo būti laukiama priešo) būtų atsiradusi dėl gynybos, tektų pripažinti, kad bent XIII a. - XIV a. pradžioje gyvenvietėje jau funkcionavo reikšmingas prekybos punktas su turgaus aikšte ir panašia į dabartinę centro gatvių struktūra, o tai mažai tikėtina. Juo labiau, kad nežinoma, ar galėjo būti panašios sankryžos kituose aikštės kampuose. Tad susiaurintos sankryžos at- siradimą Žeimelyje veikiausiai reikėtų sieti ne su gynyba /41/, o su vienu iš miestelio pertvarkymų, kuris buvęs atliktas atitinkamu jo raidos tarpsniu, o įgyvendintas centre, sureguliuojant aikštę, kuriai buvo suteikta dabar esanti kvadratinė forma. Ne dėl gynybos, o per rekonstrukciją - keičiant ankstesnį

12 2 pav. Aikštės rytų kampas. Vaizdas iš rytų pusės. 1969 m. autoriaus nuotrauka

3 pav. Aikštės šiaurės rytų kampas. Vaizdas iš šiaurės pusės. 1969 m. autoriaus nuotrauka

13 centro planą - susiaurintos gatvių sankryžos veikiausiai susidarė Kėdainiuose, o gal ir Žiežmariuose, juoba kad šiuose miestuose, kaip ir Žeimelyje, jos išliko tik viename aikštės kampe. Žeimelyje toks centro pertvarkymas anksčiausiai galėjo būti įgyvendintas Valakų reformos metu. Apie tai, kad XVI a. antrojoje pusėje Žeimelio dvaras, o kartu ir miestelis, būtų buvęs matuotas valakais, tiesioginių duomenų kol kas neaptikta, nors žinoma, jog gretimoje Linkuvos parapijoje reforma įvykdyta 1550-1554 m. /42/. Tačiau 1585 m. Berštelio dvaro inventoriuje paminėti Vil- niaus žemės teisėjo Jono Mlečkos valakai, o tai liudija, jog dvaro, tad ir miestelio žemė Valakų reformos metu vis dėlto buvo matuota. Kitas dalykas, ar matuojant buvo pertvarkytas anksčiau susidaręs miestelio planas. Iš vėlesnės medžiagos retrospektyvinės analizės atrodytų, jog tai nebuvę padaryta galbūt dėl to, kad savaimingai susidaręs Žeimelio gatvių tinklas buvo gana reguliarus, o aikštės plotas atitiko to meto prekybos mastą. Iš to reikėtų daryti išvadą, kad XVI a. antrojoje pusėje, kaip ir anksčiau, Žeimelis, matyt, vis dar formavosi savaimingai, įgydamas ūkinės veiklos pobūdį ir apimtį bei vietovės gamtines sąlygas atitinkantį planą /43/ (4 pav.).

4 pav. XVI a. antrosios pusės retrospektyvinė miestelio plano schema: 1 - dvaro (palivarko) sodyba; 2 - evangelikų liuteronų bažnyčia su kapinėmis

14 Miestelio centre buvo sukoncentruoti ir svarbiausieji funkciniu požiūriu pastatai. Be muitinės, sandėlių ir svarstyklių, į pietus nuo aikštės stovėjo liuteronų bažnyčia, kurią supo kapinės /44/. J. Šliavo nuomone, ši bažnyčia, kaip ir Sidabrėje, Senojoje Žagarėje bei Plonėnuose, buvusi pastatyta seno- vinės alkavietės vietoje, kur aptikti bent 3 dubenėtieji akmenys /45/. Nedis- kutuojant dėl to iš esmės, gali būti aptariamas ir kiek kitoks šio alkakalnio spėjamo užstatymo variantas: jame, kaip ir minėtose vietovėse, iš pat pradžių (1500 ar 1501 m.) buvusi pastatyta katalikų bažnyčia, o netrukus, jai dėl reformacijos įtakos Žeimelyje sunykus, šią patogią vietą 1540 m. jau galėjo užimti liuteronai. Manyta, kad pradžioje liuteronų bažnyčia pagrindiniu fa- sadu buvo atkreipta į Dvaro gatvelę, kuri iš dvaro (palivarko) sodybos ėjo į aikštę /46/. Reformatų bažnyčios ir mokyklos (jei šie pastatai tikrai buvo) vietos kol kas nežinomos. Autentiškų duomenų apie Žeimelio užstatymo pobūdį XVI a. beveik nėra. Kaip ir kiti mažieji LDK miesteliai, jis greičiausiai buvo apstatytas nedideliais mediniais vienaukščiais namais. Matyt, išsiskyrė tik medinės bažnyčios; nors jos tikriausiai buvo bebokštės, bet didesnės už miestelėnų sodybų trobesius /47/. 1613 m. tuometiniam (nuo 1611 m.) Glebavos dvaro valdytojui Upy- tės maršalkai J. Sicinskiui paprašius, Žygimantas Vaza leido dvare ir Žei- melyje rengti du prekymečius /48/. Privilegijoje nurodyta, kad miestelis yra Upytės paviete, prie Kuršo sienos, o prekymečiai jame leisti Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo (rugpjūčio 15 d.) ir Šv. Mato (vasario 8 d.) dienomis. Kadangi turgūs vyko dar XVI a., be to, miestelėnai gyvai prekiavo linais ir kita žemės ūkio produkcija su Ryga bei artimesniais Kuršo mies- tais /49/, tad privilegijos suteikimas esminės reikšmės Žeimelio ūkinei raidai neturėjo; ji tik galėjo išplėsti prekybą, iš dalies suteikti jai teisinį pa- grindą. Žeimelis užfiksuotas daugumoje XVII a. LDK ir LDK-Kuršo žemėla- pių. 1613 m. LDK žemėlapyje (5 pav.) miestelio ženklas labai panašus į netoliese buvusio Žluktinio, bet jame nėra pastato su bokštu, skirtingai nuo gretimų Saločių, Linkuvos bei Plonėnų. Kadangi toks ženklo elementas ben- druoju atveju turėjo reikšti bažnyčią, susidaro įspūdis, tarsi Žeimelyje mal- dyklų iš viso nebuvo, nors kaip jau buvo užsiminta, jų galėjo būti bent dvi. Per 1600-1629 m. Lietuvos-Lenkijos karą su Švedija 1621 m. nutrūkus deryboms dėl taikos ir vėl prasidėjus kovoms, visuotinio šaukimo į kariuo- menę (rugsėjį) metu Upytės pavieto pašauktiniai buvo susirinkę prie Žei- melio, bet netrukus išsilakstė į namus gelbėti savo turto /50/. LDK lauko

15 5 pav. Žeimelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje, išspausdintame 1613 m. Amsterdame. Braižė T. Makovskis.

16 etmonas Kristupas Radvila, telkęs Anykščiuose kariuomenę ir kovojęs su švedais Pasvalio ir Žagarės apylinkėse bei pietiniame Kurše, 1625 m. iš Ekmuižės karo stovyklos kvietė Joniškio, Žagarės, Šiaulių, Pasvalio, Lin- kuvos, Mintaujos, Kėdainių, Naujamiesčio ir Žeimelio miestiečius bei mies- telėnus atvykti į stovyklą su prekėmis /51/. Tai liudija, kad Žeimelis buvo pripažintas prekybos centras. 1628 m. jame vėl paminėtas muitinės punktas /52/. 1649 m. surašytas kol kas neaptiktas Žeimelio dvaro, priklausiusio Tyzenhauzui, inventorius, kuriame buvo ir miestelėnų sąrašas /53/. Tuo tarpu 1670 04 23 miestelio inventoriuje figūruoja tik 13 sklypų savininkų, kuriems tuometinis dvaro savininkas suteikė miestelėnų teises ir nustatė prievoles /54/. Remiantis dokumentu, atrodo, kad visų šių žmonių sodybos išsidėstė aplink aikštę. 8 miestelėnai laikė „karčemas“ bei „alaus karče- mas“. Tai buvo Jonas Zylis, Grigas Grabovskis, Jonas Kapnyma, trys Ma- tuliai - Voroneckis, Slanka ir Tumaitis, Mykolas Razumas ir Petras. Trys miestelėnai turėjo po 2 karčemas. Tuo metu Žeimelio karčemos buvo jau ne vien išgėrimų vieta, bet ir užvažiuojamieji nakvynės namai, kuriuose prieš patikrinimą muitinėje apsistodavo valstiečiai, vežę aplinkinių dvarų produkciją į Rygą, Bauskę, Mintaują, taip pat prekybininkai ir kiti asmenys, pasiruošę pervažiuoti valstybės sieną. Čia sustodavo ir Kuršo pirkliai bei jų agentai, atvykę į vietos turgus ir prekymečius ar pasitikti prekiautojų iš Lietuvos. Todėl miestelio karčemose būdavo sudaromi prekybos sandė- riai, čia pat patvirtinami magaryčiomis. Išgertuvių dalyviai buvo ir sandė- rių liudininkai: jiems matant, būdavo mokami suderėti pinigai /55/. Tad šios karčemos buvo tarsi prekybos kontoros, o jų veikla itin pagyvėdavo turgų ir prekymečių dienomis. 1670 m. miestelėnai dirbo po ketvirtį, pusę ir visą valaką žemės. Kai kurie (Grigas Grabovskis) turėjo dar ir karčemą bei miško. Visi jie priva- lėjo mokėti mokesčius, 3 kartus per metus važiuoti į Rygą, bet buvo atleisti nuo sargybos prievolės. Kadangi inventoriuje surašyta tik dalis gyventojų, be to, neaišku - kuri dalis, tad bendras miestelėnų skaičius nežinomas. Dėl to tikriausiai pami- nėtos tik tos gatvės, prie kurių gyveno surašytieji žmonės. Tai buvo Linku- vos ir Dvaro gatvės. Minimas ir turgus, taigi reikėtų suprasti, jog buvo turgaus aikštė, kurios forma ir dydis nenurodyti. 1670 m. inventoriuje nesant pakankamai duomenų miestelio plano po- būdžiui aptarti, vien iš šio dokumento negalima tiksliau nustatyti, ar jis fiksuoja Žeimelio būklę dar prieš ar jau po pertvarkymo, kurio metu, kaip

17 buvo rašyta, turėjo būti sureguliuota aikštė, padarant ją kvadratine, dėl ko viename kampe galėjo susidaryti ir susiaurinta gatvių sankryža. Ir vis dėlto, nagrinėjant miestelio pertvarkymo realias galimybes per visą jo raidą nuo XVI a. pradžios iki XVIII a. pabaigos, atrodo, kad būtent 1670 m. inventoriuje, jeigu jis būtų buvęs detalus, turėjo būti užfiksuoti jau įvykdyto centro pertvarkymo metu susidarę dabartiniai arba visai artimi jiems aikštės plano parametrai ir elementai. Atrodo, kad Žeimelio centro pertvarkymas buvo atliktas kaip tik XVII a. viduryje /56/, siejant tai su 1653 m. pradėtos perstatyti /57/ arba naujai statomos /58/ evangelikų bažnyčios (1650 m. ji buvusi jau „sena“ /59/) darbais, kurie truko 16 metų /60/. Centras pertvarkytas išplečiant jį į pietus, kur plytėjo beveik neužstatytas plotas - evange- likų kapinės su jose stovinčia šios konfesijos bažnyčia, tuo tarpu kai kituose trijuose aikštės šonuose ėjo gatvės ir išsidėstė miestelėnų sodybos. Spren- džiant iš vėlesnės kartografinės medžiagos, ne tik aikštė buvo išplėsta į pietus, padarant ją kvadratine - apie 80 x 80 m, t.y. mažesne negu 2 x 2 virvių (standartinių matmenų aikštės buvo 3 x 3, rečiau - 2,5 x 2,5, o dar rečiau - 2 x 2 virvių). Pietinėje aikštės pusėje buvo numatytas ir nedidelis stačiakampis kvartalas prekybininkams. Dėl to bažnyčia galėjo būti persta- toma ar naujai statoma ne ankstesnėje, o kitoje vietoje, šiek tiek atitolinus ją į pietus nuo padidintos aikštės. Tai būtų logiškas sprendimas turgaus aikštės prekybos funkcijos tinkamo panaudojimo požiūriu, aplink ją siekiant suformuoti kuo daugiau prekybininkų ir amatininkų sodybų. Retrospektyvinė vėlesnių planų analizė leidžia spręsti, kad pertvarkant Žeimelio centrą, buvo šiek tiek tiesintos kai kurios gatvės prie aikštės ir naujojo kvartalo aplinkoje, nepaisant, kad jos ėjo gana lygia vieta ir šiaip jau buvo pakankamai tiesios. Dėl to Žeimelio planas centre tapo dar tai- syklingesnis. Kita vertus, pertvarkyto centro sąlyčio su anksčiau savaimingai susiformavusios ir nepakeistos miestelio dalies pakraščiais vietose su- sidarė kai kurie neįgavę aiškesnės formos ir neatitikę tuometinio planavimo pobūdžio mazgai. Tai ne tik susiaurinta gatvių sankryža aikštės šiaurės rytų kampe, bet ir Linkuvos gatvės susikirtimas su naujojo kvartalo piet- ryčių kampu (6 pav.). 1670 m. inventoriuje neužsimenama nei apie vieną Žeimelio bažnyčią, nei apie kokius nors kitus visuomeninius pastatus. Muitinė paminėta kiek anksčiau - 1662 m. /61/. 1670 m. jau buvo pasibaigęs Lietuvos-Lenkijos karas su Švedija, sudaryta taika, tačiau inventoriuje nėra duomenų nei užuominų apie miestelio patirtus nuostolius. Žinant, kad 1658-1660 m. karo veiksmai Kuršo-LDK

18 pakraščiuose buvo gana aktyvūs /62/, jie galėjo neaplenkti Žeimelio. Tad gal ir turi pagrindo žmonėse likę pasakojimai, jog per „švedų karus“, vadinasi - ir XVII a. viduryje, Žeimelis „daug turėjo nukentėti, nes … buvo prie svarbaus kelio, vedančio iš Kuršo į Lietuvą“ /63/. Tai galėjo paleng- vinti, gal ir paskatinti, esant poreikiui perstatyti liuteronų bažnyčią, ir centro pertvarkymą, o dėl to galėjo užtrukti ir pačios bažnyčios statyba.

6 pav. XVII a. vidurio retrospektyvinė miestelio plano schema: 1 - palivarko (dvaro) sodyba; 2 - evangelikų liuteronų bažnyčia

19 MIESTELIO RAIDA NUO XVII a. SEPTINTOJO DEŠIMTMEČ IO IKI XVIII a. PABAIGOS

Nurodoma, kad 1674 m. buvo uždaryta Žeimelio evangelikų reforma- tų mokykla /64/, tačiau šios konfesijos bažnyčia 1696 m. dar veikė /65/. Tuo tarpu 1653-1669 m. naujai pastatytoji (ar perstatytoji) privati liuteronų bažnyčia, kuri priklausė broliams fon Borch /66/, 1699 m. buvo parduota už 50000 lenkiškų auksinų Johanui Teofiliui fon Zasui /67/. Turimi fragmentiški duomenys apie Žeimelio gyventojus XVII a. pabaigoje liudija, jog 1698 m. čia jau buvo įsikūręs žydas Isakas Levkovičius, minimas byloje dėl Biržų muitinės /68/. Galimas daiktas, kad tuo metu miestelyje gyveno ir daugiau žydų, prekiavusių su Kuršu ne tik per vietos, bet ir per Biržų bei Saločių muitines. Nors ir nėra tiesioginių duomenų apie amatininkus, tačiau miestelio centre - aikštės ir Vaistinės gatvės susikirtimo vietoje - aptikus XVII a. „senovinės puodų degyklos“ fragmentus, galima spręsti, kad čia veikė keramikos dirbtuvė; jos gaminiai galėjo būti pardavinėjami šalia esančioje turgaus aikštėje /69/. Nėra žinių apie XVIII a. pradžios LDK-Lenkijos karo su Rusija ir Šve- dija pasekmes Žeimeliui. Apie patirtus nuostolius arba kitokias nesėkmes neužsimenama nė 1713 m. dvaro dokumentuose /70/. Apskritai XVIII a. pirmosios pusės duomenys apie miestelį fragmentiški ir todėl bent kiek aiš- kesnio jo raidos vaizdo nesudaro. Šiek tiek medžiagos yra, kaip ir XVII a. pabaigoje, tik apie bažnyčias. Nurodoma, kad 1732 m. dar veikė evangelikų reformatų bažnyčia, o iš- nyko netrukus po Augusto III mirties /71/, t.y. po 1763 m. Tuo tarpu evan- gelikų liuteronų privačią bažnyčią iš jos savininko J. T. fon Zaso 1730 m. nupirko (savo broliui) Eva Emerencija fon Grothus /72/, 1732 m. pardavusi pastatą tuo metu įsteigtai parapijai /73/. 1741 01 01 apylinkės dvarininkų liu- teronų susirinkime (dalyvavo 22 asmenys) buvo nustatytas pastovus mokestis parapijos reikalams ir parengtas jos statutas (sinodo patvirtintas tik 1786 m.); 1742 m. bažnyčia buvo atnaujinta (suremontuota) /74/. 1753-1759 m. Žeime- lio evangelikų liuteronų parapijos klebonu dirbo Gothardas Frydrichas Sten- deris (1714-1796) - latvių kalbininkas ir literatas; gyvendamas Žeimelyje jis vokiškai parašė pirmąją latvių kalbos gramatiką /75/. 1732 m. liuteronų baž- nyčiai priklausė dvi valstiečių šeimos /76/. 1753 07 24-1754 05 16 sudarytas Akmenynės („Kamienica“) dvaro su Žeimelio miesteliu, palivarkais ir kaimais inventorius /77/, kuriame pa-

20 teikta duomenų, įgalinančių susidaryti jau pakankamai išsamų vaizdą apie gyventojus, jų verslus, pastatus ir kitus reikšmingus miestelio įvairiapusei charakteristikai dalykus. Dvaras priklausė baronams Ernestui Gothardui ir Sofijai Elžbietai Tombams Budbergams. Dokumentą pasirašė Ferdinandas Rutembergas ir Ernestas Heylingas - iš Kuršo pusės, Mozyriaus stalininkas Joniškio vietininkas Kazimieras Borodičius - iš LDK pusės; taip pat - Fre- derikas Lamsdorfas ir Ferdinandas fon Bistromas. Pirmiausia aprašyta „Kamienicos arba Akmenynės“ dvaro sodyba, kuri buvo aptverta, su vartais iš miestelio ir iš Lauksodžio pusės. Be medinių žaliai dažytos stogo dangos dvaro rūmų, sodyboje buvo ledainė, vežiminė, kalvė („priešais vartus iš Lauksodžio pusės“), 3 bravorai, iš jų vienas prū- siško mūro - prie Beržtalio upelio, naujas medinis svirnas, mūrinis tvartas, kluonas, kiti ūkio trobesiai. Nors dvaro sodybos topografinė situacija ne- apibūdinta, sprendžiant iš kai kurių užuominų atrodo, kad ji vis dar užėmė buvusį piliakalnį Beržtalio upelio rytiniame krante, o su miesteliu ją siejo, kaip ir anksčiau, tiesioginis kelias. Miestelio aprašymas susideda iš dviejų visai skirtingai apibūdintų jo da- lių. Pradžioje detaliai aprašyti pastatai aplink aikštę ir pačioje aikštėje, t.y. tikriausiai miestelėnų sodybų trobesiai (gyventojų pavardės ir jų šeimų su- dėtis nenurodyta), o po to - valstiečių šeimos gatvėse: duotas šeimos narių skaičius, jų vardai ir pavardės, dirbamos žemės plotas, tačiau (priešingai negu apibūdinant miestelėnų sodybas), visai neužsiminta apie trobesius. Aikštę formavę pastatai aprašyti nuosekliai - kiekvienoje iš keturių kraštinių, nurodant, kad jie aplink „turgų pastatyti kvadratu“ /78/. Tai neabejotina užuomina į planingą aikštės suformavimą. „Pirmajame“ aikštės šone, „prasidedančiame nuo Linkuvos gatvės“, sura- šyti ne mažiau kaip 7 pastatai. Pirmasis medinis namas stovėjo „atvažiuojant nuo Kamienicos dvaro po kairei“, antrasis namas - prūsiško mūro, trečiasis ir ketvirtasis namai - dideli, taip pat prūsiško mūro. Visi jie buvo dengti šiaudais. Pirmajam aikštės šonui priskirtos ir senos medinės mėsininkų „jatkos“ (galbūt vienas statinys, į kurį sujungta kelių savininkų krautuvėlės; tikslesnė jų vieta nenurodyta), taip pat krautuvė arba klėtis („krom alias swironek“) - raudonai dažytas šiaudais dengtas trobesys. Prie aikštės ribos tikriausiai stovėjo ir didelė („Didžioji“) medinė užvažiuojamoji karčema. Kadangi kai kurie šiame aikštės šone išsidėstę trobesiai galėjo būti nemažų gabaritų, manoma, kad ne visi jie tilpo prie aikštės ribos; čia jų galėjo būti 4, o kiti 3 stovėjo prie rytų pusėje praeinančios Linkuvos gatvės (vienas) ir vakaruose - prie „Karčemos įvažia- vimu“ pavadintos gatvelės (du).

21 „Antrasis“ aikštės šonas „prasidėjo nuo Joniškio gatvės“. Čia stovėjo 6 pastatai: svarstyklės, 4 namai, „žydų iškala“. Svarstyklės užėmė aikštės pietvakarių kampą. Tai buvo medinis trobesys su vartais ir dviem patal- pomis prekėms sudėti. Pirmasis namas buvo prūsiško mūro, antrasis ir trečiasis - mediniai, raudonai dažyti, ketvirtasis - taip pat medinis; visi - dengti šiaudais. Už antrojo namo - matyt, to paties sklypo gilumoje - sto- vėjo „iškala“ ir keli kiti turbūt žydų bendruomenės trobesiai (namas, 3 nauji tvartai, vežiminė; visi dengti šiaudais). „Trečiasis“ aikštės šonas „prasidėjo nuo Latvių gatvės“; prie jo surašyti 3 namai. Visi jie buvo prūsiško mūro, dengti šiaudais. Antrojo namo buvo naudojamas tik vienas galas, antrasis - tuščias, su išdaužytais langais (kaip, beje, ir kai kurių kitų aplink aikštę stovėjusių namų). „Ketvirtasis“ aikštės šonas „prasidėjo nuo Beržtalio upelio“; jam priskirti 4 namai, žydų pirtis ir karčema. Visi namai buvo mediniai, raudonai dažyti. Užvažiuojamoji karčema buvo įsikūrusi valstiečio („chlopo“) name, kur gyveno ir mėsininkas („rieznikas“) žydas Moižiešius. Šioje aikštės pusėje Biržų gatvėje buvo įsikūręs ir siuvėjas žydas Marekas Izraelovičius, o Latvių gatvėje, valstiečio name - žydas Šlioma Ancelovičius. Prūsiško mūro žydų pirtis stovėjo atokiau nuo aikštės, prie upelio. Šiame aikštės šone stovintiems pastatams priskirta ir aikštės viduryje buvusi medinė šiau- dais dengta klėtis „arba medinė krautuvė su prieangiu“. Kiekvieną namą (be pirties, svarstyklių, krautuvės ir kitų negyvenamų trobesių) prilyginus sodybai, kurioje galėjo gyventi viena šeima, atrodytų, jog aplink aikštę buvo įsikūrę 15 šeimų, t.y. šiek tiek daugiau negu 1670 m. (tuomet surašyta 13). Iš to galbūt tiktų daryti prielaidą, kad jau anuomet buvo visai ar maždaug toks pat kaip ir 1754 m. inventoriuje aprašytas aikštės perimetras, tad ir jos apstatymo frontas bei forma, analogiškas ar panašus aplink stovėjusių pastatų skaičius. Tai irgi sutvirtintų pareikštą nuomonę, kad dar iki 1670 m. centras galėjo būti pertvarkytas, o aikštė padidinta. Pagal 1754 m. inventoriuje aprašytą atskirų aikštės šonų padėtį gatvių ir upelio atžvilgiu nustatyta, kad pirmasis aikštės šonas atitinka pietinį, antrasis - vakarinį, trečiasis - šiaurinį, o ketvirtasis - rytinį. Vadinasi, kaip ir daugumoje LDK miestų bei miestelių inventorių, pastatai aplink aikštę surašyti pagal laikrodžio rodyklės kryptį. Remiantis inventoriumi ir jo ap- tarimu, sudaryta retrospektyvinė aikštės ir ją 1754 m. formavusių pastatų schema (7 pav.), kurioje pažymėta dokumente nurodytoji pastatų paskirtis, jų sienų medžiaga bei spalva. Miestelėnų apgyventoje teritorijoje, kurią, matyt, reikėtų tapatinti su aplink aikštę išsidėsčiusiais ir pirmojoje inventoriaus dalyje aprašytų pasta-

22 7 pav. XVIII a. vidurio retrospektyvinė aikštės ir ją formavusių pastatų schema (sudaryta pagal 1754 m. inventorių). Pastatų padėtis aikštės atžvilgiu ir tarpusavyje, jų matmenys sąlygiški 1 - mūriniai, 2 - mediniai, 3 - mediniai raudonai dažyti pastatai. M - svarstyklės; Kr - krautuvė; KA - karčema arba aludė tų sklypais, buvo 3 krautuvės ir 10 ar 11 karčemų bei aludžių. 7 mediniai pastatai buvo raudonai dažyti, o kartu su kitais 7-iais prūsiško mūro, taigi panašios spalvos, galėjo sudaryti savitą aikštės koloritą. Antrojoje inventoriaus dalyje pagal gatves surašyti „Žeimelio miestelyje ir karčemose gyvenantys pavaldiniai“. Linkuvos gatvėje tai buvo 3, Jo- niškio - 4, Latvių - 12, Biržų - 7 ir Pasvalio - 2 valstiečių sodybos, iš viso 28, t.y. beveik dukart daugiau, negu aplink aikštę įsikūrusių miestelėnų. Vadinasi, iš viso Žeimelyje turėjo būti ne mažiau kaip 43 sodybos (be dvasininkų ir kitų galbūt nesurašytų gyventojų). Linkuvos gatvėje stovėjo šios sodybos: Jokūbo Ptalbordžio (?) arba Kutacano (su 4 sūnumis, iš jų vienas buvo vedęs, turėjo 2 vaikus) - 7 asmenys, dirbo 1/2 valako; Andriaus Plivio (su broliu ir 3 seserimis) - 5 asmenys, 1/2 valako; Jurgio Mucyniko (su žmona, 5 sūnumis, 2 dukterimis ir broliu) - 10 asmenų, 1/2 valako. Joniškio gatvėje surašytos sodybos: Andriaus Kulkio (su žmona, 5 sūnumis, 2 dukterimis ir brolio šeima

23 iš 6 žmonių) - 13 asmenų; žemės neturėjo, vaikai tarnavo „įvairiose vietose“; abi šeimos į savininkų sąrašą neįtrauktos; Petro Žydelio, kuris su visa šeima buvo išvykęs į Žemaitiją; Stepono Novickio (su žmona, sūnumi, 3 dukterimis ir 3 seserimis) - 10 asmenų, 1/2 valako; Petro Patmalniko (su motina ir seserimi) - 3 asmenys, 1/2 valako; Andriaus Pauprio (su žmona, sūnumi, dukterimi, dviejų seserų šeimo- mis iš 2 ir 4 žmonių) - 10 asmenų, 1/2 valako; Petro Kozlovskio (su motina, 3 broliais ir 2 seserimis) - 7 asmenys, 1/2 valako. Latvių gatvėje buvo šios sodybos: Kristijono Krustino (su žmona, sūnumi, dviem dukterimis ir seserimi) - 6 asmenys, 1/2 valako; Andriaus Ruko (su žmona, sūnumi, dviem dukterimis, 3 nuomininkų šeimomis: Jokūbo Gierdo, Adomo Strambulo ir Andriaus Lukmano - jų narių skaičius nenurodytas) - ne mažiau kaip 11 asmenų, 1/2 valako; Lauryno Kuto (su žmona, dviem jos broliais ir seserimi Lukmanais) - 5 asmenys, 1/2 valako; Lauryno Brendos (su žmona, sūnumi, dviem dukterimis, žmonos brolio Jurgio Bučiūno šeima iš 3 žmonių, samdinio Jono Matulo šeima iš 4 žmonių) - 12 asmenų, 1/2 valako; Antano Punsulio (su žmona, 4 sūnumis, dukterimi ir našlės Elenos Tumovos šeima iš 4 žmonių) - 11 asmenų, 1/2 valako; įsikūrę išvykusios Simono Punsulio šeimos vietoje; Magdalenos Vydziemnikienės (našlės su dviem sūnumis, dviem dukterimis ir mirusio vyro broliu Jokūbu) - 6 asmenys, 1/2 valako; Jokūbo Vydziemniko (su žmona, 3 sūnumis ir dviem dukterimis) - 7 asmenys, 1/2 valako; Tomo Kuto (su žmona, 5 sūnumis ir dukterimi) - 8 asmenys, 1/2 valako; įsikūręs vietoje išvykusio su šeima Mato Jakubickio; Petro Brendos (su žmona, tėvo šeima iš 4 žmonių, našlės Rymšienės šeimos iš dviejų žmonių ir samdinės Kotrynos Viečypos) - 9 asmenys, 1/2 valako; Jokūbo Šnipo, išvykusio; Martyno Lukmano (su žmona, dviem sūnumis, dukterimi ir nuomi- ninko Kristupo Trybuko šeima iš 7 žmonių) - 12 asmenų, 1/2 valako; Jurgio Gončaro (su žmona ir dukterimi) - 3 asmenys; dirbo daržą; Andriaus Diedo (su žmona, dviem sūnumis, dviem dukterimis, žmo-

24 nos sesers dviem broliais Rukoriais (?) arba Butkovičiais, samdiniais Jonu Brenda ir Sofija Kublicka, nuomininke našle Elena Gorotiene su sūnumi) - 12 asmenų, 1/2 valako. Biržų gatvėje surašytos šios sodybos: Jono Lukmano (su žmona, dviem sūnumis ir dviem dukterimis) - 6 asmenų šeima išvykusi; jos vietoje įsikūrusi Barbora Jurelienė (našlė su 3 sūnumis ir dviem dukterimis) - 6 asmenys; dirbo daržą; Andriaus Lukmano (su žmona, sūnumi, 5 dukterimis, broliu, dabar išvykusiu į Rygą, ir samdiniu Petru Jakubickiu) - 9 asmenys; 1/2 valako; Natano Veržos (su žmona, 3 dukterimis, žmonos brolio Jurgio Kubul- niko šeima iš 3 žmonių) - 8 asmenys, 1/2 valako; Kristupo Kubulniko (su žmona, dviem sūnumis, dukterimi, brolio To- mo Kubulniko šeima iš 5 žmonių, kitu broliu, dviem samdiniais) - 13 asmenų, 1/2 valako; Jono Kondrato (su žmona, sūnumi, dukterimi ir sesers šeima iš 3 žmo- nių) - 7 asmenys, 1/2 valako; Martyno Bakšio, kurio troba po savininko mirties tuščia; Kristupo Vališkos (su žmona, dviem dukterimis ir žmonos broliu Mar- tynu Viečysta) - 5 asmenys, 1/2 valako; Jurgio Šiaučiūno (su žmona, sūnumi, dukterimi, seserimi ir samdine Ona Viečystaite) - 6 asmenys, 1/2 valako. Pasvalio gatvėje surašytos sodybos: Motiejaus Vokietėlio (su žmona, sūnumi, dukterimi, žmonos sesers dukterimi, našle Ona Kiršiene ir jos 5 žmonių šeima) - 9 asmenys, 1/2 valako; Andriaus Šeiderso - dvaro tijūno (su žmona, sūnumi, dukterimi, broliu, žmonos seserimi ir motina) - 7 asmenys, 1/2 valako. Taigi valstiečiams skirtoje inventoriaus dalyje, kurioje surašytos ten stovėjusios 28 sodybos, neskaičiuojant tuščių, gyveno daugiau šeimų, negu buvo namų, be to, dar kelios šeimos buvo išvykusios. Sodybose surašyti 226 žmonės, o vienoje sodyboje vidutiniškai - 8,5 asmens. Jeigu toks pat šeimos narių skaičius būtų buvęs ir miestelėnų gyvenamoje teritorijoje aplink aikštę, ten galima būtų skaičiuoti 98 žmones, o iš viso (be dvasininkų ir kitų nesurašytų žmonių) - 324 gyventojus. Nežinia, kaip šis skaičius de- rintųsi su 1752 m. Žeimelio gyventojų sąraše /79/ nurodytuoju, tačiau pas- tarojo dokumento archyve neradus, tokio palyginimo padaryti negalima. Tad net ir esant Žeimelyje beveik 350 gyventojų (kartu su inventoriuje ne- įrašytais), tenka konstatuoti, jog tai buvo mažas miestelis.

25 Palyginus 1754 m. surašytų valstiečių ir 1670 m. miestelėnų pavardes, matyti, kad nei viena jų nesikartoja. Inventoriuje nurodytosios gatvės, pasitelkus dar ir kitus duomenis, lokalizuotos taip: Latvių gatvė sutapatinta su Rygos keliu, Biržų, Linkuvos ir Joniškio - su analogiškos krypties keliais, Pasvalio - su tiesioginiu keliu į dvaro (palivarko) sodybą (įsijungė į aikštės rytų šoną). Tokią gatvės kryptį iš dalies liudija vienoje iš dviejų jos sodybų gyvenęs dvaro tijūnas latvis Andrius Šeidersas. Remiantis taip lokalizuota inventoriuje surašytų valstiečių apgyventos teritorijos gatvių padėtimi ir ankstesne aikštės schema, parengta viso Žei- melio plano retrospektyvinė XVIII a. vidurio schema (8 pav.), kurioje są- lygiškai pažymėti miestelėnų ir valstiečių sodybų namai. Schemoje matyti, jog didžiąją miestelio dalį galėjo sudaryti gana taisyklinga teritorija su maž- daug vienodai nutolusiais nuo aikštės sklypais; prie šio artimo kvadratui ploto šliejosi palei kelią į Kuršą nutįsusios valstiečių sodybos. Schemoje nepažymėtas kvartalas į pietus nuo aikštės ir netoliese buvusi evangelikų liuteronų bažnyčia, nes ši vieta inventoriuje neapibūdinta. Kad bažnyčia XVIII a. viduryje tikrai buvo, abejoti netenka; fiksuota ir apytikslė jos vieta. Tačiau kodėl inventoriuje nėra ir kiek atokiau į pietus nuo aikštės galėjusių stovėti sodybų - neaišku. Tas plotas galėjo būti neuž- statytas, nes krikščionims buvęs nepatrauklus dėl to, kad jame anksčiau buvo kapinės. Vadinasi, todėl inventoriuje jis galėjo būti ir neaprašytas. Panašiai turėjo būti ir tuo atveju, jei toji vieta priklausė liuteronų parapijai, kaip ir sklypas, kuriame stovėjo šios konfesijos bažnyčia: inventoriuje buvo fiksuota tik dvarininko nuosavybė. Dokumente neužsimenama ir apie evangelikų reformatų bažnyčią, kuri 1754 m. dar turėjo būti, nes, remiantis anksčiau pateiktais duomenimis, išnyko tik po 1763 m. 1756 06 14 sudarytas dar vienas Žeimelio inventorius /80/, tačiau jame aprašytas ne visas miestelis, o tik Ernestui Heylingui priklausiusi vals- tiečių apgyventa jo dalis. Inventorius ne toks detalus kaip ankstesnis. Dva- ras, kaip ir 1754 m., vadinamas „Kamienica“, „Kamienica arba Žeimeliu“, o miestelis - tik „Žeimeliu“. Aprašytoje jo dalyje buvo 34 šeimos (sodybos): Linkuvos gatvėje - 4, Joniškio - 4, Latvių - 17, Biržų - 7 ir Pasvalio - 2. Faktiškai pakartota 1754 m. inventoriaus dalis, papildant ją atsikėlu- siomis į miestelį šeimomis. Naujos 6 sodybos dar išplėtė miestelį į šiaurę. Pietų pusėje naujų sodybų neatsirado, evangelikų liuteronų bei reformatų bažnyčios neminimos.

26 8 pav. Retrospektyvinė XVIII a. vidurio miestelio plano schema (sudaryta pagal 1745 m. inventorių). Pastatų padėtis, jų gabaritai ir tarpai tarp jų sąlygiški

1761 12 27 Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčioje pakrikštytas M. Barklajus de Tolis /81/, vėliau kare su Napoleonu išgarsėjęs Rusijos feld- maršalas. Žydų duomenimis /82/, Upytės pavieto „Žeimių miestelyje“ 1766 m. buvo 428 šios tautybės žmonės. Galimas daiktas, kad tik dalis jų gyveno pačiame miestelyje, o kiti, nors ir įrašyti kahalo mokesčių mokėtojų sąra- šuose, panašiai kaip ir daugelyje LDK vietovių, buvo įsikūrę kaimuose, kur nuomojo karčemas. Nesant išsamesnių duomenų apie žydus 1754 m. Žei- melio inventoriuje, negalima daryti išvadų apie šios tautybės gyventojų di- namiką XVIII a. šeštajame-septintajame dešimtmetyje. Galima tik spėti, jog žydų tuo metu galėjo padaugėti, nes XVIII a. antrojoje pusėje Žeimelio ūkinė veikla tapo gerokai intensyvesnė. Per vietos muitinę į Bauskę, Rygą ir Mintaują buvo gabenama nemažai žemės ūkio produkcijos, o iš Emburgo atvežama trąšų. 1771 m. iš Žeimelio dvaro į Rygą taip pat buvo vežami parduoti linai ir kanapės /83/.

