Regional Formation and Development Studies

KLAIPĖDA UNIVERSITY SOCIAL SCIENCE FACULTY

REGIONAL FORMATION AND DEVELOPMENT STUDIES

Journal of Social Sciences

No. 1 (15)

Klaipėda, 2015 Regional Formation and Development Studies

Klaipėda University Social Science Faculty

Scientific Editor Prof. Dr. Antanas Bučinskas Klaipėda University (Lithuania) Deputy of scientific editor Prof. Dr. Ligita Šimanskienė Klaipėda University (Lithuania) Editorial board: Assoc. Prof. Dr. Ciprian Beniamin Benea University of Oradea (Romania) Prof. Habil. Dr. Remigijus Čiegis Vilnius University (Lithuania) Prof. Dr. Larisa Emeljanova I. Kant Federal University (Russia Federation) Assoc. Prof. Dr. Sebastian Gadal University of Versailles Saint Quentin en Yvelines (France) Prof. Dr. Hilmar Þór Hilmarsson University of Akureyri (Iceland) Prof. Dr. Vytautas Juščius Klaipėda University (Lithuania) Prof. Dr. Jose Manuel Lasierra Zaragoza University (Spain) Prof. Dr. Vaidutis Laurėnas Klaipėda University (Lithuania) Prof. Habil. Dr. Tadeusz Palmowski Gdansk University (Poland) Assoc. Prof. Dr. Romana Provazniková Pardubice University (Czech Republic) Prof. Habil. Dr. Bronislaw Sitek Alicide De Gasperi University (Poland) Prof. Dr. Biruta Sloka Latvia University (Latvia) Assoc. Prof. Dr. Eduardas Spiriajevas Klaipėda University (Lithuania) Prof. Dr. Rimantas Stašys Klaipėda University (Lithuania) Prof. Habil. Dr. Gerhard Strohmeier Alpen-Adria Universitat Klagenfurt (Austria) Prof. Habil. Dr. Stasys Vaitekūnas Klaipėda University (Lithuania) Prof. Habil. Dr. Povilas Zakarevičius Vytautas Magnus University (Lithuania)

Lithuanian language editor: Vilma Urbonavičiūtė (Lithuania) Layout: Ingrida Sirvydaitė (Lithuania) Cover design: Vilhelmas Giedraitis (Lithuania)

The first number was published in 2007. There are 3 annual volumes in Lithuanian, English languages. The journal included in EBSCO Publishing Business Source Complete databases (http://www.ebscohost.com/titleLists/bth-journals.pdf) From 2014 all publications have a digital object identifier (DOI) number

Address: Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda, Lietuva, tel. (370 46) 39 88 95, fax (370 46) 39 89 99

Internet address: http://www.ku.lt/leid

Every paper is revised by two reviewers ISSN 2029-9370 PREFACE

We have possibility to be acquainted with new scientific research from different field. These scientific investigations are taking important place in regional development. The organizational development and it influence to better regional development are described in S. Paramonovs, K. Ijevleva paper about Riga airport problems; organizational culture development is described in J. Paužuolienė, J. Daubarienė research; control of manufacturing processes in A. Giedraitis paper; innovative development perspectives of net of hotels in T. Konovalova, G. Jatulevičienė paper; analysis of small and medium size business structure and territorial distribution in V. Burkšienė, E. Spiriajevas investigation and methodological problems of assessment of regional economic growth in A. Šneiderienė, V. Juščius investigation. Youth unemployment problems are analyzed in T. Blinova, V. Markov, V. Rusanovsky and L. Grineviča, B. Rivža papers. Some psychological aspects of society wherein can improve psychological environment in regions are shown in paper about socially responsible consumption written by V. Juščius, D. Maliauskaitė, stress influence on job satisfaction by E. Župerkienė, A. Župerka, I. Babičaitė investigation, correlation of self-esteem and safety in society is describe in J. Sučylaitė paper, identity questions are describe in I. Spiriajevienė, E. Spiriajevas paper. D. Verkulevičiūtė-Kriukienė, J. Galinienė describe the changes in the use of EU structural funds in priorities of municipalities. And R. Civinskas, J. Dvorak, R. Davidonis in their paper analyzes preparation and implementation of Lithuanian public management reform. So like always the papers are interesting and can engage to read different scientist and all people. We wish pleasant reading.

Deputy of scientific editor Prof. dr. Ligita Šimanskienė, Klaipėda University (Lithuania)

PRATARMĖ

Šiame žurnalo numeryje galime susipažinti su įvairių sričių mokslininkų tyrimais, kurie apima svarbius regiono plėtros klausimus. Organizacijų vystymosi klausimai ir jų įtaka regionų vystymuisi aptarti S. Paramo- novs, K. Ijevlevos straipsnyje, kur nagrinėta Rygos tarptautinio oro uosto problematika. Organizacinės kultū- ros raiška aptariama J. Paužuolienės, J. Daubarienės straipsnyje, gamybos proceso kontrolė – A. Giedraičio straipsnyje. T. Konovalova, G. Jatulevičienė analizuoja viešbučių tinklo inovatyvias vystymosi perspektyvas, V. Burkšienė, E. Spiriajevas pateikia smulkaus ir vidutinio verslo struktūros bei teritorinės sklaidos analizę, A. Šneiderienė, V. Juščius nagrinėja regioninio ekonominio augimo vertinimo metodologines problemas. Jau- nimo nedarbo problemas savo straipsniuose analizuoja T. Blinova, V. Markovas, V. Rusanovskis, L. Grineviča, B. Rivža. Tam tikri visuomenės psichologiniai aspektai, padedantys gerinti psichologinę aplinką regionuose, gvildenami V. Juščiaus, D. Maliauskaitės atsakingo vartojimo veiksnių analizėje. E. Župerkienės, A. Župerkos, I. Babičaitės straipsnyje nagrinėjama streso įveikos problema, tapatumo klausimai atskleisti I. Spiriajevienės, E. Spiriajevo straipsnyje, visuomenės saugumo ir asmenybės psichikos sąveika – J. Sučylaitės straipsnyje. D. Verkulevičiūtė-Kriukienė, J. Galinienė atskleidė ES lėšų panaudojimo ir prioritetų kitimą Lietuvos savival- dybėse. R. Civinskas, J. Dvorak, R. Davidonis analizuoja Lietuvos viešojo valdymo reformas. Taigi, kaip visada, straipsniai įdomūs ir gali sudominti įvairių sričių mokslininkus bei praktikus. Linkime malonaus skaitymo.

Redaktoriaus pavaduotoja Prof. dr. Ligita Šimanskienė, Klaipėdos universitetas (Lietuva)

3 TURINYS

Tatiana Blinova, Vladimir Markov, Viktor Rusanovskiy Youth Unemployment in Russia: Models of Interregional Differentiation / 7 (Jaunimo bedarbystė Rusijoje: tarpregioninės diferenciacijos modelis) / 17

Valentina Burkšienė, Eduardas Spiriajevas Smulkiojo ir vidutinio verslo struktūra bei teritorinė sklaida Lietuvos Kuršių marių regione / 19 (Structure and Territorial Distribution of Small and Medium-sized Business in Lithuanian Part of the Curonian Lagoon Region) / 34

Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak, Rytas Davidonis Lietuvos viešojo valdymo reformų institucinė sandara 2009–2012 m. / 36 (Institutional Arrangements for Lithuanian Public Management Reforms 2009–2012) / 46

Algirdas Giedraitis Gamybos proceso kontrolės sistema gamybos įmonėje – vadovų ir vykdytojų nuomonių tyrimas / 47 (System of Control of Manufacturing Process at Manufacturing Company – Research on Opinion of Managers and Principals) / 55

Līva Griņeviča, Baiba Rivža Legal Framework of Youth Unemployment and Entrepreneurship Regulation in Latvia / 56 (Įstatyminė jaunimo nedarbo ir verslumo reguliavimo bazė Latvijoje) / 64

Vytautas Juščius, Deimantė Maliauskaitė Socialiai atsakingą vartojimą lemiantys veiksniai ir jį ribojančios priežastys / 65 (Socially Responsible Consumption: Incentives and Limitations) / 72

Tetiana Konovalova, Gražina Jatuliavičienė Innovation Development Perspectives in a Hotel Industry by Example of Radisson Hotel Chain in Ukraine / 73 (Inovacijų plėtros perspektyvos viešbučių versle, remiantis „Radisson“ viešbučių tinklo Ukrainoje pavyzdžiu) / 84

Sergejs Paramonovs, Ksenija Ijevleva Riga International Airport Development in Baltic Sea Region Aviation Industry Context / 86 (Rygos tarptautinio oro uosto plėtra Baltijos jūros regiono aviacijos versle) / 97

Jurgita Paužuolienė, Jolanda Daubarienė Organizacinės kultūros ir socialinės atsakomybės raiška UAB ,,Kretingos vandenys“ / 98 (Condition of the Organizational Culture and Corporate Social Responsibility of LLC “Kretingos Vandenys”) / 107

Irma Spiriajevienė, Eduardas Spiriajevas Nuo tautinės iki teritorinės tapatybė Lietuvoje: socialinis geografinis požiūris / 109 (From National to Terrtorial Identity in Lithuania: Social Geographic Approach) / 119

Jūratė Sučylaitė Visuomenės saugumo ir asmenybės psichikos savybių sąsajos: ugdančiosios meno terapijos poreikis / 120 (Interface the Public Safety and Mental Qualities of Personality: the Need of Educational Art Therapy) / 132

Agnė Šneiderienė, Vytautas Juščius Regiono ekonominio augimo vertinimo metodologinės problemos / 134 (The Methodological Problems of Assessing Economic Growth of Regions) / 145

4 Daiva Verkulevičiūtė-Kriukienė, Jelena Galinienė Europos Sąjungos struktūrinių lėšų panaudojimo pagal žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programą ir prioritetus kitimas Lietuvos savivaldybėse / 147 (The Change in the Use of Structural Funds of European Union according to Human Resources Development Operational Programme and the Priorities in the Municipalities of Lithuania) / 155

Erika, Župerkienė, Aurimas Župerka, Irma Babičaitė Streso įveikos veiksmų planas gerinant Klaipėdos rajono ugdymo organizacijų darbo klimatą / 157 (Action Plan for Coping with Stress to Improve the Work Climate in Klaipėda District Educational Organizations) / 173

ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Youth Unemployment in Russia: Models of Interregional Differentiation

Tatiana Blinova1

Russian Academy of Sciences (Russian Federation)

Vladimir Markov2, Viktor Rusanovskiy3

G. V. Plekhanov Russian Economic University (Russian Federation)

ABSTRACT The paper presents a statistical assessment of interregional differences in youth unemployment in Russia. The unemployment rate was decomposed into fundamental and cyclical components, which was essential for deeper understanding of the specificity of the youth labour market. We made a typology of the regions of RF according to similar trends of youth unemployment and an empirical analysis of the rates, dynamics and factors of unemployment among the young people aged 15–19 and 20–29 years for 77 regions of Russia between 2005 and 2013. We also analyzed the response of the regional rates of youth unemployment to crises. For analyzing the regional parameters of youth unemployment, we employed economical-statistical methods. We identified the interregional differences in the youth labor market and the nature of their changes in the time of economic crisis. The statistical database for this study was the Rosstat data posted on the official website of the Federal State Statistics Service. We found that in the time of crisis the interregional differences in unemployment rates decreased and in the period of recovery growth, they increased. The interregional differentiation was on the rise because some individual regions used new points of growth. The study was conducted at the Institute of Agrarian Problems of RAS with the financial support from the Russian Scientific Foundation (RSF), project # 14-18-02801. KEYWORDS: youth unemployment, modeling, typology, interregional differences, economic crisis.

JEL CODES: C51, E24, J64 DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v15i1.975

Introduction

1. Statement of the problem and research tasks

In any country, young people are the most vulnerable part of the labour market, especially in the time of economic crisis. In Russia, at a general rate of unemployment of 5.6 % (2013), the youth unemployment

1 Tatiana Blinova – doctor of economic sciences, professor, Deputy Director for Science. Scientific interests: economics, crisis economics E-mail: [email protected] Tel.: +792 762 055 57 2 Vladimir Markov – candidate of economic sciences, associate professor, Chair of Statistics. Scientific interests: economics, crisis economics E-mail: [email protected] Tel.: +790 532 221 19 3 Viktor Rusanovskiy – doctor of economic sciences, professor, Head of the Chair of General Economic Theory. Scientific interests: economics, crisis economics Tel.: +792 977 759 59

7 Tatiana Blinova, Vladimir Markov, Viktor Rusanovskiy YOUTH UNEMPLOYMENT IN RUSSIA: MODELS OF INTERREGIONAL DIFFERENTIATION rate was 26.1 % in the group 15–19 years and 18.6 % in the group 20–29 years of age. The risks of growing youth unemployment associated with the slowdown of the economic growth in Russia persist. Particular attention should be paid to considerable interregional differences on the youth labour market in Russia, when the youth unemployment rate varies from 2.6 % in Moscow to 78.3 % in Ingushetia. The Russian labour market and its youth segment are highly heterogeneous. The considerable interregional differences decrease the efficiency of applying universal tools and methods of regulating the labour market. The aim of this study – to model and analyze the interregional differences on the youth labour market using unemployment rates. The task is to develop such models of youth unemployment that would take into account, firstly, the age characteristics, secondly, the interregional differentiation of the youth labour market, and thirdly, the dynamic changes in the unemployment rate in the times of crises and recovery growth. We plan to: • Estimate the actual and natural youth unemployment rate. • Make a cluster analysis and a typology of regional labour markets according to the rate and dynamics of youth unemployment in Russia. • Analyze the behavioral reactions of the regional rates of youth unemployment on the economic crisis. • Estimate the sigma-convergence of the regions of RF by the rate of youth unemployment. The research methods include economic and statistical modeling techniques (cluster analysis, regression equations and ARIMA), and economic models, including that of the natural rate of unemployment and the Phillips curve. In the fundamental work (Blanchard, Katz, 1992) it is argued that in the long run the labour markets adapt so as to reach equilibrium. This means that if we exclude the conjuncture factors from the analysis, the regional labour markets would converge in terms of unemployment. In the Russian conditions, the estimation of the regional NAIRU for youth is a new task. The contemporary studies of unemployment in the periods of instability include methods of assessing the inequality in statics – differentiation and dynamics – convergence. In the first case, the most widely used are the entropy measures of inequality (OECD traditionally uses the T-measure of the Theil index as the main measure of inequality in terms of unemployment, see eg.: OECD Employment Outlook 2005, 2014), and in the second case, – the models of sigma- and beta-convergence (eg. Huber, 2007; Bayer, Juessen, 2006; Ty- rowicz, Wojcik, 2009). At the same time, the assessment of inequality in unemployment in Russian regions is insufficiently covered in the works of economists. The methods applied in Western literature are adapted for the purposes of the study. The object of our study is the youth labour market and the interregional differences in the unemployment rate. The total sample includes 77 regions of Russia. The Nenets, Chukchi, Yamalo-Nenets and Khanti-Man- si Autonomous Districts were not included in the analysis because of the low number of the unemployed; the Chechen Republic and Ingushetia – because of the lack of data on some age categories for certain periods. The data we used is for 2005–2013. The initial statistics include: economically active, economically inactive, employed and unemployed population by age in per cent of the total (Economically Active, 2014); the number of resident population by age on January 1 of each year (The Regions of Russia, 2013; The Number of Population of Russia, 2013); the rates of unemployment, economic activity and employment of the total population (Labour and Em- ployment, 2013). The estimated statistics include: age unemployment rates among the economically active population by corresponding ages; the non-accelerating inflation rate of youth unemployment (NAIRU). Observations of unemployment in developed countries indicate significant fluctuations of unemployment around the average level, which can be considered constant at certain time intervals (Korovkin et al., 2004: 515). The task of identifying the stable parameters of interregional unemployment inequality requires finding a stable reference point. In this sense, paramount is the characteristics of the structural and the frictional unemployment (Kolesnikova, 2013: 104) summing up to non-accelerating inflation rate of unemployment. The non-accelerating inflation rate of unemployment is the rate derived from the Walrasian system of general equilibrium equations, provided that it incorporates the current structural characteristics of the markets

8 ISSN 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (15) for labor and goods, including market imperfections, stochastic fl uctuations of supply and demand, the costs of collecting information about vacant jobs and labor available supply, the costs of labor mobility, and etc. (Kazakova et al., 2009: 129). It is projected that in the course of this study we will investigate the actual and natural rates of youth unemployment, the degree of interregional differences in the youth labour market in the time of both crisis and economic growth, as well as the specifi city of behavioral responses of the regional labour markets to the crisis and the recovery growth.

1.1. Assessing the actual and non-accelerating inflation rate of youth unemployment (NAIRU) and analyzing their dynamics

The youth labor market is affected by both internal factors and external shocks and crises, the most recent of which is the global fi nancial crisis of 2008–2009. Trends of regional unemployment rates on the youth labor market are advisable to investigate in two aspects: fi rst, from the standpoint of unemployment dynamics, and second, in terms of interregional unemployment inequality fl uctuations. In the framework of one-dimensional technique, the unemployment rate is decomposed into a determinate trend and a random component (Pichelmann, 1997). The trend is interpreted as an “equilibrium rate of unemployment”, and the random component – as a “cyclical” unemployment curve. We can only derive estimates of NAIRU (Espi- nosa-Vega, 1997: 8–21), if the trend is uncorrelated with the infl ation rate. Basing ourselves on the concept (Mitchell, 2008) of non-accelerating infl ation rate of unemployment, we transform the youth unemployment benchmarks into more stable ones by removing the casual fl uctuations (noise). Deriving the NAIRU for the regions of Russia by individual age groups is an independent and very important task. Taking into consideration the results of the earlier studies of the effi ciency of the methods of smoothing and fi ltering, to identify the non-accelerating infl ation rate of youth unemployment here we use the method of adaptive fi ltering by Hodrick-Prescott (Richardson, 2000; Korovkin, 2006: 489). The results of our calculations show that the regional NAIRU trends that have been identifi ed with the use of the Hodrick-Prescott fi lter meet our research tasks, as they do not correlate with the regional consumer price indices and are stable. For instance, in average Russian measurements, the comparison of the NAIRU and the actual rate of youth unemployment by the age groups for the analyzed period (2005–2013) is presented in Figure 1.

Fig. 1. The average Russian NAIRU and actual unemployment rate among the economically active population for 2005–2013 (where UER is the actual unemployment rate; the regional NAIRU extremes are also shown)

9 Tatiana Blinova, Vladimir Markov, Viktor Rusanovskiy YOUTH UNEMPLOYMENT IN RUSSIA: MODELS OF INTERREGIONAL DIFFERENTIATION

The non-accelerating inflation rate of unemployment for the 15–19-age group tends to increase (line NAIRU 15–19). At the same time, the regional maximums (line max 15–19) and minimums (line min 15–19) in the crisis time of 2008–2009 tend to draw near to the natural Russian average rate. After the crisis, the situation on the youth labour market in the leading regions would improve at a higher pace. This is demonstrated by the declining min 15–19 curve and the horizontally tilting max 15–19 line. For the young people aged 20–29 years the non-accelerating inflation rate of unemployment tends to decrease, while the extremes are stable over time (Figure 1). In order to measure the structural shifts in youth unemployment, so as not to distort their real scope because of mutual offsetting of the regional specificities in the all-Russian figures, we made a cluster analysis to form three groups of regions. The clustering by k-means is based on taking into account the regional variation of the unemployment rates among the population aged 15–19 and 20–29 years, and the pace of their change over the years (2005–2013). The composition of the clusters is presented in Table 1. The first cluster includes the regions of Russia with the unfavorable situation on the youth labour market and high unemployment. The third cluster is comprised of the regions with the favorable situation on the labour market and low unemployment. The second cluster embraces the regions where the labour market parameters are close to the Russian averages.

Table 1. Distribution of Russian regions by clusters based on differences in the rates and dynamics of youth unemployment Regions of Cluster 1 Regions of Cluster 2 Regions of Cluster 3 Jewish Autonomous District, Trans- Altai Krai, Amursk Oblast, Arkhangelsk Oblast, Belgorod Baikal Krai, Kabardino-Balkar Astrakhan Oblast, Bryansk Oblast, Oblast, Vladimir Oblast, Vologda Republic, Karachay-Cherkess Volgograd Oblast, Voronezh Oblast, Oblast, Moscow, St. Petersburg, Republic, Kurgan Oblast, the Irkutsk Oblast, Kaliningrad Oblast, Ivanovo Oblast, Kaluga Oblast, Republic of Altai, the Republic of Kemerovo Oblast, Krasnodar Krai, Kamchatka Krai, Kirov Oblast, Buryatia, the Republic of Dagestan, Krasnoyarsk Krai, Kursk Oblast, Kostroma Oblast, Leningrad the Republic of Kalmykia, the Lipetsk Oblast, Novosibirsk Oblast, Oblast, Magadan Oblast, Moscow Republic of Tyva Omsk Oblast, Orenburg Oblast, Oblast, Murmansk Oblast, Nizhniy Oryol Oblast, Penza Oblast, Perm Novgorod Oblast, Novgorod Oblast, Krai, Primorski Krai, the Republic Pskov Oblast, the Republic of of Adygeya, the Republic of Karelia, Samara Oblast, Sverdlovsk Bashkortostan, the Republic of Oblast, Stavropol Krai, Tver Oblast, Komi, the Republic of Mari El, the Tula Oblast, Tyumen Oblast, Republic of Mordovia, the Republic Udmurt Republic, Khabarovsk of Saha (Yakutia), the Republic of Krai, Chelyabinsk Oblast, Yaroslavl North Osetia-Alania, the Republic Oblast of Tatarstan, the Republic of Khakassia, Rostov Oblast, Ryazan Oblast, Saratov Oblast, Sakhalin Oblast, Smolensk Oblast, Tambov Oblast, Tomsk Oblast, Ulyanovsk Oblast, Chuvash Republic

The non-accelerating inflation rate of unemployment in Russia in general and in the three clusters changes in different direction between 2005 and 2013. For instance, in the regions of the second and third clusters the NAIRU decreases, while in the regions with high unemployment among the population aged 15–19 years it is on the noticeable rise (Figure 2). All the three clusters experience a sharp increase in actual unemployment (EUR) in 2009–2010.

10 ISSN 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (15)

Figure 2. Parameters of the actual and the non-accelerating infl ation rates of youth unemployment for the 15–19-aged in clusters (1–3) and Russia as a whole (all regions)

The trend of the non-accelerating infl ation rate of youth unemployment in Russia is on a level close to the steady-state value of 25–26 %, which is largely a contribution from the growth of the NAIRU in the regions belonging to the 3rd cluster. The unfavorable regions of cluster 1 in the long run converge to the Russian average NAIRU, while cluster 2 demonstrates further isolation, consistently reducing the natural threshold of younger youth unemployment. For the young people aged 20–29 years the fl uctuations of unemployment in the time of crisis are not that strong, but more harmonized between the clusters (Figure 3).

Figure 3. Parameters of the actual and the non-accelerating infl ation rates of youth unemployment for the 15–19-aged in clusters (1–3) and Russia as a whole (all regions)

The young people of 20–29 years, in contrast to the group of those aged 15–19 years, show a steady unemployment-decreasing trend. Among the clusters, the best unemployment rates are observed in cluster 3, but there is a trend for its NAIRU to increase. The regions belonging to clusters 2 and 3, given their opposite

11 Tatiana Blinova, Vladimir Markov, Viktor Rusanovskiy YOUTH UNEMPLOYMENT IN RUSSIA: MODELS OF INTERREGIONAL DIFFERENTIATION trends, converge in terms of the NAIRU, while the unemployment rate in cluster 1 reduces slower than in its 15–19-age group. Of greatest interest is the analysis of the response of the regional rates of youth unemployment to crises. To characterize the empirical values of unemployment, besides identifying the NAIRU, we need to identify the possible lags in the response to external disturbances and measure the duration of such responses leading to the transfer of the effects to older ages. We evaluated the autocorrelations in the dynamics of youth unemployment for each age group and analyzed the non-trend components of the time series according to the age groups to find out the degree of the impact of the economic crisis. In addition to that, we estimated the sigma-convergence of the regions of Russia in terms of youth unemployment.

2. Results of the study

2.1. Analyzing the autocorrelations in the dynamics of youth unemployment

One of the methods of decomposing the time series is models of auto regression and moving average, which appear especially useful for describing and forecasting the processes exhibiting homogenous fluctuations around the average value. However, these models are only suitable for stationary series, the mean, the variance and the autocorrelation of which are stable over time. Identification of the models of time series of youth unemployment is thus reduced to the methods of smoothing, fitting and autocorrelation. The economic sense of our statistical operations is in comparing the non-accelerating inflation rate of unemployment (the long-term trend), as well as the component comple- menting it up to the actually observed levels. This component includes fluctuations caused by cyclical shifts, economic shocks and “white noise”. The autocorrelation functions were constructed by using the package Statistica 10, the module “Analysis of distributed lags”, for each of the time series of the actual youth unemployment by clusters of the regions of Russia. Analysis of distributed lags is a special method of evaluating the lagging dependence between the series (Package Statsoft). According to the existing data, it makes sense to test the lags of no more than three years, depending on the model specification. This interval meets the research tasks, as in five years the youth of the younger age group completely transits to the older age group of young people (a half of this transition period is 2.5 years), and the turning (crisis) period falls on the middle of the investigated time series. We have tested the autocorrelations in each time series of the unemployed youth by clusters separately for 15–19 and 20–29 years, and then evaluated the distributed lags upon the transition of the youth from the younger to the older age group. The autocorrelations of youth unemployment in the investigated groups of regions are insignificant. The autocorrelation function for the regions of the 3rd cluster in the 15–19-age group has the shape of a “plume”, i.e. it transits from positive correlations with attenuation to the negative correlation, growing with the length of the lag. This means that in the regions of the 3rd cluster the population’s response to shocks tends to rapidly attenuate, and the more time, the more the rise of unemployment in the current year will lead to its reduction in subsequent years. In general, the absence of autocorrelations indicates that the interregional differences in the rate and dynamics of youth unemployment are a result of macroeconomic processes rather than a consequence of persistent being in the status of the unemployed, which would have led to a transition of the unemployed to older ages. The distributed lags for youth unemployment in Russia are calculated by using an independent (affecting) component “Unemployment in the age of 15–19 years” and a dependent component “Youth unemployment in the 20–29-age group”. The model of dependence of youth unemployment in the age of 20–29 years on the unemployment among the young people aged 15–19 years with the lag from 0 to 3 years is tested in Table 2.

12 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Table 2. Parameters of the model of auto regression with a distributed lag*

Regression Standard Model Lag, years t p coefficient deviation 0 0,47654 0,16082 2,963 0,02518 With lag 1 1 -0,08415 0,15964 -0,527 0,61702 0 0,50760 0,15625 3,249 0,03142 With lag 2 1 0,03226 0,24894 0,129 0,90314 2 -0,15315 0,14565 -1,052 0,35236 0 0,32599 0,16263 2,004 0,18290 1 0,45060 0,29102 1,548 0,26164 With lag 3 2 -0,73890 0,33146 -2,229 0,15559 3 0,35024 0,20520 1,707 0,22997 * All multiple coefficients of determination are higher than 0.98 and significant by the Fisher test

According to the model specifications, youth unemployment among the 15–19 aged does not produce any deferred impact on the unemployment rate for the 20–29-aged people. Consequently, there is practically no transition of youth to the destructive state of prolonged unemployment, and no growth of social tension occurs because of personal replacement of the unemployed of the related age. The high determination in the model with lag 0 is due to the similar response of unemployment in these age groups to external challenges. The relationship between these two groups in each current year is cha- racterized by a significant regression coefficient of 0.477, which means an almost 50 % coincidence of the regions’ “response” to changes in youth unemployment in these two age groups. Another approach to analyzing the lag component is to calculate the polynomial lags Almon (Schmidt, 1974: 679–681) and alpha coefficients.

Table 3. Parameters of the Almon model with lags from 0 to 3 years for the independent variable “Unemployment in the age of 15–19 years” and the dependent variable “Unemployment in the age of 20–29 years” by Russian regions between 2005 and 2013

Model Lag, years Alpha coefficient Standard deviation t p 0 0,55825 0,10918 5,11314 0,01448 With a lag of up to 2 years 1 -0,78525 0,27419 -2,86393 0,06437 2 0,20439 0,09125 2,23981 0,11098 0 0,55825 0,109180 5,11314 0,03619 1 -0,02261 0,09520 -0,23747 0,83440 With a lag of up to 3 years 2 -0,19468 0,09228 -2,10973 0,16936 3 0,04202 0,11744 0,35784 0,75470

The coefficient of determination is 99.75 %, but like with the aforementioned method, the lag components are insignificant, which proves that unemployment in the two age groups forms independently, but changes in response to external influence jointly and concertedly.

2.2. Analysing the non-trend components of youth unemployment and evaluating the impact of crisis

The cyclical component – a product of the global financial crisis, among other – is derived by subtracting the NAIRU from the actual rates of youth unemployment for each cluster and Russia as a whole for each age group (Figures 4 and 5).

13 Tatiana Blinova, Vladimir Markov, Viktor Rusanovskiy YOUTH UNEMPLOYMENT IN RUSSIA: MODELS OF INTERREGIONAL DIFFERENTIATION

Figure 4. Cyclical fl uctuations of youth unemployment (15–19 years) in the clusters of Russian regions

Figure 5. Cyclical fl uctuations of youth unemployment (20–29 years) in the clusters of Russian regions

Comparing the two charts, we see that the consequences of the crisis are more protracted for youth unemployment in the age of 15–19 years and offset only by 2012. The regions of clusters 2 and 3 responded to the crisis in a similar way, and the unstable economy in the regions of cluster 3 enabled to postpone the negative effects for 2010, after which the situation quite quickly returned to low unemployment. The regions of cluster 1 experienced the recession later than the rest, but the increase in unemployment among the young people of 15–19 years of age was the highest. The crisis has produced an indirect impact on the youth labour market of the regions of Russia: when the situation in more favorable regions got worse, the migrant workers preferred to return to their “native” depressed regions. For the group of the 20–29-aged people, in contrast, the crisis peaked in 2009, but quickly enough the situation started to change for the better. The least affected by the economic shock were the unemployment fl uctuations in depressed regions, where the high fractions of unemployed youth just did not “notice” any additional external pressure. This means that unemployment in the regions of cluster 1 is associated with the general economic situation in the area rather than economic shocks.

2.3. Evaluating the sigma-convergence of Russian regions in terms of youth unemployment

After identifying the trend of youth unemployment in the regions of Russia, let us analyze the prospects for fl uctuations of its regional proportions. Trends for indicators of differentiation are usually studied with the use of such categories as “convergence” and “divergence”. According to the convergence hypothesis, if at the initial moment of time the economy of a region (country) is farther from stable equilibrium, its growth rates will be higher than that of the economy that is closer

14 ISSN 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (15) to equilibrium (Drobishevski, 2005: 33). For interregional youth unemployment differentiation, this means that we test the hypothesis that regions with high unemployment rates converge to some normal (natural) unemployment rate. This rate cannot be close to zero due to objective reasons. It is therefore important to set a reference point and check whether the vector of the inequality dynamics corresponds to the reduction of unemployment, which in the end can cause the differentiation to reduce. We use the NAIRU as our reference point. Before testing the hypothesis of sigma-convergence, we need to know if the form of distribution of the regions by youth unemployment satisfi es unimodality, which, according to the D. Quah criterion (Quah, 1992), will indicate the presence of an absolute σ-convergence. We previously evaluated the distribution of unemployment among individual age groups by Russian regions and showed that its form corresponds to the normal or lognormal law and is unimodal. The dynamics of the interregional differences is most clearly described by using the T- and L- measures of the Theil index (Figure 6). The lower volatility and levels of the L-measure compared to the T-measure suggest a smaller contribution of the regions with low youth unemployment to the resulting inequality, while the unfavorable regions, although they are fewer in RF, produce a stronger infl uence on the interregional differentiation.

Figure 6. Parameters of the sigma-convergence of Russian regions in terms of youth unemployment (15–19 and 20–29 years of age)

Analyzing the changes in the regional youth unemployment rates, we can arrive at the following conclusions: • For the 15–19-age group, the convergence of the regions was observed up to 2009, and then the inequality was on the steady rise. • For the 20–29-age group, the convergence was only observed between 2007 and 2009, while the other years of the period saw a divergence, which, according to the rates (the curve’s angle), was no- ticeably higher than that for the 15–19-age group. This can be a token of a higher economic activity of the young people aged 20–29 years. Thus, the convergence in the crisis years meant that the regions were converging to a higher unemployment rate. The divergence of the regional youth unemployment rates depicts the different rates of the recovery growth in the regions of Russia, as well as the unequal effi ciency of the employment policies.

Conclusion

The regional inequality in terms of youth unemployment is considerable, which should be taken into account when developing regional youth employment programs. By making our cluster analysis of the re-

15 Tatiana Blinova, Vladimir Markov, Viktor Rusanovskiy YOUTH UNEMPLOYMENT IN RUSSIA: MODELS OF INTERREGIONAL DIFFERENTIATION gions, we managed to identify the typical trends of youth unemployment and differentiate its consequences. The crisis of 2008–2009 caused the youth unemployment rate to rapidly grow while reducing the interregional differentiation on the labour market. The increase in youth unemployment in Russia was more noticeable in favorable regions and less noticeable in outsider regions, which can be seen in the divergence parameters after 2009. The group of favorable regions was more prompt in overcoming the consequences of the crisis, while the cluster of unfavorable regions, although small in the number, produces a stronger impact on the interregional differences on the youth labour market. The young people’s response to the crisis is similar in the two age groups, but not interlinked, which is to say that youth unemployment has low personal duration, since the population adapts to the new labour market conditions. If in the time of crisis the interregional differences in unemployment rates would decrease, then in the period of recovery growth they would increase. The interregional differentiation was on the rise because some individual regions used new points of growth and “forged ahead”. Furthermore, the regions adapted their population to the labour market requirements with different degrees of efficiency. There, where the economy is diversified, the region is more resistant to economic recession and its youth employment is more stable. In highly specialized regions in the time of crisis the youth unemployment rate, including that of the structural one, grows. Our results and conclusions are subject to further discussion. We found that the interregional differences on the Russian labour market and its youth segment are mostly a result of the regions’ economic features and their specific reaction to economic shocks. We also found that after the crisis, the situation on the youth labor market in the regions of Russia where the economies were stronger would improve at a higher place. In the regions with continuously high unemployment, the reaction of the youth labour market to economic shocks would fade away faster. Another finding is that the response of the regional unemployment rates to crisis differs in duration. The lags of response of the regional labour markets to external disturbances are also different for the different types of regions. We found out that youth unemployment in the age groups of 15–19 and 20–29 years arises relatively independently. However, at the same time, it changes concordantly when shocks occur. Youth unemployment in the age of 15–19 years produces no pending effects on the unemployment rate among the 20–29-aged. The negative consequences of the global financial crisis (2008–2009) turned more durable for the youth aged 15–19 years. The high rate of unemployment among the 15–19 olds only dropped by 2012. The unemployment rate among the 20–29-aged people peaked in 2009, being on a steady decline from then on. The unemployment fluctuations were affected by the crisis the least in the regions with weak economies and persistently high unemployment. This means that the unemployment rate in the regions of cluster 1 largely depends on the social-economic situation inside the region. The conclusion that interregional differences in unemployment rates shrink in the time of economic crisis and increase in the time of recovery growth is subject to further discussion. We found that the convergence in the crisis years meant that the regions were converging to a higher unemployment rate. The divergence of the regional youth unemployment rates depicts the different rates of the recovery growth in the regions of Russia, as well as the unequal efficiency of the employment policies.

References

Akhundova, О. V., Korovkin, A. G. (2006). Experience in Evaluating the Non-accelerating Inflation Rate of Unemploy- ment in the Russian Economy. Scientific publications: Institute of Economic Forecasting of RAS, Vol. 4, p. 488–507. Bayer, C., Juessen, F. (2006). Convergence in West German Regional Unemployment Rates. German economic review, No. 8 (4), p. 510–535. Blanchard, O., Katz, L. (1992). Regional Evolutions. Brookings Papers on Economic Activity, No. 1(1), p. 1–75. Burke, O. (2011). Statistical Methods. Autocorrelation, Decomposition and Smoothing. Michaelmas Term. Depar- tment of Statistics, Oxford. Url: http://www.stats.ox.ac.uk/~burke/Autocorrelation/ Decomposition%20and%20 Smoothing.pdf Constitution of the Russian Federation. Article 65. URL: http://constitution.kremlin.ru/#article-65

16 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Drobishevski, S., Lugovoy, О., Astafieva, Е. et al. (2005).Factors of Economic Growth in the Regions of RF. Moscow: IEPP, p. 33. Espinosa-Vega, M., Russell, S. (1997). History and Theory of the NAIRU: A Critical Review. Federal Reserve Bank of Atlanta. Economic Review, p. 4–25. Huber, P. (2007). Regional Labour Market Developments in Transition: A Survey of the Empirical Literature. European Journal of Comparative Economics, No. 4(2), p. 263–298. Kazakova, М. V., Sinelnikov-Murilev, S. G., Kadochnikov, P. A. (2009). Analysis of the Structural and Conjuncture Components of the Tax Burden in the Russian Economy. Moscow: IEPP, 208 p. ISBN 978-5-93255-279-7. Kolesnikova, О. А. (2013). On Some Approaches to Evaluating the Tension on the Labour Market and Defining the Non-accelerating Inflation Rate of Unemployment. VSU Newsletter. Series: Economics and Management, No. 1, p. 104. Korovkin, А. G., Akhundova, О. V., Korolev, I. B., Podorvanova, Y. А. (2004). Unemployment on the Russian Labour Market: the Sectoral Aspect. Scientific publications: Institute of Economic Forecasting of RAS, No. 2, p. 505–526. Labour and Employment in Russia. (2013). Statistical Compilation. Moscow. Mills, T. C. (1990). Time Series Techniques for Economists. Cambridge University Press. ISBN 0-521-34339-9. Mitchell, W., Muysken, J. (2008). Full Employment Abandoned: Shifting Sands and Policy Failures. Edward Elgar Publishing. ISBN 1-85898-507-2. OECD Employment Outlook. (2005). P. 102. ISBN 92-64-01045-9. OECD Employment Outlook. (2014). DOI:10.1787/empl_outlook-2014-en. Pichelmann, S. (1997). The NAIRU Concept: A Few Remarks. Economics Department. Working Papers, No. 178. Quah, D. (1992). International Patterns of Growth: I. Persistence in Cross-country Disparities. LSE Working paper. Richardson, P., Boone L., Giorno, K., Meacci, M., Rae, D., Turner, D. (2000). The Concept, Policy Use and Measu- rement of Structural Unemployment: Estimating Time-varying NAIRU across 21 OECD Countries. Economics Department. Working Papers, No. 250. Schmidt, P. (1974). A Modification of the Almon Distributed Lag. Journal of the American Statistical Association, No. 69, p. 679–681. Statsoft Package. Textbook. Url: http://www.statsoft.ru/home/textbook/default.htm Surveys on Employment of Population. (2014). Statistical Bulletin. Moscow. Rosstat. The Economically Active Population of Russia. (2013). Statistical Compilation. Moscow. Rosstat. The Population of the Russian Federation by Cities, Towns and Districts. (2013). Statistical Bulletin. Moscow. Rosstat. The Regions of Russia: Social-Economic Indicators. (2013). Statistical Compilation. Moscow. Rosstat. Tyrowicz, J., Wojcik, P. (2009). Unemployment Convergence in Transition. Growth and Structural Features of Transi- tion. Ed. E. Marelli, M. Signorelli. London: Palgrave Macmillan.

JAUNIMO BEDARBYSTĖ RUSIJOJE: TARPREGIONINĖS DIFERENCIACIJOS MODELIS

Tatiana Blinova, Vladimir Markov, Viktor Rusanovskiy Rusijos mokslų akademija, G. V. Plechanovo Rusijos ekonomikos universitetas (Rusijos Federacija)

Santrauka

Straipsnyje pateikiamas statistinis tarpregioninių jaunimo bedarbystės Rusijoje skirtumų vertinimas. Jau- nimo bedarbystės lygis išskaidytas į pagrindinius ir ciklinius komponentus, kurie būtini siekiant geriau suprasti jaunimo darbo rinkos ypatumus. Remdamiesi jaunimo bedarbystės dinamika, parengėme RF regionų tipologiją: analizuotos 15–19 ir 20–29 metų jaunimo amžiaus grupės, vertintas 2005–2013 metų laikotarpis. Analizuoti 77-ių Rusijos regionų duomenys. Nagrinėta ir regioninė jaunimo bedarbystė, įvertinant ekonomi- nės krizės pasekmes. Jaunimo bedarbystės regioniniai parametrai analizuoti taikant ekonominius-statistinius metodus. Nustatyti tarpregioniniai jaunimo darbo rinkos skirtumai ir pokyčiai ekonominės krizės metu. Šio tyrimo statistinė duomenų bazė – Rosstat duomenys, paskelbti oficialioje Rusijos Federalinės valstybinės statistikos tarnybos svetainėje. Nustatėme, kad per krizę tarpregioniniai jaunimo bedarbystės skirtumai su-

17 Tatiana Blinova, Vladimir Markov, Viktor Rusanovskiy YOUTH UNEMPLOYMENT IN RUSSIA: MODELS OF INTERREGIONAL DIFFERENTIATION mažėjo, o krizei pasibaigus vėl padidėjo. Taip nutiko dėl to, kad sparčiau besivystančiuose regionuose krizės metu nuosmukis buvo jaučiamas labiau, bet po krizės šie regionai rado būdų, kaip pagerinti ekonominę situaciją regione. Taigi tarpregioninė diferenciacija pakito, nes kai kurie regionai išnaudoja naujas ekonominio augimo galimybes, į veiklą įtraukdami ir jaunimą. Tyrimas atliktas Agrarinių problemų institute, gavus finansinę paramą iš Rusijos mokslų fondo (RMF) projektui Nr. 14-08-02801. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: jaunimo nedarbas, modeliavimas, tipologija, regionų skirtumai, ekonominė krizė.

JEL KLASIFIKACIJA: C51, E24, J64

18 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

SMULKIOJO IR VIDUTINIO VERSLO STRUKTŪRA BEI TERITORINĖ SKLAIDA LIETUVOS KURŠIŲ MARIŲ REGIONE

Valentina Burkšienė1, Eduardas Spiriajevas2

Klaipėdos universitetas (Lietuva)

ANOTACIJA Europos Sąjungos politika skatina darnią visų regionų plėtrą. Lietuvoje regionus atitinka dešimt apskričių. Tačiau darniai Lietuvos plėtrai, ypač tam naudojant ES ir valstybės paramą, tikslinga taikyti kitokią regionų plėtros politiką: tai yra remti ne tik apskritis, bet ir specifinius mezo- arba mikroregionus. Tokių regionų plėtros kryptis tikslinga nustatyti, atskleidžiant jų specifiškumą ir ypatumus. Smulkusis ir vidutinis verslas laikomas šalių ekonominės ir socialinės gerovės pagrindu, todėl regiono specifiškumui ir plėtros ypatu- mams nustatyti tikslinga naudoti SVV vertinimo kriterijus ir rodiklius. Šiame straipsnyje autoriai pristato Kuršių marių regioną, kaip galimą mikroregiono pavyzdį, išgrynina specifinius jo aspektus, taikant siūlomus SVV vertinimo kriterijus bei rodiklius. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Kuršių marių regionas, smulkusis ir vidutinis verslas, ekonominės veiklos struktūra, teritorinė sklaida, netolygumas, regioninė politika.

JEL KLASIFIKACIJA: D8, M2, O21, R1, Z18 DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v15i1.976

Įvadas

Lietuvos regioninėje politikoje Kuršių marių pakrančių regionas iki šiol kaip paskiras teritorinis arealas neišskirtas. Ši teritorija analizuojama platesniame Vakarų Lietuvos ar pajūrio regiono kontekste. Baltijos jūra, unikalus pajūrio kraštovaizdis ir rekreaciniai ištekliai, Palangos ir Neringos kurortai, Klaipėdos uosto infrastruktūra ir transporto sistemų tinklas, ekonominių veiklų ir verslų specifika – tai pagrindiniai gamtiniai ir ekonominiai geografiniai veiksniai, lemiantys Vakarų Lietuvos regiono išskirtinumą, o Kuršių marių akvatorija ir pakrantės – sudėtingos ir unikalios gamtinės teritorinės sistemos, kurios nulėmė šio krašto gyventojų verslus ir išgyvenimo strategiją. Skirtinga gamtinė aplinka (pievos ir kopos, pelkynai ir pušynai), tačiau bendra kultūrinė praeitis (kur- šininkai ir lietuvininkai), istorinė praeitis (Klaipėdos kraštas, Mažoji Lietuva, sovietmetis) šį arealą išskiria iš kitų Lietuvos teritorijų. Jeigu teritorijoje yra bent vienas bruožas, kurio nėra aplinkinėse teritorijose, tai leidžia ją išskirti ir vadinti atskiru regionu. Vandens turizmo, rekreacinės žvejybos, svetingumo ir kitos ap-

1 Valentina Burkšienė – daktarė (socialiniai mokslai), lektorė, Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo ir teisės katedra. Moksliniai interesai: viešasis administravimas, organizacinis mokymasis, organizacinių žinių kūrimas, darnus vystymasis, strateginis planavimas. El. paštas: [email protected] Tel.: +370 698 850 03 2 Eduardas Spiriajevas – daktaras (fiziniai mokslai), docentas, Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinės geografijos katedros vedėjas. Moksliniai interesai: turizmo geografija, ekonominė geografija, turizmo plėtros regioniniai skirtumai, pasienio regionų socialinė ir ekonominė geografija, GIS metodai socialiniuose tyrimuose. El. paštas: [email protected] Tel.: +370 46 398 674

19 Valentina Burkšienė, Eduardas Spiriajevas SMULKIOJO IR VIDUTINIO VERSLO STRUKTŪRA BEI TERITORINĖ SKLAIDA LIETUVOS KURŠIŲ MARIŲ REGIONE tarnavimo paslaugos bei jų infrastruktūros objektai yra pagrindiniai verslo sąveikos veiksniai tarp abiejų krantų. Verslų panašumas taip pat sudaro prielaidą abu krantus, kuriuos jungia marių akvatorija, vadinti Kuršių marių regionu. Kuršių marių regiono architektūrinis paveldas išsamiai ištirtas istorinėje retrospektyvoje (Purvinas, 1999). Vykstantys gamtiniai procesai ir jų pokyčiai nuolat stebimi ir tiriami gamtinės geografijos specialistų, tačiau socialinių ir ekonominių procesų analizė dažnai apsiriboja bendro pobūdžio informacija bei išsamiais turizmo procesų tyrimais. Gyventojai ir jų verslai šiame regione dėl duomenų trūkumo, tokio pobūdžio tyri- mų tradicijų nebuvimo, nesuformuluotų kriterijų ir jų rodiklių verslo teritorinei analizei atlikti yra mažiausiai ištirti. Smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) įmonėse sutelktos pagrindinės regiono ekonominės veiklos, lemian- čios gyventojų užimtumą ir verslumą (išimtis tik Klaipėdos miestui). SVV ekonominių veiklų struktūra ir teritorinė sklaida priklauso nuo regiono gyventojų teritorinio išsidėstymo, amžiaus struktūros, turimų profe- sinių kvalifikacijų ir verslumo įgūdžių. SVV plėtros politika susijusi su gyventojų verslumo skatinimu, todėl pastarasis sietinas ir su gyventojų amžiumi, ypač skatinant jaunimą. Aktualumas. Pagrindinė Europos Sąjungos (ES) regioninės politikos siekiamybė – visų regionų solidarumas ir sanglauda. Šios siekiamybės tikslas – teikti paramą mažiau išsivysčiusiems regionams ar paskiroms jų teritorijoms. Solidarumas gali padėti atsiliekantiems regionams sulyginti jų socialinę ir ekonominę aplinką su ES vidurkiu, o sanglauda – sumažinti pajamų ir turtinius skurdesnių bei turtingesnių regionų skirtumus. Šiandien 28 ES valstybėse suformuoti 353 tiksliniai regionai, kurių pagrindiniai veiklos prioritetai – te- ritorinė sanglauda. ES regioninėje politikoje regionas traktuojamas kaip vientisa valstybės teritorijos dalis, kurioje įgyvendinama nacionalinė regioninė politika. Regionai išskirti skirtinguose teritoriniuose lygmenyse pagal teritorijų administravimo (savivaldos) ribas. Visoje ES teritorijoje išskirti 98 regionai NUTS 1, 272 regionai NUTS 2 ir 1314 regionų NUTS 3 lygiuose. Be to, išskirti 8398 teritorinės savivaldos vienetai LAU 1 ir 121 607 smulkiausi teritorinės savivaldos vienetai LAU 2 lygiuose (Lietuvoje LAU 1 atitinka savivaldybes, LAU 2 – seniūnijas). Lietuva, būdama ES nare valstybe, privalo prisidėti įgyvendinant solidarumo ir sanglaudos siekius, kuriuos reglamentuoja LR Regioninės plėtros įstatymas (2000). Lietuvoje regionus sudaro dešimt apskričių (NUTS 3 lygis), 2010 m. panaikinus apskričių administravi- mą (paliktos tik apskričių ribos) jų funkcijos priskirtos savivaldybėms (LAU 1 lygis). Šia reforma sutaupyta valstybės lėšų regionų administravimo sąskaita. 2007–2013 m. ES paramos panaudojimas regionuose tapo labiau konkuravimu tarp savivaldybių nei bendryste ir bendrų projektų įgyvendinimu, todėl Lietuvos regio- ninėje politikoje solidarumo ir sanglaudos siekiai nebuvo veiksmingi. Stebint ES regionų veiklą panaudojant ES paramą matyti, kad euroregionai formuojasi bendrų problemų sprendimo ir bendrų tikslų siekio pagrindu. ES ir už jos ribų veikia 183 euroregionai. Lietuvos teritorija da- limis priskirta 6 euroregionams (Baltija, Nemunas, Šešupė, Saulė, Bartuva, Ežerų kraštas). Euroregionai for- mavosi savanoriškai apsijungus savivaldos institucijoms ir joms bendradarbiaujant, siekiant bendrai spręsti problemas abipus sienos. Euroregionų veiklos aktyvumas dažnai priklauso nuo bendrų savivaldos institucijų pastangų pritraukiant ES paramos fondų lėšas. Remiantis šiuo ES regioninės politikos pavyzdžiu galima teigti prielaidą, kad Lietuvoje solidarumo ir sanglaudos regioninę politiką galima sėkmingai įgyvendinti skirstant paramą ne tik apskritims (regionams), bet, atsižvelgiant į specifines teritorines problemas, mezo- ir mikroregionų lygmenimis. Tokio mikroregiono pavyzdžiu gali būti Lietuvos Kuršių marių regionas. Problema. Lietuvos apskričių ribos nustatytos pagal savivaldybių administracines ribas. ES paramos lėšos skirstomos NUTS 2 (visai Lietuvos teritorijai) ir NUTS 3 (apskritims) lygiais, t. y. pagal teritorijų administracines ribas. Socialinės, ekonominės ir teritorinės atskirties bei įvairių specifinių problemų geografija nesutampa su regiono ir savivaldybių administracinėmis ribomis. Panašios specifinės problemos apima keleto regiono savivaldybių teritorijas. Savivaldybių strateginės plėtros planai su kaimyninių teritorijų, kurioms būdingos panašios specifinės problemos, strateginės plėtros planais nesusieti: socialinės – gyventojų senėjimas, jaunimo emigracija, sveikatos priežiūra; ekonominės – verslumo skatinimas, ūkinės veiklos įvai-

20 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) rinimas ir specializacija; infrastruktūros – susisiekimas; kultūros – paveldo apsauga ir pritaikymas viešie- siems poreikiams ir pan. Kuršių marių regionas tyrinėtas įvairiais aspektais: E. Spiriajevas (2004) tyrinėjo turizmo sektoriaus struktūrą ir geografines sąveikas; V. Karlienė (2006) – aplinkosaugos problemas; R. Povilanskas (2006; 2008) – rekreacinės žūklės tausojančios plėtros aspektus ir turistų srautus; O. Pustelnikovas (2008) – aplinkos pokyčius. Taigi galima teigti, kad tiriamojoje mokslo visuomenėje Kuršių marių regiono diskursas nėra visai naujas. Šis regionas galimai turi tam tikrų specifinių ypatumų, kuriuos tyrėjai siekia atskleisti ir kurie galėtų būti akcentuojami, panaudojant ES paramą regioninei plėtrai. Lietuvos regionų plėtros politikoje turėtų įsitvirtinti praktika panaudoti regionams skirtą ES paramą ne savivaldybių konkuravimo principu, bet įvertinant mikroregionų specifiką, kurios pagrindu galima formuoti mažesnius regionus ir įgyvendinti tikslinius integruotus projektus, kurie svarbūs siekiant darnios plėtros. Tai reglamentuojama LR Regioninės plėtros įstatyme (2000), tačiau praktikoje dar beveik neįgyvendinama. Taigi straipsnio autoriai, tikėdami LR regioninės politikos ir ES paramos panaudojimo tobulinimo perspektyva, siūlo pirminį Kuršių marių regiono (kaip specifinio mikroregiono) vertinimą per smulkiojo ir vidutinio verslo prizmę, remiantis prielaida, kad SVV yra kiekvienos šalies ir regiono ekonominės plėtros pagrindas. Šio straipsnio tikslas: sudaryti kriterijų ir rodiklių modelį regiono ekonominei diferenciacijai vertinti per SVV prizmę, atlikti pirminį vertinimą. Tyrimo uždaviniai: • parinkti kriterijus ir rodiklius Kuršių marių regiono SVV vertinti; • nustatyti regiono SVV kaitą laike ir erdvėje; • išanalizuoti regiono SVV sudėtį pagal ekonomines veiklas ir nustatyti jų teritorinę sklaidą. Sisteminė regiono SVV veiklų ir teritorinės sklaidos analizė formuoja platesnį požiūrį, nustatant regiono socialinį bei ekonominį aktyvumą. Tokia sisteminė analizė Lietuvos Kuršių marių regiono pavyzdžiu leidžia išskirti svarbias SVV teritorinės sklaidos charakteristikas, kurios lemia naujų verslo iniciatyvų atsiradimą, tikslesnį SVV planavimą, valstybės ir ES paramą.

1. Literatūros apžvalga

Kiekvienas verslininkas steigdamas įmonę susiduria su sunkumais: nepakankama darbuotojų kompetencija, finansavimo šaltinių ir galimybių stoka, teisinių, valstybinių ir administracinių reikalavimų našta. Veiksniai, kuriuos verslininkai nurodė kaip labiausiai sunkinančius verslo pradžią, apibūdinami kaip išori- niai, t. y. nulemti ne asmeninių savybių ar jų trūkumo, o išorinės verslo aplinkos, todėl svarbu plėtoti valsty- binių institucijų vykdomas verslo skatinimo iniciatyvas (Jaunimo (...), 2012). G. Davulis (2013) nurodė, kad įvairius SVV bei jų subjektų veiklos aspektus nagrinėja tiek Lietuvos, tiek ir užsienio tyrėjai, iš kurių paminėjo šiuos: Banys (2006), Baršauskas (2003), Bartkus (2010), Ciochi- na (2008), Dikčius (2007), Garuckas (2007), Grublienė; Lengvinienė (2011), Gunasekaran (2013), Jakutis, Bandza (2006), Jung (2013), Misiūnas (2008), Smagurauskienė (2009), Štreimikienė (2007), Vijeikis; Bale- žentis (2010) ir kt. Nacionalinės politikos tyrimus, regionų netolygumus tyrė J. Jagminas (2007), A. Valickas (2007), M. Po- vilaitytė (2011), regionų apibrėžimus – J. Jagminas (2007), A. Astrauskas (2006), teisinius ir finansinius regioninės politikos aspektus – R. Bagdzevičienė ir kt. (2002), G. Mačys (2005), R. Stankaitis, A. Garškienė (2006). Lietuvoje regiono sąvoka niekad nebuvo aiškiai apibrėžta. Mūsų šalyje nėra ir tvirtų regionavimo tradi- cijų. Dažnai vartojamos dvi skirtingos sąvokos – apskritis ir regionas, nors kalbama apie tą pačią valstybės teritorijos dalį. Lietuvoje šiuo metu išskirta 10 regionų (apskričių), kuriems susiformuoti įtakos turėjo XX a. 6–7 dešimtmečių Europos šalių regioninės plėtros politika, dėmesį skyrusi atsiliekančių regionų industriali-

21 Valentina Burkšienė, Eduardas Spiriajevas SMULKIOJO IR VIDUTINIO VERSLO STRUKTŪRA BEI TERITORINĖ SKLAIDA LIETUVOS KURŠIŲ MARIŲ REGIONE zacijos paramai (Svetikas, 2007). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šalyje didėjo plėtros skirtumai tiek tarp 10 Lietuvos apskričių, tiek jų viduje. Pavyzdžiui, nors bendri Vilniaus ir Klaipėdos apskričių ekonominės veiklos rezultatai yra gana geri, tačiau tai daugiausia lemia Vilniaus ir Klaipėdos miestų ekonomikos dina- miškumas (Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas, 2002). Šalies regionai vis dar neturi politinės savivaldos. Pažymėtina, kad apskričių viršininkų administracijų panaikinimas yra tik pradinis reformos etapas prieš sukuriant 4–5 NUTS 2 regionus Lietuvoje, kurie padėtų tolygiau panaudoti struktūrinę paramą. Kiti esminiai reformos siekiai – efektyviau naudoti biudžeto lėšas, mažinti biurokratizmą. Apskričių viršininkų funkcijos perskirstytos savivaldybėms, ministerijoms ir joms pavaldžioms įstaigoms (Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo (...), 2009). Lietuvoje įgyvendinama regioninė politika nepakankamai efektyvi. Regionams trūksta tiek politinio, tiek ekonominio stabilumo, politinės savivaldos. Šalies regionai nepakankamai stiprūs konkuruoti su užsie- nio šalių regionais. Dėl strateginio planavimo spragų ES paramos lėšos dažnai skiriamos labiausiai ekono- miškai išsivysčiusiems Lietuvos regionų centrams, o ne tiems regionams, kuriems jų labiausiai reikia. Tai tik dar labiau didina diferenciaciją ir skirtumus tarp regionų (Puidokas, Daukaitė, 2013). SVV yra ekonominės plėtros pagrindas, todėl tikslinga įvertinti jo plėtros galimybes ir tendencijas kon- krečiame regione. Pirmiausia būtina ištirti esamą situaciją: išanalizuoti darbo jėgos socialines charakteristikas, esamų verslų struktūrą (ekonomines veiklas), verslo teritorinę sklaidą. Kiekvienas regionas turi savo specifiką: darbo jėgos ypatumai, ekonominių veiklų specializacija, paklausa vartotojų rinkoje, valstybinės paramos verslui panaudojimas. J. Vijeikis ir A. Baležentis (2010) teigia, kad SVV plėtros galimybės Lietuvos regionuose yra nevienodos dėl įvairių priežasčių. Jos gali būti ekonominės, demografinės, socialinės, susijusios su pajamomis ir išsila- vinimu. Autorių teigimu, vienas pagrindinių trūkumų, stabdančių tolygią smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą Lietuvoje, – nevienodas šio ūkio sektoriaus išsivystymas skirtinguose regionuose (apskrityse). Dauguma mažų ir vidutinių įmonių sutelkta apskrityse, kurių centrai – didesnieji miestai. Tačiau siekiant tolygios šalies plėtros ypač svarbu, kad visi regionai plėtotųsi panašiai. Laikantis šios nuostatos, galima tvirtinti, kad tolygi plėtra svarbi ir kiekvieno šalies regiono vidiniam kontekstui. Anot R. Dapkaus (2008a), Lietuvoje išplėtotas verslo konsultacinis tinklas, kuris padeda surasti atsa- kymus, kaip vykdyti verslą ar spręsti konkrečius klausimus, tačiau šalies regionuose nėra institucijų, kurios pateiktų susistemintą informaciją, kokį verslą tikslingiausia ir perspektyviausia būtų plėtoti konkrečioje teritorijoje. Įvairūs autoriai analizuoja konkrečius SVV aspektus. Iš esmės visais tyrimais siekiama įrodyti SVV svarbą ekonominiam šalies, regiono, miesto ar mažos teritorijos vystymuisi. Anot D. Beržinskienės ir kt. (2012), šalies ekonominis augimas ir konkurencingumas labai priklauso nuo SVV plėtros. SVV plėtra susijusi su valstybės gebėjimu dalyvauti pasaulio ekonominiuose procesuose. G. Davulis (2013) teigia, kad MVĮ (mažo ir vidutinio verslo įmonės) sudaro net 99 proc. visų Lietuvoje veikiančių įmonių, kuriose dirba daugiau nei 70 proc. visų dirbančiųjų bei sukuria daugiau nei 50 proc. bendrosios pridėtinės vertės. SVV sukuria naujas darbo vietas, o tai labai svarbu esant dideliam nedarbui. Smulkiuoju ir vidutiniu verslu skatinama ir konkurencija rinkoje. MVĮ užpildo tas nišas, kurių stambios įmonės negalėtų užpildyti dėl didelių ekonominių veiklų mastų. SVV labiau pažeidžiamas nei stambus verslas, todėl jam ypač svarbi valstybės parama. R. Keršienė (2009), pritardama B. Melnikui, A. Jakubavičiui ir R. Strazdui (2002), teigia, kad SVV susiduria su šiomis pagrindinėmis problemomis: gaminamos produkcijos neatitikimas pasauliniams standartams, žemas darbo našumas, mažas produkcijos konkurencingumas, apyvartinių lėšų trūkumas, nepakankama darbuotojų kvalifikacija, informacijos trūkumas. SVV vystymo skatinimas yra vienas svarbiausių Lietuvos ūkio ekonominės plėtros uždavinių. L. Šimanskienės ir J. Paužuolienės (2012) teigimu, parama SVV daro teigiamą įtaką darniam vystymuisi. G. Davulis mini užsienio autorius (Griffiths, Wall, 2008, žr. Davulis, 2013), kurie skiria tris pagrindines problemas, su kuriomis susiduria SVV subjektai: tai bankų ne-

22 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) noras skolinti arba skolinimas tik su aukštomis palūkanomis, žinių ir įgūdžių stoka, ne visada palanki teisinė aplinka, sudėtingos įmonių steigimo procedūros, paini dokumentacija. SVV daug lengviau nei stambus verslas geba prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų, sukuria nemažą šalies produktų ir paslaugų dalį, naujas darbo vietas. Iš esmės SVV yra neatskiriama šalies ekonomikos dalis, padeda spręsti ekonomines ir socialines problemas. MVĮ steigimas ir jų plėtojimas – tai šalies stabilumo ir ekonomikos stiprinimo pagrindas. SVV taip pat ženkliai prisideda prie inovacijų kūrimo ir jų taikymo verslui. Įmonės, kuriose diegiamos inovacijos, yra produktyvesnės, jos sukuria geresnius produktus, taiko naujesnius gamybos metodus, greitai prisitaiko prie naujų technologijų ir nuolat kintančio vartotojų poreikio (Ciochina et al, 2008, cit. Davulis, 2013). Apie 30–60 proc. MVĮ savo versle taiko inovacijas. Nemažai SVV įmonių sukuria ir būtiną konkurencinę aplinką. Tradiciškai smulkios ir vidutinės įmonės yra pranašesnės, nes dėl savo dydžio bei lankstumo geriau prisitaiko prie rinkos pokyčių, jų dėka atsiranda didesnė konkurencija (Gunasekaran et. al, 2011, cit. Davulis, 2013). G. Davulis, pritardamas D. Štreimikienei (2007), teigia, kad SVV įmonės dominuoja strateginėse verslo paslaugų srityse, t. y. informacinės technologijos, kompiuterių programinės įrangos tiekimo, elektroninės komercijos paslaugų, rinkodaros, tyrimų ir plėtros srityse. Anot J. Čiburienės ir J. Guščinskienės (2009), darbuotojų skaičius SVV nuolat auga. V. Juščius ir A. Šneiderienė (2013) pastebi, kad regionai tampa šiuolaikinio ekonominio ir socialinio gyvenimo pagrindu. Konkrečiame regione veikiančios įmonės planuodamos ir vykdydamos savo veiklą privalo integruotis į bendrą regiono plėtrą, jei nori veikti sėkmingai ir išlikti. Įmonės turi ne tik vykdyti veiklą, bet ir privalo įgyvendinti socialines priemones, kurios gerina regiono visuomenės gyvenimą. Regionų plėtra nagrinėjama kaip daugiaplanis procesas, lemiantis radikalias permainas socialinėse, ins- titucinėse, administracinėse struktūrose, keičia žmonių elgseną, leidžia vystyti ūkį, siekiant panaikinti išsi- vystymo skirtumus tiek šalies, tiek tarptautiniu mastu (Dapkus, 2008b). J. Vijeikis J. ir A. Baležentis (2010) teigia, kad SVV plėtros galimybės Lietuvos regionuose yra nevienodos dėl įvairių priežasčių. Jos gali būti ekonominės, demografinės, socialinės, susijusios su pajamomis ir išsilavinimu. R. Keršienės teigimu (2009), svarbus sėkmės veiksnys yra įmonės veiklos vieta, ypač įmonės „išoriniai veiksniai“, kuriuos lemia koncentruota ir specializuota MVĮ veikla bei jų geografinė vietovė. Įmones, veikiančias pramoniniuose rajonuose, palankiai veikia aglomeracija: bendrą mokymosi procesą, apsikeitimą žiniomis, specializacijos ekonomiją, nes kiekviena įmonė numato specializuotus uždavinius vi- same produkto gamybos procese, gaudama naudos iš vietinio optimalumo. Kuršių marių regionas nėra tik formalus teritorinis darinys, kuris lemia aplink jas išsidėsčiusių SVV veiklų specifiką. Pagal LR teritorijos bendrąjį planą (2002) regionas priklauso Pajūrio arealui, kuris Lietu- voje yra vertingiausias, nors, anot R. Davulio (2013), šis regionas neturi tokios palankios verslui aplinkos ir išplėtotos infrastruktūros kaip Vilniaus ir Kauno regionai. Lietuvai teikiama ES struktūrinių fondų parama padeda gerinti paskirų šalies regionų ekonominių sek- torių funkcionavimą ir didina jų konkurencingumą, tačiau Lietuvos regionams aktuali problema – ne visada efektyviai panaudojama ES teikiama parama. Dėl to nepasiekiamas norimas ekonominės plėtros efektas (Puidokas, Daukaitė, 2013). Verslo procesų kartografavimas Lietuvoje nėra išsamus, ypač savivaldybių, jų gyvenviečių ir seniūnijų (LAU 2) lygmeniu. Lietuvos įmonių ekonominės veiklos ir jų mastai pavaizduoti žemėlapiais moksliniame tyrime „Lietuvos pramonės ir verslo klasterių žemėlapis“ (2007). Išsami literatūros analizė leido išskirti pagrindinius vertinimo kriterijus ir rodiklius, kuriais remiantis tikslinga atlikti regionų SVV vertinimą.

23 Valentina Burkšienė, Eduardas Spiriajevas SMULKIOJO IR VIDUTINIO VERSLO STRUKTŪRA BEI TERITORINĖ SKLAIDA LIETUVOS KURŠIŲ MARIŲ REGIONE

1 lentelė. Regiono SVV vertinimo kriterijai ir rodikliai Criteria and indicators of SMEs assessment in the region Kriterijai Rodikliai Ekonominis 1. SVV kaitos 2. SVV ekonominių veiklų 3. SVV valstybinio skatinimo / paramos 4. SVV ES paramos 5. SVV inovacijų Socialinis 6. SVV viešųjų paslaugų tinklo 7. SVV socialinės veiklos 8. SVV savininkų / steigėjų išsilavinimo 9. Jaunimo verslumo rodikliai Demografinis 10. SVV savininkų skaičius lyties aspektu 11. SVV savininkų skaičius amžiaus grupės aspektu Geografinis 12. SVV tankumas (skaičius 1000-iui gyventojų) 13. SVV veiklos išsidėstymo kaimo ir miesto teritorijose aspektu 14. SVV veiklos teritorija (gyvenvietės, seniūnijos) 15. SVV veiklos teritorija atstumo nuo regiono didžiųjų miestų aspektu

Dalis kriterijų, pagal kuriuos pavyko surinkti duomenis, panaudota šiame straipsnyje, vertinant SVV situaciją Kuršių marių regione. Remiantis šiais vertinimo kriterijais ir rodikliais galima atskleisti regioninės politikos įgyvendinimo problemas ir nustatyti valstybės bei ES paramos poreikį, siekiant užtikrinti darnią regiono plėtrą.

2. Metodika

Atliekant tyrimą remtasi Lietuvos statistikos departamento ir Lietuvos įmonių duomenų bazės duomenimis. Duomenų analizė atlikta savivaldybių (NUTS 3 arba LAU 1) ir seniūnijų (LAU 2) lygmenimis. Įmonių ir jų ekonominių veiklų statistiniai duomenys apima laikotarpį nuo 2007 iki 2013 m., t. y. ekonominio pa- kilimo, krizės ir pokrizinį periodus, kurie sutampa su 2007–2013 m. Europos Sąjungos finansinės paramos laikotarpiu. Tyrimas atliktas naudojant šiuos rodiklius: ekonominius – mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) skaičius, įmonių skaičius pagal ekonominių veiklų rūšis, ES paramos rodikliai Kuršių marių regiono SVV, demografinius – gyventojų skaičius, MVĮ savininkų pasiskirstymas pagal lytį, socialinius – MVĮ skaičius 1000-iui gy- ventojų, geografinius – kaimo ir miesto gyventojų skaičius. Dalis kitų rodiklių tyrime netaikyti dėl duomenų bazių ir rodiklių reikšmių nepatikimumo. Tyrimas atliktas taikant statistinės-geografinės (teritorinės), struktūrinės, lyginamosios, dokumentų, sta- tistinių duomenų bazių ir kartografinės analizių metodus. Duomenų kartografavimas atliktas ArcGIS 10.2.1 programa, naudojant Lietuvos georeferencinių duomenų bazės GDB 250 000 duomenis, Lietuvos savivaldy- bių ir seniūnijų shapefile sluoksnius, taikant kiekybinius ir grafinius kartografavimo metodus. Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (LR Seimas, 1998) SVV subjektais laikomos labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės (2 lentelė) bei verslininkai, atitinkantys tam tikras įstatymo nuostatas.

24 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

2 lentelė. Smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių klasifikacija Classification of SMEs Įmonė Darbuotojų skaičius Metinės pajamos Turto vertė Vidutinė įmonė mažiau kaip 250 iki 138 mln. litų iki 93 mln. litų Maža įmonė mažiau kaip 50 iki 24 mln. litų iki 17 mln. litų Labai maža įmonė mažiau kaip 10 iki 7 mln. litų iki 5 mln. litų Šaltinis: LR Smulkiojo ir vidutinio verslo įstatymas (2013).

3. Regiono SVV kaita laike ir erdvėje

2013 m. sausio 1 d. Lietuvoje mažos ir vidutinės įmonės (MVĮ) sudarė 99,5 proc. visų šalyje veikiančių įmonių. Gausiausia pagal darbuotojų skaičių grupė – labai mažos įmonės (beveik 78 proc. visų įmonių). Mažiausia grupė yra vidutinės įmonės, kurios sudaro 3,6 proc. visų įmonių skaičiaus. MVĮ skaičiaus kaita (3 lentelė) galimai susijusi su ekonomikos pokyčiais. Klaipėdos mieste ir rajone 2013 m. MVĮ skaičius jau viršijo prieškrizinio laikotarpio rodiklius. Tuo tarpu Neringoje MVĮ skaičius dar nepasiekė 2007 m. lygio. Šilutės rajono MVĮ skaičiaus kaitą paaiškinti ekonominės krizės veiksniais būtų sudėtinga. Šiame rajone MVĮ skaičius, augęs net per krizę, sumažėjo 2013 metais.

3 lentelė. MVĮ skaičiaus kaita Change of SMEs amount 2007 2009 2011 2013 Klaipėda 4602 5144 5178 4838 Klaipėdos raj. 812 939 975 1035 Šilutės raj. 636 674 651 616 Neringa 151 154 149 132 Iš viso Lietuvoje: 59 712 65 232 66 532 65 461 Šaltinis: LR Statistikos departamento duomenys, 2014.

J. Vijeikio, A. Baleženčio (2010) ir G. Davulio (2013) teigimu, neaktyvių SVV steigimąsi apsunkina sudėtingos administracinės naujų įmonių steigimo procedūros. Be to, verslininkai stokoja pradinio kapitalo, vadybos ir finansinių gebėjimų, rinkodaros bei eksporto įgūdžių, nelabai prieinamos informacijos ir konsul- tavimo paslaugos.

4 lentelė. Įregistruotų ir išregistruotų MVĮ skaičiaus kaita Change of amount of registered and deregistered SMEs 2007 2009 2011 2013 Klaipėda 562/572 541/287 519/496 756/451 Klaipėdos raj. 99/52 118/34 98/83 182/63 Šilutės raj. 6/10 7/6 6/11 13/4 Neringa 62/123 58/42 57/63 67/47 Iš viso Lietuvoje: 6 774/6 582 6 823/4 016 7 173/6 689 13 018/4 118 Šaltinis: LR Statistikos departamento duomenys, 2014.

25 Valentina Burkšienė, Eduardas Spiriajevas SMULKIOJO IR VIDUTINIO VERSLO STRUKTŪRA BEI TERITORINĖ SKLAIDA LIETUVOS KURŠIŲ MARIŲ REGIONE

Nepaisant pažangos smulkiojo ir vidutinio verslo sektoriuje, gerinant bendrąją verslo aplinką ir maži- nant patekimo į rinką barjerus, verslumo dinamika šalyje vis dar išlieka silpna (Vijeikis, Baležentis, 2010). Galima teigti, kad Kuršių marių regione verslumo kaita atskleidžia bendrąją šalies situaciją: SVV regione pasiskirstęs nevienodai. Taigi dar negalima kalbėti apie panašų verslumo ir gyvensenos lygį šiame mikrore- gione, nors to siekiama įgyvendinant šalies regionų plėtros politiką.

3. Regiono SVV sudėtis pagal ekonomines veiklas, jų teritorinė sklaida

Kuršių marių regionas, nors ir turi bendrą bruožą – žvejybos ir rekreacijos verslo plėtros galimybės, ta- čiau pagal gyventojų pasiskirstymą dar netolygus (1 pav.). Didžiausias gyventojų teritorinis sutelktumas yra Klaipėdos mieste, Šilutės ir Gargždų seniūnijose.

1 pav. Gyventojų skaičius Lietuvos 2 pav. MVĮ skaičius Lietuvos Kuršių marių Kuršių marių regiono savivaldybėse ir regiono savivaldybėse ir seniūnijose (Amount seniūnijose (Amount of population in of SMEs in municipalities and neighbourhoods in municipalities and neighbourhoods of the Curonian lagoon region) of the Curonian lagoon region)

Apskritai gyventojų skaičius Klaipėdos mieste mažėja (2007 m. gyveno 175 389, o 2013 m. – 158 541 gyventojas), tuo tarpu Klaipėdos rajone didėja (2006 m. – 48 409, o 2013 m. – 51 614 gyventojų). Šilutės rajone 2009 m. buvo 52 566, o 2013 m. – 43 218 gyventojų. Neringoje gyventojų skaičius didėja (2011 m. – 2564; 2013 m. – 2768 gyventojai). Akivaizdu, kad regiono seniūnijose gyvena daugiau nei 1000 gyventojų (išskyrus Judrėnų seniūniją) ir jose galima užsiimti smulkiuoju verslu. Taikant retai apgyventų teritorijų vertinimo metodiką (Daugirdas ir kt., 2013), rečiausiai apgyventos yra Judrėnų ir Kintų seniūnijos (10,1 – 12,5 kaimo gyventojų 1 km²). Šios teritorijos balansuoja ties ribine verslo ir ūkio plėtros perspektyva. Taikant

26 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) retai apgyventų teritorijų (RAT) metodiką, jeigu kaimo gyventojų skaičius yra mažesnis nei 10 gyventojų 1 km², tokios teritorijos beveik neturi plėtros galimybių. Vertinant MVĮ teritorinę sklaidą (2 pav.), 8 seniū- nijose nėra veikiančių MVĮ, nors kai kuriose iš jų gyvena nuo 2000 iki 4000 gyventojų (Juknaičių, Vainuto, Saugų, Švėkšnos seniūnijose). Tai intensyvesnio žemės ūkio teritorijos, didesnė gyventojų dalis yra pensinio amžiaus, o darbingo amžiaus gyventojai darbo galimybių ieško Šilutėje, Gargžduose, Klaipėdoje. Kitas svarbus rodiklis – miesto ir kaimo gyventojų skaičius. Atlikus tyrimą nustatyta, kad regione ma- žėja tiek miesto, tiek kaimo gyventojų, pvz., 2007 m. Šilutėje gyveno 19 735, 2013 m. – 17 152 gyventojai, Priekulėje – 1557 ir 1372 gyventojai, Gargžduose – 15 041 ir 14 945 gyventojai. Kaimiškosiose vietovėse: Rusnės seniūnijoje 2001 m. – 1 642, 2013 m. – 1524, Švėkšnos seniūnijoje – 2053 ir 1649 kaimo gyventojai.

5 lentelė. MVĮ skaičius pagal ekonominių veiklų rūšis savivaldybėse 2007–2013 m. Amount of SMEs according to their economic actvities in the municipalities

Klaipėda Klaipėdos raj. Šilutės raj. Neringa Metai Metai Metai Metai Ekonominių veiklų ‘07 ‘09 ‘11 ‘13 ‘07 ‘09 ‘11 ‘13 ‘07 ‘09 ‘11 ‘13 ‘07 ‘09 ‘11 ‘13 rūšys 1. Žemės ūkis, 68 52 48 51 41 26 29 34 59 46 55 53 26 23 18 17 miškininkystė, žuvininkystė 2. Apdirbamoji 449 452 427 423 140 152 139 144 94 91 85 84 8 8 8 9 pramonė 3. Statyba 418 663 575 495 73 136 122 144 47 72 66 63 4 4 6 4

4. Prekyba, 1372 1426 1444 1284 295 300 303 296 232 230 226 203 34 32 25 17 mažmeninė prekyba

5. Transportas ir 732 784 814 786 94 131 131 141 51 69 64 75 15 15 14 13 sandėliavimas 6. Apgyvendinimas, 242 224 227 217 25 30 33 33 30 29 29 23 48 54 53 44 maitinimas 7. Informacija ir 85 99 108 97 7 7 8 14 8 7 6 4 - 2 2 2 komunikacijos

8. Finansai ir 66 46 42 46 4 6 7 4 3 4 4 6 - - - - draudimas 9. Nekilnojamojo 310 423 410 380 34 43 48 48 12 18 22 21 7 3 5 6 turto operacijos 10. Profesinė, 406 482 533 504 39 41 53 57 51 54 38 31 1 5 4 5 techninė ir mokslinė veikla 11. Švietimas 39 37 39 41 1 5 6 7 3 3 4 3 - - - - 12. Menas, 31 37 42 43 - - - - 3 2 1 6 - 1 1 2 pramogos, rekreacija

13. Kitos paslaugos 81 84 89 86 10 13 18 12 9 8 10 4 - - - -

*paryškinti skaičiai žymi didžiausią įmonių skaičių tiriamuoju laikotarpiu. Šaltinis: LR Statistikos departamento duomenys, 2014.

MVĮ duomenys žemės ūkio, pramonės ir paslaugų sektoriuose atskleidžia skirtumus regiono savivaldy- bėse (5 lentelė, 3 ir 4 paveikslai). Klaipėdos mieste ir Klaipėdos rajone MVĮ daugiausia užsiima prekyba ir mažmenine prekyba. Šilutės rajone daugiausia užsiimama apdirbamąja pramone, Neringoje – apgyvendini- mu ir maitinimu. Neringoje nėra finansais ir draudimu, švietimu bei kitomis paslaugomis užsiimančių MVĮ. MVĮ skaičiaus didėjimas regione su ekonomikos augimu tiesiogiai nesusijęs. Tiriamuoju laikotarpiu žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje nustatytas šių įmonių skaičiaus mažėjimas.

27 Valentina Burkšienė, Eduardas Spiriajevas SMULKIOJO IR VIDUTINIO VERSLO STRUKTŪRA BEI TERITORINĖ SKLAIDA LIETUVOS KURŠIŲ MARIŲ REGIONE

Tiriamuoju laikotarpiu labiausiai padidėjo statybos, transporto ir sandėliavimo, apgyvendinimo ir maitinimo, informacijos ir komunikacijos, nekilnojamojo turto, profesinės, techninės ir mokslinės veiklos įmonių MVĮ skaičius Klaipėdos rajone, finansų ir draudimo, meno, pramoginių ir rekreacijos įmonių skaičius Šilutės rajone, statybos, transporto ir sandėliavimo, informacijos ir komunikacijos, nekilnojamojo turto operacijų, profesinės, techninės ir mokslinės veiklos, švietimo, meno, pramoginių ir rekreacijos bei kitų paslaugų įmo- nių skaičius Klaipėdos mieste. Neryškus apdirbamosios pramonės įmonių skaičiaus padidėjimas nustatytas Neringoje. Šių įmonių sumažėjo Klaipėdoje ir Šilutės rajone, prekybos ir mažmeninės prekybos įmonių – Neringoje, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų įmonių – Klaipėdoje, Neringoje ir Šilutės rajone, informacijos ir komunikacijos paslaugų – Šilutės rajone, finansų ir draudimo paslaugų įmonių – Klaipėdoje, profesi- nių, techninių ir mokslinių veiklų bei kitų paslaugų įmonių skaičius sumažėjo Šilutės rajone. Verslo aplinka Šilutės rajone yra specifinė. Dėl vietos gyventojų santykinai mažos perkamosios galios jaunimo emigracijos, rajono socialinio, ekonominio ir teritorinio periferiškumo (pasienis su Rusijos Karaliaučiaus kraštu) mažai steigiama naujų įmonių. Svarbūs šešėliniai verslai išlieka žuvininkystės verslas ir kontrabanda. Smulkiojo ir vidutinio verslumo skirtumai regione dar labiau išryškėja, lyginant seniūnijų rodiklius, tenkančius 1000-iui gyventojų (6 lentelė). Tiesa, Klaipėdoje ir Neringoje seniūnijų nėra, tad jų duomenys pateikti tik savivaldybių lygmeniu.

