Lietuvos Muziejų Rinkiniai 2010 / 09

LIETUVOS MUZIEJŲ ASOCIACIJA RINKINIŲ MOKSLINIO TYRIMO SEKCIJA ASSOCIATION OF LITHUANIAN MUSEUMS SECTION OF SCIENTIFIC RESEARCH OF COLLECTIONS

LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIAI

XIII mokslinė konferencija

LIETUVOS MUZIEJININKYSTĖ: RAIDA IR ASMENYBĖS

* * *

COLLECTIONS OF LITHUANIAN MUSEUMS

The 13th Scientific Conference

LITHUANIAN MUSEOLOGY: DEVELOPMENT AND PERSONALITIES

MAIRONIO LIETUVIŲ LITERATŪROS MUZIEJUS, 2010 m. balandžio 27 d. MAIRONIS LITHUANIAN LITERATURE MUSEUM, April 27, 2010 ISSN 1822-0657

Konferencijos organizacinis komitetas, leidinio redakcinė kolegija

Raminta Antanaitienė, Maironio lietuvių literatūros muziejus Vingaudas Baltrušaitis, Lietuvos liaudies buities muziejus Žygintas Būčys, Lietuvos nacionalinis muziejus Dr. Birutė Salatkienė, Šiaulių ,,Aušros“ muziejus, Šiaulių universitetas Janina Samulionytė, Lietuvos liaudies buities muziejus Virginija Šiukščienė, Šiaulių ,,Aušros“ muziejus

Sudarytoja Virginija Šiukščienė

Konferencijos ir leidinio rėmėjai

Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas Lietuvos muziejų asociacija Maironio lietuvių literatūros muziejus Šiaulių ,,Aušros“ muziejus

Viršeliuose: pirmajame – Maironio lietuvių literatūros muziejus, ketvirtajame – Maironio memorialinio buto ekspozicija. Raudonoji svetainė. Fot. Zenonas Baltrušis

PRATARMĖ ...... 5 PREFACE

MOKSLINĖS KONFERENCIJOS ,,LIETUVOS MUZIEJININKYSTĖ: RAIDA IR ASMENYBĖS“ STRAIPSNIAI ...... 7 ARTICLES OF THE SCIENTIFIC CONFERENCE “LITHUANIAN MUSEOLOGY: DEVELOPMENT AND PERSONALITIES”

Vytautas Stanikūnas. Kaunas / Kaunas Paulius Galaunė – mano Mokytojas ...... 8 My Teacher Paulius Galaunė ...... 10

Dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas. Lietuvos liaudies buities muziejus / Open Air Museum of Lithuania Vytautas Stanikūnas – lietuviško kaimo muziejaus siela ...... 11 Vytautas Stanikūnas – the Leading Spirit of Lithuanian Countryside Museum ...... 14

Virginija Šiukščienė. Šiaulių „Aušros“ muziejus / Šiauliai Aušros Museum Peliksas Bugailiškis: muziejininkystės teorija ir praktika ...... 15 Peliksas Bugailiškis: Theory and Practice of Museology ...... 23

Olijardas Lukoševičius. Kaišiadorių muziejus / Kaišiadorys Museum Savivaldybių regioniniai muziejai: raida ir asmenybės ...... 24 Regional Municipal Museums: Development and Personalities ...... 33

Antanas Seibutis. Biržų krašto muziejus „Sėla“ / Museum “Sėla” of Biržai Area Jie kūrė Biržų muziejų: Vladas Rozmanas, Jonas Maciejauskas, Mykolas Staškevičius, Jokūbas Mikelėnas ...... 34 The Creators of Biržai Museum: Vladas Rozmanas, Jonas Maciejauskas, Mykolas Staškevičius, Jokūbas Mikelėnas ...... 40

Jaunius Vylius. Marijampolės kraštotyros muziejus / The Local Lore Museum of Marijampolė Vincas Šlekys – vienas iš Marijampolės „Sodžiaus“ muziejaus steigėjų ...... 41 Vincas Šlekys (1870–1946) – One of Marijampolė “Sodžius” Museum’s Founders ...... 45

Jūratė Jagminienė. Kauno apskrities pedagoginis muziejus / Pedagogical Museum of Kaunas County Iš tarpukario Lietuvos švietimo istorijos: Vincas Ruzgas – pedagoginio muziejaus įkūrėjas ...... 46 Education in Lithuania during the Interwar Period: Vincas Ruzgas – a Founder of Pedagogical Museum . 51

Jūratė Ivanauskienė. Maironio lietuvių literatūros muziejus / Maironis Lithuanian Literature Museum Bernardas Brazdžionis – pirmasis Maironio muziejaus vadovas ...... 52 Bernardas Brazdžionis – the First Leader of Maironis Museum ...... 58

Regina Lopienė. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus / Lithuanian Theatre, Music and Cinema Museum Žvilgsnis į Teatro muziejaus pradžią: Unės Babickaitės-Graičiūnienės kolekcija ir jos reikšmė dabartiniams rinkiniams ...... 59 A Glimpse to the Birth of the Theatre Museum: Unė Babickaitė-Graičiūnienė’s Collection and its Importance for Present-Day Collections ...... 64

3 Vaida Sirvydaitė-Rakutienė. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus / M. K. Čiurlionis National Art Museum Muziejininkė iš pašaukimo Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė ...... 65 Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė – Called for Museology ...... 71

Dr. Birutė Salatkienė. Šiaulių „Aušros“ muziejus, Šiaulių universitetas / Šiauliai Aušros Museum, Šiauliai University Balys Tarvydas – archeologinių tyrinėjimų pradininkas Šiaulių ,,Aušros“ muziejuje ...... 72 Balys Tarvydas – an Initiator of Archaeological Research in Šiauliai Aušros Museum ...... 79

Dr. Vilma Gradinskaitė. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Vilniaus dailės akademija / Vilna Gaon Jewish State Museum, Vilnius Academy of Arts Šešios istorijos: žydų muziejų istorija Lietuvoje ...... 80 Six Stories: Jewish Museums in Lithuania ...... 86

Regina Ablėnienė. Lietuvos nacionalinis muziejus / National Museum of Lithuania Lietuvos nacionalinio muziejaus religinių medaliukų kolekcijos formavimo klausimu (privačių kolekcijų medžiaga) ...... 87 Problem of Religious Medals Collection’s Formation in National Museum of Lithuania (Materials of Private Collections) ...... 92

Rūta Kuodytė. Lietuvos nacionalinis muziejus / National Museum of Lithuania Algimanto Astiko kolekcija ir jos reikšmė Lietuvos nacionalinio muziejaus faleristikos ir filofaleristikos rinkinių formavimui ...... 93 Algimantas Astikas’ Collection and its Importance for the Formation of the Phaleristic and Philophaleristic Collections in National Museum of Lithuania ...... 97

Beta Umbrasienė, prof. Stanislovas Sajauskas. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus / M. K. Čiurlionis National Art Museum Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos skyriaus rinkinių eksponavimo bei pristatymo visuomenei galimybės ...... 98 The Possibilities of Exposition and Presentation of Collections from M. K. Čiurlionis National Art Museum, Numismatic Department ...... 103

Teklė Tomkutė. Šiaulių „Aušros“ muziejus / Šiauliai Aušros Mueum Antanas Kazimieras Dilys – Fotografijos muziejaus įkūrėjas ir fotografijos paveldo puoselėtojas Šiauliuose ...... 104 Antanas Kazimieras Dilys – Founder of Photography Museum and Fosterer of Photography Heritage in Šiauliai ...... 108

Arvydas Jakštas, Ilona Petrokienė, Eugenijus Rūkas. Lietuvos sporto muziejus / Lithuanian Sport Museum Lietuvos sporto muziejus: raida ir rinkiniai ...... 109 Lithuanian Sport Museum: Development and Collections ...... 112

LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIŲ MOKSLINIAI TYRIMAI ...... 113 SCIENTIFIC RESEARCH OF LITHUANIAN MUSEUMS’ COLLECTIONS

Zita Pikelytė. Panevėžio kraštotyros muziejus / Panevėžys Local Lore Museum Memorialinė Mato Grigonio medžiaga Panevėžio kraštotyros muziejuje ...... 114 Matas Grigonis Memorial Materials in Panevėžys Local Lore Museum ...... 119

4 Pratarmė

Lietuvos muziejų asociacijos Rinkinių moks- lionio dailės muziejus) – ,,Muziejininkė iš pašaukimo linio tyrimo sekcijos (toliau – LMA RMTS) XIII Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė“, dr. Birutė Salat- konferencija ,,Lietuvos muziejininkystė: raida ir as- kienė – ,,Balys Tarvydas – archeologinių tyrinėjimų menybės“ vyko 2010 m. balandžio 27 d. Maironio pradininkas Šiaulių ,,Aušros“ muziejuje“. lietuvių literatūros muziejuje, Kaune. Konferencijoje Trečiasis posėdis buvo skirtas žydų muziejų is- respublikos muziejininkai buvo pakviesti pristatyti torijos, specializuotų muziejų – Fotografijos ir Spor- Lietuvos muziejų raidą, asmenybių vaidmenį, kuriant to – įkūrimo ir raidos bei numizmatikos temoms. Po- ir puoselėjant muziejus, formuojant jų rinkinius, ren- sėdžiui pirmininkavo LMA RMTS vadovė, Šiaulių giant ekspozicijas, dirbant kitą muziejinį darbą. ,,Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virgi- 22 muziejininkai, atstovaujantys 12 Lietuvos nija Šiukščienė, pranešimus skaitė: dr. Vilma Gra- muziejų, Kauno technologijos ir Šiaulių universite- dinskaitė (Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, tams bei Vilniaus dailės akademijai, konferencijai Vilniaus dailės akademija) – ,,Žydų muziejų istorija parengė 18 pranešimų. Konferencijoje dalyvavo il- Lietuvoje“, Dalia Grimalauskaitė (Lietuvos naciona- gametis muziejininkas Vytautas Stanikūnas, kūręs linis muziejus) – ,,Dvi numizmatikos kolekcijos Se- Lietuvos liaudies buities muziejų ir beveik keturis nienų muziejuje“, Regina Ablėnienė (Lietuvos nacio- dešimtmečius jam vadovavęs. Jis pasidalijo prisi- nalinis muziejus) – ,,Lietuvos nacionalinio muziejaus minimais apie savo mokytoją prof. Paulių Galaunę. religinių medaliukų kolekcijos formavimo klausimu Lietuvos liaudies buities muziejaus direktorė Violeta (privačių kolekcijų medžiaga)“, Rūta Kuodytė (Lie- Reipaitė ir pavaduotojas dr. Eligijus Juvencijus Mor- tuvos nacionalinis muziejus) – ,,Algimanto Astiko kūnas parengė pranešimą apie Vytautą Stanikūną ir jo kolekcija ir jos reikšmė Lietuvos nacionalinio mu- indėlį kuriant ir daugelį metų puoselėjant lietuviškąjį ziejaus faleristikos ir filofaleristikos rinkinių forma- skanseną. Abu pranešimai buvo priimti šiltai ir sulau- vimui“, Beta Umbrasienė (Nacionalinis M. K. Čiur- kė daug dėmesio. lionio dailės muziejus), prof. Stanislovas Sajauskas Pirmasis ir antrasis konferencijos posėdžiai buvo (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kau- skirti XX a. I p. kraštotyros ir muziejininkystės są- no technologijos universitetas) – ,,Nacionalinio jūdžiui Lietuvoje, asmenybėms, prisidėjusioms prie M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos šio sąjūdžio ir muziejų kūrimo prieškario Lietuvoje. skyriaus rinkinių eksponavimo bei pristatymo visuo- Pirmajam posėdžiui pirmininkavo dr. Birutė Salat- menei galimybės“, teklė Tomkutė (Šiaulių ,,Aušros“ kienė (Šiaulių ,,Aušros“ muziejus, Šiaulių universite- muziejus) – ,,Antanas Dilys – Fotografijos muziejaus tas), pranešimus skaitė: Virginija Šiukščienė (Šiaulių įkūrėjas“, Arvydas Jakštas, Ilona Petrokienė, Euge- ,,Aušros“ muziejus) – ,,Peliksas Bugailiškis: muzieji- nijus Rūkas (Lietuvos sporto muziejus) – ,,Lietuvos ninkystės teorija ir praktika“, Olijardas Lukoševičius sporto muziejus: raida ir rinkiniai“. (Kaišiadorių muziejus) – ,,Savivaldybių regioniniai Konferencijos pabaigoje vyko diskusijos. Dau- muziejai: raida ir asmenybės“, Antanas Seibutis (Bir- gelio konferencijos dalyvių nuomone, konferencija žų krašto muziejus ,,Sėla“) – ,,Jie kūrė Biržų muzie- buvo įdomi ir pateikė nemažai naujų faktų iš Lietuvos jų: Vladas Rozmanas, Jonas Maciejauskas, Mykolas muziejininkystės istorijos. Lietuvos teatro, muzikos Staškevičius, Jokūbas Mikelėnas“. Antrajam posė- ir kino muziejaus direktorė Regina Lopienė atkreipė džiui pirmininkavo Maironio lietuvių literatūros mu- dėmesį į tai, kad tinkamai buvo sudaryta konferenci- ziejaus direktorės pavaduotoja Raminta Antanaitie- jos programa, leidusi pranešėjams pasiremti prieš ir nė, pranešimus skaitė: Jaunius Vylius (Marijampolės po kiekvieno pranešimo ėjusiomis temomis ir geriau- kraštotyros muziejus) – ,,Vincas Šlekys – vienas iš siai atskleisti pranešimo esmę. Marijampolės ,,Sodžiaus“ muziejaus steigėjų“, Jūra- Tenka apgailestauti, kad ne visi konferencijoje tė Jagminienė (Kauno apskrities pedagoginis muzie- perskaityti pranešimai publikuojami periodiniame jus) – ,,Iš tarpukario Lietuvos švietimo istorijos: Vin- leidinyje ,,Lietuvos muziejų rinkiniai. Nr. 9. Lietuvos cas Ruzgas – pedagoginio muziejaus įkūrėjas“, Jūratė muziejininkystė: raida ir asmenybės“ – ne visi prane- Ivanauskienė (Maironio lietuvių literatūros muz- šėjai parengė straipsnius. iejus) – ,,Bernardas Brazdžionis – pirmasis Maironio LMA RMTS kasmetinių mokslinių konferencijų muziejaus vadovas“, Regina Lopienė (Lietuvos teatro, leidiniai liudija aktyvų Lietuvos muziejininkų darbą muzikos ir kino muziejus) – ,,Žvilgsnis į teatro muzie- tyrinėjant ir populiarinant muziejų rinkinius, tampa jaus pradžią: Unės Babickaitės-Graičiūnienės kolek- parankinėmis muziejininkų knygomis. cija ir jos reikšmė dabartiniame rinkinių kontekste“, Vaida Sirvydaitė-Rakutienė (Nacionalinis M. K. Čiur- Virginija Šiukščienė

Mokslinės konferencijos ,,Lietuvos muziejininkystė: raida ir asmenybės“ straipsniai

Articles of the Scientific Conference “Lithuanian Museology: Development and Personalities” Paulius Galaunė – mano Mokytojas

Vytautas Stanikūnas Kaunas

Pauliaus Galaunės pavardę įsidėmėjau dar būda- ramiu balsu, paprastai ir įtikinamai. Kartais padary- mas gimnazistas ir skaitydamas ,,Naująją Romuvą“, davo pauzių, lyg duodamas laiko geriau suvokti, kas kitą nepriklausomos Lietuvos periodiką. Jo ir to meto sakoma, bei leisti užsirašyti. inteligentų straipsniai žadino domėjimąsi Lietuvos, 1947 m. menotyrininkus, archeologus ir etno- įvairių šalių menu, kultūros istorija. grafus sujungė į vieną katedrą, pavadintą Muzeolo- Aprimus karo audroms, tai, matyt, ir paskatino gijos, kuriai ir ėmėsi vadovauti P. Galaunė. 1949 m., mane paduoti prašymą stoti į Vilniaus universitetą. kai katedros programoje neliko meno istorijos, profe- 1946 m. rugsėjo mėn., suradęs savo pavardę sąraše Is- sorius iš administracinio darbo pasitraukė. torijos-filologijos dekanate, kuris tuo metu buvo prie Įkūrus Muzeologijos katedrą, klausėmės Pranės Petro Skargos kiemo, nuėjau į nurodytą auditoriją. Dundulienės, Prano Kulikausko, Juozo Baldžiaus- Tuo metu mums, atvykusiems iš Lietuvos miestelių Baldausko paskaitų. Didesnis dėmesys skirtas mu- ir kaimų, didelį įspūdį darė senieji Vytauto Didžiojo ziejininkystei. Nuo 1948 m. pirmą kartą Lietuvos universtiteto profesoriai Levas Karsavinas, Vosylius aukštojoje mokykloje P. Galaunė mums skaitė eks- Sezemanas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Ignas Jony- pozicijos principų ir metodų kursą. Paskaitose jis iš- nas, Jonas Vabalas-Gudaitis, kuriuos sutikdavome samiai apžvelgė muziejininkystės teoriją ir praktiką universiteto kiemuose, koridoriuose ir kurių gyvo žo- pasaulio bei Lietuvos muziejuose. Supažindino su džio galėjome klausytis auditorijose, nors žiemą jos leidžiama tos srities literatūra, atskleidė muziejaus buvo beveik nekūrenamos, užsirašinėjant paskaitas, kaip kultūros ir švietimo įstaigos sąvoką ir suformu- nušaldavo ir suskilinėdavo rankų oda. lavo apibrėžimą, nurodydamas pagrindines muzie- Per pirmą susitikimą prof. P. Galaunė (jis buvo jaus funkcijas. Nuosekliai ir racionaliai išdėstė visas Meno istorijos katedros vedėjas) mus išsamiau su- muziejinio darbo grandis – nuo eksponatų įsigijimo, pažindino su pasirinkta Lietuvos meno istorijos spe- konservavimo, restauravimo, saugojimo iki ekspozi- cialybe, darbo perspektyvomis. Mūsų, šios srities cijų įrengimo. Daug dėmesio rodė eksponatų viešini- tyrinėtojų, nedaug, ir mes ne amžini. Turite ruoštis ty- mo problemoms – parodų rengimui bei katalogams. rimams, darbui mokslo įstaigose, muziejuose, – sakė Profesorius skirdavo nelengvus kursinius dar- profesorius. bus. Reikiamą literatūrą ranka užrašydavo ant lapelių. Jis skaitė Lietuvos meno istorijos bei Lietuvos Man buvo duotas darbas „Ornamentika archeologi- muziejų istorijos kursus. Profesorius kalbėjo tyliu, niuose radiniuose“. Jei paskaitose profesorius buvo rimtas ir susi- kaupęs, tai kitu metu buvo linksmas ir sąmojingas. 1948 m. vasaros pabaigoje universitetas mums, mu- zeologams, išrūpino mėnesio išvyką į Peterburgą, tuometinį Leningradą. Profesorius buvo linksmas ir atgijęs. Traukinyje pokštavo, pasakojo įvairias istori- jas, kartu sprendėme armėniškus rebusus. Ermitaže, kuriame praleidome nemažai valandų, jis su mumis, lyg su senais draugais, žavėjosi Rafaelio, Rubenso, prancūzų impresionistų kūryba, dalijosi įspūdžiais. Daug vaikščiojo po miestą, matyt, prisimindamas jaunystę. Ir mums kai ką papasakodavo iš tų laikų. Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto Mano muziejininkystės kelias prasidėjo 1949 m. studentai muzeologai. Pirmoje eilėje (iš kairės): Ta- liepos 1 d. Po 1949 m. kovo 25 d. akcijos „Priboj“ aš das Petrulis, Bronė Burokaitė, Milda Sakalauskai- su sergančia motina ir seserimi tapome benamiais ir tė, Eduardas Pranckūnas, Genė Grigelytė, Mariana nelegalais, nes tėvas, dėdės ir tetos atsidūrė už Ura- Dzingaitė, Adolfas Tautavičius. Antroje eilėje: Izido- lo. Bičiulių padedamas, gavau inspektoriaus darbą rius Butkevičius, Vacys Milius, Genė Kęstutytė, Vy- tuometiniame Kultūros-švietimo įstaigų komiteto tautas Stanikūnas, Stasė Stulgytė. 1947 m. Muziejų ir archeologijos paminklų skyriuje. Po 2 mė-

8 nesių, reorganizavus skyrių, buvau paskirtas Muziejų skyriaus viršininku. Per komandiruotes teko apsilan- kyti Šiaulių „Aušros“, D. Poškos Baublių, kituose muziejuose, susipažinau su tuometiniais muziejininkais. Parengiau pranešimą apie muziejų padėtį. Kartu tęsiau studijas. 1950 m. pradžioje buvau įskųstas ir atleistas iš pareigų bei perkeltas dirbti į Trakų muzie- jų. Ten dirbau iki kitų metų žiemos, kai dėl neįmano- mų sąlygų su šeima išvykome iš Vilniaus. 1950 m. pavasarį buvau pašalintas iš universiteto. Dirbdamas Biržuose, palaikiau nuolatinius ry- šius su buvusiais kurso draugais Vaciu Miliumi, Sta- siu Čipkumi, Jonu Umbrasu, kol jų kvietimu pradė- jome kurti Lietuvos „oro“ muziejų (dabar – Lietuvos Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto liaudies buities muziejus). studentai muzeologai ir dėstytojai. Pirmoje eilėje (iš Atsinaujino ryšys su profesoriumi. Pakviečiau kairės): Vacys Milius, dr. Halina Kairiūkštytė-Jaci- jį į Muziejaus tarybą, lankiausi namuose. Profesorius nienė, prof. Paulius Galaunė, Ona Jaskūnaitė. An- prisiminė Parodos kalne pradėtą kurti Oro muziejų ir troje eilėje: Eugenija Butkevičienė, Ona Navickaitė, liūdną jo likimą. Vertindamas kuriamą buities muzie- Genė Grigelytė, Bronė Burokaitė, Genė Kęstutytė, jų, liūdnai palingavo galvą ir pasakė: Ieškokite, gal Irena Miliauskaitė, Mariana Dzingaitė. Trečioje eilė- dar ką ir rasite. Suprantama, juk buvo karas, išbuoži- je: Izidorius Butkevičius, Eduardas Pranckūnas, Vy- nimai, trėmimai, kolektyvizacija... tautas Stanikūnas, Tadas Petrulis, Jonas Umbrasas, Tarpkariu išsamesnių kaimo statybos tyrimų Stasys Juodelis. 1948 m. nebuvo, išskyrus vieną kitą straipsnį, atskirų pasta- tų aprašus „Gimtajame krašte“ bei pavienes pastabas P. Galaunė prisidėjo prie Muziejaus tarybos apie kuriamą Tėviškės muziejų Kaune bei vokiečių darbo. Pirmojo tarybos posėdžio protokole įrašyta jo mokslininkų tyrimus Mažojoje Lietuvoje. Taigi, pir- mintis, kad muziejus – ne kančių vieta. Lankytojas mas apibendrinantis liaudies architektūrą skyrius buvo turi surasti kur pailsėti, užkąsti, pasiklausyti koncer- įdėtas P. Galaunės knygoje „Lietuvių liaudies menas“ tų. Vėliau, apsilankęs jau statomame Lietuvos liau- 1930 m. Šios knygos dalyje „Architektūra“ aptariama dies buities muziejuje, džiaugėsi, kad yra suvežta gra- gyvenamojo namo ir klėties genezė, statybos konstruk- žių ir originalių pastatų. Statant muziejų ir rengiant cijos, stogų, durų, langų formos, puošyba. Apžvelgia- ekspozicijas, K. Čerbulėnas nuolatos palaikė ryšius ma bažnyčių, koplyčių, varpinių, sinagogų architektū- su profesoriumi, klausė jo patarimų dėl dailės kūrinių ra, taip pat koplytstulpiai, koplytėlės. Tai buvo pirmas eksponavimo. išsamus tyrimas, iš kurio ir mokėmės. Suprantama, Kiek daug P. Galaunė matė ir žinojo! Kokia išsamiau tiriant, kai kurie teiginiai nepasitvirtino, buvo ryški ir reikšminga jo asmenybė Lietuvos kultūros ir papildyti jau pokario metų tyrinėtojų Klemenso Čer- muziejininkystės istorijoje! Kiek daug dar jis galėjo bulėno, Izidoriaus Butkevičiaus, Vinco Žilėno, Igno pasakyti ar parašyti. Liko tik šviesus atsiminimas ir Jablonskio, Vyčio Čiubrinsko, Stasio Daunio ir kitų. nuoskauda, kad per mažai jo paklausėme.

Vilniaus universiteto Istorijos- filologijos fakulteto studentų muzeologų susitikimas. Pirmoje eilėje (iš kairės): Genė Kęstutytė-Jasiulienė, prof. Pranas Kulikauskas, prof. Regina Volkaitė-Kulikauskienė, Jonė Sofija Budrytė. Antroje eilėje: Stasys Čipkus, Stasė Petronytė-Ramanauskienė, Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė, Aldona Katinaitė-Stravinskienė, Zita Žemaitytė, Stepas Gimbutis, Mariana Dzingaitė-Malcienė, Antanas Stravinskas, Vacys Milius, Vytautas Stanikūnas. 1998 m.

9 My teacher Paulius Galaunė

Vytautas Stanikūnas Kaunas

In 1946, I enetered Vilnius University, Faculty and concentrated person, other times – cheerful and of History and Philology and began my studies in art witty. history. Professor P. Galaunė, a Head of the Art His- In 1949, I started to work as surveyor in Com- tory Department, introduced the chosen by us special- mittee on Cultural and Educational Institutions, lat- ity, discussed job perspectives. er – was appointed a Head of Museology Department. In 1947, art historians, archaeologists and eth- In 1950, I was moved to Trakai Museum and expelled nographers were united into one new Department of from university. Later, when I already worked as a Museology, and P. Galaunė became a Head of the teacher in Biržai, I was invited by my former course- Department. He lectured a course on principles and mates V. Milius, S. Čipkus, and J. Umbrasas to create methods of expositions, in his lectures reviewing an Open Air Museum. the theory and practice of the world and Lithuanian Contacts with Prof. P. Galaunė were revived. We museology, revealing the concept and definition of invited him to the Museum’s Board. Professor was museum, indicating its main functions, reviewing glad to see the process of establishing the Open Air all areas of museum work, from exhibits’ acquir- Museum, as this long-living idea hasn’t been materi- ing, their conservation, restoration, safekeeping till alized before. arranging of exposition. He also broadly reviewed Professor’s intelligence was amazing. He still the problems of exhibits’ publicizing (arranging of was able to say and to express in written a lot! What expositions and catalogues) and presented available a colourful and big personality he was in history of written sources on museology. Themes for course Lithuanian culture and museology! Remained just papers, suggested by him, used to be quite uneasy bright memories and a regret, that we didn’t ask him to cope with. During lectures P. Galaunė was serious all the possible questions in time.

