VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS / VYTAUTAS MAGNUS UNIVERSITY
MENŲ FAKULTETAS / FACULTY OF ARTS
ISSN 1822-4555
Meno istorija ir kritika Art History & Criticism 7
MENO ISTORIJOS RIBOŽENKLIAI LANDMARKS OF ART HISTORY
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO LEIDYKLA
Kaunas, 2011 UDK 7(05) Mi 121
REDAKCINĖ KOLEGIJA / EDITORIAL BOARD Pirmininkas / Editor-in-chief: Prof. habil. dr. Vytautas Levandauskas (Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuva / Vytautas Magnus University, Lithuania) Nariai / Members: Prof. Ph. D. Joakim Hansson (Gotlando universitetas, Švedija / University of Gotland, Sweden) Dr. Rūta Kaminska (Latvijos dailės akademija / Art Academy of Latvia) Prof. dr. Vojtěch Lahoda (Čekijos mokslų akademijos Meno istorijos institutas / Institute of Art History of the Academy of Sciences of the Czech Republic) Prof. dr. Aliaksandr I. Lakotka (Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos K. Krapivos meno, etnografijos ir folkloro institutas / The K. Krapiva Institute of Study of Arts, Ethnography and Folklore of the National Academy of Sciences of the Belarus) Prof. dr. Małgorzata Sugera (Jogailos universitetas, Lenkija / Jagiellonian University, Poland) Prof. Ph. D. Bronius Vaškelis (Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuva / Vytautas Magnus University, Lithuania) Prof. Ph. D. Kęstutis Paulius Žygas (Arizonos valstijos universitetas, JAV / Arizona State University, USA) Numerio sudarytojai / Editors of this volume: Prof. dr. Nijolė Lukšionytė, assoc. prof. dr. Aušrinė Kulvietytė-Slavinskienė (Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuva / Vytautas Magnus University, Lithuania)
Žurnale spausdinami straipsniai yra recenzuojami dviejų redakcijos kolegijos narių arba jų paskirtų recenzentų. All papers published in the journal are peer-reviewed by members of Editorial Board or its appointed experts.
Rėmėjai / Sponsors: LIETUVOS MOKSLO TARYBA RESEARCH COUNCIL OF LITHUANIA
© Vytauto Didžiojo universitetas / Vytautas Magnus University, Kaunas, 2011 TURINYS / CONTENTS
Pratarmė / Preface / 7
MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA 3
Vytautas Levandauskas
Mykolo Šulco kalba apie architektūrą ir meno istorija Vilniaus universitete XIX a. pirmojoje pusėje / 11 TURINYS Michael Schulz Talk about Architecture and Vilnius University Architectural School
Инесса Свирида Джозеф Саундерс в истории искусства и как историк искусства / 20 Saunders in Art History and as an Art Historian
Laima Šinkūnaitė Josepho Saunderso pranešimas apie Simono Čechavičiaus tapybą / 33 Joseph Saunders Report about Painting of Simonas Čechavičius
Nijolė Taluntytė Karolio Podčašinskio architektūrologinės terminijos bruožai / 41 The Features of Karol Podczaszyński Architectural Terminology
Rūta Janonienė Mykolo Homolickio indėlis į Lietuvos meno istoriją / 55 Contribution of Michał Homolicki to the Lithuanian Art History
LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS IR STUDIJOS XX–XXI A. THE RESEARCH AND STUDIES OF ART HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20TH-21ST CENTURY
Nijolė Lukšionytė Menotyros mokslas tarpukario Vilniuje / 64 Art History in the Interwar Vilnius
Aušrinė Kulvietytė-Slavinskienė Menotyra Vytauto Didžiojo universitete tarpukariu / 77 Art History and Criticism at Vytautas Magnus University During the Interwar Period
Laima Laučkaitė Nacionalinės dailės istorijos rašymas: XX a. I pusės strategijos / 88 Writing of National Art History: The Strategies of the First Half of the Twentieth Century
Marija Nijolė Tumėnienė Menotyros studijos Vilniaus universitete (1940–1951) / 96 Art History Studies at Vilnius University (1940–1951)
Aleksandra Aleksandravičiūtė Taikomoji ar dekoratyvinė dailė? Keletas terminijos klausimų / 110 Тhe Issues of Terminology in Applied Art Raimonda Kogelytė-Simanaitienė Taikomosios dailės tyrimai XX a. II p. – XXI a. pr. Lietuvoje / 116 Researches of Applied Art in Lithuania from Second Half of 20th Century to the Early 21st Century
Jolita Butkevičienė 4 Menotyros studijos ir institucijos Lietuvoje po 1990-ųjų metų (1990–2010) / 128 Art History Studies and Institutions in Lithuania after the 1990’s (from 1990 till 2010)
MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYSE: RAIDA, PERSONALIJOS, METODOLOGIJOS ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUROPE: PROCESS, PERSONALITIES, METHODOLOGIES
CONTENTS Elita Grosmane Развитие истории искусств в Латвии. Проблемы и решения / 137 The Development of Art History in Latvia. Problems and Solutions
Тамара Габрусь Изучение архитектуры барокко Беларуси / 144 Research of the Baroque Architecture in Belarus
Александр Локотко Исследования архитектуры Беларуси в Институте искусствоведения, этнографии и фольклора им. К. Крапивы национальной академии наук Беларуси / 154 The Study of the Architecture of Belarus at K. Krapiva Institute of Study of Arts, Ethnography and Folklore of the National Academy of Sciences of the Belarus
Eero Kangor Looking for the Professor and Defining Estonian Academic art History / 166 Dėstytojų paieška ir estų akademinės meno istorijos apibrėžtys
Ирина Чебан Николай Щекатихин – знаковая фигура в белорусском искусствоведении / 180 Nikolay Schekatikhin – the Iconic Figure in the Belarusian Art History
Эдуард Клявиньш История искусств в Латвии с точки зрения методологии / 188 Art History in Latvia from the Standpoint of Methodology
Irena Kossowska Reinventing Historic Styles: the Perception of Traditionalist Artistic Trends in Central and Eastern Europe of the 1920s and 1930s / 196 Iš naujo atrasti istoriniai stiliai: tradicinių meninių krypčių suvokimas 1920–1930 m. Rytų ir Centrinėje Europoje
Михаил Селивачев «Живые вещи» Н. Гоголя: искусство и предметная среда в его произведениях / 208 “Live Things” of Nicolas Gogol: Art and Artificial Surrounding in his Works VARIA
Nijolė Lukšionytė, Aušrinė Kulvietytė-Slavinskienė Menotyros publikacijos tarpukario Vilniuje ir Kaune / 218 Publications on Art History and Criticism from Interwar Vilnius and Kaunas 5 Vytautas Levandauskas Josephas Saundersas ir menotyros diskursai po dviejų šimtmečių
(Torunės konferencijos apžvalga) / 233 TURINYS Josephas Saunders and the Discours of Art History after 200 Years
Laima Šinkūnaitė Rūtos Janonienės monografija apie Vilniaus bernardinų bažnyčią ir konventą / 236 Monograph about Bernardine Church and Convent in Vilnius
MŪSŲ AUTORIAI / OUR AUTHORS / 239 PRATARMĖ
6 PRATARMĖ
XIX a. pradžioje Vilniaus universitete jautėsi ypatin- Vilniaus universiteto profesoriai. Be M. Šulco, labiau- gas istorijos ir kitų humanitarinių mokslų pakilimas, siai žinomi Karolio Podčašinskio traktatas Apie amato stiprinamas romantizmo idėjų. Į Vilnių iš Peterburgo darbų grožį (1821) bei vadovėlis Architektūros pra- atvykęs anglų grafikas ir meno tyrinėtojas profeso- dmenys akademiniam jaunimui (1828–1857, 3 dalys, rius Josephas Saundersas 1810 metais akademinei lenkų k.), taip pat Vincento Smakausko straipsniai visuomenei perskaitė viešą paskaitą Apie pamėg- apie to meto Vilniaus universiteto Dailės katedros džiojamųjų menų įtaką ir naudą. Ji buvo išversta dėstytojų ir absolventų kūrybą. Nors universitetas iš prancūzų kalbos į lenkų ir 1816 m. atspausdinta 1832 m. uždarytas, menotyros tradicija jau buvo žurnale Pamiętnik Magnetyczny. Dar anksčiau už užsimezgusi – antroje XIX a. pusėje ir XX a. pradžioje Saundersą, 1801 metais, architektūros profesorius ją toliau plėtojo Mykolas Homolickis, Adomas Kirko- Mykolas Šulcas (Szulc) lenkų kalba išleido knygelę ras, Vladislavas Zahorskis (Zahorski). Kalba apie architektūrą, parengtą taip pat pagal vie- Žurnalo straipsniai atspindi ne visas meno istorijos šai skaitytą paskaitą. Abi paminėtosios datos teisėtai mokslo raidos temas. Jį sudarant, centrine ašimi gali pretenduoti į meno istorijos pradžią Lietuvoje. pasirinktas menotyros (dailės ir architektūros isto- Garbus universitetinės menotyros 200 metų jubi- rijos, teorijos bei kritikos) edukaciją plėtojančių liejus inspiravo tokią žurnalo tematiką. Jame savo institucijų raidos ir veiklos aspektas. Meno tyrinė- darbus skelbia Lietuvos ir Rytų bei Vidurio Europos tojų ugdymas tarpukariu, sovietmečiu ir po nepri- šalių menotyrininkai, besidomintys istoriografijos klausomos valstybės atstatymo vyko ir tebevyksta problemomis. Menotyros kaip mokslo šakos isto- Vilniaus bei Kauno universitetuose, Vilniaus dailės rija Lietuvoje kol kas nuosekliai nenagrinėta. Mūsų akademijoje. Tarpukariu ypač reikšmingas Pauliaus šalyje mažoka specialistų, tiriančių XIX a. ir XX a. Galaunės indėlis į lietuviškosios menotyros for- pradžios meno istorijos tekstus, o XX a. antrosios mavimą bei Jurgio Baltrušaičio pastangos pasaulio pusės darbų vertinimai dėl nepakankamo laiko ats- meno istoriją pritaikyti Lietuvos skaitytojui. Klasiki- tumo dar nėra išsikristalizavę. nės stilistinės analizės įtvirtinimui ir profesionalios paminklosaugos sklaidai pamatus suklojo Stepono Pirmoji žurnalo straipsnių dalis skirta menotyros Batoro universiteto profesoriai Marianas Moreliovs- mokslo ištakoms Lietuvoje. Klasikinės meno istori- kis (Morelowski), Juliušas Klosas (Kłos), Ježis Reme- jos pradžią siedami su Johannu Joachimu Winckel- ris (Remer). Nors sovietmečiu menotyra, kaip ir mannu (1717–1768), turime pripažinti, jog menoty- kiti humanitariniai mokslai, buvo smarkiai kontro- ros atsiradimas Lietuvoje ganėtinai ankstyvas. Rašy- liuojama ideologijos, tarpukario autoritetų pamo- mas apie meną nebuvo tik išsilavinusių užsieniečių kos nepamirštos. XIX a. pradžioje užsimezgusios prerogatyva (J. Saunderso atvejis) – rašė ir vietiniai 7 PRATARMĖ
ir tarpukariu įsitvirtinusios meno interpretavimo Paskutinė teminė dalis skirta praeities ir dabarties patirtys suformavo lietuviškos meno istorijos menotyrininkų darbams: pirmą kartą sudaryta savastį. Ją priėmė nauja Nepriklausomos Lietuvos menotyros tekstų tarpukario Vilniuje ir Kaune meno tyrinėtojų karta, atvira šiuolaikinio mokslo bibliografija, apžvelgiama mokslinė konferen- pasaulio naujovėms. cija Torunės Mikalojaus Koperniko universitete, recenzuojama Rūtos Janonienės monografija apie Į trečią žurnalo dalį sudėti Latvijos, Baltarusijos, Vilniaus bernardinų ansamblį. Tikimės, jog toks Estijos, Ukrainos ir Lenkijos tyrinėtojų straipsniai. kryptingas Vidurio ir Rytų Europos šalių auto- Jie skirti menotyros istoriografijos apžvalgoms, rių darbų rinkinys taps rimta paraiška menotyros žymių meno istorikų pristatymui, metodologijos savirefleksijai, paskatins tyrėjų dialogą ir tolimes- problemoms. Pastaroji sfera – menotyros metodo- nius tyrimus. logijos – yra universaliausia, siejanti Vidurio ir Rytų Europos tyrinėtojus tarpusavyje ir su pasaulio kon- tekstu, tačiau šių dienų mokslininkai ją tik pradeda Nijolė Lukšionytė plėtoti. Aušrinė Kulvietytė-Slavinskienė PREFACE
8 PREFACE
An exceptional rise of history and other humani- with Johann Joachim Winckelmann (1717–1768), tarian sciences was being felt in Vilnius University we have to admit that the start of art history is quite in the beginning of the 19th century. This rise was early in Lithuania. Writing about art was not a pre- strengthened by the ideas of romanticism. In 1810 rogative only for educated foreigners (J. Saunders’ English graphic artist and art researcher professor case) – local professors of Vilnius University were Joseph Saunders (who came to Vilnius from Peters- also writing. Besides M. Šulcas’ book the most burg) delivered a lecture to academe community known are K. Podčašinskis’ (Podczaszinski) trac- Discourse on the Influence and Usefulness of the tate About the Beauty of the Industrial (Craft) Works Mimetic Arts. It was translated from French to Pol- (1821), handbook The Principles of Architecture for ish and published in magazine Pamiętnik Magnetyc- Academic Youth (1828–1857, 3 parts in Polish) and zny in 1816. Even before Saunders, in 1801 an archi- V. Smakauskas’ (Smokowski) articles about this time tecture professor M. Šulcas (Szulc) published a book works of Vilnius University Art department profes- in Polish A Speech about Architecture which was also sors and graduates. Although the University was prepared according to a public lecture. Both dates closed in 1832, a tradition of art history has been mentioned above could rightly pretend to be an ori- already started – in the second half of the 19th cen- gin of art history in Lithuania. tury and the turn of the 20th century it had been further developed by m. Homolickis (Homolicki), This scholarly journal of articles was inspired A. Kirkoras (Kirkor), W. Zahorskis (Zahorski). by 200-th anniversary of academic art history. Researches of Lithuanian and also East and Middle The scholarly journal does not reflect all the themes European art historians who are interested in his- of art history science. An aspect of development toriography problems are published here. Art his- and activity of the institutions that evolves the tory as a science has not been analyzed coherently education of art history (fine and applied art and in Lithuania before. Firstly, there are not enough of architecture history, theory and critique) has been specialists in our country, who are making research chosen as a central axis. Education of art research- of the art history texts, written in the 19th and the ers has been provided in Vilnius and Kaunas uni- beginning of the 20th century. Moreover, evaluations versities and Vilnius Academy of Arts since inter- of the works, written in the second part of 20th cen- war, through soviet period and still continues after tury, are not crystallized out because of insufficient the reestablishment of independence. In the inter- distance of time. war period particularly important was P. Galaunė’s input to the formation of Lithuanian art history The first part of this scholarly journal is intended to and J. Baltrušaitis’ endeavour to adapt world art the origins of art history in Lithuania. As we relate history to Lithuanian reader. Professors of Stepfan the beginning of the classical science of art history 9 PREFACE
Batory University like M. Morelovskis (Morelowski), history – is the most universal, it relates Middle and J. Klosas (Kłos), J. Remeris (Remer) laid a founda- East Europe researchers interdependently as well as tion for classical stylistic analysis and development with context of all world, however nowadays scien- of the professional monument conservation. In the tists are just beginning to develop it. soviet period art history as well as all other humani- The last part of the scholarly journal is dedicated for tarian sciences were under strict ideological control, the past and present art researchers works. Biblio- nevertheless the lessons of interwar authorities were graphy of art history and criticism texts from inter- not forgotten. The experience that started from the war Vilnius and Kaunas has been put together for beginning of 19th century and was strengthened in the first time. Finally, there is a review of the scien- interwar period formed the oneness of Lithuanian tific conference in the Nicolaus Copernicus Uni- art history. It was accepted by a new generation of versity in Toruń, a reviewed monograph of R. Jano- Independent Lithuania art researchers, which was nienė about Vilnius Bernardine ensemble. We hope open for contemporary science world news. that such purposeful scholarly journal of Middle The third part of this scholarly journal contains and Eastern European authors will be a serious articles of scientists from Latvia, Byelorussia, Esto- claim for self reflection of art history, will encourage nia, Ukraine and Poland. These articles are inten- a dialogue among scientists and stimulate further ded for evaluation of historiography of art history, researches. presentation of famous art historians, methodology problems. The last sphere – methodology of art Nijolė Lukšionytė Aušrinė Kulvietytė-Slavinskienė MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE
THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA Vytautas LEVANDAUSKAS Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas
MYKOLO ŠULCO KALBA APIE ARCHITEKTŪRĄ IR MENO ISTORIJA VILNIAUS UNIVERSITETE 11 XIX A. PIRMOJOJE PUSĖJE
Reikšminiai žodžiai: Mykolas Šulcas, architektūros THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA istorija, meno istorija, Vilniaus universitetas.
Kada senajame Vilniaus universitete pradėta gilintis Ankstyviausias mums žinomas išsamus ir kryptin- į architektūros istoriją ir ją studijuoti, tiksliai atsa- gas architektūros istorijos darbas – Mykolo Šulco kyti dar negalima. Žinoma, kad Vilniaus akademi- Kalba apie architektūrą, parengta 1801 m. Vilniaus joje architektūra dėstyta jau XVIII a., o matematikos universitete skaitytos viešos paskaitos pagrindu. Pra- kursuose – dar anksčiau. Apie Lauryno Gucevičiaus nešimas išleistas atskiru leidiniu. Kiek egzempliorių santykį su architektūros istorija taip pat beveik nieko išspausdinta, nežinoma, tačiau Karolio Estreicherio nežinoma – jo paskaitų rankraštis žuvo per Antrąjį pasaulinį karą Varšuvos nacionalinio muziejaus fon- duose. Istoriografijoje teigiama, kad jo programoje vyravo estetikos ir projektavimo klausimai.
XVIII a. pabaigoje universitete meno istorijos žinio- mis gerokai papildyti senas tradicijas turintys retori- kos ir poetikos dalykai. Profesorius Pilypas Nerijus Golanskis (Filip Neriusz Golański) dėstomo kurso programoje žadėjo paminėti visus geriausius seno- vės menininkus – tapytojus, skulptorius, architektus, mechanikus, išaiškinti kaip kalbos ir dailė padeda suprasti literatūrą, nes mokslai ir menai esą susįję nepertraukiamais ryšiais, sudaro organišką vienovę, vienas kitą papildo ir remia1. Kiek vėliau Golanskis Vilniuje išleido veikalą O wymowie i poezii, kuriame plėtojo klasicizmo principais grįstą estetikos sam- pratą. Jis gilinosi į meninio skonio subtilybes, peikė puošmenų perteklių iškalboje, lygino jį su pernelyg gausia ornamentine lipdyba architektūroje, kuri būdinga barokui2. Tačiau, palietęs bendriausias ese- tikos problemas, daugiau į meno istorijos klausimus nesigilino. Senajame Vilniaus universitete ankstes- nių kaip XIX a. pradžioje sukurtų mokslo darbų apie architektūrą ir apskritai meno istoriją surasti M. Šulco leidinio „Kalba apie architektūrą“. Titulinis nepavyko. puslapis bibliografijoje jis įrašytas kaip atskira knyga, išleista kalba, ar reikėjo iš marmuro ar balto kalkakmenio tais pačiais 1801 metais3. Leidimo vieta nenurodyta, pastatytą švyturį tinkuoti ir t.t. Tačiau, nežiūrint tačiau spėjama, jog Vilniuje4. šių kompiliacinių teksto įdomybių, M. Šulcas seno- vės Egipto architektūros neidealizuoja, o rašo, kad Straipsnio tikslas – išnagrinėti šį veikalą Vilniaus „Egiptiečiai statė statinius, kurių tik dydžiai ir tvir- universiteto architektūros mokslo kontekste kaip tumas teatstojo tikrąjį grožį, atsirandantį iš visumos 12 pirmąjį kryptingą meno istorijai pašvęstą darbą ne ir atskirų dalių santykio“6. tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse. Kur kas tobulesniu kūriniu M. Šulcas laiko Salia- M. Šulco knygelės apimtis – 21 smulkiu šriftu mono šventyklą Jeruzalėje, apie 900 m. pr. Kr. statytą surinktas puslapis. Pagal dabartinius standartus karaliaus Saliamono pakviesto architekto Hiramo tai sudarytų beveik 2 autorinius lankus. Didžioji iš Tiro. Knygos autorius, ieškodamas graikų orde- veikalo dalis (apie 62% viso teksto) skirta chrono- rių ištakų, nekritiškai remiasi ispanų teoretiko Juan logiškam architektūros istorijos aptarimui. Tiktai Bautista Villalpando iš Šventojo Rašto išskaitytais įžangoje apibūdintas architektūros santykis su kitais aiškinimais, esą toje šventykloje stovėjo 1454 korin- menais, o pabaigoje aiškinama, kokie mokslai reika- tinio orderio kolonos. Čia M. Šulcui galima prie- lingi architektams. kaištauti už neapdairumą – J. B. Villalpando teorijas M. Šulcas dar nebuvo paveiktas utilitarinės dok- jau XVIII a. buvo sukritikavęs Georgas Wolfgangas trinos ir architektūrą siejo su dailiaisiais menais, Krafftas (Georg Wolfgang Krafft )7 ir kiti, netikėję kuriuos vadino dailiaisiais mokslais (pięknym Nau- miglotais samprotavimais, jog graikai nusižiūrėjo kom). Štai ką jis apie tai rašo: „Leistis į Poezijos, korintinį orderį iš Saliamono šventyklos. Šios šven- Muzikos, Tapybos smulkmenas ne mano dalykas, tyklos, deja, neišliko net griuvėsių. Remiantis vėles- palieku tas tris vienodai gražias seses ir skubu pas niais archeologų ir meno istorikų tyrimais galima MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS tą, kuriai pasiaukojau. Vertinsiu Architektūrą, jos tvirtinti, jog korintinę koloną sukūrė senovės grai- ištakas, plėtojimąsi, smukimą, naują atgimimą ir kai, o anksčiausias jų pavyzdys buvęs V a. pr. Kr. dabartinę būklę, paskui išvardysiu dalykus, moks- Apolono Epikurijaus šventyklos viduje, Basuose. lus ir vertybes, reikalingas žmonėms, atsidėjusiems M. Šulcas, pats būdamas klasicizmo kūrėjas, tolesnę Architektūrai“5. Taigi M. Šulcas nedvejodamas archi- architektūros raidą pateikia iš prograikiškų pozi- tektūrą priskyrė menams, laikydamas ją minėtųjų cijų – kaip antikinės graikų kūrybos tąsą. Jis dažnai trijų menų dar viena seserimi. Dėl šios priežasties reiškia susirūpinimą, netgi pasipiktinimą, dėl anks- jo Kalbą apie architektūrą pagrįstai galima laikyti tesniųjų epochų architektų kūrybos nukrypimų nuo ne tik pirmuoju Vilniaus universiteto architektūros klasikos. istorijos, bet ir apskritai meno istorijos darbu. M. Šulcas akivaizdžiai idealizuoja antikinę graikų Architektūros ištakas M. Šulcas pradeda nuo Šven- architektūrą: „Graikus galima laikyti teisingos archi- tajame Rašte aprašytų statybų. Pirmiausia mini tektūros kūrėjais ir imti iš jų pavyzdį“. Girdamas jų legendinį Babelio bokštą ir jo statytoją Nemrodą kūrinius rašo, kad „taisyklingi graikų statiniai savo (Nemrod), kurio sūnus Ninus įkūręs Ninivos miestą formomis nustelbė gremėzdiškus Egipto pastatus“8. ir kitus kūrinius. Daug dėmesio skirta senovės Egip- Tad neatsitiktinai M. Šulco architektūros istorijos tui. Vaizdžiai aprašytos piramidės, obeliskai, labi- apžvalgoje graikų antika aprašyta išsamiausiai. Rem- rintai, ypač Aleksandrijos Faro švyturys. Siekiant damasis daugiausia Vitruvijumi, jis pateikia dau- teksto patrauklumo, nevengta ir legendų – apra- giau kaip 30 senovės graikų architektų, skulptorių, šyta, kaip architektas ant švyturio sienų po tinku išradėjų pavardžių (žr. 1 lentelę). Išsamiau aprašyti įrašęs savo vardą Sesostres, kad amžiams išliktų graikų architektūros kūriniai – dvi Artemidės (Dia- žinomas. Pateikta netgi įrašo citata lotynų kalba. nos) šventyklos: viena – Magnesijoje prie Meandros Aišku, M. Šulcas kaip architektas galėjo būti apdai- upės, kita – Efese – karaliaus Mauzolo rūmai ir ant- resnis ir suabejoti, ar Egipto valstybėje, o vėliau hele- kapis. Tačiau paradoksalu tai, kad aukštindamas nistiniame pasaulyje galėjo atsirasti tekstas lotynų graikus kaip pavyzdinės (klasikinės) architektūros įvairių tiesiog stulbinančių dydžių, atkreipia dėmesį kūrėjus, M. Šulcas neanalizuoja vertingiausių klasi- į puošybą, bet rašo, kad šios šventyklos mozaikos kos laikotarpio kūrinių, tik vienu žodžiu tepamini prastokos, lyginant su romėniškosiomis. Jis apgai- Atėnų Partenoną, o apie kitus nė neužsimena. Dau- lestauja, kad VI-ajame amžiuje apskritai nežinota, giausia dėmesio skirta vėlyviesiems helenistiniams kas tai yra tapyba, o iki XIV amžiaus ji visai buvusi kūriniams, o vertingiausiais įvardinti tokie nereikš- pamiršta. 13 mingi, mažai kam žinomi, šiuolaikinėse architek- Gotikinę architektūrą M. Šulcas vertina itin nega- tūros istorijos studijose paprastai netgi neminimi tyviai. Pasipiktinęs barbarais gotais, kurie plėši- objektai kaip Demosthenes’o švyturys ar Tezo šven- THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA kaudami naikino gražiausius graikų paminklus, jis tykla. Tai galima paaiškinti dviem priežastimis. mano, jog šią architektūrą ir tinka vadinti gotikine, Pirma, autorius daugiausia rėmėsi Vitruvijaus ir kitaip sakant, barabariška. Ieškodamas gotikos ištakų Plinijaus veikalais, kurie geriausiai žinojo tuo laiku plačiame Europos regione, knygos autorius pabrėžia, dar stovėjusius helenizmo kūrinius. Kita vertus, kad nebuvo tautos, kuri gotais save vadintų. Tačiau XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, kai M. Šulcas labiausiai išskiria vokiečius. Jis netgi nemėgina kil- rengė Kalbą apie architektūrą dar mažai turėta išsa- dinti gotikos iš Prancūzijos, o tiktai pamini ją šalia mių archeologų tyrimų, graikiškos klasikos rekons- Italijos, Vokietijos, Ispanijos, Lenkijos – tų kraštų, trukcijų, kurie leistų labiau gilintis į klasiką. kuriuose būta įvairiausių viduramžių statybų. Savo Poskyrį apie graikus M. Šulcas apibendrina tokiais krašte žymiausiais statiniais M. Šulcas laiko goti- žodžiais: „Nebuvo miesto, kur graikai nestatytų kines kryžiuočių bažnyčias, sukurtas prieš keturis paminklų. Bažnyčios, rūmai, antakapiai, viešieji ar penkis šimtus metų. Autorius teigia, jog per ilgą fontanai liudija, kad tauta visiškai pasiekė dailiųjų laiką vokiečių architektai taip išplatino gotiką Euro- mokslų tobulumo“10. poje, jog italų rašytojai šį stilių ėmė vadinti vokiš- kuoju. Tačiau apibendrindamas pabrėžia, jog gotika Antikinę romėnų architektūrą M. Šulcas vertina kri- vis tiktai „architektūra be jokių taisyklių“12. tiškiau, pareikšdamas, kad tai tik ne itin sėkmingas sekimas graikais. „Romėnas niekada neprilygo grai- Renesanso architektūrą M. Šulcas vadina „Graikų kui“, – rašo autorius ir gana kategoriškai tvirtina, architektūros atgimimo epocha“ (renesanso termi- kad jie (romėnai) nuo pat pradžių visai nežinojo nas, kaip ir baroko ar klasicizmo, XIX a. pradžioje proporcijų taisyklių. Anksčiau paminėjęs teoretikus dar nenaudotas). Jo pradžią autorius sieja su Šv. Petro Vitruvijų ir Plinijų kaip graikų žinovus, iš kūrėjų bazilikos Romoje sukūrimu. Šios bažnyčios staty- pamini tik du architektus – Apolodarą Damaskietį bos istoriją atskleidžia pristatydamas žymiausius (Apollodoros), Trajano iniciatyva pastačiusį tiltą per jos kūrėjus ir kitus architektus. M. Šulcas įvardija Dunojų ir Demetrijų (Demeter), vykdžiusį Adriano keliolika renesanso architektų ir galiausiai Rolandą užsakymus. Išsamiau analizuojamas Romos Pante- Fréartą de Chambray (Roland Fréart de Chambray; onas, Koliziejus, Diokletiano termos ir kiti objektai 1606–1676), kuris esą išaiškino jų klaidas, nors ir (žr. 1 lentelę). pats tų klaidų neišvengė.
Ankstyvoji krikščionių architektūra pristatyta sutel- Aiškindamas Šv. Petro bazilikos architektūros kiant dėmesį į Konstantinopolio Šv. Sofijos šventy- raidą, M. Šulcas pasiekia baroko epochą, tačiau jos klą. M. Šulcas nurodo jos architektus Artemijų iš neišskiria, o tiesiog sulieja su ankstesniųjų (rene- Trakų ir Izidorių iš Mileto, išsamiai aprašo naudotas sanso) menininkų kūryba. Tad bazilikos aptarimo statybines medžiagas, konstrukcinę sandarą, tačiau pabaigoje atsiranda tokios baroko architektų pavar- apgailestauja, kad „bergždžias darbas šioje bažny- dės kaip Jacobo Barozzi Vignola, Giacomo della Porta, čioje ieškoti panašumų į graikų architektūros orde- Carlo Maderno, Gian Lorenzo Bernini. M. Šulcas, nors rius“11. Jis pastebi, kad šventyklos pilioriai neturi nei ir būdamas nuoseklus klasicistas, italų baroko kūrėjų bazės, nei kapitelio, tai tik grubūs mūriniai rams- anaiptol nekritikuoja, pabrėžia, kad baziliką kūrė čiai. Autorius pabrėžia kupolo didingumą, pateikia tobuliausi menininkai, kokie tik Italijoje yra buvę13. 1 lentelė. Architektūros istorijos objektai M. Šulco Kalboje apie architektūrą9
Epocha arba M. Šulco vertinimai ir Architektai, menininkai, užsakovai ir kt. Architektūros kūriniai regionas kritika. Pastabos Architektū- Legendinis Babelio bokšto statytojas Nem- Babelio bokštas, Ninivos, ros ištakos rodas, jo sūnus Ninus, miestų kūrėjas Asu- Babilono miestai ras 14 Senovės Legendinis valdovas Sezostrys, Piramidės, obeliskai, Labi- Egiptiečiai statė statinius, Egiptas valdovas Ptolemaios (Ptolomėjus), rintas, kurių tik dydžiai ir tvir- legendinis Faro švyturio architektas Sesos- Aleksandrijos Faro švyturys tumas teatstojo tikrąjį tres grožį, atsirandantį iš visumos ir atskirų dalių santykio. Šventoji Karaliaus Saliamono architektas Hiram‘as iš Saliamono šventykla Jeru- Cituojamas Villalpando, žemė Tiro, minimas Senajame Testamente zalėje Vitruvius. Graikų Architektai: Hermogenes, Ktezyfont, Bakcho šventykla Jonijoje (?), Graikus galima laikyti antika Metagenes, Demetrius , Peonius, Titus, Saty- Dianos (Artemidės – V. L.) teisingos architektūros nus (gal Satyros – V. L.) , Plietis, Agatark’as šventyklos Magnesijoje ir Efe- kūrėjais ir imti iš jų Atėnietis, Demokryt, Theofrast, Anaxago- se, karaliaus Mauzolo rūmai, pavyzdį. ras, Ktezyfon, Archimedes, Korebus, Iktinus, Mauzolo antkapis Halikarnase Tauta visiškai pasiekė Kalikrates, Eteyzys, Xenokles, Ktezybius, (mauzoliejus – V. L.), Atėnų dailiųjų mokslų tobu- Arystarchus Samius, Phylolaus, Architus, Partenonas, Minervos šventy- lumo. Apollonius Pergaeus, Eratosthenes, Cyrenus, kla (?), Demosthenes’o švytu- Cituojamas Plinius, Skorpinus, Imnezydes; (architektai). rys, Tezo (?) šventykla. Vitruvius. Halikarnaso mauzoliejaus skulptoriai raižy- tojai: Leochars, Bryax, Skop, Praxyl; degtų plytų išradėjai: Lurius, Hiperlius. Romėnų Imperatoriai: Tarquinius, Agryppa, Severus, Romos Panteonas, Romėnas niekada nepri- antika Mark Aurelius, August, Neron, Vespasian, Fortunos šventykla (?) Prenes- lygo graikui. Tytus, Traian, Hadrian (Adrianas), Antonius te (gal Fortuna Virilis), Romėnai nuo pat pra-
MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS Marcus, Constantinus; Nikopolio (?) miestas, džių nežinojo jokių pro- architektai: Apollodoros (Apolodoras Da- Kelias iš Romos į Rimini, porcijų taisyklių. maskietis), Demeter (Demetrijus) 14 akvedukų, obeliskai, Nerono rūmai, Koliziejus, tiltai per Tago (Ispanija), Du- nojaus upes, Trajano kolona, Augusto forumas, Marko Au- relijaus kolona, Nimo (Nimes) akvedukas, Diocletian‘o termos. Ankstyvoji Imperatoriai: Constantinus, Justinianus; Šv. Sofijos šventykla Bizantijo- Bergždžias darbas ieš- krikščionių architektai: Anthemios (Antemijas) iš Tralio, je (Konstantinopolyje) koti panašumų į graikų architektūra Isidoros (Izidorius iš Mileto) architektūros orderius [Bizantijos architektūroje – V. L.] Gotika Gotikinės bažnyčios Architektūra be jokių Strasbure, Vienoje. Minima taisyklių. Venecija, Ravena, Florencija, Praha. Kryžiuočių bažnyčios. Renesansas Architektai: Donato Bramante, Bernardo Šv. Petro bazilika Romoje Architektūra be jo- (vad. Rossellino, Leone Battista Alberti, Miche- kių taisyklių tęsėsi iki Graikiškos langelo Buonarroti, Šv. Petro bazilikos sukū- architektūros Giuliano Sangallo, Rafael Santi i Urbino, rimo Romoje. atgimimu) Andrea Palladio, Pirro Ligorio, Giacomo Barozzi da Vignola, Giacomo della Porta, Carlo Maderna, Roland Fréart de Cham- bray, Filippo Brunelleschi, Vincenzo Sca- mozzi, Sebastiano Serlio, Viola (?), Pietro Cataneo, Jean Bullant, Klaudyus (?), Karol Errard (?), Daniele Barbaro Epocha arba M. Šulco vertinimai ir Architektai, menininkai, užsakovai ir kt. Architektūros kūriniai regionas kritika. Pastabos Barokas (neį- Architektai: Gianlorenzo Bernini, Šv. Petro bazilika Romoje Ne tik Italijoje sukurta vardintas) Christopher Wren Londono Šv. Pauliaus katedra puikių statinių. Christopher Wren Šv. Pauliaus katedroje pada- ręs akivaizdžių klaidų. Klasicizmas Architektai: Charles-Etienne Briseux, Georg Nuo to laiko geras skonis 15 (neįvardin- Wolfgang Krafft, (stilius – V.L.) pamažu tas) Laurynas Gucevičius išplito po visą Europą. THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA
Tai gerokai stebina – paprastai klasicizmo teoretikai tyrinėtojas. Jo erudicija, pastabumas, taiklus žodis baroko architektams kritikos negailėdavo. Kritikos padėjo formuoti estetines klasicizmo pažiūras Lie- neišvengė tik anglų architektas Christopheras Wre- tuvoje ir už jos ribų. Nors M. Šulco leidinio tiražas nas (Christopher Wren; 1632–1723). Anot M. Šulco, tiksliai nežinomas, tačiau vien tai, kad jis pateko į jis statydamas Šv. Pauliaus katedrą Londone, pada- K. Estreicherio bibliografiją, leidžia daryti prielaidą, ręs akivaizdžių klaidų: nepakankamai iškėlė skliau- jog Kalba apie architektūrą žinota Lenkijoje ir buvo tus, mažaisiais piliastrais pridengė didžiuosius. prieinama besidomintiems meno istorija. M. Šulco (Tikriausiai čia turėtos galvoje virš šoninių navų idėjas skleidė ir jo pasekėjai, buvę studentai. Myko- iškeltos „netikrosios“ sienos, dengusios kupolo atra- las Pelka-Polinskis, 1810–1813 m. dėstydamas civi- mas. Be to, kūgiškos formos bazilikos kupolas esąs linę architektūrą Minsko gimnazijoje, panaudojo pernelyg didelis, neatitinkąs viso pastato. M. Šulco žinias, gautas iš M. Šulco paskaitų15. Nėra abejonės, toleranciją barokui iš dalies patvirtina įmantri Kal- kad m. Polinskiui buvo puikiai žinoma ir Kalba apie bos apie architektūrą užsklanda, sukurta jei ne paties architektūrą, kurią jis įrašė į savo paties sudarytas autoriaus, tai tikriausiai pagal jo pageidavimus. bibliografijos suvestines16, tad tikriausiai ją naudojo ir edukacinei veiklai Gudijoje. Toliau M. Šulcas rašo, jog „nuo to laiko (XVIII a. – V. L) geras skonis pamažu išplito po visą Europą“14. M. Šulcui, kaip architektui praktikui ir statytojui, Gerą skonį turėtume suprasti kaip klasicizmo stilių, sekėsi kur kas blogiau. Net kelis kartus griuvo jo kuriam atstovauja pats knygos autorius. Tačiau tuo- rekonstruojami pastatai. 1809 m., kai sugriuvo pagal laikinės architektūros autorius plačiau neaptarinėja, jo projektą rekonstruoti Vilniaus universiteto buv. jis tik pabrėžia, kad joje neišvengta trūkumų, kurių Kadetų korpuso skliautai, mirtinai sužaloję ten dir- galėtų būti mažiau, jeigu architektai geriau suvoktų busius žmones, jam atimtos projektavimo teisės17. mokslo poreikį. Tik 1812 m. statybos praktiko teisės jam grąžintos ir pavesta skubiai suprojektuoti didelę medinę pavė- M. Šulcas neapsiribojo visuotinės architektūros sinę Vilniuje, Vingio (Zakręt) parke iškilmingam istorijos apžvalga. Jis vienas pirmųjų Vilniaus uni- pobūviui, kuriame turėjo dalyvauti Rusijos impe- versitete viešai įvertino žymųjį Lietuvos klasicizmo ratorius Aleksandras Pirmasis. Iškilmių išvakarėse architektą L. Gucevičių, įžvelgė jo kūrybinių sėkmių pavėsinė sugriuvo. Dėl šios nesėkmės, palikęs staty- ištakas, susiedamas su Charles’u-Etiennu Briseux bos vietą, M. Šulcas nusiskandino Neryje 1812 m. (Charles-Etienne Briseux), G. W. Krafftu ir pripažin- birželio 20 d. Tuoj po to įvykio Lietuvą sudrebino damas, kad Gucevičiui geriau už juos sekėsi harmo- Napoleono kariuomenės žygis į rytus. ningų proporcijų paieškos. L. Gucevičiaus kūrybos vertinimais ir baigiama architektūros istorijos apž- Po M. Šulco mirties Architektūros katedra beveik valga. Toliau knygos autorius gilinasi į teorijos ir 10 metų neturėjo profesoriaus. Nutrūko ir moks- praktikos dalykus. liniai tyrinėjimai. Lyg tyčia tais pačiais metais, kai mirė M. Šulcas, Krokuvoje išleistas Sebastiano Sie- Paskelbęs Kalbą apie architektūrą, M. Šulcas vertin- rakowskio veikalas18, pretenduojantis į solidžius tinas kaip pirmasis architektūros istorijos ir teorijos akademinius architektūros pagrindus. Ambicinga vietinių interesų ir, prisiėmusi daugiau patirties bei Vilniaus universiteto vadovybė jautriai reagavo į tobulėjimo taisyklių, leido sukurti ne tik didelius, bet veikalą, kurį, esant palankioms aplinkybėms, galbūt, ir paprastus, tvirtus bei puošnius statinius. Autorius pirmiau galėjo išleisti jos vadovaujama Alma Mater. atkreipė dėmesį į graikų statybines medžiagas, ypač Universiteto rektorius Jonas Sniadeckis paskelbė medines sijas, kurios guldytos ant akmens sienų ir 16 išsamią ir gana kritišką recenziją, nurodydamas stulpų. K. Podčašinskis graikų orderio antablementą leidinio teorines spragas, neišverstus terminus19. kildino iš medinių konstrukcijų. Romėnų architek- Tęsiant kritišką požiūrį į šį fundamentalios apimties tūrą, kaip ir M. Šulcas, vertina kur kas kritiškiau, veikalą galima pridurti, jog jame neatskleista archi- ne kartą pabrėždamas, kas perimta iš graikų ir kas tektūros raida nei Europoje, nei Lietuvoje. prarasta.
Vilniaus universiteto vadovybė ieškojo naujo, Gotikos K. Podčašinskis nesupeikė taip aršiai kaip geriau išmanančio statybos techniką architekto jo pirmtakas, esą tai tik barbarų menas be jokių negu M. Šulcas. Todėl buvo išugdytas Karolis Podča- taisyklių. Jis pripažino gotikinių pastatų lengvumą, šinskis. Dirbdamas architektūros profesoriumi konstrukcijų pastovumą, darnias proporcijas, tačiau ir vėliau, uždarius universitetą, K. Podčašinskis viso to nelaikė racionalia kūryba: „Ir nors kilo stati- paskelbė daugiau kaip 10 teorinių mokslo darbų20. niai, iki šiol stebinantys savo apgaulingu lengvumu, Pradedant 1821 m. jie skelbti periodikoje arba išėjo tikru tvirtumu ir pastovumu, viršijančiu bet kokį atskirais leidiniais. K. Podčašinskio mokslo dar- sveiką protą, vientisumu ir daugelio detalių santy- bams būdingas utilitarinės doktrinos, kurią autorius kiu su visuma, vis dėlto bergždžias tas paprastumas, perėmė iš Paryžiaus Politechnikos profesoriaus Jean taupumas ir puošybos išmonės, kuriomis be jokio Louis Nicolas Durand’o, poveikis. tikslo, kaip medžiai kerpėmis, jie yra apiberti“23.
MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS Architektūros istorijos istoriografijai reikšmingiausi Kur kas palankiau apibūdinta renesanso (šio ter- du jo mokslo darbai. Vienas buvo skirtas architekto mino jis irgi nevartoja) architektūra. K. Podčašins- L. Gucevičiaus gyvenimo ir kūrybos analizei21. Jis ir kis rašo, kad Pilypas Bruneleskis (Filippo Brunelles- šiandien aktualus kaip išsamiausias šaltinis žymiau- chi), gimęs 1377 m., XIV a. antrojoje pusėje buvo sio Lietuvos klasicizmo kūrėjo studijoms. Kitas su pradininkas tų, kurie, ištyrinėję senosios Romos architektūros istorija susįjęs mokslo darbas, praėjus griuvėsius, ėmė remtis tikromis antikinės architek- beveik keturiems dešimtmečiams po M. Šulco kny- tūros taisyklėmis. Tačiau kartais jų tyrinėjimai buvę gos pasirodymo, paskelbtas 1838 m. Vilniuje išleis- paviršutiniški ir netikri. tame Glucksberg’ų enciklopedijos antrajame tome. Baroko architektūrai K. Podčašinskis kur kas negai- Tuometinė enciklopedija nebuvo vien tik apiben- lestingesnis, negu M. Šulcas. Jis rašo, kad nusivylę drintų kompiliacinių žinių rinkinys, – joje užteko Vitruvijaus orderio taisyklėmis, Michelangelo Buo- vietos teoriniams pamąstymams ir aktualioms narroti, Gianlorenzo Bernini, ypač Francesco Borro- problemoms. Toks buvo ir nedidelis (maždaug 0,4 mini, architektūrą pertvarkė į iškreiptą poeziją. Šių dabartinio autorinio lanko apimties) K. Podčašins- garsių neeilinių žmonių mokiniai visą Europą pri- kio straipsnis apie architektūrą22. Beveik pusę teksto pildė keistenybių ir pamišimo kūrinių. Tačiau, rašo užima visuotinės architektūros apžvalga – antrasis jis, tokios karštligės šėlsmas neilgai truko: pradėta po M. Šulco spausdintas šios srities darbas Lietuvoje. geriau pažinti Romos, Graikijos, Egipto statinius ir K. Podčašinskio architektūros istorija žymiai trum- grįžta prie graikiško paprastumo. Čia autorius turi pesnė, joje mažai pastatų aprašymų, datų, pavardžių. galvoje savąją epochą – klasicizmą, kurį irgi suvokia Tačiau joje pateikti įvairių epochų vertinimai padeda kaip graikišką atgimimą. Savo amžininkus architek- geriau suvokti, kaip pasikeitė požiūris į praeities epo- tus K. Podčašinskis kritikuoja už tai, kad jie orderį chų architektūros stilius. suvokia tik kaip puošmeną, bet neįvertina tų pastato Kaip ir kiti klasicistai, K. Podčašinskis giria graikų dalių, kurios atlieka pagrindines funkcijas. architektūrą, kuri, jo manymu, išsivadavo iš siaurų Vilniaus universiteto profesorių M. Šulco ir K. Podčašinskio parašytos apžvalgos buvo pirmieji vaizduojamųjų menų įtaką ir panaudą25, parengtą spausdinti ir viešai paskelbti architektūros istorijos 1810 m. rugsėjo 15 d. skaitytos viešos paskaitos darbai Lietuvoje. Abiejose architektūros raida, nors Vilniaus universitete pagrindu. Pastarąjį gana ir pradėta nuo seniausių laikų, suvokta ir pateikta didelės apimties J. Saunderso kūrinį veikiau reikėtų kaip graikų antikos tąsa. Graikiškumo kriterijumi laikyti svarbiu ne meno istorijai, o meno filosofijai. vertintos visos vėlesnės epochos ir stiliai. Romėnų Straipsnio autoriaus tikslas, kaip jis pats nurodė, 17 antikinė, renesanso, klasicizmo architektūra apibū- – sugriauti Jean’o Jacques’o Rousseau teiginį, jog dinta daugiau ar mažiau teigiamai, priklausomai „mokslai ir menai, išvedę žmogų iš jam tinkamos nuo to, kiek ji nukrypsta nuo graikiškojo idealo. aplinkos, buvo visų jo nelaimių priežastim“26. J. THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA Gotikos ir baroko kūriniai, netęsiantys arba blogai Saunderso menotyros darbai sėkmingai užpildė tą tęsiantys graikų tradicijas, vertinti negatyviai. properšą Vilniaus universiteto architektūros profe- sorių mokslinėje veikloje, kuri susidarė dėl 1812 m. Abiejų autorių pozicijos iš esmės panašios – klasi- karo įvykių ir kitų priežasčių. Tai užtikrino meno cistinės, tačiau skiriasi „negatyviųjų“ architektūros istorijos mokslo nenutrūkstamumą. Jeigu, nekreip- stilių kritika. M. Šulcas labai kategoriškai ir nei- dami dėmesio į utilitarinę doktriną, pripažintume, giamai vertino gotiką, laikė ją barbarų stiliumi, o kad architektūra tai ne tik mokslas, bet ir menas, baroko kūrinių beveik nekritikavo. Baroko vertini- galėtume daryti išvadą, kad meno istorijos pradi- mui, matyt, dar buvo per mažai praėję laiko nuo jo ninkas Vilniaus universitete buvo M. Šulcas, savo baigties Lietuvoje. K. Podčašinskis, atvirkščiai, nors originalias menotyros mintis paskelbęs dešimtme- gotikos meninių formų ir nelaikė racionaliomis, pri- čiu anksčiau už J. Saundersą. pažino pastatų lengvumą, konstrukcijų pastovumą, darnias proporcijas. Tokią toleranciją lėmė jau įsi- galėjęs romantizmas, atvėręs kelius į viduramžių architektūros retrospektyvas. Baroko architektūrą
K. Podčašinskis kritikavo negailestingai, vadino Nuorodos keistenybių bei pamišimo kūriniais. Tai atskleidžia 1 Prospectus lectionum publicarum in Alma Universitate jo principingą klasicistinę poziciją. scientiarum Vilnensi..., ex Anno 1797 in annum 1798, Vil- Dar vienas skirtumas susįjęs su Vilniaus universitete nae. 2 Golański, Filip Neriusz. O wymowie w poezyi. Wilno, įsigalėjusia utilitarine doktrina, kuri skatino labiau 1808, s. 5–6. gilintis ne tiek į meninę, kiek į techninę konstrukty- 3 Estreicher, Karol. Bibliografia Polska XIX stólecia. T. IV (R-U). Kraków: Wydanie Akademii Umiejętności, viąją architektūros pusę. Tai atsispindi K. Podčašins- 1878, s. 459. kio tekste, ypač analizuojant antablemento genezę 4 Estreicher, Karol. Bibliografia Polska XIX stólecia. graikų pastatuose. T. X. Spis chronologiczny. Kraków, 1885, s. 5. 5 Szulc, Michał. Mowa o architekturze miana na publicz- nym posiedzeniu Uniwersytetu …Wilno (?), 1801, s. A . Kaip jau minėta, po M. Šulco mirties beveik dešimt 1 6 Ten pat, s. B. metų Vilniaus universitete neskelbta architektūros 7 Krafft, Georg Wolfgang. Specimen emendationis theo- mokslo darbų. Būtent tuo laikotarpiu pasirodė dai- riae ordinum architectonicum. In: Commentarii Academiae scientarum Petropolitanae. T. XI, Petropoli, 1739, p. 288. liesiems menams skirtos publikacijos, kurių auto- 8 Szulc, Michał. Mowa o architekturze miana na publicz- rius buvo Josephas Saundersas (Joseph, lenkų lite- nym posiedzeniu Uniwersytetu …Wilno (?), 1801, s.B. ratūroje Józef, Saunders). 1815 m. periodiniame lei- 9 M. Šulco veikale daugelis asmenvardžių ir vietovar- džių sulenkinti, kai kurie paskelbti su korektūros klai- dinyje Dziennik Wileński jis paskelbė straipsnį apie domis, architektų pavardės vienur nurodytos su vardais, Simono Čechavičiaus (Szymon Czechowicz) gyve- kitur – be jų. Šioje lentelėje asmenvardžiai pateikiti šiuo- nimą ir darbus24. Tai buvo vienas pirmųjų moks- laikine originalo forma, prirašyti žinomi architektų var- dai. Vietovardžiai sulietuvinti. Neatpažinti tikriniai vardai linių straipsnių iš dailės istorijos visoje buvusios pažymėti klaustuku, jų rašyba nepakeista. 10 Lietuvos ir Lenkijos valstybės teritorijoje. Meno Ten pat, s. B1. 11 Ten pat, s. C1. istorijai ši publikacija nepalyginamai svarbesnė už 12 Ten pat, s. D. 13 metais vėliau paskelbtą J. Saunderso straipsnį apie Ten pat, s. D2. 14 20 Ten pat, s. D3. Levandauskas, Vytautas. Architektas Karolis Podča- 15 Levandauskas, Vytautas. Działalność architektonicz- šinskis. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1994, no-oświatowa Michała Pełki-Polińskiego na Litwie. In.: p. 96–110. Przegląd wschodni. Warszawa, 2001, t. VII, zeszyt 4 (28), 21 Podczaszyński, Karol. Źywot Wawrzyńca Gucewicza, s. 1285–1292. architekta i profesora architektury w Szkole Głównej Litews- 16 Poliński, Michał. Notaty bibliograficzne: architektura, kiej…In: Dziennik Wileński. 1823. T. III, s. 14–30. drogi bite i bruki, drogi źelazne, mosty, gnomonika, astro- 22 Podczaszyński, Karol. Architektura In: Encyklope- 18 nomja i astrologja. VUB RS, f.2, b. DC 191, l. 33. dya powszechna. T. 2. Warszawa i Wilno: nakładem Aug. 17 Čerbulėnas, Klemensas. Profesoriaus Mykolo Šulco Emm. i Teofila Glucksbrga, 1838, s. 26–267. darbai. In: Lietuvos TSR architektūros klausimai. T. V(III). 23 Ten pat, s. 265. Vilnius: Mokslas, 1978, p. 92. 24 Saunders, Joseph. Wiadomości o życiu i dziełach Szy- 18 Sierakowski, Sebastian. Architektura obejmujęca mona Czechowicza. In: Dziennik Wileński. 1815, nr. 12, wszelki gatunek murowania i budowania. Kraków, 1812. s. 624–640. 19 Sniadecki, Jan. Architektura Sebastyana Hrabi Sie- 25 Saunders, Joseph. O wpływie i użytku sztuk naśla- rakowskiego. Rozbiór krytyczny tego dzieła przez Jana downiczych. In: Pamiętnik Magnetyczny. 1816, s. 39–49, Sniadeckiego. In: Dziennik Wileński, 1815. T.1, s. 90–99, 187–195, 298–311, 378–385. 182–196. 26 Ten pat, s. 46.
Vytautas LEVANDAUSKAS Vytautas Magnus University, Kaunas
MICHAEL SCHULZ TALK ABOUT ARCHITECTURE AND VILNIUS UNIVERSITY ARCHITECTURAL SCHOOL MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS Key words: Michael Schulz, history of architecture, art history, Vilnius University.
Summary
The subject of this research is publicationTalk about architecture, issued in 1801 by Vilnius University architecture professor Michael Schulz, which was made up on the basis of a public lecture. Its purpose is to examine this book in the context of art history studies carried out in Vilnius University. The majority of M. Schulz publication (about 62% of the full-text) is dedicated for a chronological consideration of the architectural history. Only architecture’s relati- onship with other arts is described in the introduction and what sciences are necessary for the architects at the end. According to m. Schulz architectural origins started up with the constructions described in the Scripture, he paid a lot of attention to ancient Egypt. The author, being himself a creator of classicism, presents the further evolution of the architecture from pro-Greek positions – as a continuation of the ancient Greek art. He is critical of the deviations from classical architecture of the various epochs, especially of the Gothic, which he is calling “architecture without any rules”. An article Architecture of another architecture professor Karol Podczaszyński from Vilnius University was published in the second volume of the Glucksbergs encyclopaedia, released in Vilnius in 1838, which also presents the general overview of architecture. Attitude of both authors is essentially similar – classical, but the difference is in criticism of “negative” styles of architecture. M. Schulz was very emphatical and negative in assessment of Gothic, he considered it barbaric style, and almost did not criticise works of Baroque. On the contrary, though K. Podczaszyński did not consider the Gothic art forms rational, he admitted lightness of buildings, structural stability, harmonious proportions. Such tolerance was led by the entrenched romanticism, opening the way to the medieval history of architecture. K. Podczaszyński criticized Baroque architecture without mercy, called it “strangeness and madness” works. Another difference is related to the utilitarian doctrine set in Vilnius University, which fostered to go deeper into the technical constructive side of architecture than the artistic side. This is reflected in K. Podczaszyński text in which the genesis of the Greek entablature of buildings has been discussed. In the second decade of nineteenth century Joseph Saunders’ works of art criticism appeared in the period between M. Schulz and K. Podczaszyński publications. They have successfully filled a niche in the art history research activities at Vilnius University, which was formed because of War of 1812 events and other reasons. If we would recognize, that the architecture is not only science but also art, not paying attention to the utilitarian doctrine, M. Schulz should be considered as the pioneer of art historical researches not only in Lithuania, but also in a vast region of Central Europe. 19 Gauta 2011 03 09 Parengta spaudai 2011 10 20 THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA Инесса СВИРИДА Институт славяноведения Российской Академии наук, Москва
ДЖОЗЕФ САУНДЕРС В ИСТОРИИ ИСКУССТВА 20 И КАК ИСТОРИК ИСКУССТВА
Ключевые слова: Джозеф Саундерс, история и теория искусства, историография искусства, гравюра, университет в Вильно, художественные связи.
С конца XVIII в. история искусства начала кон- представление о творчестве и деятельности ституироваться как самостоятельная универси- Джозефа Саундерса, а также осветить его труды тетская дисциплина, отделяясь от знаточества, как историка искусства. археологии, эстетики, а также от восходящего к Предварительно краткая биографическая Джорджо Вазари жанра жизнеописаний. Одним справка. Не обнаружено никаких сведений о лон- из первых в Европе профессоров этого нового донском периоде жизни Саундерса (1773–1796). предмета был англичанин Джозеф Саундерс Лишь косвенные источники дают возможность MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS (1773–1854). В 1810–1818 г. он преподавал этот гипотетически восстановить образ той среды, предмет в университете в Вильно (современный в которой он мог сформироваться в Лондоне Вильнюс). Саундерс так же выступает как автор как гравер–профессионал и интеллектуал. По двух небольших, однако, чрезвычайно важных сочинений для того места и времени, где они появились. Оба были опубликованы в виленс- ких журналах в переводе с французского языка на польский.1 В университете, будучи профессо- ром, он вел также класс гравюры и читал курс истории английской литературы. Все это при- дало новые измерения деятельности Саундерса – ранее он был известен только как гравер, заре- комендовав себя прекрасным мастером порт- ретной, книжной и репродукционной гравюры (1799–1810).
Деятельность Саундерса как историка искус- ства привлекла внимание исследователей лишь в последнее время и во всем масштабе впервые обозначилась в контексте исследования худо- жественных межнациональных связей в куль- турном восточноевропейском пространстве.2 Данная статья имеет двуединую цель – показать, какими путями в литературе по истории искус- Ян Рустем. Портрет Джозефа Саундерса, ок. 1820. ства формировалось не устоявшееся до сих пор Национальный музей в Варшаве, МP 2805 сообщению самого Саундерса, в 1796 г. он полу- он опубликовал почти полный список гравюр чил приглашение из России от Екатерины II. этого мастера.8 Таким образом, творчество Саун- Указом царя Павла I в 1799 г. он был зачислен дерса не осталось в стороне от происходившего в историческим гравером при Императорском XIX в. активного процесса накопления и система- Эрмитаже, где состоял до февраля 1810 г.3 В тизации сведений о художниках и их произведе- 1800г. он стал членом Петербургской, а в 1807 г. ниях. Посредством издававшихся словарей был 21 Стокгольмской академии художеств. К тому же установлен также состав европейских мастеров. году относится первое печатное сообщение об Однако первоначально Саундерс оказался здесь
этом мастере, содержащее чрезвычайно высо- не под своим именем. THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA кую оценку его таланта и предсказание ему Разбросанную по разным странам биогра- блестящего будущего.4 Вероятно, уже тогда дала фию мастера собрал Зыгмунт Батовский в сло- о себе знать тяжелейшая хроническая болезнь, варе Тима–Беккера, зафиксировав также, что вызвавшая переезд Саундерса в Вильно, а в Дж. Саундерс был «Dichterisch u. Schriftstellerisch 1818 г. в Италию в поисках более мягкого кли- tätig».9 Тем не менее, Саундерс по-прежнему мата. Она же прервала успешную работу в уни- остался фигурой, неизвестной западным спе- верситете в Вильно, вынудив просить пенсии. В циалистам. Первым из них, обратившим вни- момент творческого взлета (за одну из последних мание на это имя, был Энтони Кросс. Опираясь гравюр он получил дипломы академий в Риме и на труды Ровинского, этот знаток русско-бри- Флоренции, 1820), он также прервал работу по танских культурных связей, кратко представил гравированию. О каких-либо профессиональ- Саундерса в числе английских мастеров, рабо- ных делах и контактах в последующие три деся- тавших в Петербурге.10 тилетия жизни достоверно ничего неизвестно. Не позже 1842 г. Саундерс поселился в городе Если Саундерс – гравер получил признание, Кременец (Украина), где и умер. благодаря работам петербургского периода, то его известность в Литве была связана пре- О жизни художника точных сведений в лите- имущественно с деятельностью как педагога и ратуре не сохранилось. Как гравер Саундерс историка искусства. Князь А. Е. Чарторыский, был представлен в «Новом всеобщем лексиконе куратор Виленского учебного округа, пригла- художников» Г. К. Наглера. Однако здесь он был сивший этого англичанина в университет, под- объединен с однофамильцами (John и George черкивал: «Я хочу Вас побудить вовсе не пола- Saunders)5. Под именем Джон упоминалась его гать, что именно гравюрной школе Вы должны деятельность в Петербурге и ему же приписыва- в принципе посвятить Ваши заботы. История лись созданные Джозефом некоторые гравюры, изящных искусств и английской литературы известные авторам словаря. Аналогично работы очень интересны по своей теме; если их изла- Джозефа Саундерса итальянского периода были гать регулярно и с усердием, они могут стать приписаны Георгу. При этом он оказывался то очень полезны студентам и, как следствие, всей на четверть века старше, то настолько же лет провинции» (имелись в виду бывшие земли моложе. Другие словари также внесли свою Великого Княжества Литовского (прим. автора лепту в эту путаницу.6 В результате, потеряв – И. С.).11 В 1820–1840 г. о деятельности Саун- свое имя, он утратил идентичность и на долгое дерса напоминали его современники, в том время оказался забыт. числе бывшие ученики, труды которых печата- Эдвард Раставецкий, первым составивший спи- лись в виленской периодике. Однако позднее сок гравюр Саундерса в 1886 г., смог назвать как историк искусства он долго не привлекал только шесть выполненных в Вильно.7 Важ- внимания исследователей. Лишь в конце XIX в. нейший вклад в систематизацию наследия Юзеф Белиньский, описывая историю Вилен- Саундерса внес Д. И. Ровинский. Преимущес- ского университета, включил в нее сведения твенно на основании собственной коллекции о Саундерсе – педагоге, профессоре истории 22 MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS
Фрагмент рукописи первой лекции Джозефа Саундерса. 1810. Библиотека Чарторыских в Кракове. Rkps 6361
искусства, приведя данные из его учебных про- сих пор не привлекали. Между тем они говорят грамм. Калина Бартницкая, занимаясь реконс- об обращении Саундерса к изучению художест- трукцией системы художественного образова- венного наследия Литвы и Польши, раскрывают ния в университетах Вильно, Варшавы и Кра- теоретические интересы Саундерса в области кова, извлекла из архивов проекты Саундерса истории искусства. по реорганизации граверного и рисовального Об этом же свидетельствовала полуторачасовая классов.12 Оба автора также отразили тематику речь Саундерса, которая прозвучала на общем и общую направленность лекций Саундерса как собрании профессоров университета 15 сен- историка искусства. В современных литовских тября 1810 г. при его вступлении в должность. исследованиях он присутствует преимущест- Произнесенная с пафосом, она была направлена венно в качестве гравера13, его сочинения по на утверждение высокой миссии искусств, пло- истории искусства специального внимания до дотворно влияющих на все сферы человеческой жизни – это была идея, в дальнейшем постоянно художниками. Виленчанин Ежи Ласкарис, поэт проводившаяся новым профессором. «Глубоко и журналист, имея в виду давние времена, сознавая подводные рифы новой карьеры» в 1857 г. озабоченно писал: «Наша страна и (т.е., преподавания истории искусства), говоря раньше не была народом художников, который также о трудности «во всем блеске раскрыть также сейчас не является таковым. … Если у нас общее благотворное влияние подражательных нет недостачи во врожденных способностях, то 23 искусств», Саундерс надеялся «иметь удовлет- они, завися от исторических условий жизни, до ворение хотя бы оттого, что он прокладывал сих пор, не смогли полностью развиться».16 При-
дорогу одному из наиболее интересных направ- чину этого он усматривал в отсутствии школ, THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA лений исследований». Тем самым оратор сразу академий, учителей, художественных коллек- подчеркнул, что в том и другом отношении он ций и галерей, что особенно остро воспринима- избрал мало проторенный путь. Главную мысль лось после закрытия Виленского университета речи он точно и кратко сформулировал в ее (1832). Саундерс, который постоянно говорил названии: Discours sur l’influence ou utilité des arts и писал о необходимости воспитывать отечест- imitatifs» («О влиянии или пользе подражатель- венных художников, вероятно, был в курсе того, ных искусств») – союз
Выбор темы имел и прагматические цели. По Безграничные возможности «божественного» приезде Саундерс не встретил в университете искусства, как Саундерс его называл, профес- поддержки своего совместного с Чарторыс- сор выводил из его «магических» свойств – это, ким замысла реорганизовать художественную прежде всего, подражательность как следствие школу, приблизив ее по структуре к академии прирожденных способностей человека, а также художеств. Противодействовал этому в осо- визуальность искусства, которая делает его всем бенности ректор Ян Снядецкий, выдающийся понятным. «Волшебство» искусства Саундерс астроном и математик, представитель точных объяснял также тем, что оно обладает неисчер- наук, который не считал университет местом паемыми средствами экспрессии, воздейству- для преподавания практических художествен- ющими на человека. Увидев картину, представ- ных дисциплин. ляющую доблестные деяния, люди испытывают эмоциональное возбуждение, у них возникает Такое отношение имело свои традиции. Неслу- потребность подражать героям, в результате чайно Чарторыский писал Саундерсу, что «в их представления, а, следовательно, и поступки этой стране слишком пренебрегали искусст- меняются, убеждал Саундерс слушателей, а затем вом».15 На фоне истории, полной бесконечных и читателей, – такова колдовская сила искусства. войн, граждан Речи Посполитой нужно было Чувства, вызываемые им, способны «воспламе- убеждать, как это делал в 1769 г. варшавский нить и возвысить патриотические и геройские журнал Монитор, что «иметь в стране пышные добродетели, обратить человека к обязанностям костелы и дворцы, здания, жилища, прилично гражданина, отца, супруга, сына». украшать и себя, и экипажи… – это не изли- шество, а вкус, опрятность и богатство, необ- Саундерс не мог не вступить в традиционную ходимые для каждой страны». Возникал также для того времени полемику с Руссо, полагая, что вопрос, способны ли ее жители быть хорошими нельзя путать суть цивилизации и искусства со злоупотреблением их роскошными пло- в распространении произведений искусства дами. Французские философы в целом не были состоит общественная суть профессии гравера. близки Саундерсу. Он не мог разделять ни их В своем сочинении он охватил и другие основ- деизма, ни, тем более, атеистических наклон- ные социальные функции искусства, воздейс- ностей, либертинского строя мыслей, порой твующего на отдельную личность и на общество 24 фривольного стиля изложения (как, например, в целом, на его моральное состояние и степень у Дидро). В полной мере ему отвечали труды процветания, что зависит, по его мнению, также британских философов-моралистов – Локка, от культурной деятельности государства. Шефтсбери, особенно Хатчесона, который Остановившись на воспитательной роли мемо- соединял понятия красоты и добродетели, а риальной скульптуры, первенство в этом отно- способность их воспринимать считал врож- шении среди искусств Саундерс отдал истори- денной. Следуя ему, Саундерс делал вывод, что ческой живописи, представляющей сцены из «единая цепь связывает мир моральный и мате- жизни знаменитых героев. К особому мораль- риальный, духовный и природный». Опираясь ному жанру он отнес изображения разрушений на Хатчесона и возражая Руссо, он говорил и и кровавых человеческих жертв, приносимых о том, что зародыш искусств человек «носит в войной, а по контрасту с ними – мирных сцен себе» и соединен с ними своей природой и вос- сельской жизни, которые в одно мгновение каж- питанием, он создан, чтобы «чувствовать, рас- дого убедят «в безумии порока и мудрости доб- суждать, сравнивать и концептуализировать». родетели». Жизнь и искусство соединяют, по Эти способности дают человеку возможность мнению Саундерса, прочные взаимосвязи. При не только выжить, но и совершенствоваться. Не этом его интересовало, как изображение собы- развивая искусств, наук, человек не соответс- тий действует на их ход, то есть искусство – на MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS твовал бы своему божественному предназначе- общество, а не общество на искусство. нию. Искусства «также полезны для торговли, политики и науки», влияют на развитие наук и Остановившись на примерах исторической ремесел. живописи разных национальных школ, Саун- дерс перешел к событиям из истории Польши Предметом постоянного внимания Саундерса и Литвы, обнаружив их хорошее знание. Начал была воспитательная функция искусства, кото- он с Ядвиги и Владислава Ягелло, как бы на рое призвано «пробудить чувства … благород- глазах аудитории рисуя кистью экспрессив- ные, величественные и возвышенные». Вслед ную сцену принятия христианства, демонс- за Эдмундом Бёрком, он полагал, что попытки трируя умение композиционно ее выстроить. открыть эстетические законы должны исходить Далее он вопрошал: «Какое же перо смогло бы из душевных побуждений человека, а не просто так выразительно и понятно, как кисть искус- из самих произведений искусства. Вся речь ного художника, воспроизвести и сохранить Саундерса с ее ярко выраженной риторической для потомков собрание этих незабываемых элоквенцией была призвана вызвать эмоцио- событий?». Только живопись, по его мнению, нальную реакцию профессорской аудитории могла бы передать заслуги Коперника, исто- и убедить ее в необходимости содействовать рию Краковского и Виленского университетов, художественным классам. показать роль Статутов Литовских. Так Саун- Характеризуя основные виды и жанры искус- дерс намечал национальную программу раз- ства, автор отвел значительное место гравюре, вития искусства. «Все, все взывает вас к тому, благодаря которой живопись и скульптура чтобы вы поддерживали полезные искусства», не остаются «замкнутыми в кабинетах состо- – завершал профессор выступление. Сам он в ятельных особ», а «эстетические предметы повседневной университетской практике мак- не обречены на забвение во времени и в сте- симально использовал свои возможности в нах галерей». По мнению Саундерса, именно этом направлении. Университетский курс истории искусства издавший биографический словарь граверов. являлся весьма новым делом в Европе. Саундерс К истории искусства приобщала и сама работа имел лишь двух предшественников – профессо- граверов, которые часто воспроизводили целые ров Гёттингенского университета. Первым был живописные коллекции и неизбежно общались уроженец Гамбурга, живописец Иоганн Доми- с произведениями старых мастеров, изучали ник Фиорилло (1748–1721), автор многотомной их манеру, иконографию, старинные костюмы. 25 Истории рисовальных искусств17, с 1799 г. пре- Благодаря этому расширялась их историческая подававший этот предмет наряду с философией эрудиция. В гравюре воспроизводилась древняя
и рисунком. В 1813 г. для него была создана архитектура, запечатлевались результаты архе- THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA кафедра истории искусства, где он занимал ологических раскопок. должность профессора. Другой гёттингенский Историзм взглядов на искусство вырабаты- профессор, Иоганн Феофил Буле (1763–1821) вался и в процессе собирания гравюр. В кол- в 1804–1810 г. в Московском университете был лекциях первоначально они часто располага- профессором философии, естественного права, лись по хронологии изображаемых событий, истории и теории изящных искусств, а также превращаясь в наглядную историю. Позднее издавал, в частности, Журнал изящных искусств гравюры начали группировать по националь- (1805–1807). ным школам, к которым относились воспроиз- Тем не менее, Саундерс полагал, что подоб- водимые ими живописные полотна, а затем и ного предложенного им курса нет ни в одной по школам гравюр, а также мастерам. В резуль- стране. Это позволяет предполагать, что Саун- тате коллекционерство получило научную дерс не был знаком с сочинениями Фиорилло, и историческую основу, явившись одним из опубликованными на немецком языке, как и источников становления истории искусства.18 трудами Буле, печатавшимися по-немецки и в Формы выражения историзма в гравюре и ее переводе на русский – этих языков Саундерс не воздействия на историческое сознание были знал. Однако, с тем и другим ученым его многое многообразными. заочно объединяло. Прежде всего, энциклопе- Описание курса истории искусства – первый дический подход к курсу истории искусства. Все известный текст Саундерса как историка искус- трое ученых опирались на философскую базу. ства. Он содержится в Проспекте организации С Буле Саундерса сближало также стремление гравюрной школы и лекций, который, как уда- отстаивать достоинства отечественного искус- лось установить, был представлен Саундерсом ства и право на образование местных худож- в Виленский университет при определении на ников. Оба они активно проводили в жизнь эти должность (март 1810).19 Лекции по истории идеи (перед Фиорилло такая задача в Гёттингене искусства профессор читал два раза в неделю не возникала). по полтора часа. Начинался курс с искусства Египта, этрусков, затем шли греки и римляне. В Предшественников, интересующихся историей 1811/1812 г. программа была расширена за счет искусства, Саундерс имел и среди граверов. обращения к искусству Индии, Иудеи, Пер- Если взаимодействие истории гравюры и науки сии. Изучение европейского искусства с эпохи об искусстве зародилось еще в эпоху ренессанса, Ренессанса охватывало все основные европей- когда появились эти области, то в эпоху просве- ские школы – Германии, Франции, Испании, щения гравюра активно участвовала в форми- Голландии, Англии и России (ей также уделяли ровании исторического сознания времени, а внимание в своих лекциях и сочинениях Фио- граверы присоединились к тем, кто непосредс- рилло и Буле). В дальнейшем Саундерс обра- твенно занимался историей искусства. Напри- тился к искусству Бельгии, Дании, Швеции мер, как Джордж Верчью (1684–1756), собрав- и Польши (эта первая лекция по польскому ший сорок томов документов об английских искусству, если она состоялась, несомненно, художниках, или Джозеф Стратт (1749–1802), включала и искусство Литвы, учитывая широ- Именно вслед за ним Саундерс рассматри- кое употребление Саундерсом понятия Польша вал подражание в качестве единого принципа как синонима Речи Посполитой). Показав пластических искусств. Среди мыслителей, «влияние скульптуры, живописи, гравюры важнейших для Саундерса, оказался также уже на обычаи и цивилизованность народов, их вышеназванный ирландец Френсис Хатчесон, 26 применение в политике, торговле, истории и один из отцов шотландской просветительской литературе», далее он собирался излагать, «что философии и эстетики. Здесь же был назван и нужно для их совершенствования … и как на Винкельман. Подобно ему, Саундерс структури- все это влияют климат и местоположение» ровал историю искусства в соответствии с при- (программа 1812/1813 гг.).20 Нет возможности родными циклами, делил ее на начала, прогресс в полной мере судить, как эта программа реа- и упадок. Тем самым оба ученых заявляли о себе лизовалась, однако названные документы поз- как о носителях идей просвещения с его пара- воляют узнать о замыслах Саундерса. дигмами естественности и прогресса.
Свой курс профессор озаглавил Cours litterature Профессор хотел дать студентам знание «каж- des beaux-arts, в дальнейшем называя его Cours дого из искусств, наблюдать их в различные века, des Beaux-arts. Так назывался курс Саундерса и их прогресс у разных мастеров или в различных в документах Виленского университета, однако школах, [проследить] методы, которыми они этот курс не имел устойчивого названия. Во продвигаются к совершенству».21 Завершить всех случаях слово теория подчеркивало отли- курс он намеревался сравнением достижений чие этого курса от практических занятий по отдельных школ. В наибольшей степени Саун- гравюре и не означало собственно теоретичес- дерса интересовало морально-воспитатель- ких проблем истории искусства. Понятием Вин- ное воздействие искусства. «Курс, который я MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS кельмана Kunstgeschichte, ассоциирующимся с пытался давать, имел цель более высокую, чем интересом этого автора к археологизму, он не просто [изложить] конкретный материал. Трак- пользовался, не употреблял и термина теория туя вопросы искусства, я верил, – исповедовался искусства, который входил в название кафедры он Чарторыскому, – что смогу усовершенство- и предмета в Гёттингенском и в Московском вать мораль молодежи. С этой целью я обсуж- университетах. дал во время моих уроков влияние искусств на религию, нравы, политику etc. таким способом, Авторов, включенных в проспект Cours чтобы курс стал … небольшим курсом морали, litterature des beaux-arts, Саундерс разделил на соединенным с принципами и теорией искус- художников (Artistes) и литераторов (Hommes ства». Так, насколько можно судить, оно было и des letters), полагая, что лишь первые не ошиба- в действительности. ются в рассуждениях об искусстве. Они были представлены именами Вазари, Леонардо, Мен- У других авторов Саундерс не находил сочине- гса, Рейнольдса, Фальконе. Список литераторов ний, полностью соответствующих его целям, возглавил Андре Фелибьен, основоположник поэтому хотел в качестве некоего учебного французской истории искусства и историограф пособия составить антологию выдержек из Людовика XIV. Далее шли крупнейшие теоре- сочинений наиболее ценимых им авторов, доба- тики XVIII в. – Дюбо, предшественник Лессинга вив к ним «идеи, выведенные из собственных в рассмотрении взаимоотношений искусства и наблюдений в сфере искусства». Чарторыский литературы, Бёрк, описавший категории возвы- же мечтал, чтобы Саундерс записал и опубли- шенного и ужасного, Ватле, автор пользовавше- ковал свои лекции. Возможно, Саундерс рас- гося признанием трактата о живописи, Зульцер, полагал какими-то заметками (в программе создатель влиятельной четырехтомной Всеобщей 1817 г. он сообщал, что будет читать лекции по теории изящных наук и искусств, и Баттё, один собственной рукописи – к ним он относился из столпов эстетической теории классицизма. очень серьезно, «произносил выразительно и в прекрасном стиле»22). «Я создал курс истории Чеховича называли «костельным живописцем», искусства, который занимал мое внимание в а религиозное искусство Саундерс считал силь- течение двадцати лет»23, – писал он А. Н. Голи- ным средством морального воздействия, вместе цыну, министру общественного образования и с тем полагая, что «религия и набожность явля- духовных дел, излагая историю своей деятель- ются истинными подругами гения».28 Он был ности в связи с обращением о присуждении знаком только с религиозными композициями 27 пенсии (1820). Следовательно, начало этому Чеховича, а из его многочисленных портретов, было положено еще в петербургские годы, чему в существование которых не верил, признавал
благоприятствовала работа в окружении кол- только принадлежавший ему самому Автопор- THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA лекций Эрмитажа. Однако в целом дело публи- трет. По словам Саундерса, который почитал кации не продвинулось. за счастье владеть им, автопортрет написан «дрожащей рукой за несколько дней до смерти В Вильно Саундерс задумал большое дело. Оно художника». было связано с историей искусства и могло бы стать его главной работой тех лет как гравера. Исполнен автопортрет в небольшом формате 2 января 1816 г. он сообщал Чарторыскому, что на доске, вероятно с мыслью, что та лучше, чем занимается собиранием работ Шимона Чехо- холст, будет противостоять разрушениям вре- вича (польск. – Szymon Czechowicz), которого мени. Художник представил себя у мольберта хочет представить «его стране и Европе. Пять с палитрой в руке (она угадывается под потем- рисунков уже сделаны, включая [авто]портрет невшим слоем лака), почти в фас с мягко пропи- этого заслуженного художника, и я верю, что, санным лицом, которое обрамляет дымка седых в конце концов, смогу собрать пятнадцать или волос. Его полуприкрытые глаза смотрят в рас- двадцать». Гравировать Саундерс собирался в положенное за пределами картины зеркало, очерковой манере, аналогично Альбому с кар- которое помогает художнику не только писать тин Эрмитажа.24 Вступление к альбому о Чехо- себя, но и углубиться в себя. В результате воз- виче было практически готово — посвященную ник сосредоточенный, спокойный, скромный ему речь профессор произнес в университете образ полного достоинства человека.29 Полотно еще 15 октября 1815 г.25 Гравюры Саундерс принадлежит к тем откровениям доживших до собирался сопроводить комментарием. Куратор старости мастеров, в которых высказана правда c энтузиазмом поддержал замысел Саундерса. о себе и жизни, и в этом смысле он сопоставим Следов гравюр не сохранилось. Однако в Нацио- с поздними автопортретами Рембрандта и Ж.- нальном музее Варшавы хранится рисунок, воз- П. Норблена. можно как-то связанный с проектировавшимся Сам Чехович в описании Саундерса предстает альбомом, близкий по композиции алтарным как «мягкий, скромный, чуткий, но стойкий» полотнам Чеховича.26 человек, обладающий «метким рассудком» и не Шимон Чехович (1689–1775) родился в Кра- принадлежащий к тем, кто легко завоевывает кове, умер в Варшаве, а на протяжении жизни славу. «Проникнутый религиозными впечатле- работал в различных, в основном польских, ниями, он придавал наполненным верой кар- землях Речи Посполитой. Однако как «свой» тинам … трогательное выражение собственных он воспринимался, прежде всего, в Литве. Там чувств», художника отличала «поэтическая впе- находилось много произведений, написанных чатлительность». Более всего он «задумывался им или, по традиции, приписываемых ему. над моральным воздействием ... своих образов, Эдвард Рёмер, посетив в 1862 г. краковский кос- прежде чем перенести их на полотно». Перейдя тел Св. Анны, радовался, что там есть «четыре к живописи Чеховича, Саундерс отметил, что прекрасных образа нашего Чеховича, с кото- продуманным у него был не только «мораль- рыми мне, жителю Вильно, где столь много его ный результат», но и композиция. В ней не было картин, было такое наслаждение встретиться».27 «ненужных фигур», «людей по найму», которые часто присутствовали в искусстве XVIII в., ее современными исследователями совпадают с отличало «единство целого». Композиция его оценками Саундерса. Ю. Ораньска, автор моно- картин «серьезная, простая и добросовестная». графии о Чеховиче, писала о точности сужде- «Он навсегда отбросил … театральные жесты, ний Саундерса, хотя он мог видеть лишь малую фальшивые имитации величия … изысканные часть работ живописца.31 Саундерс професси- 28 движения». За этими словами, как следует из онально и последовательно рассмотрел их в контекста, нельзя не почувствовать укор в адрес соответствии с утвердившимися в искусство- Смуглевича, к которому он относился однако с ведении последующего времени подходами к необходимым уважением, в частности, купив в анализу живописи, оценив композицию, коло- 1810 г. для университета его Альбом итальянс- рит, рисунок, связь с традициями, отношение ких рисунков (возможно тогда же он приобрел и к современным тенденциям. В конце он дал Автопортрет Чеховича). перечень мест в литовских и белорусских зем- лях, где находились известные ему произведе- Говоря о колорите, Саундерс и в этом случае не ния Чеховича, стимулировав интерес к этому отказался от моральных оценок. Чехович, по его живописцу своих современников. Одним из мнению, «не искал обманчивого блеска прекрас- них был И. Э. Ляхницкий.32 Вместе с Саун- ных, но фальшивых красок», «его колорит неи- дерсом они издавали Pamiętnik Magnetyczny зысканный, а суждения здравы», он «приглушал Wileński, где была опубликована его инаугура- ... живость цветов, чтобы с наибольшей силой ционная речь. воздействовать на моральные чувства». (Здесь можно еще раз вспомнить о Хатчесоне, который Восторженное приятие Саундерсом Чеховича считал яркие цвета признаком легкомыслия.) служит одним из знаков его отзывчивости на В произведениях Чеховича Саундерс видел про- романтические устремления времени. Барокко MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS должение линии Карло Маратти, однако пола- и романтизм по целому ряду признаков были гал, что ученик превзошел своего наставника родственными эпохами, однако ментальность из Академии Св. Луки. Саундерс также отметил гравера, занимавшегося дисциплинированной влияние на польско-литовского художника мас- и точной резцовой техникой, казалось бы, не теров ломбардской школы во главе с Корреджо. должна была способствовать развитию склон- Все высокие оценки не помешали Саундерсу ности к романтизму, укрепляя его связь с ухо- высказаться об упущениях, промахах Чеховича. дившей эпохой классицизма. Романтикам тех- В особенности его не устраивало то, как Чехо- ника резца была чужда по своей сути — они в вич писал одежды, в чем он видел воздействие ней работали мало, обратившись к литографии. блестящего барочного живописца Пьетро да Резцом редко воспроизводились их произведе- Кортона с его «плохими формами». Он упре- ния. кал Чеховича за «неловкие» тяжелые барочные Тем не менее, оставаясь в русле просвещен- складки, которые прерываются и ломаются, ческой классицистической морально-дидак- мешают свободным движениям фигур, и сето- тической традиции, стилистически Саундерс вал, что тот не следовал в этом отношении про- выходил за ее рамки. Экспрессивным был его стоте греков и Рафаэля. Однако Чехович не был ораторский стиль, таковыми же были его сочи- бы барочным мастером, если бы не писал таких нения. Ему было важно, чтобы и живопись складок, ибо барокко «непрестанно производит была красноречивой (eloquente) и патетической, складки, их искривляет и загибает, устремляя к передавала образ дел «великих, благородных и бесконечности, складку за складкой, одну к дру- возвышенных», а зритель был бы ею «захвачен и гой» […].30 увлечен» (frappé, entrainé). Источник влияния и Хотя к настоящему времени сделаны новые силы искусства – человеческие страсти, их язык атрибуции, выявлены неизвестные ранее доступен всем, за что их, по мнению Саундерса, работы Чеховича, однако оценки его творчества назвали божественными. В этом отношении его увлекало несколько успокоенное барокко Чехо- Саундерс не был кабинетным ученым. Он вича. общался с учениками и в граверном классе, и на лекциях по истории искусства – его деятельность В педагогике Саундерс оказался не чужд новой в этих областях трудно разделима. Студенты в эпохе. Не случайно в программе своих лек- лице Готтлиба Кислинга достигшие европейс- ций он указал имя Иоганна Генриха Фюссли кого уровня, следовали ему как граверы, и как (нем. Johann Heinrich Füssli, англ. Henry Fuseli, 29 авторы весьма многочисленных и содержатель- 1741, Цюрих; 1825, Лондон) – швейцарско-анг- ных сочинений (Винцент Смоковский). Как лийского художника и теоретика искусства, художник он обучал практическому мастерству, THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA одну из наиболее оригинальных фигур эпохи а как историк искусства – просвещал, выдви- романтизма. нув на первый план отечественную историчес- Приближать эпоху могли и лекции Саундерса по кую тематику, фактически, как утверждалось, английской литературе, которые посещали сту- программу национального искусства, которая денты разных факультетов. Профессор настра- отвечала романтическим веяниям, распростра- ивал их на занятия отечественной исторической нявшимся в Виленском университете. Саундерс тематикой, что проявилось в мотивах гравюр и стимулировал формирование виленской худо- сочинений. Литовские темы заняли здесь основ- жественной среды, которая сохранила жизне- ное место. способность также после ликвидации универси- На занятиях гравюрой Саундерс показывал тета.34 Важнейшую роль играла и сама личность работы яркого романтика Александра Орловс- Саундерса, его почти миссионерское отношение кого, восхищался красотой его пейзажей, точ- к искусству. ными образами природы и искренней просто- Воздействие деятельности Саундерса, вместе той (в появлении таких работ свою роль сыграло с влиянием Виленского университета в целом, пребывание художника в Литве). Саундерс пер- распространилось на литовские, белорусские, вым оценил Орловского-пейзажиста. Позднее частично украинские земли. Историография также Мицкевич в этом плане напишет об этом его творчества свидетельствует, какими слож- художнике в Пане Тадеуше. Так что Саундерс ными путями в истории искусства накаплива- открывал не только Чеховича, но и Орловского лись сведения о художниках, связанных в своей (как пейзажист он лишь начинает привлекать деятельности с этим регионом Европы. Это 33 внимание ). было сопряжено с недостаточным развитием Таким образом, Саундерс проявил себя и как каналов художественной коммуникации с запа- теоретик искусства, и как его историк-эру- дом, где в XIX в. начали активно издаваться сло- дит. Профессор отдавал себе отчет в том, что вари европейских художников (русско- и поль- делал новое дело. Не чуждый романтическим скоязычные словари охватывали только круг инновациям, он все же оставался привержен- местных и приезжих иностранных мастеров). цем античной древности, был среди первых Препятствием для распространения инфор- пропагандистов искусства этрусков. Не прини- мации служил и языковой барьер. Хотя труды мая средневековья, он оставался почитателем Саундерса как историка искусства и гравера до ренессанса. Работы и лекционные программы сих пор далеко не полностью освещены, плоды Саундерса отвечали тогдашнему уровню зна- его деятельности уже давно стали частью куль- ний. Он прекрасно ориентировался в состоя- турного европейского наследия и фактом евро- нии научной литературы по истории искусства пейского культурного процесса. и шире – культуры, о чем свидетельствуют книги, приобретенные им для университета в Италии. Примечания 14 Discours sur l’influence ou utilité des arts imitatifs. BCz. Rkps. Czart. 5466. В первом польском издании 1 Saunders, Jozeph. Wiadomość o dziełach i życiu Szy- (см. прим. 1) название было неточно переведено с mona Czechowicza. In: Dziennik Wileński. (1815. T. 2. союзом , что Саундерс не мог откорректировать, № 12, p. 624–640); idem. O wpływie i użytku sztuk naśla- не зная польского языка (должно быть “O wpływie downiczych. In: Pamiętnik Magnetyczny Wileński (1816. albo użytku…»).Перевод с французского языка T. 1, p. 39–49; 187–195; 298–311; 378–382). автора статьи – И. С. Далее текст цитируется по 30 2 Свирида, Инесса. Между Петербургом, Варшавой французскому оригиналу без указания страниц. и Вильно. Москва: ОГИ, 1999, с. 84–122. Титул этого оригинала также оказался изменен в: Глава Англичанин Джозеф Саундерс: петер- Saunders, Joseph. Discours sur l’influence et utilité des arts бургский гравер, виленский профессор. imitatifs / Red. i przypisy J. Malinowski. Toruń: Stowar- 3 Российский Государственный Исторический zyszenie Sztuki Nowoczesnej. Wydawnictwo Tako. S.a. архив (далее РГИА). Петербург.\Ф. 733, оп. 62, ед. хр. [2010]. Помещенное здесь же письмо Саундерса с его 511, л. 2; Ф. 789, оп. 20 Строганов, ед. хр. 11, л. 3, л. 5; жизнеописанием адресовано не А. Е. Чарторыскому, Ф. 789, оп. 1. ч. 1, ед. хр. 1519, л. 6; Государственный как указано, а Министру просвещения и духовных исторический архив Литвы (далее LVIA). F. 721. opis 1, дел князю А. Н. Голицыну (см.: Свирида 1999, p. 88, ед. хр. 387, л. 7 118). Изменение адресата нарушает представление 4 Reimers, Heinrich. L’ Academie Imperiale des Beaux о направленности документа, а также характере Arts à St. Petersbourg depuis son origine jusqu’au règne переписки Саундерса с Чарторыским. Высказанная в d’Alexandre I. Supplement. Noms des artistes étrangers qui комментарии уверенность, что Джеймс Фиттлер был se trouvent actuellement à St. Petersbourg. St. Petersbourg: учителем Саундерса, не имеет на сегодняшний день de l’imprimerie de F. Drechsler, 1807, p. 155. подтверждений. 5 Nagler, Georg Kaspar. Neues allgemeines Künstler- 15 BCz. Rkps. Czart. 5466, p. 307. Lexikon, (München, 1845, Bd. XIV, S. 115. 116; Bd. XV, 16 Laskarys, Jerzy. Wspomnienia z dziedziny sztuk pię- S. 543). Текст повторен в последующих изданиях. knych na Litwie w r. 1857. In: Teka Wileńska. W drukarni 6 Как John он фигурировал в: S. Redgrave. A Dictio- Marcinkowskiego. 1857. N. 4, p. 298, 310, 312. nary of Artists of the English School. London 1878, p. 377. 17 Fiorillo, J. D. Geschichte der Zeichenenden Künste В современном словаре он назван Joseph Saunders von ihrer Wiederauflebung bis auf die neuesten Zeiten. (1773 – 1 января 1875[sic!]), однако представлен как 9 vol. (1798-1820). Репринт всех сочинений: Sämtliche живописец, ученик Пьетро Лонги, работавший как Schriften. 15 vol. Hildesheim and New York, 1997. гравер в 1832–1836 гг. (Benezit. Dictionary of Artists. 18
MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS Heinecken, Carl Heinrich. Idée gęnęrale d’une collec- Gründ 2006. Vol. XII, p. 459). tion complette d’estampes. Avec une dissertation sur l’origine 7 Rastawiecki, Edward. Słownik rytowników polskich de la gravure et sur les premieres livres d’images. Leipzig, tudzież obcych w Polsce osiadłych lub czasowo w niej pra- 1771; Bartsch, Adam. Le Peintre Graveur. Bd. 21. Wien. cujących. Poznań: z Drukarni J.I. Kraszewskiego, 1886, 1803–1821. p. 262–263. 19 «Idées sur etablissement de l’école de gravures, pour 8 Ровинский, Дмитрий. Подробный словарь Русских le genre d’Histoire, Portrait et Paysage, sur un cours de Граверов XVI–XIX вв. В 2-х т. Санкт-Петербург, 1895. litterature des beaux-arts et sur un cours de litterature Т. 2, ст[олбцы] 867–876; см. также: он же. Подробный Anglaise». Библиотека Виленского университета словарь русских гравированных портретов. Т. 1–4 (далее BUV). 2, KC 1, k. 363). Санкт-Петербург, 1886-1889, т. 2, с. 278, 400, 733. К 20 Выписками из программ автор обязан Адаму списку Ровинского, состоящему из 85 работ, удалось Милькевичу. добавить свыше 10 гравюр и рисунков, а что-то 21 BUV 2, KC 1, k. 361. пришлось поставить под сомнение или исключить, 22 Bieliński, Józef. Op. cit. T. II, s. 757–758. не обнаружив подтверждения авторства Саундерса. 23 РГИА. Ф.733, оп. 62, ед. хр. 511, л. 2. Об атрибуции 9 Thieme–Becker. Allgemeines Lexikon der Bildenden письма см. прим. 14. Künstler. Bd. XXIX, Leipzig: Verlag E.A. Seemann. 1939, 24 Galerie d’Hermitage ... publié par F. X. Labensky. San- S. 493. ders scripsit et sculpsit. T. I. S. Petersbourg. 1805. 10 Cross, Anthony. By the Banks of the Neva. Chapters 25 См. прим. 1. from the Lives and Careers of the British in Eighteenth-Cen- 26 Богоматерь с младенцем и св. Франциском tury Russia. University of Cambridge. 1996, p. 324. (атрибуция А. Грохали). 11 Biblioteka Czartoryskich w Krakowie (далее BCz.) 27 Römer, Edward. Dzienniki. Rkp. Biblioteka Narodowa Rkps. Czart. 5466. Correspondance. T. 17, p. 308, р. 308 w Warszawie (BNW). IV.8724. Т. 7, k. 20. (фр. яз.). 28 Saunders, Jozeph. Wiadomość o życiu i dziełach Szy- 12 Bieliński, Józef. Uniwersytet Wileński. 1579–1831. mona Сzechowicza, s. 629. Kraków: Anczyc, 1899. Т. 1-3; Kalina Bartnicka, Polskie 29 Подобному образу отвечает Автопортрет из szkolnictwo artystyczne na przelomie XVIII i XIX wieku Всероссийского музея А. С. Пушкина в Петербурге. (1764–1831). Wrocław etc. Ossolineum, 1971. См.: Michałowski, Janusz Maciej. Z poloników Leningrada 13 Janonienė, Ruta. Jonas Rustemas. Vilnius: Dailės i Moskwy. In: Biuletyn Historii Sztuki. R. XXV. 1964. № 1, akademijos leidykla, 1999; Drėma, Vladas. Pranciškus s. 55. Smuglevičius. Vilnius: Vaga, 1976; Drėma, Vladas. Vin- 30 Делёз, Жиль. Складка. Лейбниц и барокко. Москва, centas Smakauskas. Vilnius: Dailės akademijos leidykla, 1997, с. 6. 2001; Gasiūnas, Vladas. XIX amžiaus Lietuvos grafika. 31 Orańska, Józefa. Szymon Czechowicz. 1689–1775. Vilnus: Vaga, 2007. Poznań: Poznańskie Towarzystwo Przyjaciół Nauk. 1948. 32 Lachnicki, J. E. Wiadomość o obrazach Czecho- 33 Свирида 1999, с. 157–158. wicza, znajdujcych się w kollegium akademickim Towar- 34 Там же, с. 213–247. Svirida, Inessa. XIX a. vidurio zystwa Jezusowego w Połocku. In: Dziennik Wileński. 1815. meninis gyvenimas Vilniuje. In: Dailė. 2003, p. 19–32. II, s. 144. Также A.Przeździecki, Wiadomość o szkicach Szymona Czechowicza. In: Athenaeum. 1842. T. 2, s. 197.
31
Inessa SVIRIDA THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA Institute of Slavic Studies, Russian Academy of Sciences, Moscow
SAUNDERS IN ART HISTORY AND AS AN ART HISTORIAN
Key words: Joseph Saunders, history and theory of art, historiography of art, engraving, the University of Wilno, the art relations.
Summary
Joseph Saunders (Sanders; 1773, London – 1854, Kremenets, Ukraine) has been one of the first university profes- sors of the art history in Europe, as well as an outstanding master and successful teacher of engraving, which does not belong to the number of well-known figures. The article dedicated to him states two goals: to find out how un- derstanding of Saunders’ creative activity, still not established, was formed in the art history literature, as well as to characterize him as art historian. Also his biographical data is presented briefly. The historiographical part describes those indirect ways by which the material about this historical engraver of St. Petersburg Hermitage (1796–1810), as well as the professor of engraving, art history and English literature at the University of Wilno (now Vilnius, 1810–1818) was accumulated. As a master with a great future he was presen- ted already in 1807 (Reimers). As a professor he figured many times in Wilno periodicals in 1810-1840. In 1845, Saunders appeared on the pages of Nagler’s Neues allgemeines Künstler-Lexikon, however under the names of two of his namesakes, who were known to the authors of the dictionary and to whom some of his works were ascribed. Thus Saunders was deprived of his own name and identity. Such mistaken information is repeated with variations even now (Benezit, 2006), although he already figured under the name of Joseph in Thieme-BeckerAllgemeines Lexikon (Batowski) in 1939. As early as 1895 D. I. Rovinsky published a near-complete list of the Englishman’s works. Wide range of material on Saunders’ pedagogical activity was provided by the works at the Wilno university (Belinsky, 1899) and its art school (Bartnicka 1971). Nevertheless, Saunders still remains a half-forgotten and almost unknown figure in the West, an exception being of A. Cross’s sketch about him in his book on English-Russian cultural relations (1996). Also, in the process of the study of artists relations, investigating the Eastern European area this time, the diverse nature of Saunders’ activity has become evident, especially his work as an art historian (Svirida, 1999). As an author, Saunders has left two small pieces of writings, which, however, both were very significant for him personally and for the milieu in which they were presented. Saunders, an erudite art historian, characterized by in- dependent thinking, which has been focusing attention towards the theoretical aspects, also demonstrated himself as a master of subtle and meaningful analysis of the art works. In effect, Saunders, well-versed in the history of Poland and Lithuania, defined the programme of national art, as well as the raising of its national masters. The second work is his discovery of the half-forgotten Polish-Lithuanian painter Szymon Czechowicz (1815), an outstanding representative of late Baroque. Saunders demonstrated the ex- cellent skills of stylistic analysis, and his standpoints expressed in it have anticipated those of modern scholars about this artist. These writings have created a foundation for the study of Lithuanian art heritage. The Outline of Saunders’ course on the history of art (1810) enabled studying the particularities of his teaching. This document gives an idea of Saunders’ methodological approaches and the circle of authors referred in his lec- tures. Annual programs are featuring the encyclopaedic character of Saunders’s course, which discovers a similarity 32 between him and I. D. Fiorillo and J. G. Buhle, his predecessors in the role of university professors of art history in Göttingen and Moscow. The article reflects the work of the reconstruction of Saunders’ biography and creative path, undertaken by the au- thor, which is based to a large extent on archival materials revealed here only partially.
Gauta 2011 03 09 Parengta spaudai 2011 10 06 MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS Laima ŠINKŪNAITĖ Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas
JOSEPHO SAUNDERSO PRANEŠIMAS APIE SIMONO ČECHAVIČIAUS TAPYBĄ 33
Reikšminiai žodžiai: Josephas Saundersas, THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA Simonas Čechavičius, dailė, pranešimas, paveikslas, restauravimas.
Tikra šlovė suleidžia šaknis ir tik auga. pranešimą apie dailininko Simono Čechavičiaus Visa, kas dirbtina, greitai nubyra kaip žiedeliai, gyvenimą ir darbus; ir joks apsimestinis dalykas negali būti il- t BQJCFOESJOUJNFOPUZSJOʐUPKPBUMJLUPT4ɇFDIB galaikis.1 vičiaus kūrybos analizės vertinimą;
Ciceronas, Apie pareigas, II knyga, 12 skyrius t BUTLMFJTUJ 4 ɇFDIBWJʊJBVT LʷSZCPT TBNQSBUʇ dabarties kontekste.
Žinia, kunigaikščio Adomo Jurgio Čartorys- kio pakviestas, anglų grafikas Josephas Saunder- Dailės istorijos mokslui svarbu nustatyti Lietuvos sas (1773–1845) iš Sankt Peterburgo, kuriame jis dailės istoriografijos pradžią, t. y. atskaitos tašką, keturiolika metų kūrė ne tik originalias graviūras, nuo kurio įmanoma atsispirti tiriant dailės istorio- bet ir raižė jas albumui pagal garsiausius Ermitažo grafinę raidą. Taigi verta prisiminti, kad XIX a. Vil- muziejaus paveikslus2, į Vilniaus universitetą atvyko niaus universitetas kaip profesionalus meno židinys, 1810 m.3 Galima manyti, kad šį, moralės atžvilgiu skatinantis ir menotyros minties raidą, buvo svar- ypač jautrų klasicistą, pritariantį gamtos sekimui bus ne tik Lietuvai, bet ir Gudijai, Ukrainai ar Len- perkuriant ją tauraus grožio idealų požiūriu, gyvas- kijai. Būtent šiame universitete profesorius Josep- tingas ir mainus Vilniaus barokas veikiausiai turėjo has Saundersas per penkerius metus perskaitė dvi sužavėti. Miesto bažnyčių altorius puošę baroki- pirmąsias meno istorijos paskaitas, kurių antroji, niai paveikslai J. Saundersui galėjo būti įdomūs dėl skirta dailininko Simono Čechavičiaus kūrybos stu- daugelio priežasčių; pavyzdžiui, ir dėl didžiulėse dijoms, šiame straipsnyje nagrinėjama pirmą kartą. drobėse juntamo Simono Čechavičiaus kūrybai Šiuo požiūriu tai nauja ir aktualu. būdingo sentimentalumo. Be to, Saundersas, raižy- Tad straipsnio tikslas – aptarti Josepho Saunderso damas graviūras ir pagal baroko epochai priskirti- dailėtyros sampratą to meto ir dabarties kontekste nus kūrinius, tiek dėl įgimto skonio, tiek iš patirties bei argumentuoti Lietuvos dailės istoriografijos mokėjo ir galėjo juos įžvalgiai įvertinti. tyrimų pradžią. Šiam tikslui pasiekti iškeliami tokie uždaviniai: JOSEPHO SAUNDERSO PRANEŠIMAS APIE t JÝBJÝLJOUJ +PTFQIP 4BVOEFSTP TWBSCJBVTJVT DAILININKO SIMONO ČECHAVIČIAUS GYVENIMĄ IR DARBUS kūrybinės biografijos faktus; Profesorius Josephas Saundersas, grafikas ir t OVPEVHOJBJ JÝTUVEJKVPUJ +PTFQIP 4BVOEFSTP meno tyrinėtojas, 1815 m. lapkričio 15 d. Vilniaus universiteto akademiniame posėdyje (tokie moks- Tad analizuojant straipsnį, būtina pasinerti į jau liniai posėdžiai vykdavo kas mėnesį vis kita tema) minėto teksto turinį ir išnagrinėti jį skirtingais prancūzų kalba perskaitė pranešimą apie dailininką požiūriais. Vis dėlto pirmiausia verta atkreipti Simoną Čechavičių4 (Krokuvoje 1689-07-22, Var- dėmesį į J. Saunderso šiam straipsniui pasirinktą šuvoje 1775-07-21), pavadintą Žinios apie Simono simbolinį epigrafą, kuris, anot tyrinėtojo, teisingiau- 34 Čechavičiaus gyvenimą ir darbus. Tais pačiais metais siai apibūdina patį kūrėją. Juk populiarumas ir šlovė šis pranešimas buvo atspausdintas žurnale Dzien- dažniausiai priklauso ne nuo kūrėjo, o nuo tuo metu nik wileński.5 Tad minėtasis straipsnis yra pirmasis, susiklosčiusių aplinkybių, kurios ne visada palan- kuriame glaustai aptariami ne tik svarbiausi daili- kios talentingam meistrui. Būtent tokia užmarštis, ninko gyvenimo faktai, bet ir jo kūryba. Paaiškinęs J. Saunderso nuomone, ištiko Simono Čechavičiaus priežastis, paskatinusias jį prabilti apie primirštą kūrybą. Tačiau tyrinėtojas giliai įsitikinęs situacijos tapytoją, Saundersas išvardina straipsnio tikslus: laikinumu, tad pasinaudodamas lėtai augančio ir tvirtėjančio, miške viešpataujančio ąžuolo įvaizdžiu 1. Išsklaidyti šio dailininko vardą pridengiančius tvirtina, kad laiko tėkmėje ir šio menininko šlovė šešėlius; išaugs. 2. Išryškinti tikruosius Simono Čechavičiaus J. Saundersas XIX a. pradžiai būdingu metaforišku, nuopelnus tautiečių ir Europos kontekste; kiek patetišku stiliumi ilgokai samprotauja apie didie- 3. Atskleisti didžiulį dailininko talentą, kuris siems menininkams neretai skirtą nedėkingą vietą ir visam laikui turėtų įtvirtinti tiek pagarbą jam laiką tiek gyventi, tiek ir kurti, „kai jokios pagalbos, pačiam, tiek jo kūrybos įvertinimui. jokio padrąsinimo rasti nepavyksta.“6 Tad straipsnio MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS
Josephas Saundersas. Žinios apie Simono Čechavičiaus gyvenimą ir darbus. Teksto fragmentas autorius konstatavęs, kad Simonas Čechavičius kaip svarbu įvairiapusiškai ir raiškiai atskleisti paties dai- tik tokiomis aplinkybėmis gimė ir gyveno, dėkoja lininko turiningą asmenybę. Jis išties taikliai pastebi, prelatui Dluskiui už suteiktas kuklias biografines kad religinių išgyvenimų sujaudintas Čechavičius žinias apie šį dailininką. Saunderso nuomone, gabu- savo kūriniams suteikė pamaldumo ir sentimenta- mais apdovanoto dailininko aplinka „nesuteikė jam lumo išraišką.13 jokios vilties tobulėti“.7 O baigusį įprastus mokslus Aptariamasis dailininkas dažniausiai vadintas „baž- 35 Krokuvoje, jį, kaip teigia autorius, materialiai parėmė nytiniu tapytoju“, ir tai yra tiesa, nes jo kūryboje kažkuris iš kilmingų žemiečių,8 suteikęs galimybę akivaizdžiai dominuoja altoriniai paveikslai. Be jų, semtis meno pagrindų Romoje. Italija Čechavičių THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA tapė ir portretus. Daugybė jo kūrinių buvę plačiai sužavėjo „kalto ir teptuko darbo vaisiais, kurie puošė pasklidę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Len- senąją pasaulio sostinę.“9 Pasak Saunderso, didieji kijos teritorijose. Du kartus, 1731 ir 1737 metais, menininkai ( Michelangelo, Raffaeli, Leonardo da Čechavičius nesėkmingai siekė gauti karaliaus rūmų Vinci, Guido Reni, Correggio, Domenichino, Cara- dailininko titulą. vaggio), o ir kitų menininkų darbai turėjo jam nuolat kelti nuostabą, tačiau Čechavičiaus atveju jo dvasios Betgi grįžkime prie Saunderso, kuris imasi analizuoti stiprybė nesusvyravo, jis, autoriaus teigimu, taip pat Čechavičiaus altorių paveikslus, pradėdamas labai pasijuto esąs dailininkas. Taigi pasirinkęs profesiją tolimais apibendrinimais. Pirmiausia jis primena šio ir trokšdamas tobulumo, jis nepailsdamas darbavosi kūrėjo niekada neapleidžiantį poetinį jautrumą ir jo teptuku; per trumpą laiką Šv. Luko akademijoje buvo santykį su žmogaus prigimtimi. Anot tyrinėtojo, ne kartą premijuotas.10 Savaime suprantama, kad tuo dailininkas, gerai įvaldęs meno pagrindus ir neuž- metu Saunderso žinios apie Čechavičiaus gyvenimo miršdamas tauraus meno tikslo, giliai įsijausdavo į istoriją negalėjo būti tikslios; todėl, pavyzdžiui, jis būsimo paveikslo vaizdinį dar prieš jį vaizduoda- mini Čechavičių Romoje išbuvus aštuoniolika metų, mas drobėje. Būtent dėl to jo paveiksluose nerasime kai iš tiesų jis ten praleido visus trisdešimt. Kita ver- nereikalingų figūrų, kurios anuomet pajuokiamai tus, mūsų dailininkas tik apie dvejus metus mokėsi buvo vadinamos „pasamdytais žmonėmis“. Taip pat pas tuo metu iš tiesų labai garsų dailininką Carlo jis niekada netapė nederamų fragmentų, nesusiju- Marattą (1625–1713). sių su vaizduojamu istoriniu epizodu ar veiksmu. Čechavičius vengė ryškių spalvų; todėl, pasak Saun- Straipsnio autorius Čechavičių apibūdina kaip giliai derso, jo paveikslų „koloritas paprastas ir sveikas“. įsitikinusį savo meno svarbumu asmenį, nuolat ieš- Palyginimui tyrinėtojas čia prisimena Pusseno kantį ir nuolat dirbantį. Todėl, Saunderso manymu, meną, kuris buvęs mažiau griežtas ir ne toks gilus; tokių polinkių žmogus negalėjo aktyviai dalyvauti jis taip pat saikingai naudojęs, o ir slopinęs „viešpa- aukštuomenės gyvenime, tad ir jo vardas ten negalėjo taujantį spalvų gyvumą“, taip norėdamams išvengti būti plačiai žinomas. Štai kaip autorius apibūdina patį poveikio moraliniams jausmams. Toliau Saunder- Čechavičių: „Dangus apdovanojo mūsų menininką sas pažymi, kad Čechavičiaus piešinys yra tiek tai- visais privalumais, vedančiais į pranašumą mene. syklingas, kiek koloritas apgalvotas ir ištirtas. O jo Malonus, kuklus, bet atkaklus ir griežtas. (...) Turėjo skonis, išlavintas tiek senovės, tiek vėlesnių amžių taiklų protą: (...), pateikė įrodymą (...), kad religija ir meno kūrinių, apsaugojo jį nuo juokingų ir keistų pamaldumas yra tikrieji genijaus bičiuliai, jie jį puo- madų užkrato. Taigi jis atmetė teatrališkus gestus, šia, jie jį daro žavesnį ir dar labiau naudingesnį“.11 nenatūralią didybės ar prestižo išvaizdą, rafinuotus Apibūdindamas dailininko požiūrį į kūrybą, Saun- judesius bei apskaičiuotus žingsnius. Senatvė, vidu- dersas pabrėžia, kad dailininkas paveikslais visuomet tinis amžius, jaunystė, vaikystė, – viskas turi būdingą siekė sujaudinti žiūrovą ir niekuomet – nustebinti. raišką: kiekvieno žmogaus bruožai pavaizduoti Tokią savo nuomonę tyrinėtojas paremia anglų poeto pozomis, gestais ir yra įprasminti. Saundersas visa, Alexanderio Pope’o eilute iš poemos Abelarda ir Helo- apie ką čia kalbėta, apibendrina tokia išvada: Čecha- yzy: Geriausiai moka tapyti giliausiai jaučiantis. 12 vičiaus paveikslų sistema yra išmintingai apmąstyta, Citata liudija, jog straipsnio autoriui buvo ypač paprasta ir tvarkinga. Tad jo darbai suvokiami be pasipriešinimo, lengvai; o panašumas į tiesą visose portretų, išskyrus autoportretą, kurį „autorius turi paveikslo sistemos dalyse yra išsaugotas. Jis dar pri- laimę turėti, ir kurio bruožai buvo išbrėžti drobėje duria, kad dailininko paveiksluose mūsų akims be drebančia ranka kelios dienos prieš mirtį, jį ištiku- jokios kaukės atskleidžiama žmogaus prigimtis. sią Varšuvoje apie 1778 m. po įvykusių varginančių, bet garbingų 83-ojo jubiliejaus iškilmių.“16 Ir šiuo- Saundersas konstatuoja, kad žmogus negali būti kart dėl datų autorius netikslus: Čechavičius sulaukė 36 tobulas, tad aiškinasi ir silpnąsias dailininko kūry- 86-erių, mirė 1775 m. Straipsnio pabaigoje Saunder- bos puses. Jis teigia, kad yra paveikslų, kuriuose dai- sas primena, kad dailininkas buvęs viengungis, tad lininkas „mažesnes pastangas aprangos ištapymui jo palikuoniai esą nutapytieji paveikslai; straipsnio parodė, ir pagarbos mokslui ir tiesai vis dėlto daugiau autorius neužmiršta paminėti jo sūnėno ir buvusio ar mažiau pritrūko.“14 Vis dėlto Saundersas pastebi, mokinio Pranciškaus Smuglevičiaus – dailės profe- kad dėl šių trūkumų nevertėtų atsisakyti vienetinių soriaus Vilniaus universitete. Saundersas priduria, pagyrimų „fasoniniam“ figūrų aprengimo metodui, kad tuos kūrinius, kurie jam žinomi, ateityje yra ir priduria, kad šiuo požiūriu ypač puikus Čecha- numatęs analizuoti. Deja, tyrinėtojas išvardina tik jų vičiaus paveikslas, vaizduojantis šv. Jono Kantiečio buvimo vietą (13 pozicijų), tačiau neįvardina pačių stebuklą. Tačiau daugelyje kūrinių, anot autoriaus, paveikslų ir nenurodo jų skaičiaus. „gremėzdiški fasonai“, nutrūkstančios ir laužytos klostės bei pačių klosčių sunkus išdėstymas turėtų Susidomėjęs Čechavičiaus kūryba, Saundersas pra- trukdyti pavaizduotiems asmenims laisvai judėti. dėjo ieškoti šio dailininko tapytų paveikslų pirmiau- Saundersas laikosi nuomonės, kad šį netikusį figūrų sia Vilniaus bažnyčiose, kurios tuo metu dar nebuvo aprengimo metodą, įvestą italų dailininko Pietro di uždarytos ir paveikslai altoriuose spindėjo pirmykš- Cortonos (Pietro di Cortona), Čechavičius be reikalo čiu grožiu. Apie tas paieškas jis rašė Adomui Jurgiui pritaikė savo paveiksluose. Meno tyrinėtojas pabrė- Čartoryskiui, tikėdamasis surinkti mažų mažiausiai MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS žia, kad Lombardijos mokykla, labiausiai atitinkanti 15 ar 20 vienetų; be to, jau netgi buvo parengęs pen- šio menininko siekius, vienintelė suteikė jam sek- kis piešinius.17 Taigi tyrinėtojas buvo pasiryžęs atlikti tiną pavyzdį. Čechavičius, sekdamas Correggiaus visų surastų altorių paveikslų graviūras, su kuriomis (Correggio) nuostatomis, stengėsi sumaniai perteikti tikėjosi plačiau paskleisti žinią apie Čechavičiaus harmoningus ir patrauklius išgyvenimus, o tapyboje tapybos savaimingą grožį ir vertę. taikyti, atvėrusį jam sėkmę, talentingo mokytojo – Apibendrinkime. Viena vertus, šis meno tyrinėto- Carlo Marattos (Carlo Maratta), metodą. Mokytoją ir jas pirmasis atrado, pamilo ir įvertino iš Lietuvos mokinį siejo artima ir nuoširdi bičiulystė. Tad nerei- kilusio dailininko Čechavičiaus kūrybą, o tuometi- kėtų stebėtis, kad Carlo Marattos stilius pastebimas nei Vilniaus visuomenei – ir paaiškino. Kita vertus, dėkingo mokinio tapyboje. Saundersas įsitikinęs, kad jis parašė pirmąjį straipsnį, skirtą vieno dailininko mokinys „aplenkė savo mokytoją svarbiausia šio ste- kūrybos profesionaliai analizei. Be abejo, visų auto- buklingo meno dalimi, t. y. meilės raiška.“15 riui žinomų kūrinių apibendrinamoji analizė atitiko Čechavičius dirbo nepailsdamas, beveik be per- to laikotarpio analitines sampratas, tačiau jis kalbėjo trūkio; sugrįžo į namus tik pablogėjus sveikatai, ir apie specialiuosius meninius ypatumus: kompozi- sulaukęs penkiasdešimt penkerių metų. Tapytojas ciją, koloritą, spalvas etc. O tai reiškia, kad Josephą apsigyveno Varšuvoje, įsteigė privačią dailės moky- Saundersą turime teisę vadinti Lietuvos Didžiosios klą, bene geriausiai aprūpintą mokslo priemonėmis Kunigaikštystės dailės istorijos pradininku. Neuž- anuometinėje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. mirškime, kad pirmasis 1810 m. Saunderso prane- šimas buvo atspausdintas tik 1816 m., o antrasis, Apibendrindamas Čechavičiaus kūrybą, Saundersas 1815 m., pranešimas – tais pačiais metais. Taigi patikino, kad šis dailininkas nenutapė jokio pasau- akivaizdu, kad šis Josepho Saunderso straipsnis apie lietiško paveikslo, kadangi visos temos pasirinktos Simoną Čechavičių ir lietuvių dailėtyros istorijoje arba iš Šventojo Rašto, arba iš šventųjų gyvenimo. yra pirmasis. Saundersas buvo įsitikinęs, kad dailininkas netapė ŠIUOLAIKINĖ SIMONO ČECHAVIČIAUS ne tik apie nutapytus kūrinius, bet neretai ir apie jų KŪRYBOS SAMPRATA likimus. O svarbiausia, kad ši tyrinėtoja pateikia ir Simono Čechavičiaus kūriniai išsibarstę plačiai. Jis dailininko kūrybos įvertinimą. Ji teigia, kad „Čecha- sukūrė labai daug portretų ir religinių paveikslų vičiaus kūryba formavosi veikiama eklektinės Romos Lenkijos bažnyčioms, jų yra ir tos šalies muziejų tapybos, Carlo Marattos kūrinių ir sekėjų aplinkoje. rinkiniuose. Dailininko kūriniai randami Ukrainoje Didžiausią poveikį turėjo klasikinėmis dailės tradi- 37 (pavyzdžiui, Lvovo valstybinėje paveikslų galerijoje), cijomis grįsta Benedetto Luti maniera, tačiau reli- Baltarusijos bažnyčiose ir kitur. Lenkų menotyri- ginėje dailėje pastebima ir Raffaelo, Peterio Paulio ninkai gerokai anksčiau už mus nuodugniai ištyrė Rubenso, G. Reni ir Michelangelo Buonarroti įtaka. THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA pas juos esantį šio dailininko meno paveldą18. Tiesą Čechavičiaus darbai pasižymi taisyklingu piešiniu sakant, XIX a. pirmos pusės Lietuvoje apie Čechavi- ir subtiliu, harmoningu koloritu, vėlyvuoju periodu čiaus kūrybą irgi minėta ne sykį.19 Tačiau vėliau dėl artimu rokoko tapybai. Nors Čechavičiaus kūryba nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių mūsuose išli- yra eklektiška ir, palyginti su to meto Europos kusio jo sukurto meno paveldo dalį tirdami gerokai tapyba, stilistiškai vėluojanti, jos reikšmė Lenkijos ir vėluojame. Tad savaime kyla natūralus klausimas, – Lietuvos tapybai didelė. Čechavičiaus išugdė naują ar mes pažįstame ir kaip vertiname Čechavičiaus tapytojų kartą, dirbusią XVIII a. trečiame ketvir- 25 kūrybą šiandien? tyje.“
Veikiausiai atsakymo reikėtų ieškoti lietuvių meno- Taigi ryškėja Lietuvos meno istorikų, vienaip ar tyrininkų publikacijose, kuriose nors iš dalies užsi- kitaip, daugiau ar mažiau prisilietusių prie šio dai- menama apie šio dailininko, baroko meistro, kūrybą. lininko kūrybos tyrinėjimo – ne itin gausus būre- Tarp XX a. antrosios pusės tyrinėtojų Vladas Drėma lis, rašęs nuo 1973 metų iki dabar. Svarbiausi šio veikiausiai buvo pirmasis: monografijoje Pranciškus menininko altorių paveikslai buvo sukurti Vilniaus Smuglevičius jis neilgame tekste labai apibendrinda- bažnyčioms. Žinia, Lenkijai okupavus Vilniaus mas ir glaustai, bendromis frazėmis, charakterizavo kraštą, XX a. pirmoje pusėje Lietuvos meno istori- tos kūrybos pobūdį. Iš esmės V. Drėmos įvertinimas kai tyrinėti šių kūrinių neturėjo jokių galimybių. Ne artimas ankstesnių tyrinėtojų nuomonei. Anot šio kitaip buvo Sovietams okupavus Lietuvą ir pradėjus autoriaus, Čechavičius atstovauja itališkam eklek- masiškai uždarinėti vienuolynus ir bažnyčias. Tad tizmui, jis gerai išmanęs piešinį ir kompoziciją, o XX a. antroje pusėje tyrinėti bažnytinę dailę pasi- beveik išimtinai religiniai sentimentalaus pobūdžio darė dar sudėtingiau tiek dėl primestos ideologijos, paveikslai yra būdingi XVIII a.20 Drėma ir vėliau, tiek dėl išblaškytų, paslėptų ir dažniausiai netinka- rašydamas monografiją apie Vilniaus Šv. Jono momis sąlygomis saugotų kūrinių (altorių paveikslų Krikštytojo bažnyčią, keliose vietose tik užsimena matmenys neretai siekė 200–400 cm.), kurių pama- apie vienoje ar kitoje bažnyčioje galimai buvusius tyti nebuvo įmanoma. šio dailininko tapytus altorių paveikslus.21 1984 m. Šis trumpas istorinis intarpas būtinas, kadangi vei- Marija Matušakaitė keliais sakiniais aptaria LDK kiausiai tik keturiose Vilniaus šventovėse išliko S. didžiojo etmono Mykolo Juozapo Masalskio pusfi- Čechavičiaus tapyti paveikslai; pavyzdžiui, Šv. Dva- gūrį portretą, Čechavičiaus nutapytą apie 1765 m.22 sios dominikonų – Šv. Kotryna Sienietė, Šv. Jono Kiek vėliau Dalia Tarandaitė tą patį portretą taikliai Krikštytojo – Šv. Pranciškus Ksaveras, Šv. Teresės įvertina: jos nuomone, šis portretas „psichologine Avilietės – Šv. Teresės Avilietės ekstazė. Antai Šv. įžvalga ir portretuojamojo dvasinės būsenos per- Rapolo bažnyčioje visais permainų laikais turėjome teikimu gerokai pranoksta kitus to meto Lietuvos galimybę gėrėtis Čechavičiaus tapytu Šv. arkangelo portretus.“23 Pačią išsamiausią lietuviškai para- Rapolo paveikslu didžiajame altoriuje, t. y. nepasi- šytą Čechavičiaus asmeninę ir kūrybinę biografiją, keitusioje aplinkoje; bažnytinės dailės kūriniams tai paremtą archyvinių šaltinių studijomis, Lietuvos dai- labai svarbu. Daugelio jo sukurtų paveikslų likimas lininkų žodynui pateikė Rūta Janonienė.24 Jos para- ir panašus, ir skirtingas. šytame straipsnyje randame vertingos informacijos Pastaruoju metu keliolika dailininko tapytų matė meno tyrinėtojas Saundersas ir neliko jiems paveikslų yra restauruoti, vienas kitas jau sugrįžo abejingas. į bažnyčių, kurioms ir buvo sukurti, altorius. Sovietų laikais aptariamąjį paveikslą saugant nuo Pavyzdžiui, 2005 m. į Kauno Šv. Mikalojaus bene- sunaikinimo, jis buvo išimtas iš altoriaus, nuimtas diktinių bažnyčią sugrįžo Čechavičiaus tapytas nuo porėmio ir susuktas į ritinį. Jau tada paveiks- paveikslas Šv. Benedikto vizija26, kiek vėliau į Vil- 38 las buvo smarkiai sunykęs, nes ant jo rastas užkli- niaus Šv. Ignaco jėzuitų šventovę – restauruota juotas apsauginis popierius. Įspūdingų matmenų drobė Šv. Ignaco Lojolos regėjimas (nutapyta apie drobės (470 x 243) būklė buvusi bloga: grunto dažų 1757 m.). O tais atvejais, kai Sovietų ar dar Rusijos sluoksnio ir pagrindo sukibimas prastas, grunto ir okupacijos laikais uždaryti vienuolynai ir bažny- dažų nutrupėjimai siekė beveik 15% viso paveikslo čios nebeatsikūrė, jose buvę paveikslai dažniausiai ploto. Nevarginsiu itin aukštos kvalifikacijos reika- patekdavo į muziejų saugyklas. Kai kurie paveiks- laujančio konservavimo procesų aprašymais, tačiau lai restauruoti; pavyzdžiui, Švč. Mergelės Marijos tik po konservavimo pagaliau atsiskleidė linijinė ir Apsilankymo seserų (vizitiečių) vienuolijos stei- spalvinė perspektyva. Paveikslą beliko retušuoti. gėjų šv. Pranciškaus de Sales (1567–1622) ir šv. Joanos Pranciškos de Šantal (1572 –1641) visafigū- Pasinaudojant cheminių tyrimų rezultatais, nau- riai atvaizdai kadaise buvo pakabinti šoniniuose, dinga ir įdomu aptarti Čechavičiaus paletę. Antai vienas priešais kitą įrengtuose, Vilniaus vizitiečių vienasluoksnis, aliejinis gruntas yra raudonos spal- Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios altoriuose. To paties vos. Nuostabu, kad Čechavičius naudojo tik septy- dydžio paveikslai sukomponuoti veidrodiniu prin- nis pigmentus: baltą (švino baltasis), geltoną (Nea- cipu – šv. Pranciškus de Sales trimis ketvirčiais polio geltonasis), raudoną (cinoberis ir raudona pasisukęs į dešinę, šv. Joana Pranciška de Šantal – į ochra), mėlyną (Berlyno mėlynasis), juodą (augalų
MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS kairę. Šiuo metu minėtieji paveikslai prisiglaudė juodasis). Ir sugebėjo išgauti tokią daugybę ats- Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, pritaikytoje Vil- palvių! Rišamoji medžiaga abiem atvejais ta pati – niaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejui. džiūstantis aliejus. Tapyba daugiasluoksnė, nors kai Keliolika Čechavičiaus išlikusių ar jam priskiriamų kurios detalės nutapytos pastoziškai, o baigta tapyti kūrinių saugoma Nacionaliniame Lietuvos dai- legiruote. lės muziejuje. Iš jų galbūt pirmiausia minėtini Šv. Vertinant kūrinį meniniu požiūriu, labai svarbus arkangelo Mykolo ir Švč. Trejybės paveikslai. Antai dailininko tapysenos braižas. O kas gi gali geriau- pastarasis yra vienas iš trylikos paveikslų, kuriuos siai į jį įsijausti, nei ilgas valandas prie restauruoja- Čechavičius 1756–1759 metais nutapė Vilniaus Šv. mos drobės palinkęs restauratorius! Taigi paprašiau Kotrynos benediktinių bažnyčios altoriams. Be šio, restauratoriaus Algimanto Vaineikio apibūdinti taip pat minėtini šventųjų Benedikto ir Skolastikos savo patirtį. Štai ką jis parašė: „Detaliai apžiūrint S. didžiulės drobės, kuriose matome jų įspūdingus Čechavičiaus paveikslą Šv. Kotrynos Aleksandrietės visafigūrius atvaizdus. Šiuo metu abu kūriniai sužadėtuvės atsiskleidžia tapytojo meistriškumas. yra Nacionalinio Lietuvos dailės muziejaus Prano Pirmiausia sužavi puikiai nupieštos ir sukompo- Gudyno meno vertybių konservavimo ir restau- nuotos, laikantis aukštojo baroko tradicijų, perso- ravimo centre ir kantriai laukia, kada gi ateis jų nažų figūros. Paveikslo centre švelniai išskirti Jėzus, eilė susigrąžinti ankstesniąją išvaizdą. Tuo tarpu Marija ir Kotryna sukelia gylio įspūdį ir suteikia minėtosios bažnyčios didžiojo altoriaus paveikslas paveikslui didingumo bei monumentalumo. Ypač Šv. Kotrynos Aleksandrietės sužieduotuvės jau kon- žavi tapybos minkštumas ir plastiškumas. Veidai, servuotas, tačiau restauravimas dar nebaigtas.27 drabužiai, erdvės ir kita nutapyti taip meistriškai, Ties šiuo paveikslu norėčiau stabtelėti ilgėliau, laisvai ir didingai, kad net akimirksniui perkelia ste- idant būtų lengviau suprasti, jog tik pastaruoju bėtoją į paveikslo erdvę. Raudonas paveikslo grun- metu vienas po kito, iš lėto, sugrįžta Čechavičiaus tas suteikia šiltą ir švelnų koloritą. Šiltas, galima kūriniai, sakytume, tokie, kokius XIX a. pradžioje net pasakyti, dangiškas švytėjimas ypač sklinda iš Jėzaus, Marijos ir Kotrynos veidų ar rankų tapy- literatury sztuk pięknych i literatury angielskiey. LMAB. senos. Žinant, kad Čechavičiaus paletę sudarė tik Senosios periodikos skyrius. P. 1261 / 1815, p. 624–640. 5 Saunders, Józef. Wiadomość o źyciu i dzieyciu i dzie- šešios–septynios spalvos ir jų mišiniai, stebina ir łach Symona Czechowica. In: Dziennik wileński. 1815. T. žavi meistro talentas ir meistriškumas: taupiai nau- 2. Nr. 12, s. 629. 6 Wiadomość, op. cit., s. 627. dojant spalvų gamą, sukuriamas paveikslas, kuriame 7 Wiadomość, op. cit., s. 627. taip harmoningai perteikta erdvė, medžiagiškumas, 8 Iš pradžių Čechavičius mokėsi tapybos pas nežinomą 39 siužeto didingumas, kolorito sodrumas ir pastelinis Lenkijos rūmų iždininko Pranciškaus Maksimilijono Osolinskio rūmų dailininką. Apie 1711 m P. m. Osolinskis 28 spalvų šiltumas.“ išsiuntė Čechavičių studijuoti tapybos į Romą. Žr.: Jano-
nienė, Rūta. Čechavičius Simonas. In: Lietuvos dailininkų THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA Apibendrinant tyrimą, iškyla nenuneigiama išvada žodynas XVI–XVIII a. / Sud. A. Paliušytė. Vilnius: Kultū- – Josepho Saunderso straipsnis, paskelbtas 1815 m., ros, filosofijos ir meno instittas, 2005, p. 89–92. 9 dailėtyros istorijoje apie Simoną Čechavičių yra Wiadomość, op. cit., s. 628. 10 Pavyzdžiui, 1716 m. dalyvavo šios akademijos kon- pirmasis. Šis straipsnis yra ir Lietuvos dailės isto- kurse ir gavo trečią apdovanojimą antroje klasėje už klau- riografijos tyrimų pradžia, taigi atskaitos taškas, zūrinį piešinį Samsonas, perplėšiantis liūtą ir konkursinį piešinį Pergalingas grįžimas iš karo žygio. Žr: Janonienė, o straipsnio autorius yra ir Lietuvos Didžiosios Rūta. Čechavičius Simonas. In: Lietuvos dailininkų žody- Kunigaikštystės dailės istorijos pradininkas. Tad nas XVI–XVIII a. / Sud. A. Paliušytė. Vilnius: Kultūros, Josepho Saunderso nuopelnai pagaliau prisiminti, filosofijos ir meno instittas, 2005, p. 89. 11 Wiadomość, op. cit., s. 629–630. išnagrinėti ir įvertinti. Kita vertus, neabejotina, kad 12 He best can paint them, who can feel them most. Wia- dabarties tyrinėtojų įvairiapusiškos įžvalgos apie domość, op. cit., s. 631. 13 Tam tikrą sentimentalumą jo tapyboje pastebi Čechavičiaus paveikslus yra rimta paskata gilin- V. Drėma. Žr.: Drėma, Vladas. Pranciškus Smuglevičius. tis į visą jo kūrybą. Iki šiol Lietuvoje neturime nė Vilnius: Vaga, 1973, p. 22. 14 vieno išsamesnio mokslinio straipsnio, kuriame Wiadomość, op. cit., s. 635. 15 Wiadomość, op. cit., s. 638. didaus dailininko kūryba būtų esmingai išnagrinėta 16 Wiadomość, op. cit., s. 639–640. ikonografiniu, semantiniu ir meniniu požiūriais, 17 Cвирида, op. cit., c. 114. 18 Orańska, Józefa. Szymon Czechowicz. 1689–1775. Poz- paremta rimtomis archyvinių šaltinių studijomis. nań: Towarzystwo przyjaciół nauk, 1948. Šiame leidinyje Žinoma, pirmiausia galimai išsiaiškinus visus buvu- pateikiama labai plati Simono Čechavičiaus bibliografija. 19 sius, vėliau – išlikusius, galiausiai – kažkur esamus, Pavyzdžiui, Wizerunki i roztrąsania naukowie. T. I, Wilno, 1838, s. 78. Čechavičiaus „palikuonis“... 20 Drėma, Vladas. Pranciškus Smuglevičius. Vilnius: Vaga, 1973, p. 22. Taigi vertėjo sugrįžti ir prisiminti Saundersą, jau 21 Drėma, Vladas. Vilniaus Šv. Jono bažnyčia. Vilnius: XIX a. pradžioje gebėjusį pastebėti ir įvertinti R. Paknio leidykla, 2001, p. 32, 169, 190, 204, 218–220. 22 Čechavičiaus tapybos meistriškumą ir jo kūrinių Matušakaitė, Marija. Portretas XVI–XVIII a. Lietuvoje. Vilnius, 1984, p. 126. vertę. Įžvalgos išliko aktualios, skatinančios tęsti 23 Tarandaitė, Dalia. Įvadas. In: Baroko dailė Lietuvoje. tyrėjo pradėtą darbą. Parodos katalogas. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus. 1996, p. 8. 24 Janonienė, Rūta. Čechavičius Simonas. / Lietuvos dai- lininkų žodynas XVI–XVIII a. / Sud. A. Paliušytė. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno instittas, 2005, p. 89–92. 25 Ten pat, p. 91. 26 Paveikslas pakabintas restauruoto Jėzaus Kristaus Nuorodos apraudojimo altoriaus pirmame tarpsnyje. Laimos Šinkū- naitės asmeninis archyvas. 1 Vera gloria radices agit atque etiam propagatur. Ficta 27 Šį labai sudėtingą paveikslo konservavimą, pareikala- omnia celeriter tanquam flosculi decidunt, nec simulatum vusį pritaikyti ir naują metodiką: drobę tvirtinti celiuliozės potest quidquam esse diuturnum. Cic. Off. lib. II. cap. 12. eteriais, atliko restauratorius Algimantas Vaineikis. Nuo- Iš lotynų kalbos vertė Mindaugas Strockis. širdžiai dėkoju A. Vaineikiui už leidimą pasinaudoti tiek 2 Свирида, Иннеса И. Между Петербургом, Варша- restauravimo medžiaga, tiek restauruojamojo paveikslo вой и Вильно. Москва: ОГИ, 1999, с. 103. nuotraukomis. 3 Свирида, op. cit., c. 107. 28 Vaineikis, Algimantas. Paveikslo Šv. Kotrynos Alek- 4 Wiadomość o źyciu i dzieyciu i dziełach Symona Cze- sandrietės sužadėtuvės charakteristika restauratoriaus chowica. Rzecz na posiedzniu akadiemickiém uniwersytetu požiūriu. [Rankraštis], 2010 m. rugsėjo 16 d. Asmeninis wileńskiego dnia 15. listopada 1815 roku czytana w języku Laimos Šinkūnaitės archyvas. francuzkim przez Józefa Saundersa Professora sztycharstwa, Laima ŠINKŪNAITĖ Vytautas Magnus University, Kaunas
JOSEPH SAUNDERS REPORT ABOUT PAINTING OF SIMONAS ČECHAVIČIUS 40 Key words: Joseph Saunders, Simonas Čechavičius, art, report, picture, restoration.