6 lentelė. MVĮ rodiklių reikšmės pagal seniūnijas (2013 m.) Means of SMEs’ indicators in the neighbourhoods

Klaipėdos rajonas Šilutės rajonas Seniūnijos Gyventojų MVĮ MVĮ skaičius Seniūnijos Gyventojų MVĮ MVĮ skaičius skaičius skaičius 1000-iui gyventojų skaičius skaičius 1000-iui gyventojų Agluonėnai 1178 0 0 Gardamas 1875 0 0 Dauparai- 2900 2 0,68 Juknaičiai 2466 0 0 Kvietiniai Gargždai 15 021 8 0,53 Katyčiai 1109 0 0 Judrėnai 705 0 0 Saugos 3419 0 0 Priekulė 7829 6 0,76 Šilutė 22 875 43 1,87 Veiviržėnai 3055 3 0,98 Žemaičių 3281 1 0,30 Naumiestis Vėžaičiai 4288 3 0,69 Vainutas 2290 0 0 Sendvaris 5033 3 0,59 Ūsėnai 1210 0 0 Kretingalė 4736 6 1,26 Švėkšna 3350 0 0 Endriejavas 2014 1 0,49 Rusnė 1524 6 3,93 Kintai 1757 2 1,13 Klaipėda Neringa 157 815 317 2,00 2768 63 22,76 *paryškinti skaičiai žymi didžiausią MVĮ skaičiaus dalį 1000-iui gyventojų. Apskaičiuota remiantis LR Statistikos departamento duomenimis, 2014.

Remiantis tyrimo duomenimis, didžiausias gyventojų verslumas nustatytas Neringoje, Rusnės, Šilutės ir Kretingalės seniūnijose bei Klaipėdoje. Akivaizdu, kad Neringos ir Rusnės gyventojai savo versluose inten- syviausiai naudoja Kuršių marių gamtos ir rekreacinius išteklius.

28 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

3 pav. SVV teritorinė sklaida, remiantis LR 4 pav. SVV teritorinė sklaida remiantis statistikos departamento duomenimis UAB „Venito reklama“ Lietuvos įmonių duomenų (Territorial distribution of SMEs according to bazės duomenimis (Territorial distribution of SMEs official statistical data of Lithuania) according to data of JSC „Venito reklama“)

LR statistikos departamentas kaupia SVV duomenis, kurie atitinka Eurostat reikalavimus, tačiau neteikia SVV duomenų pagal seniūnijas ir nepateikia mikroįmonių bei dirbančių su verslo liudijimais įmonių veiklų. Tuo tarpu siekiant regioninės politikos tikslo būtini duomenys, atskleidžiantys smulkųjį ir vidutinį verslą bei jo struktūrą ne tik savivaldybių, bet ir smulkesnių gyvenamųjų vietovių lygmeniu. Matome, kad 3 paveiksle pateikti duomenys, atskleidžiantys SVV teritorinę sklaidą savivaldybių lygmeniu pagal Eurostat reikalavimus, yra nepakankami. Tuo tarpu remiantis UAB „Venito reklama“ pateiktais duomenimis (2013 m.) galima tiksliau pavaizduoti SVV teritorinę sklaidą seniūnijų lygmeniu, populiariausias ir nesudėtingai organizuojamas verslo veiklas (4 paveikslas). Akivaizdu, kad visose regiono savivaldybėse yra SVV subjektų, kurių veikla susieta su rekreacija ir turizmu. Be to, yra nemažai įmonių, vykdančių žuvininkystės verslą. Nustatyta, kad SVV teritorinis pasiskirstymas yra labai netolygus (5 pav.).

29 Valentina Burkšienė, Eduardas Spiriajevas SMULKIOJO IR VIDUTINIO VERSLO STRUKTŪRA BEI TERITORINĖ SKLAIDA LIETUVOS KURŠIŲ MARIŲ REGIONE

*Mažiausia diagrama žymi 1 MVĮ. 5 pav. SVV teritorinė sklaida pagal savivaldybes ir seniūnijas, remiantis UAB „Venito reklama“ Lietuvos įmonių duomenų bazių duomenimis (Territorial distribution of SMEs in municipalities and neighbourhoods according to the data of JSC „Venito reklama“)

Daugiausiai MVĮ susitelkusios Klaipėdoje ir Gargžduose, Šilutėje ir Neringoje, t. y. Nidoje. Akivaizdu, kad smulkusis ir vidutinis verslas regione pasiskirstęs netolygiai ir tai neprisideda prie regioninės politikos (sanglaudos ir solidarumo principų) įgyvendinimo. G. Startienė ir R. Remeikienė (2008) teigia, kad lyčių skirtumai pradedant ir plėtojant verslą yra glo- balinė problema, nes lygios galimybės iki galo neužtikrintos nei Lietuvoje, nei daugelyje kitų šalių. Tik nedidelis skaičius moterų dirba įvairaus lygio vadovaujantį darbą ūkio veikloje ir politikoje. Tai, kad moterų atlyginimas yra mažesnis negu vyrų, nors moterų išsilavinimo / išsimokslinimo lygis yra aukštesnis nei vyrų, liudija, kad ne visiškai išnaudojami moterų gebėjimai, todėl pasireiškia lyčių nelygybė. Analizuojamo regiono rodikliai šiuo aspektu tik patvirtina išsakytus autorių teiginius (6 pav.).

30 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

6 pav. SVV savininkų skaičiaus pasiskirstymas lyties aspektu, remiantis UAB „Venito reklama“ Lietuvos įmonių duomenų bazių duomenimis (Distribution of SMEs’ owners according to their gender, data provided by JSC „Venito reklama“)

Verslininkių intelektinis potencialas, siekiant didinti Kuršių marių regiono konkurencingumą, neišnau- dojamas. Anot J. Guščinskienės ir J. Čiburienės (2009), lytis yra svarbi transnacionalinė socialinė charakteristika, veikianti ES teikiamą paramą įvairioms ekonominėms veikloms ir sritims. Deja, ne tik lyčių, bet ir pats ES paramos aspektas SVV neįvertinamas, nors ir labai reikšmingas (7 lentelė).

7 lentelė. 2007–2013 m. ES paramą gavusių SVV savininkų skaičius pagal įgyvendintus projektus Amount of SMEs’ owners received the financial EU support according to implemented projects 2007–2013 Savivaldybės Vadovas vyras Vadovė moteris MVĮ skaičius Klaipėda 16 10 26 Klaipėdos rajonas 1 3 4 Šilutės rajonas 2 1 3 Neringa 1 0 1 * Įmonių SVV statusas patikrintas, remiantis duomenimis www. rekvizitai.lt. ** Į tyrimą netrauktos akcinės bendrovės (AB).

Remiama smulkiojo ir vidutinio verslo regioninė plėtra skatina spartų šalies ekonomikos augimą (Vi- jeikis, Baležentis, 2010). Daugelyje veiklų smulkus ir vidutinis verslas greičiau ir mažesnėmis sąnaudomis

31 Valentina Burkšienė, Eduardas Spiriajevas SMULKIOJO IR VIDUTINIO VERSLO STRUKTŪRA BEI TERITORINĖ SKLAIDA LIETUVOS KURŠIŲ MARIŲ REGIONE diegia inovacijas, skirtas gamybai ir paslaugoms teikti, technologijoms vystyti. Dėl šios priežasties smulkaus ir vidutinio verslo įmonės nusipelno ypatingo dėmesio, nes būtent inovacija ir pokytis šiuolaikinėje žinio- mis bei informacija grindžiamoje visuomenėje yra svarbiausios ekonomikos varančiosios jėgos. G. Davulio (2013) įsitikinimu, labai svarbu siekti, kad SVV skatinimas taptų vienu svarbiausių valstybės prioritetų. Tačiau duomenys apie regione ES paramą gavusių SVV savininkų skaičių (7 lentelė) atskleidžia bendrąją šalies situaciją ir netolygų paramos pasiskirstymą, kas neužtikrina sanglaudos ir solidarumo principų įgy- vendinimo regioninėje politikoje. Apibendrinant galima teigti, kad Kuršių marių regiono SVV specifika leidžia jį išskirti, planuojant regiono plėtros politiką. Šiame darbe Kuršių marių regiono pavyzdžiu norima atkreipti dėmesį į kitokią regionų plėtros praktiką, ypač panaudojant ES struktūrinę ir valstybinę paramą. Ypač akcentuojama SVV reikšmė darniai regionų plėtrai.

Išvados

Įvertinant mikroregionų specifiką galima formuoti mažesnius regionus ir juose įgyvendinti tikslinius projektus, svarbius siekiant darnios plėtros. Kuršių marių regionas turi specifinių mikroregiono bruožų ir gali būti išskirtas kaip atskiras regionas ES paramai panaudoti, įgyvendinant regioninės plėtros politiką. SVV yra svarbus darnios regionų plėtros veiksnys, todėl jo rodikliai yra vertingi, atliekant regionų verti- nimą ES ir valstybinės paramos panaudojimo aspektu. Vertinant mikroregioną nepakanka LR statistikos departamento disponuojamų rodiklių savivaldybių lygmeniu. Šie rodikliai neatskleidžia SVV teritorinio išsidėstymo ir veiklų specifikos seniūnijose bei gyven- vietėse, todėl ES paramos panaudojimas yra neobjektyvus. Tai trukdo siekti tikros sanglaudos, solidarumo ir darnios regionų plėtros.

Literatūra

Astrauskas, A. (2006). Teritorinis valdymas Lietuvoje: dabartinė situacija ir spręstinos problemos. Mokslinių straipsnių rinkiniai. Lietuvos ūkio transformacija 1990–2005 metais. Vilnius: VPU leidykla. Bagdzevičienė, R. ir kt. (2002). Regionų ekonomikos plėtotės iki 2015 metų strategija. Ilgalaikė Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtotės iki 2015 metų strategija. Vilnius: Lietuvos mokslas. Beržinskienė, D., Cibulskienė, D., Būdvytytė-Gudienė, A. (2012). ES struktūrinių fondų paramos įsisavinimo intensyvumas Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo sektoriuje. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Nr. 4 (28), p. 53–64. Čiburienė, J., Guščinskienė, J. (2009). Jaunimo verslumas: lyčių aspektas. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Vol. 1(14), p. 62–69. Davulis, G. (2013). Smulkusis ir vidutinis verslas Lietuvoje ir jo makroekonominis efektyvumas. Vadyba, Nr. 1 (22), p. 19–29. Lietuvos verslo kolegija. Dapkus, R. (2008a). Kaimiškųjų regionų investicinio klimato vertinimas. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Vol. 2 (11), p. 76–85. Dapkus, R. (2008b). Verslo plėtra kaimiškuosiuose regionuose. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infras- truktūros plėtrai, Nr. 3 (14), p. 14–21. ES struktūrinės paramos poveikio horizontalaus prioriteto „Lyčių lygybė ir nediskriminavimas“ įgyvendinimui vertinimas. (2014). Galutinė ataskaita, LR Finansų ministerija. Prieiga internete: http://www.esparama.lt/es_parama_ple- tra/failai/fm/failai/Vertinimas_ESSP_Neringos/Ataskaitos_2012MVP/Lyciu_lygybes_ir_nediskriminavimo_verti- nimas.pdf. Gineitienė, Z., Girdenis, J. (2003). Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo tendencijų ir galimybių integraciniuose procesuose tyrimas. Ekonomika, Nr. 63, p. 87–96. Daugirdas, V. ir kt. (2013). Lietuvos retai apgyventos teritorijos. Kolektyvinė monografija. Lietuvos socialinių tyrimų centras. Vilnius, 165 p. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. (2013). Lietuvos Respublikos 2011 m. visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Lietuvos statistikos departamentas, 326 p. Guščinskienė, J., Čiburienė, J. (2009). Lietuvos moterų verslumo galimybių kaita integracijos į Europos Sąjungą sąly- gomis. Ekonomika ir vadyba, Nr. 14, p. 772–779.

32 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Įmonių katalogas. (2014). Prieiga internete: www.rekvizitai.lt. Jagminas, J. (2007). Lietuvos valstybės administracinių teritorinių vienetų sistema ir poreikis ją tobulinti. Lietuvos regionų valdymo modelis: koks jis yra šiandien ir koks turėtų būti ateityje. Tarptautinės konferencijos medžiaga 2007 m. balandžio 2 d. Vilnius: Seimo leidykla. Jaunimo verslumą skatinančių priemonių vertinimas. (2012). Galutinė ataskaita. Lietuvos Respublikos finansų ministerija, 2012 m. spalio 8 d. Vilnius. Prieiga internete: http://www.esparama.lt/es_parama_pletra/failai/fm/failai/ Vertinimas_ESSP_Neringos/Ataskaitos_2011MVP/Jaunimo_verslumas_ataskaita.pdf. Juščius, V., Šneiderienė, A. (2013). Įmonių socialinės atsakomybės įtaka regioninei plėtrai. Regional Formation and Development Studies, Nr. 1 (9), p. 66–77. Klaipėdos universitetas. Karlienė, V. (2006). Vandens turizmo infrastruktūros išvystymas Rusijos ir Lietuvos pasienio Kuršių marių regione. EUCC Baltijos biuras. Prieiga internete: http://www.neringa.lt/index.php?489250014. Keršienė, R. (2009). Konkurencingumo išsaugojimo veiksniai globalizacijos sąlygomis. Ekonomika ir vadyba, Nr. 14, p. 819–824. Klaipėdos rajono plėtros strateginis planas 2009–2020 m. su situacijos analize. (2009). UAB „Ekonominės analizės ir tyrimai“. Lietuvos įmonių duomenų bazė. (2013). UAB „Venito reklama“. Lietuvos pramonės ir verslo klasterių žemėlapis. (2007). Kauno technologijos universitetas, Verslo strategijos institutas. Parengė prof. R. Jucevičius, E. Rybakovas, S. Šajeva, 252 p. Prieiga internete: www.ukmin.lt/uploads/documents/imported/lt/veikla/veiklos_sritys/pramone_ir_verslas/pramone/ doc/Ataskaita.pdf Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios. Lietuvos Res- publikos Seimas Nr. XI-318. (2009). Valstybės žinios, Nr. 87-3661. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. IX-1154. (2002). Valsty- bės žinios, Nr. 110-4852. Mačys, G. (2005). Regionų ekonomika, politika ir valdymas Lietuvoje. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto leidybos centras. Melnikas, B., Jakubavičius, A., Strazdas, R. (2002). Innovations. Business, management, consultation. Vilnius: Lithu- ania innovation center. Neringos savivaldybės strateginės plėtros planas 2014–2020 metams. (2013). UAB „Nacionalinių projektų rengimas“. Povilaitytė, M. (2011). Lietuvos regionuose žmonių gyvenimo kokybė skiriasi kelis kartus. Lietuvos ryto priedas Vartai, balandžio 29, Nr. 98 (6160). Povilanskas, R. (2008). Nemuno deltos rekreacinės žūklės tausojančios plėtros programa. Klaipėdos apskritis, Šilutės rajono savivaldybė (Šilutės rajono savivaldybės direktoriaus įsakymas Nr. A1-03). Povilanskas, R. (2011). Economic valuation of the riparian landscapes of transitional waters – LT/RU. EUCC Baltic States Office, Lithuania. Prieiga internete: http://www.balticlagoons.net/artwei/wpcontent/uploads/2011/04/Econo- mic-valuation-of-TW-riparian-landscapes.pdf. Puidokas, M., Daukaitė, I. (2013). Lietuvos regioninės politikos tobulinimo kryptys Europos Sąjungos regioninės politikos kontekste. Viešoji politika ir administravimas, T. 2, Nr. 1, p. 65–79. Purvinas, M. (1999). Būdingi tradicinės architektūros pavyzdžiai Nemuno deltos regioniniame parke. NDR, 143 p. Pustelnikovas, O. (2008). On the Eastern Baltic environment changes: a case study of the Curonian Lagoon area. Ge- ologija, Vol. 50, Nr. 2 (62), p. 80–87. Smagurauskienė, L. (2008). Teritorinė institucinė verslo skatinimo sistema Lietuvoje. Annales Geographicae, Vol. 41(1–2), p. 90–102. Smagurauskienė, L. (2009). Finansinė verslo skatinimo sistema Lietuvoje. Annales Geographicae, Vol. 42(1–2), p. 55–66. Smulkių ir vidutinių įmonių verslo sąlygos. (2008). Statistikos departamentas. Vilnius. Smulkiojo ir vidutinio verslo įstatymas. (1998). LR Seimas, aktuali redakcija 2013. Prieiga internete: www.vlvk.lt/ private/Vadybos%20turiniai/Vadyba_2013_1.pdf. Stankaitis, R., Garškienė, A. (2006). Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama Lietuvai. Economic Transformation in Lithuania in 1990–2005. Selection of science articles (II). Vilnius: VPU leidykla. Spiriajevas, E. (2004). Turizmo sektoriaus struktūra ir geografinės sąveikos Kuršių marių pakrančių regione. Tiltai, Nr. 4 (29), p. 41–52. Svetikas, A. (2006). Verslo veiklos problemos ir perspektyvos Lietuvoje. Tiltai, Nr. 3, p. 83–89. Šilutės rajono socialinės-ekonominės būklės analizė. (2013). II etapo ataskaita. UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Šimanskienė, L., Paužuolienė, J. (2012). Darnus vystymasis organizacijose diegiant standartus. Tiltai, Nr. 1 (58), p. 45–56.

33 Valentina Burkšienė, Eduardas Spiriajevas SMULKIOJO IR VIDUTINIO VERSLO STRUKTŪRA BEI TERITORINĖ SKLAIDA LIETUVOS KURŠIŲ MARIŲ REGIONE

Štreimikienė, D., Dapkus, R., Šivickas, G. (2007). Paramos smulkiam ir vidutiniam verslui efektyvumo vertinimas. Ekonomika, Nr. 80, p. 84–102. Valickas, A. (2009). Lietuvos regioninės politikos raida ir statistika. Lietuvos statistikos darbai. Verslumo stebėjimo tyrimo ataskaita. (2011). Vilniaus universiteto Tarptautinė verslo mokykla. Vijeikis, J., Baležentis, A. (2010). Smulkaus ir vidutinio verslo vystymo problemos bei perspektyvos Lietuvos regionuose. LVPA (Lietuvos verslo paramos agentūra). Prieiga internete: www.lvpa.lt/Puslapiai/VersloInformacijosCentrai. aspx.

STRUCTURE AND TERRITORIAL DISTRIBUTION OF SMALL AND MEDIUM-SIZED BUSINESS IN LITHUANIAN PART OF THE CURONIAN LAGOON REGION

Valentina Burkšienė, Eduardas Spiriajevas Klaipėda University (Lithuania)

Summary

In the regional policy of Lithuania the Curonian lagoon coastal region is not distinguished as a separate territorial unit. Nevertheless, this territory is being analyzed in different regional context. Accoding to the samples of the EU regional policy, the authors of this article provided an assumption that the principles of solidarity and cohesion could be successfully implemented in the regional policy if the financial support will be allocated not for counties (regions) but according to specific problems in the regions on mezo and micro levels. The sample of that micro region can be recognized as the Curonian lagoon region (Lithuanian part). This region has some specific features, which researchers seek to emphasize. These features could be highlighted in implementing EU support for regional development. Lithuanian regional development policy should be embedded in practice to master the regions of EU support not for the principle of non-municipal competition, but for the assessment of micro regional specificities, which can form the basis of smaller regions and to implement targeted integrated projects important for sustainable development. These processes can be governed by the Law on Regional Development (2000), but in practice that is nearly unenforceable yet. Thus, the authors argue that the Lithuanian regional policy and EU support must be improved in order thereto implementation perspective. Therefore, an assessment within the small and medium-sized business prism in the Curonian lagoon region (as a specific micro region) is essential. This action is based on the assumption that the SMEs are the base of region’s economic development. The purpose of this article – to elaborate the criteria and indicators for region’s economic model differentiation’s assessment through the prism of the SMEs and to make an initial assessment. The objectives of research: • to elaborate criteria and indicators for SMEs’ assessment in the region; • to determine the changes of SMEs in time and space; • to analyze the structure of the region’s SMEs by economic activities and to determine their territorial distribution. The SMEs’ activities and analysis of their territorial distribution in broader view generate the determination of region’s social and economic activities. Such a systematic analysis of Lithuanian Curonian lagoon region helps to identify the importance of SMEs’ territorial distribution, which leads to the emergence of new business initiatives, SMEs’ precise planning, state and EU support. Identification and assessment of micro-regional specificities can be designed in smaller regions and to implement targeted projects relevant to sustainable development. SMEs are an important factor in sustainable regional development, and their indicators are valuable in the assessment of regional and EU state support.

34 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

In fact, an assessment of micro-region is not sufficient using the official data at the municipal level only, as these figures do not reflect the spatial distribution of SMEs and the specificity of neighborhoods and villa- ges. Thus, the uptake of EU support is biased. That negate to the achievement of real convergence, solidarity and sustainable regional development. KEY WORDS: the Curonian lagoon region, small and medium-sized business, structure of economic activities, territorial distribution, disparity, regional policy.

JEL CODES: D8, M2, O21, R1, Z18.

35 Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak, Rytas Davidonis LIETUVOS VIEŠOJO VALDYMO REFORMŲ INSTITUCINĖ SANDARA 2009–2012 M.

LIETUVOS VIEŠOJO VALDYMO REFORMŲ INSTITUCINĖ SANDARA 2009–2012 M.

Remigijus Civinskas1, Jaroslav Dvorak2, Rytas Davidonis3

Vytauto Didžiojo universitetas, Klaipėdos universitetas (Lietuva)

ANOTACIJA Rašydami straipsnį, rėmėmės dviem mokslinėje literatūroje išskirtais aspektais: siekėme užpildyti tyrimų Lietuvos viešojo valdymo reformos rengimo ir vykdymo proceso tema trūkumą; ieškojome įrodymų, kad reformos remiasi neaiškia viešojo valdymo doktrina. Tyrimo tikslui pasiekti pasirinkome užsakovo-vykdytojo teoriją. Reikalingi duomenys rinkti iš dalies struktūruotu interviu, nes siekta nustatyti nuomonių kaitą, vykdant viešojo valdymo reformą. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad viešojo valdymo reformos rengimas ir vykdymas priklauso nuo trijų veiksnių: vertybėmis pagrįstos valdymo reformos koncepcijos; stipraus reformos koordinavimo centro; politinio-administracinio ištekliaus palaikymo. Politinio pasitikėjimo tarnautojų dalyvavimas vykdant reformą išryškino jų veiklos prieštaringumą. Viena vertus, jų parama mažina veiklos kontrolę, kita vertus, – trukdo įgyvendinti valdymo reformą. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: viešasis valdymas, reforma, užsakovo-vykdytojo teorija, įgyvendinimas, Saulėlydžio komisija.

JEL KLASIFIKACIJA: D730, D850, H830, 0310 DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v15i1.977

Įvadas

Lietuvoje yra nemažai aprašomųjų akademinių darbų apie viešojo valdymo reformas skatinančius veiksnius, reformų turinį ir rezultatus. Tuo tarpu analizės, akademinių publikacijų, kuriose būtų nagrinėjami Lie- tuvos viešojo valdymo reformos rengimo ir vykdymo proceso aspektai, pastebimai trūksta (Nakrošis, 2011: 93–94; Rauleckas, Gaulė, Šnapštienė ir kt., 2013: 355; Civinskas, 2011: 154–186). Temos aktualumą neabejotinai sustiprina santykinai neseniai vykdytų gana radikalių Lietuvos viešojo valdymo reformų kontekstas. Saulėlydžio komisijos de facto veiklos atnaujinimas, LR Vyriausybės kanceliarijos pertvarka, apskričių viršininkų administracijų likvidavimas ir kitų viešojo valdymo reformos koncepci- jų realizavimas praktikoje parodė, kad po 2008-ųjų LR Seimo rinkimų viešojo valdymo reforma grįžo į Lie- tuvos politinę darbotvarkę. Tačiau dalis tyrėjų (Nakrošis, 2011: 93–94; Pivoras, 2012: 473–487; Nakrošis, Martinaitis, 2011: 93–114) pastebi, kad Lietuvoje viešojo valdymo reformos vykdomos nesiremiant aiškia

1 Remigijus Civinskas – Vytauto Didžiojo universiteto Viešojo administravimo katedros docentas. Moksliniai interesai: pokyčiai viešosiose organizacijose, viešųjų paslaugų teikimas, NVO veikla El. paštas: [email protected] Tel.: +370 37 327 871 2 Jaroslav Dvorak – Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir teisės katedros docentas. Moksliniai interesai: programų vertinimas, vertinimo metodai, faktais pagrįstas administravimas El. paštas: [email protected] Tel.: +370 46 398 675 3 Rytas Davidonis – Vytauto Didžiojo universiteto Viešojo administravimo magistras. Moksliniai interesai: viešojo valdymo reforma El. paštas: [email protected] Tel.: +370 37 327 871

36 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) viešojo valdymo doktrina. Žinia, viešojo valdymo modernizacijos ir viešojo valdymo reformų programų įgyvendinimo procesai gali būti kur kas veiksmingesni ir efektingesni esant aiškiai ir legitimizuotai viešojo valdymo doktrinai. Tad viešojo valdymo doktrinos trūkumas gali lemti vidinio reformos proceso nuoseklumo stoką, kai reformos vykdymo procese dalyvaujančių politikų, valstybės tarnautojų ir kitų suinteresuotų šalių santykiai, nesant aiškaus viešojo valdymo reformos pagrindimo, daugeliu atvejų priklauso nuo to, kiek konkreti reforma naudinga politiškai. Be to, Lietuvos institucinis administracinių reformų valdymo aparatas, nepaisant to, kad siekiant sustiprinti vyriausybės centro įgaliojimus, Vyriausybės kanceliarija reorganizuota į Ministro Pirmininko tarnybą, a priori išlieka fragmentuotas. Straipsnio tikslas – išstudijuoti Lietuvos viešojo valdymo reformų sandarą bei jų veikimą. Siekiant tyrimo tikslo iškelti šie uždaviniai: 1. Išnagrinėti Lietuvos viešojo administravimo reformų rengimo ir vykdymo institucinės sandaros modelį. 2. Aptarti reformoms vadovaujančių ir jas koordinuojančių institucijų veiksmingumą. Tyrimo metodai. Siekiant įgyvendinti tyrimo uždavinius, atsižvelgiant į sudėtingą tyrimo tikslą, pa- sitelktas kokybinio tyrimo metodas – iš dalies struktūruotas interviu. Metodologiškai kokybiniai tyrimai yra tinkami, siekiant įsigilinti į nepakankamai ištyrinėto reiškinio esmę. Tokia tyrimo metodologija dažnai taikoma viešojo administravimo studijose. Iš dalies struktūruoti interviu atlikti su Ministro Pirmininko tarnybos, LR Vidaus reikalų ministerijos darbuotojais ir pareigūnais, Viešojo valdymo tobulinimo (Saulėlydžio) komisijos nariais, viešojo sektoriaus ekspertais. Tyrimas, siekiant ištirti nuomonių kaitą reformų periodu, vykdytas 2012–2014 metais. Tyrimo metu apklaustos šios respondentų grupės: už viešąjį valdymą atsakingų institucijų vadovaujantys darbuotojai, tiesiogiai dalyvavę sprendimų dėl reformų priėmimo procese, ekspertai. Iš viso atlikti 9 interviu.

1. Viešojo valdymo reformų modeliai, jų įgyvendinimo veiksmingumas

Tam tikri politinio ir socialinio konteksto ypatumai neabejotinai turi reikšmingos įtakos viešojo valdymo reformų procesams. Tad viešojo valdymo reformas analizuojančioje literatūroje nurodomi įvairūs viešojo valdymo reformos proceso kontekstą formuojantys kintamieji, kurie gali palengvinti reformos rengimą ir įgyvendinimą. Šie kintamieji – tai dažniausiai įvairaus pobūdžio krizės, trikdančios sprendimų priėmimo procesą. Tokios krizės gali būti išryškintos žiniasklaidos arba sąmoningai kuriamos siekiant reformuoti politikos sektorių. Pavyzdžiui, D. Bannink ir S. Resodihardjo (2006) teigimu, reformuotojai, pasitelkę krizės retoriką, gali diskredituoti esamą sistemą ar politikos sektorių ir legitimizuoti būtinus pokyčius. Vis dėlto, kaip pastebi mokslininkai, kliūčių viešojo valdymo reformos procesui mažinimas gali būti vertinamas tik kaip reta galimybė (angl. window of opportunity). Ši sąvoka žymi ne faktinę reformą, o galimybę įgyven- dinti reformą. Būtina vykusi reformos koncepcija, institucija arba veikėjas (politikas, valstybės tarnautojas), kuris pasinaudojęs sutrikdyto politikos formavimo proceso galimybe pateiktų reformos iniciatyvą (Bannink, Resodihardjo, 2006: 9–10). Bendrųjų viešojo valdymo reformos pobūdžio idėjų transformacija į konkrečias reformas yra sudėtingas procesas. Reformuotojai, plėtodami loginį reformos modelį, iškelia reformos tikslus, aprašo reformos įgy- vendinimo strategiją ir tvarką, tačiau, pasak N. Brusson (2009), retai kada įvertina planuojamos reformos praktinio pritaikymo aspektus. B. G. Peters (1998) skiria laiko veiksnį, kaip labai reikšmingą siekiant sė- kmingai vykdyti administracines reformas. Be to, akcentuoja, kad vykdant viešojo administravimo reformas svarbus sistemiškumo principas. Mokslininko teigimu, priėmus sprendimą reformuoti vyriausybę, reformos principai turi būti taikomi visoms vykdomosios valdžios sistemos dalims. Šiuolaikiniuose reformų tyrinėjimuose įvedama kontekstinių veiksnių koncepcija praplečia priežastinių veiksnių analizę. Tiesa, galima pastebėti, kad reformos kontekstinių veiksnių analizė priklauso nuo katego- rijų pasirinkimo. Pastebėtina, kad akademikai dažnai renkasi skirtingus konceptus ir jų operalizaciją. Pati veiksnių koncepcija yra šiek tiek komplikuota, nes yra multikauzalinė, apimanti skirtingus mechanizmus ir procesus. Daugelyje studijų kontekstas suprantamas kaip schemos pagrindas, kur telpa ir viešoji politika, administravimas bei reformos. Pastebėtina, kad kontekstinių veiksnių sąrašas ilgas ir neapibrėžtas. Jis apima

37 Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak, Rytas Davidonis LIETUVOS VIEŠOJO VALDYMO REFORMŲ INSTITUCINĖ SANDARA 2009–2012 M. visą eilę kategorijų, kurios yra „trūkstamoji jungtis“ analizuojant reformų ir sistemų pokyčių reiškinius. Pa- vyzdžiui, reformų kontekstinių veiksnių tipologijos dažniausiai apima pokyčių mastą, apimtį, laiką, trajekto- rijas (institucinių konfigūracijų apibrėžta), kultūros/-ų, kliūčių ir paskatų veiksnius. Siekiant nustatyti viešojo valdymo reformos proceso sėkmės sąlygas, galima skirti keturis kintamuosius: institucijos, idėjos (koncepcijos), individai, nuo kurių priklauso viešojo valdymo reformos sėkmė, laikas, nes reformų paklausa, esant krizinei situacijai, gerokai išauga.

Kintamieji, skatinantys efektyviai Kintamieji, galintys varžyti efektyvų vykdyti viešojo valdymo reformą viešojo valdymo reformos procesą

ĮVYKDYTOS REFORMOS

GALIMYBIŲLANGAS Idėjos (koncepcijos)

Paprasta, normatyvinė, Institucionalizacija visapusiška koncepcija STATUSQUO

Individai Anksčiau priimti Politinių lyderių dalyvavimas politiniai sprendimai reformos procesuose

Institucijos Stiprus reformas koordinuojantis

Politikos paradigma centras ir reformas palaikančios institucijos

Laikas Reformos laikas, pvz., esant krizei, reformų paklausa didėja

1 pav. Viešojo valdymo reformos procesą veikiantys kintamieji

Pastebėtina, kad sėkmingas viešojo valdymo reformos vykdymas visų pirma priklauso nuo aiškios, vien- pusiškos, reflektuojančios nuoseklų siektinų vertybių rinkinį viešojo valdymo reformos koncepcijos. Antra vertus, koordinuoto viešojo valdymo reformų rengimo ir vykdymo organizavimo institucinio aparato bei stipraus vyriausybės centro veiksniai taip pat svarbūs, siekiant sėkmingai įgyvendinti viešojo valdymo reformas. Galiausiai vyresnių valstybės tarnautojų pritarimas viešojo valdymo reformos idėjoms ir politikos lyderių politinė parama bei įsitraukimas į viešojo valdymo reformos procesus laikytini dar viena svarbia viešojo valdymo reformos sėkmės sąlyga.

2. Viešojo valdymo reformos instituciniai veikėjai ir jų vaidmenys

Analizuojant reformos veiksmingumą vadovavimo-koordinavimo reformoms ir jų sandaros aspektu svarbu apibrėžti klasifikuojant viešojo valdymo reformos veikėjus (šiuo atveju institucijas) bei įvertinti jų vaidmenis. Pastebėtina, kad klasifikuojant veikėjus kyla keblumų, nes viešojo valdymo reformos veikėjų

38 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) santykiai neretai yra painūs ir daugiau ar mažiau priklausomi nuo konkrečios reformos specifikos. Siekiant išskirti vaidmenis galima pasitelkti užsakovo-vykdytojo koncepciją. Užsakovo-vykdytojo sutartinio santykio modelis leidžia bendrai analizuoti tiek Lietuvos viešojo administravimo reformų valdymo institucinę sandarą, tiek reformos proceso veikėjų santykius. Tiesa, jis analizę nukreipia labai siaura perspektyva. Ši teorinė prieiga yra perspektyvi, nes leidžia reformų procese analizuoti vaidmenų pasiskirstymo, vykdytojo oportunizmo bei informacijos asimetrijos problemas (Waterman, Richard, Meier, 1998: 270–272). Plėtojan- tieji šią teorinę prieigą dėmesį sutelkia ne tik ties instituciniais pirkėjų ir pardavėjų sutartiniais santykiais, bet analizuoja biurokratinėje sistemoje veikiančių vykdytojų ir jų politinių užsakovų, t. y. įstatymų leidėjų ar interesų grupių, santykius (Waterman, Richard, Meier, 1998: 175). Tyrėjai pažymi, kad skirtingai negu ekonominiame, instituciniame užsakovo-vykdytojo sutartinio santykio modelyje vykdytojas gali būti motyvuojamas siekti ne tik savanaudiško asmeninio, bet ir viešojo intereso. Nagrinėjant įvykusių Saulėlydžio komisijos posėdžių darbotvarkes ir protokolus, išryškėja gana platus viešojo valdymo reformos vykdytojų laukas. Antra vertus, remiantis Saulėlydžio komisijos 2012 m. veiklos planu, daugelio viešojo valdymo reformos iniciatyvų koordinatorius yra Ministro Pirmininko (MP) tarnybos Viešojo valdymo skyrius (Viešojo valdymo tobulinimo komisija, 2013). Tad bendrąja prasme administracinio vadovavimo viešojo valdymo reformai kontekste MP tarnybą galima traktuoti kaip viešojo valdymo reformos užsakovą. Tokiu atveju viešojo valdymo reformos rengėjai, kaip vykdytojai, turintys plačias dis- krecines galias, yra VRM ir kitos ministerijos bei jų struktūroje veikiančios valdymo tobulinimo darbo gru- pės. Vis dėlto siekiant nuoseklumo su teorine darbo dalimi, analizuojant Lietuvos viešojo valdymo reformos proceso veikėjus būtina įtraukti ir politinį lygmenį. Taigi 2 paveiksle, kairėje pusėje, pavaizduotos už Lie- tuvos viešojo valdymo reformos rengimą ir vykdymo organizavimą atsakingos institucijos bei kiti svarbūs viešojo valdymo reformos proceso veikėjai. Dešinėje schemos pusėje nurodytos viešojo valdymo reformos iniciatyvų kūrimo ir vykdymo organizavimo kryptys.

2 pav. Institucinis Lietuvos viešojo administravimo reformos rengimo ir vykdymo mechanizmas Pastaba: punktyrinės rodyklės žymi viešojo valdymo reformos kryptis

39 Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak, Rytas Davidonis LIETUVOS VIEŠOJO VALDYMO REFORMŲ INSTITUCINĖ SANDARA 2009–2012 M.

Veiksmingai viešojo valdymo reformos implementacijai būtini atitinkami politiniai sprendimai ir pri- pažinimas, tačiau dėl menko viešojo valdymo reformos matomumo (angl. reform visibility) politikai, kaip viešojo valdymo reformos užsakovai, neskatinami aktyviai dalyvauti, kartu – kontroliuoti viešojo valdymo reformos procesus (UKMIN01, 2013; VYR01, 2013). Taigi įvertinus šiuos du veiksnius (politinių sprendimų būtinybę, siekiant inspiruoti platesnes viešojo valdymo reformas, ir politikų nenorą dėl menko valdymo reformų matomumo plačiajai visuomenei įsitrauk- ti į sudėtingus valdymo reformų procesus), būtinas institucinis vadovavimo viešojo valdymo reformoms modelis, kuriame atsiskleistų minimalus politinės kontrolės poreikis. Remiantis R. W. Waterman ir K. J. Meier įžvalgomis apie biurokratų (kaip vykdytojų) politinės kontrolės poreikius galima teigti, kad viešojo valdymo reformos kontekste politinė kontrolė gali būti mažinama, kai reformos rengimu ir vykdymu užsii- mančių veikėjų tikslai sutampa. Antra, reformos vykdytojų diskrecija yra ribota. Ir trečia, reformos užsako- vas turi daugiau informacijos apie konkrečios reformos realizavimo galimybes negu vykdytojas (Waterman, Richard, Meier, 1998: 198). Iš esmės šiuos tikslus galima įgyvendinti už reformų rengimą ir koordinavimą atsakinguose padaliniuose didinant politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojų skaičių. Antra, ribojant kitų valdžios sektorių ir padalinių galimybes priimti sprendimus, kurie susiję su viešojo valdymo reforma. Tre- čia, šalia politinės vadovybės sudarant patariamąją, ekspertinių žinių turinčią reformos komandą ir politinio pasitikėjimo pareigūnus skiriant, atsižvelgiant į jų turimas kompetencijas bei žinias. Instituciniame reformų valdymo aparate galima išskirti Saulėlydžio komisiją. Jau dešimtmetį Lietuvoje institucionalizuojasi specifinė vertinimo forma (kituose šaltiniuose įvardijama kaip funkcijų peržiūros), veikianti kaip komisija. Komisijų praktika, taikoma priimant fundamentalius politinius sprendimus, išplėtota Švedijoje (Furubo, 2000: 48–49). 1960–1970 m. Švedijoje kiekvienais metais veikė 300 komisijų (Furubo, 2000: 48–49). Per dešimtmetį Lietuvoje dirbo trys Saulėlydžio komisijos, kurių veiksmingumas vykdant vie- šojo valdymo reformas vertinamas skeptiškai (žr. 1 lentelę). Komisija, kaip patariamasis institutas, Lietuvos viešojo valdymo reformos procesuose atlieka dvejopą vaidmenį. Pirma, Saulėlydžio komisiją galima laikyti tam tikru ekspertiniu organu, kuris, kaip pastebima Komisijos 2009–2012 m. veiklos ataskaitoje, valdymo tobulinimo rekomendacijas teikia ne politiniu, o ekspertiniu pagrindu. Antra, kaip teigia net keli respondentai (VYR02, 2012; VYR03, 2013), vienas esminių Saulėlydžio komisijos vaidmenų – inicijavimas / „kalbė- jimas“, koordinavimas.

1 lentelė. 1999–2012 m. Saulėlydžio komisijų veikla Metai Sudėtis Komisijos Išeiga veiksmingumas 1999–2000 Valstybės Menkas Panaikinta ministerija, rekomendacijos dėl strateginio tarnautojai planavimo 2006–2008 Ekspertinė Menkas Panaikintos kelios institucijos, padaugėjo tarnautojų, padidėjo valstybės valdymo išlaidos 2009–2012 Mišri Menkas Panaikinta vidaus vandenų inspekcija, įsteigtos komisijos kitose ministerijose Šaltinis: sudaryta, remiantis Brožaitis, Nakrošis, 2009. Vyriausybės veiklos prioritetai ir jų įgyvendinimas valstybės valdymo reformų srityje. Prieiga internete: http://www.vpvi.lt/lt/vpvi-direktorius-dalyvavo-vie-oje-diskusijoje-apie- saul-lyd-io-proces/ [žiūrėta 2009-11-03]

Sprendžiant iš viešojo diskurso turinio, Saulėlydžio komisija su žiniasklaidos pagalba Lietuvos viešojo valdymo reformos procesus padaro matomus plačiajai visuomenei. Tad vertinant iš Agentūrų teorijos perspektyvos, viešojo diskurso turinyje talpinant žinutes, kurios susijusios su viešojo sektoriaus išlaidomis ir biu- rokratinio aparato pasipriešinimu pokyčiams, aktyvinama visuomenė, o tai skatina politikus labiau palaikyti viešojo valdymo reformos procesus, siekiant neprarasti visuomenės paramos (nepatirti politinių kaštų). Kita vertus, anot L. Bielinio, televizijos laidos tampa politinių sprendimų generavimo centrais, kviečiami ekspertai ir politinis ar administracinis elitas (Bielinis, 2010). Žiniasklaida, o ne Vyriausybė gali suburti daugybę „Saulėlydžio“ ir „Saulėtekio“ komisijų bei kitų skirtingos sudėties komisijų.

40 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Užsakovo-vykdytojo prieigos kontekste Saulėlydžio komisijos vaidmuo taip pat dvejopas. Viena vertus, šią komisiją galima traktuoti kaip politinės valios vykdytoją. Pavyzdžiui, 2013 m. kovo 20 d. Vyriausybės nutarime Nr. 235 „Dėl valdymo tobulinimo komisijos sudarymo“ teigiama, kad viena komisijos užduočių – teikti LR Vyriausybei, prireikus – ir LR Vyriausybės Strateginiam komitetui, pasiūlymus, kaip tobulinti vie- šąjį valdymą. Reikia pastebėti, kad nepaisant to, jog komisija pati tvirtina savo metinį veiklos planą, ji ne re- čiau kaip kartą per metus privalo pateikti Vyriausybei savo metinę veiklos ataskaitą (LR Vyriausybė, 2009). Komisija darbą pradėjo peržiūrėdama visų institucijų, kurios pavaldžios Vyriausybei, veiklą, siekdama su- jungti, panaikinti ir perduoti jas ministerijos pavaldumui. Iš esmės komisijos darbas susideda iš tam tikros viešojo valdymo funkcijos analizės, kuria siekiama įvertinti funkciją ir jos aplinką. Atitinkamai komisija turi pateikti rekomendacijas dėl funkcijos ateities: nekeisti, panaikinti, decentralizuoti, modifikuoti ar racionali- zuoti (Brožaitis, Nakrošis, 2009). Anot R. Vilpišausko (2009), viena iš komisijos veiklos kliūčių – Seimas, kuriame tam tikri pasiūlymai stringa, nes reformuojamų institucijų vadovai ieško apsaugos per Seimo narius. Be to, ir pačiai komisijai trūksta gebėjimų tinkamai parengti institucijų reformų siūlymus, įvertinti skirtingus reformų scenarijus (Vilpišauskas, 2009: 37–53). Tad pagrindinės kliūtys komisijos veikloje būtų šios: a) lė- tas sprendimų įgyvendinimas; b) nereikšmingų institucijų funkcijų analizė. Šios komisijos nuopelnu galima laikyti komisijos sklaidą į kitas ministerijas, kuriose buvos įsteigtos ministerijų lygio komisijos. Antra vertus, galima manyti, kad Saulėlydžio komisijos vaidmenį užsakovo-vykdytojo santykių kontekste lemia jos sudėtis. Pavyzdžiui, į Saulėlydžio komisijos sudėtį įtraukti aukšti karjeros ir politinio pasiti- kėjimo pareigūnai, mokslo ir verslo pasaulio atstovai. Tad, kaip pastebi kokybinio tyrimo dalyviai (VYR04, 2013), Saulėlydžio komisijos protokoliniai sprendimai daro tam tikrą spaudimą. Be to, remiantis agentūrų teorija, galima manyti, kad Saulėlydžio komisija, kaip ekspertinis patariamasis organas, gali efektyviai prisi- dėti mažinant informacijos asimetriją viešojo valdymo reformos klausimais tarp Vyriausybės centro bei kitų centrinės vykdomosios valdžios institucijų. Kokybinio tyrimo metu respondentas (VYR02, 2012) pažymėjo, kad Ministro Pirmininko aparato vaidmuo Lietuvos viešojo valdymo reformos procesuose išaugo būtent po LR Vyriausybės kanceliarijos (toliau – LRVK) pertvarkos, kai atskirta jos administracinė ir patariamoji ekspertinė pusės, įsteigta MP tarnyba. Kitas respondentas, žvelgdamas į įgyvendintas reformas, aktualizavo esamas spragas, kurias lėmė politinės valios trūkumas ir reformų neišbaigtumas.

Vyriausybės kanceliarijoje turėti pakankamai aukštų įgaliojimų reformų struktūrą, kuriai vadovautų galbūt ministras be portfelio, galbūt kita kažkokia forma galima, kuris iš esmės ir rūpintųsi tiktai sisteminiais pertvarkymo klausimais, siekiant išvengti tokių žinybiškumų, tada ta reforma, ji gali vykti iki galo ir tikėtis galime sėkmės. Dabar, ar jinai reikalinga? Jeigu atsakytume į pirmuosius du klausimus, kad Užsakovas sako, kad reikalingas toks pokytis ir, kad mes norim turėti tokią sistemą, kad norime turėti į aukštesnius rezultatus [...], jeigu mes norime valstybinio požiūrio nežiny- biškumo, kad nebūtų tampymas biudžeto ir interesų iš ko nors, be abejo, tam reikalinga struktūra tokia, bet, deja, deja, vėlgi galiu konstatuoti, kad kol kas mes gerai kalbame, gerai, kad buvo pradėti pirmieji žingsniai, tačiau kol kas mes, sakykime, tokio vidinio noro šiam pokyčiui iš pačios bent jau valstybės valdymo sistemos, na, nematau, nematau tos politinės valios, nematau to ryžtingo noro ką nors pakeisti (VRM, 2014).

Šio respondento nuostatose pastebimas reformoms vadovaujančios ir koordinuojančios institucijos trū- kumas. Žvelgdamas į XV vyriausybės veiklą jis mato tik pirmuosius priimtus sprendimus. Sprendžiant iš respondentų nuomonių, Vyriausybės centro pertvarka skatina lavinti analitinius gebėjimus koordinuojant horizontaliuosius klausimus. Kaip teigia G. Miškinis, MP tarnyba, būdama koordinuojanti institucija Vyriausybės centre, gali lengviau pastebėti trūkumus ir privalumus. Todėl, anot respondento, labai svarbu, kad po dabartinės Vyriausybės inicijuotos MP tarnybos reorganizacijos į Kanceliariją, išliktų Vyriau- sybės centro horizontalusis koordinavimas. Be to, V. Nakrošio (2008) teigimu, reformas palaikančioms institucijoms, esančioms Vyriausybės centre, atsiranda galimybių pasinaudoti premjero lyderyste. Pavyzdžiui, kaip teigia B. G. Peters, tarp centrinės valdžios institucijų ir politikos lyderių egzistuoja tiesioginis ryšys, tad jos gali atskleisti ne tik savo, bet ir valdančių politikų interesus. Kita vertus, reikia pastebėti, kad responden-

41 Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak, Rytas Davidonis LIETUVOS VIEŠOJO VALDYMO REFORMŲ INSTITUCINĖ SANDARA 2009–2012 M. tai (VYR01, 2013; VRM02, 2012) sutaria ir kaip vieną esminių Lietuvos viešojo valdymo reformos proceso trukdžių nurodė būtent lyderystės viešojo valdymo reformos procesuose trūkumą. Iš esmės, strateginis MP tarnybos tikslas – padėti Ministrui Pirmininkui ir Vyriausybei įgyvendinti už- sibrėžtus tikslus, pasiekti iškeltus valstybės valdymo pertvarkos tikslus ir įgyvendinti Vyriausybės progra- mą. MP tarnybos strateginiame 2010–2012 metų veiklos plane nurodoma, kad esminis institucijos uždavi- nys – būti pagrindine valdymo sistemos pertvarkos iniciatore ir koordinatore. Tarnyba siekia tapti ekspertiniu centru, kuris gebėtų veiksmingai koordinuoti ir spręsti įvairius tarpinstitucinius klausimus. Reikia pastebėti, kad 2010–2012 m. MP tarnyboje dirbo labai aukštos kvalifikacijos darbuotojai. Iš 156 valstybės tarnautojų beveik visi turėjo aukštąjį išsilavinimą, daugelis jų aukštąjį išsilavinimą buvo įgiję keliose aukštosiose mo- kyklose. 9 darbuotojai turėjo mokslo daktaro laipsnį. Be to, daugiau kaip pusė valstybės tarnautojų buvo sukaupę 18 ir daugiau metų valstybės tarnyboje patirtį (Ministro Pirmininko tarnyba, 2013). Taigi galima manyti, kad Vyriausybės centre sukurtas ekspertinis organas, ypač įvertinant padidėjusį politinio pasitikė- jimo tarnautojų skaičių ir tam tikrą atliepiamosios kompetencijos tendenciją, gali efektyviai prisidėti slopi- nant informacijos asimetrijos problemą organizuojant viešojo valdymo reformos vykdymą. Be to, pritaikant R. W. Waterman ir K. J. Meier įžvalgas, aukšta MP tarnybos darbuotojų kvalifikacija ir ekspertinio lygmens įtraukimas gali lemti situaciją, kai informacijos asimetrija tampa palanki MP tarnybai (kaip užsakovui), kas leidžia riboti vykdytojų (VRM ir ministerijų) diskreciją bei dominuoti užsakovo-vykdytojo santykyje, kartu ir viešojo valdymo reformos procese. Vis dėlto nagrinėjant MP tarnybos Strateginio valdymo departamento ir Viešojo valdymo skyriaus nuostatus išryškėja svarbesnis MP tarnybos, kaip užsakovo, siekiančio įgyvendinti Vyriausybės programą, vaidmuo. Pavyzdžiui, MP tarnybos Strateginio valdymo departamento pagrindinis uždavinys apima siekį efektyviai organizuoti ir koordinuoti Vyriausybės programos įgyvendinimą, užtikrinant jos įgyvendinimo stebėseną bei atsakomybę. MP tarnybos Viešojo valdymo skyriaus nuostatose, Lietuvos viešojo valdymo reformos kontekste taip pat įtvirtinta tik tai, kad skyrius siekia efektyviai dalyvauti inicijuojant Vyriausybės programoje ir Vyriausybės veiklos prioritetuose numatytas reformas valstybės valdymo (ministerijų sistemos ir kitų valstybės valdymo institucijų sistemos), regionų valdymo ir vietos savivaldos bei valstybės tarnybos srityse (Ministro Pirmininko tarnyba, 2013). Taigi galima pastebėti, kad MP tarnybos esminis siekis – įgy- vendinti Vyriausybės programos tikslus. Tačiau turint omenyje tai, kad Vyriausybės programa sudaroma jos veiklos laikotarpiui (kadencijai), o Lietuvoje po kiekvienų Seimo (ar Prezidento) rinkimų Vyriausybės keičia- si, MP tarnyba, patvirtinus kiekvieną naują Vyriausybės programą, privalo perdėlioti savo veiklos prioritetus. Tad šiuo atveju išryškėja svarbus VRM, kaip Lietuvos viešojo valdymo reformas palaikančios institucijos, vaidmuo. Pavyzdžiui, VRM Viešojo valdymo politikos departamento nuostatose įtvirtinti konkretūs siekiai formuoti valstybės politiką viešojo administravimo ir valstybės tarnybos srityse bei organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jų įgyvendinimą. Be to, VRM viešojo valdymo politikos departamento atliekamų funkcijų sąraše įtvirtintos konkrečios iniciatyvos dėl valstybinės politikos viešojo administravimo, susijusios su ko- kybės vadybos viešajame administravime, administracinės naštos fiziniams asmenims mažinimo, viešųjų paslaugų teikimo asmenims administravimo politikomis ir jų įgyvendinimo koordinavimu (VRM, 2013). Kaip minėta, dėl viešojo valdymo reformos iniciatyvų lyginamuoju požiūriu VRM galios svertus dažnai perleidžia MP tarnybai. Tuo tarpu reformų įgyvendinimo organizavimo etape, kaip teigia VRM02 (2012) respondentas, daugiausiai atsakomybės tenka būtent VRM. Pavyzdžiui, VRM Viešojo valdymo politikos departamentas, kaip Vyriausybės programos viešojo valdymo reformos dalyje vykdytojas, Vyriausybės nutarimu Nr. 1511 įpareigojamas koordinuoti „Vykdomosios valdžios sistemos sandaros tobulinimo koncepcijos“ įgyvendinimą. Vyriausybės nutarimu Nr. 171 priimtos Viešojo valdymo tobulinimo 2012–2020 metų programos koordinavimas taip pat patikimas VRM. Tad šiuo atveju viešojo valdymo reformos procesuose išryškėja dvejopas VRM vaidmuo. Pirma, VRM galima traktuoti kaip Vyriausybės nustatytos politikos vyk- dytoją, kuris įpareigojamas koordinuoti viešojo valdymo tobulinimo iniciatyvų įgyvendinimą. Antra, VRM galima laikyti tam tikru tarpininku tarp užsakovo (MPT) ir vykdytojų (atskirų ministerijų), kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos konkrečios priemonės.

42 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Šiuo atveju išryškėja skirtingi vykdytojų kontrolės poreikiai ir prioritetai. Pavyzdžiui, MP tarnybos respondentas (VYR04, 2012) teigė, kad daugeliu atveju užtenka kontroliuoti viešojo valdymo reformos rezultatus. Be abejo, VRM, kaip vykdytojo, vertikalus koordinavimas MP tarnybai, kaip reformų iniciatyvų institucijai, leidžia rinktis mažiau kainuojančią vadinamąją pavojaus signalo kontrolės strategiją. Tuo tarpu V. Vaškelis, kuriam nuolat tenka koordinuoti valdymo tobulinimo iniciatyvų įgyvendinimą, teigia, kad reformos stebėsena yra nuolatinis procesas. VRM atstovas tvirtina, kad valdymo tobulinimo procesuose nuolat svarstomos ir koreguojamos iniciatyvos. Tad VRM, kaip viešojo valdymo reformos iniciatyvų įgyvendinimo koordinatorius, pasisako už intensyvią vykdytojų veiklos kontrolę. VRM02 (2012) respondento teigimu, ho- rizontaliuosiuose sektoriuose tvyranti fragmentacija neišvengiamai reikalauja daug pastangų. Taigi horizontalusis vykdytojo ex ante veiklos koordinavimas didina kontrolės sąnaudas. Vertinant iš užsakovo-vykdytojo teorinio modelio perspektyvos, didėjantys vykdytojo kaštai (šiuo atveju VRM), gali lemti didesnę vykdytojo sabotažo tikimybę. Juo labiau, kaip minėta, MP tarnyba ir VRM laikosi skirtingų požiūrių į riziką, o tai, be abejo, juos skatina rinktis skirtingus elgsenos modelius. Pavyzdžiui, atliekant tyrimą paaiškėjo skirtingi MP tarnybos darbuotojų ir VRM atstovo požiūriai į viešojo valdymo reformų dinamiką bei intensyvumą. VRM02 (2012) respondentas pasisakė už atsakingą ir nuoseklų pamečiui vykstančių valdymo tobulinimo procesų planą. Tuo tarpu MP tarnyboje akivaizdūs dinamiškesnių Lietuvos viešojo valdymo reformos proce- sų siekiai4. VRM ir MP tarnybos pozicijų skirtumai leidžia paaiškinti šių veikėjų skirtingus požiūrius į vyk- dytojų veiklos kontrolę. MP tarnybai, kaip užsakovui, pasižyminčiam didesniu polinkiu rizikuoti, priimtinos vykdytojų veiklos rezultatų kontrolės formos5. Tuo tarpu VRM, kaip viešojo valdymo reformų koordinato- riui, pasižyminčiam mažesniu polinkiu rizikuoti, būtina intensyvi vykdytojų veiklos kontrolė. VYR02 (2012) ir VYR03 (2012) respondentai kritikuoja VRM dėl jos žinybingumo. Kaip teigia VYR02 (2012) respondentas, pati ministerijos struktūra nesudaro galimybių siekti ambicingesnių tikslų. Anot VYR04 (2012) respondento, VRM linkusi prioritetą teikti viešojo saugumo sričiai, be to, ministerijoje vyrauja hierar- chinis mąstymas, todėl, respondento nuomone, VRM sandarą ir valdymo sritis pravartu peržiūrėti. Vis dėlto vykstant tyrimui išryškėjo tarp VRM ir MP tarnybos viešojo valdymo plotmėje susiklostęs gana konstruk- tyvus dialogas. Tiek VRM, tiek MP tarnybos respondentai VRM ir MP tarnybos tarpinstitucinius santykius apibūdino kaip partneriškus, neretai palaikomus neformalizuotais bendradarbiavimo būdais. Antra vertus, VYR04 (2012) respondento teigimu, egzistuoja tam tikra įtampa tarp MP tarnybos ir konkrečiai Valstybės tarnybos departamento (toliau VTD). VYR04 (2012) atkreipė dėmesį į dinamiškumo stokojančią ir užsitę- susią valstybės tarnybos reformą. Tad, kaip pastebi VYR01 (2012) respondentas, veiklos valdymo reformas (VORT projektas, biudžeto valdymas) įgyvendinti paprasčiau, nes jos nesusijusios su valstybės tarnautojų statusu tiesiogiai, t. y. valstybės tarnyba tokioms pertvarkoms nėra „jautri“. Tuo tarpu į valstybės tarnybos reformas reaguojama jautriau (VYR01, 2012). Tad natūralu, kad esant didesnei tikslų divergencijai, MP tarnybos, kaip valstybės tarnybos reformos užsakovo, bei VTD, kaip vykdytojo, santykiai tampa labiau įtempti. Galiausiai nagrinėjant paskiras ministerijas (jų administracijas), kaip viešojo valdymo reformos vykdytojas, respondento (VYR01, 2012) teigimu, svarbiausia, kad ministerijoms būtų nurodytos aiškios gairės. Ministerijų įsitraukimas į valdymo tobulinimo procesus iš esmės priklauso nuo ministerijos vadovo (ministro – aut. past.). Anot VYR01 (2012) respondento, ministerijos turi pačios suprasti, kur būtinos pertvarkos. Šiandien šalies finansinė situacija vis dar komplikuota, respondentės žodžiais tariant, nepakanka tik užsidėti varnelę, kad tai daryti reikia. Kita vertus, sumažintas daugelio ministerijų darbuotojų skaičius, kartu mažėjo darbo užmokesčio fondas (VYR01, 2012). Taigi šiuo atveju galima pastebėti, kad ministerijų, kaip viešojo valdymo reformos vykdytojų, kontrolė atlikta ribojant biudžetą. Tokia vykdytojo priežiūros strategija gali būti naudinga viešojo valdymo reformomis siekiant taupymo tikslų. Tačiau, kaip nurodoma akademinėje

4 Tuo tarpu VYR01 respondento nuomone, lėti žingsniai neretai kompromituoja pačią reformą, dėl to kenčia rezultatai. 5 Kaip pastebi VTD01 respondentas, MP tarnyba visada siekia daugiau padaryti, greičiau įgyvendinti reformų iniciatyvas. Tad, pasak respondento, „valstybės tarnybos departamente neretai tenka pritempti arčiau žemės iš MP tarnybos kylančias reformų iniciatyvas“.

43 Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak, Rytas Davidonis LIETUVOS VIEŠOJO VALDYMO REFORMŲ INSTITUCINĖ SANDARA 2009–2012 M. viešojo valdymo reformos literatūroje, biudžeto ribojimas nebūtinai paskatins ministerijas didinti veiklos efektyvumą. Galbūt netgi priešingai, Ch. Pollitt ir G. Bouckaert teigimu, ribojimai, atsižvelgiant į kontekstą, gali didinti veiklos kokybės riziką. Taigi, kaip iliustraciją galima išskirti Valstybinės metrologijos tarnybos reorganizavimo atvejį, kai siekiant taupyti institucijos funkcijas nuspręsta perduoti Valstybinei ne mais- to produktų inspekcijai. UKMIN01 respondento teigimu, tik pradėjus rengti Verslo priežiūros institucijų konsolidacijos planą paaiškėjo, kad dėl daugelio techninio pobūdžio ir darbuotojų kompetencijos aspektų greitas tokio pobūdžio institucijų reorganizavimas jas sujungiant yra rizikingas ir turi būti kur kas geriau apsvarstytas. Taigi, VYR04 (2012) respondento teigimu, viešojo valdymo reformos aspektu galima skirti proakty- vias ir pasyvias ministerijas, nes ne visos ministerijos vienodai intensyviai įsitraukia į valdymo tobulinimo procesus. Kai kuriais atvejais, VYR04 (2012) teigimu, gali būti objektyvių priežasčių (istorinės tradicijos ir kt.), dėl ko ministerijos neįmanoma iš esmės reformuoti. Respondentė kaip pavyzdį pateikė Krašto apsaugos ministeriją, kurioje dideli pokyčiai neįmanomi. VRM02 (2012) respondentai laikosi panašios pozicijos. Vie- no iš respondentų teigimu, ministerijoms autonomija turi būti suteikta tik ten, kur nebus pažeisti bendrieji valdymo principai. Tuo tarpu Krašto apsaugos ministerija šiuo atveju gali būti išskirtinė dėl strateginės svarbos (VRM02, 2012). Antra vertus, remiantis užsakovo-vykdytojo pastebėtais dėsningumais ir įvertinus ministerijoms suteiktą diskreciją bei specifiškumą susidaro įspūdis, kad pravarčiau taikyti ex post valdymo kontrolės strategijas vertinant, kiek ministerijos darbas atitinka valdymo tobulinimo srityje suformuotus ko- kybės kriterijus. Vis dėlto, pasak respondentų (VTD01, 2013: UKMIN01, 2013), paskirų ministerijų autonomija Lietuvoje nėra labai didelė. Kaip pastebi VTD01 (2013) respondentas, ministerijos turi planuoti savo poreikius, priimti strateginio planavimo dokumentus. Šiuo atveju Lietuvoje veikianti strateginių planavimo dokumentų sistema, kai Vyriausybei teikiamos ataskaitos apie strategijų, programų ir priemonių panaudo- jimą, leidžia vertinti konkrečių ministerijų, jų įstaigų ir kitų asignavimų valdytojų veiklos rezultatus. Taigi, kaip minėta, strateginio planavimo dokumentai, jų sistema, aiškūs strateginių tikslų ir uždavinių vertinimo kriterijai sudaro sąlygas amortizuoti užsakovo-vykdytojo problemą. Viešojo valdymo tobulinimo programa, Viešojo administravimo tobulinimo tarpinstitucinis veiklos planas gali palengvinti vykdytojų elgesio vertinimo procesus.

Išvados

Lietuvoje 2009–2012 m. institucinis reformų valdymo ir kontrolės mechanizmas nebuvo veiksmingas. Daugeliu atvejų viešojo valdymo reformų įgyvendinimo atsakomybė išbarstyta paskiroms ministerijoms. Tai, kad svarbus reformų koordinatoriaus vaidmuo sutelktas Vidaus reikalų ministerijoje, tūrėtų lemti siste- minių reformų nuoseklumą ir stabilumą. Kita vertus, tai gali lemti tik inkrementinį viešojo valdymo refor- mų įgyvendinimo būdą. MP tarnyboje padidėjęs politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojų skaičius sudaro prielaidas tikėtis politinę valią atitinkančio viešojo valdymo reformos iniciatyvų įgyvendinimo tempo. Be to, vertinant iš užsakovo-vykdytojo modelio perspektyvos, viešojo valdymo reformos vykdymo procesą pati- kint politinio pasitikėjimo pareigūnams, gali būti iš esmės eliminuojama užsakovo-vykdytojo problema, nes nebelieka (arba gerokai sušvelninami) informacijos asimetrijos ir tikslų konflikto padarinių. Tad mažesnė tikslų divergencijos problema savo ruožtu mažina vykdytojo veiklos kontrolės ir stebėsenos poreikį. Antra vertus, didesnis politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojų skaičius kartu lemia didesnes grėsmes viešojo valdymo reformos nuoseklumui ir nepertraukiamumui. Prisideda prie institucinės atminties praradimo rizikos. Atliekant kokybinį tyrimą išryškėjęs faktas, kad stiprinant MP tarnybą, kaip ekspertinį analizės centrą, lyginamasis svoris organizuojant viešojo valdymo reformos procesų vykdymą iš Vidaus reikalų ministerijos perduodamas MP tarnybai, taip pat gali būti vertinamas kaip užsakovo-vykdytojo problemą švelninantis veiksnys.

44 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Literatūra

Bannink, D., Resodihardjo, S. (2006). The myths of Reform. Kn.: L. Heyse, S. Resodihardjo, T. Lantink, B. Lettinga (eds). Reform in Europe: Breaking the Barriers in Government. Ashgate Publishing Ltd, p. 1–20. Bielinis, L. (2010). Moderni politinė komunikacija ir žiniasklaidos vaidmuo. Kn: L. Bielinis (sud.). Naujojo veikimo formos Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 118–132. Brožaitis, H., Nakrošis, V. (2009). Vyriausybės veiklos prioritetai ir jų įgyvendinimas valstybės valdymo reformų srityje. Prieiga internete: http://www.vpvi.lt/lt/vpvi-direktorius-dalyvavo-vie-oje-diskusijoje-apie-saul-lyd-io-proces/ [žiūrėta 2009-11-03]. Brusson, N. (2009). Reforms as Routine: Organizational Change and Stability in the Modern World. Oxford University Press. Civinskas, R. (2011). Can a Senior Civil Servant Adapt to Managing by Contract? Reform and Civil Servants’ Preferen- ces in Lithuanian Government. Baltic Journal of Law & Politics, Vol. 4, No. 2, p. 154–186. Furubo, J. E. (2000). Learning from Evaluations: The Swedish Experience. Kn: F. Leeuw, R. C. Rist, R. C. Sonnichsen (eds.). Can Government Learn? New Brunswick, London: Transaction Publishers, p. 45–65. LR Ministro Pirmininko tarnyba. (2013). Srateginio valdymo departamento nuostatai. Prieiga internete: http://www.lrv. lt/lt/kontaktai/ministro-pirmininko-tarnyba/strateginio-valdymo-departamentas/ [žiūrėta 2013-04-15]. LR Vidaus Reikalų ministerija. (2013). Viešojo valdymo politikos departamento nuostatai. Prieiga internete: http:// www.vrm.lt/popup.php?ru=bS9tX3N0YWZmL2ZpbGVzL3ZfZHBfZGVzY3JpcHRpb24ucGhw&dp_id=11 [žiū- rėta 2013-04-20]. LR Vyriausybės nutarimas „Dėl Viešojo valdymo tobulinimo komisijos sudarymo“. (2009). Nr. 50. Valstybės žinios, Nr. 13-514. Ministro Pirmininko tarnyba. (2012). 2012–2014 m. Strateginis veiklos planas. Prieiga internete: http://www.lrv.lt/ bylos/MPtarnyba/2012-2014/2012-2014%20planas.pdf [žiūrėta 2012-04-20]. Nakrošis, V. (2011). Viešojo valdymo reformos Lietuvoje: kodėl ir kuo reikia pakeisti Naująją viešąją vadybą. Polito- logija, Nr. 1, p. 65–98. Nakrošis, V., Martinaitis, Ž. (2011). “Sunrise” and “sunset” of Lithuanian agencies. Transylvanian Review of Adminis- trative Sciences, No. 35, p. 93–114. Nakrošis, V. (2008). Strateginis valdymas Lietuvoje: ar turime rezultatų Vyriausybę? Vilnius: Vilniaus universitetas. Peters, B. G. (1998). What Works? The Antiphons of Administrative Reform. Kn: B. G. Peters, D. J. Savoi (eds). Taking Stock Assessing Public Sector Reforms. London: McGill-Queen’s University Press. Pivoras, S. (2012). Improving the Competitive Selection for Civil Service in Lithuania with Respect to the Challenges of Good Governance. Viešoji politika ir administravimas, T. 11, Nr. 3, p. 473–487. Rauleckas, R., Gaulė, E., Šnapštienė, R., Morkevičius, V., Šarkutė, L., Buškevičiutė, J. (2013). Public Administration Reforms during Fiscal Crisis in Lithuania: Perceptions of Senior Civil Servants. Viešoji politika ir administravimas, T. 12, Nr. 3, p. 350–362. Viešojo valdymo tobulinimo komisijos 2013 m. veiklos planas. Prieiga internete: http://www.lrvk.lt/bylos/veikla/komisijos/saulelydzio/vvtk%202013%20m%20veiklos%20planas.pdf [žiūrėta 2013-04-10]. Vilpišauskas, R. (2009). Crisis as an Opportunity for Reform: Only Some Windows Open. Pinigų studijos, Nr. 2, p. 37–53. Waterman, R. W., Meier, K. J. (1998). Principal-Agent Models: An Expansion? Journal of Public Administration Re- search and Theory, No. 8, p. 173.

Šaltiniai Interviu su UKMIN01. 2013.04.19. Interviu su VYR01. 2013.04.01. Interviu su VYR02. 2012.04.26. Interviu su VYR03. 2014.02.27. Interviu su VYR04. 2012.04.26. Interviu su VRM01. 2014.01.22. Interviu su VRM02. 2012.04.04. Interviu su VTD01. 2013.05.08.

45 Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak, Rytas Davidonis LIETUVOS VIEŠOJO VALDYMO REFORMŲ INSTITUCINĖ SANDARA 2009–2012 M.

INSTITUTIONAL ARRANGEMENTS FOR LITHUANIAN PUBLIC MANAGEMENT REFORMS 2009–2012

Remigijus Civinskas, Jaroslav Dvorak, Rytas Davidonis Vytautas Magnus University, Klaipėda University (Lithuania)

Summary

This article sets out to explore two aspects reported in the literature: we pursued to fulfill the lack of research in the field of preparation and implementation of Lithuanian public management reform; searching for evidence that reforms are based on unclear public management doctrine. Principal – agent theory was applied to execute the aim of current research. The data collected by carried our eight in-depth semi structured interviews. The research sought to identify the change of opinions during the execution of public management reform. It was found, that preparation and implementation of public management reform depends on three factors: (i) value – based public management reform conception; (ii) existence of strong coordination center form reform execution; (iii) support of political – administration resource. However, the participation of political appointees at the reform process highlighted the conflict in their activity. From one hand the support of political appointees reduce control of performance. Otherwise, there is a threat for implementation of public management reform. KEY WORDS: public management, reform, principal – agent theory, implementation, Sunrise commi- sion.

JEL CODES: D730, D850, H830, 0310

46 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

GAMYBOS PROCESO KONTROLĖS SISTEMA GAMYBOS ĮMONĖJE – VADOVŲ IR VYKDYTOJŲ NUOMONIŲ TYRIMAS

Algirdas Giedraitis1

Klaipėdos universitetas (Lietuva)

ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjama gamybos proceso kontrolės sistema gamybos įmonėje. Galimų netikslumų priežastys gamybos procese daž- niausiai nustatomos remiantis vadovų patirtimi ar atliktais skaičiavimais. Nepakankamas dėmesys šiai sričiai gali lemti negebėjimą prisitaikyti kintančioje verslo aplinkoje. Atlikus kiekybinį tyrimą gamybos įmonėje ir apklausus 7 vadovus bei 20 vykdytojų, kurie dalyvauja gamybos procese, aptikta nemažai problemų šiose srityse: atsargų kritinių kiekių apskaita, žmogiškųjų išteklių valdymas, darbuotojų kaita (karjeros galimybės), gamybos užduočių rengimas, darbuotojų veiklos rezultatai ir kt. Neatsižvelgus į šiuos tyrimo rezultatus gamybos įmonė gali neatsilaikyti konkurencinėje kovoje ir bus priversta bankrutuoti. Siekiant pagerinti situaciją rekomenduojama gamybos proceso kontrolės sistema, nukreipta į rezultatus: reguliuoja tarpusavyje susijusias funkcijas, pradedant gaminamos produkcijos kiekio nustatymu, kokybės reikalavimais, būtinų dokumentų rengimu, produkcijos gamybos tvarkaraščių sudarymu, žaliavų / medžiagų poreikio planavimu, kuris susijęs su gamybos proceso organizavimu ir kokybiškos produkcijos patekimo į sandėlį kontrole. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: kontrolė, gamybos procesas, kontrolės sistema, gamybos įmonė.

JEL KLASIFIKACIJA: M12, R11 DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v15i1.978

Įvadas

Gamybos procesų valdymas glaudžiai susijęs su kontrolės sistemos galimybėmis, siekiant, kad vartotojui skirtos prekės (ar paslaugos) būtų gaminamos pagal sutartą specifikaciją, kainą ir laikantis nustatyto grafiko. Gamyba turi būti lanksti, atsižvelgiant į veiksnius, kurie veikia patį procesą. Gamybos procesas apima ir transformuoja įvairius išteklius, kurie naudojami produktui pagaminti (ar paslaugai atlikti), taip sukuriant pridėtinę vertę gamybos įmonei. Kitaip tariant, kiekviena sistema gamybos įmonėje turi gebėti greitai rea- guoti į rinkos poreikius, prisitaikyti prie pokyčių savo aplinkoje ir surasti rizikos bei pelno požiūriu optimalią vystymosi strategiją. Taigi gamybos įmonė turi optimaliai naudoti išteklius ir pasiekti nustatytą tikslą. Ga- mybos įmonių valdymo procese neįmanoma visada veikti taip, kaip buvo suplanuota, ar tikėtis, kad darbai bus atliekami taip tiksliai, kaip nori vadovas. Kyla poreikis susieti turimų išteklių, įrenginių ir kitų duomenų apdorojimo bei valdymo įrankius į vieną sistemą, kuri leistų efektyviau valdyti gamybos procesus. Todėl vykdant gamybos proceso kontrolę galima išvengti didesnių nuostolių, sumažinti gamybos laiko apskaitos klaidas, padidinti gamybos našumą.

1 Algirdas Giedraitis − Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros lektorius, daktaras (socialiniai mokslai). Moksliniai interesai: valdymo ergonomika, gamybos vadyba, personalo vadyba El. paštas: [email protected] Tel.: +370 46 39 86 50

47 Algirdas Giedraitis GAMYBOS PROCESO KONTROLĖS SISTEMA GAMYBOS ĮMONĖJE – VADOVŲ IR VYKDYTOJŲ NUOMONIŲ TYRIMAS

Kontrolė verslo įmonėse sulaukia nemažai mokslininkų dėmesio, šiuos klausimus nagrinėja daugelis autorių (Bičiulaitis, 2001; Patrick, Fardo, 2009; Pfister, 2009). Savo darbuose jie teigia, kad kontrolė neį- manoma be tinkamai organizuotos įmonės apskaitos ir jos teikiamos informacijos. U. Johanson, M. Skoog, A. Blacklund ir R. Almqvist (2006) nuomone, per pastaruosius du dešimtmečius nusistovėję verslo įmonės kontrolės principai nemažai kritikuoti tiek teoretikų, tiek praktikų dėl jų tinkamumo ir naudingumo. Autorių teigimu, šie principai paseno ir, jei seniau jie taikyti kaip priemonės, tai šiomis dienomis yra pernelyg abs- traktūs, supaprastinti, orientuoti tik į gamybos įmonės pelną. Visa tai turi įtakos įmonių valdymui ir keičia jų vadovų vaidmenį. Siekiant šią problemą suvokti ir ją spręsti reikia adekvačių mokslo tyrimų, kurie padėtų nustatyti prielaidas, leisiančias vadybos tobulinimo priemonėmis padidinti gamybos įmonių veiklos efektyvumą. Problema: gamybos proceso kontrolės sistemos analizei ir tobulinimui praktikoje skiriama per mažai dėmesio, ji atliekama nesistemingai. Tyrimo objektas – gamybos proceso kontrolės sistema gamybos įmonėje. Tyrimo tikslas: nustatyti gamybos proceso kontrolės sistemoje trūkumus ir tobulinimo gamybos įmo- nėje galimybes. Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: pagrįsti gamybos proceso kontrolės sistemos tyrimų gamybos įmonėse teorinį pagrindimą ir nustatyti gamybos proceso kontrolės sistemoje trūkumus bei tobulinimo galimybes gamybos įmonėje. Metodai: mokslinės literatūros lyginamoji analizė, kiekybiniai tyrimo ir duomenų apdorojimo metodai; gauti kiekybinio tyrimo duomenys apdoroti SPSS Statistics 15 ir Microsoft Office Excel programomis. Apklausa vyko 2014 m. rugsėjo 17 d. duonos gaminių gamybos įmonėje, Klaipėdos regione.

1. Gamybos proceso kontrolės sistemos tyrimo gamybos įmonėje teorinis pagrindimas

Gamybos įmonių veikla apibūdinama išteklių panaudojimu, gamybos procesu ir gamybos (prekių arba paslaugų) apimtimi. Pagrindinė gamybos įmonių funkcija – gaminti konkurencingus ir pelningus produktus, teikti kokybiškas paslaugas, skirtas vartotojų poreikiams tenkinti. Todėl produktų gamybos ar paslaugos teikimo procesą sudaro tarpusavyje susijusių darbų (užduočių) srautas. Kuo efektyvesnis gamybos procesas, tuo mažesnės gamybos išlaidos ir didesnė sukuriama pridėtinė vertė (Zakarevičius ir kt., 2004; Drucker, 2004; Lazauskas, 2005; Vasiliauskas, 2005; Melville, 2011). Gamybos procesas, pagrįstas bendra darbuotojų veikla, verčia atitinkamai organizuoti darbą. Konkre- taus darbuotojo darbo veiksmingumas organizacijos viduje pirmiausia susijęs su darbu, kuris jam priskirtas pagal darbo sutartį, struktūrinę valdymo schemą ir pareigybės aprašymus (Sakalas, 2003; Martins, 2007; Giedraitis, Petkevičiūtė, 2011). Kad gamybos procesas vyktų nenutrūkstamai, be prastovų ir laiko nuosto- lių, kiekvieną darbo vietą ceche reikia aprūpinti reikiamomis medžiagomis, ruošiniais, įrankiais, prietaisais, suderinti ir sureguliuoti įrenginius, laiku juos taisyti ar remontuoti, šalinti atliekas ir t. t. Kiekvieno vadovo ir vykdytojo atsakomybę bei tikslus gamybos įmonėje būtina aiškiai apibrėžti (toliau žr. Giedraitis, 2009). Jeigu vadovams pavyksta nustatyti kai kurias galimų potencialių problemų priežastis, lengviau planuoti pa- sekmių gamybos procese kontrolės veiksmus. Didelę įtaką gamybos efektyvumo didinimui turi nuolatinis informacinių technologijų tobulinimas ir pritaikymas visuose valdymo lygmenyse. Kontrolė sudaro galimybes stebėti gamybos proceso vyksmą ir išvengti neigiamų pasekmių, nes turint informaciją nesudėtinga pastebėti galimus nukrypimus. Kontrolė apibrėžiama kaip politika, procedūros, praktika ir organizacinės struktūros, skirtos užtikrinti, kad būtų pasiekti veiklos tikslai, o nepageidaujamiems įvykiams būtų užkirstas kelias ar jie būtų aptikti ir pakoreguoti (Janušonis, 2012). Todėl pagrindinis kontrolės uždavinys – užkirsti kelią nukrypimams, kurių gali atsirasti ateityje. Kuo anksčiau šie nukrypimai pastebimi, tuo didesnė tikimybė užtikrinti veiklos veiksmingumą. Nukrypimai galimi dėl nekruopštaus planavimo, organizacijos problemų, vadovavimo nesklandumų, motyvavimo klaidų (Čiarnienė ir kt., 2011). Pristatymo

48 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) savalaikiškumas – tai vienas svarbiausių parametrų, siekiant gamybos efektyvumo. Todėl pagrindinis kon- trolės tikslas – pasiekti, kad organizacija funkcionuotų pagal planą, užtikrinti, kad vartotojui reikiamu laiku būtų pateikta kokybiška prekė. Skiriami šie sistemingos, objektyvios, adekvačios ir rezultatyvios kontrolės principai (Bakanauskas ir kt., 2011): 1. Kontrolė gali būti efektyvi ir naudinga tik tada, kai yra nešališka, o padarytos išvados padeda priimti valdymo sprendimus. 2. Kontrolė neturi tapti sąskaitų suvedinėjimu ir darbuotojų kolektyvo kiršinimu, ji turi būti veiklos gerinimo pagrindas. 3. Vykdant kontrolę pastebėtos neatitiktys turi būti nedelsiant šalinamos. 4. Vykdant kontrolę suformuluoti pasiūlymai visada yra vertingesni, nei vien tik parametrų stebėjimas ir jų lyginimas su reikalavimais. 5. Kontrolės apimtys ir kaštai turi būti adekvatūs kontrolės objekto svarbai. 6. Atsižvelgiant į tikslus ir aplinkybes, kontroliuoti galima laikantis imties principo ir remiantis imties kontrolės rezultatais sprendžiama apie kontrolės objekto būklę kontrolės kriterijų atžvilgiu. 7. Kontrolės tikslai ir apimtys turi būti aiškiai apibrėžti, taikomos priemonės – adekvačios tikslams, būtina sudaryti galimybę efektyviai surinkti kontrolei būtinus duomenis ir objektyviai juos įvertinti siekiant nustatyti kontrolės objekto statusą. 8. Kontrolės vykdymas taip pat turėtų būti kontrolės objektas, siekiant įsitikinti kontrolės priemonių ir planų adekvatumu organizacijos poreikiams bei įgyvendinimo efektyvumu. 9. Kontrolės veiklų apimtys ir objektas turi keistis, atsižvelgiant į kontrolės rezultatus. 10. Kontrolės sistema turi būti lengvai suprantama. 11. Kontrolės sistema turi atitikti atliekamo darbo pobūdį. 12. Kontrolės sistema turi atitikti organizacijos valdymo struktūrą. 13. Kontrolės sistema turi atskleisti išimtis kritiniuose taškuose. 14. Kontrolės operacijos turi būti lanksčios. 15. Kontrolė turi būti kompleksinė, apimti visas organizacijos veiklos sritis, kurios svarbios siekiant galutinio rezultato. 16. Kontrolė turi būti formalizuota, įforminus atitinkamus dokumentus. 17. Kontrolė turi būti derinama su darbuotojų savarankiškumo ir individualumo siekiais.

