Valstybinis mokslinio tyrimo institutas GAMTOS TYRIMŲ CENTRAS

Valentinas Baltrūnas

Ledyno dvelksmas: GRENLANDIJA IR LIETUVA

VILNIUS 2018 2

Knygą recenzavo prof. habil. dr. Algimantas Česnulevičius (Vilniaus universitetas)

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

ISBN 978-9986-443-95-7 © Valentinas Baltrūnas, 2018 © Gamtos tyrimų centras, 2018 3

Turinys

Pratarmė...... 4 I dalis. KODĖL GRENLANDIJA?...... 6 Akmens kelionė į Lietuvą...... 6 Apie ledyno moreną...... 14 Kas kūrė krašto paviršių?...... 16 II dalis. DIDŽIAUSIOJE PASAULIO SALOJE...... 25 Grenlandija: bendri bruožai...... 25 Grenlandija – Baltikos žemyno kaimynė...... 27 Ledyninis skydas...... 30 Pirmieji Grenlandijos gyventojai ...... 32 Pirmosios kelionės į ledyninį skydą...... 37 Pirmoji ekspedicija į Grenlandiją...... 45 Pagaliau žemyninio ledyno šalyje...... 45 Ledynas – darbininkas...... 51 Ten, kur šeimininkauja vanduo ir vėjas...... 56 Kangia fiordas – ledkalnių „gamybos cechas“...... 61 Grenlandija – Žalioji sala? Gamtosauginis aspektas...... 65 Antroji ekspedicija į Grenlandiją...... 71 Trys reportažai apie ekspediciją prie Grenlandijos ledynų ...... 71 Nusimetanti ledo šarvus ...... 73 Ledyninio reljefo susidarymo ypatumai ...... 81 Katastrofiškas prieledyninio ežero ištekėjimas...... 89 III dalis. Žvilgsnis į Lietuvą...... 95 Ledkalniai Lietuvoje ir kilusios abejonės ...... 95 Ar būta Lietuvoje ledyno šuolių?...... 101 Kodėl keičiasi klimatas?...... 104 Kaip gyventa vėlyvajame ledynmetyje?...... 107 Padavimų liudijimai apie senąją gamtą...... 113 Kur įrengti piliakalniai?...... 119 Keli žodžiai pabaigai...... 124 Naudota literatūra ...... 125 4

Pratarmė

Nepaisant kuklių žinių apie Grenlandiją, gilesnį įspūdį apie šią šalį mokykliniais metais paliko JAV tapytojo, grafiko, knygų iliustratoriaus, keliautojo ir rašytojo Rokvelo Kento (Rockwell Kent, 1882–1971) paveikslų reprodukcijos. Savita tapyba ir rūstūs Grenlandijos gamtovaizdžiai ilgam įstrigo atmintyje. Ir kai po daugelio metų teko rengti straipsnį apie kelionę į didžiausią pasaulio salą mokslo populiarinimo žurnalui, pirmoji kilusi mintis buvo įdėti R. Kento šios salos kalnų peizažą... O štai po dvylikos metų vėl atsirado galimybė tai pakartoti... Tik šiandien Skaitytojui pristatau ne straipsnį, o knygą – „Ledyno dvelksmas: Grenlandija ir Lietuva“, kuri supažindina visuomenę, ypač jaunimą, su tolimosios ledynų šalies – Grenlandijos ir mūsų Lietuvos gamtos raidos panašumu bei jos tyrimo ypatybėmis. Knyga skiriama visiems besidomintiems gamta, ypač jos negyvąja dalimi (kalnais, ledynais, upėmis ir pan.), taip pat sudėtinga jos raida, netikėtais mokslinio pažinimo vingiais, tolimomis ekspedicijomis bei jų metu atliekamais moksliniais tyrimais. Dažnai girdime, kad Lietuvą, taip pat ir visą šiaurinę Europos dalį ne kartą dengė kelių kilometrų storio ledo šarvas (skydas), kuris tirpdamas ir atsitraukdamas į šiaurę kūrė dabartinį žemės paviršių. Kaip tai vyko, kokie procesai tuo metu karaliavo mūsų krašte, ar žmonės galėjo tai matyti? Vienintelis kelias atsakyti į šiuos klausimus, tai nuvykti į kraštą, kur tokie pat procesai vyksta šiandien, patiems juos pamatyti, suprasti jų mastą ir intensyvumą, ledyno kuriamų žemės paviršiaus formų susidarymo būdus ir šias žinias panaudoti rekonstruojant vėlyvojo ledynmečio laikus Lietuvoje. O toks kraštas, kurį ir šiandien dengia milžiniški ledo šarvai, kaip kadaise dengė visą Šiaurės Europą, yra tik Antarktidoje ir Grenlandijoje. Tad teko Lietuvos mokslininkams leistis į tolimą kelionę, į Grenlandiją... Knygą sudaro trys dalys. Pirmojoje bandoma paaiškinti, kodėl gamtininkus sudomino Grenlandija, kas jungia šią salą ir Lietuvą. Svarstoma – kas, kada ir kaip sukūrė dažnai akmenuotą ir smagiai kalvotą mūsų krašto paviršių (reljefą). Iškilusių klausimų sprendimui siūloma vadovautis metodologiniu aktualizmo principu gamtotyroje ir keliauti ten, kur panašūs procesai, kurie kažkada suformavo mūsų reljefą, vyksta ir šiandien. Antroji knygos dalis skiriama didžiausios pasaulyje salos apibūdinimui, pirmiesiems jos ledyninio skydo tyrėjams A. Vegeneriui (A. Wegener), F. Nansenui (F. Nansen), K. Rasmusenui (K. Rasmussen) ir kitiems, taip pat Lietuvos mokslininkų dviems trumpalaikėms ekspedicijoms šioje saloje, aprašant procesus, vykstančius ledynuose ir šalia jų – klostomas vadinamąsias morenas ir kuriamas reljefo formas, dažnai labai panašias į sutinkamas Lietuvoje, įspūdingą ledkalnių susidarymą ar katastrofišką, baimę keliantį prieledyninio ežero ištekėjimą. Trečioje knygos dalyje vėl atsigręžiama į Lietuvą – gretinami galimi panašūs reiškiniai mūsų krašte ir Grenlandijoje, aptariamos sudėtingos nūdienos gamtotyros problemos, klimato kaitos priežastys, pirmųjų Lietuvos gyventojų mitologiniai liudijimai. Knyga gausiai iliustruota Grenlandijos fotonuotraukomis, vienu kitu vaizdeliu iš 5

Lietuvos, taip pat žemėlapių iškarpomis bei kitokiomis geologinio pobūdžio iliustracijomis. Na, o spalvotose užsklandėlėse pateikiama papildoma mokslinė informacija, spaudos reportažų ir ekspedicijų dalyvių prisiminimų fragmentai. Skaitytojas netruks pastebėti, kad visa dėstoma medžiaga pateikiama iš tyrėjo pozicijų. Kai kurios knygoje išsakytos mintys jau ne kartą buvo aptartos spaudoje, ką parodo naudotos literatūros sąrašas ir citatos, tik šį kartą kai kurie teiginiai labiau moksliškai argumentuoti, o iš kai kurių beliko tik „ragai ir nagai“. Gamtoje vykstančių reiškinių aiškinimas paremtas vienokiais ar kitokiais, kartais kol kas nepakankamais, moksliniais tyrimais, reikalaujančiais vis grįžti ir grįžti prie tų pačių stebimų objektų. Šiokiu tokiu iššūkiu tapo noras atsikratyti mokslo bendruomenėje naudojamų tarptautinių terminų, pakeičiant juos lietuviškais. Žinoma, kiek tai įmanoma... Baigdamas pratarmę noriu nuoširdžiai padėkoti Gamtos tyrimų centro direktoriui akad. prof. Vincui Būdai už šios mokslo populiarinimo knygos išleidimą, šio Centro direktoriaus pavaduotojai mokslui dr. Miglei Stančikaitei už atidų rankraščio peržiūrėjimą ir vertingas pastabas, dr. Violetai Pukelytei už pagalbą rengiant knygą spaudai, Vilniaus universiteto profesoriui, kelionių bendražygiui Algimantui Česnulevičiui už atsiliepimą apie leidinio rankraštį ir pastabas. Taip pat noriu padėkoti artimiems savo bičiuliams – Tautvydui Galiniui, Vidimantui Kučui ir Gediminui Motuzai, stebėjusiems šios knygos rengimą ir sugalvojusiems jai pavadinimą.

R. Kentas „Lapkričio pradžia: Šiaurės Grenlandija“, 1933, aliejus, 86×112. (https://www.arthermitage.org/ Rockwell-Kent/Early-November-North-Greenland.html) 6

I dalis. KODĖL GRENLANDIJA?

Akmens kelionė į Lietuvą

Prabilus apie akmens atsiradimą mūsų kraštuose, pirmoji mintis, kuri daug kam kyla galvoje – dar vaikystėje girdėti ar skaityti padavimai apie „velnio neštus ir pamestus“ akmenis, pirmiausia, žinoma, apie garsųjį Puntuką prie Anykščių. Dar ilgiau pasvarsčius prisimenama, kad geografijos pamokose lyg ir buvo kalbama apie kažkokius ledynus, kurie į mūsų kraštą atvilko tuos galiūnus. Na, bet prie padavimų mes dar grįšime vėliau... Pagal žodynus akmenimis vadinami kietų uolienų atskiri gabalai. Toks supratimas atėjęs iš seniausių laikų, kai akmuo, greta medžio, upės ar ežero, ne vieną tūkstantmetį seniesiems gyventojams buvo įprastas kraštovaizdžio komponentas. Vėliau šiai sąvokai buvo priskirti statyboms naudoti uolienų luitai, brangieji mineralai (brangakmeniai), net svorio matai ar žmogaus vidaus organuose susidarę akmenėliai. Akmeniu dažnai pavadinama girnapusė, skiltuvas, galąstuvas. Dar vėliau taip vadinti kai kurie cheminiai junginiai (muilo šarmas), uolienų atmainos pagal spalvą ir panašiai. Su nuostaba ir pasididžiavimu šiandien žvalgomės į iš vietinių akmenų pastatytas mūsų senąsias viduramžių pilis Vilniuje, Kaune, Medininkuose, Trakuose ir kitur, į aukštyn besistiebiančias bažnyčias, malūnus, dvarų pastatus, aukštas tvoras. Akmens kietumas, sunkumas, pastovumas ir kitos savybės naudojamos gausioms vaizdingoms metaforoms tautosakoje, literatūrinėje ir šnekamojoje kalboje. Išliko daug nuostabių padavimų apie didžiuosius, mitologinius ar kuo nors kitu išskirtinius akmenis. Ko gero, galima tik pritarti ištikimo mūsų krašto akmenų tyrinėtojo profesoriaus Algirdo Gaigalo pastebėjimui, kad akmuo nuo seno yra tapęs Lietuvos gamtos identiteto dalimi (Gaigalas, 2006). Toliau kalbėsime apie akmenis, kaip juos dažniausiai suprantame šiandien, o būtent, kad paprastai tai yra ridenimo ar riedėjimo suapvalinti kietų uolienų gabalai, gamtininkų ir mokslininkų vadinami rieduliais (angl. – boulder, rus. – valun; валун). Tas uolienas rideno ir gerokai suapvalino jas vilkęs ledynas arba sraunus jo tirpsmo vanduo. Rieduliams priskiriami suapvalinti uolienų gabalai, kurių skersmuo didesnis nei dvidešimt centimetrų. Smulkesni akmenėliai vadinami gargždu ir žvirgždu. Riedulius paprastai sudaro įvairios kilmės uolienos, kurios savo ruožtu yra sudarytos iš tvirtai sukibusių įvairių mineralų grūdelių (kvarco, plagioklazo, lauko špato, žėručio, raginukės, magnetito ir daugybės kitų). Pačių uolienų kilmė trejopa: magminė, metamorfinė ir nuosėdinė. Magminės uolienos (granitas, dioritas, gabras ir kt.) susidaro iš magmos – Žemės gelmėse (mantijoje ir plutoje) esančio įkaitinto lydalo (Motuza, 2006). Metamorfinės (gneisas, amfibolitas, marmuras ir kt.) – yra antrinės, susidariusios iš magminių ar nuosėdinių uolienų, pakitus aplinkos slėgiui ir temperatūrai. Nuosėdinėms priskiriamos nelabai tvirtos uolienos, dažniausiai nusėdusios vandens aplinkoje (jūroje, ežere, upėje, pelkėje), taip pat susidariusios pustant vėjui, klostant jas ledynui ir pan. Žinomiausios iš jų – klintis, kreida, mergelis, dolomitas, gipsas, smiltainis, molis ir daug kitų. 60,5 procentų Lietuvoje randamų riedulių sudaryti iš magminės kilmės uolienų, 39,3 – iš metamorfinės ir tik 0,2 iš nuosėdinės kilmės uolienų (Linčius, 1980). Pastarosios, būdamos minkštos, trapios ir 7

Įžymiausias Lietuvos akmuo – Puntukas (Anykščių r.)

Puntuką sudarančio Vyborgo rapakivio ovoidinė struktūra 8

Didžiausias Lietuvos riedulys prie Puokės (Skuodo r.), 1987 m.

Paslaptingų akmenų grupė prie Lopaičių piliakalnio (Tverų sen., Rietavo r.) 9

Iš riedulių sumūryta Onuškio bažnyčia (Trakų r.), 2008 m.

Daug riedulių panaudota Medininkų pilies statybai (Vilniaus r.), 2008 m. 10 birios, neištveria ilgesnės kelionės su ledynais – sutrupa į smulkias nuolaužėles ir tampa ledyninių nuogulų dalimi. Norint atsakyti į klausimą, iš kur ir kaip mūsų ir gretimuose kraštuose atsirado rieduliai, verta pradėti nuo trumputės istorinės apžvalgos. Jau prieš kelis šimtmečius Europos šalių gamtininkus domino vienos ar kitos vietovės geologinei sandarai visai nebūdingų, riedulių pavidalo uolienų paplitimas. Tuo metu vyravusi diliuvinė (lot. diluvialis – tvanas) hipotezė tokį riedulių paplitimą aiškino jų išnešiojimu pasaulinio tvano vandenimis. Vėliau iš Škotijos kilusio žymaus gamtininko Čarlzo Lajelio (Charles Lyell) darbų (1830–1833) dėka atsiradusi drifto (dreifo) hipotezė aiškino, kad šiaurinėje Europos dalyje riedulius išnešiojo ir paliko ledkalniai (aisbergai), dreifavę šią teritoriją sėmusiame ledjūryje. Č. Lajelis buvo matęs rieduliais nusagstytus ledkalnius, plaukiojusius šiaurinėse jūrose. Jis suformulavo aktualizmo (lot. actualis – dabartinis) principą, kuris teigė, kad dabartinių procesų tyrimas gali būti panaudotas tolimos praeities pažinimui. Iš kitos pusės – tai buvo šioks toks senosios diliuvinės hipotezės modernizavimas. Panašių pažiūrų laikėsi Jelgavoje vokiečių šeimoje gimęs, vėliau Lietuvoje dirbęs žymus medikas ir gamtininkas Eduardas Eichvaldas (Eduard Eichwald). Būtent ledkalnių („lyčių“), plaukiojusių sekliose jūrose, įtaką jis manė esant svarbiausia formuojant Vilniaus krašto paviršių (Eichwald, 1830).

Aufgeschwemmtes Land. Užtvindyta žemė. Das Aufgeschwemmte Land zeichnet sich, Užtvindyta (užlieta) žemė pasireiškia kaip als letzter Niederschlag aus dem allgemeinen paskutinis pasaulinio tvano pliūpsnis, daugiausiai Gewässer, meist durch eine Mischung von per mišinį įvairiaspalvio smėlio, molio ir mergelio, vielfarbigem Sande, Lehm und Mergel aus, die oft kurie dažnai būna tarpusavyje susimaišę ir mit einandcr gemengt und durch Kohlenstoff stark anglinga medžiaga stipriai nudažyti. Dėl ko juoda gefärbt erscheinen, wodurch das eigene schwarze ar ruda smėlio spalva atsiranda. Visur jame daug oder braune Aussehen des Schlemmsandes gargždo ir titnagų, o taip pat stambių granito ir entsteht. Es enthält überall eine Menge der kitų senųjų uolienų blokų, riedulių pavidalu; verschiedensten Kiesel- und Feuersteine, so ypatingai būdingos užtvindytoms žemėms wie zuweilen ungeheure Blöcke von Granit und didžiulių senovės sausumos gyvūnų gausios andern ältern Gebirgsmassen als Gerölle; was das liekanos, nuo dramblių, raganosių, tapyrų ir kt., aufgeschwemmte Land besonders auszeichnet, kurie randami įvairaus ilgio ir pločio, šalia kurių sind die vielen Reste von ungeheuren Landthieren būna įvairiausių jūros gyvūnų. der Vorwelt, von Elephanten, Rhinocerossen, Vertė Gediminas Motuza Tapiren, u. a., die sich unter allen Längen- und Breitengraden finden, ja zuweilen neben sich die Pastaba: E. Eichvaldo minimos dramblių sonderbarsten Seethierreste enthalten. liekanos, greičiausiai, yra mamutų (V. B.). Iš: Eichwald E. Naturhistorische Skizze von Lithauen, Volhynien und Podolien in geognostisch- mineralogischer, botanischer und zoologischer hinsicht. Wilna, 1830, 96–97 p.

Maždaug tuo pačiu metu Šveicarijoje, Norvegijoje ir kitur pamažu kaupėsi duomenys apie buvusių didelių apledėjimų pėdsakus. Visų pirma, tai teritorijoje randami, jai nebūdingų uolienų rieduliai, atvilkti iš kitų, dažnai tolimų kraštų, ant kurių neretai išlikę ledyno palikti lygiagretūs įbrėžimai (štrichai). Į mokslo istoriją pateko 1837 metų liepos 26-oji, kai Šveicarijos gamtos draugijos kasmetinėje konferencijoje vykusioje Našatelyje, 11

Luisas Agasizas (Louis Agassiz) pateikė įrodymus apie senuosius didžiulius apledėjimus (Guobytė, 2011). Su L. Agasizu vėliau bendravęs E. Eichvaldas, 1853 metais pripažino, kad bent jau Šiaurės Estijoje tikrai būta aktyvaus ledyno (Raukas, 2006). Na, o 1864 metais po Oto Torelio (Otto Torell) pranešimo Stokholmo karališkoje draugijoje apledėjimo teorija buvo galutinai pripažinta.

Puntuko brolio (Šventupio) riedulys prie Anykščių su gerai matomu ledyno nugludintu ir subraižytu vienu šonu

Estijos ledynines nuogulas tyrinėjęs Karlas Fridrichas Šmidtas (Carl Friedrich Schmidt) ir Lietuvoje darbavęsis Konstantinas Grevinkas (Constantin Grewingk) kurį laiką taip pat laikėsi dreifo hipotezės pozicijų. Tačiau netrukus ir K. F. Šmidtas (1865–1869), ir K. Grevinkas (1879) savo mokslo darbuose riedulingus priemolius aprašė jau kaip ledyninės kilmės nuogulas. Vėliau Lietuvos paviršių tyrinėję Georgas Berentas (George Berendt) (1870), Antanas Giedraitis (Anton Giedroyć) (1878, 1895), Aleksandras Inostrancevas (Александр Иностранцев) (1891), Juzefas Semiradskis (Józef Siemiradzki) (1891) ir kiti tyrinėtojai jau tvirtai laikėsi apledėjimų teorijos pozicijos. Tam didelės įtakos turėjo Piotro Kropotkino (Петр Кропоткин) darbas (1876) apie ledyninį periodą. Paminėtinas ir vienas įdomus mokslinio pažinimo „viražas“. Ką tik aprašytam ledyninės nuostatos įsigalėjimui didelės įtakos turėjo tas pats Č. Lajelio pasiūlytas aktualizmo principas, kurio dėka anksčiau buvo įsivaizduojamas ledjūris su plaukiojusiais ledkalniais šiaurinėje Europos dalyje. Apie tai dar ne sykį kalbėsime... Taigi, glacialistinių (lot. glacialis – leduotas, ledlaikis) pažiūrų įsigalėjimas skatino tyrinėti riedulius, kurie liudijo ledynų paplitimą ir jų slinkimo kelius. Pastebėta, kad kai kurių Fenoskandijos (teritorija, apimanti Skandinavijos ir Kolos pusiasalius, Suomiją ir Kareliją) vietovių paviršiuje esančių uolienų atplaišos sutinkamos piečiau esančiuose 12 regionuose. Tokie atpažinti rieduliai buvo pavadinti eratiniais (Lietuvoje – vedančiaisiais arba būdingaisiais). 1911 metais Suomijos mokslininkas Jakobas Sederholmas (Jakob Sederholm) sudarė ir paskelbė žemėlapį, kuriame parodytos būdingųjų riedulių išnešiojimo kryptys, kurios tarsi „vėduoklė“ išsiskleidžia šiaurinėje Europos dalyje (Sederholm, 1911). Būdamas geras uolienų žinovas, savo darbe jis mini kai kuriuos būdinguosius riedulius, prancūziškai juos vadindamas „uolienomis-gidais“ (roche guide). Tarp jų ir granito atmaina – Vyborgo rapakivis, kuris paplitęs pietrytinėje Suomijoje, pietvakarinėje Karelijoje bei Vyborgo krašte, esančiame į šiaurės vakarus nuo Sankt Peterburgo. Ši uoliena sudaro mūsų garsųjį Puntuko riedulį.

J. Sederholmo sudarytas Europos žemyninio apledėjimo ir Fenoskandijos būdingųjų riedulių išnešiojimo žemėlapis (Sederholm, 1911)

Panašų, bet tikslesnį būdingųjų riedulių žemėlapį Lietuvos teritorijai sudarė geologas Rimvydas Tarvydas, jį vėliau tikslino Algirdas Gaigalas. Kartu su Estijos ir Latvijos geologais buvo nustatyta, kad Baltijos šalyse paplitę rieduliai yra sudaryti iš Smolando, Stokholmo ir Upsalos granitų, Baltijos dugno uolienų, Dalarnės ir Hoglando porfyrų, Botnijos porfyrų ir granofyrų, Alandų salų, Pietvakarių Suomijos, Vyborgo uolienų (Viiding ir kiti, 1971). Žinoma, per pastarąjį pusšimtį metų Fenoskandijos kristalinių uolienų pažinimas gerokai pažengė į priekį, todėl peržiūrėjimo laukia ir senstelėjusi būdingųjų riedulių klasifikacija. 13

Geologinis kontekstas. Ką tik pateikta informacija liudija apie ilgą mūsų riedulių kelionę iš Fenoskandijos kraštų. Tačiau tai nerodo, kad Lietuvoje visai nėra riedulius sudarančių uolienų. Jų yra, tik labai dideliame gylyje ir pasiekiamos jos tik gręžiniais. Viršutinė Žemės plutos dalis Lietuvoje ir gretimuose kraštuose primena sluoksniuotą pyragą, slūgsantį ant vadinamojo planetos kristalinio pamato, kuris pietinėje ir rytinėje Lietuvos dalyje yra kelių šimtų metrų gylyje, o vakarų link gilėja iki 2–2,5 kilometro. Jis sudarytas iš proterozojaus eros (prieš 570 mln. metų) magminių ir metamorfinių uolienų, virš kurių slūgso nuosėdinių uolienų danga, sudaryta iš paleozojaus, mezozojaus ir kainozojaus erose suklostytų, dažniausiai jūrinių sluoksnių. Kristalinis pamatas, Lietuvoje apsaugotas nuosėdinių uolienų dangos, kitame Baltijos krante (Švedijoje, Suomijoje, kai kuriose Baltijos salose) yra išniręs į dienos šviesą. Slinkdami ledynai būtent ten ir ardė kristalinio pamato uolienas, vilko jas, rideno jų atplaišas į mūsų krašto pusę. Nustatyta, kad per pastaruosius 700 tūkstančių metų Lietuvą ir gretimas šalis didžiųjų apledėjimų skydai dengė ne mažiau kaip šešis–septynis kartus. Jie tirpo, palikdami riedulingus ledyninio priemolio sluoksnius, tarp jų ir viršutinį, kuris sudaro dabartinį Lietuvos paviršių. Saugomi rieduliai – gamtos paminklai. Praėjusiame šimtmetyje, ypač jo antroje pusėje, intensyvi žemių melioracija bei agrarinių plotų didinimas, statybos darbų plėtojimas ir kelių tiesimas gerokai sumažino natūralius žemės plotus, tarp jų ir riedulingus. Todėl buvo susigriebta ateičiai išsaugoti kai kuriuos likusius natūralius riedulynus, paskelbiant juos draustiniais. Tarp jų Šauklių, Kulalių, Igarių, Erlėnų, Žalvarių, Vajelių, Stabulankių, Indubakių, Buožių, Navakonių riedulynai (Linčius, 1994). Patys stambiausi ir išvaizdžiausi rieduliai, išmarginti paslaptingais ženklais ar įamžinti padavimuose yra įteisinti kaip geologiniai gamtos paminklai. Tarp jų patys didžiausi: Puokės (Barstyčių) akmuo (Skuodo r.), Puntukas (Anykščių r.), Kriaučiaus (Valeikių) akmuo (Kelmės r.), Vištyčio akmuo (Vilkaviškio r.), Mokas (Ukmergės r.), Daubos kūlys (Kretingos r.), Gaidys (Jonavos r.), Šilalės kūlys (Skuodo r.), Gudirvių akmuo (Šilalės r.), Velnio (Švendubrės) akmuo (Varėnos r.), Skirtinio akmuo (Raseinių r.), Vosgėlių akmuo (Utenos r.), Didysis Dzūkijos (Vangelionių) akmuo (Alytaus r.). Tai nėra galutinis didžiausių riedulių sąrašas (Baltrūnas, 1989; Gaigalas, 1999). Jis bus koreguojamas atradus naujus galiūnus, taip pat tikslinant jau žinomų riedulių išmatavimus, ypač po žeme esančią jų dalį. Apie garsiausią Lietuvos galiūną – Puntuką – daugelį metų laikytą pačiu didžiausiu mūsų krašte, verta pateikti daugiau įdomios geologinės informacijos. Puntukas yra kairiajame Šventosios krante, apie 120–130 metrų nuo upės, jos suplautoje terasoje, prie pat slėnio šlaito, netoli Dvaronių kaimo. Puntuko kaip riedulio amžius – 24–15 tūkstančių metų. O štai uoliena, iš kurios jis sudarytas, turi apie 1,65–1,62 mlrd. metų. Riedulio ilgis – 7,54 metro, plotis – 7,34 metro, matomas aukštis virš žemės – 5,7 metro (Linčius, 1994). Puntuko tūris yra apie 155–160 kubinių metrų, o svoris – per 400 tonų (Baltrūnas, 1989). Pagal mineralų sudėtį ir proporcijas šį riedulį sudaranti uoliena – rausvas amfibolinis biotitinis granitas, o jo struktūra – tai rapakivis (suomiškai rapakivi – „supuvęs“, trupantis akmuo), kuriam būdinga porfyriška struktūra, t.y. stambūs ortoklazo apvalūs kristalai (ovoidai) apaugę plagioklazu. Ši uoliena panaši į vadinamąjį Vyborgo rapakivį, kuris susidarė vidurinio proterozojaus eroje iš skystos granitinės magmos. Panašių žinių galima pateikti apie kiekvieną mūsų krašto riedulį. Tik reikia atidžiau įsižiūrėti į jo struktūrą, palyginti su uolienų etalonais, esančiais kolekcijose, galbūt, patyrinėti pro mikroskopą. 14

Apie ledyno moreną

Skaitytojas pastebėjo, kad kartais yra minimos ledyninės kilmės nuogulos. Ką tik trumpai apibūdinti rieduliai yra susiję su visu ledyno paliktų nuogulų kompleksu. Šiam kompleksui priklauso paties ledyno suklostyti, sustumti ar išslėgti dariniai, kurie tradiciškai vadinami moreniniais, taip pat jo tirpsmo vandens suklostytos nuosėdos. Šalia ledyno tekantis jo tirpsmo vanduo plyšiuose bei tuneliuose paprastai suklosto smėlį, žvirgždą, gargždą. Stovinčiame vandenyje (ledyno ežerėliuose ar prieledyninėse mariose) klostomas smulkus smėlis, aleuritas (dulkis), molis. Jau paminėti ledyno sustumti ar išslėgti dariniai – morenos, daug kam gal ir negirdėtas žodis, o jei ir girdėtas – tai ne visada suvokiama jo prasmė. Štai 1958 metais Toronte (Kanadoje) išleistas mūsų garsaus poeto Kazio Bradūno eilėraščių rinkinys vadinasi „Morenų ugnys“, kur šis žodis simbolizuoja labai tolimą mūsų krašto praeitį. Tuo tarpu Janinos Degutytės eilėraščio lakioje frazėje požeminio vandens versmę įsivaizduojame kaip „iš morenų trykštantį kraują“. Abi simbolinės prasmės teisingos ir mūsų tolesniam pasakojimui labai tinkamos. Na, o pagal įvairius žodynus morena (pranc. – moraine) – tai ledyno pernešta, sutrupinta ir nuguldyta medžiaga. Pirmasis šį terminą moksline prasme 1789 metais panaudojo šveicarų geologas, Alpių tyrinėtojas Horasas Benediktas Sosiūras (Horass Benedikt de Saussure). Pagal prasmę šis žodis reikštų „žemės pylimą“ ar „staigų šlaitą prie upės“. Pirmine moksline prasme terminas morena reiškė ledyno paliktą kalvą ar kalvagūbrį, sudarytą iš ledyno perneštos, sutrupintos, išmaišytos, bet neišrūšiuotos nuotrupinės medžiagos. Taigi, gamtininkai skiria „moreną“ kaip ledyno sukurtą reljefo formą ir „morenines nuogulas“, kurios tas reljefo formas sudaro. Užsienio kalbomis publikuotoje literatūroje tokios nuogulos dažniausiai vadinamos „tilu“ (angl. – till). Nuo seno ledynų morenos skirstomos į judančias (gyvąsias) ir nuguldytąsias (negyvąsias). Pirmosios yra betarpiškai susijusios su dar aktyviu ledynu ir kaupiasi ledyno priedugninėje dalyje, jo paviršiuje ir pakraščiuose. Nuguldytosios morenos pasilieka buvusio, jau ištirpusio ledyno vietoje. Jų gausu kalnų rajonuose. Tokios dabar yra Lietuvoje ir kitose kaimyninėse šalyse. Joms priklauso dugninė morena, dažnai sudaranti plačias morenines lygumas (pavyzdžiui, Vidurio Lietuvos ar Žiemgalos), taip pat kraštinės (šoninės ir galinės) morenos, kurios susidarė ledyno pakraštyje ir kurias žemės paviršiuje atpažįstame iš įvairaus dydžio kalvų bei kalvagūbrių. Tai, žinoma, labai schematiškas apibūdinimas. Kai kurias nuo seno atpažįstamas morenas aptarsime detaliau. Noriu plačiau papasakoti apie atskirą morenų tipą – dugninę moreną, kuri susidaro po ledynu, jo priedugninėje (pamatinėje) dalyje, ledynui dar slenkant į priekį. Kai ledynui ištirpus ši dugninė morena dar užklojama vieno–dviejų metrų storio biria nuogulų danga, susidariusia ledyno viduje, paviršiuje ir jo šlaituose, ši trinarė storymė jau vadinama pagrindine morena. Skirtumas tarp jų nėra esminis, daugiau formalus. Atsitraukdamas ledynas savo vietoje palieka daugiau ar mažiau išlikusį dugninės (ar pagrindinės) morenos sluoksnį, kuris sudaro riedulingų lygumų, dažnai ir kalvynų, pamatą. Ilgiau stovėjusio ledyno pakraštyje šis sluoksnis dažnai „suyra“, o atskiros dugninės morenos skeltės (plokštės) judančio ledyno būna iškeliamos į paviršių ir „įmontuojamos“ į pakraščio 15 kalvų bei kalvagūbrių struktūrą. Kartais dugninės morenos sluoksnį siaurais ruožais nugrauždavo plūdęs ledyno tirpsmo, o vėliau ir dabartinių upių vanduo.

Paskutiniojo apledėjimo palikta dugninė morena Kauno marių atodangoje (Kauno r.)

Paskutiniojo apledėjimo dviejų aktyvių stadijų palikti dugninės morenos sluoksniai (rusvas ir pilkšvas) Jiesios atodangos viršutinėje dalyje (Kauno r.) 16

Dviejų skirtingo amžiaus moreninių nuogulų kontaktas Nemuno krante prie Škėvonių netoli Birštono

Ledynų palikti ir plačiai paplitę dugninės morenos sluoksniai yra reikšmingi mūsų gyvenamosios gamtinės aplinkos komponentai. Visų pirma, tai mūsų kraštui būdingas gruntas, ant kurio klojami pastatų pamatai, kalami poliai, tiesiamos įvairios inžinerinės komunikacijos, įrengiami atliekų sąvartynai, naftos produktų bazės. Laimei, tai tvirtas gruntas, pasižymintis geromis fizinėmis-mechaninėmis savybėmis. Kadangi dugninė morena paprastai yra sudaryta iš tankaus moreninio priemolio, ji žinoma kaip gana patikima požeminio vandens sluoksnius nuo paviršinio teršimo izoliuojanti danga. Šiuo metu šešiasdešimt procentų geriamo požeminio vandens eksploatacinių išteklių Lietuvoje yra susiję su smėlingomis ir žvyringomis nuogulomis, kurių didelė dalis yra tarp nelaidžių moreninio priemolio sluoksnių.

Kas kūrė krašto paviršių?

Taigi, įsitikinus, kad mūsų aptinkami rieduliai yra ledynų išbarstytos „dovanėlės“, natūraliai kyla klausimas – kuo gi dar pasireiškė ledynų veikla mūsų krašte? Lietuvos, kaip ir gretimų šalių, paviršius didele dalimi susijęs su paskutiniojo ledynmečio reiškiniais. Šis ledynmetis pas mus vadinamas Nemuno vardu, kaimyninėje Latvijoje – Baltijos, Lenkijoje – Vyslos (Vistulos), Baltarusijoje ir Rusijoje – Valdajaus vardais. Skandinavijoje, Vokietijoje ir kai kuriose kitose šalyse prigijo Veichselio 17

(Weichsel) vardas. Paskutinysis Fenoskandijos ledynas buvo „okupavęs“ didžiulę teritoriją, kurios plotas, ko gero, ne mažesnis nei Grenlandijos... Ledynai į Lietuvos žemę įslinko dviejų didelių tėkmių trimis plaštakomis. Tai Baltijos tėkmės – Kuršių (Nemuno žemupio) ir Žiemgalių (Rygos) plaštakos, taip pat Karelijos– Suomijos tėkmės – Sėlių plaštaka, kuri dengė tik šiaurės rytinį Lietuvos pakraštį. Manoma, kad prieš 22–21 tūkstantį metų šio ledynmečio didžiausio išplitimo ledynai iš vakarų ir šiaurės pusės pasiekė senosios Ašmenos aukštumos, Eišiškių plynaukštės, taip pat Medininkų ir Buivydžių kalvynų papėdes Pietryčių Lietuvoje. Atslinkusių ledo srautų kryptys, etapiškas krašto nuledėjimas, kuris trumpam nutrūkdavo klimato atvėsimo ir ledyno suaktyvėjimo laikotarpiu, puikiai matomi patyrusios geologinio kartografavimo specialistės dr. Rimantės Guobytės sudarytoje Lietuvos nuledėjimo schemoje. Ledynui galutinai pasitraukiant iš Lietuvos (paskutiniajame (1e) etape), bendrais bruožais išryškėja krašto paviršiaus geologinės ir geomorfologinės ypatybės (aukštumos, lygumos, slėniai ir kt.), kurias detaliau panagrinėti galima specialiuose R. Guobytės sudarytuose žemėlapiuose, skelbiamuose Lietuvos geologijos tarnybos internetinėje svetainėje (www.lgt.lt), taip pat neseniai pasirodžiusiame Lietuvos nacionalinio atlaso I tome (2014).

Paskutiniojo apledėjimo padengta teritorija Europoje (https://en.wikipedia.org/wiki/Weichselian_glaciation) 18

Lietuvos nuledėjimo schema pagal R. Guobytę (Guobytė, Baltrūnas, 2017). Schema pagrįsta kristalinių riedulių kosmogeninio datavimo, būdingųjų riedulių tyrimo, morenų žvirgždo ir gargždo ilgųjų ašių matavimo, glaciodislokacijų apibūdinimo duomenimis

Nesileisdamas į nuodugnesnę krašto nuledėjimo apžvalgą, paminėsiu tik būdingiausių reljefo formų ir jų kompleksų susidarymą. Šiaurės Lietuvoje, ilgesniam laikui stabtelėjusio ledyno pakraštyje prie Linkuvos (Pakruojo r.), matome jo sukrautą palyginti siaurą moreninį kalvagūbrį. Žemaičių aukštumos vandenskyrinis kalvynas nuo Šatrijos iki Medvėgalio žymi dviejų didelių ledyno plaštakų ledoskyrą. Panašių, tik smulkesnių, tarpliežuvinių moreninių kalvų 19 masyvų yra Sūduvos, Dzūkų ir kitose aukštumose. Jau klasikinėmis tapo ilgos ir siauros, pylimo formos, vingiuotos kalvos, vadinamos ozais. Jos susidarė iš smėlingų ir žvirgždingų sąnašų, suklotų dar aktyvaus ledyno tuneliuose. Jų Lietuvoje priskaičiuojama per du šimtus (Targių prie Kurtuvėnų, Žvelgaičio Žagarėje ir kt.). Bet bene garsiausias iš jų – gamtos paminklu paskelbtas Šeškinės ozas Vilniuje, per paskutinį pusšimtį metų tapęs savotišku gamtosaugininkų ir technokratų kovos simboliu.

