KALBOTYRA XXV (1) 1974

PRIEBALSIAI I, r, s, Z PRIEŠ ŽODŽIO GALO e AUKŠTAIČIŲ TARMĖSE

Ž. URBANAVIČIOTĖ

Dėl teritorijos. Prieš galūninį Ik. balsi e (t. p. ė ir ę) nepalatalizuoti I, r, s, z tariami truputi siauresnėje teritorijoje, negu tie patys priebalsiai prieš žodžio pradžios el. Pakraštinėse vakarinėse junginio le nepatalizavimo arealo tannėse (Dimšiai, Žagarė, SkaistgiIys, , , Gudžiū­ nai, Šlapaberžė, Krakės, Prienai ...) I atskiruose žodžiuose prieš negalūninį e tariamas kietai, o prieš galūninį - minkštai. Analogiška padėtis yra ir su priebalsiais s, z, r: arealų se, ze, re ir sa, za, ra paribyje neretai tariami kietieji s, z, r prieš e žodžio pradžioje, bet minkštieji - žodžio gale (Stel• mužė, Zarasai, Skudutiškis, , Puvočiai, Merkinė, Šalčininkai, Dieveniškės, Eišiškės ...).

a) e-kamienių daiktavardžių voc. sing. Šios formos priebalsis I visoje teritori• joje, kur I prieš e nepalatalizuojamas, tariamas kietai: saula, kaūla, ko.la I kala, pala I plkla. Vokalizmas po e beveik visur vienodas, kad ir kaip kurioje šnektoje būtų re• dukuojami trumpieji žodžio galo balsiai. Nukrypimų pasitaiko, bet nedažnai. Net tose rytų aukštaičių vilniškių šnektose, kur le dėsningai virsta į la, voc. sing. formoje paprastai tariama - la: prla, saula. Formos saula, mergrla, var/a, ko.la paste• bėtos tik apie Daugėliškį, Mažėnus, Kačergiškę, Tverečių. Vienoje kitoje rytų aukštaičių panevėžiškių tarmės šnektoje (labai retai kitose tarmėse) a

1 Apiepriebalsius I,r,s, zprieš negalūniniuse,i,enžr. Ž. Urbanavičiūtė, Priebalsiai I,r,s (z?) prieš negalūninius 1, en lietuvių kalbos tarmėse, .. Kalbotyra", XXI (1970), p. 75-87. Šiame straipsnyje nagrinėjami priebalsiai I, r, s, z tik prieš žodžo galo e (išskyrus e< eli). Z Jei i-kamienis daiktavardis daugiaskiemenis, jo voc. sing. forma be galūnės balsio tariama ne tik Mūšos upyne, bet beveik visose rytų aukštaičių taQ11ėse, pvz.: panlk/[ panel, seslk/] seseI, sau• laI ir kt. Kitose tarmėse tokios formos vartojamos žymiai rečiau.