Gamybos proceso kontrolė yra realybės ir organizacijos taisyklių, normų, standartų palyginimas ir labai svarbi, sudėtinga, visuminė, nenutrūkstama valdymo proceso funkcija. Kadangi gamybos įmonės didelį dėmesį skiria kokybei, svarbų vaidmenį vaidina kokybės kontrolė. Tinkama kokybė nebūtinai yra geriausia kokybė. Ji nustatoma, remiantis būtinų sąnaudų suvestine, produkto techninėmis charakteristikomis, atsi- žvelgiant į konkrečius vartotojų reikalavimus, ir kt. (Giedraitis, 2009; Kašubienė, Vanagas, 2007; Melville, 2011). Gamybos įmonėse, kuriose taikomos šiuolaikinės gamybos valdymo sistemos, gamybos procesas prasideda nuo užsakymo gavimo ir baigiasi gaminio išsiuntimu vartotojui. Pasak S. Stungurienės (2006), daugelyje gamybos įmonių operacijas valdo iki 80 % darbuotojų. Galima teigti, kad operacijų valdymas sukuria didžiausią pridėtinės vertės dalį. Ir šios sistemos galutinis produktas yra prekės bei paslaugos. Todėl kontro- lės procedūros atliekamos dar prieš pradedant veiklą, jos metu ir ją baigus. R. Čiarnienė ir kt. (2011) skiria šias kontrolės rūšis: išankstinė (parengiamoji), einamoji, baigiamoji.

49 Algirdas Giedraitis GAMYBOS PROCESO KONTROLĖS SISTEMA GAMYBOS ĮMONĖJE – VADOVŲ IR VYKDYTOJŲ NUOMONIŲ TYRIMAS

1 lentelė. Gamybos proceso kontrolės sistemos aspektai

Kontrolės rūšys Kontrolės paskirtis Kontrolės turinys Išankstinė kontrolė Žmogiškųjų, materialinių • Žmogiškųjų išteklių kontrolė orientuota į darbo laiką, darbo (įeitis) ir finansinių išteklių bei santykius ir darbuotojų kaitą informacijos kontrolė, • Materialinių išteklių kontrolė – tai jų pakankamumo ir nukreipta į tinkamą kokybės, įsigijimo ir eksploatacijos sąnaudų, šiuolaikinių pasiruošimą gamybos technologijų atitikimo kontrolė procesui, siekiant ateityje • Finansų kontrolė vykdoma rengiant finansinius planus ir išvengti klaidų ataskaitas • Informacijos kontrolė vykdoma stebint gamybos procesą informacine sistema Einamoji kontrolė Vykdoma gamybos Darbuotojams informacijos pateikimas apie jų pačių ir kolegų (gamybos procesas) procese ir neleidžia darbą, kad galėtų įgyvendinti iškeltus tikslus ir uždavinius atitrūkti nuo planų bei instrukcijų Baigiamoji kontrolė Atliekama baigus darbą, Darbuotojams parodomas ne tik įmonės darbo efektyvumas, bet (išeitis) padeda tobulinti produktą ir struktūros bei darbo proceso kontrolės efektyvumas ar paslaugą Šaltinis: straipsnio autoriaus, remiantis Čiarniene ir kt., 2011; Melville, 2011; Janušoniu, 2012.

Gamybos proceso kontrolės sistemoje pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas: produkto gamybos ar paslaugos atlikimo bei kokybės tobulinimo išlaidoms, gamybos proceso grafiko sudarymui ir vykdymui. Gamybos įmonė turi gaminti tiek produktų, kiek jų reikia: jei produktų skaičius viršija paklausą, jie bus lai- komi sandėliuose; o jei produktų pagaminta per mažai – paklausa lieka nepatenkinta. Todėl rekomenduojama laikytis žemų gamybos sąnaudų ir aukštos savo produkto bei aptarnavimo kokybės derinio. Išnagrinėjus pagrindinius gamybos proceso kontrolės sistemos aspektus formuojamos uždavinių grupės (Seilius, 2004; Kašubienė, Vanagas, 2007; Giedraitis, 2009; Gargasas, Mūgienė, 2012): 1. Kontroliuojami produkto gamybai (ar paslaugai) skirti ištekliai (žmogiškieji, materialiniai ir finansiniai) prieš pradedant gamybos procesą, nes jie bus transformuojami į produktą (ar paslaugą). Ga- mybos išteklių naudojimo lygis turi garantuoti maksimalų rezultatą. Tam būtina kompiuterizuoti gamybos procesą, nes informacijos ištekliai (kiekiai) yra dideli. 2. Kontroliuojama produkto gamybos kokybė, kaip atitinka iš anksto nustatyti parametrai, pateikti stan- dartuose, techniniuose reikalavimuose ar kt. dokumentuose. Gamybos procese kontroliuojamos šios sudedamosios dalys: • darbas (kontroliuojama, ar darbuotojų veikla atliekama laiku, ar yra tikslinga ir kokybiška). • darbo priemonės (kontroliuojama visa technologinė bazė, jos būklė ir atnaujinimo būtinumas). • darbo objektai (kontroliuojama žaliavų ir pagrindinių medžiagų kokybė, tinkamumas gamybos procesui ir jų apdorojimo sudėtingumas). 3. Kontroliuojama produkto (ar paslaugos) kokybė, prieš pateikiant vartotojui, ji objektyviai išmatuoja- ma. Kokybę atskleidžia atitinkamos produkto savybės ir požymiai. Vartotojas yra pagrindinis prekės ar paslaugos kokybės atributas. 4. Kontroliuojamas produktų (ar paslaugos) gamybos procesas pagal nustatytus kontrolės parametrus. Gamybos įmonės gali taikyti Lietuvos standartus (LST) arba rengti įmonės standartus (ĮST). Lietu- vos standartai rengiami remiantis tarptautiniais Europos Sąjungos standartais. Ar būtina rengti įmo- nės standartus, sprendžia pati įmonė. Klaidų kaina – standartų neatitinkantis produktas. Tai galima nustatyti tik produktą patikrinus – palyginus jį su standartu. Visi anksčiau paminėti aspektai ir uždaviniai panaudojami kuriant gamybos proceso kontrolės sistemos modelį, nuoseklumo požiūriu skiriami trys pagrindiniai etapai (1 pav.).

50 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

I – Išankstinė kontrolė II – Gamybos III – Baigiamoji kontrolė (įeitis): procesas: (išeitis): • Žmogiškieji ištekliai • Darbas • Produktai • Materialiniai ištekliai • Darbo priemonės • Paslaugos • Finansiniai ištekliai • Darbo objektai • Informaciniai ištekliai

Kontrolės parametrai: • Instrukcijos • Taisyklės • Normos • Standartai • Procedūros ir kt. dokumentai

1 pav. Gamybos proceso kontrolės sistemos modelis

Gamybos proceso kontrolės sistemos modelio tikslas – įvertinti būtinus išteklius, kontroliuoti patį gamybos procesą siekiant didinti efektyvumą, pateikti pagamintą produktą (ar paslaugą) kokybišką ir laiku. Visi kontrolės parametrai, kuriuos apima gamybos proceso kontrolės sistema, turi būti apibrėžti dokumentais ir įforminti kaip bendrų organizacijos dokumentų dalis. Gamybos proceso kontrolės sistemos charakteristikos: 1. Kiekvienas gamybos proceso kontrolės sistemos elementas turi tikslą. 2. Gamybos proceso kontrolės sistema padeda įvairias žaliavas ir medžiagas paversti produktais ar paslaugomis, siekiant teigiamų rezultatų. 3. Gamybos proceso kontrolės sistema neveikia, jei yra atskirta nuo kitų organizacijos sistemų. 4. Gamybos proceso kontrolės sistema renka informaciją ir atsiliepimus apie veiklos rezultatus, siekiant nustatyti esamą padėtį, tai būtina, siekiant didinti sistemos veiksmingumą.

Apibendrinant galima teigti, kad gamyba turi būti taip suplanuota, kad visi gamybos procesai vyktų kontroliuojamomis sąlygomis, reikiamu būdu ir seka. Vykdant gamybos proceso kontrolę vadovams tenka nustatyti kontrolės parametrus ir, įvertinus nukrypimus nuo jų, priimti vadybinius sprendimus. Kontrolės parametrai nustatomi, siekiant sumažinti gaminio gamybos ir realizavimo rinkoje sąnaudas, įvertinus galimas alternatyvas, problemas ir jų sprendimą. Galimų netikslumų priežastys gamybos procese dažniausiai nustatomos remiantis vadovų patirtimi arba atliktais skaičiavimais. Todėl gamybos įmonėse būtina įdiegti ir taikyti gamybos proceso kontrolės sistemą, siekiant laikytis produktų ar paslaugų gamybos plano, laiku nagrinėti atsilikimo ar neatitikimo priežastis bei imtis priemonių, kad trukdžiai būtų pašalinti.

2. Tyrimo organizavimas ir rezultatų aptarimas

Šiame darbe kiekybiniu metodu siekiama ištirti gamybos įmonės vadovų ir vykdytojų nuomones dėl taikomos gamybos proceso kontrolės sistemos, jos tobulinimo galimybių. Tyrimo tipas. Siekiant nustatyti duonos gaminių gamybos proceso kontrolės sistemos tobulinimo galimybes, pasirinktas kiekybinis tyrimas. Duomenų rinkimo metodas – anketinė apklausa. Instrumentas – anketa. Anoniminėje anketoje yra 18 teiginių, kurie padalinti į 3 blokus: apie išankstinę kontrolę; apie einamąją kontrolę; apie baigiamąją

51 Algirdas Giedraitis GAMYBOS PROCESO KONTROLĖS SISTEMA GAMYBOS ĮMONĖJE – VADOVŲ IR VYKDYTOJŲ NUOMONIŲ TYRIMAS kontrolę. Respondentams reikėjo išsirinkti ir pažymėti jiems tinkamą teiginio atsakymą, kuris geriausiai atskleidžia jų nuomonę: galimi atsakymų variantai nuo „labai svarbu“ – 5 iki „mažiausiai svarbu“ – 1. Tyrimo atrankos būdas – tikimybinis atsitiktinis. Nedidelės apimties tyrimuose tiriamųjų grupės neretai formuojamos nevisiškai laikantis atsitiktinumo principo (Kardelis, 2007). Šiuo atveju tyrėjas į tiria- mąją grupę įtraukia asmenis, kurie, jo manymu, yra tipiški tiriamo požymio požiūriu (Vaitkevičius, Merkys, 2008). Tyrimo imtis. Duonos gaminių gamybos įmonėje dirba 38 darbuotojai. Tyrime dalyvavo 27 respondentai – vadovai ir vykdytojai, kurie tiesiogiai dalyvauja gamybos procese. Iš jų 7 (25,93 %) – Vadovai (3 vyrai, 4 moterys), 20 (74,07 %) – gamybos procese dirbantys Vykdytojai. Duomenų analizės metodas: surinkti kiekybinio tyrimo duomenys apdoroti statistinių duomenų apdorojimo programa SPSS Statistics 15 ir Microsoft Offi ce Excel programa. Visi anketine apklausa surinkti duomenys lyginamuoju aspektu (lyginant vadovų ir vykdytojų nuomones apie gamybos proceso kontrolę ir jo tobulinimą) analizuojami, interpretuojami, modeliuojant grafi kus, sudarant lenteles ir aptariant gautus rezultatus. Tyrimo laikas ir vieta: anketinė apklausa vyko 2014 m. rugsėjo 17 d. duonos gaminių gamybos įmonėje, Klaipėdos regione. Tyrimo rezultatai. Tyrimo dalyvių (respondentų) klausta, kaip veikia gamybos proceso kontrolės sistema. Rezultatai pateikiami vadovų ir darbuotojų nuomones vertinant atskirai. Siekiant išsiaiškinti šių grupių vertinimą, apskaičiuoti kiekvieno klausimų bloko vidutiniai vertinimai, kurie pateikiami su Cronbachs’ alfa reikšmėmis: I klausimų blokas – 0,66; II klausimų blokas – 0,74; III klausimų blokas – 0,80. Reikėtų pabrėž- ti, kad visų blokų Cronbach’s alfa reikšmės yra gana artimos.

I etapas – „Išankstinė kontrolė“

2 pav. Respondentų nuomonės dėl išankstinės gamybos proceso kontrolės

Vertinant „Išankstinę kontrolę“ gamybos procese (1 pav.) pastebima, kad didžiausias skirtumas tarp Vyk- dytojų (3,25) ir Vadovų (1,42) yra atsargų kritinių kiekių apskaita bei žmogiškųjų išteklių valdymas. Čia Vadovų vertinimai labai žemi (1,42). Ši vieta gamybos procese labiausiai koreguotina. Dokumentų ruošimo gamybai vertinimai išsiskyrė: Vykdytojai – 2,75, Vadovai – 4,28. Vadovų nuomone, dokumentai gamybai paruošiami tinkamai, bet su šiuo teiginiu nesutinka Vykdytojai. Jų nuomone, dokumentus reikia koreguoti. Labai žemai vertinama darbuotojų kaita (karjeros galimybės): Vykdytojai – 1,75 balo, Vadovai – 2,14 balo. Tai mažina vidinę darbuotojų motyvaciją tobulėti ir siekti geresnių rezultatų.

52 ISSN 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (15)

Didžiausias vertinimo sutapimas kuriant ir diegiant naujus produktus: Vykdytojai – 3,51, Vadovai – 3,57 balo. Gaminių kūrimo procesas apima vartotojų lūkesčių ir poreikių pavertimą specifi kacijomis, kurios skirtos gamybai ir jos kontrolei.

II etapas – „Einamoji kontrolė“

3 pav. Respondentų nuomonės dėl einamosios gamybos proceso kontrolės

Vertinant „Einamąją kontrolę“ gamybos procese (2 pav.) matyti, kad didžiausias vertinimo skirtumas yra gamybos proceso registracija IT technologijomis: Vykdytojai – 1,25 balo, Vadovai – 4,28 balo. Manytina, kad ši registracija yra nesuprantama arba nenaudinga Vykdytojui. Vykdytojai ir Vadovai turi teikti pasiūlymus, kaip tobulinti šiuos dokumentus arba kviesti specialistus iš šalies. Gamybos užduočių paruošimas netenkina nei Vykdytojų (2,51), nei Vadovų (2,85). Prastai vertinami ir darbuotojų veiklos rezultatai: Vykdytojai – 2,25 balo, Vadovai – 2,85 balo. Skubiai būtina imtis prevencinių veiksmų ir kontrolės, siekiant išvengti užsakovo nepasitenkinimo. Vertindami gaminamos produkcijos sudėtingumą Vykdytojai (4,25) ir Vadovai (4,28) nemato problemų ir pirmenybę teikia produktų galutiniam vartojimui, technologijai bei gamybos organizavimui. Tai padeda atpažinti ir efektyviai išnaudoti technologines galimybes.

III etapas – „Baigiamoji kontrolė“

4 pav. Respondentų nuomonės dėl einamosios gamybos proceso kontrolės

53 Algirdas Giedraitis GAMYBOS PROCESO KONTROLĖS SISTEMA GAMYBOS ĮMONĖJE – VADOVŲ IR VYKDYTOJŲ NUOMONIŲ TYRIMAS

Vertinant „Baigiamąją kontrolę“ gamybos procese (3 pav.) labiausiai išsiskiria pagamintos produkcijos kokybės klausimais: Vykdytojai – 2,25 balo ir Vadovai – 4,98 balo. Vykdytojų vertinimas atskleidžia didelius kokybės reikalavimų trūkumus. O Vadovų dėmesys sutelktas ties techninio, technologinio ir organizacinio pobūdžio bei socialinių įmonės problemų sprendimais. Galima teigti, kad šios įmonės gamybos procese yra daug problemų, todėl būtina parengti tobulinimo planą. Atsakomybė ir įgaliojimai turėtų būti apibrėžti visiems darbuotojams, kurių veikla turi įtakos gamybos proceso kontrolės sistemai. Tai turėtų užtikrinti efektyvius užsakovo ir gamintojo santykius visą jų są- veikavimo laikotarpį. Todėl Vadovai turėtų atsižvelgti į reikalavimų atitikimus ir tobulinti gamybos procesą. Vartotoją patenkinti galima tik tada, kai gamybos įmonėje Vadovų ir Vykdytojų veikla suderinta, efektyviai naudojant išteklius, darbą, darbo priemones, darbo objektus, siekiant pateikti kokybišką produktą bei turint tinkamą gamybos procesų kontrolės sistemą. Efektyvi gamybos procesų kontrolės sistema visuose lygmenyse leidžia tikėtis grįžtamojo ryšio, galima sukurti darbuotojų kvalifikacijos kėlimo sistemą. Neatsižvelgus į šiuos tyrimo rezultatus gamybos įmonė gali neatsilaikyti konkurencinėje kovoje ir bus priversta bankrutuoti.

Išvados

Teorinė mokslinės literatūros analizė atskleidė, kad gamybos proceso ištekliai nustatomi anksčiau nei produktas faktiškai pagamintas. Taigi būtina dėti visas pastangas, kad produktai būtų pagaminti pagal iš anksto nustatytą savikainą, siekiant gamybos procese sumažinti atotrūkį tarp faktinio ir planinio variantų. Būtina gamybos proceso kontrolės sistema, kad būtų galima kontroliuoti, kaip laikomasi kokybės reikala- vimų, nustatyti atsilikimo nuo gamybos plano priežastis ir imtis priemonių, kad neatitikimai būtų pašalinti. Nesprendžiant šių problemų gamybos įmonėms tai gali būti pražūtinga, taigi šią temą būtina tyrinėti. Praktiniu tyrimu nustatyta ir tyrimo dalyviai (27 respondentai) nurodė, kad gamybos procese kyla ne- mažai problemų, kurioms spręsti būtinas tobulinimo planas. Nei Vykdytojų, nei Vadovų netenkina: atsargų kritinių kiekių apskaita, žmogiškųjų išteklių valdymas, darbuotojų kaita (karjeros galimybės), gamybos už- duočių paruošimas, darbuotojų veiklos rezultatai. Yra ir blogų vertinimų tiek iš Vadovų, tiek iš Vykdytojų pusės. Vadovai turi garantuoti, kad atliktinos užduotys ir siektini tikslai Vykdytojų būtų suprasti, atkreipiant dėmesį į tai, kokią įtaką tai daro produktų kokybei. Todėl gamybos įmonėje būtina nustatyti tarpusavio ryšį tarp išteklių panaudojimo, gamybos proceso ir galutinio produkto kontrolės, pagrindžiant kiekvieno darbuotojo vadovų ir vykdytojų asmeninį indėlį į įmonės veiklos rezultatus. Rekomenduojama gamybos proceso kontrolės sistema, orientuota į rezultatus, reguliuoja daugelį tarpusavyje susijusių funkcijų, pradedant gaminamos produkcijos kiekio nustatymu, kokybės reikalavimais, būtinų dokumentų paruošimu, produkcijos gamybos tvarkaraščių sudarymu, žaliavų / medžiagų poreikio planavimu, būtinai įvertinant visų išteklių, kurie susiję su gamybos proceso organizavimu ir kokybiškos produkcijos patekimo į sandėlį kontrole, efektyvų panaudojimą. Todėl gamybos įmonėse visais valdymo lygiais, nenutrūkstamai būtina dalintis žiniomis ir informacija tarp Vadovų ir Vykdytojų.

Literatūra

Bakanauskas A. ir kt. (2011). Organizacijų vadyba. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Bičiulaitis, R. (2001). Organizacijų vidinė kontrolės sistema ir verslo rizikų valdymas. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 17, p. 17–30. Čiarnienė, R., Neverauskas, B. ir kt. (2011). Organizacijų vadybos pagrindai. Kaunas: Technologija. Drucker, P. F. (2004). What makes an Effective Executive. Harward Business Review, No. 82(6), p. 58–63. Giedraitis, A. (2009). Vadovavimo praktika. Tiltai, Nr. 2 (47), p. 95–111. Giedraitis, A., Petkevičiūtė, N. (2011). Žemiausiojo lygmens vadovų asmeninių savybių ir motyvacinių veiksnių anali- zė gamybinėje įmonėje. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 58, p. 43–54. Janušonis, V. (2012). Sveikatos apsaugos sistemos organizacijų valdymas. Klaipėda. Johanson, U., Skoog, M., Blacklund, A., Almqvist, R. (2006). Balancing dilemmas of the balanced scorecard. Accoun- ting, Auditing & Accountability Journal. Emerald Group Publishing Limited, Vol. 19, No. 6, p. 842–857.

54 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus. Kašubienė, L., Vanagas, P. (2007). Assumptions of E-government services quality evaluation. Engineering economics, No. 5 (55), p. 68–74. Lazauskas, J. (2005). Įmonių ūkinės ir komercinės veiklos ekonominė analizė. Vilnius: Technika. Martins, L. P. (2007). A holistic framework for the strategic management of first tier managers.Management Decision, Vol. 45, No. 3, p. 616–641. Melville, R. (2011). Gamybos organizavimas maitinimo įmonėse. Marijampolė: Vitae Litera. Patrick, D. R., Fardo, S. W. (2009). Industrial process control system. 2th edition. GA: The Fair-mont press, 476 p. Pfister, J. A. (2009). Managing organizational culture for effective internal control: from practice to theory. Berlin: Physica-Verlag Berlin Heidelberg, 245 p. Sakalas, A. (2003). Personalo vadyba. Vilnius: Margi raštai. Seilius, A. ir kt. (2004). Valdymo problemos: teorija ir tendencija. KU l-kla. Stungurienė, S. (2006). Operacijų valdymas. Kaunas: Technologija. Vaitkevičius, S., Merkys, G. (2008). Using graphic design of questionnaire to improve the methodological quality of the survey. III-rd European Congress of Research methodology. Oviedo, Spain. Vasiliauskas, A. (2005). Strateginis valdymas. Kaunas: Technologija. Zakarevičius, P., Kvedaravičius, J., Augustauskas, T. (2004). Organizacijų vystymosi paradigma. Kaunas: VDU leidykla.

SYSTEM OF CONTROL OF MANUFACTURING PROCESS AT MANUFACTURING COMPANY – RESEARCH ON OPINION OF MANAGERS AND PRINCIPALS

Algirdas Giedraitis Klaipėda University (Lithuania)

Summary

System of control of manufacturing process at manufacturing company is being analysed in this article. Generally, reasons of possible inaccuracies during manufacturing process are determined on the grounds of managers’ experience and calculations made. Insufficient attention to this field may determine inability to adopt in variable business environment. After quantitative research in manufacturing company was made as well as after 7 managers and 20 principals, participating in the manufacturing process, were interviewed, many problems were found: resources in the records of critical amounts, management of human resources, change of employees (possibilities of career), preparation of manufacturing tasks, results of activity of employees etc. In case results of this research would not be considered, manufacturing company may not survive in competitive struggle and will be forced to go bankrupt. In order to change the situation, a system of control of manufacturing process, oriented to results, was recommended. This system regulates many relative functions, starting from determination of amount of producible production, quality requirements, preparation of necessary documents, conclusion of schedules of producible production, planning of needs of raw materials/materials, by necessarily assessing effective usage of all resources related to organisation of manufacturing process control of qualitative production getting into warehouse. KEY WORDS: control, manufacturing process, control system, manufacturing company.

JEL CODE: M12, R11

55 Līva Griņeviča , Baiba Rivža LEGAL FRAMEWORK OF YOUTH UNEMPLOYMENT AND ENTREPRENEURSHIP REGULATION IN LATVIA

LEGAL FRAMEWORK OF YOUTH UNEMPLOYMENT AND ENTREPRENEURSHIP REGULATION IN LATVIA

Līva Griņeviča1, Baiba Rivža2

Latvia University of Agriculture (Latvia)

ABSTRACT Youth unemployment, especially long-term unemployment, is one of Europe’s most pressing problems to deal with. In the current economic and financial crisis, the lack of job opportunities has affected young people more than any other group in society. Con- sequently, young people are faced with social problems, they cannot successfully integrate into the labour market to ensure their future stability and build their life in the future. The paper deals with legal and institutional frameworks of youth unemployment and social integration as well as makes a discussion on the survey results regarding young people integration into the labour market. It is important to identify the key regulative framework of legislative and planning documents and to understand their importance with regard to youth unemployment regulation and a contribution to unemployment reduction. KEY WORDS: youth’s integration, youth unemployment, legal framework of unemployment.

JEL CODES: E24, J64 DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v15i1.979

Introduction

The paper examines the legal and institutional frameworks of unemployment regulation in Latvia as well as the available support instruments for promoting entrepreneurship and self-employment. A potential legal framework of entrepreneurship and self-employment for Latvia was developed and the most appropriate legal regulation of unemployment was identified (Figure 1). The research object is the youth’s long-term unemployment regulation as an expression of successful youth’s integration in the labour market. The research aim is to present the youth’s unemployment regulation in the Republic of Latvia in the context of European planning documents. The research methods. General research methods: an analysis of legal acts, laws and documentation, an analysis of scientific literature and sources, comparative and logical analysis, theoretical modelling and a discussion of the research results were employed to achieve the aim.

1 Līva Griņeviča – PhD student, Latvia University of Agriculture, Faculty of Economics and Social Sciences, Regional Economics E-mail: [email protected] Tel.: + 371 282 445 27 2 Baiba Rivža – dr. habil. oec., professor of Latvia University of Agriculture, Faculty of Economics and Social Development; Academician of the Latvian Academy of Sciences E-mail: [email protected] Tel.: + 371 292 544 69

56 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

This paper will show only a part of the authors’ research results. The research of opinions of and possibilities for young people and their integration into the labour market in Latvia has just begun, and further results of the research will be possible to present in future scientific research papers by the authors. The following research tasks are set to achieve the aim: • To define the youth unemployment problem according to legal acts, laws and other documentation. • To analyse Latvia’s strategic planning documents as an aspect of youth unemployment support. • To understand the young people’s view of the situation in the labour market.

CONSTITUTION OF THE REPUBLIC OF LATVIA

Laws of the Republic of Latvia Strategic planning International Documents documents of Latvia Latvia

• Labour Law (since • Development Plan of • The Statutes of United 01.06.2002) Latvia 2014–2020 Nations • Support for Unemployed • Sustainable development • The United Nations Persons and Persons Strategy of Latvia until International Pact of Seeking Employment Law 2030 Economic, Social and (since 01.07.2002) • The Guidelines of Youth Cultural Rights • Youth Law (since Policy 2009–2018 • The United Nations 01.01.2009) International Pact of Civil • Aw on Unemployment and Political Rights Insurance (since • The United Nations 01.01.2002) Universal declaration of Human Rights • European Social Charter • The Convention of International Labour Organization No. 100 “Of Equal Salary”

Fig. 1. Hierarchy of the legal framework of youth unemployment in the Republic of Latvia

Source: authors’ construction

Research results and discussion

1. Legal framework of youth unemployment regulation in Latvia

The law “International Contracts of the Republic of Latvia”, Article 13, requires that if an international agreement is approved by the Saeima3, and there are other rules set in the legislation of the Republic of Latvia, the rules of international contracts are applied. This means that if there is contradiction between the international and national documents, international document standards are applied. For an individual faced with a problem, it is important to remember this aspect, because it would be helpful to get in-depth information of the applicability of international documents (International Contracts of...).

3 The Parliament of the Republic of Latvia.

57 Līva Griņeviča , Baiba Rivža LEGAL FRAMEWORK OF YOUTH UNEMPLOYMENT AND ENTREPRENEURSHIP REGULATION IN LATVIA

The existing Labour Law of Latvia was adopted on the 20th June of 2001 and came into force on the 1st June of 2002, replacing the Code of Labour Law which was effective from the 1st October of 1972. Compa- red with the previous law, the Labour Law provided significant differences between them. On the 1st June of 2002, the “Support for Unemployed Persons and Persons Seeking Employment Law” was passed, with the purpose to provide support for unemployed persons, persons seeking employment and persons subject to the risk of unemployment in order to facilitate their ability to compete in the labour market. According to the Law’s Section 2, this Law determines the active employment measures and preventa- tive measures for unemployment reduction intended for unemployed persons, persons seeking employment and persons subject to the risk of unemployment, the competence of the State and local governments in the implementation of these measures, as well as the status, rights and duties of an unemployed person and person seeking employment. The following persons have the right to receive the support specified in this Law: unemployed persons, persons seeking employment and persons subject to the risk of unemployment (Support for Unemployed…, 2002). The purpose of active employment measures is to put into effect the labour market policy in order to reduce unemployment and to facilitate an increase in the economic activity of inhabitants, in particular to: • motivate unemployed persons, persons seeking employment and economically inactive inhabitants to seek employment more actively; • promote the formation of a labour force that is trained and capable of adjusting to the conditions of the labour market; • promote an increase in the competitiveness of the individual; and • promote the creation of equal opportunities for persons who wish to enter the labour market (Support for Unemployed…, 2002).

The Labour Law’s Section 7. “Principle of Equal Rights” includes important information, where one of the most important issues is the non-discriminatory treatment, for example, “Everyone has an equal right to work, to fair, safe and healthy working conditions, as well as to fair work remuneration. The rights shall be ensured without any direct or indirect discrimination – irrespective of a person’s race, skin colour, gender, age, disability, religious, political or other conviction, ethnic or social origin, property or marital status, sexual orientation or other circumstances” (Labour Law, 2001). Also the Labour Law’s Section 7. “Principle of Equal Rights” draws attention to fair working conditions and wages (Labour Law with..., 2010) which is also highlighted in the International Planning Documents such as the European Convention of Human Rights, the Pact of United Nations of Civil and Political Rights etc. (United Nations Declaration...; International Covenant on...). “The Constitution of the Republic of Latvia”, Chapter VIII “Fundamental Human Rights”, mentions that “all human beings in Latvia shall be equal before the law and the courts. Human rights shall be realised without discrimination of any kind” (The Constitution of…). According to International Labour Market Convention No. 11, the terms “employment” and “position” include vocational training, employment and access to certain posts, as well as the terms and conditions of employment without individuals’ discrimination (Convention No. 11 of...). The Constitution, by its nature, could not provide less protection of fundamental rights protection than it is envisaged in any law of the international human rights. A different conclusion would be at a conflict with the Constitution, Article 1, regarding the legal state idea, because the rule of human rights has the highest value in terms of the main forms of expression and fundamental freedoms in the country. It should also be noted that the Constitution may also provide more extensive protection of fundamental rights than the law of international human rights (Labour Law with..., 2010). The authors consider it is very important that important information on non-discriminatory attitude is included in the Labour Law – an employer can employ individuals based on their professional qualification and other skills required for the work. Although, according to recent international documents of human rights and also practice in the world’s countries, the prohibition of discrimination extends to new manifestations of

58 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) discrimination, thereby the scope of this principle is significantly expanded. It is important to pay attention to the long-term unemployed individual’s discrimination, which is unreasonable and often, by employers, is shown as the main reason why individuals are not employed.

2. Strategic planning documents and international documents on the regulation of youth unemployment

It is important to mention the “National Development Plan of Latvia for 2014–2020” with regard to youth unemployment, in which strategic aims are defined clearly for identifying employment questions. The Plan’s Article 26 “Employment” mentions that “Society recognises that social and regional inequality as well as inequality of opportunity can be reduced by a high level of employment where each individual strives towards productivity. Therefore, inclusive, sustainable and competitive economic development has a balanced growth of various sectors of the economy as its basis – which at once provides a sufficient number of jobs to match the existing skills of the population and offers new types of employment with a higher value added and remuneration” (National Development Plan…, 2012). The Plan’s Article 27 includes information on the individual’s non-discrimination and the promotion of employment – “The unemployed have access to time bound, focused and relevant assistance from the state that encourages learning and returning to the labour market as soon as possible. State assistance is aimed at non-discriminatory treatment in the labour market, the acquisition and development of new competencies and skills and improving qualifications or requalification” (National Development Plan…, 2012). The Development Plan’s Article 28 highlights that “at work, people realise their interests and abilities and improve themselves professionally. Employment links them to the country in which they live and to other residents. Work is not merely a means of ensuring daily sustenance but also a method of self-actuali- sation, a way to forge and maintain social and civic ties for the Latvian population” (National Development Plan…, 2012). The authors consider that it is important to develop a national economy with a competitive workforce; it is the reason why unemployed people need to reintegrate into society with support from the State Employ- ment Agency and integration and social inclusion projects of the European Social Funds. The International Covenant on Economic, Social and Cultural Rights, the Universal Declaration of Hu- man Rights and the European Social Charter determine that everyone has rights to choose political status and everyone can freely pursue their economic, social and cultural development. At international level, the rights of an individual are regulated by the “Charter of the United Nations” – Chapter IX “International Economic and Social Co-operation”, Article 55 defines that “with a view to the creation of conditions of stability and well-being which are necessary for peaceful and friendly relations among nations based on respect for the principle of equal rights and self-determination of peoples, the United Nations shall promote: • higher standards of living, full employment, and conditions of economic and social progress and development; • solutions of international economic, social, health, and related problems; and international cultural and educational cooperation; • universal respect for, and observance of, human rights and fundamental freedoms for all without distinction as to race, sex, language, or religion (Charter of the United...). The Charter of the United Nations is one of the most important international instruments that focuses on the prevention of an individual’s discriminations, and it is binding for Latvia from 1991. Importance of the International Labour Organization’s (ILO) role. In 1951 Convention No.100 “Equal Pay” is one of the fundamental ILO conventions; in Latvia it is effective from the 27th January of 1993. The preamble to the ILO provides the measures to improve working conditions, included in the principle of equal pay for work of equal value (Specific Problems of...).

59 Līva Griņeviča , Baiba Rivža LEGAL FRAMEWORK OF YOUTH UNEMPLOYMENT AND ENTREPRENEURSHIP REGULATION IN LATVIA

“The Employment Equality Framework Directive (2000/78/EC)” is an European Union (EU) Directive, and a major part of EU labour law which aims to combat discrimination on grounds of disability, sexual orientation, religion or belief and age in the workplace. This Directive introduces with a general framework to ensure equal treatment between EU citizens regardless of their religion or beliefs, possible disability, age or sexual orientation as regards access to the profession or, for promotion, vocational training, working conditions and the approach to work or involvement in certain organizations (Council Directive, 2000). The European Commission promotes dialogue between youth and policy makers in order to increase active citizenship, foster social integration, and ensure inclusion of the young in European Union policy development. These priorities form a core part of the “European Union Youth Strategy for 2010–2018”, which has two overall objectives: • to provide more and equal opportunities for young people in education and in the job market; • to encourage young people to actively participate in society.

The Strategy proposes initiatives in eight fields of action: • Education and training. • Employment and entrepreneurship. • Health and well-being. • Participation. • Voluntary activities. • Social inclusion. • Youth and the world (EU Youth Strategy…).

Policies to improve labour supply: • A flexible labour market, and according to the situation, active labour market policies and lifelong learning activities. • Improving the quality of jobs, labour market relations and occupational health and development of safety regulatory framework. • The timely identification of labour market needs, development of labour market forecasting system and improving the relevant services and diversifying the forms of provision. • Reducing undeclared work. • Self-employment and entrepreneurship. • Infrastructure and social care services and making them more accessible. • An education reform, improving education programmes in accordance with the requirements of the labour market (Latvian National Reform...). Employment and an individual’s professional life play a vital role in ensuring equal opportunities for all individuals and contribute to the participation of citizens in the economic, social and cultural life. However, many cases of discrimination are observed in the labour market and employment. All the measures mentioned above serve the ultimate purpose of creating an environment conducive to growth and job creation in the EU, because it is the only way to continue financing our way of life. Since the beginning of the crisis, the Commission has consistently called for growth-enhancing measures, which are at the heart of the Europe 2020 strategy. This growth must, however, be based on solid grounds; this is the reason why the Commission is acting to promote smart, sustainable and inclusive growth.

3. Youth’s integration into the labour market

There are structural reasons, including lack of job opportunities, in particular in some regions, making it difficult for young people to fully integrate into labour markets. The crisis has exacerbated this youth unemployment challenge in many countries especially for disadvantaged groups. More than half of young

60 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) men and women on the labour markets are now unemployed in some countries. Urgent action is required to provide more and better jobs for the young and avoid scarring effects both to young people and European economies and societies as a whole (Framework of Actions…, 2013). To identify the young people’s position on the situation regarding the employment possibilities in the labour market, the authors conducted a survey. According to the survey results, of all respondents (n = 212), answers from females were 181, from males only 31. The authors consider that it is explained by the fact that more women than men are studying in institutions of higher education. Also in Latvia, more women than men have higher education and professional degrees; it does not apply to industries where men are working, for example, information technology, engineering, electronics etc. Most of the respondents were from Riga (58 %), 5 % of them lived near Riga, 22 % of all the respondents were from small towns, 4 % were from Jelgava, 2.5 % – Liepaja, 2 % – Valmiera and rural areas, 1 % – Dau- gavpils, Ventspils, 0.5 % – Rezekne. According to the results of the survey, 18.9 % of the young people were only students, 33.5 % were students who also worked, 39.2 % of the respondents only worked and 8.5 % were unemployed and also were not studying. The average age of respondents was 23 years. Based on it, the authors assume that a very high proportion of young people who took part in the survey only worked and were not studying. Of these answers, we can deduce that part of the respondents had faced various social distractions that affected their choice of studying. According to the respondents’ answers to the question “In what way did you find your current job?”, 43.5 % of them found a job by themselves by regularly sending their CV to Internet-based ads, a large part of them (39.6 %) answered that they found his/her job through friends and acquaintances, only 5.2 % found a job while practicing within the studies, and then remained in the same job where got practice. Of all the respondents, 8.4 % marked the answer “other” and answered that they were self-employed and started his/ her own entrepreneurship already. It is appreciated because it means that some of the students have begun to take an interest in their business development at least, and knowledge from the studies had been used for improving our country’s economic situation.

Table 1. What kind of attitude you have encountered from employers in assessing your candidacy to the job before? (n = 212)

Result of student Type of answer answers (%) My candidacy was positively evaluated for the vacant position regardless of my experience and 27.9 level of education I was given the opportunity to gain experience and to acquire the necessary skills for the execution 38.7 of the given position My competitiveness against more experienced applicants was negatively assessed 15.7

It was negatively assessed that I am a student 6.3 Negative attitude, I am in one of the risk groups of unemployment (for example, ethnicity, age, 1.7 gender etc.) Neutral attitude, I am in one of the risk groups of unemployment (for example, ethnicity, age, 4.2 gender etc.) Other answer 5.5 Source: authors’ survey results

It was important to find out how long young people have been in search of work; according to the results of the survey, 50.7 % of the young people answered that they were not searching for work. The authors explain this by the young people’s desire to complete their studies and start their careers after university or

61 Līva Griņeviča , Baiba Rivža LEGAL FRAMEWORK OF YOUTH UNEMPLOYMENT AND ENTREPRENEURSHIP REGULATION IN LATVIA college graduation. 18.3 % of the youth were searching for work from 1 to 3 months, 15.5 % – 3 to 6 months, 4.2 % – could not find a job for 12 months and longer. The authors consider that in Latvia it is important to include restrictions on employers as well as univer- sities in national laws, like a special provision for young people to allow them to undergo practical training within their studies and develop conditions for entrepreneurs regarding further employment of young people after their graduation, if the young people during their practical training demonstrated and proved their ability and competitiveness within the company. According to Table 1, answers to the question “What kind of attitude you have encountered from employers in assessing your candidacy to the job before?”, 38.7 % of the respondents answered positively that they got opportunity to gain experience and to acquire the necessary skills for the given position and 27.9 % were evaluated positively for the vacant position regardless of their experience and level of education. The authors believe that this kind of survey results was obtained because 39.2 % of the respondents were employed and therefore did not face such a great job-finding problem, compared with the young people who were only students. According to these survey results, the youth long-term unemployment problem is not identified so clearly because the majority of the respondents were working and living in Latvia’s capital city of Riga, or had moved from the countryside to Riga. The authors have just begun the research and will continue to identify young people in Latvian rural areas and learn their views on the mentioned issues. The other answers mentioned were as follows: • Most of the vacancies were created “on paper”. • Employer savings on wages by choosing a cheaper and less experienced workforce. • Poor knowledge of the Russian language. • I was questioned about the ability to do physical work. • The reasons for refusal are never explained. • The choice of a candidate with greater experience and higher education. • I have no idea what the true attitude of employers is – I am not aware of other candidates and almost never the reasons for the refusal are widely explained, although the attitude when meeting has always been positive. • The fact that I live close to Riga (approximately 40 km from Riga) is a very big problem for employers. They think that I cannot travel to work, but it is not true because there are many possibilities, for example, to use public transport. • The year of birth and the zodiac sign were negative estimated; as a result, it became clear during a job interview that I would not get a job. And it was just because I was born in a certain year and did not have the correct zodiac sign, and my skills and abilities were not even assessed. These cases involve discrimination and social inclusion is violated, which is determined in the national laws and international documents. According the research results, it is clearly seen that there is a need for improving the documents for unemployment regulation in Latvia and also in Europe, reducing discrimination by employers and by the responsible institutions. Based on the results of the survey, the authors concluded that the possibilities for young people to find a job in the labour market are not as low as it is considered, and if the young person is motivated, some of employers give the possibility to prove him/herself. Another question to deal with is the ability of young people to combine work and studies as well as the proposed salary. It is positive that the employer gives the possibility for young people to get experience, and after gaining the experience, the young people have opportunities to seek a better paid job.

62 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Conclusions

• Young people’s integration into the labour market is made more complicated in many countries of Europe. • These allegations from young questionnaires come in conflict with the domestic law and international planning documents which stipulate the prohibition of discrimination and promote the social inclusion of young people. • The Labour Law, the Constitution of the Republic of Latvia, the European Convention of Human Rights and other documents ensure rights and include important information on non-discriminatory treatment, fair working conditions and wages. • The main purpose of active employment measures is to put into effect labour market policy in order to reduce unemployment and to facilitate an increase in the economic activity of inhabitants, in particular to motivate unemployed persons, to promote an increase of individuals’ competitiveness, to promote equal opportunities for unemployed persons who want to enter into the labour market. • Based on the research carried out, the authors concluded that the employers gives for young people the possibility to integrate into the labour market, if a young person is ready to prove himself, and, probably from the beginning, work for lower wages.

References

Charter of the United Nations. Retrieved: http://www.un.org/en/documents/charter/index.shtml [access: 04.10.2014]. Council Directive (In Latvian: Padomes direktīva) 2000/78/EC. (2000). Brussels. Retrieved: http://cilvektiesibas.org. lv/lv/database/padomes-direktiva-200078ec/ [access: 04.10.2014]. Convention No. 11 of the International Labour Market Organization (In Latvian: Starptautiskās darba organizācijas Konvencija Nr. 111 (Diskriminācija darba un nodarbošanās jomā). Retrieved: http://cilvektiesibas.org.lv/lv/database/starptautiskas-darba-organizacijas-konvencija-nr11/ [access: 07.10.2014]. EU Youth Strategy. Retrieved: http://ec.europa.eu/youth/policy/youth_strategy/index_en.htm [access: 11.10.2014]. European Convention of Human Rights. Retrieved: http://www.echr.coe.int/Documents/Convention_ENG.pdf [access: 27.09.2014]. Equal Treatment in Employment and Occupation (In Latvian: Vienlīdzīga attieksme pret nodarbinātību un profesi- ju). Retrieved: http://europa.eu/legislation_summaries/employment_and_social_policy/employment_rights_and_ work_organisation/c10823_lv.htm [access: 11.10.2014]. Framework of Actions on Youth Employment. (2013). European Social Partners. Retrieved: http://www.ueapme.com/ IMG/pdf/201306_Framework_of_Actions_Youth_Employment_final.pdf [access: 20.09.2014]. International Covenant on Civil and Political Rights. Retrieved: http://www.ohchr.org/en/professionalinterest/pages/ ccpr.aspx [access: 27.09.2014]. International Covenant on Economic, Social and Cultural Rights (In Latvian: Starptautiskais pakts par ekonomis- kajām, sociālajām un kultūras tiesībām). Retrieved: http://www.humanrights.lv/doc/vispaar/escpakc.htm [access: 11.10.2014]. Labour Law, adopted by the Saeima on 20 June 2001, p. 1–57. Retrieved: http://www.likumi.lv/doc.php?id=26019 [access: 04.10.2014]. Draft of the National Reform Programme of Latvia for the Implementation of „Europe 2020” Strategy (In Latvian: Latvijas Nacionālais Reformu programmas „ES 2020” stratēģijas īstenošanai projekts). Retrieved: http://polsis. mk.gov.lv/view.do?id=3517 [access: 07.10.2014]. National Development Plan of Latvia for 2014–2020, Cross-Sectoral Coordination Centre (CCSC). (2012). Retrieved: http://www.pkc.gov.lv/images/NAP2020%20dokumenti/NDP2020_English_Final.pdf [access: 11.10.2014]. Support for Unemployed Persons and Persons Seeking Employment (In Latvian: Bezdarbnieku un darba meklētāju atbalsta likums). The Law has been adopted by the Saeima, 9 May 2002, p. 1–16. Constitution of the Republic of Latvia. Retrieved: http://www.saeima.lv/en/legislation/constitution [access: 04.10.2014]. Labour Law with the Comments (2010) (In Latvian: Darba likums ar komentāriem). Free Trade Union. Attorneys at Law „BDO Zelmenis & Liberte”. Retrieved: http://www.lbas.lv/upload/stuff/201102/dl_ar_kom.pdf [access: 04.10.2014]. United Nations Human Rights Convention (In Latvian: Cilvēktiesību un pamatbrīvību aizsardzības konvencija. Retrie- ved: http://www.humanrights.lv/doc/regional/eckkons.htm [access: 20.09.2014].

63 Līva Griņeviča , Baiba Rivža LEGAL FRAMEWORK OF YOUTH UNEMPLOYMENT AND ENTREPRENEURSHIP REGULATION IN LATVIA

International Contracts of the Republic of Latvia (In Latvian: Par Latvijas Starptautiskajiem līgumiem). Retrieved: http://likumi.lv/doc.php?id=57840 [access: 20.09.2014]. European Social Charter (In Latvian: Eiropas sociālā harta). Retrieved: http://www.likumi.lv/doc.php?id=56660 [access: 07.10.2014]. Specific Problems of the Labour Market in Latvia and its Regions (In Latvian: Latvijas un tās reģionu darba tirgus spe- cifiskās problēmas). Retrieved: http://www.va.lv/sites/default/files/regiona_darba_tirgus.pdf [access: 07.10.2014]. Universal Declaration of Human Rights (In Latvian: Vispārējā cilvēktiesību deklarācija). Retrieved: http://www.humanrights.lv/doc/vispaar/vispcd.htm [access: 11.10.2014].

Acknowledgements

The preparation of the paper was supported by the National Research Program 5.2. Economic Transforma- tion, Smart Growth, Governance and Legal Framework for the State and Society for Sustainable Develo- pment-a New Approach to the Creation of a Sustainable Learning Community, Project EKOSOC_LV.

ĮSTATYMINĖ JAUNIMO NEDARBO IR VERSLUMO REGULIAVIMO BAZĖ LATVIJOJE

Līva Griņeviča, Baiba Rivža Latvijos žemės ūkio universitetas (Latvija)

Santrauka

Jaunimo nedarbas, ypač ilgalaikis, yra viena aktualiausių problemų Europoje, kurią būtina spręsti. Vis te- besitęsiant ekonominei ir finansinei krizei, jaunimo galimybės įsidarbinti yra mažesnės negu bet kurios kitos visuomenės grupės narių. Taigi jauni žmonės susiduria su socialinėmis problemomis, kurių negali išspręsti, neįsitraukę į darbo rinką. Tai lemia ateities nestabilumą. Straipsnyje analizuojami įstatyminiai ir instituciniai jaunimo nedarbo ir socialinės integracijos klausimų sprendimo dokumentai. Aptariamos diskusijos analizuo- jamu klausimu. Straipsnyje pateikti tyrimo duomenys apie jaunų žmonių integraciją į darbo rinką. Svarbu akcentuoti šių dokumentų svarbą, įvertinant jaunimo nedarbo reguliavimą ir nedarbo mažėjimo planavimą. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: jaunimo integracija, jaunimo nedarbas, įstatyminė jaunimo nedarbo bazė.

JEL KLASIFIKACIJA: E24, J64

64 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

SOCIALIAI ATSAKINGĄ VARTOJIMĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI IR JĮ RIBOJANČIOS PRIEŽASTYS

Vytautas Juščius1, Deimantė Maliauskaitė2

Klaipėdos universitetas (Lietuva)

ANOTACIJA Socialiai atsakingo vartojimo tema tampa vis svarbesnė ne tik verslui, bet ir visuomenei. Neigiamos įmonių veiklos pasekmės ir perdėtas vartojimo sureikšminimas paskatino darnaus vystymosi šalininkų aktyvumą ir socialiai atsakingo vartojimo tyrimus. Sie- kiama nustatyti pagrindinius veiksnius, lemiančius socialiai atsakingą vartojimą ir priežastis, dėl kurių vartotojai nesirenka socialiai atsakingų įmonių prekių. Straipsnyje akcentuojami du socialiai atsakingo vartojimo matmenys: aplinkos matmuo (vengimas pirkti produktus, kurie neigiamai veikia aplinką) ir visuomenės matmuo (vengimas pirkti tų įmonių produktus, kurie daro neigiamą poveikį visuomenės gerovei). Atlikus lyginamąją mokslinės literatūros analizę nustatyta, kad įmonių socialinės atsakomybės (ĮSA) kriterijus nėra dominuojantis priimant pirkimo sprendimus, todėl ĮSA yra mažiau svarbi nei kiti pirkimo kriterijai, tokie kaip kaina, kokybė, patikimumas, klientų aptarnavimas, produktų garantijos terminas ir kt. Pagrindinės socialiai atsakingą vartojimą ribojančios priežas- tys yra klaidingas vartotojų požiūris, menkas veiksmingumo suvokimas, pajamų, išsilavinimo ir informacijos trūkumas. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: įmonių socialinė atsakomybė, socialiai atsakingas vartojimas, vartotojo elgsena.

JEL KLASIFIKACIJA: M140, M310, L200, A130. DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v15i1.980

Įvadas

Išprusę gyventojai vis daugiau dėmesio kreipia į vartojimo ekologines ir socialines pasekmes. Neigia- mi vartojimo padariniai aplinkai ir pačiai visuomenei skatina žmones atsakingiau vartoti ir atidžiau rinktis perkamas prekes. Verslo įmonės, kurios stengiasi tausoti gamtos išteklius, siekia sumažinti žalingą gamybos poveikį gamtai, rūpinasi personalo darbo sąlygų gerinimu, moka darbuotojams adekvatų atlygį, sulaukia pelnyto vartotojų palankumo. Tyrimo problema. Nors vartotojai vis labiau domisi įmonių socialine atsakomybe, tyrimai atskleidžia skirtumą tarp vartotojų domėjimosi įmonių socialine atsakomybe ir šios informacijos panaudojimo priimant sprendimą pirkti ar ne tam tikrą produktą (Devinney et al., 2006; Boulstridge, Carrigan, 2000; Smith, 2007; Oberseder, et. al., 2011; Valor, 2005; Castaldo et al., 2009; D’Astous, Legendre, 2009; Bray et al., 2011; Kozar, Connell, 2013; Adomavičiūtė, 2013). Galima teigti, kad ši situacija yra paradoksali: nors vartotojai nori, kad įmonės vykdytų socialiai atsakingą veiklą, tačiau socialinės atsakomybės kriterijus ne visada tampa

1 Vytautas Juščius − Klaipėdos universiteto Ekonomikos katedros vedėjas. Moksliniai interesai: globalizacija, įmonių socialinė atsakomybė El. paštas: [email protected] Tel.: +370 46 398 677 2 Deimantė Maliauskaitė – UAB „Step Forward Ortopedija“ direktorė. Moksliniai interesai: vartotojų elgsena, įmonių socialinė atsakomybė, ekologija ir medicina El. paštas: [email protected] Tel.: +370 679 022 77

65 Vytautas Juščius, Deimantė Maliauskaitė SOCIALIAI ATSAKINGĄ VARTOJIMĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI IR JĮ RIBOJANČIOS PRIEŽASTYS pirmaeiliu veiksniu renkantis prekes. Neišskirti svarbiausi veiksniai, lemiantys socialiai atsakingą vartojimą, neišryškintos priežastys, ribojančios socialiai atsakingų įmonių prekių pasirinkimą. Tyrimo objektas – socialiai atsakingas vartojimas. Tyrimo tikslas: identifikuoti svarbiausius veiksnius, lemiančius socialiai atsakingą vartojimą, išskirti pagrindines priežastis, kodėl vartotojai nesirenka socialiai atsakingų įmonių prekių. Tyrimo uždaviniai: • apibrėžti socialiai atsakingo vartojimo matmenis; • identifikuoti socialiai atsakingą vartojimą lemiančius veiksnius; • išskirti socialiai atsakingą vartojimą ribojančias priežastis. Tyrimo metodai: lyginamoji mokslinės literatūros analizė ir sintezė, sisteminimas, apibendrinimas.

1. Socialiai atsakingo vartojimo matmenys

Vartotojų socialinė atsakomybė apibrėžiama kaip sąmoningas ir apgalvotas vartojimo pasirinkimas, besiremiantis asmeniniais ir moraliniais įsitikinimais. Jis apima du pagrindinius komponentus: „Etinį, susijusį su socialinių įmonės produktų ir verslo procesų komponentų svarba, bei vartotojišką, kuris reiškia, kad vartotojai su savo pageidavimais ir norais iš dalies atsakingi už didėjančią etinių ir socialinių veiksnių įtaką“ (Devinney et al., 2006: 3). Atsakingas vartojimas gali būti apibrėžiamas ir kaip „sąžiningas, žaliasis, tvarus, racionalus, etiškas vartojimas. Sąžiningas vartojimas siejamas su vartojimo poveikiu; žaliasis vartojimas – su siekiu apsaugoti gamtą; tvarus vartojimas – su išteklių išsaugojimu; racionalus vartojimas – su minimaliu suvartojimo kie- kiu; atsakingas vartojimas – su žalos vengimu ir apima visas minėtas kategorijas“ (Fontenelle, 2010: 266). N. C. Smith taip pat tapatina sąmoningą, etišką, žaliąjį vartojimą, nes idėja iš esmė ta pati: „Vartotojai domisi įmonių atsakomybe, kuri paveiks jų pirkimo sprendimus bei vartojimo elgseną ir paskatins įmonės socialinę bei aplinkosauginę atsakomybę“ (Smith, 2007: 4). Nors minėti autoriai socialiai atsakingą ir etišką vartojimą laiko sinonimais, šios kategorijos netapačios. Nors socialiai atsakingas vartojimas remiasi visuomenėje nu- sistovėjusiomis vertybėmis, jis negali būti tapatinamas su etišku vartojimu. Neetiško vartojimo pavyzdžiai gali būti nelegalus CD kopijavimas ar melavimas apie vaiko amžių, siekiant mokėti mažesnę kainą už bilietą. Socialiai sąmoningas elgesys, nors gali būti motyvuotas grynai nesavanaudiškais norais, tačiau nauda visuomenei apims ir naudą vartotojui. Taigi socialiai sąmoningas elgesys vienu metu gali būti motyvuojamas tiek asmeninių, tiek ir socialinių interesų. Etiškas vartojimas labiau susijęs su sąžiningu vartotojo elgesiu, o ne su pirkimu, kuris pagrįstas socialiniu kriterijumi. Vis dėlto, nors socialiai atsakingas ir etiškas vartojimas nėra visiškai tapatūs, jie iš dalies sutampa. Tai pastebėjo ir A. Francois-Lecompte, J. A. Roberts, tyrinėję vartotojų elgesį Prancūzijoje (Francois-Lecompte, Roberts, 2006). Remiantis mokslinės literatūros analize, skiriami du socialiai atsakingo vartojimo matmenys: aplinkos matmuo (vengimas pirkti produktus, kurie neigiamai veikia aplinką) ir visuomenės matmuo (vengimas pirkti tų įmonių produktus, kurie daro neigiamą poveikį visuomenės gerovei). Be to, socialiai atsakingą vartojimą galima susieti su: • įmonės elgesiu (atsisakymas pirkti iš įmonių, kurių elgesys laikomas neatsakingu); • pirkimu dėl tam tikros priežasties (produktai, kurių kainos dalis teks geram tikslui); • noru padėti smulkiajam verslui (padėti mažų parduotuvių savininkams išgyventi, ne viską perkant prekybos centruose); • požiūriu į produktų kilmės šalį (pirmenybės teikimas produktams iš savo šalies); • vartojimo mažinimu (vartotojas vengia „suvartoti per daug“) (Gonzalez, Korchia, 2009: 29). Šiuos matmenis gali papildyti ir kiti aspektai: produktų perdirbimas, draugiški aplinkai vartojimo būdai (naudojimasis viešuoju transportu, pirmenybės teikimas produktams, kurie neteršia aplinkos) ir kiti. Naujausi vartotojų elgsenos tyrimai atskleidžia, kad vartotojai labiausiai save identifikuoja kaip aplinkai draugišką vartotoją (67,4 %), šiek tiek mažiau – kaip socialiai atsakingą (48,6 %) ar etišką (44,6 %) (Roux, Nantel, 2012). Galima daryti išvadą, kad vartotojai labiausiai rūpinasi aplinkosauga, nes yra aišku, kaip

66 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) galima prisidėti prie neigiamo poveikio aplinkai mažinimo. Vėliau vartotojai prisiima socialinę atsakomy- bę, kuri apima platesnį veiksnių spektrą: žmogaus, gyvūnų teises, etiką, kuri yra abstrakčiausia, nes apima vartotojų veiksmų moralę. Taigi, nors socialinė, etinė ir aplinkosauginė atsakomybė glaudžiai tarpusavyje susijusios kategorijos, jos atsakingą vartojimą atskleidžia skirtingais aspektais (1 pav.).

Atsakingas vartojimas

Socialinė atsakomybė Etinė atsakomybė Aplinkosauginė atsakomybė (prekių / paslaugų (vartojimas, atsižvelgiant į (prekių / paslaugų, kurios turi pirkimas, atsižvelgiant į visuomenėje teigiamą poveikį aplinkai, socialines problemas) nusistovėjusias normas) pirkimas)

1 pav. Atsakingo vartojimo aspektai Šaltinis: sudaryta straipsnio autorių

Apibūdinant socialiai atsakingą vartojimą vartojamos skirtingos sąvokos, tačiau jų pagrindas yra tas pats: racionalus ir veiksmingas išteklių naudojimas, atsižvelgiant į poveikį visuomenei bei aplinkai.

2. Socialiai atsakingą vartojimą lemiantys veiksniai

Didėjantis žemės gyventojų skaičius neabejotinai veikia biologinę įvairovę ir žmonijos ekologinį pėd- saką3. Kiekvieno asmens vartojamoms prekėms ir paslaugoms pagaminti sunaudoti ištekliai bei sukurtos atliekos lemia ekologinio pėdsako dydį (Living planet report 2012, 2012: 52). Pasaulyje stiprėja perteklinio vartojimo tendencija: 2014 m. statistiniai duomenys rodo, kad gamtos išteklių sunaudojama ~1,5 kartus daugiau nei žemė jų gali atnaujinti (Living planet report 2014, 2014: 32). Akivaizdu, kad toks intensyvus žemės išteklių vartojimas kartu su augančia žmonių populiacija lemia neigiamas pasekmes: klimato kaitą, maisto, vandens ir energijos trūkumus, konfliktus dėl išteklių ir t. t. Ša- lies ekologinis pėdsakas priklauso nuo suvartojamų prekių ir paslaugų kiekio bei joms sunaudojamų išteklių ir generuojamų atliekų. Pavyzdžiui, jei visa žmonija gyventų kaip vidutinis Indonezijos gyventojas, būtų sunaudojama tik du trečdaliai planetos išteklių, jei visi gyventų kaip vidutinis Argentinos pilietis, žmonijai reikėtų daugiau nei pusės papildomos planetos, o jei visi gyventų kaip vidutinis JAV gyventojas, reikėtų keturių tokių kaip Žemė planetų, norint atkurti žmonių padarytą ir daromą žalą gamtai (Living planet report 2012, 2012: 43). Minėtų neigiamų vartojimo pasekmių negalima sumažinti be vartotojų požiūrio ir elgesio pokyčių. Soci- aliai atsakingas vartojimas prasideda nuo problemos suvokimo ir priklauso nuo įvairių veiksnių. Planuojamo elgesio teorija teigia, kad individų įsitikinimai grindžiami požiūriu ir elgesio ketinimais. Vartotojų įsitiki- nimus formuoja dviejų tipų veiksniai: „Patikimos informacijos šaltiniai ir socialiniai veiksniai, įskaitant bendraamžių, šeimos, religijos įtaką“ (Bray et al., 2011: 599). Viešasis sektorius, kultūros, sveikatos, švietimo institucijos, siekdamos vartotojams suteikti kokybiškas paslaugas, ima taikyti rinkos ekonomikos taisykles ir įgyvendina į vartotojus orientuoto valdymo principus. Į vartotojų kategoriją įtraukiami net teatro lankytojai, pacientai ir universitetų studentai. Kinta vartojimo produktų simbolinė vertė, prekės vartotojiškoje visuomenėje atlieka ne tik tiesioginę poreikių tenkinimo, bet ir komunikacijos funkciją. Tam tikrų produktų turėjimas ar paslaugų vartojimas reiškia narystę tam tikrose 3 Ekologinis pėdsakas nusako, kiek žemės ar vandens individai sunaudoja vartojimui ar vartojimo prekėms pagaminti, kiek žemės ploto reikia, kad būtų atnaujinti žmonių sunaudoti ištekliai ir neutralizuotos sukurtos atliekos. Paprastai matuojamas pasaulio hektarais.

67 Vytautas Juščius, Deimantė Maliauskaitė SOCIALIAI ATSAKINGĄ VARTOJIMĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI IR JĮ RIBOJANČIOS PRIEŽASTYS socialinėse grupėse arba priešingai – nepriklausymą joms ir atskleidžia santykius tarp žmonių bei jų sudaik- tinimą. Išskirtinių produktų turėjimas suteikia individui galimybę atskleisti savo vertybes (Ozkan, 2009). Empiriniai tyrimai patvirtina, kad vartotojų apsisprendimą įsigyti prekę ne visada lemia socialinis kriterijus (Valor, 2005), o kaina, kokybė ir teikiama nauda išlieka svarbiausi kriterijai priimant sprendimą pirkti (Boulstridge, 2000). Tai rodo, kad sprendimas priimamas dėl asmeninių, o ne dėl socialinių priežasčių. Galima teigti, kad vartotojai labiau motyvuojami savanaudiškų, o ne visuomenės interesų, todėl socialiai atsakingas vartojimas galimas tik tada, kai teiks naudą vartotojams. Dėl to vartotojai mano, kad bendrovės turi užsiimti socialiai atsakinga veikla, tačiau jie patys nenori mokėti didesnės kainos už socialiai atsakingų įmonių pagamintas prekes (D’Astous, Legendre, 2009). Nors kai kurie vartotojai gali mokėti daugiau už socialiai atsakingai pagamintus produktus, jie tai darys tik tada, kai tų produktų savybės patenkins jų poreikius. Kitaip tariant, kai pateikiami du alternatyvūs produktai ta pačia kaina (vienas jų pagamintas laikantis soci- alinės atsakomybės reikalavimų, bet prastai atlieka funkcijas, kitas pagamintas laikantis ne visų socialinės atsakomybės reikalavimų, bet puikiai atlieka funkcijas), vartotojai beveik visada teiks prioritetą produktui, kuris atitiks keliamus funkcinius reikalavimus. Socialiai atsakingų įmonių produktus vartotojai renkasi tik tada, kai juos tenkina prekės kainos ir koky- bės santykis. Vartotojai už socialiai atsakingai pagamintus produktus daugiau mokėtų tik tada, jei produkto funkcinės savybės tenkintų jų poreikius, nes beveik visada renkasi prekę, kuri pasižymi prastesniais socialiniais ir geresniais funkciniais požymiais. Austrų mokslininkai atliko giluminius interviu su 22-iem Vakarų Europos šalių respondentais, kurie patvirtino, kad ĮSA yra mažiau svarbus nei kiti pirkimo kriterijai, tokie kaip kaina, kokybė, ženklas, kilmės šalis ir kiti (Oberseder et al., 2011: 453). Vartotojai linkę pirkti socialiai atsakingus produktus, kurie ne tik nekainuoja brangiau, yra geros kokybės, bet ir nereikalauja specialių pirkimo pastangų (Bray et al., 2011). V. Pedregal ir N. Ozcaglar-Toulouse atliktas diskusijų grupių tyrimas atskleidė, kad dažnam vartotojui svarbesnė maisto produktų ar kitų nuolat naudojamų produktų kaina nei socialinės vertybės. Būtina paste- bėti, kad sąžiningos prekybos (angl. Fair trade) prekės vidutiniškai 10–20 % brangesnės nei alternatyvūs tos pačios kokybės produktai, o vartotojai, kurie vis dėlto ryžtasi mokėti daugiau, pavyzdžiui, už sąžiningos prekybos prekes, tikisi gauti geresnį produktą, priešingu atveju jaučiasi nuvilti (Pedregal, Ozcaglar-Toulou- se, 2011). Minėtų autorių tyrimas parodė, kad keisti vartojimo įpročius skatina naujienos (ypač neigiamos), priverčiančios susimąstyti apie socialines problemas. Nustatyta, kad neigiama informacija labiau skatina vartotojus keisti blogus vartojimo įpročius bei turi didesnę įtaką pirkimo sprendimams nei teigiama (Bray et al., 2011). Vartotojų sprendimą pirkti vieną ar kitą prekę ar jos nepirkti lemia eilė vidinių ir išorinių veiksnių. Varto- tojų elgsenos tyrimuose vienu populiariausių išlieka dar septintojo dešimtmečio pabaigoje J. Engel, D. Kol- lat ir R. Blackwell sukurtas vartotojų sprendimo priėmimo modelis. Jame išskirti penki sprendimo pirkti / nepirkti etapai: problemos pripažinimo, informacijos paieškos, alternatyvų įvertinimo, pirkimo sprendimo ir elgesio po pirkimo (Engel et al., 1968). Taikant šį modelį nustatyta, kad „individo pažiūros, poreikių įvertinimas, informacijos paieška lemia elgesio ketinimus ir galiausiai patį elgesį“ (Schaefer et al., 2005: 82). Reikia pastebėti, kad socialiai atsakingi vartotojai paprastai ieško daugiau informacijos ir yra atsargesni pirkėjai. „Tik aktyvūs informacijos ieškoto- jai gali keisti mėgstamą produktą kitu, kuris yra mažiau veiksmingas, bet saugesnis aplinkai“ (Auger et al., 2003: 284). Tokie vartotojai priimdami sprendimus dažnai ieško ir kompromiso tarp vertybių ir poreikių. Pavyzdžiui, „pirkdami ekologiškus maisto produktus vartotojai gali pasirinkti brangesnį, bet naudingesnį sveikatai produktą“ (Freestone et al., 2008: 447). Ir priešingai, J. M. Kozar ir kt. atliktas tyrimas atskleidė, kad vartotojai, kuriems suteikiama daugiau informacijos apie socialines ir aplinkosaugos problemas, labiau linkę priimti atsakingus pirkimo sprendimus (Kozar et al., 2013). Taigi sprendimas, kurį priims vartotojas, norintis įsigyti prekę, priklauso ne tik nuo jo paties pastangų, bet ir nuo jį pasiekiančios informacijos apie lokalias ir globalias visuomenės problemas. Socialiai atsakingų vartotojų pasirinkimą lemia ir veiksmingumo suvokimas, kuris suprantamas kaip ge- bėjimas daryti įtaką didesnio masto problemos sprendimui, priklausančiam nuo vartojimo pasirinkimo (Cor-

68 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) nelissen et al., 2011). Jei vartotojai jaučia, kad jų sprendimas gali ką nors pakeisti, jie bus labiau linkę elgtis socialiai atsakingai. Viename iš vartotojų veiksmingumo tyrimų nustatyta, kad galėjimo pakeisti situaciją jausmas buvo beveik šešis kartus svarbesnis nei abstraktus susirūpinimas dėl aplinkos (Cotte et al., 2009). Taigi vartotojo supratimas, kad kiekvienas jo pirkinys reikšmingas siekiant išspręsti tam tikrą socialinę ar aplinkosauginę problemą, yra svarbus pradinis žingsnis skatinant visuomenės socialiai atsakingą vartojimą. Sprendimui įsigyti prekę įtaką daro ir bendrovės patrauklumas, kuris priklauso nuo jos gebėjimo patenkinti bent vieną iš trijų pagrindinių vartotojų individualumo poreikių: • tęstinumo (poreikis atpažinti panašų į savo bendrovės identitetą); • išskirtinumo (poreikis atskirti save nuo kitų socialinių kontekstų ir susitapatinti su įmone, kuri turi savitą kultūrą, strategiją, struktūrą ir t. t.); • stiprinimo (poreikis jausti sąsają su bendrove, kurios tapatybė yra patraukli, taip stiprinant savo sa- vigarbą, imant labiau save vertinti) (Marin et al., 2007).

Suinteresuotosios grupės vertina įmonių siekį įtvirtinti atsakingumą ir įkūnyti savybes, kuriomis jos tiki. Nustatyta, kad vartotojų sprendimams svarbios ir produktų reikšmės (Papaoikonomou et al., 2011). Prekėms reikšmę suteikia reklama, paplitusi mada, įžymybės, žodis iš lūpų į lūpas ir žiniasklaida, referentinių grupių informacija. Vartotojai, priimdami sprendimus įsigyti konkrečias prekes, įgyja ir šių prekių reikšmes, iš kurių formuoja savo tapatybę.

3. Socialiai atsakingą vartojimą ribojančios priežastys

Vartojimas yra socialiai neatsakingas, jei: • pirkimas grindžiamas tik pagrindiniais kriterijais: kainos, kokybės, patogumo ir kt.; • vartotojai nepakankamai informuoti ir sunku gauti informacijos apie ĮSA.

Vartotojai perka atsakingai, jeigu jie turi informacijos apie įmonės poveikį žmonių socialinei gerovei, tačiau dažnai jiems tokios informacijos nepakanka (Valor, 2007), o jos stoka yra viena pagrindinių kliūčių, trukdančių lavinti atsakingo vartojimo įpročius (Durif et al., 2010). Verslininkai socialinės atsakomybės ataskaitose suinteresuotosioms grupėms apie savo socialinę ir aplin- kosauginę veiklą stengiasi pateikti reikšmingą ir patikimą informaciją. Tačiau vartotojams dažnai sunku šią informaciją panaudoti apsisprendžiant pirkti. Eiliniai vartotojai, svarstydami alternatyvas, retai tikslingai ieško informacijos apie ĮSA, o ataskaitos prekybos vietose neviešinamos. Be to, ataskaitose duomenys neretai būna pateikti gana sudėtingu pavidalu, juos suprasti nepaprasta. Efektyvus būdas informuoti vartotojus apie gamintojų atsakingumą yra prekių ženklai ir specialios eti- ketės. Vien Europoje yra daugiau nei 240 skirtingų etikečių, kurios užtikrina, kad viena ar kita socialinės atsakomybės sritis buvo patikrinta (pvz., aplinkos su ekologiniu ženklu ar vaikų darbo su „Rugmark“ etikete) (Valor, 2007: 320). Skirtingos suinteresuotosios grupės yra jautrios skirtingiems ĮSA aspektams, dėl to net ir ta pati sritis (pvz., darbo teisės) turi daugiau nei vieną etiketę. Dėl didelio etikečių skaičiaus vartotojai jau- čiasi sutrikę. Viena bendra etiketė supaprastintų pasirinkimą ir prisidėtų prie socialinės gerovės užtikrinimo. Dar viena socialiai atsakingą vartojimą ribojanti priežastis gali būti vartotojo veiksmų efektyvumo laips- nis. Jei vartotojo pirkinys prisideda prie tam tikros problemos sprendimo, tai didina jo motyvaciją atsakingai vartoti. Galima teigti, kad vartotojų naudojami informacijos šaltiniai tam tikra prasme turi įtakos suvokiamam kiekvieno sprendimo efektyvumo laipsniui. Tradiciškai žiniasklaida daugiau dėmesio skiria intrigai nei problemos sprendimui. Didžioji dalis pranešimų apie ĮSA dėmesį sutelkia ties gamta ar visuomenei padaryta žala, o ne ties jos priežastimis ar būdais, kaip būtų galima spręsti iškilusią problemą. Vartotojai, gaunantys papildomos informacijos per formalųjį (pvz., universiteto programos) ar neformalųjį (pvz., NVO seminarai ar kampanijos) švietimą, mokslo leidinius, skatinami atsakingai pirkti. Švietimas yra svarbus, norint pakeisti vartojimo įpročius ir skatinti vartotojų sąmoningumą (Kozar, 2013).

69 Vytautas Juščius, Deimantė Maliauskaitė SOCIALIAI ATSAKINGĄ VARTOJIMĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI IR JĮ RIBOJANČIOS PRIEŽASTYS

Socialiai atsakingas vartojimas gali sukelti ne tik papildomų išlaidų, bet ir papildomų nepatogumų vartotojams. Suprantama, kad ne visi vartotojai yra pasirengę aukoti savo patogumą ir keisti gyvenimo būdą dėl bendros gerovės. Mokslininkai skiria tris pagrindines priežastis, kurias įvardija vartotojai, norėdami pateisinti savo neetišką elgesį, ir kurios neskatina socialiai atsakingo vartojimo: • ekonominio racionalumo: vartotojai mano, kad socialiai atsakingas vartojimas yra brangus, o kaina ir kokybė yra svarbiau nei socialiai atsakingi požymiai. Pavyzdžiui, vartotojai pripažįsta, kad jie perka klastotes, nes originalaus prekės ženklo gaminio kaina yra pernelyg didelė; • ekonominio augimo realybės: vartotojai mano, kad ekonominė šalių plėtra pateisina neetišką elgesį ir šalys, siekiančios gauti didesnės naudos iš ekonominio augimo bei norinčios pasiekti aukštesnį pragyvenimo lygį, turi nustumti į šalį etinius ir moralinius siekius. Manoma, kad susirūpinimas socialiniais ir aplinkosauginiais klausimais stabdo ekonomikos plėtrą. Perdėtas ekonominio augimo sureikšminimas ir jo neigiamo poveikio ignoravimas neskatina vartotojų ir gamintojų atsakingumo iniciatyvų. • priklausomybė nuo vyriausybės: vartotojai linkę manyti, kad, jei būtų didelių problemų, vyriausybė imtųsi tam tikrų veiksmų. Vartotojai taip pat mano, kad ten, kur nėra įstatymų, reglamentuojančių socialiai neatsakingus veiksmus, jų elgesys yra teisėtas ir jie negali būti dėl to kaltinami. Be to, vyriausybės neveiklumas rodo, kad nėra priežasčių, verčiančių susirūpinti (D’Astous et al., 2009).

Jau minėta, kad vartotojo finansiniai ištekliai yra būtina sąlyga, leidžianti ĮSA taikyti kaip pirkimo kri- terijų. Tačiau, kita vertus, kaina dažnai yra tik pasiteisinimas, kodėl neperkami socialiai atsakingų įmonių produktai. Dažnai vartotojai mano, kad socialiai atsakingų įmonių produktai yra brangesni nei alternatyvūs. Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, sąžiningos prekybos produktams, šis teiginys gali būti taikomas. Tačiau yra daug produktų, kuriuos siūlo socialiai atsakingos įmonės ne didesne nei kitų gamintojų kaina. Vartotojai dažnai mano, kad tokių produktų negali sau leisti dėl klaidingai įvertintos kainos. Taigi socialiai atsakingas vartojimas yra kompleksinis procesas, kuris skatina vartotojus atsižvelgti ne tik į prekių kainą, bet ir į vartojimo pasekmes. Tyrimais nustatyta, kad vartotojai dažnai skeptiškai žiūri į įmonių socialinės atsakomybės deklaracijas ir vertina jas kaip nesąžiningą rinkodarą, kuri naudojasi vartotojų pati- klumu ir taip tik didina produktų kainas (Bray et al., 2011). Toks vartotojų cinizmas susijęs su informacijos apie etiškos praktikos naudą trūkumu ir pertekline informacija apie neetišką praktiką. Dviprasmiška informacija sukelia vartotojų nuostatų painiavą ir daro juos pažeidžiamus.

Išvados

Analizuojant socialiai atsakingą vartojimą galima skirti du matmenis: aplinkos matmenį (vengimas pirkti produktus, kurie neigiamai veikia aplinką) ir visuomenės matmenį (vengimas pirkti tų įmonių produktus, kurie daro neigiamą poveikį visuomenės gerovei). Šiuos matmenis gali papildyti ir kiti aspektai: produktų perdirbimas, draugiški aplinkai vartojimo būdai (naudojimasis viešuoju transportu, pirmenybės teikimas aplinkos neteršiantiems produktams) ir kiti. Vartotojų elgsenoje nustatyta tam tikra šių matmenų subordina- cija: pradiniame etape vartotojai labiausiai linkę rūpintis aplinkosauga, nes teigiami tokio elgesio rezultatai labiau apčiuopiami. Vėliau vartotojai imasi socialinės atsakomybės, kuri apima platesnį veiksnių spektrą bei etiką, kuri yra abstrakčiausia, nes apima vartotojų veiksmų moralę. Nors socialinė, etinė ir aplinkosauginė atsakomybė yra glaudžiai tarpusavyje susijusios kategorijos, jos atsakingą vartojimą atskleidžia skirtingais aspektais. Vartotojų apsisprendimas perkant prekes labiau pagrįstas savanaudiškais nei visuomenės interesais, todėl socialiai atsakingas vartojimas motyvuojamas tada, kai vartotojai įžvelgia naudą sau. Vartotojai beveik visada teikia prioritetą produktams, pasižymintiems geresniais funkciniais požymiais. Nors vartotojams svarbi ĮSA, lemiamu konkrečios įmonės produkto pasirinkimo kriterijumi išlieka prekės kainos ir kokybės santykis. Vartotojai prioritetą dažnai teikia tiems produktams, kurie yra ne prastesnės kokybės, ne aukštesnės kainos nei analogiškos prekės, o jų pirkimas nereikalauja specialių pastangų (t. y. papildomų informacijos, laiko

70 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) sąnaudų, lėšų ir kt.). Remiantis lyginamąja mokslinės literatūros analize, galima nustatyti šiuos socialiai atsakingą vartojimą lemiančius veiksnius: bendraamžių, šeimos, religijos įtaka; kaina, kokybė ir teikiama nauda; galimybė išreikšti savo nuostatas ir vertybes; socialiai atsakingų produktų prieinamumas; gaminto- jų patrauklumas; aukštas veiksmingumo suvokimas, t. y. gebėjimas daryti įtaką didesnio masto problemos sprendimui atsakingai vartojant. Pagrindinės socialiai atsakingą vartojimą ribojančios priežastys yra informacijos nepakankamumas ir skeptiškas vartotojų požiūris į ĮSA, kuris labai svarbus apsisprendžiant dėl pirkimo. Atsakingą vartojimą ypač riboja žemas vartotojų veiksmingumo suvokimas. Vartotojų naudojami informacijos šaltiniai tam tikra prasme turi įtakos suvokiamam kiekvieno sprendimo efektyvumo laipsniui. Informaciją, pateiktą socialinės atsakomybės ataskaitose, vartotojams dažnai sunku panaudoti priimant pirkimo sprendimus, svarstydami pirkimo alternatyvas jie retai tikslingai ieško informacijos apie ĮSA. Efektyvus būdas informuoti vartotojus apie gamintojų atsakingumą yra prekių ženklai ir specialios etiketės.

