Mykolo Homolickio Indėlis Į Lietuvos Meno Istoriją 55
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
Rūta JANONIENĖ Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas MYKOLO HOMOLICKIO INDĖLIS Į LIETUVOS MENO ISTORIJĄ 55 Reikšminiai žodžiai: Mykolas Homolickis, Lietuvos XIX a. kultūra, menotyros istorija, meno IN LITHUANIA HISTORY ART OF THE BEGINNING istoriografija, Vilnius. Mykolas Homolickis (Homolicki), medicinos pro- tyrimų aspektu Homolickio veikla iki šiol plačiau fesorius, bet iš pašaukimo – istorikas, be abejo, nebuvo analizuota. Todėl šio straipsnio tikslas – pri- žinomas visiems tyrinėtojams, besidomintiems Vil- minti kiek primirštą XIX a. Vilniaus intelektualinio niaus kultūros ir meno istorija, nes su jo pavarde gyvenimo figūrą, apžvelgti svarbiausius jo paskelb- siejama tokių iškilių paminklų kaip Vilniaus kate- tus ar rankraščiuose likusius tekstus, išryškinti juose dros ir jos Šv. Kazimiero koplyčios, kitų svarbių gvildentų problemų ir skelbtų faktų reikšmę toles- objektų mokslinio tyrimo pradžia. Tiesa, daugelis niems Lietuvos meninio paveldo tyrimams, jų įtaką kadaise jo paskelbtų duomenų ar svarstymų vėliau formuojant to meto visuomenės požiūrį į senovės yra pakartota kitų tyrėjų, todėl dabar jau ne visada meno paminklus. atsimenama, kad būtent M. Homolickiui priklauso M. Homolickis gimė 1791 m. Bielavičiuose (dab. vieno ar kito teiginio autorystė. Jau vienas pirmųjų Baltarusija, Slucko rajonas), kur jo tėvas Leontjevas, jo biografų Lucijonas Uziembla (Uziębło) pastebėjo, bajorų kilmės unitų kunigas, tuo metu klebonavo. kad M. Homolickio kaip istoriko nuopelnai Vilniui Būsimojo istoriko mama Rafalavičiūtė (Rafało- nepakankamai įvertinti1. Juo labiau tai pasakytina wiczówna) taip pat buvo kilusi iš unitų dvasininko apie jo indėlį į meno istorijos tyrimus. Pavyzdžiui, šeimos6. Baigęs Žirovicų bazilijonų mokyklą, lenkų autorė Jolanta Polanowska savo studijoje apie 1809 m. Homolickis buvo priimtas į Vilniaus uni- XIX a. dailės istoriografiją Homolickį pamini vos versiteto Medicinos institutą, studijavo pas Juzefą vieną kartą, primindama plačiai žinomą faktą, kad Franką, 1815 m. gavo medicinos daktaro laipsnį, dėl jo kritinių pastabų Juozapui Ignacui Kraševskiui tais pačiais metais tapo Medicinos draugijos nariu7. (Kraszewski) teko taisyti 1838 m. išleistą Vilniaus Nuo 1816 m. dirbo Universiteto medicinos fakul- istorijos pirmą tomą2. Atėnė Kašinskaitė straipsnyje, tete, buvo ilgametis fakulteto sekretorius, fiziologi- nagrinėjančiame Lietuvos ir Lenkijos dailės istori- jos dėstytojas; 1825 m. patvirtintas ekstraordinari- jos pradžios procesus XIX a. viduryje, M. Homo- niu profesoriumi, bet jau 1827 m. dėl sveikatos pasi- lickį taip pat paminėjo tik prabėgomis, kaip vieną iš traukė iš užimamų pareigų ir gavo emerito pensiją8. autorių, kurių darbais rėmėsi Pranciškus Maksimil- Nuo tada mokslininkas visiškai atsidėjo tikrąjam jonas Sobieščanskis (Sobieszczański)3. Tiesa, Vladas savo pašaukimui – istorijos studijoms, duomenų Drėma jį laikė vienu iš trijų svarbiausių asmenų apie Lietuvos, pirmiausia – Vilniaus, meno ir kul- (šalia Vincento Smakausko ir J. I. Kraševskio), kuris tūros paminklus kaupimui. Pasak vieno pirmųjų dėjo pagrindus Lietuvos meno istorijai4. Trumpai