Nykstantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Teismai Vilniuje: Praktika Ir Kasdienybė

NYKSTANTYS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISMAI VILNIUJE: PRAKTIKA IR KASDIENYBĖ. XVIII IR XIX AMŽIŲ SANDŪRA

Tamara Bairašauskaitė

JVADAS

ietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisinė tradicija po valstybės L padalijimų kurį laiką neišnyko. Iki XIX a. 4 dešimtmečio Vil niaus ir Gardino gubernijų apskrityse veikė žemės, pakamario ir pilies teismai, kuriuos panaikino Jekaterina II (1762-1796), bet atkūrė jos įpėdinis Pavelas I (1797-1801). Iki magistratų panaikinimo XIX a. 6-7 dešimtmečiais miestuose veikė burmistro teismas. Teismų sistemą keitė Aleksandras I. Jo reformos mažiau lietė žemesniuosius teismus, tačiau buvo reorganizuota antrosios instancijos teismų sistema. Iki 1840 m. civilinėje teisėje vadovautasi III Lietuvos Statutu. Šie pokyčiai daugiau ar mažiau aptarti Lenkijos ir Lietuvos istoriografijoje1. Tačiau tyrėjai

' П. Жукович, Управление и суд в Западной России в царствование Екатери ны II. Журнал Министерства Народного Просвещения, С.-Петербург, 1914, ч. L, март, с. 88-120, ч. LI, апрель, с. 314-355, ч. LI, май, с. 1-60; L. Żylkowicz, Rządy Repnina na Litwie w latach 1794-7, Wilno, 1938; W. Kulisiewicz, Trzeci Statut Litew ski w dobie porozbiorowej, Czasopismo Prawno-Histoiyczne, t. XLIV, z. 1-2, Poznań, 1993, s. 73-89; Л. Korobowicz, W. Witkowski, Uwagi o sądownictwie i prawic sądo wym w „guberniach zachodnich" Cesarstwa Rosyjskiego w XIX wieku, Wielokulturo- wość polskiego pogranicza. Ludzie - idee - prawo, Białystok, 2003, s. 63-76; M. Jučas, I. Lukšaitė, V. Merkys, Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1917 т., Vilnius, 1988, p. 111-112; V. Pugačiauskas, Magistrat wileński w pierwszych latach pod zaborem ro syjskim (1794-1808), Biuletyn Historii Pogranicza, 2001, nr 2, s. 19-29; V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenavičius, Lietuvos teisės istorija, Vilnius, 2002, p. 251-258, 266-278; T. Bairašauskaitė, Z. Mcdišauskienė, R. Miknys, Lietuvos istorija. Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia, VIII tomas, I dalis, Vilnius, 2011, p. 223-236. praleido trumpą, ne itin reikšmingą, galima sakyti, „pilkąjį" Pavelo I valdymo laikotarpį, kai garsiosios imperatorės įpėdinis Baltarusijos, Lietuvos, Minsko, Kijevo, Podolės ir Voluinės gubernijose panaikino motinos atliktas reformas teismų srityje ir mėgino suderinti buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Rusijos imperijos teismų sistemas2. Per šį eksperimentą Lietuvoje buvo atgaivinti panaikintieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismai. Nors juose būta pokyčių, nekyla abejonių, kad jų pirmtakai buvo Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asesorių dvaro teismas. Šie teismai veikė trumpai - tik iki 1801-1802 m., bet yra svarbūs kaip kultūros reiškinys, iliuzinis tradicijos tęsinys ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikš tystės teisinės kultūros transformacijos XIX a. pradžia. Iš paliktų veikti buvusių pirmosios instancijos teismų po 1812 m. karo buvo panaikintas vaito ir šuolininkų teismas, dubliavęs burmistro teismo kompetenciją ir nederėjęs prie besikeičiančios teismų sistemos. Straipsnio tikslas yra aptarti XVIII a. ir XIX a. sandūroje restauruo tų ir netrukus nunykusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų, dirbusių Vilniuje, taip pat panaikinto vaito ir šuolininkų teismo veiklą. Siekiama apibūdinti šių teismų teisinę praktiką ir atskleisti visuomenės kasdienybę, atspindėtą specifiniuose praeities dokumentuose - teismų bylose. Visos datos pateikiamos tokios, kokios nurodytos šaltiniuose. Iki 1800 m. Lietuvoje galiojo Grigaliaus kalendorius, todėl iki to laiko datos teismų bylose rašytos pagal šį kalendorių, nuo 1800 m. - pagal Julijaus kalendorių. Rusijos imperijos įstatymai datuojami tik pagal Julijaus kalendorių.

LIETUVOS VYRIAUSIASIS TEISMAS VEL LIETUVOS VYRIAUSIASIS TRIBUNOLAS Buvusiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismams atgimti pa kako vieno įsako, kurį imperatorius skyrė Valdančiajam Senatui 1797 m.

2 Išsamiausiai Pavelo I teismų reformas prisijungtose Lietuvos Didžiosios Kunigaikš tystės žemėse aptarė P. Žukovičius: П. Жукович, Западная Россия в царствование императора Павла, Журнал Министерства Народного Просвещения, Петроград, 1916, ч. LXIII, с. 183-226. Apie Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo epizodinį atkūrimų Lie tuvos vyriausiojo teismo pavadinimu užsiminė Augustinas Janulaitis: A. Janulaitis, Vy riausiasis Lietuvos Tribunolas XVI-XVIII amž., Kaunas, 1927, p. 102. vasario 6 d. Įsakas skelbė, kad vietoje numatytų Vilniaus ir Slanimo gubernijų steigiama viena Lietuvos gubernija ir joje atkuriami „pagal vietinę teisę" žemės, pilies ir pakamario teismai, o virš jų iškeliamas buvęs Lietuvos Tribunolas, pavadintas Lietuvos vyriausiuoju teismu. Vietos bajorams leista rinkti šio teismo pareigūnus - maršalą ir apskričių deputatus, o visų išrinktųjų kandidatūras teikti imperatoriui patvirtinti. Teismui liepta pusę metų posėdžiauti Vilniuje, pusę metų - Gardine, spręsti civilines ir baudžiamąsias bylas taip, kaip sprendė kitų gubernijų vyriausieji teismai, o apeliacijas teikti Valdančiajam Senatui3. Gubernijos administratoriai, nagrinėję padėtj vietoje, pasirūpino, kad Lietuvos gu bernijos teismai neliktų be profesionalių teisininkų, rengusių medžiagą bylai, rašiusių skundus ir prašymus, atstovavusių teismuose ieškovams ir atsakovams, - taigi neatsiejamų ir įtakingų civilinio proceso dalyvių: advokatų, patronų, agentų, juristų, vadinamosios palestros. Lietuvos gubernatorius Jakovas Bulgakovas manė, kad jeigu imperatorius paliko Lietuvai buvusius teismus ir teiseną, negalima apsieiti be tradicinių tei sininkų, nes kas kitas išmano vietinę teisę, teismo procesą, ir kam kitam bylininkai patikėtų svarbius dokumentus ir net jų originalus. Todėl jis parengė teikimą, kurį apsvarstė Valdantysis Senatas ir paskelbė išsamų pranešimą dėl advokatų rinkimo Lietuvos gubernijose, jiems keliamų reikalavimų atitikti kilmės, turto cenzo, išsilavinimo, praktinės patirties ir moralinius kriterijus. Pranešime buvo nurodyta 12 priežasčių, dėl kurių advokatai turėtų netekti tarnybos, o kad ja nepiktnaudžiautų, siūlė sumažinti jų skaičių: Lietuvos vyriausiajame teisme turėti 18, apskričių žemės ir pilies teismuose - po 10, vyskupijų konsistorijų teismuose - po 6, vaito ir burmistrų teismuose advokatus skirti priklausomai nuo miesto dydžio: Vilniuje - 10, Gardine - 8, Kaune - 6, o kituose miestuose - po 5 advokatus4. 1797 m. gruodžio 14 d. imperatorius šiems siūlymams pritarė ir į Lietuvos gubernijos teismus, kaip senais laikais, sugužėjo advokatai ir regentai, palaikantys teisinės kultūros lygį. Imperija šaip sutvarkytai teismų sistemai prisijungtose žemėse skyrė specialią priežiūrą. 1799 m. sausio 25 d. imperatoriaus įsaku Senatui Podolės, Voluinės, Minsko, Lietuvos ir Kijevo gubernijose buvo įsteigta

3 Полное собрание законов Российской империи, собр. 1 (toliau -77CJ-1), т. XXIV, № 17 788. 4 Ten pat, Nr. 18 266. neetatinė fiskalo pareigybė. Jam buvo pavesta du kartus per metus slapta tikrinti gubernijos žemesniuosius ir aukštesniuosius teismus, nagrinėjusius civilines bylas. Apie pastebėtus įstatymų pažeidimus, piktnaudžiavimus ar gyventojams daromas skriaudas turėjo pranešti gubernatoriui ir gu bernijos prokurorui5. Lietuvos teismams naujovė buvo įstatymais reglamentuota apeliacijų, teikiamų iš apskričių teismų gubernijų vyriausiesiems teismams ir Val dančiajam Senatui, tvarka, taip pat reikalavimas vyriausiesiems teismams „pagal rusišką tvarką" rengti svarstomų bylų santraukas, vadinamuosius ekstraktus6. Nagrinėjamo laikotarpio teismų bylos rodo, kad santraukas rengė visi Lietuvos teismai. Nors ir buvo naujovių, visuomenė galėjo stebėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitimi alsavusią svarbiausią Lietuvos teisinę instituciją ir tikėti, kad atgimsta jos buvusi didybė. Žemaitijos teismų advokatas Vincentas Vizboras-Bagdanavičius (Wincenty Wizbor Bohdanowicz) savo atsiminimuose apie 1800 m. įvykius rašė: Beveik kasdieną lankiau Vyriausiojo teismo posėdžius. Tai buvo paskutinė garsi ir rimta institucija, panaši į buvusį Tribunolą. Gale prie atskiro stalo sėdėjo: maršalas, cenzorius ir raštininkas. Iš šonų - du dideli stalai, prie jų sėdėjo apskrityse išrinkti didžiai gerbiami deputatai; tai buvo nusipelnę apskričių pareigūnai, vilkintys kontušus ir segintys lenktus kardus, taip pat buvo keli, jau apsirengę prancūziškai. Šalimais maršalo stovėjo stalas regentams - dviem, kurie rašė ieškinius, ir dviem, kurie rašė sprendimus. Palestra, arba advokatai, apsirengę lenkiškai, rimti, jie ėjo įvairias pareigas. Tarp jų garsiausias buvo Bernardas Sobanskis (Bernard Sobański), prieš tai buvęs žemės teismo regentu, išmanė bylas ir garsėjo tuo, kad gerai rašė kalbas. Teismas dirbo šešis mėnesius. Šio teismo maršalas buvo Houvaltas. Priešais jį ant stalo gulėjo maršalo lazda - kai ja pabelsdavo, vazniui tai primindavo teismo rimtumą.7 Išlikusi Vilniaus kadencijos Lietuvos vyriausiojo teismo civilinių bylų sprendimų knyga rodo, kad šio teismo maršalas, valstybės patarė-

