Mykolo Homolickio Indėlis Į Lietuvos Meno Istoriją 55

Rūta JANONIENĖ Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas

MYKOLO HOMOLICKIO INDĖLIS Į LIETUVOS MENO ISTORIJĄ 55

Reikšminiai žodžiai: Mykolas Homolickis,

Lietuvos XIX a. kultūra, menotyros istorija, meno THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA istoriografija, Vilnius.

Mykolas Homolickis (Homolicki), medicinos pro- tyrimų aspektu Homolickio veikla iki šiol plačiau fesorius, bet iš pašaukimo – istorikas, be abejo, nebuvo analizuota. Todėl šio straipsnio tikslas – pri- žinomas visiems tyrinėtojams, besidomintiems Vil- minti kiek primirštą XIX a. Vilniaus intelektualinio niaus kultūros ir meno istorija, nes su jo pavarde gyvenimo figūrą, apžvelgti svarbiausius jo paskelb- siejama tokių iškilių paminklų kaip Vilniaus kate- tus ar rankraščiuose likusius tekstus, išryškinti juose dros ir jos Šv. Kazimiero koplyčios, kitų svarbių gvildentų problemų ir skelbtų faktų reikšmę toles- objektų mokslinio tyrimo pradžia. Tiesa, daugelis niems Lietuvos meninio paveldo tyrimams, jų įtaką kadaise jo paskelbtų duomenų ar svarstymų vėliau formuojant to meto visuomenės požiūrį į senovės yra pakartota kitų tyrėjų, todėl dabar jau ne visada meno paminklus. atsimenama, kad būtent M. Homolickiui priklauso M. Homolickis gimė 1791 m. Bielavičiuose (dab. vieno ar kito teiginio autorystė. Jau vienas pirmųjų Baltarusija, Slucko rajonas), kur jo tėvas Leontjevas, jo biografų Lucijonas Uziembla (Uziębło) pastebėjo, bajorų kilmės unitų kunigas, tuo metu klebonavo. kad M. Homolickio kaip istoriko nuopelnai Vilniui Būsimojo istoriko mama Rafalavičiūtė (Rafało- nepakankamai įvertinti1. Juo labiau tai pasakytina wiczówna) taip pat buvo kilusi iš unitų dvasininko apie jo indėlį į meno istorijos tyrimus. Pavyzdžiui, šeimos6. Baigęs Žirovicų bazilijonų mokyklą, lenkų autorė Jolanta Polanowska savo studijoje apie 1809 m. Homolickis buvo priimtas į Vilniaus uni- XIX a. dailės istoriografiją Homolickį pamini vos versiteto Medicinos institutą, studijavo pas Juzefą vieną kartą, primindama plačiai žinomą faktą, kad Franką, 1815 m. gavo medicinos daktaro laipsnį, dėl jo kritinių pastabų Juozapui Ignacui Kraševskiui tais pačiais metais tapo Medicinos draugijos nariu7. (Kraszewski) teko taisyti 1838 m. išleistą Vilniaus Nuo 1816 m. dirbo Universiteto medicinos fakul- istorijos pirmą tomą2. Atėnė Kašinskaitė straipsnyje, tete, buvo ilgametis fakulteto sekretorius, fiziologi- nagrinėjančiame Lietuvos ir Lenkijos dailės istorijos dėstytojas; 1825 m. patvirtintas ekstraordinari- jos pradžios procesus XIX a. viduryje, M. Homo- niu profesoriumi, bet jau 1827 m. dėl sveikatos pasi- lickį taip pat paminėjo tik prabėgomis, kaip vieną iš traukė iš užimamų pareigų ir gavo emerito pensiją8. autorių, kurių darbais rėmėsi Pranciškus Maksimil- Nuo tada mokslininkas visiškai atsidėjo tikrąjam jonas Sobieščanskis (Sobieszczański)3. Tiesa, Vladas savo pašaukimui – istorijos studijoms, duomenų Drėma jį laikė vienu iš trijų svarbiausių asmenų apie Lietuvos, pirmiausia – Vilniaus, meno ir kul- (šalia Vincento Smakausko ir J. I. Kraševskio), kuris tūros paminklus kaupimui. Pasak vieno pirmųjų dėjo pagrindus Lietuvos meno istorijai4. Trumpai jo biografų, jei universiteto katedroje jis kosėdavo istoriko darbus bendrame Vilniaus istorijos tyrimų krauju, tai „Kapitulos, bazilijonų ar miesto archy- kontekste apžvelgė Valdas Selenis5. Bet menotyrinių vuose, dulkėse ir drėgmėje visiškai pasveiko. Pusiau sudūlėjusių pergamentų, praeities paminklų, atmos- save ir 1815 m. paskelbtose daktaro didertacijos feroje jautėsi žvalus ir sveikas, neprilygstamai len- tezėse), ypatingą dėmesį skyrė Lietuvos Didžiosios gvai perskaitydavo senus miesto ir krašto istorijos Kunigaikštystės paveldui ir Vilniaus paminklams. dokumentus“9. Dar Universiteto laikais ypatinga Nuo daugelio romantizmo epochos istorijos mėgėjų draugystė Homolickį siejo su Ignotu Danilavičiumi jis skyrėsi itin profesionaliu požiūriu į savo veiklą, 56 (Daniłowicz) ir Mykolu Bobrovskiu (Bobrowski), pasinėrė į kruopščias pirminių šaltinių paieškas, vėliau jis artimai bendravo su Mikalojumi