Literatūra

Adomaviciute, K. (2013). Relationship between utilitarian and hedonic consumer behavior and socially responsible consumption. Economics and management, Vol. 18, No. 4, p. 754−760. Auger, P., Burke, P., Devinney, T. M., Louviere, J. L. (2003). What will consumers pay for social product features? Journal of business ethics, Vol. 42, No. 3, p. 281−304. Boulstridge, E., Carrigan, M. (2000). Do consumers really care about corporate responsibility? Highlighting the attitude-behavior gap. Journal of Communication Management, Vol. 4, No. 4, p. 355−368. Bray, J., Johns, N., Kilburn, D. (2011). An exploratory study into the factors impeding ethical consumption. Journal of business ethics, Vol. 98, No. 4, p. 597−608. Castaldo, S., Perrini, F., Misani, N., Tencati, A. (2009).The missing link between corporate social responsibility and consumer trust: the case of fair trade products. Journal of business ethics, Vol. 84, No. 1, p. 1−15. Cornelissen, G., Cojuharenco, I., Karelaia, N. (2011). One person in the battlefield is not a warrior: self-construal, perceived ability to make a difference, and socially responsible behavior. Barselona GSE, Working paper, No. 589, p. 1−34. Cotte, J., Trudel, R. (2009). Socially conscious consumerism: A systematic review of the body of knowledge. Network for Business Sustainability. Prieiga internete: http://nbs.net/fr/files/2011/08/NBS_Consumerism_SystRev.pdf. D’Astous, A., Legendre, A. (2009). Understanding consumers’ ethical justification: a scale for appraising consumers’ reasons for not behaving ethically. Journal of business ethics, Vol. 87, No. 2, p. 255−268. Devinney, T. M., Auger, P., Eckhardt, G., Birtchnell, T. (2006). The other CSR: consumer social responsibility. Stan- ford social inovation review, Fall, p. 30−37. Prieiga internete: http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_ id=901863. Durif, F., Boivin, C., Rajaobelina, L., Lecompte, A. (2010). Socially responsible consumers: profile and implications for marketing strategy. International review research papers, Vol. 7, No. 6, p. 215−224. Engel, J., Kollat, D., Blackwell, R. (1968). Consumer Behavior. New York: Holt, Rinehart and Winston. Fontenelle, I. A. (2010). Global responsibility through consumption? Resistance and assimilation in the anti-brand movement. Critical perspectives on international business, Vol. 6, No. 4, p. 256−272. Francois-Lecompte, A., Roberts, J. A. (2006). Developing a measure of socially responsible consumption in France. Marketing management Journal, Vol. 16, No. 2, p. 50−66. Freestone, O. M., McGoldrick, P. J. (2008). Motivations of the ethical consumer. Journal of Business Ethics, Vol. 79, No. 4, p. 445−467. Gonzalez, C., Korchia, M. (2009). How do socially responsible consumers consider consumption? An approach with the free associations method. Reserche et applications en marketing, Vol. 24, No. 3, p. 25–41. Kozar, J. M., Connell, K. Y. H. (2013). Socially and environmentally responsible apparel consumption: knowledge, attitudes and behaviors. Social responsibility journal, Vol. 9, No. 2, p. 315−324. Living planet report 2012: biodiversity, biocapacity and better choices. (2012). Prieiga internete: file:///C:/Users/vytautas.juscius/Downloads/1_lpr_2012_online_full_size_single_pages_final_120516.pdf Living planet report 2014: biodiversity, biocapacity and better choices. (2014). Prieiga internete: http://www.wwf.de/ fileadmin/fm-wwf/Publikationen-PDF/WWF_LPR_2014.pdf Marin, L., Ruiz, S. (2007). „I Need You Too!“ Corporate identity attractiveness for consumers and the role of social responsibility. Journal of business ethics, Vol. 71, No. 3, p. 245−260.

71 Vytautas Juščius, Deimantė Maliauskaitė SOCIALIAI ATSAKINGĄ VARTOJIMĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI IR JĮ RIBOJANČIOS PRIEŽASTYS

Oberseder, M., Schlegelmilch, B., Gruber, V. (2011). Why don’t consumers care about CSR? A qualitative study exploring the role of CSR in consumption decisions. Journal of business ethics, Vol. 104, No. 4, p. 449−460. Papaoikonomou, E., Ryan, G., Valverde, M. (2011). Mapping ethical consumer behavior: integrating the empirical research and identifying future directions. Ethics and Behavior, Vol. 21, No. 3, p. 197−221. Ozkan, Y. (2009). The effect of some demographic characteristics of Turkish consumers on their socially responsible consumption behaviors. World applied sciences journal, Vol. 6, No. 7, p. 946−960. Pedregal, V., Ozcaglar-Toulouse, N. (2011). Why does not everybody purchase fair trade products? The question of the fairness of fair trade products’ consumption for consumers. International journal of consumer studies, Vol. 35, No. 6, p. 655−660. Roux, C., Nantel, J. (2012). Conscious consumption and its components: An exploratory study. Advances in consumer research, No. 36, p. 903−904. Schaefer, A., Crane, A. (2005). Addressing sustainability and consumption. Journal of macromarketing, Vol. 15, No. 1, p. 76−92. Smith, N. C. (2007). Consumers as drivers of corporate responsibility. The Oxford Handbook of Corporate Social Res- ponsibility, p. 281−302. Oxford University Press Inc., NY. Smith, N. C. (2003). Corporate social responsibility: not whether, but how? Center for marketing working paper. London Business School: April 27, 2012. London. Prieiga internete: http://www.london.edu/facultyandresearch/ research/docs/03-701.pdf Valor, C. (2008). Can consumers buy responsibly? Analysis and solutions for market failures. Journal of Consumer Policy, Vol. 31, No. 3, p. 315−326. Valor, C. (2005). Corporate social responsibility and corporate citizenship: towards corporate accountability. Business and society review, Vol. 110, No. 2, p. 191–212.

SOCIALLY RESPONSIBLE CONSUMPTION: INCENTIVES AND LIMITATIONS

Vytautas Juščius, Deimantė Maliauskaitė Klaipėda University (Lithuania)

Summary

The purpose of the article is to identify the key factors influencing socially responsible consumption and the reasons why consumers do not choose products of socially responsible companies. The article highlights two dimensions of socially responsible consumption: environmental dimension (avoidance to buy products that have a negative impact on the environment) and public dimension (avoidance to buy product of companies who have a negative impact on the welfare of the public). Consumer decisions when purchasing goods are more selfish than justified in the public interest. This is why socially responsible consumption is motivated when users see the benefits for themselves. Users almost always give priority to products with better functional features. An analysis of the literature proves that corporate social responsibility (CSR) is not the dominant criteria in making purchase decisions of consumers. CSR is less important than the other purchase criteria such as price, quality, reliability, customer service, product warranty period, etc. The main reasons, which restrict socially responsible consumption are misconception of consumers, the perception that they have not much power to solve global problems, as well as lack of income, education and information about socially responsible consumption. KEY WORDS: corporate social responsibility, socially responsible consumption, consumer behavior.

JEL CODES: M140, M310, L200, A130.

72 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Innovation development perspectives in a hotel industry by example of Radisson hotel chain in Ukraine

Tetiana Konovalova1, Gražina Jatuliavičienė2

Vilnius University (Lithuania)

ABSTRACT The article aims to show that the main and most important prerequisite for successful hotel business growth in current promptly changing business environment becomes development of innovation in the hotel industry. Though the term innovation is already widely defined by many researchers, it is considered in the article as a subject for future discussions leading to proposed scientific classification of innovations based on selected criterions. Evaluation of the process of innovation appearance in the hotel market allowed creation of the model, presenting the main influences and attributes of the whole innovation process in a hotel industry. Af- terwards, the article discusses some specific innovation tools that are essential for hotel enterprises and which could be challenging for hoteliers in Ukrainian market nowadays. Based on the empirical research results, the obstacles which hinder up-to-date innovative operations in Ukrainian Radisson chain hospitality market are discussed. As well, concerning prospective innovation trends for Radisson Hotels in Ukraine, advices for future innovation implementation were proposed. KEY WORDS: innovation, hotel industry, innovations development.

JEL CODES: D81, O31, O32, L83 DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v15i1.981

Introduction

Dynamic changes in technology, the struggle for the consumer and increased competition forced the hotel enterprises consider the entire marketing activities in a new set of issues. Orientation on consumer demand, and tendency of implementation of scientific and technological innovation proceeding have become the main ideas of a new management philosophy in the hotel industry. Innovation – as an expression of human creativity and lateral thinking – is not the result of economic development, but rather the source of sustainable economic and social progress. The hospitality industry makes no exception. In the current economic context, hotels generate, disseminate and use innovation in order to gain or maintain long-term competitive advantage. Therefore, there is need for a detailed analysis of the hotel services innovations and their changes in development orientation. For last decade in Ukrainian hotel marked appeared sufficient amount of chain hotels and final part of the European Football Championship in summer 2012 encouraged and accelerated that actions. But nowa- 1 Tetiana Konovalova – graduate student, Vilnius University, Faculty of Economics. Scientific interest: innovations, hotel industry E-mail: [email protected] Tel.: +370 688 902 77 2 Gražina Jatuliavičienė – associate professor, doctor of social sciences, Vilnius University, Faculty of Economics, Business department. Scientific interests: entrepreneurship, innovations, export promotion E-mail: [email protected] Tel.: +370 5 219 32 29

73 Tetiana Konovalova, Gražina Jatuliavičienė INNOVATION DEVELOPMENT PERSPECTIVES IN A HOTEL INDUSTRY BY EXAMPLE OF RADISSON HOTEL CHAIN IN UKRAINE days the situation turned in the opposite direction – because of different barriers, large amount of the hotel enterprises are experiencing the range of difficulties. Consequently, nowadays the question of hotels reha- bilitation and improving the competitiveness on the hotel chain market in Ukraine is an urgent question for hoteliers. Thus, innovation implementation, as an instrument of a new creative idea can be very beneficial on the way of restoration of hotel structures. Relevance of this article is specified by a need to find new and better methods of innovative changes to achieve competitive advantage in the hospitality market. An object of the article is an innovative process of a hotel business development. The aim of the article consists in exploration of new areas of innovation development in Ukrainian hospitality market. To achieve this purpose, the following objectives were identified: • to provide understanding of theoretical foundations of innovation processes in a hotel business and to present theoretical model “Innovations in a hotel industry”, where are reflected main components of innovation process; • to explore Ukrainian market of Radisson hotel chain and to analyze development trends in the field of innovation in recent years; • to conduct empirical research and to determine expansion perspectives of innovative changes as well as obstacles, which hinder the development of these innovations. Research methods: analysis and synthesis of related scientific literature, interpretation, descriptive method and empirical research.

1. Theoretical foundation of innovation processes in a hospitality industry

Concept of innovation. In the modern global economic literature concept of innovation is interpreted as the transformation of potential scientific and technological progress in the real new products and technologies. Ambiguous interpretation of the concept is associated with the fact that some authors have studied it in terms of subject-technological approach; others highlighted action-functional essence of innovation. In the first case innovation discussed as the finished result. But while discussing activity-functional approach, it is generalized common understanding of innovation as a process of production of a new product. Combining both options determine innovation as the ultimate result of creative activity to originate and implement new or improved products and technologies. It should be mentioned that the exceptional role in revealing the concept of “innovation” belongs to prominent scientists J. Schumpeter, which considers innovation as an invention that is fundamentally changing management as well as technology with a new combination of resources (Schumpeter, 1934). As Drucker said (Drucker, 1992), innovation should appear as an opportunity. The result of these opportunities is the creation of a new service and product or changing both options. Innovation cannot be only an idea or philosophy; innovation can be defined as a practice, a process or a product. In the literature, there are hundreds of definitions of innovation. For example, on the basis of the content or the internal of innovation, there are technical, economic, organizational, management, etc. Thus, according to various Russian authors often under innovation are implied: the result of creative ideas (Философова, Быков, 2008), first practical application of the new solution (Голдякова, 2006) new products, ideas, objects, solutions which are qualitatively different from existing ones (Яновский, 2004), material result, received from capital investment in a new technology (Балобанов, 2001). Classification of innovation. Basic classification of innovation was proposed by German scientist Gerhard Mensch (Mensch, 1979). He proposed to distinguish innovations into three groups: basics, improving, and pseudo-innovation. Other authors distinguish innovation by mechanism of implementation, innovation potential, peculiarity of the innovation process, their effectiveness (Пригожин, 1989), on purpose, shape and location of the application (Балабанов, 2001); subject and scope of application, type of needs satisfaction (Quintane et al, 2011); on the degree of novelty, scope and place of use, time of use (Титов, 2001). While assessing the various points of view in innovation systematizing question, it was selected the basic criteria for the classification and proposed a generalized scheme of innovation classification (seeFigure 1).

74 ISSN 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (15)

Proposed classifi cation of innovations is based on scientifi cally based criterion: the degree of novelty, the breadth of use of the subject application, and the effectiveness of implementation.

Fig. 1. Innovation classifi cation Source: made by authors, based on: Балобанов, 2001; Голдякова, 2006; Яновский, 2004; Евдокимова, 2007; Пригожин, 1989; Сурин, Молчанова, 2008; Титов, 2001; Наседкина, 2009.

Innovation process concept. Innovation process is the process of scientifi c knowledge converting into innovation, i.e., sequential chain of events, during which innovation grow from idea to a specifi c product, technology or service and distributed in practical use. The basis of the innovation process is the creation and development of new technology. The innovative process comprises the following steps (Васильева, Муравьева, 2005). • search for innovative ideas; • selection of the most promising ideas; • assessment of viability of the selected ideas; • development of a detailed business plan of innovation project; • expert evaluation of the business plan; • experimental production of innovative products; • adjustment of production schemes;

75 Tetiana Konovalova, Gražina Jatuliavičienė INNOVATION DEVELOPMENT PERSPECTIVES IN A HOTEL INDUSTRY BY EXAMPLE OF RADISSON HOTEL CHAIN IN UKRAINE

• promotion of innovative product; • mass production of an innovative product. Afterwards, the most acceptable innovation process stages, which were made by Jennings (2011), who specializes in strategic renewal and business model innovation, include: Step 1: Setting the Stage – clarification of innovation goals. Step 2: Discovery of the current situation, customers, their needs, challenges, etc. The main aim here is to find and identify opportunities for business model innovation. Step 3: Development and Design. This is creative part, where ideas of portfolio visualize the future estate and tools. Step 4: Conversion is related with Implementation ideas into practice and turning them into innovations in the marketplace. The goal is not fully launch innovations, but to test real ideas within a limited scope to determine whether customers like the innovation and accept it. Step 5: Commercialization is a feedback from business model innovations that have been successfully tested. As Ashford (2002 states, three factors are required for innovation to happen in a company: willingness to change, opportunity to adapt existing or develop new technology for innovation, and capacity (technical or human skill based) to implement innovation.

2. Innovations and their processes in a hospitality industry

Over the last years introduction of the term “innovation” was discussed in the service literature, and more often different service enterprises felt a need to adopt new creative and innovative programs in their management processes. In addition, accelerating temps of evolution of service factor in literature has indicated significance of innovative processes in a hospitality industry and revealed that processes as a main factor of competitive sustainability. Although Gyurácz-Németh, Friedrich, Clarke (2013) point out, that the innovation is not so popular in the hotel industry because the conservative and capital intensive nature of the structure, nowadays hotel industry is forced for promptly changes. To be competitive in such a dynamic environment, managers of hotel enterprises have to make proactive changes in order to meet technological interfaces and satisfy customer de- mands. Moreover, today’s hotel customers have made lower brand loyalty levels but continue search for the best value (Victorino et al., 2005). According to Allegro and de Graaf (2008), in the hotel industry the most innovative ideas come from those, who have an outsider’s perspective looking at the operation and they do not restricted by existing practices. In order to offer appropriate value to hotel guests, hotel managers must at the beginning understand wide variety of consumer preferences and after that prioritize and include these preferences to their service portfolio. Innovation refers to a company’s ability to improve new services and products that either modifies business an industry operate or the way a customer uses or cooperates with business. In a hospitality industry it was a considerable innovation, made by Kemmon Wilson when he built first Holliday Inn hotel. His example introduces the residence properties such as Residence Inns and all-suite brand such as Embassy. Wingate Inn, for instance, reached high technology earlier and introduced in every room high-speed Internet access. In addition two-line speakerphones with data port, voice mail facilities and conference call were introduced in hotel service. After that, other hotels begun to offer the same facilities, however Wingate Inn was the first who innovated that novelties. Yet despite slightly developed innovation processes in hotel sphere, nowadays hoteliers are increasingly using introduction of new and creative processes in the development of the hotel business. Moreover, this factor has active tendency for future development. The study of scientific literature also determines importance of innovation processes in the hotel industry. Creation of innovations in the system of relations is arising in the simple process of planning, production and sales of hotel products and services (see Figure 2).

76 ISSN 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (15)

Fig. 2. Process of innovation appearance in a hotel market Source: Made by authors, based on Васильева, Муравьева, 2005.

Innovation activity in the hotel industry should be based on strategic management principles, using scenario and simulation methods. Thinking strategically means being able to embrace innovation, however, it is right to suggest that the process of innovation is complex (Jatuliavičienė, Kučinskienė, 2010). Taking this into account, the key innovative units can be following areas of organizational and managerial innovations in the hotel business: modern typology of hotel enterprises; material and technical equipment of hotels; information support of processes; innovation infrastructure; security system. Innovative process system has a core position, which is capable to accept the innovation challenge and provides an innovative process of creating, implementing and reproduction of innovation. It is uniting others blocks: a typology of hotel enterprises; material and technical equipment of hotels; inquiry and communications support of technological and marketing processes; innovation infrastructure; staffi ng innovation. After analyzing the works of scientists it was created the model, which shows theoretical conception and understanding of term “Innovations in a hotel industry” (see Figure 3).

Fig. 3. Theoretical model Innovations in a hotel industry Source: made by authors, based on: Балобанов, 2001; Евдокимова, 2007; Васильева, Муравьева, 2005; Drucker, 1992; Mastenbroek, 1999; Морозов, 2000; Kotler, Bowen, Makens, 2010; Перерва, 2005 77 Tetiana Konovalova, Gražina Jatuliavičienė INNOVATION DEVELOPMENT PERSPECTIVES IN A HOTEL INDUSTRY BY EXAMPLE OF RADISSON HOTEL CHAIN IN UKRAINE

Here are presented the main attributes, which help to understand the whole innovation process. Particu- larly, here performed such elements in innovation as: aims, stages, types, obstacles and influences, because all these features are the most important while exploring hotel innovation changes.

3. Empirical detection of innovative changes in Ukrainian hotel chain market by example of Radisson chain

Ukrainian chain hotel market is young and not yet overfilled, consequently, is prospective for both foreign and Ukrainian hotel operators. The situation began to change in the early 2000s, when the Ukrainian economy showed slight growth. In 2010 the hotel market of Ukraine was gradually recovering from the crisis, but that process was very slow. By 2012 in Ukraine began to appear wide variety of chain hotels, mainly in Kiev, Donetsk, Odessa and Kharkov. The sharp reason for that fact was European Football Championship in May 2012. But today, the situation again deteriorated significantly. Multitude of chain hotels does not have enough demand, or stand idle; they do not have a new investment projects and already initiated projects are closing. Partly this is the fault of the current difficult situation in the country: economic decline and political instability. Nowadays, Ukraine is still an open market for international operators, which have been trying to enter the market for a long time, but not everyone can manage the newly opened chain hotel in a constantly changing environment and to confront illiteracy of Ukrainian hotel owners. Over the past 6 years the situation has radically changed with the presence of large international hotel chains in Ukraine. Before such large global chains as “Hilton”, “Marriott”, “Sheraton”, “Radisson”, “Kem- pinski” or “Accor” didn’t pay any attention to the Ukraine, but now the situation has slightly changed. “Hil- ton” and “Radisson” hotel chains are pioneers in this regard. Nowadays, Rezidor Hotel Group capacity in Ukraine is represented by five hotels in different regions, among them: Radisson Blu and Radisson BluPodil Hotels in Kiev, Radisson Resort & Spa in Alushta, Ra- disson Blu Resort in Bukovel (Ivano-Frankivsk region.), as well as mid-priced hotel Park Inn by Radisson in Donetsk (despite unstable political situation, this hotel remains in operation). Majority of them appeared in the hospitality market in a last few years. Having explored these five objects of study in terms of innovation operations, there is a need to mention their current up-to-date changes. At the moment all Radisson hotels gradually introduce various innovative changes. For instance all of them providing guests with 100 % guest’s satisfaction program or grab & run service (breakfast to go). The majority of the hotels (two in Kiev and in Donetsk) can astonish guests with express checkout, 3 hour express laundry and “one touch” service in the room. Two resort hotels can boost with “green Key” program (conformity to the international eco-standards). All of these kinds of services are new in Ukrainian hotel market now, therefore the situation looks not so negative, but after having conducted sociological research (survey) and obtaining results, other side of this issue can be revealed. For analyzing innovation processes in the Radisson chain hospitality sector of Ukraine, two groups of respondents were examined: directly tourists, who already stayed at Radisson chain hotel previously and hotel business employees and members. Two questionnaire lists (for two groups of respondents) were composed in September 2014. At the beginning of October messages with requests to fulfill questioner list were sent to respondents. Recipients were requested to complete the questionnaire as soon as possible. In one week later, the initial mailing massages were sent to respondents again. Expectation of responses lasted till end of October and then began the analysis of results. With a help of the first group (tourists) hotel enterprises were analyzed outwardly. The target was to know how many guests were happy with the service, which kind of innovation services they enjoyed more and what innovation changes they prefer to see in future in certain hotel. With a second group of respondent, hotel structure from inside was investigated. In the survey, list for this group questions were directed on identifying opportunities, motives, advantages and obstacles while implementing innovative changes. Con-

78 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) sequently, combining both groups of respondents it was possible to evaluate current problems in innovation sector in Radisson hotel chain, as well as to offer recommendation for future directions for innovation implementation in Ukrainian market of this chain. Total number of the first group of respondents was 152 people. The main quantity of them (42 %) belongs to the age group from 36 till 45 years old. Another two groups of tourists or guests (25 % each) belong age categories: from 26 till 35 years and from 46 till 55 years. The other 2 groups of respondents belong to the age group from 18 till 25 and from 56 and over – took part in a sociological survey in a lesser degree – 5 % and 6 %. To the question – whether tourists trust their vacation or business trips to the Radisson chain hotels in Ukraine, significant amount or respondents – 82 % gave a positive answer. Nevertheless 18 % of gusts gave negative answers. Concerning tourist goals (see Figure 4), the majority (45 %) choose Radisson hotels because of business reasons.

Fig. 4. Goals of guests to stay in Radisson hotels in Ukraine Source: made by authors

Also not a small amount of Radisson hotels guests stay for tourism reasons (16 %) or leisure targets (23 %). In addition, European Football Championship in May 2012 affected not only on occupancy rate in hotels, but also on guests goals of visiting Radisson hotels. Therefore 11 % of respondents marked sport events as their primary reasons of staying in the hotels. Later it was discovered guests satisfaction level concerning different kinds of services in a certain Radis- son hotel. So it was proposed for respondents to assess 6 criterions concerning the hotel where they stayed. Based on the results of the votes it was discovered on an overall assessment score for all 6 criteria, which is expressed in a percentage ratio. Maximum from each criterion a hotel could get 100 points. Receiving an outcome from all votes following information for each hotel was fond out (see table 1).

Table 1. Guests satisfaction evaluation in Radisson hotels with different kind of services (in %)

Quality of Price Assortment Cleanliness Staff Location service in of service the rooms Radisson Blu in Kiev 71 67 81 77 85 91 Radisson Blu Kiev, Podil 69 77 85 93 89 90 Radisson Blue Resort, in Bukovel, Yaremche 81 81 89 80 79 89 Park Inn by Radisson in Donetsk 76 82 76 90 80 90 Radisson Resort & SPA in Alushta 80 81 90 88 87 90 Source: made by authors

79 Tetiana Konovalova, Gražina Jatuliavičienė INNOVATION DEVELOPMENT PERSPECTIVES IN A HOTEL INDUSTRY BY EXAMPLE OF RADISSON HOTEL CHAIN IN UKRAINE

So, to sum up the results of data from this table there is a need to emphasize, that the situation is ambiguous among all five items and there is no absolute leader among Radisson hotels in Ukraine. Nevertheless both hotels in Kiev have one of the higher scores almost in all parameters, while Park Inn by Radisson, in some meanings, is one of the decelerating in Radisson hotel arena. In the last step it was specified guests opinion towards to their preferences in some innovation changes. So it was proposed a list of 6 different innovative directions for hotels, which respondents supposed to estimate in percentage ration according to the relevance and importance for the introduction in the first place. Therefore, such data were revealed.

Table 2. Guest’s preference concerning innovation changes in Radisson hotels

Hotel Expanding More Creation Improvement Increasing Improving the number amenities of specific in the room the diversity the quality of and quality from the deals and equipment as of paid cleanliness of services stuff propositions well as interior services (included /exterior of the in the room hotel price) Radisson Blu in Kiev 25 % 11 % 8 % 33 % 12 % 19 % Radisson Blu Kiev, Podil 23 % 9 % 9 % 31 % 15 % 13 % Radisson Blue resort, in 23 % 15 % 4 % 35 % 11 % 12 % Bukovel, Yaremche Park Inn by Radisson in 22 % 20 % 5 % 26 % 12 % 15 % Donetsk Radisson Resort & SPA 23 % 7 % 3 % 27 % 18 % 20 % in Alushta Source: made by authors

As it noticed from the table, according to tourist’s opinions, absolutely all hotels are requiring some innovation. In most cases, improvement in the room equipment requires more changes, especially in Radisson Blue resort Hotel in Bukovel. Secondly, for all of the hotels there is a strong requirement to improve number and quality of services (included in the room price). Thirdly, quality of cleanliness must be improved with a help of different sources (beginning from the housekeeping training courses till the purchase of new and improved cleaning equipment, which can accelerate and improve the quality of housekeeping). Further, guests are hoping for the diversity increasing of paid services (sauna, billiard, tennis, beauty salon, babysitting) and primarily it concerned Radisson Resort & SPA hotel in Alushta and Park Inn hotel by Radisson in Donetsk, where service infrastructure is currently less developed. It was also noted by respondents that some changes concerning staff amenities should take a place. In most cases it acts toward two hotels: Park Inn hotel by Ra- disson in Donetsk and Radisson Blue resort hotel, in Bukovel. As a result, the less important feature, where innovation should be involved is improvements in loyalty programs. While guests still complain about high prices, but realize what for they pay. Consequently, the quality of services in the hotels requires improving, because the level of these services still does not match the price level of Radisson hotels. In study frames it was an urgent need to study and explore the situation in Radisson hotels from inside. In this regard, during the research it was collected data from managers, hoteliers, co-owners as well as from receptionists which are connected with Radisson hotels in Ukraine. 58 respondents took part in this survey; in this issue the following results were obtained. Basing on the analysis of respondents answers it was evaluated efficiency demand for hotel service among different nationalities. Therefore the results showed that most of all Radisson hotels are sufficiently suitable for Russian businessmen and tourists (43 % of all gusts belong to this nation). This fact can be explained that fact that large amount of Russian businessmen have a business trips to Ukraine (mostly Kiev and Donetsk). Moreover Crimea and the Carpathian region remained main tourist

80 ISSN 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (15) destinations, where Russians often go for vacation. Particular in these two regions Radisson Blue Resort (Bukovel) and Radisson Resort & SPA in Alushta are located. This may seems surprising but even Ukrainians stay in their Radisson hotels more much rare (34 %). It can be explained by fact that these hotels are remaining expensive for Ukrainians. Nevertheless, the percentage of foreign tourists, businessman and other gusts in Radisson hotel is the lowest, but still considerable (26 %). This fact proves international guests confi dence in Radisson hotels, but still distrust for Ukrainian service organization. Among employees of Radisson hotels the majority (62 %) are confi dent in necessity of innovation implementation in their hotels. At the same time 38 % of respondents revealed a negative desire towards innovations in hotels. Furthermore, respondent specifi ed detail which series of innovation changes they consider the most urgent. All summarized data were expressed in a percentage ratio (see Figure 5). Hence it’s possible to make an output; there is an urgent necessity to inculcate range of innovation changes in quality of service. It can be new room service concepts as, new equipment’s for rooms, depending on guests’ goals for staying or depending on their gender, ethnicity or even religious matter. Next and very important section for innovation is personal management of staff. As in the majority of hotels staff proved their impoliteness and slow reaction on guests’ problems, there is a need for organizing days of training seminars for receptionist, housekeeping as well for restaurant staff to rise up their competitiveness in their occupation fi eld. Another fi eld that expected also to be improved is – free services variation expansion. Therefore, managers have a lot of variation for service enhancement and diversifi cation which supposed to be deliberated and implemented for guests satisfaction increasing. Less expressed but also essential are specifi c deals and propositions for tourists, like loyalty programs, gift cards and certifi cates, as well as discounts, etc.

Fig. 5. Percentage ratio of different directions in Radisson hotels, where innovations, should be implemented (according to opinions of lading members of Radisson hotels)

Source: made by authors

Specifying advantages from innovation standards implementation in hotels, respondents distinguished range of aims for innovative changes. The main reason is increase of success in guest’s attraction (27 %). As well, very important issue in this case for hoteliers is reaching high competitive advantage among other hotels in Ukrainian market (20 %). Next two reasons earned almost the same points (16 %), they are: cost cuts in hotel enterprises and service quality advance and differentiation. In a less degree want managers to higher hotel’s standards in comparison with others Ukrainian hotels (11 %) and minimize dependence from human resources. But their opinion could be wrong, and foreign managers have already understood long time ago, that exactly these two last issues will help to increase competitive advantage on the hotel market and attract tourists, what Ukrainian managers are hanker to achieve nowadays.

81 Tetiana Konovalova, Gražina Jatuliavičienė INNOVATION DEVELOPMENT PERSPECTIVES IN A HOTEL INDUSTRY BY EXAMPLE OF RADISSON HOTEL CHAIN IN UKRAINE

After all, the barriers toward innovation enhancing in Radisson hotels were explored. As a result, concerning this matter the following data were revealed. By making an overview from the last diagram, it’s easy to conclude that the main barrier for innovation is financial insufficiency. Other significant problems are insufficient access to proper technologies and corporate resistance for changes. That means that staff is not ready to accept some changes while operation by usual manner is much appropriate for them. It should be also highlighted problems with governmental regulations, which negatively effect on innovation process in hospitality industry in Ukraine. Taking into account long adoption process of innovation changes, what makes general managers refuse at all these issues; it creates a danger for the whole implementation process of such innovations. Some economic declines, as well as political instability in the country, also take place among other barriers. In addition to all above mentioned difficulties, one more important thing is connected with lack of knowledge concerning innovation changes in a hospitality industry. Indeed not all Ukrainian managers are interested in innovation improvement in their hotels, hence even don’t know what is going on with services in their competitors hotels. Consequently, it makes a huge problem for further innovation development.

4. Advises for prospective innovation trends for Radisson Hotels in Ukraine

Having considered the descriptive analysis and survey results concerning hotel Radisson chain in Ukrai- ne it’s possible to conclude the main issues and propose suggestions for management of these hotels concerning their future innovation development, especially in problematic fields where significant defects and weaknesses were noticed. 1. Primarily, it was noticed the problems connected with room service quality. Guests were not satisfied with a range of equipment, furniture, etc. Hotels managers in this case can diversify the segment of accommodation amenities with improvement of old compulsory service having added new services types. For example, purchase of beach accessories (in resort hotels), or purchase service of a business suites (in business hotels), which can be provided directly to the room Hence, such tactic will facilitate guests with more necessary service during their staying 2. Another significant gap in organizational and managerial processes in Radisson hotels is a problems connected with incompetence and low qualification of staff, especially that range which directly has contact with customers, being the face of the hotel. It comes primary about to the administrators at the reception, concierge, waiters, bartenders and housekeepers. Indeed, these employees need to be provided with new training programs, which improve their skills above high standards of service. In this matter, the hotel manager may implement more advanced computer programs and other opportunities to facilitate staff duties. Also next recommendation can be connected with staff involvement into responsible work using different creative ways, such as financial or other incentive rewards and compensation opportunities programs. As well in this issue not less important attention should be paid for housekeeping improvement. Their functioning may also be facilitated, for example, by purchasing more convenient equipment for rooms cleaning that will improve the quality and speed of their work, and consequently bring positive feedback from the guests. 3. Considering the next recommendation, connected with a problem of service diversity in hotels, as an examples can serve: ticket sales for the circuses and concerts in the town, restaurants booking (in the city), flowers purchasing and delivering, decoration of the room, unpacking and packing luggage, cleaning and repair of footwear and organization of the meeting VIP delegation at the airport. 4. Then, there are recommendation related to the field of marketing strategies in regulations of the question concerning price correspondence to the quality of services. Due to the fact that a lot of complaints from hotel guests refer to high prices for accommodation, room services, and restaurant amenities, hotel managers should seriously ponder over this issue. Examples of solutions for this problem may be the introduction of new loyalty programs for guests, gift cards and certificates, discounts, special offers with package of free services, etc.

82 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

5. One more advice is connected with information and technological development in the hotel business. Ukrainian Radisson hotels require new service concepts and programs which will catch a special group of guests. Some examples of these operations, such as “100 % guest’s satisfaction concept” or “Green Key” program are already noticeable in the hotel market in Ukraine. Nevertheless more suggestions in this area can be proposed for future innovation developments, for example introduction of a “Green Eco-Hotel” in Ukrainian market. This type of hotel can boost such new technologies as water, electricity and other supplies saving and using alternative opportunities which are environmentally friendly. This concept undisputedly will bring a success in Ukrainian market, being already very popular abroad. European people, the number of which in the Radisson hotels is noticeable (26 %) will be glad to experience such innovation in Ukrainian hotel market, therefor this concept have a chance to succeed. 6. Eventually, general managers, as well as owners of Radisson hotels have a plenty of diversified directions of innovation changes for hotel services improvements, so this list has a tendency to expand the recommendation for these advancements consists of organizational and managerial, product, information and technological innovation changes. Such actions may lead the hotel enterprises to a new recovered level and heighten the image in hotel market in Ukraine.

Conclusions

Hospitality industry seeks to increase income and looking for efficient ways to achieve the competitive advantages, as well as desired financial results. One of the beneficial methods in this case is innovation – an instrument of a new creative idea where new improved products and services are revealed with a help of technological and organizational processes. In this article were analyzed main attributes which help precisely understand the meaning of innovation definition. These elements are directly innovation aims, process stages, types and future result of a new development changes. In the course of the research was analyzed the hotel Radisson chain market of Ukraine and highlighted its main features in terms of service problems, innovation changes difficulties and obstacles as well as future recommendations concerning problems corrections with a help of innovative operations. Nowadays, Radisson is one of the prominent hotel chains in Ukrainian market, which possess 5 hotels with business, SPA and resort orientation in Kiev, Donetsk, Bukovel and Alushta. In the matter of innovation, each of these hotels holds certain service diversifications, new for the Ukrainian market nowadays. But reduce the competitive position of these hotels significant amount of problems and imperfections in staff amenities, defects in room cleaning, insufficient range of services and high prices, which are not suitable for such poor service quality. Having examined the Radisson chain hotels with a help of sociological survey it was distinguished the areas where innovation processes must be realized. Among all, the most important innovation changes supposed to be conducted in improvement of existing and in diversification of new services, in improvement of stuff competence and in creation of specific profitable propositions for guests which will make these guests back again to the hotel for the next trip. Consequently, innovation changes in these fields will lead to increasing the economic benefits for hotel enterprises. Thus, literate innovative approach to the hotel business is the main tool by which hotels can attract additional tourist flows, improve their economic performance and enhance their competitiveness in both domestic and foreign tourist markets.

83 Tetiana Konovalova, Gražina Jatuliavičienė INNOVATION DEVELOPMENT PERSPECTIVES IN A HOTEL INDUSTRY BY EXAMPLE OF RADISSON HOTEL CHAIN IN UKRAINE

References

Allegro, S., de Graaf, R. (2008). Key challenges in today’s competitive atmosphere. In: M. Olsen, J. Zhao, (eds.). Handbook of Hospitality Strategic Management. Butterworth-Heinemann, Oxford. Ashford, N. A. (2002). Government and Environmental Innovation in Europe and North America. American Behavioral Scientist, Vol. 45 (9), p. 1417–1434. Drucker, P. F. (1992). Managing for the Future. New York: Harper Collins. Gyurácz-Németh, P., Friedrich, N., Clarke, A. (2013). Innovation in special hotels – as a key to success. Available at: http://www.toknowpress.net/ISBN/978-961-6914-02-4/papers/ML13-301.pdf Jatuliavičienė, G., Kučinskienė, M. (2010). Competitiveness and innovation synthesis in the integrated global economy. Ekonomika: Mokslo darbai, Nr. 89 (2), p. 76–94. Jennings, D. (2011). A 5-step Process for Business Model Innovation. Available at: http://i360institute.com/2011/02/a- 5-step-process-for-business-model-innovation. Kotler, P., Bowen, J., Makens, J. (2010). Marketing for Hospitality and Tourism. Upper Saddle River N. J.: Prentice Hall. Mastenbroek, W. F. G. (1996). Organizational innovation in historical perspective. Change as duality management. Business Horizons, Vol. 39, p. 5–14. Mensh, G. (1979). Stalemate in technology: innovations overcome the depression. Cambridge: Mass. Quintane, E., Casselman, M. R., Reiche, B. S., Petra, A., Nylund, P. A. (2011). Innovation as a knowledge-based outcome. Journal of Knowledge Management, Vol. 15, Issue 6, p. 928–947. Schumpeter, J. A. (1934). The Theory of Economic Development. Cambridge, Mass: Harvard University Press. Victorino, L., Verma, R., Plaschka, G., Dev, C. (2005). Service innovation and customer choices in the hospitality industry. Managing Service Quality: An International Journal, Vol. 15, Issue 6, p. 555–576. Балобанов, И. Т. (2001). Инновационный менеджмент. СПб.: Питер. Евдокимова, Л. (2007). Инновационный менеджмент. Benefit. LLC “Andrew Publishing House”. 2nd ed. Философова, Т., Быков, В. (2008). Конкуренция. Инновации. Конкурентоспособность. Юнити-Дана. Голдякова, Т. В. (2006). Definition and classification of innovation.Russian foreign Gazette, No. 2, p. 20–27. Васильева, Л. Н., Муравьева, Е. А. (2005). Методы управления инновационной деятельностью. Москва: КНОРУС. Морозов, Ю. П. (2000). Инновационный менеджмент. Москва: Юнити-Дана. Наседкина, Е. В. (2009). Cущность и типы инноваций в сфере туризма. Available at: http://www.rusnauka.com/16_ NPRT_2009/Economics/47329.doc.htm Перерва, О. Л. (2005). Экономика, организация и управление инновационными процессами на промышленном предприятии: теория, методология, практика. Монография. Москва: Изд-во МГТУ им. Н. Э. Баумана. Пригожин, А. И. (1989). Нововведения: стимулы и препятствия (социальные проблемы инноватики). Москва: Политиздат. Сурин, А. В., Молчанова, О. П. (2008). Инновационный менеджмент. Москва: Инфра. Титов, А. Б. (2001). Маркетинг и управление инновациями. СПб: Питер. Яновский, К. П. (2004). Введение в инновационное предпринимательство. СПб.: Питер.

INOVACIJŲ PLĖTROS PERSPEKTYVOS VIEŠBUČIŲ VERSLE, REMIANTIS „RADISSON“ VIEŠBUČIŲ TINKLO UKRAINOJE PAVYZDŽIU

Tetiana Konovalova, Gražina Jatuliavičienė Vilniaus universitetas (Lietuva)

Santrauka

Straipsnyje siekiama atskleisti, kad svarbiausia sėkmingos viešbučių verslo plėtros šiuolaikinėje dina- miškoje aplinkoje prielaida yra inovacijų plėtra viešbučių versle. Inovacijos sampratą nagrinėjo daugelis tyrėjų. Šiame straipsnyje, remiantis mokslinės literatūros studijomis, pateikiama inovacijų klasifikacija pagal

84 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) pasirinktus kriterijus. Inovacijų proceso ir jo specifikos viešbučių versle vertinimas leido sukurti modelį, identifikuojantį pagrindinius inovacijų procesui viešbučių versle įtakos turinčius veiksnius ir šio proceso eta- pus. Straipsnyje aptariamos ir specifinės inovacijų diegimo viešbučiuose priemonės, kurios leistų patobulinti esamus inovacijų diegimo procesus Ukrainos „Radisson“ tinklo viešbučiuose. Remiantis empirinio tyrimo rezultatų analize, nustatytos inovatyvių iniciatyvų diegimo kliūtys bei, vertinant perspektyvias inovacijų diegimo kryptis, pateikiama rekomendacijų tolesnei inovacijų diegimo plėtrai. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: inovacijos, viešbučių verslas, inovacijų plėtra.

JEL KLASIFIKACIJA: D81, O31, O32, L83

85 Sergejs Paramonovs, Ksenija Ijevleva RIGA INTERNATIONAL AIRPORT DEVELOPMENT IN BALTIC SEA REGION AVIATION INDUSTRY CONTEXT

RIGA International Airport development in Baltic Sea region aviation industry context

Sergejs Paramonovs1, Ksenija Ijevleva2

University of Latvia (Latvia)

ABSTRACT In the paper the authors examined key Latvian economy indicators, specifically focusing on trends in development of aviation industry development. In particular, also attention was paid to passengers and cargo volume transportation dynamics, as well as to RIGA International Airport Development Plan through the year 2036. The authors compared operations of RIGA International Airport with available data from other leading Baltic Sea Region airports, specifically within 300 kilometres zone. Another requirement was, a competing airport had to be in the TOP 100 airports globally to be considered. KEY WORDS: RIGA International Airport, Baltic sea region, development plan.

JEL CODES: M160, R110, R380 DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v15i1.982

Introduction

The authors of paper made his work concentrating on factors reflecting in RIGA International Airport efficiency and development. Having a comprehensive plan of RIGA International Airport development in mind, as well as goals set and published in the Year Book 2013 and official website of the airdrome, the authors concentrated their initial efforts on finding a comparable model of airport efficiency tracking to be applied to operations locally. Unfortunately, there was no such the model found. This became a difficult task, what made the authors to rather searching for a relatively applicable concept. Problem. What is a single or several the most important factors reflecting on the efficiency of the business? To the problem is adding a fact that the majority of airports are still stately owned enterprises and private initiative takes slow to overcome interests of the former ones. In these terms, any work helping to bring efficacy factors analysis onto the table, will shorten the time to bringing private initiative resulting in more effective solutions. Purpose of the paper is to investigate development of RIGA International Airport within Baltic Sea region airports context. The object is RIGA International Airport. 1 Sergejs Paramonovs – master degree, University of Latvia, Faculty of Economics and Management. Scientific interests: Business Development economics E-mail: [email protected] Tel.: +371 263 706 19 2 Ksenija Ijevleva – doctor degree, University of Latvia, Faculty of Economics and Management. Scientific interests: Marketing, Business development E-mail: [email protected] Tel.: +371 268 149 32

86 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Tasks. For the purpose accomplishment were implemented the following tasks: 1. Examined academic literature, research results and official reviews of: • field of aviation and airport operations significance for development of national economy; • notion of capacity for development in a context of the field of aviation; • factors affecting aviation enterprises operations; • development of methods of assessment; • RIGA International Airport and other Baltic sea region aerodromes’ operations. 2. A cluster of factors influencing development ofRiga International Airport supplemented and adjus- ted to its operations. 3. Key Latvian economy indicators were explored, specifically focusing on trends in aviation industry development. In particular, attention was paid to passengers and cargo transportation dynamics, as well as to RIGA International Airport Development Plan through the year 2036. 4. Operations of Riga International Airport were compared with available data from other leading Baltic Sea Region airports, specifically within 300 kilometres zone. Methods: monographic method and comparison analysis.

1. Latvian economy main indicators influencing aviation industry

There is a cluster of social, fiscal and political factors’ interplay influence development of national economy at any place in the world. Aviation industry is not an exception. The more national economy is developed and progressing, the more cargo can be transported and residents are able to take flights both for business and leisure purposes (Oxford Economics, 2011: 25). Flights taken by passengers, in turn, create stimuli for further intensification of the economy. For example, traveling from place to place, from one country to another, people get new ideas, contacts and contracts, what keeps their motivation self-charging. As a result, airports are prospering and growing, what results in economy new highs, new jobs and improved social stability. According to Biography of IATA CEO Tony Tyler (IATA official website, 2014) aviation delivers extensive social and economic benefits, supporting about 57 million jobs and generating 2.2 trillion dollars in total revenues. Margin and profit in the industry is minimal, around two percent against total expenses, but secondary gains were not calculated yet. Special word should be said about cargo transportation by air carriers. In opinion of IATA Director General Tony Tyler (ACI Airport Economics and Finance Conference in London 13.03.2014), aviation, especially cargo air-freight companies, is feeling the impact of global economic downturn the first. In developed countries, it typically becomes an indicator of declining consumer spending. Center for aviation CAPA provides data (official website) that in 2011, “amid reduced manufacturing confidence and business switching to slower modes of transportation, the air-freight market has shrunk by almost five percent”, what was five times higher than one percent downfall in the total world trade. Aviation is the most expensive mean of transportation, but its services are crucial for industry of electronics, for instance. Whenever purchase ability and confidence of consumers are high, this is a heyday for airports and all the industry involved companies. There are many assumptions made by experts on why RIGA airport is presently showing down-war- ding or stagnant performance numbers. In the following chart created by the authors on the ground of data available at a portal of Latvia Central Statistical Bureau, there are arrivals (blue bar) with departures (green bar), and cargoes loaded (red line) with cargoes unloaded (blue line) depicted at Figure 1. Accordingly to official statistics of Central Statistical Bureau of Latvia in the year 2011, the airport has served 5.1 million passengers against 4.7 in the following year and 4.8 in 2013. Much stronger performance at cargo loaded and unloaded is possibly showing a proximal zone for development for the RIGA airport in the following years.

87 Sergejs Paramonovs, Ksenija Ijevleva RIGA INTERNATIONAL AIRPORT DEVELOPMENT IN BALTIC SEA REGION AVIATION INDUSTRY CONTEXT

Fig. 1. Traffi c at theRIGA International Airport Source: designed by the authors on the basis of the Central Statistical Bureau statistics

Possible reasons described as dominating airport time-schedules national airline AirBaltic policy changes, pricing and quality of aircrafts and services, geography of connecting fl ights, as well as limited entertainment. Other possible reasons might be that slow positive changes in economy, along with more fl exible pricing strategies by full-service airlines in developed countries make its citizens to choose other destinations both fi nal and for transit. Finally, workers’ migration out of the country, possibly, leaves less solvent residents locally, what is not compensated by transit passengers yet. In the following chart created by the authors on the ground of data available at a portal of Central Statis- tical Bureau, population of the Republic of Latvia will keep steadily decreasing (Figure 2). Statistics shows that population at the beginning of 2014 year was 2001468 residents. Accordingly to a forecast of Center of Demography at University of Latvia, it will reach 1 942 074 residents by 2040.

Fig. 2. Latvian resident population by major age groups at the beginning of the year Source: designed by the authors on the basis of the Central Statistical Bureau statistics

88 ISSN 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (15)

Presently, of 4.8 million passengers served by the RIGA airport per year 2013, one half is local residents. It comes to 2.4 million passengers’ transactions per annum. Roughly, it corresponds to similar numbers at leading airports in the Baltic Sea region. That means, the RIGA airport is almost reached its maximum transactions capacity with local passengers, and its expected growth can be mostly due to passengers coming from neighboring and other countries for transit, leisure and business. However, there is one problem. Competing airports in Tallinn, Vilnius and Kaunas do much to attract passengers from Riga, and recently those often succeed. Cumulatively, in the previous year, they served as many passengers as RIGA airport did. Unlike the later one, those strongly added to their business for the given period. It is widely accepted, income of country residents is one of the strongest predictors of them to become passengers. In the following chart created by the authors on the ground of data available at a portal of Central Statistical Bureau, monthly average income of residents of the Republic of Latvia is almost staying the same for fi ve years (Figure 3). Similar situation is observed in the rest of the countries within 300 kilometers zone around the RIGA airport.

Fig. 3. Average net monthly wages in Latvia Source: designed by the authors on the basis of the Central Statistical Bureau statistics

Besides decreasing number and moderate income of residents mentioned above, performance and statistics of RIGA airport operations are strongly infl uenced by Gross Domestic Product (GDP), infl ation and unemployment rate. A portal of Ministry of Economics of Latvia reports improving situation in national economy (offi cial website, 2013). But, a steady trend on improvement in volume of GDP, export and unemployment are still not suffi cient to create a local mass of residents to extensively travel and show increase on this number in the airport statistics. Despite the fact of Latvia residents leaving for good and work, unemployment rate of 12 percent is still too high. In its part, Bank of Latvia reports low infl ation level, between one and two percent in 2013 (offi cial website). This will help the airport administration to better plan their budget and fi nances. In the following chart created by the authors, and on the ground of data available at a portal of Latvia Central Statistical Bureau for the previous six years, GDP, infl ation and unemployment rates are shown as follows. GDP in Latvia is EUR 31.5 billion, what calculates into approximately EUR 16 thousand per capita, the number is similar to the neighboring countries, but, on average, two to three times less than in the rest of the Baltic Sea region countries. The red line refl ects infl ation with its lows and highs for the previous six

89 Sergejs Paramonovs, Ksenija Ijevleva RIGA INTERNATIONAL AIRPORT DEVELOPMENT IN BALTIC SEA REGION AVIATION INDUSTRY CONTEXT years. The highest infl ation observed was in the fi rst quarter of 2014, and the lowest at fi ve percent defl ation level in the third quarters of 2009 and 2013. The present level at 1.2 percent is estimated by the Bank of La- tvia as low. But, blue line of unemployment rate shown on the chart is showing positive for aviation industry dynamic, while decreasing up to 12 percent this year (Figure 4).

Fig. 4. Key indicators of Latvian economic situation in 2008–2013 years Source: designed by the authors on the basis of the Central Statistical Bureau statistics

Taking data and information used above into consideration, one may conclude that residents of Latvia have comparably lower solvency and are scarce in number. The dynamic is not showing strong improvements for the previous fi ve years and little points at possible positive changes in the near future. While planning expansion of its services, it is recommended, RIGA International Airport to primarily concentrate on cargo freights, transit passengers, as well as on non-resident travellers coming for business, but mostly for leisure. The continuous tendency for population of Latvia to decrease in numbers is stopped, what is a positive sign. It will let the airport administration to better research passengers’ preferences and prepare optimal sets of packages to satisfy their needs.

2. RIGA International Airport development plan analysis

The existing Plan of RIGA International Airport Development until the year 2036 was elaborated by “Infra Projekti” Limited corporation (Riga), being ordered by the Ministry of Transportation of Latvia in the year 2011. The enterprise coordinated mutual forces of numerous state and privately owned bodies. The resulting document includes a clear eight stages step-by-step lead to follow in an attempt to make the airdrome either Europe regional or Eurasia hub. It is said, four stages were completed by the year 2012 already (Sum- mary of development plan of the RIGA International Airport 2012–2036). The following stages are – stage fi ve or Northern Terminal construction phase; during stage six there will be existing terminal remodeled to implement automatic passengers serving technologies, new multi-level parking and hotels erected, as well as waiting and areas for rest expansion; for stage seven it is planned to remodel commercial properties in the main terminal; fi nal stage will be culminated by building South Terminal. Two proposed scenarios of development are forecasting number of served passengers up to 9.9 and 13.8 million correspondingly. The authors of the plan admit that their vision is very conservative due to their previous failures to predict possible downturns in economics (Summary of development plan of the RIGA International Airport, 2012–2036: 40). They even go further and state that both scenarios are not possible to

90 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) implement for the moment, because the process has stuck on the stage five, or building a new terminal. We are not even talking about necessary ecological projects of constructing a platform for deicing of aircrafts. Presently, the deicing liquid is simply dispensed onto the ground – 800 kilograms per airplane. And this is just one of the important ecological projects not mentioned in the plan. On the ground of available in the document data, the authors of the paper have calculated that in the first case scenario the airport will keep transit traffic to the same as presently 36.8 percent, compared to 60 percent in the second. Though, it is not clear, on what ground is made an assumption of local passengers’ traffic to double by the year 2020. As it is known, present data on passengers’ traffic growth of the RIGA airport is negative, as compared to indicators of all the major competitors. For example, Copenhagen Airport (CPH) came with all times high passengers traffic increase for the first quarter of the year 2014 (official website). To add, there is nothing said in the plan of how to marketing potential passengers’ body and attract them. There are six factors delaying implementation of both European Hub and Eurasia Hub scenarios of the plan reported. Airport technical development is stuck on the fifth stage of realization; flight management and structure is not effective at rush hours; AirBaltic traffic structure is not flexible; Ryanair is planning to reduce its presence at RIGA airport after the year 2015; the airport is raising its service fees due to increased operational expenses; and difficulties raising from national air carrier’s operations. Special attention should be paid to an assertion in the document that the airport is barely managing through its daily rush hours. The facts of difficulties in providing basic needs of passengers in ventilation, air-conditioning, toilet and getting to and from the airplane are reported. Additionally, limited capacity of the runaway (32 operations per hour) makes reaching the goals complicated (Development plan: 42–43). The main objective of the plan is to provide guidance for further development of the establishment, while meeting the demand for sustainable and financially justified airport services. In understanding of the authors, the development of the airdrome is seen in the document as creating and maintaining well formulated and calculated services targeting oncoming demand. Another strategic goal stated is to create favorable and non-discriminatory conditions for all employees and businesses, as well as adequate airport infrastructure. The prospective is to reach the goals in cooperation with existing and new airlines ready to expand their routes and presence at RIGA airport. It is necessary to create favorable preconditions for particular airlines, like Finnair and Scandinavian Airline System (SAS) to choose Riga as their hub location. This is due to the fact both airlines clearly highlighted their trend of development toward Eurasia traffic routing (development plan: 40–41). Finding and attracting a new strategic partner-airline is stated as one of the most important tasks in the plan, as this will create better competing business environment and become the only way to implement Eurasia Hub prospective. Summarizing, the plan of development for RIGA airport is well thought and elaborated accordingly to international aviation industry standards (ICAO official website), European and Latvian laws and regulations. The plan is comprehensive. It covers almost all aspects of securing sustainable and growing long-term operations. Important, environmental issues are given special and growing attention in both the document and actual implementation. Problems with financing the project are described and solutions offered. In opinion of the authors of the paper, the weakness of the plan is absence of ongoing or longitudinal benchmarking to industry or regionally best airports. Another significant problem is that national air-carrier AirBaltic, not really full-service airline, totally dominates existing operations with 63 percent flights coverage, but planning to increase its operations to exceed existing capacity of the airport in several years. Unfortunately, there is no break through solutions and venues in the plan presented of how to make the RIGA airport experience unforgettable for passengers. For example, the airport in Copenhagen (CPH) offers variety of gourmet restaurants, but Amsterdam Airport Schiphol offers the best shopping, connection and facilities for conferences (Amsterdam Airport Schiphol official website). The later one is true Airport City, where everything is at hand’s reach. The experts employed by the authors, being the board members, expressed their vision for the RIGA airport to become exactly the Airport City, rather than airport in the city.

91 Sergejs Paramonovs, Ksenija Ijevleva RIGA INTERNATIONAL AIRPORT DEVELOPMENT IN BALTIC SEA REGION AVIATION INDUSTRY CONTEXT

3. RIGA International Airport development in Baltic Sea region aviation industry context

Nowadays, Baltic Sea region is one of the most rapidly developing in Europe, whilst demonstrating strong economical and political potential. Its strategic significance became even stronger after the most of the countries in the region have joined European Union (EU) and North Atlantic Treaty Organization (NATO). Elaboration of EU strategy for Baltic Sea region is one of those initiatives, where Latvia is actively participating from the very moment of the idea’s emergence. During EU Denmark’s presidency in the year 2012, there were elaborated three strategic goals for the Baltic Sea region development – saving and protecting the Sea; unification of the region; and increasing the welfare of its population (EU Baltic Sea region strategy, 2012). In its part, European Security and Defense Policy (ESDP) states the necessity to support and develop the regions and cities to become more dynamic, competitive, prosperous and attractive (available at http:// www.vraa.gov.lv). Finally, to minimize functional barriers for transportation flows, innovations introduction and its implementation, the second priority of the Baltic Sea Region Transnational Cooperation Program calls for further facilitation of internal and external accessibility of the regions; and further introduction and development of the transnational logistics, as well as information and communication technology projects (available at http://www.varam.gov.lv). In this context, aviation is supposed to be given special attention, as this is the fastest transportation available up-to-date. Aviation enhances economic performance and improves connectivity to the wider economy through enforcement of its overall level of productivity and cooperation. This results in domestic firms getting increased access to foreign markets and increased foreign competition in the home market, as well as to free movement of investment capital and workers between countries. In Sweden, for example, overall, registered airlines altogether contribute 1.2 billion Euros into the economy and support 13,000 jobs (Oxford economics, 2011). The authors have decided to make airports a primary concentration of this paper part, as those are the most significant objects of infrastructure for expansion of the aviation industry. Those are both strategic pla- ces but, recently, more and more commercial venues. Airports are very complex structures and enterprises, and their functioning should not be estimated solely by analyzing performance of its integrated parts – sites, facilities, equipment, administration, service teams, suppliers, commercial venues and security - but as a whole amalgamated system. It appears that until now there is no uniform comprehensive Key Performance Indicator (KPI) system elaborated, accepted and available for European or Baltic Sea region airports. This is why the authors consider this work to be of higher importance.

3.1. Aviation development prospective for European and Baltic Sea airports Baltic Sea aviation exists within the mainstream development of European aeronautical industry and its supporting regulations. With about 150 scheduled airlines, a network of over 450 airports, 60 air navi- gation service providers and 10 million flights per year and forecasted future growth the European airspace is one of the busiest and most complex in the world (Eurocontrol Annual Report, 2012). In 2011 a total of 1,569,907,313 passengers travelled from and between European airports, representing a share of around 28.84 % of total passengers travelled in the world (World Airport Traffic Report, 2011). Air transport makes a key contribution to the European economy. The aviation sector employs more than 4.5 million people. Air- lines and airports alone contribute 1.5 % to the European GDP (Thelle, Pedersen, Harhoff, 2012). Despite the impact of the financial crisis and other external pressures, aviation industry experts still expect enormous growth in the long-run, as forecasts of various institutions predict increasing traffic volumes for the next decades (official website of Airbus, 2014). Aerodromes represent one of the major bottlenecks for future expansion of the global air transport system. However, in contrast to airlines, which can increase their offered capacity relatively fast through acquisitions of new planes, airports need to enlarge their capacities through huge infrastructure investments, while at the same time the fees they can charge their customers are capped by national laws (De Neufville, Odoni, 2003: 883).

92 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

This leads to a growing importance of non-aeronautical and commercial revenues, which today account for around 50 % of airports total earnings, with variations across global regions. Other challenges the airport industry faces today are new patterns of demand growth, pressure for reduced charges, fewer subsidies, environmental issues, increased regulation and the change from governmental owned infrastructure providers towards privately operating companies (De Neufville, Odoni, 2003: 883). The basic process behind these terms can be described as airports moving from public sector ownership and national requirements towards an industry ruled by the private sector and global corporations. However, turning former public administration structures into competitive companies requires business practices. One aspect of this change is the measurement of the own performance. Due to the described increased commercial focus, airports try to get deeper insights into their operations by measuring their performance with the right indicators. Besides using the metrics as business steering instruments, measuring the right metrics enables airports to use this knowledge for internal and external benchmarks as well (World Airport Traffic Report, 2012). To realize operational safety, gain financial efficiency and monitor environmental impacts, airport managers rely more than ever on trustworthy and effective performance measurement (Fry, Humhpreys, 2001). In the next part of paper the authors determine the tendencies of Latvian aviation industry.

3.2. Latvian aviation industry development from the prospective of RIGA International Airport Latvia Aviation Department at Ministry of Transportation implements a state policy and governance of civil aviation industry. The Republic of Latvia Ministry of Transportation has elaborated and accepted a plan of aviation industry and RIGA airport development until the year 2020. Accordingly to the document, the primary goal is set as to develop an economically efficient air transportation system that provides residents, visitors and transfer passengers with safe, qualitative, reliable and affordable services (Official website of LR Ministry of Transport). Reasonable pricing, further stabilization and development of the national air carrier AirBaltic, launching a comprehensive program of regional aviation emergence and development, searching and entering into agreements with other governments and industry related organizations, coordination of plans of development with airports across Europe, joining the international treaties and agreements, standing for the interests of Latvia in European aviation regulating bodies, strengthening the legislative and regulations enforcement base, further enhancement in domains of consumer rights and environment protection are targets mentioned in the document. Of special attention is made to stress the need for continuation of integration of Latvian aviation industry into European Union program called Single Sky, while introducing and implementing new safety and security technologies. The existing plan of RIGA airport development includes construction of the second runway, new control tower, another terminal adjoined to the existing one, business park around the site, hotel, and either of train or tram line to the center of the city, as well as expansion of registration and commercial space. In case of fulfillment, the plan will result in significantly increased capacity (up to 15 million passengers per annum) and actual increase in turnover of passengers choosing Riga as a final or destination for a transfer. In other words, better, technically secure and safer operations; more flights, destinations and passengers are expected. Accordingly to the document, the target is set to serve about 7 million passengers annually, starting from the year 2020. In terms of macroeconomics, while targeting a share increase of aviation industry in the La- tvian economy, there is a strong orientation set toward export and facilitation of development of cooperation with associated and secondary industries of tourism and hospitality, food and beverage, art-craftwork and retail, transportation and entertainment, as well as beauty and healthcare. Ultimately, Latvia and Riga are seen as safe, competitive and steadily developing region and transportation hub of western European level, efficiently connecting East and West by a network of flights. Implementation of the plan has already been started. On November 1st, 2012 RIGA International Airport had entered into agreement with the winner of a restricted tender procedure – the unlimited partnership FCC, Hochtief and ACB – for construction works. The project is co-financed by the European Union Cohesion

93 Sergejs Paramonovs, Ksenija Ijevleva RIGA INTERNATIONAL AIRPORT DEVELOPMENT IN BALTIC SEA REGION AVIATION INDUSTRY CONTEXT

Fund, Latvian government and RIGA airport. Accordingly to RIGA International Airport Yearbook 2012 construction works had started in May 2013 and will be completed in 16 months. The following works will be carried out in the period until 31 August 2014: renovation of the runway pavement; improvement of the runway strip and the runway end safety area; construction of two new taxiways; modernization of the runway lighting system; reconstruction of the storm water and aerodrome drainage system; reconstruction of Aprons 2 and 3; construction of two new anti-icing pads; construction of a vehicle washing hangar; construction of a waste collection site; introduction of CAT II lighting system on the taxiways.

Baltic Sea Region TOP10 Airports – Learning from the Best Analyzing statistics from available sources, the authors decided to build a chart of 10 top airports of the Baltic Sea region. While working on the review-study, it was decided by the authors to omit several airports in the region from the list, as those were less representative of what could be further used for development of Latvian aviation industry. For instance, Russia’s airports of St. Petersburg and Kaliningrad, as well as leading German airports were put off the chart as, by opinion of the authors, less appealing to the economy of Latvia by its size, efficiency and multidimensionality. Technically, in the statistics given below, there is another less appealing and comparable to Latvia’s economy example of airport in Warsaw; it is more centrally located in Europe and due to historical reasons it serves 38.5 million Polish population while keeping them connected to relatives all over the world. Therefore, it was decided to concentrate on Baltic and Nordic regions as closely related ones. For the reason of keeping data comprehensible without applying statistical methods of analysis, the authors created a chart of TOP10 airports (see Table 1). Key indicator in ranging the airports became total passenger turnover per year 2012.

Table 1. Baltic Sea Region Top 10 Airports Ranking and Key Indicators in the Year 2012 Airport Rating Population Passengers Aircraft Mail movements (Million Tons) Copenhagen, Denmark 16 560K 23335K 243K 157 Oslo, Norway 19 600K 22080K 237K 104 Stockholm, Sweden 22 800K 19678K 210K 75 Helsinki, Finland 29 600K 14858K 172K 192 Warsaw, Poland 42 2000K 9588K 118K 43 Bergen, Norway 66 265K 5814K 104K 7 Gothenburg, Sweden 75 525K 4854K 61K 37 Riga, Latvia 76 700K 4768K 69K 33 Stavanger, Norway 82 200K 4414K 86K 4 Trondheim, Norway 89 170K 4160K 61K 5 (K is equal to 1000) Source: designed by the authors on the basis of the mentioned airports official web-sources

This is not in the chart, but most of international travelers from TOP4 Baltic Sea region airports (Ta- ble 2) taking flights to TOP4 destinations – 5 million passengers travel annually to London Heathrow; 2.2 million to Paris (CDG); 2.2 to Amsterdam; 2.1 to Frankfurt. The TOP4 European destinations are real huge transportation hubs, which altogether turned 240 million passengers over in the year 2012. To add, TOP4 London airports are turning over 133 million passengers per year, of which London Heathrow is accountable for 50 % of the figure. TOP4 non European destinations from TOP4 Baltic Sea region airports are New York, USA – about 1 million passengers; Bangkok – 0.85 million passengers; Antalya – 0.71 million from top 3; un Istanbul – 0.55 million from two airports.

94 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Table 2. Baltic Sea Region Top 4 Airports and RIGA International Airport Benchmarking by Key Indicators in the Year 2012 Airport Airlines Destinations Passengers 2002 Passengers 2012 Punctuality (million) (million) Local Inter. Local Inter. Copenhagen, Denmark 63 111 1.7M 16.6 1.9 21.4 86.2 % Oslo, Norway 52 128 6.9M 6.5 9.8 11.7 86.7 % Stockholm, Sweden 66 177 6M 10.4 4.8 14.8 83.4 % Helsinki, Finland 56 80 2.8M 6.8 2.7 12.1 94.3 % Riga, Latvia 23 83 0.1M 0.6 0.1 4.7 99.8 % Source: designed by the authors on the basis of the mentioned airports official web-sources

Below are four short articles describing the best experiences of TOP4 Baltic Sea region airports. Each of the airports historically has developed some specialization. In some way, each of the airports is unique. These strengths of each airport are marked as International HUB; Environment; Efficiency and Technology; and Cargo, Precision and Modesty. For instance, Cargo stands for the best and most efficient experiences in handling and transporting cargo, Precision and Modesty is about keeping numbers tight – investments and projects are planned tightly to numbers of expected capacity of growth in the near future.

Conclusion

Accordingly to LR Ministry of Transportation the target was made for the aviation industry to become one of the leading in the Baltic Sea region. RIGA International Airport already today handles almost as many passengers as Tallinn, Vilnius and Kaunas taken together, demonstrating the dominance as the Baltic aviation hub. However, for now it is not cost effective for air carriers to land larger aircrafts in Riga, what would become crucial for further expansion of RIGA International Airport network of direct destinations. Latvia doesn’t have any 5 star hotel of the world class. There is the whole cluster of passengers, who will not consider this destination on the ground if this reason only. The authors consulted with major investors on the matter, but always received the answer that there is nothing is ready in Latvia to launch such a project. The investors have mentioned two primary reasons for their skepticism – the government policies and corruption. Dynamic development depends on easy access to services and resources. Good accessibility, effective timely, and moderately priced logistics are among the most important factors businessmen consider before they make a decision to start operations in any location. RIGA International Airport has just entered competition with really strong competitors – airports of Scandinavian capitals. The TOP4 Baltic Sea region airports are located in countries with prosperous economies, extended business networks and very rich culture. Knowing that the competitors offer better service – time, quality and range of destination they fly to,RIGA International Airport administration has to reevaluate strategic positioning or vision while attempting to go beyond of what they offer. Recognizing disadvantages of Latvian economy, the only possibility for development of Latvian aviation industry is attracting more transit and international passengers. Doing so, Latvia need larger airports, more airlines, and wider network of destinations, increased frequency and efficient connections between the flights across the air carriers.

95 Sergejs Paramonovs, Ksenija Ijevleva RIGA INTERNATIONAL AIRPORT DEVELOPMENT IN BALTIC SEA REGION AVIATION INDUSTRY CONTEXT

References

Amsterdam Airport Schiphol official website. Available https://plus.google.com/+schiphol/posts [retrieved 21.05.2014]. Attractiveness of European Regions and Cities for Residents and Visitors. European Spatial Planning Observation Network projects and researches. Available http://www.vraa.gov.lv/lv/starptautiska_sadarbiba/espon_contact/ [retrieved 02.11.2013]. Baltic Sea Region Programme 2007–2013. Available at http://www.varam.gov.lv/lat/fondi/ets/bjr_tsp/ [retrieved 02.11.2013]. Bank of Latvia official website. Available http://www.bank.lv/presei/par-inflacijas-dinamiku [retrieved 10.05.2014]. Biography of IATA CEO Bony Tyler. (2014). Available on IATA official website: https://www.iata.org/pressroom/pages/ ceo-biography.aspx [retrieved 01.05.2014]. Center for aviation CAPA official website. Available http://centreforaviation.com/analysis/airlines-and-airports-feeling- impact-of-global-economic-weakness-with-continued-freight-pressures-ev-63705 [retrieved 01.05.2014]. Centre of Demography, University of Latvia, Statistics. Available http://www.popin.lanet.lv/en/index_eng.html [retrieved 10.05.2014]. Copenhagen airport official website. Available http://www.cph.dk/en/ [retrieved 21.05.2014]. De Neufville, R., Odoni, A. (2003). Airport Systems: Planning Desigh, and Management. 2nd Ed. 883 p. Economic Benefits From Air Transport in Sweden. (2011). Oxford economics. Available http://www.svensktflyg.se/wpcontent/uploads/2011/10/economic-benefits-from-air-transport-in-sweden-v1.1.pdf [retrieved 02.11.2013]. Economics Benefits from Air Transport in Latvia. (2011). Oxford Economics, Abbey House. OXFORD OX1 1HB, UK, p. 25. EU Baltic Sea region strategy. Available http://www.mfa.gov.lv/lv/Arpolitika/eu/es-strategija/ [retrieved 02.11.2013]. Eurocontrol Annual Report 2012. Available www.eurocontrol.int/documents/eurocontrol-annual-report-2012 [retrieved 02.11.2013]. Fry, J., Humhpreys, I. (2001). An international survey of performance measurement in airports. Performance Manage- ment Research Unit, Open University Business School, Walton Hall, Milton Keynes. Internation Civil Aviation Organization official website. Available http://www.icao.int/Pages/default.aspx [retrieved 21.05.2014]. Ministry of Economics of the Republic of Latvia official website. Available http://em.gov.lv/em/2nd/?id=33397&cat=621 [retrieved 10.05.2014]. Official site of LR Ministry of Transport. Available www.sam.gov.lv/satmin/content/?cat=95 [retrieved 10.12.2013]. Official statistics of Central Statistical Bureau of Latvia. Available websitehttp://data.csb.gov.lv/Table. aspx?layout=tableViewLayout1&px_tableid=TR0300.px&px_path=transp__Ikgad%c4%93jie%20statistikas%20 dati__Transports&px_language=en&px_db=transp&rxid=cdcb978c-22b0-416a-aacc-aa650d3e2ce0 [retrieved 05.05.2014]. Official website of Airbus. Available www.airbus.com/company/market/orders-deliveries/airbus-press-conference/ [retrieved 02.03.2014]. Remarks of Tony Tyler at the ACI Airport Economics and Finance Conference in London (13.03.2014). Available on IATA official website: http://www.iata.org/pressroom/speeches/Pages/2014-03-13-01.aspx [retrieved 01.05.2014]. RIGA International Airport Yearbook 2012. Available http://www.riga-airport.com/uploads/files/Gadagramata_2012_ ENG_Final.pdf [retrieved 11.05.2014]. Summary of development plan of the RIGA International Airport 2012–2036. Available http://www.RIGA-airport.com/ uploads/files/Par%20lidostu/Lidostas_attistibas_plana_kopsavilkums.pdf [retrieved 30.11.2013]. Thelle, M. H., Pedersen, T. T., Harhoff, F. (2012, June). Airport Competition in Europe. Copenhagen economics. World Airport Traffic Report 2012. Airports Council International. Available http://www.aci.aero/News/Releases/ Most-Recent/2013/09/03/ACI-Releases-its-2012-World-Airport-Traffic-Report-Airport-Passenger-Traffic-Main- tains-Momentum--Cargo-Growth-Remains-Almost-flat-for-Second-Year--as-Advanced-Economies-Face-Austeri- ty- [retrieved 10.12.2013]. World Airport Traffic Report 2011. Airports Council International. Available www.aci.aero/News/Releases/Most-Re- cent/2012/08/27/ACI-Releases-its-2011-World-Airport-Traffic-Report-Airport-Passenger-Traffic-Remains-Strong- as-Cargo-Traffic-Weakens [retrieved 12.04.2014].

96 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) rygos tarptautinio oro uosto plėtra baltijos jūros regiono aviacijos versle

Sergejs Paramonovs, Ksenija Ijevleva Latvijos universitetas (Latvija)

Santrauka

Straipsnyje autoriai analizavo Latvijos ekonominius rodiklius, ypač kreipdami dėmesį į aviacijos verslo plėtrą. Be to, analizuojama kelevių ir krovinių gabenimo dinamika, ypač Rygos tarptautiniame oro uoste. Analizuojamas šio oro uosto plėtros planas iki 2036 metų. Autoriai lygino Rygos tarptautinio oro uosto duomenis su kitų Baltijos jūros regiono uostų duomenimis, analizė atlikta 300 kilomentrų spindulio zonoje. Kitas lyginimui svarbus kriterijus – oro uostas turi būti pasauliniame šimtuke, t. y. tarp geriausių oro uostų. Artimiausi stiprūs konkurentai – Skandinavijos oro uostai, teikiantys kokybiškas paslaugas. Siekiant plėtoti aviacijos verslo šaką, rekomenduojama stengtis kuo daugiau pritraukti tranzitinių krovinių ir keleivių. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Rygos tarptautinis oro uostas, Baltijos jūros regionas, plėtros planas.

JEL KLASIFIKACIJA: M160, R110, R380

97 Jurgita Paužuolienė, Jolanda Daubarienė ORGANIZACINĖS KULTŪROS IR SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS RAIŠKA UAB ,,KRETINGOS VANDENYS“

ORGANIZACINĖS KULTŪROS IR SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS RAIŠKA UAB ,,KRETINGOS VANDENYS“

Jurgita Paužuolienė,1 Jolanda Daubarienė2

Klaipėdos universitetas, Klaipėdos valstybinė kolegija (Lietuva)

ANOTACIJA Organizacinė kultūra ir socialinė atsakomybė yra veiksmingos priemonės, darančios įtaką organizacijos veiklai ir rezultatams. Kai organizacijoje nustatytos tam tikros normos, principai, taisyklės ir vertybės, jos darbuotojai dirba našiau, geriau jaučiasi, mažėja nepasitikėjimo, įtampos, nesaugumo pojūtis. Siekiama ištirti UAB ,,Kretingos vandenys“ organizacinės kultūros ir socialinės at- sakomybės būklę, išsiaiškinant privalumus ir sunkumus, pateikiant rekomendacijų, kaip tobulinti analizuojamas sritis. Straipsnyje analizuojama, kiek darbuotojai yra susipažinę su organizacinės kultūros įgyvendinimu organizacijoje. Aptariama socialinės atsako- mybės nauda, privalumai ir sunkumai, su kuriais organizacijoje susiduriama. Vertinama, kokioms organizacinės kultūros ir socialinės atsakomybės sritims organizacijoje skiriamas didžiausias dėmesys. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: organizacinė kultūra, socialinė atsakomybė, organizacija.

JEL KLASIFIKACIJA: M14, L2 DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v15i1.983

Įvadas

Organizacinė kultūra apima visų darbuotojų pastangas, remiasi bendromis žmonių vertybėmis. Darbuo- tojai siekia dirbti organizacijose, kur su jais elgiamasi sąžiningai, paisoma jų interesų. Šiandien verslas kelia vis naujus reikalavimus, kad organizacijų veikla būtų skaidri, skatinamas pilietiškumas. Žmonės, suvok- dami socialinės atsakomybės (SA) ir organizacinės kultūros reikšmę, savo veikloje dažniau pradėjo taikyti etiško ir skaidraus valdymo principus. Socialiai atsakinga organizacija ne tik prisideda prie aplinkosaugos, bet ir įneša didelį indėlį į geresnių visuomenės gyvenimo sąlygų kūrimą, gerina darbuotojų darbo sąlygas, pritraukia ir išlaiko geriausius specialistus, vykdo skaidrų verslą. Organizacinė kultūra vienija organizacijos darbuotojus, gerina moralinę atmosferą darbe, didina darbuotojų pasitikėjimą. Be šių bendrų privalumų, pati įmonė neišvengiamai gauna didžiulę naudą, nes formuojamas geras įvaizdis visuomenės akyse, kyla prestižas, didėja konkurencinis pranašumas. Lojalūs klientai, nauji potencialūs vartotojai įpareigoja organi- zaciją veikti atsakingai, tuo tarpu organizacija įsipareigoja vartotojams teikti aukštos kokybės paslaugas, o

1 Jurgita Paužuolienė – vadybos mokslų krypties doktorantė, Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros asistentė. Moksliniai interesai: organizacinė kultūra, įmonių socialinė atsakomybė, personalo valdymo problemos Adresas: Minijos g. 153, LT-93185 Klaipėda El. paštas: [email protected] Tel.: +370 6 214 1916 2 Jolanda Daubarienė – Klaipėdos valstybinės kolegijos Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros lektorė. Moksliniai interesai: darbuotojų saugos ir sveikatos valdymo problemos Adresas: Jaunystės g. 1, LT-91274 Klaipėda El. paštas: [email protected] Tel.: +370 698 315 03

98 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) tai lemia ne tik geresnius organizacijos finansinius rodiklius bet ir darbuotojų darbo kokybę, organizacijos veiklos plėtrą. Straipsnyje keliami probleminiai klausimai: kaip socialinė atsakomybė ir organizacinė kultūra įgyven- dinama UAB ,,Kretingos vandenys“; su kokiais sunkumais susiduria organizacijos, įgyvendindamos organi- zacinę kultūrą ir socialinę atsakomybę UAB ,,Kretingos vandenys“, kokie jų privalumai? Objektas: UAB ,,Kretingos vandenys“ organizacinė kultūra ir socialinė atsakomybė. Tikslas: ištirti UAB ,,Kretingos vandenys“ organizacinės kultūros ir socialinės atsakomybės būklę, išsiaiškinant privalumus ir sunkumus, pateikti rekomendacijų, kaip tobulinti analizuojamas sritis. Uždaviniai: • išanalizuoti organizacinę kultūrą ir socialinę atsakomybę teoriniu aspektu. • ištirti UAB ,,Kretingos vandenys“ organizacinės kultūros ir socialinės atsakomybės įgyvendinimą išryškinant privalumus ir sunkumus, su kuriais susiduria organizacija. Metodai: mokslinės literatūros analizė, sisteminimas, anketavimas, tyrimo duomenų analizė SPSS programa.

1. Organizacinės kultūros ir socialinės atsakomybės teoriniai aspektai

Organizacinė kultūra pasireiškia jos narių elgesiu, įsitikinimais, vertybėmis, požiūriais ir yra vertingas įmonės konkurencinio pranašumo šaltinis, nes ji formuoja organizacines procedūras, vienija organizacijos darbuotojų gebėjimus į darnią visumą, siūlo sprendimus problemų, kurios kyla organizacijoms, ir taip gali padėti organizacijai pasiekti savo tikslus (Yilmaz, 2008, cituota: Ahmad, 2012; Ehtesham, Muhammad, Mu- hammad, 2011). Organizacinė kultūra gali vaidinti tiek teigiamą, tiek neigiamą vaidmenį pritraukiant ir išlaikant darbuotojus. Jei lyderiai supranta organizacinės kultūros vaidmenį ir jos valdymo naudingumą, tai gali sutelkti organizacijas veikti kartu, siekiant sėkmingos veiklos (Osland, Turner, Kolb, Rubin, 2007). Be to, pastebima, kad organizacinė kultūra gali suburti darbuotojus į darnią ir stiprią komandą, dėl ko kyla organizacijos produktyvumas. Darbuotojai jaučiasi labiau motyvuoti siekti organizacijos tikslų. Apie organi- zacinę kultūrą galime spręsti iš organizacijos vertybių, pasakojimų ir mitų, sklandančių apie įmonę (Gregory, Harris, Armenakis, Shook, 2009; Gupta, 2011, Lee, Cartier, 2005), iš įmonės darbuotojų kalbų, ritualų, tra- dicijų, klimato, vyraujančio organizacijoje, bei kitų kultūros raiškos elementų (Šimanskienė, 2008; Chang, Lu, 2007). Kiekviena organizacija puoselėja savitą, tik jai būdingą kultūrą, išskiriančią ją iš kitų organizacijų, su- teikiančią jai konkurencinio pranašumo. Vienos organizacijos linkusios labiau rizikuoti, kitos labiau orientuotos į pasyvų laukimą. Iš esmės organizacinė kultūra yra organizacijos „asmenybė“. Akcentuotina, kad nemažai vadovų į kalbas apie organizacinę kultūrą žiūri abejingai ir mano, kad organizacinė kultūra turi ma- žai įtakos tokiems su verslu susijusiems dalykams kaip pelno gavimas, aukštos kokybės siekis ir pan. Tačiau faktai byloja, kad organizacinė kultūra yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių sėkmingus organizacijos pokyčius ir nešančių ilgalaikę sėkmę. Atlikti tyrimai rodo, kad organizacinė kultūra yra svarbus ir nemažai įtakos darantis reiškinys organizacijos darbo našumui, veiklos rezultatams, darbuotojų pasitenkinimui darbu ir pan. Organizacinė kultūra gali veikti kaip motyvavimo priemonė ar kaip priemonė, padedanti darbuotojams siekti organizacijos tikslų. Ji padeda palaikyti atitinkamą darbuotojų atsidavimo ir intensyvumo lygį, kas dažnai būdinga sėkmingai organizacijai (Deal ir Kennedy, 1982; Silvertornas, 2004, cituota: Nango, Ikyanyon 2012). Tiesiogiai veikia tokius dalykus, kaip darbuotojų pasitenkinimas ir įsipareigojimas, moralė, komandinis darbas bei organizacijos veiklos rezultatai (Macintosh, Doherty, 2007). D. B. Lund (2003) atliko tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, kaip organizacinė kultūra veikia darbuotojų pasitenkinimą. Autorius pabrėžia, kad siekdama išlaikyti konkurencinį pranašumą organizacija turi puoselėti santykius su darbuotojais. Ištirta, kad savo darbu patenkinti ir nelinkę jo palikti darbuotojai daug didesnį dėmesį rodo klientams, jų poreikiams. Svarbu pabrėžti, kad būtina ne tik puoselėti organizacinę kultūrą, bet būtina susitelkti į aiškų tikslą išorinėje aplinkoje, kur ir kreipiama ta kultūra. Tai iliustruoja 1990 metais Europoje atliktas tyrimas (Stanic, Boyle, 2000), kai nagrinėtos 24 paslaugų sektoriuje veikiančios organiza-

99 Jurgita Paužuolienė, Jolanda Daubarienė ORGANIZACINĖS KULTŪROS IR SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS RAIŠKA UAB ,,KRETINGOS VANDENYS“ cijos. Tyrimas atskleidė, kad visos sėkminga veikla pasižymėjusios organizacijos turėjo aiškiai apibrėžtą, į išorinį tikslą orientuotą organizacinę kultūrą. Organizacinė kultūra veikia socialinę atsakomybę per organizacijos vertybių sistemą. Šios vertybės skatina atitinkamą individo elgesį organizacijoje. Tiriant žmogaus požiūrį galima gauti informacijos ir apie organizacinę kultūrą, kuri apima socialines vertybes, dalyvavimo jausmą ir kolegų tarpusavio bendradarbia- vimą (Dodji, Mahmoodi, Asadi, 2014). S. Lewio (2003) teigimu, visuomenės vertybės, naujos verslo gali- mybės, klientų pasitenkinimas, organizacijos reputacija, puikūs santykiai su suinteresuotomis šalimis veikia kaip skirtingos varomosios jėgos, kurios motyvuoja verslo organizacijas įgyvendinti įmonių socialinės at- sakomybės (ĮSA) iniciatyvas tokiose srityse kaip žmogaus ir darbuotojų teisės, aplinkosauga ir korupcija. M. Morsing, M. Schultz (2006) teigimu, ĮSA iniciatyvos tampa organizacijos vertybių dalimi ir įgyvendi- namos kasdienėje veikloje, jos paprastai sukelia teigiamą suinteresuotųjų grupių reakciją, tada ĮSA neprieš- tarauja išorinių suinteresuotųjų grupių siekiams ir tampa svarbiu instrumentu verslo konkurencinėse varžy- bose (Juščius, 2009). ĮSA visuomenės labui padeda sumažinti ar net panaikinti atotrūkį tarp organizacijos ir suinteresuotųjų grupių vertybinių nuostatų. Dėl to visuomenės pasitikėjimas tokiomis organizacijomis auga. Pasak J. Jakulevičienės (2012), socialinė atsakomybė yra svarbi, nes mažina sąnaudas (pvz., žaliavų ir energijos išteklių taupymas, mažesnė darbuotojų kaita, išaugęs jų darbo efektyvumas); užtikrina geresnį verslo rizikos valdymą (pvz., mažinama reputacijos praradimo ar priežiūros institucijų sankcijų rizika); padeda užsitarnauti palankesnį klientų požiūrį; pritraukia darbuotojus; kuria geresnį prekinį ženklą; skatina inovacijas (Chawak, Dutta, 2014). Socialiai atsakingose organizacijose darbuotojams sudaroma galimybė mokytis, kurti ir realizuoti save, kaip atlygį už atliekamą darbą gauti ne tik pinigų, bet ir sustiprinti savigarbą, organizacija supranta šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimo svarbą, todėl sudaro darbuotojams palankias darbo sąlygas. Tokiose organizacijose puikiai veikia darbuotojų informavimo sistema, darbuotojams suteikiama daugiau įgaliojimų, rūpinamasi jų darbingumu ir darbo sauga, didesnė darbo įvairovė, suteikiamos lygios teisės ir vienodas atlyginimas moterims ir vyrams (Green paper, 2001). Apibendrinant galima teigti, kad ĮSA nauda yra įvairiapusė. Šiuolaikiniame versle įmonės, siekdamos būti konkurencingos, negali nekreipti dėmesio į socialinę atsakomybę ar organizacinę kultūrą. Organizacijos egzistuoja tik pritariant visuomenei, todėl kiekviena organizacija turėtų vykdyti savo veiklą, keldama kuo mažesnę grėsmę aplinkai ir žmogui.