13 Maža terasta žodžių, kur voc. sing. galūnė e būtų po priebalsių s, r. Ji nesi• skiria nuo atitinkamos galūnės po I, pvz.: pu.sa, kepu.ra (Kaltanėnai, Suginčiai, Labanoras), pu.sasara (Daugailiai), dirsa I dzirsa I girsa, žagra (Stirniai, , )3 . e-kamienių daiktavardžių voc. sing. galūnę kai kuriose rytų aukštaičių vil• niškių šnektose gauna ir kitų kamienų (dažniausiai senojo priebalsinio kamieno) daiktavardžiai: žU'sa (Ignalina, Ropiškė), misa, žvĮra (Kaltanėnai), sasara (palūšė)4. Pasikeitus kamienui, naujieji junginiai re, se priderinami prie senųjų, plg. pu.sa ir žU'sa, pu.sasara ir ŽvJra. Neaiškus vokalizmo pakitimas J. Senkaus užrašytose formose iš Lazūnų šnek• tos: Gegužllbl, paukštelbl LKK, II, 219. 6 a)ėJ-kamienią Idaiktavardžią voe. sing. formoje dabartinėse tarmėse paprastai būna minkštas is priebalsis ir nepakitęs vokalizmas, pvz.: mešle, dobile, asile, vi're, aukse, vore; plg. dar A. Baranausko užrašytąformąprietele LM I 80 (Vabalninko p.). Tik vienoje kitoje rytų aukštaičių panevėžiškių šnektoje redukuojamas galinis bal• sis: mMI, dobill, asi/I (, Panevėžys, :Ėriškiai, Panoteriai, ...) arba mJšl, dobil ... dobęl, asi I ... asęl (Šeduva, Raginėnai, Panevėžys, Joniškėlis, Aukštelkos ...). Visos tarmės šias formas taria su minkštaisiais I, r, s, tik Tverečiuje pasakoma dobi/a, asi/s. Pietų aukštaičiai apie Varėną, Kabelius, Nedingę, Dieveniškes, Leipalingi ir kt. o-kamienių daiktavardžių šauksmininkų pavyzdžiu pasidaro io-kamienių daik• tavardžių šauksmininkų (dažniausiai tai daiktavardžiai su deminutyvine priesaga - ulis). Šių šauksmininkų I taip pat minkštas: dziedule I dZiedule, dzievule / dzievUle, tevule / tėvUle, gaidule / gaidule ..• Senuosiuose raštuose o-kamienių daiktavardžių voc. sing. formoje dažniausiai rašomas kietas I: Apdj3tale DP 610, 8, Angele DP 419, 10, Michole DP 539, 31 šalia du kartus užrašyto asmenvardžio Saule "Sauliau" DP 604, 50; Saule Saule "Sau• liau" PS I 362, 28, Aniole MP 224 a, 34, dpdj3tdle MP 151 a, 43, Apaj3td/e MP 313 a, 41,pd/le MP 14 a, 10, Po = wile MP III 15 b, 50-5·1 šalia vieną kartą užrašytos for• mos su I: Powile MP 351 b, 43; penukj3le PK 221, 8, pa/le KN 220, 10. Matyt, voc.

• Ne visada galima susekti vOC. sing. galūnę, nes kai kuriose šnektose vienaskaitos šauksmi• ninkas pakeičiamas vardininku. pVZ.: varlĮ,pelĮ (Čiobiškis, Livintai, Laviškis ...), varia (Vadokliai), panala, sesU.la (Juodupė, Onuškis). • Nors rytų aukštaičiai vilnis"'kiai apskritai gerai išlaikė priebalsinio ir· i kamienų galūnes, bet ir šiose šnektose žymi produktyvesnio i-kamieno itaka, pVZ.: acc. sing. žU·sbl·,!du·klerbt., dat.sing. žu·sai, dU'klerai, acc. pl. žu.sQs, du.kleras (Ignalina, Šutai, Ropiškė, Daugailiai, Apsas ...). • Taip kartais pasakoma ir apie Kaišiadoris, bet šioje šnektoje tai yra aiškus vardininkas, nes ė, ė atvirame žodžio gale ir galūnėje -ės, -is rędukuojami iki i, bl, pvz., nom. sing. ltipi, saulbl. Lazūnų šnektoje tokios ė, ė redukcijos nepastebėta.