27 Turėjo padidėti ir bendras miestelio gyventojų skaičius. 1775 m. atliekant Upytės pavieto reviziją, Žeimelyje surašyta 20 miestelėnų dūmų, karče- mos ir evangelikų liuteronų bažnyčia /84/, 1780 m. - 258 miestelėnai /85/, o 1790 m. - pagal LDK dūmų tarifą - 28 miestelėnų sodybos (6 - žydų ir 22 - krikščionių) ir 8 užvažiuojamieji namai /86/. Nors šie duomenys nepakankamai derinasi, tačiau liudija apie bendrą miestelio augimą. Manyta, kad tuo metu Žeimelyje galėjo būti pastatyta Didžioji ir Mažoji karčemos, sinagoga ir paštas /87/, tačiau sinagoga buvo ir anksčiau, o kiti minėti pastatai vėlesnėse vietose iškilo XIX a. pradžioje. 1773 m. Kuršo hercogystėje išėjus įstatymui /88/, pagal kurį buvo už- drausta laidoti apgyventų vietovių kapinėse prie evangelikų liuteronų bažny- čių, Žeimelyje (parapija priklausė Kuršo konsistorijos Bauskės diacezijai, nuo 1783 m. - buvo Vilniaus liuteronų sinodo veiklos ribose) nugriauta senoji medinė bažnyčia, o jos vietoje arba dar kiek labiau į pietus (gal net už 1754 m. inventoriuje aprašytosios miestelio ribos nupirkus sklypą ir vado- vaujant klebonui Konradui Šulcui), 1786-1793 m. pastatyta nauja - akmens mūro /89/. Atokiau į vakarus nuo bažnyčios 1790 m. iškilo ir medinė klebonija /90/, kurioje maždaug tuo metu pagal K. Šulco parengtą mokymo programą galbūt pradėjo veikti evangelikų liuteronų mokykla /91/. 1799 m. už miestelio ribų įrengtos naujosios liuteronų („latvių“) kapinės /92/. Galimas daiktas, kad šioks toks liuteronų bažnyčios vietos pakeitimas ir senųjų kapinių uždarymas galėjo paskatinti miestelio plėtotę į pietus nuo aikštės, tuo pačiu - dar XVII a. viduryje suplanuoto kvartalo formavimąsi. Juoba jog kvartalo užuomazga XVIII a. pabaigoje tikriausiai jau buvo, kai kelias iš naujoje vietoje pastatytos klebono sodybos įsijungė į gatvelę, ėjusią vakariniu suplanuoto kvartalo šonu. Šis kelias papildė pietinės miestelio dalies gatvių tinklą. Naujoji evangelikų liuteronų bažnyčia veikiausiai buvo stambiausias Žeimelio pastatas, tačiau būdama bebokštė, vargu ar padarė raiškesnę miestelio panoramą. 1794 m. J. Jasinskio - T. Kosciuškos sukilime Žeimelio gyventojai, atrodo, nedalyvavo, nors gretimi Plonėnai buvo vienas svarbiausių sukilė- lių telkimosi punktų šiaurės Lietuvoje.

28 MIESTELIS CARINĖ S OKUPACIJOS LAIKOTARPIU (NUO XVIIIa. PABAIGOS IKI 1915m.)

Nors 1795 m. galutinai padalijus Lietuvos-Lenkijos valstybę, iš esmės pa- sikeitė politinės lietuviškų žemių raidos sąlygos, tačiau gilioje periferijoje bu- vusį Žeimelį tai vargu ar kiek daugiau paveikė. 1795 12 14 buvo paskelbtas Rusijos imperatorienės Jekaterinos II įsakas dėl LDK teritorijos dalies prijun- gimo ir padalijimo į Vilniaus bei Slonimo gubernijas. Miestelis priklausė Upy- tės pavieto Nociūnų valsčiui. Jo prekyba su Kuršu nenutrūko /93/, gal net suaktyvėjo, nes panaikinus muitinę sąlygos tam pagerėjo. XVIII a. pabaigoje Žeimelio dvaras (palivarkas) priklausė Mykolui Augustauskiui, o iš jo atiteko latviui Pėteriui Petrauskiui /94/. Nėra patikimų duomenų, ar Žeimelis nukentėjo nuo Napoleono armijos, 1812 m. įsiveržusios į Rusijos imperiją. Istorikas B. Dundulis nenuro- do šio miestelio tarp vietovių, kurias pasiekė nuo Prūsijos sienos į Kuršą žygiavę prancūzų kariuomenės būriai. Anot tyrinėtojo, vienas pagrindinių prancūzų maršrutų ėjo nuo Panevėžio per Pumpėnus ir Saločius į Bauskę ir Rygą, o vienas šalutinių - nuo Raseinių per Šiaulius į Panevėžį /95/. Tačiau yra ir kitokių nuomonių, būtent: 1812 m. iš Šeduvos per Linkuvą į Kuršą praėję prancūzų daliniai /96/ galėjo siekti Žeimelį, tad ir padaryti, kaip daug kur savo kelyje, nuostolių ir miesteliui, ir miestelėnams. Prancūzams užėmus kraštą, naujoji administracija, siekdama operaty- viau perduoti informaciją, ėmė atkurti nustojusią funkcionuoti, o faktiškai - kurti naują pašto tarnybą. Tai daryta formuojant pašto stočių tinklą. Upytės apskrities paprefekčio S. Brunovo nurodymu buvo įsteigtos ir greit ėmė veikti Pušaloto, Sindriūnų bei Kiemėnų, pradėtos kurti Žeimelio ir Joniškėlio pašto stotys Panevėžio-Mintaujos trakte. Kiekvienoje stotyje privalėjo nuolat budėti vežėjai su 2 vežimais ir raitas pasiuntinys /97/. Tuo metu, o ne anks- čiau, kaip manyta /98/, Žeimelyje ir galėjo būti pastatyta, o gal tik pradėta vėliau baigtoji pašto stotis /99/. Juoba jog toks pat informacijos perdavimo poreikis buvo ir išvijus Napoleono armiją, kuomet keliai iš Šeduvos į Min- taują ir iš Joniškio į Pasvalį bei Biržus padaryti pašto traktais /100/. Žeime- lyje veikusi stotis /101/ padidino jo komunikacinę reikšmę. Kaip XIX a. pradžioje Žeimelis atrodė, iš dalies galima spręsti iš 1806-1814 m. evangelikų liuteronų parapijos klebono Karlo Liuderio (1777-1824) užrašų /102/. Tai buvęs mažas, plūkto molio, prūsiško mūro ir mediniais pastatais apstatytas miestelis, kurį sudarė aplink aikštę išsidės- čiusios daugiausia žydų laikomos krautuvės ir karčemos /103/. XIX a.

29 trečiajame dešimtmetyje žydų, matyt, pagausėjo, nes įgyvendinant amžiaus pradžioje priimtus caro administracijos potvarkius, nemažai tos tautybės prekybininkų galėjo persikelti į Žeimelį iš kaimų ir Gedeikonių bei Ge- dučių dvarų /104/. 1828 m. Glebavos dvaro ir Žeimelio savininkas evangelikas liuteronas P. Petrauskis pastatydino savo žmonai prancūzei katalikei Scholastikai šios konfesijos bažnyčią /105/. Akmens mūro, kombinuoto su tinkuotais elementais, vienbokštis pastatas (į bokštą įkelti du Glebavoje nulieti varpai - Petras ir Povilas) /106/, buvo klasicistinės architektūros (9-13 pav.). Nors bokštas grakštumu nepasižymėjo, buvo neaukštas ir „sunkokų“ proporcijų, tačiau iškilęs miestelio šiaurinėje dalyje tuoj už aikštės šoną formavusių pastatų, tapo ne tik tos teritorijos, bet ir aikštės tūrinės erdvinės kompozicijos dominante. Katalikų bažnyčios statyba galėjo paskatinti ir nedidelio kvartalo į šiaurę nuo aikštės susidarymą; jo kontūrą apibrėžė bažnyčią su šventoriumi nuo aikštės šiaurinio šono sklypų atskyrusi gatvelė, kurios L raidės formos trasa sujungė Latvių ir Joniškio gatves.

9 pav. Katalikų bažnyčia. Vaizdas iš priekio - tuometinės Latvių gatvės. 1968 m. autoriaus nuotrauka

30 10 pav. Bažnyčios interjero fragmentas. 1968 m. autoriaus nuotrauka

11 pav. Šv. Šeimos altorius. 1968 m. autoriaus nuotrauka

31 12 pav. Šv. Antano altorius. 1968 m. autoriaus nuotrauka

13 pav. Vargonai. 1968 m. autoriaus nuotrauka

32 Atrodo, kad tuo metu intensyviau statyta bažnyčios aplinkoje ir apie aikštę. Vienkart arba beveik kartu su katalikų bažnyčia į vakarus nuo jos iškilo plūkto molio klebonija /107/. Centre kūrėsi ir į miestelį atsikeliantys prekybininkai bei amatininkai, statę naujus namus ar pertvarkę senuosius /108/. Greičiausiai dėl to pasikeitė Didžiosios karčemos padėtis: iš pietinio aikštės šono ji perkelta į šiaurinį. Tačiau tai, kad klasicistinės architektūros pastatas dabar stovi ne lygiagrečiai su aikšte, o kiek įkypai (14-16 pav.), veikiausiai liudija, jog jį statant buvo panaudotas anksčiau toje vietoje buvęs statinys, prie kurio krypties ir derintasi. O toji kryptis, matyt, atitiko iki XVII a. aikštės pertvarkymo buvusią šiaurinę kraštinę. Ankstesnės Didžiosios karčemos vietoje šiek tiek vėliau pastatyta vaistinė. Kai kurie pastatai prie aikštės buvo sujungti bei išplėsti, tačiau tik Didžiajai karčemai suteiktos klasicistinės archi- tektūros formos; kiti statiniai įgavo regioninei architektūrai būdingą vaizdą, ypač statytieji iš plūkto molio arba prūsiško mūro (pvz., iš dviejų pastatų sujungta Mažoji karčema). Spėjama, kad XIX a. trečiajame dešimtmetyje jau galėjo būti beveik suformuotas ir pietinėje aikštės pusėje anksčiau pradėjęs ryškėti kvartalas, kuriame statė namus žydai, neturėję sentimentų panaikintoms ir sunyku- sioms krikščionių kapinėms. Tad galėjo padidėti ir Žeimelio centro pastatų koncentracija, dėl to tapti labiau apibrėžta ir išryškėti aikštės erdvė. Kita

14 pav. Didžioji ir Mažoji karčemos. Vaizdas iš vakarų pusės. 1959 m. autoriaus nuotrauka

33 15 pav. Aikštės bendras šiaurės šono vaizdas. 1969 m. autoriaus nuotrauka

16 pav. Mažoji ir Didžioji karčemos.Vaizdas iš rytų pusės. 1969 m. autoriaus nuotrauka

34 vertus, apytikriai tuo metu sunyko Pasvalio (ankstesnė Dvaro) gatvelė, tiesiogiai jungusi dvaro sodybą su miesteliu. Tai įvyko šią sodybą iš buvusio piliakalnio iškeldinus į naują vietą - Akmenėlius, už 2 km į pietus nuo miestelio; ten pastačius malūną ir patvenkus Beržtalio upelį buvo suformuotas tvenkinys, o miestelio rytiniu pakraščiu - supiltas pylimas sodyboms nuo užtvindymo apsaugoti /109/. XIX a. pirmojoje pusėje į šiaurę nuo miestelio, šalia lauko kelio, kuris ties Tilto karčema atsišakojo nuo Bauskės trakto, pastačius plytinę, susi- darė Lauko gatvė. Plytinės statybos metu arba ir kiek vėliau ši gatvė fiksavo miestelio ribą; sodybų joje nebuvo. Prasidėjus Lietuvoje 1830-1831 m. sukilimui, apylinkių dvarininkai pabėgo į Kuršą. Tačiau baimintasi gal be reikalo, nes kol kas neaptikta duomenų, kurie liudytų apie didesnį sukilėlių aktyvumą Žeimelio apylin- kėse. „Sukilimą numalšinus, dvarininkai Karolis fon Harenas ir Karolis fon Grothusas kreipėsi į carą, kad jis šią Upytės“ apskrities dalį, tad ir Žeimelį, „prijungtų prie Kuršo gubernijos“. Tačiau „įsikišus Vilniaus ge- neralgubernatoriui, planas nepavyko“ /110/. 1833 m. miestelyje surašyta 180 gyventojų, 5 mūriniai ir 20 medinių namų, 2 mūrinės bažnyčios, 2 krautuvės ir 3 smuklės /111/, o 1839-1840 m. - 21 šeima su 159 žmonėmis /112/, iš jų 10 šeimų krikščionių, o 11 - žydų /113/. Matyt, kaip ir anksčiau, tai buvo aplink aikštę gyvenę mieste- lėnai. Tačiau palyginus su 1740 m. duomenimis (jei abeji vienodai išsa- mūs), kai toje pat teritorijoje surašytos 28 miestelėnų šeimos (iš jų 6 - žydų), tektų spėti centre ne tik sumažėjus gyventojų, bet ir pasikeitus vietos žmonių bei žydų proporcijai. Kol kas negalima tvirtinti, kad tokia centro gyventojų kaita iš tikrųjų vyko. Tačiau, kad žydų Žeimelyje gausėjo - neabejotina. 1847 m. jų surašyta 52 šeimos /114/, kurias galėjo sudaryti 350-400 asmenų. Žydai pagal turtą suskirstyti į 4 grupes; pirmojoje - pasiturinčių - ir ketvirtojoje - vargšų - buvo po 13 šeimų. Tačiau net ir tarp pasiturin- čiųjų nebuvo pirklių, kuriuos galima buvo priskirti 1-3 gildijoms. Iš to reikėtų spręsti, jog miestelio žydai vertėsi vietine prekyba. XIX a. viduryje Žeimelio kahalui priklausė 753 žydai /115/, vadinasi, beveik pusė jų vis dar gyveno kaimuose. Atrodo, kad maždaug tuo laiku pastatyta nauja mūrinė sinagoga /116/. XIX a. viduryje miestelyje nurodyta buvus 359 gyventojus /117/, t.y. bent dukart daugiau negu 1833-1840 m. Kaip ir anksčiau, tesurašyti mies- telėnai. Kadangi panašus buvo ir žydų skaičius, atrodytų, jog miestelėnais vadinti vien žydai.

35 1828 m. mirus P. Petrauskiui (palaidotas evangelikų liuteronų kapinė- se; šalia kapo 1831 m. pastatyta koplyčia; 17 pav.), Žeimelio ir Glebavos dvarų bei miestelio savininku tapo jo sūnus Karolis, vykdęs palyginti di- delio masto statybas /118/. Galimas daiktas, kad po 1831 m. (apie 1839- 1840 m.) dalį savo valdos K. Petrauskis buvo išnuomojęs, nes viename iš to meto Žeimelio aprašymų /119/ nurodoma, jog miestelis priklauso dvarininkui Grosui. Tuo tarpu Glebavos ir Žeimelio dvarus (šio dvaro sodyba buvo jau Akmenėliuose) K. Petrauskis XIX a. viduryje /120/ - atrodo, dar iki 1853 m. /121/ - pardavė Mežuotnės kunigaikščiui Johanui Lyvenui. 1862 m. Glebavos dvare veikė aliejaus fabrikas, kurio apyvarta siekė 3600 rb. per metus /122/, o Žeimelio (t.y. Akmenėlių) dvare, kuris 1865 m. vėl vadintas palivarku, - spirito varykla, lentpjūvė, vėjo malūnas /123/. 1861 m. Kauno gubernijos aprašymuose pažymėta, kad per Linkuvą, tad ir Žeimelį, eina prekybos traktas iš Šiaulių į Bauskę /124/. Tai, kaip ir apylinkės dvarų ūkinės veiklos intensyvinimas, skatino miestelio augimą, jo prekybos plėtotę. Iš dalies tai liudija turgus, čia vykęs jau dukart per savaitę, bei 4 ar 6 prekymečiai /125/. 1862 m. miestelyje pastatyta akmens mūro evangelikų liuteronų klebonija /126/. Nurodoma, kad 1864 m. atidaryta vaistinė /127/, iš tikrųjų galėjusi būti ir šiek tiek anksčiau (1860 m.). 1860 m. Žemaičių vyskupas M. Valančius kreipėsi į Žeimelio savinin- ką J. Lyveną, prašydamas įsteigti katalikišką mokyklą /128/, tačiau nėra

17 pav. Koplyčia ir P. Petrauskio kapas evangelikų liuteronų kapinėse. 1968 m. autoriaus nuotrauka

36 žinių, ar prašymas turėjo kokių nors pasekmių. Juoba, jog dvarininkui tuo metu turbūt buvo svarbesnių reikalų - prasidėjo 1861 m. valstiečių reforma, kurią sekė 1863-1864 m. sukilimas. Apylinkės dvaruose aktyviausi buvo Lauksodžio ir Baltųjų Plonėnų valstiečiai, 1861 m. vasarą atsisakę vykdyti baudžiavos prievoles. Valstie- čiams vadovavo Nociūnų kaimo, kuriame tuo metu buvo valsčiaus centras, gyventojai Tadas Muldaris ir Sidauga. Žandarams T. Muldarį suėmus, kai- miečiai Žeimelyje jį atsiėmė, o 1862 02 23 pasipriešino juos malšinti at- siųstam daliniui. Neįsileido į Nociūnų kaimą ir Kauno gubernijos žandarų pulkininko Skvorcovo; tik atvykus iš Panevėžio 4-jo Bavarijos karaliaus ulonų pulko eskadronui, valstiečių bruzdėjimas buvo numalšintas, pasiprie- šinimo vadai suimti, o valsčiaus viršaitis už pasyvumą, gal ir palankumą sukilėliams - atleistas. T. Muldaris Panevėžyje buvo nuteistas 50 rykščių; mirė netrukus po bausmės įvykdymo /129/. Nėra bent kiek daugiau duomenų apie sukilimo įvykius pačiame Žei- melyje. Tik žinoma, kad 1863 m. katalikų kunigas Jurgis Juškevičius buvo apkaltintas sukilėlių rėmimu ir 11 mėnesių kalintas Telšių kalėjime /130/. Dėl to bažnyčia liko be kunigo, buvo apleista, o klebonija netgi išnuomuota žydams /131/. Galimas daiktas, jog katalikų bažnyčia neveikė keletą metų, o gal ir apskritai ją norėta panaikinti, nes konstatuota: „vyskupo Cirtauto nuopelnas, kad išlaikė bažnyčią“ /132/. Matyt, tai paskatino rūpintis Žei- melio parapijos įsteigimu, kad prie jos galėtų būti jau ne vienas, o keli kunigai. Tuo reikalu gerokai vėliau - 1877 m. - miestelio ir dvaro savininkas J. Lyvenas kreipėsi į gubernijos administraciją, įsipareigodamas naujosios parapijos klebonijai dovanoti mūrinį namą bei 30 dešimtinių žemės, o būsimam klebonui mokėti kasmet po 100 rb. algos. Valdžia su tokiu parapijos steigimu sutiko, bet pareikalavo panaikinti Kriukų parapiją ir uždaryti Lauksodžio filijinę bažnyčią. Žemaičių vyskupui šių sąlygų nepri- ėmus, Žeimelio parapija tuo metu nebuvo įsteigta /133/. Numalšinus sukilimą, į Žeimelio apylinkes buvo atkelta rusų kolonis- tų, kurie įkūrė čia kelis kaimus; žemės jiems skyrė ar pardavė Glebavos dvarininkas Lyvenas /134/. Uždraudus lietuvišką spaudą, miestelyje nebuvo minimalių sąlygų tau- tinės kultūros raidai. Juoba jog 1866 m. veikusioje evangelikų liuteronų parapinėje mokykloje buvo dėstoma tik vokiečių ir latvių kalba, o 1866 ar 1867 m. įsteigtoje valdiškoje - rusų kalba. Lietuviškai kultūrai net per ka- talikų religiją daromą spaudimą Žeimelyje liudija ir tai, jog kunigas A. Rub- ša, pataikaudamas caro administracijai, bet nusižengdamas bažnyčios nuosta- toms, 1869 m. Žeimelio bažnyčioje įvedė maldų už carą giedojimą rusiškai.

37 1868 m. Žeimelis gana detaliai aprašytas /135/. Nurodoma, kad jis „priklauso kunigaikščiui Povilui Ivanovičiui Livenui“, o „įsteigtas apie 1735 metus, privilegija ir kiti dokumentai yra to kunigaikščio Liveno Mežuotnės dvare, Kuršo gubernijoje“. Miestelis užėmė 11,5 dešimtinės, jame buvo 626 gyventojai (258 vyrai ir 368 moterys), iš jų 3 dvasininkai, 292 miestelėnai (105 vyrai ir 187 moterys), 328 valstiečiai (147 vyrai ir 181 moteris) ir 3 kariš- kiai. Pagal tikybą daugumą gyventojų sudarė judėjai (iš viso 288, vyrų - 105, moterų - 183); katalikų buvo 171 (80 vyrų, 91 moteris), evangelikų liuteronų - 152 (64 vyrai, 88 moterys), evangelikų reformatų - 6, stačiatikių - 9. Vie- tinių gyventojų surašyta 359, „laikinai gyvenančių“ - 267. Dauguma žmonių (323) vertėsi žemės ūkiu, 103 - prekyba, 100 - amatais ir 100 - kitais verslais. Gyventojai dirbo 382 dešimtines žemės, turėjo 33 dešimtines pievų ir 30 dešimtinių ganyklų. Miestelyje nurodyta buvus 13 pastatų „fasadais į gatvę“ (2 mūriniai ir 11 medinių) ir 31 namą (5 mūriniai) atokiau nuo gatvių. Paminėta aikštė (kaip žinoma, tuo metu ji buvo negrįsta /136/), kurioje sekmadieniais (t.y. jau tik kartą per savaitę) rinkosi turgus, vyko 3 prekymečiai, veikė 4 smuk- lės. Policijos išlaikymas atsieidavęs 120 rb. per metus. Didėjant miestelio gyventojų skaičiui (apie 1880 m. nurodyta buvus 490 žmonių /137/, o tai veikiausiai sumažinti duomenys vien palyginus su 1868 m.), gausėjo valdiškos („liaudies mokyklos“) mokinių. Mokyklą lankė beveik vieni berniukai: 1874 m. buvo 40 mokinių (viena mergaitė), 1875 m. - 59, 1876 m. - 67, 1877 m. - 60, 1880 m. - 68, 1881 m. - 119, 1882 m. - 145 /138/. Apie 1883 m. mokykla iš ankstesnių patalpų per- sikėlė į tuo metu pastatytosios valsčiaus valdybos antrąjį aukštą /139/. Valsčiaus „pastatas didelis, eklektiškos architektūros su romaninio stiliaus akcentais, miestelio puošmena“ /140/. Didokas statinys (18 pav.) buvo simetriškas, klasikinių proporcijų; pagrindinį fasadą sudarė 3 plokštumos, iš kurių vidurinė - kiek paaukštinta. Pastato kampus paryškino nedideli lakoniš- kų formų bokšteliai; centrinės dalies parapeto ir langų aprėminimo dekora- tyviniai elementai buvo būdingi Mažosios Lietuvos ir Kuršo architektūrai. Pastačius valsčiaus valdybos būstinę, iš Nociūnų kaimo į Žeimelį atkeltas ir valsčiaus centras, nors jo ankstesnis pavadinimas (Nociūnų) - išliko iki vo- kiečių okupacijos Pirmojo pasaulinio karo metais /141/. 1882 m. suremontuota pirtis /142/, anksčiau stovėjusi prie upelio, o vė- liau galėjusi būti kitoje jo pusėje - arčiau ankstesnės dvarvietės ar net jos vietoje. XIX a. aštuntajame-devintajame dešimtmetyje sudaryti ankstyviausieji kol kas aptikti Žeimelio planai. Vienas jų - baigtas 1876 03 14 /143/ (19 pav.)

38 18 pav. Valsčiaus valdybos-mokyklos pastatas. 1928 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

- buvo parengtas matininko P. Rozentalio, remiantis iki 1869 03 26 matininko Osipo Fedorovičiaus Liudkevičiaus natūroje atliktais darbais. Pla- ne užfiksuotos valdos ribos, miestelėnų sodybų plotas (19 dešimtinių 1488 kvadratinių sieksnių), kitos paskirties žemės. Miestelio teritorija pažymėta nevienodai. Kunigaikščiui Lyvenui priklausę plotai (jų buvo 3 - centras su pietvakarine dalimi, šiaurinė dalis ir palivarko sodyba) visai nedetalizuoti; plane tai baltos dėmės. Tarp šių plotų išsidėstė valstiečių sodybų užimama teritorija: į šiaurę nuo centro iki dvarininko žemės, taip pat į vakarus ir į rytus nuo aikštės iki miestelio ribos. Joje sąlygiškai ar realiai pažymėtos Žeimelyje įsikūrusių ūkininkų („valstiečių savininkų“), kurie buvo pirkę iš dvarininko žemės ir sudarę naują „miestelio dalį“, sklypų bendras plotas. Sprendžiant iš namų skaičiaus, tokių ūkininkų buvo 16: 10 prie Liepojos gatvės (abipus - po 5, namai stovėjo galais į gatvę), 2 prie Kriukų (iki atsišakojimo, po vieną abiejose pusėse), 2 prie Linkuvos (dešinėje pusėje) ir 2 prie Vaškų (Noreikių) kelio abipus upelio. Nors plane pavaizduotieji plotai sudaro bendrą vaizdą apie Žeimelio teritoriją, išorinį jos kontūrą ir kai kuriuos kitus dalykus, bet didesnės miestelio dalies nedetalizavus, jo plano ir užstatymo pobūdžio pagal šį doku- mentą aptarti negalima. Panašiai miestelis pavaizduotas ir 1886 m. plane

39 19 pav. 1876 m. miestelio planas

40 (matininkas P. Rozentalis) /144/. 1879 m. Žeimelio vaistininku buvo provizorius Gerkė, 1897 m. - Pe- tersonas; vaistinė tikriausiai aptarnavo nemažą apylinkę, nes vien 1879 m. joje įregistruoti 594 receptai /145/. XIX a. devintąjį dešimtmetį Žeimelyje veikė 8 aludės ir 10 krautuvių; 1890 m. buvo paštas, 1894 m. - banko skyrius; dirbo 2 gydytojai /146/. 1883 m. įsteigta smulkaus kredito draugija, turėjusi 362 narius ir 12835 rb. pagrindinio kapitalo; 1888 m. veikė taupomoji skolinamoji bendrovė - vedėjas V. Kolankovskis, padėjėjai Pra- nas Čepas ir Jurgis Šalminas /147/. Didžiausią apyvartą tarp miestelio aludžių bei smuklių darė Didžioji ir Mažoji (Bažnyčios) karčemos. Didžiosios karčemos „viduriu ėjo plati užva- žiuojamoji arka, už kurios buvo didžiulė arklidė (stodola) ir kiemas … Šven- čių arba turgaus dienomis, kai suvažiuodavo labai daug žmonių, arkliai būdavo pririšami ir kieme, kurį juosė aukšta tvora. Lankytojų arklius pri- imdavo arklininkas“. „Karčemos salė buvo didžiulė. Patekti į ją buvo galima ir iš gatvės, ir iš kiemo. Prie išilginės sienos stovėjo ilgas prekystalis, skirtas pardavinėti alui ir užkandžiams (kiti gėrimai nebuvo parduodami). Viduryje menės stovėjo 3 apie 10 m ilgio stalai ir tokio pat ilgio suolai, kampuose staliukai ir kėdės. Alų laikydavo rūsyje ant ledų … Karčemoje buvo du kambariukai („numeriai“), kur lėbaudavo ponai. Jų vaizdas atrodė visai kitoks negu bendros salės. „Numeriai“ buvo švarūs, gražiai išdažyti. Čia atvykusieji ilgesniam laikui ir apsistodavo … Ponams patarnaudavo pats karčemninkas arba jo dukterys. Gerdavo alų, vyną, loš- davo kortomis. Atidaryta karčema būdavo nuo 5 val. ryto iki 10 val. vakaro. Vėliau į ją būdavo galima patekti tik iš kiemo pusės. Vakarais svetainėje daugiausia būdavo geriama, lošiama kortomis. Kartais kildavo ir muštynių. Likę nakvoti gulėdavo ant grindų. Dešinėje karčemos pusėje, šalia arkos buvo smulkių prekių krautuvė. Kita pastato dalis būdavo išnuomojama. Mažoji karčema … priklausė žydui - Leizeriui Ilašiui. Kairiojoje pastato pusėje buvo įrengta vadinamoji „Liaudies arbatinė“. Į ją užeidavo ir turtingi, ir neturtingi. Turtingieji sėdėdavo antrame aukšte dviejuose ma- žuose kambariukuose. Karčemoje buvo … 2 priemenės, gyvenamieji kam- bariai ir didžioji svetainė. Karčemninkas turėjo du kambarius ir virtuvę. Prie vidinės sienos išilgai kambario stovėjo ilgas prekystalis, svetainėje - keli suolai ir taburetės.

41 Vėliau „Liaudies arbatinės“ vietoje buvo įrengta karčema. Atidaryta ji būdavo kasdien iki 9 val. vakaro. Pasitaikius turtingesnių svečių, šviesa degdavo iki 11-12 val.“ /148/. 1888 m. miestelio šiaurinė dalis sudegė /149/. Tikslesnių duomenų apie gaisro padarinius nėra, tačiau žinant, kad toje vietoje palei kelią į Kuršą buvo apie 10 sodybų, manoma, jog ir nukentėti galėjo ne daugiau. XIX a. devintąjį dešimtmetį lietuviškose Rusijos gubernijose prasidė- jus tautinio atgimimo pakilimui ir ėmus intensyviau platinti 1864 m. už- draustos lietuviškos spaudos Rytprūsiuose leidžiamus laikraščius bei knygas, kai kurie miestelio ir apylinkių žmonės taip pat įsijungė į šią veiklą. Vienas pirmųjų draudžiamos lietuviškos spaudos platintojų apylinkėje buvo Žeimelio valsčiaus raštininkas 1883-1888 m. Stasys Prakaitas /150/. „Aušrą“ ir knygas jam atnešdavo Čičykių kaimo elgeta Raškevičius-Girnys. Galimas daiktas, kad kai kurie leidiniai į Žeimelį galėjo patekti ir iš patogiai pasiekiamos Rygos, kur 1883 m. gyveno Juozas Miliauskas-Miglo- vara; iš Šakių gaunamą spaudą jis platino „po visą Lietuvą“ /151/. S. Pra- kaitui netekus raštininko darbo, draudžiamą spaudą platinti nuo 1888 m. padėjo studento Motiejaus Čepo (kilusio iš Diržių kaimo) įsteigta Jaunų vyrų draugija, kuri veikė keletą metų. 1896 m. panašią draugiją buvo įstei- gęs ir iš Steigvilių kaimo kilęs studentas Vladas Požela /152/. XIX a. pabaigoje spaudos atveždavo dar ir Jonas Sabas (iš Šiaulių) bei knygnešys Jurgis Bielinis, taip pat J. Požela, I. Lapinskas, K. Monkūnas, Žeimelio mokytojas M. Pronckūnas bei gydytojas Adomas Sketeris, vedęs Oną Di- džiulytę, kuri Žeimelyje dirbo akušere /153/. Nuo 1901 05 26 pas Sketerį kurį laiką gyveno čia intensyviai rašęs Jonas Jablonskis. A. Sketeris ben- dravo su M. Slančiausku, turėjo įtakos „Atgajos“ draugijai, buvo kaltina- mas 1900 m. prasidėjusioje L. Vaineikio ir kitų byloje kaip artimiausias jų bendradarbis, „slaptos draugijos“ dalyvis, lietuviškos spaudos talkinin- kas. 1902 02 27 caro paliepimu A. Sketeris po teismo buvo ištremtas, bausmės dalį atliko Pskove; 1903 02 12 bausmę sušvelninus ir leidus baigti Kauno gubernijoje /154/, grįžo į Žeimelį. Be to, yra žinoma, kad 1900 06 26 miestelyje įkliuvo gabenęs draudžiamas knygas Jonas Šereiva (Šerevičius-Bliabas), palaikęs ryšius su Rozalimo valsčiaus Meldinių kaimo knygnešiu Pranu Gasparevičiumi ir šio miestelio gyventoja Ieva Tama- šauskaite. Pats Šereiva taip pat gyveno Rozalime; žandarams padarius kra- tą jo namuose, buvo rasta nemažai lietuviškų knygų /155/. Knygnešiams talkino ir Medvilionių dvarininkas Stanislovas Goesas bei jo sesuo Teresė Goesaitė; S. Goesas išlaikė apie 1894 m. įsteigtą slaptą lietuvišką mokyk-

42 20 pav. Evangelikų liuteronų bažnyčios bokštas nuo valsčiaus-mokyklos pastato lą, šelpė besimokantį jaunimą /156/. 1895 m. trumpai apibūdinant Žeimelį, konstatuota, kad miestelyje yra dvi bažnyčios, vaistinė, bankas, paštas „bet lietuviško kromo nė vieno, vis- kas žydų rankose. Kuršų pusėje Rundalių (Rundalės) dvare jau yra latviški kromai, bet lietuvių ne“ /157/. 1889-1890 m. prie evangelikų liuteronų bažnyčios pristačius bokštą (20 pav.) /158/, pastatas tapo pietinės Žeimelio dalies dominante, pana- šios reikšmės kaip šiaurinėje aikštės pusėje stovėjusi katalikų bažnyčia. Miestelio panoramoje tarp beveik vienodu atstumu nuo aikštės kylančių bažnyčių išsidėstė kompaktiškai užstatytas centras (21 pav.). Iki XIX a. pabaigos Žeimelis dar išaugo. 1897 m. miestelyje surašyti 1266 gyventojai, iš jų 679 žydai (53%) /159/. Gausėjant gyventojų, dau- gėjo ir mokinių valdiškoje mokykloje. 1889 m. ją lankė 133 vaikai (viena mergaitė), 1890 m. - 126 (viena mergaitė), 1891 m. - 85 (viena mergaitė), 1892 m. - 94 (2 mergaitės), 1893 m. - 95 (5 mergaitės), 1894 m. - 94 (2 mergaitės), 1893 m. - 95 (5 mergaitės), 1894 m. - 134 (2 mergaitės) ir 1895 m. - 143 (7 mergaitės) vaikai /160/.

43 21 pav. Miestelio panorama iš rytų pusės. 1920-1925 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

1897 m. sudaryti 2 Žeimelio planai (matininkas Petras Rudzis). Nors jie pakankamai detalūs, kad įgalintų gana tiksliai apibūdinti užfiksuotus plotus, tačiau būdami skirti tik dvarininko žemėms pavaizduoti, teapėmė dalį miestelio. Viename jų (22 pav.) /161/ užfiksuota „dvarininkui kuni- gaikščiui Anatolijui Pavlovičiui Livenui“ priklausiusi miestelio dalis, kuri 1876 m. plane sudarė baltą dėmę. Antrajame plane (23 pav.) /162/ deta- lizuota pirmojo 1897 m. plano dalis - miestelio centras su Linkuvos gatvės vakarų pusėje plytinčia teritorija. Abiejuose planuose yra eksplikacijos su namų savininkų pavardėmis. Planuose matyti, kad Žeimelio centrinės dalies planą formavo 4 iš skirtingų pusių atėję keliai (Joniškio, Glebavos, t.y. Kuršo, Konstantinavo, t.y. Vaškų ir Lauksodžio, t.y. Linkuvos) - pagrindinės gatvės, statmenai su- ėjusios į beveik kvadratinės formos vienos dešimtinės 716 kvadratinių sieks- nių dydžio aikštę, kuri išsidėstė sankryžos pietvakarių kampe. Be pagrin- dinių gatvių, buvo ir keturios šalutinės. Viena jų - visai trumpa - iš aikštės pietvakarių kampo ėjo evangelikų liuteronų bažnyčios link, o priešais šį pastatą šakojosi į dvi kryptis: į vakarus - liuteronų klebonijos link, ir į rytus - iki Linkuvos gatvės (apibrėžė aikštės pietų pusėje susidariusio stačiakam- pio kvartalo pietinį šoną). Ketvirtoji L raidės formos gatvelė buvo aikštės šiaurės dalyje, atskyrė katalikų bažnyčios ir klebonijos žemę nuo aikštės šiaurinį šoną formavusių sodybų sklypų. Aikštės šiaurės rytų kampe užfik- suota susiaurinta gatvių sankryža.

