Vladas Ulčinskas
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
Makniūnai Vladas Ulčinskas Alytus Lietuvos kraštotyros draugijos Alytaus skyrius, 1988 1 ĮŽANGA Makniūnai tapo „Dzūkijos“ kolūkio gyvenviete. Jauni ir naujai atvykę čia gyventi nežino, kas buvo Makniūnai. Norėdamas, kad čionai gyvenantieji žmonės žinotų, kas buvo Makniūnai, parengiau šį darbą. Makniūnai yra įdomioje priešistorinių laikų vietovėje. Čia turėjo sustoti paskutinis ledynas, kur nuo jo liko daugybė akmenų, kuriuos jis nešė „pavogęs“ iš Skandinavijos ir Suomijos plotų ir pailsęs juos čia paliko. Daugiausia jų paliko Vangelonių, Druskininkų, Taručionių, Veismūnų, Savilionių, Raitininkų ir kitų kaimų laukuose. Ir, matyt, „pavargęs“ toliau Raitininkų nedanešė jų. Tik kur–ne–kur dar vieną kitą akmenį nusviedė. Ledynas sustojo, matyt, ant Makniūnų laukų, kur miške prie Makniūnkos ežerėlio yra jo plūstančių vandenų žymės. Taigi, šiose apylinkėse ir palipo ledynas atneštus akmenis, o Vangelonyse – ir Dzūkijos Puntuką. Tais laikais, kai paskutinysis ledynas tirpo, Nemunas tekėjo į pietus, link Vyslos. Ir ledynui tolstant – traukiantis atgal – dabartinis slėnis nuo Gailinto ežero pro Balas, dabar juo tekantis upeliukas į Makniūnką ir toliau, buvo priešistorinio Nemuno pradžia, jis pro čia tekėjo pietų link. Makniūnai yra įdomioje vietoje, tik per mažai garsintoje. Mažai kas tuo domėjosi ir praeityje, ir nūnai. Makniūnuose yra ir piliakalnis. Jis randasi dešinėje pusėje upokšnio, tekančio į Makniūnkos ežerą iš Balų pievų ir Gailinto ežero. Šituo upeliu ir Lydekinkos ežerėlis savo vandenų kerteklių atiduoda. O ant Lykekinkos krantų, pasak padavimų, buvęs dvaras. Jo savininkė dėl nepavykusios meilės Lydekinkoje su karieta, ketvertu arklių pakinkyta, nusiskandino. Makniūnų piliakalnis yra ant aukštumos, už poros kilometrų nuo Piliakalnio piliakalnio. Senovėje buvo apsuptas balų, o kietryčių pusėje – aukšta pakrantė. Piliakalnis labai apardytas, nes jame ilgą laiką dvaro darbininkai kasė duobes bulvėms laikyti. Į šiaurę nuo šito piliakalnio, už upelio ir kelio, yra aukštuma, irgi bulvių duobėmis išardyta. Joje buvo rasta žmonių kaulų. Irgi galėjo būti piliakalnis. Nuo jos į rytus, kur dabar yra Makniūnų kapinynas, irgi galėjo būti piliakalnis, tiktai Muiželių išlygintas ruošiant sau čia kapus. Tai ar ne čia buvo toji vieta, kurios ieškoma, kur buvo netoli vienas kito trys piliakalniai. O kada atsirado Makniūnai? Kada čionai pradėjo gyventi žmonės? Į tai šiame darbe neatsakau, nes nepavypo surasti įrodančių šaltinių. 1589 metų Merkinės valsčiaus rejestre dėl nekairntų mokesčių nėra paminėta Makniūnų, nors visi čia dabar esantieji kaimai minimi, kaip: Raitininkai, Savilionys, Bugonys, Apsingė, Vertelkos, Taručionys, Veismūnai, Michlovičiai ir Gelovinė. Šie kaimai tada sudarė Gelovinės vaitiją. O koks dabar kaimas, kuris vadinosi Michlovičiai? Neaišku. Yra ir kitų aplinkinių kaimų pavadinimai, bet jie buvo kitų vaitijų. Rejestre minimi Lydekininkai, Ilgininkai, Davainiškės, Mižonys ir kiti kaimai. Merkinės valsčius tada užėmė ir Užnemunę, kaip Krikštonis, 2 Anciūškę, Kibyšius ir kitus sodžius. Taip pat Ratnyčią, Druskininkus, Kabelius ir kitus. O kodėl nėra Makniūnų, Nemunaičio? Gal tuomet jie priklausė kokiam kitam valsčiui? Dėl to ir nepaminėti virš minėtame rejestre. 