14 sing. formoje I visiškai suminkštėjo ne taip jau seniai (apie kitus priebalsius nėra duomenų). Dabar senąsias šauksmininko formas, ypač daugiaskiemenes, pakeičia naujes• nės su emfatine dalelyte - ai: mešlai, dobilai ... mJšlė, doo;,lė ... mJšlbl, dobilbl ar• ba daugiaskiemenių daiktavardžių šauksmininkais be jokios galūnės: asil, dobiI . .. as;,l, doo;,/. Tiek senąsias, tiek naująsias formas dar galima išgirsti visose aukštai• čių tarmėse, bet pirmosios gajesnės pietinėse ir rytinėse tarmėse, antrosios plačiau įsigali šiaurinėse ir vakarinėse (ypač šiaurinėje panevėžiškių tarmės dalyje). b) Priebalsinio kamieno daiktavardžių senieji gen. sing. ir nom. pl. Šios formos išlaikytos daugelyje rytų aukštaičių vilniškių bei uteniškių ir pietų aukštaičių šnek• tų, kitose tarmėse retai beaptinkamos. Labai maža terasta pavyzdžių, kur senoji galūnė -es būtų po I, pvz.: nom. pl. obelas ... abelas (Lazūnai, Labanoras, Link• menys, Dotinėnai, Mažėnai, Trečiūnai), a·belas (Rimšė, Adutiškis), abe/as (Kačer­ giškė), gen. sing. ti·belo.s ..• a·belo.s I a.belos (Adutiškis, Linkmenys, Dūkštas, Vaiš• niūnai, Saldutiškis, Trečiūnai, Ceikiniai, Mažėnai, Grybėnai ...), ti·belas (Kačer- giškė), a·belas (Rimšė, Kazitiškis). . Žymiai daugiau tarmėse yra žodžių, turinčįų senąją galūnę -es po priebalsių r, s, po kurių ji dėsningai virsta į -as. Plačiausiai vartojami žodžių sesuo ir duktė senieji gen. sing. ir nom. pl. Pvz.: gen. sing. sasaras, dukteras (Gilūtos, Linkmenys, Mie• lagėnai, Labanoras, Trečiūnai, Švenčionėliai, Ignalina, Samavai, Dotinėnai, Antaliep• tė, Salakas, Punskas, Kaltanėnai, Čivonys, Latežeris, Ašašninkai, , Šumskas, Tauragnai, ~Kuktiškės, Sėla ...); nom. pl. siisaras, dukteras I du.kteras (Linkmenys, Mielagėnai, Labanoras, Trečiūnai, Švenčionėliai, Antalieptė, Ignalina, Dotinėnai, Tauragnai, Čivonys, Leipalingis, Nemenčinė, Samavai, Sėla, Apsas ...). Siauriau vartojamos kitų priebalsinio kamieno daiktavardžių senosios nom. pl. ir gen. sing. formos: duras I du.ras (Punskas, Kaltanėnai, Tauragnai, Kuktiškės, Salakas, Degučiai, Adutiškis, Linkmenys, Švenčionėliai, Mielagėnai, Dotinėnai, Labanoras, Ceikiniai...), gen. sing. žu·sas I žu.sas, nom. pl. žu·sas (Kuktiškės, Tauragnai, Degučiai, Linkmenys, Labanoras, Sėla, Dotinėnai, Ignalina, Gilūtos, Švenčionėliai; Adutiškyje nom. pl. žū·sas šalia žū·sies; gen. sing. ausas, nom. pl. aūsas (Palūšė, Mielagėnai; Adutiškyjelnom. pl. aūsas šalia aūsies), nom. pl. moteras I mti·teras, gen. sing. ma·teras I ma.teras (Adutiškis, Linkmenys), gen. sing. dzieve• ras (Rodūnia, Adutiškis), debesas, viduras (Ignalina, Palūšė, Šutai, Trečiūnai), vo• veras ... va. veras (įvairiose pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių tarmių šnek• tose), nom. pl. žve·ras (Adutiškis), dd!besas (Palūšė, Kaltanėnai) ir kt. Kai kurie vilniškiai ir uteniškiai turi dėsningai atsiradusias formas du. kt aras I du.kteras, du.• ras, sasaras, žū·sas, sasar8s, dukteds, žu·sas (Rimšė, Paringys, Daugėliškis, Kačer­ giškė, Mažėnai, Užpaliai, Sudeikiai...). Bet formos su gen. sing. ir nom. pl. galūne -as vartojamos ir kai kuriose pietų aUkštaičių ir kitų tarmių šnektose, kur re, se pa-