Summary
In the research of Lithuanian art historiography, it is very important to identify the starting point of it, which could be used as a basis for further development of the science of art history. Thus, it is worth remembering, that in the 19th century Vilnius University was a centre of professional art, encouraging the development of art criticism, and important not only for Lithuania, but also for Belarus, Ukraine and Poland. It was at Vilnius University, where dur- ing a period of five years professor Joseph Saunders gave his two first lectures on art history. The article analyses the second lecture, which was focused on the studies of the works of the artist S. Čechavičius, for the first time. In this respect, it is new and relevant. The object of the article is to discuss the conception of art criticism of Joseph Sander in the context of those times and the current times, and to highlight the beginning of Lithuanian art historiography research. In 1815, English graphic artist and art researcher Joseph Saunders gave a second public lecture on the works of artist Simonas Čechavičius (Krakow, 1689 – Warsaw, 1775), named The life and works of Szymon Czechowicz. The article analyses the content of the lecture in different aspects. The main insights of J. Saunders into the appraisal MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS of the works of this Late Baroque artist are compared to the aspects of S. Čechavičius‘ artistic heritage in the second half of the 20th century and the beginning of 21st century. A period of two hundred years is enough to evaluate the significance of the creation of this painter for the evolution of art not only in Lithuania, but Poland, Belarus and Ukraine as well. One of the main conclusions of the article is that we have a right to name Joseph Saunders as the pioneer of art history of The Grand Duchy of Lithuania. This article is a serious stimulus for further research of the works of S. Čechavičius. As a finalization, I would once again like to draw you attention to art researcher Saunders, who was able to conceive the mastery of Čechavičius‘ paintings and the value of the artworks themselves.
Gauta 2011 01 31 Parengta spaudai 2011 08 15 Nijolė TALUNTYTĖ Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas
KAROLIO PODČAŠINSKIO ARCHITEKTŪROLOGINĖS TERMINIJOS BRUOŽAI 41
Reikšminiai žodžiai: Karolis Podčašinskis, Karol THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA Podczaszyński, XIX a., architektūra, terminologija.
Karolio Podčašinskio (Karol Podczaszyński) archi- (tekste – Palk.), Joachimo Stullio Rhagusinio8 tektūros terminų žodynas Nomenklatura architek- (tekste – Stul.), Mikołajaus Volkmaro9, Adamo toniczna czyli Słowomiennik cieszliczych polskich Weleslawino10, Gregoriaus Cnapio11, Ch. Ph. Reiffo12 wyrazów1 buvo rengiamas apie dvidešimt metų, žodynais ir veikalais, Varšuvoje buvusiu manu- 1854 m. leidinys yra antroji laida, kaip teigiama skriptu, kurio nei autoriaus, nei metų Podzaszyńskis paties autoriaus įžanginiame žodyje, pakartota po rašo neaptikęs. Vartoja santrumpas tų kalbų, kurių penkiolikos metų. Vadinasi, tyrinėdami XIX a. vidu- terminus mini: C – čekų, F. – prancūzų, I. – ilyrų, rio terminiją, iš tikrųjų galime kalbėti apie architek- Ł. – lotynų, N. – vokiečių, W. – italų, R. – rusų. tūros terminologinės sistemos ypatybes, būdingas Straipsnio tikslas – apžvelgti žodyno termininijos Vilniaus universiteto architektūros mokslui XIX a. leksinius ypatumus, architektūros mokslo termino- pradžioje. loginės sistemos principus ir nustatyti XIX a. Vil- Žodyno struktūra pagrįsta tautinės terminologinės niaus architektūros mokykloje suformuotas terminų sistemos principais. K. Podčašinskis daugelį metų vartojimo normas. rinko gimtosios kalbos (lenkų) architektūrologinius Autorius pratarmėje mini, kad daug terminų užrašė ir statybos terminus, juos gretino su kitų slavų kalbų iš Vilniaus apylinkių meistrų, manytina, kad tai žodžiais, siūlė vartoti savus terminus, o ne svetimus. lenkų ir baltarusių kalboje išplitę statybos termi- Žodyne gausu lenkiškų etninės statybos ir puošybos nai, pvz: baba; babiniec; bałwan; bania; baran; terminų, pateikiama atitikmenys lotynų, prancūzų ir barszcz; beleczka; belkowanie; bidło; biegun (śruby); vokiečių kalbomis. Autorius, pirmenybę teikdamas biel drewa; bielawa; bierwiono; bierzmo; bierzmo- gimtosios kalbos žodžiams, manė, kad architektūros wanie; biesiadnia; biesiednica; bika; biło; binda; terminologinei sistematikai naudingi ir kitų slavų bitnia ręczna; błona; bocznica; bocznice; bojowisko; kalbų terminai. Jis rašo, kad kuriant architektūros bożnica; brewno; bródka; brus; brusek; brusowanie; terminologinę sistemą reikia remtis ir kitų slavų brusowica; bryła; brzeg; brzost; brzoza; budowanie; (čekų, moravų, ilyrų) kalbų žodžiais. Aptardamas budowla; budownictwo; budowniczy; budownik; žodžių etimologijas, autorius remiasi ir rusų kalba. buk. Vietinė leksika dominuoja medinės architektū- Aptardamas terminus Podčašinskis remiasi Mąn- ros terminijoje. czyńskio2 (tekste santrumpa Mącz.); Ignaco Architektūros estetikos, statybinių medžiagų ypa- Włodko3 (tekste – Włod.), Joanno Bellosteniczo4 tybių apibūdinimui teikiama išskirtinai daug lenkų (tekste – Bello), S. F. Penthero5 (tekste – Penth.), kalbos žodžių. Skyriuje Statybos darbų ir ypatybių S. B. Linde’s6 (tekste – Linde), Jerzo Palkowicziaus7 pavadinimai teikiama 70 terminų, iš kurių tik 10 yra kitų kalbų žodžiai. Lenkų kalbos ypatybių pavadi- „Nieokrzesana albo nieokreślonej postaci bryła, nimai, apibūdinantys architektūros medžiagines jak soli kuchennej, kamienia polnego, i t.p.“ (s. 9); ir estetines savybes: doskonałość, dużość, gibkość, ubocz, stok, ukos: „Potoczystość góry, dachu, ściany, kruchość, krzepkość, łatwość, nadobność, niesna- pochodząca z rozszerszenia podstawy dolnej, bar- dność, oporność, ozdobność, piękność, przystojność, dziej niż jest wierzchnia. Ziemia na kupę zsypana, 42 przyswoitość, składność, snadność, stałość, stojność, ma także w około, ubocz pod pewnym do poziomu strojność, śliczność, twardość, trwałość, trudność, kątem nachyloną. [...] W Wilnie ulica Subocz na udatność, zgodność. Dvi sąvokos yra apibrėžiamos wzgórzu leży“ (s. 9–10); Autorius, pasiremdamas vienu žodžiu – składność. Šis terminas yra teikiamas ubocz reikšme, etimologizuoja Vilniaus priemiesčio kaip sinonimas terminui nadobność: w porę, w sam – Subačiaus – pavadinimą. czas zdarzający się, zrządzony. Kitame sinoniminių Skyriuje, kuriame aptariama mūrinės architektūros terminų lizde žodis teikiamas greta zgodność, zgoda: terminija, autorius kaip sinonimus jau nuosekliai wzajemna odpowiedność i zupełna zgoda pomiędzy teikia ir kitų kalbų atitikmenis, nors pirmenybę tei- częściami pewnego dzieła; a osobliwie co do dźwięku, kia lenkiškiems terminams (lenkų kalbos žodžiams postaci i barwy. arba lenkų kalbos skoliniams), pvz.: terminą wątek Nemažą dalį terminų sudaro veiksmų pavadinimai, autorius siūlo vartoti vietoj materia, substantia priesagos -anie, -enie vediniai: budowanie, wyli- (pranc. materiaux); miękisz, mydłak (pranc. bou- czenie, określenie, przecięcie, równanie; galūnių ar sin); pleśń (pranc. moyes); piaskowiec (pranc. grès, priešdėlių vediniai, daiktavardžiai, kuriais įvardija- vok. Sandstein); kamień dziki, orcel (pranc. pierre mos architektūros realijos, pvz., abrys, wystawa, pos- de libage, vok. Bruchstein); tuf (lot. tophus, pranc. tawa, pogląd, podoba, podziałka, zamysł, pomiarka, tuf, tuffeau, vok. Tuffstein); łupek gliniany (pranc. wymiar, zakład, rozkrój. opór, siła, okrasa, prostota, schiste, ardoise); łyszczak, mika (rus. слуда, pranc. MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS zgoda, wykres, widok. mica); kamień purchaty, kamień łaziebny, pumex (lot. spongia, pranc. pierreponce, vok. Bimsstein): Kai kurie statybos pavadinimai, paimti iš vietinių „Nazywa się łaziebnym, bo się używa i w łaźniach Vilniaus apylinkių meistrų, autoriaus tiesiog vadi- do scierania narośli skórnych po ciele“ (s. 15); nami lietuviškais, kaip antai: buksztele (plg. liet. płaz, płyta, łupnik, opoka (rus. плита, lot. caemen- bokštelis), obzoja, zanoza, brus, brusek, bałwan, tum, pranc. moëlon, vok. Plattstein, Quaderstein); bryła, ubocz, stok, ukos (lot. declinitas). Pirmasis żarnowiec (pranc. pierre meulière); małżowiniec žodis iš viso sąrašo nekeltų abejonių dėl lietuviško (it. lumachello, pranc. lumachelle); druzgot (pranc. la kamieno. Kiti, manytina, – žodžiai iš baltarusių ir brèche); sopleniec (vok. Tropfstein); gips (lot. gypsum, lenkų kalbos. Matyt, autoriui rūpėjo pabrėžti ne it. gesso, pranc. gypse); złotomodrzyn, lapislazolo kalbinę šių pavadinimų prigimtį, o tai, kad tokie (lot. lapis lasuli, it. lapis lazzoli); cros, cies, kamień statybos terminai yra tik Lietuvos meistrų kalboje. ciosowy, brus kamienny (lot. saxum quadratum, Antai terminas obzoja, kurį autorius apibūdina taip: it. sasso quadratto, pranc. pierre de taille, vok. Qua- „W Litwie obzoją zowią ręby okrągławe pozostałe u derstein); piasek, grud (lot. sabulum, it. sabio, pranc. kłody, przy jej ociosowaniu w czworogran“ (s. 26); sable, vok. Sand); drząstwo, żerść, krupowiec (rus. zanoza: „U cieśli wiejskich w Litwie, sworzeń czwo- chraszcz, lot. arena, pranc. grès); żwir (lot. glarea, rogranno płaski, grabowy albo z dębu, do łączenia it. ghiara, scaranto, pranc. gravier, vok. Kiessand, grubych bierwion, z głową i z przetyczką, kliniastą Grund); Lietuvos meistrų leksikoje autorius užra- na drugim końcu“ (s. 29); brus, brusek: „W sło- šęs ir terminą grunt (gruntas) ir paaiškina jo leksinę wiańszczyznie brus oznacza graniastą, kamienia, reikšmę: „Ztąd mówią: kopiąc rów na fundamenta drzewa,, a nawet kruszczu, osobliwie na cztery dostali się gruntu“ (s. 16). Kai kurie terminai etimo- grana obrobioną a dłuższą od kostki bryłę. [...] Jest logizuojami, pvz., Żwir (žvyras), „wyraz wywodzi z też w polskim i czeskim języku znajomy wyraz brus, dialektów słowiańskich, „gdyż wir [...] żródło wody brusek, do ostrzenia żelaznych narzędzi czworo- oznacza“ (s.17). granny kamień“ (s. 8); bałwan, bryła (franc. bloc): Esama terminų lizdų, kuriuose pirmenybė tei- koks kitų slavų kalbų skolinys (pvz., niemocnica), o kiama lenkiškam terminui, bet teikiamas lotyniš- termino reikšmė kuriama prie slaviško žodžio reikš- kas ir dar kitų kalbų atitikmenys, pvz., Cieślictwo, mės prišliejant graikiško, lotyniško ar prancūzų, budownictwo, architektura; mur starowieczny, mur vokiečių termino apibrėžimą. cyklopowy (lot. opus incertum, antiquum); zamysł, Pvz: Biesiednica. Ł. exedra. Wygodne siedzienia, jak projekt; pomiarka, wymiar, modul (lot. modulus, w łaźniach i palestrach starożytnych. (145). 43 pranc. module, vok. Model); równanie, proporcya, spółmierność (lot. proportio); trójwręki, triglify (lot. Pavadinimas greičiausiai paimtas iš Vilniaus apylin- trigliphus); głowica, makowica, kapitel (lot. capitel- kių lenkų kalbos, lenkiškos priesagos -nica vedinys THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA lum); krój, okrój, profil (lot. profilus, pranc. profil). iš rusų беседа‚ pokalbis, šnekučiavimas, pašnekesys‘, plg. rusų беседка‚ pavietė, pavėsinė, altana‘13. Lenkų Pirmenybė teikiama lenkiškam terminui, bet teikia- biesiadka14: 1. posiedzienie wesołe przy trunku albo mas ir kitų kalbų skolinys, pvz., wystawa naczelna, przy potrawach; uczta, ćeść, bankiet, godowanie15; facyata (pranc. façade); oszewka ścienna, taflowanie, antai Dailės Žodyne: exedrà [gr. exédra – sėdima lamperya (pranc. lambris); tablatura (vok. Taffel- vieta išorėje]: 1. Gili pusapskritė arba stačiakampė werk); naddzwierek, nadoknie, supraport (it. supra- patalpos niša su vienu ar keliais akmeniniais suo- porta); wręb, glif (gr. γλνφίς); skrzelice, skrzeliny lais pasienyje16. Chorownia, niemocnica. Ł. noso- okienne, żaluza (pranc. jalousie); obłączyna, onlęk, comium. W. lazaretto. N. Lazareth, Krankenhaus. arkada (pranc. arcade); wodotrysk, strzykawa, strzy- Izba lub budowla, w której chorzy odbierają pomoc kawka, fontanna (it. fontana); poścież, ulica drewna, lekarską. (140). chodnik, alea (pranc. alée); jeżdżarnia, ujeżdżalnia, maneż (pranc. manège); nadgrodzie, nadgrodek, Abudu terminai – priesagos -nia, -nica vediniai iš cytadella (it. dellacitta). senų lenkų kalbos žodžių: chorować ‚sirgti, nega- luoti‘, niemoc ‚liga, negalavimas‘. Žodis chorownia Aptinkama vertinių iš kitų kalbų ir lenkų kalbos greičiausiai yra baltarusizmas, nes neteikiamas skolinių, pvz., porządek architektoniczny, plg., pranc. lenkų kalbos žodyne; niemocnica – 1. izba, w której ordre d‘ architecture; kwiaton, kwiatonik, plg. pranc. chory leży. 2. szpital , infirmerja, lazaret < czes. nie- fleuron; wpustpal, szpuntpal, plg.vok. Szpuntpale; mocnice ‚szpital‘17; plg. nosocomīum ‚ligoninė‘ iš krużganek, krążganek, plg. vok. Kreutzgang. nosocomus, ī ‚sanitaras‘18. XIX a. architektūros moksle dažnai buvo susidu- Cieplica, cieplice. Ł. thermae. F. thermes. „W łaź- riama su antikos architektūros stilistika – taigi ir su niach starożytnych czworakie były izby: sudota- nuo seniausių laikų architektūros istorijoje varto- rium pocielnica (Komeniusz). Całdarium parnica, jama lotynų architektūrologine terminija. Žodyno F. étuce, N. warmes Badezimmer. Tepidarium cie- autorius manė esant naudinga kai kuriems loty- plica, letnica. Frigidarium ochłodnica, chłodna niškiems terminams surasti lenkiškus atitikmenis, kąpiel. U nas jedna jest izba, lecz tak się zwać mogą pvz., narożnik, płaskosłup (lot. anta); mur siatkowy trzy części łaźni: wierzchnice (wyższa część lub (lot. opus reticulatum), mur równowarstwowy (lot. ława), średnice (niższa część), spodnicze (najniższa)“ isodomus), mur nierównowarstwowy (lot. pseudiso- (Lind.). Nadto w cieplicach starożytnych te jeszcze domus), bonie, boniowanie (lot. opus rusticum). znajdowały się częśći: rozdziewalnia, zzuwalnia, Slaviški leksiniai-semantiniai pakaitalai sudaro Ł. apodyterium, F. garderobe de bain. Izba służąca žymią dalį žodyno terminijos. Įdomu tai, kad ter- do rozdziewania się wchodzącym do kąpieli. „Zzu- minai įvairiose kalbose apibrėžiami nevienodai, walnia, miejsce przed łaźnią do rozbierania się“. bet kartais galima susekti iš kurių kalbų jie buvo (Włod.). (141). verčiami, kurių kalbų terminų leksinė semantinė Kwiecarnia, szklarnia. F. serre-schaude. N. Glas- motyvacija nulėmė slaviškų atitikmenų paieškas. haus. Budowla, w której się przechowują na przyz- Taigi Podčašinskio termino forma dažnai yra hibri- woitem cieple i w wielkim świetle, żyjące zamorskie dinė (baltarusiškas kamienas ir lenkiškas afiksas), ar rośliny. (150). Lenk. szklarnia yra priesagos -nia vedinys iš szklar19. Palyginę Kocho terminus su Podčašinskio žody- Szklarnia: 1. huta szklana; 2. oranżerja20. Plg. vok. nėliu, galime teigti, kad kai kurie terminai, esantys Glas-haus 2. (Arch.; seit der Mitte des 19. Jh.s) Podčašinskio žodyne, yra išlikę iki XX a. Wilfriedo Bauwerke aus Stahlskeletten mit Glasfüllungen u. Kocho žodyne lotynų kalbos žodžiai kai kada tik Glasdächern.21 Kwieciarnia ‚cieplarnia, szklarnia, transponuojami, gramatinami ar kitaip pritaikomi 44 oranżerja, trebhaus‘22. prie lenkų kalbos morfologijos ir ortografijos, bet dažnai vartojami ir nepakitę. Prie lenkiškų pavadinimų autorius pateikia kitų kalbų atitikmenis. Galima įžvelgti dvejopą apibū- Podčašinskio terminai Kocho terminai dinimą. Vienus pavadinimus – tokius, kaip chata, abacus abakus gorzelnia autorius apibūdina remdamasis lenkų ar acanthus akant kitų slavų kalbų žodynais. Manytina, kad tai – Lietu- acroterium akroterion vos etnoarchitektūrinės realijos. Kita dalis terminų aquaeductus akwedukt – jų skyriuje yra didžioji dauguma – teikiama su ter- alae alae amphiprostylos amfiprostylos minologiniu kontekstu. Kadangi autorius buvo pats anta anta architektūros specialistas ir architektūros istorijos apodyterium apodyterium žinovas, tai architektūros pavadinimų gretinimas atrium atrium tampa įdomus kaip autoriaus architektūrologinė baptisterium baptysterium basilica bazylika komparatyvistikos studija. Pavyzdžui, terminas basis baza cieplica, cieplice. Lenkiškas terminas apibūdinamas caldarium caldarium gretinant su lotynų ir prancūzų thermae, thermes. cella cella Aptariama romėniškų termų struktūra, bet greta fascia fascia, fasciae aptariama ir lenkų (ar Lietuvos) pirčių struktūra. forum forum MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS hypocaustum hypokaustum Viena vertus, matyti autoriaus pastangos vietinių hypotrachelium hypotrachelion tradicijų architektūrą gretinti su kitų šalių ir romėnų columna kolumna architektūra, kita vertus – įteisinti slavų kalbų etno- columbarium kolumbarium terminiją architektūrologinėje leksikoje. crypta krypta metopa metopa Tarptautiniais šiuolaikinėje terminologijoje vadi- modulus modul nami iš senosios graikų, lotynų, prancūzų, vokiečių, murus mur Mutuli, mutulus mutulae anglų kalbų atėję terminai. Podčašinskio žodyne Opus (antiquum) opus vartojamos sąvokos – slavų ir kitų kalbų žodžiai. oratorium oratorium Vadinasi, ne slavų kalbų terminija laikoma skolin- orchestra orchestra tine leksika. Lotynų kalbos terminai žodyne teikiami perypteros peripteros nuosekliai, vadinasi, šios kalbos leksika suvokiama piscina piscina podium podium kaip tarptautinė mokslo kalba, todėl lotynų kalbos porticus portyk terminus Podčašinskio žodyne turėtume vadinti portatile portatyl tarptautiniais. profilus profil proporcio proporcje Žodyne pateikta apie 460 lotyniškų terminų. Didžioji propyleum propyleje dauguma jų yra tik aiškinamuosiuose tekstuose. proscenium proscenion Juntama XIX a. lotynų mokslo kalbos įtaka. Matyt, prostylos prostylos regula regula bėgant laikui, kai kurie lotynų kalbos terminai ėmė sarcopfagus sarkofag nykti iš vartosenos, juos išstūmė įvairių kalbų skoli- tepidarium tepidarium niai arba savų kalbų žodžiai. Pvz., Wilfriedo Kocho torus torus žodyne Style w architekturze23 lotyniški terminai jau triglyphus tryglif nebeskiriami, kartais tik paaiškinama žodžio kilmė trochilus trochilus vestibulum westybul ir nurodoma, kad terminas kilęs iš lotynų kalbos. voluta woluta Podčašinskio žodyne esama lotynų kalbos kilmės atskleidžiantis Lenkijos ir LDK tiesioginius statybos menotyros terminų, kurie lietuvių menotyroje varto- ir architektūros ryšius su kitais kraštais (Vokietija, jami iki šiol, pvz., caldarium – kaldarijus, camera – Prancūzija). kamera, capitellum – kapitelis, circus – cirkas, crypta – 3. Lenkų kalbos žodžiai terminų žodyne domi- kripta, cubus – kubas, curia – kurija, decoratio – deko- nuoja skyriuose, kuriuose teikiami medinės archi- racija, decorum – dekoras, dipteros – dipteris, forma tektūros, statybos ir konstrukcijų pavadinimai. 45 – forma, forum – forumas, frigidarium – frigidarijus, frontispicium – frontispisas, gryphus – grifas, gypsum 4. Lenkų kalbos žodžiais siūloma apibūdinti
– gipsas, harmonia – harmonija, hypodromus – hipo- architektūros estetikos ypatumus, įvardyti estetines THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA dromas, ichonographia –ikonografija, instrumenta – kategorijas, tad autorius kūrė ir plėtė lenkų menoty- instrumentas, isodomus – izodomas, lapidarius – lapi- rinės mokslo kalbos terminologines (architektūro- darijus, laterarius – laterarijus, materia – materija, logijos ir estetikos) išgales. mensa – mensa, metopa – metopa, officina – oficina, 5. Vilniaus architektūros mokykla įtraukė vietinių orthographia – ortografija, ostium – ostija, pergula (Vilniaus krašto) meistrų statybos sąvokų, jas įvedė – pergula, perypteros – peripteris, profilus – profilis, greta tarptautinių. Tokiu būdu, lenkų ir LDK tautų proportio – proporcija, scena – scena, scenographia – kalbų reiškiniai įsitvirtino viešajame menotyros dis- scenografija, sculptor – skulptorius, statua – statula, kurse, tapo unikaliu Vilniaus menotyros mokyklos stereobata – stereobatas, stilus – stilius, stylobata – sti- terminologijos paveldu. lobatas, substantia – substancija, tepidarium – tepida- rijus, theatrum – teatras, therme – terma, transforma- tio – transformacija, triglyphus – triglifas, tympanum – timpanas, urna – urna, vasa – vaza, villa – vila. Nuorodos Tyrinėdami LDK laikotarpio dokumentus, moksli- 1 ninkai dažnai susiduria su architektūros terminais, Podczaszyński, Karol. Nomenklarura architektoniczna czyli słowomiennik cieszliczych polskich wyrazów. Wydanie kurių prasmę suvokti šiandien jau sunku: daugelio powtórnę. Warszawa: w drukarni J. Janowskiego, 1854. realijų nebeliko, pastatų, statinių, statybos įrankių 2 Lexicon łatino-polonicum przez Mączyńskiego, w Królewcu r. 1564. ir įnagių pavadinimų neberasime žodynuose. Tai 3 O naukach wyzwolonych w powszechności i szczegul- yra leksikos dalis, išnykusi dėl pakitusių socio- ności, księgi dwie od X. Ignacego Włodka, napisane w Rzy- kultūrinių ir architektūros raidos pokyčių. Priede mie r. 1780. 4 Joanis Bellostenicz. Latino-Illyricum Aerarium, Zagra- pateikiama dalis žodyno terminų, kurie galėtų būti biae, 1740. naudingi tyrinėjant LDK kultūros paveldą. Po ori- 5 Lexicon Architektonicum, przez S. F. Penther’a. 6 Słownik języka polskiego przez S. B. Linde’go, w Wars- ginalo teksto skliausteliuose pateikiamas žodyno zawie 1807. puslapis. 7 Słownik czeski, Jerzego palkowicza, w Pradzie r. 1820. 8 Joachimi Stulli Rhagusini Lexicon latino-italico-Illiri- cum, Budae, 1801. IŠVADOS 9 Słownik Łacinsko-polsko-niemiecki, Mikołaja Volkmar’a w Gdańsku r. 1596. 1. Vilniaus universitete XIX a. menotyros dis- 10 Słownik czeski, D. Adama Weleslawina, r. 1598. kurse jau buvo vartojami kitų kalbų terminai, kurie 11 Thesaurus Polono-latino-graecus Gregorii Cnapii. [Nei leidykla, nei leidinio data neminima]. daugiausia paplito dėl stilinės architektūros statybos 12 Dictionaire Russe-français par Ch. Ph. Reiff, St. Peters- ir estetikos įvardijimo reikmių. Šią sritį autorius ir bourg, 1835. 13 siūlė žodyne įvardinti tarptautinėje praktikoje įsi- http://www.rulit.lt/ Žiūrėta 2011 gegužės 22. 14 Słownik języka polskiego ułożony przez Jana Karło- tvirtinusiais tarptautiniais žodžiais. wicza, Adama Kryńskiego i Władysława Niedźwieckiego. Tom I. Warszawa: drukarnia E. Lubowskiego i S-ki, 1900, 2. Skolinius – germanizmus ar kitų gyvųjų kalbų s. 153. terminus, manytina, teikė tada, kai su tais kraštais 15 Słownik języka polskiego przez Samuela Bogumiła Linde, Tom I A–F w Warszawie v drukarni XX Priarów, buvo susijusios statybos ir architektūros sąvokos. 1807, s. 200. Šie terminai galėtų būti atskiras tyrimo objektas, 16 Dailės žodynas / Red. kolegija: J. Mulevičiūtė, G. Jan- Karłowicza, Adama Kryńskiego i Władysława Niedźwiec- kevičiūtė, L. Šatavičiūtė, Vilnius: VDA leidykla, 1999. kiego. Tom VI. Warszawa: drukarnia Gazeta Handlowa, 17 Słownik języka polskiego ułożony przez Jana Karło- 1915, s. 620. wicza, Adama Kryńskiego i Władysława Niedźwieckiego. 21 Brockhaus Wahrig Deutsches Wörterbuch, Dritter Tom III. Warszawa: drukarnia Gazeta Handlowa, 1904, s. Band G-JZ, Wiesbaden: Deutsche Verlags-Anstalt Stutt- 293. gart, 1981, S. 231. 18 Дворецкий И. К. Латинско-русский словарь. Мос- 22 Słownik języka polskiego ułożony przez Jana Karło- 46 ква: Русский язык, 1986. wicza, Adama Kryńskiego i Władysława Niedźwieckiego. 19 M. Arcta Słownik ortograficzny języka polskiego. Tom II. Warszawa: drukarnia Gazeta Handlowa, 1902, s. Wydanie szóste. Wydawnictwo m. Arcta w Warszawie, 620. 1936, s. 287. 23 Koch, Wilfried. Style w architekturze: arcydzieła 20 Słownik języka polskiego ułożony przez Jana budownictwa europejskiego od antyku po czasy współc- zesne. Warszawa: Świat książki, 1996.
Nijolė TALUNTYTĖ Vytautas Magnus University, Kaunas
THE FEATURES OF KAROL PODCZASZYŃSKI ARCHITECTUAL TERMIINOLOGY
Key words: Karol Podczaszyński, architekturology, terminology, XIX century, Lithuania, Vilnius University.
Summary MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS The Karol Podczaszyński architectural dictionary Nomenklatura architektoniczna czyli Słowomiennik cieszliczych polskich wyrazów was issued in Warsaw, in 1984. The structure of the dictionary is based on the principal of national terminology system. Karol Podczaszyński spent many years collecting native (Polish) archaeological and building trade related terms, compared them with terms in other Slavic languages, and strongly encouraged people to use the former. The dictionary is packed with the ethnic Polish construction and decoration and equivalent words in Latin, French and German languages. In the preface the author mentions that he has obtained many of the terms from various craftsmen around the region of Vilnius. These terms must have been used and spread among the Polish and Belarusian working in the building trade. Some of such terms, collected from the craftsmen in the Vilnius region, are directly attributed to Lithuanian language and stated as such by the author himself. Experts often encounter archaeological terms the meaning of which is very difficult to determine nowadays. Many of the realities have disappeared and some of the names of buildings, construction tools and instruments cannot be found in dictionaries anymore. The Polish terms dominate the dictionary in chapters providing titles of wooden architecture, building and cons- truction related items. The author offers a variety of Polish terms that could be used when describing the specifics of architectural aesthetics and aesthetical categories. The Polish terms are accompanied by equivalent words in other languages. The Latin terms are provided in series; therefore, the lexis of this language is considered to be an international language of science. The Annex contains many dictionary terms that could be used in exploring the cultural heritage of the Lithuanian Grand Duchy. They belong to the part of lexis that has vanished due to the ever changing socio-cultural and archi- tectural developments. In the XIX century the Vilnius University art discourse included and widely used terms in other languages due to and depending on the contemporary architectural and aesthetic trends. In the dictionary the author proposes to at- tribute such terms to a group of words used internationally. All loanwords borrowed from the German and other live languages are thought to be added in context related to building and construction in certain regions. These terms could be an object of a separate study that could help to investigate the direct building and architecture relations and connections among Poland, the Lithuanian Grand Duchy and other regions (Germany, France).
Gauta 2011 02 17 47 Parengta spaudai 2011 08 01 THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA
PRIEDAS
KAROL PODČAŠINSKI NOMENKLATURA ARCHITEKTONICZNA CZYLI SŁOWOMIENNIK CIESZLICZYCH POLSKICH WYRAZÓW: PASTATŲ, PASTATŲ DALIŲ, PATALPŲ, ARCHITEKTŪRINIŲ KOMPLEKSŲ, ĮRENGINIŲ PAVADINIMAI Balasy. Ł. podium. W. poggio. F. balustrade. N. Geläader. Słupki otaczające galerię, schody lub jakiekolwiek miejsce, które ma być oddzielone od reszty placu; każdy słupek pospolicie ma dwie stopy wysokości. [...] W każdej są cztery części: stopa czyli podstanek, nad nią brzusiec, wyżej szyja nakoniec głowica, na której leży pokładzina czyli płatwa łącząca wszystkie balasy razem. (136). Biesiednica. Ł. exedra. Wygodne siedzienia, jak w łaźniach i palestrach starożytnych. (145). Chata, chatka, chałupa, jata. C. chalupa. I. kucha (Stul.), hisa, sztan, kuchya. Ł. domus, aedes (J. Bello). F. chaumière. Mieszkanie kmiecie. „Chałupa chłopska“ (Linde). „Chata patrz jata“ (Linde). [...] Wszelkie budowanie na przędce mianowicie z drzewa uskutecznione. (147). Chorownia, niemocnica. Ł. nosocomium. W. lazaretto. N. Lazareth, Krankenhaus. Izba lub budowla, w której chorzy odbierają pomoc lekarską. (140). Cieplica, cieplice. Ł. thermae. F. thermes. „W łaźniach starożytnych czworakie były izby: sudotarium pocielnica (Komeniusz). Całdarium parnica, F. étuce, N. warmes Badezimmer. Tepidarium cieplica, letnica. Frigidarium ochło- dnica, chłodna kąpiel. U nas jedna jest izba, lecz tak się zwać mogą trzy części łaźni: wierzchnice (wyższa część lub ława), średnice (niższa część), spodnicze (najniższa)“ (Linde). Nadto w cieplicach starożytnych te jeszcze znajdowały się częśći: rozdziewalnia, zzuwalnia, Ł. apodyterium, F. garderobe de bain. Izba służąca do rozdziewania się wchodzą- cym do kąpieli. „Zzuwalnia, miejsce przed łaźnią do rozbierania się“. (Włod.). (141). Deszczarnia. I. susjek, bunar, vodashrannitelnjca. Ł. cisterna. F. citerne. N. Röhrkasten. Nazywa się miejsce albo rac- zej sklep do przechowywania wody deszczowej albo żródlanej albo zkądinąd adrowej do picia. (128). Drugie piętro. F. premier étage, bel-étage. N. zweite Geschoss. Tuż nad pierwszem położone, chociażby między niemi było i połowiczne piętro. (127). Dwór Dziedziniec. C. dvór (od dovjranj) (Linde). Ł. cavaedium. W. cortile. F. cour. N. Hof. Miejsce pod gołem niebem, wkoło zamknięte wśród budowli lub przy niej. Dziedziniec, że przed zamkiem lub mieszkaniem samego dziedzica. Dwór, że jest zawartem, zamkniętem miejscem. „Słow. Zatwor“ (Linde). (129). Dwór, dworzec, dworek, wioska. I. kucha i basctina, marof, hisa muska na polyu dvor, (J. Bello). Ł. villa. W. villa. F. maison de campagne, m. de plaisance. N. Lanhaus. Dwór z ogrodem, dworek we wsi albo na przedmieściu dla zdrowia i przyjemności. (153). Folwark. Ł. villa rustica, praedium rusticum. F. métairie, ferme. N. Meyerey, Vorwerk. Gospodarski dwór we wsi lub za miastem, tudzież wszelkie zabudowanie folwareczne. (147). Gęsiniec. Chlew gęsi. (148). Godownia, godownik, izby godowe. F. vauxhal, salle de bal. N. Balhaus. Cała budowla albo niej część pewna pr- zeznaczona do sprawowania uczt i zabaw uroczystych. „W słowiańszczyznie god, czas i święto uroczyste znaczyło, w polskim zaś języku gody oznaczją ucztę, bankiet“ (Linde) (142). Golębnik, golębiniec. Ł. columbarium. F. colombier. Budowla na gnieżdzenie się golębiom służąca. Columbarie u dawnych Rzymian zwaly się też izby grobowe, w których po ścianach wydrożone kozubki, pieczerki, mieściły w sobie popielnice czyli naczynia z popiołami zmarłych. (148). 48 Gorzelnia. Gdzie się gorzałka pędzi. W gorzelni jest: słodownia czyli ozdownia, gdzie się słód rości; trąbnik gdzie są umieszczone trąby do ochładzania; drożdżarnia gdzie są złone drwa opałowe. Przy gorzelni i piwowarni stawiają karmnik na wieprze i wołownik na tucznie wołów. (149). Gościnnica, austerya. F. auberge. Karczma przy drodze dla koni i powozów które oboźnią zowią (142). Gospoda podrzutków. C. nalezenec. Ł. hospitium infantum expozitorum. Dom dzieci których się matki wyrzekły. (140). Gospoda. R. gościnnica. Ł. hospitium. F. hospice, auberge, hòtellerie. W ogólności przytułek, schronienie dla potrze- bujących pomieszkania i przytem wsparcia albo innego rodzaju pomocy. Ztąd gospody jest wiele rodzajów: gospoda dla podróżnych i wędrowców. G. dla starców i kalek. G. dla sierot i t.p. (139). Gumno, gumnisko. N. Scheunenplatz. Pole, plac we środku zabudowania stodolnego. „Do gumna należą: stodoła, plewnia, plewnik, palcarium, brogi i styrty“ (Linde). (147). Huta. W. fonderia. F. fonderie. N. Giesshaus. Budowla gdzie są umieszczone piece do robienia szkła albo topienia i odlewania krszczów. (149). Izba. Ł. camera. F. chambre, salle. N. Zimmer, Kammer. Wielki pokój, świetlica. „Izba, etym. jeść“ (Linde). Raczej tak izba, jak izbica, od zbić, to jest sklecić co, związać przez zbijanie; tedy izba, rzecz zbita, sklecona, zrąb, drewniany. Izby są różnego w budowliach przeznaczenia : Izba czeladna, F. chambre commune. I. stołowa, F. salle, chambre à MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS manger. I. towarzyska, F. salon, ch. de compagnie. I. sypialna, F. ch. à coucher. I. pisarska, pisarnia, F. chancellerie. (133). Jatki (od jata, chata, taberna). F. marché. N. Fleisch bank. „Kramy przekupniów, gdzie mięso, ryby, jajka i insze żywioły przedają. Ł. macellum. „Jatki“ tedy „są różne“ chlebne, garbarskie, rzeżnicze, mięsne, jarzynne i t.p. (142). Jeżdżarnia, ujeżdżarnia, maneż F. manège. N. Reitsshule. Miejsce, lub budowla gdzie uczą jeżdić i konie ujeżdżają. (150). Kamienica. F. maison bourgeoise. Dom mieszkalny obywatelski, zbudowany w mieście z cegły lub kamienia. (146). Kąpiel, umywalnia. I. mivalische. Ł. lavacrum, balnea. Kąpiel oznacza samą czynność nurzania ciała w wodzie bie- gącej albo w morzu, w wodzie letniej z przyrodzenia lub grzanej, w parze wodnej, siarczanej, i t.p. a to dla ochędós- twa albo zdrowia. Ztąd się mówi: Kąpiel chłodna. K. parowa. K. powietrzna, i t.d. i tak się też nazywają budowle, do używania różnych rodzajów kąpieli przydatne. (140). Karczma, jata. I. karcsma. Ł. taberna. F. taverne. Gdzie pospólstwo biesiady wyprawia, gdzie jadło i napoje przedają. Karczma wjezdna, gościnnica. (142). Klatka schodowa. F. cage. Miejsce, które schody obejmuje, izba wypełniona schodami (136). Komnata, komora. I. komora, losnicza, kram. Ł. camera, cubiculum nuptiale. Jedno i drugie z łacińskiego, caminata, dormitorium, camera, izba sypialna, łożnica. (133). Koszary. Ł. castrum, castra. F. casernes. „Domostwo dla żołnieży“ (Linde). Pochodzi od wyrazu kosz; kosz zaś snadź kocz, koczowisko, właściwie znaczy obóz, leże żołnierzy. (137). Koziniec. Ł. caprile. F. étable pour les chèvres. N. Ziegenstall. Chlew kozi, stajnia dla kóz. (418). Kram, sklep, skład kupiecki. C. kupeckij kram. W. botega. F. boutique, magasin. N. Kaufladen. Sklep gdzie się cząs- tkowie wyprzedają towary. Kram może od chram, chran, schronienie, schowanie. (143). Krużganek, krążganek. Ł. circuilio, poticus. N. Kreutzgang, Umgang. Krzyżowy korytarz klasztorny naokoło dzie- dzińca wewnęncznego wodzący. (132). Kurytarz, korytarz. W. corridojo. F. corridor. N. Umgang. Przechód długi a wązki wposzródku budowli. „Korytarz, ganek czyli sień podługowata“ (Linde). (132). Kurnik. Ł. gallinarium. F. poulailler. Chlew kurzy, a kotuch, kojec, klatka kurza. (148). 49 Kuźnica. F. forge. N. Eisenhammer. Zakład w którym z rudy wyrabiają żelazo. (149). Kwiecarnia, szklarnia. F. serre-schaude. N. Glashaus. Budowla, w której się przechowują na przyzwoitem cieple i w
wielkim świetle, żyjące zamorskie rośliny. (150). THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA Ławnica, bank. Budowla w której się przechowują i mieniają pieniądze. Ławnica jednoż pochodzenie od ławy. (138). Łaźnia, łazienka. C. lazen, laznia. Ł. balnea. W. bagno. F. bains. N. Bad. W ogólności każda kąpiel w której woda, z przyrodzenia lub przez ogrzanie, ciepła. (140). Lednica, lodownia. W. ghiacciera. F. glacière. N. Eisgrube. Dół ocembrowany i nakryty, zdatny do przechowywania lodu. (128). Lekarnia, apteka. I. apteka, likarnica. Ł. phramacopolium, apotheca. W. spezieria. F. apothicairerie, pharmacie. Budowla zawierająca w sobie skład i robotnią lekarstw, oraz mieszkanie aptekarza. (140). Łowczarnia. F. meute. N. Jägerei, Jägerhaus. Mieszkanie łowczego, przy którym są pomieszczeni strzelcy i wszystko co do myśliwstwa należy. Łożnica, alkowa. Ł. zeta, cubiculum. F. alcove. N. Alkove. Tak się nazywa miejsce oddzielone przepierzeniem w po- koju sypialnym, bez okna, gdzie się umieszcza łoże. jest niejako pokoikiem sypialnym, do którego wnijście zasłania się fieranką lub oponą. (134). Międzypiętrze, półpiętrze. F. entresol. Piętro cale niskie nad ostatniem u wierzchu budowli, albo położone po- między któremikolwiek dwoma większemi piętrami. (127). Miodowarnia. N. Methsiederey. Gdzie miód warzą. (149). Mytnia, mytnica, mytni dwór, komora celna. R. tamożnia. F. douane. Budowla, gdzie się pobiera myto albo cło od przewożonych towarów. „Mytnica, celnica“ (Linde). (144). Mleczarnia, mlecznik, mlecznica. C. mlecnice. F. laiterie. N. Milchhaus. „Miejsce schowania dla nabiału“ (Linde) (148). Młynica, młyn. „Miejsce gdzie mielą, a młyn narzędzie czem mielą“ (Włod.) (149). Namaszczalnia. Ł. elaeothesium. Gdzie się zapaśnicy oliwą namaszczli. (145). Obora. F. étable. Chlew, w którym bydło mianowicie krowy chowają. Przy oborze bywa osobny chlew dla cieląt czyli cielętnik. Obora właściwie miejsce wkoło ogrodzone, oborane. N. ein geschlossener Platz. (147–148). Ochłodnica, obmywalnia, lutron, kąpiel chłodna. Ł. lutron. Gdzie dla obmycia się i ochłody kąpali się zapaśnicy w wodzie zimnej. (145). Odpoczynek, spoczynek. W. pianerottolo. F. palier, repos. N. Ruheplatz. Między stopniami obszerniejsza płaszczyz- na do wypocznienia na schodach. (136). Owczarnia. Ł. ovile. F. bergerie. N. Schafstall. Chlew owczy (148). Owocarnia. F. fruitier. Schów na owoce z drzew uzbierane.(150). Palestra. Greków były to zabudowania przeznaczone do ćwiczeń szermerskich wychowującej się młodzieży. Zawierali w sobie następujące części: Exedra, ephebeum, coryceum, elaeothesium, lutron, propingeum. (145). Parsk, ziemianka, podkop. F. fosse. N. Grube in der Erde. „Parsk, Ł. doliarium piwnica. Parsk, w którym w zimie chowają rzepę wykopawszy dół w ziemi“ (Mącz.). „Podkop miejsce próżne pod domostwem“ (Włod.). (128). Pasowalnia, pole urarczki. I. arvaliscte, jacsiliscte, zatocsiscte. Ł. ephebeum. Pole zapasów szermierskich, gonitw i pasowania się w palestrach. (145). Pieczeniarnia. F. rôtisserie. Gdzie mięsiwa pieką lub pieczone przedają. (151). Piekarnia. W. fornara. F. boulangerie. N. Bäckerei. Gzie chleb pieką i przedają. (151). Pienęnżnia, mennica. Ł. officina aeraria. W. danaro publico, zecea. F. la monnaie. N. Münze. Budowla, zakład, w 50 którym wybijają pieniądze. (138). Pierwsze piętro, poziemie. F. rez de chaussée. N. Unter-Geschoss, erste Geschoss. Pierwsze od najniższego tła budow- li, równo z podwaliną przy ziemi leżące piętro. (127). Piętro. I. gredna sostàva, pod, podak, xilje, jaruz, hat, ata. Ł. contignatio. F. étage. N. Stockwerk, Geschoss. Przestrzeń na jednym poziomie, między tłem izb a ich podniebieniem, przez całą głębokość budowli wzięta. Właściwie piętr, piętro znaczy miejsce wyższe, górę (etym. piąć się, leźć w górę). Ale gdy i dół budowli zawsze jest nad poziom ziemi wzniesiony choć na kilka stopni; przeto upowszechnia się taka definicya piętra jaka mu dajemy. „Contignatio, przętr, piętro też zowią niektórzy“ (Mącz.). (126–127). Piłkarnia. Ł. coryceum. F. jeu de paume. N. Ballhaus. Gdzie grywano w piłkę powietrzem wydętą, izba długa na 100 stóp, wysoka na 50, szerokości zaś i podziśdzień nie ma więcej nad ⅓ swej długości. (145). Pisarnia, izba pisarska, kancellarya. I. pisarnicza. Ł. cancellaria, archivum, tablinum, tabularium. F. chancellerie. N. Kanzlei. Izba lub izby do pisania pisarzom i pisarkom rządowym. (135). Piwnica, podrum, podruna, sklep w podwalu. I. vinica, pèvnica. Ł. cella vinaria. F. cave. N. Keller. Gdzie się prze- chowują napoje i rzeczy podobnego schowania potrzebujące. „Podruna, podrum, cella vinaria“ (Linde) (128). Piwowarnia, browar. F. brasserie. Gdzie piwo warzą.(149).
MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS Podkolejnica, podrożnica. F. viaduct. Budowanie, po którem nad rzeką przechodzi droga. (137). Podniebie. I. dvor, pridvorje, daxni prostorsich, podniebie. Ł. umbella; inpluvium, hypaethron. W. la parte scoperta del cortile. F. partie decouverte de la cour. Część środkowa dziedzińca. „Miejsce pod dachem otwarte“ (Linde). (129). Podwał, podwale, podziemie. I. podzemljuscica, podrum. Ł. hypogeum, locus subterraneus. W. sottoterra. F. souter- rains. N. Erdegechoss. Sklep lub część budowli jakoby piętro w ziemi pogrążone, mieszkanie tamże. „Podwale, sklepy wymurowane pod wałem z których się broni rów forteczny (kazamaty)“ (Linde). Piętro w podwalinie, ztąd podwał zowiemy, i że leży przy wale lub pod wałem ziemi. (127). Podwórko, podworzec. F. basse-cour. N. Hinterhof. Podworze gospodarskie, w domu wiejskim, podniebie osobne, dla zabudowań stajennych, kuchennych, drwalni i t.p. „ Podworzec, podwórko, podniebny plac przy pomieszkaniu“ (129). Pokój, pokoik. C. pokog, swietnice. Ł. conclave. W. stanza. F. chambre, cabinet. N. Zimmer. Budowanie dla uspoko- jenia, mieszkanie spokojne, izba. „Teraz każdą izbę pokojem nazywają, gdzie się nawet największe niepokoje dzieją“ (Włod.) (132). Pomieszkanie, mieszkanie, mieszkalnia, mieszkalniczko. (Lind.). F. appartement. N. Wohnung. Składa się z kilku izb i schowów, stosownych do stopnia dostatków, a stąd i potrzeb jednej osoby lub całej rodziny. Pomieszkanie bywa letnie i zimowe, a u dawnych Greków osobno mieszkanie, osobno białogłowskie, I. stan xenski, Ł. gynaeceum. (146–147). Popielnia. Ł. conisterium. Izba napełniona popiołem, do której zapaśnicy po wymazaniu się oliwą wchodzili i posy- piwali się popiołem, ażeby lepiej ujmować się mogli. (145). Poręcz, wspora przy schodach. Ł. climacter. W. parapetto. F. parapet, garde-fou. N. Lehne. Wspora podokienne, na wschodach i gdziekolwek dana, dla ochrony od przypadku upadnięcia. (136). Posłuchalnia. F. chambre d‘audience. N. Audiencimmer. W wielkim pałacu, izba do przyjmowania posłòw, władz, słuchania prośb i życzeń uroczystych. (135). Powróźnia. F. corderie. Budowla, w której się skręcają liny ir wszelkiego nazwania powrozy. W Amsterdamie pow- róźnia ma 50 stóp szerokości 2,000 długości. (149). Przecznica, zaułek. N. Queerstrasse. Ulica w poprzek łącząca ulice wielkie, uliczka wązka. (137). Przedażnia, przedajnia, targowy dwór. R. gostinnyj dwor. W. loggia di mercati. F. maison des boutiques. N. Kaufhaus. Budowla w której są złożone i ryczałtem kupują się rozmaite towary. (143). 51 Przeddworze, podedworze. F. avant-cour. Plac przed dworem albo też pod samym dworem położony, a stajniami, wozowniami, mieszkaniem sług, albo ścianą tylko a nawet rowem otoczony, przez który wjeżdża się na główny dziedziniec. (129). THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA Przedpokój. Ł. anticamera. F. antichambre. N. Vorzimmer. Jestto pokój przed innemi mieszkalnemi pokojami po- mieszczony, gdzie się też zatrzymują przed wnijściem do nich. W mieszkaniach możnych, znajduje się dwa, trzy i więcej przedpokojów, dla różnej godności przychodniów. (133). Przydzwierek, ganek. Ł. prothyrum. F. porche. N. Vorplatz vor der Hauptthür. Miejsce z przykryciem, drzwiom głównym przyległe. (129). Przysienie, przedsienie. I. pridvorje, dvorische. Ł. atrium, area. U starożytnych, rodzaj sieni lub dziedzińa całkowicie lub w części pokrytego, poprzedzającego właś sieni. „ Przedsienie, Ł. vestibulum, propyleum“ (Mącz.); „Przysienie, Ł. atrium, vestibulum porticus, ambulacrum“ (Volk.). (131). Przysionek, przedsionek. Ł. pronaos. F. porche, portique. N. Vorsaal. Portyk okazałszy niż przydzwierek, przed sień- mi położony. Przysionek jedno jakbyś rzekł przycionek, gdyż sień jedno co cień w mowie słowiańskiej. Przysionki starożytnych różne są i podług Witruwiusza różne mają nazwiska: poprzednica, Ł. inantes, jest wtenczas, kiedy prze- strzeń przysionka zawiera się tylko przednicami, Ł. antes; podczołek, Ł. prostylos. Czołowy przysionek na słupach wsparty; dwuczołek, Ł. aphiprostylos. Z przodu i z tyłu budowli jednakie podczołki; Okołek, Ł. peristylos. Przysionek kołowy otaczający okrągłą budowlę; Obwodnica, Ł. perypteros. Przysionek o jednym szeregu słupów obwiedziony w około prosto ściennej budowli; [neįskaitoma] obwodnica sowia, Ł. dipteros. Takiż jak poprzedni przysionek o dwóch [ż]ęndach słupów; Obwodnica niby sowita, Ł. pseudodipteros. Kiedy takiż przysionek głęboki jest na dwa pooski słupów jako i poprzedzający a tylko jeden ich ma szereg. (130–131). Psiarnia, psiniec. F. chenil. N. Hundstall. Budowla, w której się mieszczą psy myśliwe, chlew dla psów. (151). Ptaszarnia, ptaszyniec. W. uccelliera. F. volière. N. Vogelhaus. Budowla w której się ptaki utrzymują. (151). Rynek. I. dvor, tàrg, tàrgoviscte, rinok, plosctad (Stul.). Ł. forum. W. piazza. F. marché. N. Markt, Ring. Pole w mieście na zborzysko ludu albo na sprzedaż rzeczy przeznaczone. (143). Robotnia, pracownia. C. delnica. I. djellavnica, dellovnica. Zawod (Stul.). Ł. officina. F. laboratoir. N. Werkstätte. Miejsce albo budowla, gdzie się jakaś robota wykonywa. (135). Rogatka, rogatki. F. barières. N. Schlagbaum. „Kobylice, u mostów u bram i t.d. mytnice“. „Przy każdych rogatkach trzeba cokolwiek płacić na utrzymanie dróg“ (Linde) (144). Rozmównia, biesiadnia, izba posiedzień. I. rascocno sjedaliscte. Ł. exedra. F. grande salle, cabinet de conversation. N. Gesellschaftszimmer.U Greków i Rzymian, Exedra, izby obszerne, mające nastawionego wiele siedzenia. Izba bie- siady we właściwem słowa tego znaczeniu. Biesiada u Lindego. Exedra, także posiedka, siedza, C. besydka, posedka, jakby altana, do posiedzień rozmównych, miejsca nakryte, wesołe widokiem. Exedra ad excipiendas confessiones, spowiadalnica (134). Rozścieże, rozdroże, tret. F. carrefour. Plac w mieście gdzie się kilka ulic krzyżujące. (137). Rzeźnica, mięśnica. C. miesnicza. I. komarda, kasapnica (Stul.), (stąd kasap, kacap rzeźnik), meszarnicza, komarda. Ł. macellum, laniena (J. Bello). W. becheria. F. abattoir, boucherie. N. Fleischbank, Fleischscharen (143). Sądownica, izba lub izby sądowe. Ł. bazilica. F. palais de justice. N. Gerichtshaus. Sądownictwo, izby gdzie odbywa- ją sądy i co do nich należy.. {...] u Greków i Rzymian bazylikami od basyleus, król, nazywane były. (138). Schody, wschody. Ł. climacis, ascensus, scala. W. scalinata, scala. F. escalier. N. Aufgang, Treppei Stiege. Schody biorą się razem ze wszystkiemi swojemi częściami, które są lub być mogą do wygodnego i biespiecznego przechodzenia z piętra na piętro, a mianowicie: klatka, stopnie, odpoczynki, szaragi, poręcze. (135–136). Sielski dworzec, d. ustronny. Ł.villarustica. F. trianon. N. Lusthaus. Roskoszny za miastem przy ogrojcu dworek. (153). Sień (etym. cień). Ł. vestibulum. F. vestibule. Greckie prodromos, prothyron. U greków, część domu położona pomi- 52 ędzy drzwiami wchodowemi i drogą albo ulicą; przeznaczoną była do przyjęcia przychodzących z pozdrowieniem do gospodarza w ten sposób, iżby i na ulicy nie pozostali i nie wchodzili do śródka domu. Różne tedy od naszych sieni a raczej jest to przydzwierek wewnęntrzny (prothyron). (131). Siodlarnia, F. sellerie. N. Sattelkammer. Przy stajni skład uprzęży: siodeł, rzędów i t. p. rzeczy. (150). Skarb, skarbiec, skarbnica, pokładnica, pieniężnica. C. pokładnica. Ł. aerarium. F. trésor public. N. Schatzkammer, Schatz. Budowla, w której się strzeże pieniądz rządowy, klejnoty i inne drogości. „Pokładnica, kassa, skarbnica. Do pokładnicy w domie skarbu będą odnosić zboża, wina i oleju“ (Linde). (137–138). Solowarnia. N. Salzsiedery. „Solowarny gmach, wieża. (Linde). (149). Spalnia. I. spavaliscte, spalnja, loxnice, stan. Ł. dormitorium. F. dortoir. „Izba, miesce do spania. Używać się chętniej w tym razie, kiedy gromadne złożenie oznaczyć mamy. (133–134). Śpiewalnia. Ł. odeom. W. odeo. F. odeon. Sala muzyczna, albo właściwie sala śpiewalnia, sala koncertowa. (135). Spiżarnia. W. dispensa. F. garde-manger. N. Vorrathskammer. Izba albo sklep, gzie się przechowują mączne i inne zapasy kuchenne; pochodzi od spiża pokarm. (151). Staja. Ł. staduim. U Greków miara długości 540 stóp paryskich, także miejsce tyleż długie do gonitw przeznaczone, Ł. xystus, xystum, porticus stadiatus, N. bedecktes Stadium, „szeroki słupowy chodnik gdzie starożytni zimą prze-
MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS chodzki używali“. Raczej szeroki portyk (wiata) przy łażniach i palestrach greckich gdzie zapaśnicy odbywali swoje ćwiczenia. Środek jego był poniżony na dwa stopnie dla zapaśników a brzegi wyższe dla widzów.(141). Stajnia. F. écurie. W niej przewory na konie ze żłobami, czyli jasłami i drabiną do zakładania siana. (150). Stebnik. „Osobne domostwo do przezimowania pszczołom“ (Witwicki). Częścią w ziemi częścią nad ziemią z drzwiami bez okien. (128). Stodoła. I. xitnica, schranna. Ł. horreum. W. gastalda. F. grange. N. Scheune. Budowla na skład zboża w snopach. (147). Stopnie schodowe. F. marches, dégrés. N. Stufen. Poziome płaszczyzny pod kżde stąpienie nogą wyżej leżące. (136). Strażyniec. Ł. specula. F. beffroi. N. Wachtthurm. W zamkach rycerskich, także po twierdzach wydatna na węgle dla straży budka. (139). Strażnica. F. corps-de-garde. Budowla dla straży lub strażnika. (139). Świetlica. Ł. hypocaustum, cella. N. Stube. Izba światła, nieocopcona, nie robotnia. (132). Swiren, Świeronek. N. Verwahrung. Schów zamczysty, skarbczyk wiejski. Od świerać czyli zwierać, zamykać. „Zwiernia, schowanie, tajnik, skarbiec, świernia“ (Linde) (144). Szaragi, policzki schodowe. F. limon. N. Treppenwangen. We wschodach drewnianych ramy w których są osadzone końce trepów schodowych. (136). Szatnia, szatnica. Ł. cella familiaria. F. garderobe. N. Kleiderkammer. Izba do strzeżenia i przechwywania szat i su- kien wszelkich. (135). Szkoła, uczylisko. C. szkola, żakowna. Ł. schola. F. école. N. Schule. „Miejsce ćwiczenia wszelkiego“ i budowle do tego posługujące. (145). Targ, targowica, targowisko. I. poljana od kupovine. Ł. emplorium, forum, locum fori. Miejsce do sprzedawania rozmaitej kupli. (143). Tkaczownia, tkalnia. Ł. textrina. N. Webwerkst: „Tkaczownia, tkacka izba“. (149). Ubożnica, szpital. R. ubożnica. I. bogadeljenja. Ł. Hospital, armenhaus. Budowla na mieszkanie ubogim chorym albo starcom i kalekom przeznaczona. (140). Ulica. Ł. platea, vicus, regio. W. strada. F. rue. N. Straae, Gasse. Droga w mieście, przestrzeń między dwiema jej stro- nami które się zowią połaciami ulicy. (137). Wiata, powieć, powietka, portyk, szopa. I. prodvorsich, pridvorac. Ł. porticus, ambulacrum. F. portique. N. Säulengang, Säulenstellung, Säulenlaube, Halle. Miejsce pokryte, a jego nakrycie albo jest oparte na ścianach i słu- 53 pach, albo na samych słupach wokoło. Miejsce tedy cieniste i od wiatru z deszczem zasłonne a jednak przewiewne. Wiata (etym. wiatr, wiać). Z tąd może powietka. (wiata, powiata, powiatka), pospolity portyk czyli szopa, to jest THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA strzecha na słupach wsparta, jakie się robią i powiecią, powietką, nazywają po wsiach. „Szopa. Rs. pojata; Sła. pojata“ (Linde); patrz jata chata. (132). Widownia, teatr. Ł. theatrum. F. théatre. N. Theater (z grec. θέατρου). Budowla przeznaczona do odegrywania wi- dowisk dla ludu. U starożytnych teatr dzielił się na pięć części: Stanek, C. stan, Ł. scena, miejsce gdzie aktorowie udawali. Przedstanek, przedjacie, Ł. proscenium, niżej sceny dla błaznowania kugliarzów. Pozastanek, Ł. postscenium, miejsce na rzeczy które się przyzwoicie na samej scenie udawać nie mogły. Śpiewnia, Ł. pulpitum, skąd wierze śpie- wano. Skocznia albo pląśnia, Ł. orchestra, dla muzyki i tańców, przy której też siedzieli senatorowie. (146). Wieczernik. C. wecierzdło. I. obrochnicza (obrocznica). Ł. coenaculum, triclinium; oecus, cyzicenium, coenaculum. W. stanza. F. grande salle, salon. N. Ess-saal. U starożytnych Greków, izby stołowe różnego były nazwania, itak: tric- linia, od trzech łóżek stołowych; cyzicena, od miasta Azyi Mniejszej, Cyzicus, tego nazwiska izby stołowe obrócone były ku północy i miały widok na ogród; coenaculum, właściwie wieczernik. „Coenaculum superioris domus univer- sa, sic dicta sunt, posteaquam i superiore parte coenitare coeperunt“ (Varro). (134–135). Wieprzyniec. Chlew dla wieprzów, świnarnik. (148). Wierzchnica domu. N. das Obergebäude. „Powyższe piętro“ (Linde). (135). Wietnica, wiecnica, ratusz, dom radny. I. vechnicza. Ł.curia, praetorium. F. hôtel de ville. N. Rathaus, Stadhaus. Budowla w której odbywają się sądy i narady władz miejskich. [...] Jakoż jest wiec, wieca rad, wiecować radzić. Ztąd wiecnica miejsce rady. R. sowiet. (138). Wieża, wieżyca, wieżyczka. C. weze. F. tour, tourelle. N. Thurm.“Budowanie więżate, t.j. w szpicę wysoką zakończo- ne do rozmaitego użycia“. Wieża zegarowa. W. kościelna, dzwonica. W. nad miastem strażnica. Wieża, dom wieżaty do schowania bezpiecznego, gród, zamek, więzienie. (139). Więzienie. Ł. carcer. F. prison. N. Gefängniss. Budowla przeznaczona do zamknięcia przestępców prawa. (139). Wołownia, wolarnia. Ł. bovile, bubile. F. étable des boeufs. N. Ochsenstall. Chlew wołowy i do tuczenia wołów. (Volk.). (148). Wozownia. C. kolna. I. kolnica. Ł. repositorium curruum. F. rémise. N. Wagenschuppe. Gdzie się chowają powozy. (150). Zadworze, podworze. Ł. mesaula. F. arrière-cour. Dwór z tyłu zamku, mieszkania, położony. „Plac zadworski, za- dworze“ (Linde). (129). Zbrojownia, puszkarnia. I. orusznicza (orużnica), puskarnicza (puszkarnica). Ł. armamentarium. F. arsenal. N. Zeughaus. Budowla, w której się składa i przechowuje oręż i wszelki rynsztunek wojenny. (137). Żytnica, sół, sołek, szpichlerz. I. xitnica, xakrom (Stul.), hambar, sitnicza. Ł. granarium. F. grenier. N. Speicher. Skład zboża, żywności. (143–144). Żupa. N. Zollbude. „Słowo dawne sławiańskie supa czyli szopa komora, w której urzędniczy skarbowi wybierali grosze, do oddziału ich straży należące“ (Narusz.). „Żupa, skład wydobitej soli kamiennej lub kruszczów. Ł. eru- prium, forum salinarium“ (Linde) (144). Słowem, z całego wywodu, u Lindego, godzi się wnioskować iż żupa, znac- zyła dawniej officynę rządową. Żupnik officyalista rządowy. Ztąd Supan,i Żupan, urzędnik wyszy. Ztąd nakoniec i suknia jego poczesna żupan. (144). Zwieżyniec. I. zvjerjnjak, zvjerinec. Ł. vivarium. W. seraglio della bestia. F. ménagerie, parc. N. Thiergarten.Obszerny ogród, raczej gaj niewielki, parkanem wysokim opasony, w którym się przechowują albo dzikie zwierzęta dla osobli- wośći w klatkach, albo wolno puszczone i do łowów przeznaczone. (150).
54 SANTRUMPOS
I – ilyrų C – čekų grec. – graikų Ł – lotynų F. – prancūzų N. – vokiečių R. – rusų W. – italų
Straipsnis parengtas Lietuvos mokslo tarybos paremto projekto Lietuvos mūro architektūros paveldo tyrimai ir restauravimas (2010–2011) lėšomis. MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS Rūta JANONIENĖ Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas
MYKOLO HOMOLICKIO INDĖLIS Į LIETUVOS MENO ISTORIJĄ 55
Reikšminiai žodžiai: Mykolas Homolickis,
Lietuvos XIX a. kultūra, menotyros istorija, meno THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA istoriografija, Vilnius.
Mykolas Homolickis (Homolicki), medicinos pro- tyrimų aspektu Homolickio veikla iki šiol plačiau fesorius, bet iš pašaukimo – istorikas, be abejo, nebuvo analizuota. Todėl šio straipsnio tikslas – pri- žinomas visiems tyrinėtojams, besidomintiems Vil- minti kiek primirštą XIX a. Vilniaus intelektualinio niaus kultūros ir meno istorija, nes su jo pavarde gyvenimo figūrą, apžvelgti svarbiausius jo paskelb- siejama tokių iškilių paminklų kaip Vilniaus kate- tus ar rankraščiuose likusius tekstus, išryškinti juose dros ir jos Šv. Kazimiero koplyčios, kitų svarbių gvildentų problemų ir skelbtų faktų reikšmę toles- objektų mokslinio tyrimo pradžia. Tiesa, daugelis niems Lietuvos meninio paveldo tyrimams, jų įtaką kadaise jo paskelbtų duomenų ar svarstymų vėliau formuojant to meto visuomenės požiūrį į senovės yra pakartota kitų tyrėjų, todėl dabar jau ne visada meno paminklus. atsimenama, kad būtent M. Homolickiui priklauso M. Homolickis gimė 1791 m. Bielavičiuose (dab. vieno ar kito teiginio autorystė. Jau vienas pirmųjų Baltarusija, Slucko rajonas), kur jo tėvas Leontjevas, jo biografų Lucijonas Uziembla (Uziębło) pastebėjo, bajorų kilmės unitų kunigas, tuo metu klebonavo. kad M. Homolickio kaip istoriko nuopelnai Vilniui Būsimojo istoriko mama Rafalavičiūtė (Rafało- nepakankamai įvertinti1. Juo labiau tai pasakytina wiczówna) taip pat buvo kilusi iš unitų dvasininko apie jo indėlį į meno istorijos tyrimus. Pavyzdžiui, šeimos6. Baigęs Žirovicų bazilijonų mokyklą, lenkų autorė Jolanta Polanowska savo studijoje apie 1809 m. Homolickis buvo priimtas į Vilniaus uni- XIX a. dailės istoriografiją Homolickį pamini vos versiteto Medicinos institutą, studijavo pas Juzefą vieną kartą, primindama plačiai žinomą faktą, kad Franką, 1815 m. gavo medicinos daktaro laipsnį, dėl jo kritinių pastabų Juozapui Ignacui Kraševskiui tais pačiais metais tapo Medicinos draugijos nariu7. (Kraszewski) teko taisyti 1838 m. išleistą Vilniaus Nuo 1816 m. dirbo Universiteto medicinos fakul- istorijos pirmą tomą2. Atėnė Kašinskaitė straipsnyje, tete, buvo ilgametis fakulteto sekretorius, fiziologi- nagrinėjančiame Lietuvos ir Lenkijos dailės istori- jos dėstytojas; 1825 m. patvirtintas ekstraordinari- jos pradžios procesus XIX a. viduryje, M. Homo- niu profesoriumi, bet jau 1827 m. dėl sveikatos pasi- lickį taip pat paminėjo tik prabėgomis, kaip vieną iš traukė iš užimamų pareigų ir gavo emerito pensiją8. autorių, kurių darbais rėmėsi Pranciškus Maksimil- Nuo tada mokslininkas visiškai atsidėjo tikrąjam jonas Sobieščanskis (Sobieszczański)3. Tiesa, Vladas savo pašaukimui – istorijos studijoms, duomenų Drėma jį laikė vienu iš trijų svarbiausių asmenų apie Lietuvos, pirmiausia – Vilniaus, meno ir kul- (šalia Vincento Smakausko ir J. I. Kraševskio), kuris tūros paminklus kaupimui. Pasak vieno pirmųjų dėjo pagrindus Lietuvos meno istorijai4. Trumpai jo biografų, jei universiteto katedroje jis kosėdavo istoriko darbus bendrame Vilniaus istorijos tyrimų krauju, tai „Kapitulos, bazilijonų ar miesto archy- kontekste apžvelgė Valdas Selenis5. Bet menotyrinių vuose, dulkėse ir drėgmėje visiškai pasveiko. Pusiau sudūlėjusių pergamentų, praeities paminklų, atmos- save ir 1815 m. paskelbtose daktaro didertacijos feroje jautėsi žvalus ir sveikas, neprilygstamai len- tezėse), ypatingą dėmesį skyrė Lietuvos Didžiosios gvai perskaitydavo senus miesto ir krašto istorijos Kunigaikštystės paveldui ir Vilniaus paminklams. dokumentus“9. Dar Universiteto laikais ypatinga Nuo daugelio romantizmo epochos istorijos mėgėjų draugystė Homolickį siejo su Ignotu Danilavičiumi jis skyrėsi itin profesionaliu požiūriu į savo veiklą, 56 (Daniłowicz) ir Mykolu Bobrovskiu (Bobrowski), pasinėrė į kruopščias pirminių šaltinių paieškas, vėliau jis artimai bendravo su Mikalojumi Mali- įvairiapusiškai analizavo ir tikrino faktus. Būda- novskiu (Malinowski)10, bibliografu Mykolu Pelka- mas mėgėjas, paskelbtų duomenų patikimumu ir Polinskiu (Pełka-Poliński), Adomu Honoriu Kir- moksliškumu jis prilygo garsiausiems to meto isto- koru, bendradarbiavo su juo Kuryer Wileński redak- rikams. cijoje11. Kaip rodo Redos Griškaitės tyrinėjimai, Daugelis M. Homolickio tekstų publikuota ano- draugiški santykiai Homolickį siejo ir su tokiais nimiškai, galbūt dėl visų amžininkų pabrėžiamo iškiliais praeities tyrinėtojais kaip Ignotas Onace- jo kuklumo, nors to meto skaitytojams daugumos vičius (Onaciewicz), Dominykas Chodzka, taip pat jo paskelbtų publikacijų autorystė buvo žinoma. Simonas Daukantas12. Su pastaruoju itin glaudūs Nuo pirmosios, 1838 m., publikacijos apie Vilniaus santykiai užsimezgė nuo 1844 m. Istorikė spėja, kad katedros atnaujinimą Homolickis tapo vienu iš S. Daukantas galbūt talkino Homolickiui rašant jo ryškiausių 1834–1843 m. Vilniuje leisto mokslinio ilgametį, tačiau taip ir neišspaudintą tyrinėjimą Fra- tęstinio leidinio Wizerunki i Roztrząsania naukowe gment z historyi Kosciola Katedralnego Wilenskiego bendradarbių, jo puslapiuose paskelbė pagrindinius (Vilniaus katedros istorijos fragmentai), žinomą dar savo straipsnius, kai kurie tomai yra beveik jo vieno ir Fragmenta Witoldowskie (Vytautiniai fragmentai) parašyti20. Ypač tai pasakytina apie paskutinius lei- pavadinimu13. dinio numerius. Didžiausią visuomenės dėmesį į MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS Kada ir kodėl Homolickis giliau susidomėjo būtent save Homolickis atkreipė paskelbęs jau minėtą J. I. architektūros ir meno paminklais, taip pat savo lai- Kraševskio Vilniaus istorijos recenziją, persunktą kmečio daile – sunku pasakyti. Gali būti, kad gimi- „itin griežtos, bet kartu labai teisingos kritikos“21. Ši nystės ryšiai (per motinos liniją) jį siejo su žymiu publikacija, nusitęsusi per kelis žurnalo numerius22, to meto dailininku Karoliu Rafalavičiumi (Rafało- yra bene plačiausiai žinoma ir vėlesnių autorių dau- wicz)14, tačiau glaudesnių jų bendravimo faktų kol kas giausia cituota. Tačiau ir kiti Homolickio publikuoti nėra žinoma. Tačiau esama duomenų, kad Homolic- dokumentų išrašai ar straipsneliai, pasak Uziem- kis palaikė ryšius su kitais žymiais Lietuvos dailinin- blos, yra „kasykla Lietuvos ir Gedimino miesto kais – Vincentu Smakausku (Smokowski), Kanutu istorikams“23. Papildymus ir pataisymus, susijusius Rusecku (Rusiecki), vėliau ir jo sūnumi Boleslovu15. su Kraševskio veikalu, Homolickis spausdino iki Meno vertinimo klausimais jis taip pat konsultavosi 1843 m., neretai tikslindamas ir savo paties ankstes- su Vincentu Dmachausku (Dmochowski), Kazimieru nes publikacijas. Tikėtina, kad 1842 m. ir 1843 m. Jelskiu, Juozapu Oziemblausku (Ozięblowski)16. V. Wizerunki i Roztrząsania naukowe tomuose, Įvaire- Smakauskas savo ruožtu tarpininkavo tarp Homo- nybių (Rozmaitości) skyrelyje publikuota medžiaga, lickio ir Kraševskio, vežiojo jų laiškus, ragino isto- liečianti Vilniaus jėzuitų kolegijos ir akademijos riką skelbti kuo daugiau straipsnių17. istoriją, Vilniaus gaisrus, Šv. Jono bažnyčią ir kt., paskelbta kaip papildymas Kraševskio Vilniaus isto- 1857 m. M. Homolickis tapo vienu iš pirmųjų Vil- rijai, taip pat didele dalimi yra surinkta Homolickio, niaus archeologijos komisijos narių18. Mokslininkas bendradarbiaujant su M. Pelka–Polinskiu24 (apie mirė 1861 m., palaidotas Rasų kapinėse Vilniuje. Homolickio indėlį į Vilniaus universiteto istoriją Galima pasakyti, kad Mykolas Homolickis buvo užsiminė A. H. Kirkoras25). Laiškuose Pelkai–Polins- tipiškas XIX a. vidurio kultūrinio Vilniaus paki- kiui Homolickis užsimena apie pastarojo parengtą limo atstovas, gyvai domėjęsis savo krašto istorija. lietuvių jėzuitų pamokslininkų sąrašą ir teiraujasi, 19 Laikydamas save lietuviu (lituanus – įvardinęs ar jo turimuose dokumentuose nėra užuominos apie trečiosios probacijos jėzuitų namus prie Šv. Rapolo Smuglevičių, paskelbtos 1845 m. Athenaeum žur- bažnyčios, nes jį labai dominanti šio vienuolyno nale. steigimo data26. Homolickio autorystei taip pat pri- 1847 m. Homolickis perdavė Pranciškui Sobieščans- klauso trumpa, bet svarbi žinutė apie Sapiegų rūmus kiui pastabas apie jo veikalo Wiadomości historyczne Antakalnyje27, įdomi ir išsami Vilniaus raidos ir ats- o sztukach pięknych w dawnej Polsce37 pirmąjį tomą kirų pastatų analizė, remiantis Brauno planu28, taip (Homolickio pastabų būta ir M. Pelkos-Polinskio 57 pat plati publikacija apie P. Smuglevičiaus pieštus turėto šios knygos egzemplioriaus paraštėse38), šio Vilniaus vaizdus29. Smuglevičiaus piešinius jis itin teksto dalies juodraštis yra išlikęs tarp Homolickio vertino, nes, Homolickio žodžiais tariant, „ne vien THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA rankraščių39. Vėliau, matyt, jų bendradarbiavimas dideli meniškumo privalumai, bet dar ir istorinis tęsėsi, nes antrame knygos tome Sobieščanskis tie- naudingumas daro šį rinkinį neapsakomai įdomų ir siog nurodo, kad už žinias apie Vilniaus paminklus brangų“30. ir dailę jis dėkingas profesoriui M. Homolickiui40. 1843 m. nutrūkus Wizerunki i Roztrząsania naukowe Šiame tome, remiantis Homolickio pateiktais duo- leidybai, Homolickis toliau tęsė savo tyrinėjimus, menimis, plačiau aptarti tokie reikšmingi kūriniai pildė ir taisė rankraščius. Jo interesų ratas nesiribojo kaip 1546 m. sukurtas Motiejaus Kločkos antkapinis vien Vilniumi, apėmė ir kitus itin svarbius Lietuvos paminklas, buvęs Vilniaus pranciškonų Švč. Merge- meno paminklus. 1847 m. vasarą V. Smakauskas lės Marijos bažnyčioje (neišlikęs), Tomo Rigio (Righi) J. I. Kraševskiui rašė: „Apie freskų Pažaislyje ir Vil- skulptūros Katedroje ir Verkiuose, XVI a. pabaigoje niaus Katedroje, Šv. Kazimiero koplyčioje identiš- sukurti Vilniaus katedros vargonai, Šv. Kazimiero kumą aš kalbėjausi su Homolickiu. Jis renka krašto koplyčia, kai kurie liturginiai reikmenys iš Katedros paminklų istorijos šaltinius, žino, kada šie statyti, ir Vilniaus Bernardinų bažnyčios lobynų. Galima tarp jų ir Šv. Kazimiero koplyčia bei kamaldulių numanyti, kad iš Homolickio gautos žinios ne tik bažnyčia Pažaislyje, ir mano panašiai“31. Vėliau tais apie Vilnių, bet ir apie Pažaislyje dirbusį skulptorių pat metais vėl pranešė: „Vakar labai vėlai atvažiavau Mikalojų Volšeidą (Volscheid). į Vilnių, o šiandien anksčiausiai nuėjau pas Homo- Vis dėlto svarbiausias Homolickio tyrimas ir toliau lickį ir net iki dvyliktos valandos kalbėjomės apie siejosi su Vilniaus katedros istorija. Naują impulsą mūsų tapybos istoriją, dailininkus, krašto kultū- jam davė apie 1851 m. kilusi iniciatyva atstatyti šioje ros paminklus. Matydamas, kad jis tiek daug žino, šventovėje paminklą Vytautui Didžiajam. Homolic- paprašiau, kad būtinai rašinėtų į Athenaeumą32. kis ėmėsi kruopščiai rinkti duomenis apie didžiojo V. Smakauskas įkalbinėjo Homolickį parengti šiam kunigaikščio palaidojimo vietą, gilintis į jo fun- leidiniui straipsnį apie Šv. Onos bažnyčią Vilniaus duoto altoriaus istoriją ir jo atminimo gerbimo tra- pilių teritorijoje, prašė, kad pats Kraševskis para- diciją. Šio darbo rezultatas – Fragmenta Witoldowe gintų jį atsiųsti tokio pobūdžio straipsnį, „nes jis, rankraštis, apėmęs ne tik su Vytauto atminimu susi- būdamas kuklus ir turėdamas keistenybių senatvėje, jusius kūrinius ir reiškinius, bet ir daug kitų svarbių atsisako“33. Tų metų rudenį Homolickis nusiuntė temų41. Šį rankraštį, kartu su keletu savo bibliotekos Smakauskui straipsnelius apie Valentiną Vankavičių knygų, tarp kurių buvo ir vertingų senųjų spaudi- ir Pranciškų Smuglevičių, bet nedavė sutikimo juos nių, susijusių su šv. Kazimiero kultu, Homolickis spausdinti Athenaeume34. Smuglevičių liečiantis testamentu paliko Vilniaus Senienų muziejui42. rankraštis buvo nusiųstas ir Edvardui Rastaveckiui Vėliau rankraštis pateko į privačius rinkinius43, gali- (Rastawiecki), kuris juo pasinaudojo rengdamas mas dalykas, kad juo naudojosi vėlesni tyrinėtojai, sąvąjį Tapytojų žodyną35. Šių rankraščių dalis išliko rašę apie Vilniaus katedrą. Vertingo rankraščio turi- Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių nys šiuo metu žinomas tik iš A. H. Kirkoro atpasa- skyriuje, iš jų matyti, kad kaip būdinga Homolic- kojimo. XIX–XX a. sandūroje keletas 1853–1858 m. kiui, straipsneliai parašyti pildant ir tikslinant kitų rankraščių buvo kolekcionieriaus Alberto Liudviko autorių paskelbtus rašinius36. Šiuo atveju pretekstu Zoštauto (Zasztowt) rinkiniuose44, vienas jų – tapo V. Smakausko publikacijos apie Vankavičių ir straipsnis apie Karališkąją koplyčią, rašytas 1858 m. kaip atsakymas į E. Tiškevičiaus užklausimą, buvo paminklų, pirmųjų Vilniaus vyskupų portretų ir paskelbtas 1910 m.45. Šiuo metu keli Katedros isto- daugelio kitų kūrinių pirmasis paminėjimas. Beje, rijai skirti rankraščiai (tarp jų labai vertinga, nors Homolickis prieštaravo teiginiui, kad prieš atvyks- ne visa išlikusi, studija apie Šv. Kazimiero koplyčią), tant į Vilnių Jozefui Saundersui, Lietuvoje esą recenzijos Kraševskio Vilniaus istorijai juodraščiai niekas nesuprato Simono Čechavičiaus (Czecho- 58 ir dalis išrašų iš Vilniaus kapitulos aktų bei kitų šal- wicz) paveikslų vertės52. Jo manymu, Čechavičiaus tinių saugoma Lietuvos mokslų akademijos biblio- paveikslai, nors ir nebuvo aprašyti, dėl „instink- tekos Rankraščių skyriuje46. tyvaus grožio pojūčio“ žmonių buvo vertinami ir saugomi: „Nes kodėl gi labiau išsilavinusi publika Dalį Homolickio rankraščių turėjo Adomas Hono- gausiai rinkosi benediktinių ir vizičių bažnyčiose, ris Kirkoras. Kaip teigia L. Uziembla, A. H. Kir- pasipuošusiose Čechavičiaus paveikslais, tiek per koras, rašydamas savo Pasivaikščiojimus po Vilnių metines tų bažnyčių šventes, tiek lankant Viešpaties (pirma laida išėjo 1856 m.) ir studiją apie Vilniaus kapą? To liudininku ir dalyviu mes patys dveji metai katedrą, itin daug naudojosi Homolickio dar- dar prieš atvykstant Saundersui buvome. Kodėl bais47. 1872–1873 m. Krokuvoje išleistuose žurnalo ypač vizičių bažnyčioje Vaikelis ant Juozapo rankų Na dziś numeriuose Kirkoras paskelbė Homolickio visų akis ir širdis patraukė? Kodėl dar vyskupas parengtą Juzefo Franko prisiminimų apie Vilnių Jonas Nepomukas Kosakauskas itin rūpinosi, kad iš santrauką (ar veikiau – jų atpasakojimą) su plačiais buvusios jėzuitų bažnyčios į Katedrą būtų perneštas komentarais48. Šioje publikacijoje taip pat randame Šv. Ignaco paveikslas? Kodėl Šv. Rapolo bažnyčioje vertingų duomenų Vilniaus meno istorijai – skyre- jau seniai buvo pagaminta (nors nepavykusi) šio lyje, pavadintame Juzefo Franko prieraišumas Lietu- paveikslo kopija?”53. Vis dėlto, jis pripažino Saun- vai ir lietuviams, Homolickis paminėjo meno istori- derso nuopelnus, kad „pirmasis teisingai tiek šio jai reikšmingų faktų – 1710 m. marą vaizduojančios MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS dailininko teptuko privalumus, tiek jo gyvenimą freskos ant Šv. Jono bažnyčios sienos uždažymą, Šv. aprašė“, ir apgailestavo, kad neturime panašios, „kad Jono bažnyčios interjero perstatymą, pateikė duo- ir griežčiau kokio žinovo įvertintos“, Smuglevičiaus menų apie buvusias freskas universiteto Didžiąjame biografijos, nes Golianskio parašytas jo pagyrimas kieme ir Šv. Stanislovo Kostkos koplyčioje, popiežių „nieko meniško savyje neturi“54. atvaizdus ant Aliumnato sienos ir kt.49 M. Homolickis surinko ir apibendrino itin vertingus Homolickio paskelbti straipsniai ar šaltinių išrašai, šaltinių duomenis apie seniausias Vilniaus stačiatikių taip pat likę rankraščiai, iki šiol dar nėra visiškai ir unitų cerkves, jų išsidėstymą mieste, architektūros išnaudoti meno istorikų. Ilgai rengta, bet taip iki galo bruožus. Galima teigti, kad jis pirmasis aptarė Vilniaus ir nepabaigta, jo studija apie Šv. Kazimiero koplyčią Žemutinės pilies ikonografiją (Brauno plane ir XVII– yra tarsi užmiršta. Pavyzdžiui, lenkų meno istorikas XVIII a. grafikoje). Remdamasis šaltiniais, Homolic- Piotras Jamskis, 2008 m. paskelbęs straipsnį apie Šv. kis patikslino ne vieno architektūros ar meno pamin- Kazimiero koplyčią ir jos kūrėjus, apie Homolickio klo datavimą, jo sukūrimo aplinkybes. Homolickio tyrimus net neužsimena ir jais nesiremia, todėl klai- sugebėjimą analizuoti šaltinius, kartu ir jo mąstymo dingai teigia, kad pirmasis apie galimą architekto savarankiškumą, rodo jo paskelbti svarstymai apie Šv. Konstantino Tenkalos (Tencalla) indėlį į koplyčios Onos – Šv. Barboros bažnyčią Vilniaus pilių teritori- statybą užsiminė Marianas Moreliovskis (More- joje. Remdamasis surastais kapitulos dokumentais, lowski) 1932 m.50 Tuo tarpu Homolickis jau 1842 m. Homolickis priėjo teisingos išvados apie Šv. Onos ir nurodė šio architekto pavardę51, taip pat paminėjo Šv. Barboros bažnyčių tapatumą ir netgi pakankamai keleto kitų prie koplyčios puošybos prisidėjusių tiksliai nustatė buvusio statinio lokalizaciją. Šias baž- dailininkų vardus, kurių P. Jamskis nenurodo. Dar nyčias jis aiškiai skyrė nuo Šv. Onos bažnyčios prie galima paminėti, kad Homolickio plunksnai pri- bernardinų konvento. Homolickio sąžiningumą ir klauso Dievo Motinos ikonos, buvusios Vilniaus atsakingumą iliustruoja laiške m. Pelkai-Polinskiui Švč. Trejybės cerkvėje, aprašymas, Alberto Goštauto aprašytas atsitikimas. 1847 m., netikėtai sužinojęs antkapio identifikavimas, kitų žymių memorialinių apie bernardinų archyve esantį dokumentą, rodantį į tokius dalykus kaip jų vieta, atitikimas architek- daug ankstesnę bernardinų Šv. Onos bažnyčios stei- tūrinei aplinkai, apšvietimas ir pan., sugebėdamas gimo datą nei iki tol manė, bet neturėdamas galimy- labai taikliai įvertinti šių aplinkybių įtaką meno bės pats to dokumento greitai ištyrinėti, jis paprašė kūrinių suvokimui. Vertindamas Katedros įrangą Sobieščanskio neskelbti, „išbraukti ir užtušuoti“ jo ir jos meniškumą, Homolickis oponavo Kraševs- nusiųstą pastabą apie šios gotikinės bažnyčios sta- kiui, neretai nesutikdamas su pastarojo teiginiais. 59 tybos laiką55. Vėliau literatūroje ilgam įsigalėjo Teo- Pavyzdžiui, atremdamas rašytojo kritiką bažnyčios doro Narbuto paskelbta, o Sobieščanskio išplatinta didžiojo (vikarų) altoriaus atžvilgiu, jis atmetė prie- klaidinga versija, kad Šv. Onos bažnyčia esą statyta kaištus dėl jo „spalvotumo ir bronzų“, aiškino, kad THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA Vytauto laikais. tas altorius tik simboliškai, o ne tiksliai turi pri- minti bažnyčią, kurioje buvo nužudytas šv. Stanis- Verta atkreipti dėmesį į dar vieną Homolickio tekstų lovas, be to, lygino altorių su graikų šventyklomis, ypatybę – jis surinko ir užrašė keletą su dailės kūri- kuriose kolonos buvo gaminamos iš kito marmuro niais susijusių įdomių istorijų, pasakojimų, vadina- nei sienos, taip pat su pačios katedros Šv. Kazimiero mųjų „anekdotų“ (pavyzdžiui, apie mušeiką bajorėlį, koplyčia, kurioje panaudotas kelių rūšių marmuras tapusį modeliu Rigio sukurtai Mozės skulptūrai, ir auksavimai, tačiau „nėra jokio margumo ir diso- stovinčiai Katedros fasade), o rašydamas recenzijas nanso suderintose keliose spalvose“57. polemine dvasia nevengė ironiškų, kartais kandžių posakių ir emocingų replikų. Nemažai dėmesio Sakralinio meno kokybei Homolickis teikė didelę Homolickis skyrė ir naujausiems meno procesams, reikšmę, nes buvo įsitikinęs, kad „puošnios, gražios, paminklų restauracijai, atnaujinimui. Apgailestau- iškilnios bažnyčios kelia ir tikėjimo vertę, labiau damas, kad mūsuose neretai geriems meniniams apsišvietusių ir išsilavinusių tikinčiųjų nepiktina, sumanymams trūksta gero amatininkiško atlikimo, netikinčiųjų neatstumia“58. Kaip tik todėl jis aštriai išpildymo, kartu jis pastebi ir pavykusius, meniškus kritikavo Katedroje buvusius neprofesionaliai kūrinius56. 1838 m. straipsnyje apie Vilniaus kate- atliktus kūrinius. Pavyzdžiui, paveikslas, „turintis dros puošybą ir įrangą jis paskelbė daugybę duo- vaizduoti tarsi Rafaelio Atsimainymą, pertapytą iš menų apie architekto Karolio Podčašinskio ir kitų graviūros“59, piktinantis piešinio klaidomis, nedar- to meto dailininkų indėlį į šventovės atnaujinimą, niu, „rėkiančiu“ koloritu, ir vertintinas „kaip nepa- aprašė tuo metu šventovėje buvusius paveikslus, kenčiama Rafaelio paveikslo parodija“, Homolickio bet nesitenkino faktų konstatavimu, pateikdamas nuomone, neturėtų kabėti „Bazilikoje, teisingai ir estetinį kūrinių vertinimą, aptardamas piešinio, laikomoje architektūros šedevru“, nes „bazilikoje, kompozicijos bruožus, įvertindamas kolorito sąvy- <…> kuri jau tampa skoningų darbų pinakoteka, bes (reikia pripažinti, kad šiame straipsnyje esanti reikėtų ne kaupti, bet palaipsniui šalinti žemo lygio gausi informacija apie Katedros interjerą XIX a. kūrinius“60. taip pat dar nėra pakankamai išnaudota). Skirtin- Dar vienas Homolickio požiūrio į meną bruožas – gai nuo daugelio romantizmo epochos dailininkų, siekimas deramai įvertinti visų istorinių stilių priva- neigiamai vertinusių Lauryno Gucevičiaus atliktą lumus. Jis žavėjosi gotikine Šv. Onos bažnyčia, ver- rekonstrukciją, esą sunaikinusią katedros senovės tino baroką (kurį vadino „jėzuitų architektūra“), bet pėdsakus, Homolickis vyskupo Masalskio ir Guce- kartu aiškiai suvokė ir Gucevičiaus bei Podčašinskio vičiaus kūrinį laikė tikru architektūros šedevru ir architektūros privalumus. gynė jį nuo nepagrįstos kritikos. Jo pateikti alto- rių, paveikslų ar kitų bažnyčios įrangos elementų Apibendrinant galima teigti, kad M. Homolickio vertinimai rodo ne tik sugebėjimą jautriai žvelgti į nuopelnai Lietuvos menotyrai yra keleriopi: tai isto- meno kūrinį, įvertinti jo plastikos ypatybes, bet ir rikas, atkreipęs dėmesį į pačius iškiliausius Vilniaus įsigilinimą į menininko sumanymo esmę, kūrėjo meno paminklus ir siekęs objektyviai įvertinti skir- intencijas, kūrinio turinį. Kita vertus, vertindamas tingų epochų meninį palikimą, taip pat tai tyrėjas, dailės kūrinius architektūroje, jis kreipė dėmesį paskelbęs daugybę svarbių dokumentų ir Lietuvos meno istorijoje padėjęs darbo su šaltiniais pagrin- – Simono Daukanto kolega. In: Archivum Lithuanicum, dus; pagaliau, tai žmogus, mokslo tiesą ir visuome- Wiesbaden: Harrassowitz, 2003, t. 5, p. 263–296. 13 Ibid., p. 272. nės naudą vertinęs labiau už savo ambicijas ar šlovę 14 Apie galimus M. Homolickio ryšius su K. Rafalavi- ir palikęs kuklaus, nesavanaudiško, bet reiklaus ir čiumi, taip pat kilusiu iš unitų šeimos, užsiminė L. Uziem- bla, in: Uziębło, op. cit., [1901], s. 87. sąžiningo mokslininko pavyzdį. 15 Uziębło, op. cit., [1901], s. 95. 16 [Homolicki, Michał]. O planach Wilna, jakiem bylo w 60 Apskritai Homolickiui turime būti dėkingi už įžvalgų XVI wieku. In: Wizerunki i roztrząsania naukowe. Poczet daugelio vertingų šaltinių, vėliau galbūt išsamiau ir nowy drugi. 1843, t. 24, s. 46. 17 giliau išnaudotų, pirmąjį paminėjimą ir panaudojimą. Drėma, Vladas. Vincentas Smakauskas. Vilnius: Vil- niaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 137, 235. Būtent jis atkreipė dėmesį į tokių vertingų šaltinių, 18 Polski słownik biograficzny, t. 9, Kraków: Polska Aka- kaip procesijų ir iškilmių aprašymai, teikiamas gali- demia Umiejętności, 1960–1961, s. 605. 19 mybes, pirmasis plačiau aptarė 1604 m. šv. Kazimiero Suprantama, turima omenyje XIX a. gyvavusi lietu- viškumo samprata, netapati dabartinei, vis dėlto klaidinga kanonizacijos procesiją. Reikšmingas faktas tas, kad jį vadinti „lenkų autoriumi“, kaip pasitaiko kai kuriose Homolickiui priklauso nemažos dalies Lietuvos kul- istorikų publikacijose. 20 Selenis, op. cit., 2007, p. 208. Tikėtina, kad dar ne visų tūros ir meno istorijai reikšmingų objektų, tokių kaip anonimiškai paskelbtų jo publikacijų autorystė nustatyta. P. Smuglevičiaus Vilniaus miesto vaizdai, Vilniaus 21 Wielka Encyklopedia powszechna ilustrowana, s. 309. 22 katedros lobynas ir žymiausios jo vertybės, įvedimas [Homolicki, Michał]. Kilka uwag nad dziełem Pana J. I. Kraszewskiego: Wilno od początków jego do roku 1750, į mokslinę apyvartą. Pagrindinis Homolickio tyrimo Tom I, II. In: Wizerunki i roztrząsania naukowe. Poczet objektas buvo Lietuvos istorija, tačiau vienu svarbiau- nowy drugi. 1841, t. 22, s. 5–212; [Homolicki, Michał]. Do uwag nad dziełem: Wilno od początków jego do roku sių istorijos pažinimo šaltinių jis laikė meno kūrinius, 1750, ogłoszonych w poprzedzającym tomiku wizerunków, architektūros ir dailės paminklus. Kartu mokslinin- sprzostowanie i dopelnienie. In: Wizerunki i roztrząsania kas puikiai suvokė ir estetinę bei etinę meno kūrinių naukowe. Poczet nowy drugi. 1842, t. 23, s. 5–208; [Homo- licki, Michał]. Do artykułów o dawnym Wilnie ogłoszonych vertes, jų reikšmę moraliniam visuomenės ugdymui.
MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS w tomiku XXII i XXIII Wizerunków jeszcze dopełnienie. In: Wizerunki i roztrząsania naukowe. Poczet nowy drugi. 1843, t. 24, s. 235–268. 23 Uziębło, op. cit., [1901], s. 89. 24 Niektóre dodatki do dzieła: Wilno przez J. I. Kraszews- kiego, Wilno, 1840–1841. In: Wizerunki i roztrząsania Nuorodos naukowe. Poczet nowy drugi. 1842, t. 23, s. 211–223; Niek- tóre dodatki do dzieła: Wilno przez J. I. Kraszewskiego, 1 Uziębło, Lucjan. Michał Homolicki, profesor i historyk Wilno 1840–1841, In: Wizerunki i roztrząsania naukowe. wileński. Lwów: Nakład Gazety Lwowskiej, [1901], s. 86. Poczet nowy drugi. 1843, t. 24, s. 177–210. 2 Polanowska, Jolanta. Historiografia sztuki polskiej w 25 Kirkoras, Adomas Honoris. Ataskaita apie M. Homo- latach 1832–1863. Warszawa: Instytut Sztuki PAN, 1995, lickio rankraštinį palikimą (kalbos Vilniaus Archeologijos s. 88. komisijos posėdyje protokolas), 1861 12 12(23). VUB RS. 3 Kašinskaitė, Atėnė. Lietuvos ir Lenkijos dailės istorijos F. 46. B. 20, l. 189. užuomazgos 183–1863 m. In: Logos, Nr. 39, 2004, p. 187. 26 Mykolo Homolickio laiškai Mykolui Pelkai-Polinskiui. 4 Drėma, Vladas. Vincentas Smakauskas. Vilnius: Vil- MAB RS. F. 151–690. niaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 10. 27 [Homolicki, Michał]. Wzmianka o pałacu Sapieżyns- 5 Selenis, Valdas. Vilniaus istorija XIX–XX a. Vilniaus kim na Antokolu i o testamencie podkanclerzego Kazi- mokslinėje periodikoje ir tęstiniuose leidiniuose. In: Vil- mierza Leona Sapiehy, In: Wizerunki i roztrząsania nau- niaus istorijos metraštis, 2007, t. 1, p. 207–227. kowe. Poczet nowy drugi. 1843, t. 24, s. 211–214; perspaus- 6 Uziębło, op. cit., [1901], s. 87; Polski słownik biogra- dinta: Drėma, Vladas. Vilniaus namai archyvų fonduose, ficzny, t. 9, Kraków: Polska Akademia Umiejętności, IX knyga, Vilnius: Savastis, 2005, p. 189–190. 1960–1961, s. 604. 28 [Homolicki, Michał]. O planach Wilna, jakiem bylo w 7 M. Homolickis yra paskelbęs ir keletą publikacijų XVI wieku. In: Wizerunki i roztrząsania naukowe. Poczet medicinos temonis, tačiau jos šiame straipsnyje nebus nowy drugi. 1843, t. 24, s. 1–110. aptariamos. 29 [Homolicki, Michał]. Wiadomość o widokach cząst- 8 Pełka-Poliński, Michał. Notaty biograficzne. Homo- kowych miasta Wilna z okolicami, robionych przez Smu- licki Michał. MAB RS, F. 151–731; Wielka Encyklopedia glewicza. In: Wizerunki i roztrząsania naukowe. Poczet powszechna ilustrowana, t. XXIX, Warszawa: Drukarnia nowy drugi. 1843, t. 24, s. 269–285. Straipsnio vertimas Aleksandra Tad. Jezerskiego, 1901, s. 308–309. publikuotas: Homolickis, Mykolas. Apie Smuglevičiaus 9 Wielka Encyklopedia powszechna ilustrowana, s. 308. sukurtus Vilniaus miesto bei apylinkių vaizdus. In: Vilniaus 10 Uziębło, op. cit., [1901], s. 96. dailės akademijos darbai. Dailė, Nr. 11: Pranciškus Smu- 11 Uziębło, op. cit., [1901], s. 90, 95. glevičius ir jo epocha / Sud. Vidmantas Jankauskas. Vil- 12 Griškaitė, Reda. Dominykas Cezarijus Chodzka nius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997, p. 95–98. 30 Cit. pgl.: Homolickis 1997, p. 95. 46 M. Homolickio rankraščiai ir juodraščiai. MAB RS. 31 Cit. pgl: Drėma, op. cit., 2001, p. 136. Vėliau Smakaus- F. 43–24600; F. 43–24602; F. 43–24601; F. 43–24603; kas perdavė Homolickiui savo nupieštas kai kurių Pažais- F. 43–24604. lio freskų kopijas, galbūt tai piešiniai, šiuo metu saugomi 47 Uziębło, op. cit., [1901], s. 94. Lietuvos dailės muziejuje. 48 Berenis, Vytautas. Kultūrinė Mikalojaus Akelaičio 32 Ibid. Vis dėlto šiame Kraševskio leidžiamame žurnale veikla emigracijoje 1867–1877 metais. In: Kultūrologija. Homolickis jokio savo straipsnio nepublikavo. 2006, Nr. 14, p. 282. Beje, čia netiksliai formuluojama, kad 33 Ibid., p. 137 M. Homolickis bendradarbiavo su Adomu Honoriu Kir- 61 34 Vėliau V. Smakauskas persiuntė straipsnį apie Smu- koru žurnalo redakcijoje – to negalėjo būti, nes M. Homo- glevičių Kraševskiui, nors perspėjo, kad anekdotą apie lickis jau buvo miręs, tad Kirkoras tik paskelbė turėtą ran- „popušką“ ir apie „Šv. Stanislovo paveikslą, kuris dabar yra kraštį.
Peterburge“ reikėtų išimti, jei Homlickis leistų straipsnį 49 Pamiętniki Dra Józefa Franka, profesora uniwersytetu] THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA paskelbti. Žr.: Drėma, op. cit., 2001, p. 137. Wil[eńskiego]. Streszczone i uzupelnione przez Dra Michała 35 Uziębło, op. cit., [1901], s. 91- 92; M. Homolickio laiš- Homolickiego. In: Na Dziś, t. 2, Kraków: Wydawca Jan kas M. Pelkai-Polinskiui, 1847 08 26. MAB RS. F. 151–690, Waligórski, 1872, s. 23–34. l. 12–13. 50 Jamski, Piotr Jacek. Kaplica Św. Kazimierza w Wilnie i 36 Homolicki, Michał. Do wykazu obrazów Franciszka jej twórcy. In: Vilniaus dailės akademijos darbai, 51: LDK Smuglewicza, 1845 [archyvuojant datuota kliadingai, turi sakralinė dailė: atodangos ir naujieji kontekstai, Vilnius: būti 1847 m.]. MAB RS. F. 151–1019. V. Vankavičiui skirto Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, s. 95. rankraščio likęs tik pirmas lapas, rašinys apie P. Smuglevi- 51 [Homolicki, Michał]. Do uwag nad dziełem: Wilno od čiaus paveikslus yra visas. początków jego do roku 1750, ogłoszonych w poprzedzają- 37 Sobieszczański, Franciszek Maksymilian. Wiadomości cym tomiku wizerunków, sprzostowanie i dopelnienie. In: historyczne o sztukach pięknych w dawnej Polsce, t. 1–2, Wizerunki i roztrząsania naukowe. Poczet nowy drugi. Warszawa, 1847–1849. 1842, t. 23, s. 93. 38 Uziębło, Michał Homolicki, s. 93. 52 [Homolicki, Michał], op. cit., 1838, t. 1, s. 78. 39 Homolicki, Michał. Katedra wilenska. MAB RS. 53 Ibid., s. 79. F. 43–24601, l. 103 – 104. 54 Ibid., s. 79–80. Turima omenyje publikuota 1808 m. 40 Sobieszczański op. cit., t. 2, s. 253. Vilniaus universitete pasakyta Filipo Neriušo Golian- 41 Plačiau šį rankraštį aptarė A. H. Kirkoras: MAB RS, skio kalba Pamiątka Tomasza Husarzewskiego, profesora f. 46, b. 20, l. 181–227. historyi powszechnej i krytyki, i Franciszka Smugliewicza, 42 Vilniaus archeologijos komisijos susirašinėjimas. 1860– pierwszego profesora rysunków i malarstwa w Imperators- 1861 m. In: MAB RS, F. 46–19, l. 54–55. kim Uniwersytecie Wileńskim . 43 Wielka Encyklopedia powszechna ilustrowana, s. 309. 55 Uziębło, op. cit., [1901], s. 93. 44 Zasztowt, Ludwik. O M. Homolickim. 1888. In: MAB 56 [Homolicki] 1838, t. 1, s. 28. RS. F. 9–2311, l. 1-2. 57 [Homolicki] 1841, t. 22, s. 215–217. 45 Zasztowt, Ludwik. Homolicki o grobach krolewskich w 58 Ibid., s. 58. katedrze wilenskiej. Wilno, 1858, [1910]. Teksto rankraš- 59 Tai buvo XIX a. vidurio dailininkės mėgėjos Rožės čio (Homolicki, Michał, Odpowiedź na zapytanie hrabiego Parčiauskaitės tapytas paveikslas, kabėjęs Katedros Eustachego Tyszkiewicza, tyszące się kaplicy ś. Kazimierza) Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčioje. kserokopija dabar saugoma MAB RS, F. 322–1229. 60 [Homolicki] 1838, t. 1, s. 80–81.
Rūta JANONIENĖ Institute of Art History Vilnius Academy of Arts
CONTRIBUTION OF MICHAŁ HOMOLICKI TO THE LITHUANIAN ART HISTORY
Key words: Michał Homolicki, Lithuanian culture of the19th century, history of art criticism, art historiog- raphy, Vilnius.
Summary
Michał Homolicki (1791–1861), medical professor of Vilnius University, was one of the most interesting figures of intellectual life of Vilnius in the first half of 19th century. He was a member of the Medical Society, a member of Vilnius archaeology commission, had close relationship with Józef Frank, Simonas Daukantas, Vincentas Smakauskas. Giving up medical practice, he immersed himself in historical studies. He paid a great deal of attention for collection of data about art masterpieces and architectural monuments, and highlighted the importance of arts, especially the sacred art and memorial monuments, to the development of the spiritual life of the nation. The 1838–1843 publica- tions of Michał Homolicki in Vilnius periodical Wizerunki i roztrząsania naukowe served as a basis for a number of subsequent researchers of Lithuanian art and history. 62 Homolicki described major artistic monuments of Vilnius: Cathedral and St. Casimir‘s Chapel, cityscapes created by Franciszek Smuglewicz, the City Hall, the plan of Vilnius by Brown and so on. In many cases Homolicki is conside- red to be the first to mention and introduce these important objects into the history of Lithuanian art. Part of Homolicki‘s research remained in manuscripts, and this part of his scientific heritage has been lost, except for some episodes, that have been used in the works of other authors. The paper summarizes the data on Homolicki‘s publications and references to his research in the texts of other authors, highlights the importance of the data he provided in the aspects of historical significance, scholarship of his research, and the awareness and revelation of the artistic value of the artworks described. The study reveals multifold merits of Homolicki to Lithuanian art history: he was a historian, who spotlighted the most prominent artworks of Vilnius, seeking for objective evaluation of artistic heritage of different epochs, as well as a researcher, who published a lot of documents, relevant for further exploration and laid a foundation of working with sources in the Lithuanian art history.
Gauta 2011 02 04 Parengta spaudai 2011 04 20 MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS IR STUDIJOS XX–XXI A.
THE RESEARCH AND STUDIES OF ART HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20TH-21ST CENTURY Nijolė LUKŠIONYTĖ Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas
MENOTYROS MOKSLAS TARPUKARIO VILNIUJE 64
Reikšminiai žodžiai: Menotyra Stepono Batoro Universitete, Meno istorijos katedra, Vilniaus menotyrininkai 1919–1939 m., paminklų apsauga, Juliusz Kłos, Jerzy Remer, Marian Morelowski. IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A.
Racionalistinės Apšvietos idėjos paskatino meno medžiaga4, o taip pat paskelbtais šaltiniais – Fer- disciplinas steigti universitetuose, arčiau filosofi- dinando Ruščico proginiu leidiniu apie Dailės jos, istorijos ir kitų mokslų. Vilniaus universitete fakultetą, pačių Vilniaus tarpukario menotyri- 1793−1832 m. veikusi Meno mokykla (architektū- ninkų publikacijomis, Vlado Drėmos ir Stanisławo ros, piešimo ir tapybos, skulptūros, raižybos kate- Lorentzo (Stanisław Lorentz) laiškais. dros) po sukilimo caro valdžios buvo uždaryta. Straipsnio tikslas – išaiškinti menotyrininkų edu- Istorijos aplinkybėms lėmus, universitetas atkurtas kacinės ir mokslinės veiklos apimtį, jos formas bei Lenkijos valstybės vado Juzefo Pilsudskio dekretu ir kryptis 1919–1939 metų Vilniuje, nustatyti svariau- ėmė veikti 1919 m. spalio 11 d. Lenkijos karaliaus sią indėlį įnešusius autorius. Gilinantis į šią veiklą ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro paskatinusias aplinkybes ir kitų šalių menotyros vardu pavadintame universitete, tęsiant Apšvietos mokyklų įtakas, kartu bandoma apibrėžti neforma- amžiaus tradiciją, įsteigtos dailės studijos1. Dailės liam Vilniaus tarpukario menotyros centrui5 būdin- fakultete buvo dėstomi praktiniai dalykai, skirta gus bruožus. dėmesio ir meno istorijai. Trečiame-ketvirtame LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS XX a. dešimtmečiais čia susiklostė savarankiškas DAILĖS FAKULTETO STRUKTŪRA IR VADOVAI menotyros židinys. Dailės fakultetas (lenk. Wydział Sztuk Pięknych) Tarpukario Vilniaus menotyra Lietuvoje kol kas įkurtas Stepono Batoro universiteto steigimo metu. nuosekliai netyrinėta. Paskelbta keletas straipsnių Dailės studijų inkorporavimas SBU koncepcijoje apie Dailės fakulteto architektūros skyrių, profeso- tikriausiai buvo numatytas iš anksto, nes fakultetą rių J. Kłosą (Juliusz Kłos), M. Morelowskio (Marian inicijavo vilnietis dailininkas Ferdinandas Rušči- Morelowski) atliktus Vilniaus pilių tyrimus2. Dai- cas. Nuo 1919 iki 1932 m. jis pakaitomis ėjo Dailės lės fakulteto veiklą plačiausiai yra aprašę Toru- fakulteto dekano arba prodekano pareigas. Keisda- nės universiteto mokslininkai Józefas Pokłewskis vosi su Juliuszu Kłosu, kuris 1920–1923 m. dirbo (Józef Pokłewski) ir Sławomiras Kalembka (Sławo- prodekanu, 1926–1933 m. – dekanu. Po staigios mir Kalembka), tačiau jų publikacijose menotyra Kłoso mirties iki pat SBU uždarymo dekano par- liko nuošalyje3. Šiame tekste remtasi negausia išli- eigas užėmė Liubomiras Slendzinskis. Universiteto kusia Stepono Batoro Universiteto dokumentine rektoriai keisdavosi maždaug kas porą metų (per kabinetas, kuriame pradėti kaupti įvairūs rinki- 20 metų vadovavo 13 rektorių), o Dailės fakulteto niai10. administravimas buvo stabilus – per du dešimtme- Meno istorijos katedros dėstytojai skaitė paskaitas ir čius pasikeitė tik 3 dekanai. vedė seminarus praktinių specialybių studentams. Fakultetas įkurdintas buvusio bernardinų vienuo- Katedra nesiekė rengti profesionalių menotyri- lyno korpuse prie Šv. Onos bažnyčios, iš pradžių ninkų, tačiau kartais tarp absolventų pasitaikydavo 65 suremontuotas ir užsiėmimams pritaikytas refek- rašančių dailininkų, kaip antai, Jurgis Hoppenas toriumas ir kelios patalpos greta jo6. Veikė 4 sky- (Jerzy Hoppen), Vladas Drėma. THE RESEARCH AND STUDIES OF AR riai – architektūros, tapybos, skulptūros ir grafikos. Architektūros skyriuje iš pradžių įkurtos dvi, o per TEORINIŲ STUDIJŲ APIMTIS, KRYPTYS, keletą metų dar trys katedros: architektūrinio pro- DĖSTYTOJAI jektavimo, statybinių konstrukcijų mokslo bei archi- Dailės fakulteto studentai gaudavo stiprius teorinius 7 tektūros ir dailės istorijos . Dailės skyriuose buvo pagrindus. Pasak Jono Mackonio, čia buvo dėstoma mokoma ir taikomosios dailės, poligrafijos, kny- daugiau teorinių disciplinų nei kitose aukštosiose grišystės, meninės fotografijos. 1926 m. Tikybų rei- dailės mokyklose11. Mokslas trukdavo 4 metus, pir- kalų ir visuomeninio švietimo ministerijos įsakymu mųjų metų programa būdavo parengiamoji, vėliau architektūros skyrių imta palaipsniui naikinti, nebe- studentai rinkdavosi specialybę. Siekta ugdyti ne priimta naujų studentų. Tačiau tvirto būdo profeso- tiek laisvus menininkus, kiek piešimo mokytojus, rius Kłosas, nuo 1920 m. vadovavęs Architektūros restauratorius. skyriui, šias katedras išsaugojo iki 1929 m.8 Architektūros skyriuje buvo dėstomi visuotinės Fakultete dirbo vietiniai dailininkai ir keletas architektūros ir dailės istorijos, lenkų architektūros pakviestų iš Lenkijos. Teorines disciplinas dėstė tik kursai, taip pat paminklų restauravimo ir konser- T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 atvykę specialistai, nes Vilniuje tokių nebuvo. Ste- vavimo pagrindai, per kuriuos studentai susipa- pono Batoro universiteto personalas apskritai buvo žindavo su „dailės ir architektūros paminklų kon- lenkiškas, didžioji dauguma studentų – taip pat len- servavimo (t.y. apsaugos) istorija, teorija, jos raida, kai. Lietuviams buvo nustatomos kvotos, jų mokėsi bendraisiais dailės kūrinių saugojimo principais. 9 tik apie 1,4 proc. Ypatingas dėmesys skirtas specifinėms Vilniaus Humanitarinių mokslų fakultete estetikos paskai- miesto ir krašto paminklų konservavimo ir restau- tas 1919–1921 m. skaitė prof. Władysławas Tatar- ravimo problemoms“12 . Net ir uždarius Architektū- kiewiczius (Władysław Tatarkiewicz). S. Lorentzas ros skyrių, prof. J. Kłosas fakultete toliau dėstė lenkų yra paminėjęs, jog iš pradžių atvykę humanitarai ir visuotinės architektūros istorijos, medžio statybos – Tadeuszas Mańkowskis (Tadeusz Mańkowski), kursus. Kaip teigia J. Pokłewskis, J. Kłosas be gilių Zygmuntas Batowskis (Zygmunt Batowski) tik ret- bendrųjų ir profesinių žinių studentams perteik- karčiais paliesdavo vieną kitą menotyros problemą. davo uždegančią meilę architektūrai13. Architek- tūros istorijos temos apėmė visus laikotarpius nuo Savarankiška Meno istorijos katedra Dailės fakultete Egipto iki romantizmo ir XIX a. „stilių“, Lenkijos buvo įkurta 1922 m. Jos vadovu paskirtas Jerzys architektūros kurse buvo nagrinėjama ne tik etninė
Remeris (Jerzy Remer), kuris 1922–1928 m. ėjo TH valstiečių architektūra, bet ir sakraliniai pastatai, Vilniaus ir Naugarduko vaivadijų (Vilniaus kon- -21 dvarai, miestų rotušės14.
servatoriaus apskrities) paminklų konservatoriaus ST pareigas. Remeriui išvykus į Varšuvą, katedra dve- Jerzys Remeris dėstė visuotinę meno istoriją, lenkų CENTURY jus metus buvo be vadovo; trumpai dirbo Tadeuszas tapybos istoriją (Dzieje malarstwa polskiego) ir Szydłowskis (Tadeusz Szydłowski). 1930 m. katedros paminklų konservavimą (apsaugą)15. 1923 m. vedėju tapo Marianas Morelowskis, vadovavęs jai Remeris ketino dėstyti dar ir meno istorijos meto- iki pat universiteto uždarymo 1939 m.; bernardinų dikos kursą16. Jo pateikiami restauravimo pagrin- vienuolyno patalpose įkurdintas meno istorijos dai buvo nauja studijų šaka tuometinėje Lenkijoje. Dalykų seminarai vyko iš skaitomų tekstų dėstomo ir spausdintų tekstų apie architektūrą bei dailę dalyko tema ir renkamos medžiagos savarankiš- skelbimas. Vietinio paveldo fiksavimui buvo atsi- kiems tyrimams. Studentai rengdavo referatus dėję Vilniaus fotografai Juzefas Čechavičius, Janas pagal temas, artimas kiekvieno specialybei (archi- Bulhakas, daugybę senovės reliktų piešinių pada- tektūra, skulptūra, tapyba). Vykdavo ir bendros ręs architektas Juozapas Kamarauskas. Vilniaus 66 diskusijos apie naujausias meno kryptis. Remeris praeities įžymybes tyrinėjo Władysławas Zahors- vadovavo kelioms tiriamosioms išvykoms Vil- kis (Władysław Zahorski), Wacławas Gizbert-Stu- niaus ir Naugarduko apylinkėse. 1926 m. išsivežė dnickis (Wacław Gizbert-Studnicki), išleidę vado- studentų grupę į Paryžių, lankė muziejus, tarptau- vus po miestą. Jie nebuvo menotyrininkai, tačiau tinę dekoratyvinės dailės parodą. Kaip vyriausias aprašydami architektūros ir dailės objektus, atliko vaivadijos konservatorius, Remeris išrūpino gali- pradinę analizę ir kartu pakylėjo juos į pripažintų mybę įdarbinti studentus, kurie, vadovaujami prof. vertybių rangą. Neatsitiktinai 1902–1909 m. Vil- J. Kłoso, inventorizavo kelias dešimtis paminklų niuje imtasi gotikinės Šv. Onos bažnyčios restaura- Vilniuje, Naugarduke, Nesvyžiuje ir kitose vieto- vimo ir jau siekta šiuos darbus atlikti profesionaliai vėse. Užsiėmimai vyko ir prie restauruojamo Auš- – pakviesti specialistai iš Krokuvos ir Varšuvos22. ros vartų Švč. M. Marijos paveikslo, atskleidžiant Unikalų kūrėjo, tyrinėtojo ir publicisto indėlį į Vil- paveikslo būklę, pažeidimus, tyrimų rezultatus ir niaus kultūrą įnešė Ferdinandas Ruščicas (1870– taikomas konservavimo priemones17. Remeriui 1936), kuris nuo 1908 m. iki 1932 m. gyveno Vil-
IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. išvykus, paminklų apsaugos ir muziejininkystės niuje (mirė gimtajame Bogdanovo dvarelyje, dabar dalykus 1929–1936 m. vedė Stanisławas Lorentzas. Baltarusija). Sekdamas Williamu Morrisu (William Nuo 1930 m. prof. Marianas Morelowskis18 dėstė Morris), jis ėmėsi plataus estetinio aplinkos atnau- visuotinę meno istoriją ir Lenkijos meną; po J. jinimo darbo (nuo privataus interjero kūrimo iki Kłoso mirties jam teko dėstyti beveik visus archi- karnavalų ir gyvųjų paveikslų apipavidalinimo). tektūros ir dailės istorijos kursus19. Ambicingiausias projektas – žurnalo Tygodnik Wilenski leidyba. Per 1910–1911 m. išėjo 16 nume- 1927/1928 ir 1928/1929 mokslo metais Dailės rių, skirtų įvairioms Vilniaus istorijos ir kultūros fakulteto studentams paskaitas skaitė prof. Tadeu- temoms – Adomui Mickevičiui, Vilniaus Katedrai, szas Szydłowskis, plačios erudicijos meno istorikas, karalių rezidencijoms ir kt. Tai buvo pirmasis kul- Paryžiuje lankęs H. Wölfflino seminarus, puikiai tūros žurnalas Vilniuje, panašus į elitinius meno žinojęs Europos šalių medžiagą20. Architektūros žurnalus, leistus Europos šalyse23. Stilizuodamas restauravimo dalykus dėstė inž. Janas Borovskis baroko ir liaudies meno formas, žurnalo dizaine (Jan Borovski), dr. Piotras Bohdziewiczius (Piotr Ruščicas siekė vilnietiškos Art Nouveau interpre- Bohdziewicz), inž. arch. Stefanas Narębskis (Stefan
LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS tacijos. Žurnale išspausdinti tekstai ir senamies- Narębski) – pilių konservavimą. Studentai laikė čio fotografijos rengė dirvą profesionaliam LDK egzaminus iš meno istorijos, architektūros istorijos, paveldo vertinimui. Ruščico bendramintis ir bičiu- netgi iš klasikinės archeologijos; įvertinimai papras- lis Janas Bulhakas (1876–1950), Vilniuje praleidęs tai būdavo labai geri ir geri21. beveik 30 metų (nuo 1912 iki 1939 m.), ne tik foto- grafavo, bet ir rašė eseistinius tekstus apie miesto VIETINĖS MENO REFLEKSIJŲ IŠTAKOS architektūrą ir kraštovaizdį. Vėliau SBU Dailės Dailės fakultetas nebuvo tuščioje vietoje įsodintas fakultete dėstė meninės fotografijos kursą. Rušči- Lenkijos kultūros segmentas. Palankią dirvą jam cas ir Bulhakas nutiesė tiltą tarp XX a. pradžios paruošė XX a. pradžios įvairiataučio Vilniaus kul- Vilniaus kultūrinio sąjūdžio ir SBU laikotarpio. tūrinis sąjūdis. Plito aplinkos atnaujinimo idėjos, Antra – institucinio pobūdžio – jungtis buvo Vil- skatinusios amatų gaivinimą, visuomenės estetinį niaus mokslo bičiulių draugija (Towarzystwo Przyja- švietimą. Meno refleksijai svarbios dvi kultūrinio ciół Nauk w Wilnie), veikusi nuo 1907 iki 1939 m. Jau sąjūdžio kryptys: praeities reliktų identifikavimas iki Pirmojo pasaulinio karo ji konsolidavo vietinę lenkiškai kalbančią inteligentiją, susirūpinusią LDK Jerzys Remeris (1888–1979) studijavo meno istoriją žemių kultūros paveldu24. Draugijos rezidencijoje Krokuvos Jogailaičių universiteto Filosofijos fakul- Tilto g. 25 veikė mokslinės literatūros biblioteka ir tete (1907–1914 m.)29. 1922–1928 m., būdamas Vil- meno rinkinių muziejus, buvo skaitomos paskai- niaus apskrities konservatoriumi, dėstė meno isto- tos, atviros studentijai ir kultūra besidomintiems riją ir restauravimą SBU Dailės fakultete30. Vėliau vilniečiams. Draugija leido metraštį ir tęstinius Varšuvoje inicijavo Paminklų inventorizavimo 67 mokslo žurnalus. Draugijos nariai palaikė proginio biuro įsteigimą (1928), pirmojo Lenkijoje specia- pobūdžio, tačiau geranoriškus kontaktus su Lietuvių lizuoto žurnalo Ochrona zabytków leidybą (1930). mokslo draugija26. Giliai įsiminęs Vilniaus įspūdžius, išleido šio miesto THE RESEARCH AND STUDIES OF AR kultūros paveldui skirtą eseistinę knygą31. 1945 m. MENO ISTORIKAI IR JŲ VEIKLA rudenį Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto Dailės fakultete Remeris organizavo Paminklosau- Į Vilnių atvykę meno istorikai bei architektai paly- gos studijas (Studium Zabytkoznawstwa i Konser- ginti greit „prisijaukindavo“ šį miestą. Antai Wła- watorstwa), išugdė Torunės restauratorių mokyklą. dysławas Tatarkiewiczius (1886–1980), pradėjęs Greta akademinio darbo, 1947–1971 m. vadovavo darbą SBU 1919 m., jau kitąmet Mokslo bičiulių Torunės apskrities muziejui. draugijos posėdyje perskaitė pranešimą apie du klasicizmus – Vilniaus ir Varšuvos. Pranešimo Profesorius Juliuszas Kłosas (1881–1933) buvo pagrindu išleista knygelė, iliustruota Jano Bul- laikomas geriausiu Lenkijos medinės architektūros hako nuotraukomis, meistriškai išryškinančiomis žinovu – apie ją išleido knygą O budownictwie drew- Vilniaus klasicizmo architektūros formas27. Tatar- nianem i murowanem w Polsce (1920). Baigė Vie- kiewiczius – plataus humanitarinio profilio moks- nos Politechnikos Architektūros fakultetą (1908), 32 lininkas, įgijęs išsilavinimą (kartu ir menotyros) 1916 m. pakviestas dėstyti į Varšuvos Politechniką .
Lenkijos, Marburgo, Paryžiaus universitetuose. Jau nuo 1912 m. Kłosas susidomėjo paminklų T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 Habilitacinį darbą 1919 m. jis apgynė Lvovo uni- apsauga. Žavėjosi Italijos architektūra, pabuvojo net 33 versitete. Labai trumpai – 1919–1920 – vienerius 54 Italijos miestuose . Fotografuodamas ant stiklo metus – dirbo filosofijos profesoriumi Vilniuje, plokštelių, 1927 m. sudarė ir įrišo unikalų beveik 800 paskui persikėlė į Poznanės universitetą, ten dėstė nuotraukų albumą. 1919 m. lapkritį F. Ruščicas pri- meno istoriją ir teoriją28. kalbino jį atvykti į SBU. Kolegiškos draugystės ryšiai Kłosą susiejo taip pat su J. Bulhaku, J. Remeriu, S. Lorentzu. Architektą patraukė išskirtinis Vilniaus grožis – savo sentimentus jam išreiškė rašydamas vadovą po miestą, kuriame pabrėžė Lenkijos archi- tektūros įtaką. Vadovo po Vilnių išėjo trys laidos (1923, 1929, 1937 m.). Trečiajame leidime34 Kłosas aptarė ne tik pripažintus gotikos, baroko, klasicizmo paminklus, bet ir kontraversišką carizmo laikotar- pio palikimą. Jis pirmas įvertino Antano Vivulskio darbus. Vilniuje Kłosas pirmasis pradėjo architek- TH
tūros tyrimų ir mokslinio restauravimo pagrindus. -21 Ėmėsi paminklų inventorizavimo – tai buvo visai ST
naujas dalykas. Fotografuodavo, piešdavo statinius, CENTURY praktikų metu Vilniaus ir Naugarduko vaivadijose su studentais atlikdavo jų matavimus (Sudervės bažnyčios, bazilijonų bažnyčios Naugarduke, jėzu- itų – Nesvyžiuje)35. J. Kłosas Vilniuje buvo dauge- J. Remeris. http://img.audiovis.nac.gov.pl/PIC/ PIC_1-A-2699.jpg lio restauravimo ir konservavimo darbų vadovas, J. Pilsudskiui. 1944–1945 m. dirbo paminklų apsaugos referentu41. Vis dėlto ir jam, ilgiausiai iš SBU dėstytojų pasilikusiam Vilniuje, teko išvykti. 1946 m. dirbo Liublino katalikiškame universitete, netrukus persikėlė į Vroclavo universitetą, kur nuo 68 1952 iki 1960 m. vadovavo meno istorijos katedrai. Morelowskio moksliniai interesai aprėpė urbanis- tiką, architektūrą, skulptūrą, tapybą ir taikomąją dailę. Pirmieji jo mokslo darbai paskelbti 1902 m. (apie antikos paminklų kasinėjimus Romoje)42.