2. Tyrimo metodologija

Siekiant ištirti organizacinės kultūros ir socialinės atsakomybės įgyvendinimą UAB ,,Kretingos vandenys“ atliktas kiekybinis tyrimas, apklausa raštu. Klausimyne pateikta dešimt klausimų. Penki klausimai pateikti pagal ranginę skalę, kur 1 reiškia visišką pritarimą, 5 – visišką nepritarimą. Respondentams pateiktas vienas atvirasis klausimas, kur prašyta parašyti savo nuomonę. Vienu klausimu respondentai galėjo pasirinkti daugiau kaip kelis jiems tinkamus atsakymo variantus. Trys klausimai pateikti siekiant išsiaiškinti respondentų demografinius požymius: amžių, darbo stažą ir pareigas organizacijoje. Kiekvienam respondentui anketa pateikta individualiai ir paprašyta sudalyvauti apklausoje. Tyrimas vykdytas 2014 m. balandžio mėnesį. Įmonėje dirba 85 žmonės. Apklausti 64 įmonės darbuotojai, esant 5 proc. paklaidai. Daugiausiai apklausoje dalyvavo vyrų, nes jie sudaro organizacijos daugumą. Daugiausiai dalyvavusių respondentų yra 45–54 metų amžiaus (35,9 proc.), 29,3 proc. – vyresnių nei 55 metų amžiaus, 10,4 proc. apklaustųjų – nuo 18 iki 25 metų amžiaus, 10,9 proc. apklaustųjų – nuo 26 iki 34 metų amžiaus ir 35–44 metų amžiaus – 12,5 proc. Darbo stažo aspektu didžiausią apklaustųjų dalį sudarė turintieji daugiau kaip 9 metų darbo stažą (34,4 proc.), 25,0 proc. įmonėje dirba nuo 6 iki 9 metų, 18,8 proc. – nuo 1 iki 3 metų, 17,2 proc. – nuo 3 iki 6 metų ir iki 1 metų – tik 4,7 proc. apklaustųjų. Pagal užimamas pareigas apklausoje dalyvavo 5,1 proc. aukš- čiausios grandies vadovų, 11,9 proc. – vidurinės grandies vadovų, 16,9 proc. – žemiausios grandies vadovų ir 66,1 proc. – darbininkai, neturintys pavaldinių. Gauti duomenys apdoroti SPSS (angl. Statistical Package for the Social Sciences) programa (17.1 ver- sija). Duomenims analizuoti pasirinkta aprašomoji statistika (procentai, vidurkiai [toliau tekste – V], moda).

100 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Vidurkiams palyginti pasirinkta dispersinė analizė, taikytas ANOVA testas. ANOVA testas parodo kintamųjų tarpusavio ryšį, t. y. ar kintamieji yra statistiškai susiję ir daro įtaką vienas kitam: jei reikšmingumo lygmuo p ≤0,05, tai kintamieji vienas kitą veikia, jei p >0,05 – ne. Aiškinantis statistinį vidurkių reikšmingumo skir- tumą tiems teiginiams, kuriems egzistuoja statistinė sąsaja, analizuojamas ANOVA testo Turkey kriterijus. Siekiant įvertinti klausimyno skalės vidinį nuoseklumą dažniausiai naudojamas Cronbacho alfa (Cronbach’s alpha) koeficientas, kuris remiasi pavienių klausimų, sudarančių klausimyną, koreliacija ir įvertina, ar visi skalės klausimai pakankamai atskleidžia tiriamąjį dydį ir leidžia patikslinti reikiamų klausimų skaičių ska- lėje (Pukėnas, 2009).

3. UAB ,,Kretingos vandenys“ organizacinės kultūros ir socialinės atsakomybės įgyvendinimo tyrimo rezultatų analizė

Tyrimu siekta išsiaiškinti darbuotojų požiūrį į įmonės vykdomą įmonių socialinę atsakomybę bei or- ganizacinę kultūrą. 1 lentelėje pateikta Cronbacho alfa koeficiento reikšmė, kuri tinkamai ir kokybiškai sudarytam klausimynui turėtų būti didesnė kaip 0,7 (kai kurių autorių teigimu – 0,6). Šiuo atveju analizuojant klausimyno skalių vidinį nuoseklumą gauta, kad Cronbacho alfa koeficientas yra didesnis kaip 0,8. Tai reiškia, kad skalė sudaryta tinkamai.

1 lentelė. Klausimyno skalių vidinio nuoseklumo vertinimas Skalės pavadinimas Standartizuotų Skalės Cronbacho alfa duomenų Cronbacho klausimų koeficientas alfa koeficientas skaičius Teiginiai, susiję su organizacine kultūra 0,8509 0,8485 11 Teiginiai, atskleidžiantys ĮSA naudą 0,8245 0,8366 7 Teiginiai, atskleidžiantys ĮSA privalumus 0,8641 0,8669 10 Teiginiai, atskleidžiantys respondentų nuomones, 0,8829 0,8787 12 kiek organizacija skiria dėmesio tam tikroms sritims Šaltinis: sudaryta remiantis 2014 m. atlikto tyrimo rezultatais

Spearman-Brown’o padidinto patikimumo koeficientas įvardytas kaip standartizuotų duomenų Cronba- cho alfa koeficientas. Kaip matyti 1 lentelėje, jo reikšmė artima Cronbacho alfa koeficiento reikšmei, o tai reiškia, kad atsakymų į paskirus klausimus dispersijos yra panašios. Respondentų pirmuoju klausimu teirautasi, kiek kiekvienas pateiktas teiginys būdingas jų organizacijai, čia 1 reiškia visišką sutikimą, 5 – visišką nesutikimą su pateiktuoju teiginiu. Pateiktoje 2 lentelėje matyti, kad įmonės darbuotojai su daugeliu pateiktų teiginių sutinka tik iš dalies. Respondentai sutinka (moda 2) su tokiais teiginiais kaip: organizacijoje vyksta bendros šventės, kur kviečiami dalyvauti visi darbuotojai ar net jų šeimų nariai (V 2,19); organizacijoje yra daug organizacijos simboliką rodančių daiktų (V 2,28); organizacijoje puoselėjami draugiški ir korektiški santykiai tarp bendradarbių (V 2,31); organizacijos misija aiškiai suformuota (V 2,44); organizacijoje vertinamas lojalumas, patirtis (V 2,46); organizacijoje yra ryškių lyderių, kuriuos pripažįsta darbuotojai (V 2,52). Iš dalies respondentai sutinka (moda 3), kad organizacijoje daug dėmesio skiriama vertybėms, kurios žinomos visiems darbuotojams (V 2,76). Tik iš dalies darbuotojai susipažinę su organizacijos įkūrimo istorija (V 2,64), tik iš dalies organizacijoje jaučiasi saugūs (V 2,65). Tik iš dalies sutinkama (moda 3), kad sprendimai organizacijoje priimami atsižvelgiant į daugelio darbuotojų nuomonę (V 3,20). Galima pastebėti, kad organizacijoje įgyvendinama organizacinė kultūra. Tačiau akcentuotina, kad tam tikra dalis darbuotojų (o tai būtų žemiausios grandies vadovai ir kai kurie darbuotojai, neturintys pavaldinių) teigė, jog nesusipažinę su organizacijos vertybėmis, jos įkūrimo istorija, todėl siūlytina organizacijos vadovybei labiau akcentuoti šiuos organizacinės kultūros elementus. Vertybės yra nematomas, bet svarbiausias organizacinės kultūros aspektas. Kiekviena organizacija turi vertybių rinkinį, kurį perduoda savo nariams. Teigiama, kad vertybės veikia kaip elgseną stiprinantis veiksnys, aiškiai nurodantis, kaip reikėtų elgtis tam tikrose situacijose. Aiškiai apibrėžtos vertybės sumažina elgesio dviprasmiškumą ir „pade-

101 Jurgita Paužuolienė, Jolanda Daubarienė ORGANIZACINĖS KULTŪROS IR SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS RAIŠKA UAB ,,KRETINGOS VANDENYS“ da“ darbuotojams priimti sprendimus. Aptarę ir nuoširdžiai priėmę vertybes darbuotojai elgiasi kūrybiškiau, geriau išnaudoja neapibrėžtų situacijų teikiamas galimybes, sumaniau sprendžia sudėtingas problemas nei tie, kurie griežtai laikosi nustatytų tikslų ir procedūrų. Taigi vadovavimą, kuris remiasi vertybėmis, taikanti organizacija geba lanksčiau prisitaikyti prie aplinkos reikalavimų (Andrijauskaitė, 2003). Tikėtina, kad ver- tybių akcentavimas skatintų darbuotojus labiau įsipareigoti organizacijai ir atitinkamai elgtis.

2 lentelė. Darbuotojų požiūris į organizacijos organizacinę kultūrą (vidurkis, moda, st. nuokrypis, ANOVA testo p reikšmė)

Vidurkis St. P reikšmė Nr. Teiginiai Moda (užimamos (V) nuokrypis pareigos) Daug dėmesio skiriama organizacijos vertybėms, jos 1. 2,76 3 ,867 ,107 žinomos visiems darbuotojams 2. Aiškiai suformuluota organizacijos misija 2,44 2 ,003 ,000 Organizacijos darbuotojams žinoma organizacijos įkūrimo 3. 2,64 3 ,744 ,592 istorija Organizacijoje yra daug organizacijos simboliką 4. 2,28 2 ,878 ,084 atskleidžiančių daiktų (kalendorių, puodelių, rašiklių ir kt.) Organizacijoje atliekami tam tikri ritualai (pvz., pagerbiami 5. 2,43 2 ,057 ,180 darbuotojai, švenčiamos šventės ir kt.) 6. Organizacijoje vertinamas lojalumas, patirtis 2,46 2 ,985 ,202 Organizacijoje puoselėjami draugiški ir korektiški santykiai 7. 2,31 2 ,907 ,012 tarp bendradarbių Organizacijoje yra ryškių lyderių, kuriuos pripažįsta 8. 2,52 2 ,841 ,629 darbuotojai Organizacijoje organizuojamos bendros šventės, kur 9. 2,19 2 ,702 ,270 kviečiami visi darbuotojai ar net jų šeimų nariai 10. Dirbdami šioje organizacijoje darbuotojai jaučiasi saugūs 2,65 3 ,828 ,175 Sprendimai organizacijoje priimami atsižvelgus į daugelio 11. 3,20 3 ,105 ,551 darbuotojų nuomonę Šaltinis: sudaryta remiantis 2014 m. atlikto tyrimo rezultatais

Aiškinantis, kokie demografiniai duomenys lėmė atitinkamus pasirinkimo variantus, atliktas ANOVA testas. Analizuojant statistinį vidurkių reikšmingumo skirtumą tiems teiginiams, kuriems egzistuoja statisti- nė sąsaja, taikytas ANOVA testo Turkey kriterijus. 2 lentelėje pateikiama p reikšmė analizuojant duomenis dėl užimamų pareigų. Nustatyta, kad vidurinės ir žemiausios grandies vadovai, lyginant su aukščiausios grandies vadovais, linkę labiau sutikti, kad organizacijoje aiškiai suformuluota misija (p ≤0,05 = 0,000). Ta- čiau negalime teigti, kad aukščiausios grandies vadovai numatytai organizacijos misijai prieštarauja. Bendrai visi darbuotojai teigė, kad misija organizacijoje suformuluota tinkamai (moda 2, žr. lentelę 2). Darbuotojai, neturintys pavaldinių, labiau pritaria, kad organizacijoje yra draugiški ir korektiški santykiai tarp bendradar- bių (p ≤0,05 = 0,012), tuo tarpu žemiausios grandies vadovai tik iš dalies sutinka su šiuo teiginiu. Tai gali rodyti, kad intensyviau bendrauja bendradarbiai, neturintys pavaldinių, nei žemiausios grandies vadovai. Todėl ir santykiai yra draugiškesni tarp šių darbuotojų. Darbuotojų teirautasi, kaip organizacijoje keičiamasi informacija. Informacijos sklaida yra labai svarbus organizacinės kultūros aspektas. Tuo parodoma, kokie ryšiai sieja organizacijos narius, kokiomis priemonė- mis perduodama informacija.

102 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

3 lentelė. Keitimasis informacija organizacijoje (galima pasirinkti kelis atsakymo variantus) Nr. Pasirinkimo variantai Procentai Pasirinkimo dažnumas, procentais 1. Reikiamą informaciją gaunu susirinkime 20,3 59,6 2. Informaciją gaunu iš kolegų 22,9 67,3 3. Informaciją gaunu internetu 3,9 11,5 4. Skaitau informaciją, pateiktą skelbimų lentoje 5,9 17,3 5. Kas nors pasako, ką daryti 5,9 17,3 6. Informaciją perduoda vadovas 26,1 76,9 7. Tiesiog dirbu savo darbą – nebūtina visko žinoti 9,2 26,9 8. Turime žmogų, kuris praneša visas naujienas 5,9 17,3 Šaltinis: sudaryta remiantis 2014 m. atlikto tyrimo rezultatais

Pateiktoje 3 lentelėje matyti, kad dažniausiai informaciją perduoda vadovas (76,1 proc.); dažnai ji gaunama iš kolegų (67,3 proc.); gana dažnai reikiama informacija gaunama susirinkimų metu (59,6 proc.). Rečiausiai rinktasi variantą, kad informacija gaunama internetu (11,5 proc.), perskaitoma skelbimų lentoje (17,3 proc.), kas nors pasako, ką daryti (17,3 proc.). Iš pateiktų atsakymų galima matyti, kad informacija daž- niausiai perduodama tiesiogiai vadovo, susirinkimų metu ar kolegų ir tik retais atvejais informacijai perduoti pasitelkiamos tokios priemonės kaip internetas ar skelbimų lentos. Paklausus darbuotojų, kuo įmonių socialinė atsakomybė naudinga organizacijai, kaip labiausiai svarbios sritys išskirta: tai padeda pritraukti ir išlaikyti geriausius darbuotojus (V 2,40), gerina įmonės įvaizdį (V 2,17), prisideda prie geresnės gyvenimo kokybės kūrimo (V 2,30), čia moda 2. Kaip iš dalies svarbios sritys (moda 3) paminėta, kad ĮSA padeda mažinti energijos ir atliekų kiekį bei joms skiriamas išlaidas (V 2,56), padeda diferencijuoti verslą (V 2,77), pasiruošti pokyčiams griežtėjant įstatymams (V 2,51) ir gali padėti atverti naujas rinkas (2,55). Atsakinga verslo praktika gali padėti organizacijai sukurti konkurencinį pranašumą, atverti naujas galimybes, sumažinti veiklos sąnaudas. Kai kurių mokslininkų (Juščius, 2007; Kotler, Lee, 2007) teigimu, vienas iš būdų formuoti palankų įvaizdį visuomenės akyse, kitaip tariant, ne tik laikytis įstatymų, tarptautinių susitarimų ir sutartų elgsenos normų, bet ir siekti didinti visuomenės gerovę, diegti socialiai atsakingo verslo standartus, kuriais vadovaujantis į savo veiklos vidinius procesus ir išorinius santykius savanoriškai integruoti socialinius, aplinkosaugos ir skaidraus verslo principus. Galima teigti, kad organizacijų, kurios pasiryžusios vykdyti socialiai atsakingas iniciatyvas, nauda yra įvairiapusė. Atliktas ANOVA testas atskleidė, kad darbuotojų užimamos pareigos turi įtakos pasirinkimo variantams, kiti demografiniai duomenys pasirinkimo variantams įtakos neturėjo. Vidurinės grandies vadovai labiau linkę manyti, kad ĮSA padeda pasiruošti griežtėjant įstatymams (p ≤0,05 = 0,026), tuo tarpu darbuotojai nelinkę šiam teiginiui pritarti. Aukščiausios grandies vadovai linkę sutikti, kad ĮSA gerina įmonės įvaizdį (p ≤0,05 = 0,038) bei prisideda prie geresnės gyvenimo kokybės kūrimo (p ≤ 0,05 = 0,047), tuo tarpu vidu- rinės bei žemesnės grandies vadovai mažiau linkę sutikti su šiais teiginiais.

4 lentelė. Socialinės atsakomybės (SA) nauda organizacijai (vidurkis, moda, st. nuokrypis, ANOVA testo p reikšmė) St. p reikšmė Nr. Teiginiai Vidurkis Moda nuokrypis (užimamos pareigos) 1. Padeda sumažinti energijos ir atliekų kiekį bei joms 2,56 3 ,879 ,356 skiriamas išlaidas 2. Padeda diferencijuoti verslą 2,77 3 ,750 ,157 3. Padeda pasiruošti pokyčiams griežtėjant įstatymams 2,51 3 ,639 ,026 4. Gali padėti atverti naujas rinkas 2,55 3 ,889 ,311 5. Padeda pritraukti ir išlaikyti geriausius darbuotojus 2,40 2 ,947 ,238 6. Gerina įmonės įvaizdį 2,17 2 ,672 ,038 7. Prisideda prie gyvenimo kokybės gerinimo 2,30 2 ,890 ,047 Šaltinis: sudaryta remiantis 2014 m. atlikto tyrimo rezultatais

103 Jurgita Paužuolienė, Jolanda Daubarienė ORGANIZACINĖS KULTŪROS IR SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS RAIŠKA UAB ,,KRETINGOS VANDENYS“

Darbuotojų teirautasi, kokie, jų manymu, pagrindiniai motyvai organizacijai būti socialiai atsakinga. Darbuotojai minėjo įvairius motyvus, dėl ko organizacijai verta tokia būti. Jų manymu, tai padeda laikytis darbo drausmės, gaunama ekonominė nauda, gerinamas įmonės įvaizdis, paisoma etiško elgesio, lojalumo principų, didesnė motyvacija, padeda išlaikyti gerus darbuotojus, ilgalaikis įsipareigojimas etiškai elgtis ir prisidėti prie geresnės darbuotojų, klientų bei aplinkos kokybės kūrimo. Akcentuotina, kad SA veikla prisideda prie organizacijos žinomumo didinimo ir padeda kurti įmonės, kaip atsakingo rinkos dalyvio, įvaizdį. Organizacija savo misijoje akcentuoja, kad įsipareigoja savo abonentams teikti efektyviausiai jų poreikius tenkinančias paslaugas, siekdamos gerinti jų gyvenimo kokybę, šalies vandentvarkos paslaugų sektoriuje diegti etiškos ir skaidrios veiklos principus. Tai ir parodo šios organizacijos įsipareigojimų sritis socialiai atsakingoje veikloje. Respondentų teirautasi, kokie, jų nuomone, yra didžiausi sunkumai, su kuriais susiduria organizacija (5 lentelė). Pasak respondentų, tai būtų reikalingų žinių trūkumas įgyvendinant socialinę atsakomybę (V 2,36) bei organizacijai keliami didesni reikalavimai (V 2,34), moda 2. Iš dalies respondentai sutinka (moda 3), kad didėja veiklos sąnaudos (V 2,60), neigiama įtaka pelnui (V 2,89), be to, darbuotojams tai yra papildomas darbas (V 2,62).

5 lentelė. Didžiausi sunkumai, su kuriais susiduria organizacija įgyvendindama socialinę atsakomybę (vidurkis, moda, st. nuokrypis) Nr. Kriterijai Vidurkis Moda St. nuokrypis 1. Didėja veiklos sąnaudos 2,60 3 ,689 2. Neigiama įtaka pelnui 2,89 3 ,891 3. Organizacijai keliami didesni reikalavimai 2,34 2 ,678 4. Reikalingų žinių trūkumas įgyvendinant socialinę atsakomybę 2,36 2 ,831 5. Darbuotojams – papildomas darbas 2,62 3 ,860 Šaltinis: sudaryta remiantis 2014 m. atlikto tyrimo rezultatais

Tokia respondentų nuomonė rodo, kad socialinės atsakomybės įgyvendinimas organizacijoje nesuke- lia didelių sunkumų. Visoms organizacijoms, įgyvendinančioms ĮSA, keliami didesni reikalavimai, tačiau nereikėtų pamiršti, kad organizacijos savanoriškai įsipareigoja dalyvauti šioje iniciatyvoje. Daugumai orga- nizacijų trūksta žinių įgyvendinti socialinę atsakomybę, todėl visiškai natūralu, kad ir šios organizacijos darbuotojams tokių žinių trūksta. Galima teigti, kad darbuotojai įžvelgia pagrįstus ĮSA sunkumus, kartu suvok- dami, kad ĮSA nedaro neigiamos įtakos pelnui, tai darbuotojams nėra papildomas darbas ir veiklos sąnaudos nedidėja. Todėl respondentų įvertinimai leidžia daryti išvadą, kad apklaustieji analizuojamoje organizacijoje įžvelgia daugiau privalumų nei trūkumų, tai atskleidžia 6 lentelėje pateikti duomenys. 6 lentelė. Organizacijų, įgyvendinančių socialinę atsakomybę, privalumai (vidurkis, moda, st. nuokrypis, ANOVA testo p reikšmė) p reikšmė Nr. Kriterijai Vidurkis Moda St. nuokrypis (užimamos pareigos) 1. Tinkamo pavyzdžio rodymas 2,22 2 ,769 ,099 2. Geresnis įmonės įvaizdis 2,06 2 ,763 ,725 3. Didesnis darbuotojų lojalumas 2,24 2 ,751 ,001 4. Mažesnės sąnaudos (pvz., padeda sumažinti 2,41 2 ,981 ,007 elektros atliekų kiekį bei joms skiriamas išlaidas) 5. Didesnis produktyvumas ir geresnė teikiamų 2,22 2 ,839 ,004 paslaugų kokybė 6. Geresni santykiai su bendruomene 2,17 2 ,746 ,171 7. Didinamas šalies konkurencingumas 2,41 2 ,714 ,044 8. Geresnės gyvenimo kokybės kūrimas 2,15 2 ,878 ,052 9. Skaidri ir etiška verslo praktika 2,26 2 ,757 ,591 Šaltinis: sudaryta remiantis 2014 m. atlikto tyrimo rezultatais

104 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Analizuojant respondentų pasisakymus, kokie didžiausi organizacijų, įgyvendinančių socialinę atsako- mybę, privalumai, pateiktoje 6 lentelėje matyti, kad su visais minėtais teiginiais darbuotojai sutinka (moda 2). Tai rodo, kad darbuotojai įžvelgia gana daug privalumų organizacijose, kuriose įgyvendinama socialinė atsakomybė. Atliktas ANOVA testas atskleidė, kad užimamos pareigos turi įtakos kai kuriems pasirinkimo variantams. Turkey kriterijus parodė, kad statistinė sąsaja su darbuotojų užimamomis pareigomis egzistuoja šiems teiginiams: didesnis darbuotojų lojalumas (p ≤0,05 = 0,001); mažesnės sąnaudos (p ≤0,05 = 0,007); didesnis produktyvumas ir geresnė kokybė teikiant paslaugas (p ≤0,05 = 0,004); didinamas šalies konkurencingumas (p ≤0,05 = 0,044). Vidurinės, žemiausios grandies vadovai ir darbuotojai, neturintys pavaldinių, labiau linkę sutikti, kad organizacijos, kuri įgyvendina ĮSA principus, darbuotojai yra lojalesni, tuo tarpu aukščiausios grandies vadovai su šiuo teiginiu sutinka mažiausiai. Dėl mažesnių veiklos sąnaudų labiau sutinka žemiau- sios grandies vadovai, tuo tarpu aukščiausios ir vidurinės grandies vadovai linkę tik iš dalies pritarti šiam teiginiui. Vidurinės ir žemiausios grandies vadovai linkę pritarti, kad socialiai atsakingoms organizacijoms būdingas didesnis produktyvumas ir geresnė paslaugų kokybė, tuo tarpu aukščiausios grandies vadovai linkę tik iš dalies sutikti su šiuo teiginiu. Kad didinamas šalies konkurencingumas, labiausiai pritaria žemiausios grandies vadovai, lyginant su aukščiausios grandies vadovais. Apklaustiesiems pateikta skalė ir prašyta įvertinti, kiek, jų nuomone, organizacijoje skiriama dėmesio tam tikroms sritims, kurios atskleidžia SA principų ir organizacinės kultūros įgyvendinimą organizacijoje, čia 1 reiškia labai mažai, 5 – labai daug (7 lentelė). Apklaustųjų teigimu, organizacija labai mažai (moda 1) dėmesio skiria kovai su kyšininkavimu ir papirkinėjimu (V 1,37); lėšų skyrimui labdarai, rėmimui, paramai (V 1,4); naujų darbo vietų kūrimui (1,5). Vidutiniškai dėmesio (moda 3) skiriama kitoms paminėtoms sritims, kaip: visuomenės poreikių tenkinimas (V 2,96); atliekamo darbo kokybė (V 3,06); darbuotojų kvalifikacija ir motyvacija (V 2,93); savo vartotojų (klientų) poreikių tenkinimas (V 3,17); savo prekės ar paslaugos pardavimų apimčių didinimas (V 3,22); aplinkos apsaugos gerinimas (V 3,41); saugių ir sveikų darbo sąlygų užtikrinimas (V 2,93); lygių teisių užtikrinimui (V 2,70); organizacinės kultūros kūrimas ir tobulinimas (V 3,04). Kaip matyti, organizacija labiau susitelkusi ties vidiniais savo procesais, kaip darbo kokybė, dar- buotojų motyvacija, sauga ir sveikata. Akcentuotina, kad šios organizacijos akcijos priklauso miesto savival- dybei, todėl tikėtina, kad organizacijos veikimo laisvė ribojama.

7 lentelė. Organizacijos skiriamas dėmesys pateiktoms sritims (vidurkis, moda, st. nuokrypis, ANOVOS testo p reikšmė) p reikšmė Nr. Teiginiai Vidurkis Moda St. nuokrypis (užimamos pareigos) 1. Visuomenės poreikiams tenkinti 2,96 3 ,846 ,800 2. Atliekamo darbo kokybei 3,06 3 ,763 ,002 3. Darbuotojų kvalifikacijai ir motyvacijai 2,93 3 ,887 ,002 4. Savo vartotojų (klientų) poreikiams tenkinti 3,17 3 ,720 ,008 5. Savo prekės ar paslaugos pardavimų apimtims didinti 3,22 3 ,718 ,619 6. Aplinkos apsaugai gerinti 3,41 3 ,790 ,072 7. Saugioms ir sveikoms (ergonomiškoms) darbo sąlygoms 2,93 3 ,843 ,031 užtikrinti 8. Kovai su kyšininkavimu, papirkinėjimu, kitomis 1,37 1 ,186 ,237 korupcijos rūšimis 9. Užtikrinti lygias teises, laikantis LR Konstitucijoje ir darbo įstatymuose nustatytų diskriminacijos pagal amžių, 2,70 3 ,890 ,059 lytį, kilmę normų 10. Organizacinei kultūrai kurti ir puoselėti 3,04 3 ,985 ,405 11. Lėšų labdarai skyrimui, rėmimui, paramai 1,4 1 ,929 ,150 12. Naujoms darbo vietoms kurti 1,5 1 ,310 ,018

105 Jurgita Paužuolienė, Jolanda Daubarienė ORGANIZACINĖS KULTŪROS IR SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS RAIŠKA UAB ,,KRETINGOS VANDENYS“

Atlikto ANOVA testo Turkey kriterijus atskleidė, kad aukščiausios ir vidurinės grandies vadovai labiausiai pritaria tam, kad organizacijoje gana daug dėmesio skiriama atliekamo darbo kokybei (p ≤0,05 = 0,002), dar- buotojų kvalifikacijai ir motyvacijai (p ≤0,05 = 0,002), savo vartotojų poreikių tenkinimui (p ≤0,05 = 0,008), saugių bei sveikų darbo sąlygų užtikrinimui (p ≤0,05 = 0,031), tuo tarpu žemiausios grandies vadovai ir darbuotojai, neturintys pavaldinių, nelinkę šiems teiginiams pritarti. Kad organizacijoje didelis dėmesys skiriamas naujų darbo vietų kūrimui, labiausiai pritaria aukščiausios grandies vadovai (p ≤0,05 = 0,018), lyginant su žemiausios grandies vadovais. Galima būtų teigti, kad darbuotojai su kai kuriomis organizacijos veiklos sritimis (pvz., naujų darbo vietų kūrimas) nesupažindinami arba tiesiog organizacijoje nepriimtina informuoti apie visas vykstančias veiklas, todėl ir išskirti teiginiai vertinami tik vidutiniškai. Organizacijai rekomenduojama darbuotojus labiau įtraukti į kai kurių sričių įgyvendinimą, kaip organizacinės kultūros kūrimą ir tobulinimą, aplinkos apsaugos gerinimą ir pan. Be to, daugiau dėmesio galėtų būti skiriama kovai su kyšininkavimu, papirkinėjimu, tai leistų organizacijai įtvirtinti savo socialinę atsakomybę visuomenėje, prisidedant prie šių veiklų įgyvendinimo.

Išvados

Galima teigti, kad organizacinės kultūros ir įmonių socialinės atsakomybės įgyvendinimas padeda organizacijoms siekti užsibrėžtų tikslų. Vykdydamos socialiai atsakingą veiklą, organizacijos ne tik prisideda prie darnos bendruomenėse kūrimo, socialinės nelygybės mažinimo, švarios aplinkos palaikymo, bet ir sudaro darbuotojams palankias darbo sąlygas, kad kiekvienas organizacijoje dirbantis asmuo jaustųsi reikalingas, matytų darbo perspektyvas ir būtų motyvuotas. Be to, organizacijos, puoselėdamos organizacinę kultūrą ir stiprindamos socialinę atsakomybę, gerina organizacijos reputaciją, įvaizdį tiek darbuotojų, tiek visuomenės akyse. Organizacinės kultūros ir socialinės atsakomybės įgyvendinimas organizacijose yra esminis konkurencinio pranašumo šaltinis ir turi įtakos darbuotojų motyvacijai bei darbo našumui. Tyrimu nustatyta, kad organizacinei kultūrai puoselėti organizacijoje skiriama mažai dėmesio. Dalis dar- buotojų nesusipažinę su organizacijos įkūrimo istorija, vertybėmis, kuriomis vadovaujasi organizacija, dirbdami šioje organizacijoje jaučiasi nesaugūs. Tobulinant organizacinės kultūros valdymą rekomenduojama viešinti vertybes, kurias organizacija puoselėja, supažindinti darbuotojus su organizacijos įkūrimo istorija, taip jiems parodant, kas šioje organizacijoje svarbiausia. Ištyrus, kaip organizacijoje įgyvendinama socialinė atsakomybė, pastebėta, kad ši iniciatyva įgyvendinama gana intensyviai. Didelis dėmesys skiriamas santy- kiams su bendruomene, skaidriai ir etiškai verslo praktikai, darbuotojų lojalumui užtikrinti ir pan. Pagrindi- niai sunkumai, su kuriais susiduriama organizacijoje, – būtinų žinių trūkumas, įgyvendinant socialinę atsa- komybę, papildomas darbas darbuotojams. Daugelio darbuotojų teigimu, organizacija mažai dėmesio skiria kovai su kyšininkavimu, papirkinėjimu ir pan. Todėl rekomenduojama organizacijai didesnį dėmesį skirti darbuotojų mokymams socialinės atsakomybės tematika, taip pat numatyti korupcijos valdymo priemones, nes tai yra vienas svarbesnių socialinės atsakomybės įgyvendinimo principų. Taip organizacija gerintų savo įvaizdį ir pakeltų reputaciją visuomenėje, būdama pavyzdžiu kitoms organizacijoms.

Literatūra

Ahmad, M. S. (2012). Impact of organizational culture on performance management practices in pakistan. Business Intelligence Journal, Vol. 5 (1), p. 50–55. Chawak, S., Dutta, D. (2014). Corporate Social Responsibility: Trends and Callenges. Abhinav International Monthly Refereed Journal of Research in Management and Technology, Vol. 3 (4), p. 32–39. Chang, K., Lu, L. (2007). Characteristics of organizational culture, stressors and wellbeing: The case of Taiwanese organizations. Journal of Managerial Psychology, Vol. 22 (6), p. 549–568. Dodji, M. S., Mahmoodi, M., Asadi, A. A. (2014). Investigation of the relation between organizational culture, financial management tenure and financial performance with corporate social responsibility (CSR).Interdisciplinary Journal of Contemporary Research in Business, Vol. 15 (12), p. 354–367. Ehtesham, U. M., Muhammad, T. M., Muhammad, S. A. (2011). Relationship between Organizational Culture and Performance Management Practices: A Case of University in Pakistan. Journal of Competitiveness, Vol. 4, p. 78–86.

106 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Gregory, B. T., Harris, S. G., Armenakis, A. A., Shook, Ch. L. (2009). Organizational culture and effectiveness: A study of values, attitudes, and organizational outcomes. Journal of Business Research, Vol. 62 (7), p. 673–679. Green Paper. (2001). Promoting a European framework for corporate social responsibility. Commission of the Europe- an Communities. Brussels. Prieiga internete: http://ew.eea.europa.eu/Industry/Reporting/ceccorporate_responsibili- ty/com2001_0366en01.pdf Gupta, B. (2011). A Comparative Study of Organizational Strategy and Culture Across Industry. Benchmarking: An International Journal, Vol. 18 (4), p. 510–528. Jakulevičienė, J. (2012). Kas yra įmonių socialinė atsakomybė? Atsakingas verslas, įmonių socialinės atsakomybės įgyvendinimas ir nauda, Nr. 5, p. 2–16. Prieiga internete: http://www.undp.lt/uploads/Publications%20LT/Atsakin- gas%20verslas_NR5.pdf Juščius, V. (2009). Įmonių socialinė atsakomybė ir organizacijų tapatumas šiuolaikinės ekonominės krizės kontekste. Ekonomika ir vadyba, Nr. 14, p. 264–271. Kotler, Ph., Lee, N. (2007). Doing the Most Good to Your Company. Corporate Social Responsibility. New Jersey: John Wiley & Sons. Lee, K. J., Yu, K. (2004). Corporate culture and organizational performance. Journal of Managerial Psychology, Vol. 19 (4), p. 340–359. Lewis, S. (2003). Reputation and corporate responsibility. Journal of Communication Management, Vol. 7 (4), p. 356–366. Lund, D. B. (2003). Organizational culture and job satisfaction. Journal of Business & Industrial Marketing, Vol. 18 (3), p. 219–236. Macintosh, E., Doherty, A. (2007). Estending the Scope of Organizational Culture: The External Perception of an Inter- nal Phenomenon. Sport Management Review, Vol. 10, p. 45–64. Morsing, M., Schultz, M. (2006). Corporate social responsibility communication: stakeholder information, re-sponse and involvement strategies. Business Ethics: A European Review, Vol. 15 (4), p. 323–338. Nango, E. S., Ikyanyon, D. N. (2012). The Influence of Corporate Culture on Employee Commitment to the Organi- zation. International Journal of Business and Management, Vol. 7 (22), p. 21–28. Osland, J. S., Turner, M. E., Kolb, D. A., Rubin, I. M. (2007). The Organizational Behavior Reader. New Jersey: Upper Saddle River. Pukėnas, K. (2009). Kokybinių duomenų analizė SPSS programa. Kaunas: Lietuvos kūno kultūros akademija. Stanic, V., Boyle, D. (2000). Developing people and the corporate culture in financial services. Woodhead publishing limited. Šimanskienė, L. (2008). Organizacinės kultūros poveikis organizacijų valdymui. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, Nr. 15 (4), p. 1–6.

CONDITION OF THE ORGANIZATIONAL CULTURE AND CORPORATE SOCIAL RESPONSIBILITY OF LLC “KRETINGOS VANDENYS”

Jurgita Paužuolienė, Jolanda Daubarienė Klaipėdos universitetas, Klaipėdos valstybinė kolegija (Lietuva)

Summary

Organizational culture and corporate social responsibility are effective measures that have an impact on organizational performance and results. In particular norms, principles, rules and values of the organization’s employees are more efficient, more comfortable, reduces mistrust, tension, a feeling of insecurity. Organizational culture includes the efforts of all staff, based on common human values. Employees tend to work in organizations where they are treated fairly, respecting their interests. It is ideology of social responsible (SR) organizations. Social responsible organizations promote a business friendly environment to create a social atmosphere, harmo- nize working relationships and actively participate in social dialogue with the public and with the organization. The purpose of this article: To investigate the LLC “Kretingos vandenys” organizational culture and the implementation of social responsibility in order to ascertain the strengths and challenges, as well as providing recommendations for improvement of the analyzed areas.

107 Jurgita Paužuolienė, Jolanda Daubarienė ORGANIZACINĖS KULTŪROS IR SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS RAIŠKA UAB ,,KRETINGOS VANDENYS“

Tasks: Analyze the organizational culture and corporate social responsibility in theoretical aspect. Investigate the LLC “Kretingos vandenys” organizational culture and the implementation of social responsibility, benefits and challenges. Methods: A literature analysis, systematization, questionnaire, data analysis using the SPSS program. In order to study the organizational culture and the implementation of social responsibility in the LLC “Kretingos vandenys” was done a quantitative analysis, questionnaire survey. The questionnaire contains ten questions. Five questions are ordinal scale where 1 means full support, 5 full disagreement. One question was given open, where respondents were asked to write their views. And one question, respondents could choose more than a few answers. Three questions are asked in order to find out the demographic characteristics of respondents (age, work experience and position in an organization). Each respondent was asked individual to participate in the survey. The study was done in 2014. April. The company employs 85 people. Questioning 64 employees of the company, at 5 percent. error. Who participated in the survey are most men, mainly because of the employees of an organization it is a male. Most survey respondents are from 45 to 54 years old (35.9 percent), 29.3 percent more than 55 years of age, 10.4 percent respondents are between 18 and 25 years of age, 10.9 percent respondents between 26 and 34 years of age and 12.5 percent 35–44 years of age. Most respondent have more than 9 years of experience (34.4 percent), 25.0 percent employs between 6 and 9 years old, 18.8 percent from 1 to 3 years, 17.2 percent from 3 to 6 years and up to 1 year working only 4.7 percent of the respondents. According to respondents position in the survey attended by 5.1 percent. senior managers, 11.9 percent. middle managers, 16.9 percent. the lower-level managers and 66.1 percent workers without subordinates. The data of the questionnaire was processed by SPSS (Special Package for Social Science, 17.1 version) program using descriptive statistics such as frequencies command to determine percentiles, measures of central tendency (mean, median and mode), measures of dispersion (range, standard deviation. Also, data was processed by one-factorial dispersal analysis (ANOVA). The one-way ANOVA compares the means between the interested groups and determines whether any of those means are significantly different from each other. If the significance level of p ≤0.05, the variables affect each other if p>0.05 – no. Analyzing the statistical significance of the difference between the averages of those statements for which are statistically related, are analyzed by ANOVA test, Turkey criteria. Internal consistency of the scales of the questionnaire was assessed by the Cronbach alpha (Cronbach’s alpha) coefficient. Cronbach’s alpha known as an internal consistency estimate of reliability of test scores. The analysis of questioner of this survey revealed that Cronbach’s alpha reliability coefficient of scales in the questionnaire is more than >0.8 what means that internal consistency of the statements in the scales are excellent. The study show that for organizational culture in the organization respondents give a medium priority. The implementation of social responsibility is intensive. An employee sees more benefits than problems in the implementation of social responsibility in the organization. The main difficulties implementing social responsibility in the organization are the operating expenses increase, the negative impact on profits and the extra work of employees. However, the main attentions are given to the relationship with the community in a transparent and ethical business practices to ensure the loyalty of employees and so on. The main difficulties encountered in the organization are the lack of the necessary knowledge for the implementation of the social responsibility, and the extra work for employees. Employee opinion the main reasons for an organization to be socially responsible is it helps to maintain work discipline, economic benefits, improving the company’s image, respected ethical behavior, loyalty and so on. Organizations are encouraged to pay more attention to organizational culture. Promoting the values that guide the organization to familiarize employees with the organization’s story, thus indicating what is important to employees in the organization. KEY WORDS: organizactional culture, social responsibility, organization.

JEL CODES: M14, L2.

108 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

NUO TAUTINĖS IKI TERITORINĖS TAPATYBĖS LIETUVOJE: SOCIALINIS GEOGRAFINIS POŽIŪRIS

Irma Spiriajevienė1, Eduardas Spiriajevas2

Klaipėdos universitetas (Lietuva)

ANOTACIJA Šiame straipsnyje aptariama tautinė tapatybė ir jos transformacijos į teritorinę tapatybę priežastys. Cituojami ir apibendrinami įvairių tyrėjų darbai apie lietuvių tapatybę, (e)migraciją. Aptariama tautinės tapatybės kaitos problematika. Globalizacijos sąlygomis vis mažiau Lietuvos piliečių tapatinasi su valstybe. Dėl darbingo amžiaus gyventojų, ypač jaunimo, emigracijos kuriasi nauji socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai ryšiai, virstantys naujais tapatumais, kurie peržengia Lietuvos valstybės geografines ribas. Tyrime aptariami Klaipėdos universiteto studentų apklausos rezultatai apie jų ketinimus po studijų keisti gyvenamąją vietą. Analizuojamas tapatybės suvokimas, tikimybės ir apsisprendimas likti Lietuvoje ar emigruoti. Nustatyta, kad tapatybės transformacijos į teritorinę tapatybę procesai prasideda dar gyvenant Lietuvoje. Tyrimo rezultatai aptariami socialiniu geografiniu požiūriu. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: tautinė tapatybė, teritorinė tapatybė, jaunimas, (e)migracija, (e)migracijos priežastys, valstybės, socialiniai migracijos tinklai.

JEL KLASIFIKACIJA: J00, R00, O057. DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v15i1.984

Įvadas

Lietuvių tautos tapatybė nuolat patiria kaimyninių tautų poveikį, todėl tautinės tapatybės studijos buvo ir yra svarbios atliekant lietuvybės tyrimus. Anot J. Girniaus (2007), lietuviai gyvena pavojingoje zonoje, kur slavų pasaulis susiduria su germanų pasauliu. Dar prieškario Lietuvoje prof. K. Pakštas teigė, kad Lietu- va – tai kraštas, kuriame mažai tautai pavojinga gyventi. Tokia charakteristika nurodo mūsų geopolitinę pa- dėtį ties slavų ir germanų sandūra. Esame pavojingo charakterio tauta, nes stokojame realizmo ir oportunis- tinio prisitaikymo dovanos (Venclova, 2007). Kita vertus, lietuviai, anot J. Girniaus (2007), yra tikras aukso vidurys: jie neturi kaimynų ydų – tik dorybes. Mūsų kaimynų latvių ir estų tautinės tapatybės taip pat patiria stiprų išorinį poveikį sandūroje tarp ger- manų ir slavų pasaulio. Dėl protestantiškos religijos ir didesnės sąsajos su skandinaviškąja kultūra, latvių ir estų valstybingumo vertės suvokimas bei tautinių tapatybių išsaugojimo strategija nuo lietuvių skiriasi.

1 Irma Spiriajevienė – daktarė (socialiniai mokslai), lektorė, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Me- dicinos technologijų katedros lektorė. Moksliniai interesai: socialiniai tinklai, socialinė neįgaliųjų integracija, socialinis darbas, įgalinimas El. paštas: [email protected] Tel.: 370 46 398 674 2 Eduardas Spiriajevas – daktaras (fiziniai mokslai), docentas. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinės geografijos katedros vedėjas. Moksliniai interesai: turizmo geografija, ekonominė geografija, turizmo plėtros regioniniai skirtumai, pasienio regionų socialinė ir ekonominė geografija, GIS metodai socialiniuose tyrimuose El. paštas: [email protected] Tel.: 370 46 398 674

109 Irma Spiriajevienė, Eduardas Spiriajevas NUO TAUTINĖS IKI TERITORINĖS TAPATYBĖS LIETUVOJE: SOCIALINIS GEOGRAFINIS POŽIŪRIS

Visi, kurie domėjosi mūsų tautos kultūrinėmis apraiškomis, nejučia turėjo aptarti ir jų branduolio – mūsų dvasinio charakterio klausimą: etnologai (J. Balys), literatūros istorikai (Putinas, B. Sruoga, J. Ambraze- vičius), literatūros kūrėjai (Vaižgantas, Dobilas, J. A. Herbačiauskas, J. K. Aistis), filosofai (S. Šalkauskis, A. Maceina) ir teologai (S. Yla) (cituoja Girnius, 2007). Nacionalinės ir tautinės tapatybės problema yra svarbi humanitariniuose moksluose (Biaspamiatnych, 2008), žmogus pats nustato savo tapatybę per ryšį su protėviais ir būsimais palikuoniais, taip pat per įvykius, kurie formuoja jo pasaulėžiūrą. Turbūt situacija darbo rinkoje, galimybės kurti gerovę savo krašte, politikų savivalė, aiškios valstybinės strategijos nebuvimas jauniems žmonėms, jaunoms šeimoms, jauniems specia- listams – tai įvykiai (aplinkybės), kurie keičia bei implikuoja tautinės tapatybės suvokimą. Tautinio idealo požiūriu, žmogus įgyja tapatumą per savo santykį su protėviais ir tais įvykiais, kurie for- mavo jo charakterį (Smith, 1994). A. Krupavičiaus ir L. Šarkutės (2005) teigimu, tapatybę lemia ne tik bendra istorinė atmintis ir palikimas, bet ir sąmoninga valia, t. y. tapatybė traktuojama kaip siektinas projektas. Tautinių tapatybių išsaugojimo problema Europoje yra socialinio diskurso centre. Prieštaringos tautinių tapatybių tendencijos matomos paribio ir pasienio regionuose (Kuzmickas, 2008), pvz., pietryčių Lietuvo- je. Europinio ir lietuviško tapatumo problemos šiandien yra „karšta“ tema (Švarplys, 2008). Nors pasaulis išlaiko politinių suverenitetų savarankiškumo formą, visuomeniniai procesai liudija nacionalinės valstybės reikšmės mažėjimą tapatumo savikūrai (Delanty, Rumford, 2005). Lietuvos visuomenė patiria natūralius socialinius mainus, demokratinio atvirumo sąlygomis vykstant eu- rointegracijai, kurios viena iš pasekmių Lietuvos visuomenei – darbingo amžiaus gyventojų, ypač jaunimo, emigracija. Lietuvos visuomenėje mezgasi nauji socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai kontaktai, virstantys naujais tapatumais, kurie peržengia Lietuvos valstybės geografines ribas. Sąveikaujama su kitomis visuo- menėmis ir jų kultūromis, kitų teritorijų ekonominėmis sistemomis, intensyviai įsitraukiama į pasaulinės globalizacijos procesus. Vydūnas buvo vienas pirmųjų globalizacijos pranašų Lietuvoje, daug apie ją kalbėjo ir rašė. Tiesa, tuo metu globalizacijos terminas lietuvių kalboje nevartotas. Anot Vydūno, tauta turi teisę savarankiškai tvarky- tis, turi duoti ir tik paskui imti. Tokia tautos laisvės prasmė (Bagdonavičius, 2005). Akivaizdu, kad remiantis Vydūno filosofija, nuo Nepriklausomybės atkūrimo ir vėliau, 2004 m. įstojus į ES, Lietuva kaip valstybė „atiduoda“ pasauliui – kitoms šalims ir jų darbo rinkoms – savo gyventojus, pvz., Jungtinei Karalystei, Airijai, Norvegijai, JAV ir kt. Tai kaina, kurią Lietuva moka už galimybę būti pasaulio valstybių bendruo- menėje ir toliau integruotis į globalaus ūkio sistemas. Tuo tarpu nuo Nepriklausomybės atgavimo šalies ūkio ir ekonominėse sistemose nebuvo pakankamai erdvės ir galimybių kiekvienam dirbančiajam kurti asmeninę gerovę savo šalies geografinėse ribose. Jaunimo (studentų) norai ir ketinimai kurti savo gerovę savo šalyje nesulaukdavo deramo valstybinio strateginio palaikymo. Šveicarų eseisto Denis de Rougemont’o, kurį cituoja J. Girnius (2007), žodžiais, „problemos ateina, kai dalykai nueina, ir kol kuris dalykas saugiai turimas, tol apie jį nekalbama“ (Girnius, 2007, p. 256). Tik iškilus pavojui kurį nors dalyką prarasti, pradedame juo rūpintis (Ten pat). Aktualumas. Šiandienos globaliame pasaulyje tautinės tapatybės ir jų transformacijos studijos tampa aktualiu tyrimo objektu, apie kurį labiausiai diskutuoja filosofai, istorikai, kultūrologai, sociologai, geogra- fai, demografai. Tapatybių arba identiteto suvokimas nuolat kinta. Tokio pobūdžio tyrimams reikia tarpdaly- kinio požiūrio, taikyti erdvines ir socialines dimensijas, siekiant apibūdinti tapatybių charakteristikas nuolat kintančiomis ekonominėmis, politinėmis ir geopolitinėmis sąlygomis. Problematika. Pastaraisiais metais vis mažiau piliečių tapatinasi su valstybe, mažėja vertinančiųjų Lietuvos pilietybę. Pilietinės visuomenės instituto ekspertai nustatė, kad save su valstybe ir Lietuva tapati- nančių žmonių nuo 1990 m. iki 2005 m. sumažėjo du kartus – nuo 66 proc. iki 34 proc. Mažėja valstybės svarba tautinio tapatumo savimonėje (Kuzmickas, 2008). Pirmaisiais Nepriklausomybės metais visuomenės sąmonėje kirtosi tautiškumo išlaikymo (atgaivinimo, sutvirtinimo, išsaugojimo), „sugrįžimo į Europą“ ir kosmopolitinio prisitaikymo prie globalizacijos bei naujų ekonominių sąlygų nuostatos (Rubavičius, 2008). Sąjūdžio laikais tapatybės pamatas buvo nepriklausomos valstybės sukūrimas. Šiandien lietuvių tautinės tapatybės pamatas yra priklausomumas tautai (Kuzmickas, 2008), kuri, ypač jaunimas, pasklido už geografi-

110 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) nių šalies ribų valstybėse, kurios tradiciškai anksčiau nebuvo lietuvių emigracijos siekiamybė, pvz., Norve- gija, Airija, Švedija, Danija, Prancūzija, Ispanija, Italija ir kt. Lietuvių visuomenę paveikė realūs diferenciacijos ir „maišymosi“ procesai. Emigracija – tik vienas šių procesų. V. Rubavičiaus (2008) teigimu, ilgalaikis gyvenimas tam tikroje teritorijoje gali išlikti kaip ritualo pavidalą įgavęs kultūrinis ar mitinis prisiminimas, siejantis išsibarsčiusią bendruomenę, o bendruomenės saitams tvirtinti svarbūs žmonių tapatinimosi su ja būdai. Anot A. J. Greimo (1989), kurį cituoja J. A. Krištopaitis, pasibasčius po pasaulį, svetimais žodžiais ap- vilktos mintys pagaliau grįžta namo (Krištopaitis, 2008, p. 125). Ar kituose kraštuose ugdytos mintys dar ką nors reiškia lietuviškai mąstančiam lietuviui? (Ten pat). Nusivylimą valstybe kiek kompensuoja tai, kad labiau tapatinamasi su artimiausia gyvenamąja aplinka. Tai rodo, kad gimtojo krašto įvaizdžiai nepraranda patrauklumo. Silpstant tautinių valstybių vaidmeniui, didėja svoris regionų, turinčių senesnes istorines ir kultūrines tradicijas nei pati valstybė. Ketinimą išvykti, emigruoti skatina kitų tautiečių, kurie rizikavo ir išvyko, o dabar „uždirba“ ir susikūrė gerovę, pavyzdžiai. Prisiimta nauja teritorinė tapatybė, kuri užtikrina ekonominį savarankiškumą ir profesi- nės bei kūrybinės saviraiškos galimybes. Tokių atvejų nuo Nepriklausomybės atgavimo yra labai daug. Tai motyvacija tautinę tapatybę keisti teritorine. Tyrimo tikslas – išanalizuoti tautinės tapatybės transformacijos į teritorinę tapatybę priežastis Lietuvoje ir aptarti Klaipėdos universiteto studentų apklausos rezultatus, nustatant jų požiūrį į teritorinę tapatybę bei ketinimus po studijų keisti gyvenamąją vietą.

1. Literatūros apžvalga

Tapatybės ir gyventojų migracijų tyrimus atliekantys tyrėjai pastebi, kad šiandienos Lietuvoje tautinė tapatybė netenka priklausomumo valstybei. Žmogus, ypač jaunas, pradeda tapatintis su teritorija, kurioje ketina gyventi ar jau pradėjo naują gyvenimą (kitame mieste, regione, kitoje šalyje). Neretai tokia teritorija nėra jo kilmės vieta, tačiau dėl vidinės migracijos savo šalyje arba emigracijos naujos vietovės tampa naujo gyvenimo gamtine, ekonomine, kultūrine, socialine aplinka. Tautinė tapatybė išlieka susijusi su tautybe, tačiau netenka tautinės teritorinės dimensijos. Tapatybės krizė, bandymai atrasti save tampa šiuolaikinio žmogaus gyvenimo kasdienybe ir apie tai kalba ne tik psichologai bei socialiniai tyrėjai – ši problematika yra kasdienio gyvenimo diskursas (Savicka, 2008; Baumeister, 1986). Pats tapatybės terminas vartojamas įvairiems reiškiniams apibūdinti. Mokslinėje literatūroje aptinkama daug skirtingų tautinės tapatybės sampratų, pasiūlymų, kaip ją „matuoti“, – dar daugiau, todėl labai sunku palyginti skirtingų tyrimų duomenis ir pateikti platesnius konceptus. Bendrąja prasme tapatybė – tai vertybių, stiprinančių žmonių individualumą ir bendrumo jausmą, sutei- kiančių prasmę žmonių gyvenimui, visuma. Tapatybė filosofijoje suvokiama kaip asmens tapatumas, kuris išlieka nepaisant kūno, asmenybės, inte- lektinių gebėjimų, atminties ir kitų pokyčių. Tapatybė psichologijoje – savęs suvokimas kaip vientisos būtybės, t. y. kaip individo, skirtingo nei kiti, tačiau su jais sąveikaujančio. Tapatybė socialinėje geografijoje – tai savęs suvokimas kitoje kultūrinėje aplinkoje, kitoje vietovėje, savo skirtingumo ir tapatumo sąsajų su tam tikra teritorija išlaikymas. Geografijoje teritorinė tapatybė suvokiama kaip jausmas, kurį puoselėja tam tikra gyventojų (individų) grupė ar bendruomenė, priklausanti konkrečiai teritorijai. Tapatybės studijos geografijos tyrimuose tapo nau- ju tyrimo objektu. Jau žinoma, kad teritorinis tapatybės priklausomumas nustatomas ne teritorijos fizinei, o jos socialinei aplinkai, ekonominėms sistemoms, institucijoms. Platesnė sąvoka yra tapatybės modelis (angl. Identerra Model), kuris pagrįstas hipoteze, kad teritorinės tapatybės priklauso nuo geografinės vietovės uni- kalumo, t. y. jos kraštovaizdžio ir visuomenės gyvenimo būdo (Roca, Roca, 2007). Teritorinės tapatybės elementai susiję su visuomenės demografine ir socialine struktūra. Vertinant teritorijos patrauklumą nustatomas teritorijos magnetizmas arba charizma, kuriais apibūdinami gyvenimo kokybės kriterijai ir gyventojų

111 Irma Spiriajevienė, Eduardas Spiriajevas NUO TAUTINĖS IKI TERITORINĖS TAPATYBĖS LIETUVOJE: SOCIALINIS GEOGRAFINIS POŽIŪRIS pasitenkinimo lygis gyvenamojoje vietovėje. Taip pat nustatomi teritorinio patrauklumo elementai, kurie nuolat kinta. Geografiniu požiūriu, teritorinė tapatybė yra žmogaus ir gamtinės bei socialinės aplinkos są- veika. V. Kazlauskienė (2005), kuri cituoja A. Maceiną, nurodė šiuos mūsų tautinės individualybės bruožus: atlaidumas bendraujant su kitų tautų žmonėmis ir prisirišimas prie žemės. Iš gyvenamosios aplinkos esą labiausiai asmenybę veikia lietuviškas klimatas, lietuviška žemė, lietuviškas kraštovaizdis. Taigi, emigravęs į kitą šalį, žmogus laikui bėgant prisiriša prie to klimato, žemės ir kraštovaizdžio, vyksta tarsi asmenybės įvietinimas į naują aplinką. Topofilijos (angl. topophilia) koncepcija pagrįsta žmogaus išreiškiamu jausmu konkrečiai geografinei vietovei sąveikaujant kultūros tapatybėms. Y. F. Tuan’o (1990) teigimu, topofilija – tai trauka, artumo geografinei vietovei pajautimas. Terafilijos (angl. terraphilia) koncepcija papildo Y. F. Tuan’o (1990) teiginius subjektyviu požiūriu į teritorijos kraštovaizdžio bruožus ir esamą gyvenimo lygį. Taigi teritorinės tapatybės samprata atsiranda iš geografinio tapatybės apibūdinimo, kai tapatybės modeliu apibūdinamas teritorijos išskirtinumas, kurį nulemia trauka vietovei (topofilija) ir šios vietovės subjektyvus suvokimas (terafilija). Topofilijos ir terafilijos pajauta skatina gyventojus migruoti ir net emigruoti, t. y. gyventi ten, kur traukia ir patinka, bet nebūtinai vien dėl ekonominių priežasčių. A. Kazlauskienės (2006) atlikta aukštos kvalifikacijos migrantų migracijos sprendimo priėmimo analizė parodė, kad migracija pasirenkama ne tik dėl ekonominės naudos, tam turi įtakos kiti veiksniai, tarp kurių stipriausiai pasireiškė lietuvių tautos migracijos tradicija ir žinios apie sėkmingus lietuvių migracijos faktus. Anot A. Kazlauskienės (2006), lietuvių migracijos patirtis, perduodama iš kartos į kartą, lemia būsimų migrantų naudos lūkesčius, migracijos srautus. Ilga migracijos patirtis keičia visuomenės požiūrį, vertybes, lūkesčius ir virsta tradicija bei ilgaamžiu procesu. Migrantų tinkluose pastebimi dideli skirtumai, susiję su migrantų etninės grupės kultūra, religija, socialinio elgesio modelio panašumu į atitinkamas priimančios šalies struktūras (Hardwick, 2003; Padilla, 2006). Nors pasaulyje migracijų procesų tyrimai sparčiai plečiasi, teorinių studijų ir apibendrinimų vis dar yra nedaug. Lietuvoje migracijos procesai teoriniu lygmeniu beveik neanalizuojami, o vyraujantis migracijos priežastingumo supratimas yra kilęs iš XIX a. ekonominių koncepcijų, kur migracijos procesai aiškinami ekonominiais ar tiesiog darbo užmokesčio skirtumais kilmės ir tikslo šalyse. Bendrųjų migracijos srautų analizė atskleidė, kad nepakanka nustatyti tik migracijos priežastis, plintanti migracinė kultūra į migracijos vyksmą įtraukia vis platesnius gyventojų sluoksnius (Sipavičienė, Stankūnienė, 2011), ypač jaunimą. Migracijos procese vyksta nuostatų, vertybių kaita, kuri atitinkamai formuoja migracinę kultūrą (Massey et al., 1994) (cituoja Sipavičienė, Stankūnienė, 2011). Migracija konstruojama kaip normalus, priimtinas problemų sprendimo būdas. Migracinis elgesys įgauna socialinės normos statusą (Maslauskaitė, Stankūnie- nė, 2007). I. Gečienės (2009) migracijos studijose socialinių tinklų analizė plačiai taikoma tyrinėjant migran- tų tinklus, diasporas ir transnacionalinius ryšius. Šiuolaikinis sociologinis migracijos aiškinimas siejamas su migracijos tinklų teorija, kuri šiuolaikinę migraciją aiškina kaip ankstesnių migracijos tinklų priimančiose šalyse produktą (Gold, 2005; Maslauskaitė ir Stankūnienė, 2007; Johnson ir Light, 2009, cituoja Gečienė, 2009). Vis dėlto dažnai migracijos tinklų teorija kritikuojama kaip nepakankama paaiškinti migracijos mo- tyvaciją (Hooghe et al., 2008, cituoja Gečienė, 2009). Lietuvoje, potencialios migracijos tyrimų duomenimis, emigracinės nuostatos ypač gajos: apie 30 proc. suaugusių Lietuvos gyventojų mąsto / planuoja emigruoti; tarp jaunimo iki 29 m. tokių yra net 58 proc. (Europos migracijos tinklas, 2015). Palyginus 2008 m. ir 2010 m. analogiškų tyrimų duomenis, matyti, kad emigracinės nuostatos stiprėja (Lietuvos..., 2010; Požiūris..., 2008, cituoja Sipavičienė, Stankūnienė, 2011). 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, didžiausias laimėjimas nepriklausomoje Lietuvoje – sparčiai kylantis gyventojų išsimokslinimo lygis, tačiau pramonė dar menkai susijusi su mokslo tyrimo įstaigomis, o mokslo tyrimai silpnai susieti su verslu. Gyventojai siūlė daugiau dėmesio skirti aukštajam mokslui. J. Bag- danavičiaus (2005) teigimu, šiandienos Lietuvos visuomenėje daugėja žmonių, kurie nemoka susikurti gra- žios, jaukios gyvenimo aplinkos ir laimingo gyvenimo, yra praradę vidinę darną, nežino, ko laukti ir tikėtis, jaučia egzistencinę tuštumą. Svarbiausia, ypač jaunimo, socialinio nesaugumo priežastis – skurdas.

112 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Lietuvos gyventojų tapatybės suvokimo kaita ir emigracijos problematika geriausiai ištirta demografų, filosofų ir sociologų. I. Gečienė (2009) atliko socialinių tinklų analizę migracijos studijose. Lietuvos gyven- tojų migracijos raidą ir modelius tyrė A. Sipavičienė ir V. Stankūnienė (2011). Lietuviško tapatumo raišką išstudijavo J. A. Krikštopaitis (2008), nacionalinio tapatumo tipologiją baltarusių-lietuvių-lenkų kultūros sąveikos sąlygomis sudarė N. Biaspamiatnych (2008), lietuviškos tapatybės būklę globalizacijos sąlygomis aptarė A. Savicka (2008), lietuviškąjį tapatumą tyrė B. Kuzmickas (2008), nacionalinio tapatumo politi- ką – V. Rubavičius (2008). Europinio ir lietuviško tapatumo problematiką tyrė A. Švarplys (2008). Lietuvoje tautinės tapatybės problematika aptarta R. Grigo (1998) darbuose. Atvirumo iššūkiai tautinei tapatybei svars- tomi B. Kuzmicko, A. Samalavičiaus, V. Kubiliaus tekstuose (Pruskus, 2005). K. Stoškaus (2005) teigimu, vadžia iki šiol tikrai skatino emigraciją, kartu ir „protų ištekėjimo“ procesus, nes akcentuoti tik piniginės įplaukos, geresnis išsilavinimas, kalbų išmokimas, bedarbystės mažėjimas, nutylint masinį nutautėjimą, atitrūkimą nuo savo kultūros, gyventojų skaičiaus mažėjimą, kosmopolitizmą, pilietiškumo eroziją. Atrodytų, kad demografinė krizė ir tautos dvasinė būklė nieko netrikdo. Analizuojant ankstesnių metų Lietuvos gyventojų statistiką matyti, kad 1939 m. Lietuvoje gyveno 3 037 100 gyventojų, iš jų 695 500 – mieste ir 2 341 300 – kaime (prof. A. Stanaičio duomenimis, tais metais Lietuvoje gyveno 2 880 000). 1950 m. jau buvo tik 2 573 400 gyventojų (729 500 – mieste ir 1 843 900 – kaime), t. y. mažiau nei XIX a. pabaigoje (1897 m. buvo apie 2 750 000 gyventojų, nors tada Lietuvos geografinės ribos buvo didesnės nei šiandien). 1992 m. gyveno 3 706 300 gyventojų (2 531 400 – mieste ir 1 174 900 – kaime) (cituoja Stoškus, 2005). Remiantis gyventojų statistika, 2000 m. buvo 3 512 100, 2004 m. – 3 445 900 (tiek gyveno apie 1980 m.), 2007 m. – 3 250 000, 2011 m. – 3 052 600, o 2014 m. – 2 944 459 gyventojai (Lietuvos statistikos..., 2015). 2001 m. iš Lietuvos emigravo 27 841 gyventojas, 2004 m. – 33 691, 2007 m. – 30 383, 2011 m. – 53 863, o 2013 m. – 38 818 gyventojų. 2010 m. atlikti potencialios migracijos tyrimai ir atskleista, kad beveik 60 proc. jaunimo iki 29 metų nori emigruoti iš Lietuvos (Lietuvos..., 2010), o tai reiškia, kad šių jaunų žmonių suvokime, dar būnant Lietuvos geografinėse ribose, tautinė tapatybė virsta naujais tapatumais, kurie siejami su kitomis šalimis, pvz., Jungtine Karalyste, Norvegija, JAV, kitais regionais ir miestais, pvz., Kata- lonija, Vakarų Norvegija, Londonu, Amsterdamu ir kt. Socialinių tyrimų institutas atliko Lietuvos visuomenės stratifikacijos tyrimą. Anketoje pateikti klausimai dėl tapatumo. Nustatyta, kad 1990 m. dažniau tapatintasi su valstybe, o 1999 m. – su Europa ir pasauliu. 1999 m. apklaustieji su Europa tapatinosi net labiau negu su pasauliu, o 2004 m. to nenustatyta. 2001– 2004 m. šis institutas taip pat atliko sociologinius tyrimus Kazlų Rūdos K. Griniaus, Laukuvos N. Vėliaus gimnazijose ir Stakliškių vidurinėje mokykloje. Bandyta ištirti, kaip save suvokia aukštesniųjų klasių moksleiviai, koks jų požiūris į tautines vertybes, etnokultūrą. Nustatyta, kad daugiausia abiturientų savęs nesiejo nei su tautine priklausomybe, nei su etniniu regionu, nei su europiečiu. Apklaustų moksleivių nuomone, lietuvis – tai toks žmogus, kuris „turi nebėgti iš Lietuvos, kai tik pasidaro sunku“, „tas, kuris nesvajoja išvykti į užsienio šalis“, „tikras lietuvis turi nepalikti Lietuvos“, „šalies patriotas negalėtų gyventi ne Lietuvoje“. Dauguma moksleivių neigiamai vertino lietuvio būdo bruožus: jie „nepadeda vienas kitam, yra nedraugiški, savanaudžiai, pavydūs, gobšūs, melagiai“. Psichologinis lietuvių charakteris mokslinės psichologijos požiū- riu dar netirtas. Psichologinė tipologija dar tik formuojasi, o tautinių tipų psichologijos tėra tik užuomazgos (Girnius, 2007). Tyrimu nustatyta, kad moksleiviai mažai domisi grožine literatūra, mažai skaito lietuvių rašytojų kūrinių, dėl to jiems dažnai sunkiai sekasi lietuvių kalba ir literatūra. Daugelis jų savo ateitį sieja su gyvenimu didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune. Nemažai apklaustųjų, baigę aukštąjį mokslą Lietuvoje, svajoja išvykti į užsienį. Dauguma respondentų mano, kad buvimas Europos Sąjungoje tikrai ne- prisidės prie lietuviškumo ugdymo (Čiužas, Ratkevičienė, 2005). 2002 m. Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto Etnosociologijos skyriaus darbuotojai atliko Vil- niaus, Kauno, Klaipėdos studentų apklausą apie jų požiūrį į Lietuvą, vertybes, kalbų mokymąsi. Iš 526 studentų pusė neįvardijo trijų didžiausių Lietuvos laimėjimų ir trijų pralaimėjimų. Nustatyta, kad 72 proc. respondentų norėtų laikinai išvykti į užsienį padirbėti, pasimokyti, jeigu būtų tam palankios sąlygos, 26 proc. norėtų išvykti visam laikui. Kaip didžiausi Lietuvos praradimai įvardinta: ekonomikos smukimas, verslo

113 Irma Spiriajevienė, Eduardas Spiriajevas NUO TAUTINĖS IKI TERITORINĖS TAPATYBĖS LIETUVOJE: SOCIALINIS GEOGRAFINIS POŽIŪRIS

žlugdymas, didelė korupcija, didėjantis nusikalstamumas, auganti turtinė nelygybė, politikų savivalė. Nu- statyta, kad lietuviai studentai puikiai moka rusų (88 proc.), lenkų (7 proc.), anglų (73 proc.), vokiečių (16 proc.), prancūzų (8 proc.) kalbas. Absoliuti dauguma apklaustų studentų tapatinasi su savo tauta ir di- džiuojasi esą lietuviai (Kazlauskienė, 2005). 2005 m. atlikus Europos vertybių tyrimą nustatytas beatodairiškas lietuvių tautos įsiliejimas į globalinę kultūrą. Net 95 proc. respondentų tapatinosi su lietuvių tauta. Joks kitas iš tyrimo objektų (pasaulis, bendruo- menė, kuriai priklauso, ar ES) savęs suvokimui nebuvo reikšmingas. 2005 m. ES nariais save laikė 72 proc., pasaulio piliečiais – 67 proc. apklaustųjų. Save, kaip pasaulio piliečius, suvokia 76 proc. respondentų iki 20 metų ir 63 proc. tų, kurie vyresni kaip 60 metų. Savęs, kaip lietuvių tautos nario, suvokimas nesikeičia. Visose amžiaus grupėse su šiuo teiginiu sutiko daugiau nei 90 proc. įvairaus išsimokslinimo apklaustųjų. Svarbus tapatybės rodiklis – respondentų prisiskyrimas teritoriniams vienetams. Respondentai labiausiai tapatinosi su savo miestu / gyvenviete; regionu, kuriame gyvena; šalimi (Lietuva); Europa; pasauliu. Padidėjęs gyventojų mobilumas, emigracija ir reemigracija leidžia individui pajusti savo ryšius su naujomis vietovė- mis. Sumažėjus tapatinimuisi su Lietuva, padidėjo tapatinimasis su artimiausia gyvenamąja aplinka. Pvz., 1990 m. su savo miestu, gyvenviete tapatinosi tik 25 proc., 2005 m. – 49 proc. respondentų. 2005 m. kas dešimtas šalies gyventojas pilietybės nelaikė vertybe, tačiau sustiprėjo priklausomybės savo tautai jausmas (Savicka, 2008). Tautinė tapatybė globalių ryšių pasaulyje tampa vis sudėtingesniu reiškiniu. Individai tampa mobilesni, o teritorija – reliatyvesne sąvoka. Tautinei tapatybei išlaikyti praeities mitų ir simbolių nebepakanka, tam reikia pajusti gyvų tautos narių bendrumą, pasitelkus kasdienę patirtį (Krupavičius, Šarkutė, 2005).

Metodika

Tyrimo tikslas – nustatyti ir aptarti Klaipėdos universiteto studentų anketinės apklausos rezultatus, nustatant jų požiūrį į teritorinę tapatybę bei ketinimus po studijų keisti gyvenamąją vietą. Tyrime dalyvavo Klaipėdos universiteto studentai, studijuojantys pagal humanitarinių, socialinių ir tech- ninių mokslų programas, nuolatinių ir ištęstinių bakalauro studijų 2 ir 3 kursuose. Tyrimas atliktas 2014 m. gegužės mėnesį. Tyrimo metu apklausti 205 Klaipėdos universiteto studentai, iš kurių 95 – vyrai (46,3 proc.) ir 110 – moterų (53,7 proc.). Dauguma respondentų gimę nuo 1990 m. iki 1993 m. (70,2 proc.): 1990 m. gimusieji sudarė 4,9 proc., 1991 m. – 19,5 proc., 1992 m. – 27,3 proc., 1993 m. – 18,5 proc. Gimusieji 1989 m. ir anks- čiau sudarė 29,8 proc. apklaustųjų. Vyriausias studentas buvo gimęs 1968 m., jauniausi studentai – 1994 m. 2014 m. pavasario semestre Klaipėdos universitete studijavo apie 4500 studentų. Apklausoje dalyvavo 4,55 proc. visų universiteto studentų.

Tyrimo rezultatai

Šeimos pajamų dydis – svarbus veiksnys, rodantis potencialias studentų galimybes studijuoti. Jeigu šei- mos pajamos yra didesnės, studijų metu studentas jaučia ir didesnį finansinį savarankiškumą, ir socialinį saugumą. Studentas jaučiasi saugiau, nes gali susimokėti už studijas. Daugumai studentų už studijas tenka mokėti. Nemokamos studijos skirtos tik gerai besimokantiesiems, kurių pažangumas nuo šeimos pajamų nepriklauso. Atsakant į klausimą, kaip studentai vertina savo šeimos pajamas, 62,4 proc. nurodė, kad jų šeimų pajamos yra vidutinės, 19,5 proc. – didesnės nei vidutinės, 12,7 proc. – mažos, 2 proc. – labai mažos ir 7 proc. teigė, kad jų šeimos pajamos yra labai didelės. Dauguma nurodė vidutines pajamas ir didesnes nei vidutines (tokių buvo net 81,9 proc.), nors reali situacija akivaizdžiai kitokia. Dalies studentų atsakymai apie didesnes šeimos pajamas rodo studentų siekiamybę geriau gyventi ir jų tapatinimąsi su geresnio, perspektyvesnio gyvenimo vizija savo šalyje arba už jos ribų.

114 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

1 lentelė. Tėvo ir motinos išsimokslinimas Education of parents in the families

Tėvo išsimokslinimas (proc.) Motinos išsimokslinimas (proc.) Be išsimokslinimo 5,4 Be išsimokslinimo 1,5 Pradinis 15,6 Pradinis 12,7 Vidurinis 36,4 Vidurinis 32,7 Spec. vidurinis 22,4 Spec. vidurinis 26,3 Aukštasis 19,5 Aukštasis 26,8 Kitas 0,7 Kitas Nenurodė

Vertinant respondentų šeimos narių – tėvo ir motinos – išsimokslinimą, didžioji dalis tėvų turi vidurinį (36,4 proc. ir 32,7 proc.) ir spec. vidurinį (22,4 proc. ir 26,3 proc.) išsilavinimą. Aukštąjį išsilavinimą turi 19,5 proc. studentų tėvų ir 26,8 proc. studentų motinų (1 lentelė). Galima teigti, kad aukštojo mokslo siekia- mybę, kaip motyvaciją studijuoti, formuoja ir tėvai, kurie anksčiau mokėsi, studijavo ir geresnio gyvenimo (gerovės) perspektyvas sieja su išsimokslinimu. Studijos ir įsitraukimas į mokslinę veiklą formuoja didesnį pasaulietiškumą, kuris suteikia žinių ir galimybę suprasti savo tapatybės privalumus bei trūkumus, ją lyginti su kitomis tapatybėmis, suprasti naujos tapatybės pasirinkimo galimybes, privalumus, rizikas. Tiriant studentų kalbų mokėjimą pagal nurodytų atsakymų dažnumą 29,8 proc. kalba lietuviškai ir an- gliškai; 24,9 proc. – lietuviškai, angliškai ir rusiškai; 8,3 proc. – lietuviškai, rusiškai ir angliškai; rusiškai, lietuviškai ir angliškai kalba 5,5 proc. ir 1,5 proc. – tik lietuviškai. Nustatyta, kad apie 30 proc. (61 studentas) moka ir gali susikalbėti 4 ir daugiau kalbų, iš kurių dažniausiai: lietuviškai, angliškai, rusiškai ir vokiškai; lietuviškai, rusiškai, vokiškai ir ispaniškai; rusiškai, lietuviškai, angliškai, vokiškai ir ispaniškai; lietuviškai, angliškai, rusiškai, vokiškai ir norvegiškai. Svarbu tai, kad vokiečių kalbos mokėjimas dažnai sietinas su kalbos mokymusi ir išmokimu vidurinėje mokykloje, o anglų kalbos mokėjimas – tai išmokimas mokykloje dėl jos didesnio populiarumo ir pritaikymo galimybių studijuojant ir dirbant. Ispanų ir norvegų kalbų mokėjimą reikia traktuoti kaip gebėjimą susikalbėti, skaityti, rašyti ir suprasti tiek, kiek studentas turi patirties vartoti šias kalbas, tačiau negalima teigti, kad šiomis kalbomis studentai kalba gerai arba puikiai. Ispanų kalbą studentai dažnai renkasi kaip pasirenkamą studijų dalyką dėl šios kalbos egzotiškumo ir noro suprasti kitas kultūras, dėl didėjančio kalbos populiarumo verslo pasaulyje, o norvegų kalbą – dėl ketinimo vykti į Norvegiją dirbti. Pastarųjų kalbų mokėjimas yra tarsi naujas Lietuvos jaunimo tapatybės fenomenas, kuris turi aiškias implikacijas emigracijai ir ketinimams gyventi svetur, kartu ieškant naujos teritorinės tapa- tybės. Rusų kalbos mokėjimas traktuojamas kaip privalumas, kuris suteikia galimybę komunikuoti, dirbti, būti konkurencingu tose rinkose, versluose, kurie susiję su Rytų (Rusijos ir kitų NVS valstybių) rinkomis. Dažnai, dirbant Vakarų šalyse, rusų kalbos mokėjimas pripažįstamas kaip didesnis darbuotojo pranašumas ir konkurencingumas darbo rinkoje. Pagal pirmąjį prioritetą daugiausia studentų save identifikavo su Lietuvos piliečiais (26,8 proc.) ir gimtosiomis vietovėmis (18,5 proc.) (2 lentelė). Tapatybė su savo tauta, su pasaulio piliečiu ir europiečiais yra panaši. Kiek mažesnė tapatybė su savo regionu. Pagal antrąjį prioritetą didesnė tapatybė su savo regionu ir jo gyventojais (11,2 proc.), savo tauta (10,7 proc.) ir europiečiais (9,2 proc.). Nustatyta mažesnė tapatybė su Lietuvos pilietybe (15,6 proc.), su gimtosiomis vietovėmis (8,3 proc.) ir pasaulio piliečiais (2 proc.). Pagal trečiąjį prioritetą didesnė tapatybė su europiečiais (12,7 proc.), gimtosiomis vietovėmis (10,2 proc.), savo regionu (9,8 proc.). Tapatinimasis su Lietuvos ir pasaulio piliečiais vienodėja (7,3 proc.). Pagal ketvirtąjį prioritetą studentai kaip svarbiausią tapatybę pasirinko buvimą savo tautos atstovu (10,2 proc.), europiečiu (9,3 proc.), tapatinosi su savo regionu (8,9 proc.).