75 prastai>ra, sa: dukteras, sasar3s, dukteras, siisaras (Kabeliai, Švendubrė, Apsas). dukteras, SfŽseras (Lazūnai), seseras (Pelesa) ir kt. Matyt, čia veikia galūnės -es po kitų priebalsių analogija, nenorima per daug nutolti nuo tokių formų, kaip šunes, piemenes, šunes, piemenes, ryt. gelaUs ir pan. Bet tai gali būti ir savotiška balsio a redukcija. Taigi tose tarmėse, kur le, re, se>la, ra, sa / II?, rl?, s~ / la, ra, sa, priebalsiai prieš senąją gen. sing. ir nom. p1. galūnę -es dėsningai būna kieti. Tačiau dėl kitų priebalsių analogijos neretai ir šiose formose tariami minkštieji priebalsiai: obeles, obeles, (panošiškės), a'beles (Grybėnai), dukteres, dukteres / du.kteres, dures Idu.• res, žu.ses, žŪ'ses / žU·ses ... (Zietela, Purvėnai, Dieveniškės, Merkinė) arba formos su minkštaisiais priebalsiais vartojamos kaip gretiminės šalia formų su galūne -as (Ropiškė, Linkmenys, Dūkštas, Leipalingis, , Pelesa, Apsas ...). Kadangi visų kitų kamienų daiktavardžiai gen. sing. ir nom. p1. formose turi ilgą balsį arba dvibalsį, tai ir nykstančio priebalsinio kamieno nom. p1. galūnė kai kuriose rytų aukštaičių tarmės šnektose pailginarna, pvz.: du.ra.s, du.ktera.s, žU·sa.s (Degučiai, Vidiškės, Arnionys, Šutai). Kai kuriose šnektose tokios galūnės ga• li atsirasti dėl priebalsinio kamieno daiktavardžių perėjimo į ii ar e kamieną (plg. Degučių pu.sa.s ir žU·sa.s). Toks perėjimas nesunkiai gali atsirasti, nes priebalsinio ir ekamienų nom. p1. galūnės skiriasi tik balsio ilgumu. Bet atskirose šnektose yra tik paprastas balsio pailginimas, perėjimo į kitą kamieną nėra, plg. Vidiškių pu.sis, žŪ·sa.s, kiisa.s. Daugelyje šnektų perėjimas į e ar ii kamieną nekelia abejonių: žU'sis (Grybėnai), sasaros (Šutai) ir pan. Kartais analogiškai atsiranda galūnė -as ir ne po I, r, s, pvz., pu.šas (Kaltanėnai). Gen. sing. galūnė taip pat gali būti pailginarna, nors tai būna labai retai. Atski• ri žodžiai su tokia pailginta galūne užrašyti Vidiškėse, Arnionyse, Trečiūnuose, Šutuose: sasartis, žU'sas, dukteras. Trumpa neproduktyvaus priebalsinio kamieno galūnė labai skiriasi iš visų vardažodžio kilmininkų ir kiekybe, ir kokybe. Nors to• kia pailginta galūnė kokybiškai ir nesutampa su jokio kito kamieno galūne, bet iš• nyksta bent ryškus kiekybės skirtumas. Nom. p1. galūnę -as po įvairių priebalsių turi ir kai kurios kitos ta~ės, kur šiaipjau re, se nevirsta į ra, sa: šunas, dU.kteras / du.klaras, piemenas / piemanas taria visi kupiškėnai, kai kurie anykštėnai (Svėdasai, Mičionys), uteniškiai (Debei• kiai). Anykštėnų ir uteniškių tarmėse turimas priešingas reiškinys, negu anksčiau minėtose vilniškių šnektose: priebalsinio kamieno nom. p1. galūnė kokybiškai su• tampa su a-kamienių daiktavardžių atitinkama galūne, bet išlaikomas kiekybinis skirtumas. Plg. Debeikių varna.s ir šu.nas 6• Kupiškėnų tarmėje -es virtimas į -as žo• džio gale yra visai dėsningas.

• Gal čia gali būti ir e > a niekada nekirčiuojamoje pozicijoje, bet apskritai šis dėsnis kelia abejonių.