1703 metais karalius Augustas II už nuopelnus ponui Marcinui Flioranui Karafijui Korbutai dovanojo Raitininkų ir Makniūnų kaimus, o taip pat Apsingės ir Majoriškių, su jų gyventojais. Makniūnų dvaras tada jau buvo. 1703 metų inventoriuje rašoma, kad tais metais Makniūnų dvaras turėjo 14 raguočių, 5 jaučius, 9 kiaules, 5 vietas, 8 žąsis ir 14 ančių. Arklių visai nebuvo. O javų tais metais Makniūnų dvaras turėjo: rugių 6 karčius, avižų 27 karčius, grikių 2 karčius ir žirnių du su puse karčio. Ten taip pat nurodyta baudžiauninkų prievolės ir duoklės. Įdomu tas, kad 1703 metų inventoriuje minimas Makniūnų kaimas. Jis buvo nuo dvaro atskirtas vartais. Bet kurioje vietoje, neaišku. Makniūnų kaime tada buvo 5 dūmai (gyvenamos trobos). Tarp jų – vienas Pieškis. Ar ne šitų Peškių giminė? Jie ir nūnai gyvena Makniūnuose. O kurioje dvaro pusėje buvo vartai ir kur galėjo būti Makniūnų kaimas? Reikia manyti, kad kaimas buvo prie duobių kalno, pagal kelią į Raitininkus. Inventoriuje pasakyta, kad pieva Pastaunykas už tilto nuo kaimo, tai kaimas ir turėjo būti apie šią kalvą, duobių kalnu vadinamą, palei kelią. Dirvožemis irgi roko, jog čia buvo daržai. Inventoriuje nurodyta, kad Raitininkų ir Makniūnų baudžiauninkų prievolės vienokos, tai reiškia, kad Makniūnų kaimas tais laikais buvo. O kada, dėl kokių priežasčių išnyko Makniūnų kaimas, nežinoma. Karai, o gal maras jį sunaikino tokiu trumpu laiku, per 35 metus! Jau 1738 metų inventoriuje Makniūnų kaimo nėra. Gal žmonės išmirė, nes gyventojų – ūkių Raitininkuose sumažėjo 3 ūkiais, Lydekininkuose 2 ūkiai, Savilionyse tik l ūkis ir Veismūnuose 6 ūkiai. Taigi, 1717 metų maras daug žmonių sunaikino Makniūnų apylinkėje. O buvusį Makniūnų kaimą gal visai, kad 1737 metų inventoriuje jo nėra. Ir vėl man neaišku, kodėl Raitininkų sodžiaus seni žmonės nežinojo, kas Raitininkų laukuose buvo palaidotas, kur per įdubusią daubą gulėjo išvirtęs aukštas kryžius XIX amžiaus pabaigoje. Ar nebuvo visas sodžius nuo maro išmiręs, o naujai atsikėlę gyventojai nežinojo, kas ten palaidota? Lenkijoje 1624 metais siautė maras. Galėjo pasiekti ir Dzūkiją. Nuo tada gal ir atsirado Raitininkuose toji palaidotų žmonių duobė. O tais laikais plito ir reformatų tikėjimas. Nuo maro išmirė daug kunigų, tai reformatų šventikai ėjo kas katalikus ligonius ir teikė jiems paskutinį patepimą. Reformatai Lenkijoje veiklą pradėjo 1622 m., Lietuvoje, gal irgi apie tą laikotarpį. (152). „XIII – tame amžiuje maras pasiekė Lietuvą. Tarp XIII ir XVIII amžių laikotarpyje maras Lietuvoje buvo kelis kartus, o didžiausias 1717 metais. Maras liovėsi siautėjęs, kai ėmė auginti bulves, organizuoti grūdų atsargų sudarymą nederliaus atveju“ (506)1. 1 Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 2, p. 506 3 Toksai sandėlis – magazinas buvo Raitininkuose, kur gyventojai supildavo grūdus „juodai dienai“ – laikė atsargas. „Užnemunėje maras siautė 1738 metais“ (236)2. Todėl galėjo pasiekti Savilionis ir kitus aplinkinius kaimus. Gal dėl to Savilionyse ir buvo tik 3 gyventojų kiemai 1787 metais. Kiaulių maras apie 1930 metus siautė Makniūnų dvare. Visos kiaulės buvo sugaudytos, dvaras izoliuotas nuo visų kaimų. O kiaules užkasė sode