Stanisławas Lorentzas (1899–1991) į Vilnių atvyko 1929 m. po meno istorijos studijų Varšuvos univer- sitete. Iki 1935 m. dirbo Vilniaus apskrities konser- vatoriumi, universitete dėstė su šia specializacija J. Kłosas. Fragmentas iš SBU dėstytojų ir studentų bendros fotografijos. MAB RS, Fg 1-2943. J. Bulhako nuotrauka, susijusius paminklosaugos ir muziejininkystės daly- apie 1922 m. kus43. Paskelbė keletą tyrinėjimų – apie architektus Kristupą Gliaubičių ir Janą Zaorą bei apie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios dekoratorius. Nuo 1936-ųjų IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. organizatorius, nepakeičiamas konsultantas. Gyveno ilgus metus vadovavo Varšuvos Tautiniam muziejui Užupio g. 24. Jo asmenybėje derėjo racionalus archi- (Muzeum Narodowe). tekto mąstymas ir spontaniškas architektūros mylė- Piotras Bohdziewiczius (1896–1982), gimė Peter- tojo entuziazmas. Po netikėtos J. Kłoso mirties jo burge, lenkų emigrantų šeimoje. 1914 m. įstojo į likęs knygų rinkinys už 1 500 zlotų buvo nupirktas Civilinių inžinierių institutą, 1921–1929 m. studijas Meno istorijos katedrai36. tęsė Varšuvos Politechnikos Architektūros fakultete, Marianas Morelowskis (1884–1963) studijas pra- 1933 m. apgynė daktaratą. 1937–1939 m. SBU dėstė dėjo Krokuvos universitete, tęsė Vienoje ir Pary- paminklų restauravimo dalykus, buvo prof. More- žiaus Sorbonoje. Studijavo filosofiją, teisę, meno- lowskio, meno istorijos katedros vedėjo, pagalbi- tyrą ir romanų kalbas. Kaip mini gyvenimo apra- ninkas (adjunktas). Karo metu dirbo Vilniaus dailės šyme, Vienoje klausėsi M. Dwořako (M. Dwořak) ir J. Strzygowskio (J. Strzygowski) paskaitų, 1913 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją literatūros ir dailės ryšių tema (nagrinėjo XVIII a. parkus ir jų LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS teoretikus)37. 1918 m. patekęs į Maskvą, ėmėsi Len- kijos muziejų vertybių sugrąžinimo iš Rusijos (už tai 1926 m. apdovanotas Polonia Restituta kryžiumi)38. Dirbo Vavelio pilies fondų saugotoju. 1930 m. atvy- kęs į Vilnių, labai greitai įsijungė į Mokslo bičiulių draugijos veiklą. Labiausiai domėjosi baroko archi- tektūra, daug rašė apie ją, tačiau siekė apibendrinti ir kitus raidos laikotarpius39. Vilniuje jį žinojo ne tik kaip SBU profesorių, bet ir kaip paveldo gynėją. Atsiliepdamas į skubotą miesto tarybos sprendimą pertvarkyti Katedros aikštę, jis spaudoje publikavo40 išsamų svarstymą, kodėl Vilniaus širdyje (taip pava- dino šią vietą) netinka nei modernus asimetriškos M. Morelowskis. http://www.audiovis.nac.gov.pl/ obraz/98194/h:234/ struktūros administracinis pastatas, nei paminklas muziejuje ir miesto valdyboje, 1945 m. kovą išvyko išleido knygelę apie Vilniaus baroką45, Meno istori- į Varšuvą. 1946 m. Liublino katalikiškame univer- jos sekcijos žurnale išspausdino tekstą apie Radvilų sitete, vadovaujamas M. Morelowskio, parašė ir rinkinius. Po karo persikėlė į Krokuvą, buvo Vavelio apgynė habilitacinį darbą Formos problemos baroko meno kolekcijos direktoriumi. Įvairiapusė asme- architektūroje. Laikomas žymiausiu baroko tyrinė- nybė – Piotras Śledziewskis (1884–1950); baigė toju Lenkijoje. Seinų dvasinę seminariją (1908 m.) paskui Jogailai- 69 čių universitete įgijo meno istorijos magistro ir filo- Išvardinti meno istorikai – tai svarbiausi šios srities sofijos daktaro diplomus, vėliau studijavo architek- specialistai Vilniuje. Jie tyrinėjo LDK meną; visi tūrą Krokuvos dailės akademijoje. 1923 m. paskirtas THE RESEARCH AND STUDIES OF AR rašė apie architektūrą, o Morelowskis ir Lorentzas į Vilnių kariuomenės kapelionu. Ėmė domėtis foto- taip pat ir apie dailę. Morelowskio iniciatyva Vil- grafija, susipažino su Janu Bulhaku46. Meno istorijos niaus mokslo bičiulių draugijos sudėtyje 1931 m. sekcijos darbuose publikavo tekstą apie Šv. Petro buvo įkurta Meno istorijos sekcija, kuriai vadovavo ir Pauliaus bažnyčios Antakalnyje stiuko dekorą. jis pats, o pavaduotoju buvo S. Lorentzas. Sekcijai Architektas Stefanas Narębskis (1892–1966) studi- priklausė filologas, orientalistas, karaimų religinės javo Peterburgo Civilinių inžinierių institute (1911– bendruomenės hierarchas Hadži Seraja Chan Šapša- 1916 m.), 1922 m. baigė Varšuvos Politechniką. las, kunigas Piotras Śledziewskis (Piotr Śledziewski), 1928–1937 m. ėjo Vilniaus miesto architekto parei- dailininkas Jurgis Hoppenas, 1934 m. įsijungė meno gas ir įnešė ženklų indėlį į tarpukario miestą. Kūry- istorijos profesorius Pierre’as Francastelis (Pierre biškai interpretavo baroko formas. Pagal jo projek- Francastel), vadovavęs Prancūzų institutui Varšu- tus pastatyta mokykla Antakalnyje, Vyskupų rūmai, voje44. Sekcija leido atskirą mokslo darbų rinkinį – atnaujinta Katedros aikštė, Rotušės interjeras, SBU žurnalą Prace i materiały sprawozdawcze sekcji His- Senato salė, rektorato rūmų išorė, restauruoti kara- torii Sztuki Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie, liaus Aleksandro Jogailaičio, karalienių Barboros
redaguojamą M. Morelowskio. Iki 1939 m. išleisti T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 ir Elžbietos antkapiai Katedroje, Leono Sapiegos 3 tomai. Straipsniai buvo spausdinami su santrau- kripta Šv. Mykolo bažnyčioje. 1935–1937 m. Dailės komis prancūzų kalba. Tai buvo pirmasis Lietuvoje fakultete Narębskis skaitė paskaitas apie paminklų specializuotas menotyros leidinys. konservavimą47. Priklausė Mokslo bičiulių drau- Be jau minėtų autorių, žurnale vieną kitą straipsnį gijai, jo 1929 m. statytame name (J. Savickio g. 4, publikavo Euzebiuszas Łopacińskis (Euzebiusz Łopa- gyveno 1930–1945 m.) rinkdavosi Juliuszas Klosas, ciński), Michałas Brensztejnas (Michał Brensztejn), Sanisławas Lorentzas, Ferdinandas Rušcicas, Jurgis Tadeuszas Mańkowskis, Stefanas Narębskis, Ferdi- Hoppenas. Meno istorijos sekcijos žurnale paskelbė nandas Ruščicas, Wacławas Gizbert-Studnickis. Lei- straipsnį apie Vilniaus urbanistinę raidą. Jurgis dinyje pasirodė pirmieji apie dailę rašiusių moterų Hoppenas (1891–1969) – tapytojas, grafikas, peda- tekstai (Zofia Baudouin de Courtenay, Celina Fili- gogas ir restauratorius gimė Kaune, 1913 m. studi- powicz-Osieczkowska). Istorikas ir archyvų tyrinėto- javo Krokuvos dailės akademijoje, vėliau Peterburge, jas Euzebiuszas Łopacińskis (1882–1961) paskelbė nuo 1921 m. su pertraukomis – SBU Dailės fakul- naujų šaltinių apie dailininkus, architektus, atskirus tete. 1931 m. ėmė dėstyti Dailės fakulteto Grafikos meno kūrinius. Telšiuose gimęs bibliotekininkas ir katedroje, dėstė ir karo metu veikusioje Vilniaus bibliografas Michałas Brensztejnas (1874–1938), Dailės akademijoje, o 1944–1946 m. dirbo Vilniaus TH -21 rašęs apie lietuviškus kryžius, Vilniaus universiteto dailės muziejuje. Restauravo Vilniaus universiteto bibliotekos istoriją, nors ir stokojo oficialių studijų Smuglevičiaus ir Lelevelio salių sienų tapybą, 1932– ST CENTURY diplomo, 1936 m. gavo SBU honoris causa vardą už 1933 m. kopijavo Trakų pilies freskų liekanas, deko- nuopelnus mokslui. Jis publikavo virš 400 darbų ravo Lentvario ir Perlojos bažnyčių interjerus. Rašė Lietuvos istorijos ir etnografijos, knygos istorijos apie bažnytinę tapybą, Trakų pilies polichromiją. temomis. Tadeuszas Mańkowskis (1878–1956) Chadži Seraja Chan Šapšalas (1873–1961) baigė gimęs Lvove, tenykščiame universitete 1904 m. Peterburgo universitetą (1899 m.), kaip religinės įgijęs teisės daktaro laipsnį, tyrinėjo dailę. 1914 m. bendruomenės vyresnysis surinko unikalią karaimų Tuo metu, kai niekas nesiryžo bendradarbiauti su paveldo kolekciją, Trakuose įsteigė karaimų muziejų užsieniu, Drėma paskelbė 4 straipsnius Varšuvoje (pastatą, pradėtą statyti 1928 m., finansavo Lenki- leidžiamame menotyros žurnale Biuletyn Histo- jos vyriausybė). Publikavo straipsnį apie krikščio- rii Sztuki (apie Knakfusą, Gucevičių, architektūros niškosios ikonografijos įtaką musulmonų religinei mokymą Vilniaus Akademijoje, Šv. Teresės bažny- 70 dailei. Zofia Baudouin de Courtenay (1878–1969) čią), parašė biografijų įSłownik artystów polskich i gimė žymaus kalbininko Jano Baudouin de Cour- obcych w Polsce dzialających. Jį domino tiek dailė, tenay šeimoje, dailę studijavo Peterburge ir Pary- tiek architektūra – pirmoji monografija buvo apie žiuje. Domėjosi Bizantijos ir viduramžių menu, rašė Pranciškų Smuglevičių (1973), kitos skirtos archi- apie antikinės Romos sienų tapybą48. Meno istorikė tektūrai – Dingęs Vilnius (1991), Vilniaus Šv. Onos Celina Filipowicz-Osieczkowska (1891–1940) bažnyčia. Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782– tyrinėjo bizantiškosios tapybos kryptį Lenkijoje, 1801 metais (1991). Po autoriaus mirties išleistos apie tai Vilniaus leidinyje paskelbė straipsnį. knygos Kanutas Ruseckas (1996) ir Šv. Jono bažnyčia (1997). Menotyrininkui reikėjo tiesioginių kontaktų Unikalu, jog ankstyvuosius savo tekstus apie Lenki- su tradicija, kurioje jis išaugo – neatsitiktinai daug jos ir Prancūzijos dailės ryšius, Versalio skulptūras metų (1958–1991) jo susirašinėta su Stanisławu Vilniuje spausdino vėliau plačiai išgarsėjęs prancūzų Lorentzu (iki pastarojo mirties). Tai buvo kores- meno istorikas ir sociologas Pierre’ as Francastelis pondencija tarp mokinio ir mokytojo, nuoširdi (1900–1970). Sorbonos universitete jis studijavo IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. ir naudinga abiem – „S. Lorentzas pagelbėdavo V. klasikines kalbas ir literatūrą, 1930 m. apgynė diser- Drėmai rinkdamas Lietuvoje neprieinamą mokslinę taciją apie Versalio skulptūras ir tapo Prancūzų ins- informaciją, padėjo publikuoti jo tyrinėjimus Len- tituto Varšuvoje direktoriumi, skaitė paskaitas Var- kijos mokslinėje spaudoje, o V. Drėma nuolat infor- šuvos universitete, parašė knygą La Pologne pittores- muodavo kolegą Varšuvoje apie naujausius savo ir que (1934). Vilniuje 1933–1934 m. publikavo kelis kitų lietuvių mokslininkų atradimus, taip padėda- straipsnius prancūzų kalba meno istorijos sekcijos mas jam palaikyti bent tokį kontaktą su Vilniumi“49. žurnale; kadangi straipsniai būdavo parengiami Kaimynines šalis tuomet skyrė neperžengiama SSSR pagal sekcijos posėdžiuose skelbiamus pranešimus, siena. Francastelis tikriausiai tais metais lankėsi Vilniuje.
Po SBU uždarymo beveik visi dėstytojai iškart pasi- TARPUKARIO VILNIAUS MENOTYROS DARBŲ traukė į Lenkiją, tik Morelowskis, Bohdziewiczius ir KRYPTYS BEI METODAI Hoppenas karo laikotarpį praleido Vilniuje. Meno- Tarpukario Lenkijoje kristalizavosi keli menoty- tyros edukacija, tiriamoji veikla, leidyba, per 20 ros židiniai – Krokuvos, Lvovo, Poznanės ir Vil- metų įgijusi pagreitį, nutrūko. Vis dėlto esama vieno LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS niaus. Gilesnes meno istorijos tradicijas turėjo tiesioginio ryšininko tarp SBU veiklos laikotarpio tik Krokuva. Čia, Jogailaičių universitete, Meno ir sovietmečio. Tai – Vladas Drėma (1910–1995) istorijos katedra įsteigta jau 1882 m.; nuo įkūrimo – SBU absolventas, iš dailininko tapęs profesiona- iki 1910 m. jai vadovavo Marianas Sokołowskis liu menotyrininku. 1931–1936 m. jis studijavo Dai- (Marian Sokołowski), vadinamas Lenkijos meno- lės fakultete (tapybą dėstė Ludomiras Slendzinskis tyros tėvu. Menotyrą jis studijavo Vienoje ir patyrė ir Tymonas Niesiołowskis (Tymon Niesiołowski), šios mokyklos įtaką. Katedros tradicijas iki šiol tęsia grafiką Jurgis Hoppenas). Iki karo kūrė tapybos ir Meno istorijos institutas50. Krokuva buvo pirmau- grafikos darbus, mokytojavo, rašė dailės kritikos jantis Lenkijos paminklosaugos centras, perėmęs straipsnius. 1946–1961 m. vadovavo Vilniaus dailės mokslinius ir metodinius pagrindus iš Austrijos muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriui. 1946– mokyklos. Lvovo universitete, tarpukariu pavadin- 1950 ir 1957–1970 m. dėstė Dailės institute, 1956– tame Karaliaus Jono Kazimiero vardu, Humanitari- 1958 m. Vilniaus universitete. 1970–1985 m. dirbo nių mokslų fakultete taip pat veikė menotyros kate- Paminklų konservavimo ir restauravimo institute. dra. Lvove domėtasi mokslinėmis metodologijomis, Sukaupė didžiulį kiekį dokumentinės medžiagos. buvo stipri racionalistinės pakraipos filosofijos Nuoseklius architekto-restauratoriaus darbo pagrin- mokykla. Iš šių dviejų mokslo įstaigų – Krokuvos ir dus turėjo J. Kłosas. Jis buvo Aloizo Rieglio, Cesaro Lvovo – atvyko dėstytojai į Stepono Batoro univer- Boito šalininkas, pritarė Rieglio požiūriui, kad „kon- sitetą. Tačiau skirtingai nei Krokuvoje, SBU Dailės servacinėje veikloje reikia vengti įvairių priedų ir ino- fakultete meno istorikai kaip savarankiški specia- vacijų, siekiant išsaugoti paminklą esamos būklės“53. listai nebuvo rengiami. Diskutuodamas su Lorentzu teigė, jog restauravimo 71 metu leistinas tik ribotas, fragmentinis pažeistų dalių Lenkijos universitetai perėmė ir plėtojo vokiečių bei atkūrimas. Kłosas atidžiai nagrinėjo Vokietijos meno austrų menotyros mokyklų tradicijas. Meno istorijos istoriko Corneliaus Gurlitto straipsnį Vom Restaurie- THE RESEARCH AND STUDIES OF AR pradininkas Johannas Joachimas Winckelmannas ren, kuriame akcentuojama būtinybė pažinti pastato (Johann Joachim Winckelmann; 1717–1768) meno istoriją, archeologijos duomenis, o atliekant tvarkymą, raidą susiejo su pasaulio istorijos laikotarpiais. Jaco- vengti perdirbimų ir stilizavimo54. J. Kloso taikyta bas Burckhardtas (Jacob Burckhardt;1818–1897) ir paminklų tvarkymo metodika artima Gustavo Gio- jo mokinys Heinrichas Wölfflinas (Heinrich Wölff- vannonio (Gustav Giovannoni, 1873–1947) moksli- lin; 1864–1945) domėjosi klasikiniais stiliais ir įtvir- nio restauravimo koncepcijai (1931 m.), pabrėžian- tino stilistinės bei formaliosios analizės metodus. čiai, jog neturi būti falsifikuojamos paminklo raidos Lygindami atskirus kūrinius, jie stebėjo formų kaitą fazės, o intervencijos galimos tik minimalios, be to, ir naujo stiliaus iškilimą, nesureikšmindami meni- jas reikia atidžiai dokumentuoti. ninko individualybės (dabar tai vadinama „meno istorija be vardų“). Wölffliną domino nacionaliniai Kiti du Kłoso kolegos – Remeris ir Lorentzas taip stilių atspalviai – jis stebėjo „vokiško“, „itališko“ pat gerai pažinojo Vilniaus ir Naugarduko vaiva- charakterio atspindį meno formose51. Būdingas dijų paminklus, tačiau, nebūdami architektai, vykdė XIX a. pab.– XX a. I p. Vienos mokyklos bruo- tik apsaugos administravimą. Kłosas ir Remeris
žas – siekis suteikti menotyrai mokslinį pagrindą Vilniuje inicijavo paminklų inventorinimo veiklą, T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 (Wissenschaftlich), nuo subjektyvių estetinių kri- kurią vėliau plėtojo pokarinėje Lenkijoje. Visiems terijų pereinant prie griežtų meno kūrinio anali- jiems rūpėjo perteikti žinias visuomenei – tai darė, zės būdų. Pragmatinę liniją ypač pabrėžė Aloisas išleisdami vadovus, apybraižas apie Vilniaus kultū- Rieglis (Alois Riegl), taikęs lyginamosios stilistinės ros vertybes. analizės metodą. Jis sutelkė dėmesį į formaliąsias Akademinę menotyrą tarpukario Vilniuje plėtojo kūrinio savybes, vengdamas bet kokių metafizinių W. Tatarkiewiczius ir M. Morelowskis. Jų pačių samprotavimų apie turinį. Aloisas Rieglis ir jo kole- moksliniai interesai bei Dailės fakulteto edukaci- gos, rašę apie tuos meno istorijos periodus, į kuriuos niai tikslai buvo susiję su LDK žemių architektūros anksčiau žvelgta negatyviai, keitė požiūrį į vėlyvąją ir dailės tyrimais. Abiejų autorių darbuose vyravo antiką, baroką. Beveik visi Vienos mokyklos atsto- lyginamosios stilistinės analizės metodas, jie ieškojo vai derino akademinę karjerą dėstydami universite- formų genezės ir lokalinio savitumo. Stilistikos lygi- tuose ir dirbdami meno kuratoriais muziejuose arba nimo tradicija tęsėsi jau nuo M. Sokolowskio, kuris paminklosaugos sferoje52. 1906 m. straipsnyje Dwa gotycyzmy... gretino Vil- Analogiška akademinės ir taikomosios veiklos niaus ir Krokuvos architektūros bei auksakalystės dermė būdinga daugeliui Vilniaus SBU Dailės pavyzdžius. Lokalinių bruožų ieškojimas sietinas TH fakulteto pedagogų. Į praktinius darbus buvo pasi- tiek su Wölfflino pradėta kryptimi, tiek ir su drąsio- -21 nėrę Remeris, Kłosas, Lorentzas, Bohdzieviczius, mis Sokolowskio hipotezėmis. Tatarkiewicziaus kaip ST CENTURY Hoppenas. Jų patirtis paminklų apsaugos, restaura- meno istoriko kompetencija atsiskleidė Vilniaus ir vimo, architektūrinio projektavimo srityse teikdavo Varšuvos klasicizmo sugretinimu. LDK architek- naudingų impulsų akademiniame darbe. Labiausiai tūra ir dailė plačiausiai išnagrinėta Morelowskio, plėtota paminklosauga; sekant Krokuvos pavyzdžiu, kuris ypač daug dėmesio skyrė barokui. 1940 m. formavosi atsakingas požiūris į meno objektų sau- menotyrininkas savo lėšomis išleido monografiją gojimą, inventorizavimą ir restauravimą. Znaczenie baroku wileńskiego XVIII stulecia, kurioje teigė: „tolimos kelionės į garsiausius baroko centrus taip plačiai prabyla ikonografinė medžiaga. Drėmai, Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje, kaip ir prieškario Vilniaus specialistams, rūpėjo palyginimui surinktų reprodukcijų įtaigumas leido praktiniai paminklų išsaugojimo, restauravimo man pagrįsti įsitikinimą, jog baroko raida XVIII klausimai. Jo naudotas mokslinis metodas akivaiz- a. Vilniuje rėmėsi profesionaliu ir giliu šio stiliaus džiausiai atsiskleidė apybraižoje apie Šv. Onos baž- 72 esmės pažinimu iš geriausių itališkų šaltinių; jog nyčią. Detaliai laikydamasis šaltinių liudijimo, jis buvo savarankiškai atrastos juose slypinčios toles- išdėstė nuoseklią bažnyčios remontų, pertvarkymų nio interpretavimo, formų varijavimo galimybės; jog ir restauracijų istoriją. sugebėta tarptautinę srovę, visur entuziastingai prii- Profesorius Józefas Pokłewskis, plačiausiai tyrinėjęs mamą, palenkti prie čionykščių tradicijų ir pasiekti tarpukario Vilniaus meninį gyvenimą, M. More- išskirtinių rezultatų“55. Vienu iš Vilniaus baroko lowskio įkurtą Meno istorijos sekciją ir jos išleistus savitumų Morelowskis laiko bažnyčių kompozicijos tris darbų tomus laiko sėkminga meno istorijos vertikalumą, perimtą iš gotikos, kuri šiame regione mokslo pradžia; platesnei veiklai Vilniuje stigo užsitęsė ilgiau. Be to, Vilniaus bažnyčiose pasiektas profesionalių tyrinėtojų, juolab, kad dalis jų buvo tapybiškumo efektas, kuris, atrodytų, sunkiai įmano- apkrauti darbu paminklosaugos įstaigose59. Nepai- mas plytų statyboje. S. Lorentzo teigimu, Morelows- sant šios išlygos, lenkų tyrinėtojai Dailės fakulteto kis kartais lygino neadekvataus meninio rango objek- veikimą SBU laiko ypatingu reiškiniu, 1797 m tus, laisvokai interpretavo E. Łopacińskio archyvi- Vilniaus universitete įkurtos Meno mokyklos tra- IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. nius išrašus56, todėl pasklido netikslių atribucijų. Vis dicijų tąsa60. Manoma, jog universitetas kaip inte- dėlto jo triūsas davė apčiuopiamų vaisių – 1939 m. lektualios veiklos lopšys galėjo duoti daugiau, nei išspausdinta 120 puslapių iliustruota apybraiža apie tik meistrystės mokanti, atskirų dailininkų autori- Vilniaus mokyklos architektūrą (kurios objektai nuo tetais besiremianti, dailės akademija. XIV a. iki XIX a. vidurio buvo išplitę plačiame Lietu- vos ir šiaurės vakarų Baltarusijos areale)57. Nors instituciniu požiūriu 1939 m. Vilniaus meno- tyros židinio veikla buvo nutraukta, tačiau per Kitas Vilniaus baroko tyrinėtojas P. Bohdziewiczius Vlado Drėmos tyrinėjimus jo tradicija tęsėsi ir gana formaliai (be istorinio konteksto) skirstė sti- gyvuoja iki šiol. Kadangi Vilniaus menotyros cen- liaus raidą į tris fazes58. Stebėjo jas ne tiek menoty- tras pagrindus perėmė iš Krokuvos, o ši – iš vokie- rininko, kiek architekto žvilgsniu, siekdamas klasifi- čių ir austrų mokyklų, iš čia ir mes galime kildinti kuoti formas bei motyvus. Vėliau, dirbdamas Liub- vieną menotyros mokslo šaknį. line, išleido kelias monografijas, skirtas Lenkijos ir Lietuvos baroko architektūrai. 1939 m. įvykiai privertė didžiąją dalį SBU dėsty- tojų išvykti. Naujam akademiniam dariniui palan- S. Lorentzo nuopelnas – atsakingo požiūrio į skelbia- LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS kiausios aplinkybės susiklostė Torunėje, Šiaurės mus duomenis ir hipotezes skatinimas profesinėje Lenkijoje, kuri neturėjo aukštosios mokyklos. aplinkoje. Jis pats buvo labai atidus archyviniams 1945 m. čia įkurtas Mikalojaus Koperniko uni- šaltiniams, siekė kuo tikslesnės kūrinių atribuci- versitetas, į kurį persikėlė daugelis SBU dėstytojų. jos, straipsniuose patikslino žinias apie architektų Torunėje kaip ir Vilniuje įsteigtas Dailės fakul- Gliaubičiaus ir Gucevičiaus kūrinius. tetas, rengiantis ne tik dailininkus, bet ir dailės Minėtą S. Lorentzo principą – dėmesingumą šal- pedagogus, paminklosaugininkus ir muziejinin- tiniams – perėmė Vladas Drėma. Lyginant su kus61. Fakultetas, sudarytas iš 6 katedrų, funk- kitais sovietmečio architektūros ir dailės istorikais, cionavo kaip Humanitarinio fakulteto dalis. Dailės Drėma mokėjo fenomenaliai prakalbinti archyvus. katedrų vadovai Bronisławas Jamonttas (Bronisław Jo straipsnių bibliografija ir paaiškinimai išsamūs Jamontt), Henrykas Kuna (Henryk Kuna), Tymo- kaip nė vieno kito autoriaus to meto Lietuvoje. Vir- nas Niesiolowskis, Stefanas Narębskis, Jerzys Hop- tuoziškas dialogas su šaltiniais išsiskleidžia albume penas buvo atvykę iš Vilniaus. Profesoriaus Jerzy’o Dingęs Vilnius. Čia pirmą kartą Lietuvos menotyroje Remerio pastangomis įkurta paminklosaugos katedra (Zabytkoznawstwa i Konserwatorstwa), M. Morelowskio ir J. Kłoso veikloje. Pirmasis ats- kuriai jis vadovavo iki 1960 m. Keli specialistai tovavo akademinę menotyrą, antrasis – taikomąją iš Vilniaus rado darbą Varšuvoje (S. Lorentzas, (padėjo pagrindus architektūros moksliniams tyri- J. Bułhakas), Krokuvoje (L. Slendzinskis), Liubline, mams, paminklų inventorizavimui ir restauravi- Vroclave (M. Morelowskis). Buvę SBU dėstytojai mui). 1988 m. Torunėje įkūrė Towarzystwo Miłośników 4. Nuo 1907 m. veikusios Vilniaus mokslo bičiulių 73 Wilna i Ziemi Wileńskiej, kuri skatino Vilnijos kul- draugijos (Towarzystwo Przyjaciół Nauk w Wilnie) tūros paveldo tyrinėjimus. sudėtyje M. Morelowskis 1931 m. įkūrė meno istori- THE RESEARCH AND STUDIES OF AR Ilgametis tarpukario Vytauto Didžiojo universiteto jos sekciją, kuri leido mokslinį žurnalą Prace i mate- rektorius Mykolas Römeris siūlė lietuviško uni- riały sprawozdawcze sekcji Historii Sztuki Towarzys- versiteto struktūroje išsaugoti Dailės fakultetą62. twa Przyjaciół Nauk w Wilnie (išėjo 3 tomai). Čia Pokariniame Vilniaus universitete iki 1951 m. dar menotyros darbus spausdino ne tik minėti ryškiausi veikė Pauliaus Galaunės vadovaujama Menotyros tyrinėtojai, bet ir virš dešimties kitų autorių, tarp katedra, tačiau buvęs Dailės fakultetas persitvarkė jų – prancūzų meno istorikas ir sociologas Pierre’as į savarankišką aukštąją mokyklą, kurion vėliau Francastelis. perkeltos ir menotyros studijos. 5. Vilniaus menotyrininkai, susibūrę SBU Dailės fakulteto Menotyros katedroje ir į Mokslo bičiulių IŠVADOS: draugijos Meno istorijos sekciją, požiūriais ir tyrimo 1. XX a. pradžios Vilniaus kultūriniame sąjūdyje metodais buvo giminingi Krokuvos menotyros glūdėjo meninių reiškinių pažinimo bei meno mokyklai, kuri rėmėsi austrų bei vokiečių šios sri- objektų tausojimo ištakos. Vilniaus fotografai ir dai- ties autoritetais. Vienos mokyklos pavyzdžiu vil- lininkai fiksavo LDK laikų paveldą, kūrėsi mokslo ir niečiai derino akademinį darbą su praktine veikla. meno draugijos, buvo leidžiami vadovai po Vilnių, Vokiečių menotyroje įtvirtintą lyginamosios anali- T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 kultūros žurnalai. Dėsninga, jog 1919 m. atkuriant zės metodą Vilniuje plačiausiai pritaikė M. More- universitetą (SBU) Dailės fakulteto steigimą inici- lowskis. Tarpukario menotyrininkų veikla 1939 m. javo vilnietis dailininkas Ferdinandas Rušcicas. nutrūko, jos tradiciją sovietmečiu išsaugojo tik SBU auklėtinis Vladas Drėma. 2. SBU Dailės fakultete nuo 1922 m. veikė Meno istorijos katedra, kuri organizavo teorinių dalykų 6. Būdingais neformalaus menotyros centro tarpu- studijas būsimiems dailininkams ir architektams; kario Vilniuje bruožais galime laikyti dėmesį vie- menotyros specialistų nerengė. Katedros veikloje tinio architektūros ir dailės palikimo tyrimams bei ženklų pėdsaką paliko jos vadovai J. Remeris ir jų savitumo nustatymui, lyginamosios stilistinės M. Morelowskis. Fakulteto studentams dėstyta analizės prioritetą, atidumą šaltiniams bei glaudų visuotinė meno ir architektūros istorija, medinės menotyros kontaktą su paveldo apsauga. statybos istorija, Lenkijos tapyba, paminklų apsauga ir restauravimas, muziejininkystė.
3. Daugelis fakultete dirbusių menotyrininkų ėmėsi tyrinėti LDK epochos meno palikimą. Ryškiausi Nuorodos TH tyrėjai tarpukario Vilniuje buvo Marianas More- -21 1 „Universitete įsteigti šeši fakultetai – humanitarinių lowskis (Vilniuje dirbo 1930–1945 m.), Juliuszas mokslų, teologijos, teisės ir visuomenės mokslų, medi- ST Kłosas (dirbo 1920–1933 m.), Jerzys Remeris (1922– cinos, dailės matematikos ir gamtos. Ypatingas dėmesys CENTURY buvo skiriamas humanitarinių mokslų fakultetui, kuris 1928 m.), Stanisławas Lorentzas (1929–1935 m.), turėjo „spinduliuoti lenkų kultūrą“. [...]. Parenkant dės- Władysławas Tatarkiewiczius (1919–1921 m.), Pio- tytojus, svarbios buvo jų tautinės bei pilietinės nuostatos. tras Bohdziewiczius (1937–1945 m.). Kiekvieno Vietoje tinkamų universitetui darbuotojų buvo mažai, tad daugelį dėstytojų teko kviestis iš Lenkijos, nors šie į indėlis savaip reikšmingas, tačiau dvi svarbiausios tolimą Vilnių vyko gana nenoriai ir ilgesnį laiką neužsibū- Vilniaus menotyros židinio kryptys atsiskleidė davo. Nenuostabu, kad Vilniaus universitetas tiek mokslo darbuotojų, tiek studentų skaičiumi buvo mažiausias Len- Vaga, 1982, p. 266 (skyrius: Vilniaus krašto Lietuvių dailė kijoje“. Kulikauskienė, Lina. Mokslas Vilniaus universitete. 1920–1940 m. Bendri bruožai ir raidos tendencijos). In: http://mkp.emokykla.lt/gimtoji/docs/10k02t13k.rtf, 12 Mažeikienė, Ilona, op.cit., p. 122. žiūrėta 2011 02 10. 13 Poklewski, Józef. Profesor Juliusz Kłos (1881–1933) – 2 Mažeikienė, Ilona. Architektūros skyriaus likimas architekt – badacz – konserwator – pedagog – człowiek. In: tarpukario Vilniuje. In: Vilnius kaip dailės mokymo ir Architektura et historia. Toruń: 1999, s. 295. sklaidos centras. VDA darbai, 29. Vilnius: VDA leidykla, 14 LCVA, F. 175, ap. 1 (I A), b. 110. Wydział Sztuk Pię- 74 2003, p. 121–128; Bielinienė, Janina. Ką apie prof. J. Klosą knych. Likwidacja działu Architektury, lap. 14–15. pasakoja jo knygos. In: Vilniaus architektūros mokykla 15 J. Poklevskis. Stepono Batoro universiteto Dailės XVIII–XX a. VDA darbai, 2. Vilnius: VDA leidykla, 1993, fakultetas 1919–1939. In: Vilniaus meno mokykla ir jos p. 194–219; Kitkauskas, Napaleonas. Vilniaus pilys Mari- tradicijos = Kształcenie artystyczne w Wilnie i jego tra- jano Moreliovskio (1884–1963) tyrimuose. In: Vilniaus dycje: [Torunė, Lenkija ir Vilnius, Lietuva]: [ parodos istorijos metraštis. 2007, t. 1, p. 97–116. katalogas]. Vilnius : Vilniaus Dailės akademija, 1996. 3 Poklevskis J. Stepono Batoro universiteto Dailės 16 LCVA, F. 175, ap. 1 (I Bb), b. 175, l. 5. fakultetas 1919–1939. In: Vilniaus meno mokykla ir jos 17 Ruszczyc, F., op. cit., s. 19. tradicijos = Kształcenie artystyczne w Wilnie i jego tra- 18 Morelowskis pradėjo dirbti Vilniuje 1930 m. balandžio dycje: [Torunė, Lenkija ir Vilnius, Lietuva]: [ parodos mėn. asistentu (profesor zastępczy); 1934-05-09 patvir- katalogas]. Vilnius: Vilniaus Dailės akademija, 1996; tintas docento vardas (profesor nadzwyczajny), 1936 m. Pokłewski Józef. Polskie życie artystyczne w międzywo- SBU dokumentuose jis pavadintas profesoriumi ir Dailės jennym Wilnie. Toruń: Wydaw. Uniw. M. Kopernika, fakulteto prodekanu. In: LCVA, F. 175, ap. 1 (I Bb), b. 752, 1994; Poklewski, Józef. Profesor Juliusz Kłos (1881–1933) l. 22, 29, 37, 59, 72. – architekt – badacz – konserwator – pedagog – czło- 19 LCVA, F. 175, ap. 1 (I A), b. 780, lap. 20. wiek. In: Architektura et historia. Toruń: 1999, s. 295; 20 Bielinienė Janina. Ką apie prof. J. Klosą pasakoja jo Kalembka, Sławomir. Dwieście lat Sztuk Pięknych na knygos. In: Vilniaus architektūros mokykla XVIII–XX a. uniwersytecie w Wilnie i Toruniu 1797–1997, Toruń: VDA darbai, 2. Vilnius: VDA leidykla, 1993, p. 207. IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. Toruńskie T-wo Kultury, 1998. Tadeusz Szydłowski (1883–1942) buvo iš pirmosios 4 Lietuvos Centriniame Valstybės archyve (LCVA), lenkų menotyrininkų kartos, išugdytos Krokuvos Jogai- F. 175 saugomi Vilniuje išlikę SBU dokumentai: čia yra laičių universitete, Mariano Sokolowskio 1882 m. įsteig- Dailės fakulteto kanceliarijos bylų, egzaminų protokolų, toje meno istorijos katedroje. 1921–1929 m. – pirmosios studentų sąrašų, saugomos dėstytojų asmens bylos (infor- valstybinės paminklosaugos įstaigos Lenkijoje vadovas – macijos kiekis jose netolygus). Į Lietuvos Literatūros ir Krokuvos vaivadijos konservatorius. 1929 m. dėstė meno meno archyvą pateko SBU Dailės fakulteto dokumentų istoriją SBU, paskui grįžo į Jogailaičių universitetą. likučiai, perduoti Vilniaus dailės mokyklai, veikusiai 21 LCVA, F. 175, ap. 13, b. 216. Protokuły komisiji egza- 1940–1941 m. (F. 63, ap. 1). Vokiečių okupacijos metais minacyjnej, l. 72–94. Vilniuje likusių SBU darbuotojų bylų esama to paties 22 Vilniaus Šv. Onos bažnyčios restauravimo darbus archyvo Vilniaus dailės akademijos fonde (F. 64, ap. 1). konsultavo Krokuvos restauratorius Slawomiras Odrzy- 5 Lenkiškoje literatūroje Krokuvos, Lvovo, Vilniaus wolskis, vadovavo archit. Józefas Dziekońskis iš Varšuvos, menotyros židiniai įvardijami sąvoka ośrodek, kurią tiks- žymus neogotikinių bažnyčių statytojas, o nuo 1906 m. liausia būtų versti neformalaus centro sąvoka. [Artist]. Sewerinas Houvaltas. Historia sztuki. 2009. In: http://historia.sztuki.eu/historia- 23 Laučkaitė, Laima. Vilniaus dailė XX amžiaus pra- sztuki/141.html, žiūrėta 2011 02 10. džioje. Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 135–136. 6 Ruszczyc F. Wydział Sztuk Pięknych Uniwersy- 24 Vilniaus mokslo bičiulių draugija siekė tirti LDK isto- tetu Stefana Batorego w latach 1919–1929. Wilno: druk riją, jos tautų etnografiją, meną, ekonomiką, gamtą, sau- Józefa Zawadzkiego, 1931, s. 3. Dėl pastatų panaudos ir goti ir rinkti kultūros paminklus. Nuo 1922 metų VMBD būklės klausimų 1924 m. buvo parengtas viso bernardinų veikė trys skyriai: filologijos, literatūros ir meno; matema- LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS ansamblio patalpų inventorius su aukštų planais, autoriai tikos, gamtos ir medicinos; istorijos, filosofijos ir teisės bei J. Kłos ir B. Domański: LCVA, F. 175, ap. 1 (I A), b. 651, visuomenės mokslų. l. 67–74. 25 Pastatas pradėtas statyti 1910, visiškai baigtas 7 Mažeikienė, Ilona. Architektūros skyriaus likimas tarpu- 1929 m. kario Vilniuje. In: Vilnius kaip dailės mokymo ir sklaidos cen- 26 Żytkowicz, Leonid. Towarzystwo Przyjaciół Nauk tras. VDA darbai, 29. Vilnius: VDA leidykla, 2003, p. 122. w Wilnie. Z dziejów nauki polskiej. Warszawa-Poznań- 8 Budreika Eduardas. Architektūros meno ir mokslo studi- Toruń: PWN, 1975, s. 75. jos Vilniuje. In: Vilniaus architektūros mokykla XVIII–XX a. 27 Tatarkiewicz W. Dwa klasicizmy, wileński i warszawski. VDA darbai, 2. Vilnius: VDA leidykla, 1993, p. 78. 1929 m. Warszawa: E.Wende i S-ka, 1921. dalis architektūros studentų perkelta į Varšuvą, kita dalis – į 28 LCVA, F. 175, ap. 1 (I Bb), b. 97. Tatarkiewicz Wła- Krokuvą. Vilniuje palikta tik interjero specialybė. dysław, 12 lapų. 9 XX a. lietuvių dailės istorija, I (1900–1940), Vilnius: 29 LCVA, F. 175, ap. 1 (I Bb), b. 128. Remer Jerzy, 9 Vaga, 1982, p. 267. lapai. 10 Ruszczyc, F., op. cit., s. 20. Ruščico prašymu buvo 30 Polski słownik biograficzny, t. XXXI/1, z.128. Wr.-W- padarytos trijų Vavelyje palaidotų karalių sarkofagų kopi- wa-Kr.-Gd.-Lodź: Wyd. PAN, 1988. jos, antikinių skulptūrų kopijos, likusios iš J. Montvilos 31 Remer J. Wilno. Poznań: Wyd. polskie, [1934]. piešimo mokyklos, ir A. Vivulskio skulptūriniai eskizai, 32 LCVA, F. 175, ap. 1 (I Bb), b. 123. Juliusz Kłos, 102 1921 m. atvežti iš Paryžiaus, senų audinių kolekcija. lapai. 11 XX a. lietuvių dailės istorija, I (1900–1940), Vilnius: 33 Bielinienė Janina, op. cit, p. 217. 34 Wilno. Przewodnik krajoznawczy Juliusza Kłosa, Prof. istorija nuo viduramžių iki XX a. pradžios. Tarpukariu Uniwersytetu St. Batorego. Wydanie trzecie poprawione po katedrai (nuo 1929 m.) vadovavo T. Szydłowskis, prieš tai zgonie autora, Wilno: Wyd. Wileńskiego oddziału Pol- trumpai dirbęs Vilniuje. skiego towarzystwa turystyczno-krajoznawczego, 1937. 51 Wölfflin, Heinrich. Principles of Art History, 1915. In: 35 Budreika, Eduardas. Mokslinio restauravimo pradinin- Art history and its methods: a critical anthology / selection kas. In: Vakarinės naujienos. Vilnius: 1988 01 30, p. 3. by E. Fernie. New York: Phaidon Press Limited, 1995, 36 LCVA, F. 175, ap. 1 (I A), b. 892. l. 1. p. 135–151. 37 LCVA, F. 175, ap. 1 (I Bb), b. 752, l. 17, 28. 52 Simpson, Kathryn. Viennese art, ugliness, and the 75 38 Ibid., l. 19. Vienna school of art history: the vicissitudes of theory 39 LCVA, F. 175, ap. 1 (I Bb), b. 752. Morelowski Marian, and practice. In: Journal of Art Historiography Issue 3 146 lapai su nuotraukomis. December 2010. http://arthistoriography.files.wordpress.
40 Morelowski M. Co będzie z placem katedralnym, co com/2011/02/media_183175_en.pdf, žiūrėta 2011 06 29. THE RESEARCH AND STUDIES OF AR ze starym Wilnem? ... Wilno, 1937. Odb. z Kurjera Wileń- 53 Poklewski, Józef. Profesor Juliusz Kłos (1881 –1933) – skiego, 1937, Nr.115. architekt – badacz – konserwator – pedagog – człowiek. In: 41 Bajor, Alwida Antonina. Profesor Marian Morelowski, Architektura et historia. Toruń: 1999, s. 295. wilnianin z wyboru. In: http://www.magwil.lt/archiwum/ 54 Bielinienė, Janina, op. cit., p. 202. 2003/mww8/Rug11.htm, žiūrėta 2011 03 14. 55 Morelowski, Marian. Znaczenie baroku wileńskiego 42 LCVA, F. 175, ap. 1 (I Bb), b. 752, l. 17. XVIII stulecia, Wilno: nakladem autora, 1940, s. 6. 43 Kowalczykowa, Alina. Konserwator Stanisław Lorentz 56 Lorentz, Stanislaw. Materiały do historii wileńskiej na Wilenszczyznie – przyczynek. In: Vilnius kaip dailės architektury barokowej i rokokowej. Warszawa: ISPAN, mokymo ir sklaidos centras. VDA darbai, 29. Vilnius: VDA 1989 (rotoprintas), s. 2. leidykla, 2003, p. 129–138. 57 Morelowski, Marian. Zarysy syntetyczne sztuki wileń- 44 Prace i materiały sprawozdawcze sekcji Historii Sztuki. skiej od gotyku do neoklasycyzmu. Wilno: Grafika, 1939. T. II, zs. 1-4, s. 244. 58 Bohdziewicz, Piotr. O istocie i genezie baroku wileń- 45 Mańkowski, Tadeusz. Z refleksji o Wilnie i o baroku skiego z drugiej i trzeciej ćwierci XVIII-go wieku. In: polskim. Wilno: drukarnia Józefa Zawadzkiego, 1914. Prace i materjaly sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki 46 Piotr Śledziewski Fotografie. In: Dom Pracy Twórczej Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie. T. III. Wilno, w Wigrach. http://www.wigry.org/projekty.php?pid=493, 1938–1939, s. 175–217. žiūrėta 2011 02 10. 59 Pokłewski, Józef. Polskie życie artystyczne w między- 47 LCVA, F. 175, ap. 1 (I Bb), b. 756. Narębski Stefan, 46 wojennym Wilnie. Toruń: Wydaw. Uniw. M. Kopernika, lapai su nuotraukomis. 1994, s. 206. 48 Labiau žinoma kaip dailininkė, 1959 m. sukūrė origi- 60 Kalembka, Sławomir. Dwieście lat Sztuk Pięknych T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 nalius vitražus Čenstachavos bažnyčioje. na uniwersytecie w Wilnie i Toruniu 1797–1997. Toruń: 49 Drėma, Vladas, Lorentz, Stanisław. Laiškai / Listy. Vil- Toruńskie T-wo Kultury 1998, s. 25. nius: VDA leidykla, 1998, p. 6, 8. 61 Pokłewski, Józef. Polskie życie artystyczne w między- 50 Meno istorijos institutas (Instytut Historii Sztuki) vei- wojennym Wilnie. Toruń: Wydaw. Uniw. M. Kopernika, kia Jogailaičių universiteto Istorijos fakultete. Kaip seniau, 1994, s. 323. taip ir dabar jame tyrinėjama Lenkijos ir Europos meno 62 Kalembka, Sławomir, op. cit., s. 36.
Nijolė LUKŠIONYTĖ Vytautas Magnus University, Kaunas
ART HISTORY IN THE INTERWAR VILNIUS
Key words: art history at Stefan Batory University, Department of art history, art historians and critics in Vilnius in 1919–1939, heritage protection, Juliusz Kłos, Jerzy Remer, Marian Morelowski. TH -21 Summary ST CENTURY In 1919 under the initiative of the state of Poland the University was reopened in Vilnius, and named after Stefan Batory. Following the tradition of the 19th century, the Faculty of Arts was founded at the University. The organi- zer and longevous leader of the Faculty was a famous Vilnius artist Ferdynand Ruszczyc. In 1922 a department of Art history was founded at the faculty, which provided theoretical studies for future artists and architects (no art historians and critics were being prepared at that time). The work of the Department was started by Jerzy Remer, later the famous art historian Marian Morelowski became the subsequent head of the Department. The subjects of art history were taught by specialists, invited from Poland. The subjects taught included general art history, the painting of Poland, the history of wooden architecture, museology and heritage protection, practices of inventory of monuments also took place. The art exploration origins in Vilnius should be searched for in the multi-coloured cultural movement of the begin- 76 ning of the 20th century. The photographers and artists of Vilnius were documenting heritage objects of the Grand Duchy of Lithuania, travel guides for Vilnius, and cultural magazines were being issued. Vilnius Society of Friends of Science (Towarzystwo Przyjaciół Nauk w Wilnie) brought the local intellectuals together. The art specialists, who came to work to the University of Stefan Batory, started the heritage research of the epoch of the Grand Duchy of Lithuania. This work was carried out by Władysław Tatarkiewicz (which taught the history of philosophy at USB in 1919–1920), Jerzy Remer (worked in Vilnius in 1922–1928), Juliusz Kłos (worked in Vilnius in 1920–1933), Marian Morelowski (1930–1945), Stanisław Lorentz (1929–1935), Piotr Bohdziewicz (1937–1945), later joined by Jerzy Hoppen, born in Kaunas. J. Kłos laid out scientific foundations for the research of architecture and restoration in Vilnius. M. Morelowski car- ried out a wide research of Baroque and the school of architecture of Vilnius from the 14th century till the middle of the 19th. In 1931, he founded and leaded a section of art history in Vilnius Society of Friends of Science, and was the editor of continuous scientific journal Prace i materiały sprawozdawcze sekcji Historii Sztuki Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie, which contained the works not only of the abovementioned authors, but also a dozen of other rese- IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. archers of culture. A prominent French art historian and sociologist Pierre Francastel (1900–1970) was among them. Stanisław Lorentz was devoted to the study of sources, and attribution of artworks. The art historians of Vilnius had the closest links with the school of Krakow, which was the cradle of Polish science of art history. It adopted its fundamentals from Vienna and German schools. Johann Joachim Winckelmann, Jacob Burckhardt, Heinrich Wölfflin, the classics of German art history, developed the method of comparative stylistic analysis, which was most widely used in Vilnius by M. Morelowski. In their research of the art and architecture of The Grand Duchy of Lithuania, he and his colleagues tried to reveal the local characteristics of Gothic, Baroque and Classicism. The representatives of Vienna school (Alois Riegl and other) combined their academic activities with practical interest, working at the universities and at museums and institutions of preservation of cultural heritage at the same time. The same bipolar activity is common for Vilnius art specialists. The centre of Vilnius art history was decomposed in 1939, and its traditions were carried on by the graduate of SBU, Vladas Drėma (1910–1995).
Gauta 2011 03 31 Parengta spaudai 2011 10 03 LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS Aušrinė KULVIETYTĖ-SLAVINSKIENĖ Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas
MENOTYRA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE TARPUKARIU 77
Reikšminiai žodžiai: menotyros studijos, Vytauto
Didžiojo universitetas, tarpukaris, P. Galaunė, THE RESEARCH AND STUDIES OF AR J. Baltrušaitis, dailėtyrininkas, architektūrologas.
Pirmoji profesionalių menotyrininkų karta, baigusi Paulius Galaunė (1890–1988). Į universitetą jis atėjo studijas Lietuvoje, pasirodė tik sovietmečiu, XX a. kaip jau žinomas visuomenėje asmuo, publikavęs penktajame dešimtmetyje. Tačiau pradmenys meno ne vieną straipsnį apie lietuvių tautodailę, dailės ir istorijos studijoms buvo suformuoti dar Nepriklau- architektūros palikimą ir jo išsaugojimo problemas, somoje Lietuvoje Vytauto Didžiojo universitete, aktyviai rūpinęsis Lietuvos kultūros vertybių sugrą- kur dėstė žymus Lietuvos menotyrininkas Paulius žinimu iš Rusijos ir Nacionalinio dailės muziejaus Galaunė ir pasaulio menotyros kontekste kompara- steigimu, meno mokyklos statyba, liaudies meno tyvistinėmis studijomis išgarsėjęs Jurgis Baltrušaitis. rinkimu, parodų organizavimu. Pirmuosius metus T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 Šis, su reikšmingom personalijom susijęs Lietuvos universitete jis dirbo lektoriumi2, tačiau jau po metų menotyros etapas, iki šiol buvo žinomas gana fra- (1926 m.) Humanitarinių mokslų fakulteto suda- gmentiškai, nedetalizuotas ir neapmąstytas šio ryta komisija nutarė padaryti išimtį ir P. Galaunę, etapo santykis su nūdienos Lietuvos menotyros rea- nors ir neturintį mokslinio laipsnio, pervesti į lijomis. Ir jei 1989 m. atkurtame Vytauto Didžiojo docento pareigas. Pagal universiteto statutą išimtys universitete išaugusi ir išsiplėtojusi menotyros mokykla savo ištakas sieja su tarpukariu, tai kas iš tiesų jungia šias, nemaža okupacinio laiko distancija atskirtas, mokyklas? Ar sieja tik institucijos pavadi- nimas, ar realiai besitęsianti menotyros tradicija? Šio straipsnio tikslas – detaliai pristatyti menotyros studijas tarpukario Vytauto Didžiojo universitete ir atskleisti galimas menotyrinių idėjų bei principų tęstinumo gaires šiandienos Vytauto Didžiojo uni- versiteto menotyros mokykloje. TH
Tarpukario Lietuvos inteligentija, susibūrusi laiki- -21
nojoje sostinėje Kaune, pradėjo rūpintis aukštosios ST mokyklos steigimu. Jos iniciatyva 1922 m. buvo CENTURY atidarytas Lietuvos universitetas, kuriam 1930 m. suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Menotyros dis- ciplinos šiame universitete pradėtos dėstyti nuo Pauliaus Galaunės portretas. In: Sipaitis, Vladas. Vytauto 1925 m. Humanitarinių mokslų fakultete.1 Pirma- Didžiojo un-to Humanitarinių mokslų fakulteto laidos sis šiame fakultete įdarbintas menotyrininkas buvo vinjetė. 1934. LLMA. F355, ap. 1, b. 347. buvo daromos tik „pasižymiejusiems mokslo dar- išklausyti šiuos tęstinius kursus. Todėl, žvelgiant į bais“.3 Juozas Tumas-Vaižgantas motyvaciniame menotyros disciplinų tvarkaraščius, galima paste- laiške dėl P. Galaunės paskyrimo į docento pareigas bėti chaotiškumo, kuris tikriausiai lėmė menoty- taip rašė: „P. Galaunė neturi mokslo cenzo. Tačiau rinių žinių netolygumus skirtingose šio fakulteto kuris mūsų diplomuotasis galės pasigirti didesniu studentų laidose. specialių Lietuvos meno istorijos žinių bagažu? Dėl 78 Įgytas teorines žinias studentai savarankiškai pra- to, manau, P. Galaunei esant galima ir verta laikinai plėsdavo rašydami referatus, kuriuos jie pristaty- pavesti eiti docento pareigas.“4 Argumentuodamas davo seminarų metu – dėstytojo pasiūlyta arba sava- šį siūlymą, jis išvardijo spausdintus ir parengtus rankiškai pasirinkta tema. Nors dėstytojų sudaryti spaudai menotyrinius P. Galaunės veikalus ir dar siūlomų temų sąrašų nėra išlikę, bet iš P. Galaunės priminė teigiamus studentų atsiliepimus apie dės- archyve išsaugoto pluoštelio studentų darbų galima tytojo kompetenciją.5 bent iš dalies suvokti anuometinio dėstytojo ir stu- Kokias konkrečiai meno istorijos disciplinas dėstė dento menotyrinius interesus ir prioritetus. Stu- P. Galaunė, galime sužinoti pervertę universiteto dentai nemažai rašė apie M. K. Čiurlionio kūrybą, kanceliarijos leistus semestrinius kalendorius (žr. nagrinėdami atskirus jo kūrinius ir ciklus, ieško- lentelę nr.1).6 Istorijos skyriaus Visuotinės istorijos dami lietuviškumo bruožų ir sąsajų su tautosaka, grupės studentams buvo skaitomas Visuotinės meno domėjosi ir pirmųjų dailės parodų dalyvių kūryba, istorijos kursas ir epizodiškai siūlomi Meno istori- Lietuvių dailės draugijos veikla, gvildeno tuo metu IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. jos ir Lietuvių liaudies meno seminarai. To paties aktualios specializuotos meno spaudos specifiką ir skyriaus Lietuvos istorijos grupės studentai galėjo teorines menininkų pažiūras.7 Dailės ir nacionali- klausyti: Lietuvos meno istorijos, Lietuvių tautodai- nio savitumo bei kultūrų kryžkelių problematika, lės paskaitas ir lankyti Lietuvių meno seminarus. regis, buvo aktuali ne tik lietuviams, bet ir žydų tau- Filologijos skyriuje rusų ir lenkų kalbų ir literatūros tybės studentams, kurie rašė darbus apie Lietuvoje grupėms atitinkamai dėstomi rusų arba lenkų meno statytas sinagogas, mėgindami atskleisi šių statinių istorijos kursai. unikalias savybes ir naujadarus, atsiradusius dėl lie- tuvių kultūros įtakos.8 Dauguma išlikusių studentų Kokios buvo kursų apimtys ir kiek plačiai studen- darbų stebina išsamumu, aiškiai formuluojama pro- tai supažindinami su meno istorijos problemomis? blematika, nuoseklia minties plėtote, atidumu ir Kiekvieną savaitę pasirinktos disciplinos paskaitos mokslinio teksto korektiškumu (naudojamos nuo- trukdavo nuo dviejų iki keturių valandų. Ta pati rodos, pateikiama literatūra). Šiandien itin retai iš disciplina kartais buvo dėstoma ištęstai per kelis ne menotyros studijų studentų galima sulaukti tokių semetrus. Pavyzdžiui, Visuotinės meno istorijos brandžių tyrimų su savarankiškom įžvalgom ir kursas kartais buvo skaidomas chronologiškai į LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS pastebėjimais. Priežastys gali būti įvairios: anuomet smulkesnius etapus: vieną semestrą skaitomas buvęs mažesnis studentų skaičius, didesnės galimy- Senųjų civilizacijų ir antikos menas, kitą – Vidu- bės individualiam dėstytojo ir studento kontaktui, ramžių, dar kitą – Renesanso menas. Lietuvos, taip pat ir paties P. Galaunės reiklumas. Buvę jo stu- Lenkijos ir Rusijos meno istorija taip pat skirstyta dentai prisimena: nors reikalavęs iš kiekvieno pagal semestrais į smulkesnes dalis, atskirai kalbėta apie jo galimybes, bet nebuvę lengva gauti jo vedamų XVII–XVIII a. laikotarpį ir XIX amžių, visas semes- seminarų įskaitą. Klemensas Čerbulėnas atsimini- tras kartais buvo skiriamas naujausiam, t.y. XX a. muose rašė, kad seminarų tikslas buvo ne tik žinias pradžios lietuvių menui. Žvelgiant iš nūdienos patikrinti, bet ir įvertinti studentų mokslinio darbo perspektyvos, stebina tai, kad ne būsimieji meno- sugebėjimus. P. Galaunė iš šių darbų reikalavo faktų tyrininkai, o istorikai ir filologai buvo taip išsa- žinojimo, logiškumo ir konkretumo, minties nuose- miai lavinami menotyros studijomis. Tiesa, būtina klumo, paprastumo. Ypač nemėgo tuščiažodžiavimo pastebėti ir tai, kad studijų programose nebuvo ir įmantrumo.9 aiškiai suformuluota, kelis semestrus trunka vieno dalyko dėstymas, ar visi studentai turi galimybę Taip, kaip dabar, taip ir anuomet teorinės paskaitos ir seminariniai užsiėmimai buvo paįvairinami išvy- komis į muziejus. Studentai šių išvykų itin laukdavo, nes per teorines paskaitas nebuvo techninių galimy- bių jas iliustruoti. Be to, paties dėstytojo – žinomo dailininko, muziejininko, meno istoriko ir kritiko – paaiškinimai, komentarai, pastabos apie atskirus 79 kūrinius ar dailininkų kūrybos eigą ir savybes visad studentus patraukdavo, žavėdavo ir plėsdavo Lietu- vos meno pažinimą“.10 THE RESEARCH AND STUDIES OF AR
Universitete dėstyti P. Galaunės kursai, ypač Lietu- vos meno istorija ir Lietuvių liaudies meno istorija, buvo glaudžiai susiję su jo moksliniais interesais. Mes gerai žinome jo spausdintus straipsnius, kny- gas ir albumus apie XX a. pradžios lietuvių daili- Jurgio Baltrušaičio portretas. In: Sipaitis, Vladas. Vytauto ninkus ir grafikus, lietuvių liaudies meną, Vilniaus Didžiojo un-to Humanitarinių mokslų fakulteto laidos vinjetė. 1934. LLMA. F355, ap. 1, b. 347. meno mokyklą, Lauryną Stuoką-Gucevičių, Juo- zapą Oleškevičių ir muziejininkystės problemas. Iš užsienio parvežtos retos ir vertingos knygos apie rusų, lenkų ir Vakarų Europos šalių įvairių laiko- klodą „padovanoti“ kaimynams. Nuolat gilinamos tarpių meną, taip pat gausi informacija apie XVIII– Lietuvos meno istorijos žinios padėjo jam sudaryti XIX a. Lietuvos dailę ir architektūrą, surinkta gausų, 517 pozicijų, XVII–XIX a. Lietuvoje dirbu- archyvuose ir rankraštynuose, permąstyta ir susi- sių menininkų žodyną. Deja, jis nebuvo išspaus- 14
teminta, pasiekdavo jaunuosius paskaitų klausyto- dintas. Pradėjęs dėstyti Visuotinės meno istorijos T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 jus. Jo paskaitos, anot, K. Čerbulėno, „buvo nuose- kursą, P. Galaunė susidūrė ir su lietuviškų meno klios, dalykiškos, paliečiančios įvairius raidos eta- terminų problema. Menotyros krypties tyrimams pus ir savitumus.“11 Literatūros apie Lietuvos meną lietuvių kalba nebuvo pakankamai pritaikyta: beveik nebuvo, tad dėstytojo perteikta informacija nebuvo suformuoto plataus terminijos žodyno, buvo vienintelis šaltinis.12 Lietuvos meno istorija reikėjo versti nemažai terminų ir ieškoti jiems lie- nebuvo parašyta, o norėdamas ją pristatyti studen- tuviškų atitikmenų. Tarp P. Galaunės rankraščių tams, P. Galaunė daug dirbo su pirmine, archyvine liko 1925–1940 m. sudarytas terminų žodynėlis iš medžiaga. Pats išgyvenęs ir patyręs lietuvių nacio- 167 pozicijų.15 nalinės dailės formavimosi ir brendimo laikotarpį, Kai kuriuos P. Galaunės pradėtus darbus tęsė iš jis neužsisklendė tarp tautiškai angažuotų idėjų ir Paryžiaus į Lietuvą 1933 m. atvykęs Jurgis Baltru- žvelgdamas į Lietuvos meno raidą matė kur kas šaitis (1903–1988). Tuomet jis jau buvo apgynęs gilesnes jos šaknis nei XX a. pradžia. Jei šiandien daktaro disertaciją Sorbonoje, Europoje išgarsė- toks požiūris yra savaime suprantamas, tai anuo- jęs viduramžių architektūros ir kultūros tyrimais, met vyravo kitokios nuomonės. Neatsitiktinai išleidęs tris knygas.16 Galima numanyti, kad į jo mokinys Tadas Adomonis rašė: „Profesorius Vytauto Didžiojo universitetą jį pakvietė Humani- TH suprato, kad Lietuvos menas prasideda ne nuo pir- -21 tarinių mokslų dekanas profesorius Vincas Krėvė- mųjų lietuvių dailės parodų, kaip stengėsi įrodyti Mickevičius, su kuriuo menotyrininkas susiraši- ST
A. Žmuidzinavičius. (Jo [Žmuidzinavičiaus] įta- CENTURY nėjo, derindamas būsimų paskaitų turinį ir laiką.17 koje doc. I. Žebenkienė man kalbėjo: „Pagalvokit Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių ar ne tikslu Lietuvos meną pradėti nuo pirmųjų skyriuje išsaugota jų korespondencija atskleidža parodų“.)13 Ne vieną šimtmetį trukę glaudūs Lie- keletą smulkesnių detalių, susijusių su J. Baltrušai- tuvos ir Lenkijos ryšiai P. Galaunei nebuvo argu- čio darbu Kaune. mentas, leidžiantis visą ankstesnį Lietuvos meno Pirmasis jo vizitas į Vytauto Didžiojo universitetą nusiteikimą studentams pateikti labai išsamų nebuvo ilgas. 1933 m. pavasarį jis atvyko keletui meno istorijos vaizdą. 1933–1939 m. laikotarpiu savaičių prieš Velykas skaityti Visuotinės meno isto- jis nuodugniai dėstė Priešistorinį ir Senųjų civi- rijos įvadą (anksčiau šį kursą dėstė P. Galaunė).18 lizacijų meną, Antikos ir Viduramžių meno ypa- Buvo numatyti du susitikimai po keturias valan- tumus, taip pat Renesanso dailę ir architektūrą, 80 das. Įdarbintas jis buvo privat-docento pareigoms išskirdamas XVI a. prancūzų meno palikimą. Dalis be atlyginimo.19 Darbas Lietuvoje tikriausiai jį šio menotyrininko dėstytos paskaitų medžiagos domino, nes nuo kito semestro (1933 m. rudens) sugulė į dviejų tomų lietuvių kalba parašytą knygą jis jau dirbo visu krūviu – kiekvieną savaitę skaitė tuo pačiu pavadinimu kaip ir jo kursas – Visuotinė po keturias valandas. Prieš atvykdamas, laiškuose meno istorija.24 Buvo planuota, kad šis dvitomis, stengėsi suderinti darbo sąlygas, tad birželio baigiamas Viduramžių meno pristatymu, bus tęsia- mėnesio laiške dekanui rašė girdėjęs, kad finansi- mas ir pasieks XX a. pradžios meną.25 Bet 1939 m. niai universiteto reikalai susitvarkė ir prašė infor- rudenį prasidėjęs karas nutraukė jo mokslinį ir muoti, kaip tai paveiks jo interesus. Taip pat prašė pedagoginį darbą Lietuvoje. Į suplanuotas kurso sumažinti jo paskaitų krūvį iki keturių valandų per Vakarų meno istorija (Vakarų skulptūros formacija) savaitę.20 Rugsėjo mėnesio laiške jis dėkojo, kad paskaitas J. Baltrušaitis nebeatvyko. Be to, 1940 m. jam buvo paskirtos tinkamos paskaitoms dienos: prasidėjo universiteto reforma, pagal kurią į Vil- pirmadienis ir antradienis, nes tai jam leis dirbti nių buvo perkelti Humanitarinių mokslų ir Teisės
IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. ramiai ir be pertraukų beveik visą savaitę.21 Ramus fakultetai. Buvo uždarytas Stepono Batoro univer- laikas buvo itin brangus ir reikalingas knygų rašy- sitetas ir atkuriamas lietuviškas Vilniaus universi- mui. Tame pačiame laiške jis dar pridūrė: „kaip tetas. J. Baltrušaičio tarnybos lape yra įrašas, kad buvo sutarta aš skaitau 4 valandas: pirmos dvi 1940 m. sausio 1 d. Respublikos Prezidento aktu teoretinės, dvi sekančios su fotografijų demonstra- jis perkeltas į Vilniaus universitetą.26 Tačiau nei vimu. Pirmosios dvi visada lietuviškai, antrosios 1939 m. rudenį, nei 1940 m. pavasarį jis nesugrįžo – rusiškai. Programa taip suskirstyta, kad, visgi, ir 1940 m. rugsėjo 1 d. buvo atleistas kaip laiku nemokantys rusų kalbos turėtų pilną kurso vaizdą. negrįžęs į pareigas.27 Prasidėjęs sovietmetis šią Pirmas semestras apims priešistorinį laikotarpį iki asmenybę nustūmė į užribį visų pirma dėl diplo- sen. Romos, sekančiais mokslo metais bus vidu- matinės jo veiklos. Lietuvoje užmegzti ryšiai prak- ramžiai.“22 Informatyvi citata patraukia dėmesį tiškai nutrūko. Su draugais ir kolegomis Lietuvoje dėl keleto dalykų. Pirma, dėl paskaitų dviklabystės. jis bendravo tik per siuntinius, pasidalindamas Tokio pasirinkimo motyvus nėra lengva suprasti, naujausiais savo leidiniais, kuriuos lietuviai turėjo nes kursas buvo skirtas Istorijos skyriaus Visuo- slėpti giliausiose knygų lentynų eilėse. P. Galaunė
LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS tinės istorijos grupių studentams. Todėl tikėtina, 1965 m. laiške Juozui Rimantui rašė, kad daugelį kad kalbinį klausimą iškėlė pats dėstytojas. Gimęs knygų J. Baltrušaitis jam yra atsiuntęs, o šis savo žymaus Lietuvos poeto, eseisto, vertėjo ir diplo- ruožtu jam yra siuntęs Lietuvių liaudies meno albu- mato Jurgio Baltrušaičio ir Marijos Olovianišni- mus ir kt. knygas. Tačiau tuoj pat pridūrė, kad į kovos šeimoje Maskvoje, jis pirmiausia išmoko jo laiškus kolega iš Paryžiaus neatsako.28 Žinant rusų kalbos. Juozas Urbšys, trumpose biografinėse sovietmečio cenzūrą, tikėtina, kad laiškai adresato žiniose apie J. Baltrušaitį yra teigęs, kad pirmoji jo net nepasiekdavo. išmoktoji kalba buvo rusų, universitete jis pradėjo J. Baltrušaičio palikimas Lietuvai – Visuotinė meno mokytis lietuvių, kurios su laiku tiek pramoko, kad istorija. Šį ankstyvąjį savo darbą jis parašė veikia- įstengė sėkmingai dėstyti Kauno Vytauto Didžiojo mas formalistinės vokiečių menotyros mokyklos.29 universitete meno istoriją.23 Šiuos pastebėjimus Skaitydami atrandame atidžiai išanalizuotą ikono- pagrindžia dar ir tas faktas, kad laiškus prof. V. grafinę medžiagą ir gausybę faktų, kuriais išryš- Krėvei-Mickevičiui J. Baltrušaitis rašė rusiškai. kinami atskirų epochų meninio gyvenimo savi- Minėta citata atskleidžia menotyrininko tumai ir stilistinės ypatybės. Vertingi yra knygos priedai, tarp kurių ir meno terminų žodynėlis. seminarus, tačiau tai jau būtų atskiro tyrimo verta Kaip P. Galaunė, taip ir J. Baltrušaitis jautė būti- tema. nybę išleisti tokį žodynėlį. Pirmo tomo prakalboje jis rašė: „Meno istorija lietuvių kalba dar yra paly- * * * ginti nauja medžiaga, ją išdėstyti yra daug sun- Apibendrinant reikia atsakyti į vieną svarbiausių kumų. Įvairioms sąvokoms, stilių, formų, atspalvių 81 šiame straipsnyje iškeltų klausimų – ar yra sąryšis apibrėžimams, paskirų duomenų vaizdams, mums tarp tarpukarinės ir šiandieninės Vytauto Didžiojo dar trūksta paruošto, griežtai nustatyto žodyno ir
universiteto menotyros mokyklų? Nors tarpukario THE RESEARCH AND STUDIES OF AR mums reikėjo ieškoti svarbiausių terminologijos universitete menotyrininkai nebuvo rengiami, bet elementų.“30 sunku būtų patikėti, kad tokios stiprios menotyros Nors J. Baltrušaitis dėstė tik Visuotinės meno isto- pajėgos, sukoncentruotos universitete, būtų buvu- rijos kursą, tačiau domino jį ir Lietuvos meno isto- sios tik studentams suteikto plataus ir gero huma- rija, ypač vietinė liaudies meno tradicija. 1935 m. nitarinio išsilavinimo dalis ir nebūtų davusios jokių jo dėka garsiajame Trokadero muziejuje Paryžiuje konkrečių rezultatų. Rezultatai yra, tik atsiskleidė jie buvo surengta etnografinė Pabaltijo kraštų meno vėliau, kai Humanitarinių mokslų fakultetas buvo ekspozicija, parengtas parodos katalogas, kuriam perkeltas į Vilnių. 1940 m. laidos diplomuoti isto- jis parašė įžangą. Susidomėjimas lietuvių liaudies rikai Klemensas Čerbulėnas, Akvilė Mikėnaitė toli- menu išaugo į knygą, kurią J. Baltrušaitis išleido tik mesnę savo veiklą susiejo su menotyra ir muzieji- 31 pokario metais (1948 m.) anglų kalba. ninkyste. Jų dėstytojas ir patarėjas P. Galaunė paska- Gaila, bet nieko konkretesnio negalime pasakyti tino gilintis į lietuvių liaudies ir profesionaliojo apie J. Baltrušaitį kaip pedagogą. Dėl sovietmečio meno istoriją, išmokė kantrybės dirbant su archy- cenzūros bijota apie jį kalbėti, rinkti buvusių moki- vine medžiaga, sudomino liaudies meno rinkimu ir nių ir kolegų atsiliepimus. Tad gyvo bendravimo fiksavimu, išmokė analitinio žvilgsnio į pasirinktą T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 detalės liko neišsakytos ir jau prarastos. objektą. P. Galaunė, pedagoginį darbą pratęsęs Vil- niaus universitete, išugdė dar ne vieną žymų meno- Sugrįžtant prie menotyros studijų Vytauto Didžiojo tyrininką, iš kurių minėtini yra Tadas Adomonis ir universitete, norisi užduoti dar vieną klausimą. Ar Jonas Umbrasas, vėliau dėstę dailės ir architektūros menotyros dalykai buvo dėstomi tik Humanitari- istorijos disciplinas Vilniaus Dailės institute. Per nių mokslų fakultete filologams ir istorikams? Juk šiuos žmones mes ir atrandame tęsinį į dabartinę universitete veikė Teologijos-filosofijos fakultetas, Vytauto Didžiojo universiteto menotyros moky- Technikos fakultetas, kuriame studijavo būsimieji klą. Ilgametis Vytauto Didžiojo universiteto Menų architektai. Peržiūrėję šių fakultetų tvarkaraščius, fakulteto profesorius architektūrologas Vytautas atrandame Krikščioniško meno discipliną, kurią Levandauskas vienu iš pagrindinių savo profesijos teologijos ir filosofijos skyriaus studentams epizo- mokytojų laiko K. Čerbulėną.33 Profesorė architek- diškai dėstė žinomas rašytojas ir literatūros kritikas tūrologė Nijolė Lukšionytė ir docentė dailėtyrininkė Jonas Grinius (1902–1980) ir kunigas Juozas Meš- Raimonda Simanaitienė iš studijų Vilniaus dailės kauskas (1889–1957). Greičiausiai jų dėstyti kursai akademijoje laikų didžiausiu autoritetu pripažįsta nebuvo tokie platūs ir išsamūs kaip Humanitarinių 34
Joną Umbrasą . Kas buvo perimta iš kartos į kartą TH mokslų fakultete skaitytieji. Architektus planuota ir kas tęsiama dabar? Atidus žvilgsnis į objektą ir -21 lavinti trečiaisiais studijų metais dėstant Architek-
darbas su šaltiniais, archyvine medžiaga, taupi, aiški ST
tūros istoriją, o ketvirtaisiais – Meno istoriją, tačiau CENTURY ir argumentuota kalba, konteksto matymas, aiškus šie planai greičiausiai liko neįgyvendinti, nes pas- prioritetas Lietuvos meno tyrimams. Tai ir sudaro kaitų tvarkaruoščiuose jie neatsispindi.32 Huma- šių mokyklų tęstinumą ir savitumą, ne sąmoningai nitarinių mokslų fakultete greta aptartų meno formuotą, o natūraliai išsivysčiusį per dėstytojo ir istorijos disciplinų Balio Sruogos iniciatyva akty- studento, vyresnės ir jaunesnės kartos tyrėjų kole- viai buvo vystoma teatrologinė kryptis per Teatro gišką santykį. Per pusšimtį metų sumenko lietuvių liaudies meno tyrinėtojų pajėgos, bet iškilo jauna į 12 Ibid. 13 šiuolaikinio meno ir naujas metodologines proble- Adomonis, T. Kai kas iš atsiminimų apie prof. P. Galaunę. 1986. Adelės ir Pauliaus Galaunių namų mas orientuota karta. Teiginys, kad P. Galaunė dėjo archyvas. F. R1559, l. 3. pamatus, brėžė orientacines gaires nacionalinei dai- 14 Galaunė, P. Žodynėlis XVI–XIX šimtmečiuose Lietu- voje dirbusių menininkų. 1925. Adelės ir Pauliaus Galau- lės istorijai ir kritikai, nėra naujas, tačiau pateiktos nių namų archyvas. F. R1071. Galaunė, P. Medžiaga Lietu- 82 informacijos kontekste jis skamba vėl naujai. O J. vos architektų ir dailininkų žodynui. 1925–1985. Adelės ir Baltrušaitį vis mėginame sugrąžinti, padaryti savo- Pauliaus Galaunių namų archyvas. F. R1072. 15 Galaunė, P. Rinkta medžiaga meno terminų žodynė- sios kultūros dalimi, nors vargu ar galėtume atrasti liui. 1925–40. Adelės ir Pauliaus Galaunių namų archyvas. jo pradėto darbo Kaune Vytauto Didžiojo universi- F. R1074. 16 Baltrušaitis, J. Etudes sur l‘art médéval en Géorgie et tete konkrečius tęsinius ir vargu ar galėtume atpa- en Arménie. Paris, 1929. Baltrušaitis, J. La stylistique orna- žinti jo menotyrinį braižą lietuvių menotyros moky- mentale dans la sculpture romaine. Paris: Leroux, 1931. klos savastyje. (gavo prancūzų akad. Bordin premiją). Baltrušaitis, J. Les chapiteaux du cloitre de Saint Cugat del Valles. Paris, 1931. 17 Jurgio Baltrušaičio laiškai Humanitarinių mokslų dekanui Krėvei-Mickevičiui dėl meno istorijos dėstymo Lie- tuvos universitete. 1933. LNMB (Lietuvos Nacionalinės m. Mažvydo bibliotekos) RRS (Retų knygų ir rankraščių sky- Nuorodos rius). F. 9, b. 37, l. 2–4. 18 Ibid, l.2. 1 Lietuvos universitetas: 1579–1803–1922 / Red. P 19 J. Baltrušaičio tarnybos lapas Nr. 773. LCVA. F. 631, IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. Čepėnas. Čikaga: Lietuvių profesorių draugija Amerikoje, ap. 3, b. 43, l. 2. 1972, p.409. 20 Jurgio Baltrušaičio laiškai..., op. cit., l. 3. 2 P. Galaunės tarnybos lapas Nr. 389. LCVA (Lietuvos 21 Ibid, l. 4. Centrinis Valstybės archyvas). F. 631, ap.3, b.189, l.4. 22 Ibid, l. 4. 3 Lietuvos universitetas. Kaunas, 1923, p.17. 23 J. Urbšys apie J. Baltrušaitį. LNMB RRS. F 15, b. 156, 4 Tumo-Vaižganto pasisakymas dėl pavedimo Galaunei l. 23. P. laikinai eiti docento pareigas. 1926. VUB (Vilniaus uni- 24 Baltrušaitis, Jurgis. Visuotinė meno istorija. Nuo prie- versiteto biblioteka) Rankraščių skyrius. F.1–F 54, Rš 675, šistorijos iki Viduramžių. T. 1–2. Kaunas: V.D. Universiteto l. 278. Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1934, 1939. 5 Ibid, p.277. 25 Gaižutis, Algirdas. Jurgis Baltrušaitis – garsusis meno- 6 Lentelę sudarė šio straipsnio autorė, peržvelgusi visus tyrininkas ir kultūrologas. In: Baltrušaitis, Jurgis. Visuotinė pasiekiamus ir išlikusius šaltinius. Tai Humanitarinių meno istorija..., T.1, op. cit, p. XII. mokslų fakulteto 1927–1934 m. leisti semestriniai pas- 26 J. Baltrušaičio tarnybos lapas... op. cit, l. 2. kaitų tvarkaraščiai ir VDU kanceliarijos sudaryti ir išleisti 27 Meno reikalų valdyba prie LTSR ministrų tarybos. Val- 1935–1939 m. kalendoriai. Šie leidiniai saugomi Lietuvos dybos viršininko įsakymai. LLMA (Lietuvos literatūros ir bibliotekų Senų ir retų spaudinių skyriuose. meno archyvas). F. 289, ap. 1, b. 1, l. 139. 7 Studentų darbų temos: Čiurlionio „Jūros sonata“, 28 Galaunės P. ir K. laiškai ir sveikinimai J. Rimantui. Dailininkas Petras Kalpokas, Gamta Čiurlionio tapy- 1944–1970. LNMB RRS. F.47, b. 1963, l. 4. boj ir tautosakoj, Lietuviška idėja Čiurlionio kūryboje, 29 Gaižutis, op. cit, p.III–IV. Baro menininkų pažiūra į meną, Lietuviška pažiūra į m. 30 Baltrušaitis, Jurgis. Visuotinė meno istorija..., T. 1, LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS K. Čiurlionio kūrybą, Lietuvių dailės draugija, liaudies op. cit, p. 6. meno rinkėja, Lietuvių menininkai ir visuomenė Lietu- 31 Baltrušaitis Jurgis, Lithuanian Folk Art. Miunchen, vių dailės draugijos metu, Kaip aš susipažinau su menu. 1948. Žr.: Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių 32 Architektūros, Statybos, Melioracijos-Hidrotechnikos, mokslų fakulteto Meno teorijos ir istorijos katedros stu- Geodezijos, Elektrotechnikos, Mechaninės technologijos dentų seminariniai darbai. Adelės ir Pauliaus Galaunių ir Cheminės technologijos skyrių Mokslo planų projektas. namų archyvas. F. R1478–R1498. Kaunas: Technikos fakulteto leidinys, 1938, p. VI–VII. 8 Darbai apie Panevėžio, Jurbarko, Lazdijų, Prienų žydų 33 Petrušonis, Vytautas. Architektūros istorikas, keliauto- sinagogas, apie žydų ornamentiką, tapybą sinagogose. jas, beletristas. In: Vytautas Levandauskas: biobibliografinė Ibid, F. R1499–R1508. rodyklė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 9 Čerbulėnas, Klemensas. Prisiminimai apie doc. Paulių 2003, p. 12–13. Galaunę. Apie 1985. Adelės ir Pauliaus Galaunių namų 34 Interviu su menotyrininkėm Nijole Lukšionyte ir Rai- archyvas. F. R1557, l. 3. monda Simanaitiene. Kaunas, 2010 10 03. Užrašė Auš- 10 Ibid, l. 1–2. rinė-Kulvietytė Slavinskienė. 11 Ibid, l. 1. I aud.
83 narų patalpose narų THE RESEARCH AND STUDIES OF AR 22 I aud. III 6–8 val. 2 I aud. VI 6–8 val. II aud. III 16–18 val. Meno istorija: Renesanso gadynė Renesanso istorija: Meno 2 IV aud. II 16–17 val. sas–Baroko) dienų) mokyklos iki šių amžiai XVIII Visuotinosios meno istorijos įvadas meno istorijos Visuotinosios 2 I aud. I ir V 10–11 val. Jurgis Baltru- Jurgis T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 ėė seminaras meno istorijos Lietuvių 2 seminaras meno istorijos Lietuvių semi- Istorijos III 4–6 val. 2 III aud. VI 18–20 val. Galaunė a. XVII–XIX meno istorija Rusų 2 II aud. IV 16–18 val. launė tapyba lenkų XIX amžiaus 2 I aud. II 16–18 val. launė seminaras meno istorijos Lietuvių 2 III aud. V 18–20 val. P. Galaunė P. seminaras istorijos Meno 2 II aud. IV 16–18 val. Paulius Galaunė Paulius P. Galaunė P. XIX rusų menas (tęsinys) 2 I aud. VI 16-18 val. Galaunė meno seminaras liaudies Lietuvių 2 III aud. III 16–18 val. Galaunė meno istorija Lenkų 2 III aud. 18–20 val. V P. GalaunėP. meno seminaras Lietuvių 2 I aud. III 16–18 val. c. p. P. Galaunė P. c. p. menas lietuvių Naujausias 2 III aud. II 16–18 val. c. P. Galaunėc. P. meno istorija Visuotinoji 2 I aud. V 16–18 val. c. P. Galaunėc. P. Galaunėc. P. meno istorija Visuotinoji meno istorija Lenkų 2 2 I aud. II 18–20 val. IV 18–20 I aud. doc. p. P. Galaunė P. doc. p. menas Rusų 1 II aud. VI 19–20 val. oc. P. Galaunėoc. P. Galaunėoc. P. meno istorija Galaunė Visuotinoji oc. P. menas Lietuvių 2 meno Vilniaus menas (Nuo Lietuvių 2 I aud. II 16–18 val. II aud. 16–18 val. V . doc. p. P. Galaunė P. . doc. p. meno istorija Lietuvos 2 IV aud. II 16–18 val. Doc. P. GalaunėDoc. P. (Renesan- meno istorija Visuotinoji šaitis ) Galaunė P. doc. e. p. meno istorija Lietuvos 4 16–18 val. II V, r.d.) Galaunė Doc. P. XVII– meno istorija. Visuotinoji TH -21 Filologijos sk. Rusų k. ir lit. grupė k. ir lit. sk. Rusų Filologijos Galaunė P. doc. e. p. a. rusų menas XVII–XVIII 2 IV aud. IV 16–18 val. Istorijos sk. Lietuvos istorijos grupė (spec. d.) istorijos sk. Lietuvos Istorijos e.doc. p. Filologijos sk. Rusų k. ir literatūros grupė k. ir literatūros sk. Rusų Filologijos P. doc. e. p. Istorijos sk. Visuotinoji istorija (Spec. d.) istorija sk. Visuotinoji Istorijos e. Istorijos sk. Visuotinoji istorija (Spec. d.) istorija sk. Visuotinoji Istorijos doc. e. p. Istorijos sk. Visuotinos istorijos grupė (spec. d.) istorijos sk. Visuotinos Istorijos grupė kalbos sk. Lenkų ir lit. Filologijos Doc. P. Ga Doc. P. Istorijos sk. Lietuvos istorijos grupė (pagr. d.) grupė (pagr. istorijos sk. Lietuvos Istorijos grupė (spec. d.) istorijos sk. Lietuvos Istorijos D Doc. d.) grupė (pagr. istorijos sk. Lietuvos Istorijos grupė (spec. d.) istorijos sk. Lietuvos Istorijos D Galaun Doc. P. d.) grupė (pagr. k. ir lit. sk. Lenkų Filolog. grupė istorijos sk. Lietuvos Istorijos d.) grupė (pagr. k. ir lit. sk. Lenkų Filolog. Doc. P. grupė (spec. d.) istorijos sk. Lietuvos Istorijos Galaun Doc. P. Ga Doc. P. Do ST CENTURY Metai Semestras Skyrius Dėstytojas Dalykas Valan-dos laikas Paskaitų 1929 Ruduo d.) grupė (pagr. istorijos sk. Lietuvos Istorijos e.do 1928 Ruduo grupė istorijos sk. Lietuvos Istorijos Galaunė P. doc. e. p. tautodailė Lietuvių 2 III aud. IV 16–18 val. 1930 Pavasaris d. grupė (pagr. istorijos Lietuvos skyrius Istorijos 1928 Pavasaris d.) grupė (pagr. istorijos sk. Lietuvos Istorijos e 1927 Ruduo (Spec. d.) istorija sk. Visuotinoji Istorijos doc. e. p. 1930 Ruduo1931 grupė (spec. istorijos d.) sk. Visuotinos Istorijos Pavasaris Do grupė (spec. istorijos d.) sk. Visuotinos Istorijos D 1932 Pavasaris grupė (pag istorijos sk. Visuotinosios Istorijos 1931 Ruduo grupė (spec.d.) istorijos sk. Visuotinosios Istorijos 1932 Ruduo1933 grupė (pagr.d.) istorijos sk. Visuotinosios Istorijos Pavasaris Do ist. grupė (spec. d.) sk. Visuotinosios Istorijos Privat-docentas 1 lentelė DĖSTYTI MENOTYROS DALYKAI TARPUKARIU FAKULTETE MOKSLŲ HUMANITARINIŲ VDU I aud.
84 r II 16–18 val. III aud. r II 16–18 val. III aud. 2 III aud. II 18–20 val. ) 4 III aud. I ir II 16–18 val. ų meno istorija 2 III aud. II 18–20 val. IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. Viduramžių meno istorijaViduramžių 4 menasViduramžių III aud. I ir II 16-18 val. laiakai 4 II 16–18 val. I 14–16 val. ė seminaras meno istorijos Lietuvių 2 III aud. V 18–20 val. tas J. Baltrušaitistas J. (tęsinys) meno istorija Visuotinoji 4 I i unė meno istorija XIX a. visuotinoji 2 I aud. II 18–20 val. GalaunėGalaunė seminaras meno istorijos Lietuvos 2 meno istorija Lenkų III aud. V 18–20 val. Galaunė 2 III aud. II 18–20 val. meno seminaras Lietuvos 2 III aud. V 18–20 val. Galaunė a. XVIII–XIX meno istorija Lenkų 2 IV 18–20 III aud. Galaunė seminaras meno istorijos Lietuvių 2 V 18–20 III aud. P. GalaunėP. meno seminaras Galaunė Lietuvos P. GalaunėP. 2 GalaunėP. meno seminaras Lietuvos meno istorija Lietuvių III aud. V 18–20 val. 2 meno seminaras Lietuvos 2 2 III aud. V 18–20 val. III aud. IV 18–20 val. III aud. V 18-20 val. P. GalaunėP. meno istorija Lenkų 2 I aud. IV 18–20 val. c. P. Galaunėc. P. menas liaudies Lietuvos 2 III aud. IV 18–20 val. c. P. Galaunėc. P. meno istorija Lietuvos 2 III aud. IV 18–20 val. oc. P. Galaunėoc. P. menas Lenkų 2 III aud. II 18–20 val. rivat-docentas J. Baltrušaitis J. rivat-docentas istorija Meno 4 II I; II 16–18 val. Privat-docentas J. Baltrušaitis J. Privat-docentas Viduramžiai istorija. Meno 4 III aud. I ir II 16–18 val. gas J. Baltrušaitis gas J. GalaunėDoc. P. Baltrušaitis gas J. a. XVIII–XIX meno istorija Rusų 2 III aud. IV 18–20 val. ) Galaunė Doc. P. XIX a. tapyba Rusų III aud. II 18–20 val. ) Galaunė Doc. P. menas Lietuvos 2 III aud. II 18-20 val. upės (pagr. d.) (pagr. upės Galaunė Doc. P. Rus LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS Filologijos sk. Rusų kalbos ir lit. gr kalbos ir lit. sk. Rusų Filologijos d.) grupė (pagr. k. ir lit. sk. Lenkų Filologijos d. grupė (pagr. k. ir literatūros sk. Rusų Filologijos grupė (spec. d.) istorijos sk. Lietuvos Istorijos Doc. P. dalykas) Doc. d. grupė (pagr. istorijos sk. Lietuvos Istorijos grupė (spec. d.) istorijos sk. Lietuvos Istorijos grupė (spec. d.) istorijos sk. Lietuvos Istorijos Do d.) grupė(pagr. istorijos sk. Lietuvos Istorijos Doc. d.) grupė (pagr. k. ir lit. sk. Lenkų Filologijos grupė (spec. d.) istorijos sk. Lietuvos Istorijos Doc. D Doc. Istorijos sk. Visuotinosios ist. grupė (pagr.d.) sk. Visuotinosios Istorijos d.) grupė (pagr. k. ir lit. sk. Lenkų Filologijos grupė (spec. d.) istorijos sk. Lietuvos Istorijos Gala Doc. P. Doc. Doc. P. d.) grupės (pagr. istorijos sk. Lietuvos Istorijos grupės (spec. d.) istorijos sk. Lietuvos Istorijos Do Doc. P. grupės kalbos sk. Lenkų ir lit. Filologijos sk. Filologijos grupės k. ir lit. Rusų grupės istorijos sk. Lietuvos Istorijos Doc. P. grupė k. ir literatūros sk. Rusų Filologijos grupė k. ir literatūros sk. Lenkų Filologijos Galaun Doc. P. grupė istorijos sk. Lietuvos Istorijos Galaunė Doc. P. Galaunė Doc. P. Doc. P. laikai menas XIX a. ir Naujieji Rusų 2 menas XIX a. ir Naujieji Lenkų III aud. IV 18–20 val. Metai Semestras Skyrius Dėstytojas Dalykas Valan-dos laikas Paskaitų 1936 Pavasaris grupė (pagr. istorijos sk. Visuotinosios Istorijos 1936 Ruduo d.) grupė (pagr. istorijos sk. Visuotinosios Istorijos Baltrušaitis J. docentas Privat- (tęsinys meno istorija Visuotinė 1934 Pavasaris grupė istorijos sk. Visuotinosios Istorijos 1934 Ruduo Privat-docen grupės istorijos sk. Visuotinosios Istorijos 1935 doc. e. parei- Privat-docentas, Pavasaris d.) grupė (pagr. istorijos sk. Visuotinosios Istorijos doc. e. parei- Privat-docentas, 1935 Ruduo d.) grupė (pagr. istorijos sk. Visuotinosios Istorijos P 85 aud. aud. jos institute aud. jos seminare aud. THE RESEARCH AND STUDIES OF AR 4 III aud. ir II 16-18 val. I 4 III 16–18 val. 10-12 val. I 4 III 10–12 ir 16–18 val. I n- sas) cūzų menas sas) T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 Galaunė seminaras meno istorijos Lietuvos 2 III aud. V 18-20 val. Galaunė meno istorija Lenkų 2 III aud. IV 18-20 val. P. GalaunėP. meno istorija Lenkų 2 III aud. II 18-20 val. c. P. Galaunėc. P. meno istorija Lietuvos 2 III aud. IV 18-20 val. oc. P. Galaunėoc. P. meno istorija Lenkų Galaunėoc. P. 2 meno istorija Rusų III aud. IV 18-20 val. Galaunėoc. P. 2 meno istorija Rusų III aud. IV 18–20 val. 2 III aud. II 18–20 val. rivat-docentas J. Baltrušaitis J. rivat-docentas (Renesa meno istorija. Visuotinė Privat-docentas J. Baltrušaitis J. Privat-docentas (Renesan- meno istorija. Visuotinė BaltrušaitisDoc. J. menas a. prancūzų XVI 4 III I 10–12 ir 16–18 val. Doc. P. GalaunėDoc. P. GalaunėDoc. P. meno istorija Lietuvos BaltrušaitisDoc. J. GalaunėDoc. P. 2 meno seminaras liaudies Lietuvos GalaunėDoc. P. 2 (Renesansas) istorija Meno Visuot. 4 meno istorija Lietuvos III aud. II 18–20 val. III aud. V 18-20 val. Galaunė seminarasDoc. P. meno istorijos Lietuvos III I 10–12 ir 16–18 val. 2 2 GalaunėDoc. P. meno istorija Lietuvos istori- Meno V 18–20 val. III aud. II 18–20 val. GalaunėDoc. P. seminaras meno istorijos Lietuvos 2 2 meno istorija Lietuvos III aud. II 18–20 val. istori- Meno V 18–20 val. 2 III aud. IV 18–20 val. TH -21 d.) d.) Filologijos sk. Lenkų k. ir lit. grupė (pagr. d.) grupė (pagr. k. ir lit. sk. Lenkų Filologijos d.) grupė (pagr. istorijos sk. Lietuvos Istorijos grupė (spec. d.) istorijos sk. Lietuvos Istorijos Doc. Do Doc. P. kur- (epizodiniai gr. k. ir lit. sk. Lietuvių Filologijos ir pratybos) sai d.) ir antr. gr.(pagr. istorijos sk. Lietuvos Istorijos d.) ir antr. (pagr. gr. sk. Etnikos Filologijos d.) (pagr. gr. k. ir lit. sk. Lenkų Filologijos ir pra- kursai (epizodiniai gr. sk. Etnikos Filologijos tybos) Doc. P. d.) lit. Lietuvių grupė. k. ir lit. sk. Lietuvių Filologijos gr. istorijos sk. Lietuvos Istorijos d.); ant. šaka (pagr. šaka lit. Lietuvių gr. k. ir lit. sk. Lietuvių Filologijos ir pratybos) kursai (epizodiniai d.) ir antr. grupė (pagr. k. ir lit. sk. Lenkų Filologijos D lit. grupė; Lietuvių k. ir lit. sk. Lietuvių Filologijos istorijos sk. Lietuvos Istorijos d.); ant. šaka (pagr. d.) ir antr. grupė (pagr. d.) ir antr. grupė (pagr. k. ir lit. sk. Rusų Filologijos D kursai (epizodiniai gr. istorijos sk. Lietuvos Istorijos grupė k. ir lit. sk. Lietuvių Filologijos ir pratybos); ir pratybos) kursai šaka (epizodiniai lit. Lietuvių lit. grupė; Lietuvių k. ir lit. sk. Lietuvių Filologijos istorijos sk. Lietuvos Istorijos d.); ant. šaka (pagr. d.) ir antr. grupė (pagr. d.) ir antr. grupė (pagr. k. ir lit. sk. Rusų Filologijos D ST CENTURY Metai Semestras Skyrius Dėstytojas Dalykas Valan-dos laikas Paskaitų 1937 Ruduo ir antr. grupė (pagr. istorijos sk. Visuotinės Istorijos 1938 Ruduo d.) ir antr. ist. grupė (pagr. sk. Visuotinės Istorijos Baltrušaitis Doc. J. 1939 pran- XVI meno istorija Visuotinė Pavasaris ir antr. grupė (pagr. istorijos sk. Visuotinės Istorijos 1938 Pavasaris ir antr. grupė (pagr. istorijos sk. Visuotinės Istorijos 1937 Pavasaris d.) grupė (pagr. istorijos sk. Visuotinės Istorijos P 86 jos seminare III aud. 4 16–18 val. 10–12 val. I IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. skulptūros formacija) skulptūros oc. P. Galaunėoc. P. XIX a. rusų menas 2 III aud. II 18–20 val. Doc. J. BaltrušaitisDoc. J. (Vakarų meno istorija Vakarų Doc. P. GalaunėDoc. P. GalaunėDoc. P. seminaras meno istorijos Lietuvos 2 GalaunėDoc. P. meno istorija Lietuvos istori- Meno V 18–20 val. meno seminaras Lietuvos 2 2 III aud. IV 18–20 val. seminare istorijos Meno LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS d.) Istorijos sk. Lietuvos istorijos grupė (epizodiniai grupė (epizodiniai istorijos sk. Lietuvos Istorijos ir pratybos) kursai lit. grupė; Lietuvių k. ir lit. sk. Lietuvių Filologijos d.); antr. šaka (pagr. d.) ir antr. grupė (pagr. istorijos sk. Lietuvos Istorijos d.) ir antr. (pagr. gr. k. ir lit. sk. Rusų Filologijos grupė (epizodiniai istorijos sk. Lietuvos Istorijos D ir pratybos) kursai Metai Semestras Skyrius Dėstytojas Dalykas Valan-dos laikas Paskaitų 1939 Ruduo ir antr. grupė (pagr. istorijos sk. Visuotinės Istorijos Lentelę sudarė Aušrinė Kulvietytė-Slavinskienė Aušrinė sudarė Lentelę paaiškinimai: trumpinių Naudotų dalykai – pagrindiniai d. pagr. dalykai – antriniai d. antr. spec. – specialieji d. dalykai sk. – skyrius – literatūros lit. 1933 m. rudens semestrus. 1929 m. pavasario, apie informacijos Nesurasta Aušrinė KULVIETYTĖ-SLAVINSKIENĖ Vytautas Magnus University, Kaunas
ART HISTORY AND CRITICISM AT VYTAUTAS MAGNUS UNIVERSITY DURING THE INTERWAR PERIOD 87 Key words: studies of art history and criticism, Vytautas Magnus University, interwar period, P. Galaunė, J. Baltrušaitis, researcher of fine arts, researcher of architecture. THE RESEARCH AND STUDIES OF AR
Summary
Several reasons make the interwar period so important for Lithuanian art history and criticism. First of all, it was the period when famous art researches worked – such as Paulius Galaunė, and Jurgis Baltrušaitis, important in the world of art history for his comparative studies. Another important reason is that during this period the formation of local art history and criticism school has been started. The article raises a question – are there any ties between the art history and criticism school of the interwar period and the present VMU school, and what is the actual connection between these two schools, which are separated by a prolonged interval of Soviet occupation. Does this connection represent the actual tradition of continuity of art history and criticism, or is it just the same name of the institution? The research is backed by rich amount of previously unused archival material and information from rare and antique printed sources. The nature, structure, scope, purpose and periodicity of the lectures of art history and criticism at VMU in the interwar period are presented in fine detail. The details of educational activity of P. Galaunė and J. Baltrušaitis are recovered from oblivion. T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 The study accomplished allows making the following conclusions: During the interwar period, art critics were not being trained at the VMU. However, strong forces of art specialists, concentrated at the University, produced con- crete results. These results did not unroll instantaneously, but only after the major reforms, after the Faculty of Humanities of VMU was moved to Vilnius. The graduates of 1940, historians Klemensas Čerbulėnas and Akvilė Mikėnaitė, devoted themselves to art history and museology. P. Galaunė, their teacher and counsellor, encouraged them to go deep into the history of Lithuanian folk and professional art, taught patience necessary to work with archival materials, awoke their interest in the collection and fixation of folk art, taught for analytical attitude towards the chosen objects. P. Galaunė continued teaching at Vilnius University and raised several more famous art histo- rians and critics, such as Tadas Adomonis and Jonas Umbrasas, who later taught art and architecture history classes at Vilnius Art Institute. These scientists are the ones, who help us to find the link into current school of art history and criticism at Vytautas Magnus University. What has been transferred from one generation to another? Heedful attitude towards the object, careful work with sources, archival material, laconic, clear and reasoned language, the perception of context and clear priority for research of Lithuanian art. This is what forms the continuity and identity of these schools, which was not deliberately formed, but rather naturally developed via the colleague relationship between the teacher and the scholar, between the researchers of the old and the younger generation. The number of researchers of Lithuanian folk art has diminished during the last fifty years, but a new generation, oriented towards TH -21 the new methodological problems of modern art, has arisen. P. Galaunė made the foundations and drew the guideli- nes for national art history and criticism. We are willing to return J. Baltrušaitis and to make him part of our culture, ST CENTURY however, it would be difficult to find the continuation of his work at Vytautas Magnus University, or recognize his style in the current school of Lithuanian art history and criticism.
Gauta 2011 03 31 Parengta spaudai 2011 10 06 Laima LAUČKAITĖ Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vilnius
NACIONALINĖS DAILĖS ISTORIJOS RAŠYMAS: 88 XX A. I PUSĖS STRATEGIJOS
Reikšminiai žodžiai: Lietuvos dailės istorija, nacionalinis tapatumas, XX a. I pusės dailės isto- riografija, Vakarų dailės istorijos kanonai, lenkų dailėtyra.
Lietuvos valstybingumo atkūrimas 1990 m. smar- spraudžiamas kitoks, ne tik neeuropinių šalių, bet kiai pakeitė šalies kultūrinę raidą, pakito ir dailės ir Vidurio ir Rytų Europos meno patyrimas, defor- istorijos tyrinėjimai. Vienas ryškiausių bruožų, muojantis jo specifiką. Kanonas neišvengiamas, IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. lyginant su sovietmečio dailės istorijos tyrinėjimais, bet jis gali būti traktuojamas ir kaip „priespaudos buvo sąmoningas, kone programinis siekis įrašyti mechanizmas, privilegijų sargybinis, išskirtinumo savo dailės istoriją į Vakarų Europos meno kon- įrankis bei struktūra klasės, lyties, rasės interesams tekstą. Natūralu, kad Lietuvos integraciją į Vakarų įgyvendinti“2. JAV dailės istorikai siūlo vietoje lini- politines, ekonomines, kultūrines struktūras lydėjo jinio, vakarietiškais kanonais grįsto, dailės istori- siekis apmąstyti ir įjungti savo meno istoriją į vaka- jos naratyvo, į kurį priversti orientuotis Vidurio, rietiškas koordinates. Šiai strategijai įgyvendinti Rytų Europos, neeuropinių kraštų dailės tyrimai, skirta nemažai pastangų, per kelis nepriklausomos žvelgti į meno istoriją kaip į atskirų, skirtingų nara- Lietuvos dešimtmečius išleista kolektyvinių mono- tyvų visumą. Kentucky universiteto dailės istorikė grafijų, straipsnių rinkinių, kurių vien pavadini- Anna Brzyski, parengusi straipsnių rinkinį Parti- mai byloja, kokiame fone matome/norime matyti san Canons, skirtą kanonų analizei ir kritikai, siūlo save: „Europos dailė. Lietuviškieji variantai“, „Lie- dominuojantį linijinį Vakarų Europos kanoną keisti tuvos dailė europiniame kontekste“ ir kt. 1 .Tačiau meno žemėlapio principu, kur kiekviena šalis turėtų šiandien postmodernioje dailėtyroje plinta naujas, atskirą lygiavertį savo meno istorijos naratyvą . Rem-
LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS kritinis požiūris į Vakarų Europos dailėtyros prin- damasi dailės istoriko Roberto S. Nelsono „Meno cipus, ypač į dailės istorijos naratyvą, grįstą Prancū- istorijos žemėlapio“ idėja3, Brzyski klausia: „Kas zijos ir kitų didžiųjų Europos šalių dailės raida. Šis atsitiks, jei pakeisime atskaitos tašką ir meno istori- naratyvas vertinamas kaip kanonas, dominuojantis jos kaip naratyvo metaforą pakeisime kita, sinchro- akademiniuose tyrimuose, universitetinėse studi- ninės ir diachroninės žemėlapio idėjos, metafora?“4. jose, kolekcijų sudaryme, muziejinių kūrinių pir- Toks požiūris į tyrimų lauką įjungtų pagrindinio kimuose, parodų kuratorystėje, populiarių knygų naratyvo pakraščiuose, užribyje likusių šalių dailę, apie meną leidyboje. Dailės kanonai šiandien aiški- suteiktų naujų, lygiaverčių žiūrėjimo taškų, padėtų nami kaip istoriniai konstruktai, suformuoti XVIII įveikti dominuojančius dailės istorijos kanonus. Tai a. Apšvietos epochos idėjų, Vakarų imperializmo ir perspektyva ateities dailės tyrimams. XIX a. pabaigoje suklestėjusios komercinės Vakarų Kritinio kanonų diskurso fone rūpi pamąstyti apie meno rinkos. Kanonas nėra „nekaltas“ dalykas: jo Lietuvos dailės istorijos istoriografiją. Į kokius taikymas neretai diskriminuoja kitų šalių meno rai- meno istorijos kanonus mes įrašome Lietuvos dai- dos ypatumus, virsta varžančiais rėmais, į kuriuos lės istoriją, ar nesijaučiame/nesame nuskriausti tų kanonų? Šio straipsnio tikslas yra mėginti pažvelgti, menas. Iš jo įkvėpimo sėmėsi profesionalūs daili- kaip XX a. pirmoje pusėje (nuo XX a. pradžios iki ninkai, jis buvo eksponuojamas visose parodose, sovietmečio) lietuviai konstravo savo dailės istoriją, kolekcionuojamas, tyrinėjamas. Tokia koncepcija koks buvo jos rašymo kontekstas ir strategijos. Tam buvo išdėstyta reikšmingiausiame XX a. pradžioje bus pasitelkti ryškiausi autoriai ir jų veikalai, atspin- publikuotame Lietuvos dailės palikimo veikale – dintys pagrindines tendencijas. Nors XX a. pirmoje reprezentaciniame albume Lietuvos kryžiai. Croix 89 pusėje nebuvo parašyta sintetinių Lietuvos dailės Lithuaniennes, pasirodžiusiame 1912 m. Vilniuje. istorijos veikalų, tačiau ir pavieniams kūrėjams ar Knygą išleido Lietuvių dailės draugija, jos bendra- kūriniams skirtos studijos yra pakankamai simpto- autoriai buvo daktaras Jonas Basanavičius (1851– THE RESEARCH AND STUDIES OF AR miškos. Nagrinėjant mūsų dailės istorijos veikalus, 1927), parašęs įvadinį straipsnį Lietuvių kryžiai nebus kvestionuojama jų dalykinė, faktinė pusė ir archeologijos šviesoje, ir dailininkas Antanas Jaroše- klausimas, kaip šiandien pasikeitė požiūris į juose vičius (1870–1956), apkeliavęs Lietuvą ir nupiešęs iš gvildenamus reiškinius, bus apsiribota tik koncep- natūros šimtus medinių liaudiškų kryžių. tualiąja veikalų puse. Lietuvos nacionalinio judėjimo lyderis, „tautos atgimimo patriarchu“ pramintas, J. Basanavičius „TAUTA BE DAILĖS ISTORIJOS“ tuo metu buvo vienas didžiausių Lietuvos praeities Nacionalizmo banga, užliejusi Europą dar XIX a. žinovų ir autoritetų, tad jam užsakytas straipsnis lei- pirmoje pusėje, Lietuvą pasiekė tik XIX a. pabai- diniui, reprezentuojančiam tai, kas vertingiausia lie- goje dėl sudėtingos istorinės situacijos (valstybin- tuvių meno palikime. Reikia pažymėti, kad J. Basa- gumo praradimas, aukštesniųjų socialinių sluoksnių navičiaus mokslinių interesų sritys buvo etnografija polonizacija, Rusijos imperijos aneksija, pralaimėti ir archeologija, o ne meno istorija, tačiau būtent jis sukilimai, represijos). Atsiremdama į tautos kaip suformulavo Lietuvos meno palikimo, jo raidos ir
individo principą pasaulio tautų bendruomenėje, vertingumo sampratą. Ją glaustai išdėstė pirmosios T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 5 nacionalizmo ideologija iškėlė tautinės veiklos tiks- lietuvių dailės parodos atidarymo Vilniuje metu : lus: nuo etninės kultūros išsaugojimo ir plėtros iki a. Mūsų tautos savitumas glūdi liaudies mene. Lie- etniškai homogeniškos valstybės sukūrimo. XX a. tuvių nacionalinis menas yra liaudies menas, jo išta- pradžia Lietuvoje – nacionalizmo, praminto „tau- kos glūdi pagonybės kultūroje ir mene. Pagonybė – tiniu atgimimu“, apogėjus. Lietuviškoji inteligentija tai lietuvių kultūros klestėjimo laikotarpis.6 kovojo už tautos teises ir išlikimą, gilinosi į tautos b. Po krikščionybės įvedimo Lietuvos kultūroje, identitetą, jos praeities, kultūros, meno pažinimą. mene stiprėja lenkiškasis elementas, originali tradi- Palyginę savo krašto dailės istorijos paveldą su kitų cija nyksta užgožiama svetimtaučių. tautų, ne vien Vakarų Europos, bet ir artimiausių kaimynų – rusų, lenkų palikimu, turėjome konsta- c. Profesionaliojo meno istorija Lietuvoje – tai sve- tuoti, kad esame „tauta be dailės istorijos“. Mat lietu- timšalių ar sulenkėjusių vietos menininkų paliki- vių dailės parodose, rengtose Vilniuje 1906–1914 m., mas. Šio palikimo studijavimas paliekamas lenkams debiutavo pirmaisiais profesionaliais lietuvių dai- ar lenkakalbiams mokslininkams. lininkais pavadinti dailininkai. Dailės mokslus jie XX a. pradžioje J. Basanavičiaus iškelta programa studijavo svetur (Lietuvoje nebuvo aukštosios dailės buvo įgyvendinama tarpukariu nepriklausomoje TH -21 mokyklos po Vilniaus universiteto dailės fakultetų Lietuvoje. Ši programa suformavo specifinę lietu- uždarymo 1832 m), o grįžę į Lietuvą sąmoningai višką tradiciją priskirti liaudies meną dailės, o ne ST CENTURY angažavosi tautinio meno kūrimo programai. Nuo- etnografijos sričiai, kaip įprasta daugumoje Europos sekliai mąstant piršosi išvada: tauta, žengianti pir- šalių. Šiai tradicijai duoklę atidavė visi žymesni Lie- mus žingsnius profesionalios dailės srityje, negali tuvos meno istorikai, pradedant Pauliumi Galaune7, turėti ir savo dailės istorijos. Tai nereiškia, kad buvo Antanu Rūgštele8, baigiant Jurgiu Baltrušaičiu9, manoma, jog esame tauta, neturinti dailės paveldo, Halina Kairiūkštyte-Jaciniene10, jau pokario metais tačiau savu palikimu buvo laikomas tiktai liaudies publikavusiais savo liaudies meno tyrimus. Tauto- faktografijos baruose. Jiems savo krašto dailės isto- dailė išliko tarpukario dailės istoriografijos dėmesio rijos pažinimas buvo integrali patriotizmo dalis; centre, o liaudies meno ir profesionalios dailės isto- vedini pasipriešinimo carinei Rusijai idėjų, jie rijos santykius tarpukariu reziumavo dailės istorikas troško parodyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ignas Šlapelis: „Tuo būdu Lietuvoj atsirado dvejopas ir Lenkijos karalystės meno turtingumą, jo tradicijų 90 menas: vienas liaudies ir lietuvių, kitas, nors Lietu- bendrystę. vos, bet nelietuvių, nes pargabentas ir persodintas iš Lenkiškosios dailės istorijos pažiūras atspindi pro- svetur Lietuvoj“11. fesionalaus Lvovo dailės istoriko Tadeuszo Mań- Tačiau ne visi tyrinėtojai išsižadėjo to „persodinto“ kowskio (1878–1956) straipsnis Z refleksii o Wilnie palikimo, priešingai, polemizavo su šia lietuviš- i o baroku polskim13, publikuotas 1914 m., kuriame kos dailės samprata. Toks buvo Pauliaus Galaunės prabilta apie Vilniaus baroko savitumą. Šiame darbe (1890–1988) atvejis. Nemažai rašyta apie šį Lietuvos baroko kaip stiliaus analizė grįsta vokiečių meno dailės istorijos, muziejininkystės tėvą, tačiau kon- istorikų Heinricho Wölfflino, Corneliaus Gurlitto ceptualios jo pažiūros į dailės istoriją tebėra netyri- koncepcijomis. Tačiau jis pirmiausia kreipė dėmesį nėtos. Dailės istoriko išsilavinimo P. Galaunė netu- ne tiek į formalią ar istorinę baroko analizę, kiek į rėjo, prieš I pasaulinį karą studijavo neurofiziologiją stiliaus dvasią, jo turinį. Mańkowskio argumentaci- Sankt-Peterburge, kur susižavėjo daile ir jos istorija. joje XVII–XVIII a. Vilniaus barokas tobulai atspindi Mano nuomone, būtent šio miesto meninis gyveni- to meto visuomenės sluoksnio – bajorijos gyvenimo IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. mas, dailės aplinka, parodos, dailės veikalų leidyba būdą ir mentalitetą, o kadangi šlėktiškasis charakte- (žurnalai Staryje gody, Mir iskusstva ir kt.) paveikė ris, jo nuomone, tapatus lenkiškumui, Mańkowskis jo pažiūras. P. Galaunei įspūdį paliko „sidabro padarė išvadą, kad Vilniaus barokas yra lenkiškas amžiaus epochos“ idealai, Mir iskusstva dailininkų stilius. Nors lenkiškumo sampratos autorius plačiau grupės retrospektyvizmas, pamirštų rusų dailės nenagrinėjo, šitokie teiginiai lietuvių meno istori- istorijos puslapių „atradimai“. Jis gerai žinojo rusų kams tapo provokuojančiu iššūkiu. Kaimynų isto- meno istorikų, tiksliau asmenybių, jungusių savyje riografijai būdingas Lietuvos ir Vilniaus meno isto- menininko ir meno istoriko, pašaukimus – Alek- rijos priskyrimas lenkiškajam paveldui ypač susti- sandro Benua, Igorio Grabario veikalus. Pastarieji prėjo tarpukariu, šią tendenciją atspindėjo 1921 m. pasižymėjo provakarietiška orientacija: žvelgdami Varšuvoje įvykusi paroda Lenkų menas ir kultūra per Europos dailės istorijos prizmę, jie panašių reiš- Lietuvoje ir Rusioje14, pristačiusioje Lietuvos dailės kinių ieškojo savajame rusų dailės pavelde12. Panaši paveldą kaip lenkų dailės dalį. buvo ir Galaunės pozicija, tačiau Lietuvos dailės Tad natūralu, kad tarpukariu mūsų dailės istorijos istorijos paveldą lietuvių tyrinėtojai jau buvo per- sampratą modeliavo polemika su kaimynų dailės LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS leidę kaimynams lenkams. istoriografija, poreikis „atsiimti“ iš lenkų bent jau etninės Lietuvos teritorijoje sukurtą dailę. Pasidalinti „KOVA DĖL VILNIAUS“ reikėjo kažkada bendros Lietuvos ir Lenkijos valsty- Lenkiškoji istoriografija jau nuo XIX a. pabai- bės – Abiejų tautų respublikos – meninį paveldą, o gos rimtai užsiiminėjo Lietuvos meninio paveldo dalybas apsunkino tai, kad istoriškai profesionalioji studijomis. Kaimynų dailės istorija turėjo giles- kultūra Lietuvoje buvo polonizuota. Reiktų atkreipti nes tradicijas, didesnes mokslininkų pajėgas, net dėmesį ir į tai, kad istorinį dailės paveldą dalytasi skirtingas Krokuvos, Varšuvos, Lvovo menotyros pagal modernaus nacionalizmo principus, ignoruo- 15 mokyklas. Prieš I pasaulinį karą lenkakalbiai vil- jant istorinę savimonę . niečiai Janas Kurczewskis, Lucjanas Uziębla, Wla- Nacionalizmo ideologija buvo grįsta lietuvių ir dysławas Zahorskis, Janas Obstas tyrinėjo lokalinę lenkų kova dėl Vilniaus dailės istorijos. Kova nelygi, meno istoriją. Dauguma jų buvo mėgėjai, „krašto nes polemikos dalyviai buvo nelygiaverčiai, lenkiš- istorijos mylėtojai“, nemažai nuveikę pozityvistinės koji pusė buvo stipresnė. Profesionalūs specialistai Marianas Morelowskis, Stanisławas Lorenzas, Euze- kad jos genijus – kartu ir genijus loci – yra linkęs biuszas Łopacińskis ir kiti susibūrė į dailės istorikų į lyrizmą ir romantiką.“23. Norėdamas paaiškinti sekciją prie Vilniaus meno ir mokslo mylėtojų drau- nacionalinį meno identitetą Vorobjovas pirmasis gijos; 1935–1939 m. leido atskirą tęstinį leidinį Prace lietuvių menotyroje panaudojo genius loci sąvoką. i Materiały Sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki Anot jo, „aukštaitiškai lietuvišką“ Vilniaus meno Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie ir bene charakterį nulėmė mūsų genius loci, sudarytas iš trijų 91 daugiausia nuveikė tyrinėdami Vilniaus baroką16. elementų: gamtovaizdžio dvasios, tautos sielos ir jos Herojiškos pastangos rašyti Lietuvos dailės istoriją kūrybos. Tačiau anksčiau nei Vorobjovas Vilniaus išryškėjo P. Galaunės veikale Vilniaus meno moky- genius loci sąvoką tarpukariu įvedė Krokuvos dailės THE RESEARCH AND STUDIES OF AR kla17. Studija atspindi nedėkingą to meto situaciją: istorikas, restauratorius Jerzy Remeris savo vadove Vilniaus meno kūriniai bei šaltiniai lietuvių tyrinė- po Vilnių, išleistame populiarioje knygų serijoje tojams neprieinami, medžiaga rekonstruota pagal Lenkijos stebuklai24. Reikia pažymėti, kad Vilniaus turimas lenkiškas publikacijas18, jas papildžius „kūrybinio genijaus“ idėja (kaip ir gamtovaizdžio negausiais atradimais; itin skurdi iliustracinė pusė. dvasia ar tautos siela) – tai mistinė samprata, sunkiai Tačiau tai pirmas žingsnis į „savos“ dailės istorijos paaiškinama racionalia argumentacija ir analize. susigrąžinimą. Savumo sampratą P. Galaunė grindė Tačiau ideologinėje plotmėje, kai siekiama legiti- tuo, kad Vilnius yra istorinė Lietuvos sostinė, vadi- muoti savo meno paveldą, šią idėją sunku užginčyti nasi, ir jos meno palikimas yra lietuviškas. Argu- ar paneigti. Toks menotyros instrumentarijus buvo mentu tarnavo ir faktas, kad Vilniaus meno moky- būdingas nacionalinės dailės retorikai visoje Euro- klos dailininkai (pvz. Pranciškaus Smuglevičiaus ir poje XIX–XX a. pirmoje pusėje. kt.) yra kilę iš lietuvių valstiečių luomo, nesusijusio Kova dėl Vilniaus dailės istorijos tarp lenkiškosios ir su lenkų kalba ir kultūra. lietuviškosios pusės vyko ne tiek dalykinėje, dailės
Dar labiau Vilniaus meno susigrąžinimo problema- istorijos problematikoje (kūrinių ir paminklų atri- T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 tika tapo aktuali po 1939 m. Vilniaus prijungimo bucijų, datavimo, autorystės, stilistikos), kiek tauti- prie Lietuvos, kai visuomenei reikėjo pristatyti, nės tapatybės plotmėje. supažindinti su sostinės meno, architektūros tur- tais, atsivėrusiais lietuviams. Tam tikslui pasitelktos „PER VAKARŲ PRIZMĘ“ jaunų tyrinėtojų pajėgos19. Vieno jų – Mikalojaus Tarpukariu lietuvių dailėtyra jau žengė pirmuosius Vorobjovo studija Vilniaus menas 20 pasižymi išskir- žingsnius: aukštosiose Lietuvos mokyklose nebuvo tiniu literatūriniu stiliumi ir meistriška architektū- galima įgyti dailės istoriko specialybės, tačiau dai- ros kūrinių analize. Iš esmės jo knyga yra ekskursija lės istorijos disciplina jau dėstyta Vytauto Didžiojo per europinius meno stilius Vilniaus architektūroje universitete, Kauno meno mokykloje. Ne tik šioms ir dailėje nuo gotikos iki klasicizmo. Vorobjovas studijoms, bet ir platesnei visuomenei pirmiausia rėmėsi formalios meno kūrinių analizės principais, reikėjo pasaulinę dailės istoriją pristatančių veikalų, taikė Heinricho Wölfflino koncepciją apie „tapytinio prieinamų savam, lietuvių, skaitytojui. Reikėjo papa- /regėtinio ir skulptūrinio/plastinės lytos krypsnius“, sakoti Vakarų Europos dailės istoriją lietuviškai, ir bei „pietų/šiaurės meno bruožų“21 įtakas. Dailės šis tikslas tapo vienu svarbesnių tarpukario dailės istorikas padarė išvadą, kad visi didieji Vakarų meno istoriografijos uždavinių. Šio uždavinio ėmėsi kuni- TH stiliai pasireiškė Vilniuje, o nuo XVIII a. jie jau pasi- -21 gas, dailės mėgėjas, Kazimieras Jasėnas (1867–1954). rodė lygiagrečiai su Vakarų Europos meno raida22. Mintaujoje atskirais sąsiuviniais 1923–1938 m. išlei- ST Kartu jam rūpėjo parodyti nacionalinę, lietuvišką CENTURY dęs tris Visuotinės meno istorijos tomus 25. Trumpą Vilniaus meno specifiką, duoti atkirtį lenkiškajam Europos dailės istorijos ir Lietuvos dailės apžvalgą pasisavinimui. „Ir vienlaik Vilniaus panorama kalba Kauno meno mokyklos studentų reikmėms 1930 m. mums apie tai, kad čia yra aukštaitiškai lietuviškas išleido Ignas Šlapelis26. Šį uždavinį įgyvendino miestas: kad tauta, kuri čia gyvena nuo daugelio ir dailės istorikas medievistas Jurgis Baltrušaitis amžių, gyvai atjaučia gamtos ir architektūros grožį, (1903-1988), apgynęs disertaciją Sorbonos univer- paminklo kultūrinė priklausomybė buvo nekvestio- sitete 1931 m. ir atvykęs į Lietuvą. Jis dėstė meno nuotina. Žymesnio vaidmens mūsų dailės istoriogra- istoriją Kauno universitete ir 1934–1939 m. parašė fijoje Kairiūkštytės-Jacinienės veikalas nesuvaidino, sintetinį veikalą – visuotinę dailės istoriją nuo prie- nes liko neišverstas į lietuvių kalbą29, funkcionavo šistorės iki renesanso 27, artimą jo mokytojo Henri specialistų rate, tačiau jis reikšmingas kaip vienas 92 Focillono formaliajam dailėtyros metodui. pirmųjų profesionalių dailės istorijos veikalų Lietu- voje, grįstų vakarietišku dailės istorijos kanonu. XX a. trečiajame–ketvirtajame dešimtmetyje atsi- rado keletas užsienyje mokslus išėjusių ir į Lietuvą Disertacijoje išdėstyta vienuolyno steigimo, statybos sugrįžusių profesionalių dailės istorikų – Halina istorija; surinkti autorei prieinami šaltiniai, saugoti Kairiūkštytė-Jacinienė, Mikalojus Vorobjovas, Jur- Vakarų archyvuose. Istoriniu požiūriu ji integravo gis Baltrušaitis. Jų integracija į mokslinius tyrimus, baroko ansamblį į Lietuvos didikų gyvenimą, vie- akademinį gyvenimą nebuvo lengva, kai kurie jų nuolynų kultūrą, tačiau meniniu požiūriu ansamblis negavo darbo pagal savo specialybę. Halina Kai- liko vien tik vakarietiško meno diskurse. Kairiūkš- riūkštytė-Jacinienė įsidarbino bibliotekininke tytė Jacinienė Lietuvos meno paminklą nagrinėjo Kauno meno mokykloje, Mikalojus Vorobjovas tar- remdamasi Wölfflino dailės istorijos binarijomis: navo Pribačio knygyne, mokytojavo. Taip nutiko ir šiaurės/pietų, gotikos/renesanso, renesanso/baroko dėl to, kad to meto visuomenėje jie buvo lyg antra- kategorijomis, įterpdama jį į Italijos/Vokietijos eiliai piliečiai dėl lyties ar tautybės (viena jų buvo meno kontekstą. Ji nuolat lygino mūsų ansamblį su IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. moteris, kitas – ne lietuvių kilmės asmuo). Jie jau Italijos architektūros ir dailės prototipais ir padarė neabejojo, kad mes turime tiek Naujųjų, tiek Nau- išvadą, jog Pažaislio ansamblis – tai italų menininkų jausių amžių savo dailės istoriją, kurią jie pradėjo kūrinys, tik pritaikytas vietinėms sąlygoms. „Tik rašyti, tyrimų objektais neatsitiktinai pasirinkdami italų architektai, su savo meno suvokimu ir formos Lietuvos meno viršukalnes – iškiliausius dailės isto- jutimu, įkvėpti tolimos tėviškės paminklų prisimi- rijos paminklus ar žymiausius menininkus. Rin- nimų, galėjo sukurti tokį tobulo grožio pastatą,“30 – kosi tuos kūrinius ar kūrėjus, kurie galėjo būti verti patetiškai konstatavo dailės istorikė. Italų menas jos Vakarų Europos meno lygmens ir turėjo patekti į akyse buvo aukščiausias meno etalonas ir pavyzdys. vakarietišką kontekstą, antraip, – tą puikiai suprato Lietuvos meno paminklo vertė, nustatyta pagal ati- jaunieji meno istorikai, – Europos dailės istorijoje tikimą vakarietiškiems standartams, noromis neno- mūsų nebus iš viso. romis implikavo hierarchinį požiūrį: vertingiausias baroko paminklas Lietuvoje yra tas, kuris prilygsta Viena pirmųjų profesionalių dailės istorikių Halina itališkiesiems prototipams. Čia kyla retorinis klau- Kairiūkštytė-Jacinienė (1896–1984) studijavo simas, kuris tebėra aktualus ir šiandien: ar iki šiol Vokietijoje, Miunsterio universitete, pas Martiną LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS nemanome, kad vertingiausi Lietuvos baroko (ar Wackernagelį, Miuncheno universitete pas žymųjį kito istorinio stiliaus) kūriniai yra tie, kurie labiau- dailėtyrininką Heinrichą Wölffliną, iš kurio perėmė siai priartėjo prie klasikinių Vakarų Europos pavyz- menotyros metodus. Ciuricho universitete 1926 m. džių? Ar tokia aksiologinė pozicija nėra diskrimina- ji apsigynė disertaciją Pažaislis, ein Barockenklos- cinė, nuvertinanti tai, kas netelpa į Vakarų baroko ter in Litauen28. Tyrinėjimų objektu ji pasirinko rėmus, vakarietišką kanoną? nebe liaudies meną, o profesionalios dailės istorijos paminklą – Pažaislio dailės ir architektūros ansam- Kitas profesionalus dailės istorikas jau minėtas Mika- blį, vieną vertingiausių mūsų baroko paminklų. lojus Vorobjovas (1903–1954) – rusas, gimęs Lietu- Baroko pavyzdžių daugiausia sukurta ir išliko Vil- voje, studijavęs meno istoriją, klasikinę archeologiją ir niuje, tačiau šiam tyrimui ypač svarbu buvo tai, kad slavų kalbas bei literatūrą Marburge, Berlyne. Miun- Pažaislio ansamblis geografiškai išsidėstęs Lietuvos cheno universitete 1933 m. jis apgynė daktaro diserta- Respublikos teritorijoje, prie laikinosios šalies sos- ciją, nagrinėjančią vokiečių baroko architekto ir skulp- tinės – Kauno, taigi priklausė lietuviškoms žemėms, toriaus Dominikus Zimmermano kūrybos aspektus o ne lenkų valdomam Vilniaus kraštui, ir šio baroko (Die Fensterformen Dominikus Zimmermans), matyt, galvodamas ir apie lietuviškąjį baroką. Grįžęs į Lie- Pažymėtina, kad Pažaislio baroko ansamblio ir tuvą, jis netrukus parašė knygą M. K. Čiurlionis, der Čiurlionio kūrybos vertinimas Vakarų Europos litauische Maler und Musiker31, skirtą iškiliausiam meno kanono fone buvo skirtingas. Priešingai nei XX a. pradžios lietuvių profesionaliam dailininkui ir Kairiūkštytė-Jacinienė, kuri vertingiausiu Pažaislio kompozitoriui. Knyga buvo adresuota vakarietiškai ansamblio bruožu laikė jo priartėjimą, tapatumą auditorijai, joje pristatyta dailininko kūryba, jo bio- Vakarų Europos baroko architektūros ir dailės 93 grafija, nepažįstama Vakaruose. Tačiau šio straipsnio standartams, Vorobjovas teigė, kad vertingiausia tema reikalauja atkreipti dėmesį į kitą Vorobjovo Čiurlionio palikime yra ne priklausomybė Europos veikalą – 1943 m. parašytą, bet neapgintą habilita- modernizmui, o jo kūrybos individualus ir naciona- THE RESEARCH AND STUDIES OF AR cinį darbą Modernizmo epocha Europos mene, skirtą linis unikalumas, erdvės ir laiko rėmus peržengianti moderniajam menui ir Čiurlionio kūrybos vietai meninė dailininko asmenybė. jame32. Tai buvo pirmas išsamus bandymas įrašyti Komplikuotas buvo lietuvių dailės istoriografijos Čiurlionio kūrybą į Vakarų Europos dailės kontekstą, kelias: vos pradėję įsirašyti į vakarietišką dailėty- nes tą aplinkybę, jog dailininko kūrybos analizė buvo ros kanoną, buvome priversti jį pamiršti. Šį procesą izoliuota lokalaus meno rėmuose, Vorobjovas laikė nutraukė politiniai įvykiai – sovietinė okupacija didžiausiu lietuviškų tyrimų trūkumu. Į Čiurlionį 1944 m., kuri primetė socialistinio realizmo kanoną Lietuvoje žiūrėta kaip į unikalų, vienintelį kūrėją, dailės istorijos rašymui. Tarpukario koncepci- vienišą genijų, tad Vorobjovo požiūris buvo svarbus jos buvo atmestos kaip ideologiškai žalingos, nors lietuvių dailės istorijos rašymo posūkis. Vorobjovas užslėpta, niveliuojama forma jos reiškėsi kai kurių gerai išmanė naujosios Vakarų dailės raidą, įvairių Lietuvos meno istorikų darbuose sovietmečiu kaip šalių dailininkų kūrybą, to meto kultūros, literatūros tam tikras antisovietinis diskursas. procesus. Jo darbą sudaro trys dalys: Kova dėl stiliaus, skirta moderno stilistikos paieškoms įvairiose meno Tad kuo remtasi rašant Lietuvos dailės istoriją XX a. šakose; Modernizmas ir tapyba, skirta tapybos raidai pirmoje pusėje? Dailėtyrą kaip humanitarinę disci- T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 nuo impresionizmo iki ekspresionizmo, bei Čiurlio- pliną veikė istorinė, politinė, ideologinė situacija, kuri nis ir modernizmas. Sekdamas XX a. 3–4 dešimtme- lėmė tiek tyrinėjimo objektų pasirinkimą, tiek tyrinė- čio menotyros pažiūromis, modernizmą Vorobjovas jimų strategiją. Įkandin kitų Rytų ir Vidurio Europos tiesiogiai siejo su moderno menu arba Art Nouveau, šalių, lietuvių dailės tyrinėtojai pasirinko naciona- tad Čiurlionį motyvuotai priskyrė modernizmo epo- lizmo paradigmą, tad ir dailės istoriją, kurioje ieš- chai33. Gvildendamas Čiurlionio kūrybą, jis atskleidė koma unikalaus etninio prado, jo įsikūnijimo ir tęsti- joje keletą esminių Vakarų Europos modernizmo numo meno raidoje. Mūsų dailės istorijos šerdis visų principų: menų sintezės idėjas, simbolistinius ir neo- pirma buvo nacionalinė problema. Tad dailės istorijos romantinius motyvus, dekoratyvumo ir monumen- tyrinėjimus lėmė sąskaitos su kaimynais, polemika su talumo paieškas, japonizmo įtaką, pusiau abstrakčią/ lenkų dailės istorikais dėl XVI–XIX a. profesionalios pusiau natūrinę raišką ir kt. Chronologiškai Vorobjo- dailės ir architektūros, Vilniaus paveldo priklauso- vas Čiurlionio kūrybą įterpė į Vakarų Europos dai- mybės. Tarpukariu Vakarų Europos dailėtyra pasiūlė lės periodą, datuojamą nuo 1890 iki 1900 m. Pagal vakarietišką meno stilių raidos kanoną, kuris įgalino savo idėjinius, meninius ieškojimus Čiurlionis iš tiesų įrašyti jaunos Respublikos meno paveldą ir jo istoriją priklauso šiam dailės laikotarpiui, tačiau Vorobjovas į Vakarų valstybių kultūrinį arealą. Tiesa, paaiškėjo, TH -21 žinojo, kad Čiurlionio kūriniai buvo nutapyti vėliau kad to kanono lietuviai neatitinka – yra vėluojantys – 1906–1909 m., o šis laikotarpis Vakarų dailės peri- į pamokas mokiniai, pasekėjai. Kita vertus, nepriimti ST CENTURY odizacijoje laikomas kita epocha. Taigi įrašydama šio kanono buvo negalima, nes tuomet Lietuva būtų Čiurlionio kūrybą į Vakarų dailės kanoną, lietuvių eliminavus save iš Europos šalių tarpo. XX a. pirmos menotyra susidūrė su neadekvačia meninių reiškinių pusės lietuvių dailėtyrai būdingos dvi strategijos ir sinchronizacija, chronologiniu prasilenkimu, vėla- skirtingi santykiai: santykis su lenkiškąja istoriogra- vimo fenomenu. fija buvo neigiamas, nes reikėjo ginčytis, kovoti, susi- grąžinti „savąjį“ meno paveldą. Santykio su Vakarų Europos meno kanonais, priešingai, būta teigiamo, laikytas asmuo, kurio protėviai gyveno LDK teritorijoje, nes priklausyti jiems reiškė būti civilizuotų Vakarų nepriklausomai nuo luomo ir gimtosios kalbos – lietuvių, lenkų ar gudų. valstybių bendrijoje. Nacionalinė dailės istorija XX a. 16 Morelowski, Marian. Zarysy syntetyczne sztuki pirmoje pusėje rašyta dviejų strategijų – antilenkiš- wileńskiej od gotyku do neoklasycysmu. Wilno: Grafika, 1938–1939; Morelowski, Marian. Problemy wileńskiej kos ir provakarietiškos. architektury barokowej XVII i XVIII w. In: Prace i Mate- 94 riały Sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie. 1935, t. 1, s. 245–256; Lorenz, Stanisław. O architekcie Janie Zaorze i dekoratorach kości- oła św. Piotra i Pawła na Antokolu w Wilnie. In: Dawna Sztuka (Lvov), 1938, vol. I, p. 51–64; Lorenz, Stanisław. Nuorodos Z materiałów do historii architektury na ziemiach b. Wiel- kiego Księstwa Litewskiego. In: Prace i Materiały Sprawoz- 1 Europos dailė. Lietuviškieji variantai. Vilnius: Vilniaus dawcze Sekcji Historii Sztuki Towarzystwa Przyjaciół Nauk dailės akademija, 1994; Lietuvos dailė europiniame kon- w Wilnie. 1938–1939, t. 3, s. 335–348; Łopaciński, Euze- tekste. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 1995. Šia tema biusz. Nieznane dane archiwalne i wiadomośći źródłowe do skaitomos paskaitos, pvz. Ramintos Jurėnaitės paskaita historii sztuki Wilna i b. W.X. Litewskiego od XVII do poc- Europos dailės refleksijos lietuvių tapyboje 1960–2000 m. zątków XIX w. In: Prace i Materiały Sprawozdawcze Sekcji Nacionalinėje dailės galerijoje 2010 m. vasario 17 d. Historii Sztuki Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie , 2 Brzyski, Anna. Introduction: Cannons and Art History. 1938–1939, t. 3, s. 49–107. In: Partisan Canons. Durham and London: Duke Univer- 17 Galaunė, Paulius. Vilniaus meno mokykla. Kaunas: LU sity Press, 2007, p. 1. Humanitarinių mokslų fakultetas, 1926. 3 Nelson, Robert S. The Map of Art History. In:Art Bul- 18 Rastawiecki, Edward. Słownik malarzόw polskich. T. letin, 1997, March, p. 28–40. 1–3. Warszawa, 1850–1857; Römer, Alfred. Do dziejόw IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. 4 Brzyski, Anna. Introduction: Cannons and Art History. Wileńskiej Szkoły Sztuk Pięknych. In: Sprawozdanie komisji In: Partisan Canons. Durham and London: Duke Univer- do badania historyi sztuki w Polsce. 1896, t. V, s. XIV–XVI; sity Press, 2007, p .18 Tatarkiewicz, Wladysław. O Wileńskiej Szkole Malarstwa. 5 Basanavičius, Jonas. Dvi prakalbos, pasakytos ati- Rzecz wygłoszona na posiedzeniu Towarzystwa Przyjaciόł darant pirmąją lietuvių dailės parodą Vilniuje 1906 m. Nauk w Wilnie w czerwcu 1920. In: Południe, 1921, zesz. 1, gruodžio 27d. In: Rinktiniai raštai. Vilnius: Vaga, 1970, p. s. 3–18. 721–724. 19 Grinius, Jonas. Vilniaus meno paminklai. Kaunas: Šv. 6 Paradoksalu, tačiau būtent krikščioniškoje liaudies Kazimiero draugija, 1941; Juškevičius, Adomas; Maceika, meno formoje – mediniuose kryžiuose tyrinėtojas atrado Juozas. Vilnius ir jo apylinkės. Vilnius: Spaudos fondas, pagoniškąją tradiciją. 1940. 7 Galaunė, Paulius. Lietuvių liaudies menas. Jo meninių 20 Vorobjovas, Mikolajus. Vilniaus menas. Kaunas: Spau- formų plėtojimosi pagrindai. Kaunas: L.U. Humanitarinių dos fondas, 1940. mokslų fakultetas, 1930. 21 Ten pat, p. 21. 8 Rūgštelė, Antanas. Lietuvių tautodailė. Kaunas: Lietu- 22 Ten pat, p. 46 vių dailės draugija, 1929. 23 Ten pat, p. 13. 9 Baltrušaitis, Jurgis. Lithuanian Folk Art. Munich, 24 Remer, Jerzy, Wilno. Seria Cuda Polski. Warszawa: 1948. Wydawnictwo Polskie Rudolfa Wegnera, 1934. 10 Kairiūkštytė-Jacinienė, Halina. Lietuvių liaudies 25 Jasėnas, Kazimieras. Visuotinė meno istorija. Min- menas: Audiniai. kn. I. Vilnius: Valstybinė grožinės litera- tauja, t. I, 1923, t. II, 1932, t. III, 1938. tūros leidykla, 1957. 26 Šlapelis, Ignas. Meno istorijos metmens. Kaunas: Mūsų LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS 11 Šlapelis, Ignas, Meno istorijos metmens. Kaunas: Mūsų rytojus, 1930. rytojus, 1930, p. 187. 27 Baltrušaitis, Jurgis. Visuotinė meno istorija. Kaunas: V. 12 Kochman, Adrienne. Fitting Russian Art into the Wes- D. Universiteto Humanitarinių Mokslų Fakulteto leidinys. tern European Canon: Igor Grabar‘s Response to Richard t. 1 t. 1934, t. 2, 1939. Muther in the Article „Zwei Hunderte Russian Art“. In: 28 Kairiūkštytė-Jacinienė, Halina. Pažaislis, ein Baroc- Centropa, vol. 8, no. 3, 2008, p. 244–256. kenkloster in Litauen. Kaunas: Spindulys, 1928. 13 Mańkowski, Tadeusz. Z refleksji o Wilnie i o baroku 29 Į lietuvių kalbą knyga išversta tik 2001 m.: Kairiūkš- polskim. In: Rocznik Towarzystwa przyjaciόl nauk w Wil- tytė-Jacinienė, Halina. Pažaislis, baroko vienuolynas Lietu- nie, 1911–1914, s. 61–71. voje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001. 14 Salski, Jerzy. Sztuka i kultura Polska na Litwie i Rosi. 30 Kairiūkštytė-Jacinienė, Halina. Pažaislis, baroko vie- Wystawa retrospektywna zorganizowana przez Wydział nuolynas Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos zabytkόw T-wa Straży Kresowej. Biblioteka „Wschodu leidykla, 2001, p. 170. Polski“ Nr. 4. Warszawa: Wydział Zabytków T-wa Straźy 31 Worobiow, Nikolaj. M. K. Čiurlionis: Litauischer Maler Kresowej, 1921. und Musiker. Kaunas-Leipzig: Pribačis, 1938. 15 Tautiškumo samprata LDK laikais smarkiai skyrėsi 32 Žr.: Modernizmo epocha Europos mene. D-ro Mikalo- nuo modernios XX a. pradžios nacionalizmo sampratos. jaus Vorobjovo habilitacinis darbas. Vilnius, 1943, VUB. Pagal modernią sampratą lietuviu buvo laikomas valstie- 33 Šiuolaikinė menotyra „moderną“ ir „modernizmą“ tiškos kilmės, gimęs etnografinėje Lietuvoje ir kalbėjęs lie- laiko skirtingomis sąvokomis; moderno menas priskiria- tuviškai asmuo. LDK laikotarpiu ir XIX amžiuje lietuviu mas tik ankstyvojo modernizmo etapui. Laima LAUČKAITĖ Lithuanian Culture Research Institute, Vilnius
WRITING OF NATIONAL ART HISTORY: THE STRATEGIES OF THE FIRST HALF OF THE TWENTIETH CENTURY 95 Key words: Lithuanian art history, national identity, art historiography of the first part of the XX century, Western European canons of art history, Polish history of art. THE RESEARCH AND STUDIES OF AR
Summary
The background against which the history of Lithuanian art was written in the first half of the twentieth century was complex. The historiography of art, as of any other scholarly field, was influenced by the historical, political, and ideological circumstances that determined both the subjects to be studied and the strategies of the research. Like other Eastern and Central European countries, Lithuania followed the paradigm of nationalism and its art history was focused on the search for the unique ethnic foundations of the culture, and their embodiment and continuation. Thus, the national identity constituted the core of the Lithuanian art history. During the early period of Lithuanian art scholarship, in the first decades of twentieth century, Lithuanian art histo- ry was mainly concerned with ethnic tradition and folk art, disassociating them from the traditions and legacies of professional fine art. During the later period – in the 20s and 30s – Lithuanian art scholarship was to a large extent determined by its relationship with neighbouring cultures and by polemical exchanges with Polish historians over the art produced in the Great Duchy of Lithuania from the sixteenth to the nineteenth centuries. The art history of Vilnius emerged in this context as a crucial issue in an attempt to „take back one’s national art heritage“. T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 In the inter-war period, the studies of art history in Lithuanian language were making its first steps. Although the schools of higher education were not training art historians yet, the courses in art history were already being of- fered at both Vytautas Magnus University and the Art School of Kaunas. In the 1930s, a number of art historians, trained at foreign universities in Germany and France, returned to Lithuania. They were convinced that Lithuanian art scholarship must not be restricted to the studies of folk art and had no doubts that their country had its own art history. They wrote about the most valuable works (e.g. Baroque ensemble of Pažaislis) or the most prominent artists (e.g. M. K. Čiurlionis) trying to situate them in the European art history. Nevertheless, the attempts to place Lithuanian artistic heritage within the scope of Western European art canons encountered problems based on eva- luative criteria, inadequate synchronization, etc. In short, two strategies of writing Lithuanian art history existed: negative relationship to Polish scholarship in the issue of national identity of art heritage and positive relationship with Western art history, as the influence of European art meant being a part of the Western cultural community.