5 Ten pat, t. XXV, Nr. 18 826. Rusijos imperijoje fiskalų pareigybę 1711 m. įvedė Pet ras I, tačiau ji buvo panaikinta 1775 m. paskelbus „Gubernijų nuostatus", kuriuose buvo numatyta teismuose tik gubernijos prokuroro priežiūra. 6 Lietuvos gubernijai apeliacijų teikimo tvarka galutinai buvo nustatyta 1800 m. liepos 19d. ir 1801 m. rugpjūčio 20d. Senato įsakais. ПСЗ-\, т. XXVI, № 19487, № 19985. 7 W. Wizbor-Bohdanowicz, Szczegóły niektóre życia mojego. Wspomnienia palestranta żmudzkiego z lat 1781-1833, Do druku przygotował i przypisami uzupełnił Mi chał Brensztejn, Ateneum Wileńskie, R. VI, z. 1-2, Wilno 1929, s. 248-249. jas Anupras Houvaltas (Onufry Houwalt) jo posėdžiams pirmininkavo nuo 1800 m. lapkričio 16 d. iki 1801 m. balandžio 25 d. Kartais jį pavaduodavo Vilkmergės (Ukmergės) žemės teismo pirmininkas, Lie tuvos vyriausiojo teismo raštininkas Juozapas Hopenas (Józef Hoppen), dalį teismo sprendimų jie pasirašė abu8. Vilniaus kadencijos Lietuvos vyriausiojo teismo sudėtis atsispindi tik baudžiamosiose bylose, kai po nuosprendžiu pasirašydavo visi posėdyje dalyvavę apskričių deputatai9. Po 1801 m. gruodžio 31 d. įsaku paskelbtos Vilniaus ir Gardino gu bernijų teismų reorganizacijos Vilniuje trumpai veikė Lietuvos Vilniaus vyriausiasis teismas (Литовский Виленский главный суд), kartais vis dar vadintas Lietuvos vyriausiuoju teismu ir atlikęs jo funkcijas tol, kol 1803 m. pradėjo dirbti dviejų departamentų Vilniaus gubernijos vyriausiasis teismas. Jame posėdžiavo Vilniaus ir Gardino gubernijų apskričių deputatai, o pirmininkavo maršalas Ignotas Sobolevskis (Ignacy Sobolewski). Išlikusių šio teismo nagrinėtų bylų pobūdis leidžia daryti prielaidą, kad šis laikinai paliktas teismas peržiūrėjo baudžiamąsias by las, bet nesiėmė nagrinėti civilinių bylų. Pagal Rusijos imperijos teisę

8 Księga dekretowa Głównego Sądu Litewskiego za laski marszałka J W Houwalta (1800 11 16-1801 04 25), Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau - LVIA), f. 443, ap. 6, b. 812. Kitų panašių knygų LVIA nerasta, todėl nėra žinoma, kas pirmininkavo Lie tuvos vyriausiajam teismui 1797-1799 m. Tai, kad jo posėdžiai 1799 m. antrojoje pusėje vyko Gardine, rodo Gardino apskrities pilies teismo pranešimai Lietuvos vyriausiajam teismui, datuoti 1799 m. birželio-gruodžio mėn., Донесение Гродненского гродского суда Главному Литовскому суду о ведении дел. 1799, ten pat, ар. 8, b. 6,1. 3-13. 9 Iš A. Houvalto pirmininkavimo laikotarpio tokių bylų išliko mažai. Apskričių deputatų parašai yra po sprendimu byloje dėl nepagrįstų kaltinimų ir melagingų parodymų. 1800 m. gegužės 19 d. sprendimą pasirašė: A. Houvaltas, Užnerio apskrities deputatas, Vilkmergės apskrities pakamaris Benediktas Morikonis (Benedykt Morykoni), Lydos apskrities deputa tas, buvęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės kapitonas Vincentas Šemiotas (Wincenty Szemiot), Vilkmergės apskrities deputatas Vincentas Radziminskis Fronckevi- čius (Wincenty Radzimiński Frąckiewicz), Breslaujos apskrities deputatas, Vilniaus apskri ties rotmistras Ignotas Samsonas Točilovskis (Ignacy Samson Toczyłowski), Naugarduko apskrities deputatas irtos pačios apskrities pilies teismo teisėjas Adomas Haraburda (Adam Haraburda), Pružanų apskrities deputatas ir tos pačios apskrities pilies teismo teisėjas Grigas Zenkovičius (Grzegorz Zicnkowicz), Trakų apskrities deputatas vaiskis Antanas Vazgirdas (Antoni Wazgird), Kobrino apskrities deputatas Vincentas Ožeška (Wincenty Orzeszko), Slanimo apskrities deputatas ir Lietuvos vyriausiojo teismo raštininkas Antanas Pšcslavskis (Antoni Przeslawski). Дело но решению Литовского Главного суда о ложной жалобе дворянина Игнатия Мартуссвича на графа Плятера, забравшего якобы все имущество от Мартусевича, ten pat, ар. 1, b. 321,1. 120. baudžiamosios bylos turėjo būti sprendžiamos greitai, matyt, Lietuvos Vilniaus vyriausiasis teismas ir buvo suformuotas, kad nenutrūktų bau džiamųjų bylų nagrinėjimas apeliacine tvarka10. Lietuvos vyriausiojo teismo kalba buvo lenkų, tik valdžiai pareikalavus dokumentų, jie buvo verčiami j rusų kalbą. Lietuvos vyriausiojo teismo pagrindiniai klientai buvo tituluoti aristo kratai, vidutiniai ir smulkūs bajorai, patikėję jam spręsti nesibaigiančias ir daug metų trunkančias nekilnojamos nuosavybės, žemės ribų, skolų ir turto bylas. Bylininkai teismo posėdžiuose paprastai nedalyvaudavo, jiems atstovaudavo advokatai, kartais ir reikalų patikėtiniai. Kaip ir anksčiau, teismas buvo skirtas aukščiausiajam luomui, jam buvo teis- mingi bajorai ir dvasininkai tais atvejais, kai bylos pobūdis priklausė j pasaulietinio teismo kompetencijai". į Dauguma teismo nagrinėtų civilinių bylų - tai peržiūrėti apskričių i žemės teismų sprendimai, paprastai susiję su nuosavybės teisės pažei dimu ar valdų ribų nustatymu. Lietuvos vyriausiasis teismas, apsvarstęs žemesniųjų teismų sprendimus, paprastai skirdavo, nelygu byla, pakamario ar eksdivizijos teismą, kad pirmasis nustatytų ginčijamas valdų ribas, o antrasis - laikinai padalytų valdą kreditoriams. Tokiais atvejais Į

10 1802 m. nagrinėtose bylose tas pats teismas vadinamas Lietuvos vyriausiuoju teis mu ir Lietuvos Vilniaus vyriausiuoju teismu. Jo maršalas I. Sobolevskis pasirašydavo kaip Lietuvos vyriausiojo teismo maršalas. Kad tai nebuvo tik Vilniaus gubernijai skirtas teismas rodo tai, kad čia dirbo ir naujai steigiamų Vilniaus ir Gardino gubernijų apskričių deputatai: maršalo pavaduotojas, Lietuvos vyriausiojo teismo regentas Joachimas Ro- j dzevičius (Joachim Rodziewicz), Vilkmergės apskrities deputatas Vincentas Gruževskis i (Wincenty Gniżewski), Trakų apskrities deputatas Mykolas Čyžas (Michał Czyż), Užne- rio apskrities deputatas Juozapas Halka (Józef Halko), Upytės apskrities deputatas Stanis lovas Bobcnas (Stanislaw Bobcn), Raseinių apskrities deputatas ir tos pačios apskrities pilies teismo teisėjas Vincentas Bialozoras (Wincenty Biallozor), Naugarduko apskrities deputatas Dominykas Ablamovičius (Dominik Ablamowicz), Pružanų apskrities deputa tas Motiejus Moračevskis (Maciej Moraczewski), Lietuvos vyriausiojo teismo raštinin kas Juozapas Samsonas Podlinskis (Józef Samson Podliński). Extrakt sprawy pana Karola Widhoffa odstawnego poruezika wojsk rosyjskich, ten pat, b. 210,1. 85v; Extrakt sprawy szlachty Antoniego Bortkiewicza, Scholastyki Giedwillowej, Reginy Woytkiewiczówny, Kazimierza Wojtkiewicza, Jerzego Turczyńskiego i żydówki Czarno Urowcj, ten pat, b. 209,1. 54v. " Plg.: apie Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo kompetencijų, sudėtį, jo darbo organiza vimų XVI-XVII a. rašė A. Baliulis ir V. Raudeliūnas. Žr.: Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimai. 1583-1655, parengė V. Raudeliūnas irA. Baliulis, Vilnius, 1988, p. 9-26. jo galutinis sprendimas buvo atidedamas iki paskirtieji teisėjai atliks savo darbą, o paskelbtas sprendimas buvo vadinamas remisiniu (dekret remisyjnyf2. Bylos dėl nuosavybės teisės pažeidimų šiam teismui buvo kasdienybės rutina, skyrėsi tik bylininkų skaičius ir jų išsakytos pre tenzijos. Antai 1800 m. lapkričio 16 d. Lietuvos vyriausiasis teismas svarstė Šiaulių apskrities Vilkaičių palivarko savininko Jono Kotovi- čiaus (Jan Kotowicz) ir jo ekonomo Žemaitijos rotmistro Kazimiero Milvido (Kazimierz Miłwid) apeliacinj ieškinj Dovydžių seniūnijos valdytojui Oršos pastalininkiui Ignotui Omulskiui (Ignacy Omulski), jos nuomininkui majorui Bazilijui Škultinui (Bazyli Szkultyn), ekonomui ir jo padėjėjui dėl perkeltų žemės ribų ženklų, žemės pasisavinimo, javų lauko padegimo, valstiečių kurstymo ir sukeltų muštynių. Nors atsakovai bandė apeiti šią instanciją ir išsirūpinti sau palankų nutarimą Lietuvos gubernijos valdyboje ar Lietuvos rūmų teisme, Vyriausiasis teismas pasiekė, kad bylą grąžintų jo jurisdikcijai ir priėmė standartinį nutarimą - remdamasis 1724 m. seimo konstitucija, sudarė pakamario ir komisarų teismą ir pavedė jam išspręsti visus ginčus dėl žemės ribų, jas pažymėti valdų plane, o pabaigus šį reikalą, priteisti atsakovams skriaudų atlyginimą13. Kai reikalas buvo susijęs su daugiau suinteresuotų asmenų ir keli iškelti ieškiniai buvo tarpusavyje susiję, teismas juos jungė į vieną bylą ir skelbė bendrą sprendimą. Taip pasielgta Vilniaus kašteliono Motiejaus Radvilos (Maciej Radziwiłł) našlės Elžbietos Radvilienės (Elžbieta z Chodkiewiczów Radziwiłłowa), jos nepilnamečių vaikų Konstantino ir Antaninos, kuriems atstovavo penki jų globėjai, byloje dėl velionio vyro kreditorių pretenzijų. Ji pati iškėlė bylą Ihumeno žydams Moišai Judovičiui ir jo sūnums Šmuilai ir Ickai Moišovičiams, reikalavusiems, kad iš jai testamentu iki gyvos galvos užrašytų valdų būtų išieškota Motiejui Radvilai priteista skola, prašė 1789 m. Naugarduko pavieto žemės teismo sprendimą panaikinti, nes ji jokių skolos dokumentų ne pasirašiusi. Ji taip pat kreipėsi į teima, kad šis priimtų sprendimą dėl visų jos vyro kreditorių įvairiuose teismuose iškeltų bylų perkėlimo į

