DOCSLIB.ORG

Vilniaus Universitetas Lietuvių Literatūros Ir Tautosakos Institutas

Total Page：16

File Type：pdf, Size：1020Kb

Download full-text PDF Read full-text
Vilniaus Universitetas Lietuvių Literatūros Ir Tautosakos Institutas VILNIAUS UNIVERSITETAS LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS AISTĖ KUČINSKIENĖ JUOZO TUMO-VAIŽGANTO EPISTOLINIS DISKURSAS Daktaro disertacija Humanitariniai mokslai, filologija (04 H) Vilnius, 2016 Disertacija rengta 2011–2016 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Mokslinė vadovė – doc. dr. Brigita Speičytė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, humanitariniai mokslai, filologija – 04 H). 2 Turinys I. Įvadas ....................................................................................................................... 5 II. Vaižganto laiškai lietuvių epistolikos tyrimų kontekste .............................. 13 2. 1. Laiškų tyrimai .................................................................................................13 2. 2. Disertacinio tyrimo šaltiniai ..........................................................................19 III. Epistolinis diskursas: tyrimo perspektyva ................................................... 23 3. 1. Laiško ribos: epistolarium ir metonimiškumas ............................................23 3. 2. Tarp istorijos ir pasakojimo: epistolinio diskurso autonomija ...................31 3. 3. Epistolinė bendrija ir literatūros laukas .......................................................43 3. 4. Epistolinis subjektas: savikūra ir epistolinis pasirodymas ..........................51 3. 5. Laiškų analizės strategija ..............................................................................58 IV. Vaižganto epistolinė bendrija ......................................................................... 62 4. 1. Epistolinio diskurso sąlygos XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių kultūros lauke ........................................................................................................................62 4. 2. Vaižganto laiškų aplinka................................................................................76 V. Epistoliniai dialogai: tarp darbo ir draugystės ............................................. 87 5. 1. Komunikacija su kunigais literatais. 1892–1905 m. epistolinė bendrija ...88 5. 1. 1. Laiško įvykis: epistolinės bendrijos steigtis ........................................ 88 5. 1. 2. Laiško naratyvas: preskriptyvinė ir tarpininkavimo galios – „vienadūšiai“ .................................................................................................. 105 5. 1. 3. Savikūra: individo veiklos programa kolektyve ................................ 128 5. 2. Kultūros ir literatūros lauko modeliavimas: tarpininko vaidmuo ........... 135 5. 2. 1. Savikūra: tarpininko tapatybė 1904–1913 m. ................................... 136 5. 2. 2. Tiesioginis tarpininkavimas ............................................................... 154 5. 2. 3. Literatūriniai tarpininkavimo siužetai ............................................... 161 5. 3. Laiškų performatyvumas: tekstų kritika ir tekstai liudytojai .................... 167 5. 3. 1. Epistolinė kritika ................................................................................. 168 5. 3. 2. Literatūros lauko būklė: įtampa tarp viešo ir privataus ................... 183 5. 3. 3. Epistolinė kritika ir Vaižganto autoritetas ........................................ 197 5. 3. 4. Dokumentiškumas: laiškai kaip liudytojai 1913–1933 m. ............... 207 5. 4. Epistolinė savikūra: autorinė savivoka ..................................................... 215 3 5. 4. 1. Ankstyvoji autorinė savivoka: 1905–1912 m. ................................... 216 5. 4. 2. Prisiimama autoriaus tapatybė: 1912–1913 m................................. 224 5. 4. 3. Autorinė savivoka po 1913 m.: Pragiedruliai .................................... 237 5. 4. 