Moreninis kalvagūbris prie Linkuvos (Pakruojo r.)

Paskutiniojo apledėjimo paliktos moreninės kalvos prie Aukštadvario (Trakų r.) 20

Priešpaskutiniojo apledėjimo Medininkų kalvyne esanti Juozapinės kalva (292,9 m) nufotografuota nuo neseniai surastos, gretimos, aukščiausios Lietuvoje – Aukštojo kalvos (293,84 m)

Šeškinės ozo Vilniuje fragmentas 21

Ledyno viduje ir jo paviršiuje tyvuliavusių ežerėlių dugne nusėdęs horizontaliai sluoksniuotas molis, aleuritas ir smulkus smėlis šiandien sudaro dažniausiai ovalios (kepalo) formos kalvas, vadinamas keimais, kurių bene daugiausiai yra Žemaičių aukštumoje. Dėl savo formos ypatumų bei sandaros daugelis jų buvo paversti piliakalniais (Šatrijos, Bilionių, Girnikų ir kt.). Ant moreninio pagrindo, sueižėjusio ledo ertmėse pasitvenkdavo hidrauliškai susieti tirpsmo vandens baseinai. Juose nugulė smulkianuotrupinės, dažnai molingos nuosėdos, kurios šiuo metu sudaro vadinamąsias plokščiakalvių grupes, pasižyminčias didžiausiu ir vienodu aukščiu. Jos taip pat pasitarnavo kaip krašto gynybai tinkami piliakalniai (Medvėgalis, Vembūtai ir kt.). Daug dėmesio plokščiakalvių problematikai, pateikiant jų susidarymo modelius, yra skyręs mūsų kolega dr. Albertas Bitinas (Bitinas, 2011). Iki šiol daug ginčų kelia siaurų, ilgų ir gilių ežerų, literatūroje vadinamų rinomis (vok. rinnen), o profesoriaus Č. Kudabos pakrikštytų „dubakloniais“, kilmė. Tarp jų ir ilgiausias (29 km) Lietuvoje Asvejos ežeras. Yra bent keli aiškinimai, o naujausias jų tikina, kad šių ežerų savotiškus „kanjonus“ išplovė milžiniško spaudimo genami poledyninio vandens srautai.

Ilgiausias Lietuvoje Asvejos ežeras Pasitraukus iš Lietuvos paskutiniajam ledynui, krašto paviršių toliau raižė gilyn besigraužiančios upės, palikdamos virš savęs plačias, smėlingas, beveik horizontalias terasas, taip pat erozijos išskobtas griovas ir raguvas. Pustydamas džiūstantį prieledyninių ežerų smėlį darbavosi vėjas ir kūrė naujas reljefo formas – kopas (Dzūkijoje, prie Kazlų Rūdos, tarp Tauragės ir Jurbarko ir kitur). Dalis ledo luitų buvo palaidoti po nuogulų danga, o jiems ištirpus, žemės paviršius įdubdavo ir susidarydavo vadinamosios glaciokarstinės daubos (prisiminkime padavimus apie prasmegusias pilis ir dvarus!). Sunkiai sprendžiamą galvosūkį visada kėlė mūsų ir gretimų kraštų paviršiaus amžius, taip pat – kiek gi tų apledėjimų būta? 22

Per paskutinįjį Žemės raidos – kvartero periodą bendras ledynmečiais ir tarpledynmečiais suklostytų nuogulų storis Lietuvoje nėra mažas. Jis svyruoja nuo kelių ar kelių dešimčių metrų Šiaurės Lietuvoje iki 150–200 metrų aukštumose, o Žemaitijoje netoli Lūksto ežero siekia net 314 metrų. Šioje storymėje ledynų paliktų moreninio priemolio sluoksnių skaičius taip pat nevienodas: nuo vieno–dviejų Šiaurės Lietuvoje iki dešimties–vienuolikos Pietų Lietuvoje. Moreninių sluoksnių storis taip pat įvairus: nuo kelių iki 50–80 metrų, nors vyraujantis tėra 10–20 metrų. Ką parodo moreninių sluoksnių skaičius? Jeigu priskaičiuojame jų per dešimt, kiek gi kartų ledynai dengė mūsų kraštą? Kol kas į šį klausimą nėra lengva atsakyti...

Geologinis pjūvis ties Dusmenimis ir Onuškiu (Pietų Lietuva), iliustruojantis moreninių sluoksnių gausumą kvartero periodo nuogulų storymėje. Apledėjimų sutrumpinimai: dn – Dainavos, žm – Žemaitijos, md –

Medininkų, gr, bl – paskutiniojo apledėjimo Grūdos ir Baltijos stadijos. K1 ir K2 – kreidos sistemos sluoksniai

Astronominių reiškinių (mūsų planetos orbitos ekscentriciteto ir kitų planetos parametrų kitimas) „kalendorius“, vandenyno dugno nuosėdų, vandenynų lygio svyravimų ir kiti tyrimai vis tik liudija, kad per pastaruosius 780 tūkstančių metų Žemėje buvo septyni ar aštuoni globalūs klimato atšalimai ir kai kurių žemynų dideli apledėjimai. Gręžinių ir atodangų tyrimų Lietuvoje rezultatai leidžia kalbėti apie mūsų kraštą dengusius šešis ar septynis apledėjimus. Šie ledynmečiai yra pavadinti lietuviškais Kalvių, Dzūkijos, Dainavos, Žemaitijos, Medininkų ir Nemuno vardais, kurie gretinami su sinchroniniais apledėjimais kitose Europos šalyse. Paskutinysis apledėjimas Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse pasižymėjo dviem aktyviomis ledyno stadijomis, t.y. pakartotiniu užslinkimu po pirmosos stadijos ledyno trumpalaikio atsitraukimo. Kiekviena jų paliko savo moreninių nuogulų sluoksnį. Tai patvirtina žemės paviršiuje gerai atpažįstami ir ištirti abiejų šių stadijų ledynų palikti pakraštiniai dariniai – kalvagūbriai ir kalvų masyvai. Reikia manyti, kad ir ankstesni apledėjimai tiek atslinkdami, tiek ir traukdamiesi pasižymėjo aktyvumo svyravimais, asinchroniškais ledyno srautais, kurie fiksuojami paliktais ledyninių nuogulų sluoksniais. Todėl, matyt, ir turime tų sluoksnių šiek tiek 23 daugiau negu būta tikrai didelių savarankiškų apledėjimų. Žinoma, tarp apledėjimų būta ir šiltų tarpledynmečių, kurių klimatas buvo panašus į dabartinį. Bet tai jau kita sudėtinga tema...

kuo skyrėsi apledėjimai ir jų palikti sluoksniai. Kalbant apie nemažą moreninių sluoksnių skaičių mūsų krašto gelmėse, natūraliai gali kilti klausimas – kaip gi tuos sluoksnius, priklausančius vienam ar kitam ledynmečiui, atskirti. Šiuo metu geologai tam naudoja keletą metodų, leidžiančių pagal tam tikrus požymius atskirti skirtingų apledėjimų sluoksnius. Vienas seniausių būdų – tai būdingųjų riedulių (apie kuriuos jau buvo rašyta), aptinkamų moreninių nuogulų sluoksniuose, atpažinimas. Šių petrologinių tyrimų pagalba galime atpažinti riedulius, ledynų atvilktus net iš dvidešimties Fenoskandijos vietovių. Tarp jų – Smolando, Stokholmo ir Upsalos granitai iš Pietų Švedijos, Alandų granitai, rapakiviai ir porfyrai iš Botnijos įlankos pietinės dalies, Vyborgo granitai ir rapakiviai iš Pietryčių Suomijos ir daug kitų. Toks riedulių atpažinimas leidžia nustatyti iš kur atslinko vienas ar kitas ledynas. Šiam metodui talkina moreniniuose priemoliuose ir priesmėliuose esančio žvirgždo ir gargždo nuotrupų petrologiniai tyrimai, kurie padeda nustatyti per kokias teritorijas slinko ledynai. Štai iš šiaurės ar šiaurės rytų atslinkę ledynai Lietuvoje pasižymi dideliu devono dolomito kiekiu, o atslinkę iš šiaurės vakarų – paliko ordoviko ir silūro klinčių nuotrupomis praturtintas nuogulas. Tai pat naudojamas pailgos formos riedulių, gargždo ir žvirgždo ilgųjų ašių krypties (azimuto) ir polinkio kampo matavimo metodas. Gal ir sunku patikėti, bet pamatavus šimto akmenukų, surastų upės skardyje atsidengusiame moreniniame priemolyje, ilgųjų ašių kryptis, bent 50–75 iš jų turės panašią, paprastai sutampančią su ledyno slinkimo kryptimi. Ledynų slinkimo krypties nustatymui taip pat gali būti panaudoti morenų cheminės, smulkaus smėlio grūdelių sunkiųjų mineralų ar tik molio mineralų sudėties tyrimai, liudijantys iš kur ir per kurias teritorijas slinko galingieji ledynai, pakeliui ardydami ir trupindami uolienas. Įdomūs yra ir moreninių nuogulų paleomagnetiniai bei magnetinio imlumo anizotropijos tyrimai. Jei pirmieji padeda koreliuoti sluoksnius pagal mūsų planetos globalias paleomagnetines (magnetinių polių) inversijas, tai antrieji – padeda įvertinti ledynų dinamikos ypatybes. Labai praverčia absoliutaus amžiaus nustatymo metodai (radioizotopiniai, optiškai stimuliuotos liuminescentijos ir kt.), kurie parodo gana tikslų nuogulų amžių metais. Jie labiau taikomi ne pačioms moreninėms nuoguloms, bet po jomis ir virš jų slūgsančių kitos sudėties sluoksnių amžiaus nustatymui.

Lietuvos nuledėjimo eiga ir mūsų krašto paviršiaus susidarymo ypatybės nuo seno buvo aptariamos mokslinėje ir mokslo populiarinimo spaudoje (V. Čepulytės, V. Gudelio, A. Basalyko, Č. Kudabos, V. Vaitonio ir kt. darbai). Tačiau spręstinų problemų nemažėja, jų daugėja tiriant, klasifikuojant ir interpretuojant didelę ledyninio reljefo formų ir nuogulų įvairovę, jų tarpusavio derinius. Daug klausimų kelia ledyninių nuogulų atmainos, neaiškios kai kurių jų susidarymo ledyno aplinkoje sąlygos. Yra ir tokių reljefo formų, kurių tikslesnės kilmės nežinome iki šiol. Kad ir jau paminėtos plokščiakalvės ar, pavyzdžiui, lygiagrečios, ilgos, neaukštos arba aukštos „žvynų“ struktūros moreninės kalvos. Bandoma sudaryti moreninių nuogulų genetinę eilę, susijusią su jų vieta po ledynu, ledyno storiu ir jo judėjimo greičiu. Bet tam vis dar trūksta pradinių duomenų iš ledyninės aplinkos. Tiesą sakant, nemažai klausimų kelia moreninių sluoksnių skaičius krašto gelmėse, jų amžiaus nustatymas, taip pat iš pažiūros vienalyčių dugninės morenos sluoksnių akimis nematomas daugiasluoksniškumas. Vis labiau įsigali nuostata, kad išlikusiose senų apledėjimų ledyninėse nuogulose slypi buvusių ledynų glaciologinė (lot. glaciees – ledas, šaltis) informacija, kurios iššifravimas yra artimiausių dešimtmečių uždavinys. Kadangi glaciologija yra mokslas apie ledynus 24

(jų istoriją, sąryšį su klimatu, morfologiją, judėjimą, eroziją ir kt.), tai senųjų ledynų paleoglaciologinės rekonstrukcijos siekia atkurti tas pačias ypatybes, tik jau ne iš tiesioginių, bet buvusių ledynų paliktų požymių.

* * * Ieškant atsakymų į kai kuriuos klausimus kartais pavyksta surasti vieną kitą specialiai tai problemai skirtą, dažniausiai užsienio specialistų parengtą, mokslinę publikaciją. Bet tai ne visada tenkina tyrėją. Kaip Skaitytojas jau suprato, ir šiandien tebėra svarbus aktualizmo principas, ypač tiriant senųjų žemyninių ledynų sukurtas ir paliktas reljefo formas Lietuvoje bei jas sudarančias nuogulas, rekonstruojant paleogeografines ir paleoglaciologines aplinkybes. Todėl, kaip sakoma – „geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti“. Mokslinės ekspedicijos prie dabartinių ledynų kalnuose, o ypač prie žemyninių ledynų Grenlandijoje ar Antarktidoje, kurie savo plotu, dideliu storiu ir dinamika labai panašūs į kadaise dengusius šiaurinę Europą, labai prasmingos ir reikalingos. Pirmąjį knygos skyrių norisi užbaigti šūkiu: „Su aktualizmo principu pirmyn prie ledynų!“ 25

II dalis. DIDŽIAUSIOJE PASAULIO SALOJE

Grenlandija: bendri bruožai

Na, jeigu mielą Skaitytoją įtikinau leistis į kelionę, šiais laikais jau nelabai ir tolimą, tai pradėkime ją nuo pradinių žinių apie Grenlandiją, kurias galima rasti įvairiuose enciklopediniuose leidiniuose ar internetiniuose portaluose.

Grenlandijos salos vieta Arktyje (A) ir joje išplitusio ledyninio skydo (balta spalva) užimamas plotas (B). (https://en.wikipedia.org/wiki/Arctic_Ocean#/media/File.Arctic.svg); (https://en.wikipedia.org/wiki/ Greenland_ice_sheet)

Grenlandija – didžiausia sala pasaulyje, esanti netoli Šiaurės Amerikos žemyno. Iš šiaurės ir pietų ją supa Arkties ir Atlanto vandenynai, iš vakarų – Labradoro jūra ir Bafino įlanka, iš rytų – Grenlandijos jūra ir nuo Islandijos skiriantis Danijos sąsiauris. Bendras salos plotas (su artimomis salomis) – 2 166 086 kvadratiniai kilometrai. Didelę paviršiaus dalį (per 81 procentą) dengia ledyninis skydas, kurio vidutinis storis centrinėje dalyje yra apie 2300 metrų, didžiausias – 3400 metrų (virš jūros lygio 3205 metrai). Iki trijų šimtų kilometrų pločio, ledu nepadengtos teritorijos driekiasi išilgai salos pakrančių, kurios šiaurės vakarinėje dalyje labai susiaurėja. Joms būdingas ledynų nugludintas kalnų paviršius (vyraujantis aukštis 400–600 metrų, rečiau – 2000 metrų) ir stačiašlaičiai fiordai. Tarp pastarųjų yra ir ilgiausias pasaulyje – Skorsbio užutėkis. Rytinėje salos pakrantėje iškilęs aukščiausias kalnas – 3694 metrų Gunbjornas (Gunnbjørn Fjeld). Aplink Grenlandiją gausu salų, didžiausia tarp jų – Disko sala. Klimatas arktinis ir subarktinis, kai kur pakrantėse – jūrinis, virš ledyno – žemyninis. Pakrantėje vidutinė sausio mėnesio temperatūra nuo -7°C pietinėje dalyje iki -36°C šiaurinėje dalyje, o liepos mėnesio – nuo 26

+10°C pietuose iki +3°C šiaurės vakaruose. Salos centre (ledyniniame skyde) vidutinė sausio mėnesio temperatūra yra -46°C, o liepos -12°C. Metinis kritulių kiekis pietuose – 800–1100 mm, šiaurėje – 150–50 mm, o virš ledyninio skydo – 300–400 mm. Pagal 1953 metų Danijos konstituciją Grenlandija tapo Danijos karalystės dalimi, o 1979 metais ji gavo plačią autonomiją. Nuo 1984 metų Grenlandija atstovaujama Šiaurės Taryboje. Per 2008 metų referendumą 75 procentai gyventojų pritarė platesnei autonomijai ir nuo 2009-ųjų vidurio ji tapo savivaldi Danijos užjūrio administracinė teritorija (užsienio reikalais ir gynyba toliau rūpinasi Danija). Tais pačiais metais Grenlandijos valdžia perėmė savivaldos ir gamtos išteklių kontrolę, policijos ir teismų valdymą, pakrančių apsaugą, o grenlandų kalba paskelbta oficialia kalba, nors šalyje šalia jos dar kalbama daniškai ir angliškai. Didžioji gyventojų dalis yra evangelikai liuteronai. Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Nukas (Nuuk).

Grenlandijos sostinė Nukas (https://en.wikipedia.org/wiki/Nuuk)

Grenlandijoje nuo seno plėtojama žvejyba ir jūros produktų eksportas. Paplitusi gyvulininkystė: auginami šiauriniai elniai, ožkos, avys. Na, o žemės ūkis palyginti menkas, kadangi teritorija, kurioje įmanoma auginti šalčiui atsparesnes daržoves, užima tik vieną procentą salos ploto. Šylant Žemės klimatui, ledynai tirpsta ir mažėja jų užimamas plotas. Atsidengusiose teritorijose nustatyti dideli įvairių naudingųjų iškasenų klodai – nafta, deimantai, geležies ir urano rūda, spalvotieji metalai (auksas, aliuminis, švinas, cinkas, sidabras), retieji žemės elementai, grafitas, anglis, taip pat marmuras ir kitos statybinės bei apdailos medžiagos. Grenlandijos parlamentui panaikinus kai kuriuos draudimus, jų gavyba susidomėjo stambios užsienio kompanijos. Jaučiamas pagyvėjimas turizmo ir informacinių technologijų srityse. Lankytojus traukia unikali Grenlandijos gamta: kalnų tundros kraštovaizdis, ledynai ir ledkalniai, karšto vandens geizeriai, o kai kuriuos – ir brangiai kainuojanti medžioklė. Saloje nėra geležinkelių, o kelių nutiesta 27 vos 150 kilometrų. Pagrindinė transporto priemonė – aviacija, na, o jūroje ir fiorduose – laivininkystė, sausumoje – ratinis transportas ir šunų kinkiniai. Beveik kiekviena inuitų šeima turi šunų kinkinį, kuris žiemą yra labai populiari susisiekimo priemonė ne tik tundroje. Tai reiškia, kad šunų čia gyvena bent tris kartus daugiau negu žmonių. Beveik nenutrūkstantis, „banguojantis“ šunų skalijimas gausiuose aptvaruose, čia pat dorojamos skerdienos ar džiovinamų žuvų kvapas atspindi vietinių gyventojų gyvenimo būdą ir įpročius, suteikia savitumo...

Grenlandija – Baltikos žemyno kaimynė

Žemės gelmių tyrimų istorijoje nemažai buvo tarpusavyje kovojusių mokslinių mokyklų (pavyzdžiui, neptūnizmas ir plutonizmas bei kitos). Mokslinė dvikova vyko ir dėl Žemės plutos raidos ir jos varomųjų jėgų. Vieni gamtininkai pripažino fiksuotą (nepajudinamą) žemynų padėtį mūsų planetoje ir pagrindinį vaidmenį skyrė vertikaliems plutos judėjimams. Vienas šios geosinklinų teorijos pradininkų – J. D. Dana (XIX amžiaus antroji pusė), nors buvo ir kitaip galvojančių. Šiuo klausimu mūsų kolega profesorius Gediminas Motuza rašo: „...moksliniai atradimai ir hipotezės bręsta palaipsniui ir turi ne vieną pirmtaką“ (Motuza, 2013). Mokslininkai seniai atkreipė dėmesį į Pietų Amerikos ir Afrikos kontūrų panašumą, tačiau tiktai vokiečių meteorologas ir geofizikas Alfredas Vegeneris (Alfred Wegener) iškėlė mintį, kad tie žemynai praeityje buvo susijungę. Jis neapsiribojo vien tik pakrančių kontūrų sutapatinimu, bet ir ištyrė abiejų žemynų pakrančių geologinius bruožus, kurie taip pat sutapo. 1912 metais vokiečių geologų draugijoje jis perskaitė pranešimą apie žemynų dreifą ir pagrindė jį geologiniais ir geofiziniais duomenimis. Apie šio žymaus mokslininko darbus tyrinėjant Grenlandiją dar bus kalbama kitame knygos skyriuje. Šiai teorijai patvirtinti buvo ir kita argumentų grupė. Tai paleoklimatinės rekonst­ rukcijos, paleontologijos ir biogeografijos duomenys. Pavyzdžiui, pastebėta, kad kai kurių gyvūnų ir augalų rūšių arealai yra vienodi abiejose Atlanto pusėse. Deja, tuo metu dar nebuvo idėjos, paaiškinančios tokio žemynų judėjimo (nutolimo) priežastis ir, apskritai, nebuvo pakankamai geomokslinių (geologijos, geofizikos, geografijos) tyrimų šiai hipotezei įsitvirtinti mokslo pasaulyje. Kaupiantis naujiems duomenims, ši hipotezė buvo „reanimuota“ ir gerokai išplėtota XX amžiaus septintajame dešimtmetyje kaip litosferos plokščių tektonikos teorija. Didelę įtaką tam turėjo vandenynų ir jūrų dugno, įvairaus amžiaus uolienų paleomagnetiniai tyrimai, atskleidę žemynų slinkimo kelius. Įrodyta, kad juda ne patys žemynai, o daug už juos didesnės litosferos plokštės, kurių dalimi jie yra. Nustatyta, kad litosferą sudaro aštuonios didžiosios ir dešimtys vidutinių bei mažų plokščių, kurių pakraščiai yra seisminio, tektoninio ir magminio aktyvumo zonos. Pagrindinis šio judėjimo variklis – vidinės Žemės šilumos sukelti milžiniško masto konvekciniai srautai viršutinėje mantijoje, plūstantys per elastingą astenosferą. Prie jų prisideda gūbrių skėtros (stūmio) ir plokščių grimzdimo (traukimo) gravitacinės jėgos, stumdančios plokštes astenosferos paviršiumi (Johnson & Rivers, 2004; Skridlaitė, 2007). Šiandien jau mokykliniuose geografijos 28

Litosferos plokščių išsidėstymas Žemėje prieš 750 mln. m., kur matosi Grenlandijos ir Baltikos kaimynystė (pagal Johnson & Rivers, 2004; Skridlaitė, 2007)

Suraukšlėtos proterozojaus laikų metamorfinės uolienos (B. Karmazos nuotr.) 29

„Banginio nugara“ – slenkančio ledyno nušlifuoti magminės kilmės gabrai prie Kangerlusuako (G. Skridlaitės nuotr.) vadovėliuose aprašyta, kaip litosferos plokštės formavosi, kaip jos yra išsidėsčiusios šiuo metu. Noriu pabrėžti, kad Lietuvos mokslininkus Grenlandijoje domina ne tik ledynai ir jų nuogulos, bet ir senųjų geologinių epochų uolienos, nes kai kurių jų sudėtis, susidarymo mechanizmas ir laikmetis labai panašūs į Lietuvos. Geologai nustatė, kad prieš 750 mln. metų mūsų Baltikos žemynas buvo visai greta Grenlandijos! Pirmojoje mūsų ekspedicijoje į Grenlandiją dalyvavo kristalinių uolienų specialistė dr. doc. Gražina Skridlaitė, kuri domėjosi senųjų uolienų kilme bei amžiumi. Tai, ką mes Lietuvoje matome tik iš giliųjų gręžinių iškeltame kerne (cilindriniame uolienų stulpelyje), Grenlandijoje galime stebėti žemės paviršiuje arba gausiose didelėse kalnų šlaitų atodangose. Mokslininkė, remdamasi gausia publikuota medžiaga, primena, kad senasis Baltikos žemynas (kartu ir Lietuva), būdamas Kolumbijos, vėliau – Rodinijos superkontinentų dalimi, daugiau nei milijardą metų (nuo 1,85 iki 0,65 mlrd. metų) buvo visai šalia Grenlandijos (Skridlaitė, 2007). Vėliau situacija keitėsi – Šiaurės Amerika ir 30

Grenlandija atsiskyrė nuo Baltikos ir Siberijos žemynų. Jauniausias superkontinentas – Pangėja pradėjo formuotis prieš 450 mln. metų ir galutinai susidarė prieš 250 mln. metų. Tuo metu Baltika vėl labai priartėjo prie Grenlandijos. Maždaug prieš 150 mln. metų, „atsivėrus“ Atlanto vandenynui, Šiaurės Amerika ir Grenlandija pradėjo tolti nuo Europos. O prieš 65 mln. metų žemynai išsidėstė maždaug taip, kaip matome dabar. Ar kada ir vėl priartėsime prie Grenlandijos? Manoma, kad tai gali įvykti po 50 mln. metų. Teks dar palaukti....

Ledyninis skydas Didžiausia Grenlandijos gamtinės aplinkos ypatybė – per 81 procentą salos ploto dengiantis ledyninis skydas. Jis įtakoja viso mūsų planetos šiaurinio pusrutulio klimato būklę ir jo raidą. Iš esmės, šis skydas tėra reliktas paskutiniojo didžiulio šiaurės pusrutulio apledėjimo, kuris buvo apėmęs Šiaurės Amerikos ir Europos šiaurines dalis, Šiaurės Atlantą su jūromis bei Arkties vandenyną. Vandenynų dugno nuosėdų tyrimai leidžia teigti, kad šio didžiojo apledėjimo, taip pat ir Grenlandiją dengiančio ledyno pradžia – prieš 2,5 mln. metų. Tai nereiškia, kad Grenlandijos ledyninio skydo apatiniai ledo sluoksniai yra būtent tokio amžiaus. Taip nėra, nes per šį ilgą laiką ledo masė ledyniniame skyde daug kartų pasikeitė. Gręžiniais pasiekto giliausiai slūgsančio ledo amžius – tik 120 tūkst. metų. Grenlandijos ledyniniu skydu domėjosi abiejų ekspedicijų dalyvis profesorius Petras Šinkūnas (Šinkūnas, 2007). Tyrimų duomenys liudija, kad kiekvienais metais susidariusiame ledo sluoksnelyje užsifiksuoja oro temperatūra, nes dviejų sniege esančių deguonies izotopų santykis atspindi temperatūrą, kuri buvo sningant. Šie izotopai yra stabilūs, todėl išlieka lede ir leidžia atsekti praeities atmosferos temperatūros kaitą tiriant vis senesnius ir senesnius ledo sluoksnelius. Tokia informacija, gaunama iš gilių gręžinių ledo kerno (cilindrinio ledo stulpelio), leidžia suprasti, kokio senumo ledo sluoksniai pasiekti gręžiant. Kartu su sniegu į ledo masę patenka ir maži oro burbuliukai su būdinga to meto atmosferos dujų sudėtimi (Petrenko et al., 2006). Tokiu būdu atsiranda galimybė nustatyti praeityje buvusio vadinamojo šiltnamio efekto dujų kiekį atmosferoje. Skydo lede taip pat fiksuojami ir didesnių ugnikalnių išsiveržimai. Gręžimo darbai ledyniniame skyde buvo pradėti 1956 metais, o po dešimties metų, 1966-aisiais „Camp Century“ stotyje pergręžta visa ledo danga ir iškeltas kernas. Panašūs gręžiniai išgręžti 1981, 1987 ir 1992 metais, o didžiausias 3084,9 metro gylis pasiektas 2003 metais. Šie darbai leido nustatyti svarbią ypatybę – ledyno skydas užima uolinio pagrindo, apie kurį jau buvo rašyta, pailgą pažemėjimą (depresiją), kurio dugnas centrinėje dalyje nusileidžia gerokai žemiau jūros lygio. Gali būti, kad tai nulėmė Žemės plutos įlinkis dėl milžiniško ledyninio skydo svorio. Kasmet ledyninio skydo paviršiuje susikaupusi sniego masė prilygsta 600 mln. kubinių kilometrų ledo masei, kuri kasmet ištirpsta arba atskyla ledkalnių pavidalu (atskyla maždaug pusė vienaip ar kitaip netenkamos ledo masės). Rytinė ir pietinė ledyninio skydo dalys yra apribotos ledu padengtomis aukštų kalnų grandinėmis, todėl ledyninio skydo centrinės dalies ledas yra drenuojamas beveik vien į vakarus, ypač tose vietose, kur ledkalniai pasiekia Disko įlanką ir Umanako (Uummannaq) fiordą ties Bafino įlanka. 31

Įsigręžusių į ledyninį skydą gręžinių išsidėstymas (A) ir Grenlandijos uolinio paviršiaus aukščių žemėlapis (B). (A iš: https://antarcticarctic.wordpress.com/category/arctic/greenland/science-greenland/; B iš: https:// en.wikipedia.org/wiki/Greenland_ice_sheet)

Grenlandijos ledyninio skydo, dengiančio raižytą uolinį salos pagrindą, pjūvis iš vakarų į rytus (iš: http://www. eng.geus.dk/explore-geology/learning-about-geology/explore-ilulissat-icefjord/the-inland-ice-climate)

Danijos ir Grenlandijos geologijos tarnybos tinklalapyje paskelbtame ledyninio skydo pjūvyje matomos ledo masių judėjimo kryptys – ledas nesustabdomai slenka iš centro į pakraščius. Tuo tarpu pats ledyno pakraštys vis labiau ir labiau atsitraukia, palaipsniui mažindamas ledynų plotą. Taip yra dėl to, kad ledyninio skydo pakraštyje tirpimo greitis šiuo metu viršija ledo prietaką iš centrinių ledyninio skydo rajonų. Tai vyksta dėl sparčios klimato kaitos pastaraisiais dešimtmečiais. Nuogąstaujama, kad Grenlandijos ledynas per tūkstantį metų gali visiškai ištirpti, pasaulinio vandenyno lygį pakeldamas net septyniais metrais. Turimi gręžimo duomenys, taip pat netiesioginių tyrimų (geofizinių) rezultatai leidžia pateikti nors ir schematišką, bet informatyvų Grenlandijos ledyninio skydo pjūvį, kurio modifikuotas modelis naudojamas senųjų, jau išnykusių (pavyzdžiui, Fenoskandijos) ledyninių skydų rekonstrukcijoms. 32

Pirmieji Grenlandijos gyventojai

Šiuo metu Grenlandijoje gyvena daugiau kaip 57 000 gyventojų, iš kurių 88 procentai yra grenlandai (inuitai arba inuitų dalis, susimaišusi su europiečiais, daugiausiai islandais ir danais). Likę dvylika procentų – europiečiai, daugiausiai danai. Gyventojų etninė sudėtis – tai gana ilgos raidos rezultatas, kuriam didelės įtakos turėjo atšiaurios gyvenimo sąlygos ir pastangos įsikurti gyvenimui daug palankesnėse salos pakrantėse, ypač pietvakarinėse. Archeologiniai duomenys rodo, kad pirmieji Šiaurės Amerikos žemyno gyventojai atkeliavo iš Azijos dabartiniu Beringo sąsiauriu, kuris paskutiniojo apledėjimo metu ir vėlyvajame ledynmetyje buvo virtęs sausuma. Keliaudami šiaurinėmis Kanados pakrantėmis ir salomis, maždaug prieš 5000–4500 metų jie pasiekė Grenlandiją. Tai buvo vadinamosios „Nepriklausomybė I“ kultūros (Independence I Culture) žmonės, atkeliavę į salos šiaurrytinį pakraštį (Fleischer, 2003). Kultūra pavadinta fiordo (Independance Fjord), kurį atrado arktinių kraštų tyrinėtojas Robertas Pearis (Robert Edwin Peary), vardu. Apie jį dar kalbėsime. Dar po 2000 metų šiauriausioje Grenlandijos dalyje įsikūrė nauja gyventojų banga, kuri priskiriama „Nepriklausomybė II“ kultūrai ir apibūdinama kaip anksčiausia Dorseto kultūros fazė („Saqqaq kultūra“). Šių kultūrų žmonės migravo tolyn į pietus išilgai salos vakarinės pakrantės. Maždaug prieš 2000 metų (mūsų eros pradžia) Grenlandijos pakrantes užėmė Dorseto kultūros nešėjai, kurie daugeliu atžvilgiu buvo panašūs į indėnus. Paskutinis gyventojų plūstelėjimas įvyko apie 1250 metus. Tai „Thule“ kultūros žmonės – šiuolaikinių grenlandiečių (inuitų) protėviai, taip pat atvykę iš Kanados. Jie medžiojo banginius, naudojo odines valtis, kajakus, šunų kinkinius (Fleischer, 2003). Europiečiai salą atrado tik 982 metais. Ją pasiekė norvegas iš Islandijos Erikas Rudasis (Erik the Red) ir pavadino Grenlandija. Nuo tada salos pietvakarinėje dalyje pirmąsias savo gyvenvietes kūrė vikingai iš Islandijos ir Norvegijos. Grenlandijos šiaurėje ir rytuose tebegyveno vėlyvosios Dorseto, vėliau – Tūlės archeologinės kultūros žmonės. 1261 metais salos gyventojai pripažino Norvegijos karaliaus valdžią. Bet atvėsus klimatui (viduramžių Mažasis ledynmetis) ryšiai su Norvegija XIV–XV amžiuje nutrūko ir gyvenvietės sunyko. Nuo XVI amžiaus čia vėl ėmė lankytis Europos jūrininkai. 1721 metais Norvegijos evangelikų liuteronų misionierius H. P. Egede įkūrė Gothabo (Godthåb) gyvenvietę (dabar Nuko miestas), tyrinėjo salos pietvakarinę pakrantę, pradėjo krikštyti vietinius inuitus. Po truputį į salą vėl kėlėsi norvegai ir danai, o nuo 1814 metų sala ilgam atiteko Danijai. Nesileisdami į detalesnį salos istorijos aprašymą, ilgiau stabtelėkime prie pirmųjų Grenlandijos gyventojų, kurie mus ypač domina. Besitraukiančio ledyno kaimynystėje tūkstantmečius gyveno tiek Grenlandijos, tiek ir mūsų kraštų senieji gyventojai, panašus buvo jų gyvenimo būdas. Paskui gausias besiganančių šiaurinių elnių bandas keliavo ir vėlyvojo (finalinio) paleolito medžiotojai. Tai buvo energingi ir nagingi žmonės, medžioję, rinkę maistui tinkamus augalus, ieškoję ir kasę kietąjį titnagą, skaldę jo gumburus ir iš nuoskalų gaminę ūkiui reikalingus dirbinius – rėžtukus, gremžtukus, iečių ir strėlių antgalius. Šiais klausimais domėjosi pirmosios mūsų ekspedicijos į Grenlandiją narys Dainius Kulbickas iš Lietuvos edukologijos universiteto, kuris atidžiau apžiūrėjo Kangerlusuako 33

(Kangerlussuaq) ir Ilulisato (Ilulissat) (K. Rasmuseno) muziejų ekspozicijas, ypač senuosius dirbinius iš vietinių mineralinių žaliavų. Ilulisato muziejuje saugomi seniausi Grenlandijos akmens amžiaus laikotarpio radiniai. Eksponuojamų dirbinių kiekis nėra didelis. Dažniausiai tai su medžiokle, namų ūkiu, žvejyba, menu ir tikėjimais susiję dirbiniai – strėlių antgaliai, peiliukai, rėžtukai, kirveliai ir kt. pagaminti iš titnago, kitų silicitinių uolienų, taip pat skalūno bei kaulo. Atidžiau įsižiūrėjus galima pastebėti, kad dažniausiai naudotas tamsus (rudos, juodos spalvos)

Pirmųjų Grenlandijos gyventojų pagaminti darbo įnagiai Ilulisato muziejuje: viršuje – dirbiniai iš vietinio titnago, apačioje – harpūnai iš kaulo (D. Kulbicko nuotr.) 34

Inuitų naudota troba-žeminė K. Rasmuseno muziejuje (D. Baltrūno nuotr.)

Ilulisato kapinės (D. Baltrūno nuotr.) 35

Žuvies džiovinimas – tradicinis maisto ruošimo būdas (D. Baltrūno nuotr.)

Kelių ženklas, skirtas šunų kinkiniams (D. Baltrūno nuotr.) 36 titnagas, daug rečiau šviesus. Na, o pagrindinė Vakarų Grenlandijoje gyvenusios ,,Saqqaq“ kultūros žmonių dirbiniams naudota medžiaga – pilkasis silikatinis skalūnas, vadinamas „killiaq“. Šios žaliavos yra randama dviejose vietovėse: Karsuto–Nusuako (Qaarsut–Nuussuaq) pusiasalyje, esančiame į šiaurę nuo Disko įlankos ir Angisato saloje, esančioje pietinėje Disko įlankos dalyje. Ilulisato muziejaus kieme galima apžiūrėti senovinį inuitų gyvenamąjį būstą, sukrautą iš vietinių uolienų plokštesnių gabalų, medienos (šakų), banginių šonkaulių. Viskas uždengiama gerai izoliuojančia stora velėna. Dabar Grenlandijos inuitų gyvenimas kitoks. Jis sparčiau pradėjo keistis Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. Civilizacijos atnešti pokyčiai akivaizdžiausi miesteliuose: tiek teigiami (didelės statybos, transportas, sveikatos apsauga ir kt.), tiek ir neigiami (lokalus aplinkos degradavimas, alkoholizmas ir pan.).