Mali- įvairiapusiškai analizavo ir tikrino faktus. Būda- novskiu (Malinowski)10, bibliografu Mykolu Pelka- mas mėgėjas, paskelbtų duomenų patikimumu ir Polinskiu (Pełka-Poliński), Adomu Honoriu Kir- moksliškumu jis prilygo garsiausiems to meto isto- koru, bendradarbiavo su juo Kuryer Wileński redak- rikams. cijoje11. Kaip rodo Redos Griškaitės tyrinėjimai, Daugelis M. Homolickio tekstų publikuota ano- draugiški santykiai Homolickį siejo ir su tokiais nimiškai, galbūt dėl visų amžininkų pabrėžiamo iškiliais praeities tyrinėtojais kaip Ignotas Onace- jo kuklumo, nors to meto skaitytojams daugumos vičius (Onaciewicz), Dominykas Chodzka, taip pat jo paskelbtų publikacijų autorystė buvo žinoma. Simonas Daukantas12. Su pastaruoju itin glaudūs Nuo pirmosios, 1838 m., publikacijos apie Vilniaus santykiai užsimezgė nuo 1844 m. Istorikė spėja, kad katedros atnaujinimą Homolickis tapo vienu iš S. Daukantas galbūt talkino Homolickiui rašant jo ryškiausių 1834–1843 m. Vilniuje leisto mokslinio ilgametį, tačiau taip ir neišspaudintą tyrinėjimą Fra- tęstinio leidinio Wizerunki i Roztrząsania naukowe gment z historyi Kosciola Katedralnego Wilenskiego bendradarbių, jo puslapiuose paskelbė pagrindinius (Vilniaus katedros istorijos fragmentai), žinomą dar savo straipsnius, kai kurie tomai yra beveik jo vieno ir Fragmenta Witoldowskie (Vytautiniai fragmentai) parašyti20. Ypač tai pasakytina apie paskutinius lei- pavadinimu13. dinio numerius. Didžiausią visuomenės dėmesį į MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS Kada ir kodėl Homolickis giliau susidomėjo būtent save Homolickis atkreipė paskelbęs jau minėtą J. I. architektūros ir meno paminklais, taip pat savo lai- Kraševskio Vilniaus istorijos recenziją, persunktą kmečio daile – sunku pasakyti. Gali būti, kad gimi- „itin griežtos, bet kartu labai teisingos kritikos“21. Ši nystės ryšiai (per motinos liniją) jį siejo su žymiu publikacija, nusitęsusi per kelis žurnalo numerius22, to meto dailininku Karoliu Rafalavičiumi (Rafało- yra bene plačiausiai žinoma ir vėlesnių autorių dau- wicz)14, tačiau glaudesnių jų bendravimo faktų kol kas giausia cituota. Tačiau ir kiti Homolickio publikuoti nėra žinoma. Tačiau esama duomenų, kad Homolic- dokumentų išrašai ar straipsneliai, pasak Uziem- kis palaikė ryšius su kitais žymiais Lietuvos dailinin- blos, yra „kasykla Lietuvos ir Gedimino miesto kais – Vincentu Smakausku (Smokowski), Kanutu istorikams“23. Papildymus ir pataisymus, susijusius Rusecku (Rusiecki), vėliau ir jo sūnumi Boleslovu15. su Kraševskio veikalu, Homolickis spausdino iki Meno vertinimo klausimais jis taip pat konsultavosi 1843 m., neretai tikslindamas ir savo paties ankstes- su Vincentu Dmachausku (Dmochowski), Kazimieru nes publikacijas. Tikėtina, kad 1842 m. ir 1843 m. Jelskiu, Juozapu Oziemblausku (Ozięblowski)16. V. Wizerunki i Roztrząsania naukowe tomuose, Įvaire- Smakauskas savo ruožtu tarpininkavo tarp Homo- nybių (Rozmaitości) skyrelyje publikuota medžiaga, lickio ir Kraševskio, vežiojo jų laiškus, ragino isto- liečianti Vilniaus jėzuitų kolegijos ir akademijos riką skelbti kuo daugiau straipsnių17. istoriją, Vilniaus gaisrus, Šv. Jono bažnyčią ir kt., paskelbta kaip papildymas Kraševskio Vilniaus isto- 1857 m. M. Homolickis tapo vienu iš pirmųjų Vil- rijai, taip pat didele dalimi yra surinkta Homolickio, niaus archeologijos komisijos narių18. Mokslininkas bendradarbiaujant su M. Pelka–Polinskiu24 (apie mirė 1861 m., palaidotas Rasų kapinėse Vilniuje. Homolickio indėlį į Vilniaus universiteto istoriją Galima pasakyti, kad Mykolas Homolickis buvo užsiminė A. H. Kirkoras25). Laiškuose Pelkai–Polins- tipiškas XIX a. vidurio kultūrinio Vilniaus paki- kiui Homolickis užsimena apie pastarojo parengtą limo atstovas, gyvai domėjęsis savo krašto istorija. lietuvių jėzuitų pamokslininkų sąrašą ir teiraujasi, 19 Laikydamas save lietuviu (lituanus – įvardinęs ar jo turimuose dokumentuose nėra užuominos apie trečiosios probacijos jėzuitų namus prie Šv. Rapolo Smuglevičių, paskelbtos 1845 m. Athenaeum žur- bažnyčios, nes jį labai dominanti šio vienuolyno nale. steigimo data26. Homolickio autorystei taip