12 Remis (lenk.) - bylos atidėjimas kitam posėdžiui. " Dekret remissyjny Sadu Głównego Litewskiego w sprawie WJPP Kotowicza ko mornika X. Żm. i Milwida, rott. Żm. z WJPP Szkultynem majorem b. wojsk polskich, Chormańskim, Omulskim i dalszemi (1800 11 16), LVIA, f. 443, ар. 6, b. 812,1. 1-12. vieną Naugarduko apskrities žemės teismą. Ją pačią j teismą patraukė velionio Vilniaus kašteliono kreditorius pirklys Martynas Slendzinskis (Marcin Slędziński) dėl atsisakymo apmokėti vyro skolos raštą ir ne atvykimo į teismą, taip pat Vilniaus apskrities vėliavininkas Antanas Liachnickis, reikalavęs grąžinti neįvykusio teismo išlaidas. Bylą rengė ir jos svarstyme dalyvavo net penki advokatai, o rezultatas buvo tas, kad Lietuvos vyriausiasis teismas anuliavo visus žemesniųjų teismų sprendimus dėl kunigaikštienės ir kreditorių bylos ir ją perdavė spręsti Naugarduko apskrities žemės teismui14. Būta ir nesudėtingų atvejų, kai teismas atliko paprastus formalumus, kaip kad kunigaikščių Radvilų byloje, kai po valstybės padalijimų Lie tuvos aukštuomenei, turėjusiai valdų užsienyje, buvo liepta pasirinkti, kuriam monarchui prisiekti ir atitinkamai sutvarkyti nuosavybės užsienyje klausimus. Kai Vilniaus vaivadai Mykolui Jeronimui Radvilai, globo jusiam brolį Jokūbą, kuris turėjo paveldėtų valdų Austrijoje, Prūsijoje ir Rusijoje, teko brolio užsienio valdų vertę perkelti į savo Černovčicų valdas Bresto apskrityje, prireikė specialaus pakamario teismo, kad būtų atskirti jo, motinos ir kartu su broliu Juozapu įsigytos valdos. Lietuvos vyriausiajam teismui tereikėjo skirti tinkamus teisėjus ir pri imti sprendimą15. Atsakovui, kuris nesamdė advokato, neatvykus į teismą, sprendimas buvo priimamas už akių (kitaip tariant, paskelbiamas neakivaizdinis sprendimas, dekret kontiimacyjny). Toks sprendimas buvo paskelbtas į Lietuvos vyriausiąjį teismą neatvykus atsakovui - Slanimo apskrities rotmistrui Tadui Dybovskiui (Tadeusz Dybowski), kurį skundė Ašmenos apskrities žemės ribų teisėjas Jokūbas Umiastovskis (Jakub Umiastows- ki). Pagal pateiktą ieškinį T. Dybovskis turėjo ne tik grąžinti pasisavintą žemę, bet ir atlyginti nuostolius ir skriaudas, kurias ieškovas patyrė per plėšikišką jo valdų užpuolimą ir per tai nepavykus pirkliui parduo ti miško. Bylą nagrinėjo Ašmenos apskrities pilies ir žemės teismai- Siūlymą sureguliuoti konfliktą sutaikinimo teisme atsakovas apskundė Lietuvos gubernijos valdybai, o kai ši institucija liepė paklusti teis-

:4 Dekret remisyjny Xżny Radziwillowcj, kasztelanowej wileńskiej, i jej potomstwa г kredytorami (1801 01 21), ten pat, 1. 325-334. 15 Dekret w sprawie JOX Michała Radziwiłła wojewody wileńskiego z Radziwiłłami (1800 12 29), ten pat, 1. 223-225. mui, T. Dybovskis į posėdžius neatvyko. Lietuvos vyriausiasis teismas negerbiančiam įstatymų rotmistrui priteisė sumokėti baudą už „garbės atėmimą" (infamia), apmokėti teismo išlaidas ir atlyginti nuostolius, iš viso - 15 tūkst. lenkiškųjų auksinų16. Lietuvos vyriausiasis teismas taip pat svarstė baudžiamąsias bylas. Paprastai tai buvo bylos, kurias siuntė revizijai apskričių pilies teismai. Iš baudžiamųjų bylų, nagrinėtų per maršalo A. Houvalto kadenciją, išliko atėjusi iš Raseinių apskrities pilies teismo. Lietuvos vyriausia sis teismas ją svarstė 1800 m. gegužės 19 d. civilinio gubernatoriaus Ivano Fryzelio pavedimu, mat reikalas, be kitų, buvo susijęs ir su iždo interesais. Byla įdomi tuo, kad nuteisti buvo ne atsakovai, bet ieškovas Ignotas Martusevičius (Ignacy Martusiewicz), nepagrįstai apkaltinęs kelis asmenis dėl jam padarytų skriaudų ir šitaip bandęs paslėpti savo paties nusikaltimą. I. Martusevičius, trejiems metams išsinuomojęs Švėkšnos smuklę Livonijos vėliavininko grafo Jurgio Pliaterio (Jerzy Plater) val dose, šiuo verslu nesirūpino, bet sumojęs, kad paslaugos kariuomenei gali būti pelningos, apsiėmė aprūpinti pašaru arklius. Gavęs avansą iš kariuomenės intendanto ir prisiskolinęs pinigų, pašaro neparūpino ir, vengdamas kreditorių, slaptai išvyko. Jurbarke jį sulaikė pasienio prižiūrėtojas, o kadangi neturėjo paso, buvo suimtas ir dešimtininkų palydėtas į policiją. I. Martusevičius sugebėjo nuo jų pasprukti į Prūsiją, bet buvo sulaikytas. Kariuomenės intendantas ir kreditoriai pareikalavo, kad J. Pliateris atlygintų jo nuomininko netesybas. Grafas neprieštara vo, panaikino nuomos sutartį, liepė dalyvaujant liudininkams aprašyti I. Martusevičiaus kilnojamąjį turtą, jį parduoti ir patenkinti kreditorių reikalavimus. I. Martusevičius apskundė J. Pliaterį ir jo valdų komisarą Raseinių pilies teismui, kad šie prievarta iš jo atėmė turtą, taip pat ap skundė Jurbarko pasienio prižiūrėtoją, neva šis jį suimdamas pasisavino jo turėtus pinigus. Pilies teismas atliko tyrimą, apklausė liudininkus, juos prisaikdino ir paaiškėjus, kad I. Martusevičiaus skundas yra nepa grįstas, 1800 m. kovo 12 d. visus apkaltintuosius pripažino nekaltais, о I. Martusevičių už melagingus kaltinimus nuteisė ištremti gyventi į Sibirą. Lietuvos vyriausiasis teismas Raseinių pilies teismo sprendimui

" Dekret kontumacyjny Sądu Głównego Lilt, z instaneji W. Umiastowskicgo na W. Dybowskim otrzymany (1800 11 22), ten pat, I. 21-24. pritaręs, tačiau atsižvelgdamas j tai, kad „valdantysis monarchas dažnai ! leidžia sušvelninti bausmę", nuteisė jį dešimčiai metų kalėti Revelio i (Talino) pilyje ir kasdieną dirbti viešuosius darbus. Visas teismo išlai- ; das buvo apmokėjęs J. Pliateris, bet kadangi jį pripažino nekaltu, šias \ išlaidas - 800 lenkiškųjų auksinų - priteisė I. Martusevičiui, taip pat j liepė atlyginti skriaudą neteisingai apkaltintam pasienio prižiūrėtojui ir ; jam sumokėti 50 lenkiškųjų auksinų17. Lietuvos Vilniaus vyriausiojo teismo 1802 m. svarstytos baudžiamosios • bylos turi bendrų bruožų. Pirma, jos buvo adresuotos Lietuvos vyriausiajam teismui, bet Lietuvos Vilniaus vyriausiasis teismas perėmė ir užbaigė bylą. Antra, šiose bylose aiškiai atsispindi bandymai suderinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Rusijos imperijos baudžiamojo „kodekso" nuostatas. Apsišaukėlių bajorų Naugarduko laikrodininkų Tado Kosickio (Ta deusz Kosicki) ir Martyno Vonsavičiaus (Marcin Wąsowicz), apkaltintų pinigų padirbinėjimu, istorija pateko j civilinio gubernatoriaus Ivano Fryzelio akiratį. Padirbtų pinigų pasirodymas apyvartoje buvo valstybinės reikšmės reikalas, todėl gubernatorius asmeniškai apklausė kaltinamuosius I ir įdėmiai stebėjo bylos eigą. Bylą nagrinėjo Vilniaus apskrities pilies teismas, bet jis perdavėją peržiūrėti aukštesniajai instancijai - Lietuvos vyriausiajam teismui. Kaltinamųjų ir liudininkų parodymai atskleidė, kad raštingi - abu mokėjo lenkų ir rusų kalbas - ir dažnai keliaujantys meistrai, vienas kilęs iš Raseinių apskrities, kitas - iš Minsko, užklydę į Semežovo kaimą netoli Kiecko iš vietinio neraštingo valstiečio išviliojo 50 rb asignacijų gaminimo formą, alave išspaustas raides, iš jaučio ragų pagamintus įrankius ir specialiai kupiūromis supjaustyto plono popieriaus. Šiuos neįprastus daiktus kaimo valstiečiai, jų parodymu, rado paslėptus po šiaudiniu daržinės stogu. Bylos tyrėjams net pavyko nustatyti šių ' daiktų šeimininką - karinio dalinio, dislokuoto kaime, eilinį Semioną Iniakiną, kuris buvo išmokęs klastoti pinigus iš jo saugoto kalinio toli moje Kazanėje. Įkliuvę su padirbtais pinigais laikrodininkai, tikėdamiesi švelnesnės bausmės, pasivadino bajorais. Teisėjai apsišaukėlių bajorystės nepripažino ir nuteisė kaip žemesnio luomo žmones. Remdamiesi Lietuvos Statutu jų veiksmus kvalifikavo kaip baudžiamuosius, o atsižvelgę į „valstybės valdžios nurodymus", t. y.