10 Vytautas Stanikūnas – lietuviško kaimo muziejaus siela

Dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas Lietuvos liaudies buities muziejus

2009 m. gruodžio 7 d. Vytautui Stanikūnui, pir- vičiaus slėniu, Panemunėje, Aukštojoje Fredoje, Pa- majam Lietuvos liaudies buities muziejaus direkto- rodos kalne, Pažaislyje, Kleboniškyje5. riui, suėjo 85-eri. Daugiau nei 40 metų iš šio gražaus, V. Stanikūnui muziejaus kūrimo prieškaryje pa- kūrybingo amžiaus atiduoti muziejui. V. Stanikūnas tirtis didelio optimizmo nekėlė, juolab kad muziejus 1966 m. buvo pakviestas į įkurtą naują Lietuvos liau- Parodos kalne buvo sunaikintas. Okupacinė sovieti- dies buities muziejų: <...> netikėtai gavau savo stu- nė valdžia Parodos kalną ir jo statinius pritaikė ka- dijų bičiulio etnografo Vacio Miliaus laišką, kuriame riniams poreikiams. Pasikeitus okupantui, muziejus jis rašė, kad „buities muziejaus idėja nemirė... – toks vėl buvo panaudotas karinėms reikmėms, 4 tūkst. muziejus Lietuvoje bus statomas. Jau parinkta ir bū- eksponatų sudeginta. Galiausiai frontui nusiritus į simo muziejaus vieta. Siūlė prisiminti muziejininko Vakarus, buvo išnešiota ir sudeginta tai, kas dar buvo darbą“.1 išlikę6. Muziejus sunaikintas, o inteligentijos ketini- Lietuviško skanseno kūrimo idėja kilo daugiau mai jį atkurti okupacinėje vyriausybėje nerado atgar- nei prieš 100 metų, apie jį buvo kalbama anksčiau sio, nes reikėjo tvarkyti ūkį (nors žemės ūkis kaip tik nei atsikūrė nepriklausoma Lietuvos Respublika. Di- tada ir buvo pradėtas labiausiai griauti, vykdyta arši džiojoje Lietuvoje lietuviškas draugijas Rusijos im- krašto sovietizacija ir kolektyvizacija, masinės de- perijos valdžia leido tik nuo 1905 m. ir jau 1907 m. portacijos)7. Nuo tos pačios sovietizacijos nukentėjo įsikūrė Lietuvių dailės draugija. Aktyviausi draugijos ir V. Stanikūno šeima – okupavus Lietuvą, Vytauto nariai – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Petras tėvui, savivaldybės tarnautojui Juozui Stanikūnui, sa- Rimša, Antanas Žmuidzinavičius – entuziastingai vame krašte neliko vietos. Jis buvo išvežtas į Sibirą. rinko medžiagą būsimam muziejui. Pirmasis pasau- Tuo metu V. Stanikūnas mokėsi Vilniaus universite- linis karas nutraukė vaisingą darbą2. Lietuva ginklu te, ir pas jį prisiglaudė persekiojama mama ir sesuo. kovojo už nepriklausomybę iki 1923 m., todėl val- Būtent Vilniuje atsiskleidė Vytauto humanitariniai džia negalėjo daug dėmesio skirti muziejui kurti. polinkiai, nors, be abejo, pagrindai buvo padėti šei- Muziejaus iniciatoriams persikėlus į Kauną, idėja moje. Charakteriui, pomėgiams formuotis didžiausią liko gyva. Daug diskutuota, kur tas muziejus turėtų įtaką turėjo vaikystė ir aplinka – graži gamta, senieji būti. 1908 m. dailininkas Ferdinandas Ruščicas kūrė papročiai, nepabaigiami, vienas kitą keičiantys dar- planus apie muziejų po atviru dangumi Vilniuje. Po bai, šventės, rūpestinga mama, močiutės, menančios 23 metų, 1931 m., lenkų okupuotoje Lietuvos daly- 1863 m. sukilimą, dainos, pasakos ir pasakojimai, je Vilniaus miesto savivaldybei pateiktas F. Ruščico, tėvo poezija. (J. Stanikūnas žinomas kaip poetas Že- tuo metu jau profesoriaus, projektas įsteigti tokį mu- mės Dulkė, rašydavo dar ir prieš Pirmąjį pasaulinį ziejų buvo priimtas, sudaryta speciali komisija vietai karą į lietuviškus leidinius „Šaltinis“, „Jaunimas“, parinkti. Iš siūlomų vietų – Belmonto, Panerių, Vin- „Ateitis“. Jis buvo mokęsis, kaip ir daugelis tos kar- gio ir Altarijos – tinkamiausia atrodė pastaroji. Mu- tos žmonių, tik pradžios mokykloje, bet mokslus tęsė ziejaus įkūrimo idėją ypač puoselėjo etnografė prof. toliau savarankiškai.) V. Stanikūnas, augęs poetiškoje Marija Znamierovska-Priuferova3. Bet muziejus ne- aplinkoje, ir pats turi menininko gyslelę, puikiai dai- buvo įkurtas, matyt, tai nulėmė skirtingi valdžios ir nuoja, yra geras oratorius. mokslo žmonių interesai. Metais anksčiau, 1930 m., Tuo metu, kai muziejininkystės korifėjai – Pau- Kaune buvo įsteigtas muziejus Parodos kalne4. Taigi, lius Galaunė (tuometinis M. K. Čiurlionio dailės mu- šiais, 2010 m., sueina 80 metų nuo pirmojo pastato ziejaus direktorius) ir to paties muziejaus Etnografi- perkėlimo į muziejų Parodos kalne. Pirmasis pasta- nio skyriaus vedėjas Klemensas Čerbulėnas – kūrė tas – numas – buvo perkeltas iš Vainaičių k., Plungės muziejaus statymo planus, V. Stanikūnas gilinosi į vlsč., Telšių apskr. Tą įvykį ir vietą reikėtų šiemet pa- muziejininkystę ir menotyrą Vilniaus universitete: žymėti tam tikru akcentu. Nors ir buvo į šį muziejų <...> pokario metais (1946–1950 m.) Vilniaus uni- keliami pastatai, bet jis nebuvo centrinis. Centriniam versitete studijavau menotyrą ir muziejininkystę, kurį muziejui visą laiką intensyviai ieškota vietos, siūlytos laiką dirbau tuometinio Kultūros-švietimo įstaigų kelios – prie Botanikos sodo, Ąžuolyne su A. Micke- komiteto Muziejų skyriuje bei Trakų kraštotyros mu-

Kuriant lietuviškąjį skanseną, Vytautas Stanikūnas nesibodėjo ir tokio darbo ziejuje. Tačiau 1949 m. represavus šeimą, turėjau prie Rumšiškių miestelio, Kaišiadorių r. Prasidėjo slapstytis nuo priverstinės kelionės už Uralo, netekau įtemptas organizacinis darbas. Su visa energija į jį ir darbo, buvau pašalintas iš universiteto. Padedant kibo. Reikėjo suburti kolektyvą. Sėkmingai išspren- giminėms, pavyko įsidarbinti Biržų mieste mokytoju.8 dė ne vieną konfliktinę situaciją, kilusią iškeldinant Kaip tik į Biržus, kur sukūrė šeimą, kur įleistos ša- Pievelių k. gyventojus iš dabartinės muziejaus teri- knys, kur mokytojavo jau 15 metų, ir atėjo pasiūly- torijos. Reikia pabrėžti, kad turėdamas gero organi- mas vadovauti kuriamam Liaudies buities muziejui. zatoriaus savybių, būdamas tolerantiškas, V. Stanikū- Apsispręsti nebuvo labai lengva. Lietuviško skanseno nas greit surado bendražygių. Jam teko kartu dirbti kūrimo istorija rodė, kad būsimo muziejaus direkto- su žymiausiais Lietuvos muziejininkais, architektais, riaus laukia labai nelengvas darbas – reikės suderinti istorikais, etnologais, tokiais kaip prieškario muzie- daugybę nuomonių, idėjų, pasiūlymų, įveikti ambi- jininkai P. Galaunė, K. Čerbulėnas, Vilnijos krašto cijas, sutelkti įvairių profesijų žmones dirbti, rasti tą žinovas ir muziejininkystės autoritetas Vincas Žilė- aukso vidurį tarp inteligentijos, jos norų ir valdžios nas, architektas, inžinierius, kraštotyrininkas Feliksas atstovų siekių. Bet turbūt padėjo prisiminimai: Vėl Bielinskis, architektas, architektūros istorikas Jonas prisiminiau Pauliaus Galaunės paskaitas, kuriose Minkevičius, sakralinės architektūros žinovė Algė profesorius dažnai užsimindavo apie „muziejaus po Jankevičienė, architektas Romanas Jaloveckas (tapęs atviru dangumi“ reikalingumą Lietuvoje ir jo reikš- muziejaus zonavimo projekto autoriumi), vienas iš mę. Lietuviškas kaimas, jo buitis, lietuviškos sodybos žymiausių prieškario architektų, Italijoje studijas bai- man buvo artimos ir savos.9 Kultūros ministro Juozo gęs Vytautas Žemkalnis, urbanistikos specialistas Al- Banaičio įsakymu nuo 1966 m. gegužės 16 d. pradė- gimantas Miškinis, žymus etnologas, muziejininkas, jo eiti muziejaus direktoriaus pareigas. Kaunas jam kraštotyrininkas V. Milius, etnografas, kaimo archi- buvo svetimas. Neturėjo čia buto. Su pirmaisiais ko- tektūros istorikas Izidorius Butkevičius ir su dauge- legomis teko miegoti buvusio ministro pirmininko liu kitų kultūros darbuotojų, kurie buvo savo krašto Mykolo Šleževičiaus namo (nacionalizuoto) virtu- mylėtojai. vėje. Pirmieji jo bendradarbiai buvo muziejininkas Gebėjimas laviruoti sunkiomis politinėmis sąly- iš Rokiškio Stasys Daunys, Suvalkijos sūnūs Petras gomis leido nenutrūkstamai kurti muziejų ir pasiek- Vėlyvis ir Leonardas Lekavičius. ti jo pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pradžioje muziejaus patalpos buvo tai minėtame V. Stanikūnas, mobilizavęs darbštų ir kvalifikuotą ko- pastate, tai Muziejaus g. 13, Maironio name. Muzie- lektyvą, sukūrė vieną didžiausių ir geriausių muziejų jaus eksponatų fondai-saugyklos buvo tam nepritai- Europoje po atviru dangumi – tokia ne tik ICOMOS kytame, tiksliau, sandėliu paverstame Pažaislio vie- (Tarptautinės paminklų ir saugotinų vietų tarybos) va- nuolyne. dovų, bet ir daugelio muziejaus lankytojų nuomonė. Muziejaus statybos aikštele tapo Pievelių k., Muziejuje, kurio dabartinė teritorija 174 ha, su-

12 Lietuvos liaudies buities muziejaus atidarymas 1974 m. birželio 24 d. Kalba kultūros ministras Lionginas Šepetys, šalia – Vytautas Stanikūnas kaupta daugiau kaip 80 tūkst. eksponatų, į jį perkelta iškeltomis ir ant pakaušio sudėtomis rankomis arba ir pastatyta 180 nekilnojamųjų objektų, nutiesti priva- politiniams vėjams papūtus į priešingą pusę buvo pa- žiavimo ir apžiūros keliai. Muziejaus statybos princi- reikalauta apleisti kabinetą. Nepriklausomybės pra- pais vadovavosi daugelis kaimyninių kraštų muziejų. džioje kai kam ir muziejus rodėsi sovietinis monstras, Tai tik skaičiai. Tačiau po jais slypi sunkus ir daug bet nepaisydama revoliucinių demaršų nauja valdžia atkaklumo reikalaujantis darbas, kuris buvo gerai įvertino V. Stanikūno veiklą. Jis buvo apdovanotas vertinamas ir sovietiniais metais. Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo medaliu, Kai kam atrodo, kad sovietų valdžia sudarė pui- 1996 m. liepos 2 d. V. Stanikūnas tapo Didžiojo Lie- kias sąlygas plėtoti lietuvių kultūrą, tačiau buvo ne tuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus taip. Sovietiniais metais nuolat trūkdavo bent vieno kavalieriumi. iš 4 komponentų, kurie stabdė arba lėtino muziejaus V. Stanikūnas nebedirba muziejuje, tačiau ir to- kūrimą. (Nežinia, ar taip įvykdavo netyčia, ar buvo liau visas jėgas skiria kultūriniam darbui, neišleidžia daroma sąmoningai...) Beveik niekad vienu metu ne- iš akių savo kūdikio – Lietuvos liaudies buities mu- buvo pinigų, medžiagų, darbo jėgos, gamybos prie- ziejaus. monių. O kur dar užguita tarybinė liaudis, kuri nesu- prato muziejaus kūrimo prasmės ir sąmoningai arba nesąmoningai sunaikindavo eksponatus, atrinktus į muziejų. Trumputė istorijėlė: Babtų klebonija buvo tin- kama muziejaus miesteliui, su apylinkės pirmininke susitarta, kad praneš, kada pastatą galima pervežti į muziejų, tačiau iškėlus gyventojus klebonija, neįspė- jus muziejaus, buvo paprasčiausiai nugriauta. Kita, Šaukėnų, klebonija buvo sudeginta tiesiog perdavimo muziejui momentu. Tai tik menki pavyzdėliai. O kur dar anos valdžios ponų – ,,draugų“ grasinimai „išar- dyti nacionalistų lizdą“ arba muziejaus veiklos api- būdinimas „nusifolklorinimu“ ir žygiai „sustiprinti muziejų tarybiniais kadrais“. Reikėjo be staigių posū- kių vesti muziejaus laivą, kad neužklimptų biurokra- tijos seklumose ar nesudužtų, atsitrenkęs į politinių Vytautas Stanikūnas (pirmas iš dešinės) atidengiant kietakakčių sukurtas uolas. V. Stanikūnas su kartė- šv. Florijono skulptūrą Lietuvos liaudies buities mu- liu prisimena, kad sovietmečiu buvo varinėjamas su ziejuje

13 Nuorodos 1 Stanikūnas V. Lietuviško skanseno ekspozicijai 35-eri, Lietu- brošiūrose. Profesorės darbas Vilniuje nutrūko 1945 m., kai vos muziejai, 2009, nr. 2, p. 36. kartu su kita Vilniaus profesūra išvyko dirbti į Torunę. 1976 m. 2 Čerbulėnas K. Liaudies buities muziejaus genezė, Architektū- profesorė lankėsi Lietuvos TSR liaudies buities muziejuje ir ros paminklai, Vilnius, 1975, t. 3, p. 12–14. buvo juo sužavėta. 3 Znamierowska-Priufferowa M. Muzeum na wolnym powietrzu 4 Čerbulėnas K. Liaudies buities..., p. 16. w Wilnie, Wilno, 1934, s. 6. 5 Ten pat, p. 15. . Marija Znamierovska-Priuferova (1898–1990) gimė Kybartų 6 Ten pat. muitinės darbuotojo šeimoje, bendraudama su lietuvių vaikais, 7 Morkūnas E. J. Lietuvos liaudies buities muziejus, Gimtasai gerai išmoko lietuvių kalbą. Baigė Vilniaus Stepono Batoro kraštas, nr. 1, 2008, p. 105. universitetą ir jame dirbo. Jos geri norai įkurti skanseną ne- 8 Stanikūnas V. Lietuviško skanseno ekspozicijai..., p. 36. atitiko okupantų planų, ir idėjos liko tik išdėstytos dviejose 9 Ten pat.

Vytautas Stanikūnas – the leading Spirit of lithuanian countryside Museum

Dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas Open Air Museum of Lithuania

The article introduces the first director of the Museum, taught in Biržai. In 1966, V. Stanikūnas was Open Air Museum of Lithuania – Vytautas Stanikūnas asked to lead the newly found Open Air Museum. (born in 1924), who donated more than 40 his years to The proposal was accepted. the museum. The idea to establish Lithuanian skansen Initially, the museum had premises in Kaunas, arose more than hundred years ago, when the Lithu- Maironis House, Muziejaus St. 13; the exhibits were anian Art Society, established in 1907, began to col- stored in Pažaislis monastery. lect materials for the future museum. The work was The space for museum was chosen nearby interrupted by war. In occupied by Poles Vilnius the Rumšiškės borough, Kaišiadorys region. In coopera- idea of such kind museum was fostered by professors tion with well-known museum specialists and archi- Ferdinandas Ruščicas (an artist) and Marija Znamie- tects, V. Stanikūnas created one of the biggest and rowska Priuferova (ethnographer). However, the mu- best-known skansens in Europe. The Museum was seum wasn’t established then. opened in 1974. It is laid down in 174 ha territory, The idea of Lithuanian skansen wasn’t realised with 180 immovable objects, translocated and built during the Interwar period in Kaunas either, although here, approach and visiting-round roads, 80 thousand P. Galaunė took his iniciative and made endeavours. of exhibits. In 1946–1950, V. Stanikūnas studied art criti- V. Stanikūnas was awarded the Medal of the cism and museology at Vilnius University. After re- Volunteers-Founders of the Lithuanian Army, the pressing his family in 1949, he was expelled from Cross of the Knight of the Order of the Lithuanian the University. Later he worked at Trakai Local Lore Grand Duke Gediminas.

14 Peliksas Bugailiškis: muziejininkystės teorija ir praktika

Virginija Šiukščienė Šiaulių „Aušros“ muziejus

Peliksas Bugailiškis (1883–1965) – teisininkas, visuomenininkas, pagrindinis kraštotyros regioninio visuomeninio judėjimo ir kraštotyros muziejų koncepcijos ideologas1, Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus ir Šiaulių kraštotyros draugijos įsteigimo iniciatorius, ilgametis globėjas. Prigimties apdovanotas įvairiapusiais talentais, galėdamas padaryti puikią teisininko karjerą, daug pasiekti valstybės tarnyboje, būti puikus žurnalistas, pragyvenimo šaltiniu pasirinko teisę, o širdžiai mie- lu užsiėmimu – kraštotyrą ir muziejininkystę. Kai aš savo publicistikoje Pirmojo pasaulinio karo bei pokario metais kartą kitą atsiliepdavau Lietuvos kultūros paminklų apsaugos ar muziejininkystės klausimais, tai buvau tuomet labai tolimas nuo minties, kad man jie ilgainiui taps ne tik pomėgiu, bet ir per pastaruo- sius keliolika metų – nelyginant pašaukimu2, – rašė P. Bugailiškis. Tiesioginis teisininko darbas, visuo- meninė ir kultūrinė veikla visą gyvenimą ėjo greta, papildydami vienas kitą, leisdami pasireikšti jo gebė- jimams ir svarbiausioms charakterio savybėms. Apie P. Bugailiškį – kraštotyrininką ir muzieji- ninką – yra gausiai rašyta, išleisti jo atsiminimai ,,Gy- venimo vieškeliais“, kuriuose daug dėmesio skiriama šioms veiklos sritims. Šio straipsnio tikslas – pristatyti P. Bugailiškį ne tik kaip muziejininką praktiką, bet ir panagrinėti jo Peliksas Bugailiškis (1883–1965) – ,,pagrindinis nuostatas kraštotyros ir muziejininkystės klausimais, kraštotyros regioninio visuomeninio judėjimo ir kraš- nes jis buvo vienas iš pirmųjų Lietuvoje ėmęsis mu- totyros muziejų koncepcijos ideologas“ ziejininkystės teorijos. Straipsnyje remiamasi P. Bu- (Nastazija Keršytė) gailiškio archyvo, saugomo ,,Aušros“ muziejuje, medžiaga, jo atsiminimais, publikacijomis spaudoje, kis) žurnale ,,Sietynas“ paskelbė atsišaukimą. Tačiau nagrinėjama jo praktinė veikla. Visuomenė, neatsipeikėjusi dar po karo smūgių, be to, P. Bugailiškio supratimu, muziejus paprastai iš karto patekusi į neįprastą, dar naują nepriklauso- civilizuotame pasauly vainikuoja kultūrinę veiklą. mo gyvenimo kūrybą, pirmon galvon buvo susirūpi- <...> Gyvai ir prieinamai tam tikrų daiktų, aiškina- nusi savo buities pagrindų statymu. Taigi ir krašto- mų lentelių, diagramų, nuotraukų, škicų kompleksais tyros, ir muziejaus reikalas buvo dar nepribrendęs ir vaizduodamas jam artimą ir pažįstamą aplinkumą, menkai teįsisąmonintas, juoba kad ir jo realizavimas įvairius gamtos bei visuomenės reiškinius, jis [mu- negalėjo dar laukti didesnės paramos iš savivaldybių ziejus – aut. past.] sužadina žmogaus mintį, verčia jį bei valstybės, o turėjo remtis kuria nors visuomenine galvoti, ieškoti tiesos, priežastingumo sąsajos3. baze. Ja galėjo būti anuomet tik tam tikra draugija Prie tokio muziejaus supratimo P. Bugailiškis atitinkamos veiklos darbuotojams suburti ir medžia- ėjo nuosekliai, atkakliai siekdamas Šiauliuose įkurti giniams resursams kaupti4. sėkmingai veikiantį patrauklų muziejų. 1922 m. tame pačiame ,,Sietyne“ P. Bugailiškis Pirmieji žygiai muziejaus reikalais Šiauliuose kėlė vietos muziejų būtinumo klausimą ir apibrėžė buvo pradėti dar 1920 m., kai Šiaulių viešojo knygy- jų reikšmę: Vietos muziejai turi tą ypatybę, kad jie no ir muziejaus komisijos nariai (tarp jų ir P. Bugailiš- labiau surišti su savo apygarda ne tik mechaniškai,

15 bet ir vidujiniai. Jo [muziejaus – aut. past.] branduolį nawcze), kuri 1933 m. turėjo 94 skyrius su 11 299 sudaro vietinio pobūdžio rinkiniai, kurie yra artimes- nariais8, leido periodinį leidinį ,,Ziemia“ bei išlaikė ni, suprantamesni vietos žmonėms. Jis lengviau yra daugelį provincijos muziejų. Lietuvoje prie 1919 m. papildomas naujais rinkiniais, <...>. <...> Pagaliau, įsteigtos Valstybės archeologijos komisijos (toliau – labiau juo bus suinteresuoti patys vietos gyventojai, VAK) planuota sudaryti Centrinę tėvynės komisiją ar su juo arčiau susirišę ir gyviau dėsis jo padidinimui, Tėvynės, krašto pažinimo ir senovės paminklų mylė- ar tai aukodami, ar suteikdami jam laikinai savo rin- tojų draugiją. Tačiau šie sumanymai nebuvo įgyven- kinius ar atskirus daiktus palaikymui.5 Ten pat P. Bu- dinti. Dėl lėšų trūkumo ir nepakankamo valdžios dė- gailiškis projektuoja ir tokių muziejų struktūrą. Jo mesio kultūros palikimo globos problemoms 1925 m. manymu, muziejuje turi būti gamtos, geografijos ir VAK nariai atsistatydino. Dalis jų įsteigė Lietuvos etnografijos, istorijos ir visuomenės, darbo skyriai. kraštotyros draugiją, turėjusią tirti krašto gamtą ir is- P. Bugailiškio veikla Šiauliuose atliepė tuo metu toriją, leisti periodinį leidinį ,,Mūsų kraštas“. Tačiau visoje Lietuvoje vykusius procesus. 1919 m. išleistas draugija gyvavo tik popieriuje ir 1938 m. buvo likvi- savivaldos įstatymas įpareigojo savivaldybes rūpintis duota. Tuo tarpu Šiaulių kraštotyros draugija su P. Bu- kultūros įstaigomis ir organizacijomis. Savivaldybės gailiškiu priešakyje atliko idėjinio vedlio vaidmenį: tapo kraštotyros sąjūdžio Lietuvoje skatintojomis. inicijavo 3 Lietuvos muziejininkų ir kraštotyrininkų Prasidėjusi žemės reforma, kaimų skirstymasis į suvažiavimus: 1928, 1933, 1935 m., 1934–1943 m. vienkiemius, kaimo būtovės kaita, unifikuotų pramo- leido žurnalą ,,Gimtasai kraštas“, pirmąjį periodinį nės gaminių plitimas skatino fiksuoti esančią realybę, leidinį, skirtą kraštotyros ir muziejininkystės proble- rinkti nykstančius daiktus. Jaunoje nepriklausomoje moms bei informacijai apie muziejų veiklą. valstybėje aktualios buvo ir tautinio auklėjimo, pa- Pagrindinis kraštotyros draugijų siekis buvo triotiškumo, pasididžiavimo savo valstybe nuostatos. kraštotyros muziejų steigimas. Kolektyvinis tos ar Visa tai skatino muziejų kūrimąsi – atskirų asmenų ir kitos srities bei mėgėjų bendradarbiavimas savo sambūrių iniciatyva Lietuvoje buvo įsteigta daugiau kraštui pažinti, jį geriau ištirti, dalinimasis jo išda- nei trys dešimtys viešųjų ir visuomeninių muziejų, vomis su visuomene per muziejų – ir yra kraštotyros vienas iš jų – Šiauliuose. visuomeninio darbo turinys bei koncepcija9, – teigė 1923 m. Šiaulių apskrities valdyba, minėdama P. Bugailiškis. Nusistovėjo tokia muziejų organiza- pirmojo lietuviško laikraščio ,,Aušra“ 40-metį, įstei- vimo schema: suburiama draugija muziejui įkurti, gė muziejų ir pavadino jį tuo pačiu vardu. Muziejaus jo veiklai plėtoti organizuojami muziejų komitetai iš steigimo iniciatorius buvo P. Bugailiškis. Muziejaus visuomenės narių. Muziejų ir draugijų veikla buvo steigimo akte yra sakoma: <...> Šiaulių apskrities neatsiejama. valdyba <...> nutarė: nuo šio akto sudarymo dienos Kadangi nesilaikyta muziejų tipologijos ir prio- steigti prie Šiaulių Apskrities Valdybos ,,Aušros“ mu- ritetiniais pasirinkti etnografiniai tyrinėjimai, Lietu- ziejų, kur bus talpinami brangūs mūsų Tautai, kaip iš voje susipainiojo kraštotyros ir etnografijos muziejų gilios senovės, taip ir iš ,,Aušros“ laikų dokumentai, tipai, anot P. Bugailiškio, Muziejų typas dėl jų trumpo atsiminimai, taipogi ir visi kiti istorijos ir kultūros dar amžiaus nėra nusistovėjęs10. reikšmės turintieji daiktai.6 P. Bugailiškio supratimu, Kraštotyros muzie- 1927 m., turėdamas pretekstą atgaivinti Šiau- jus yra švietimo bei mokslo tiriamoji įstaiga11, o lių apskrities savivaldybės 1923 m. kovo 11 d. aktu svarbiausias kraštotyros muziejų tikslas – liaudies įsteigtąjį, bet greit apmirusį ,,Aušros“ muziejų7, būtovės, kuri yra etnografijos mokslo objektas, ty- P. Bugailiškis su bendraminčiais įkūrė Šiaulių kraš- rinėjimas. Kraštotyros muziejus turi domėtis šiomis totyros draugiją. liaudies būtovės sritimis: 1) žaliava, maisto aprūpini- Kraštotyros objektą P. Bugailiškis suprato tradi- mu; 2) žemės ūkiu; 3) maistu ir gėrimais, jų laikymu, ciškai – kaip krašto, tėviškės gamtos, istorijos, etno- gaminimu; 4) žaliavos apdirbimu ir amatais (liaudies grafijos, liaudies meno, tautosakos ir lietuvių kalbos technika); 5) saugumo ir gyvenimo patogumų reika- tyrinėjimus; kaip svarbią pažintinę ir ideologinę atra- lais; 6) transportu ir susisiekimu; 7) visuomenine ir mą, kuriant tautinę valstybę. dvasine būkle: žmonių santykiais, tikyba, papročiais, Visoje Lietuvoje steigiantis kraštotyros draugi- muzika, prekyba; 8) liaudies menu. Vietos gamtos ir joms, nebuvo centrinės vienijančios institucijos, todėl politinės istorijos tyrinėjimus jis laikė antraeiliais12. kraštotyros judėjimo organizacija Lietuvoje nepasie- ,,Aušros“ muziejus 1928 m. buvo perduotas kė kraštotyros lygio Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje ar Šiaulių kraštotyros draugijai. Prasidėjo muziejaus Vokietijoje. P. Bugailiškiui tinkamiausia atrodė steig- klestėjimo metas. Muziejaus struktūra buvo stereoti- ti kraštotyros draugijų sąjungą. Pavyzdžiu jis nurodė pinė, jos pagrindas – etnografijos, archeologijos, is- Lenkijos kraštotyros draugiją (Towarzystwo Krajoz- torijos ir gamtos rinkiniai ir skyriai, kurie leido kurti

16 Ekspedicija Laitiešinių k. (Pašvitinio vlsč., Šiaulių apskr.). Peliksas Bugailiškis – trečioje eilėje centre. Apie 1933 m. monografinę ekspoziciją. Į muziejaus rinkinių kaupi- Būdamas muziejininkas savamokslis, vis dėlto mą mėginta įtraukti visuomenę. Tuo tikslu buvo iš- P. Bugailiškis šį darbą dirbo su išmanymu ir kom- leistas atsišaukimas ,,Rinkime Šiaulių ,,Aušros“ mu- petencija. Jis nuolat kėlė klausimą dėl tikslaus tyri- ziejui senienas“ (1929) bei ,,Tautos senienoms rinkti mo metodo, jo taikymo etnografinėse ekspedicijose. programa“ (1933), organizuotos Muziejaus dienos. P. Bugailiškiui buvo svarbu, kad visi ekspedicijų da- Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus dienų, vykusių 1928 m. lyviai vienodai suvoktų tikslą ir laikytųsi reikalavi- spalio 9–10 d., proga buvo išleisti Rėmėjo aukotojo mų. Apie tai buvo kalbama planuojant ir ruošiantis bilietai su šūkiais Pažink savo kraštą, Gerbk senovę. vasaros ekspedicijoms14. P. Bugailiškio iniciatyva pradėtos rengti ekspe- Ir šiandienos akimis žiūrint, tenka stebėtis, koks dicijos, per kurias buvo kaupiamos muziejinės verty- tinkamas metodas buvo pasirinktas etnografinėse eks- bės ir aprašomoji medžiaga, propaguojama muziejaus pedicijose kaupti medžiagą (aprašymas, fotografavi- veikla. Nuo 1930 m. kasmet buvo organizuojama po mas, matavimas), kaip detaliai ir tiksliai viskas atlik- 15–30 įvairios trukmės tokių etnografinių ekspedicijų ta. Tokiu būdu per ekspedicijas surinktas etnografinis bei išvykų. P. Bugailiškis pats betarpiškai jose daly- archyvas tapo neįkainojama medžiaga etnologijos, vaudavo: ekpedicijas derindavo su savo tiesioginiu istorijos ir kitų mokslų studijoms. 2006 m. Lietuvos darbu, išnaudodavo net pertraukas tarp išvažiuojamų- nacionalinė UNESCO komisija ir Lietuvos naciona- jų teismo posėdžių. Dviejose ekspedicijose dalyvavo linis komitetas ,,Pasaulio atmintis“ Šiaulių ,,Aušros“ europinio masto etnologas Sigurdas Eriksonas, Stok- muziejaus etnografinį archyvą, kurį surinko ir sufor- holmo Nordiska museet darbuotojas13. Muziejus or- mavo P. Bugailiškis ir jo bendražygiai, pripažino na- ganizavo ir archeologines ekspedicijas, kurioms va- cionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu dovavo nuo 1928 m. su muziejumi bendradarbiavęs ir įtraukė į UNESCO programos ,,Pasaulio atmintis“ archeologas Balys Tarvydas. Rinkinių kaupimas pa- Lietuvos nacionalinį registrą. sidarė planingesnis. Per ekspedicijas buvo sukaupta Kadangi muziejaus veikla plėtėsi, daugėjo eks- apie 70% muziejaus rinkinių: vertingiausia etnogra- ponatų, o muziejaus pastatas nebuvo pritaikytas mu- fijos rinkinių dalis, archeologijos eksponatų rinkinys, ziejinei veiklai, 1930 m. buvo nutarta statydintis mu- etnografinis archyvas, fotonegatyvų fondas. Buvo iš- ziejaus rūmus. 1931 m. vasario 12 d. Šiaulių miesto leistos 22 anketos etnografinėms vertybėms, istorinei Taryba leido miesto parke, šalia buvusių grafų Zubo- medžiagai rinkti ir aprašyti. vų rūmų, prie Aušros al., statyti muziejaus ir bibliote-

