Draudžiama Lietuviška Spauda Vilkijos Miestelyje Ir Jo Apylinkėse

10 MOKSLO DARBAI / ISTORIJA

Inga Stepukonienė

DRAUDŽIAMA LIETUVIŠKA SPAUDA VILKIJOS MIESTELYJE IR JO APYLINKĖSE

Anotacija: Straipsnyje apžvelgiamas lietuviškos spaudos platini- (Antanas Juška) and presents the most prominent personalities mo procesas Vilkijoje ir šio miestelio apylinkėse jos draudimo me- of book smugglers, their lives and book spreading activities to tais. (1864–1904), aptariami draudžiamos spaudos platinimo ke- resist the Lithuanian press ban. liai, centrai ir slaptos organizacijos, susiformavusios šiuo laikotar- Tyrimo objektas: draudžiamos lietuviškos spaudos platini- piu. Straipsnyje daug dėmesio skiriama draudžiamos lietuviškos mas Vilkijos miestelyje ir jo apylinkėse. spaudos organizaciniams tinklams Vilkijos krašte atskleisti, lietu- Straipsnio tikslas ir uždaviniai: atskleisti knygnešystės ju- viško spausdinto žodžio populiarinimui krašte (A. Juška), pristato- dėjimo ištakas ir proceso raidą Vilkijos miestelyje ir jo apylin- mos ryškiausios knygnešių asmenybės, jų gyvenimas ir knygne- kėse, kunigo A. Juškos dėmesį lietuvių kalbai, aptarti susifor- šystės veikla, siekiant pasipriešinti lietuviškos spaudos draudimui. mavusius knygnešystės centrus bei organizacijas Vilkijoje ir ją Annotation: The article describes the process of distribution supančiuose kaimuose, atskleisti ryškiausias knygnešių asme- of the Lithuanian press in Vilkija and its environs in the years of nybes, veikusias Vilkijos krašte. press ban (1864–1904), also the distribution channels, centers Metodai: istorinis, analitinis, aprašomasis. and secret organizations of the Lithuanian press formed during Pagrindiniai žodžiai: draudžiama lietuviška spauda, knygne- this period. The article pays a lot of attention to revealing the šystė, knygnešiai. organizational networks of the Lithuanian press in Vilkija regi- Key words: Lithuanian press ban, book smugglers, book on, popularization of the Lithuanian printed word in the region spreading.

ĮVADAS daraktorių mokyklos bajorų vaikams. Esama žinių apie tokią mo- Vilkija – Kauno rajono miestas, esantis už 27 km į šiaurės vaka- kyklą Motėnų apylinkėje, Veliuonos valsčiuje6. Yra žinoma, kad rus nuo Kauno. Ji įsikūrusi prie Nemuno, dešiniojo upės kranto bajorų ir didikų palikuonys iš Vilkijos apskričių studijavo Vilniaus terasose. Per Vilkiją eina Kauno–Jurbarko plentas, keliai mies- akademijoje, taip pat dvasinėse akademijose – Daugirdų, Gie- tą jungia su Ariogala, Babtais. Pats miesto vardas sako, kad jis draičių šeimų vaikai7. Yra pagrindo manyti, kad iš šių vietovių kilę įsikūręs miškų glūdumoje, kur stūgauja vilkų gaujos1. Ši vietovė turtingi jaunuoliai vykdavo mokytis į aukštąsias užsienio – Len- nuo seno pasižymėjo giliomis švietimo tradicijomis. Pasak I. Ste- kijos, Italijos, Vokietijos mokyklas. Kad šiame krašte gausu išsi- pukonienės, Vilkijoje buvo įkurta pirmoji pradinė mokykla Pakau- lavinusių pasauliečių – tarnautojų, valdininkų, raštininkų, liudija nės regione ir viena pirmųjų Lietuvoje. Dar 1364 m. čia stovėjusi J. Lebedžio pastebėtas faktas: kai Žemaičių vyskupijos vizitato- lietuvių pilis, šią vietovę savo laiške ordino magistrui 1430 m. rius Tarkvinijus Pekulas 1579 m. sukvietė Vilkijos administraciją ir minėjęs LDK didysis kunigaikštis Vytautas. Kadangi per Vilkiją miestiečius, klausinėjo juos apie kleboną bei bažnyčios reikalus, ėjo sausumos ir vandens prekybos keliai, ji greitai plėtėsi, čia paaiškėjo, kad kai kurie iš jų supranta ir kalba lotyniškai (aliqui kūrėsi daug amatininkų ir prekeivių. Vilkijos miestas minimas nuo intelligent et loquuntur latine), ir nereikėjo vertėjo8. 1512 m. Čia buvo LDK Vilkijos dvaras2. 1600 m. Vilkijos gyvento- Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. Vil- jų sąraše paminėtas ir mokytojas, tad čia jau tada buvo mokykla kija, kaip ir Veliuona, Seredžius, Čekiškė, Babtai, Batniava, Kar- ir joje mokėsi vaikai. Carinės imperijos švietimo dokumentuose mėlava, priklausė Kauno gubernijai, tapo administracinio Rusijos minima karaliaus Zigmanto Vazos privilegija, kurią valdovas imperijos vieneto dalimi9. Iki 1864 m. čia veikė parapijinės moky- 1601 m. kovo 8 d. išdavė Vilkijos parapinei mokyklai, veikusiai klos, įsteigtos prie bažnyčių. 1864 m. po sukilimo numalšinimo prie bažnyčios. Tai oficiali pirmosios Vilkijos mokyklos įsteigimo šios mokyklos buvo uždarytos ir jų vietoje įsteigtos valdiškos pra- data3. Parapinėje mokykloje vaikai mokyti skaityti, rašyti ir tiky- džios mokyklos. Į jas lietuviai savo vaikus leisdavo nenoriai. bos, mokomoji kalba buvo lotynų. Istoriniai duomenys liudija, Jau XIX a. pirmojoje pusėje Vilkijos–Seredžiaus–Veliuonos kraš- kad pirmojoje XVI a. pusėje vaikai iš Vilkijos mokėsi ir Kaune vie- to žmonių kultūrinei savimonei didelės įtakos turėjo aktyviai veikę nuolių įsteigtoje parapinėje mokykloje, kurioje dirbo daug gerai autoritetingi katalikų dvasininkai. Veliuonoje nuo 1815 m. klebo- išsilavinusių mokytojų, taip pat 1570 m. įkurtoje Vilniaus jėzuitų, navo Minsko garbės kanauninkas Kajetonas Nezabitauskis, kurį nuo 1616 m. – Kražių jėzuitų kolegijoje4. Reformacijos laikotarpiu M. Gustaitis įvardijo kaip vieną rimčiausių XIX a. lietuvių raštijos kū- nemaža Vilkijos miesto ir apylinkių gyventojų dalis tapo protes- rėjų ir tautinio atgimimo žadintojų šalia S. Stanevičiaus, S. Daukan- tantais, krašto vaikai vyko mokytis ir į šios religinės konfesijos to, M. Valančiaus, parengusių dirvą pirmajam lietuviškam laikraš- įsteigtas mokyklas Šiluvoje, Kėdainiuose ir kituose miestuose5. čiui Aušra10. Nors K. Nezabitauskis kunigavo Veliuonos bažnyčioje, Vilkijos, Veliuonos, Seredžiaus teritorijose nuo seno gyveno jis dažnai lankydavosi aplinkinėse vietovėse – Seredžiuje, Vilkijoje, daug Liaudos bajorų, turėjusių savo palivarkus ir valdas, taip pat Čekiškėje, tų vietovių žmonėms buvo gerai žinomas. K. Nezabi- turtingų miestiečių. Nuo XVI a. šiame krašte veikė ir pasaulietinės tauskis buvo gerai išsilavinęs, baigęs Kražių gimnaziją, trejus me- 11 MOKSLO DARBAI / ISTORIJA tus studijavęs LDK vyriausioje mokykloje. 1803 m. jis baigė Varnių Tuos įvykius vietiniai Vilkijos gyventojai labai skaudžiai išgyveno. kunigų seminariją. K. Nezabitauskis laikomas lietuvių filosofinės Ne mažiau skaudus jiems atrodė ir caro administracijos įsakas, lyrikos pradininku, jo poezijos plunksnai priklauso Eiliavimas liežu- kuriuo po 1863 m. sukilimo nurodyta uždaryti parapines moky- vyje lietuviškai-žemaitiškame11. Jis aktyviai palaikė 1831 m. suki- klas, uždrausti raštą lotyniškais rašmenimis. Iškart po to šiame limą. Kaip prisimena M. Valančius, K. Nezabitauskis-Zabitis ragi- krašte kilo veržlus ir itin aktyvus pasipriešinimo lietuviškos spau- no žmones stoti į sukilėlių gretas ir gabeno iš prūsų paraką bei dos draudimui judėjimas, į kurį stojo daug vietinių žmonių. ginklus. Pasibaigus sukilimui, teismas jį priskyrė antrajai politinių nusikaltėlių kategorijai ir taip pasmerkė tremčiai į Sibirą. Tai įvyko ANTANAS JUŠKA VILKIJOJE Raseiniuose, o Nezabitauskis nieko apie tai nežinojo ir buvo kle- Vienas svarbiausių faktų, stipriai veikusių XIX a. Vilkijos lietuvių bonijoje. Artimas bičiulis jį perspėjo apie priimtą nuosprendį. Tada kultūrinį, visuomeninį ir religinį gyvenimą, jį stipriai išjudinusių, kunigas naktį išvažiavo į Tilžę. Rytojaus dieną atvykęs žandarų įga- buvo kunigo Antano Juškos atvykimas į šį miestelį. Ši asmenybė liotinis Romualdas Bagdzevičius jo Veliuonoje nerado. Sužinojęs, buvo tikras žiburys to meto krašto gyvenime. kad Nezabitauskis Prūsijoje, prašė tenykštės valdžios jį išduoti, bet Antanas Juška – žymiausias XIX a. antrosios pusės lietuvių vokiečių administracija politiniais nusižengimais kaltinamo dvasi- liaudies dainų rinkėjas, leksikografas ir etnografas. Jis gimė ninko neišdavė. Nezabitauskis mirė 1834 m. Tilžėje12. 