4. Vėlyvasis laikotarpis: autoriaus ir kūrybos refleksija ...................... 246 VI. Epistolinis pasirodymas šeimos korespondencijoje: Laiškai Klimams ... 255 6. 1. Laiškai Klimams – epistolinis naratyvas ................................................... 255 6. 1. 1. Atskiras korespondencijos pasaulis: autoreferentiškumas ir erdvėlaikis ........................................................................................................ 258 6. 1. 2. Epistolinis subjektas: kūnas ir karnavalas ........................................ 275 6. 1. 3. Laiškų naratyvas: pozicijų kultūros lauke apmąstymas ................... 283 VII. Išvados ............................................................................................................ 299 VIII. Literatūros sąrašas ...................................................................................... 308 Santrumpos ......................................................................................................... 308 Šaltiniai ................................................................................................................ 308 Publikuoti Vaižganto laiškai ........................................................................... 308 Vaižganto laiškai archyvuose ......................................................................... 309 Publikuoti laiškai Vaižgantui .......................................................................... 310 Laiškai Vaižgantui archyvuose ....................................................................... 311 Kiti laiškai ........................................................................................................ 312 Vaižganto publicistika ir kritika ..................................................................... 313 Kitų autorių publicistika, kritika ir grožiniai kūriniai .................................. 315 Grožiniai Vaižganto tekstai ............................................................................ 319 Kritinė ir teorinė literatūra ................................................................................ 320 IX. Priedas: tiriamų rankraštinių Vaižganto laiškų chronologinis sąrašas. 337 4 I. Įvadas Ši daktaro disertacija skirta vienam didžiausių lietuvių literatūros istorijoje epistoliniam palikimui – rašytojo ir kultūros lauko dalyvio Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) laiškams. Daugelis tyrėjų Vaižgantą – produktyvų literatūros autorių ir aktyvų visuomenės veikėją – išskiria kaip unikalų, su niekuo nesugretinamą autorių1, o specifinę jo tekstų poetiką vadina „vaižgantiškumu“2. Po Vaižganto mirties rašytose esė Jonas Aistis apibūdino Tumą kaip ypatingą, neeilinę asmenybę, visuomenininką-„tautos vergą“3, Alfonsas Nyka-Niliūnas yra jį įvardijęs legenda ir vieša institucija4. Unikalus šis rašytojas ir tuo, kad užėmė labai įvairias padėtis literatūros lauke, o jo tekstinė visuma pasižymi žanrų įvairove. Autoriaus kūryba, publicistika, kritika ir kitų žanrų tekstai yra gana išsamiai tirti, tačiau, nors laiškai įtraukiami į rašytojo gyvenimo ir kūrybos interpretacijas, atskira epistolinio diskurso analizė anksčiau nebuvo atlikta. Moksliniuose darbuose ir populiariojoje recepcijoje laiškus įprasta laikyti istoriją liudijančiais dokumentais, o šiame tyrime jie visų pirma analizuojami kaip atskirą visumą sudarantys tekstai, pasižymintys istorijos tekstualumo ir tekstų istoriškumo įtampomis. Epistoliniuose tekstuose formuluojami epistolinio subjekto santykiai su adresatais, apsibrėžiama bei prisiimama tapatybė bei kultūrinio veikimo modeliai, vyksta socialinio, simbolinio ir kultūrinio kapitalo apykaita, rašymo „pratybos“. Taigi šio darbo tyrimo objektas yra pagal savitą logiką veikiantis Vaižganto epistolinis diskursas, 1 Žr. Algimantas Radzevičius, Vaižgantas lietuvių prozos kryžkelėse: meninės sintezės problema: monografija, Vilnius: Vaga, 1987, p. 23; Viktorija Daujotytė, Lietuvių literatūra: XX a. pradžia ir pirmoji pusė: Vadovėlis XI klasei, Kaunas: Šviesa, 1996, p. 215. 