17 Lietuvos vyriausiojo teismo 1800 m. gegužės 19 d. sprendimas, ten pat, ap. 1, b. 321,1. 119-120. ne į imperijos kodifikuotus įstatymus, kurių taikymas įsigaliojo vėliau, nuteisė laikrodininkus „kaip visuomenei pavojingus žmones". Bausmę skyrė pagal Statutą ir imperijos teisę: abu Vilniuje turgaus aikštėje viešai išplakti (po 300 rykštės kirčių) ir ištremti gyventi į pietų Sibirą. Vonsavičiaus žmoną ir seserį, pas jį mačiusias padirbtus pinigus, bet nepranešusias policijai, tardymo metu išlaikė „bokšte", šį laiką pripažino bausme ir paleido į laisvę. Radusiems ir saugojusiems pinigų padirbimo įrankius valstiečiams teismas liepė prisiekti, kad yra nekalti (Jurament), ir atleido nuo atsakomybės18. Lietuvos Vilniaus vyriausiasis teismas panašiai sprendė sužeidimo ar nužudymo bylas - pažymėdavo, kad vadovaujasi „Lietuvos teise ir krašto įstatymais". Antai 1802 m. sausio 14 d. jis nuteisė buvusį Rusi jos kariuomenės atsargos poručiką Karolį Vidhofą, kuris kariuomenės dislokacijos vietoje artimai bendravo su Trakų apskrities Rikovčiznos dvarelio savininke našle Boryčevskiene (Boryczewska) ir 1795 m. ją slapta vedė. Vyras pasirodė esąs azartiškas lošėjas ir alkoholikas, švais- tęs žmonos turtą ir naudojęs prievartą prieš jos vaikus. Per agresijos priepuolį grasino išžudyti visą šeimą ir tarnus, padegti namus ir nusi šauti, žmoną smaugė, vaikėsi su peiliu ir sužeidė ją gynusius ekonomą ir atsilankiusį svečią. Apskrities policija jį suėmė ir laikė užrakintą. Žmona kaltę jam dovanojo, bet sužeistieji pareikalavo nuteisti. Po ilgai trukusio tyrimo Trakų apskrities pilies teismas 1802 m. rugsėjo 7d. paskelbė, kad K. Vidhofo ydingi polinkiai kelia pavojų visuomenei, o Lietuvos Statute už sužeidimą reikalaujama skirti griežtą bausmę, dėl grasinimo nužudyti ir turto švaistymo reikalingas amžinas jo tinkamo elgesio laidavimas, o jeigu neatsirastų norinčių laiduoti už nusikaltėlį, jis sodinamas į kalėjimą. Tad remdamasis Statutu ir imperijos įstatymais teismas nuteisė K. Vidhofą septynerius metus kalėti Vilniuje, pasibaigus kalėjimo laikui, jeigu neatsirastų laiduotojų, iki gyvos galvos kalinti Revelio tvirtovėje. Lietuvos Vilniaus vyriausiasis teismas pritarė šiam sprendimui be pakeitimų19.

" Dekret w sprawie uwięzionych Marcina Wąsowicza i Tadeusza Kosickicgo zegar mistrzów nowogródzkich (1802 01 4), ten pat, b. 218,1. 100-102. " Extrakt sprawy pana Karola Widhofla odstawnego pomczika wojsk rosyjskich (1802 01 14), ten pat, b. 210,1. 85-86. Nužudymų bylos rodo tą patj Vyriausiojo teismo nusiteikimą atlikti į nešališką baudžiamosios bylos tyrimą ir pagrįstai interpretuoti bei su- • derinti skirtingų teisinių sistemų įstatymus. Raseinių apskrities bajoro Pranciškaus Gedvilo nunuodijimo byloje buvo apkaltinti keli asmenys: Gedvilo samdinys bajoras Antanas Bortkevičius (Antoni Bortkiewicz), ! įbėręs negalavusiam Gedvilui į pieną nuodų, jo bendrininkės - velionio našlė Scholastika Gedvilienė (Scholastyka Giedwilłowa) ir jos sesuo Regina Vaitkevičiūtė (Regina Wojtkiewiczówna), taip pat brolis Kazimie- j ras Vaitkevičius (Kazimierz Wojtkiewicz), apkaltintas pamokęs užduoti nuodų įgrisusiam vyrui, valstietis Jurgis Turčinskas (Jerzy Turczyński), neva užsiminęs suimtajam Bortkevičiui apie galimą pabėgimą, ir Kražių žydė, pardavusi Bortkevičiui nuodų. Raseinių apskrities pilies teismas susimokiusius nužudyti Gedvilą meilužius Bortkevičių (už nužudymą) ir Gedvilienę (už neištikimybę ir nepalankumą vyrui) nuteisė ištremti į pietų Sibirą. Dalyvavusiai sąmoksle Vaitkevičiūtei skyrė 12 savaičių ; rekolekcijų, o kitus išteisino, nes jie sutiko prisiekti, kad yra nekalti. Lietuvos Vilniaus vyriausiasis teismas šiam sprendimui pritarė, tačiau pakeitė Bortkevičiui skirtą bausmę, motyvuodamas tuo, kad pasak Lietu vos Statuto, žmogus, atėmęs gyvybę kitam žmogui, baudžiamas mirties bausme. Tačiau Rusijos imperijoje mirties bausmė buvo panaikinta, todėl Bortkevičiui skyrė sunkiausią bausmę - atėmė iš jo bajorystę ir nuteisė katorgai iki gyvos galvos20.

LIETUVOS GUBERNIJOS RŪMŲ (DVARO) TEISMAS " j Minėtu 1797 m. vasario 6 d. įsaku byloms, susijusioms su seniūnijų ir miestų privilegijomis ir valstybės iždo interesais, kurias anksčiau j sprendė Lietuvos didžiojo kunigaikščio asesorių teismas ir Iždo komisija, nagrinėti Vilniuje buvo įsteigtas Lietuvos rūmų teismas (Литовский надворный суд, lenk. Sąd Zadworny), dar vadinamas Lietuvos guberni jos rūmų teismu, o apeliacine instancija paskirtas Valdantysis Senatas21. Šis teismas, kitaip nei Lietuvos vyriausiasis teismas, bylas nagrinėjo ir

:o Dekret Sadu Głównego Litewskiego (1802 10 28), ten pat, b. 209, i. 58-59. 21 ПСЗ-\,ъ XXIV, № 17 788. Toks pats teismas, skirtas Minsko, Podolės ir Voluinės gyventojams, buvo įsteigtas Voluinės gubernijoje. sprendė imperatoriaus vardu, t. y. buvo valdovo teismas22. Rusijos im perijoje Rūmų (dvaro) teismai nagrinėjo žemesniųjų luomų ir gubernijų miestų laikinųjų gyventojų bylas23. Lietuvos gubernijos rūmų teismas savo kompetencija, teisena, teisine kultūra, pareigūnų sudėtimi skyrėsi nuo Maskvos ar Sankt Peterburgo rūmų teismų. Bet jis taip pat nebuvo veidrodinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų atspindys. Galima daryti prielaidą, kad tai buvo nauju pavadinimu trumpam atsikūręs Lietu vos didžiojo kunigaikščio asesorių teismas, skirtas Lietuvos gubernijai24. Visuomenė šį teismą vertino būtent taip: jai ir toliau jis buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio asesorių teismas25. Tačiau jo išplėtota kompeten cija leidžia jį priskirti nykstančių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų kategorijai tik su išlyga. 1797 m. lapkričio 6 d. imperatorius patvirtino Valdančiojo Senato įsaką, parengtą pagal Lietuvos gubernijos valdytojo Nikolajaus Repnino siūlymą. Šiuo įsaku teismui buvo pavesta nagrinėti valdininkų tarnybinių nusižengimų bylas, mat valdytojas šiuo atveju nepasitikėjo Lietuvos vyriausiuoju teismu, kurį sudarė „vietiniai tautiniai bajorai". Jis teigė, kad nešališkų sprendimų galima tikėtis tik iš to teismo, kurio pusė asesorių, arba tarėjų (rus. - советник), būtų rusai

22 Lietuvos rūmų teismo sprendimai prasidėdavo formuluote „По указу Его Импера торского Величества Литовский надворный суд слушал дело". Pvz., žr. Lietuvos rūmų teismo 1802 m. birželio 18 d. sprendimo kopija, LVIA, f. 378, BS, 1802, b. 505,1. 27. 23 Rusijos imperijoje Rūmų teismai buvo įsteigti XVIII a. pr. (1719) kaip pirmosios instancijos teismas gubernijos miestų gyventojams (išskyrus posado gyventojus) ir antro sios instancijos teismas kitiems miestiečiams. Jie veikė trumpai ir buvo panaikinti, [gy vendinant 1775 m. gubernijų valdymo reformą tik Maskvoje ir Sankt Peterburge įsteigti Rūmų teismai svarstė šių miestų laikinųjų gyventojų, įvairių raznočincų bylas, veikė iki 1798 ir 1799 m. 1802 m. jie vėl buvo atkurti ir veikė iki 1866 m. Nagrinėjo miestiečių civilines ir baudžiamąsias bylas. Б.Н. Миронов, Социальная история России периода империи (XVIII - начало XX в.). Генезис личности, демократической семьи, граж данского общества и правового государства, С.-Петербург, 1999, т. 2, с. 49, 51. 24 Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmų asesorių teismas (XVI a. 5 deš. - 1793 m.) nagrinėjo valstybinių ekonomijų ir seniūnijų valstiečių, magdeburginių miestų ir mies telių gyventojų ginčus su jų valdytojais. Plačiau apie tai žr.: R. Jasas, Pratarmė, Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais. Dokumentų rinkinys, H dalis, XVIII amžius, Vilnius, 1961, p. 5-27. 23 pasiuntė patikrinti bylą į Rūmų teismą arba Lietuvos asesorių teismą" („wery fikacyjną sprawę do sądu Zadwornego czyli Asesorji Litewskiej odesłał"), LVIA, f. 443, ар. 6, b. 812,1.5. ir pusė - lenkai, kaip Rūmų teisme26. Panašu, kad šiam teismui vado vavo civilinis vicegubematorius, bet neaišku, kiek iš viso buvo tarėjų27. Lietuvos rūmų teismas pradėjo darbą 1797 m. liepos 1 d. Atsižvelg damas į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų specifiką, Valdantysis Senatas tų pačių metų gruodžio 12 d. rekomendavo Lietu vos gubernijos valdybai į teismų sudėtj įtraukti gerai „lenkišką" teisę j išmaniusius profesionalus, kuriems bylininkai galėtų patikėti dokumentų : originalus, kitus svarbius dokumentus ir visus reikalus, susijusius su j teismo procesu. Po šio raginimo ir įsitikinus, jog iš Asesorių teismo ir , Iždo komisijos perimtos ir atnaujintos bylos stringa todėl, kad ieškovų ! laisva forma (nevengiant įžeidimų it piktžodžiavimo) pateikiamus skun dus ir prašymus surašo įstatymų neišmanantys žmonės, teismas nutarė j kreiptis į Lietuvos gubernatorių Jakovą Bulgakovą. Mat prireikė jo tar- j pininkavimo išrūpinti imperatoriaus leidimą turėti šiame teisme dešimt ' advokatų, parinktų iš buvusių teismų personalo, kad jie rašytų ieškovų prašymus. Advokatų pasigedo ir dėl kitos priežasties. Jų reikėjo vals tiečių ir valstybinių dvarų bei seniūnijų valdytojų bylose, mat Lietuvos Statute buvo numatyta skirti nemokamą advokatą našlėms, našlaičiams ir nepasiturintiems žmonėms, ypač valstybinių dvarų ir seniūnijų vals tiečiams, kurie neišgali pasisamdyti advokato28. J. Bulgakovo tarpinin- : kavimas buvo sėkmingas: 1798 m. rugpjūčio 16 d. Pavelas I pasirašė įsaką, kuriuo leido Lietuvos rūmų teismui įdarbinti dešimt advokatų, tačiau leido bylinėtis ir be jų pagalbos29.