Jauniausioji Ilulisato karta (D. Baltrūno nuotr.) 37

Pirmosios kelionės į ledyninį skydą

Dėl atšiaurių sąlygų ir sudėtingo pasiekiamumo, Grenlandija, panašiai kaip ir mūsų planetos Pietų bei Šiaurės ašigaliai su savo poliarinėmis sritimis, vėlokai „pasidavė“ tyrinėtojų smalsumui. Pirmieji kryptingi Grenlandijos ledyninio skydo tyrimai prasidėjo tik XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje. Į istoriją pateko A. Nordenskioldo (A. E. Nordenskiöld) (Švedija), F. Nanseno (F. Nansen) ir O. Sverdrupo (O. Sverdrup) (Norvegija), R. Peario (R. Peary) (JAV), A. Vegenerio (A. Wegener) (Vokietija) K. Rasmuseno (K. Rasmussen) (Danija), A. de Kuervaino (A. de Quervain) (Šveicarija) ir kitų žinomų keliautojų rengtos ekspedicijos. Švedų geologas, poliarinių sričių tyrėjas Adolfas Erikas Nordenskioldas (Adolf Erik Nordenskiöld (1832–1901), gimęs ir išėjęs mokslus Suomijoje, vadovavo 1870 ir 1883 metų švedų ekspedicijoms į Grenlandiją. Tai buvo ledyninio skydo tyrinėjimų pradžia. Šios kelionės sulaukė didelio visuomenės dėmesio, nes žmonės norėjo žinoti, kas gi ten „už tų ledynų“. O tų spėliojimų būta įvairiausių, net vietiniai gyventojai – inuitai apie tą „nežinomą žemę“ kalbėjo su baime. A. E. Nordenskioldui šliuožiant slidėmis pavyko šiek tiek prasiskverbti į netirto Grenlandijos ledyninio skydo gilumą. Ten jis rado tik ledą ir sniegą... Vėliau A. E. Nordenskioldas parėmė F. Nanseno žygį per Grenlandiją. Šis keliautojas poliarinių kraštų tyrimo istorijoje Adolfas Erikas Nordenskioldas (https:// commons.wikimedia.org/wiki/File:A_E_ išgarsėjo dar ir tuo, kad 1878–1879 metais jūromis Nordenskiold.jpg) praplaukė iš Atlanto į Ramųjį vandenyną. Fritjofas Nansenas (Fridtjof Nansen, 1861–1930) garsus norvegų keliautojas, okeanografas, Arkties tyrinėtojas, diplomatas, politinis ir visuomenės veikėjas. Jis įkūrė centrinę okeanografijos laboratoriją, patobulino srovės greičio matavimo metodiką, sukonstravo batometrą, tikslų areometrą. F. Nansenas buvo apdovanotas Nobelio taikos premija. Jo vardu pavadintas kalnas, esantis Tian Šanyje, sąsiauris Kanadoje, vienas iš Grenlandijos fiordų, Arkties vandenyno duburys. Kelionės į Norvegiją metu lankiausi buvusiuose F. Nanseno namuose, kur dabar įsikūręs jo vardo institutas (Polhøgda valda prie Lysakero, vakarinis Oslo priemiestis). Šiuose rūmuose išlikęs jo studijų ir darbo metų kabinetas su visais jame buvusiais daiktais, saugomi F. Nanseno dokumentai bei ekspedicijų inventorius ir pan.. Po 1917 metų Spalio perversmo Rusijoje, F. Nansenas, siekdamas padėti rusų pabėgėliams, įsteigė specialų dokumentą – pabėgėlių identifikavimo kortelę, kuri pradėta vadinti „Nanseno pasu“. Domėjimasis belaisvių ir tremtinių problemomis 1920 metų rugsėjo mėn. jį atvedė net į Kauną. Ta proga visuomenės ir politikos dienraštyje „Lietuva“ buvo atspausdinta informacija „Prof. Nansenas Kaune“, kurioje paminėtas jo pažadas, kad „kaip norvegų atstovas, palaikysiu Tautų Sąjungos artimiausiam posėdy, kuris įvyks 38

Skulptūrinis F. Nanseno portretas (autorius D. Verenskioldas, 1924 m.) ir darbo stalas (maždaug 1930 m.) mokslininko kabinete jo vardo institute lapkričio 15 d. Ženevoj, Lietuvos priėmimą. Aš turėjau progos pažinti lietuvius, kurių būdas man sako, kad Lietuva verta priimti į Tautų Sąjungą“ (1920 09 17, Nr. 200 (482)). Tai buvo labai reikšmingas jaunos nepriklausomos Lietuvos valstybės pripažinimas. Tačiau šį kartą mums labiausiai rūpi F. Nanseno kelionės ir tyrimai Grenlandijoje. 1888–1889 metais kartu su bendražygiu Otu Sverdrupu (Otto Sverdrup, 1854–1930) ir kitais keturiais keliautojais jis slidėmis skersai – iš rytų į vakarus, nuo Gyldenveleso fiordo iki Ameraliko fiordo (per 600 kilometrų) – perėjo pietinę Grenlandiją ir nustatė, kad salą ištisai dengia ledynas. Tai buvo įspūdinga ir daug jėgų pareikalavusi kelionė, kurios metu buvo matuojami aukščio, vėjo krypties, oro temperatūros ir kiti parametrai, įrodytas milžiniško ir ištisinio Grenlandijos ledyninio skydo egzistavimas, privertęs naujai pažvelgti į poliarinių sričių apledėjimo pobūdį ir klimato formavimosi ypatybes. Kelionė į Grenlandiją ir kiti drasūs F. Nanseno žygiai, remiantis gana gausiais to meto skandinaviškais publikuotais šaltiniais, gražiai aprašyti J. Jurginio, tuo metu dirbusio žurnalistu ir studijavusio humanitarinius mokslus Švedijoje, knygoje „Nansenas“ (Jurginis, 1939). Skaitytojui noriu pasiūlyti seriją citatų iš šios knygos pirmojo leidimo, kurios bent iš dalies atspindi F. Nanseno žygį per Grenlandiją ir kartais susišaukia su mūsų ekspedicijų pamokančia patirtimi. 39

,,Vieną rudenį Nansenas laikraštyje rado didelę naujieną. Šiaurės sričių tyrinėtojas Nordenskioldas iš savo kelionės į Grenlandiją grįžo atgal į Švediją ir papasakojo, jog giliau į salos vidurį patekti negalėjęs, nes tik jo lapiai turėję slides. Kiti ekspedicijos dalyviai čiuožti su jais drauge negalėję, tad Grenlandijos vidurys taip ir likęs neištirtas. – Bet tas juk galima, – galvojo žinią skaitydamas Nansenas. – Jeigu visa Grenlandija padengta sniegu, ją galima skersai slidėmis pervažiuoti“ (95 p.). Nansenas buvo tvirtas ir užsigrūdinęs vyrukas, save išbandęs ilguose ir sudėtinguose žygiuose slidėmis. Po kurio laiko Nansenas susitiko su garsiuoju švedų keliautoju. Deja, pirmasis pokalbis nebuvo gerą žadantis. Tačiau... „Kitą dieną Nansenas valgė pietus pas savo patarėją senį Nordenskioldą. Vėl kalbos sukosi apie tą patį reikalą. Po poros dienų Nansenas, grįždamas į Kristianą, su savim vežėsi gautus batus, akinius nuo sniego šviesos ir kitas dovanas kelionei, o svarbiausia – iškovotą mokslininkų pritarimą“ (101 p.). „Nanseno ekspedicijos dalyviai buvo ne bet sau žmonės. Sverdrupas – jūrų kapitonas, Dietrichsonas – leitenantas, Kristiansenas – valstietis ir Balto su Ravna – šiaurės gyventojai lapiai. Lapius Nansenas gavo iš Nordenskioldo. Jie, nors ir mažai raštingi, bet kelionėj stačiai nepakeičiami. Jie ledynus ir sniegą pažįsta kaip savo rankų pirštus. Visas oro atmainas jie atspėja be barometro, jie daug greičiau viską pamato, negu žiūronai“ (105–106 p.). Rugpjūčio 10 d., po nenumatyto ilgo ir sunkaus keliavimo lytimis nuo juos išleidusio laivo iki sausumos, o taip pat fiordų išraižyta pakrante, jie pagaliau pasiekė numatytą Umiviko fiordą. Toliau kelias ėjo į ledyninį skydą. „Rugpjūčio 16-osios vakare, kai liūdnai susimąstęs švietė mėnuo, jie pradėjo savo kelionę. Jie iš tolo matė, koks kelias: prigriuvęs ledų, duobėtas, kalnuotas, gilių plyšių išvagotas. Tiesiai važiuoti negalima bus, reiks eiti užuolankom, lipti per kalnus, lįsti ledų tarpekliais (119 p.) [...]. Kol kas slides reikia vežte vežti. Čiuožti neįmanoma, nes reikia arba prieš kalną lipti, arba į pakalnę leistis. Slidės čia tik tarp kojų maišytųsi. Daug kur teko vienas roges keliese susikibus prieš statų skardžių tempti (120 p.) [...]. O laimė! Ledo krūvos ima nykti. Rugpjūčio 31 d. priešais akis jau matėsi sniegas. Jis prasideda po kojomis ir tęsiasi toli toli, iki prasideda dangaus skliautas. Miškų nėra, medžių nėra, nėra kam jo užstoti. Žemė balta ir dangus baltas. Jeigu pasitaiko kalnas, jis taip pat baltas (122 p.) [...]. Iki šiol jie daugiausiai naktimis, ne dienomis keliaudavo. Naktys buvo šviesios, mėnulis šviesos negailėdavo. Bet svarbiausia, naktimis būdavo pašalę, kelias sausas, kai dienomis būdavo labai šlapia. Ypač reikėdavo saugoti kojas, kad jos nepermirktų. Tolstant į salos vidurį, jų gyvojo sidabro termometras nustojo temperatūrą rodęs, nes žemiau nulio jis turėjo tik 30 padalinimų. Spirito termometras jų palapinės viduj rodė daugiau kaip 40 laipsnių šalčio. Nekaršta Grenlandijos vasara (123 p.) [...]. Roges jie tvirtai surišo poromis. Nanseno rogės, kurios buvo didelės ir sunkios, paliko gulėti pamestos sniegynuose. Jos nebereikalingos. Jų mantą perkrovė į surištąsias. Prie kiekvienos rogių poros pritaisė bures. Tepučia vėjas į jas. Kad būtų galima jas vairuot, priešaky pirmųjų rogių buvo pritaisyta ilga bambuko kartis (125 p.) [...]. Ne tik lapiai, bet ir kiti užuodžia samanų ir žolės kvapą. Sniegas tą patį liudija. Jis nebe lygus, kai kur jau drėgnas. Jo reikia saugotis. Turi labai daug visokių plyšių, griovių, į kuriuos labai lengva įkristi. Vairuotojas buvo įkritęs. Vos-ne-vos jį virvėmis ištraukė. Nansenas čiuožė pirma pats vienas ir ilga smaila kartim vis badė sniegą, tikrindamas, ar giliai lenda (127 p.) [...]. Dar toliau pavažiavus, jau matėsi plotai be sniego. Norėdamas atsidžiaugti, Sverdrupas rastą samanų kuokštą sukimšo savo pypkėn, uždegė ir rūkė šypsodamasis. Siūlė ir kitiems dūmą užtraukti. Rugsėjo 29-tą jie jau matė jūrą. Bangos supasi, taškosi, visai kaip anoj pusėj. Lapiai rito nuo uolų akmenis ir žiūrėjo patenkinti, kaip jie pasišokėdami nuskuba pakalnėn ir visu smarkumu pokšteli vandenin. Abejoti nebetenka. Vargas iškentėtas. Grenlandija pervažiuota. Jūra pasiekta“ (129 p.). 40

F. Nanseno bendražygis kelionėje per Gren­ landiją buvo O. Sverdrupas. Jis į istoriją pateko kaip tylus, bet didelis visų norvegų poliarinių ambicijų įgyvendintojas. Šis poliarinių kraštų tyrinėtojas dalyvavo dvejose (1893–1896 m. ir 1898–1902 m.) F. Nanseno ekspedicijose laivu „Framas“. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kontr­ admirolas, Arkties tyrinėtojas Robertas Edvinas Pearis (Robert Edwin Peary, 1856–1920) taip pat brandino kelionę skersai ledyninio skydo, tačiau, keliaudamas slidėmis, sugebėjo „įsibrauti“ į jo gilumą tik 160 kilometrų. 1894 metais Savisiviko vietovėje (šiaurinėje Grenlandijos dalyje) jis su vietinio gyventojo pagalba surado 31 toną sveriantį milžinišką geležies meteoritą „Jorko kyšulys“ (Cape York), kuris dar žinomas „Ahnighito“ vardu. Robertas Edvinas Pearis (https:// en.wikipedia.org/wiki/Robert_Peary) R. E. Pearis meteoritą į laivą gabeno net trejus metus. Jam daug padėjo vietiniai gyventojai – inuitai. Pagaliau tyrinėtojas savo radinį pardavė JAV Gamtos istorijos muziejui. 1898–1902 metų ekspedicijos į Grenlandiją metu Robertas Pearis pasiekė salos šiaurinį pakraštį – Morriso Jesupo kyšulį, o labiausiai išgarsėjo, kai 1909 metais pasiekė Šiaurės ašigalį. Alfredas Vegeneris (Alfred Wegener, 1880– 1930) – vokiečių meteorologas ir geofizikas, Graco universiteto profesorius, dviejų ekspedicijų (1906– 1908 m. ir 1912–1913 m.) į Grenlandiją dalyvis ir vienos (1929–1930 m.) vadovas. Pagrindiniai A. Vegenerio darbai skirti atmosferos termodinamikai ir paleokli­ma­tologijai, o 1912 metais jis paskelbė žemynų judėjimo (dreifo) Alfredas Vegeneris (https://en.wikipedia. org/wiki/Alfred_Wegener) tektoninę hipotezę, kurią aptarėme ankstesniame skyriuje.

A. Vegeneris dalyvavo trijose Grenlandijos ekspedicijose. Pirmojoje (1906–1907 m.), kuriai vadovavo poliarininkas ir rašytojas Liudvikas Mylius-Erichsenas (Liudvik Mylius-Erichsen), jis dalyvavo kaip meteorologas. Tikslas – ištirti Grenlandijos šiaurinę pakrantę. Sala jam padarė didelį įspūdį ir nuo tada jis susieja savo gyvenimą su šiuo kraštu. Nepaisant atšiaurių sąlygų, A. Vegeneris kantriai atliko atmosferos fizikos tyrimus, pakėlė į dangų pirmąjį sumontuotą ir įrengtą meteoaitvarą (iš viso įvykdė 90 sėkmingų pakėlimų), taip pat pirmąjį pririšamą aerostatą (iš viso 26, kurie pakilo į 2400 ir 3100 metrų aukštį (Milanovskij, 2000). Deja, trys šios ekspedicijos dalyviai namo nebegrįžo... 41

Dalyvauti antrojoje ekspedicijoje (1912–1913 m.) A. Vegeneriui pasiūlė pirmos ekspedicijos dalyvis J. Kochas (J. Koch). Teko net metams atidėti jau suplanuotas vestuves... Stovyklos vietą saloje keturi ekspedicijos dalyviai ir šešiolika Islandijos poni arkliukų pasiekė rugsėjo mėnesį ir pasiruošė žiemojimui. Deja, vienos išvykos metu A. Vegeneris krisdamas ant ledo susižeidžia ir tenka ilgai gydytis. Pirmą kartą tyrėjai žiemoja ledynuose esant -45°C šalčiui. Vėliau grupė sėkmingai kirto ledyninį skydą pačioje plačiausioje jo dalyje. Deja, kelionė buvo labai sunki, teko badauti ir maistui sunaudoti paskutinius arkliukus ir šunis. Trečiąją ekspediciją (1929–1930 m.) sumanė, organizavo ir jai vadovavo pats A. Vegeneris. Tai buvo paskutinė ir pati ilgiausia bei rezultatyviausia jo ekspedicija. Pagrindinis jos uždavinys buvo sistemingų meteorologinių (kartu ir aerologinių) ir glaciologinių stebėjimų vykdymas vienu metu trijose stacionariose stotyse, išdėstytose skersai vidurinės skydo dalies. Viena jų buvo kuriama ties skydo vakariniu pakraščiu, antroji („Eismitte“) – skydo centre beveik trijų kilometrų aukštyje, trečioji – rytinėje pakrantėje. Be Islandijos arkliukų ir šunų kinkinių planuota pirmą kartą panaudoti aeroroges su aviaciniais varikliais. Deja, atšiauriose sąlygose aerorogės pasiteisino tik iš dalies. Tad ekspedicija šunų kinkiniais nukeliavo 400 kilometrų gilyn į ledyno skydą iki „Eismitte“ stoties. Viena sunkiausių atkarpų, kurias reikėjo įveikti – tai pirmasis šešių dienų etapas, kai reikėjo pereiti kalvotą moreninį „lauką“ ir stačiu šlaitu pakilti link ledyninio skydo ir antrasis etapas – kai slidėmis reikėjo pakilti ledyninio skydo paviršiumi nuo 430 metrų iki 2090 metrų virš jūros lygio (Milanovskij, 2000). Spartesniam judėjimui trukdė artėjanti žiema ir gausūs ledyno paviršiaus plyšiai. Pakeliui teko palikti dalį krovinio, kol spalio 30 dieną keliautojai pagaliau pasiekė stotį ir lapkričio pirmą dieną čia šventė A. Vegenerio penkiasdešimties metų sukaktį. Tą pačią dieną A. Vegeneris kartu su pagalbininku išvyksta atgal link vakarinės stoties, tačiau jos nepasiekia. Pirmojoje stotyje likę žmonės manė, kad jiedu sėkmingai baigė kelionę, o antrojoje – galvojo, kad jiedu liko žiemoti pirmojoje... Tik 1931 metų gegužės mėnesį paaiškėjo tragedija: 285-tame kilometre buvo rastos rogės, o dar už 66 kilometrų ir firne palaidotas A. Vegenerio kūnas. Ištikimo 22-jų metų bendrakeleivio grenlandiečio Rasmuso Vilumseno (Rasmus Villumsen) kūno taip ir nepavyko rasti. Knudas Rasmusenas (Knud Johan Victor Rasmussen, 1879–1933), žymus danų poliarinių kraštų tyrinėtojas, et­ nografas, antropologas, tyrinėjęs Gren­ landiją, Kanados ir Sibiro šiaurinius ra­jo­ nus. Gimė jis Grenlandijoje, Jakobshavne (dabar Ilulisatas) danų misionieriaus šeimoje. Išsilavinimą gavo istorinėje tėvynėje – Danijoje, Kopenhagoje. Jis daugiausiai tyrinėjo Grenlandijos ir kitų šalių pakrantes ir jų gyventojus, o 1912 metais kartu su kartografu Peteriu Freučenu (Peter Freuchen) ir dviem vietiniais gyventojais perėjo Grenlandiją iš vakarų į rytus. Septynios svarbiausios jo ekspedicijos vyko 1912, 1916–1917, 1919, 1921–1924 ir 1931–1933 metais. Paskutiniosios metu jis susirgo, gydėsi Kopenhagoje, kur ir mirė. Knudo Rasmuseno biustas jo vardo muziejuje Ilulisate 42

Gausius stebėjimus, tyrimų rezultatus Peteris Freučenas aprašė savo knygose. Grenlandijoje, Ilulisate, Rasmuseno namuose, kur mokslininkas gyveno ir dirbo, atidarytas muziejus, apie kurį jau buvo užsiminta. Mokslininko vardu pavadinta viena sritis (Knud Rasmussen Land) šiaurinėje Grenlandijos dalyje, ledynas šiaurės vakarinėje pakrantėje ties Volstenholmo (Wolstenholm) fiordu, taip pat kyšulys (Cape Knud Rasmussen) šiaurrytinėje pakrantėje. Šveicaras Alfredas de Kuervainas (Alfred de Quervain, 1879–1927) domėjosi meteorologijos ir atmosferos studijomis. 1909 metais jis kartu su kolegomis organizavo

Alfredas de Kuervainas (https:// en.wikipedia.org/wiki/Alfred_ de_Quervain)

A. de Kuervaino žygio maršrutas (tamsi linija). Schemoje parodytas piečiau esantis A. Nanseno žygio kelias (https://www.pinterest.ca/pin/408068416210428822/?lp=true; https://www.pinterest.co.uk/ pin/408068416210428822/) 43 savo pirmąją ekspediciją į Grenlandiją, kurios tikslas buvo Karajakio ledyno tyrimai Vakarų Grenlandijoje netoli dabartinio Nuko. Čia kasdien į dangų buvo keliami didžiuliai bandomieji balionai, o pats A. de Kuervainas su kolega prasiskverbė gilyn į ledyninį skydą apie šimtą kilometrų (1700 metrų virš jūros lygio). Kelionės metu jis suprato didelį ekspedicinių tyrimų pranašumą, todėl grįžęs namo vėl ėmė planuoti antrąją didesnę ekspediciją, norėdamas pereiti Grenlandiją labiau centrine dalimi – numatytas jos maršrutas šiauresnis nei prieš tai keliavusio F. Nanseno. 1912 metų vasarą šioje ekspedicijoje A. de Kuervainą lydėjo trys kolegos aerologai. Kartu jie atliko daugybę bandomųjų balionų pakėlimų įvairiose Vakarų Grenlandijos pakrantės vietose. Vėliau, kartu su kitais trimis bendražygiais, ketveriomis rogėmis su kroviniu bei 25 šunimis jis keliavo nuo Bafino įlankos į Angmagsaliką salos rytinėje pakrantėje. 650 kilometrų ilgio kelias buvo įveiktas per 31 dieną. Tai buvo pirmasis ledyninio skydo perėjimas ties centrine Grenlandijos dalimi. Įdomu, kad pastarasis žygis įėjo ir į alpinizmo istoriją. Mūsų pirmosios ekspedicijos į Grenlandiją metu teko 20-viečiu kateriu iš Ilulisato plaukti link Disko įlankos, paskui „Atâ Sund“ sąsiauriu, skiriančiu Princo ir Grenlandijos salas tarp įspūdingų, saulėje tviskančių ledkalnių iki ,,Kangilerngata Sermia“ ir ,,Eqip

„Eqip Sermia“ ledynas, nuo kurio A. de Kuervainas pradėjo savo garsųjį žygį per Grenlandijos skydą (D. Kulbicko nuotr.). 44

Sermia“ ledynų, kurie nusileidžia iki pat banguojančios jūros. Pastarasis ledynas pasižymi beveik keturiasdešimties metrų aukščio ledo siena, nuo jo karts nuo karto atskyla ir su trenksmu krenta ledo luistai – būsimieji ledkalniai. Ne be reikalo prisiminiau šią vietą. 1912 metais buvo pradėti ,,Eqip Sermia“ (dar vadinamo „Eqi“ ledynu, esančio aštuoniasdešimt kilometrų šiauriau Ilulisato) ledyno stebėjimai, nuo jo A. de Kuervainas pradėjo savo garsųjį žygį per Grenlandijos skydą. Dabar šioje vietoje jo vardu pavadinta nedidelė įlanka, tarnaujanti uostu, o tebestovintis namelis primena buvusią ,,Camp Eqi“ stovyklą, kurią įkūrė šis prancūzų Arkties tyrinėtojas. Vėliau tyrinėtojų bei ekstremalių žygių mėgėjų grupės Grenlandijos ledyninį skydą slidėmis ir kitokiais būdais įveikė daug kartų. Vienas tokių žygių į Grenlandiją prasidėjo 2011 metų balandžio 19 dieną, kai Vilniaus universiteto žygeivių klubo trijų keliautojų komanda – Algimantas Kuras, Nerijus Levickas ir Justas Gadeikis – užsimojo Lietuvos sporto istorijoje palikti analogų neturintį įrašą. Didžiausios pasaulyje salos ledynais – pėsčiomis, slidėmis ir jėgos aitvarais – jie įveikė daugiau kaip šešis šimtus kilometrų – nuo vakarinės Kangerlusuako iki rytinės Tasilako pakrantės (https:// www.tv3.lt/naujiena/538490/ekspedicija-grenlandija-2011-iveikta). 45

Pirmoji ekspedicija į Grenlandiją

Pagaliau žemyninio ledyno šalyje

Žinoma, pirmųjų Grenlandijos ledyninio skydo tyrinėtojų žygiai – tai didvyriškumo ir pasiaukojimo mokslui pavyzdžiai. Jų akivaizdoje mūsų trumpalaikės kelionės – tai tik pasižvalgymas svečioje šalyje, tikintis rasti atsakymus į konkrečius klausimus. Pirmoji mūsų kelionė į Grenlandiją buvo jungtinė ir ją sudarė dvi keliautojų grupės. Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas (LVMSF) parėmė projektą „Moreninių nuogulų sedimentacija ledyno aplinkoje ir jos modelio vizualizavimas“, kurį vykdant, 2006 metų vasarą į Grenlandiją išsiruošė du Geologijos ir geografijos instituto, dabar priklausančio Gamtos tyrimų centrui, mokslininkai – projekto vadovas, šių eilučių autorius prof. habil. dr. Valentinas Baltrūnas ir doc. dr. Petras Šinkūnas, taip pat lektorius iš Lietuvos edukologijos universiteto Dainius Kulbickas ir Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto magistrantas Džiugas Baltrūnas. Antrąją grupę, kurią reikėtų vadinti rėmimo grupe, sudarė taip pat keturi žmonės, keliavę į Grenlandiją savo lėšomis – jau minėto instituto mokslininkė doc. dr. Gražina Skridlaitė, patyręs geologas ir keliautojas, žinomas politikas ir visuomenės veikėjas Jonas Šimėnas,

Pirmosios ekspedicijos dalyviai Kangerlusuako aerouoste, iš kairės: A. Bruzgulis, J. Šimėnas, Ž. Paškevičiūtė, P. Šinkūnas, V. Baltrūnas, D. Kulbickas, G. Skridlaitė, priklaupęs – D. Baltrūnas 46 programuotojas bei programinės įrangos sistemų architektas Adrianas Bruzgulis ir teisininkė (o kelionėje – ir medikė) Živilė Paškevičiūtė. Pasiruošimas kelionei buvo gana ilgas. Pradžioje – vienerių metų trukmės projekto parengimas LVMSF konkursui. Jį sėkmingai įveikus – krūvos formalių dokumentų įteisinimas: Danijos poliarinio centro leidimas tirti numatytus objektus Pietvakarių Grenlandijoje, susitarimas pasinaudoti Kangerlusuako tarptautine mokslinės paramos baze (KISS), taip pat kelionės ir sveikatos draudimas, išankstinis skrydžių pirmyn ir atgal bilietų įsigijimas, jau nekalbant apie apsirūpinimą būtiniausiomis mokslinėmis publikacijomis ir žemėlapiais, konsultavimąsi laiškais su Jungtinės Karalystės Keele universiteto mokslininkais, tyrinėjusiais Raselo (Russell) ir kitus ledynus – dr. Peteriu Knaitu (Peter Knight) ir dr. Ričardu Valeriu (Richard Waller). Pastarasis net atsiuntė savo daktaro disertacijos metodinę dalį, kad mums būtų lengviau teisingai paimti moreningo ledo mėginius. Daug rūpesčių kėlė apsirūpinimas kelionės inventoriumi: palapinėmis, ledkirčiais, „katėmis“ (specialūs antbačiai, reikalingi laipiojimui ant slidžių ledynų), virvėmis, neperšlampamomis kelnėmis-batais, vaistinėle, jau nekalbant apie asmeninius daiktus. Mūsų metraštininkas J. Šimėnas iš bičiulių pasiskolino profesionalią videokamerą su štatyvu, kurį drausmingai pakaitomis vyrai nešiojo visą kelionę. Žinoma, ne viską pasiėmėme, dėl ko vėliau teko gailėtis... 1 2

3 4

Grenlandija iš 10 km aukščio. 1 – rytinė pakrantė, 2 – kalnai dingsta po ledyniniu skydu, 3 – ledyninio skydo viduryje, 4 – vakarinė pakrantė (D. Baltrūno nuotr.) 47

Taigi, liepos 21-ąją sėdome į lėktuvą, kuris nuskraidino mus į Kopenhagą. Po pusdienio, jau kitu lėktuvu, pakilome skrydžiui į didžiausią pasaulio salą, geografiškai priskiriamą Amerikos žemynui. Kai lėktuvas pasiekė Grenlandijos pakrantę, salone tuoj pradėjo spragsėti fotoaparatai, dūgzti videokameros. Pagaliau svajonė pildosi! Tiesą sakant, pirmieji moksliniai stebėjimai prasidėjo jau čia – lėktuve, skrendant virš salos pakrančių beveik dešimties kilometrų aukštyje. Įdėmesnis žvilgsnis jau fiksavo Grenlandijos rytinę pakrantę – uolėtą ir dantytą, gana greitai kylančią aukštyn link ledyninio skydo, juosiamą tamsaus vandenyno su gausiomis lytimis ir ledkalniais. Žvilgsnis glostė salos pakrantes, slydo tolyn per baltuojantį ledyninį skydą, kuriame, kuo toliau, tuo rečiau ir rečiau kyšojo iš ledyno pagrindo kylančios viršukalnės ir uolos, kai kur matėsi jomis žemyn slenkantys ledo srautai. Toliau kalnų viršūnės visai dingo, pasislėpė po storesne ar plonesne ledo danga – plytėjo tik balta sniego ir firno (sukietėjusio sniego) dykuma. Mūsų skrydžio trasa beveik sutapo su F. Nanseno 1888 metų ekspedicijos į Grenlandiją maršrutu, kai pirmą kartą istorijoje slidėmis ir rogėmis kartu su draugais jis skersai perkirto salą ir jos ledyninį skydą. Tada bendražygiai sunkiai, bet įveikė plyšiuotą ir uolėtą ledyninio skydo šlaitą, o vėliau, pasikinkę vėją, burėmis skriejo per sniego dykumą, kuri dabar plytėjo prieš mūsų akis... Mįslingai atrodo ledyninio skydo paviršiaus „faktūra“ – kai kur ji liudija neramų skydo vidaus gyvenimą – giluminių ledo srautų „tekėjimą“ į pakraščius... Per lėktuvo iliuminatorių stebime palaipsnį ledyninio skydo paviršiaus žemėjimą vakarų link, kai vėl atsidengia uolėtos viršūnės, tik jos gerokai retesnės, nei rytinėje salos dalyje. Pasimato platūs ir seklūs, upeliais besijungiantys ir žydrai saulėje spindintys ežerai. Na, o visai priartėjus prie vakarinės pakrantės, stebina ir kvapą užgniaužia kraštovaizdžio įvairovė, kurią sudaro suplonėjęs ledyninis skydas, pereinantis į gausius pakraščio liežuvius, jiems kelią užtveriantys, kai kur žaliuojantys, uolėto pagrindo kalnai ar pavieniai ledyno nugludinti jų likučiai – nunatakai, žvilgantis gilių fiordų ir seklių prieledyninių ežerų vanduo, smėlio, žvirgždo ir gargždo nuogulomis, kurias sunešė ledo tirpsmo vandens srautai, užpildyti slėniai. Lėktuvas ratais trinkteli į nusileidimo taką ir rieda link Kangerlusuako (Søndre Strømfjord) aerouosto pastato... Šis aerouostas buvo pastatytas JAV Antrojo pasaulinio karo metais, iš čia buvo skrendama bombarduoti nacistinės Vokietijos karinių objektų. Praėjus keturiems dešimtmečiams Kangerlusuako aerouostas buvo perduotas Danijos Karalystės žinion. Apie buvusios karinės bazės laikus, drąsius karo meto lakūnų skrydžius daug informacijos (tekstų, fotonuotraukų) randame gražiai įrengtame vietiniame muziejuje. Šiuo metu miestelis moderniškas ir gražiai tvarkomas, jo gatvėse gausu turistų ir įvairių mokslo sričių tyrėjų – gamtininkų (biologų, ornitologų, ekologų, geologų, geografų ir kt.) bei tiksliųjų mokslų atstovų. Netoli miestelio, šalia uosto yra ,,Kelly ville“ stotis, kuri skirta jonosferos ir viršutinės atmosferos, taip pat saulėje vykstančių reiškinių stebėjimams. Mokslinės paramos bazėje (KISS) buvome svetingai šeimininkų priimti. Visam kelionės laikui mums buvo paskirtas vienas didelis kambarys – kaip laikino nakvojimo ir ekspedicinio inventoriaus bei mėginių saugojimo vieta. Visada galėjome naudotis erdvia virtuve ir laboratorinėmis patalpomis (mėginių džiovykla ir pan.). Mūsų dėmesį atkreipė ant sienos kabantis senstelėjęs ,,politinis“ pasaulio žemėlapis, kuriame Baltijos šalys vis dar raudonai uždažytoje TSRS teritorijoje. Ryškiu violetiniu flomasteriu teko išryškinti visų trijų Baltijos respublikų sienas... 48

Kangerlusuakas iš viršaus (P. Šinkūno nuotr.)

KISS bazė (P. Šinkūno nuotr.) 49

Pirmos išvykos automobiliu (D. Kulbicko nuotr.)

Nekantravome kuo greičiau nusigauti iki savo tikslo – Raselo ledyno, kuris anksčiau mokslininkų buvo traktuojamas kaip niekuo neišsiskirianti ledyninio skydo dalis. Įdomu tai, kad šio ledyno vardas labai nesenas, spaudoje paminėtas tik praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pabaigoje ir sietinas su ilgamečiu jo tyrinėtoju A. J. Raselu (Russell). Reikia pabrėžti, kad kito žinomo geologo I. C. Raselo (Russell) vardu pasaulyje pavadinti bent keli geografiniai objektai (viršukalnė, fiordas, du ledynai). Link ledyno vedančiu išvažinėtu keliuku mus su visu kroviniu per du kartus pavėžėjo KISS bazės darbuotojas. Toliau su visu kroviniu ant pečių ir rankose teko žingsniuoti patiems. Pirmoji diena, pirmos nuospaudos, pirmi netikėtumai... Po kelių valandų kelio iš už kalno pasirodė ledynas, tiksliau – stati ledo siena, kuri artėjant darėsi vis įspūdingesnė. Kai jau buvome visai arti, pamatėme, kad maždaug šešiasdešimties metrų aukščio trupančio ir byrančio ledo sienos papėdėje šniokščia srauni ledyno tirpsmo vandens upė. Priėję nedidelę, beveik horizontalią aikštelę, kurią nuo upės ir ledo sienos skyrė penkių– septynių metrų aukščio moreninis pylimas, nutarėme apsistoti nakvynei ir įsirengti stovyklavietę, tuo labiau, kad čia pat stovėjo jau apleistas, matyt, glaciologų paliktas nedidelis vagonėlis. Pradėjo lynoti, todėl skubiai rengėme laužavietę, statėme palapines ir ruošėmės poilsiui... 50

Prie tokios dundančios ledo sienos jautiesi be galo mažas... (B. Karmazos nuotr.)

Pirmoji stovyklavietė nerimstančio ledyno pašonėje (P. Šinkūno nuotr.) 51

Ištrauka iš Jono Šimėno dienoraščio, skelbto žurnale „Apžvalga“ (2010 m., sausis): „...pradėjo lyti. Tik tada susigriebėme statyti palapines. Staiga nuo kalno Petras šūktelėjo: „Atskilo ledo siena!“ Viską metę puolėm link upės, nuo kurios mus skyrė kelių metrų aukščio volas [...]. Tuo metu atskilusi ledo siena tėškėsi į upę, kuri akimirksniu „išsipylė“. Vandens banga su ledo luistais kaip iš kokio daugiavamzdžio minosvaidžio plūstelėjo ant mūsų. Kažkoks nenusakomas instinktas suguldė kniūbsčius ant žemės. Ką išmaudė ledinio vandens banga, ką dar ir ledo sviedinys spėjo užkabinti. Tik štai į Gražiną vienas ledo gabalas pataikė gan skaudžiai. Ačiū dievui, po keleto dienų ištvermingoji geologė atgavo jėgas. Po tokio pirmojo krikšto nutarėme stovyklą perkelti aukščiau. Tik dabar kažkas prisiminė, kad „fordo“ šeimininkas patarė neiti arti aižėjančio ledo.“ Taigi, pažintis su Raselo ledynu buvo kupina plataus spektro emocijų – nuo susižavėjimo iki baimės. Įvykusi ledo griūtis mus gerokai išgąsdino. Visą naktį karts nuo karto pasigirsdavo krentančių ledo luistų dundesys, panašus į griaustinio ar net patrankų salves. Tai buvo pirmoji pamoka, pravertusi mums ir šioje, ir kitoje kelionėje, kuri vyko po metų.

Ledynas – darbininkas

Pagrindinis šios mūsų ekspedicijos uždavinys – ledyno formuojamų nuogulų susidarymo stebėjimas ir fiksavimas. Deja, pradėti tyrimus pasirodė ne taip jau paprasta. Kelias dienas vakariniame ir šiauriniame Raselo ledyno pakraštyje ieškojome tinkamų, o svarbiausia, pasiekiamų vietų, kur galėtume stebėti moreninių nuogulų susidarymo sąlygas ir paimti mėginius tyrimams.

Raselo ledyno ir jo apylinkių žemėlapis. Raudonai pažymėtos 2006 metų ekspedicijos svarbiausių tyrimų vietos 52

Ledo luistų griūtys dažnai užtvenkia palei ledyną plūstančią upę (D. Kulbicko nuotr.)