44 22 pav. 1897 m. miestelio planas

45 23 pav. 1897 m. miestelio centrinės dalies planas

46 Pastatai aplink aikštę visoje dvarininkui priklausiusioje miestelio dalyje stovėjo gana reguliariai ir itin tankiai. Į pietus nuo evangelikų liuteronų bažnyčios vakarinėje Linkuvos gatvės pusėje buvo „liaudies mokykla“, įsi- kūrusi valsčiaus būstinėje, kuri eksplikacijose kažkodėl neminima, dar labiau į pietus - ligoninė (špitolė) ir 6 neužstatyti vienodo dydžio, matyt, parduoti skirti sklypai. Toje pačioje miestelio dalyje, už gatvę formavusių pastatų bei jų sklypų buvo tušti plotai; vienas didokas sklypas priklausė Didžiajai karčemai, kiti - evangelikų liuteronų bažnyčiai ir klebonijai, kurios sodybą sudarė 4 trobesiai, išsidėstę įstrižai nuo aikštės pusės ateinan- čios gatvės gale. Pagal eksplikacijoje surašytas savininkų pavardes matyti, kad 17 namų priklausė žydams; kiti tos tautybės miestelėnai tikriausiai nuomojo dvarininko Lyveno pastatus. Vadinasi, beveik 700 žydų gyveno 25 ar 26 namuose, o tai liudija, kad kiekviename tilpo po kelias šeimas (o ir jos buvo nemažos). Tad ir namai turėjo būti didoki; tą patvirtina 1897 m. planuose užfiksuoti jų gabaritai. Žydų sinagoga ir kahalo sodyba užėmė antrąjį skly- pą nuo aikštės prie kelio į Vaškus. Žydų kapinės buvo ankstesnėje dvarvie- tėje, į pietus nuo sinagogos. Ties šiaurine dvarininkui priklausiusios miestelio centrinės dalies riba stovėjo katalikų bažnyčia ir klebonija. Tarp katalikų parapijos žemės ir aikštės buvo bene tankiausiai užstatyta teritorija; sklypai čia ir kvartale į pietus nuo aikštės buvo mažiausi. Plane užfiksuotoji kunigaikščio Lyveno valdos Žeimelyje šiaurinė dalis (jos nėra antrajame 1897 m. plane), skirtingai nuo centrinės, buvo menkai apstatyta. Joje, pietinėje Beržtalio upelio pusėje, ties keliu, kuris nuo Kuršo trakto atsišakojo į plytinę, stovėjo Tilto karčema ir jos ūkio trobesiai. Į vakarus nuo šios sodybos buvo plytinės pastatai. Visą kitą plotą su- darė Tilto ir Bažnyčios (t.y. Mažosios) karčemų laukai, plytinės žemė, liu- teronų kapinės. Skirtingos sienų medžiagos pastatai - mūriniai, moliniai ir mediniai - planuose pažymėti kitomis spalvomis. Aplink aikštę medinių pastatų nebuvo. Dauguma tokių - ūkio trobesiai - stovėjo sodybose į vakarus nuo Didžiosios karčemos, t.y. šiaurinėje Joniškio gatvės pusėje. Lyginant su kitais Lietuvos miesteliais, netgi artimaisiais - Linkuva, Pakruoju, Vaškais - Žeimelis pasižymėjo pastatų kapitališkumu. Neabejotinai tam turėjo reikš- mės kaimyninio Kuršo statybos tradicijos ir prie miestelio veikusi dvaro plytinė. Pagal 1901-1902 m. liustracinį gyventojų sąrašą Žeimelyje buvo 257 miestelėnai (121 vyras ir 136 moterys) /163/, t.y. daugiau negu Linkuvoje,

47 Pašvitinyje, Pakruojyje ir Kriukuose, bet gerokai mažiau, negu nurodoma kituose Žeimelį apibūdinančiuose šaltiniuose. Vien miestelio rabino pava- duotojo rinkimuose 1902 m. dalyvavo 50 rinkėjų vyrų /164/, vadinasi, ga- lėjo būti tiek pat ar beveik tiek pat ir žydų šeimų, tad ne mažiau kaip 250 asmenų. 1902-1903 m. Žeimelio mokyklą lankė 128 vaikai (20 mergaičių), o 1906-1907 m. - 170 (47 mergaitės) vaikų. Dirbo vienas vyresnysis mokytojas (1906-1907 m. tai buvo Josipas Volskis, gyvenęs Žeimelyje nuo 1899 m.), su padėjėju Alfonsu Grite; talkindavo vyresniųjų klasių mokiniai. Prasidėjus 1904-1905 m. revoliucijai, Žeimelio apylinkėse vyko dvarų darbininkų ir valstiečių bruzdėjimas. Kaimuose buvo sakomos kalbos prieš carą ir valdžią. 1905 11 06 susirinkimas įvyko ir Žeimelyje; žmonės buvo raginami neklausyti caro valdininkų, nemokėti mokesčių; 12 10 iškelta raudona vėliava su užrašu „šalin patvaldystę“; liaudies mokyklos mokiniai caro portretą iš mokyklos išmetė į tvartą /165/. Revoliuciniam sąjūdžiui apylin- kėse vadovavo V. Mickevičius-Kapsukas, tuo metu slapstęsis pas savo gimi- naitį gydytoją A. Sketerį, o kai kurių dvarų darbininkų ir samdinių streikams - latvių socialdemokratai /166/. Slopinant revoliucinį judėjimą, į Žeimelį ir apylinkes buvo atsiųstas baudžiamasis būrys, 1905 12 20 suimti Bardiškių kaimo ūkininkai Ignas ir Antanas Lapinskai, kiek vėliau - Tartu universiteto studentas Vladas Požela ir kiti. Suėmimus vykdė Žeimelio uriadninkas Ni- kolajus Figurinas, jam talkino vietinis ūkininkas Dunda /167/. Po 1905 m. revoliucijos, carui padarius nuolaidų, buvo išrinktos, bet netrukus išvaikytos Rusijos valstybės I ir II Dūmos. 1907 m. į III valstybės Dūmą išrinktas trudovikų frakcijai priklausęs Žeimelio apylinkės Steigvi- lių kaimo ūkininkas Ignas Požela, /168/, tačiau apie jo veiklą duomenų kol kas nerasta. Reikšmingi pokyčiai tuo metu vyko Anatolijaus Pauliaus Lyveno val- dytuose apylinkės dvaruose. Dar XIX a. pabaigoje dvarams ėmus smukti, kunigaikštis įsiskolino, pradėjo pardavinėti žemes. Tiek dėl skolų, o gal ir įsibauginęs 1904-1905 m. revoliucinių įvykių, 1905 (ar 1909) m. Kauno gubernijoje buvusius dvarus Lyvenas įkeitė Valstybės žemės bankui /169/. 1907 m. buvo parengtas, pasinaudojus dar 1893 (? 1897) m. matininko P. Rudzio planu /170/, miestelio skirstymo viensėdžiais planas (matininkas Pikelis) /171/. Dvarininkui priklausiusioje Žeimelio dalyje užfiksuotas 21 savininko sklypas; planas patvirtintas 1910 m. /172/. 1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, susidarė kai kurios prielaidos legaliai lietuvių tautinės kultūros saviraiškai. Šis procesas galėjo

48 vykti ir per Žeimelio mokyklą, kuri, atrodo, 1907 m. paversta dviklase. Tais mokslo metais mokyklą lankė 146 vaikai (6 mergaitės); vedėjas buvo M. Gerštunovičius, mokytojai - Žanis Muceniekas ir A. Kudirka; mokslas trukdavęs 5 metus; nurodoma, jog buvęs įvestas lietuvių kalbos mokymas /173/. Be valdiškos mokyklos, 1908 m. Žeimelyje įsteigta ir privati pradinė mergaičių mokykla, kurioje mokyta vokiečių, latvių ir rusų kalbų. Pradžioje mokykla nuomojo patalpas gydytojo Kiškio name, vėliau - evangelikų liute- ronų klebonijoje (kasmet mokėjo 100 rb. nuomos). 1908 m. mokėsi 70 mer- gaičių; dalis jų gyveno bendrabutyje (to paties namo pastogėje, mokėjo po 1,5-2 rb. per mėnesį); dirbo viena mokytoja - Ostaševskaja /174/. 1909 12 09 Medvilionių dvaro savininkas S. Goesas įsteigė miestelyje vartotojų bendrovę, kuri pradėjo dirbti 1910 05 03 (jai priklausė 150 narių, įnašą sudarė 10 rb.) /175/; 1906 m. tebeveikė ir taupomoji skolinamoji bendrovė, kurios vedėju buvo St. Dumbrė. Apie 1910 m. Žeimelio evangelikų liuteronų parapijoje surašyta 4700 tikinčiųjų, iš jų 250 vokiečių ir 4450 latvių. Bažnyčioje tilpo 400 žmonių; prie jos, kaip ir anksčiau, veikė parapinė mokykla /176/. 1912-1913 m. Valstybės žemės bankas ėmė pardavinėti įkeistų už skolas kunigaikščio Lyveno dvarų žemes - masyvais po 22 dešimtines - ūkinin- kams, pirmiausia - rusams /177/. Iki 1915 m. Glebavos dvaro žemėse, sprendžiant iš gyventojų sąrašų, gyveno jau nemažai šios tautybės kolonistų /178/. Lyveno dvarų žemėvaldos kaita ir Žeimelio skirstymas viensėdžiais sudarė prielaidas miesteliui laisviau formuotis. Iš dalies dėl to, o iš dalies ir pablogėjus kai kurių centro pastatų fizinei būklei, pradėta daugiau statyti. Dar 1905 m. prašyta leisti statyti „aikštėje“ (iš tikrųjų - prie aikštės) dviaukštį mūrinį namą (projektas neaptiktas) /179/. Atrodo, kad šis namas, kaip ir kiti du dviaukščiai (su krautuvėmis) iš raudonų plytų, iškilo 1910- 1911 m. rytiniame aikštės šone (24 pav.) /180/. Pastatai buvo būdingi XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje imperijos miestuose bei didesniuose mieste- liuose paplitusios „plytų stiliaus“ architektūros. Jie gerokai pakeitė Žeime- lio aikštę, suardydami iki tol gana vientisą regioninės architektūros stati- niais suformuotą jos erdvę. Į pietų pusę miestelis nesiplėtė, nors viename iš 1897 m. planų toje vietoje pažymėti statybai skirti 4 sklypai. Tad ties Žeimelio pietine riba Linkuvos kelio vakarų pusėje buvo, kaip ir 1897 m., ligoninės (špitolės) sklypas, rytine - kelios kiek labiau nuo centro atitolusios sodybos. Tai už- fiksuota 1905 m. Žeimelio nuotraukoje (25 pav.), kurioje matyti ir du to-

49 24 pav. Aikštės rytų šono fragmentas. Apie 1914 m. A. Fergiso (Mintauja) nuotrauka iš „Žiemgalos“ muziejaus fondų

25 pav. Miestelio vaizdas iš Linkuvos pusės. 1905 m. A. Fergiso (Mintauja) nuotrauka iš autoriaus rinkinio

50 lumoje ryškėję bokštai: artimesnis, aukštesnis ir laibesnis - evangelikų liu- teronų bažnyčios, o tolimesnis ir žemesnis - katalikų. Pastačius mūrinius dviaukščius namus, aikštės rytų pusėje susiformavo vėliau nedaug pakitęs jos erdvę apibrėžusių pastatų frontas (26 pav.) ir bendras vaizdas (27 pav.). XX a. pradžioje ir aikštė, ir pagrindinės gatvės (išskyrus trumpą Baus- kės gatvės atkarpą nuo aikštės šiaurės rytų kampo iki katalikų bažnyčios) dar buvo negrįstos /181/. Turgaus ir prekymečių dienomis aikštę užpildy- davo prekiauti suvažiuodavusių ūkininkų vežimai, o bendrame triukšme garsiai skambėjo samdytų skelbėjų balsai, siūlę ūkininkų ar pramonės ga- minių pardavėjų prekes /188/. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą sudarytame Vokietijos kariuomenės gene- ralinio štabo žemėlapyje prie Žeimelio pavadinimo užrašytos 85 sodybos /183/, t.y. gerokai mažiau negu prie gretimos Linkuvos (217 sodybos). Į miestelį suėjo 7 keliai, iš jų 4 svarbūs ir 3 antraeiliai (nuo Pa- žeimelio, Dasių bei Trumpakojų, Judiškių).

26 pav. XX a. pradžios aikštės plano schema. Sudarė autorius

51 27 pav. XX a. pradžios aikštės šonų išklotinės. Sudarė autorius

52 MIESTELIS PER PIRMĄJĮ PASAULINĮ KARĄ (1915-1918 m.)

Nėra tikslių duomenų, ar 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vokietijos kariuomenė tais pačiais metais pasiekė Žeimelį /184/, nors į Linkuvą buvo atėjusi /185/. Tad iki šiol skelbtoje medžiagoje kalba- ma tik apie tai, „kad vokiečiai užėjo 1915 m. rudenį“ (tačiau vargu ar vasarą) /186/. „Didesnių susirėmimų apylinkėje neįvyko“, buvo tik „nedi- delių susišaudymų“ /187/. Didžioji dalis miestelėnų liko vietoje, kiti prieš užeinant vokiečiams pasitraukė į Rusiją /188/. Išvyko ir gydytojas A. Ske- teris (1916 m. miręs Maskvoje) /189/, taip pat, galimas daiktas, dar keli inteligentai bei turtingesnieji prekybininkai. Traukiantis Rusijos kariuomenei, buvo nuimti ir išvežti du iš trijų Žeimelio katalikų bažnyčios varpų /190/. Nurodoma, kad vokiečių okupacijos pradžioje veikė visos trys Žeime- lio mokyklos, nes „vokiečiai pirmaisiais metais“ jomis „visai nesirūpino“ /191/. Tačiau „kitais metais mokyklų reikalus“ jie jau „paėmė į savo ran- kas“, … „skirstė mokytojus, sudarinėjo mokymo programas, kontroliavo, kaip mokoma“ … „Ryškiai atsispindėjo vokietinimo tendencija, tačiau dauguma mokytojų tų programų nesilaikė“,… „visi dalykai … buvo dėstomi gimtąja lietuvių kalba“ /192/. Po sėkmingo 1915 m. vasaros puolimo iki metų pabaigos užėmę visą Lietuvą, vokiečiai pertvarkė administracinę sistemą. Okupacinė valdžia 1915 12 04 sudarė Linkuvos apskritį su centru Joniškėlyje (nuo 1915 12 12 vadinta Joniškėlio apskritimi - „kreizu“), į kurią įėjo 14 valsčių, iš jų - ir Žeimelio (Nociūnų) /193/. Žmonių gyvenimo sąlygos miestelyje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo sunkios. Jaunus žmones vokiečiai ėmė priverstiniams darbams - tiek vietoje, (vyrai kirto miškus), tiek ir Vokietijoje /194/. Apylinkės dvaruose, kurių savininkai buvo daugiausia vokiečiai, sumažėjus vyrų, moterys buvo verčiamos dirbti vyriškus darbus /195/. Gyventojai buvo suvaržyti nuolatos gausėjančių įsakymų ir draudimų, apdedami vis naujais mokesčiais ir įvairiausiomis prievolėmis. Vien nuo 1915 m. rudens, kuomet Žeimelis atsidūrė okupuotoje teritorijoje, tokių įsakymų, suvaržymų ir paliepimų buvo paskelbta keliolika: uždrausti pri- vatiems asmenims fotografuoti (09 09), rekvizuoti linus ir kanapes (09 13), prie vežimų pritvirtinti lenteles su savininkų pavardėmis ir adresais (10 07), įvesti degtinės monopolį (10 19), rekvizuoti spalvotuosius metalus (10 22), uždrausti steigti mokyklas, nes „įsteigtųjų per daug“ (10 28), įvesti naujus

53 žemės mokesčius (11 20), įvesti prekybos ir pramonės, kito turto mokes- čius (11 20), kunigams, mokytojams ir kitiems raštingiems žmonėms rinkti statistikos žinias būsimam gyventojų surašymui (11 30), įvesti tabako ir jo gaminių monopolį (12 01), įvesti spaudos cenzūrą (12 05), įvesti šunų mo- kestį (12 09), išsiimti gyventojams pasus (12 12), įvesti mokyklose vokiečių kalbos mokymą (12 22) /195/. Be abejo, veikė ir ankstesnieji - dar nuo 1915 m. vasaros priimti potvarkiai, pvz. rekvizuoti visą derlių (07 16) ir kt. Dar daugiau draudimų, įsakymų ir prievolių buvo paskelbta 1916 m. Nurodyta įvesti smuklių mokestį (01 01), surašyti gyvulius (01 05), uždrausti pjauti gyvulius be leidimo (01 21), leisti prekiauti turguose tik iki 12 val. (01 24), atiduoti bažnyčių varpus ir varinę stogų skardą (02 02), uždrausti laisvai parduoti žemės ūkio produktus (02 21), įvesti rinkliavą už pasilinks- minimus (02 26), paskelbti, kad žvejoti galima tik vokiečių administracijai (02 25), uždrausti kepti saldžius pyragaičius (03 03), įvesti sacharino mo- nopolį (03 17), paskelbti pirmąją medžių rekviziciją (03 28), taip pat antrąją (04 01), įvesti pagalvės mokestį (04 06), rekvizuoti visą derlių (04 04), su- varžyti parduoti vėžius (04 25), paskelbti trečiąją ir ketvirtąją medžių rek- viziciją (04 30), įvesti degtukų mokestį (06 18), paskelbti penktą medžių rekviziciją (06 30), uždrausti gyventojams žvejoti (07 10), uždrausti parduoti, įkeisti ir skolinti ūkius bei žemę (07 12), suvaržyti paštą (07 16), įvesti prekybos monopolį ir rekvizuoti sodų vaisius (07 27), konfiskuoti dvira- čius (07 31), įvesti druskos monopolį (08 08) ir šeštąją medžių rekviziciją (08 16) ir t.t.

28 pav. Geležinkelio zona ir stotis. Apie 1925 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

54 1917 m. draudimų ir suvaržymų sumažėjo, bet vis dėlto buvo numatyta rekvizuoti visą derlių (07 10), arklių karčius ir uodegas (11 20) bei pan. /197/. Vargu ar tai buvo okupacinės valdžios geros valios ženklas; veikiausiai jau nebuvo ko drausti ar ką atimti, nes miestelėnai ir ūkininkai buvo taip nuskurdę, jog iš jų kažin ar galima buvo tikėtis ką nors gauti /198/. Kad rekvizuotas ir kitaip atimtas žemės ūkio gėrybes bei kitą turtą būtų galima patogiai išgabenti į Vokietiją, 1916-1917 m., panaudojus darbams savą kariuomenę, belaisvius bei vietos žmones, iš Joniškio į Žeimelį atvestas siaurasis geležinkelis /199/. Bėgiai buvo nutiesti pietvakariniu miestelio pa- kraščiu, kur pastatytas medinis stoties būstas (28 pav.). Prie “valsčiaus ir geležinkelio stoties” buvo dislokuotas 15 vokiečių karių būrys /200/. 1918 m. apibūdinant Žeimelį /201/, konstatuota, kad jo “išvaizda gra- ži, beveik visi namai plytiniai. Matosi du bokštu - katalikų bažnyčios ir liuteronų kirchės. Bažnyčia nors iš paprastų akmenų pamūryta labai graži, ypač dailūs altoriai”. <…> “Katalikų yra 1745, o liuterių 1230. Lietuviai nusileidžia latviams, todėl kraštas sulatvėjęs. Miestelyje yra dviklasė mokykla”.< …> “Žydai savo rankose laiko visą prekybą”.

55 MIESTELIS PIRMOSIOS LIETUVOS RESPUBLIKOS LAIKOTARPIU (1918-1940m.)

1918 02 16 Vilniuje paskelbus atkurtą Nepriklausomybę, Lietuvoje dar stovėjo, nors ir gerokai pakrikusi, Vokietijos kariuomenė. Tad realios nepriklausomybės nebuvo. Tačiau ir tokiomis sąlygomis, nepaisant visų sunkumų, reikėjo organizuoti vietose jaunos valstybės institucijas. Žeime- lyje tai buvo itin sudėtinga, nes dar anksčiau čia išplitusios komunistinės idėjos rado gerą dirvą. Tam pasitarnavo ir atsikėlę iš Rygos šiomis idėjomis persiėmę darbininkai (Pranas Strepeika ir kiti), taip pat anksčiau į revo- liucinę veiklą įsitraukę apylinkės kaimų stambių ūkininkų sūnūs Ignas Gaš- ka ir Karolis Požela. 1918 m. pradžioje Žeimelio valsčius jau buvo visos Joniškėlio „apskrities komunistų centras“ /202/, o rugpjūtį čia įsteigta „Dir- žių-Bardiškių sodžių komunistinė kuopelė“ /203/. Renkant valsčiaus tarybą, Žeimelio mokykloje dalyvavo „apie 300 žmo- nių“, „išrinkta apie 100“, iš jų kelios moterys /204/. Į 9 narių valsčiaus vyk- domąjį komitetą pateko 4 bolševikai, 2 socialdemokratai, 2 liaudininkai ir kairiųjų pažiūrų nepartinis. Komitetas suformavo 10 vyrų milicijos būrį, o jo viršininku paskyrė buvusį caro armijos puskarininkį Kupčiūną /205/. Mi- licija pradėjo terorizuoti apylinkės dvarininkus ir stambesniuosius ūkininkus („buožes“), deginti jų sodybas, dėl to kai kurie laikė (samdė?) apsaugai vo- kiečių kareivius; esant tokioms sąlygoms, net žandarai nedrįsdavo mažais būreliais vykti į kaimus /206/. Pirmajame (ar viename iš pirmųjų) Žeimelio valsčiaus tarybos posė- dyje buvo nutarta iš pasiturinčių ūkininkų („buožių“) rekvizuoti javus ir aprūpinti duona varguomenę, taip pat atskirti mokyklą nuo bažnyčios, už- drausti mokyklose tikybos pamokas, išrinkti valsčiaus liaudies teismą /207/. Vokiečių okupacinės valdžios žinioje buvęs turtas perimtas griežtai prieš- taraujant šios valdžios atstovui /208/. 1918 11 27 Joniškėlio apskrities valsčių atstovų suvažiavime, kuris įvyko Linkuvoje, Žeimelio atstovai viešai pasmerkė Lietuvos Laikinąją vy- riausybę ir kalbėjo apie greitą Raudonosios armijos, tad ir sovietų valdžios, pergalę /209/. 1918 m. pabaigoje įkūrę revoliucinį komitetą, Žeimelio bolševikai rū- pinosi paimti valdžią visoje Joniškėlio apskrityje. To jie pareikalavo ir, aktyviai remiami latvių komunistų, pasiekė 1919 01 22 trečiajame apskrities atstovų suvažiavime /210/; prieš tai dar buvo kreiptasi į Daugpilį užėmu- sios Raudonosios armijos dalinius, prašant paskubinti jų žygiavimą į Joniš-

56 kėlio apskritį /211/. Vos tik pradėję valdyti, bolševikai suorganizavo maisto rinkliavą badaujantiems Rusijos miestams ir Raudonajai armijai. Iš Kriu- kų, Žeimelio ir Pušaloto valsčių buvo surinkta (rekvizuota? supirkta?) apie 4000 pūdų, po to dar apie 300 pūdų maisto /212/. Tuo tarpu Raudonosios armijos dalys artėjo prie Žeimelio. Baltijos šalims užimti buvo skirtos 2 divizijos - Pskovo (nuo 1919 01 26 - „Lietuvos šaulių“) ir Internacionalinė (nuo 1919 01 23 - „Latvių“). 1918 12 19 vo- kiečių kariuomenė užleido šioms divizijoms Dūkštą, 12 22-23 - Zarasus ir Uteną, 12 26 - Ignaliną, 12 27 - Kupiškį, 1919 01 01 - Švenčionis, 01 09 - Ukmergę ir Panevėžį, 01 10 - Bauskę, 01 15 - Šiaulius /213/. Joniškėlis ir Žeimelis atsidūrė Raudonosios armijos užimtoje teritorijoje /214/, tačiau apskrityje su bolševikais kovojo visuomenės pastangomis sukurtas lietuvių kariuomenės dalinys (partizanai), 1919 m. balandį veikęs Žeimelio, Puša- loto, Saločių, Vaškų, Linkuvos ir Biržų valsčiuose /215/. Žeimelio partiza- nų būrį sudarė 20 vyrų, jam vadovavo karininkas J. Muceniekas. Vokiečių kariuomenei pradėjus stumti Raudonąją armiją atgal, Joniš- kėlio apskrities bolševikai sudarė gynybos liniją Žeimelis-Linkuva-Klovai- niai, tačiau neatsilaikę prieš vokiečių dalinius ir partizanus, pasitraukė į Pasvalį; išvyko ir Žeimelio revoliucinis komitetas: 1919 03 18 - į Vaškus, o iš ten - kartu su to valsčiaus revoliuciniu komitetu - į Bauskę /216/. Tad miestelyje ir apylinkėse, anot J. Šliavo, pasibaigė „1918-1919 m. revoliu- cija“. Tačiau žmonės „buvo bolševikų teroro taip įbauginti“, kad dvi savai- tes neatsirado, kas imtųsi iniciatyvos „sudaryti demokratinius organus“. Tik 04 01 buvo išrinkta valsčiaus taryba, kuri 04 03 sudarė valsčiaus ko- mitetą, o šis 04 04 ėmė „tvarkyti apsaugą ir milicijos viršininku paskyrė latvių karininką Andrių Kraulį“. Vokiečių kariuomenė bolševikų nepersekiojo. Ji „sustojo Šeduvos-Klo- vainių-Linkuvos-Žeimelio bare“. Iniciatyvą perėmė partizanai, kurių gau- sėjo. Iš Žeimelio valsčiaus buvo 39 partizanai (1,47% visų vyrų), tuo tarpu iš Linkuvos - 70 (1,74%), iš Vaškų - 105 (3,2%). Tarp Žeimelio partizanų buvo 25 ūkininkai ir 14 darbininkų; 26 lietuviai, 12 latvių ir rusas; 3 latviai pabėgo su ginklais ir tapo plėšikais /217/. Beveik visą balandį partizanai, 1919 04 07 suvienyti į Atskirą batalio- ną (Žeimelio būrys buvo įjungtas į Vaškų kuopą; vadas karininkas P. Gu- delis) kovėsi su bandančiais grįžti bolševikais. 04 29 - 05 01 Raudonajai armijai puolant didesnėmis jėgomis, partizanai pasitraukė į Žeimelį ir Lin- kuvą, tačiau padedant vokiečių daliniams, iki gegužės pabaigos išstūmė bol- ševikus iš Joniškėlio apskrities, netrukus ir iš šiaurės Lietuvos. Tuo metu

57 Biržų komendantūrai parengus instrukciją „Kuršo pasieniui apsaugoti ir tvarkai palaikyti“, partizanai saugojo valsčių ribas: Žeimelio valsčiaus - 10, Vaškų valsčiaus - 11 kareivių. Išvijus Raudonąją armiją, Žeimelio apylinkėms ėmė grėsti bermontininkai. 1919 m. vasarą jie pradėjo plėšti kaimų gyventojus. Latvijos kariuo- menės stumiamos pagrindinės bermontininkų pajėgos 07 26 iš Mintaujos per Joniškį traukėsi į Šiaulius; 08 21 jos atžygiavo į Vaškus, 10 16 užėmė Linkuvą, bet po susirėmimo su Lietuvos kariuomenės daliniu kitą dieną paliko miestelį. 10 19 bermontininkai paėmė Žeimelį ir palikę čia apie 200 karių su 4 pabūklais, pasklido po apylinkes terorizuoti ir plėšti žmo- nes. 10 30 Lietuvos kariuomenės dalinys, susikovęs su bermontininkais ties Steigvilių kaimu, atėmė iš jų rekvizuotus gyvulius, 11 19 - prie Žeimelio - ginklų ir amunicijos, o 11 20-21, padedant latvių batalionui, išmušė juos iš miestelio. Kadangi mūsų kariuomenės vadai neprieštaravo, jog Latvijos kariuomenė trumpam įeitų į Lietuvos teritoriją Žeimelio apylinkėse, tai 11 22 latviai užėmė miestelį, pasiekė ir Kriukus. Lietuvių dalinys nužygia- vo į Joniškį, kurį paėmė 11 27; latviai iš Žeimelio pasitraukė 12 01 /218/. Nors Lietuvos nepriklausomybės kovos dar tęsėsi, bet išstūmus iš Jo- niškėlio apskrities bermontininkus, Žeimelyje ir apylinkėse padėtis ėmė normalizuotis. Atsirado sąlygos įprastinei miestelio raidai nepriklausomo- je Lietuvos valstybėje. Nuo 1919 07 09 Žeimelio valsčius buvo Pasvalio, o nuo 1919 11 01 - Biržų-Pasvalio apskrityje. Nėra duomenų, ar nepriklausomybės kovose su Raudonąja armija ir bermontininkais miestelis bent kiek daugiau nukentėjo. Kad miestelėnai galėjo būti ne kartą apiplėšti - neabejotina, galėjo patirti nuostolių ir pavieniai pastatai. Tačiau Žeimelis nefigūruoja tarp daugiau nukentėjusių ir pokariu atstatomų Lietuvos gyvenviečių /219/. Tai iš dalies patvirtina ir vienintelis kol kas žinomas 1920 m. jo vaizdas (29 pav.): centrinėje dalyje matyti aplink aikštę stovintys čerpėmis dengti kapitaliniai pastatai (beveik visi vienaukščiai). Aikštės erdvėje išsiskyrė Didžiosios karčemos klasicis- tinis portikas ir katalikų bažnyčios bokštas - šiaurinės Žeimelio dalies do- minantė. Atrodo, kad nepaisant nepalankių sąlygų, dar 1918 m. Žeimelyje veikė mokykla (netrukus, kaip nurodoma, suskilusi į lietuvių, latvių ir žydų pra- dines), o 1919 m. atidaryta viešoji biblioteka /220/. 1920 m. pradėjusią dirbti vidurinę mokyklą sudarė dvi klasės su 25-40 mokinių /221/. 1920 m. valsčiuje ėmė veikti Kukų kaime įkurta ir kultūros sferoje besireiškusi „Sū- kurio“ jaunimo kuopa /222/. Miestelio ūkinės veiklos pobūdis nesikeitė. Vyravo prekyba, tačiau jos

58 29 pav. Miestelio centrinės dalies vaizdas. 1920 m. atvirukas iš autoriaus rinkinio ankstesnis mastas dėl sunkių pokario meto sąlygų, taip pat dėl nesutarimų nustatant galutinę Lietuvos-Latvijos sieną (Žeimelio valsčius buvo ginčija- moje teritorijoje), pradžioje galėjo sumažėti. Lietuvos-Latvijos sienos problemos sprendimui tarpininkavo Anglijos vyriausybės sudaryta Arbitra- žo komisija, kurios pirmininku buvo paskirtas Edinburgo universiteto pro- fesorius J. Simpsonas /223/. Po gyventojų surašymo pagal tautybes, ilgokų diskusijų ir tyrimų natūroje, 1921 m. Žeimelis buvo priskirtas Lietuvai, o daugiau negu pusė valsčiaus (1964 dešimtinės iš 3247) - Latvijai /224/. Tačiau tuomet prekybai plėtotis ši siena taip pat jau galėjo trukdyti. Prie nepalankių Žeimelio prekybos sąlygų neabejotinai prisidėjo ir tiesioginės ūkinės veiklos zonos sumažėjimas dėl Joniškio ir Linkuvos miestelių kon- kurencijos (jie buvo patogesnėje padėtyje kelių atžvilgiu). Ir vis dėlto tre- čiojo dešimtmečio pradžioje apylinkės ūkininkai vėl ėmė vežti grūdus į Latviją, miestelyje rinkosi turgus ketvirtadieniais ir 6 prekymečiai. XX a. trečiajame dešimtmetyje Žeimelyje ir apylinkėje dirbo per 30 amatininkų: 6-8 kalviai, 4-6 šaltkalviai, 5-6 siuvėjai, po 3 mezgėjas ir kai- liadirbius, po 2 kepėjus, kirpėjus ir laikrodininkus, fotografas (M. Tydma- nas), mėsininkas, kubilius, audėjas /225/. Plačiau buvo žinomi kalviai Al- bertas Ūdris, Stasys Vitkus, Juozas Kazakevičius, Jurgis, Jonas ir Karolis Freibergiai, pasižymėję aukštu meniniu dirbinių lygiu /226/. 1923 m. surašant Lietuvos Respublikos gyventojus, Žeimelyje buvo

59 104 kiemai su 1209 žmonėmis, dvare - 95 asmenys /227/, taigi beveik tiek pat kaip ir 1897 m. 1923 ir 1924 m. keturių klasių Žeimelio mokyklą baigė po 15 vaikų, o 1925 m. - 19; nurodoma, kad nuo 1925 01 01 ši mokykla tapo valstybine, joje pagausėjo mokinių (1925-1926 mokslo metais lankė 90 vaikų, dirbo 8-9 mokytojai) /228/. 1922 m. priėmus Lietuvos Respublikos žemės tvarkymo įstatymą, iš parceliuojamų dvarų buvo skiriami įvairaus dydžio plotai miestams ir miesteliams plėsti /229/. 1925 m. Žemės tvarkymo departamento matininkas Edmundas Daujotis parengė Žeimelio dvaro parceliavimo ir miestelio „praplėtimo planą“, kuris patvirtintas 1926 03 24 /230/. Dokumen- to neradus, jo pakomentuoti, nurodant kuria kryptimi ir kaip miestelis buvo numatytas plėsti, kol kas negalima. Tepaaiškėjo, jog matuojant dvaro žemes, Žeimelyje gyveno 10 žydų šeimų, nuomojusių dvaro sklypus Jo- niškio, Linkuvos, Lauko, Liepų ir Aptiekos gatvėse /231/. Buvo ir vals- čiaus savivaldybės, pradinės bei vidurinės mokyklų sklypai, laisvamanių ir sentikių kapinės /232/. Kol kas nenustatyta, ar parceliuojant dvarą jo savininkui buvo palikta dalis žemių. Todėl neaišku, ar teisinga nuoroda, jog maždaug tuo laiku, kai galėjo būti vykdomi parceliacijos darbai, dvaro centrą nupirkęs kažkoks Kleinotas /233/. 1923 m. pradėta grįsti akmenimis Žeimelio aikštė. Prieš pradedant darbus ir jų metu užfiksuotos aikštės vaizdai (30-32 pav.) papildo pagal 1920 m. atviruką susidariusį įspūdį apie šią svarbiausią miestelio erdvę, kartu patvirtina ir ankstesnę nuomonę dėl jos kompozicijoje atsiradusio disonanso 1910-1911 m. rytų šone pastačius nesiderinančius su aplinka „plytų stiliaus“ architektūros statinius. 1925 m. aikštė buvo baigta grįsti; 1927 m. išgrįsta Joniškio, o 1928 m. - Linkuvos gatvė ir Bauskės gatvės atkarpa nuo katalikų bažnyčios iki Tilto karčemos /234/. Tai ne tik pagerino eismo sąlygas pagrindinėmis gatvėmis, bet ir miestelio vaizdą. Juoba kad vienkart turėjo būti, kaip pa- prastai beveik visur daryta, tose gatvėse įrengti šaligatviai ir pasodinti me- deliai. Dar 1923 m. aikštėje pasodintas „Vienybės“ („Laisvės“) ąžuolas /235/. 1926 01 01 Žeimelio valsčius buvo atskirtas nuo Biržų-Pasvalio apskrities ir prijungtas prie Šiaulių apskrities. 1928 m. uždarius Žeimelio vidurinę mokyklą ir palikus tik pradinę, dalis vaikų ėmė lankyti Linkuvos gimnaziją /236/. Įsteigus Žeimelio pa- rapiją, 1928 m. katalikų bažnyčią konsekravo Kauno arkivyskupas J. Skvi- reckas /237/. Nuo 1929 m. Žeimelio evangelikų liuteronų parapijos klebo-

60 30 pav. Aikštės pietinės dalies vaizdas prieš pradedant grindimą. 1923 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

31 pav. Aikštės pietryčių kampas prieš grindimą. Apie 1922 m. Zgibnevo nuotrauka iš LNM ikonografijos fondų (buv. LTSR valstybinio istorijos-revoliucijos muziejaus negatyvas Nr. 13019; datuotas apie 1930 m.)