16 c) Priebalsiai I, r, s, 'z prieš -es < ės (acc. pl.). Šioje pozicijoje priebalsiai papras• tai būna kieti, išskyrus pakraštines šnektas, kur galimi dvejopi variantai arba tik minkštieji. Žodžio galo vokalizmas po priebalsio [labai įvairus (po r, s, z dėl ma• žesnio ploto daug vienodesnis). Galūnių neredukuojančios tarmės po I paprastai turi -as (vokalizmas pakitęs kaip ir žodžio viduryje): pelas / pelas / palas, kaulas / būlas, ave/as / ave/as / avalas (vakarų aukštaičiai, pietų aukštaičiai, rytų aukštaičiai vilniškiai, kupiškė­ nai, uteniškiai, dalis anykštėnų). Šiauriniai vilniškiai (Rimšė, Mažėnai, Kačergiškė, Daugėliškis, Paringys, Vi• diškės, kai kurie kaimai apie Dotinėnus) taria pelas, avelas, merge/as (plg. žodžio vidurio IMas, ladai). Tokias formas turi ir viena kita pietų aukštaičių šnekta, nors paprastai kaip gretimines: avelas / avelas, pelas / pelas, šakelas / šakelas (Švendubrė, Aukštakalnis, Nedingė, Semeliškės, t. p. Giedraičiai). Čia, matyt, yra ne senesnė, prieš -las buvusi galūnė, o savotiška vėlyvesnė balsio a redukcija, plg. šak3s, rankas, merg3s (Semeliškės, Aukštakalnis ... ). Taip redukuotas balsis a randamas įvairio­ se pietų aukštaičių šnektose, bet tik uždaroje galūnėje (paprastai prieš s) ir gana dažnai dvibalsyje ai, pvz., rankai, šiikai (Semeliškės, ...). Uždaresnis bal• sis i arba priebalsis s šiek tiek susiaurina prieš jį einantį balsį a, tiek seną, tiek nau• ją - kilusi iš e. Pažymėtina, kad tokio susiaurėjimo pasitaiko uždarame skieme• nyje ir žodžio viduryje: landa, lanka (Aukštakalnis), saiUja (Šventežeris) graibo, raika (Kaniava) ir pan. Beveik visose galūnes redukuojančiose tarmėse -as < -~s po I traktuojama kaip senoji galūnė -as: šalia šakvs, panvs / šakus, panus tariama pelvs, kalvs / pelus, kalus, šalia šakas, panas - pelas, kalas, šalia šaks, pans-pels, kais, stakJs Į stak~/s, agĮs Į a~ls ir t. t. Kai kuriose panevėžiškių šnektose redukuotasis galūnės balsis yra bl: pelbls / peĮt"s, .vaflbLS Įvallbls, aveIbis / aveIbIs (Truskava, Krekenava, Devynduoniai, Ramyga• la, Alantė, kai kurie kaimai apie Vabalninką, Užušiliai, Upninkai, Surviliškis, Baiso• gala ...). Dalyje šnektų tai irgi gali būti balsio a redukcijos variantas, plg. šakbls, mergbLS, vaikbLS (Krekenava, Baisogala, Truskava). Šiose šnektose turimas tik vie• nas trumpas užpakalinės eilės balsis bl: lazdbl, su lazdbl. Bet kai kuriose šnektose sakoma pelbls / pelbls šalia šakvs / šakus (Devynduoniai, Baisogala). Galima manyti, kad šitokia redukcija prasidėjo tada, kai e po I nebuvo sutapęs su a: kates virstant i katls > kat's, pelas> pelbls / pefb1s. Žinoma, tai nebūtinai rodo, kad redukcija bu• vo labai seniai: e ir a žodžio gale po l dalyje tarmių, veikiantjpozicijos .ne po l ana• logijai, galėjo išlaikyti tam tikrą skirtumą gana ilgai. Galimas dalykas, kad tokį skirtumą rodo ir dvejopas acc. pl. formų rašymas senuosiuose raštuose (-les ir -las). Pvz., DP: warles 529, 36, jJpeles 559, 52, pupeles 585,28, naftlęs 284, 40 gretaftakialas 605, 13, awęlas 470, 16; Dis: Joles I, walgikles 541, burbuoles 9; PS: Joles I 264, 7, na.ples II 102, 20, reples II 28, 24, negales 1312, 12 šalia'pdkialas II 170, 30; MP: Joles 109 b, 14, Jydules 2 b, 26, mergidles 63 b, 19 šalia na'plds 213 b, 4, nd'plds 213 b, 6, 'pdkidlds 2 b, 26; PK: dweles 70, 23, aweles 155, 14; EPL: Joles 33, 16; BK: Awielas 39; 13; SE: Jolas 203, 24 jtrelas 22, 19, awelds 96, 16; KN: Juwelds ir kirmelds 244,21, jtrelds 104, 24 šalia Jo/ales 201, 4, Jmoneles 212, 13; MK: na'plds 64, 24, 'pakie/as 12, 29 ir t. t. Žinoma, e rašymas vietoj a senuosiuose raštuose galėtų reikšti ir redukuotą žodžio galo a. Bet tai, kad e rašomas tik po priebalsio I, be to, žymiai dažniau rašoma e, negu a, leidžia manyti apie ne visišką e ir a sutapimą po l. Abiejų garsų rašymo daž• numas toks: DP-e: a= 11 : 3; Di3 - tik e (5 k.); PS e: a= 14: 1; MP-e: a=22 : 8; PK - tik e (3 k.); EPL - e (1 k.); SE - tik a (13 k.); KN-a : e=7 : 2; MK - tik a (7 k.). Po r, s vokalizmas daug vienodesnis. Didžiojoje ploto dalyje sakoma kepuras. pusasaras Į pu.sasaras Į piiseseras; kur se> sa, sakoma rudmėsas Į ru.dme.sas, pusas (šis žodis daugelyje šnektų perėjęs į jei-kamieną). Apie Rimšę, t. p. Užpaliuose. Sudeikiuose sakoma kepurJs, PUS3S, pu.sasaras Į pu.sasaras. Taip sakoma ir kai kuriose pietų aukštaičių šnektose (Šventežeris, Dubičiai - Dubičiuose tik po r). t. p. kai kuriuose kaimuose apie Dotinėnus), kur a greičiausiai yra redukuotas· a. Paribio tarmėse (Merkinė, Kaniava, Zervynos, Zarasai, Stelmužė, Imbradas) r, s prieš -es < -es, kaip ir prieš kitas galūnes, būna minkšti. Tiek kirčiuotoje, tiek nekirčiuotoje pozicijoje galūnės -es < -es voka1izmas po l, r, s kinta vienodai. d) e-kamienių daiktavardžių dviskaitos nom.-acc. formos. Tokių formų, kur galūnė būtų po I, rasta nedaug (daugiausia reiškia tik galininką). Tos formos trejopos: 1. dviĮdvę (kai kuriose šnektose ir po skaitvardžių trisĮti3s, ketpis) avel, patel (), vagel (Žeimelis), malkel (Guostagalis), fcaūl (Daujėnai), kruvel (Jukiškiai) avel (N. Radviliškis). 2. dvi pelbl (Panemunėlis), aveibI (), stiklinJlbl (pumpėnai), fcaūlbl (Tau• jėnai), skNbl (Derveliai). V. Krėvė Kabeliuose užrašė nom. dual. formą dzvi sesuli : Dzvi sesuli laukia, penki vilkai traukia TŽ V 584. 3. dvi plauskelv, geldelV (Karsakiškis), skarelv (Siesikai), dvi sukntŽlu (Kernavė), dvi pelu šalia dvi pelbl (panemunėlis). Antroji ir trečioji forma daugelyje rytų aukštaičių panevėžiškių šnektų galėjQ atsirasti analogiškai pagal daugiskaitos galininką: acc. pl. vaikus, sūnus - nom. - acc. dual. vaiku, sūnu acc. pl. aveles (tarm. avelVs, aveibIs) - nom. - acc. dual. x x-avele (tarm. avelV, avelbl)7.