1816 m. birželio 16 d. Daujotų kaime, kuris priklausė Čekiš- 1863 m. Vilkijos apylinkių istorija paženklinta dramatiškų sukili- kės valsčiui. A. Juška buvo kilęs iš smulkiųjų žemaičių bajorų mo įvykių. Šiose vietovėse buvo organizuotas platus pasipriešini- ir priklausė tai lietuvių inteligentijos daliai, kuri XIX a. atsigręžė mas caro valdžiai, kuriame dalyvavo daug šio krašto žmonių. Pa- į paprastą sodžių ir jo kultūrą. Jo tėvai savos žemės neturėjo, sak D. Būtėno, 1863 m. Vilkijoje stovėjo caro kariuomenės dvi pės- ją nuomojo iš kitų, todėl nebuvo pasiturintys, ekonomine padė- tininkų kuopos ir eskadronas dragūnų. Kada šie kareiviai išvyko į timi artimi valstiečiams. Savo vaikų lavinimui didesnių lėšų taip Veliuonos apylinkes vykdyti bausmių, rugpjūčio mėn. 23 d. į Vilkiją pat neturėjo – juos mokė po kaimus vaikščiojantys daraktoriai. įsiveržė sukilėliai. Jie sudegino valsčiaus knygas, ėmė bausti caro Būtent tai turėjo didelę įtaką šių jaunuolių dvasiniam formavi- valdžios pakalikus. Kitą dieną atjojo caro kazokai, vadovaujami muisi. Daraktoriai ne tik mokė vaikus rašyti ir skaityti lietuviškai, Kauno gubernatoriaus Muravjovo–Koriko sūnaus. Kazokai, susto- lenkiškai bei rusiškai, bet ir skiepijo meilės savo kraštui nuosta- ję prie vienos karčemos, liepė pašaukti viršaitį, seniūną ir kleboną. tas. A. Juškai neabejotinai buvo svarbi ir gimtųjų namų aplinka, Kadangi klebono nebuvo namie, tai pašaukė A. Jušką. Pašauktieji kuriuose buvo stipri patriotinė savimonė, aptariami reikšmingi buvo išplakti, tik A. Juška, kaip dvasininkų luomo žmogus, išven- Lietuvos praeities įvykiai. Jo vaikystėje per Lietuvą buvo praūžęs gė rykščių, bet buvo griežtai pareikalauta pasiaiškinti, kodėl jis 1831 m. sukilimas, tebesitęsė carinės represijos, krašto žmonės neorganizavęs pasipriešinimo sukilėliams, kaip jam buvo pasaky- dar gyvai pasakojo apie sukilėlių, kurių didžiąją dalį sudarė ba- ta, nesušaukęs mužikų su šakėmis, mentėmis, kirviais, dalbomis jorai, kovas, žūtis ir tragiškus likimus. Sukilime dalyvavo daug ir pats drūta lazda nevijęs jų iš miestelio. A. Juška atsakęs, kad ne Žemaitijos bajorų, kuriuos pažinojo A. Juškos tėvai. Šie įvykiai jo pareiga kariauti. Tai įsiutino kazokus13. neabejotinai veikė A. Juškos sąmonę. Kita vertus, nepasiturinčių Vilkijos apylinkėse būta ir sukilėlių susidūrimų su caro kariuome- tėvų bajorų gyvenimas liaudiškoje, lietuviško kaimo aplinkoje, ry- ne. 1863 m. lapkričio 26 d. šalia Lebedžių įvyko kunigo A. Macke- šys su daraktoriais artino A. Jušką prie lietuvių tautos, leido giliau vičiaus sukilėlių ir caro armijos kautynės. Kaip teigia A. Daugirdas, pažinti jos dvasinę kultūrą. Daugelį patriotinių nuostatų sustipri- vėlyvą 1863 m. rudenį A. Mackevičiaus sukilėlių būrys buvo pats no mokymasis garsiojoje Kražių gimnazijoje, į kurios trečiąją kla- gyvybingiausias ir daugiausia rūpesčių kėlęs caro valdžiai. Ši dėjo sę Antanas įstojo paruoštas brolio Jono ir mokėsi jo išlaikomas. daug pastangų aptikti ir sunaikinti nesugaunamą sukilėlių vadą14. Pasak P. Juozapavičiaus, tuo metu gimnazija dar gyveno sukili- Pavietavos miško pakrašty sukilėliai susikovė su rusų armija, bet mo nuotaikomis. Vyko mokinių persekiojimas. Tokia slogi aplinka mūšis baigėsi nesėkmingai: apie 40 sukilėlių žuvo, 12 pateko į ne- veikė mokinius18. A. Jušką mokė kunigas Motiejus Valančius. laisvę. Po jo A. Mackevičius su savo adjutantu Florijonu D’Artuzi ir Pritrūkęs lėšų tolimesnėms studijoms ir skatinamas tėvų, 1839 m. iždininku J. Rodovičiumi patraukė Nemuno link, kur tarp Vilkijos ir Antanas Juška išvyko į Vilniaus kunigų seminariją, kurioje gavo pil- Seredžiaus jų turėjo laukti vietinis gyventojas su valtimi ir perkelti ną išlaikymą. Čia mokėsi iki 1843 m. Tuo laiku jis skaitė mokslinius į Augustavo guberniją, o iš čia Mackevičius turėjo vykti į Varšuvą veikalus apie kalbos tyrinėjimus, plačiau susipažino su L. Rėzos, susitikti su Vyriausiąja sukilimo vadovybe, kad ši duotų naujų nu- S. Stanevičiaus, S. Daukanto, L. Jucevičiaus lingvistiniais, istori- rodymų. Sutartoje vietoje valties neradę, vyrai užsuko į Ringovės niais bei etnografiniais darbais, kurie paskatino ir patį imtis naujų kaime prie kelio esančią eigulio Petrausko trobelę, kur juos užklu- kūrybinių darbų, įprasminti ypač turtingus lietuvių dvasinio palikimo po rusų armijos kariai. Mackevičiui pasisekė išsprukti, jis slapstėsi klodus. L. Klimkos teigimu, kai baigė mokslą ir reikėjo priimti kunigo miške, tačiau, kaip ir bendražygiai, buvo suimtas. Išvežtas į Kauno šventinimus, brolis Jonas, lig tol puikiai mokęsis ir aukso medaliu kalėjimą, o šv. Kūčių dieną paskelbta bausmė – mirtis pakariant. baigęs Kazanės universitetą, turėjo parduoti savo aukso medalį19. Ši vieša egzekucija įvykdyta Kaune 1863 m. gruodžio 28 dieną15. Nuo 1843 m. A. Juška pradėjo tarnauti kunigu. Kunigavo įvai- Pasak P. Mikalausko, kadangi netoli Vilkijos caro žandarai dar riose Lietuvos vietose – pirmiausia Antazavėje, vėliau Obeliuose, pagavo besislapsčiusių vyrų, juos pakorė ant pušaičių Vilkijos Zarasuose, Pušalote, Alsėdžiuose. Jaunam bajorų luomo dvasi- kalnelyje, kurį vėliau žmonės praminė Kartuvių kalneliu16. Kalne- ninkui tapo itin svarbus paprasto sodžiaus gyvenimas su savo lyje buvo nužudytas Vilkijoje slapstęsis garsus Ariogalos sukilė- kasdienybe, buities papročiais ir įpročiais, gyvenimo būdu ir svar- lis Rapolas Beniusevičius, kurį miestelio moterys atpažino iš jam biausia to dalimi – dainomis, kurių unikalumą, turtingumą ir svarbą dovanotų drabužių, išsiuvinėtų marškinių, ir dar penki žmonės. kunigas A. Juška gerai suvokė. Todėl jam tapo svarbu užrašinėti Po kelių į tą kalnelį atvedė dar kelis sukilėlius ir taip pat pakorė17. šias dainas, tautinius papročius. Jis pradėjo rinkti ir užrašinėti lie- 12 MOKSLO DARBAI / ISTORIJA tuvių kalbos žodžius, įdomias frazes, svajodamas kada nors pa- XIX a. viduryje ir antrojoje pusėje toks dėmesys lietuvių tau- rengti ir išleisti žodyną. Šis darbas ilgainiui tapo kasdiene jo veikla. tinei kultūrai, lietuvių kalbai stipriai prieštaravo carinės valdžios 1850 m. Juška buvo pakviestas į Ukmergės penkiaklasę bajorų nuostatoms. 1863 m. vykstant sukilimui, A. Juška palaikė ryšius mokyklą dirbti kapelionu ir lotynų kalbos mokytoju. Čia ne tik toliau su sukilėliais, kurie jo krašto – Vilkijos, Seredžiaus, Belvederio, tęsė savo kalbos tyrimo veiklą, bet į ją įtraukė ir savo mokinius, ku- Klausučių, Čekiškės ir jo gimtojo Daujotų kaimo, Ariogalos apy- rie kalbėjo lietuviškai. P. Juozapavičius teigimu, Ukmergės gyven- linkėse veikė labai aktyviai. Sukilėlius visokeriopai rėmė Belve- tojai pasakojo, jog, dėstydamas lotynų kalbą, A. Juška mėgdavo derio dvaro savininkas Kletas Burba, su kuriuo kunigas A. Juška lietuviškus žodžius lyginti su lotyniškais, girdavęs lietuviškų žodžių buvo gerai pažįstamas, dažnai lankydavosi pas jį. Drauge su grožį ir skambesį. Iš mokinių lūpų išgirdęs retesnį žodį, užsirašinė- grafu K. Burba kunigas Antanas Juška turėjo ryšių su sukilimo jo. Rinkdamas kalbinę medžiagą, nepraleisdavęs progos pasikal- vadu Antanu Mackevičiumi. Prasidėjo kratos jo namuose. Neilgai bėti ir su mokinių atvykusiais tėvais. Ir iš jų šį tą užsirašydavęs20. trukus caro administracija apkaltino A. Jušką dėl šių kontaktų ir Dėl tokios savo veiklos A. Juška buvo įspėtas progimnazijos vado- sukilimo medžiagos platinimo. Vykstant kazokų susidorojimui su vybės. Kai kurie kolegos mokytojai jį pravardžiavo mužikų patro- Vilkijos talkininkais sukilėliams, rugpjūčio 23 d. A. Juška areš- nu, tačiau į visa tai A. Juška nekreipė dėmesio. Vis dėlto 1854 m. tuotas ir, pasak P. Mikalausko, parvestas namo pasiimti reika- jis persikėlė gyventi ir dirbti į Pušalotą21. Šiame kaimelyje A. Juška lingiausių daiktų. Varomas į kalėjimą, rūpinosi savo brangiausiu surinko daug duomenų apie vietinių žmonių vestuvių papročius, turtu – surinktąja tautosaka25. Tada išvežtas į Kauną ir devynis įspūdingų dainuojamosios tautosakos pavyzdžių. Pasak P. Juo- mėnesius kalintas Kauno dominikonų vienuolyno kalėjime26. zapavičiaus, A. Juška rinko tautosaką, kalbinę ir etnografinę me- Kaip liudija P. Juozapavičius, kalinimo metu caro žandarai džiagą ne atsitiktinai, o iš anksto žinodamas jos gausumo, turtin- ir tardytojai, norėdami įsitikinti, ar A. Juška turėjo ryšių su suki- gumo, pateikėjų buvimo vietas. Stengėsi tose vietose apsigyventi. lėliais, rengė kalinamų sukilėlių akistatas, padarę jo nuotrauką, Bet ne visada tai priklausė nuo jo. Kartais buvo mėtomas iš vienos rodė tardomiesiems, reikalaudami patvirtinti, kad jis dalyvavęs vietos į kitą. 1862 m. jis pakeitė net tris gyvenamąsias vietas: iš sukilime ar bent turėjęs su juo ryšių. Tačiau sukilėliai, gerbdami Pušaloto buvo perkeltas į Lyduvėnus, o iš ten – į Dotnuvos ber- A. Jušką, kuris buvo gerbiamas tarp liaudies, paneigė pateiktus nardinų vienuolyną. Iš šios vietos keliavo į Vilkiją22. Atsiliepdamas kaltinimus27. L. Klimkos liudijimu, esama duomenų, jog iš kalė- į Motiejaus Valančiaus kvietimą mokyti vaikus lietuviškai rašyti ir jimo jį išvadavo Vilkijos žmonių peticija bei Rusijos akademikų skaityti, tose vietose, kur kunigavo, organizavo mokyklas parapijų užtarimas28. Nesudarius bylos, 1864 m. A. Juška buvo paleistas namuose ir špitolėse, mokė jaunimą skaityti ir rašyti, skatino tai da- iš kalėjimo ir sugrįžo į Vilkiją. 