26 ЯСЗ-1, т. XXIV, № 18 238. i 27 Lietuvos gubernijos rūmų teismo raštvedybos kalba buvo rusų, ja buvo rašomi teis- i mo protokolai, verčiami teismo nutarimai. Šiuos dokumentus teisėjų akivaizdoje patvir tindavo teismo sekretorius. Pirmininkas ir tarėjai šių dokumentų paprastai nepasirašyda vo. Tačiau vieną bylą yra pasirašęs Lietuvos vicegubematorius Prokopijus Bagmevskis, tarėjai Valentinas Pšcmcneckis, Vikentijus Tarnovskis, Pranciškus Vereščaka (Прокофим Багмсвскнй, Валентин Пржеменецкий, Викентий Тарновский, Францишек Верста ка). Экстракт, учиненный в Литовском надворном суде из следственного дела, про изведенного над называющимся Австрийских нойск майором Валентином Квин тою, LVIA, f. 443, ар. 1, b. 473,1. 75v. 28 Lietuvos gubernijos rūmų teismo 1798 m. kovo 1 d. posėdžio protokolas, ten pat, ap. 8, b. 5,1. 1-2. 24 //O-l,т. XXV, № 18 627. Tinkamus advokatus teismas išsirinko iš keliolikos kandidatų rem damasis 1726 ir 1768 m. seimų konstitucijų reikalavimais. Visi, kaip ir derėjo, buvo gero elgesio, bajorų kilmės, turėjo posesiją, privalomą išsilavinimą ir ne mažesnę kaip šešerių metų darbo teismuose ar val diškose įstaigose patirtį30. Lietuvos rūmų teismas, palyginti su Lietuvos vyriausiuoju teismu, buvo ne toks specializuotas, pagal savo kompetenciją nagrinėjo visų luomų ir civilines, ir baudžiamąsias bylas kaip pirmoji instancija, taip pat buvo žemesniųjų miesto teismų antroji instancija. Pirmiausia jis tvarkingai vykdė buvusio asesorių teismo funkcijas, toliau nagrinėjo jo pradėtas bylas. Vieni pirmųjų į šį teismą per savo patikėtinį, buvusį Lenkijos kariuomenės leitenantą Juozapą Butkevičių (Józef Butkiewicz), kreipėsi Gaižiūnų ir Oniūnų seniūnijų valstiečiai. Jie skundė seniūnijos valdytoją Barborą Truskauskienę (Barbara Truskows- ka), kad ji ir jos velionis vyras Rumšiškių seniūnas Jonas Truskauskas (Jan Truskowski) 1789 m. inventoriuje neteisėtai padidino anksčiau nustatytą činšą ir prievoles, o Oniūnų valstiečius privertė su tuo sutikti pasirašant dokumentus, kitaip juos išnaudojo, ir dėl to valstiečiai patyrė materialinių nuostolių. Abiejų seniūnijų valstiečių pretenzija B. Truskaus- kienei buvo 94 937 lenkiškų auksinų ir 30 grašių. Prieš kreipdamiesi į teismą panašų skundą jie buvo pateikę buvusiam Vilniaus gubernatoriui Aleksandrui Tormasovui, pavedusiam ištirti skundą Vilkmergės apskri ties policijos viršininkui, tačiau reikalas nepasistūmėjo: policija tyrimą

30 1798 m. rugsėjo 7 d. advokatų rinkimo taisyklės, parengtos Lietuvos rūmų teisme, LVIA, f. 443, ap. 8, b. 5,1. 14-15. Tais metais Lietuvos rūmų teismo advokatais išrinkti buvę Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmų asesorių teismo patronai: Gardino apskrities rotmistras Simonas Tadas Bialoševičius (Szymon tadeusz Bialoszewicz) ir Kauno apskri ties rotmistras Martynas Pžnenevičius (Marcin Prznieniewicz); buvęs Kauno pavieto teis mų ir Iždo komisijos advokatas, Kauno apskrities matininkas Ignotas Rolia-Gavronskis (Ignacy Rola Gawroński); buvęs Vilniaus tvarkomosios komisijos raštininkas Kajetonas Liachovičius (Kaetan Lachowicz); buvęs Vilniaus pilies teismo advokatas, Trakų apskri ties rotmistras Stanislovas Leonovičius (Stanislaw Leonowicz); tarnavęs įvairiose Vilk mergės pavieto įstaigose Juozapas Strumila (Józef Strumiłło); tarnavęs įvairiose Gardino pavieto įstaigose Augustinas Pšesickis (Augustyn Przesieki); buvęs Vilniaus magistrato ir pilies teismo advokatas, Vilniaus apskrities rotmistras Feliksas Kupelis (Feliks Kupel); buvę reikalų patikėtinai Lietuvos vyriausiojoje valdyboje ir Lietuvos rūmų teisme Kauno seniūnas Juozapas Kučevskis (Józef Kuczewski) ir Leonardas Zaleskis (Leonard Zaleski). Lietuvos gubernijos rūmų teismo advokatų sąrašas, ten pat, 1. 78. vilkino, o gubernijos valdžia liepė jiems iki tyrimo pabaigos paklusti seniūnijos valdytojams. Kai valstiečiai apskundė Truskauskienę Lietuvos rūmų teismui, jos patikėtinis šambelionas Tadas Kukevičius (Tadeusz Kukiewicz) bandė gauti Lietuvos gubernijos valdybos sutikimą palikti galioti valstiečių pasirašyto dokumento sąlygas. Abi šalys reikalavo, kad teismo išlaidas ir kitus nuostolius padengtų kita šalis. Lietuvos rūmų teismo sprendimas buvo priimtas pirmiausia vadovaujantis iždo inte resais. Jis pripažino valstiečių reikalavimų pagrįstumą jau vien dėl to, kad iždas negavo jokių pajamų iš seniūnų valstiečiams padidinto činšo, tačiau nesiėmė spręsti dėl 1789 m. inventoriaus sąlygų pakeitimo, nes tai nepriklausė jo kompetencijai. Pripažino Oniūnų valstiečių pasirašyto dokumento neteisėtumą, sutiko, kad abiejų seniūnijų valstiečių činšas ir prievolės turi būti sulyginti, o jų patirti nuostoliai turi būti atlyginti. Tuo tikslu liepė sudaryti komisiją, kuri vyktų į vietą ir tiksliai apskaičiuotų šiuos nuostolius, teismo išlaidų iki proceso pabaigos nepriteisė nė vienai šaliai, bet atsisakė patenkinti B. Truskauskienės reikalavimą jas priteisti valstiečiams, o valstiečiams liepė iki galutinio teismo sprendimo vykdyti 1789 m. inventoriuje nurodytas sąlygas31. Vis dėlto ginčai su seniūnijų valdytojais dažniau vyko ne dėl činšo ar prievolių, bet dėl žemės ribų nustatymo. Tarkim, 1799 m. Rūmų teismas svarstė klausimą dėl teisėjų, kuriems buvo patikėta nustatyti Rietavo seniūnijos, valdomos Oginskių, ir Žemaitijos vyskupo Stepono Giedraičio Veiviržėnų dvaro ribas, sudėties. Žemės ribų teisėjus dar 1794 m. buvo paskyręs Lietuvos asesorių teismas, tačiau jie savo darbo nepradėjo. Abi šalys pageidavo pakeisti komisijos sudėtį, bet susiginčijo dėl teisėjų kandidatūrų, todėl prireikė teismo įsikišimo32. Savo dirbamas žemes gynė seniūnijų valstiečiai. 1802 m. birželio 18 d. vis dar veikęs po įsakymo jį uždaryti Lietuvos rūmų teismas nagrinėjo bylą, kurioje Valkavisko apskrities Voupėnų seniūnijos vals tiečiai skundė kunigaikštienės Pranciškos Jablonovskienės (Franciszka Jabłonowska) paveldėtojus Voroneckius, kad jie negrąžina seniūnijai priklausančių arimų, šienaujamų pievų, miško, ežero, smuklės ir keturių

31 Lietuvos gubernijos rūmų teismo 1797 m. lapkričio 18 d. protokolas, LVIA, f. 443, ар. 1, b. 484,1.37-45. 3: Lietuvos gubernijos rūmų teismo 1799 m. rugsėjo 19 d. d. sprendimas, ten pat. b. 462,1. 15-17. valakų, vadinamų „tatarščizna", kuriuos Jablonovskienė pasisavino tuo metu, kai perėmė seniūniją po ją valdžiusio vyro mirties. Valstiečiai taip pat skundė seniūnijos valdytoją, buvusį Lietuvos Didžiosios Kuni gaikštystės kanclerį Juozapą Pliatcrį (Józef Plater), kad jis nesirūpina iždo nuosavybe ir nekelia bylos dėl žemių grąžinimo. Paaiškėjus, kad vis dėlto J. Pliateris kėlė bylą buvusiame Lietuvos Didžiosios Kuni gaikštystės asesorių teisme dėl neteisėtai užimtų seniūnijos žemių, o teismas paskelbė net tris sprendimus, kurie nebuvo įgyvendinti dėl krašte kilusių neramumų, Lietuvos rūmų teismas priėmė tą patį sprendimą ir žemė grįžo seniūnijai, kartu su didele suma, kurią Voroneckiai turėjo sumokėti seniūnijos valstiečiams ir J. Pliateriui už patirtus nuostolius33. Prasižengusių valdininkų administracines bylas Lietuvos rūmų teis mas nagrinėjo Lietuvos gubernijos valdybos pavedimu. Panašių bylų pagrindą sudarė tarnautojų arba gyventojų skundai, pateikti gubernijos administracijai, paprastai - civiliniam gubernatoriui. Tai galėjo būti kolegų skundai dėl netinkamai atliekamų pareigų, kaip kad Vilkmergės žemutinio žemės teismo posėdininkų ir jo sekretoriaus konflikto atveju. Šio teismo posėdininkai Kosovskis (Kossowski) ir Rouba (Rouba) apskundė teismo sekretorių Slonevskį (Słoniewski), kad jis atmestinai tvarko teismo protokolus, slepia dokumentus, yra storžievis ir nepaklus nus. Sekretorius savo ruožtu apskundė posėdininkus savivaliavimu ir teismo vidaus taisyklių nesilaikymu. Neradęs sekretoriaus kaltės įrodymų, teismas būtų nuteisęs posėdininkus už šmeižtą. Juos išgelbėjo 1801 m. balandžio 2 d. imperatoriaus manifestas, atleidęs nuo tardymo ir teismo visus valdininkus, jeigu jiems nebuvo iškeltos baudžiamosios bylos. Teismas tik visus bylos dalyvius paragino uoliau eiti savo pareigas34. Kai Telšių apskrities bajorai apskundė apskrities pilies teismui te nykštės policijos viršininką - zemskinį komisarą Nikolajų Čiudinovą - savivaliavimu, netinkamu elgesiu su bajorais, jų turto niokojimu, vertimu išlaikyti sargybinius, valstiečių engimu ir panašiais dalykais, Lietuvos gubernijos valdžia bylą perdavė Lietuvos rūmų teismui - motyvavo tuo, kad „Telšių apskrities pilies teismas bylas nagrinėja pagal lenkų įstaty-