Šis ketinimas įveikti upę nebuvo sėkmingas (D. Kulbicko nuotr.) 53

Ištrauka iš Jono Šimėno dienoraščio, skelbto žurnale „Apžvalga“ (2010 m., sausis): „...iš ryto upėje vandens gerokai mažiau. Pasiėmę virvę, specialius Gariūnų turguje pirktus batus, karabinus, apraišas ir visa kita, kas gali praversti keliantis per upę bei prabuojant bazalinę moreną, patraukėme upės link. Pirmieji šturmuoti upę nutarė Petras su Dainium. Aprengę, apavę, apraišioję bei pririšę pagrindine virve paleidome Lietuvos geologus per Grenlandijos upę. Iki upės vidurio vyrai nuėjo be didelių sudėtingumų, tačiau priekyje – farvateris, kuriuo teka didžioji vandens masė, plaukia ledo lytys. Vos žengę kelis žingsnelius link farvaterio vienas gavo per koją dugnu ridenamu akmeniu, kitam į šlaunį mostelėjo ledas. Dar žingsnelis, ir baigiasi 35 metrų ilgio virvė. Dabar reikia bristi ir esantiems kitame virvės gale. Kai Dainius paslydo ir vos visai neprarado pusiausvyros, tapo aišku, kad šįkart „Lietuva“ silpnesnė už „Grenlandiją“. Grįžę į stovyklą, nutarėme ieškoti kitos vietos.“ Supratome, kad vasaros metas tokiam darbui nėra palankus, nes ledynas intensyviai tirpsta, o šalia jo plūstantys tirpsmo vandens srautai neleidžia prieiti ir paimti pavyzdžius. Nors poliarinė diena buvo ką tik pasibaigusi, bet dar užteko šilumos dienos ir nakties teigiamai temperatūrai palaikyti. Ledynas tirpo ir dieną, ir naktį, o šį procesą dar labiau spartino lietus ir rūkas. Tad kaip pasiekti ledyną? Apsvarstę susidariusią situaciją ir ,,pasidarbavę“ kojomis, radome tinkamą vietą upei kirsti ten, kur ji „nušokusi“ nuo krioklio trumpam palenda po stambesniais, mūsų šuoliukais jau įveikiamais, rieduliais. Kai po darbo dienos vakarop reikėdavo grįžti atgal, dalį tų riedulių jau būdavo apsėmusi vandeningesnė upė... Pirmieji mėginiai buvo paimti iš moreninio gūbrio, juosiančio išsikišusį vakarinį Raselo ledyno galą, kurį nuo ledyno skyrė srauni ir vandeninga upė. Vėliau šiauriniame ledyno pakraštyje tarp Viršutiniojo ir Apatiniojo Raselo ežerų aptikome palyginti gerą priedugninio ledo atodangų grupę. Čia ir buvo paimti moreningo ledo mėginiai iš apatinės ledyno dalies, taip pat iš paviršinės (abliacinės) ir šoninės morenų. Taigi, darbas prasidėjo... Prie ledyno pagrindo. Ruošdamiesi kelionei susipažinome su dideliu pluoštu mokslinių publikacijų apie Raselo ledyną, tarp kurių ir gerai mums pažįstamo dr. R. Valerio (R. Waller) straipsniai (Waller et al., 2000, 2005). Tyrėjai rašo, kad šio ledyno šiauriniame šlaite, kaip tik ten, kur mes pradėjome savo stebėjimus, priedugnio lede buvo sukalti inkarai ir ilgą laiką buvo stebimas jų judėjimas, kartu su ledo sluoksniais. Vidutinis jų judėjimo greitis – 20–43 metrai per metus. Pastebėta, kad ledyno greitis padidėja praėjus keletui dienų po lietingesnio laikotarpio. Tai parodo, kad vanduo, ypač poledyninėje dalyje, tarsi „tepalas“ sumažina trintį tarp uolinio pagrindo ir ledyno bei lemia judėjimo greičio pokyčius. Čia reikėtų akcentuoti vieną svarbią, jau minėtą, aplinkybę: ledyno masės (sluoksnių) judėjimas į priekį ne visada reiškia, kad ledyno priekinis kraštas (galas) taip pat slenka į priekį. Taip būna tik tada, kai atslenkančio ledo masė yra didesnė už pakraštyje ištirpstančio ledo masę. Šiuo metu Raselo ledyno masės balansas yra neigiamas – pakraštyje ledo ištirpsta daugiau, negu jo atslenka iš centrinės ledyninio skydo dalies. Skaitytojas jau turbūt suprato, kad tiesiogiai prieiti prie ledyno krašto dažnai neįmanoma. O ir priėjus, ne visada pasiseka pamatyti jo uolinį pamatą ir priedugninę ledyno dalį, kurią daug kur užstoja šoninės morenos gūbriai, ledyno pagrindo uolų masyvai ar uždengia ledyno šlaitų įmirkusių nuosėdų nuošliaužos. Jei pasiseka, darbas prasideda vizualiu priedugninio ledo atodangos apžiūrėjimu ir 54 aprašymu. Atidžiau įsižiūrėjus matyti, kad persisluoksniuoja daugiau ar mažiau moreningo ir švaraus ledo sluoksneliai, kurie kartu visai šiai ledo storymei suteikia tamsiai rudą ar tamsiai pilką spalvą. Kai toks nuotrupine (morenine) medžiaga prisotintas ledas ištirpsta, lieka dugninė morena, ant kurios dar gali būti užklota palyginti negausi nuotrupinė medžiaga iš viršutinių ledyno sluoksnių (vidinė morena) bei jo paviršiaus (abliacinė morena). Tokios išledėjusios morenos, kaip jau minėjome anksčiau, būdingos Lietuvos paviršiui. Po apžiūrėjimo tenka į rankas imti ledkirtį ar kirvuką ir moreningame lede iškapoti vadinamąjį horizontalų „staliuką“ stambesnių nuotrupų ilgųjų ašių orientacijos ir polinkio kampo matavimui geologiniu kompasu. Manoma, kad ledyno priedugninė dalis susidaro, kai ledynas slenka į priekį. Akivaizdus to įrodymas – pailgų nuotrupų ilgųjų ašių vyraujanti kryptis ir būdingas polinkis. Tokie pat tyrimai buvo atlikti ir Lietuvoje, o rezultatai stebėtinai panašūs. Kad statistinis vaizdas būtų aiškus, paprastai užtenka išmatuoti 50–100 nuotrupų. Žinoma, ledyno aplinkoje ramiai matuoti gali ne

Priedugninis (bazalinis) ledas ir jo gabalėlis iš arčiau (P. Šinkūno ir D. Kulbicko nuotr.)

Tirpstantys ir džiūstantys priedugninio ledo mėginiai maišeliuose ir mėginių rinkiko nepatogumai darbo vietoje (P. Šinkūno ir D. Kulbicko nuotr.) 55 visada, ypač kai nuo ledo sienos čiurkšlėmis srūva tirpsmo vanduo. Kartais prireikia ir lietsargio... Pateiktoje stereogramoje matome, kad dauguma matavimų (brėžinyje – rutuliukai) rodo nuotrupų ilgųjų ašių pietų–pietvakarių kryptį, kuria ir slinko ledynas. Žinoma, reikia nepamiršti, kad skirtingai nuo Lietuvos, šioje Grenlandijos dalyje kompaso magnetinė rodyklė būna pakrypusi 40 laipsnių į vakarus nuo geografinio Šiaurės ašigalio. Tad tenka atsižvelgti į šią paklaidą. Po ilgokai trunkančių matavimų ateina eilė kitam darbui – nuotrupinės medžiagos sudėties ir jos kiekio lede nustatymui. Pastarasis tyrimas leidžia nustatyti uolienas, per kurias ledynas slinko. Šis metodas plačiai taikomas Lietuvoje. Į polietileninius maišus buvo imami beveik trijų kilogramų svorio moreningo ledo mėginiai, kurie buvo tirpdomi saulės atokaitoje. Vėliau, grįžus į KISS bazę, ištirpusio moreningo ledo šlapia nuotrupinė medžiaga buvo džiovinama laboratorijoje. Išdžiūvusių mėginių svoris sumažėdavo kilogramu ar šiek tiek daugiau. Taip paaiškėjo, kad moreninės medžiagos kiekis moreningame lede svyruoja nuo 34 iki 62 procentų (vidutiniškai sudaro apie 50 procentų). Kartais ledo moreningumas nustatomas įvertinus paimto viso mėginio ir jame esančios nuotrupinės dalies tūrio santykį. Šių mėginių granuliometrinė analizė, atlikta jau grįžus į Vilnių, parodė, kad priedugninio ledo nuotrupinė medžiaga, lyginant ją su abliacine, šonine ir galine morenomis, pasižymi didele smulkiąja dalimi (vidutiniškai 84 procentai). Kitą nedidelę jos dalį sudaro stambios nuotrupos: žvirgždas ir gargždas. Tuo tarpu pakraštinio gūbrio morenoje šių, stambesniųjų kiekis didesnis ir sudaro 43,6–60,9 procento mėginio svorio. Manoma, kad palei ledyno pakraštį formuojantis moreniniam gūbriui, smulkios šios morenos dalelės yra išplaunamos ar net išpustomos. Jei jau prašnekome apie moreninius gūbrius, tai galime prisiminti, kad didžiausius ir įspūdingiausius matėme dar skrisdami lėktuvu. Jie juosė ledyninius liežuvius ir labai priminė didžiuosius moreninius kalvagūbrius Lietuvoje. Kai prie tokių gūbrių priartėji

Nuotrupų ilgųjų ašių orientacijos ir polinkio diagrama Raselo ledyno šiauriniame pakraštyje (A). Diagrama sudaryta įvedus pataisą dėl magnetinio poliaus 40° nukrypimo į ŠV; diagramose matyti stambios ir smulkios moreninės medžiagos skirtingos proporcijos įvairiuose morenų tipuose (B) 56 pėstute, nustebina jų aukštis trukdantis plačiau apžvelgti aplinką. Kartais jie būna tiesiog prisišlieję prie ledyno, o kartais – vienu savo šonu palenda po ledo danga. Priartėję prie paties ledyninio skydo, kur pradžią gauna Raselo ir Isunguatos (Isunnguata) ledyniniai liežuviai, stebėjome didelę moreninių kalvų ir gūbrių įvairovę bei jų derinius. Tarpliežuviniame plote dunkso jau nebejudančio („negyvo“), tamsia nuotrupine medžiaga padengto ledo masyvas. Detalesnis jo tyrimas dar ateityje...

Ten, kur šeimininkauja vanduo ir vėjas

Didelė dalis ledyninių nuogulų yra susijusios su tekančio tirpsmo vandens erozine (ardymo) ir akumuliacine (klostymo) veikla tiek paties ledyno aplinkoje, tiek ir jo pakraštyje ar šalia jo. Vandens kelią geriausiai stebėti nuo jo pradžios, t.y. nuo ledyno paviršiaus.

1

4

2

3

Tirpsmo vanduo pradeda ledyną raižyti smulkiais grioveliais (1), kurie kartais virsta dideliais loviais (2). Ledyno paviršiumi srūvantis upelis (3) kartais užsibaigia ledo šulinyje (4) (D. Baltrūno ir D. Kulbicko nuotr.) 57

Manoma, kad tokiuose ledyno tuneliuose, kaupiantis klostomai smėlingai ir žvirgždingai medžiagai, pradeda formuotis būsimieji ozai (B. Karmazos ir A. Česnulevičiaus nuotr.) 58

1

2

3

Eolinio smėlio danga prie Kangerlusuako (1); pustomi upių aliuvis (2) ir ledyno suklostytos morenos (3) (D. Kulbicko ir A. Česnulevičiaus nuotr.) 59

1

2

Defliacinis grindinys (1) ir išpustyti plotai (2) kalnų tundroje (A. Česnulevičiaus nuotr.) 60

Ledyno paviršiumi plūstantys gausūs upeliai, dalis kurių išgraužia nematytas erozines formas, sugarma į įvairaus dydžio plyšius, kartais į vadinamuosius evorzinius šulinius. Jų dugne, ledyno tirpsmo vandens sukamame ,,malūne“, nuotrupinės medžiagos, savotiško abrazyvo, pagalba ledas intensyviai ,,malamas“, duobė gilinama. Įdomu, kad būtent šia evorzinės kilmės hipoteze pirmiausiai buvo aiškinama Lietuvos gamtos paminklo – Velnio duobės prie Aukštadvario kilmė. Vėliau, duobės dugne išgręžus pirmuosius gręžinius, įsitvirtino glaciokarstinės jos kilmės aiškinimas. Grįžtant prie ledyno matyti, kaip tirpsmo vanduo su sąnašomis tuneliais ir plyšiais veržiasi į ledyno pakraštį. Ypač intensyvaus tirpimo laikotarpiais tokie tuneliai gali būti „užkemšami“ smėlingomis ir žvirgždingomis nuosėdomis, kurios, ledynui ištirpus, įgauna siaurų ir vingiuotų pylimo formos kalvų, vadinamų ozais, pavidalą. Ledyno pakraštyje ir šalia jo plūstantis vanduo klosto smėlingus ir žvirgždingus išnašų kūgius (zandrus), beveik horizontalias fliuvioglacialines terasas, o ten, kur jis įteka į prieledyninius ežerus – deltas. Tokiose deltose paprastai suklostoma rupi nuotrupinė medžiaga, o toliau nuo kranto, ežere nusėda smulki medžiaga (paprastai smulkutis smėlis, aleuritas). Ji dažnai būna sluoksniuota ir liudija srauto nepastovumą atskirais laikotarpiais (sezonais). Jei ši smulki medžiaga atsiduria seklumose ar paplūdimiuose, stiprūs vėjai ją išpusto ir perklosto kitose vietose. Dar iš mokyklos suolo atsinešėme supratimą, kad pustomas smėlis ir kopos – tai pajūrio ir dykumų ypatybė, todėl būnant prie ledyno stebino išpustytų moreninių nuogulų ir čia pat supustytų smėlio dangų kaimynystė. Būnant Kangerlusuako apylinkėse savo kailiu teko pajusti dulkių debesies poveikį, kai į orą buvo pakeltos pradžiūvusios Vatsono (Watson, Akuliarusiarsuup Kuua) upės, atitekėjusios nuo Raselo ledyno, seklumos smiltelės. Vėjo gūsiams aprimus, visa jų pakelta smulkių dalelių masė vėl nusėdo, taip pat ir į upių ar ežerų vandenį. Netoliese, miestelio pašonėje matėme prie didžiulio uolėto skardžio prišlietą, vėjo supustytą aukštą dangą (kopa lyg ir netinka vadinti), kuri liudija, kad vėjas čia darbuojasi jau seniai... Nieko nestebina, kad išpustomos ir perpustomos dar nesusigulėjusios nuosėdos. Tačiau Grenlandijos pakrantės juostoje tarp ledyninio skydo ir vandenyno siaučiantys stiprūs vėjai pastaruoju metu išpusto net kalnų tundros dirvožemio ir augalijos dangą. Tai jau aplinkosauginė problema. 61

Kangia fiordas – ledkalnių „gamybos cechas“ Būti Grenlandijoje ir nepamatyti ledkalnių (aisbergų), būtų tikras nesusipratimas. Tad vietinės avialinijos lėktuvu keletui dienų leidomės į šiauriau esantį Ilulisato miestelį, įsikūrusį ties Kangia fiordo žiotimis. Fiordas ir jo aplinka – tai UNESCO globojama teritorija. Valandos skrydis išilgai ledyninio skydo pakraščio – mums antra unikali proga iš aukštai dar kartą žvilgterėti į besitraukiančio ledyno kraštovaizdį. Įsikūrėme kempinge Kangia fiordo pakrantėje. Aplinka įdomi: į vieną pusę fiordas su dunksančiais nejudriais

Ilulisatas – savotiški vartai į Kangia fiordą – UNESCO globojamą teritoriją. Tai miestelis prie jūros, su spalvingu uostu, iš jūros pusės apsuptas ledkalnių. Tarp įžymybių – bažnytėlė, na, ir miestelio lygiateisiai gyventojai – šunys (D. Baltrūno nuotr.) 62 ledkalniais, į kitą – tarp uolų besispraudžiantis kelias į Ilulisato miestelį, leidžiantis pakeliui pamatyti inuitų kapines ar gardus, kuriuose vietiniai gyventojai laiko šunis. Labai įdomi ir graži Ilulisato aplinka: neaukšti įvairiaspalviai namai įsikūrę kalvotame ir uolėtame, rytų link kylančiame kraštovaizdyje. Prie miestelio įžymybių galima priskirti uostą, turgų, bažnytėlę ir K. Rasmusenui skirtą muziejų, apie kurį jau kalbėjome. Mums įžymybe tapo kiek neįprastas kelio ženklas, skirtas šunų kinkiniams, kuris dar kartą priminė, kur esame... Šiuo metu miestelyje gyvena per penkis tūkstančius gyventojų ir jis yra trečias pagal dydį saloje. Anksčiau jis dar buvo vadinamas ir Jakobshavnu (dan. Jakobshavn), o Ilulisatas išvertus iš grenlandų kalbos reiškia „ledkalnis“. Kodėl – netrukus įsitikinome... Apie patį Kangia (Ilulisato) fiordą ir ledkalnius įdomios medžiagos yra surinkęs ir publikavęs mūsų ekspedicijos dalyvis P. Šinkūnas, kuria dabar ir pasinaudosiu (Šinkūnas, 2007). Kangia fiordas prasideda ties ledyniniu skydu. Jo ilgis – 56 kilometrai, plotis – 6–13 kilometrų. Nustatyta, kad fiordo gylis siekia šešis šimtus metrų, kuris ties žiotimis kai kur sumažėja iki 250 metrų. Tai susiję su nuo Disko įlankos pakrantės besitraukiančio ledyninio skydo pakraščio ilgesniu stabtelėjimu ties dabartinėmis fiordo žiotimis ir gausesnės nuotrupinės (moreninės) medžiagos sukrovimu šioje vietoje. Fiordo vandens nešami 1 2

3 4

Kangia fiordo žiotys su įstrigusiais ledkalniais (1) ir fiordo pradžia ledyninio skydo šlaite su fiksuotomis deglaciacijos ribomis (2) (https://www.dailykos.com/stories/2017/4/11/1652260/-World-s-largest-glacier); (https://www.science20com/chatter_box/sermeq_kujalleq_jakobshavn_isbrae_retreat). Skrendant lėktuvu tolumoje matosi fiordo pradžia (3), o einant jo pakrante stebina fiordo akvatorijos užkimšimas sutrupinto ledo mase (4) (P. Šinkūno nuotr.) 63

Grenlandijos ledkalniai, ištrūkę iš Kangia fiordo, liudija spartų Grenlandijos ledyninio skydo tirpimą (P. Šinkūno ir D. Baltrūno nuotr.) 64 didesnieji ledkalniai užkliūna už šios, ties žiotimis esančios, povandeninės seklumos, tuo pačiu sulaikydami iš paskos plūstančius ir besigrūdančius ledkalnius bei smulkesnius ledokšnius. Todėl fiordo paviršių ištisus metus dengia savotiška sutrupinto ledo masė. Šiltojo sezono metu seklumoje įstrigę ledkalniai tirpsta ir juda labai lėtai. Apie ledkalnius esame girdėję dar mokyklos suole. Žinome, kad tai ledo „kalnas“, atskilęs nuo ledyno ir plūduriuojantis vandenyje. Ir dar tai, kad jie labai pavojingi plaukiantiems laivams. Prisimename 1912 metų „Titaniko“ tragediją, kai didžiulis naujas keleivinis laivas Šiaurės Atlante susidūrė su ledkalniu ir nuskendo. Norėdami vaizdingiau nusakyti kokią nors iškilusią problemą – išsireiškiame, kad „matoma tik ledkalnio viršūnė“, galvoje turėdami didžiulę nematomą povandeninę ledkalnio dalį. Po vandeniu slypi net devyniasdešimt procentų visos ledkalnio masės, nes vienas kubinis metras gėlo ledo sveria šimtą kilogramų mažiau negu kubinis metras jūros vandens. Didesni, kelis šimtus tūkstančių tonų sveriantys ledkalniai virš vandens būna iškilę tik 50–75 metrus. Žinoma, sutinkami ir rekordininkai, sveriantys iki vienuolikos milijonų tonų! Ledkalnių svorio centras yra giliai po vandeniu ir, ledui tirpstant, po truputį keičia savo vietą (migruoja). Tada visas ledo kalnas gali staiga pakrypti ar net apsiversti, ką rodo ledkalnių šonuose kartais matomi tiesūs it styga bangų išskalauti karnizai. Versdamiesi jie sukelia dideles, laivams pavojingas bangas, todėl dabar net ir nedideliems žvejybiniams laivams draudžiama priartėti prie ledkalnių. Storiausi ledkalniai susidaro jiems atskylant nuo žemyninio ledyninio skydo, o didžiausio ilgio ir pločio – jiems atskylant nuo plokščio šelfinio ledyno vandens paviršiuje. 2000 metais toks plokščias ledkalnis, atskilęs prie Antarktidos, buvo net 295 kilometrų ilgio ir 37 kilometrų pločio. Vėliau jis suskilo į mažesnes ledo lytis. Kasmet po pasaulį klajoja bent kelios dešimtys tūkstančių didesnių ledkalnių. Ištirpsta jie per penkis–dešimt metų. „Jaunesni“ ledkalniai paprastai būna balti, o „sendami“ įgauna melsvą ar žalsvą atspalvį, nes ledo oro burbuliukuose atsiranda vandens. Atspalviai dar priklauso ir nuo saulės, ir nuo žiūrovo padėties ledkalnio atžvilgiu. Stebėjome ledkalnius iš laivo Disko įlankoje ir žavėjomės jų grožiu, kai besileidžiančios saulės spinduliai žaidė jų paviršiuje, suteikdami ledkalniams įvairius atspalvius (gelsvus, rusvus ir kt.). Grenlandijos ledyniniame skyde savotiškas judančio ledo srautas vadinamas ,,Sermeq Kujalleq“ (Jakobshavno) ledynu. Jis nusileidžia į Kangia fiordo pradžią ir slenka palyginti dideliu greičiu – apie dvidešimt metrų per parą. Įdomu ir simptomiška, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius ledo slinkimo greitis padvigubėjo (Joughinet et al., 2004). Tuo pačiu padidėjo ir ledo masė patenkanti į vandenyną. Paskaičiuota, kad ,,Sermeq Kujalleq“ ledynas „pagamina“ per dešimt procentų visų Grenlandijos ledkalnių. Kartu į rytus traukiasi ir ledyninio skydo pakraštys ties Kangia fiordo pradžia – kasmet maždaug po du kilometrus. Ledkalnių susidarymo tyrimas Kangia fiorde labai svarbus sąsajų tarp globalaus klimato šiltėjimo, ledyninio skydo raidos ir pasaulinio vandenyno lygio kilimo nustatymui ir įvertinimui. Pastebima, kad jei ledyninio skydo pakraštys taip greitai trauksis ir jau nebesieks fiordo vandens, ledkalnių „gamybos“ procesas gali ir sustoti. Ištrauka iš Jono Šimėno dienoraščio, skelbto žurnale „Apžvalga“ (2010 m., sausis): „Išplaukėme saulei beveik pasiekus horizontą. Kadangi buvo debesuota, tai prieblanda buvo dar didesnė, nors tamsiame vandens fone kontrastingai balti ledkalniai atrodė didingi, kartais niūrūs, netgi stulbinantys, o kai saulė išlįsdavo iš po debesies, masyvūs ledo kalnai nusidažydavo paslaptingomis spalvomis. Jūroje, skirtingai nei kontinente, gerokai šalčiau ir kaipgi kitaip, jei vandens temperatūra 65 vos keli laipsniai, be to, dar tas vėjas. Nors buvome apsirengę viskuo, ką turėjome, po gero pusvalandžio pasidarė taip šalta, kad nebesuėjo dantis ant danties. Dar pusvalandį gelbėjo laivo kamino vamzdis, prie kurio buvo galima bent sušilti rankas, kad galėtum išlaikyti filmavimo kamerą. Paskutines dešimt buvimo denyje minučių prailgino arbata su gurkšniu Trejų devynerių, o likusį laiką praleidau triume, nors kai kas iš mūsų „iškentė“ denyje. Sušilti pavyko tik kempinge įrengtoje drabužių ir avalynės džiovykloje, kurią suradome pirmą kartą. Kai iki maksimumo įjungėme „Statoil“ atvežtų suskystintų dujų šildytuvą ir išgėrėme didžiulį virdulį karštos arbatos, kūnas atgavo judėjimo galią ir paryčiais patraukėme link palapinių“.

Grenlandija – Žalioji sala? Gamtosauginis aspektas

Tikriausiai daug kam bežiūrint į gaublį ar žemėlapį akys užkliūdavo už ties speigračiu, tarp Kanados ir Islandijos, plytinčios didžiausios pasaulyje Grenlandijos salos, kurią beveik visą dengia žemyninis ledo šarvas, toks pat, koks tįso ir ties Pietų ašigaliu Antarktidoje. Tai kodėl sala pavadinta „Greenland“ – Žalioji žemė? Tarp ją skalaujančių vandenynų ir jūrų bei salos centre tįsančio ledyninio šarvo tęsiasi siaura, fiordų suskaidyta kalnuotos sausumos juosta su šiems kraštams būdinga tundros

Ar ne žalia Grenlandijos žemė? (D. Kulbicko nuotr.) 66 augalija ir tik trumpomis vasaromis įspūdingai sužaliuojanti. Gal iš tolo ši akį glostanti žaluma ir buvo lemianti duodant salai pavadinimą, o gal jos atradimo metu sala iš tikrųjų buvo daug žalesnė? Kai kuriuose senuose raštuose minima, kad salą dar X amžiaus pabaigoje atradę vikingai, siekdami ją apgyvendinti, pavadino „Žaliąja žeme“, o prieš tai atrastą Islandiją dėl joje pamatytų ir didelį įspūdį palikusių ledynų – „Ledo žeme“. Nors iš tiesų, lyg turėtų būti atvirkščiai... Vikingų pasakojimuose randame informaciją, kuri leidžia manyti, kad Grenlandijoje tuo metu buvo daug šilčiau nei dabar, augo miškai. Šiuo metu atliekamų paleoklimatinių tyrimų duomenys to nerodo, o liudija klimatą buvus labai panašų į dabartinį, na gal šiek tiek šiltesnį. Bet XII–XVIII amžiuje klimatas gerokai atvėso – prasidėjo taip vadinamas Mažasis ledynmetis... Bet kuriuo atveju, kaip jau buvo minėta, Grenlandija jau senokai gyvenama, tiesa, daugiausiai jūrų, vandenynų ir jų įlankų ar sąsiaurių pakrantėse, ką liudija archeologiniai

Grenlandijos tundros augmenijos puošmena – gėlės, taip pat uogos ir grybai (A. Bruzgulio, P. Šinkūno, D. Kulbicko, D. Baltrūno nuotr.) 67 radiniai. Tačiau žmogaus praktiniai poreikiai bei smalsus protas skatino išvykas į salos gilumą. Pasinaudodami avijaučių ir šiaurinių elnių išmintais takais kalnų tundroje, o pasnigus – ir šunų kinkiniais, kartais šokinėdami akmenimis per upes, žmonės priartėdavo prie didžiojo ledyninio skydo. Mūsų ekspedicijos patirtis parodė, kad vasaros laikotarpiu net prie pat ledyno esama nemažai gyvybės, kartais net agresyvios, ,,atakavusios“ mūsų stovyklavietes. Neretai, vakare besigardžiuojant išvirtais, panašiais į raudonviršius, grybais ar kitais lauko sąlygomis paruoštais patiekalais, prie mūsų pribėgdavo smulkūs pilkšvi lapiukai, taip pat tikėdamiesi ko nors gardaus. O pavakare grįžę iš maršruto rasdavome išvartytas dar ryte prie palapinių sustatytas kuprines, iš maišelių iškrapštytus ir išbarstytus makaronus, kruopas, cukrų, apkramtytus lašinius. Tai, žinoma, taip pat ekspedicijos pamoka ir ne pirmoji... Iš tolo tundroje galima pamatyti ne tik lapes, bet ir kiškius, šiaurinius elnius, galinguosius avijaučius. Pastarieji, besiganantys nedidelėmis bandomis, iš karto patraukia

Tundroje galima sutikti lapę, elnią, avijautį... (A. Bruzgulio, D. Baltrūno, A. Česnulevičiaus nuotr.) 68 dėmesį. Ir tik keliems iš mūsų pasisekė pamatyti gražuolius šiaurinius elnius. Baikščių smulkių paukščių nepavyko įsidėmėti, tačiau krankliai čia labai drąsūs, iš tolo įdėmiai besižvalgantys į nekviestus svečius. Teko matyti apgraužtus avijaučių griaučius, šiaurinių elnių kaukoles kartu su gerai išsilaikiusiais ragais. Pilna tundra, net visai greta ledyno, pribarstyta pavienių įvairaus dydžio griaučių ir ragų. Įdomus ir pamokantis mūsų žvejų patyrimas. Iš pradžių nusivylę nesėkmingu meškeriojimu ir spiningavimu netoli ledyno esančiuose, žiemą peršąlančiuose ežeruose, vėliau buvo apdovanoti gražiais laimikiais Fergusono ežere (kibo arktiniai šalviai) ir jūros pakrantėje prie Ilulisato, kur spiningais buvo traukiamos kilograminės menkės.

Fergusono ežero gražuolis – arktinis šalvis; Grenlandijoje žvejyba – ir verslas, ir malonumas (A. Bruzgulio, D. Baltrūno nuotr.) 69

Kadangi visame pasaulyje žmogaus veikla gamtos atžvilgiu dažnai yra agresyvi, todėl ir Grenlandijoje skubama steigti saugomas teritorijas. Tarp jų – Šiaurės Rytų Grenlandijos nacionalinis parkas ir trys UNESCO globojamos teritorijos. Manau, kad Skaitytoją gali sudominti bent trumpas jų apibūdinimas, papildantis mūsų gana kuklias žinias apie salos gamtą.

Šiaurės Rytų Grenlandijos nacionalinis parkas (dan. Grønlands Nationalpark, gren. Kalaallit Nunaanni nuna eqqissisimatitaq), kuris yra ir didžiausias, ir labiausiai į šiaurę nutolęs tokio tipo parkas pasaulyje. Jo plotas – 972 tūkstančiai kvadratinių kilometrų, o tai prilygsta penkiolikai Lietuvos teritorijų. Parkas įkurtas 1974 metais ir apima visą negyvenamą šiaurrytinę Grenlandijos dalį ir vandenyno pakrantę su salomis. Jo teritorija iki dabartinio dydžio buvo išplėsta 1988 metais. 1977 metais parkui suteiktas tarptautinio biosferos rezervato statusas. Pastovių gyventojų čia labai nedaug – 30–40, nors vasaros metu jų skaičius išauga dešimteriopai. Skelbiama, kad parke gyvena virš penkių tūkstančių avijaučių, pakrantėse daug baltųjų lokių ir jūros vėplių. Taip pat gausu poliarinių lapių, arktinių kiškių, šermuonėlių, grenlandinių lemingų. Minima, kad nuo 1900 metų nebeliko šiaurinių elnių, o nuo 1934 metų ir vilkų, kurie tik retkarčiais sugrįžta iš piečiau esančios tundros. Iš jūrinių žinduolių parke sutinkami žieduotieji, grenlandiniai ir pūsliasnukiai ruoniai, narvalai ir baltieji delfinai, jūrų kiškiai. Iš paukščių – lediniai narai, baltaskruostės berniklės, trumpasnapės žąsys, paprastosios ir skiauterėtosios gagos, medžiokliniai sakalai, baltosios pelėdos, smiltinukai, tundrinės žvyrės, krankliai ir kt. UNESCO globojamos teritorijos. Bene labiausiai žinoma UNESCO globojama teritorija – Ilulisato ledo fiordas (Ilulissat Icefjord), apimantis Kangia (Ilulisato) fiordą ir jo pakrantes nuo pat žiočių vakaruose iki ledyninio skydo rytuose, įskaitant ir ,,Sermeo Kujalleq“ (Jakobshavn) slenkantį ledyninį srautą. Apie tai akivaizdžiai byloja Ilulisato kempinge varinėje plokštėje įrašytas UNESCO nutarimo tekstas, markiruotos trasos ekskursantams, turistinių firmų paslaugos keliaujantiems pėstute, laivais ar sraigtasparniais, taip pat gražūs leidiniai, įvairūs įspėjimai ir draudimai. Panašu, kad tuo rūpinasi ir Grenlandijos valdžia, ir vietinė inuitų bendruomenė, išsaugojusi savo kalbą ir papročius, žvejybos ir medžioklės verslus, šunimis kinkomą transportą. Kujatos (Kujataa) vietovė pietiniame Grenlandijos salos pakraštyje taip pat įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Čia saugomas išlikęs subarktinis kraštovaizdis, kuris liudija senųjų šiaurės ūkininkų ir medžiotojų, dar X amžiuje atvykusių iš Islandijos, veiklą bei gyvenimo būdą. Nepaisant atvykėlių ir vietinių inuitų kultūrų skirtumų, kartu jie sukūrė savitą kultūrinį kraštovaizdį, pagrįstą ūkininkavimu, ganymu ir jūros žinduolių medžiokle. 2018 metais į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą buvo įtraukta Asivisuito–Nipisato (Aasivissuit– Nipisat) teritorija. Ji yra Pietvakarių Grenlandijoje, didžiausiame ledynų nedengiamame regione netoli mūsų aplankyto Kangerlusuako. Teritorija ištįsusi nuo jūros akvatorijos su salomis vakaruose (piečiau Sisimiuto miestelio) iki ledyninio skydo rytuose ir apima daugiau kaip keturis tūkstančius kvadratinių kilometrų plotą. Joje gausu fiordų, upių ir ežerų, kaimo vietovių, inuitų medžioklės plotų, archeologinių paminklų. Jai taip pat priklauso mums jau pažįstamo Raselo ledyno šiaurinis pakraštys ir didelė ledyninio skydo dalis. Ši teritorija skirta vietinio kraštovaizdžio, regiono žmonių kultūros ir verslų, sezoninės migracijos, tradicijų išsaugojimui. Poreikis aplinkos apsaugai atsiranda tada, kai žmogaus veikla ima trikdyti ekosistemas, daro poveikį įprastam kraštovaizdžiui, gyvajam ir negyvajam pasauliui. Grenlandijoje jaučiama kai kurių suintensyvėjusių gamtinių procesų (ledynų tirpimo, kalnų tundros išpustymo ir kt.) įtaka aplinkai. Atrodytų, kad gyventojų skaičius (saloje šiuo metu gyvena tik apie 57 tūkstančius gyventojų) neturėtų kelti rimtesnių poveikio vietinei gamtinei aplinkai problemų. Tačiau koncentruotas gyventojų ir jų veiklos susitelkimas 70

Na, ir kokia tundra be uodų... (Ž. Paškevičiūtės nuotr.) patogiose gyventi vietovėse, gausėjančios inžinerinės komunikacijos, kasybos darbai, dar nuo Šaltojo karo likę militarizavimo pėdsakai bei nuolat didėjantis turistų antplūdis sudaro prielaidas aplinkos degradavimui. Žinoma, Grenlandijos valdžia nujaučia pavojus, kurie gali atsirasti, pradėjus intensyviai eksploatuoti (karjerais ir šachtomis) vertingas naudingąsias iškasenas, kuriomis jau domisi didžiosios užsienio kompanijos. Grenlandijos aplinka yra labai jautri išorės veiksniams: ar tai būtų klimato kaita, ypač dabartinis šiltėjimas, ar žmogaus veiklos sukeltos bėdos (nebaigta statyti atominė elektrinė, po ledu užmaskuotos buvusios karinės bazės su savo toksiškomis atliekomis ir pan.) verčia galvoti apie didžiausios pasaulio salos ateitį. 71

Antroji ekspedicija į Grenlandiją

Trys reportažai apie ekspediciją prie Grenlandijos ledynų

Grįžus iš įdomių ekspedicijų visada norisi pasidalinti savo įspūdžiais, patirtimis, atliktais tyrimais. Pirmosios mūsų kelionės į Grenlandiją aptarimas su neslepiama viltimi ją pratęsti, įvyko vos tik grįžus iš kelionės, dar net neapibendrinus mokslinių tyrimų rezultatų. Teko atsakyti į Lietuvos geologų sąjungos žurnalo „Geologijos akiračiai“ atsakingojo redaktoriaus profesoriaus Vytauto Juodkazio užduotus klausimus. O štai apie antrąją, 2007-aisiais vykusią ekspediciją buvo parengti trys reportažai Lietuvos mokslininkų sąjungos savaitraščiui „Mokslo Lietuva“. Pirmasis – vos tik kelionei prasidėjus, antrasis išsiųstas jau iš Kangerlusuako, o trečiasis – jau sugrįžus namo. Jie iš dalies atskleidė formaliąją kelionių organizavimo ir užduočių formulavimo pusę, taip pat norą aktualizuoti tokio pobūdžio tyrimus. Tad siūlau keletą fragmentų...

IŠ PIRMOJO REPORTAŽO (Mokslo Lietuva, 2007, Nr. 15 (371)) Rugpjūčio 22 dieną Geologijos ir geografijos instituto bei Vilniaus pedagoginio universiteto mokslininkų grupė per Kopenhagą išskrido į mokslinę ekspediciją prie Grenlandijos ledynų. Dalyviai: habil. dr. Valentinas Baltrūnas (projekto ir ekspedicijos vadovas), prof. habil. dr. Algimantas Česnulevičius, dr. Bronislavas Karmaza, dr. Vaidotas Kazakauskas, dr. Vaida Šeirienė ir doc. dr. Petras Šinkūnas. Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas nuo šių metų liepos mėnesio greta kitų projektų taip pat parėmė Geologijos ir geografijos instituto bei Vilniaus pedagoginio universiteto parengtą prioritetinės mokslo krypties „Ekosistemų ir klimato pokyčiai“ mokslinio tyrimo projektą „Klimato kaitos atspindys paskutiniojo ledynmečio-tarpledynmečio ciklo nuosėdose“ („PALEOKLIMATAS“). Šio projekto pagrindinis tikslas – nustatyti regioninius paskutiniojo tarpledynmečio, ledynmečio ir poledynmečio klimato bei ekosistemų kaitos dėsningumus, kaip pagrindą dabartinio klimato ir ekosistemų pokyčių prognozei. Sena tiesa, kad ateities numatymui neprošal žinoti praeityje vykusių panašių procesų raidą. Apie senesnių laikų, buvusių prieš šimtus ar dešimtis tūkstančių metų, klimato pokyčius galima perskaityti tik geologiniuose metraščiuose – įvairios kilmės nuosėdų sluoksnių storymėse. Vienus sluoksnius (šio „metraščio puslapius“) sudaro jūrų, ežerų, upių nuosėdos su gausiomis fosilijomis, kitus – ledynų, prieledyninių marių ir tirpsmo srautų nešmenys. Kokie gamtos raidos etapai būdingi tarpledynmečio pabaigai ir ledynmečio pradžiai, ar galima nustatyti paskutiniojo apledėjimo transgresijos ir regresijos etapus paliktose nuogulose, ypač periglacialinėse (šalia ledynų) zonose, ar galima išskirti paskutiniojo ledynmečio-tarpledynmečio ciklo klimato ir ekosistemų kaitos indikatorius (paleobotaninius, mineraloginius, geocheminius, izotopinius ir kt.) [...]. Gavus Danijos poliarinio Centro leidimą tyrimams, kartu gautas leidimas įsikurti šio centro Kangerlusuako Tarptautinės Mokslo Paramos (KISS – Kangerlussuaq International Science Support) bazėje. Iš čia bus pradėta mokslinė ekspedicija, čia ji ir baigsis. Tad kita informacija jau bus atsiųsta elektroniniu paštu iš tolimosios salos, savaitėlę padirbėjus tirpstančio ir amžinai dundančio ledo stichijoje. 72

Antrosios ekspedicijos dalyviai, iš kairės: stovi – P. Šinkūnas, V. Šeirienė, V. Baltrūnas, sėdi – A. Česnulevičius, V. Kazakauskas, B. Karmaza (B. Karmazos nuotr.)