1865 m. jis perkeltas klebonu į Ve- ryti ir kitus bažnyčios tarnus ir vargonininkus23. Nuolat galvojo apie liuoną. Šis jo gyvenimo laikotarpis Vilkijoje ir Veliuonoje – pats lietuviško elementoriaus parengimą vaikams ir šią svajonę įgyven- aktyviausias. Pasak P. Juozapavičiaus, vien tik Veliuonos apy- dino 1863 m., kai Vilniuje išleido knygelę Abėcėla arba lemento- linkėse jis užrašė 5 624 dainas ir apie 1500 melodijų29. Įsikūręs rius dėl mažu vaijkeliu. Joje, remiantis brolio Jono nuostata, vietoje Veliuonoje, A. Juška špitolėje įsteigė slaptą lietuvišką mokyklą, lenkiškų samplaikų sz ir cz pirmąkart vartojamos raidės š ir č (su kurioje vaikai mokyti iš lietuviško elementoriaus skaityti ir rašyti. paukštukais). Iš šio elementoriaus skaityti daraktorių mokyklose ir Jis daug nusipelnė šio krašto vaikų švietimui ir lavinimui. namuose slapta mokėsi Vilkijos ir Veliuonos apylinkių vaikai. Nuo šio laikotarpio Antanas Juška itin susirūpino savo su- Vilkijoje A. Juška tęsė savo kultūrinį darbą. Jis apsigyveno kauptos medžiagos publikavimu, tačiau tai tapo labai sudėtinga, senojoje klebonijoje, kurioje buvo lemta praleisti pačius sudėtin- nes 1864 m. caro valdžia uždraudė raštą lotyniškais rašmenimis. giausius sukilimo metus. Vilkijoje kunigas buvo labai mylimas ir A. Juškai ypač rūpėjo ne tik tautosakos, bet ir lietuvių kalbos žo- gerbiamas vietinių žmonių. Išliko nemaža gyvų prisiminimų apie dyno spausdinimo darbai – nuo 1850 m. jis pradėjo aktyviai rinkti jį, kuriuos užrašė vietiniai kraštotyrininkai. lietuvių kalbos patarles ir priežodžius, įvairias įdomesnes žodžių Vilkijos krašte buvo daug dainingų ir kūrybingų žmonių. Ge- formas, frazeologiją – gyvą lietuvių tautos kalbą su visais jos reikš- bėdamas artimai bendrauti su paprastais kaimo žmonėmis, bū- mių ir prasmių atspalviais. Anot L. Klimkos, užrašinėdavo pasidėjęs damas labai energingas, A. Juška surinko ir užrašė labai daug popieriaus lakštus ant kelių, net išpažinčių klausymo metu (Kad tik Vilkijos krašto dainų. Po pamaldų jis lankydavosi įvairiuose Vil- senoviniai žodžiai neišnyktų!)30. Per dvidešimtį metų, kuriuos tam kijos krašto kaimuose – nuo vaikystės ir jaunystės jam gan gerai darbui paaukojo, jis užrašė daugiau kaip 30 000 žodžių, užrašytų pažįstamose vietovėse. Dažniausiai lankydavo vyresnes kaimo su visais sakiniais tų žodžių vartojimui parodyti31. Pasak Tolutienės, moteris ir prašydavo jam padainuoti senovinių lietuviškų dainų. iki Juškos tokio didelio specialiai liaudies kalbai skirto darbo niekas Ypač daug dainų jam padainavo Gotautienė ir jos duktė. Kunigas nebuvo rašęs, nors apie jo svarbą XIX a. viduryje jau buvo kalba- A. Juška neabejotinai turėjo ir talkininkų. Kad tautosakos rinkimo ma. A. Juškos žodynas buvo naujas reiškinys, visus jį išvydusius darbas vyktų sparčiau, surengdavęs net dainų konkursus, rink- nustebinęs ir sužavėjęs32. Pirmiausia, anot tyrinėtojos, parodęs, kad davęs dainų karalienes, o laimėtojai paskirdavęs gražią dovaną – kalbos praktiniams klausimams spręsti ir mokslinėms problemoms puošnią šilko skarą24. Šiame jo darbe labai reikšminga tai, kad, svarstyti svarbu rinkti gyvus kalbos faktus, o ne kartoti senų žodynų gerai suvokdamas medžiagos autentiškumo svarbą, A. Juška ir leksikos nurašinėjimą iš knygų, kad liaudies šnekamoji kalba yra surašė visų dainų pateikėjų vardus ir pavardes, nurodė, kur pane mažiau vertinta už tautosaką ir literatūriškai apdorotą frazę33. Yra teikėjai gyvena, kiek jiems metų, kokia jų socialinė kilmė. Dainas išlikęs kunigo Antano Juškos laiškas, rašytas iš Veliuonos 1868 m.: jis klasifikavo į potipius, stengėsi išsaugoti jų tarmines savybes. Gromatą su rankraščiu iš Jusu Milastu apturėjau, nu Dekuj 1853–1854 m. A. Juška sutvarkė ir parengė apie 7000 žodžių Jum už sakmes ir Lietuviu žodius nu Šventėmu pavietos. Pasi- Lenkų-lietuvių-lotynų-rusų kalbų žodyno rankraštį (Slownik polsko storosiu iš ju pelniti delei Lietuviu gramatykos. Neturedamas nu litewski), kuris buvo skirtas besimokančiai jaunuomenei. Jusu tikra adresa todel trumpaj rašau Jum. 13 MOKSLO DARBAI / ISTORIJA

Vilkijos sielininkai. 1918. Iš Vilkijos seniūnijos fotoarchyvo

Tikraj viežiujumus žemas tarnas kunigas Antanas Juškiewi- veiksmui. Pasak P. Juozapavičiaus, 1878 m. Kazanės universiteto cie. Savu adresa ma atsiuskite. Manu adresas: прихода во Ковно profesoriaus Baudouino de Courtenay pastangomis Mokslo dar- почтовую станцию Чекишки отсюда в м. Велиону34. buose buvo išspausdintos Lietuviškos dainos, surašytos per An- Laiškas rašytas nežinomam adresatui – lietuvių kalbos žodžių taną Juškevičių, kurios publikuotos lietuvių kalba lietuvišku šriftu35. pateikėjui, ir jis vaizdžiai atspindi kunigo siekius bei dvasinius Iš viso A. Juška užrašė maždaug 7 tūkstančius dainų, iš jų lūkesčius – pasistoroti dėl Lietuviu gramatykos. Juška kalba če- apie 2 tūkstančius – su melodijomis (1785 melodijos), sudarė 30 kiškiečiams būdinga tarme, kurioje įvardžio kilmininko mano gar- tūkstančių žodžių žodyną, aprašė Pušaloto ir Veliuonos vestuvių sas o virsta u (manu), naudininkas man trumpinamas į ma ir pan. papročius. Šis jo indėlis į lietuvių tautosakos lobyno išsaugojimą – Stengdamasis dėl lietuvių kalbos, jis rašė laiškus pažįstamiems milžiniškas. Tokių rinkinių iki A. Juškos niekas nebuvo parengęs. ir artimiesiems, buvusiems mokiniams ir skatino juos taip pat įsi- Juškos sudarytas lietuvių kalbos žodynas buvo išleistas vė- traukti į šį kilnų lietuvių kalbos puoselėjimo darbą. liau trimis knygomis, o didelė medžiagos dalis įtraukta į lietuvių Dalį A. Juškos užrašytų dainų 1867 m. padėjo išleisti Charko- kalbininkų parengtą Lietuvių kalbos žodyną. 1900 m. lenkų – vo universiteto profesorius I. Sreznevskis. Jos buvo publikuotos Krokuvos mokslų akademija išleido A. Juškos surinktų dainų lietuvių ir rusų kalbomis; lietuviški tekstai atspausdinti kirilica – ru- melodijų rinkinį Lietuvių liaudies melodijos. siškomis raidėmis, taip, kaip leido to meto carinės valstybės įsta- Nuo 1871 m. A. Juška gyveno ir dirbo Alsėdžiuose. Čia pramo- tymai. 1875 m. broliui Jonui Juškai, kuris buvo baigęs Charkovo ko latvių kalbos. 1875 m. jis parengė trečią didelį savo darbą – Lat universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, apsigyvenus Kazanėje, vių-lietuvių kalbų žodyną. XIX a. lietuvių ir latvių santykiams skir- netikėtai A. Juškai atsirado naujų galimybių publikuoti savo dar- ta mažai dėmesio. A. Juška savo darbu siekė artimiau nušviesti bus. Šiame universitete dirbęs žymus kalbininkas Janas Baudouin dviejų istorijoje gyvų likusių baltų tautų ryšius. Savo rankraštį jis de Courtenay, labai domėjęsis lietuvių kalba, nutarė padėti ir gavo nusiuntė Rygos Latvių mokslo draugijai, kuri neilgai trukus už di- leidimą surinktas lietuviškas dainas išleisti universiteto spaustu- džiulius autoriaus nuopelnus jį išrinko draugijos garbės nariu. vėje. Dėl to A. Juška išvyko pas brolį į Kazanę. Darbai buvo pra- Kunigas Antanas Juška, neturėjęs specialaus nei tautosa- dėti, tačiau 1880 m. lapkričio 1 d. Antanas Juška mirė. Jis buvo kinio, nei kalbinio, nei etnografinio pasirengimo, šioms lietuvių palaidotas Kazanėje. Jo surinktų dainų leidimu vėliau rūpinosi mokslo sritims atnešė didžiulį įnašą. brolis Jonas Juška. 