pat pri- 1847 m. Homolickis perdavė Pranciškui Sobieščans- klauso trumpa, bet svarbi žinutė apie Sapiegų rūmus kiui pastabas apie jo veikalo Wiadomości historyczne Antakalnyje27, įdomi ir išsami Vilniaus raidos ir ats- o sztukach pięknych w dawnej Polsce37 pirmąjį tomą kirų pastatų analizė, remiantis Brauno planu28, taip 57 (Homolickio pastabų būta ir M. Pelkos-Polinskio pat plati publikacija apie P. Smuglevičiaus pieštus turėto šios knygos egzemplioriaus paraštėse38), šio Vilniaus vaizdus29. Smuglevičiaus piešinius jis itin teksto dalies juodraštis yra išlikęs tarp Homolickio vertino, nes, Homolickio žodžiais tariant, „ne vien THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA rankraščių39. Vėliau, matyt, jų bendradarbiavimas dideli meniškumo privalumai, bet dar ir istorinis tęsėsi, nes antrame knygos tome Sobieščanskis tie- naudingumas daro šį rinkinį neapsakomai įdomų ir siog nurodo, kad už žinias apie Vilniaus paminklus brangų“30. ir dailę jis dėkingas profesoriui M. Homolickiui40. 1843 m. nutrūkus Wizerunki i Roztrząsania naukowe Šiame tome, remiantis Homolickio pateiktais duo- leidybai, Homolickis toliau tęsė savo tyrinėjimus, menimis, plačiau aptarti tokie reikšmingi kūriniai pildė ir taisė rankraščius. Jo interesų ratas nesiribojo kaip 1546 m. sukurtas Motiejaus Kločkos antkapinis vien Vilniumi, apėmė ir kitus itin svarbius Lietuvos paminklas, buvęs Vilniaus pranciškonų Švč. Merge- meno paminklus. 1847 m. vasarą V. Smakauskas lės Marijos bažnyčioje (neišlikęs), Tomo Rigio (Righi) J. I. Kraševskiui rašė: „Apie freskų Pažaislyje ir Vil- skulptūros Katedroje ir Verkiuose, XVI a. pabaigoje niaus Katedroje, Šv. Kazimiero koplyčioje identiš- sukurti Vilniaus katedros vargonai, Šv. Kazimiero kumą aš kalbėjausi su Homolickiu. Jis renka krašto koplyčia, kai kurie liturginiai reikmenys iš Katedros paminklų istorijos šaltinius, žino, kada šie statyti, ir Vilniaus Bernardinų bažnyčios lobynų. Galima tarp jų ir Šv. Kazimiero koplyčia bei kamaldulių numanyti, kad iš Homolickio gautos žinios ne tik bažnyčia Pažaislyje, ir mano panašiai“31. Vėliau tais apie Vilnių, bet ir apie Pažaislyje dirbusį skulptorių pat metais vėl pranešė: „Vakar labai vėlai atvažiavau Mikalojų Volšeidą (Volscheid). į Vilnių, o šiandien anksčiausiai nuėjau pas Homo- Vis dėlto svarbiausias Homolickio tyrimas ir toliau lickį ir net iki dvyliktos valandos kalbėjomės apie siejosi su Vilniaus katedros istorija. Naują impulsą mūsų tapybos istoriją, dailininkus, krašto kultū- jam davė apie 1851 m. kilusi iniciatyva atstatyti šioje ros paminklus. Matydamas, kad jis tiek daug žino, šventovėje paminklą Vytautui Didžiajam. Homolic- paprašiau, kad būtinai rašinėtų į Athenaeumą32. kis ėmėsi kruopščiai rinkti duomenis apie didžiojo V. Smakauskas įkalbinėjo Homolickį parengti šiam kunigaikščio palaidojimo vietą, gilintis į jo fun- leidiniui straipsnį apie Šv. Onos bažnyčią Vilniaus duoto altoriaus istoriją ir jo atminimo gerbimo tra- pilių teritorijoje, prašė, kad pats Kraševskis para- diciją. Šio darbo rezultatas – Fragmenta Witoldowe gintų jį atsiųsti tokio pobūdžio straipsnį, „nes jis, rankraštis, apėmęs ne tik su Vytauto atminimu susi- būdamas kuklus ir turėdamas keistenybių senatvėje, jusius kūrinius ir reiškinius, bet ir daug kitų svarbių atsisako“33. Tų metų rudenį Homolickis nusiuntė temų41. Šį rankraštį, kartu su keletu savo bibliotekos Smakauskui straipsnelius apie Valentiną Vankavičių knygų, tarp kurių buvo ir vertingų senųjų spaudi- ir Pranciškų Smuglevičių, bet nedavė sutikimo juos nių, susijusių su šv. Kazimiero kultu, Homolickis spausdinti Athenaeume34. Smuglevičių liečiantis testamentu paliko Vilniaus Senienų muziejui42. rankraštis buvo nusiųstas ir Edvardui Rastaveckiui Vėliau rankraštis pateko į privačius rinkinius43, gali- (Rastawiecki), kuris juo pasinaudojo rengdamas mas dalykas, kad juo naudojosi vėlesni tyrinėtojai, sąvąjį Tapytojų žodyną35. Šių rankraščių dalis išliko rašę apie Vilniaus katedrą. Vertingo rankraščio turi- Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių nys šiuo metu žinomas tik iš A. H. Kirkoro atpasa- skyriuje, iš jų matyti, kad kaip būdinga