61 32 pav. Aikštės rytų šono vaizdas pradėjus grindimą. 1923 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio nu buvo E. Lejeris /238/. Iki 1925 m. Didžiojoje karčemoje buvo įrengtas garo malūnas, o pa- grindinėje patalpoje - pakyla su scena; čia vyko lietuvių ir latvių jaunimo rengiami vakarai ir spektakliai, buvo suvaidinta M. Gustaičio pjesė „Ge- novaitė“ /239/. 1926 m. likvidavus Žeimelio vartotojų bendrovę, jos vietoje po 1928 m. ėmė veikti kita, susidariusi iš tais metais įkurtos nuo liūčių nu- kentėjusiems apylinkės ūkininkams pagelbėti Žeimelio žemės ūkio draugijos /240/. 1930 m. parengtas „miestelio išskirstymo viensėdžiais planas“ (pradė- jo matininkas J. Žilinskas, baigė Pranas Žukauskas) /241/. Renkant duomenis planui, paaiškėjo, kad žemę nuosavybės teisėmis valdo 43 savininkai, o miestelio „zonoje“ esantys sklypai priklauso 60-čiai savininkų /242/. Dvie- jų savininkų sklypai jau buvo sumažinti ruošiantis rekonstruoti ir pratęsti siaurąjį geležinkelį /243/. Senasis medinis geležinkelio stoties pastatas pagal paskirtį nenaudotas; stotis buvo įsikūrusi viename iš vagonų (33 pav.). Pradėtas rengti mūrinės stoties projektas. Derinantis prie faktiškojo žemėvaldos plano /244/ parengtą viensė- džiais skirstymo projektą 1930 m. patvirtino Žemės tvarkymo departamen- tas /245/. Iš šiame dokumente pateiktų fragmentiškų duomenų galima spręsti,

62 33 pav. Geležinkelio stotis ir jos tarnautojai. 1925 05 19 nuotrauka iš A. Kubilo kolekcijos kad iki 1930 m. Žeimelyje buvo vykdomi įvairūs aplinkos ir komunikaci- nės sistemos tvarkymo darbai. Buvo sureguliuotas Beržtalio upelis - ištie- sintoji jo vaga pažymėta sklypų faktino valdymo plane. Be to, numatytas pratęsti į Panevėžį siaurasis geležinkelis, kuris turėjo apjuosti miestelio teritoriją eidamas įstrižai iš šiaurės vakarų į pietryčius, o prisiartinęs prie Linkuvos kelio, toliau į pietus turėjo būti nutiestas lygiagrečiai jam. Išplė- tus geležinkelio zoną, buvo numatyti bėgiai ir į šiaurę - Joniškio ir Kriukų kelių apribotą trikampį vakarinėje miestelio pusėje, kur planuota pastatyti „Lietūkio“ sandėlius. 1930 m. „išskirstymo viensėdžiais plane“ nebuvo sprendžiama Žeime- lio teritorijos plėtotė; daugiausiai dėmesio sutelkta žemėvaldai išilgai ge- ležinkelio juostos, o iš dalies - kituose miestelio pakraščiuose. Nėra duo- menų, ar įgyvendinant šį projektą, į vienkiemius išsikėlė kurie nors žemės ūkiu besivertę, o miestelio teritorijoje gyvenę ūkininkai. Kadangi dėl 1928-1929 m. uždarytos Žeimelio vidurinės mokyklos buvo nemažai nepasitenkinimo, kurį išreiškė ir katalikų parapijos klebonas Kurliandskis, informavęs „Švietimo ministrą apie plintantį liuteronizmą bei didėjančią latvių įtaką apylinkėje“ /246/, tai 1931 m. rudenį mokykla buvo atkurta, o 1936-1937 m., atliekant švietimo reformą, paversta pro-

63 gimnazija /247/. Mokykla, atrodo, buvo įsikūrusi pritaikytame valsčiaus pastate /248/. 1932-1937 m. Žeimelio evangelikų liuteronų klebonijoje veikė privati latvių vidurinė mokykla; žydų pradinė mokykla buvo kahalo sodyboje /249/. Lietuvių pradinėje mokykloje ir progimnazijoje 1928-1938 m. muziką dėstė žinomas chorų dirigentas J. Pėželis /250/; be jo, buvo dar du muzikos mokytojai. Ketvirtajame dešimtmetyje Žeimelio kultūrinis gyvenimas aktyvėjo. 1933 11 12 atidarytas Jono Basanavičiaus liaudies universitetas, kuriame „… bus lankomasi grynai švietimo sumetimais“ /251/. 1937 m. vietos „ag- ronomo Al. Gaškos pastangomis“ atidaryta žiemos žemės ūkio mokykla /252/ ir namų ruošos kursai /253/. 1938 m. pagal vietos mokytojo Juozo Mašalo 5 veiksmų pasaką „Silpnutis ir Vyliukas“ suvaidintas spektaklis /254/. Veikė įvairių visuomeninių organizacijų (Šaulių, Pavasarininkų, Jaunalietuvių, Jaunųjų ūkininkų ir kitų) skyriai. Aktyvios buvo ir komunistinės pogrin- džio organizacijos. Miestelėnai švęsdavo valstybines ir religines šventes. Didesni žmonių susibūrimai vykdavo pietinėje miestelio dalyje, vakarinėje Linkuvos gatvės pusėje, valsčiaus valdybos sklype. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kaip ir anksčiau, rinkosi turgus ketvirtadieniais ir 6 prekymečiai; kai kada atvykdavo pirklių iš Kelmės, Ry- gos, Vokietijos pasienio; prekiauta daugiausia javais, arkliais ir kitais gy- vuliais /255/. Iš Klaipėdos nuo 1930 m. atvažiuodavo automobiliai su pre- kybininkais, kurie atveždavo pramonės prekių, jas (ypač muilą) garsiai re- klamuodavo /256/. Turgų ir prekymečių dienomis aikštė buvo užpildyta ūkininkų vežimais ir atvykusių pirklių „balaganais“ (34 pav.). 1931 m. miestelyje veikė 9 ar 10 aludžių, degtinės monopolis, 12 krau- tuvių (iš jų 10-12 žydų), dirbo limonado gamykla, plytinė, garo malūnas, elektrinė, vėlykla su dažykla, kailių apdirbimo ir kitos dirbtuvės; buvo vals- čiaus savivaldybė, paštas, viešoji ir pasienio policijos būstinės, girininkija, valstybinė biblioteka, 2 mokyklos, savivaldybės ambulatorija, vaistinė; praktikavo keli gydytojai /257/. Nepakanka medžiagos trečiojo dešimtmečio pabaigos - ketvirtojo de- šimtmečio pradžios Žeimelio vaizdui detaliau apibūdinti. Iš keleto turi- mų 1927-1930 m. nuotraukų, kuriose užfiksuotas miestelio centras ir pie- tinė dalis (35 pav.), vaizdas į centrą ir šiaurinę dalį nuo evangelikų liute- ronų bažnyčios (36 pav.) bei Linkuvos (Vytauto Didžiojo) gatvės atkarpa į šiaurę nuo valsčiaus pastato - mokyklos (37 pav.; prieš gatvės grindimą),

64 34 pav. Aikštė turgaus dieną. 1930 m. M. Tydmano nuotrauka iš autoriaus rinkinio atrodo, kad ryškesnių pasikeitimų nuo 1918 m. neįvyko, gal tik Linkuvos gatvės periferinėje dalyje, į pietus nuo ankstesnių valsčiaus ir špitolės (ligo- ninės) sklypų pastatyta keliolika sodybų. Jos, matyt, ir pažymėtos 1936 m. sudarytame „Žeimelio miestelio tirščiau apgyventų vietovių ribų schemoje“ (38 pav.) /258/. Šiame dokumente, nedetalizuojant anksčiau užstatytos teritorijos, nurodyti tik naujai statybai arba papildomai jau stovinčioms miestelyje sodyboms skirti sklypai. Dauguma jų kaip tik ir išsidėstė pietinėje Žei- melio dalyje: 6 - vakarinėje Linkuvos gatvės pusėje, o 19 ar 20 - rytinėje. Brėžinyje dar nepažymėta pratęsiamo siaurojo geležinkelio trasa, nors nedidelis „geležinkelio zonai“ skirtas plotas nurodytas vakarinio pakraščio trikampyje tarp Joniškio ir Kriukų kelių. 1936 m. buvo rengiamas Žeimelio planas (matininkas J. Naudžiū- nas) /259/, tačiau dokumento neradus, negalima nustatyti, kokiam tikslui tai buvo daroma. Užsimenant apie tai, apsiribota paaiškinimu, kad būtų „spręsti įvažiavimai į sklypus“. Kadangi rašant apie šį planą minimas Dariaus ir Girėno gatvės vardas, po transatlantinių lakūnų tragiškos žū- ties 1934 m. suteiktas ankstesnei Joniškio gatvei /260/, spėjama, jog pla-

65 35 pav. Miestelio centro ir pietinės dalies vaizdas iš katalikų bažnyčios bokšto. 1930 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio

36 pav. Centro ir šiaurinės miestelio dalies bendras vaizdas nuo evangelikų liuteronų bažnyčios. Apie 1930 m. Zgibnevo nuotrauka iš LNM ikonografijos skyriaus fondų (buv. LTSR valstybinio istorijos- revoliucijos muziejaus negatyvas Nr. 13031)

66 37 pav. Linkuvos (Vytauto Didžiojo) gatvės atkarpa į šiaurę nuo valsčiaus-mokyklos pastato prieš gatvės grindimą. Apie 1927 m. Zgibnevo nuotrauka iš LNM ikonografijos skyriaus fondų (buv. LTSR valstybinio istorijos-revoliucijos muziejaus negatyvas Nr. 13017; datuotas 1930-1934m.) nuota teritorija statybai buvo arčiau geležinkelio stoties. Atsižvelgiant į suplanuotą ir išpopuliarintą geležinkelio linijos rekonstravimą bei tąsą (į Panevėžį), toji vieta galėjo būti, vietos žmonių požiūriu, potenciali statybai. Atrodo, kaip tik tuo metu naujai iškilusios miestelio sodybos jau pasiekė Joniškio-Kriukų kelių susikirtimo vietą, už kurios ėmė formuotis Nauja- miesčio gatvė. Manyta, kad šios gatvės trasa pradėjo ryškėti išplėtus Žei- melį pagal 1925 m. planą /261/. 1935 m. parengtas miestelio „mūro rajono schematinis brėžinys“ (pa- sirašė Šiaulių apskrities inž. A. Gargasas; 39 pav.), „priimtas Žeimelio vals- čiaus Tarybos nutarimu 1935 m. gruodžio 19 d. ir Šiaulių Apskrities Val- dybos nutarimu 1936 m. sausio 22 d. patvirtintas“ /262/. 1938 04 05 vy- riausiasis Statybos ir sauskelių inspektorius A. Novickis patvirtino projektinę schemą. Joje didžioji miestelio teritorijos dalis priskirta mūro statybos zonai: aplink aikštę, kvartale tarp aikštės ir Liepų gatvės, palei Vais- tinės gatvę, abipus A. Smetonos gatvės (Bauskės kelio, per 148,8 m nuo aikštės), Vaškų gatvės (per 73,7 m), Vytauto Didžiojo gatvės (Linkuvos kelio, per 249,8 m) ir Dariaus ir Girėno gatvės (per 119,75 m nuo aikštės).

67 38 pav. 1936 m. „tirščiau apgyventų vietovių ribų schema“

68 39 pav. 1935-1938 m. „mūro rajono“ schema

69 Buvo numatyta nugriauti aikštės pietų pusėje susiformavusio kvartalo pietinę dalį, paliekant tik aikštės šoną formuojančius pastatus ir tokiu būdu sudarant prielaidas sukurti antrąją, beveik analogiško ploto kaip esama aikštei erdvė. Iš tikrųjų abi erdvės su jos viduryje stovinčiu prekybos pastatu būtų sudariusios bendrą turgaus aikštę, matyt, reikalingą iš- siplėtusios miestelio prekybos poreikiams. Brėžinyje pažymėta Beržtalio upelio vaga, tačiau tik šiaurinė jos atkarpa vakarinėje Bauskės kelio pusėje buvo sureguliuota. „Mūro rajono“ projektinė schema teisiškai įtvirtino kapitalinių pa- statų statybą beveik 4 ha plote. Medinius pastatus leista statyti Vaškų bei Dariaus ir Girėno gatvėse už mūro statybos ribos, taip pat atokiau nuo kitų pagrindinių gatvių. Šios schemos iš esmės laikytasi 1938-1939 m. statant dviaukščius mūrinius Šaulių namus su sale (autorius inž. A. No- vickis) /263/ į pietus nuo evangelikų liuteronų bažnyčios ir buvusio vals- čiaus pastato bei blokuotą gyvenamąjį namą su krautuvėmis pietiniame aikštės šone. Čia iškilęs, nugriovus ankstesnį savitą statinį, dviaukštis mū- rinis pastatas dar labiau suardė aikštės architektūros vienovę. Lyginant su dauguma Lietuvos miestelių, Žeimelio pastatų būklė buvo gera. Tai rodo nedidelis 1937-1939 m. nugriautų, 1929 m. priėmus statybos įstatymo pakeitimą /264/, blogos būklės pastatų skaičius: 19 (4 - Dariaus ir Girėno gatvėje, 5 - Vaškų, po 2 - Vytauto Didžiojo, Pašto, Liepų ir A. Smetonos gatvėse, po 1 - Lauko gatvėje ir prie aikštės). Visi nugriautieji pastatai buvo mediniai, 3 iš jų - gyvenamieji, kiti - ūkio trobesiai /265/. Nors siaurojo geležinkelio rekonstravimas ir pratęsimas ties Žeimeliu buvo suplanuotas, kaip matyti iš turimos medžiagos, dar trečiajame dešimt- metyje ar trečiojo-ketvirtojo dešimtmečių riboje, tačiau tuo metu atlikta tik dalis darbų, o geležinkelio linija į Panevėžį nebuvo nutiesta. Prie to sugrįžta ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje. Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. baigtas tiesti geležinkelis, pastatyta vienaukštė mū- rinė stotis /266/. Tačiau netrukus, miestelio raidą ėmus veikti slogiai karo atmosferai, kai kurie anksčiau pradėti darbai sulėtėjo arba sustojo. Ir vis dėlto įvykusios permainos lėmė, kad iki 1940 m. Žeimelis padidėjo: nurodoma jame gyvenus apie 1500 žmonių /267/. 1939 m. Vokietijai ir Sovietų Sąjungai sudarius Nepuolimo sutartį ir pasidalijus Europą įtakos zonomis, Lietuvos nepriklausomybei iškilo grės- mė. Nors užėmusi rytinę Lenkiją Sovietų Sąjunga 1939 m. grąžino Vilniaus krašto dalį, tačiau įvedė savo kariuomenę į Lietuvą, o 1940 06 15 - oku- pavo ir visą valstybę.

70 MIESTELIS SOVIETŲ IR NACIŲ OKUPACIJOS LAIKOTARPIU (1940-1990 m.)

Raudonajai armijai užėmus Lietuvą, naujoji civilinė valdžia tuoj pat pradėjo vykdyti plataus masto pertvarkymus, kurių tikslas buvo likvida- vuoti ankstesnės valstybės institucijas ir sukurti analogiškas veikusioms So- vietų Sąjungoje. Pertvarkymams pagal Maskvos ir jos vietinio centro Vil- niuje nurodymus vadovavo jau kiek anksčiau iš pogrindžio išėjusios Lietu- vos komunistų partijos įvairaus masto veikėjai, užėmę pagrindinius apskri- čių ir valsčių valdymo postus. Žeimelyje taip pat buvo suformuota nauja valdžia - valsčiaus vykdomasis komitetas; aktyviai veikė LKP (b) organi- zacija. Kaip ir visoje Lietuvoje, buvo uždrausta Šaulių, Jaunalietuvių, kitų visuomeninių patriotinių ir religinių organizacijų veikla; policijos vietą užėmė milicija. Sukūrus represines struktūras, prasidėjo suėmimai. Šiaulių valstybės saugumo apygardoje, kuriai priklausė ir Žeimelio valsčius, jie pir- mą kartą įvykdyti 1940 07 iš 12 į 13 (naktį); suimti 33 žmonės /268/, tačiau ar tarp jų buvo kas nors iš Žeimelio - kol kas neišaiškinta. Miestelio progimnazija buvo pertvarkyta į nepilną (septynklasę) vidu- rinę mokyklą (šeštąją-septintąją klases lankė 76 mokiniai) /269/. Darbas mokykloje tapo sunkesnis, nes mokytojų posėdžiuose „dalyvaudavo kompartijos atstovas. Jis dažnai priekaištaudavo, kad mokytojai lanko bažnyčią. Buvo įvestas rusų kalbos mokymas“. Atliekant sovietinę žemės ūkio reformą, kai kuriems miestelio beže- miams ir mažažemiams skirta po 10 ir daugiau ha /270/. Pradėjus vykdyti 1940 10 25 vyriausybės nutarimą „Dėl valstybinės ir kooperatinės prekybos organizavimo Lietuvos TSR“, Žeimelyje buvo įkur- tas vartotojų kooperatyvas, kuriam perduotos nacionalizuotosios krautuvės /271/. Nacionalizacija miestelyje pradėta 1940 09 27 /272/. Tarp pirmųjų ir stambesnių nacionalizuotų įmonių buvo E. Jankelevičiaus galan- terijos ir avalynės bei Iserio Izraelsono manufaktūros krautuvės /273/. Iki metų pabaigos spėta nacionalizuoti mažesnes krautuves bei vaistinę; amatininkai buvo suvaryti į artelę. 1940 m. pabaigoje - 1941 m. pradžioje Šiauliuose dirbo repatrijavimo komisija, kuri tvarkė apskrities gyventojų, norinčių išvykti į Trečiąjį reichą, dokumentus. 1941 m. vasario mėnesį keliasdešimt evangelikų liuteronų šeimų (tikslus skaičius nenustatytas), kurie vadino save vokiečiais ir galėjo tai įrodyti, išvyko iš Žeimelio ir apylinkės.

71 1941 m. birželio pradžioje Šiauliuose ir Joniškyje buvo paruošti va- gonai apskrities žmonėms tremti. 1941 06 14 pradėjus suėmimus ir trėmimus, Šiaulių apskritis buvo tarp tų, kurios nukentėjo bene daugiausiai /274/; vienais duomenimis, išvežta 1764, kitais - 1330 žmonių, /275/. Nėra žinių, kiek žmonių ištremta iš Žeimelio bei valsčiaus. 1941 06 22 Vokietijos kariuomenei perėjus Sovietų Sąjungos sieną, prasidėjo antisovietinis sukilimas. Itin aktyvūs sukilėliai buvo Šiaulių apskrityje /276/. Apie jų veiklą Žeimelyje ir apylinkėse duomenų nėra, nors gretimoje Linkuvoje pirmąją sukilimo dieną veikė dar anksčiau susikūręs šaulių ir gimnazistų būrys; susirėmimuose su Raudonosios armijos dali- niais ten žuvo 10 partizanų /277/. Ūkininkų padedami, partizanai gaudė miškuose besislapstančius raudonarmiečius /278/. Vermachto 18-oji armija Žeimelį užėmė 1941 06 23 besiverždama Mintaujos-Rygos kryptimi. Vokiečių pagrindinėms pajėgoms pražygiavus, miestelyje jų liko „vos keletas“ /279/. Linkuvoje veikusieji partizanai buvo nuginkluoti 06 28 /280/. Dar prieš atžygiuojant vokiečių kariuomenei, „kai kas susiruošė į Ta- rybų Sąjungos gilumą“ /281/. Pasitraukė keletas Žeimelio valsčiaus kompartijos veikėjų bei žydų šeimų. Kiti žydai netrukus buvo suregistruoti, „privalėjo nešioti po geltoną žvaigždę … Ėjo gandai, kad ruošiamasi su jais susidoroti. Keletas žydų, kaip Jakušokai bei dar vienas kitas, kažkur pabė- go. O dauguma nenorėjo tikėti, kad be kaltės kas ką nors šaudytų“ /282/. Pagal Šiaulių apskrities viršininko 08 22 raštą, visi apskrities žydai 08 25-29 turėjo būti iškeldinti į Žagarę, kur jiems buvo įrengtas getas /283/. Žydams išgabenti „iš Linkuvos atvyko grupė ginkluotų žmonių. Seniūnai įsakė surinkti vežimus“, kurie „susispietė miestelio aikštėje. Gin- kluoti kareiviai ėmė belstis į žydų duris ir varyti visus prie vežimų. Vėrėsi Šulheiferių, Tarucų, Zagorskių, Izraelsonų, Haešų, Icchokų ir kitų durys … Karavanas dulkių debesyje pajudėjo Vileišių kaimo link“ /284/. Tačiau Žeimelio žydai Žagarės nepasiekė. Jie buvo sušaudyti Vileišių kaimo miške. Manyta, jog „nužudyta keli šimtai“ žydų /285/, „hitlerininkai 1941 m. išžudė didelę dalį“ arba „nemaža Žeimelio gyventojų“ /286/. Iš tikrųjų Vileišiuose sušaudyti 142 žydai /287/. Nustojo veikti žydų mokykla /288/. Užėmę Lietuvą, naciai likvidavo antibolševikinio sukilimo metu su- formuotą laikinąją Lietuvos vyriausybę, įvedė griežtą okupacinį režimą. Prasidėjo ekonominis krašto išnaudojimas ir - nuo 1942 m. birželio mėn. - kolonizavimas. Iš Vokietijos ėmė grįžti repatriantai, kurie buvo įkurdi- nami „geriausiose žemėse, jų duodant daugiau, negu buvo palikę“. Nėra

72 duomenų, ar kas nors grįžo į Žeimelio valsčių, tačiau į gretimą Vaškų vals- čių atvykęs Paulius Adolfas Hanas gavo Vaškų ir Mažosios Panemunės dvarus (290,72 ha) /289/. Iki 1943 m. kovo mėnesio Šiaulių apskrityje apgyvendinta 80, o iki birželio - 140 repatriantų šeimų /290/ (1944 m. Šiaulių apygardoje gyveno jau 8485 atkelti vokiečiai /291/). Savininkai tų ūkių, kuriuose kolonistai buvo apgyvendinami, privalėjo keltis į Rytų Lie- tuvą, o jauni žmonės buvo vežami priverstiniams darbams į Vokietiją. Šiam tikslui jie gaudyti ir suiminėti visose žmonių susibūrimo vietose, tad ir turguose. 1943 m. rudenį vokiečių civilinė valdžia pertvarkė gimnazijas, suma- žino pamokų, vokiečių kalbą pareikalavo dėstyti nuo 3-ios klasės /292/. Į Žeimelio vidurinę mokyklą, atstačius valstybinės gimnazijos vardą, „vėl buvo grąžinta senoji tvarka, tik dar griežtesnė. Vėl įvestas mokestis už moks- lą. Sustiprinamas vokiečių kalbos mokymas“ /293/. „1943 m. į Žeimelį buvo atvežta apie 100 raudonarmiečių belaisvių. Suvarė juos į žydų sinagogą, kur pastatė sargybą. Dieną … išvarydavo prie Žeimelio-Panevėžio geležinkelio remonto darbų. Belaisviai buvo labai iš- sekę, išbadėję. Kai kada į geležinkelio stotį atvažiavę valstiečiai su grūdais, sargybiniams nematant, paduodavo belaisviams duonos, mėsos. Nuo ilgo badavimo 16 belaisvių mirė“ /294/. Frontui artėjant į vakarus, dauguma vokiečių repatriantų išvyko. Per Žeimelį Bauskės link traukėsi vermachto daliniai. Su jais liepos mėnesį miestelį apleido ir keli jame buvę vokiečių kariai, o paskui juos pasirodė ant motociklų Raudonosios armijos žvalgai, ir netrukus - pagrindinės puo- lančiųjų dalinių pajėgos. Jos Žeimelį užėmė 1944 07 30 /295/. Kadangi sovietų kariuomenė sutiko atkaklų nacių dalinių pasipriešini- mą prie Bauskės, tai sustojus fronto linijai, miestelyje (mokykloje ir salėje - buvusiuose Šaulių namuose) įsikūrė lauko ligoninė, o už jo - aerodromas. Lygaus lauko tarp evangelikų liuteronų kapinių ir miško pakraštyje stovėjo užmaskuoti bombonešiai. Nors „aerodromą dažnai apšaudydavo vokiečiai“, tačiau jų sviediniai miestelio nesiekė; jis „nuo karo nenukentėjo“ /296/. Likvidavus „Liepojos katilą“, aerodromas buvo panaikintas. Dar netoliese vykstant karo veiksmams, 1944 m. rugpjūtį paskui regu- liariąją kariuomenę atėjo „smeršas“, o netrukus - NKGB-MGB pasienio daliniai, vykdę „baudžiamąsias akcijas“. Nuo 1944 08 01 Šiaulių apskrityje, tad ir Žeimelio valsčiuje, buvo dislokuoti 25-asis, 137-asis ir 298-asis šaulių pulkai /297/, kurie ne tik gaudė nuo pirmosios mobilizacijos į Rau- donąją armiją besislapstančius jaunuolius /298/, bet ir terorizavo, plėšė bei

73 žudė gyventojus. NKVD daliniams privalėjo padėti 1944 07 24 (27?) LKP (b) CK biuro nutarimu kovai su partizanais steigiami stribų būriai; Šiau- liuose buvo įsteigtas apskričiai skirtas stribų batalionas /299/. 1944 10 apskrityje veikė 3 nedideli partizanų būriai (17 kovotojų) /300/, o metų pabaigoje - Žagarės, Joniškio, Gruzdžių ir Kruopių valsčiuose - 150-200 partizanų junginys, kuriam tuo metu vadovavo Lietuvos kariuome- nės leitenantas Martynas Klusius (Kliausius)-Tautvydas /301/. Junginio ba- zėje susidarė 1948 m. kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vardą priėmęs Pri- sikėlimo apygardos dalinys, kurio veiklos zonoje kurį laiką buvo ir Joniš- kio, Linkuvos, Ziniūnų, Žeimelio, Kriukų bei Pašvitinio valsčiai /302/. Pri- sikėlimo apygardos partizanai veikė iki 1953 m.; be to, 1945-1946 m. Žei- melio valsčius buvo Vyties apygardos teritorijoje /303/. Kol kas yra mažai duomenų apie partizanų veikimą miestelyje ir apylinkėje; plačiau žinoma jų veikla tik gretimuose Kriukuose ir Vaškuose /304/. Neaptikta duomenų, kad Žeimelyje būtų buvęs stribų būrys, nors 1944 m. gruodį juos valsčiuose pradėjus kurti, Linkuvoje ir Kriukuose /305/ stri- bai veikė, buvo jų būstinės. Kai 1946 03 26 išėjo įsakymas išdėstyti NKVD kariuomenės dalinius, 32-ojo šaulių pulko įgulos taip pat stovėjo tik Kriu- kuose, Vaškuose ir Linkuvoje /306/, t.y. gretimų Žeimeliui valsčių centruo- se. Panašiai buvo ir vėliau - iki 1953 m., t.y. partizanų kovų su okupantais Šiaulių apskrityje pabaigos. Nepaisant kai kurių duomenų apie ginkluotos rezistencijos laikotarpiu žuvusius Žeimelio sovietinės valdžios ir represi- nių struktūrų veikėjus /307/, vis dėlto atrodo, jog lyginant su gretimais valsčiais, partizanų veikla miestelyje ir apylinkėje nebuvo aktyvi. Iš to gal- būt reikėtų spręsti, jog ir valsčius, ir miestelis buvo mažiau sovietų valdžiai priešiška teritorija. Tam galėjo turėti reikšmės nuo seno populiarios tose vietose komunistinės idėjos. Dėl to valsčiaus bei miestelio gyventojai galėjo mažiau nukentėti nuo pokario represijų ir trėmimų, kurie apskrityje pirmą kartą įvykdyti 1945 04 21-25, o paskutinį - 1952 08 07 /308/. Žeimelio gyvenimas, kurį dėl suminėtų priežasčių galbūt tiesiogiai menkiau veikė nepalankios pokario metų politinės sąlygos, nors ir galėjo patirti mažiau permainų, tačiau priklausė nuo visų direktyvine tvarka Lie- tuvoje vykdytų reformų. 1945 07 01 Šiaulių apskritį padalijus, Žeimelio valsčius buvo priskirtas naujai suformuotai Joniškio apskričiai. 1947 m. miestelyje įsteigta ambulatorija ir gimdymo namai; progimnazijai suteiktas gimnazijos statusas; kurį laiką veikė vaikų darželis; 1948 m. rudenį uždaryta latvių pradinė mokykla /309/.

74 1948 m. Žeimelyje suorganizuotas žemės ūkio kooperatyvas (pirmininkas A. Rimkevičius), o pradėjus vykdyti prievartinę kolektyvizaciją, jo bazėje - Salomėjos Nėries kolūkis /310/. 1950 01 19 pertvarkant Lietuvos administracinį suskirstymą pagal MT nutarimą Nr.767, buvo panaikintos apskritys, o įsteigtos sritys, rajonai ir apy- linkės. Nutarimui 1950 06 20 įsigaliojus, buvo sukurtas Linkuvos rajonas, o jam priskirta Žeimelio apylinkė /311/. 1950 m. sustambinus kolūkius, buvo suformuotas „Žeimelio“ kolūkis su centru miestelyje /312/. 1951 m. atidaryta žemės ūkio mechanizacijos mokykla (ruošė traktorininkus, mechanikus, vairuotojus; ją vėliau kasmet lankė po 350-450 mokinių), taip pat - vakarinė sezoninė septynmetė jaunimo mokykla, 1952 m. - ligoninė /313/. 1951 m. pradėjo veikti valgykla /314/; 1952 m. dirbo biblioteka /315/. 1952 m. Akmenėlių dvaro sodyboje įsteigta motorų traktorių stotis - MTS /316/. 1953 m. Žeimelio ir du gretimus kolūkius dar kartą sujungus, buvo sukurtas 5400 ha ploto „Komunaro“ kolūkis /317/. Nors Antrojo pasaulinio karo metais Žeimelio pastatai nenukentėjo, o sumažėjus gyventojų, netrūko ir butų, tačiau pasikeitus miestelio ūkinės veiklos pobūdžiui (sunyko prekyba ir amatai) bei socialinei terpei, pradėti vykdyti kai kurie pertvarkymai ir statybos darbai. Anksčiausiai - dar 1947 m. - išardžius didžiąją grindinio dalį, aikštėje pasodinta medelių /318/. Be to, prireikus plytų seniesiems pastatams remontuoti ir pertvarkyti pagal naują paskirtį, 1952 m. nugriauta netekusi pradinės funkcijos, nebenaudojama ir apleista sinagoga /319/. Dalis jos plytų panaudota 1954-1955 m. statomoms MTS mechaninėms dirbtuvėms bei gyvenamiems namams /321/. 1955 m. parengtas Žeimelio „išplanavimo ir užstatymo“ projektas /322/ (autorius neišaiškintas; 40 pav.), iš tikrųjų - projektinė schema, kuri buvo skirta naujų gyvenamųjų namų, visuomeninių bei gamybinių pastatų dislo- kavimui miestelyje ir jo aplinkoje. Planuota tik vienbučių sodybinių (privačių) namų statyba. Didžioji jų dalis, skiriant 0,6 ha dydžio sklypus, išdėstyta į šiaurę nuo miestelio abipus kelio į Bauskę, vakarinėje pusėje - viena juosta, rytinėje - dar ir pagal ak- ligatvius. Toje teritorijoje šalia kapinių buvo numatyta vieta ir kultūros namams su stadionu. Kitos trys mažesnės namų grupės suplanuotos vakari- niame miestelio pakraštyje abipus Kriukų kelio ir šalia geležinkelio, ryti- nėje dalyje už Beržtalio upelio - Vaškų kelio šiaurės pusėje priešais čia pat numatytą pagrindinį gamybinį centrą, taip pat - pietiniame pakraštyje. Anksčiau užstatytoji Žeimelio teritorija neplanuota, tik kai kuriuose tuščiuose plotuose išdėstyti pavieniai namai ar visuomeniniai pastatai (pre-

75 40 pav. 1955 m. „išplanavimo ir užstatymo“ projektas

76 kybos centras Linkuvos kelio vakarų pusėje, nedideliame sklype priešais evangelikų liuteronų bažnyčią). Projektinėje schemoje pažymėta tik žemės ūkio mechanizacijos mokyklos teritorija (pietinėje Žeimelio dalyje), nenurodant joje esančių ar pla- nuojamų pastatų. Nors miesteliui neaugant ir naujų pastatų tuo metu turbūt dar beveik nestatant /323/, schema aiškesnio poveikio neturėjo /321/, tačiau pateikė gana realią jo perspektyvinio formavimo koncepciją. 1956 m. prie žemės ūkio mechanizacijos mokyklos įsteigus pagalbinį mokomąjį ūkį, jam perduota 1100 ha kolūkio žemės /325/. 1956 m. miestelyje pradėjo veikti kultūros namai /326/, o 1958 m. kraštotyros būrelio iniciatyva (vadovas J. Šliavas) - vidurinėje mokykloje 1959 09 14 atidarytas visuomeninis kraštotyros muziejus /327/. 1959 m. miestelyje surašyti 1098 gyventojai /328/. Prieš vykstant 1959 m. rinkimams į Linkuvos rajono tarybą, Žeimelio rinkimų apylin- kės sąraše paminėta Komjaunimo vardo aikštė ir 8 gatvės: Dariaus ir Girėno, Daržų, M. Melnikaitės, Naujamiesčio, Geručių, Laukų, Plytinės ir Vaškų /329/. Iš sąrašo matyti, kad aikštės, Linkuvos ir Bauskės gatvių pavadinimai buvo pakeisti. 1959 12 07 panaikinus Linkuvos rajoną, Žeimelio apylinkė su „Komu- naro“ kolūkiu ir jo centru miestelyje buvo priskirta Pakruojo rajonui /330/. Šeštajame dešimtmetyje pradėjus tyrinėti Lietuvos urbanistikos pavel- dą, 1959 m. darbai vykdyti ir Žeimelyje (archit. A. Miškinis). Tyrimai pa- rodė, kad mažai nukentėjęs per abu pasaulinius karus ir menkai paliestas pokario permainų miestelis pasižymi itin savita tūrine erdvine kompozicija ir kai kuriais unikaliais Lietuvos urbanistikai bei architektūrai plano ir užstatymo elementais. Pagrindinius jo ypatumus lėmė palyginti nedidelėje teritorijoje susidaręs stačiakampis planas bei aplink kvadratinę aikštę ir ribotu atstumu nuo jos išsidėstę pastatai. Reikšmingiausi centro kompozicijai statiniai stovėjo šiauriniame (Didžioji ir Mažoji karčemos; 41 pav.) ir rytiniame aikštės šone (plytų stiliaus namai; 42 pav.). Aikštės ir į ją suei- nančių gatvių kompozicijai nemažą poveikį turėjo šiek tiek nuo jos atitolusios bažnyčios - katalikų (43-45 pav.) ir evangelikų liuteronų (46 pav.). Jos ryškėjo ir nebūdingoje miestelio panoramoje (47 pav.). Aikštėje augo me- džiai, kurie tik pradėjo užgožti jos erdvę. Kai kurie miestelio centre stovėję ir nuo 1940-1941 m. neremontuoti pastatai buvo gerokai apšiurę, kiaurais stogais. Tarp jų - evangelikų liuteronų bažnyčia, kurioje apeigos nevyko (ankstesnės parapijos ribose 1960 m. tebu-

77 41 pav. Aikštės šiaurės šonas. 1959 m. autoriaus nuotrauka

42 pav. Aikštės rytų šonas. 1959 m. autoriaus nuotrauka

78 43 pav. Aikštės fragmentas su katalikų bažnyčia. Vaizdas iš pietų pusės (ankstesnės Vaistinės gatvės). 1959 m. autoriaus nuotrauka

44 pav. Aikštės fragmentas su katalikų bažnyčia. Vaizdas iš pietų pusės (Vytauto Didžiojo gatvės). 1959 m. nuotrauka

79 vo likę 447 tikintieji /331/). Ypač blogos būklės buvo aikštės šiaurės rytų kampe stovėjusi Žydo karčema, kurią 1961 m. nugriovus, ant tų pačių pa- matų 1963 m. pastatyta prastos architektūros valgykla /332/. Apleistos buvo ir Didžioji bei Mažoji karčemos, o kiek geresnės būklės - aikštės rytų šone stovėję pastatai, dar anksčiau pritaikyti žemės ūkio mechanizacijos mokyklos poreikiams. Esamų pastatų remontą ir naujų statybą apsunkino tai, kad 1962 m. uždaryta Žeimelio plytinė /333/. 1962 m. miestelio reikšmė apylinkės gyventojų aptarnavimo požiūriu sumažėjo, kadangi į Pakruojį buvo iškeltos iki tol veikusios sveikatos apsaugos įstaigos - ligoninė ir gimdymo namai /334/, o 1962 m. „nutiesus plentą į Joniškį“, t.y. rekonstravus nuo seno ta kryptimi ėjusį vieškelį, buvo panaikintas į Žeimelį vedęs siaurasis geležinkelis: nuardyti bėgiai, paliktas tik pylimas /335/. Tad vargu ar tuos praradimus bent kiek galėjo kompen- suoti apylinkės teritorijos išplėtimas 1963 m., kuomet prijungta dalis No- reikių apylinkės /336/. 1963 05 16 Žeimelio vidurinėje mokykloje įsikūrusiam kraštotyros muziejui suteiktas visuomeninio muziejaus statusas /337/. Sezoninė vakarinė mokykla nuo 1962-1963 mokslo metų pertvarkyta į devynmetę, o nuo 1963- 1964 - tapo Pakruojo vakarinės neakivaizdinės mokyklos filialu /338/. 1963 m. parengtas žemės ūkio mechanizacijos mokyklos generalinis planas (autorė archit. A. Matulionienė; 48 pav.) /339/. Pagal projektą mokyklos kompleksui skirtoji teritorija užėmė pietvakarinę Žeimelio dalį -

45 pav. Bauskės gatvės fragmentas. Vaizdas iš aikštės. 1959 m. nuotrauka

80 46 pav. Vaistinės gatvė. Vaizdas iš aikštės į evangelikų liuteronų bažnyčią. 1959 m. autoriaus nuotrauka

47 pav. Miestelio vaizdas iš rytų pusės (nuo buv. Piliakalnio-dvarvietės-žydų kapinių). 1959 m. autoriaus nuotrauka

81 trikampį tarp tuometinės M. Melnikaitės (ankstesnės Vytauto Didžiojo) gatvės ir siaurojo geležinkelio pylimo. Mokyklos sklypą nuo šios gatvės atskyrė miestelėnų sodybos. Mokyklai buvo atiduota miestelio salė (ankstesnieji Šaulių namai), už kurios suprojektuotas mokymo korpusas ir du bendrabučiai, o į pietus nuo jų - mokomasis gamybinis centras. Visi naujieji pastatai turėjo būti statomi pagal tipinius projektus. Sprendžiant iš projekto, mechanizacijos mokyklai tuo metu dar pri- klausė pastatas aikštės pietų šone (anksčiau blokuotas namas su krautuvė- mis) ir 3 pastatai rytų šone (visuose buvo bendrabučiai, numatyti pertvarkyti į butus). Mokykla buvo įpareigota miestelyje pastatydinti parduotuvę, kuriai vieta skirta kvartale į pietus nuo aikštės - M. Melnikaitės gatvės ašyje. Į mokyklos kompleksą buvo nuvestas L raidės formos akligatvis, o jo vakarų pusėje numatyta centrinė katilinė. Dar du atskiri įvažiavimai iš M. Melnikaitės gatvės buvo suplanuoti mokymo korpuso ir bendrabučių link, taip pat į mokomąjį gamybinį centrą. 1964 m. pradėtas statyti mokymo korpusas ir bendrabutis /340/. Tais pačiais metais iškilo dviaukštė gana standartinės architektūros parduotuvė. Nors ji užbaigė formuoti trikampę aikštelę šalia evangelikų liuteronų baž- nyčios, tačiau nesiderino nei prie šio pastato, nei prie rytinėje M. Melni- kaitės gatvės pusėje stovėjusių raudonų plytų raiškių formų namų (49 pav.). Aikštelėje priešais parduotuvę buvo įrengtas skveras, jame pasodinta me- delių. Žemės ūkio mechanizacijos mokyklos (netrukus pavadintos kaimo pro- fesine technikos mokykla) plėtotė ir statyba padėjo atgaivinti Žeimelį. Be to, 1961 m. pradėtas, o 1965 m. lapkritį baigtas ir 10 klasių vidurinės mokyklos priestatas prie senosios mokyklos (iškilo už buvusios valsčiaus valdybos) /341/. 1965-1966 mokslo metais šią mokyklą lankė 377 vaikai (internate gyveno 52), joje dirbo 23 mokytojai /342/. 1965 m. pradėjo veikti (atsikūrė) vaikų lopšelis-darželis /343/, pastatytos buitinio aptarnavimo dirbtuvės ir kolūkio kontora /344/. 1966 m. kraštotyros muziejui suteiktas „Žiemgalos“ vardas /345/. 1966 m. parengtas naujas Žeimelio projektas (autorius archit. B. Rev- zinas; 50 pav.) /346/, pagal kurį miestelyje numatyta 2300 gyventojų, jo teritorija išplėsta iki 18 ha, daugiausia į šiaurę ir vakarus. Centrinė dalis neplanuota, joje tepažymėti ten numatyti statyti kai kurie visuomeniniai pastatai. Į šį projektą perkelti ir 1963 m. mechanizacijos mokyklos gene- ralinio plano sprendiniai, priderinus juos prie pietinėje miestelio dalyje suplanuotų didokus kvartalus sudarančių gatvių.