17 Atvirukas, skirtas muziejaus ir bibliotekos rūmų statybai Šiauliuose kos rūmus ir sutiko garantuoti muziejaus numatomą muziejuje buvo 7 979 muziejinės vertybės, iš kurių gauti 150 tūkst. Lt paskolą 10 metų15. Planuota statybų 6 580 etnografinių16. Muziejuje buvo biblioteka ir ar- sąmata – 260 tūkst. Lt. Kreiptasi į visuomenę, net JAV chyvas. Muziejus kartu su Šiaulių kraštotyros draugija lietuvius, dėl lėšų rinkimo muziejaus ir bibliotekos įsteigė Tautosakos centrą, kuris Vytauto Didžiojo uni- rūmų statybai. Surinkta apie 40 tūkst. Lt. Buvo iškil- versiteto Tautosakos komisijai surinko apie 1 110 vnt. mingai padėtas kertinis akmuo, tačiau pradėtą darbą tautosakos tekstų. ,,Aušros“ muziejus tapo didžiausiu nutraukė išrinkta nauja miesto valdžia. Nutraukusi ir geriausiai tvarkomu provincijos muziejumi. statybas, ji muziejui paskyrė pastatytos naujos moky- Visoje Lietuvoje kuriantis kraštotyros muzie- klos Aušros al. antrąjį aukštą, pusrūsį ir palėpę. P. Bu- jams, lietuvių tautiškumo aspiracijos skatino kurti gailiškis protesto ženklan išėjo iš miesto Tarybos. Tautos muziejų, kuris turėjo atlikti ir centrinio šalies 1933 m. gegužės 15 d. pastate Aušros al. atida- muziejaus vaidmenį. ryta nauja muziejaus ekspozicija, kuri buvo sukurta 1926 m. buvo baigta M. K. Čiurlionio galerijos laikantis tradicinių kolekcinių eksponavimo principų, statyba. Nuo to laiko ji tapo Lietuvos muziejininkys- sudarant rinkinių rūšis atitinkančias struktūras ir tai- tės centru, padedančiu provincijos muziejams spręs- kant naujesnį – interjerinį – eksponavimo principą. ti daugelį problemų. Ji ėjo iširusios VAK pareigas ir Naujosios muziejaus patalpos leido ne tik išplėsti eks- globojo provincijos muziejus. Galerijos direktorius poziciją, bet ir pradėti naują veiklą – rengti parodas: Paulius Galaunė provincijos muziejus vertino kaip 1930 m. surengta liaudies meno dirbinių, 1933 m. – laikiną apsireiškimą, reikalingą tam, kad surinktų mu- 1863 m. sukilimo, kun. Antano Rimavičiaus skulp- ziejines vertybes būsimam nacionaliniam muziejui, ir tūrų, 1934 m. – Senovės knygos, 1936 m. – Senovės skatino juos steigti. Jo manymu, kraštotyros draugi- meno, 1939 m. – Vilniaus ir kitos parodos. Muziejaus jų ir provincijos muziejuose turėjo likti tik vietinės eksponatai buvo rodomi tarptautinėse parodose – reikšmės muziejinės vertybės. Vakarų Europoje tuo 1935 m. Prancūzijoje, Trokadero muziejuje, 1939 m. metu vyko atvirkštinis – muziejų decentralizacijos – Pasaulinėje parodoje Niujorke. procesas: buvo kuriami įvairių tipų muziejai ir P. Ga- P. Bugailiškio iniciatyva buvo pradėta ir leidy- launė suprato, jog toks noras koncentruoti muziejines binė veikla: 1930–1938 m. Šiaulių kraštotyros drau- vertybes viename muziejuje buvo žingsnis atgal – su- gija ir muziejus leido ,,Šiaulių metraštį“ – informaci- grįžimas į enciklopedinius praeities muziejus. nes statistines knygas apie Šiaulių miestą ir apskritį, 1936 m. Lietuvos Seimui paskelbus Vytauto Di- 1934–1943 m. – jau minėtą ,,Gimtąjį kraštą“. 1937 m. džiojo muziejaus įstatymą ir 1937 m. Lietuvos švie-

18 Interjerinio eksponavimo pavyzdys Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus ekspozicijoje. 1933 m. timo ministrui patvirtinus Vytauto Didžiojo kultūros P. Bugailiškis dažnai kviesdavo P. Galaunę konsul- muziejaus (toliau – VDKM) statutą, būtent VDKM tuoti, pats jį aplankydavo, būdamas Kaune. tapo centriniu valstybiniu Lietuvos meno ir kultūros P. Galaunę, P. Bugailiškį ir kitus kraštotyros mu- muziejumi ir centrine valstybine Lietuvos muziejų, ziejų organizatorius švedų skansenas įkvėpė steigti kultūros palikimo globos įstaiga. Lietuvoje tėviškės (oro) muziejus. Skansenas laikytas VDKM direktorius P. Galaunė rūpinosi gauti idealiu kraštotyros muziejumi. Manyta, jog tokiame lėšų iš valstybės iždo ir objektyviai paskirstyti jas muziejuje stebėtojas be didelių pastangų įgis supra- muziejams. 1937 m. lėšos muziejams buvo paskirs- timą apie senovės daiktų reikšmę, nes jie bus rodomi tytos su sąlygomis. Šiaulių ,,Aušros“ muziejus turėjo natūralioje aplinkoje. Tokie muziejai buvo reikalingi, atiduoti kadais VAK surinktas muziejines vertybes, kad apsaugotų dėl žemės reformos sparčiai nykstan- kurios priklausė VDKM, kaip VAK teisių ir turto per- čius etnografinius daiktus ir iliustruotų Lietuvos kul- ėmėjui; buvo pareikalauta, kad muziejines vertybes tūros istoriją. ,,Aušros“ muziejus rinktų tik savo regione. 1938 ir P. Galaunės įsitikinimu, skanseną steigti galėjo 1939 m. VDKM išskirstė kraštotyros muziejams 20 tik VDKM. 1937 m. lietuviškojo skanseno organiza- ir 30 tūkst. Lt, atsižvelgdamas į jų veiklos reikmes toriumi buvo paskirtas Antanas Rūkštelė. Prasidėjo bei remdamas daugiau muziejinių vertybių rinkimą ir organizaciniai darbai, vietos paieškos. Tačiau politi- tvarkymą. Tais metais daugiausia lėšų gavo Šiaulių niai ir socialiniai pokyčiai Lietuvoje jo įkūrimą ati- ,,Aušros“ muziejus (3 720 ir 7 700 Lt), kuris buvo dėjo dar trims dešimtmečiams. Tuo metu nei vienam didžiausias ir geriausiai besitvarkantis muziejus Lie- Lietuvos muziejui, tarp jų ir ,,Aušros“, nepavyko per- tuvoje. Tiesa, 1940 m. jam teko mažiausiai lėšų – sitvarkyti į skanseną, nors pastangas P. Bugailiškis 900 Lt. Manoma dėl to, kad ,,Aušros“ muziejus ir jo dėjo nemenkas. organizatorius P. Bugailiškis siekė savarankiškumo ir Dar 1938 m. laikraštyje ,,Įdomus mūsų momen- panašaus vaidmens, kokį turėjo VDKM. tas“ jis rašė: <...> metai atgal paskelbtame Šiaulių P. Galaunės ir P. Bugailiškio siekiai ir darbai ne miesto statybos penkmečio plane šalia kitų viešų pas- visuomet sutapdavo, nors Su <...> Peliksu Bugailiš- tatų nei žodžiu nepaminėta nei muziejaus statyba, nei kiu P. Galaunę siejo ir bendro darbo interesai, ir as- tėviškės muziejaus įrengimas. Taigi, jų net programo- meniška bičiulystė. P. Galaunė jautė dvasinį artumą je, ateities perspektyvoje ar ideale neturima kuomet P. Bugailiškiui, tokiam pat muziejinio darbo fanati- Šiauliams kaimyniniai miestai, laikomi, berods, kul- kui, kaip ir jis pats. Tai juos sujungė: ,,Su P. Bugailiš- tūriniu atžvilgiu, palyginti su Šiauliais, atlikuoniai kiu susipažinau, kai buvo steigiamas Šiauliuose kraš- (Telšiai ir Panevėžys) – vienas jau turi pasistatęs mu- totyros muziejus. <...> Kraštotyriniam ir muziejiniam ziejų, kitas jau statosi, nors ir žymiai mažiau turėda- darbui P. Bugailiškis buvo atsidavęs visa širdimi.17 mi apsaugotino bei eksponuotino muziejinio turto.18

19 Peliksas Bugailiškis (trečias iš kairės) ir Paulius Galaunė (ketvirtas iš kairės) Šiaulių ,,Aušros“ muziejuje ati- darant Senovės meno parodą. Šalia (iš kairės): dailininkai Justinas Vienožinskis ir Gerardas Bagdonavičius. 1936 m.

Atkakliai stengdamasis P. Bugailiškis antrą kar- Dep-to ir mano akyvaizdoje patvirtintas. Tą pačią tą pasiekė, kad Šiauliuose būtų pradėtas projektuoti dieną parvežus planą į Šiaulius, šiandieną jis jau pra- muziejus. Numatyta muziejaus vieta tuometiniame dedamas vykdyti. Numatoma, kad pamatus šį rudenį miesto pakraštyje, nes kartu projektuotas ir Oro mu- padarys. Tokiu būdu iš T. pusės viskas atlikta.22 Deja, ziejus. Apie P. Bugailiškio planus statyti skanseną ir antrasis mėginimas pastatyti Šiauliuose muziejų Šiauliuose liudija ir įrašai Etnografinio archyvo by- kartu su skansenu baigėsi nesėkmingai. lose. Prie kai kurių pastatų brėžinių parašyta, kad jie Daug neaiškumų kildavo vertinant muziejines yra numatyti projektuojamam Oro muziejui. Muzie- vertybes, nebuvo vieningų jų atrankos kriterijų, do- jaus projektavimo darbai prasidėjo 1939 m. pavasarį. kumentavimo metodikos. Šie dalykai buvo aptariami Projekto autorius – kaunietis architektas Jurgis Oku- III Lietuvos muziejininkų ir kraštotyrininkų suvažia- nis. Muziejaus archyve saugomas J. Okunio susiraši- vime ir Švietimo ministerijai pasiūlyta rengti kursus nėjimas su P. Bugailiškiu ir muziejaus direktoriumi muziejininkams. Nuo 1936 m. kraštotyros muziejų Stasiu Vaitkumi dėl muziejaus projektavimo eigos. rinkiniai pradėti tvarkyti geriau. VDKM kūrė muzie- Buvo pristatytas eskizinis projekto variantas. P. Bu- jams metodiką, instrukcijas, standartines inventorines gailiškis pareiškė pastabų ir paprašė padaryti kai ku- knygas, rūpinosi, kad jie vienodai tvarkytų muziejinių rių pakeitimų. Nuspręsta muziejaus projektą parodyti vertybių apskaitą. ,,Aušros“ muziejus VDKM paramą pripažintiems šios srities specialistams – švedams19. vertino kritiškai: jis uždėjo prievolę ir susiaurino tei- Muziejaus projekto eskizai buvo nusiųsti Stokholmo ses. ,,Aušros“ muziejus pats kūrė muziejinių vertybių miesto istorijos muziejaus direktoriui Sigurdui Cur- dokumentavimo metodiką, pasitelkęs garsių Lenkijos, manui, gautas atsakymas su patarimais20. Latvijos, Šveicarijos, Suomijos, Švedijos, Prancūzijos, P. Bugailiškis kreipėsi į miesto savivaldybę, kad Vokietijos muziejų patirtį. Šiuose muziejuose lankėsi ,,Aušros“ muziejaus statybos kaštai – 200 tūkst. Lt – P. Bugailiškis, skatino tai daryti ir kolegas. ,,Aušros“ būtų įtraukti į bendrą 1940 m. miesto sąmatą21 [biu- muziejaus sukurta darbo metodika rėmėsi Panevėžio džetą – aut. past.]. ir kiti kraštotyros muziejai. Nuo 1938 m. ,,Aušros“ Iki 1940 m. projektas buvo taisomas ir derina- muziejus dirbo pagal mokslinio darbo metodus. Jau mas, 1940 m. rugsėjo 25 d. P. Bugailiškis pranešė Muziejaus statuto projekte, rengtame P. Bugailiš- J. Okuniui: Papild. projektas gautas iš T. statybos kio, jis apibūdinamas kaip mokslo ir švietimo įstai-

Pelikso Bugailiškio rengtas Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus statuto projektas ga23. Todėl visiškai suprantami muziejaus siekiai tapti lo įstaigos reikalavimus buvo perduotas jos žinion. Tai Tarptautinės Europos etnologų ir folkloro sąjungos buvo išskirtinis atvejis Lietuvos muziejininkystėje25. Upsaloje nariu bei įgyti mokslo įstaigos ir muziejinin- Be abejo, tai buvo susiję su P. Bugailiškio paskyrimu į kystės centro statusą. Ypatingą reikšmę P. Bugailiškis Mokslų akademijos Etnologijos instituto direktoriaus teikė moksliniam muziejinės medžiagos tvarkymui: pareigas. 1941 m. lapkričio mėn. P. Bugailiškis paren- Mokslinė muziejaus bei draugijos veikla, kai nebuvo gė Mokslų akademijos Etnologijos instituto ,,Aušros“ kvalifikuotų muziejininkų bei kraštotyrininkų, taipjau muziejaus reguliaminą, kuris rėmėsi dar 1933 m. su- ir dėl labai ribotų lėšų, negreit priėjo prie tikslesnio darytu ,,Aušros“ muziejaus reglamentu. Tai buvo ne mokslinio tiriamojo darbo. Prie jo eita tik palaipsniui, tik konkrečiam muziejui skirtas dokumentas, juo rem- savarankiško, atkaklaus darbo ir gyvenimiško patyri- tis galėjo ir kiti muziejai. mo keliu. Dėl to didžiausias dėmesys buvo kreipiamas Su P. Bugailiškio vardu susijęs dar vienas iš- medžiagos rinkimui ir jos paruošimui moksliniam skirtinis atvejis Lietuvos muziejininkystės istorijoje. darbui.24 Konkuravimas su VDKM ir mokslo įstaigos 1943 m. vokiečių valdžia, davusi labai trumpą laiką, statuso siekimas atvėrė naujas perspektyvas pirmai- įsakė evakuoti ,,Aušros“ muziejų. P. Bugailiškis ir siais sovietų metais – 1940 m. įsteigus LSSR mokslų šį, atrodytų, neįmanomai sunkų darbą suorganiza- akademiją, ,,Aušros“ muziejus kaip atitinkantis moks- vo taip, kad ,,Aušros“ muziejus patirtų kuo mažiau

21 Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus perdavimas Lietuvos mokslų akademijai. Pirmoje eilėje trečias iš kairės – Myko- las Biržiška, šalia – Peliksas Bugailiškis. 1941 m. gegužės 11 d. nuostolių: Šiaulių mokslo ir meno centrui suteikus buvo tapęs daiktų sandėliu. Tai tęsėsi iki 1953 m., piniginę paramą, buvo pagamintos dėžės su rankeno- kai muziejui buvo paskirtos naujos patalpos – advo- mis eksponatams sudėti. Į jas buvo dedami supakuoti kato Kazimiero Venclauskio namas. Tuomet pra- eksponatai ir jų sąrašai. Dėžės buvo numeruojamos, sidėjo naujas muziejaus veiklos etapas. Tuo tarpu antspauduojamos, prie kiekvienos pridedamas tekstas P. Bugailiškis iš Šiaulių išvyko į Vilnių, darbavosi lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis su muziejaus adre- Knygų rūmuose, Mokslų akademijos bibliotekoje, su ir prašymu neatidarinėti dėžių be būtino reikalo. domėjosi, kas vyksta ,,Aušros“ muziejuje, rašė at- Eksponatai buvo išslapstyti po visą Šiaulių apskritį: siminimus. Šiauliuose, Gruzdžių, Kairių, Kuršėnų, Kurtuvėnų, Vertinant P. Bugailiškio indėlį į Lietuvos mu- Kužių, Meškuičių, Papilės, Šakynos, Šiaulėnų, Žei- ziejininkystę, jis stoja į vieną gretą su garsiausiais to melio bažnyčiose ir klebonijose, Auksučių k. (Papilės meto muziejininkystės korifėjais. Būdamas tos srities vlsč.), Beržininkų k. (Joniškio vlsč.), Bridų k. (Šiau- savamokslis, jis betgi kūrė teorinius muziejininkystės lių vlsč.), Medvilionių k. (Kriukų vlsč.), Ramonaičių pamatus, praktine veikla įrodydamas, kad ir provin- k. (Lygumų vlsč.) ir kitur27. Taip dalį eksponatų pavy- cijoje gali kurtis ir klestėti muziejai, kad jie turi būti ko išgelbėti nuo žūties. tvarkomi ne mėgėjiškai, bet profesionaliai. Muziejų ,,Aušros“ muziejus ir P. Bugailiškis nubrėžė vaidmenį jis suprato labai plačiai: Į tautiškos kultūros kreivę nuo mėgėjiško kraštotyrinio darbo iki moksli- uždavinius aš žiūriu ne kaip į gryną abstrakciją, bet nio, kuomet kiti kraštotyros muziejai balansavo bū- kaip į tautai iškilti ir susilyginti su kitų tautų bei kraštų dingame viešiesiems muziejams mokslo ir ideologijos kultūra, išjudinti savo visuomenės potencijales jėgas, diskurse. Lietuvos muziejininkystės procese Šiaulių sustiprinti jos atsparumą tautų ir savitarpio varžyti- ,,Aušros“ muziejus su kraštotyros draugija vaidino nėse, pasiekiant aukštesnio kultūrinio lygmens. Tuo panašų vaidmenį, kaip VSM, VLAK, VDKM28. būdu kartu patarnauta ir bendrai civilizacijai, kuri Po karo prasidėjo ,,Aušros“ muziejaus egzista- yra ne kas kita, kaip visų tautų kultūrinio sugyvenimo vimas be nuolatinių patalpų, ekspozicijų, muziejus ir bendradarbiavimo padaras.27

22 Nuorodos 1 Keršytė N. Lietuvos muziejai iki 1940 metų: Lietuvos muzie- IA, Nr. 39/5/1/13. jų raida XVI–XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, Vilnius, 16 Šiaulių kraštotyros draugijos dešimtmetis (P. Bugailiškio pra- 2003, p. 143. nešimas 1937.IX.25 jos sukakties minėjimo posėdy), Gimtasai 2 Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais: medžiaga istorijai, Šiau- kraštas, 1937, nr. 2–4, p. 165. liai, 1994, p. 362. 17 Žemaitytė Z. Paulius Galaunė, Vilnius, 1988, p. 142–143. 3 Bugailiškis P. Dėl mūsų tautinės kultūros stagnacijos (Keletas 18 Bugailiškis P. Dėl mūsų tautinės kultūros stagnacijos (Keletas pastabų mūsų kraštotyros reikalu), Įdomus mūsų momentas, pastabų mūsų kraštotyros reikalu), Įdomus mūsų momentas, 1939, gruodžio 4, nr. 43. 1938, lapkr. 27, p. 3. 4 Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais..., p. 362. 19 P. Bugailiškio laiškas J. Okuniui. Šiauliai, 1939 m. birželio 5 Bugailiškis P. Užmirštoji kultūros pozicija, Sietynas, 1922, 21 d., ŠAM, IA, Nr. 39/5/7/2. nr. 2, p. 3–4. 20 Prof. Sigurdo Curmano laiškas P. Bugailiškiui. Stokholmas, 6 Šiaulių ,,Aušros“ Muziejaus steigimo aktas, Šiaulių ,,Aušros“ 1939 m. birželio 8 d., ŠAM, IA, Nr. 39/5/7/33-36. muziejus (toliau – ŠAM), I-R 9702/2. 21 P. Bugailiškio raštas Šiaulių miesto savivaldybei, 1939 m. rug- 7 Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais..., p. 363. pjūčio 7 d., ŠAM, IA, Nr. 39/5/7/25. 8 P. B-is. Kraštotyra ir visuomenė, Gimtasai kraštas, 1936, nr. 1, 22 P. Bugailiškio laiškas J. Okuniui, 1940 m. rugsėjo 25 d., ŠAM, p. 58. IA, Nr. 39/5/7/12. 9 Bugailiškis P. Dėl mūsų tautinės kultūros... 23 Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus statuto projektas, ŠAM, I-R 9892. 10 Bugailiškis P. Provincijos muziejai ir jų būklė, Gimtasai kraš- 24 Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais..., p. 397. tas, 1935, nr. 3–4 (7–8), p. 390. 25 Šiukščienė V. Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus mokslinė veikla, 11 Kraštotyros muziejų darbo taisyklės. Projektas, ŠAM, IA. Lietuvos muziejų rinkiniai. V mokslinė konferencija ,,Lietuvos 12 Bugailiškis P. Kraštotyros muziejai ir jų uždaviniai, Gimtasai muziejų mokslinė veikla“, Kėdainiai, 2002, p. 11–14. kraštas, 1935, nr. 3–4 (7–8), p. 386–387. 26 Šiaulių ,,Aušros“ muziejus, teksto aut. ir sud. B. Salatkienė, 13 Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus kronika 1930–1939 m., sud. Šiauliai, 1993, p. 37–40. V. Šiukščienė, Šiauliai, 1998, p. 10. 27 Keršytė N. Lietuvos muziejai iki 1940 metų..., p. 149. 14 Ten pat, p. 91–93. 28 Bugailiškis P. Dėl mūsų tautinės kultūros stagnacijos (Keletas 15 LR Šiaulių miesto valdybos Bendrojo skyriaus 1931 m. vasa- pastabų mūsų kraštotyros reikalu), Įdomus mūsų momentas, rio 14 d. raštas Šiaulių kraštotyros draugijai Nr. 1098, ŠAM, 1938, gruodžio 4, nr. 43.

Peliksas Bugailiškis: Theory and Practice of Museology

Virginija Šiukščienė Šiauliai Aušros Museum

Peliksas Bugailiškis (1883–1965) – a lawyer, ministered provincial museum during the Interwar public spirited person, ideologist of the public local period: 15–20 expeditions used to be organized by lore movement and the local lore museums concept, the Museum every year, thus acquiring the so-called Šiauliai Aušros Museum’s (1923) and Šiauliai Local Museum’s golden collections; the collections were Lore Society’s (1927) initiator and a long-time fos- administered according to scientific standards, a new ter-father. His local lore and museum activities were exposition was arranged, exhibitions, publishing widely discussed, and his memories were released in works started (“Šiaulių metraštis” (Šiauliai Chroni- a book “Gyvenimo vieškeliais” (Along the Highroads cles) and “Gimtasai kraštas“ (Native Land) released), of the Life). there were also plans to erect Museum’s building The objective of this article is to introduce with skansen. P. Bugailiškis not only as museum specialist-prac- If we estimate P. Bugailiškis’ contribution into tician, but also as a creator of museological theory. Lithuanian museology, we will notice, that he is The article is based upon P. Bugailiškis’ archives, standing alongside with the most famous museology stored at Šiauliai Aušros Museum, also upon his coryphaeus. Being self-taught in this sphere, he cre- memories, publications in periodicals, his practical ated theoretical basement for museology, demonstrat- activities. ing by his practical action, that in provincies muse- Due to P. Bugailiškis’ endeavours, Šiauliai ums can also be found and they can flourish there and Aušros Museum became the biggest and the best ad- be administered professionally.

23 Savivaldybių regioniniai muziejai: raida ir asmenybės

Olijardas Lukoševičius Kaišiadorių muziejus

Savivaldybių muziejai Lietuvoje grupuojami į muziejų galima apibrėžti kaip savivaldybės išlaikomą kraštotyros ir memorialinius muziejus. Memorialinių instituciją, kurios pagrindinis tikslas − savo regiono muziejų pavadinimas nurodo profilį, o kitus, netgi (sutampančio su savivaldybės ribomis arba apiman- „centrinius“, savivaldybių muziejus savivaldybių re- čio didesnį kultūrinį arealą) praeities pažinimas ir kil- gioninių muziejų grupei galime priskirti su išlygomis. nojamųjų kultūros vertybių išsaugojimas. Daugiausia informacijos apie kraštotyros muzie- Muziejų pavadinimuose atsispindi muziejaus jus ir jų veiklą paskelbta periodiniame žurnale „Gim- tipo, rinkinių ir veiklos ypatybės. Iš 2010 m. Lietuvoje tasai kraštas“ (1934−1943). Daug straipsnių parašė veikiančių regioninių muziejų 5 vadinami kraštotyros žurnalo redaktorius ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus muziejais (Alytaus, Marijampolės, Panevėžio, Ukmer- vadovas Peliksas Bugailiškis. Jis laikomas žymiausiu gės, Utenos). Jie yra vieni iš seniausių Lietuvoje ir yra regioninių kraštotyros muziejų ideologu. Paulius Ga- įsikūrę prieškario apskričių centruose. Muziejų pava- launė kraštotyros muziejų raidai iki 1940 m. paskyrė dinimuose terminas kraštotyros muziejus atsirado tik straipsnį1, o Nastazija Keršytė – monografiją2. Apie sovietmečiu, maždaug 1948−1949 m. Penkiolikos regioninių muziejų paskirtį rašė šių eilučių autorius3. muziejų pavadinimuose figūruoja terminas krašto: Apie muziejų veiklą po 1990 m. daug informacijos Akmenės, Biržų, Jonavos, Jurbarko, Kelmės, Kėdai- paskelbta periodiniuose leidiniuose „Muziejininkys- nių, Molėtų, Pasvalio, Prienų, Raseinių, Rokiškio, tės biuletenis“, „Lietuvos muziejai“, Lietuvos mu- Zanavykų (Šakių), Šilalės, Vilkaviškio ir Zarasų). Jie ziejų portale (www.muziejai.lt) ir atskirų muziejų in- susikūrė ne vienu metu, o terminas krašto muziejus terneto svetainėse. Daugelis muziejų yra išspausdinę pradėtas vartoti tik nuo Atgimimo. Septynių muzie- informacinių leidinukų: bukletų, lankstinukų. Keletas jų pavadinimuose yra miesto ar regiono pavadinimas muziejų, dažniausiai jubiliejaus progomis, yra išleidę (Birštono, Kaišiadorių, Kretingos, Mažeikių, Skuodo, leidinių, pristatančių jų raidą ir veiklą4. Esama leidi- Šilutės, Žemaičių (Telšių). Kitų pavadinimai įvairūs, nių, skirtų žymesniems kraštotyros muziejų kūrimo pvz., miesto (Druskininkų, Kauno), istorijos (Klaipė- iniciatoriams ir darbuotojams5. Kraštotyros muziejų dos Mažosios Lietuvos, Neringos), kultūros istorijos kūrėjai yra parašę atsiminimų6. Išsamiausiai literatū- (Rietavo, Daugyvenės (Radviliškio r.), krašto istorijos roje atspindėta prieškarinė Šiaulių „Aušros“ muzie- (Raseinių, Jurbarko), etnografijos (Kupiškio), literatū- jaus istorija7. ros ir meno (Elektrėnų). Regioninio muziejaus požy- mių turi ir Plungės dailės, Anykščių A. Baranausko ir Sąvoka ir muziejų paskirtis A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejai. Res- publikiniu muziejumi tapusį Šiaulių „Aušros“ muzie- Savivaldybės regioninio muziejaus sąvoka nėra jų galima būtų laikyti didžiausiu Lietuvos regioniniu vienareikšmė. Tai pačiai muziejų grupei pavadinti muziejumi. Kai kurių muziejų pavadinimuose esama dažniausiai vartojami 3 terminai – regioniniai, kraš- ne miesto, o didesnio regiono pavadinimo (Mažosios totyros arba krašto muziejai. Kraštotyros terminas, Lietuvos, Zanavykų, Žemaičių). Taip pat dalis muzie- tebevartojamas muziejų pavadinimuose, šiuo metu jų pavadinimų papildyti istoriniais vardais ar simbo- daugiau susijęs ne su muziejaus tipo apibrėžimu, o liniais žodžiais: „Sėla“ (Biržų), Nalšia (Švenčionys), su tradicija (t. y. istorinėmis sąsajomis su kraštotyros „Alka“ (Telšiai), „Santaka“ (Tauragė). draugijomis ir kraštotyros veikla, nors muziejų pava- Kraštotyros muziejai XX a. 3−4 deš. pirmiausia dinimuose jis atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo). susikūrė apskričių centruose, todėl kartais jie buvo Aiškiai apibrėžtas kraštotyros muziejų tipas (nuo vadinami apskričių kraštotyros muziejais8. Tačiau nacionalinio iki lokalinio) egzistuoja Rusijoje, tarp- dažniausiai tiek žymiausias kraštotyros muziejų ideo- tautiniu mastu dažniau vartojamas terminas regioni- logas P. Bugailiškis, tiek ir kiti autoriai šiuos muziejus nis muziejus. Tarpukario Lietuvoje būta jam artimo vadino provincijos muziejais. Kostas Dambrauskas termino provincijos muziejus. Šiuo metu Lietuvoje išskiria etnografiškai archeologiškų, tikriau, krašto- paplitusi muziejų klasifikacija pagal vieną kriteri- tyros muziejų9 grupę, kurių tikslas – parodyti ir nese- jų – muziejų priklausomybę. Regioninį savivaldybės ną praeitį, ir gilią senovę. Juozas Lingis, remdamasis