3! Lietuvos rūmų teismo 1802 m. birželio 18 d. sprendimo kopija, ten pat, f. 378, BS, 1802, b. 505,1.27-40. 54 Lietuvos rūmų teismo 1801 m. gegužės 28 d. sprendimo kopija, LVIA, f. 443, ap. 1, b. 216,1.55-57. mus, todėl dėl ilgai trunkančio tyrimo tiesos atskleidimas gali užtrukti."35 Teisme nagrinėtos bylos medžiaga atskleidė zemskinio komisaro, kuris jautėsi apskrities šeimininku, neribotą savivalę. Smulkesnius bajorus jis stumdė ir keikė, skaldė bajorams antausius ir tampė už ūsų, laikė užrakinęs kartu su nusikaltėliais, be saiko reikalavo maisto ir pašarų kariuomenės išlaikymui. Per patį darbymetį jo kareiviai gaudė valstiečius ir vertė taisyti neseniai pataisytus kelius, rekvizavo valstiečių arklius, niokojo bajorų dvarus. Pats komisaras siautėjo smuklėse ir kėlė baimę visai apskričiai. Teismas komisaro kaltės įrodymų neieškojo, pritaikė jam minėtąjį balandžio 2 d. imperatoriaus manifestą, o nuskriaustiems bajorams liepė ieškoti teisybės formaliąja tvarka, t. y. vėl kreiptis į apskrities pilies teismą36. Be civilinių ir administracinių bylų, Lietuvos rūmų teismas svarstė baudžiamąsias bylas, jeigu jos buvo susijusios su tarnybiniais nusikal timais, ir net vieną „politinę" bylą. Tokio pobūdžio bylos buvo sudė tingos, į jas buvo įtraukiamas nemažas skaičius žmonių. Komplikuotas buvo sprendimo priėmimas, nes reikėjo suderinti Lietuvos ir Rusijos įstatymus, tada skirti nusikaltimą atitinkančią bausmę. Tai rodo išrašo iš tardymo bylos juodraštis, kurį rengė teismo kanceliarijos tarnautojas. 1800 m. pradžioje Lietuvos karo gubernatorius Michailas Goleniščevas- Kutuzovas pavedė teismui ištirti Užnerto apskrities iždininko bajoro Jono Čechovičiaus (Jan Czechowicz) bylą dėl valdiškų pinigų iššvaistymo bei vežėjo nužudymo ir jį nuteisti. Karo gubernatoriui iždininko ir jo bendrininkų - dviejų kareivių - kaltė nekėlė abejonių, jis juos asme niškai apklausė ir rėmėsi jų pačių kaltės pripažinimu, nors apklaustųjų parodymai nesutapo. Teismas, apklausęs kaltinamuosius ir liudininkus, išsiaiškino, kad J. Čechovičius naudojo jam patikėtus valdiškus pinigus savo reikmėms, skolino jų žydams ir apskrities pareigūnams surašęs kvitus ir be jų, klastojo ataskaitas, apgaudinėjo tikrintojus, o kai buvo liepta pinigus vežti į Vilnių ir atsiskaityti Iždo rūmams, jis nutarė nu slėpti lėšų trūkumą. Tuo tikslu pasamdė penkis rusų valstiečius pakeliui iš Švenčionių į Vilnių surengti apiplėšimą. Sutartoje vietoje valstiečiai nepasirodė. J. Čechovičius savo sumanymą patikėjo dviem jį lydėjusiems

" Lietuvos gubernijos valdybos 1801 m. vasario 28 d. raštas Lietuvos rūmų teismui, ten pat, b. 474,1. 1. '6 Lietuvos rūmų teismo 1801 m. liepos 28 d. sprendimas, ten pat, I. 113-115. kareiviams. Jie sutiko už gerą atlygį suvaidinti apiplėšimą, tačiau pasi gėrė ir nužudė vežiką. Cechovičius iš baimės sužeidė save peiliu. Nuo policijos nuslėpė, kad atvykusiam į tardymą raštininkui papasakojo apie upelyje nuskandintus sidabrinius rublius, nurodė vietą ir liepė jam tuos pinigus ištraukti iš vandens tik tada, kai jų prireiks apskrities seimeliui. Teisėjai nutarė suimtus ir apklaustus valstiečius, kurie nepranešė apie rengiamą nusikaltimą, perduoti Užnerio apskrities pilies teismui. Dėl J. Čechovičiui ir kareiviams skirtinos bausmės jiems teko pasukti galvą. Teismo tarnautojai surašė visus Rusijos įstatymų (Karinis kodek sas, „Malonės raštas bajorams", imperatoriaus įsakai ir pan.) straipsnius, kuriuose numatytos bausmės už atitinkamus nusikaltimus, ir pateikė juos teisėjams. Pagal šiuos įstatymus už iždo lėšų pasisavinimą ar iššvaistymą, taip pat už nužudymą ar bendrininkavimą nužudant buvo skiriama mirties bausmė, o iš padariusio nusikaltimą bajoro buvo atima ma bajorystė. Teismo tarnautojai taip pat surašė įstatymus, liečiančius liudininkus, būtent „Karinio kodekso" straipsnį, kuris reikalavo, kad jie liudytų niekieno neverčiami, kitaip galėtų būti nubaustas mirties bausmę skiriantis teisėjas, nes „geriau paleisti 10 kaltų, nei nubausti vieną nekaltą". Paskiri XVIII a. įsakai pasmerktiesiems myriop taip pat numatė sunkią fizinę bausmę ir sužalojimą. Tokia pati fizinė bausmė grėsė pasmerktiesiems „politinei mirčiai", bet juos trėmė į Nerčinsko katorgą ar jai prilygusią Jekaterinburgo aukso kasyklą. Tarp tarnautojo išrašytų įstatymų buvo ir numatęs atsakomybę asmenų, laidavusių už einančius valstybės tarnybą, susijusią su finansais37. Lietuvos rūmų teismas, pasirėmęs visais surinktais įstatymais, vietoje mirties bausmės, kuri numatyta Kariniame kodekse, pritaikė įsaką dėl mirties bausmės panaikinimo ir paskelbė nuosprendį: apskrities iždininką J. Čechovičių nušalinti nuo pareigų, atimti bajorystę ir leitenanto laipsnį, kurį turėjo, viešai nubausti Vilniuje prie stulpo turgaus aikštėje 100 rykščių, kaktoje ir skruostuose išdeginti vagies žymes, sukaustyti grandinėmis ir išsiųsti į Jekaterinburgo aukso kasyklas iki gyvos galvos. Rykščių kirčiai, va gies įdagai ir katorga aukso kasyklose buvo skirta abiem kareiviams. Iždo lėšų trūkumas turėjo būti padengtas iš Čechovičiaus nuosavybės ir išieškotas iš už jį laidavusių Užnerio apskrities bajorų38.

11 Išrašas iš J. Čechovičiaus tardymo bylos, ten pat, b. 217,1. 202-242. 38 Lietuvos rūmų teismo 1800 m. kovo 23 d. sprendimo kopija, ten pat, 1. 246-249. Vienintelė „politinė byla", patekusi į Lietuvos rūmų teismą, sukėlė i atgarsį Sankt Peterburge. Dėl prasikaltusio bajoro Tado Krušinskio I (Tadeusz Kruszyński) likimo sprendė pats imperatorius - liepė jam pritaikyti griežčiausią bausme39. Imperatorius įsaką nubausti Krušinskį ! pasirašė 1800 m. rugpjūčio 3 d., Lietuvos civilinis gubernatorius Ivanas j Fryzelis rugpjūčio 14 d. jau rašė Lietuvos rūmų teismui apie asmeniškai ! atliktą tyrimą ir neaiškias bylos aplinkybes, o rugpjūčio 22 d. buvo pa skelbtas teismo sprendimas, skubiai įvykdytas rugpjūčio 31 d. Valdžią ant kojų sukėlė T. Krušinskio sukurti tariami T. Kosciuškos universalai, kuriuos jis surašė lenkų kalba su lotyniškais ir prancūziškais intarpais, kad atrodytų kaip tikri. Prie „universalų" pridėjo kreipimąsi į gyven tojus ir pasirašė Pravdickio vardu. Savo kūrinį įdėjo į voką, adresavo pažįstamam posėdininkui Daškevičiui (Daszkiewicz) ir numetė voką Lydoje prie smuklės. Išaiškintas ir suimtas anoniminis laiško autorius kaltę pripažino, tačiau savo poelgį aiškino laikinu proto užtemimu40. Teisėjai kvalifikavo jo poelgį kaip neramumų kurstymą ir pritaikę Karinio kodekso straipsnius, nuteisė viešai nuplakti šalia kartuvių 25 botago kirčiais, veidą paženklinti įdagais ir iki gyvos galvos ištremti į Ncrčinsko katorgą, o jo rašinį sudeginti prie kartuvių, t. y. skyrė bausmę, kuri buvo nurodyta imperatoriaus įsake41.

VAITO IR ŠUOLININKŲ TEISMAS Lietuvos gubernijoje vaito ir šuolininkų teismas veikė Vilniuje, Kaune, Trakuose, Breste, Gardine, Lydoje, Naugarduke ir Valkaviske, tuose apskričių centruose, kur buvo palikti magistratai. Šio teismo ju risdikcijai priklausė visų luomų miesto gyventojų smulkios civilinės ir baudžiamosios bylos. Tačiau Lietuvos rūmų teismas šių teismų veikloje ,

įžvelgė trūkumų. Bandymu sutvarkyti teisminį procesą laikytini Lietuvos ;

i " Lietuvos civilinio gubernatoriaus 1800 m. rugpjūčio 14 d. raštas Lietuvos rūmų 1 teismui, ten pat, b. 197,1. 1-2. 40 Экстракт, учиненный в Литовском надворном суде из следствия, произведен- j noro Литовским гражданским губернатором и кавалером Иваном Григорьевичем i Фризелем о найденном в г. Лиде пасквиле, сочинителем коего есть шляхтич Тадеуш Казимиров сын Крушинский, ten pat, 1. 19-25. 41 Lietuvos rūmu teismo 1800 m. rugpjūčio 22 d. protokolas, ten pat, 1. 50; I. Fryzelio ; 1800 m. rugpjūčio 30 d. raštas Lietuvos rūmų teismui, ten pat, 1.51. | rūmų teismo 1797 m. nurodymai apskričių miestų vaito ir šuolininkų teismams, kaip nagrinėti baudžiamąsias bylas. Jiems buvo liepta tardyti ne tik asmenis, apkaltintus nusikalstama veikla, kaip buvo įpratę, bet apklausti ir kitus liudininkus, nurodytus kaltinamojo, ir patiems ieškoti liudininkų. Taip pat pareikalauta, kad teismai tvarkingai rašytų apklausos protokolus, juose užrašytų kaltinamojo amžių, gimimo ir gyvenamąją vietą, užsiėmimą, o baigus tardymą - aprašytų apklaustųjų fizinius duo menis, kalbėjimo būdą, ypatingas žymes, pagal kurias juos būtų galima atpažinti, jeigu pabėgtų. Teismai buvo jspėti, kad trauktų atsakomybėn dėl menkiausio kaltės jtarimo, nes kitaip visuomenėje daugės nusikal timų, o ir nekaltas galėtų nukentėti. Uždraudė skelbti kaltinamiesiems nuosprendžius iki to laiko, kol juos peržiūrės Lietuvos rūmų teismas, nes iš anksto sužinoję apie skiriamą bausmę, jie gali pabėgti. Be to, reikalavo teikti revizijai tvarkingas bylas su visais dokumentais42. Šiuos nurodymus papildė priminimu, kad būtina rašyti revizijai siunčiamų bylų santraukas ir dar būtina įsiklausyti į žodžius tų, kurie pasivadina bajorais, ištirti, ar jie sako tiesą, neteisti jų kaip prastuomenės43. Panaikinus Lietuvos rūmų teismą, Vilniaus vaito ir šuolininkų teismas tapo atsakingas Vilniaus apskrities striapčiui, arba prokuroro padėjėjui, kuriam siuntė tam tikros formos mėnesines ataskaitas apie išnagrinėtas ir neišnagrinėtas bylas ir jų būklę. Išlikusios 1808 m. pirmojo pusmečio ataskaitos rodo, kad vienu metu teismas nagrinėjo 20-25 bylas. Tai buvo civilinės skolininkų bylos (sprawy za obligami, wekslami i asygnacjami), bylos, iškeltos pagal miestiečių skundus, ir baudžiamosios bylos. Per mėnesį teismas išnagrinėdavo vidutiniškai 10 bylų. Baudžiamųjų bylų sprendimus teismas teikė peržiūrėti Vilniaus gubernijos vyriausiojo teismo I departamentui44. Vaitai ir šuolininkai teisė tuos, kuriuos jiems atsiųs davo miesto policija, paprastai atlikdavusi pirminę apklausą ir vykdžiusi teismo nuosprendį. Sprendimus teismas priimdavo remdamasis Lietuvos Statutu, seimų konstitucijomis ir Magdeburgo teise, tačiau bausmes skyrė vadovaudamasis imperijos baudžiamąja teise. Žemesniųjų miesto teismų