Gauta 2011 01 22 Parengta spaudai 2011 08 08 TH -21 ST CENTURY Nijolė TUMĖNIENĖ Lietuvos dailės istorikų draugija, Vilnius
MENOTYROS STUDIJOS VILNIAUS UNIVERSITETE (1940–1951) 96
Reikšminiai žodžiai: menotyra 1940–1951 m., muziejininkystės studijos, P. Galaunė ir jo studen- tai, Vilniaus universitetas.
Lietuva iki XX amžiaus vidurio neturėjo menotyros meną, sudarinėdami jų aprašus ir katalogus“1, kad ugdymo tradicijų. Menotyrininkai išaugo svetur – „Meno istorijos tyrinėjimo darbe rimtai talkinin- ant kitų šalių menotyros pamatų, pirmiausia Lenki- kauja istorikai ir archeologai R. Jablonskytė-Riman- IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. jos, Prancūzijos, Vokietijos arba buvo savarankiškai tienė, J. Jurginis, R. Kulikauskienė, P. Kulikauskas, susiformavę po dailės ar humanitarinių mokslų stu- A. Tautavičius ir kt.2 Tai buvo menotyros studijų dijų. XX amžiaus pirmoje pusėje (1919 m.) atkur- Vilniaus valstybiniame universitete rezultatas. tame Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete Menotyra ženkliai ūgtelėjo gerokai vėliau – per meno istoriją dėstę pedagogai rėmėsi Krokuvos 7-ąjį dešimtmetį, tai yra po to, kai 1959 m. Lietuvos mokyklos menotyra, kuri išaugo veikiama vokie- valstybiniame dailės institute buvo pradėta rengti čių ir austrų menotyros. Tarpukario Lietuvoje nei menotyrininkus neakivaizdiniu būdu. Straipsnyje Kauno meno mokykloje, nei Vytauto Didžiojo uni- remtasi P. ir A. Galaunių namo archyve saugoma versitete, nei St. Batoro universitete Vilniuje meno- medžiaga, publikacijomis apie atskirus to meto tyros specialistai nebuvo rengiami. 1922 m. Stepono menotyrininkus, dėsčiusius Vilniaus universitete Batoro universitete (toliau SBU) buvo įkurta Meno 1940–1951 metais bei jų publikacijomis, o taip pat istorijos katedra (vadovas Jerzys Remeris, po 1930 – iš įvairių šaltinių surinktais duomenimis apie tuos Marianas Morelowskis), bet čia nebuvo rengiami studentus, kurie vėliau reiškėsi menotyros baruose. menotyrininkai. Katedros dėstytojai tik skaitė Dai- Šio straipsnio tikslas – apibendrinti menotyros spe- LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS lės fakulteto studentams meno istorijos paskaitas ir vedė praktinius užsiėmimus (seminarus). Menoty- cialistų rengimą Lietuvoje 1940–1951 metais, apibū- ros studijų Lietuvoje pradžia laikytina 1940–1951 dinti edukacinės ir mokslinės veiklos kryptį, išryš- metai, kai Vilniaus valstybiniame universitete buvo kinant dėstytojus ir studentus, atskleisti menotyros suteikta teisė pageidaujantiems Humanitarinių pobūdį, formas ir aplinkybes, o taip pat kitų moky- mokslų studentams specializuotis menotyros srityje, klų poveikį. Taip pat įvertinti dėstytojų ir absolventų iš pradžių archeologijos, etnografijos ir meno istori- indėlį į Lietuvos menotyrą ir muziejininkystę. jos katedrose, o vėliau – muzeologijos katedroje. XX a. pirmosios pusės Lietuvos menotyrininkai Lietuvos menotyrininkų rengimas Vilniaus univer- buvo baigę mokslus užsienyje. Paryžiuje – Paulius 3 4 sitete (1940–1951) kol kas nėra nuosekliai tyrinėtas Galaunė Luvro mokykloje , o Jurgis Baltrušaitis – 5 ar aprašytas. Yra tik paminėta, kad pirmuoju poka- Sorbonoje; Miunchene ir Ciuriche – Kairiūkštytė- rio dešimtmečiu „daug kvalifikuotų muziejininkų Jacinienė; Vokietijoje – Mikalojus Vorobjovas: Mar- įnešė žymų indėlį į menotyrą, rinkdami, saugodami burgo universitete, Aleksandro Humboldto uni- ir tyrinėdami krašto dailės paminklus, ypač liaudies versitete Berlyne, o disertaciją apgynė Miuncheno Liudviko Maksimilijono universitete6. Kaip ir SBU Meno istorijos katedros įkūrimas 1940 metais Vil- žymiausi menotyrininkai, taip ir 1940 m. atėję Vil- niaus universitete Humanitarinių mokslų fakul- niaus universiteto dėstytojai, buvo auklėtiniai tuo tete, kuriai vadovavo P. Galaunė, padėjo pagrindus metu aukščiausio lygio vokiškos menotyros moky- menotyros specialistų rengimui Lietuvoje. Iš pradžių klos, kurią papildė prancūziška kauniečių profe- jos dėstytojai, skaitydami Lietuvos meno istorijos sūros patirtis, ir jie visi tęsė tarpukario Lietuvos ir paskaitų kursą humanitarinių studijų studentams, 97 Vilniaus humanitarinių mokslų tradicijas. Kaip ir galėjo sudominti juos šia specialybe. Taip pirmasis anksčiau, po 1940-ųjų metų meno istorija ir meno rimtai susidomėjęs meno istorija buvo filologijos kritika užsiiminėjo dailininkai: Justinas Vienožins- studentas Juozas Vaina, kuris remdamasis lenkiš- THE RESEARCH AND STUDIES OF AR kis7, Vytautas Kairiūkštis8 ir kiti. Ši situacija nepa- kais ir lotyniškais šaltiniais, pradžiugino P. Galaunę sikeitė ir po II-ojo pasaulinio karo (Vladas Drėma9, rimtai, moksliniu pagrindu parengtu kursiniu darbu Pranas Gudynas10, Jonas Mackonis11, A. Savickas 12 apie Bernardinų bažnyčią16. Tai galėjo būti puikus ir kiti). diplominis darbas, bet jo autorius netapo pirmuoju Lietuvoje išaugintu dailėtyrininku dėl susiklosčiu- MENOTYROS STUDIJŲ PRADŽIA sių gyvenimo aplinkybių: jam sutrukdė karo metais uždarytas universitetas ir nutrauktos studijos17, o po Lietuvai atgavus Vilnių ir prasidėjus aukštojo to būtinybė slapstytis nuo sovietų valdžios ir jo gim- mokslo reorganizavimui, vyko ir dailės studijų tojo Suvalkų krašto atskyrimas nuo Lietuvos. pertvarka. Pirmiausia, Stepono Batoro univer- siteto Dailės fakulteto ir Kauno meno mokyklų Antrasis – Tadas Adomonis, kuris 1949 m. baigė pagrindu buvo įsteigtos dvi aukštosios mokyklos: meno istoriją, anksčiau studijavęs lietuvių litera- Vilniaus dailės mokykla ir Kauno taikomosios dai- tūrą. Po literatūros studijų į muziejininkystę atėjo ir lės mokykla. 1940 metais perkėlus Humanitarinių menotyrininkas Stasys Pinkus (baigė 1950-aisiais). mokslų fakultetą iš Kauno į Vilnių, buvo formuo- Dailės mokslų reorganizavimas vyko toliau veikia- T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 jamos sostinėje naujos specialybės, kurių nebuvo mas politinių ir socialinių pokyčių. Dailės studijos Kaune: etnografijos, meno istorijos ir archeologijos. buvo pakoreguotos 1941 m. ir 1944 m. valstybės Etnografijos būtinumą įrodinėjo etnografas Juozas nutarimais18. 1944 m. Pranė Dundulienė su profe- Baldžius, archeologijos reikalingumą Lietuvai įro- soriumi Juozu Baldžiumi įkūrė Vilniaus universitete dinėjo ir gynė Jonas Puzinas, o meno istorijos klau- Etnografijos katedrą, kuri netrukus tapo Etnologijos simus, negalint atvykti į posėdį P. Galaunei, gynė ir archeologijos katedra. Čia buvo dėstoma lietuvių asistentė Akvilė Mikėnaitė, kuriai padėjo profeso- liaudies meno istorija. Be etnografijos, archeologijos rius Levas Karsavinas13. Nepalankioje pokario metų buvo dar muziejininkystės ir meno istorijos specia- situacijoje P. Galaunei vis tik pavyko įkurti Meno lizacijos. istorijos katedrą ir jai vadovauti14 (Pirmąjį pusmetį P. Galaunė 1946 m. rugpjūčio 15 d. pateikė argu- katedrai vadovavo J.Puzinas, o nuo rudens semestro mentuotą raštą valstybės vadovams apie muzieji- – P. Galaunė). Pradžioje teko įteisinti meno istorijos ninkų rengimo būtinybę19. Jame rašoma apie tai, kad paskaitų ir seminarų kursus Vilniaus universitete Lietuvoje įsisteigė daug muziejų ir trūksta profesio- Istorijos filologijos fakulteto studentams bei pamė- nalių darbuotojų, kuriuos reikia parengti aukštojoje ginti atkurti buvusį SBU meno istorijos prestižą. TH mokykloje, todėl Lietuvai reikalinga Muzeologijos Buvo labai svarbu pasirūpinti meno vertybių likimu, -21 katedra, kuri apjungtų archeologijos, etnografijos kai tapo akivaizdus dvarų nacionalizacijos pavojus ST
ir meno istorijos specialistų rengimą darbui muzie- CENTURY ir iš Lietuvos pradėjo trauktis į užsienį jų savininkai, juose. Muzeologijos katedra buvo įkurta 1947 metų palikdami Dievo valiai rūmus su nekilnojamosio- rudenį. Jos vadovu paskirtas P. Galaunė ir parengta mis ir kilnojamosiomis kultūros vertybėmis. Buvo Muziejų istorijos kurso programa20. Ji buvo pri- skubiai priimtas kultūros paminklų apsaugos įstaty- taikyta plataus profilio menotyrininkų rengimui. mas15, nes nemaža dalis vertybių buvo išgrobstytos Muziejų istorijos kurso programoje didžiausias arba barbariškai sunaikintos. dėmesys buvo skiriamas meno istorijai ir kultūros VU Meno istorijos katedros veikla sukėlė nepasiti- paminklų apsaugai. kėjimas dėstytojais, jų ideologinėmis pažiūromis. Jie buvo baigę mokslus užsienyje (P. Galaunė, H. VU menotyroje specializavosi du studentų kursai: Kairiūkštytė-Jacinienė), o tai kėlė įtarimą. 1949 m. pirmoji laida – 1950 metų ir antroji – 1951 metų. L.Karsavinas buvo suimtas ir ištremtas antrą kartą Jiems buvo sistemingai dėstoma meno ir menotyros (pirmą kartą ištremtas 1922 m. iš Petrogrado uni- 98 istorija. Jie išklausė Halinos Kairiūkštytės-Jacynienės versiteto). V. Sezemanas 1950 m. apkaltintas anti- Visuotinės meno istorijos, Pauliaus Galaunės – Lie- sovietine veikla, nuteistas 15-ai metų ir ištremtas. tuvos meno, Rusijos meno, Lenkų meno, Grafikos Specialistų rengime tikriausiai buvo įžvelgti kultū- meno istorijos, Menotyros istorijos, Muziejų istori- rinės ir tautinės rezistencijos požymiai: ideologiš- jos ir Akvilės Mikėnaitės – Lietuvių liaudies meno, kai nepriimtinos paskaitos apie M. K. Čiurlionį27, kaimyninių Baltijos šalių (Švedijos, Danijos, Norve- didesnis domėjimasis Lietuvos meno istorija nei gijos, Suomijos, Islandijos) meno istorijos paskaitas. TSRS meno istorija, o tai neatitiko sovietinio inter- Jos buvo skaitomos panašiai kaip ir Kauno Vytauto nacionalizmo ideologijos, kur Rusijos menui buvo Didžiojo universitete tarpukario metais, remiantis teikiamas prioritetas, o nuo to kentėjo mažesnių Vakarų ir Lenkų menotyros metodologija, perimta tautų kultūros savitumo ir vertės pripažinimas iš tų šalių, kuriose studijavo dėstytojai. ir puoselėjimas, nors viešai buvo skelbiama, kad Susipažinus su skaitomų kursų programomis, galima menas turi būti „socialistinis savo turiniu ir naci-
IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. padaryti išvadą, kad ideologiniai pokyčiai prasidėjo onalinis savo forma“. Tuo metu panašūs procesai 21 tik apie 1949 metus : tuomet pasirodė dėstomų dis- vyko ir Kaune, kai Kauno taikomosios ir dekora- 22 ciplinų programos rusų kalba , atsirado tarybinio tyvinės dailės institutas buvo prijungtas prie Vil- 23 meno istorijos programa , o Lietuvos meno isto- niaus valstybinio dailės instituto ir iš jo pašalinti rijos programa parengta, siekiant atsižvelgti į nau- politiškai nepageidaujami dėstytojai – J. Vaitys, jus ideologinius reikalavimus – sumažėjo valandų, S.Ušinskas, persekiojamas L. Truikys. skiriamų Lietuvos meno istorijai ir Vakarų menui
(Lenkijos ir Baltijos šalių). Tarybinės meno istori- MENOTYROS STUDIJŲ KRYPTYS IR DĖSTYTOJAI jos kursų programose buvo pateikiamos nuorodos į marksizmo-leninizmo klasikus, ir pan. To meto menotyros studijų pagrindinę kryptį aiš- kiausiai išdėstė P. Galaunė, 1946 m. rašydamas raštą Specialybės metodologiniais klausimais paskaitas Apie muziejininkų rengimo būtinybę. Jis atkreipė skaitė P. Galaunė. Studentai būdavo supažindinami dėmesį į Lietuvoje susiklosčiusią situaciją 1940 m. su menotyros tyrinėjimo metodologija, Lietuvos liepos 20 d. priėmus Viešųjų kultūros muziejų įsta- meno tyrinėjimo istorija, Muziejų istorija, į kurią tymą, kuris įsigaliojo nuo tų pačių metų rugpjūčio 1 24 LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS įėjo ir meno paminklų apsaugos problemos Lietu- d., buvo reorganizuojami veikiantys muziejai, daž- voje, Rusijoje ir Lenkijoje, buvo skaitomos paskai- niausiai valstybiniai kultūros muziejai ir steigiami tos apie privačius ir visuomeninius meno rinkinius. nauji savivaldybių, organizacijų ir atskirų asmenų P. Galaunė buvo parengęs ir du specialiuosius kursus: kultūros muziejai. Šis procesas buvo tęsiamas ir Vilniaus meno mokykla (1793–1831) ir M. K Čiurlio- pokario metais. Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvoje nio kūryba. Apie M.K. Čiurlionį jis skaitė paskaitas atsirado nemažai įvairaus profilio muziejų ir labai tuo metu, kai buvo kovojama su impresionizmu ir stigo specialistų, galinčių juose dirbti, P. Galaunė formalizmu, ir šis menininkas buvo viešai puolamas pateikė pasiūlymus kaip greičiau išspręsti šią kvali- ir kaltinamas, vadinamas dekadentu25. Tai galėjo pri- fikuotų muziejininkų stygiaus problemą. Anksčiau sidėti ir prie P. Galaunės atleidimo iš universiteto. meno istorijos, archeologijos ir etnografijos kate- 1951 m., išleidus į gyvenimą antrąją menotyri- dros rengė siauro pobūdžio specialistus. P. Galaunė, ninkų laidą, ši specialybė buvo panaikinta Vilniaus gerai suprasdamas muziejininko darbą ir kaip teo- universitete, o P. Galaunė atleistas pagal etatų retikas, ir kaip praktikas28, rašė: „Sujungus tris kate- mažinimą26. Šiandien aiškėja, kad nepasitenkinimą dras į vieną, t.y. padarius iš jų muzeologijos katedrą – yra reikalas racionališkesnis: besimokantieji dau- Tačiau R.Laužikas, pirmasis mėginęs apibendrinti giau gaus bendro profilio žinių ir kiek mažiau negu muziejininkystės studijas Lietuvoje, su tikslu pabrėžti anksčiau – specialybės. Mokslo planas paruoštas dabartinės edukologijos šiuolaikiškumą, sumenkino taip, kad studentas, norintis studijuoti muzeologiją, P. Galaunės vadovaujamą studijų etapą (1947–1950) turės klausyti bendrus dalykus (plano pirmoji pusė) Vilniaus universitete (nenurodydamas profesoriaus ir galės laisvai pagal palinkimą pasirinkti kurią nors pavardės) 30, apkaltinęs specialistų parengimą gretu- 99 specialią grupę: LTSR meno istorijos, archeologijos tinės srities žinių stoka. Vilniaus valstybinio univer- ar etnografijos. Tatai daroma dėl to, kad muziejinio siteto Muzeologijos katedros studijų kryptis, orien- darbo sritis yra be galo plati ir muziejininkas visų tuota į Lietuvos meno istoriją, R.Laužiko straips- THE RESEARCH AND STUDIES OF AR jų aprėpti neįstengtų, tuo labiau, kad šiame darbe nyje apie šiuolaikinės muziejininkystės studijas neužtenka vien teorinių žinių, o reikalingas ir speci- pavadinta pokario metų istorinės muziejininkystės finis šio darbo pamėgimas. Paprastai tas pamėgimas etapu, nes visi muziejai, jo nuomone, buvo prilyginti ir apsiriboja viena kuria nors mokslo šaka“29. Tokiu istorijos muziejui. Tačiau šios R.Laužiko apriorinės būdu ir menotyrininkai, ir archeologai, ir etnografai teorinės mintys neatitinka P. Galaunės siekių, vado- turėtų būti orientuojami ne į vieną siaurą sritį ir ne vaujant Muzeologijos katedrai Vilniaus universitete vien į teoriją, bet ir į praktinių įgūdžių įgijimą. – rengti plataus profilio specialistą, suvokiantį ne vien menotyros, bet ir archeologijos, etnografijos ir Didžiausias dėmesys buvo skiriamas savo krašto kitas problemas. kultūros pažinimui – Lietuvos meno istorijai, meno istorijos studijoms Vilniaus universiteto Dailės Toks teorinių nuostatų abstraktumas, vertinant fakultete nuo 1810 metų, pirmiesiems meno isto- ankstyvąjį muziejininkystės etapą, atsispindi ir rikams – VU auklėtiniams, pirmosioms dailininkų kituose R.Laužiko samprotavimuose. Teisingai biografijoms, pirmajam Lietuvos muziejininkui iškeldamas komunikacijos vaidmenį šiuolaikinio
Tadui Daugirdui, kuris atitiko P. Galaunės plataus muziejaus darbe, jis siekia įrodyti, kad dabar sufor- T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 profilio muziejininko idealą – dailininko, archeo- muotas naujas, komunikacinis muziejinės veiklos logo, etnografo muziejininko viename asmenyje. tikslas: atrinkti, išsaugoti, moksliškai tyrinėti realy- Pagal Muziejų istorijos kurso programą studentai bės objektus. Šiuos jo išvardintus tikslus, P. Galaunės būdavo supažindinami su kaimyninių šalių – Rusi- mokiniai dirbantys muziejuje, puoselėjo ir anksčiau. jos ir Lenkijos meno istorija ir jos bibliografija. Toks teiginys nuvertina P. Galaunės menotyrininkų parengimą. Arba apibūdindamas dabartinę situaciją Neatskiriamą muziejininkystės kurso dalį sudarė jis rašo: „pokyčiai sąlygoja, kad galutinis muziejaus meno paminklų apsauga, tyrinėjimo metodai ir tikslas yra ne tiek mokslinio rinkinio kaupimas, ne kryptys Rusijoje ir Lenkijoje. P. Galaunė akcentavo tiek paveldosauga,[...] o informacijos valdymas ir ikonografinės medžiagos reikšmę meno paminklų komunikacija“31, vardan kurios jis aukoja muzie- tyrimui – skatino domėtis įvairiuose šaltiniuose jininkystės darbe ir šiandien aktualų muziejaus užfiksuotais Lietuvos miestų vaizdais, Lietuvos kolekcijos ir jos objektų mokslinio tyrimo klausimą. metrika kaip svarbiu informacijos šaltiniu, dvarų ir Pasikeitė tik tai, kad išaugus mokslinėms techni- bažnyčių inventorinėmis knygomis, miestų archy- nėms galimybėms ir išsivysčius turizmui, sustiprėjo vais, privačiais ir visuomeniniais meno rinkiniais. poreikis tikslingiau valdyti informaciją ir komuni- Atliekant meno tyrimus, studentai buvo skatinami TH
kavimą muziejų veikloje. Ir tai atsispindi muziejų -21 naudotis ne vien monografijomis, bet ir kitais svar- siekiuose, kai svarbu ne atsisakyti ankstesnių funk- biais informaciniais šaltiniais: retrospektyvinėmis ST
cijų, o jas išplėsti. CENTURY parodomis, katalogais, dailininkų žodynais, atsi- minimais ir kitais leidiniais. Buvo mokomi suda- ryti meno paminklų inventorius. Taip absolventai DĖSTYTOJAI būdavo ruošiami savarankiškam ne vien muzieji- Halina Kairiūkštytė-Jacinienė (1896–1984). niam, bet ir mokslo tyrimo darbui. 1921–1924 m. studijavo meno istoriją Miunsterio ir Miuncheno, 1924–26 m. Ciuricho universite- Lietuvių dailės parodose, dirbo žurnale Aušrinė. Po tuose. Pirmoji meno istorijos daktarė Lietuvoje, Pirmojo pasaulinio karo Sankt Peterburge rūpinosi Šveicarijoje apgynusi filosofijos daktaro disertaciją Lietuvos kultūros paminklų registravimu ir grą- Barokinis Pažaislio vienuolynas Lietuvoje“32, apie žinimu į Lietuvą. Grįžęs iš Rusijos, 1918–1919 m. kurią V. Sezemanas rašė, kad tai „aukščiausios ver- dėstė Vilniaus gimnazijoje. 1919–1923 m. dirbo 100 tės įnašas į negausią Lietuvos meno ir krašto kul- Valstybės muziejuje Kaune. Dėstė Aukštuosiuose tūros literatūrą“.33 Sugrįžus į Lietuvą, kaip meno piešimo kursuose. 1920 m. vienas Lietuvių meno kritikė drąsiai vertino ir sveikino naujų tendencijų kūrėjų draugijos įkūrėjų ir narys. pasirodymą lietuvių dailėje, parašė per 200 straips- 1923–1924 m. studijavo Paryžiuje Luvro moky- nių apie liaudies meno problemas ir nacionalinio kloje (École de Louvre). Grįžęs į Lietuvą rūpinosi stiliaus atgaivinimą tautiniuose drabužiuose, krai- išlikusių meno kolekcijų rinkimu, išvežtų dailės ir čio skrynių dekoravimą ir ornamentą, paremdama kultūros vertybių grąžinimu Lietuvai, Čiurlionio išvadas moksliniais šaltiniais, gausia tautosakine galerijos įsteigimu, jos rūmų statyba; 1924–1936 m. medžiaga ir naudodama kitų šalių meno palygina- šios galerijos vedėjas, 1936–1944 m. Vytauto mąją medžiagą. Didžiojo kultūros muziejaus, 1944–1949 M. Čiur- 1929–1930 m. dėstė ikonografiją ir bažnytinę archeo- lionio dailės muziejaus direktorius. 1919–1925 m. logiją Kauno meno mokykloje. 1933–1940 m. gyveno ir 1930–1935 m. Valstybės archeologijos komisijos Rygoje ir dirbo Latvių enciklopedijos (Latviešu kon- narys. Teikė visokeriopą paramą Lietuvos krašto- IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. versācijas vārdnica) ir latvių leidžiamos meno istori- tyros muziejams, buvo jų mokslinių tarybų narys. jos (3 t., 1934) Lietuvos meno skyriaus bendradarbe. 1930 m. vienas iš Knygos mėgėjų draugijos įkūrėjų. 1942–1944 m. skaitė bendrąjį meno istorijos kursą 1935–1940 m. TSRS tautų kultūrai pažinti draugijos Vilniaus dailės mokykloje ir iki 1946 m. toliau tęsė narys. darbą jau Vilniaus dailės institute. Vilniaus valstybi- Tarpukariu surengė lietuvių liaudies meno kūrinių niame universitete dėstė 1944–1950 m., buvo Meno parodas Italijoje (1925 m.), Prancūzijoje (1927 m.), istorijos katedros docentė, kurį laiką katedros vedėja vedijoje, Norvegijoje, Danijoje (1931 m.), rengė (su (vadovavo muzeologijos katedrai) ir skaitė įsiminti- kitais) lietuvių profesionaliosios dailės ekspozicijas nas Visuotinės meno istorijos34 ir Rusų meno istori- Paryžiaus (1937 m.), Niujorko (1939 m.) pasauli- jos paskaitas35. 1945–1950 m. skaitė Lietuvos dailės nėse parodose. Pirmasis inicijavo bažnytinio meno, istorijos ir lietuvių liaudies meno kursus Vilniaus ekslibrisų parodas Lietuvoje ir užsienyje (1928 m. valstybiniame dailės institute, 1945 m. jai suteiktas Belgijoje). Rūpinosi istorijos, archeologijos, archi- docentės vardas. tektūros paminklų apsauga. Kaupė, tyrė, sistemino Paulius Galaunė (1890–1988) tautodailės ir profesionaliosios dailės kūrinius. LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS P. Galaunė – profesionaliosios muziejininkystės pra- Paskelbė 430 publicistinių, mokslinių straipsnių bei dininkas Lietuvoje, padėjęs tvirtus nacionalinės dai- studijų įvairiais Lietuvos dailės ir kultūros klausi- lės istorijos ir kritikos profesinius pagrindus. Dėstė mais36. Žymiausi darbai, parašyti iki 1953 metų: Lie- meno istoriją: 1925–1939 m. Vytauto Didžiojo tuvių kryžiai, 1926 m.; Ex-librisas Lietuvoje (kartu su universitete (iki 1930 m. Lietuvos universitetas), J.Savickiu), 1926 m.; Tapytojas Juozas Oleškevičius 1940–1951 m. – Vilniaus universitete (nuo 1925 m. (1777–1830), Kaunas, 1927 m.; Vilniaus meno moky- docentas), kur 1940–1946 m. vadovavo Meno istori- kla (1793–1831). Jos istorija, profesoriai ir mokiniai, jos, 1947–1949 m. Muzeologijos katedroms. 1945– Kaunas, 1928 m.; Senosios tapybos katalogas, sudarė, 1950 m. – Vilniaus dailės instituto dėstytojas. 1926 m.; Lietuvių liaudies raižinių katalogas, sudarė, 1927 m.; Lietuvių liaudies menas, Kaunas, 1930 m., Pirmoji artimesnė jo pažintis su menu prasidėjo švedų kalba su J. Vienožinskiu 1931 m.; prancūzų Sankt Peterburge, kai 1910–1912 m. lankė Dailei kalba 1934 m.; Lietuvių liaudies skulptūros proble- skatinti draugijos piešimo mokyklą, mokėsi priva- mos, 1932 m.; Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, čiose dailės studijose. Vėliau dalyvavo pirmosiose straipsnių rinkinys, su kitais, 1938 m.; Lietuvos kny- 1930 m. Prancūzijos Garbės legiono ordinu, 1931 m. gos meno raidos metmenys 16-17 a., 1941 m. Išleido Vytauto Didžiojo 4 laipsnio ordinu, 1932 m. Latvijos katalogų: M. K. Čiurlionio (1927, 1937), Mečislovo Trijų Žvaigždžių ordinu, 1938 m. Švedijos karaliaus Bulakos, Aleksejaus Kravčenkos, Adomo Galdiko 3-ojo laipsnio Vazos ordinu ir Belgijos karaliaus kūrinių. Leopoldo II ordino Komandoro laipsniu, 1960 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo, Užėjus sovietmečiui, reikšmingiausias P. Galaunės 101 1970 m. LTSR liaudies dailininko vardas, 1970 m. – darbas – kapitalinis Lietuvių liaudies meno šešių LTSR valstybinė premija. tomų leidinys – albumų serija, apimanti medžio dir- THE RESEARCH AND STUDIES OF AR binius, keramiką, skulptūrą, grafiką, tapybą, tekstilę, 1976 m. LTSR Kultūros ministerija įsteigė Respubli- buitinius dirbinius, nors pradžioje leidykla buvo kinę Pauliaus Galaunės vardo premiją, skirtą geriau- sumaniusi išleisti tik vieną knygą37, rengtas beveik siems Lietuvos tautodailininkams. Premija buvo tei- 15 metų su kitais autoriais: buvusiais dėstytojais kiama iki 2000-ųjų metų38. (A. Mikėnaite ir H. Kairiūkštyte-Jaciniene) ir absol- Akvilė Mikėnaitė (1912–2001) ventais (K. Kairiūkštyte). Šio leidinio užsakovai buvo išmintingi „Vagos“ leidyklos vadovai J. Čekys, Gimė ir baigė gimnaziją Latvijoje. Augo kartu su būsi- J. Tornau ir A. Maldonis, supratę lietuvių liaudies mais dailininkais, jos vyresniais broliais – keramiku meno vertę. Jonu ir skulptorium Juozu Mikėnais. 1932–1939 m. studijavo istoriją Vytauto Didžiojo universitete. Septintajame dešimtmetyje atšventęs 75 metų 1940 m. baigė Vilniaus universitetą. 1940–1961 m. jubiliejų, P. Galaunė susimąstė dėl savo įvairia- dėstė lietuvių dailės istoriją Vilniaus universitete ir šakės patirties perdavimo kitiems – muziejinin- Vilniaus dailės akademijoje. 1965–2001 m. dirbo kams, dailėtyrininkams. Parašė prisiminimų knygą Lietuvos dailės muziejuje, 1965–1991 m. vadovavo Muziejininko novelės (1967). Svarbiausi P. Galaunės Liaudies meno skyriui, tyrinėjo tautodailę, dau- straipsniai buvo išleisti rinkinyje „Dailės ir kultūros T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 giausia – skulptūrą. Jos iniciatyva ekspedicijų metu baruose“ (1970). surinktas muziejuje turtingas lietuvių liaudies meno Nemažai P. Galaunės nepublikuotų darbų yra sau- fondas. Paskelbė daug straipsnių apie lietuvių liau- goma jo muziejaus – A. ir P. Galaunių namo archyve: dies meną, sudarė kartu su kitais 4 lietuvių liaudies Lietuvos meno istorija. Gotika. Renesansas. Barokas. meno albumus, parašė monografiją apie Marcę Klasicizmas; Lietuvos muziejų istorija, XV–XIX a. Katiliūtę (1960). Vilniaus valstybiniame universitete Lietuvoje dirbusių dailininkų žodynas, XVI–XIX a. skaitė menotyrininkams lietuvių liaudies meno pas- pirmosios pusės grafikų žodynėlis. kaitas, Baltijos šalių meno istoriją ir Lietuvos meno istorijos ankstyvąjį periodą. Sprendžiant pagal jos P. Galaunė pagrįstai laikomas Lietuvos meno isto- sudarytas programas, visos paskaitos buvo skaito- rijos pradininku: kaip pedagogas, palikęs mokinių, mos pagal vieningą metodą, buvo siekiama įvertinti kaip mokslininkas tyrėjas ir kaip kultūros gyvenimo lietuvių profesionaliąją dailę ir liaudies meną pla- organizatorius. Jis padėjo lietuvių liaudies meno tesniame europiniame kultūros kontekste. Itin ver- tyrinėjimo pagrindus, sugrąžino Lietuvos kultū- tingas Baltijos šalių meno istorijos paskaitų kursas, rai Lauryną Stuoką Gucevičių, Juozą Oleškevičių. supažindinantis su Švedijos, Danijos, Norvegijos,
Įteisino meno istorijoje Vilniaus meno mokyklos TH Suomijos ir Islandijos menu. A.Mikėnaitė pateikė (1793–1831) terminą, o Pranciškų Smuglevičių – -21 platų foną lietuvių dailės suvokimui, atkreipė
kaip nacionalinės dailės mokyklos pradininką. Jis ST
dėmesį į vakarų meno stilių apraiškas kaimyninių CENTURY pirmasis Lietuvoje profesionaliai nagrinėjo knygos šalių dailėje ir skatino domėtis lyginamosios anali- meno problemas, sukūrė muziejininkystės ir pamin- zės metodu menotyroje. klosaugos pamatus. Universitete menotyra besidomintiems studen- P. Galaunės nuopelnai kultūrai, jo įvairiašakė veikla tams teko išklausyti ir tokių nuostabių profesorių, buvo ne kartą įvertinti garbingais apdovanojimais: unikalių savo dėstomo dalyko žinovų, kaip: Levo Karsavino (1882–1952) kultūros istorijos, Vosy- kai kurie iš jų dirbo Kultūros ministerijoje (S. Čip- liaus Sezemano (1884–1963) estetikos, Igno Jonyno kus ir Z. Žemaitytė), S. Pinkus ir Z. Žemaitytė – (1884–1954) Rusijos istorijos paskaitas, kurios ugdė atėjo į paveldosaugą. Kūrybiniame darbe daugiausia jų mąstymą, apsaugojo nuo užsisklendimo socialis- nuveikė Zita Žemaitytė, Stasys Pinkus ir Kazimiera tinio meno estetikoje ir plėtė teorinius horizontus. Kairiūkštytė-Galaunienė.
102 Tadas Adomonis (1910–1987) STUDENTAI Jis buvo pirmasis studentas, įgijęs menotyrininko P. Galaunei vadovaujant menotyros specialistų ren- specialybę Vilniaus valstybiniame universitete. gimui Vilniaus universitete Istorijos ir filologijos 1941–1943 m. studijavo lietuvių literatūrą Vilniaus fakultete buvo išleistos dvi menotyrininkų laidos: universitete ir klausė meno istorijos paskaitas Vil- 1950 m. ir 1951 m. Pirmojoje laidoje menotyroje niaus dailės akademijoje. 1944 m. atkūrus karo specializavosi: Stasė Baltrušaitytė, kuri išvyko dirbti nutrauktas studijas, tęsė mokslą Vilniaus universi- į Šiaulius; Sofija Budrytė (apgynė diplominį darbą tete meno istorijos katedroje ir įgijo dailės istoriko 1956 m.): Janina Česlikauskaitė (Puipienė); Sta- kvalifikaciją (1949). Baigęs studijas iki gyvenimo sys Čipkus, Kazimiera Kairiūkštytė (Galaunienė); pabaigos dėstė Lietuvos valstybiniame dailės ins- Jadvyga Katinaitė, Aldona Lukoševičiūtė (Stravins- titute. 1950–1976 m. vadovavo Meno istorijos ir kienė); Stasys Pinkus; Ona Serbentaitė (Navickienė), teorijos katedrai. Jam teko organizuoti ir atkurti 39
IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. Gediminas Žaliūkas, Zita Žemaitytė . menotyrininkų studijas Lietuvoje: iš pradžių įkurti Antrojoje laidoje mokėsi: Mariana Dzingaitė (Mal- Lietuvos valstybiniame dailės institute neakivaiz- 40 cienė), Genovaitė Grigelytė, Ona Jaskūnaitė, Stasys dinį skyrių (1959 m.), o vėliau ir stacionarą (1970) . Juodelis, Genovaitė Kęstutytė, Mališauskaitė, Edvar- Skaitė Lietuvos dailės ir architektūros istorijos kursą das Pranckūnas, Vytautas Stanikūnas, Elvyra Šukytė (nuo senovės iki XX amžiaus pradžios). Paskaitų ir Jonas Umbrasas. Beveik visi anksčiau ar vėliau pagrindu parengė su kitais Lietuvos TSR dailės ir papildė muziejininkų gretas. Įgiję praktinės patirties architektūros istorijos vadovėlio du tomus: pirmąjį (1987) kartu su K. Čerbulėnu, antrąjį (1997) – užbaigė Nijolė Adomonytė, jam mirus. Nors atga- vus Lietuvai nepriklausomybę, ženkliai prasiplėtė menotyros galimybės, Lietuvą pasiekė įvairūs nauji tyrimo metodai, pasikeitė dailės istorijos dėstymo samprata, bet šis vadovėlis išliko vertingas kaip pirmasis kruopštus mėginimas surinkti iš archyvų ir kitų šaltinių ir susisteminti Lietuvos dailės istori- LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS jos nuo senovės iki XX amžiaus faktus, kurių didelė dalis nebuvo anksčiau tyrinėta. T. Adomonis išleido monografijas apie V. Grybą, Joną Mikėną, albumus Lietuvos dailės institutas, Taikomoji dailė, bendra- darbiavo Lietuvių visuotinės enciklopedijos ir daly- vavo Menotyros straipsnių rinkinio leidyboje, ver- tindamas galimybę spausdinti jame straipsnius apie senąją lietuvių dailę.
Stasys Pinkus (1925–1992)
1945–1950 m. studijavo Vilniaus universiteto Isto- rijos ir filologijos fakultete lietuvių kalbą ir litera- tūrą, Lietuvos meno istoriją. Baigęs studijas, S. Pin- Tado Adomonio portretas kus įstojo į Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir pirmininkės pareigas. 1980–1982 m. dirbo Vyriau- siojoje enciklopedijų redakcijoje Kultūros paminklų sąvado redakcijos vedėja, išleido vadovą 300 kultū- ros paminklų (1980), monografijas: Paulius Galaunė (1984) ir Adomas Varnas. Gyvenimas ir kūryba (1998); albumus: Ipolitas Užkurnys (1987) ir Liongi- 103 nas Šepka (1990). Apdovanota Lietuvos Respublikos nacionaline kultūros ir meno premija (1990). THE RESEARCH AND STUDIES OF AR Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė (g.1924)
1945–1950 studijavo muziejininkystę Vilniaus uni- versitete. Gyvenimą paskyrė lietuvių liaudies menui. 1949–1950 m. Lietuvos mokslų akademijos Istorijos ir etnografijos muziejaus, 1950–1952 m. Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto Etnografijos sektoriaus mokslo darbuotoja. 1952 m. už daly- vavimą pasipriešinime sovietiniam okupaciniam Klemenso Čerbulėno portretas režimui kalėjo Archangelsko srityje Jarcevo moterų lageryje. 1956 m. grįžo į Lietuvą. 1957–1959 m. ir 1961–1983 m. dirbo Kauno m. K. Čiurlionio dailės literatūros instituto aspirantūrą, bet netrukus buvo muziejuje, 1965–1974 m. Liaudies meno skyriaus nuteistas už įtariamus ryšius su „nacionalistiniu vedėja, 1959–1960 m. – Lietuvos valstybinėje respu- pogrindžiu“ ir 1951–1954 m. praleido lageryje. blikinėje bibliotekoje Kaune. Būdama P. Galaunės
Sugrįžęs 1955–1956 m. dirbo Restauracinės gamy- T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 žmona, ji nuo 1988 m. tapo P. Galaunės kultūri- binės dirbtuvės moksliniu bendradarbiu, vėliau nio palikimo saugotoja ir tvarkytoja. Jos iniciatyva – gyvenimą paskyrė kultūros paveldui: 16 metų 1996 m. Kaune įsteigtas Nacionalinio Čiurlionio dirbo Lietuvos dailės muziejuje, o nuo 1967 m. Kul- dailės muziejaus padalinys – Adelės ir Pauliaus tūros ministerijos Mokslinėje metodinėje kultūros Galaunių namai. paminklų apsaugos taryboje, rašė straipsnius apie kultūros paminklus ir jų istoriją, daugiausia apie tai- Ji daugiausia prisidėjo prie Lietuvių liaudies meno komąją dekoratyvinę dailę, senosios sieninės tapy- leidybos, padėjo parengti 5 iš 6 knygų. Sudarė bos restauravimą. Nuo 1974-ųjų iki mirties dirbo P. Galaunės raštų bibliografiją, parengė knygą Pau- Paminklų restauravimo tresto vyriausiuoju meno- lius Galaunė: Dailės ir kultūros baruose, 1970 m.; ir tyrininku. Knygoje Lietuvos pilys (1971; p.185–224, albumus su kitais: Lietuvių liaudies menas. Drabu- 245–276) S. Pinkus surinko archyvinę medžiagą ir žiai, 1974 m.; Lietuvių liaudies menas, kn. l, 1993 m. išsamiai aprašė XVI–XIX a. Raudonės, XVII–XIX a. Parašė prisiminimus apie diplomatą J. Urbšį, teisės Panemunės (Gelgaudų, Vytėnų) ir bastioninę XVI– profesorių T. Petkevičių, J. Jablonskytę-Petkevičienę XVII a. Biržų pilis: jų savininkus, rekonstrukcijas, ir V. Kisarauską, muziejininkę A. Mikėnaitę. Apdo- stilių kaitą, restauravimo ir konservavimo istoriją. vanota Gedimino 5 laipsnio ordinu. (1997). TH
Zita Žemaitytė (1925–2009) Mariana Malcienė (Dzingaitė) gim. 1924 m. -21
1951 m. baigė meno istoriją Vilniaus universitete. ST
1950 m. Vilniaus universitete Istorijos ir filologijos CENTURY fakulteto Muzeologijos skyriuje įgijo meno istori- 1953–2000 m. dėstė Lietuvos valstybinėje konserva- kės specialybę. Nuo 1959 m. dirbo LTSR Kultūros torijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), ministerijoje, užsiėmė meno paminklų apsauga nuo 1991 m. profesorė. 1956–1960 m. ir Vilniaus ir registravimu. 1975–1980 m. ėjo Mokslinės– dešimtmetėje muzikos mokykloje, 1959–1966 m. metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos leidinio Ekrano naujienos redakcijoje, 1966–1979 m. – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto Tapyba. 1940–1960, P. Kalpoko, K. Sklėriaus, V. Jur- Menotyros sektoriuje, kur 1974 m. apgynė menoty- kūno, J. Kuzminskio ir kitų kūrinių reprodukcijų ros mokslų disertaciją. aplankus. Visą gyvenimą dirbo meno spaudoje, profesionaliai redagavo straipsnius ir kuravo dailė- Parašė pirmąjį Lietuvos kino istorijos veikalą. tyros klausimus. Jo dėka lietuvių meno periodikoje Apžvelgė Lietuvos kino raidą: 1919–1958 m. (Lietu- įsitvirtino taupi kalba ir buvo išvengta išplėtoto ide- 104 vos TSR istorija t. 4, 1975), 1919–1967 m. (Tarybinio ologinio tuščiažodžiavimo. kino istorija t. 3–4, 1975–1978, rusų k.), nebyliojo ir Lietuvos vaidybinio kino (Kino meno pagrindai, Vytautas Stanikūnas (g. 1924) sud. Ž. Pilipavičienė, 1982), parašė Marijampolės ir 1946–1950 m. Vilniaus valstybiniame universitete Žemaičių dramos teatrų (Lietuvių tarybinis teatras: studijavo menotyrą ir muziejininkystę42. Vilniaus 1940–1956 m., 1979), Panevėžio dramos teatro (Lie- pedagoginiame institute įgijo istoriko specialybę. tuvių tarybinis dramos teatras: 1957–1970 m., 1987) 1949 m. represavus šeimą, turėjo slapstytis nuo pri- istoriją. Lietuvos kultūroje yra žymi kaip pedagogė verstinės kelionės į Sibirą, buvo pašalintas iš univer- ir menotyrininkė, tyrinėjusi kino ir teatro istoriją. siteto ir atleistas iš darbo kultūros įstaigų – Švietimo Genovaitė Kęstutytė (Jasiulienė) (g. 1928) komitete ir Trakų kraštotyros muziejuje, kur pradėjo dirbti dar studijų metais. 1951–1957 m. mokytojavo 1951 m. baigė muziejininkystę Vilniaus universitete. Biržų I-ojoje vidurinėje mokykloje. 1957–1966 m. 1952–1953 m. dėstė dailės istoriją Taikomosios dai-
IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. vadovavo Rokiškio kraštotyros muziejui. Atrado lės aukštesniojoje mokykloje Kaune. 1954–1981 m. liaudies skulptorių Lionginą Šepką, kurio darbai Lietuvos valstybiniame dailės institute skaitė Tai- padarė jam stiprų įspūdį. komosios dailės istorijos ir Senosios Rusijos dailės istorijos paskaitas. Parengė aukštosioms mokykloms 1966–2006 m. dirbo Rumšiškėse Lietuvos liaudies Visuotinės taikomosios dekoratyvinės dailės isto- buities muziejaus direktoriumi. Parengė su S. Dau- rijos mokymo programą (1982 m.). Nuo 1981 m. niu ir P. Vėlyviu muziejaus programą. Nuo jo, kaip dirbo Lietuvos dailės muziejuje Taikomosios dailės muziejaus vadovo, priklausė muziejaus veidas bei skyriaus, 1989–1999 m. Taikomosios dailės muzie- veiklos kryptis. V. Stanikūnas parašė daug straips- jaus vedėja. Šio muziejaus ekspozicijos teminio nių apie Rumšiškių muziejų – kūrimo istoriją, eks- plano (su R. Budriu, A. Kybrancu, 1987) autorė. ponatų kaupimą, medinius architektūros ir kitus Kuravo daugiau kaip 70 muziejaus parodų. Sudarė objektus bei jų vertinimo problemas. 1996 m. tapo katalogus: Baroko dailė Lietuvoje (su D. Tarandaite, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1996) ir Krikščionybė Lietuvos mene (su kitais, 2003). Riterio kryžiaus kavalieriumi. Lietuvos dailininkų sąjungos narė (nuo 1981 m.) Jonas Umbrasas (1925–1988) LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS Edvardas Pranckūnas (1925–1980) 1951 metais baigė Vilniaus universitete menotyrą. Studijavo menotyrą Vilniaus universitete. Studijų 1955 metais baigė Maskvos A. Lunačarskio teatro metu parašė svarbų kursinį darbą Skulptoriaus meno institutą. 1952–1988 m. dirbo Lietuvos vals- Vinco Grybo gyvenimas ir kūryba41. Baigęs univer- tybiniame dailės institute, meno istorijos ir teorijos sitetą (1951) išvyko į Merkinę. 1957–1976 m. dirbo katedroje, docentas, dėstė Visuotinę meno istoriją ir savaitraščio Literatūra ir menas, 1976–1980 m. žur- XX a. pirmosios pusės (1900–1940) lietuvių dailės nalo Kultūros barai redakcijoje, rašė straipsnius apie istoriją. 1967 m. Lietuvos istorijos institute apgynė XX amžiaus lietuvių dailininkus – tapytojus, skulp- menotyros mokslų disertaciją M. K.Čiurlionio dai- torius, grafikus ir menotyrininkus, dailės parodas lės pagrindiniai bruožai, kurioje pirmą kartą išsamiai (kartais E. Pranulio slapyvardžiu) į Pergalę, Vakari- išnagrinėjo šio dailininko kūrybos formavimosi nes naujienas, Švyturį ir kitus periodinius leidinius. ištakas ir įtakas, ypač – Lenkijos meninės aplinkos. Recenzavo meno leidinius: T.Adomonio knygą apie Lietuvos TSR nusipelnęs meno veikėjas. V. Grybą, K. Šimonio Gyvenimo nuotrupos, albumus: Parašė ir paskelbė daug straipsnių, daugiausia apie pokario dešimtmetis. Nebuvo spaudos, kurioje būtų įmanoma spausdinti straipsnius. Savaitraštis Literatūra ir menas buvo kuklios apimties ir dau- giausia rašė tik apie literatūrą bei teikė informaciją apie valstybines premijas ir garbės vardų suteikimą, kuriais dažniausiai buvo apdovanojami rašytojai, 105 turėję didžiausias ideologinės propagandos galimy- bes. Iš dailininkų buvo pagerbti tik J. Mikėnas (1947)
ir P. Aleksandravičius (1951). Didžiausias dėmesys THE RESEARCH AND STUDIES OF AR buvo skiriamas supažindinimui su valstybės poli- tika meno ir kultūros srityje. Apie Lietuvos dailės istoriją nuo senovės iki 1940 m. buvo vengiama vie- šai kalbėti ir rašyti, išskyrus vienintelę LTSR valsty- binio dailės instituto ir Lietuvos dailininkų sąjungos surengtą konferenciją 1953 m. gruodžio 21–23 d., kurios metu buvo perskaityti: V. Drėmos prane- šimas apie Vilniaus meno mokyklos palikimą, jos Jono Umbraso portretas atstovų kūrybą ir vertę ir T. Adomonio – apie XIX amžiaus Lietuvos demokratinės dailės formavimosi ypatumus. Tik 1955 m. balandį įkūrus dailėtyros XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės plėtotę ir dai- sekciją, Lietuvos dailininkų sąjungoje (pirminin- lininkus: M. K. Čiurlionį, K. Sklėrių, A. Galdiką, kas V. Kairiūkštis) pradėta publikuoti straipsnius P. Galaunę, A. Gudaitį, A. Samuolį, J. Vienožinskį, apie XIX a. Lietuvos dailininkus jų jubiliejų proga:
J. Kuzminskį. Parengė ir išleido monografijas: Jonas T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 V. Drėmos apie K. Rusecką45, J. Rustemą46, P. Smu- Kuzminskis. Graviūros (1957), Petras Aleksandravi- glevičių47. Tai nebuvo proginiai rašiniai. Juose atsi- čius (1961; antras papildytas leidimas 1983), Vla- spindėjo ilgalaikis profesinis įdirbis, kruopštus faktų das Karatajus (1973). Su kitais autoriais: Lietuvos studijavimas bei menotyrininko sukauptos žinios. TSR dailė (1972), Lietuvių dailininkų organizacijos Tais laikais ideologiškai kryptingai buvo vertinama 1900–1940 m. (1980), Juozas Mikėnas (1983). Reikš- ir tarpukario lietuvių dailė, pripažįstamos tik rea- mingiausias darbas – Lietuvių tapybos raida 1900– listinės tradicijos, nustatyta temų, siužetų ir žanrų 1940 m. Srovės ir tendencijos (1987), kuriame jis hierarchija. O XIX a. pabaigos–XX amžiaus meno pirmasis siekė įterpti lietuvių tapybą į vakarų meno ieškojimai formos srityje bei sąlygiško vaizdo plasti- kontekstą. Padėjo rengti Dailės ir architektūros ter- nės raiškos savybės – dekoratyvumas, deformacija, minų žodyną, buvo Vyriausiosios enciklopedijų etiudiškumas ar simboliškumas buvo smerkiamos. redakcijos meno skyriaus mokslinis konsultantas. Nepripažįstamas buvo ne vien m. K.Čiurlionis, bet Stasys Juodelis (1928–1983 ) ir arsininkų, ir nepriklausomųjų grupės kūryba. Tai 1951metais baigė Vilniaus universitete muzeologiją. atsispindi ir pirmojoje J. Jurginio Lietuvos meno isto- 48 1956–1957 m. buvo Anykštos (Anykščių apskrities rijoje, išleistoje vėliau, 1960 m. . TH
laikraščio) redaktorius. Vėliau dirbo Rokiškio kraš- Pokario metų menotyra, kurios ištakos slypi XX a. -21 totyros muziejuje. Specializavosi archeologijoje. ketvirtajame dešimtmetyje, – tai reikšmingas pro- ST
Atliko Zarasų rajono archeologijos paminklų žval- fesinės patirties kaupimo metas; svarbus vaidmuo CENTURY gomuosius darbus43. Daugiausia nusipelnė Lietuvos atiteko su Vilniaus universitetu susijusioms asme- kultūrai kaip muziejininkas44. nybėms – dėstytojams (H. Kairiūkštytė-Jacinienė, Net ir sunkiomis pokario sąlygomis menotyrininkų P. Galaunė, A. Mikėnaitė ir tarpukaryje studijavu- veikla nenutrūko, nes Vilniaus universitete vyko siam V. Drėmai), išauginusiems jaunąją menotyri- menotyros studijos. Ypač buvo sunkus pirmasis ninkų ir muziejininkų kartą, padėjusiems tvirtus pagrindus ateities menotyrai. P. Galaunės sufor- nerasta. Oficiali versija ta, kad P. Galaunė atleistas muota menotyros studijų kryptis, turėjusi įtakos pagal etatų sumažinimą. XX a. antrosios pusės Lietuvos menotyrai, suteikia 2. Katedros dėstytojai gerai žinojo lenkų Kroku- galimybę vadinti menotyros studijas Vilniaus uni- vos menotyros mokyklą, kuri buvo išaugusi ant kla- versitete P. Galaunės menotyros mokykla. Tai galėtų sikinės vokiečių ir austrų menotyros pamatų (tar- tapti atskiro specialaus tyrinėjimo objektu. 106 pukary Stepono Batoro universitete dėstė m. More- Universiteto auklėtiniai T. Adomonis, J. Umbra- lowskis, studijavęs Krokuvoje, Vienoje, Paryžiuje, o sas, M. Dzingaitė-Malcienė, dėstydami aukštosiose Kaune – Heinricho Wőlfflino mokinė H. Kairiūkš- mokyklose ir intensyviai dirbdami mokslinį darbą, tytė-Jacinienė). Vytauto Didžiojo Universiteto dės- turėjo įtakos lietuvių menotyros, muziejininkystės tytojai perėmė ir prancūzų menotyros patirtį ( per ir meninės žurnalistikos plėtrai. P. Galaunę, baigusį Luvro mokyklą ir J.Baltrušaitį, Sorbonos universiteto absolventą, iškiliausią Henrio Pokario menotyra rėmėsi ikitarybinio laikotarpio Focillono kompleksinės komparatyvistinės metodo- menotyros metodologiniais pasiekimais, žiniomis logijos šalininką, dėsčiusį Viduramžių meno isto- ir sąsajomis su užsienio dailėtyros mokyklomis. Jai riją). Jie susitiko Vilniaus universiteto Meno istorijos būdinga universalumas ir kompleksiškumas: lygia- katedroje: P. Galaunė, H.Kairiūkštytė-Jacinienė ir vertis dėmesys profesionaliajai dailei ir jos istorijai, VDU auklėtinė A. Mikėnaitė, ir kartu su teoretikais liaudies menui, muziejininkystei, paveldosaugai. profesoriais V. Sezemanu, L. Karsavinu ir I. Jonynu IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. Nepaisant sovietinės ideologijos brukamos kultū- padėjo tvirtus lietuvių menotyros pagrindus. ros vertybių tyrimo prioritetų hierarchijos, pokario menotyrai pavyko išsaugoti domėjimąsi Lietuvos 3. Pokario metais dar tebegyvavo ryšys su lenkų dailės istorija, plėtoti archyvinę, ikonografinę ir for- menotyra, ir Vilniaus universitete buvo naudotasi maliąją dailės kūrinių analizę, rengti ekspedicijas su lenkų mokyklos sukauptomis žiniomis apie Lietu- tikslu kaupti ir tyrinėti kultūros palikimą. Valdžiai vos meno istoriją, turtinga J. Bulhako meno istorijos nesudarius galimybių plėtoti dailės kritiką – šioji stiklinių diapozityvų fototeka ir bibliotekos fondais. sritis merdėjo. Dėl politinių aplinkybių nebuvo gali- O Lietuvos dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės mybės objektyviai analizuoti senosios LDK laikų ir skyriui vadovavęs 1946–1961 m. V. Drėma, invento- tarpukario Lietuvos dailės raidos, todėl jos vertini- rindamas ir klasifikuodamas tapybos ir skulptūros mas buvo perdėtai iškreiptas. rinkinius, sukaupė daug vertingos medžiagos apie Vilniaus krašto lietuvių ir lenkų meną. Jis išmoko iš Taigi pokario dailėtyros kryptis iš esmės išsaugojo savo mokytojo S. Lorentzo atidžiai studijuoti archy- mokslinį objektyvumą, bet dėl to, kad neatitiko to vinius šaltinius, siekti pagrįstos tikslios kūrinių atri- meto ideologinių valdžios lūkesčių, jos raida buvo bucijos. LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS nutraukta – menotyros specialybė VU buvo panai- kinta. 4. 1940–1951 m. Lietuvoje buvo rengiami meno- tyrininkai, kurie gilinosi į savo krašto profesiona- IŠVADOS liosios dailės istoriją ir liaudies meną. Kaip to meto tyrimų rezultatą P. Galaunė kartu su kitais išleido 1. Lietuvoje menotyrininkai buvo pradėti rengti fundamentalų 6 tomų leidinį – Lietuvių liaudies 1940–1951 m. Vilniaus valstybiniame universitete menas. Menotyra buvo tampriai susijusi su muzie- Humanitarinių mokslų fakultete (nuo 1944 m. – jine veikla. Absolventai ir pedagogai suformavo Istorijos-Filologijos fakultetas), Meno istorijos kate- muziejinės veiklos (architektūros, dailės, liau- droje (vadovas – P. Galaunė). Sutrukdžius karui, dies meno ir etnoarchitektūros) kryptį ir metodus studijos nusikėlė į pokarį. Iš pradžių menotyros spe- (V. Stanikūnas, A. Stravinskienė, K. Kairiūkštytė- cialybę rinkosi kitų katedrų pavieniai studentai, o Galaunienė). pirmosios menotyrininkų laidos baigė 1950 ir 1951 metais. Vėliau specialybė buvo panaikinta, o prie- 5. Vilniaus universitete buvo parengti kultūros žastys – nutylėtos. Rašytinės informacijos apie tai paveldo specialistai, kurie galėjo dirbti kultūros paveldo išsaugojimo srityje, įvertinti ir registruoti 17 Vėliau J. Vaina (1916–2011) gyveno Punske, dirbo kultūros vertybes, atlikti istorinius meno pamin- pedagogo ir kraštotyrininko darbą. Iki 1947 m. slapstėsi su šeima, nenorėdamas būti Raudonosio Armijos per- klų tyrimus (Z. Žemaitytė, S. Pinkus). Visų dėsty- sekiojamas. Nuo 1953 m. mokytojavo Suvalkuose. Įkūrė tojų paskaitų programose buvo aiškinamos kultūros Punsko etnografijos muziejų. 18 1940 m. birželio 14 d. Švietimo ministro įsakymu paveldo problemos. VU parengė menotyrininkus, buvo įsteigta Vilniaus dailės mokykla, kuri įsikūrė Ste- kurie pasišventė teoriniam ir pedagoginiam darbui pono Batoro universiteto Dailės fakulteto patalpose, o 107 ir išaugino ne vieną menotyrininkų kartą. (T. Ado- kitais metais – Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos 1941 m., birželio 5 d. nutarimu ji perorganizuota į Vil- monis, J. Umbrasas, M. Malcienė), turėjo įtakos dai- niaus dailės akademiją. In: Lietuvos TSR kultūros istorijos lės ir muzikos specialistų meniniam augimui. VU šaltiniai. Dailė 1940–1960: Dokumentų rinkinys [Rankraš- THE RESEARCH AND STUDIES OF AR tis]. / Sudarė S. Indriulaitis. 1987, p. 541. 1943 m., kaip parengė specialistus, galinčius dirbti ne vien muzie- ir kitos aukštosios mokyklos Lietuvoje, ji buvo uždaryta juje, paveldosaugos srityje, bet ir profesionaliai ir 1944 m. rugpjūčio 24 d. atkurta ir pavadinta Vilniaus atlikti žurnalistinį meno sklaidos darbą (E. Pranc- valstybiniu dailės institutu. In: Vilniaus dailės akademija. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1995, p. 7. kūnas, S. Juodelis ir kiti). 19 P. ir A. Galaunių namo archyvas. R 448, l. 1–3. 20 P. ir A. Galaunių namo archyvas. R 438. 21 P. ir A. Galaunių namo archyvas. R 423, 428–447. 22 P. ir A. Galaunių namo archyvas. R 435–436. 23 P. ir A. Galaunių namo archyvas. R 441. 24 P. ir A. Galaunių namo archyve saugoma ir Maskvos Nuorodos valstybinio M. V. Lomonosovo universiteto paskaitų pro- grama, kurioje yra Meno paminklų aprašymo ir Muzieji- 1 Umbrasas, Jonas. Dailėtyros baruose. In: Dailėtyra, ninkystės kurso programa. Vilnius: Vaga, 1981, p.292. 25 Зотов A. За преодоление пережитков импрессио- 2 Ten pat низма. In: Искусство, 1950, № 1, с.76–79; Kamenskis A. 3 Žemaitytė, Zita. Paulius Galaunė. Vilnius: Vaga, Įveikti formalizmo įtaką.In: Literatūra ir menas, 1950 rug- 1988. sėjo 17; Sadūnas J. Kovoje su formalizmo liekanomis. In: 4 Meno istorijos daktaras (1931); Gaižutis, Algirdas. Pergalė, 1950, Nr. 12, p. 118. Jurgis Baltrušaitis – dailėtyrininkas, kultūrologas. In: Kul- 26 VVU Istorijos-filologijos dekano E. Meškausko raštas. T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 tūros vertybės ir erzacai. Vilnius: Academia, 1993. VVU A, b. 1392, l. 79; VVU rektoriaus J. Bučo 1951 rug- 5 Žemaitytė, Zita. Lietuvių liaudies kultūros tyrinėtoja pjūčio 25 d. įsakymas. VVU A, b. 1392–46. Halina Kairiūkštytė-Jacinienė. In: Dailėtyra. Straipsnių 27 1950 m. lapkričio mėn. po A. Kamenskio straipsnio rinkinys. Vilnius: Vaga, 1981. Įveikti formalizmo įtaką vykęs M. K.Čiurlionio kūrybinio 6 Gečaitė, Rasa. Likimo drama arba M. Vorobjovo loby- palikimo „aptarimas“ nepakeitė oficialaus neigiamo jo nas. In: Bernardinai, 2011 balandžio 27. vertinimo, nors kai kurie dailininkai gynė m. K. Čiurlionį. 7 Vienožinskis, Justinas. Straipsniai. Dokumentai. Laiš- CVLMA, f. 146, ap. 1, b. 74, l. 1–84 (M. K. Čiurlionio kūry- kai. Amžininkų atsiminimai. Vilnius: Vaga, 1970. binio palikimo aptarimas. 1950, lapkričio 29-30). 8 Kairiūkštis, Vytautas. Straipsniai, paskaitos, dokumen- 28 Buvo baigęs Luvro mokyklą, kurioje įgijo gerą teorinį tai, laiškai, amžininkų atsiminimai. Vilnius:Vaga, 1989. menotyrininko muziejininko pasirengimą. Tarpukariu 9 V. Drėmos ilgai kaupta medžiaga apie Lietuvos dailę ir dėstė meno istoriją Vytauto Didžiojo universitete ir dirbo architektūrą, dirbant Vilniaus dailės muziejuje ir Pamin- Valstybės muziejuje Kaune, įsteigė Čiurlionio galeriją, 13 klų konservavimo ir restauravimo institute, pradėta publi- metų vadovavo valstybės muziejams (Vytauto Didžiojo kuoti gyvenimo pabaigoje: Pranciškus Smuglevičius. 1973; kultūros muziejui ir Čiurlionio dailės muziejui). Dingęs Vilnius. 1991; Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. 1991; 29 Galaunė, Paulius. Apie muziejininkų rengimo būti- Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782–1801 metais. 1991. nybę. P. ir A. Galaunių namo archyvas. R 448. 10 Lietuvos tapyba. Vilnius, Vaga, 1976. 30 Laužikas, Rimvydas. Penki atsakyti klausimai apie 11 Lietuvos scenografija / Tekstas J. Mackonio, sudarė G. muziejininkystės studijas Lietuvoje. In: Lietuvos muziejai, Aleksienė. Vilnius: Vaga, 1968; XX a. lietuvių dailės isto- 2009, Nr. 4, p. 6. rija. 1900–1940. T. I–II, Vilnius: Vaga, 1982, 1983. 31 Ten pat. 12 Savickas, Augustinas. Peizažas lietuvių tapyboje. Vil- 32 Pažaislis, ein Barockkloster in Litauen. Abhandlung zur TH nius: Vaga, 1965; XX a. lietuvių dailės istorija. 1900–1940. Erlangung der Doktorwürde der philosophischen Fakultät -21 T. I–II, Vilnius: Vaga, 1982, 1983. der Universität Zürich, vorgelegt von Halina Kairiūkštytė- 13
Mikėnaitė, Akvilė. Keletas prisiminimų apie prof. Levą Jacynienė von Kaunas. In: Tauta ir žodis, Kaunas, 1930, ST
Karsaviną. In: Lietuvos dailės muziejus. Metraštis 2. Vil- t. VI. CENTURY nius, 1998, p. 425. 33 Sezemanas V. Halina Kairiūkštytė-Jacynienė. Pažaislis, 14 Švietimo liaudies komisaro J. Žiugždos įsakymas 1944, ein Barockkloster in Litauen. In: Lietuvos aidas, 1931 sau- gruodžio 21 d. Nr. 179 A. VU A, b. 1392, l. 12. sio 7, Nr. 5; cit. iš.: Sezemanas, Vosylius. Estetika, Vilnius: 15 Kultūros paminklų apsauga Lietuvos TSR. In: Darbo Mintis, 1971, p. 91. Lietuva. 1940 rugsėjo 25. 34 Iš autorės pokalbio su Kazimiera Kairiūkštyte-Galau- 16 Žemaitytė, Zita. Paulius Galaunė. Vilnius: Vaga, 1988, niene 2011 kovo 19. p. 175. 35 Zita žemaitytė. Lietuvių liaudies kultūros tyrinėtoja Halina Kairiūkštytė-Jacinienė. In: Dailėtyra. Vilnius, 1981, 41 P. ir A. Galaunių namo archyvas. R 453. p. 354. 42 1950 m. jis yra P. Galaunės IV kurso sąrašuose. A. ir 36 Galaunė, Paulius. Dailės ir kultūros baruose / sudarė P. Galaunių namo archyvas. R 450. K. Kairiūkštytė-Galaunienė. Vilnius: Vaga, 1970. 43 Žvalgymo dienraštis. Kupiškio, Rokiškio, Biržų, Zarasų 37 P. Galaunės ir leidyklos vyriausiojo redaktoriaus Jur- rajone . KPC archyvas, f.9, ap. 1, b. 16. gio Tornau susirašinėjimas liaudies meno albumų leidybos 44 Gasiūnas, Vytautas. Muziejininkas Stasys Juodelis klausimu. A. ir P. Galaunių namo archyvas. R1604, skyrius (1928, vasario 28 – 1983, rugpjūčio 6). In: Rokiškio žemės 108 XXIX. šviesuliai. Utena, 2001, p. 12–14. 38 Premija panaikinta 2001 m., kultūros ministre būnant 45 Drėma, Vladas. Dailininkas–novatorius. In: Literatūra R. Dovydėnienei. ir menas, 1955 rugpjūčio 20. 39 Remiantis P. Galaunės sudarytais sąrašais. P. ir 46 Drėma, Vladas. J. Rustemo realizmas. In: Literatūra ir A. Galaunių namo archyvas. R 450. O taip pat K. Kai- menas, 1955 liepos 2. riūkštytės prisiminimais, užrašytais autorės 2011 kovo 47 Drėma, Vladas. Pranas Smuglevičius. In: Literatūra ir 19 d. ir 1998 m. abiejų laidų susitikimo fotonuotrauko- menas, 1955 gruodžio 17. mis. 48 Jurginis, Juozas. Lietuvos meno istorijos bruožai. Vil- 40 Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas. Vilnius:Vaga, nius, 1960. 1981, p.14.
Nijolė TUMĖNIENĖ Lithuanian Association of Art Historians, Vilnius IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. ART HISTORY STUDIES AT VILNIUS UNIVERSITY (1940–1951)
Key words: art history in 1940–1951, museology studies, P. Galaunė and his students, Vilnius University.
Summary
The article focuses on the almost not investigated features of the beginning of Lithuanian art specialists preparation in 1940–1951. Its aim is to discuss the directions of educational and scientific activities, to reveal the identity of Lithuanian art history and criticism education, becoming circumstances and features as well the impact of other schools. Also to eva- luate the importance of teachers and graduates for development of Lithuanian art history and criticism and museology. The training of art specialists in Lithuania started in 1940–1951 at Vilnius State University Faculty of Humanities (Faculty of History and Philology since 1944) Department of Art History, which was headed by P. Galaunė. Because of the disturbance of the World War II studies were renewed only when it ended. At the beginning several students from the other departments were specializing in art history and criticism and the very first students graduated in
LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS 1950 and 1951. The specialty was abolished later for the not mentioned reasons. The official version is that the Head of Department P. Galaunė has been made redundant. Professor of the department had direct contacts with the Polish Cracow School of art history, which was developed on the fundamentals of classic German and Austrian art history. During interwar period M. Morelowski, which has been studying in Krakow, Vienna, Paris, taught at the Stefan Batory University, and H. Kairiūkštytė-Jacinienė, student of Heinrich Wölfflin – in Kaunas. Professors of Vytautas Magnus University were familiar with experience of French art history (through P. Galaunė, which completed Louvre School and J. Baltrušaitis, graduate of Sorbonne University and the most prominent adherent of the Henri Focillon complex comparative methodology). P. Galaunė, H. Kairiūkštytė-Jacinienė and VMU student of A. Mikėnaitė have met at Vilnius University, Department of Art History. Together with professors theorists V. Sezeman, L. Karsavin and I. Jonynas they were forming the attitudes of the future art specialists. They continued the interwar Lithuania and Vilnius traditions of the humanities. As in the past, artists: J. Vienožinskis, V. Kairiūkštis and others were engaged in the art history and art criticism after 1940. This situation did not change after the Second World War (V. Drėma, P. Gudynas, J. Mackonis, A. Savickas, and others were engaged as well). Connection with the Polish art history was still existing in 1940–1951 and the knowledge about Lithuanian art his- tory, accumulated by Polish schools, were used at Vilnius University. During postwar years there were prepared the art specialists in Lithuania, which were going deep into the art history and folk art of their country. Art history has been closely connected with the museum activities and heritage protection. The graduates and pedagogues formed in Lithuania the directions and methods of the museum activities (V. Stanikūnas, A. Stravinskienė, K. Kairiūkštytė-Galaunienė). The specialists of cultural heritage have been prepa- 109 red at Vilnius University which were successfully working in the spheres of protection of cultural monuments, esti- mated and registered cultural values, made historical and art history researches of the art monuments (Z. Žemaitytė, S. Pinkus). VU graduates made an impact on the further development of Lithuanian art history, criticism and muse- THE RESEARCH AND STUDIES OF AR ology (T. Adomonis, J. Umbrasas, m. Malcienė) by teaching in high schools and doing intensively scientific research work. Postwar art history and criticism, which origins started in the fourth decade of the twentieth century, is a significant accumulation of professional experience in a time where the personalities-professors related with Vilnius University (H. Kairiūkštytė-Jacinienė, P. Galaunė A. Mikėnaitė) and V. Drėma, which studied art in the interwar period, played an important role. They had a decisive influence on the younger generation of art historians and museum curators, has laid a strong foundation for the future art history and criticism. Thanks to them Lithuanian art history and criti- cism were based on the interwar principles, knowledge and links with foreign schools of study of fine arts. Versatility and complexity is typical for it: a balanced focus on the professional art and its history, folk art, museology and he- ritage protection. Nevertheless the Soviet ideology has thrust cultural values for the different hierarchy of priorities of the cultural values; the postwar art criticism has managed to retain an interest in Lithuanian fine arts history, to develop archival, iconographic and formal analysis of the fine art works, to organize expeditions for collecting of cultural heritage. As the State politics did not allow developing art criticism, this sphere was perishing.
Postwar Lithuanian direction of art history as a whole has retained the scientific objectivity and had marks of cul- T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 tural resistance. Nonconformity with the ideological expectations of the Soviet government caused, that its develo- pment was discontinued in 1951 aboliting the specialty of art history in VU.
Gauta 2011 03 31 Parengta spaudai 2011 09 02 TH -21 ST CENTURY Aleksandra ALEKSANDRAVIČIŪTĖ Vilniaus dailės akademija
TAIKOMOJI AR DEKORATYVINĖ DAILĖ? 110 KELETAS TERMINIJOS KLAUSIMŲ
Reikšminiai žodžiai: taikomoji dailė, dekoratyvinė dailė, vizualieji menai, dailės šakos, dailės terminai.
Tradiciškai dailė būdavo skirstoma į dvi pagrindi- pakeisti, tai kuo? Drauge iškyla ir kitų aptariamosios nes šakas: vaizduojamąją ir taikomąją dailę. Šian- dailės šakos tipologijos ir terminijos klausimų. dien abu šie akademiniai terminai atrodo netiks- IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. lūs, nes nebeatitinka dabarties meninių procesų TAIKOMOJI DEKORATYVINĖ DAILĖ specifikos ir kūrybos principų. Kritikų tekstuose ir parodų rengimo praktikoje žodžiai vaizduojamoji Applied arts, decorative arts, arts and crafts (angl.) ir taikomoji dailė dažnai pakeičiami bendru vizu- Angewandte Kunst, Dekorative Kunst, Schmuck, aliųjų menų terminu, kuris, beje, taip pat nėra nei Kunsthandwerk (vok.) pakankamai platus, nei teoriniu požiūriu preciziš- L‘arts appliqué aux métiers, l‘arts décoratifs (pranc.) Arte decorativa, arte applicativa, artigianato (it.) kas. Kasdieniame dailės gyvenime atskiros plastinės Sztuka zdobnicza, sztuka dekoracyjna, sztuka stosowa- kūrybos sritys įvardijamos tiesiog tapyba, keramika, na, rzemiosło artystyczne (lenk.) tekstile, pavadinamos įvairiais darbiniais terminais, Прикладное искусство, декоративное искусство, ir to visai pakanka. Tačiau kartais teoretikams ir декоративно-прикладное искусство (rus.) vadybininkams prireikia vieno žodžio, apskritai Lentelėje matome lietuviškojo termino taikomoji apibūdinančio meno reiškinius, kilusius iš tradici- dekoratyvinė dailė atitikmenis įvairiomis kalbomis, nių amatų, naudojančius jų technologijas, neprara- dažniausiai pasitaikančius menotyros literatūroje. dusius prigimtinio ryšio su daiktu ir daiktiškumu. Akivaizdu, jog kitose kalbose paprastai naudo-
LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS Tuomet ir paaiškėja, kad optimalaus termino nėra. jamas vienas iš dviejų terminų – arba taikomoji, Anot Haroldo Osborno, „nėra vieno termino, kuris arba dekoratyvinė. Tik rusų, lietuvių ir kai kuriose 1 tiksliai ir elegantiškai apibrėžtų šį lauką“. kitose posovietinių kraštų kalbose galima aptikti Straipsnio tikslas – išanalizuoti taikomosios dekora- žodžių junginį taikomoji dekoratyvinė dailė (sudėtą tyvinės dailės termino vartojimą ir tuo pačiu dar sykį iš dviejų atskirų žodžių, kartais sujungtų brūkšne- aptarti istorinio dailės terminijos santykinumo pro- liu). Įvairiakalbėje menotyroje terminai taikomoji blemą. Seniai pastebėta, jog keičiantis visuomenės ir dekoratyvinė arba naudojami kaip sinonimai, kultūriniam ir politiniam kontekstui, pakinta ir teo- arba pasirenkami taip, kad labiau akcentuotų vieną rinių terminų supratimas bei interpretacija. Tačiau iš dviejų šios dailės šakos kūrinių ypatumų – arba būtent taikomosios dekoratyvinės dailės termino nie- jų pritaikomumą, arba dekoratyvumą. Termino kas dar neanalizavo istoriniu požiūriu. Straipsniu pasirinkimą lemia ir šalies kultūrinė tradicija. siekiama paskatinti diskusiją dėl norminio termino Antai Prancūzijoje labiausiai paplitęs terminas taikomoji dekoratyvinė dailė likimo: ar turėtume jį dekoratyviniai menai (l‘arts décoratifs). Dekora- išsaugoti, atmesti ar transformuoti? Jei norėsime jį tyvinio meno terminas prioritetą suteikia ne tiek plastinio objekto medžiagai bei funkcijai, kiek jo įtaigumą jam suteikia veltinys, „karšta“ medžiaga, estetinėms ir puošybinėms ypatybėms. Prancūzų kuri pati savaime sužadina juslines asociacijas, turi menotyros literatūroje dekoratyvinės dailės sam- aktyvų taktilinį poveikį. Tokiu įtaigumu nepasi- prata yra platesnė nei Lietuvoje. Be keramikos, žymėjo autorės šeimyninė nuotrauka, kuri buvo tekstilės, auksakalystės, stiklo meno, ji aprėpia dar panaudota meniniam objektui sukurti, jo nebūtų ir vitražą, knygų iliustraciją, kaligrafiją, plakatą, įgijęs tas pats vaizdas, jei dailininkė būtų jį nutapiusi 111 reljefus, kitus dekoratyvius kūrinius2. dažais. Veltinys tapo būtiniausia šio kūrinio meni- nės išraiškos prielaida. Terminas taikomoji dekoratyvinė dailė teikiamas THE RESEARCH AND STUDIES OF AR 1999 m. Dailės žodyne, kuriuo šiuo metu naudoja- Kitas šiuolaikinio meno pavyzdys – Artūro Railos mės kaip pagrindiniu norminiu dailėtyros leidiniu3. „Lopšys, garantuojantis pragmatišką infantilumą“, Žodyne taikomoji dekoratyvinė dailė vadinama dai- 1994 m. Raila yra garsus šiuolaikinis lietuvių skulp- lės šaka. Šaka tai tipologinė kūrinių grupė, vienijama torius ir gal net pasipiktintų, pamatęs savo darbą panašių kūrybos priemonių, bendriausių meninio meninės tekstilės ekspozicijoje. Tačiau pagal šiuo- vaizdo formavimo principų bei kūrinio funkciona- laikinės dailiosios tekstilės sampratą šiai sričiai vimo dėsningumų4. Anot žodyno, pagal konkrečias priskirtina viskas, kas pagaminama iš bet kokio medžiagų bei technikos savybes ir funkcinę kūri- pluošto, panaudojant tekstilės amato technikas. nių specifiką taikomosios dekoratyvinės dailės šaka „Lopšys“ buvo „nupintas“, ar greičiau „numegztas“, skirstoma į keramiką, dailiąją tekstilę, metalo dirbi- iš metalo drožlių. Taigi remiantis standartiniais kri- nius ir kita5. Taigi minėtame žodyne nebuvo pateik- terijais, tai ne kas kita kaip meninės tekstilės kūrinys. tas dailės skirstymas į rūšis arba tipus, tik į šakas ir Štai tokie parodoksai užklumpa kiekvieną, bandantį šių šakų šakas (vaizduojamoji dailė skirstoma dar ir skirstyti šiuolaikinio meno objektus pagal tradicinį į žanrus). Žodynas tiesiog atspindi faktą, jog taiko- medžiagų ir technologijų kriterijų.
moji dailė niekada nebuvo nuosekliai susisteminta T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 Kita vertus, taikomosios dekoratyvinės dailės termi- ir tipologizuota. nas yra tiesiog per ilgas, nepatogus. Todėl pasta- Žodyne taikomoji dekoratyvinė dailė apibūdinama rąjį dešimtmetį, maždaug nuo 2000 m., jis pamažu taip: praktinės ir puošybinės paskirties dailės dirbi- savaime išnyko iš lietuvių periodikos, dabar nau- niai. Termino samprata ir vartosena išskleista išsa- dojamas tik taikomosios dailės terminas. Tam tikrą miai, tačiau tenka pripažinti, jog toks apibrėžimas nerimą gali sukelti tai, jog dalis mūsų kultūros var- neaprėpia žymios dalies meninių objektų, kuriuos totojų, netgi vienas kitas dailininkas, pernelyg ties- vadiname taikomaja dekoratyvine daile. Turiu ome- mukai interpretuoja žodžio prasmę ir vėl, tarsi prieš nyje ne praktinės ir ne puošybinės paskirties kūri- šimtą metų, pradeda kalbėti, jog taikomosios dailės nius, kurie jau porą dešimtmečių vyrauja šiuolai- kūriniai privalėtų būti utilitarūs. Pasigirsta šią kūry- kinės dailės parodose ir turi tik fizinį panašumą su bos šaką diskriminuojanti nuomonė, kad taikomieji tradiciniais amatais. Jiems panaudojamos tradicinių turėtų kurti vien praktišką keramiką arba tekstilę, o dailiųjų amatų medžiagos ir techninės jų priemo- tikrąją kūrybą palikti grynojo meno atstovams. nės, bet visais kitais atžvilgiais jie užima visavertę Čia tenka padaryti nedidelį ekskursą ir priminti plastinio objekto vietą postmodernių vizualiųjų keletą žinomų istorijos faktų. Hierarchinė skirtis menų arenoje. Nebeliko tradicinių taikomosios TH tarp vaizduojamųjų ir dekoratyvinių menų neegzis- ir vaizduojamosios dailės skirties ribų. Šį teiginį -21 tavo senovėje ir iki šiol neegzistuoja už vakarietiš- galima pailiustruoti dviem būdingais pavyzdžiais. ST
kosios kultūros arealo ribų. Pati grynojo meno kon- CENTURY Eglės Gandos Bogdanienės pano „Happiness“, cepcija, su ją supančia mitine aura, iškilo tik pore- 2006 m., buvo sukurtas vilnos vėlimo ir smaigstymo nesansinėje XVI–XVII a. Europoje ir akademistų technika. Meninio vaizdo struktūros požiūriu tai dėka galutinai įsitvirtino XVIII a. pabaigoje. XIX a. postmoderniosios tapybos kūrinys, interpretuojan- šis hierarchinis dailės šakų skirstymas įsišaknijo taip tis žmogaus kasdienio gyvenimo, ambivalentiškų tvirtai, jog netgi šiandien, praėjus šimtui metų nuo jausmų ir banaliųjų klišių temą. Ypatingą vizualinį modernizmo pradžios, svarbiausiose pasaulinės saugykloms“)9, o iš tikrųjų įteisino abstrakčios dailės ekspozicijose taikomojo meno kūriniams daž- neklasikinės kompozicijos ieškojimus, ypač suakty- nai tenka marginali vieta. vinusius kūrybinį jaunimą, pridengė vakarietiškojo modernizmo pavyzdžių kartotes. Taigi funkciona- Parodinė Taikomosios dailės praktika prasidėjo lumo devizas tenkino visus, todėl suprantama, jog XX a. išvakarėse, siekiant sugrąžinti jai garbingą sovietinėje ir lietuvių spaudoje maždaug iki 1969 m. 112 padėtį tarp kitų plastinių menų, prarastą būtent dėl terminas taikomoji dailė paprastai būdavo naudoja- jos specifikos, t. y. pritaikomumo. Teorinė naujųjų mas be priedėlio dekoratyvinė. laikų meninių amatų nobilitacija įvyko visų pirma austrų meno istoriko Aloyzo Rieglio dėka6. Visa Septintajam dešimtmečiui baigiantis, sovietiniame XX a. modernizmo istorija drauge yra ir taikomo- mene pradėjo ryškėti naujos tendencijos. Jos gerai sios dailės atgimimo ir kūrybinės savimonės ugdy- atsispindi straipsnių rinkinyje Apie grožį ir naudą, mosi istorija. Tai buvo netolygus procesas. Keramika kuris išėjo 1974 m.10. Čia buvo sudėti 1967–1972 kaip savita moderniojo meno sritis buvo pripažinta metais pasirodę ryškiausi poleminiai straipsniai iš XX a. I pusėje, tekstilė – po II pasaulinio karo. Šiaip žurnalo Dekorativnoje iskusstvo SSSR. Vyko disku- ar taip, XX a. šeštajame dešimtmetyje vakariečiams sija apie molbertinius ir taikomuosius dekoratyvinės taikomosios dailės vertė nebekėlė abejonių. Visai dailės bruožus. Autoriai aptarinėjo funkcionalumo kitaip klostėsi reikalai už Sovietų Sąjungos teritori- atsisakymą, parodiškumo tendenciją taikomojoje jos. dailėje. Daugelis akcentavo taikomosios dailės IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. ryšio gilėjimą su kitomis kūrybos sritimis, ypač Rusų ir lietuvių kalbų terminijoje įsivyravęs taiko- ryšį su architektūra ir jos estetikos įtaką. Kirilas mosios dekoratyvinės dailės terminas yra istorinių Makarovas rašė: „Viena iš pagrindinių tendencijų peripetijų vaisius, sovietinės kultūros istorijos pro- šiuolaikinėje dekoratyvinėje – taikomojoje dai- duktas, atsiradęs dėl pastangų kaip nors pagrįsti ir lėje – atitolstama nuo siaurai suprasto utilitarumo įteisinti taikomosios dailės kūrybinę laisvę. Socialis- dekoratyvumo vardan ir judama paprastų buitinių tinio realizmo principais pagrįsta stalininio laiko- formų monumentalinimo linkme, jų konstrukty- tarpio estetika kategoriškai nepripažino vadinamojo viniu pagrindu sukuriami unikalūs dekoratyviniai „buržuazinio formalistinio meno“ apraiškų, cenzū- kūriniai. Unikalūs meninio sprendimo ir sąly- ros ir ideologizuotos dailės teorijos pastangomis giškos formos grožio prasme“11. Panašiai rašė ir gynėsi nuo modernizmo įtakos. Po SSRS dailininkų Juozas Adomonis: „Jeigu vaizduojamojoje dailėje I suvažiavimo (1957 m.) taikomoji dailė įgavo kiek stengiamasi atkurti tikrovę su visais jos konfliktais, daugiau laisvės. Tuo metu pasirodė keletas tekstų, tai dekoratyvinėje dailėje siekiama tikrovės sąly- kurie taikomajai dailei, skirtingai nei vaizduoja- giškumo, didelio apibendrinimo, išryškinant tik majai, suteikė sąlygiškesnio vaizdo teisę, iš dalies LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS pagrindinę idėją.“12 legitimavo jos formų abstraktumą. Tai M. Kagano, A. Saltykovo, S. Rapoporto knygos ir straipsniai7. Architektūros ir dailės sintezės idėja, neutilitaraus Pradėta pripažinti funkcionalumą ir jo lemiamą meno formų įsiliejimas į viešąją erdvę legitimavo formų lakoniškumą, nebereikalauti iš taikomosios stiprėjančią tendenciją atsisakyti praktinio kūrinių dailės kūrinių iliustratyvios puošybos ir istoristinės funkcionalumo. Taikomoji dailė tapo dekoratyvine, ornamentikos8. t.y. įgijo individualizuotų bruožų, priklausomų tik nuo konkretaus autoriaus grožio sampratos. Tuo Funkcionalizmo estetika apskritai buvo vienas iš metu kritikų tekstuose prie žodžio taikomoji ir buvo kosmopolitinių septintojo dešimtmečio vizualiosios prijungtas pažyminys dekoratyvinė. Terminas taiko- kultūros požymių. Sovietinių septintojo dešimtme- moji dekoratyvinė dailė teikė kūrybinės laisvės iliu- čio autorių straipsniai taip pat gyrė kūrinių funkci- ziją ir tapo skydu, pridengusiu formos eksperimen- onalumą ir pritaikomumą viešajame gyvenime. Ide- tus13. Dabar jau neįmanoma susekti, kas ir kada pir- ologiniu požiūriu tai buvo liaudiškumo atitikmuo masis pradėjo naudoti šį žodžių junginį. Juk kasmet ir pakaitalas („taikomoji dailė skirta ne muziejų vykdavo visasąjunginės dailės parodos, visi sovietų dailininkai skaitė tuos pačius žurnalus, SSSR daili- dabar tenka atsisakyti dėl netikslumo, nepatogumo ninkų sąjunga skleidė savo ideologiją per respubli- ir todėl, kad jo vartojimas savaime traukiasi iš kul- kinius padalinius. Apžvelgus septintojo–devintojo tūros apyvartos. dešimtmečio lietuviškus, Vagos leidyklos išleistus 2. Tenka pasirinkti vieną iš terminų: taikomoji arba albumus, parodų katalogus bei kritikos straipsnius dekoratyvinė dailė. Galėtume nukalti naują terminą, įsitikiname, jog visur naudojamas terminas taiko- tačiau naujadaras, funkcionuojantis vien lietuvių 113 moji dekoratyvinė dailė. kalboje, neprigytų. Straipsnio autorės nuomone, Devintojo dešimtmečio išvakarėse atsirado naujas su kuria diskutuoja kai kurie kiti menotyrininkai, THE RESEARCH AND STUDIES OF AR reiškinys. 1986 m. Pilė Veljataga apibūdino jį taip: gyvybingas terminas privalo turėti pakankamai “Pastaraisiais metais susiformavo nauja, mūsų kri- tikslius atitikmenis kitose kalbose. tikoje vieningo pavadinimo dar neturinti dekoraty- 3. Kol kas nematydama kitos išeities, straipsnio vinės dailės atmaina. Dažnai ji vadinama koncep- autorė siūlo pasilikti įprastinį terminą taikomoji tualiąja, kartais parodine, kamerine dekoratyvine. dailė, bet naudoti jį su išlygomis ir kuo rečiau. Deko- Pavadinimas “konceptualioji” gana vykusiai žymi ratyvinė dailė – vartotinas tik tais atvejais, kai kal- tai, kad, lyginant su įprastiniu dekoratyvinės dailės bama apie puošybinę funkciją turinčius kūrinius. kūriniu, šių kūrinių meninėje kalboje svarbus vai- Meno praktikos ir kritikos kasdienybėje siūloma dmuo tenka semantiniam turiniui, tikrovės vaizda- vartoti siauresnius, konkretesnius keramikos, teksti- vimui, ką iki šiol buvo priimta laikyti vaizduojamajai lės ir kitus terminus. dailei būdingu bruožu, net privilegija. Tačiau vadin- dami minėtąją tendenciją konceptualiąja, sukeltume 4. Toleruojant tradiciškai susiklosčiusį taikomosios nereikalingą painiavą, nes gali susidaryti įspūdis, dailės šakos terminijos netikslumą, siūloma atsi- jog turime omenyje konceptualizmą, – šiuolaikinę žvelgti į istoriškumo aspektą. Taikomosios dailės ter- minas taikytinas visų epochų unikaliajai keramikos,
Vakarų dailės kryptį, kurios estetiniai principai su T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 minėta tendencija maža ką turi bendra14. Nesunku tekstilės, metalo, stiklo plastikai. Tačiau derėtų skirti suprasti, jog pavadinimas taikomoji–dekoratyvinė praeities epochų meną, vadinant jį, pvz. meniniais ne tik netinka kalbant apie tokio pobūdžio kūrinius, arba dailiaisiais amatais (crafts, métiers), nuo unika- bet neretai tiesiog paneigia, dekonstruoja jų ironišką lios XX a. dailininkų kūrybos, vadinamos taikomaja ar netgi sarkastišką idėją. Tačiau tinkamo termino arba dekoratyvine daile. šiems devintojo dešimtmečio dailės reiškiniams 6. Skirtingų istorinių periodų, pagal nevienodas įvardinti taip ir neatsirado, todėl iki pat Nepriklau- kultūrinio „žaidimo taisykles“ sukurtus kūrinius somybės atgimimo buvo tenkinamasi kompromi- vertėtų ir analizuoti skirtingais metodais. Dailiųjų siniu taikomosios–dekoratyvinės dailės terminu. Šis amatų paveldas, be technologinio aspekto, nagrinė- terminas jau visiškai neatitinka XXI amžiaus meno tinas ikonografijos ir stiliaus požiūriu, kaip ir vaiz- procesų. Jis savaime redukavosi: pranyko pažymi- duojamoji tų periodų dailė. Modernizmo epochos nys dekoratyvinė, liko tik taikomoji dailė15. XXI a. taikomoji dailė svarbi formaliuoju, individualaus lietuviškuose tekstuose naudojamas tik taikomosios stiliaus aspektu. Postmodernizmo taikomoji dailė dailės terminas. nagrinėtina tais pačiais aspektais, kaip ir kiti šiuo-
laikinių vizualiųjų menų srities reiškiniai. TH
IŠVADOS -21 5. Reikėtų tikslinti atskirų unikaliosios plastikos sri-
Šiomis išvadomis siekiama suteikti postūmį toli- čių terminiją, kalbant apie taikomosios dailės rūšis ST CENTURY mesnei diskusijai, svarstant ir norminant lietuvių (keramiką, tekstilę, auksakalystę ir pan.) ir porū- dailės terminus. šius (tokius kaip, pvz., architektūrinė keramika arba keraminė plastika). Šioje srityje dar labai daug nesis- 1. Terminas taikomoji dekoratyvinė dailė buvo isto- temingumo, darbinių ir teorinių terminų maišaties. rinių aplinkybių sąlygotas, laikinas terminas, kurio Nuorodos 11 Ibidem, p. 13. 12 Taikomoji dekoratyvinė dailė: Įvadas / Sud. Juozas 1 The Oxford Companion to the Decorative arts / Ed. by Adomonis. Vilnius: Vaga, 1972. Harold Osborne. Oxford University Press, 1985, p. V. 13 „Aptariamuoju laikotarpiu gerokai išsiplėtė taiko- 2 de Morant, Henry. Histoire des arts décoratifs des origi- mosios–dekoratyvinės dailės funkcija. Sprendžiant nau- nes à nos jours, suivie de le design et les tendançes actuelles jas problemas, atsisakant tradicinės utilitarumo sąvokos, „Bibliothèque des Guides Bleus“. Paris: Libraire Hachette, taikomoji dailė ėmė ieškoti naujų meninės išraiškos kelių 114 1970. Vertimai į anglų, lenkų, rusų kalbas. (...). Pirmiausia pastebime, kad ši dailė prarado buitišką 3 Dailės žodynas. Vilnius: VDA leidykla, 1999, p. 415. utilitarumą, tapo individualizuota menininko kūrybos 4 Ibid, p. 406. išraiška“. In: Taikomoji dekoratyvinė dailė: Įvadas / Sud. ir 5 Ibid. įvado autorė Laimutė Cieškaitė-Brėdikienė. Vilnius: Vaga, 6 Riegl, Alois. Stilfragen. Grundlegungen zu einer Ges- 1980. chichte der Ornamentik. 1893. 2. Auflage. Berlin, 1923; 14 Veljataga, Pille. Šiuolaikinės taikomosios dekoratyvinės Riegl, Alois. Historische Gramatik der Bildenden Künste / dailės ryšiai su vaizduojamąja daile. In: Problemos, Vil- Aus dem Nachlass herausg. von Karl M. Swoboda u. Otto nius: Mintis, 1986, Nr. 35, p. 60. Pächt. Graz-Köln, 1966. 15 „Lietuviška etimologija ne visiškai sutampa su dabar- 7 Каган, M. О прикладном искусстве. Мocква, 1961; tinių dailės rūšių apibūdinimu, – maždaug 9 dešimtmečio Салтыков, А. Б. Избранные труды. Мocква,1962; gale devalvavus epitetui „dekoratyvinis“, po „taikomojo“ Салтыков, А. Б. Самое близкое искусство. Мocква, meno vėliava ėmė burtis iš esmės antiutilitarinių kūrybi- 1969; Маца, И. Проблемы худoжественной культуры nių pozicijų pagimdyti reiškiniai. Pavyzdžiui, medžiaginės ХХ века. Мocква, 1969. išraiškos eksperimentai jaunų kūrėjų darbuose. Tačiau ir 8 Purvinaitė, Rūta. Vaclovas Miknevičius. Vilnius: Vaga, abstrakčiuose erdviniuose siūlų, medžio, stiklo, porce- 1986, p. 21. liano objektuose, savarankiškai funkcionuojančiuose kaip 9 Taikomoji–dekoratyvinė dailė: Įvadas / Sud. ir įvado antipragmatiški vizualiniai signifikantai, beveik nerasime autorius Juozas Adomonis. Vilnius: Vaga, 1969, p. V. preteksto kalboms apie „menų susiliejimą“, ar „gryno 10 IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. О красоте и пользе. Проблемы декоративн konceptualizmo“. In: Trilupaitytė, Skaidra. Taikomoji dailė -приклaдного искусства 60-х годов / Под ред. Л. Кра- 96: Katalogas: Įvadas. Vilniaus Šiuolaikinio meno centras, маренко. Москва: Советский художник, 1974. 1996.
Aleksandra ALEKSANDRAVIČIŪTĖ Vilnius Academy of Arts
ТHE ISSUES OF TERMINOLOGY IN APPLIED ART
Key words: applied arts, decorative arts, visual arts, art branches, terms of art.
Summary
LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS This paper is aimed at analysing the usage of the termapplied decorative arts, as well as discussing its historical rela- tivity. Dailės žodynas (Vilnius, 1999), a standard Lithuanian dictionary of art history, suggests a united term: applied decorative arts. This term is found solely in languages of the post soviet countries. Elsewhere, a single term is being used: it is either applied arts or decorative arts. The term applied decorative arts no longer corresponds to the pos- tmodern creative reality, as nowadays the boundaries that used to separate the art fields have dissolved. The article discusses, which term would be appropriate to denote the pieces of art that are deriving from traditional crafts. The term applied decorative arts is a product of Soviet cultural history. It emerged as a result of struggle to preserve the specifics of this branch of art. Soviet press of year 1959–1969 would praise art’s functionality, and a term applied arts was being used. In the 70’ies unutilitary pieces of art appeared. They were oriented towards the architectural aesthetics and the ideas of art synthesis. Applied arts became decorative arts. The termapplied decorative arts was a shield covering contemporary experiments with abstract forms as well as tendencies towards Western Modernism. In 1980-ties, a separate type of art emerged, to which semantic content was of exceptional importance. It was called conceptual or exhibition-aimed decorative art. A truly fitting term never emerged. For general use, the paper recommends to use the term applied arts nowadays. In more particular cases, more spe- cific terms, such asceramic, textile, etc., should be applied. The terms and methods of research should be chosen taking the historical aspect into account. Pieces of art from different historical periods and fields should be analysed using different approaches. In particular, the research of the artworks of the older epochs should be segregated from the research of the 20th and the 21st century art. Apart from its technological aspect, the historical heritage of these arts should be researched in the same fashion as the fine arts of the period – using the methods of iconography, 115 anthropology of art, and others. The applied arts of the Modern epoch should be judged from the point of view of artistic form. Postmodern applied arts should be examined using the same approach, as for any other cases of contemporary art. THE RESEARCH AND STUDIES OF AR
Gauta 2011 01 25 Parengta spaudai 2011 09 14 T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 TH -21 ST CENTURY Raimonda KOGELYTĖ-SIMANAITIENĖ Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas
TAIKOMOSIOS DAILĖS TYRIMAI 116 XX A. II P. – XXI A. PR. LIETUVOJE
Reikšminiai žodžiai: apranga, juvelyrika, kerami- ka, kostiumas, mada, meninis stiklas, monografija, taikomoji dailė, technika, tekstilė, tyrimas.
Apžvelgti taikomosios dailės tyrimus, vykusius Lie- teoretikų nuopelnus ir taikomojo meno barams. tuvoje XX a. II pusėje – XXI a. pradžioje, paskatino Neabejotinai turėtume paminėti žymiojo kompa- dėmesio šiai meno sričiai stoka (lyginant taikomo- ratyvisto Jurgio Baltrušaičio tyrimus, apėmusius IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. sios dailės analizę su architektūros, vaizduojamosios senojo pasaulio tautų dailę ir ornamentiką, anali- ar postmodernistinės dailės tyrimų mastu, juntamas zuotą tiek architektūros, tiek ir vaizduojamojo bei akivaizdus šio santykio netolygumas). Pastebimi ir dekoratyviojo meno sferose1. Kitas Lietuvos meno- teigiami pokyčiai: taikomosios dailės tyrinėjimuose tyros patriarchas – Paulius Galaunė – ne tik vienas pagausėjo įgyvendintų mokslo darbų, išleistų pirmųjų įvertino bei giliau aptarė lietuvių liaudies monografijų, personalinių albumų, katalogų. Todėl meno pavyzdžius2, bet dėmesį skyrė ir amatams, užsibrėžta išsiaiškinti, kaip XX a. II pusės – XXI a. profesionaliems taikomosios dailės reiškiniams3. 1-ojo dešimtmečio laikotarpiu keitėsi lietuvių tai- Dailės istorikai, muziejininkai, menininkai (Anta- komosios dailės tyrimai, kiek juos lėmė istorinė ir nas Jaroševičius, Halina Kairiūkštytė, Ignas Šlapelis, meninė situacija, pasipildančios taikomosios dailės Vytautas Bičiūnas, Gerardas Bagdonavičius, Mečis- tyrėjų gretos, nauji metodologiniai reikalavimai. lovas Bulaka, Juozas Valentukonis, Antanas Rūkš- telė ir kt.) taip pat rašė apie Lietuvos amatų raidą, Straipsnyje siekiama išskirti svarbesnius taikomo- taikomosios dailės kūrinių, pramonės dirbinių par- sios dailės tyrimus, juos susisteminti ir pateikti kie- odas. Jų straipsniai spausdinti Lietuvos aide, Židi- kybinės apžvalgos bei kokybinių pokyčių aspektu.
LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS nyje, Naujojoje Romuvoje, Amatininke. Pastarasis Ketinama apibrėžti, kokie taikomojo meno reiški- prieškario Lietuvoje apie amatų prestižą ir reikšmę niai (etapai, sritys) mūsų teoretikų yra geriausiai medžiagos skelbė daugiausia, populiarino taikomąjį išanalizuoti, bei įvardinti nūdienos taikomosios dai- meną4. Čia nagrinėta ir dailininkų profesionalų lės tyrimų spragas ir trūkumus. meninė veikla: Antano ir Anastazijos Tamošaičių tekstilė, Liudviko Strolio bei jo mokinių keramika, TYRIMŲ LAIKOTARPIS IR PROBLEMATIKA Tado Lomsargio odos dirbiniai, baldininkų Jono XX a. II pusės – XXI a. pr. laikotarpis pasirinktas Prapuolenio, G. Bagdonavičiaus, kitų autorių kūri- dėl pakankamai objektyvių priežasčių. Praeityje tai- niai. Vis tiktai šių straipsnių, kritikos atsiliepimų komoji dailė giliau nebuvo analizuojama, išskyrus ar istorinių tyrimų nebuvo itin gausu, tad to laiko- XX a. 3–4 dešimtmetį, kuomet pavienių meno isto- tarpio menotyrinį įdirbį šiandieną galime įvardinti rikų dėka vyko šioks toks vienokio ar kitokio Lie- kaip Lietuvos taikomosios dailės tyrimų pradžią. tuvos meno laikotarpio arba šakos pažinimas. Čia Prasidėję prieškaryje, per kelis dešimtmečius tai- galime prisiminti pagrindinių lietuvių prieškario komosios dailės tyrimai pažengė į priekį. Parengta nemažai mokslo darbų: monografijų, albumų, kata- užsimezgusias monografinio pobūdžio meno isto- logų, apgintos mokslo disertacijos. Taigi šiandieną rijų rašymo tradicijas. galime pabandyti pasiaiškinti: kurios taikomosios Lentelėje nenurodoma 1960 m. parengta J. Jurgi- dailės rūšys aptariamuoju laikotarpiu analizuotos nio knyga Lietuvos meno istorijos bruožai, nes tame giliau; kokioms sritims (teorijai, istorijai, techno- leidinyje taikomosios dailės analizei skiriama itin logijoms ir kt.) buvo skirtas didesnis tyrėjų dėme- menka apimtis – apie dešimt puslapių. 117 sys, aktualiausia problematika ar reiškiniai (etapai, meninės įtakos, mokyklos, etc.) labiausiai domino Visi šie bendrieji veikalai nemažai dėmesio skyrė ir mūsų dailės istorikus; kokių dailininkų kūryba susi- Lietuvos taikomosios dailės istorijai. Iš monografijų THE RESEARCH AND STUDIES OF AR laukė gilesnės personalinės analizės ir išsamesnių tapo įmanoma išsamiau suvokti Lietuvos taikomo- publikacijų – monografijų, katalogų; kokia yra tai- sios dailės kaitą. Peržvelgus atskirus minėtų knygų komosios dailės tyrimų metodologijos kaita ir šian- poskyrius, galima susidaryti nuomonę, kaip vystėsi dienos tyrimų aktualijos. bei kito mūsų krašto amatai, steigėsi cechai, manu- faktūros, fabrikai, kokia buvo jų meninė produkcija. Gilinantis į taikomosios dailės istorijai, jos sritims, Šiose knygose atsiskleidė ir XX a. situacija, kuomet reiškiniams ar autoriams skirtą literatūrą ir siekiant 3–4-ąjį dešimtmetį pradėjo kurtis profesionali Lie- atskleisti tiek senosios, tiek šiuolaikinės taikomo- tuvos taikomoji dailė, vėliau patyrusi įvairius raidos sios dailės ištirtumą, užsibrėžta apžvelgti Lietuvos etapus ir peraugusi į postmodernistinio meno etapą. bendrąją meno raidą analizuojančias dailės istori- Kruopščiai faktologiškai suregistruoti kūriniai dailės jas, chrestomatijas, taikomosios dailės parodoms istorijose nagrinėti daugiausiai pasitelkiant chrono- bei jos autoriams skirtus albumus ir katalogus. Iš loginės, ikonografinės, stilistinės analizės metodus. dalies pagal tai suformuota ir šio straipsnio struk- tūra. Tekstas papildomas tam tikrą leidinių pobūdį Iš bendrojo pobūdžio Lietuvos dailės istorijų išsi- skyrė enciklopedinio pobūdžio A. Mačiulio knyga
atspindinčiomis lentelėmis, kurios išryškina spau- T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 dinių kategorijas, jų apimtis ir perteikia kiekybinius Dailė architektūroje (2003). Greta esminio knygoje rodiklius. iškelto tikslo – įvairių vizualiųjų menų sąveikos su architektūra aptarimo – didelis dėmesys skiriamas Rašant straipsnį naudotasi aprašomuoju-analitiniu, pagrindinių taikomosios dailės sričių (tekstilės, istoriniu, lyginamuoju tyrimo metodais. keramikos, metalo, stiklo, baldų) istorinės raidos Lietuvoje perteikimui ir svarbiausių kiekvienos BENDROSIOS LIETUVOS DAILĖS ISTORIJOS šakos autorių kiekybiniam pristatymui. Kruopščiai XX a. devintajame–dešimtajame dešimtmetyje ir faktologiškai suregistruoti dailės kūriniai analizuo- XXI a. pradžioje parengtos kelios išsamios Lietu- jami pasitelkiant chronologinį, formalųjį ir lygina- vos dailės istorijos, iš dalies pratęsusios prieškariu mąjį metodus.
1 lentelė. Bendrieji Lietuvos dailės istorijos leidiniai, kuriuose atskiros dalys skirtos taikomosios dailės raidai aptarti
Autorius / Nr. Knygos pavadinimas Miestas, leidykla Metai Sudarytojas 1. Autorių kolektyvas XX a. lietuvių dailės istorija. 1900–1920. Vilnius: Vaga 1982
T. 1 TH
2. Autorių kolektyvas XX a. lietuvių dailės istorija. 1920–1940. Vilnius: Vaga 1983 -21 T. 2 ST
3. T. Adomonis, K. Čerbulėnas Lietuvos TSR dailės ir architektūros istori- Vilnius: Mokslas 1987 CENTURY ja. D. 1 4. T. Adomonis, N. Adomonytė Lietuvos dailės ir architektūros istorija. Vilnius: VDA leidykla 1997 D. 2 5. Autorių kolektyvas XX a. lietuvių dailės istorija. 1940–1960. Vilnius: Lietuvos Mokslų 1990 T. 3 Akademija 6. Autorių kolektyvas Lietuvos dailės istorija Vilnius: VDA leidykla 2002 7. A. Mačiulis Dailė architektūroje Vilnius: VDA leidykla 2003 Nors bendrųjų Lietuvos dailės istorijų verte nėra išanalizuota daugybė įvairiose LDK dirbtuvėse abejojama, vis dėlto jas skaitant, išryškėja faktas, sukurtų brangiųjų metalo dirbinių. Knygoje atsi- jog taikomosios dailės vystymosi Lietuvoje suvoki- skleidė milžiniškas menotyrinis, atribucinis įdirbis, mas yra problemiškas dėl nesurinktos į vieną vietą detalūs kūrinių katalogavimo pagrindai. ir nuosekliai nesusistemintos medžiagos: neturime Pamatiniu lietuvių profesionaliosios juvelyri- visuminį kontekstą aprėpiančios, specializuotos 118 kos tyrimu laikytina Rūtos Pileckaitės knyga XX studijos, įvairių rūšių ir etapų taikomoji dailė daž- amžiaus Lietuvos juvelyrika: nuo aksesuaro iki prie- niausiai pristatoma atskirais straipsniais, todėl tai- kūnio (2008). Šioje monografijoje autorė daugiausiai komasis menas nagrinėjamas lokalizuotai ir beveik nagrinėjo mūsų šiuolaikinės juvelyrikos raidą, ana- neaptariamas išsamiau, pasauliniame kontekste. lizę pradėdama nuo prieškario juvelyrinių dirbtuvių veiklos ir tęsdama ją XX a. II pusės tendencijų bei ATSKIRŲ TAIKOMOSIOS DAILĖS RŪŠIŲ individualių autorių kūrybos ypatumų išryškinimo ISTORINIAI IR TECHNOLOGINIAI TYRIMAI linkme. Monografijoje, šalia formalaus ir stilistinio Per tiriamąjį laikotarpį buvo išspausdintos kelios kūrinių aptarimo, remiamasi svariais lietuvių bei monografijos, skirtos vienos ar kitos taikomosios estų mokyklų lyginamaisiais tyrimais, lietuvių pro- dailės rūšies istorinei ir (arba) technologinei anali- fesionali juvelyrika vertinama kompleksiškai, pos- zei. tmodernistinio meno diskurse.
IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. XX a. paskutiniais dešimtmečiais publikuota net Išsamesnė istorinės tekstilės srities apžvalga patei- keletas auksakalystės, senosios juvelyrikos, metalo kiama Ievos Jedzinskaitės-Kuizinienės parengtoje dirbinių tyrimų, kuriuos pristatė įvairūs Lietuvos studijoje XVI–XVIII a. gobelenai Lietuvos Didžiojoje nacionalinio istorijos ir etnografijos muziejaus leidi- kunigaikštystėje (1998). Ši knyga lietuvių menoty- niai. Šią sritį pastaraisiais metais atspindėjo ir ypač roje tapo pirmuoju bandymu pateikti meninių LDK fundamentalus Edmundo Laucevičiaus bei Birutės audinių raidą, nurodant jų vietą mūsų valstybės Rūtos Vitkauskienės darbas Lietuvos auksakalystė. socialinėje–kultūrinėje terpėje. Leidinys istorinės XV–XIX amžius (2001), kuriame suregistruota ir tekstilės tyrimus papildė tiek atribucinio tyrinėjimo,
2 lentelė. Taikomosios dailės rūšies istorijai skirtos svarbesnės monografijos
Autorius / Nr. Knygos pavadinimas Miestas, leidykla Metai Sudarytojas 1. Sud. XVI– XIX a. ginklai Lietuvoje Vilnius: LTSR istorijos ir 1979 O. Mažeikienė etnografijos muziejus 2. B. Tautavičienė III–XVI a. sidabriniai ir sidabru puošti dirbiniai Vilnius: LTSR istorijos ir 1981
LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS etnografijos muziejus 3. L. Vaitkunskienė Sidabras senovės Lietuvoje Vilnius: Mokslas 1981 4. Sud. Auksakalių dirbiniai XVI–XX a. I p. Lietuvoje Vilnius: LTSR istorijos ir 1982 O. Mažeikienė etnografijos muziejus 5. Sud. D.Načiulienė, Lietuvos gobelenas Vilnius: Vaga 1983 S. Stelingienė 6. V. Kazakevičius IX–XIII a. baltų kalavijai Vilnius: Alma littera 1996 7. I. Jedzinskaitė- Kuizi- XVI–XVIII a. gobelenai Lietuvos Didžiojoje Vilnius: VDA leidykla 1998 nienė kunigaikštystėje 8. E. Laucevičius, Lietuvos auksakalystė. XV– XIX amžius Vilnius: Baltos lankos 2001 B.R.Vitkauskienė 9. M. Matušakaitė Apranga XVI–XVII a. Lietuvoje Vilnius: Aidai 2003 10. R. Guzevičiūtė Tarp Rytų ir Vakarų: XVI – XIX a. LDK bajorų Vilnius: Versus Aureus 2006 kostiumo formavimosi aplinkybės ir pavidalai 11. G. Martinaitienė Kontušo juostos Lietuvoje Vilnius: Kultūros, filosofijos 2006 ir meno institutas 12. R. Pileckaitė XX amžiaus Lietuvos juvelyrika: nuo aksesuaro Vilnius: Artseria 2008 iki priekūnio tiek LDK tekstilės meninės vertės nustatymo aspek- visa prieinama informacija apie šią išskirtinę LDK tais. bajorų kostiumo detalę ir jai naudotą prabangų, puošnų audinį. Knygos tekste pateikiama plati Jau senokai (dar sovietmečiu) buvo parengtas ir juostų apžvalga, išskiriamos juostų rūšys, aprašo- Lietuvos profesionaliąją tekstilę reprezentuojan- mos žinomos audyklos. Sudarytas išsamus juostų tis, geros poligrafijos albumasLietuvos gobelenas kolekcijų katalogas, parengtas atsižvelgiant į objektų (1983)5. Šio albumo įvadinio straipsnio autorė 119 saugojimo vietą (muziejų ir bažnyčių rinkinius, pri- Daiva Rekertaitė-Načiulienė jame apžvelgė Lietuvos vačias kolekcijas). tekstilės istorinę raidą bei kiek plačiau apsistojo ties THE RESEARCH AND STUDIES OF AR XX a. septintojo–aštuntojo dešimtmečių unikalio- Kostiumo tyrinėjimus iš dalies pratęsė albumas Lie- sios tekstilės analize. tuvos mada. 22 dizaineriai (2010) 9, supažindinantis su XX a. pab. – XXI a. pr. Lietuvos mados kūrėjais. Aptariamuoju laikotarpiu Lietuvos meno tyrėjai Nors ši knyga tikrai nėra pamatinė šiuolaikinės lietu- ypač aktyviai domėjosi ir mados istorija. Per pasku- vių mados studija, vis dėlto dailėtyrininkės N. Ado- tinį dešimtmetį išspausdinta nemažai įvairių kos- monytės įvadiniame straipsnyje randame pakanka- tiumo chrestomatijų, nagrinėjančių pasaulinę madą mai išsamią žymiausių Lietuvos nūdienos dizaine- bei atskleidžiančių nacionalinį Lietuvos kostiumą. rių kūrybos analizę. Čia išryškinamos menininkų Be abejonės, pastarosios knygos iš minėtos panora- autorinės stilistikos, braižai, įvertinamos šiandieną mos yra pačios vertingiausios. vyraujančios mados tendencijos. Iš mados istorijos leidinių išsiskiria kelios, ypač Kaip jau minėta, XX a. paskutiniame – XXI a. rimtą mokslinį pagrindą turinčios knygos, skirtos pirmame dešimtmetyje gerokai pagausėjo knygų, mūsų krašto kostiumo pažinimui. Iš šių fundamen- kuriose įvairių laikotarpių mados istorija patei- talių, svarių veikalų pirmiausiai minėtina Marijos kiama labai populiariai. Susidomėjimą kostiumu Matušakaitės studija Apranga XVI–XVII a. Lietu- ir tokio pobūdžio knygų gausą iš dalies paskatino T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 voje (2003). Pasak knygą recenzavusio Mindaugo ir komercinė veikalų sėkmė, juolab, kad šias kny- Paknio, tokio solidaus sintetinio veikalo apie LDK gas rašo įvairūs autoriai: ne tik menotyrininkai, drabužių istoriją ilgai neturėta6. Įvairiu laiku LDK bet ir patys mados kūrėjai, o pastarųjų leidinius vilkėti rūbai čia aptarti kompleksiškai, kaip atspin- perka suintriguotas skirtingų sluoksnių skaitytojas. dėję svarbius gyvenimiškuosius dalykus: politinius Iš tokio tipo iliustruotų albumų minėtini Mariaus santykius, prekybą, karališkąsias vedybas, karus ir, Janušausko Mada. Istorija. Mados žmonės. Aktu- be abejonės, Rytų ar Vakarų kraštų menines įtakas. alijos (2006)10, Juozo Statkevičiaus Grožio kirtis Pastaroji knyga pasižymi ypatingu atribuciniu bei (2006)11, Žinau, ko Jums reikia (2008)12 ir analo- ikonografiniu kruopštumu, įsigilinimu tiek į kos- giški. Šios knygos kalba apie pasaulines bei lietu- tiumo visumą, tiek į jo detales, rūbų specifiką bei vių mados tendencijas, lygina jas, pristato drabužių jų nešioseną. kolekcijas, sukurtas pačių knygų autorių. Įvairių Kitas, LDK periodą apimantis, veikalas būtų aukštųjų mokyklų dėstytojų parengtos aprangos R. Gu zevičiūtės knyga Tarp Rytų ir Vakarų: XVI– istorijos bei iliustruoti paskaitų konspektai (kur kas XIX a. LDK bajorų kostiumo formavimosi aplinkybės nuoseklesni ir sistemingesni)13 yra skirti visuotinės ir pavidalai (2006), kurioje pasitelkiant kultūrolo- mados studijoms. Neabejotinai galėtume išskirti TH ginę analizę teigiama, jog geopolitinė LDK padėtis svarią, chrestomatinio pobūdžio, edukacinę vertę -21 tarp Rytų ir Vakarų lėmė ir jos pagrindinio pilieti- turinčią R. Guzevičiūtės knygą Europos kostiumo ST
7 CENTURY nio luomo – bajorų – kostiumo pobūdį . tūkstantmetis X–XX a. (2001)14, kurios kiekvie- Turime ir reikšmingų leidinių, nagrinėjančių atski- name skyriuje pateikiama vieno ar kito laikotarpio rus LDK kostiumo elementus. Iš jų minėtina Gra- kostiumo apžvalga, aptariami konkrečiam laikotar- žinos Martinaitienės knyga Kontušo juostos Lietu- piui būdingi drabužių ypatumai. 8 voje (2006) . Joje nepaprastai skrupulingai surinkta Taigi galime teigti, jog atskirų etapų Lietuvos tekstilė 3 lentelė. Įvairių taikomosios dailės rūšių technologijoms skirtos svarbesnės monografijos
Nr. Autorius/ Knygos pavadinimas Miestas, leidykla Metai Sudarytojas 1. J. Adomonis Dailioji keramika Vilnius: Lietuvos TSR Liaudies 1966 meno rūmai 2. J. Mikėnas Dailiosios keramikos technologija Vilnius: Mintis 1967 120 3. V. Miknevičius Dailioji keramika. Dailės ir technologijos darbai Vilnius: Mintis 1970 4. K. Strazdas Lietuvos stiklas nuo seniausių laikų iki 1940 metų Vilnius: Mokslo ir enciklope- 1992 dijų leidykla 5. K. Strazdas Lietuvos stiklas nuo 1940 metų Kaunas: Technologija 1997 6. J. Adomonis Keramikos menas Vilnius: VDA leidykla 1998 7. E.G. Bogdanienė Meninis veltinis: tradicija ir dabartis Vilnius: VDA leidykla 2010
bei kostiumo istorija, metalo, juvelyrikos sritys yra Sovietmečiu, septintajame–aštuntajame dešimtme- sulaukusios gilesnio mūsų tyrėjų žvilgsnio. tyje išleisti keturi taikomosios dekoratyvinės dailės albumai pasižymėjo tuo metu vyravusių taikomo- Greta skirtingų Lietuvos taikomosios dailės rūšių sios dailės sričių bei jų atstovų kūrybos apžvalgine istorinių menotyrinių tyrimų, turime nemažai ir panorama su trumpu įvadiniu tekstu. Taigi jų funk- taikomojo meno technologijoms skirtų knygų. cija buvo labiau informacinio pobūdžio, o poligra-
IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. Jose (su nedidelėmis išimtimis) svaresnis dėmesys finė kokybė, deja, neaukšto lygio. skiriamas keramikos ir stiklo technologiniams prin- Visgi šie albumai demonstravo bendrąjį tuometės cipams įvardinti, supažindinama su kūrinių meninį dekoratyvinės dailės vaizdą. Tolesniais dešimtme- vaizdą formuojančiomis priemonėmis, aptariami čiais ši serija apskritai nebuvo tęsiama, tad taiko- taikomojo meno serijinės bei individualios gamybos mosios dailės populiarinimas tarsi nutrūko. Vėliau, ypatumai. Toks dėmesys taikomosios dailės techni- jau Nepriklausomybės metais į išleistus bendruosius nei pusei yra dėsningas, nes iki XX a. vidurio tai- dailės albumus, taikomosios dailės autoriai dažnai komieji menai ypač glaudžiai sieti su pramone bei nebuvo įtraukiami16 arba čia jiems suteikiamas tik amato įvaldymu. Ir nors dabarties teoretikai taiko- nedidelis skyrius17. mąjį meną gretina ne tiek su gamyba, kiek su šiuo- laikinės dailės kontekstu, vis tiktai išskirtinis teore- Personalinių albumų grupė taip pat labai netolygi. tikų ir praktikų dėmesys technologijoms išlieka15. Sovietmečiu ilgokai spausdintos dvi menininkams skirtos serijos: Lietuvos tarybiniai dailininkai ir Šiuo- LIETUVIŲ TAIKOMOSIOS DAILĖS ALBUMAI, laikiniai lietuvių dailininkai. Nors tai buvo nedideli MENININKAMS SKIRTOS MONOGRAFIJOS bukleto tipo leidiniai, visgi tuo metu jie atrodė itin LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS Šią grupę sudaro įvairioms taikomosios dailės vertingi, atspindėję menininkų kūrybą. Deja, šiose rūšims skirti albumai ar personaliniai, vieno auto- serijose taikomosios srities menininkai reprezen- riaus kūrybą pristatantys, leidiniai. Žinoma, ne visi tuoti negausiai: parengtos knygelės apie Liudviką 18 jie kokybės atžvilgiu lygiaverčiai, tačiau sudaro bene Strolį , Algirdą Laucių, Bronę Valantinaitę-Jokūbo- didžiausią grupę taikomajai dailei skirtos literatū- nienę, Danutę Eidukaitę, Genovaitę Jacėnaitę, Oną ros. Kreivytę, Voldemarą Manomaitį ir dar keletą kitų.