7 Plg. J. Kazla uskas, Lietuvių kalbos istorinė gramatika, V., 1968, p. 129.

18 Bet taip negalima paaiškinti Panemunėlyje ir juo labiau Kabeliuose užrašytų formų aveIu, aveIbI. Čia nei uždaroje, nei atviroje galūnėje trumpieji balsiai tiek ne• redukuojami, kad pasikeistų jų kokybė. Todėl kai kuriose šnektose aveIbI, matyt, atsirado iš aveli, sukietėjus priebalsiui pagal daugiskaitos galininką, o gal ir visą paradigmą. Dėl trečiosios galūnės galima sutikti su D. Gargasaitės nuomone, kad "CIa galėjo įsiveržti ~yriškosios giminės galūnė -u, tarmėse redukuota panašiai, kaip žodžo galo _a".8 Pirmoji forma turėjo kažkokį užpakalinės eilės balsį (nes priebalsis kietas), kurio šiandien atstatyti nebegalima. Greičiausiai tai buvo antroji arba trečioji for• ma. Po kitų priebalsių pa vyzdžių nerasta, nes pietinėse ir rytinėse tarmėse e-kamienių daiktavardžių dviskaitos formos nebevartojamos. e) Įvairūs kiti atvejai prieš e. Prieveiksmiai, prieveiksminiai žodeliai, įvardžiai rytų aukštaičių tarmėse dažnai pailginami, t. y. pridedama įvairių enklitinių dalely• čių. Priebalsis prieš dalelytes, prasidedančias balsiais e, ė, gali būti ir kietas, ir minkš• tas, nors dažniau minkštas, pvz.: mesei (Ignalina, Grybėnai, Antakmenė), plg. Tve• rečiaus šnektos mes-anO, jus-anO WNT, I, p. 262, 263; palei9 (Daugirdiškės), vJlenai (Kaireliai), vJlem (Vidiškiai), vĮlek (Dikonys, Jotainiai), kolek (Surviliškis, Pelesa), velei" verčiau " (Rūdiškės), bile (Birštonas). Šiaurinėse tarmėse plačiai vartoja• mi namole (Karsakiškis, Biržai, Dikonys, , Jukiškiai ...), namiele (Pumpėnai, Pušalotas, Linkuva, , , , Dikonys ...) gali būti jo kamieno kilmininkai: namolio, namielio. Dažniau prieš įvairias dalelytes kie• tasis 1 būna šiuose žodžiuose: kolcii (Alovė, Dusmenys), kolai (Ramaškonys, Leliū­ nai), kolBk (Ismonys, Pelesa, Lazūnai, Jotainiai, Linkuva), koli (Alantė, Piniava), iolai (Daugirdiškės, Virškupėnai), koluk (Miežiškiai), kolbljk, tolbljk (Palomenė), ta.lai (Jūžintai), vJlak (Devynduoniai), kiJla, iola, tola (Tverečius), palbl