1880–1882 m. Kazanės universitetas atmetė Pasak L. Klimkos, prieš mirtį A. Juška pareiškė du norus: carinės administracijos nuostatas dėl spaudos lotyniškais rašme- palaidoti jį ant Nemuno kranto po ošiančiais medžiais ir dainų nimis draudimo ir tris Lietuviškų dainų tomus dainų (apie 1600) rinkinį nuvežti į Veliuoną dainų karalienei Rozalijai. Abu šie no- bei Svodbinę rėdą – veliuoniečių vestuvinių papročių aprašą – iš- riai buvo išpildyti: nors broliai Juškos buvo palaidoti Kazanėje, leido lietuvišku-lotynišku raidynu. Aukštosios mokyklos turėjo teisę 1990 m. jų palaikai bei paminklas pergabenti į Lietuvą ir iškilmin- mokslo leidinius publikuoti be cenzūros, ir Kazanės universitete gai perlaidoti Veliuonos bažnyčios šventoriuje36. dirbę profesoriai dėjo pastangas, kad lietuvių dvasinis kultūrinis Dainų rinkinys buvo nuvežtas ir padovanotas jo dainininkei Ro- palikimas pasaulį pasiektų nesudarkytas. Tai buvo didžiulės svar- zalijai. Rinkinio likimas nepaprastas. Kai 1912 m. kunigas Montvila bos faktas – A. Juškos veikalų išleidimas nepakeistu raidynu tu- iš Lietuvos vyko į JAV, jis nusprendė išsivežti dainyną į šią šalį rėjo išskirtinę reikšmę lietuvių tautai kovojant už savo spaudą ir ir, Amerikos lietuvių padedamas, išleisti pakartotinai. Knygą pa- raštą jo draudimo metais. Tai ne tik sustiprino krašto žmonių valią siskolino iš dainininkės Rozalijos šeimos, kuri jam patikėjo bran- priešintis spaudos draudimui, bet sutelkė ir tam tikras Rusijos aka- gią relikviją. Deja, kunigui Montvilai likimo lemta buvo plaukti laivu deminių ir intelektualiųjų sluoksnių jėgas, pelnė jų pritarimą šiam Titanikas, kuris Atlanto vandenyne patyrė katastrofą ir nuskendo. 14 MOKSLO DARBAI / ISTORIJA

Nelaimės metu kunigas žuvo. Į vandenyno gelmes nugarmėjo ir Į draudžiamos spaudos platinimo veiklą A. Palubenskas įtrau- lietuviškas Antano Juškos dainynas. Tačiau, šio amžiaus pradžioje kė daugiau žmonių. Pasak A. Plentaitės, jo paraginta knygnešės vykdant laivo tyrimus, jis buvo rastas ir ištrauktas – knyga gulėjo keliu pasuko Regina Liutkutė-Asanavičienė, kilusi iš Padauguvos sandariai uždaryta didžiuliame lagamine, metalinėje dėžėje. kaimo. R. Asanavičienė gimė 1842 m. Su knygnešiu Antanu Pa- lubensku ją siejo artima giminystė41. Reginos vyras buvo žvejys KNYGNEŠYSTĖS IR DARAKTORYSTĖS CENTRAI ir plukdydavo sielius. Žiemą užsiimdavo staliaus darbu. Šeima VILKIJOS KRAŠTE gyveno pasiturinčiai. Vaikų neturėjo ir dėl to labai sielojosi, bet Lietuviškos spaudos draudimo metais miestelyje buvo gan aktyvi teko taikytis su Dievo valia. Ilgainiui į knygnešystės veiklą įsitrau- knygnešių ir daraktorių veikla, kuriai stiprų proveržį suteikė kunigas kė ir Reginos vyras Vladas Asanavičius. Knygų jiems atgaben- Antanas Juška, o vėliau – Jurbarko klebonas Kazimieras Marcinke- davo broliai Petraičiai iš Antalkių, jos būdavo slepiamos Nemuno vičius. Iš jo paimtus leidinius laivais gabeno ir vilkijiškiams pristaty- pakrančių krūmuose arba Pakarklės šile. Šie, kaip ir kiti apylinkių davo Nemuno sielininkas Andrius Čižas, pėsčiomis po apylinkes knygnešiai, priklausė slaptai Sidabražolės knygų platintojų drau- platino daugybė vietinių žmonių, pirmiausia – broliai Simas ir Petras gijai, kuri turėjo slaptažodį sidabražolė42. Petraičiai, ištikimi klebono K. Marcinkevičiaus talkininkai. Petraičiai Antanas Palubenskas išugdė ir knygnešę bei daraktorę Uršu- gimė Antalkių kaime, Vilkijos apskrityje. Buvo labai religingi. Pasa- lę Murauskaitę, kurią taip pat įtraukė į Sidabražolės veiklą. Kaip kojama, kad prieš kiekvieną žygį į Prūsiją jie karštai melsdavosi, o teigia A. Plentaitė, kartą ją pastebėjo keliaujančią lokininkų bū- klebonas K. Marcinkevičius tuo metu už juos aukodavo šv. Mišias37. ryje. Uršulė buvo luoša mergaitė, kuria knygnešys susidomėjo ir Knygnešių veikla buvo glaudžiai susijusi su daraktorių, ku- priėmė į savo šeimą. Ji buvo išmokyta rašyti ir skaityti. Knygas riems jie pristatydavo abėcėles, skaitymo pradžiamokslio ir ki- labai mėgo. Vaikščiodama po kaimus, nešiodavosi dvigubo du- tokias lietuviškas knygeles. Vilkijiškiai plačiai organizavo slaptą gno pintinę. Iš jos patikimiems žmonėms dalydavo maldakny- vaikų mokymą skaityti ir rašyti lietuviškai bei lenkiškai. Iš istorinių ges, knygas, laikraščius. Įsteigė daug „Gerojo Rožančiaus“ kuo- šaltinių žinome, jog Vilkijoje daraktoriams knygas teikė knygne- pelių. Tų kuopelių nariams kas mėnesį keisdavo paveikslėlius. šiai Jonas Vasiliauskas38, Simonas Dumšaitis. Kaip teigia tyrinė- Slapta mokė vaikus katekizmo, skaityti lietuviškai. Mirė 1934 m. tojai B. Kaluškevičius ir K. Misius, 1886 m. rugpjūčio 10 d. pasie- Palaidota senosiose Vilkijos kapinėse. Pagal jos paskutinę valią nio sargyba sulaikė vilkijiškį knygnešį Antaną Marcinkevičių (g. ant kapo buvo pasodinta daug sidabražolių43. 1850 m.), Antano sūnų, kuris su draudžiama lietuviška spauda Vilkijos apylinkėse buvo ir daugiau daraktorių mokyklų bei ėjo iš Prūsijos. Kartu buvo sulaikytas ir knygnešys vilkijiškis Juo- knygų platinimo bei slėpimo vietų. Pasak B. Kaluškevičiaus ir zas Šklenikas. Marcinkevičius nešėsi 9 lietuviškas knygas. Jis K. Misiaus, Vilkijoje daraktoriavo ir Antanina Karnilavičiūtė, Ju- buvo pristatytas į Jurbarko muitinę. Teistas Kauno apygardos lijono. Slapta mokykla buvo įsteigta jos tėvo namuose. Vaikus teisme ir išteisintas. Tačiau Vilniaus teismo rūmai sprendimą pa- mokė lietuviškai ir lenkiškai skaityti ir rašyti. 1874 m. mokykla naikino39. Vienas iš aktyviausių draudžiamos spaudos platinimo buvo susekta. A. Karnilavičiūtės byla perduota taikos teisėjui. organizatorių buvo vilkijiškis Antanas Povilaitis. Koks priimtas sprendimas, duomenų neišliko44. Svarbiu knygnešių ir daraktorių veiklos židiniu Vilkijos apylin- Netoli Seredžiaus ir kitų kaimų vaikus lietuviškai skaityti mokė kėse tapo Antano Palubensko namai. Kaip teigia Aldona Plen- daraktorė Magdalena Lukošiūtė-Danaitienė, kilusi iš Pieštvėnų taitė, jis gyveno Pagirių kaime (anksčiau vadintas Paliesiais), kaimo. Ji turėdavo lietuviškų knygų, su mokinukais skaitydavo Čekiškės valsčiuje, kur turėjo sodybą. Daug metų buvo eigulys. tuo metu populiarią Juozapo Silvestro Dovydaičio knygelę Šiau- Apie 1880 m. nutarė persikelti į Vilkiją. Už sutaupytus pinigus lėniškis Senelis. Danaitienė išmokė daug Motiškių, Pieštvėnų, nusipirkęs 5 ha smiltyno, A. Palubenskas pasistatė naują namą Rūstekonių, Grivančių, Valmantiškių ir kitų kaimų vaikų, tarp jų ir ir jame apsigyveno su dviem dukromis Marijona (g. 1855 m.) ir 1861 m. gimusį Joną Kumetį, kuris vėliau pats tapo knygnešiu, Elžbieta (1860 m.). Antanas Palubenskas priklausė slaptai ku- rūpinosi krašto žmonių tautinės savimonės ugdymu. nigų M. Sederevičiaus ir K. Marcinkevičiaus spaudos platintojų Su Jono Kumečio vardu susijusi ištisa knygnešystės pane- grupei, kuri Vilkijos apylinkėse vadinta Sidabražolės vardu. Pa- munių miesteliuose ir kaimuose – Vilkijos, Seredžiaus, Veliuonos lubenskas palaikė nuolatinius ryšius su sielininku Andriumi Čižu, apylinkėse epocha. Tai buvo vienas veikliausių knygnešių, todėl broliais Simu ir Petru Petraičiais, kurie jam tiekdavo nelegalius ir jo vardas neatsitiktinai buvo įrašytas į garbingą 100 svarbiausių lietuviškus spaudinius. Palaidotas Pagirių kapinėse. Lietuvos knygnešių sienelę. Jonas Kumetis gimė 1861 m. liepos Seserys Palubenskaitės buvo labai religingos ir abi davusios 7 d. Mirončikų kaime, Seredžiaus apskrityje. Kilus badui, tėvai iš įžadus netekėti. Elžbieta nuo vaikystės sirgo osteomielitu, pradėjo savo sodybos pasitraukė ir kurį laiką gyveno Čekiškės parapijoje, vaikščioti tik po ilgų ligos metų. Vilkijos zakristijonas pamokė ją kny- prie Dubysos, dirbdami žemę iš pusės45. Vaikystėje skaityti ir rašy- grišės darbo. Vilkijoje abi seserys tapo daraktorėmis. Palubenskų ti išmoko iš daraktorių. Pirmiausia iš kupriuko, kuris išmokė raidžių; namuose susirinkusius vaikus mokė katekizmo, lietuviškai skaityti kadangi šis daraktorius mokė tik lenkiškai ir draudė kalbėti lietu- ir rašyti. Vietinių gyventojų liudijimu, į Palubenskų namus susirink- viškai, Jonas atsisakė ten lankytis ir pasiprašė, kad tėvai jį nuvež- davo daugiau kaip pusšimtis vaikų, norinčių įgyti mokslo ir tikėjimo tų pas daraktorę Magdaleną Danaitienę. Kai lietuviškai išmoksiu pradmenų. Vaikų mokymu daugiau užsiimdavo Elžbieta, o Marijona skaityti, tai ir jums paskaitysiu ir pagiedosiu, – taip jis įtikinėjo tėvą. Vilkijos miestelyje ir apylinkėse platino religinio turinio knygas ir lie- Jau kitą rytą šis sutarė dėl mokslo su Danaitiene46. Kai išmoko ge- tuviškus laikraščius40. Seserys bendradarbiavo su knygnešiu Aniu- rai skaityti, tėvas vieną sekmadienį nuėjo į Seredžių ir ten nupirko liu. Šią mokyklą globojo Vilkijos bažnyčios parapijos kunigai, viso- Aukso altorių. Jonas Kumetis prisimena: Džiaugiausi, kad daug keriopai rėmė Jurbarko klebonas Kazimieras Marcinkevičius, kuris giesmių radau. Meldžiausi ir giedojau, nors dar mažas buvau. O, Palubenskaitėms atgabendavo ir draudžiamų lietuviškų laikraščių. susirinkęs vaikus, mokiau ir laidotuvėse giedoti47. 15 MOKSLO DARBAI / ISTORIJA