IŠ ANTROJO REPORTAŽO (Mokslo Lietuva, 2007, Nr. 16 (372)) Kaip ir praėjusiais metais, mus pasitiko Danijos Poliarinio Centro Kangerlusuako Tarptautinės Mokslo Paramos (KISS – Kangerlussuaq International Science Support) bazės vadovas B. Vajegtoftas (Basse Vaengtoft). Po pusvalandžio, jau išsikrovę savo krovinį bazėje, pradedame įsikūrimo darbus, mums būtino automobilio paieškas. Kitą dieną, pasiėmę dalį krovinio (palapines, miegmaišius, ledkirčius, virves, bandinių maišus ir pan.), visureigiu kalnų keliukais pajudėjome Grenlandijos ledyninio skydo link. Skersai keliukus gurgantys sraunūs upokšniai, pakelėse tyvuliuojantys ežerai, už jų bei tarp jų stūksantys pusės kilometro aukščio kalnai, dešinėje likęs mus dominantis Raselo ledynas ekspedicijos naujokams padarė didelį įspūdį. Kartą jau buvusių šiose vietose (V. Baltrūno ir P. Šinkūno) akys įdėmiai varstė Raselo ledyno pakraštį, dažnai atitvertą nuo žiūrovų aukštais moreniniais gūbriais, srauniomis tirpsmo vandenų upėmis ir prieledyniniais ežerais. Juk reikės prie to ,,nenuoramos“ prieiti, surasti ledyno apatinėje (bazalinėje) dalyje didesnes atodangas ir jose paimti moreningo ledo mėginius laboratoriniams tyrimams, atlikti kitus tyrimus. Privažiavus netoli ledyninio skydo, savotiškame ,,kampe“ tarp Raselo ir Isunguato ledyninių liežuvių, tenka lipti iš automobilio ir toliau kulniuoti per ledyno paliktas morenines sąvartas pėsčiomis. Įspūdis toks, tarsi būtų einama per milžinišką apleistą žvyro karjerą: vandeniu užpiltos daubos, įvairiausių formų kalvos, pylimai, keteros, kurių viduje kai kur švyti dar neištirpęs ledas. Reikia manyti, kad nykstant ledynui Lietuvoje kraštovaizdis buvo panašus. Štai mes ir ant didžiojo ledyninio skydo! Dar keli kilometrai jo banguotu ir kauburiuotu, gausių upeliukų išraižytu paviršiumi kylame aukštyn. Iškeliame Lietuvos trispalvę, nusifotografuojame. Toliau laukia darbas [...]. 73

IŠ TREČIOJO reportažO (Mokslo Lietuva, 2007, Nr. 17 (373)) Dvi savaitės netruko prabėgti. Laimei, gražūs orai (tik dvi lietingos dienos), rytais nusekusios prieledyninės upės, išankstinis apsirūpinimas darbo instrumentais, šalmais, guminėmis kelnėmis, radijo ryšio priemonėmis leido sėkmingai užbaigti visus pradėtus darbus. O tie darbai daryti bent keliomis kryptimis [...]. Didelis dėmesys buvo skiriamas periglacialinių, t.y. šalia ledynų buvusių procesų vyksmui ir jų pėdsakams. Be Raselo ledyno, taip pat buvo stebima Lavereto ir Isunguato ledynų aplinka. Visų pirma – tai poligoninių plyšių sistemos, atsirandančios pleišėjant uolienoms. Mat į grunto plyšius sutekėjęs šilto sezono vanduo vėliau šaldamas plečiasi ir maži plyšiukai virsta kelių metrų gylio (paprastai iki ilgamečio įšalo zonos) vientisais kyliais. Pastarieji vėliau užpildomi nuobirine ar organine (durpių) medžiaga. Žemės paviršiuje tokie poligoniniai plyšiai dažnai sudaro šešiakampes sistemas, primenančias mums žinomus korius. Lietuvoje tokie periglacialiniai kyliai sutinkami Medininkų aukštumoje ir Eišiškių plynaukštėje, kurių nedengė paskutinysis mūsų krašte svečiavęsis ledynas ir kurie patyrė atšiaurias prieledynines sąlygas [...]. Didelio susidomėjimo susilaukė mūsų ekspedicijos dienomis įvykusi neįprasta gamtinė katastrofa – didelio prieledyninio ežero staigus ištekėjimas. Jeigu ekspedicijos pradžioje prieledyninis Raselo ežeras ramiai tyvuliavo įsispraudęs tarp samanomis ir berželiais keružiais apžėlusių puskilometrinių kalnų bei stačios ledyno sienos, tai po savaitės mus apstulbino triskart didesnė ledo siena (maždaug šešiasdešimties metrų aukščio) ir giliame duburyje telkšantys ežero likučiai. O išbėgo jis per vieną dieną po ledynu esančiu didžiuliu tuneliu link žemiau esančio kito, bet gerokai mažesnio, ežero. Iš pastarojo – didele vandens banga su visais ledokšniais (ledo luitais) upės slėniu nugarmėjo žemyn upe iki pat Kangerlusuako miestelio (už 35 kilometrų). Bangos aukštį liudijo virš upės ir pratekančių ežerų, jau ant krantų palikti 0,5–4 metrų skersmens ledokšniai. Pradžioje bangos aukštis siekė apie 10–7 metrus, ties Raselo ledyno galu – apie 6–5 metrus, o upės plačiame slėnyje prieš miestelį – tik 2–1 metrus. Toks katastrofiškas bent penkiasdešimties metrų gylio ežero ištekėjimas, greičiausiai, susijęs su klimato atšilimu ir Grenlandijos ledyninio skydo bei pakraštyje tįsančių ledyninių liežuvių paspartėjusiu tirpimu [...]. Paimtų mėginių ištyrimas laboratorijose, gautų duomenų statistinis apibendrinimas, stebėtų procesų modeliavimas leis geriau suprasti ledyninių ir prieledyninių nuosėdų susiklojimo ypatybes, nustatyti klimato kaitos indikatorius, kurie, galbūt, bus aptikti mūsų krašto tos pačios kilmės nuosėdose. Ekspedicijos dalyviai tikisi, kad gauti rezultatai leis patikslinti ir sukonkretinti spręstinus uždavinius kitų metų ekspedicijoje prie dabartinių ledynų. Telieka Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui nuoširdžiai padėkoti už ką tik pradėto projekto (,,PALEOKLIMATAS“) rėmimą ir sudarytą galimybę savo tyrimus išplėsti tolimojoje Grenlandijos saloje, kurioje kaip veidrodyje atsispindi mūsų krašto ledlaikio gadynės pabaiga. Kangerlusuakas (Grenlandija)–Vilnius

Nusimetanti ledo šarvus Iš šių reportažų fragmentų supratote, kad antroji mūsų ekspedicija į Grenlandiją sprendė jau platesnę nei prieš metus problemą, kurios esmė gana tiksliai atsispindi projekto pavadinime – „Klimato kaitos atspindys paskutiniojo ledynmečio-tarpledynmečio ciklo nuosėdose“. Siekėme, kad tyrimų rezultatai taptų dabartinio klimato ir ekosistemų pokyčių prognozės pagrindu. Smagu, kad visuomenė po truputį įsisamonina labai svarbią sąlygą gamtos reiškinių ateities prognozei – reikia žinoti praeityje vykusių panašių procesų raidą ir tendencijas. Šis principas tarsi susišaukia su mums jau pažįstamu aktualizmo principu. Jei pastarasis senųjų procesų pažinimui skatina pažinti dabartinius, tai ką tik suformuluotasis, – priešingai – kad būsimų reiškinių prognozei reikia tirti senuosius. 74

Svarbus naujojo mokslinio projekto visuomeninis ir tarptautinis kontekstas. Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje išaugo susidomėjimas mūsų planetos ateitimi ir jos „sveikatos“ reikalais. Juk mes Žemei skolingi... Tas paslaptingas jos gebėjimas daugiau nei pusę milijardo metų išlaikyti jautriai gyvybei palankias egzistavimo sąlygas! O mūsų gyvybingumą nuo seno palaikantys jos ištekliai (oras, vanduo, miškai, metalai, iškastinis kuras ir t.t.)... Karts nuo karto kylantys grėsmingi pavojai (žemės drebėjimai, ugnikalnių veržimasis, uraganų siautėjimas, ištisų kraštų nuledėjimai ir pan.), žinoma, kelia rūpestį,

Raselo ledyno apylinkių žemėlapis. 1 – paimti mėginiai priedugninio ledo nuotrupinės dalies kiekio bei sudėties nustatymui, 2 – išmatuota stambių nuotrupų ilgųjų ašių orientacija ir polinkis (Baltrūnas et al., 20091)

1 Šioje knygoje dažnai remiamasi Lietuvos mokslų akademijos leidyklos 2009 metais išleisto žurnalo „Geologija“ mokslinėmis publikacijomis (51 t. Nr.1–2, ISSN 1392-110X) 75 nes jie intensyvėja. UNESCO ir IUGS (Geologijos mokslų tarptautinė sąjunga) iniciatyva Jungtinės Tautos 2007, 2008 ir 2009-uosius metus buvo paskelbusios Tarptautiniais planetos Žemės metais, kviesdamos atidžiau pažvelgti į globalias, regionines ir vietines problemas, atkreipti dėmesį į ribotas Žemės galimybes ištverti vis didėjantį technogeninį spaudimą. Pastarojo neigiamus padarinius jaučiame per daugelio išteklių stygių, prastėjančią aplinkos kokybę, netikėtus klimato pokyčius. Klimato atšilimo požymius bene akivaizdžiausiai matome šiauriniuose regionuose, kur Žemė bando nusimesti daug tūkstantmečių nešiotus ledo šarvus. Didžiausias mūsų dienų gamtininkų noras – kuo daugiau sužinoti apie paskutiniojo ledynmečio ir poledynmečio klimato bei ekosistemų regioninės kaitos dėsningumus, kurie reikalingi dabartinio klimato ir ekosistemų pokyčių prognozei. Norint nuogulų sluoksniuose (kaip metraščio puslapiuose!), kuriuos suklostė buvę ledynai, sėkmingai „iššifruoti“ paleogeografinę informaciją, reikia giliai susipažinti su tokių nuosėdų klostymo procesais dabartinių ledynų aplinkoje. Šios problemos sprendimas ir nuvedė mus antrą kartą prie šiek tiek jau pažįstamų Grenlandijos ledynų. Antrojoje (2007 m.) kelionėje jau pasinaudojome pirmosios patirtimi tyrinėjant Raselo ledyną, nutįsusį nuo didžiojo Grenlandijos ledyninio skydo vakarų link, taip pat šalia jo tūnantį Levereto ledyną. Mus domino ledyno slinkimo dinamika ir jo apatinėje dalyje susidarantis priedugninis ledas, taip pat ledyno pakraštyje susidarančios reljefo formos, liudijančios ledyno atsitraukimo aplinkybes. Naujas šios ekspedicijos tyrimo objektas – netoli ledyno (periglacialinėje zonoje) vykstantys šalčio sukeliami (kriogeniniai), vėjo pustymo (eoliniai), durpėjimo ir kiti procesai. Prieš pereinant prie nuodugnesnės ledyninio reljefo ir jį sudarančių nuogulų apžvalgos, verta žvilgterėti į platesnio pobūdžio jų schemą, kuri pateikta supaprastintame K. Brodzikovskio (K. Brodzikowski) ir A. J. Van Luno (A. J. Van Loon) piešinyje (1991). Nesunku suprasti, kad visos nuogulos, kurios susidaro po ledynu ir jo apatinėje dalyje, ledyno viduje ir jo paviršiuje, ledynui ištirpus „susiprojektuoja“ įvairių reljefo formų pavidale žemės paviršiuje. Šį kartą kelionę pradėjome rugpjūčio pabaigoje, kai senokai pasibaigusi poliarinė diena, naktimis spusteli šaltukas, gerokai sumažindamas nuo ledyno plūstančio tirpsmo vandens kiekį. Todėl ledynus juosiančios plačios upės kai kur buvo lengviau

Žemyninio ledyno aplinkos schematiškas modelis pagal K. Brodzikovskį ir A. J. Van Luną (1991). 76

Šį kartą ir upės lengviau perbrendamos, ir videokamera dažniau dūzgia (B. Karmazos nuotr.) 77

Raselo ledyno priedugninės dalies nuotrupų orientacijos ir polinkio kampo matavimai žemėlapyje rodo gana skirtingas ledyno skverbimosi kryptis jo pakraščiuose

Šioje ekspedicijoje daugelyje vietų pavyko paimti mėginius iš priedugninio ledo (B. Karmazos nuotr.) 78

Priedugninio ledo stambianuotrupinės medžiagos tyrimas bei ledo tekstūrų fiksavimas atskleidė plastinį šios ledyno dalies judėjimo pobūdį (B. Karmazos nuotr.). Pirmame paveiksle pateikta nuotrupų orientacijos diagrama 79 perbrendamos. Nežiūrint to, surasti ledyno apatinės dalies atodangą, kaip ir pirmojoje ekspedicijoje, nebuvo lengva. Tačiau prieš metus įgytas patyrimas ir iš anksto numatyti paieškų maršrutai labai padėjo. Suradus tokią atodangą laukė sunkus kelių valandų darbas: atodangos aprašymas, fotografavimas, fiksavimas videokamera, moreningo ledo prikapojimas (šį kartą jau iki dešimties kilogramų svorio), lede įšalusių nuotrupų ilgųjų ašių krypties ir polinkio kampo matavimas ir pan. Šiandien su šypsena prisimename mudviejų su dr. B. Karmaza tūpčiojimą aplink mėginių ėmimo vietą, kai vienas peiliuku iš „purvino“ ledo krapšto nuotrupas, geologiniu kompasu matuoja jų ašis ir diktuoja matavimo duomenis, o kitas – visus pastebėjimus bei matavimo duomenis sausomis ir nesužvarbusiomis rankomis rašo į užrašų knygutę, kartais virš galvos pasitaisydamas lietsargį, virstantį nuo lašančio vandens. Tačiau šie „nepatogumai“ užsimiršta, kai vėliau, tyrinėto ledyno žemėlapyje pamatai visų matavimų grafinį vaizdą. Įdomus Lietuvos ir Grenlandijos moreninės medžiagos palyginimas. Iš vadinamojo litologinio trikampio, kurio viršūnėse žymimas smėlio, aleurito ir molio dalelių šimto procentų kiekis mėginiuose, matyti, kad mūsų krašto moreninių lygumų nuotrupinė medžiaga sudaryta iš panašaus kiekio smėlio, aleurito ir molio, t.y. mėginiai išsibarstę trikampio viduryje. Tuo tarpu mūsų tyrinėto Raselo ledyno moreninės medžiagos mėginiai susitelkę trikampio apačioje. Jie neturi molio dalelių, nes ledynas slenka tik per labai tvirtas uolinio pagrindo uolienas, kurias sutrupina iki gargždo, žvirgždo, smėlio ir stambesnio aleurito (iki 0,01 mm). Priedugninių nuotrupų tyrimas parodė, kad jos kiekis lede šį kartą įvairesnis, nei praėjusiais metais – 30–80 procentų. Vėliau, jau Vilniuje, apibendrinus moreninio mišinio dalelių proporcijas (granuliometrinę struktūrą), nuotrupų orientaciją ir polinkį, ledo tekstūras, buvo padaryta išvada, kad ta įvairovė susijusi su plastišku ledyno judėjimu. Toks judėjimas įmanomas tik esant dideliam ledyno storiui ir slėgiui apatinėje jo dalyje, toliau nuo tyrinėjamo ledyno pakraščio. Netoli ledyninio skydo pakraščio, sumažėjus jo storiui iki 600–400 metrų, plastiškas judėjimas pasikeičia į jau kietų ledo plokščių 1 2

Priedugninio ledo tyrimo duomenų grafinė išraiška (Baltrūnas et al., 2009). 1 – Lietuvos dugninės morenos (juodi rutuliukai) ir Raselo ledyno priedugninio ledo (šviesūs rutuliukai) nuotrupinės medžiagos palyginimas litologiniame trikampyje, 2 – nuotrupinės medžiagos kiekio (raudoni stulpeliai) palyginimas ledyno priedugniniame lede 80 slinkimą. Beveik horizontalaus spaudimo dėka šios, žvynus primenančios ledo plokštės, juda nevienodu greičiu. Jų priekinės dalys dažnai iškyla aukštyn ir duoda pradžią (pagrindą) pakraštiniams moreniniams gūbriams. Kaip jau supratote, moreninės nuogulos – tai savotiškas įvairaus dydžio dalių ir dalelių (gargždo, žvirgždo, smėlio, aleurito, molio) mišinys. Įdomu tai, kad tipiškose ledyno dugninėse morenose atskirų dalių ir dalelių (paprastai 19 frakcijų) proporcijos yra panašios. Dugninės morenos sudedamųjų dalių pasiskirstymo (išmaišymo) įvertinimas santykinės entropijos rodikliu parodė, kad Lietuvos morenoms šis rodiklis artimas 0,8–0,9. Tuo tarpu Raselo ledyno nuotrupinei medžiagai šis rodiklis didesnis nei 0,9 ir priartėja prie 1, t.y. maksimalaus dydžio. Tai rodo aukštą moreninės medžiagos išmaišymo laipsnį ir visų sudedamųjų dalių (frakcijų) kiekio suvienodėjimą. Kaip jau pastebėjote iš litologinio trikampio informacijos, Raselo moreninė medžiaga yra gerokai „liesesnė“, neturinti smulkiausiųjų – molio dalelių. Turbūt todėl moreninės medžiagos išmaišymas ir yra geresnis. Panašu, kad moreninė medžiaga ledyne maišoma tol, kol

1 2

4

3

Grenlandijos periglacialinėms teritorijoms būdingas poligoninių struktūrų (1–3) susidarymas (A. Česnulevičiaus nuotr.). Poligoninių struktūrų reliktų – smulkiu smėliu užpildytų buvusių kriogeninių pleištų yra išlikę ir Pietryčių Lietuvoje (4) 81 pasiekia tankiausio ir sunkiausio mišinio proporcijas, kurios ir lemia moreningo ledo atitrūkimą nuo slenkančio ledyno ir pasilikimą ant uolinio pagrindo. Todėl dugninė morena ir pasižymi dideliu tankiu. Tačiau įdomūs procesai vyksta ne tik šalia ledyno, bet ir kiek toliau nuo jo esančiose vietovėse, vadinamojoje periglacialinėje zonoje, kuri užima pašlapusias ir pelkėtas dubumas, ežerėlių ir upelių pakrantes, lėkštesnius kalnų šlaitus. Nors joje įvairiais požiūriais jaučiamas šaltas ledyno dvelksmas, tačiau, kad ir kokios atšiaurios bebūtų klimato sąlygos, trumpos vasaros metu, ypač poliarinės dienos saulėkaitoje čia suveši tundros augalija. Tai geros ganyklos šiose vietose klajojantiems avijaučiams ir šiauriniams elniams. Aišku, tokioje aplinkoje tyrinėti ledyno ir jo tirpsmo vandens sukurtas reljefo formas žymiai smagiau. Bent jau nereikia sugrubusiais nuo šalčio pirštais peiliuku iš ledo krapštyti nuotrupas! Periglacialiniais reiškiniais šioje kelionėje ypač domėjosi profesorius A. Česnulevičius, o jam tiriant poligonų (lot. polygonum – daugiakampis) plyšių medžiagą ir dr. V. Šeirienė. Atliktų tyrimų rezultatai yra publikuoti mokslinėje spaudoje, žinoma, daugiausiai anglų kalba (Česnulevičius, Šeirienė, 2009). Puresnių nuogulų grunte atsiranda smulkūs plyšiai, kuriuos užpildo vanduo. Užšalęs jis plečiasi (juk ledo tūris padidėja!) taip gilindamas ir plėsdamas plyšius, kurie jungiasi sudarydami daugiakampes uždaras sistemas žemės paviršiuje. Jos labai gerai matosi iš aukščiau darytose nuotraukose. Tokių ledu užpildytų plyšių – savotiškų kriogeninių (gr. kryos – šaltis, ledas) „pleištų“ reliktus mes dažnai matome įvairiuose Pietryčių Lietuvos karjeruose, ypač Medininkų kalvyne ir Eišiškių plynaukštėje, kurios daug tūkstančių metų ,,kentė“ paskutiniojo ledyno netolimą kaimynystę.

Ledyninio reljefo susidarymo ypatumai

Ankstesniame skyrelyje gana daug buvo rašyta apie priedugninio ledo ypatybes ir jo tyrimą. Dabar atidžiau pažvelgsime į mums jau pažįstamų Raselo ir šalia jo esančio Levereto ledynų aplinkoje, o tiksliau, jų pakraštyje susidariusių reljefo formų labai didelę įvairovę. Raselo ledyno pakraščiai. Ledynas sudarytas iš dviejų ledyninių liežuvių: Raselo ir Levereto. Raselo liežuvis yra keturių–šešių kilometrų ilgio, kuris, artėjant link skydo, jungiasi su gretimu mažesniu Levereto ledyniniu liežuviu į vieną „kamieną“. Tad bendras jų ilgis 14–16 kilometrų, aukštis virš jūros lygio – nuo 225 iki 550 metrų, o prie skydo siekia šešis šimtus metrų. Ledyno galas dažniausiai status, primenantis nuolat griūvančią sieną, prie kurios pirmojoje ekspedicijoje ir pradėjome savo stebėjimus. Ledynų tyrinėtojus visuomet domino uolinis pagrindas ant kurio tįso ledynas. Šio paleopaviršiaus ypatybės didele dalimi lemia ledyno formą, jo judėjimo greitį, tirpimo pobūdį ir ledyninių reljefo formų susidarymą. Susipažinus su naujausiais, iš kosminių aparatų radarų gautais tomografijos duomenimis apie Raselo ledyno uolinio pagrindo aukščio bei paties ledyno storio ypatybes, matyti, kad pagrindas išlaiko maždaug vienodą šimto metrų aukštį virš jūros 82

Raselo ledynas iš paukščio skrydžio (D. Baltrūno nuotr.) lygio ir tokiame lygyje nutolsta į ledyninio skydo centrinę dalį (Morlighem et al., 2013). Ledyno, kuris yra įsispraudęs tarp šiauriau ir piečiau iškilusio uolinio pagrindo, storis siekia 400–450 metrų. Einant toliau į rytus už 45–50 kilometrų ledyninis skydas pasiekia vieno kilometro storį. Su Raselo ledyninio liežuvio pakraščių aplinka susijusios tiek vienos kurios nors kilmės morenos (paviršinės, kraštinės), tiek įvairios kilmės moreniniai kompleksai, turintys savitą išraišką besiformuojančiame reljefe. Emocingiausiai į ledyninių reljefo formų įvairovės ir jas sudarančių nuogulų tyrimus reagavo profesoriai A. Česnulevičius ir P. Šinkūnas. Jie nekantravo šia naujausia medžiaga iš dabartinių ledynų aplinkos pasidalinti su geografijos ir geologijos studentais. Manau, kad jiems tai pavyko... Abliacinės ir tėkmių morenos (angl. – ablation and flow till) – būdingos pažemėjusioms pakraštinėms ledynų dalims. Sumažėjęs ledyno storis sudaro galimybę ledyno paviršiuje kauptis iš ledo masės ištirpusiai nuotrupinei medžiagai ir susidaryti abliacinės morenos dangai. Savo ruožtu, palinkęs ledyno paviršius ir pagausėjęs tirpsmo vanduo paviršiuje sudaro sąlygas visai šiai medžiagai slinkti žemyn, kartais net staigiomis nuošliaužomis. Kraštinės (šoninės ir galinės) morenos (angl. – lateral and end moraines) – tai ryškiai išreikšti moreniniai gūbriai išilgai ledyninio liežuvio šono ir galo. Šoninės morenos 83

Raselo ledyno paviršinė (abliacinė ir šlaitų) moreninė danga (B. Karmazos nuotr.) 84 yra ryškiai išreikštos Raselo ledyninio liežuvio dešiniajame (šiauriniame) šone tarp Viršutiniojo ir Apatiniojo Raselo ežerų. Šoninės morenos gūbrys nuo ledyno atskirtas tirpsmo vandens upeliu. Tyrinėto gūbrio ilgis 180–200 metrų, o aukštis nuo upelio – 15– 20 metrų. Gūbrio viduryje fiksuotas pažemėjimas su dviem nedideliais ežerėliais bei žole apaugusiomis pakrantėmis. Dviejose aukščiausiose gūbrio vietose buvo paimti mėginiai granuliometrinei analizei. Vakariniame Raselo ledyno pakraštyje, ties jo galu fiksuota galinė morena. Tuo metu moreninį gūbrį nuo griūvančio ledyno galo skyrė tirpsmo vandens srautas. Jo ilgis –

Skirtingo amžiaus moreniniai gūbriai ilgesnėmis ar trumpesnėmis atkarpomis juosia ledyną (A. Česnulevičiaus (1) ir P. Šinkūno (2–4) nuotr.)

1 2

Netoliese galima pamatyti jau išledėjusią dugninę (1) ar pakraštinę (2) morenas (B. Karmazos nuotr.) 85

250 metrų, plotis – 10–50 metrų, o santykinis aukštis – 5–10 metrų. Gūbrio pamatas sudarytas iš proterozojaus epochos tvirto gneiso. Tyrimams paėmėme mėginius iš šio gūbrio keturių viršūnėlių, kurių rezultatai vėliau parodė, kad ryškiausi skirtumai yra smulkiųjų dalelių dalyje, kuri jautriai reaguoja į nuosėdų kaupimosi sąlygas. Šios dalies kiekio pokyčiai liudija, kad nuogulų kaupimosi procese labai reikšmingas smulkiąsias daleles išplaunantis vanduo. Moreniniai kompleksai (angl. – moraine complex) – tai poligenetiniai (įvairios kilmės) dariniai, bene geriausiai išreikšti tarp Raselo ir Isunguatos ledynų esančiame kampiniame masyve, visai šalia paties ledyninio skydo. Masyvas pasižymi didele ledyninių formų įvairove, savotišku jų chaosu, atsiradusiu pasyvaus („negyvo“) ledo aplinkoje. Tai besiformuojantis moreninis kompleksas, kurio raidai didelės reikšmės turi moreningo ir švaraus ledo santykis. Įdubusios reljefo formos susidaro, kai gūbrių ir kalvų viduje ištirpsta po paviršine morenine danga ,,paslėpti“ ledo sluoksniai ir luistai. Vietomis tai primena glaciokarsto (prasmegimo) reiškinį, kurį, kaip taisyklė, lydi gana intensyvi solifliukcija, t.y. atitirpusios šlaito dangos slinkimas. Jos dėka laikinuose glaciokarstiniuose ežerėliuose kaupiasi įvairiagrūdė medžiaga: nuo gargždo ir žvirgždo iki smėlio ir aleurito. Didesnių ežerėlių dugne susikaupusios nuosėdos, išledėjus visam moreniniam kompleksui, gali tapti smėlingomis kalvelėmis, kurias Lietuvoje kartais mes pavadiname keimais. Šiaurinėje minėto masyvo dalyje fiksuotas aukštas vidurinės morenos (angl. – medial moraine) gūbrys, susidaręs jau tarp nutolusių Raselo ir Isunguatos ledynų. Šio

Taip šiuo metu atrodo besiformuojantis moreninis negyvo ledo masyvas tarp Raselo ir Isunguatos ledynų (B. Karmazos, D. Baltrūno ir A. Česnulevičiaus nuotr.) 86 aukšto gūbrio šlaituose išryškėja įstriži, lygiagretūs neaukšti gūbriukai, literatūroje vadinami metinėmis, „šonkaulinėmis“ ar „skalbimo lentos“ morenomis (angl. – annual moraines, washboard moraines; rus. – rebristaja morena). Dabar šių moreninių gūbriukų aukštis tesiekia vieną–du metrus, o ilgis – 50–60 metrų. Jie susidarė iš žvirgždo ir gargždo nuotrupų, kurių dydis iki 0,1–0,3 metro. Po jų danga yra švaraus ledo, o dar žemiau – moreningo ledo sluoksniai. Gūbriukų susidarymas sietinas su žemėjančiu ir besitraukiančiu ledyno pakraščiu, ties kuriuo ir kaupėsi nuošliaužinė medžiaga. Tokius kalvagūbrio „šonkaulius“ veikia solifliukciniai ir gravitaciniai procesai, o įsaulyje – dar ir glaciokarstiniai reiškiniai. Žinoma, šiam vidurinės morenos gūbriui galutinai išledėjus ir glaciokarstui deformavus jo šlaitus, vaizdas nebus toks „suprantamas“. Deja, Lietuvoje mes dažniausiai ir susiduriame su tokia situacija... Levereto ledyno klasika. Rašydamas apie Raselo ledyno uolinį pagrindą paminėjau apie jo didelę reikšmę ledyno „savijautai“. Šio pagrindo ypatybės lėmė kiek kitokią Levereto ledyno raidą. Iš esmės, tai didesniojo Raselo ledyno pietinis dviejų–trijų kilometrų ilgio liežuvis (žr. žemėlapį ankstesniame poskyryje). Iš lėto ir labai atsargiai perbridus bent 1–1,5 kilometro pločio upės graužiamą slėnį su daugybe vagų, senvagių ir seklumų, o paskui perkopus nedidelę perėją per tvirtų uolų atragį (257 metrai virš jūros lygio), po kojomis atsivėrė įspūdingas Levereto slėnio vaizdas su ledynu kairėje, jo sukurtu reljefu priešais ir skubančios upės vingiais dešinėje. Gana retas reiškinys, kad plačiame slėnyje išliko klasikinis ledyninės kilmės reljefo kompleksas. Paprastai nuo ledyno plūstantis vanduo, ypač pagausėjus jo srautams, nuplauna neseniai buvusio ledyno darinius (Waller, Tuckwell, 2005; Šinkūnas et al., 2009). Pats Levereto ledyninis liežuvis kyla nuo 245 iki

„Skalbimo lentos“ morenos buvusios vidurinės morenos gūbrio šlaituose (D. Baltrūno nuotr.) 87

450 metrų virš jūros lygio ir, skirtingai nuo Raselo, link savo galo jis plonėja ir palaipsniui žemėja, pakraštyje pereidamas į neaukštas – iki dešimties metrų pakraštines morenines reljefo formas. Šiaurės vakarinėje dalyje tarp pakraštinio komplekso gūbrių tyvuliuoja patvenkti tirpsmo vandens ežerėliai. Ties vidurine (centrine) ledyno pabaigos dalimi moreninės reljefo formos sudaro stambesnį 120–150 metrų pločio kompleksą, kurį per vidurį kerta putojantis vandens srautas. Į vakarus nuo pakraštinio moreninio komplekso plyti tirpsmo vandens suklostytas išnašų kūgis (zandras), kuris iš vakarų pusės ribojamas senesnio moreninio reljefo. Zandro plotis kaitus, pasiekiantis tris šimtus metrų, tebeformuojamas trijų stipresnių ir pastovesnių vandens srautų, sutekančių į upę, kuri išteka iš poledyninio tunelio prie šiaurinio slėnio šlaito. Amžiumi senesnis (antrasis), toliau nuo ledyno esantis moreninio reljefo kompleksas – tiek plotu, tiek ir aukščiu – yra stambesnis už pirmąjį. Komplekso ilgis skersai slėnio yra apie aštuonis šimtus metrų, plotis – 450–650 metrų. Pasižymi jis gausiais, nedideliais, įvairios formos ežerėliais. Iš esmės, tai trys stambios reljefo pakilumos, kurių paviršiui būdingi šiaurės–pietų krypčiai artimi smulkūs, iki keturių metrų aukščio moreniniai gūbriai, kurių rytinis šlaitas lėkštas, o vakarinis – statesnis, su dažnomis vėjo supustytomis smėlio dangomis. Šis moreninis kompleksas iš vakarų pusės ryškiu tiesiu kontaktu ribojasi su kitu – išoriniu zandru, palaipsniui pereinančiu į upės vagą. Prie Levereto ledyno galo susidaręs miniatiūrinis ledyno pakraščio darinių kompleksas apima kelis su ledu ir jo tirpsmo vandeniu susijusius ruožus. Pačiame ledyno gale matomas pakraštinės abliacinės morenos ruožas, turintis kelias oscilacinių (lot.

Prie Levereto ledyno būta ir elnių. Šone atsivėrusiu poledyniniu tuneliu išsilieja didžiausia tirpsmo vandens dalis (A. Česnulevičiaus nuotr.) 88

Levereto ledynas ir jo palikti pakraštiniai dariniai (A. Česnulevičiaus nuotr.)

Levereto ledyno pakraštinių darinių vidinis pjūvis upės nuplautoje atodangoje (A. Česnulevičiaus nuotr.) 89 oscillatio – svyravimas) gūbrių grandinėles, kurios susidarė dėl besitraukiančio ledyno stabtelėjimų. Toliau nuo jų prasideda tipiškas nuolaidus zandras, suformuotas laikinų nuo ledyno tekančių tėkmių. Zandras skiria senesnįjį moreninių darinių ruožą, turintį šešias– aštuonias oscilacinių gūbrių grandines. Senesniame komplekse vyksta glaciokarstiniai procesai, kurių veiklos pasekmė – ežerėliai ir degraduojantis pingo. Kas tas pingo? Senesniajame moreniniame komplekse išsiskiria dešimties metrų aukščio unikali reljefo forma – pingo, kartais gretinama su hidrolakolitais, kurie būdingi arktiniams kraštams su daugiamečiu įšalu. Pingo dažnai susidaro žemose vietose, kur iš gelmių išsiveržia artezinis (spūdinis) mineralizuotas požeminis vanduo. Tai trunka daug metų požeminei ledo linzei ar šerdžiai plečiantis ir tuo būdu keliant virš jų esantį įšalusį gruntą. Pingo priešais Levereto ledyną taip pat yra sušalusio kylančio terminio vandens savotiška auganti ledo šerdis. Nuolat plūstantis iš apačios ir vis užšąlantis vanduo priverčia aukščiau esantį įšalusį gruntą formuoti kūgio formos kalvą su įdubimu (krateriu) viršuje. Didėjanti ledo šerdis sukelia radialius plyšius kalvos šlaituose. Pingo viršūnėje esantis krateris gali liudyti jau prasidėjusį ledo šerdies tirpimą ir savotišką jo nykimą.

Katastrofiškas prieledyninio ežero ištekėjimas

Tai atsitiko su Viršutiniojo Raselo prieledyniniu ežeru 2007 metų rugpjūčio 31 dieną. Per septyniolika valandų – maždaug nuo trečios valandos ryte iki aštuntos vakare – visas ežero vanduo ištekėjo... Pirmosios ekspedicijos metu (2006 m.), kopdami link didžiojo ledyninio skydo iš tolo grožėjomės Viršutiniojo Raselo ežeru. Tai buvo klasikinis prieledyninis baseinas, kurio vienas krantas – baltut baltutėlis Raselo ledas. Ir štai, beveik po metų, mes vėl jį fotografavome ir fiksavome videokamera iš tos pačios nutolusios vietos. Praėjo kelios dienos ir grįždami iš Ilulisato į Kangerlusuaką, nuo šio ledyno tekančios Vatsono (Akuliarusiarsuup Kuua) upės pakrantėse pastebėjome moliūgo dydžio ledokšnius. Nesupratome ir spėliojome iš kur jie atsirado... Bet kai kitą dieną automobiliu pajudėjome upės slėniu aukštyn, pamatėme, kad jų su kiekvienu kilometru vis daugėja ir jie vis stambėja, o jų išbarstymo aukštis virš upės lygio vis didėja (iki 5–7 metrų). Supratome, kad esame kažkokio nepaprasto reiškinio liudininkai. Mūsų entuziazmo nesustabdė net ir kelių metrų skersmens ledokšniai, užtvėrę kelią automobiliui. Ledkirčiais kapojome jų šonus, kad tik automobilis galėtų pro juos prasisprausti. Ir štai, pakilę iki tos vietos, kur prieš kelias dienas grožėjomės prieledyniniu ežeru, pamatėme, kad jo nebėra... Gilaus duburio dugne tyvuliavo tik mažas ežerėlis, o buvęs balto ledo krantas virto trigubai aukštesniu. Smalsumas mus nuginė šlaitu žemyn link netikėtai atsivėrusio duburio. Kas gi atsitiko? Pasirodo, tirpsmo vandens perpildytas prieledyninis ežeras „privertė“ šiek tiek už vandenį lengvesnį ledyno kraštą kilsterėti aukštyn (prisiminkime ledkalnių plūduriavimą). Toks ledyno kilsterėjimas nuo ežero dugno atvėrė poledyninį kelią (savotišką tunelį) stipriai dideliame gylyje slegiamam vandeniui, kuris buvusiu upelio slėniuku, netrukus virtusio kanjonu, su milžiniška jėga prasiveržė į netoliese buvusį ledyno pakraštį ir 90

Pusė galinės morenos buvo nuplauta per dieną, o praūžusią didelę bangą liudija balti apvalūs ledokšniai (B. Karmazos nuotr.)