po obelimis: viena kiaulė vienai obeliai. Daugiau kiaulių maras šiose apylinkėse nepasirodė. Maras, kol nebuvo sulaikytas, daug žmonių Makniūnų apylinkėse nuvarė į kapus. Sumažėjo žmonių. Bet jau 1773 metais gyventojų daugėja: Lydekininkuose atsiranka 3 ūkiai, Raitininkuose 11 ūkių, Veismūnuose 8 ūkiai, Savilionyse 5 ūkiai vietoje 1738 metais buvusio vieno ūkio. 1738 metų inventoriuje Makniūnų dvaras jau priklauso naujam savininkui Baryčiauskui. Šiame inventoriuje jau randama, kad Makniūnų dvarui priklauso Užnemunėje esantieji du kaimai: Šadžiūnų ir Smarliūnų. Bet jie baudžiavos eina gvolto prie rugiapjūtės, prie vasarojaus ir kada dvaras pareikalaus. Abu šie kaimai tada buvo nesumokėję činšo du tūkstančius tintų ir nepajėgė jų tiek sumokėti. Kokiu keliu atiteko Radžiūnai ir Smarliūnai Makniūnų dvarui, kaip jo baudžiauninkai, nepavyko išsiaiškinti. Tada Šadžiūnuose buvo 8 ūkiai, Smarliūnuose – 7 ūkiai. Noriu paminėti, kiek 1773 metais žemės plotų valdė Merkinės bažnyčios klebonas. Jis valdė Kampus ir kairėje Nemuno pusėje Radžiūnus. O kur buvo bažnyčios valdų ribos? Tais laikais ir klebonų valdas dirbo jų baudžiauninkai. Kunigai laikė karčemas ir, nuodydami savo parapijiečius, lupo iš jų pinigus. O Merkinės klebonas su Muiželiais palaidė glaudžius ryšius, nors Muiželis buvo kito tikėjimo. Net išpažinties paslaptį išdavė dvarininkui apie kanapių pluošto vogimą. Jau 1703 metų Makniūnų dvaro inventoriuje nurodoma, be baudžiavos, dar ir duoklė dvarui iš jo pavaldinių. Duoklė nuo šeimos buvo tokia vieniems metams. Iš Raitininkų kaimo gyventojų nuo dūmo (šeimos) kasmet dvarui duoti po 1 žąsį, po 2 vietas ir 12 kiaulinių. Kiekviena šeima turėjo suverpti po vieną matką siūlų iš savo linų. Po šniūrą džiovintų grybų natūralaus dydžio. Po gorčių riešutų. Numegzti po 3 sieksnius tinklo. Per talkas už valgį ir gėrimą kiek reikės atbūti. O iš Makniūnų gyventojų ar reikėjo ši duoklė imti, inventoriuje nenurodyta. Ar buvo toji duoklė vėliau nuimta, neminima inventoriuje. Bet pagal mano senelio pasakojimą, o jis ėjo baudžiavą dar 1856 metais, reikėjo tuos linus verkti ir kt. Ponia pati priimdavo suverptus siūlus. Tąjį matką traukdavo per tokį žiedą: jeigu perlįsdavo nustatytas kiekis siūlų posmų, priimdavo, nepralenda – atmesdavo, negeras siūlas, verk per nauja! Išeitų, kad tas žąsis, vištas, grybus ir kita dvare buvo imama iki baudžiavos panaikinimo. 2 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, p. 236 4 1738 metų inventoriuje yra užuomina, kad iš Makniūnų valdų tais metais į rekrutus sugauta 12 asmenų ir skaitoma, kad dvaras gaus 12 gorčių, javų ir 12 zlotų. Išeina, kad dvarui už sugautą rekrutą valstybė davė po 1 zlotą ir 1 gorčių javų. Irgi pajamos! Kuo daugiau sugausi, tuo daugiau gausi! O Makniūnų dvaras dar ir apie 1850 metus gaudė rekrutus caro kariuomenei iš savo baudžiauninkų. Ką tais laikais dvaras gavo už pristatytą rekrutą? Mano senelio iškart į rekrutus sugavo visus tris brolius 1855 metais, o senelis liko, nes buvo tik 15 metų. Tai buvo bausmė mano proseneliams, kad suagitavo Raitininkų kaimą neiti baudžiavą ir sumušė dvaro ekonomą, kai tas atvyko į sodžių varyti darban. Dvaro savininkas Henrikas Muiželis taip atkeršijo mano proseneliui. Nei vienas iš jų nesugrįžo.