Matydamas vaiko palinkimą giedoti, 1876 m. tėvas jį nuvežė į laikraščių, bet ir paveikslėlių, kuriuose buvo pavaizduotas žanda- Seredžiaus bažnyčią mokytis groti vargonais. Kad Jonas išmok- ras, apžergęs Kęstaičių bažnyčią ir kertantis. Jis paprašęs šiuos tų lenkiškai ir rusiškai kalbėti ir skaityti, tėvas nuvyko ir pas Kilo- paveikslėlius išmėtyti uriadninkui ir mokytojui, kurie buvę rusai, ir tą vos ponią Razšetninkienę ir paprašė jį pamokyti drauge su dva- patį padaryti Seredžiuje, o Vilkijon sakėsi jau pats nusiuntęs. Taip rininkės vaikais. Ponia maloniai sutiko, ir Kilovos mokytojas Joną Kumetis ir padaręs; paveikslėlius gavo ir Seredžiaus, ir Vilkijos pri- mokė su dar trimis ponios vaikais. Tais pat metais Seredžiaus stavai, Kauno gubernatorius ir net Vilniaus generalgubernatorius. bažnyčioje žmonių mėgstamas gadzinkas giedojo ne tik lenkiš- Tokių pačių paveikslėlių buvo primėtyta ir Peterburge53. J. Lukošius kai, bet retkarčiais ir lietuviškai. Nuo 1877 m. Seredžiaus baž- palaikė ryšius ir su Jadvyga Juškyte, dažnai buvojusia Vilkijos apy- nyčioje vieną sekmadienį giedodavo lenkiškai, kitą – lietuviškai, linkėse. Pasak J. Tumo-Vaižganto, J. Kumetis iš Prūsijos imdavo o dar kitais metais lietuviškai giedodavo ir šv. Mišiose giesmes Varpą, Apžvalgą, Ūkininką, Aušrą: Knygnešiai žinojo Veliuonos Ateik iš dangaus, Kunige Aukščiausis, Dieve gerybių48. vargonininką, todėl dažnai palikdavo jam popierių<> Studento Neilgai trukus Veliuonos bažnyčioje reikėjo vargonininko Jono Kriaučiūno per 8 mėnesius leistąją „Šviesą“ gaudavo iš Už- ir vos pramokusį šio meno klebonas S. Paškevičius pakvietė nemunės, po keliolika egzempliorių. „Apžvalgą“ ir knygas Kume- dirbti. Nuo 1880 m. Jonas Kumetis stojo į šias pareigas. Toliau tis siuntinėdavo Seredžiaus kunigams Rudokui ir Čekanauskui54. intensyviai domėjosi muzika, skaitė knygas – klebonijoje rado Jono Kumečio platinamos knygos siekdavo gan tolimas vietas. didžiulį buvusio Veliuonos klebono prelato kunigaikščio Marcijo- Klangių Gasparas Jokūbauskas ėmė visokių laikraščių ir tinkamų no Giedraičio archyvą, kuriame buvo ne tik įdomūs kraštotyriniai knygelių, Čelkonas laikraščius, Papiškių Stasys Cvirka imdavo darbai – surinktas ir sudarytas kaimų sąrašas bei parapijiečių knygelių pasiskaityti ir, kurios patikdavo, tai nusipirkdavo; Baltrus vardynas, bet ir gausi lietuviškų knygų kolekcija: Prade ir iszi- ir Pranas Veverskiai ir V. Žindrius imdavo kalendorių, laikraščių ir plėtimas Katalikų Tikėjima, M. Valančiaus Žemaijtiu Wiskupiste, brošiūrų. Pamituvio Simui Stogiui ir Juozui Vaikui siųsdavo kokių Palangos Juzė, A. Baranausko dainos ir giesmės. Lietuviškomis tik turėdavo laikraščių ir knygelių. Jie Šv. Gyvenimus prenumera- knygomis jis ėmė keistis su vietiniais žmonėmis. vo. O iš ten jie Juodaičių link dalydavo ir atsiskaitydavo. Kumetis Jau 1881 m. Veliuonos bažnyčioje subūrė didžiulį vyrų chorą, su visais atsiteisdavo kalėdojant. Visuose panemunės kaimuose išgarsėjusį apylinkėse49. Į jį pritraukė daug jaunų žmonių, su kuriais Kumetis turėjo po vieną ar du ištikimu žmogų, laikraščių ir knygų giedodavo lenkiškai ir lietuviškai. J. Kumetis prisimena: 1885 m. ėmėjų55. Jonas Kumetis lietuviškų laikraščių gaudavo ir iš Kauno, surinkau 24 giesmininkus ir keturiais mišriais balsais ėmiau mo- kur gyveno jo dėdė Petras Kumetis, buvęs vienuolių bažnyčios za- kyti chorą savo kompozicijos: „Dievas nuo amžių“ ir kitų. Gavau kristijonas, vėliau turėjęs devocionalijų krautuvėlę ir slapta mieste mišias, išleistas lietuviškai 4 balsais paminėti 500 m. nuo Lietuvos prekiavęs draudžiamomis lietuviškomis knygomis. Slaptų leidinių apsikrikštijimo, pavestas kunigui Strazdeliui (Strazdui), „Pulkim ant jis dažnai gaudavęs iš Kauno apygardos teismo šveicoriaus, ku- kelių“ sudėtojui, spaustą Tilžėje pas Veyerį ir Arnoldą50. Savo gies- ris slaptos spaudos sugebėdavo įsigyti iš žandarų, atėmusių ją iš mininkus vargonininkas mokė ne tik gaidų, bet ir lietuviškai skaityti sugautų knygnešių ir pristačiusių į Kauno teismą. Sargai ir kurje- bei rašyti. Kumečio vadovaujamas choras nuolat giedodavo per riai dažnai tas siuntas praplėšdavę ir išimdavę knygas, kurias pa- kunigų primicijas ir vestuves. Kaip prisimena Juozas Tumas-Vaiž- žįstamiems pigiai parduodavę. Taip Jonui Kumečiui pavykę gauti gantas, per tuos pokylius Kumetis gavo susipažinti su lietuviais knygelę apie Kražių skerdynes56. Į Kauną jis gabeno laikraščius politikais, gavo žinių, ką daro Vincas Kudirka, Petras Kriaučiūnas, Kunigų seminarijos ugdytiniams. Jiems gabendavo katalikišką ko moko kunigas Jaunius, ką rašo Pranas Vaičaitis, ką spaudžia Apžvalgą. Savo ruožtu iš Kauno į savo kraštą jis pargabendavo Bitėnų Jankus, Angrabaitis, Paznokaitis Tilžėje ir t. t.51 Choro re- Seinų kunigų seminarijos auklėtinių leidžiamą kalendorių – šiuos pertuare buvo ir Antano Juškos surinktų tautinių dainų ir giesmių, egzempliorius žmonėms dalindavo dykai57. Yra duomenų, kad kai kurių kompoziciją kūrė Jonas Kumetis. Už dėmesį lietuviškų dainų kuriuos leidinius, pavyzdžiui, Vienybę lietuvninkų, Jonas Kumetis populiarinimui caro valdžia J. Kumetį pradėjo persekioti. Tai dar la- užsisakydavo ir gaudavo iš JAV paštu ir platindavo tarp vietinių biau sustiprėjo, kai jis ėmėsi slapta platinti draudžiamas lietuviškas žmonių58. Jonas Kumetis rašė ir žinutes į lietuviškus leidinius, ku- knygas ir laikraščius, kuriuos jam garlaiviu atgabendavo vikijiškis rias pasirašinėjo slapyvardžiu Knisis ir Kuisis. Andrius Čižas ir kiti knygnešiai, o šiems leidinių parūpindavo Jur- Kartą nuvykusį į Plokščių miestelio, esančio kitapus Nemuno barko klebonas Marcinkevičius. Pas J. Kumetį atvykdavo ir garsu- priešais Raudonę, kleboniją parsigabenti J. Antanavičiaus atvež- sis knygų vežikas iš Prūsijos J. Antanavičius, gyvenęs Lukšiuose. tų knygų iš Prūsijos, pabendravusį su kunigu Kudirka ir klebonu Jis parūpindavo Kumečiui maldaknygių ir kitokių religinių knygelių, Jankausku, su nešmene valtininkas nenorėjęs perkelti per Nemu- kurios buvo labai reikalingos krašto žmonėms. Tyrimų duomenimis, ną, nes kitoje pusėje siautėję žandarai. Radęs kitą valtį, persikėlė Veliuonos ir Seredžiaus apylinkių kaimuose daugiausia gyveno pats, bet draudžiamą spaudą teko įkišti į karklyną, o vėliau pakrū- lietuviai katalikai, todėl šios knygelės buvo labai reikalingos. Jas miais ir pagrioviais parsigabenti pas pažįstamus ūkininkus. Tačiau Kumetis platino ne tik Veliuonos, bet ir Vilkijos apylinkėse bei Če- nesupratinga šeimininkė Stonkienė užsipuolusi ir ėmusi garsiai kiškėje. J. Antanavičius su knygomis sustodavęs kitoje Nemuno koneveikti vargonininką, kad jis atnešiąs jai bėdą. Po Veliuonos pusėje, Plokščiuose ar ties Veliuona, Kubilių kaime, o Jonas Kume- apylinkes tąkart žandarai tiesiog siautėję. Kumetis slaptus leidi- tis plaukdavo jų atsiimti. Vilkijos, Seredžiaus ir Čekiškės apylinkėse nius parsigabeno į savo namus. Dažniausiai jis, J. Tumo-Vaižgan- draudžiamą spaudą platino ir Ariogaloje gyvenęs knygnešys Jo- to liudijimu, knygelėms ir laikraščiams turėdavo špitolės aukšte, nas Lukošius, kurio giminaičiai gyveno šalia Seredžiaus, Pieštvė- sąsparų viršuje, balkiuose iškalęs gilias vietas, kur visa sudėda- nų kaime. Jonas Lukošius užsukdavo pas juos paviešėti, o kartu vo ir uždengęs užkišdavo; būdavo tikras, kad čia neras59. Į šią perduodavo draudžiamus leidinius Jonui Kumečiui52. J. Kumetis vietą suslėpęs ir šįkart knygas, bet palikęs maldaknyges ir Šven- prisimena, kad kartą Jonas Lukošius jam atnešęs ne tik knygelių ir tųjų Gyvenimus. Neilgai trukus atėjo pažįstamas žmogus įspėti, 16 MOKSLO DARBAI / ISTORIJA kad Jonas Kumetis įskųstas žandarams ir gali laukti krata, tačiau šeima gyveno nepasiturinčiai. Galiausiai Virakams pavyko įsigy- vietiniams sodiečiams pasisekė juos perkalbėti, ir Kumetis buvo ti nuosavą namą miestelyje. Pranas skaityti išmoko namuose – išgelbėtas. Galiausiai