24 Švedijos patirtimi, tikino, kad kultūrą reikia suprasti trūko 1936 m. plačiau − nuo primityviausio įrankio iki aukščiausios 1905 m. Panevėžio miesto dūma svarstė mu- meninės vertės kūrinio, ne tik lietuvių sukurtus, bet ir ziejaus ir bibliotekos įkūrimo klausimą, tačiau dėl iš svetur atkeliavusius kultūros paminklus. Tokį mu- lėšų stygiaus jų steigimą atidėjo13. Vokietijos valdo- ziejų jis vadino kultūristoriniu, arba kultūriniu10. mame Klaipėdos krašte dėmesys regiono istoriniam Savivaldybės kraštotyros (arba regioninio) mu- palikimui taip pat augo. Jau 1906 m. Klaipėdoje kun. ziejaus reikšmė ir paskirtis skirtingais laikotarpiais ir Viliaus Gaigalaičio vadovaujamos „Sandoros“ drau- atskirose šalyse akcentuojami įvairiai. Lietuvoje iki gijos narių visuotiniame susirinkime buvo nutarta 1940 m. buvo pabrėžiamas jų, kaip švietėjiškos (ug- steigti biblioteką-muziejų. Pradėti rinkti eksponatai, dančios tautiškumą), mokslinės (tiriančios vietovę ir tačiau ekspozicija neįrengta14. tautos praeitį), kultūrinės (saugančios ir eksponuojan- Senovinių daiktų kolekcijas kaupė ir privatūs čios senovės reliktus) institucijos, vaidmuo. Po An- asmenys. Vienas iš tokių pavyzdžių − Šilokarčemo- trojo pasaulinio karo iki 1988 m. muziejai totalitari- je, Hugo Šojaus dvare, XIX a. pab. pradėtos kaupti nės valdžios institucijoms tapo sovietinės ideologijos kolekcijos, kurios po Antrojo pasaulinio karo tapo Ši- įrankiu. Tai atsispindėjo ir muziejų rinkinių struktūro- lutės kraštotyros muziejaus rinkinių dalimi. H. Šojus je, ir jų veikloje. Nuo 1988−1990 m. muziejų reikšmę laikomas pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkū- ir paskirtį lemia turimos galimybės ir gebėjimas jas rėju15. Vis dėlto kolekcijų kaupimas nebuvo dažnas išnaudoti, plečiamos kitos muziejų funkcijos: infor- reiškinys ir netapo visuomeniniu judėjimu. macinė, mokslinė, edukacinė, laisvalaikio ir turizmo. 1918–1940 m. Raidos bruožai Naujas savivaldybių muziejų raidos etapas Šiuo metu Lietuvoje yra per 40 regioninio po- prasidėjo po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. būdžio savivaldybių muziejų. Esminiai šią muziejų Tarpukario Lietuvoje buvo suformuotos 3 pagrindi- grupę išskiriantys požymiai yra pavaldumas (jų stei- nės viešųjų muziejų rūšys16: 1) tautos; 2) kraštotyros gėjai − savivaldybės), rinkinių pobūdis (regioną at- (regionų); 3) mokslo. Šiuo laiku prasidėjo regioninių spindintys archeologijos, etnografijos, istorijos, kiek muziejų tinklo kūrimas. Iš dabar veikiančių maždaug rečiau dailės ir gamtos objektai) ir veikla, orientuota 40 savivaldybių kraštotyros muziejų ketvirtis savo is- į vietos savivaldybės ir visuomenės poreikius. Savi- toriją skaičiuoja nuo tų laikų. valdybių muziejai formavosi mokslo ir ideologijos Valstybės nepriklausomybės priešaušryje vienas sankirtoje, todėl ir savivaldybių muziejų raidą galima iš nedaugelio Lietuvos muziejų buvo Kauno miesto būtų skaidyti pagal istorinius periodus. Kiekvienas muziejus. 1918 m. jis šventė 20-metį. Muziejus buvo muziejus perėjo individualias augimo fazes. Beveik gana gausiai lankomas – per metus priimdavo iki 10 kiekvienoje savivaldybėje atskirais laikotarpiais kū- tūkst. lankytojų. Spaudoje buvo giriamas kaip gerai rėsi ir veikė vietiniai regioniniai muziejai, ir šis pro- sutvarkytas, už tai skirti nuopelnai jo vadovui daili- cesas iki šiol nėra pasibaigęs. ninkui ir archeologui Tadui Daugirdui17. Vienas iš seniausių Lietuvoje – Kėdainių krašto XIX a. pab.−XX a. pr. muziejus, įkurtas 1922 m. Jo įkūrėjas ir pirmasis vadovas buvo Kėdainių apskrities valdybos pirmininkas 1896–1897 m. buvo pradėtas kurti Kauno mies- Vladas Rybelis, atidavęs savo surinktų senienų kolek- to muziejus. Kaip tipinis to meto Rusijos provincijos ciją (apie 1 tūkst. eksponatų). miesto muziejus jis turėjo atspindėti vietos visuo- 1923 m. švenčiant „Aušros“ laikraščio 40-metį, menės gyvenseną, gamtos istoriją, ūkio laimėjimus. buvo įkurtas muziejus Šiauliuose ir pavadintas tuo pa- Vienas iš pagrindinių organizatorių buvo Kauno gu- čiu vardu. Pirmoji ekspozicija atidaryta po 5 metų − bernijos statistikos komiteto sekretorius ir istorijos 1928 m. Muziejus jau prieškaryje išplėtojo veiklą: mokytojas Konstantinas Gukovskis. Muziejaus fon- rengė etnografines ekspedicijas, dalyvavo parodose dų pradžią sudarė K. Gukovskio ir Kauno tvirtovės užsienyje, leido „Šiaulių metraštį“, 1934−1943 m. artilerijos papulkininkio Eugenijaus Golyškino pa- kraštotyros žurnalą „Gimtasai kraštas“. Muziejaus dovanotos paleontologijos, retų mineralų, žemėlapių, pripažinimo ženklas – 1940 m. jis tapo Mokslų aka- knygų kolekcijos11. Nepaisant Kauno administracijos demijos Etnologijos instituto įstaiga, 1953 m. perėjo pastangų ir protekcionizmo, miesto muziejus ekspo- Kultūros ministerijai. Tai vienintelis regioninis mu- ziciją įrengė tik po 15 metų − 1910 m.12 Kauno miesto ziejus, įgijęs respublikinio muziejaus statusą18. muziejų galima laikyti viena iš pirmųjų Lietuvos sa- 1923 m. muziejus pradėtas kurti ir Telšiuose. Tai vivaldybių muziejinių institucijų. Deja, jo raida nu- buvo prie Telšių mokytojų seminarijos įrengtas mu-

25 ziejinis kampelis, skambiai pavadintas Žemaičių mu- bet ir ūkininkai, policininkai. Muziejus įsikūrė pasta- ziejumi. Jame iš asmeninių kolekcijų sukaupta apie tytoje naujoje Utenos pradžios mokykloje. Muziejaus 400 eksponatų, kurie buvo naudojami ir mokant, ir kambaryje įrengtos 4 vitrinos, taip pat eksponatai iš- pažintiniams tikslams. 1930 m. šis muziejėlis kartu su dėlioti ant palangių, stalų, sienų. 1940 m. inventori- visa seminarija buvo perkeltas į Plungę19. nėje knygoje buvo įrašyta 740 daiktų, dar maždaug 1924 m. buvo įkurti muziejai Klaipėdoje, Laz- tiek laikė namuose25. dijuose. Deja, Lazdijų muziejus nutraukė veiklą 1930 m. Marijampolės apskrities tarybos įkurtas 1936 m., nors pirmojo Dzūkų muziejaus įkūrėjas muziejus „Sodžius“ pirmiausia orientavosi į liaudies Motiejus Gustaitis jame buvo sukaupęs išties vertin- meno rinkinius. 1932 m. įsteigti Telšių ir Rokiškio gų eksponatų20, pvz., miesto privilegijos aktą ir kita. muziejai. Telšių muziejaus įkūrimo iniciatorė buvo Nedaug sėkmingesnė buvo ir ikikarinė Klaipėdos senovės mylėtojų draugija „Alka“, o vienas iš ak- muziejaus istorija. 1924 m. susivienijus lietuvių ir tyviausių kūrėjų − Pranas Genys. Savo motyvaciją vokiečių inteligentijai, muziejus buvo įkurtas, tačiau jis apibūdino taip: Važinėdamas anksčiau po mūsų 1933 m. dėl politinių aplinkybių vokiečiai iš muzie- kraštą pastebėjau, kaip iš Žemaičių grobsto liaudies jaus veiklos pasitraukė, o 1939 m. užėjus hitlerinin- meno eksponatus, veža juos į Kauną, Šiaulius, net į kams jis buvo uždarytas. Išliko tik keliasdešimt šio užsienį. Atėjo mintis suorganizuoti muziejų Telšiuo- muziejaus eksponatų21. se... 1933 m. „Alkos“ draugija ėmė rūpintis ir muzie- 1925 m. įkurtas Panevėžio muziejus savo išta- jaus pastato statyba, kuri buvo baigta 1938 m.26 Tel- kas skaičiuoja nuo 1905 m., kai miesto dūma ėmė šių muziejus buvo vienas iš dviejų (antras − Nidos) svarstyti muziejaus kūrimo reikalus. 1919 m. Panevė- savivaldybių muziejų, kurie iki Antrojo pasaulinio žio vyrų gimnazijos etnografų būrelis pradėjo rinkti karo įsikūrė specialiai muziejui pastatytame pastate. etnografinę medžiagą. 1923 m. gimnazijoje susikū- Rokiškio muziejų, kaip ir Telšių, inicijavo kraštotyros rė Gimtajam kraštui tirti būrelis – pirmoji Lietuvoje draugija. Rokiškio muziejui 1940 m. perduoti nacio- kraštotyros draugija. Aktyviausi muziejaus steigimo nalizuoti Rokiškio dvaro rūmai. iniciatoriai buvo Jurgis Elisonas ir apskrities viršinin- 1934 m. įkurtą Zarasų muziejų jau nuo kitų metų kas Vladas Rozmanas, kuris vėliau inicijavo ir Biržų perėmė apskrities valdyba ir kasmet skyrė paramą. muziejaus įkūrimą. Tarpukaryje muziejuje dirbo tik 1 Tačiau muziejus per karą rinkinių beveik neišsaugo- nuolatinis darbuotojas, kuriam talkindavo savanoriai. jo27. Sėkmingesnė buvo panašiu laiku kurto Kretingos Per pirmuosius 15 muziejaus gyvavimo metų buvo muziejaus istorija. 1934 m. Kretingos apskrities tary- nubrėžtos tolimesnės veiklos gairės. Pradėtas kryp- ba įsteigė Paminklų apsaugos komitetą, o ekspona- tingas krašto praeities ir gamtos tyrinėjimas, sukurtos tams kaupti 1935 m. atidarytas Kretingos muziejus. rinkinių kolekcijos. Muziejus tapo vienu iš svarbiau- Akivaizdu, kad daugelis savivaldybių muziejų sių krašto kultūros židinių22. tarpukaryje susikūrė apskričių centruose, o jų inicia- 1928 m., minint Lietuvos nepriklausomybės de- toriai buvo visuomeninės organizacijos arba pavieniai šimtmetį, buvo įkurti 3 muziejai – Biržų, Mažeikių ir kraštotyrininkai. Kartais vietiniai muziejai netgi va- Alytaus. Tuo laiku Biržų muziejus buvo vadinamas dinti apskrities kraštotyros muziejais. 1936 m. „Gim- Biržų apskrities savivaldybės muziejumi. Muziejaus tajame krašte“ J. Murka rašė, jog kai kurie apskrities tarybai vadovavo buvęs Panevėžio apskrities virši- muziejai yra perduodami Vytauto Didžiojo muziejui. ninkas V. Rozmanas. Muziejuje dirbo 2 etatiniai dar- Jo manymu, už tokias dovanas reikia padėkoti ir grą- buotojai23. Mažeikių muziejaus pradžia skaičiuojama žinti jas atgal apskričiai. O tose apskrityse, kuriose nuo tada, kai gimnazijos mokiniai įsteigė Senovės nėra kraštotyros muziejaus, reikia juos nedelsiant pažinimo mėgėjų kuopelę. Muziejaus vadovas buvo įkurti, nes labai neišsimoka nei valstybei, nei savival- mokytojas Stasys Ličkūnas. 1931 m. šis muziejus dybei visos apskrities prieauglius palikti be gimtinės tapo Telšių „Alkos“ filialu24. mokslo su asociacijomis28. 1929 m. Utenos apskrities viršininko įsaky- Stichišką kraštotyros muziejų raidą ir veiklą mu įregistruotam Utenos muziejui vadovavo Anta- mėgino tvarkyti 1936 m. įkurtas Vytauto Didžiojo nas Namikas, kuris buvo baigęs Maskvos imperato- muziejus. Jam pagal įstatymą buvo pavesta prižiū- riškąjį archeologijos institutą. A. Namikas domėjosi rėti Lietuvos muziejus ir rinkinius, būti atsakingam sėlių praeitimi, parengė monografijas apie Uteną ir už metodinį reguliavimą, muziejų darbo derinimą, Užpalius (rankraščiai dingo), bendradarbiavo su Edu- remiamų muziejų tinklo nustatymą ir t. t.29 Vytauto ardu Volteriu, Konstantinu Jablonskiu, lenkų ir rusų Didžiojo kultūros muziejus nedaug tegalėjo skirti dė- mokslininkais. Dirbdamas Utenos apskrities pradžios mesio provincijos muziejų priežiūrai, neturėjo šiam mokyklų inspektoriumi, ragino mokytojus rinkti se- darbui atskiro žmogaus nei finansinių išteklių. Mu- nienas. Jam eksponatus perduodavo ne tik mokytojai, ziejaus parengtoje 1936−1939 m. darbo apyskaitoje

26 minimi 1938 m. provincijų muziejų darbuotojams su- tyros ir senovės pažinimo idėjas, rengdavo minėji- rengti 3 dienų kursai. Juose supažindinta su muziejų mus, iškilmes, paskaitas, 3 – parodas, spaudinius, o istorija, provincijų muziejų kuriamojo ir tvarkomojo anketas – tik 2. Muziejai keisdavosi parodų ir kita darbo pradmenimis, pagrindinėmis muziejinio darbo medžiaga, o su užsienio muziejais bendradarbiavo sritimis – etnografija, archeologija ir istorija, suteikta tik Šiaulių ,,Aušros“ muziejus. Septyni muziejai tu- žinių apie eksponatų rinkimą, jų apskaitą, ekspozici- rėjo bibliotekas (nuo 46 knygų Kretingoje iki 1 250 jas ir konservavimą30. Šiauliuose). Muziejų darbuotojais buvo laikomi ne Publikacijų, apibendrinančių provincijų muziejų tik tarnautojai, bet ir bendradarbiai. Nuolatinį ir atly- veiklą, iki Antrojo pasaulinio karo pasirodė labai ne- ginimą gaunantį personalą (po 1 žmogų) turėjo tik 4 daug. Svarbiausiomis galėtume laikyti P. Bugailiškio muziejai. Jų atlyginimai buvo nuo 70 iki 375 Lt. Pvz., publikacijas. 1935 m. jam pavyko surinkti anketinius Telšiuose vedėjas gaudavo 100 Lt, į šią sumą buvo duomenis iš 12 provincijos muziejų (iš 15 buvusių) − įskaičiuotas ir arklio išlaikymas. Dauguma muziejų Alytaus, Biržų, Kėdainių, Kelmės, Klaipėdos, Kre- neturėjo net nuolatinių sargų. Bendradarbiaujantys tingos, Marijampolės, Mažeikių, Panevėžio, Šiaulių, pagalbininkai būdavo atsakingi už atskirus muziejų Telšių, Utenos. Negauta atsakymų iš Plungės, Ro- skyrius (Šiauliuose – 6, Biržuose – net 12 žmonių). kiškio ir Ukmergės. Anketoje buvo net 70 klausimų, Opiausias buvo finansavimas. Pajėgūs išgyventi buvo tad ji suteikia pakankamai tikslių žinių apie to meto 6 muziejai. Jų metinės sąmatos siekė nuo 2 tūkst. Lt muziejų būklę. Dauguma muziejų priklausė krašto- Klaipėdoje iki 28 tūkst. Lt Šiauliuose. Didžiąją gau- tyros draugijoms (8), mažiau – savivaldybėms (6), tų lėšų dalį sudarė savivaldybių parama (nuo 63 iki o 1 – šaulių būriui. Tuo laiku nė vienas provincijos 100%), žymiai mažesnę – draugijų lėšos ir Švietimo muziejus neturėjo specialiai muziejui pastatyto pas- ministerijos parama, kurią gaudavo tik dalis muziejų. tato (išskyrus tuometinį Nidos muziejų, kurio P. Bu- Beveik visos gautos lėšos buvo sunaudojamos patal- gailiškis muziejų apžvalgose nemini), nors dauguma poms, personalui išlaikyti, kurui ir inventoriui. Pvz., (išskyrus Alytaus) buvo įsikūrę mūriniuose namuo- kai kurie muziejai inventoriui visiškai nieko negalėjo se. Tik 3 muziejai turėjo centrinę šildymo sistemą, skirti, o Šiauliuose 1928–1934 m. išleista 8 375 Lt. 3 − vandentiekį ir 1 − automatinę gesintuvę, trijuo- 1930–1934 m. už eksponatus sumokėta nuo 100 Lt se įrengtos langų apsaugos. Muziejų patalpos – nuo Mažeikiuose iki 3 708 Lt Marijampolėje. Tuo tarpu keliolikos iki 1 026 m2 (Šiaulių ,,Aušros“ muziejus). kraštotyrai ir senienų apsaugai daugelis muziejų visai Muziejuose buvo saugoma nuo 300 iki 6 540 ekspo- neskyrė lėšų, o Šiauliuose per minėtus 7 metus tam iš- natų, jiems eksponuoti ir laikyti muziejai turėjo nuo 2 leista daugiau nei 7 tūkst. Lt. Ši P. Bugailiškio atlikta iki 36 spintų. Pažymėtina, kad visi didžiausi rodikliai anketinė muziejų apklausa buvo pirma ir, ko gero, iki priklauso Šiaulių „Aušros“ muziejui. Pagal lankyto- šių dienų išsamiausia provincijos muziejų apžvalga, jų skaičių 1933−1934 m. pirmavo Biržų muziejus, kurią autorius užbaigė aiškiai įvardydamas šio darbo kuris per metus sulaukdavo 13–15 tūkst. lankytojų. tikslą: Tokią skaitmenų santrauką apie Lietuvos kraš- Daugiausia ekskursijų – iki 150 per metus – aplan- tot. muziejų būklę galime pateikti visuomenės žiniai kydavo Šiaulių ,,Aušros“ muziejų. Nors eksponatus jų dešimtmečio sukakties proga. Tebūna ji kartu savo pagrindinėje eksponatų knygoje registravo, kaip ma- rūšies dokumentas ir mūsų kultūros istorijai.31 Apž- nyta, visi muziejai, bet atskirų skyrių knygas turėjo valgą P. Bugailiškis pateikė 1935 m. Kaune įvyku- tik 2, o eksponatų kartotekas − 4 muziejai. Eksponatų siame III muziejų ir kraštotyros draugijų atstovų bei nekonservavo nė vienas muziejus, 5 naudojo papras- kraštotyrininkų suvažiavime32. tas dezinfekavimo priemones. Beveik visi muziejai Įdomi ir 1937 m. viename iš pagrindinių to meto organizuodavo išvykas į kaimus rinkti etnografinės dienraščių „Lietuvos aidas“ pasirodžiusi provincijos medžiagos. Trys muziejai kaupė fotonegatyvus (nuo muziejų apžvalga33. Autorius, apžvelgdamas senovės 30 Kretingoje iki 893 Šiauliuose) ir fotografijas (nuo paminklų globos ir kraštotyros draugijų veiklą, džiau- 150 Alytuje iki 3 819 Šiauliuose), o piešinius − tik giasi kruopštaus kultūros turtų rinkimo ir apsaugos Šiauliuose. Kraštotyros veiklą, anot P. Bugailiškio, darbo vaisiais − muziejais centre (Kaune) ir provin- stabdė lėšų ir iš dalies tinkamai pasirengusių darbuo- cijoje. Kartu pabrėžia, kad muziejų steigimas vienu tojų stoka. Kai kurie muziejai jau turėjo pasirinkę metu buvo virtęs tarsi mados dalyku − juos steigė pagrindinę muziejinės veiklos kryptį. Pvz., Marijam- mažos apylinkės, ir net mokyklos. Vėliau, pastebė- polės muziejuje dominavo liaudies menas, Šiaulių ir jusi, kad iš to smulkmeniškumo nėra naudos, Vals- Telšių − etnografija, Utenos − archeologija. tybės archeologijos komisija likvidavo muziejėlius, Dėl per trumpo muziejų egzistavimo muziejų buvusius prie mokyklų, ir paliko tik pačius reikalin- profiliai (tuo metu sakyta – tipas) dar nebuvo nusi- giausius apskričių centruose. Straipsnis primena, kad stovėję. Aštuoni muziejai, populiarindami krašto- muziejų kūrimosi pradžia buvo nelengva. Vaizdingai

27 aprašomos tokio muziejaus vedėjo, tarsi kalėdotojo, syvesni jie buvo kultūros židiniai, plėtę visuomenės apsikrovusio senoviniais ir nevertinamais daiktais ir akiratį, ugdę pagarbą praeities kartų kūrybai. Jų vei- prašinėjančio, kad juos padovanotų muziejui, kelio- kla ypač reikšminga dėl to, kad jie kaupė eksponatus, nės po kaimus. Minima, kad provincijos muziejuo- kuriuos negailestingai naikino laikas, besikeičianti se sukaupta daugiau nei 13 tūkst. etnografinių, apie buitis, karas34. 8 tūkst. archeologinių ir apie 20 tūkst. istorinių, nu- 2003 m. Giedrės Jankevičiūtės35 parengtoje mizmatikos ir kitokių eksponatų. Beveik visi muziejai 1918−1940 m. dailės apžvalgoje analizuojama kraš- renka medžiagą tik savo apskrityse, išskyrus Šiaulių. totyros muziejų svarba dailės istorijai. Iš pradžių net Beveik visur muziejuose dirba po 1 žmogų, kuris kar- didžiųjų kraštotyros muziejų (Šiaulių, Telšių) rin- tu yra muziejaus vedėjas, inventorizuotojas, prižiūrė- kiniuose vyravo istorijos, gamtos, archeologijos ir tojas, aiškintojas, eksponatų rinkėjas ir t. t. Kai kur etnografijos eksponatai, o vienas kitas atsitiktinai į savivaldybės muziejams teskiriama 300 Lt per metus. muziejų patekęs dailės kūrinys nebuvo išskiriamas Dažniausiai jos muziejams paskiria po 2–3 kambarė- iš rinkinio visumos. „Aušros“ muziejus pirmuosius lius, kuriuose yra ir pats muziejus (turima omenyje amžininkų dailės kūrinius įsigijo 1930−1935 m. ekspozicija), ir saugyklos. Tad beveik visur muziejai Rinkinio užuomazgą sudarė Šiauliuose ir aplinkinė- panašūs į sandėlius, lankytojas randa eksponatus su- se vietovėse gyvenusių dailininkų darbai. 1936 m. į kimštus maždaug kaip silkes statinėje. Geriausias pa- „Aušros“ ir „Alkos“ muziejų vadovus kreipėsi Lie- talpas turi Šiaulių muziejus, kuris yra turtingiausias iš tuvos dailininkų sąjungos valdyba, siūlydama ben- provincijos muziejų. Ypač blogai, kad patalpos nėra dradarbiauti skleidžiant meno kultūrą visuomenėje. nuolatinės. Planuojama, kad kiekvienam muziejui Bendradarbiavimo ženklan dailininkai „Aušros“ mu- bus nustatytos veiklos ribos ir jie eksponatus galės ziejui padovanojo savo kūrinių. Vėliau dailininkai rinkti tik savo apskrityje. Provincijos muziejai pama- pradėjo rengti muziejuje parodas, ta proga dovanoda- žu virs apskričių muziejais ir bus Kultūros muziejaus vo jam savo kūrinius. Ypač didelį susidomėjimą su- talkininkai – turės perduoti jam vertingiausius ekspo- kėlė 1939 m. pabaigoje „Aušros“ muziejuje surengta natus, o mainais gaus kopijas. Lietuvos dailininkų sąjungos narių kūrybos paroda. 1986 m. P. Galaunė žurnale „Kultūros barai“ pa- „Alkos“ muziejaus vedėjas P. Genys pirmiausia sie- skelbė apžvalginį straipsnį apie kraštotyros muziejus kė užmegzti ryšius su dailininkais, kurie buvo kilę iš Lietuvoje 1921–1940 m. Autorius kraštotyros muzie- Žemaitijos, nes svajojo paversti „Alkos“ muziejų že- jų kūrimo pradžia laiko 1921 m., kai buvo įsteigtas maičių kultūros židiniu. 1938 m. jis surengė Pirmąją pirmasis tokio pobūdžio muziejus Kėdainiuose. Šiau- žemaičių dailės parodą. lių ,,Aušros“ muziejus tapo stambiausiu kraštotyros Išsamiausią Lietuvos muziejų raidos iki 1940 m. muziejumi Lietuvoje, kuriam iki 1944 m. vadovavo studiją parengė N. Keršytė. Joje detaliai aptartas kraš- sumanus ir energingas įkūrėjas – teisininkas P. Bu- totyros muziejų steigimas, muziejų pobūdis, veikla ir gailiškis. Kas „Aušros“ muziejui buvo P. Bugailiškis, reikšmė. Autorė regioninių muziejų kilmę sieja su tas 1925 m. įsteigtam Panevėžio muziejui buvo J. Eli- kraštotyros draugijomis, siekusiomis tirti gimtojo sonas, Mažeikių muziejui – S. Ličkūnas, Telšių „Al- krašto gamtą ir istoriją, saugoti praeities liekanas, kos“ muziejui − P. Genys. Pirmųjų kraštotyros mu- senienas, steigti saugotuves, vietas, muziejus. Steig- ziejų rinkinių struktūra buvo gana panaši. Šiauliuose ti kraštotyros muziejus buvo pagrindinis kraštotyros jie buvo grupuojami į archeologijos, etnografijos, draugijų siekis ir veiklos rezultatas bei vietos val- numizmatikos, meno; Panevėžyje − archeologijos, džios ir inteligentijos garbės reikalas36. Anot N. Ker- numizmatikos, istorijos, etnografijos, gamtos; Mažei- šytės, pagrindinis kraštotyros regioninio visuome- kiuose − archeologijos, numizmatikos, etnografijos, ninio judėjimo ir kraštotyros muziejų koncepcijos liaudies meno, istorijos; Kretingoje − archeologijos ir ideologas buvo P. Bugailiškis. Kraštotyros muziejų numizmatikos, etnografijos, istorijos; Kėdainiuose − organizatoriai nebuvo profesionalūs tyrinėtojai. Su- archeologijos, etnografijos, istorijos, numizmatikos sipynė kraštotyros ir etnografijos muziejų tipai, nes ir gamtos. Daugelis muziejų dėl įvairių priežasčių nebuvo laikomasi muziejų tipologijos apibrėžtumo neturėjo palankesnių sąlygų egzistuoti ir dirbti. Pvz., ir prioritetiniais pasirinkti etnografiniai tyrinėjimai37. Biržų muziejus iki pat 1941 m. glaudėsi 3 savival- N. Keršytės manymu, kraštotyros muziejų rinkinių dybės kambariuose, jo rinkinį prižiūrėjo tik sargas. ir ekspozicijų pagrindas − etnografinės, archeologi- Penkiolika metų vegetavo ir Kėdainių muziejus, kol nės ir istorinės vertės muziejinės vertybės. Gamtos ir juo ėmė rūpintis 1936 m. įsteigta Kraštotyros draugi- profesionalaus meno muziejinių vertybių kraštotyros ja. P. Galaunės teigimu, to meto kraštotyros muziejai muziejuose buvo nedaug. Šaltiniuose mažai temini- Lietuvos muziejininkystės istorijoje įrašė ne vieną ma ir apie kraštotyros muziejų rinktus archyvinius reikšmingą lapą. Didesni ar mažesni, aktyvesni ar pa- dokumentus, knygas, tautosakos tekstus, kurie buvo