115 Irma Spiriajevienė, Eduardas Spiriajevas NUO TAUTINĖS IKI TERITORINĖS TAPATYBĖS LIETUVOJE: SOCIALINIS GEOGRAFINIS POŽIŪRIS

2 lentelė. Tapatybės pasirinkimas Made one’s selection of identity

1 prioritetas 2 prioritetas 3 prioritetas 4 prioritetas (proc.) (proc.) (proc.) (proc.) 1. Gimtojo miesto, kaimo, vietovės gyventojas 18,5 8,3 10,2 5,9 2. Savo regiono gyventojas 3,4 11,2 9,8 8,9 3. Lietuvos pilietis 26,8 15,6 7,3 2,4 4. Savo tautos atstovas 4,4 10,7 4,4 10,2 5. Europietis 4,4 9,2 12,7 9,3 6. Pasaulio pilietis 4,4 2,0 7,3 5,9 7. Šeimos narys 0,5 0,5 0,0 1,0 8. Sudėtinga atsakyti 0,5 0,0 0,0 0,0

Tapatybė su savo gimtosiomis vietomis ir pasaulio piliečiais – panaši (5,9 proc.), mažiausiai tapatinamasi su Lietuvos pilietybe (2,4 proc.) ir šeimos nariais (1 proc.). Lyginant visus prioritetus matyti, kad labiausiai mažėja Lietuvos piliečio tapatybė: nuo 26,8 proc. pirmojo prioriteto atveju iki 2,4 proc. antrojo prioriteto atveju. Mažėja ir tapatinimasis su gimtuoju miestu, kaimu bei vietove (nuo 18,5 proc. iki 5,9 proc.), tačiau didėja tapatinimasis su savo regionu, tauta, europiečiais ir pasaulio piliečiais. Šie rezultatai atskleidžia tauti- nės tapatybės transformaciją į platesnes europines ir pasaulines tapatybes, kur globalios visuomenės ekono- minėse ir socialinėse sistemose siekiama būti matomais savo autentiškumu, t. y. pažymint savo kilmę, kad individas yra europietiškos tautos atstovas, turintis ryšių su savo regionu. Tiriant studentų keliavimą po užsienio šalis, nustatyta, kad dažniausiai studentai lankydavosi Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Estijoje ir Airijoje. Lankymasis kaimyni- nėje Latvijoje, Rusijoje (įskaitant Karaliaučiaus kraštą), Lenkijoje, Estijoje patvirtina W. Tobler’io suformuo- tą Pirmąjį geografijos dėsnį, kuris teigia, kad tarp gretimų kaimyninių teritorijų geografinė sąveika – inten- syviausia, nes gretimos teritorijos labiau viena į kitą panašios nei nutolusios teritorijos. Į kaimynines šalis dažniausiai vykstama giminių lankymo, darbo, verslo, turizmo ir apsipirkimo tikslais (pvz., iš Lietuvos į Lenkiją). Lankymasis Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje labiau susijęs su darbo ir verslo tikslais, nes tose šalyse yra susikūrusios naujos lietuvių diasporos (ypač Airijoje), kurių anksčiau nebuvo arba buvo tik nedidelės (pvz., lietuviai Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje tarpukario Lietuvos laikais). Tiriant studentų nuomones, ar pakils socialinė ir ekonominė gerovė Lietuvoje per ateinančius kele- rius metus, 14,6 proc. nurodė, kad greičiausiai pakils, 43,9 proc. tikisi ekonominės situacijos pagerėjimo, 6,3 proc. pagerėjimo nesitiki, 1,5 proc. visiškai netiki, 33,2 proc. buvo sunku atsakyti. Tik 0,5 proc. respon- dentų į šį klausimą neatsakė. Apibendrinant galima teigti, kad 58,5 proc. respondentų ekonominio pagerėji- mo Lietuvoje tikisi, tačiau tai nereiškia, kad gerėjant ar pagerėjus situacijai Lietuvoje jie dar gyvens ir dirbs. Baigus studijas keisti gyvenamąją vietą, išvykti gyventi kitur Lietuvoje arba emigruoti ketina 28,8 proc. apklaustų studentų. Tikėtina, kad gyvens kitur Lietuvoje arba emigruos 38,5 proc. būsimų absolventų. Mažai tikėtina, kad baigus studijas išvyks 20,5 proc. Tik 3,4 proc. tikrai niekur neišvyks, o 8,8 proc. buvo sunku atsakyti. Tie, kurie po studijų neplanuoja niekur išvykti, turbūt turi savo būstą, darbą, stabilias pajamas arba juos laiko šeimos nariai, turi kitų įsipareigojimų. Tik kas penktas apklaustas studentas mato gyvenimo pers- pektyvą ar turi išgyvenimo strategiją šioje aplinkoje. Apibendrinant matyti, kad nusprendusiųjų išvykti ir mąstančiųjų apie gyvenimą kitur, įskaitant ir neapsisprendusiųjų skaičių, yra 76,1 proc. (156 studentai iš 205 dalyvavusių tyrime). Akivaizdu, kad universiteto dėstytojų suteikiamos žinios ir patirtis kartu su studentų intelektu dažnai „nuteka“ į kitus regionus, neretai – ir į kitas šalis. Tiriant studentų ketinimus dėl vidaus migracijos ir emigracijos, nustatyta, kad po studijų 2,9 proc. res- pondentų planuoja gyventi Lietuvoje, savo gimtajame mieste, kaime. Susirasti gerai apmokamą darbą Lie- tuvoje arba užsienyje tikisi 47,2 proc. apklaustųjų ir tik 2,4 proc. studentų ketina tęsti studijas Lietuvos ar užsienio universitetuose. Tikrai planuoja gyventi kitur 5,9 proc. respondentų, jie nori gyventi saugesnėje so- cialinėje aplinkoje. Po studijų tikrai planuoja išvykti 1,5 proc. apklaustųjų, nes nori gyventi kartu su savo šei-

116 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) ma; 7,4 proc. nenurodė, kodėl po studijų ketina išvykti. Ištyrus geografinės vietovės pasirinkimą nustatyta, kad 4,9 proc. respondentų ketina gyventi kitame miesto rajone arba kitoje savivaldybėje Lietuvoje. Gyventi tame pačiame regione, tik kitoje vietovėje, ketina 2,9 proc., kitame Lietuvos mieste ar regione – 3,9 proc. apklaustųjų. Užsienyje planuoja gyventi 42 proc., 13,6 proc. nenurodė jokios tikslios geografinės vietovės. Gauti rezultatai atskleidė, kad studentų grįžimas po studijų nuolat gyventi į gimtąsias vietoves (mies- telius, kaimus) yra mažai tikėtinas. Išvykus gyventi svetur, dažnai jaučiama tapatybė su savo regionu, su mažesne vietove. Tai skatina globalizacijos sąlygomis išsaugoti tai, kas vertingiausia, išlaikant ryšius su savo kilmės vietove. Tyrimu nustatyta, kad šiuo laikotarpiu patrauklios emigruoti šalys yra Norvegija (25 proc.), Jungtinė Ka- ralystė (21,5 proc.), JAV (14 proc.), Vokietija (12 proc.), Švedija (7 proc.), Ispanija (6 proc.), Rusija (3 proc.), Australija (2 proc.), Kanada (2 proc.), Šveicarija (1,5 proc.), kitos šalys (6 proc.): Nyderlandai, Danija, Švei- carija, Suomija, Naujoji Zelandija, Prancūzija, Italija. Jungtinės Karalystės, Vokietijos, JAV, Australijos ir Kanados patrauklumas lietuvių emigrantams susi- formavęs istoriškai ir tradiciškai. Norvegijos patrauklumas lietuvių emigrantams – naujas reiškinys Lietuvos gyventojų migracijos istorijoje. Pirmieji imigrantai iš Lietuvos – dar carinės Rusijos imperijos laikais buvo Lietuvos žydai, kurie XIX a. pabaigoje (1896 m.) atvyko į Trondheimą. Šiandien iš Lietuvos į Norvegiją daugiausia emigruoja jaunimas, baigęs spec. vidurinį ir aukštąjį mokslą Lietuvoje. Norvegija patraukli ne tik savo atlyginimais, bet ir norvegų visuomenės gyvenimo būdu, pasaulėžiūra, tolerancija, kraštovaizdžiu (terafilija). Neretai emigrantai, įsikūrę Norvegijoje, jaučia didesnę teritorinę tapatybę su Norvegija ir jos visuomene (topofilija), su Lietuva juos sieja priklausomybė lietuvių tautai, t. y. tautinė tapatybė transformuojasi į teritorinę tapatybę. Panašūs procesai vyksta, kai emigrantai (jaunimas), įsikūrę Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, JAV, Kana- doje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, jaučia vis didėjančią teritorinę tapatybę su šalimi, su kuria sieja savo ateitį, todėl kuriasi nauji identerra modeliai.

Išvados

Tautinės tapatybės tyrimai tampa svarbūs kintančiomis ekonominėmis, socialinėmis, kultūrinėmis, geo- politinėmis sąlygomis. Dėl gyventojų (e)migracijos plečiasi lietuvių (ir visų Lietuvos gyventojų) gyvenamoji erdvė, todėl tautinė tapatybė netenka savo geografinės dimensijos. Nors daugiau gyventojų, ypač jaunimo, tapatinasi su tauta, tačiau silpnėja tapatybės jausmas savo valstybei. Gyventojų, ypač jaunimo, (e)migraciją į kitus miestus, regionus, valstybes lemia noras geriau gyventi ir uždirbti, gyventi kitoje socialinėje aplinkoje, pakeisti nuolatinę gyvenamąją aplinką, kurioje dirbdami ir bai- gę studijas nemato perspektyvų, jaučiasi nereikalingi. Daugelis jų dar būdami Lietuvoje pradeda tapatintis su kito regiono ar valstybės visuomene, jos vertybėmis ir kultūra. Savęs priskyrimas naujai teritorijai formuoja naują tapatybę, dėl to silpnėja priklausomumo savo valstybei jausmas. Tautinė tapatybė transformuojasi į naują teritorinę tapatybę. Atlikus Klaipėdos universiteto studentų anketinę apklausą nustatyta, kad iš 205 respondentų 156 (76,1 proc.) svarsto galimybę gyventi kitur. Studentų grįžimas po studijų nuolat gyventi į gimtąsias vietoves – ma- žai tikėtinas. Tik kas penktas apklaustas studentas mato gyvenimo perspektyvas ar turi išgyvenimo strategiją Lietuvoje. Baigus studijas labiausiai norima emigruoti į Norvegiją, Jungtinę Karalystę, JAV, Vokietiją, Šve- diją.

Literatūra

Bagdanavičius, J. (2005). Žmogiškasis kapitalas ir žinių ekonomikos plėtros Lietuvoje kontūrai. Tautinės tapatybės dramaturgija. Lietuvių tautinis identitetas ir integralumas kintančiame pasaulyje. Monografija, p. 359–371. Bagdonavičius, V. (2005). Tauta ir globalizacija Vydūno filosofijoje.Tautinės tapatybės dramaturgija. Lietuvių tautinis identitetas ir integralumas kintančiame pasaulyje. Monografija, p. 101–109.

117 Irma Spiriajevienė, Eduardas Spiriajevas NUO TAUTINĖS IKI TERITORINĖS TAPATYBĖS LIETUVOJE: SOCIALINIS GEOGRAFINIS POŽIŪRIS

Biaspamiatnych, N. (2008). Nacionalinių tapatumų tipologija baltarusių-lietuvių-lenkų kultūrų sąveikos sąlygomis. Nacionalinio tapatumo tęstinumas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis, p. 86–105. Čiužas, A., Ratkevičienė, V. (2005). Moksleivių požiūris į tapatybę. Tautinės tapatybės dramaturgija. Lietuvių tautinis identitetas ir integralumas kintančiame pasaulyje. Monografija, p. 234–243. Delanty, G., Rumford, Ch. (2005). Rethinking Europe: Social Theory and Implications of Europeanization. London: Routledge. Europos migracijos tinklas. (2015). Prieiga internete: www.123emn.lt. Gečienė, I. (2009). Socialinių tinklų analizė migracijos studijose. Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr. 2(25), p. 130–143. Girnius, J. (2007). Lietuviško charakterio problema. Lietuvių tautos tapatybė: tarp realybės ir utopijos, p. 256–289. Hardwick, S. (2003). Migration, Embedded Networks and Social Capital: Towards Theorising. North American Ethnic Geography. International Journal of Population Geography, Vol. (9), p. 163–179. Kazlauskienė, A. (2006). Protų nutekėjimo priežastys ir tendencijos: Lietuvos atvejis. Daktaro disertacijos santrauka. Prieiga internete: https://internet.ktu.lt.doktorantura/kazlauskiene/DISSERTATION%20SUMMARY%spaustuvei. pdf. Kazlauskienė, V. (2005). Tautos išlikimas studentų nuostatų aspektu. Tautinės tapatybės dramaturgija. Lietuvių tautinis identitetas ir integralumas kintančiame pasaulyje. Monografija, p. 244–265. Krikštopaitis, J. A. (2008). Tapatumo raiška ir savikūros galia: ištakos, patirtis, tęstinumas. Nacionalinio tapatumo tęstinumas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis, p. 124–129. Krupavičius, A., Šarkutė, L. (2005). Tautinė ir europinė tapatybės Lietuvoje: ekonominiai ir socialiniai veiksniai. Tau- tinės tapatybės dramaturgija. Lietuvių tautinis identitetas ir integralumas kintančiame pasaulyje. Monografija, p. 299–310. Kuzmickas, B. (2008). Lietuviškasis tapatumas: kultūra ir valstybė. Nacionalinio tapatumo tęstinumas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis, p. 166–183. Lietuvos gyventojų požiūris į imigraciją ir imigrantus. (2010). Vilnius: Europos migracijos tinklas, Tarptautinė migracijos organizacija, Socialinių tyrimų institutas. Lietuvos statistikos departamentas. (2015). Prieiga internete: www.stat.gov.lt. Maslauskaitė, A., Stankūnienė, V. (2007). Šeima abipus sienų. Lietuvos transnacionalinės šeimos genezė, funkcijos, raidos perspektyvos. Vilnius: Tarptautinės migracijos organizacija, Socialinių tyrimų institutas. Matulionis, A. V. (2005). Tapatumo įsivardijimas: sociologinių tyrimų duomenys. Tautinės tapatybės dramaturgija. Lietuvių tautinis identitetas ir integralumas kintančiame pasaulyje. Monografija, p. 202–216. Padilla, B. (2006). Brazilian Migration to Portugal: Social Networks and Ethnic Solidarity. CIES e-working paper, Vol. 12, p. 1–20. Požiūris į emigraciją ir emigrantus. (2008). Vilnius: Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LRV, Tarptautinė migracijos organizacija. Pruskus, V. (2005). Tautinė tapatybė ir jos raiška: laiko iššūkiai ir atsako galimybės. Tautinės tapatybės dramaturgija. Lietuvių tautinis identitetas ir integralumas kintančiame pasaulyje. Monografija, p. 65–75. Roca, Z., Roca, M. N. O. (2007). Affirmation of Territorial Identity: A Development Policy Issue. Land Use Policy, Vol. 24, p. 434–442. Rubavičius, V. (2008). Nacionalinis tapatumas: išlaikymas, savikūra ir tapatumo politika. Nacionalinio tapatumo tęsti- numas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis, p. 108–123. Savicka, A. (2008). Globalios tikrovės iššūkiai tautinei asmens tapatybei. Nacionalinio tapatumo tęstinumas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis, p. 184–195. Sipavičienė, A., Stankūnienė, V. (2011). Lietuvos gyventojų (e)migracijos dvidešimtmetis: tarp laisvės rinktis ir išgy- venimo strategijos. Filosofija. Sociologija, T. 22, Nr. 4, p. 323–333. Smith, A. D. (1994). Nacionalizmas XX amžiuje. Vilnius: Pradai, p. 10. Stoškus, K. (2005). Lietuvių tautos „išsivaikščiojimas“: mitas ar realybė? Tautinės tapatybės dramaturgija. Lietuvių tautinis identitetas ir integralumas kintančiame pasaulyje. Monografija, p. 187–201. Švarplys, A. (2008). Europos Sąjungos tapatumo pagrindai: europinis ir Lietuvos tapatumai eurointegracijos sąlygomis. Nacionalinio tapatumo tęstinumas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis, p. 148–163. Tuan, Y. F. (1990). Topophilia – a Study of Environmental Perception Attitudes and Values. Columbia University Press. Morningside Edition. New York. Venclova, T. (2007). Lietuviškojo stereotipo problema. Lietuvių tautos tapatybė: tarp realybės ir utopijos, p. 290–296.

118 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

FROM NATIONAL TO TERRTORIAL IDENTITY IN LITHUANIA: SOCIAL GEOGRAPHIC APPROACH

Irma Spiriajevienė, Eduardas Spiriajevas Klaipėda University (Lithuania)

Summary

In today’s globalized world, national identity and its transformation becomes an important object of research, most of which are discussing by philosophers, historians, journalists, sociologists, geographers, demographers. The identity or perception of identity is changing constantly. This type of research requires an interdisciplinary approach, an application of spatial and social dimensions in order to analyse the characteristics of identity in evolving economic, political and geopolitical conditions. In today’s Lithuania national identity loses its dependency on state. Especially, the young people begin to identify themselves with the area wherein they intend to reside or have already started a new life (in another city, a region in another country). Often, such an area is not their place of origin. Due to internal migration or emigration to other locations, a new life starts in different natural, economic, cultural and social environment. National identity is getting associated with nationality, but in the meantime national identity is losing its territorial dimension. In geography territorial identity is perceived as a feeling that have a group or community of certain population (individuals) belonging to a given territory. The studies of identity in geography has become a new investigation. It is already known that the dependence on territorial identity is determined not to a physical territory, but to its social environment, economic systems, institutions. The (e)migration of population, especially young people, to other cities, regions, states, the desire is for a better place to live and earn, to live in different social, economic, cultural and natural environment. An intention to change a permanent place of residence wherein working and after completions of studies the students do not see any prospects and feel redundant. Most of them while still in Lithuania tend to identify themselves with other region, country, society, its values and culture. An affinity for a new place is creating a new identity, which undermine their sense of belonging to the state. National identity transforms into a new territorial one. After Klaipėda University student questionnaire survey determined that 156 of the 205 respondents (76.1 percent in total) have the intentions to live elsewhere. The returning of students after completion of their studies for permanent residence in their home areas is unlikely. After completion they would prefer to emigrate to Norway, the United Kingdom, the United States, Germany, Sweden etc. Only every fifth student sees the prospects of his/her life or survival strategy in Lithuania. KEY WORDS: national identity, territorial identity, youth, (e)migration, reasons for (e)migration, states, social migration networks.

JEL CODES: J00, R00, O057.

119 Jūratė Sučylaitė VISUOMENĖS SAUGUMO IR ASMENYBĖS PSICHIKOS SAVYBIŲ SĄSAJOS: UGDANČIOSIOS MENO TERAPIJOS POREIKIS

VISUOMENĖS SAUGUMO IR ASMENYBĖS PSICHIKOS SAVYBIŲ SĄSAJOS: UGDANČIOSIOS MENO TERAPIJOS POREIKIS

Jūratė Sučylaitė1

Klaipėdos universitetas (Lietuva)

ANOTACIJA Atlikus kokybinį tyrimą, taikant hermeneutinius interpretacinius metodus, nagrinėtos pastarųjų metų laikraščių ir internetinių portalų publikacijos, analizuoti jose pristatomi socialiniai reiškiniai, jų poveikis visuomenės saugumui. Visuomenės gyvenimo nesaugumas siejamas su kriminaliniais nusikaltimais, alkoholizmu, bedarbyste, nepakankamai sprendžiamomis senų žmonių slaugos problemomis. Atskleistos negatyvaus mąstymo, depresiškumo ir žemos savivertės sąsajos: depresiškų asmenų, kuriems būdinga žema savi- vertė, polinkis į negatyvų mąstymą, visuomenės negebėjimas nepasiduoti agresyvios aplinkos poveikiui ir manipuliacijos žmonėmis galimybė. Atkreiptas dėmesys į meno terapiją, dalyvavimą kultūrinėje veikloje, kaip į galimybę daryti teigiamą poveikį asmens savivertei bei visuomenės socialinei transformacijai. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: depresija, negatyvus mąstymas, savivertė, meno terapija.

JEL KLASIFIKACIJA: I00 DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v15i1.985

Įvadas

Ruošiantis rašyti šį straipsnį svarstyta, kaip mes veikiame kitus: slopiname, žlugdome, įkvepiame ar esame užsisklendę savo kasdieniame pasaulyje ir nebematome kitų, apskritai, ar kasdienis mūsų bendravimas daro poveikį visuomenės saugumui ir raidai? Nuo kokių mūsų pačių psichinių savybių ir nuostatų priklauso gyvenamosios aplinkos saugumas, kokį poveikį aplinka daro žmonių psichoemocinei būsenai ir elgesiui ar galimi pozityvūs pokyčiai? Problema. Moksliniuose straipsniuose paprastai nagrinėjamos arba asmenybės, arba organizacijų vystymosi, arba pilietinės visuomenės raidos problemos, trūksta tyrimų, kur būtų analizuojama, kokį poveikį visuomenės saugumui ir stabilumui daro asmenybės psichikos savybės: depresiškumas, negatyvus mąsty- mas, ar įmanoma pozityvi negatyvių asmenybės psichikos savybių transformacija socialiai nepalankioje aplinkoje, koks ugdančiosios meninės terapijos aplinkos vaidmuo. Tikslas: ištirti visuomenės saugumo, asmenybės psichinių savybių sąsajas ir ugdančiosios meno terapijos poreikį. Objektas – visuomenės saugumo ir asmenybės psichinių savybių sąsajos.

1 Jūratė Sučylaitė – daktarė (edukologijos mokslai), gydytoja psichiatrė, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas. Moksliniai interesai: visuomenės psichinė sveikata El. paštas: [email protected] Tel.: +370 610 340 38

120 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Uždaviniai: • atlikti pastarųjų metų internetinių portalų, laikraščių bei žurnalų publikacijų analizę ir išsiaiškinti, kokie socialiniai reiškiniai liudija visuomenės gyvenimo nesaugumą; • išanalizuoti, kokios asmenybės psichinės savybės daro neigiamą poveikį visuomenės gyvenimui; • išsiaiškinti, kokie meno terapijos metodai spaudoje pristatomi kaip galimybė spręsti visuomenės psichologines ir socialines problemas.

Metodai. Atliktas kokybinis tyrimas. Patogiosios atrankos būdu išanalizuotos pasirinktos pastarųjų metų laikraščių ir internetinių portalų publikacijos, jos analizuotos kaip duomenų šaltiniai: kaip konkretūs Lietuvos įvykių liudijimai, kaip dokumentai, pateikiantys paskirų institucijų užsakytų sociologinių tyrimų duomenis, kaip skaitytojams skirta socialinio gyvenimo fenomenus aiškinanti šviečiamoji informacija. Lai- kytasi prielaidos, kad spaudoje skelbiami socialinio gyvenimo faktai objektyviai atskleidžia realybę. Įvertin- ta ir tai, kad nemažai žmonių spaudą vertina kaip visuomenės ir savęs pačių pažinimo priemonę. Išanalizuota 50 publikacijų. Tekstai analizuoti hermeneutiniais-interpretaciniais, turinio analizės metodais ir apibendrinti, taikant grindžiamosios teorijos strategiją.

1. Socialinio gyvenimo reiškiniai ir visuomenės nesaugumas

1.1. Žiaurumas ir empatiškumas

Turinio analizės metodu, analizuojant masinės informacijos priemonių medžiagą, išskirta žiaurumo tema. Į šį socialinį reiškinį dėmesys atkreiptas šešiolikoje (16) publikacijų. Dažniausiai rašoma apie paau- glių žiaurumą.

1 lentelė. Žiaurumo fenomenas Kategorija Žiaurumas Subkategorija Įrodantis teiginys Publikacijų (Socialinė problema ) skaičius Paauglių žiaurumas Rajono metraštininko gyvenimą nutraukė paauglių žiaurumas 7 Žiaurus elgesys su gyvūnu Septyniolikmečio žiaurumas: mirtinai sutrypė 3 savaičių kačiuką 2 Suaugusiųjų žiaurumas 2002-aisiais susibūrusi nusikalstama grupuotė, vadovaujama iš Panevėžio 2 krašto kilusių brolių, du dešimtmečius Vokietijos gatvėse pardavinėjo narkotikus, o Olandijoje prekiavo moterimis, tarp jų ir nepilnametėmis Senų žmonių nužudymas Už Drąsučių kaimo senolių šeimos nužudymą vienas niekšas kalės iki 3 gyvos galvos Patyčios Socialiniuose tinkluose patyčios gana plačiai paplitusios, tačiau jas 2 pastebėti, o juo labiau kontroliuoti – itin sudėtinga Iš viso 16

Žiaurumo, kaip fenomeno, atsiradimas siejamas su pedagogų darbu: „...stovyklaujantiems vaikams pri- trūko priežiūros“ (Sporto stovykloje neregėtas žiaurumas, 2014) ir psichologinėmis problemomis: „...tei- singa linkme nesusiklostęs gyvenimas paverčia žudikais“ (Žiaurumo akimirkos, kurios paauglių gyvenimus paverčia pragaru, 2013). Pastarojoje internetiniame portale Balsas.lt aptiktoje publikacijoje pateikti ir tokie statistiniai duomenys: mažėja nepilnamečių žmogžudžių, bet daugėja paauglių padarytų sunkių ir labai sun- kių nusikaltimų, padaugėjo nusižengimų, kuriuos padaro nuo narkotikų apsvaigę asmenys (Ten pat). Mokslinėje literatūroje žiaurumas siejamas su empatiškumo stoka, kurios priežastys – nepakankamas tėvų dėmesys, prievarta, atstūmimo išgyvenimas, atsiskyrimo nuo mamos sunkumai (Barnett, 2010). Re-

121 Jūratė Sučylaitė VISUOMENĖS SAUGUMO IR ASMENYBĖS PSICHIKOS SAVYBIŲ SĄSAJOS: UGDANČIOSIOS MENO TERAPIJOS POREIKIS miantis naujausiais neuromokslo duomenimis, tvirtinama, kad empatiškumą lemia darniai funkcionuojantis dešimties žmogaus smegenų sričių kompleksas, apimantis ne tik pažinimo, suvokimo, kalbos, bet ir emocijų mokymosi funkcijas, o ilgalaikė įtampa ir nuovargis laikinai pablogina kiekvieno asmens gebėjimą būti empatišku (Baron-Cohen, 2012). Apibendrinant galima teigti, kad emocijų ir emocinio gyvenimo kultūrai pažinti reikia skirti gana daug dėmesio.

1.2. Socialinis nuovargis ir psichologinė emigracija

Spaudoje skelbiami žiaurumo faktai liudija agresyvią žmogaus gyvenamąją aplinką – tai viena iš prie- žasčių, galinčių sukelti psichologinį nepatogumą ir skatinančių bėgti nuo realybės, toks bėgimas gali būti apibrėžiamas kaip psichologinė emigracija. „Veido“ / „Prime consulting“ 2014 metų sausio pabaigoje atlikta apklausa parodė, kad daugiau kaip 42 proc. miestų gyventojų – psichologiniai emigrantai. O remiantis „PZU Lietuva“ / „Spinter tyrimų“ 2013 metų apklausos duomenimis, 42 proc. Lietuvos gyventojų geresnę savo vaikų ateitį mato tik svetur ir tik 14 proc. šviesesnes perspektyvas mato Lietuvoje. Ten pat tvirtinama, kad daugiau nei 83 proc. mūsų šalies didžiųjų miestų gyventojų laiko save Lietuvos patriotais (Bolzanė, 2014). Tai, kad daug Lietuvos gyventojų save vadina patriotais ir kartu yra psichologiniai emigrantai, liudija nusivy- limą esama situacija ir negebėjimą bei nenorą veikti, keisti gyvenamąją aplinką. Kai žmogus patiria emocinę įtampą ir nuolatinį distresą, jis nesąmoningai bėga nuo realybės: išsekus adaptaciniams mechanizmams ir nematant gyvenimo prasmės „persikeliama“ į ligos pasaulį (Coggins, Fox, 2009), menksta kritinio mąstymo gebėjimai: dalis psichologinių emigrantų negeba priimti informacijos apie nesėkmingai susiklosčiusius lie- tuvių gyvenimus užsienyje (Lėka, 2014), daugėja alkoholizmo. Galima įžvelgti, kad nusivylimas gyvenimu Tėvynėje dažnai yra perdegimo sindromo, atsirandančio bet kokia kaina siekiant įsitvirtinti gyvenime, raiš- ka, kuriai, kaip ir profesinio perdegimo sindromo atveju (Maslach, Jackson, Leiter, 1996), būdingas ciniškas požiūris į savo ir kitų pastangas siekti rezultato. Nepraeinantis nusivylimas, kada jaučiamasi auka, yra negatyvaus mąstymo raiška, o negatyvus mąsty- mas analizuotose publikacijose pristatomas kaip potenciali depresijos priežastis ir pažymima, kad šis mąsty- mo būdas gali būti perduodamas kitiems. Negatyvaus mąstymo, alkoholio ar narkotikų vartojimo ir depresijos sąsajos patvirtintos ir mokslinėje literatūroje: visa tai siejama su nestabilia, pažeidžiama asmens saviverte (Crocker, 2002; Greenier et al., 1995; Neighbors, Larimer, Geisner, Knee, 2004). Žmogaus orumo problema turėtų iškilti į pirmą vietą, sprendžiant tiek visuomenės vystymosi, tiek asmenybės psichikos sveikatos klausimus. Dalis žmonių emigruoja iš Lietuvos, nes čia neranda galimybių realizuoti save, pažeistas jų žmogiš- kasis orumas. Realią emigraciją renkasi turintys daugiau ambicijų, nebijantys rizikuoti asmenys – tai susiję su aukštesne saviverte. Kvalifikuoti darbuotojai dažniau išvyksta, ieškodami didesnių saviraiškos galimybių (Šimanskienė, Paužuolienė, 2014).

1.3. Piliečio būsena ir padėtis darbo rinkoje

Analizuodami visuomenei skirtų leidinių publikacijas turinio analizės metodu, aiškinomės žmonių psi- chinės būsenos ir padėties darbo rinkoje sąsajas, be to, domėjomės, kokios informacijos – negatyvios ar pozityvios – gauna skaitytojas. Įtampa darbe, profesinis perdegimas ir nedarbas yra rodikliai, nusakantys depresijos pasireiškimo riziką. Informuojant skaitytojus apie padėties darbo rinkoje ir piliečio psichinės būsenos sąsajas, perduodama neigiama informacija.

122 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

2 lentelė. Darbo ir depresijos sąsajos Kategorija Subkategorija Įrodantis teiginys Publikacijų skaičius Darbo situacija kaip Įtampa darbe Vis daugiau žmonių negali dirbti dėl įvairių psichinių 2 depresijos rizikos ligų, kurias neretai sukelia įtampa darbe ir per dideli veiksnys reikalavimai, kurių reikia laikytis šiuolaikiniame biure Profesinis Daugybė mokytojų – nusivylę, perdegę, išsekę 2 perdegimas Nedarbas Nedarbas depresiją sukelia dažniau nei profesinė įtampa 1 Iš viso Publikacijų sk. 5 Pozityvi žinia publikacijose 0 Negatyvi žinia publikacijose 5

Skaitytojas negauna žinių, kas daroma konkrečiose darbo vietose, kad mažėtų profesinio perdegimo reiškinių ir įtampos; kaip asmuo atranda naujų gebėjimų nepasiduoti žalingam darbo įtampos poveikiui, kaip susidoroja su konkrečiais gyvenimo iššūkiais ir nepraranda laimės jausmo. Negatyvus mąstymas, dažnai lydimas depresijos, yra žmogaus vidinė problema, o kokie socialiniai reiškiniai ją palaiko? Įvardijus nedarbą kaip aktualią socialinio gyvenimo problemą, analizuota, kuriuos bedarbystės aspektus svarsto žiniasklaida.

3 lentelė. Bedarbystė Kategorija BEDARBYSTĖ Subkategorijos Įrodantis teiginys Publikacijų skaičius Specialistų perteklius Daugybė absolventų (maždaug 4 tūkst. universitetų ir kolegijų absolventų) 2 darbo nerado ir metams besibaigiant Pažeminimas Ateini, tarpininkės bendrauja nemaloniai, atrodo, kad ateini pas jas ne dėl to, 1 kad šios padėtų susirasti darbą, bet norėdama ištraukti iš jų kišenės pinigų Sveikatos žalojimas Bedarbiai 3–4 kartus dažniau serga tokiomis ligomis nei dirbantys asmenys 1 Stigma / kaltė Neįkainojamų darbuotojų juk neatleidžia... Etatų mažinimas – tik pretekstas 1 Pažintys / Įsidarbinti padėti gali ir pažintys – tai bene tiesiausias kelias tikslo link 1 protekcionizmas Rekomendacijos Įsidarbinti padėti gali (...) turimos teigiamos rekomendacijos, kurios patvirtina 1 darbdaviui, kad kandidatas yra patikimas Atskirtis / susitaikymas Nieko neveikiant noras dirbti gali pradingti negrįžtamai... Moterų, ko gero, 1 čia laukia „dvigubi spąstai“: bėgdamos nuo juodų minčių apie bedarbystę jos dvigubai uoliau nei iki tol imasi rūpintis buitimi Pagalba sunkmečiu Įmonę atidarė pačiu sunkmečiu ir apie pusę darbuotojų priėmė iš darbo biržos 1 Finansuojami projektai Viena iš tokių yra ES finansuojama programa „Išlik darbo rinkoje“, skirta 2 vyresnių kaip 50 metų asmenų bei ilgalaikių bedarbių įdarbinimui Iliuzijos Bet kai bandau kai kuriems apie emigraciją svajojantiems žmonėms 1 perpasakoti kitas konkrečias istorijas – daug baisesnes, iki nužmogėjimo lygmens, jie sako, kad aš išsigalvoju, – pasakoja S. Matulevičius, ragindamas atkurti informacijos balansą Subkategorija VERSLO KŪRIMAS Vienišumas 8 proc. apklaustųjų minėjo, kad verslui kurti neturi bendraminčių 1 Neigiama patirtis 5 proc. nuo verslininkavimo atbaidė nepavykę ankstesni bandymai 1 Publikacijų sk. 13 Pozityvi žinia publikacijose 3 Negatyvi žinia publikacijose 11

123 Jūratė Sučylaitė VISUOMENĖS SAUGUMO IR ASMENYBĖS PSICHIKOS SAVYBIŲ SĄSAJOS: UGDANČIOSIOS MENO TERAPIJOS POREIKIS

Publikacijose pristatoma teigiama patirtis, sprendžiant bedarbystės problemą (naujų įmonių steigimas, ES finansuojamos programos, padedančios išlikti darbo rinkoje), atkreipiamas dėmesys į jaunų specialistų perteklių tam tikrose srityse. Specialistų perprodukcija didina depresijos pasireiškimo visuomenėje riziką, bet ją lemia ne žmogaus vidinio gyvenimo ypatybės. Didžioji dauguma bedarbystės aspektų glaudžiai susieti su žmogaus psichologinėmis problemomis. Nors mokoma nusiraminti netekus darbo ir ramiai apmąstyti, kokių įgūdžių galbūt pritrūko, asmuo gali pasijausti kaltas dėl to, kad prarado darbą, ir jaustis nuvertintas, paženklintas gėdos ženklu (subkategorija stigma / kaltė). Mokslininkai įrodė, kad asmuo, kurio savivertė pažeidžiama, pradėdamas suvokti naują, nepalankią informaciją apie save patį, neigiamai paveikiamas ir tai veikia stipriau negu asmens pastangos mokytis kritiškai mąstyti, siekiant savosios asmenybės tobulėjimo – tokiu atveju psichologinė pagalba labai trumpalaikė (Borton, Crimmins, Ashby, Ruddiman, 2012). Spaudoje skelbiamas teiginys, kad įsidarbinti padeda pažintys, daugelį žmonių verčia manyti, kad įsi- darbinama tik protekcionizmo dėka: visa tai kuklų, pažinčių neturintį asmenį verčia galvoti apie padėtį be išeities ir nieko nedaryti, tai yra susitaikyti su socialine atskirtimi. Visuomenę sudaro daug įvairių sluoksnių, kuriuos skiria skirtinga materialinė padėtis, nevienodas išsimokslinimas, šeiminė padėtis, priklausymas vienai ar kitai partijai, politinių represijų patirtis. Viena visuomenės grupė išmoksta į kitą žvelgti kaip į svetimą ir stengiasi išlaikyti „teisingą savo požiūrį“. Dažnai aiškinantis, kas tie kiti, ne savosios grupės nariai, labiau laukiama negatyvios, o ne pozityvios informacijos, nes neigiama informacija stipriai veikia emocijas, mintis ir veiklą (Baumeister, Bratslavsky, Finkenauer, Vohs, 2001; Dijksterhuis, Aarts, 2003; Fazio, Eiser, Shook, 2004; Hietanen, Korpela, 2004; Taylor, 1991). Susiskaldymas palaiko įtampos lauką ir nusivylimą. Socialinės atskirties, socialinio nuvertinimo, menkavertiškumo, kaltės ir netikėjimo rytdiena išgyvenimai skatina negatyvų mąstymą, psichologinę emigraciją ir depresiją. Analizuodami straipsnius bedarbystės tema, atkreipėme dėmesį į bedarbių išgyvenamą pažeminimą bendraujant su tarpininkėmis, kurios dirba darbo biržoje. Šio socialinio konflikto priežastis galima interpretuoti kaip ieškančiųjų darbo pažeistą orumo jausmą, baimę vėl būti sužeistam ir dėl to padidėjusį pažeidžiamumą, ir kaip Darbo biržoje dirbančių tarpininkių vidinio nesaugumo jausmą, nesąmoningą baimę atsidurti bedar- bio vietoje, emocinę įtampą, didinančią dirglumą, nekantrumą. Galima manyti, kad ir vienai, ir kitai socialinei grupei stinga gebėjimo pažinti save ir kalbėtis su kita socialine grupe. Priežastys, sulaikančios asmenis nuo verslo kūrimo, susijusios su pilnaverčių socialinių kontaktų ir bendravimo įgūdžių stoka, gebėjimo pristatyti verslo idėją trūkumu, baime ieškoti klaidų, daryti naujus sprendimus ir mėginti realizuoti naujas idėjas (kategorija verslo kūrimas, subkategorijos vienišumas ir neigiama patirtis).

1.4. Psichologinis suaugusiųjų diskomfortas ir vaikų depresija

Psichologinis diskomfortas sudaro prielaidas negatyviam mąstymui, depresijos vystymuisi, psichologi- nei emigracijai, o kokią įtaką psichologinis suaugusiųjų diskomfortas daro vaikų mokymuisi, įsitvirtinimui gyvenime, depresijos vystymuisi? Išanalizavus vaikų depresijos ir jų mokymosi klausimus, pristatomus ži- niasklaidoje, galima teigti, kad visuomenė yra informuota, jog mamos depresija, tėvų darbo netekimas, pedagogo profesinis perdegimas yra socialinės problemos, didinančios riziką susirgti depresija, kuri yra viena iš blogėjančio mokymosi, nejautrumo aplinkiniams, negebėjimo užmegzti pilnaverčių socialinių kontaktų ir gyvybės nuvertinimo, minčių apie savižudybę priežasčių. Žemos savivertės ir depresijos ryšys patvirtintas mokslininkų (Malinauskienė, Žukauskienė, 2007). Interpretuodami visuomenei pristatomus faktus vaikų depresijos tema, nesunkai įžvelgiame, kad nejautrumas aplinkiniams, gyvybės nuvertinimas ir depresiškumas yra susiję (subkategorijos: nejautrumas aplinkiniams, savižudybė). Spaudoje matomi patvirtinimai, kad ge- resnių rezultatų pasiekia aukštas pareigas užimančių ir labiau išsilavinusių tėvų vaikai, tai formuoja visuo- menės nuostatą, kad blogai uždirbančių ar bedarbių vaikai yra antrarūšiai, o tai dar labiau didina ir tėvų, ir vaikų nusivylimą.

124 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

4 lentelė. Vaikų depresija Kategorija Vaikų depresijos priežastys Subkategorija Įrodantis teiginys Publikacijų skaičius Nedarbas Gali sukelti tėvo darbo netekimas 1 Artimo žmogaus Depresiją vaikams gali sukelti, pvz., depresija 1 depresija serganti motina Traumos Psichologinė, fizinė ir seksualinė prievarta, 1 artimųjų mirtis, perkėlimas į kitą mokyklą Vaikų depresijos socialinės Izoliacija Sunkiau užmezga artimus santykius su 1 pasekmės suaugusiaisiais Nejautrumas Mažiau dėmesingi ir jautrūs aplinkiniams 1 aplinkiniams Elgesys Vaikai būna irzlesni 1 Savižudybė Negydant depresijos didėja savižudybės rizika 1 Mokymasis Prastėja mokymosi rezultatai, vaikai nustoja 1 domėtis savo mėgstama veikla Vaikų mokymosi rezultatai Tėvų pareigos Aukštesnes pareigas užimančių tėvų vaikai 1 pasiekia aukštesnių rezultatų – 72 taškais Tėvų išsilavinimas Labiau išsilavinusių tėvų vaikai lenkia mažiau 1 išsilavinusius tėvus turinčius savo bendraam- žius – 83 taškais Pasiturintys tėvai Jie gali skirti daugiau pinigų vaikui lavinti, 1 leisti lankyti būrelius. Be to, turbūt jie ir patys mėgsta skaityti, siekia tobulėti, todėl, tikėtina, bandys sudominti tuo ir savo vaiką Pedagogo profesinis Auklėtojas ar mokytojas ima pastebėti tris 1 perdegimas rimtus dalykus: pirma, jis jaučiasi pavargęs ir išsekęs fiziškai bei emociškai; antra, jaučiasi abejingas, nebeturi jėgų nuoširdžiai domėtis savo ugdytiniais, rūpintis ir šiltai bendrauti su vaikais; trečia, labai nepatenkintas savo darbo rezultatais Pedagogo vaidmuo Motyvuoti mokytis galėtų ne kokios nors 1 mokymo priemonės ar kompiuterių klasės, o savimi pasitikintis, savo darbą mėgstantis ir už tai vertinamas bei gerbiamas mokytojas Iš viso Publikacijų sk. 13 Pozityvi žinia publikacijose 1 Negatyvi žinia publikacijose 12

Pristatant vaikų depresijos fenomeną visuomenėje, skaitytojui pateikiamos negatyvios ir pozityvios informacijos santykis 12 : 1. Paauglių psichinių kančių ir jų žiaurumo priežastys gali būti siejamos su patyčio- mis virtualioje erdvėje. Pagal savo asmeninių profilių socialinių tinklų svetainėse turėjimą Lietuvos vaikai lenkia Europos vaikus (Remiantis tarptautinio tyrimo „EU Kids Online“ 2012 m. duomenimis, 76 proc. 9–16 metų Lietuvos vaikų ir 59 proc. Europos vaikų turėjo asmeninius profilius. Duomenys pateikiami, remiantis Delfi.lt publikacija „Patyčios tarp vaikų keliasi į socialinius tinklus“ [2014 07 28]). Galima daryti prielaidą, kad labai aktyvus vaikų dalyvavimas socialiniuose tinkluose susijęs su troškimu išgyventi daugiau teigiamų emocijų ir sulaukti daugiau dėmesio, su nepakankamu saugumu realiame gyvenime ir vidine tuštuma, kuri atsiranda dėl asmens socialinio patvirtinimo stokos. Tai, kad daugėja nusikaltimų, kuriuos padaro nuo nar- kotikų apsvaigę asmenys, verčia galvoti apie didėjantį nepilnamečių psichologinį diskomfortą ir bėgimą nuo realybės.

125 Jūratė Sučylaitė VISUOMENĖS SAUGUMO IR ASMENYBĖS PSICHIKOS SAVYBIŲ SĄSAJOS: UGDANČIOSIOS MENO TERAPIJOS POREIKIS

1.5. Gyvenimo ypatybės perkopus 40 metų

Rašoma, kad po 40 metų laimės jausmas tragiškai mažėja. Interpretuojant šį faktą, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad iki 40 metų plečiasi žmogaus veiklos galimybės, psichinės ir fizinės galios yra augančios arba sta- bilios, o po 40-ties svarbesnė tampa savastis, stengiamasi įvertinti, įprasminti tai, kas jau padaryta. Tikėtina, kad asmenys, kurie visą laiką buvo psichologinėje emigracijoje, nemėgino realizuoti savų gebėjimų, perkopę keturiasdešimtmetį pasijaus mažiau laimingi, mąstys negatyviai. Negatyvųjį mąstymą stiprina skaudžios realijos: tėvai sensta, artimieji dėl įvairių ligų tampa neįgalūs, prislegia slaugos rūpesčiai.

5 lentelė. Alzheimerio liga sergančiųjų slauga Kategorija Alzheimerio liga sergančiųjų slauga Subkategorija Įrodantys teiginiai Publikacijų skaičius Žlugusios svajonės / izoliacija Artimiesiems reikia rinktis tarp darbo, asmeninio gyvenimo ir 2 ligonio slaugos Šeimos santykių krizė Pašlyja ir santykiai su vaikais 2 Sveikatos praradimas Nukenčia atokvėpio neturinčių moterų sveikata 2 Beviltiškumas Ligoniams, kurie neturi artimųjų, pagalba dažnai neprieinama, 1 neretai jie miršta vieniši ir apleisti Iš viso Publikacijų sk. 7 Pozityvi žinia publikacijose 0 Negatyvi žinia publikacijose 7

Alzheimerio ligos situacija iš esmės pristatoma kaip beviltiška: skaitytojams pažintis su ligonį slaugan- čių asmenų gyvenimu gali sukelti nesaugumo jausmą. Be abejo, tai yra vienas iš depresiją didinančių veiks- nių ir socialinė problema, kurios dar nemėginama spręsti skatinant savanorystę ar kuriant gerontologijos cen- trus, kuriuose būtų teikiamos paslaugos, padedančios stabilizuoti, sulėtinti Alzheimerio ligos progresavimą ankstyvojoje stadijoje. Senjorų gyvenimo pristatymas apima tris temas: mokymąsi trečiojo amžiaus universitete, vairavimo problemas ir skundus dėl sunkaus gyvenimo.

6 lentelė. Senjorų gyvenimas Subkategorija Įrodantis teiginys Publikacijų skaičius Trečiojo amžiaus universitetai Studentais virtę senjorai neturi laiko nuobodžiauti 4 Informacinių technologijų „Facebook“ erdves užkariauja ir šimtamečiai 1 mokymasis Automobilio vairavimas Senjorai per metus sukėlė beveik tūkstantį avarijų 2 Nerimas dėl pragyvenimo / skurdas Draudimas nuo per ilgo gyvenimo – anuitetas 6 „Maltiečių sriuba“ Kartu su gražiausiomis metų šventėmis baigėsi ir aštuntus 16 metus vykstanti labdaros akcija „Maltiečių sriuba“. Jos metu vargstantiems seneliams paaukoti 620 953 litai

„Maltiečių sriubos“ akcija plačiai nušviečiama, tai skatina pozityvų mąstymą. Antra vertus, faktas, kad visuomenėje yra vienišų, bejėgių, skurstančių senų žmonių, kuriems visas džiaugsmas – sriubos lėkštė, kelia liūdesį ir verčia išgyventi nesaugumo jausmą: brandus žmogus žino, kad jo jėgos nėra neišsemiamos, senėjimas yra neišvengiamas reiškinys, sensta ne kiti, o jis pats. Pasitikėjimą ateitimi ir pozityvų mąstymą stiprina Trečiojo amžiaus universiteto, kaip senjorų švietimo, socialinio dalyvavimo projekto, sklaida spaudoje. Straipsnio antraštę „Draudimas nuo per ilgo gyvenimo – anuitetas“ („Lietuvos žinios“, 2013 09 11) il- gaamžiai gali perskaityti kaip priekaištą, kad jie per ilgai gyvena – ši žmonių grupė labai jautri asmens orumo

126 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) pažeidimui. Apskritai visuomenėje pagyvenusių žmonių nerimas dėl pensijos yra didelis, tai patvirtinama publikacijose, kartu skelbiama, kad „ir tai neleis jam gerai jaustis“ (Ramelienė, 2013). Taigi išanalizavus publikacijas, kuriose skelbiama informacija apie socialinius reiškinius, tiesiogiai susijusius su visuomenės saugumu, galima teigti, kad daugiau informacijos pateikiama apie neigiamus reiškinius, mažiau – apie tei- giamus. Visa tai, esant nepakankamam kritiniam mąstymui, gali skatinti negatyvų mąstymą ar depresišku- mą. Depresijos liga, kurios priežastys susijusios su depresiškumo didėjimu dėl įtampos darbe, bedarbystės, socialinės izoliacijos išgyvenimo, neigiamai veikia vaikų vystymąsi, gali tapti jų depresijos priežastimi, o depresija blogina vaiko socialinį funkcionavimą: sunkiau užmezgami nauji kontaktai, didėja nejautrumas aplinkiniams, blogėja mokymosi rezultatai. Pedagogų profesinis perdegimas, priklausantis nuo įtampos darbe, yra viena iš jų nekokybiško darbo ir nusivylimo savimi (depresiškumo) priežasčių – visa tai nepadeda vaikams atrasti būdų, kaip nepasiduoti nesaugios, agresyvios aplinkos poveikiui, neįkvepia kūrybai, nusivylę gyvenimu ir savimi mokytojai bendraudami su mokiniais perduoda energijos stokos pojūtį, o kartais tiesiog prasiveržia jų pyktis. Tai taip pat gali didinti mokinių depresiškumą. Remdamiesi publikacijų duomenimis, teigiame, kad žiaurumas (nusikaltimai), bedarbystė, Alzheimerio liga, Lietuvos, kartu ir Klaipėdos regiono, skurdas vystymui kelia didžiulius iššūkius, nes nemažinant nu- sikalstamumo, bedarbystės ir skurdo, nesprendžiant Alzheimerio liga sergančiųjų slaugos problemų neįma- noma tikėtis, kad sumažės paskirų visuomenės sluoksnių depresiškumo ir negatyvaus mąstymo tendencijos. Nesaugi, netgi agresyvi gyvenamoji aplinka didina žmonių depresiškumą, skatina negatyvų mąstymą, o tai savo ruožtu skatina agresyvų elgesį arba traukimąsi iš aktyvaus piliečio gyvenimo (psichologinę emigraciją): patenkama į ydingą, vis daugiau žmonių apimantį ratą, iš kurio sunku išsiveržti. 2014 m. rugsėjo mėne- sį internetiniuose portaluose (delfi.lt, balsas.lt, alfa.lt lrytas.lt, veidas.lt), „Kauno dienos“ laikraštyje, „Vei- do“ savaitraštyje ir kituose leidiniuose paskelbta, kad „per dešimtmetį nuo 2003 metų Lietuvoje nusižudė 12,5 tūkst. žmonių – tai beveik prilygsta trijų Birštono savivaldybių gyventojų skaičiui“ (Mirtinas įžymybių pavyzdys, 2014).

poveikis visuomenei, įtraukimas

tai tai skatina negatyvus depresija palaiko mąstymas

skatina nesaugi/ skatina psichologinė skatina agresyvi emigracija aplinka

s n v e u a m o i i nestabdo š g g a i r l n a u i c m m i a a j s s a i didina s

nestabdo

1 pav. Depresijos, negatyvaus mąstymo ir nesaugios, agresyvios aplinkos sąsajos

127 Jūratė Sučylaitė VISUOMENĖS SAUGUMO IR ASMENYBĖS PSICHIKOS SAVYBIŲ SĄSAJOS: UGDANČIOSIOS MENO TERAPIJOS POREIKIS

2. A s m e n y b ė s p s i c h i k o s s a v y b ė s i r v i s u o m e n ė s g y v e n i m a s

Tirdami publikacijas hermeneutiniu-interpretaciniu ir turinio analizės metodais, išsiaiškinome, kad Lie- tuvos žmonės, susidūrę su sunkiomis socialinėmis problemomis, išgyvena pažeminimo, kaltės, socialinės atskirties ir vienišumo jausmus, slaugantiesiems sergančiuosius Alzheimerio liga dar būdingi žlugusių svajo- nių, beviltiškumo išgyvenimai, o seniesiems – nerimavimas dėl pragyvenimo. Čia suminėti žmogaus jausmai gali būti vertinami kaip depresiškumo simptomai ir kaip žemos savivertės požymiai. Savivertės formavi- muisi labai svarbi santykių su tėvais kokybė. „Delfi“ portale, M. Jackevičiaus (2013) straipsnyje, skelbiami penkiolikmečių PISA tyrimo, kuriame vertintos mokinių žinių sąsajos su sociokultūrine aplinka ir ekonomine padėtimi, rezultatai ir teigiama, kad aukštesnes pareigas užimančių tėvų vaikai geriau mokosi, galima manyti, kad tai susiję ir su aukštesne tėvų saviverte, geresniu savęs ir savo vaikų pažinimu, autentiškesniais tarpusavio santykiais. Apibendrinus subkategorijose savikalta, saviizoliacija, pažeidžiamumas, jautrumas kritikai pateiktus duomenis, galima teigti, kad asmenys, kurių savivertė žema, yra lengviau pažeidžiami, vieniši ir nusivylę, neveiklūs, kaltinantys save, kitaip tariant, jiems būdingi depresiškumo požymiai. Šiems žmonėms būdingas ir negatyvus mąstymas, nes jie nuvertina viską, kas sava, ir labai išaukština kitų pasiekimus (subkategorija pavydas). Žema saviverte pasižyminčių asmenų elgesio ypatybės, nustatytos analizuojant švietėjiškas publikacijas, paaiškinamos ir remiantis mokslinių tyrimų duomenimis. Mokslininkai tvirtina, kad žemos, nesaugios savivertės asmenys bauginančiose situacijose renkasi mažai padedančias adaptuotis minčių kontrolės strategijas: jie slopina negatyvias mintis ir patys save žemina už tai, kad nepalankią situaciją lydi jų negatyvios mintys, visa jų esybė susitelkia ties grėsmės išgyvenimu (Borton, Crimmins, Ashb, Ruddiman, 2012). Kiti mokslininkai teigia, kad žmonės, kurių savivertė žema, iškilus grėsmei nesutelkia visų savo jėgų, pasi- duoda neigiamoms emocijoms ir mintims, kad jiems nepasiseks – jie įstrigę negatyviose praeities būsenose ir jau nebeegzistuojančioje praeityje tebesistengia įtvirtinti savosios asmenybės jėgą (Buckingham, Weber, Sypher, 2012). Kuo labiau slopinamos neigiamos mintys galvojant apie grėsmę, tuo stipriau pasireiškia ne- rimastinga depresinė nuotaika ir menksta savivertė (Borton, Casey, 2006; Borton et al., 2005). Kai tikėjimas savimi lengvai pažeidžiamas, kai tenka slopinti sunkias mintis ir ieškoti išsigelbėjimo iš sunkių dvejonių, depresijos rizika tikrai didelė (Luxton, Wenzlaff, 2005). Žmonės, kurių savivertė aukšta, situacijose, kai kyla pavojus jų pajėgumui, geba remtis savo jėgomis ir nepraranda jiems patinkančio savęs vertinimo. Tai, kad skirtingos savivertės asmenys skirtingai elgiasi iššūkius keliančiose situacijose, ir tai, kad jiems skirtingai sekasi, vėlgi įtvirtina visuomenės poliarizaciją. Priešiškumas, pavydas, arogantiškumas tampa konfliktų ir prastų tarpusavio santykių priežastimi, nebelieka normalių santykių ir situacijų, kada išgyvenami gyvenimo prasmės ir socialinio pripažinimo, pritarimo jausmai, kurių reikia visiems (subkategorija socialinio patvirtinimo poreikis). Blogiausia, kad žemos savivertės žmonėmis galima manipuliuoti – tai siejama su šių asmenų neaiškiai suvokiama savo koncepcija, žema kolektyvine savigarba, žemu Lietuvos piliečio identiteto suvokimu. Že- mas savojo Aš koncepcijos, kolektyvinės savigarbos ir kolektyvinio identiteto suvokimas yra manipuliavimo žmonėmis prielaidos, bet priklauso nuo žemą savivertę turinčių asmenų moralinių vertybių (Rahimi, Strube, 2007). Pasikeitus santvarkai, susidūrus su laisvos rinkos iššūkiais, globalizmu ir informacinėmis technologijomis, Lietuvos visuomenėje buvo devalvuotas ryšys su žeme, tėvyne, tai didino visuomenės susiskaldymą (Senkus, 2008). J. Linkevičiūtė-Rimavičienė (2009) rašo, kad okupacinių, represinių režimų patirtis žmo- gaus sąmonėje palieka gilius psichologinius pėdsakus, suformuoja negatyvaus mąstymo įgūdžius, permainų laikotarpiais pasireiškiančius frustracija ir nepasitikėjimu. Siekiant sumažinti agresyvumo tendencijas gyvenamojoje aplinkoje ir stabdyti bėgimą nuo realybės, reikia atrasti kuo daugiau vidinių ryšių tarp paskirų visuomenės grupių, piliečių, žmogaus ir gimtosios žemės, Tėvynės ir globalaus pasaulio: apybraižos, liudi- jančios sunkius žmogaus išgyvenimus, gal net beviltiškumą, kelyje į tikslą ir tikėjimą žmonėmis, humanis- tinėmis vertybėmis, savimi bei pasiektą sau ir visuomenei svarbų tikslą, galėtų įkvėpti, padrąsinti, deja, po „15 min“ rubrika „Žmonės“ pateikiama informacija apie pramogų pasaulio žvaigždžių santuokas, išvaizdą, orgazmą – nesudaro sąlygų pozityvioms asmenybės transformacijoms.

128 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

7 lentelė. Žema savivertė Subkategorija Įrodantis teiginys Publikacijų skaičius Negatyvumas Žmogus, turintis žemą savivertę, nuvertina viską, ką jis turi 3 Neveiklumas Per menkai savimi pasitikintis asmuo nesiryžta aktyviems veiksmams 4 Priklausomybės Žemą savivertę turintys žmonės linkę į priklausomybes, pavyzdžiui, 1 alkoholizmą Savikalta „Jau nebesugebu pasirūpinti net tokiais paprastais dalykais“ 2 Saviizoliacija Lengvai nusivilia kitais žmonėmis 3 Pažeidžiamumas Staiga žmogus suvokia, kokia pažeidžiama jo savivertė, apima didžiulis 3 nuovargis dėl nuolatinės, nerimastingos savo įvaizdžio ir privilegijų gynybos Jautrumas kritikai Žemą savivertę turintis asmuo jautriai reaguoja į kritiką 1 Arogantiškumas Bet iš tiesų daugumos žmonių savivertė yra žema, tiesiog jie tai kruopščiai 2 slepia Pavydas Jiems nuolat prieš akis socialiniai palyginimai: žvelgdami aukštyn jie 2 pavydi, kartais nuvertina kitus, kad sumažintų atotrūkį: ne iškelia save, o žemina kitą Socialinio patvirtinimo Kiekvienam žmogui reikia jausti ir matyti, kad jo veiksmai daro įtaką 3 poreikis aplinkai ir jam pačiam Tėvų įtaka – pozityvi Jeigu šeimoje vaikas jaučia palaikymą ir supratimą, svetimi emociškai 3 nestabilūs žmonės didelės žalos jam nepadarys Tėvų įtaka – negatyvi Daugelis tėvų, nesugebėjusių pasiekti to, ko troško, savo neįgyvendintas 2 ambicijas projektuoja į vaikus, tuo „uždėdami“ ant jų pečių nepakeliamą atsakomybės naštą, o vaikai nuo to labai kenčia, ypač jeigu nesugeba pateisinti tėvų lūkesčių Patarimai / pamokymai Kai kurie autoriai rekomenduoja skirti sau kelias tylos minutes, atsisėsti 4 vienumoje priešais baltą popieriaus lapą ir surašyti dešimt geriausių savo savybių Pavojus Juos lengva valdyti ir jais manipuliuoti 1 Vidinė tuštuma Kadangi pasiekti rezultatai neužpildo vidinės tuštumos, žmogus jaučiasi tiek 1 fiziškai, tiek dvasiškai išsekęs, gali susirgti depresija

3. M e n o t e r a p i j a – s o c i a l i n ė s t r a n s f o r m a c i j os p r i e l a i d a

Analizuojant laikraščių publikacijas, gana sunku susiformuoti teisingą supratimą apie meno terapiją, bet pakankamai aišku, kad šios terapijos poveikis susijęs su atsivėrimu ir emocijų raiška, o tai jau reiškia išėjimą iš nuošalės, kitaip pamatytą gyvenimą ir prielaidas keisti savivertę. D. Jonušienės (2013) publikacijoje „Sunkios ligos pažeistą vilniečio sielą pažadino spalvų pasaulis“ liudijama, kad psichikos liga nuo mažens sergančiam vilniečiui Giedriui Raščiauskui (34 m.) dabar reikia mažiau vaistų ir gydytojų pagalbos: piešti pradėjęs vyras išsivadavo iš vidinės pilkumos, atrado daugiau emocijų ir ėmė labiau pasitikėti savimi (lrytas.lt, 2013-10-20,). Kitas terapijos aspektas – gyvenimo istorijos pasakojimas, papildant ją naujomis detalėmis – tai skatina savęs pažinimą, o kai papasakotą istoriją išgirsta kiti, kai jos klausosi nuoširdūs žmonės, – išgyvenamas socialinės bendrystės jausmas, vyksta socialinis pasitvirtinimas. Onkologine liga sergantiesiems, jau pasvei- kusiesiems ir jų artimiesiems buvo skirtas projektas „Mylintys gyvenimą“ (lrytas.lt, 2013-09-30), kur nemokamos psichologinės konsultacijos derintos su meno terapija. Dailės terapija sudarė prielaidas emociniam atsivėrimui, vaizduotės aktyvinimui ir jos naudojimui autentiškiems išgyvenimams reikšti, o psichologinės konsultacijos metu projekto dalyviai gavo naujų egzistencinių žinių. Pokalbio metu dėmesio kreipimas į reikšmes, kurios individui reikšmingos asmeniškai, yra viena iš galimybių siekti asmenybės psichologinės transformacijos (Sučylaitė, 2011).

129 Jūratė Sučylaitė VISUOMENĖS SAUGUMO IR ASMENYBĖS PSICHIKOS SAVYBIŲ SĄSAJOS: UGDANČIOSIOS MENO TERAPIJOS POREIKIS

Trečiasis meno terapijos aspektas – sakralumas. Rašoma, kad būtent sakralinė muzika ramina, padeda atsiriboti nuo aplinkos šurmulio, susikaupti. Sakralumas įkvepia, leidžia suprasti, kad esi ne vienišas, kad egzistuoja už žmogų daug didesnė dvasinė galia, grožis, gerumas. Meno terapija kviečia žmones laisvintis iš neigiamų patirčių, praturtinti gyvenimą naujais emociniais išgyvenimais. Esminis dalykas – savivertės pokytis: mokymasis vertinti tai, kas sava, siekis pažinti save ir savimi pasitikėti. Meno terapija nukreipta į pagalbą sergantiesiems ir neįgaliesiems, tačiau šioje srityje sukaupta patirtis liudija, kad mūsų visuomenei būtina psichologinė transformacija: vidinis išsilaisvinimas iš sustingimo, žmogiškojo orumo, savivertės susigrąžinimas, bendruomeniškumo atradimas. Kiekvienam reikia išgyventi socialinį patvirtinimą, kad esi priimtas, suprastas, reikalingas. Ne tik meno terapija, bet ir bendravimas su menu, įsitraukimas į kultūrinę veiklą, knygų skaitymas įkvepia ir skatina pozityvius pokyčius, rašoma, kad aktyvūs kultūros dalyviai (24 proc. šalies gyventojų) ir vartotojai labiau pasitiki žmonėmis ir jaučiasi gerokai laimingesni, o knygų turėjimas ir skaitymas didina erudiciją, galimybes pažinti save patį bei nukreipti energiją savirealizacijos, tikslo link (Tyrimas: „Kultūra nesidomintys žmonės jaučiasi nelaimingi“, ELTA ir lrytas inf. 2014-07-09, www.lrytas). Žema depresiškų žmonių savivertė susijusi su aukos vaidmeniu, neigiamomis emocijomis ir tikslų neturėjimu, o tikslo atradimas ir mėginimas jo siekti rodo, kad savivertė išaugo (Sučylaitė, 2011). Taigi yra nemažai žmonių, kuriuos reikia įgalinti gyventi kultūrinį gyvenimą. Publikacijų, liudijančių kultūros ar meno poveikį individo ar žmo- nių grupės psichologinėms transformacijoms, yra daug mažiau negu straipsnių, analizuojančių žiaurumo temą (santykis 5: 16).

A p i b e n d r i n i m a s

Analizuodami duomenis, pateiktus žiniasklaidoje, spaudos dokumentus, nustatėme, kad nesaugios aplinkos sudedamosios dalys yra pavydas, aukštesniųjų pagal pareigas arogantiškumas, socialinio patvirtinimo nebuvimas, negatyvi tėvų įtaka, žiaurumas, o reakcija į nesaugią aplinką – žmonių nusišalinimas nuo visuo- meninio, pilietinio gyvenimo, svaiginimasis, lydimas žiaurumo proveržių, ir emigracija. Buvimą nuošalėje palaiko savikaltos jausmas, saviizoliacija, per didelis jautrumas kritikai ir neveiklumas, svaiginimąsi – pa- žeidžiamumas ir vidinė tuštuma, o reali emigracija susijusi su tikėjimu, kad pavyks išsivaduoti iš nesaugios, žeidžiančios aplinkos. Masinės informacijos šaltiniai, pateikiantys daug negatyvios su socialiniu gyvenimu susijusios informacijos, taip pat skatina nusivylimą, negatyvų mąstymą, depresiškumą. Negatyvumo daugėja. Neigiamą tendenciją galima stabdyti, mažinant bedarbystę ir skurdą, stabdant nusikalstamumą, sprendžiant sunkiai sergančių senų žmonių slaugos problemas ir sudarant prielaidas asmenybės transformacijoms: vidiniam vadavimuisi nuo atstumtojo vaidmens, žmogiškojo orumo, savivertės susigrąžinimui, bendruomeniš- kumo atradimui. Laisvai reiškiami vidiniai išgyvenimai, savo gyvenimo istorijos atradimas ir papasakojimas kitiems, kitų žmonių istorijų klausymas, dėmesys aukščiausioms vertybėms ir sakralumui sudaro prielaidas asmenybės transformacijoms ir dialogui, polilogui, įgalinantiems pozityvius visuomenės pokyčius – tai patvirtina meno terapijos projektų patirtis. Meno terapija, bendravimas su menu, dalyvavimas kultūros gyvenime, knygų skaitymas daro žmogų laimingesnį ir kreipia siekti tikslo, skatina visuminį suvokimą. Depre- siškus žmones galima ir reikia įgalinti vaduotis nuo aukos vaidmens, susigrąžinti prarastą savivertę – tai galima daryti ugdančioje meninėje aplinkoje. Siekiant, kad meno įtaka labiau lemtų pozityvius visuomenės pokyčius, reikėtų skatinti menininkus reflektuoti socialinio gyvenimo problemas ir ieškoti socialinio dialogo, be to, reikia kvalifikuotų specialistų, kurie padėtų žmonėms suvokti ir meno kūrinį, ir save patį, ir atsiverti giluminiam bendravimui, emocijų raiškai, dvasiniam augimui meninėje aplinkoje.

I š v a d o s

Smurtiniai nusikaltimai, priklausomybė nuo alkoholio, bedarbystė, nusišalinimas nuo pilietinio gyvenimo, emigracija, prasta Alzheimerio liga sergančiųjų slauga, masinėse informacijos priemonėse vyraujanti

130 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) negatyvi informacija apie šalies žmonių gyvenimą skatina negatyvų mąstymą, didina depresiškumą ir visuo- menės nesaugumą. Žema savivertė, skatinanti saviizoliaciją, savikaltą, pažeidžiamumą, pavydą ir negatyvumą, daro asmenis pažeidžiamus, jais lengva manipuliuoti. Žema savivertė, depresija ir negatyvus mąstymas yra susiję dalykai. Meno terapija, bendravimas su menu, kultūrinė veikla, orientuojantys į atsivėrimą, gyvenimo istorijos pasakojimą ir jo pildymą naujomis detalėmis bei sakralumą teigiamai veikia asmens savivertę ir sudaro prielaidas socialinei transformacijai.

L i t e r a t ū r a

Baumeister, R. F., Bratslavsky, E., Finkenauer, C., Vohs, K. D. (2001). Bad is stronger than good. Review of General Psychology, No. 5, p. 323–370. Barnett, L. (2010). Trauma and attachment: The John Bowlby Memorial Conference Monograph 2006. Psychodinamic Practice, Vol. 16, No. 2, p. 237–241. Bolzanė, G. (2014). Lietuviai turi savitą požiūrį į patiotiškumą. Veidas, Nr. 10. Borton, J. L. S., Markowitz, L. J., Dieterich, J. (2005). Effects of suppressing negative self-referent thoughts on mood and self-esteem. Journal of Social and Clinical Psychology, No. 24, p. 72–190. Borton, J., Crimmins, A., Ashby, R., Ruddiman, J. (2012). How Do Individuals with Fragile High Self-esteem Cope with Intrusive Thoughts Following Ego Threat? Self and Identity, No. 11, p. 1. Baron-Cohen, S. (2012). Zero degrees of empathy: A new theory of human cruelty Journal of Child & Adolescent Mental Health, Vol. 24, No. 2, p. 173. Buckingham, J. T., Weber, A. M., Sypher, A. (2012). Self-esteem and Self-perpetuating Effects of Threat on Contingen- cies of Self-worth. Self and Identity, No. 11, p. 360–385. Crocker, J. (2002). Contingencies of self-worth: Implications for self-regulation and psychological vulnerability. Self and Identity, No. 1, p. 143–149. Coggin, J., Fox, J. (2009). A Basic educational and developmental perspective. Clinical Psychology and Psychothera- py, No. 16, p. 55–76. Dijksterhuis, A., Aarts, H. (2003). On wildebeests and humans: The preferential detection of negative stimuli. Psycho- logical Science, No. 14, p. 14–18. Greenier, K. D., Kernis, M. H., Waschull, S. B. (1995). Not all high (or low) self-esteem people are the same: Theory and research on stability of self-esteem. Efficacy, agency, and self-esteem, p. 51–71. New York: Plenum Press. Fazio, R. H., Eiser, J. R., Shook, N. J. (2004). Attitude formation through exploration: Valence asymmetries. Journal of Personality and Social Psychology, No. 87, p. 293–311. Hietanen, J. K., Korpela, K. (2004). Do both negative and positive environmental scenes elicit rapid affective processing? Environment and Behavior, No. 36, p. 558–577. Jonušienės, D. (2013). Sunkios ligos pažeistą vilniečio sielą pažadino spalvų pasaulis. Prieiga internete: lrytas.lt, 2013-10-20. Jackevičius, M. (2010). Lietuvos penkiolikmečių pasiekimai prastesni už vidutinius. Prieiga internete: www.delfi.lt Luxton, D., Wenzlaff, R. (2005) Self-esteem uncertainty and depression vulnerability, Cognition and Emotion, Vol. 19, No. 4, p. 611–622. Linkevičiūtė-Rimavičienė, J. (2009). Spaudos vaidmuo kuriant pilietinę visuomenę. Informacijos mokslai. Prieiga internete: ceeol.com Lėka, A. (2014). Lietuviai savo ateitį užspeitė nusivylimo spąstuose. Veidas, Nr. 10. Malinauskienė, O., Žukauskienė, R. (2007). Paauglių depresijos simptomų, savivertės, šeimos socialinio-ekonominio statuso ir tėvų auklėjimo stiliaus sąsajos ir pokyčiai per trejus metus: amžiaus ir lyties ypatumai. Psichologija, No. 35, p. 19–31. Maslach, C., Jackson, S. E., Leiter, M. P. (1996). Maslach burnout inventory manual. Consulting Psychologists Press. Inc, Palo Alto, California. Mirtinas įžymybių pavyzdys. (2014). Rugsėjo 8 d. Prieiga internete: www.veidas.lt. Neighbors, C., Larimer, M. E., Geisner, I. M., Knee, C. R. (2004). Feeling controlled and drinking motives among college students: Contingent self-esteem as a mediator. Self and Identity, No. 3, p. 207–224. Rahimi, A., Strube, M. (2007) Personal self-esteem, collective self-esteem, and self-concept clarity as moderators of the impact of perceived consensus on stereotypes. Social Influence, Vol. 2, No. 1, p. 55–79. Ramelienė, R. (2013). Rožinius akinius nuims pats gyvenimas (interviu su R. J. Dagiu). Prieiga internete: www.lzinios.lt

131 Jūratė Sučylaitė VISUOMENĖS SAUGUMO IR ASMENYBĖS PSICHIKOS SAVYBIŲ SĄSAJOS: UGDANČIOSIOS MENO TERAPIJOS POREIKIS

Senkus, V. (2008). Nūdienos pasaulio iššūkis lokalinei (nacionalinei) tapatybei: atsako paieška. Filosofija. Sociologija, No. 19(2), p. 9–18. Sporto stovykloje neregėtas žiaurumas. (2014). Šviesa (Jurbarko laikraštis), Rugpjūčio 13 d. Sučylaitė, J. (2011). Ugdomoji poetikos terapija kaip priemonė suaugusiųjų, seragančių šizofrenija ar depresija, įgali- nimui. Daktaro disertacija. Vilnius: VPU leidykla. Šimanskienė, L., Paužuolienė, J. (2013). Emigracija Lietuvoje: priežastys ir padariniai. Regional Formation and Deve- lopment, Nr. 1(9), p. 146–156. Taylor, S. E. (1991). Asymmetrical effects of positive and negative events: The mobilization-minimization hypothesis. Psychological Bulletin, Vol. 110, p. 67–85. Žiaurumo akimirkos, kurios paauglių gyvenimus paverčia pragaru. (2013). Rugpjūčio 26 d. Prieiga internete: www.balsas.lt

I N T E R F A C E T H E P U B L I C S A F E T Y A N D M E N T A L Q U A L I T I E S O F P E R S O N A L I T Y : T H E N E E D O F E D UC A T I O N A L A R T T H E R A P Y

Jūratė Sučylaitė Klaipėda University (Lithuania)

S u m ma r y

Social phenomena, documented in newspapers’ articles, and the publications for public enlightenment were analysed by hermeneutic – interpretative, content analysis and grounded theory methods. The components of unstable human environment were found: envy, abrogative behaviour of people with highest position in life, a lack of social confirmation, negative influence of parents, and the cruelty. Reaction to unstable surroundings was the retirement from public and civic life, the usage of alcohol and drugs abuse accompanied by violent outbreaks, and emigration. Retirement from civic life is strengthened by self – criticism, self – isolation, big sensitiveness for critics, inactivity; usage of alcohol and drugs are tied with inner emptiness, social and psychological vulnerability; real emigration linked to belief in possibility to run away from unstable and cruel surroundings. Negative thinking and depressiveness are typical for contemporary society and has trend to grow. Negative thinking and depressiveness reinforce each other. Media gives real and true facts of social life, but negative messages more often are given to readers, it is a lack of positive messages – this trend strengthens depression. People with low self – esteem create danger situation: it is possible to manipulate with them, they are more depended on emotions, so have less abilities for critical thinking. Social groups have their separated life with a lack of common, traditional values – this situation leads to loneliness and the growth of depression. Knowledge how different persons survive and deal with problems could help, but pages with grief “People” often discuss the spicy and mindless news of Stars and Elite life, and scenes of low intimacy. The mixture of serious and boulevard facts in the same sources of information strengthens confu- sion in the field of values and the separation from civic problems, has negative impact on self – confidence, strengthens social loneliness and depressiveness. This negative trend can be stopped by creating conditions for social transformations: for liberation from the role of victimised person, for the recovery of human digni- ty, self-esteem, and for discovering of society feeling. Free expression of inner feelings, telling and retelling personal story to others, and listening to others, focus on the highest values, and spirituality create conditions for individuals’ transformations and dialog, and are able to empower social transformations. Art therapy, communication with the art, participation in cultural life make person happier, inspires to have goal, promotes understanding of the whole. Depressive people are not able to liberate themselves from the role of victimised person and to increase low self – esteem, they need empowering. Human situation can be improved by two ways. First – to look for possibilities to solve social problems: to reduce poverty and unemployment,

132 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) to stop the crime, to organize the help for family members involved in nursing of old parents with Alzheimer disease. Second: to change situation on personality’s level by empowering to express inner feelings, to tell personal story and to listen to others, and to enlarge the field of consciousness via projects of art therapy, via interactions with art and existential knowledge, via participation in cultural life. In conclusion, the problems of Lithuanian people public life are represented by cruel crime, alcohol dependence, unemployment, turning back from civic life, emigration – all these phenomena strengthen depression and negative thinking, and create aggressive environment for living. Psychological problems of contemporary Lithuanian society at first are tied with low self – esteem. Self esteem can’t be improved without social confirmation of personality. Personality needs social help and empowering to use inner power to survive, to liberate the Self from the role of victimized person and to act for social transformation. KEY WORDS: depression, negative thinking, self-esteem, art therapy.

JEL CODES: I00

133 Agnė Šneiderienė, Vytautas Juščius REGIONO EKONOMINIO AUGIMO VERTINIMO METODOLOGINĖS PROBLEMOS

Regiono ekonominio augimo vertinimo metodologinės problemos

Agnė Šneiderienė1, Vytautas Juščius2

Klaipėdos universitetas (Lietuva)

ANOTACIJA Regionų ekonomikos augimas ir įtakos tam turinčių veiksnių analizė – dažnai mokslininkų dėmesio susilaukianti tema. Nors regionų plėtros teorijų gausu, pažymėtina, kad vis dar susiduriama su ekonominio augimo vertinimo problema. Pažymėtina, kad empiriniai ekonominio augimo tyrimai dažniausiai atliekami pavienių valstybių, o ne konkrečios šalies regionų atveju. Straipsnyje analizuoja- mos pagrindinės regionų plėtros teorijos, išskiriami regionų ekonominį augimą skatinantys veiksniai, suformuluotos regiono ekonominio augimo vertinimo metodologinės problemos. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: regionai, regionų ekonominis augimas, ekonominio augimo modeliai.

JEL KLASIFIKACIJA: R110, R150, 0410, 0470. DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v15i1.986

Įvadas

Regiono ekonominio augimo svarba akcentuojama daugelio valstybių regioninės politikos dokumentuose, įvairių mokslininkų darbuose. D. Genaro ir E. Melchor (2010) teigimu, ekonomikos augimo problema ekonomistus pradėjo dominti jau nuo A. Smith laikų. Šių autorių nuomone, pastaraisiais metais ekonomistų susidomėjimas nuo ekonominių veiklų cikliškumų analizės persikėlė prie vidutinio ir ilgo laikotarpio paja- mų augimui įtakos turinčių veiksnių analizės. Ši analizė labai svarbi, nes, kaip pažymi L. Ayala ir A. Jura- do (2011), daugelyje šalių ar regionų ekonomikos augimas mažina skurdo rodiklius, skirtumų mažinimas skatinamas įvairiomis politinėmis priemonėmis. Nepaisant paskirų valstybių vykdomų regioninės politikos programų ar Europos Sąjungos skiriamų struktūrinių fondų lėšų, vis dar išlieka ryškūs regioniniai skirtumai. Akcentuotina ir tai, kad regionų plėtros teorijose daug dėmesio skiriama sąlygoms, kurios skatintų ekonomi- nį regiono augimą, orientuojamasi į ekonomikos sektorių modernizavimą ir tarptautinio verslo plėtrą. Nau- juose regionų plėtros teorijų modeliuose matoma ryški ekonomikos, valdymo ir kitų šiuolaikinių socialinių koncepcijų integracija. Mokslinė problema: ekonomikos augimo, taip pat ir konkurencingumo didinimo, veiksnius analizavo nemažai Lietuvos mokslininkų (Banytė, Salickaitė, 2008; Čiegis et al., 2009; Pukelienė, Maksvy-

1 Agnė Šneiderienė – Klaipėdos universiteto Ekonomikos katedros asistentė. Moksliniai interesai: įmonių socialinė atsakomybė, regionų išsivystymas El. paštas: [email protected] Tel.: +370 46 398 667 2 Vytautas Juščius – profesorius, daktaras, Klaipėdos universiteto Ekonomikos katedros vedėjas. Moksliniai interesai: globalizacija, įmonių socialinė atsakomybė El. paštas: [email protected] Tel.: +370 46 398 677

134 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) tienė, 2008; Snieška, Bruneckienė, 2009; Bruneckienė, Krušinskas, 2011; Rutkauskas, 2008 ir kt.). Tačiau šių mokslininkų analizė labiau yra nacionalinio, o ne regioninio lygmens. Nagrinėjant regiono ekonominio augimo vertinimo problematiką, būtina paminėti mokslininkus, kurie prisidėjo prie regionų plėtros teori- jų analizės. Iš Lietuvos mokslininkų paminėtini: A. Kilijonienė ir J. Bruneckienė (2011), A. Kilijonienė, Ž. Simanavičienė (2010), G. Burbulytė (2005), D. Štreimikienė (2001). Būtina konstatuoti, kad regionų plėtros teorijų teiginių taikymas praktikoje ir augimo veiksnių identifikavimas, juolab ekonominio augimo vertinimo problematika yra mažai nagrinėta sritis. Šią problematiką pabrėžia ir J. Bradley (2006), kurio teigimu, empiriniai augimo tyrimai daugiausiai nagrinėja bendrą situaciją tarp valstybių, o ne išskaidytą ir konkrečios šalies regionų pagrindu. Straipsnio objektas – regiono ekonominis augimas. Straipsnio tikslas – nustatyti regiono ekonominio augimo vertinimo problemas. Tyrimo uždaviniai: 1. Išanalizuoti regiono sampratą. 2. Išnagrinėti regiono plėtros teorijas ir regiono ekonominį augimą skatinančius veiksnius. 3. Nustatyti regiono ekonominio augimo vertinimo metodologines problemas. Tyrimo metodai: lyginamoji ir sisteminė mokslinės literatūros analizė, apibendrinimas.