jo biografų, jei universiteto katedroje jis kosėdavo istoriko darbus bendrame Vilniaus istorijos tyrimų krauju, tai „Kapitulos, bazilijonų ar miesto archy- kontekste apžvelgė Valdas Selenis5. Bet menotyrinių vuose, dulkėse ir drėgmėje visiškai pasveiko. Pusiau sudūlėjusių pergamentų, praeities paminklų, atmos- save ir 1815 m. paskelbtose daktaro didertacijos feroje jautėsi žvalus ir sveikas, neprilygstamai len- tezėse), ypatingą dėmesį skyrė Lietuvos Didžiosios gvai perskaitydavo senus miesto ir krašto istorijos Kunigaikštystės paveldui ir Vilniaus paminklams. dokumentus“9. Dar Universiteto laikais ypatinga Nuo daugelio romantizmo epochos istorijos mėgėjų draugystė Homolickį siejo su Ignotu Danilavičiumi jis skyrėsi itin profesionaliu požiūriu į savo veiklą, 56 (Daniłowicz) ir Mykolu Bobrovskiu (Bobrowski), pasinėrė į kruopščias pirminių šaltinių paieškas, vėliau jis artimai bendravo su Mikalojumi Mali- įvairiapusiškai analizavo ir tikrino faktus. Būda- novskiu (Malinowski)10, bibliografu Mykolu Pelka- mas mėgėjas, paskelbtų duomenų patikimumu ir Polinskiu (Pełka-Poliński), Adomu Honoriu Kir- moksliškumu jis prilygo garsiausiems to meto isto- koru, bendradarbiavo su juo Kuryer Wileński redak- rikams. cijoje11. Kaip rodo Redos Griškaitės tyrinėjimai, Daugelis M. Homolickio tekstų publikuota ano- draugiški santykiai Homolickį siejo ir su tokiais nimiškai, galbūt dėl visų amžininkų pabrėžiamo iškiliais praeities tyrinėtojais kaip Ignotas Onace- jo kuklumo, nors to meto skaitytojams daugumos vičius (Onaciewicz), Dominykas Chodzka, taip pat jo paskelbtų publikacijų autorystė buvo žinoma. Simonas Daukantas12. Su pastaruoju itin glaudūs Nuo pirmosios, 1838 m., publikacijos apie Vilniaus santykiai užsimezgė nuo 1844 m. Istorikė spėja, kad katedros atnaujinimą Homolickis tapo vienu iš S. Daukantas galbūt talkino Homolickiui rašant jo ryškiausių 1834–1843 m. Vilniuje leisto mokslinio ilgametį, tačiau taip ir neišspaudintą tyrinėjimą Fra- tęstinio leidinio Wizerunki i Roztrząsania naukowe gment z historyi Kosciola Katedralnego Wilenskiego bendradarbių, jo puslapiuose paskelbė pagrindinius (Vilniaus katedros istorijos fragmentai), žinomą dar savo straipsnius, kai kurie tomai yra beveik jo vieno ir Fragmenta Witoldowskie (Vytautiniai fragmentai) parašyti20. Ypač tai pasakytina apie paskutinius lei- pavadinimu13. dinio numerius. Didžiausią visuomenės dėmesį į MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS Kada ir kodėl Homolickis giliau susidomėjo būtent save Homolickis atkreipė paskelbęs jau minėtą J. I. architektūros ir meno paminklais, taip pat savo lai- Kraševskio Vilniaus istorijos recenziją, persunktą kmečio daile – sunku pasakyti. Gali būti, kad gimi- „itin griežtos, bet kartu labai teisingos kritikos“21. Ši nystės ryšiai (per motinos liniją) jį siejo su žymiu publikacija, nusitęsusi per kelis žurnalo numerius22, to meto dailininku Karoliu Rafalavičiumi (Rafało- yra bene plačiausiai žinoma ir vėlesnių autorių dau- wicz)14, tačiau glaudesnių jų bendravimo faktų kol kas giausia cituota. Tačiau ir kiti Homolickio publikuoti nėra žinoma. Tačiau esama duomenų, kad Homolic- dokumentų išrašai ar straipsneliai, pasak Uziem- kis palaikė ryšius su kitais žymiais Lietuvos dailinin- blos, yra „kasykla Lietuvos ir Gedimino miesto kais – Vincentu Smakausku (Smokowski), Kanutu istorikams“23. Papildymus ir pataisymus, susijusius Rusecku (Rusiecki), vėliau ir jo sūnumi Boleslovu15. su Kraševskio veikalu, Homolickis spausdino iki Meno vertinimo klausimais jis taip pat konsultavosi 1843 m., neretai tikslindamas ir savo paties ankstes- su Vincentu Dmachausku (Dmochowski), Kazimieru nes publikacijas. Tikėtina, kad 1842 m. ir 1843 m. Jelskiu, Juozapu Oziemblausku (Ozięblowski)16. V. Wizerunki i Roztrząsania naukowe tomuose, Įvaire- Smakauskas savo ruožtu tarpininkavo tarp Homo- nybių (Rozmaitości) skyrelyje publikuota medžiaga, lickio ir Kraševskio, vežiojo jų laiškus, ragino isto- liečianti Vilniaus jėzuitų kolegijos ir akademijos riką skelbti kuo daugiau straipsnių17. istoriją, Vilniaus gaisrus, Šv. Jono bažnyčią ir kt., paskelbta kaip papildymas Kraševskio Vilniaus isto- 1857 m. M. Homolickis tapo vienu iš pirmųjų Vil- rijai, taip pat didele dalimi yra surinkta Homolickio, niaus archeologijos komisijos narių18. Mokslininkas bendradarbiaujant su M. Pelka–Polinskiu24 (apie mirė 1861 m., palaidotas Rasų kapinėse Vilniuje. Homolickio indėlį į Vilniaus universiteto istoriją Galima pasakyti, kad Mykolas Homolickis buvo užsiminė A. H. Kirkoras25). Laiškuose Pelkai–Polins- tipiškas XIX a. vidurio kultūrinio Vilniaus paki- kiui Homolickis užsimena apie pastarojo parengtą limo atstovas, gyvai domėjęsis savo krašto istorija. lietuvių jėzuitų pamokslininkų sąrašą ir teiraujasi, 19 Laikydamas save lietuviu (lituanus – įvardinęs ar jo turimuose dokumentuose nėra užuominos apie trečiosios probacijos jėzuitų namus prie Šv. Rapolo Smuglevičių, paskelbtos 1845 m. Athenaeum žur- bažnyčios, nes jį labai dominanti šio vienuolyno nale. steigimo data26. Homolickio autorystei taip pat pri- 1847 m. Homolickis perdavė Pranciškui Sobieščans- klauso trumpa, bet svarbi žinutė apie Sapiegų rūmus kiui pastabas apie jo veikalo Wiadomości historyczne Antakalnyje27, įdomi ir išsami Vilniaus raidos ir ats- o sztukach pięknych w dawnej Polsce37 pirmąjį tomą kirų pastatų analizė, remiantis Brauno planu28, taip 57 (Homolickio pastabų būta ir M. Pelkos-Polinskio pat plati publikacija apie P. Smuglevičiaus pieštus turėto šios knygos egzemplioriaus paraštėse38), šio Vilniaus vaizdus29. Smuglevičiaus piešinius jis itin teksto dalies juodraštis yra išlikęs tarp Homolickio vertino, nes, Homolickio žodžiais tariant, „ne vien IN LITHUANIA HISTORY ART OF THE BEGINNING rankraščių39. Vėliau, matyt, jų bendradarbiavimas dideli meniškumo privalumai, bet dar ir istorinis tęsėsi, nes antrame knygos tome Sobieščanskis tie- naudingumas daro šį rinkinį neapsakomai įdomų ir siog nurodo, kad už žinias apie Vilniaus paminklus brangų“30. ir dailę jis dėkingas profesoriui M. Homolickiui40. 1843 m. nutrūkus Wizerunki i Roztrząsania naukowe Šiame tome, remiantis Homolickio pateiktais duo- leidybai, Homolickis toliau tęsė savo tyrinėjimus, menimis, plačiau aptarti tokie reikšmingi kūriniai pildė ir taisė rankraščius. Jo interesų ratas nesiribojo kaip 1546 m. sukurtas Motiejaus Kločkos antkapinis vien Vilniumi, apėmė ir kitus itin svarbius Lietuvos paminklas, buvęs Vilniaus pranciškonų Švč. Merge- meno paminklus. 1847 m. vasarą V. Smakauskas