82 48 pav. 1963 m. žemės ūkio mechanizacijos mokyklos generalinis planas

83 49 pav. Parduotuvė prie evangelikų liuteronų bažnyčios. 1969 m. autoriaus nuotrauka

50 pav. 1966 m. miestelio planas

84 Pagal 1966 m. projektą vienbučiai sodybiniai (privatūs) namai artimiau- sių metų statybai buvo numatyti tuščiame plote abipus Kriukų kelio, o tai liudijo, jog toji teritorija nebuvo užstatyta pagal 1955 m. projektą. Šį kartą ten suplanuoti 38 sklypai (pietų pusėje - 8, šiaurės - 30). Joniškio kelio šiau- rės pusėje už istorinės miestelio dalies ribų tarp anksčiau užstatytos ir naujų namų statybai skirtos teritorijos buvo numatyti kultūros namai, o prieš juos suformuota nedidelė aikštė. T. Grotaus (anksčiau Vaistinės) gatvės vakarų pusėje, ties atsišakojimu į buvusią evangelikų liuteronų klebonijos sodybą (ją planuota skirti parduotuvei ir ambulatorijai) numatyta vieta nenurodytos paskirties pastatui, o prie aikštės - nugriovus Mažąją karčemą, kuri tuo metu jau buvo blogos būklės (51 pav.) - apylinkės tarybai. 1966 m. paklotas asfaltas Dariaus ir Girėno, o 1968 m. - M. Melni- kaitės gatvėje /347/, tuo pačiu - dviejuose intensyvaus eismo aikštės šonuo- se. 1967 m. baigti du profesinės technikos mokyklos komplekso pastatai: mokymo korpusas ir bendrabutis /348/, 1968 m. - naujas tiltas per Beržtalio upelį A. Zemkausko gatvelėje (Vaškų kelyje) /349/, o 1969 m. - keleivių paviljonas Dariaus ir Girėno gatvėje /350/. Prieš statant antrąjį vidurinės mokyklos priestatą, 1969-1971 m. nugriautas senasis gana originalios architek- tūros valsčiaus valdybos pastatas /351/. Dėl to istorinių pastatų arealas centre sumažėjo, jį glaudžiau apjuosė standartinės architektūros statiniai.

51 pav. Mažoji karčema. 1969 m. autoriaus nuotrauka

85 52 pav. 1969 m. urbanistikos-architektūros vertybių schema: 1 - saugomi plano elementai, 2 - pastatai architektūros paminklai, 3 - kiti vertingi pastatai, 4 - urbanistikos paminklo riba, 5 - urbanistikos paminklo įtakos zonos riba

86 Iki 1969 m. buvo statomas ir gamybinis centras šalia miestelio, Berž- talio upelio rytų krante. Pastačius ten kiaulides, Žeimelio ekologinė būklė pablogėjo. 1968 m. baigus Lietuvos urbanistikos paveldo tyrimų pradinį etapą, Žeimelis buvo pripažintas urbanistiniu architektūriniu požiūriu vertingu kompleksu ir 1969 m. jam suteiktas vietos reikšmės urbanistikos paminklo statusas /352/. Nustatytos vertingos teritorijos ir jos apsaugos zonos ribos, formavimo reglamentas, saugotini ir lemiantys plano bei tūrinės erdvinės kompozicijos ypatumus pastatai (A. Miškinis; 52 pav.); papildyta ir anks- tesnė fotofiksacija (53-62 pav.). Tai buvo savalaikės priemonės, kurios, kaip tuo metu atrodė, galėjo padėti išsaugoti miestelio savitumą. Juoba jog jau ėmė ryškėti kai kurios neapgalvotų pokario metų pertvarkymo ir statybos darbų pasekmės. Dėl jų 1968 m. rašyta ir spaudoje: „Per didelis želdinių kiekis aikštei aiškiai kenkia, ypač vasarą, kada želdiniai sulapoja užgožda- mi … perspektyvas bei pastatų architektūrinius ansamblius … Iškyla ne- atidėliotinas reikalas ir dėl visų aikštę supančių pastatų, kurie glaudžiai įsijungė į aikštės ansamblį, išsaugojimo. Visų pirma tai liečia karčemas. Gaila, kad kai kurie pastatai liko perdengti pilksvu šiferiu. Norisi tikėti, kad … stogų dangos susigrąžins sau raudoną spalvą, ir apgalvotai sutvarkyta aikštė, su ją supančiais pastatais bus išsaugota ateičiai“ /353/. 1969 m. sudarytas Žeimelio tikrosios būklės planas, kuriame pirmą kartą pokariu tiksliai pažymėta užstatytoji teritorija, gamtos ir plano elementai, pastatai (63 pav.). Dokumente matyti, kad istorinė dalis pasikeitė minimaliai, todėl ryškesnio poveikio tos teritorijos vaizdui neturėjo. Tiesa, T. Grotaus gatvės vakarų pusėje pagal tipinį projektą tuo metu buvo bai- giamas dviaukštis apylinkės tarybos - pašto pastatas. Jis labiau atitrauktas nuo gatvės negu gretimi, todėl kiek suardė centro perimetrinį užstatymą. Ryškesnės permainos vyko kaimo profesinės technikos mokyklos sklype (čia jau stovėjo dviaukštis mokymo korpusas, 4 aukštų bendrabutis, moko- mojo gamybinio centro statiniai), taip pat miestelio pakraščiuose. Į šiaurę nuo Dariaus ir Girėno gatvės, Išvaduotojų gatvės vakarų pusėje už Beržta- lio upelio bei M. Melnikaitės gatvės rytų pusėje tiesiomis eilėmis rikiavosi pokariu (nuo 1955 m.) statyti vienbučiai mūriniai ir mediniai gyvenamieji namai. Panašia eile į šiaurę nuo centro už katalikų bažnyčios prie naujos tiesios gatvės pradėti statyti 4 po 4 butus dviaukščiai tipiniai gyvenamieji namai. Dėl standartinės architektūros, silikatinių plytų sienų ir pilkos stogo dangos naujieji namai nesiderino su tradiciniais, kai kada turėjusiais ir

87 53 pav. Aikštės rytų šono - M. Melnikaitės (Vytauto Didžiojo) gatvės perspektyva. 1969 m. autoriaus nuotrauka

54 pav. Aikštės šiaurės šono - A. Zemkausko (T. Grotaus gatvės, Vaškų kelio) perspektyva. 1969 m. autoriaus nuotrauka

88 55 pav. Aikštės šiaurės šono - Dariaus ir Girėno gatvės perspektyva. 1969 m. autoriaus nuotrauka

56 pav. Dariaus ir Girėno gatvės bendras vaizdas iš aikštės. 1969 m. autoriaus nuotrauka

89 57 pav. Dariaus ir Girėno gatvės periferinės dalies vaizdas iš rytų pusės. 1969 m. autoriaus nuotrauka

58 pav. Dariaus ir Girėno gatvės bendras vaizdas (į aikštės pusę) 1969 m. autoriaus nuotrauka

90 59 pav. Dariaus ir Girėno gatvės vaizdas iš vakarų pusės (atokiau aikštės). 1969 m. autoriaus nuotrauka

60 pav. Dariaus ir Girėno gatvės vaizdas iš vakarų pusės (aikštės prieigose). 1969 m. autoriaus nuotrauka

91 61 pav. Dariaus ir Girėno gatvės vaizdas iš vakarų pusės (aikštės prieigose). 1969 m. autoriaus nuotrauka

62 pav. Išvaduotojų (Bauskės) gatvės vaizdas nuo katalikų bažnyčios į aikštę. 1969 m. autoriaus nuotrauka

92 63 pav. 1969 m. tikrosios būklės planas regioninės architektūros bruožų, juoba jog daugelio jų sienos buvo raudonų plytų ar tinkuotos, stogai - čerpių. Tad jau septintajame dešimtmetyje atsi- skleidė Žeimelio tradicinės tūrinės erdvinės kompozicijos tolesnio formavimo kai kurios spragos; dėl jų miestelyje mažiau raiški tapo ankstesnė architektūros vienovė; jis tarsi suskilo į dvi dalis: istorinę ir naująją; pas- taroji ėmė supti senąją ir turėjo geras sąlygas plėstis bei kaskart labiau įsivyrauti. Faktiškosios būklės planas buvo sudarytas ruošiantis koreguoti 1966 m. projektą. Pradiniame šio projekto variante (autorius B. Revzinas) buvo numatyta artimiausiu metu planuotus statyti kultūros namus su sale talpinti aikštės šiaurės vakarų kampe, nugriaunant čia stovėjusius paprastos archi-

93 64 pav. 1969 m. miestelio projektas tektūros, bet gerai derančius su aplinka senuosius pastatus. Kadangi ne tik gabaritais, bet ir architektūra bei apdaila kultūros namai būtų radikaliai pakeitę aikštės erdvės pobūdį ir tradicinį vaizdą, tai 1969 09 29 Architek- tūros ir statybos instituto iniciatyva Žeimelyje susirinkusi tarpžinybinė komisija nepritarė tokiam sprendimui, o pasiūlė tą pastatą projektuoti „gy- venvietės šiaurės vakarinėje dalyje, į pietus nuo naujai statomos daugiabu- čių gyvenamųjų namų grupės“ /354/. Pagal atitinkamai koreguotą projektą (64 pav.) miestelyje buvo numatyta perspektyvoje 1600 gyventojų - beveik trečdaliu mažiau negu 1966 m. Dėl to atsisakyta ir tolesnio teritorijos išplėtimo į šiaurę už Beržtalio upelio, apsiribojant naujų plotų užstatymu vakarų pusėje iki aplinkelių, kurie

94 turėjo apjuosti Žeimelį iš šiaurės vakarų ir pietvakarių. Dauguma sodybi- nių namų su sklypais (iš viso jų suplanuota 80) išdėstyti prie naujų gatvių bei akligatvių, kiti - nedidelėmis grupėmis įvairiose vietose. Į šiaurės vakarus nuo aikštės šalia statomų 4-bučių namų buvo numatyta ir grupė sek- cijinių daugiabučių. Į vakarus nuo jų, Dariaus ir Girėno gatvės šiaurės pu- sėje, atokiau nuo jos numatyti, kaip siūlė tarpžinybinė komisija, kultūros namai. Pietinę tos pačios gatvės pusę nuo aikštės iki keleivių paviljono - beveik ties Joniškio kelio atsišakojimu - nugriovus ten buvusius namus, planuota paversti kultūros ir poilsio parku. Pagal 1969 06 30 patvirtintą projektą išplėstas ir suformuotas Žeime- lis turėjo tapti kompaktiška gyvenviete, tačiau senaisiais pastatais užstatyta jo teritorija tebūtų sudariusi jau tik nedidelę centrinę viso miestelio dalį. Nors pagal projektą parkas buvo numatytas iš dalies užstatytoje teritorijoje, tačiau šalia plytėjęs evangelikų liuteronų sodybos želdynas su stam- biais medžiais planuotas sumažinti, o medžius iškirtus, tą vietą skirti so- dybiniams namams statyti. Jau projektą patvirtinus, šį sprendimą pavyko pakeisti, o medžius tuo metu išsaugoti /355/. Naujasis projektas buvo aprobuotas paskelbus Žeimelį urbanistikos paminklu, tačiau nepaisant to, kokių nors siūlymų miestelio tūrinės erd- vinės kompozicijos savitumo išsaugojimui ar reikšmingesnių ir apskritai vertingų pastatų tvarkymui jame nebuvo pateikta. Tuo tarpu kai kurių pa- statų būklė buvo bloga: apleista ir begriūvanti evangelikų liuteronų klebonija /356/, nykstančios abi (Didžioji ir Mažoji) karčemos. 1970 m. Mažo- sios karčemos vakarinis galas buvo avarinės būklės. 1970 m. Žeimelyje surašyti 1325 gyventojai /357/. 1970 m. baigtas apy- linkės tarybos-pašto pastatas /358/, o 1971 m. - vidurinės mokyklos priestatas /359/. 1971-1972 mokslo metais mokykloje dirbo 33 mokytojai /360/. Rūpinantis kaskart blogėjančios būklės Žeimelio karčemų išsaugo- jimu, 1973 06 25 Architektūros ir statybos institutas kreipėsi į Kultūros ministeriją, Valstybinį statybos reikalų komitetą, Lietuvos architektų są- jungą ir Pakruojo rajono vadovybę, siūlydamas imtis radikalių priemonių padėčiai pakeisti /361/. Ir tai padėjo. Jau 1973 07 23 „Komunaro“ ko- lūkio valdyba, remdamasi „1973 07 20 kolūkiečių visuotinio susirinki- mo nutarimu“, sutiko „neatlyginamai perduoti … buvusios karčemos pa- statą, vadinamą „Didžioji karčema“ su malūnu, iškeliant visus gyventojus“ /362/. Panašia formuluote 1973 08 08 raštu tą patį padarė Žeimelio kaimo profesinė technikos mokykla /363/. Negana to, ir kolūkis, ir mokykla skyrė lėšų karčemoms restauruoti (į Mažąją karčemą buvo numatyta iš vidurinės mokyklos perkelti „Žiemgalos“ visuomeninį kraštotyros

95 65 pav. 1974 m. miestelio šiaurės vakarų dalies projektas muziejų). Nors 1974 01 04 Mažosios karčemos vakarinė dalis nugriuvo, o netrukus buvo parengti abiejų karčemų restauravimo projektai, bet dėl Biržų restauravimo dirbtuvių aplaidumo jie nebuvo įgyvendinami, o skirtos lėšos - tuo metu neįsisavintos /364/. Neatsakingai elgtasi su senaisiais pastatais ir kitose miestelio vietose. M. Melnikaitės gatvėje, statant automobilio garažą, J. Ulinas savavališkai nugriovė arką virš įvažiavimo tarp namų Nr.11 ir 13 /365/, sudarkydamas nedidelį, bet savitą raudonų plytų namais užstatytą centro fragmentą. Rūpinantis tinkamai formuoti Žeimelio istorinę dalį, 1973 m. parengtas aikštės sutvarkymo projektas (archit. A. Miškinis) /366/; numatyta su- mažinti želdinių, įrengti automobilių aikštelę. Tačiau lėšų šiems darbams neskyrus, projektas nebuvo įgyvendinamas. Tuo tarpu spaudoje rašyta apie netvarkingą bei apšnerkštą aikštę ir jos aplinką, taip pat, kad „negražiai atrodo išgriuvusios architektūrinio paminklo - buvusios karčemos - sienos. Centre riogso krūvos mūro, čerpių“ /367/. 1973 m. parengti kultūros namų ir katilinės projektai /368/, o 1974 m.

96 66 pav. 1976 m. vidurinės mokyklos išplėtimo projektas

- miestelio šiaurės vakarų dalies tarp Dariaus ir Girėno bei Išvaduotojų gatvių detalus projektas (autorius archit. J. Kuras; 65 pav.) /369/. Jame, patikslinus 1969 m. pateiktą tos teritorijos sprendimą, be kultūros namų ir katilinės, buvo numatytos vietos dar ir dviem 4 aukštų po 32 butus ir trims 2 aukštų po 8 butus sekcijiniams namams, keliolikai vienbučių sodybinių. 1974 m. pradėta statyti kultūros namus ir katilinę, o kaimo profesinės mokyklos teritorijoje - antrąjį bendrabutį /370/. 1974 11 05 Žeimelio vidurinei mokyklai suteiktas Igno Gaškos vardas /371/. 1976 m. parengtas dar vieno mokyklos priestato su bendrabu- čiu projektas (66 pav.) /372/. 1977 m. rašant apie Žeimelį, paminėta ir keletas tuo metu vykusių bei artimiausiu laiku numatytų statybų: „išsiplės Žeimelio I. Gaškos vidurinė mokykla. Šiais metais bus pastatyta kaimo ambulatorija“, „pradėtas eksplo- atuoti 32 butų gyvenamas namas, baigiami pakloti „Komunaro“ kolūkio kul- tūros namų su administraciniu pastatu ir sporto sale pamatai“ /373/. 1978 m. vėl parengtas, o 12 12 patvirtintas Komjaunimo aikštės su-

97 tvarkymo ir apželdinimo projektas (archit. D. Šimkienė) /374/; pagal jį „numatoma vieta paminklui-biustui, kuris turėtų būti sprendžiamas kartu su skulptūrine grupe, apžvelgiama iš visų pusių. Paminklą rekomenduotina daryti iš raudono granito“ /375/. Kartu planuota sutvarkyti ir miestelio gatves (Išvaduotojų, A. Zemkausko, M. Melnikaitės, Vydžių, Stoties, Žali- ąją, Naująją bei Plytinės) /376/. Ruošiantis įamžinti su Žeimelio ir apylin- kės revoliucine praeitimi glaudžiai susijusio kompartijos veikėjo Igno Gaš- kos (1891-1973) atminimą, tuos darbus turėjo finansuoti LTSR Ministrų Taryba. 1979 m. patikslintas Žeimelio tikrosios būklės planas, parengtas dar vienas jo projektas (archit. D. Šimkienė; 67 pav.) /377/, pagal kurį perspektyvoje numatyta 2100 gyventojų. Atsisakius 1969 m. suprojektuotų šiaurės vakarų ir pietvakarių krypties aplinkelių, miestelis turėjo būti plečiamas ne tik už nuardyto siaurojo geležinkelio pylimo, bet ir (gerokai daugiau) - į šiaurės vakarus. Naujojoje dalyje suplanuotas radialinis žiedinis gatvių tinklas su įvairaus dydžio ir formos kvartalais. Išplėsti numatyto miestelio senoji dalis su aikšte tebūtų sudariusi apie 15% visos teritorijos. Pagal projektą dauguma namų turėjo būti sodybiniai, iš jų apie 300 - naujų; be to, numatyta 4 butų blokuotų bei 8, 18 ir 32 butų sekcijinių namų. Projekte užfiksuoti statomi kultūros namai ir vidurinės mokyklos su- planuotieji korpusai, o Dariaus ir Girėno gatvėje numatyta nauja maisto prekių parduotuvė ir ambulatorija su vaistine. Šie du pastatai kartu su kul- tūros namais turėjo pratęsti į vakarų pusę ta kryptimi plečiamo miestelio visuomeninį centrą. Projekte pažymėtos urbanistikos paminklo ir jo įtakos zonos ribos, o eksplikacijoje - paminklų statusą turintys bei kiti vertingi pastatai. Konsta- tuota, kad abi karčemos „rekonstruojamos“; Didžiojoje numatyta įrengti salę ir kavinę, o Mažojoje - muziejų ir 3 butus. Sprendžiant iš projekto, Žeimelyje užsimota suformuoti stambią kaimo gyvenvietę su išplėtotu gyventojų aptarnavimo įstaigų ir įmonių kompleksu. Siekiant pagerinti miestelio ekologinę būklę, buvo numatyta likvi- duoti rytiniame Beržtalio krante pastatytą gamybinį centrą. 1979 08 projektas patvirtintas. 1979 m. miestelyje nurodyta buvus 1679 gyventojus /378/ ir 18 gatvių /379/: M. Melnikaitės, Išvaduotojų, A. Zemkausko, Daržų, T. Grotaus, Da- riaus ir Girėno, Naujamiesčio, Sodų, Liepų, Plytinės, Naujoji, Žvyro, Ža- lioji, Vydžių, Šiaurės, Kairelių, Stoties ir Beržų /379/. Tik 3 gatvės turėjo

98 67 pav. 1979 m. miestelio projektas

99 ideologizuotus pavadinimus. Nebuvo pakeistas, skirtingai nuo daugelio Lie- tuvos gyvenviečių, Dariaus ir Girėno gatvės vardas, o naujai atsiradusioms gatvėms suteikti neutralūs, kai kada net semantiškai logiški bei istoriškai argumentuoti pavadinimai. 1980 m. artėjant kaimo profesinės technikos mokyklos trisdešimtme- čiui, imta sparčiau tvarkyti šį kompleksą: „rugsėjo mėnesį atiduotas 5-ių aukštų bendrabutis. Tai 3-čias bendrabutis. Yra nauja valgykla 240 vietų. Baigiama statyti nauja sporto salė, 18 butų gyvenamas namas, bus pradėtas statyti naujas gamybinis korpusas“ /380/. 1979 m. mirus „Žiemgalos“ muziejaus steigėjui, daugiausia besirūpi- nusiam Mažosios karčemos restauravimu vietoje, Žeimelio vidurinės mokyklos mokytojui Juozui Šliavui, susikomplikavo ne tik tolesnė muziejaus veikla, bet ir jo perkėlimo į restauruotą karčemą perspektyva. Todėl, kai 1981 m. buvo baigtas vidurinės mokyklos triaukštis priestatas su sporto sale, į naująjį korpusą „perkeltas ir Juozo Šliavo įkurtas kraštotyros muziejus“ /381/. 1981 m. dar buvo statomi kultūros namai /382/, nebaigta ir kaimo profesinės technikos mokyklos mokymo korpuso rekonstrukcija /383/. 1982 m. parengtas ir patvirtintas dar vienas Komjaunimo aikštės sutvarkymo projektas (architektė I. Ščepsavičienė) /384/, kuris, skirtingai nuo ankstesnių dviejų, turėjo konkretų tikslą, siejamą su aikštėje tuo metu skulp- toriaus V. Krutinio jau kuriamo Igno Gaškos paminklo statyba. Tam ruo- šiantis „sudaryta komisija ir aptarta: nudažyti aikštėje esančius namus, aikš- tę ir šaligatvius iškloti plytelėmis, apželdinti, baigti karčemų restauravimą, pastatyti I. Gaškos paminklą. Mažojoje karčemoje turi veikti J. Šliavo muziejus“ /385/. 1983 m. Žeimelyje nurodyta buvus 1276 gyventojus /386/, t.y. šiek tiek mažiau negu 1970 m. (1325), bet apie 25% mažiau, palyginti su 1979 m. Iš to, matyt, reikėtų daryti išvadą, kad 1979 m. duomenys pateikti su laikinai abiejų mokyklų bendrabučiuose įsikūrusiais mokiniais; faktiškai miestelyje buvo apie 1300 gyventojų ir tas skaičius per ilgesnį laiką tik nežymiai svyravo. 1984 m. konstatuota, kad aikštės tvarkymo darbai užtruko: „dvi kar- čemos ilgai restauruojamos. Aikštė bus išklota betono plokštėmis. Jos viduryje stovės paminklas I. Gaškai“ … „Prieš autobusų stotį iškilo zoninių kultūros namų pastatas, kuris bus užbaigtas šiemet … Vykdomajame ko- mitete atliktas kapitalinis remontas ir čia įsikūrė ryšių skyrius, apylinkės biblioteka bei milicijos įgaliotinis“ /387/.

100 68 pav. Kultūros namai. 2000 m. V. Didžpetrio nuotrauka

1985 m. Didžioji karčema buvo baigta restauruoti, joje „duris atvėrė miestelio valgykla-kavinė“ /388/, „po restauracijos - Didžioji karčema su 30 vietų viešbučiu“ /389/. „Žeimelį papuošė kultūros namai su administraciniu pastatu bei sporto sale“, dar „bus pastatytas 140 vietų vaikų lop- šelis-darželis“, … „iškils pirmieji monolitiniai gyvenamieji namai, planuo- jama ūkio telefonizacija“ … „Gamybiniame centre iškilo sandėlys, naujas karvidžių kompleksas. Numatoma statyti mineralinių trąšų sandėlius, elek- trodinę katilinę, arkinį sandėlį“ /390/. 1986 03 baigtuose kultūros namuose (68 pav.) įvyko iš Žeimelio kilusio kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno 70-mečiui skirtas autorinis koncertas /391/. 1987 m. miestelyje surašyti 1302 gyventojai /392/. 1988 m. veikė 2 mokyklos, kultūros namai, biblioteka, ambulatorija, vaistinė, paštas, buitinio aptarnavimo dirbtuvės, girininkija, apylinkės taryba, malūnas, žemės ūkio technikos remonto dirbtuvės /393/. 1987 m. rudenį baigta tvarkyti miestelio aikštė: „namų fasadai … iš- dažyti, … atidengtas paminklas Gaškai“ /394/. 1988 m. vasarą Lietuvoje prasidėjus tautinio atgimimo judėjimui, Žei- melyje imta atviriau bei garsiau kalbėti apie kultūros paveldo apsaugos reikalus. „… Sename parke stovi akmeninis pastatas - buvęs pastoratas“, kuriame „gyveno latvių tautos švietėjas, literatas, publicistas … Frydrichas Stenderis“ … „Reikia pritvirtinti atminimo lentą, o gatvelę, vedančią buvusio pastorato link, pavadinti G.F. Stenderio vardu. Tai bus ir pagarba

101 latvių tautai. Bet pastatas nukentėjo nuo gaisro (buvo vaikų darželis) ir jokių priemonių nesiimama jį atstatyti. Paliktas likimo valiai. Žeimelio apylinkės VK pirmininkas V. Survila informavo, kad atstačius šį pastatą, bus perkeltas knygynas, taupomoji kasa ir miestelio biblioteka. O bibliotekos patalpos bus panaudotos miestelio automatinei telefono stočiai. Bet darbuotojai nepritaria, nes bus tolokai nuo miestelio ir pageidauja keltis į Mažąją karčemą, kur buvo numatyta perkelti „Žiemgalos“ kraštotyros mu- ziejų (to norėjo J. Šliavas)“ … „plečiantis muziejui truks patalpų“ … „visa tai turi nuspręsti žeimeliečiai“ /395/. „Nerealizuojama J. Šliavo svajonė įkurti „Žiemgalos“ muziejų“ Mažo- joje karčemoje. „Komisija Žeimelio I. Gaškos vidurinėje mokykloje rado trūkumų: 5000 eksponatų užregistruota mažiau 1000. Muziejuje nėra J. Šliavui - muziejaus įkūrėjui - skirtos ekspozicijos“ /396/. Nepaisant kalbų apie „Žiemgalos“ muziejaus įkurdinimo būtinybę Ma- žojoje karčemoje ją baigus restauruoti, taip pat buvusios evangelikų liute- ronų klebonijos atstatymą po 1988 m. gaisro ten veikusiame vaikų darže- lyje /397/ ir tikslingą jos panaudojimą, reikalai judėjo lėtai. Vyko netgi priešingas procesas: tarpžinybinė komisija konstatavo, kad iškirtus prie klebonijos augusią „šimtametę liepų alėją ir dalį parko“, „užpylus žemėmis šulinį“, nugriauto ūkio trobesio vietoje, neatsižvelgus į paveldosaugos in- teresus ir nesilaikant statybos teisinio įforminimo reikalavimų, kolūkio pirmininko iniciatyva, pritariant ir rajono architektei bei miestelio gyventojams, pradėtas statyti naujas tipinis 140 vietų vaikų darželis /398/. Negana to, buvusi klebonija netrukus nuniokota /399/, o baigus darželį /400/, ir „galutinai prarasta“ /401/. 1989 m. Sodų gatvei suteiktas J. Šliavo vardas.

102 MIESTELIS ANTROSIOS LIETUVOS RESPUBLIKOS PIRMĄ J Į DEŠIMTMETĮ

1990 03 11 priėmus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą, Žei- melyje tapo aiškesnės kai kurios Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pradinės veiklos laikotarpiu ėmusios ryškėti permainos. Tarp miestelio gyventojų jos sukėlė nevienareikšmes nuotaikas. Jų būta ir kaimo profesinėje technikos mokykloje, kuri iki tol „rengė plataus profilio traktorininkus-mašinistus, operatorius, sodininkus, kaimo statybos meistrus, atėjo laikas rengti jaunuolius savarankiškam darbui, mokyti ūkininkauti. Steigiama ir nauja - na- mų ūkio - specialybė“ /403/. 1990 m. lapkritį Žeimelyje įsikūrė Lietuvos-Latvijos pasienio „praleidimo kontrolės punktas“ /404/. Nugriautas aikštėje stovėjęs I. Gaškos paminklas, iš vidurinės mokyklos pavadinimo pašalinta I. Gaškos pavardė. 1990 m. naujai išrinktos apylinkės tarybos „pirmojo šaukimo sesijoje svarstyta - gatvių pavadinimų“ pakeitimas /405/. Priminus tarybos nariams senuosius pagrindinių gatvių vardus ir jų pakeitimus nuo 1934 iki 1989 m., sesijoje nuspręsta Dariaus ir Girėno gatvei grąžinti Joniškio, Išvaduotojų gatvei - Bauskės, A. Zemkausko gatvei - Vaškų, M. Melnikaitės gatvei - Linkuvos, o J. Šliavo gatvei - Sodų pavadinimus /406/. Tačiau netrukus susiprasta, kad ne visi priimtieji siūlymai buvo teisingi. Todėl 1991 m. grįžta prie šio klausimo. Konstatuota, kad „praėjusiais metais rudeniop nu- ūžė paminklų griovimo banga - tai bolševizmo metų paminklai. Buvo kei- čiami gatvių pavadinimai. Įvyko nesusipratimas dėl J. Šliavo gatvės pavadinimo, kurį deputatai nusprendė pakeisti (nors jis ne stagnatorius)“ … „Tiesa, Sodų gatvei J. Šliavo vardo negrąžino, nusprendė taip pavadinti kitą gatvę“ (Daržų /407/). „Atgavo seną pavadinimą Dariaus ir Girėno gatvė. Žeimelyje bus … fiziko bei chemiko T. Grotaus, tremtyje mirusio evan- gelikų liuteronų senjoro (vyskupo) E. Lejerio gatvės … pastorate numatoma įrengti ekspoziciją, pasakojančią apie G. F. Stenderio … gyvenimą ir veiklą, bet gatvės nebus pavadintos jo vardu“ /408/. Vėl svarstyti Žiemgalos muziejaus įrengimo klausimai. „Deramos pa- garbos nesulaukė ir J. Šliavo palikimas: iš senų žmonių gauti eksponatai, sukaupta medžiaga - tai visas muziejus“ /409/. Permainos į Žeimelį ėjo sunkiai. Tam turėjo reikšmės ne tik ilgametės daugelio vietos žmonių pažiūros, bet ir miestelio augimas bei sąlygiškas jo klestėjimas sovietmečiu, kadangi visiems su tuo susietiems dalykams čia buvo išskirtinės subjektyvios sąlygos, dėmesys, lėšos. Tačiau Lietuvoje vyks-

103 69 pav. Pradėta restauruoti evangelikų liuteronų klebonija. 1995 m. V.Didžpetrio nuotrauka

70 pav. Restauruotoji Mažoji karčema. 1995 m. V. Didžpetrio nuotrauka

104 tantys pokyčiai negalėjo būti ignoruojami. „Komunaro“ kolūkis persitvar- kė į Žeimelio žemės ūkio bendrovę, oficialiuose valstybės žinynuose pirmą kartą paminėtą 1993 m. /410/. 1993 m. pradėta restauruoti evangelikų liuteronų parapijai grąžinta klebonija (69 pav.), o 1994 m. baigtoje tvarkyti Mažojoje karčemoje (70 pav.) kūrėsi „Žiemgalos“ muziejus /411/. Atgijo prieškariu veikusios Lietuvai pagra- žinti draugijos skyrius. Jo nariai nutarė „įkurti Žeimelyje parką“, … „norima papuošti … centrą“, kuriame „nugriautas partijos veikėjo paminklas“, „apžel- dinti trikampį tarp Kairelių bei Dariaus ir Girėno gatvių“ /412/. 1996 m. Žeimelyje veikė seniūnija, paštas, žemės ūkio ir vidurinė mokyklos, biblioteka, ambulatorija, lopšelis-darželis /413/. Kažkodėl nenurodyta, jog buvo bažnyčios, kultūros namai, vaistinė, parduotuvės. 1997 01 15 Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino miestelio herbą /414/. 1999 m. miestelyje gyveno 1494 žmonės (su mokiniais), iš jų - 1292 nuolatiniai gyventojai /414/. Vadinasi, kaip ir anksčiau, gyventojų skaičius buvo gana stabilus. Tačiau statybų mastas pasikeitė; naujų pastatų nestatyta, vykdyti tik pavieniai pertvarkymo bei remonto darbai. Kai kurių visuome- ninių pastatų būklė, stingant lėšų jiems tvarkyti, pablogėjo. 2000 m. pradžioje miestelyje veikė 10 krautuvių ir kavinių; žemės ūkio mokyklą lankė 245 mokiniai; seniūnijos pastate buvo įsikūręs paštas ir biblioteka /415/. Baigiant pertvarkyti gatvių pavadinimus, A. Zemkausko gatvei buvo suteiktas T. Grotaus vardas, o T. Grotaus gatvei (anksčiau Vaistinės) - E. Lejerio /416/. Pirmasis atkurtosios Lietuvos dešimtmetis Žeimelyje paliko kai kuriuos pėdsakus, nevienodus atskirose gyvenimo srityse. Rezultatams didelės reikš- mės turėjo valstybės ekonominė būklė ir kaimo gyvenimo realijos. Nuo to, taip pat ir nuo vietos žmonių savimonės bei susipratimo priklausė ne tik tai, kas miestelyje per dešimtmetį įvyko, bet ir kas jame bus daroma ateityje.

105 TRUMPINIMAI

ASI US Architektūros ir statybos instituto Urbanistikos sektorius (arba jo archyvas) KAA Kauno apygardos archyvas LE Lietuvių enciklopedija LKLI SD Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštynas, Simono Daukanto fondas LM Lietuvos Metrika LNM Lietuvos nacionalinis muziejus LTE Lietuviškoji tarybinė enciklopedija LVA Lietuvos valstybės archyvas LVIA Lietuvos valstybės istorijos archyvas MABR Lietuvos mokslų akademijos Centrinės bibliotekos rankraštynas MLTE Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija NMBR Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštynas SA Senieji aktai SG Słownik geograficzny TLE Tarybų Lietuvos enciklopedija VUBR Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštynas ŽŪSPI Žemės ūkio statybos projektavimo institutas (arba jo archyvas) E› ≈‚ÂÈÒÍ‡ˇ ˝ÌˆËÍÎÓÔÂ‰Ëˇ ÷√¿ƒ¿ ÷ÂÌÚ‡Î¸Ì˚È „ÓÒÛ‰‡ÒÚ‚ÂÌÌ˚È ‡ıË‚ ‰Â‚ÌËı ‡ÍÚÓ‚

106 ŠALTINIAI, LITERATŪ RA, PAAIŠKINIMAI

1. Miškinis A. Linkuva. K. 1999. P. 9 2. Ibid. (nebuvo vieningos nuomonės dėl to, ar Žeimelį reikėtų vadinti šiuo vardu ar Žeimiu. G.Tarvydas ( Lietuvos vietovardžiai. V., 1958. P. 48) manė, kad Žeimelis tėra ankstyvesnio pavadinimo Žeimys iškreipta ar pakitusi forma. Tam prieštaravo J. Šliavas (Dėl vietovardžio Žeimelis kilmės // Kraštotyra. V., 1966. P. 222-223), savo nuomonei pagrįsti patei- kęs istorijos ir kalbos duomenų). 3. Miškinis A. Linkuva. P. 9. 4. Ibid. 5. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis // Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. V., 1978. T. 1. P. 121. 6. Miškinis A. Žagarė // Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. V., 1984.T. 7. P. 56-58. 7. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 121. 8. VUBR. F. 72-5. P. 9; Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. Žeimelis. V., 1993. P.10; Šliavas J. Žeimelis. Monografijos rankraštis. 1972. 9. LTE. T. 12. P. 479; Tautavičius A. Žeimelio kapinynas ir piliakalnis // TLE. T. 4. P. 641. 10. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 121. 11. Šliavas J. Žeimelio aikštė // Auksinė varpa. 1968 04 16. Nr. 446 (1899).P.4; plg. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 14. 12. LTE. T. 12. P. 479; Tautavičius A. Žeimelio kapinynas ir piliakalnis. P. 641. 13. VUBR. F. 72-5. P. 14, 17. 14. Tautavičius A. Žeimelio kapinynas ir piliakalnis. P. 641; Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 15. 15. Zajączkowski St. Studya nad dziejami Źmudzi wieku XIII. Lwów. 1925. Karta. 16. »ÒÚÓËˇ À‡Ú‚ËÈÒÍÓÈ ——–. –Ë„‡. “. 1. 1952. —. 110; Būga K. Rinktiniai raštai. V. 1961. T.3. P. 255. 17. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 12; plg. P. 15 (nurodo XVI-XVII a.). 18. Žvironas A. Theodor von Grothus // Gamta. 1933. Nr.4(12). P. 218; —Ú‡‰˚Ì¸ ﬂ.’. “ÂÓ‰Ó √ÓÚÚÛÒ. Ã., 1966. —. 8; plg. LVIA. LM-262. L. 379-380. 19. Busch E. Ergänzungen der Materialien zur Geschichte und Statistik der Kirchen - und Schulwesens der Ev.-luth. Gemeinden in Russland. St. Petersburg-Leipzig. 1867. B. 1. S. 724; Die evangelisch-Lutheranischen Gemeinden in Russland. St. Petersburg. 1911. B. 2. S. VI; Kalmeyer Th. Die evangelischen Kirchen und Praediger Kurlands. Riga. 1910. S. 202; Kviklys B. Mūsų Lietuva. South Boston. 1966. T. 3. P. 68; Šliavas J. Žei- melis. Monografijos rankraštis. P. 1. 20. Alexandrowicz St. Geneza i rozwój sieci miasteczek Białorusi i Litwy do połowy XVII w. // Acta Baltico-Slavica. Białystok. 1970. T. 7. S. 74.