28 kaip muziejinių rinkinių priedas. Tačiau pats jų rinki- mi dvarai, išblaškytos juose sukauptos vertybės. Dalis mas liudijo, kad kraštotyros muziejai tęsė triumvira- jų pateko į muziejus, pvz., į Telšių „Alkos“ muziejų to (muziejaus-bibliotekos-archyvo) tradicijas, vykdė atgabenta baldų ir paveikslų iš Platelių dvaro, daug tautosakos rinkimo programą. Daugiausia archyvinių meno kūrinių iš Švėkšnos, Vilkėno, Plinkšių dva- dokumentų ir knygų iš aplinkinių dvarų pavyko su- rų41. Švietimo liaudies komisariatas įgaliojo „Alkos“ kaupti Panevėžio, Biržų, Šiaulių „Aušros“ ir Telšių muziejaus vedėją P. Genį, J. Mikulskį (gydytoją) ir „Alkos“ muziejams. Rinkdami tautosaką, pasižymė- K. Sideravičių surašyti Telšių, Kretingos ir Tauragės jo Šiaulių „Aušros“ ir Panevėžio muziejai. 1934 m. apskrityse buvusias kultūros vertybes ir jas perimti. leidus Valstybės archeologijos komisijai, šie muziejai Iš nacionalizuotų dvarų pavyko išgelbėti ir į muzie- pradėjo rengti ir archeologinių kasinėjimų ekspedici- jų pervežti daugiau kaip 1 tūkst. muziejinių vertybių, jas. Iš kitų kraštotyros muziejų išsiskyrė Klaipėdos daug archyvinių dvarų dokumentų, net 30 tūkst. kny- krašto muziejus, kuris amžininkų buvo apibūdinamas gų, kurias vėliau muziejus perdavė Knygų rūmams. kaip istorinis. Sunkiausiai įveikiamos muziejams iš- Per karą P. Genys muziejaus neapleido nei vienos kilusios kliūtys buvo profesionalių specialistų stoka, dienos. Po karo, 1945 m., sovietinės valdžios jis buvo neturėjimas aiškių muziejinių vertybių vertinimo ir atleistas iš pareigų, 1951 m. suimtas ir nuteistas 25 atrankos kriterijų, vieningos jų dokumentavimo me- metams laisvės atėmimo ir 5 metams politinių lais- todikos. Šiaulių „Aušros“ muziejus pats kūrė muzie- vių netekimo konfiskuojant turtą. Tačiau jau po metų jinių vertybių dokumentavimo metodiką, ja rėmėsi žymusis Telšių muziejininkas mirė Šilutės Macikų Panevėžio ir kiti kraštotyros muziejai. Nuo 1938 m. lageryje. 1948 m. Telšių muziejus pavadintas Telšių „Aušros“ muziejus dirbo pagal mokslinio darbo me- kraštotyros muziejumi. Dalis „ideologiškai žalingų“ todus, siekė mokslo įstaigos ir muziejininkystės cen- eksponatų buvo nurašyta, tačiau muziejininkai jų ne- tro statuso. 1941 m. P. Bugailiškis sudarė 33 straips- sunaikino ir išsaugojo iki šiandien. 1951 m. muzie- nių regulaminą, skirtą muziejiniam darbui. „Aušros“ jus pradėjo kaupti eksponatus gamtos skyriui. Taip muziejus nubrėžė kreivę nuo mėgėjiško kraštotyrinio 1952 m. Lietuvoje atsirado pirmasis kraštotyros mu- darbo iki mokslinio38. Muziejų ekspozicijose vyravo ziejus, kuris pagal sovietinius kraštotyros muziejų plokštuminis ir vienaplanis vaizdai, pilki fonai. Dide- nuostatus turėjo visus 3 skyrius. 1956 m. muziejus lės įtakos ekspozicijų pobūdžiui turėjo ir muziejams pradėjo sistemingai rengti archeologines ekspedici- nepritaikytos patalpos bei jų stygius. Tik Telšių „Al- jas, kurių iki 1995 m. surengė daugiau nei 30, ir su- kos“ ir Neringos kuršių muziejams buvo pastatyti na- kaupė daugiau nei 13 tūkst. archeologinių eksponatų. mai. Nidoje vokiečių draugijos pastatytame pamariui 1967 m. prie muziejaus pradėjo steigtis filialai. Už- būdingos architektūros name buvo įrengta moderni miestyje muziejus gavo 15 ha žemės Liaudies buities ekspozicija. Šis muziejus Lietuvos muziejų istorijai muziejui kurti, kuriame buvo pastatyta 16 pastatų42. yra svarbus tuo, kad lietuvių etnine kultūra (pažinti- Kraštotyros muziejai buvo kuriami ir tuoj po niais ir mokslo tikslais) rūpinosi ne vien lietuviai39. karo. 1945 m. įsteigtas Švenčionių kraštotyros mu- Kraštotyros muziejai ir mokyklos buvo svarbiausi ziejus. Iš pradžių jam buvo skirta tik nedidelė palėpė kultūros ir švietimo židiniai provincijoje. Muziejai Švenčionių 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Tuo metu telkė visuomenę, propagavo patriotinį nusiteikimą, muziejaus fondus sudarė mokykloje naudotos moky- savo krašto pažinimo svarbą, bendrą rūpestį saugoti mo priemonės, mineralų kolekcija, akmeniniai kirvu- praeities kultūros vertybes, liudijančias tautos tapa- kai, monetų ir banknotų kolekcija. Vėliau, 1948 m., tumo bruožus ir istorinę raidą. Apskričių centruose Švenčionių apskrities vykdomasis komitetas jam pa- įkurtus kraštotyros muziejus rėmė apskričių viršinin- skyrė 2 kambarius kitoje vietoje, o 1955 m. muziejui kai, atstovaujantys visam regionui. Valstybinės kultū- teko vėl kraustytis į naują vietą – į buvusio parduo- ros paminklų globos įstaigos juos laikė pagrindiniais tuvės savininko namą, kuriame muziejus įsikūręs iki kultūros vertybių saugotojais provincijoje. Nors esa- dabar. Sovietiniam laikotarpiui būdingas pavyzdys − ma prieškario kraštotyros muziejų trūkumų, kuriuos 1975 m. Antanų miške pastatyta partizanų bazė, o lėmė lėšų ir specialistų stoka, pripažįstamas ir verti- 1979 m. partizaninio judėjimo paviljonas ir 2 žeminės namas šių muziejų steigimas, veikla, rinkinių suda- Peršaukštyje. Šiems muziejaus filialams buvo skirtos rymas ir sociokultūrinė misija kaip pamatas tolesnei didelės lėšos, nors jie gyvavo neilgai ir šiandien jų Lietuvos kultūros palikimo globai40. nebėra. Tuo tarpu pagrindiniam muziejaus pastatui lėšų nebuvo43. 1940−1988 m. Panevėžyje pirmoji pokarinė ekspozicija įrengta 1947 m. Ją sudarė archeologijos, numizmatikos, isto- 1940 m. prasidėjo permainos visose visuomeni- rijos, Didžiojo Tėvynės karo, socialistinės pramonės, nio gyvenimo srityse. Buvo nacionalizuoti ir naikina- zoologijos skyriai. 1987 m. minint Spalio revoliuci-

29 jos 70-metį, atidarytoje naujoje ekspozicijoje buvo buržuazinės diktatūros metais. Muziejaus darbuoto- 2 skyriai – ikitarybinis ir tarybinis. Pastarojo vietoje jai sudarė 3 ekskursijų maršrutus po Vilniaus mies- 1989 m. pradėjo veikti nuolatinė gamtos ekspozicija44. tą, fiksavo ir rinko Vilniaus pilių istorijos medžiagą. 1948 m. Josifo Stalino pasirašytu dekretu įkurti Parodų temos daugiausia buvo susijusios su pokario kraštotyros muziejai Trakuose ir Klaipėdoje. Klai- laikotarpio „socialistinėmis statybomis“. Darbuotojai pėdos kraštotyros muziejus 1950 m. įrengė pirmąją važinėjo po kolūkius, provincijų muziejus ir klubus- ekspoziciją. 1966 m. Nidoje įkurtas muziejus tapo skaityklas, prisidėjo prie visuomeninio-politinio dar- jo filialu. Po metų muziejuje įsteigtas Jūrų skyrius. bo kaip agitatoriai. 1958 m. Ministrų Taryba parengė Ilgainiui ir Nidos muziejus, ir Jūrų skyrius išaugo į projektą dėl Vilniaus kraštotyros muziejus reorgani- savarankiškus muziejus. zavimo į Vilniaus miesto muziejų. Naujojo muziejaus Per karą beveik sunyko Utenos muziejus. Mu- tikslai bemaž nesiskyrė nuo kraštotyros muziejaus − ziejaus įkūrėjas A. Namikas turėjo trauktis iš Utenos, bus telkiama įvairi muziejinė medžiaga apie Vilnių per trumpą laiką pasikeitė net keli vedėjai, kol muzie- <...> įpareigoti miesto įmones pateikti nemokamai jus liko visai be priežiūros. Tik dalis senųjų ekspona- Vilniaus miesto muziejui įmonių išleidžiamos pro- tų sugrįžo į 1948–1950 m. atkurto Utenos kraštotyros dukcijos pavyzdžius, maketus bei kitą muziejinę vertę muziejaus fondus45. A. Namikas 1951 m. ištremtas į turinčią medžiagą...49 Vilniaus kraštotyros muziejus Sibirą46. Po karo muziejaus vedėja paskirta lietuviš- veikė iki 1968 m., vėliau jo rinkiniai buvo perduoti kai nemokanti darbuotoja, turinti nebaigtą pradinį dabartiniam Lietuvos nacionaliniam muziejui. išsilavinimą. Muziejaus darbuotojai turėjo rinkti pa- 1961 m. buvo įkurta Lietuvos TSR paminklų ap- rašus už taiką, patarinėti ūkininkams kada sėti ir pjau- saugos ir kraštotyros draugija, kuri paskatino steigti ti, už ką balsuoti, agituoti stoti į kolūkius. 1972 m. visuomeninius kraštotyros muziejus. Pvz., 1962 m. pirmąkart įrengta išsamesnė ekspozicija, kurioje, be pradėjo kurtis Šilalės muziejus, kuris vadinosi Šilalės privalomos visiems kraštotyros muziejams ekspozici- miesto visuomeniniu kraštotyros muziejumi50. jos (vaizdžiai vadinamos nuo paleolito iki Glavlito), 1966 m. mėginta atkurti Kauno miesto muziejų, buvo išplėsti etnografiniai skyriai47. nebeveikusį jau tris dešimtis metų. Paminklų apsau- Po karo iš buvusio Zarasų muziejaus liko spin- gos ir kraštotyros draugijos Kauno skyriaus pasiūly- ta su keletu eksponatų. Vėliau jis tapo Rokiškio mu- mu Kauno miesto vykdomasis komitetas nutarė muziejaus filialu ir tik 1987 m. pasidarė savarankiškas. ziejų įrengti Perkūno name. Buvo kreiptasi į Kauno Atgimimo metais pasivadino Zarasų krašto muzieju- visuomenę ir prašyta perduoti turimą medžiagą, at- mi48. spindinčią Kauno miesto praeitį. Per nepilnus metus Įdomi Vilniaus kraštotyros muziejaus istorija. sukaupta daug eksponatų. 1967 m. parengtas muzie- Jis buvo įsteigtas 1949 m. Ministrų Tarybos nutari- jaus ekspozicijos projektas, tačiau Kauno miesto mu- mu vietoje buvusio žydų muziejaus. 1953 m. per pa- ziejaus atkūrimo idėja nebuvo iki galo įgyvendinta. tikrinimą buvo aprašyta muziejaus būklė. Tuo metu Nors 1940 m. Lietuvoje priimtas Viešųjų kul- muziejaus direktoriumi dirbo Stasys Čipkus, Vilniaus tūros muziejų įstatymas vertintinas teigiamai, tačiau universitete įgijęs muziejininko specialybę. Muzieju- įtakos regionų muziejų raidai jis beveik neturėjo. Po je buvo 7 etatai, 2 iš jų – mokslo bendradarbių. Trys Antrojo pasaulinio karo kraštotyros muziejų struk- darbuotojai turėjo aukštąjį išsilavinimą (direktorius, tūra unifikuota, siekiant juos paversti komunizmo mokslo bendradarbis ir fondų vedėjas). Per kelerius ideologijos propagandos institucijomis. Tiek naujų, muziejaus gyvavimo metus pasikeitė 15 mokslo tiek ir prieškaryje įkurtų muziejų pavadinimuose nuo darbuotojų. Muziejus turėjo 2 sales ir 2 kambarius 1948–1949 m. atsirado terminas kraštotyros muzie- (bendras plotas 372 m2). Patalpos buvo visiškai ne- jus. Muziejų ekspozicijose reikalauta išryškinti tary- tinkamos, šaltos, tamsios ir drėgnos, tačiau ekspo- binį laikotarpį. 1961 m. įsteigta Lietuvos kraštotyros natų skaičius augo gana greitai. 1952 m. įsigyti be- draugija suteikė naują postūmį kurtis ir veikti visuo- veik 4 tūkst. eksponatų, o 1953 m. iš viso jų buvo meniniams kraštotyros muziejams, kurie vėliau išau- beveik 11 tūkst.: 4 275 fotografijos, 4 433 negatyvai, go į valstybinius. 65 dokumentai ir 2 124 kiti eksponatai. Mažą daik- tinių eksponatų kiekį lėmė tai, kad nebuvo tinkamų Nuo 1988-ųjų metų patalpų saugykloms, pvz., jau atiduoti kailių fabriko eksponatai buvo atsiimti. Tik fotografijos ir negaty- 1988–1995 m. – didelių struktūrinių ir organi- vai buvo laikomi tinkamai. Muziejus turėjo ir 1 140 zacinių pasikeitimų laikotarpis Lietuvos kultūros įs- knygų biblioteką. Buvo parengti ekspozicijos planai taigose. Atgimimo metais atsigręžta į tikrąją istoriją, šiomis temomis: 1. Feodalinis Vilnius. 2. Kapita- uždaryti savivaldybių muziejų ideologinio pobūdžio listinis Vilnius. 3. Vilnius 1917−1922 m. 4. Vilnius filialai51, aktualizuota prieškario istorija, pokario re-

30 zistencija ir tremtis. 1989 m. buvo įkurti Jonavos ir ziejai pradėti registruoti LR kultūros įstaigų registre, Joniškio, 1990 m. – Radviliškio (Daugyvenės), Tau- o nuo 2004 m. naujos muziejinės įstaigos – Juridinių ragės, 1991 m. – Jurbarko, Molėtų, Pasvalio, Skuodo, asmenų registre. Teisinis savivaldybių muziejų regu- 1994 m. – Prienų, Plungės, 1995 m. – Rietavo, Laz- liavimas neatsiejamas nuo visų Lietuvos muziejų bei dijų, 1996 m. – Druskininkų, 1998 m. – Kaišiado- bendrąjį kultūros paveldą ir kultūrą, vietos savival- rių, 2005 m. – Gargždų, Kauno (atkurtas), 2007 m. – dą reglamentuojančios teisinės bazės. Tai ryškus ne Akmenės muziejai. 1988–2002 m. savivaldybių tik dabarties, bet ir bemaž viso praėjusio šimtmečio muziejų skaičius išaugo nuo 21 iki 63 (kartu skai- bruožas. Pagal LR vietos savivaldos įstatymą muzie- čiuojant ir memorialinius muziejus), t. y. per 12 metų jai patenka į priskirtųjų (ribotai savarankiškų) savi- padidėjo trigubai. Kartais muziejai buvo kuriami ne- valdybių funkcijų sąrašą. Šio įstatymo 7 straipsnio 10 turint nei eksponatų, nei materialinės bazės. Kultū- punkte kalbama apie gyventojų bendrosios kultūros ros ministerija, formuodama muziejų politiką, laikosi ugdymą ir etnokultūros puoselėjimą, muziejų, bibli- nuostatos, jog kiekviename rajone turėtų būti krašto otekų ir kitų kultūros įstaigų steigimą ir jų veiklos (regiono) istoriją atspindintis muziejus. Pvz., 2003 m. priežiūrą. 2001 m. buvo patvirtinti Lietuvos kultūros iš 49 rajonų tik 6 (Varėnos, Ignalinos, Šalčininkų, politikos nuostatai, kuriuose bibliotekos ir muziejai Akmenės, Pakruojo, Širvintų) neturėjo centrinio mu- apibrėžti kaip pagrindinės informacinės visuomenės ziejaus, tačiau juose veikė kitų įvairių muziejų52. kūrimo institucijos. Nors savivaldybių muziejai pa- Atgimimo laikotarpiu keitėsi ir muziejų pava- prastai nekonkuruoja su kitais muziejais, tačiau dėl dinimai. 1988 m. Klaipėdos kraštotyros muziejus finansavimo jiems tenka varžytis su įvairiomis vietos pavadintas Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi. kultūros įstaigomis − kultūros centrais, biblioteko- Tais pačiais metais Biržų muziejus pradėjo keltis iš mis, visuomeninėmis organizacijomis. Savivaldybių buvusios cerkvės į Biržų tvirtovę. 1991 m. jis pava- muziejų institucinių ryšių schema yra panaši, tačiau dintas „Sėlos“ vardu ir tapo tarptautinės Pilių muzie- kiekvienas muziejus veikia unikalioje socialinėje jų aplink Baltijos jūrą asociacijos nariu. Iš kitų savi- aplinkoje, atstovauja konkrečios savivaldybės kul- valdybių muziejų jis išsiskiria tuo, kad jau 1994 m. tūriniams interesams. Savivaldybės muziejus geriau pradėjo kompiuterinę fondų apskaitą ir toli pažengė negu bet kuri kita vietos įstaiga atspindi ne tik regi- šia linkme53. 1991 m. pradėjo kurtis Jurbarko krašto ono praeities, bet ir dabarties politines, ekonomines, istorijos muziejus, o 1997 m. buvusiame Vasilčikovų kultūrines realijas ir poreikius. dvare buvo atidaryta ekspozicija. Tačiau Atgimimo metais ne visiems muziejams Išvados sekėsi plėsti veiklą. Pvz., Šilalėje iš kraštotyros muziejaus 1990 m. atimtos patalpos, jo eksponatai per- Apibendrinant galima pasakyti, kad XX a. kelti į biblioteką. Kilnojant muziejų, prarasta daug 3–4 deš. muziejų steigimas Lietuvoje buvo objekty- vertingų eksponatų. Tai retas atvejis Lietuvoje, kad vus reiškinys, atkuriamos tautinės valstybės ir savi- savivaldybės muziejus pasidarytų pavaldus rajono valdybių kultūrinės brandos rezultatas. Tam įtakos viešajai bibliotekai54. turėjo ir kaimyninių šalių (Rusijos, Lenkijos, Vokie- Keitėsi ir muziejų veiklos teisinės sąlygos. tijos, Švedijos) patirtis. Tačiau steigiant muziejus ne- 1990 m. priėmus LR vietos savivaldos pagrindų įsta- išvengta spontaniškumo (jį skatino augantis poreikis tymą, vietinio pavaldumo muziejai perėjo savival- pažinti vietos gamtą, istoriją, gyvenseną). Muziejai dybėms. LR Vyriausybė įpareigojo rajonų ir miestų įkurti daugiau negu pusėje tuometinių apskričių cen- valdybas užtikrinti joms pavaldžių muziejų pastatų iš- trų (13 iš 20). Iki 1940 m. susidarė Lietuvos regioni- laikymą ir priežiūrą, organizuoti muziejinių vertybių nių muziejų tinklas, susiformavo regioninės muzieji- apsaugą ir tvarkyti apskaitą, vadovaujantis tebegalio- ninkystės tradicija. Daugumos muziejų iniciatoriai ir jančia „Muziejinių vertybių saugojimo ir apskaitos steigėjai buvo ne savivaldybės institucijos, o visuo- TSRS muziejuose instrukcija“. Dar vienas pereina- meninės draugijos ar privatūs asmenys. Būdami bene majam laikotarpiui svarbus dokumentas – Kultūros vieninteliai tiriamieji ir kultūrinio švietimo centrai, ir švietimo ministerijos 1990 m. rugpjūčio 8 d. įsa- muziejai į savo veiklą įtraukė vietos inteligentiją. Iš kymas savivaldybių kultūros ir švietimo skyriams to laikotarpio muziejų moksline veikla išsiskyrė Šiau- bei valdyboms, kad visų švietimo ir kultūros įstaigų lių „Aušros“, Panevėžio muziejai, žymiu provincijos steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo projektus kultūros centru tapo Telšių „Alkos“ muziejus. bei muziejų direktorių ir vyriausiųjų fondų saugoto- Sovietiniu laikotarpiu Lietuvos kraštotyros mu- jų skyrimą ar atleidimą derintų su ministerija55. Šis ziejų veikla buvo panaši, kaip ir visoje SSRS. Po An- įsakymo punktas buvo perkeltas į 1995 m. priimtą trojo pasaulinio karo kraštotyros muziejų struktūra LR muziejų įstatymą. Nuo 1996 m. valstybiniai mu- unifikuota, siekiant juos paversti komunizmo ideolo-

31 gijos propagandos institucijomis. Muziejų ekspozici- jus. Muziejų skaičiaus augimą lėmė visuomeniniai ir jose reikalauta išryškinti tarybinį laikotarpį. 1961 m. savivaldybių poreikiai – administraciniai savivaldy- įsteigta Lietuvos kraštotyros draugija suteikė naują bių centrai siekė tapti ir kultūros centrais. Iš esmės postūmį kurtis ir veikti visuomeniniams kraštotyros pasikeitė muziejų veiklos galimybės ir pobūdis, iš- muziejams. siplėtė ir atsirado naujų veiklos krypčių – regionų Nuo 1989 m. tuose rajonuose, kuriuose nebuvo tyrinėjimai, turizmo ir edukacinės paslaugos. Tačiau valstybinio kraštotyros muziejaus, savivaldybės pra- savivaldybių muziejų tinklas dar nebaigtas formuoti, dėjo steigti regioninio-kraštotyrinio pobūdžio muzie- regioninių muziejų neturi apie 10 savivaldybių.

Nuorodos 1 Galaunė P. Kraštotyros muziejai Lietuvoje 1921–1940 metais, nistika, 1991, nr. 2, p. 23−24. Kultūros barai, 1986, nr. 1, p. 58–61. 20 Vanagienė B. Lazdijų kultūros, švietimo ir istorijos muziejus, 2 Keršytė N. Lietuvos muziejai iki 1940 metų: Lietuvos muzie- Muziejininkystės biuletenis, 1999, nr. 2, p. 13. jų raida XVI–XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, Vilnius, 21 Putrius J. Mažosios Lietuvos istorijos..., p. 25. 2003. 22 Astramskas A. Panevėžio kraštotyros muziejaus..., p. 17. 3 Lukoševičius O. Regioniniai muziejai: paskirtis ir reikšmė, 23 Baublys A. Biržų krašto muziejui „Sėla“ – 70, Muziejininkys- Lietuvos muziejai, 2003, nr. 4, p. 5–8. tės biuletenis, 1998, nr. 1, p. 9–10. 4 Valatka V. Telšių kraštotyros muziejus, Vilnius, 1971; Kretin- 24 Galaunė P. Kraštotyros muziejai Lietuvoje..., p. 59−60. gos muziejus, 1936–1996, red. komisija: V. Kanapkienė... [et 25 Namikas A. Gyvenimo fragmentai, p. 8−9. al.], Kretinga, 1996; Alytaus kraštotyros muziejus, sud. S. Bu- 26 Valatkienė L. Pranas Genys ir jo kūrybinis palikimas žemai- binaitė, 1998; Septyni dešimtmečiai, 1933–2003: Rokiškio čių muziejuje „Alka“, Muziejininkystės biuletenis, 2002, nr. 1, krašto muziejaus istorija, sud. S. Varneckas, Kaunas, 2003; p. 42−43. Kaišiadorių muziejus: 1998–2003, sud. O. Lukoševičius, Kai- 27 Pošienė I. Zarasų krašto muziejus, Muziejininkystės biuletenis, šiadorys, 2003; Biržų krašto muziejus „Sėla“, sud. J. Kriščiū- 1999, nr. 5, p. 15. nienė, S. Kubiliūtė, Panevėžys, 2008 ir kt. 28 Murka J. Tėvynės mokslas, apskrities muziejai..., p. 2. 5 Istorikui ir muziejininkui Juozui Mickevičiui – 100, par. J. Ka- 29 Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus statutas. 1937, Vytauto narskas, D. Šorienė, Kretinga, 2000; Archeologiniai Igno Ja- Didžiojo kultūros muziejaus metraštis I, Kaunas, 1941, p. 390. blonskio tyrinėjimai, par. J. Kanarskas, Kretinga, 2001; Jurgis 30 Kuprevičius V. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus 1936.I.1– Elisonas, 1889–1946, red. kolegija: J. Virbickas (pirm.)... [et 1939.XII.31 darbų apyskaita, Vytauto Didžiojo kultūros muzie- al.], sud. A. Jakimavičius, Vilnius, 1997; Bušmienė S. Edu- jaus metraštis I, Kaunas, 1941, p. 332−333. ardas Volteris, Vilnius, 1973; Patackas A. Motiejus Gustaitis, 31 Bugailiškis P. Provincijos muziejai ir jų būklė, Gimtasai kraš- Vilnius, 1993 ir kt. tas, 1935, nr. 3–4, p. 389–391. 6 Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais: medžiaga istorijai, Vil- 32 Dalyvis. III-sai muziejų ir kraštotyros draugijų atstovų bei nius, 1994; Gaigalaitis V. Atsiminimai, Klaipėda, 1998; Nami- kraštotyrininkų suvažiavimas, Gimtasai kraštas, 1935, nr. 3–4, kas A. Gyvenimo fragmentai, Utena, 2003; Valatka V. Žemai- p. 398. čių žemės tyrinėjimai, Vilnius, kn. 1, 2004; kn. 2, 2006. 33 mr. Mūsų provincijos muziejai, Lietuvos aidas, 1937, liepos 7 Šiaulių „Aušros“ muziejus, teksto aut. ir sud. B. Salatkienė, 24, p. 5. Šiauliai, 1993; Šiaulių „Aušros“ muziejaus kronika, 1930– 34 Galaunė P. Kraštotyros muziejai Lietuvoje..., p. 58–61. 1939, sud. ir red. V. Šiukščienė, Šiauliai, 1998; Bugailiškis 35 Jankevičiūtė G. Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvoje P. Gyvenimo vieškeliais... 1918–1940, Kaunas, 2003, p. 116−121. 8 Murka J. Tėvynės mokslas, apskrities muziejai ir kraštotyros 36 Keršytė N. Lietuvos muziejai iki 1940 metų..., p. 135. spauda, Gimtasai kraštas, 1936, nr. 1, p. 2. 37 Ten pat, p. 141−143. 9 Dambrauskas K. Muziejaus eksponatūros reikalu, Gimtasai 38 Ten pat, p. 144−149. kraštas, 1936, nr. 10–12, p. 546. 39 Ten pat, p. 149−155. 10 Lingis J. Rinkinių tvarkymas kultūriniame muziejuje, Gimta- 40 Ten pat, p. 158–159. sai kraštas, 1939, nr. 21, p. 444. 41 Dargaitė Z. Dvarų meno turtai „Alkos“ muziejuje, Muziejinin- 11 Tarasenka P. Lietuvos archeologijos medžiaga, Kaunas, 1928, kystės biuletenis, 2000, nr. 3, p. 6. p. 34. 42 Švėgždavičius K. Žemaičių „Alkos“ muziejus, Baltų archeolo- 12 Keršytė N. Lietuvos muziejai iki 1940 metų..., p. 82. gija, 1996, nr. 2, p. 18–22. 13 Astramskas A. Panevėžio kraštotyros muziejaus istorijos etiu- 43 Stankevičienė V. Nalšios muziejui – pusė amžiaus, Baltų ar- dai, Muziejininkystės biuletenis, 2000, nr. 1, p. 17. cheologija, 1995, nr. 3, p. 20–21. 14 Putrius J. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Muziejinin- 44 Astramskas A. Panevėžio kraštotyros muziejaus..., p. 18. kystės biuletenis, 1999, nr. 4, p. 25. 45 Namikas A. Gyvenimo fragmentai, p. 9. 15 Šikšnienė R. Šilutės muziejus, Muziejininkystės biuletenis, 46 Ten pat, p. 103. 1999, nr. 5, p. 14. 47 Juodzevičius B. Utenos kraštotyros muziejus, Muziejininkys- 16 Keršytė N. Lietuvos muziejai iki 1940 metų..., p. 101. tės biuletenis, 1999, nr. 4, p. 26. 17 Kauno muziejaus 20-metinės sukaktuvės, Lietuvos aidas, 48 Pošienė I. Zarasų krašto muziejus..., p. 15. 1918, sausio 23, p. 3. 49 Dėl Vilniaus kraštotyros muziejaus reorganizavimo į Vilniaus 18 Balza R., Šiukščienė V. Šiaulių „Aušros“ muziejus: istorija ir miesto muziejų [mašinraštis]. 1958, Kultūros ministerijos ar- šiandiena, Muziejininkystės biuletenis, 1998, nr. 1, p. 7. chyvas, f. 16, ap. 1, b. 10. 19 Bakonis E. Žemaičių senovės mėgėjų draugija „Alka“, Litua- 50 Dirškuvienė R. Šilalės krašto muziejus, Muziejininkystės biu-

32 letenis, 1999, nr. 12, p. 12. universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir in- 51 Senapėdis R. Lietuvos muziejai 1988–1996 metais, Muzieji- formacijos mokslų institutas, Vilnius, 2003, p. 20−21. ninkystės biuletenis, 1997, nr. 3, p. 2. 53 Baublys A. Biržų krašto muziejui „Sėla“..., p. 10. 52 Bogušienė I. Muziejų politika nepriklausomybės laikotarpiu 54 Dirškuvienė R. Šilalės krašto muziejus..., p. 12. 1990–2002 metais: magistro darbas [mašinraštis], Vilniaus 55 Bogušienė I. Muziejų politika..., p. 9.

Regional Municipal Museums: Development and Personalities

Olijardas Lukoševičius Kaišiadorys Museum

The article describes the history of Lithuanian quired to highlight the Soviet period and disseminate regional museums from the beginning of their foun- the communist ideology. In 1961, Lithuanian Local dation to the present days. By 1940, the museums Lore Society was founded, which led to the creation were set up in thirteen of the twenty county centers, of public museums, some of which later grew into the the net of Lithuanian regional museums was formed regional ones. and regional museum studies tradition settled. Muse- Since 1989, the municipalities started to estab- ums have been closely linked to the regional local lore lish regional museums in the districts, which had no societies. Most significant among all the museums local lore museums yet. Alongside the museum ac- were several, such as Šiauliai “Aušros”, Panevėžys tivities of collection, storage and exhibition of the Museum and Telšiai “Alkos” Museum. cultural values of the certain region, the new forms For the period from 1940 to 1988, Lithuanian of activities, such as regional research, tourism and regional museums have been unified according to the education services, started and spread. But museums model of regional museums in USSR. From around have not yet completed the formation of a network: 1948, museum names included the term Local Lore somewhere 10 municipalities do not have regional Museum, museum exhibitions and activities were re- museums yet.