visas tas knygas perdavė Seredžiaus kuni- pirmąjį elementorių lenkų kalba parnešė tėvas. Vėliau mokėsi gui Čekanauskui. Grėsmė įkliūti buvo ir kartą parplaukus iš Užne- valdiškoje carinėje Seredžiaus mokykloje. Gražiai grojo vargo- munės, kai žmona iš tolumos davė ženklą nesikelti į kitą krantą ir nais, dirbo Seredžiaus valsčiaus valdybos raštininku, kartu su kai neatplaukė turėjęs jį paimti valtininkas. Pernakvojęs rytą anksti vietiniais sielininkais plukdė rąstus į Vokietiją. Spaudos draudi- pats persikėlė, paliko knygas karklyne ir dvaro sode. Paaiškėjo, mo metais tėvų namuose Pranas Virakas įsteigė slaptą lietuviš- kad miestelyje nakvojo antstolis, uriadninkai ir šimtininkai tikrinę ką mokyklą, kurioje mokė apylinkių vaikus62. daugelį žmonių. Netikėtai jo knygas rado sodo sargas, kuris pir- P. Virakas jau nuo jaunumės buvo apsišvietęs ir išsilavinęs mąkart pamatęs knygą kaulo apdarais ir jos paprašęs dukteriai. žmogus. Seredžiaus miestelyje veikusioje carinėje pradžios mo- Žmogus buvo nepatikimas, bet knygą jam teko duoti, kad tylėtų60. kykloje dirbęs mokytojas Lebedevas abejingai žiūrėjo į savo tie- Jonas Kumetis gyvai domėjosi lietuvių atgimimo procesais. siogines pareigas, stipriai gėrė, ir dėl to mokiniai beveik nieko ne- Savo prisiminimuose jis liudijo, jog knygų gaudavo ir iš Vilniaus, išmokdavo. Virakas stengėsi lavintis pats iš lenkiškų knygų. Vėliau iš Jono Baukaus, kuris jam papasakodavo apie lietuvių reikalavi- šį mokytoją pakeitė jaunas ir uolus pedagogas Pavliučenko, kuris mus Vilniuje mišias laikyti lietuvių kalba. Būtent su Jonu Kumečiu daug dėmesio skyrė gabiam ir žingeidžiam mokinukui, net norėjo dirbo iš Rusijos, Peterburgo, atvykęs Aleksandras Pogodinas, jį toliau išsiųsti mokytis į Maskvą, kur carinės Rusijos administraci- kuriam knygnešys padėjo versti tekstus į lietuvių kalbą. Kumetis ja rūpindavosi mokinių pragyvenimu. Baimindamasis galimo suru- lydėjo po kaimus vaikščiojantį ir lietuvių kalbos duomenis ren- sinimo, vykti į Maskvą tėvas Pranukui neleido. P. Virakas maloniai kantį lenką profesorių Baudoin de Courtenay. Kumetis talkino prisimindavo šį savo mokytoją63. Nepaisant gražaus jų tarpusavio ir Jonui Jablonskiui, kai šis dvi vasaras dirbo redaguodamas santykio, jis gerai suvokė, kad mokykloje ugdymas vyksta sveti- A. Juškos sudaryto žodyno rankraštį. Laiškus jam siuntė lenkų ma rusų kalba. Paauglio širdyje giliai ruseno stiprus patriotizmo rašytoja M. Ožeškienė, prašydama paaiškinti nesuprantamus jausmas, kurį stiprino gimtoji aplinka: tautiškas tėvų nusiteikimas, lietuvių kalbos žodžius, o vėliau aplankė jį Veliuonoje. miestelio ir aplinkinių kaimų žmonių, išgyvenusių 1863 m. sukilimo Su bažnyčios choru, kuriam vadovavo nuo 1885 iki 1910 m., audras, potyriai. Dar iki Aušros pasirodymo P. Virakas nuspren- J. Kumetis dažnai vykdavo koncertuoti į Seredžių ir Vilkiją, kitas dė užrašinėti Seredžiaus apylinkių gyventojų prisiminimus apie vietoves. Savo bažnyčios choristams jis skaitydavo Vinco Kudir- praeitį, pasakojamąją tautosaką, papročius, buities atspindžius, kos verstus literatūros kūrinius. Į bažnyčią užėjus žandarams, kasdienybės įspūdžius. Šie jo atsiminimai pavadinimu Seredžius, tuoj imdavo giedoti. Klebonijoje tvyrojo lietuviška aplinka. J. Ku- jo apielinkės, papročiai pabaigoje devynioliktojo šimtmečio išleisti metis prisimena, kad 1890 m. į Veliuoną klebonu paskirtas kuni- Versmės leidyklos monografijoje Seredžius64. Tautosakos dalį jis gas Jonas Tuomas, baigęs gimnaziją aukso medaliu ir vienerius perdavė daktarui Jonui Basanavičiui, ir ji P. Virako vardu buvo pu- metus mokęsis universitete, medicinos fakultete. Jis, nors visus blikuota J. Basanavičiaus sudarytoje knygoje Lietuviškos pasakos savo užrašus darė lietuviškai ir turėjo dainų rinkinėlį, vis dėlto 1898 m.65 Norėdamas padėti lavintis savojo krašto vaikams, P. Vi- skaitė lenkišką laikraštį Slowo ir su savo tarnais kalbėjo lenkiškai. rakas dar jaunystėje tapo daraktoriumi. Mirė 1966 metais. Susitikęs su kun. J. Tumu, jis užsiprenumeravo lietuviškų laikraš- Nemaža knygnešių, kilusių iš kitų vietovių, Vilkijoje knygas čių ir paskui visados klausdavo slaptosios lietuvių literatūros. Ko- platindavo per miestelio muges, religinių švenčių dienomis. Pa- kių tik laikraščių jam nunešdavau, visus perskaitydavo ir sugrą- sak B. Kaluškevičiaus ir K. Misiaus, yra žinoma, jog per mugę žindavo. Man nedraudė vesti lietuvišką propagandą. Klausė, ar Vilkijoje 1893 m. rugsėjo mėn. iš knygnešio Ksavero Krasaus- pažįstu V. Kudirką, advokatą Lozoraitį, dr. Basanavičių. Teiravos ko, gyvenusio Jonavoje, žandarai atėmė 7 knygas (3 lietuvių, 2 jų leidinių61. Kadangi žandarams J. Kumetis nepataikavo, iš kerš- lenkų ir 2 rusų kalbomis). Knygnešys buvo tardomas. Knygas to buvo jų neteisėtai apskųstas dėl daikto nusavinimo ir suimtas, sakėsi pirkęs Ariogaloje iš nepažįstamo berniuko. Antrą kartą liepta mokėti 250 rublių užstato, kuris dingo. Vėliau išteisintas. tardomas sakė jas pirkęs Babtuose iš nepažįstamo asmens. 1905 m. Jonas Kumetis aktyviai dalyvavo įvykiuose, reikalavo Buvo nubaustas 1 mėnesiui arešto prie policijos66. teisių gimtajai lietuvių kalbai. Vietiniai žmonės jį išrinko valsčiaus Vilkijoje 1900 m. platinantis draudžiamas lietuviškas knygas raštininku, ir 1905 m. valsčiaus knygose jis įrašė pirmą įrašą lie- buvo sulaikytas ir garsus Suvalkų bei Kauno gubernijų knyg tuvių kalba po 40 m. trukusio lietuviškos spaudos draudimo. nešys Antanas Mockaitis. Tyrinėtojų duomenimis, jis gimęs Lietuviams atgavus spaudos laisvę, Jonas Kumetis gyveno 1844 m. Ažuolų Būdoje, Marijampolės valsčiuje. Dirbo samdi- Veliuonos klebonijoje, buvo aktyvus Šv. Grigaliaus vargonininkų niu, turėjo devocionalijų parduotuvėlę. Skaityti išmoko savaran- draugijos bendradarbis, redagavo paskutinįjį vargonininkų ka- kiškai. Vėliau 8 metus tarnavo caro kariuomenėje Sevastopo- lendorių. Turėjo dukterį, ją išleido mokytis į Kauno Aušros mer- lyje ir Kaukaze. Palaikė glaudžius ryšius su kunigu M. Sede- gaičių gimnaziją. Mirė 1949 m. kovo 15 d. Antkalnės kaime, Ve- revičiumi. Lietuviškus kalendorius, elementorius, maldaknyges liuonos apskrityje. Palaidotas Veliuonos kapinėse. Sūduvoje ir Kauno gubernijos kaimuose platino daugiau kaip Seredžiaus miestelyje aktyviai veikė daraktorius ir knygnešys 20 metų. Keletą kartų buvo areštuotas (netoli Kriūkų ir Taujė- Pranas Virakas. Virakas draudžiamas lietuviškas knygas gauda- nuose), kankintas, muštas, kai atsisakė Kalvarijos kalėjime vęs iš kunigo Marcinkevičiaus. Yra pagrindo manyti, kad P. Vi- kalbėtis rusiškai. Per kratą namuose rasta daug lietuviškų mal- rakas buvo tos pačios slaptos M. Valančiaus spaudos gaben- daknygių, paveikslėlių. Keliskart kalintas. Kai buvo suimtas su tojų organizacijos narys. Kaip teigia P. Virako rašytinį palikimą lietuviškomis knygomis Vilkijoje, vėl kalintas Kalvarijos kalėjime analizavusi etnologė I. R. Merkienė, jis gimė 1871 m. gruodžio ir ištremtas iš pasienio zonos. Knygas platino ir po spaudos 2 d. Padubysio kaime, netoli Seredžiaus. Tėvas buvo siuvėjas, draudimo panaikinimo – nešiojo jas po Lietuvos kaimus67. 17 MOKSLO DARBAI / ISTORIJA