107 21. Plg. Šliavas J. Žeimelio aikštė. P. 3 ( nurodo, kad rašytiniuose istorijos šaltiniuose miestelis minimas XIV a. Remiasi A. Miškinio duomenimis, tačiau pastarasis nėra nurodęs panašaus miestelio paminėjimo istorijos dokumentuose laiko. Matyt, J. Šliavo straipsnyje tai korektūros klaida - turėjo būti XVI a.). 22. Buczek K. Dzieje kartografii Polskiej od XV do XVIII wieku. Wrocław- Warszawa-Kraków. 1963. Tabl. XXI; Šliavas J. Substratas Žeimelio apylinkės vardyne ir tarmėje // Kraštotyra. V. 1970. P. 266. 23. LVIA. LM-67, l. 33-35; LM-69, l. 6; Istorijos archyvas. XVI amžiaus inventoriai. K., 1934. Surinko K. Jablonskis. T. 1. P. 267, 271; ŒÔËÒ¸ ‰ÓÍÛÏÂÌÚÓ‚ ˆÂÌÚ‡Î¸ÌÓ„Ó ‡ıË‚‡ ‰Â‚ÌËı ÍÌË„. ¬ËÎ¸Ì‡. 1909. “. 7. —. 127; “‡Ï ÊÂ. ¬ËÎ¸Ì‡. “. 8. —. 150. 24. LVIA. LM-67. L. 33-35. 25. VUBR. F. 72-5. P. 18, 24; Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 18. 26. Gudavičius E. Lietuvos istorija. T. 1.Nuo seniausių laikų iki 1569 metų. V., 1999. P. 613-615. 27. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 18. 28. Istorijos archyvas. T. 1. P. 266-274. 29. VUBR. F. 72-5. P. 15, 18, 24; Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 18. 30. Miškinis A. Linkuva. P. 15. 31. MLTE.T.3.P.878;Wolonczewskis M.Žemajtiu wiskupiste.Wilniuje.1848.T. 2. P. 9; plg. Lukšaitė J. Lietuvių kalba reformaciniame judėjime XVII a. // Acta historica Lithuanica. V., 1970. T. 5. P. 44 (mokykla veikė ir 1634 m.). 32. TLE. T. 4. P. 641. 33. Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos pirmininko senjoro (vyskupo) Jono Kalvano 1973 08 11 atsakymas į autoriaus užklausimą. 34. Wolonczewskis M. Žemajtiu … T. 2. P. 252. 35. Łukaszewicz J. Dzieje kościolów wyznania Helweckiego w Litwie. Poznań. 1842. T. 1. S. 290, 384, 412. 36. MLTE. T. 3. P. 878. 37. VUBR. F. 72-5. P. 24, 103; Šliavas J. Žeimelio ir jo apylinkių karčemos // Muziejai ir paminklai. V. 1969. P. 87; ƒÓ‚Ì‡≠«‡ÔÓÎ¸ÒÍËÈ Ã. √ÓÒÛ‰‡ÒÚ‚ÂÌÌÓÂ ıÓÁˇÈÒÚ‚Ó ¬ÂÎËÍÓ„Ó ÌˇÊÂÒÚ‚‡ ÀËÚÓ‚ÒÍÓ„Ó ÔË ﬂ„ÂÎÎÓÌ‡ı. ËÂ‚. 1901. “. 1. —. 531; Alekna A. Lietuvos istorija. Tilžė. 1923. P. 122. 38. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 163. 39. LVIA. LM-51. L. 65; ŒÔËÒ¸... “. 8. —. 250, 310; plg. Pāvulāns V. Satiksmes cęli Latvijā XIII-XVII gs. Rigā. 1971. L. 87. 40. Istorijos archyvas … T. 1. P. 265-274; ŒÔËÒ¸... “. 8. —. 289. 41. Dėl to visai nepatikima J. Šliavo pateiktoji susiaurintos gatvių sankryžos susidarymo versija (Žeimelio aikštė. P. 4; Žiemgalos tyrinėjimai. P. 60- 61). Štai ką jis rašo: “Nežinia kuriuo metu, XIV-XV a. ar galbūt, kas mažiau betikėtina, XVI a. pabaigoje, kada Žeimelis galutinai atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (J. Hlebavičiui), miestelio aikštės šiaurės rytų kampe suplanuojama aikštės gynyba, susiaurinamas į ją įvažiavimas, prisitaikoma atremti puolimus gatve, einančia nuo Kuršo (šiaurėje) ir nuo Plonėnų miestelio (rytuose), į kurį taip pat ėjo svarbus

108 kelias iš Kuršo ir kuris, matyt, buvo blogiau ginamas negu Žeimelis, arba tokiu būdu buvo stengiamasi sudaryti ištisą gynimosi sistemą (plg. dar ir XVI a. pabaigos Glebavos dvarvietės įtvirtinimus prie kelio iš Kuršo į Lietuvą, į šiaurę nuo Žeimelio). J. Šliavo versiją vėliau pakartojo apie Žeimelį rašęs Č. Kudaba (Žeimelis - įdomi šiaurės Lietuvos vietovė // Auksinė varpa. 1977 02 01. Nr.14 (2246). P. 3) ir J. Treškevičius (Žeimelis praeityje // Auksinė varpa. 1981 11 17. Nr.135 (4228). P. 3). Šis autorius dar ir „išplėtojo“ susiaurintos sankryžos reikšmę, nuo savęs pridėdamas, kad ,,Didžiosios ir Mažosios karčemų pastatų galai buvę pritaikyti gynybai“. Iš šio teksto reikėtų suprasti dar ir tai, kad „planuojant susiaurintą sankryžą“ (anot J. Šliavo, tai galėjo būti padaryta XIV-XV a. ar XVI a. pabaigoje) turėjusios stovėti abi suminėtos karčemos. Taigi, nežinant elementariausių miestų raidos viduramžiais dalykų, lengvai ir „visai rimtu veidu“ pateikiamos neteisingos „teorijos“. 42. Miškinis A. Linkuva. P. 12. 43. Miškinis A. Žeimelis // Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio. V., 1987. T. 1. P. 178. 44. Šioje vietoje rasta nemažai žmonių kaulų, kuriuos, neatlikus specialių tyrimų, datuoti padeda šalia aptikti buitiniai radiniai (tarp jų ir pypkių galvutės). Dar ilgokai čia buvusias kapines prisimena ir miestelio gyventojai. 1966 m. J. Šliavo apklaustos 73 metų amžiaus E. Kaulinienės motina pasakojusi, jog tuo metu kapinės jau buvo apleistos, plikos, vos su keletu sukrypusių kryželių; jose nebuvo laidojama. 45. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 123, 163. 46. Ibid. P. 123. 47. NMBR. F. 93. Apl. 14. Dok. 6. 48. LVIA. LM-91. L. 150; LKLI. SD-69. R-943. 49. Lietuvos inventoriai (XVII a.). V. 1962. P. 282 (inventoriaus originalas yra LVIA. SA-12. L. 449, 450); Pāvulāns V. Satiksmés … III žemėlapis. P. 108. 50. Tyla A. Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje. V., 1986. P. 165. 51. Ibid. P. 182. 52. Ibid. P. 55. 53. ÷√¿ƒ¿. ‘. 1603. ŒÔ. 8. ƒ. 60. À. 7≠9; MABR. F. 37-7050. L. 2. 54. LVIA. SA-12. L. 449-450; Lietuvos inventoriai (XVII a.). P. 281-282. plg. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 21 (nurodoma 1665 m. buvus 21 namą su 159 gyventojais, žydų maldos namais ir katalikų bei evangelikų liute- ronų bažnyčiomis. Tai, matyt, korektūros, o ne autoriaus klaida, nes jo panaudotuose šaltiniuose (SG. Warszawa. 1895. T. 14. S. 759 ir MLTE. T. 3. P. 878) šie duomenys apibūdina miestelį 1865 m.). 55. ¿ÍÚ˚ ËÁ‰‡‚‡ÂÏ˚Â ¬ËÎÂÌÒÍÓ˛ ¿ıÂÓ„‡ÙË˜ÂÒÍÓ˛ ÍÓÏËÒÒËÂ˛. ¬ËÎ¸Ì‡. 1890. “. 8. —. 44. 56. Miškinis A. Žeimelis // Lietuvos architektūros istorija. P. 178. 57. Kalmeyer Th. Die evangelischen Kirchen … S. 202. 58. Busch E. Ergänzungen … S. 724. 59. NMBR. F. 93. Apl. 14. Dok. 6 (pastatas buvo medinis, dengtas malksno- mis, durys be spynų; šalia stovėjo klebonija).

109 60. Die evangelisch-Lutheranischen Gemeinden … S. 252. 61. Tyla A. Lietuva ir Livonija … P. 55. 62. Wojna polsko-szwedzka 1655-1660. Warszawa. 1973. Žemėl. tarp 196 ir 197 p. 63. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 19. 64. Wolonczewskis M. Žemajtiu … T. 2. P. 9. 65. Łukaszewicz J. Dzieje kościolów … T. 1. S. 290. 66. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 42. 67. Busch E. Ergänzungen … S. 724; Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 42. 68. Biržų dvaro Teismo knygos 1620-1745. Parengė V. Raudeliūnas ir R. Fir- kovičius. V., 1981. P. 161. 69. Šliavas J. Žiemgalių pėdsakais. V., 1996. P. 71-72. 70. LVIA. SA-13792. L. 35-42. 71. Łukaszewicz J. Dzieje kościolów … S. 384, 412. 72. Busch E. Ergänzungen … S. 724. 73. Ibid.; Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 42; Kviklys B. Mūsų Lietuva. T.3. P. 69. 74. Kalmeyer Th. Die evangelischen Kirchen … S. 202; Busch E. Ergänzungen … S. 724; Kviklys B. Mūsų Lietuva. Chicago. 1966. T. 3. P. 68. 75. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 26; Jukna J. Kur perkelsime muziejų // Auksinė varpa. 1988 11 29. Nr.142 (5452). P. 3. 76. Kalmeyer Th. Die evangelischen Kirchen … S. 202. 77. LVIA. SA-15350. L. 128-135. 78. Ibid. L. 131. 79. ÷√¿ƒ¿. ‘. 1603. ŒÔ. 8. ƒ. 60. À. 95-96. 80. LVIA. SA-15350. L. 218-220. 81. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 43 82. ≈›. —œ·. “. 7. —. 537. 83. Jučas M. Baudžiavos irimas Lietuvoje. V., 1972. P. 150. 84. LVIA. F. 11. Ap. 2. B. 268. L. 29. 85. LVIA. SA-3370. L. 1. 86. LVIA. SA-15223. L. 85-88. 87. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 20. 88. Kalmeyer Th. Die evangelischen Kirchen … S. 649. 89. Busch E. Ergänzungen … S. 724; Die evangelisch-Lutheranischen Gemeinden … S. 252; Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 3. P. 68. 90. Busch E. Ergänzungen … S. 724; Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 3. P. 68. 91. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 27. 92. Ibid. P. 56. 93. Šliavas J. Žeimelio ir jo apylinkių karčiamos. P. 87. 94. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 19. 95. Dundulis B. Lietuva Napoleono agresijos metais (1807-1812). V., 1981; žemėlapis tarp 64 ir 65 pusl.; plg. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 20. 96. Šešplaukis A. Žvilgsnis į tolimesnę ir artimesnę Linkuvos praeitį // Linkuva. Šiaurės Lietuvos švietimo židinys. Red. A. Šešplaukis. Chicago. 1978. P. 42. 97. Pugačiauskas V. Napoleono administracija Lietuvoje. V., 1998. P. 65, 67-68.

110 98. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 20. 99. SG. T. 14. S. 759-760; Rouba N. Przewodnik po Litwie i Białejrusi. Wilno. Wyd. II. S. 137. 100. œ‡ÏˇÚÌ‡ˇ ÍÌËÊÍ‡ Ó‚ÂÌÒÍÓÈ „Û·ÂÌËË. Ó‚ÌÓ. 1897. —. 98. 101. ¬ÓÎÓÒÚË Ë ‚‡ÊÌÂÈ¯ËÂ ÒÂÎÂÌËˇ ≈‚ÓÔÂÈÒÍÓÈ –ÓÒÒËË. ¬˚Ô. 5 – √Û·ÂÌËË ÀËÚÓ‚ÒÍÓÈ Ë ¡ÂÎÓÛÒÒÍÓÈ Ó·Î‡ÒÚÂÈ. —œ·. 1886. —. 46. 102. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 20. 103. Lüdder K. Beitrage zu einem Sittengemälde von Russlands Litauen // Zeitschrift für die neueste Geschichte, die Volker und Staatenkunde. Berlin 1815. Heft 3-4. S. 227-228. 104. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 128, 164. 105. Duomenys apie Žeimelio bažnyčią. Rankraštis. 1968. P. 1; Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 43; SG. T. 14. S. 759; Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 3. P. 69; plg. Directorium horarum canonicarum et misarum pro Dio- ecesi Telsensi in A.D. bissextilem MCMIV. Wilno. 1903. P. 156 (nurodoma 1818 m.); Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios. V., 1993. P. 124. 106. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 45. 107. Ibid. P. 44. 108. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 129, 165. 109. VUBR. F. 72-5. L. 16-17. 110. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 20. 111. Baliulis A. Lietuvos urbanistiniai paminklai 1833 metais (statistiniai duomenys) // Architektūros paminklai. V., 1980. T. 6. P. 29. 112. LVIA. F. 388. Ap. 1. B. 39. L. 5; √ÂÓ„‡ÙË˜ÂÒÍÓ≠ÒÚ‡ÚËÒÚË˜ÂÒÍËÈ ÒÎÓ‚‡¸ –ÓÒÒËÈÒÍÓÈ ËÏÔÂËË. —ÓÒÚ. œ. —ÂÏÂÌÓ‚. —œ·. 1867. “. 2. —. 222; SG. T. 14. S. 759. 113. LVIA. F. 388. Ap. 1. B. 39. L. 5. 114. KAA. F. 49. Ap. 1. B. 381. 115. ≈›. T. 7. S. 537. 116. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 20; Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 129, 165. 117. Busch E. Ergänzungen… S. 448; Ã‡ÚÂË‡Î˚ ‰Îˇ „ÂÓ„‡ÙËË Ë ÒÚ‡ÚËÒÚËÍË –ÓÒÒËË. Ó‚ÂÌÒÍ‡ˇ „Û·ÂÌËˇ. CocÚ. ƒ. ¿Ù‡Ì‡ÒËÂ‚. —œ·. 1861. —. 787. 118. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 45. 119. LVIA. F. 388. Ap. 1. B. 39. L. 3. 120. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 19. 121. Ibid. P. 46, 27; plg. Ibid. P. 45 (vadinasi, 1855 m. K. Petrauskis negalėjo statydinti Glebavos dvaro trobesių). 122. Ibid. P. 45. 123. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 129. 124. Ã‡ÚÂË‡Î˚ ‰Îˇ „ÂÓ„‡ÙËË Ë ÒÚ‡ÚËÒÚËÍË –ÓÒÒËË. Ó‚ÂÌÒÍ‡ˇ „Û·ÂÌËˇ. C. 144, 473, 730; √ÂÓ„‡ÙË˜ÂÒÍÓ≠ÒÚ‡ÚËÒÚË˜ÂÒÍËÈ ÒÎÓ≠ ‚‡¸... T. 3. C. 51. 125. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 129. 126. Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 3. P. 68-69.

111 127. Miškinis A.,Šliavas J.Žeimelis.P.129; Šliavas J.Žiemgalos tyrinėjimai. P.20. 128. Ibid., P. 27. 129. Bičkauskas-Gentvila L. 1863 metų sukilimas Lietuvoje. V., 1958. P. 77, 153154; plg. Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 3. P. 72. 130. LE. South Boston. 1966. T. 35. P. 187; Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios. P. 124. 131. Žeimelis // Vienybė. 1918. Nr.41. P. 640-642. 132. Ibid. 133. Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios. P. 124. 134. Davainis-Silvestraitis M. Žeimeje po Kuršėje // Vienybė lietuvninkų. 1895. Nr.23. P. 269. 135. LVIA. F. 378. Ap. 121. B. 204. L. 493-494. 136. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 21. 137. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 129. 138. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 28. 139. Ibid. 140. Ibid. P. 20, 28. 141. Ibid. P. 20. 142. KAA. F. 49. Ap. 1. B. 13905. 143. LVA. F. 1250. Ap. 3. B. 7737. L. 723. 144. Ibid. 145. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 20. 146. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 129, 165. 147. Šalčius P. Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų. K., 1937. P. 50, 59. 148. Treškevičius J. Žeimelio karčiamos // Auksinė varpa. 1982 01 23. Nr.9 (4256). P. 4 (parašyta pagal J. Šliavo straipsnį ,,Žeimelio ir jo apylinkių karčiamos“). 149. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 57-58. 150. Ibid. P. 29; Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 3. P. 69. 151. Miškinis A. Šakiai 1599-1999. V., 1999. P. 69. 152. Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 3. P. 70; Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 29-30. 153. Ibid. P. 30; Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 3. P. 70. 154. Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias. 1864-1904. V., 1994. P. 349. 155. Ibid. P. 181, 395. 156. Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 3. P. 70; Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 29. 157. Davainis-Silvestraitis M. Žeimeje po Kuršėje. P. 269; LE. T. 35. P. 187. 158. Kalmeyer Th. Die evangelischen Kirchen… S. 202; Die evangelisch-Lut- heranischen Gemeinden … S. 252. 159. Õ‡ÒÂÎÂÌÌ˚Â ÏÂÒÚ‡... —. 90; ≈›. ≈. 7. —. 537. 160. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 28. 161. LVA. F. 1250. Ap. 3. B. 7737. L. 725. 162. Ibid. l. 727. 163. MABR. F. 37-2636. L. 1. 164. KAA. F. 49. Ap. 1. B. 21901. L. 6-7.

112 165. Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 3. P. 70; Maksimaitienė O. Lietuvos istorinė geografija ir kartografija. V., 1995. P. 14; Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 30. 166. Ibid. P. 21, 30; TLE. T. 4. P. 641. 167. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 21-22; Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 3. P. 70; Gudelis P. Joniškėlio apskrities partizanai. Roma. 1975. T. 1. P. 33. 168. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 22. 169. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 22; plg. Ibid. P. 19. 170. LVA. F. 1250. Ap. 3. B. 7737. L. 96. 171. Ibid. L. 7. 172. Ibid. L. 50, 217; Plg. KAA. F. 51. Ap. 5. B. 11 (nurodoma, kad prieš 1910 m. sudarytas Žeimelio planas). 173. TLE. T. 4. P. 641; Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 31. 174. Ibid. 175. Šalčius P. Žemės ūkio organizacijos … P. 60, 100; plg. LE. T. 3. P. 187; Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 3. P. 70; Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 29. 176. Die evangelisch-Lutheranischen Gemeinden … S. 253-254. 177. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 130, 165; Šliavas J. Žiemgalos tyrinė- jimai. P. 22, 38; MLTE. T. 3. P. 378. 178. LVA. F. 1250. Ap. 3. B. 7530. L. 1. 179. KAA. F. 473. Ap. 1. B. 4766. L. 1. 180. VUBR. F. 72-5. P. 30. 181. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 102, 165. 182. Grigas K. Muginė reklama ir skelbimai // Kraštotyra. V., 1966. P. 155. 183. Karte des westlichen Rußlands. O 16. Bauske. Auflagedruck 1921. 184. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 31. 185. Miškinis A. Linkuva. P. 42. 186. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 31; plg. 24. 187. Ibid. P. 24. 188. Ibid. P. 31. 189. Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias. P. 349. 190. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 43. 191. Ibid. P. 31. 192. Ibid. 193. Miškinis A. Linkuva. P. 42; Gudelis P. Joniškėlio apskrities partizanai. T. 1. P. 15. 194. Miškinis A. Marijampolės miestas iki 1940. Istorija ir architektūra. V., 1995. P. 122. 195. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 55. 196. Lietuva Didžiajame kare // Surinko ir suredagavo P. Ruseckas. V., 1939. P. 13. 197. Ibid. 198. Miškinis A. Marijampolės miestas iki 1940. P. 130. 199. LE. T. 35. P. 186; MLTE. T. 3. P. 878; Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 22. 200. Ibid. P. 24. 201. Žeimelis // Vienybė. 1918. Nr.41. P. 640-642. 202. Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 3. P. 70. 203. Ibid.; Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 32; Gudelis P. Joniškėlio apskrities partizanai. T. 1. P. 35. 204. Ibid. P. 36.

113 205. Ibid. P. 22, 36, 38; Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 3. P. 70. 206. Gudelis P. Joniškėlio apskrities partizanai. T. 1. P. 19-20. 207. Ibid. P. 38. 208. Ibid. 209. Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 3. P. 70; Gudelis P. Joniškėlio apskrities partizanai. T. 1. P. 26. 210. Ibid. P. 51; Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 3. P. 70; Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 24. 211. Gudelis P. Joniškėlio apskrities partizanai. T. 1. P. 51. 212. Ibid. P. 115-116. 213. Ibid. P. 147; Maksimaitienė O. Lietuvos istorinė geografija ir kartografija. P. 29. 214. LTE. T. 6. P. 606. 215. Leščius V. Lietuvos kariuomenė 1918-1920. V., 1998. P. 300; Maksimaitienė O. Lietuvos istorinė geografija ir kartografija. P. 31. 216. Gudelis P. Joniškėlio apskrities partizanai. T. 1. P. 152-153, 166; Ibid. T. 2. Brooklyn. 1979. P. 15. 217. Ibid. T. 2. P. 22, 33, 139, 154; Leščius V. Lietuvos kariuomenė … P. 132; Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 25. 218. Gudelis P. Joniškėlio apskrities partizanai. T. 2. P. 160-162, 170; Butkus Z. Lie- tuvos ir Latvijos santykiai 1919-1920 metais. V., 1993. P. 35; Jekabsonas E. Latvijos ir Lietuvos santykiai 1919-1921 metais // Lietuvos archyvai. Apie Lietuvos ka- riuomenę. V., 1999. Nr.12. P. 100; Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 25. 219. Lietuvos savivaldybės 1918-1928. K., 1928. P. 278. 220. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 134, 166; Šliavas J. Žiemgalos tyrinė- jimai. P. 33. 221. Ibid. P. 32. 222. LE. T. 35. P. 187. 223. Vareikis V. Lietuvių ir latvių ginčas dėl Palangos // Palangos istorija. Klai- pėda. 1999. P. 263. 224. Maksimaitienė O. Lietuvos istorinė geografija ir kartografija. P. 43-44; Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai … P. 63-64. 225. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 134, 166. 226. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 40. 227. Lietuvos apgyventos vietos. K., 1925. P. 60; plg. Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. 3. P. 70 (nurodo miestelyje ir dvare buvus 106 sodybas su 1034 gyventojais; matyt, korektūros klaida - turėjo būti 1304). 228. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 32. 229. Miškinis A. Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis. V., 1991. P. 69. 230. LVA. F. 1250. Ap. 3. B. 7925. L. 23; B. 7530. 231. Ibid. B. 7925. L. 2. 232. Ibid. B. 7530. L. 40. 233. Čėsnas L. Ten, kur valdė ponas Lyvenas // Socialistinis kelias. 1958. Nr.50. P. 2. 234. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 136. 235. J. Šliavas. Žeimelio aikštė. P. 4; plg. Nekrašius J.Žeimelio ąžuolas //Auksinė varpa. 1989 02 16. Nr.20 (5486).P. 2 (nurodo 1924 05 01); LE. T. 35. P. 186.

114 236. Lietuvos TSR istorija. V., 1965. T. 3. P. 366; plg. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 32 (nurodo, kad 1928 m. uždaryta tik pirmoji klasė, o visa mokykla - 1929 m.); Miškinis A. Linkuva. P. 45. 237. LE. T. 35. P. 187; Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios. P. 124 (nėra duomenų, ar tuo pačiu metu, ar anksčiau įsteigta parapija. 1990-1998 m. katalikų bažnyčios žinynuose tai nenurodoma). 238. LE. T. 35. P. 187. 239. Treškevičius J. Žeimelio karčiamos.P.4; Šliavas J.Žiemgalos tyrinėjimai P. 65. 240. LE. T. 35. P. 187. 241. LVA. F. 1250. Ap. 3. B. 7737. L. 50, 456. 242. Ibid. L. 50. 243. Ibid.; plg. LE. T. 35. P. 186 (nurodoma, kad tuo metu nutiestas geležin- kelis iš Joniškio į Žeimelį). 244. LVA. F. 1250. Ap. 3. B. 7737. L. 722. 245. Ibid. L. 51. 246. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 32. 247. Ibid. 248. Ibid. P. 33. 249. Ibid. 250. Ibid. 251. Didelės iškilmės Žeimelyje // Šiaurės Lietuva. 1933. Nr.47. p. 3. 252. LE. T. 35. P. 186. 253. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 33. 254. Ibid. 255. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 134, 166. 256. Grigas K. Muginė reklama ir skelbimai. P. 155. 257. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 134, 166; LE. T. 35. P. 186. 258. ASI US. B. 5163/1406. L. 5. 259. LVA. F. 1250. Ap. 3. B. 7925. L. 83. 260. Jukna J. Žeimelis - kelių rodyklė // Auksinė varpa. 1990 09 29. Nr.89 (5711). P. 2. 261. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 134, 166. 262. ASI US. B. 1563/1406. L. 1. 263. LE. T. 35. P. 186. 264. Statybos įstatymo pakeitimas // Lietuvos novelos. Sudarė K.Šalkauskis K., 1935. P. 249. Str. 210. 265. LVA. F. 1622. Ap. 6. B. 228, 230. 266. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 23; plg. LE. T. 35. P. 186. 267. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 23. 268. Anušauskas A. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais. V., 1996. P. 31. 269. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 34. 270. Ibid. P. 38. 271. Lietuvos TSR istorija. V., 1975. T. 4. P. 30. 272. LTSR prekybos liaudies komisariato nacionalizuotų prekybos įmonių al- fabetinis sąrašas. K., 1941. P. 29. 273. Ibid. P. 27, 29.

115 274. Anušauskas A. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas. P. 101. 275. Grunskis E. Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941, 1945-1953 metais. V., 1996. P. 46, 49. 276. Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944). V., 1998. P. 46. 277. Truska L. Lietuva 1938-1953 metais. K., 1995. P. 100. 278. Ibid. 279. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 70. 280. Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva. P. 69. 281. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 70. 282. Ibid. 283. Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva. P. 195, 200. 284. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 70-71. 285. Šliavas J. Žeimelis. P. 52-53. 286. LTE. T. 12. P. 479; TLE. T. 4. P. 641. 287. Šliavas J. Žeimelis. Rankraščio papildymai. 1978. 288. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 34. 289. Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva. P. 358. 290. Ibid. P. 362. 291. Ibid. P. 364. 292. Ibid. P. 486-487. 293. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 34. 294. Ibid. P. 71. 295. Ibid. P. 72. 296. Ibid. 297. Anušauskas A. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas … P. 160. 298. Maksimaitienė O. Lietuvos istorinė geografija ir kartografija. P. 76; Gurskis V. Lietuvių laisvės kovos. 1940-1990. V., 1996. P. 34; plg. Truska L., Anušauskas A., Petravičiūtė I. Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940-1953 metais. V., 1999. P. 27. 299. Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais. V., 1996. P. 45. 300. Anušauskas A. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas … P. 169. 301. Rudienė V. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė // Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje. V., 1999. P. 120; Garšva K. Linkuvos krašto partizanai. Rankraštis. K., 2000. P. 1. 302. Gaškaitė-Žemaitienė N. Prisikėlimo apygarda // Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje. P. 91. 303. Kasparas K. Lietuvos karas. K., 1999. P. 531. 304. Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940-1958). Sudarė I. Ignatavičius. V., 1999. P. 270, 286. 305. Ibid. P. 270; Truska L., Anušauskas A., Petravičiūtė I. Sovietinis saugumas… P. 27, 44; Miškinis A. Linkuva. P. 57. 306. Starkauskas J. Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944-1953 metais. V., 1998. P. 448, žemėlapis. 307. Songailienė O. Žeimelio apylinkėje. Garbinga praeitis, graži ateitis // Auk- sinė varpa. 1977 09 20. Nr.110 (2342). P. 2. 308. Lietuvos naikinimas ir tautos kova. P. 269, 305. 309. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 24, 34-35.

116 310. Ibid. p. 38. 311. Miškinis A. Linkuva. P. 58; plg. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 23. 312. Ibid. P. 39. 313. Ibid. P. 24, 34-35. 314. Sargūnaitė R. Blogai veikia valgykla // Bolševikinis kelias. 1951 09 23. Nr.42. P. 3. 315. Mickevičius V. Gerai dirba biblioteka // Bolševikinis kelias. 1952 10 01. Nr.76 (141). P. 4. 316. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 23, 39. 317. Ibid. P. 39. 318. Ibid. P. 24; Šliavas J. Žeimelio aikštė. P. 4. 319. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 24, 44. 320. Ibid. P. 23, 34; Lititauskas V. Žeimelio MTS naujos mechaninės dirbtuvės // Socialistinis kelias. 1954 05 09. Nr.36 (403). P. 2; Baltmanas J. Žeimelio MTS pastatas // Socialistinis kelias. 1955 08 11. Nr.64 (534). P. 1. 321. Baltmanas J. Žeimelio MTS mechanizatorių gyvenami namai // Socialis- tinis kelias. 1955 08 04. Nr.62 (532). P. 1. 322. ASI US. 323. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 24. 324. Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 136. 325. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 39. 326. Ibid. P. 24. 327. Ibid. P. 36. 328. TLE. T. 4. P. 641. 329. Dėl rinkiminių apygardų rinkimams į DŽDT // Socialistinis kelias. 1959 02 01. Nr.10 (795). P. 4. 330. Zinkus J. Linkuvos rajonas // TLE. T. 2. P. 618. 331. Lietuvos evangelikų liuteronų senjoro (vyskupo) V. Burkevičiaus 1968 m. autoriui pateikti duomenys. 332. Šliavas J. Žeimelio ir apylinkių karčiamos. P. 90; Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 24. 333. Ibid. 334. Ibid. 335. Ibid. 336. Dėl Lietuvos TSR apylinkių sustambinimo // Auksinė varpa. 1963 01 31. Nr.1. P. 4. 337. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 36. 338. Ibid. P. 35. 339. Projektas parengtas ŽŪSPI (yra ASI US). 340. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 35. 341. Ibid. P. 34. 342. Ibid. P. 34-36. 343. Ibid. P. 35. 344. Ibid. P. 24. 345. Ibid. P. 36. 346. Projektas parengtas ŽŪSPI (yra ASI US). 347. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 24.

117 348. Dunda P. Žeimelio kaimo profesinės technikos mokyklos naujas korpusas // Auksinė varpa. 1970 01 07. Nr.41 (2197). P. 4. 349. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 24. 350. Ibid. 351. Ibid. 352. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. V., 1978. T. 1. P. 5, 7, 145; Miškinis A. Lietuvos urbanistika … P. 132-133, 137; plg. Jasilionytė M., Škiudas V. Saglabsim Žeimeles ansambli! // Literatūra ir menas. 1989 07 22. P. 12 (neteisingai nurodoma, kad „1964 m. Žeimeliui suteiktas respublikinės reikšmės urbanistikos paminklo statusas“). 353. Šliavas J. Žeimelio aikštė. P. 4. 354. Tarpžinybinės komisijos posėdžio, įvykusio Pakruojo rajono Žeimelio gy- venvietėje 1969 m. rugsėjo 29 d., protokolas (yra ASI US). 355. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 24. 356. Ibid. P. 44. 357. TLE. T. 4. P. 641. 358. Šliavas J. Žiemgalos tyrinėjimai. P. 24. 359. Ibid. P. 28, 34. 360. Ibid. P. 37. 361. 1973 06 25 ASI raštas Nr.ŽŪ-697 (yra ASI US). 362. 1973 07 23 „Komunaro“ kolūkio pirmininko raštas Nr.140 A. Miškiniui (yra ASI US). 363. Pakruojo rajono Žeimelio kaimo profesinės technikos mokyklos Nr.6 direktoriaus K. Janeliūno 1973 08 08 raštas Nr.295 (yra ASI US). 364. ASI Urbanistikos sektoriaus vedėjo A. Miškinio 1975 10 09 raštas Kul- tūros ministerijos muziejų ir paminklų apsaugos valdybos viršininkui J. Glemžai (yra ASI US). 365. ASI Urbanistikos sektoriaus vedėjo A. Miškinio raštas Pakruojo rajono architektei D. Bardauskienei (yra ASI US). 366. Treškevičius J. Rūpestis paminklų apsauga // Auksinė varpa. 1977 08 09. Nr.92 (2324). P. 3; Miškinis A., Šliavas J. Žeimelis. P. 138, 166. 367. Beržienė G. O šiukšlių dar pilna // Auksinė varpa. 1974 04 20. Nr.45 (2822). P. 3. 368. Valstybinio statybos reikalų komiteto 1973 03 16 raštas Nr.ŽA-1370 (yra ASI US); projektų derinimo ASI US dokumentai. 369. Parengtas kolūkių statybos projektavimo instituto Jonavos skyriuje (yra ASI US). 370. Naujieji bendrabučiai VKPTM Nr.6 // Auksinė varpa. 1974 05 23. Nr.56 (2833). P. 2. 371. Mitingas Žeimelyje // Auksinė varpa. 1974 11 07. Nr.128 (2905). P. 1. 372. ASI US projektas suderintas 1976 01 29. 373. Songailienė O. Žeimelio apylinkėje. Garbinga praeitis, graži ateitis. P.2. 383. Bajoras A. Į šviesias klases ir kabinetus. P. 2-3. 384. Parengtas ŽŪSPI (yra ASI US). 385. Genytė R. Naujam paminklo gyvenimui // Auksinė varpa. 1982 01 28. Nr.11 (4258). P. 3. 386. LTE. T. 12. P. 479.

118 387. Bajoras A. Miestelio šiandiena // Auksinė varpa. 1984 02 11. Nr.18 (4881). P. 2. 388. Bajoras A. Naujoje valgykloje // Auksinė varpa. 1985 09 14. Nr.111 (5133). P. 3. 389. Pocius K. Daugėja naujų statinių // Auksinė varpa. 1986 02 13. Nr.18 (5196). P. 3. 390. Ibid.; Auksinė varpa. 1987 10 13. Nr.122 (5805). P. 3. 391. Bajoras A. J. Juzeliūnas Žeimelyje // Auksinė varpa. 1986 03 18. Nr.33 (5211). P. 2. 392. TLE. T. 4. P. 461. 393. Ibid. 394. Bajoras A. Paminklas I. Gaškai atidengtas // Auksinė varpa. 1987 11 12. Nr.135 (5818). P. 1-2. 395. Jukna J. Kur perkelsime muziejų? P. 3. 396. Ulevičienė R. Kokie mūsų muziejai? // Auksinė varpa. 1988 12 01. Nr.143 (5453). P. 3. 397. Jasilionytė M., Škiudas V. Saglabsim Žeimeles ansambli! P. 12. 398. Ibid. 399. Kudaba Č. Žiemgalos viltys // Auksinė varpa. 1989 10 17. Nr.125 (5591). P. 3. 400. Bajoras A. Naujas darželis // Auksinė varpa. 1989 07 11. Nr.83 (5548). P. 4. 401. Kudaba Č. Žiemgalos viltys. P. 3. 402. Jukna J. Žeimelis - kelių rodyklė. P. 2. 403. Žeimantas K. Naujovės Žeimelyje // Auksinė varpa. 1990 05 26. Nr.53 (5675). P. 2. 404. Bajoras A. Žeimelis jau pasienis // Auksinė varpa. 1993 09 29. Nr.73 (6008). P. 3. 405. Žeimantas K. Naujovės Žeimelyje. P. 2. 406. Jukna J. Žeimelis - kelių rodyklė. P. 2. 407. Žeimelio seniūnijos 1999 12 23 duomenys. 408. Žeimienė G. J. Šliavo gatvė Žeimelyje bus // Auksinė varpa. 1991 01 16. Nr.4 (5739). P. 3. 409. Ibid. 410. Lietuvos įmonių katalogas. V., 1993. P. 984. 411. Bajoras A. Puiki paroda … šaldytuve // Auksinė varpa. 1995 02 01. Nr.9 (6145). P. 2. 412. Bajoras A. Bus Žeimelyje parkas // Auksinė varpa. 1997 03 25. Nr.26 (6374). P. 1. 413. Visa Lietuva. Informacijos ir telefonų knyga. V., 1996. P. 69, 148, 161, 342, 458, 520, 627. 414. Lietuvos heraldika. V., 1998. P.142. 415. Žeimelio seniūnijos 2000 01 25 duomenys. 416. Ibid. 417. Žeimelio seniūnijos 1999 12 23 duomenys.