4 lentelė. Lietuvos taikomosios dailės albumai
Nr. Autorius / Sudarytojas Knygos pavadinimas Miestas, leidykla Metai 1. Įv. str. autoriai T. Adomonis, S. Pinkus Taikomoji dekoratyvinė dailė Vilnius: Mintis 1965 2. Įv. str. autorius S. Pinkus Taikomoji dekoratyvinė dailė Vilnius: Vaga 1969 3. Įv. str. autorius ir sud. J. Adomonis Taikomoji dekoratyvinė dailė Vilnius: Vaga 1972 4. Įv. str. autorė L. Cieškaitė-Brėdikienė, Taikomoji dekoratyvinė dailė Vilnius: Vaga 1980 sud. J. Adomonis Sovietmečiu išėjo ir to meto žymiems Lietuvos kera- muziejų išleisti, personalines menininkų kūrybos mikams Jonui Mikėnui19 (1969), Vaclovui Miknevi- parodas lydėję katalogai22. čiui (1980)20 paskirti kiek didesni albumai.
Šiandieną vis dėlto turime ir fundamentalių per- ŽYMESNĖS TAIKOMOSIOS DAILĖS PARODOS, SIMPOZIUMAI sonalinių knygų, kuriose skaitytojui pateikiamas rimtas ir nuoseklus menininko kūrybos tyrimas, Per gana ilgą aptariamąjį laikotarpį Lietuvoje pasto- 121 o tekstas ir iliustracijų atranka pasižymi surinktų viai rengtos personalinės bei bendros taikomosios faktų kruopštumu, įdomiomis kūrinių analizėmis dailės parodos, simpoziumai, seminarai. Šios eks- THE RESEARCH AND STUDIES OF AR bei išsamiomis įžvalgomis. Minėtą grupę sudaro pozicijos (autorinės, respublikinės bei tarptauti- pastaraisiais metais išspausdinti tekstilininkų Juozo nės) turėjo įvairius tematinius bei koncepcinius Balčikonio, Antano Tamošaičio, Felikso Jakubausko sumanymus, atrankos kriterijus. Sovietmečiu šie kūrybai skirti albumai, kuriuose dailininkų kūrybos kriterijai dažniausiai buvo ideologizuoti, susieti su raida nagrinėjama detaliai bei nuosekliai. Pavyz- įvairiais politiniais įvykiais bei datomis, neretai ir su džiui, itin vaizdingas žymaus lietuvių tekstilininko iškreiptu menininkų kūrybos įvertinimu. kūrybinis portretas pristatomas Lijanos Šatavičiū- Nepriklausomybės metais parodų specifika ryškiai tės-Natalevičienės monografijojeJuozas Balčikonis pakito. Renginių kuratoriai užsiėmė projektine (2007). Rašydama šią knygą, menotyrininkė rėmėsi veikla, intriguodavo parodų šūkiais, vis įvaires- ne tik įprastais chronologinės, ikonografinės, for- nėmis bei įdomesnėmis idėjomis, orientuotomis į maliosios analizės metodais: nagrinėdama įvairius eksperimentavimus temų, technologijų, formų bei dailininko gyvenimo ir kūrybos aspektus autorė stilistikos paieškų linkme. Regis, visi šie procesai sugebėjo atskleisti visuminę, menininko biografi- laiko tėkmėje galėjo atsispindėti solidžiuose parodų jos puslapius gyvai iliustruojančią, kultūrologinę kataloguose bei albumuose. Todėl tenka tik apgai- 21 terpę . lestauti suvokiant, jog taikomosios dailės renginių T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 Palyginti negausūs kiti personaliniai albumai vėlgi įamžinime liko didžiausios spragos. Sovietmečio yra kur kas kuklesnio, labiau apžvalginio pavi- laikotarpiu muziejuose, parodų rūmuose vykusioms dalo. Šie, dažniausiai LDS serijos leidiniai, meni- svarbesnėms taikomosios dailės parodoms (pavyz- ninkų kūrybą pristato fragmentiškiau, tačiau jie džiui, respublikinėms) pristatyti dažniausiai būdavo yra vertingi tuo, jog skaitytojus bendrąja prasme išleidžiamas tik blankios poligrafijos bukletas, supažindina su dailininkų biografijomis, kūrybos kuriame patalpinama trumpa informacija apie ten pagrindais, stilistika, populiarina juos. Beje, minėti dalyvavusius dailininkus ir jų kūrinius. Rimtų, gau- leidiniai pasižymi ir gera poligrafine kokybe. Šiems siai iliustruotų, geros spaudos katalogų iš šio peri- pažintiniams albumams prilygti gali ir kai kurie
5 lentelė. Pastarojo dešimtmečio Lietuvos taikomosios dailės kūrėjams skirtos monografijos / albumai
Nr. Autorius / Sudarytojas Knygos pavadinimas Miestas, leidykla Metai 1. Įv. str. D. Zovienė Aldona Keturakienė Vilnius: Artseria 2002 2. Įv. str. L. Šatavičiūtė Zinaida Vogelienė Vilnius: Artseria 2002 3. L. Šatavičiūtė-Natalevičienė Antanas Tamošaitis Vilnius: VDA leidykla 2003 TH -21 4. Įv. str. J. Ludavičienė Romualdas Inčirauskas Vilnius: Artseria 2005
5. L. Šatavičiūtė-Natalevičienė Juozas Balčikonis Vilnius: VDA leidykla 2007 ST
6. Įv. str. R. Jurėnaitė, R.Pileckaitė Feliksas Jakubauskas Vilnius: Artseria 2007 CENTURY 7. Įv. str. J. Ludavičienė Sigitas Virpilaitis Vilnius: Artseria 2008 8. Įv. str. J. Ludavičienė Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė Vilnius: Artseria 2009 9. Įv. str. L. Kreivytė Lina Jonikė Vilnius: Artseria 2009 10. Įv. str. A. Aleksandravičiūtė Juozas Adomonis Vilnius: Artseria 2010 11 Sud. R. Rachlevičiūtė, T. Jasinskaja Mina Levitan-Babenskienė Vilnius: Žydų kultūros ir 2010 informacijos centras odo praktiškai neturime. Tuo negali pasidžiaugti ir TAIKOMOSIOS DAILĖS TYRINĖTOJAI, TYRIMŲ gausių personalinių ekspozicijų autoriai. SPECIFIKA
Nepriklausomybės metais situacija šiek tiek page- Jau buvo užsiminta apie taikomosios dailės prieška- rėjo. Nors išleista labai mažai solidžių personalinių rio tyrimus. Po karo šiai meno sričiai dėmesį skyrė dailininkų kūrybos katalogų23, bet šiek tiek pagau- įvairiomis dailės rūšimis domėjęsi teoretikai ir daili- 122 sėjo spaudinių, skirtų tam tikroms meno paro- ninkai-praktikai. Nors jų visų negalime vadinti nuo- doms pristatyti. Be abejonės, čia turime galvoje tas sekliais taikomosios dailės tyrėjais, vis dėlto čia rei- parodas, kurios turėjo tam tikrą išliekamąją kon- kėtų paminėti P. Galaunės, J. Jurginio, T. Adomonio, cepcinę vertę arba įgijo tęstinumą. Tokia, tarkime, K. Čerbulėno, Prano Gudyno, Apolonijos Valiuške- būtų 1998 m. dailėtyrininkės R. Pileckaitės kuruota vičiūtės, Jono Mackonio, Boleslovo Klovos veiklą – pa roda Išlaisvinti daiktai, eksponuota ŠMC, Vilniuje, analitines įžvalgas apie architektūrą, vaizduojamąjį ir įtikinamai atskleidusi XX a. pab. taikomojo meno meną ir dekoratyvinę dailę. Šeštajame–septintajame vizualėjimo bei konceptualėjimo procesus24. Tą patį dešimtmetyje taikomąją dailę aktyviau nagrinėjo galime pasakyti apie žymias tarptautines tekstilės dailėtyrininkė Gražina Kęstutytė, rašiusi apie tų bienales, pastarąjį dešimtmetį rengiamas Kaune. metų lietuvių keramikos, tekstilės tendencijas. Visgi Jos visos buvo lydimos iliustruotų katalogų. Visgi taikomosios dailės tyrimų tuo metu ypač trūko. Kur čia, šalia lietuvių, reprezentuota daugybė parodose kas didesnis menotyrinis įdirbis buvo architektūros dalyvavusių užsienio menininkų kūrinių. Panaši ir vaizduojamojo meno srityse, kurios, deja, daž- IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. situacija susiklostė ir su kitais garsesniais, Lietuvoje niausiai analizuotos literatūriškai bei politizuotai. surengtais, tarptautiniais meninio stiklo, keramikos Palaipsniui prie G. Kęstutytės septintajame dešim- simpoziumais ar parodomis, pristatytomis katalo- tmetyje prisijungė dar keletas taikomosios dailės gais25. Šie katalogai, nors ir vertingi kaip kontekstu- tyrėjų: Stasys Pinkus29, M. Matušakaitė, Laimutė alūs dokumentai, visgi nebuvo skirti išskleisti vien Cieškaitė-Brėdikienė, šiek tiek vėliau – Rūta Purvi- lietuvių dailės panoramą. naitė, R. Guzevičiūtė, D. Načiulienė, nagrinėjusios istorinės ar šiuolaikinės keramikos, tekstilės, apran- Iš visų Kauno tekstilės bienalių leidinių reikėtų gos procesus, tyrusios juos giliai, išsamiai, remian- išskirti Tekstilininkų ir dailininkų gildijos iniciatyva tis ikonografinės, stilistinės, lyginamosios analizės išleistą katalogą Aistringoji Lietuvos tekstilė (2009)26, metodais. demonstruojantį pastarųjų dienų lietuvių tekstili- ninkių kūrinius, kartu nuosekliai tarsi įprasminantį Platesnių tyrimų taikomoji dailė sulaukė XX a. jau anksčiau minėto albumo Lietuvos gobelenas aštuntajame–devintajame dešimtmetyje. Tuome- kūrybinės medžiagos kaitą. tinė jaunų dailėtyrininkių karta: Aleksandra Alek- sandravičiūtė, Raminta Jurėnaitė, Pillė Veljataga,
LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS Tam tikrų meninių stilistikų paplitimą Lietuvoje Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė, Jolita Petkevičiūtė akivaizdžiau išreiškė bene vienintelis Giedrės Jan- susidomėjo mažiau ideologizuotomis (tokia ir buvo kevičiūtės kuruotos parodos pagrindu parengtas taikomoji dailė) meninės kūrybos sritimis30. Šios katalogas Art deco Lietuvoje (1998)27, kuriame buvo autorės iškėlė aktualias to meto taikomosios dai- išryškinta universali, dekoratyvi art deco raiška lės, dizaino problemas, pateikė originalesnius sti- vakarietiškoje kultūroje ir charakterizuoti į Lietuvą listinius, struktūrinius tyrinėjimus. Pavyzdžiui, P. iš užsienio patekę ar vietinės gamybos art deco dir- Veljatagos straipsniuose atsiskleidė ne tik įvairūs biniai. taikomosios dailės raidos aspektai, bet ir labai aiš- Paminėtinas ir Nac. M. K. Čiurlionio dailės muzie- kios autorės metodologinės pozicijos. Menotyri- jaus bendradarbės Emilijos Jaudegytės katalogas ninkė taikomąją dailę tyrinėjo stilistiniu aspektu31, Keramikos muziejus, pateikiantis informaciją apie nevengė jos estetinių principų aptarimo. Viena muziejuje sukauptą keramikos dirbinių kolekciją nuosekliausių taikomosios dailės teoretikių, minė- (2008)28. toje terpėje dirbančių iki šių dienų, tapo L. Šatavi- čiūtė-Natalevičienė. Šios dailėtyrininkės tyrinėjimo laukas itin platus, tai – įvairios taikomosios dailės išaugo (nors visgi per kelis dešimtmečius šio profilio rūšys, sritys, reiškiniai (profesionali taikomoji dailė, mokslo darbai nebuvo labai gausūs). Menotyrinio jos tendencijos, amatininkystė, pramoninių bendro- pobūdžio disertacijose buvo nagrinėtos skirtingais vių veikla ir produkcija bei kt.). Vis tiktai daugiausia laikotarpiais išryškėjusios taikomosios dailės aktu- dailėtyrininkės straipsnių yra parengta apie XX a. alijos. taikomosios dailės raidą, o iš jos ypač išskiriama Patyrinėjus Lietuvos mokslininkų bazėje registruo- 123 tekstilė ir jos kūrėjai32. tus34, taikomosios dailės analizei skirtus menotyros Dar vėliau (XX a. 9 deš. antrojoje pusėje – 10 deš. pr.) darbus, pirmiausiai randame kelias, dar sovietmečio THE RESEARCH AND STUDIES OF AR jau paminėtų menotyrininkių tyrimus papildė Loli- sąjunginėse Maskvos institucijose apgintas, diserta- tos Jablonskienės, R. Pileckaitės, Raimondos Koge- cijas. Viena iš jų yra 1963 metų Liongino Šepečio lytės-Simanaitienės mokslo darbai. Juose buvo disertacija Taikomosios dekoratyvinės dailės vaid- aptartos iki tol Lietuvoje mažiau nagrinėtos sritys, muo dvasiškai turtinant žmogų, kurios pagrindu pavyzdžiui, interjero sąveika su taikomąja daile, mokslininkas vėliau išleido monografiją Daiktų gro- šiuolaikinė juvelyrika, meninis stiklas. žis (Vilnius, 1965) – nors ir ideologizuotą, bet bene vienintelį iki šių dienų taikomojo meno teorinius Tačiau dėmesio taikomajai dailei iki pat XX a. klausimus iškeliantį veikalą. pabaigos visgi nuolatos stokota. Pasak R. Pileckai- tės, šitokią situaciją mūsuose lėmė gana abejingas, ir Nepriklausomybės laikotarpiu taikomosios dailės netgi ydingas, nepagrįstas menotyrininkų požiūris į reiškiniams skirtų, užsienio ir Lietuvos aukštosiose taikomąją meną kaip į antrarūšį33. mokyklose bei mokslo institucijose parengtų tyrimų pagausėjo. XXI a. pr. prie taikomosios dailės tyrėjų prisidėjo Virginijos Vitkienės, Jurgitos Ludavičienės teoriniai Kaip matome iš disertacijų temų, aktualizuotos darbai. Šios dailėtyrininkės parengė daug įvairių senosios bei šiuolaikinės tekstilės, metalo bei juve- T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 straipsnių, albumų bei katalogų apie Lietuvoje ryš- lyrikos, meninio stiklo sritys, tuo tarpu kitos taiko- kiai postmodernėjančias sritis (šiuolaikinę tekstilę, mosios dailės rūšys (pavyzdžiui, keramika, odinin- juvelyriką), kurių nagrinėjimui pasitelkė komplek- kystė) dėmesio vis dar stokoja35. Tiesa, apie senąją sinės, struktūralistinės, feministinės analizės meto- tekstilę, keramiką mokslinių darbų yra parengę Lie- dologijas. Pagausėjo ir disertacijų, analizuojančių tuvos etnologai bei istorikai36, tačiau visgi tai nėra įvairių laikotarpių taikomąjį meną. menotyrinio pobūdžio darbai. Taip pat visai nevyk- domi ir visuminiai, sintetiniai, teoriniai tyrimai, Peržvelgus šį mokslinių tyrimų barą – taikomo- galintys aprėpti įvairių taikomosios dailės sričių sios dailės tyrimams skirtas menotyros disertacijas, vystymąsi, jų tarpusavio sąveiką ir dėsningumus. galime pamatyti, jog pastaraisiais metais jų skaičius
6 lentelė. Lietuvos taikomosios dailės tyrimams skirtos disertacijos
Gynimo Nr. Autorius Disertacijos pavadinimas metai 1. L. Šepetys Taikomosios dekoratyvinės dailės vaidmuo dvasiškai turtinant žmogų 1963 2. R. Guzevičiūtė Stabilių požymių analizė XX a. madoje 1977 3. D. Načiulienė Tarybų Lietuvos tekstilinio pano vystymosi tendencijos ir jo sintezės su 1980 TH interjeru klausimai -21
4. L.Šatavičiūtė-Natalevičienė Lietuvių tekstilės istorinė raida ir meninės ypatybės (XX a.) 1994 ST
5. J. Vazalinskienė Profesionalaus kostiumo modeliavimas Lietuvoje 1994 CENTURY 6. I. Kuizinienė XVI–XVIII a. gobelenai Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje 1998 7. R. Pileckaitė Šiuolaikinė lietuvių juvelyrika tarptautiniame taikomosios dailės kon- 2003 tekste 8. R. Simanaitienė XX a. Lietuvos stiklo plastikos meninio vaizdo raida 2003 9. B. R. Vitkauskienė Vilniaus auksakalystė naujaisiais amžiais 2005 10. G. Povilionis Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokykla 2006 Ne visada disertacijos išleidžiamos knygų pavidalu, ar šiuolaikinės Lietuvos tekstilės ir kostiumo paži- lieka mažiau skaitomais rankraščiais. nimo srityse. Gilesnių tyrimų susilaukė Lietuvos metalininkystė, juvelyrika. Šiek tiek – meninis sti- IŠVADOS klas ir keramika, nors joms menotyrininkų dėmesio jau akivaizdžiai pristigo. Tuo tarpu meninės odos, Apibendrinant, galima teigti, kad iki šiol atlikti tai- 124 baldų ir kitomis, smulkesnėmis taikomosios dai- komosios dailės tyrimai Lietuvoje daugiausiai buvo lės rūšimis, domėtasi tik fragmentiškai. Šiek tiek susieti su taikomosios dailės istorijos faktų sistemi- nuveikta taikomosios dailės technologijų (stiklo, nimu bei jų sklaida perteikiant taikomosios dailės keramikos, tekstilės) aprašymo linkme. Labiausiai vystymąsi. Tad akivaizdu, kad Lietuvos taikomosios stokojama teorinio taikomosios dailės vertinimo. dailės analizę vienu ar kitu aspektu pirmiausiai lėmė pati taikomosios dailės raida. Vis tiktai, tenka apgai- Lietuvos taikomųjų sričių menininkų pristatymas, lestauti, kad per visą tiriamąjį laikotarpį neatsirado jų kūrybos analizė geriausiai atsispindi personali- nė vieno leidinio, kuris nuosekliai ir tolygiai atspin- niuose albumuose ir publicistinio pobūdžio straips- dėtų Lietuvos taikomosios dailės istoriją, nes kol niuose (turinčiuose akivaizdžiai menkesnę išlieka- kas tyrinėjimuose didesnis dėmesys buvo skiriamas mąją vertę negu knygos). Palyginus šią medžiagą atskiriems etapams. Aprašydami ir vertindami tiek su architektams ar vaizduojamojo meno atstovams senąjį, tiek ir šiuolaikinį dekoratyvųjį meną, teore- skirtų leidinių (albumų, katalogų ir pan.) kiekiu, matome, jog jų parengta ir išleista labai mažai, be to,
IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. tikai nors ir siekė giliau ištirti vieną ar kitą taiko- mosios dailės rūšį, raidos periodą ar reiškinį, visgi leidiniai nėra lygiaverčiai, didesnioji dalis – apžval- neapėmė visos Lietuvos taikomosios dailės (ar netgi ginio pobūdžio. vienos jos šakos) visumos. Neturime tam paskir- Apibendrinant atliktų tyrimų metodologiją galime tos nė vienos monografijos. Taip pat pasigendama teigti, jog sovietmečio laikotarpio taikomosios tyrimų ir leidinių, kurie perteiktų ne tik faktologinę dailės tyrinėjimuose labiau vyravo istorinis, apra- Lietuvos taikomosios dailės raidą, bet analizuotų ją šomasis, formalios analizės metodai. Be abejonės, giliau: tiek stilistine, tiek kultūrologine prasme. neišvengta tuo metu dominavusio teksto literatū- Lyginant Lietuvos taikomosios dailės tyrinėjimus riškumo, politizavimo. Palaipsniui nagrinėjimuose su Lietuvos architektūros ar vaizduojamosios dailės pasitelkta stilistinė, ikonografinė analizė. Dabarti- tyrimais matome, kad taikomajai dailei visais lai- niuose tyrimuose yra naudojamas kur kas platesnis kotarpiais (tiek prieškaryje, tiek sovietmečiu, tiek metodologinis spektras. Šalia įtvirtintų, ypač senajai ir dabar – Nepriklausomybės laikotarpiu) skirtas dailei analizuoti svarbių – chronologinio, atribu- kur kas mažesnis dėmesys, ši meno sfera nepelnytai cinio ikonografinio, ikonologinio metodų, dažnai naudojami stilistinis, lyginamasis tyrimo metodai.
LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS pamirštama, jos tyrimai nėra gausūs. Nors įvairiose užsienio šalyse daiktinė kultūra labai vertinama, Pamėgta ir iš kitų mokslo sferų į menotyrą atėjusi mūsuose ji tam tikra prasme laikoma antrarūše. sociologinė, feministinė, struktūralistinė analizė, Nūdienos tyrėjai, menotyrininkai, dailės kuratoriai paplitusi įvardinant šiuolaikinius dailės procesus. šią poziciją turėtų ir galėtų pakeisti. Visa tai sukuria kompleksinį, kultūrologinį požiūrio lauką, kuris tampa iškalbingas ir įdomus, vertinant Peržvelgus atliktų Lietuvos taikomosios dailės tiek senuosius, tiek dabarties meno reiškinius. Visus tyrimų visumą, galima išskirti joje ryškėjančius spe- šiuos metodologijos pokyčius iš esmės nulėmė du cifinius bruožus. Kaip jau buvo minėta, didžiausias faktoriai. Pirma, – Lietuvos politinės situacijos kaita, dėmesys iki šiol buvo skiriamas Lietuvos taikomo- perėjimas iš ideologizuoto sovietmečio į Nepriklau- sios dailės faktologijai susisteminti ir jos raidai per- somos Lietuvos etapą, kuomet radosi savarankiška teikti. ir laisva meno reiškinių vertinimo galimybė. Antra, Antra sritis, kurioje nemažai nuveikė Lietuvos tai- – pačių tyrėjų augimas, naujos mokslininkų kartos, komosios dailės tyrinėtojai, tai – įvairių taikomosios besivadovaujančios šiuolaikiškesniais tyrimo ins- dailės rūšių analizė; daugiausia pasistūmėta senosios trumentais, atsiradimas. Peržvelgus straipsnyje išdėstytus faktus ir išsakytas 10 Janušauskas, Marius. Mada. Istorija. Mados žmonės. mintis, natūraliai kyla klausimas: daug ar mažai Aktualijos. Vilnius: Versus Aureus, 2006. 11 Statkevičius, Juozas. Grožio kirtis. Vilnius: Tyto Alba, nuveikta mūsų taikomosios dailės tyrinėjimų sri- 2006. tyje? Ar aptartuosius tyrimus galime laikyti funda- 12 Statkevičius, Juozas. Žinau, ko Jums reikia. Vilnius: Fashion House Juozas Statkevičius, 2008. mentaliais, visapusiškai atskleidžiančiais Lietuvos 13 Minėtini: Ogijienė, Aldona, Šakienė, Audronė. Apran- taikomojo meno raidą, esmines tendencijas bei gos raida nuo senovės iki XX amžiaus. Kaunas: Techno- 125 dekoratyvaus meno rūšių ir autorių kūrybą? Atsa- logija, 1995; Ignatavičienė, Aldona. Kostiumo istorija. Vilnius: Homo liber, 2003; Idzelytė, Virginija. Kostiumo kymas vienareikšmis: nors taikomoji dailė palaips- istorija. Vilnius: VDA leidykla, 2009 ir kt. niui susilaukia akylesnio menotyrininkų žvilgsnio, 14 Guzevičiūtė, Rūta. Europos kostiumo tūkstantmetis THE RESEARCH AND STUDIES OF AR (X–XX a.). Vilnius: Vaga, 2001. akivaizdu, jog Lietuvos taikomojo meno paveikslas 15 Šis aspektas akivaizdžiai dominuoja ir užsienio teo- vis dar lieka labai neišbaigtas. Tad ateities tyrėjams retikų literatūroje, skirtoje atskiroms taikomosios dailės ši sritis yra itin atvira. šakoms pristatyti. 16 Pavyzdys – albumas 100 šiuolaikinių Lietuvos dai- lininkų / Sud. Jurėnaitė R. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2000. 17 Tokiais pavyzdžiais laikytini albumai Kauno meni- ninkai. Kaunas: Kauno meno fondas, 1996; Lietuvos dai- lininkų sąjunga. T. 3. Vilnius: Artseria, 2007. Beje, šiose Nuorodos knygose dažniausiai atspindima tik LDS narių kūryba. Daugiausiai dėmesio taikomajai dailei paskirta antrajame 1 Baltrušaitis, Jurgis. Visuotinė meno istorija. T. 1–2. LDS albume (sud. S. Trilupaitytė, Vilnius: Artseria, 2004). Kaunas: Šviesa, 1992. Čia iš 122 autorių taikomosios srities menininkams ati- 2 Beje, lietuvių liaudies meno, kaip atskiro objekto, teko 47 pozicijos. Trečiajame LDS albume atsispindėjo tyrimai šiame straipsnyje toliau nebus aptariami. Taip pat iškalbinga ir vėl taikomajai dailei nepalanki statistika: iš nenagrinėsime ir dizaino srities problematikos. Atliekant 110 čia pristatytų dailininkų – tekstilininkų, keramikų, analizę bus orientuojamasi tik į senosios ar šiuolaikinės stiklininkų, odininkų ir juvelyrų įtraukta tik 21. profesionaliosios taikomosios dailės tyrimus. 18 Beje, apie pastarąjį autorių knyga buvo išleista ir Mas- 3 Galima pateikti keletą tokių straipsnių pavyzdžių: kvos Sovietskij chudožnik leidykloje, sovietmečiu tai buvo T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 Galaunė, Paulius. Iš stiklo ir keramikos istorijos. In: Mūsų sunkiai pasiekiama lietuvių dailininkams. senovė. T. 4–5. Tilžė, 1922; Galaunė, Paulius. Kokia Lie- 19 Adomonis, Tadas. Jonas Mikėnas. Vilnius: Vaga, tuvai reikalinga Meno mokykla? In: Vairas, 1934, Nr. 2, 1969. p. 216. 20 Purvinaitė, Rūta. Vaclovas Miknevičius. Vilnius: Vaga, 4 Norisi paminėti kelias šio laikotarpio taikomosios 1980. dailės recenzijas: Kairiūkštytė, Halina. I Latvijos dailiosios 21 Albume aprašoma būsimo dailininko vaikystė, apta- pramonės paroda. In: Lietuvos aidas, 1937.03.03, Bičiūnas, riamos jo studijos, specialybės pasirinkimas, darbo teksti- Vytautas. Švedų taikomoji meno paroda Kaune. In: Židinys, lės bei pedagogikos srityse pradžia, nelengvi pirmieji pro- 1934, Nr. 12, p. 546; Bagdonavičius, Gerardas. Amatas ir fesiniai žingsniai, susieti su tekstilės katedros formavimu, menas. In: Amatininkas, 1937, Nr. 15/16, p. 216; Bagdona- išsaugojimu bei šios dailės srities pasiekimų puoselėjimu. vičius, Gerardas. Baldai, staliai, amžiai. In: Amatininkas, Taip pat išsamiai analizuojama menininko kūryba, kuri 1938, Nr. 11, p. 167 ir kt. skirstoma atsižvelgiant į kelis aspektus: profesionaliosios 5 Dauguma šių leidinių buvo skiriami vaizduojamojo tekstilės meninę raidą, dailininko pamėgtas ir dažniausiai meno šakoms – skulptūrai, grafikai, ypač šiuolaikinei naudotas technikas bei dominuojančią tematiką. tapybai. Autorių atrinkimas į albumus, visų pirma, buvo 22 Galima būtų paminėti kelis tokius katalogus. Tai – grindžiamas „oficialiuoju požiūriu“. Iš taikomosios dailės D. Skromantienės sudaryti katalogai: Lietuvių keramikos sričių sovietmečiu išskirtinio dėmesio susilaukė tik teks- maestro Liudvikas Strolis. Jubiliejinė kūrybos paroda. Vil- tilė. Kitos rūšys (pavyzdžiui, tuo metu ryškiau besivystanti nius: LDM, 2005; Liucija Stulgaitė. Vilnius: LDM, 2009; keramika) deja, nebuvo atspindėtos. Tekstilė, tapyba: Marija Švažienė. Vilnius: Akstis, 2005. 6 Matušakaitė, Marija. Apranga XVI–XVII a. Lietuvoje. Taip pat autorių kolektyvo parengtas katalogas Stasys Vilnius: Aidai, 2003. Ušinskas. Valingo grožio konstrukcijos. Kaunas: Nac. M. K. 7 TH Guzevičiūtė, Rūta. Tarp Rytų ir Vakarų: XVI–XIX a. Čiurlionio dailės muziejus, 2010. -21 LDK bajorų kostiumo formavimosi aplinkybės ir pavidalai. 23 Juos retsykiais rengia LDM, Nac. M.K.Čiurlionio ir kt. Vilnius: Versus Aureus, 2006. Verta pastebėti, kad didelė
dailės muziejai. ST šios knygos dalis gimė palaipsniui, autorei XX a. 10 deš.– 24 Pileckaitė, Rūta. Išlaisvintų daiktų nelaisvė: katalogas. CENTURY XXI a. pr. rengiant ir žurnale Liaudies kultūra publikuo- In: Krantai. 2001. Nr. 1, p. 4–41. jant straipsnių ciklus Drabužių kelionės ir Kepurių kelio- 25 Čia turimi galvoje tokių parodų, kaip tarptautinės nės. keramikos parodos Pavasaris (išleisti 3 solidūs katalogai 8 Martinaitienė, Gražina Marija. Kontušo juostos Lie- 2008, 2009, 2010 m.), tarptautinės stiklo meno parodos tuvoje. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, Vitrum Balticum I–IV (2002, 2008 m.), Kauno porceliano 2006. Idėjos, Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų 9 Lietuvos mada. 22 dizaineriai / Sud. Albrechtaitė-Lin- (1996-2006 m.) ir pan., katalogai. gienė G. Vilnius: Alma Littera, 2010. 26 Aistringoji Lietuvos tekstilė: katalogas / Sud. V. Vit- 38, Vilnius: VDA leidykla, 2005, p. 63–82; Šatavičiūtė, kienė. Kaunas: Tekstilininkų ir dailininkų gildija, 2009. Lijana. Jono Prapuolenio dirbtuvės veikla 1932–1940. In: 27 Art deco Lietuvoje: katalogas / Sud. G. Jankevičiūtė. Menotyra. 2000, Nr. 4, p. 33–39; Šatavičiūtė, Lijana. Meni- Kaunas: Nac. M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 1998. nio vaizdo samprata aštuntojo dešimtmečio tekstilėje. In: 28 Keramikos muziejus: katalogas / Sud. E. Jaudegytė. Šiuolaikiniai lietuvių dailės horizontai. Vilnius: Acade- Kaunas: Nac. M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2008. mia, 1992, p. 99–124. Tai – tik mažytė dalelė pavyzdžių tų 29 Nuo 1965 metų dirbęs Lietuvos dailės muziejaus Tai- temų, kurios buvo nagrinėtos šios produktyvios autorės 126 komosios dailės skyriaus vedėju. straipsniuose įvairiais taikomosios dailės klausimais. 30 Pileckaitė, Rūta. Aktualūs šiuolaikinės juvelyrikos tyri- 33 Dailėtyrininkė R. Pileckaitė teigė, jog „meninio gyve- nėjimų aspektai. In: Dailės ir architektūros tyrimų meto- nimo Lietuvoje situaciją, neretai lydimą sustabarėjusių dologinės problemos. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos vertinimų, simptomiškai atspindi taikomosios dailės leidykla, 2000, p. 76. moksliniai tyrimai, kurie pas mus nelaikomi prestižiniais“. 31 Veljataga, Pillė. Metodologiniai stiliaus tyrimo klausi- Pileckaitė, Rūta. Aktualūs šiuolaikinės juvelyrikos tyrinė- mai (keramikos stilistiniai bruožai). In: Šiuolaikiniai lietu- jimų aspektai. In: Dailės ir architektūros tyrimų metodolo- vių dailės horizontai. Vilnius: Academia, 1992, p. 91–98. ginė problemos. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidy- 32 Pateikiame keletą pavyzdžių tų temų, kurios buvo kla, 2000, p. 76. nagrinėtos šios produktyvios autorės straipsniuose įvai- 34 Žiūrėta: http://www.mokslas.mii.lt/mokslas/SRITYS/ riais taikomosios dailės klausimais. Šatavičiūtė, Lijana. duom00.php?pav=M&sritis=H. Įsiamžinimo problema šiuolaikinėje lietuvių tekstilėje. In: 35 Taip pat pora darbų dar yra rengiami. Pavyzdžiui, Dailės istorijos studijos. Ars memoriae: atmintis – dailės būtų galima paminėti rašomas disertacijas apie istorinius funkcija ir tema (XVIII–XXI a.). Vilnius: Kultūros, filo- sietynus, Lietuvos prieškario laikotarpio madą. sofijos ir meno institutas, 2008, p. 125–150; Šatavičiūtė, 36 Parašytos ir apgintos kelios disertacijos apie archeo- Lijana. Marginių kooperatinės bendrovės produkcija 193– loginę, senąją buitinę keramiką, puodininkystę. Tarkime, 1940 m.: tautinio autentiškumo problema. In: Vilniaus tokiu pavyzdžiu gali būti G. Vaitkevičiaus darbas Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailės parafrazės. XX amžius. buitinė keramika (XIV–XVII a.). VU, 1999. IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A.
Raimonda KOGELYTĖ-SIMANAITIENĖ Vytautas Magnus University, Kaunas
RESEARCHES OF APPLIED ART IN LITHUANIA FROM SECOND HALF OF 20TH CENTURY TO THE EARLY 21ST CENTURY
Key words: clothing, jewellery, ceramics, costume, fashion, glasswork, monograph, applied art, technique, textile, research.
Summary
LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS The article systematizes and discusses the research of applied art from the second half of the 20th century to the early 21st century, conveys the specifics, theoretical and historical guides on the basis of quantitative review. The researches of applied art are analysed more precisely by deepening into the types, aspects, and reflections on more solid publications of scientific inquiries. The paper reviews the main researchers of the Lithuanian applied art and the fields of their scholastic activities, as well as discusses the methodology of their research. Finally, the subjects missing in the analysis of the Lithuanian applied art are pointed out and evaluated. On the one hand, the reason which encouraged the review of the researches of applied art which took place from the 20th c. end till the early 21st c., was the lack of attention for this branch of art. On the other hand, positive changes in the exploration of applied art have been recently noticed: a considerable amount of scientific works, monographs, personal albums, and catalogues have been successfully published. Up till now, the research of the applied arts in Lithuania has been mostly focused on systematization of historical and developmental facts. Unfortunately, in the course of the research, no journals or newspapers, which would have reflected the history of applied art sequentially in its entirety, and not in separate stages, were originated. In compa- rison with the exploration of the Lithuanian architecture and graphic art history exploration, the history of applied art was getting far less attention at all times (in the interwar period, in the Soviet Union, as well as nowadays). The most noticeable progress was made in the cognition of ancient and contemporary Lithuanian textile and costume art. A sophisticated research was carried out on metal-works and jewellery. A little less attention was paid to the art of glass and ceramics, although these branches had already lacked the interest of art critics’. Above all, there is a lack of theoretical evaluations of applied art – relatively few personal publications have been prepared and published and the value of these cannot be equalled to other branches. Summarizing the methodology of the researches made, it is 127 fair to claim that the current methodological spectrum of the research of contemporary applied art is broader than in soviet times.
All in all, even though Lithuanian applied art receives increasingly more attention from the art critics, this art branch THE RESEARCH AND STUDIES OF AR remains especially open to the future generations as well.
Gauta 2011 06 11 Parengta spaudai 2011 10 04 T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 TH -21 ST CENTURY Jolita BUTKEVIČIENĖ Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas
MENOTYROS STUDIJOS IR INSTITUCIJOS 128 LIETUVOJE PO 1990-ŲJŲ METŲ (1990–2010)
Reikšminiai žodžiai: Lietuvos menotyros insti- tucijos: Architektūros statybos institutas, Vilniaus dailės akademija, Lietuvos kultūros tyrimų insti- tutas, Vytauto Didžiojo universitetas; menotyros tyrimų prioritetai, menotyros studijų specifika.
1990 m. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas tapo monopolijos griovimo link. Lietuvos kultūros fondas kokybiškai naujo valstybės raidos etapo pradžia. plėtojo paminklosaugos veiklą, rūpinosi kultūros 1990–2010-ieji yra paženklinti politinės, ekonomi- vertybių atskleidimu, tyrimais bei sklaida visuome- IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. nės, socialinės ir kultūrinės kaitos žyme. Tad Nepri- nėje, lėšų, reikalingų objektams tvarkyti, rinkimu, klausomos valstybės dvidešimtmetis yra tam tikras kėlė viešumon bažnyčių, vienuolynų grąžinimo (gal labiau net simbolinis) atskaitos taškas, kai reikia religinėms bendruomenėms klausimus. Tais pačiais atsigręžti ir pradėti vertinti per šį laikotarpį atlik- 1987 m. pradėjo kurtis neformalios organizacijos, tus darbus. Todėl šiuo straipsniu siekiama aptarti aktyviai dirbusios kultūros paveldo išsaugojimo sri- pokyčius, kuriuos lėmė politinės sanklodos kaita, tyse (Vilniuje Žemyna, Talka, Kaune Atgaja).1 pagrindiniu tyrimų objektu pasirenkant menotyros 1990 m. kovo 11 d. demokratiniuose rinkimuose lauke dirbančias institucijas ir aukštąsias mokymo išrinktai Lietuvos Aukščiausiai tarybai paskelbus įstaigas. Svarbu pastebėti, kad išsamesni šios kaitos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, atsivėrė naujos tyrimai kol kas dar nėra atlikti. Lietuvos meninio paveldo tyrimo galimybės. Rei- Prieš pradedant praėjusių dviejų dešimtmečių kėtų priminti, kad iki tol sovietmečiu, menotyra menotyros mokslo apžvalgą instituciniu aspektu, buvo pakankamai griežtai kontroliuojama sritis, ir pravartu trumpai prisiminti paskutinių sovietmečio didelė dalis istorinių ir kultūrinių Lietuvos periodų metų kultūrines tendencijas. buvo tyrinėjama pavienių menotyrininkų inicia- LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS tyva, nuosekliai neatskleidžiant pilnos tiek istorinės Devintojo dešimtmečio antroje pusėje SSRS vidaus tiek žanrinės meninės kultūros panoramos. Pagrin- politika pradėjo keistis iš esmės, buvo bandyta įtvir- diniai dailės ir architektūros moksliniai tyrimai tinti tam tikrą liberalizmą, viešumą. Lietuvoje šios buvo sutelkti atskiruose Mokslų akademijos Isto- tendencijos pasklido gana greitai. Vienas iš tuome- rijos instituto ir Architektūros ir statybos instituto tinio Atgimimo augimo atsparos taškų buvo specia- padaliniuose. Vykdomų tyrimų lauko plotį ir gylį listų atskleidžiamos ir aktualizuojamos plačiojoje labai ribojo cenzūra, profesinės ir bendrakultūrinės visuomenėje, kultūros paveldo problemos. Išskir- informacijos stoka, privaloma duoklė sovietinei ide- tinis vaidmuo šiame procese teko 1987 m. gegužės ologijai. Tyrimus apsunkino ir gana nedidelis spe- mėnesį įkurtam Lietuvos kultūros fondui. Formaliai cialistų skaičius. Iki XX a. septintojo dešimtmečio šią organizaciją įsteigė LSSR Kultūros ministerija, dailėtyrininkai kartu su muziejininkais fragmentiš- kaip Maskvoje veikusios centrinės institucijos pada- kai buvo rengiami Vilniaus universitete, tačiau nuo- linį, tačiau realiai fondas veikė nepriklausomai, ir seklus dailės tyrinėtojų rengimas pradėtas 1959 m., tai buvo pirmas didelis žingsnis valdžios kultūros kai Vilniaus dailės akademijos neakivaizdinėse studijose įsteigta dailėtyros specialybė, kuri (tik) darbuotojai gilinosi į iki tol mažiau dėmesio sulau- po dešimties metų tapo dieninėmis studijomis.2 kusį Lietuvos etninės architektūros paveldą, o Reikia pastebėti, kad architektūros tyrinėtojais tap- tyrimų medžiaga taip pat netrukus būsianti pateikta davo architektai arba dailėtyrininkai, atskiros stu- Lietuvos architektūros istorijos ketvirtajame tome. dijų programos nebuvo. Kita vertus, nepaisant visų Šiuo metu pagrindinis dėmesys koncentruojamas trukdžių, sovietmečiu buvo plėtojamas jaunas, tik į tarpukario palikimą. Lygia greta vyksta medinių 129 tarpukariu pirmuosius žingsnius žengęs, menoty- dvarų, pasklidusių po visą kraštą, tyrimai ir savito ros mokslas, per XX a. šeštąjį–devintąjį dešimtmetį Mažosios Lietuvos regiono architektūrinių klodų buvo suformuotas pakankamai fundamentalus identifikavimas.5 THE RESEARCH AND STUDIES OF AR tyrimų pagrindas, talpinęs faktografinius duomenis Visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį nuosekliai ir atskleidęs įvairius probleminius diskursus dailės tęsiami ir Lietuvos urbanistikos paveldo tyrimai, ir architektūros srityse. pagrindinį dėmesį skiriant atskirų miestų ir mies- Žinia, Nepriklausomybės paskelbimas atvėrė duris į telių raidos analizei.6 Taigi Architektūros ir statybos platų tyrimų lauką, nelikus jokių ideologinių varžtų, instituto mokslininkai tęsia dar sovietmečiu pradėtą buvo pradėtas naujas menotyros mokslo etapas. nuoseklų Lietuvos architektūros raidos tyrinėjimą. Taigi šio straipsnio tikslas yra atskleisti, kokiomis Kita menotyrinė institucija, veikianti nuo sovietme- kryptimis pradėjo dirbti dailėtyros ir architektūro- čio, yra Vilniaus Dailės akademija. Šiuo metu Lietu- logijos institucijos, kaip pasikeitė dailės ir architek- vos meninio palikimo ir šiuolaikinių procesų tiria- tūros tyrinėtojų rengimo specifika per 1990–2010 majame lauke mokslinį darbą atlieka atskiras pada- m. Reikia pastebėti, kad straipsnyje pateikiami ins- linys – Dailėtyros institutas. Išsivadavus iš sovietinės titucijų veiklos statistiniai rodikliai ne pilnai atveria kontrolės, atsivėrė įvairiapusės tyrimų galimybės, per tyrinėjamą dvidešimtmetį atliktų darbų pano- gerai atsiskleidžiančios instituto darbe. Nemažas
ramą, nes pačios institucijos skelbia skirtingų metų T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 dėmesys skiriamas aktualiems regioniniams tyri- viešai prieinamus duomenis. Šiame straipsnyje sten- mams už Lietuvos teritorijos ribų, – tai yra Baltijos giamasi atskleisti teigiamus pokyčius, gana gausių regiono priešistorinei dailei. Ši kryptis apima laiko- problemų paliekant kitiems straipsniams. tarpį nuo akmens amžiaus mezolito laikotarpio iki valstybių susidarymo Baltijos regione. Formos ir SVARBIAUSIOS DAILĖTYROS IR ornamentikos, stilistinių grupių, funkcijos ir reikš- ARCHITEKTŪROLOGIJOS TYRIMŲ KRYPTYS 1990–2010 M. mės aspektais nagrinėjami antropomorfiniai ir zoo- morfiniai atvaizdai, papuošalai ir keramika. Viena institucijų, jau turėjusių didelį įdirbį Lietu- vos architektūros istorijos tyrimuose sovietmečiu ir Kita mokslinė kryptis aprėpia Lietuvos Didžiosios toliau pratęsusi darbus, yra Architektūros ir statybos Kunigaikštystės kultūros palikimą. Instituto speci- institutas. Nepriklausomybės laikotarpiu ši mokslo alistai koncentruojasi į įvairiapusę dailės ir archi- įstaiga toliau chronologiškai analizuoja architektū- tektūros paminklų analizę, kultūrai aktualių LDK rinį palikimą. Pirmaisiais nepriklausomybės metais rašytinių šaltinių tyrimus, kompleksiškai nagrinėja buvo užbaigti ir susisteminti urbanistikos ir pas- LDK bažnytinės dailės ir kultūros reiškinius. Čia tatų architektūros raidos XVII a. pradžioje – XIX a. reikėtų priminti, kad sovietmečiu LDK kultūros istoriją buvo galima tyrinėti fragmentiškai tiek teri- TH viduryje tyrimai, kuriuos apibendrino fundamenta- -21 lus leidinys – Lietuvos architektūros istorijos antra- torine, tiek ir kultūrine prasme, o oficialiai sovieti- ST sis tomas.3 Vėliau nuosekliai išanalizuota istorinio nei ideologijai prieštaraujantis sakralinis menas tuo CENTURY tarpsnio, apimančio XIX a. antrojo dešimtmečio – metu iš esmės daugiau naikintas nei analizuotas. Tik 1918 metus, architektūrinių tendencijų sklaida Lie- nepriklausomybės laikotarpiu pradėta atverti visos tuvoje. Šis darbas buvo pateiktas Lietuvos architek- kunigaikštytės teritorijos kultūrinė panorama. tūros istorijos trečiajame tome.4 XXI a. pirmajame Toliau kalbant apie Dailėtyros instituto darbus, dešimtmetyje Architektūros ir statybos instituto paminėtini yra kompleksiniai Lietuvos regionų paveldo istoriniai, kultūriniai ir meniniai tyrimai, vėl reorganizuotas į Lietuvos kultūros tyrimų insti- kuriais siekiama išaiškinti ir pristatyti atskirų Lietu- tutą. Tačiau nepaisant pertvarkymų, meno tyrimais vos regionų savitumus, stengiamasi įvardinti naujas ši institucija užsiima nuo 1990 m. Šiuo metu čia vei- kultūrinio ir meninio paveldo grupes, aktualizuoti kia Dailės istorijos bei Sakralinio ir liaudies meno jas mokslo ir plačiajai visuomenei. Pastaruoju metu paveldo skyriai. Menotyrinė veikla vykdoma ir tarp- 130 daug dėmesio skiriama ir dvarų kultūros architek- disciplininiame Kultūros komparatyvistikos studijų tūros, meninio gyvenimo, dailės rinkinių ir kitų skyriuje. kultūros sričių nagrinėjimui, renkama medžiaga Dailės istorijos skyrius pagrindinį dėmesį skiria Lie- Lietuvos dvarų sodybų atlasui. Dar viena instituto tuvos dailės istorijos nuo Lietuvos Didžiosios Kuni- mokslinio darbo kryptis – tai Lietuvos XIX– XX a. gaikštystės iki XXI a. raidai. Šioje tyrimų kryptyje dailės ir architektūros tyrimai. Šis laikotarpis nagri- koncentruojamasi į Lietuvos dailės ir vizualiosios nėjamas įvairiausiais aspektais. Dėmesys skiriamas kultūros tyrimus: luomų ir sluoksnių, socialinių, XIX a. Lietuvos meninio gyvenimo procesams, Vil- etninių grupių, valstybės įtaka meninei kūrybai ir niaus meno mokyklos tradicijos išskyrimui ir meni- panaudai, dailės vyksmas, dailės institucijų (moky- ninkų kūrybos tyrimams, meninės edukacijos klau- klų, muziejų, draugijų, parodų) plėtotė. Atliekamos simams ir meno teorijos raidai. XX a. menas, laiko- ir vizualiosios kultūros studijos, gilinantis į dailės tarpį suskirsčius į atskirus istorinius etapus: pradžią, ryšius su medijomis (fotografija, masine spauda): tarpukarį, sovietinę okupaciją ir naujausius laikus, tyrinėjamas vaizdų produkavimas, sklaida ir varto- IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. nagrinėjamas per Lietuvos dailės, architektūros, jimas įvairiais istoriniais laikotarpiais. Kitą tyrimų dizaino raidos prizmę. Į mokslinių interesų akiratį kryptis nukreipta į Lietuvos dailės ir kultūros isto- patenka XX a. pradžios Vilniaus meninis gyvenimas rijos šaltinių analizę ir sisteminimą, kompleksiškai ir reikšmingiausios personalijos, tarpukario Lietu- tiriant Lietuvos dailės ir kultūros istorijos šaltinius: vos architektūros klausimai, Kauno meno moky- ikonografinę medžiagą, archyvinius dokumentus, klos, jos dėstytojų ir absolventų kūrybinė veikla, esančius privačiuose ir valstybiniuose rinkiniuose įvairūs sovietmečio ir dabarties Lietuvos dailės ir Lietuvoje ir užsienyje. Naujausi pastarajame dešim- architektūros problematikos aspektai: kūrėjo ir vals- tmetyje sukaupti moksliniai duomenys buvo pateikti tybės santykis; kūrybinės, komunikavimo laisvės keturiolikoje monografijų.9 2005 metais įgyvendi- klausimai; to meto dailininkų ir architektų palikimo nant Lietuvos dailininkų žodyno sudarymo projektą, interpretavimas ir publikavimas. 7 išleistas pirmasis leidinio tomas, skirtas pristatyti Mokslinių tyrimų rezultatai publikuojami tęsti- LDK dailininkus.10 niame leidinyje – Acta Academia artium Vilensis. Sakralinio ir liaudies meno paveldo skyriaus pavadi- Dailė, kurių yra išleista per keturiasdešimt. Reikia nimas nurodo dvi svarbiausias darbų kryptis.11 Visų LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS paminėti, kad šiuose konkretaus tematinio pobū- pirma, tai nuodugnus, vis dar mažai pažįstamos, džio mokslinių straipsnių rinkiniuose publikuo- sakralinės kultūros tyrimas, apimantis Lietuvos baž- jami ir kitų institucijų mokslininkų darbai. Taip pat nyčių dailės istoriją ir paveldą; ikonografinės tradi- parengta nemažai autorinių monografijų, vien per cijos atskleidimą; socialinių ir pamaldumo veiksnių 2003–2006 m. jų išleista trylika. Pradėtas publi- įtaką meno kūriniams, sakralinio meno indėlį į Lie- kuoti naujas ciklas leidinių Sakralinė architektūra ir tuvos kultūrą. Kartu atliekama nuosekli sakralinių dailė.8 dailės vertybių ekspertizė ir įvairialypių tyrimų pri- Nepriklausomybės laikotarpiu į menotyrinių tyrimų statymas visuomenei. Sakralinis menas vis dar išlieka lauką įsijungė ir naujos institucijos. Viena jų – Lie- fragmentiškai atverta Lietuvos kultūros sritis, todėl tuvos kultūros tyrimų institutas. Šios organizacijos greta meno tyrimų labai svarbios yra ir skyriaus dar- šaknys siekia sovietmetį, tada tai buvo Lietuvos buotojų plėtojamos religinės kultūros studijos. filosofijos ir sociologijos ir teisės institutas, 1990 m. Dar viena tyrimų kryptis skirta Lietuvių liaudies reorganizuotas į Kultūros ir meno, 2002 m. tapęs meno ir dailiųjų amatų studijoms. Apimamas platus Kultūros, filosofijos ir meno institutu, kuris 2010 m. Lietuvos dailės palikimo laukas nuo taikomosios problematikai. Čia pagrindinis siekis yra atskleisti dailės – tautinių kostiumų, tekstilės dirbinių iki ir viešinti daugiakultūrio Lietuvos meno ir kultūros vaizduojamosios dailės ir kryždirbystės. Šio skyriaus paveldo reiškinius, užtikrinti jų sklaidą tarptautinių darbų rezultatai pateikiami tęstiniame moksliniame tyrimų erdvėje. leidinyje Lietuvos sakralinė dailė, kuriame publikuo- Atliekami Lietuvos kraštovaizdžio savitumo tyrimai, jami Vilkaviškio vyskupijos bažnyčių dailės tyrimai. integruojantis į Europos sąjungą – analizuojami Lie- 131 Šiuo metu atliekami Šiaulių vyskupijos sakralinio tuvos kraštovaizdžio estetinių vertybių savitumai, paveldo analizavimo ir viešinimo darbai. Naujausių pagrindinį dėmesį skiriant architektūros ir aplinkos tyrimų informacija tampa ir periodinio mokslinio THE RESEARCH AND STUDIES OF AR problemoms. Per estetinę–kompozicinę ir socia- leidinio Menotyra pagrindu.12 Lietuvos kultūros linę-ekologinę prizmę nagrinėjami architektūros ir tyrimų institute atliekami ir tarpdisciplininiai kom- urbanistinių kompleksų ryšiai su kultūros ir gam- paratyvistiniai civilizacijų ir kultūrų sąveikos, filo- tos vertybėmis. Taip pat tyrinėjami ir šiuolaikiniai sofinių ir estetinių sistemų tyrimai.13 meniniai procesai. Taigi VDU Menų fakultete dide- Visai jaunas meno tyrimų centras veikia Kaune, lis mokslinis dėmesys skiriamas įvairių laikotarpių 1989 m. atkurtame Vytauto Didžiojo universitete, skirtingiems meno ir kultūros reiškiniams atskleisti, kuriame 1991 m. įsteigtas Menų fakultetas, o 1997 m. koncentruojantis į archeologijos, architektūros, įkurtos Menotyros ir teatrologijos katedros. Trum- sakralinės, pasaulietinės bei taikomosios dailės, pai pristatant šiam straipsniui aktualios Menotyros fotografijos, šiuolaikinio meno sferas.14 katedros svarbiausius darbus, reikia pastebėti, kad Dailės ir architektūros paveldo, sovietmečio bei didelis dėmesys skiriamas Baltijos regiono kultūros šiuolaikinių meninių reiškinių tyrinėjimų rezulta- paveldo tyrimams. Šis platus menotyrinių tyrimų tai skelbiami nuo 2005 m. leidžiamame tęstiniame baras apima Lietuvos meno istorijos ir kultūros metiniame mokslo žurnale Meno istorija ir kritika
paveldo analizę; Baltijos šalių (Lietuvos, Lenkijos, T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 / Art History and Criticism. Mokslininkų tyrimai Latvijos, Estijos, Rusijos) kultūrų tarpusavio ryšių leidžiami ir atskiromis monografijomis, per institu- ir meninių kontaktų su Vakarų Europos kultūra cijos veiklos metus jų išleista keturiolika.15 Reikėtų atskleidimą ir Lietuvos kraštovaizdžio savitumo, atkreipti dėmesį, kad VDU Menotyros katedros integruojantis į Europos sąjungą, tyrimus. Lietuvos darbuotojams mokslinė veikla nėra pirmaeilis užsi- meno istorijos ir kultūros paveldo tyrimai apima ėmimas, visi jie yra dėstytojai. Tuo ši menotyros platų Lietuvos meno kontekstą, sutelkiant dėmesį į institucija skiriasi nuo ką tik pristatytų – Architek- Rytų bei Vidurio Europos regionų meno reiškinių tūros statybos instituto ir Lietuvos kultūros tyrimų pažinimą ir sąsajų su Lietuva išryškinimą. Šioje instituto. mokslinių tyrimų kryptyje analizuojami ir meno- tyriniu požiūriu vertinami neišlikę ar pakitę kultū- Rašant apie 1990–2010 m. Lietuvoje atliktus meno- ros vertybių meniniai vaizdai (dailėje, fotografijoje, tyrinius tyrimus trumpam reikia peržengti institu- senojoje spaudoje). cines ribas ir paminėti išskirtinio menotyrininko Vlado Drėmos reikšmingus darbus. Didžiąja dalimi Baltijos šalių kultūrų tarpusavio ryšių ir meninių dar sovietmečiu atliktus LDK dailės istorijos ir Vil- kontaktų su Vakarų Europos kultūra tyrimais gilina- niaus meninio palikimo tyrimus pradėta publikuoti masi į Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos ir Balta- TH 1991 m. Iki tol Vlado Drėmos darbai, nepritapę rusijos kultūros ir meno objektų istoriją nuo arche- -21 prie sovietinės ideologijos siekinių, negalėjo išvysti ologinio paveldo iki XX amžiaus antrosios pusės ST
dienos šviesos. Per 1991–2007 m. buvo išleistos CENTURY kultūrinių reiškinių. Plačiame tyrimų lauke telpa aštuonios autoriaus knygos, analizuojančios senąją archeologijos, architektūros, bažnytinės, pasaulie- Vilniaus miesto dailę ir architektūrą bei LDK urba- tinės ir taikomosios dailės problematikos tyrimai, nistinį palikimą.16 Autorius, nepaisydamas sovie- atskleidžiami susiklostę ilgalaikiai tarpkultūriniai tinės ideologijos, savo tyrimais aplenkė laiką, mat ryšiai su Vakarų Europa. Kartu skiriamas dėme- oficialios menotyros institucijos senojo LDK meno sys Lietuvos meno ir kultūros paveldo tapatumo tyrimus plačiai pradėjo vykdyti Nepriklausomybės Lietuvos dailės ir architektūros istoriją, analizuoja laikotarpiu. šiuolaikinius meno procesus bei įgyja kritikos žinių bei įgūdžių. Magistro studijose ryškesnė studijų Taigi Nepriklausomybės laikotarpiu visų Lietuvos diferenciacija. Dailės teorijos ir istorijos programoje menotyrininkų darbų barai akivaizdžiai praplatėjo galima istorijos arba kritikos specializacija. Taip ir pagilėjo. Visų pirma, nevaržomi tapo sakralinės pat rengiami Kultūros vadybos ir kultūros politikos 132 kultūros palikimo tyrimai, kurie iki tol buvo atlie- specialistai, kuriems suteikiamas socialinių mokslų kami su išlygomis. Šioje menotyros sferoje vyksta magistro laipsnis. Taigi šioje studijų pakopoje dai- aktyvūs identifikavimo, klasifikavimo, ir įvairialypės lėtyrininkų specializacija susiaurinta bei pagilinta, lyginamosios analizės darbai. Kitas svarbus tyrimų magistrantai turi galimybes savo žinias tobulinti laukas – tai kompleksinis LDK meninio palikimo istorijos arba šiuolaikinių procesų analizės, arba pažinimas, iš užmaršties prikeliantis savitus kultū- kultūros procesų organizavimo srityje.17 rinius klodus. Mūsų tautinio tapatumo paieškoms labai aktualūs tarpkultūriniai regioniniai tyrimai, Savotiška dailės ir architektūros tyrinėtojų rengimo atveriantys Europinius kultūros sklaidos ryšius ir monopolija buvo pradėta ardyti Kaune atkūrus atskleidžiantys Lietuvos indėlį į šį procesą. Prie savęs Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame iš karto pra- pažinimo raidos prisideda išsamūs atskirų Lietuvos dėti dėstyti menotyriniai dalykai, o, kaip jau minėta, regionų meninio paveldo tyrimai ir etninės dailės 1991 m. įkurtas atskiras Menų fakultetas. Šioje pažinimo gilinimas. Tad galima teigti, kad Nepri- aukštojoje mokykloje, priešingai nei VDA, rengiami IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. klausomybės laikotarpiu atsivėrė naujos galimybės plataus profilio menotyros bakalaurai, studijuojan- eiti savęs pažinimo keliu, ir visų apžvelgtų institu- tys architektūros, dailės, fotografijos, kino, teatro cijų mokslininkai bendradarbiaudami tarpusavyje, istorinę raidą bei šiuolaikinius meninius procesus, o po truputį naikina Lietuvos meninį palikimą den- taip pat sudaromos galimybės studijuoti muzikos ar giantį užmaršties šydą. šokio istorijas. Tokiu būdu įgyjamas kiek seklesnis, bet ženkliai platesnis menotyrinis išsilavinimas18. ARCHITEKTŪROS IR DAILĖS TYRINĖTOJŲ Tuo tarpu magistrantūros studijos yra specializuo- RENGIMAS LIETUVOJE 1990–2010 M. tos. Atsižvelgiant į konkrečios srities menotyrininkų Apžvelgus svarbiausių menotyrinių institucijų poreikį, Menų fakultete buvo rengiami dailėtyros, veiklą, pravartu būtų pasigilinti į menotyrininkų architektūrologijos ir teatrologijos magistrai. Nuo rengimo Lietuvoje ypatumus. Visų pirma reikia 2000 m. fakultete veikia Kultūros vertybių paveldo paminėti, kad yra trys menotyros studijų pakopos apsaugos magistrantūros programa, kurioje dėstomi – bakalaurai, magistrai ir daktarai. Visų lygmenų bendrieji paveldosaugos principai, bei atskirų sri- architektūros ir dailės tyrinėtojus nuosekliai ren- čių, kaip archeologijos, architektūros, dailės, etninės LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS gia tik dvi Lietuvos aukštosios mokyklos – tai Vil- kultūros bei politinės istorijos palikimo specifika. niaus Dailės akademija (VDA) ir Vytauto Didžiojo Taigi praėjus šešiasdešimt metų, VDU buvo pra- universitetas (VDU) Kaune. Menotyros bakalauro tęsta tarpukariu okupuotame Vilniaus krašte susi- studijos yra Europos humanitariniame fakultete, o klosčiusi menotyros paveldosauginė tradicija, kai Vilniaus Gedimino technikos universitete rengiami praeities menas tyrinėjamas apibrėžiant jo fizines magistrai ir daktarai. ir teisines išsaugojimo galimybes. Šiuo metu Menų fakulteto paveldosaugos magistrantūros programa Kaip jau minėta, seniausia aukštoji mokykla ren- papildyta kultūros paveldo sklaidos – t. y. turizmo gianti architektūros ir dailės tyrinėtojus – Vilniaus komponentu. 2010 metais atnaujinta dailėtyros dailės akademija, kurioje nuo 1959 metų iki šių magistrantūros programa aprėpia jau klasikinėmis dienų veikia dailėtyros studijos. Nepriklausomybės tapusias istorijos ir kritikos studijas bei kuratorystės laikotarpiu įvedus tris studijų pakopas, Dailėtyros ypatumus.19 2011 m. pradėjo veikti nauja Kultūros programoje rengiami bakalaurai, kurie studijų metu industrijų programa, nukreipta į naujų kultūrinių chronologiškai nuosekliai gilinasi į pasaulinę bei terpių, kuriose vyksta meno, verslo ir visuomenės komunikacija, kūrimo, palaikymo ir kritinės ana- yra Vilniaus Gedimino technikos universitetas lizės specialistų rengimą. Baigus šias studijas bus Architektūros istorijos ir teorijos programos studijos suteikiamas socialinių mokslų magistro laipsnis20. yra daugiau orientuos į šiuolaikinių architektūrinių procesų tyrimus, nepaliekant nuošalyje istorinių Taigi Vilniaus dailės akademijos ir Vytauto Didžiojo reiškinių ir kultūros paveldo objektų analizės .23 universiteto menotyrininkų rengimo programos yra gana skirtingos. Dailės akademija orientuojasi į Taigi per paskutinius dvidešimt metų Lietuvoje 133 gana siauros specializacijos menotyrininkų, o kon- suformuota plataus ir siauresnio profilio menoty- krečiau, dailėtyrininkų, rengimą. Tuo tarpu Vytauto rininkų rengimo sistema. Aukščiausios pakopos THE RESEARCH AND STUDIES OF AR Didžiojo universitete bakalauro studijos yra plataus menotyros doktorantūros studijos, orientuotos į menotyrinio pobūdžio, o magistrantūros studijose dailės ir architektūros tyrimus iki 2010 m. veikė Vil- yra daugiau įvairesnių specializacijų. Abiejose aukš- niaus Dailės Akademijoje, Vytauto Didžiojo Uni- tosiose mokyklose rengiant integruotų menotyros ir versitete, Vilniaus Gedimino technikos universitete socialinių mokslų specialistus, atsižvelgiama i šiuo- ir Lietuvos kultūros tyrimų institute. Kaip matome laikinius poreikius. iš pateiktos informacijos Lietuvos menotyros insti- tucijose daugiausia dirba Vilniaus dailės akademijos Prieš aptariant Europos humanitariniame universi- ir Vytauto Didžiojo universiteto absolventai. Šiose tete (EHU) esančias menotyros studijas, kiek plačiau aukštosiose mokyklose rengiami visų pakopų spe- reikėtų pristatyti pačią aukštąją mokyklą, kuri yra cialistai, o skirtinga jų rengimo programa užtikrina išskirtinė Lietuvos aukštojo mokslo kontekste. Šis įvairialypių meno tyrimų galimybes. universitetas buvo įkurtas Minske 1992 metais kaip opozicija konservatyvioms sovietinio tipo aukšto- sioms mokykloms. Netrukus EHU tapo vienu svar- IŠVADOS biausių nacionalinių aukštojo išsilavinimo interna- Galima konstatuoti, kad Nepriklausomybės paskel- cionalizacijos ir liberalizacijos lyderių Vidurio bei bimas Lietuvoje padarė įtaką kiekybinei ir kokybi- T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 Rytų Europoje. Tačiau 2004 m. universitetas, kaip nei menotyros mokslo kaitai: politiškai neparankus, buvo priverstas nutraukti 1. Greta nuo sovietmečio dirbančio Architektūros savo veiklą Baltarusijoje ir rado prieglobstį Lietu- instituto menotyrinių padalinių, iš Mokslų akademi- voje. Europos Komisijos, Lietuvos Vyriausybės, kitų jos Lietuvos filosofijos ir sociologijos ir teisės insti- Europos šalių bei visuomeninių JAV fondų ir orga- tuto skyriaus išaugo solidus atskiras Lietuvos kul- nizacijų palaikomas EHU atnaujino savo darbą Lie- tūros tyrimų institutas; Vilniaus dailės akademijoje tuvoje 2005 metais. 2006 m. vasario mėn. Lietuvos įsteigtas Dailėtyros institutas, atsikūrusiame Vytauto Vyriausybė suteikė EHU Lietuvos universiteto sta- Didžiojo universitete suformuotas Menų fakultetas. tusą.21 Šioje aukštojoje mokykloje Šiuolaikinio meno teorijų ir praktikų programoje rengiami menoty- 2. Dailės ir architektūros tyrinėtojams atsivėrė ros bakalaurai. Programa skirta rengti šiuolaikinio galimybės studijuoti iki tol negausiai tyrinėtus seno- meno sričių teoretikus ir analitikus, didelį dėmesį sios dailės ir architektūros klodus. Prioritetinėmis skiriant kino, dizaino ir kitų šiuolaikinio meno sritimis tapo aktualūs tyrimai, nukreipti į savosios formų (net-art, media-art, fotografija, video), tar- tapatybės paieškas: sakralinis, etninis palikimas, pusavio sąveikos studijoms, kartu nepaliekant nuo- kompleksinė LDK meninė kultūra, vis didesnis TH šalyje meno istorijos ir filosofijos. Internetiniame dėmesys skiriamas dvarų architektūriniam ir kul- -21
EHU tinklapyje pateikiamas dar vienas šios progra- tūrinio paveldo identifikavimui, XX a. tarpukario ST CENTURY mos tikslas – asmens socialinės ir politinės laisvės meninio palikimo atskleidimui. Tiriami tarpkul- sampratos problemos aktualizavimas, labai svarbus tūriniai Lietuvos ryšiai su Rytų, Vidurio ir Vakarų Baltarusijos piliečiams klausimas.22 Ši programa Europa, atskleidžiamos įtakų slinktys ir kryptys. dėstoma baltarusių, rusų ir anglų kalbomis. Nuošalyje nelieka ir šiuolaikinių kultūrinių, meni- nių procesų analizė. Per pastaruosius dvidešimt Aukštoji mokykla, rengianti menotyros magistrus, metų akivaizdus ne tik prasiplėtęs problemų ratas, bet ir tarpdisciplininių tyrimų sklaida. Menotyri- 4 Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. antrojo ninkų tyrimų rezultatai skelbiami monografijose, dešimtmečio iki 1918 m. / Red. kolegija: A. Jankevičienė, V. Levandauskas, N. Lukšionytė, A. Miškinis. T. 3. Vilnius: mokslinių straipsnių rinkiniuose, mokslo populia- Savastis, 2000. rinimo leidiniuose. Svarbu konstatuoti faktą, kad 5 Interviu su KTU Architektūros ir statybos instituto, Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovu menotyros mokslas neturi privalomų tyrimų sričių dr. Vaidu Petruliu, 2010 spalio 1 d. Užrašė Jolita Butkevi- 134 ir aprėpia įvairias Lietuvos daugiakultūrio palikimo čienė. 6 sferas, kurias nustato patys tyrinėtojai. Lietuvos urbanistikos paveldo tyrinėjimuose didžiau- sias yra mokslininko Algimanto Miškinio indėlis. Per Praplatėjus ir pagilėjus menotyros tyrimų laukui, 1994–2010 metus autorius išleido penkiolika monogra- fijų. aktuali tapo ir naujų specialistų rengimo problema. 7 Dailėtyros institutas. Pagrindinės mokslinio darbo Šioje srityje taip pat akivaizdi kiekybinė ir kokybinė kryptys. In: http://www.vda.lt/index.php/pageid/849 [žiū- kaita. rėta 2010 09 10]. 8 Plačiau apie Dailėtyros instituto darbuotojų išleistas 3. Tebedirbant vienintelei Lietuvoje dailėtyrinin- monografijas, mokslinius straipsnius ar projektus, žr: http://www.vda.lt/index.php/pageid/849 kus rengusiai Vilniaus dailės akademijai, įsikūrė 9 Dailės istorijos skyrius. In: http://www.kfmi. ir Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetas, lt/?no=dailes-istorijos [žiūrėta 2008 09 19]. Šiame tinkla- pyje galima susipažinti su svarbiausiais Dailės istorijos Europos humanitarinis universitetas. skyriaus darbuotojų moksliniais leidiniais. 10 4. Susiklostė skirtingos menotyrininkų rengimo Lietuvos dailininkų žodynas XVI–XVIII a. / sud A. Paliušytė. T. 1. Vilnius: KFMI, 2005. mokyklos, išsikristalizavo atskiros siauresnės spe- 11 2011 m. po Kultūros tyrimų instituto reorganizacijos IR STUDIJOS XX–XXIIR STUDIJOS A. cializacijos dailėtyros bakalauro ir magistro, archi- Sakralinio ir liaudies meno paveldo skyrius pertvarkytas į Sakralinio meno paveldo skyrių. tektūrologijos magistro, universitetinio pobūdžio 12 Sakralinio ir liaudies meno paveldo skyriaus In: http:// menotyros bakalauro studijos, po kurių galima www.kfmi.lt/?no=sakralinio-ir-liaudies-meno-paveldo specializuotis kultūros paveldo ir turizmo, dailės [žiūrėta 2010 09 19]. Šiame tinklapyje galima susipažinti su svarbiausiais skyriaus darbuotojų moksliniais leidi- istorijos ir kuratorystės ir kitose menotyros srityse. niais. Taip pat rengiami kultūros vadybos ir industrijų 13 Komparatyvistinių kultūros studijų skyrius. In: http:// www.kfmi.lt/?no=komparatyvistiniu-kulturos-studiju socialinių mokslų magistrai, kurie ateityje prisidės [žiūrėta 2010 09 19]. Šiame tinklapyje galima susipažinti formuojant Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Menotyri- su svarbiausiais tarpdisciplininių tyrimų moksliniais lei- ninkus rengiančios aukštosios mokyklos gana ope- diniais. Nuo 2011 m. pavadintas Lyginamųjų kultūros stu- dijų skyriumi. ratyviai reaguoja į esamą specialistų poreikį, rengia 14 Mokslas. Tyrimai. In: http://www.menufakultetas.vdu. kelių skirtingų specializacijų menotyrininkus, tobu- lt/tyrimai [žiūrėta 2010 10 01]. 15 Plačiau apie VDU Menų fakulteto menotyros katedros lina ir kuria naujas studijų programas. darbuotojų išleistas monografijas, mokslinius straipsnius Taigi per dvidešimt Lietuvos Nepriklausomybės ar projektus žiūrėti: http://www.menufakultetas.vdu.lt/ menotyros-katedra metų (1990–2010) dailėtyros ir architektūros tyrimų 16 Sisaitė Nijolė. Vladas Drėma In http://www.vilnijos- LIETUVOS MENOTYROS MOKSLAS LIETUVOS ir studijų srityse susikristalizavo teigiami kokybiniai vartai.lt/personalities/view/?id=77 [žiūrėta 2011 01 29]. 17 Studijų programos. In: http://www.vda.lt/index.php/ ir kiekybiniai pokyčiai. pageid/885 [žiūrėta 2010 09 29]. 18 Bakalauro studijos. Studijų programos. In: http:// www.menufakultetas.vdu.lt/bakalauro-studijos [žiū- rėta 2010 10 03]. 19 Magistro studijos Studijų programos. In: http://www. menufakultetas.vdu.lt/magistranturos-studijos [žiūrėta Nuorodos 2010 10 03]. 20 Kūrybinės industrijos. In: http://www.menufakultetas. 1 Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija / Red. vdu.lt/kurybines-industrijos. [žiūrėta 2011 05 29]. A. Anušauskas. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir 21 Apie universitetą. In http://lt.ehu.lt/about/ [žiūrėta rezistencijos tyrimo centras, 2005, p. 603–609. 2011 06 05] 2 Mickūnaitė, Giedrė. Dailėtyra Vilniaus dailės akade- 22 Šiuolaikinio meno teorija ir praktikos. In http://lt.ehu. mijoje, 1980–2005. In: Lietuvos dailės istorikų draugijos lt/studies/bachelor/programs/fields/0005488/ biuletenis 2006. 2006, p. 27. 23 Antrosios pakopos studijos. In: http://medeine.vgtu.lt/ 3 Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII pradžios iki programos/programa.jsp?fak=1&prog=2&sid=D&rus=U XIX a. vidurio. / Ats. Red. A. Jankevičienė. T. 2. Vilnius: [žiūrėta 2010 09 29]. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. Jolita BUTKEVIČIENĖ Vytautas Magnus University
ART HISTORY STUDIES AND INSTITUTIONS IN LITHUANIA AFTER THE 1990’S (FROM 1990 TILL 2010) 135 Key words: Lithuanian art history institutions, scientific research priorities, art history studies.
Summary THE RESEARCH AND STUDIES OF AR
Declaration of independence in Lithuania had an influence on the quantitative and qualitative change of art history research. In addition to the art history departments of the Architecture Institute working from the Soviet times, a small unit of the Academy of Sciences grew into a solid separate Lithuanian Culture Research Institute, Art his- tory Institute was established at Vilnius Academy of Fine Arts; Faculty of Arts was founded at the re-established Vytautas Magnus University. The possibilities to study the ancient art and architecture layers barely explored by the time opened up for the researchers of art and architecture. Current researches focused on the search of self-identity became the priority areas: the sacred, ethnic heritage, the composite Great Duchy of Lithuania art culture, the in- creased attention paid to the architectural and cultural heritage identification of the estates and disclosure of the twentieth century interwar art heritage. Inter-cultural relations of Lithuania with the Eastern, Central and Western Europe are being investigated, slips of the influences and directions are being revealed. Analysis of the contemporary culture and art processes is not left behind. Not only expanded circle of problems is evident over the past twenty years, but also the spread of interdisciplinary research. It is important to state a fact, that art history science does not have mandatory research areas and covers various spheres of the Lithuanian multicultural heritage, which are defined by the researchers themselves. T HISTORY IN LITHUANIA IN THE 20 After the research field of art history studies has got deeper and wider, the issue of specialists training became cur- rent. The quantitative and qualitative change is obvious in this area as well. Still working for the only Vilnius Art Academy, which has been preparing art historians during the Soviet times in Lithuania, there were settled Faculty of Arts at Vytautas Magnus University, the European Humanities University. There were formed various art historians training schools, settled separate more specialized art history bachelor and master, architecturology master studies, the academical bachelor studies of art history, after completing them is possible to specialize in cultural heritage and tourism, art history and Curatorship and other art history and criticism fields. Also the masters of culture manage- ment and the masters of social sciences of industries will be trained who will contribute in shaping the future cul- tural life of Lithuania. The High Schools are quickly responding to the current need for specialists, preparing the art historians of several different specializations in art critics, improving and creating new programs of studies.
Gauta 2011 07 15 Parengta spaudai 2011 08 24 TH -21 ST CENTURY MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYSE: RAIDA, PERSONALIJOS, METODOLOGIJOS
ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUROPE: PROCESS, PERSONALITIES, METHODOLOGIES Элита ГРОСМАНЕ Латвийская Академия художеств, Рига
РАЗВИТИЕ ИСТОРИИ ИСКУССТВ В ЛАТВИИ. ПРОБЛЕМЫ И РЕШЕНИЯ 137
Ключевые слова: история латвийского искус- ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR ства, Вильгелм Нейман, Висвалдс Пенгеротс, Янис Силинш, история искусства в интернете.
В статье будут рассмотрены наиболее значи- высказывал идеи о небходимости возвышен- мые изменения в истории искусства Латвии с ного, нравственного и, таким образом, жиз- момента смены парадигм, определяющих даль- ненно полезного искусства. Однако он не был нейшее ее развитие. Представленное обозрение активным исследователем. Его интерес к исто- основывается на историографической схеме рии искусства остался индивидуальным уст- изменений только в общей истории искусства ремлением. Более весомый вклад в локальную Латвии. предысторию искусств связан с деятельностью Academia Petrina – высшей школы, основанной В таком аспекте историографический анализ до в Митаве (Елгаве) последним курляндским настоящего времени не осуществлялся. В мно- герцогом. Он привлек в школу европейски гочисленных исследованиях и в соответствую- образованных преподавателей. Деятельность щих публикациях историографические разделы школы, в свою очередь, способствовала обра- PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES соотносились лишь с конкретной тематикой зованию Курляндского общества литературы текстов. В качестве таких частных и обшир- и искусства (1816 г.), основанию Музея Кур- ных историографических примеров последнего ляндской провинции, изданию сборников ста- времени можно назвать монографии о Язепсе тей, регулярно выходивших с 1819 по 1936 гг. Гросвалдсе и Иоганне Валтерсе.1 Однако общие (полное название сборников Sitzungsberichte der вопросы смены парадигм истории искусства Kurländischer Gesellschaft für Literatur und Kunst). Латвии в подобных исследованиях не затраги- Инициатором создания вышеназванного обще- вались. ства был поэт Ульрих фон Шлипенбах (Ulrich Отвечая на данные вопросы, во-первых, есть von Schlippenbach, 1774–1826). Расцвет местного смысл обрисовать первоначальный историчес- искусствоведения относится к 60 гг. XIX века, кий фон. В Латвии первые признаки проявления когда стал активно публиковаться прибывший интереса к процессам в области искусства можно из Дрездена портретист и автор исторических обнаружить в текстах, относящихся к деятель- картин Юлиус Деринг (Julius Döring, 1818–1898). ности преподавателей Школы рижского собора и Его интерес к памятникам локальной архитек- Королевского лицея в конце XVIII века. Интерес туры и изобразительного искусства для того к этой области также проявлял один из наибо- времени был новаторским. Появились отде- лее ярких представителей латгальской культуры льные статьи, а также рукописный лексикон – граф Михаэль фон дер Борх (Michael von der художников восточной Прибалтики. Эти труды Borch, 1753–1810) из Варакляны. Будучи весьма не потеряли значения и сегодня, особенно для образованным ученым, путешественником, он позитивизма. Оно инициировало существенный поворот в развитии латвийского искусствозна- ния. Подъем во многом был определен деятель- ностью первого профессионально образован- ного историка искусства Вильгельма Неймана 138 (Wilhelm Neumann,1849–1919). Он опубликовал в 1887 г. первую общую историю архитектуры, искусства и ремесла в Лифляндии, Курляндии и Эстляндии с конца XII в. до конца XVIII в.2 Повидимому, за эту работу он получил доктор- скую степень в университете Лейпцига. Оста- ется недостаточно разрешенным вопрос, можно ли считать Неймана последователем Антона Шпрингера (Anton Springer, 1825–1891), пос- кольку указанное звание он получил на следую- щий год после смерти Шпрингера. То, что Ней- ман в своих последующих работах отказался от универсализма, с которым воевал Шпрингер, и обратился к детальному и всестороннему изуче- ALIJOS, METODOLOGIJOS Теодор Карл Отто Краус. Портрет искусствоведа Вильгельма Неймана (Wilhelm Neumann,1849–1919). нию частной тематики, говорит в пользу такого Пастель. предположения. Несомненно, сегодня его общая Theodor Karl Otto Kraus, 1866–1948. Portrait of история искусства не может быть ни учебником, art historian Wilhelm Neumann. Pastel. Deutsches ни значимом источником информации. Это ско- Dokumentationszentrum für Kunstgeschichte. Bildarchiv Foto Marburg рее почитаемый исторический реликт, наследие, обозначившее дальнейшее развитие истории искусств как самостоятельной отрасли знаний
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, искусствоведов, занятых исследованиями явле- в Латвии и Эстонии. Это развитие не шло по ний XIX века в регионе. непрерывно восходящей линии, но все же была заложена прочная основа для последующих Вскоре (1834 г.) второй исследовательский исследований, и позднее они появились в области центр образовался в Риге. Здесь было основано защиты памятников, музейного дела и художест- Общество исследователей истории и древности венного образования. К наиболее значительным остзейских провинций Российской империи работам Неймана относятся книги Средневековая (Sitzungsberichte der Gesellschaft für Geschichte und Рига (Das mittelalterliche Riga, 1892), Балтийские Altherthumskunde der Ostseeprovinzen Russlands). живописцы и скульпторы ХIX в. (Baltische Maler В публикациях общества доминирует общеис- und Bildhauer des XIX. Jahrhunderts, 1902), Книги торическая тематика и архивные данные, однако заметок по уходу за памятниками в сельской мес- заметна несомненная ориентация на локальную тности ( Merckbüchlein zur Denkmalpflege auf dem и национальную культуру и искусство, столь Lande, 1911), Собор Св. Марии в Риге (Der Dom zu типичная для периода, когда еще были живы в St. Marien in Riga, 1912). местном общественном сознании идеалы ран- него «классического» романтизма. Развитие латвийской истории искусства было прервано Первой мировой войной и последу- Ситуация изменилась лишь во второй половине ющими политическими потрясениями, завер- XIX века, когда на авансцене местной культур- шившимися созданием независимого Латвий- ной жизни появилось новое поколение исто- ского государства. С улучшением экономичес- риков искусства, воспитанных в традициях MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO кого состояния Латвии наметилось оживление в области изучения истории искусств, возросло количество публикаций, посвященных раз- личным вопросам исторического наследия, а также актуальному искусству. Однако только в середине 30 гг. XX века появилась возможность издать общую историю искусства, охватыва- 139 ющую многие периоды.3 Процесс, о котором известно мало, очевидно не был легким, пос-
кольку издателям пришлось прикрыться рес- ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR пектабельным именем основателя латвийской Академии художеств Вильгельма Пурвитиса (Vilhelms Purvītis, 1872–1945).
На титульном листе книг указано, что они изданы под редакцией директора рижского музея, академика и профессора Пурвитиса, хотя реализатором идеи издания и автором несколь- ких статей являлся искусствовед Висвалдс Пен- геротс (Visvalds Penģerots, 1897–1938), названный лишь техническим редактором. Даже предисло- вие, сочиненное 16 сентября 1934 г., осталось Общая история искусства [1934–1936]. Под без указания авторства. В нем пояснено: «Это редакцией Вильгельма Пурвитиса (Vilhelms Purvītis, 1872–1945). – общая история искусства. Это означает, что в General Art History [1034–1936], edited by Vilhelm ней рассмотрен ход развития отдельных отрас- Purvītis. лей искусства в мировом масштабе».4 И далее: «... еще следует упомянуть, что наша, т. е., исто- рия латышского искусства, не выделена в отде- OPE: PROCESS, PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES льную главу и не рассматривается обособленно, историков искусства. И, в-третьих, недоста- поскольку мы считаем, что наследие нашего точный исследовательский уровень самых важ- искусства не такое уж бедное, чтобы его искус- ных периодов общей истории искусства. Тем не ственно выделить, изолируя от наследия искус- менее, трехтомное издание, богато иллюстриро- ства других народов».5 Возможны несколько ванное, с цветными вкладками, с четким пост- объяснений этого высказывания. Во-первых, роением текста (с разделами, посвященными рост авторитарных тенденций в политической архитектуре, скульптуре, живописи, графике, жизни способствовал постепенному усилению прикладному искусству), с энциклопедически отрицательной реакции на наследие прибалтий- сдержанным переплетом в целом производит ского немецкого искусства, являющегося важной респектабельное впечатление. Тем более, что составной частью истории искусства Латвии, а издание охватывало не только историю класси- также – по отношению к достижениям класси- ческой культуры страны, но и искусство близ- ческого модернизма (как он теперь называется), лежащих регионов (Норвегия, Швеция, Литва, включавшим проявления кубизма, конструкти- Эстония). В этом смысле издание было похоже визма, пуризма, фовизма. Во-вторых, недоста- на компиляционную общую историю искусства, ток серьезных специалистов. Его восполняли написанную священником Казимиросам Ясена- приезжие искусствоведы – Хелге Челлин (Helge сом (Kazimieras Jasėnas, 1867–1950) на литовском Kjellin, 1885–1984) из Швеции и Борис Виппер языке и напечатанной в Елгаве в 1923 г.6 Книга (Boriss Vipers, 1888–1967) из России, ставшие также включала главы, посвященные нацио- воспитателями первого поколения латышских нальному искусству. Направление исследований было прервано обобщениями. Оторванность от локальной Второй мировой войной, двумя оккупациями среды, от архивов, оригиналов и первоисточни- и упрочением официальной культурной поли- ков в общем не помешала ему создать в профес- тики советского режима. Историкам искусства сиональном отношении корректный и научно предшествующей школы приходилось переори- обоснованный обзор, который Эдуард Кля- 140 ентироваться на прославление искусства соцре- виньш (Eduards Kļaviņš) назвал «первой общей ализма; локальное искусство предыдущих веков историей искусства Латвии последних веков в в качестве предмета исследования предлагалось подлинном смысле этого слова.» 8 игнорировать. Искусство исторических стилей Другой путь был избран в Латвии при под- трактовалось как выражение классовых проти- готовке одного из томов Латышское изобра- воречий и частью привнесенной немецкой куль- зительное искусство. 1860–1940 (1986 г., два туры. Статус табу имели также творческие экс- другие тома не были опубликованы) под руко- перименты модернистов периода независимой водством Скайдрите Циелава (Skaidrīte Cielava, Латвии. Некоторая «оттепель» была заметна 1920–2005).9 Иронически названный позднее только с 60 гг. ХХ в., но и это не была местная «белым кирпичом» сборник создавался с боль- инициатива. В форме официальных заказов из шим трудом. Неоднородный коллектив авторов Москвы и под присмотром из этого же центра пытался манипулировать, интерпретировать, предлагалось участвовать в подготовке общих подлаживаясь к «правильным принципам марк- историй искусств. Никакие новшества не были ALIJOS, METODOLOGIJOS систкой методологии», к необходимости акцен- нужны, да и не были возможны, в основном тировать «реализм и прогрессивную традицию, требовался легко воспринимаемый всесоюз- связанную с русской демократической художес- ным читателем упрощенный пересказ разви- твенной культурой», и умалить «стремление тия искусства, отображенный в таких изданиях преувеличивать значение принципа поколений как Краткая художественная энциклопедия: и отдельных художественных группировок» Искусство стран и народов мира (т. 2, 1965 г.) (под последним подразумевались достижения или История искусств народов СССР в 9 томах классического модернизма). В результате была
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, (1970 гг.). Наиболее серьезным достижением создана перенасыщенная фактами компиляция, этих лет следует считать историю искусства полиграфически неприглядное издание с вкле- Латвии XIX – первой пол. ХХ вв. (до 1940 г.), енными черно-белыми и цветными иллюстра- написанную жившим в эмиграции искусствове- циями в виде отдельных блоков. дом Янисом Силиньшом (Jānis Siliņš, 1896–1991). Она была издана в Стокгольме издательством Параллельно была начата работа над первым «Даугава».7 Силиньш изучал историю искусства томом, посвященным предшествующим перио- в Московском (1917 г.) и Казанском (1919–1921 дам, начиная с древнейших времен и до 1860 г. гг.) университетах, возвратившись в Латвию, Подчинить этот материал методологически закончил в 1929 г. факультет Филологии и фило- «правильным» установкам было еще труднее. софии Латвийского университета. Он написал Тексты создавались неохотно и медленно. В дипломную работу Учение Канта о времени это время назревали политические перемены, и пространстве, стажировался в Стокгольме некоторые авторы отказались от участия в под- и Марбурге. Его докторская работа (1943 г.) готовке издания. Не помогли и сборники, опуб- была посвящена изучению теории искусства ликованные на ротапринте и названные, заимс- известного немецкого искусствоведа Августа твуя терминологию историков того времени, Шмарзова (August Schmarsow, 1853–1936). Мно- Материалами истории искусства Латвии госторонний опыт и регулярные публикации периода феодализма, под ред. Скайдрите Цие- 10 в Латвии в 1920–1940 гг. позволили ему в пос- лава. Такие названия, следует заметить, сму- ледний период жизни заняться и широкими щали зарубежных коллег. Всего было выпущено MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO четыре сборника, которые не потеряли своего значения и сегодня. В сборниках представлены определить концепцию текстов, поскольку при краткие статьи, посвященные различным воп- их подготовке следовало учитывать специфику росам, а в последнем, изданном в 1989 г., поме- интернета. Данная история искусств была адре- щены обобщающие тексты, предназначавши- сована не только профессиональным искусство- еся для данного тома, статьи Юрия Васильева ведам, но и более широкому кругу потребителей. (Jurijs Vasiļjevs, 1928–1993) Обзор архитектуры Поэтому текст ее не был академически специ- 141 Латвии XII–XIV вв.11, Скайдриты Циелавы ализированным изданием с многочисленными Памятники готической скульптуры в Латвии12 ссылками на источники. В то же время следо-
и Иманта Ланцманиса (Imants Lancmanis) Худо- вало избегать другой крайности – популистских ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR жественное ремесло XIII–XV вв. в Латвии.13 На суждений и тенденции рекламировать дости- этом процесс завершился. жения латвийского искусства. Текст должен был быть хорошо организованным, лаконич- Первые годы после восстановления независи- ным, понятным, наглядным и обоснованным. мости Латвии были слишком сложными для Во-вторых, в создании данной версии истории появления и реализации крупных замыслов. искусства Латвии в интернете участвуют мно- Отдельных исследований было много. Следует гие латвийские искусствоведы, и у каждого из упомянуть общую краткую историю искусств, них уже устоялись свои исследовательские при- изданную в 2000 году. Однако ее текст более емы, сложился свой стиль изложения, система соответствует уровню школьного пособия.14 ценностей. Требования не должны были быть Только постепенно, особенно после образо- подчинены унифицированному, безличному вания новой структуры – Института истории принципу. Однако разнобой также недопус- искусств Латвийской Академии художеств, поя- тим, и на первоначальной стадии работ была вились возможности более широких инициатив. согласована общая концепция, критерии отбора Используя потенциал электронных средств, в явлений, границы интерпретации, основная 2006 г. был начат проект интернетного издания периодизация и другие вопросы. В-третьих, общей истории искусств Латвии в под ред. Эду- была немаловажна визуальная информация и арда Клявиньша.15 Основанием ее был принцип способ ее подачи. Уже на стадии проекта был PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES эссенциальной истории искусств, однако, пред- привлечен художник, специализирующийся в полагающий ее расширение в разных направле- компьютерной графике, и создана база диги- ниях. В процессе дискуссий выкристаллизова- тальных фотографий. Заполнение ее произво- лась модель, предлагающая сначала обобщения, дится двояко: 1) заказываются качественные относящиеся к главным периодам с выделением изображения произведений из музеев Латвии, наиболее значимых явлений и художников, 2) организуются ежегодно выездные фотосес- наглядно представляющих различные стадии сии в разных регионах Латвии. В их процессе развития и выявляющие основную специфику участники фотографируют избранные объекты, локального изобразительного искусства и архи- затем производится отбор лучших фотографий. тектуры. Первоначально были отобраны произ- Это дорогостоящий и длительный процесс, ведения высокого качества, которые интерпре- поэтому допускаются и временные варианты, тировались как носители эстетических функ- позднее легко заменямые более качественными ций, без акцентирования их как иллюстрации образцами. Первоначальная визуальная струк- политической, социальной или экономической тура была заимствована у википедии, однако истории. Разумеется, социологический фон дол- желание создать оригинальную форму заста- жен был быть представлен. Во время работы вила искать другие варианты решения этой про- над проектом пришлось столкнуться с рядом блемы. Важно отметить: чтобы не образовался проблем – изложения информации, графичес- застывший, ограниченный временем канон, кого дизайна и техники регулирования емкости новые медиа делает систему открытой. Здесь базы данных. Во-первых, необходимо было всегда возможны улучшения с появлением дом; они представляли собой компиляцию фак- новых выводов, материалов и интерпретаций, тологических сведений, замаскированную мар- когда необходимы исправления и преобразова- ксисткой методологией. ния. 7. После восстановления независимости Латвии Резюмируя обзор смены парадигм в истории поиски новых решений в сфере общей истории 142 искусства Латвии, можно сформулировать сле- привели в 2006 г. к использованию средств элек- дующие выводы: тронных коммуникаций. Коллектив авторов разработал концепцию истории искусства Лат- 1. Первоначальный интерес, главным обра- вии в интернете, реализация которой продол- зом, культурологический, к вопросам истории жается до сих пор. искусства Латвии заметен в конце XVIII века. Культурологическая тенденция сохранялась в 8. Современная общая истории искусства Лат- течение почти всего XIХ века. вии находится в процессе становления и во многом зависит от ныне действующих экономи- 2. Важный поворот произошел под влиянием ческих и социально политических факторов. европейского искусствознания в конце 80 гг. XIХ века, точнее – в 1887 г., когда была издана первая общая история архитектуры и искусства Лифляндии, Курляндии и Эстляндии с конца
ALIJOS, METODOLOGIJOS XII до конца XVIII вв. Этот обзор в настоящее Примечания время является лишь историческим реликтом, 1 Kļaviņš, Eduards. Džo. Jāzepa Grosvalda dzīve un он обозначил возрастание интереса к памятни- māksla. Rīga: Neputns, 2006, p. 12–18; Ābele, Kristiāna. кам локального искусства и к вопрсам его раз- Johans Valters. Rīga: Neputns, 2009, p.11–54. 2 вития. Neumann, Wilhelm. Grundriss einer Geschichte der bildenden Künste und des Kunstgewerbes in Liv-, Est- und 3. После Первой мировой войны в условиях Kurland. Reval, 1887. 3 Mākslas vēsture. Vilhelma Purvīša vispārējā redakcijā. независимого латвийского государства искус- 1–3 sēj., Rīga: Grāmatu draugs, [1934–1936]. ство Латвии рассматривалось как часть мировой 4 Ibid, 1. sēj., p. 6. E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, 5 истории искусства и было включено в трехтом- Ibid. 6 Jasėnas, Kazimieras. Visuotinė meno istorija. Mintauja, ную всеобщую историю искусства, изданную в 1923. середине 30 гг. ХХ в. 7 Siliņš, Jānis. Latvijas māksla: 1800–1940. 3 sēj., Stokholma: Daugava, 1979–1993. 4. Вторая мировая война и две оккупации Лат- 8 Kļaviņš, Eduards Jāņa Siliņa Latvijas māksla. In: Doma. Sast. Zigmunds Konstants. 3. sēj., Rīga: DOMA, вии явились причиной разрыва установившейся 1998, p. 91. традиции. Лишь в 60 гг. ХХ в. наметилось ожив- 9 Latviešu tēlotāja māksla 1860–1940. Skaidrītes ление, но в сфере общих историй искусства этот Cielavas redakcijā. Rīga: Zinātne, 1986. 10 Materiāli feodālisma posma Latvijas mākslas vēsturei. процесс был связан с публикациями изданий, 1–4. sēj., Rīga: Zinātne, 1986–1989. инспирированных из Москвы, и с ориентацией 11 Vasiļjevs, Jurijs. Ieskats Latvijas 12–14. gadsimta на ценностные критерии соцреализма. arhitektūrā In: Materiāli feodālisma posma Latvijas mākslas vēsturei / Skaidrītes Cielavas redakcijā. 4.sēj., 5. Другая ветвь общей истории искусства Лат- Rīga: Zinātne, 1989, p. 3–48. 12 Cielava, Skaidrīte. Gotikas posma tēlniecības pieminekļi вии была представлена искусствоведом Янисом Latvijā (pēc literatūras avotiem) In: Materiāli feodālisma Силиньшом в обзоре двух последних веков раз- posma Latvijas mākslas vēsturei / Skaidrītes Cielavas redakcijā. 4. sēj. Rīga: Zinātne, 1989, p. 49–77. вития; пятитомник, изданный в эмиграции в 13 Lancmanis, Imants. Mākslas amatniecība Latvijā In: Стокгольме (1979–1993), явился весомым вкла- Materiāli feodālisma posma Latvijas mākslas vēsturei / дом в историографию искусства Латвии. Skaidrītes Cielavas redakcijā. 4. sēj. Rīga: Zinātne, 1989, p. 78–90. 6. Резюмирующие публикации в поздние годы 14 Latvijas mākslas vēsture. /Autoru kolektīvs/. Rīga: Pētergailis, [2000]. советской власти создавались с большим тру- 15 www.makslasvesture.lv/index.php/ MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO Elita GROSMANE Institute of the History of Art, Riga
THE DEVELOPMENT OF ART HISTORY IN LATVIA. PROBLEMS AND SOLUTIONS 143 Key words: general Latvian art histories, Wilhelm Neumann, Visvalds Penģerots, Jānis Siliņš, art history on internet. ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR
Summary
This article deals with some significant points of turns in the general art history of Latvia, especially emphasizing the moments of paradigm shifts that have influenced further development. This insight is based on the scheme of devel- opment of general art historiography. The first signs of terestin in art processes are found in the curricula of the Riga Dome School, Royal Lyceum and the Academia Petrina in Jelgava. More important further steps have been taken by Kurzeme Literature and Artistic Association (1816) and the Association of Researchers of History and Antiquity in the Baltic Provinces of Russia. These coincided with the interest in national history, culture and art, revived by Romanticism. By the end of the 1880s, first professionally trained art historian Wilhelm Neumann (1849–1919) and his colleagues started their careers. They can be called the new generation, which set off a significant shift in the history of art. It reached its apogee when a book, called the first art history of Latvia and Estonia, was published in 1887. The next phase of development relates to the period of the Republic of Latvia, when the art-historical survey Mākslas vēsture in three volumes, formally edited by Vilhelms Purvītis, was published in the mid-1930s. The author of the concept and several chapters was art historian Visvalds Penģerots. Like the survey, written in Lithuanian and published in Jelgava (1923) by Kazimieras Jasėnas (1867–1950), it was a compilation-based general art history with chapters, introducing national art. The official cultural politics of the Soviet regime was oriented towards extolling of socialist realist art, mostly distorting the course of art-historical development. Thus the Latvian art history became
a section of the Soviet family of nations, commissioned and created in Moscow. The idea of the national art history PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES still survived, and Latviešu tēlotāja māksla 1860–1940 (Latvian Fine Arts 1860–1940) was published in 1986; the oth- er two volumes remained unpublished. Unfortunately, the articles published were dependant on the official ideology of the time. Another general art history, created by Jānis Siliņš in his emigration years (Latvian Art. 1800–1940), was a professionally correct survey. During the recent years of independence, the art historians of Latvia are using the potential of the new media: in 2006, a project of Latvian art history was launched on the Internet, based on essential- ist art history, but at the same time opened for further growth in various directions.
Gauta 2011 01 14 Parengta spaudai 2011 09 15 Тамара ГАБРУСЬ Национальная академия наук Беларуси, Минск
ИЗУЧЕНИЕ АРХИТЕКТУРЫ БАРОККО БЕЛАРУСИ 144
Ключевые слова: архитектура, стиль, истори- ко-культурный феномен, белорусское барокко, виленское барокко.
Уже постановка вопроса, связанная с темой русская национальная самобытность, что было данного историографического исследования, обусловлено борьбой социально-философских содержит труднопреодолимые сложности. движений западничества и славянофильства. В
ALIJOS, METODOLOGIJOS Памятники архитектуры барокко, особенно контексте этих концепций православные «цер- сакральной, на территории современной Бела- ковные древности» Беларуси рассматривались руси в контексте общеевропейской культуры как примитивные этнические элементы куль- Нового времени представляют собой бесспорно туры Северо-Западного края Российской импе- высокохудожественное и самобытное явление. рии. Из ряда исторических фактов очевидно, Его исторические рамки совпадают с периодом что и православные белорусские церкви, отли- вхождения белорусских земель в состав Речи чавшиеся художественным своеобразием, не Посполитой, позднее эти земли были присо- удовлетворяли ортодоксальное православие.
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, единены к Российской империи. Этот факт на При осмотре и инвентаризации храмов, пре- многие десятилетия затруднил и даже дезориен- имущественно чиновниками военных ведомств, тировал объективное изучение историко-куль- обычно делалось заключение, что они «по своему турного феномена. Задача статьи – дать объек- безобразию, убожеству и ветхости требуют без- тивную современную оценку историографии по отлагательной помощи», в результате чего они проблеме. Современное государственно-поли- подпадали под перестройку в псевдорусском тическое деление ограничивает территориаль- стиле. С 1858 по 1862 гг. только в Могилевской ные рамки рассмотрения данного феномена, губернии было «капитально исправлено» 16 однако автор статьи предполагает включить в каменных и 192 деревянные церкви. По Минс- него весь историко-культурный ареал Великого кой губернии, после осмотра подполковником княжества Литовского, ядром которого явля- генштаба, утверждены проекты на перестройку лись белорусские земли. В наибольшей степени 100 храмов, получивших новый образ и новую это касается стилевого направления виленского конфессию. Среди них, например, барочный барокко. костел доминиканцев в Столбцах, получивший при реконструкции 9 луковичных главок. Истоки искусствоведения зародились в Рос- сийской империи на рубеже XVIII–ХІХ вв. В Такой мощный идеологический национально- процессе формирования доминировавшего в религиозный прессинг стал одним из основных нем историко-археологического направления мотивов восстания 1863–1864 гг., после подавле- сложились две ярко выраженные противоборс- ния которого этот процесс еще более активизи-
MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO твующие концепции: заимствования и особая ровался. Средства, полученные от инсургентов в виде штрафов и контрибуций, направлялись на Н. И. Петрова, Н. И. Городецкого, И. И. Малы- церковное строительство и содержание право- шевского, среди них – известная монография славного духовенства. Генерал-губернатор М. Н. Беларусь и Литва.3 Муравьев утвердил программу «мероприятий, Однако не только государственно-администра- имевших в виду водворение и преобладание в тивные, военные и церковные ведомства прак- Северо-Западном крае русской народности». До тиковали шовинистическую политику прини- 145 конца столетия в Гродненской губернии возве- жения культурных ценностей белорусского дено около 400 новых церквей, так называемых народа. В довольно значительном количестве «муравьевок» и «реконструировано» 63 старых ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR работ историко-краеведческого и статистико- культовых здания. Среди них ценные памят- энциклопедического характера, которые были ники архитектуры барокко XVII–XVIII вв.: написаны до Первой мировой войны исто- костелы иезуитов в Кривошине, бернардинцев риками, этнографами, служителями культа и в Слониме, тринитариев в Лыскове и др. Один любителями старины, рассматривалась, глав- из древнейших католических храмов в Вели- ным образом, религиозная история архитектур- ком княжестве Литовском – фарный костел в ных памятников и ансамблей. В этих трудах не Гродно, основанный еще при Великом князе затрагивались вопросы истории развития зод- Витовте и возведенный в кирпиче в конце XVI чества, а попытки сделать архитектурно-сти- в. при короле Стефане Батории, был «реставри- левой анализ были редкими и беспомощными. рован» в псевдорусском стиле и приспособлен Сегодня они скорее мешают, чем помогают под- под Софийский собор – «лагерный храм трех линной искусствоведческой оценке памятни- полков русского воинства».1 ков. К тому же трактовка исторического мате- Следует заметить, что сомнительная «заслуга» риала в них (как на русском, так и на польском в насаждении чуждой эстетики принадлежит языке) характеризуется тенденциозностью, не только М. Н. Муравьеву – «вешателю», но наполнена духом православного или католичес- также П. Н. Батюшкову, в 1850 г. бывшему вице- кого клерикализма. Для изучения белорусской губернатором Ковно. В 1851–1853 гг. он служил архитектуры существенное значение имеют OPE: PROCESS, PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES помощником попечителя Виленского учеб- только те опубликованные источники, которые ного округа, в 1856–1867 гг. – вице-директором содержат обширный фактологический мате- Департамента духовных дел иностранных веро- риал: это труды А. П. Сапунова, Д. И. Довгялло, исповеданий при Министерстве внутренних А. М. Павлинова, П. М. Красовицкого.4 Научные дел, в 1865–1867 гг. руководил церковно-стро- протоколы заседаний Императорской Археоло- ительным комитетом в Западном крае. Резуль- гической Комиссии по вопросам реставрации, татом его деятельности стало строительство в относящиеся к началу ХХ в., свидетельствуют, Беларуси и Украине более 2000 православных что даже глубоко традиционные деревянные, церквей по типовым проектам, утвержденным а тем более каменные памятники белорусского Священным Синодом.2 Будучи одним из основ- зодчества XVII–XVIII вв. объявлялись либо ных идеологов славянофильства того времени, «польскими», либо не «истинно русскими», на П. Н. Батюшков добивался восстановления основе чего делался вывод о их невысокой худо- «русских начал» в Беларуси и Украине, пытался жественной ценности. ввести проповедь в костелах на русском языке Архитектурное наследие эпохи барокко ста- вместо польского. По его инициативе вышли в бильно оценивалось как «польское». Поэтому свет 8 выпусков альбомов с пояснительными неудивительно, что интерес к его изучению уси- текстами – Памятники русской старины в лился в 1920–1930 гг. на волне всплеска нацио- западных губерниях (1868–1885). Он опублико- нал-романтического движения в исторических вал с собственными предисловиями моногра- рамках Второй Речи Посполитой. Исследова- фии профессоров Киевской духовной академии тели виленского круга Ф. Рущица (историки, архитекторы, художники, фотографы) осозна- влияния. Одни отдавали первенство ита- вали себя наследниками историко-культурного льянскому влиянию: Риму и в особенности достояния Великого княжества Литовского, глу- Пьемонту с центром в Турине, где на рубеже бинно воспринимали и трактовали его самобыт- XVII–XVIII вв. работали выдающиеся мастера ную эстетику. По этой причине нельзя считать позднего итальянского барокко, архитекторы 146 польскоязычных исследователей виленского Гварино Гварини и Филиппо Ювари. Влияние круга целиком пропольски ориентированными. Рима периода расцвета зрелого барокко в про- Учеными виленской кагорты – П. Богдевичем, изведениях гениальных архитекторов Лоренцо М . Мореловским, С. Лорентцом – были иссле- Бернини, Франческо Борромини, Пьетро Да дованы десятки архитектурных памятников Кортона воспринималось опосредованно, пос- Западной Беларуси. На основе этих исследова- редством фиксации лучших творческих нахо- ний сформулировано и наполнено конкретным док в архитектурных трактатах более позднего содержанием целостное архитектурно-худо- времени. Точки зрения на определяющую роль жественное явление – виленское барокко.5 Сам итальянского влияния придерживался исто- термин и его искусствоведческое формально- рик искусства М. Мореловский. Но определяя пластическое и эмоциональное наполнение истоки и сущность виленского барокко, ученый выработаны в русле немецкой школы теории характеризует стиль как «важный пример мес- стилей. Исследователями определялась стиле- тной художественной автономии», как явление вая направленность сакральной архитектуры самобытное, выросшее «на родных образцах ALIJOS, METODOLOGIJOS Вильнюса середины XVIII в. (преимущественно и традициях». При этом исследователь ссыла- костельной) и ареала ее влияния, но в целом ется непосредственно на памятники зодчества этот культурный феномен оценивался как важ- Беларуси. Однако он не заметил стилевых осо- ный вклад Польши в историю мировой цивили- бенностей белорусской архитектуры XVII в. и зации. выводил виленское барокко непосредственно из местной готики. Например, он определял ряд Общая направленность исследований бази- памятников второй половины XVII в. как готи- ровалась на популярной в польском искусст-
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, ческие. Польский искусствовед В. Татаркевич в воведении концепции заимствований. Основ- своем исследовании Два барокко – краковское и ное внимание было сосредоточено на пласти- виленское отмечал этот разрыв преемственности ческих особенностях барочной архитектуры на целое столетие между двумя различными католических храмов Вильнюса и их высоком художественными направлениями в русле архи- общеевропейском уровне. Ради этой почетной тектуры барокко Речи Посполитой. Он совер- «европейскости» главным направлением иссле- шенно справедливо считал, что имманентное дований обычно был поиск западноевропей- развитие архитектурных форм на протяжении ских образцов, которые бы «инспирировали» XVII в. шло в ряде менее значительных цент- художественные приемы виленского барокко. ров «северо-восточной Польши», имея ввиду При этом имманентный процесс стилевой эво- города и «местечки“ Беларуси. К сожалению, люции сакрального зодчества Великого кня- этот исследователь отрывал эволюцию стилей жества Литовского предшествующего периода, в польской и белорусской архитектуре от исто- обусловленный специфическими социально- рии социума, сводя ее к «истории смены вкусов историческими условиями, оставался как бы в и господствующей в Речи Посполитой моды».6 пассиве, не имел отношения к формированию Другая группа исследователей виленского круга архитектурно-художественной системы вилен- отдавала преимущество иной сфере художест- ского барокко. венного влияния, а именно «краинам габсбург- Разница в подходе исследователей-первопро- ским» – Австрии, Чехии, Силезии, Саксонии. ходцев к проблеме виленского барокко опре- Для подобного подхода также были основания. MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO делялась склонностью к той или иной сфере В период формирования и расцвета архитек- статус столицы БССР. Исследователь представ- турно-художественной системы виленского ляет архитектурное наследие Белорусской смо- барокко в Речи посполитой правила саксонская ленщины, затрагивает общие для белорусского династия. Короли Август ІІ Сильный и Август зодчества вопросы типов деревянных церк- ІІІ являлись одновременно курфюрстами Сак- вей XVII–XVIII вв., анализирует генетические сонии, что не могло не отразиться на эстети- истоки их самобытных форм, но при этом пре- 147 ческом климате социальной жизни государства. увеличивает роль московского влияния. Тем более, что определенные заимстовования Витебский исследователь Н. Касперович в и параллели в сакральном искусстве многих ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR своих небольших, но этапных для белорусского народов Центральной Европы очевидны. На искусствоведения работах дает характеристику этом факте акцентировал внимание известный наиболее распространенного типа храма эпохи историк искусства С. Лорентц, который открыл барокко, впервые пишет о сущностных призна- миру великого мастера виленского барокко ках «белорусской базилики» и трансформации Иоганна Христофора Глаубитца, выходца из ее в деревянном зодчестве.9 Силезии. Свою концепцию исследователь пос- ледовательно развивал и в искусствоведении Главное место в становлении белорусского послевоенной Польши.7 В 1920–1930-е гг., когда искусствоведения, бесспорно, принадлежит Вильнюс был культурным и политическим цен- Н. Щекотихину, который начал системное изу- тром Западной Беларуси, интерес к истории чение разных сфер художественной культуры культуры Великого княжества Литовского ярко Беларуси периода феодализма. Истории архи- проявился в среде белорусски ориентирован- тектуры он посвятил три раздела первого тома 10 ных жителей города. Был создан музей братьев Очерков из истории белорусского искусства, в Луцкевичей, белорусская тематика отразилась в которых рассматривались храмовое зодчество творчестве ряда художников. В результате пере- ХІ–ХІІ вв., замковое строительство ХІІ–XVI вв. дачи в октябре 1939 г. Вильнюса и Вильнюсского и готические церкви-крепости ХІІІ–XVI вв. края Литве и связанной с этим вынужденной Наиболее существенными архитектуроведчес-
миграцией белорусского населения, полити- кими вопросами, затронутыми исследователем, PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES ческая и культурная активность белорусской было формирование одноапсидности, влияние интеллигенции была свернута. деревянного зодчества на каменное, генезис готических форм, роль и своеобразие местного В БССР научное искусствоведение зародилось архитектурного ренессанса. Щекотихин намере- в 1920 гг. В этом контексте естественно возник вался осуществить ряд дальнейших искусство- интерес к особенностям национального языка ведческих исследований, посвященных памят- белорусской архитектуры. Основу отечествен- никам барочной архитектуры XVII–XVIII вв., ного архитектуроведения составили работы а также своеобразным формам деревянного исследователей преимущественно российской зодчества. Однако о белорусской архитектуре историко-археологической и искусствоведчес- эпохи барокко он успел сделать только первые кой школ – Н. Брунова, Н. Щекотихина, И. Хозе- наброски, к тому же, довольно спорные (как рова, С. Ширяева, а также белорусских историков например, гипотеза о происхождении двуба- и краеведов – Н. Касперовича, В. Краснянского, шенных фасадов), в небольшой работе, ограни- П. Красовицкого, Т. Ржевусской и др. Интерес ченной описанием католических храмов Минска представляют ранние публикации С. Ширяева. того времени.11 Огромная заслуга выдающегося Согласно нынешней политической ситуации исследователя в том, что он впервые заговорил эти труды можно определить как имеющие о белорусском барокко. Эта новаторская идея только косвенное отношение к истории бело- объединяла архитектурное наследие Беларуси русской архитектуры.8 Однако в 1923–1924 гг. того времени в общенациональное художест- Смоленск рассматривался как претендент на венное явление. К сожалению, чтобы выполнить очерченные им задачи, ему было дано слишком XVI–XVIII вв., преимущественно католическая, мало времени. и в то время господствовавший стиль барокко, связанный с европейской контрреформацией, В 1928 г. вышел в свет первый том трудов подвергались идеологическому астракизму. В Комиссии по истории искусства, созданной по 1950 гг. вышли только две монографии по исто- инициативе Щекотихина. Цель издания – пока- рии архитектуры Беларуси.13 Показательно, что 148 зать значительность и оригинальность вклада в монографии Ю. Егорова соответствующий белорусского искусства в мировую культурную раздел назван Панско-католическая агрессия в сокровищницу.12 В работах ряда исследователей области градостроительства в Гродно. Однако рассматривались памятники деревянного зод- в скором времени в публикациях В. Кудряшова, чества XVII–XVIII вв. Витебска и Мстиславля посвященных архитектурно-художественому (Т. Ржевусская, П. Красовицкий, В. Краснянс- образу Гродно, осуществлена попытка реабили- кий). Однако деятельность Комиссии по исто- тации памятников барокко .14 рии искусства была ограничена разделом Бела- руси на Западную и Восточную согласно Рижс- В целом же ситуация в отношении архитектур- кому договору. ного наследия Беларуси эпохи барокко не изме- нилась и в период так называемой «хрущевской Последствия Второй мировой войны привели оттепели», которую неслучайно называют «эпо- к новому политическому и идеологическому хой хрущевского вандализма». По инициативе положению, последствия которого отчетливо ALIJOS, METODOLOGIJOS тогдашнего министра культуры СССР Е. Фурце- отразились на развитии белорусского искусст- вой уничтожено большое число историко-куль- воведения. Эта область науки оказалась даже турных ценностей. Только на Витебщине в это не на нулевой, а, можно заметить, на минусовой время, помимо Благовещенской церкви XII в., отметке. В первое послевоенное десятилетие были разрушены шедевры архитектуры в стиле акцент в исследовании памятников белорусского виленского барокко – Успенский собор (вос- зодчества ставился на экономической составля- станавливается), Воскресенская церковь (вос- ющей и заключался в определении материаль- становлена), костел Св. Антония и монастырь
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, ного ущерба, нанесенного отечественному куль- бернардинцев в Витебске, униатская церковь в турному наследию фашизмом. При этом ущерб Березвечье под Глубоким, взорваны величест- часто усугублялся, в зависимости от степени венные костелы и коллегиум иезуитов в Полоцке разрушения памятника. Его разбирали на кир- и Витебске, барочные архитектурные ансамбли пичи, использовали под жилье, перестраивали Орши, Сенно, Ушач, Друи и др. Костелы доми- под государственные учреждения. Так, напри- никанцев в Смолянах, бернардинцев в Селище мер, Минский кафедральный костел Иисуса, авторства местных зодчих находятся в руинах. Девы Марии и Св. Барбары, памятник архитек- И это далеко неполный перечень разрушенных туры зрелого барокко, в 1951 г. был перестроен памятников архитектуры барокко Белорусского под спортивный зал общества «Спартак». Поозерья. В теоретическом плане белорусское искусство- Ответом на акты беспрецедентного социаль- ведение в области изучения истории архитек- ного вандализма стало общественное движе- туры, особенно сакральной, было жестко огра- ние в защиту памятников истории и культуры, ничено господством атеистической идеологии. которое в 1966 г. приобрело в СССР офици- Оно зашорено вульгарной социологией, когда альный статус. В организации «Всесоюзного из всех возможных художественных влияний добровольного общества охраны памятников допускался только приоритет русского искусства истории и культуры» основополагающая роль и Высокого Ренессанса, питавшего советское принадлежала выдающемуся реставратору, архитектурное творчество того времени. Мону- археологу и историку архитектуры Петру Бара-
MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO ментальная сакральная архитектура Беларуси новскому, уроженцу Белорусской Смоленщины. Благодаря пробуждению гражданского самосо- Беларуси. Однако исследовательница придер- знания в Беларуси, за прошедшие 40 лет мно- живалась мнения (или отдавала дань своему жество памятников архитектуры было спасено времени), что барокко в Беларуси существовало и даже восстановлено. В конце 1960 гг. про- как «стиль иезуитской архитектуры». В публи- изошел позитивный поворот в развитии бело- кациях, имевших целью проследить появление русского архитектуроведения. Почти одновре- и развитие этого стиля в белорусской архитек- 149 менно вышли в свет 6 том 12-томного издания туре, она ограничивается только примерами Всеобщая история архитектуры, посвященный строительства иезуитов. Такой подход позво-
монументальному зодчеству России, Украины ляет сделать вывод, что барокко в белорусской ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR и Беларуси докапиталистического периода, где архитектуре был заимствованным и чужерод- архитектуру Беларуси представляли Е. Квит- ным стилем, а это, в свою очередь, лишает куль- ницкая и В. Чантурия, и отдельная монография турное наследие Беларуси одного из ценнейших История архитектуры Белоруссии: дооктябрь- его достижений. ский период В. Чантурия.15 В этих изданиях В 1969 г. была принята государственная про- история архитектуры Беларуси впервые была грамма создания многотомного Свода памят- представлена как самостоятельный объект ников истории и культуры Беларуси в рамках научного изучения. Однако эти работы не стали соответствующей общесоюзной программы. основой дальнейшей более глубокой и объ- Для ее реализации был создан специализи- ективной разработки проблемы архитектуры рованный сектор в Институте искусствове- барокко по причине социально-идеологичес- дения, этгнографии и фольклора АН БССР, кой ангажированности советского искусство- где работала группа исследователей белорус- ведения того времени. В. Чантурия сознательно ской архитектурной школы – Т. Чернявская, избегает термина «барокко», заменяя его обоз- Т. Ходыко, Ю. Якимович, А. Кулагин, В. Али- начанием «этот стиль». В своем исследовании он сейчик и др. При тотальном натурном обсле- не отходит от механистического рассмотрения довании и изучении памятников архитектуры памятников в архитектурно-рационалистичес- всех регионов Беларуси были открыты новые ком контексте, без какого-либо теоретического PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES страницы ее истории, исследованы этапы раз- искусствоведческого осмысления. К тому же, в вития, собраны базовые архивные материалы, указанных изданиях отсуствует библиография. выполнены обмерные чертежи объектов раз- Тем не менее, это был существенный шаг впе- ной типологии. Одновременно велись специа- ред, давший старт дальнейшим исследованиям. лизированные исследования, был подготовлен В изучении монументального белорусского ряд кандидатских диссертаций по различным зодчества периода Великого княжества Литов- проблемам белорусского архитектуроведения. ского и Речи Псополитой в 1960–1970 гг. мно- В диссертации Т. Ходыко впервые исследова- гое сделано московской исследовательницей Е. лись этапы становления и стилевые характе- Квитницкой. Она была членом редакционной ристики барокко в каменном и деревянном коллегии общесоюзного альманаха Архитек- зодчестве Беларуси XVII в. и их двухвекторное турное наследство, в котором на протяжении взаимодействие. С тех пор и до настоящего вре- многих лет выходили ее содержательные пуб- мени изучение архитектурно-художественной ликации.16 Статьи Е. Квитницкой характеризу- системы белорусского барокко является при- ются большим количеством впервые введенных оритетной проблемой научных исследований в научный оборот письменных и графических автора статьи. Основное внимание уделяется материалов, хранящихся в российских архи- генезису и эволюции, а также семантическому вах. Особая заслуга Е. Квитницкой состоит в наполнению архитектонических форм сакраль- том, что она впервые выделила в особую группу ного зодчества: формированию двубашенности, памятники униатского храмостроительства преобладанию базиликальной концепции в хода к архитектуре Нового времени в Великом княжестве Литовском.18
В процессе исследований раскрыта роль идеоло- гии греко-католической церкви в формировании своеобразных архитектурных форм виленского 150 барокко, что имеет принципиальное значение в настоящее время, когда наметилась тенденция к редефиниции этого явления. Одним из ее вари- антов является неправомерная подмена понятия «виленское барокко» термином «рококо», пред- принятая вслед за польским ученым А. Кулаги- ным.19 Он определяет термином «рококо» бук- вально все памятники позднего белорусского барокко с признаками виленского и без тако- вых, аттестует униатские храмы костелами и т. д., что ведет к нивелировке национальных исто- рико-культурных ценностей. На основе архи- тектурно-художественных особенностей ряда
ALIJOS, METODOLOGIJOS Монография Т. Габрусь. 2001 белорусских храмов середины XVIII в. и опре- деляющей роли в их формировании идеологии греко-католической церкви автором настоящей организации объемно-пространственных ком- статьи утверждается национальная стилевая позиций, трансформации византийской пла- специфика архитектуры виленского барокко. новой схемы в виде греческого креста к вытя- В последние десятилетия ХХ в. возрос интерес к нутому латинскому и т. д. В результате исследо- культуре эпохи барокко во всех ее разнообраз- ваний выявлены три самобытных направления
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, ных проявлениях. В контексте реставрационной белорусского барокко в архитектуре – несвиж- деятельности проводились историко-исследова- ское, сарматское и виленское, имманентно свя- тельские изыскания, которые обогатили факто- занные между собой.17 Совместно с известным логический материал по ряду памятников архи- белорусским историком Г. Голенченко автором тектуры барокко. В русле историко-архивного статьи введена в научный оборот архивная кол- направления много сделано белорусскими исто- лекция чертежей из Несвижа, на основании чего риками В. Денисовым, Р. Боровым, С. Адамович, можно утверждать, что в последней четверти О. Дерновичем, В. Поздняковым, С. Морозовой XVI в., одновременно с началом эпохи барокко и др. Среди зарубежных ученых архитектурное в Беларуси в отечественном зодчестве появи- наследие Беларуси периода Речи Посполитой лась и получила распространение проектная активно исследовали Е. Пашенда, А. Милобен- практика, которая ранее не имела прецедента дзкий, Е. Ковальчик, Т. Бернатович, А. Янкя- не только в Речи Посполитой, но и в Централь- вичене и др. Понятие «белорусское барокко» в ной и Восточной Европе. Введение в строитель- белорусском искусствоведении последовательно ную практику проектного чертежа определило и аргументированно раскрывалось в работах новую стратегию архитектурного творчества во Э. Ветер, О. Терещатовой, Ю. Ходыко, Н. Высоц- взаимодействии с социальным заказом, более кой, В. Шматова, В. Жука, Ю. Пискуна, А. Яро- четко обозначило идеологическую и эстетичес- шевича, О. Баженовой и др. В итоге в конце ХХ кую направляющие общеевропейского стиля столетия появился первый монографический барокко, что в целом выявило тенденцию пере- сборник, посвященный проблеме стиля барокко MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO в белорусской культуре и искусстве.20 В начале 2000 гг. вышло в свет сразу несколько Примечания
исследований, посвященных теоретическому 1 Габрусь, Тамара. Зруйнаваныя святыні In: Стра- искусствоведческому осмыслению самобытных чаная спадчына. Уклад. Т. В. Габрусь. Менск: Полымя, форм архитектуры белорусского барокко. Это 1998, с. 50–54, 78. 2 Православная Энциклопедия. Т. IV. Москва.: Цер- монографии Т. Габрусь, Б. Лазуки, А. Лакотко, ковно-научный центр Русской Православной Церкви Ю. Чантурия, А. Яременко21. В это же время Православная Энциклопедия, 2002, с. 385. 151 3 Батюшков, П. Н. Белоруссия и Литва. Историчес- в Москве издана капитальная монография кие судьбы Северо-Западного края. Санкт-Петербург, И. Слюньковой, выполненная преимущест- 1890. 4 венно на основе архивных наработок Е. Квит- Сапунов, А. П. Витебская старина. Ч.1, Витебск, ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR 1889; Сапунов, А. П. Исторические судьбы Полоцкой 22 ницкой. Авторская концепция сфокусирована епархии с древнейшмх времен до половины ХІХ в. на градостроительных аспектах монастырских Витебск, 1889; Сапунов, А. П. Полоцкий Софийс- кий собор. Витебск, 1888; Сапунов, А. Река Западная комплексов «восточной и западной традиции», Двина: Исторический обзор. Витебск, 1893; Павлинов, что, несмотря на внушительный объем книги, А. М. Древние храмы Витебска и Полоцка. In: Труды существенно сужает круг проблем отечествен- ІХ Археологического съезда в Вильне 1893 г. Т. 1, Мос- ква, 1895, с. 27–36; Павлинов, А. М. Деревянные цер- ного сакрального зодчества и, соответственно, кви г. Витебска. In: Труды ІХ Археологического съезда не дает целостной объективной картины. Харак- в Вильне 1893 г. Т. 1, Москва, 1895, с. 19–26; Довгялло, Д. И. К истории православной западно-русской церкви терно, что иногда необоснованное желание ска- до половины ХVII в. Вильно, 1908; Красовицкий, П. М. зать собственное слово в науке приводит автора Памятники церковной старины Полоцко-Витебского к чрезмерной субъективности и социологичес- края и их охранение. In: Полоцко-Витебская старина. Ч.1, Витебск, 1911, с. 119−141. ким заигрываниям. Критерием объективности 5 Bohdziewicz, P. Francesko Placidi architekt Włoch в белорусском искусствоведении, на наш взгляд, XVIII stulecia w Polsce i związku jego sztuki z barokiem является сформированное национальное само- wileńskim w świetle nowych danych archiwalnych i metody analitycznej. In: Prace i Materiały Sprawozdawcze Sekcji сознание, а болевой точкой – способность Historii Sztuki Towarzystwa Przyjacioł Nauk w Wilne. некоторых исследователей весьма легко менять Wilno, 1938–1939, s. 219–256; Bohdziewicz, P. O istocie i genezie baroku wileńskiego z drugiej i trzeciej czwierci идеологические ориентиры. XVIII wieku. In: Prace i materiały sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki TPN w Wilnie, Ш, 1938–1939; Morelowski, Современная научная концепция генезиса и эво- M. O Katedrze unickiej w Połocku. In: Prace Komisji PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES люции сакрального зодчества Беларуси, нашед- Historii Sztuki, II. 1922, s. LXXXIX–XC; Morelowski, M. шая свое ярчайшее воплощение в архитектурно- Problemy wileńskiej architektury barokowej XVII–XVIII w. In: Praсе і materiały sprawozdawcze sekcji historyi художественной системе белорусского барокко, sztuki t-wa przyj. nauk. T. 2, Wilno, 1935, s. 245–256; представлена в новейшем многотомном изда- Мorelowski, M. Studia i materjały do historyi stosunków нии Архітэктура Беларусі: Нарысы эвалюцыі artystycznych Polski z Zachodem, a w szczególności z ziemia Liodyjska i z Dawnemi Niderlandami. Wilno, ва усходнеславянскім і еўрапейскім кантэксце 1935; Morelowski, M. Zarysy syntetyczne sztuki (Архитектура Беларуси: очерки эволюции в вос- wileńskiej ad gotyki do neaklasicyzmu. Wilno, 1938– 1939; Morelowski, M. Znaczenie baroku wileńskiego точнославянском и европейском контексте), XVIII stulecia. Wilno, 1940; Lorentz, St. Jan Krzysztof выполненной белорусскими учеными в рамках Głaubitz, architect wileński XVIII wieku. In: Materiały государственной программы фундаменталь- do biografii i twórczości. Warszawa, 1937; Lorentz, St. Wycieczki po województwie Wileńskiem. Wilno, 1932; 23 ных исследований. Данная работа посвящена Lorentz, St. Wycieczki słonimskie: Krótki przewodnik комплексному изучению историко-культурного krajoznawczy po Słonimie oraz Albertynie, Byteniu, Synkowiczach, Zdzięciole i Źyrowicach. Słonim, 1933; феномена белорусского зодчества, представлен- Lorentz, St. Z materiałów do historii architektury na ного широким спектром его типологических и ziemiach Wielkiego Księstwa Litewskiego: Wornian. In: художественных характеристик. Очевидно, что Prace i materiały. Sprawozdania do historii sztuki TPN w Wilno. T. 3, Wilno, 1938–1939. рассматриваемая проблема архитектурно-сти- 6 Tatarkiewicz, Wł. Dwa baroki, krakowski i wileński. левой идентификации белорусского барокко In: Prace komisji historii sztuki. T. VIII, Z. 2, Warszawa, 1946, s. 219–220. остается актуальной для современного белорус- 7 Lorentz, St. Materiały do historii wileńskiej architektury ского искусствоведения. barokowej i rokokowej. Warszawa, 1989; Lorentz, St. O architekturze wileńskiej. In: Biuletyń Historii Sztuki. R.LV, В. Асаблівасці трактоўкі галоўных фасадаў культа- Nr. 2–3, Warszawa, 1993, s. 153–169. вых помнікаў беларускага барока. In: Помнікі стара- 8 Ширяев, С. Д. Памятники барокко и влияние жытнабеларускай культуры: Новыя адкрыцці. Мінск: зодчества Москвы в архитектуре Смоленска ХVII Навука і тэхніка, 1984, с. 106−118; Семантыка і фун- и ХVIII вв. In: Труды Смоленских государственных кцыя трансепта ў беларускім дойлідстве ХVІ−ХVIII музеев. Вып. 1, Смоленск, 1924, с. 1–46; Ширяев, С. Д. стст. In: Помнікі мастацкай культуры Беларусі: Деревянные церкви белорусской Смоленщины с бази- Новыя даследаванні. Мінск: Навука і тэхніка, 1989, 152 ликальным планом. In: Труды Смоленских государс- с. 114−120; Эвалюцыя форм і канструкцый апсід у твенных музеев. Вып. 1, Смоленск, 1924, с. 47–88. манументальнай архітэктуры Беларусі перыяду 9 Каспяровіч, М. Беларуская архітэктура. Віцебск, феадалізму. In: Помнікі культуры: Новыя адкрыцці. 1925; Каспяровіч, М. Асноўныя моманты гісторыі Мінск: Навука і тэхніка, 1985, с. 104−109; Асаблівасці беларускага дойлідства. In: Полымя, 1927, № 5, с. 21–30; архітэктуры уніяцкіх храмаў слонімскага рэгіёна ў Каспяровіч, М. Віцебская архітэктура ў гістарыч- кантэксце віленскага барока. In: Наш радавод. Кн. 7, най перспектыве. In: Віцебшчына. Т. 1, Віцебск, 1926, Гродна, 1996, с. 361−365. с. 3–42. 18 Габрусь, Тамара В., Галенчанка, Г. Правераная 10 Шчакаціхін, М. Нарысы з гісторыі беларускага алгебрай гармонія: Пачатак архітэктуры Новага часу мастацтва. Т.1, Менск: Інбелкульт, 1928. на Беларусі. In: Мастацтва. 1990, № 5, с. 70−75; Габ- 11 Шчакаціхін, М. Помнікі старадаўняе архітэктуры русь, Тамара В. Архітэктурныя чарцяжы з Нясвіжа. ХVII−ХVIII сталецьцяў у Менску. In: Запіскі аддзела In: Славянскія культуры: Гістарычны вопыт і сучас- гуманітарных навук Інбелкульта: Працы камісіі гісто- ныя праблемы. Мінск, 1996, с. 75−81; Появление про- рыі мастацтва. Т.1, кн. 6, сш. 2, Менск, 1928, с. 1−38. ектного чертежа в зодчестве Белоруссии ХVІ в. In: 12 Запіскі аддзела гуманітарных навук Інбелкульта:. Архитектурное наследство. № 41, Москва, 1996, Працы камісіі гісторыі мастацтва. Т.1, кн. 6, сш. 2, с. 230−239; Архитектура Беларуси ХVI в. в свете Менск, 1928. коллекции чертежей Д. М Бернардони. In: Нясвіж: 13 Егоров, Ю. А. Градостроительство Белоруссии. Гісторыя-Культура-Мастацтва. Варшава-Мінск, Москва: Стройиздат, 1954; Кацер, М. С. Белорусская 1998, с. 150−163; Gabrus, Tамара В., Galenczanka, G. ALIJOS, METODOLOGIJOS архитектура: Исторический очерк. Минск: Госиздат, G. M. Bernardoniego projekty kościołów na Białorusi. 1956. In: Kultura artystyczna Wielkiego Księstwa Litewskiego 14 Кудряшов, В. И. Барокко и классицизм в архитек- w epoce baroku. Warszawa, 1995, s. 163–177; L’a r c h i t e t t o турном наследии Гродно. In: Сборник научных работ Gian Maria Bernardoni sj tra l’Italia ele terre dell’ Europa ИсиА АН БССР. Вып. 3, Минск, 1960, с. 182–192; Куд- centro-orientate. Roma MCMIC. ряшов, В.И. Гродно. Москва: Стройиздат, 1960. 19 Hornung, Z. Geneologia artystyczna rokoka w 15 Архитектура России, Украины и Белоруссии. architekture sakralnej XVIII wieku. In: Rokoko. Warszawa, ХIV− первой половины ХIХ вв. Т. 6 In: Всеобщая исто- 1970, s. 37–61; Problemа rokoka w architekture sakralnej рия архитектуры: В 12 т. Москва: Стройиздат, 1968; XVIII wieku. Wrocław, 1972; Кулагин, А. Н. Архитек- Чантурия, В. А. История архитектуры Белоруссии: тура и искусство рококо в Белоруссии. Минск: Наука
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, Дооктябрьский период. Минск: Вышэйшая школа, и техника, 1989. 1969. 20 Барока ў беларускай культуры і мастацтве / Пад 16 Квитницкая, Е. Д. Планировка Гродно в рэд. В. Ф. Шматава. Минск: Беларуская навука, 1998. ХVІ−ХVIII вв. In: Архитектурное наследство. № 17, 21 Лакотка, А. І. Нацыянальныя рысы беларускай Москва, 1964, с. 11−38; Коллегиумы Белоруссии архітэктуры. Мінск: Ураджай, 1999; Габрусь, Тамара ХVII в. In: Архитектурное наследство. № 18, Москва: В. Мураваныя харалы: Сакральная архітэктура бела- Стройиздат, 1969, с. 3−14; Белорусские коллегиумы рускага барокко. Мінск: Ураджай, 2001; Лазука, Б. А. ХVIII в. In: Архитектурное наследство. № 19, Мос- Беларускае барока: гісторыка-тэарэтычныя праб- ква, 1972, с. 12−27; Приемы формирования торгово- лемы стылю. Мінск: Беларусь, 2001; Каталіцкія свя- административного центра Витебска в ХVIII в. In: тыні: Мінска-Магілёўская архідыяцэзія / Тэкст і фота Архитектурное наследство. № 22, Москва, 1974, с. А. Яроменкі. Ч. 1, Мінск: Про Хрысто, 2003; Чантурия, 135−149; Могилевский Спасский монастырь. In: Архи- Ю. В. Градостроительное искусство Беларуси второй тектурное наследство. № 24, Москва, 1976, с. 104−115; половины ХVІ – первой половіны ХІХ в. Средневеко- Монастыри Бреста ХVII−ХVIII вв. In: Архитектур- вое наследие, Ренессанс барокко, классицизм. Минск: ное наследство. № 27, Москва, 1979, с. 12−29; Монас- Белорусская наука, 2005. тыри ХVIII в. с безбашенными храмами в Белоруссии. 22 Слюнькова, И. Н. Монастыри восточной и запад- In: Архитектурное наследство. № 33, Москва, 1985, ной традиций: Наследие архитектуры Беларуси. с. 94−102. Москва: Прогресс-Традиция, 2002. 17 Хадыка, Т. В. Аналіз станаўлення стылю барока 23 Архітэктура Беларусі. Нарысы эвалюцыі ва ўсход- ў манументальным драўляным дойлідстве Беларусі неславянскім і еўрапейскім кантэксце: у 4 т. / пад ХVII ст. In: Весці акадэміі Навук БССР: Серыя гра- навук. рэд. А. І. Лакотка. Т. 2: XV – сярэдзіна XVIII ст. мадскіх навук. 1974, № 1, с. 95−103; Габрусь, Тамара Мінск: Беларуская навука, 2006. MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO Tamara GABRUS National Academy of Sciences of the Belarus, Minsk
RESEARCH OF THE BAROQUE ARCHITECTURE IN BELARUS
Key words: architecture, style, historical and cultural phenomenon, Belarusian baroque, Vilnia baroque. 153
Summary ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR The architectural monuments of Baroque in the territory of modern Belarus, especially the sacral ones, are undoubt- edly highly artistic and original phenomenon of the European culture of the New Time. However, the chronological interval of this phenomenon belongs to the period of the possession of Belorussian land by the Polish–Lithuanian Commonwealth and later incorporation into the Russian Empire. For several decades, this fact complicated and dis- oriented the impartial study of this national historical and cultural phenomenon. The Baroque architectural heritage of Belarus was constantly rated as “Polish”. The interest for the study of it arose and reached unprecedentedly high level in the 20ties and 30ties, on a wave of national-romantic movement in historical boundaries of the 2nd Polish–Lithuanian Commonwealth. The con- sequences of the World War II introduced new political and ideological realities which were distinctly reflected in the development of Belarus art criticism. This impact was not neutral, but rather negative. The last decades of 20th century witnessed the increase of the interest to the national culture of Baroque epoch, in all of its various manifestations. The formation of national identity is the criterion of scientific objectivity of the Belarus art criticism. The sore point is the capability of certain researchers to switch ideological points of reference with ease.