1. Regionų ir regionų ekonominio augimo teorinės nuostatos

Mokslinėje literatūroje (Jussila et al., 2007; Murias et al., 2012; Clement, 2004; Potts, 2010; Bellamy et al., 2003; Tuominen et al., 2006; Kilijonienė, Bruneckienė, 2011; Bruneckienė, Krušinskas, 2011) gausu įvairių regiono apibrėžimų. Anot J. Bruneckienės ir A. Kilijonienės (2011), regiono sąvoka vartojama dažnai ir įvairaus pobūdžio kontekstuose, tačiau atsiradus naujam požiūriui ar teorijai ši samprata modifikuojama. Regiono, kaip sąvokos, neapibrėžtumas lemia tai, kad ji tampa dažnu interpretacijos objektu. Pasak P. Murias ir bendraautorių (2012), regionai apibrėžiami kaip skirtingais tikslais besiremiantys, socialiai sukonstruoti, tam tikromis vertybių sistemomis susiję teritoriniai vienetai. Regionas gali būti suprantamas kaip veikėjų, plėtojančių savo veiklos strategijas ir siekiančių individualių ir bendrų tikslų, „konteine- ris“ (Jussila et al., 2007). I. Jussila ir bendraautoriai (2007) taip pat teigia, kad regionas gali būti traktuojamas kaip tinkamas strategijų lygmuo, siekiant pagerinti verslo konkurencingumą ir kuriant naujas darbo vietas. Tuo tarpu P. Tuominen ir bendraautorių (2006) teigimu, regionas gali padėti sukurti individų ir bendruome- nių socialinę tapatybę, o fizinė bei socialinė aplinka prisidėtų prie veiklos aplinkos kūrimo. Regioninio identiteto suvokimas gali prisidėti prie organizacijos / bendruomenės narių ar paskirų individų noro apsaugoti savo regioną, išsaugoti jo autonomiją ir pabrėžti kolektyvinę žmonių, gyvenančių tame regione, tapatybę. K. Clement (2004) skiria regionų, kaip nacionalinio ir vietinio lygmenų tarpininkų, vaidmenį. Tuo tarpu T. Potts (2010) pažymi, kad regionai gali būti apibrėžti pasitelkus įvairias savybes: socialines, kultūrines, ekonomines ar geografines. J. Bellamy ir bendraautorių (2003) teigimu, regiono samprata vystėsi kaip ino- vacijų, ekonomikos augimo vieneto suvokimas, siekiant spręsti vystymosi problemas. Regionų samprata dažnai analizuojama Lietuvos mokslininkų darbuose (Kilijonienė, Bruneckienė, 2011; Bruneckienė, Krušinskas, 2011; Burbulytė, 2005 ir kt.). A. Kilijonienės ir J. Bruneckienės (2011) teigimu, regiono sąvoka reiškia teritorinį vienetą, kuris pagal pasirinktą vertinimo kriterijų skiriasi nuo kitų vienetų. Taigi vieno pasirinkto kriterijaus pagrindu tam tikrą geografinę teritoriją galima suskirstyti į regionus. Tarp galimų vertinimo kriterijų paminėtini šie: ekonomikos išsivystymo lygis, ekonomikos augimo tempai, terito- rinė ūkio struktūra, gyventojų tankumas, gyventojų prieaugis, gamybinės specializacijos lygis, technologinė pažanga, konkurencingumas, socialiai atsakinga įmonių veikla ir pan. Bene plačiausią ir aiškiausią regiono apibrėžimą pateikia J. Bruneckienė ir R. Krušinskas (2011). Šių mokslininkų teigimu, regionas gali būti api- brėžiamas kaip didesnės ekonominės-socialinės erdvės sudedamoji dalis, kuri nuo kitų ją supančių teritorijų skiriasi materialiniais ir informaciniais ryšiais susijusiomis ekonominėmis, socialinėmis, demografinėmis, kultūrinėmis-istorinėmis, gamtinėmis, politinėmis ar infrastruktūros sistemomis. Taigi regionas suprantamas kaip integrali valstybės dalis, mažesnė už pačia valstybę, kurią sudaro tam tikras regionų skaičius. Toks

135 Agnė Šneiderienė, Vytautas Juščius REGIONO EKONOMINIO AUGIMO VERTINIMO METODOLOGINĖS PROBLEMOS požiūris, šių autorių teigimu, leidžia regioną traktuoti kaip kompleksinę, atvirą ir gyvą socialinę ekonominę sistemą didesnėje erdvėje. Z. O. Atkočiūnienė ir bendraautoriai (2010) teigia, kad regionai formuojasi isto- riškai, savaime darydami įtaką gamtinėms ir ekonominėms sąlygoms, tačiau regionas neturėtų būti siejamas vien tik su teritorija, būtina atsižvelgti ir į paskiro regiono savitumą. D. Vidickienė ir R. Melnikienė (2008) pabrėžia, kad pastaruoju metu akcentuojama metodikos pasirinkimo svarba klasifikuojant regionus. Taigi svarbu ne tik apibrėžti regionus, bet ir juos suklasifikuoti pasirinkus tinkamą metodiką. P. Tuominen ir ben- draautorių (2006) teigimu, regiono ribos gali būti aiškiai apibrėžtos arba aiškaus ribų atskyrimo gali nebūti. J. Bruneckienė ir R. Krušinskas (2011), J. Bruneckienė ir O. Palekienė (2012) nurodė pagrindines regio- nų skirtumus lėmusias priežastis: gamtinės-klimatinės gyvenimo ir verslo sąlygos; turimi gamtos ištekliai, jų kokybė ir naudojimo kryptys; regiono statusas ir geografinė padėtis; gamybos struktūra, inovacijų diegimo laikas; aglomeracija; technologinės plėtros lygis; demografiniai skirtumai; verslo sąlygos; politiniai ir instituciniai, socialiniai ir kultūriniai veiksniai. Kaip matyti iš atliktos regiono apibrėžimų analizės, vienos bendros regiono sampratos nėra. Apibrėži- mai priklauso nuo akcentuojamos srities, vertinimo kriterijų. Apibendrinant mokslininkų pateiktus regiono apibrėžimus, galima teigti, kad regionas suprantamas kaip teritorinis vienetas, išskirtas pagal pasirinktą(-us) vertinimo kriterijų(-us).

2. Regionų ekonominį augimą nagrinėjančios teorijos

Ekonomikos augimui, konkurencingumo didinimui įtakos turintys veiksniai analizuoti Lietuvos moks- lininkų (Banytė, Salickaitė, 2008; Čiegis et al., 2009; Pukelienė, Maksvytienė, 2008; Snieška, Bruneckienė, 2009; Bruneckienė, Krušinskas, 2011; Rutkauskas, 2008 ir kt.). Tačiau, atlikus mokslinę literatūros šia tematika analizę, pastebima, kad ekonomikos augimą lemiančių veiksnių analizė yra labiau nacionalinio, o ne regioninio lygmens. Regionų plėtros teorijos išsamiai nagrinėtos A. Kilijonienės ir J. Bruneckienės (2011), A. Kilijonienės, Ž. Simanavičienės (2010), G. Burbulytės (2005), D. Štreimikienės (2001) darbuose. Būtina pažymėti, kad praktinis regionų plėtros teorinių teiginių taikymas ir augimo veiksnių identifikavimas, juolab ekonominio augimo vertinimo problematika yra labai mažai nagrinėta sritis. J. Bradley (2006) akcentuoja, kad empiriniai augimo tyrimai daugiausiai skirti ir nagrinėja bendrą situaciją tarp valstybių, o ne išskaidytą ir konkrečios šalies regionų pagrindu. XX a. valstybės augimo modeliai, tiesiogiai pritaikomi regionams, įvairiais aspektais nagrinėti daugelio ekonominės plėtros teorijos krypčių mokslininkų. Plačiausiai taikytos visuomenės raidos etapų, urbanizaci- jos masto, endogeninės ekonomikos plėtros teorijos. Z. O. Atkočiūnienė ir bendraautoriai (2010) teigia, kad visuomenės raidos etapų teorijoje akcentuojami tradiciniai regionų plėtros šaltiniai ir bandoma atrasti eko- nominės plėtros ryšį su pramonės ir užimtumo struktūromis. Šių autorių teigimu, kartu su šia teorija galima nagrinėti ir išteklių požiūrio bei eksportu pagrįstas teorijas, kurios akcentuoja, kad regiono varomoji jėga yra užsienio paklausa specializuotam regiono eksportui, o struktūriniai eksporto pokyčiai turi būti sisteminiai. Neišsivysčiusių regionų plėtra pagrįsta žemės ūkio, medžioklės, žvejybos, naudingųjų iškasenų išteklių eksportu. Reikalauta, kad ekonominio augimo teorijos paaiškintų kai kurių šalių turtingumo ir greitesnio augimo priežastis. Ekonominio augimo priežasčių nustatymas po Antrojo pasaulinio karo buvo ypač svarbi užduotis (Moon, Lee, 2013). XVIII–XIX a. Anglijoje vykusi pramoninė revoliucija, ankstyvųjų novatoriškų gamybos metodų taikymas Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Šiaurės Amerikoje, Vokietijoje ir Japonijoje, Pietų Korėjos ir Taivano sėkmingas perėjimas į industrinių valstybių grupę paskatino šių valstybių ekonominį augimą. P. Murias ir bendraautoriai (2012) analizavo Italijos ir Ispanijos regionų augimą, jų teigimu, vietos ir regioniniai procesai daro didelę įtaką regionų ekonominei gerovei. Pavyzdžiui, Italijoje regioninė ar vietos dinamika tapo svarbi ne tik dėl decentralizacijos ir dėl to, kad sustiprėjo regioninės valdymo struktūros, bet ir dėl padidėjusio įmonių konkurencingumo, kuris glaudžiai susijęs su kitų tai pačiai pramonės šakai priklau- sančių įmonių veikla inovacijų ir rinkodaros srityse.

136 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

W. Moon ir J. M. Lee (2013) teigimu, akivaizdu, kad industrializacija labiausiai paveikė plėtrą nagrinėju- sių pirmos kartos ekonomistų darbus. Ankstyvuosiuose augimo modeliuose dažnai akcentuojamas taupymo ir kapitalo kaupimo vaidmuo industrializacijos procese (Rosenstein-Rodan, 1943; Moon, Lee, 2013). Nors kai kurios ankstyvosios plėtros teorijos 1950–1960 metais daugiausiai nagrinėjo, kaip taupymo ir kapitalo kaupimo normos keičia ekonomikos struktūrą, kai kurie ekonomistai (Harrod, 1939; Domar, 1946; Solow, 1956 ir kt.) pradėjo nagrinėti siauresnę nei plėtra koncepciją – modeliavo ekonomikos augimo procesą. R. F. Harrod ir E. D. Domar sukūrė paprastą augimo modelį, kuriame augimo tempus lemia taupymo ir kapitalo normos (Harrod, 1939; Domar, 1946). R. M. Solow (1956) išplėtė augimo modelį, į jį įtraukdamas darbo veiksnį ir technologinius pokyčius. Mažėjanti kapitalo grąža, pastovi pusiausvyra, ekonomikos augimo normos jo modelyje nustatomos išoriškai. Šios prielaidos leido generuoti išvadas, kad besivystančios šalys turėtų augti sparčiau nei išsivysčiusios. Taip tarp šalių bus pasiekta pajamų konvergencija. M. Wang (2009) teigimu, endogeninė teorija, ypač technologijų tobulinimas arba inovacijos, yra darnaus ekonomikos augimo variklis. R. Almeida (2007) pabrėžia, kad ekonomikoje, įskaitant ir regionų ekonomiką, labai svarbus sudėtinių ekonominių aspektų ir vietos konkurencijos augimo supratimas. Autorės teigimu, nors dėl šių aspektų dis- kutuojama jau seniai, empiriniai darbai pasirodė tik pastaraisiais metais. Pirmasis masto ekonomijos sąvoką aiškinant ūkinės veiklos svarbą aglomeracijoje pavartojo A. Maršal (1890). Šios koncepcijos pagrindinė idėja – įmonėms būtų naudingiau pradėti gamybą vietovėje, kurioje susitelkusios kitos tos pačios pramonės šakos įmonės. Tai būtų paprasčiau dėl tokių priežasčių kaip tarpinės prekės, specializuota darbo jėga, didesnė produktų paklausa ir žinių sklaidos prieinamumas vietinėje aplinkoje. R. Almeida (2007) pažymi, kad pasta- rųjų metų literatūroje, analizuojančioje išorinius augimo modelius, kaip ekonomikos augimo varomoji jėga pabrėžiami tokie išoriniai veiksniai kaip technologinės naujovės. Pirmosios kartos plėtros ekonomistų modeliai paveikė supratimą, kaip galėtų pradėti sparčiau augti vals- tybių ekonomikos. Šios kartos modelių atstovai pabrėžė industrinio sektoriaus taupymo ir kapitalo kaupimo normų įtaką ekonominiam augimui. Tikėta, kad vyriausybių vaidmuo kaupiant kapitalą, investuojant į moks- linius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, skleidžiant naujas technologijas, subsidijuojant pramonės sektorių pagreitins industrializacijos procesą. Šie modeliai buvo labai sėkmingi aprašant ekonomikos plėtrą, tačiau pateikti politiniai pasiūlymai, kaip besivystančioms valstybėms sparčiau plėtotis ir pasivyti išsivysčiusias šalis, patyrė nesėkmę. Pabrėžtina, kad nenustatyta besivystančių ir išsivysčiusių šalių pajamų konvergencija. Todėl pradėti kurti antrosios kartos modeliai. Antrosios kartos modelių atstovai (Lucas, 1988; Romer, 1986, 1990; Schults, 1961; Williamson, 2000) atkreipė dėmesį į siauresnes sąvokas, tokias kaip žmogiškojo kapitalo ekonomika, rinkos ir institucijos, prekyba ir globalizacija. Šios naujos sąvokos rodo fundamentalų perėjimą nuo plačios plėtros sąvokos prie mikrolygmens išsivystymo skirtumų ypatybių. R. E. Lucas (1988) sukūrė modelį, kuris atskleidžia, kad pajamos tarp pirmaujančių ir vėliau pradėsian- čių augti regionų konverguos dėl žinių (žmogiškojo kapitalo) sklaidos. Šio modelio prielaida ta, kad vėliau pradėjusiems augti regionams pasivyti pirmaujančiuosius industrializacijos procese prireiks mažiau laiko. Akcentuotina, kad realybėje daugelyje besivystančių valstybių sudaromos technologijų perdavimo kliūtys. Taigi R. E. Lucas (1988) numatytas konvergencijos procesas automatiškai nevyksta. Vėliau pradėję augti regionai turi turėti kvalifikuotos darbo jėgos, kuri gebėtų taikyti naujausias technologijas konkrečioje aplinkoje. 1980–1990 m. laikotarpio ekonominio augimo literatūra nurodo, kad ilgalaikį ekonominį augimą lemia: politinis stabilumas; valdymo institucijos; technologinė pažanga; inovacijos, idėjos; materialus ir nemate- rialus (socialinis, fizinis ir žmogiškasis) kapitalas; atvirumas (prekyba); tiesioginės užsienio investicijos, geografija ir kultūra / istorija. Išskirti ekonominio augimo veiksniai gali lemti tiek paskirų valstybių, tiek ir regionų tose valstybėse ekonominį augimą. W. S. Liu ir F. W. Agbola (2014) teigimu, tiesioginių užsienio investicijų poveikis regionų ekonomikos augimui ir plėtrai priklauso nuo ekonominės ir socialinės aplinkos stabilumo. Ekonominė ir socialinė aplinka, atsižvelgiant į vietinės rinkos ir regioninę politikas, įvairiose šalyse, regionuose ir net provincijose gali skirtis. X. Liu ir bendraautoriai (2009) pažymi, kad empiriniai

137 Agnė Šneiderienė, Vytautas Juščius REGIONO EKONOMINIO AUGIMO VERTINIMO METODOLOGINĖS PROBLEMOS tyrimai, analizuojantys tarptautinės prekybos, tiesioginių užsienio investicijų ir augimo ryšius, kildinami iš neoklasikinės ir endogeninio augimo teorijų. Neoklasikiniame augimo modelyje augimo varomąja jėga laikomas kapitalo kaupimas. Tiesioginės užsienio investicijos, kaip gamybos veiksnys, didina investicijas, efektyvumą ir skatina augimą vidutiniu laikotarpiu. Tuo tarpu endogeninio augimo modeliuose įvertinamas ryšys tarp ilgalaikio augimo ir technologinės pažangos. X. Liu ir bendraautorių (2009) teigimu, tiesiogi- nės užsienio investicijos gali visam laikui padidinti augimo tempus investicijas pritraukiančioje šalyje dėl technologijų perdavimo bei informacijos sklaidos. Be to, A. Purju ir E. Branten (2013) pažymi, kad naujų technologijų prieinamumo didėjimas regione gali paskatinti bendradarbiavimą. P. Churski ir J. Dominiak (2014) teigimu, augimo poliaus teorija labiausiai tinka aiškinti dvejopus vystymosi procesus erdvėje, kuri suskirstyta į ekonomikos augimo ir stagnacijos sritis. Keliant teorines prielaidas atsižvelgiama į kintančias socialines ir ekonomines kryptis. Šiais laikais, P. Churski ir J. Dominiak teigimu, „pagrindinės netolygaus augimo sąvokos kildinamos iš daugybės koncepcijų, pradedant Myrdal re- gionine poliarizacija, Hirschman sektorių ir regionų poliarizacija, Boudevill poliarizuoto regiono samprata, Paenlinck regioninės poliarizacijos koncepcija, Friedman centro ir periferijos teorija, Romer, Lucas naująja endogeninio augimo teorija, Krugman naujosios ekonominės geografijos teorija ir baigiant Molle ir Cappel- lin naujosios endogeninio augimo politikos koncepcija“ (Churski, Dominiak, 2014: 1145). Visos nurodytos teorinės koncepcijos turi bendrą bruožą – jose kaip pagrindinis augimo veiksnys nagrinėjamos inovacijos. M. Porter (1990) pateikė svarbų trijų etapų ekonomikos augimo modelį: augimą skatina pagrindiniai gamybos veiksniai (veiksnių skatinamas augimas); augimas, besiremiantis investicijomis (investicijų skatinamas augimas); augimas, pagrįstas inovacijomis (inovacijų skatinamas augimas). Mokslininko teigimu, regiono augimo ir konkurencingumo rezultatai priklauso nuo gebėjimo diegti naujoves ir yra pagrindinis regionų plėtros ar augimo skirtumų šaltinis. P. Churski ir J. Dominiak (2014) pažymi, kad inovacijos gali paveikti žmogiškojo ir socialinio kapitalo kokybę, lemti regiono ekonominį augimą, ypač jei sukauptos ekonomiškai augančiuose regionuose. A. Liučvaitienė ir K. Peleckis (2011) analizavo konkurencinio pranašumo didinimą globalioje rinkoje, jų teigimu, vienos ūkio šakos ar šalies aukštas augimo lygis nemažina kitų ūkio šakų, regionų ar šalių gyvenimo lygio. Tačiau tokios įžvalgos galimos tik trumpuoju laikotarpiu, nes ilgo laikotarpio perspektyvoje galimi nuostoliai dėl įvairių veiksnių, taip pat ir dėl importuojamų produktų paklausos. Ekonominis augimas atviroje rinkoje priklauso nuo pasaulinės paklausos augimo ir gamintojų sugebėjimo, įgijus konkurencinį pranašumą, konkuruoti su kitomis šalimis ar regionais. Ši samprata labai paprasta, įvertinamas tik paprastas pasiūlos ir paklausos modelis bei jo sudėtinių dalių sąveika, siekiant konkurencinio pranašumo ir prisidėti prie ekonominio augimo. E. Lopez-Baso ir bendraautoriai (2014), kaip ir L. de Dominicis (2014), teritoriškai analizavo individų nelygybę bei ekonominį augimą. Šie mokslininkai pabrėžė, kad sukūrus neoklasikinį augimo modelį tendencija taikyti erdvinius ekonometrinius modelius tiriant Europos regionų konvergenciją stiprėjo. Mokslininkų darbai remiasi augimo modeliu, kuris patobulintas C. Ertur ir W. Koch (2007) ir skirtas modeliuoti techno- loginę priklausomybę pasaulio mastu. Modelis remiasi pradiniu Solow-Swan augimo modeliu, į jį įtraukiant tokius išorinius kintamuosius kaip fizinis kapitalas ir žinios. Akcentuotinas regionų ekonominis augimas, susijęs su regiono aglomeracija. Taikant modelį 188 Europos regionams, nustatyta, kad mažiau išsivysčiu- siuose regionuose aglomeracija (pajamų koncentracija) teigiamai veikia ekonominį augimą. E. Lopez-Baso ir bendraautoriai (2014), remdamiesi atliktų tyrimų duomenimis, teigia, kad konvergencijos procesas (ir regioninis augimas bendrąja prasme) labai skiriasi ir priklauso nuo skirtingų išsivystymo lygių / stadijų. Be to, nustatyta, kad konvergencijos greitis laikui bėgant neišlieka pastovus. Akcentuotina ir regionų konvergencijos intensyvumo sąsaja su nacionaline plėtra. Tuo tarpu A. Mairate (2006) teigia, kad regionų ekonominiam augimui, taip pat ir regiono konkurencin- gumui bei užimtumui, didelę įtaką daro Europos Sąjungos Struktūrinių fondų lėšos. H. F. Eckey ir bendraautoriai (2007) analizavo regioninės konvergencijos procesus Vokietijoje ir nustatė, kad lėtesnį Rytų Vokietijos ekonominį augimą lėmė žemas produktyvumo lygis, struktūrinės priežastys, skirtingi sektorių modeliai, ma-

138 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

žas kapitalo intensyvumas, silpnos įmonių rinkos pozicijos ir netinkama pramonės politika, vykdyta teikiant subsidijas fiziniam kapitalui. Tuo tarpu L. Dijkstra ir bendraautoriai (2013) teigia, kad nacionalinės ir regionų ekonomikos augimas iš dalies priklauso nuo gamybos veiksnių judėjimo tarp regionų laisvės. Tarpregioninis veiksnių judrumas būtinas, siekiant užtikrinti, kad valstybės priartėtų prie savo erdvinių kainų pusiausvyros sąlygų, taip rinkos veikiamas išteklių perskirstymas didins produktyvumą. A. A. Batabyal ir P. Nijkamp (2013) analizavo endogeninio augimo modelį, siekdami parodyti, kad visu- minė našumo augimo dispersija priklauso nuo bendrųjų inovacijų pateikimo normos ir išteklių dalies, išleis- tos kuriant naujas inovacijas. Augant visuminiam našumui, didinama pramonės sektoriaus lyderės užimama rinkos dalis. L. Garicano ir E. Rossi-Hansberg (2012) taikytas augimo modelis atskleidė: nors informacinių technologijų pažanga skatina ekonomikos augimą, ryšių technologijų tobulinimas gali lėtinti augimo procesą ar net lemti stagnaciją. Z. O. Atkočiūnienės ir bendraautorių (2010) teigimu, siekiant apibrėžti ekonomikos plėtros įtaką augimo procesui regione, skiriami penki esminiai ekonominės veiklos veiksniai: • žmogiškųjų išteklių plėtra; • technologijų ir socialinių inovacijų kūrimas; • transporto ir ryšių infrastruktūros tobulinimas; • kapitalo rinkos plėtotė; • šiuolaikinių valdymo metodų taikymas.

Šiais laikais, sparčiai keičiantis ekonomikoms, silpnėjant valstybių sienoms, regionams persipinant ir sudarant didesnius junginius, regioninėje politikoje svarbus vaidmuo tenka žmogiškųjų išteklių potencialui bei žinių kūrimui. Pagrindinė ekonomikos varomoji jėga – žmogiškieji ištekliai ir sukauptos žinios, kurios tampa galingu įrankiu, padedančiu regionams nustatyti jų stipriąsias ir silpnąsias vietas bei jas įvertinti (At- kočiūnienė ir kt., 2010; Yeo, 2010; Batabyal, Nijkamp, 2013; D’Agostino, Scarlato, 2013).

1 pav. Regiono ekonominį augimą lemiantys veiksniai Šaltinis: sudaryta autorių

A. A. Batabyal ir P. Nijkamp (2013), G. D’Agostino ir M. Scarlato (2013) akcentuoja, kad žinios šiais laikais yra „atsakingos“ už daugelio regionų ekonomikų augimą, bei nurodo, kad aukštos kvalifikacijos

139 Agnė Šneiderienė, Vytautas Juščius REGIONO EKONOMINIO AUGIMO VERTINIMO METODOLOGINĖS PROBLEMOS darbuotojai yra pagrindiniai tokių paslaugų kaip žinios teikėjai. Kitaip tariant, galima teigti, kad žmogiška- sis kapitalas regione tiesiogiai veikia galutinio vartojimo prekių gamybą. J. C. Cuaresma ir bendraautoriai (2014) nustatė, kad greičiau auga tie regionai, kuriuos sudaro valstybių sostinės, ir tie, kuriuose darbo jėga labiau kvalifikuota (ypač Vidurio ir Rytų Europos valstybėse). Todėl nekelia nuostabos faktas, kad sėkmin- gas regionų ekonominis augimas galimas, kai investuojama į žmogiškąjį kapitalą, kaip ir į kitus regionų eko- nominį augimą skatinančius veiksnius, kurie pavaizduoti 1 paveiksle. Žmogiškojo kapitalo svarbą regionų ekonominiam augimui pabrėžė ir F. F. Eckey su bendraautoriais (2007), Solow modelį papildydami žmogiš- kojo kapitalo veiksniu. Tačiau šie mokslininkai pabrėžia, kad įvertinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą ir jų atsipirkimą labai sudėtinga. Žinių ekonomikos idėjas, Z. O. Atkočiūnienės ir bendraautorių (2010) teigimu, kelia ir endogeninė plė- tros teorija, atsiradusi tik praėjusiame dešimtmetyje. Ji akcentuoja kvalifikuotų specialistų ugdymo, naujų technologijų, ekonominio atvirumo ir efektyvaus valstybinio reglamentavimo svarbą regionų plėtros procesams, ir yra tinkama vystymosi alternatyva industriniu požiūriu jaunoms šalims ar regionams. Sąlygas tokio tipo plėtrai turėtų sudaryti šalių vyriausybės, didindamos ekonominį atvirumą, skatindamos investicijas į žmogiškųjų išteklių potencialo efektyvų išnaudojimą. R. Ezcurra (2009) teigia, kad Europos Sąjungoje pasiekta pažanga gali būti siejama su endogeninio augimo teorijos atsiradimu devintojo dešimtmečio viduryje. Šių modelių prielaidos leidžia suformuluoti išvadą, kad greičiau auga ekonomiškai turtingi regionai, o laikui bėgant teritorinės pusiausvyros skirtumai tik didės. Šio autoriaus teigimu, regionų ekonominiam augimui turi įtakos daug veiksnių. Paminėtini šie: ekonominės veiklos rūšis, struktūrinių pokyčių procesai, turima infrastruktūra, žmogiškasis kapitalas, technologijų ir ino- vacijų pajėgumai, Europos regioninė politika, rinkos potencialas, erdviniai skirtumai ir socialinis kapitalas. G. D’Agostino ir M. Scarlato (2013) pabrėžia, kad inovatyvi veikla taip pat prisideda prie regiono ekonominio augimo. Akcentuotina, kad regioninis augimas glaudžiai susijęs su inovatyvių verslininkų veikla. T. Gries ir W. Naude (2009) akcentuoja, kad verslumas yra svarbi regionų ekonomikos augimo ir vystymosi prielaida, pabrėžia, kad jis gali būti matuojamas statistiškai, įvertinant įsidarbinimo (angl. self-employment) lygį. Regionų ekonominį augimą, M. Bosker (2007) teigimu, gali spartinti ūkinės veiklos klasterizacijos efektas, pasiekiamas skleidžiant žinias ir plečiant vietos gamintojų bei vartotojų rinkas. Autorius pažymi, kad endogeninio augimo teorijos ignoruoja klasterizacijos proceso įtaką ekonominiam augimui, dėmesį sutelk- damos į technologijų plėtros veiksnius. Apibendrinant analizuotas regionų ekonominio augimo teorijas, galima teigti, kad jose akcentuojama būtinybė sudaryti palankias sąlygas ekonominiam regiono augimui, teorijos orientuotos į ekonomikos sek- torių modernizavimą ir tarptautinio verslo plėtrą. Naujuose regionų plėtros teorijų modeliuose matoma ryš- ki ekonomikos, valdymo ir kitų šiuolaikinių socialinių koncepcijų integracija. Tai atsiskleidžia klasterio ir endogeninėje plėtros teorijose, kuriose akcentuojamas socialinių regionų plėtros tikslų ir ekonominių sie- kių derinimas. Regiono gebėjimas užtikrinti aukštesnį gyvenimo lygį jo žmonėms priklauso nuo ilgalaikio ekonominio augimo tempo. Ilguoju laikotarpiu net ir nedidelis ekonominio augimo tempų skirtumas tarp regionų gali lemti didelius individų pajamų skirtumus. Tačiau būtina pažymėti, kad nėra vieno universalaus metodo, kuris galėtų užtikrinti regiono ekonominį augimą ir būtų tinkamas visomis aplinkybėmis. Juolab kad skirtingos regionų ekonomikos augimo teorijos nesuderinamos tarpusavyje, tačiau vienos teorijos empi- rinis pagrindimas nebūtinai reiškia, kad kita teorija yra klaidinga.

3. Regionų ekonominio augimo vertinimo problematika

Išanalizavus regionų plėtros teorijas ir regionų ekonominį augimą skatinančius veiksnius, galima skirti kelias regiono ekonominio augimo vertinimo problemas. Regiono ekonominio augimo vertinimo problematika siejama su teoriniais ir praktiniais apribojimais, kurie pavaizduoti 2 paveiksle.

140 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Regiono ekonominio augimo vertinimo problematika

Metodologinės problemos Taikomosios problemos

Regiono ekonominį augimą l požiūrių ir teorijų Finansinių išteklių poreikis gausa

Laiko išteklių poreikis Regiono ekonominį augimą lemiančių veiksnių empirinių tyrimų trūkumas Informacijos prieinamumo problema Universalaus metodo, kuris būtų skirtas regiono ekonominiam augimui vertinti, nebuvimas

Informacijos kokybės trūkumas Regiono ekonominio augimo modelio (-ių) neapibrėžtumas

Regiono ekonominio augimo vertinimo metodikos nebuvimas

2 pav. Regiono ekonominio augimo vertinimo problemos Šaltinis: sudaryta autorių

Kaip matyti iš 2 paveikslo, regiono ekonominio augimo vertinimui daugiausiai įtakos turi teoriniai ap- ribojimai (arba metodologinės problemos). Pirmoji metodologinė problema yra regiono, kaip sąvokos, ne- apibrėžtumas. Būtina pažymėti ir tai, kad įvairios regionų plėtros teorijos akcentuoja skirtingus regiono ekonominį augimą skatinančius veiksnius. Be to, šios teorijos tarpusavyje nesuderinamos. Mokslinėje lite- ratūroje taip pat empiriškai nepagrįsta, regionai turi konvergavimo ar divergavimo tendenciją. Pažymėtinas ir universalaus metodo, vertinant regiono ekonominį augimą, nebuvimas. Akcentuotina ir tai, kad empiriniai ekonomikos augimo matavimo modeliai susiję su modelio neapibrėžtumo problema. Sudėtinga pasirinkti tinkamus kintamuosius ir modelio specifikaciją, įvertinti tam tikrų veiksnių įtaką galutiniam regionų ekonomikos augimui. Pasak J. C. Cuaresma ir bendraautorių (2014), regionų ekonomikos augimui vertinti dažnai taikomas Bayesian vidurkio modelis (angl. Bayesian model averaging), Bayesian klasikiniai vidurkio įver- čiai (angl. Bayesian averaging of classical estimates – BACE), šis metodas remiasi mažiausių kvadratų ver- tinimu, imtyje dominuoja modelio koeficientai, tiesiogiai susiję su Bayesian informacijos kriterijumi (angl. Bayesian information criterion – BIC). Mokslinėje literatūroje vis dar nėra modelio, kuris įvertintų augimo veiksnių neapibrėžtumą regionų plėtros teorijose. Dažnai regionų ekonominio augimo skirtumams vertinti naudojamas BVP vienam gyventojui rodiklis, nors jis tiksliai neatskleidžia ekonominio augimo. Todėl P. Murias ir bendraautoriai (2012) regionų ekono- minį augimą siūlo sieti su regiono ekonomine gerove. Šie autoriai remiasi prielaidomis, kad į regionų eko- nominės gerovės vertinimus reikėtų įtraukti ne tik einamųjų pajamų, bet ir ateities kartų lygį. Akcentuotina, kad P. Murias ir bendraautorių (2012) pateiktas regionų ekonominės gerovės modelis padeda įvertinti ir subjektyvius veiksnius, kurie susiję su vietos ir regionų vystymosi prigimtimi bei pobūdžiu. Remiamasi ke- turių dimensijų sistema, kuri apima vartojimo gebėjimus, kaupimą, pajamų paskirstymo lygybę ir ekonominį saugumą. Šie veiksniai vertinami ne kaip baigtiniai, o kaip daugiamačiai ekonominės gerovės komponentai. Vartojimo gebėjimai kildinami iš prielaidos, kad konkretaus regiono ekonominė gerovė priklauso nuo gamybos išteklių (prekių ir paslaugų), skirtų dabartinės kartos vartojimui. Pažymėtina, kad kiekvieno konkretaus regiono ekonominė gerovė priklauso ne tik nuo dabartinio vartojimo pajėgumų, bet ir nuo eko-

141 Agnė Šneiderienė, Vytautas Juščius REGIONO EKONOMINIO AUGIMO VERTINIMO METODOLOGINĖS PROBLEMOS nominio bei technologinio kapitalo sukaupimo ir perdavimo ateities kartoms žinių perdavimo ir privačios nuosavybės forma. Akcentuotina ir tai, kad bendros pajamos negali įvertinti regionų ekonominės gerovės, nes, L. Murias ir bendraautorių (2012) teigimu, pajamų lygybė skatina augimą, tuo tarpu nelygybė veikia priešingai. Todėl pabrėžiamas pajamų paskirstymo sąžiningumo aspektas. Be to, skiriasi ir individų viso gyvenimo vartojimo principai. Kadangi pajamų srautai gali skirtis, individų dabartinio vartojimo ketinimus riboja esamos ir nu- matomos būsimos pajamos. Kiekvienas regionas turi sau būdingą „konkurencingumo profilį“, kuris priklauso nuo jo istorijos, tra- dicijų ir vertybių sistemos, regioninių institucijų bei strateginių sprendimų rezultato. Be to, kaip pažymi V. Navickas ir A. Malakauskaitė (2010), regionų ekonomikos augimo ir konkurencingumo procesą lemia trys pagrindiniai mechanizmai: technologinė pažanga, viešųjų institucijų išsivystymo lygis ir makroekonominė aplinka. Šių autorių teigimu, technologinė pažanga laikytina kritiniu augimo konkurencingumo veiksniu (ir vieninteliu ilgalaikio augimo veiksniu), tačiau technologinės pažangos šaltiniai įvairiose šalyse gali skirtis. Galima konstatuoti, kad regiono ekonominį augimą nagrinėjančių teorijų gausa, vieningo modelio ar metodikos nebuvimas bei neapibrėžtumas lemia regiono ekonominio augimo vertinimo metodologines problemas. Prie regiono ekonominio augimo vertinimo paminėtinos ir taikomosios problemos: finansinių ir laiko išteklių poreikis, informacijos prieinamumo ir kokybės problema. Siekiant įvairiapusiškai įvertinti regiono ekonominį augimą, nustatyti šiam augimui didžiausią įtaką darančius veiksnius, reikia remtis ne vienu ekonominio augimo modeliu ir sukurti detalią vertinimo metodiką. Taigi susiduriama su laiko išteklių ribotumu. Akcentuotinas ir statistinių duomenų gavimo operatyvumas, kuris taip pat sietinas ir su informacijos prieina- mumu ir kokybe. Kuo detaliau siekiama įvertinti regiono ekonominį augimą, tuo daugiau finansinių išteklių reikės norint tokį vertinimą atlikti. Jeigu regiono ribos nustatomos platesniame geografiniame kontekste, ypač svarbus tampa informacijos prieinamumo ir kokybės klausimas. Apibendrinant regiono ekonominio augimo vertinimo problematiką, galima teigti, kad regiono ekonominio augimo vertinimo procesas yra imlus laikui ir finansiniams ištekliams. Pagrindinės metodologinės regiono ekonominio augimo vertinimo problemos yra ekonominį augimą nagrinėjančių teorijų gausa ir jų tarpusavio nesuderinamumas, ekonominio augimo modelio neapibrėžtumas, vieningos metodikos nebuvimas.

Išvados

Vienos bendros regiono sampratos nebuvimas lemia ir regiono ekonominio augimo vertinimo sunkumus. Regiono sąvokos apibrėžimai priklauso nuo akcentuojamos srities ir vertinimo kriterijų. Bendrąja prasme regionas suprantamas kaip teritorinis vienetas, išskirtas pagal pasirinktą(-us) vertinimo kriterijų(-us). Regionų plėtros teorijose akcentuojamas palankių sąlygų ekonominiam regiono augimui sudarymas. Naujuose regionų plėtros teorijų modeliuose matoma ryški ekonomikos, valdymo ir kitų šiuolaikinių socia- linių koncepcijų integracija. Tai atsiskleidžia klasterio ir endogeninėje plėtros teorijose, kuriose akcentuojamas socialinių regionų plėtros tikslų ir ekonominių siekių derinimas. Regiono gebėjimas užtikrinti aukštesnį gyvenimo lygį jo žmonėms kritiškai priklauso nuo ilgalaikio ekonominio augimo tempo. Ilguoju laikotarpiu net ir nedidelis ekonominio augimo tempų skirtumas tarp regionų gali lemti individų vidutinių pajamų skirtumus. Regiono ekonominio augimo vertinimo procesas yra imlus laikui ir finansiniams ištekliams. Pagrindi- nės metodologinės regiono ekonominio augimo vertinimo problemos – tai ekonominį augimą nagrinėjančių teorijų gausa ir jų tarpusavio nesuderinamumas, ekonominio augimo modelio neapibrėžtumas, vieningos metodikos nebuvimas, regiono ekonominį augimą veikiančių veiksnių empirinių tyrimų trūkumas, vieno universalaus metodo, kuris galėtų užtikrinti regiono ekonominį augimą ir būtų tinkamas visomis aplinkybė- mis, nebuvimas.

142 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Literatūra

Almeida, R. (2007). Local economic structure and growth. Spatial Economic Analysis, Vol. 2, No. 1, p. 65–90. Atkočiūnienė, Z. O., Gineitienė, Z., Žiogelytė, L. (2010). Regionų plėtra: Žmogiškųjų išteklių potencialas. Viešasis administravimas, Vol. 25–26, No. 1–2, p. 44–52. Ayala, L., Jurado, A. (2011). Pro-poor economic growth, inequality and fiscal policy: The case of spanish regionsRegi - onal Studies, Vol. 45, No. 1, p. 103–121. Banytė, J., Salickaitė, R. (2008). Successful diffusion and adoption of innovation as a means to increase competitiveness of enterprises. Inžinerinė ekonomika – Engineering Economics, Vol. 56, No. 1, p. 48–56. Batabyal, A. A., Nijkamp, P. (2013). Human capital use, innovation, patent protection, and economic growth in multiple regions. Economics of Innovation and New Technology, Vol. 22, No. 2, p. 113–126. Bellamy, J., Meppem, T., Goddar, R., Dawson, S. (2003). The changing face of regional governance for economic development: implications for local government. Sustaining Regions, Vol. 2, No. 3, p. 7–17. Bosker, M. (2007). Growth, agglomeration and convergence: A space-time analysis for european regions. Spatial Eco- nomic Analysis, Vol. 2, No. 1, p. 91–100. Bradley, J. (2006). Evaluating the impact of european union cohesion policy in less-developed countries and regions. Regional Studies, Vol. 40, No. 2, p. 189–200. Bruneckienė, J., Kilijonienė, A. (2011). Lietuvos regionų konkurencingumo klasterinė analizė. Management theory and studies for rural business and infrastructure development, Vol. 25, No. 1, p. 60–69. Bruneckienė, J., Krušinskas, R. (2011). ES struktūrinės paramos įtakos Lietuvos regionų plėtrai ir išsivystymo netoly- gumams mažinti vertinimas. Ekonomika ir vadyba, No. 16, p. 127–136. Bruneckienė, J., Palekienė, O. (2012). Lietuvos-Latvijos pasienio regiono ekonominės-socialinės plėtros vertinimo specifika ir metodologinės gairės.Economics and Management, Vol. 17, No. 3, p. 952–962. Burbulytė, G. (2005). Regioniniai tyrimai visuomeninėje geografijoje: metodologinių požiūrių kaita. Geografija, Vol. 41, No. 2, p. 51–58. Churski, P., Dominiak, J. (2013). The impact of innovations on growth and stagnation regions in Poland. European Planning Studies, Vol. 22, No. 6, p. 1143–1164. Clement, K. (2004). Structural fund programmes as instruments for sustainable regional development. Innovation: the European Journal of Social Sciences, Vol. 17, No. 1, p. 43–60. Cuaresma, J. C., Doppelhofer, G., Feldkircher, M. (2014). The determinants of economic growth in European regions. Regional Studies, Vol. 48, No. 1, p. 44–67. Čiegis, R., Ramanauskienė, J., Startienė, G. (2009). Theoretical Reasoning of the Use of Indicators and Indices for Su- stainable Development Assessment. Inžinerinė ekonomika – Engineering Economics, Vol. 63, No. 3, p. 33–40. D’agostino, G., Scarlato, M. (2013). Innovation, socio-institutional conditions and economic growth in the italian regions. Regional Studies, p. 1–21. De Dominicis, L. (2014). Inequality and growth in european regions: Towards a place-based approach. Spatial Econo- mic Analysis, Vol. 9, No. 2, p. 120–141. Dijkstra, L., Garcilazo, E., McCann, P. (2013). The economic performance of european cities and city regions: Myths and realities. European Planning Studies, Vol. 21, No. 3, p. 334–354. Domar, E. D. (1946). Capital expansion, rate of growth, and employment. Econometrica, Vol. 14, p. 137–147. Eckey, H., Kosfeld, R., Türck, M. (2007). Regional convergence in germany: A geographically weighted regression approach. Spatial Economic Analysis, Vol. 2, No. 1, p. 45–64. Ertur, C., Koch, W. (2007). Technological interdependence and spatial externalities: theory and evidence. Journal of Applied Econometrics, Vol. 22, p. 1033–1062. Ezcurra, R. (2009). Does income polarization affect economic growth? The case of the European regions. Regional Studies, Vol. 43, No. 2, p. 267–285. Garicano, L., Rossi-Hansberg, E. (2012). Organizing growth. Journal of Economic Theory, Vol. 147, p. 623–656. Genaro, D., Melchor, E. (2010). The impact of the tertiarization process in spanish economic growth from a regional perspective. The Service Industries Journal, Vol. 30, No. 3, p. 359–374. Gries, T., Naudé, W. (2009). Entrepreneurship and regional economic growth: Towards a general theory of start-ups. Innovation: The European Journal of Social Science Research, Vol. 22, No. 3, p. 309–328. Harrod, R. F. (1939). An essay on dynamic theory. Economic Journal, Vol. 49, p. 14–33. Jussila, I., Kotonen, U., Tuominen, P. (2007). Customer-owned Firms and the Concept of Regional Responsibility: Qu- alitative Evidence from Finnish Co-operatives. Social Responsibility Journal, Vol. 3, No. 3, p. 35–43. Kilijonienė, A., Simanavičienė, Ž. (2010). Regionų plėtros teorijų taikymas: Lietuvos atvejis. Ekonomika ir vadyba, No. 15, p. 93–99.

143 Agnė Šneiderienė, Vytautas Juščius REGIONO EKONOMINIO AUGIMO VERTINIMO METODOLOGINĖS PROBLEMOS

Kilijonienė, A., Bruneckienė, J. (2011). Regionų ekonomikos konvergencija ir divergencija ekonominės krizės kontekste. Ekonomika ir vadyba, No. 16, p. 189–196. Liu, W. S., Agbola, F. W. (2014). Regional analysis of the impact of inward foreign direct investment on economic growth in the Chinese electronic industry. Applied Economics, Vol. 46, No. 22, p. 2576–2592. Liu, X., Shu, C., Sinclair, P. (2009). Trade, foreign direct investment and economic growth in Asian economies. Applied Economics, Vol. 41, No. 13, p. 1603–1612. Liučvaitienė, A., Peleckis, K. (2011). Konkurencinio pranašumo formavimas globalioje rinkoje: teorinės prielaidos ir vertinimo galimybės. Contemporary issues in business, management and education, Vol. 14, p. 181–194. López-Bazo, E., Monastiriotis, V., Ramos, R. (2014). Spatial inequalities and economic growth. Spatial Economic Analysis, Vol. 9, No. 2, p. 113–119. Lucas, R. E. (1988). On the mechanics of economic development. Journal of Monetary Economics, Vol. 22, p. 3–42. Mairate, A. (2006). The ‘added value’ of European Union cohesion policy. Regional Studies, Vol. 40, No. 2, p. 167–177. Moon, W., Lee, J. (2013). Economic development, agricultural growth and labour productivity in Asia. The Journal of Comparative Asian Development, Vol. 12, No. 1, p. 113–146. Murias, P., Novello, S., Martinez, F. (2012). The regions of economic well-being in Italy and Spain Regional Studies, Vol. 46, No. 6, p. 793–816. Navickas, V., Malakauskaitė, A. (2010). Methodological problems and limitations of competitiveness evaluation. Vers- las: teorija ir praktika, Vol. 11, No. 1, p. 5–11. Porter, M. (1990). The Competitive Advantage of Nations. New York: Basic Books. Potts, T. (2010). The natural advantage of regions: linking sustainability, innovation, and regional development in Aus- tralia. Journal of cleaner production, Vol. 18, No. 8, p. 713–725. Pukelienė, V., Maksvytienė, I. (2008). Economy Scale Impact on the Enterprise Competitive Advantages. Inžinerinė ekonomika – Engineering Economics, Vol. 57, No. 2, p. 49–54. Purju, A., Branten, E. (2013). The economies of the baltic sea region: Growth patterns and foreign trade now and in the future. Journal of East-West Business, Vol. 19, No. 1–2, p. 4–15. Rutkauskas, A. V. (2008). On the sustainability of regional competitiveness development considering risk. Technologi- cal and Economic Development of Economy, Vol. 14, No. 1, p. 89–99. Romer, P. M. (1986). Increasing returns and long-run growth. Journal of Political Economy, Vol. 94, p. 1002–1037. Romer, P. M. (1990). Endogenous technological change. Journal of Political Economy, Vol. 98, p. 71–102. Rosenstein-Rodan, R. N. (1943). The problem of industrialization of Eastern and Southeastern Europe. Economic Jour- nal, Vol. 53, p. 202–211. Schultz, T. W. (1961). Investment in human capital. American Economic Review, Vol. 1, p. 1–17. Solow, R. (1956). A contribution to the theory of economic growth. Quarterly Journal of Economics, Vol. 70, p. 65–94. Snieška, V., Bruneckienė, J. (2009). Measurement of Lithuanian Regions by Regional Competitiveness Index. Inžine- rinė ekonomika – Engineering Economics, Vol. 61, No. 1, p. 45–57. Štreimikienė, D. (2001). Regionų plėtros teorijos ir politika. Regionų plėtra – 2001. Tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas: Technologija. Tuominen, P., Jussila, I., Saksa, J. M. (2006). Locality and Regionality in Management of Finnish customer owned co- operatives. The international journal of co-operative management, Vol. 3, No. 1, p. 9–19. Vidickienė, D., Melnikienė, R. (2008). Lietuvos kaimiškųjų regionų kaip gyvenamosios vietos patrauklumo vertinimas. Žemės ūkio mokslai, T. 15, Nr. 1, p. 51–59. Wang, M. (2009). Manufacturing FDI and economic growth: Evidence from asian economies. Applied Economics, Vol. 41, No. 8, p. 991–1002. Williamson, O. E. (2000). The institutional economics: Taking stock, looking ahead. Journal of Economic Literature, Vol. 38, p. 595–613. Yeo, B. J. K. (2010). Driving the knowledge economy: Explaining the impact of regional innovation capacity on economic performance. Contemporary Management Research, Vol. 6, No. 1, p. 71–86.

144 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

The methodological problems of assessing economic growth of regions

Agnė Šneiderienė, Vytautas Juščius Klaipėda University (Lithuania)

Summary

The importance of regional economic growth is emphasized in many countries and their regional policy documents. This issue is emphasized also by many researchers. D. Genaro and E. Melchor (2010) state that by the time of A. Smith, economists started to focus on a problem of economic growth. According to the authors, in recent years, economists have moved from economic interest in the operating cycle analysis to the medium and long-term revenue growth influencing factors analysis. This analysis is very important because as stated by L. Ayala and A. Jurado (2011), many countries or regions economic growth reduces poverty indicators; inequalities reduction is encouraging by policy measures. Despite ongoing national regional policy programs or the Structural Funds of the European Union or the Structural Funds, significant regional differences still exists. There must be emphasized the fact that in theories of regional development a lot of attention are paid on focus what conditions are favorable for creating economic growth in the region. There are focused on modernization of the economical sectors and international business development. The new models of regional development theories visible bring together economic, management and other modern concepts of social integration. The research problem: economic growth, including competitiveness, expansion factors were analyzed by Lithuanian scientists (Banytė, Salickaitė, 2008; Čiegis et al., 2009; Pukelienė, Maksvytienė, 2008; Snieška, Bruneckienė, 2009; Bruneckienė, Krušinskas, 2011; Rutkauskas, 2008 et al.). However, these scientists’s analysis is based on a national rather than regional level. In the context of assessment of regional economic growth methodological problems, it is necessary to mention the scientists who contributed to the analysis of regional development theories. The should be mentioned A. Kilijonienė and J. Bruneckienė (2011), A. Kili- jonienė, Ž. Simanavičienė (2010), G. Burbulytė (2005), D. Štreimikienė (2001). However, it must be noted that are lack of analysis of the statements of regional development theories into practice, the identification of economic growth factors, the assessment of economic growth methodology on regional basis. This problem also is mentioned by J. Bradley (2006), who is arguing that the empirical growth studies tended to be predo- minantly aggregate and cross-country rather than disaggregated and country-specific. The subject of the article: regional economic growth. The purpose of the article: to investigate the methodological problems of assessment of regional economic growth. The objectives of the study: 1. To analyze the concept of the region. 2. To examine the theories of regions development and the drivers of region’s economic growth. 3. To set up the methodological problems of regional economic growth. Research methods: comparative and systematic analysis of scientific literature, generalization. According to the analysis of the concept of region, it must be stressed that the lack of one single concept of region influences difficulties in analyzing the economic growth of regions. The definitions of the region vary depending on the areas of emphasis and the evaluation criteria. In a general sense, the region is seen as a territorial unit, based upon the choice (s) of evaluation criteria (s). In scientific literature and theories of regional development, there are paid much attention to set up the favorable conditions for economic growth. In the new models of regional development theories there are visible integration of economic, management and other modern concepts of social integration. This is reflected in the cluster and endogenous development theories that emphasize the social objectives of regional development and coordination of economic aspirations. The region’s ability to provide a better standard of

145 Agnė Šneiderienė, Vytautas Juščius REGIONO EKONOMINIO AUGIMO VERTINIMO METODOLOGINĖS PROBLEMOS living for its people critically depends on the long-term economic growth rate. In the long term, even a small difference in economic growth rates between regions can turn into large differences in income of the average human. Regional economic growth in the evaluation process is time-consuming and financial resources deman- ding process. The main methodological problems of assessment the economic growth of region is abundance of the theories of economic growth and their incompatibility, the economic growth model uncertainty, the lack of a unified methodology, the lack of empirical research of the region’s economic growth influencing factors, the absence of one universal method that can ensure the region’s economic growth and is suitable for any circumstances. KEYWORDS: regions, regional economic growth, economic growth models.

JEL CODES: R110, R150, 0410, 0470.

146 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Europos Sąjungos struktūrinių lėšų PANAUDOJIMO pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programą ir prioritetus kitimas Lietuvos savivaldybėse

Daiva Verkulevičiūtė-Kriukienė1, Jelena Galinienė2

Klaipėdos universitetas (Lietuva)

Anotacija Lietuvai skiriama Europos Sąjungos parama neabejotinai daro teigiamą įtaką visos ekonomikos augimui, jos struktūrai. Tačiau dar svarbiau, kad lėšos patektų į skirtingus Lietuvos regionus ir būtų skirtos jų ekonomikos vystymui, sanglaudos skatinimui ir žmo- giškųjų išteklių plėtrai. Vienas iš Europos Sąjungos regioninės politikos uždavinių yra žmogiškųjų išteklių vystymas. Šiuo tyrimu siekiama išanalizuoti Europos Sąjungos skiriamų lėšų panaudojimo kitimą Lietuvos savivaldybėse 2007–2013 m. finansavimo laikotarpiu. Lietuva yra viena iš greičiausiai ES lėšas panaudojančių valstybių visoje Europos Sąjungoje. Tačiau žmogiškųjų išteklių veiksmų programai numatyta gana nedidelė Europos Sąjungos lėšų dalis. Įgyvendinant šią veiksmų programą siekiama pritraukti ir išlaikyti žmones darbo rinkoje, skatinti aktyvesnį mokymąsi visą gyvenimą, plėtoti aukščiausios kvalifikacijos darbo jėgą ir tobulinti viešąjį administravimą. Lietuvos savivaldybėse nuo pat ES lėšų naudojimo pradžios jau buvo galima stebėti tam tikrus ES paramos įgyvendinimo struktūrinius dėsningumus. Įpusėjus 2007–2013 m. finansavimo laikotarpiui, pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiks- mų programą didesnė dalis lėšų teko didiesiems Lietuvos miestams. Be to, geografiniu požiūriu palankesnėse teritorijose esančios savivaldybės (apskričių centrai, didžiųjų miestų rajonai) ir miestai, kuriuose įsikūrusios stambios ir svarbios Lietuvos įmonės bei įstaigos, gavo santykinai didesnį ES finansavimą. Pagrindiniai žodžiai: žmogiškieji ištekliai, Europos Sąjunga, finansavimas, regionai. jel klasifikacija: R11, R12, J24. DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v15i1.987

Įvadas

Kuriant Europos Ekonominę Bendriją (EEB), Romos sutartyje nurodytas esminis tikslas – sukurti Eu- ropoje glaudesnę žmonių sąjungą: ekonominė ir politinė sąjunga yra geriau negu bet kuri kita tarptautinė organizacija (Pukelienė, 2008: 249). Europos Sąjungos demokratiškumas priklauso nuo jos ekonomikos lygio, socialinės ir kitokios gerovės Sąjungoje gyvenantiems žmonėms (Niemann, 2006: 33). Dalyvaujant įvairiuose Europos Sąjungos finansavimo projektuose prioritetai teikiami įstaigoms, kurioms aktualus jaunų specialistų įdarbinimas ir merdėjančių rajonų atgaivinimas (Rees, 1998: 18).

1 Daiva Verkulevičiūtė-Kriukienė – daktarė (gamtos mokslai – geografija), Klaipėdos universiteto socialinės geografijos katedra. Moksliniai interesai: gyvenimo lygio ir gyvenimo kokybės teritoriniai tyrimai El. paštas: [email protected] Tel.: +370 682 852 31 2 Jelena Galinienė – magistrė (socialiniai mokslai – visuomeninė geografija), Klaipėdos universiteto socialinės geografijos katedra. Moksliniai interesai: ekonominė geografija, gyventojų ir gyvenviečių geografija El. paštas: [email protected] Tel.: +370 678 409 81

147 Daiva Verkulevičiūtė-Kriukienė, Jelena Galinienė EUROPOS SĄJUNGOS STRUKTŪRINIŲ LĖŠŲ PANAUDOJIMO PAGAL ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ PLĖTROS VEIKSMŲ PROGRAMĄ IR PRIORITETUS KITIMAS LIETUVOS...

Vienas iš Europos Sąjungos regioninės politikos tikslų yra žmogiškųjų išteklių vystymas. Norint įgy- vendinti šį tikslą, būtina reformuoti švietimo sistemą, stiprinti profesinį mokymą, kelti užimtumo lygį, sutei- kiant vienodas galimybes patekti į darbo rinką ir skatinant aktyvumą joje (Sitek, 2012: 215). Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos valstybės, turi galimybę pasinaudoti struktūrinių fondų parama, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės suplanuotas Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos panaudojimas Lietuvai turėtų padėti pasivyti Europos senbuves ir panaikinti skirtumus tarp šalies regionų (Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2014). Žmogiškieji ištekliai svarbesni už kitus išteklius, nes tai – aktyvieji ištekliai: žmonės yra ne tik vartotojai, bet ir visų materialinių bei dvasinių gėrybių, pažangos kūrėjai. Žmogiškiesiems ištekliams būdingi tam tikri fiziniai ir dvasiniai bruožai, gyvenimo patirtis, darbo įgūdžiai, tradicijos, jie daro įtaką vystymosi strategijai, politikai, sistemoms, standartams ir procesams (Vaitekūnas, Stefanenkova, 2011: 22). Visus žmogiškuosius išteklius S. Vaitekūnas (2008) skirsto į dvi pagrindines grupes – realius ir potencialius. Žmogiškieji ištekliai yra kiekvienos organizacijos unikalūs ir svarbiausi ištekliai. Jiems reikia skirti ati- tinkamą dėmesį, būtinos žinios ir kryptingas strateginis valdymas. Be tinkamų ir kvalifikuotų specialistų nei viena organizacija negalėtų pasiekti savo tikslų ir išgyventi (Išoraitė, 2011: 32). Ir viešajame sektoriuje žmogiškieji ištekliai yra patys svarbiausi, vertingiausi (Jagminas, Pikturnaitė, 2008: 83). Žmogiškieji ištekliai vystomi organizacijos lygmeniu, kai pati organizacija, atsižvelgdama į savo poreikius, numato ir nustato darbuotojų žinių bei gebėjimų ugdymo uždavinius bei sąlygas. Žmogiškųjų išteklių mokymo ir tobulinimo reikšmė yra neabejotina: visos organizacijos veiklos sėkmė ir gebėjimas išsilaikyti konkurencinėje aplinkoje priklauso nuo darbuotojų žinių bei įgūdžių jas realizuoti, noro tai daryti (Šalčius, Šarkiūnaitė, 2011: 121). Tai procesas, lemiantis abipusę naudą. Viešojo administravimo institucijose žmogiškųjų išteklių vystymas aktualus dėl viešojo administravimo uždavinių specifiškumo, jiems spręsti būtina daugialypė specialistų kompetencija, kuriai pasiekti būtinos įvairios mokymosi bei tobulinimosi darbo vietoje formos (Domarkas, Juknevičienė, 2007; Gražulis ir kt. 2012: 242). Vienas svarbiausių savivaldybių strateginio plano siekinių – darbuotojų profesionalumas, susijęs su viešojo administravimo funkcijų atlikimu ir viešųjų paslaugų teikimu. Didelis dėmesys planuojant mokymosi poreikį skiriamas specialiesiems darbuotojų gebėjimams tobulinti, tarp kurių – pasirengimas vykdyti funkcijas, susijusias su Europos Sąjungos struktūrinių fondų, Sanglaudos fondo, kitų finansinės paramos ins- trumentų lėšų panaudojimu, projektų rengimu ir valdymu pagal Lietuvos 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo programą (Gražulis ir kt., 2012: 243). Problema. Lietuvoje tiek tarp savivaldybių, tiek tarp miestų ir kaimų išlieka ryškūs ekonominiai bei socialiniai skirtumai. Šalies miestai pritraukia gausius žmogiškuosius išteklius, kurie geba konkuruoti da- bartinėje kintančioje ir globalėjančioje visuomenėje, tuo tarpu kaimai jau ištisus dešimtmečius praranda žmogiškuosius išteklius. Kaimiškieji regionai turi konkuruoti ne tik dėl investicijų, bet ir dėl kvalifikuotos darbo jėgos srautų tiek su kitomis ES šalimis, tiek su Lietuvos miestais (Vidickienė, Melnikienė, 2008: 176). Lietuvai skiriama Europos Sąjungos parama neabejotinai teigiamai veikia visos ekonomikos augimą, jos struktūrą. Tačiau dar svarbiau, kad lėšos patenka į skirtingus Lietuvos regionus ir yra skirtos jų ekonomikos vystymui, sanglaudos skatinimui, žmogiškųjų išteklių plėtrai. Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės pradžios pradėjo formuotis regionų ekonominio išsivystymo teritoriniai skirtumai, kurie laikui bėgant pamažu didėjo. Šie skirtumai paveikė ir žmogiškųjų išteklių sektorių: gyventojų ekonominio aktyvumo, išsimokslinimo, žinių, darbo įgūdžių ir kitas sritis. Tyrimo objektas – Europos Sąjungos lėšas naudojančios Lietuvos savivaldybės. Tyrimo tikslas – išanalizuoti Europos Sąjungos skiriamų lėšų panaudojimo kitimą Lietuvos savival- dybėse 2007–2013 m. finansavimo laikotarpiu. Tikslą įgyvendinti padės šie uždaviniai: • Nustatyti svarbiausias Europos Sąjungos lėšų panaudojimo kitimo tendencijas, atsižvelgiant į Žmo- giškųjų išteklių plėtros veiksmų programos prioritetus Lietuvoje. • Išskirti Europos Sąjungos lėšų panaudojimo, atsižvelgiant į Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos prioritetus, teritorinio pasiskirstymo dėsningumus ir struktūrą.

148 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Metodai. Pagrindiniai duomenys apie Europos Sąjungos finansavimą, jo kitimą, lėšų panaudojimą ir teritorinį pasiskirstymą publikuojami ES struktūrinių fondų investicijų Lietuvoje internetiniame portale. Prieinami duomenys susisteminti, atlikta jų statistinė ir grafinė, lyginamoji analizė, apibendrinimas, grupa- vimas ir kartografavimas.

1. ES lėšų panaudojimo, atsižvelgiant į Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos prioritetus, 2007–2013 m. kitimas

Europos Komisijos duomenimis, Lietuva yra viena greičiausiai ES lėšas panaudojančių valstybių visoje Europos Sąjungoje. 2011 m. sausio 1 d. duomenimis, Lietuvai įvykdytų Europos Komisijos mokėjimų dalis nuo visų jai skirtų ES struktūrinių fondų sudarė apie 23 % (ES struktūrinių fondų..., 2011: 5). Pagal išmokėtų lėšų rodiklį Lietuva kartu su Estija pirmavo tarp Vidurio ir Rytų Europos regiono valstybių (EU Funds in Central..., 2013). ES struktūrinių fondų parama Lietuvai 2007–2013 m. buvo teikiama pagal ES struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir atskiras veiksmų programas (1 pav.): • Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programa. • Ekonomikos augimo veiksmų programa. • Sanglaudos skatinimo veiksmų programa. • Techninės paramos veiksmų programa (Nacionalinė bendroji strategija, 2007: 48).

1 pav. 2007–2013 m. struktūrinės paramos veiksmų programos (%) Šaltinis: Nacionalinė bendroji strategija..., 2007: 48

Europos Sąjungos paramos didžiausia finansavimo dalis Lietuvai numatyta pagal Ekonomikos augimo ir Sanglaudos skatinimo veiksmų programas. Tuo tarpu žmogiškųjų išteklių veiksmų programai, kuri skirta Lietuvos žmonių žinioms ir gebėjimams ugdyti, verslumui ir aktyvumui didinti, visų amžiaus gyventojų gru- pėms mobilizuoti, numatyta gana nedidelė Europos Sąjungos lėšų dalis (13,8 %). Įgyvendinant šią veiksmų programą, norima pritraukti ir išlaikyti žmones darbo rinkoje, skatinti aktyvesnį mokymąsi visą gyvenimą, plėtoti aukščiausios kvalifikacijos darbo jėgą ir tobulinti viešąjį administravimą. Sparčiausiai Europos Sąjungos lėšos panaudotos 2009–2010 metų laikotarpiu (2 pav.). Vėliau lėšų panaudojimo tempai lėtėjo.

149 Daiva Verkulevičiūtė-Kriukienė, Jelena Galinienė EUROPOS SĄJUNGOS STRUKTŪRINIŲ LĖŠŲ PANAUDOJIMO PAGAL ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ PLĖTROS VEIKSMŲ PROGRAMĄ IR PRIORITETUS KITIMAS LIETUVOS...

2 pav. ES lėšų panaudojimas, atsižvelgiant į Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos prioritetus 2008–2013 m. pabaigoje (%) Šaltinis: Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2014

Iš viso per 2007–2013 m. laikotarpį pateiktos 3883 paraiškos, iš kurių finansuota 59,3 % paraiškų (2302). 2013 m. pabaigoje panaudota 73,27 % lėšų. Geriausiai įgyvendinamas I prioritetas (kokybiškas užimtumas ir socialinė aprėptis), pagal kurį iki 2013 m. pabaigos deklaruotinomis EK pripažinta 82,2 % prioritetui skirtos lėšų sumos. Pagal kitus prioritetus deklaruota lėšų suma nesiekė 80 %, o tyrėjų gebėjimams lavinti skirta deklaruotina lėšų suma 2013 m. pabaigoje siekė tik 54,71 % (Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos..., 2014: 3). Sparčiausiai Europos Sąjungos teikiamos lėšos panaudotos pagal IV (administracinių gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas) bei V (techninė parama) prioritetus (2 pav.), pagal kuriuos daugiausiai lėšų panaudojo viešojo valdymo ir administracinės institucijos. Didėjantys gyventojų lūkesčiai ir nauji reikalavimai viešajam administravimui nuolat skatina tobulinti valstybės tarnautojų kompe- tenciją (2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių..., 2013). Visos be išimties savivaldybės pasinaudojo teikiamomis IV prioriteto galimybėmis; daugelyje savivaldybių tai buvo pagrindinis arba net vienintelis prioritetas, pagal kurį finansuoti projektai. Iki 2011 m. finansuota net 93,69 % pateiktų paraiškų pagal administracinių gebėjimų stiprinimo ir viešojo administravimo efektyvumo didinimo prioritetą (IV), 2013 m. pabaigoje jų dalis išaugo iki 97,2 %. Į tokių savivaldybių grupę patenka Alytaus, Kupiškio, Kretingos, Kelmės, Raseinių rajonų, Palangos miesto, Kazlų Rūdos, Rietavo ir kai kurios pasienio savivaldybės: Jurbarko, Vilkaviškio, Šalčininkų, Švenčionių, Skuodo rajonų, Kalvarijos ir Neringos (3 pav.). Šiose savivaldybėse nėra didelių gamybos įmonių, joms finansiškai sudėtingiausia panaudoti struktūrines Europos Sąjungos lėšas. Visos sa- vivaldybės, išskyrus Palangos miesto bei Neringos, priklauso savivaldybių grupei, kurioms būdingas mažas gyventojų ekonominis aktyvumas ir aukštas arba vidutinis nedarbo lygis (Vaitekūnas, 2006: 218–219). Dėl to išvardytos savivaldybės, išskyrus Šalčininkų rajono, Neringos, Kazlų Rūdos ir Palangos miesto, ES lėšų (1000 gyventojų) panaudojo mažiau nei vidutiniškai Lietuvoje.

150 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Pagal V prioritetą (techninė parama) 2013 m. pabaigoje buvo įgyvendinami 5 ir baigti įgyvendinti 5 projektai. Prioritetas iš kitų išsiskiria tuo, kad visos teiktos paraiškos patvirtintos finansavimui gauti. Visos techninės pagalbos prioriteto lėšos skiriamos Vilniuje įsikūrusioms Europos Sąjungos finansines programas koordinuojančioms institucijoms. 2011 m. pradžioje, praėjus daugiau nei pusei laikotarpio nuo finansavimo pradžios, mažiausiai skirtų lėšų panaudota pagal tris pirmuosius prioritetus, ypač pagal III veiksmų programos prioritetą, skirtą tyrėjų gebėjimams ugdyti (tik 24,77 % visos skirtos paramos), nors pastaraisiais paramos metais pagal šį prioritetą remiamų projektų skaičius didėjo, atitinkamai didėjo ir panaudojamų lėšų dydis. Prioritetas, skirtas išimtinai mokslo ir švietimo institucijoms, įgyvendinamas Lietuvos savivaldybėse, kuriose įsikūrę svarbūs mokslo ir švietimo centrai (Klaipėdos, Vilniaus, Kauno, Šiaulių miestų bei Kėdainių rajono savivaldybės). Vilniaus mieste, kuriame telkiasi ne vienas mokslo institutas ir ne viena svarbi švieti- mo įstaiga, šiam prioritetui tenka 70 % visų laimėtų projektų lėšų. Minėtos penkios savivaldybės panaudoja didžiausią Žmogiškųjų išteklių veiksmų programos lėšų dalį, tenkančią 1000 gyventojų. Nors 2011 metų kovo mėnesį pateiktos 253 paraiškos, pagal minėtą prioritetą finansuota vos 24,9 % visų pateiktų projektų. Mokslo ir švietimo institucijos finansines lėšas intensyviau pradėjo naudoti tik 2011 m. antrojoje pusėje ir 2012 metais. Daugiausia paraiškų pateikta pagal pirmąjį prioritetą (kokybiškas užimtumas ir socialinė aprėptis). Tai vienas sparčiausiai įgyvendinamų prioritetų; 2008 m. pabaigoje jau buvo patvirtintos 7 paraiškos, kurioms teko 11,1 % skirto finansavimo. Šiam prioritetui įgyvendinti skirtas didžiausias Europos Sąjungos struktūri- nių fondų finansavimas (ES parama, 2014). Paraiškų tinkamumas finansavimui gauti vertinamas balais ir kriterijais, kurie atitinka numatytas veiks- mų programos vizijas. Pagrindinė priežastis, kodėl atmetama vienos ar kitos įstaigos pateikta paraiška, yra lėšų stygius (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų..., 2009: 8) ar projekto netinkamumas pagal pateiktą pri- oritetą. Baigiantis 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos programavimo periodui, gerokai išaugo lėšų panaudojimo procentas. Projektų finansavimo ir administravimo sutartyse jau yra suplanuotos ir viršytos Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos numatytos lėšos daugiau kaip 1,1 %. Tai turėtų užtikrinti mažesnį projek- tų lėšų praradimą dėl taupymo (Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos..., 2014: 4).

2. ES lėšų panaudojimas Lietuvos savivaldybėse, įpusėjus 2007–2013 m. finansavimo laikotarpiui

Lėšų panaudojimas įvairiuose administraciniuose vienetuose priklauso nuo to, kaip išvystytas jų ekonominis potencialas, nuo atliekamų funkcijų, institucijų veiklos specifikos, žmogiškųjų išteklių kiekio ir kokybės, kitų priežasčių. Todėl Lietuvos savivaldybėse nuo pat ES lėšų panaudojimo pradžios buvo galima įžvelgti tam tikrus ES paramos įgyvendinimo struktūrinius dėsningumus. Praėjus pusei laikotarpio nuo ES finansavimo pradžios, jau buvo išryškėjusios pagrindinės teritorinės tendencijos ir ES lėšų panaudojimo struktūra. Susisteminus 2011 m. pradžios duomenis, Lietuvoje santykinai būtų galima skirti tris savivaldybių grupes, kurioms būdingi Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos įgyvendinimo ir lėšų panaudojimo bruožai (3 pav.): 1. Savivaldybės, kurių panaudojamas Europos Sąjungos lėšų dydis, tenkantis 1000 gyventojų, 2011 m. pradžioje buvo mažesnis už Lietuvos vidurkį (14 604–140 000 Lt). Į šią grupę pateko net 56,66 % visų Lietuvos savivaldybių: daugiausiai Vidurio, Šiaurės Rytų, Vakarų ir kai kurios Pietų Lietuvos savivaldybės (3 pav.). Mažiausiai lėšų panaudota Molėtų rajone, kur 1000 gyventojų teko vos 14 604 Lt. Daugelyje savi- valdybių ES lėšų dydis, tenkantis 1000 gyventojų, retai tesiekė 100 000 Lt (Kretingos r. – 20 220 Lt, Kupiš- kio r. – 34 719 Lt, Klaipėdos r. – 67 026 Lt).

151 Daiva Verkulevičiūtė-Kriukienė, Jelena Galinienė EUROPOS SĄJUNGOS STRUKTŪRINIŲ LĖŠŲ PANAUDOJIMO PAGAL ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ PLĖTROS VEIKSMŲ PROGRAMĄ IR PRIORITETUS KITIMAS LIETUVOS...

Tai savivaldybės, kurios pagal daugelį socialinių-ekonominių rodiklių atsilieka nuo bendro Lietuvos vidurkio. Daugelyje savivaldybių vyrauja aukštas gyventojų mirtingumo lygis ir demografiškai sena gy- ventojų amžiaus struktūra, žemas ekonominis gyventojų aktyvumas ir užimtumas bei aukštas nedarbo lygis (Vaitekūnas 2006: 218–219, 257). Didelėje dalyje Rytų Lietuvos savivaldybių vyrauja aukštas demografinės senatvės koeficientas, siekiantis nuo 160 iki 190, bei mažas darbuotojų skaičius įmonėse, kuris variuoja nuo mažiau kaip 3000 iki 10 000 (Lietuvos statistinis atlasas, 2009: 14, 27). Šios grupės savivaldybės yra netoli didžiųjų miestų, patenka į jų įtakos zoną arba išsidėsčiusios pasieny- je. Daugelyje minėtų savivaldybių projektus teikė nedidelės įmonės ir įstaigos. Tokį lėšų pasiskirstymą savivaldybėse atskleidžia ir projektų pasiskirstymas pagal prioritetus. Šiose sa- vivaldybėse didžiąją finansuojamų projektų dalį sudaro projektai pagalI ir IV prioritetus, o Alytaus, Joniškio ir Biržų rajonuose daugiau kaip penktadalis visų finansuojamų projektų lėšų tenka II prioritetui. I ir II prioritetai skatina kokybišką užimtumą bei mokymąsi visą gyvenimą, ypač skatinami vyresnio amžiaus ir neturintys darbo žmonės. Kai kuriose savivaldybėse kokybiško užimtumo ir socialinės aprėpties prioritetui tenka didžioji visų finansuojamų projektų lėšų dalis (Klaipėdos r. – 73 %, Marijampolės – 57 %, Jonavos r. – 55 %, Šakių r. – 53 %). Pagal IV prioritetą (administracinių gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas) dažniausiai finansuojami valstybinio sektoriaus projektai, skirti administraciniams valsty- binių institucijų gebėjimams lavinti. Kai kurios savivaldybės išsiskyrė tuo, kad daugeliu atveju IV prioritetas buvo pagrindinis ir 2011 m. pradžioje sudarė didžiausią arba net absoliučią visų finansuojamų projektų lėšų dalį (Širvintų, Vilkaviškio, Jurbarko, Šilalės, Kretingos, Skuodo, Kupiškio, Panevėžio, Vilniaus rajonuose). Tokia situacija leidžia teigti, kad šiose savivaldybėse be valstybinių įstaigų beveik nėra kam panaudoti Eu- ropos Sąjungos teikiamų lėšų, o skirtumai tarp kitų savivaldybių bus išlyginti tik tuo atveju, jei valstybinių įstaigų gautas finansavimas bus tinkamai panaudotas. 2. Savivaldybės, kurių panaudojamų Europos Sąjungos lėšų santykinis dydis artimas Lietuvos vidurkiui (140 000–210 000 Lt/1000 gyventojų): Šalčininkų r., Trakų r., Alytaus m., Kazlų Rūdos, Rietavo, Klaipė- dos m., Mažeikių r., Akmenės r., Pasvalio r., Rokiškio r., Visagino. Iš jų Trakų r., Alytaus m., Kazlų Rūdos, Klaipėdos m., Mažeikių r., Akmenės r., pritraukia didelę dalį tiesioginių užsienio investicijų. Alytaus m., Klaipėdos m., Mažeikų r. savivaldybėse didžioji dalis visų finansuojamų projektų tenka I ir II veiksmų programos prioritetams. Tai savivaldybės, kuriose įsikūrusios stambios užsienio ir Lietuvos įmonės, kurios Vakarų Europos pavyzdžiu skatina personalo mokymąsi ir tobulėjimą. Iš šios savivaldybių grupės išsiskyrė Klaipėdos miestas, kuriame net 13 % visų projektų teko III prioritetui (tyrėjų gebėjimui skatinti); net 49 % visų projektų finansuota pagal II prioritetą (mokymasis visą gyvenimą), kurio dalis yra didžiausia tarp visų savivaldybių. Kazlų Rūdos savivaldybėje visi iki 2011 metų kovo mėnesio patvirtinti projektai buvo pagal administra- cinių gebėjimų ugdymo ir viešojo administravimo efektyvumo didinimo prioritetą, Trakų rajone šiam prioritetui teko 82 % visų finansuotų projektų. Visagino irR okiškio r. savivaldybėse finansuotos didelės įmonės, kurios tobulino žmogiškuosius išteklius (net 57 % Visagine esančių Europos Sąjungos projektų finansuojami pagal pastarąjį prioritetą). Likusiose savivaldybėse (Šalčininkų, Pasvalio rajonų ir Rietavo) aukštas projektų finansavimo lygis išliko dėl to, kad daugelis projektų pateikti valstybinių įstaigų, kurios dažniausiai gauna 100 % finansavimą pagal pateiktus projektus. 3. Savivaldybės, panaudojančios daugiau Europos Sąjungos lėšų nei siekia Lietuvos vidurkis (210 000 < Lt/1000 gyventojų): Druskininkų, Kauno m., Kauno r., Kėdainių r., Pagėgių, Utenos r., Vilniaus m., Nerin- gos, Birštono, Ignalinos r. Į šią savivaldybių grupę patenka rajonai ir miestai, kurie yra apskričių centrai bei kurortai. Miestuose nestinga ekonomiškai stiprių įmonių, švietimo institucijų ir valstybinių įstaigų. Todėl nenuostabu, kad Kau- no ir Vilniaus miestų bei rajonų savivaldybėse daugiausia lėšų pasiskirsto pagal pirmąjį prioritetą. Kauno, Vilniaus miestų ir Kėdainių rajono savivaldybės išsiskyrė tuo, kad jose nuo 7 % iki 19 % lėšų buvo skiriama tyrėjų gebėjimams ugdyti.

152 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

3 pav. Europos Sąjungos struktūrinių lėšų panaudojimas pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programą ir prioritetus 2007–2011 m. kovo mėn. Šaltinis: Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2014

Druskininkuose daugiausiai lėšų skiriama poilsio ir pramogų įstaigų žmogiškųjų išteklių ugdymui ir tobulinimui, todėl 45 % visų panaudotų lėšų teko I ir II veiksmų programos prioritetams. Didelę lėšų dalį pagal I prioritetą, lyginant su Lietuvos vidurkiu (51 %), jau buvo panaudojusi Pagėgių savivaldybė (75 %). Ignalinos rajono savivaldybė išsiskiria iš visų Lietuvos savivaldybių, nes net 95 % visų projektų lėšų skirta kokybiško užimtumo ir socialinės aprėpties finansavimui. Tokia situacija galėjo susiklostyti uždarius Ignalinos atominę elektrinę, perorganizuojant savivaldybės ūkį ir nukreipiant gyventojus į kitas ekonomines veiklas.

Išvados

Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programai numatyta gana nedidelė Europos Sąjungos lėšų dalis (13,8 %). Daugiausiai paraiškų Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programai įgyvendinti pateikta pagal pirmąjį prioritetą (kokybiškas užimtumas ir socialinė aprėptis). Tai vienas sparčiausiai įgyvendinamų prio- ritetų, kuriam skirtas didžiausias Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansavimas. Visos be išimties savi- valdybės pasinaudojo teikiamomis IV prioriteto (administracinių gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas) galimybėmis; daugelyje savivaldybių tai buvo pagrindinis ar net vienintelis prioritetas, pagal kurį projektai finansuoti. Praėjus pusei laikotarpio nuo ES finansavimo pradžios, jau buvo išryškėjusios pagrindinės teritorinės tendencijos ir ES lėšų panaudojimo struktūra. Įpusėjus 2007–2013 m. finansavimo laikotarpiui, pagal Žmo-

153 Daiva Verkulevičiūtė-Kriukienė, Jelena Galinienė EUROPOS SĄJUNGOS STRUKTŪRINIŲ LĖŠŲ PANAUDOJIMO PAGAL ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ PLĖTROS VEIKSMŲ PROGRAMĄ IR PRIORITETUS KITIMAS LIETUVOS... giškųjų išteklių plėtros veiksmų programą didesnė dalis lėšų teko didiesiems Lietuvos miestams. Be to, geografiniu požiūriu palankesnėse teritorijose esančios savivaldybės (apskričių centrai, didžiųjų miestų rajonai) ir miestai, kuriuose įsikūrusios didelės ir svarbios Lietuvos įmonės bei įstaigos, gavo santykinai didesnį ES finansavimą. Tik keliose Lietuvos savivaldybėse, daugiausiai didžiuosiuose miestuose ir greta jų esančiuose rajonuose, skatinami tyrėjų gebėjimai. Tuo tarpu pagal I prioritetą (kokybiškas užimtumas ir socialinė aprėptis) lėšos naudotos labai sparčiai, o didžiojoje dalyje pasienio savivaldybių (Mažeikių, Pasvalio, Ignalinos, Šakių, Varėnos rajonų, Visagino ir Pagėgių), taip pat Vilniaus, Kauno miestų bei Jonavos ir Utenos rajonų savival- dybėse pagal pirmąjį prioritetą naudojamų lėšų dalis buvo didesnė nei Lietuvos vidurkis.

