JONAS JABLONSKIS – VARPININKAS (Mintauja, Ėjimas Į Varpą)
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
GIEDRĖ ČEPAITIENĖ Šiaulių universitetas JoNas JabloNsKIs – VarPININKas (Mintauja, ėjimas į Varpą) Jono Jablonskio veikla aptarta arnoldo Piročkino monografijose (1977, 1978), tačiau apie kai kuriuos klausimus jose kalbama tik prabėgomis. Šiame straipsnyje parodomas J. Jablonskio tapsmas varpininku, aptariama su Varpu susijusi jo veikla Mintaujos laikotarpiu, atskleidžiant publikacijų tematiką ir kai kurias J. Jablonskio – prisiekusio „litvomano“, mokslininko, kalbininko nuostatas. 1. ĖJIMas į Varpą Kalbant apie Jono Jablonskio bendradarbiavimą Varpe dera prisiminti jo tau- tinės savimonės formavimosi kelią. Kai jis mokėsi Marijampolės gimnazijo- je (1872–1881), jaunuomenė tautinės tapatybės klausimo nesvarstė ir didžio- ji gimnazistų dalis save laikė lenkų kultūros skleidėjais. taigi ir J. Jablonskis, išvykęs studijuoti į Maskvos universitetą, tebebuvo neapsisprendęs jaunuolis. tautinį brendimą rodo jo paties atsiminimai1: „tarp universiteto studentų radau nemaža pažįstamų lietuvių. be didelio noro („kitaip negalėjau padaryti“) įstojau į lietuvių burelį. Vienas mano draugas-lietu- vis to nepadarė, jo aš nepeikiau, tik pats jam teisinaus, jis manęs nepeikė ir pats teisinosi neįstojęs. Palengva naujiejie draugai, „litvomanų“ kuopelė, ėmė patikti, nors į daugelį vis šnairoms tebežiūrėjau. tarp tų draugų buvo ir Jonas Šliupas, kurs man išrodė visų kruopščiausias, visų darbščiausias. Nesutikti su jais bendruo- se klausimuose, kuriais buvo lietuvių tautos reikalai, buvo sunku, vienok toji lietuvystė juk ne vienos logikos išradimas: daug svėrė, bent tuokart, ir kiti moty- vai, seni idealai ir „lenko“ įspūdžiai. Kad butų kas galėjęs išrodyti, jog ir męs įstengsime tikrai subusti, kaip vienas žmogus, ir galėsime gyventi tautos gyvenimu, abejojimų, nors kalbėti apie juos nedrįsdavau, turbut nebutų buvę. tarp draugų 1 Cituojama iš J. balčikonio parengtų Jablonskio raštų, nes iš jų aiški straipsnių autorystė. 30 Kalbos Kultūra | 83 buvo, žinoma, ir daugiaus tokių-pat atšalėlių, bet tie manęs netraukė. Prasidėjus kokiai kalbai, lietuvių lupose tekdavo dažnai girdėti ir rusų kalba. rasi tai buvo tuokart išteisinama, vienok ant manęs, atgįjančio iš miego lietuvio, visada dary- davo labai sunkų įspūdį. laikas bėgo, ir manėp , ar šeip ar teip, noroms-nenoroms brendo ir augo „litvomanas“. Išbuvęs kokią puse metų bučiau galėjęs jau atvirai, kur reikiant, pateisinti ir apginti gerąją pusę lietuvių „pasiutimo“ : toji pusė metų daug padarė, daug sugriovė, daug paaiškino.“ (Jr I: 71) Ši ilgoka ištrauka atskleidžia bent kelis dalykus: 1) atvykęs studijuoti į Maskvą kokių nors aiškesnių tautinių aspiracijų Jonas Jablonskis neturėjęs; 2) į lietuvių studentų būrelio veiklą jis įsijungęs ne sąmoningai, bet atsitik- tinai; 3) iš visų būrelio dalyvių didžiausią įtaką jam turėjęs Jonas Šliūpas; 4) per pusmetį J. Jablonskio tautinė savimonė subrendusi. Nors citata rodo, kad savo tautinį apsisprendimą jis pirmiausia siejo su vadinamųjų litvomanų2 veik la, tačiau, be abejonės, turėjo reikšmės ir pačios filologijos studijos, pa- garbus profesorių Fiodoro Koršo ir Filipo Fortunatovo požiūris į tautines mažumas