1896 m. spalio 30 d. žandarai sulaikė Joną Rašinską ir kartu lius. 1869 m. buvo sulaikytas ir iš jo atimtos 3 lietuviškos kny- su juo buvusį Joną Kerucką prie Pašvenčio Jurbarko rajone, gos: K. Prialgauskio Naujes altorius ir 2 giesmynai (kantičkos). kurie sakėsi grįžtą iš Amerikos. Iš Rašinsko atimtos 3 malda- 1883 m. policija jį sulaikė knygomis prekiaujantį Rumšiškėse. knygės, 5 religiniai paveikslėliai. Jis nubaustas 3 dienoms areš- Dar kartą Petras Šklenikas sulaikytas 1895 m.76 Draudžiamos to policijos areštinėje Kaune68. Draudžiamus leidinius J. Ra- spaudos Šklenikai patys eidavo parsinešti į Mažąją Lietuvą. Tai šinskas platindavęs Vilkijoje ir Kaune. vieni pirmųjų knygnešių Pakaunės krašte, platinę lietuviškus leidinius vos uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis. PADAUGUVOS, ANTALKIŲ, KRIEMALOS, BATNIAVOS, Padauguvoje, Kriemaloje, Batniavoje veikė knygnešė Regi- PAŠTUVOS DARAKTORIAI IR KNYGNEŠIAI. na Antanavičienė, gyvenusi Kriemaloje. Į lietuviškos spaudos SIDABRAŽOLĖS KNYGNEŠIŲ DRAUGIJA platinimo veiklą ją įtraukė Vilkijos knygnešė ir daraktorė Uršulė Su Vilkija – neabejotinai itin reikšmingu Pakaunės knygnešystės Murauskaitė. Platinti leidinius Reginai padėdavo jos vyras Vla- centru lietuviškos spaudos draudimo metais – glaudžiai buvo su- das Antanavičius. Antanavičių sodyba buvo prie pat Nemuno. sijusi ir kitų aplinkinių kaimelių knygnešių veikla. Kai knygas gabenantis Andrius Čižas nuo Jurbarko plaukda- Stiprus knygnešystės centras buvo Padauguvos kaimas, vo į Kauną garlaiviu, ties jų sodyba išmesdavo maišą knygų, kuriame veikė nemaža slaptų daraktorių mokyklų ir gan gau- kurias abu knygnešiai toliau platindavo vietiniams žmonėms. sus draudžiamos spaudos platintojų būrys. Už 7 km į rytus nuo Į jų sodybą užeidavo pernakvoti ar saugiai pasislėpti ir kiti Vilkijos nutolusiame Padauguvos kaime, įsikūrusiame prie kelio, knygnešiai. Žandarai įtarinėjo, kad sodybos šeimininkai už- vaikus mokė daraktorius Andrius Lengvenis. Apie šį liaudies siima nelegalia veikla. Yra žinomas faktas, jog kartą per kratą švietėją pasakojo buvęs mokinys Vincas Vasiliauskas, kurio pa- Antanavičių sodyboje mirė daržinėje pasislėpęs knygnešys sakojimą 1971 m. Kaune užrašė dr. Vladas Žukas. A. Lengvenis Aniulis77. Jis buvo dievdirbys, gyveno Vilkijoje. Gabendamas į Padauguvos kaimą atėjo užkuriomis, vedęs Oną Deimančiūtę. lietuvišką spaudą, dažnai sustodavo pas Antanavičius. Neti- Jis buvo siuvėjas, turėjęs pasisekimą. Šeima nesusilaukė savo kėtai užklupus žandarams, pasislėpė sodybos daržinėje. Žan- vaikų. Gyvenamojo namo seklyčioje A. Lengvenis įkūrė klasę, darai jo nesurado, bet knygnešį ištiko staigi mirtis78. kurioje slapta mokė vaikus. Daraktorius turėjo gramofoną, reng- Antalkių kaime gyveno knygnešys Juozas Petraitis, drau- davo savo mokinių bei kaimynų susibūrimus ir vakarėlius. Ma- džiamas knygas platinęs ir Vilkijoje. Jis bendradarbiavo su žesniuosius vaikus mokė skaityti, o didesniuosius – rašyti. Vaikai knygneše R. Asanavičiene79. Iš šio Antalkių kaimo buvo kilę rašydavo į sąsiuvinius. 1908 m. Padauguvos kaimas pradėjo ir knygnešiai broliai Simas bei Petras Petraičiai. Šiame kaime skirstytis į vienkiemius, todėl šis mokymas nutrūko. A. Lengvenis aktyviai veikė ir slaptai Sidabražolės draugijai priklausę Jurgis ir toliau gyveno tame kaime. Ten ir mirė69. Sankauskas, Juozas Zumaras80. Jurgio Sankausko motina Elž- 1883 m. vasario mėnesį ūkininko Antano Vasiliausko namuo- bieta Sankauskienė artimai pažinojo liaudies dainų rinkėją kuni- se žandarai rado slaptą mokyklą, kurioje tuo metu net 16 vaikų gą Antaną Jušką, kuriam ir pati dainavo. Jos atliktos lietuviškos (tarp jų 4 mergaites) lietuviškai ir lenkiškai skaityti bei rašyti mokė dainos vėliau buvo įdėtos į A. Juškos sudarytą dainyną81. Stasys Makackas (Michatskis), kilęs iš Marijampolės70. Padauguvoje aktyviai veikė ir knygnešiai. Pranas Mikalauskas Žandarai Pakaunėje. Iš autorės archyvo teigia Vilkijos, Padauguvos, Kriemalos, Pagirių, Antalkių kaimuose buvus slaptą Sidabražolės draugiją, kuriai priklausę daug šio krašto knygnešių71. Kaip minėta, draugijos nariai, siejami slaptos knygų platinimo veiklos, turėjo ir savą slaptažodį – sidabražolė. Akivaiz- du, kad ši draugija buvo tiesiogiai susieta su Vilkijos draudžiamos spaudos platintojų grupe, kurios veiklą organizavo daraktorės Elž- bieta ir Marijona Palubenskaitės ir jų tėvas Antanas Palubenskas72. Padauguvoje ir kitose apylinkėse draudžiamas knygas platino ir šiai draugijai priklausė knygnešys Kazys Liutkus. Jis gimė 1866 m. Padauguvoje. Ten ir gyveno. Lietuvišką spaudą platinti paskatino sesuo Regina Liutkutė-Asanavičienė. K. Liutkus knygnešius remdavo ir pinigais. Jis mirė 1926 m. Palaidotas senosiose Vilkijos kapinėse73. Iš Padauguvos kaimo pasižymėjo knygnešių Šklenikų šeima, net keli jos nariai platino draudžiamus lietuviškus spaudinius. Jo- nas Šklenikas, gimęs 1847 m., sulaikytas Pašvenčio muitinėje, nes vyžoje buvo paslėpęs 1 lietuvišką knygą. Už tai jis gavo 7 dienas arešto policijos areštinėje74. Jo brolis Juozas Šklenikas, gimęs 1830 m., sulaikytas iš Mažosios Lietuvos nešęs 9 lietuviš- kas knygas. Jis buvo pristatytas į Jurbarko muitinę ir apklaustas su kartu ėjusiu Antanu Marcinkevičiumi iš Vilkijos75. Ypač daug draudžiamos spaudos išplatino Petras Šklenikas, pauparis. Jis nuo pat spaudos draudimo panaikinimo po Vilkijos kraštą ne- šiojo lietuviškus elementorius, maldaknyges, šventus paveikslė- 18 MOKSLO DARBAI / ISTORIJA

Svarbus knygnešystės centras Batniavoje buvo knygnešių Iki spaudos draudimo panaikinimo Dainos choro pasirodymai Andriuškevičių namai. Į šią veiklą gan anksti įsitraukė Benedik- buvo daugiau ar mažiau uždaro pobūdžio. Lietuviams atgavus tas Andriuškevičius, Petro, gimęs 1866 m. Batniavoje. Drau- spaudos laisvę, palengvėjus kultūrinei veiklai, iškart pagausėjo džiamos spaudos jis vykdavo parsigabenti į Mažąją Lietuvą lietuvių choristų gretos. ir ją pristatydavo ne tik į savo gimtąją vietovę, platino Vilkijos Nuo 1953 m. Paštuvoje klebonavo kunigas, buvęs draudžia- apylinkėse, bet ir kitapus Nemuno – tiekdavo Zapyškio kuni- mos lietuviškos spaudos platintojas Juozapas Vailokaitis, su- gams. Pasak B. Kaluškevičiaus ir K. Misiaus, bendradarbiavo grįžęs iš Sibiro tremties. Buvo baigęs Marijampolės gimnaziją. su knygnešiu Jonu Paukščiu, su kuriuo susipažino Tilžėje, kur Dar besimokydamas Seinų kunigų seminarijoje, nuo 1897 m. drauge vykdavo pas spaustuvininkus O. Mauderodę ir J. Šenkę jis priklausė slaptai lietuvių klierikų organizacijai Šaltinis, kuriai draudžiamų lietuviškų leidinių. Buvo pasienio apsaugos perse- nuo 1900 m. vadovavo. Buvo įsteigęs klierikams slaptą lietu- kiotas ir sužalotas, 5 mėnesius sirgo82. višką bibliotekėlę, platino draudžiamus lietuviškus laikraščius. B. Andriuškevičiui talkino jo žmona Paulina (g. 1870 m.). 1920 m. buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. 1941 m. ištremtas į 1888 m. ištekėjusi už Benedikto, ji platindavo jo pargabentus Sibirą. Palaidotas Paštuvos kapinėse. lietuviškus laikraščius ir knygas. Nunešdavo pagal nurodytus L i t e r a t ū r a adresus arba padėdavo (paslėpdavo) nurodytose vietose. Vie- nas spaudos gavėjų buvo Pranas Lukšaitis, gyvenęs Netonyse. 1. Adomaitis A. Vilkijos P. Cvirkos vidurinės mokyklos istorija. 1919– 1975 m. 1976. B. Andriuškevičienė lietuviškus leidinius taip pat platino Rau- 2. Balevičienė M. Daraktorių bibliografinis žodynas. Diplominis darbas. dondvaryje ir Kaune. Vėliau su vyru ji gyveno šiame mieste, Jo- Kaunas, VVU, Vakarinis fakultetas, 1971. Kauno švietimo istorijos mu- navos gatvėje, II take, Nr. 883. ziejaus archyvas, p. 69. Batniavoje, kaip ir Kriemaloje, Kauno mieste, lietuviškas kny- 3. Daugirdas Algimantas. Svarbiausių 1863–1864 m. sukilimo Lietuvoje mūšių vietos. Kaunas, Vytauto Didžiojo karo muziejus, 2014. gas platino ir knygnešys Vincas Monkevičius, Antano, gimęs 4. Gustaitis M. Basanavičius ir „Aušra“. Kaunas, 1927. 1836 m. B. Kaluškevičiaus ir K. Misiaus liudijimu, 1884 m. rug- 5. Jablonskis K. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. Vilnius, Mintis, 1973. pjūčio 30 d. jis buvo sulaikytas Pašvenčio muitinės užkardoje 6. Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864– 1904. Vilnius, Diemedis, 2004, p. 287. (Jurbarko r.). Pas jį rastos 3 lietuviškos knygos, paslėptos vyžo- 7. Katakombos, 1991, Nr. 21. se. Tiesė Kauno apygardos teismas84. 8. Kraštotyra, Vilnius, 1975. Paštuva – kaimas dešiniajame Nemuno krante, 1 km į vaka- 9. Knygnešys. 1864–1904. Sudarytojas Petras Ruseckas. I tomas. Kau- rus nuo Batniavos. Jis išsidėstęs Nemuno slėnyje, viršutinėje nas, 1936. 10. Knygnešys. Sudaryt. A. Ruseckas. II tomas. Kaunas, 1932. terasoje, besiribojantis su senu lietuvišku Tolivardžių kaimu. Tai 11. Lebedys J. Mikalojus Daukša. Vilnius, 1963. labai sena vietovė, jau 1364 m. minima istoriniuose šaltiniuose – 12. Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų ins- Vygando Marburgiečio kronikoje. XVI a. Paštuvoje buvo dvaras, titutas, 2004 13. Lietuviškos pasakos. 2 d. Sudaryt. J. Basanavičius. Shenandoah, Pa, kurį valdė didikai Karpiai. Paštuvoje taip pat draudžiamas lietu- 1898. viškas knygas, tiekiamas Nemunu Andriaus Čižo, platino vietiniai 14. Merkys V. Knygnešių laikai. 1864–1904. Vilnius: Valstybinis leidybos kaimo žmonės, kurių pavardės liko neužfiksuotos85. Spėjama, centras, 1994. kad ši gyventojų grupė taip pat priklausė Sidabražolės draugijai. 