Literatūra

2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programa. (2010). Prieiga internete: http://www.esparama.lt/2007- 2013/lt/strategija. 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programa. (2013). Prieiga internete: http://www.esparama.lt/es_pa- rama_pletra/failai/fm/failai/teises_aktai_PDF/ZIPVP_2013_07_25.PDF. Domarkas, V. L., Juknevičienė, V. (2007). Viešojo administravimo paradigmos kaitos iššūkiai šio sektoriaus žmogiškų- jų išteklių raidai. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 19, p. 25–32. ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimas Lietuvoje. (2011). Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Prieiga internete: http://files.lrinka.lt/analitiniai%20darbai/ES%20lesos.pdf. EU Funds in Central and Eastern Europe – Progress report 2007–2012. (2013). KPMG in Central and Eastern Eu- rope. Prieiga internete: http://www.kpmg.com/LT/en/IssuesAndInsights/ArticlesPublications/Documents/EU%20 Funds%20in%20Central%20and%20Eastern%20Europe%20–%20Progress%20report%202007-2012.pdf. Gražulis, V., Valickas, A., Dačiulytė, R., Sudnickas, T. (2012). Darbuotojas organizacijos koordinuojančioje sistemoje: žmogiškojo potencialo vystymo perspektyvos. Vilnius. Išoraitė, M. (2011). Žmogiškieji ištekliai – svarbiausias konkurencinio pranašumo šaltinis strategiškai valdant organi- zaciją. Socialinių mokslų studijos, Nr. 3 (1), p. 31–58. Prieiga internete: http://www.mruni.eu/lt/mokslo_darbai/sms/ archyvas/dwn.php?id=276672. Jagminas, J., Pikturnaitė, I. (2008). Strateginis požiūris į žmogiškuosius išteklius Lietuvos Respublikos savivaldybių administracijose: teorija ir praktika. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 26, p. 80–96. Prieiga internete: http:// www.mruni.eu/en/mokslo_darbai/vpa/archyvas/dwn.php?id=241050. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymas dėl finansavimo skyrimo projektams, finansuojamiems pagal 2007–2013 m. žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 4 prioriteto „Administracinių gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas“ įgyvendinimo priemonę VP1-4.3-VRM-01-V „Viešųjų paslaugų kokybės iniciatyvos“. (2009). 2009 m. gruodžio 8 d., Nr. 1V-676. Vilnius. Prieiga internete: http://www.esparama. lt/es_parama_pletra/failai/teises_aktai/091208_Nr1v-676.pdf. Lietuvos Respublikos Vyriausybė. (2014). ES struktūrinė parama. Prieiga internete: http://www.lrv.lt/lt/lietuva-es/es- strukturine-parama/ Lietuvos statistinis atlasas. (2009). Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vilnius. Prieiga internete: http://www.stat.gov.lt. Nacionalinė bendroji strategija: Lietuvos 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategija konvergencijos tikslui įgyvendinti. (2007). Europos Komisija. Prieiga internete: http://www.esparama.lt/2007- 2013/lt/strategija. Niemann, A. (2006). Explaining decisions in the European Union. Cambridge. Pukelienė, V. (2008). Ekonominė integracija: teorija, ES politika ir procesai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Rees, T. (1998). Mainstreaming equality in the European Union. Education. Training and Labour Market Policies. New York: Routlegde. Sitek, M. (2012). The Dynamics of the European Union Regional policy. Regional Formation and Development Stu- dies, No. 3 (8), p. 211–220. Šalčius, A., Šarkiūnaitė, I. (2011). Žmogiškųjų išteklių valdymas. Vilnius. Vidickienė, D., Melnikienė, R. (2008). Paramos teikimo Lietuvos kaimo regionams kriterijų vertinimas. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, Nr. 12 (1), p. 168–174. Lietuvos žemės ūkio universitetas. Prieiga internete: http://vadyba.asu.lt/12/168.pdf. Vaitekūnas, S. (2006). Lietuvos gyventojai per du tūkstančius metų. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vaitekūnas, S. (2008). Lietuvos žmogiškieji ištekliai: dabar ir galimi ateities variantai. Tiltai, Nr. 3 (44), p. 1–27.

154 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Vaitekūnas, S., Stefanenkova, E. (2011). Lietuvos žmogiškųjų išteklių geoekonominė struktūra. Tiltai, Nr. 1 (54), p. 11–25. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos įgyvendinimo ataskaita už 2013 m. (2014). Prieiga internete: http:// www.esparama.lt/es_parama_pletra/failai/fm/failai/Ataskaitos/Metines_ataskaitos_2009/1_ZIPVP_metine_atas- kaita_2013.doc

The change in the use of structural funds of European Union according to Human Resources Development Operational Programme and the priorities in the municipalities of Lithuania

Daiva Verkulevičiūtė-Kriukienė, Jelena Galinienė Klaipėda University (Lithuania)

Summary

European Union support for Lithuania undoubtedly makes a positive impact on economic growth and it structure. But there is even more important that a considerable funds flowing to different regions of Lithu- ania, and are focused to their economic development, the promotion of cohesion and human resources development. From the beginning of Lithuania’s independence the territorial differences of regional development began to emerge, which progressively deepened over time. These differences affected the sector of human resources: the economic activity of the population, education, knowledge, skills and other areas. The development of human resources is one of the objectives of European Union’s regional policy. The- refore, the aim of the study – to analyze the changes in use of European Union funds in Lithuania’ municipalities over the 2007–2013 period. Lithuania very fast uses EU funds throughout the European Union. Lithuania together with Estonia were the first among the Central and Eastern European countries in the region according to the funds allocated. Largest share of the European Union funds provided under the Economic Growth and Promoting of Cohesion Operational Programmes. Meanwhile, a relatively small part of the funds of the European Union (13.8 %) is provided for Human Resources Development operational program. The implementation of this program will help to attract people in the labor market and encourage more active lifelong learning, to promote the development of high-skilled workforce and improve public administration. European Union funds have been used most rapidly during 2009–2010. Later, rates of using funds have been declined. Most rapidly European Union funds have been used under Priority IV (Fostering Administrative Com- petences and Increasing Efficiency of Public Administration) and V Priority (Technical Assistance). Highest number of applications were submitted under the I Priority (Quality Employment and Social Inclusion). It was one of the fastest implemented priorities. The largest funding from the EU Structural Funds for the implementation of this priority has been assigned. Use of funds in the various administrative units depends on the development of economic potential, the functions, the specifics of institutions, quantity and quality of human resources and other reasons. As the result, since the beginning of EU funding, some structural regularities of EU support revealed in Lithuania municipalities. 1. Municipalities, what have been used European Union funds less than the average of Lithuania (14 604–140 000 litas per 1000 population) in early 2011. Even 56.66 % of all Lithuania’ municipalities entered into this group. These are municipalities located in Central, North Eastern, Western and South Lithuania. According to lot of socio-economic indicators, these municipalities are lagging in

155 Daiva Verkulevičiūtė-Kriukienė, Jelena Galinienė EUROPOS SĄJUNGOS STRUKTŪRINIŲ LĖŠŲ PANAUDOJIMO PAGAL ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ PLĖTROS VEIKSMŲ PROGRAMĄ IR PRIORITETUS KITIMAS LIETUVOS...

compare with the Lithuanian average. High mortality rates and demographically old age structure of population, low economic activity and employment of population, a high unemployment rate prevailing in many of these municipalities. Municipalities of this group are located near of major cities, covered by their sphere of influence or these municipalities are located near of the Lithuanian’s border. 2. Municipalities what using funds of European Union, are close to the average of Lithuania (140 000– 210 000 litas per 1000 people); there are Šalčininkai, Trakai, Mažeikiai, Akmenė, Pasvalys, Rokiš- kis districts, Alytus city, Klaipėda city, Kazlų Rūda, Rietavas and Visaginas municipalities. Large Lithuanian and foreign companies are located in some of these municipalities, which encourage the staff learning and development by western European model. 3. Municipalities, what used the funds of the European Union more than the average of Lithuania (210 000 and more litas per 1000 population): Vilnius and Kaunas cities, Kaunas, Kėdainiai, Utena, Ignalina districts, Neringa, Birštonas, Druskininkai, Pagėgiai municipalities. This group includes the districts and cities that are the centers of counties and resorts. Financially healthy companies, educational institutions and government institutions are based in most of these cities. Therefore, it is not surprising, because most of funds are distributed under the I Priority in Kaunas and Vilnius cities and districts. Ignalina district is distinguished from all Lithuanian municipalities, as many as 95 % of the total project funding is earmarked for quality employment and social inclusion. So, as follows situation could be arise after closure of the Ignalina nuclear power plant; that’s why the municipal economy is reorganizing now, and citizens are directed to other economic activities. Keywords: human resources, European Union, funding, regions.

Jel codes: R11, R12, J24.

156 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Streso įveikos veiksmų planas gerinant Klaipėdos rajono ugdymo organizacijų darbo klimatą

Erika, Župerkienė1, Aurimas Župerka2, Irma Babičaitė3

1,2Klaipėdos universitetas, 3Palangos miesto savivaldybė

ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjama streso, kaip psichosocialinio veiksnio, poveikis ugdymo organizacijose. Analizuojama galimybė ištirti streso, kaip psichosocialinio veiksnio, įveikimą Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose, siekiant pagerinti darbo klimatą. Straips- nyje aptariamos priežastys, streso įveikos būdai, veiksniai, lemiantys organizacijose streso būseną, ugdymo organizacijos darbo ypatumai, streso prevencija ugdymo organizacijose. Pristatoma tyrimo metodika, kontingento imtis, streso, kaip psichosocialinio veiksnio, tyrimo rezultatų analizė Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose, streso įveikos veiksmų planas gerinant Klaipėdos rajono ugdymo organizacijų klimatą. Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, pateiktas veiksmų planas, kaip gerinti ugdymo organizacijų klimatą. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: stresas, stresas darbe, stresorius, perdegimas, organizacija, valdymas.

JEL KLASIFIKACIJA: L290, I190 DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v15i1.988

Įvadas

Išsivysčiusiose šalyse jau nuo XX a. pradžios stresui darbe, kaip ypač aktualiai profesinės sveikatos problemai, skiriamas ypatingas dėmesys. Tyrimai atliekami įvairių pasaulio šalių institutuose ir universitetuose. Įvairiais pjūviais ugdymo įstaigų darbuotojų patiriamą stresą nagrinėjo tiek užsienio, tiek Lietuvos autoriai. H. Rutter ir J. Herzberg (2002) atliko streso paplitimo tarp dėstytojo darbą dirbančių gydytojų ir odontologų tyrimą ir nustatė, kad 56 proc. gydytojų ir 44 proc. odontologų patiria stresą; S. Collins ir

1 Erika Župerkienė – docentė, daktarė, Klaipėdos universiteto Vadybos katedra. Moksliniai interesai: personalo valdymas, vadovavimo problemų sprendimas, vadovų asmeninės ir dalykinės savybės, vadovų, verslumo ugdymas, paslaugų vadyba ir rinkodara Adresas: Minijos g. 153, LT-93185 Klaipėda El. paštas: [email protected] Tel.: +370 46 398 654 2 Aurimas Župerka – daktaras, Klaipėdos universiteto Vadybos katedros lektorius. Moksliniai interesai: rinkodaros valdymas, verslumo ugdymas Adresas: Minijos g. 153, LT-93185 Klaipėda El. paštas: [email protected] Tel.: +370 46 398 666 3 Irma Babičaitė – Klaipėdos universiteto Visuomenės sveikatos vadybos magistrė, Palangos miesto savivaldybės gydytoja. Mokslinės kryptys: sveikatos vadyba, sveikatos politika, visuomenės sveikata Adresas: Žvejų g. 47, LT-00153 Palanga El. paštas: [email protected] Tel.: +370 460 487 18

157 Erika Župerkienė, Aurimas Župerka, Irma Babičaitė STRESO ĮVEIKOS VEIKSMŲ PLANAS GERINANT KLAIPĖDOS RAJONO UGDYMO ORGANIZACIJŲ DARBO KLIMATĄ

P. J. Beth (2000) atliko kelių universitetų tyrimus apie streso pasireiškimą tarp socialinių mokslų dėstytojų; M. Calnan, D. Wainwright ir M. Forsythe (2000) tyrė streso lygį tarp skirtingas pareigas užimančių darbuo- tojų (tarp jų buvo ir mokslo darbuotojų); G. Kinman (2001) tyrė dėstytojų, mokslininkų požiūrį į darbą ir nustatė, kad daugiau kaip 50 proc. dėstytojų beveik visą laiką darbe jaučia stresą; Danijoje N. C. Donders ir J. Van de Gulden (2003) atliktas universiteto darbuotojų streso ir sveikatos efektų tyrimas. T. Kageyama ir I. Matsuzaki (2001) Japonijos institute 2001 metais atlikto tyrimą ir atskleidė, kad jaunesnio amžiaus mokslo darbuotojai gauna didesnę paramą iš vadovų, o vyresnio amžiaus mokslo darbuotojai dažniau konfliktuoja su bendradarbiais. C. Jacobsson, A. Pousette, I. Thylefors (2001), remdamiesi Švedijoje atlikto tyrimo rezultatais, teigė, kad mokytojo darbas – daugiausia streso sukelianti specialybė: net 64,3 proc. šiame tyrime dalyvavusių mokytojų prisipažino, kad beveik pusę savo darbo laiko kenčia nuo streso. M. Y. Tytherleigh, C. Webba ir C. L. Cooperb (2005) Anglijos universitete 2004 metais siekė nustatyti darbo stresorius, pa- sitenkinimą darbu. M. Jarvis (2002) 2000 m. atliko Anglijos mokyklos direktorių apklausą ir nustatė, kad 40 proc. respondentų yra kreipęsi į gydytojus dėl streso sukeltų problemų, tokių kaip: hipertenzija, nemiga, depresija, skrandžio ir virškinamojo trakto ligos. Paminėtini šie Lietuvos tyrėjų darbai: R. Kuodytė-Kazie- lienė, L. Užaitienė, R. Kalinauskienė (2007) tyrė streso, depresiškumo, nerimo paplitimą tarp sveikatos prie- žiūros ir švietimo darbuotojų Panevėžio mieste; L. Šinkariova ir A. Endriulaitienė (2006) tyrė vyrų ir moterų psichosocialinių darbo charakteristikų ir sveikatos rodiklių skirtumus; B. Pajarskienė, J. Stanislavovienė ir R. Jankauskas (2006) tyrė Vilniaus miesto protinį ir fizinį darbą dirbančių gyventojų psichosocialinius darbo veiksnius; R. Raškevičienė ir S. Marozienė (2005), atlikusios tyrimą „Darbo sąlygų įvertinimas ir jų poveikis sveikatai Kauno miesto gydymo įstaigų klinikinėse ir biocheminėse laboratorijose“, nustatė, kad dauguma laboratorijos darbuotojų dirba emocinės įtampos sąlygomis, dalis jų mano, kad neatsižvelgiama į jų nuomo- nę arba atsižvelgiama retai, negalima savarankiškai planuoti savo darbo, reikia skubėti, kad atliktų darbą, be to, pastebimos dažnos stresinės situacijos; B. Pajarskienė, I. Šinickienė ir K. Žagminas (2005) 2002 m. atliko tyrimą ir nustatė, kad skirtingas pareigas einantys dėstytojai tirtų psichosocialinių stresorių intensyvu- mą vertina skirtingai, intensyviausi stresoriai yra neadekvatus atlygis už darbą, skubėjimas ir atsakomybė; J. Andriuškienė, V. Reigas, A. Jurgutis, V. Janušonis (2007) bandomuoju tyrimu „Psichosocialiniai stresoriai, veikiantys daugiaprofilinės gydymo įstaigos chirurginio profilio skyriaus darbuotojus“ siekė įvertinti psichosocialinius darbo veiksnius ir stresines darbuotojų reakcijas, kur labiausiai išreikšti psichosocialiniai darbo stresoriai buvo: nuolatinis skubėjimas, dažni sunkūs periodai ir nepakankama, iškilus poreikiui, tiesioginio vadovo parama; L. Bulotaitė, V. Lepeškienė (2006), remdamosi mokytojų streso ir jo įveikos strategijos tyrimo duomenimis, nustatė, kad didžiausią stresą mokytojams sukelia jiems keliami reikalavimai (didelė atsa- komybė, mokytojų vaidmenų, ataskaitų ir kitų dokumentų gausa, moksleivių egzaminai); J. Stanislavovienė, B. Pajarskienė, R. Jankauskas, J. Miliajavienė (2006) 2002–2004 m. Vilniaus miesto dirbančių gyventojų depresiškumo tyrimu nustatė, kad protinį, fizinį ir mišraus pobūdžio darbą dirbančių vyrų ir moterų depre- siškumo bei depresijos atsiradimas susiję su skirtingais psichosocialinių darbo veiksnių deriniais; D. Bube- lienės (2010) atliktos pedagogų apklausos tyrimo tikslas buvo atskleisti Lietuvos pedagogų profesinio streso raišką (paplitimo ir stiprumo laipsnį), pagrįsti švietimo vadybos ir edukacines priemones, kurios įgalintų mažinti neigiamas profesinio streso pasekmes. Pastebimas tiek mokslininkų, tiek visuomenės susidomėjimas streso darbe klausimais. Nors streso reiš- kinys daugiausia tirtas psichologijos, medicinos mokslų srityje, šiandien vis dažniau šis klausimas keliamas darbo psichologijos, vadybos mokslų tyrimuose. Ugdymo organizacijos darbuotojo darbas – nemažai iššūkių kelianti veikla. Bendras stresas darbe Euro- pos Sąjungoje tarp sveikatos priežiūros ir švietimo darbuotojų siekia 22,3 proc. (Jankausienė, 2011). Be to, pastebėta, kad ugdymo organizacijų darbuotojai patiria daugiau kaip penkis šimtus skirtingų iššūkių, į kuriuos reaguoja labai individualiai. Ugdytojų darbe visų pirma turi būti nustatytos darbinio streso priežastys, jas būtina pašalinti anksčiau, nei prasideda „perdegimas“ (Wood, Teri-McCarthy, 2002). Tinkamai pasirinkus streso valdymo būdus, galima valdyti stresą ir išvengti organizacijoje neigiamų jo apraiškų.

158 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Straipsnio tyrimo objektas – streso įveikos būdai Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose. Tyrimo tikslas: ištyrus streso, kaip psichosocialinio veiksnio, paplitimą ir jo įveikos būdus Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose, pateikti streso įveikos planą, siekiant pagerinti organizacijose darbo klimatą. Uždavinai: nustatyti patiriamo streso priežastis darbe, išskirti dominuojantį asmenybės tipą, atskleisti streso įveikos įgūdžius Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose; rekomenduoti Klaipėdos rajono ugdymo organizacijoms galimas streso darbe įveikos priemones. Metodai: mokslinės literatūros analizė, sintezė, anketinė apklausa, statistinių duomenų analizė naudojant SPSS programų paketą.

1. Tyrimo objektas ir metodai

Pasitelkiant D. Whetten ir K. S. Cameron (2006) metodiką, sudarytas standartizuotas klausimynas, at- skleidžiantis turimus streso valdymo įgūdžius, kaip pašalinti stresorius, taikyti laikinas priemones. Patei- kiamo tyrimo klausimyną sudaro 42 uždarojo tipo teiginiai. Uždarieji teiginiai turi kelis pranašumus: visų pirma, kai yra alternatyvų, respondentui lengviau pasirinkti, be to, tyrėjui nereikia klasifikuoti atsakymų, tai padeda išvengti subjektyvumo; tokius duomenis lengviau kiekybiškai apdoroti ir palyginti. Teiginiai grupuo- jami pagal dimensijas (subskales): 1. Streso įveikos ar valdymo įgūdžių dimensija atskleidžia, kaip respondentas valdo stresą. Pateikta 10 teiginių (iš jų 7 orientuoti į problemos sprendimą, 3 teiginiai – į emocijas [plačiau apie juos bus kalbama tolesnėje tyrimo analizėje]). Kiekvienam teiginiui įvertinti suteikta atitinkama skaičiaus išraiška, taikyta Likert’o (rangų) skalė: 1 – „visiškai nesutinku“, 2 – „nesutinku“, 3 – „iš dalies nesutinku“, 4 – „iš dalies sutinku“, 5 – „sutinku“, 6 – „visiškai sutinku“. 2. Streso priežasčių (stresorių) dimensija atskleidžia, kas ugdymo organizacijos darbuotojams sukelia stresą. Pateikti 7 teiginiai, jiems vertinti taikyta Likert’o (rangų) skalė: 1 – „šis teiginys man visai nebūdingas“, 2 – „šis teiginys iš dalies būdingas“, 3 – „šis teiginys man būdingas“. 3. Asmenybės tipo dimensija apibūdina tiriamųjų elgesio stilių, jausmus. Taip pat taikyta Likert’o ska- lė: 1 – „šis teiginys man visai nebūdingas“, 2 – „šis teiginys man iš dalies būdingas“, 3 – „šis teiginys man būdingas“. 4. Duomenys apie respondentą: organizacijos, kurioje asmuo dirba, dydis (iki 50 darbuotojų ir daugiau nei 50 darbuotojų turinčioje organizacijoje), ugdymo organizacijos pavadinimas (dėl konfidencia- lumo užkoduotas), respondento amžius, išsilavinimas, bendras darbo stažas ir darbo stažas einant dabartines pareigas. Taikoma intervalinė skalė.

Rengiant streso, kaip psichosocialinio veiksnio, Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose tyrimo meto- dologiją, remtasi mokslinių tyrimų metodologijos nuostatomis (Luobikienė, 2008; Kardelis, 2007; Tidikis, 2003; Valackienė, 2009) dėl: tyrimo filosofijos, tyrimo vietos ir imties, duomenų rinkimo ir apdorojimo metodo pasirinkimo. Tyrimo vieta, imtis ir dydis. Tiriamoji imtis – Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose dirbantys darbuotojai (personalas). Nustatant empirinio tyrimo imties tūrį remtasi V. Jadovo (Luobikienė, 2008) rekomenduojama aibės vi- sumos ir imties tūrio lentele (1 lentelė).

1 lentelė. Empirinio tyrimo imties dydis Generalinės 500 1 000 2 000 3 000 4 000 5 000 10 000 100 000 ∞ aibės visuma Imties tūris 222 286 333 350 360 370 385 398 4 000

159 Erika Župerkienė, Aurimas Župerka, Irma Babičaitė STRESO ĮVEIKOS VEIKSMŲ PLANAS GERINANT KLAIPĖDOS RAJONO UGDYMO ORGANIZACIJŲ DARBO KLIMATĄ

Tyrimui atlikti pasirinktos Klaipėdos rajono ugdymo organizacijos. Remiantis 2011 metų Klaipėdos rajono savivaldybės pateiktais duomenimis, Klaipėdos rajone buvo 19 ugdymo organizacijų ir 599 jose dirbantys darbuotojai. Apklausa atlikta 2011 m. rugsėjo mėnesį, bendradarbiaujant su Klaipėdos rajono visuomenės sveikatos biuro mokyklų visuomenės sveikatos priežiūros specialistėmis, kurios padėjo atlikti anketavimą. Remiantis 1 lentelėje pateiktais duomenimis, buvo išdalinta 286 anketos, sugrįžo ir tinkamos naudoti tyrimo analizei 246 anketos. 31 anketa neatitiko reprezentatyvumo, anketos neišsamiai užpildytos ar sugadintos. 9 asmenys atsisakė dalyvauti tyrime. Tyrimui atlikti pasirinktas duomenų rinkimo būdas – anketinė apklausa, kuri užtikrina pakankamą atrankos dydį, apklausėjas gali instruktuoti respondentus, greitai surinkti duomenis, iš respondentų reakcijos galima spręsti apie problemos reikšmingumą, kontroliuoti situaciją (gauti papildomos informacijos stebėjimo būdu) (Whetten, Cameron, 2006). Gautų duomenų statistinei analizei taikyti aprašomosios, palyginamosios ir ryšių analizės metodai. Sta- tistinė duomenų analizė atlikta SPSS 17.0 programa. Skirtumams tarp grupių įvertinti taikyti statistikos metodai: chi kvadrato (χ2) testas (hipotezėms apie kintamojo skirstinį populiacijoje tikrinti, t. y. ar empirinio ir teorinio skirstinių skirtumas yra reikšmingas), dviejų kintamųjų nepriklausomumui ar vieno kintamojo ho- mogeniškumui tikrinti; koreliacijos koeficientas, įverčio aritmetinis vidurkis (Mean); standartinis nuokrypis (SD), cronbach α – indeksų vidinės konsistencijos koeficientas. Tyrimo klausimyno cronbach α – 0,784, tai leidžia daryti prielaidą, kad klausimynas patikimas (jei alfa reikšmė yra lygi arba didesnė nei 0,70, teigiama, kad patikimumo lygis priimtinas). Streso, kaip psichosocialinio rizikos veiksnio, tyrimo rezultatai atskleidė, kad apklausti respondentai dirbo ugdymo organizacijose, kuriose darbuojasi iki 50 darbuotojų, tai sudarė 63,0 proc. Apklaustųjų amžius svyravo nuo 21 iki 67 metų, vidutinis darbuotojų amžius – 44 metai. Dauguma respondentų (85,8 proc.) turi aukštąjį išsilavinimą, 11,4 proc. – profesinį, aukštesnįjį arba aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, nes ugdymo organizacijose turi dirbti išsilavinę, savo darbą išmanantys specialistai. Respondentų bendras darbo stažas svyravo nuo kelių mėnesių iki 51 metų. 25,2 proc. respondentų dirbo 5 metus arba mažiau, 74,8 proc. – daugiau nei 5 metus, tai rodo, kad Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose darbuotojų kaita labai maža. Apibendrinant respondentų socialines-demografines charakteristikas galima teigti, kad Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose didžiąją dalį (67,1 proc.) darbuotojų sudarė vidutinio amžiaus (31–50 metų), turintys aukštąjį išsilavinimą ir savo karjerą siejantys su ugdymo organizacijomis asmenys.

2. Streso, kaip psichosocialinio veiksnio, tyrimo rezultatų analizė Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose

Tyrimo duomenys pradedami analizuoti nuo stresorių dimensijos, siekiant išsiaiškinti, kokie būdingi teiginiai, susiję su streso atsiradimu darbe. Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose būdingiausi stresoriai buvo: atsakomybė už darbuotojų likimą organizacijoje – 30,6 proc., visiškai nerealizuojami darbe asmeniniai įgūdžiai ir gebėjimai – 28,9 proc., įtemptas ir monotoniškas darbas – 25,6 proc., būtinybė slopinti savo tikrąsias emocijas, neparodyti tikrų jausmų – 25,3 proc., atsakomybė už kitų darbuotojų veiksmus – 23,2 proc. Kaip nebūdingą stresorių Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose – pernelyg daug darbų vienu metu – nurodė 33,6 proc. respondentų. Siekiant nustatyti paskirų stresorių lygį, apskaičiuoti vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai (SD). 2 len- telėje matyti, kad iš visų stresorių aukščiausiai vertinti: pernelyg daug darbų vienu metu (2,16), problemų sukeliama įtampa (2,11). Žemiausiai vertinti: ne visiškai realizuojami darbe asmeniniai įgūdžiai, gebėjimai (1,86) ir atsakomybė už kitų darbuotojų likimą organizacijoje (1,83).

160 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

2 lentelė. Veiksniai, sukeliantys stresą organizacijoje (N = 246) Stresoriai Vidurkis SD Atsakomybė už kitų darbuotojų veiksmus 1,94 ±0,636 Atsakomybė už darbuotojų likimą organizacijoje 1,83 ±0,647 Įtemptas ir monotoniškas darbas 1,98 ±0,702 Naujos problemos sukeliama įtampa 2,11 ±0,689 Daug darbų vienu metu 2,16 ±0,703 Nerealizuojami darbe asmeniniai įgūdžiai, gebėjimai 1,86 ±0,645 Darbe slopinamos tikrosios emocijos, nerodoma jausmų 1,97 ±0,692

Išanalizavus būdingiausius stresorius Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose, pateikiamos asmenybės įvertinimo tipo dimensijos ir asmenybės tipo ryšiai su streso įveikos ar valdymo įgūdžiais.

3 lentelė. Asmenybių A ir B tipų apibūdinimas A tipas B tipas Stokoja tolerancijos, pasitikėjimo Jiems reikia laiko, kad suvoktų, kas vyksta, o iškilus Sunku produktyviai spręsti konfliktus, problemas problemoms, stengiasi numatyti galimas jų pasekmes Yra reiklūs sau ir kitiems Priima save pačius bei kitus tokius, kokie jie yra, ir lengvai susitaiko su esama tikrove Linkę slėpti pyktį Nėra pernelyg reiklūs sau ir kitiems Gali būti „viršininkiškos“ natūros Nesunkiai gali atsisakyti vienokios ar kitokios veiklos ar Didesnę laiko dalį praleidžia nekantraudami iniciatyvos Jaučiasi privalą viską atlikti patys, visiškai nepasitiki Yra atlaidesni sau už nesėkmes kitais Su žmonėmis palaiko gerus santykius Būna nekantrūs ir pikti, kai kiti dirba lėčiau ar prasčiau nei jie pageidautų Sunkumų akivaizdoje neturi bendravimo problemų Mėgsta užbaigti kitų žmonių mintis Mėgsta dirbti tarp žmonių ir su jais Linkę į pykčio ir agresijos protrūkius, kurie kartais stebina netgi juos pačius Gyvenimą suvokia kaip sunkų ir kankinantį išbandymą Niekur neranda ramybės Nuolat jaučiasi taip, lyg gyvenime turėjo pasiekti kur kas daugiau nei yra pasiekę Neretai beatodairiškai prievartauja save elgtis taip ir ne kitaip Šaltinis: Valackienė, 2009

Tai, kaip žmogus reaguoja į stresą, priklauso nuo to, kokio tipo – A ar B – asmenybė jis yra (Valackienė, 2009). A tipo asmenybės atsparumas stresui yra daug mažesnis nei B tipo, nes šie žmonės „įspraudžia save į rėmus“, keldami didelius tikslus, kuriems pasiekti dažnai pritrūksta jėgų dėl nepasitikėjimo kitais, perfekci- onizmo ir jausmų internalizacijos. Detalus šių tipų apibūdinimas pateiktas 3 lentelėje. Respondentams anketoje buvo pateikti teiginiai, būdingi asmenybės A tipui (tai asmenys, kurie linkę rungtyniauti, laimėti, orientuoti į greitus rezultatus ir sėkmingą karjerą, t. y. stiprios, drąsios, neužslopintos asmenybės). Tyrimo dalyviui nurodžius, kad pateiktas teiginys jam „ypač būdingas“, jis priskirtas A tipo grupei, o pasirinkusiesiems „visai nebūdinga“ – B grupei (B tipo atstovai – atsipalaidavę, siekia darbinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros bei kokybės, tačiau tai drovus, užslopintas tipažas, nepasižymintis ūmiu emocingumu, taip pat ramiau reaguojantis į stresą).

161 Erika Župerkienė, Aurimas Župerka, Irma Babičaitė STRESO ĮVEIKOS VEIKSMŲ PLANAS GERINANT KLAIPĖDOS RAJONO UGDYMO ORGANIZACIJŲ DARBO KLIMATĄ

4 lentelė. Bendras duomenų pasiskirstymas pagal bruožus, būdingus asmenybės A tipui Visai Iš dalies Ypač Teiginys Vidurkis SD nebūdinga būdinga būdinga N (proc.) N (proc.) N (proc.) Didžiausią pasitenkinimą jaučiu, kai ką nors darau 1,98 ±0,695 62 (25,2) 127 (51,6) 57 (23,2) geriau nei kiti Stengiuosi bendrą pokalbį pakreipti tema, kuri man 1,92 ±0,640 61 (24,8) 144 (58,5) 41 (16,7) būtų įdomi Pokalbio metu dažnai suspaudžiu ranką į kumštį, beldžiu į stalą ar viena ranka stukteliu į kitos rankos 1,55 ±0,731 145 (58,9) 66 (26,8) 35 (14,3) delną, kad būtų akcentuota tai, kas pasakyta Aš judu, vaikštau ir valgau pakankamai greitai 2,15 ±0,692 43 (17,5) 123 (50,0) 80 (32,5) Man atrodo, kad aš padarau daugiau nei kiti 1,75 ±0,689 96 (39,0) 114 (46,3) 36 (14,7) Jeigu aš poilsiauju ar tinginiauju kelias valandas ar 1,95 ±0,723 70 (28,4) 117 (47,6) 59 (24,0) dienas, jaučiuosi kaltas Mane nesunku įtraukti į ginčą 1,90 ±0,670 68 (27,6) 133 (54,1) 45 (18,3) Aš nekantrauju matydamas, kaip lėtai viskas daroma 2,11 ±0,687 45 (18,3) 126 (51,2) 75 (30,5) Man svarbu turėti daugiau, nei turi kiti 1,52 ±0,669 141 (57,3) 79 (32,1) 26 (10,6) Vienas iš mano gyvenimo aspektų (pvz., darbas, rūpinimasis šeima, mokslai) dominuoja labiau nei 2,21 ±0,615 26 (10,6) 142 (57,7) 78 (31,7) kiti Aš neretai gailiuosi, kad man nepasisekė susitvardyti 2,11 ±0,702 48 (19,5) 122 (49,6) 76 (30,9) Aš skatinu pokalbio pašnekovus, jiems pritardamas, 1,85 ±0,649 72 (29,3) 137 (55,7) 37 (15,0) užbaigdamas jų frazes Žmonės, vengiantys rungtyniavimo, nepasitiki savo 1,75 ±0,649 97 (39,5) 113 (45,9) 36 (14,6) jėgomis Norint gerai atlikti darbą, reikia ties juo susi- 2,17 ±0,681 39 (15,9) 125 (50,8) 82 (33,3) koncentruoti, užmiršti apie visa kita Svetimos klaidos ir neapdairumas sukelia man 1,89 ±0,651 68 (27,6) 136 (55,3) 42 (17,1) apmaudo jausmą Man nepakenčiama stebėti, kaip kiti žmonės dirba 1,88 ±0,701 77 (31,3) 122 (49,6) 47 (19,1) darbą, kurį aš galėčiau padaryti greičiau Mano pagrindinis tikslas – karjera darbe 1,58 ±0,682 130 (52,8) 89 (36,2) 27 (11,0) Tiesiog neturiu laiko gyventi vadinamąjį subalan- 1,88 ±0,678 72 (29,3) 129 (52,4) 45 (18,3) suotą gyvenimą Apmaudą dėl savo apsiskaičiavimų, klaidų perkeliu 1,48 ±0,656 151 (61,4) 73 (29,7) 22 (8,9) kitiems Neretai tenka užsiimti keliais darbais vienu metu 2,26 ±0,664 30 (12,2) 120 (48,8) 94 (39,0) Kai susitinku su žmogumi, galinčiu konkuruoti su 1,76 ±0,708 97 (39,4) 109 (44,3) 40 (16,3) manimi, kyla noras su juo parungtyniauti Laisvas valandas stengiuosi skirti pamąstymams arba veiklai, susijusiai su mano darbu (arba mokslu, 2,21 ±0,654 32 (13,0) 130 (52,8) 84 (34,2) arba rūpinimusi šeima) Mane neretai gniuždo gyvenimo neteisybė 2,13 ±0,685 43 (17,5) 126 (51,2) 77 (31,3) Man kankynė – laukimas eilėje 2,01 ±0,732 62 (25,2) 117 (47,6) 67 (27,2)

4 lentelė atskleidžia, kad tyrimo dalyviai neretai užsiima keliais darbais vienu metu (2,26); vienas gyvenimo aspektų (pvz., darbas, rūpinimasis šeima, mokslai) dominuoja labiau nei kiti (2,21); laisvas valandas stengiasi skirti pamąstymams arba veiklai, kuri susijusi su darbu (rūpinimusi šeima arba mokslu) (2,21); norint gerai atlikti darbą, reikia ties juo susikoncentruoti, užmiršti visa kita (2,17); juda, vaikšto ir valgo pakankamai greitai (2,15); neretai juos gniuždo gyvenimo neteisybė (2,13); nekantrauja matydami, kaip lėtai viskas daroma (2,11); neretai gailisi, kad nepasisekė susitvardyti (2,11); kankynė – laukimas eilėje (2,01).

162 ISSN 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (15)

Žemiausiai vertinta (tai rodo, kad teiginiai tyrimo dalyviams nebūdingi): pokalbio metu dažnai suspaudžia ranką į kumštį, beldžia į stalą ar viena ranka stukteli į kitos rankos delną, kad būtų akcentuota tai, kas pasakyta (1,55); svarbu turėti daugiau, nei turi kiti (1,52). 1 paveiksle matyti, kad respondentams ypač būdinga vienu metu užsiimti keliais darbais (39,0 proc.), laisvas valandas jie stengiasi skirti pamąstymams arba veiklai, kuri susijusi su darbu, mokslu ar rūpinimusi šeima (34,2 proc.), juda, vaikšto, valgo pakankamai greitai (32,5 proc.). 33,3 proc. apklaustųjų nurodė, kad jiems norint gerai atlikti darbą, reikia ties juo susikoncentruoti, užmiršti visa kita; 31,7 proc. – kad vienas iš gyvenimo aspektų dominuoja labiau nei kiti, juos gniuždo gyvenimo neteisybė (31,3 proc.).

1 pav. Bendras duomenų pasiskirstymas pagal tyrimo respondentams būdingus bruožus (proc.)

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad respondentams visai nebūdinga: apmaudą dėl savo apsiskaičiavimų, klai- dų perkelti ant kitų (61,4 proc.); suspausti ranką į kumštį, belsti į stalą ar viena ranka stuktelėti į kitos rankos delną, kad būtų akcentuota tai, kas pasakyta (58,9 proc.); turėti daugiau, nei turi kiti (57,3 proc.) (žr. 2 pav.). Remiantis aukščiau pateiktais tyrimo duomenimis, galima teigti, kad Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose dominuoja B tipo asmenybės.

163 Erika Župerkienė, Aurimas Župerka, Irma Babičaitė STRESO ĮVEIKOS VEIKSMŲ PLANAS GERINANT KLAIPĖDOS RAJONO UGDYMO ORGANIZACIJŲ DARBO KLIMATĄ

2 pav. Bendras duomenų pasiskirstymas pagal tyrimo respondentams visai nebūdingus bruožus (proc.)

Ištyrus asmenybės tipo duomenis, ieškota statistinio reikšmingumo streso įveikos ir valdymo įgūdžių dimensijoje. Atlikus tyrimą Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose, nustatytas statistinis reikšmingumas taikant laiko planavimo metodus pagal dirbančių darbuotojų skaičių organizacijoje (p <0,05). Laiko planavimo metodus (kaip savo veiklos planavimas, dienotvarkės sudarymas, prioritetų išskyrimas) taiko asmenys, dirbantys Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose, kurios turi daugiau nei 50 darbuotojų (63,9 proc.). Laiko planavimo metodų netaiko 80,0 proc. respondentų, dirbančių iki 50 darbuotojų turinčiose Klaipėdos rajono ugdymo organizacijoje (žr. 5 lentelę).

5 lentelė. Statistiškai reikšmingas streso įveikos ar valdymo įgūdžių duomenų pasiskirstymas pagal organizacijoje dirbančių darbuotojų skaičių Visiškai Iš dalies Iš dalies Visiškai Kriterijus Sutinku Nesutinku sutinku sutinku nesutinku nesutinku Taiko laiko planavimo metodus (veiklos planavimas, dienotvarkės sudarymas, prioritetų išskyrimas) (proc.) (N = 246), p <0,05 Iki 50 darbuotojų 36,1 72,1 61,5 60,0 90,9 80,0 Daugiau nei 50 darbuotojų 63,9 27,9 38,5 40,0 9,1 20,0 Puoselėja nuoširdžius, pasitikėjimu grindžiamus santykius su žmonėmis, su kuriais gali pasidalyti nepasitenkinimo, vilčių nepasiteisinimo atveju (proc.) (N = 246), p <0,05 Iki 50 darbuotojų 52,9 54,1 74,0 61,9 87,5 0 Daugiau nei 50 darbuotojų 47,1 45,9 26,0 38,1 12,5 100

Statistiškai reikšminga respondentų nuomonė buvo vertinant teiginį, kad organizacijoje palaiko nuošir- džius, pasitikėjimu grindžiamus santykius su žmonėmis, su kuriais gali pasidalyti nepasitenkinimo, vilčių nepasiteisinimo atveju. Su šiuo teiginiu visiškai sutiko 52,9 proc. respondentų, dirbančių iki 50 darbuoto-

164 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15) jų turinčioje organizacijoje, ir 47,1 proc. – dirbančių daugiau nei 50 darbuotojų turinčioje organizacijoje (p <0,05) (žr. 5 lentelę). Vienas iš būdų išvengti neigiamų streso padarinių – vengti stresą sukeliančių įvykių. Tiesa, tai ne visada įmanoma. Todėl yra kitas būdas išvengti streso keliamos žalos – tai išmokti jį toleruoti ir įveikti. Vienas veiksmingiausių ir sveikiausių streso įveikimo būdų – atsipalaidavimo metodų praktikavimas, kai žmogus išmoksta valingai atsipalaiduoti, reguliariai praktikuojantis atkuria fiziologinius ir psichologinius organizmo išteklius, todėl pagerėja fizinė ir psichologinė savijauta, žmogus mažiau nerimauja, labiau pasitiki savimi. Atliekant tyrimą nustatytas atsipalaidavimo metodų praktikavimo tarp amžiaus grupės atstovų (p <0,05) statistinis reikšmingumas. Tyrimo dalyviai, pažymėję teiginį „visiškai sutinku“, teigė, kad taiko atsipalaidavimo metodus, kaip jogą, meditaciją ir kt., jiems atsipalaidavimo pratimai padeda sumažinti neigiamą stresorių poveikį, dauguma jų buvo jaunesni nei 31 m. (33,3 proc.) ir 41–50 m. (33,3 proc.) (žr. 6 lentelę).

6 lentelė. Duomenų dėl kai kurių atsipalaidavimo metodų žinojimo ir praktikavimo pasiskirstymas pagal amžiaus grupes (proc.) (N = 246), p <0,05 Visiškai Iš dalies Iš dalies Visiškai Kriterijus Sutinku Nesutinku sutinku sutinku nesutinku nesutinku <31 33,3 2,1 6,5 23,6 16,3 13,3 31–40 16,7 28,6 23,4 20,0 30,2 6,7 41–50 33,3 28,6 39,0 29,1 25,6 60,0 >50 16,7 40,0 31,1 27,3 27,9 20,0

7 lentelėje matyti statistiškai reikšmingas duomenų, kaip Klaipėdos rajono ugdymo įstaigų darbuotojai stengiasi kiekvieną problemą suvokti kaip galimybę tobulėti (atsižvelgiant į darbo einant esamas pareigas stažą) pasiskirstymas. Asmenys, turintys mažiau nei 5 m. (21,1 proc.) ir 6–11 m. (28,1 proc.) bendrą esamų pareigų darbo stažą, visiškai sutiko su teiginiu, kad stengiamasi į kiekvieną problemą žvelgti kaip į galimybę tobulėti.

7 lentelė. Duomenų, ar stengiamasi kiekvienoje problemoje įžvelgti galimybę tobulėti, pasiskirstymas pagal darbo stažą einant esamas pareigas (proc.) (N = 246), p <0,05 Kriterijus Visiškai sutinku Sutinku Iš dalies sutinku Iš dalies nesutinku Nesutinku Visiškai nesutinku <5 21,1 19,7 35,5 40,0 0 40,0 6–11 28,1 21,1 9,7 12,0 18,2 40,0 12–17 8,8 9,1 11,3 24,0 9,1 0 18–23 12,3 23,7 16,1 8,0 36,3 0 24–29 10,4 7,9 11,1 4,0 9,1 20,0 30–35 14,0 5,3 6,5 0 0 0 >36 5,3 13,2 9,6 12,0 27,3 0

Streso įveikos ir valdymo įgūdžių teiginiai autorės suskirstyti, remiantis L. S. Lazaro (Myers, 2009) pateikiamais streso įveikos būdais. Streso įveikos ir valdymo įgūdžių teiginiai susiskirstyti taip: orientuoti į problemą ir į emocijas (8 lentelė). Apžvelgus bendrą duomenų pasiskirstymą pagal asmenybės tipus bei streso įveikos ir valdymo įgūdžius apskaičiuotas Pirsono (Pearson) koreliacijos koeficientas, siekiant nustatyti ryšį tarp asmenybės tipo ir streso įveikos bei valdymo įgūdžių. Atlikus kintamųjų koreliaciją, atrinkti duomenys, kurių ryšys statistiškai reikš- mingas (p <0,05, p <0,01) (žr. 9, 10, 11 lenteles).

165 Erika Župerkienė, Aurimas Župerka, Irma Babičaitė STRESO ĮVEIKOS VEIKSMŲ PLANAS GERINANT KLAIPĖDOS RAJONO UGDYMO ORGANIZACIJŲ DARBO KLIMATĄ

8 lentelė. Streso įveikos ir valdymo įgūdžiai, orientuoti į problemą ir emocijas Į problemą Į emocijas • Taiko laiko planavimo metodus • Reguliariai sportuoja, kad visada būtų geros formos • Puoselėja nuoširdžius, pasitikėjimu grindžiamus santykius su žmonėmis, su kuriais gali pasidalyti nepasitenkinimo, vilčių • Žino ir praktikuoja kai kuriuos nepasiteisinimo atvejais atsipalaidavimo metodus.

• Dažnai pervertina savo prioritetus, kad ne tokie svarbūs dalykai • Be darbo turi ir kitų interesų, kurie padeda neišstumtų svarbesnių išlaikyti gyvenimo darną

• Glaudžiai bendrauja su žmogumi, kuris padeda kaip konsultantas

• Sėkmingai įtraukia kitus žmones į darbo užduočių vykdymą

• Skatina kitus ne tik iškelti problemas, bet ir ieškoti jų sprendimo variantų

• Stengiasi kiekvienoje problemoje įžvelgti galimybę tobulėti Šaltinis: Valackienė, 2009

Vidutinio stiprumo ryšiai, orientuoti į problemą, buvo tarp respondentų, kurie: juda, vaikšto, valgo pakankamai greitai ir glaudžiai bendrauja su žmogumi, kuris padeda kaip konsultantas (r = 0,152); praleidę kelias dienas ar valandas poilsiaudami ar nieko neveikdami, jaučiasi kalti; palaiko pasitikėjimu grindžiamus santykius su žmonėmis, su kuriais gali pasidalyti vilčių nepasiteisinimo atveju (r = -0,138); pokalbio metu suspaudžia ranką į kumštį, beldžia į stalą ir pan., siekdami akcentuoti tai, kas pasakyta, ir skatindami kitus ne tik iškelti problemą, bet ir ieškoti jos sprendimo variantų (r = -0,155); vienas iš gyvenimo aspektų dominuoja labiau nei kiti; pervertinami savi prioritetai, kad ne tokie svarbūs dalykai neišstumtų svarbesnių (r = 0,153); stengiamasi kiekvienoje problemoje įžvelgti galimybę tobulėti (r = 0,135); gailimasi, kad nepasisekė susitvardyti, pervertinami savi prioritetai, kad ne tokie svarbūs dalykai neišstumtų svarbesnių (r = 0,160); stengiamasi kiekvienoje problemoje įžvelgti galimybę tobulėti (r = 0,162) (žr. 9 lentelę). Silpni, tačiau reikšmingi ryšiai, orientuoti į problemą, nustatyti tarp respondentų: kuriems svarbu turėti daugiau, nei turi kiti; kurie palaiko pasitikėjimu grindžiamus santykius su žmonėmis, su kuriais galima pasidalyti vilčių nepasiteisinimo atveju (r = 0,169); kuriems atrodo, kad padaro daugiau nei kiti; svarbūs pasitikėjimu grindžiami santykiai su žmonėmis, su kuriais galima pasidalyti vilčių nepasiteisinimo atveju (r = -0,218); kurių vienas iš gyvenimo aspektų dominuoja labiau nei kiti; kurie skatina kitus ne tik iškelti problemas, bet ir ieškoti jų sprendimo variantų (r = 0,168); palaikyti pasitikėjimu grindžiamus santykius su žmonėmis, su kuriais galima pasidalyti vilčių nepasiteisinimo atveju (r = 0,169); kurie pokalbio metu suspaudžia rankas į kumštį, beldžia į stalą ir pan., siekdami akcentuoti tai, kas pasakyta, ir taikyti laiko planavimo metodus (r = -0,194); kurie puoselėja pasitikėjimu grindžiamus santykius su žmonėmis, su kuriais gali pasidalyti vilčių nepasiteisinimo atveju (r = -0,257); kurie stengiasi kiekvienoje problemoje įžvelgti galimybę tobulėti (r = -0,218) (žr. 9 lentelę).

166 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

9 lentelė. Koreliacija tarp streso įveikos ir valdymo įgūdžių bei asmenybės tipo Palaikomi Pervertina pasitikėjimu savo Glaudžiai Skatina kitus Stengiasi grindžiami Pearson prioritetus, bendrauja su ne tik iškelti kiekvienoje Taiko laiko santykiai su koreliacija kad ne tokie žmogumi, problemas, problemoje Kintamieji planavimo žmonėmis, su (r), chi svarbūs kuris bet ir ieškoti įžvelgti metodus kuriais galima kvadratas (p) dalykai padeda kaip jų sprendimo galimybę pasidalyti vilčių neišstumtų konsultantas variantų tobulėti nepasiteisinimo svarbesnių atveju Pokalbio metu suspaudžia ranką į kumštį, r -,194** -,257** -,028 ,056 -,155* -,218** beldžia į stalą ir pan., siekdamas p ,002 ,000 ,665 ,379 ,015 ,001 akcentuoti tai, kas pasakyta Juda, vaikšto, valgo r ,022 ,002 ,024 ,152* ,083 ,027 pakankamai p ,727 ,975 ,715 ,017 ,194 ,677 greitai Atrodo, kad r -,122 -,218** ,022 -,015 ,005 -,115 padaro daugiau nei kiti p ,056 ,001 ,733 ,813 ,935 ,073 Praleidęs kelias dienas ar valandas r ,017 -,138* ,003 ,106 -,041 ,045 poilsiaudamas ar nieko p ,788 ,031 ,966 ,099 ,523 ,481 neveikdamas jaučiasi kaltas Svarbu turėti r -,107 -,178** -,008 ,024 -,064 -,107 daugiau nei turi kiti p ,094 ,005 ,906 ,713 ,322 ,096 Vienas iš gyvenimo r ,077 ,169** ,153* ,079 ,168** ,135* aspektų dominuoja p ,233 ,008 ,017 ,219 ,009 ,035 labiau nei kiti Gailisi, kad r ,106 ,098 ,160* ,064 -,014 ,162* nepasisekė susitvardyti p ,098 ,126 ,013 ,320 ,833 ,011 *p <0,05, **p <0,01

Toliau analizuojant streso įveikos įgūdžius ir asmenybės tipo ryšius nustatyti vidutinio stiprumo ryšiai tarp būtinybės susikoncentruoti, užmiršti visa kita norint gerai atlikti darbą ir: • pasitikėjimu grindžiamų santykių su žmonėmis, su kuriais galima pasidalyti vilčių nepasiteisinimo atveju (r = 0,248); • pagrindinio tikslo – karjera darbe (r = -0,222); • laiko darniai gyventi neturėjimo (r = -0,179); • apmaudo dėl apsiskaičiavimų, klaidų perkėlimo ant kitų (r = -0,217); • laisvų valandų, skiriamų pamąstymams arba veiklai, kuri susijusi su darbu (r = 0,207). Taip pat nustatyti vidutinio stiprumo ryšiai tarp laiko planavimo metodų taikymo ir laiko darniai gyventi stokos (r = -0,223); tarp pastangų kiekvienoje problemoje įžvelgti galimybę tobulėti ir apmaudo dėl apsiskai- čiavimų, klaidų, perkėlimo kitiems (r = -0,173); tarp laisvų valandų, skiriamų pamąstymams arba veiklai, kuri susijusi su darbu ir savo prioritetų pervertinimo, kad ne tokie svarbūs dalykai neišstumtų svarbesnių (r = 0,241) (žr. 10 lentelę).

167 Erika Župerkienė, Aurimas Župerka, Irma Babičaitė STRESO ĮVEIKOS VEIKSMŲ PLANAS GERINANT KLAIPĖDOS RAJONO UGDYMO ORGANIZACIJŲ DARBO KLIMATĄ

10 lentelė. Koreliacija tarp streso įveikos, valdymo įgūdžių ir asmenybės tipo Palaikomi Pervertina pasitikėjimu savo Glaudžiai Skatina kitus Stengiamasi grindžiami Pearson prioritetus, bendrauja su ne tik iškelti kiekvienoje Taiko laiko santykiai su koreliacija kad ne tokie žmogumi, problemas, problemoje Kintamieji planavimo žmonėmis, su (r), chi svarbūs kuris bet ir ieškoti įžvelgti metodus kuriais galima kvadratas (p) dalykai padeda kaip jų sprendimo galimybę pasidalyti vilčių neišstumtų konsultantas variantų tobulėti nepasiteisinimo svarbesnių atveju Vengiantieji rungtyniauti r -,090 -,095 ,149* ,033 -,045 -,035 nepasitiki savo p ,157 ,137 ,020 ,611 ,480 ,586 jėgomis Norint gerai atlikti darbą, reikia r ,159* ,248** ,087 ,075 ,125 ,093 susikoncentruoti, p ,012 ,000 ,179 ,242 ,051 ,145 užmiršti visa kita Pagrindinis tikslas – r -,079 -,222** ,020 ,043 -,028 -,089 karjera darbe p ,219 ,000 ,751 ,498 ,664 ,166 Neturima laiko r -,223** -,179** ,032 ,027 -,059 ,012 darniai gyventi p ,000 ,005 ,622 ,681 ,361 ,848 Apmaudas dėl apsiskaičiavimų, r -,150* -,217** ,000 ,010 -,090 -,173** klaidų perkeliamas p ,019 ,001 ,994 ,873 ,162 ,007 kitiems Neretai tenka r ,057 ,140* ,151* ,151* ,142* ,127* užsiimti keliais darbais vienu metu p ,376 ,030 ,019 ,018 ,027 ,048 Laisvos valandos skiriamos r ,145* ,207** ,241** ,089 ,020 ,023 pamąstymams arba veiklai, kuri susijusi p ,023 ,001 ,000 ,165 ,754 ,725 su darbu Neretai gniuždo r ,106 ,043 ,131* ,002 ,070 ,025 gyvenimo neteisybė p ,099 ,504 ,042 ,975 ,278 ,696 *p <0,05, **p <0,01

Silpni, statistiškai reikšmingi, orientuoti į problemą ryšiai atliekant koreliaciją nustatyti: tarp laiko planavimo metodų taikymo ir susikoncentravimo norint gerai atlikti darbą (r = 0,159); tarp apmaudo dėl apsi- skaičiavimų, klaidų perkėlimo ant kitų (r = -0,150) ir laisvų valandų, skiriamų pamąstymams arba veiklai, kuri susijusi su darbu (r = 0,145); Taip pat nustatyti silpni, statistiškai reikšmingi, į problemą orientuoti ryšiai tarp savo prioritetų persvars- tymo, kad ne tokie svarbūs dalykai neišstumtų svarbesnių, ir: • vengiančiųjų rungtyniavimo nepasitikėjimo savo jėgomis (r = 0,149); • neretai vykdomais keliais darbais vienu metu (r = 0,151); • gniuždančios gyvenimo neteisybės (r = 0,131) (žr. 10 lentelę).

Atlikus koreliaciją tarp streso įveikos ir valdymo įgūdžių, orientuotų į emocijas, pastebėtas silpnas ryšys tarp: turėjimo daugiau nei turi kiti ir reguliaraus sportavimo siekiant palaikyti gerą formą (r = 0,137); stengimosi bendrą pokalbį pakreipti ta tema, kuri būtų įdomi respondentui, ir reguliaraus sportavimo siekiant palaikyti gerą formą (r = 0,125); kitų interesų, kurie padeda išlaikyti gyvenimo darną, ir vengiančiųjų rungtyniavimo dėl nepasitikėjimo savo jėgomis (r = -0,160), noro gerai atlikti darbą, ties kuriuo reikia susikoncentruoti, užmiršti visa kita (r = 0,128) (žr. 11 lentelę).

168 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

11 lentelė. Koreliacija tarp streso įveikos ir valdymo įgūdžių bei asmenybės tipo Pearson Žino ir praktikuoja Be darbo turima Reguliariai koreliacija kai kuriuos ir kitų interesų, sportuoja, kad Kintamieji (r), chi relaksacijos kurie padeda visada būtų kvadratas (atsipalaidavimo) išlaikyti gyvenimo geros formos (p) metodus harmoniją Pokalbį pakreipia sau įdomia tema r ,125* ,068 -,066 p ,050 ,288 ,302 Pokalbio metu suspaudžia ranką į kumštį, r ,043 -,045 -,328** beldžią į stalą ir pan., siekdamas akcentuoti tai, kas pasakyta p ,507 ,483 ,000 r ,062 ,037 -,204** Atrodo, kad padaro daugiau, nei kiti p ,338 ,563 ,001 r ,137* ,190** -,319** Svarbu turėti daugiau, nei turi kiti p ,033 ,003 ,000 Vengiantieji rungtyniauti nepasitiki savo r -,002 -,090 -,160* jėgomis p ,981 ,160 ,012 Norint gerai atlikti darbą, reikia r ,009 -,058 ,128* susikoncentruoti, užmiršti visa kita p ,883 ,362 ,045 r ,037 -,031 -,181** Pagrindinis tikslas – karjera darbe p ,569 ,634 ,004 Apmaudas dėl apsiskaičiavimų, klaidų r ,065 ,053 -,275** perkeliamas ant kitų p ,309 ,404 ,000 Bendraujant su žmogumi, galinčiu r ,066 ,078 -,179** konkuruoti su manimi, kyla noras su juo parungtyniauti p ,306 ,223 ,005 *p <0,05, **p <0,01

Toliau analizuojant koreliacijas tarp streso įveikos ir valdymo įgūdžių, orientuotų į emocijas, nustatytas vidutinio stiprumo ryšys tarp: turėjimo daugiau, nei turi kiti, ir kai kurių atsipalaidavimo metodų pažinimo, praktikavimo (r = 0,190), kitų interesų, kurie padeda darniai gyventi, turėjimo (r = -0,319). Tokie pat ryšiai nustatyti tarp kitų interesų, kurie padeda darniai gyventi, turėjimo ir: • to, kad pokalbio metu suspaudžiamos rankos į kumštį, beldžiama į stalą ir pan., siekiant akcentuoti tai, kas pasakyta (r = -0,328); • manymo, kad padaro daugiau, nei kiti (r = -0,204); • pagrindinio tikslo – karjera darbe turėjimo (r = -,0181); • apmaudo dėl apsiskaičiavimų, klaidų perkėlimo ant kitų (r = -0,275); • respondento noro rungtyniauti su žmogumi, galinčiu su juo konkuruoti (r = -0,179) (žr. 11 lentelė). Apibendrinant tyrimo rezultatų analizę galima teigti, kad Klaipėdos rajono ugdymo organizacijų darbuotojai patiria stresą. Būdingiausi ir statistiškai reikšmingi stresoriai buvo: „atsakomybė už darbuotojų likimą organizacijoje“, „visiškai nerealizuojami darbe asmeniniai įgūdžiai ir gebėjimai“, „įtemptas ir monotoniškas darbas“, „atsakomybė už kitų darbuotojų veiksmus“. Klaipėdos rajono ugdymo organizacijų darbuotojams būdinga B tipo asmenybės grupė, t. y. atsipalaida- vę, siekiantys darbinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros, kokybės, nepasižymintys ūmiu emocingumu, ramiau reaguojantys į stresą. Streso įveikos ir valdymo dimensijoje pastebėta, kad respondentai taiko laiko planavimo metodus, stengiasi palaikyti pasitikėjimu grindžiamus santykius su žmonėmis, su kuriais galima pasidalyti nepasitenkinimo, vilčių nepasiteisinimo atveju, žino ir praktikuoja atsipalaidavimo metodus, stengiasi kiekvieną problemą suvokti kaip galimybę tobulėti, tobulėja darbe kartu su kaupiamu darbo stažu įgydami patirties.

169 Erika Župerkienė, Aurimas Župerka, Irma Babičaitė STRESO ĮVEIKOS VEIKSMŲ PLANAS GERINANT KLAIPĖDOS RAJONO UGDYMO ORGANIZACIJŲ DARBO KLIMATĄ

Atlikta kintamųjų koreliacija atskleidė vidutinius ir silpnus ryšius tarp streso įveikos ir valdymo įgūdžių, orientuotų į problemas ir į emocijas. Patiriamas stresas veikia darbuotojų ir organizacijos klimatą.

3. Streso įveikos veiksmų planas gerinant Klaipėdos rajono ugdymo organizacijų darbo klimatą

Remiantis gautais tyrimo duomenimis, galima teigti, kad Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose darbuotojai patiria darbinį stresą. Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, rekomenduotinas streso įveikos ir palankaus darbo klimato kūrimo organizacijose veiksmų planas. Siekiant įgyvendinti streso įveikos veiksmų planą reikia taikyti tam tikrus vadybinius įgūdžius, pavyzdžiui, atitinkamai planuoti laiką, organizuoti komandinį darbą, užtikrinti grįžtamąjį ryšį, kurti organizacijos kultūrą ir pan. Veiksmų planą įgyvendinti organizacijose turėtų įstaigos vadovas ar jo deleguotas asmuo. 12 lentelėje pateiktas rekomenduojamas streso įveikos veiksmų planas.

12 lentelė. Streso įveikos veiksmų planas Atsakingas Veiksmai Laukiami rezultatai vykdytojas Darbuotojo Supažindinti su pareigomis, funkcijomis Darbuotojai aiškiai suvoks savo vaidme- vaidmens organizacijoje; priminti darbuotojui, nį organizacijoje, jaus didesnį organiza- Vadovas organizacijoje ko iš jo tikimasi, koks jo indėlis įgy- cijos rūpinimąsi jais, matys savo veiklos didinimas vendinant organizacijos tikslus prasmę, jaus organizacijos pasitikėjimą Skatinti puoselėti organizacijos verty- Organizuojamas komandinis darbas, bes, kultūrą; įsitraukti į bendrą veiklą, suteikiama galimybė prisiimti didesnę Organizacijos problemų sprendimą Vadovas atsakomybę, skatinamas iniciatyvumas, kultūros kūrimas noriai imamasi įgyvendinti pačių priimtus sprendimus Supažindinti su darbo ergonomika; pla- Mažinamas nereikalingų darbų, veiksmų nuoti laiką; atlikti streso įveikimo pra- Vadovas, ar veiklų skaičius, dėl ko galima racio- Darbo aplinka timus darbuotojai naliau išnaudoti laiką sudėtingesnėms ar įdomesnėms užduotims Skelbti savaitės, mėnesio, metų darbų, Racionalus darbų paskirstymas ir atli- įgyvendinamų projektų grafikus; skatinti kimas. Atliktų darbų eigos stebėjimas ir Laiko planavimas Darbuotojai darbuotojus kelti asmeninius tikslus, kontrolė, prireikus galima sutelkti jėgas siekiant bendrų organizacijos tikslų ar suteikti pagalbą Organizuoti diskusijas, kultūrinius se- Darbuotojai, informuoti apie organiza- minarus, popietes, susitikimus su trum- cijoje atliekamą veiklą, gali matyti savo Vadovas, Santykiai pais įgyvendintų projektų pristatymais, indėlį bendrame kontekste. Nuolatinis darbuotojai ataskaitomis; skatinti bendrauti darbuotojų bendravimas, nuoširdžių san- tykių puoselėjimas Atlikti konfliktinių situacijų analizę, Bendro tikslo siekimas ir bendras darbas. ieškoti sprendimo būdų; išaiškinti, ką Darbuotojų savarankiškumas, teigiamas Komandinis privalo daryti kiekvienas komandos Vadovas, vadovo vertinimas. Komandos narių darbas narys; susirinkimuose bendrauti, laisvai darbuotojai pagalba vadovui ir kitiems kolegoms, reikšti nuomonę; pasiskirstyti darbais, atsakingas užduočių vykdymas, iniciaty- numatyti jų atlikimo terminus vumas Vadovo pokalbis su kiekvienu darbuotoju Darbo produktyvumas, problemų pro- kiekvieną mėnesį; darbuotojų nuomonių gnozavimas ar likvidavimas. Darbuotojai Grįžtamasis ryšys ir alternatyvių priimamų sprendimų Vadovas jausis organizacijos dalimi, vertinami, siūlymų analizė; padėka už gerus veiklos gerbiami rezultatus

170 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Darbuotojo vaidmens organizacijoje didinimas. Kiekvieną darbuotoją supažindinti su jo pareigomis (arba tik jas priminti), funkcijomis organizacijoje. Priminti, ko vadovas iš darbuotojų tikisi ir kiek kiekvienas dirbantis asmuo prisideda prie organizacijos tikslų įgyvendinimo. Laukiamas rezultatas – atsakingas darbuotojo požiūris į savo vaidmenį organizacijoje lems palankų ugdymo organizacijos vidinį klimatą. Tai galimybė organizacijai ugdyti būsimuosius vadovus, lojalius darbuotojus. Organizacijos kultūros kūrimas. Organizacijos kultūra – tai vertybės, įsitikinimai, procedūros, tai- syklės, ceremonijos, darbuotojų mąstymo keitimo norima linkme priemonė, padedanti siekti bendro tikslo (Lazarus, 1993). Ugdymo organizacijose derėtų sutelkti dėmesį ties organizacinės kultūros kūrimu: skatinti darbuotojus palaikyti organizacijos unikalumą, įsitraukti į bendrą veiklą, organizacijos problemų sprendimą ir kt. Laukiamas rezultatas – dalyvaudami kuriant organizacijos kultūrą, ją puoselėjant, ugdymo organizacijos darbuotojai jausis jos dalimi; taip bus skatinamas lojalumas, atsidavimas, malonus ir kultūringas tarpusavio bendravimas. Darbo aplinka. Supažindinti ugdymo organizacijų darbuotojus su darbo ergonomika, sudaryti tinkamas darbo sąlygas. Skatinti kolegas ant stalo laikyti tik tuos daiktus, kurių reikia dirbant. Netvarkingas rašo- masis stalas (neištaisyti mokinių sąsiuviniai, testai ir pan.) nuolat primena dėl laiko stokos neatliktus darbus. Galima teigti, kad tai yra veiksnys, keliantis stresą. Laukiamas darbo aplinkos sutvarkymo rezultatas – streso prevencija. Laiko planavimas. Rekomenduojama ugdymo darbuotojams susidėlioti dienos, savaitės, mėnesio, metų prioritetus nuo „neatidėliotinų“ iki „galinčių palaukti“. Parengti dienos, savaitės darbų planą ir siste- mingai jo laikytis. Laukiamas rezultatas – įtampos darbe nebuvimas. Santykiai. Puoselėti gerus ugdymo organizacijos vadovo ir darbuotojų santykius, skatinti nuolatinę socialinę paramą. Skatinti ne tik tarpasmeninį komunikavimą, bet ir dalijimąsi informacija naudojantis šiuo- laikinių technologijų priemonėmis: internetu, telekonferencijomis, socialiniais tinklais ir t. t. Laukiamas rezultatas – nuolatinis darbuotojų komunikavimas, skatinimas, šiltų santykių puoselėjimas. Komandinis darbas. Organizacijos darbų paskirstymas kiekvienam darbuotojui. Komandinio darbo veikloje nustatomos konfliktinės situacijos, ieškoma sprendimo būdų, išklausomi visi nariai (Šimanskienė, Seilius, 2009). Laukiamas rezultatas ugdymo organizacijose – darbuotojų savarankiškumas, lemiantis aukštų darbo reikalavimų laikymąsi, įtampos darbe nebuvimas ir motyvacijos didinimas. Grįžtamasis ryšys. Užtikrinant grįžtamąjį ryšį turi dalyvauti pats ugdymo įstaigos vadovas. Vadovas nuolat turi teikti objektyvų ir konkretų grįžtamąjį ryšį savo darbuotojams. Pravartu periodiškai organizuoti asmeninį kiekvieno darbuotojo pokalbį su vadovu, kuris truktų apie 0,5–1 val. Pokalbio metu galima bendrauti ne tik darbo klausimais, bet pasidomėti ir asmeniniu darbuotojo gyvenimu, gali būti, kad jo iš- gyvenimai prisideda prie darbe kylančio streso. Aptariami kiekvieno darbuotojo veiklos tikslai, karjeros siekiai, organizacijos pagalba planuojant karjerą, skatinama didesnė darbuotojo atsakomybė už savo veiklos rezultatus, jis labiau įtraukiamas į organizacijos veiklą. Taip pat vadovas gali skelbti ataskaitas apie visos organizacijos pasiekimus, ateities planus ir t. t. Laukiamas rezultatas – geresni darbo rezultatai, problemų prognozavimas ar likvidavimas, darbuotojų vertinimas, pagarba jiems. Taikant pateiktą arba kiekvienoje organizacijoje individualiai sudarytą (atsižvelgiant į organizacijos spe- cifiką ir subtilybes) streso įveikos veiksmų planą, organizacijos darbuotojai žinos savo atliekamas pareigas ir funkcijas organizacijoje, suvoks, ko iš jų tikisi organizacijos vadovas; prisidės prie bendros organizacinės kultūros kūrimo, įsitrauks į komandinį darbą, sieks glaudesnio bendradarbiavimo, puoselės santykius; susi- planavę laiką darbus atliks laiku, nebus įtampos; grįžtamasis ryšys leis vadovui geriau pažinti darbuotojus, esamą darbo klimatą.

Išvados

Išanalizavus patiriamo streso priežastis pastebėta, kad Klaipėdos rajono ugdymo organizacijos darbuotojams ypač būdingas stresorius: „atsakomybė už darbuotojų likimą organizacijoje“ (30,6 proc.); kaip būdin-

171 Erika Župerkienė, Aurimas Župerka, Irma Babičaitė STRESO ĮVEIKOS VEIKSMŲ PLANAS GERINANT KLAIPĖDOS RAJONO UGDYMO ORGANIZACIJŲ DARBO KLIMATĄ gas įvardytas stresorius „visiškai nerealizuojami darbe asmeniniai įgūdžiai ir gebėjimai“ (28,9 proc.); ypač svarbus stresorius „įtemptas ir monotoniškas darbas“ (25,6 proc.); stresorius „būtinybė slopinti savo tikrąsias emocijas, neparodyti tikrų jausmų“ būdingas 25,3 proc. tyrimo dalyvių; kaip būdingą stresorių „atsakomybė už kitų darbuotojų veiksmus“ nurodė 23,2 proc. tiriamų asmenų; 33,6 proc. respondentų nurodė, kad stresorius „pernelyg daug darbų vienu metu“ jiems visai nebūdingas. Apibendrinant asmenybės įvertinimo tipo dimensiją, galima teigti, kad Klaipėdos rajono ugdymo organi- zacijų darbuotojams būdinga B tipo asmenybė, t. y. asmenys, ramiau reaguojantys į stresą. Nustatyta, kad asmenys, dirbantys Klaipėdos rajono ugdymo organizacijose, kurios turi daugiau nei 50 darbuotojų, taiko laiko planavimo metodus dažniau nei asmenys, dirbantys iki 50 darbuotojų turinčiose Klai- pėdos rajono ugdymo organizacijose; nustatytas statistinis reikšmingumas taikant laiko planavimo metodus pagal organizacijoje dirbančių darbuotojų skaičių (p <0,05). Respondentai taip pat linkę palaikyti nuošir- džius, pasitikėjimu grindžiamus santykius su žmonėmis, su kuriais gali pasidalyti mintimis ir išgyvenimais nepasitenkinimo, vilčių nepasiteisinimo atvejais (p <0,05). Tarp jaunesnių nei 31 m. ir 41–50 m. amžiaus grupėse nustatytas kai kurių atsipalaidavimo metodų praktikavimo statistinis reikšmingumas (p <0,05). Atlikus kintamųjų koreliaciją nustatyti statistiškai reikšmingi ryšiai tarp streso įveikos ir valdymo įgū- džių, orientuotų į problemas ir emocijas. Ryšys, orientuotas į problemas, nustatytas tarp: laiko planavimo metodų taikymo ir pokalbio metu suspaudžiamos rankos į kumštį, beldimo į stalą ir pan., siekiant akcentuoti tai, kas pasakyta (r = -0,194); pasitikėjimu grindžiamų santykių su žmonėmis puoselėjimo ir pagrindinio tikslo – karjera darbe – siekimo (r = -0,222); savo prioritetų pervertinimo ir gailėjimosi, kad nepasisekė susitvardyti (r = 0,160); glaudaus bendravimo su žmogumi, kuris padeda kaip konsultantas, ir kelių darbų vienu metu atlikimo (r = 0,151); kitų skatinimo ne tik kelti problemas, bet ir ieškoti jų sprendimo variantų, ir vieno iš gyvenimo aspektų dominavimo (r = 0,168); tarp stengimosi kiekvieną problemą suvokti kaip galimybę tobulėti ir apmaudo dėl apsiskaičiavimo, klaidų perkėlimo kitiems (r = -0,173). Nagrinėjant koreliacijas tarp streso įveikos ir valdymo įgūdžių, pastebėtas ryšys tarp: reguliaraus sportavimo ir stengimosi bendrą pokalbį pakreipti įdomesne tema (r = 0,125); kai kurių atsipalaidavimo metodų žinojimo ir praktikavimo bei noro turėti daugiau, nei turi kiti (r = 0,190); kitų interesų turėjimo, kurie padeda išlaikyti gyvenimo harmoniją, ir pagrindinio tikslo – karjera darbe – siekimo (r = -0,181). Rekomenduojamas streso įveikos veiksmų planas, siekiant taikyti streso prevenciją darbe, taip didinant darbuotojų psichologinį atsparumą stresui, gerinant atliekamo darbo kokybę: lengviau, greičiau suvokiama informacija, padidėja dėmesio koncentracija, lavinami gebėjimai, kyla naujų idėjų, aiškėja galimybių perspektyva, sustiprėja vidinis kontrolės jausmas ir pasitikėjimas savimi. Visa tai prisideda prie bendrų organizacijos rezultatų, gero tarpusavio bendravimo ir palankaus darbo klimato kūrimo.

Literatūra

Andriuškienė, J., Reigas, V., Jurgutis, A., Janušonis, V. (2007). Psichosocialiniai stresoriai, veikiantys daugiaprofili- nės gydymo įstaigos chirurginio profilio skyriaus darbuotojus: bandomojo tyrimo rezultatai. Sveikatos mokslai, Nr. 4(51), p. 1030–1034. Bubelienė, D. (2010). Mokytojų profesinis stresas ir jo redukavimo prielaidos švietimo vadybos bei edukacinės priemo- nėmis. Daktaro disertacija. Šiauliai. Bulotaitė, L., Lepeškienė, V. (2006). Mokytojų stresas ir jo įveikos strategijos. Pedagogika, Nr. 24, p. 48–52. Calnan, M., Wainwright, D., Forsythe, M. (2000). Mental Health Stress in the Workplace: The Case of General Practice in the UK. Social Science & Medicine, Vol. 52, p. 499–507. Collins, S., Beth, P. J. (2000). Stress: the perceptions of social work lecturers in Britain. British Journal of social work, Vol. 4(30), p. 769–794. Donders, N. C., Van der Guilden, J. (2003). Work stress and health effects among university personnel. International Archives of Occupational & Environmental Health, Vol. 76, p. 605–613. Jacobsson, C., Pousette, A., Thylefors, I. (2001). Managing Stress and Feeling of Mastery among Swedish Comprehen- sive School Teachers. Scandinavian Journal of Educational Research, Vol. 45(1), p. 38–53. Jankausienė, D. (2011). Sveikatos politikos vertybės ir iššūkiai artimiausiame dešimtmetyje. Sveikatos politika ir valdymas, Nr. 1(13), p. 7–26.

172 ISSN 2029-9370. Regional Formation and Development Studies, No. 1 (15)

Jarvis, M. (2002). Teacherstress: A critical review of recent findings and suggestions for future research directions. Stress News, Vol. 14(1), p. 12–16. Kageyama, T., Matsuzaki, I. (2001). Mental health of scientific researchers and characteristics of job stress among scientific researchers working at a research park in Japan.International Archives of Occupational and Environmen- tal Health, Vol. 74(3), p. 199–205. Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Liucijus. Kinman, G. (2001). Presure Points: A review of research on stressors and strains in UK academics. Educational Psycho- logy, Vol. 21, p. 21. Kuodytė-Kazielienė, R., Užaitienė, R., Kalinauskienė, R. (2007). Streso, depresiškumo, nerimo paplitimo tarp sveikatos priežiūros ir švietimo darbuotojų Panevėžio mieste. Medicinos teorija ir praktika, Nr. 13(4), p. 479–484. Lazarus, R. S. (1993). Coping theory and research: past, present and future. Psychosomatic Medicine, Vol. 55, p. 234– 247. Luobikienė, I. (2008). Sociologinių tyrimų metodika. Kaunas: Technologija. Myers, D. G. (2009). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informacija. Pajarskienė, B., Šiničkienė, I., Žagminas, K. (2005). Vilniaus universiteto dėstytojų psichosocialiniai darbo stresoriai. Visuomenės sveikata, Nr. 3(30), p. 22–27. Pajarskienė, B., Stanislovienė, J., Jankauskas, R. (2006). Protinį ir fizinį darbą dirbančiųjų Vilniaus gyventojų intensy- vūs psichosocialiniai darbo veiksniai. Visuomenės sveikata, Nr. 4(35), p. 23–28. Raškevičienė, R., Marozienė, S. (2005). Darbo sąlygų įvertinimas ir jų poveikis sveikatai Kauno miesto gydymo įstaigų klinikinėse ir biocheminėse laboratorijose. Medicina, Nr. 41(6), p. 512–521. Rutter, H., Herzberg, J. (2002). Stress in doctors and dentists who teach. Medical Education, Vol. 36(6), p. 543–550. Šimanskienė, L., Seilius, A. (2009). Komandos: samprata, kūrimas, vadovavimas. Monografija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Šinkariova, L., Endriulaitienė, A. (2006). Vyrų ir moterų psichosocialinių darbo charakteristikų ir sveikatos rodiklių palyginimas. Visuomenės sveikata, Nr. 4 (35), p. 16–22. Stanislovienė, J., Pajarskienė, B., Jankauskas, R., Miliajavienė, J. (2006). Vilniaus miesto dirbančiųjų depresinių būse- nų paplitimas. Medicinos teorija ir praktika, Nr. 2 (12), p. 80–86. Tidikis, R. (2003). Socialinių mokslų tyrimo metodologija. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas. Tytherleigh, M. Y., Webba, C., Cooperb, C. L. (2005). Occupational stress in UK higher education institutions: a comparative study of all staff categories. Higher Education Research & Development, Vol. 24(1), p. 41–61. Valackienė, A. (2009). Krizių valdymas ir sprendinių priėmimas. Kaunas: Technologija. Whetten, D., Cameron, K. S. (2006). Developing Managing Skills. 7th e. Upper Saddle River: Prentice Hall. Wood, Teri-McCarthy, Ch. (2002). Understanding & Preventing Teacher Burnout. Prieiga internete: http://www.vtaide. com/png/ERIC/Teacher-Burnout.htm

Action Plan for Coping with Stress to Improve the work Climate in Klaipeda District Educational Organizations

Erika Župerkienė, Aurimas Župerka, Irma Babičaitė Klaipėda University, Palanga Municipality (Lithuania)

Summary

Each responsible personality who seeks productive outcomes in the professional activity tends to experience stress. Stress is an inseparable element of the contemporary professional activity. The analysis of the causes of the experienced stress and an appropriate choice of the stress management techniques enable one to cope with stress and to prevent its negative manifestations in an organization. The aim of the research: after the investigation of the distribution of stress as a psycho-social factor and the ways of coping with it in Klaipėda district educational organizations, to make an action plan for coping with stress with the aim of improving the work climate in organizations.

173 Erika Župerkienė, Aurimas Župerka, Irma Babičaitė STRESO ĮVEIKOS VEIKSMŲ PLANAS GERINANT KLAIPĖDOS RAJONO UGDYMO ORGANIZACIJŲ DARBO KLIMATĄ

The material and methods. For the research, educational organizations in Klaipėda district were chosen (in accordance with the data of Klaipėda District Municipality of 2011, there were 19 organizations with the staff of 599 at the time). The survey was conducted in September 2011 in collaboration with school public health care specialists from Klaipėda District Public Health Office. 286 questionnaires were handed out, and 246 ones were returned and found appropriate for the investigation. 31 questionnaires did not meet the criterion of representativeness, and 9 people refused to participate. For the statistical processing of the obtained data, the methods of descriptive, comparative, and correlation analysis were applied. The statistical processing of the data was carried out by the SPSS 17.0 software. The outcomes. The stressors characteristic of the staff of Klaipeda district educational organizations were established: responsibility for the future of the staff in the organization; personal skills and abilities completely fail to be realised in the organization; the work is monotonousand full of tension; the necessity to suppress one’s genuine emotions and not to show one’s true feelings; andresponsibility for the actions of other staff members. Statistically significant correlations were established between the coping with stress and the skills of management oriented towards problems and emotions. Conclusions. The staff of Klaipeda district educational organizations tended to belong to Type B personality, i.e. people whose response to stress was rather calm, however, they experienced work-related stress. To reduce the stress or to cope with it, an action plan was recommended. The responsibility for the said plan implementation was to be taken by the head of the institution. KEYWORDS: stress, stress at work, organization, management.

JEL CODE: L290, I190

174

Klaipėdos universiteto leidykla

REGIONAL FORMATION AND DEVELOPMENT STUDIES Journal of Social Sciences No. 1 (15)

Klaipėda, 2015

SL 1335. 2015 03 06. Apimtis 22 sąl. sp. l. Tiražas 90 egz. Išleido ir spausdino Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda Tel. (8 46) 398 891, el. paštas: [email protected]; interneto adresas: http://www.ku.lt/leidykla/