Homolic- kojimo. XIX–XX a. sandūroje keletas 1853–1858 m. kiui, straipsneliai parašyti pildant ir tikslinant kitų rankraščių buvo kolekcionieriaus Alberto Liudviko autorių paskelbtus rašinius36. Šiuo atveju pretekstu Zoštauto (Zasztowt) rinkiniuose44, vienas jų – tapo V. Smakausko publikacijos apie Vankavičių ir straipsnis apie Karališkąją koplyčią, rašytas 1858 m. kaip atsakymas į E. Tiškevičiaus užklausimą, buvo paminklų, pirmųjų Vilniaus vyskupų portretų ir paskelbtas 1910 m.45. Šiuo metu keli Katedros isto- daugelio kitų kūrinių pirmasis paminėjimas. Beje, rijai skirti rankraščiai (tarp jų labai vertinga, nors Homolickis prieštaravo teiginiui, kad prieš atvyks- ne visa išlikusi, studija apie Šv. Kazimiero koplyčią), tant į Vilnių Jozefui Saundersui, Lietuvoje esą recenzijos Kraševskio Vilniaus istorijai juodraščiai niekas nesuprato Simono Čechavičiaus (Czecho- 58 ir dalis išrašų iš Vilniaus kapitulos aktų bei kitų šal- wicz) paveikslų vertės52. Jo manymu, Čechavičiaus tinių saugoma Lietuvos mokslų akademijos biblio- paveikslai, nors ir nebuvo aprašyti, dėl „instink- tekos Rankraščių skyriuje46. tyvaus grožio pojūčio“ žmonių buvo vertinami ir saugomi: „Nes kodėl gi labiau išsilavinusi publika Dalį Homolickio rankraščių turėjo Adomas Hono- gausiai rinkosi benediktinių ir vizičių bažnyčiose, ris Kirkoras. Kaip teigia L. Uziembla, A. H. Kir- pasipuošusiose Čechavičiaus paveikslais, tiek per koras, rašydamas savo Pasivaikščiojimus po Vilnių metines tų bažnyčių šventes, tiek lankant Viešpaties (pirma laida išėjo 1856 m.) ir studiją apie Vilniaus kapą? To liudininku ir dalyviu mes patys dveji metai katedrą, itin daug naudojosi Homolickio dar- dar prieš atvykstant Saundersui buvome. Kodėl bais47. 1872–1873 m. Krokuvoje išleistuose žurnalo ypač vizičių bažnyčioje Vaikelis ant Juozapo rankų Na dziś numeriuose Kirkoras paskelbė Homolickio visų akis ir širdis patraukė? Kodėl dar vyskupas parengtą Juzefo Franko prisiminimų apie Vilnių Jonas Nepomukas Kosakauskas itin rūpinosi, kad iš santrauką (ar veikiau – jų atpasakojimą) su plačiais buvusios jėzuitų bažnyčios į Katedrą būtų perneštas komentarais48. Šioje publikacijoje taip pat randame Šv. Ignaco paveikslas? Kodėl Šv. Rapolo bažnyčioje vertingų duomenų Vilniaus meno istorijai – skyre- jau seniai buvo pagaminta (nors nepavykusi) šio lyje, pavadintame Juzefo Franko prieraišumas Lietu- paveikslo kopija?”53. Vis dėlto, jis pripažino Saun- vai ir lietuviams, Homolickis paminėjo meno istori- derso nuopelnus, kad „pirmasis teisingai tiek šio jai reikšmingų faktų – 1710 m. marą vaizduojančios MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS dailininko teptuko privalumus, tiek jo gyvenimą freskos ant Šv. Jono bažnyčios sienos uždažymą, Šv. aprašė“, ir apgailestavo, kad neturime panašios, „kad Jono bažnyčios interjero perstatymą, pateikė duo- ir griežčiau kokio žinovo įvertintos“, Smuglevičiaus menų apie buvusias freskas universiteto Didžiąjame biografijos, nes Golianskio parašytas jo pagyrimas kieme ir Šv. Stanislovo Kostkos koplyčioje, popiežių „nieko meniško savyje neturi“54. atvaizdus ant Aliumnato sienos ir kt.49 M. Homolickis surinko ir apibendrino itin vertingus Homolickio paskelbti straipsniai ar šaltinių išrašai, šaltinių duomenis apie seniausias Vilniaus stačiatikių taip pat likę rankraščiai, iki šiol dar nėra visiškai ir unitų cerkves, jų išsidėstymą mieste, architektūros išnaudoti meno istorikų. Ilgai rengta, bet taip iki galo bruožus. Galima teigti, kad jis pirmasis aptarė Vilniaus ir nepabaigta, jo studija apie Šv. Kazimiero koplyčią Žemutinės pilies ikonografiją (Brauno plane ir XVII– yra tarsi užmiršta. Pavyzdžiui, lenkų meno istorikas XVIII a. grafikoje). Remdamasis šaltiniais, Homolic- Piotras Jamskis, 2008 m. paskelbęs straipsnį apie Šv. kis patikslino ne vieno architektūros ar meno pamin- Kazimiero koplyčią ir jos kūrėjus, apie Homolickio klo datavimą, jo sukūrimo aplinkybes. Homolickio tyrimus net neužsimena ir jais nesiremia, todėl klai- sugebėjimą analizuoti šaltinius, kartu ir jo mąstymo dingai teigia, kad pirmasis apie galimą architekto savarankiškumą, rodo jo paskelbti svarstymai apie