15. Nezabitauskis Zabitis K. Eiliavimas liežuvyje lietuviškai-žemaitiškame. Kaunas, 1931. Paštuvoje 1903 m. įvyko slaptas Dainos choro, kurį subūrė 16. Plentaitė A. Asmeninis archyvas. Nepublikuotas rankraštis. Juozas Naujalis, koncertas-gegužinė. Juozas Naujalis, baigęs 17. Seredžius. Vilnius: Versmė, 2003. Varšuvos muzikos instituto vargonų klasę, nuo 1890 m. kurį laiką 18. Stepukonienė I. Švietimas Pakaunės krašte. Mokyklos ir mokytojai. Kaunas, Eurispauda, 2018. dirbo Vabalninko Biržų rajone vargonininku. Jau gyvendamas 19. Tiesa, 1994, Nr. 95. šiame miestelyje jis rado bendraminčių, su kuriais vaikščiojo 20. Valančius M. Namų užrašai. Vilnius: Baltos lankos, 2003. po kaimus ir užrašinėjo lietuvių tautosaką, kartu slapta platino 21. Vilkijos J. Juškų muziejaus archyvinė medžiaga. draudžiamą lietuvišką spaudą. Vėliau vargoninkaudamas Kau- N u o r o d o s no Arkikatedroje, Juozas Naujalis bendravo su lietuvių inteligen- 1 Adomaitis A. Vilkijos P. Cvirkos vidurinės mokyklos istorija. 1919– tais, subūrė chorą ir slaptai mokė dainuoti lietuviškas dainas, 1975 m. 1976, p. 6. siekdamas pritraukti kuo daugiau sulenkėjusių, nuo savo nacio- 2 Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų institu- nalinės kultūros ir kalbos nutolusių lietuvių. Viešai dainuoti lietu- tas, 2004, p. 123. viškai tuo metu buvo draudžiama. Choristai repetuodavo slapta 3 Stepukonienė I. Švietimas Pakaunės krašte. Mokyklos ir mokytojai. Kau- miške arba kitose slaptavietėse. Nepaisant caro administracijos nas: Eurispauda, 2018, p. 22. 4 Ten pat, p. 21. draudimų, 1899 m. pradėti rengti slapti lietuviškų dainų vakarai 5 Ten pat. Kaune ir Pakaunėje. 1900 m. Veršvų miške, prie Kauno, įvyko 6 Jablonskis K. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. Vilnius: Mintis, 1973, p. 53. pirmas toks vakaras-gegužinė, kuriame dalyvavo būrys žmonių. 7 Ten pat, p. 25. Tai buvo tarsi pasirengimas didesniam pasirodymui. J. Naujalio 8 Lebedys J. Mikalojus Daukša. Vilnius, 1963, p. 21. paruoštas choras savo repertuare turėjo gražių lietuviškų dainų, 9 Stepukonienė, minėt. veikal., p. 28. jis pasivadino Dainos vardu – tai buvo pirmasis lietuvių choras. 10 Gustaitis M. Basanavičius ir „Aušra“. Kaunas, 1927, p. 13. 1903 m. gegužės 13 dieną Paštuvoje surengta pirmoji vieša 11 Nezabitauskis Zabitis K. Eiliavimas liežuvyje lietuviškai-žemaitiškame. Dainos gegužinė. Sulenkėjęs Kauno vyskupas G. Cirtautas cho- 1931. 12 Valančius M. Namų užrašai. Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 324–325. ro vadovui J. Naujaliui uždraudė joje dalyvauti, todėl, be tautinių 13 Mikalauskas P. Kartuvių kalnelis prašneko. Kraštotyra. Vilnius, 1975, p. 86 šokių, choras padainavo keletą lietuviškų dainų be dirigento . 170–171. 19 MOKSLO DARBAI / ISTORIJA

14 Daugirdas A. Svarbiausių 1863–1864 m. sukilimo Lietuvoje mūšių vie- 66 Kaluškevičius, Misius, minėt. veikal., p. 237. tos. Kaunas, Vytauto Didžiojo karo muziejus, 2014, p. 51. 67 Ten pat, p. 322. 15 Ten pat, p. 52–53. 68 Ten pat, p. 392. 16 Mikalauskas, minėt. veikal., p. 170. 69 Balevičienė M. Daraktorių bibliografinis žodynas. Diplominis darbas. 17 Ten pat, p. 171. Kaunas, VVU, Vakarinis fakultetas, 1971. Kauno švietimo istorijos muzie- 18 Juozapavičius P. Šviesi asmenybė lietuvių kultūros istorijoje. Nepubli- jaus archyvas, p. 69. kuotas rankraštis. Kauno švietimo istorijos muziejaus archyvo medžiaga. 70 Kaluškevičius, Misius, minėt. veikal., p. 282. 19 Klimka L. Minint dainų rinkėjo A. Juškos 200 m. gimimo sukaktį //http:// 71 Mikalauskas-Antalkis. Angelai knygnešiams atveria dangaus vartus. lituanistusamburis.lt/libertas-klimka-minint-dainu-rinkejo-kun-antano- Katakombos. 1991, Nr. 21, p.14. juskos-200-aja-gimimo-sukakti/. Peržiūrėta 2020-02-21. 72 Ten pat. 20 Juozapavičius, minėt. veikal., p. 2. 73 Kaluškevičius, Misius, minėt. veikal., p. 272. 21 Ten pat. 74 Ten pat, p. 469. 22 Ten pat, p. 4. 75 Ten pat. 23 Ten pat, p. 9. 76 Ten pat, p. 469. 24 Vilkijos J. Juškų muziejaus archyvinė medžiaga. 77 Ten pat, p. 31. 25 Mikalauskas, minėt. veikal., p. 171. 78 Ten pat, p. 30. 26 Dabar – Vilniaus g. Nr. 4. 79 Ten pat, p. 362. 27 Juozapavičius, minėt. veikal., p. 5. 80 Ten pat, p. 539. 28 Klimka, minėt. veikal. 81 Mikalauskas, minėt. veikal., p. 170. 29 Juozapavičius, minėt. veikal. 82 Kaluškevičius, Misius, minėt. veikal., p. 29. 30 Klimka, minėt. veikal. 83 Ten pat, p. 29. 31 Juozapavičius, minėt. veikal., p. 2. 84 Ten pat, p. 324. 32 Tolutienė B. Antanas Juška. Tiesa, 1994, Nr. 95, p. 10. 85 Stasio Povilaičio liudijimas autorei 2015-06-15. 33 Ten pat. 86 https://www.muzikusajunga.lt/zurnalas/muzikos-barai-39/lietuviskoji-dai- 34 Kam laiškas adresuotas, nežinia. na-nuo-ausros-gadynes-ligi-siu-dienu. Peržiūra per internetą: 2019-10-20. 35 Juozapavičius, minėt. veikal., p. 7. 36 Klimka, minėt. veikal. HISTORY. SCIENTIFIC RESEARCH WORK 37 Aldonos Plentaitės asmeninis archyvas. Nepublikuotas rankraštis. 38 1904 m. Kauno gubernatūra jį pristatė bausmei į Vilniaus generalgu- bernatūrą už lietuviškos spaudos platinimą. Merkys V. Knygnešių laikai. Inga Stepukonienė 1864–1904. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1994, p. 194. 39 Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864– LITHUANIAN PRESS BAN IN THE TOWN OF VILKIJA 1904. Vilnius: Diemedis, 2004, p. 287. AND ITS ENVIRONS 40 Plentaitė, minėt. veikal. Summary 41 Kaluškevičius, Misius, Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, minėt. veikal., Vilkija region has long been famous for its educational traditions. There p. 34. was already a parish school in the town in the 16th century, which had 42 Ten pat. students with some breaks until the middle of the 19th century. The 43 Ten pat. Lithuanian uprising of 1863–1864 had a significant impact on the lives 44 Ten pat, 209. of the people of the region: many locals who became participants in the uprising suffered brutal repression or were killed; the population was 45 Knygnešys. 1864–1904. Sudarytojas A. Ruseckas. II tomas. Kaunas, oppressed by the ban on the Lithuanian press. 1936, p. 166. From 1864, an active movement against the tsarist press ban began 46 Ten pat, p. 166. in the town of Vilkija and its environs. There were secret Lithuanian 47 Ten pat, p. 167. schools in the town, to whom book smugglers supplied books. The 48 Ten pat, p. 168. illegal Lithuanian press was constantly transported on the Nemunas 49 Knygnešys. 1864–1904. Sudarytojas Petras Ruseckas. I tomas. Kau- River, mainly by a rafter from Vilkija Andrius Čižas, who was assisted nas, 1936, p. 166. by the Petraičiai brothers from Vilkija environs. Lithuanian newspapers 50 Ten pat, p. 169. and books supplied by them from Lithuania Minor were very secretly distributed in Vilkija, Padauguva, Kriemala, Antalkiai and Batniava, where 51 Ten pat, p. 158. book smugglers belonging to the same Sidabražolė organization lived 52 Stasiaus Lukošiaus, gyv. Motiškių kaime, liudijimas autorei 2001-10-06. and worked. The most prominent of them were Antanas Palubenskas, his 53 Knygnešys, t. II, ibid, p. 162–163. daughters Elžbieta and Magdalena Palubenskaitė, Regina Antanavičienė 54 Ten pat, p. 158. and Kazys Liutkus. Priest Antanas Juška deserved a lot by awakening 55 Ten pat. the national self-consciousness of the people of this region, writing down 56 Ten pat, p. 161. thousands of Lithuanian national songs and publishing their collections. Jonas Kumetis and Pranas Virakas, book smugglers and secret teachers, 57 Ten pat, p. 162. were also active in Vilkija-Seredžius-Veliuona area. Jonas Kumetis’ 58 Ten pat. musical choral activities had a great influence on the linguistic and 59 Ten pat, p. 160. patriotic education of the people of this region. 60 Ten pat, p. 161. 61 Ten pat, p. 163. 62 Merkienė I. R. P. Virako lokalinės kultūrinės patirties ištakos. Seredžius. Inga Stepukonienė, doc., dr. Vilnius: Versmė, 2003, p. 657. Vilniaus universitetas, Kauno fakultetas, 63 Virakas P. Seredžius, jo apielinkės, papročiai pabaigoje devynioliktojo Kalbų, literatūros ir vertimo studijų institutas šimtmečio, minėt. veikal., p. Muitinės g. 8, LT-44280, Kaunas 64 Ten pat, p. 668. 65 Lietuviškos pasakos. 2 d. Sudaryt. J. Basanavičius. Shenandoah, Pa, Gauta 2020 04 20 1898, p. 115–126. Atiduota spausdinti 2020 05 10