2 Žr. Aldona Vaitiekūnienė, Vaižgantas: literatūrologijos habilitacinis darbas, Vilnius: VPU, 1995, p. 33; Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), Vaižgantas: Apmatai kūrybos studijai, Kaunas: Viltis, 1936, p. 44; Vanda Zaborskaitė, „Vaižgantas“, in: Vaižgantas, Rinktiniai raštai, Vilnius: Valstybinė grožinės lit. l-kla, 1957, p. 29. 3 „Jam panašaus mes neturime ir ilga neturėsime. Panašaus ilgai reikės laukti“ (Jonas Aistis, „Tumas ir kanarėlės“, in: Idem, Raštai II, redagavo Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Antanas Vaičiulaitis, Chicago: Ateities literatūros fondas, 1993, p. 21). 4 Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Vaižgantas po dvidešimties metų“, in: Idem, Temos ir variacijos, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 10. 5 apimantis Tumo laiškus, taip pat jam adresuotuosius. Remiantis dėmesio laiškų tekstualumui nuostata, laiškai laikomi atskira tekstine visuma, tačiau sykiu integralia autoriaus rašytinio palikimo dalimi, tad į tyrimo lauką įtraukiami ir Vaižganto publicistiniai, kritiniai, grožiniai tekstai. Vaižganto epistolinis diskursas yra dinamiškas reiškinys, chronologiškai aprėpiantis intensyvaus moderniosios lietuvių kultūros formavimosi laikotarpį nuo XIX a. pab. tautinio atgimimo iki Nepriklausomos Lietuvos 4-ojo dešimtmečio pradžios (nuo 1892 m. iki 1933 m.). Nors lietuvių „literatūrinio gyvenimo“ suaktyvėjimą ir literatūros savarankiškėjimą tyrėjai dažniausiai fiksuoja tarpukariu5, disertacijoje epistolinio diskurso analize siekiama parodyti, kad literatūros laukas autonomiškėti pradėjo išsyk po lietuviškos spaudos lotyniškaisiais rašmenimis draudimo panaikinimo6, o epistolinė komunikacija aktyviai dalyvavo literatūros bei kritikos apibrėžties ir, savo ruožtu, lauko autonomiškėjimo procesuose7. Pagrindinis šio disertacinio tyrimo tikslas yra, apibrėžus epistolinį diskursą kaip savitą, XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių kultūrai svarbų komunikacinį fenomeną,
Load more

Recommended publications
  • Lithuanian Writers and the Establishment During Late Socialism: the Writers Union As a Place for Conformism Or Escape Vilius Ivanauskas
    LITHUANIAN HISTORICAL STUDIES 15 2010 ISSN 1392-2343 PP. 51–78 LITHUANIAN WRITERS AND THE EStabLISHMENT DURING LatE SOCIALISM: THE WRITERS UNION AS A PLACE FOR CONFORMISM OR ESCAPE Vilius Ivanauskas ABSTRACT This article analyses how the changes in the dominant attitude of local Soviet writers were encouraged, screened or restricted by the Writers Union [WU] through mechanisms of planning, control and even through measures of creating a secure daily environment. The author looks at the tensions and conflicts between writers of different generations, observing less ideology in the younger generation than in their predecessors since the development and dissemination of national images among the declared values of communism were increasing. The union as a system covered both aspects – conformism and the escape (manoeuvre). Though the WU had a strong mechanism of control, it managed to ensure for the writers such a model of adaptation where even those, who were subject to restrictions, had a possibility of remaining within the official structure, through certain compromises, while actually avoiding involvement in dissident activities or samizdat publishing. Introduction In August 1940 a group of Lithuanian intellectuals, most of whom were writers, went off to Moscow “to bring back Stalin’s Sunshine”, at the same time asking for Lithuania to be incorporated into the USSR. Forty eight years later in early June 1988 a few members of the local literary elite joined the initial Sąjūdis Group and from thenceforth stood in the vanguard of the National Revival. These two historic moments, witnessing two contrary breaking points in history, when Lithuanian writers were active participants in events, naturally give rise to the question of how the status and role of writers and their relationship with the Soviet regime changed.