Šv. Konstantino Tenkalos (Tencalla) indėlį į koplyčios Onos – Šv. Barboros bažnyčią Vilniaus pilių teritori- statybą užsiminė Marianas Moreliovskis (More- joje. Remdamasis surastais kapitulos dokumentais, lowski) 1932 m.50 Tuo tarpu Homolickis jau 1842 m. Homolickis priėjo teisingos išvados apie Šv. Onos ir nurodė šio architekto pavardę51, taip pat paminėjo Šv. Barboros bažnyčių tapatumą ir netgi pakankamai keleto kitų prie koplyčios puošybos prisidėjusių tiksliai nustatė buvusio statinio lokalizaciją. Šias baž- dailininkų vardus, kurių P. Jamskis nenurodo. Dar nyčias jis aiškiai skyrė nuo Šv. Onos bažnyčios prie galima paminėti, kad Homolickio plunksnai pri- bernardinų konvento. Homolickio sąžiningumą ir klauso Dievo Motinos ikonos, buvusios Vilniaus atsakingumą iliustruoja laiške m. Pelkai-Polinskiui Švč. Trejybės cerkvėje, aprašymas, Alberto Goštauto aprašytas atsitikimas. 1847 m., netikėtai sužinojęs antkapio identifikavimas, kitų žymių memorialinių apie bernardinų archyve esantį dokumentą, rodantį į tokius dalykus kaip jų vieta, atitikimas architek- daug ankstesnę bernardinų Šv. Onos bažnyčios stei- tūrinei aplinkai, apšvietimas ir pan., sugebėdamas gimo datą nei iki tol manė, bet neturėdamas galimy- labai taikliai įvertinti šių aplinkybių įtaką meno bės pats to dokumento greitai ištyrinėti, jis paprašė kūrinių suvokimui. Vertindamas Katedros įrangą Sobieščanskio neskelbti, „išbraukti ir užtušuoti“ jo ir jos meniškumą, Homolickis oponavo Kraševs- nusiųstą pastabą apie šios gotikinės bažnyčios sta- kiui, neretai nesutikdamas su pastarojo teiginiais. 59 tybos laiką55. Vėliau literatūroje ilgam įsigalėjo Teo- Pavyzdžiui, atremdamas rašytojo kritiką bažnyčios doro Narbuto paskelbta, o Sobieščanskio išplatinta didžiojo (vikarų) altoriaus atžvilgiu, jis atmetė prie- klaidinga versija, kad Šv. Onos bažnyčia esą statyta kaištus dėl jo „spalvotumo ir bronzų“, aiškino, kad THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA Vytauto laikais. tas altorius tik simboliškai, o ne tiksliai turi pri- minti bažnyčią, kurioje buvo nužudytas šv. Stanis- Verta atkreipti dėmesį į dar vieną Homolickio tekstų lovas, be to, lygino altorių su graikų šventyklomis, ypatybę – jis surinko ir užrašė keletą su dailės kūri- kuriose kolonos buvo gaminamos iš kito marmuro niais susijusių įdomių istorijų, pasakojimų, vadina- nei sienos, taip pat su pačios katedros Šv. Kazimiero mųjų „anekdotų“ (pavyzdžiui, apie mušeiką bajorėlį, koplyčia, kurioje panaudotas kelių rūšių marmuras tapusį modeliu Rigio sukurtai Mozės skulptūrai, ir auksavimai, tačiau „nėra jokio margumo ir diso- stovinčiai Katedros fasade), o rašydamas recenzijas nanso suderintose keliose spalvose“57. polemine dvasia nevengė ironiškų, kartais kandžių posakių ir emocingų replikų. Nemažai dėmesio Sakralinio meno kokybei Homolickis teikė didelę Homolickis skyrė ir naujausiems meno procesams, reikšmę, nes buvo įsitikinęs, kad „puošnios, gražios, paminklų restauracijai, atnaujinimui. Apgailestau- iškilnios bažnyčios kelia ir tikėjimo vertę, labiau damas, kad mūsuose neretai geriems meniniams apsišvietusių ir išsilavinusių tikinčiųjų nepiktina, sumanymams trūksta gero amatininkiško atlikimo, netikinčiųjų neatstumia“58. Kaip tik todėl jis aštriai išpildymo, kartu jis pastebi ir pavykusius, meniškus kritikavo Katedroje buvusius neprofesionaliai kūrinius56. 1838 m. straipsnyje apie Vilniaus kate- atliktus kūrinius. Pavyzdžiui, paveikslas, „turintis dros puošybą ir įrangą jis paskelbė daugybę duo- vaizduoti tarsi Rafaelio Atsimainymą, pertapytą iš menų apie architekto Karolio Podčašinskio ir kitų graviūros“59, piktinantis piešinio klaidomis, nedar- to meto dailininkų indėlį į šventovės atnaujinimą, niu, „rėkiančiu“ koloritu, ir vertintinas „kaip nepa- aprašė tuo metu šventovėje buvusius paveikslus, kenčiama Rafaelio paveikslo parodija“, Homolickio bet nesitenkino faktų konstatavimu, pateikdamas nuomone, neturėtų kabėti „Bazilikoje, teisingai ir estetinį kūrinių vertinimą, aptardamas piešinio, laikomoje architektūros šedevru“, nes „bazilikoje, kompozicijos bruožus, įvertindamas kolorito sąvy- <…> kuri jau tampa skoningų darbų