ir ypač jų dėmesys lietuvių kalbai, jos mokslinės vertės iškėlimas. J. Jablonskio tautinės savimonės brandą rodo ir jo darbai: dar studijuo- damas Maskvos universitete jis imasi plunksnos – rašo lietuvių spaudos draudimo klausimais į rusų spaudą, o pradėjus leisti aušrą joje paskelbia šešias publikacijas. tautinio apsisprendimo išraiška galima laikyti ir 1883 metų pavasarį parašytą laišką Vincui Kudirkai, kur pastarajam priekaištauja- ma dėl jo tapatinimosi su lenkų tauta: „tu ir budą bei paprotį visą jų seki, jau pasisavinai – tai liudije tavo raštas – jų liežuvį, kurium laistai ant po- pieros savo galvos dovaną, lyg jau netekai savo prigimtinės kalbos, t. e. kalbos tėvo ir motinos, katrůdu tavę be baimęs lietuviškai liuliavo ir auk- liavo. Jeigu aš da pernai rašiau pas tavę ne lietuviškai, o lenkiškai, tai tik pagal seną paprotį, no kurio sunku atsiskirt umai, ką šendie tau atvirai galiu pasakyti.“ (Piročkinas 1985: 196). 2. beNdradarbIaVIMo VARPE būdaI Jonas Jablonskis Varpą pasitiko ne tik būdamas tautiškai apsisprendęs, bet ir pradėjęs kultūrinį darbą. aktyviausiai Varpe bendradarbiauta gyvenant ir dirbant Mintaujoje (1889–1895). tas bendradarbiavimas buvo keleriopas: nuo 2 apsisprendusiųjų lietuvių grupė vadinosi „Maskvos lietuvių studentų draugija“ (žr. Piroč- kinas 1977: 35). G. ČePaItIeNĖ. Jonas Jablonskis – varpininkas (Mintauja, ėjimas į Varpą) 31 1890 metų vadovauta „literatiškajai komisijai“, kuri skatinusi į bendradarbia- vimą Varpe įtraukti kuo gausesnį lietuvių inteligentų būrį; paskelbti 24 jo paties parašyti įvairaus pobūdžio straipsniai; 3) Varpas remtas pinigais. Ne visas Mintaujos laikotarpis buvo vienodai intensyvus: 1890 metais paskelbti 2 straipsniai, 1891 m. – jo plunksnai priskirtinų publikacijų nėra, 1892 m. – 2 straipsniai, 1893 m. – 13, o 1894 m. – 8 straipsniai. taigi daugiausia publikacijų paskelbta 1893 metais, kone kas mėnesį parašyta po straipsnį. 3. VARPO PublIKaCIJų teMatIKa Varpe paskelbtąją publicistiką pagal temas galima skirstyti į 4 grupes: 1) Min- tau ja ir joje gyvenantys lietuviai; 2) lietuvos istorija; 3) lietuvos raštų isto- rija; 4) kalbos klausimai. 3.1. Mintauja ir joje gyvenantys lietuviai Mintaujai skirtas 1890 m. 5-ame numeryje paskelbtas straipsnis. Jo struk- tūra, pasakojimo tonas, pats pavadinimas („Iš Mintaujos“) primena infor- macinio žanro rašinį. Iš pradžių prisimenama, kuo Mintauja traukė lietuvius anksčiau (kol nebūta geležinkelio, lietuviai į Mintaują veždavę grūdus); ko į Mintaują vykstama dabar (atvykstą valstiečiai parduoti javų, sėmenų, linų) ir kaip jie čia jaučiasi (lietuvis pasiekiąs tik miesto pakraščius, čia randąs užrašus „kur gerai gali jis atsigerti ir pasilinksmįt“ (Jr I: 10), apgailestauja, kad tie užrašai „neišpasakytai suklaipyti“, bet neužsimena, kad pačioje lie- tuvoje net ir tokių užrašų dėl lotyniškų rašmenų draudimo nebuvo. Nemaža straipsnio dalis skirta aprašyti tiems lietuviams, kurie yra apsi- gyvenę Mintaujoje. Pirmiausia kalbama apie lietuvišką katalikų parapiją (ją sudaro 1000–1200 žmonių), pastebima, kad evangelikų (lietuvos kalvinistų) Mintaujoje visai nėra. aptariama, kuo verčiasi čia įsikūrę lietuviai: vyrai dažniausiai yra tarnai, „vežliai“, dienininkai, o aukštesnio socialinio sluoks- nio „dirba kromuose, kaipo pagelbinįkai pačių pardavėjų, arba raštinyčiose, į kurias įsigriebė, mokėdami gudišką kalbą“ (Jr I: 12), merginos – tarnaitės lenkų, vokiečių, latvių namuose. autorius apgailestauja, kad Kurše (t. y. ir Mintaujoje) lietuviai užimą menką socialinę padėtį, o latviai, atsikėlę į lietuvą, užimą aukštesnes vietas. Iš to daroma tokia išvada: „tokiu budu 32 Kalbos Kultūra | 83 galima sakyti, kad atsikraustymas lietuvių į Kuršą ir vėl latvių į lietuvą nurodo tiktai labai graudulingą musų, lietuvių, padėjimą: mes juo tolyn, juo menkyn ir silpnyn einame, visa, kas mieliausia ir brangiausia, – savo žemę paliekame atėjunams – latviams, kurie užtat duoda mums Kurše tik- tai sergėti, važioti vokiečius ir jiems tarnauti.–“ (Jr I: 12). atrodo, kad po šimtmečio šita J. Jablonskio mintis ir vėl tampa aktuali. Paskutinėje straipsnio dalyje lietuviai raginami vežti vaikus į Mintaujos gimnaziją. aiškinama, kad gimnazijos klasėse dar esama laisvų vietų, kad priimami ir vyresni mokiniai, o gimnazijos vadovybė „žiuri pirmiausia į galvą vaiko, o ne į turtą jo tėvų“ (Jr I: 13). straipsnio pabaigoje žadamas šios temos tęsinys: „apie tuos musų mokįtinius ir mokįtines, kaipo ir apie visą musų jaunimą, kurs jieško šviesos Kurše (Kuržemėje) ir Vidžemėje, tikiuosi parašyti kitam laiške.“ deja, šios temos Varpe J. Jablonskis toliau neplėtojo. 3.2. Lietuvos istorija Publikacijas, sietinas su lietuvos istorija, daugiausia sudaro įvairių knygų, studijų recenzijos. J. Jablonskis Varpe recenzuoja ne tik lietuvių parengtus darbus, bet ir rusų, lenkų, vokiečių mokslinius ar bent į tokius pretenduo- jančius leidinius. Mokslinės analizės principus J. Jablonskis labai vertino. Jau aptardamas IX rusijos archeologų kongreso darbą (1893, Nr. 9) ir ragindamas dalyvauti X kongrese, rašė, kad „per kongresą gali būt skaito- mi visoki senovės tyrinėjimai, jei bus paremti ant moksliško pamato“. to „moksliško pamato“ ieškoma ir aptariant minėto kongreso pranešimus. Mokslo istorikams pravarčios J. Jablonskio pastabos apie paties kongreso Vilniuje organizavimą. Pasirodo, kad jį rengė ir medžiagą rinko „ne per žinovus dalyko ir tikrus krašto pirmuolius, bet per mokintojus (jie gangreit visi samdyti rusifikatoriai), per valsčių raštininkus (rusus) ir per rusų kunigus ir ant galo... per policiją“ (Jr I: 16). svarbios pastabos apie kon- grese vartotas kalbas – nors kongreso kalbos buvusios trys (rusų, vokiečių, prancūzų), tačiau iš tuometinės rusijos teritorijos kilę žmonės kongrese privalėję kalbėti tik rusiškai: vokiečių ar prancūzų kalba pranešimus leista skaityti tik mokslo žmonėms iš užsienio. J. Jablonskis atkreipia dėmesį, kad kongreso sumanytojų nuostatos atrodė nepriimtinos daugeliui lietuvos ir lenkijos archeologų, tad šie kongrese apskritai nedalyvavę. Iš 80 kongrese skaitytų pranešimų aptaria tris, sutelkdamas dėmesį į a. bezzenbergerio G. ČePaItIeNĖ. Jonas Jablonskis – varpininkas (Mintauja, ėjimas į Varpą) 33 pranešimą „apie senų senovę rytinių Prūsų žemės“. Šis mokslininkas, pa- sak J. Jablonskio, paneigė daugelio rusų pranešėjų pirštą mintį, kad pačios rusų tautos pradžios reikią ieškoti Prūsų pajūryje, o atvirkščiai – įrodė, „juog lietuvos gubernijose ir daugely vietų, kur dabar gyvena baltarusiai,