4J Lietuvos rūmą teismo 1797 m. rugpjūčio 2 d. protokolas, ten pat, ap. 8, b. 2,1. 1. 4' Lietuvos rūmų teismo 1798 m. vasario 18 d. protokolas, ten pat, 1. 7. 44 Vilniaus vaito ir šuolininkų teismo 1807 m. gruodžio men., 1808 m. sausio-gegužės mėn. žiniaraščiai, siunčiami Vilniaus apskrities striapčiui, ten pat, f. 378, BS, b. 30, d. I, 1. 3-6, 258-259, 263,390-391. raštvedyba vyko lenkų kalba, aukštesnioji instancija siuntė jiems savo nurodymus rusų kalba, taigi dalykinis bendravimas vyko per vertėjus. Teismą, kaip ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, sudarė vaitas ir 11 šuolininkų. Vilniaus vaitas Nikodemas Pšemeneckis (Nikodem Przemieniecki) teismui pirmininkaudavo retai, jj dažnai pavaduodavo Lenkijos karaliaus dvaro sekretorius, Vilniaus burmistras Joachimas Henrikas Frobenas (Joachim Henryk Frobeen). Jiems paprastai talkino du ar trys šuolininkai, ir tik nagrinėjant svarbesnę bylą susirinkdavo daugiau šuolininkų ir j posėdj atvykdavo pats vaitas'*5. XVIII a. pab. - XIX a. pr. veikusio Vilniaus vaito ir šuolininkų teisme nagrinėtų bylų išliko nedaug. Tarp jų nėra nė vienos civilinės bylos, tik baudžiamosios, matyt, tos, kurias peržiūrėjo aukštesnioji instancija. Jose atsispindi miesto kriminalinis kraštovaizdis: smulkios vagystės, muštynės, netyčiniai sužalojimai ir nužudymai, padirbtų pinigų cirkuliavimas ir pan. dalykai. Smulkios vagystės buvo miestui įprasta kasdienybė. Tar kim, miestietė Regina Jurgelevičiūtė (Regina Jurgelewiczówna) nuolat iš Šv. Jurgio bažnyčios nešė daiktus - škaplierius, žvakides, žvakes, ir pardavinėjo supirkėjoms. Sulaikyta policijos dėl visų vagysčių prisipaži no. Vaitas ir šuolininkai teisė ją pagal Lietuvos Statutą, reikalavusį vagį bausti kūno bausme ir atlyginti nuostolius. Kadangi miestietė laukėsi, kūno bausmės jai neskyrė, bet uždarė 15 parų „ant duonos ir vandens" ir skyrė 28 lenkiškųjų auksinų baudą. Nukentėjo ir vogtus daiktus su- pirkinėjusi žydė Dinka Jankeliova, gavusi 7 parų arešto46. 1800 m. vasarą miesto policija turguje sulaikė valstiečius baudžiau ninkus, Vincentą Markovskį (Wincenty Markowski) ir Joną Šoltyką (Jan

45 Parašai po 1798-1802 m. Vilniaus vaito ir šuolininkų teismo sprendimais rodo, kad šuolininkais buvo Vincentas Freisas (Wincenty Freiss), Antanas Germanas (Antoni German), Karolis Kaufmanas (Karl Kaufman), Juozapas Klimavičius (Józef Klimowicz). Leonardas Kocheris (Leonard Kocher), Juozapas Lichncvičius (Józef Lichniewicz), Juo zapas Lukoševičius (Józef Łukaszewicz), Jonas Mikišas (Jan Mikisz), Jonas Proccnas (Jan Procen), Mykolas Stanislavskis (Micha! Stanislawski), regentas - Pranciškus Si daravičius (Franciszek Sidorowicz). Vilniaus vaito ir šuolininkų teismo 1800 m. liepos 19 d., gruodžio 20 d., 1802 m. rugpjūčio 12 d. sprendimai, ten pat, f. 443, ap. 1, b. 73, 1. 18; b. 86,1. 48; b. 79,1. 53; 1807 m. vaitą pavadavo burmistras Simonas Gietcas (Szy mon Gictz), ten pat, f. 378, BS, 1808, b. 30, d. 1,1. 3. 46 Vilniaus vaito ir šuolininkų teismo 1800 m. liepos 19 d. sprendimas, ten pat, f. 443. ap. l.b. 73,1. 17-18. Szoltyk), atsiskaitinėjusius už pirkinius padirbtomis 40 grašių vertės monetomis. Laikė juos savaitę areštinėje, kol jų ponai sumokėjo užstatą. Šioje istorijoje įdomu tai, kad sužinojęs apie Markovskio suėmimą, pas Vilniaus policmeisterį Erdmaną savo noru atvyko Vilniaus burmistro Vincento Minkevičiaus (Wincenty Minkiewicz) baudžiauninkas Martynas Sobolevskis (Marcin Sobolewski), kaimynų liudijimu - geras ūkininkas ir doras žmogus. Jis pranešė, kad prieš kurį laiką pirkęs iš Markovskio arklį ir sumokėjęs 40 grašių vertės monetomis, kurias gavo iš nežinomo bajoro, pirkusio iš jo rugių. Vaitas ir šuolininkai teismo bylą sprendė nešališkai: apklausė visus įmanomus liudininkus, tarp jų ir Sobolevskio žmoną bei sūnų, Sobolevskių šeimą prisaikdino, kad jis pinigų nepadir binėjęs, valstiečius paleido į laisvę ir grąžino ponams užstatą47. Mieste įprastas dalykas buvo girtųjų muštynės, kartais baigdavu sios mirtinais sužalojimais, kaip byloje Vilniaus miestiečių, paleidusių kumščius 1800 m. balandžio 9 d., kai miestas šventė antrą Velykų dieną. Muštynes išprovokavo miestietis vežikas Antanas Jaglovskis (Antoni Jagłowski), smuklėje padauginęs alaus. Kai į smuklę įžengė du nepažįstami įkaušę miestiečiai rusai ir jį pasveikino žodžiais „Христос воскрес", jis atsakęs: „Христос кости растряс." Kilo muštynės, kurių metu Jaglovskis sužeidė miestiečiui Ivanui Tobalinovui lyties organus ir kitą dieną jis mirė nuo traumos Bonifratrų ligoninėje. Po kruopštaus tyrimo teismas nusprendė, kad Jaglovkis nepradėjo muštynių, bet gynėsi nuo jį sumušusių Tobalinovo ir Stanislovo Lenčevskio, todėl nekaltas, tad leido jam prisiekti dėl netyčinio sužeidimo ir išteisino. Tačiau, kad ateityje nedrįstų tarti šventvagiškų žodžių, areštinėje atseikėjo 50 rykš čių ir paleido į laisvę. Ten pat 15 rykščių už sukeltas muštynes gavo Lobačevskis48. Po dvejų metų tas pats vežikas Antanas Jaglovskis per jo paties iš provokuotas muštynes žuvo nuo jo įžeidinėto pirklio Martyno Cibulskio (Marcin Cybulski) rankos, o Vilniaus vaito ir šuolininkų teismas, priėmęs net penkių garbingų miesto piliečių, tarp jų burmistro ir magistrato ta rėjų, užstatą, apklausęs 28 liudininkus, pasitelkęs Statutą ir Magdeburgo

47 Vilniaus vaito ir šuolininkų teisino 1800 m. liepos 18 d. sprendimas, ten pat, b. 76, I. 39-43. 4* Vilniaus vaito ir šuolininkų teismo 1800 m. gegužės 15 d. sprendimas, ten pat, b. 92, 1.27-35. teisę, kvalifikavo jvykį kaip nelaimingą atsitikimą ir skyrė Cibulskiui „lietuvišką baudą". Vežiko našlei jis tuoj pat po teismo sprendimo sumokėjo žaizdinę ir galvapinigius - 400 lenkiškųjų auksinų sidabrine moneta ir grįžo prie savo kasdienių reikalų49. Išskirtinė byla, kurią dėl itin sunkaus nusikaltimo revidavo ne Lietu vos rūmų teismas, bet Lietuvos vyriausiasis teismas, - tai neofičių byla. Abi teisiamosios - Darata Majevska ir Ana Novacka - buvo vargšės žydaitės, paauglystėje pakrikštytos katalikėmis. Vieną šeimininkė ištekino už staliaus, kurio net vardo neatsiminė ir nuo kurio pabėgo. Abi elge tavo Vilniuje, kol jas priglaudė žydai ir ištekino už bendratikių, vieną jų - net du kartus. Jaunos moterys buvo kaltinamos tuo, kad būdamos katalikų tikėjimo, tekėjo ir skyrėsi pagal judėjų paprotį, jų vyrai - kad žinojo apie žmonų pakeistą tikėjimą, bet nepranešė nei dvasinei, nei pasaulietinei valdžiai. Pagal Lietuvos Statutą, 1768 m. seimo konstituciją ir Magdeburgo teisę nusikaltimas laikytas sunkiu ir buvo baudžiamas mirties bausme. Vietoje jos teismas skyrė nelaimėlėms po 100 rykščių, sunkiuosius darbus ir tremtį iki gyvos galvos ten, kur lieps valdžia. Vieną vyrą nubaudė 50 bizūnų, kitas išsisuko nuo bausmės, prisiekęs, kad apie žmonos tikėjimą nežinojęs50. Taigi Vilniaus vaito ir šuolininkų teismas teisė tvarkingai ir regulia riai, nors reikia pasakyti, kad jo veiklos pėdsakų nuo 1803 iki 1807 m. kol kas neaptikta. Žinoma tik tiek, kad 1808 m. balandžio 21 d. į šį teismą pateko Vilniaus pirklių byla, iškelta po to, kai pirklio Anupro Orlovskio (Onufry Orłowski) name sprogo nelegaliai laikytas parakas. Gubernijos valdžia netruko išsiaiškinti, kad paraku slapta prekiavo ir kiti pirkliai - Pranciškus Stachovskis (Franciszek Stachowski) ir Sebastijo nas Lukomskis (Sebastjan Lukomski), kaip paaiškėjo, to paties teismo šuolininkai. Gubernatorius pakėlė triukšmą, liepė reikalą ištirti Vilniaus apskrities striapčiui ir gubernijos valdybos patarėjui Iskrickiui, bylą paėmė iš vaito ir šuolininkų teismo jurisdikcijos ir perdavė ją Vilniaus apskrities pilies teismui, taip pat Vilniaus gubernijos vyriausiojo teismo