pinakoteka, bes (reikia pripažinti, kad šiame straipsnyje esanti reikėtų ne kaupti, bet palaipsniui šalinti žemo lygio gausi informacija apie Katedros interjerą XIX a. kūrinius“60. taip pat dar nėra pakankamai išnaudota). Skirtin- Dar vienas Homolickio požiūrio į meną bruožas – gai nuo daugelio romantizmo epochos dailininkų, siekimas deramai įvertinti visų istorinių stilių priva- neigiamai vertinusių Lauryno Gucevičiaus atliktą lumus. Jis žavėjosi gotikine Šv. Onos bažnyčia, ver- rekonstrukciją, esą sunaikinusią katedros senovės tino baroką (kurį vadino „jėzuitų architektūra“), bet pėdsakus, Homolickis vyskupo Masalskio ir Guce- kartu aiškiai suvokė ir Gucevičiaus bei Podčašinskio vičiaus kūrinį laikė tikru architektūros šedevru ir architektūros privalumus. gynė jį nuo nepagrįstos kritikos. Jo pateikti alto- rių, paveikslų ar kitų bažnyčios įrangos elementų Apibendrinant galima teigti, kad M. Homolickio vertinimai rodo ne tik sugebėjimą jautriai žvelgti į nuopelnai Lietuvos menotyrai yra keleriopi: tai isto- meno kūrinį, įvertinti jo plastikos ypatybes, bet ir rikas, atkreipęs dėmesį į pačius iškiliausius Vilniaus įsigilinimą į menininko sumanymo esmę, kūrėjo meno paminklus ir siekęs objektyviai įvertinti skir- intencijas, kūrinio turinį. Kita vertus, vertindamas tingų epochų meninį palikimą, taip pat tai tyrėjas, dailės kūrinius architektūroje, jis kreipė dėmesį paskelbęs daugybę svarbių dokumentų ir Lietuvos meno istorijoje padėjęs darbo su šaltiniais pagrin- – Simono Daukanto kolega. In: Archivum Lithuanicum, dus; pagaliau, tai žmogus, mokslo tiesą ir visuome- Wiesbaden: Harrassowitz, 2003, t. 5, p. 263–296. 13 Ibid., p. 272. nės naudą vertinęs labiau už savo ambicijas ar šlovę 14 Apie galimus M. Homolickio ryšius su K. Rafalavi- ir palikęs kuklaus, nesavanaudiško, bet reiklaus ir čiumi, taip pat kilusiu iš unitų šeimos, užsiminė L. Uziem- bla, in: Uziębło, op. cit., [1901], s. 87. sąžiningo mokslininko pavyzdį. 15 Uziębło, op. cit., [1901], s. 95. 60 16 [Homolicki, Michał]. O planach Wilna, jakiem bylo w Apskritai Homolickiui turime būti dėkingi už įžvalgų XVI wieku. In: Wizerunki i roztrząsania naukowe. Poczet daugelio vertingų šaltinių, vėliau galbūt išsamiau ir nowy drugi. 1843, t. 24, s. 46. 17 giliau išnaudotų, pirmąjį paminėjimą ir panaudojimą. Drėma, Vladas. Vincentas Smakauskas. Vilnius: Vil- niaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 137, 235. Būtent jis atkreipė dėmesį į tokių vertingų šaltinių, 18 Polski słownik biograficzny, t. 9, Kraków: Polska Aka- kaip procesijų ir iškilmių aprašymai, teikiamas gali- demia Umiejętności, 1960–1961, s. 605. 19 mybes, pirmasis plačiau aptarė 1604 m. šv. Kazimiero Suprantama, turima omenyje XIX a. gyvavusi lietu- viškumo samprata, netapati dabartinei, vis dėlto klaidinga kanonizacijos procesiją. Reikšmingas faktas tas, kad jį vadinti „lenkų autoriumi“, kaip pasitaiko kai kuriose Homolickiui priklauso nemažos dalies Lietuvos kul- istorikų publikacijose. 20 Selenis, op. cit., 2007, p. 208. Tikėtina, kad dar ne visų tūros ir meno istorijai reikšmingų objektų, tokių kaip anonimiškai paskelbtų jo publikacijų autorystė nustatyta. P. Smuglevičiaus Vilniaus miesto vaizdai, Vilniaus 21 Wielka Encyklopedia powszechna ilustrowana, s. 309. 22 katedros lobynas ir žymiausios jo vertybės, įvedimas [Homolicki, Michał]. Kilka uwag nad dziełem Pana J. I. Kraszewskiego: Wilno od początków jego do roku 1750, į mokslinę apyvartą. Pagrindinis Homolickio tyrimo Tom I, II. In: Wizerunki i roztrząsania naukowe. Poczet objektas buvo Lietuvos istorija, tačiau vienu svarbiau- nowy drugi. 1841, t. 22, s. 5–212; [Homolicki, Michał]. Do uwag nad dziełem: Wilno od początków jego do roku sių istorijos pažinimo šaltinių jis laikė meno kūrinius, 1750, ogłoszonych w poprzedzającym tomiku wizerunków, architektūros ir dailės paminklus. Kartu mokslinin- sprzostowanie i dopelnienie. In: Wizerunki i roztrząsania kas puikiai suvokė ir estetinę bei etinę meno kūrinių naukowe. Poczet nowy drugi. 1842, t. 23, s. 5–208; [Homo- licki, Michał]. Do artykułów o dawnym Wilnie ogłoszonych vertes, jų reikšmę moraliniam visuomenės ugdymui.

MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS w tomiku XXII i XXIII Wizerunków jeszcze dopełnienie. In: Wizerunki i roztrząsania naukowe. Poczet nowy drugi. 1843, t. 24, s. 235–268. 23 Uziębło, op. cit., [1901], s. 89. 24 Niektóre dodatki do dzieła: Wilno przez J. I. Kraszews- kiego, Wilno, 1840–1841. In: Wizerunki i roztrząsania Nuorodos naukowe. Poczet nowy drugi. 1842, t. 23, s. 211–223; Niek- tóre dodatki do dzieła: Wilno przez J. I. Kraszewskiego, 1 Uziębło, Lucjan. Michał Homolicki, profesor i historyk Wilno 1840–1841, In: Wizerunki i roztrząsania naukowe. wileński. Lwów: Nakład Gazety Lwowskiej, [1901], s. 86. Poczet nowy drugi. 1843, t. 24, s. 177–210. 2 Polanowska, Jolanta. Historiografia sztuki polskiej w 25 Kirkoras, Adomas Honoris. Ataskaita apie M. Homo- latach 1832–1863. Warszawa: Instytut Sztuki PAN, 1995, lickio rankraštinį palikimą (kalbos Vilniaus Archeologijos s. 88. komisijos posėdyje protokolas), 1861 12 12(23). VUB RS. 3 Kašinskaitė, Atėnė. Lietuvos ir Lenkijos dailės istorijos F. 46. B. 20, l. 189. užuomazgos 183–1863 m. In: Logos, Nr. 39, 2004, p. 187. 26 Mykolo Homolickio laiškai Mykolui Pelkai-Polinskiui. 4 Drėma, Vladas. Vincentas Smakauskas. Vilnius: Vil- MAB RS. F. 151–690. niaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 10. 27 [Homolicki, Michał]. Wzmianka o pałacu Sapieżyns- 5 Selenis, Valdas. Vilniaus istorija XIX–XX a. Vilniaus kim na Antokolu i o testamencie podkanclerzego Kazi- mokslinėje periodikoje ir tęstiniuose leidiniuose. In: Vil- mierza Leona Sapiehy, In: Wizerunki i roztrząsania nau- niaus istorijos metraštis, 2007, t. 1, p. 207–227. kowe. Poczet nowy drugi. 1843, t. 24, s. 211–214; perspaus- 6 Uziębło, op. cit., [1901], s. 87; Polski słownik biogra- dinta: Drėma, Vladas. Vilniaus namai archyvų fonduose, ficzny, t. 9, Kraków: Polska Akademia Umiejętności, IX knyga, Vilnius: Savastis, 2005, p. 189–190. 1960–1961, s. 604. 28 [Homolicki, Michał]. O planach Wilna, jakiem bylo w 7 M. Homolickis yra paskelbęs ir keletą publikacijų XVI wieku. In: Wizerunki i roztrząsania naukowe. Poczet medicinos temonis, tačiau jos šiame straipsnyje nebus nowy drugi. 1843, t. 24, s. 1–110. aptariamos. 29 [Homolicki, Michał]. Wiadomość o widokach cząst- 8 Pełka-Poliński, Michał. Notaty biograficzne. Homo- kowych miasta Wilna z okolicami, robionych przez Smu- licki Michał. MAB RS, F. 151–731; Wielka Encyklopedia glewicza. In: Wizerunki i roztrząsania naukowe. Poczet powszechna ilustrowana, t. XXIX, Warszawa: Drukarnia nowy drugi. 1843, t. 24, s. 269–285. Straipsnio vertimas Aleksandra Tad. Jezerskiego, 1901, s. 308–309. publikuotas: Homolickis, Mykolas. Apie Smuglevičiaus 9 Wielka Encyklopedia powszechna ilustrowana, s. 308. sukurtus Vilniaus miesto bei apylinkių vaizdus. In: Vilniaus 10 Uziębło, op. cit., [1901], s. 96. dailės akademijos darbai. Dailė, Nr. 11: Pranciškus Smu- 11 Uziębło, op. cit., [1901], s. 90, 95. glevičius ir jo epocha / Sud. Vidmantas Jankauskas. Vil- 12 Griškaitė, Reda. Dominykas Cezarijus Chodzka nius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997, p. 95–98. 30 Cit. pgl.: Homolickis 1997, p. 95. 46 M. Homolickio rankraščiai ir juodraščiai. MAB RS. 31 Cit. pgl: Drėma, op. cit., 2001, p. 136. Vėliau Smakaus- F. 43–24600; F. 43–24602; F. 43–24601; F. 43–24603; kas perdavė Homolickiui savo nupieštas kai kurių Pažais- F. 43–24604. lio freskų kopijas, galbūt tai piešiniai, šiuo metu saugomi 47 Uziębło, op. cit., [1901], s. 94. Lietuvos dailės muziejuje. 48 Berenis, Vytautas. Kultūrinė Mikalojaus Akelaičio 32 Ibid. Vis dėlto šiame Kraševskio leidžiamame žurnale veikla emigracijoje 1867–1877 metais. In: Kultūrologija. Homolickis jokio savo straipsnio nepublikavo. 2006, Nr. 14, p. 282. Beje, čia netiksliai formuluojama, kad 33 Ibid., p. 137 M. Homolickis bendradarbiavo su Adomu Honoriu Kir- 61 34 Vėliau V. Smakauskas persiuntė straipsnį apie Smu- koru žurnalo redakcijoje – to negalėjo būti, nes M. Homo- glevičių Kraševskiui, nors perspėjo, kad anekdotą apie lickis jau buvo miręs, tad Kirkoras tik paskelbė turėtą ran- „popušką“ ir apie „Šv. Stanislovo paveikslą, kuris dabar yra kraštį.