Kai kurie ledokšniai buvo net didesni už automobilį (B. Karmazos nuotr.) 91

Viršutinysis Raselo ežeras prieš ištekėjimą (1, 2 – D. Kulbicko nuotr.) ir po ištekėjimo (3, 4 – A. Česnulevičiaus nuotr.)

Viršutiniojo Raselo ežero ištekėjimo kanalas (Česnulevičius et al., 2009) 92 išgurgėjo Žemutiniojo Raselo ežero bei plataus Vatsono upės slėnio link. Drenažo metu per septyniolika poplūdžio valandų vandens lygis baseine pažemėjo 39 metrais. Staigus tokios didelės vandens masės ištekėjimas kartu išnešė daugybę didelių (iki 2–5 kubinių metrų tūrio) ledo gabalų (ledokšnių). Juos matėme netoli ledyno maždaug 7–5 metrų aukštyje virš normaliu režimu tekančios upės. Panašu, kad pradžioje tokiame aukštyje ir plūdo ištekėjusio prieledyninio ežero vanduo. Poplūdžio metu Vatsono upės Buvusio prieledyninio ežero šlaitų matavimo profiliai (Česnu­ ­ levičius et al., 2009) slėnyje fiksuotas maždaug penkių metrų vandens lygio pakilimas. Specialistų hidrologų duomenimis vidutinis vandens masės debitas siekė apie 2000 m³/s, pradinis srauto greitis – 6 m/s, kuris vėliau sulėtėjo iki 4,4 m/s. Dar stipresnis nuogulų išplovimas įvyko tarp Viršutiniojo ir Žemutiniojo ežerų. Šiuos baseinus jungianti kanjoninė tėkmė turėjo didelį nuolydį: aukštis tarp ištakų ir žiočių sudarė dvidešimt šešis metrus. Visas šios tėkmės ilgis – tik 480 metrų, tad dugno nuolydis kai kur sudarė 30 laipsnių. Šio srauto vagoje buvo perklostyti uolienų luitai ir rieduliai, kurių ilgosios ašys siekė 1,8–2,3 metro. Žemiau esančiame slėnyje perklostytos ankstesnės nuosėdos. Poplūdžio metu pakito upės vagos konfigūracija, o jos dugnas buvo gerokai išlygintas, smėlis ir žvirgždas visiškai išplautas, o slėnio prievaginėje ir vaginėje dalyse sustumti 1,0–1,5 metrų dydžio rieduliai. Bet, kaip liaudies išmintis byloja – nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Netikėtai atsirado unikali galimybė patyrinėti ežero guolį, jo dugno nuosėdas, taip pat ištekėjusio vandens srauto fiziškai nuveiktus „žygdarbius“. Tuo ypač džiaugėsi vandens telkinių nuosėdas tyrinėjantys dr. V. Kazakauskas ir dr. V. Šeirienė. Vaidotas jau yra išlandžiojęs visus Lietuvos karjerus, kuriuose kasamas buvusių prieledyninių ežerų, dažnai juostuotas molis (varvos) ir ieškojęs jame buvusios gyvybės likučių. Vaida specializuojasi tirdama tiek prieledyninių, tiek ir tarpledyninių vandens baseinų informatyvias mikroskopines diatomėjas (titnagdumblius). Vėliau Viršutiniojo Raselo ežero nuosėdose ji nustatė visą diatomėjų kompleksą, kuris liudija šaltas, oligotrofines, maisto medžiagų atžvilgiu skurdžias prieledynines sąlygas, o savo tyrimų rezultatus kartu su kolegomis paskelbė spaudoje (Česnulevičius et al., 2009). Baseino dubenio šlaituose užfiksavome du terasų lygius, liudijančius kelis jo formavimosi etapus. Buvusio prieledyninio ežero įlankų dugno nuosėdų analizė leido 93

Juostuotos nuosėdos prieledyninio ežero dugne ir mėginių vietos. D-1, D-2, D-3 – mėginiai diatomėjų nustatymui (Česnulevičius et al., 2009)

Nustatytos diatomėjos Viršutiniojo Raselo prieledyninio ežero dugno nuosėdose: kairėje – Navicula pusilla W. Smith, viršuje – Pinnularia borealis Ehrenberg, apačioje – Stauroneis phoenicenteron (Nitzsch) Ehrenberg (V. Šeirienės apibūd. ir nuotr.), (Česnulevičius et al., 2009) 94 spręsti, kad spartesnis nuosėdų kaupimasis vyko gana ramioje vandens aplinkoje. O beveik vieno metro storio nuosėdos virš durpių sluoksnelio liudija, kad nuosėdavimas vyko prieledyninio baseino vieno ciklo metu (ne ilgiau kaip 20 metų), t.y. nuo vieno ežero ištekėjimo iki kito. Taigi, Raselo ežeras ištekėjo nebe pirmą kartą! Pasirodo, tas pats buvo įvykę lygiai prieš dvidešimt metų, t.y. 1987 metų liepos mėnesį. Apskaičiuota, kad tada ištekėjo 31,3 mln. kubinių metrų vandens, o srauto debitas per trisdešimt šešias valandas galėjo siekti 1200 m3/s (Russell et al., 2011). Šis reiškinys nėra toks jau retas, ypač dabartinio klimato atšilimo laikotarpiu. Jei pažvelgume į Raselo ežerą šiandien, tai pastebėtume, kad jis sparčiai pildosi vandeniu, bet karts nuo karto išsilieja, tik jau mažesnėmis „porcijomis“. Tą liudija ir publikacijos, kurias randame interneto paieškos laukelyje suvedę raktinius žodžius „jökulhlaups“ ar „ice-dammed lake“. Jose kalbama apie tokį pat staigų prieledyninių ežerų ištekėjimą, fiksuotą Kanadoje, Aliaskoje, Islandijoje, toje pačioje Grenlandijoje ir kitur. Manoma, kad tai prasidėjusio globalaus klimato atšilimo simptomai. Šį neįprastą katastrofinį reiškinį, ko gero, galėtume palyginti su slėniu lekiančia savotiška „cunami“ banga, kuri neša gausybę dumblo, smėlio, žvirgždo, gargždo ir ledo luistų. Raselo ledyno galinėje dalyje mūsų fiksuotas ir tyrinėtas (imti mėginiai) šimto metrų ilgio ir aštuonių metrų aukščio moreninis gūbrys, buvo visiškai nuplautas, kaip ir palei šiaurės vakarinį ledyno galą buvę mažesni – penkiasdešimties metrų ilgio ir penkių metrų aukščio šoninės morenos gūbriai. Panašu, mums labai pasisekė, kad nepasipainiojome jos kelyje... Reikia manyti, kad ledynams traukiantis iš Lietuvos, taip pat būta panašių katastrofiškų prieledyninių ežerų ištekėjimų su visomis ardymo pasekmėmis. Deja, kol kas šis reiškinys dar nėra gerai atpažįstamas, bet, tikiu, kad ateityje atidžiau įsižiūrėję į ledyninių darinių paplitimo ypatumus, galėsime sušukti – eureka! 95

III dalis. Žvilgsnis į Lietuvą

Ledkalniai Lietuvoje ir kilusios abejonės

Artėjame prie dviejų šimtų metų jubiliejaus, kai buvo paskelbtas metodologinis aktualizmo principas geomokslų tyrimuose. Tai palyginamasis istorinis metodologinis principas, kurį 1830–1833 metais savo darbuose pirmasis panaudojo Didžiosios Britanijos gamtininkas Čarlzas Lajelis (Charles Lyell). Apie jį trumpai minėjau knygos pradžioje. Mokslininkas glaustai jį taip suformulavo – „dabartis yra raktas praeities pažinimui“. Kitaip sakant, rekonstruodami praeities reiškinius, mes pripažįstame, kad tolimoje praeityje buvo tie patys gamtos dėsniai, kaip ir dabar. Šis metodologinis pažinimo principas turėjo ir tebeturi didelę reikšmę gamtos mokslams, ypač susijusiems su Žemės raidos tolimoje praeityje tyrimais. Paskutiniojo Žemės periodo – kvartero – ledyninio reljefo ir jį sudarančių nuogulų kilmės nustatymo požymiai gerai matomi dabartinių ledynų aplinkoje, kur tebevyksta ledo tirpimo, nuogulų klostymo ir reljefo formų susidarymo procesai. Tai akivaizdus vadinamojo aktualizmo principo taikymas. Tokių stebėjimų prie Grenlandijos ledynų patirtis buvo aprašyta ankstesniuose knygos skyreliuose. Šiandien mes jau nekalbame apie neva mūsų krašte tyvūliavusioje poliarinėje jūroje plaukiojusius ledkalnius, tačiau vaizduotę vis labiau žadina tikrieji sausumos ledkalniai, galbūt stūksoję išledėjusiuose ar negyvo ledo plotuose, kas, pagaliau, ir atitinka tikslią semantinę „ledkalnio“ prasmę. Ištisų ledkalnių masyvų, matyt, būta dabartinių aukštumų vietose. O štai Didžiųjų Sūduvos ežerų (Dusios, Metelio ir Obelijos) vietoje nesunkiai atkuriamas čia stūksojęs milžiniškas ledo kalnas, vėliau sueižėjęs į tris dalis, tarp kurių buvo prinešta smėlingų nuogulų, šiandien skiriančių vieną nuo kito šiuos gražuolius ežerus. Kylančios abejonės. Taip jau moksle yra, kad anksčiau ar vėliau kyla abejonės dėl vieno ar kito vadinamojo klasikinio principo ar dėsnio. Taip yra ir dėl aktualizmo principo, jo galimybių rekonstruoti ar paaiškinti kai kuriuos gamtos reiškinius. Susidarė įspūdis, kad praeitį galima pažinti tik tiek, kiek tolimoje praeityje buvusių reiškinių analogijų dabartiniais laikais. Tad kyla klausimas: ar visos dabar egzistuojančios situacijos galėjo būti praeityje, pavyzdžiui, atmosferos sudėtis kambro periode ir pan.? Daug Didžiųjų Sūduvos ežerų dubuma galėjo būti išgulėta ledkalnio, ilgiausiai išlikusio negyvo ledo masyve metų manyta, kad koralai ir iš jų 96 sudaryti rifai klestėjo tik šiltuose vandenyse. Tačiau neseniai koralai aptikti ir šaltose jūrose, ten kur plaukioja mūsų minėti ledkalniai. Ar mūsų daromos senovinių jūrų rekonstrukcijos nėra iš mitologijos srities? O dinozaurų muliažai sukurti iš kelių aptiktų suakmenėjusių kaulų ar tik pėdos įspaudo uolienoje? Kaip ir vaizdiniai apie pasaulio tvaną, devyngalvius slibinus ar Puntuko akmenį nešiojusį velnią... Ar tikrai mūsų žinios apie šiuolaikinį labai lėtą nuosėdų kaupimąsi neprieštarauja kai kuriems faktams? Kad ir milžiniškų gyvūnų skeleto ar jo dalių išlikimas ir palaidojimas storame senų nuosėdų sluoksnyje, nors sedimentologijos mokslas akcentuoja labai lėtą nuosėdų kaupimosi procesą, ypač vandens baseinuose. Juk skeleto sudedamosios dalys sudūla per kelis ar keliolika metų, žinoma, jei jie iki to laiko nesugraužiami kitų mėgstančių puotauti organizmų. Ko gero, vienas iš realiausių tokių palaidojimų paaiškinimų – katastrofiškas nuosėdų klostymosi pobūdis. Prisiminkime senąjį Pompėjos miestą, kurį su visais gyventojais staiga užklojo stora ugnikalnio pelenų masė. Taip galėjo atsitikti ir, pavyzdžiui, dinozaurui ar net visam jo lizdui su kiaušiniais ar net dinozauriuku. Panašiai, matyt, atsitiko ir vėlyvojo ledynmečio mamutui, kurio gerai išsilaikę griaučiai 1957 metais buvo rasti 3,5 metro gylio griovyje Smėlio gatvėje (Antakalnio rajonas) Vilniuje. Šiandieninės Neries IV viršsalpinės terasos lygyje kažkada vinguriavusioje ledyno tirpsmo vandenų upėje, panašioje, kokios šiandien teka prie ledynų Grenlandijoje, galėjo atsitikti toks pat katastrofiškas reiškinys, kokį ten teko matyti ir apie kurį rašiau ankstesniame skyrelyje. Juk per dieną ištekėjo visas ežeras, o galinga penkių–septynių metrų aukščio vandens banga upės slėnį nubarstė 0,5–3 metrų skersmens ledo luitais ir nuplovė moreninius gūbrius. Tegul Skaitytojas man atleidžia už pokštą, kad savo mintį išdrįsau iliustruoti Grenlandijos ledyno ir jo tirpsmo vandens išplatinto slėnio, kuriuo žingsniuoja mano ten įkeltas mamutas, nuotrauka... Keli žodžiai pateisinimui. Kas lemia mūsų tolimos praeities įsivaizdavimą? Turbūt, pasirinktas mąstymo būdas, kuris sąlygiškai gali būti religinis, mitologinis, meninis, mokslinis ar dar kitoks. Ko gero, visi jie „geri“, tačiau naudotini tam tikromis aplinkybėmis ir skirtingiems tikslams pasiekti. Jeigu gamtos mokslų atstovai tariasi esą objektyvių žinių kaupėjai ir kūrėjai, vadinasi mūsų gautus duomenis galima kaip nors patikrinti, pakartoti, pagal juos net prognozuoti. Jau nuo XIII amžiaus galiojo racionalaus mąstymo principas – „negausinti esmių negu būtina“. Kitaip tariant, ieškodami tiriamą reiškinį aiškinančios hipotezės, pasirenkame pačią paprasčiausią. Jeigu ji netinka – tada imamės kitos paprasčiausios... Todėl ir aktualizmo principas, skatinantis gamtos praeities tyrimuose remtis dabartiniais pavyzdžiais, iš esmės atitinka paprastesnio varianto ieškojimo principą. Ar yra dar paprastesnis? Aktualizmas nėra kokia nors be įrodymų priimama aksioma, kaip, pavyzdžiui, evoliucija paremtoje Žemės sluoksnių stratigrafijoje, kur natūraliai (in situ) slūgsantys apatiniai sluoksniai visada senesni už viršutinius. Tiesą sakant, tikros mokslinės teorijos privalumas – jos patikrinimo ir paneigimo galimybė, naujų patvirtinančių faktų paieška. Tad natūraliai peršasi išvada, kad kuo geriau ištirsime dabartinius reiškinius, kuo daugiau surasime naujų, tuo patikimiau atkursime praeityje vykusius. Ar tai reiškia, kad praeityje 97

Iš slėnio besitraukiantis Grenlandijos ledynas. Vaizdas iš lėktuvo (P. Šinkūno nuotr.) vyko šiandien nefiksuojami ir mums dar nežinomi reiškiniai? Neveltui kalbama, kad moksle tvirtinimas „negali būti“ pasiteisina rečiau, negu „gali būti“... Atvirkštinis principo taikymas. Taigi, ar galima iš tolimoje praeityje susidariusių darinių (išsikristalizavusių mineralų, suklostytų uolienų, suakmenėjusių fosilijų, sluoksnių tarpusavio derinių ir kt.) bent hipotetiškai spręsti apie jų susidarymo procesus, kurie šiuo metu nestebimi arba kol kas dar neatpažinti. Jau kalbėjome, kad ledyninės kilmės moreninio priemolio klodai gali būti labai stori, vizualiai sudarantys monolitiškumo įspūdį. Tačiau analitiniai tyrimai kartais fiksuoja vertikalia kryptimi ritmišką kai kurių savybių (pavyzdžiui, magnetinių mikrodalelių orientacijos pobūdį ir kt.) kaitą. Tai gali liudyti pulsuojantį moreninės medžiagos prinešimo pobūdį ledyne. Deja, toks morenų susidarymo mechanizmas kol kas realioje aplinkoje dar nėra stebėtas. O ką reiškia labai gilūs palaidoti slėniai (paleoįrėžiai) aptinkami pokvarterinių uolienų paviršiuje? Viena iš hipotezių, aiškinančių jų kilmę, remiasi spėjimu, kad juos išgraužė didelio hidrostatinio slėgio poveikyje išsiveržęs poledyninis vanduo (Bitinas, 1999; Satkūnas, 2000). Tokiu pačiu mechanizmu aiškinamas ir mūsų rininių ežerų (dubaklonių) atsiradimas, apie kurį buvo užsiminta knygos pradžioje (Asvejos ežero pavyzdys). Tiesiogiai šiais laikais toks reiškinys nestebimas, o netiesiogiai jį, galbūt, patvirtina giliais gręžiniais pasiektos didelės suslėgto poledyninio vandens sankaupos Antarktidoje. Kita hipotezė paleoįrėžius sieja su senuoju upių tinklu, ypač su dideliu jų 98

Hipotetinė schema, teigianti vieno apledėjimo dugninės morenos daugiasluoksniškumą kaip pulsuojančią moreninės medžiagos prietaką ledyno suaktyvėjimo metu (Baltrūnas et al., 2005). 1 – ledyno pagrindas, 2 – ledynas, 3 – dugninės morenos dalys, susidariusios suaktyvėjimo fazių metu, 4 – ledyno pakraščio skeltinės morenos

įgilinimu susidarant galingiems ledyniniams skydams (Šliaupa, 2004; Baltrūnas, 1997). Mat pastarųjų susidarymas lėmė vandenynų ir jūrų vandens lygio kritimą mažiausiai šimtu metrų. Toks didelis pažemėjimas vertė upes „vytis“ bėgantį jūros krantą ir gilinti savo vagą. Deja, ir šie reiškiniai mūsų laikais kol kas tiesiogiai nestebimi... Prieledyninių upių užtvenkimas. Pratęsiant kalbą apie ką tik paminėtus paslaptingai atsiradusius gilius paleoįrėžius, noriu ilgiau apsistoti prie dar vieno keisto reiškinio. Paleoįrėžiuose (palaidotuose slėniuose) kartais aptinkami didelio storio (iki 120 metrų) smulkaus ir smulkučio smėlio klodai su aleurito, rečiau molio tarpsluoksniais. Pabandysiu tokių storymių susidarymą susieti su atslenkančio ledyno patvenktomis giliai įsirėžusiomis upėmis. Vien Druskininkų apylinkėse tokių gręžiniais pasiektų pjūvių žinoma nemažai. Ypač dėmesio verti jau senokai tyrinėto gręžinio Nr. 268 (netoli Grūto ežero) tyrimo rezultatai. 54,5–115,9 metro gylyje nuosėdose nustatytų sporų ir žiedadulkių spektrai visame pjūvyje buvo labai panašūs (Baltrūnas, 1995). Kadangi juose vyravo neogeno periodo vieno sluoksnio žiedadulkių kompleksas (80–90 procentų), žymi mūsų palinologė habil. dr. Ona Kondratienė pasiūlė dvejopas išvadas: šią storymę priskirti neogeno periodo pabaigos laikotarpiui, esant labai greitam nuosėdų klostymui arba kvartero periodo laikotarpiui, kai vyravo šaltas klimatas ir buvo perklostomos šlaituose atsidengiančios senesnės neogeno nuosėdos. Pastarąjį interpretacijos variantą (perklostymą) patvirtino nuosėdose aptiktos kito periodo (kreidos) mikrofaunos fosilijos, kristalinėms uolienoms būdingi raginukės, pirokseno ir kiti mineralai, taip pat šių nuosėdų erdvinės slūgsojimo sąlygos. Tuo labiau, kad piečiau Druskininkų, Gardino rajone (Baltarusija) yra žinomos natūraliai (in situ) slūgsančios neogeno (plioceno) nuogulos. Būtent iš šios pusės, atslenkančio ledyno link tekėjo senoji – paleoNemuno upė, kuri čia buvo užtvenkta ir suklostė nuardytas senesnio amžiaus nuosėdas. Panašių pjūvių Lietuvoje yra ir daugiau. Netoli Daugų, prie Sudvajiškių aptikta smulkučio smėlio, aleurito ir molio devyniasdešimt dviejų metrų storymė. Varėnos rajone ties Komorūnais gręžinys aptiko pilkšvo ir rusvo smėlingo aleurito 117 metrų 99

Geologinis pjūvis per paleoįrėžius, užpildytus smulkia smėlinga ir aleuritine nuosėdine medžiaga (Druskininkų apylinkės). 1 – moreninis priemolis, 2 – smulkus smėlis ir aleuritas storymę. Abiejų pastarųjų pjūvių sporų ir žiedadulkių tyrimai parodė, kad nuosėdos kaupėsi sparčiai, taip pat šalto klimato sąlygomis, esant labai skurdžiai vietinei augmenijai. Didelės panašaus smulkučio smėlio ir aleurito storymės nustatytos gręžinyje prie Rietavo Vakarų Lietuvoje, prie Normainių Vidurio Lietuvoje ir kitur. Reiškinys buvo paplitęs, tik dabartinių ledynų aplinkoje jo patvirtinimo kol kas nematyti. Telieka būti kantriais… Luistų atplėšimo paslaptis. Senesnių uolienų (nuogulų) atplėšimo ar deformavimo reiškinys dažniausiai susijęs su aktyviąja, į priekį slenkančio ledyno faze. Šiuo metu dabartiniuose ledynuose jis retai kur stebimas, tačiau ankstesnių ledynų suklostytuose dariniuose luistai fiksuojami dažnai. Pastaruoju metu ledyninės tektonikos (glaciotektonikos) reiškinius Lietuvoje ir gretimose šalyse nagrinėja dr. A. Bitinas ir publikacijose dalijasi savo tyrimų rezultatais (Bitinas, 2011). Kartu su kolegomis į mokslinę terminologiją jis įvedė kitose šalyse jau senokai naudojamą „deformacinės morenos“ terminą, reiškiantį ledyno pade atsidūrusias ir jo deformuotas įvairaus amžiaus ir kilmės nuogulas. Pastarosios dažniausiai aptinkamos ledyno pakraščio moreniniuose gūbriuose, pasižyminčiuose skeldiška vidine sandara ir labai retai dugninės (pagrindinės) morenos plotuose. Paprastai glaciotektoninės struktūros gerai matomos atodangose ir karjerų sienelėse. Tačiau deformuotus sluoksnius atskirti nuo nedeformuotų iš gręžinių kerno ne visada įmanoma, nebent tai būtų ledyninėms nuoguloms nebūdingos uolienos, pavyzdžiui, balta kreida, žalsvas glaukonitinis smėlis, juodas molis ir pan. Iki šiol savotiška paslaptimi lieka senesnių uolienų milžiniškų luistų atsiradimo mechanizmas. Mokslinėje literatūroje pateikiama gana daug jų atplėšimo nuo uolinio pagrindo ir vilkimo hipotetinių schemų. Tai ir ledyno „buldozerinis“ poveikis jo pagrinde iškilusioms uoloms, ir pagrindo atskirų blokų (ypač prišąlusių prie ledyno pado) įtraukimas tarp slenkančio ledyno plokščių, ir plastiškų uolienų išslėgimas ledyno pakraštyje ar ledyno vidiniuose plyšiuose, ir kiti įvairūs nuogulų deformavimo būdai (McCarroll, Rijsdijk, 2003 ir kiti). Lietuvoje bene daugiausia stambių luistų yra į pietus ir pietryčius nuo Vilniaus, taip pat Merkio žemupio slėnyje bei apyslėnyje. Dažniausiai 100

Luistų susidarymo schema. 1 – ledyno pagrindas, 2 – ledynas, 3 – ledyno judėjimo kryptis, 4 – spaudimo kryptis, 5 – ledyno plokščių paviršius

Kreidos luistų slūgsojimas Merkio senslėnyje prie Akmens kaimo (Varėnos r.). 1 – kreidos luistai, 2 – įvairus smėlis, 3 – moreninis priemolis su nuotrupų ilgųjų ašių orientacija pietryčių link, 4 – A – orientacijos diagrama tai greitai atpažįstamos kreidos ir juros periodų uolienos. Luistų slūgsojimo gylis šiose vietose labai įvairus: nuo paviršinių, ypač paupiuose, iki slūgsančių 180 metrų gelmėse. Jų storis kartais siekia keturiasdešimt metrų. Kai kuriuose pjūviuose nustatyti vieni ant kitų slūgsantys penki–šeši luistai, kurių bendras storis siekia aštuoniasdešimt penkis metrus (pavyzdžiui, prie Akmens kaimo Varėnos r.). Dar pokaryje atliktos karbonatinės žaliavos paieškos parodė, kad kai kurių kreidos luistų plotas siekia per penkiasdešimt hektarų, o tūris – iki dešimties mln. kubinių metrų. Kai kurių luistų gana didelis plotas ir palyginti mažas storis sudaro šiek tiek deformuotos plokštės įspūdį. Įdomu tai, kad kai kuriuose luistuose matyti, kad apatinėje jų dalyje yra senesnės juros, o viršutinėje – kreidos periodų uolienos. Tai rodo palyginti „ramią“ luistų kelionę (apie 30–50 kilometrų) jų nesuvartant. 101

Ar būta Lietuvoje ledyno šuolių?

Seniai pastebėti netikėti kalnų ledynų „šuoliai“, kurie kartais pridaro daug bėdos, pavyzdžiui, užtvenkia upes, o pastarosios užlieja kaimus. Šiuo metu pasaulyje įvairiais būdais užregistruota per 2300 šuolio (proveržio) tipo ledynų (angl. – surge-type glacier), kurių iki šiol daugiausiai registruota Pamiro kalnuose (820), Kanadoje (450), Švalbarde (345), Aliaskoje (322), Grenlandijoje (112) (Sevestre, Benn, 2015). Be abejo, jų skaičius priklauso nuo regiono geografinės padėties, ištirtumo ir ateityje keisis. Taip, greičiausiai, bus ir su šio tipo ledynais Grenlandijoje. Šiuo metu ten stebimi ir bene geriausiai ištirti Vakarų Grenlandijos Disko salos (Disco Island) ir Nusuako pusiasalio (Nuusuaq Peninsula) šuolio tipo ledynai. Rytų Grenlandijoje prie tokio tipo priskirti „Blosseville“, „Kyst“, „Stauning Alper“, „Sortebrae“ ir kiti ledynai. „Sortebrae“ (angl. – Black glacier) šuolio tipo ledynas, esantis centrinėje Rytų Grenlandijos dalyje prie Geikie plynaukštės ir siekiantis 77 kilometrus, neseniai išgarsėjo savo įsiveržimu į jūros akvatoriją, o šios situacijos vaizdų galima pamatyti interneto erdvėje. Apie šį katastrofiško pobūdžio reiškinį – ledyno šuolį – nemažai rašyta mokslinėje ir mokslo populiarinimo spaudoje. Daugiausiai tai glaciologinio pobūdžio informacija,

R. Guobytės sudaryto geomorfologinio žemėlapio fragmentas, rodantis ilgų moreninių rel­jefo formų (rudi brūkšneliai) paplitimą buvusios Mūšos–Lėvens ledyno plaštakos išgulėtame pažemėjime 102 mažai ką pasakanti apie šio reiškinio sukurtas reljefo formas ar suklostytas nuogulas, kurių pagalba šio reiškinio rekonstrukciją būtų galima padaryti jau seniai nuledėjusiose teritorijose, taip pat ir Lietuvoje. Daugėja įrodymų, kad prie ledyno šuolio (proveržio) esmingai prisideda nuledėjimo metu gausiai susidarantis tirpsmo vanduo, kuris patenka po ledynu ir atlieka savotiško „tepalo“ vaidmenį, tuo sumažindamas ledyno bei jo pagrindo trintį (sankibą). Tad prie kitų palankių glaciologinių sąlygų toks ledynas gali „čiuožtelėti“ atgal, į ten iš kur traukėsi. Keliems mūsų ekspedicijos dalyviams – B. Karmazai, V. Kazakauskui, P. Šin­kūnui ir man – 2011–2012 metais teko lankytis Islandijoje prie šuolio (proveržio) tipo Skeidarajokulo ledyno, kurio šuolio priežastimi buvo po ledyniniu kupolu susitelkęs ir suslėgtas didžiulis ežeras, tiesa, pašonėje aplinką šildančio ugnikalnio (Baltrūnas et al., 2014). Pastaruoju metu dėmesys nukrypo į ne- aukštas, bet labai ištęstas, lygiagrečias kalvas Biržų, Pasvalio ir Akmenės rajonuose. Atidžiau teko gilintis į Mūšos–Lėvens nedidelės ledyno plaštakos paliktus pėdsakus Pasvalio ir Biržų rajonuose. Pirmieji vizualūs stebėjimai leido teigti, kad tai drumlinų, t.y. po ledynu susidariusių kepalo formos kalvų kraštovaizdis (B. Doso, 1910; H. Hauseno, 1913; H. Mortenseno, 1924; V. Čepulytės, 1956 ir kitų darbai). Vis tik, tai nebuvo kepalo formos kalvos, o ilgi gūbriai. Ruopiškių (Biržų r.) apylinkėse esanti pole­ Vėlesni geomorfologiniai stebėjimai leido spėti, dyninės kilmės stambi linijinė moreninė forma. Trikampiais pažymėtos tyrimo vietos kad tai gali būti lygiagretūs ledyno pakraščio gūbriai (Basalykas, 1965) ar net ledyno tirpsmo vandenų išgraužtos (eroduotos) pailgos reljefo formos (Baublys et al., 1970; Mikalauskas, Mikutienė, 1971). Atlikti gręžimo darbai ir moreninių nuogulų tyrimų rezultatai vertė manyti, kad tai specifinės po ledynu susidariusios moreninės formos – fliutingai (Gaigalas, Marcinkevičius, 1982; Gaigalas, 1997). Panašu, kad buvo grįžtama prie pirmojo aiškinimo... Apskritai, panašios neaukštos, bet labai ilgos, lygiagrečios reljefo formos fiksuotos ir tirtos kitose buvusių apledėjimų šalyse. Ypač įdomūs ir gausūs jų tyrimai Kanadoje. Tarptautinėje literatūroje tokios reljefo formos sutrumpintai pavadintos MSGL (angl. 103

Nors ir ilga, bet žema moreninė forma ties Ruopiškiais mega-scale subglacial lineations – stambios poledyninės linijinės formos). Pastaraisiais metais MSGL iš kosminių aparatų buvo atpažįstamos kaip būdingi poledyniniai dariniai. Paprastai jie yra 8–70 kilometrų ilgio, 200–1300 metrų pločio ir 300–5000 metrų atstumu nutolę vienas nuo kito (Bennett, Glasser, 2009). Naujausi duomenys liudija poledyninių formų įvairovės tęstinumą, kuris, visų pirma, susijęs su ledo greičiu ir kuris pagal ledo tekėjimo trukmę nuolat kuriamas, performuojamas ir, galiausiai sunaikinamas (Stokes et al., 2013). Šių autorių manymu, „Dubawnt Lake Ice Streamonly“ (Kanada) atveju MSGL formos buvo kurtos dešimtmečiais. Yra gauta duomenų apie tai, kad ilgesnės MSGL formos susijusios su greitesniu ledo tekėjimu, kas leidžia jas susieti su ledyninio „šuolio“ (proveržio) reiškiniu. Kartu su ekspedicijos dalyviais B. Karmaza, V. Kazakausku ir kitais kolegomis teko gilintis į šių neaukštų, bet ilgų kalvagūbrių vidinės sandaros ypatybes. Tam pravertė ledyninėms nuoguloms dažnai taikomi žvirgždo ir gargždo nuotrupų ilgųjų ašių orientacijos ir polinkio kampo matavimai, taip pat smulkių dalelių magnetinio imlumo anizotropijos nustatymas. Detaliau tyrinėjome kelias tokias reljefo formas. Viena jų yra rytinėje buvusio ledyninio šuolio dalyje, Ruopiškių kaime netoli Vabalninko, kurios ilgis – 16,5 kilometro, plotis 200–700 metrų, o santykinis aukštis pakyla iki keturių–šešių metrų. Palaipsniui iš šiaurinio galo (abs. a. 53 metrai) link pietinio (abs. a. 58,2 metro) kylanti ketera orientuota šiaurės– šiaurės vakarų kryptimi. Kita panaši reljefo forma buvo pasirinkta buvusio ledyninio šuolio vakarinėje dalyje, tarp Pušaloto ir Daukniūnų kaimų piečiau Pasvalio. Ji tęsiasi dvidešimt du kilometrus iš šiaurės į pietus, jos plotis svyruoja nuo kelių šimtų metrų iki 1,5 kilometro. Santykinis aukštis taip pat nedidelis – iki trijų–keturių metrų. Gauti tyrimo duomenys rodo, kad šios reljefo formos susidarė slenkančio ledyno lygiagrečiuose priedugnio plyšiuose, kai į juos išsispaudė puri ir įmirkusi ledyno 104 pagrindo senesnė moreninė medžiaga. Tai šiek tiek panašu į arimą, kai „ledinis arklas“ išrausia būsimą tarpgūbrinį pažemėjimą, perstumdamas (ar perkeldamas) senesnę moreninę medžiagą į greta esančių gūbrių šlaitus. Tuo būdu susidariusio poledyninio gūbrio šlaitai bei ketera yra patyrę slenkančio ledyno šoninį spaudimą, kurio požymius matome stambių nuotrupų ilgųjų ašių orientacijos ir polinkio, taip pat smulkiųjų dalelių magnetinio imlumo stereogramose.

Kodėl keičiasi klimatas?

Pastaraisiais dešimtmečiais išryškėjo kai ku- rie klimato kaitos požymiai: kyla oro ir pasauli- nio vandenyno temperatūra, pastarojo vandens lygis, pastebimas intensyvus ledynų tirpimas, taip pat vis daugiau susidaro ledkalnių, didelė- se teritorijose mažėja pavasarinė sniego danga, atitirpsta daugiamečio įšalo sluoksnis. Įsigali nuomonė, kad pagrindinė klimato šilimo prie- žastis – ūkinė žmonių veikla (miškų iškirtimas, žemių suarimas, plėtojama pramonė, iškastinio kuro naudojimas energetikoje ir kt.). Vienas iš jos padarinių – atmosferos sudėties kitimas, nes joje daugėja anglies dioksido ir aerozolių. Nu- statyta, kad jų kiekio didėjimas susijęs su pami- nėtais klimato šilimo požymiais. Tačiau susipa- žinus su paleogeografiniais ir paleoklimatiniais duomenimis tokios „saviplakos“ nuotaikos aprimsta. Iš turimų duomenų matyti, kad di- desnių ar mažesnių klimato svyravimų buvo ir mūsų planetos praeityje, net ir netolimoje – jau poledynmečiu, kai mūsų krašte apsigyveno pir- mieji gyventojai. Senųjų geologinių epochų klimato ir atmosferos sudėties rekonstrukcijos jau senokai rodo, kad Žemės istorijoje yra buvę daug šiltesnių laikotarpių su keliskart Globalių atšalimų epochos Žemės geologinėje praeityje (paryškintos mėlyna spalva, pagal didesniu anglies dioksido (CO2) kiekiu atmosferoje. Šiltesnių laikotarpių yra buvę net Kump et al., 1999) per paskutiniuosius 10–12 tūkstančių metų, ypač atlančio laikotarpio pirmoje pusėje, kai po šalį vaikštinėjo mezolito archeologinio periodo gyventojai. Todėl klausimas, kodėl klimatas šyla, aktualus ir šiuo metu. Ar tą šilimą lemia natūralūs planetos klimato kitimo dėsningumai, ar žmogaus ūkinė veikla? Greičiausiai, abu šie veiksniai svarbūs, o jų sutampanti įtaka klimato kaitai lemia sinergetinį spartėjimą. 105

Klimato kitimo veiksniai

Prie klimato kaitos kosminių veiksnių priskiriamas Saulės sistemos įskriejimas į tarpžvaigždinių dulkių debesį, Saulės spinduliuojamos energijos svyravimai, taip pat Žemės sukimosi ašies precesija ir skriejimo aplink Saulę orbitos elementų kitimas. Pasaulyje plačiai žinoma M. Milankovičiaus (1879–1958) astronominė klimato svyravimų teorija, kuri iki šiol dar tikslinama. Jos esmė – į Žemę patenkančios Saulės energijos kintamumas ties viršutine atmosferos riba. Jis priklauso nuo mūsų planetos orbitos ekscentriciteto, ašies precesijos ir planetos sukimosi ašies polinkio kampo į orbitos plokštumą kitimo (Bukantis, 2007). Gretinant kelių paskutinių milijonų metų šio kitimo duomenis su geologų rezultatais apie apledėjimų ir tarpledynmečių skaičių pastebimas gana geras sutapimas. Aptikus senųjų apledėji- mų pėdsakus pradėta mąstyti apie galimas klimato atšalimo ir jo sukeltų apledėjimų prie- žastis. Skiriamos dvi galimų priežasčių grupės. Pirmajai grupei priklauso su pačios planetos ypatybėmis susiję veiksniai. Tai, pavyzdžiui, gali būti atskirų regionų (pa- vyzdžiui, Fenoskandijos) tek- toninis Žemės plutos kilimas, su tuo susijęs paviršiaus artė- jimas prie kriosferos (Žemę Globalių atšalimų (apledėjimų) kvartero periode astronominės gaubiančios neigiamos arba priežastys (https://en.wikipedia.org/wiki/Quaternary_glaciation) nulinės temperatūros sferos) ir apledėjimo centro susidarymas. Klimato atvėsimą gali sukelti ir planetoje suintensy- vėjusi ugnikalnių veikla, dėl kurios sparčiai didėja dujų ir dulkių kiekis atmosferoje. Be to, planetos klimato kaita gali būti susijusi ir su planetos savireguliacijos mechanizmu. Pavyzdžiui, dėl klimato atšilimo sumažėja poliarinių jūrų ir vandenynų užšąlančios ledo dangos plotas, sparčiau formuojasi ledkalniai, smarkiau garuoja vanduo, o gretimame žemyne dėl to gausėja kritulių. Sausumoje dėl spartaus sniego ir firno kaupimosi susidaro kelių kilometrų storio ledyninis skydas, kurio ledo masė dėl didelio slėgio pradeda slinkti į šalis. Ledyninių skydų plėtimasis ir augalijos plotų bei įvairovės mažėjimas savo ruož- tu mažina fotosintezės mastą ir skatina anglies dioksido gausėjimą, o tai jau pranašauja klimato atšilimą. Planetos klimato savireguliaciją tyrinėjantys mokslininkai tvirtina, kad dabartinis, ko gero trumpalaikis, atšilimas gali būti artėjančio atšalimo (ar net apledėjimo) pradžia, kadangi sparčiai susidarantys ledkalniai vėsina vandenynų ir jūrų vandenį poliarinėse srityse. Pradžiai tai lemtų jų užšalimą šaltuoju metų laikotarpiu, dėl to padidėjusį Žemę pasiekiančios Saulės energijos atspindėjimą ir sumažėjimą, kartu ir klimato atvėsimą. Visi šie vyksmai kartojasi. 106

Gali būti, kad toks savireguliacijos mechanizmas veikia kaip švelninantis fundamentalesnių (kosminių ir tektoninių) procesų skatinamas aplinkos kitimo permainas. Apledėjimų pėdsakai geologinėje praeityje Gausi Žemės geologinių tyrimų medžiaga liudija, kad praeityje buvo ilgalaikių klimato atšalimų ir su jais susijusių apledėjimų. Seniausių kontinentinio apledėjimo pėdsakų aptikta archėjaus ir proterozojaus epochų (prieš 545 mln. metų) dariniuose. Tai suakmenėjusios (litifikuotos) ledynų moreninės nuogulos – tilitai. Didelių apledėjimų būta ir karbono bei permo periodais. Vien per pastaruosius 100 mln. metų temperatūros vidurkis labai svyravo ir kreidos periodu buvo bent dukart didesnis už dabartinį. Anglies dioksido kiekis atmosferoje, ypač prieš 70–100 mln. metų, taip pat buvo didesnis. Bene geriausiai ištirta paskutiniojo (dabartinio) mūsų planetos raidos periodo – kvartero (pradžia prieš 1,8 mln. metų) – klimato kaita ir Žemės fizinės geografinės sąlygos. Geologinių tyrimų Lietuvoje duomenimis, kvartero periodo nuogulų didesnę dalį sudaro ledynų palikti riedulingo moreninio priemolio ir priesmėlio sluoksniai, kurių nustatyta per dešimt–vienuolika ir kurie priskiriami šešiems dideliems apledėjimams. Tarpledynmečiais ledyniniai skydai Šiaurės Europoje ištirpdavo. Ištyrus dabartiniuose ledynuose esančius oro burbuliukus paaiškėjo, kad prieš kelis tūkstančius ar dešimt tūkstančių metų anglies dioksido, metano, azoto suboksido koncentracija atmosferoje buvo gerokai mažesnė už dabartinę.