    [Show full text]
  • Vincas Kudirka, Martynas Jankus, Jonas Šliūpas and the Making of Modern Lithuania Charles C
    Georgia State University ScholarWorks @ Georgia State University History Dissertations Department of History Summer 2013 Lithuanians in the Shadow of Three Eagles: Vincas Kudirka, Martynas Jankus, Jonas Šliūpas and the Making of Modern Lithuania Charles C. Perrin Georgia State University Follow this and additional works at: https://scholarworks.gsu.edu/history_diss Recommended Citation Perrin, Charles C., "Lithuanians in the Shadow of Three Eagles: Vincas Kudirka, Martynas Jankus, Jonas Šliūpas and the Making of Modern Lithuania." Dissertation, Georgia State University, 2013. https://scholarworks.gsu.edu/history_diss/35 This Dissertation is brought to you for free and open access by the Department of History at ScholarWorks @ Georgia State University. It has been accepted for inclusion in History Dissertations by an authorized administrator of ScholarWorks @ Georgia State University. For more information, please contact [email protected]. LITHUANIANS IN THE SHADOW OF THREE EAGLES: VINCAS KUDIRKA, MARTYNAS JANKUS, JONAS ŠLIŪPAS AND THE MAKING OF MODERN LITHUANIA by CHARLES PERRIN Under the Direction of Hugh Hudson ABSTRACT The Lithuanian national movement in the late nineteenth and early twentieth centuries was an international phenomenon involving Lithuanian communities in three countries: Russia, Germany and the United States. To capture the international dimension of the Lithuanian na- tional movement this study offers biographies of three activists in the movement, each of whom spent a significant amount of time living in one of
    [Show full text]
  • THE PAST and PRESENT of the SAMOGITIAN LANGUAGE 1. Historical Overview an Essential Question Has Been Repeatedly Raised Since Ol
    The Past and Present of the Samogitian Language JUOZAS PABRĖŽA https://doi.org/10.22364/bf.28.1.05 Baltu filoloģija XXVIII (1) 2019 THE PAST AND PRESENT OF THE SAMOGITIAN LANGUAGE Juozas PABRĖŽA Šiauliai University 1. Historical overview An essential question has been repeatedly raised since olden times: is Samogitian a language or a dialect? Before the appearance of standard Lithu- anian, the concept of the Samogitian language prevailed. Quite a few Samogi- tians wrote their works in Samogitian. The 19th c. boasts a particularly large number of such works. In that period the concern and efforts to create standard Lithuanian on the basis of the Samogitian dialect were particularly obvious. The language and the spelling of Dionizas Poška, Silvestras Valiūnas and Simonas Stanevičaus, all of them originally being South Samogitians, were oriented towards their native Dūnininkai dialect. Three of the most prominent Samogitians of the 19th c. — Jurgis Ambraziejus Pabrėža, Simonas Daukantas and Motiejus Valančius — employed the North Samogitian Dounininkai dialect in their writings. The creator of the standard Samogitian language J. A. Pabrėža wrote: “A Samogitian will never agree about the language either with a Lithuanian, a Prussian or a Latvian.” (Subačius 1996: 54) Juozas Čiulda, the author of the most solid grammar of the Samogitian language of the time, written in Polish in 1854 (Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles — “Brief Reasoning about the Rules of the Samogitian Language”) consistently used the concept of the Samogitian language, and at the end of his book affirms this by stating the following: “These are my speculations about the Samogitian language.
    [Show full text]
  • Censorship in Lithuania: a Tool of Russian Policy; 1831–1865
    LITHUANIAN HISTORICAL STUDIES 7 2002 ISSN 1392-2343 pp. 43–66 CENSORSHIP IN LITHUANIA: A TOOL OF RUSSIAN POLICY; 1831–1865 ZITA MEDIŠAUSKIENĖ ABSTRACT This paper deals with the specificities of Russia’s policy of censorship conducted in the Northwest Province by the Vilnius Censor- ship Committee between 1831 and 1865. In the general context of the Province an attempt is made to give answers to the questions: (1) by whom and in what way the attitudes of the censors of Vilnius were regu- lated with respect to the Lithuanian and Polish press ‘under local condi- tions’ and (2) what requirements of the Censorship Committee were caused ‘by local conditions ’ and by the implementation of Russia’s policy in the Northwest Province. The study is based on official documents, censorial lawsuits, and the censored manuscripts. It is maintained that the opinion and initiative of the governor general of Vilnius were crucial in formulat- ing the ‘local’ policy of censoring. The principal aim of the censorial activity was to ensure the integrity of the Russian Empire by preventing the spread of disintegrational anti-Russian ideas and those of propagat- ing the independence of Poland and ‘Polish patriotism’. Attempts were also made to weaken the influence of the Catholic Church, in particular among the peasantry and to create conditions favouring both religious tolerance and the dissemination of Orthodoxy. In the nineteenth and twentieth centuries Russian nationality policy as well as the ‘Polish Question’ or Russia’s policy in the Polish Kingdom and in the Northwest Province have been subjected to increasing historical scrutiny.