Peterburge“ reikėtų išimti, jei Homlickis leistų straipsnį 49 Pamiętniki Dra Józefa Franka, profesora uniwersytetu] THE BEGINNING OF ART HISTORY IN LITHUANIA paskelbti. Žr.: Drėma, op. cit., 2001, p. 137. Wil[eńskiego]. Streszczone i uzupelnione przez Dra Michała 35 Uziębło, op. cit., [1901], s. 91- 92; M. Homolickio laiš- Homolickiego. In: Na Dziś, t. 2, Kraków: Wydawca Jan kas M. Pelkai-Polinskiui, 1847 08 26. MAB RS. F. 151–690, Waligórski, 1872, s. 23–34. l. 12–13. 50 Jamski, Piotr Jacek. Kaplica Św. Kazimierza w Wilnie i 36 Homolicki, Michał. Do wykazu obrazów Franciszka jej twórcy. In: Vilniaus dailės akademijos darbai, 51: LDK Smuglewicza, 1845 [archyvuojant datuota kliadingai, turi sakralinė dailė: atodangos ir naujieji kontekstai, Vilnius: būti 1847 m.]. MAB RS. F. 151–1019. V. Vankavičiui skirto Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, s. 95. rankraščio likęs tik pirmas lapas, rašinys apie P. Smuglevi- 51 [Homolicki, Michał]. Do uwag nad dziełem: Wilno od čiaus paveikslus yra visas. początków jego do roku 1750, ogłoszonych w poprzedzają- 37 Sobieszczański, Franciszek Maksymilian. Wiadomości cym tomiku wizerunków, sprzostowanie i dopelnienie. In: historyczne o sztukach pięknych w dawnej Polsce, t. 1–2, Wizerunki i roztrząsania naukowe. Poczet nowy drugi. Warszawa, 1847–1849. 1842, t. 23, s. 93. 38 Uziębło, Michał Homolicki, s. 93. 52 [Homolicki, Michał], op. cit., 1838, t. 1, s. 78. 39 Homolicki, Michał. Katedra wilenska. MAB RS. 53 Ibid., s. 79. F. 43–24601, l. 103 – 104. 54 Ibid., s. 79–80. Turima omenyje publikuota 1808 m. 40 Sobieszczański op. cit., t. 2, s. 253. Vilniaus universitete pasakyta Filipo Neriušo Golian- 41 Plačiau šį rankraštį aptarė A. H. Kirkoras: MAB RS, skio kalba Pamiątka Tomasza Husarzewskiego, profesora f. 46, b. 20, l. 181–227. historyi powszechnej i krytyki, i Franciszka Smugliewicza, 42 Vilniaus archeologijos komisijos susirašinėjimas. 1860– pierwszego profesora rysunków i malarstwa w Imperators- 1861 m. In: MAB RS, F. 46–19, l. 54–55. kim Uniwersytecie Wileńskim . 43 Wielka Encyklopedia powszechna ilustrowana, s. 309. 55 Uziębło, op. cit., [1901], s. 93. 44 Zasztowt, Ludwik. O M. Homolickim. 1888. In: MAB 56 [Homolicki] 1838, t. 1, s. 28. RS. F. 9–2311, l. 1-2. 57 [Homolicki] 1841, t. 22, s. 215–217. 45 Zasztowt, Ludwik. Homolicki o grobach krolewskich w 58 Ibid., s. 58. katedrze wilenskiej. Wilno, 1858, [1910]. Teksto rankraš- 59 Tai buvo XIX a. vidurio dailininkės mėgėjos Rožės čio (Homolicki, Michał, Odpowiedź na zapytanie hrabiego Parčiauskaitės tapytas paveikslas, kabėjęs Katedros Eustachego Tyszkiewicza, tyszące się kaplicy ś. Kazimierza) Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčioje. kserokopija dabar saugoma MAB RS, F. 322–1229. 60 [Homolicki] 1838, t. 1, s. 80–81.

Rūta JANONIENĖ Institute of Art History Vilnius Academy of Arts

CONTRIBUTION OF MICHAŁ HOMOLICKI TO THE LITHUANIAN ART HISTORY

Key words: Michał Homolicki, Lithuanian culture of the19th century, history of art criticism, art historiog- raphy, Vilnius.

Summary

Michał Homolicki (1791–1861), medical professor of Vilnius University, was one of the most interesting figures of intellectual life of Vilnius in the first half of 19th century. He was a member of the Medical Society, a member of Vilnius archaeology commission, had close relationship with Józef Frank, Simonas Daukantas, Vincentas Smakauskas. Giving up medical practice, he immersed himself in historical studies. He paid a great deal of attention for collection of data about art masterpieces and architectural monuments, and highlighted the importance of arts, especially the sacred art and memorial monuments, to the development of the spiritual life of the nation. The 1838–1843 publications of Michał Homolicki in Vilnius periodical Wizerunki i roztrząsania naukowe served as a basis for a number of subsequent researchers of Lithuanian art and history. 62 Homolicki described major artistic monuments of Vilnius: Cathedral and St. Casimir‘s Chapel, cityscapes created by Franciszek Smuglewicz, the City Hall, the plan of Vilnius by Brown and so on. In many cases Homolicki is conside- red to be the first to mention and introduce these important objects into the history of Lithuanian art. Part of Homolicki‘s research remained in manuscripts, and this part of his scientific heritage has been lost, except for some episodes, that have been used in the works of other authors. The paper summarizes the data on Homolicki‘s publications and references to his research in the texts of other authors, highlights the importance of the data he provided in the aspects of historical significance, scholarship of his research, and the awareness and revelation of the artistic value of the artworks described. The study reveals multifold merits of Homolicki to Lithuanian art history: he was a historian, who spotlighted the most prominent artworks of Vilnius, seeking for objective evaluation of artistic heritage of different epochs, as well as a researcher, who published a lot of documents, relevant for further exploration and laid a foundation of working with sources in the Lithuanian art history.

Gauta 2011 02 04 Parengta spaudai 2011 04 20 MENOTYROS IŠTAKOS LIETUVOJE MENOTYROS IŠTAKOS