49 Vilniaus vaito ir šuolininkų teismo 1802 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas, ten pat, b. 79,1. 45-53. 50 Vilniaus vaito ir šuolininkų teismo 1800 m. gruodžio 20 d. sprendimas, ten pat, b. 86,1. 42-48. I departamentui liepė nuteisti pristavus ir kvartalų prižiūrėtojus, kurių panosėje buvo slapta prekiaujama paraku5'. Po 1812 m. karo vietos administracija ėmė svarstyti, ar miestams - kalbama buvo apie Vilnių ir Kauną - apskritai reikia vaito ir šuolininkų teismų. Vilniaus gubernatorius Aleksandras Lavinskis pateikė Valdančia jam Senatui pranešimą, kuriame informavo valdžią apie problemas, su kuriomis gubernijos administracija susiduria formuodama miestų savi valdos institucijas. Jam labiausiai užkliuvo vaito ir šuolininkų teismai. Po to, kai Vilniuje ir Kaune 1808 m. buvo įsteigtos naujos savivaldos institucijos - dūmos, šių miestų magistratų renkamųjų pareigūnų sudėtis nė kiek nepasikeitė. Vilniaus magistratas turėjo pilną renkamųjų parei gūnų komplektą: 12 burmistrų, 24 tarėjus ir 11 šuolininkų, renkamų trejiems metams. A. Lavinskio manymu, miesto teismams funkcionuoti pakako esamo burmistrų ir tarėjų skaičiaus, nes vienu metu posėdžia vo tik du burmistrai ir keturi tarėjai, juolab kad 1808 m. mirus vaitui Nikodemui Pšemeneckiui, šuolininkai posėdžiavo burmistro teisme, o ar dar gyvas Kauno vaitas Chrapickis (Chrapicki), apskritai nepavyko išsiaiškinti. Todėl gubernatorius prašė Senatą apsvarstyti, ar apskritai reikėtų rinkti naujus Vilniaus ir Kauno vaitus, juolab kad dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais vykdytų vaito ir šuolininkų teismo funkcijų perėmusi miesto policija. 1808 m. rugpjūčio 13 d. imperatorius pasirašė Senato įsaką, kuriuo panaikino vaito ir šuolininkų teismus, o jų funkcijas perdavė burmistrams ir tarėjams52.

IŠVADOS Laikinas buvusių aukštesniųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų atkūrimas Pavelo I valdymo laikais neturėjo tikslo pateisinti visuo menės lūkesčius ar siekti jos palankumo. Imperijos valdžia prisijungtose žemėse vengė teisinio chaoso, bet nedėjo rimtesnių pastangų unifikuoti teismų sistemą. Ji tiesiog panaudojo seną medžiagą, iš kurios formavo hibridines institucijas, turėjusias palaikyti trinarę sistemą (pirmoji, antroji

51 Vilniaus gubernijos valdybos 1808 m. liepos 11 d. įsakas Vilniaus apskrities striap čiui, ten pat, f. 378, BS, 1808, b. 30, d. 1,1. 650-652. " Vilniaus gubernijos valdybos 1813 m. rugsėjo 19 d. įsakas, ten pat, f. 381, ap. 24, b. 356,1. 2-7. instancijos ir aukščiausias apeliacinis teismas) nepažeidžiant jos luominio į principo. Dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų puikiai tiko I šiai užduočiai atlikti. Tad Pavelas I grąžino žemesniuosius apskričių teismus, o buvusį Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą pavertė aukštesniuoju j teismu, kuris atliko vaidmenį vyriausiųjų teismų, įsteigtų gubernijose po ! pirmojo ir antrojo padalijimų. Pakeitus teismo narius, jis funkcionavo be į priekaištų, nes nesikeitė teisena, nedaug buvo pakoreguotas procesas ir j raštvedyba. Naujų įstatymų taikymą užtikrino teisininkai profesionalai, j taigi Lietuvos teisinis gyvenimas riedėjo sena vaga. Net Lietuvos rūmų teismas, įsteigtas ginti valstybės interesus, iš esmės buvo įprastinė valdovo teisingumą vykdanti institucija. Ne naujas dalykas buvo administracijos ir teismo kompetencijų jungtis, todėl gubernijos valdžios prižiūrimi teismai tai pripažino kaip neišvengiamą duotybę. Straipsnyje panaudoti šaltiniai - teismuose nagrinėtos bylos - atspindi tik dalį nykstančių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų praktikos, bet gerai rodo, kaip tolydžio į visuomenės kasdienį gyvenimą skverbėsi baudžiamoji atsakomybė, įgaunanti naujų bruožų. Tačiau kartu išliko senoji teisinė kultūra, ypač nepajudinama civiliniame procese. Laikas parodė, kad šis trumpas senųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų gyvavimo laikotarpis padėjo visuomenei gana taikiai sutikti XIX a. pradžios aukštesniųjų teismų reformą.

PUBLIKUOTI ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais, Doku mentų rinkinys, II dalis, XVIII amžius, Vilnius, 1961. Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimai 1583-1655, parengė V. Raudeliūnas ir A. Baliulis, Vilnius, 1988. WIZBOR-BOHDANOWICZ W. Szczegóły niektóre życia mojego. Wspomnienia palestranta żmudzkiego z lat 1781-1833. Do druku przy gotował i przypisami uzupełnił Michał Brensztejn, Ateneum Wileńskie, R. VI, z. 1-2, Wilno, 1929, s. 248-249. Полное собрание законов Российской империи, собр. 1, т. XXIV, т. XXV, т. XXVI, Санктиетербург, 1830. ANDRIULIS V., MAKSIMAITIS M., PAKALNIŠKIS V., PEČKAI- TIS J. S., ŠENAVIČ1US A. Lietuvos teisės istorija, Vilnius, 2002. BAIRAŠAUSKAITĖ Т., MEDIŠAUSKIENĖ Z., MIKNYS R., Lie tuvos istorija. Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia, VIII tomas, I dalis, Vilnius, 2011. JANULAITIS A. Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas XVI-XVIII a., Kaunas, 1927. JUČAS M., LUKŠAITĖ I., MERKYS V. Lietuvos istorija. Nuo seniausiiį laikų iki 1917 т., Vilnius, 1988. KOROBOWICZ A., WITKOWSKI W. Uwagi o sądownictwie i prawie sądowym w „guberniach zachodnich" Cesarstwa Rosyjskiego w XIX wieku, Wielokulturowość polskiego pogranicza. Ludzie - idee - prawo, Białystok, 2003, s. 63-76. KULISIEWICZ W. Trzeci Statut Litewski w dobie porozbiorowej, Czasopismo Prawno-Historyczne, t. XLIV, z. 1-2, Poznań, 1993, s. 73-89. PUGAČIAUSKAS V. Magistrat wileński w pierwszych latach pod zaborem rosyjskim (1794-1808), Biuletyn Historii Pogranicza, 2001, nr 2, s. 18-29. ŻYTKOWICZ L. Rządy Repnina na Litwie w latach 1794-7, Wilno, 1938. ЖУКОВИЧ П. Западная Россия в царствование императора Павла, Журнал Министерства Народного Просвещения, Петроград, 1916, ч. LXIII, с. 183-226. ЖУКОВИЧ П. Управление и суд в Западной России в царствова ние Екатерины II. Журнал Министерства Народного Просвещения, С.-Петербург, 1914, ч. L, март, с. 88-120, ч. LI, апрель, с. 314-355, ч. LI, май, с. 1-60. МИРОНОВ Б.Н. Социальная история России периода империи (XVIII-начаю XX в.). Генезис личности, демократической семьи, гражданского общества и правового государства, т. 2, С.-Петер бург, 1999. THE OBSOLESCENT COURTS OF THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA IN VILNIUS: PRACTICE AND EVERYDAY LIFE. THE TURN OF THE 19TH CENTURY

Tamara Bairašauskaitė

Summary

The article analyses the work of the former Grand Duchy of Lithuania courts in Vilnius reinstated at the turn of the 19th century and soon abolished again. Shortly after his ascent to the throne Paul I of Russia (1979-1801) repealed the reforms in the annexed territories of the Grand Duchy of Lithuania initiated by his mother Catherine II (1762-1796). He restored the former judicial structure in the newly formed Lithu ania Governorate and reinstated the lower courts, namely land court, chamberlain court and castle court, in the districts. The former Lithu anian Tribunal was renamed into the Supreme Court of Lithuania and performed the functions of the highest court of appeal. The court was prescribed to hold meetings in Vilnius and Grodno (half a year in each city). Magistrates' courts including those of burgomaster as well as wojt court and woj t assistans court were operating in towns. The newly established Chamber Court of the Lithuania Governorate, successor of the Court of Assessors of the Grand Duchy of Lithuania, served as the court of higher instance to the abovementioned institutions. The Govern ing Senate in St. Petersburg was assigned the functions of the highest court of appeal. The Supreme Court of Lithuania and the Chamber Court of Lithuania were liquidated in accordance with the decree issued by Emperor Alexander I (1801-1825) on December 31, 1801 which provided for the establishment of the supreme courts consisting of civil and criminal divisions in Vilnius and Grodno Governorates. However, the former two courts remained in operation for another year until their functions were fully absorbed by the new institutions. In 1813 courts of wojt court and woj t assistans court ceased their operation in towns. The Supreme Court of Lithuania was an institution which reviewed civil (private property related) and criminal cases received from regional land and castle courts by appeal. The Marshal continued to act as the chairman of the court and district deputies performed the functions of judges. The article analyses Vilnius period of the court when marshals Anupras Houvaltas (Onufry Houwalt) and Ignotas Sobolevskis (Ignacy Sobolewski) presided over the court. The Chamber Court of Lithuania heard civil and criminal cases related to the privileges of elderships and towns as well as officers' malfeasances. Vice Governor of the Lithuania Governorate presided over the court and the panel of assessors (half of them were Polish and the other half - Russian). The courts of wojt court and wojt assistans court focused on small civil and criminal cases of townspeople. Courts had their own lawyers and chanceries. The hearing of civil cases at lower- and upper-tier courts was secretly supervised by fiskalas - an officer subordinate to the prosecutor of the governorate. This function was introduced in Lithuania only in 1799. Judgements and rulings of the abovementioned courts in civil cases were in compliance with the Third Statute of Lithuania and sejm con stitutions and those of the courts of wojt court and wojt assistans court were also based on Magdeburg Law. Selfsame legal standards were applied in criminal cases. The Russian Criminal Code was searched for the equivalent of guilt denned in the law of the Grand Duchy of Lithuania, however, punishments were imposed in line with the laws of the Empire. In the period in question few changes were observable in the legal procedures (e.g. examination of witnesses in criminal cases and enforcement of the court's decisions were among the functions of the district or town police), however, record-keeping which used Pol ish and Russian languages underwent certain reforms (a requirement to make summaries of cases was issued). The article offers analysis supplemented with the inquiry into cases attributable to the period in question which facilitated the reconstruction of the legal practice of the Grand Duchy of Lithuania courts that were shortly in operation after the third partition of the Polish-Lithuanian Commonwealth and helped disclose the everyday life of the people related to litigation in courts as well as nature of crimes well reflected in the said cases.