    [Show full text]
  • Collectivist' Spirit" (P
    with the mysticism of the Eurasian 'collectivist' spirit" (p. 54). Considering transcul- ture's desire to transcend politics, and also Epstein's argument for "utopianism after utopia" and "non-totalitarian totality," this particular historical (and ideological) con- text really needs to be addressed. Eliot Borenstein New York University Virgil Krapauskas, Nationalism and Historiography: The Case of Nineteenth Century Lithuanian Historicism. Boulder, CO: East European Monographs, 2000. viii, 234 pp. Distributed by Columbia University Press, New York. Krapauskas' book-length historiographical essay*fills an essential spot in the cor- pus of Lithuanian historical writing. The appearance of ethnic nationalism in East Central Europe in the nineteenth century would change the politieal landscape in the twentieth. Krapauskas traces the appearance of this brand of identity formation in the historical works - professional, joumälistic and dilettante - in Lithuania during the century leading to independence in 1918. Krapauskas' monograph is solid despite persistent problems with intent and the- ory. Thus, he writes, "Historicism mediated between the prejudices of nationalism and the dispassion of historical research," using Maurice Mandelbaum's definition of his- toricism that an event could only be understood "in terms of the place it occupied and the role it played within a process of development." Presumably, Krapauskas' mono- graph should then trace this approach to history in nineteenth century Lithuania. It does not do so, except tangentially. Nationalism and Historiography is about the de- velopment of Lithuanian historical writing as part of the Lithuanian national awaken- ing. Krapauskas' approach, not his subject matter, may be historicist. Nationalism and Historiography is also conceptually tentative.
    [Show full text]
  • XIX A. Lietuvių Tautinio Atgimimo Sąjūdžio Įvaizdis Bendrojo Lavinimo Mokykloje
    Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 12 (2011). 236–247. ISSN 1822-7309 XIX a. lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio įvaizdis bendrojo lavinimo mokykloje Arūnas GUMULIAUSKAS Šiaulių universitetas Pagrindinės sąvokos: XIX a. lietuvių tautinio atgimimo sąjūdis, Jonas Basa- navičius, Vincas Kudirka, Jonas Šliūpas, Mindaugas, Vytautas Didysis, Maironis, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Jablons- kis, „Aušra“, „Varpas“, daraktoriai. Pirmąsias žinias apie savo tautos istorinę praeitį jaunuoliai dažniausiai įgyja dar mokyklos suole. Čia formuojamas pilietinis mokinių požiūris į valstybę, jos istori- ją. Mokyklai skirtas ypatingas vaidmuo patriotiškai auklėjant jaunąją kartą. Sunku paneigti tą faktą, jog šiame procese didžiausias krūvis tenka istorijos ir kitiems humanitariniams mokslams. Norint išsiaiškinti jaunuolių požiūrį į XIX a. lietuvių tautinio atgimimo sąjūdį, buvo atlikta apklausa, kurioje dalyvavo Šiaulių miesto gimnazijų III ir IV klasių moksleiviai, taip pat Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto įvairių kursų studentai. Beje, analogiškas tyrimas atliktas 2006 m., kada norėta atskleisti kry- žiaus karų įvaizdžio formavimo Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose peripetijas (Gumuliauskas 2007, 319). Šį kartą į 11 klausimų atsakė 243 respondentai. Studentų išreikšta pozicija padėjo praplėsti lokalinio požiūrio į rūpimą problemą ribas. Apklausos rezultatai parodė, kad istorijos mokymosi tendencijos bendrojo lavinimo mokykloje išlieka stabilios. 2006 m. 84,8 % respondentų nurodė vado- vėlį,
    [Show full text]
  • Lithuanian Diaspora
    University of Notre Dame Australia ResearchOnline@ND Theses 2008 Lithuanian diaspora: An interview study on the preservation or loss of Pre-World War Two traditional culture among Lithuanian Catholic Émigrés in Western Australia and Siberia, in comparison with Lithuanians in their homeland Milena Vico University of Notre Dame Australia Follow this and additional works at: http://researchonline.nd.edu.au/theses Part of the Arts and Humanities Commons COMMONWEALTH OF AUSTRALIA Copyright Regulations 1969 WARNING The am terial in this communication may be subject to copyright under the Act. Any further copying or communication of this material by you may be the subject of copyright protection under the Act. Do not remove this notice. Publication Details Vico, M. (2008). Lithuanian diaspora: An interview study on the preservation or loss of Pre-World War Two traditional culture among Lithuanian Catholic Émigrés in Western Australia and Siberia, in comparison with Lithuanians in their homeland (Doctor of Philosophy (PhD)). University of Notre Dame Australia. http://researchonline.nd.edu.au/theses/33 This dissertation/thesis is brought to you by ResearchOnline@ND. It has been accepted for inclusion in Theses by an authorized administrator of ResearchOnline@ND. For more information, please contact [email protected]. CHAPTER 2 LITHUANIA: THE EARLIEST BEGINNINGS 9 CHAPTER 2 LITHUANIA: THE EARLIEST BEGINNINGS An historical culture is one that binds present and future generations, like links in a chain, to all those who precede them. A man identifies himself, according to the national ideal, through his relationship to his ancestors and forebears, and to the events that shaped their character (Smith, 1979, p.