33 Jie kūrė biržų muziejų: Vladas Rozmanas, Jonas Maciejauskas, Mykolas Staškevičius, Jokūbas Mikelėnas Antanas Seibutis Biržų krašto muziejus „Sėla“

Vladas Rozmanas – Biržų muziejaus įkūrimo iniciatorius

Penkerių metų darbo Biržų apskrities viršininko poste proga laikraštis „Biržų žinios“ V. Rozmanui pa- skyrė nemažą straipsnį: Vladas Rozmanas gimė 1893 m. Taujėnuose, Vilkmergės apskrity. Mokėsi Vilkaviškio gimnazijoj. Vėliau baigė Orenburgo karo mokyklą ir dalyvavo Didžiajame kare. Prasidėjus Rusijoj netvarkai, grįžo Lietuvon ir 1919 metais stojo Lietuvos kariuomenėn, kur ėjo 3 D. L. Kun. Vytauto pulko vado padėjėjo, Baltgudžių atsargos batalijono vado ir 4 pėstininkų (vėliau pasienio) divizijos štabo viršininko pareigas. Atsargon išėjo majoro laipsny. 1923 metais pakviestas vidaus reikalų ministerijos tarnybon ir paskirtas Panevėžio m. ir apskrities viršininku. 1927 metų balandžio mėn. perkeltas į Bir- žų apskritį toms pačioms pareigoms eiti.2 V. Rozmanas aktyviai dalyvavo visuomeni- niame Panevėžio gyvenime, aktyviai jis įsitraukė ir į visuomeninę ir ūkinę veiklą Biržuose. Viena iš jo Grafas Eustachijus Tiškevičius (1814–1873) svarbiausių išsipildžiusių iniciatyvų buvo muziejaus įkūrimas Biržuose. V. Rozmano ir kitų dėka Panevė- Biržuose kolekcionavimas, iš kurio ir atsirado žyje 1925 m. jau buvo įkurtas muziejus. Tad nieko muziejininkystė, turi senas tradicijas. Tiek kunigaikš- nenustebino, kad naujasis Biržų apskrities viršininkas čių Radvilų, tiek grafų Tiškevičių šeimos turėjo įvai- ėmėsi iniciatyvos ir Biržuose įkurti muziejų. rių numizmatikos, etnografijos kolekcijų, bibliotekų, Netrukus, 1927 m. gruodžio 31 d., Biržų aps- archyvų. Vienu iš Lietuvos muziejininkystės pradi- krities valdyba – valdybos pirmininkas V. Rozmanas, ninku yra laikomas Eustachijus Tiškevičius, Astravo nariai Jonas Mulokas ir Jonas Josevičius, sekretorius grafų Tiškevičių giminaitis, keletą metų gyvenęs As- Petras Čigas – nutarė nustatyti Biržų muziejaus statu- travo dvare ir 1869 m. parašęs knygą „Biržai, žvilgs- to projektą ir jį pateikti artimiausiam apskrities tary- nis į miesto, pilies ir majorato praeitį“1. bos posėdžiui tvirtint3. Jo rūpesčiu 1855 m. įsteigta Vilniaus archeolo- Pagal statutą muziejuje numatomi šie skyriai: ginė komisija, o prie jos atidarytas pirmasis muziejus, Numizmatikos, Archeologijos-keramikos, Istorijos, pavadintas Senienų muziejumi. Jį kuriant, iš Astravo Žemės ūkio, Gamtos, Filatelijos, Liaudies meno ir į Vilnių išgabenti keli tūkstančiai daiktų. Daug eks- Paveikslų galerija. Skyriams vadovauti apskrities ponatų iš Biržų papildė ir besisteigiančius 1918 m. valdyba kviečia specialistus bei žinovus, skiria mu- atkurtos Lietuvos valstybės muziejus. O Biržuose ziejaus prižiūrėtoją, o muziejų veda ir už tvarką ir muziejaus nebuvo. Sustiprėjus valstybei, prie moky- čielybę eksponatų atsako muziejaus vedėjas4. Visai klų kai kur jau ėmė kurtis nedideli muziejukai. Biržų muziejaus veiklai vadovauja muziejaus taryba, suda- miestiečiams, inteligentijai pamažu brendo mintis tu- ryta iš savivaldybės atstovo, muziejaus vedėjo ir mu- rėti savo muziejų. Didžiulis postūmis šia linkme buvo ziejaus skyrių vedėjų. naujo Biržų apskrities viršininko Vlado Rozmano at- Šitoks projektas ir buvo svarstytas 1928 m. va- vykimas į Biržus 1927 m. pavasarį. sario 10 d. Tą dieną Biržų apskrities taryba iškilmin-

34 Biržų apskrities viršininkas Vladas Rozmanas su šeima. Apie 1930 m. game posėdyje nutarė: Lietuvos Nepriklausomybės Gamtos – mokytojas Alfonsas Latvėnas, Liaudies 10-ies metų paminėjimui įsteigti Biržuose muziejų.5 meno – savivaldybės darbuotojas Apolinaras Norvai- 1928 m. vasario 15 d., šventės išvakarėse, kvies- ša, Filatelijos – evangelikų liuteronų kun. A. Plam- tinei publikai buvo išsiuntinėti tokio turinio kvietimai: ša, Paveikslų galerijai ėmė vadovauti notaras Pranas Gerb... Biržų apskrities savivaldybė Lietuvos Ne- Lembertas. Jie visi dirbo visuomeniniais pagrindais. priklausomybės 10-ties metų sukaktuvėms paminėti, V. Rozmanas aktyviai dalyvavo ir Šaulių sąjun- tautos senovei nušviesti, praeičiai pažinti ir senovės gos Biržų rinktinės, Šaulių teatro direkcijos, Biržų liekanoms globoti įsteigė Biržų Muziejų. Šio muzie- savanorių gaisrininkų draugijos veikloje. jaus iškilmingas atidengimas įvyks šių metų vasario 1933 m. gegužės 29 d. V. Rozmanas išvyko į mėn. 16 dieną 13 val. muziejaus bute, Reformatų g-vė naują tarnybą Rokiškio apskr., Biržuose palikdamas Nr. 6, kuriame Tamsta kviečiamas dalyvauti. Valdy- gražius atsiminimus ir darbo rezultatus: nutiestus bos pirmininkas V. Rozmanas ir sekretorius P. Čigas6. plentus ir tiltus, pastatytą naują gimnazijos rūmą, Taigi, 1928 m. vasario 16 d. ir įvyko muziejaus įkurtą muziejų. „iškilmingas atidengimas“. Kaip to fakto liudinin- kas, išliko susirinkimo dalyvių surašytas ir parašais Pirmasis Biržų muziejaus vedėjas – Jonas patvirtintas dokumentas, skambiai pavadintas „Iškil- Maciejauskas mingu aktu“7. Įsikūrusį naują muziejų telegrama iš Kauno pa- Biržų muziejaus vedėju, dirbusiu tik keletą mė- sveikino švietimo ministras kraštietis Konstantinas nesių, tapo Jonas Gasiūnas. Jau gegužės mėn. jį pa- Šakenis: Širdingai dėkoju Biržų muziejaus tarybai keitė Jonas Maciejauskas, kuris muziejui vadovavo už pareikštus linkėjimus, linkiu, kad Jūsų įsteigtas iki 1940 m. muziejus augtų ir klestėtų8, bei Kauno universiteto J. Maciejauskas gimė 1885 m. vasario 16 d. Pa- Evangelikų teologijos fakulteto dekanas kun. prof. dr. mančių k., Vaškų vlsč. Baigęs Biržų keturklasę moky- Povilas Jakubėnas: Tegul tampa mūsų Muziejus praei- klą, 1903–1905 m. dirbo Kiburių valsčiaus valdybos ties versme, iš kurios galėsime ateityje semtis lietuvių sekretoriumi, 1905–1906 m. Skrebotiškio valsčiaus dvasios ir mokytis labiau mylėti savo tautą ir tėvynę.9 sekretoriaus padėjėju, valsčiaus sekretoriumi, o nuo Buvo pristatyti ir muziejaus darbuotojai. Bir- 1906 iki 1913 m. – vėl Skrebotiškio valsčiaus sekre- žų muziejaus tarybos pirmininku ir Numizmatikos toriaus padėjėju. skyriaus vedėju tapo žmogus, įgyvendinęs savo idė- J. Maciejauskas buvo vedęs Juzefą Vadapalaitę ją – V. Rozmanas, Archeologijos-keramikos skyriaus iš Morkūnų k., Saločių vlsč. 1910 m. su ja susilaukė vedėju – gydytojas Jokūbas Mikelėnas, Istorijos – dukters Juzefos. evangelikų reformatų superintendentas Povilas Ja- Nuo 1913 iki 1917 m. J. Maciejauskas dirbo kubėnas, Žemės ūkio – agronomas Juozas Valiūnas, Gulbinų valsčiaus valdybos sekretoriumi. Vėliau gy-

35 Biržų muziejaus įsteigimo dokumentas – „Iškilmingas aktas“. 1928 m. vasario 16 d. veno Rusijoje, Saratove, kur 1917–1920 m. ėjo įvai- bos Švietimo skyriaus vedėju. Nuo 1925 iki 1940 m. rias pareigas: Saratovo lietuvių tremtinių komiteto buvo Biržų apskrities mokyklų ūkio vedėjas ir kartu kasininko, Saratovo apskrities komisariato piniginio 1928 m. gegužės 28–1940 lapkričio 15 d. Biržų aps- stalo vedėjo, Saratovo miesto valdybos namų ūkio krities savivaldybės muziejaus vedėjas. vedėjo, Saratovo miesto sveikatos skyriaus transpor- 1932 m., minint Vasario 16-ąją, apskrities virši- to vedėjo. ninkas V. Rozmanas Biržų muziejaus vedėjui J. Ma- Į Lietuvą grįžo 1920 m. Nuo tada iki 1925 m. ciejauskui įteikė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Ge- pabaigos J. Maciejauskas dirbo Biržų apskrities savi- dimino V laipsnio ordiną. valdybės valdybos raštininku, Biržų apskrities valdy- 1940 m. buvo audringi Lietuvos istorijoje. Bir-

36 želio 15 d. į Lietuvą įžengė okupacinė Raudonoji Armija. Muziejaus vedėjas J. Maciejauskas lapkri- čio 15 d. išėjo iš darbo muziejuje ir įsidarbino Biržų miesto komunalinio ūkio skyriuje inspektoriumi, juo dirbo iki 1941 m. birželio 22 d. Tuo pačiu laiku iš darbo muziejuje išėjo ir kitas darbuotojas, Mykolas Staškevičius. Apie muziejaus veiklą vokiečių okupacijos metais (1941–1944) žinios negausios ir fragmentiškos. Tuo laikotarpiu į darbą muziejuje grįžo jo ilgametis vedėjas J. Maciejauskas. Kiek galima spręsti iš to meto gimnazistų biržiečių prisiminimų, muziejus veikė, buvo lankomas, kiek tai buvo įmanoma karo sąlygomis. Lietuvą vėl okupavus Raudonajai Armijai, J. Maciejauskas 1944 m. rugpjūčio 14 d. paliko mu- ziejų ir vėl įsidarbino Biržų komunaliniame ūkyje, matyt, norėjo būti toliau nuo politikos. 1945 m. sausio 21 d. raštu Biržų apskrities liaudies švietimo skyriaus vedėjas Jonas Dilys ir politinio švietimo inspektorius A. Kirša kreipėsi į Biržų apskrities vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriaus vedėją dėl J. Macie- jausko perkėlimo į Biržų muziejaus vedėjo pareigas, tačiau tai neįvyko, o gal ir nesutiko J. Maciejauskas10. Jonas Maciejauskas – Biržų muziejaus ve- Nuorašas dėjas. 1928–1940 m. Biržų apskrities liaudies švietimo skyrius Biržai, Ežero gatvė Nr. 17 eksponatai. O naujų eksponatų rinkimas, ypatingai 21 01 1945 iškeliant vokiškosios okupacijos padarinių liekanas, Biržų apskrities Vykdomojo komiteto Komunali- mums būtinai reikalingas; ilgiau laukiant, vokiškųjų nio Ūkio skyriaus vedėjui okupacijos liekanų eksponatai gali nusimėtyti, ar net kieno nors gali būti sąmoningai sunaikinti. Prašome Jūsų sutikimo atleisti Jūsų skyriaus Atsižvelgiant į tai kas aukščiau pasakyta prašo- tarnautoją Maciejauską Joną iš dabar jo einamų pa- me nepadaryti kliūčių J. Maciejauskui pereiti Biržų reigų. Mes jį numatome kviesti Biržų Muziejaus vedė- muziejau tarnybon. jo pareigoms. Dabar J. Maciejausko einamose parei- Skyriaus vedėjas J. Dilys, Politinio Švietimo ins- gose gal galėtų jį pakeisti ir bet kuris kitas, mažesnių pektorius A. Kirša. kvalifikacijų darbuotojas. Kaip muziejaus darbuoto- Kaip buvo minėta, J. Maciejauskas darbo nepa- jas jis mums būtų labai reikalinga, ypač po to, kai keitė ir iki 1950 m. dirbo Biržų komunaliniame ūky- muziejus vokiškų okupantų buvo išgrobtas. Sunaikinti je. Pirmasis ilgametis Biržų muziejaus vedėjas J. Ma- net ir pirmesnieji inventorizacijos daviniai /knygos, ciejauskas mirė Biržuose 1951 m. gruodžio 6 d. formuliarai, kartoteka/. Gi J. Maciejauskas, kaip to muziejaus kurėjas, Iškamšų meistras, fotografas, archeologas – pirmasis ir nuolatinis per septyniolika /17/ metų tos Mykolas Staškevičius įstaigos reikalų tvarkytojas, nesunkiai galės nustatyti vokiškųjų okupantų padarytus nuostolius ir atkurti Kitas etatinis darbuotojas, ypač daug nusipelnęs dar užsilikusių eksponatų sunaikintus inventorizaci- pirmuoju muziejaus veiklos periodu, buvo apskrities jos davinius. O taip pat rinkti ir klasifikuoti naujus valdybos paskirtas muziejaus prižiūrėtojas Mykolas muziejaus eksponatus, nes tame darbe jis turi daug Staškevičius, dirbęs 1928–1940 m. praktikos ir patyrimo. Gimė M. Staškevičius 1893 m. balandžio 11 d. Ligi šio laiko, nesant tinkamo vedėjo, Biržų Mu- Stačkūnų k. Nepriklausomoje Lietuvoje iki 1927 m. ziejus netik negali veikti /visuomenei neatidarytas/, jis dirbo kelių ir tiltų statybos rangovu. Biržų apskri- bet ir pats viduje negali susitvarkyti – nenustatyti ties valdyba, M. Staškevičių, pradėjusį eiti pareigas nuostoliai, neinventorizuotas turtas, nerenkami nauji muziejuje, pasiuntė stažuotis į Kauno muziejus. Ten

37 Mykolas Staškevičius su sūnumi Vytautu. 1936 m. jis išmoko preparuoti paukščius ir kitus gyvūnus bei buvo tam apmokintas. Jis buvo muziejaus fotografas daryti jų iškamšas, fotografuoti. muziejuje buvo irengta foto labaratorija, paukščių ir Medžiodamas Lietuvos paukščius, M. Staškevi- žvėrelių medžiotojas ir iškimšėjas, jis dalyvaudavo čius surinko dabar jau retų ir net išnykusių paukščių piliakalnio ir senų kapų kasinėjimuose, ir ten iškase- kolekciją, kuri muziejuje saugoma iki šiol. Ją gerai nas fotografuodavo. įvertino muziejuje prieš keletą metų apsilankęs žino- 1940 m. 3 mėniasiams po Rūsų atėjimo jis buvo mas gamtininkas prof. Ričardas Kazlauskas. atleistas, ir jo darbas buvo atiduotas žmogui kuris M. Staškevičius atliko archeologinius Biržų tvir- nieko nemokėjo, ir buvo tik prižiūrėtojas. Muziejus tovės, senkapių kasinėjimus, radinius fotografavo (nuo- turėjo ir daugiau iš miesto įteligentų garbės dar- traukos neišliko). Motociklu važinėdavo po kaimus ir buotojų kaip pavizdžiui pašto ženklus tvarkė ar tik rinkdavo senienas. Surinko senųjų medinių šventųjų ne dr. Mikelėnas. Muziejaus vardas tada buvo Biržų skulptūrų ir geležinių kryžių viršūnių kolekciją. apskrities Istorijos ir Gamtos Muziejus.12 Biržų muziejuje jis dirbo iki 1940 m. pabaigos. Biržietis Bronius Petrauskas prisimena: Mano Iš M. Staškevičiaus sūnaus Vytauto Staškevi- tėvas Vaclovas Petrauskas buvo pažįstami su Mykolu čiaus, gyvenančio JAV, laiškų Biržų muziejaus direk- Staškevičiumi ir mane nusivesdavo į muziejų. Tik įė- toriui Algimantui Baubliui: jus į Rotušės pastatą, muziejus buvo į kairę – durys ir Sužinojęs, kad Biržų muziejui prižiūrint buvo at- du dideli kambariai, o į dešinę – biblioteka ir skaity- statyta Biržų pilis atlyktas toks didelis darbas, siunčiu kla. Gerai atsimenu iš tų laikų šerną, paukščius, pi- jūms 2 foto iš Biržų praeities. Vieną kai 1930 m. Bir- nigus. Nacių okupacijos laikais irgi apsilankydavau žų muziejui prižiūrint buvo atkastas pilies vartų rūsis. muziejuje. Beje, kai jau mokiausi Kaune 1948–1953, Mano tėvelis tuo laiku buvo pirmasis apmokomas mu- keletą kartų buvau sutikęs Mykolą Staškevičių13. ziejaus tarnautojas, o kitu žmonių aš neprisimenu.11 Po 1944 m. M. Staškevičius tęsė veiklą Rokiš- Siunčiu jūms dvi foto viena yra liuteronų baž- kio, Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuose. Il- nyčia kuria Margarita prašė, kad perfotografuoti ir gametis Biržų muziejaus darbuotojas mirė 1962 m. pasiusti jūms, o antra tai Staškevičius ant motociklo Kaune. su sūnumi 1936 m. Jis tuo motociklu važinėdavo per kaimus rinkdamas senienas. Archeologijos-keramikos skyriaus vedėjas – Dar šiek tiek apie Staškevičiu. Nors Macijaus- Jokūbas Mikelėnas kas skaitėsi muziejaus vedėjas, bet jis ten retai pasi- rodydavo nes jo tiesioginis darbas buvo Biržų apskri- Labai svarbus žmogus, tiek kuriant Biržų mu- ties mokyklų inspektorius, už ka jis ir gavo atliginimą, ziejų, tiek plėtojant jo veiklą, buvo gydytojas Jokūbas o faktinai Staškevičius visa darba atlygdavo, nes jis Mikelėnas.

38 Gydytojas Jokūbas (antroje eilėje centre) Mikelėnas su Biržų ligoninės personalu. 1936 m.

Prieškariniuose Biržuose retas žmogus nepa- Archeologiniai Biržų tvirtovės tyrinėjimai žinojo gydytojo J. Mikelėno. Šio žmogaus interesai buvo labai įvairūs: viskas jį domino, visur jo buvo Pirmuosius archeologinius Biržų tvirtovės tyri- pilna. nėjimus atliko vienas iš Biržų ordinatų, Astravo dva- J. Mikelėnas gimė 1885 m. liepos 21 d. Mažu- ro savininkas Jonas Tiškevičius (1851–1901). Kaip tiškių k., pradžios mokyklą baigė Biržuose, gimna- pasakojo Biržų miesto gyventojas P. Koškulis14, pilis ziją – Tomske. Tomsko universitete baigė ir medici- buvo pradėta kasinėti 1884 m. nuo įėjimo vartų. Pats nos mokslus. Gydytojo darbą J. Mikelėnas pradėjo grafas irgi aktyviai dalyvaudavo. Kasant rasti 4 arklių Skaistkalnėje, Latvijoje, kur susipažino ir vedė Oną žąslai, spėta, kad toje vietoje stovėjo arklidė. Be jų, Putniekaitę. Su ja susilaukė sūnaus Jono. Žmona Ona aptikta įvairių radinių iš brangaus metalo, marmu- buvo Biržų gimnazijos mokytoja, aktyvi Reformatų riniai laiptai, geležinės durys. Visus radinius vežė į moterų draugijos narė. Astravą, o paskui – į Paryžių. Tačiau grafas J. Tiške- J. Mikelėnas per Pirmąjį pasaulinį karą dirbo vičius neilgai kasinėjo, nes užprotestavo Biržų mies- Nukentėjusiems nuo karo šelpti lietuvių komitete, to gyventojai, bijodami, kad visai nebūtų sunaikinti 1916–1920 m. vadovavo lietuvių sanatorijai Jaltoje. griuvėsiai. Jie pas grafą nusiuntė savo delegaciją pra- Grįžęs į Lietuvą, 1920–1944 m. buvo Biržų apskrities šyti, kad daugiau pilies nebekasinėtų. ligoninės vedėjas. 1938 m. dalyvavo steigiant Likėnų 1859 m. Konstantinas Tiškevičius aprašė San- kurortą, garsėjo kaip geras chirurgas. dariškių pilkapį prie Nemunėlio, 1893 m. Stefanas Nuo 1910 m. J. Mikelėnas bendradarbiavo įvai- Kaderis tyrinėjo III–IV a. Kuprių pilkapius, 1936 m. riuose laikraščiuose, o 1922–1924 m. netgi redagavo Emilis Šneideris – Anciškių ir Vabalninko kapiny- „Biržų žinias“. Jis aktyviai dalyvavo steigiant Biržų nus15. muziejų, o jam įsikūrus visuomeniniais pagrindais 1930 m. „Biržų žiniose“ randame tokią žinutę: dirbo Archeologijos-keramikos skyriaus vedėju. Buvusio Sližių (Biržų raj.) dvaro laukuose senkapius 1930 m. atliko archeologinius tyrinėjimus dabartinės kasinėjo Biržų kraštotyros muziejus ir, be kitų radi- sporto mokyklos teritorijoje, muziejų papildė vertin- nių, aptiko kelis Gustavo II Adolfo šilingus, kurių vie- gais radiniais. nas buvo 1624 m. – J. Mikelėnas. Biržų muziejus.16 1930 m. Biržų spaustuvėje buvo išleistas J. Mi- Biržų apskrities ligoninės vedėjo, Biržų muzie- kelėno parengtas ,,Informacinis lapelis“, skirtas Biržų jaus Archeologijos-keramikos skyriaus vedėjo J. Mi- muziejaus veiklos dvejų metų apžvalgai. Jis aktyviai kelėno17 straipsnyje, atspausdintame 1930 m. „Biržų dalyvavo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios žiniose“, minimi muziejaus fondus papildę atsitikti- veikloje, 1920 m. buvo išrinktas kuratoriumi. 1923– niai, bet labai vertingi radiniai – kokliai, rasti kasant 1941 m. buvo Evangelikų reformatų kolegijos prezi- griovį už tvirtovės fosos nuo senojo ligoninės medi- dentas. Pasitraukęs iš Lietuvos, tas pačias pareigas nio barako į pietų pusę. ėjo 1948–1961 m. išeivijoje JAV. Mirė J. Mikelėnas Matyt, šių atradimų paskatinta, 1930 m. rudenį Čikagoje 1966 m. balandžio 19 d. kasinėjimus pradėjo Biržų muziejaus taryba. Kasinė-

39 jo kunigaikščių Radvilų tvirtovės teritorijoje (kieme, so epochos dailininko Crannaxo paveikslo, kuriame daugiausia rūmų šiaurės vakarų ir pietvakarių pusėje vaizduojama hercogienė Sibilla fon Cleve Alsbranth, bei senojo arsenalo vietoje) ir už fosos, kur buvo rasti kopija, būgnininko ir kitais, datuojamų XV a. pab.– pirmieji radiniai. XVI a. I p. Šie kokliai panašūs į Vengrijos, Lenkijos, Tvirtovėje rado XVI a. pab. ir XVII a. II p. her- Vokietijos, Lietuvos (Kauno, Klaipėdos, Vilniaus) binių ir heraldikos motyvais puoštų polichrominių miestų senamiesčiuose rastus koklius. koklių, kitų radinių, o už fosos aptiko daug apdegusių Visi tuo metu rasti radiniai saugomi Biržų krašto ir deformuotų herbinių Biržų koklių, puoštų įvairiais muziejuje „Sėla“, restauruoti 1991 m. Lietuvos dailės siužetais: Žygimanto Senojo monograma, Renesan- muziejaus P. Gudyno restauravimo centre.

Nuorodos 1 Tyszkiewicz E. Birže Rzut oka na przeszlošč miasta, zamku i 10 LTSR Biržų apskrities vykdomojo komiteto Liaudies švietimo ordynacyi, St.-Petersburg, 1869. Knygą į lietuvių kalbą išvertė skyriaus vedėjo įsakymų knyga. Pradėta 1944-08-01, baigta Biržų muziejaus direktorius A. Baublys, 1998 m. išleido Šiau- 1945-12-31, Biržų kultūros centro archyvas. lių leidykla „Saulės delta“. 11 Staškevičius V. Laiškas A. Baubliui, 1989-03-05, BKM archy- 2 Biržų apskrities viršininkas Rozmanas Vladas, Biržų žinios, vas. 1932, bal. 10, nr. 14. 12 Staškevičius V. Laiškas A. Baubliui, 1993-02-02, BKM archy- 3 Biržų apskrities valdybos nutarimų knyga, 1927 m. protokolas vas. Nr. 37, Biržų krašto muziejus ,,Sėla“ (toliau – BKM), GEK- 13 Petrauskas B. Atsiminimai apie buvusius Biržų muziejaus di- 13059, R-4205. rektorius Vilių Grytę, Romualdą Dargelį, apie Biržų muziejų. 4 Ten pat. Užrašė A. Seibutis 2007-03-18, BKM archyvas. 5 Biržų apskrities tarybos posėdžio protokolo Nr. 1 nuorašas, 14 Pasakojimai apie 1884 m. Biržų pilies kasinėjimą, Biržų ži- 1928-02-10, BKM, GEK-13060. nios, 1930, rugs. 14, nr. 37. 6 Kvietimas, adresuotas K. Burbuliui, BKM, GEK-13064/1 15 Kulikauskas P., Zabiela G. Lietuvos archeologijos istorija, Vil- R-4210/1. nius, 1999, p. 214. 7 Iškilmingas aktas, BKM, GEK-13061, R-4207. 16 Biržų žinios, 1930, bal. 13, nr. 15. 8 Šakenis K. Telegrama, 1928-02-18, BKM, GEK-13063, 17 Mikelėnas J. Mūsų senovė, Biržų žinios, 1930, rugpj. 10, R-4209. nr. 32; Mikelėnas J. Mūsų senovė, Biržų žinios, 1930, gruo- 9 Jakubėnas P. Telegrama, 1928-02-16, BKM, GEK-13062, džio 7, nr. 49. R-4208.

The Creators of Biržai Museum: Vladas Rozmanas, Jonas Maciejauskas, Mykolas Staškevičius, Jokūbas Mikelėnas

Antanas Seibutis Museum “Sėla” of Biržai Area

A phenomenon of collecting, which gradually new governor of Biržai County – Vladas Rozmanas, grew into museology, has old traditions in Biržai. in 1927. On his initiative, commemorating the 10th an- Both Radziwill and Tyszkiewicz families had rich niversary of Lithuania’s Independence (February 16, collections of numismatics, ethnography and also 1928), Biržai museum was opened. their own libraries and archives. Count Eustachy The first head was J. Gasiūnas, who led the Mu- Tyszkiewicz (1814–1873), a relative of Biržai Tysz- seum just several months. Starting from May, Jonas kiewicz, is considered to be an originator of museol- Maciejauskas succeeded him and worked till 1940. ogy in Lithuania. Several years of his life he spent Another employee – Mykolas Staškevičius – was ap- in Astravas manor and in 1869 wrote a book “Biržai. pointed by Biržai County administration and he did Glance at the Past of a Town, Castle and Primogeni- a lot for the Museum during the initial period of mu- ture”. seum history, working there since 1928 till 1940. Eustachy Tyszkiewicz was an initiator of es- Life and activities of Jokūbas Mikelėnas – a head tablishing of Vilnius Archaeological Commission of Biržai hospital in 1920–1944 – also deserves our in 1855. Later, the first museum called Museum of special attention. He participated in creation of Biržai Antiquities was established. Lithuanian state was get- Museum ant later voluntarily worked in the section of ting stronger and in some places small museums were Archaeology and Ceramics. In 1930, he carried out established in schools. Intelligentsia of Biržai town archaeological excavations in the territory of present also started to develop an idea to have their own mu- Sports school and thus complemented museum’s col- seum. Strong impulse to do that came together with a lections with new items.

40 Vincas Šlekys – vienas iš Marijampolės „Sodžiaus“ muziejaus steigėjų

Jaunius Vylius Marijampolės kraštotyros muziejus

Vincas Šlekys gimė 1870 m. spalio 19 d. Mo- kolų k., Marijampolės vlsč., ūkininkų šeimoje. Tėvai savo pirmagimį nutarė leisti į mokslus, pagal jų se- nelių norą jis turėjo tapti kunigu. Vinco tėvas, nors ir savamokslis, bet gerai skaitė ir rašė, kurį laiką net vaitu buvo. Tuo metu, kai augo Vincukas, Lietuvoje jau buvo prasidėjusi knygnešių „gadynė“, veikė slaptos vargo mokyklos, kaimuose daugėjo apsišvietusių, susipratusių ūkininkų. Raštingas tėvas, ketinęs savo sūnų leisti į mokslus, tikriausiai pamokė jį skaityti ir rašyti, paskaitydavo jam lietuviškų knygelių. Į valdiš- ką pradžios mokyklą Marijampolėje, paskui į gimna- ziją mažasis Vincukas ėjo kartu su Matulaičių Jurgiu- ku, vėliau tapusiu palaimintuoju arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu, tada gyvenusiu gretimame Lūginės k. Eidavo pėsti, nes Mokolų k. yra visai šalia miesto. Pradžios mokykloje mokėsi 3 metus, paskui kartu ėjo į Marijampolės gimnaziją. Parengiamosios klasės mokytoju tada buvo Petras Arminas, didelis lietuviš- kumo skleidėjas. Tokių mokytojų buvo ir daugiau: Petras Kriaučiūnas, Jonas Čėsna, Andrius Botyrius, Juozas Jasulaitis. Štai kaip apie Marijampolės gimna- ziją rašė pats V. Šlekys jau vėliau, 1930 m.: Neabejo- tinas dalykas, kad ši gimnazija yra Lietuvos atgimimo lizdas, tie vyrai, kuriems kredituojamas Lietuvos atgaivinimo darbas: Kudirka, Petras Matulaitis... Besi- mokydamas vyresnėse klasėse, V. Šlekys ir pats pra- dėjo reikštis kaip lietuvybės skleidėjas – ėmė rašinėti į lietuviškus laikraščius, buvo slapto lietuvių ratelio Vincas Šlekys. 1920 m. narys, platino draudžiamą spaudą. Nuo 1890 m. pra- dėjęs bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje, su ja liko toje mokykloje savo namuose mokė kaimo vaikus. susijęs visą gyvenimą. Iš pradžių siuntinėjo įvairias 1894–1896 m. V. Šlekys ėmė rinkti tautosaką žinutes, vėliau ėmėsi vertimų iš lenkų kalbos, pats pa- (užrašė 41 dainą), įvairias senienas: tautinius ir darbo rašė keletą apsakymų, scenos vaizdelių, libretų ope- drabužius, apavą, namų apyvokos reikmenis, įvairius retėms, o galiausiai tapo redaktoriumi ir leidėju. Dar padargus. Bet svarbiausias jo darbas šiuo laikotarpiu besimokydamas gimnazijoje, Vincas turėjo užsikrėsti buvo slaptos lietuviškos spaudos platinimas, knygne- jeigu ir ne laisvamaniškomis, tai bent pasaulietiško- šystė, o didžiausias – kartu su kitais šviesuoliais įkur- mis idėjomis. Be to, nors iš mažens buvo auklėjamas ta slapta „Sietyno“ draugija. Visi autoriai, rašę apie religingai, į religiją nebuvo linkęs, nes atėjus laikui „Sietyną“, sutaria – pagrindinis „Sietyno“ organiza- važiuoti į kunigų seminariją jis kategoriškai tam pa- torius buvo V. Šlekys, tik nevienodai nurodo „Siety- sipriešino. Sugriuvo jo tėvų ir senelių svajonė matyti no“ veiklos pradžią: 1892, 1893 ar 1894 m. V. Šlekys jį kunigu. Tėvai, norėdami nepaklusnų sūnų nubausti, prisiminimuose 1934 m. kukliai prisipažįsta: Pirmi- atėmė iš jo batus ir liepė pačiam pasidaryti klumpes, ninku išrinko mane. Išbuvo juo iki 1896 m. rudens. siuntė prie sunkiausių darbų. Vincas neprieštarauda- „Sietyno“ įstatus parengė taip pat V. Šlekys. Nors mas vykdė visus tėvų nurodymus, bet į kunigų semi- lietuviška spauda į Lietuvą buvo gabenama iki „Sie- nariją nevažiavo. Tada jis pradėjo daraktoriauti, slap- tyno“ veiklos pradžios, bet ėmus veikti šiai draugijai

Vincas Šlekys su Juozu Kačergiu. 1927 m. lietuviškų knygų platinimas Užnemunėje labai suak- Amerikos lietuvių“, įsitraukė į visuomeninę lietuvių tyvėjo. V. Šlekys savo bendražygius nuolat ragino ne- veiklą. 1903 m. pirko Šenandore spaustuvę, 1904– sivaikyti pelno, rūpintis ne tiek uždarbiu, kiek bendru 1905 m. išvertė ir išleido Henriko Senkevičiaus „Quo reikalu. Gal kaip tik dėl didesnio slaptos lietuviškos vadis“. 1919 m. persikėlė gyventi į Bostoną, mokėsi spaudos paplitimo rusų žandarai ir suėmė kai kuriuos M. Petrausko konservatorijoje, rašė libretus jo opere- „Sietyno“ narius, tardė, net 30 asmenų buvo nubausti tėms. 1924 m. V. Šlekys padėjo statyti Miko Petraus- kalėjimu, ištrėmimu, paskirta policijos priežiūra. Pa- ko operą „Eglė žalčių karalienė“, dalyvavo Amerikos čiam V. Šlekiui pavyko slapta pasitraukti į Vokietiją, lietuvių laikraštininkų suvažiavimuose, tada buvo o iš ten – į JAV, kur iš karto ėmėsi redaguoti „Garsą „Sandaros“ redaktorius. Tuo baigėsi jo gyvenimas

Buvę sietyniečiai. Vincas Šlekys sėdi pirmoje eilėje trečias iš kairės. 1927 m.