119 ŽEIMELIO CHRONOLOGIJA (faktai ir į vykiai) apie I tūkst. vidurį susidarė ankstyvosios gyvenvietės užuomazga ne vėliau kaip XIII a. pr. vietovėje suformuotas lygumų piliakalnis XIII a. pab. piliakalnis ir ankstyvoji gyvenvietė kalavijuočių (visai ar iš dalies) sunaikinta apie XIV a. pr. ėmė kurtis (atsikurti) gyvenvietė dabartinio miestelio vietoje XIV-XV a. netekusiame gynybinės reikšmės piliakalnyje pastatyta „sutvirtinta dvaro sodyba“ 1500 m. dvaras (ar jo dalis) priklausė Livonijos riteriui Oto Grothusui 1500 m. likusi dvaro dalis arba kita šalia plytėjusi feodalinė valda buvo Mykolo ir Kotrynos Potockių (Žeimių) nuosavybė 1500 (1501) m. Kotryna Bialozoraitė-Potockienė („Mykolienė de Žeimis“) pastatydino katalikų bažnyčią, kuri turbūt netrukus sunyko 1500 (1501) m. pirmą kartą paminėtas Žeimelio (Žeimio) pavadinimas 1540 m. Daugavgryvos (Diunamiundės) seniūnas Kasparas Tyzen- hauzas pastatydino privačią evangelikų liuteronų bažnyčią 1542 m. pirmą kartą pavadintas miesteliu 1567 m. paminėtas iš Linkuvos ėjęs „didysis Rygos kelias“, kartu su kitais trimis keliais sudaręs radialinį miestelio planą iki 1585 m. dvaras ir miestelis išmatuoti valakais 1585 m. paminėtas Berštelio (Beržtalio) dvaro inventoriuje po 1585 m. galutinai atiteko LDK 1586 m. tapo valsčiaus centru 1592 m. galbūt pradėjo veikti evangelikų reformatų mokykla 1595 m. galbūt įsteigta (pastatydinta) evangelikų reformatų bažnyčia 1595 m. rinkosi turgus apie 1600 m. įsteigtas Kauno muitinės skyrius, atsirado prekių sandėliai 1613 m. Žygimantas Vaza suteikė dviejų prekymečių privilegiją 1649 m. surašytas pirmasis kol kas žinomas (neaptiktas) inventorius 1653-1669 m. perstatyta senoji ar pastatyta nauja evangelikų liuteronų bažnyčia greičiausiai rekonstruotas centras: išplėstai į pietų pusę aikštei suteikta XVII a. viduryje kvadrato forma, šalia numatytas stačiakampis kvartalas, patiesintos į aikštę įėjusios gatvės 1658-1660 m. galėjo nukentėti per Lietuvos-Lenkijos karą su Švedija 1670 m. dvarininkas Tyzenhauzas 13-kai gyventojų suteikė miestelė- nų teises; veikė 8 karčemos

120 XVII a. veikė keramikos dirbtuvė 1674 m. uždaryta iki tol galbūt veikusi evangelikų reformatų mokykla 1698 m. pirmą kartą minimas vietos gyventojas žydas (Isakas Lev- kovičius) 1742 m. atnaujinta evangelikų liuteronų bažnyčia 1753 07 24- sudarytas inventorius, pagal kurį aplink aikštę išsidėstė 1754 05 16 15 miestelėnų namų, 3 krautuvės, 10 ar 11 karčemų bei aludžių, sinagoga; 28 valstiečių sodybos stovėjo Linkuvos, Joniškio, Latvių, Biržų ir Pasvalio gatvėse 1753-1759 m. evangelikų liuteronų parapijos klebonu buvo pirmosios latvių gramatikos autorius Gothardas Frydrichas Stenderis 1761 12 27 evangelikų liuteronų bažnyčioje pakrikštytas Barklajus de Tolis po 1763 m. uždaryta iki tol galbūt veikusi evangelikų reformatų bažnyčia 1766 m. nurodyta gyvenus 428 žydus po 1773 m. uždarytos miestelyje buvusios evangelikų liuteronų kapinės 1783 m. nugriauta senoji evangelikų liuteronų bažnyčia 1786-1793 m. pastatyta nauja bebokštė akmens mūro liuteronų bažnyčia 1790 m. pastatyta liuteronų parapijos klebonija, joje pradėjo veikti mokykla 1799 m. už miestelio įrengtos liuteronų kapinės XVIII a. pab. dvaro savininku tapo Mykolas Augustauskis, po jo - Pėteris Petrauskis 1812 m. galbūt pražygiavo Napoleono armijos daliniai 1812 m. pradėta arba ir baigta statyti pašto stotis 1828 m. pagal P. Petrauskio fundaciją pastatyta vienbokštė klasi- cistinės architektūros akmens mūro katalikų bažnyčia XIX a. 2-3-ame pastatytos (rekonstruojant, sujungiant ar išplečiant esamus dešimtmetyje statinius) Didžioji ir Mažoji (Bažnyčios) karčemos po 1831 m. sukilimo rūpintasi Žeimelį ir apylinkes prijungti prie Kuršo gubernijos (nepavyko) XIX a. pirm. pusėje pastatyta plytinė 1835 m. gyveno 21 miestelėnų šeima (159 žmonės) 1847 m. buvo 52 žydų šeimos apie XIX a. vidurį pastatyta mūrinė sinagoga XIX a. viduryje nurodyta gyvenus 359 žmones prieš 1853 m. K. Petrauskis pardavė Žeimelio ir Glebavos dvarus Mežuot- nės kunigaikščiui Johanui Lyvenui 1861 m. rinkosi turgus du kartus per savaitę ir 4 ar 6 prekymečiai 1862 m. pastatyta akmens mūro evangelikų liuteronų parapijos klebonija

121 1863 m. suimtas ir kalintas už sukilėlių rėmimą vietos katalikų kunigas Jurgis Juškevičius po 1863 m. sukilimo apylinkėje įsikūrė pirmieji rusų kolonistai prieš 1864 m. atidaryta vaistinė 1866 ar 1867 m. įsteigta valdiška mokykla rusų dėstomąja kalba 1868 m. buvo 626 gyventojai (288 žydai) 1876 03 14 baigtas ankstyviausias kol kas aptiktas Žeimelio planas 1883 m. įsteigta smulkaus kredito draugija 1883 m. pastatytas dviaukštis valsčiaus pastatas, kuriame įsikūrė ir mokykla XIX a. 9-ajame dešimt. pradėta platinti draudžiamoji lietuviška spauda 1888 m. veikė taupomoji skolinamoji bendrovė 1888 m. sudegė miestelio šiaurinė dalis (apie 10 sodybų) 1889-1890 m. evangelikų liuteronų bažnyčiai pristatytas bokštas 1897 m. surašyti 1266 gyventojai (679 žydai) 1897 m. sudaryti du detalūs miestelio planai pagal 1901-1902 m. liustraciją buvo 257 miestelėnai 1902 02 27 caro nurodymu už aktyvią lietuvybės veiklą ištremtas vietos gydytojas Adomas Sketeris 1905 m. vyko revoliucinis judėjimas, kurį vietoje organizavo Vincas Mickevičius-Kapsukas 1905 (ar 1909) m. kunigaikščio Lyveno valdos įkeistos Valstybės žemės bankui apie 1907 m. valdiška mokykla tapo dviklase 1907 m. parengtas, o 1910 m. patvirtintas skirstymo viensėdžiais planas 1908 m. įsteigta privati pradinė mergaičių mokykla 1909 12 09 įkurta vartotojų bendrovė 1910-1911 m. aikštės rytų šone pastatyti 3 raudonų „plytų stiliaus“ namai 1912-1913 m. pradėtos pardavinėti (pirmiausia rusams) įkeistų už skolas Lyveno dvarų žemės 1915 m. miestelyje nurodyta buvus 85 sodybas 1915 m. rudenį užėmė Vokietijos kariuomenė 1916-1917 m. iš Joniškio atvestas siaurasis geležinkelis, pastatyta medinė stotis 1918 m. pradžioje išrinkta „raudona“ valsčiaus taryba, suformuotas vykdomasis komitetas ir milicija 1918 m. pradinė mokykla suskilo į lietuvių, latvių ir žydų mokyklas 1919 m. pradžioje miestelis atsidūrė Raudonosios armijos užimtoje Lietuvos teritorijoje

122 1919 03 lietuvių partizanai ir vokiečių daliniai išstūmė raudonarmiečius 1919 03 18 su Raudonąja armija pasitraukė revoliucinio komiteto nariai 1919 04 01 išrinkta nauja valsčiaus taryba 1919 04 03 sudarytas valsčiaus komitetas 1919 10 19 užėmė bermontininkai, kuriuos lietuvių ir latvių kariai 1919 11 20-21 išstūmė iš miestelio 1919 11 22 užėmė latvių kariuomenės dalinys, 1919 12 01 pasitraukęs iš miestelio 1919 m. atidaryta viešoji biblioteka 1920 m. pradėjo veikti vidurinė mokykla 1921 m. nustačius galutinę sieną su Latvija, miestelis priskirtas Lietuvai pagal 1923 m. surašymą buvo 104 kiemai su 1209 gyventojais 1923 m. pradėta grįsti aikštė 1923 m. aikštėje pasodintas „Vienybės“ („Laisvės“) ąžuolas 1925 01 01 mokykla tapo valstybine 1925 m. Didžiojoje karčemoje įrengtas garo malūnas ir pakyla su scena 1925 m. parengtas, o 1926 03 24 patvirtinas dvaro parceliavimo ir miestelio „išplėtimo planas“ 1926 01 01 valsčius atskirtas nuo Biržų apskrities ir prijungtas prie Šiaulių apskrities 1926 m. likviduota vartotojų bendrovė 1927 m. išgrįsta Joniškio gatvė 1928 m. išgrįstos Linkuvos ir Bauskės gatvės 1928 m. uždaryta vidurinė mokykla 1928 m. konsekruota katalikų bažnyčia 1928 m. pradėjo veikti ūkininkų bendrovė 1929 m. evangelikų liuteronų parapijos klebonu tapo E. Lejeris 1930 m. parengtas ir patvirtintas miestelio „išskirstymo į viensėdžius“ planas 1931 m. numatyta rekonstruoti ir pratęsti į Panevėžio pusę geležinkelį 1931 m. veikė 9 ar 10 aludžių, 12 krautuvių 1931 m. rudenį atkurta vidurinė mokykla 1932 m. pradėjo veikti privati latvių vidurinė mokykla 1933 11 12 atidarytas Jono Basanavičiaus liaudies universitetas 1934 m. Joniškio gatvei suteiktas Dariaus ir Girėno vardas 1935 m. parengtas „mūro rajono schematinis planas“ 1936 m. sudaryta „miestelio tirščiau apgyventų vietovių ribų schema“ 1936 m. pradėtas rengti miestelio planas

123 1936-1937 m. reformos metu vidurinė mokykla paversta progimnazija 1937 m. uždaryta privati latvių vidurinė mokykla 1937 m. atidaryta žiemos žemės ūkio mokykla ir namų ruošos kursai 1937-1939 m. nugriauta 19 blogos būklės pastatų 1938 m. suvaidintas J. Mašalo spektaklis „Silpnutis ir Vyliukas“ 1938 04 05 patvirtintas „mūro rajono schematinis brėžinys“ 1938-1939 m. pastatyti Šaulių namai su sale ir prekybos pastatas (prie aikštės) 1939 m. nutiestas geležinkelis į Panevėžį, pastatyta mūrinė stotis 1940 m. nurodyta buvus apie 1500 gyventojų 1940 09 27 pradėta prekybos įmonių nacionalizacija 1940 m. pab. -1941 m. pr. išvyko į Vokietiją keliasdešimt liuteronų šeimų 1941 06 23 užėmė vokiečių kariuomenė 1941 08 Vileišių kaimo miške sušaudyti 142 miestelio žydai 1944 07 30 užėmė Raudonoji armija nuo 1944 m. pab. (iki 1953 m.) valsčiuje veikė partizanai 1945 07 01 valsčius priskirtas Joniškio apskričiai 1947 m. įsteigta ambulatorija, gimdymo namai, veikė vaikų darželis 1947 m. progimnazijai suteiktas gimnazijos statusas 1947 m. išardžius didžiąją grindinio dalį, aikštėje pasodinta medelių 1948 m. įkurtas Salomėjos Nėries kolūkis 1948 m. rudenį uždaryta latvių pradinė mokykla 1950 m. apylinkė priskirta Linkuvos rajonui 1950 m. suformuotas „Žeimelio“ kolūkis 1951 m. atidaryta žemės ūkio mechanizacijos mokykla ir vakarinė sezoninė septynmetė jaunimo mokykla 1951 m. pradėjo veikti valgykla 1952 m. Akmenėlių dvaro sodyboje įsteigta motorų traktorių stotis (MTS) 1952 m. atidaryta ligoninė 1952 m. nugriauta plytoms mūrinė sinagoga 1953 m. įkurtas „Komunaro“ kolūkis 1955 m. parengtas „išplanavimo ir užstatymo“ projektas 1956 m. pradėjo veikti kultūros namai 1958 m. susikūrė kraštotyros būrelis 1959 09 14 vidurinėje mokykloje atidarytas visuomeninis kraštotyros muziejus 1959 m. surašyti 1098 gyventojai

124 1959 12 07 apylinkė su kolūkiu priskirti Pakruojo rajonui 1960 m. ankstesnės parapijos ribose gyveno 447 evangelikai liuteronai 1961 m. nugriauta Žydo karčema 1962 m. į Pakruojį iškelta ligoninė ir gimdymo namai 1963 05 16 mokyklos kraštotyros muziejui suteiktas visuomeninio muziejaus statusas 1963 m. ant nugriautos Žydo karčemos pamatų pastatyta valgykla 1963 m. parengtas žemės ūkio mechanizacijos mokyklos projektas 1964 m. pastatyta dviaukštė parduotuvė 1965 m. atkurtas vaikų lopšelis-darželis 1965 m. pastatytas vidurinės mokyklos pirmasis priestatas 1966 m. kraštotyros muziejui suteiktas „Žiemgalos“ vardas 1966 m. parengtas miestelio projektas 1966 m. paklotas asfaltas Dariaus ir Girėno gatvėje 1967 m. pastatytas žemės ūkio mechanizacijos mokyklos mokymo korpusas ir bendrabutis 1968 m. paklotas asfaltas M. Melnikaitės (Linkuvos) gatvėje 1968 m. pastatytas tiltas per Beržtalio upelį A. Zemkausko (Vaškų) gatvėje 1969 m. pastatytas keleivių paviljonas Dariaus ir Girėno gatvėje 1969 m. miesteliui suteiktas vietos reikšmės urbanistikos paminklo statusas 1969 m. parengtas miestelio projektas 1969-1971 m. nugriautas valsčiaus valdybos senasis pastatas 1970 m. surašyti 1325 gyventojai 1970 m. pastatyta apylinkės taryba su paštu 1971 m. baigtas vidurinės mokyklos antrasis priestatas 1973 m. parengtas aikštės sutvarkymo projektas 1973 m. parengti kultūros namų ir katilinės projektai 1974 01 04 nugriuvo Mažosios karčemos vakarinė dalis 1974 m. parengtas miestelio šiaurės vakarų dalies detalus projektas 1974 11 05 vidurinei mokyklai suteiktas Igno Gaškos vardas 1976 m. parengtas vidurinės mokyklos trečiojo priestato projektas 1979 m. parengtas miestelio projektas 1979 m. nurodyta buvus 1679 gyventojus ir 18 gatvių 1979 m. mirė Juozas Šliavas 1980 m. pastatytas kaimo profesinės technikos mokyklos bendrabutis su valgykla 1981 m. baigtas vidurinės mokyklos trečiasis priestatas su sporto sale

125 1981 m. į naująsias mokyklos patalpas perkeltas „Žiemgalos“ muziejus 1982 m. parengtas Komjaunimo aikštės projektas 1983 m. surašyti 1276 gyventojai 1985 m. baigtoje restauruoti Didžiojoje karčemoje atidaryta kavinė ir viešbutis 1986 m. pastatyti kultūros namai, o 1986 03 juos atidarant įvyko kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno autorinis koncertas 1987 m. surašyti 1302 gyventojai 1987 m. sutvarkyta aikštė, joje pastatytas paminklas I. Gaškai 1988 m. po gaisro apleista buvusi evangelikų liuteronų klebonija 1989 m. Sodų gatvei suteiktas J. Šliavo vardas 1990 11 ėmė veikti pasienio „praleidimo kontrolės punktas“ 1990 m. nugriautas I. Gaškos paminklas, iš vidurinės mokyklos pavadinimo pašalinta I. Gaškos pavardė 1990-1991 m. atkurti senieji gatvių pavadinimai, o J. Šliavo vardu pavadinta Daržų gatvė iki 1993 m. „Komunaro“ kolūkis persitvarkė į žemės ūkio bendrovę 1993 m. pradėta restauruoti evangelikų liuteronų parapijai grąžintoji klebonija 1994 m. baigtoje restauruoti Mažojoje karčemoje įsikūrė „Žiemgalos“ muziejus 1997 01 15 Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino miestelio herbą 1999 m. gyveno 1292 žmonės 1999 m. baigė griūti Tilto karčema 2000 m. sukako 500 metų nuo Žeimelio pirmojo paminėjimo rašy- tiniuose istorijos šaltiniuose

126 ALĢ IMANTS MIŠĶ INIS ŽEIMELE. VĒ STURE UN ARHITEKTŪ RA

REZUMĒ JUMS

Precīzāks ciemāta nodibināšanās tagadējās Žeimeles vietā laiks kamēr kas nav konstatēts. Ir domajams, ka agrējā ciemāta sākums austrumu Beržtaļa upes krastā bija I-mā tūkstošgada vidū, bet ne vēlāk kā XIII gs. sākumā blakus viņa bija noformēts līdzenuma pilskalns (1 bilde). XIII gs. beigās kad zobenbrāļi pavisam vai pa daļai bija iznīcinājuši pilskalnu ar ciemātu, viņa no jauna nodibinājās ap XIV gs. otrā upītes krastā, ceļu no Žemaitijas uz Rīgu un no Sidabres uz Plonēniem krustceļā. Šeit sāka noformēties tagadēja pilsētiņa. 1500 (1501 g.) Kotrīna Bialozoraite Potockiene („Mykolienė de Žeimis“) pa Žeimeļi (Žeimi) pirmo reizi nosauktā ciemātā uzbūvēja katoļu baznīcu, kuŗa redzams ātri sanīka. 1540 g. Davgavgrīvas vecākais Kaspars Tyzenhauzs uzbūvēja privātu evanģeliku luterānu baznīcu, kuŗa reizē ar kapsētu aizņēma teritoriju uz dienvidiem no tanī laikā bijuša vai ātri nodibināta tirgus plača (4 bilde). 1542 g. Žeimele pirmo reizi nosaukta par pilsētiņu. 1567 g. caur viņu gāja „lielais Rīgas ceļš“, kuŗš kopā ar trim citiem ceļiem veidoja radialo pilsētiņas plānu. Līdz 1585 g. muiža un pilsētiņa bija izmērīta pa valakiem. Pēc 1585 g. Žeimele galīgi piederēja Lietuvas Dižajai Kunigaitijai, un 1586 g. tapa pa pagasta centru, 1592 g. domājams sāka darboties evanģeliku reformātu baznīca, un 1595 g. - viņas konfesionālā skola. Tanī pašā gadā sāka nodarboties tirgus, un 1613 g. pilsētiņai bija dota divu gadatirgu privilēģija. Žeimeles pilsētiņa atrodama 1613 g. Lietuvas Dižās Kunigaitijas kartē (5 bilde). Mazdaudz no 1600 g. viņā nodarbojās Kauņas (Kauno) muita nodaļa, bija preču noliktavas. Ātrākais XVII gs. vidū pēc, pilsētiņas centra rekonstrēšanas, bija padarīts lielāks placis, viņam veidota kvadrāta forma, blakus noplānots taisnstūrīgs kvartals, iztaisnotas gājušas uz placi ielas (6 bilde). 1653-1669 g. pārbūvēta vecā vai uzbūvēta jauna evanģeliku luterānu baznīca. Žeimele varēja būt bojāta 1658-1660 g., Lietuvas-Polijas kara laikā pret Zviedriju. 1670 g. muižinieks Tyzenhauzs 13-tiem iedzīvotājiem deva pilsētnieku tiesības; nodarbojās 8 krogi, un mazdaudz tanī pašā laikā - arī keramikas darbnīca. 1674 g. slēgta līdz tam laikam varbūt funkcionējusi evanģeliku reformātu skola. 1698 g. pirmo reizi pieminēts iedzīvotājs žīds. Pa 1753-1754 g. inventorizāciju apkārt placi bija 15 pilsētnieku māju, 3 veikali, 10 vai 11 krogu vai alus zāļu, sinagoga; Linkuvas, Jonišķa, Latviu , Biržu un Pasvaļa ielās stāvēja 28 zemnieku mājas (7-8 bildes). 1753-1759 g. pa evanģeliku luterānu draudzes baznīckungu (virsmācītāju) bija pirmās latviešu gramatikas autors Gothards Frīdrihs Štenderis. Šīs draudzes baznīcā 1761. 27. 12 bija kristīts Barklājs de Tolis. Pēc 1763 g. slegta, ja līdz tam laikam vēl nodarbojās, evanģeliku reformātu baznīca. 1786-1793 g. uzbūvēta jauna akmeņu mūra bez torņa evanģeliku luterānu

127 baznīca, a 1790 g. - koka šīs baznīcas baznīckunga māja, kuŗā sāka nodarboties skola. Domājams, kad 1812 g. caur pilsētiņu nosoļoja Napoleona armijas apakšvienības. Tanī gadā sākta, a varbūt beigta būvēt pasta stacija. 1828 g. bija uzcelta vienstūrīga klasikas arhitektūras stiļa akmeņu mūra katoļu baznīca (9-13 bildes). XIX gs. otrajā- trešajā desmītgadā uzbūvētas (rekonstrējot, savienojot vai praplašinājot esošas ēkas) Lielais un Mazais (Baznīcas) krogi (14-16 bildes), a XIX gs. vidū - mūra sinagoga. Priekš 1853 g. Žeimele piederēja Mežotnes kunigaičam Johanam Līvenam (Lyvenui). 1861 g. tirgus bija divas reizes nedeļā un bija 4 vai 6 gadatirgi. 1862 g. uzcelta akmeņu mūra evanģeliku luterānu baznīckunga māja. Priekš 1864 g. atvērts aptieķis, un pēc 1863 g. sacelšanās - 1866 vai 1867 g. - vidus skola kur bija lietojama krievu valoda. 1876 g. bija sastādīts kamēr kas vissenākais atrasts Žeimeles plāns (19 bilde), un 1897 g. - divi detāļi pilsētiņas plāni (22-23 bildes). 1883 g. uzbūvēta pagasta pārvalde (18 bilde), uz kuŗu bija pārcelta arī skola. 1889-1890 g. piebūvēts luterānu baznīcas tornis (20-21 bildes). 1883 g. nodibināta smalka kredita sadraudze. 1888 g. nodarbojās krāšanas lienēšanas sadraudzība. XIX gs. 9-jā desmītgadā pilsētiņā un apkārtnē sākta izplatīt aizliegtā lietuviešu prese. 1897 g. pilsētiņā sarakstīti 1266 iedzīvotāji (679 žīdi), un pēc 1901-1902 g. iļustrāciju viņā bija 257 pilsētnieki. 1905 g. apkārtnē bija revoļucionāra kustēšana. 1905 (vai 1909 g.) kunigaiča Līvena (Lyveno) īpašums par parādiem bija iemainīts Valsts zemes bankam, un 1912-1913 g. sākts pārdot (pa priekšu krieviem). 1907 g. sagatavots, un 1910 g. apstiprināts pilsētiņas sadalīšanas viensētniekos plāns. Ap 1907 g. valdybas skolā jau bija divas klases, 1908 g. nodibināta privāta meiteņu skola. 1909 g. nodibināta patērētāju sabiedrība. 1910-1911 g. pilsētiņas plača austrumu pusē bija uzbūvētas 3 sarkanu „kieģeļu stiļa“ mājas (24 bilde), un viņas attēls un plāns tapa tāds, kā šinīs dienās (26-27 bildes). 1915 g. rudens laikā Žeimeli okupēja Vāciešu armija. 1916-1917 g. bija uzbūvēts šaurais dzelzceļš uz Joniški, uzbūvēta koka stacija (28 bilde). 1919 g. sākumā (līdz 18. 03) Žeimele Sarkanās armijas okupētā teritorijā, 19.10-20-21.11.1919 viņu bija aizņēmuši bermontinieki, un 22.11-01.12.1919 - pēc norunas ar Lietuvas armijas komandieriem - latviešu apakšvienības. Kad 1921 g. bija nodibināta galīgā robeža ar Latviju, pilsētiņa nokļuva Lietuvai, un lielākā pagasta daļa - Latvijai. 1919 g. atvērta publiskā biblioteka, 1920 g. sāka nodarboties vidus skola. 1923 g. pilsētiņā bija 104 ciemi ar 1209 iedzīvotājiem. 1923 g. bija bruģēts placis (30-32 bildes), 1927-1928 g. - Jonišķa, Linkuvas un Bauskas ielas. 1925 g. sagatavots (1926 g. apstiprināts) muižas parcelēšanas un pilsētiņas „izplatināšanas“, un 1930 g. - viņas „izdalīšanas viensētās“ plāns. 1928 g. slegtā vidus skola vēl atvērta 1931 g., un 1936-1937 g. viņu reformējot

128 nodibināta par progimnāziju. 1932 g. sāka nodarboties privāta latviešu vidus skola (slēgta 1937 g.), un 1937 g. - ziemas laika zemsaimniecības skola un mājas darbu kursi. 1926 g. pēc patērētāju sabiedrības likvidācijas, 1928 g. nodibināta lauksaiminieku sabiedrība. 1929 g. par evanģeliku luterānu draudzes virsmācītāju tapa E.Leijers. 12.11.1933 atvērta Jona Basanaviča tautas universitāte. 1931 g. pilsētiņā nodarbojās 9 vai 10 alus zāles, 12 veikalu. 1931 g. paredzēts rekonstrēt un pagarināts dzelzceļš uz Panevēža pusi. 1935 g. izgatavots (1938 g. apstiprināts) „mūra rajona shemātiskais plāns“ (39 bilde), un 1939 g. - „pilsētiņas biežāk apdzīvotu vietu shema“ (38 bilde), sākts sastādīt pilsētiņas plāns. 1937-1939 g. nojaktas 19 slikta stāva ēkas. 1938-1939 g. uzbūvēts Šauļu (strēlnieku) nams ar zāli un tirdzniecības ēka (pie plača), un 1939 g. uzbūvēts dzelzceļš uz Panevēži, pie viņa uzcelta mūra stacija. 1940 g. rakstams, kad pilsētiņā dzīvoja ap 1500 cilvēku. 1940 g., kad Sovietu Savienība okupēja Lietuvu, 07.09 Žeimelē iesākās nacionalizācija. Spējams, kad 1940 g. beigās - 1941 g. sākumā uz Vāciju repatrēja kādi desmīti luterānu ģimeņu. Kad sākās Vācijas - Sovietu Savienības karš, 1941. 23. 06 pilsētiņa bija vāciešu armijas okupēta. 1941 08 Vileišiu ciemāta mežā bija sašaudīti 142 Žeimeles žīdi. 1944. 30. 07 pilsētiņu okupēja Sarkanā armija. No 1994 g. beigām līdz 1953 g. pagastā nodarbojās okupantiem pretojušies partizāni. 1948 g. nodibināts lauksaiminiecības koperatīvs, un vēlāk viņa bāzē - kolhozs (1950 un 1953 g. palielināts, 1953 g. nosaukts „Komunāra“ vārdā. 1951 g. atvērta zemsaiminiecības mehanizācijas skola, 1952 g. - slimnica (1962 g. pārcelta uz Pakruoji). 1947 g. lielāka daļa bruģa bija izārdīta un iestādīti kociņi. 1952 g. priekš kieģeliem nojaukta sinagoga, un 1961 g. Žīda krogs (pie plača). 1955 g. izgatavots pilsētiņas pirmais projekts (42 bilde), 1966 g. - otrais (52 bilde), 1969 g. - trešais (65 bilde) un 1979 g. ceturtais (68 bilde). 1963 g. sastādīts zemsaimniecības mehanizācijas skolas (48 bilde), 1974 g. - pilsētiņas ziemeļu daļas detāls (68 bilde), 1976 g. - vidus skolas paplašināšanas projekti (67 bilde). Viņi visi dažādā merā lēma pilsētiņas augšanu un celtniecību. 1959 g. Žeimelē sarakstīti 1098, 1970 g. - 1325, 1983 g. - 1276 iedzīvotāji. 1956 g. sāka nodarboties kultūras nams, vidus skolā atvērts novadpētniecības muzējs (1963 g. - ieguvis sabiedriskā muzēja statusu, 1966 g. - „Žiemgalas“ vārdu). 1963 g. uzcelta ēdnica, 1964 g. - divu stāvu veikals, 1967 g. - mehanizācijas skolas mācīšanas korpuss un kopmītne, 1965 g. vidus skolas pirmā, 1971 g. - otrā, 1981 g. - trešā piebūves. 1966 g. asfaltētas Dariaus un Girēna, 1968 g. - M.Melnikaites (Linkuvas) ielas. Neskatoties uz pārmaiņām, līdz 1969 g. pilsētiņas vēsturiskās daļas ajna maz ir mainijusies (41-47, 49, 51-63 bildes). 1969 g. Žeimelei dots vietējās nozīmes urbanistikas pieminekļa statuss. Pēc 1969 g. celtniecības darbi (1970 g. uzbūvēta apīļinķes padoma ēka ar pastu, 1986 g. kultūras nams - 69 bilde) turēja vairāk nozīmes pilsētiņas centrālās

129 daļas ainai. Jo vairāk, kad 1969-1971 g. bija nojaukta pagasta pārvaldes vecā ēka, 1987 g. pārkārtots placis, likvidējot audzes daļu un uzbūvejot I.Gaškam pieminekli (nojaukts 1990 g.). 1990 g., kad bija atjaunota Lietuvas neatkarība, „Komunāra“ kolhozs bija pārveidots uz zemsaiminiecības sabiedrību, pabeigts restaurēt (1994 g.) Mazais krogs (71 bilde), uz kurieni pārcēlās „Žiemgalas“ muzējs, 1993 g. sākta restaurēt pēc 1988 g. ugunsgrēka atstāta evanģeliku luterānu draudzei atpakaļ atdota virsmācītāja māja (70 bilde). 1999 g. pilsētiņā bija 1292 iedzīvotāji, 10 vikalu un kafejnicu; lauksaiminiecības skolā gāja 245 skolēni.

Pārtulkoja Erikas Laiconas

130 ALGIMANTAS MIŠKINIS ŽEIMELIS. HISTORY AND ARCHITECTURE

SUMMARY

The more exact time of the foundation of the settlement in the place of the present-day Žeimelis is not established yet. It is thought that the early settlement on the eastern bank of the Beržtalis started to develop about the middle of the first millenium, and no later than in the beginning of the 13th century there was already a mound (picture 1). The Knights of the Sword had destroyed totally or partially the mound with the settlement in the end of the 13th century. The settlement was rebuilt in the beginning of the 14th century on the other bank of the rivulet, at the crossing of the roads from Samogitia to Riga and from Sidabrė to Plonėnai. There started to develop the present-day town. In 1500 (1501), Kotryna Bialozoraitė Potockienė (‘Mykolienė de Žeimis’) built a church of Roman Catholics in the settlement called Žeimelis for the first time. That church must have fallen soon into decay. In 1540, the elder of Daugavgryva Kasparas Tyzenhauzas built a private Evangelic Lutheran church that together with a churchyard occupied a territory to the south of a market square (picture 4). In 1542, Žeimelis was called a town for the first time. In 1567, ‘the great Riga road’ went through it and together with other three roads made a radial plan of the town. Up to 1585 the estate and the town had been measured in valakai (land measuring unit = about 20 ha). After 1585, Žeimelis finally became a part of the Great Duchy of Lithuania and in 1586 it became the centre of a small rural district. In 1592, there perhaps was opened the church of Evangelic Reformists, and in 1595 – a school of that confession. In the same year there was opened a market place, and in 1613 the town got the privilege of two fairs. Žeimelis was already in the map of the Great Duchy of Lithuania of 1613 (picture 5). Approximately in 1600 there was opened a department of Kaunas customs and there were some warehouses. Most probably in the middle of the 17th century after the town centre re- construction the square was made larger, it became quadrangular and there was designed a rectangular block near it. The streets coming to the square were made straight (picture 6). In 1653-1669, the old Evangelic Lutheran church was reconstructed or there was built a new one. Žeimelis could have suffered during the war of Lithuania and Poland against Sweden in 1658-1660. In 1670, the landowner Tyzenhauzas granted the town- dweller rights to thirteen inhabitants of the town. There were 8 inns in Žeimelis, and approximately at that time there was opened a ceramics workshop. In 1674, the school of Evangelic Lutherans that most probably functioned at that time in Žeimelis was closed. In 1698, there was mentioned for the first time that a Jew

131 lived in the town. According to the inventory, in 1753-1754 there were 15 houses of the town- dwellers, 3 shops, 10 or 11 inns and pubs around the square. In Linkuvos, Joniškio, Latvių, Biržų and Pasvalio streets there stood 28 peasant farmsteads (pictures 7 and 8). In 1753-1759, Gothard Frydrich Stender, the author of the first Latvian grammar, was dean of Evangelic Lutheran parish. Barklay de Toli was christened in the church of that parish on December 27, 1761. The church of Evangelic Reformists was closed, if it still had been open, in 1763. In 1786-1793, there was built a new stone church of Evangelic Lutherans, only without towers, and in 1790 – a wooden parsonage of that parish where a school was opened. It is supposed that in 1812 the Napoleon army marched through the town. In the same year there was built a post office. In 1828, there was built a stone church of Catholics with a single tower, a building of classicistic architecture (pictures 9—13). In the second and third decades of the 19th century there were built (by reconstructing, connecting or enlarging the existing buildings) the Didžioji (Large) and Mažoji (Small; Church) inns (pictures 14—16), and in the middle of the 19th century there was built a stone synagogue. Before 1853 Žeimelis became the property of Johann Lyven, the duke of Mežotne. In 1861, in Žeimelis the market took place twice a week and four or six fairs. In 1862, there was built a stone parsonage of Evangelic Lutherans. Before 1864 there was opened a chemist’s shop and after the uprising of 1863 (in 1866 or 1867) – a public school where the children were taught in Russian. In 1876, there was made the earliest so far found plan of Žeimelis (picture 19), and in 1897 there were made two detailed plans of the town (pictures 22 and 23). In 1883, there was built a district office (picture 18). The school had also moved there. In 1889-1890, a tower was added to the Lutheran church (pictures 20 and 21). In 1883, there was established a small credit society. In 1880, there operated a saving loan company. In 1890s, the forbidden in 1864 Lithuanian press was being distributed in the town and in its district. In 1897, there was made a census of 1,266 inhabitants (679 Jews), and according to the review of 1901-1902 there lived 257 town-dwellers. In 1905, the revolutionary movement took place in the countryside district. In 1905 (or 1909) duke Lyven’s property was mortgaged to the State Land Bank for his debts, and in 1912-1913 it was sold (first of all to the Russians). The plan of town division into individual farms was made in 1907 and passed in 1910. In 1907 the public school had already two forms. In 1908 there opened a private primary school for girls. In 1909 there was founded a consumers’ society. In 1910-1911 after building 3 red ‘brick style’ houses in the eastern side of the square (picture 24) it became like the present-day square (pictures 26 and 27). In the autumn of 1915 the German army occupied Žeimelis. In 1916-1917 there was built a narrow-gauge railway to Joniškis and a wooden railway station

132 (picture 28). At the beginning of 1919 (till March 18) Žeimelis was occupied by the Russian army that tried to put an end to the independence of Lithuania. From October 19, 1919 till November 20 the town was occupied by the units of Colonel Bermont and from November 22, 1919 till December 1 the town was ruled by the Latvian units according to the agreement with the commanders of the Lithuanian army. After the Lithuanian-Latvian frontier had been set, the town belonged to Lithuania and the bigger part of the former rural district – to Latvia. In 1919, a public library was opened in the town, and in 1920 – a secondary school. In 1923, there lived 1209 inhabitants. In 1923, the square was paved (pictures 30—32) and in 1927-1928 Joniškio, Linkuvos and Bauskės streets were paved too. In 1925, the plan of the estate parcelling and town ‘widening’ was made (it was passed in 1926) and in 1930 – the plan of its ‘division into individual farms’. The closed in 1928 secondary school was opened again in 1931 and during the reform of 1936-1937 it became a progymnasia. In 1932 there opened a private Latvian secondary school (it was closed in 1937), and in 1937 – a winter agricultural school and housekeeping courses. After the liquidation of the consumers’ society in 1926, in 1928 there was founded a farmers’ society. E. Leijer became dean of the Evangelic Lutheran parish in 1929. On November 12, 1933 there was opened Jonas Basanavičius popular university. In 1931, there were 9 or 10 pubs and 12 shops in the town. In 1931 it was planned to reconstruct and to make longer the railway in the direction of Panevėžys. In 1935, ‘a schematic plan of stone district’ was made and passed in 1938 (picture 39). In 1936, ‘the layout of the limits of the more densely inhabited places of the town’ was made (picture 38) and designers started to make a plan of the town. In 1937-1939 19 buildings of poor condition were pulled down. In 1938-1939 there was built a House of Rifles with a hall and trade building (near the square), and in 1939, after building a railway to Panevėžys, a brick station was built. In 1940, 1,500 inhabitants lived in the town. After the USSR had occupied Lithuania in 1940, the nationalization started in Žeimelis on September 7. It is supposed that from the end of 1940 till the beginning of 1941 some dozens of Evangelic Lutheran families repatriated to Germany. At the beginning of the war between Germany and the USSR, the German army occupied the town on June 23, 1941. In the August of 1941, 142 Jews of Žeimelis were shot in the forest of the village of Vileišiai. On July 30, 1944, the Red Army occupied the town. From the end of 1944 till 1953 the partisans who opposed the occupants operated in the district. In 1948, there was founded an agricultural cooperative and a collective farm. (In 1950 and 1953 it was made larger and in 1953 it was named ‘Komunaras’.) In 1951, there was opened an agricultural mechanization school, and in 1952 – a hospital. (In 1962,

133 it was moved to Pakruojis.) In 1947, after the larger part of the cobblestones was taken out, the trees were planted in the square. In 1952, the synagogue was pulled down and in 1961 – ‘Žydo karčema’ (a pub) near the square. In 1955, the first design of the town was made (picture 42), in 1966 – the second (picture 52), in 1969 – the third (picture 65) and in 1979 – the fourth (picture 70). In 1963, there was made a design of extension of agricultural mechanization school (picture 48), in 1974 – a detailed design of extension of the northern part of the town (picture 68) and in 1976 – a design of secondary school extension. All of them had an effect on the town development and its structures. In 1959, there lived 1,098, in 1970 – 1,325 and in 1983 – 1,276 inhabitants in Žeimelis. In 1956, there opened a cultural centre and an ethnography museum in the secondary school. In 1963, the museum got a status of a public museum and in 1966 it was named ‘Žiemgala Museum’. In 1963, there was built a small restaurant, in 1964 – a two-storey shop, in 1967 – a training building of the mechanization school and a hostel, in 1965 – the first annex to the secondary school, in 1971 – the second and in 1981 – the third. In 1966, Dariaus and Girėno and in 1968 M. Melnikaitės (Linkuvos) streets were laid with asphalt. In spite of reconstructions, the historical part of the town changed little until 1969 (pictures 41—47, 49, 51—63). In 1969, Žeimelis got the status of urbanistic monument of local importance. The structures built after 1969 (a building of the district council with post office in 1970 and the House of Culture in 1986; picture 69) were of more importance to the central part of the town. Furthermore, in 1969-1971 there was pulled down the old building of the district office and in 1987 some trees and shrubs were cut down in the square and a monument to I. Gaška put up (it was pulled down in 1990). After the restoration of Lithuania’s independence in 1990 the ‘Komunaras’ collective farm became an agricultural society. In 1994, ‘Mažoji karčema’ was restored (picture 71) and Žiemgala Museum moved into it. In 1993, the returned to Evangelic Lutherans parsonage, abandoned after the fire in 1988, was being restored (picture 70). In 1999, there lived 1292 inhabitants in Žeimelis. There were 10 shops and cafes. 245 pupils attended the agricultural school.