Gauta 2011 02 17 Parengta spaudai 2011 09 25 OPE: PROCESS, PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES Александр ЛОКОТКО Национальная академия наук Беларуси, Минск
ИССЛЕДОВАНИЯ АРХИТЕКТУРЫ БЕЛАРУСИ 154 В ИНСТИТУТЕ ИСКУССТВОВЕДЕНИЯ, ЭТНОГРАФИИ И ФОЛЬКЛОРА ИМ. К. КРАПИВЫ НАЦИОНАЛЬНОЙ АКАДЕМИИ НАУК БЕЛАРУСИ
Ключевые слова: искусствоведение, историко- культурное наследие, источниковедение, архи- тектурная школа.
Исследования национальной и мировой архитек- Изучение национального академического архи- туры ныне для стран бывшего СССР весьма акту- тектуроведения ранее не осуществлялось, за альны. В условиях глобализационных процессов исключением статей, посвященных истории
ALIJOS, METODOLOGIJOS в архитектуре происходят скоротечные процессы Института и его отделов. Предложенный науч- изменения стилей и направлений. Унификация ный обзор академической архитектурной лето- строительной индустрии обостряет противоре- писи производится впервые. чия между глобальным и национальным, тра- Новизна статьи заключается в том, что впервые диционным и авангардным. Волнует и вопрос о комплексно рассматриваются труды не только судьбах европейского контекста в архитектуре архитекторов и искусствоведов, но и этногра- «планеты людей». Более глобально видится и фов, историков, краеведов. исторический срез архитектуры Европы за пос-
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, ледние пятнадцать веков. Он представляет три- На всех этапах становления белорусской госу- аду, включающую средневековье (V–XV вв.), дарственности и национальной академической классику (ренессанс, барокко, классицизм, XV науки исследования в области архитектуры – первая половина XIХ в.), модернизм (вторая велись в контексте поиска национального обли- половина XIХ – начало ХХI в.). чия страны и её культуры. Первой значитель- ной работой в этом плане является труд Нико- Объектом исследования данной статьи являются лая Щекотихина Очерки истории белорусского труды Национальной академии наук Беларуси, искусства (Нарысы з гісторыі беларускага мас- посвященные истории отечественной архитек- тацтва)1, изданный в 1928 году под эгидой туры со времен Киевской Руси и до наших дней. отделения гуманитарных наук Института бело- Подавляющее большинство исследований напи- русской культуры (на основе которого вскоре сано во второй половине ХХ – начале XХI века была создана Белорусская академия наук). учеными Института искусствоведения, этног- Первый (и единственный) том главной работы рафии и фольклора имени Кондрата Крапивы. замечательного белорусского ученого содержит Цель статьи – представить обзор многотом- стройную концепцию развития белорусского ных фундаментальных и тематических моно- искусства, где заложены начала основ наци- графических работ, в которых анализируются онального искусствоведения. От курганных методы периодизации истории архитектуры древностей до памятников готики – таков диа- Беларуси, смена стилей и направлений, полнота пазон исторического обзора пространственного атрибуции, характеристики школ, раскрытие искусства, как тогда называли архитектуру. В MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO национальных и региональных особенностей. последующих, задуманных Н. Щекотихиным четырех томах предполагалось исследовать официальной доктрине о насильственном вве- деревянное зодчество, древнюю живопись, дении католицизма и унии в Белоруссии в XVI графику белорусского книгопечатанья, виды и веке, не замечает органических черт, националь- жанры декоративно-прикладных искусств. Уче- ных особенностей готики. Далее, в архитектуре ный создает при Институте белорусской куль- Беларуси XIX – начала ХХ в., он выделяет про- туры Комиссию истории искусств, в которой грессивные (демократические) и реакционные 155 консолидирует исследователей и художников в направления. К первым относит последователей направлении изучения и развития националь- классицизма, ко вторым – костелы в готическом
ных художественных традиций, создания наци- стиле и церкви в византийском стиле. В резуль- ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR ональной художественной школы. тате – необоснованная критика проектов К. Тона (храм Христа Спасителя), пренебрежительный В двадцатые годы осуществлялись специальные отзыв об эклектике (потеря монументальности), экспедиции по изучению историко-культурного отнесение стиля модерн к упадническому. Тем не наследия, в результате чего были обследованы менее труды М. Кацера содержат много досто- памятники народного зодчества (экспедиции В. верных данных, построенных в том числе на Ластовского, ученого секретаря Инбелкульта, натурных обследованиях автора. Его Белорусская экспедиция Н. Лебедевой, сотрудницы Инсти- архитектура: исторический очерк наряду с кни- тута этнологии и антропологии Российской ака- гой Ю. Егорова Градостроительство Белоруссии3 демии наук по изучению народного жилища). (1954) заложила фундамент белорусской исто- В послевоенные годы в Институте литературы рико-архитектурной науки советского периода, и искусств Академии наук БССР исследовани- а предложенные историко-хронологические при- ями отечественной архитектуры занимается нципы нашли продолжение в трудах В. Чантурии М. Кацер. Он публикует статью по архитектуре и А. Воинова. Могилева (1948 г.), защищает в Институте исто- С созданием в 1957 году Института искусство- рии искусств АН СССР докторскую диссертацию ведения, этнографии и фольклора Академии по архитектуре белорусских городов XVII–XVIII наук Белоруссии академическое архитекту- вв. (1951 г.). В 1956 году выходит его фундамен- PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES роведение развивается в двух направлениях. тальный труд Белорусская архитектура: истори- Первое было связано с обширной программой ческий очерк.2 Работа написана в соответствии с фундаментальных исследований материаль- принятой в советской исторической науке мето- ной культуры. Выделяется изучение народной дологией, основанной на периодизации обще- архитектуры (народного жилища). В моногра- ственно-экономических формаций (архитектура фии Л. А. Молчановой Материальная культура первобытнообщинного строя, архитектура Киев- белорусов4 (1968) системно анализируются посе- ской Руси, периода формирования белорусского ления и их типы, типы дворовой застройки, народа, периода присоединения Белоруссии к усадьбы жилища. На их основе (с учетом иных России, периода капиталистического развития). аспектов материальной культуры) предлагается Тем не менее, это первое системное исследова- вариант историко-этнографического райониро- ние, охватывающее эволюцию градостроительс- вания (выделение западного, северо-восточного тва, монументальной, оборонной, дворцово-пар- и юго-восточного регионов). ковой, народной архитектуры. В 1973 году выходит коллективная монография И в исследованиях Н. Щекотихина, и в рабо- Белорусское народное жилье (Беларускае народнае тах М. Кацера отмечено влияние строительных жыллё)5, где системно исследуются компоненты культур Востока и Запада Европы в развитии народного зодчества: поселения и их истори- зодчества Беларуси, тесная связь эволюции архи- ческие типы, типы дворовой застройки, плани- тектуры с развитием материальной культуры ровочные, конструктивные, декоративные осо- общества. Однако, в частности, М. Кацер следуя бенности жилища. В заключительном разделе Э. Р. Соболенко предлагает свою версию историко- Том, посвященный Брестской области, вышел в этнографического районирования на основе 1984 году и содержит свыше 1600 статей, в кото- особенностей народного зодчества (восточный, рых отражены известные на тот момент сведе- северо-западный и юго-западный регионы). ния о таких памятниках архитектуры региона, Постановление Совета Министров республики как Каменецкая вежа XII в., храмы в Ишкольди 156 1976 года по созданию Белорусского государс- (1472 г.) и Чернавчицах (XV в.), униатская твенного музея народной архитектуры и быта и церковь в Вольно (XVIII в.), монументаль- создание специальной Рабочей группы ускоряет ные памятники Пинска, Бреста XVII – начала изучение общих и региональных черт народной ХХ в., дворцы в Ружанах (XVIII в.) и Коссово, архитектуры. Появляется работа Ю. А. Якимо- Старых Песках и Полонечке (XIX в.), памят- вича Деревянное зодчество Белорусского Полесья ники деревянного зодчества XVII–XVIII вв. в (Якімовіч, Ю. А. Драўлянае дойлідства Беларус- Давид-Городке, Сынковичах, Велемичах, Вало- кага Палесся: XVII–ХІХ стст, 1978).6 В резуль- веле, Хотиславе, Олтуше, Ляховцах, памятники тате работы Рабочей группы было обследовано народной архитектуры: ветряные и водяные несколько тысяч памятников народного зодчес- мельницы, лямусы, дворы. тва. В начале 90-х годов прошлого века выходят В 1985 году вышли тома, посвященные Витебс- труды А. И. Локотко Белорусское народное зодчес- кой и Гомельской областям. Витебской области тво7 (1991) и С. А. Сергачева Белорусское народ- посвящено 2739 статей. Раскрыто типологичес- ное зодчество8 (1992 г.). В конце 1980 гг. ставится ALIJOS, METODOLOGIJOS кое разнообразие широкого и представитель- вопрос о сохранении памятников деревянной ного архитектурного наследия области. Соб- исторической застройки городов (А. И. Локотко раны уникальные сведения по зданиям ратуш, Силуэты старого Минска: очерки деревянной присутственных мест, театров, училищ, цер- архитектуры (Сілуэты старога Мінска: нарысы ковных сооружений. Особое место занимают драўлянай архітэктуры, 1991).9 исследования по церковным памятникам древ- В конце 60-х годов прошлого века в СССР пред- него Полоцка и Бельчиц, образцам «виленского принимается амбициозный проект создания барокко» в Полоцке, Глубоком, Лужках, храму E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, Свода памятников истории и культуры народов оборонного типа 1606 г. в Камаях, католическим СССР. Планировалось, что будут изданы Своды храмам конца XIX – начала ХХ в. в стиле готики в каждой из союзных республик. В 1969 г. в Инс- в Браславе и Видзах, Поставах и Сарье, Мио- титуте создается специальный сектор Свода рах и Докшицах. Включены в Свод и уникаль- памятников истории и культуры. В результате ные памятники деревянного зодчества: церкви двадцатилетней работы (последняя книга вышла в Леонполе, Друе, Порплище и др. Подробно и в 1988 году) было издано шесть томов по числу всесторонне рассмотрены памятники усадебно- областей и один том, посвященный г. Минску парковой архитектуры в Бойчеково и Бешен- (всего восемь книг, т. к. том по Минской области ковичах, Видзах-Ловчинских, Освее, Поставах, вышел в двух книгах) Свода памятников истории Вороново, Лынтупах, Шарковщизне, Германо- и культуры Беларуси (Збор помнікаў гісторыі і вичах, Оболи. культуры Беларусі: у 8 кн, 1984–1987).10 Были Значительный пласт памятников архитектуры собраны, систематизированы и обобщены сведе- Гомельской области составляют деревянные ния более чем по 16 тысячам памятников архи- монументальные и оборонительные сооруже- тектуры, археологии, монументального искус- ния: это фрагменты замков в Стрешине и Рога- ства. Общий объем справок Свода составил 452 чеве, Мозыре и Речице, церкви в Лельчицах, учетно-издательских листа. Постановлением Петрикове, Ельске. Исследованы выдающиеся Правительства республики Свод был утвержден памятники барокко XVIII в.: монастыри иезуи- как первый официальный перечень памятников тов в Юровичах, бернардинцев и цистерианцев MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO истории и культуры, взятых на учет и охрану. в Мозыре, памятники XIX – нач. ХХ в., ратуша в Чечерске, усадьбы в Хальче и Наровле, дворцово- территориально-ландшафтном плане, Мин- парковый ансамбль и Петропавловский собор в щина синтезирует региональные особенности Гомеле. Архитектура эклектики и модерна пред- соседних областей. Содержательные статьи ставлена часовней-усыпальницей Паскевичей посвящены дворцово-замковым комплексам в Гомеле, усадьбой Красный Берег, комплексом в Несвиже, Слуцке, Клецке, шедеврам отечес- зданий бумажной фабрики в Добруше. твенной архитектуры: фарному костелу XVII– 157 XVIII вв. в Несвиже (первому памятнику архи- В 1986 году выходит очередной том Свода, пос- тектуры барокко в Восточной Европе), костелам вященный Гродненской области. Среди 1570 XVII–XVIII вв. в Вишнево и Засвири, Будславе ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR статей впервые публикуются новые данные о и Ивенце. Исследованы памятники деревян- Борисоглебской и Нижней церквях в Гродно, ной архитектуры XVIII–XIX вв., православные памятниках Волковыска, Новогрудка. Новые и католические церкви в Слуцке, Холхлово, сведения сообщаются о таких уникальных Лоске, Латыголи, Тимковичах, Чижевичах, памятниках архитектуры региона, как замки Лешне, Узде, памятники усадебно-парковой XII–XIV вв. в Гродно, Крево, Лиде, Новогрудке. архитектуры в Радзивиллимонтах, Ровани- Мировую известность имеют памятники готики чах, Семково, Комарово, Ольшево, Воложине, и ренессанса Гродненщины: церкви в Сынкови- Березино, а также такие сооружения, как вок- чах и Мурованке, Гнезно и Михалишках, замки зал в Молодечно, конные почтовые станции в в Мире, Гольшанах, Любче. В регионе сохрани- Слуцке, Синявке, Пасековой Горке, фабричные лись многочисленные памятники гродненского сооружения. Ряд памятников архитектуры свя- и виленского барокко XVII–XVIII вв.: иезуитс- зан с именами С. Будного, В. Сырокомли, Ф. кого, бригитского, кармелитского монастырей Рущица, С. Монюшко, братьев К. и Е. Тышке- в Гродно, католических церквей в Слониме, вичей, Я. Коласа, Я. Купалы, М. Богдановича, З. Дятлово, Гольшанах, Ворнянах, классический Бедули, К. Черного и др. ансамбль в Жировичах. В селах и местечках региона присутствуют монументальные соору- В 1987 году вышел последний, седьмой том жения XIX – начала ХХ в. в стилях эклектики, Свода, посвященный Минску. Среди 762 статей OPE: PROCESS, PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES готики, модерна: Зельва, Геранены, Трокели, – сведения об архитектурных ансамблях XVII– Василишки, Солы. Большую группу образуют XVIII вв., кварталах исторической застройки памятники усадебно-парковой архитектуры: дом XIX – начала ХХ в.: Троицкое и Раковское пред- XVII в. в Гайтюнишках, дворцы XVIII в. в Свят- местья, Верхний город. Всесторонне охаракте- ске, Станиславово, Щорсах, XIX в. в Щучине и ризованы ансамбли советского периода: Дом др. Особое место занимают усадьбы, связанные правительства, Государственный академичес- с именами А. Мицкевича (Новогрудок, Заосье), кий Большой театр оперы и балета, Дом офице- Ф. Богушевича (Кушляны), М. Огинского (Зале- ров, здание Президиума НАН Беларуси, после- сье), Э. Ожешко (Гродно), К. Калиновского военные ансамбли проспектов Независимости (Мостовляны), Е. Карского и др. и Победителей, монумент на пл. Победы, мемо- риальный комплекс Минск – Город-герой. Пятый том, посвященный Могилевщине, содер- жит подробные сведения о Никольской церкви В многотомном Своде впервые системно и под- и костеле Св. Станислава в Могилеве, костеле робно изложена информация о более чем 5 тыс. доминиканцев в Княжицах, ратуше в Шклове, памятниках воинам, павшим в годы Великой уникальном классическом дворцово-парковом Отечественной войны 1941–1945 гг., жертвам комплексе в Жиличах. фашизма. Следует отметить статьи о мемори- алах Брестская крепость-герой, Курган Славы, Шестой том, посвященный Минской области, Хатынь, Дальва и др. В 1980 году Свод был удос- состоит из двух книг и насчитывает 3278 тоен Государственной премии БССР. статей. Занимая центральное положение в Выработанные в ходе подготовки Свода научно- Архитектура Беларуси (Архітэктура Беларусі, методические, искусствоведческие принципы 1993.19 Основными авторами и научными кон- изучения объектов архитектурного наследия сультантами выступили ученые Института: Т. способствовали появлению новых статей иссле- В. Габрусь, А. Н. Кулагин, Е. Ю. Петросова, Т. И. дователей архитектуры Т. В. Габрусь, А. Н. Кула- Чернявская. Они написали статьи по истории 158 гина, Е. Ю. Петросовой, Т. И. Чернявской, архитектуры Беларуси и для других энциклопе- Ю. А. Якимовича в пятитомной Энциклопе- дических изданий: Краткая энциклопедия. Бело- дии литературы и искусства Беларуси (Энцы- русская ССР (Беларуская ССР: кароткая энцы- клапедыя літаратуры і мастацтва Беларусі, клапедыя, 1981); Франциск Скорина и его время. 1984–1987.),11 фундаментальных очерков по Энциклопедический справочник (Францыск Ска- градостроительству и архитектуре в шеститом- рына і яго час: энцыкл. давед, 1988); Беларусь. ной Истории белорусского искусства (Гісторыя Энциклопедия (Беларусь: энцыкл. давед, 1995).20 беларускага мастацтва, 1987–1994.12 В конце 1980-х годов ученые Института иссле- С 1984 года в Институте начинают выходить дуют творческие достижения белорусских периодические сборники, где публикуются архитекторов. Результаты таких исследований новые открытия в области изучения памятников публикуются в издании Архитекторы Советс- истории и культуры: Памятники древнебелорус- кой Белоруссии. Библиографический справочник, ской культуры. Новые открытия (Помнікі ста- 1991.21 Результаты исследований национального
ALIJOS, METODOLOGIJOS ражытнабеларускай культуры. Новыя адкрыцці, архитектурного наследия в начале 80-х годов 1984);13 Памятники культуры. Новые откры- прошлого века сообщаются на международных тия (Помнікі культуры. Новыя адкрыцці,1985);14 конференциях и публикуются в отечественных Памятники художественной культуры Бела- и зарубежных сборниках: Белорусско-польские руси (Помнікі мастацкай культуры Беларусі. культурные связи (Беларуска-польскія культур- Новыя даследаванні, 1989)15; Памятники худо- ныя сувязі: матэрыялы навук. канф., 1991; Бело- жественной культуры эпохи Возрождения русика. Кн. 2. Формирование и развитие наци- (Помнікі мастацкай культуры Беларусі эпохі онального самосознания белорусов (Беларусіка. E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, Адраджэння,1994).16 Многие архивные сведения Кн. 2. Фарміраванне і развіццё нацыянальнай по памятникам монументальной архитектуры самасвядомасці беларусаў, 1992); Культурное опубликованы Т. В. Габрусь, Ю. А. Якимовичем, наследие в формировании национального созна- А. Н. Кулагиным, Д. С. Бубновским и др17. ния народа (Культурная спадчына ў фарміра- ванні нацыянальнай свядомасці народа: матэ- Результатом многолетних исследований в рыялы да навук.-тэарэт. канф., 1994); Славян- области отечественной архитектуры стал ряд ские культуры после Второй мировой войны монографий – Т. И. Чернявская Архитектура (Славянскія культуры пасля Другой сусветнай Могилева (Архітэктура Магілёва: з гісторыі вайны: матэрыялы міжнар. навук. канф., 1996).22 планіроўкі і забудовы горада, 1979) и Архитек- В этих сборниках напечатаны статьи Т. В. Габ- тура Витебска (Архітэктура Віцебска: з гісто- русь, А. Н. Кулагина, А. И. Локотко и др. рыі планіроўкі і забудовы горада, 1980); Памят- ники архитектуры Минска XVII – начало Большую роль в деле популяризации и охраны ХХ вв., 1984, в соавторстве с Е. Ю. Петросовой); историко-архитектурного наследия сыграли В. Б. Короткевич, А. Н. Кулагин Памятники публикации ученых Института в журналах Слонима (Помнікі Слоніма, 1983; А. Н. Кулагин Искусство (Мастацтва), Наследие (Спадчына), Архитектура дворцово-усадебных ансамблей Архитектура и строительство Беларуси и др. Беларуси, 1981 и Архитектура и искусство На протяжении 70-х–80-х годов прошлого века рококо в Беларуси, 1989.18 новые открытия в области исследований памят- ников архитектуры публиковались в журнале
MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO Знаковым явлением стало издание энциклопедии «Памятники истории и культуры Беларуси. Директор института, член-корреспондент природной и историко-культурной средой. С. В. Марцелев в эти годы был главным редакто- Одна из главных – поиск путей оптимизации ром журнала. В 1990-е годы под его редакцией соотношения между архитектурой и средой, выходит сборник Сокровища прошлого (Каш- минимизации урбанистического воздействия на тоўнасці мінуўшчыны)23. обитаемую среду. Вторая – поиск гармоничного соотношения современной архитектуры и архи- Новый этап в изучении планировки и застройки 159 тектурного наследия. Третья проблема – поиск поселений, современных и исторических ансам- новых средств выразительности, современных, блей и комплексов связан с работой над созда- лишенных эклектичности, формирующих сов- ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR нием многотомной серии Города и села Беларуси ременный образ сооружений и одновременно (Гарады і вёскі Беларусі, 200424, начатой в 1985 сохраняющих текст конкретной культуры, при- году. В ходе подготовки рукописи были собраны роды, среды. Актуальным стало системное изу- сведения по более чем 24 тыс. населенных пун- чение историко-архитектурных стилей (готики, ктов. Наиболее близким аналогом такой работы ренессанса, барокко, классицизма, эклектики, является История городов и сел Украины. Но в ней творческих направлений архитектуры ХХ века). даны исторические справки только по городам, В результате в период с 1995 по 2001 гг. учеными сельским административным и агропромышлен- отдела архитектуры Института были изданы ным центрам, селам. Города и села Беларуси рас- коллективные монографии Барокко в белорус- крывают комплексную картину возникновения, ской культуре и искусстве (Барока ў беларускай развития, современного состояния поселений культуры і мастацтве, 1998, разделы – Т. В. Габ- страны. Вновь были изучены материалы архивов русь и А. Н. Кулагина), Утраченное наследие и научных библиотек Гродно, Минска, Полоцка, (Страчаная спадчына , 1998, сост. и автор разде- Москвы, Санкт-Петербурга, Вильнюса, Киева, лов Т. В. Габрусь), книги А. И. Локотко Под кры- Львова. По материалам древних актов и пос- шами предков (Пад стрэхамі прашчураў, 1995), ледних изданий Метрики Великого княжества Беларусы, 1997; Национальные черты белорус- Литовского выявлены даты первых письменных ской архитектуры, 1999; А. Н. Кулагина Като- упоминаний многочисленных сел и деревень. лические храмы в Белоруссии (Каталіцкія храмы PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES В качестве источников использовались редкие на Беларусі, 2000), его же Православные храмы печатные издания XIX в., материалы Первой на Белоруссии (Праваслаўныя храмы на Беларусі, всероссийской переписи населения 1897 г., ста- 2001; Эклектика: Архитектура Белоруссии 2-ой тистические данные 1921–1940 гг. по поселениям половины XIX – начала ХХ вв. (Эклектыка: архі- Западной Беларуси. На данный момент издано 8 тэктура Беларусі другой паловы ХІХ – пачатку книг (2 – Брестская, 2 – Гомельская, 3 – Могилев- ХХ ст., 2000; Габрусь Т. В. Каменные хоралы ская, 1 – Минская области). Всего предполагается (Мураваныя харалы, 2001).27 издать 17 книг. Результаты исследований в рамках темы Города и села Беларуси оказались востребо- В 2001–2005 годах в рамках Государственной ком- ванными в таких изданиях, как Энциклопедия плексной программы фундаментальных иссле- истории Беларуси (Энцыклапедыя гісторыі Бела- дований Искусство. Фольклор и этнокультур- русі, 1993–2003)25 и историко-документальные ные традиции в контексте славянских культур хроники районов Беларуси Память (Памяць: гіс- было выполнено задание Архитектура Бела- торыка-дакументальныя хронікі гарадоў і раёнаў руси в системе славянских культур. В исследова- Беларусі, 1989–2004 (147 томов).26 нии приняло участие 15 ведущих ученых. Среди них доктора искусствоведения Т. В. Габрусь, Тенденции развития мировой архитектуры в А. Н. Кулагин, А. С. Шамрук, кандидат искусст- условиях глобализации, инновационных дости- воведения Е. Ю. Петросова – сотрудники отдела жений в материаловедении и конструкциях архитектуры Института. Впервые к работе были ставят новые проблемы: экологичности, орга- привлечены ведущие доктора архитектуры ничности архитектуры, её связи с конкретной 160 ALIJOS, METODOLOGIJOS
Архітэктура Беларусі: нарысы эвалюцыі ва ўсходнеславянскім і еўрапейскім кантэксце: у 6 кн. / А. І. Лакотка [і інш.]. 2005–2009
А. С. Сардаров, В. Ф. Морозов, Е. Б. Морозова, эволюции готики, ренессанса, барокко, класси- Г. А. Потаев, И. А. Иодо, Ю. В. Чантурия, канди- цизма, эклектики, модерна, конструктивизма, E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, даты архитектуры Залесская, Вашкевич. Руко- полистилистика архитектуры эпохи постмодер- водитель и научный редактор – автор данного низма (ХХ – начала XXI веков). доклада. Результатом работы стало четырехтом- Главным достижением данного многотомного ное издание в шести книгах: Архитектура Бела- исследования является раскрытие широкого руси. Очерки эволюции в восточнославянском и контекста белорусской архитектуры, кото- европейском контексте. (Архітэктура Беларусі: рый нашел яркое проявление в синтезе строи- нарысы эвалюцыі ва ўсходнеславянскім і еўра- тельных культур восточных славян и народов пейскім кантэксце, 2005–2009).28 Первый том европейского Запада, что и определило исто- посвящен периоду XI–XIV веков, второй – XV рический феномен национального зодчества. К – первой половины XVIII векам, первая книга оригинальным, научно обоснованным выводам третьего тома – второй половине XVIII – пер- позволила прийти новая методология, постро- вой половине XIX в., вторая – второй половине енная на сочетании сравнительно-исторических XIX – началу ХХ века, первая книга четвертого и структурно-типологических методов. Эволю- тома посвящена народному зодчеству, вторая – ция отечественной архитектуры раскрывается архитектуре ХХ – начала XXI веков. Структура на широком фоне развития европейской куль- книг строится на анализе градостроительства, туры. Этому посвящены вводные главы томов, церковной и оборонной архитектуры, двор- которые в совокупности создают историческую цово-парковой, гражданской, промышленной и панораму европейской архитектуры в хроноло- архитектуры дорог. При этом последовательно гическом разрезе от средневековья до современ- MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO анализируются художественно-стилевые этапы ности. Впервые системно и наиболее полно рас- градостроительству Беларуси ХХ – начала крыта история градостроительного искусства XXI вв. (Т. 4. Кн. 2. И. А. Иодо, Г. А. Потаев и др.). (Ю. В. Чантурия). При этом в научный оборот Её выводы основываются на новейших проект- введен обширный историко-архивный материал ных исследованиях, связанных с реализацией не только по крупным, но и многочисленным ряда государственных программ (разработка малым городам. На основе метода графоанали- генеральных планов крупных городов, разви- 161 тических реконструкций раскрыты закономер- тия малых городов, возрождения села, развития ности формирования ансамблей исторической туризма).
застройки Витебска, Полоцка, Постав, Слонима, ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR Новый типологический анализ, систематизация Гродно и др. стилей и направлений изложена в главе, посвя- Комплексно и всесторонне исследовано разви- щенной гражданской архитектуре Беларуси ХХ тие стилевых и композиционных особенностей – начала XXI вв. (Т. 4. Кн. 2. А. С. Шамрук). церковной архитектуры, в частности генезис В результате издания многотомной архитектуры традиций формирования православных и като- Беларуси была решена крупная научная проблема лических храмов XI–XVIII вв. (Т. В. Габрусь). системного и комплексного исследования отечес- Яркая палитра эклектических стилей и направ- твенного зодчества на основе разнообразных сов- лений раскрыта в анализе архитектуры XIX– ременных методологических подходов и методик, начала ХХ вв. (А. Н. Кулагин). Эти главы насы- раскрыты концептуальные, креативные, техно- щены большим количеством вновь выявленных логические, знаковые черты, национальные осо- чертежей церквей, особняков, усадеб, граждан- бенности и концепты. Данное издание не имеет ских сооружений. аналогов среди стран СНГ и Восточной Европы. Новой составляющей комплексного исследова- В ходе работы над темой сотрудниками отдела ния истории отечественной архитектуры стали архитектуры был подготовлен ряд специаль- главы, посвященные истории архитектуры ных монографий: А. И. Локотко – Архитектура дорог (А. С. Сардаров). Исследованы не только европейских синагог, 2002; Историко-культурные
исторические этапы архитектуры, но и разно- регионы Беларуси, 2002; Архитектурно-ланд- PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES образие и типология придорожных сооружений шафтная топография белорусско-русского этни- (часовен, почтовых станций, вокзалов, мостов), ческого пограничья, 2003, Деревянное сакрально- роль дороги в развитии культуры и экономики монументальное зодчество Беларуси (Драўлянае страны. сакральна-манументальнае дойлідства Беларусі, 2003), Архитектурное наследие Беларуси: раз- Книга, посвященная народному зодчеству, рас- витие традиций. Охрана и реставрация, 2004, крывает не только многие корни традиций бело- Топография природноценных территорий и русской архитектуры, но и генезис синтеза стро- историко-культурного ландшафта Белорусского ительных культур Востока и Запада Европы на государственного музея народной архитектуры этническом уровне. Здесь впервые рассмотрены и быта, 2005; Историко-культурные ландшафты принципы формирования сельской усадебной Беларуси, 2006; альбомы А. Н. Кулагина – Хрис- застройки, роль народного зодчества в фор- тианские храмы Беларуси на фотоснимках Яна мировании обитаемой среды, синтетические Болзункевича. Начало ХХ в. (Хрысціянскія храмы явления в традиционной архитектуре городов, Беларусі на фотаздымках Яна Балзункевіча. уникальность застройки белорусских местечек. Пачатак ХХ стагоддзя, 2000; Беларусь в рисунках Значительное место уделено роли охраны и рес- Наполеона Орды. Вторая половина XIX в. (Бела- таврации, адаптации народного архитектурного русь у малюнках Напалеона Орды: другая палова наследия как одной из основ возрождения села. ХІХ ст., 2001), монография А. С. Шамрук Архи- Новаторской, с точки зрения методологии и тектура Беларуси ХХ – начала XXI в. Эволюция анализа проблемы, является глава, посвященная стилей и художественных концепций, 200729. На протяжении последних 15 лет ученые отдела деревянных предместий городов, народной архитектуры выполнили ряд исследовательских архитектуре Западного Полесья, усадебно-пар- проектов по грантам Государственного комитета ковому зодчеству, архитектуре местечек и исто- по науке и технологиям (ГКНТ), Белорусского рических сел. Автор этих строк в 1996–1997 годах республиканского фонда фундаментальных выступил национальным координатором круп- 162 исследований (БРФФИ), Министерства строи- ного международного проекта, выполненного тельства и архитектуры. По гранту БРФФИ под под эгидой Национального представительства руководством автора этих строк в 2003–2005 ООН Золотое кольцо Беларуси, целью которого годах был выполнен проект Искусство компози- являлось создание инфраструктуры туризма на ции исторических парков Беларуси ХIХ – начала основе памятников архитектуры, исторических XX в. Осуществлен комплексный и детальный ландшафтов и заповедных зон. анализ парков Альба в Несвиже, Белой Даче и За текущее десятилетие в отделе архитектуры Лошице, в Минске, Рованичах, Вердомичах, сформировалась архитектуроведческая научная Жуковщине, Старых Песках, Высоком, Щучине. школа. В 2001 г. автором статьи была защищена Раскрыта основа композиционной структуры, диссертация по теме Концепция исторического влияние на композицию парков функциональ- феномена белорусской архитектуры на соис- ных особенностей усадебно-парковых комплек- кание ученой степени доктора архитектуры. сов, предложены методы их реновации и адап- На соискание ученой степени доктора искус- тации. ALIJOS, METODOLOGIJOS ствоведения были представлены диссертации В рамках инновационного проекта по гранту Т. В. Габрусь Каменная сакральная архитек- ГКНТ (заказчик – Министерство спорта и тура белорусского барокко (генезис и эволюция) туризма) создана концепция развития туризма (2002 г.), А. Н. Кулагиным Архитектура и искус- в стране на основе комплексного использова- ство рококо Беларуси в контексте общеевро- ния историко-культурного наследия и форми- пейской художественной культуры (к проблеме рования на его основе зон туристско-рекреа- стиля) (2005 г.), А. Н. Кушнеревичем Готичес- ционного типа (2007–2008 гг.). Разработаны 52 кое зодчество Великого княжества Литовского. E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, локальных туристско-рекреационных зоны, Функциональная и архитектурная типология издана коллективная монография Туристичес- (2005 г.), А. С. Шамрук Архитектура Беларуси кая мозаика Беларуси (2011 г.)30. ХХ – начала XXI вв. Эволюция художественных концепций (2007 г.). Защищены диссертации В рамках работы по корректировке генераль- кандидатов искусствоведения Ю. Ю. Захари- ного плана Минска (институт Минскградо) раз- ной по проблематике художественной вырази- работано проектное предложение по охране тельности современной архитектуры Беларуси и адаптации градостроительных комплексов (2002 г.), Е. В. Морозовым по теме Архитек- застройки столицы 1940–1960-х годов. Значи- тура западных областей Беларуси 30–40-х годов тельно расширен список памятников архитек- ХХ ст. (2006 г.), Е. В. Корнеевой по светопро- туры г. Минска середины ХХ в. зрачным конструкциям в современной белорус- В 90-е годы прошлого века было выполнено ской архитектуре (2010 г.). несколько творческих проектов, популяризиру- Архитектуроведческая школа Института за пос- ющих архитектурное наследие. В 1993 году кино- леднее десятилетие решила крупные научные студия Летопись студии Беларусьфильм сняла проблемы в области исследования архитектуры фильм Неруш (автор сценария А. И. Локотко), готики, барокко, классицизма, современных посвященный народному деревянному зодчес- стилей и направлений. тву. В 1994–1996 годах снимается ряд телефиль- мов в программе Белорусский меридиан (автор Как известно, фундаментальные исследования
MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO А. И. Локотко), посвященных архитектуре представляют собой непрерывный процесс формирования новых знаний на основе после- определены ключевые периоды развития оте- довательного поэтапного изучения материала чественной архитектуры, атрибутированы с использованием методов совершенствующе- основные памятники и дан их сравнительно- гося научного мировоззрения. Созданная на исторический анализ. протяжении десятилетий источниковедческая 2. Период середины 1950-х–начала 1970-х годов, база, полученные достоверные результаты по когда отечественное зодчество исследуется в 163 основным проблемам отечественной истории рамках программ по этнографии (Белорусское архитектуры и градостроительства позволяют народное жилье и др.), выходят монографии выйти сегодня на новый уровень более углуб- ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR по народной архитектуре, создается двухтом- ленного изучения национального зодчества, ное издание по истории архитектуры Беларуси определить новые перспективные направления. В. Чантурии и А. Воинова. Одним из них является изучение регионального и локального разнообразия монументальной 3. 1970–1980-е годы – время написания много- архитектуры (локальных школ). Другим – изу- томного Свода памятников истории и куль- чение творческих взаимосвязей исторически туры Беларуси и многочисленных монографий сложившихся национальных архитектурных по архитектуре городов (Т. Чернявская, Е. Пет- школ и соседних стран. Актуальным является росова, А. Кулагин), открытиях по уникальным дальнейшее исследование современной архи- памятникам (Т. Габрусь, Д. Бубновский и др.), тектуры и архитектурного дизайна, концепту- публикаций энциклопедических изданий. альных проблем современной архитектуры. И 4. Конец 1980-х–2005 год – период историко- наконец наступило время создания обобщаю- архивных, библиографических и натурных щих, аналитических исследований эволюции изысканий по подготовке многотомного труда европейской архитектуры для определения Города и сёла Беларуси. места, роли и перспектив национальной архи- 5. Период с 2006 года и до наших дней – подго- тектуры в пространстве европейской куль- товка и издание многотомной Архитектуры туры. Беларуси: очерки эволюции в восточнославян- OPE: PROCESS, PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES В ближайшей перспективе планируется изуче- ском и европейском контексте, а также мно- ние архитектурного наследия в регионах Бела- гочисленных монографий по церковной архи- руси, пограничных с Евросоюзом, а также в тектуре, архитектуре эклектики, современным зоне развития трансевропейских туристических стилям и направлениям, национальным чертам, коридоров в рамках международных проектов историко-культурным ландшафтам, архитек- по линии Государственного комитета по науке и турному наследию Беларуси, развитию тради- технологиям и Белорусского республиканского ций, охране и реставрации, выполнение ряда фонда фундаментальных исследований. Исто- научно-изыскательских проектов. рико-культурный аспект национальной архи- Следует отметить, что после 1991 года число тектуры получит новое освещение в ходе под- академических исследований в области архи- готовки многотомного фундаментального труда тектуры резко возросло, что объясняется уве- Института История культуры Беларуси. личением удельного веса в этой сфере нацио- Таким образом, результаты анализа академи- нальных интересов, интересов независимого ческих исследований архитектуры Беларуси государства. Изменились в сторону увеличения могут быть сведены к определению следующих и качественные параметры: труды стали много- этапов: плановыми, методологически разнообразными, 1. До Великой Отечественной войны и первого отражающими не только национальные и реги- послевоенного десятилетия, когда в работах ональные особенности, но и вопросы европейс- Н. Щекотихина, М. Кацера, Ю. Егорова были кого и мирового контекста. Примечания 20 Беларуская ССР: кароткая энцыклапедыя: у 5 т. / рэдкал.: І. П. Шамякін [і інш.]. Мінск: БелСЭ, 1981, 1 Шчакаціхін, М. Нарысы з гісторыі беларускага т. 4.; Францыск Скарына і яго час: энцыкл. давед. / рэд- мастацтва. Б.м.: Б.в., 1928. кал.: І. П. Шамякін [і інш.]. Мінск: БелЭн, 1988; Бела- 2 Кацер, М.С. Белорусская архитектура: истори- русь: энцыкл. давед. / рэдкал.: Б. І. Сачанка [і інш.]. ческий очерк. Минск: Гос. изд-во БССР, 1956. 118 с. Мінск: БелЭн, 1995. 3 Егоров, Ю. А. Градостроительство Белоруссии. 21 Аникин, В. И. Архитекторы Советской Белорус- 164 Москва: Гос. изд. лит по строительству и архитектуре, сии: биогр. справ. Минск: Беларусь, 1991. 1954. 22 Беларуска-польскія культурныя сувязі: матэрыялы 4 Молчанова, Л. А. Материальная культура бело- навук. канф. / рэдкал.: С. В. Марцэлеў [і інш.]. Мінск: русов. Минск: Наука и техника, 1968. Навука і тэхніка, 1991; Беларусіка. Кн. 2. Фарміраванне 5 Беларускае народнае жыллё / Э. Р. Сабаленка [і і развіццё нацыянальнай самасвядомасці беларусаў / інш.]. Мінск: Навука і тэхніка, 1973. рэд. А. Мальдзіс [і інш.]. Мінск: Нац. навук.-асветны 6 Якімовіч, Ю. А. Драўлянае дойлідства Беларус- цэнтр імя Ф. Скарыны, 1993; Культурная спадчына ў кага Палесся: XVII–ХІХ стст. Мінск: Навука і тэх- фарміраванні нацыянальнай свядомасці народа: матэ- ніка, 1978. рыялы да навук.-тэарэт. канф. / уклад. А. М. Кулагін. 7 Локотко, А. И. Белорусское народное зодчество. Мінск, 1994; Славянскія культуры пасля Другой сус- Минск: Наука и техника, 1991. ветнай вайны: матэрыялы міжнар. навук. канф. / рэд- 8 Сергачев, С. А. Белорусское народное зодчество. кал. С. В. Марцэлеў [і інш.]. Мінск, 1996. Минск: Урожай, 1992. 23 Каштоўнасці мінуўшчыны / пад агул. рэд. 9 Лакотка, А. І. Сілуэты старога Мінска: нарысы С. В. Марцэлева. Мінск, 1998–2003. драўлянай архітэктуры. Мінск: Полымя, 1991. 24 Гарады і вёскі Беларусі: кн. 1–8. Мінск: БелЭн, 10 Збор помнікаў гісторыі і культуры Беларусі: у 2004. 8 кн. Мінск: БелСЭ, 1984–1987. 25 Энцыклапедыя гісторыі Беларусі: у 6 т. / рэдкал.: 11 Энцыклапедыя літаратуры і мастацтва Бела- Г. П. Пашкоў [і інш.]. Мінск: БелЭн, 1993–2003. русі: у 5 т. / рэдкал.: І. П. Шамякін [і інш.]. Мінск: 26 Памяць: гісторыка-дакументальныя хронікі гара- ALIJOS, METODOLOGIJOS БелСЭ, 1984–1987. доў і раёнаў Беларусі: у 147 т. Мінск: БелЭн, 1989– 12 Гісторыя беларускага мастацтва: у 6 т. Мінск: 2004. Навука і тэхніка, 1987–1994. 27 Барока ў беларускай культуры і мастацтве / 13 Помнікі старажытнабеларускай культуры. навук. рэд. В. Ф. Шматаў. Мінск: Беларуская навука, Новыя адкрыцці: зб. арт. / рэд. С. В. Марцэлеў. Мінск: 1998; Страчаная спадчына / уклад. Т. В. Габрусь. Мінск: навука і тэхніка, 1984. Полымя, 1998; Лакотка, А. І. Пад стрэхамі прашчураў. 14 Помнікі культуры. Новыя адкрыцці / рэд. С. В. Мар- Мінск: Полымя, 1995. 384 с.; Беларусы. Т. 2. Зодчес- цэлеў. Мінск: навука і тэхніка, 1985. тво. Мінск, 1997; Национальные черты белорусской 15 Помнікі мастацкай культуры Беларусі. Новыя архитектуры. Мінск, 1999; Кулагін, А. М. Каталіцкія даследаванні: зб. арт. / рэд. С. В. Марцэлеў. Мінск: храмы на Беларусі. Мінск: БелЭн, 2000; Кулагін, А. М.
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, Навука і тэхніка, 1989. Праваслаўныя храмы на Беларусі. Мінск: БелЭн, 2001; 16 Помнікі мастацкай культуры Беларусі эпохі Эклектика: Архитектура Белоруссии 2-ой половины Адраджэння / рэд. С. В. Марцэлеў. Мінск: Навука і XIX – начала ХХ ст. Мінск, 2000; Габрусь, Т. В. Мура- тэхніка, 1994. ваныя харалы. Сакральная архітэктура беларускага 17 Габрусь, Т. В. Мураваныя харалы. Сакральная барока. Мінск: Ураджай, 2001. архітэктура беларускага барока. Мінск: Ураджай, 28 Архітэктура Беларусі: нарысы эвалюцыі ва 2001; Якімовіч, Ю. А. Драўлянае дойлідства Беларус- ўсходнеславянскім і еўрапейскім кантэксце: у 6 кн. / кага Палесся: XVII–ХІХ стст. Мінск: Навука і тэхніка, А. І. Лакотка [і інш.]. Мінск: Беларуская навука, 2005– 1978; Кулагін, А. М. Праваслаўныя храмы на Беларусі. 2009. Мінск: БелЭн, 2001. Кулагін, А. М. Каталіцкія храмы 29 Інстытут мастацтвазнаўства, этнагра- на Беларусі. Мінск: БелЭн, 2000; Кулагін, А. М. Эклек- фіі і фальклору імя К. Крапівы (да саракагоддзя тыка: архітэктура Беларусі другой паловы ХІХ – стварэння). Мінск, 1997; Інстытут мастац- пачатку ХХ ст. Мінск: Ураджай, 2000; твазнаўства, этнаграфіі і фальклору імя К. Крапівы: 18 Чарняўская, Т. І. Архітэктура Магілёва: з гісто- 50 год з дня заснавання. Мінск: Права і эканоміка, рыі планіроўкі і забудовы горада. Мінск: Навука і тэх- 2007; Лакотка, А. І. Нацыянальныя рысы беларускай ніка, 1973; Чарняўская, Т. І. Архітэктура Віцебска: з архітэктуры. Мінск: Ураджай, 1999. 366 с.; Локотко, гісторыі планіроўкі і забудовы горада. Мінск: Навука А. И. Архитектура европейских синагог. Минск: і тэхніка, 1980; Чернявская, Т. И., Петросова, Е. Ю. Урожай, 2002; Локотко, А. И. Историко-культурные Памятники архитектуры Минска: XVII – начало ландшафты Беларуси. Минск: Белорусская наука, ХХ в. Минск: Наука и техника, 1984; Караткевіч, В. Б., 2006; Локотко, А. И. Архитектурно-ландшафтная Кулагін, А. М. Помнікі Слоніма. Мінск: Навука і тэх- топография белорусско-русского этнического погра- ніка, 1983. Кулагин, А. Н. Архитектура дворцово-уса- ничья. Минск: Право и экономика, 2003; Лакотка, А. дебных ансамблей Белоруссии: вторая половина XVIII І. Драўлянае сакральна-манументальнае дойлідства – начало XIX в. Минск: Наука и техника, 1981; Кула- Беларусі. Мінск: Беларусь, 2003; Локотко, А. И. Архи- гин, А. Н. Архитектура и искусство рококо в Бело- тектурное наследие Беларуси: развитие традиций, руссии. Минск: Наука и техника, 1989. охрана и реставрация. Минск: Право и экономика, 19 Архітэктура Беларусі: энцыкл. давед. / рэдкал.: 2004; Локотко, А. И. Топография природноценных
MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO А. А. Воінаў [і інш.]. Мінск: БелЭн, 1993. территорий и историко-культурного ландшафта Белорусского государственного музея народной архи- художественных концепций. Минск: Белорусская тектуры и быта. Минск: Право и экономика, 2005; наука, 2007. Так же см. статьи: Лакотка, А. І. Мас- Локотко, А. И. Историко-культурные ландшафты тацтвазнаўства, этналогія і фалькларыстыка ў Беларуси. Минск: Белорусская наука, 2006; Хрысціян- развіцці нацыянальнай культуры. In: Весці Нацы- скія храмы Беларусі на фотаздымках Яна Балзун- янальнай акадэміі навук Беларусі. Серыя гуманітар- кевіча. Пачатак ХХ стагоддзя / уклад. А. М. Кулагін, ных навук. 2009, № 1.; Локотко, А. И. Национальная У. А. Герасімовіч. Мінск: Ураджай, 2000; Беларусь у архитектура в музеях-скансенах Балтии и Беларуси. малюнках Напалеона Орды: другая палова ХІХ ст.: In: Пытанні мастацтвазнаўства, этналогіі і фаль- 165 альбом / уклад. А. М. Кулагін, У. А. Герасімовіч. кларыстыкі. Мінск: Права і эканоміка, 2010, вып. 8. Мінск: Ураджай, 2001; Шамрук, А. С. Архитектура 30 Туристическая мозаика Беларуси / А. И. Локотко Беларуси ХХ – начала ХХІ в.: эволюция стилей и [и др.]. Минск: Белорусская наука, 2011. ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR
Aliaksandr I. LAKOTKA National Academy of Sciences of Belarus, Minsk
THE STUDY OF THE ARCHITECTURE OF BELARUS AT K. KRAPIVA INSTITUTE OF STUDY OF ARTS, ETHNOGRAPHY AND FOLKLORE OF THE NATIONAL ACADEMY OF SCIENCES OF THE BELARUS
Key words: art history, historical and cultural heritage, source study, architectural school.
Summary
The article describes the research of the peculiarities of history and culture of the country, which were the most important and essential for art (architecture in particular) as a science, carried out by scientists of the Institute. The author emphasizes the continuity, the depth of the research data, and the broad coverage of the problems studied: the evolution of styles and trends in the architecture, the distinctive features of the Belarusian people's homes, the pro- blem of preservation of historical and cultural heritage, construction and stylistic changes in modern architecture. PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES It is noted, that a particular role in this continuous and comprehensive study of architecture belongs to the Institute Department of Architecture, which hosted the formation of scientific school of architecture during the last decade. As a result, fundamental and unique publications, such as Code of Historical and Cultural Monuments, Cities and villages in Belarus, Essays on Evolution and East European context of the Architecture of Belarus were issued in the post-soviet era. The author notes that the base of sources, established overdecades, together with the reliable results of the study of major issues of the history of national architecture and urban planning can lead to a new level of in-depth study of the national architecture today and to identify the promising new directions. One of such is the study of regional and local diversity of monumental architecture (local schools). Another – the study of creative relationships betwe- en historically developed national schools of architecture and its neighboring countries. It’s urgent further study of modern architecture and architectural design, conceptual problems of modern architecture. Finally it was time to generalizing, analytic studies of the evolution of European architecture to determine the place, role and prospects of the national architecture in the space of European culture.
Gauta 2011 02 21 Parengta spaudai 2011 08 11 Eero KANGOR Estonian Academy of Arts, Tallinn
LOOKING FOR THE PROFESSOR AND DEFINING ESTONIAN 166 ACADEMIC ART HISTORY
Key words: Estonian art historiography, academic art history, nation-building, Tor Helge Kjellin, Josef Strzygowski, Johnny Roosval, Adolph Goldschmidt, Heinrich Wölfflin.
This article revises a passage in the narrative of the established in it, were the important locus for (re) history of Estonian academic art history1 hoping generation of art historical knowledge, as Donald that by introducing archival materials that has not Preziosi has described it.3 It is generally believed
ALIJOS, METODOLOGIJOS been used or considered in earlier writings it is pos- that these institutions were established in the 19th sible to deconstruct the narrative. Neglecting of the century, mostly by German scholars.4 The aca- archival material was caused by practical but also demic art history was considered a national acti- discursive reasons due to censorship in Soviet times vity throughout Europe in conjunction with the when the first articles on this topic were published. protection of heritage and art museums.5 On the Based upon archival research I propose an alterna- other hand, the discipline is essentially internatio- tive conceptual viewpoint and suggest that the elec- nal, especially if we consider how much the map of tion process of the Professor of Art History at the Europe has changed (e.g. in the last century). After
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, University of Tartu during the years 1919–1921 is the First World War, in the newly established states a way to define Estonian academic art history. The in Europe, art and its history were valuable means word “define” is used here in a broad sense. By defi- for the nation-building process and essential for the ning, a certain set of objects, ideas and tenets are construction of national discourse. Art history had encircled and at the same time the others are left been taught at the the Czarist University of Tartu outside. However, the “inhabitants” of the imme- in the 19th century up until 1918. But a specialized diate borderland keep transgressing and liquefying chair for Art History was only founded in 1919.6 In the solid core of a definition and open up a dialogue. the 1920s, the person, holding the chair of Art His- I conceive the ideas and visions of the founders of tory at the University of Tartu, acquired an impor- the Estonian National University as the solid core tant role in shaping the perception of this discipline of the definition. By introducing the candidates and for the whole Estonian society. their background I aspire to open up the context The interest for the questions of art historiography and show the possible alternatives and the ways they has been increasing in Estonia since the 1970s.7 Sten could have opened. Finally I ask how these possi- Karling, a professor in Tartu in 1933–1941, publis- ble choices and the final choice made in the election hed an article for the international community in could have affected the understanding of Estonian 1988 where he gave an overview of art historical academic art history and Estonian art. The whole research in Estonia from the end of the 19th century process shows the symptoms of changing vision, untill the 1980s.8 The knowledge of Estonian art his- values and habits of the community.2 toriography has been shaped by publications written
MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO The university and the institutions of art history, on the jubilees of the “first” Estonian art historians Voldemar Vaga (1899–1999), Sten Karling (1906– yet M. Eller as well as another Estonian art histo- 1987), Armin Tuulse (1907–1977) and Villem Raam rian, Juta Keevallik,20 have both made a distinction (1910–1996).9 Estonian art historian Krista Kodres between art history and academic art history (Kuns- has been especially productive and published seve- twissenschaft). To be exact, it was classical archae- ral articles. She has also written an analysis of the ology that was taught at the Czarist University of theoretical influences on the research of Sten Kar- Tartu in the 19th century up until 1918. What is the 167 ling.10 The 1920s have not received similar attention difference between art history at the beginning and since the 1980s.11 Currently three graduate students at the end of the 19th century? How did this change at the Estonian Academy of Arts and the Institute of happen? One of the best studies on these issues ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR History of Tallinn University are writing their doc- regarding art historians Wilhelm Vöge and Adolph toral theses on Estonian art historiography of the Goldschmidt is written by Kathryn Brush.21 19th-20th century under Krista Kodres’s and Kersti Markus’s supervision respectively.12 PROTO-PARADIGMATIC, BALTIC GERMAN OR PRE-REPUBLICAN ART HISTORY? The starting point for this article is a passage from a 1980 article of the Estonian art historian Mart Eller13: Donald Preziosi says fluently that “the institutional “a year after Estonia declared independence on the space cleared for itself by academic art history [at 24th February 1918 it was decided that a National the end of the 19th century] both in Europe and University should be established on the foundations America was no tabula rasa, but an already densely of the former Czarist University of Tartu that was textured philosophical, epistemological and ideolo- liquidated in July 1918. The plan for the chairs of gical landscape.”22 The same can be said about Esto- the university also included a chair for “aesthetics nia where art history became an academic discipline and general art history.”14 At this time no suitable at the University of Tartu in 1922. The practice of art professor could be found in Estonia, so he had to history in the 19th century in Estonia lacked epis- be looked for abroad. As a result two years later an temological coherence. The fact that art history in election was held. M. Eller mentions Gerstenberg, Estonia in the 19th century was Baltic German cle- Knapp, Waldhaus15, Josef Strzygowski and W. Wor- arly correlates with their dominance in the society OPE: PROCESS, PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES ringer as candidates from German universities and and culture as a whole. As Baltic Germans were an a professor from Sweden Tor Helge Kjellin. M. Eller ethnic minority a change had to happen after Esto- concludes that J. Strzygowski has won the election, nians declared their independence and constituted but did not come to Estonia, leaving the opportu- a Republic in 1918. The conflicting ideologies of the nity for the runner up in the election. H. Kjellin Baltic German minority and Estonian nation-buil- started to lecture in January 1922 as a professor of ders were following after a common philosophical “art history”.16 I wanted to develop further from pattern. Both sides recognized the importance of art this short list by asking simple questions. Who were historical knowledge as a tool of ideological power. these other candidates besides the already known The university is an essential locus for the genera- J. Strzygowski, W. Worringer and H. Kjellin? Why tion, distribution and recycling of knowledge and J. Strzygowski chose not to come to Estonia? Lars ideologies. In Estonia the University of Tartu had Berggren, who has written about J. Strzygowski’s already been established in 1632 by the Swedish 17 connection with Åbo Akademi in Turku, Finland, king Gustav II Adolf, which initiated the expan- encouraged me to find out more about the elections sion of the Swedish Empire and the Golden Age and to my surprise I could find some other famous of Sweden.23 It functioned until 1710 and attempts names among the involved: Erwin Panofsky, Hein- to re-open the university during the 18th century 18 rich Wölfflin and Adolph Goldschmidt. M. Eller under Russian rule could not be realized.24 In 1802 discussed the reasons why a suitable professor for the University of Tartu was re-established following art history could not be found in Estonia. Art his- the edict of Russian Czar Alexander I (1777–1825). 19 tory had been taught at the university before 1919, The next year the chair for “eloquence, classical philology, aesthetics and the history of literature and art” was occupied by Johann Karl Simon Mor- genstern (1770–1852).25 The title of the chair indi- cates an interdisciplinary approach to the history of art and reflects the wide range of interests of profes- 168 sor Morgenstern. Generally in the 19th century the history of art was taught in Tartu as classical archa- eology, a discipline established by the famous Ger- man art historian and archaeologist Johann Joachim Winckelmann (1717–1768).
Parallel to the re-establishment of the University of Tartu in the whole of Europe the growth of natio- nal tendencies and the ascendance of the bourge- oisie proceeded.26 These circumstances prepared the ground for a modern discipline – art history (or academic art history) – which was laid in German- speaking universities starting from the 1860s–70s.27 In 1860 the first chair for art history with Anton Portrait of the professor Helge Kjellin
ALIJOS, METODOLOGIJOS Springer as the professor was founded at the Uni- versity of Bonn. In 1873 the first international con- gress of art history in Vienna stated, that art history the First World War, Russian Revolutions and the should become an integral part of university edu- resulting Wars of Independence.33 cation and specialized chairs should be founded. It was followed by setting up chairs for art history in When the Baltic German architect and art historian universities in Europe and the United States.28 This Wilhelm Neumann (1849–1919) stated in 1888, that development has been observed as the emergence a more varied art historical education was desired, E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, of modern art history, as professionalization of art this was associated with the need for specialists who history and as a part of its institutionalization.29 The could research and restore local art heritage.34 This term academic art history has been used for dis- local art heritage included only the Baltic German tinguishing art history pursued in universities and heritage, which dated back to the beginning of the art historical discourse in other institutions (e.g. 13th century – “the dawn of the era of German museums).30 colonization in the Baltics”. Two years later, in 1890, Vladimir Malmberg (1860–1921) became professor Another consequence of a national self-identifica- of classical philology and archaeology at the Uni- tion in Western Europe was an increasing interest versity of Tartu and started lecturing on general art in the material remains of culture, which enabled history.35 On the other hand his election as profes- to construct a discourse about national heritage sor marks the era of Russification at the university.36 and national art history.31 A symptom of the reac- Unlike the former professors was Russian by natio- tion to the Russian chauvinist nationalism was that nality and not a Baltic German. He had studied in the Baltic Germans started to carry out research on Berlin University in 1886.37 But although he was the their history and heritage in the Baltic Provinces.32 first professor in Tartu who specialized on art his- The “awakening” of Estonian and Latvian nationa- tory, at the time of election he had actually not yet lism has been noticed in the second half of the 19th defended his dissertation. In need to replace Baltic century also. These three communities – Estonians, German professors with Russians the qualification Latvians and Baltic Germans – were the main forces norms required to hold a chair in a discipline were for the belligerent and mental struggles following
MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO lowered, so that weaker candidates, even without a doctoral degree, could be elected. This was also the Even if W. Neumann had not died in 1919 he would case with V. Malmberg, who defended his doctoral not have been suitable, because he was a Baltic Ger- dissertation at the University of St. Petersburg in man. But what does the lack of native specialists 1904.38 exactly mean?
However this was hardly the outcome that W. Neu- mann could have envisioned. He was the leading VISIONS AND EXPECTATIONS 169 Baltic German art historian, who started to publish As I have mentioned before, it was J. Strzygowski articles on art history in 1886. He was also in the close
who got the most votes in the election for the profes- ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR connections with other German art historians. His sor of art history in 1921. On the other hand M. Eller research interests spanned from the Middle Ages to mentions, that the Faculty of Philosophy (where the contemporary art, from architecture to applied and chair of art history was established “mostly tried to figurative art executed by Baltic Germans and situa- avoid inviting professors from Germany and orien- ted in the territory of former Old Livonia that covers tated towards Finnish and Swedish universities. In modern Estonia and Northern Latvia. There was no several specialties the Finnish turned out to be the place for Estonian art(ists) in his discourse on Baltic best-suited since they were familiar with Estonian art history. His agenda could have been fulfilled in material and quite a few of them could lecture in the context of the Baltic German Landesuniversität Estonian.”41 Why did the board still elect a German- zu Dorpat, which was opened on the foundations of speaking J. Strzygowski from Vienna? M. Eller sug- the Czarist University of Tartu in September 1918. gests, that “apparently his election was influenced by With Karl Dehio as rector, the board of 33 German the fact that at this time he was already internatio- professors also included the art historian Wilhelm nally renowned for his research on early Christian 39 Worringer (1881–1965). The German university art.”42 These arguments are obviously contradic- could not function fully and was handed over to the tory. While Strzygowski was a (German-speaking) Estonian Provisional Government in December of Austrian born in Poland, he was not familiar with 1918. The Baltic Germans failed to maintain a status Estonian material in his research and says nothing quo.
of not being able to speak Estonian. It seems quite PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES As I have briefly tried to demonstrate the political obvious, that his election had nothing to do with and ideological state of affairs in Estonia in the end straightforward nationalism, but rather was sho- of the 19th century and at the beginning of the 20th wing a progressive desire to give the best possible century was quite complex. As a historian of the education for the future Estonian intellectual elite.43 Soviet era M. Eller could not discuss national conf- Otherwise the Estonian, Mr. Konstantin Mikfeld, lict in a straightforward way and a national stand- who proposed his candidacy in 1919 with his Popu- point is presented implicitly. Why could not a suita- lar lectures on art history must have been the first ble professor be found from Estonia (or the Baltics)? and prominent preference.44 Because there were none! There were none, because In May 1919 the question of language was an impor- there were no native (i.e. Estonian) art historians tant subject during the establishment commission suitable for this post. On the other hand, M. Eller of the Estonian national university of Tartu.45 It was argues that there were no candidates with sufficient decided that the official language of the university education. At the University of Tartu “the history of would be Estonian. The question of language of stu- art as a whole, as a separate discipline – and, what dies was thoroughly debated, but finally it was resol- is especially important, art in Estonia – had been ved that it would also be Estonian. Yet it was clear left out of the university curricula and the sphere of that it would have been impossible to find specialists 40 interest of the professor [of classical archaeology]” for all the foreseen chairs from Estonia. Therefore therefore no local specialists in art history could German and Russian were chosen as auxiliary langu- have been educated before the establishment of the ages to be used during the first years until Estonian chair of “aesthetics and general art history” in 1919. graduates would become suitable to hold the chairs. and practical considerations as they usually migra- At the same time it was agreed, that scientists and ted with families and their private libraries. Some professors would be invited from Germany, Russia, German professors who had been elected in 1919 Finland and elsewhere. The local Baltic Germans and 1920 did not come to Tartu due to the diffi- were not rejected, but they had to prove their loy- culties with transport. The university was poorly 170 alty to the Estonian government.46 Nationalism was supplied with relevant instruments, equipment and pragmatically combined with common sense. On literature for study and teaching. The means for sta- the other hand, the usage of foreign help was seen ying in contact with homeland and the scholarly as temporary. What the commission could not have community could have appeared poor and influen- foreseen was that the availability and the willingness ced the choices of the elect. The university govern- of scholars with sufficient academic qualifications ment provided at least some solution in June 1920, were scarce at least in the preferred countries. when it decided that costs would be compensated for the transport, an extra 60% of the salary would POSSIBILITIES, PROBABILITIES AND be paid to foreign professors and extra money for COINCIDENCES their families.49 It was just after this decision was The institutionalization of art history started in Ger- made that the Faculty of Philosophy was confident many, where it acquired such rigidity and status that enough to send out letters to the foreign professors it became a standard for other Western countries. It to nominate candidates for the post.
ALIJOS, METODOLOGIJOS was the Germanic nature of the discourse of Kuns- In July letters were sent to Adolph Goldschmidt in twissenschaft, which caused problems in accep- Berlin, Heinrich Wölfflin in Munich, Osvald Sirén50 ting and adjusting to certain traits of the German in Stockholm, Ewert Wrangel51 in Lund and Johan model.47 The emergence of art history as an acade- J. Tikkanen in Helsinki.52 They were informed that mic discipline was parallel to the establishment of the lecturing workload of the professor would be a German state and its expansion later. The tools of six hours a week. It was anticipated that a specia- the discipline could be adopted and applied to dif- lized institute was founded by the chair of art his- ferent ideologies and locations either consciously or tory. As an extra task the professor was to hold the E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, unconsciously. It is clear, that art history had already post of Research Fellow at Tartu Art Museum.53 The accumulated a tradition during the time the Esto- Faculty of Philosophy hoped to arrange the election nian university-builders have foreseen a need for art in August 1920, so that the chair could start functio- history education. In this regard perhaps it is not so ning in the autumn and the first lectures be given in surprising, that the Faculty of Philosophy appealed January 1921. The process was to last much longer. to the most noted contemporary scholars in Europe. In the summer of 1920 the Faculty of Philosophy I suggest that when the counsellors suggested some received answers from J. J. Tikkanen, A. Goldsch- of their best students as candidates they did not act midt, H. Wölfflin and possibly from E. Wrangel. without an agenda. The realization of the ideas and Art history was quite a new field of study in Finland. ideologies was equally influenced by practical mat- Johan Jacob Tikkanen (1857–1930) had just become ters and conditions.48 the first professor of art history in Finland in April As the Estonian War of Independence was still 1920. Only eight Finnish graduates had defended being fought, contact with the foreign professors their doctoral theses in art history between 1878– had to be established through Estonian intermedia- 1920.54 Most of them were already employed in Fin- ries abroad. Useful contacts were further enhanced land or abroad. J. J. Tikkanen suggested the 33-year- when the newly elected foreign professors arrived old Onni Okkonen (1886–1962) as candidate for the in Tartu. This happened gradually, when the war in chair in Tartu.55 Okkonen had written a dissertation Estonia had ended and the Estonian Republic gai- on renaissance art.56 However, in 1920 Okkonen ned international recognition. The elected foreign was occupied both at the University of Helsinki and MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO professors were especially concerned about financial the Technical University of Helsinki. There was little chance he would have had the opportunity to come student Tor Helge Kjellin (1885–1984). Kjellin had to Tartu although “as a Finn it would have been easy studied in Uppsala University under Johnny Roos- for him to study the Estonian language quickly.”57 val and then in Lund University, where he defended his dissertation on the 19th century Swedish painter The renowned German art historian Adolph Uno Troili. He had taken part in research work at Goldschmidt (1863–1944) had a much wider choice churches in Gotland, Skåne, Uppland and Wärm- for possible candidates. During his professorship 171 land and contributed to the famous Sveriges kyrkor in Berlin he supervised nearly a hundred docto- series that was first published in 1912. In 1920 he ral dissertations.58 He proposed his students Kurt was an associate professor of art history and theory ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR Gerstenberg (1886–1968) and Erwin Panofsky in Lund. His research field was medieval church art, (1892–1968).59 The 34 year old K. Gerstenberg had especially medieval funerary painting.67 studied in Berlin and defended his dissertation on German Special Gothic under of H. Wölfflin.60 Later The next step in the procedure after receiving these he worked as H. Wölfflin’s assistant in Munich. He letters was to contact the candidates. The Faculty of had habilitated in Halle University with his study Philosophy seems to have been in a hurry. In the on Claude Lorraine61 and was currently working summer of 1920 the Baltic German classical archa- there as a lecturer in 1919. A. Goldschmidt was eologist Oskar Waldhauer (1883–1935) was visi- very fascinated of his talented post-doctoral stu- ting Tartu and he was invited to occupy the post.68 dent E. Panofsky. He had defended his dissertation O. Waldhauer has studied classical archaeology with on Dürer’s oeuvre in Freiburg62 and habilitated in Adolf Furtwängler in Munich and defended his Hamburg with work on Michelangelo in 1920. thesis in 1903. After that he worked at the Antique E. Panofsky was also a member of the famous Aby Department of the Hermitage in St. Petersburg. In Warburg circle in Hamburg, which gathered famous 1918 he became the head of this department repla- library in Warburg’s. A. Goldschmidt surmised that cing the Baltic German Eugen Pridik.69 O. Wald- it would be easier for the unmarried K. Gerstenberg hauer has stated several conditions: first he wanted to immigrate to Estonia as E. Panofsky was already to remain a classical archaeologist although the married and had two children. chair was assigned for aesthetics and art history. O. OPE: PROCESS, PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES Waldhauer demanded from the university to make The Swiss art historian Heinrich Wölfflin (1864– efforts for regaining the collections of the University 1945) also had a lot of students. He presented three Art Museum, which still were in Voronezh. First and candidates: the already mentioned Kurt Gerstenberg, foremost he saw the tradition of the teaching and Fritz Knapp (1874?–1938?)63 and Martin Wackerna- studying of classical archaeology as essential. These gel (1881–1962).64 The 46-year-old Fritz Knapp had conditions could not be fulfilled. The field of clas- studied in Basle, Switzerland under of Jacob Burck- sical archaeology was already covered by another hardt (1818–97) and defended his dissertation on chair. There were also great difficulties with getting the Italian Renaissance under of H. Wölfflin. After back the collections from Voronezh where the col- working in the Royal National Gallery in Berlin he lections were evacuated during the war and where moved to Greifswald where he founded the Institute they remain to this day.70 The negotiations with O. of Art History.65 From 1907 he was the art history Waldhauer were discontinued. It is not quite clear, if professor in Würzburg. Martin Wackernagel had his Baltic German origin had any influence on this defended his dissertation in Berlin in 1905. In 1920 decision. It is more probable, that his lack of exper- he was an associate professor in Leipzig and his tise in general art history and contemporary art was main interest was Renaissance art patronage.66 an obstacle. The correspondence with O. Waldhauer Ewert Wrangel (1863–1940) was the professor of sheds light upon the general ideas of the board of aesthetics, literature and art history and mainly a the Faculty and their expectations from a professor literary scholar. I have not found his letter in the of art history. It also brings to light the difficulties of archives, but it is obvious that he suggested his pursuing such a discipline in Tartu in the 1920s. 172 ALIJOS, METODOLOGIJOS Karja Church in Saaremaa, 1924. People who participated in the restoration works: (from the left) engineer Nikolai Paulsen, Georges Liedemann (art history student), Ilmer Wöhrmann, Helmi Saarmann (art history student), Professor Helge Kjellin, Elsbet Markus (Parek) (art history student), Hilda Sule (art history student), Rudolf Wöhrmann, artist Heinrich Hein
Although the academic education in art history at from famous 17th century Dutch painters such as that time was comprehensive enough to enable a Frans Hals, A. van Dyck and others. However, R. E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, scholar to pursue research on different material from von Liphart had started to export his collection after various epochs the research interests of the candida- the 1905 Russian Revolution and continued to do so tes show a general inclination towards Renaissance until most of his collection was taken out of Estonia and Baroque art. A scholar definitely needs collecti- at the beginning of the 1920s. The government hesi- ons to work with, be it either works of art or archi- tated and took no action to prevent it.72 This was a tecture themselves or reproductions – graphic or great loss, especially if we consider how much effort photographic. The University of Tartu had lost most and money the American Ivy League universities of its precious collections due to the evacuation spent on accumulating good collections of Euro- in 1915–17. The collections of the University Art pean art during the very same period.73 Museum and the collections of 16th–19th century The existence of art reproductions and photographs graphic art at the university library were retrieved and a specialized library were important issues for during the next few years.71 In the city of Tartu the the candidates in connection with the teaching of society of Estonian avant-garde artists Pallas also art history. For some candidates the lack and scar- owned some good collections of paintings, graphics city of collections was crucial for changing their and photographs. There were also the art collections minds, probably because they knew the amount of of the Baltic Germans. The collection of Reinhold investment needed to build up the collections were von Liphart at Raadi mansion, which was mainly beyond the financial capacity of the University. For accumulated by the famous art collector Karl Edu- others who were willing to bring their own collecti- ard von Liphart, was the most valuable, it contained ons with them it was to become a practical question
MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO 15th and 16th century Italian paintings and works of transportation and storage. After rejecting O. Waldhauer’s candidature the place nearby, in Turku (Åbo), Finland. A chair of art Faculty in November 1920 made contact with the history was founded at the Åbo Akademi in 1919 proposed candidates by sending letters to Dr. K. through the donation of Consul Victor Hoving.82 Gerstenberg, Dr. E. Panofsky, Prof. Fr. Knapp, Prof. At this time Joseph Strzygowski has already made M. Wackernagel and Dr. Helge Kjellin.74 The res- contact with several Scandinavian art historians ponse from Fritz Knapp has not been preserved and was planning to move his art history institute 173 in the archive, but it seems that he had agreed to from Vienna to Sweden. For several reasons discus- become a candidate.75 Erwin Panofsky declined sed by L. Berggren in his article, instead of Sweden, politely.76 Martin Wackernagel seemed enthusiastic he started to make plans to build up the institute in ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR and wanted to find out more about “the political, the newly founded Åbo Akademi. The reality at the economic and cultural conditions in Estonia” before Akademi was less impressive than J. Strzygowski had he made his decision.77 He also asked about facilities expected and his plans were not fulfilled because of for teaching art history. “Is there any [specialized] the lack of finances. literature and, above all, are there any diapositives to J. Strzygowski has been in Åbo almost a year, when show in lectures or finances that the Ministry could he received information about the planned chair for allocate for them in sufficient [my emphasis] quan- art history in Tartu from Arne Michael Tallgren,83 tities? Has there ever been a chair for art history in his friend, and newly-elected professor of Estonian Tartu? Or does the does the teaching apparatus have and Scandinavian Archaeology at the University of to be built up from scratch have to be built up from Tartu. 84 Their correspondence was quite revealing scratch?”78 In response the Faculty tried to persu- the practical concerns which J. Strzygowski had ade that Tartu was a safe place for foreign (inclu- concerning the possible tenure in Tartu. “I would ding German) scholars as the one’s already arrived be very glad to follow the invitation [...] if I could seemed to allude. However, the representative of the be sure that those sums that they offer in Tartu Faculty, Mr. Oldekop, answered in his letter: “in ear- would be sufficient to provide for the family. I have lier times, when Löschcke and others were teaching heard that the Estonian mark is worth less than the here, art history was no more than an appendage Finnish. You write that the foreigners will receive (Anhängsel) of the chair of classical philology.”79 He PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES an extra £10 a month. But is it sufficient enough stressed that the chair of art history would have to to buy books and photos and to travel? I fear the reckon with modern art and said that the means for costs of moving and the presumable lack of lodging that were available. However, M. Wackernagel must in Tartu. Has [the university] thought about the have been better informed about the capacity and important problems of living conditions? I am sorry finances it would require to build up the collecti- to put the material questions in first place, but alas ons. During 1905-1910 he had worked with Arthur currently this is the issue when you are encumbered Haseloff, the secretary of the Royal Prussian History with children.”85 The man who had made extensive Institute in Rome (Königlich Preußischen Histo- and expensive travels to the East before the First rischen Institut), on an expedition to South Italy, World War became very careful about financial where they took over 3,200 photographs on glass matters after it. After 1918 he turned his attention plates and nitrocellulose.80 Later the ever-incre- to northern art, partly, he claimed, because postwar asing need for funds was required for building up poverty prevented him from extending his percep- the collection of Estonian art and architectural heri- tual cognizance of oriental forms.86 tage (mainly photographs) that H. Kjellin, launched stressful discussions with the university council in In this light it is not surprising that when J. Strzy- 1923 that might have brought about his departure in gowski was informed of his election as professor a 87 August 1924.81 month later he announced his agreement to take the post.88 He wanted to visit Tartu on 1st Septem- The clash of enthusiasm and reality can be obser- ber before making his final decision.89 However, the ved in a parallel concatenation of events that took university council decided in June that “the chair of art history has already been unfilled for a long time values of the Third Reich, but also because of his and in the coming semester it should start with a personal character.94 J. Strzygowski attacked mostly full programme. We regret, that it is not possible philological Classical humanist establishment by to have him [Strzygowski] here.”90 On 20th June H. making great play of the Oriental origins of late- Kjellin was appointed professor of art history by the antique and medieval art, which he linked to Aryan 174 Minister of Education.91 In August H. Kjellin agreed and Nordic tendencies, as opposed to those of the to take the post. The fact that he promised to start Mediterranean.95 His insistence on the importance lecturing only in January 1922 must have been a of the border-lands of the West like Nordic countries disappointment for the Faculty.92 It seems that the and the Orient also made him a preferable figure in University Council was in a hurry just as they were the Baltic context. On the other hand J. Strzygowski when they contacted O. Waldhauer. Perhaps some was also the precursor of object-oriented research pressure was exerted from the Ministry to make a and writing of art history. This approach was very decision about the chair otherwise it would have important when dealing with those objects of rese- been abolished. This was to happen in 1926 – two arch accompanied by little or no relevant textual years after H. Kjellin had left Tartu.93 evidence. This was exactly the case with the early history of Nordic and Baltic countries. The object- OUTCOMES AND IMPLICATIONS oriented approach also meant a convergence of art history, archaeology, heritage protection and resto- When the founders of the National University ration from which the research of art history greatly ALIJOS, METODOLOGIJOS of Tartu have foreseen a chair for “aesthetics and profited. It is in this context that the close connection general art history” they were first of all following between Nordic archaeology and art history should the model of the university structure in Scandina- be stressed. As I revealed in my article the informa- via. They were applying an ideologically acceptable tion about the election was passed on to J. Strzy- choice. The fact that the Scandinavian model itself gowsky through the Finnish archaeologists. The two had been inspired by the German, did not have very influential figures in Swedish art history at the significance for them initially. same period – Johnny Roosval and Sigurd Curman
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, They wanted to create a national university, but they – were also in close contact with J. Strzygowski. did not want an academia of national dilettantes. Helge Kjellin represents the first generation of Swe- When they had an application of a mediocre Esto- dish art historians which was educated at the time nian lecturer at their disposal they did not hesitate when significant changes were happening in the to neglect it and turn to the best foreign professors study and teaching of art history. It was very much in of the discipline. The reality was that the discipline accordance with the ideas of Strzygowsky when the of art history had a German tradition and the best researchers of Swedish art history started to build candidates for the professorship could only be found up their discourse on archaeological and architec- in Germany. Yet it is significant that they eventually tural archaeological material. The idea of the Nordic chose J. Strzygowski as professor and it was seemin- countries as being “special” in the history of Europe gly only by accident that the professor who started was added to this. This was also the starting point working in Tartu – Tor Helge Kjellin – came from for J. Roosvals Nordic-Baltic arte-dominium. In the Sweden. 19th century art history in Sweden has been clo- The explanation for electing J. Strzygowski as pro- sely connected with literary studies and became an fessor might be following. J. Strzygowsky was an independent discipline during H. Kjellin’s university important though controversial figure of Western studies.96 H. Kjellin took part in the Sveriges kyrkor art historical discourse starting from the fin de project first as a student and then as a head of a rese- siècle until the end of the Second World War. After arch group. Later he attempted to launch a similar the war he was generally excluded from the histories project with comparable ambitiousness on a smaller
MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO of art-historical thought, because of his sympathy to scale in Estonia. Considering the changes in Sweden perhaps it is not study of medieval architecture and art was only the so surprising that the name of the chair in Tartu was first step to promote a new discourse on Estonian abbreviated from “aesthetics and general art his- art. It was his Die Kirche zu Karja98 and Die Hallen- tory” to “art history” sometime between 1919 and kirchen Estlands und Gotland99 published in Sweden 1922. M. Eller suggested that it happened before in 1928 that was met with a sharp critical reaction H. Kjellin became professor, but I would suggest it in Estonia, especially from the Baltic German art 175 was after [my italics]. The changed name approves historian O. Freymuth. The debate was a part of a the above mentioned changes that were “imported” more general dispute between German and Scandi- to Estonia by Kjellin. Whereas the art and architec- navian art historians in the 1920s–30s.100 H. Kjellin ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR ture of the Middle Ages in Sweden was “national” it was an acolyte of Johnny Roosval – the inventor was “Baltic German” in Estonia. As Kjellin was not of the notion of the Nordic-Baltic art region that to abandon his preferred field of study it was preci- according to him had existed in the Baltic Sea area sely this reason, which promoted a discussion about in the Middle Ages. In Roosval’s system the island of the definition of Estonian art. Gotland was crucial. It is not surprising that it was the art connections between Gotland and Saaremaa At the same time the strong divide between Baltic that H. Kjellin was most keen to prove disregarding and Estonian art was also the reason why it was all other artistic influences. Where the Baltic Ger- necessary to study the history of Estonian art as it man art historians saw influences from the German was understood then – the art production of Esto- motherland, he detected a total dominance of the nian national artists. One of the reasons for starting “masters” from Gotland. The focus was drawn from the election process was a need to meet the strong one extreme to the other and Estonian art historians interest of the students who wanted to have lectures were forced to redefine Estonian art to embrace Bal- on contemporary art. Indeed the art life at that time tic art. In 1932, in his History of Estonian Art Alfred in Tartu as well as in the rest of Estonia was quite Waga proposed a territorial definition suggesting intense. Many Estonian artists had a direct contact that Estonian art should include “everything born with the latest developments in contemporary art, throughout time in the field of art in our home- but they were also the generation who had actively land.”101 It was to remain a cry in the wilderness and PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES contributed to the nation-building process. Many would only be applied after the Second World War. of them had also spent shorter or longer periods residing and working in Scandinavia. The Faculty of Philosophy wanted to satisfy these interests and I suppose they hoped that the elected professor would facilitate that. Notes
When H. Kjellin came to Tartu in January 1922 he 1 The term “academic art history” refers to the origins held a lecture on the art connections of Estonian of art history as Kunstwissenschaft and has been used by medieval art with Scandinavia. He started to collect Anglo-American scholars (see also footnote 28). 2 Anderson, Benedict. Imagined communities: reflec- materials on the same subject and founded the Ins- tions on the origin and spread of nationalism. London, titute of Art History for this purpose. His choice on New York: Verso, 2006. 3 Preziosi, Donald. Introduction to Part III. Institution- concentrating on medieval church art ( = Baltic Art) alizing art history. In: The Early Years of Art History in the might have been one of the reasons for developing United States / Ed. C. H. Smyth & P. M. Lukehart. Princ- the confrontation with the University Council. The eton, New Jersey: Princeton University, 1993, p. 147. 4 Holly, Michael Ann. Panofsky and the Foundations relations between him and the Council were tense of Art History. Ithaca (N.Y.), London: Cornell University from the very beginning.97 Press, 1984, p. 21. 5 Vorwort der Herausgeber. In: Die Kunsthistoriogra- I suggest that the activities of H. Kjellin helped to phien in Ostmitteleuropa und der nationale Diskurs / Hrgs Born, Robert. Janatková, Alena. Labuda, Adam S. Berlin: bring about a change in the definition of Estonian Gebr. Mann Verlag, 2004, s. 9. art. The creation of the research collection for the 6 The first to write about art historians at the University of Tartu in 1919–1940 was Mirjam Peil (Peil, Mirjam. future. In: Baltic Journal of Art History. 2009, Autumn, p. Kunstiteadlased Tartu Ülikoolis 1919–1940 [Art Histo- 153–178). rians at the University of Tartu 1919–1940]. In: Tartu 12 Bome, Helen. Study, Teaching and Popularization of Ülikooli ajaloo küsimusi VII, 1979, p. 118–126. Estonian Medieval Art: Past, present and future. Tallinn 7 Eller, Mart. Kunstiajaloo uurimine [Art History University, History Institute, supervisor Prof. Kersti Research]. In: Leninlik etapp Eesti ajalooteaduses. Histo- Markus. Kangor, Eero. Researching and teaching art his- riograafilisi artikleid [Leninian Period in Estonian His- tory at the University of Tartu in the 1920–30s. Estonian 176 torical Research] / Compiled and edited by Endel Laul, Academy of Arts, supervisor Prof. Krista Kodres. Jõekalda, Tallinn: Eesti Raamat, 1970, p. 252–282. Kristina. Baltic-German and Estonian art history writing 8 Karling, Sten. Kunsthistorische Forschung in Estland. in the 19th and early 20th century: conflicting national- Eine Übersicht. In: Beiträge zur Geschichte der baltischen ist intentions. Estonian Academy of Arts, supervisor Prof. Kunst / Böckler, Erich (Hrsg.). Giessen: Wilhelm Schmitz Krista Kodres. Verlag, 1988, s. 13–28. 13 Eller, Mart. Tartu Ülikooli osast eesti kunstiteaduses 9 Eesti kunstiteadus ja –kriitika 20. sajandil. Konverents 1920-1930-ndail aastail I [The Role of the University of prof Voldemar Vaga 100. sünniaastapäeva tähistamiseks Tartu in Estonian Art History in the 1920–1930s, Part Tallinnas, 21-22. okt. 1999 [Estonian Art History and Art I]. In: Kunstiteadus. Kunstikriitika, 1983, Nr. 5, p. 60–75 Criticism in the 20th Century. The Conference in Celebra- (typically to the times the article was written in 1980, but tion of the 100th Birthday of Professor Voldemar Vaga in got published only 3 years later). Tallinn, 21st-22nd October 1999]. Tallinn: Eesti Kun- 14 M. Eller mentions that the name of the chair was stiakadeemia toimetised, 2002, Nr. 9. Sten Karling and Bal- shortened to “art history” the same year, but I suggest that tic art history / Editors Krista Kodres, Juhan Maiste, Vappu the change was made by H. Kjellin in 1922. Vabar. Tallinn: Teaduste Akadeemia Kirjastus, 1999. Art 15 This was presumably a misreading and/or misprint of and the church: religious art and architecture in the Baltic “Waldhauer”. Region in the 13th-18th centuries: conference dedicated to 16 Eller, op. cit., 1983, p. 64. the centenary of Sten I. Karling in Tallinn, Sept. 6-9, 2006 17 Lars Berggren. Josef Strzygowski – en främmande fågel / Edited by Krista Kodres, Merike Kurisoo. Tallinn: Eesti i Finland [Josef Strzygowski – a Fleeting Stranger in Fin- ALIJOS, METODOLOGIJOS Kunstiakadeemia, 2008. Kuhu lähed, Eesti kunstiteadus? land]. In: The Shaping of Art History in Finland. Kunst- Pühendatud Armin Tuulse 100. sünniaastapäevale. [Quo historiska studier 36 / Ed. Renja Suominen-Kokkonen, vadis, Estonian Art History? Contributed to the 100th Birt- Helsinki: Taidehistorian Seura, 2007, p. 84–98. day of Armin Tuulse] – In: Kunstiteaduslikke Uurimusi, 18 The involvement of these art historians with Estonian 2008/3(17). Muinsuskaitse ja restaureerimise ajaloost: academic art history has not been mentioned before by pühendatud Villem Raami 100. sünniaastapäevale [About earlier researchers on this topic. the History of Heritage Protection and Restauration: Con- 19 The first to write about art historians at the Univer- tributed to the 100th Birtday of Villem Raam]. In: Kun- sity of Tartu in 1919–1940 was Mirjam Peil (Peil, Mirjam. stiteaduslikke Uurimusi, 2009/3-4(18). Villem Raam 100. Kunstiteadlased Tartu Ülikoolis 1919–1940 [Art Historians In: Baltic Journal of Art History. 2010, Spring. It is symp- at the University of Tartu 1919–1940]. In: Tartu Ülikooli
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, tomatic that the jubilee of the first professor of art history ajaloo küsimusi VII, 1979, p. 118–126). at the University of Tartu – Helge Kjellin (1885–1984) has 20 Keevallik, Juta. Kunstikogumine Eestis 19. sajandil. never been celebrated. Kunstiteadus Eestis 19. sajandil [Art Collecting in Estonia 10 Kodres, Krista. “Lünka täites”: katse analüüsida Sten in the 19th Century. Art History in Estonia in the 19th Cen- Karlingi kunstiteoreetilisi vaateid [“Filling the Blank”: tury]. Tallinn: Eesti Teaduste Akadeemia Ajaloo Instituut, an Attempt to Analyze the Art Theoretical Views of Sten 1993. Karling]. In: Kuhu lähed, Eesti kunstiteadus? Pühendatud 21 Brush, Kathryn. The Shaping of Art History. Wilhelm Armin Tuulse 100. sünniaastapäevale. Kunstiteaduslikke Vöge, Adolph Goldschmidt, and the Study of Medieval Art. Uurimusi, 2008/3(17). p. 42–59. Kodres, Krista. Freedom Cambridge: Cambridge University Press, 1996. from theory? An attempt to analyse Sten Karling’s views on 22 Preziosi, op. cit., 1993, p. 147. (Estonian) art history. In: Journal of Art Historiography. 23 In fact the history of Swedish rule in Estonia became 2010/3, p. 1–17. Kodres, Krista. Our own Estonian art his- an important topic after Estonia declared independ- tory: Changing Geographies of Art-Historical Narrative. In: ence in 1918. It was relevant in the rhetoric of commu- Kunstiteaduslikke Uurimusi. 2010/3-4(19), p. 11–25. nication between Estonia and Sweden in the 1920s and 11 H. Kjellin’s activities in Estonia have not been thor- 1930s when close economic and cultural relations were oughly researched until 2005/6, when Ragnar Nurk developed. It was also in this connection that the Swed- started the research for his bachelor thesis on heritage ish professor candidates were willing to come to Tartu as protection in Estonian Republic in the 1920s–30s (an arti- there was a common history to be researched. So it is not cle was published in 2008: Nurk, Ragnar. Muinsuskaitsest surprising that when S. Karling became professor in 1933, Eesti Vabariigis 1920–1930. aastatel Tallinna keskaegsete his first article was about the history of the buildings of linnakindlustuste näitel [On the History of Heritage Protec- the Swedish Academia Gustaviana (Karling, Sten. Tartu tion in the Republic of Estonia in the 1920s–1930s on the universitets byggnadhistoria under den svenska tiden [The Example of the Middle Age Town Fortifications of Tallinn]. Building History of the University Of Tartu During The In: Vana Tallinn. 2008, Nr. XIX (XXIII), p. 78–116) and I Swedish Times]. In: Svio-Estonica, 1934/1, s. 29–67). started to work on my master’s thesis (an article was pub- 24 Universitas Tartuensis 1632–2007 / Toimetajad Too- lished in 2009: Kangor, Eero. Art Historical Photograph mas Hiio ja professor Helmut Piirimäe. Tartu: Tartu Collection of the University of Tartu : from the past to the Ülikool, 2007, p. 15–105. 25 MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO Keevallik, Juta. op. cit., 1993, p. 92. 26 In fact it was the Russian czar Paul I that first launched Tartu 1918–1929]. Tartu, 1929, p. 12–13. See also: Hiio, the idea to establish a university in the Baltic Provinces Piirimäe, op. cit., 2007, p. 289. so that the Baltic German educated youth would not be 47 E. g. in France the German art history writing was contaminated by the ideas of French revolution. (Hiio, generally neglected until the 1930s when Henri Focillon Piirimäe, op. cit., p 110). made use of the methodology of German scholars. (http:// 27 Mansfield, Elizabeth.Art history and modernism. In: www.dictionaryofarthistorians.org/focillonh.htm [visited Art History and its Institutions: foundation of a discipline 27 01 2011]) / Ed. Elizabeth Mansfield. London, New York: Routledge, 48 Latour, Bruno. Reassembling the social : an introduc- 177 2002, p. 11–18. See also: Belting, Hans. Art History after tion to actor-network-theory. Oxford, New York: Oxford Modernism. Chicago: The University of Chicago Press, University Press, 2007. 2003. 49 Põld, op.cit., 1929, p. 50. See also: Väljaläinud kirjade
28 Brush, Kathryn. op. cit., 1996, p. 19. raamat [The Books of Outgoing Mail]. EHA. F. 2100, ap. 5, ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR 29 Mansfield, Elizabeth C.Introduction: making art his- b. 959, l. 11. tory a profession. In: Making art history: a changing disci- 50 Osvald Sirén (1879–1966) was a Finnish-born Swed- pline and its institutions / Ed. Elizabeth C. Mansfield Lon- ish art historian, a student of J. J. Tikkanen, who defended don, New York: Routledge, 2007, p. 3–7. Dilly, Heinrich. his doctoral dissertation at the University of Stockholm Kunstgeschichte als Institution: Studien zur Geschichte einer in 1900. After that he held the J. A. Berg Professorship of Disziplin. Frankfurt am Main: Suhrkamp, 1979. Michael the History and Theory of Art there during 1906–1923. Ann Holly has suggested a later emergence for modern art (Vakkari, Johanna. J. J. Tikkanen and the Teaching of Art history during 1885–1899 when systematic principles of History. In: The Shaping of Art History in Finland. Kun- art historical investigation were being elaborated (Holly, sthistoriska studier 36 / Ed. Renja Suominen-Kokkonen, op. cit., p. 21). Helsinki: Taidehistorian Seura, 2007, p. 70.). 30 Brush, op. cit., 1996, p. 1. Mansfield, op. cit., 2002, p. 11. 51 Ewert Henrik Gabriel Wrangel (1863–1940) was a 31 Born, Janatková, Labuda, op. cit., 2004, s. 11. Swedish professor of literature and art history. His schol- 32 Kodres, Krista. Our own Estonian art history: Chang- arly contribution can be classified under theory and his- ing geographies of art-historical narrative. In: Kunstitead- tory of aesthetics and literature and cultural history. uslikke Uurimusi. 2010/3–4(19), p. 22. 52 Väljaläinud kirjade raamat [The Books of Outgoing 33 The territory inhabited by Estonians was not united Mail]. EHA. F. 2100, ap. 5, b. 959, l. 11. until 1917. Before this the area of current South Estonia 53 This probably meant the duty to arrange the depart- together with Northern Latvia formed the Livonian pro- ment of art history at the Estonian National Museum. vince. 54 Suominen-Kokkonen, op. cit., 2007, p. 232–235. 34 Neumann, Wilhelm. Die Erhaltung unserer Denkmä- 55 Kirjavahetus õppejõuks kandideerijatega [Corre- ler. In: Baltische Monatsschrift, Bd. 35, 1888, s. 354. (Cited spondence with the Candidates for Academic Posts]. EHA. in Keevallik, op. cit., 1993, p. 168.) F. 2100, ap. 5, b. 257, l. 40. 35 Keevallik, op. cit., 1993, p 169. 56 Okkonen, Onni. Melozzo da Forli und seine Schule. 36 Hiio, Toomas. Tartu Ülikooli venestamine [Russifica- Helsinki: Suomalaisen Kirjallisuuden Seuran Kirjapainon tion of the University of Tartu]. In: Universitas Tartuensis Osakeyhtio, 1910. PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES 1632–2007 / Toimetajad Toomas Hiio ja professor Helmut 57 Kirjavahetus õppejõuks kandideerijatega [Corre- Piirimäe. Tartu: Tartu Ülikool, 2007, p. 131–135. spondence with the Candidates for Academic Posts]. EHA. 37 Keevallik, op. cit., 1993, p. 169. F. 2100, ap. 5, b. 257, l. 40. 38 In: http://mirimen.com/co_beo/Mal-mberg-Vladimir- 58 Brush, op. cit., 1996, p. 98. Konstantinovich-227B.html [visited 22 01 2011]. 59 Kirjavahetus õppejõuks kandideerijatega [Correspond- 39 Loodus, Rein. Kunstielust Eestis aastail 1918–1944 ence with the Candidates for Academic Posts]. EHA. F. [Art Life in Estonia in 1918–1944]. Tallinn: Teaduste Aka- 2100, ap. 5, b. 257, l. 42. deemia kirjastus, 1999, p. 9. 60 Gerstenberg, Kurt. Das Wesen der deutschen Sonder- 40 Eller, op. cit., 1983, p. 61. gotik. München: Delphin-Verlag, 1913. 41 Ibid. 61 Gerstenberg, Kurt. Claude Lorrain und die Typen der 42 Ibid, p. 64. idealen Landschaftsmalerei. Berlin: Eberling, 1919. 43 Certainly the context is even more complex as 62 His 1914 dissertation Dürers Kunsttheorie: vornehm- Suzanne L. Marchand has shown in her article on the art lich in ihrem Verhaltnis zur Kunsttheorie der Italiener was historian J. Strzygowski (Marchand, Suzanne L. The Rhet- published the following year in Berlin as Die Theoretische oric of Artifacts and the Decline of Classical Humanism: Kunstlehre Albrecht Dürers. the Case of Josef Strzygowski. In: History and Theory, Vol. 63 I was not able to clarify the exact dates of birth and 33, No. 4, Theme Issue 33:Proof and Persuasion in His- death. tory (Dec. 1994), p. 106–130). I would like to thank Kaire 64 Kirjavahetus õppejõuks kandideerijatega [Corre- Tooming for this reference. spondence with the Candidates for Academic Posts]. EHA. 44 Väljaläinud kirjade raamat [The Books of Outgoing F. 2100, ap. 5, b. 257, l. 44. Mail]. Estonian Historical Archives (EHA). F. 2100, ap. 5, 65 Lissok, Michael. Ein kurzer Abriss der einhundertjäh- b. 959, l. 3. rigen Geschichte des Lehrstuhls für Kunstgeschichte an der 45 The “nationality” of the university meant most impor- Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald. Greifswald: tantly that the lectures and study should be carried out in Caspar-David-Friedrich-Institut, 2007, s. 1. Estonian language. 66 His most renowned work Der Lebensraum des Küns- 46 Põld, Peeter. Tartu Ülikool 1918–1929 [University of tlers in der Florentinischen Renaissance (Leipzig: E. A. See- man, 1938) was also translated into English in 1981 (The World of the Florentine Renaissance Artists: Projects and Summen, die in Tartu gezahlt werden, auch zum Leben Patrons, Workshop and Art Market. Princeton: Princeton mit Familie ausreichen. Ich höre, dass die estnische Mark University Press, 1981). tief unter finnischen steht. Sie schreiben, die Ausländer 67 Kjellin, Helge. EHA. F. 2100, ap. 2, b. 353, l. 2-22. bekommen dazu 10 £ monatlich? Aber reicht es selbst 68 Kirjavahetus õppejõuks kandideerijatega [Corre- dann? Wenn man Bücher und Photographien kaufen und spondence with the Candidates for Academic Posts]. EHA. reisen soll. Ich fürchte am meisten die Kosten der Übe- F. 2100, ap. 5, b. 257, l. 53. siedlung und die Wohnungsnot, die wohl auch in Tartu 178 69 Eugen Pridik was brother of Heinrich Alexander herschen wird. Ist für diese wichtigsten Lebensfragen Pridik who was the professor of classical archaeology at irgendwie versorgt? Verzeihen Sie diese Voranstellung the University of Tartu. der materiellen Fragen, die sind heute leider wirklich die 70 Utter, Õie. Tartu Ülikooli kunstivarade ajaloost [The Hauptsache, wenn man wie ich mit Kinder behaftet ist.” History of the Art Assets of the University of Tartu]. In: (Kirjavahetus õppejõuks kandideerijatega [Correspondence Tartu Ülikooli ajaloo küsimusi. I. 1975, p. 71–78. with the Candidates for Academic Posts]. EHA. F. 2100, ap. 71 Keevallik, Juta. op. cit., 1993, p. 42–44. 5, b. 257, l.) 72 Keevallik, Juta. op. cit., 1993, p. 17–24. 86 Marchand, op. cit., p. 126. 73 Brush, op. cit., 1996, p. 19, Mansfield, op. cit., 2002, p. 87 The election was held on 28th April 1921. J. Strzy- 12. gowski received 16, H. Kjellin 14, Fr. Knapp 12, K. Ger- 74 Väljaläinud kirjade raamat [The Books of Outgoing stenberg 5 and O. Waldhauer 1 vote in the first round. In Mail]. EHA. F. 2100, ap. 5, b. 959, l. 14. the second J. Strzygowski got 15, H. Kjellin 11 and Knapp 75 A letter has been sent on the 16th of December where 6 votes. (Kjellin, Helge. EHA. F. 2100, ap. 2, b. 353, l. 23). Fr. Knapp was asked to send his curriculum vitae and 88 Kirjavahetus õppejõuks kandideerijatega [Correspond- publications. (Väljaläinud kirjade raamat [The Books of ence with the Candidates for Academic Posts]. EHA. F. Outgoing Mail]. EHA. F. 2100, ap. 5, b. 959, l. 17.) 2100, ap. 5, b. 257, l. 91. 76 Kirjavahetus õppejõuks kandideerijatega [Corre- 89 Strzygovski, Jos. EHA. F. 2100, ap. 2, b. 1142, l. 4. spondence with the Candidates for Academic Posts]. EHA. 90 Ibid, l. 4. Yet J. Strzygowski visited Tartu in March F. 2100, ap. 5, b. 257, l. 64. 1925, when he held public lectures at the University of ALIJOS, METODOLOGIJOS 77 Kirjavahetus õppejõuks kandideerijatega [Corre- Tartu. (Die kunstgeschichtlichen Schüler an der Univer- spondence with the Candidates for Academic Posts]. EHA. sität zu Dorpat. Riksarkivet in Stockholm, Sweden. Helge F. 2100, ap. 5, b. 257, l. 63. Kjellins baltiska sammling. Vol. 2.: Uppgifter om stude- 78 “Jedoch müsste ich auch wissen wie es mit dem Lehr- rande i konsthistoria [Information on the Art History Stu- mitteln für Kunstgeschichte dort steht, ob einige Bestände dents]). in Kunstgeschichtliche Literatur und vor allem ob Licht- 91 Kjellin, Tor Helge. EHA. F. 2100, ap. 2b, b. 35, l. 9. bilder-Diapositive für der Vorführung von Bildern ins 92 Kjellin, Helge. EHA. F. 2100, ap. 2, b. 353, l. 29. Vorlesungen vorhanden sind oder Mittel zur Anschaffung 93 Eller, op. cit., 1983, p. 65 von solchen mir in ausreichende Maner von Ministerium 94 Marchand, op. cit., p. 121. zugerechnet wird könnten. Hat überhaupt eine Kunstge- 95 Elsner, Jás. The Birth of Late Antiquity: Riegl and Strzy-
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, schichtliche Professur schon bisher in Dorpat bestanden? gowski in 1901. In: Art History, Vol. 25, No. 3, June 2002, Oder müsste ein Lehrmittelapparat völlig neu angelegt p. 361. werden?” (Kirjavahetus õppejõuks kandideerijatega [Cor- 96 Petterson, Hans. Konsthistoria som universitetsdisci- respondence with the Candidates for Academic Posts]. plin. [Art History as an Academic Discipline]. In: Johans- EHA. F. 2100, ap. 5, b. 257, l. 63.) son, Britt-Inger. Petterson, Hans. 8 kapitel om konsthisto- 79 “In alter Zeit, als Löschcke u. andere hier lehrten, war riens historia i Sverige. Raster Förlag, 1999, p. 69. Kunstgeschichte in Dorpat nicht mehr wie ein Anhäng- 97 Kangor, op. cit., 2009, p. 158. sel der Katheders für klassische Philologie.” (Kirjavahe- 98 Kjellin, Helge. Die Kirche zu Karja auf Oesel und ihre tus õppejõuks kandideerijatega [Correspondence with Beziehungen zu Gotland. Lund: C. W. K. Gleerup, 1928. the Candidates for Academic Posts]. EHA. F. 2100, ap. 5, (270 pages and 68 photographic plates). b. 257, l. 66). 99 Kjellin, Helge. Die Hallenkirchen Estlands und Got- 80 http://www.ub.uni-kiel.de/ausstellungen/haseloff/ land. Lund: C. W. K. Gleerup, 1928. (38 pages, 16 plates). index.html [visited 27 01 2011]. 100 Markus, Kersti. Kultuuriregiooni probleem eesti 81 Kangor, op. cit., 2009. vanema kunsti uurimisel. Rootsi ja Saksa kunstiajaloolaste 82 Berggren, op. cit., 2007, p. 88. seisukohtade erinevusest 1920.–1940. aastatel [The Prob- 83 Letter from J. Strzygowski to A. M. Tallgren on 16th lem of Cultural Regions in the Research of Older Estonian April 1921 from Åbo. (Kirjavahetus õppejõuks kandideeri- Art. The Different Standpoints of Swedish and German Art jatega [Correspondence with the Candidates for Academic Historians in the 1920s–1940s], Tallinn: Eesti Teaduste Posts]. EHA. F. 2100, ap. 5, b. 257, l.) Akadeemia Toimetised, 1993, p. 301. 84 A. M. Tallgren was elected professor in May 1920 101 Waga, Alfred. Eesti kunsti ajalugu I. Keskaeg [History (Väljaläinud kirjade raamat [The Books of Outgoing of Estonian Art I. Middle Ages]. Tartu: Eesti Kirjanduse Mail]. EHA. F. 2100, ap. 5, b. 959, l. 10). Selts, 1932, p. 5. See also Kodres, Our own Estonian art 85 “Mit tausend Freuden würde ich dem Rufe folge lei- history..., op. cit., 2010. sten, wenn [...] ich mich versichert halten könnte dass die MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO Eero KANGOR Estijos dailės akademija, Talinas
DĖSTYTOJŲ PAIEŠKA IR ESTŲ AKADEMINĖS MENO ISTORIJOS APIBRĖŽTYS 179 Reikšminiai žodžiai: Estijos meno istoriografija, akademinė meno istorija, tautiškumo formavimas, Tor Helge Kjellin, Josef Strzygowski, Johnny Roosval, Adolph Goldschmidt, Heinrich Wölfflin. ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR
Santrauka
1920–30 metais Estijoje meno istorijos (menotyros) mokslo pagrindus padėjo Tartu Universiteto meno istorijos dėstytojai. Būtent ši mokslo kryptis atliko svarbų vaidmenį formuojantis nacionaliniam diskursui visame Vakarų pasaulyje. Priimta manyti, kad vokiečių mokslininkai buvo įtakingiausi akademinės meno istorijos kūrėjai. Savo tyrimuose jie išplėtojo meno istorijos metodologijas, kurios buvo perimtos, pritaikytos ir daugiau ar mažiau modi- fikuotos kai kuriose kitose šalyse. Universitetai tapo meno istorijos žinių kaupimo, skleidimo ir apytakos centrais. Estijos nacionalinis universitetas taip pat tapo šios sistemos dalimi, nepaisant įvairių nesklandumų. Estijos uni- versiteto įkūrėjai norėjo sukurti universitas, į kurį būtų įtrauktas ir meno istorijos mokymas ir siekė užtikrinti šios krypties tęstinumą. Kadangi stigo vietinių specialistų, buvo nuspręsta dėstytojų ieškoti užsienyje, – ypač pagelbėjo garsiausių Europos meno istorikų – H. Wölfflino ir A. ldschmidtoGo – patarimai. Tad tarp pakviestų kandida- tų buvo jau žinomas meno istorikas J. Strzygowski‘s bei vėliau išgarsėję – E. Panofsky`s, M. Wackernagelis ir O. Okkonenas. Filosofijos fakulteto prioritetas buvo suteikti visuotinės meno istorijos žinias, tačiau buvo svarbu, jog dėstytojai domėtųsi ir modernaus meno naujovėmis, kadangi modernizmas tuometinėje Estijos visuomenėje jau buvo gyvybingas. Todėl O. Waldhauer`io iš Sankt Peterburgo Ermitažo, klasikinių pažiūrų archeologo, kandidatūra nebuvo priimta. Buvo sukliudyta galimybei plėtoti šią discipliną ir jos garbingas tradicijas Tartu, kai į Voronežą buvo išgabentos kolekcijos ir buvo neįmanoma jų atgauti. Tartu kaip ir kituose Centrinės Europos universitetuose trūko
šios disciplinos dėstymui reikalingų priemonių. Nedidelį dėstančio personalo skaičių galėjo lemti tiek pragmatinės, PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES tiek ir asmeninės priežastys. Žinoma, kandidatams buvo labai svarbu, kad būdami Estijoje jie galėtų plėtoti savo mokslinius interesus, tačiau vietinės meno kolekcijos nebuvo tam labai tinkamos. Todėl neturėtų stebinti tai, kad Estijos viduramžių architektūra pasirodė pakankamai vertinga Helge Kjellinui, kuris tapo meno istorijos dėstytoju Tartu universitete. Tačiau Estijos viduramžių architektūros palikimo problemas perprasti ir išspręsti užtruko visą tarpukario periodą. Tai buvo Baltijos germanų ir iš dalies baltų, o ne estų meno istorijos palikimas, taip pat ženklinęs 700 metų vergovę ir Baltijos germanų dominavą Estijoje. Ši H. Kjellino mokslinė ir pedagoginė veikla veikiausiai at- vedė iki Estijos meno ir meno istorijos laipsniškos integracijos į Skandinavijos meną ir meno istoriją ir kartu įgalino naujai apibrėžti Estijos menotyrą.
Gauta 2011 02 22 Parengta spaudai 2011 05 30 Ирина ЧЕБАН Издательство Белорусская энциклопедия им. Петруся Бровки, Минск
НИКОЛАЙ ЩЕКАТИХИН – ЗНАКОВАЯ ФИГУРА 180 В БЕЛОРУССКОМ ИСКУССТВОВЕДЕНИИ
Ключевые слова: Николай Щекатихин, пер- вооткрыватель белоруского искусствознания, иследование фресковой росписи, иследование белорусской архитектуры, Ф. Скорина.
Настоящая статья ставит целью представить белорусского искусства является Н. Щекатихин творческое наследие Николая Николаевича (1896–1940). Его научная и исследовательская Щекатихина, позволяющее достойно оценить деятельность легли в основу развития белорус-
ALIJOS, METODOLOGIJOS его актуальные и в наше время научные труды. ского искусствоведения. Н.Щекатихин – один Объектом статьи стали работы ученого, посвя- из зачинателей белорусского искусствоведения, щенные изучению искусства Беларуси. историк и теоретик искусства родился в Москве, учился в Московском университете (его пре- Особый интерес вызывают личности, творчес- подавателями были В. Мальмберг, А. Сидоров, кая деятельность которых повлияла на даль- А. Некрасов и др.). Эрудит, владеющий европей- нейшую судьбу научной мысли. Такой личнос- скими языками, в университете он специали- тью исключительного масштаба, знаковой для зировался в области истории западноевропей-
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, ского искусства. До переезда в 1921г. в Минск он работал в Москве в Наркомпросе по делам музеев и охраны памятников искусства и ста- рины. В Минске с 1922 г. он преподавал в Бело- русском государственном университете, позд- нее одновременно был научным сотрудником Института белорусской культуры.1 В 1930 г. он был арестован, в 1931г. выслан в Белебей (Баш- кортостан), где в 1940 г. Н. Щекатихин умер.
Условно творческий и жизненный путь ученого можно разделить на три периода: московский, белорусский и период ссылки. Первый – мос- ковский – это период взросления, получения знаний, второй – белорусский – время реализа- ции возможностей, становление личности уче- ного, исследователя, педагога. Это самый яркий, плодотворный, насыщенный и многообещаю- щий этап в его жизни. Возможно, существенную роль здесь сыграл феномен трудоспособности
MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO Н. Н. Щекатихин. Середина 1920 гг. ученого. Ею определяется широта охваченных искусствоведческих проблем, связанная с в рукописный вариант и окончательно офор- белорусским Возрождением. Именно она спо- мился в «Очерки белорусского искусства» собствовала раскрытию неиссякаемого источ- (Нарысы з гісторыі беларускага мастацтва, ника потенциальных возможностей ученого. 1928)3, которые в дальнейшем автором посто- К сожалению, для решения всех поставленных янно дорабатывались. Этот труд стал основа- задач ученому было отведено слишком мало нием для приглашения Щекатихина как единс- 181 времени – неполных 10 лет жизни в Беларуси. твенного специалиста в области белорусского Ссылочный – завершающий, до недавнего вре- искусствоведения в ИБК. Можно утверждать,
мени неизвестный трагический этап в жизни что с этого времени искусствоведение Беларуси ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR ученого. уравнивается с мировым искусствоведением. В работу подсекции входило изучение искусства Искусствоведческие исследования Щекатихина Беларуси: сбор и систематизация материалов приходились на 1920 гг. – годы становления по истории белорусского изобразительного молодого белорусского государства в атмосфере искусства (с фотографиями и зарисовками); культурного возрождения, в котором изучение разработка терминологии изобразительного искусства Беларуси занимало важное место. С искусства; обработка материалов по изучению созданием ИБК эта задача решалась одновре- собраний Белорусского государственного музея менно с другими политическими и государс- (БГМ,1921)4, изучение современного белорус- твенно-экономическими задачами молодого ского искусства; планировалось изучение гра- государства. В это время малоизученное искус- вюр Ф. Скорины, фресковых росписей полоц- ство Беларуси требовало глубокого исследова- ких храмов и др. ния. Для проведения такой масштабной научно- исследовательской работы не хватало научных Опыт работы в области охраны памятников кадров, практиков, творческих деятелей. Эти искусства и старины5 формирует у Щекатихина обстоятельства способствовали созданию в собственный практический взгляд на музейное 1925 году секции Искусства в ИБК, в которой дело, собирательскую деятельность как на серь- Щекатихин возглавил подсекцию изобразитель- езную научную работу.6 Известно, что работа OPE: PROCESS, PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES ных искусств. К этому времени ученый проявил по собиранию памятников изобразительного себя не только как знающий специалист, но и как искусства в Беларуси проводилась Российс- знаток белорусского искусства. Этому событию кой Академией наук еще с XVIII в. В XIX – нач. предшествовало предложение первого ректора XX в. создавались отдельные музеи, организо- БГУ2 В. Пичеты (1879–1947) молодому препода- вывались первые выставки древнего искусства вателю университета заняться сбором местного (Минск, Вильно, 1918). Позднее, в связи с цен- материала и разработать курс лекций на этой трализацией музеев республики в 1920-е гг., основе. Поначалу такое задание удивило моло- музеи Витебска, Могилева, Гомеля стали фили- дого ученого смелой постановкой задачи. Но со алами БГМ. Экспедиционная деятельность в временем, по мере обработки материала, объем Беларуси была связана со сбором и изучением которого постоянно увеличивался, Щекатихин памятников белорусского искусства. В 1925 г. делал, в том числе и для себя, много открытий. была организована экспедиция под руководс- Открыв для исследований белорусское искус- твом Щекатихина. Экспедиционная деятель- ство, он с легкостью приступил к разработке ность сыграла важную роль в исследованиях проблем. Так, впервые в истории Беларуси, в ученого.7 В результате ее дорабатывались лек- БГУ был представлен курс лекций по истории ции, выходили публикации трудов по живо- белорусского искусства (1923–1924 гг.). Это яви- писи, скульптуре и архитектуре Беларуси, лось значительным шагом вперед в завоевании собирался материал для будущих публикаций и нового пространства – «белорусское искус- открытий. Будучи консультантом БГМ, он видел ство». Позднее лекционный курс превратился необходимость трудов по изучению собрания музея, обработке музейных материалов и созда- Беларуси. Выстраивая историю развития бело- нию музейных собраний, издания каталога8 по русской архитектуры, рассматривая ее сквозь фондам музея с сопроводительной информа- призму мировой художественной культуры, цией по 53 произведениям искусства. Важное ученый стремился соединить воедино процессы место в статьях по музейному делу занимал ее развития. Новое время требовало отказа от 182 предложенный ученым творческий и организа- описательности отдельных памятников. Такой ционный подход при создании музейных соб- позиции придерживались исследователи пре- раний, которые должны были отражать суть ждних времен, приводившие факты из исто- музея. Важным акцентом в дальнейшем раз- рии отдельных памятников или в лучшем слу- витии музеев он видел собрания (коллекции), чае описывавшие их. Такой подход ограничи- представляющие национальные ценности. Ими вал возможности восприятия. По замечаниям должны заниматься соответствующие музеи – А. Кушнеревича, ценность Щекатихина как «национальные» или «государственные».9 Фор- исследователя архитектуры в умении показать мирование фондов Витебского художествен- историю, выявить истоки и эволюцию опреде- ного музея основывается на такой концепции. лить достойное место того или иного памятника Собрание охватывает произведения искусства после искусствоведческого анализа.12 А. Тру- местных художников всех эпох и направлений: сов отмечал большую научную ценность работ от творений Ю. Пэна и его учеников до совре- Щекатихина-искусствоведа для нашего времени менных витебских художников, их творческих наряду с трудами И. Хозерова. Он ценит труды ALIJOS, METODOLOGIJOS групп (Квадрат, Витебские акварелисты и др.). ученого за то, что Щекатихин «впервые ввел в И в наше время подтверждается актуальность и научный оборот и рассмотрел такие принципи- оправданность намеченных в этом направлении ально важные моменты в истории нашей архи- проблем.10 тектуры, как «белорусская готика», «белорусское возрождение» и «белорусское барокко».13 Т. Габ- Обилие экспедиционного и архивного мате- русь называет научную концепцию Щекатихина риала, его переосмысление и систематизация, белорусской готики XIV–XVI вв. новаторской. работоспособность и увлеченность своим делом
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, Выделяя труды ученого среди исследований расширяли творческие горизонты Щекатихина. предыдущих поколений, она заостряет внима- Ученый начинает знакомство с искусством ние на том, что Щекатихин рассматривал архи- Беларуси с отдельных памятников, однако пос- тектуру как продукт художественного творчес- тепенно у него складывается стройная система тва, акцентировал национальные истоки явле- представлений об эволюционном развитии ния. Обращая внимание на то, что он не имел белорусского искусства. Со временем она офор- возможности пользоваться натурными, визу- милась и выросла до масштабов научного труда альными исследованиями некоторых памятни- по искуству Беларуси в предполагаемом объеме ков белорусской готики, которые находились в 5 томах. Вчерашняя мечта ученого-романтика в Западной Беларуси, и др. трудности, Габрусь сегодня оказалась реальностью: среди созвуч- отметила, что это не помешало ученому «на ных замыслу ученого, изданных за последние основе только письменных графических источ- десятилетия трудов в Беларуси значительное ников сделать почти фантастический по скру- место принадлежит коллективной работе обоб- пулезности искусствоведческий анализ косте- щающего характера История белорусского искус- лов Св. Анны в Вильно, церквей-крепостей в ства» в 6 томах.11 Это предвидение научной Сынковичах, Мало-Можейкове и Супрасли».14 мысли Щекатихина, проверенное испытанием Некоторые неточности исследований Габрусь временем. объясняет недостаточным знанием датировок Щекатихиным была проведена большая работа и количества памятников белорусской готики. в области изучения культовой архитектуры Она отмечает высокий профессиональный MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO уровень ученого, позволивший уменьшить место занимают работы Щекатихина, посвя- «белые пятна» в исследованиях по белорус- щенные жизни и деятельности первопечатника ской костельной готике того времени. Габрусь восточнославянских земель Ф. Скорины (в пре- обращает внимание на оценку национальных делах 1490–1551 гг.). Особое внимание ученый отличий стиля барокко15 в трудах Щекатихина, уделил художественному оформлению изданий определявших памятники как «белорусское Ф. Скорины. Идеи Щекатихина явились фунда- 183 барокко». По мнению Габрусь, эта новаторская ментом для последующих поколений исследова- идея объединяла в общенациональное целое телей наследия первопечатника – Л. Борозны,
архитектурное наследие Беларуси того времени, В. Шматова, Н. Николаева, Е. Немировского и ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR которое жестко определялось как католичес- др. Скориноведение, будучи одним из наибо- кое и православное или более узко «польское» лее ценных ответвлений в искусствоведческом и «русское», но никак не белорусская архитек- наследии ученого, было научно рассмотрено тура.16 Ценность и актуальность предложенной в контексте белорусского искусства. Впервые Щекатихиным характеристики важна, как далее был сделан детальный, подробный, комплекс- отмечает Габрусь, по той причине, что в бело- ный анализ изданий Ф. Скорины (классифика- русском искусствоведении советского времени, ция гравюр, заставок и др. элементов искусства в период после ареста ученого вплоть до первых книги), затронувший проблему взаимовлия- публикаций в 1960 гг., ни термина «барокко», ни ния, вопросы авторства и самобытности стиля понятия барокко в Беларуси как бы не сущес- гравюр и др. Уместно привести высказывание твовало. Только в последние три десятилетия графика, доктора искусствоведения В. Шматова белорусское искусствоведение сделало значи- (1936–2006) о том, что «художественное офор- тельные наработки по проблеме национальной мление скориновских книг – многогранная разновидности стиля барокко, а искусствовед- проблематика, … «белое пятно» в искусство- ческая концепция белорусского барокко после- ведении. Известна одна (!) основополагающая довательно раскрывается Габрусь.17 статья Н. Щекатихина».20 Дальнейшее изучение скоринианы, в том числе тематика взаимоза- А. Селицкий высоко оценивает работу Щека- имствований, нашла продолжение в 1990-е гг. PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES тихина в области исследований монументаль- в исследованиях В. Шматова. Они подтвердили ной живописи на примере полоцких росписей. верность взглядов Щекатихина, напр., о чеш- Он отмечает, что первые серьезные исследо- ских и немецких заимствованиях, носивших, вания полоцких фресок относятся к середине по словам ученого, творческий, осмысленный 1920-х гг. «… и связаны, прежде всего, с име- и самобытный характер. Заслуживает внима- нем Н. Н. Щекатихина, человека исключитель- ния философский и научный подход к анализу ного трудолюбия и преданности делу изуче- гравюр Скорины. Подход к осмыслению влия- ния белорусского культурного наследия…».18 ния западноевропейского искусства оказался Спустя десятилетия после анализа, проведен- не только правильным, но и оправданным всем ного Щекатихиным, Селицкий впервые про- развитием белорусского искусствоведения. вел комплексные исследования фресковой росписи XI–XII вв. в историко-архивном и Занимаясь в области прикладного искусства искусствоведческо -археологическом аспектах; подбором и обработкой материалов по исто- наряду с реконструкцией росписей и выдви- рии слуцких поясов, их орнаментики, Щекати- нутыми гипотезами относительно утраченных хин коснулся темы самобытности белорусского компонентов и выявленных особенностей ико- искусства. В этом плане вызывают интерес ком- нографии и стиля с точки зрения современ- ментарии ученого и исследователя к известному ной науки, исследователь дал высокую оценку стихотворению белорусского поэта и прозаика работе Щекатихина.19 М. Богдановича (1891–1917) Слуцкие ткачихи. По мнению Н. Щекатихина, стихотворение Среди фундаментальных трудов значительное было создано под впечатлением, которому культур. Его предположения, связанные с пер- предшествовало знакомство поэта с белорус- сидским происхождением известных поясов, ской стариной во время его путешествия летом подтверждаются в трудах современных иссле- 1911 г. в Вильно. Это событие подтверждается дователей. Тема эта нашла успешное развитие в воспоминаниях отца поэта – белорусского в работах белорусских и польских исследовате- 184 этнографа, историка культуры А. Богдано- лей. М. Кацер, Л. Якунина, Д. Тризна занима- вича (1862–1940). Внимание исследователя в лись вопросами производства поясов, наличия стихотворении привлекло опоэтизированное мануфактур, количества рабочих. Современ- художественное видение процесса создания ные ученые (И. Скворцова и др.) исследуют слуцкого пояса. Описанная в стихотворении стиль, который вбирает в себя понятия содер- тема женского подневольного труда при созда- жания, формы, идейного, идеологического и нии поясов не совсем соответствовала истори- эстетического наполнения, а также обосновы- ческим сведениям, но описание рисунка, заме- вают социальную и историческую базу созда- ченные поэтом особенности слуцких поясов ния слуцких поясов. как продукта производства (тканых «на лад Важно отметить, что в конце 1920-х гг. круг персидских» – для слуцких тканей, особенно интересов Щекатихина сузился и определился: первых, было характерно «заимствование он ограничивался вспомогательной историчес- персидских рисунков»), и поэтический образ кой дисциплиной – нумизматикой. По данным процесса его создания, когда «вместо персид- ALIJOS, METODOLOGIJOS известного белорусского нумизмата В. Рябце- ского» возникает «цветок родины – василек», вича в 1929 г. Щекатихиным были подготов- были точными. Ученый предположил, что лены к печати статьи Обзор монетных находок поэт Богданович построил свое стихотворе- Белоруссии за 1926–28 гг. и Описание монетных ние на основе полученных сведений, не зная, находок на территории Минска, место нахож- что слуцкие пояса никогда не производились, дения которых до нынешнего времени неиз- как описал поэт – крепостными крестьянками вестно.22 на панском дворе. Сохранившиеся Несвижс-
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, кие архивные документы свидетельствовали, О последнем, ссыльном, до недавнего времени что работали исключительно мужчины, пре- неизвестном этапе жизни Щекатихина известно 23 имуществено мещане, и частично шляхтичи, из письма к В. Пичете от 1939 г. Это письмо получая за работу деньги. Поэт в стихотвор- явилось связующим звеном между жизнью в ной форме раскрыл тему взаимодействия куль- Беларуси и ссылкой. Письмо это – это документ тур. В действительности, что касается сходства времени, эпохи, «научный отчет» ученого. Оно поясов местного производства с персидскими, помогло проследить дальнейшую трагическую это Щекатихин объясняет основанием слуц- судьбу ученого, перекликавшуюся с судьбами кой фабрики, продукция которой должна была многих людей его поколения во всей необъят- конкурировать с персидской и турецкой. Это ной стране. Годы ссылки вылились в десяти- производство было распространено в Беларуси летие. Доподлинно известно, что ученый про- и Польше в XVI – нач. XVIII в. Как замечает должал заниматься вопросами нумизматики. исследователь, со временем пояс имел явные Из письма ссыльного ученого известно, что основания для тех видоизменений, каким под- его рукопись Клады с литовскими монетами вергались прежние персидские рисунки при как материал для истории литовской нумиз- изготовлении их в Слуцке. Здесь «в них вно- матики и денежного обращения до конца XVII сились местные элементы, преимущественно с столетия была послана в нумизматический нашей белорусской флоры».21 Как и при изуче- отдел Эрмитажа на хранение в середине 1930 гг. нии гравюр Ф.Скорины, ученый пришел к аргу- Она была высоко оценена нумизматами Эрми- ментированному выводу о взаимодействии тажа, отмечавшими, что труд заслуживает MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO быть напечатанным полностью, при наличии такой возможности. К недостаткам рецен- в Беларуси расширяла горизонты научной зенты отнесли незнание автором памятников, деятельности Щекатихина: он разрабатывал находившихся в других музеях, и новейшей курсы по белорусскому, польскому, украинс- литературы, но высоко оценили его оригиналь- кому искусство и др. Научно-исследовательская ный метод исследования. Ныне в Эрмитаже деятельность Н. Щекатихина способствовала хранятся рукописные труды Щекатихина по освещению многих вопросов по истории, под- 185 нумизматике Топография кладов с литовскими готовке почвы для разработки белорусской тер- монетами на территории древнего Литовс- минологии изобразительного искусства, музей-
кого государства. 1933–1934 гг.24, Некоторые ного дела, методики изучения белорусского ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR варианты литовских монет25, Очерк истории искусства и др. литовской монеты XVI–XVII столетий. Ч. 1 Путь исследователя – от первоначальной задачи (1932–1937).26 В настоящее время существует хронологически датировать уже известные на проект издания рукописей Щекатихина Наци- то время древние (архитектурные) памятники, ональным художественным музеем Беларуси и с постепенным расширением и уточнением Эрмитажем. К рукописным нумизматическим сведений о них, с учетом существовавших на трудам Щекатихина обращался В. Рябцевич и то время сведений (исследований) до изуче- др. Отмечая, что нумизматика – одна из самых ния сохранившихся, но еще неисследованных молодых исторических дисциплин в Беларуси, памятников. Он стремился выявить процессы В. Рябцевич обратил внимание на предшест- и тенденции развития искусства в Беларуси, венников П. Харламповича и Ю. Ядковского, происхождение художественных форм и влия- отметил богатое, пока не опубликованное, но ний на белорусское искусство. Работа захваты- весьма полезное, наследие по нумизматике, вала, предоставляла новые возможности, была оставленное Щекатихиным.27 плодотворной. Хорошо зная труды своих пред- Вся масштабная искусствоведческая деятель- шественников-исследователей белорусского ность Щекатихина была направлена на развитие искусства (по печатным и архивным, источни- белорусского искусства и искусствоведческой кам), ученый пошел дальше, стремясь показать OPE: PROCESS, PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES науки в целом. Им были созданы многочислен- связь искусства Беларуси с искусством Запад- ные научные труды, частично опубликованные, ной Европы. Он исследовал архитектуру (в частично хранящиеся в рукописях, частично том числе оборонное зодчество XIV–XVI вв.) утраченные во время репрессий, ссылки, воен- Беларуси от древности до современности, ного времени. В то время он был единственным культовую и монументальную живопись XI– профессиональным искусствоведом в респуб- XIX вв., графику, иконопись XVII–XVIII в., лике: именно ему было поручено написать ста- декоративно-прикладное искусство (слуцкие тью для первого многотомного издания Боль- пояса, народный орнамент ткани и вышивки шой Советской энциклопедии об искусстве и др.), творчество белорусских современных Беларуси.28 художников конца XIX – первой трети XX вв., подготовил к печати материал о белорусских Щекатихиным впервые в истории белорусского художниках в Польше XIV–XV вв. Особое искусства была выработана новая концепция место в его творчестве занимают исследования развития, сделана периодизация. Будучи одним гравюр и искусство книг Ф. Скорины – уче- из тех, кто совершал первые шаги в создании ный предложил собственную классификацию национального искусствоведения, ученый гравюр, проанализировал гравюры с точки понимал, что от него требовались глубокие зна- зрения авторства. Завершающим аккордом ния как исследователя, умение обобщать пре- его научной деятельности явились труды по дыдущий опыт для выявления путей развития нумизматике. Без необходимого современного и места искусства Беларуси в истории всемир- научного аппарата он продолжал работать над ного искусства. Педагогическая деятельность этой темой и довел ее до завершения, будучи Примечания
безнадежно больным. Щекатихин относится 1 Инбелкульт, ИБК – Институт белорусской куль- к категории ученых, сила научной мысли туры; с 1929 г. – Белорусская академия наук. 2 которых и жажда ее реализации поддержи- Белорусский государственный университет (БГУ) – ведущий вуз Беларуси. Открыт в Минске 30 вали едва теплившуюся жизнь в последний октября 1921 г. 186 период его жизни. Трагическая судьба не поз- 3 Шчакаціхін, М. Нарысы з гісторыі беларускага мастацтва. Т. 1, Мiнск, 1928. волила закончить начатое, осуществить все 4 Белорусский государственный музей (БГМ), исто- его замыслы. Но сохранившаяся малая часть рический музей Белоруссии, существовавший в 1919– его научного наследия выдержала испытание 41. До 31-08-1923 – Белорусский областной музей. В музее имелось 5 отделов: историко-археологический, временем, она ценна и актуальна сегодня. Ряд нумизматико-сфрагистический, этнографический, фундаментальных печатных работ по скори- художественный, церковно-археологический, а также архив рукописных документов XVI–XVIII в.в. и науч- новедению, древнему белорусскому зодчеству, ная библиотека. иконописи, монументально-декоративному 5 В 1918 г. Щекатихин работал в Наркомпросе в г. искусству, рукописи, хранящиеся в Эрмитаже, Москва. 6 Чэбан, І. Мікалай Шчакаціхін і стварэнне нацы- и др., по мнению многих белорусских ученых, янальнага беларускага музея. In: Беларускі гістарычны «можно считать поворотом в изучении исто- часопіс. 1996, № 1, с. 94–96. 7 Высоцкая, Н. Ф. Собирание, реставрация и изу- рии и культуры Беларуси». Им введены в науч- чение произведений древнебелорусского искусства в ный оборот понятия «белорусское искусство», государственном художественном музее БССР. In: «белорусская церковная готика», «белорусское Сообщения государственного художественного музея ALIJOS, METODOLOGIJOS БССР. Вып. 1. Мiнск, 1994, с. 155–156. барокко», что позволяло рассматривать бело- 8 Сучаснае беларускае мастацтва: праваднік па русскую архитектуру и искусство как продукт адделе сучаснага беларускага малярства. БДМ / художественного творчества, акцентируя вни- Апрац, М. Шчакаціхін і В. Ластоўскі. Мiнск, 1929. 9 Чэбан, І. Л. Мікалай Шчакаціхін і стварэнне мание на национальных корнях явления. В пос- нацыянальнага беларускага музея In: Беларускі гіста- ледние десятилетия к личности, творческому и рычны часопіс. 1996, № 4. 10 Холодава, І. П. М. Шчакаціхін: нашы задачы. In: жизненному пути ученого- искусствоведа, его Матэрыялы да 100-годдзя з дня нараджэння Міколы наследию проявляется особый и заслуженный Шчакаціхіна. Мiнск, 1996, с. 82. 11 E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, интерес, связанный с бесспорным воздейс- Гісторыя беларускага мастацтва. Т. 1–6. Мiнск, 1987–1994. твием его на современное белорусское искус- 12 Кушнярэвіч, А. М. Культавае дойлідства Беларусі ство, а своевременно акцентированные им про- XIII–XVI стст. Мiнск, 1993, с. 13. 13 Трусаў, А. А. Старонкі мураванай кнігі. Манумен- блемы важны и ныне в картине самобытности тальная архітэктура эпохі феадалізму і капіталізму. белорусского искусства и его связей с искусст- Мiнск, 1990, с. 15. 14 вом стран Западной и Восточной Европы. Учи- Габрусь, Т. В. Мікола Шчакаціхін і пытанні генезісу беларускай готыкі ў культавым дойлідстве тывая обилие искусствоведческого наследия In: Матэрыялы да 100-годдя з дня нараджэння Міколы белорусского ученого, явившегося результатом Шчакаціхіна. Мiнск, 1996, с. 78–79. 15 Шчакаціхін, М. Помнікі старадаўняе архітэктуры почти десятилетней работы в Беларуси, настоя- XVII–XVIII сталецьцяў у Мiнску In: Запіскі аддзелагу- щая статья далеко не исчерпывает представле- манітарных навук Інбелкульта. Кн. 6. Працы камісіі ния о богатейшем научном наследии Николая гісторыі мастацтва. Мiнск, 1928, Т. 1–2. с. 1–38. 16 Габрусь, Т. Мураваныя харалы. Сакральная архи- 29 Николаевича Щекатихина. Представленные тэктура беларускага барока. Мiнск, 2001, с. 7. в статье этапные работы белорусского искус- 17 Ibid, с. 8 18 ствоведа не претендуют на исчерпывающее Селицкий, А. А. Живопись полоцкой земли XI– XII вв. Мiнск, 1992, с.10. осмысление в целом его масштабного научного 19 Шчакаціхін, М. Фрэскі Барысаглебскага манас- наследия. По-настоящему оценить наследие тыра. In: Наш край. 1925, № 1, с. 18–27. 20 Шматаў, В. Абодва перамаглі. Творчыя кантакты ученого будет возможно, лишь благодаря уси- Скарыны з Дзюрэрам. In: Мастацтва Беларусі. 1990, лиям многих взаимодействующих взглядов и № 9, с. 11. 21 мнений ученых. Такая оценка – дело будущего, Архив КГБ. Дело № 20951-с. Т. 17. 22 Рябцевич, В. Н. Нумизматика Беларуси. Мiнск, возможно, и ближайшего. MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO 1995, с . 8. 23 РАН Ф. 1548. Оп. 3. Д. 244. Впервые было выяв- 29 Впервые к личности ученого обратился А. С. Лис лено историком В.Токаревым. Васілеўскі, П. Абвіна- в книге Хараство няпазнанай зямлі (Мiнск, 1968). См. вачваецца сталіншчына. In: Мастацтва Беларусі. так же: Пётра Васілеўскі. Пачынальнік (Начинатель). № 6, с. 28–30. In: Мастацтва Беларусі. 1986, № 11, с. 35–38; Абвіна- 24 Государственный Эрмитаж. Нумизматический вачваецца сталіншчына (“Обвиняется сталинщина”) отдел. № 129052, 265 с. In: Мастацтва Беларусі. 1989, № 6, с. 28–30; Каўка, 25 Государственный Эрмитаж. Нумизматический Аляксей. Шчакаціхін, Мікалай. З поўнай свядомасцю отдел. № 129053, 40 с. сваёй праваты In: Мастацтва. 1993, № 3, с. 49–52. 187 26 Государственный Эрмитаж. Нумизматический В 1996 г. Национальным художественным музеем отдел. № 139974, 40 с. Республики Беларусь осуществлены: сбор материалов 27 Чэбан, І. Рукапісы. In Матэрыялы да 100-годдя по местам ссылки в Башкортостане (уточнены даты
здня нараджэння Міколы Шчакаціхіна. Мiнск, 1996, смерти и жизненного и творческого пути ссыльного ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR с. 19. ученого), проведена выставка документов и публика- 28 Белорусское искусство. БСЭ. Т. 5. Москва, 1927, ций Н. Н. Щекатихина, а также икон из фонда музея с. 416–421. (которые упоминаются в его работах) и др.