42 JAV, 1926 m. V. Šlekys grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Kaune, dirbo V. Kudirkos bibliotekoje, „Lietuvos“ laikraščio redakcijoje. 1930 m. gegužės 3 d. Kaune pasirodė naujas leidinys – žur- nalas „Žinių ir literatūros aruodas“, redaguojamas ir leidžiamas V. Šlekio. Jame bendradarbiavo Vydūnas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Boruta, Kazys Ja- kubėnas, Stepas Zobarskas, Pranas Puskunigis. Iš už- sienio autorių buvo verčiami Hermanas Zudermanas, Džozefas Radjardas Kiplingas, Džonatanas Sviftas, Knutas Rasmusenas. Nuo rugsėjo mėn. „Žinių ir lite- ratūros aruodo“ pavadinimas buvo pakeistas į „Švie- sos“, atsirado daugiau lengvo turinio pasiskaitymų, tačiau nuo lapkričio mėn. V. Šlekys, nesurinkęs pakankamai prenumeratorių, turėjo liautis leidęs „Švie- są“. Tada jis išėjo į pensiją, grįžo į tėviškę Mokolų Vinco Šlekio ekslibrisas k., apsigyveno kambarėlyje antrame aukšte. Apie šį V. Šlekio gyvenimo laikotarpį nemažai papasakojo Turėjo ir kanklių, – Onos Paužaitės, Petronėlės Šle- jo brolio Jono ir sesers Petronėlės vaikai. Pasak jų, kytės dukters, žodžiai. Dėdė Vincas tų drabužių buvo V. Šlekys gyveno iš savo santaupų ir gaunamos pen- prisirinkęs gausybę, visokių andarokų, žiurstų, baltų sijos, broliui už išlaikymą mokėjo, bet jokių darbų kelnių, dar medinę žagrę, spatą, drapaką. Tą visą ati- nedirbo. Vaikščiodavo po kaimą, rinkdavo visokius davė muziejui, – teigė Kęstutis Šlekys. 1932 m. gy- daiktus, aprangą. Turėjo smuiką ir moteris prašydavo vendamas Kaune, V. Šlekys surengė didžiulę Kapsų padainuoti, dainas su gaidomis užrašinėdavo. Savo liaudies meno parodą, kuri vyko Kranto g. 1 name. pusseserę Mariją Arnastauskienę vežėsi net į Kauną, Tų metų žurnalas „Bangos“ apie šią parodą rašo: <...> kad įdainuotų plokštelę. svarbiausias joje yra čepčiukų (25 vnt.) rinkinys. Be 1934 m. V. Šlekys Lietuvių tautosakos archy- jų, dar galima pamatyti seniausius megztinius iš na- vui Kaune įteikė bene patį vertingiausią savo dar- minių siūlų bei šilkinius ir siūtinius iš vėlesnio laiko; bą – 630 lietuvių liaudies dainų, jo paties surinktų vestuvių kvieslį – trišaką medžio šakutę, gražiai apvy- gimtajame Mokolų ir aplinkiniuose kaimuose. Visas niotą ir papuoštą juostomis, kaspinais, skambančiais dainas surikiavo pagal abėcėlę, surišo į 2 sąsiuvinius žiedais; vestuvinių moteriškų galvos apdangalų – pa- ir ant pirmojo lapo užrašė: Kapsų dainos. Jų poezi- kalkių su galionais ir kasnykais, rūtomis apkaišytų ir ja ir melodijos. Kanklių tonacija G ir D. Marijam- paprastų, pabruvių; net 41 prijuostę (austinės papras- polės apylinkėse kapsų tarme užrašė Vincas Šlekys tos, austinės rinktos, siuvinėtos); 2 liemenes su dure- 1894–1934 m. Apie šį rinkinį Lietuvių literatūros ir lėmis, 52 įvairias juostas, 39 skareles. Parodoje yra tautosakos instituto darbuotoja, liaudies dainų kata- vyriškų marškinių ir kelnių, moteriškų marškinių, si- logo sudarytoja Bronė Kazlauskienė 1988 m. pasakė: jonų, drobulių, taip pat staltiesių, rankšluosčių, drožtų Tos Vinco Šlekio dainos yra labai senos, atrinktos su pypkių, pipirinių, grūstuvių, barškalų, pjautuvų, dro- skoniu: vertingos melodijos, labai gražūs meniniai žinėta lazda ir dar daug visko. Kaip liaudies muzikos poetiniai vaizdai, pilni, išplėtoti tekstai, daug dviša- instrumentai pristatomos kanklės, piemenų ragelis ir kių. Rinkinys labai vertingas. Iš visų mūsų užrašinė- apie 100 dainų kapsų tarme su melodijomis. Dainas, tojų Vincas Šlekys iškyla, stoja šalia T. Brazio. Taigi, kaip jau minėta, V. Šlekys atidavė Tautosakos archy- V. Šlekį drąsiai galima laikyti žymiausiu suvalkiečių vui, o štai visi kiti tos parodos eksponatai grįžo į Ma- tautosakos rinkėju. rijampolę ir buvo perduoti „Sodžiaus“ muziejui. Jie Dabar kiek plačiau apsistokime prie muziejinės ir dabar yra ten, Marijampolės kraštotyros muziejaus V. Šlekio veiklos. Drąsiai galime tvirtinti jį buvus vie- saugyklose. Žinoma, ne visi, bet yra ir medinė žagrė, nu iš Marijampolės „Sodžiaus“ muziejaus steigėjų. daug rūpintojėlių, barškalų, pjautuvų ir daugybė mo- Vėlgi remsiuosi V. Šlekio brolio Jono vaikų pasakoji- teriškų bei vyriškų drabužių. Deja, to negalima pagrįs- mais, kuriuos užrašiau rinkdamas medžiagą knygelei ti jokiais aktais ar kitokiais raštais, nes nėra išlikusio apie V. Šlekį, tas buvo 1992–1995 m. Marijampolės jokio prieškarinio popierėlio, viskas buvo sunaikinta muziejus įsteigtas iš V. Šlekio surinktų eksponatų, – po karo perrašant muziejaus inventorines knygas ir teigė Petras Šlekys. Rinko visokią etnografinę medžia- „Sodžiaus“ muziejų pervadinant Marijampolės kraš- gą: iš pakelių smūtkelius-senus dievukus išimdavo, totyros muziejumi. Šio muziejaus vyresnioji muzie- įdėdavo naujus, o tuos senus atiduodavo į muziejų. jininkė Danutė Katkuvienė prieš keletą metų sudarė

43 Jauniaus Vyliaus knygos apie Vincą Šlekį viršelis

surinko didesnę dalį viso to, ką parodė 1932 m. parodoje Kaune ir kas buvo atiduota „Sodžiaus“ muziejui. Beliko kartu su V. Šlekiu žengti paskutinius jo gyvenimo žingsnius. 1945 m. pabaigoje per Lietuvą tarsi visa griaunantis uraganas praūžė pirmoji Lietu- vos ūkininkų išdraskymo banga. Neaplenkė ji ir Mo- kolų Šlekių: 1946 m. sausio viduryje juos išbuožino, suėmė sodybos šeimininką Vytautą, jo brolis Algirdas jau buvo žuvęs partizanaudamas, o visą V. Šlekio tur- tą taip pat išvežė: knygas, radiją, rašomąją mašinėlę, nepaliko nieko. O dar po mėnesio teko V. Šlekiui an- trą kartą palikti savo tėviškę, šį kartą jau visam laikui: vasario 16 d. per masinį žmonių vežimą į Sibirą išve- žė ir jį kartu su brolio žmona ir brolvaikiu. Nuo rusų caro žandarų, kaip žinome, jis sugebėjo pasprukti, o štai nuo Stalino enkavėdistų neišsisuko. Šie atkeršijo jam ir už „Sietyną“. RTFSR, Sverdlovskio sr., Naujo- Koplytstulpis Vinco Šlekio tėviškėje. 1990 m. sios Lialios gyvenvietė – toks paskutinis ir galutinis V. Šlekio adresas. Neilgai jis ten pabuvo, mirė tų pa- ir išleido suvalkietiškų juostų ir prijuosčių katalogus. čių metų lapkričio 6 d. vienišas, išsekęs, visų apleis- Rengdama šias knygas, rado muziejuje keliolika senų tas. 1990 m. V. Šlekio giminės bandė ieškoti jo kapo fotonuotraukų, kuriose užfiksuotos moterys, dėvinčios ten, tolimame Sibire, deja, nerado. tautinius drabužius, ryšinčios tomis pačiomis prijuos- Per savo gyvenimą V. Šlekys dirbo daug, daug tėmis, juostomis, kokios kabo muziejaus saugyklose. ir padarė, išskaičiavau toli gražu ne visus jo darbus ir Inventorinėse knygose prie tų prijuosčių yra pažymėta nuopelnus. Tačiau taip jis ir liko nežymus, plačiajai tik kilmės vieta – Mokolų k., Šunskų apyl., ir daugiau visuomenei beveik nežinomas. Gal šis straipsnis pa- nieko. O mes žinome, kad V. Šlekys gimė tame Moko- dės bent šiek tiek atkurti mūsų šviesuolio, knygnešio, lų k., dabar jis priklauso Šunskų seniūnijai. Ten jis ir tautosakininko, muziejininko asmenybę.

44 Vincas Šlekys (1870–1946) – One of Marijampolė “Sodžius” museum’s founders

JauniusVylius The Local Lore Museum of Marijampolė

Vincas Šlekys was born near Marijampolė, in In 1946, the Museum “Sodžius” was named The Lo- the countryside Mokolai. He attended primary school cal Lore Museum of Marijampolė. V. Šlekys contin- in Marijampolė, later studied at gymnasium where ued recording folklore and in 1934 he forwarded a set started writing articles for secret Lithuanian press. In of 630 kapsai songs, containing songs from Mokolai 1892, along with the like-minded persons, V. Šlekys and the surrounding villages, to the Lithuanian Folk- established “Sietynas” – a secret society for Lithu- lore Archives. In 1946, Vincas Šlekys was deported anian press distribution – and headed it. At the end to Siberia and died there in the autumn of the same of 1896, he fled abroad from the Russian gendarmes year. In all his activities – book distribution, Lithuani- and till 1926 lived in USA. There he has published an press, museum work – everywhere Vincas Šlekys and edited a variety of Lithuanian emigrants news- was a real professional and a well-known person of papers and studied at M. Petrauskas Conservatory. the time. But now almost nobody knows about him, After returning to Lithuania, Vincas Šlekys recorded his personality vanished in the darkness of Russian folklore and collected various antiques, published occupation. magazine “Aruodas”. In 1932, in Kaunas, he organ- Vincas Šlekys is one of the most deserved for ized an exhibition of folk art using his own collected our museum and our country persons, that’s why we antiques, exhibits, which later became the basis for are eager to talk and write about him and raise his the establishing “Sodžius” Museum in Marijampolė. own merits into the light of day.

45 Iš tarpukario Lietuvos švietimo istorijos: Vincas Ruzgas – pedagoginio muziejaus įkūrėjas Jūratė Jagminienė Kauno apskrities pedagoginis muziejus

Straipsnio tikslas – supažindinti Lietuvos jauni- mą, pedagoginę, akademinę visuomenę, muziejinin- kus bei kultūros darbuotojus su vienu iš žymiausių lietuvių švietėjų – Vincu Ruzgu (1890–1972) ir, suprantama, pagerbti šio šviesaus ir nusipelniusio Lie- tuvai žmogaus atminimą. 2010 m. minime V. Ruz- go 120-ąsias gimimo metines. Jo indėlis tarpukario Lietuvos švietimo istorijoje yra didžiulis: V. Ruz- gas – Pedagoginio muziejaus įkūrėjas ir ilgametis jo direktorius, Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos įkūrėjas ir pirmasis direktorius, pirmųjų lietuviškų gamtos pažinimo vadovėlių autorius ir populiarin- tojas, žymus visuomenės veikėjas. V. Ruzgas buvo V. Kudirkos bibliotekininkų, Kauno kraštotyros draugijos, ,,Lietuvos vaiko“, Lietuvos kultūros, Lietuvos mokytojų profsąjungos, Pabaltijo mokytojų profesi- nės sąjungos ir kitų organizacijų narys, neretai steigė- jas ar vadovas (profsąjungų), mokytojų pedagoginių kursų organizatorius, straipsnių autorius. Bet grįžkime prie V. Ruzgo – muziejininko. 1921 m. rudenį V. Ruzgas, baigęs tris A. Gerceno pedagoginio instituto kursus, grįžo į tėvynę – taip trau- kė jau nepriklausoma Lietuva. Ilgai nedvejodamas, jis aktyviai įsitraukė į kultūrinį Lietuvos gyvenimą, įstojo į Lietuvos mokytojų profesinę sąjungą. Tais pačiais metais V. Ruzgas buvo pakviestas dirbti į pri- vačią Šaulių sąjungos pradžios mokyklą. Tuo metu mokyklų materialinė bazė buvo menka, trūko vaiz- Vincas Ruzgas (1890–1972) dinių mokymo priemonių. Bendraudamas su Kauno mokytojais, V. Ruzgas greitai suprato, kad mokyklos, 1922 m. sausio 5–15 d. Jos atidaryme dalyvavo ir ypač pradinės, vaizdinių mokymo priemonių turi kalbėjo Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis, LR labai mažai arba iš viso neturi. Kai kurie kūrybingi švietimo ministerijos Pradinio mokslo departamento mokytojai jas patys pasidarydavo. Todėl natūralu, direktorius Juozas Vokietaitis. Paroda turėjo didžiulį kad kilo idėja rengti jų parodas, kuriose būtų gali- pasisekimą, todėl buvo nutarta jos pagrindu organi- ma pasikeisti ir darbo patirtimi, ir pačiomis mokymo zuoti nuolatinę mokytojų vaizdinių mokymo prie- priemonėmis. Kadangi V. Ruzgas, studijuodamas Pe- monių ekspoziciją. Miesto burmistras J. Vileišis tuoj terburgo A. Gerceno pedagoginiame institute, lankė pat pasirašė įsakymą dėl V. Ruzgo paskyrimo būsimo mokymo priemonių gamybos kursus, jis ir tapo tos muziejaus direktoriumi ir paskyrė kuklius 3 kamba- idėjos propaguotoju, organizatoriumi ir vykdytoju. rius Laisvės al. 12. Buvo nutarta 1922 m. per žiemos atostogas organi- Imta aktyviai ruoštis muziejaus atidarymui. Į zuoti mokytojų ir mokinių vaizdinių mokymo prie- darbą nedvejodami įsitraukė artimiausi V. Ruzgo ben- monių darbų parodą. Paroda buvo atidaryta pradinėje draminčiai: Antanas ir J. Vokietaičiai, Juozas Damijo- mokykloje Prezidento g. Parodoje dalyvavo ne tik naitis, Antanas Busilas, prof. Jonas Vabalas-Gudaitis, Kauno mokytojai, bet ir kolegos iš Kupiškio, Šiaulių, prof. Antanas Purėnas ir kiti. Ši iniciatyvinė grupė pa- Panevėžio bei kitų respublikos miestų. Paroda veikė siskirstė į 2 dalis: vieni rūpinosi ūkiniais būsimo mu-

46 Mokytojų ir mokinių darbų paroda. Vincas Ruzgas – ketvirtas iš kairės. 1922 m. ziejaus reikalais: remontu, baldais, stendais, kiti kūrė kant tinkamesnių patalpų muziejinei veiklai plėtoti. ekspozicijos planą ir rūpinosi eksponatais. Beren- Ir iš tiesų Kauno miesto valdžia tesėjo žodį, pa- giant ekspoziciją, kilo ir buvo įgyvendinta dar viena rodydama pakankamą dėmesį kultūrai. Jau 1923 m. idėja – mokytojų biblioteka. Dalį knygų bibliotekai muziejus buvo perkeltas į bent kiek erdvesnį, uždarytą padovanojo pats V. Ruzgas iš asmeninės bibliotekos, restoraną Prezidento g. 2. Tačiau ir šios patalpos mu- dalį paaukojo prof. J. Vabalas-Gudaitis, A. Busilas ziejaus netenkino. 1925 m. pradžioje miesto valdžia ir kiti aukotojai. Kai kurias knygas nupirko knygy- išnuomojo Pedagoginiam muziejui ir centrinės bi- ne. Užprenumeravo periodinius leidinius: „Švietimo bliotekos skaityklai jau tinkamesnes, erdvesnes, mu- darbą“, „Mokyklą ir gyvenimą“, „Lietuvos mokyklą“ ziejaus reikmėms pritaikytas patalpas Laisvės al. 24. ir kitus laikraščius bei žurnalus. Taip buvo sukaupta Šiose patalpose muziejus įsikūrė daug geriau. Jau tu- visa to meto ne itin gausi pedagoginė literatūra, įgy- rėjo specialiai muziejui pagamintų stiklinių vitrinų ir tos geriausios lietuvių ir užsienio pedagogų knygos. kitų baldų, nemažai įsigijo naujų eksponatų, pagerėjo Padirbėta iš peties, kruopščiai pasiruošta muziejaus muziejaus darbo sąlygos. atidarymui, išsiuntinėti kvietimai svečiams. V. Ruzgas buvo tėviškai prisirišęs prie savo 1922 m. lapkričio 18 d. įvyko oficialus muzie- kūrinio – muziejaus. Jis neskaičiavo darbo valandų, jaus atidarymas. Iškilmėse dalyvavo ir kalbėjo Kauno neturėjo poilsio dienų. Net ir sekmadieniais kiekvie- miesto burmistras J. Vleišis, LR švietimo ministerijos nas Lietuvos mokytojas būdavo maloniai sutinkamas, Pradinio mokslo departamento direktorius J. Vokie- jeigu pasibelsdavo į muziejaus duris. Praėjus vos taitis, Kauno švietimo skyriaus vedėjas L. Kairiūnai- metams nuo muziejaus įkūrimo, V. Ruzgo pastango- tis, mokyklų inspektorius J. Damijonaitis, Amerikos mis muziejus jau turėjo šiuos skyrius: 1) Pedagogi- lietuvių ,,Sandaros“ įgaliotas atstovas J. Ivaškevičius, kos; 2) Negyvosios ir gyvosios gamtos, anatomijos Kauno miesto valdybos mokyklų komisijos atstovai ir fiziologijos; 3) Kraštotyros, geografijos, istorijos; Aleksandras Timinskis ir K. Volockis, Profesinės mo- 4) Matematikos; 5) Darbinio mokymo ir grafikos; 6) kytojų sąjungos nariai: A. Busilas, J. Gužys, mokyto- Rankdarbių. Jau vien muziejaus skyrių pavadinimai jų atstovai Kairiūnas ir Ruseckas bei kiti svečiai. Visi rodo gamtamokslinę kraštotyrinę linkmę. Tai buvo kalbėjusieji džiaugėsi įkurtu Pedagoginiu muziejumi būdinga ir paties V. Ruzgo pažiūroms. Nehumanitari- ir skaitykla, vadino jį kultūros židiniu, linkėjo jam pa- nį muziejaus profilį patvirtina ir prie jo veikę 2 būre- sisekimo, klestėjimo ir miesto valdžios dėmesio, ieš- liai: kraštotyros ir gamtamokslinis.

47 Vincas Ruzgas Pedagoginiame muziejuje

Vartydami V. Ruzgo atsiminimų rankraščius, tas, todėl kultūros organizatoriai rėmėsi paprasčiausiu randame, kad 1937–1940 m. veikė dar ir Egiptolo- metodu – iškilių žmonių autoritetu, jų darbų pavyz- gijos skyrius, kuriame buvo eksponuojama doc. Ma- džiu. Muziejaus veiklos kryptys buvo pačios įvairiau- rijos Rušinskaitės-Arcimavičienės deponuota Amono sios. Pirmiausia pažymėtina, kad muziejus veikė kaip Ra šokėjos, gimusios 945 m. pr. Kr., mumija, kaukės lektoriumas, kuriame paskaitas skaitė to meto žymūs ir kiti eksponatai. 1940 m. šie eksponatai perduoti visuomenės veikėjai, mokslininkai, pedagogai: Kazys saugoti M. K. Čiurlionio dailės muziejui. Grinius, J. Vileišis, Kazys Sleževičius, prof. J. Vaba- Taip pat muziejuje buvo ir gyvosios gamtos las-Gudaitis, Vaclovas Biržiška, Jonas Šliūpas, prof. kampelis, kuriame buvo auginamos retos kambarinės A. Purėnas, Vladas Lašas, Vincas Čepinskis, A. Busi- gėlės, šilkaverpiai, terariumuose – voveraitės, vėžliai, las, A. Vokietaitis, pats V. Ruzgas ir dar daug tuome- ropliai, akvariumuose – kelių rūšių žuvys ir kita. Šiuo tinio Kauno inteligentijos elito atstovų. Paskaitos bu- kampeliu labai domėjosi muziejaus lankytojai, ypač vusios labai įdomios ir populiarios. Salė visada buvo vaikai. perpildyta paskaitų lankytojų. Iš viso surengta apie Visi minėti muziejaus skyriai sugrupuoti pagal 70 paskaitų, kurių klausėsi ne tik pedagoginė, bet ir darbo ir interesų profilį, pvz., Pedagogikos ir psicho- plačioji Lietuvos visuomenė. Pedagoginio muziejaus logijos skyrių tvarkė prof. J. Vabalas-Gudaitis, Negy- penkmečio darbų ataskaitoje V. Ruzgas rašė: vosios ir gyvosios gamtos skyrių – pats V. Ruzgas, Viso labo 1926 ir 1927 m. iki lapkričio 20 d. Matematikos skyrių – A. Vokietaitis, Vaikų rankdar- buvo 30 paskaitų, kuriose dalyvavo 2227 asm.; vidu- bių skyrių – A. Busilas, Gimtosios kalbos – P. Ma- tiniškai vienoj paskaitoj dalyvaudavo apie 70 asm.; šiotas, Kraštotyros, geografijos ir istorijos – A. Vire- daugiausia atsilankė į paskaitą 257 asm.; mažiau- liūnas. Beje, visi šie garbūs žmonės už darbą negavo sia – 31. Ypač pastaruoju laiku gausiausiai lankomos jokio atlyginimo. Galime tik stebėtis ir didžiuotis, paskaitos. kad Lietuvos švietimo ir kultūros raidos istorijoje tu- Paskaitos daugiausia buvo daromos pedago- rėjome tokių atsidavusių, tiesiog pasišventusių kultū- ginėmis temomis, bet pastaruoju laiku ir šiaip po- riniam darbui žmonių. puliarių mokslinių paskaitų. Pedagogines paskaitas Muziejaus organizatoriai neapsiribojo vien daugiau lankydavo pradžios mokyklų mokytojai, muziejine veikla. Jie pastebėjo, kad visuomenė nori mokytojų seminarijų mokiniai ir studentai, o į kitas šviestis, bendrauti. Jos kultūrinis lygis buvo neaukš- paskaitas lankosi jaunuomenė, valdininkai ir tarnau-

48 Pradinių mokyklų mokytojų kursai Šiauliuose. Vincas Ruzgas sėdi pirmoje eilėje šeštas iš kairės. 1926 m. tojai. Daugiau pasisekimo turi paskaitos iš gamtos ir bų paroda. Tada Lietuvoje buvo per 130 Raudonojo šiaip temos, liečiančios kasdieninio gyvenimo klau- Kryžiaus organizacijos jaunimo būrelių, kurie jungė simus.1 4 020 narių. Pedagoginis muziejus XX a. 4 deš. tapo Dar viena muziejaus veiklos darbo forma – pa- Raudonojo Kryžiaus organizacijos jaunimo centru. rodų rengimas. V. Ruzgo iniciatyva Ugniagesių rū- Muziejus sukaupė apie 100 šią veiklą atspindinčių al- muose (1930 m. muziejus ir skaitykla buvo perkelti bumų iš viso pasaulio ir Lietuvos. vėl į kitas patalpas – Ugniagesių rūmus) buvo sureng- 1936 m. muziejuje, ir vėl nenuilstančio direkto- tos 3 užsienio šalių vaikų literatūros parodos: čekų, riaus V. Ruzgo pastangomis, surengta vadovėlių pa- latvių, rusų. Itin gausi ir įdomi buvo Čekijos vaikų roda, o 1940 m. – vaikų darželių ir mokyklų kūrybos knygų paroda. 1933 m. žurnalo „Motina ir vaikas“ (piešimo) paroda. Tais pačiais metais atidaryta vaikų 10-ajame numeryje buvo rašoma: Pedagoginio mu- darželių auklėtojų kursų darbų bei dar daug kitų pa- ziejaus vedėjas, visada pilnas gražios iniciatyvos, p. rodų. V. Ruzgas vis rūpinasi mūsų vaikų literatūros kėlimu, Minėtina muziejaus veiklos darbo forma – spau- patiekdamas kitų tautų pavyzdžius. Jau matome nebe dos apžvalgos-parodos, rengiamos kas dveji metai. pirmą suruoštą vaikų literatūros parodą ir vis randa- Parodose vykdavo leidėjų, autorių, skaitytojų susiti- me ką nors nauja, vis esame skatinami labiau rūpintis kimai, konferencijos. Tokia muziejaus veikla tarpu- savąja taip dar negausia vaikų literatūra.2 V. Ruzgui kario Lietuvos kultūriniame gyvenime – akivaizdi itin rūpėjo lietuvių vaikų literatūra. Jis skatino atsi- nauda visuomenei. gręžti į mūsų tautos istorinę senovę, o Vinco Krėvės Pedagoginiame muziejuje (tiesa, su pertrauko- asmeniškai prašė rašyti vaikų vaizduotę lavinančias ir mis) veikė vaizdinių mokymo priemonių gamybos patriotinius jausmus ugdančias knygeles. dirbtuvės. Ten vykdavo pratybos, per kurias buvo V. Ruzgo iniciatyva buvo rengiamos ir kitos gaminami herbariumai bei kitos vaizdinės mokymo įdomios bei reikšmingo turinio parodos. Pradedant priemonės gamtos mokslo pamokoms. Visų šių dar- 1924 m., muziejus kas antri metai organizuodavo bų mokytojus ir mokinius dažniausiai mokydavo pats mokytojų ir mokinių darbų parodas, kurių tikslas – V. Ruzgas. Vyresniųjų skyrių pradinių klasių mokyto- pasidalyti patirtimi. jai, konsultuojami V. Ruzgo, čia pat muziejuje vesda- 1934 m. lapkričio mėn. surengta Raudonojo vo pamokas ir laboratorinius darbus. Kryžiaus organizacijos mokytojų ir mokinių dar- Muziejus turėjo kartono, knygrišystės, medžio

49 Vinco Ruzgo memorialinio kambario fragmentas Kauno apskrities pedagoginiame muziejuje bei metalo darbų įrankių komplektus, kuriuos naudo- Suvažiavime buvo priimtas memorandumas, davo organizuodamas pradinių mokyklų mokytojams prie kurio rengimo daug prisidėjo ir V. Ruzgas. Me- trumpalaikius darbelių kursus. V. Ruzgas mielai sko- morandume vienas iš svarbiausių punktų buvo reika- lindavo įrankių komplektus mokykloms. lavimas atgaivinti Valstybės archeologijos komisijos Nenuilstančio muziejininko V. Ruzgo pastan- veiklą, išleisti paminklų apsaugos įstatymą. gomis muziejuje susiformavo nauja darbo kryptis – Iš viso to, kas buvo pasakyta, nesunku supras- mokomosios ekskursijos. Tai būdavo įdomu: pats ti, kokių plačių pažiūrų žmogus buvo V. Ruzgas. Jam V. Ruzgas su vaikais keliaudavo gamtininko keliais, rūpėjo daugelis kultūrinio gyvenimo sričių. Tačiau paskui viską apibendrindavo, aprašydavo ir išleisda- negalime neprisiminti, kad vadovaudamas muziejui vo ta tema mokomąją medžiagą, kuri taip ir vadinda- ir bibliotekai jis patyrė ir nemažai išbandymų, didelių vosi „Mokomosios ekskursijos“. Vėliau tos dalykinės išgyvenimų. Pvz., Kai burmistro pareigas ėjo Mer- gamtinės mokomosios ekskursijos išaugo į mokytojų kys, tai jo pavaduotojas pulk. Rusteika 1936 m. pa- kvalifikacijos kėlimo kursus, kurie vykdavo visoje reikalavo vieną pagrindinę salę ištuštinti ir perduoti Lietuvoje. Ekskursijos tapo pavyzdžiu kitų – geogra- miesto lombardui. Duodamas tokį parėdimą, Rustei- finių, istorinių ir kraštotyrinių, literatūrinių – ekskur- ka motyvavo tuo, kad lombardas duoda savivaldybei sijų mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursų programos pelną, o muziejus tik nuostolį3,– atsiminimuose rašė dalimi, o jau patys mokytojų kvalifikacijos kursai – V. Ruzgas. Miesto savivaldybei atsisakius remti Pe- tai garsių pedagogų J. ir A. Vokietaičių sumanymas. dagoginį muziejų ir mokytojų biblioteką, V. Ruzgas Dar vienas didelis V. Ruzgo nuopelnas kultūri- dirbo be atlyginimo. Vėliau LR švietimo ministerijos niam Lietuvos gyvenimui – būtent jo iniciatyva Pe- Pradžios mokslo departamento direktoriui ir bičiuliui dagoginiame muziejuje įvyko pirmasis Lietuvos mu- J. Vokietaičiui išrūpinus menką atlyginimą, nenuils- ziejininkų suvažiavimas. Jame dalyvavo jau žinomi tantis direktorius tęsė darbą. Mano didžiausia svajonė muziejininkai bei kraštotyrininkai: šiaulietis Peliksas buvo išsaugoti Pedagoginį muziejų nuo likvidavimo Bugailiškis, panevėžietis Jurgis Elisonas, pats V. Ruz- ir vystyti jo veiklą4,– rašė V. Ruzgas. Manau, kad tik gas, tarp svečių buvo Antanas Žmuidzinavičius, Va- kruopščiu ir reikalingu Lietuvai darbu, neišsenkan- clovas Biržiška, Aleksandras Merkelis (Antano Sme- čiomis idėjomis ir būdamas nepaprastos tolerancijos tonos adjutantas ir biografas) bei dar daug kitų žymių žmogus jis pats sau sukūrė atminties paminklą. tuometinių kultūros asmenybių. Vokiečių okupacijos metais muziejus buvo už-

50 darytas, o jo eksponatai išslapstyti. Dalis eksponatų ekspozicija. Direktoriumi ir toliau dirbo V. Ruzgas. ir visas archyvas žuvo. Po karo muziejus ilgą laiką Vartant V. Ruzgo atsiminimų rankraščius ir kitus veikė kaip metodinis kabinetas prie Kauno miesto to meto dokumentus, stebina paties V. Ruzgo ir su juo liaudies švietimo skyriaus, kuriam vadovavo tas pats dirbusių žmonių didžiulis pasišventimas kultūriniam V. Ruzgas. 1958 m. tuometinio švietimo ministro Me- ir pedagoginiam darbui. čislovo Gedvilo įsakymu Pedagoginis muziejus reor- Bėga metai, keičiasi žmonių kartos, vardai, o ganizuotas į Respublikinį pedagoginį muziejų (dirbo V. Ruzgo vardas ir šiandien su didžiausia pagarba ir 6 žmonės). Jam grąžintos dar prieš karą buvusios padėka tariamas muziejininkų, bibliotekininkų, peda- patalpos (Laisvės al. 24), įrengta pirmoji stacionari gogų. Tikėkimės, kad taip bus visada...