Translation into English Gražina Matukevičienė

134 ALGIMANTAS MIŠKINIS ŽEIMELIS. GESCHICHTE UND ARCHITEKTUR

RESÜMEE

Die genaue Zeit, wann die Siedlung am gegenwärtigen Ort von Žeimelis gegründet wurde, ist unbekannt. Es gibt die Meinung, dass die frühe Geschichte der Siedlung am östlichen Ufer von Peržtalis etwa in der Mitte des ersten Jahrtausends beginnt. Nicht später als Anfang des 13. Jh. lag hier schon der Schlossberg der Ebene (1. Abb.). Ende des 13. Jh. gelang es den Schwertrittern teilweise oder völlig den Schlossberg zusammen mit der Siedlung zu vernichten, deshalb siedelte sich die Siedlung Anfang des 14. Jh. auf den anderen Ufer des Flusses über, an der Wegekreuzung von Žemaitija nach Riga und von Sidabrė nach Plotėnai. Hier begann sich die gegenwärtige Siedlung zu formieren. 1500 (1501) ließ Kotryna Bialozoraitė Potockienė (Mykolienė de Žeimis) in der Siedlung, die Žeimelis (Žeimys) genannt wurde, eine katholische Kirche bauen, die aber in der kurzen Zeit von der Oberfläche verschwunden sein sollte. 1540 hat Kasparas Tysenhausas, der Gemeindevorsteher von Daugavgryvos, eine private lutherisch evangelische Kirche gebaut, die zusammen mit dem Friedhof das Territorium östlich von der damaligen Kirche oder in der Nähe des Marktplatzes aufnahm (4. Abb.). 1542 war Žeimelis zum ersten Mal als ein Städtchen benannt. 1567 durchquerte die Stadt der große Weg nach Riga, der zusammen mit drei anderen Wegen den Radialplan des Städtchens ausprägte. Bis 1585 war der Gutshof und das Städtchen in Valaken (1 Valakas = 20 ha) ausgemessen. Nach 1585 ging Žeimelis in die Obermacht von Großfürstentum Litauen über und seit 1586 ist es Zentrum des Amtsbezirkes. 1592 sollte die evangelische Kirche der Reformanten ihre Wirkung begonnen haben, seit 1595 begann ihre Tätigkeit die Schule dieser Konfession. In demselben Jahr hat sich der Markt aufgesammelt, und seit 1613 erwarb das Städtchen das Privilegium der zwei Marktperioden in Jahr. 1613 wurde Žeimelis in der Landkarte des Großfürstentums Litauen aufgenommen (5. Abb.). Etwa um 1600 befanden sich hier Zollabteilung Kaunas und Lagerräume der Waren. Etwa Mitte 17. Jh. wurde das Stadtzentrum rekonstruiert und so ist der Platz größer geworden und hat die Quadratform erhalten. Daneben entstand ein rechteckiges Quartal, die Straßen, die auf dem Platz zusammenschmelzen, sind gerade geworden (6. Abb.). 1653-1669 hat man die alte Kirche umbebaut oder die neue evangelisch lutherische Kirche gebaut. Žeimelis konnte 1658-1660 große Schäden während des litauisch-polnischen Krieges mit Schweden erlitten haben. Der Gutshofbesitzer Tysenhauzas hat 1670 an 13 Einwohner die Rechte der Städter verliehen. Man hatte zu der Zeit 8 Kneipen und etwa in derselben Zeit gab es auch eine Keramikwerkstatt. 1674 soll die Schule der Evangeliker Reformatoren geschlossen sein. 1698 hat man zum ersten Man dort wohnenden Juden erwähnt.

135 Nach der Inventur 1763-1754 hat es um den Platz 15 Häuser der Städter, 3 Läden, 10 oder 11 Keipen und Bierschenken, eine Synagoge gegeben. In den Straßen Linkuvos, Joniškio, Latvių, Biržų und Pasvalio standen 28 Bauernhöfe (7.-8. Abb.). 1753-1759 wurde zum Geistlichen der evangelisch lutherischen Gemeinschaft der Autor der ersten Grammatik der lettischen Sprache Gotthard Friedrich Stender benannt. In der Kirche dieser Kirchengemeinde hat man am 27. Dezember 1761 Barklaj de Tol getauft. Nach 1763 hat man die evangelisch lutherische Kirche geschlossen. 1786-1793 hat man neue turmlose steinerne evangelisch lutherische Kirche, und 1790 – das hölzerne Pfarrhaus gebaut, wo eine Schule ihre Unterkunft nahm. Man vermutet, dass die Truppen von Napoleon 1812 durch das Städtchen gezogen haben sollten. In diesem Jahr hat man begonnen und vermutlich auch beendet den Bau der Poststation. 1828 wurde eine eintürmige klassizistische steinerne Kirche errichtet (9.-13. Abb.). In den dreißiger Jahren des 19. Jh. hat man (mit der Rekonstruktion, Vereinigung oder der Erweiterung) die Große und die Kleine (Kirchen-) Kneipen gebaut (14.-16. Abb.), und Mitte dieses Jahrhunderts – auch die steinerne Synagoge. Vor 1853 ging Žeimelis an den Mažuotnės Kurfürsten Johan Lieven über. 1861 fand der Markt zweimal in der Woche statt und es gab 4 oder 6 Marktperioden. 1862 hat man das steinerne Pfarrhaus der Evangeliker Lutheraner gebaut. Vor 1864 hat man die Apotheke eröffnet, und nach der Unterdrückung des Aufstandes 1863 – etwa um 1866 oder 1867 – begann ihre Tätigkeit die staatliche Schule mit dem Unterricht in der russischen Sprache. 1876 hat man den Plan von Žeimelis entworfen (19. Abb.). Das ist der erste Plan, den man auffinden konnte. 1897 sollten zwei detaillierte Pläne der Stadt vorbereitet sein (22.-23. Abb.). 1883 war das Verwaltungsgebäude des Amtsbezirkes errichtet (18. Abb.), wo auch die Schule untergebracht wurde. 1889-1890 hat man den Turm der lutherischen Kirche errichtet (20.-21. Abb.). 1883 ist die Kreditgesellschaft gegründet worden. 1888 gab es sogar eine die Geldmitteln verleihende Gesellschaft. In den neunziger Jahren des 19 Jh. begann man im Städtchen und in seiner Umgebung die 1864 verbotene litauische Presse zu verbreiten. 1897 wurden 1266 Einwohner (darunter 679 Juden) errechnet. Nach der Lustration 1901-1902 gab es in der Stadt 257 Städter. 1905 durchzog die Umgebung die revolutionäre Bewegung. 1905 (oder 1909) wurden die Grundstücke des Fürsten von Lieven an die staatliche Bodenbank verpfändet, und 1912-1913 begann man sie zu verkaufen (in erster Linie an die Russen). 1907 hat man den Plan zur Verteilung des Städchens in die Eizelhöfe vorbereitet und 1910 bestätigt. Etwa um 1907 ist die staatliche Schule zweiklassig geworden, 1908 hat man eine private Primarschule der Mädchen gegründet. 1909 ist die Konsumgenossenschaft gegründet worden. 1910-1911 hat man am östlichen Rande des Platzes drei rote Ziegelhäuser gebaut (24. Abb.), so erhielt der Platz das gegenwärtige Aussehen und den

136 gegenwärtigen Plan (26.-27. Abb.). Im Herbst 1915 ist Žeimelis vom deutschen Heer besetzt worden. 1916-1917 hat man die schmale Eisenbahnlinie nach Joniškis angelegt und die hölzerne Station gebaut. Anfang 1919 (bis 18. März) befand sich Žeimelis auf dem Territorium, das von der Roten Armee, die die Unabhängigkeit von Litauen unterdrücken wollte, besetzt war. Vom 19. Oktober 1919 bis zum 20.-21. November lagerten sich hier die Truppen von Bermontinern, und seit 22. November 1919 bis 1. Dezember – nach der Vereinbarung mit den Führern des litauischen Heeres – die lettischen Truppen. 1921 hat man die endgültige Grenze zwischen Litauen und Lettland bestimmt, so geriet das Städtchen an Litauen, und der größte Teil des Amtsbezirkes – an Lettland. 1919 wurde die öffentliche Bibliothek eröffnet, seit 1920 – die Mittelschule. 1923 gab es hier 104 Höfe und 1209 Einwohner. 1923 wurde der Platz verpflastert (30.-32. Abb.), 1927-1928 – die Straßen von Joniškis, Linkuvos und Bauskės. 1925 hat man den Plan (bestätigt 1926) zur Verteilung des Gutshöfes und zur Erweiterung des Städtchens vorbereitet, 1930 – den Plan zur Verteilung des Städtchens in Einzelhöfe. Die Mittelschule wurde 1928 geschlossen und 1931 wiedereröffnet, und seit der Reform 1936-1937 ist sie zum Progymnasium geworden. 1932 begann ihre Tätigkeit die private lettische Mittelschule (geschlossen 1937), und seit 1937 – die landwirtschaftliche Winterschule und Kursen des Haushaltes. 1926 wurde die Konsumgenossenschaft liquidiert, und 1928 ist die Gesellschaft der Bauern gegründet. 1929 ist E.Leier zum Pfarrer der evangelisch lutherischen Kirchengemeinde ernannt. Am 12. November 1933 hat man die Volksuniversität von Jonas Basanavičius eröffnet. 1931 gab es in der Stadt 9 oder 10 Bierschenken und 12 Läden. 1931 hat man vorgesehen, die Eisenbahnstrecke nach Panevėžys zu verlängern und zu rekonstruieren. 1935 hat man (1938 bestätigt) den schematischen Plan des Viertels mit den steinernen Häusern vorbereitet (39. Abb.). 1936 wurde auch Schema der Grenzen der dichtbesiedelten Stätten des Städtchens vorbereitet (38. Abb.), es wurde auch mit der Zusammenstellung des Plans des Städtchens begonnen. 1937-1939 hat man 19 Häuser im schlechten Zustand abgerissen. 1938-1939 hat man das Haus der Schützen und das Handelsgebäude (am Platz), und 1939, nachdem die Eisenbahnlinie nach Panevėžys angelegt wurde, auch die steinerne Station gebaut. Nach den Angaben 1940 sollen im Städtchen 1500 Menschen gewohnt haben. Nachdem die Sowjetunion Litauen 1940 okkupiert hatte, wurde am 7. Juli in Žeimelis mit der Nationalisation begonnen. Man vermutet, dass Ende 1940 – Anfang 1941 mehrere Familien der Evangeliker Lutheraner nach Deutschland repatriiert wurden. Als der Krieg zwischen Deutschland und Sowjets begann, hat das deutsche Heer das Städchen am 23. Juni 1941 besetzt. Im August 1941 wurden 142 Juden von Žeimelis im Wald am Vileišių Dorf erschossen. Am 30. Juli 1944 wurde das Städtchen von der Roten Armee besetzt. Seit Anfang 1944 bis 1953 vollstreckten ihre Tätigkeit Partisanen, die gegen die Okkupanten kämpften. 1948 war die landwirtschaftliche Konsumgenossenschaft

137 organisert, auf deren Grundlage sich ein Kolchos formiert hatte. Er wurde 1950 und 1953 vergrößert und seit 1953 erhielt die Benennung “Kommunarde”. 1951 wurde die landwirtschaftliche Mechanisationsschule eröffnet, und 1952 das Krankenhaus, das 1962 nach Pakruojis umziehen sollte. 1947 hat man das Pflaster des Platzes beseitigt und an diesem Ort wurden die Bäume gepflanzt. 1952 ist die Synagoge als Ziegelsteinequelle, und 1961 die Kneipe des Juden (am Platz) abgebaut. 1955 hat man den ersten Entwurf des Städtchens (42. Abb.) vorbereitet. Der zweite entstand 1966 (52. Abb.), der dritte 1969 (65. Abb.), und der vierte – 1979 (70. Abb.). 1963 ist der Plan der landwirtschaftlichen Mechanisationsschule (48. Abb.) entworfen, 1974 – der detaillierte Plan des nördlichen Stadtteiles (68. Abb.), 1976 – der Plan zur Erweiterung der Mittelschule vorbereitet (67. Abb.). Diese Projekte haben in verschiedenem Maße das Gesicht des Städtchens geändert. 1959 hat man in Žeimelis 1098 Einwohner mitgezählt, 1970 – 1325, 1983 – 1276 Einwohner. 1956 begann seine Tätigkeit das Kulturhaus, in der Mittelschule wurde das Museum der Landeskunde eröffnet (seit 1963 ein gesellschaftliches Museum und 1966 das Museum Žiemgala). 1963 hat man die Gaststätte gebaut, 1964 – einen zweistöckigen Laden, 1967 – Lehrgebäude der Mechanisationsschule und das Wohnheim, 1965 den ersten Anbau, 1971 den zweiten und 1981 den dritten Anbau der Mittelschule gebaut. 1966 hat man die Straßen Dariaus und Girėno, 1968 die Straße Melnikaitės (Linkuvos) asphaltiert. Trotz der Umgestaltung blieb bis 1969 das Äußere des historischen Stadtteiles fast unverändert (41.-47., 49., 51.-63. Abb.). 1969 erhielt Žeimelis den Status des örtlichen urbanistischen Denkmals. Nach 1969 hat man viel gebaut (1970 der Rat des Amtsbezirkes, 1986 das Kulturhaus, 69. Abb.), deshalb das sich das zentrale Teil verändert. Um so mehr, dass 1969-1971 das alte Gebäude des Vorstandes des Amtsbezirkes abgerissen wurde. 1987 hat man den Platz umgestaltet. Man hat dabei einige Anpflanzungen entfernt und an dieser Stelle das Denkmal an I.Gaška (abgerissen 1990) gestellt. Nach der Proklammierung der Unabhängigkeit Litauens ist der Kolchos Kommunarde zur landwirtschaftlichen Gemeinde geworden, man hat die Rekonstruktion (1994) der Kleinen Kneipe beendet (71. Abb.), wo Žiemgala Museum seinen Sitz nahm. Nach dem Brand 1988 verlassenes Pfarrhaus der evangelisch lutherischen Kirchengemeinde wurde 1993 restauriert und dieser Gemeinde zurückgebracht (70. Abb.). 1999 gab es im Städtchen 1292 Einwohner, 10 Läden und Cafés. 245 Schüler lernten in den landwirtschaftlichen Schule.

Übersetzt von Laima Veršulienė

138 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Alekna, A. 108 Burba, Petras 11 Aleksandrowicz, St. 107 Burkevičius, V. 116 Ancelovičius, Šlioma 22 Busch, E. 107, 109, 110 Antanas, šv. 32 Butkus, Z. 113 Anušauskas, A. 115, 116 Būga, K. 107 Augustas III 20 Augustauskis, Mykolas 29 Cirainas, Jonas 10 ¿Ù‡Ì‡ÒËÂ‚, ƒ. 110 Cirtautas 37

Bajoras, A. 118, 119 Čepas, Pranas 42 Bakšys, Martynas 25 Čėsnas, L. 113 Baliulis, Algirdas 2, 5, 110 Baltašonis 11 Daujotis, Edmundas 60 Baltmanas, J. 116 Daukantas, Simonas 106 Baltušis 11 Davainis-Silvestraitis, M. 111 Bardauskienė, D. 117 Didžiulytė, Ona 42 Basanavičius, Jonas 64 Didžpetris, Vytautas 2, 101, 104 Beržienė, G. 117 Diedas, Andrius 24 Bičkauskas-Gentvila, L. 111 Dumbrė, St. 49 Bielinis, Jurgis 42 Dunda 48 Bistromas, fon, Ferdinandas 21 Dunda, P. 118 Blauzdžiūnas 11 Dundulis, B. 29, 109 Borch, fon 20 ƒÓ‚Ì‡-«‡ÔÓÎ¸ÒÍËÈ, Ã. 108 Borodičius, Kazimieras 21 Brazauskas, Kristupas 21 Fergisas, A. 50 Brenda, Jonas 25 Figurinas, Nikalojus 48 Brenda, Jurgis 24 Freibergiai, Jonas, Jurgis, Karolis Brenda, Laurynas 24 59 Brenda, Petras 24 Briedis 11 Gasparevičius, Pranas 42 Brunovas, S. 29 Gaška, Al. 64, 97 Bubnys, A. 115 Gaška, Ignas 56, 100, 101-103, 119 Buczek, K. 108 Gaškaitė-Žemaitienė, N. 115 Bučas, Jurgis 2, 5 Genytė, R. 117 Bučiūnas, Jurgis 24 Genovaitė 62

139 Gerkė 41 Izraelsonas, Iseris 71 Gerlėnas 11 Gerštunovičius, M. 49 Jablonskis, Jonas 42 Giedraitis, M. 11 Jablonskis, K. 108 Gierdas, Jokūbas 24 Jakubčionytė, Edita 2 Girdžiūnas 11 Jakubickis, Matas 24 Glemža, J. 117 Jakubickis, Petras 25 Goesaitė, Teresė 42 Jaku okai 72 Goesas, Stasys 42, 49 Janeliūnas, K. 117 Gončaras, Jurgis 24 Jankevičius, E. 71 Gorotienė, Elena 25 Jasilionytė, M. 117, 118 Grabovskis, Grigas 17 Jasinskis, J. 28 Grigas, K. 112, 114 Jekabsonas, E. 113 Gritė, Alfonsas 46 Jekaterina II 29 Grosas 36 Jokūbas 24 Grothusai, Hilbrantas ir Ditrichas Jučas, M. 109 10 Jukna, J. 109, 114, 118 Grothusas, fon, Karolis 35 Junevičienė, Laima 2 Grothus, fon, Eva Emerecija 20 Jurelienė, Barbora 25 Grothus, von, Theodor 107 Juodis 11 Grunskis, E. 116 Juškevičius, Jurgis 37 Gudavičius, E. 108 Juzeliūnas, Julius 101, 118 Gudelis, P. 57, 112, 113 Gurskis, V. 115 Kairelis 10 Gustaitis, M. 62 Kalmeyer, Th. 107, 109, 111 √ÓÚÚÛÒ, “ÂÓ‰Ó 107 Kalvanas, Jonas 108 Kalvinas, Dirikas 10 Haešai 72 Kapnyma, Jonas 17 Hanas, Paulius Adolfas 73 Karolis 36 Harenas, fon, Karolis 35 Kasparas, K. 115 Heylingas, Ernestas 20, 26 Kazakevičius, Juozas 59 Hlebavičius, Jonas 108 Kiršienė, Ona 25 Kiškis 48 Icchokai 72 Kolankovskis 41 Ignatavičius, I. 115 Kondratas, Jonas 25 Ilašius, Leizeris 41 Kosciuška, T. 28 Izraelovičius, Marekas 22 Kozlovskis, Petras 24 Izraelsonai 72 Kleinotas 60

140 Klusius (Kliausius), Tautvydas Lyvenas, Johanas 36, 37 Martynas 74 Łukaszewicz, J. 108, 110 Kratašinas 10 Lukmanai 24 Kraulis, Andrius 57 Lukmanas, Andrius 24, 25 Kraustinas, Kristijonas 24 Lukmanas, Jonas 25 Krutinis, V. 100 Lukmanas, Martynas 24 Kubilas, A. 63 Lukoševičius, J. 11 Kublicka, Sofija 25 Lukšaitė, J. 108 Kubulnikas, Jurgis 25 Kubulnikas, Tomas 25 Makovskis, T. 16 Kubulnikas, Kristupas 25 Mašalas, Juozas 64 Kudaba, Č. 109, 118 Matas, šv. 15 Kudirka, A. 48 Matulas, Jonas 24 Kulkis, Andrius 23 Matulionienė, A. 80 Kupčiūnas 56 Mažvydas, Martynas 106 Kuras, J. 97 Merkatorius, G. 10 Kurliandskis 63 Merkys, V. 111, 112 Kutacanas 23 Mickevičius, V. 116 Kutas, Laurynas 24 Mickevičius-Kapsukas, V. 48 Kutas, Tomas 24 Mikrelis 11 Kviklys, B. 107, 109-113 Mikšta, Mykolas 11 Miliauskas-Miglovara, Juozas 42 Lamsdorfas, Frederikas 21 Misius, K. 110, 111, 114 Lapinskas, I. 42 Miškinis, Algimantas 1, 2, 77, 87, Lapinskai, Ignas ir Antanas 48 96, 107-117 Lejeris, E. 62 Mykolienė, Kotryna, de Žeimis 6 Leščius, V. 116 Mlečka, Jonas 14 Levkovičius, Isakas 20 Moižiešius 22 Liuderis, Karlas (Lüdder, K.) 29, Monkūnas, K. 42 110 Muceniekas, J. 57 Liudkevičius, Osipas Fiodorovičius Muceniekas, Žanis 49 39 Mucynikas, Jurgis 23 Lititauskas, V. 116 Muldaris, T. 37 Livenas, Anatolijus Pavlovičius (Lyvenas, Anatolijus Pauliaus) 44, Napaleonas 27, 29, 109, 110 48 Narbutonis 11 Livenas, Povilas Ivanovičius 38 Naudžiūnas, J. 65 Lyvenas 39, 47-49, 113 Nekrašius, J. 114

141 Nemanis 11 Revzinas, B. 82, 93 Nėnius, Petras 11 Rimkevičius, A. 75 Novickis, A. 70 Rymšienė 24 Novickis, Steponas 24 Rouba, N. 110 Rozentalis, P. 39, 41 Ostaševskaja 49 Rubša 37 Rudienė, V. 115 Paupris, Andrius 24 Rudys, P. 48 Patmalnikas, Petras 24 Rudzis, Petras 44, 48 Pāvulāns, V. 108 Rukas, Andrius 24 Pelgrimovskis, Hėlijas 10 Rukoriai (Butkovičiai) 25 Petersonas 41 Ruseckas, P. 112 Petras 11, 17, 30 Rutenbergas, Ferdinandas 20, 21 Petrauskis, K. 36, 110 Petrauskis, Pėteris 29, 30, 36 Sabas, Jonas 42 Petravičiūtė, I. 115 Sargūnaitė, R. 116 Pėželis, J. 64 Scholastika 30 Pikelis 48 Sicinskis, J. 15 Pipežionis, Tenis 11 Sidauga 37 Plivis, Andrius 23 Simpsonas, J. 59 Pocius, K. 119 Sketeris, Adomas 42, 48, 53 Potockiai 8 Skvireckas, J. 60 Potockiai, Kotryna ir Mykolas Skvorcovas 37 (Žeimiai) 4, 8 Slančiauskas, Matas 42 Potockis, Mykolas (Žeimis) 5 Slanka, Matulis 17 Povilas 30 Songailienė, O. 115, 117 Požėla, J. 42, 48 Stanius 11 Požėla, Karolis 56 Starkauskas, J. 115 Požėla, Vladas 42, 48 Stenderis, Gothardas Frydrichas Pronckūnas, M. 42 20, 101, 103 Ptalbordis, Jokūbas 23 Strambulas, Adomas 24 Pugačiauskas, V. 110 Strepeika, Pranas 56 Punsulis, Antanas 24 Strubičius, M. 10 Punsulis, Simonas 24 Survila, S. 102 —ÂÏÂÌÓ‚, œ. 110 Radvila, Kristupas 17 —Ú‡‰˚Ì¸, ﬂ. ’. 107 Raškevičius-Girnys 42 Razumas, Mykolas 17 Šalčius, P. 111, 112

142 Šalkauskis, K. 114 Ūdris, Albertas 59 Šalminas, Jurgis 41 Ščepsavičienė, I. 100 Vaineikis, L. 42 Šeidersas, Andrius 25 Valančius, Motiejus Šereiva, Jonas (Šerevičius-Bliabas) (Wolonczevskis, M.) 11, 36, 108 42 Vališka, Kristupas 25 Šešplaukis, A. 110 Vareikis, V. 113 Šiaučiūnas, Jurgis 25 Vaza, Žygimantas 15 Šimkienė, D. 98 Verža, Natanas 25 Šinkūnas, R. 110, 111, 114 Viečypa, Kotryna 24 Škiudas, V. 117, 118 Viečysta, Martynas 25 Šliavas, Juozas 4, 5, 7, 10, 15, 57, Viečystaitė, Ona 25 77, 100, 101, 103, 107-117 Vitkus, Stasys 59 Šnipas, Jokūbas 24 Vydziemnikas, Jokūbas 24 Šrioderis 11 Vydziemnikienė, Magdalena 24 Šulcas, Konradas 28 Vokietėlis, Motiejus 25 Šulheiferiai 72 Volskis, Josipas 48 Voroneckis, Matulis 17 Tamašauskaitė, Ieva 42 Tarucai 72 Zajančkovskis, S. Tarvydas, G. 107 (Zajączkowski, St.) 7, 107 Tautavičius, A. 7, 107 Zasas, Johanas Teofilis 20 Tydmanas, M. 59, 65 Zgibnevas 61, 66, 67 Tyzenhauzas 17 Zinkus, J. 116 Tyzenhauzas, Kasparas 9 Zylis, Jonas 17 Tolis, de, Barklajus 27 Tombai Butbergai, Ernestas Got- Žeimantas, K. 118 hardas ir Sofija Elžbieta 21 Žeimiai 8 Treškevičius, J. 109, 111, 114, 117 Žeimienė, G. 118 Trybukas, Kristupas 24 Žegunis 11 Truska, L. 115 Žilinskas, J. 62 Tumaitis, Matulis 17 Žydelis, Petras 24 Tumova, Elena 24 Žukauskas, Pranas 62 Žvelgaitis 74, 115 Ulevičienė, R. 118 Žvironas, A. 107 Ulinas, J. 96

143 VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

Dvaro (Pasvalio g.) 8, 12, 15, 17 Akmenėliai 35, 36, 75 Akmenynė (Kamienica) 20 Edinburgas 59 Alksnupis 10 Ekmuižė 17 Amsterdamas 16 Emburgas 27 Anglija 59 Europa 12, 70 Anykščiai 17 Aptiekos g. 60 Gedeikoniai 30 Gedučiai 30 Bardiškiai 48, 56 Geručių g. 77 Bauskė (Bauske) 12, 27-29, 35, 36, Glebava 10-12, 15, 30, 36, 37, 42, 51, 57, 67, 70, 73, 75, 112 49, 109, 110 Bauskės g. 60, 80, 103 Grotaus T. (Vaistinės) g. 85, 87, 88, Bavarija 37 98, 103, 105, 108 Berlin 110 Gruzdžiai 74 Berštelis (Beržtalis) 10, 14 Beržų g. 98 Ignalina 57 Białystok 107 Išvaduotojų (Bauskės) g. 87, 92, 97, Białorus (¡ÂÎÓÛÒÒËˇ) 107, 110 98, 103 Biržai 12, 20, 26, 29, 57, 58, 60, 96 Biržų g. 22, 23, 25 Jonava 117 Brooklyn 113 Joniškėlis 53, 56-58, 112, 113 Boston, South 107, 111 Joniškio g. 22, 23, 26, 30, 60, 65, 103 Chicago 109, 110 Joniškis 12, 17, 21, 29, 44, 47, 55, Čičykiai 42 58-60, 63, 65, 67, 72, 74, 80, 85, 95, 114 Dariaus ir Girėno (Joniškio) g. 65, Judiškiai 51 70, 77, 85, 87, 89-92, 95, 97, 98, 100, 103, 105 Kairelių g. 98, 105 Daržų g. 98, 103 Kamienica (Akmenynė) 21 Dasiai 51 Kamienica (Žeimelis) 26 Daugavgryva (Diunamiundė) 9 Karčemos įvažiavimo g. 21 Daugpilis 56 Kaunas (K., Ó‚ÌÓ) 2, 7, 11, 36, Diržiai 42, 56 37, 42, 48, 60, 106-111, 113 Dūkštas 57 Kelmė 64

144 Kėdainiai 14, 17 Lietuva) 4, 61, 66, 67, 71, 97, 106, Kiemėnai 29 107, 115, 116, 117, 125 Klaipėda 64, 113 Linkuva 4, 12, 14, 15, 17, 21, 23, Klovainiai 54 26, 29, 36, 39, 44, 47, 49-51, 53, Komjaunimo a. 77, 97, 100 56-60, 63, 67, 72, 74, 75, 77, 107- Komunaro kol. 75, 95, 97, 105 112, 116, 117 Konstantinavas 44 Linkuvos (Vytauto Didžiojo) g. 17, Kraków 108 18, 21, 23, 44, 47, 60, 64, 65, 67, Kriukai 37, 39, 48, 58, 63, 65, 67, 77, 103 74, 75, 85 Livonija (Kuršas) 8-11 Kruopiai 74 Lwów 107 Kukai 58 À‡Ú‚ËËÒÍ‡ˇ ——– 107 Kupiškis 57 Kuršas (Kuršė, Kurland) 15, 17, Marijampolė 112 19-21, 26, 28, 29, 35, 38, 42, 44, Maskva 71 47, 58, 107, 108, 111 Medvilioniai 49 ËÂ‚ 108 Meldiniai 42 Melnikaitės M. (Vytauto Didžiojo, Latvija (Latvijā) 58, 59, 103, 108, Linkuvos) g. 77, 82, 85, 87, 88, 96, 113 98, 103 Latvių g. 22-24, 26, 30 Mežuotnė 36, 38 Lauko (Laukų) g. 35, 60, 70, 77 Mintauja 17, 27, 29, 50, 58, 72 Lauksodis 21, 37, 44 Mozyrius 21 Leipzig 107 Lejerio E. g. 103, 105 Naujamiestis 17 Lenkija 15, 18, 20, 29, 70 Naujamiesčio g. 67, 77, 98 Liepoja 73 Naujoji g. 98 Liepojos g. 44 Nociūnai 29, 37, 38 Liepų g. 60, 67, 70, 98 Noreikiai 80 Lietuva (Litauen, Litwa, ÀËÚ‚‡) 2, 3, 7, 15, 17-19, 28, 29, 35, 38, 42, Pasvalio (Dvaro) g. 35 47, 53, 56-59, 70-75, 77, 87, 95, Pašto g. 70 101, 103, 105-118 Pašvitinys 48, 74 Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Pažeimelis 51 (LDK) 10, 11, 15-18, 20-22, 27, 28, Petersburg St. 107 108 Plytinės g. 77, 98 Lietuvos Respublika 59 Plonėnai 7, 10, 15, 28, 108 Lietuvos TSR (LTSR, Tarybų Plonėnai Baltieji 37

145 Polska 108 Švenčionys 57 Poznań 108 Prūsija 29 Tartu 48 Pskovas 42, 57 Tarybų Sąjunga 72, 107 Pumpėnai 29 Telšiai (Telsensis) 37, 110 Pašalotas 29, 57 Tilžė 108 Trumpakojai 51 Raktė 6 Raseiniai 29 Ukmergė 57 Ryga (Rīga, –Ë„‡) 7, 12, 15, 17, 25- Upytė 10, 11, 15, 17, 27-29, 35 27, 29, 42, 56, 64, 72, 107, 108 Utena 57 Rytprūsiai 42 Roma 112 Vaistinės (Grotaus T.) g. 20, 67, 79, Rozalimas 42 81, 85, 105 Rundaliai (Rundalė) 43 Vaškai 12, 39, 47, 57, 58, 73-75, 85, Rusija (Russland, Rußland, 88 –ÓÒÒËˇ) 20, 27, 29, 42, 48, 53, 57, Vaškų g. 67, 70, 77, 103 107, 110, 111 Vestfalija 8 Vilnius (V., Wilnius, ¬ËÎ¸Ì‡) 14, Saločiai 15, 20, 29, 57 25, 28, 35, 56, 70, 71, 106-118 Sidabrė 6, 7, 10, 12, 15 Vileišių k. 72 Sindriūnai 29 Vydžių g. 98 Skalstupis 10 Vytauto Didžiojo g. 67, 79 Slonimas 29 Vokietija 51, 53, 55, 56, 64, 70-73 Smetonos A. g. 67, 70 Warszawa 108 Sodų g. 98, 103 Wrocław 108 Sovietų Sąjunga 70, 72 ¬ÂÎËÍÓÂ ÌˇÊÂÒÚ‚Ó ÀËÚÓ‚ÒÍÓÂ Steigviliai 42, 48, 58 108 Stenderio G. F. g. 101 Stoties g. 98 Zarasai 57 Zemkausko A. (Grotaus T., Šakiai 111 Vaškų) g. 85, 88, 98, 103, 105 Šeduva 29, 57 Ziniūnai 74 Šiauliai 17, 29, 36, 42, 57, 58, 60, 67, 68, 73-74 Šiaurės g. 98 Žagarė 6, 17, 72, 74, 107 Šliavo J. (Daržų) g. 103, 118 Žagarė Senoji 15 Švedija 15, 18, 20 Žalioji g. 98

146 Žeimelis (Žeimele, Szaimen) 1, 3- Žemaitija (Źmudz) 7, 24, 107 12, 14-20, 23, 25-30, 33, 35-39, 41- Žiemgala 1, 2, 50, 82, 100, 102, 44, 47-49, 51, 53, 55-60, 62-65, 67, 103, 105, 107-119 70-75, 77, 80, 82, 87, 93-98, Žiežmariai 14 100-103, 105, 107-109, 111-119 Žluktinis 10, 15 Žeimelio a. 60, 108, 116, 117 Žvyro g. 98 Žeimelis (Nociūnai) 53 Žeimis (Žeimelis, Žeimė) 7, 8, 27, 107, 111

VANDENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Baltijos jūra (Baltija) 10, 57 Plonė 10 Beržtalis 6,7, 9, 10, 21, 22, 35, 47, 63, 70, 75, 87, 94 Serpentinis 10 Skalstupis 10 Marginis 10 Mūša 6

147 Ži24 Žiemgalos krašto praeitis. - Kaunas: ,,Žiemgalos“ l-kla, 2000.

[D.] 3: Žeimelis / Algimantas Miškinis. - 2000. - p. 146: iliustr. - Santr. angl., latv., vok. - Bibliogr.: p. 107-119 - Asmenvardžių, vietovardžių ir vandenvardžių r-klės: p. 137-145 - ISBN 9986-9027-9-7: B.k., 1300 egz.

Studijoje pateikiami papildyti ir patikslinti duomenys apie Žeimelio istorinę urbanistinę raidą.

UDK 947.45

Viršelyje: Vytautas Didžpetris. Žeimelis. 2000. Fotografija

2000 05 19. 9,25 sp. l. Tiražas 1300 egz. Užsakymas 927 Išleido ,,Žiemgalos“ leidykla, V. Krėvės pr. 111-66, LT-3041 Kaunas Spaustuvė ,,MORKŪNAS ir Ko“, Draugystės g. 17, LT-3031 Kaunas