Ką liudija Grenlandijos ledynai?

Klimato kaitai, be oro ir vandens temperatūros, pasaulinio vandenyno lygio kilimo, būdingas kritulių kiekio svyravimas, augalijos ir gyvūnijos sudėties ir paplitimo kitimas. Lietuvos sąlygomis tik ilgalaikiai kai kurių rodiklių stebėjimai ir jų lyginimas leidžia daryti išvadas apie klimato kitimą. Akivaizdžių klimato kaitos požymių aptinkama tiriant žemyninių ir kalnų ledynų aplinką. Mūsų ekspedicijų į Pietvakarių Grenlandiją metu tai taip pat buvo patvirtinta. Kaip buvo rašyta ankstesniuose skyriuose prie tokių liudijimų priklauso intensyviai tirpstantys ledynai, kurių pakraštys, mūsų duomenimis, kai kuriose vietose metų bėgyje pasitraukė per šimtą metrų. Tai patvirtina naujos ledyninės reljefo formos bei jas sudarančios nuogulos, pasikartojantys katastrofiški prieledyninių ežerų ištekėjimai, nenutrūkstantis ledkalnių susidarymas nykstančio ledyninio skydo sąskaita. Žinoma, šiame vertinime gali būti pataisų. Atsiranda duomenų, kad Grenlandijos ledyninio skydo tirpimo priežastimi gali būti padidėjęs šilumos srautas iš mūsų planetos mantijos gelmių. Novosibirsko (Rusija) geofizikai, remdamiesi seismine tomografija, kartu su vokiečių mokslininkais iš Žemės tyrimų centro (GeoForshungZentrum) (Potsdamas, Vokietija) pastaruoju metu pateikė geofizinių įrodymų apie tai, kad iš mantijos gelmių kylantis Islandijos karštasis pliumas savo vakarine dalimi gali prisidėti prie Grenlandijos ledyninio skydo priedugninės dalies šilimo, poledinio vandens (net ir ežerų) atsiradimo ir dėl to padidėjusio ledo masės slinkimo greičio (Rogozhina et al., 2016).

Žmogaus poveikis

Na, bet grįžkime prie bene dažniausiai linksniuojamo klimato kaitos kaltininko – žmogaus. Manoma, kad pagrindinis žmogaus sukeltas veiksnys dėl kurio šyla mūsų 107 planetos klimatas – atmosferos sudėties kitimas. Dėl ūkinės veiklos joje sparčiai didėja anglies dioksido, metano, azoto suboksido, įvairių aerozolių kiekis. Šios dujos ir aerozoliai atmosferoje sulaiko šilumą ir sukelia šiltnamio efektą, o šis skatina klimato atšilimą. Apibendrinus globalias klimato kitimo tendencijas paaiškėjo, kad pagrindinis klimato atšilimo veiksnys mūsų planetoje yra nuolatinė atmosferos tarša anglies dioksidu, kitomis dujomis, aerozoliais (Collins ir kiti, 2008). Daroma išvada, kad dėl klimato atšilimo ateityje gali dažniau kilti karščio bangos, sausros, gaisrai, potvyniai ir audros, taip pat naujuose regionuose išplisti kai kurios infekcinės ligos (ypač maliarija), o dėl didelės ozono koncentracijos Žemės paviršiuje – paaštrėti širdies ir kvėpavimo ligomis sergančių žmonių negalavimai. Po pusšimčio metų dėl pakilusio jūrų ir vandenynų lygio gali būti užtvindytos didelės teritorijos, ypač didžiosiose Azijos ir Afrikos deltose bei mažose salose. Akivaizdu, kad atskiruose žemynuose, jūrų bei vandenynų akvatorijose klimato pokyčiai ir jų padariniai taip pat priklausys nuo realių gamtinių sąlygų (geografinės padėties, kalnuotumo, miškingumo ir pan.) ir naudojamų išankstinių apsaugos priemonių. Gėlo geriamo vandens trūkumas, kalnų ir stepių dykumėjimas bei kiti veiksniai, greičiausiai, skatins įtampą tarp valstybių bei gyventojų migraciją. Lietuvos klimato modeliavimo rezultatai iš dalies patvirtina globalųjį vertinimą. Turimi duomenys ir modeliavimo rezultatais pagrįstos klimato kaitos prognozės rodo, kad šiame amžiuje mūsų ir gretimuose kraštuose oro temperatūra kils (Rimkus ir kiti, 2007). Didžiausi pokyčiai numatomi žiemą, mažiausi – vasarą, vyraus vakariai vėjai, kritulių žiemą ir pavasarį bus daugiau, o vasarą ir rudenį – mažiau, vidutinė metinė Saulės spindėjimo trukmė didės, nors žiemą mažės. Žmonių ūkinės veiklos poveikis dabartiniam klimato atšilimui įvertintas remiantis keturių–penkių pastarųjų dešimtmečių duomenimis. Gal ir mažoka, bet tai jau leidžia skambinti pavojaus varpais. Klimato kaitos geologinėje praeityje (paleoklimato) tyrimai padeda geriau suprasti buvusių pokyčių trukmę ir priežastis, aiškiau suvokti dabartinę situaciją ir net žvilgtelėti į ateitį. Apie praeitį daug ką gali pasakyti dabartinių ledynų aplinkos tyrimai, kurie kartu ir parodo prasidėjusios klimato kaitos požymius. Klimato kaitos natūraliųjų (žemiškųjų ir astronominių) bei žmogiškųjų veiksnių vertinimas, kol kas, ne visada grindžiamas galima jų sinergija, tarpusavio sąveikos efektu.

Kaip gyventa vėlyvajame ledynmetyje?

Dabar atsigręžkime į netolimą mūsų krašto praeitį ir pirmuosius jo gyventojus. Turbūt iš mokyklinių studijų prisimename, kad žmogaus raidoje akmens amžius prasideda tada, kai hominidai pradėjo gamintis akmeninius įrankius (prieš 2,6 mln. metų). Akmens amžius yra skirstomas į paleolito, mezolito ir neolito laikotarpius. Sunku pasakyti, ar Lietuvoje ledynmečiais ir tarpledynmečiais gyveno žmonės, nes kol kas akivaizdžių įrodymų nerasta. Bet laikas parodys... Šiuo metu mūsų krašte aptiktos vėlyvojo (finalinio) paleolito laikotarpio (11–9 tūkstančių metų prieš Kristų) gyventojų stovyklavietės su materialinės kultūros likučiais. Panašios trukmės Lietuvoje buvo po to ėję mezolito (8–5 tūkst. m. pr. Kr.) ir neolito (4–2 tūkst. m. pr. Kr.) laikotarpiai. 108

Lietuvos paleolito gyventojai kūrė stovyklas sausose smėlėtose vietose prie pat vandens, beveik visuomet saulės kaitinamame šiauriniame krante. Stovyklų būta įvairių – mažų ir didelių, tačiau visos trumpalaikės. Didelėse paprastai būdavo keletas aikštelių. Iš radinių sankaupų matyti, jog kiekvienoje aikštelėje stovėjo viena–trys palapinės, kuriose gyveno atskiros šeimos. Svarbiausias mezolito gyventojų užsiėmimas – miško žvėrių medžioklė. Žmonės dažniausiai laikėsi nedidelėmis šeimomis maždaug tose pačiose vietose. Mezolito medžiotojai dar tebebuvo klajokliai, tačiau jų kelionės jau buvo kur kas trumpesnės nei ilgi ir sunkūs šiaurinių elnių medžiotojų žygiai. Mezolitas – tai ir žūklės laikotarpis. Lietuvoje aptinkama dvejopų mezolitinių stovyklų pėdsakų. Vienos jų mažos – čia gyventa vieną kartą ir neilgai, kitos – užimančios didelį plotą, į kurias buvo grįžtama ne kartą – jos turtingos archeologiniais radiniais. IV tūkst. m. pr. Kr., atsiradus keramikai, išmokus gludinti, pjauti ir gręžti akmenį, prasideda sudėtingas ir įvairus neolito laikotarpis. Jis baigėsi pradėjus vietoje gaminti žalvario dirbinius. Lietuvos neolitas chronologiškai ir kultūriniu požiūriu skirstomas į du tarpsnius: į ankstyvąjį bei vidurinį (IV– III tūkst. m. pr. Kr.) ir vėlyvąjį (III tūkst. m. pr. Kr. pabaiga – II tūkst. m. pr. Kr. pradžia). Iš: http://www.lad.if.vu.lt/akmens_amzius.htm Prieš porą dešimtmečių teko dalyvauti mokslinių tyrimų programoje, tiriant akmens amžiaus paminklus ir to meto gyvenamąją aplinką Pietų Lietuvoje. Labai pravertė pelkių ir ežerų nuosėdų paleobotaniniai (sporų ir žiedadulkių, augalų sėklų ir vaisių, titnagdumblių ir kt.) tyrimai, atskleidę poledynmečio gamtinės aplinkos raidą. Šiuos tyrimus tada apibendrino šviesios atminties prof. Meilutė Kabailienė ir jos mokinė dr. Miglė Stančikaitė, labai gerai įsigilinusios į senosios gamtinės aplinkos ir jos ištekliais besinaudojančio žmogaus santykių raidą (Kabailienė ir kt., 2001; Stančikaitė, 2004). Darbą pratęsė Vilniaus universiteto lektorius dr. Lauras Balakauskas, kuris savo disertacijoje statistiniais metodais apibendrino gausią analitinių tyrimų medžiagą (Balakauskas, 2012). Tad apibūdinant poledynmečio pradžios, kuri labiausiai ir domina, miškų raidą pasinaudojau jauno mokslininko tyrimų rezultatais. Ledynui pasitraukus iš Pietų Lietuvos, nedidelio pašiltėjimo metu (prieš 15 850–14 600 metų, biolingas*) jau buvo paplitę krūmokšniai, beržas keružis ir poliarinis gluosnis, pradėjo plisti medieninis beržas. 14 600–13 600 metų (ankstyvasis driasas*) laikotarpiu pušys jau sudaro beveik 49 procentus, beržai – 19 procentų, kiti medžiai – apie 10 procentų. Prieš 13 600–12 800 metų (aleriodas*), ledynui pasitraukus iš Lietuvos ir palikus džiūti ką tik sukrautą Linkuvos kalvagūbrį, miškuose vyravo pušis ir beržas, o Šiaurės rytų Lietuvoje jau galėjo augti ir eglės (iki 20–40 procentų). Prieš 12 800–11 500 metų (vėlyvasis driasas*) Lietuvoje vyravo atviras kraštovaizdis, o Šiaurės rytų Lietuvoje, greičiausiai, eglynai. Prieš 11 500–10 200 metų (preborealis*) krašte vyravo miškingas kraštovaizdis: pradžioje beržynai, vėliau – pušynai. Išplito lazdynas ir guoba, o eglė beveik pasitraukė iš Lietuvos. Laikotarpiu prieš 10 200–8 500 metų (borealis*) pušis ir beržas traukėsi, didžiojoje Lietuvos dalyje dominavo lazdynas (iki 50–70 procentų). Pietryčių Lietuvoje vyravo pušis. Iš šiaurės vakarų pusės Lietuvoje plito eglė, o iš pietvakarių – alksnis. Poledynmečio šilčiausiu laikotarpiu (prieš 8 500–5 700 metų (atlantis*) iš šiaurės į pietus ir toliau plito eglė (iki 50–70 procentų), mažėjo pušies ir beržo. Vidurio ir Šiaurės rytų Lietuvoje vyravo guoba ir lazdynas, Pietvakarių Lietuvoje – alksnis. Maždaug prieš 5 700 metų Lietuvoje pradeda nykti plačialapiai medžiai ir plisti spygliuočiai. Beveik visoje Lietuvoje dominavo eglė (iki 60–70 procentų). Pietvakariuose vyravo alksnynai, pietryčiuose – pušynai. Lietuvoje pasirodo ir skroblas (iki 5 procentų). * – žvaigždute pažymėti poledynmečio laikotarpiai – chronologinės zonos. Pagal L. Balakauską, 2012 109

Paleobotaniniai tyrimai parodė, kad ledynui dar nepasitraukus iš Lietuvos (ankstyvajame driase), krašte jau žėlė krūmokšniai, augo beržai ir pušys, pasitaikė alksnių ir kitų medžių. L. Balakausko sudarytoje diagramoje matome, kad žolės, sporiniai induočiai, vandens augalai žymiai praturtino vietines ekosistemas. Ko gero, tokioje miškatundrėje ir ją keitusiame miške netrūko ir gyvūnijos.

Ankstyvojo driaso nuosėdų suminė žiedadulkių spektrų sudėtis (Balakauskas, 2012)

Vartant akmens amžiaus archeologinių paminklų Lietuvoje atlasus ir žemėlapius, matyti, kad, nors ir netolygiai, senosios gyvenvietės ir stovyklavietės yra išsibarstę po visą kraštą. Ypač daug jų koncentruojasi Pietų Lietuvoje, Nemuno slėnyje aukščiau Vilkijos, o taip pat Neries ir Šventosios slėniuose, Aukštaičių ir Žemaičių aukštumose, pajūryje. Reikia manyti, kad bus surasta dar daugiau to amžiaus archeologinių paminklų, tačiau vargu ar jie pakeis bendrą jų pasiskirstymo krašte vaizdą. Paleolitinio tipo darbo įnagiai yra paplitę Pietų Lietuvoje, Nemuno slėnyje aukščiau Vilkijos, Šventosios ir Neries žemupyje, o taip pat pajūryje prie Klaipėdos. Mezolito pėdsakai irgi koncentruojasi Pietų Lietuvoje, Nemuno, Neries slėniuose, Šventosios ir Nevėžio žemupyje, o taip pat pavienėse vietovėse pajūryje prie Būtingės, Vyžuonų apylinkėje prie Luknos ežero, Karsakiškio ir Inturkės apylinkėse. Dar plačiau Lietuvoje paplitę neolito, tuo labiau žalvario amžiaus paminklai. Tiriant Pietų Lietuvos akmens amžiaus paminklus ir to meto gyvenamąją aplinką, atskleista ypač didelė šių paminklų koncentracija atskirose vietovėse. Detaliau buvo kasinėjamos ir aprašomos jau žinomos archeologinės stovyklavietės, taip pat ieškoma naujų. Įvertinta net 230 archeologinių paminklų. Į akis krito stovyklaviečių gausumas prie vienų ir tų pačių vandens telkinių. Pavyzdžiu gali būti Dūbos, Pelesos, Grūdos, Glūko, Glėbo, Varėnio, Veisiejo, Dusios ir kitų ežerų pakrantės, Nemuno slėnis prie Merkinės, taip pat Ūlos, Katros, Varėnio, Zapsės ir kitų upelių terasos. Įdomu tai, kad daug senųjų gyvenviečių egzistavo labai ilgą laiką. Todėl kai kurios iš jų datuojamos ilgais laikotarpiais. Pavyzdžiui, dauguma Katros archeologinių paminklų yra datuojami mezolitu–neolitu, Margių 1-ji (prie Dūbos ežero) – paleolitu, mezolitu, neolitu ir žalvario amžiumi, Dusios ežero 9-ji – paleolitu–mezolitu, Varėnės upės 2-ji – paleolitu, mezolitu ir neolitu, Zapsės upelio 1-ji – mezolitu ir neolitu–žalvario amžiumi ir t.t. Manau, kad šaunieji mūsų archeologai, turėdami naujesnės medžiagos, galėtų daugiau papasakoti apie pirmųjų gyventojų paplitimą ir jo ypatybes. 110

Santykis su aplinka: praktinis aspektas

Paleolito laikotarpio žmogus vertėsi augalinio maisto rinkimu bei medžiokle. Medžiojo įvairius žvėris, gal ir mamutus, žvejojo. Tačiau pagrindinis jų taikinys – šiauriniai elniai. Gali būti, kad laimikį susimedžiodavo besitraukiančio ledyno pašonėje. Tą iš dalies patvirtina mūsų kelionėje į Grenlandiją matyti ledyno pakraščio vaizdai, su besimėtančiais šių elnių ragais. Lietuvoje vasaros metu medžiotojai taip pat klajojo paskui elnių bandas tundroje ir miškatundrėje, o rudeniop traukdavo atgal pietų link. Sumedžiotas šiaurinis elnias būdavo sunaudojamas maistui (mėsa), aprangai ir palapinėms (kailiai, oda), siūlams ir raiščiams (gyslos), darbo įrankių bei papuošalų gamybai (ragai, kaulai) (Juodagalvis, 2001, 2010). Paskandindami skerdieną šaltame upokšnių vandenyje, sugebėdavo mėsą išsaugoti ilgesnį laiką. Medžioklei naudojo lankus su strėlėmis, ietis ir žeberklus, svaidykles ir dalbas. Pagal archeologinius radinius galima tvirtai teigti, kad paleolito žmogus mėgo kurtis sausose smėlėtose vietose netoli vandens. Ieškodavo pietinės ekspozicijos (įsaulio) šlaitų bei vietų, kur į ežerą ar didesnę upę įtekėdavo mažesnis upokšnis. Randama stovyklaviečių pėdsakų ir toliau nuo vandens – ant kalvų, net molingose dirvose, bet tokių daug mažiau. Anot archeologo dr. V. Juodagalvio, tai sietina su paleolito medžiotojų poreikiu iš aukščiau žvalgyti apylinkes, stebėti klajojančias šiaurinių elnių bandas ir, pasinaudojant įvairiais gamtiniais barjerais (ežerais, upėmis, pelkėmis), pasirinkti racionalų medžioklės būdą. Kurtis aukštesnėse vietose, ko gero, skatino ir netikėti prieledyninių ežerų katastrofiški ištekėjimai, kurių vieną, Viršutinio Raselo ežero pavyzdžiu, gana smulkiai aptarėme.

Vėlyvojo ledynmečio paleogeografija ledyno stabtelėjimo vienos iš fazių metu (Baltrūnas, 2003). 1 – aktyvaus ledyno pakraštys, 2 – negyvo ledo masyvai, 3 – priešpaskutiniojo apledėjimo moreninis paviršius, 4 – paskutiniojo apledėjimo moreninis paviršius, 5 – prieledyniniai baseinai, 6 – limnoglacialinė lyguma, 7 – besiformuojantys zandrai, 8 – zandrinė lyguma, 9 – fliuvioglacialinė delta, 10 – upių slėniai ir terasos 111

Tokiomis staigaus vandens ištekėjimo vietomis Lietuvoje galėtų būti šiuo metu fiksuojamos vadinamosios keiminės terasos, atsiradusios prieledyniniuose ežeruose. Vieną jų krantą (dažnai pietinį) sudarydavo šviežiai suformuotas moreninis gūbrys arba negyvo ledo masyvai, o kitą (dažnai šiaurinį) – besitraukiančio ledyno kraštas. Anot keiminių terasų tyrinėtojų dr. A. Bitino ir dr. D. Karmazienės, tokių baseinų būta prie Linkuvos Šiaurės Lietuvoje, prie Jonavos Vidurio Lietuvoje, prie Kintų vakarinėje krašto dalyje ir kitur (Bitinas, 2011; Karmazienė ir kiti, 2013). Džiūstantį smėlį, ypač buvusių prieledyninių marių dugne, vėjo gūsiai kėlė į orą, nešė pavėjui, pustė į barchaninio tipo kopas. Skurdžios, bet kibios augalijos dėka jos buvo „sulaikomos už skvernų“, tuo pačiu padedant vėjui buvusių kopų centrinę dalį pustyti toliau pavėjui ir suteikti joms parabolinių kopų vaizdą. Tokias pavėjui išlenktas kopas matome senų žemyninių kopų masyvuose Pietryčių Lietuvoje. Tas pačias kopas, kaip ir kitos kilmės paviršių karts nuo karto deformuodavo glaciokarsto procesai, pasireiškę palaidoto ledo vietose.

Titnago gumburai (iš Gamtos tyrimų centro mineralų muziejaus) ir iš jų pagaminti darbo įrankiai (stovyklavietė Kabeliai-2) (Akmens amžius..., 2001) 112

Akmens amžiaus Svidrų kultūros titnago dirbiniai iš stovyklavietės Kabeliai-2 (apatinis kultūrinis C sluoksnis): 1–6 – rėžtukai, 7 – dvigalis skaldytinis (piešė G. Piličiauskas), (Ostrauskas, 1999) Tam tikrą problemą gyventojams kėlė titnago, kaip darbo įnagių žaliavos, paieškos. Titnagas – tai kieta (kietumas pagal Moso skalę – 6,5–7), amorfinė arba kriptokristalinė, pusiau stiklo pavidalo, trapi medžiaga. Natūraliai titnagas slūgso 2–50 centimetrų dydžio netai­syklingos formos gum­burų pavidalu kreidos periodo baltos kreidos kloduose. Kai kur Lietuvoje šie klodai stūkso netoli žemės paviršiaus ir šiuo metu yra matomi Nemuno, Jiesios paupiuose. Pirmieji mūsų kraštą dengę ledynai pakeliui gremžė kreidos klodus, stūksojusius tuo metu žemės paviršiuje mūsų pajūrio bei Žemaitijos pietinėje dalyje, Su- valkijoje ir Dzūkijoje. Nugremžta kreida su titnagais, kartais net labai didelių luistų pavi- dalu, būdavo pakeliama ir nuvelkama į pietinius krašto rajonus. Tokiu būdu, arti žemės paviršiaus atsidūrė milijonų kubinių metrų tūrio kreidos ir juros periodo uolienų luistai Merkio slėnyje prie Akmens, Pamerkių, Mielupio, Kuktiškių, Voriškių ir kitų kaimų. Kai kuriose vietovėse tirpsmo vandenų ir dūlėjimo ištirpintos kreidos luistų vietoje teliko didžiulės titnago sankaupos, gerai matomos žvyrduobėse ar net žemės paviršiuje. Tai puikiai iliustruoja ,,citnaginėmis“ vadinami žemės plotai prie Margionių Varėnos rajone 113 ir kitur. Taigi, geologinės prielaidos titnago apdirbimo verslui Pietų Lietuvoje buvo tarsi neblogos, nors yra samprotavimų, kad ledyno vilktas ir trupintas titnagas yra prastesnės kokybės, negu slūgsantis neišjudintuose kreidos kloduose, kurie buvo žinomi ir eksplo- atuojami piečiau Lietuvos. Titnaginių įrankių gamybai iš pradžių buvo paruošiamas skaldytinis, nuo kurio paskui nuskeldavo tinkamas skeltes ir nuoskalas. Siekiant suteikti įrankiui norimą formą ir pada- ryti tvirtesnėmis aštrias ir trupančias skelčių briaunas, jie būdavo retušuojami, t.y. kitais turimais įrankiais­ jų briaunose iškalant smulkias nuoskalėles. To­kiu būdu būdavo gamina- mi peiliai,­ gremžtukai, rėžtukai, ylos, grąžteliai, iečių ir strėlių antgaliai, kirveliai, pleištai ir kt. Būta, matyt, ir specializuotų dirbtuvių, kuriose šeimininkavo įgudę ir patyrę šio amato meistrai. Jau minėtos programos (,,Akmens amžius Pietų Lietuvoje“) rėmuose buvo ty- rinėta viena seniausių paleolitinės Svidrų kultūros vėlyvojo etapo gyvenvietė Kabeliai-2, kurioje buvo surasta per 2000 titnago skaldos ir 43 titnago dirbiniai (Ostrauskas, 1999). Mezolito laikotarpyje, atšilus klimatui ir šiauriniams elniams negrįžtamai pasitrau- kus į šiaurę, gerokai pakito mūsų krašto augmenija ir gyvūnija. Žmonėms teko taikytis prie naujų sąlygų, atsisakyti ilgų klajonių. Medžioklė miškuose pasidarė sudėtingesnė. Teko medžioti tauriuosius elnius, stirnas, stumbrus, briedžius, šernus, taurus. Jau turėta prijaukintų šunų. Paplito vandens paukščių medžioklė ir žvejyba.

Padavimų liudijimai apie senąją gamtą Poledynmečio gamtovaizdis

Pirmieji poledynmečio žmonės, medžiodami žvėris ir gaudydami žuvis, rinkdami tundros, miškatundrės, o vėliau ir mums įprasto miško gėrybes, statydami vis tvirtesnius būstus, ieškodami titnago gumburų įrankių gamybai, matė morenine medžiaga aptekusius negyvo ledo kalnus su pavienėmis žvilgančio ledo viršūnėmis („stiklo kalnais“), plūstančius gausius tirpsmo vandenis, karts nuo karto pasitvenkiančius prieledyninius ežerus ir katastrofiškus jų ištekėjimus, staiga pagilėjančius upių slėnius. Visame krašte vyko atplūdusios šilumos kova su ilgai karaliavusio šalčio reliktais – ledyno likučiais. Jie buvo tirpdomi, o po sužliaugusios morenos ar kitų nuogulų danga atskiri ledo luistai buvo laidojami ir pan. Pastarieji po kurio laiko tirpo, žemės paviršius tose vietose įdubdavo, ten ilgainiui formavosi glaciokarstiniai ežerai ir ežerėliai. Laikas nuo laiko į paviršių buvo staigiai išmetamos po įšalo danga susikaupusios dujos (metano ir kt.), po kurių likdavo krateriai su netaisyklingu išmesto grunto pylimu. Taip pat vyko amžino įšalo sukaustytų šlaitų atitirpimas ir slinkimas (solifliukcija), pradžiūvusių didelių, smėlingų plotų (vietovės nuo Druskininkų iki Rūdninkų, prie Skersabalių, Jurbarko, Kazlų Rūdos ir kitur) tolesnis pustymas į kopų masyvus. To laikmečio upės buvo gerokai vandeningesnės palyginus su dabartinėmis, jau nekalbant apie pavasarinius potvynius. Ežerų buvo daugiau ir jie buvo gerokai didesni. Visa tai, matyt, turėjo įtakos mezolito žmogaus aplinkos suvokimui, gamtos reiškinių mitologizavimui ir specifinių mitologinių personažų atsiradimui, kurie, galbūt, perduodami iš kartos į kartą, pasiekė ir mūsų laikus. 114

Ar visi liudijimai tikri?

Lietuvoje esama daug vietovių, susijusių su mitologinio velnio ar milžino veikla. Anot padavimų, būtent šie galiūnai kūrė mūsų krašto paviršių, nemažai darbų nudirbo laumės, raganos ir kiti senosios mitologijos personažai. Jų ,,veiklos“ vietas išryškinus krašto žemėlapyje, įsigilinus į tų vietovių teritorinio pasiskirstymo ypatybes matosi, kad absoliuti jų dauguma susijusi su akmenų, rėvų, kalnų, duobių atsiradimu, o vietos lokalizuojasi Aukštaičių, Dzūkų, Sūduvių ir Žemaičių aukštumose, kuriose didesnė ir išraiškingesnė kraštovaizdžio įvairovė, ilgiau užtruko kai kurių geologinių procesų (glaciokarsto, solifliukcijos ir kt.) vyksmas. Panašu, kad žmonės matė gana staigius žemės paviršiaus pasikeitimus: žemės prasmegimą ir ežerų atsiradimą, netvirtų šlaitų slinkimą ir naujų akmenų atsivėrimą ir pan. („Senovėje, kai dar akmenys vaikščiodavę...“, „Seniau, kada dar akmenys ledais slinkdavo...“) (Lietuvių tautosaka, 1967 ir kiti rinkiniai). Padavimų velnias ne tik įvairiu „pretekstu“ išnešiojo po kraštą didžiuosius akmenis (tvenkdamas upes, daužydamas pilis ir pan.), o kartais tiesiog juos tampė, keisdamas vietą ir palikdamas akmenyje ar žemės paviršiuje žymes („Velnio nuvilktas akmuo“, „Velnias teisėjas“) (Lietuvių tautosaka, 1967), norėdamas to ar nenorėdamas, juos tiesiog „barstė“ po laukus („Akmenytė“, „Velnio akmuo prie Nemuno“) (Lietuvių tautosaka, 1967).

Lietuviškų padavimų velnių (juodi rutuliukai) ir milžinų (raudoni rutuliukai) nuveiktų „darbų“ vietos Lietuvoje 115

Žemės gelmių infor­macijos centro (Lietuvos geo­ Knygos „Kai milžinai gyveno“ viršelio faksimilė (au­ logijos tarnyba) Vievyje eksponatas – dvi to­ nas sveriantis ąžuolinis bareljefas „...nešė velnias to­rius V. Kalinauskas) akmenį...“ (au­torius A. Medžiūnas)

KIMSIUKO IR KAUŠELIO EŽERAI DUSIOS EŽERAS ,,Velnias matavęs vandenį Avilio ir Čičirio ,,Kur dabar Dusios ežeras, buvo seniau tik mažas ežeruose. Avilys iš pažiūros atrodo didesnis, bet upeliukas. Tenai kartą skalbė mergina baltinius, o kai velnias išmatavo, atrado Čičiry vandenio senutė sėdėjo ant liepto. Senutė pasakė merginai: daugiau dviem kaušais. Tada vieną kaušą pasėmė –Ko tu taip uždusai kaip dusia? ir nešė iš Čičirio Avilin. Bet užgiedojo gaidys, ranka Kai tik taip pasakė, pradėjo verstis vanduo. sudrebėjo ir pradėjo vanduo tiškėt. O kitą vandenį Mergina nuskendo. Vanduo vertėsi šešias dienas, išpylė pamiškėj prie Baltamiškio. Ir dabar vadinam pasidarė Dusios ežeras“. Kimsiuko ežeru, o Kaušelis ten toliau yra, duobelėj. O istorija buvo tokia, kad Kimsiuką ir Kaušelį Kai milžinai gyveno. Vilnius: Vaga, 1969 supylė iš vieno kaušo“. Ežeras ant milžino delno. Vilnius: Mintis, 1995

Kiek mažiau šių galiūnų veiklos pėdsakų yra moreninėse lygumose ir visai retai – buvusių prieledyninių marių lygumose (Nemuno žemupio, Dainavos ir kt.). Akivaizdu, kad milžino personažas dažnesnis prie didelių upių (Nemuno, Neries, Šventosios) ir pamaryje. Didelis lietuvių mitologijos žinovas Norbertas Vėlius teisingai pastebėjo, kad velnio paveikslas vis tik artimas milžino paveikslui. Juos suartina didumas ir jėga, veiksmų pobūdis (Vėlius, 1987). Pagal jį, lietuvių tautosakoje milžinai, paprastai, suprantami kaip žmonių protėviai, o velnias – kaip dieviška, gamtą kurianti būtybė. Įspūdis toks, kad milžinas draugiškesnis žmogui, gyvenęs panašų gyvenimo būdą, lėmęs kai kurių kalnų, piliakalnių, ežerų atsiradimą. 116

Noriu pateikti vieną, kelionės į Grenlandiją metu įsigytos, vaizdingai iliustruotos knygos, fragmentą, parašytą senųjų vietinių gyventojų inuitų kalba. Tai labai gražus mitas, kurį pateikiu inuitų, anglų ir lietuvių kalbomis. Jame kalbama apie Jūros motiną, su kuria žmonės nesielgė gerai. Ji susierzino ir nustojo teikti medžiotojams gyvūnus. Beliko inuitams siųsti šamaną, kad ją aplankytų, išvalytų ir sušukuotų plaukus, kurie buvo purvini ir susivėlę, nes žmonės nebuvo teisingi. Skaitytojas, turbūt, pajuto, kad jūros tema lyg ir girdėta...

Sassuma Arnaanut pulaarneq – allattoq Mâliâraq Vebæk, titartaasoq Aka Høegh Itsaq kalaallit upperisimavaat Sassuma Arnaa. Sassuma Arnaa immap naqqani najugaqarpoq, immap uumasuinut tamanut naalagaalluni, sunalu tamaat ilisimallugu. Tasamannga inisisaminiit puisit, arferit timmissallu piniartut piniagassaar immap qaanut qaffakaatittarpai piniarneqarsinnaasunngorlugit. Taamaattumik ateqartippaat Sassuma Arnaanik. A Visit to the Mother of the Sea – retold by Mâliârak Vebæk, illustrated by Aka Høegh A long time ago, the people of Greenland, the Inuits, believed in the Mother of the Sea. She lived at the bottom of the sea and ruled over all that lived in the ocean. She was also all-knowing. From her home on the ocean floor she sent seals, whales, fish and birds of the sea up to the surface so that hunters could hunt and catch them. This is why they called her the Mother of the Sea. Apsilankymas pas Jūros motiną – perpasakojo Maliarak Vebek (Mâliârak Vebæk), iliustravo Aka Hoeg (Aka Høegh) Ilgą laiką Grenlandijos žmonės, inuitai, tikėjo Jūros motina. Ji gyveno jūros dugne ir valdė viską, kas gyveno vandenyne. Be to, ji buvo visažinė. Iš savo namų vandenyno dugne ji siuntė ruonius, banginius, žuvis ir jūros paukščius į paviršių, kad medžiotojai galėtų juos medžioti ir sugauti. Štai kodėl jie vadino ją Jūros motina.