Irina CHEBAN Тhe Publishing House Belorusian Encyclopedia of the P. Brovki, Minsk
NIKOLAY SCHEKATIKHIN – THE ICONIC FIGURE IN THE BELARUSIAN ART HISTORY
Key words: Nikolay Schekatikhin, founder of Belarusian art history, research on monumental painting, research on Belarusian architecture, Francis Scorina.
Summary
The article represents a synopsis of prominent Belarusian scientist Schekatikhin’s works and activities (1896–1940).
Не was a founder of Belarusian art history and theory and was repressed in the 30ties. You can become acquainted PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES with his scientific heritage and his works, which are of value for current Belarusian art history. His major contributi- on to the study of Belarusian art is the method and methodology developed by him. As a result, he was the first in the Belarusian history to discover a new conception in the development of Belarusian art and to introduce periodizati- on. He applied an all-round approach to the study of Belarusian culture and defined the path of the development of Belarusian architecture in the terms of world culture. His research on monumental painting was very important. The papers about the life and works of the first Belarusian printer Francis Scorina (1490–over 1541) occupy a significant part of his studies. He paid a great deal of attention to the personality of Scorina himself, on the design of his books and the style of his engravings, etc. Не spent a lot of time to collect and process the sources about the history of the belts of Slutsk. He noted the German and Czech influence in these works, as well as in the engravings of Scorina. The results of these and other researches of the scientist are documented in the studies of contemporary researchers. This paper is not exhaustive and does not represent the full scope of N. Schecatikhin’s scientific heritage, because of the strict limit on article size.
Gauta 2011 01 28 Parengta spaudai 2011 10 12 Эдуард КЛЯВИНЬШ Латвийская Академия художеств, Рига
ИСТОРИЯ ИСКУССТВ В ЛАТВИИ 188 С ТОЧКИ ЗРЕНИЯ МЕТОДОЛОГИИ
Ключевые слова: история искусств Латвии, методология, эмпиризм, формализм, социология.
Основательная и всеобъемлющая история анализа отдельных наиболее репрезентативных искусств Латвии еще не написана. Это доста- текстов, написанных представительными лат- точно молодая область знаний в нашей стране, вийскими историками искусства. Исследова-
ALIJOS, METODOLOGIJOS если сравнивать с гораздо более длительным и тельское решение данной задачи и положено в обширным развитием данной отрасли гумани- основу этой статьи и является ее целью. тарных наук в других европейских центрах и Нет никаких сомнений, что более или менее регионах, славящихся своими искусствоведчес- систематическая фиксация и описание артефак- кими традициями, достижениями и великими тов в Латвии начались в период просвещения, именами. Такая «подростковость» латвийской точнее – с конца XVIII века. Однако первона- истории искусств объяснима рядом общеис- чально предметы изобразительного и приклад- торических факторов, в том числе политичес- ного искусства, а также объекты архитектуры E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, ких и социальных, в контексте данной статьи рассматривались в контексте общей истории, в анализ которых не следует углубляться. Но археологии и этнографии, т. е., лишь как интег- статус «подростковости» латвийской истории ральные составные общей истории локальной искусств обуславливается элементарным воп- культуры, своего рода краеведения. Этим были росом: возможно ли вообще рассматривать ее заняты, в основном, местные так называемые с точки зрения методологии? Поскольку уже «литераты», т. е., академически образованные заранее известно, что каких-либо рельефно представители различных профессий, просве- выраженных, теоретически обоснованных, тем тители, собиратели и любители старины. В XIX более, оригинальных методологических направ- веке они входили в соответственно профилиро- лений здесь нет. Такой вопрос закономерен, ванные общества совместно с представителями однако критическое отношение к теме не сни- просвещенного бюргерства и знати, радевшими мает следующий вопрос: возможно ли выявить о культуре своего края. Результаты их деятель- элементы методологически организованной ности – собранные тексты, графика, коллекции интерпретации тех или иных явлений в текстах – следует отнести к предыстории истории искус- латвийских искусствоведов? И далее – как эти ства Латвии. Наиболее впечатляющее явление в элементы соотносятся с хорошо известными данной группе исторических материалов – зна- методологическими инструментами и их при- менитая десятитомная коллекция рисунков, менением в европейской науке об искусстве? планов, описаний, собранная рижским кра- Разумеется, в границах статьи ответить на этот еведом Иоганном Кристофом Броце (Johann
MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO вопрос можно в данный момент лишь на основе Christian Brotze, 1742–1823) Собрание различных лифляндских памятников....1 О теоретически наиболее выдающиеся памятники, он фикси- четко осознанной методологии создания кол- ровал и называл очевидные, вполне верифици- лекции в этом и подобных случаях говорить не руемые качества объектов (планы и объемно приходится. Это эмпирическая фиксация мно- пространственные особенности композиции и гочисленных частностей с чрезвычайно важ- декора сооружений, изобразительно иконогра- ными для последующих историков культуры фические признаки произведений живописи и 189 сборниками материалов. скульптуры). Он сопровождал описания дан- ными о технологии, а также краткой характерис- Описания частных явлений местной художест- тикой исторических обстоятельств происхож- ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR венной жизни, памятников архитектуры, био- дения артефакта (напр., по схеме «третий епис- графии художников есть и в опубликованных коп Лифляндии Альберт основал город Ригу и рефератах живописца Юлиуса Деринга (Julius одновременно Домский собор»). Но называемые Döring, 1818–1898), чрезвычайно активного и признаки отдельных объектов подпадают под многостороннего деятеля культуры середины общие представления об основных европейских – второй половины XIX века, постоянно про- исторических стилях и встроены в соответству- живавшего в Елгаве (Митаве). Биографические ющие периоды. Нейман руководствовался в этом факты, детальные описания изобразительной отношении, по собственному признанию, образ- сферы произведений, иконографические пояс- цами создания общих историй искусств извест- нения, технические данные – основное содержа- ных позитивистов середины–второй пол. XIX в. ние текстов Деринга. Хотя оценочные суждения Франца фон Куглера (Franz von Kugler) и Виль- Деринга свидетельствуют о зависимости автора гельма Любке (Wilhelm Lübke)3, вероятно, он знал от эстетики классицизма и назарейства, он пред- труды и других авторов. Например, он упомянул ставляется типичным эмпириком позитивистом Франца Ребера (Franz Reber)4, сотрудника извес- XIX века. Он предлагал объективистски изло- тного мюнхенского знатока Адольфа Байерсдор- женную, по возможности детальную информа- фера (Adolf Byersdorfer). Книга Неймана устарела, цию об отдельном рассматриваемом явлении. но в методологическом отношении это важный Несмотря на начитанность и знакомство с уни- памятник истории искусства стран Балтии. Она PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES версальными концепциями истории искусства начинает важную и очень устойчивую традицию своего времени, в частности, с культурно-исто- интерпретации искусства прошлого в Латвии – рическими обобщениями Карла Шназе (Carl традицию, которую можно назвать эмпирически Schnaase), Деринг не попытался создать общей стилистической. Здесь конкретизированный ана- истории искусства региона, знатоком культуры лиз произведения искусства соотносится с комп- которого он, несомненно, являлся. лексом признаков того или иного исторического Эту задачу взялся решить высокообразованный стиля в широком, эпохальном значении или кон- искусствовед и архитектор Вильгельм Нейман цепцией и соответствующим набором формаль- (Wilhelm Neumann, 1849–1919), расцвет деятель- ных признаков какого-либо направления. ности которого относится уже к концу XIX – нач. При анализе 1920–1930 гг. следует обратиться XX вв. Опубликованная в 1887 г. его книга Очерк к текстам Бориса Виппера (1888–1967), извест- истории изобразительного и прикладного искус- ного латвийского и российского искусствоведа, ства в Лифляндии, Эстляндии и Курляндии2 яви- профессора Московского университета, эмиг- лась первой общей историей искусства назван- рировавшего из большевистской России в Лат- ных регионов. Хронологические рамки ее опи- вию в 1924 году. сания – конец XII – XVIII в. Нейман имел ту же позитивистскую ориентацию, что и непосредс- Он несомненно знал новейшие направления твенные его предшественники, однако рассмат- европейского искусствознания и соответс- ривал отдельные явления, как части общего исто- твующие методологические установки. Еще в рического контекста. Описывая, по его мнению, 1922 г. Виппер перевел один из текстов Генриха доминирующим мировоззрением и даже рассмат- ривал ее инструментально, указывая, что эволю- ция искусства суть изменение мировоззрения и что, например, европейский реализм превратил искусство в средство познания. Виппер высоко 190 ценил Вельфлина, но считал, что «формальный метод бессилен, когда надо ответить на вопрос, почему появляются те или иные художествен- ные формы».8 Мировоззрение как основа стиля в формальном значении слова сближает установку Виппера с методологией Макса Дворжака, с его «историей искусства как истории духа». Расплыв- чатый концепт мировоззрения, очевидно, должен был включать приверженность к каким-либо философским идеям, религиозным верованиям, мифологическим представлениям, а также соци- альным учениям и предпочтениям, поскольку Борис Робертович Виппер (1888–1967). социум явлется частью «мира». Все же Виппер, по Фотопортрет 1920-х гг. Академия художеств свидетельству Т. Ливановой, отрицательно отно- ALIJOS, METODOLOGIJOS Латвии, Информационный центр. Boriss Vipers. Photo, the1920s. Art Academy of Latvia, сился к культурно-исторической методологии Information Centre. и именно к той ее части, которая перерастала в вульгарный социологизм, в частности, к раннему социологизму Вильгельма Гаузенштейна (Wilhelm Hausenstein).9 Сочетание формально стилисти- Вельфлина (Heinrich Wölfflin), судя по ранним ста- ческого анализа с попытками объяснить особен- тьям, был знаком также с идеями Алоиза Ригля ности формальных качеств артефактов неким (Alois Riegl) и Макса Дворжака (Max Dvořάk).5 E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, «духовным» фактором оставалось основополага- В статье Три стиля (1920) он, подобно Риглю, ющим интерпретационным приемом Виппера в Вельфлину и другим формалистам, предлагал дальнейшем, когда он исследовал материалы лат- чрезвычайно широкие обобщения, касающиеся вийского искусства, что отразилось в его книгах искусства разных эпох и регионов, выдвигал на Искусство Латвии в эпоху барокко10 (1937, пере- первый план интерпретацию пространства и вод на англ. яз. 1939 г. ) и Латышское искусство объема. Так, согласно Випперу, в древнеегипетс- (1940, издание на франц. яз.11). ком искусстве доминирует плоскостное изобра- жение и нет времени без предмета, а для «стиля» Основной задачей этих работ было определение искусства Дальнего Востока характерно динами- общей национальной специфики латышского ческое пространство, но рассматриваемое сверху искусства. Эта задача в какой-то мере совпа- вниз, европейский же «стиль» отличает глубокое дала с идеологией официального национализма пространство, центральная перспектива и объ- тех лет. Однако она не была узко локальной и емное изображение.6 В статьях, опубликованных вполне соответствовала ориентации на иссле- в Латвии и посвященных широким историчес- дования национальных особенностей искусства ким обзорам европейского искусства, (напр., об тех или иных народов, чем были заняты в то интерпретации времени и пространства в раз- время известные европейские историки искусств личных его периодах) Виппер продолжал при- – Вельфлин, Альберт Бринкман, Дагоберт Фрей держиваться подобной методологии.7 Однако (Wölfflin, Albert Brinckmann, Dagobert Frey). Решая он не был последовательным формалистом и поставленную задачу, Виппер пытался соче- MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO каузально связывал формальную типологию с тать формализм с определенной адаптацией функционально и тектонически отличающихся строений).16 Причиной тяги к обособленности, по мнению Виппера, были социальные и куль- турные предпосылки, столетиями длившееся противостояние «среде», двойственное стремле- ние «разорвать цепи» или «замкнуться в душев- 191 ном одиночестве».17 Однако Виппер в эти годы не расширял социологическую интерпретацию.
Другие, весьма эффектные обобщения он считал ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR лишь гипотетическими. Некоторые из них были позднее подвергнуты сомнению и во многом деконструированы более фундаментальными исследованиями.
Методология другого авторитетного латвийс- кого историка искусства Яниса Силиньша (Jānis Siliņš, 1896–1991) формировалась аналогично, возможно менее последовательно, но с некото- рыми дополнениями. Весь спектр его методоло- гического инструментария более всего виден в
Титульный лист книги Б. Виппера Искусство его монументальной Истории искусства Лат- Латвии в эпоху барокко. 1937. вии XIX–XX вв. (в 5томах, 1979–1993 гг.), издан- Title-page of Vipers’ book Latvian Art in the Age of ной в эмиграции, в Стокгольме, но сохраняю- Baroque. 1937. щей методологические принципы 1920–1930 гг.
Силиньша всегда интересовали теоретические и методологические вопросы. Помимо искусство- методологической традиции, идущей от Двор- ведческого, он имел философское образование, PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES жака. Вместе с тем он заменял определяющий а в 1943 г. защитил докторскую диссертацию фактор «мировоззрения» представлениями о на тему Теория искусства Августа Шмарзова. «специфической духовной структуре» латышей.12 Силиньш называл себя «современным искусст- Если для Дворжака «дух» в контексте истории воведом, который, интерпретируя произведения искусств означал основополагающее мировоз- искусства как исторические факты, не удовлет- зрение („господствующие идеи»)13 того или иного воряется внешней констатацией событий или стилистического периода, то Випперу, интерпре- только чисто формальным и техническим анали- тируя локальный материал, приходилось ограни- зом образов, но стремится высветить связь про- чиваться своего рода этнопсихологией. Напри- изведения с самим ощущением жизни и мировоз- мер, указывая на «наиболее яркую и чаще всего зрением художника в рамках поколений и духов- наблюдаемую особенность психологии латышей ной жизни эпохи в определенной исторической – обособленность»14, Виппер находил выраже- ситуации».18 Силиньш не желал ограничиваться ние ее в орнаменте: в многочисленных вариа- формалистической методологией, сочетал ее с циях одного и того же индивидуального мотива, мировоззренческими и, в какой-то мере, с соци- в отсутствии субординации, органической связи ологическими факторами. Все это так ли иначе отдельных частей, в ритме на основе «отрывис- проявляется в упомянутых текстах, насыщенных той координации элементов».15 И те же моменты многочисленной эмпирической информацией. он находил в постройках типичного традици- Характеризуя в вводных частях книги общеевро- онного хутора латышского крестьянина (коор- пейские направления искусства, Силиньш упо- динацию отдельных, органически не связанных, минает известных авторов Николауса Певзнера, Вернера Хафтмана, Ханса Зедльмайра (Nikolaus Pevsner, Werner Haftmann, Hans Sedlmayr) и др., но не Вильгельма Пиндера (Wilhelm Pinder) с его старой, в свое время нашумевшей «теорией поколений» в истории искусств (Проблема поко- 192 лений в истории искусств Европы, 1926 г.19). Вместе с тем эта работа, как можно утверждать с большой степенью вероятности, повлияла на Силиньша, как и на других его современников. Связанная с «философией жизни» идея о том, что важнейшие свершения в истории искусства зависят от иррационального ритма выдающихся поколений художников, частично определила саму структуру текстов Силиньша. Она явилась причиной противоречивости, если не хаотич- ностни, построения текстов. Пытаясь соединить характеристики общего развития и периодиза- Янис Силиньш (1896–1991). Фотопортрет конца цию с принципом, позволяющим рассматривать 1930-х гг. творчество отдельного художника только в кон- Jānis Siliņš. Photo, late 1930s. Riga, private archive. ALIJOS, METODOLOGIJOS тексте поколения, Силиньш, возможно сам того не желая, создал несколько запутанную историю двух столетий искусства Латвии, с неизбежным в манипуляциях понятием реализм, которое при такой эклектичной методологии анахрониз- постепенно в более либеральные времена все мом монографических ее частей. расширялось, чтобы легитимировать ранее неприемлемые явления. Такая интерпретация Методологический аспект резко меняется при обуславливала также аксиологические утверж- рассматривании истории искусства Латвии E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, дения – постоянное прославление реализма, советского периода. Учитывая политическую столь же постоянные указания на положитель- подоплеку истории этого периода, вряд ли удас- ную связь приемлемых исторических явлений с тся обнаружить свободный поиск необходимых так называемой демократической культурой и т. методологических установок. Первоначально п. Например, в монографии, посвященной твор- немногие авторы, пишущие об искусстве про- честву Яниса Розенталя, написанной У. Скулме шлого, добровольно или под давлением, при- и А. Лапиньшом и изданной в 1954 г., извест- няли марксистскую социологию как «метод». ная бытовая жанровая картина, отображающая Позднее, в годы постепенного ослабления выход провинциальной общины из церкви, режима, ее влияние также ослабевало и в 1980 интерпретирована как отражение «начала клас- гг. практически исчезло. Вообще трудно гово- совой дифференциации в сельской местности рить о каком-либо последовательном приме- Латвии».20 Позднее в отношении к актуальному нении социологического метода, даже в его искусству часто применялись интерпретаци- вульгарной форме. Скорее может идти речь о онные клише – сознательно абстрагированные приспособлении интерпретации к конъюнк- понятия и вербальные их обозначения – такие туре политической идеологии. Это проявлялось как «тема современности», «ассоциативный в выборе тематики (по возможности, так назы- образ», «суровый стиль», или модификации ваемое реалистическое искусство, но не модер- теории соцреализма, например, утверждения, низм), в обязательных введениях, описывающих что это «открытая, динамическая система».21 социальные условия деятельности художников Это были скорее средства лавирования, с одной MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO с точки зрения истории как борьбы классов, стороны, для обозначения своей политической лояльности, с другой – для обоснования неиз- бежной модернизации актуального искусства в период постепенного распада тоталитарного режима. Однако следует признать, что изучение и интерпретация явлений более отдаленного во 193 времени искусства (до XX в.), начиная примерно с 1970 гг., были подвержены меньшим деформа-
циям. В этой области можно обнаружить зна- ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR чительные достижения с позиции исследова- тельских результатов. Таковы, например, тексты Иманта Ланцманиса (Imants Lancmanis) о елгав- ском дворце22 или об искусстве города Лиепая периода барокко и классицизма23, Элиты Гро- смане (Elita Grosmane) о вентспилсских масте- рах деревянной скульптуры периода барокко24, Яниса Крастыньша (Jānis Krastiņš) о рижской архитектуре модерна (югендштиля)25, Гунара Зирниса (Gunārs Zirnis) о церкви Св. Петра в Пример современной социологической истории искусствa: Янис Калначс. Художественная жизнь в Риге.26 В методологии их исследований элемент Латвии, окуппированной нацистской Германией. знаточества сочетался с обобщениями в тра- An example of contemporary sociological art history: дициях формально-стилистической истории Jānis Kalnačs. Fine Arts in Latvia Under Nazi German искусства и иконографии. Исторические усло- Occupation. Rīga: Neputns, 2005. вия функционирования художественной жизни учитывались, но в аспекте поисков конкретных политических, социальных факторов, влиявших предшествующего периода. В текстах, относя- OPE: PROCESS, PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES на создание тех или иных артефактов. щихся к актуальному искусству, появляется После падения советского режима в латвийс- терминология, идущая от структурализма и кой истории искусств наступил период, кото- семиотики (дискурс, семантика, код, контекст, рый следует назвать методологическим хаосом, иконические знаки и др.), но она не употребля- впрочем, оценивая его вполне положительно ется систематически. Методологию семиотики – как симптом научного выздоровления. Пози- последовательно применяет в своих недавних тивистская ориентация на фактологически и исследованиях искусства советского времени наглядно верифицируемые суждения стала Андрис Тейкманис (Andris Teikmanis)27, в основ- доминирущей методологической тенденцией, ном модифицируя иконопластическую семи- как само собой разумеющееся и не всегда теоре- отику шведского теоретика Горана Шунесона тически осознанное направление. В разверну- (Göran Sonneson). Основательный социологи- тых текстах детальные описания артефактов и ческий анализ художественной жизни периода условий их создания, а также распространения нацистской оккупации предложил в своей книге рассматриваются как результат «естетственной» Янис Калначс (Jānis Kalnačs)28, обходясь без мар- функции истории искусств, как свидетельства ксистских или неомарксистских догм. Влияние произведенных исследований. Интерпретаци- так называемой Новой истории искусств (New онные обобщения в основном фиксируются как Art History) со всеми ее составляющими, вклю- обозначения стилей, направлений и иконогра- чая неомарксизм, феминизм, психоанализ, мето- фической типологии. Все это вполне понятно дологии, пережившей на Западе подъем в конце с учетом реакции на догматические установки прошлого века, в новейшем искусствознании качестве текстов. Такое положение грозит наив- Латвии практически незаметно. ным провинциализмом, который нежелателен как путь развития. Анализ наиболее репрезентативных текстов, созданных историками искусства Латвии, с учетом многих других, методологически 194 неопределенных работ, позволяет выявить не
столько общую тенденцию развития за пос- Примечания ледние два века, сколько примеры методоло- 1 Brotze, J. Ch. Samlung verschiedner Liefländischer гических предпочтений, несмотря на влияние Monumente, Prospecte, Münztzen, Wapen etc. [Мануск- деформирующих политических факторов. На рипт, Академическая библиотека Латвийского уни- фоне доминирующего эмпирически-стилис- верситета]. Johans Kristofs Broce. Zīmējumi un apraksti. 1–4. sēj. Rīga: Zinātne, LU Vēstures institūta apgāds, тического позитивизма наиболее методологи- 1992–2007. чески активные искусствоведы пользовались 2 Neumann, W. Grundriss einer Geschichte der bilden- den Künste und Kunstgewerbes in Liv-, Est- und Kurland формалистическим методом, но не в чистом vom Ende des 12. bis zum Ausgang des 18. Jahrhunderts. виде, а в сочетании с поисками мировоззрен- Reval, F. Kluge, 1887. 3 ческого содержания и социологических обос- Ibid, p. IV. 4 Ibid, p. 116. нований. Применение методов, заимствован- 5 Ливанова, Т. Борис Робертович Виппер и его науч- ных у психологов (психоанализ, психология ное наследие. In: Виппер Б. Р. Статьи об искусстве.
ALIJOS, METODOLOGIJOS восприятия), до настоящего времени в текстах Москва: Искусство, 1970, с. 14. 6 Ibid, с. 15. латвийских искусствоведов не обнаружено, 7 Vipers, B. Laika problēma tēlotājā mākslā. In: Vipers за исключением интереса к этнопсихологии. B. Mākslas likteņi un vērtība. Rīga: Grāmatu zieds, 1940, p. 277. Вульгарный социологизм советского времени, 8 Ливанова, Т., op. cit., 1970, с.18. кажется, выработал устойчивый иммунитет к 9 Ibid, с. 19. 10 догмам этого направления, и интерес к соци- Vipers, B. Latvijas māksla baroka laikmetā. Rīga: Valters un Rapa, 1937. альной сфере функционирования искусства 11 Vipers, B. L’art letton.: Essai de synthèse historique. оживляется лишь в последние годы. Очевид- Riga: Tāle, 1940.
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, 12 Ibid, p. 9. ное влияние раннего или позднего структура- 13 Dvořάk, M. Kunstgeschichte als Geistesgeschichte. лизма в серьезных исследовательских текстах München: R. Piper&Co, 1924, p. X. 14 не было до сих пор заметным. В отдельных слу- Vipers B, op. cit., 1937, p. 10. 15 Ibid, p. 11. чаях несомненна интерпретация артефактов с 16 Ibid, p. 13. точки зрения семиотики. 17 Ibid. 18 Siliņš, J. Latvijas māksla. 1915–1940, 2 sēj., 1 daļa. В настоящее время, если рассматривать деятель- Stokholma: Daugava, 1988, p. 444. 19 ность латвийских историков искусства, в Pinder, W. Das Problem der Generation in der Kunstgeschichte Europas. Berlin, 1926. общем, приходится признать, что «здоровый 20 Skulme, U., Lapiņš A. Janis Rozentāls. Rīga: Latvijas хаос» продолжается, и теперь его можно назвать valsts izdevniecība, 1954, p. 64. 21 Zeile, P. Socialistiskais reālisms. Teorija, problēmas, методологическим плюрализмом, что обычно и attīstība. Rīga, 1980, p. 51. указывается в предисловиях к диссертациям. 22 Lancmanis, I. Jelgavas pils. Rīga: Zinātne, 1979. 23 Конечно, если тема исследования достаточно Lancmanis, I. Liepāja no baroka līdz klasicismam. Rīga: Zinātne, 1983. обширна и требует ответа на несколько вопро- 24 Grosmane, E. Ventspils koktēlnieki. Rīga: Zinātne, сов, плюрализм методов (т. е., инструментария 1981. 25 Krastiņš, J. Jūgendstils Rīgas arhitektūrā. Rīga: Zinātne, исследования) необходим. Однако, критически 1980. рассматривая современную историю искусств 26 Zirnis, G. Pētera baznīca. Rīga: Zinātne, 1984. 27 Латвии, следует признать, что необходимо Teikmanis, A. Sociālistiskā reālisma diskurss – politika un estētika. In: Padomjzemes mitoloģija. Muzeja raksti. осознание важности теоретических и методо- Rīga: Latvijas Nacionālais mākslas muzejs, 2009, p. 78. логических вопросов. Эти вопросы пока еще 28 Kalnačs, J. Tēlotājas mākslas dzīve nacistiskās Vācijas MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO недостаточно разработаны, что сказывается на okupētajā Latvijā. 1941–1945. Rīga: Neputns, 2005. Eduards KĻAVIŅŠ Latvian Academy of Art, Riga
ART HISTORY IN LATVIA FROM THE STANDPOINT OF METHODOLOGY 195 Key words: Latvian art history, methodology, empiricism, formalism, sociology.
Summary ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR
A fundamental art history in Latvia has not been written yet. Nevertheless, it is possible to get some preliminary insight relevant to the problem of its methodology or, more precisely, to some elements of different methodologies, which can be deduced from the most representative texts. Local empiricism of some of the connoisseurs, antiqu- arians, ethnographers (Johann Christoph Brotze) of the 19th century reached historical coherence in the works of Wilhelm Neumann at the end of the century. During the 1920s and the 1930s, the leading Latvian art historian Boris Vipers used his own principles of interpretation related to the theories and practise of Alois Riegl, Heinrich Wölfflin, Max Dvořżаk, Dagobert Frey. Jānis Siliņš, another outstanding art historian of the time, was influenced by Wilhelm Pinder’s theory of decisive generations in the history of art, a concept which he could not abandon even later – during his emigration years. Under a Soviet rule, a dogmatic sociological art history concept, derived from Marxism, was imposed upon art historians in Latvia. Those, who accepted the official dogma of art history as an issue of class struggle, produced texts fully dependant on the political agenda of the regime. In the late Soviet years, the best art history was made by those who researched Latvian art up to the 20th century. Their methodology can be loosely described as functionally focusing on form and style, on iconography, on definite facts in the context of historical background. It can be generalized that this substantial tradition remains dominant in the realm of Latvian art history of the last decades. In some cases the „normal” sociological art history emerges. Attempts to use semio- tics for the analysis of Latvian art of the Soviet period have also been made. Latvian art historians remained rather
immune to the excesses of the so called western New Art history with all its ingredients (including Neomarxism). PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES Nevertheless, the necessity to sharpen methodological instruments of research and interpretation is obvious within a theoretical discourse of Latvian art history.
Gauta 2011 01 14 Parengta spaudai 2011 03 13 Irena KOSSOWSKA M. Copernicus University in Torun; Institute of Art, Polish Academy of Sciences, Warsaw
REINVENTING HISTORIC STYLES: THE PERCEPTION 196 OF TRADITIONALIST ARTISTIC TRENDS IN CENTRAL AND EASTERN EUROPE OF THE 1920s AND 1930s
Key words: East-Central Europe, interwar art, traditionalism, neorealism, neoclassicism, national identity, national art, national style.
Traditionalism and its diversified framings consti- institutional and state authorities, and a prevalence tute the focus of my essay, which refers to an inter- of national cultural values strongly anchored in the national conference convened under the joint aus- past. Consequently, a multi-layered current in the
ALIJOS, METODOLOGIJOS pices of the Institute of Art of the Polish Academy visual arts, which in the 1920s and 1930s re-esta- of Sciences and the Institute of Art History of the blished vital contact with the art of bygone epochs Jagiellonian University in September 2006. Owing while aspiring to modernity, was brought to the to the collaborative effort of the two organizational bodies, the venue of the two-day symposium titled Reinterpreting the Past: Traditionalist Artistic Trends in Central and Eastern Europe of the 1920s and 1930s was shared between Warsaw and Cracow. E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, The gathering of invited speakers comprised both distinguished scholars and young researchers from Croatia, Czech Republic, Germany, Hungary, Latvia, Lithuania, Poland, Romania and Ukraine1, who willingly modified their tight professional schedules in order to profoundly contribute to what I would venture to call a pioneering debate devoted to the traditionalist current evolving in East-Central Europe between the two World Wars. It seemed of key importance to create a platform for exchanging scholarly findings, experiences and commentaries with regard to the interwar rebirth of traditionalist norms and values in the individual countries.2
The conference discourse drew attention to the ide- ology, which professed a restoration of the socio-
political order destroyed during World War I and Cover of the proceedings of an international conference its aftermath, and proved emblematic of a yearning organized by the Institute of Art. (Polish Academy of for stability. Traditionalism heralded a revival of Sciences, Warsaw) and the Institute of Art History (Jagiellonian University, Cracow), Warsaw-Cracow, 21–23 universal moral values providing a firm basis to September, 2006. MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO fore during the debate of the conference. The pre- of ‘Italianness’. The exhibition was to contribute to sent research on this movement demonstrates a rich a shift in artistic priorities transposing the centre array of artistic attitudes assumed under the over- of aesthetic ‘innovation’ from cosmopolitan Paris lapping or synonymous labels (depending on the to Rome, deeply embedded in the native, classical definition) of Traditionalism, Neo-Classicism, Neo- tradition. Realism, and Neo-Humanism. Reinterpreting the After World War I, a new artistic sensitivity came 197 Past encapsulated the explorations of diverse idioms into being in Europe. It was based on cultural of classicism and realism evolving throughout the memory, and repudiated not only the fragmenta- central and eastern regions of Europe, while con- ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR tion and decomposition of form as presented by textualizing these phenomena within the artistic Cubism and Futurism, but equally the primacy of developments initiated in the West prior to and after pure sensualism and the dissolution of tangible the Great War. shapes in a shimmering painterly tissue as derived During the decades between the two World Wars, from Impressionism. Those artists who elected to the redefined versions of classicism and realism pre- draw upon historical styles announced their com- vailed over the revolutionary ethos of modernism mitment to the tangible reality and tactile qualities that emerged in the pre-World War I period, and of the reconstituted and explicitly delineated plastic kept evolving during the 1920s, as exemplified by form. The Neo-Classicism of the 1920s, however, the wide spectrum of derivatives of Cubism, Futu- was to be distinguished from the academic compro- rism and Constructivism. Both Neo-Classicism and mising and ‘misuse’ of the antique. The objective of Neo-Realism resulted from a rejection of the self- the new generation of classicists was to transpose referential experimentation with nonrepresentatio- and paraphrase ancient prototypes instead of sla- nal and abstract form manifest in modernism, and a vishly imitating them. Similarly, the new paradigms denunciation of the intellectual speculation typical of realism were to diverge from the nineteenth-cen- of the avant-garde. Symptoms of exhaustion from tury descriptive naturalism and sterile mimetism on the battle of the ‘-isms’ and the imperative for artis- one hand, and to separate from the psychoanalytical tic novelty could be observed throughout postwar aspirations of Surrealism, on the other. Further- OPE: PROCESS, PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES Europe. In the early 1930s, the vital energy of the more, the traditionalists denounced radical defor- modernist movement with its universalizing ambi- mation of the pictorial space, arbitrarily distorted tions and utopian visions of society was clearly on shape, and anti-naturalistically treated colour as the ebb. manifested in Expressionism.
Moreover, as early as the 1920s, a number of Euro- In Germany, Post-Expressionist tendencies, as ref- pean art critics, theoreticians and artists had become lected in what Gustav Friedrich Hartlaub had defi- sensitive to the expansiveness of trends originating ned in 1923 as ‘Die neue Sachlichkeit’, began to pre- from the cosmopolitan École de Paris, and were vail alongside the trend that Franz Roh proclaimed thus determined to counteract these widespread in his 1925 book Nach-Expressionismus3 as ‘magic trans-national influences. After the presentation of realism’.4 Numerous illustrations incorporated in School of Paris at the 1928 Venice Biennale, a coun- Roh’s publication demonstrated that figurative ter-exhibition titled Appels d’Italie was organized painting informed by ‘museum art’ was unfolding by Mario Tozzi, Waldemar George and Amédée in the 1920s into a rich and diversified spectrum, Ozenfant in 1930. In the catalogue essay George ranging from Pablo Picasso to Otto Dix, and from proposed a common aesthetic programme for the Giorgio de Chirico to Léonard Foujita. It is worth Italian participants of the show (Carlo Carrà, Mas- noting that artists of Central European background simo Campigli, and Mario Sironi, among others) (e.g. Eugeniusz Zak, Mojżesz Kisling, Tamara Łem- and their French counterparts (La Fresnay, Amédée picka, Otakar Kubín, Jiří Kars) were also considered Ozenfant, and Léopold Survage, to name but a few), exemplary of this new tendency. Roh’s book revea- seeking to emphasize the primacy and superiority led an attempt to establish a common denominator for these diverse (in some cases divergent) artistic Nouvelles, thus reasserting the offensive of tradi- approaches and formal vocabularies, mostly by con- tionalist trends. Hence, by the early 1930s, George trasting them with various formulae of modernism. was only one of many French commentators and critics writing from a variety of political and aest- The liveliest impulses for the development of the hetic standpoints who believed that a ‘return’ to the new formulae of classicism and realism drew their human subject matter in visual arts had superseded 198 sources from Italy. Magic Realism referred to the modernist experimentation in anti-naturalist, abs- ‘pittura metafisica’ of Giorgio de Chirico, Carlo tract, and nonrepresentational vocabulary. Carrá, Gino Severini, and Giorgio Morandi, and the poetics of Neue Sachlichkeit was akin to the idioms At that time, in an industrialised and urbanised of representation employed by the exponents of the world threatened by the spread of technology and Novecento trend. The Italian Neo-Classicists (seve- mechanization in all aspects of life (a widespread ral among them initially concentrated around the and variously voiced conviction in tune with Oswald Valori Plastici journal) nurtured the Novecento cur- Spengler’s catastrophic theory about the decline of rent by referring to what was defined as traditional Western civilization), searching for roots in a natio- italianità. They declared a return to figurative art, nal cultural tradition came to be fully acknowledged rehabilitating the clearly defined plastic form and and sanctioned. Nostalgia for human values, indivi- easily understandable topic as well as promulgating dualism, subjectivism, and emotionality had emer- monumental art. The introduction of murals and ged. The human figure planted in social, national
ALIJOS, METODOLOGIJOS bas-reliefs to official culture emerged from the ele- and regional realities became the focus of attention vation of public culture in the 1930s. Mario Sironi, for Neo-Humanists across Europe. In the percep- among other theorists, has been credited with fos- tion of the advocates of traditionalism, the universa- tering this tendency with his Manifesto delle pittura lising aspirations of the radical avant-garde concur- murale published in December 1933, and signed by red with the ambitions to standardise the patterns Massimo Campigli, Achille Funi, and Carlo Carrà. of social life that threatened with dehumanization. Nevertheless, it was the traditionalist ideology (and The trends of Magic Realism and New Objectivity aesthetics that resonated with authoritarian politics)
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, coincided with the classicising taste heralded in that proved to be subservient to political goals in the France, which amalgamated modern visual language totalitarian states of that era. It was the traditionalist with artistic patterns borrowed from the Old Mas- worldview that enabled (at least partially) the mani- ters. Formes, a magazine edited by Waldemar George pulation and total subjugation of the individual. The in 1930–1933, was the best epitomization of the ide- claims formulated by Neo-Realists and Neo-Classi- ology of nationalism, promulgated in the milieux of cists had a frequent nationalist undertone, and their anti-modernist and anti-cosmopolitan tendencies. adherents became actively committed to political George called for a revision of the classical values, regimes, thereby guaranteeing the support of state declaring the beginning of a renaissance of ancient institutions for themselves; examples, to name but Greek and Roman culture in 1930. He advocated a few, being the former Italian Futurists, and French Neo-Humanism – an ideology grounded in Renais- Neo-Realists, André Derain, André Dunuoyer de sance anthropocentrism, placing man in the centre Segonzac, and Othon Friesz. of the universe and retrieving human qualities as a microcosm. The Neo-Humanist rubric embraced, The ‘art of the museum,’ the masterpieces of the in addition to the artists seen in Appels d’Italie, the Renaissance and Baroque in particular, perceived members of the so-called Groupe d’Italiens de Paris by many European traditionalists, especially those and the proponents of Novecento Italiano, promo- active in peripheral regions, as a universal legacy, ted by George’s Italian colleagues, Margherita Sar- became the cultural medium for artistic imagina- fatti and Ugo Ojetti. George was to lay out the future tion. In a discussion on national values, initiated path for two groups of figurative painters, known in 1919 by Jean Cocteau in the form of “rappel à MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO as Les Peintres de la Réalité Poétique and Forces l’ordre” (a slogan that epitomised a counter-reaction to the cataclysm of the Great War and the ensuing compositions. In Romania, the idealised village moral anxiety and social disintegration), the emp- was perceived as a paradigm of ‘Romanianness’ and hasis was placed on the clarity of visual language the matrix-point of the national psyche. The glori- and the perfection of craftsmanship.5 In the very fication of the peasantry rooted in domestic natu- same year Giorgio de Chirico and Carlo Carrà ral surroundings served to construct an antinomy pioneered retrospectivism in art and art theory by (nurtured throughout Europe) between the coun- 199 publishing “Il ritorno al mestiere” (Valori Plastici, tryside embodying national values and enhancing no. 11–12, 1919) and Pittura metafisica (Firenze, the importance of the native soil, and the cosmo-
1919), respectively. Gino Severini provided a the- politan city epitomising modern industrialism and ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR oretical justification of Neo-Classicism in his book urbanism. Yet another example, Hungarian Neo- Du cubisme au classicisme, which came out in Paris Classicists working under the spell of Nagybánya, in 1921. displayed, in accordance with the art colony’s heri- tage, an anti-urban approach and depicted mostly Reinterpreting the Past was meant to revise and provincial surroundings and local landscapes, to reassess diverse formulations of the inter-related evoke the idea of Mother Nature.10 concepts of ‘traditionalism’ and ‘national art,’ as reflected in the art criticism and theory between Several papers delivered at the conference showed the wars, and in the present-day literature. Seve- that the notion of tradition, as a means of conso- ral discussants pondered over the notions of ‘tra- lidating, nationalising and regimenting the society, dition’ and ‘nation’ comprehended as intellectual implied more complex meanings in East-Central constructs purposefully invented, instrumentally Europe than in the West. In the eastern geopolitical treated and manipulated in diverse ideological region, it often involved the cherishing of indige- contexts, as discussed by Eric Hobsbawm6, Bene- nous heritage and, concurrently, drawing on well- dict Anderson7 and Rogers Brubaker8. Yet, some established aesthetic norms of Western culture, a contributors engaged with the question of a speci- phenomenon manifest, for example, in the Neo- fic essence concealed in the myths, rituals, symbols Classicisms of the Balts. In Lithuania and Latvia, and language, in the “ethno-symbolic heritage” the correlation of vernacular themes and motifs OPE: PROCESS, PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES endemic to a people, which has been retrieved by with Neo-Classicist stylisation was mostly seen as Anthony D. Smith9. Undeniably, the search for eth- unproblematic.11 The appropriate form to express nic community based in shared beliefs constituted Lithuanian spirit in the visual arts of the 1930s, was a fundamental goal and irresistible challenge for conceived of as either classicising stylisation or as a many traditionally minded ideologues, theorists moderate formula of art déco, which absorbed ele- and artists. Hence, the preeminence assigned to ments of bygone styles.12 the indigenous folklore perceived as an expression In the newly restored and constituted nation-sta- of the ‘native soul’ and a source of national rege- tes of Central and Eastern Europe, as much as in neration and vitality, as exemplified in Latvian, France, Italy, and Germany, a climate arose that Lithuanian, and Romanian ‘ethnographic traditio- enhanced the notion of national identity (regar- nalism’. In Latvia, the pivotal feature of the interwar dless of the ethnic and religious diversity of the traditionalism consisted in its ‘archaic’ dimension population). It then became of primary impor- related to folk artefacts and artworks. In Estonia, tance for the ideologues shaping the cultural policy where the ideological pressure increased after the of particular countries to find the native roots and pro-Fascist coup d’état in 1934, the principle of to define the cultural identity of their compatriots. nationhood anchored in indigenous folklore was Those who were influenced by the philosophy of ranked very highly. Folklorised motifs and the Hippolyte Taine eagerly employed the concept of peasant attributes have been employed to serve as ‘tribal temperament’ which determines the natio- a primeval code of self-identification for Estonians nal form and eliminates slavish emulation of fore- under the framework of monumental allegorical ign prototypes. Hence, the question of the ‘purity’ of the national style, envisioned as a clearly defined of the artistic legacy of the old and contemporary and recognizable set of idiosyncratic morpholo- masters, gained momentum in the cultural cen- gical features, became pivotal. Yet, in the artistic tres in East-Central Europe as much as in France, practice, the specificity of style appeared to be dif- Italy and Germany. At Western sites, the newco- ficult to capture, inherently inconsistent and conf- mers from the East were searching not only for 200 licted, in many cases dependent on foreign models the experimentation with form, but also for a new – characteristics revealed by the most insightful comprehension of the human being anchored in commentators of the period and in the present day national, historical and cultural contexts. The clas- scholarship. In Latvia, for example, the search for sical rigour of Denis, the idiosyncratic classicising idiosyncratic national art purified of contemporary idioms created by Bourdelle, Maillol, Bernard and foreign influences, and aligned with the nationalist Despiau, the mythological fascinations of Picasso policy of the local authoritarian regime, appeared and Braque, the neo-gothic flavour of Derain, to be a morphologically heterogeneous amalgam.13 all of these artistic phenomena count among the Under the label of ‘Latvianness’, it encompassed wide range of trends which proved attractive and the naturalist and academic formulae of realism, appealing to émigrés from Kaunas, Vilnius, Riga, Impressionist idioms, classicising stylisation, folk Warsaw, Krakow, Prague, Budapest, Bucharest, primitivism and ornamental abstraction, all of Zagreb and many other regional cultural centres in these visual languages being only slightly moder- East-Central Europe, temporarily staying or per- nised in order to convey national and existential manently settling in Paris. ALIJOS, METODOLOGIJOS meanings. What was regarded as a dominant value In several newly emerged nation-states in that in art in Estonia, was a vernacular subject matter, region, the universalising classical norm and the which was conveyed, in practice, by means of Neo- realist paradigm acquired national connotations. Realist, Impressionist, and Fauvist visual vocabu- Aspirations to create a new cultural policy in the lary.14 particular countries, that would endow national Obviously, the resurgence of the concept of natio- tradition with absolute value, were based on pro- nal distinctiveness did not appear as a new intel- French and/or pro-Italian sympathies, and reso- E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, lectual invention in East-Central Europe, since the nated with the ‘return to order’ ideology that was struggle for national autonomy based on the idea spreading throughout the Europe of the interwar of national tradition was well remembered from period. It was the syndicalist organisation of the the times of captivity within the frontiers of the art scene in Italy under the Fascist regime, the stra- German, Russian and Austro-Hungarian Empi- tegy of state commissions and financial subsidies res. It has to be underlined however that it took for artists instigated by Mussolini’s government on a new modernised guise in the post-WWI era, that attracted the attention of both artists and offi- and the means employed for this purpose became cials involved in state patronage issues in several reformulated with the target of keeping abreast East-Central European countries. What impressed with Western Europe. them all was not merely the scope of state com- missions, but also the regularity of local, regional, The conference narrative demonstrated modified and national art exhibitions, and, above all, the idioms of Neo-Classicism and Neo-Realism trans- aesthetic pluralism, celebrated by Mussolini’s dic- mitted from Paris, Rome, Berlin, Munich, and tatorship up to the late 1930s. Margherita Sarfatti’s Düsseldorf, and adopted in various locations in understanding of contemporary art as a harmo- Eastern and Central Europe, where they absorbed nious yet not homogeneous collective representa- national, ethnic, and regional identities and verna- tion of political ideology proved highly resonant in cular particularities. An appreciation of tradition, many regions in East-Central Europe (e.g. Poland which prevailed over the revolutionary ethos of and Hungary). the radical modernism in Paris, Rome and Ber- MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO lin in the 1920s, and a high level of appreciation One of the key issues addressed in Reinterpreting the Past is how artistic concerns, such as a fascina- Neo-Realists of the 1920s with the contemporary tion with the newest Roman, Parisian, and/or Ber- Italian scene.17 Many proponents of the Neo- Clas- liner artistic explorations and aesthetic priorities, sicism and Neo-Realism in the particular countries interacted with socio-political determinants in of the region have either been completely ignored particular countries of the East-Central European or remain not fully recognized thus far. The topic region, in creating local versions of Neo-Classicism of traditionalist trends in Central and Eastern 201 and Neo-Realism. The objective of the conference Europe and their interrelationships with the ‘pit- was to discuss the need (that a host of artists from tura metafisica’ and Novecento Italiano tendencies, the eastern territories of Europe had expressed) for as well as the Neue Sachlichkeit and Neo-Huma- ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR a reliance on the past and for employing histori- nism, have not been addressed in such compre- cal representational idioms to make comments on hensive publications as Tendenzen der Zwanziger modernity and to confront contemporary socio- Jahre (Berlin, 1977), Les realisms: entre revolution political and existential problems. The debate was et reaction 1919-1939 (Paris and Berlin, 1981), aimed at establishing which factors proved deci- Elisabeth Cowling and Jennifer Mundy, On Clas- sive for dismissing (or not adopting) modernism sic Ground. Picasso, Léger, de Chirico and The New in favour of historicising stylisation endowed with Classicism 1910–1930 (London, 1990), Années 30 a modern shape and conveying ideologically char- en Europe (Paris, 1997), and Der kühle Blick: Rea- ged narratives. In several countries of the region, lismus der Zwanzigerjahre in Europa und America such as Latvia and Romania, radical modernism (Munich, 2001). No extensive and insightful rese- was a short-lived episode, and the boundaries bet- arch has been devoted to the multiple stimuli and ween moderate modernist developments and tra- affinities linking Italian, French, and German art of ditionalist idioms appeared to be quite blurred.15 the 1920s and 1930s with the Neo-Classicisms and In Croatia radical modernism failed to come into Neo-Realisms unfolding in diverse national, local, being as a forceful movement during that restless and vernacular versions in East-Central Europe. period.16 What requires reconsideration is the Even the most recent publication, which accom- importance of external political and economic panied the exhibition Les années 1930. La fabrique compulsions for changes in artistic strategies or for de “l’Homme nouveau” (Musée des beaux-arts du PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES embarking on new artistic paths, and the gravity of Canada, Ottava, 2008) failed to embrace represen- propagandistic goals that were meant to be incar- tatives from this region, the only exception being nated in the traditionalist figurative art. Therefore, Czech artists (just as in the case of Les realisms the conference discussants engaged with the ques- exhibition of 1981). tion of politicised aesthetics and the ideological Nevertheless, Reinterpreting the Past was not inten- appropriation of art by state authorities. ded to petrify the notion of derivative art and its The complex issues of the reinterpretation of clas- hierarchical interpretations, or to emphasise the sicism and realism in the East-Central Europe of cultural dominance of Rome, Berlin, Munich, and the 1920s and 1930s remain a gap to be filled in Paris over the central and eastern regions of Europe. modern art history. The neglect of the figurative Neither was it intended to underestimate the impor- trend is mostly due to a long-lasting over-emp- tance of national and regional traditions in the for- hasis of the pursuit of uncompromising moder- mative process of diverse artistic movements in this nity peculiar to the avant-garde, and to an aver- part of the world. On the contrary, the conference sion to the Social Realist doctrine imposed in the was meant to account for idiosyncratic changes, Eastern Bloc during the post-1945 era. Extensive and to present numerous variations of the Paris-, literature exploring the German Neue Sachlich- Rome-, and Berlin-derived artistic attitudes, sty- keit movement occupies an exceptional position les, and trends that spread throughout Lithuania, in this domain. Furthermore, several publicati- Latvia, Estonia, Poland, Czechoslovakia, Hungary, ons document the various contacts of the German Romania, Croatia and Ukraine during this period, to be modified within the local cultural context and national platform of scholarly communication and socio-political setting. Reinterpreting the Past aimed interaction by publishing Realisms of the Nineteen- to illuminate the complex overlapping and interpe- Twenties: The Magical the Classical the Objective in netration of German, Italian, and French models in Croatian Painting (Zagreb, 1997)22, in which she the work of artists who, in the spirit of the ‘call to examined the correlation between local art and 202 order,’ advocated a return to traditional ethical and the European artistic context. The catalogue of the aesthetic values. While dwelling on the receptive- exhibition In the Land of Arcadia: István Szőnyi and ness of Western artistic trends and the intricacies of his Circle 1918–1928 (Árkádia tájain: Szőnyi István blending Italian, German, and French idioms with és köre 1918–1928) mounted in September 2001 the vernacular traditions in Eastern and Central at the Magyar Nemzeti Galéria in Budapest appe- Europe, the discussants contributed to a broader ared as a bilingual edition. Prior to that event, the discourse of artistic exchange and transformation co-authors of the publication, György Szücs and on the Continent. András Zwickl, had Hungarian Neo-Classicism made known internationally in the following arti- By embracing the rich artistic heritage of East- cles: “Neue Nüchternheit. Tendenzen der Stilsuche Central Europe, Reinterpreting the Past compen- in der ungarischen Kunst der dreißiger Jahre“23 sated for the disregard of the traditionalist artis- and “Neoclassicism – from Emotion to Sobriety“24, tic tendencies emerging in the region, expanded respectively. Tiina Abel’s article, Between Scilla the range of artists that are missing from Western and Charybdis: International and vernacular in ALIJOS, METODOLOGIJOS textbooks in an attempt to revise the paradigms of Estonian art of the 1930s, incorporated in the pro- the discipline, and to reconstruct the artistic geo- ceedings of the international conference Moder- graphy of Europe. In a way, the symposium served nity and Identity: Art in 1918–1940 organised by as a complement to a number of publications enga- the Institute of Culture and Art in Vilnius in 1998, ged with modernist trends, just to mention a few concisely introduces the reader to certain aspects most comprehensive surveys and exhibition cata- of traditionalism in Estonian art.25 The aforemen- logues, such as Krisztina Passuth, Les avant-gardes tioned volume contains several texts related to the de l’Europe centrale 1907–1927 (Paris, 1988), Ste-
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, search for national distinctiveness in Lithuania, ven A. Mansbach, From the Baltic to the Balkans, Latvia, Estonia, the Czech Lands and Hungary in ca. 1890–1939 (Cambridge and New York, 1999), the interwar period. Erwin Kessler’s essay “Retro- Europa, Europa (Bonn, 1994)18, Central European garde” and Ioana Vlasiu’s article The Modernities of Avant-Gardes (Los Angeles and Cambridge, Mass., the Interwar Romanian Painting, both texts incor- 2002)19. porated in the catalogue of the exhibition Colours With the exception of a substantial body of litera- of the Avantgarde. Romanian art 1910–195026, pro- ture in Western languages, concerned exclusively vide a critical overview of the traditionalist trends 20 with the architecture of the region , and apart from in Romania. A theoretical approach to traditionalist a score of publications in indigenous languages stances in Latvia is conveyed by Stella Pel e’s doc- 21 focused on the particular countries , few endea- toral dissertation published as History of Latvian vours have been undertaken by Central Europeans Art History: Definitions of Art in the Context of the to familiarise the foreign reader with various East- Prevailing Ideas of the Time 1900–1940.27 Giedrė Central European formulations of traditionalism. Jankevičiūtė’s survey of printmaking between the Hence, one could not overlook a number of ground- two World Wars, which appeared as a bilingual breaking efforts to reintegrate the figurative art of the publication28, sheds light on traditionalist as well region into the tissue of European cultural pheno- as modernist stances in Lithuania. mena of the interwar period. Reinterpreting the Past provided evidence of the Ivanka Reberski, who pursued research on diverse diversified uses of the key terms ‘Neo-Classicism’
MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO idioms of realism in Croatia, initiated a trans- and ‘Neo-Realism’29, including a synonymous treatment of the two notions. The participants of many occasions that ‘noble realism’ exemplifies syn- the debate highlighted areas of the overlapping of cretism by amalgamating cultural elements borro- the two concepts, as well as their complementary wed both from the South and the North of Europe, aspects and contradictory elements while not dis- and by blending components of Renaissance and regarding rival terms employed in the interwar cri- Baroque styles, while not losing its unique qualities tical and theoretical writings, such as Post-Expres- and creative capacity. 203 sionism (Nach-Expressionismus), New Objectivity In the aforementioned article Andrzej Turowski (Neue Sachlichkeit), Neo-Naturalism (Verismus), specifies the idiosyncratic features of the art of Magic Realism (Magischer Realismus), and Metap- ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR Central Europe, focusing on the radical avant- hysical Painting (pittura metafisica). garde. In a sense, he draws on the concept of Cen- Andrzej Turowski in his article The Phenomenon of tral Europe as a geo-cultural entity pronounced in Blurring30 unfolds a wide array of terms and noti- Milan Kundera’s article Un Occident kidnappé ou ons, which originated in the territories of Central la tragédie de l’Europe Centrale31, the most reso- Europe and denominated the local modernist trends nant claim made in the unresolved dispute about emerging after World War I; to name but the most Central Europe, which regained currency from the important: Formism, Unism, Activism, Poetism, mid-1960s. Turowski describes the hybridisation Artificialism, Integralism, Hipnism, Cosmism, and of Western models peculiar to the art of the region, Zenitism. The conference discourse, on its part, resolving itself into the blending of diverse forms, while seeking to elucidate artistic phenomena and styles, and concepts. He also illuminates a charac- processes antithetical to modernism, brought to teristic syncretism that allows seemingly contradic- light an equally rich terminological spectrum com- tory poetics to merge into a single form, implying prising such designations as ‘modern classicism’, an agglomeration of terms coined to denote par- ‘objective-realist art’, ‘vital classicism’, ‘noble realism’, ticular approaches, such as Cubo-Expressionism, ‘ethnographic traditionalism’, ‘archaic traditiona- Expressionist Futurism, Spiritual Fauvism, and the lism’, ‘new realisms’, Civilism, Social Realism, Primi- like. tivism. Clarifying terminological difficulties was not Hence, one might venture to pose a question: Would PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES at stake during the debate. Nevertheless, revealing such a diagnosis withstand confrontation with a dif- the semantic intricacies and nuances of the multi- ferent epistemological perspective, determined by layered account sensitises the reader to the comple- traditionalist trends spreading across the region? xities of the interwar art scene. Would the variety of Neo-Classicisms and diverse The discussants explored different formulae of dia- strands of Neo-Realism foster the aforementioned logue with the past, the various modes of assimila- notion of a cultural unity of East-Central Europe ting the artistic legacy, and transposing the repre- by revealing certain commonality of characteris- sentational conventions and iconographic motifs of tics? In the era of emphatically emphasized natio- bygone epochs. The diverse concepts of classicism nal identity and privileged striving to retain unique and realism in the 1920s and 1930s were involved qualities, Neo-Classicists did not leave behind their in the issue of cultural syncretism and hybridiza- aspirations to grasp the universal, the eternal and tion of artistic phenomena. Yet, artists and art cri- the orderly in the imaginary idyllic worlds they tics in different locations in Europe, both central created. Yet, amalgamated with national and local and peripheral to the newly emerging traditionalist particularities, did their timeless ideal of beauty and trends, emphasized the novelty of the twentieth- harmony obtain sufficiently specific features to dis- century eclecticism; so did Margherita Sarfatti in tinguish Central European art as a cognitive cate- Italy, Christian Schad in Germany, and Tadeusz gory? Does, for example, the residue of Expressio- Pruszkowski in Poland, to name but a few fervent nist emotionalism and mysticism, detectable in the promulgators of this idea. Tadeusz Pruszkowski, a first wave of Hungarian Neo-Classicism, count as a prominent art critic and painter, underscored on regional idiosyncrasy? In the Hungary of the first half of the 1920s a dis- accounted for recognition of the dense nexus of tinct classicising flavour was manifest in the circle collaboration among several cultural milieux in the of István Szőnyi.32 Szőnyi and his milieu drew ini- region. By means of a mirror reflection, would it be tially upon naturalism and Impressionism of the possible to trace the threads of cultural exchange late 19th-century Nagybánya art colony (located in between the particular constituents of the Central 204 Transylvania, Nagybanya was unified with Romania European art scene respectful of tradition? after WWI to be named Baia-Mare), as well as on The conference discourse seems to contradict the Post-Impressionist tendencies introduced by the Elizabeth Clegg’s conviction, pronounced in her second-generation of its proponents. At the turn of seminal book Art, Design and Architecture in the 1910s, a domestic formula of Cubo-Expressio- Central Europe 1890–1920, that “in the interwar nism embodied in the work of the Fiatalok grou- period the admirable cultural internationalism of ping, proved to be decisive for the formation of some Central Europeans was constantly struggling the Szőnyi circle. Iconographic motifs borrowed with the isolationist nationalism of a great many from ancient mythology and Biblical themes were of their compatriots”34. One might emphasize the treated by its members either in a classical manner universalizing aspects of Neo-Classicism (in seve- or were subordinated to morphological moderniza- ral countries appropriated as an ‘official’ mode of tion and endowed with intensified expressiveness. artistic expression) and the alleged supra-national Hungarian Neo-Classicists unequivocally related bonds of Latin culture. After all, the privileged their representations of timeless Arcadia to the ALIJOS, METODOLOGIJOS patrimony embraced those cultures whose soils antique, yet introduced Expressionist distortion of had generated the idiom of harmonious form: the form and space in their compositions. Nevertheless, Latin sisters France and Italy; or more expansively, the second phase of classicism in Hungary (termed the territories that once belonged to the ancient the Roman School), which flourished in the 1930s Roman Empire and those under the domain of owing to the support of state institutions, laid the the Catholic Church. The acknowledgement of the foundations of an official modern art based on Ita- preeminence of Latin culture required a Roman lian Novecento models. Apart from Italian art, the agent to feature in the national lineage. Further-
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, exponents of the Rome School were affected by more, for many Neo-Realists in the East-Central certain aspects of Neue Sachlichkeit and art déco; Europe the ‘museum art’ was synonymous with a hence, the elimination of intensified emotionalism universal cultural heritage, to be highly regarded in their compositions and an adoption of an objec- and freely employed by all peoples. Italian Renais- tivist stance towards the surrounding reality. Thus, sance, interconnected with Greek antiquity as well which formula of Hungarian Neo-Classicism might as with 17th century Dutch painting, had been be considered typical of Central European tradi- involved (either separately or in combination) as tionalist art? Would it be justifiable to consider the a model for creating national idioms of visual arts, Byzantine tendency of the Ukrainian Neo-Classi- for instance, in Latvia and Poland. cism33 an exemplification of the idiosyncratic cul- tural characteristics of the eastern part of the Con- It is also worth emphasizing that a number of tinent? As in Hungary, where the ‘official’ version of exhibitions manifesting the ‘official’ art of the par- Neo-Classicism (dictated by the Moscow regime in ticular East-Central European nations travelled Ukraine) actually counteracted the striving to achi- to or had been imported from other states in the eve national distinctiveness. Does the hybridization region, apart from the well-run exhibition circu- of artistic phenomena constitute the specificity of lation between the West and the East. The Warsaw East-Central European art in its traditionalist as of the 1920s and 1930s would serve as an excel- well as modernist dimension? lent example of this cultural dynamism. A series of exhibitions coming from all over Europe was orga- In the domain of modernist studies, it was the nised here (from 1930, presentations of French, MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO Central European Avant-Gardes exhibition that German, Italian, British, Danish, Belgian, Russian, Ukrainian, Latvian and Estonian art were housed Notes at the Institute of Art Propaganda), and recipro- 1 The following scholars delivered papers at the confer- cally, a handful of Polish shows travelled to diverse ence: László Beke (Hungary), Olaf Peters (Germany), Stella venues in Europe, to Moscow, Riga, Tallinn, Buda- Pelše (Latvia), Giedrė Jankevičiūtė (Lithuania), Ivanka Reberski (Croatia), Anna Pravdová (Czech Republic), Vita pest, Bucharest, and Belgrade as well as to Paris, Susak (Ukraine), Katarzyna Nowakowska-Sito (Poland), Brussels, Vienna, Berlin and Munich. For Central Agnieszka Chmielewska (Poland), Jolita Mulevičiūtė 205 (Lithuania), Irena Kossowska (Poland), Erwin Kessler Europeans, the Venice Biennale, with its array of (Romania), Eduards Kļaviņš (Latvia), Andrzej Szczerski national pavilions and presentations, took on the (Poland), Urszula Kozakowska-Zaucha (Poland), Joanna role of the imperial Vienna’s exhibition halls. The Wolańska (Poland), Dariusz Konstantynów (Poland), ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR Filip Burno (Poland), Michał Wiśniewski (Poland). critical coverage of all these enterprises revealed 2 The conference proceedings have been published as the vagueness and imprecision of the key notions of Reinterpreting the Past: Traditionalist Artistic Trends in Central and Eastern Europe of the 1920s and 1930s / Ed. nationalist ideology, as reflected in the visual arts. Kossowska I. Warsaw: Institute of Art, 2010. Heatedly debated, perceived from various positi- 3 Roh, Franz. Nach-Expressionismus. Magischer Realis- ons, and differently decoded, the idea of a nation’s mus. Probleme der neuesten europäischen Malerei. Leipzig: Klinkhardt & Biermann, 1925. self-definition was confronted with French, Italian 4 Actually, as early as 1919, Wilhelm Hausenstein and German art as much as with the artistic pro- remarked on the renewed interest in depicting material objects. duction of the neighbouring countries. Moreover, 5 Jean Cocteau’s celebrated piece titled Le rappel à l’ordre the accounts of tradition-grounded art theory and was published in Paris in 1926. practice, and prominent figures and groups in 6 Hobsbawm, Eric. Nations and Nationalism since 1780: Programme, Myth, Reality. Cambridge, Mass.: Cambridge Western and Eastern countries, were represented University Press, 1990. in the pages of periodicals such as Sztuki Piękne 7 Anderson, Benedict. Imagined Communities: Reflec- in Poland (which reported on artistic events in tions on the Origin and Spread of Nationalism. London and New York: Verso, 1991. Riga, Budapest and Prague, among others), and 8 Brubaker, Rogers. Nationalism Reframed. Nationhood the Naujoji Romuva magazine in Lithuania (whose and the National Question in the New Europe, Cambridge, Mass.: Cambridge University Press, 1996. scope of interest covered Latvia, Estonia and Hun- 9 Smith, Anthony D. Nationalism and Modernity”. In: gary). The press coverage in the Lithuania of the Central European Avant-Gardes: Exchange and Transfor-
1930s produced a conviction that traditionalism mation, 1910-1930: exh. cat. / Ed. Timothy O. Benson. PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES Los Angeles: Los Angeles County Museum of Art; Berlin: had become the artistic mainstream throughout Martin-Gropius-Bau; Munich: Kunsthaus, 2002, p. 79. See Europe.35 Would the supposed awareness of the also: Idem, Nationalism and Modernism: A Critical Survey of Recent Theories of Nations and Nationalism. London artistic achievements of the other nations in the and New York: Routledge, 1998. region (both of their indebtedness to Western pro- 10 See Zwickl, András. The Pictures of the Ideal and the totypes and of their indigenous features) count as Real – The Arcadia Painting of the Szőnyi Circle. In: In the Land of Arcadia: István Szőnyi and his Circle 1918–1928 / a sense of cultural commonality in East-Central Árkádia tájain: Szőnyi István és köre 1918–1928: exh. cat. Europe? Budapest: Magyar Nemzeti Galéria, 2001, p. 55–63. 11 See Pelše, Stella. Ethnography, Neo-Classicism and Reinterpreting the Past exemplified a need to International Context: Latvian Traditionalist Thinking launch a broader debate about the aforementio- on the Art of the 1930s. In: Reinterpreting the Past, op. cit., 2010, p. 89–104; Jankevičiūtė, Giedrė. From Paris ned problems, and to push forward the process of to Kaunas: Neo-Traditionalism in Lithuanian Art. Of the (re)familiarization with the history of non-avant- 1930s. In: Reinterpreting the Past, op. cit., 2010, p. 105– 120. garde visual arts developed in the eastern territo- 12 See Mulevičiūtė, Jolita. The Programme of the Journal ries of Europe. Hopefully, the proceedings of the Naujoji Romuva and its Impact upon Lithuanian Art. In: conference will stimulate the exchange of informa- Reinterpreting the Past, op.cit., 2010, p. 231–244. 13 See Kļaviņš, Eduards. Between Engaged Public Monu- tion on East-Central European culture, elicit conf- ments and Intimate Formalism: Latvian Neo-Realism in luence of perspectives and provoke interaction of the 1920s and 1930s. In: Reinterpreting the Past, op. cit., p. 267–278. approaches in the research on traditionalism evol- 14 See Abel, Tiina. Between Scylla and Charybdis: Inter- ving throughout the Continent between the two national and Vernacular in the Estonian Art of the 1930s. World Wars. In: Modernity and Identity: Art in 1918-1940 / Ed. Jolita Mulevičiūtė, Vilnius: Kultūros ir Meno Institutas; Vilniaus / Ed. Katarzyna Nowakowska-Sito. Warsaw: Muzeum dailės akademijos leidykla, 2000, p. 141–155. Narodowe w Warszawie, 2001; Mulevičiūtė, Jolita. 15 See Kļaviņš, Eduards.The Ambivalence of Ethnography Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje in the Context of Latvian Modernism. In: Local Strategies 1918–1940. Kaunas: Kultūros ir Meno Institutas, 2001; International Ambitions: Modern Art and Central Europe Jankevičiūtė, Giedrė. Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas 1918–1968 / Ed. Vojtěch Lahoda. Prague: Artefactum, Lietuvos Respublikoje 1918–1940. Kaunas: Kultūros ir 2006, p. 59–64; Kessler, Erwin. Shaping the Hero: Nation- Meno Institutas, 2003; Chmielewska, Agnieszka. W służ- 206 ally Specific Art in Inter-War Romania. In: Reinterpreting bie państwa społeczeństwa i narodu.’Państwowotwórczy’ the Past, op. cit., 2010, p. 247–266. artyści plastycy w II Rzeczypospolitej. Warsaw : 16 See Reberski Ivanka. The Universal and the Regional: Wydawnictwo IFiS PAN, 2006. Zwickl, András. Between Modernism in Croatian Painting in the 1920s and 1950s. Conservatism and Modernism: Classicisms and Realisms In: Local Strategies International Ambitions, op. cit., 2006, of the 1920s in Central Europe. In: Local Strategies Inter- p. 85–91; Idaem. The Traditional and the New in the Real- national Ambitions, op. cit., 2006, p. 77–83; Jankevičiūtė, isms of Croatian Painting in the 1920s and 1930s. In: Rein- Giedrė. Traditionalism as Modernism: Neo-traditional- terpreting the Past, op. cit. 2010, p. 121–138. ism in Lithuanian Art. In: Local Strategies International 17 The most recent publications devoted to this topic Ambitions, op. cit., 2006, p. 165–170. include: Kreinik, Juliana. The Canvas and the Camera 22 In 1994, Ivanka Reberski organised an exhibition in Weimar Germany: A New Objectivity in Painting and under the same title at the Art Pavilion in Zagreb. Photography of the 1920s. Unpublished doctoral disserta- 23 Szücs, György. Neue Nüchternheit. Tendenzen der Stil- tion (Institute of Fine Arts, New York University, 2008), suche in der ungarischen Kunst der dreißiger Jahre. In: Die and Crockett, Dennis. German Post-Expressionism: The zweite Öffentlichkeit. Kunst in Ungarn im 20. Jahrhun- Art of Great Disorder 1918–1924. University Park, PA.: dert / Ed. Hans Knoll. Dresden: Verlag der Kunst, 1999, Penn State University Press, 1999. In the field of German- p. 78–111. Italian cultural relationships the exhibition catalogue 24 Zwickl, András. Neoclassicism – from Emotion to Sobri- Mythos Italien-Wintermärchen Deutschland. Die italieni- ety. In: Hungarian Modernism 1900–1950. Selection from the sche Moderne und ihr Dialog mit Deutschland. Munich: Kieselbach Collection / Ed. György Szücs. Budapest, 1999. ALIJOS, METODOLOGIJOS Haus der Kunst, 1988, is considered a basic reference. 25 Abel, op. cit, 2000, p. 141–155. 18 Europa, Europa: das Jahrhundert der Avantgarde in 26 Culorile Avangardei. Arta in România 1910–1950 Mittel- und Osteuropa: exh. cat. / Eds. Ryszard Stanislawski, / Colours of the Avantgarde. Romanian art 1910–1950: Christoph Brockhaus. Bonn: Kunst- und Ausstellungshalle exh. cat. / Ed. Erwin Kessler. Sibiu: Brukenthal National der Bundesrepublik Deutschland, 1994. Museum – The Museum of History Sibiu, 2007. 19 Central European Avant-Gardes, op. cit., 2002. 27 Pelše, Stella. History of Latvian Art History: Defini- 20 In this respect consult, among others: Shaping the tions of Art in the Context of the Prevailing Ideas of the Great City. Modern Architecture in Central Europe 1890– Time (1900–1940). Riga: Institute of Art History, Latvian 1937 / Eds. Eve Blau, Monika Platzer. Munich and New Academy of Art, 2007. York: Prestel, c1999; The City in Central European Culture 28 Jankevičiūtė, Giedrė. Lietuvos grafika 1818–1940.
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, and Society from 1800 to the Present / Eds. M. Gee, T. Kirk, Lithuanian Graphic Art in 1918–1940. Vilnius: Kultūros ir and J. Steward. Aldershot, 1999; Genius Loci: National and Meno Institutas, 2008. Regional in Architecture; Between History and Practice / 29 Bernard Dorival’s used the term ‘Neo-Realism’ to Eds. C. Popescu, I. Teodorescu. Bucharest, 2000; Pope- designate the French variant of the trend, see Dorival, B. scu, Carmen. Le Style national roumain: Construire une Les etapes de la peinture française contemporaine, vol. 3: nation à travers l’architecture 1881–1945. Rennes: Presses Depuis le cubisme 1911–1944. Paris: Gallimard, 1946, pas- universitaires de Rennes, 2004; Alofsin, Anthony. When sim. Buildings Speak. Architecture as Language in the Hapsburg 30 Turowski, Andrzej. The Phenomenon of Blurring. In: Empire and its Aftermath, 1867–1933. Chicago: The Uni- Central European Avant-gardes, op. cit., 2002, p. 362–373. versity of Chicago Press, 2006. 31 Milan Kundera, Un Occident kidnappé ou la tragédie 21 In the category of surveys of tradition-oriented de l’Europe Centrale. In: Le débat, Vol. 27, 1983 Novembre, approaches in Central Europe fall: Rousová, Hana. Český p. 3–22; Translated by Edmund White, as The Tragedy of neoklasicismus dvacátých let. Malba – kresba: exh. cat., Central Europe. In: New York Review of Books, Vol. 31, No. Prague: Galerie Hlavniho Mesta Prahy, 1985; Az expres- 7, 1984, p. 33–38. szionizmus után. Új tárgyiasság és új klasszicizmus a 32 See Zwickl, op. cit., 2001, p. 55–63. magyar művészetben: exh. cat. / Ed. Gálig Zoltán. Buda- 33 See Susak, Vita. The Classical Tradition in the Ukrai- pest: Szombathelyi Képtár, 1992; Kształcenie artystyczne nian Art of the 1920s–1930s. In: Reinterpreting the Past, w Wilnie i jego tradycje: exh. cat. / Eds. Jerzy Malinowski, op. cit., 2010, p. 155–168. Michał Woźniak and Rūta Janonienė. Torun: Muzeum 34 Clegg, Elizabeth. Art, Design and Architecture in Cen- Okręgowe w Toruniu, Wilno: Akademia Sztuk Pięknych tral Europe 1890–1920. New Haven and London: Yale w Wilnie, 1996; Vlasiu, Ioana. Anii ’20 tradiţia şi pictura University Press, 2006, p. 3. româneasca. Bucharest: Editura Meridiane, 2000; Stowa- 35 See Mulevičiūtė, op. cit., 2010, p. 231–244. rzyszenie Artystów Polskich Rytm, 1922–1932: exh. cat. MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO Irena KOSSOWSKA Mikalojaus Koperniko universitetas, Torunė; Lenkijos mokslų akademijos Menų institutas, Varšuva
IŠ NAUJO ATRASTI ISTORINIAI STILIAI: TRADICINIŲ MENINIŲ KRYPČIŲ SUVOKIMAS 1920–1930 M. RYTŲ IR CENTRINĖJE EUROPOJE 207 Reikšminiai žodžiai: Rytų ir Centrinės Europos tarpukario dailė, tradicionalizmas, neorealizmas, neokla- sicizmas, nacionalinis identitetas, nacionalinis menas, nacionalinis stilius. ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR
Santrauka
Remiantis 2006 metais Varšuvoje įvykusios tarptautinės konferencijos Praeities reinterpretavimas: tradicinio meno kryptys 1920–1930 m. Centrinėje ir Rytų Europoje medžiaga, šiame straipsnyje aptariamas tradicionalistinis menas ir jo formų įvairovė. Diskusijose gilintasi į ideologiją, kuri pretendavo atkurti sociopolitinę tvarką, sunaikintą per Pirmąjį pasaulinį karą ir simboliškai pabrėžė stabilumo ilgesį. Konferencijoje taip pat buvo aptariamos praeities epochų menu besiremiančios vaizduojamojo meno srovės, kurios dominavo 1920–1930 metais iki modernizmo įsigalėjimo. Konferencijos pranešimuose atskleistos pakitusios neoklasicizmo ir neorealizmo formos, kurios prigijo Centrinėje ir Rytų Europoje. Atkeliavusios iš Paryžiaus, Romos, Berlyno, Miuncheno ir Diuseldorfo, jos persismelkė nacionaliniu, regioniniu bei etniniu šalių identitetu, įgijo vietinių bruožų. Simpoziumas siekė patikslinti tarpusavyje susijusias „tradicionalizmo“ ir „nacionalinio meno“ sąvokas, apmąstomas tarpukario meno kritikoje ir teorijoje, o ir šių dienų literatūroje. Vienas svarbiausių diskusijose kilusių klausimų – kaip meniniai interesai, tokie kaip susi- žavėjimas naujausia Romos, Paryžiaus ir/ar Berlyno menine raiška ir estetiniais prioritetais, sąveikauja su sociopo- litiniais veiksniais atskirose Rytų ir Centrinės Europos šalyse, apibrėžiant lokalinius neoklasicizmo ir neorealizmo variantus. Konferencijos siekinys buvo aptarti neišvengiamą priklausomybę nuo praeities (tai patvirtino daugybė menininkų iš Rytų Europos) ir, pasitelkiant istorines reprezentacines idiomas, pakomentuoti modernumą bei sugre- tinti šiuolaikines sociopolitines ir egzistencines problemas.
Pateikti klausimai apie naujas 1920–1930-jų metų klasicizmo ir realizmo interpretacijas Rytų bei Centrinėje Europoje PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES primena būtinybę užpildyti modernaus meno istorijos spragas. Ilgalaikį nesidomėjimą šiomis vaizduojamojo meno kryptimis lėmė bekompromisis modernumo siekimas, būdingas avangardui, ir antipatija socialistinio realizmo dok- trinai, įtvirtintai Rytų bloke po 1945-ųjų. Konferencija Praeities reinterpretavimas buvo skirta atskleisti turtingam Rytų bei Centrinės Europos meno paveldui, jos metu buvo stengiamasi kompensuoti užsitęsusį tradicinių tarpuka- rio meno krypčių ignoravimą regione, praplėsti diapazoną menininkų, neįtrauktų į Vakarų šalių vadovėlius, siekta revizuoti požiūrius ir atkurti pilną Europos meno geografiją.
Gauta 2011 01 21 Parengta spaudai 2011 10 02 Михаил СЕЛИВАЧЕВ Киевский национальный университет культуры и искусств
«ЖИВЫЕ ВЕЩИ» Н. ГОГОЛЯ: 208 ИСКУССТВО И ПРЕДМЕТНАЯ СРЕДА В ЕГО ПРОИЗВЕДЕНИЯХ
Ключевые слова: тексты Гоголя, архитектура, предметная среда, искусство.
«Живый в движеньи вещества […] численные исследователи украинского гения.2 Я крайня степень вещества…» Г. Павлуцкий отмечал неприятие гоголевских взглядов на искусство В. Белинским, В. Стасовым, (из оды «Бог» Г. Р. Державина)
ALIJOS, METODOLOGIJOS их насмешки по этому поводу. Даже В. Шенрок, биограф Гоголя, упрекал его в пылкой востор- женности, неустойчивости эстетических суж- Цель статьи – на основе изучения текстов дений, часто зависящих от минутного настрое- Н. В. Гоголя и литературы о нем осветить роль ния.3 Блестящая статья Павлуцкого, написанная писателя в сложении отечественного протоис- кусствознания середины XIX века. Гоголь был пионером научного подхода к анализу про-
E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, изведений архитектуры, станкового, декора- тивно-прикладного искусства, шире – того, что впоследствии называлось бытовой или матери- альной культурой, предметным окружением. Но вещевая среда произведений Н. Гоголя не исследовалась. Однако порой она более красно- речива, чем персонажи писателя.
Христианская идея иерофании (священного проявления) в живом и мертвом веществе прекрасно выражена Г. Р. Державиным в оде БОГ– самом знаменитом творении российской поэзии во времена Гоголя.1 Именно Гоголь кон- кретизировал эту идею в своей прозе, проторяя путь будущим акмеистам «Серебряного века». «Άκμή» Гумилёва, Ахматовой, Мандельштама, Кузьмина, Городецкого и их сподвижников и есть буквальное соответствие державинской «крайней степени вещества».
Гоголь-художник и мыслитель значительно Портрет Н. В. Гоголя из журнала «Москвитянин» MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO опередил свое время. Это утверждают много- (литография 1840-х гг., из архива А. Ф. Селивачёва) с надлежащим уважением к Гоголю, вместе с тем особенно дверными ручками – работой масте- иногда несколько снисходительно оправдывает ров, их ковавших. Гоголя за дань господствующему классицизму и Много произведений и отдельных глав в книгах рождающейся эклектике, сотворение кумира из Гоголя начинаются с красноречивых описаний Карла Брюллова, не самые лучшие советы Алек- каких-нибудь предметов: славной бекеши Ивана сандру Иванову и т. п.4 Вместе с тем известны Ивановича, домов и плетней Миргорода с их 209 восторженные отзывы Стасова об исторических конкретной колористикой, фактурой, мундира трудах Гоголя, покаянное послание Белинского городничего, который неожиданно появляется Николаю Васильевичу и запоздалое публичное ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR в калитке Ивана Ивановича красным пятном извинение в Отечественных записках5. обшлага,12 потом конкретизируется заеложен- Через 170 лет после Белинского и 100 лет после ным воротником и криво пришитыми восемью Павлуцкого инокиня Татиана (Спектор), доктор пуговицами, девятая из которых «оторвалась во филологических наук из Леснинского монастыря время процессии при освящении храма назад Пресвятой Богородицы во Франции, проследит, тому два года». Те же яркие красные обшлага как в сознании ученых ХХ в. Гоголь-сатирик через несколько лет (1842) появятся и в Мерт- постепенно утверждался в ипостаси пророка вых душах – в комнате Настасьи Петровны модернистских направлений в искусстве. Она Коробочки, на портрете старика в мундире, «как пишет: «Если в XIX веке Гоголя мог оценить нáшивали при [императоре] Павле Петровиче». только русский читатель, а западному его проза Чрезвычайная тщательность описания Гоголем казалась исключительно русской6 (Паскаль, 26), разнообразных вещей, особенно художествен- фольклорной и архаичной, то в XX веке стало ной выделки, не оставляет сомнений в том, что ясно, что Гоголь, наоборот, решал общечело- каждой из них он если не пользовался сам, то веческие проблемы и был смелым новатором, по крайней мере имел возможность часто любо- значительно опередившим свое время в области ваться, а то и воспринимать тактильно и про- художественного творчества».7 Инокиня осно- чими чувствами. вывается на утверждении Н. Бердяева (1918)8, На первой странице Старосветских помещи- PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES что Гоголь являлся предвестником новейших ков (1835) Гоголь оценивает, будто современ- аналитических течений в искусстве, обладал ный искусствовед, патину времени, благодаря восприятием действительности, приведшим к которой «дряхлые живописные домики хороши кубизму, стал предшественником Андрея Белого своей пестротою и совершенною противопо- и Пабло Пикассо.9 ложностью с новым гладеньким строением, «Новая предметность» очевидна уже в Вечерах которого стен не промыл еще дождь, крыши на хуторе близ Диканьки, написанных на про- не покрыла зеленая плесень, и лишенное щеко- тяжении 1830–1831 гг. 22-летним Гоголем. Цикл турки крыльцо не показывает своих красных малорусских повестей обогатил украинскими кирпичей».13 От стен и крыши Гоголь перехо- реалиями общеимперский культурный тезаурус. дит к ограде, галерее «из маленьких почернелых Не претендуя на исчерпывающую системность, деревянных столбиков»,14 запахам и краскам следует отметить вещевую мозаику Сорочинс- сада с «багрянцем вишен и яхонтовым морем кой ярмарки, росписи, окованный сундук куз- слив, покрытых свинцовым матом».15 Над всем неца Вакулы,10 его изумление перед лестницей этим – «радуга в виде полуразрушенного свода», царского Зимнего дворца: «Какая работа! Здесь под деревом – неугасимый огонь под медным одного железа рублей на пятьдесят пошло!».11 котлом или тазом на железной треноге, в кото- Тот же профессионально-производственный ром постоянно варили «бесчисленное множес- подход показывает диканьский кузнец и в сле- тво фруктов и растений»; медный лембик, в дующем абзаце, где восхищается живописным котором перегоняли водку. В низеньких ком- образом Пречистой девы, яркими красками, а натах – скрипучие двери, засиженные мухами зеркала и картины, тяжелые старинные стулья, доминирует поэтика классицизма – садово-пар- столы и столики с четырьмя или тремя углами, ковые мотивы, воздушность, ажурность (мосты «ковёр перед диваном с птицами, похожими – повисли над водами, гранит – лишь одежда на цветы, и цветами, похожими на птиц…».16 Невы,22 оград – узор чугунный, светла адмирал- Иными красками живописует Гоголь предшес- тейская игла), а панорама Петербурга безлюдна 210 твенников будущего китча – от модных «панта- – «ясны спящие громады пустынных улиц», то лон из цветной выбойки и китайчатого жёлтого Гоголь едва ли не первым в литературе того вре- сюртука» 17 до «оранжевых деревянных домов с мени показал оживлённый и густонаселенный мезонином и голубыми колоннами»,18 а также живыми людьми разного типа Петербург как в голубой гостиной, 19«…был вышит шерстью привлекательный мегаполис. Только импрес- рыцарь таким образом, как их всегда вышивают сионисты конца ХІХ в. смогли передать искус- по канве: нос вышел лестницею, а губы четве- ственное уличное освещение, подобное изоб- роугольником», где «дамы приятные и прият- раженному Гоголем в Невском проспекте еще ные во всех отношениях» восхищаются весе- в 1834 г. В комедии Сон классика украинской ленькими ситчиками с узенькими полосками на литературы Т. Шевченко в 1844 г. город описан голубом фоне да и сам губернатор вышивает то так же как мегаполис, но он холодный и чужой бисером, то по тюлю.20 автору, в противовес еще не урбанизирован- ному Киеву. Характеристика персонажей через одежду,
ALIJOS, METODOLOGIJOS мебель и всю вещевую среду стала главным при- Другой контраст с Шевченко: он противо- емом в романе Мертвые души. Иногда доста- поставляет степные могилы Поднепровья – точно банальные описания интерьера, быто- волыно-подольским замкам. Эти строения для вых предметов и пр., вынужденные натянутые него – символы свободы и рабства,23 так же сравнения (гостиница в начале Мертвых душ) как село в противовес городу. Иначе у Гоголя. – вдруг взрываются россыпями острых остро- Он, казалось бы, с симпатией описывает казац- умных неожиданностей: фрак «с покушеньями кую вольницу. Но двойственное впечатление на моду, из-под которого видна была манишка, оставляет упрямая тяжеловесная мощь Тараса E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, застегнутая тульской булавкой с бронзовым Бульбы, когда тот дерется с сыном, насмехается пистолетом», «покойная комната с тараканами, над женой (как и над книгами по философии), выглядывающими, как чернослив, из всех устраивает пьяный дебош с битьем посуды. Так углов», «черные фраки мелькали и носились же не без иронии изображено, как запорожцы врознь и кучами там и там, как носятся мухи на Сечи, у которых закончились деньги, разби- на белом сияющем рафинаде», «голова продол- вают армянские и жидовские лавки, демонс- блена была до самого мозга носами других пету- тративно презирая при этом материальные хов по известным делам волокитства». блага: «Шаровары алого дорогого сукна были запачканы дегтем для показания полного к ним Примечательно, что Гоголя привлекает не презрения». только вид, но и конструкция предметов. Опи- сание шкатулки Чичикова – это настоящее сти- Иными средствами Гоголь описывает интерьеры хотворение в прозе. Автор вроде бы извиняется и обитателей дубенского замка: молитвенник в авторском отступлении за внимание к подоб- в руках истощенного голодом воина в богатом ным мелким деталям: «…есть читатели такие вооружении, склоненные колени священнос- любопытные, которые пожелают даже узнать лужителей в лиловых мантиях с белыми шеми- план и внутреннее расположение шкатулки. зетками, небесную музыку органа под сводами, Пожалуй, почему же не удовлетворить! Вот оно, похожую на трепетные девичьи голоса, принуж- внутреннее расположенье…».21 дающую Андрия внимать с полураскрытыми устами; розово-голубые блики витражей, слезы
MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO Если в пушкинском Медном всаднике (1833) русоволосой панночки на снежнобелых плечах и ланитах, ее серебряный голосок; а в конечном чтобы кто-нибудь не замарал ее шелкового итоге – серебристые с золотом доспехи Андрия платья...».25 после любовной метаморфозы. Расположение к Италии не мешало Гоголю кри- Образы Остапа и Андрия – символы тесно тически относиться к ренесансной и барочной переплетенных ориента и окцидента в украин- архитектуре (в духе современности он считал ской культуре. Когда-то Владимир Солоухин в возрождение ретроградным, тупиковым путем 211 Камешках на ладони выразил соблазнительную развития европейской духовности), так же как по стройности мысль, будто искренне деклари- и восхищение готикой не распространялось на ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR руемые «русскость» и «православность» орга- все германо-протестантское начало. Безукориз- нично соединены у Гоголя с окцидентальной ненно-аккуратный (хоть и випивоха) немецкий ментальностью, едва скрытой склонностью к ремесленник Шиллер и его соперник, безалабер- римскому католицизму и сердечной любовью ный русский офицер Пирогов из «Невского про- к Италии – «родине его души». Именно оттуда, спекта» ведут себя с аналогично высмеиваемой издалека, ему было легче любить Русь. в обоих случаях немецкой педантичностью. К ее противоположности – «русскому характеру» Однако сквозное чтение гоголевских текстов Гоголь постоянно возвращается26 (здесь более убеждает: имидж католического мира далеко уместно прилагательное «русьскому», как это не всегда позитивен, все зависит от контекста. предлагал в свое время акад. Д. С. Лихачёв, раз- Например, в Страшной мести (глава 8), паны личавший значение этих лексем, относящихся к «важно крутят усы, и важно, задравши головы, России и Руси). разваливаются на лавках. С ними и ксендз вместе. Только ксендз у них на их же стать, и с Внешняя принудительная упорядоченность виду даже не похож на христианского попа […] во всех случаях приводит к грустным пос- позакидали назад рукава оборванных жупанов ледствиям, будь то прекрасные «англинские» своих и ходят козырем, как будто бы что пут- серпы, номера на покосившихся избах, вводи- ное». мые наследниками Старосветских помещиков,
«мелколистные жиденькие вершины…[берёз] PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES Не такие карикатурные, зато не менее убийс- в аглицких парках русских помещиков»,27 или твенные характеристики встречаются в Тарасе намечаемая регулярная перепланировка Мир- Бульбе: «Напереди стоял спесиво, в красной города, при которой новые прямые улицы по- шапке, убранной золотом, буджаковский пол- живому рассекают образованные будто самой ковник. Грузен был полковник, всех выше и природой старые переулки с живописными толще…»; «Немало было и всяких сенаторских плетнями. нахлебников, которых брали с собою сенаторы на обеды для почёта, которые крали со стола Мысли Гоголя об архитектуре изложены в статье и из буфетов серебряные кубки и после сегод- «Об архитектуре нынешнего времени» (1831), няшнего почёта на другой день садились на напечатанной в сборнике Арабески (1835). Более козлы править у какого-нибудь пана».24 Еще всего он ценил оригинальные направления, не больший сарказм проявляется в сцене созер- имеющие исторических предшественников цания варшавянами казни Остапа. В толпе в античности, – готику, деревянные церкви, выделен молодой шляхтич, «который одел купольные мечети, где конструкция предопре- на себя решительно всё, что у него ни было, деляет объем и декор сооружения. Это не было так что на его квартире оставалась только обычное, свойственное ХІХ в. романтическое изодранная рубашка да старые сапоги. Две увлечение неоготикой и прочими ретрости- цепочки, одна поверх другой, висели у него на лями. Интересно отметить, что в юности Гоголь шее с каким-то дукатом. Он стоял с коханкою и сам рисовал эскизы готического оформления своею, Юзысею, и беспрестанно оглядывался, отчего дома в Васильевке, посылал их матери с подробными инструкциями воплощения в «Архитектура – тоже летопись мира: она гово- жизнь, ведь «готический вид – это нынче все- рит тогда, когда уже молчат и песни, и преда- общий вкус».28 ния и когда уже ничто не говорит о погибшем народе». Реже приводится продолжение мысли Для Гоголя готика – прежде всего преодоление и примечание, где Гоголь предлагает построить земного притяжения, стремление к небесам, улицу с образцами разных исторических сти- 212 а потому этот стиль уместен лишь в храмах и лей в хронологическом порядке – «Пусть же она высоких сооружениях: «...Художник выше и [архитектура], хоть отрывками, является среди выше стремился вознести создание свое к небу, наших городов в таком виде, в каком она была к нему одному рвался и пред ним, почти в виду при отжившем уже народе, чтобы при взгляде его, благоговейно подымал молящую свою руку. на неё осенила нас мысль о минувшей его жизни Здание его летело к небу; узкие окна, столпы, и погрузила бы нас в его быт, в его привычки и своды тянулись нескончаемо в вышину; про- степень понимания и вызвала бы у нас благодар- зрачный, почти кружевной шпиц, как дым, скво- ность за его существование, бывшее ступенью зил над ними, и величественный храм так бывал нашего собственного возвышения». Эта идея велик перед обыкновенными жилищами людей, уже в ХХ веке воплотилась в ряде скансеновс- как велики требования души нашей перед тре- ких или диснейлендовских проектов, которые бованиями тела <…> В ней [готической архи- предусматривают сосредоточение в одном месте тектуре] все соединено вместе: этот стройно и или аутентичных достопримечательностей, или ALIJOS, METODOLOGIJOS высоко возносящийся над головою лес сводов их уменьшенных копий. <…> эта легкая паутина резьбы...». Уподобление готических нервюр лесной чаще встречается и в Тема «живых вещей» в творчестве Гоголя необъ- других местах Арабесок: «В готической архитек- ятна, она требует освещения многих сюжетов туре более всего заметен отпечаток, хотя неяс- писателя и литературы о нем.30 Живописуя ный, тесно сплетенного леса, мрачного, вели- предметную среду, Гоголь искусно сопостав- чественного, где топор не звучал от века». Эта ляет общие и крупные планы, его изображе- идея (обозначенная еще Гете), оказалась живу- ние выпукло, осязаемо. Он легко переходит от E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, чей: через 100 лет после Гоголя впитал ее и архи- панорамы к мельчайшим деталям, увеличивая тектор Антонио Гауди, знаменитый автор до сих их, акцентируя не только вид, объем и цвет, но пор не законченного собора Саграда Фамилия в и фактуру, температуру, звук, запах и вкус пред- Барселоне. метов. Прежде всего, это касается вещей съе- добных: бесконечные перекусы «старосветских Разделяя свойственное своей эпохе весьма помещиков», вареники, летящие в рот Черева- критичное мнение относительно китайских и тому Пацюку в ночь перед Рождеством,31 обед в византийских архитектурных образцов, Гоголь Страшной мести с культурософской атрибути- одновременно восхищен изобретательным оби- кой галушек и свинины, водки и кофе, наконец лием индийских, исламских форм, а более всего – смешение запахов свежего хлеба, лука и кофе, – куполами. Купол для него – «лучшее, пре- с которого начинается Нос. лестнейшее творение вкуса, сладострастный, воздушно-выпуклый, […] прекрасный, огром- Апофеоз вещевой конкретики – история ный, легковыпуклый […] смело выпуклый, как шинели Акакия Акакиевича. Визуальный сов- небесный свод, […] весь белый. Ослепительная ременный эквивалент «предметной поэтики» белизна сообщает неизъяснимую очарователь- Гоголя – цветные рисунки-эскизы Сергея Яку- ность и полноту его легко выпуклой форме – он товича к фильму Тарас Бульба. Гоголь первым тогда лучше, роскошнее и облачнее круглится на высказал достаточно меткие соображения о небе […] в величавом и огромном виде».29 поэтике китчевых лубочных картинок и при- чин их популярности,32 а пафос и сюжетные
MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO Часто цитируются известные строки писателя: линии повести Портрет заставляют вспомнить популярный Потрет Дориана Грея, написанный торгашей, наполняют, как саранча, палаты О. Уайльдом через 50 лет, хотя фабула и отде- и присутственные места, дерут последнюю льные мотивы принадлежат к «ходячим», есть копейку с своих же земляков, наводняют Петер- и 4-й главе Эликсира Сатаны Е. Гофмана и у бург ябедниками, наживают наконец капитал и других авторов. Художественный язык, создан- торжественно прибавляют к фамилии своей, ный Гоголем, оказал влияние не только на его оканчивающейся на о, слог въ».34 213 современников, но и в еще большей степени на Завершить статью можно афористическим опре- последующие поколения, особенно во времена делением Гоголя сути христианского искусства Пикассо и Шагала. ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR из письма к В. А. Жуковскому (Неаполь, святки Особая тема – средства портретного изобра- 1847/48 г.): «В искусстве таятся семена созданья, жения в произведениях Гоголя. Минуя кари- а не разрушенья… Искусство есть водворение катурные физиономии в форме редьки хвости- в душу стройности и порядка, а не смущения и ком вниз или вверх, на фоне привычных пос- расстройства».35 тоянных эпитетов, подобных атласной коже и снежным плечам дочери ковенского воеводы, можно вспомнить такие необычные, как «оло- вянные свои глаза [вполне положительного персонажа – настоятеля монастыря], которые, Примечания казалось, давно уже не принадлежали миру 1 Ода «Бог» Г. Державина, написанная в 1780– сему», «слезы в свинцовых глазах Афанасия 1784 гг., получила мировую известность и переведена на протяжении ХІХ в. на немецкий, французский, Ивановича», или сравнение светоносной зла- английский, итальянский, испанский, польский, чеш- товласой головки девочки-подростка со свеже- ский, латинский, японский языки. 2 33 Украинец Гоголь одновременно гений общерус- ньким яичком. ский (точнее – общерусьский), и общеевропейский. Стоит ли сетовать, что великорусы и прочие совре- Благодаря и Гоголю Украина стала для России менные россияне также считают его своим? своеобразным художническим Пьемонтом. 3 Павлуцкий, Г. Гоголь об искусстве In: Памяти Гоголя. Научно-литературный сборник, изданный Он сформулировал образы-знаки украинского PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES Киевским Обществом Нестора-летописца под редак- народного костюма на два века вперед: «Темные цией Н. И. Дашкевича. Киев, 1902, с. 304-307. Здесь же кудри, черные брови – и без бороды хорош сла- Григорий Григорьевич, как вполне понятную вещь, вянин: закрученные усы, высокая шапка с чер- констатирует развитие Николаем Васильевичем идей немецких ученых Гегеля, Тика, Шлегеля. вонным верхом; весь стан обтянувшийся ловко, ? Павлуцкий, Г. Гоголь об искусстве In: Памяти Гоголя. или обойденный в три раза, и при шароварах, Научно-литературный сборник, изданный Киевс- ким Обществом Нестора-летописца под редакцией богато расположившихся над чоботами,…с Н. И. Дашкевича. Киев, 1902. Странно только, что нахлобучкой […] Бежит, обтянутая синей запас- вне его внимания остались рассуждения Гоголя по кою у пояса и трясутся под полотном трепещу- поводу органичной конструктивности деревянных украинских церквей, тем более, что сам Павлуцкий щие груди, а лишенные обуви ноги, обнаженные был одним из первых искусствоведов, которые их до колен, кровью и здоровьем играют». изучали. 4 Странно только, что вне его внимания остались Несомненно не только художественное, но рассуждения Гоголя по поводу органичной конструк- и патриотическое влияние старшего совре- тивности деревянных украинских церквей, тем более, что сам Павлуцкий был одним из первых искусство- менника Гоголя на юного Шевченко. Так, во ведов, которые их изучали. вступлении к Старосветским помещикам есть 5 Из письма Белинского к Гоголю (1840) через 5 лет после сокрушительной критики Виссарионом Григо- пассаж о ясной, спокойной жизни, «которую рьевичем «Аребесок»: «С особенною любовию хочется вели старые национальные, простосердечные мне поговорить о милых мне «Арабесках», тем более, и вместе богатые фамилии, всегда составля- что я виноват перед вами: во время оно я с жесто- кою запальчивостью изрыгнул хулу на Ваши в «Ара- юшие противоположность тем низким мало- бесках» статьи ученого содержания, не понимая, что россиянам, которые выдираются из дегтярей, тем изрыгаю хулу на Духа. Они были тогда для меня слишком просты, а потому и неприступно высоки…». Наконец, «раз навсегда нужно отбросить неспра- увиденная с высоты полета на оседланном черте, при- ведливую легенду о научном дилетантизме Гоголя», сутствует также в конце Записок сумасшедшего, хоть – утверждал С. А. Венгеров – цитируется по послес- и летит он всего лишь на тройке лошадей с ямщиком ловию Петра Паламарчука Узор Aрабесок к изданию: и колокольчиками: «с одной стороны море, с другой – Гоголь Н. Арабески. Москва: Молодая гвардия, 1990, с. Италия; вон и русские избы виднеют. Дом ли это мой 378–390. синеет вдали? Мать ли моя сидит перед окном?..». 6 Паскаль, П. Гоголь во Франции. In: Вестник РСХД 12 Можно вспомнить появление и метаморфозы 214 (Париж) II (1952), c. 26 (23–27). красной свитки на сорочинской ярмарке? 7 Инокиня Татиана (Спектор). Гоголь как пророк 13 Впрочем, аналогичные реалии совсем по-дру- как пророк апостасии. In: http://www. monasterelesna. гому аранжируются в описании узенькой варшав- org In: http://www.monasterelesna.org/Teksty1.htm#T2.] ской улицы: «Эта улица чрезвычайно походила на 8 Бердяев, Н. Духи русской революции. Paris: YMCA- вывороченную внутренность заднего двора. Сол- PRESS, 1947, c. 6. нце, казалось, не заходило сюда вовсе. Совершенно 9 http://www.monasterelesna.org/Teksty1.htm#T2 Далее почерневшие деревянные домы, со множеством инокиня Татиана продолжает: «Бердяев писал это, протянутых из окон жердей, увеличивали еще более когда кризис искусства только начал проявляться, мрак. Изредка краснела между ними кирпичная но настоящее признание художественные открытия стена, но и та уже во многих местах превращалась Гоголя нашли с развитием более поздних течений – совершенно в чёрную. Иногда только вверху ощека- от Шагала до Дали. В литературе открытиями Гоголя туренный кусок стены, обхваченный солнцем, блис- широко пользовались, помимо уже названных авто- тал нестерпимой для глаз белизною. Тут всё состо- ров, Достоевский, Гончаров, Тургенев, Писемский, яло из сильных резкостей: трубы, тряпки, шелуха, Островский, Салтыков, Чехов, Ремизов, Замятин, выброшенные разбитые чаны. Всякий, что только Олеша, Хармс, Зощенко, Платонов, Булгаков, Кафка, было у него негодного, швырял на улицу, доставляя Беккетт, Ионеско, Камю, Синявский, Соколов, Аксё- прохожим возможные удобства питать все чувства нов, Маканин, Сорокин… Во второй половине XX свои этой дрянью». столетия, когда абсурдизм занял ведущие позиции в 14 Однако в описании плюшкинского села Гоголь ALIJOS, METODOLOGIJOS искусстве, Гоголь стал понятен всем и известен пов- все-таки устанавливает границу между живопис- сюду». ной ветхостью и мерзостью запустения: «Какую-то 10 В краеведческом музее Диканьки (Полтавская особенную ветхость заметил он на всех деревенс- обл.) экспонируется щедро окованный железом сун- ких строениях: бревно на избах было темно и старо; дук, типичный для барского быта XVIII в. Вероят- многие крыши сквозили, как решето; на иных оста- нее всего, происходит он из местного кочубеевского вался только конёк вверху да жерди по сторонам в дворца. Не исключено, что Гоголь его видел и именно виде ребр… балкончики под крышами с перилами, этот сундук стал прообразом шедевра диканьского неизвестно для каких причин делаемые в иных рус- кузнеца Вакулы, выполненного им для прекрасной ских избах, покосились и почернели даже не живо- Оксаны: «Если бы ты знала, сколько возился около писно». 15 E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, него: две ночи не выходил из кузницы; зато ни у Подобные образы постоянно сопровождают одной поповны не будет такого сундука. Железо Гоголя, вплоть до последних записных книжек, на оковку положил такое, какого не клал на сотни- отрывки из которых вошли в Выбранные места…: кову таратайку, когда ходил на работу в Полтаву. А «Старые домишки, полусогнившие крыши, порос- как будет расписан! [ ... ] По всему полю будут рас- шие мхом, травой и даже кустарником…, Вишневые киданы красные и синие цветы. Гореть будет, как низенькие садики, и подсолнечники над плетнями жар». Подобный диканьскому сундук 1718 г. есть и в и рвами, и соломенный навес чисто вымазанной Минском музее народного искусства (Раубичи), и уж хаты, и миловидное, красным обводом окруженное совсем «как жар» рдеют между железными шпугами окошко. Ты древний корень Руси, где сердечней чувс- писанные клейма в аналогичном сундуке Кирилла тво и нежней славянская природа….». Эти «красные Разумовского из Национального музея истории Укра- обводы» вокруг окон и дверей, встречаются у Гоголя ины (Киев, впрочем, эту вещь считают западноевро- на многих страницах, будто они действительно крас- пейской). ные в смысле красоты, а не только цвета. 11 Ирреально-экспрессивный «уровень цен» харак- 16 А на второй странице Мертвых душ в окне терен и для Сорочинской ярмарки: пару волов усту- «помещался сбитенщик с самоваром из красной меди пают за двадцать, но в эпиграфе ко 2-й главе «… и лицом так же красным, как самовар…», на пятой – хоч би в кишені було рублів і з тридцять, то й тоді упоминается раскладка на столе «с орехами, мылом и не закупив би усієї ярмарки». Если преувеличенно пряниками, похожими на мыло». В 1960-х гг. препо- 20-пудового Тараса Бульбу еще можно мотивиро- даватель Ленинградской академии искусств Андрей вать художественной выразительностью, то сложнее Львович Пунин (профессор, доктор архитектуры) истолковать смещение географических координат в говаривал нам, студентам, об аттике Зимнего дворца, Страшной мести. Напомним это место в XIV главе: где статуи похожи на вазы, а вазы похожи на ста- «За Киевом показалось неслыханное чудо [ … ] вдруг туи… стало видимо далеко во все концы света. Вдали заси- 17 Вступление к повести Иван Федорович Шпонька и нел Лиман, за Лиманом разливалось Чёрное море. его тётушка, 1831. Бывалые люди узнали и Крым, горою подымавшийся 18 В описании голубых колонн, приставленных к из моря, и болотный Сиваш. По левую руку видна оранжевым классицистичным домам, нет насмешки.
MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO была земля Галичская». Аналогичная панорама, будто Напротив, Гоголю нравилось такое сочетание красок, именно в нем он запроектировал ковер для собствен- (из авторского отступления во 2-й главе Мертвых ного Васильевского дома, где в целом должен был гос- душ). подствовать «готический вид – это нынче всеобщий 27 Это об усадьбе Манилова, которая «немногих вкус» – цитируется уже упомянутое послесловие П. могла заманить своим местоположением», и где даже Паламарчука Узор Aрабесок. сосновый лес «темнел каким-то скучно-синеватым 19 Впрочем, в кабинете Манилова «стены были цветом». выкрашены какой-то голубенькой краской вроде 28 Цитируется по вышеупомянутой книге Узор Ара- серенькой…». бесок П. Паламарчука, с. 378. 215 20 «Как хорошо вышивает разные домашние узоры! 29 Теперь, в ХХІ веке, мы точно знаем, что мусуль- Он мне показывал своей работы кошелек: редкая манские мечети в определенном смысле также явля- дама может так искусно вышить». – Мертвые души, ются византийским наследием, поскольку происхо-
том 1, главы 2, 9 и др. дят от коптских храмов. Но продолжим цитировать ART HISTORY IN THE MIDDLE AND EAST EUR 21 Глава 3 Мертвых душ. Гоголя: «Огромный восточный купол, или совер- 22 У Мандельштама («Я научился вам, блаженные шенно круглый, или выгибающийся, как сладострас- слова…»), напротив, гранит давлеет над водою: «В тная ваза, опрокинутая вниз, или в виде шара, или огромной комнате тяжелая Нева / И голубая кровь обремененный, облепленный резьбою и украшени- струится из гранита…». ями, как богатая митра, патриархально властвует над 23 «Прогулка с удовольствием и не без морали», всем зданием; внизу, у самого подножия строения 1856–1858. небольшие куполы целою оградою обходят его про- 24 Ту же гоголевскую иронию, переходящую в сар- странные стены, как покорные рабы; со всех сторон казм, применит через 100 лет Николай Островс- летят тонкие минареты, представляющие самый оча- кий в культовом советском романе «Как закалялась ровательный контраст своею легкою веселою торню- сталь» (глава 4): «Пан полковник ехал впереди отряда рою с важным, величественным видом всего здания. на великолепном вороном жеребце и, несмотря на Так величественный магометанин в широком, убран- апрельское теплое солнце, был в кавказской бурке и ном золотом и каменьями платье возлежит среди в смушевой запорожской шапке с малиновой «кити- гурий стройных, обнаженных, ослепительных своею цей», в черкеске с полным вооружением: кинжал, белизною». Однако в новое время «купол сделался сабля чеканного серебра. Красив пан полковник ничтожно малым. Видя его пустынность и одиночес- Голуб: брови черные, лицо бледное с легкой желтиз- тво наверху здания, прибавили к нему несколько дру- ной от бесконечных попоек. В зубах люлька. Был пан гих, возвысили для этого под ними башни – и куполы полковник до революции агрономом на плантациях стали походить на грибы» (Арабески, 1990, с. 164–165, сахарного завода, но скучна эта жизнь, не сравнять с 177–178). атаманским положением, и выплыл агроном в мутной 30 Библиография работ о Гоголе как художественном стихии, загулявшей по стране, уже паном полковни- критике и культурологе щедро прокомментирована ком Голубом». в образцовых примечаниях и послесловии П. Пала- 25 Хочется продолжить красноречивую гоголевс- марчука и Ю. Селивёрстова к московскому изданию
кую цитату с характерными полонизмами, которая Арабесок 1990 г. Из новейших публикаций больше PERSONALITIES,OPE: PROCESS, METHODOLOGIES тоже перекликается, невзирая на контрастную сти- всего ссылок в Интернете на «Апологию Плюш- листику, с описанием казни подпольщиков белопо- кина», где речь идет, в частности, о собирании вещей ляками в 8-й главе романа «Как закалялась сталь»: в молодости и постепенном освобождении от них в «Вот это, душечка Юзыся, – говорил он, – весь старости (Топоров В. Н. Вещь в антропоцентричес- народ, что вы видите, пришел затем, чтобы посмот- кой перспективе. In: Aequinox, Москва, 1993, с. 70–94; реть, как будут казнить преступников. А вот тот, Его же: Миф. Ритуал. Образ. Символ: Исследования в душечка, что, вы видите, держит в руках секиру и области мифологического: Избранное, Москва, 1995; другие инстументы – то палач, и он будет казнить. благодарю доктора искусствоведения А. С. Найдена И как начнёт колесовать и другие делать муки, то за подсказку этого источника). Следует отметить преступник ещё будет жив; а как отрубят голову, то также эпопею Рыба-Днепр киевлянина Андрея Пуч- он, душечка, тотчас и умрет. Прежде будет кричать кова, почти всю сотканную из гоголевских аллюзий, и двигаться, но как только отрубят голову, тогда ему опубликованную в его книге Архитектурно-культу- не можно будет ни кричать, ни есть, ни пить, оттого рологические очерки. Феномены, явления, вещи. Киев: что у него, душечка, уже больше не будет головы. И Издательский дом А+С, 2008, с. 7–67. Юзыся все это слушала со страхом и любопытством. 31 Интересно, почему Гоголь называет здесь Рождес- Из слуховых окон выглядывали престранные рожи твенскую кутью «голодной», ведь в наше время этот в усах и в чем-то похожем на чепчики. На балконах, эпитет касается Крещенской кутьи? под балдахинами, сидело аристократство. Хоро- 32 Часть І Портрета. шенькая ручка смеющейся, блистающей, как белый 33 «Хорошенький овал лица ее круглился, как сахар, панны держалась за перила. Ясновельможные свеженькое яичко, и, подобно ему, белел какою-то паны, довольно плотные, глядели с важным видом. прозрачной белизною, когда свежее, только что сне- Холоп, в блестящем убранстве, с откидными назад сенное, оно держится против света в смуглых руках рукавами, разносил тут же разные напитки и съест- испытующей его ключницы и пропускает сквозь ное…» (Тарас Бульба, глава ХІ). себя лучи сияющего солнца; ее тоненькие ушки 26 «…автор любит чрезвычайно быть обстоятель- также сквозили, рдея проникавшим их теплым све- ным во всем и с этой стороны, несмотря на то что сам том. При этом испуг в открытых, остановившихся человек русский, хочет быть аккуратен, как немец» устах, на глазах слезы – все это в ней было так мило, что герой наш глядел на нее несколько минут…». паничі, що соромились свою благородну фамілію Данный сюжет в 5-й главе Мертвых душ предвос- (Кирпа-Гнучкошиєнко-въ) і надруковать в мужиць- хищает описания Лолиты В. Набоковым уже через кій книжці». столетие после Гоголя. 35 Сочинения Н. В. Гоголя. Изд.14-е. Том 5: Выбран- 34 Через шесть лет, в послесловии к поэме Гай- ные места из переписки с друзьями. Санкт-Петербург, дамаки (1841) Шевченко отметит: «Єсть ще і такі 1898, с. 313.
216
Michael SELIVACHEV Kiev National University of Culture and Arts
“LIVE THINGS” OF NICOLAS GOGOL: ART AND ARTIFICIAL SURROUNDING IN HIS WORKS
Key words: Gogol’s texts, architecture, artificial surrounding, art.