    [Show full text]
  • Baltvokiečių Švietėjų Poveikis Lietuvių Žadintojui Simonui Daukantui
    SENOJI LIETUVOS LITERATŪRA, 48 KNYGA, 2019 ISSN 1822-3656 SAULIUS PIVORAS Baltvokiečių švietėjų poveikis lietuvių žadintojui Simonui Daukantui ANOTACIJA. Simono Daukanto asmeninėje bibliotekoje buvusios knygos liudija, kad Daukantas gerai žinojo bent jau keturių Apšvietos laikotarpio baltvokiečių istorikų ir publicistų veikalus. Žinomiausias baltvokiečių publicistas, kurio darbais Daukantas rė- mėsi tiesiogiai – Garlybas Merkelis. Merkelio argumentai apie baudžiavos panaikinimo būtinybę įtvirtino panašią Daukanto poziciją. Remiantis Daukanto ir Merkelio tekstų turinio lyginamąja analize galima kelti hipotezę, kad Merkelio teiginiai apie latvių tautą ir etnografinė-antropologinė šios tautos charakteristika skatino Daukantą panašiai aprašyti lietuvių tautą. Merkelis Daukantą turėjo įkvėpti ir „tautos būdo“ sąvokos kaip tautos es- mės apibūdinimo sistemingam vartojimui, kuris būdingas 1845 m. išleistame Daukanto veikale Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Yra duomenų, rodančių, kad egzistavo bent jau netiesioginiai Daukanto kontaktai su pirmojo latvių laikraščio Rygoje leidėju ir latvių liaudies švietėju Johannesu Hermannu Trey’umi. Latvių liaudies švietimas, dis- kusijos apie jį baltvokiečių pastorių ir mokytojų aplinkoje bei pradėtoje leisti latviškoje spaudoje turėjo stiprinti Daukanto orientaciją į liaudies (tautos) švietimo veiklą. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: baltvokiečiai; Apšvieta; švietėjai; baudžiavos kritika; liau- dies švietimas; tautos būdas. ĮVADAS Simono Daukanto vaidmuo kaip iškilaus lietuvių tautinio judėjimo atstovo ir
    [Show full text]
  • Juozas Tumas-Vaižgantas Ir Lietuvai Pagražinti Draugija Ir Lietuvai Pagražinti Tumas-Vaižgantas Juozas
    COLLOQUIA STRAIPSNIAI SKIRMANTĖ SMILINGYTĖ-ŽEIMIENĖ | 44 Juozas Tumas-Vaižgantas ir | Lietuvai pagražinti draugija ISSN 1822-3737 Anotacija: Kertinį epochinės Juozo Tumo-Vaižganto asmenybės orientyrą ir darbais nuosekliai siektą gyvenimo tikslą galima nusakyti labai papras- tai: kad Lietuva gražėtų. Tikėtina, kad būtent rašytojas sumanė 1921 m. įsteigtos Lietuvai pagražinti draugijos pavadinimą. Straipsnyje pristatomas mažiau žinomas plačios visuomeninės Vaižganto darbuotės segmentas – veikla šioje draugijoje. Nagrinėjamos organizacijos atsiradimo aplinkybės ir prisiimtos misijos – dailinti per I pasaulinį karą nuniokotą Lietuvos kraštovaizdį sodinant medžius ir globojant „istorinių ir pasakinių vietų“ atminimą – praktinė raiška. Aptariama Tumo –Lietuvai pagražinti draugijos ideologo – programinė vizija ir jo kaip organizacijos populiarintojo svarba. Atskleidžiamos rašytojo pastangos aktyvinti