Mus, gamtininkus taip pat vilioja mintis, kad mitiniuose vaizdiniuose, ypač padavimuose, slypi informacija apie realiai vykusius gamtos reiškinius. Deja, nedaug padavimų, kuriuose būtų nurodomas esminis gamtos reiškinys, pavyzdžiui, „prasmego žemė“, „iš žemės ištryško ežeras“, „šliaužė akmuo“, „drebėjo žemė“, „trenkė Perkūnas“ ir pan. Tarp jų paminėtini padavimai apie „prasmegusius“ miestus, dvarus, bažnyčias ir visiems jiems būdinga tai, kad dažnai pasakojama apie staigiai įvykusį reiškinį. Plačiai žinomas padavimas apie prakeikimo palydėtą ir prasmegusį Raigardo miestą piečiau Druskininkų (Vaitkevičius, 2001). Turimi gana gausūs geologinių, paleogeografinių ir geomorfologinių tyrimų duomenys liudija, kad šis pasagos formos Nemuno slėnio išplatėjimas – tai Žemės plutos lūžiais apribota, paveldėta struktūra, po truputį grimztanti, o paskutiniojo kvartero periodo tarpledynmečiais buvusi žema ir vandeninga vieta (ežeras ar upės slėnis) (Ar tikrai Raigardas prasmego, 2001). Poledynmetyje grimzdimo tendencija išliko, todėl ją dažnai užplūsdavo netoliese tekėję Nemuno vandenys, keldavę didelį pavojų gyventojams. Kol kas „prasmegusiesiems“ priklauso ir garsioji Velnio duobė prie Aukštadvario. Bent keli padavimai mena, kad ji prasmego taip pat prakeikimo palydėta. Atlikti geologi- niai tyrimai (gręžinių gręžimas, durpių paleobotaniniai tyrimai, medienos gabalų, suras- 117 tų apatinėje durpių sluoksnio da- lyje datavimas 14C metodu, šlaito struktūros analizė ir kt.) parodė, kad duobė, greičiausiai, atsirado ištirpus palaidotam ledo luistui maždaug prieš dešimt tūkstančių metų (Baltrūnas, Karmaza, 2007). Manoma, kad yra ir sunkiai pa- aiškinamų duomenų, leidžiančių kalbėti ir apie kitokią velniaduo- bės kilmę. Kito padavimo teigi- nys apie duobėje nuskendusius ir gretimame ežerėlyje išplaukusius „veršelius“ simboliškai liudija se- niai pastebėtą akivaizdų hidrauli- nį ryšį tarp Velnio duobės dugne liūliuojančios pelkės ir už kelių šimtų metrų tik dviem metrais Velnio duobė prieš 10–9 tūkst. metų. Sudarė B. Karmaza. M. Ka­ bailienės paleobotaniniai duomenys žemiau telkšančio vieno iš dviejų Škilietų ežerėlių. Įdomi padavimų grupė, liudi- janti staigų ir netikėtą ežerų atsi- radimą atspėjus jų vardą (Baltrū- nas, 2013). Taip iš padangių „nu- sileido“ Platelių, Vištyčio, Lūksto, Glėbo ir daug kitų ežerų. Tačiau tarp jų yra keli padavimai teigian- tys, kad, atspėjus ežero vardą, kai kurie jų išsiverždavo (išsiliedavo) Velnio duobė žiemą iš po žemės ar atitekėdavo upe (Žirnajų, Šventežerio, Vilkokšnio ir kiti). Štai Dusios ežeras, atsiradęs atspėjus jo vardą, kai pradėjo veržtis vanduo, kuris „vertėsi šešias dienas“ (Lietuvių tautosaka, 1967). 1939 metais Laukuvos valsčiuje užrašytas padavimas apie Dyvičio (dabar – Dievyčio) ežerą, ku- rio vietoje šienaujama „pieva pradėjo leistis gilyn“. Žmonės bėgo iš tos lankos ir „dyvijosi“ (Lietuvių tautosaka, 1967). Kupiškio valsčiuje 1946 metais užrašytas padavimas apie Dubi- nio ežerą, kuris atsirado pievoje ties versme, iš kurios norėjo atsigerti „dvi mergos“, tačiau išsigandusios smengančios žemės, pabėgo (Lietuvių tautosaka, 1967). Visais atvejais tai pa- našu į palaidoto ledo luisto palyginti lėtą tirpimą, pradžioje pasireiškusį šaltinio (versmės) atsivėrimu ir vis didėjančiu jų debitu. Galbūt, šį lėtoką ežerų atsiradimą galima susieti su labai lietingais (pliuvialiniais) laikotarpiais, kai šiltas lietaus vanduo spartino glaciokarsto ir termokarsto procesus. Matyt, padavimuose užuominų apie šį veiksnį dar reikėtų paieš- koti. Įdomiai interpretuojami padavimai apie ežerų atsiradimą, kurį lėmė išsipylęs velnio 118 kaušelyje nešamas vandens perteklius iš vieno ežero (Čičirio) į kitą (Avilio). Tai gali būti siejama su vėlyvajame ledynmetyje dažnu ežerų persiliejimu iš vieno į kitą. Geomorfologi- niai tyrimai parodė, kad toks persiliejimas iš Čičirio į Avilį yra vykęs iš tikrųjų­ (Krušinskas, Baltrūnas, 2018). Kaip čia neprisiminsi visai neseno katastrofiško ežero persiliejimo prie Raselo ledyno Vakarų Grenlandijoje, juk taip panašu! Įdomių minčių sukelia padavimas apie slibiną siaubūną, gyvenusį urve netoli Vilnios kranto, tykojusį nekaltų žmonių ir galų gale drąsaus ir gudraus jaunikaičio (pagal kitą – myriop nuteisto plėšiko) užmuštą (Siaubūnas, 1991). Minima, kad siaubūnas buvęs panašus į driežą „plačiais nasrais, iš kurių kyšojo didelės, riestos iltys...“. Ar tik ne tokios pat, kokios buvo surastos 1957 metais kasant griovį visai netoli esančioje Neries slėnio terasoje mūsų sostinės Antakalnio rajone, Smėlio gatvėje (Mačionis, 1976)?

Pasvarstykime

Žymus poledynmečio paleogeografijos žinovas, paleogeografinės toponimikos Lietuvoje pradininkas Algirdas Seibutis jau senokai teigia, kad dalis vietovardžių galėjo atsirasti dar nykstančio ledyno pašonėje, o padavimuose „atsispindi tikri gana tolimos praeities įvykiai“ (Seibutis, 1974, 1992). Mūsų krašto reljefo tyrinėtojas geografas Česlovas Kudaba taip pat galvojo, kad senieji mūsų krašto gyventojai matė žemės paviršiaus prasmegimo (glaciokarsto, anksčiau vadinto termokarstu) reiškinius. Tačiau jis manė, kad ,,padavimai tikriausiai atsirado tik vėliau, kaip gyvi nemirštantys žmonijos atminties vaizdai“ (Kudaba, 1969, 1992). Apskritai, apie padavimų ir vietovardžių „tikroviškumą“ Lietuvoje dažniau kalbėjo gamtininkai, kaip beje, ir kitose šalyse, kur geomitologijos pavyzdžiai plačiai žinomi (Vitaliano, 1973; Motuza G., Motuza V., 1999; Motuza, 2009). Kalbininkai ir istorikai šiuo klausimu yra santūresni, jiems neatrodo įtikinama, kad keliolikos tūkstančių metų senumo įvykių atgarsiai galėjo išlikti padavimuose, etiologinėse sakmėse, vietovardžiuose. Anot tautosakos tyrinėtojo Leonardo Saukos, šiandien mes turime tik buvusių mitų likučius. Jų beveik neišliko subyrėjus pirmykščiam pasaulėvaizdžiui, suirus mitinio suvokimo pagrindams. Tačiau atskirus vaizdinius bei tikėjimus lietuviai išlaikė net ir priėmę krikštą (Sauka, 1998). Jis mano, kad mitinių vaizdinių gyvybingumą palaikė frazeologizmai, vietovardžiai, vandenvardžiai ir net asmenvardžiai. Pastarųjų dešimtmečių gamtinės aplinkos raidos tyrimai vis tik liudija, kad išlikę padavimai, mitinių vaizdinių nuotrupos, nors ir gerokai pakitę, mena gana tolimus laikus ir žmones stulbinusius gamtos reiškinius, skatinusius paaiškinti jų priežastis, dažniausiai susitaikstant su jų neišvengiamumu. Žmogui reikėjo prisitaikyti prie dažnai nesvetingos, o kartais net bauginančios aplinkos, reikėjo ją padaryti artimesne, vienaip ar kitaip sudvasinti. Ji buvo mitologizuojama, o tam reikėjo ir pastabumo, ir patirties, ir kūrybinių sugebėjimų, kurių, matyt, pirmiesiems Lietuvos gyventojams netrūko. Baigiant šį knygos skyrių jaučiu pareigą pareikšti nuoširdžią pagarbą ir padėką E. Gedgaudo fondo pirmininkui, INIT televizijos laidos „Mūsų praeities beieškant“ daugiamečiam organizatoriui ir vedėjui Leopoldui Krušinskui, kuris kartu su mokslininkais (geologais, geografais, archeologais, etnologais, tautosakininkais ir kt.) 119 nuosekliai plėtoja mintį apie tai, kad kai kuriuose mūsų tautos padavimuose atpažįstami senosios gamtos procesai, vykę prieš tūkstančius metų. Jis bene vienintelis Lietuvoje taip kryptingai pristato ir populiarina lietuviškąją geomitologiją. Žinoma, mes susiduriame ir su naujųjų laikų padavimais, kurie dėl naujos informacijos neatpažįstamai pakeičia buvusius arba, apskritai, yra naujai sukuriami, suplakus gana skirtingų reiškinių vaizdinius į vieną. Tad akivaizdi problema: atskirti tolimą praeitį menančius padavimus ir mitologinius vaizdinius nuo naujadarų, prie kurių iš dalies galima priskirti ir labai vaizdingas padavimų bei legendų literatūrines versijas (pvz., T. Narbuto, L. Jucevičiaus, V. Krėvės, A. Vienuolio ir kitų). Taigi, klausimas tebėra atviras: ar galėjo gamtinė aplinka turėti įtakos kai kuriems mitologiniams vaizdiniams ir padavimų sukūrimui, jų išlikimui iki mūsų dienų ir kaip tai vyko?

Kur įrengti piliakalniai?

Tęsiant padavimų tikroviškumo temą, reikėtų stabtelėti prie mūsų krašto puošmenos ir pasididžiavimo – piliakalnių. Apie juos sukurta daug padavimų ir legendų. Vienus neva milžinai supylė rankomis, kiti atsirado visai netyčia, jiems iškračius smėlį iš klumpės ar pelenus iš pypkės. Kai kuriuos supylė despoto pono ar užpuolikų kareivių verčiami baudžiauninkai, dar kitus – velnias, užpildamas nepatikusią jam bažnyčią. Kaip jau ką tik skaitėte, gamtininkai padavimuose linkę ieškoti tiesos grūdelio apie vieno ar kito gamtos objekto (ežero, slėnio, duobės, kalno, akmens ir t.t.) kilmę. O kaip yra su piliakalniais? Matyt, pirmiausiai galvoje reikia turėti paties žodžio prasmę, kuri reiškia ne tiek kalno supylimą, kiek piliavietę – pilies kalną. Žinoma, pilies kalne būdavo kasami grioviai, pilami pylimai, lyginami šlaitai. Platesne prasme piliakalnių stomuo, šiaip ar taip, supiltas, bet ne žmogaus rankų. Didžiausią jų dalį pradėjo pilti, o kai kuriuos dar ir „apgraužė“ senieji vėlyvojo ledynmečio gamtiniai procesai.

Piliakalnių paplitimas

Paprastai piliakalniais laikomos uždaro tipo išorinius žemės įtvirtinimus turinčios reljefo formos su senosios juos įrengusių žmonių veiklos pėdsakais (Zabiela, 2003, 2005). Tokių neginčytinų archeologijos paminklų iki šiol įvardyta per devynis šimtus. Greičiausiai jų būta daugiau, tačiau kai kurie, deja, jau sunaikinti arba sunaikinti juos identifikuojantys požymiai. Dalį, matyt, dar reikės surasti. Peržiūrėjus Lietuvos piliakalnių atlasą (2005) ir jo žemėlapius matyti, kad jie pasiskirstę labai netolygiai. Akivaizdžiai jų gausu aukštumose ir paupiuose. Prie upių ir upelių yra daugiau kaip pusė visų krašto piliakalnių. Gerokai mažiau jų žinoma prie ežerų, o beveik trečdalis įrengta aukštumose ar žemumose ant kalvų. Toks skirstymas, žinoma, sąlyginis, nes, pavyzdžiui, kai kurie upeliai yra labai maži, tekantys tarpukalve ar pelkėta vietove, kartais piliakalniai yra kiek tolėliau (150–300 metrų) nuo ežero arba paežerėje prie upelio žiočių. Tačiau tokių atvejų nedaug ir jie bendro piliakalnių paplitimo vaizdo iš esmės nekeičia. Vidutiniškai aštuoniasdešimčiai kvadratinių kilometrų Lietuvos teritorijos tenka vienas piliakalnis, 120 t.y. jie išsidėstę vidutiniškai kas devynis kilometrus. Tikrovėje atstumai tarp piliakalnių svyruoja nuo kelių šimtų metrų iki kelių dešimčių kilometrų. Matyti akivaizdūs paplitimo skirtumai atskiruose krašto regionuose. Tam turėjo reikšmės kraštovaizdžio ypatybės (slėniuotumas, ežeringumas, pelkėtumas, kalvotumas, miškingumas ir pan.), taip pat senųjų gyventojų maisto, darbo priemonių, įvairių žaliavų, gynybos poreikiai. Bene „tirščiausiai“ šių archeologijos paminklų yra aukštumose, ypač Aukštaičių (Utenos rajone – 58, Zarasų – 45, Molėtų – 37) ir Žemaičių (Šilalės rajone – 29, Plungės – 26). Ištisos piliakalnių grandinės driekiasi palei Nemuną, Nerį, Šventąją, Miniją, Jūrą, Dubysą bei kitų upių slėnius. Į akis krenta nemaži krašto plotai, kuriuose piliakalnių nėra. Tai Pajūrio žemumos ruožas ties Nemuno žemupiu žemiau Tilžės, Karšuvos žemumoje tarp Žemaičių aukštumos pietinių pašlaičių ir Nemuno, taip pat Šešupės žemumoje tarp Nemuno ir Šešupės. Stebėtinai reta piliakalnių Pietryčių (Dainavos) žemumoje ir ją skrodžiančio Merkio pakrantėse, taip pat Mūšos–Nemunėlio ir Žiemgalos žemumose šiaurinėje Lietuvos dalyje. Iš minėtų orografinių pavadinimų matyti, kad piliakalnių reta krašto žemumose, kurioms buvo būdingos sunkiai įžengiamos, dažnai šlapios, užpelkėjusios girios, su labai retomis neaukštomis reljefo pakilumomis. Šių ir kai kurių kitų žemumų kilmė susijusi su buvusiomis prieledyninėmis mariomis (Pajūrio, Karšuvos, Šešupės, Mūšos–Nemunėlio, Ventos ir kt.), ledyno išgulėtomis (Žiemgalos, Nevėžio) ar tirpsmo vandens srautų suklostytomis (Pietryčių, Žeimenos) lygumomis. Šie žemumų plotai, kad ir dideli, tačiau savo atvira erdve netrukdė apžvelgti apylinkes, galbūt, perduoti liepsnos ar dūmų signalą nuo Šešupės žvalgakalnių link Nemuno žemupio piliakalnių, o

Piliakalniai Lietuvos kvartero nuogulų žemėlapyje (sudarė R. Guobytė) 121 nuo pastarųjų – per Karšuvos platybes link Žemaičių aukštumos. Taip, matyt, būta ir ties kitomis krašto žemumomis. Smėlingose žemumų dalyse Kazlų Rūdos, Rūdninkų apylinkėse, tarp Druskininkų ir Varėnos, kur vyrauja vėjų supustytos senosios kopos, piliakalniams susiformuoti taip pat nebuvo tinkamų sąlygų. Miškų kirtimai ir gaisrai, nestoro ir nederlingo dirvožemio suardymas nestabiliose kopose dažnai „išjudindavo“ lakų smėlį. Tai neskatino žemdirbystės, piliaviečių kūrimosi, o ir menkesnė pušynų gyvūnija nelabai viliojo senovės medžiotojus. Kalbant apie ledynų sukrautas aukštumas kartais manoma, kad įtvirtinimais galėjo būti aukščiausios krašto kalvos. Žemaitijoje, kur Medvėgalis (234,6 metro), Šatrija (228,7 metro), Girgždūtė (228 metrai), Moteraitis (218,2 metro), Sprūdė (216,2 metro) ir kitos kalvos paverstos piliakalniais. Kiek kitaip yra kitose aukštumose. Štai Medininkų kalvyne – Aukštojo (aukštis – 293,8 metro), Juozapinės (293,6 metro), Žybartonių (Kruopynės) (293,4 metro) kalvos nėra žinomos kaip piliakalniai. Švenčionių aukštumoje – Nevaišių (288,9 metro), Būdakalnio (Ažušilio) (284,8 metro), Dzūkų aukštumoje – Gedanonių (257,4 metro), Sūduvos aukštumoje – Dunojaus (282,6 metro), Pavištyčio (282,4 metro) ir kai kurios kitos aukščiausios kalvos nėra žinomos kaip piliakalniai, nors visai šalia, tik už vieno kito kilometro, jų yra. Gal apsigyvenimui jos buvo per daug aukštos, plačios ir lėkštos, savaip nepatogios, dažnai nutolusios nuo vandens šaltinio. Tokios aukštos vietos galėjo būti neįtvirtinti žvalgakalniai, nuo kurių būdavo galima apžvelgti apylinkes ar įvairiais sutartiniais ženklais (liepsnos fakelu, dūmų stulpu) perduoti žinią toliau ir žemiau įsikūrusioms piliavietėms.

Piliakalnių pirminė kilmė

Ne visada lengva nustatyti piliakalnių kilmę, nes tam kartais neužtenka duomenų apie jo paties bei aplinkos geomorfologines ir geologines ypatybes, kurios dėl vėlesnės žmogaus veiklos buvo gerokai pakeistos ar net sunaikintos. Tikslesniam atsakymui reiktų žinių apie piliakalnio vidinę sandarą – jį sudarančių nuogulų sudėtį ir slūgsojimą. Šią informaciją galima gauti iš upės ar tvenkinio plaunamo piliakalnio šono (skardžio), jame iškastos žvyrduobės ar iš gręžinių. Skardžiai ir karjerai šiems archeologijos paminklams daro didelę žalą, todėl pastaruoju metu jie sutvirtinami, rekultivuojami. Gręžiniai piliakalniuose, deja, yra retenybė ir šiuo būdu tyrinėtas tik vienas kitas paminklas. Tad apie piliakalnių pirminę kilmę tenka kalbėti remiantis daugiau bendru vietovės geologiniu ir geomorfologiniu kontekstu, kurį šiek tiek aptarėme knygos pradžioje. Nustatant reljefo formų pirminę kilmę paprastai siekiama atpažinti kalvų ir jas sudarančių nuogulų kilmę (Guobytė, Baltrūnas, 2017). Šiuo klausimu kartu su savo kolegomis iš Lietuvos geologijos tarnybos, gerokai pasidarbavo dr. R. Guobytė ir 2017 metų pabaigoje pateikė vertingą apibendrinančią ataskaitą. Šiuo metu Lietuvos paviršių kilmės požiūriu sudaro palyginti didelė nuogulų ir reljefo formų įvairovė. Jau žinome, kad vyrauja ledyninės kilmės dariniai: moreninės kalvos, ozai, keimai, plokščiakalvės ir šias formas sudarantis moreninis priemolis ir priesmėlis, žvyras, smėlis, molis. Kalbant apie piliakalnius, reikia paminėti vieną procesą, vykstantį nuo seniausių laikų – eroziją, kuri gamtos moksluose suprantama kaip uolienų (nuogulų) ir 122 reljefo ardymas tekančiu vandeniu. Upių erozijos dėka slėniuose atsirado vis žemėjančios terasų pakopos, o prie staigesnių vingių – vaizdingi stačiašlaičiai atragiai. Po truputį srovendamas šaltinių, lietaus ir pavasarinio polaidžio vanduo išgraužia griovas, kurios ilgainiui virsta plokščiadugnėmis raguvomis. Būtent upių slėnių šlaituose, tarp griovų ir raguvų susidarę šlaitų iškyšuliai labai tiko piliakalnių įrengimui. Tuos kyšulius, pagal paviršinio nuardymo dydį, galima suskirstyti į aukštesnio ir žemesnio lygio erozines formas. Aukštesnio lygio būtų tos, kurių paviršius artimas greta esančio apyslėnio aukščiui, kartu ir jį sudarančioms nuoguloms. Žemesnio lygio – tos, kurių paviršius, palyginus su apyslėnio reljefu, gerokai žemesnis ir kuris greičiausiai susijęs su upės slėnio terasų susidarymo procesu. Pirminė piliakalnių kilmė dažnai susijusi su ledyninės kilmės nuogulomis, ypač moreninėmis kalvomis (Degučių, Beižionių, Papilių, Rudaminos, Suginčių, Vosgėlių ir kiti piliakalniai), rečiau – su keimais ir plokščiakalvėmis (Šatrijos, Medvėgalio, Vembūtų) ar ozais (Žvelgaičio, Šūkainių, Žemaičių Kalvarijos (Gardų), Barkūnų ir kt.). Daug piliakalnių priklauso aukštesnio lygio eroziniams reliktams, kurie dėl erozijos ir žmogaus veiklos atsiskyrė nuo ledynų, prieledyninių srautų ir marių suklostytų apyslėnio nuogulų (Bražuolės, Šeimyniškėlių, Prelomciškių, Merkinės, Liškiavos, Birštono ir t.t.). Žemesnio lygio eroziniai reliktai, atsiskyrę nuo upės slėnio įvairaus aukščio terasų, paprastai yra

1 2

3 4

Šeimyniškėlių, Sudargo, Karmazinų ir Šatrijos piliakalniai (V. Baltrūno, V. Pukelytės ir V. Kučo nuotr.) 123 smulkesni, žemesni ir sunkiau pastebimi (Paverknių, Karmazinų, Norkūnų II ir kt.). O štai Palangos piliakalnio (Birutės kalno) pagrindu tapo vėjų supustyta kopa. Iš paskelbtos apibendrintos piliakalnių tyrimo medžiagos matyti, kad dauguma jų įrengti ant gamtinės kilmės reljefo formų. Ypač daug jų ant ledyninės kilmės kalvų, taip pat erozijos procesų sukurtų atragių ir erozinių reliktų upių slėniuose bei ežerų kloniuose. Žinoma, visas tas kalvas reikėjo daugiau ar mažiau performuoti ir pritaikyti to meto žmonių bendruomenės poreikiams. Horizontalios aikštelės, išlyginti ir statūs šlaitai, iš molio, priemolio, smėlio, riedulių ir degėsių suplūkti iki penkių–septynių metrų aukščio pylimai, iškasti net iki dešimties metrų gylio grioviai, įrengti papiliai ar priešpiliai iš tiesų rodo žmogaus atliktą milžinišką darbą. Tiesa, Lietuvoje randama ir nedidelių, visiškai iškastų ar supiltų piliakalnių, bet kol kas jų aptikta labai nedaug. 124

Keli žodžiai pabaigai

Nežinau, ar bent iš dalies pavyko sumanymas paleogeografiniu aspektu sugretinti nutolusių kraštų gamtinę aplinką. Mintis, kad dabartinė Grenlandijos gamta yra labai panaši į prieš 20–10 tūkstančių metų buvusią mūsų krašte, nėra nei nauja, nei originali. Gamtininkai jau senokai kūrė hipotezes ir teorijas apie praeityje vykusius procesus remdamiesi dabartiniais jų pavyzdžiais. Žinoma, čia daug diskutuotinų klausimų, bet jau tokia mokslo dalia: per klaidas ir bandymus – į tiesą. Geologai ir geografai, kaip ir kiti gamtininkai, turi nuostabų tyrimų instrumentą – ekspedicijas, kurios sudaro galimybę realioje gamtoje (ne tik knygose, straipsniuose, filmuose ar kompaktinėse laikmenose!) pamatyti, pačiupinėti, išmatuoti ar paimti mėginį tyrimams laboratorijoje. Tas mėginys kartais gali būti neįkainojamos vertės. Juk kiek bekalbėtume apie Mėnulį, kiek jį befotografuotume ar bemodeliuotume jo paviršių, – niekas nepakeis tikro šio kosminio kūno uolienos grūdelio. Tik kelių gramų mėginukas, paimtas iš uolienų atodangoje gali paliudyti senosios gyvybės pasaulį, o ledyninio skydo ledo gabalėlis – senosios atmosferos sudėtį. Baigdamas noriu padėkoti visiems abiejų ekspedicijų į Grenlandiją dalyviams, taip pat būriui šaunių kolegų, kurie padėjo nusigauti į didžiausią pasaulio salą, tyrinėti pasirinktus objektus, kurių draugišką petį visą laiką jaučiau. O atsisveikindamas su kantriu Skaitytoju noriu išreikšti viltį, kad, galbūt, ne visada sklandžiai ir suprantamai išsakytos mintys vis tik paliks draugišką nusiteikimą gamtininkams, ypač geologams ir geografams, kurie nepaliauja ieškoti atsakymų į sudėtingus mūsų gyvenamosios aplinkos klausimus. 125

Naudota literatūra

Akmens amžius Pietų Lietuvoje (ats. red. V. Baltrūnas). Vilnius: Petro ofsetas, 2001. Ar tikrai Raigardas prasmego? (ats. red. V. Baltrūnas). Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001. Balakauskas L. 2012. Vėlyvojo ledynmečio ir holoceno miškų augalijos raida Lietuvoje LRA modeliavimo duomenimis. Daktaro disertacija. Baltrūnas V. 1989. Didžiausieji Lietuvos akmenys. Mokslas ir gyvenimas, 9, 28–29. Baltrūnas V. 1995. Pleistoceno stratigrafija ir koreliacija. Vilnius: Academia. Baltrūnas V. 1997. Pasaulinio vandenyno lygio svyravimas kvartero metu ir jo reikšmė paleoįrėžių susidarymui Lietuvoje. Geologija, 22, 56–60. Baltrūnas V. 2003. Gamta kaip kultūros šaltinis. Vilnius: Andrena. Baltrūnas V. 2008. Ledkalnių pėdsakai Lietuvoje. Geologijos akiračiai, 2, 13–18. Baltrūnas V. 2013. Senieji mitiniai vaizdiniai kaip informacijos apie gamtą šaltinis. Liaudies kultūra, 5, 88–95. Baltrūnas V., Karmaza B. 2007. Velnio duobė. Mokslas ir gyvenimas, 5, 22–24. Baltrūnas V., Karmaza B. 2008. Nusimetanti ledo šarvus. Mokslas ir gyvenimas, 10, 5–7. Baltrūnas V., Šinkūnas P. 2006. Kontinentinio ledyno šalyje – Grenlandijoje. Mokslas ir gyvenimas, 11, 30–31, 45. Baltrūnas V., Šinkūnas P. 2007. Moreninių nuogulų formavimasis dabartiniuose Grenlandijos ledynuose. Geologijos akiračiai, 1, 29–37. Baltrūnas V., Šinkūnas P., Karmaza B., Česnulevičius A., Šinkūnė E. 2009. The sedimentology of debris within basal ice, the source of material for the formation of lodgement till : an example from the Russell Glacier, West Greenland. Geologija, 51 (1/2), 12–22. Basalykas, A., 1965. Lietuvos TSR fizinė geografija, II. Vilnius: Mintis. Baublys, A., Beconis, M., Kudaba, Č., Mikalauskas, A., Mikutienė, L. 1970. O reliyfe baseina r. Musha. Geologija ir Geografija, 7, 95–105 (rusų k.). Bennett M.R., Glasser N.F. 2009. Glacial geology: ice sheets and landforms. John Wiley & Sons Ltd. Bennike O., Mikkelsen N., Pedersen H.K., Weidick A. (Eds.). 2004. Ilulissat Icefjord. Bitinas A. 1999. Paleoįrėžių genezė. Geologijos akiračiai, 1, 24–34. Bitinas A. 2011. Paskutinysis ledynmetis rytinės Baltijos regione. Klaipėdos universiteto leidykla. Brodzikowski K., Van Loon A.J. 1991. Glacigenic Sediments. Elsevier. Bukantis A. 2007. Klimato kaitos indikacija ir priežastys. Kn.: Globali aplinkos kaita. Vilnius: Petro ofsetas, 77–106. Collins W., Colman R., Haywood J., Manning M. R., Mote P. 2008. Fizikos mokslas apie klimato kaitą. Scientific American (lietuviškas leidimas), 6, 62–71. Česnulevičius A., Šeirienė V., Kazakauskas V., Baltrūnas V., Šinkūnas P., Karmaza B. 2009. Morphology and sediments of ice-dammed lake after its outburst, West Greenland. Geologija, 51 (1/2), 42–52. Česnulevičius A., Šeirienė V. 2009. Transformation of landforms and sediments in the periglacial setting of West Greenland. Geologija, 51 (1/2), 33–41. 126

Eichwald E. 1830. Naturhistorische Skizze von Lithauen, Volhynien und Podolien in geognostisch- mineralogischer, botanischer und zoologischer hinsicht. Wilna. Ežeras ant milžino delno. Lietuvių liaudies padavimai. Vilnius: Mintis, 1995. Fleischer J. 2003. A short history of Greenland. Aschehoug Dansk Forlag A/S. Gaigalas A. 1983. Geologinės praeities liudytojai. Vilnius: Mokslas. Gaigalas A. 1999. Akmenys – gamtos paminklai. Mokslas ir gyvenimas, 10, 34–35. Gaigalas A. 2006. Lietuvos gamtos identitetas. Mokslas ir gyvenimas, 3, 20–21, 38–39. Gaigalas A., Marcinkevičius V. 1982. Bedded structure and genesis of forms of hollow-ridge glacial relief in North Lithuania. Geologija, 3, 69–79 (rusų k.). Guobytė R. 2011. Šveicarijos Alpės – glacializmo teorijos lopšys. Geologijos akiračiai, 3–4, 58–63. Guobytė R., Baltrūnas V. 2017. Kas supylė piliakalnius? Geologijos akiračiai, 4, 7–18. Johnson S. P., Rivers T. 2004. Mesoproterozoic supra-subduction magmatism and arc-accretion along the southern margin of the Congo Craton: implications for Rodinia reconstructions. AOGS Abstr. 2004: 57-OSE-M229. Joughin I., Abdalati W., Fahnestock M. 2004. Large fluctuations in speed on Greenland’s Jakobshavn Isbrae glacier. Nature, 432 (2), 608–609. Juodagalvis V. 2001. Archeologinių paminklų kartografavimas ir jo ypatybės. Kn.: Akmens amžius Pietų Lietuvoje (geologijos, paleogeografijos ir archeologijos duomenimis). Ats. red. V. Baltrūnas. Vilnius: Petro ofsetas, 205–209. Juodagalvis V. 2010. Užnemunės priešistorė. Vilnius: Diemedžio leidykla. Jurginis J. Nansenas. Kaunas: Spaudos fondas, 1939. Kabailienė M., Stančikaitė M., Ūsaitytė D. 2001. Paleoekologinių tyrimų rezultatai. Akmens amžius Pietų Lietuvoje (geologijos, paleogeografijos ir archeologijos duomenimis). Ats. red. V. Baltrūnas. Vilnius: Petro ofsetas, 146–167. Kai milžinai gyveno. Padavimai apie miestus, ežerus, kalnus, akmenis (sudarė B. Kerbelytė, dail. V. Kalinauskas). Vilnius: Vaga, 1969. Karmazienė D., Karmaza B., Baltrūnas V. 2013. Glacial geology of North Lithuanian ice marginal ridge and surrounding plains. Baltica, 26 (1), 57–70. Krušinskas L., Baltrūnas V. 2018. Nešė velnias akmenį (geologiniai procesai mitologijoje). Paskaita festivalyje „Mėnuo juodaragis XXI“. Kudaba Č. 1969. Žemės legendos. Kultūros barai, 12, 43–48. Kudaba Č. 1992. Žemės legendos ir tikrovė. Kn: Apie Lietuvos žemę. Kaunas: Šviesa, 96–99. Kump L. R., Kasting J. F., Crane R. G. 1999. The Earth System. Prentice-Hall, Inc. Lietuvių tautosaka, IV tomas, 1967. Vilnius: Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas, 593–664. Lietuvos piliakalniai. Atlasas, I–III tomai. (sudarytojai: Z. Baubonis, G. Zabiela), Vilnius. Lyell Ch. 1830. Principles of Geology. Vol. 1, 104–124. Lietuvos nacionalinis atlasas, I tomas. Vilnius, 2014. Linčius A. 1980. Šimtas geologijos mįslių. Vilnius: Vaga. Linčius A. 1994. Lietuvos geologijos paminklai ir draustiniai (žemėlapis su komentarais), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 127

Mačionis A. 1976. Vilniaus mamutas. Mokslas ir gyvenimas, 2, 15–18. McCarroll D., Rijsdijk K. F. 2003. Deformation styles as a key for interpreting glacial depositional environments. Journal of Quaternary Science, 18 (6), 473–489. Mikalauskas A., Mikutienė L. 1971. Glaciofluvial deposits. In V. Gudelis (Ed.) Structure and morphogenesis of the Middle Lithuanian morainic plain. Vilnius: Mintis, 92–124 (rusų k.). Morlighem M., Rignot E., Mouginot J. 2013. High-resolution bed topography mapping of Russell Glacier, Greenland, inferred from Operation IceBridge data. Journal of Glaciology, 59 (218). Motuza G. 2006. Magminių ir metamorfinių uolienų petrologija. Vilniaus universiteto leidykla. Motuza G. 2009. Mitai ir geologija. Jaunasis tyrėjas, 1, 80–83. Motuza G. 2013. Kaip veikia Žemė. Geologijos pagrindai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedinių leidinių centras, Vilniaus universiteto leidykla. Motuza G., Motuza V. 1999. Kalevo sūnaus pėdom. Geologijos akiračiai, 2, 35–41. Ostrauskas T. 1999. Kabelių 2-oji akmens amžiaus gyvenvietė. Lietuvos archeologija, 16, 31–66. Petrenko V. V., Severinghaus J. P., Brook E. J., Reeh, N., Schaefer H. 2006. Gas records from the West Greenland ice margin covering the Last Glacial Termination: a horizontal ice core. Quaternary Science Reviews, 25, 865–875. Raukas A. 2006. Šiaurės Europos kontinentinio apledėjimo teorijos raida. Geologijos akiračiai, 4, 55–57. Rimkus E., Kažys J., Junevičiūtė J., Stonevičius E. 2007. Lietuvos klimato pokyčių XXI a. prognozė. Geografija, 43 (2), 37–47. Rogozhina I., Petrunin A. G., Vaughan A. P. M., Steinberger B., Johnson J. V., Kaban M. K., Calov R., Rickers F., Thomas M., Koulakov I. 2016. Melting at the base of the Greenland ice sheet explained by Iceland hotspot history. Nature Geoscience, 9, 366–369. Russell A. J., Carrivick J. L., Ingeman-Nielsen T., Yde J. C., Williams M. 2011. A new cycle of jökulhlaups at Russell Glacier, Kangerlussuaq, West Greenland. Journal of Glaciology, 57 (202), 238–246. Satkūnas J. 2000. Paleoįrėžių formavimasis kontinentinių apledėjimų aplinkoje – Rytų Lietuvos atvejis. Geologija, 31, 52–65. Sauka L. 1998. Lietuvių tautosaka: vadovėlis aukštesniųjų klasių mokiniams. Kaunas: Šviesa. Sederholm J. 1911. Sur la geologie quaternaire et la geomorphologie de la Fennoscandia. Bull. Comm. Geol. Finlande, 30, Helsinki. Seibutis A. 1974. Nauja alternatyva kvartero paleogeografijos probleminiams klausimams spręsti. Geografija ir geologija, 11, 23–37. Seibutis A. 1992. Ledynmečio įvaizdžiai sakmėse ir padavimuose. Kn.: Apie Lietuvos žemę. Kaunas: Šviesa, 283–291. Sevestre H., Benn D. I. 2015. Climatic and geometric controls on the global distribution of surge-type glaciers: implications for a unifying model of surging. Journal of Glaciology, 61, no. 228, 646–662. Siaubūnas. Iš: Vilniaus padavimai. Vilnius: Mintis, 1991, 53–60. Skridlaitė G. 2007. Grenlandija – buvusio Baltikos kontinento kaimynė. Geologijos akiračiai, 1, 19–23. Stančikaitė M. 2004. Gamtinės aplinkos kaitos ypatumai vėlyvojo ledynmečio ir holoceno laikotarpiu. Lietuvos archeologija, 26, 135–148. 128

Stokes C. R., Spagnolo M., Clark C. D., Tulaczyk S. M., Cofaigh C. Ó., Lian O., Dunstone R. B. 2013. Formation of Mega-scale Glacial Lineations on the Dubawnt Lake Ice Stream bed: 1. Size, Shape and Spacing from a Large Remote Sensing Dataset. Quaternary Science Reviews, 77, 190–209. Šinkūnas P. 2007. Globalių pokyčių atspindys Grenlandijos ledynuose. Geologijos akiračiai, 1, 24–28. Šinkūnas P., Jurgaitis A. 1998. Ledyninių nuogulų litologija ir sedimentacija. Vilnius: Geologijos institutas. Šinkūnas P., Česnulevičius A., Karmaza B., Baltrūnas V. 2009. Glacigenic landform features in marginal zone of Russell and Leverett glaciers, West Greenland. Geologija, 51 (1/2), 23–32. Šliaupa A. 2004. Prekvartero uolienų paviršius. Kn.: Lietuvos Žemės gelmių raida ir ištekliai (ats. red. V. Baltrūnas). Vilnius: Petro ofsetas, 254–258. Vaitkevičius V. 2001. Pasakojamoji tautosaka apie Raigardą ir apylinkes. Kn: Ar tikrai Raigardas prasmego? (ats. red. V. Baltrūnas). Vilniaus dailės akademijos leidykla, 117–132. Vėlius N. 1987. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Vilnius: Vaga. Viiding H., Gaigalas A., Gudelis V., Raukas A., Tarvydas R. 1971. Pabaltijo pagrindiniai kristaliniai rieduliai. Vilnius: Mintis. Vitaliano D. B. 1973. Legends of the Earth: Their Geologic Origins. Bloomington,Indiana University Press. Waller R. I., Hart J. K., Knight P. G. 2000. The influence of tectonic deformation on facies variability in stratified debris-rich basal ice. Quaternary Science Reviews, 19, 775–786. Waller R. I., Tuckwell G. W. 2005. Glacier-permafrost interactions and glaciotectonic landform generation at the margin of the Leverett Glacier, West Greenland. Cryospheric Systems: Glaciers and Permafrost. Geological Society, London, Special Publications, 242, 39–50. Zabiela G. 2003. Lietuvos piliakalniai: tyrinėjimų aspektas. Lietuvos archeologija, 24, 33–56. Zabiela G. 2005. Piliakalniai – seniausieji Lietuvos gynybiniai įtvirtinimai. Lietuvos piliakalniai, Atlasas. I t. (sudarytojai: Z. Baubonis, G. Zabiela), Vilnius, 4–21.

Valentinas Baltrūnas Ledyno dvelksmas: Grenlandija ir Lietuva

Viršelyje Džiugo Baltrūno nuotrauka Redaktorė Irena Žalakevičienė Korektorė Birutė Jankauskienė

2018-12-12. 70×100/16. 10,32 sąl. sp. l. Tiražas 200 egz. Išleido Gamtos tyrimų centras, Akademijos g. 2, 08412 Vilnius Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, 03153 Vilnius