Summary
The report reveals the significance of the author ofDead souls as a predictor of several new artistic trends and as a
ALIJOS, METODOLOGIJOS pioneer in the development of scientific аrt history in Russian Empire. It was in Gogol’s texts that the “live things” became important “personages”, sometimes much more expressive, than the acting heroes themselves. But even the best critics, such as Vissarion Belinski or Vladimir Stasov, initially did not accept his historical and theoretical works about art, architecture, geography etc., supposing them to be naïve and juvenile. One may say that the “live things” were obscured by the shadow of Dead souls for too long. Nevertheless, an artistic language, created by Gogol, had a strong influence not only on his contemporaries, but also on the new generations of intellectuals, even at a greater scale, especially in the second half of 20th century, the time of Marc Chagall and Salvador Dali, when Gogol became comprehended and famous all over the world. E: RAIDA, PERSON E: RAIDA, Special attention is devoted to Gogol’s thoughts on art. He appreciated forms, which emerged in the framework of Gothic, Islamic, Indian art, while his attitude to Byzantine, Chinese, Renaissance styles was rather sceptical. Gogol proposed the first explanations, why the kitsch phenomenon is so popular (though such a notion was not in use at his time). He is the predecessor of some new concepts, which were later embodied into the poems of acmeist circle, images of Pablo Picasso, several Skansen- and Disneyland-like projects. The idea and the plot of the novelPortrait resembles the Portrait of Dorian Grey, which was written 50 years later. Gogol created the main signs and images of Ukrainian world. Thanks to this author, Ukraine became a sort of Piemont for all of the Russian Empire. Ultimately, he provided an aphoristic definition of the Christian Art, where the seeds of creation are hidden, but not destroying…
Gauta 2011 01 26 Parengta spaudai 2011 10 03 MENOTYRA VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYS EUROPOS MENOTYRA IR RYTŲ VIDURIO VARIA Nijolė LUKŠIONYTĖ Aušrinė KULVIETYTĖ-SLAVINSKIENĖ Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas
MENOTYROS PUBLIKACIJOS 218 TARPUKARIO VILNIUJE IR KAUNE
Reikšminiai žodžiai: menotyros publikacijos, tarpukaris, Vilnius, Kaunas. VARIA
Menotyra kaip savarankiška mokslo šaka Lietuvoje Tarpukario autorių tekstais dažnai remiasi šių dienų įsitvirtino tik laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių tyrinėtojai, tačiau iš paskirų nuorodų neįmanoma karų. Politinės situacijos nulemta Vilniaus ir Kauno įsivaizduoti tuometinių publikacijų kiekio, temati- perskyra formavo du savarankiškus tyrinėjimų židi- kos, pastebėti produktyviausių autorių ir jų interesų nius, kurie beveik neturėjo sąlyčio taškų. lauko. Tai inspiravo pirmąjį bandymą suregistruoti svarbiausias tarpukario Vilniaus ir Kauno meno- Vilniaus menotyrininkai telkėsi Stepono Batoro tyros publikacijas. Apsiribota mokslinio pobūdžio universitete ir Vilniaus Mokslo bičiulių draugijoje architektūros ir dailės istorijos, kritikos, teorijos, (Towarzystwo Przyjaciół Nauk). Vilniečiai 1935– paveldosaugos ir muziejininkystės tekstais. Straips- 1939 m. leido specialų menotyros mokslo darbų rin- nių apie laiko aktualijas (naujų pastatų projektus, kinį Prace i materiały sprawozdawcze sekcji Historii įvykusias parodas, modernizmą, lietuviško stiliaus Sztuki Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie (išėjo ieškojimus) įtraukta iš Kauno spaudos. Populia- 3 tomai)1, menotyros straipsnius kartais spausdino rios eseistikos ir publicistikos būta Vilniaus perio- žurnalai Ateneum Wileńskie, Alma mater Wilnensis. dikoje (antai Jerzy Hoppen 1935 m. žurnale Słowo Išėjo keletas monografijų (S. Lorentzo, W. Tatarkie- paskelbė 26 straipsnelius su rubrika Wilno, które wicziaus, J. Remerio, F. Ruszczyco, dvi J. Bulhako, ginie), tačiau siekiant bibliografijos sąrašo toly- trys M. Morelowskio), leisti J. Kłoso, W. Gizbert- gumo, eseistika į jį neįtraukta. Į sąrašą taip pat Studnickio ir kitų autorių vadovai po Vilnių. Vil- nebuvo traukiami trumpi informacinio pobūdžio niaus menotyrininkai rašė lenkų kalba, vienintelis straipsniai, tekstai apie menininkų ugdymą, par- Vladas Drėma paskelbė straipsnių lietuviškai. odų katalogai, menininkų nekrologai. Tarpukario Kauno menotyra buvo susijusi su Lie- Tarp Kauno ir Vilniaus tarpukario menotyros pas- tuvos universitetu ir Vytauto Didžiojo muziejumi. tebimi ryškūs skirtumai. Vilniečiai daug dėmesio Kaune išspausdinta svarių monografijų (J. Baltru- skyrė ne tik naujų pastatų aptarimui, dailės parodų šaičio, P. Galaunės, K. Jasėno, H. Kairiūkštytės-Jaci- recenzavimui, bet ir meno istorijos klausimams. nienės, M. Vorobjovo). Gausiausią publikacijų dalį Plačiausiai buvo nagrinėjama LDK architektūra ir sudaro straipsniai kultūrai ir menui skirtuose žur- dailė. Nepriklausomoje Lietuvoje gimstanti ir besi- naluose: Meno kultūra, Baras, 7 meno dienos, Meno formuojanti menotyra buvo betarpiškai susijusi su dienos, Kultūra, Bangos, Gaisai, Naujoji Romuva, valstybės, ieškančios istorinių ir nacionalinių šaknų, Židinys, Vairas. Juose formavosi ir brendo lietuviš- aktualijomis. Noras puoselėti lietuvišką kultūrą koji menotyros mintis. skatino gręžtis į liaudies meną, jį tirti, rūpintis wileńskiego z drugiej i trzeciej ćwierci XVIII-go apsauga. Tuo pačiu atsiribota nuo profesionaliojo wieku. In: Prace i Materjały Sprawozdawcze Sekcji Historji Sztuki. T.3, Wilno, 1938/39, s. 175–217. Lietuvos meno palikimo, kuris asocijavosi su bajo- 5. BOHDZIEWICZ, Piotr. Ittarowie w Polsce a barok rijos puoselėtu lenkiškuoju kultūros segmentu. Tik Katanii XVIII wieku. In: Prace i materiały Zakładu Historii Sztuki Uniwersytetu Stefana Batorego w pavieniai tekstai (P. Galaunės, H. Kairiūkštytės-Jaci- Wilnie. Wilno: Nakładem Zakładu Historii Sztuki nienės) skirti senajai LDK architektūrai ir dailei. USB, 1939, nr. 1, 28 s. 219 6. BOHDZIEWICZ, Piotr. Wilno – miasto baroku. Minėti skirtumai lėmė individualų Vilniaus ir In: Wilno. Kwartalnik poświęcony sprawom miasta Kauno tarpukario menotyros tekstų atrinkimą bei Wilna. 1939, nr. 1, s. 2–13. VARIA sugrupavimą. Meno istorijai skirtus vilniečių dar- 7. BORTNOWSKI, W. Przegląd prac konserwacyjnych na Górze Zamkowej w Wilnie w latach 1930-1936. bus nutarta grupuoti pagal architektūros ir dailės In: Ateneum Wileńskie, 1938, nr. 1, s. 211–216. sritis. Sudarant Nepriklausomos Lietuvos menoty- 8. BREŻGO, Boleslaw. Sztuki piękne w Kolegjum oraz w ros darbų sąrašą, išskirtos grupės apie architektūrą, Akademii OO. Jezuitów w Połocku w XVIII i XIX w. In: Prace i Materjały Sprawozdawcze Sekcji Historii dailę, meno teorijos ir kritikos klausimus, paveldo- Sztuki. T. 3, Wilno, 1938/39, s. 29–39. saugą ir muziejininkystę, liaudies meną. Stengtasi 9. CYWIŃSKI, Stanisław, WĄSOWICZ, Henryk. Ba- parodyti rašiusių autorių ir keltų klausimų įvairovę, zylika Wileńska. Wilno: Wydaw. Kom. Ratowania Bazyliki Wileńskiej [1933]. 55 s. tačiau neturėta tikslo suregistruoti visų periodikoje 10. FIJAŁEK, Jan. Opisy Wilna aż do połowy wie- skelbtų tekstų. Informacija surinkta vartant tarpu- ku XVII-go. In: Ateneum Wileńskie, 1923, nr. 3, kario spaudą, naudojantis bibliografų sudarytomis s. 313–336. 11. FIJAŁEK, Jan. Teksty opisowe Wilna. In: Ateneum rodyklėmis bei kitų tyrinėtojų darbais. Sudarant Wileńskie, 1923, nr. 3/4, s. 506-526; 1924, nr. 5/6, Vilniaus menotyros publikacijų sąrašą, naudotasi s. 122–158. Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos, Lietuvos 12. FORKIEWICZ, Antoni. Rossa a urbanistyka Wil- na. In: Architektura i budownictwo, 1935, nr. 11, Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lie- s. 377–379. tuvos virtualios bibliotekos katalogais bei Varšu- 13. GIZBERT-STUDNICKI, Wacław. Kościół ewange- vos ir Torunės mokslininkų parengtais bibliogra- licko-reformowany w Wilnie. Historia, organizacja, świątynia. [Wilno]: Wyd. Wil. Synod Ewangelicko 2 finiais leidiniais , taip pat ir lietuviškais teminės -reformowany, 1935, 68 s. bibliografijos sąrašais3. Kadangi chronologinės 14. GLINKA, Jan. Pałac Białostocki Jana Klemensa Bra- laikotarpio ribos apima 1918–1940 metus, į sąrašą nickiego. In: Prace i Materiały Sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki. T.3, Wilno, 1938/39, s. 41–47. neįtraukti žymių menotyrininkų darbai, paskelbti 15. GRABOWSKI, E. Kościół Św. Piotra i Pawła na anksčiau arba vėliau nurodytų datų. Antokolu. Wilno: wyd. Sekcji Krajozn. Koła Wil. Zw. Polskich Inżynierów Kolejovych, 1926, 8 s. 16. HOŁUBOWICZ, Włodzimierz. Gdzie stal trzeci zamek Wilna zburzony przez Konrada Wallenroda w 1390 roku.Wilno, 1939, 8 s. Atspaudas iš Kurier VILNIUJE Wileński, 1939 nr. 98. 17. HOŁUBOWICZ, Włodzimierz. Krzywy Gród z XIV w. na Górze Biekieszowej w Wilnie. In: Wilno. ARCHITEKTŪRA Kwartalnik poświęcony sprawom miasta Wilna. 1939, nr. 1, s. 27–35. 1. BATOWSKI, Zygmunt. Giacinto Campana i kaplica 18. HULKA-LASKOWSKI, Pawel. Wileński kościół Św. Kazimierza w Wilnie. (Przycinek archiwalny). ewangelicko-reformowany. Wilno: Wyd. Wil. Synod In: Biuletyn naukowy, 1932, nr. 2, s. 72–75. Ewangelicko-reformowany, 1936, 73 s. 2. BOHDZIEWICZ, Piotr. O trzech kierunkach wi- 19. KIESZKOWSKI, Witold. Dolny Zamek wileński. leńskiego baroku drugiej i trzeciej ćwierci XVIII-go Arkady, 1937, nr. 10, s. 506–512. wieku. In: Prace i Materjały Sprawozdawcze Sekcji 20. KIESZKOWSKI, Witold. Dzieje placu katedralnego w Historji Sztuki. T. 2, Wilno,1935, s. 240–241. Wilnie. In: Wilno. Kwartalnik poświęcony sprawom 3. BOHDZIEWICZ, Piotr. Francesco Placidi, archi- miasta Wilna. 1939, nr. 2, s. 89–107. tekt - Włoch XVIII-go stulecia w Polsce i związki 21. KŁOS, Juliusz Stefan. Wilno. Przewodnik krajo- jego sztuki z barokiem wileńskim w świetle nowych znawczy. Wilno: Oddz. Wileński Polskiego Tow. danych archiwalnych i metody analitycznej. In: Prace Krajoznawczego, 1923, 261 s. i Materjały Sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki. 22. KŁOS, Juliusz Stefan. Wilno: przewodnik krajo- T. 3, Wilno, 1938/39, s. 219–256. znawczy (szkic monografji historyczno-architekto- 4. BOHDZIEWICZ, Piotr. O istocie i genezie baroku nicznej). Wilno: Oddz. Wileński Polskiego Tow. XIX w. In: Prace i Materjały Sprawozdawcze Sekcji Krajoznawczego, 1929, 293 s. Historii Sztuki. T. 3, Wilno, 1938/39, s. 4–107; 23. [KŁOS, Juliusz]. Wilno: przewodnik krajoznawczy 39. ŁOPACIŃSKI, Euzebjusz. Horodnictwo wileńskie Juljusza Kłosa. Wilno: Wyd. Wileńskiego Oddz. w latach 1470–1794. [Wzmianki o budowniczych Polskiego Tow. Turystyczno-krajoznawczego, 1937, wileńskich]. In: Wilno. Kwartalnik poświęcony 323 s. sprawom miasta Wilna. 1939, nr. 2, s. 73–88. 24. KŁOS, Juliusz. Wilno – ville polonaise: principaux 40. ŁOPACIŃSKI, Euzebjusz. Pałac Słuszków. In: 220 monuments de l’architecture nationale. Wilno: ed. Wilno. Kwartalnik poświęcony sprawom miasta de la Sociètè des Amis de Wilno, 1921, 14 s. Wilna 1939, nr. 1, s. 13–27. 25. KŁOS, Juliusz. Żywotność inwencji w architekturze 41. ŁOPACIŃSKI, Euzebjusz. Szkice z dziejów ratusza Wilna. In: Poludnie, 1921, z.1, s. 19–25; z. 2, s. 15- wileńskiego od XVI do XIX w. In: Prace i Materjały 18. Sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki. T. 3, Wilno, 26. [KŁOS, Juliusz]. Polish Wilno: chief monuments of 1938/39, s. 111–126. Polish national architecture in Wilno, once the second 42. ŁOPACIŃSKI, Euzebiusz, MORELOWSKI, Marian. VARIA capital of Poland / with an introd. and comments Matteo Castelli, architekt królewsko-polski i jego by Juliusz Kłos. Wilno, 1921, 8 s. kaplica w Melice z r. 1626. In: Prace i Materjały 27. KŁOS, Juliusz. Stan badan w podziemiach katedry Sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki. T. 3, Wilno, wileńskiej. In: Prace i Materjały Sprawozdawcze Sek- 1938/39, s. 108–110. cji Historii Sztuki. T. 2, Wilno, 1935, s. 230–300. 43. ŁOWMIAŃSKA, Maria. Zburzenie murów obron- 28. KOZBAKOWSKI, J., WASILEWSKI, A. O planie nych Wilna (1799-1805). Wilno, 1935. In: Ateneum zabudowy Wilna. Rozmowa urbanisty z Laikiem. Wileńskie, 1933/1934, r. 9, s. 337–341. In: Wilno. Kwartalnik poświęcony sprawom miasta 44. ŁOWMIAŃSKI, Henryk. Sfałszowany opis obwa- Wilna. 1939, nr. 1, s. 36–42. rowania miasta Wilna. In: Ateneum Wileńskie. 29. LESTOCQUOY, Jean. L’architecture gotique aux 1925/1926, r. 3, s. 82–94. XVII-e et XVIII-e siècles. In: Prace i Materjały 45. MORELOWSKI, Marian. Znaczenie baroku wi- Sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki. T. 3, Wil- leńskiego XVIII stulecia, Wilno, 1940, 154 s. no,1938/39, s. 355–369. 46. MORELOWSKI, Marian. Zarysy sztuki wileńskiej 30. LIMANOWSKI, Mieczysław. Najstarsze Wilno. In: z przewodnikiem po zabytkach między Niemnem a Wilno i ziemia wileńska. Wydawnictwo wojewódz- Dźwiną. Wilno, wrzesień 1939, 368 s. Ši knyga kitur kiego komitetu regionalnego.1930, s. 127–143. netiksliai įvardinta Morelowski, Marian. Przewodnik 31. LIMANOWSKI, Mieczysław. W sprawie kultu po okolicach Wilna. Borysa i Gleba w Grodnie. In: Prace i Materjały 47. MORELOWSKI, Marian. Zarysy syntetyczne stuki Sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki. T. 3, Wilno, Wileńskiej od gotyku do neoklasycyzmu. Wilno: Gra- 1938/39, s. 156–173. fika, 1938–1939. 162 s. 32. LORENTZ, Stanisław. Jan Krzysztof Glaubitz ar- 48. MORELOWSKI, Marian. Kaplica Suzinów w Wilnie chitekt wileński XVIII w. Materiały do biografii i a rotunda na Wawelu. In: Prace i Materjały Spra- twórczości. Warszawa: Nakł. Towarzystwa Nauko- wozdawcze Sekcji Historii Sztuki. T. 2, Wilno, 1935, wego Warszawskiego, 1937, 44 s. s.325–337. 33. LORENTZ, Stanisław. Bazylika Wileńska. In: 49. MORELOWSKI, Marian. Kongres w Namur: organi- Kalendarz Ziem wschodnich, 1935, s. 167–175. zacja wycieczek naukowych po Belgii i znaczenie ich 34. LORENTZ, Stanisław. Z materjałów do historji dla badaczy historii architektury w Polsce. Warsawa: architektury na ziemiach b. Wielkiego Księstwa Zakład Architektury Polskiej, Warszawa, 1939, Litewskiego. In: Prace i Materjały sprawozdawcze 11 s. Sekcji Historii Sztuki. T. 2. Wilno, 1935, s. 259– 50. MORELOWSKI, Marian. Co będzie z placem ka- 263. tedralnym, co ze starym Wilnem? Wilno, 1937, 8 35. LORENTZ, Stanisław. Z materjałów do historji s. Atspaudas iš Kurier Wileński, 1937, nr. 115. architektury na ziemiach b. Wielkiego Księstwa 51. MORELOWSKI, Marian. Problemy wileńskiej ar- Litewskiego (Komaje, budowle Wizytek w Wilnie, chitektury barokowej XVII i XVIII w. In: Prace i Berezwiecz, Woroniany). In: Prace i Materjały Materjały Sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki. T. Sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki. T. 3. Wilno, 2, Wilno, 1935, s. 245–256. 1938/39, s. 335-348. 52. MORELOWSKI, Marian. Geneza stylu kościoła 36. LORENTZ, Stanisław. Konserwacja ruin na Górze św. Anny i formy bramy Subocz w Wilnie. In: Prace Zamkowej w Wilnie. In: Kurier Wileński, 1934, i Materjały Sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki. nr. 176, 178. T.2, Wilno, 1935, s. 306–308. 37. LORENTZ, Stanisław. O architekcie Janie Za- 53. MORELOWSKI, Marian. L’influence nèderlandaise orze i dekoratorach kosciola sw. Piotra i Pawla et italienne dans l’architecture de Wilno. In: XIIIe na Antokolu w Wilnie. Lwow: Zaklad Narod. im. Congrès Intern. D’Histoire de L’Art. Rèsumés, Stock- Ossolinskich, 1938, 16 s. Atspaudas iš Dawna holm, 1933, s. 128–131. sztuka.1938. T.1, z. 1. 54. MORELOWSKI, Marian. Materjały do dziejów 38. ŁOPACIŃSKI, Euzebjusz. Nieznane dane archiwalne artystycznych nowego zamku w Grodnie a malarz i wiadomości źródłowe do historii sztuki Wilna i Mańkowski. In: Prace i Materjały Sprawozdaw- Wielkiego Księstwa Litewskiego od XVI do początków cze Sekcji Historii Sztuki. T. 3, Wilno, 1938/39, DAILĖ: s. 143–149. 55. MORELOWSKI, Marian. Odkrycia wileńskie. 74. BAUDOUIN DE COURTENAY, Zofja. Uwagi o Znaczenie prac około wskrzeszenia wileńskich technice malowideł ściennych pompejańskich. In: pomników nauki i sztuki. In: Alma Mater Vilnensis. Prace i Materjały Sprawozdawcze Sekcji Historji 1932, z. 10, s. 43–64. Sztuki. T. 2, Wilno, 1935, s. 194–208. 56. NARĘBSKI, Stefan. Zarys urbanistycznego rozwoju 75. BRENSZTEJN, Michał. Zegarmistrzostwo wileńskie Wilna i plan zabudowania jego z r. 1817. In: Prace i w wiekach XVI i XVII. In: Ateneum Wileńskie, 1923, 221 Materjały Sprawozdawcze Sekcji Historji Sztuki. T. r. 1, nr. 3/4, s. 29–39. 2, Wilno, 1935, s. 339-345. 76. BRENSZTEJN, Michał. Sztycharze wileńscy Perlowe. 57. NARĘBSKI, Stefan. Możliwości urbanistyczne Wilna. In: Ateneum Wileńskie, 1924, nr. 7/8, s.191-195. In: Środy Literackie, 1936, nr. 3, s. 1–6. 77. BRENSZTEJN, Michał. Zbiór rycin i nut Uniwer- VARIA 58. REMER, Jerzy. Wilno. Poznań: Wyd. Polskie (Weg- syteckiej Bibljoteki Publicznej w Wilnie. In: Ateneum ner), [1934], 210 s. Wileńskie, 1931/32, r. 8, s. 322–328. 59. REMER, Jerzy. Pochwała miasta. Wilno, 1928, 78. BRENSZTEJN, Michał. Dwa nieznane portrety 17 s. pędzla Józefa Peszki. In: Prace i Materjały Sprawo- 60. REMER, Jerzy. Wymowa zabytków. Doniosłe odkrycie zdawcze Sekcji Historji Sztuki. T. 2, Wilno, 1935, w Wilnie. In: Iskry, 1931, nr. 50, s. 754–758. s. 220–221. 61. RÖMER, Kazimierz. Co nam mówią stare wileńskie 79. BREŻGO, Boleslaw. Sztuki piękne w Kolegium oraz kamienice? In: Ateneum Wileńskie, 1930, nr. 1/2, Akademii OO. Jezuitów w Połocku w XVIII-XIX w. s. 229–262. In: Prace i Materiały Sprawozdawcze Sekcji Historii 62. RYGIEL, Stefan. Sprawa zwrotu mienia kulturalnego Sztuki. T. 3. Wilno, 1938/39, s. 29–39. Wileńszczyzny z Rosji. In: Ateneum Wileńskie, 1924, 80. BUŁHAK, Jan. Dom: opowieść w 18 obrazach z iliustra- r. 2, nr. 7/8, s. 159–183. cjami autora. Wilno: Przegląd fotograficzny, 1937, 91 s. 63. RUSZCZYC, Ferdynand. Odnowienie murów uni- BUŁHAK, Jan. Wędrówki fotografa w słowie i obrazie wersyteckich 1919-1929. In: Źródła mocy, 1929, nr. / Excursions d’un photographie en parole et en image. 7, s. 21–32. Wilno: Przegląd fotograficzny, 1936, 54 s. 64. ŚLEDZIEWSKI, Piotr. Kościół św. Anny - św. 81. BUŁHAK, Jan. Dwadzieścia sześć lat z Ruszczycem. Barbary intra muros castri Vilnensis. Wilno: Druk. Wilno etc.: Skład Głowny Księgarni św. Wojciecha, Znicz, 1934, 36 s. Odbitka z Ateneum Wileńskie, 1939, 281 s. 1933/34, r. 9. 82. BUŁHAK, Jan. Estetyka światła: zasady fotografiki 65. ŚLEDZIEWSKI, Piotr. Artyzm i estetyzm. (Koś- / Esthétique de la lumière. Wilno: Grafika, 1936, ciół św. Anny, a dzwonnica przy tymże kościele, 279 s. kościół po-bernardyński a gmach wodociągów 83. BUŁHAK, Jan. O pierwszych fotografach wileńskich z miejskich). In: Comoedia, 1938, nr. 2, s. 3–5. XIX wieku. Wilno, 1939, 35 s. Atspaudas iš Fotograf 66. SZYSZKO-BOHUSZ, Adolf. Warowne zabytki ar- Polski, [ 1939]. chitektury kościelnej w Polsce i na Litwie. In: Spra- 84. CYWIŃSKI, Stanisław. O wspólny pomnik Mickie- wozdanie Komisji Historii Sztuki PAU. T. 3, Kraków, wicza i Słowackiego w Wilnie. Wilno, 1934, 11 s. 1914. Atspaudas iš Dziennik Wileński, 1934. 67. ŚLEDZIEWSKI, Piotr. Mauzoleum królewskie 85. DRĖMA, Vladas. M.K. Čiurlionis - tapytojas. In: w bazylice Wileńskiej. In: Wilno. Kwartalnik po- Lietuviškas baras, 1936, nr. 2 (31), p. 3–8. święcony sprawom miasta Wilna. 1939, nr. 2, s. 86. DRĖMA, Vladas. Dailės esmė ir jos meninės 107–119. vertybės. In: Lietuviškas baras, 1937, nr. 1 (31), 68. ŚLEDZIEWSKI, Piotr. Regulacja placu Katedral- p. 25–29. nego w Wilnie według projektu Miejskiego Biura 87. DRĖMA, Vladas. Stilius ir stilizacija. In: Urbanistycznego pod kierownictwem prof. R. Gutta. Lietuviškas baras, 1939, nr. 1 (31), p. 28–34. In: Goniec Poranny, 1939, nr. 45. 88. DRĖMA, Vladas. Lietuvių dailės istorija gudiškai 69. TATARKIEWICZ, Władysław. Dwa klasicizmy, wileński [Recenzija: Mikola Ščakacichin. Narysy z historyi i warszawski. Warszawa: E.Wende i S-ka, 1921, 35 s. bielaruskaho mastactva. Tom pierzsy. Mensk, 70. TATARKIEWICZ, Władysław. Z dziejów gmachu 1928, 278 p.]. In: Lietuviškas baras, 1939, nr. 4 uniwersyteckiego w Wilnie. In: Księga pamiątkowa ku (34), p. 144–157. czczeniu CCCL rocznicy założenia i wskrzeszenia uni- 89. IWASZKIEWICZ, Janusz. Zagadkowe losy obrazu wersytetu Wileńskiego. T. 1, Wilno, 1929, s. 77–83. Bacciarelliego. In: Prace i Materjały Sprawozdaw- 71. TATARKIEWICZ, Władysław. Dwa baroki: kra- cze Sekcji Historji Sztuki. T. 2, Wilno, 1935, s. kowski i wileński. In: Prace Komisji Historii Sztuki 222–227. PAU. T. 8, Kraków, 1946, s. 183–224. 90. FRANCASTEL, Pierre. Quelques aspects des relations 72. WĄSOWICZ, Henryk. Prace nad umocnieniem artistiques de la Pologne et de la France. In: Prace i fundamentów Bazyliki wileńskiej. In: Architektura Materjały Sprawozdawcze Sekcji Historji Sztuki. T. 2, i budownictwo. 1933, nr. 5, s. 167–178. Wilno, 1935, s. 209–214. 73. ŻYTKOWICZ, Leonid. Zburzenie murów obronnych 91. FRANCASTEL, Pierre. Le sentiment poétique dans Wilna (1799-1805). In: Biblioteczka Wileńska, Wilno, la peinture française de Manet à Gauguin. In: Prace 1933, nr. 5, 39 s. i Materjały Sprawozdawcze Sekcji Historji Sztuki. T. w Wilnie (1525-1925). In: Ateneum Wileńskie, 2, Wilno, 1935, s. 216–219. 1925/26, nr. 10-11, s. 430–436. 92. GOSTKOWSKI, Rajmund. Kapłani i kapłanki w 110. MAKOWSKA-GULBINOWA, E. Wileńskie ce- sztuce kreteńsko-mykeńskiej i greckiej.In: Prace i chy tkackie. In: Ateneum Wileńskie, 1924, nr. 5-6, materiały sprawozdawcze sekcji historii Sztuki. s.68–103. T.1, Wilno, 1936, 266 s. 111. MAŃKOWSKI, Tadeusz. Materjały do dziejów 93. GÓRSKI, Artur. Stanisław Szukalski i jego projekt manufaktur tkackich Michała Kazimierza Radzi- 222 pomnika A. Mickiewicza. In: Glosy o ludziach i wiłła „Rybeńki”. In: Prace i Materjały Sprawozdaw- ideach. Warszawa, 1930, s. 85–92. cze Sekcji Historii Sztuki. T. 3. Wilno, 1938/39, 94. GUMOWSKI, Marian. Wileńska szkoła medaljerska s. 1–18. w XVI i XVII wieku. In: Ateneum Wileńskie, 1929, 112. MORELOWSKI, Marian. W sprawie artystów nr. 1/2, s. 72–88. radziwiłłowskich XVIII w. polskiego pochodzenia i 95. HOPPEN, Jerzy. Malowidła ścienne zamku trockiego ocalałych dzieł ich ręki (uzupełnienie do pracy T. na wyspie. In: Prace i Materjały Sprawozdawcze Sekcji Mańkowskiego i B. Taurogińskiego). In: Prace i VARIA Historji Sztuki. T. 2, Wilno, 1935, s. 228–239. Materjały Sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki. 96. HOPPEN, Jerzy. Malarz Jan Prechtl – brat Józef od T. 3. Wilno, 1938/39, s. 24–28. św. Teresy. In: Prace i Materjały Sprawozdawcze Sekcji 113. MORELOWSKI, Marian. Płaskorzeźby Ewangelja- Historii Sztuki. T. 3. Wilno, 1938/39, s. 150–155. rza t. zw. Anastazji a sztuka leodyjsko-mozańska 97. HOPPEN, Jerzy. D. Casparini, twórca rokokowej XII w. In: Prace i Materjały Sprawozdawcze Sekcji dekoracji snycerskiej w kośc. Dominikanów w Wilnie Historii Sztuki. T.2, Wilno, 1935, s. 265–296. (referat). In: Prace i Materjały Sprawozdawcze Sekcji 114. MORELOWSKI, Marian. Pericopae lubińskie, Historii Sztuki. T. 3. Wilno, 1938/39, s. 258–265. ewangeliarz płocki i drzwi gnieźnieńskie a sztuka 98. HOPPEN, Jerzy. Szkoła sztycharstwa w dawnym leodyjsko-mozańska XII wieku. In: Prace i Materjały Uniwersytecie Wileńskim. In: Słowo, 1938, nr. 57. Sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki. T. 2, Wilno, 99. KAJRUKSTIS, Witold. W sprawie konserwacji 1935, s. 346–361. fresków klasztoru wizytek w Wilnie. In: Kurier 115. MORELOWSKI, Marian. Drzwi gnieźnieńskie a Wileński, 1930, nr. 50. rękopisy leodyjskie w Berlinie i Brukseli. In: Prace i 100. KURCZEWSKI, Jan. Pamiątka zbudowania i Materjały Sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki. T. poświęcenia Trzech Krzyżów w Wilnie na Gorsze 2, Wilno, 1935, s.407–465. Trzykrzyskiej w roku 1916. Wilno, [1916], 30 s. 116. MORELOWSKI, Marian. Giuseppe Rusconi a 101. LISOWSKI, Stanisław. Starodruki Uniwersyteckiej rzeźba w kościele uniwersyteckim św. Jana w Wilnie. Bibljoteki Publicznej w Wilnie. In: Ateneum Wileń- In: Prace i Materjały Sprawozdawcze Sekcji Historii skie, 1931/1932, r. 8, s. 267–279. Sztuki Wilno. T. 2, 1935, s.337–338. 102. LORENTZ, Stanisław. Materjały do życiorysu 117. MORELOWSKI, Marian. Rysunek Rubensa dla i twórczości Jana Damela. In: Prace i Materjały profesora Wileńskiej Akademii. Wilno, 1937. At- Sprawozdawcze Sekcji Historji Sztuki. T. 2, Wilno, spaudas iš Arkady, 1937, nr 3, s. 125–128. 1935, s.310–315. 118. MORELOWSKI, Marian. Abstrakcjonizm i natu- 103. LORENTZ, Stanisław. Konserwacja wnętrza ralizm a nauka historii sztuki w szkolach srednich. kościoła Ostrobramskiego w Wilnie. In: Ochrona Krakow: Druk Anczyca, 1935, s. 53–60. Atspaudas iš zabytków sztuki, T. 1, 1930/31, s. 212–216. Pamiętnik organizacyjny zjazdu historyków sztuki w Krakowie, 1934. 104. LORENTZ, Stanisław. O architekcie Janie Zaorze i dekoratorach kościoła św. Piotra i Pawła na Antokolu 119. MORELOWSKI, Marian. Tkaniny ludowe kara- w Wilnie / L’architecte Jean Zaor et les décorateurs de imskie a sprawa pochodzenia Karaimów krymskich l’église Saint Pierre et Paul à Wilno. Lwów: Zakład i polskich. Wilno, 1934, 53 s. Atspaudas iš Myśl Narodowy imienia Ossolińskich, 1938, 16 s. karaimska, 1933/34, z. 10. 105. ŁOPACIŃSKI, Euzebiusz. Wiadomości o artystach 120. MORELOWSKI, Marian. Wartość historyczna i ar- Wilna i ziem okolicznych zebrane w Archiwum Pań- tystyczna gobelinów katedry wileńskiej. In: Gobeliny stwowem i Archiwum miejskiem w Wilnie. In: Prace Wileńskie. Ich pochodzenie, wartość i losy. Wilno: i Materjały Sprawozdawcze Sekcji Historji Sztuki. Rada Wileńskich Zrzeszeń Artystycznych, 1933, s. T. 3. Wilno, 1938/39, s. 319–334. V–LXXXVIII. 106. ŁOPACIŃSKI, Euzebiusz. Z dziejów twórczości 121. MORELOWSKI, Marian. Korona i hełm znale- Franciszka Smuglewicza. In: Prace i Materjały zione w Sandomierzu a sprawa korony Witolda i Sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki. T. 3, Wilno, grobowców dynastycznych w Wilnie. In: Ateneum 1938/39, s.127–133. Wileńskie, 1930, r.7, s.602-683. 107. ŁOPACIŃSKI, Euzebiusz. Osobliwe szczegóły z 122. ORDA, Jerzy. Symbolika rzeźb kościoła św. Piotra życia malarza wileńskiego J. Trojanowskiego. In: i Pawła w Wilnie. In: Alma Mater Vilnensis, 1933, Prace i Materjały Sprawozdawcze Sekcji Historii z. 11, s. 17–32. Sztuki. T. 3, Wilno, 1938/39, s. 136–141. 123. OSIECZKOWSKA, Celina. O szkole polskiej ma- 108. ŁOWMIAŃSKI, Henryk. Papiernie wileńskie XVI larstwa bizantyjskiego. In: Prace i Materjały Spra- wieku. Przyczynek do ich dziejów. In: Ateneum wozdawcze Sekcji Historji Sztuki. T. 2, Wilno, 1935, Wileńskie, 1924, r. 2, nr. 7/8, s. 409–423. s. 35–130. 109. ŁOWMIAŃSKI, Henryk. Cztery wieki drukarstwa 124. OSIECZKOWSKA, Celina. Mozaika zdobiąca tympanon drzwi królewskich w kościele świętej Zofji 141. UZIĘBLO, Lucyan. Aleksander Władysław Strauss. w Konstantynopolu. In: Prace i Materjały Sprawo- In: Wilno. Kwartalnik poświęcony sprawom miasta zdawcze Sekcji Historji Sztuki. T. 2, Wilno, 1935, Wilna. 1939, nr. 1, s. 42–45. s. 1–34. 125. PIGOŃ, Stanisław. Pierwszy pomysł pomnika A. Mickiewicza w Wilnie [w r. 1858]. In: Z dawnego Wilna: szkice obyczajowe i literackie. Biblioteczka KAUNE Wileńska, 1929, nr. 2, s. 151–163. 223 126. RÖMER, Helena. Świat w karykaturze (z albumu karykatur Alfreda Römera). In: Wilno. Kwartalnik ARCHITEKTŪRA poświęcony sprawom miasta Wilna. 1939, nr. 2, s. 128–144. 1. A. Ms. Klaipėdoje statomi impozantiški sporto ir VARIA 127. REMER, Jerzy. Oddział sztuki Wileńskiego Urzędu gimnastikos rūmai. In: Lietuvos mokykla, 1937, wojewódzkiego w pięcioletnim okresie działalności. nr. 10, p. 636–637. Wilno, 1928, 23 s. 2. Ar atgimsta architektūra? In: Židinys, 1935, nr. 21(2), 128. REMER, Jerzy. Oddział sztuki Wileńskiego urzędu p. 202–203. Wojewódzkiego w pięcioletnim okresie działalności. 3. Paminklai apie kuriuos mažai žinome: Seminarijos In: Źródła Mocy, 1928, r. 2, z. 4, s. 98–118. bažnyčia, Karmelitų bažnyčia. In: Bangos, 1932, 129. REMER, Jerzy. W służbie sztuki: u źródeł twórczości nr. 44, p. 1155; nr. 45, p. 1177–1178. Ferdynanda Ruszczyca. Wilno, 1927, 22 s. 4. B. M-kas. Kas žinotina namų savininkams: [Apie 130. RUSZCZYC, Ferdynand. Tradycje sztuki w Wilnie. trobesių statybą ir projektavimą]. In: Tėvų žemė, In: Rocznik Towarzystwa przyjaciół nauk w Wilnie, 1935 02 02, p. 4. 1922, t. VII, s. 177-180. 5. BAČELIS (Inžinierius). Urbanistiniai kliuviniai. In: 131. RUSZCZYC, Ferdynand. Wilno i sztuka. In: Savivaldybė, 1940, nr. 5, p. 156–158. Ziemia, 1922, nr. 5, s. 166–172. 6. BALTRUŠAITIS, Jurgis. Visuotinė meno istorija. 132. RUSZCZYC, Ferdynand. Liść wawrzynu i płatek Nuo priešistorijos iki Viduramžių. T.1–2. Kaunas: róży / Lauriers et roses: przemówienia, wykłady, V.D. Universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto odczyty, artykuły w języku polskim i francuskim. leidinys, 1934, 1939 (yra ir apie dailę). Wilno: St. Turski, 1937, 213 s. 7. BIČIŪNAS, Vytautas. Bažnytinio meno reikalu. In: 133. Ferdynand Ruszczyc: źycie i dzieło : księga zbio- Židinys, 1926, nr. 5, p. 334–337. rowa / Ferdynand Ruszczyc: sa vie et son oeuvre: 8. BIČIŪNAS, Vytautas. Lietuviškas stilius. In: Trimitas, publication commémorative [sudarė BUŁHAK, Jan]. 1928, nr. 38, p. 1245–1251. Wilno: Skład główny w księgarni św. Wojciecha, 9. BIČIŪNAS, Vytautas. Prisikėlimo bažnyčios pro- 1939, 481 s. jekto kritikos proga. In: Lietuvos aidas, 1929 11 16, 134. ŚLEDZIEWSKI, Piotr. Dialog albo rozmowa o p. 4–5. adoracji Krzyża Św. na fasadzie bazyliki wileńskiej. 10. BIČIŪNAS, Vytautas. Gedimino pilis. In: Mūsų In: Środy Literackie, 1937, nr. 7, s. 1–19. Vilnius, 1932, nr. 10, p. 219. 135. ŚLEDZIEWSKI Piotr. Mauzoleum Królewskie w ba- 11. BIELINSKIS, Feliksas. Mūsų miestų architektūra zylice wileńskiej. In: Wilno. Kwartalnik poświęcony ir civilizacija. In: Technika ir ūkis, 1939, nr. 6, sprawom miasta Wilna. 1939, nr. 2, s. 107–119. p. 125–126. 136. ŚLEDZIEWSKI, Piotr. Ikonografinės kompozi- 12. DAGYS, Jonas. Miestų statybos ir butų reikalai. In: cijos teatriškumas šv. Petro Ir Povilo bažnyčioje Savivaldybė, 1931, nr. 3(94), p. 6–10. Antakalnyje. In: Naujoji Romuva, 1940, nr. 1/2, 13. Daugis, Pranas. Musų „dangorėžiai“. In: Dienos p. 2–8. naujienos, 1932 07 11, p. 2. 137. SKRUDLIK Mieczysław. Restauracja obrazu 14. DAUGIS, Pranas. Statykime sveikus ir gražius namus. Matki Boskiej Świętomichalskiej w Wilnie. In: In: Trimitas, 1931, nr. 23, p. 443–444. Kurier Literacko-Naukowy, 1935, nr. 46, s. 7–9. 15. Didžiulė Lietuvos ligoninė: [Apie VDU klininkų 138. SZAPSAŁ, Hadzi Seraja Chan, 1873-1961. Wyob- statybą]. In: Lietuviškas baras, 1939, nr. 2, p. 78. rażenia świętych muzułmańskich a wpływy ikono- graficzne katolickie w Persji i stosunki persko-polskie 16. DOBUŽINSKIS, Mstislavas. Kelios mintys apie za Zygmunta III. In: Prace i Materjały Sprawo- tautinio meno kelius. In: Naujoji Romuva, 1932, zdawcze Sekcji Historji Sztuki. T. 2, Wilno, 1935, nr. 23, p. 529–530, nr. 24, p. 554-555. s. 131–192. 17. DUBENECKIS, Vladimiras. Apie mūsų architektūrą. 139. TATARKIEWICZ, Wladysław. O Wileńskiej Szkole In: Baras, 1925, kn. 1, p. 90–95. Malarstwa. Rzecz wygłoszona na posiedzeniu Towa- 18. GALAUNĖ, Paulius. Architektūros reikalu. In: Lie- rzystwa Przyjaciόl Nauk w Wilnie w czerwcu 1920. tuvos aidas, 1918 12 24, p. 5. In: Południe, 1921, z. 1, s. 3–18. 19. GALAUNĖ, Paulius. Lauras Gucevičius. Arkitektoris, 140. TAUROGIŃSKI, Bolesław. Dane archiwalne o arkitektūros, topografijos ir žemėlapių profesoris artystach na dworze książąt Radziwiłłów XVI-XIX Vyriausioje Lietuviškoj mokykloj ir prie jos Inžinierių w. In: Prace i Materjały Sprawozdawcze Sekcji Lietuviško korpuso Mokykloje Vilniuje (1753–1798): Historii Sztuki Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Medžiaga monografijai. In: Dainava, 1920, sausis, Wilnie. T. 3. Wilno, 1938/39, s. 19–23. kn.1, p. 79–102. 20. GALAUNĖ, Paulius. Naujas architektūros kūrinys 42. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Apie gotišką (Bažnyčios projektas Karmelave). In: Dainava, 1920, stilių. In: Šviesos keliai, 1930, nr. 1, p. 34–43. sausis, kn. 1, p. 107. 43. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Naujoji 21. GALAUNĖ, Paulius. Mūsų architektūros stiliaus koplyčia Karo ligoninėj. In: Naujoji Romuva, 1931, reikalai. In: Gaisai, 1931, nr. 5, p. 437–439. nr. 14. p. 336. 22. GALAUNĖ, Paulius. Dailininkas ir architektorius 44. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Apie re- Vladimiras Dubeneckis: penkeriems metams nuo nesansą. In: Šviesos kelia,. 1931, nr. 3. p. 227–228; 224 jo mirties paminėti. In: Prošvaistė, 1937, kn. 1, nr. 6, p. 424–433. p. 71–84. 45. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Dėl Vytauto 23. GALAUNĖ, Paulius. Senojo Kauno siela. In: Vairas, Didžiojo vardo muziejaus projekto. In: Židinys, 1931, 1931. nr. 11, p. 316–323. nr. 8/9, p. 167–170. 24. GALAUNĖ, Paulius. Lietuvos šventovių šventovė. 46. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Pažaislio In: Lietuvos aidas, 1937 10 09, p. 8. vienuolynas. In: Sargyba, 1931, nr. 9, p. 269–276. 25. GALAUNĖ, Paulius. Vilnius – Lietuvos meno cen- (yra ir apie dailę) VARIA tras. In: Tautos mokykla, 1940, nr. 2, p. 45–50. 47. KAPOČIUS, Feliksas. Prisikėlimo bažnyčios statybos 26. GETNERIS, Jurgis. Lietuvos miesteliai – mūsų komiteto pirmininko žodis tuo pačiu reikalu. In: urbanistinės kultūros šaltiniai. In: Technika ir ūkis, Lietuvos aidas, 1930, nr. 55, p. 2–3. 1938, nr. 4/6, p. 108–118. 48. KAREVIČIUS, Pranciškus. Priemonė bažnyčių sta- 27. GETNERIS, Jurgis. Kelios urbanistinės gairės „uosto“ tymui ir remontui lėšų pagaminti. In: Tiesos kelias, kvartalui planuoti. In: Naujoji Romuva, 1938, nr. 39 1926, nr. 12, p. 316–323. (401), p. 715–716. 49. Kauno miesto teatras [pasirašė Mac. A.]. In: Statybos 28. GETNERIS, Jurgis. Kauno kapinių urbanistinė raida. menas ir technika, 1923, sąs. 2(5), p. 3–5. In: Technika ir ūkis, 1940, nr. 3, p. 48–49. 50. Kauno naujos kaminyčios (apie naujus pastatus 29. GRINIUS, Jonas. Vilniaus meno paminklai: su miesto centre). In: Laiko žodis, 1933, nr. 2, p. 6. 70 paveikslų pagal J. Bulhako ir kitų fotografijas. 51. KRIŠČIUKAITIS, Kazys. Žvilgsnis į urbanizmo Kaunas: Šv. Kazimiero draugija, 1940. istoriją. In: Technika ir ūkis, 1940, nr. 2, p. 27–34. 30. Iš senos rusų įgulos gūžtos išaugo moderniškas mies- 52. LANDSBERGIS, Vytautas. Liaudies namų uždavi- tas: labai įdomus svetimšalio architektoriaus žodis niai ir jų projektavimas. In: Technika, 1928, nr. 4, apie Kauno statybą. In: Lietuvos aidas, 1935 06 24, p. 49–52. p. 5. 53. LANDSBERGIS, Vytautas. Fiziško auklėjimo rūmai. 31. JASĖNAS, Kazimieras. Visuotinė meno istorija. In: Fiziškas auklėjimas, 1931, nr. 2, p. 109–114. T.1–3. Mintauja, 1923–1938. 54. Lietuvių statybos ir puošybos pavyzdžių albumas / 32. JASĖNAS, Kazimieras. Iš meno priešaušrio: archeo- Album of examples of lithuanian architecture and logijos ir geologijos daviniai: Šumerijos, Babilonijos, ornamentation. Kaunas: Vidaus reikalų ministerijos Asirijos, Persijos, Egipto, Mikėnų, Tirinto ir Kretos statybos inspekcija, 1925, 99 p. kūryba. Jelgava, 1939. 55. MACEIKA, Juozas, JUŠKEVIČIUS, Adomas. Vilnius 33. JASĖNAS, Kazimieras. Barokas ir subarokinti pasta- ir jo apylinkės: vadovas. Kaunas: Spaudos fondas, tai Lietuvoj. In: Židinys, 1934, nr. 3, p. 255–262. 1940. 34. JOKIMAS, Antanas. Apie Kauno miesto planą. In: 56. MACEIKA, Juozas. Žymiausios Vilniaus bažnyčios. Savivaldybė, 1924, nr. 8/9(15/16), p. 6–9. In: Židinys, 1940, nr. 3, p. 371–374. 35. JOKIMAS, Antanas. Apie Kauno miesto statybą. In: 57. MARČIULIONIS, Kazys. Mūsų namas (apie planuo- Technika ir ūkis, 1940, nr. 3, p. 42–45. jamą „Neo Lithuanijos“ rūmų statybą). In: Jaunoji 36. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Namų Lietuva. 1923, nr. 1, p. 12–14. ir buto įrengimo estetika. In: Naujas žodis, 1928, 58. MATIJOŠAITIS, J. Prisikėlimo Bažnyčia Kaune. In: nr. 23–24, p. 23–24. Rytas, 1929 03 28, p. 3. 37. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Dėl Prisi- 59. MATIJOŠAITIS, J. Atsikėlimo Bažnyčios projektas. kėlimo bažnyčios projekto. In: Lietuvos aidas, 1929 In: Rytas, 1929 05 11, p. 4. 11 04, p. 5. 60. MATIJOŠAITIS, J. Apie Prisikėlimo bažnyčią. In: 38. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Prisikėlimo Darbininkas, 1930. nr. 3, p. 2. bažnyčios reikalu. In: Lietuvos aidas, 1930 03 08, 61. MATIJOŠAITIS, J. Prisikėlimo bažnyčia. In: Rytas, p. 2–3. 1930 02 20, p. 3. 39. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Pažais- 62. MAŽIULIS, Antanas. Dusetų krašto statyba ir jos lio vienuolynas ir jo meninės vertenybės. Kaunas: papročiai. Kaunas: Raidės sp., 1937. Spindulio b-vės sp., 1930. 31 p. 3 il.[fakt. 1931]. 63. MERKELIS, Aleksandras. Lietuvių medžio statiniai Atspaudas iš: Židinys, 1930, nr. 8/9, p. 119–129; ir medžio padarinė, In: Šiaulių metraštis, 1931, nr. 11, p. 330–341. p. 16. 40. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Pažaislis, 64. MERKELIS, Aleksandras. Vytauto bažnyčia [Kaune]. Baroko vienuolynas Lietuvoje. Kaunas, 1930. In: Jaunoji karta, 1933, nr. 8. p. 125–126. 41. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Apie Kölno 65. MOŠINSKIS, Algirdas. Senoviškos lietuvių statybos katedrą. In: Šviesos keliai, 1930, nr. 2, p. 50–57. reikalu. In: Žemėtvarka ir melioracija, 1932, nr. 3, p. 148–160. 66. Moderniškasis Kaunas: apie naujas statybas ir pas- 90. Įdomios senienos Zapyškio bažnyčioje. In: Jaunasis tatus. In: Naujas žodis, 1930, nr. 23–24, p. 44–48. ūkininkas, 1939 08 31, p. 380. 67. Mokytojų seminarijos rūmai Kėdainiuose. In: Naujas 91. VAIDELYS, Jonas. Zapyškio Vytauto Didžiojo baž- žodis, 1926, nr. 3, p. 3. nyčia žūva: apie jos istoriją ir dabartinę būklę. In: 68. Naujoji socialistinių miestų statyba. In: Dienos Jaunoji karta, 1934, nr. 33, p. 534–535. naujienos, 1931 06 16, p. 2. 92. VIZBARAS, Feliksas. Kauno pašto rūmai. In: Tech- 69. Nykstanti senovės liekana: apie Zapyškio bažnyčią nika ir ūkis, 1933, nr. 5, p. 147–149. [pasirašė K.S.B.]. In: Naujas žodis, 1930, nr. 17, 93. VILEIŠIS, Jonas. Ar reikalinga Kaunui naujieji Ro- 225 p. 353. tušės rūmai. In: Lietuvos žinios, 1939 01 27, p. 5. 70. PEYERIS, Eduardas. Panemunės būstinės projek- 94. VOROBJOVAS, Mikalojus. Vilniaus menas: paveiks- tas. In: Statybos menas ir technika, 1922, sąs. 2, lus parinko ir įžangą paruošė Mikalojus Vorobjovas. VARIA p. 3–10. Kaunas: Spaudos fondas, 1940. 71. PENKAUSKAS, Pranas. Virbalio geležinkelio stotis 95. ZABITIS, Adolfas. Vilniaus bažnyčios mūsų tau- ir Virbalio miestelis - du skirtingu dalyku... : apie tos šventovė. Vilnius: Lietuvos turizmo draugija, architektūrą ir kunigų kultūrinį darbą. In: Vienybė, 1940. 1918 08 14, p. 465. 96. ŽALNIERAITIS, Vytautas. Lietuviškos „Moder- 72. Pažerių liaudies mokykla. In: Naujas žodis, 1926, ne Bauformen“. In: Technika ir ūkis, 1940, nr. 2, nr. 4, p. 9. p. 35–36. 73. Ramovės Rūmai. In: Kardas 1937, nr. 8, p. 187– 192. 74. REISONAS, Karolis. Žemės ūkio statyba: Lietuvos DAILĖ tautiniai motyvai paruošti V. Dubeneckio ir P. Ga- launės. Kaunas, 1926. 97. ALEKSANDRAVIČIUS, Petras. M. K. Čiurlionis. In: Pavasaris, 1930, nr. 7, p. 205–208. 75. REISONAS, Karolis. Molio statyba. Kaunas, 1928, 52 p. 98. ALEKSANDRAVIČIUS, Petras. Mūsų skulptūra. In: Dienovidis, 1940, nr. 4, p. 232–236. 76. Tikslus išnaudojimas vietos gyvenamuose namuose [pasirašė Rimko-s, A.]. In: Mūsų meisteris, 1932, 99. AUGUSTINAVIČIUS, Paulius. Modernusis baž- nr. 2–3, p. 12–14. nytinis menas. In: Naujoji Romuva, 1939, nr. 5, p. 108–109. 77. SONGAILA, Mykolas. Vytauto Didžiojo universi- teto Fizikos-Chemijos institutas: trumpas Institu- 100. BIČIŪNAS, Vytautas. Apie bažnytinę dailę. In: to statybos aprašymas. In: Technika, 1933, nr. 7, Ganytojas, 1919, nr. 3, p. 87–89. p. 459–500. 101. BIČIŪNAS, Vytautas. Dailės globojimas: [dėl 78. SRUOGA, Balys. Prisikėlimo bažnyčios statyba. In: Bažnytinio meno muziejaus]. In: Ganytojas, 1919, Lietuvos aidas, 1930 03 28, p. 3–4. nr. 9, p. 213–214. 79. SRUOGA, Balys. Atsikėlimo bažnyčios klausimu. 102. BIČIŪNAS, Vytautas. Marko Šagalio parodos Atviras laiškas p. A. Jakštui. In: Rytas, 1930 04 29, ir paskaitos įspūdžiai. In: Lietuva, 1922 05 25, p. 2–3. p. 4–5. 80. ŠALKAUSKIS, Algirdas. Lietuvių architektūros raida. 103. BIČIŪNAS, Vytautas. Petras Rimša. In: Gairės, In: Naujoji Romuva, 1935, nr. 10/11, p. 265. 1923, nr. 1, p. 42–43. 81. ŠIMOLIŪNAS, Jonas. Statyba. T. 1-4. Kaunas: V. D. 104. BIČIŪNAS, Vytautas. Iš M. Dobužinskio parodos. un-to Technikos fakulteto leidinys, 1937–1943. In: Lietuva, 1925 04 18, p. 6. 82. ŠLAPELIS, Ignas. R.–K. bažnyčios meno istorija: 105. BIČIŪNAS, Vytautas. Juozo Zikaro kūryba. In: (bendrais bruožais). Kaunas: Šv. Kazimiero draugija, Krivulė, 1925, nr. 18, p. 315. 1935. 106. BIČIŪNAS, Vytautas. Bažnytinio meno reikalu. 83. ŠVIPAS, Vladas. Architektūros reikalu. In: Kultūra, In: Židinys, 1926, nr. 5, p. 334–337 (yra ir apie 1927, nr. 7/8, p. 329–334. architektūrą). 84. ŠVIPAS, Vladas. Miesto gyvenamieji namai: jiems 107. BIČIŪNAS, Vytautas. Be siužetų. Šiųmetės dailės statomi reikalavimai ir jų projektavimas. Kaunas: parodos įspūdžiai. In: Židinys, 1926, nr. 4, p. 255– Varpo sp., 1933. 257. 85. ŠVIPAS, Vladas. Architektūra tautos kultūroje. In: 108. BIČIŪNAS, Vytautas. M. K. Čiurlionis. Kaunas: Naujoji Romuva, 1937, nr. 4/5, p. 107–108. Lietuvos dailės draugija, 1927. 86. TARULIS, Albertas? Pastabos Kauno planą be- 109. BIČIŪNAS, Vytautas. M. K. Čiurlionis. In: Židinys, ruošiant. In: Naujoji Romuva, 1938, nr. 27/28, 1927, nr. 9, p. 138–154. p. 385–386. 110. BIČIŪNAS, Vytautas. Trylikos paroda. In: Lietuva, 87. Valstybės rūmų statybos projektas [pasirašė J.K.B.]. 1928 01 12, p. 4 In: Lietuvos aidas, 1939 02 01, p. 8. 111. BIČIŪNAS, Vytautas. Lietuvos dailininkų paroda. 88. Valstybinės spaustuvės projektu konkursas. In: Sta- In: Židinys, 1928, nr. 1, p. 49. tybos menas ir technika, 1923, nr. 1(4), p. 25–27. 112. BIČIŪNAS, Vytautas. Pirmoji jaunųjų meninin- 89. Vytauto bažnyčia Kaune: apie jos istoriją. In: Jaunasis kų kūrinių paroda. In: Lietuvos aidas, 1930 03 25, ūkininkas, 1938 03 03, p. 125. p. 3. 113. BIČIŪNAS, Vytautas. Dail. St. Ušinskio paveikslų 138. GALAUNĖ, Paulius. „Dvejukės“ paroda. In: Gaisai, paroda. In: Naujoji Romuva, 1931, nr. 38, p. 904. 1931, nr. 3, p. 240–243. 114. BIČIŪNAS, Vytautas. Vilniaus dailininkų paroda. 139. GALAUNĖ, Paulius. Keturių paroda. 1931. In: In: Židinys, 1932, nr. 1, p. 67–68. Gaisai, 1931, nr. 4, p. 333–337. 115. BIČIŪNAS, Vytautas. Rudens sezono parodos. In: 140. GALAUNĖ, Paulius. „Nepriklausomųjų menininkų“ Židinys, 1932, nr. 8–9, p. 168–169. paroda. In: Piūvis, 1931, nr. 3, p. 147–150. 116. BIČIŪNAS, Vytautas. Vytauto paminklas Lietuvoj 141. GALAUNĖ, Paulius. M. Dobužinskio darbų paroda. 226 prieš 20 m. In: Trimitas, 1933, nr. 10, p. 188–190. In: Gaisai, 1931, nr. 5, p. 439–441. 117. BIČIŪNAS, Vytautas. „Ars“ paroda. In: Židinys, 142. GALAUNĖ, Paulius. Pirmoji Lietuvos senojo baž- 1934, nr. 4, p. 389–390. nytinio meno paroda. In: Naujoji Romuva, 1931, 118. BIČIŪNAS, Vytautas. R. Kalpoko meno kūrinių nr. 26, p. 615–617. paroda. In: Židinys, 1936, nr. 10, p. 341–342. 143. GALAUNĖ, Paulius. Lietuvių liaudies skulptūros 119. BIČIŪNAS, Vytautas. Mūsų intelektualinio meno problemos. Kaunas, 1932, 31 p. pradžia Vilniuje. In: Dienovidis, 1939, nr. 5, p. 230– 144. GALAUNĖ, Paulius. Vytauto portretai. In: Praeitis, VARIA 233. Kaunas, 1933, T. 2, p. 72–86. 120. Tapybos ir skulptūros paroda [Kaune]. [pasirašė 145. GALAUNĖ, Paulius. Pirmųjų Lietuvos litografijų B-as]. In: Trimitas, 1924 09 04, nr. 203, p. 17–22. istorijos bruožai. In: XXVII knygos mėgėjų metraštis. 121. BULAKA, Mečislovas. Stiklo keramikos reikalu. Kaunas, 1933, T.1, p. 39–50. In: Lietuvos aidas, 1937 10 02, p. 6. 146. GALAUNĖ, Paulius. Dėl grafikos meno. In: Vairas, 122. CVIRKA, Petras. Apie dailininkus. In: Kultūra, 1934. nr. 1, p. 81–84. 1936, nr. 1, p. 32. 147. GALAUNĖ, Paulius. M. K. Čiurlionies kūriniai 123. DIDŽIOKAS, Vladas. Šimonio ir Varašiaus pa- svetur. In: Lietuvos aidas, 1935 01 26, p. 3. veikslų parodos. In: Lietuvis, 1927 12 10, p. 2. 148. GALAUNĖ, Paulius. Lietuvių grafikos paroda Če- 124. DIDŽIOKAS, Vladas. Dvidešimt plastinio meno koslovakijoje. In: Vairas, 1935, nr. 2, p. 215–217. metų. In: Lietuva 1918–1938. Leidinys 20 metų Lie- 149. GALAUNĖ, Paulius. Lietuvių meno raidos bruožai. tuvos nepriklausomybės sukakčiai paminėti. Kaunas, In: Akademikas, 1936, nr. 13–14, p. 266–273. 1938, p. 189–210. 150. GALAUNĖ, Paulius. M. K. Čiurlionis. Kaunas: 125. DOBUŽINSKIS, Mistislavas. Aleksandras Benua. Varpo sp., 1936. (Atspaudas iš knygos Lietuviškoji In: Naujoji Romuva, 1931, nr. 46, p. 1092–1094. enciklopedija. Kaunas, 1936. T. 5, sąs. 10). 126. Dvylika M. K. Čiurlionies paveikslų „Zodijako 151. GALAUNĖ, Paulius. M. K. Čiurlionis – grafikas. ženklai“ / tekstas Igno Šlapelio. Kaunas: M. K. In: XXVII knygos mėgėjų metraštis. Kaunas, 1937, Čiurlionies galerija, 1927. T. 2, p. 19–24. 127. FIGARO, V. Dubeneckis. In: 7 meno dienos, 1929, 152. GALAUNĖ, Paulius. Bažnytinio meno paroda. In: nr. 31, p. 5–6. Gimtasai kraštas, 1939, nr. 1, p. 539–549. 128. GALAUNĖ, Paulius. Knygų menas. In: Baras, 153. GALINIS, T. Renesanso dailininkai. In: Šviesos 1925, sausis, nr. 1, p. 69–72. keliai, 1932, nr. 3, p. 149–154. 129. GALAUNĖ, Paulius. Plastikos menas. In: Baras, 154. GENYS, Pranas. Žemaičiai dailininkai. Šių metų 1925, nr. 1, p. 83–89. meno premijų laureatai. In: Žemaičių prietelius, 130. GALAUNĖ, Paulius. Lietuvos meno keliai. In: Ba- 1938 12 15, p. 3–4. ras, 1925, nr. 2, p. 53–63. (yra ir apie architektūrą, 155. GIRA, Liudas. Mūsų miestų senovės grožis ir teatrą, kūrinių išsaugojimą). kuriozai (M. Dobužinskio parodoj apsidairius). In: 131. GALAUNĖ, Paulius. Exlibrisas Lietuvoje (XVI–XX Lietuvos aidas, 1931 05 28, p. 4. šimtmečiai). Kaunas: Valstybės sp., 1926. (Atspaudas 156. GIRA, Liudas. Dekoracinė M. Dobužinskio kūryba. iš Tautos žodis, 1926, kn.4.) In: Lietuvos aidas, 1932 05 11, p. 2. 132. GALAUNĖ, Paulius. Tapytojas Juozas Oleškevičius 157. GRINIUS, Jonas. Antroji rudens dailės paroda. (1777–1830). Kaunas: Valstybės spaustuvė, 1927. In: XX amžius, 1936 12 12, p. 5. (Atspaudas iš Humanitarinių mokslų fakulteto 158. GRINIUS, Jonas. Įspūdžiai iš Vengrų dailės parodos. raštai III t. II sąs.) In: XX amžius, 1938 05 14, p. 7. 133. GALAUNĖ, Paulius. Vilniaus meno mokykla (1793- 159. GUDAITIS, Antanas. Ko siekia Ars. In: Literatūros 1831): jos istorija, profesoriai ir mokiniai. Kaunas: naujienos, 1934 04 15, nr. 2, p. 5. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fa- 160. JAKŠTAS, Adomas. Lietuvių meno apžvalgos paro- kultetas, 1928. da. In: Draugija, 1920, nr. 7/8, p. 276–287, nr. 9/10, 134. GALAUNĖ, Paulius. Ex-librisų parodos M. K. p. 360–369. Čiurlionies galerijoje. In: Karo literatūros rodyklė, 161. JAKŠTAS, Adomas. Ekspresionizmas dailėje ir 1929, nr. 43, p. 2. poezijoje. Kaunas: Šviesa, 1921, 20 p. 135. GALAUNĖ, Paulius. M. K. Čiurlionies piešiniai. 162. JAKŠTAS, Adomas. Ekspresionizmas dailėje ir In: Židinys, 1929, nr. 1, p. 22–24. poezijoje. In: Draugija, 1921, nr. 3/4, p. 94. 136. GALAUNĖ, Paulius. Prancūzų grafika. In: Židinys, 163. JAKŠTAS, Adomas. Lietuvos lenkų „Paveikslų 1930, nr. 4, p. 320–323. paroda“. In: Rytas, 1925 02 19, p. 3. 137. GALAUNĖ, Paulius. Paminklomanija. In: Gaisai, 164. JAKŠTAS, Adomas. P. V. Kairiūkščio „Sielos lietu- 1931, nr. 4. p. 343–345. viškumas“ ir jo meniškasis „Credo“. In: Rytas, 1932 186. M. K. Čiurlionis [straipsnių rinkinys] / red. P. Ga- 01 22 p. 4. launė. Kaunas: M. K. Čiurlionies galerija, 1938, 165. JASĖNAS, Kazimieras. Antonio Allegri da Cor- 135 p. reggio. 1494?–1534. Jo 400 metų mirties sukakčiai 187. MASSAČIO, Jonas. Senosios tapybos paroda. In: paminėti. Mintauja, 1934. Lietuva, 1926 11 22, p. 6. 166. KAIRIŪKŠTIS, Vytautas. Kauno Meno mokyklos 188. RIMGAILA, B. Vyt. Kairiūkštis – Vilniaus lietuvių parodos proga. In: Vairas, 1932, nr. 11, p. 217– dailininkas. In: Lietuvos aidas, 1931 07 09, p. 5. 220. 189. RIMŠA, Petras. Meno parodos ir žodžiai. In: Lie- 227 167. KAIRIŪKŠTIS, Vytautas. Čiurlionies tapybos tuvos aidas. 1932 11 22, p. 3. elementai. In: Vairas, 1940, nr .4, p. 310–311. 190. SUTA, Romanas. Latviai apie Lietuvos meną. In: 168. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Lietuvos Sekmoji diena, 1921, birželio 19, p. 6–8. VARIA dailininkų kūrinių pavasario paroda. In: Lietuvis, 191. ŠLAPELIS, Ignas. Meno parodos aidas. In: Skai- 1927 05 14, p. 2. tymai, 1923, kn.22, p. 136–139. 169. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. K. Šimonio 192. ŠLAPELIS, Ignas. M. K. Čiurlionies kūrybos reikšmė ir S. Varašiaus kūrinių paroda. In: Lietuvis, 1927 12 meno istorijoje. In: Milda, 1924, nr. 1, p. 10–21. 13, p. 2. 193. ŠLAPELIS, Ignas. Menas, kritika, parodos. In: 170. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Paskutinėj Pradai ir žygiai, 1927, nr. 3/4, p. 271–278. paveikslų parodoj. In: Lietuvis, 1928 01 24, p. 3. 194. ŠLAPELIS, Ignas. Iš J. Mackevičiaus ir J. Zikaro 171. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Dėl ati- parodos. In: Meno kultūra, 1928, nr. 1, p. 18–19. daromos moderniškos grafikos parodos. In: Lietuvos 195. ŠLAPELIS, Ignas. Konstruktyvizmas vaizduojama- aidas, 1929 02 23, p. 5 jame mene. In: Kultūra, 1928, nr. 11, p. 466–472. 172. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Dvi meno 196. ŠLAPELIS, Ignas. Naujųjų meno srovių kilmė. In: parodos. In: Lietuvos aidas, 1930 12 31, p. 2–3. Meno kultūra, 1928, nr. 4, p. 12–16. 173. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Prancūzų 197. ŠLAPELIS, Ignas. M. K. Čiurlionies testamentas. grafikos ir knygos meno parodos proga. In: Lietuvos In: Naujoji Romuva, 1931, nr. 21, p. 489–493. aidas, 1930 03 29, p. 2–4. 198. ŠLAPELIS, Ignas. Tarptautinė bažnytinio meno 174. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Dail. S. paroda Romoje. In: Naujoji Romuva, 1931, nr. 7, Ušinskio paveikslų paroda. In: Židinys, 1931, nr. p. 155. 8/9, p. 164–165. 199. ŠLAPELIS, Ignas. Vilniaus dailininkų parodos 175. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Dailininkų paminėjimas. In: Bangos, 1932, nr. 2, p. 38. parodoje. In: Šviesos keliai, 1932, nr. 1, p. 61–63. 200. ŠLAPELIS, Ignas. Trumpa pernykščių metų vaiz- 176. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Dail. J. duojamojo meno apžvalga. In: Bangos, 1932, nr. 5, Vienožinskio meno studijos mokinių darbų parodoj. p. 131. In: Šviesos keliai, 1932, nr. 6 (20) p. 372-373. 201. ŠLAPELIS, Ignas. Mūsų laikų modernizmas mene. 177. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Japonų In: Židinys, 1934, nr. 1, p. 30–35; 2, p. 158–166. medžio raižinių parodos proga. In: Lietuvos aidas, 202. ŠLAPELIS, Ignas. Apie Lietuvos meną: paskaita 1932 11 26, p. 7–8. I-jam Pasaulio lietuvių kongresui, įvykstančiam 178. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Nepriklau- 1935 m. rugpjūčio mėn. 11–17 d. Kaune, Valstybės somųjų dailininkų draugijos meno parodos proga. teatre. Kaunas: Raidė,1935. In: Naujoji Romuva, 1932, nr. 46 p. 993–994. 203. ŠLAPELIS, Ignas, ŠIMONIS, Kazys. Kazio Šimonio 179. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. M. K. kūryba. Marijampolė: Dirva, 1938, XVI ir 6 p. Čiurlionies paminėjimas (1875–1911). In: Šviesos 204. TAMOŠAITIS, Pranas. Dabartinė krikščioniškojo keliai, 1932, nr. 4, p. 243–244. meno būklė. In: Draugija, 1939, nr. 17, p. 832– 180. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Dvi meno 841. parodos. In: Šviesos keliai. 1932, nr. 11, p. 689– 205. TUMAS-VAIŽGANTAS, Juozas. Lietuvių meno 692. apžvalgos paroda. Adomas Galdikas. In: Tauta, 1920 181. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Iš Latvijos 05 22, p. 1–2. sostinės meno gyvenimo. In: Naujoji Romuva 1934, 206. TUMAS-VAIŽGANTAS, Juozas. L.M.K. Plastikos nr. 174–175, p. 15–16. sekcijos meno paroda. In: Skaitymai, 1923, kn.22, 182. KELIUOTIS, Juozas. Moderniojo prancūzų meno p. 129–135. paroda. In: Naujoji Romuva, 1939, nr. 6, p. 131. 207. VALEŠKA, Adolfas. Justinas Vienožinskis ir jo 183. KELIUOTIS, Juozas. Georges Rouaultas – meni- vedamoji tapybos studija. In: Naujoji Romuva, 1931, nės ir dvasinės revoliucijos dailininkas. In: Naujoji nr. 27, p. 650–651. Romuva, 1939, nr. 41. p. 727–730. 208. VALEŠKA, Adolfas. Čiurlionis. In: Naujoji Romuva, 184. KOLBA, Z. Monumentalioji tapyba (Spaudai pa- 1935, nr. 10/11, p. 241–242. rengė V. Drėma). In: Naujoji Romuva, 1940, nr. 4, 209. VALEŠKA, Adolfas. Mūsų menas. In: Ateitis, 1935, p. 60–65. nr. 5, p. 240–249. 185. M. K. Čiurlionio kūrinių katalogas. M. K. Čiur- 210. VALEŠKA, Adolfas. Justinas Vienožinskis. In: lionies galerija. Leid. nr. 5. / sud. P. Galaunė. M. Naujoji Romuva, 1936, nr. 44, p. 866–867. K. Čiurlionio kūrinių apibūdinimas Ign. Šlapelio. 211. VALEŠKA, Adolfas. Estų meno paroda Kaune. In: Kaunas, 1927. Naujoji Romuva, 1937, nr. 20, p. 450. 212. VALEŠKA, Adolfas. Lietuvių meno keliai. Užsienių darbų paroda. In: Naujoji Romuva. 1931, nr. 25, spaudos atsiliepimai apie lietuvių dailės parodą p. 598–599. Rygoje ir Taline. Kaunas, 1937. 236. VIENOŽINSKIS, Justinas. M. Dobužinskis ir 213. VALEŠKA, Adolfas. III Rudens dailės paroda. In: „Fausto“ dekoracijos. In: Naujoji Romuva, 1931, Naujoji Romuva, 1938, nr. 3, p. 68–69. nr. 45, p. 1074–1075. 214. VEISBARTAS, Jonas. Jauna, sena ir pasenę mene. 237. VIENOŽINSKIS, Justinas. Kontrastai (Ušinskas In: Vairas, 1930, nr. 5, p. 181–183. – Tidemanis). In: Naujoji Romuva, 1931, nr. 47, 228 215. WEISSBARTH, Jan. [VEISBARTAS, Jonas] Žydų p. 1120. meno paroda Kaune. In: Vairas, 1931, nr. 3, p. 354– 238. VIENOŽINSKIS, Justinas. Vilniaus dailininkų 358. darbų paroda. In: Naujoji Romuva, 1932, nr. 3, 216. WEISSBARTH, Jan Daili menė. In: Vairas, 1931, p. 56–57. nr. 3, p. 358–360. 239. VIENOŽINSKIS, Justinas. Kajetonas Sklėrius- 217. VEISBARTAS, Jonas. Naujas M. Dobužinskio kū- Šklėris. In: Naujoji Romuva, 1932, nr. 5, p. 100. rybos etapas. In: Vairas, 1931, nr. 6, p. 243–246. 240. VIENOŽINSKIS, Justinas. Dviejų meno paroda. VARIA 218. VEISBARTAS, Jonas. Kubizmas – kelias į orna- In: Naujoji Romuva, 1932, nr. 12, p. 280. mentiką. In: Vairas, 1931, nr. 10, p. 246–249. 241. VIENOŽINSKIS, Justinas. Menininkės B. Didžio- 219. VEISBARTAS, Jonas. Vilniaus menininkų kūrinių kienės šaržų paroda. In: Naujoji Romuva, 1932, paroda Kaune. In: Vairas, 1932, nr. 2, p. 218–220. nr. 16, p. 370. 220. VEISBARTAS, Jonas. Kauno meno gyvenimas. In: 242. VIENOŽINSKIS, Justinas. Z. Dembovskaitės-Ro- Vairas, 1932, nr. 11, p. 217. emerienės ir J. Perkovskio meno darbų paroda. In: 221. VEISBARTAS, Jonas. Pretenziška tapyba ir nuo- Lietuvos aidas, 1932 . nr. 101, p. 4–5. širdus meno supratimas. In: Vairas, 1932, nr. 12, 243. VIENOŽINSKIS, Justinas. „Ars“ paroda. In: Bangos, p. 346–351. 1932, nr. 44, p. 1162–1163. 222. VIDMANTAS, A. [BRAZIULIS, Alfonsas] Meno 244. VIENOŽINSKIS, Justinas. „Nepriklausomų- parodos (M. Bandas ir K. Šimonis). In: Kultūra, jų“ meno darbų paroda. In: Bangos, 1932, nr. 45, 1925, nr. 11, p. 552–553. p. 1178–1179. 223. VIENOŽINSKIS, Justinas. Plastikos meno reikalai 245. VIENOŽINSKIS, Justinas. Lietuvos dailininkų Lietuvoje. In: Lietuva, 1921 12 15–16, p. 2. draugijos dailės parodos proga. In: Naujoji Romuva, 224. VIENOŽINSKIS, Justinas. Meno paroda. In: Lie- 1933, nr. 122, p. 3–6. tuva, 1924 03 24, p. 4. 246. VIENOŽINSKIS, Justinas. M. Dobužinskio paroda. 225. VIENOŽINSKIS, Justinas. Lietuvos meno parodos In: Vairas, 1934, nr. 4, p. 485. 1925 m. In: Baras, 1925, nr. 5, p. 68–80. 247. VIENOŽINSKIS, Justinas. Lietuviško moderninio 226. VIENOŽINSKIS, Justinas. Pirmoji latvių meni- meno keliais. „Ars“ parodos proga. In: Naujoji Ro- ninkų kūrinių paroda Kaune. In: Pradai ir žygiai, muva, 1934, nr. 174/175, p. 6–7. 1927, nr. 1(9), p. 67–68. 248. VIENOŽINSKIS, Justinas. Lietuvių meno apžval- 227. VIENOŽINSKIS, Justinas. A. Žmuidzinavičiaus ginė paroda. In: Naujoji Romuva, 1935, nr. 33/34, apžvalginė meno paroda. In: Pradai ir žygiai, 1927, p. 7–11. nr. 3–4 (11–12), p. 279–281. 249. VIENOŽINSKIS, Justinas. M. K. Čiurlionis – tapy- 228. VIENOŽINSKIS, Justinas. J, Vienožinskio, A. tojas. In: Naujoji Romuva, 1935, nr. 42, p. 14–17. Galdiko ir J. Šileikos paveikslų paroda. In: Mūsų 250. VIENOŽINSKIS, Justinas. Dailės paroda. In: dienos, 1928, nr. 5, p. 5,10. Lietuvos žinios, 1936 01 04, nr. 3, p. 5. 229. VIENOŽINSKIS, Justinas. Lietuvių menas ir 251. VIENOŽINSKIS, Justinas. Pirmoji rudens meno meno organizacijos. In: Pirmasis nepriklausomos paroda. In: Naujoji Romuva, 1936, nr. 1, p. 7–9. Lietuvos dešimtmetis 1918–1928. Kaunas, 1930, 252. VIENOŽINSKIS, Justinas. K. Sklėriaus-Šklėrio p. 372–379. kūrinių paroda. In: Naujoji Romuva, 1936, nr. 5, 230. VIENOŽINSKIS, Justinas. Nepriklausomųjų dai- p. 7. lininkų meno paroda. In: Naujoji Romuva, 1931, 253. VIENOŽINSKIS, Justinas. Dėl tariamo K. Sklėriaus nr. 2. p. 37–38. neįvertinimo. In: Naujoji Romuva, 1936, nr. 12, 231. VIENOŽINSKIS, Justinas. Kolektyvinė Lietuvos ir p. 282–283. Latvijos žydų dailininkų meno paroda. In: Naujoji 254. VIENOŽINSKIS, Justinas. Vaizduojamasis me- Romuva, 1931, nr. 3. p. 67–68. nas ir menas. In: Naujoji Romuva, 1936, nr. 26/27 232. VIENOŽINSKIS, Justinas. Dailininkų J. Macke- p. 537–540. vičiaus ir J. Zikaro meno darbų paroda. In: Naujoji 255. VIENOŽINSKIS, Justinas. Rimto Kalpoko meno Romuva, 1931, nr. 10, p. 227–229. darbų paroda. In: Naujoji Romuva, 1936, nr. 44, 233. VIENOŽINSKIS, Justinas. Dvi meno parodos. In: p. 868. Naujoji Romuva, 1931, nr. 15, p. 352–353. 256. VIENOŽINSKIS, Justinas. II rudens dailės paroda. 234. VIENOŽINSKIS, Justinas. M. Dobužinskio meno In: Naujoji Romuva, 1936, nr. 49/50, p. 4–6. darbų paroda. In: Naujoji Romuva, 1931, nr. 21, 257. VIENOŽINSKIS, Justinas. Estų meno paroda. In: p. 493–495. Lietuvos žinios, 1937 05 01, p. 5. 235. VIENOŽINSKIS, Justinas. Meno mokyklos mokinių 258. VIENOŽINSKIS, Justinas. L. Kazoko ir P. Kalpoko meno paroda. In: Naujoji Romuva, 1937, nr. 45, 282. M. Benedetto Croce požiūris į meno pažinimą: 70 p. 834. metų gimimo sukakties proga [pasirešė J. M.]. In: 259. VIENOŽINSKIS, Justinas. Latvijos meno paroda. Akademikas, 1936, nr. 5(61), p. 115–117. In: Naujoji Romuva. 1937, nr. 49, p. 927. 283. JAKŠTAS, Adomas. Dieviškoji proporcija: matema- 260. VIENOŽINSKIS, Justinas. Įspūdžiai iš V rudens tiškas dailės dėsnis. Kaunas: Šv. Kazimiero draugija, dailės parodos. In: Naujoji Romuva, 1939, nr. 47, 1921, 22 p. p. 852–854. 284. JAKŠTAS, Adomas. Meno kūrybos problemos. 261. VIZGIRDA, Viktoras. Puzino meno paroda. In: Kaunas: Šv. Kazimiero draugija, 1931, 365 p. 229 Naujoji Romuva, 1933, nr. 122, p. 15. 285. JAKŠTAS, Adomas. Mano kritikams. In: Baras, 262. VIZGIRDA, Viktoras. Tapyba ir skulptūra Lietuvoje. 1925, nr. 5, p. 54–67. In: Naujoji Romuva, 1935, nr. 10/11, p. 243–253. 286. JAKŠTAS, Adomas. Meno kritika ir jos reikšmė VARIA 263. Vytauto Didžiojo paveikslo kelionė po Lietuvą. In: kūrybai. In: Meno kultūra, 1928, nr. 1, p. 9–10. Trimitas, 1930, nr. 30, p. 621–622. 287. JAKŠTAS, Adomas. Meno kritikos žurnalo reika- 264. VOROBJOVAS, Mikalojus. M. K. Čiurlionis der lingumas visuomenei. In: Meno kultūra, 1928, nr. 1, litauische Maler und Musiker. Kaunas, Leipzig: p. 10. Pribačis, 1938. 288. JAROŠEVIČIUS, Antanas. Lietuviško stiliaus pa- 265. VOROBJOVAS, Mikalojus. F. Zber-Zylberbergo minklų klausimu. In: Naujoji Romuva, 1931, nr. 28, grafika. In: Naujoji Romuva, 1938, nr. 21, p. 501. p. 678. 266. VOROBJOVAS, Mikalojus. Modernizmas arba kova 289. KELIUOTIS, Juozas. Visuomeninis meno vaidmuo. dėl stiliaus Europos mene. In: Naujoji Romuva, 1938, In: Meno kultūra, 1930, nr. 3, p. 3–4. nr. 20, p. 462–465. (yra ir apie architektūrą) 290. KELIUOTIS, Juozas. Menas tautos gyvenime. In: 267. VOROBJOVAS, Mikalojus. Tapyba vengrų dai- Naujoji Romuva, 1935, nr. 10/11, p. 221–223. lės parodoje. In: Naujoji Romuva, 1938, nr. 20, 291. KELIUOTIS, Juozas. Moderninio meno orijenta- p. 475. cija. In: Naujoji Romuva, 1935, nr. 18, p. 390–391; 268. VOROBJOVAS, Mikalojus. Lietuvos gamta M. K. nr. 19, p. 419–422. Čiurlionies tapyboje. In: Naujoji Romuva, 1938, 292. KELIUOTIS, Juozas, VIENOŽINSKIS, Justinas ir nr. 22/24, p. 514–516. kt. Meno problema Lietuvoje. In: Naujoji Romuva, 269. VOROBJOVAS, Mikalojus. IV rudens dailės paroda. 1938, nr. 49, p. 929–934. In: Naujoji Romuva, 1938, nr. 50, p. 960–981. 293. KELIUOTIS, Juozas. Modernusis menas. In: 270. VOROBJOVAS, Mikalojus. Viktoras Petravi- Naujoji Romuva, 1938, nr. 48, p. 505–511; nr. 49, čius kryžkelėje. In: Naujoji Romuva, 1939, nr. 45, p. 935–940. p. 817. 294. KELIUOTIS, Juozas, GALDIKAS, Adomas ir kt. 271. ŽILINSKIENĖ, Marija. Moterų dailininkių paroda. Kultūros politika. In: Naujoji Romuva, 1939, nr. 1, In: Naujoji Vaidilutė, 1940, nr. 1, p. 23–27. p. 1–10. 295. KRĖVĖ. Vincas. Menininkai ir vyriausybė. In: Pradai ir žygiai, 1926, nr. 4/5, p. 78–83. MENO TEORIJA, KRITIKA IR KT. 296. LASTAS, Adomas. Menas. Meno kritika. Meno kritikos žurnalas ir visuomenė. In: Meno kultūra, 272. ALANTAS, Vytautas. Tautos Vadas meno klausi- 1928, nr. 3, p. 9–11. mais. In: Vairas, 1934, nr. 8/9, p. 73–81. 297. LEONAS [PUŠINIS, Bronius]. Kas atvaizdina 273. BALYS, Jonas. „Smūtkelio kultas“. In: Akademikas, dailininko kūrybą – tautybė ar individualybė. In: 1937, nr. 15, p. 312. Aušrinė, 1919, nr. 1, p. 6–8. 274. BIČIŪNAS, Vytautas. Meno kultūra. In: Gairės, 298. LINDĖ-DOBILAS, Julijonas. Ar paseno Tėnas?: 1923, nr. 3, p. 145–163. jo meno filosofijos kritika. Kaunas: Autoriaus leid., 275. BIČIŪNAS, Vytautas. Menas ir reklama. In: Lie- 1927, 56 p. tuva, 1925 11 05, p. 2. 299. LAUCIUS S. Kas yra kritika? In: Meno kultūra, 276. BIČIŪNAS, Vytautas. Menas ir religija. In: Židinys, 1930, nr. 5, p. 3–4. 1929, nr. 2, p. 140–149. 300. MACEINIENĖ, Julija. Ne religiniam menui, bet 277. DOBUŽINSKIS, Mstislavas. Dėl lietuviško stiliaus. religiniam šunmeniui. In: Naujoji Romuva, 1938, In: Naujoji Romuva, 1938, nr. 33/34, p. 641–643. nr. 45, p. 837–838. 278. GALAUNĖ, Paulius. Mūsų meno politikavimas. 301. MARITAIN, Jacques. Krikščioniškasis menas. In: In: Naujoji Romuva, 1933, nr. 156, p. 9–10. Židinys, 1929. nr. 7, p. 21–24. 279. GRINIUS, Jonas. Literatūros ir meno patriotišku- 302. PAUKŠTYS, Jonas. Ultimatumas religiniam menui. mas ir visuomeniškumas. In: Židinys, 1934, nr. 7, In: Naujoji Romuva, 1938, nr. 45, p. 835–836. p. 28–33. 303. PLEIRYTĖ-PUIDIENĖ, Ona. Meno ir kūrybos 280. GRINIUS, Jonas. Grožis ir menas: estetikos pagrin- pradai. In: Gairės, 1923, nr. 1, p. 24–30. dai. Kaunas: VDU Teologijos-filosofijos fakultetas, 304. RAUSKAS, M [ŠEMERYS, Salys]. Reiškiamojo 1938. meno esmės tyrimo bandymas. In: Sekmoji diena, 281. GUSTAINIS, Valentinas. Primitingumas ir ma- 1921 11 20, p. 1. šinizmas nėra kultūros žmonių menas! In: Lietuva, 305. RIMŠA, Petras. Menas, kūryba ir mokesčiai. In: 1924 04 26, p. 3–5. Naujoji Romuva, 1935, nr. 16/17, p. 384. 306. RŪKŠTELĖ, Antanas. Opiaisiais meno klausimais. 331. GALAUNĖ, Paulius. Lietuvių kryžiai. Kaunas: In: Akademikas, 1936, nr. 1, p. 7–8. Čiurlionies galerija (nr.1), 1926. 307. SABALIAUSKAS, Adolfas. Menas Bažnyčioje. In: 332. GALAUNĖ, Paulius. Prijuosčių paroda. In: Pradai Tiesos kelias, 1926, nr. 12, p. 323–325. ir žygiai, 1927, nr. 1 (9), p. 65–66. 308. SENKUS, J. Menas ir dorovė. In: Lietuvos mokykla, 333. GALAUNĖ, Paulius. Lietuvių liaudies raižinių 1930, nr. 6, p. 246–251. paroda (Palaidos mintys). In: Pradai ir žygiai, 1927, 309. ŠLAPELIS, Ignas. Menas ir visuomenės idealai. nr. 2, p. 180–185. 230 In: Logos, 1926, nr. 2, p. 163–174. 334. GALAUNĖ, Paulius. Mūsų liaudies tapyba. In: 310. ŠLAPELIS, Ignas. Sąlygos vaizduojamajam menui Meno kultūra, 1928, nr. 3, p. 12–14. tarpti Lietuvoje. In: Meno kultūra, 1928, nr. 1, p. 17; 335. GALAUNĖ, Paulius. Lietuvių liaudies menas: jo nr. 2, p. 10–13. meninių formų plėtojimosi pagrindai. Kaunas: L.U. 311. ŠLAPELIS, Ignas. Meno istorijos metmens. Kaunas: Humanitarinių mokslų fakultetas, 1930, 301 p. Mūsų rytojus, 1930, 191 p. 336. GALAUNĖ, Paulius. Lietuvių liaudies meno paroda 312. ŠLAPELIS, Ignas. Ateities meno gairės. In: Meno Stogholme. In: Gaisai, 1931, nr. 1, p. 60–62. VARIA kultūra, 1930, nr. 6, p. 3–6. 337. GALAUNĖ, Paulius. Kaip liaudies meną rinkti? 313. ŠLAPELIS, Ignas. Naujos gairės vaizduojamajame In: Šviesos keliai, 1931, nr. 7, p. 488–494; nr. 8, mene. In: Vairas, 1931, nr. 12, p. 487–492. p. 553–558. 314. ŠLAPELIS, Ignas. Tarptautinė bažnytinio meno 338. GALAUNĖ, Paulius. Charakteringi teikiamųjų paroda Romoje. In: Naujoji Romuva, 1931, nr. 7. pavyzdžių bruožai: skrynios, molio dirbiniai, medžio p. 155-156. drožiniai. In: Sodžiaus menas, 1931, nr. 3. 315. ŠLAPELIS, Ignas. Menas kaiman. In: Literatūros 339. GALAUNĖ, Paulius. Mūsų juostų senumas. In: naujienos, 1935 04 01, p. 2. Sodžiaus menas, 1931, nr. 4. 316. TAINE, Hippolyte. Meno filosofija. T.1-2. Kaunas: 340. GALAUNĖ, Paulius. Lietuvių liaudies skulptūros Švietimo m-jos knygų leid. komisija, 1938–1940. problemos. Kaunas: „Spindulio“ sp., 1932, 31 p. 317. TAMOŠAITIS, Antanas. Koks menas rodyti kaimui. (Atspaudas iš Vairas, 1932, nr. 2, p. 185–186; nr. 3, Atsakymas I. Šlapeliui. In: Literatūros naujienos, p. 301–310; nr. 4, p. 500–503, nr. 5, p. 63–66; nr. 6, 1935 04 15, p. 5. p. 214). 318. TUMĖNAS, Vytautas. Kūryba ir valstybingumas. 341. GALAUNĖ, Paulius. Lietuvių liaudies menas. In: Piūvis, 1929, nr. 2, p. 67–69. In: Jaunoji karta, 1935, nr. 15. p. 325–326; nr. 16, 319. VISKANTAS, Antanas. Menas ir dora. In: Menas p. 338. ir literatūra, 1934 06 13. p. 7–12. 342. GALAUNĖ, Paulius. Lietuvių meno raidos bruožai. 320. VALEŠKA, Adolfas. Lietuvių tautos meno charakte- In: Akademikas, 1936, nr. 13/14, p. 266–273. ris. In: Naujoji Romuva, 1937, nr. 4/5, p. 100–106. 343. GALDIKAS, Adomas. Ornamentikos rinkimas. 321. VIENOŽINSKIS, Justinas. Ko nori Jakštas. In: Įspūdžiai Žemaičiuos. In: Menas: Lietuvių meno kū- Lietuvos žinios, 1925 06 25, p. 5; 1925 06 28, p. 6. rėjų draugijos leidinys, 1920 10 10, nr. 2, p. 4–5. 322. VIENOŽINSKIS, Justinas. Meno kritika ar pro- 344. GLEMŽAITĖ, Mikalina. Lietuvių moterų tautiniai fanacija? In: Naujoji Romuva, 1939, nr. 1 (514), drabužiai: 60 paveikslų ir jų paaiškinimai. Kaunas: p. 13–16. Moterų šaulių taryba, 1939, 28 p. 323. VIZGIRDA, Viktoras. Menas, dailininkai ir visuome- 345. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Lietuvių nė. In: Naujoji Romuva, 1933, nr. 148, p. 869–895. liaudies raižinių paroda M. K. Čiurlionio galerijoje. In: Lietuvis, 1927 04 30, p. 2. 346. KAIRIŪKŠTYTĖ-JACYNIENĖ, Halina. Daugiau LIAUDIES MENAS lietuviškumo ir stiliaus tautiniuose drabužiuose. In: Lietuvos aidas, 1936, nr. 236, p. 5. 324. AUGUSTINAVIČIUS, Paulius. Margučiai. In: 347. Padėkite rinkti tautodailę: Čiurlionies galerijos Sodžiaus menas, 1931, nr. 3. leidinys. nr. 4. Kaunas, 1927. 325. BURAČAS, Balys. Žemaičių liaudies menas. In: 348. PETRAVIČIUS, Viktoras. Pasaulinės parodos Jaunasis ūkininkas, 1939 02 16, p. 102. atgarsiai. Laiškas iš Paryžiaus. In: Iliustruotas pa- 326. ČERBULĖNAS, Klemensas. Kaimo skrynios Užne- saulis, 1938 01 16, p. 4 munėje. In: Vytauto Didžiojo muziejaus metraštis. 349. RŪKŠTELĖ, Antanas. Lietuvių tautodailė. Kaunas: 1934, I knyga, p. 283–321. Lietuvių dailės draugija, 1929, 103 p. 327. ČERBULĖNAS, Klemensas. Lietuvių kryžiai. In: 350. RŪKŠTELĖ, Antanas. Lietuvių liaudies menas. In: Naujoji Romuva, 1937, nr. 4/5, p. 87–92. Naujoji Romuva, 1931, nr. 11. p. 265–266. 328. ERIXON Sigurd (Stoholmo muziejaus direkto- 351. RŪKŠTELĖ, Antanas. Lietuvių liaudies kryžiai II. rius) Lietuvių liaudies meno paroda Stockholme. In: Naujoji Romuva, 1931, nr. 12. p. 287–288. In: Naujoji Romuva, 1931, nr. 5. p. 109–110. 352. RŪKŠTELĖ, Antanas. Lietuvių liaudies skulptūra. 329. GALAUNĖ, Paulius. Ornamentikos rinkimas. In: In: Naujoji Romuva, 1931, nr. 13. p. 303–304. Menas, 1920, nr. 1, p. 8–9. 353. RŪKŠTELĖ, Antanas. Lietuvių liaudies tapyba. 330. DIEGULIS, L. [GALAUNĖ, Paulius]. Lietuvių In: Naujoji Romuva, 1931, nr. 16. p. 380–381. žmonių ornamentikos parodos atidarymas. In: Lie- 354. RŪKŠTELĖ, Antanas. Lietuvių liaudies meno paro- tuva, 1921 01 29, p. 2. da Stocholme. In: Vairas, 1931, nr. 3, p. 352–354. 355. RŪKŠTELĖ, Antanas. Pastabos apie mūsų liaudies 378. EGZOMAS, G. [GALAUNĖ, Paulius]. Pasirūpin- medžio raižinius. Kaunas: Raidė, 1940 (Atspaudas kime kultūros turtų likučiais. In: Krašto balsas, 1923 iš Gimtasis kraštas, 1940, nr. 1, p. 90–102) 01 25, p. 2–3. 356. SARAINIS, Aldis. Mūsų liaudies menas Stockholme. 379. EGZOMAS, G. [GALAUNĖ, Paulius]. Mūsų sos- In: Naujoji Romuva, 1931, nr. 5. p. 110–111. tinės „pagražinimai“. In: Krašto balsas, 1923 03 15, 357. ŠIMONIS, Kazys. Ornamentikos rinkimas. II p. 1. Aukštaičių ornamentika. In: Menas: Lietuvių meno 380. EGZOMAS, G. [GALAUNĖ, Paulius]. Kaip slepiami kūrėjų draugijos leidinys, 1920 10 10, p. 5–7. ir gabenami iš Lietuvos kultūros turtai. In: Lietuva, 231 358. ŠIMONIS, Kazys. Liet. meno istoriniai bruožai 1923 08 17, p. 2. (Studijos metmens). In: Sekmoji diena, 1921 09 25, 381. GALAUNĖ, Paulius. Ar verta palikti kokį nors p. 1–2. pėdsaką. In: Lietuva, 1924 05 12; p. 4–5; 1924 05 VARIA 359. ŠIMONIS, Kazys. Mūsų audiniai. In: Kultūra, 13, p. 3–4. 1925, nr. 4, p. 207–210. 382. GALAUNĖ, Paulius. Vieno vandalizmo istorija. 360. ŠIMONIS, Kazys. Mūsų protėvių menas. In: Kul- In: Baras, 1925, nr. 6, p. 66–75. tūra, 1923, nr. 2, p. 127–135. 383. GALAUNĖ, Paulius. Prie Čiurlionies galerijai 361. ŠLAPELIS, Ignas. Lietuvių meno kultūra. In: Ži- rūmų projekto. In: Rytas, 1924 04 30, p. 1–2. dinys, 1928, nr. 5–6, p. 384–393. 384. PAGIELAŽIETIS [GALAUNĖ, Paulius]. Prie mūsų 362. TAMOŠAITIS, Antanas. Prijuostės. In: Sodžiaus praeities senovės paminklų likimo. In: Lietuvis, 1926 menas, 1931,nr.2. 09 10, p. 7–9; 1926 10 01, p. 10–12. 363. TAMOŠAITIS, Antanas. „Žičkų rinkiniai“. In: 385. GALAUNĖ, Paulius. Tautos muziejaus reikalu. Sodžiaus menas, 1931, nr. 2. In: Pradai ir žygiai, 1927, nr. 3/4, p. 262–270. 364. TAMOŠAITIS, Antanas. Juostų ir jų raštų rinkė- 386. GALAUNĖ, Paulius. Meno bei kultūros turtų jams. In: Sodžiaus menas, 1932, nr. 4. apsaugojimas Rusijoje revoliucijos metu. In: Pradai 365. TAMOŠAITIS, Antanas. Vilniaus krašto tautodailė. ir žygiai, 1927, nr. 2, p. 140–151. In: Jaunasis ūkininkas, 1939 10 19, p. 452. 387. GALAUNĖ, Paulius. Bažnytinio meno muziejaus rei- 366. VARNAS, Adomas. Lietuvių tautodailė tarptau- kalu. In: Pradai ir žygiai, 1927, nr. 2, p. 177–178. tinėje Moncos parodoje. In: Lietuva, 1925 08 22, 388. GALAUNĖ, Paulius. Muziejai kitur ir pas mus. p. 2–3. In: Kultūra, 1929, nr. 3, p. 122–127. 367. VARNAS, Adomas. Lietuvių kryžiai. In: Baras, 389. GALAUNĖ, Paulius. M. K. Čiurlionies galerija. 1925, nr. 5, p. 81–83. In: Šviesos keliai, 1930, nr. 2, p. 58–61. 390. GALAUNĖ, Paulius. Lietuvos muziejai. In: Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Kaunas, 1930, MUZIEJININKYSTĖ IR PAVELDOSAUGA p. 365. 391. GALAUNĖ, Paulius. M. K. Čiurlionies Galerijos 368. BIČIŪNAS, Vytautas. Dailės globojimas. In: Ga- senos tapybos skyriaus praturtėjimas. In: Naujoji nytojas, 1919, nr. 9, p. 213–214. Romuva, 1931, nr. 14. p. 326-327. 369. BUGAILIŠKIS, Peliksas. Provincijos muziejai 392. GALAUNĖ, Paulius. Koks turėtų būti bažnytinio ir jų būklė. In: Gimtasai kraštas, 1935, nr. 3/4, meno muziejus. In: Naujoji Romuva, 1931, nr. 27, p. 389–391. p. 637–638. 370. DOBUŽINSKIS, Mistislavas, MOŠINSKIS, Al- 393. GALAUNĖ, Paulius. Tautos muziejų bestatant. girdas. Apie pražudytą Kauno grožį. In: Naujoji In: Gaisai, 1931, nr. 1, p. 53–54. Romuva, 1938, nr. 7, p. 161–163. 394. GALAUNĖ, Paulius. Muziejus vaikams. In: Gaisai, 371. DOBUŽINSKIS, Mistislavas. Apie senovės pa- 1931, nr. 3, p. 243–244. minklų globojimą. In: Naujoji Romuva, 1938, nr. 9, 395. M. K. Čiurlionies Galerija. 1924 XII 13 – 1930. p. 220–221. Penkerių metų darbo apyskaita / sud. P. Galaunė. 372. DOBUŽINSKIS, Mistislavas. Apie senienų rinkimą Kaunas: M. K. Čiurlionies galerija, 1931. ir apie istorinę netiesą. In: Naujoji Romuva, 1938, 396. GALAUNĖ, Paulius. Menas. Mūsų senasis bažny- nr. 17, p. 386. tinis menas. In: Židinys, 1931, nr. 7, p. 46–48. 373. GALAUNĖ, Paulius. Iš Kauno miesto muziejaus 397. GALAUNĖ, Paulius. Kaip šiandieną suprantami kronikos. In: Lietuva, 1920 02 25, p. 2. muziejaus uždaviniai ir darbai. In: Naujoji Romuva, 374. GALAUNĖ, Paulius. Lietuvos meno turtai. In: 1932, nr. 3, p. 52–55. Menas, 1920 10 10, nr. 2, p. 1–3. 398. GALAUNĖ, Paulius. Tvarkytinas paminklų reikalas. 375. PAGIELAŽIS A. [GALAUNĖ, Paulius], Šis tas In: Lietuvos aidas, 1932 04 02, p. 5. iš Kauno miesto muziejaus darbuotės. In: Lietuva, 399. GALAUNĖ, Paulius. Kaip tvarkyti Lietuvos muzie- 1922 03 17, p. 2. jai. In: Naujoji Romuva, 1932, nr. 5, p. 101–103. 376. EGZOMAS, G. [GALAUNĖ, Paulius], Miesto ar 400. GALAUNĖ, Paulius. Kelios valandos Šiaulių „Auš- Tado Daugirdo muziejus? In: Lietuva, 1923 08 25, ros“ muziejuje. In: Naujoji Romuva, 1932, nr. 43, p. 2. p. 925. 377. GALAUNĖ, Paulius. Lietuvos kultūros turtų li- 401. GALAUNĖ, Paulius. Dėl Vytauto Didžiojo mu- kimas. In: Mūsų žinynas, 1922, nr. 9, p. 637–672; ziejaus statuto. In: Naujoji Romuva, 1932, nr. 6, 1923. nr. 10, p. 78–105; 1923, nr. 11, p. 317–353. p. 132–133. 402. GALAUNĖ, Paulius. Muziejininko darbas. In: tūros ir grožio apsauga. In: Naujoji Romuva, 1938, Gimtasai kraštas, 1934, nr. 1, p. 8–11. nr. 22/24, p. 511–513. 403. GALAUNĖ, Paulius. Oro muziejai. In: Gimtasai 417. SRUOGA, Balys. Tautos muziejus. Sumanymai ir kraštas, 1934, nr. 2, p. 67–69. darbai. In: Vairas, 1930, nr. 6. p. 273–279. 404. GALAUNĖ, Paulius. Muziejinio darbo klaidos. In: 418. ŠNAPŠTYS, Juozas. Palei pat dvasiškos seminarijos Gimtasai kraštas, 1934, nr. 2, p. 78–80. ... yra p. Daugirdo įsteigtas miesto muziejus... In: 405. GALAUNĖ, Paulius. Muziejininko biblioteka. In: Vienybė, 1918 05 01, p. 229. 232 Gimtasai kraštas, 1934, nr. 2, p. 71–73. 419. TUMAS-VAIŽGANTAS, Juozas. Tik dėl Karo 406. GALAUNĖ, Paulius. Saugokime mūsų liaudies rai- muziejaus. In: Lietuvos aidas, 1930 11 08, p. 5. žinius. In: Gimtasai kraštas, 1934, nr. 1, p. 14–16. 420. VERBICKIS, Valerijonas, GETNERIS, Jurgis. 407. GALAUNĖ, Paulius. Muziejinių eksponatų vertini- Kauno pilies 1939 metų konservavimo darbai. In: mas turi būti objektyvus. In: XX amžius, 1937 02 24, Technika ir ūkis, 1940, nr. 2, p. 22–24. p. 2. 408. GALAUNĖ, Paulius. Apie kultūros ir senienų VARIA apsaugą. In: XX amžius, 1937 03 02, p. 3. 409. JAKŠTAS, Adomas. Dėl vietos Tautos muziejui. In: Rytas, 1930 11 05, p. 4. 410. KIRŠA, Faustas. Čiurlionies galerijos salės ir pa- Nuorodos lėpės. In: Lietuvos aidas, 1932 04 02, p. 5. 1 411. KELIUOTIS, Juozas. Bažnytinio meno muziejaus Bendroji antraštė: Towarzystwo Przyjaciół Nauk klausimu. In: Rytas, 1930 04 04, p. 4. w Wilnie. Sekcja Historji Sztuki. Rozprawy i Materjały 412. MOŠINSKIS, Algirdas. Kauno Rotušės aikštės Wydziału I Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie. Prace restauravimo klausimu. In: Naujoji Romuva, 1938, i Materjały Sprawozdawcze Sekcji Historji Sztuki. Wilno: nr. 8, p. 197–199. nakł. Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie. T. 1, 1936; T. 2, 1935; T. 3, 1938/39. 413. MOŠINSKIS, Algirdas. Dėl Lietuvos kultūros turtų. 2 Baranowski, Henryk. Bibliografia Wilna. T. 2. Miasto. In: Naujoji Romuva, 1938, nr. 11. p. 273–274. Toruń: Uniwersytet Mikołaja Kopernika, 2000. Polska 414. NAGEVIČIUS, Vladas. Karo muziejaus, Čiurlio- bibliografia sztuki 1801–1944. T. 4, cz. 2. Architektura. nies Galerijos ir kitų muziejų statymo reikalu. In: Warszawa: Instytut Sztuki PAN, 2001. Lietuva, 1924 04 03, p. 3–4. 3 Sėlenis, Valdas. Vilniaus istorija XIX–XX a. Vilniaus 415. PRYŠMANTAS, Vladas. Lietuvos senovės paminklų mokslinėje periodikoje ir tęstiniuose leidiniuose. Bibliogra- apsauga. In: Židinys, 1939, nr. 10, p. 414. fija. In.: Vilniaus istorijos metraštis. T. 1, Vilnius, 2007, 416. SEZEMANAS, Vosylius. Valstybė ir praeities kul- p. 214–225.
Nijolė LUKŠIONYTĖ, Aušrinė KULVIETYTĖ-SLAVINSKIENĖ Vytautas Magnus University, Kaunas
PUBLICATIONS ON ART HISTORY AND CRITICISM FROM INTERWAR VILNIUS AND KAUNAS
Key words: publications on art history and criticism, interwar, Vilnius, Kaunas.
Summary
Bibliography of art history and criticism texts from interwar Vilnius and Kaunas has been put together for the first time in this publication. The texts on architecture, fine art, art theory and criticism, heritage protection and folk art are included. Vytautas LEVANDAUSKAS
JOSEPHAS SAUNDERSAS IR MENOTYROS DISKURSAI PO DVIEJŲ ŠIMTMEČIŲ 233
RECENZIJA VARIA
Jozeph Saunders. Discours sur l’influence et l’utilité des arts imitatifs. O wpływie i użytku sztuk naśladowczych. Toruń: Wydawnictwo Tako, 2010, 80 s.
1810 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus universiteto ordinari- nis profesorius, filosofijos daktaras, Londono, Peter- burgo, Stokholmo ir kitų akademijų narys Josephas Saundersas perskaitė viešą paskaitą apie vaizduoja- mųjų menų įtaką ir panaudojimą1. Viešos paskai- tos Vilniaus universitete turėjo senas tradicijas, tad J. Saundersas čia nebuvo nei pirmas, nei paskutinis. Pavyzdžiui, beveik prieš dešimtmetį 1801 m. vie- šame universiteto posėdyje architektūros profeso- rius, filosofijos daktaras Mykolas Šulcas paskelbė savo Kalbą apie architektūrą, kurioje gvildeno meno istorijos problemas. Tačiau Saundersas pirmasis viešai prabilo dailėtyros tema. Kadangi tokia tema nei žodinių, nei rašytinių publikacijų nebūta ne tik Lietuvoje bei Lenkijoje, bet ir gana plačiame Vidu- rio ir Rytų Europos regione, atsirado patogi proga paminėti dailėtyros gimimo 200-jų šimtų metų jubi- liejų. Tai paskatino menotyrininkus 2010 m. rudenį surengti dvi tarptautines konferencijas – vieną Jozeph Saunders. Discours sur l’influence et l’utilité des Lenkijoje (Torunėje), kitą – Lietuvoje (Kaune). Ta arts imitatifs. O wpływie i użytku sztuk naśladowczych. Toruń: Wydawnictwo Tako, 2010, 80 s. pačia proga pasigilinta ir į J. Saunderso paskaitos pagrindu parengtą publikaciją, kuri paskelbta praė- jus 6 metams po žymiojo įvykio2. Saundersas skaitė buvo prancūziškos). J. Saunderso paskaitos tekstas paskaitą prancūzų kalba. Nors jo gimtoji buvo – prancūzų kalba yra išlikęs ir saugomas Kunigaikš- anglų (gimęs Londone 1773 m.), tačiau angliškai čių Čartoryskių bibliotekoje Krokuvoje3. Rankraštis Vilniaus universitete mažai kas būtų jį supratęs – niekur iki šiol nebuvo skelbtas, tačiau tikriausiai tuo laiku ji nebuvo populiari. Lenkų kalbą profeso- panaudotas XIX a. verčiant į lenkų kalbą. Jį išvertė rius, matyt, žinojo silpnai, tad prancūzų buvo opti- Michałas J. Lachnickis. Vertimas pasirodė nelabai maliausia, juolab, kad universitete ji plačiai naudota populiariame ir pagal tematiką gana tolimame žur- menų studijoms (pavyzdžiui, Architektūros kate- nale Pamiętnik Magnetyczny. Gana didelės apimties droje daugiau kaip trys ketvirtadaliai turėtų knygų tekstas (skaičiuojant dabartiniais standartais – apie 1,3 autorinio lanko) į vieną žurnalą netilpo – tęsi- ir tradicijų tąsą tarpukario laikotarpiu ir Vilniaus, niais ėjo per 4 numerius. Kadangi žurnalas nebuvo ir Kauno universitetuose. Po Antrojo pasaulinio populiarus, jo egzempliorių su Saunderso straipsniu karo iš buvusio Vilniaus Stepono Batoro universi- nedaug ir išliko. Mums žinomas Pamiętnik Magne- teto didelė dalis pedagoginio personalo persikėlė į tyczny pilnas komplektas Lietuvos Mokslų akade- Torunės Mikalojaus Koperniko universitetą, tame 234 mijos bibliotekoje ir vienas numeris Nacionalinėje tarpe ir menotyrininkų. Tai leido straipsnio autoriui Martyno Mažvydo bibliotekoje. Žurnalas retas ir Torunės universiteto Dailės fakultetą susieti su Vil- Lenkijos bibliotekose. Todėl visiškai suprantama niaus tarpukario menotyros mokyklos tradicijomis. ir pagirtina Torunės Šiuolaikinio meno draugijos Straipsnyje įvardinti ir tarpukariu įkurto bei Atgi- (Stowarzyszenie Sztuki Nowoczesnej w Toruniu) ini- mimo metais atkurto Vytauto Didžiojo universiteto
VARIA ciatyva minint pirmosios meno istorijos paskaitos menotyrininkai. 200-ąsias metines Saunderso opusą išleisti pakarto- J. Saunderso meno istorijos paskaitos jubiliejus tinai4. Sumanymas įgyvendintas iš esmės sėkmingai. pagerbtas ne tiktai paskelbiant jos tekstus, bet ir Neapsiribota vien tiktai lenkiško vertimo pakarto- sukūrus jos rekonstrukciją, t.y. ji viešai perskaityta jimu, bet pridėtas ir prancūziškas originalas lygia- prancūzų kalba tarptautinės mokslinės konferencijos grečiai komponuojant į kiekvieną puslapį tekstus Torunėje dalyviams ir gausiai iškilmėse dalyvavu- abiem kalbomis. Gretinant abu tekstus pastebėta siems svečiams. Tai įvyko lygiai po 200 metų, tą pačią neatitikimų tarp M. Lachnickio vertimo ir prancū- rugsėjo 15 dieną. Prieš tai plenariniame posėdyje ziškojo originalo. Lenkiškajame vertime trūksta net pranešimus skaitė Mikalojaus Koperniko universiteto kelių puslapių, skirtų Vilniaus universiteto kurato- rektorius prof. A. Radzimińskis, prof. J. Malinowskis, riui kunigaikščiui Adamui Czartoryskiui bei jų rezi- prof. Vytautas Levandauskas ir prof. I. Svirida. dencijai Pulavuose. Tuo tarpu prancūziškame nėra baigiamosios dalies pompastiškai išaukštinančios Baigiant šią J. Saunderso menotyros diskursams meno svarbą žmogui. Būta ir daugiau, bet neesmi- skirto leidinio apžvalgą būtina atskirai paminėti nių teksto neatitikimų. Suvienodinus ir papildžius redaktorių ir prierašų autorių prof. J. Malinowskį, tekstus jie abu tapo identiški. Papildymai padaryti kurio iniciatyva ir pastangomis leidinys atsirado. korektiškai, išskiriant juos laužtiniuose skliaustuose. Profesorius taip pat pagrindinis mokslinės konferen- J. Saunderso straipsnį vertingai praplečia priera- cijos, vykusios Torunėje 2010 m. rugsėjo 14–16 d. šai. Lituanistikos sklaidai prancūzų kalba svarbūs organizatorius. Jo idėjos paskatino surengti ir kitą komentarai apie LDK kanclerį ir etmoną Leoną J. Saundersui skirtą konferenciją Kaune (2010 m. Sapiegą, universiteto profesorius, Šventosios upę, spalio 14–15 d.). pagonių dievą Perkūną ir kiti.
Leidinyje publikuojami dar du šaltiniai – J. Saunderso dėstyto dalyko paskaitų prospektas ir laiškas kuni- gaikščiui Adamui Czartoryskiui. Taip pat skelbiami Nuorodos Inessos Sviridos ir Jerzy Malinowskio straipsniai. 1 Paskaita skaityta prancūzų kalba. Pavadinime panau- I. Svirida trumpai nušvietė dailininko kūrybinę bio- dotas terminas arts imitatifs pažodžiui galėtų būti verčia- mas imitaciniai menai, o tiksliau – vaizduojamieji, nes grafiją, išskirdama jo grafikos darbus Peterburgo profesorius daugiausia nagrinėjo tapybą ir skulptūrą. Ermitaže bei pedagoginę veiklą kuriant Vilniaus Lenkiškajame paskaitos ir vėliau straipsnio pavadinime atsirado sąvoka sztuk naśladowniczych pažodžiui lietuviš- universitete grafikos mokyklą. Saunderso paskelbtą kai galėtų būti verčiama pamėgdžiojamųjų menų. viešąją paskaitą Rusijos mokslininkė įvertino kaip 2 Saunders, Joseph. O wpływie i użytku sztuk naśla- turinčią požymių tos istorinės – patriotinės progra- downiczych. In: Pamiętnik Magnetyczny. 1816, s. 39–49, 187–195, 298–311, 378–385. mos, kuri plėtota romantizmo epochoje. 3 Kunigaikščių Czartoryskių biblioteka Krokuvoje. Rankraštis 6361, p. 269–309. J. Malinowskio straipsnyje pasigilinta į meno isto- 4 Saunders, Joseph. Discours sur l‘influence et l‘utilité rijos mokslo genezę senajame Vilniaus universitete des arts imitatifs. O wpływie i użytku sztuk naśladowczych. Toruń: Wydawnictwo Tako, 2010, 80 s. Vytautas LEVANDAUSKAS Vytautas Magnus University, Kaunas
JOSEPH SAUNDERS AND THE DISCOURSES OF ART HISTORY AFTER 200 YEARS 235
Book Review VARIA The professor Joseph (Józef) Saunders had delivered the first lecture on history of art at the Faculty of Literature and Art of Vilna University on 15th of September in 1810. The lecture was entitled:Discours sur l‘influence ou l‘utilité des arts imitatifs / The discourse on the Influence and Use of Mimetic Arts (the original text was in French, the transla- tion to Polish was published in “Pamiętnik Magnetyczny”, 1816). The Publishing HouseTako had republished the book by Joseph Saunders Discours sur l’influence ou l’utilité des arts imitatifs together with nowadays articles by Jerzy Malinowski and Inessa Svirida in 2011. Laima ŠINKŪNAITĖ Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas
MONOGRAFIJA APIE VILNIAUS BERNARDINŲ BAŽNYČIĄ 236 IR KONVENTĄ
RECENZIJA
VARIA Rūta Janonienė. Bernardinų bažnyčia ir kon- ventas Vilniuje. Vilnius: Aidai. 2010. 512 p.
Vienas iškiliausių Lietuvos kultūros paveldo pamin- klų – Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Ber- nardino Sieniečio bažnyčia bei vienuolynas, kitaip – konventas, nuo XV a. vidurio iki XIX a. antrosios pusės buvęs svarbiausias Mažesniųjų brolių obser- vantų centras Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje, yra Rūtos Janonienės tyrinėjimo objektas, vaizdžiai atsiskleidžiantis besikeičiančioje 400 metų istori- joje.
Parengtos knygos pamatas – rašytiniai ir ikonogra- finiai šaltiniai bei autorės kone du dešimtmečius atliekami natūros tyrimai. Pažymėtina, kad knygą rengiant panaudoti anksčiau netyrinėti archyvai, patikrinta ir patikslinta anksčiau skelbta informa- cija. Monografijoje pateikiama daugybė naujos, anksčiau neskelbtos medžiagos, o ir skelbtoji nau- dojama tiksliai ir atsakingai. Knygos turinys aiškiais ir kryptingais atskirų dalių ir skyrių pavadinimais Rūta Janonienė. Bernardinų bažnyčia ir konventas mums pasakoja keturių suvirš šimtmečių istoriją. Vilniuje. Vilnius: Aidai, 2010, – 512 p.: iliustr. Jau pirmosios dalies pavadinimu Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus autorė sukuria intrigą ir geba labai tiksliai vystydama idėją skleistame pamaldume atsispindėjo svarbiausi formuluoti mintį. Pirmoje dalyje apžvelgus Bernar- pranciškoniškosios teologijos ir dvasingumo aspek- dinų vienuolyno istorinę raidą, detaliai pasakojama tai, galimai skiriami į tris grupes: Kristaus Kančios apie konvento bendruomenę, atskleidžiant tiek apmąstymai, Nukryžiuotojo ir Eucharistijos kultas, vienuolinio gyvenimo ritmą, tiek akcentuojant jos pamaldumas Jėzaus vardui; Porciunkulės, Sopulin- pagrindinę misiją skelbti Dievo Žodį bei atlikti sie- gosios Dievo Motinos, Švč. Mergelės Marijos Nekal- lovados darbą. Autorė būtent čia išryškina šiam kon- tojo Prasidėjimo gerbimas; šv. Pranciškaus ir kitų ventui būdingą kristocentriškąjį pranciškoniškąjį ordino šventųjų kultas. pamaldumą plačiame istoriniame kontekste. Šioje Kitose penkiose dalyse Rūta Janonienė nuose- įvadinėje dalyje teigiama, kad Vilniaus bernardinų kliai pasakoja, kaip, bėgant amžiams, visi minėtieji pranciškoniškojo dvasingumo bruožai atsispindėjo matomas kryžius, apsuptas tamsių debesų, virš jo Vilniaus bernardinų konvento architektūroje ir karūna, tokia, kokia vainikuotas paveikslas. Bernar- meno kūriniuose kintant jų perteikimo formoms. dinų vienuoliai šį ženklą išsiaiškino kaip Mergelės Ypač vertinga antroji dalis, nes čia analizuojama perspėjimą apie visą valstybę ištiksinčias negandas ankstyviausia XVI a. pradžios sienų tapyba, kurioje (p. 273). Ne mažiau intriguojanti ir penktoji dalis, skleidžiasi pranciškoniškosios observacijos idėjos. kurioje aptariamos Apšvietos epochos permainos. 237 Šiame vieninteliame tokios apimties gotikinės sienų Dėl tų permainų pradėta šventovės interjero rekons- tapybos, išblukusiosios ir sunkiai įžvelgiamos, cikle trukcija; anot autorės, „1763–1781 m. įgyvendintas atsispindi ne tik žmonijos Atpirkėjo, bet ir šv. Pran- (...) bažnyčios interjeras daugeliu atžvilgiu tiesiog VARIA ciškaus bei jo sekėjų istorija. Ne tik šiaurinės sienos, pažodžiui įkūnijo „idealų“ pranciškonų reformatų bet ir vienuolyno galerijos tapybos siužetų ir per- bažnyčios modelį.“ (P. 281). Paskutinė, šeštoji dalis, sonažų atpažinimas, turinio atskleidimas vaizdžiai persmelkta artėjančių negandų nuojauta. Rūta Jano- atkurtame istoriniame kontekste yra neįkainoja- nienė atkreipia dėmesį, kad įrašai konvento dienyne mas autorės įnašas į gotikinės dailės paveldą. Nors 1794 m. itin lakoniški, o 1795 m. įvardinti kaip buvę Renesanso epizodas ir potridentinės tendencijos laiko konventui fatališki. (P. 333) Raiškiai perteikta to požiūriu yra trumpiausia dalis, ji labai svarbi ir kaip meto atmosfera, įvairiapusė konvento veikla, užfik- jungiamoji grandis į baroko dailę. Iš šio laikotarpio suoti ir kai kurie pokyčiai vienuolyno ansamblyje. beveik neliko nieko, betgi autorės archyvinių šaltinių 1863 m. caro valdžiai pavojingiausi buvo bernardi- studijos liudija, kad Vilniaus bernardinų bažnyčios nai ir pranciškonai konventualai; 1864 m. Vilniaus altoriuose atsispindėjo tos pačios, jau minėtos svar- konventas panaikintas. biausios pranciškonų dvasingumo kryptys. O atsi- Labai daug vertingos informacijos sukaupta apta- tiktinai pasirinkta trumputė autorės teksto ištrauka riant Bernardinų bažnyčios zakristiją ir lobyną; tai vaizdžiai iliustruoja: „Po visų nelaimių Vilniaus ir įvairūs liturginiai drabužiai, liturginiai reikmenys, Bernardinų bažnyčia stovėjo su įlūžusiais skliautais, mišiolai ir kita. Sukaupta įvairių žinių iš konvento netekusi beveik visos buvusios puošnios įrangos, bibliotekos istorijos. Šioje dalyje randame trumpą o vienuolynas taip ilgai stovėjo skylėtu stogu, kad bibliotekos istorijos apžvalgą, glaustai aptariami infirmarijoj, kai kuriose celėse ir refektoriuje buvo knygų įrišimai bei bibliotekos lokalizacijos kaita, pradėję augti medžiai“ (p. 144). Šis istorinis epizo- taip pat knygų rinkinio likimas. Devintoje dalyje das aiškiai apibūdina tam tikro laikotarpio situaciją, nagrinėjami antkapiniai paminklai, architektūri- be to, tai tinkamas pavyzdys perteikti autorės gebė- nės epitafijos ir kiti memorialiniai ženklai. Autorė, jimą žodžiu kurti vaizdą. Žodžių tikslumas, minties remdamasi 1820 m. bažnyčios vizitacijos aktu, kore- raiškumas ir įtaigumas – stebėtinas. Tad šios autorės guoja teiginį, kad Castrum Doloris tradicija nunyko parašytą tekstą dažniausiai skaitai pasimėgaudamas, XVIII–XIX a. sandūroje, nes minėtame vizitacijos o tai moksliniuose tekstuose itin reta. Atstatymų ir akte plačiai aprašomas laidotuvių apipavidalinimo plėtros šimtmetis daugeliu požiūrių itin vaisingas; tai komplektas. (P. 421). laikas, kai po Maskvos armijos įsiveržimo ir penke- rių metų šventovių siaubimo skubėta atsikurti. Prieš Tuo pačiu norėčiau atkreipti dėmesį ir į tą milži- mūsų akis iškyla Rūtai Janonienei būdingu stiliumi nišką šuolį, kurį padarė Lietuvos bažnytinio meno nuosekliai ir vaizdžiai aprašyti naujieji Vilniaus baž- tyrinėtojai per dvidešimtį metų. Pradėję nuo nulio nyčios altoriai, paveikslai ir kita. Ji plačiai aprašo Švč. ar net minuso, šiandien jau galime džiaugtis turin- Mergelės Marijos, dar vadinamą Sapiegų Madonos, tys leidinius, atitinkančius aukščiausius ar net juos paveikslo kultą ir karūnavimą 1750 m. Autorė, rem- viršijančius, vertinimo kriterijus. Šiame kontekste damasi archyviniais šaltiniais, aprašo vieną iš pas- Rūtos Janonienės monografiją laikyčiau pačiu tin- kutiniųjų vilniečių matytų Marijos stebuklų , kuris kamiausiu pavyzdžiu. įvyko 1766 m., lapkričio 19 d. po pietų. Tuomet, Per istorinę raidą, perpintą ir sušildytą šaltinių cita- kaip rašo autorė, virš Šv. Mykolo bažnyčios buvo tomis, per šimtmečiais kurtus dailės kūrinius ir jų ikonografiją atsiskleidžia ne tik įvairiapusiškas ir Vilniaus konvento gvardijonų ir kustodų sąrašas, gyvastingas Vilniaus Bernardinų konvento bendra- taip pat gausus iliustracijų bei šaltinių ir literatūros būvis, bet ir panoraminis paties miesto ir net Lietuvos sąrašai. Knygos pabaigoje – kruopščiai parengtos Didžiosios Kunigaikštijos vaizdas. Monografijos auto- asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės. rei labai svarbu buvo išnagrinėti tai, kas dar nebuvo Pabaigos žodyje autorė nemano, kad monografijoje nagrinėta, t. y. ištirti ir atskleisti pranciškoniškojo dva- būtų pavykę atsakyti į visus klausimus ir įminti visas singumo atspindžius vienuolyno ir bažnyčios įran- mįsles. Vis dėlto esu įsitikinusi , kad į daugelį iškeltų goje ir puošyboje; apie tai ji referuoja monografijos klausimų ji atsakė, ir atsakė labai išsamiai. Monogra- pavadinimo paantraštėje. Rūta Janonienė išryškina ir fija turėtų sudominti kiekvieną, besidomintį Lietu- pabrėžia svarbiausias pranciškonų dvasingumo kryp- vos Katalikų Bažnyčios paveldu apskritai ir Vilniaus tis, t. y. Jėzaus Kančios apmąstymą, Dievo Motinos Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino Sienie- išaukštinimą ir šventųjų kultą, knygoje susiedama jas čio bažnyčios bei konvento palikimu konkrečiai. ir su bendromis to meto religingumo tendencijomis Tiesiog noriu padėkoti Rūtai Janonienei, pradžiugi- jau potridentinio laikotarpio Katalikų Bažnyčioje. nusiai mus šiuo reikalingu ir prasmingu leidiniu. Monografijos tekste randame daug giliai apmąstytų, esminių įžvalgų. Pavyzdžiui, analizuodama Apreiš- Prie knygos sėkmės ženkliai prisidėjo ir dailinin- kimo Švč. Mergelei Marijai paveikslą, autorė pastebi: kas Tomas Mrazauskas. Iki smulkmenų apgalvo- „paveiksle kuriama ne arkangelo ir Marijos susiti- tas monografijos maketas džiugina ir akis, ir širdį. kimo kaip konkretaus evangelinio įvykio iliustracija, Galima klausti, kaip pavyko išgauti šitokią iliustra- bet, apibendrinant vaizdu, siekiama giliau teologiškai cijų vaizdo kokybę, turint omenyje sienų tapybos įprasminti ir akcentuoti Apreiškimą žmonijos Atpir- išblukimo laipsnį. Profesionali iliustracijų atranka, kimo istorijai.“ (P. 315). kiekvienos jų vieta knygos puslapyje...Tai įmanoma tik tuomet, kai dailininkas drąsiai ir profesionaliai Monografiją „lydi“ 1031 ! nuoroda į archyvinius neria į gelmę. šaltinius, neskelbtus dokumentus. Knygos turinį „įrėmina“ glaustas, netradicinis įvadas ir koncen- Nenorėčiau daugžodžiauti. Knygą reikia skaityti ir truotas pabaigos žodis, tarp kurių įsiterpia devynios žiūrėti asmeniškai kiekvienam atskirai. Ir kiekvienas skirtingos apimties dalys. Be to, ją praturtina ilgokas joje ras tai, kas jį sudomins.
Laima ŠINKŪNAITĖ Vytautas Magnus University, Kaunas
MONOGRAPH ABOUT BERNARDINE CHURCH AND CONVENT IN VILNIUS
Book Review
The book about the artistic heritage of Bernardine church and convent in Vilnius written by R. Janonienė is revie- wed. L. Šinkūnaitė properly represents the content of the study, evaluates precise author`s work with sources and iconographic material. MŪSŲ AUTORIAI / OUR AUTHORS
ALEKSANDRA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ Humanitarinių mokslų daktarė (hp), Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros profesorė ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Vilnius 239 Ph.D. in Humanities (hp), a Professor at the Departament of Art History, Theory and Critics, Vilnius Academy of Arts and a Research Fellow at Lithuanian Culture Research Institute, Vilnius.
Adresas / Address: Maironio str. 6, 01124, Vilnius, Lithuania OUR AUTHORS El. pa tas / E-mail: [email protected]
JOLITA BUTKEVIČIENĖ Humanitarinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto lektorė, Kaunas Ph.D. in Humanities, a Lecturer at the Faculty of Arts, Vytautas Magnus University, Kaunas Adresas / Address: Laisvės av. 53 – 510, 44309, Kaunas Lithuania El. paštas / E-mail: [email protected]
IRINA CHEBAN P. Brovkio Baltarusijos enciklopedijos leidyklos vyresnioji mokslinė redaktorė Leading Scientific Editor at the Publishing House „Belorusian Encyclopedia of the P. Brovki“ Adresas / Address: 3 Orlovskij alley 8 – 3, 220053 Minsk, Belarus El. paštas / E-mail: [email protected]
TAMARA GABRUS Habilituota menotyros daktarė, Baltarusijos Nacionalinės mokslų akademijos K. Krapivos meno, etnografijos ir folkloro instituto profesorė ir vyriausioji mokslo darbuotoja, Minskas Hab. Ph.D. in Art history, a Professor and a Research Fellow at the K. Krapiva Institute of Study of Arts, Ethnography and Folklore of the National Academy of Sciences of the Belarus, Minsk. Adresas / Address: Meleža str. 4 – 355, Minsk, Belarus El. paštas / E-mail: [email protected]
ELITA GROSMANE Meno istorijos daktarė, Latvijos dailės akademijos Meno istorijos instituto direktorė, Ryga Ph.D. in Art history (Dr. art.), Director of the Institute of Art History, Latvian Academy of Art, Riga Adresas / Address: Akadēmijas laukums 1–160, 1050, Riga, Latvia El. paštas / E-mail: [email protected]
RŪTA JANONIENĖ Humanitarinių mokslų daktarė (hp), Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Vilnius Ph.D. in Humanities (hp), a Research Fellow at the Institute of Art History Vilnius Academy of Arts, Adresas / Address: Dominikonų str. 15 – 1, 01131, Vilnius, Lithuania El. paštas / E-mail: [email protected]
EERO KANGOR Estijos dailės akademijos Meno istorijos instituto doktorantas, Talinas Ph.D student at Estonian Academy of Arts, Tallinn Adresas / Address: Koskla 18 – 1, 10615, Tallinn, Estonia El. paštas / E-mail: [email protected] EDUARDS KĻAVIŅŠ Habilituotas meno istorijos daktaras, Latvijos dailės akademijos Meno istorijos ir teorijos katedros profesorius ir vedėjas, Ryga Hab. Ph.D. in Art history (Dr. habil. art.), a Professor and a Head of the Department of Art History and Theory, Latvian Academy of Art, Riga Adresas / Address: Kalpaka 13, 1867, Riga, Latvia 240 El. pa tas/ E-mail: [email protected]
IRENA KOSSOWSKA Habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Mikalojaus Koperniko Universiteto ir Lenkijos mokslų akademijos Menų instituto profesorė, Torunė, Varšuva Hab. Ph.D. in Humanities, a Professor of Art History at the M. Copernicus University and at the Institute of Art in Polish Academy of Sciences, Torun, Warsaw Adresas / Address: Janin str. 8, 05083, Zaborow, Poland and 206 North Duke Street, Durham NC 27701 El. paštas / E-mail: [email protected]
RAIMONDA KOGELYTĖ-SIMANAITIENĖ MŪSŲ AUTORIAI AUTORIAI MŪSŲ Humanitarinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto docentė, Kaunas Ph.D. in Humanities, an Associate Professor at the Faculty of Arts, Vytautas Magnus University, Kaunas Adresas / Address: Laisvės av. 53 – 510, 44309, Kaunas Lithuania El. paštas / E-mail: [email protected]
AUŠRINĖ KULVIETYTĖ-SLAVINSKIENĖ Humanitarinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto docentė, Menotyros katedros vedėja, Kaunas Ph.D. in Humanities, an Associate Professor at the Faculty of Arts, a Head of Departament of Art History and Criticism, Vytautas Magnus University, Kaunas Adresas / Address: Laisvės av. 53 – 501, 44309, Kaunas Lithuania El. paštas / E-mail: a.slavinskiene@ mf.vdu.lt
ALIAKSANDR I. LAKOTKA Habilituotas architektūros ir istorijos mokslų daktaras, Baltarusijos Nacionalinės mokslų akademijos K. Krapivos meno, etnografijos ir folkloro instituto profesorius ir direktorius, Minskas Hab. Ph.D. in Architecture and History, a Professor and a Director of K. Krapiva Institute of Study of Arts, Ethnography and Folklore of the National Academy of Sciences of the Belarus, Minsk Adresas / Address: Surganov str. 1, Build 2, 220072, Minsk, Belarus El. paštas / E-mail: [email protected]
LAIMA LAUČKAITĖ Humanitarinių mokslų daktarė (hp), Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Vilnius Ph.D. in Humanities (hp), a Research Fellow at Lithuanian Culture Research Institute, Vilnius Adresas / Address: Saltoniškių str. 58, 08015, Vilnius, Lithuania El. paštas / E-mail: [email protected] VYTAUTAS LEVANDAUSKAS Habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto profesorius, Kaunas Hab. Ph.D. in Humanities, a Professor at the Faculty of Arts, Vytautas Magnus University, Kaunas Adresas / Address: Laisvės av. 53 – 515, 44309, Kaunas Lithuania El. paštas / E-mail: [email protected] 241 NIJOLĖ LUKŠIONYTĖ Humanitarinių mokslų daktarė (hp), Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto profesorė, Kaunas
Ph.D. in Humanities (hp), a Professor and a Research Fellow at the Faculty of Arts, Vytautas Magnus OUR AUTHORS University, Kaunas Adresas / Address: Laisvės av. 53 – 512, 44309, Kaunas Lithuania El. paštas / E-mail: [email protected]
MYKHAILO SELIVACHOV Habilituotas menotyros daktaras, Nacionalinio Kijevo kultūros ir menų universiteto profesorius Hab. Ph.D. in Art history, a Professor at the Kiev National University of Culture and Arts, Adresas / Address: Rayduzhna str. 9 – 109, 02218, Kiev, Ukraine El. paštas / E-mail: [email protected]
INESSA SVIRIDA Habilituota istorijos mokslų daktarė, Rusijos mokslų akademijos Slavistikos instituto profesorė, Maskva Hab. Ph.D. in History, a Professor and a Research Fellow at the Institute of Slavic Studies, Russian Academy of Sciences, Moscow Adresas / Address: Frunzenskaja nab. 28 –72, 119146, Moscow, Russia El. paštas / E-mail: [email protected]
LAIMA ŠINKŪNAITĖ Humanitarinių mokslų daktarė (hp), Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto profesorė, Kaunas Ph.D. in Humanities (hp), a Professor and a Research Fellow at the Faculty of Arts, Vytautas Magnus University, Kaunas Adresas / Address: Laisvės av. 53 – 512, 44309, Kaunas Lithuania El. paštas / E-mail: [email protected]
NIJOLĖ TALUNTYTĖ Humanitarinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto docentė, Kaunas Ph.D. in Humanities, an Associate Professor at the Faculty of Arts, Vytautas Magnus University, Kaunas Adresas / Address: Laisvės av. 53 – 515, 44309, Kaunas Lithuania El. paštas / E-mail: [email protected]
MARIJA NIJOLĖ TUMĖNIENĖ Humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos dailės istorikų draugijos narė Ph.D. in Humanities, the Member of Lithuanian Association of Art Historians Adresas / Address: Filaretų 85/30-6, 01214, Vilnius, Lithuania El. paštas / E-mail: [email protected] Recenzuojamų mokslinių straipsnių leidinio
Meno istorija ir kritika Art History & Criticism
Redakcinės kolegijos adresas: Menų fakultetas Vytauto Didžiojo universitetas Laisvės al. 53 – 515 LT-44309 Kaunas [email protected]
Leidinyje Meno istorija ir kritika publikuojami meno istorijos, kritikos ir kultūros paveldo moksliniai tyri- mai ir apžvalgos.
ŽURNALAS YRA ĮTRAUKTAS Į MLA INTERNATIONAL BIBLIOGRAPHY DUOMENŲ BAZĘ, STRAIPSNIAI VISU TEKSTU YRA TEIKIAMI VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO IR eLABa DUOMENŲ BAZĖS ELEKTRONINĖSE SVETAINĖSE.
STRAIPSNIŲ ATMINTINĖ
– Publikuoti teikiamuose straipsniuose turi būti įvardyta mokslinė problema, atskleistas jos aktualumas ir ištirtumas, apibrėžtas tyrimų objektas, suformuluoti tikslai ir uždaviniai, išdėstyti tyrimų rezultatai, pateiktos išvados, nurodyti šaltiniai ir literatūra. Santraukoje glaustai pateikiama problematika ir išvados viena iš užsienio kalbų (anglų, vokiečių arba prancūzų). Užsienio kalba rašyto straipsnio santrauka patei- kiama lietuvių arba anglų kalba.
– Straipsnio tekstas pateikiamas tokia tvarka: autoriaus vardas, pavardė; straipsnio pavadinimas; įvadas; tyrimų rezultatai; išvados; nuorodos ir/arba literatūros sąrašas; straipsnio santrauka; iliustracijų sąra- šas. Teksto pabaigoje nurodoma: institucijos, kuriai priklauso autorius, pavadinimas; autoriaus vardas ir pavardė, pedagoginis laipsnis ir mokslinis vardas; elektroninio pašto adresas.
– Straipsnio apimtis – ne didesnė nei 1 autorinis lankas (40 000 spaudos ženklų, įskaitant tarpus); santrau- kos apimtis – nuo 0, 5 iki 1 puslapio (1 000–2 000 spaudos ženklų). Tekstas turi būti parengtas Microsoft Word (6.0/95, 97, 2000 ar 2002) arba Microsoft Office 2003 rašyklėmis ir surinktas Times New Roman 12 dydžio šriftu, 1,5 eilės tarpu. Tekstas maketuojamas A4 formato popieriaus lape su tokiomis paraštė- mis: viršuje – 2 cm, apačioje – 1, 5 cm, kairėje – 3 cm, dešinėje – 1, 5 cm.
– Žurnalo redakcinei kolegijai pateikiamas vienas straipsnio ir visų jo priedų egzempliorius, parengtas kompiuteriu ir išspausdintas ant vienos A4 formato popieriaus lapo pusės lazeriniu spausdintuvu ir elektroninė laikmena (kompaktinis diskas arba diskelis) su straipsnio ir priedų įrašu. Publikavimui skir- tos iliustracijos turi būti geros kokybės ir atliktos ant popieriaus. Kiekvienoje iš jų nurodoma autoriaus pavardė, kūrinio pavadinimas ir iliustracijos numeris.
– Žurnale spausdinami straipsniai yra recenzuojami dviejų redakcijos kolegijos narių arba jų paskirtų recenzentų. Peer-reviewed journal
Meno istorija ir kritika Art History & Criticism Address: Faculty of Arts Vytautas Magnus University Laisvės av. 53 – 515 LT-44309 Kaunas, Lithuania [email protected]
Art History & Criticism is a scholarly journal specialising in the academic research and reviews in the fields of art history, criticism, and cultural heritage.
THIS MAGAZINE IS PLACED IN MLA INTERNATIONAL BIBLIOGRAPHY DATABASE, ARTICLES WITH ENTIRE TEXT ARE PLACED IN VYTAUTAS MAGNUS UNIVERSITY AND eELABa DATABASE INTERNET PAGE.
A GUIDE FOR AUTHORS
– Articles should include a delineation of the scholarly problem with reference to why it is relevant and what has been done in the field so far; a well defined object of research; aims and objectives of the text; presentation of the results of research and conclusions; list of references and bibliography. The summary should briefly present the issue and conclusions of the article in English, French or German. If the article is written in non-Lithuanian language it should include summary in Lithuanian or English.
– The text of the article should be presented as follows: author’s first name and surname; the title; the intro- duction; results of the research; the conclusions; list of references or/and bibliography; the summary; the list of illustrations. The name of the institution of the author, the first name and surname of the author, the degree and the e-mail should be indicated at the end of the text.
– The article should not exceed the limit of one printer’s sheet (40 000 characters with spaces); the length of the summary should be approximately 0,5 – 1 page (1000-2000 characters). Text should be processed with Microsoft Word (6.0/95, 97, 2000 or 2002) or Microsoft Office 2003 and typeset in 12 point Times New Roman with line spacing 1,5. The paste-up should fit paper size A4 with following margins: top – 2 cm, bottom – 1,5 cm, left – 3 cm, right – 1,5 cm.
– The author should deliver the editors one copy of the article and all the additions, typeset by computer and printed on the one side of A4 size paper sheet with laser printer and an electronic record on a CD or a floppy disc. The illustrations should be of a high quality and printed. Each illustration should contain the author’s name, the title of the work of art, and a number of the figure.
– All papers published in the journal are peer-reviewed by members of Editorial Board or its appointed experts. Mi 121 Meno istorija ir kritika / Art History & Criticism. T. 7. Meno istorijos riboženkliai / Landmarks of Art History / Sud. / Eds. Nijolė Lukšionytė, Aušrinė Kulvietytė-Slavinskienė. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. 244 p.: iliustr.
ISSN 1822-4555
Septintasis Meno istorijos ir kritikos numeris Meno istorijos riboženkliai / Landmarks of Art History skirtas universi- tetinės menotyros 200 metų jubiliejui. Jame savo darbus skelbia Lietuvos ir Rytų bei Vidurio Europos šalių menoty- rininkai, besidomintys istoriografijos problemomis. Straipsniuose nagrinėjama menotyros (dailės ir architektūros istorija, teorija bei kritika) edukaciją plėtojančių institucijų raida ir veikla, metodologijos problemos, pristatomi žymūs meno istorikai. UDK 7(05)
Meno istorija ir kritika Art History & Criticism 7 Meno istorijos riboženkliai Landmarks of Art History
Kalbos redaktoriai / Language editors: Beata Klimavičienė (anglų k. / English language) Prof. dr. Asija Kovtun (rusų k. / Russian language) Dr. Nijolė Taluntytė (lietuvių k. / Lithuanian language) Vertėjai / Translators: Iveta Dabašinskienė, Beata Klimavičienė, prof. dr. Asija Kovtun Viršelio dailininkai / Cover design by: Gintautas Leonavičius, Julija Tolvaišytė-Leonavičienė Maketavo / Designed by: Rasa Švobaitė
Tiražas / Print run: 150 Užs. nr. / Ord. No. K11-126. Pasirašyta spaudai / Printed 2011 11 28 Išleido / Publisher: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla S. Daukanto 27, LT-44249 Kaunas Spaudė / Printed by: Morkūnas ir Ko Draugystės 17, LT-51229 Kaunas