memorializacijos procesą, per kultūros paveldo objektus bei kuriamus naujus memorialinius ženklus budrinti kolektyvinę atmintį. Tumo indėlį puoselėjant atminties kultūrą, formuojant vizualinę tapatybę ryškina ir jo veikla memorialiniams paminklams statyti komitetuose. Raktažodžiai: Juozas Tumas-Vaižgantas, Lietuvai pagražinti draugija, kultūrinis kraštovaizdis, memorializacija, paminklai, atminties kultūra. Juozo Tumo-Vaižganto visuomeninė veikla lig šiol tebėra beprecedentis feno- menas, kuriam skleistis jo gyventas laikmetis buvo palanki terpė: akivaizdžios dvi didelės lietuvių draugijų kūrimosi bangos – dešimtmetis iki I pasaulinio karo ir pirmasis
    [Show full text]
  • Burials in Samogitia in the 1St to 16Th Centuries: the Custom of Placing Grave Goods
    VILNIUS UNIVERSITY INSTITUTE OF LITHUANIAN LITERATURE AND FOLKLORE LITHUANIAN ACADEMY OF MUSIC AND THEATRE Šarūnė VALOTKIENĖ Burials in Samogitia in the 1st to 16th Centuries: the Custom of Placing Grave Goods SUMMARY OF DOCTORAL DISSERTATION Humanities, Ethnology H 006 VILNIUS 2019 This dissertation was written between 2013 and 2018 in Institute of Lithuanian Literature and Folklore. The research was supported by Research Council of Lithuania. Academic supervisor: Prof. Dr. Vykintas, Vaitkevičius (Klaipėda University, Institute of Baltic Region History and Archaeology, Humanities, History and Archaeology, H 005). Academic consultant: Dr. Jūratė, Šlekonytė (Institute of Lithuanian Literature and Folklore, Humanities, Ethnology, H 006). This doctoral dissertation will be defended in a public meeting of the Dissertation Defence Panel: Chairman – Dr. Rasa, Paukštytė-Šaknienė (Lithuanian Institute of History, Humanities, Ethnology, H 006). Members: Dr. Rasa, Banytė-Rowell (Lithuanian Institute of History, Humanities, History and Archaeology, H 005). Dr. Vita, Ivanauskaitė-Šeibutienė (Institute of Lithuanian Literature and Folklore, Humanities, Ethnology, H 006). Dr. Ernestas, Vasiliauskas (Klaipėda University, Institute of Baltic Region History and Archaeology, Humanities, History and Archaeology, H 005). Dr. Aušra Žičkienė (Institute of Lithuanian Literature and Folklore, Humanities, Ethnology, H 006). The dissertation shall be defended at a public meeting of the Dissertation Defence Panel at 1 pm, on 06 juny 2019 in the conferences room of Institute of Lithuanian Literature and Folklore. Address: Antakalnio g. 6, Vilnius, Lithuania Tel. +370 85 2621943; [email protected]. The text of this dissertation can be accessed at the libraries of (Vilnius University, Institute of Lithuanian Literature and Folklore, Lithuanian Academy of Music and Theatre), as well as on the website of Vilnius University: www.vu.lt/lt/naujienos/ivykiu-kalendorius.