Satrampinimai

BK - Trumpas mokslo krikscioniszko surinkimas, nuog Roberto BeUarmino kardynolo para• sitas Wilnae ... 1677. Di - Dictionarium trium linguarum in usum studiose iuventutis auctore Constantino Szyr• wid ... Wilnae (skaitmuo prie santrumpos žymi žodyno leidimą).

• D. Gargasaitė, Lietuvių kalbos daiktavardžio dviskaita, LKK, VII (1964), p. 136. Dėl redukcijos vienodumo galima ir suabejoti, nes, pvz., Knitiškių šnektoje (5 km i šiaurę nuo Vidiškių) sakoma du vi·ru, dvi bobu, bet tris bobas, tris vhus. • J. Otrembskispalei kildina iš rusų noo/le ar lenkųpodle, J. Otrębski. Gr.,IlJ, p. 327.

19 DP - Postilla Catholli:ka tAi est: iiguldimas ewangeliu ... per kUniga Mika\oiv Davksza kano• nika Мёdniku iZ l;lciszko pcrgilldita ... WiIniui ... 1599. EPL - Ewangelie polskie у litewskie ... WiInae ... 1674. KN -Кniga nohaznistes krikscioniszkos ... ~ntra kart. perdrukawota ... Кiеdаупisе ... 1653. LKK - Lietuvi" kalbotyros k1ausimai, У., 1957 ir t. LM - А. Baranauskas, Litauische Mundarten. МК - Maldos krikscioniszkos ... Кiedayoise ... 1653. МР - РоstШа Lietuwiszka ... Wilпivy per Jokub,! Моrkuп,! ... 1600. РК - Po]ski z litewskim katechism ... Рапа Me1cher. Pietkiewicia ... Wi1nie ... 1598 (iS 1939 т. rotograruotinio leidimo). PS 1 - Punkty Kaz.n ... Konstantego Szyrwida ... W Wi1nie ... МDCXXIX. PSII - Punkty Kazan ... Constantego Szyrwida ... W Wilnie ... 1644. SE - Summa аЬ. trumpas iszguldiП1as ewangeliv ... Kiedaynise ... 1653. Т;?; - Taut. ir zodis, 1-УII, Kaunas, 1923-1931. WNT - J. Otr~bski, Wscbodnio]itewskie n.necze twereckie, 1, Kr.k6w, 1934; 111, Кrak6w, 1932.

СОГЛАСНЫЕ 1, " <, Z ПЕРЕД КОНЕЧНЫМ е В АУКШТАЙТСКИХ ДИАЛЕКТАХ

Резюм~

Судьба звукосочетаний lе, ,г, se, ze в конце слова отличается от судьбы соответствую· щих неКQнечных звукосочетаний. Важную роль в этом cыгpa~,a морфологическая аналогия: унификация окончаний после непалатализованных и палаТализованных согласных развива· .1ИСЬ 8 пользу пос.педиих. Например, в памятниках 16-17 В8. встречаются формы звателЬНQ­ ro п. ед. ч. Apapla/e "апостол" DP 610, 8, ptijle "посол" МР ]40., 10, а в современных ДИ3.1ектах эти формы почти всегда произносятся с МЯГКИМ 1 по аналогии с шеуе "боже". По той же причине имеется много дублетных форм. Большое значение имеет и редукция гласных: ср.вин.п.мн.ч.реlдs (во многих диа.lектах) и pelus, pels (В говорах паневежского диалекта) (литер. ре/и "мышей").