    [Show full text]
  • GK 2018-07 Roma Bončkutė. Simonas Daukantas
    Roma Bončkutė Simono Daukanto asmenybės ir darbų labirintai Simonas Daukantas (1793–1864) paliko daugelio sričių tekstų, kuriuos skaityto- jai dėl autoriaus painios raiškos greitai numeta į šalį, pasitenkindami informa- cija apie asmenybę ir jo darbus1. Jau XIX a. jį nukaršinęs kunigas Ignas Vaišvila sakė: „tokia buvo prie lietuvystes apatija“, kad geriau tuo laiku visiems atrodė lenkiškai knygas spausdinti ir skaityti negu Daukanto žmudzką kalbą skaitant kankintis. Šiandien esant kitos rūšies apatijai: postmodernizmo kontekste sie- kiant istoriją gelbėti nuo nacionalizmo, silpnėja ir Daukanto reikšmė, ir gyvas jo tekstų skaitymas. Istorikas lietuvių kultūros savimonėje įsitvirtino kaip drąsiai išreiškęs savąją Lietuvos istorijos poziciją, suteikęs istorijai transistorinį tikslą. XIX a. pradžioje rašyti Lietuvos istoriją lietuviškai reiškė parodyti priešingą tau- tai (tradicine prasme: gente Lituanus, natione Polonus) poziciją. Istorijos be pozicijos parašyti neįmanoma, o kai aptinkame stipriai išreikštą požiūrį, už jo matome slypint asmenybę. Taigi Daukanto asmenybė, vėliau ir dabar dėl įvairių prie- žasčių prieštaringai vertinama, buvo pirmosios lietuviškos istorijos atsiradimo priežastis; jo asmenybė daugeliui XIX–XX a. buvo lietuvių tautinio tapatumo pavyzdys, formuojantis jų gyvenimo ir etikos turinį. Yra sakoma, kad mūsų gyvenimo kryptį lemia penki mokytojai. Žinoma, kiekvPenu ãtskiru atveju jų būna daugiau ar mažiau, bet, palaikydami šią min- tį, pabandykime surasti tuos penkis Daukanto mokytojus ir aptarti, ką jis iš jų pa ėmė. Galbūt toks požiūris į istoriką parems nuomonę apie jo asmenybės didumą ir pateiks jo tekstų iškodavimo raktą. Taigi, jei tikėtume, kad mūsų gyvenimui svarbūs penki mokytojai, remdamiesi paties istoriko teiginiais ir tekstais, išskirtume šiuos autoritetus: Kotryna Odinaitė-Daukantienė, Ignacas Žegota Onacevičius, Albertas Vijūkas-Kojalavičius, Kristijonas Donelaitis, Jo- hanas Gotfrydas Herderis.
    [Show full text]
  • Lithuanian Writers and the Establishment During Late Socialism: the Writers Union As a Place for Conformism Or Escape Vilius Ivanauskas
    LITHUANIAN HISTORICAL STUDIES 15 2010 ISSN 1392-2343 PP. 51–78 LITHUANIAN WRITERS AND THE ESTABLISHMENT DURING LATE SOCIALISM: THE WRITERS UNION AS A PLACE FOR CONFORMISM OR ESCAPE Vilius Ivanauskas ABSTRACT This article analyses how the changes in the dominant attitude of local Soviet writers were encouraged, screened or restricted by the Writers Union [WU] through mechanisms of planning, control and even through measures of creating a secure daily environment. The author looks at the tensions and conflicts between writers of different generations, observing less ideology in the younger generation than in their predecessors since the development and dissemination of national images among the declared values of communism were increasing. The union as a system covered both aspects – conformism and the escape (manoeuvre). Though the WU had a strong mechanism of control, it managed to ensure for the writers such a model of adaptation where even those, who were subject to restrictions, had a possibility of remaining within the official structure, through certain compromises, while actually avoiding involvement in dissident activities or samizdat publishing. Introduction In August 1940 a group of Lithuanian intellectuals, most of whom were writers, went off to Moscow “to bring back Stalin’s Sunshine”, at the same time asking for Lithuania to be incorporated into the USSR. Forty eight years later in early June 1988 a few members of the local literary elite joined the initial Sąjūdis Group and from thenceforth stood in the vanguard of the National Revival. These two historic moments, witnessing two contrary breaking points in history, when Lithuanian writers were active participants in events, naturally give rise to the question of how the status and role of writers and their relationship with the Soviet regime changed.
    [Show full text]