Nuorodos 1 Ruzgas V. K. M. S. Pedagoginio Muziejaus 5 metų darbų apys- 3 Ruzgas V. Kai aš mažas buvau, Respublikinis pedagoginis mu- kaita, 1927, p. 8. ziejus, f. 4-c, ap. 1, b. 60, p. 40–41. 2 Motina ir vaikas, 1933, nr. 10, p. 18. 4 Ten pat, p. 44.

Education in Lithuania during the Interwar Period: Vincas RuzGas – a Founder of Pedagogical Museum

Jūratė Jagminienė Pedagogical Museum of Kaunas County

The aim of the thesis is to acquaint Lithuanian pointed its director. youth, pedagogical community, museums and cul- On November 18th, 1922, Pedagogical Museum ture specialists with one of the most famous Lithu- was opened together with a library for teachers. anian educators Vincas Ruzgas (1890–1972), also to In 1923, as the library funds expanded, the Mu- honour the memory of this distinguished Lithuanian seum moved to more spacious premises in Prezidento scholar. This year we are celebrating the 120th anni- St. 2. versary of V. Ruzgas’ birth. His contribution to the In 1925, local government rented even more ap- Interwar Lithuania’s life in context of education his- propriate premises for the Pedagogical Museum and tory is great: he founded and was a long-time director the Central library reading room, located in Laisvės of the Pedagogical Museum, founded Vincas Kudirka Av. 24. At the time the Museum was also a lectur- Public Library and was its first director; he was an ing bureau, where many famous scholars were giv- author of the first Lithuanian science textbooks and ing lectures. Teachers and pupils works exhibitions was a well known public figure. were being constantly organised, visual teaching aids’ V. Ruzgas was a member of V. Kudirka’s Li- workshops took place in the Pedagogical Museum. brarians and Ethnographers Organization, Lithuanian The Museum had the necessary technical equipment, Child, Lithuanian Culture, Lithuanian Teachers Un- tool sets – for carton, bookbinding, wood, and metal- ion, and Baltic Teachers Professional Union. In some works, which were used by V. Ruzgas while organiz- cases he was also a founder and a head of these organ- ing short-term workshop courses for primary school izations. Moreover, V. Ruzgas organized pedagogical teachers. courses, wrote and published articles. In 1930, the Museum and the reading room were On January 5–15, 1922, exhibition organized again moved to another location, – the House of Fire- by Lithuanian teachers and school-children and pre- fighters. The Museum was home to the Ethnographic senting visual teaching materials took place in Kau- and Natural Science societies. nas. The exhibition was a great success and it was In 1940, the Pedagogical Museum became cen- decided to have a permanent exposition of this kind. tre for the Red Cross youth organization, teaching J. Vileišis, the burgomaster of Kaunas, signed an materials were produced and summer courses for order on opening a museum and V. Ruzgas was ap- teachers were organized in the Museum.

51 Bernardas Brazdžionis – pirmasis Maironio muziejaus vadovas

Jūratė Ivanauskienė Maironio lietuvių literatūros muziejus

Poetas Bernardas Brazdžionis muziejininkams Pasvalyje. Pasitraukus vokiečiams, parvyko mokytis svarbus ir kaip pirmasis Maironio muziejaus vadovas, į Žadeikių pradinę mokyklą, kurią baigė 1920 m. Ši šias pareigas ėjęs 1940–1944 m. Viešėdamas Lietu- mokykla 1991 m. pavadinta Bern. Brazdžionio var- voje, poetas dažnai lankydavosi muziejuje, o 1991 m. du. Į Biržų gimnaziją įstojo tik 1921 m. Savaitgaliais, birželio 17 d. svečių knygoje įrašė: Džiaugiuosi, kad švenčių grįždavo į Žadeikius. Žadeikiai – mano bran- Maironio namai ne tik muziejus, ne tik archyvas, bet gioji tėviškė, į ją dažnai parbėga mano mintys, – sakė ir literatūros sodas, kur skamba poetinis žodis. Tad Bern. Brazdžionis. po jo mirties žmona Aldona Brazdžionienė nusprendė Besimokydamas jau pirmose gimnazijos klasė- literatūrinį bei memorialinį palikimą persiųsti į Mai- se, pradėjo kurti eiles, lankė literatų būrelį. Muziejaus ronio lietuvių literatūros muziejų. rinkinyje saugomas interviu mašinraštis, skirtas poeto Tai pats didžiausias muziejaus rinkinys, kuris 50-mečiui, kuriame Bern. Brazdžionis prisimena: Ra- atskleidžia visas Bern. Brazdžionio gyvenimo ir vei- šyti pradėjau pirmosiose gimnazijos klasėse. Paska- klos sritis. tino mirtis. Sunkiai susirgus, atrodė, kad mirsiu. Per- Muziejaus veiklos archyve saugomuose doku- žvelgiau savo gyvenimą ir nusigandau – visai nieko mentuose užfiksuoti Bern. Brazdžionio – pirmojo nepadaryta. <...> Negalėdamas ligoje rašyti, ėmiau Maironio muziejaus vadovo – veiklos faktai. eiliuoti atmintinai. Grįžęs į gimnaziją, ėmiau klasės Atrodo, kad tiek daug žinojome apie Bern. rašomuosius darbus eilėmis rašyti. Lietuvių mokyto- Brazdžionį, tačiau, tyrinėjant archyvą, aiškėja naujų jas buvo toks geras ir nuolaidus, kad ne tik neparašė įdomių gyvenimo faktų, charakterio bruožų... Poeto dvejeto – dar pagyrė. Davė paskaityti aukštesniųjų gyvenimas ir veikla nėra išsamiai tyrinėti. Muzie- klasių mokytojui. Tas paskaitė aukštesnėse klasėse. jininkai, gilindamiesi į archyvalijas, tarsi iš naujo Pagarsėjau. Nežinojau, kur dėtis, kaip nejauku buvo. „dėlioja“ ir aiškinasi poeto 95-erių metų gyvenimo Bet rašyti nebemečiau, tik rašiau „slaptai“. Pradė- kelią. Rankiojame faktus, dėliojame poeto gyvenimą jau siųsti spaudai. Pirmas eilėraštis išspausdintas iš laiškų, fotografijų, dokumentų, užrašų, įvairių ran- 1924 metų „Pavasary“, tikrai pavasarį. Tais pačiais kraščių, spaudos, amžininkų prisiminimų. metais Vytės Nemunėlio slapyvardžiu „Žvaigždutės“ Daug svarbios informacijos yra Bern. Brazdžio- žurnale išspausdino pirmąjį eilėraštį vaikams, kuriuo nio redaguotame žurnale „Lietuvių dienos“ (žurnalas pradėjo savo kelią į vaikų poeziją. ėjo 1950–1991 m., Bern. Brazdžionis jį redagavo Iš pašto tarnautojo sužinojusi apie sūnaus kū- 1955–1972 m.). Deja, pasitikėti viskuo negalima. rybinius bandymus, motina vieną Kūčių vakarą pa- Juokingiausia, kad net pats redaktorius kartais „falsi- prašė Bernardą perskaityti savo eilėraštį, išspausdintą fikuodavo“ fotografijas, t. y. uždengdavo nereikalin- „Žvaigždutėje“. Išklausęs eilėraštį „Jėzau geras, Jė- gą asmenį, į jo vietą įklijuodavo iš kitos fotografijos zau šventas“, tėvas perspėjo sūnų, jog niekus raši- iškirptą reikalingą... Arba tiesiog modeliuodavo įvai- nėdamas neturėtų pamokų apleisti, o motina, radusi rias situacijas... gerą progą, pasakė norinti, kad sūnus taptų kunigu, Bern. Brazdžionis gimė 1907 m. vasario 2 d. tai galėtų ir giesmes rašyti. Rinkinyje saugomas ma- Stebeikėliuose (dabar – Pasvalio r.). Poeto tėviškėje šinraštis, kuriame poetas pasakoja tą pokalbį: <...> išlikęs tik senas ąžuolas ir jo atminimui pastatytas tėvelis jai nepritarė. Eik tu su savo kunigyste: per toli liaudies meistro J. Tamulionio koplytstulpis – Šv. Ro- reikia važiuoti mokytis, per ilgai, per daug reiktų mo- kas su šuneliu. Tiesa, 1981 m. vasarą keletas tikinčių kėti, o iš ko? Man geriau patiktų vargonininko ama- Lietuvos jaunuolių šioje vietoje buvo pastatę kryžių, tas: sėdi sau ant viškų, kunigas gieda lotyniškai, var- bet jis labai greitai buvo nugriautas ir sunaikintas. gonininkas jam atsako irgi lotyniškai. Sekmadieniais Tėvai turėjo žemės ir trobelę, tačiau Stebeikė- ir per didžiąsias šventes atgiedi, atgroji vargonais, o liuose ateities nematė, todėl 1908 m. kartu su mažu visą savaitę daryk ką nori. Pakaktų keturių gimnazi- sūneliu Bernardu išvažiavo į Ameriką laimės ieškoti. jos klasių. Grįžo 1914 m., prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. Galbūt tėvai buvo pastebėję sūnaus gabumus Mokyklą Bern. Brazdžionis pradėjo lankyti muzikai, nes, besimokydamas gimnazijoje, vėliau –

52 universitete, jis pūsdavo skudučius, mokėjo groti lūpine armonikėle. Vaikaitė Dalytė Lovett patikino, kad ir gyvendamas Kalifornijoje pagrodavęs lūpine armonikėle. 1929 m. Bern. Brazdžionis baigė Biržų gimnazi- ją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kurį baigė 1934 m. pavasarį, ir nuo tada dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą įvairiuose kursuose ir mokyklose. Tų pačių metų sausio 10-ąją vedė savo išrinktąją Aldoną Sta- nionytę. 1939 m. karo nuojauta lydėjo Lietuvą, tačiau Brazdžioniai nusipirko namus Kaune, Tvirtovės al. (dabar – Taikos pr.). Atrodė, laimė juos aplankė pačiu laiku – jau augo 2 sūnūs, šeima buvo darni, Bernar- das tapo Lietuvių rašytojų draugijos nariu, o 1939 m. išleistas eilėraščių rinkinys „Kunigaikščių miestas“ buvo apdovanotas Valstybine literatūros premija. 1940 m. kovo 1-ąją Bern. Brazdžionis paskirtas vadovauti Maironio muziejui Kaune, kovo 4-ąją, Šv. Kazimiero dieną, Vilniaus universiteto salėje jam įteikta Valstybinė literatūros premija. Pirmaisiais Bern. Brazdžionio darbo metais buvo patvirtintas Muziejaus statutas, kuriame numatyta plėsti muziejaus veiklą, t. y. rinkti ir kitų rašytojų medžiagą: Prie Maironio Muziejaus gali būti organizuojami ir kitų jo amžininkų rašytojų skyriai.1 Šis Muziejaus statuto punktas nulėmė muziejaus ateitį. Tačiau sovietų okupacija džiaugsmą prislopino. Bern. Brazdžionis (dešinėje) su Maironio literatūros Slėgė pirmoji trėmimų banga, namuose buvo atlikta muziejaus konservatoriumi Petru Rimkūnu 1943 m. krata, Brazdžioniai žinojo, jog yra sekami. Kaune, savo namų sodelyje O kitą vasarą vėl nauja – vokiečių – okupacija. Muziejuje buvo 3 darbuotojai, kartu su Bern. Braz- religinės ir antitarybinės poezijos kūrėjas, turėjo au- džioniu konservatoriumi dirbo žurnalistas, rašytojas toritetą, todėl muziejus buvo išsaugotas. Petras Rimkūnas. Sunkūs buvo Bern. Brazdžioniui Muziejaus veiklos archyve saugomuose doku- šie darbo metai, labai pravertė dar pradžios moky- mentuose užfiksuota, jog 1942 m. Bern. Brazdžionis kloje išmokta vokiečių kalba. Muziejus veikė, reikėjo rūpinosi Maironio 10-ųjų mirties ir 80-ųjų gimimo rūpintis esamais eksponatais, rinkti naujus, priimti metinių paroda ir sudarė išlaidų sąmatą, kurios suma lankytojus… Taip pat reikėjo vykdyti įvairius oku- buvo 3 500 RM. pacinės valdžios duotus nurodymus: rašyti etiketes Bern. Brazdžionio rinkinyje saugomi 2 darbo vokiečių kalba, rinkti aukas ir kita. Daugybę laiko Maironio literatūros muziejuje pažymėjimai, išduoti atimdavo rūpinimasis darbuotojų buitimi, maisto kor- 1942 m., kuriuos buvęs muziejaus vadovas išsivežė telėmis, algų išmokėjimu, pranešimai Mokslų akade- besitraukdamas iš Lietuvos ir išsaugojo visose trem- mijai apie algų gavimą, „pakvitavimų“ siuntinėjimas. ties kelionėse. Dažniausiai susirašinėta vokiečių arba vokiečių ir Prieš pasitraukiant į Vakarus, Maironio namai lietuvių kalbomis. Karo metais muziejui buvo iškilę buvo paskutinė vieta, kurioje glaudėsi Brazdžionių įvairių grėsmių: 1941 m. liepos 4 d. Bern. Brazdžio- šeima. Gyvendamas Amerikoje, 1976 m. Bern. Braz- nis ir vokiečių, ir lietuvių kalbomis rašė Kauno mies- džionis laiške Maironio dukterėčiai rašytojai Danu- to komendantui, prašydamas padėti gauti iš Feld- tei Lipčiūtei-Augienei rašė: Šiek tiek pridėjęs pirštus komendanto pažymėjimą, kad vokiečių kariuomenė prie Maironio muziejaus tvarkymo, vėliau visą laiką Literatūros Muziejaus patalpų neužimtų karo rei- labai ėmiau į širdį įvairius dalykus ir faktus, susiju- kalams. Visi esantieji Muziejuje daiktai, pavyzdžiui, sius su Maironio palikimu.3 Maironio, Vaižganto buto apstatymas ir kit., kaip eks- Maironį, jo kūrybą visuomet vertino ypatingai. ponatai kasdieniam vartojimui negalimi, o kitur juos Los Andžele, Bern. Brazdžionio darbo kambary- iškelti taip pat neįmanoma2. Bern. Brazdžionis, kaip je, priešais darbo stalą, ant sienos kabėjo Maironio

53 Bern. Brazdžionio raštas Kauno miesto komendantui. 1941 m. liepos 4 d. portretas, papuoštas laurų šaka. Maironis! Tas vienas visur pasirašinėja Bern. Brazdžionis, tai yra tarsi jo žodis talpina save poetą – Dainių, Lietuvos laisvės literatūrinis pseudonimas: <...> niekur nesu pasira- šauklį – pranašą, skaidriausios lietuvių lyrikos kūrė- šinėjęs vardo tik viena raide B. dėl kelių priežasčių. ją, vienintelio lietuvių epo (poemų) autorių, Tėvynės Visų pirma viena B. prieš pavardę <...> man atrodė meilės bardą, Lietuvių tautos istorijos išreiškėją po- kažkaip neestetiškai; antra, nenorėjau, kad skaityto- ezijoje, lietuvių kalbos grožio eilėraštyje puoselėtoją, jas spėliotų, ar tas B yra Broniaus, ar Balio, ar Be- visuose tautos vergijos metuose vilties, ištvermės ir nedikto ar kokio Barabo inicialas <...>. Pagaliau – laimėjimo vaivorykštę4, – tarsi giesmė skamba jau gy- vienoks ar kitoks vardo ir pavardės rašymas sudaro venant Amerikoje Bern. Brazdžionio parašyti žodžiai nekeistiną rašytojo pseudonimą <...>.5 apie Maironį. Taip pat užsimena ir apie pakitusį savo parašą: 1989 m. Bern. Brazdžionis su turistų grupe at- Įdomu būtų dar pora žodžių pridėti dėl parašo cha- vyko į Lietuvą. Kelionėje jį lydėjo žmona Aldona, rakterio ir evoliucijos. Kaip matome, anų metų doku- dukra Saulė ir vaikaitė Dalytė. Tai buvo didysis poeto mente pavardė baigiama su linija, parašą pratęsiančia triumfas. Lankėsi ir Maironio muziejuje, domėjosi <...> gi dabar jau kuris laikas pasirašinėju baigda- ekspozicijomis, parodomis, veikla. mas su užlaužta atgal linija <...>. Anksčiau dar buvo Nuo to laiko beveik kiekvienais metais Braz- mostas į tolį, į ateitį, o pastaraisiais, senatvės metais, džioniai grįždavo į Lietuvą, gyveno savo namelyje tas mostas jau tramdomas, jau žvilgsnis užlaužiamas Kaune. Grįžęs visuomet užsukdavo į Maironio lie- į dabartį ir gal net į praeitį.6 Bern. Brazdžionio mi- tuvių literatūros muziejų, nesibodėjo duoti patarimų. nimas anų metų dokumentas – tai pirmoji muziejaus Paskutinį kartą Lietuvoje lankėsi 2001 m. vasarą. lankytojų knyga, kurioje yra paties poeto įrašas apie Muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė rašy- jo apsilankymą muziejuje 1937 m. birželio 24 d., t. y. davo Bern. Brazdžioniui naujienas apie muziejų, jo praėjus vieneriems metams nuo muziejaus atidarymo. veiklą. Poetas noriai atsakydavo, patardavo ir perduo- Bern. Brazdžionis buvo darbui, literatūriniams davo savo pastabas dėl to, kas jam nepatiko. 1996 m. ir kūrybiniams reikalams atsidavęs žmogus. Pirmiau- birželio 26 d. rašo, jog gavo kvietimą, adresuotą siai reikėtų paminėti jo begalinį rūpestį Maironio rei- B. Brazdžioniui, į muziejaus 60-mečio šventę, ir pa- kalais: rūpinosi atminimo tinkamu įamžinimu, Mai- aiškina, kodėl nenori tokio vardo trumpinimo. Mat jis ronio antkapio užrašo pakeitimu, „Pavasario balsų“

54 Bern. Brazdžionio darbo Maironio literatūros muziejuje pažymėjimai, išduoti 1942 m. Vilniuje leidimais, išvertė ir išleido Maironio poemą „Nuo bombarduota spaustuvė ir visas „Pavasario Balsų“ Birutės kalno“. rinkinys. Liko tik korektūrų lapeliai.8 Maironiui skirta ypatinga vieta ir bibliotekoje – Bern. Brazdžionis rūpestingai skaičiavo ir tikri- išlikusi 51 šio autoriaus knyga, 16 „Pavasario balsų“ no „Pavasario balsų“ laidas: beveik į kiekvieną knygą laidų. Ypač reta septintoji, išleista 1941 m. Lietu- įdėti mašinraščio lapeliai su trumpu tos laidos aprašu. voje. Bern. Brazdžionis teigia: VII laida. Bolševikų Apie 1947 m. Valstybinės grožinės literatūros leidy- cenzūra spausdinti neleido. Atspausta ir įrišta tik klos išleistą laidą išreiškė nuomonę: Tai labiausiai 10 egzempliorių.7 Dar įdomesnė yra dvyliktoji, su- suniokota „Pavasario balsų“ laida.9 Pačiose kny- trumpinta laida. Apie ją Bern. Brazdžionis rašė: XII gose Bern. Brazdžionis rašė pastabas, lygino įvairias laida – 1944 metais. Iš vokiečių valdžios gautas lei- laidas, pažymėdamas praleistas ar pakeistas strofas, dimas išleisti kariams. Bombarduojant Weimarą, su- žodžius, kablelius.

55 Bern. Brazdžionis archyvą kaupė, tvarkė ir ver- maldos šeimos ir viešoms pamaldoms“12 ir „Iškilmin- tino kaip tikras muziejininkas: dauguma laiškų yra gos žydų maldos visuomeninėse pamaldose ir žydų tvarkingai sugrupuoti, rankraščiai sudėti į aplankus, maldos namuose Vienoje ir keliolikoje kitų parapijų dažnai išsaugotos jo rašytų laiškų ne tik kopijos, bet / Su vokišku J. N. Mannheimerio vertimu“13 (pažodi- ir juodraščiai. Todėl rinkinyje yra daug ypatingai niai pavadinimų vertimai). vertingos medžiagos, retų knygų, netgi bibliografinių Bibliotekoje yra 32 maldynai. Ypač vertingos retenybių. Tai jau minėti du „Pavasario balsų“ leidi- vyskupo Motiejaus Valančiaus kantičkos14. mai, seniausios memorialinės bibliotekos knygos – Savo knygas žymėjo ekslibrisais ir specialiu Fridricho Šilerio „Raštų“ vokiečių kalba I tomas, spaudu su monograma. išleistas 1877 m. Štutgarte ir Leipcige10, ir Johano Bern. Brazdžionis pats planavo, kad ateityje jo H. Ingramo knyga „Edgaras Alanas Po“, išleista archyvas patektų į muziejų, tačiau rinkinyje yra daug 1880 m. Londone11. F. Šilerio raštus Bern. Brazdžio- netikėtumų. niui padovanojo Elena (Alė Rūta) ir Edmundas Ar- Dažnai Bern. Brazdžionį parašyti eiles įkvėpda- bai. Knygoje yra jų dedikacija: Su širdingais linkėji- vo kito autoriaus eilėraštis ar mintis. Tų posmų yra mais Poetui / Bernardui Brazdžioniui / savo buvimu įvairių: rimtų, skaudžių, šmaikščių, kartais net sar- pasauly / mums žiemas pavertusiam pavasariais, / kastiškų… Vieni parašyti ant atskirų lapelių, kiti – ūkanas – vilties ir grožio saule. / Alė ir Edmundas / tiesiog knygose. 1963 m. vasario 2 d. / Poeto B. Gimimo Diena. / Los Nustebino Stasio Anglickio knygoje „Suvirpa Angeles, Calif. žemės pilnatis“15 rastas Bern. Brazdžionio rankraštis. Yra dvi vertingos dvikalbės religinės knygos vo- Taip Bern. Brazdžionis perkūrė S. Anglickio eilėraštį kiečių ir žydų kalbomis. Tai „Maldų knyga: vokiečių (beje, tai ne vienintelis perkurtas šio poeto eilėraštis):

Kai moteris graži, daiktai švelnėja Jei moteris graži, daiktai supranta Ir groti ima paslėptu balsu – – Tuoj savo paskirtį, ir ima skrist Staiga kaip susitarę pagražėja. Nuo klubų – kelnės, pirštinės – nuo rankų Ir akys sužiba – visų, visų! Ir nuo krūtinės viskas švyst – švyst – švyst!..

Diena įgauna grakštų skrydį, Kamzelkos, bliuskos, tartum gulbės lekia, Patrauklų skambesį įgauna kambarys. Paklodės, antklodės juos vejas iš paskos, Net gėlės gaudo lapų krytėm Bet užsimerkiu – dar įlėks į akį Jos žavesį, kad nepaspruktų pro duris. Per gražią moterį – nebėr tvarkos!

Jei moteris graži, daiktai supranta Jei moteris kaip ragana surūgus, Tuoj savo paskirtį visai kitaip – Jei visos kūno dalys apsuptos raukšlių, Ir kėdės, ir stalai tarytum skrenda, Dantys grėbliniai, pilvas – centrifūgas Sakytum, kelia juos lengvi sparnai. Ir kitos dalys – linijų kuklių –

Paklodės, antklodės lyg gulbės lekia. Daiktai supranta paskirtį ir dengia Vibruoja baltas pūkas baltumu. Kiekvieną defektą bent triguba danga, O lėkščių spalvos – lyg margų plaštakių, O ir pati – vaizduot dorybę stengias Pakilusių nuo saulės šildančių delnų. Ir nesirodo ji net sau nuoga... Stasys Anglickis Bern. Brazdžionis

Įdomi vieno eksponato istorija: tarp parkeliavu- paties formato, kaip ir šukos.) sių eksponatų Bern. Brazdžionio lagamine buvo dide- Tais pačiais metais Aldonos ir Bernardo Braz- lės 38 cm ilgio ir beveik 8 cm pločio šukos. Atrodė, džionių, Elenos ir Juozo Kojelių bei Elenos ir Edmun- jos negalėtų būti susijusios su poetu ar jo gyvenimu. do Arbų šeimos buvo parengusios bendrą šmaikštų Tačiau, tyrinėdami archyvą, rašytojo Antano Gustai- kvietimą Antanui ir Aleksandrai Gustaičiams atvykti čio 1974 m. gruodžio 8 d. sveikinime Brazdžionių pasisvečiuoti pas Brazdžionius Vistoje. Kvietimą pie- įsikūrimo Vistoje proga radome eilutes: šė architektas E. Arbas, posmus parašė Bern. Braz- Lai Jum švies skliautai žvaigždėti, džionis. Mėnesėlis pro šakas, Gustaičiai atvykti negalėjo, todėl gruodžio mėn. Ir dar drįstame pridėti atsiuntė jau minėtą sveikinimą ir šukas būsimoms ož- Būsimom ožkom šukas.16 (Sveikinimas yra tokio koms prižiūrėti.

56 O jau kitų metų pavasarį, balandžio 26 d., laiške posmai. A. Gustaičiui Bern. Brazdžionis rašė: Bern. Brazdžionis nuo mažens turėjo gabumų Sodas užveistas, gaila, kad pro avižas vos me- dailei – jis gražiai piešė. Galbūt todėl jo namuose Los delių viršūnės tekyšo, tačiau avižos, kaip vienmetis Andžele buvo tiek daug dailės kūrinių. augalas, bus tuojau nupjautos, ir sodas iškils (už pen- Jo vaikystės bičiulis Aleksas Kuprys 1989 m. kių ar dešimties) visoje savo didybėje. Gi judviem su gegužės 27 d. laiške rašė: Gal atsimeni, už vandens Aleksandra prieiti prie mūsų namelio prapjausime malūno, gražaus tvenkinio, tris tiltus praėjus, po de- taką, padėsime cementinių plytelių, kad į ražienas šinę keliuku į Stačiūnus pasukus, gyveno Kuprių šei- nenusibraižytumėt lakierkų. Tat ruoškitės kelionei be ma. Aš iš tų septynių sūnų – vidurinis Aleksas. Yra čia baimės. Nei ožkų, nei žąsų gal dar iki to meto neturė- ir Povilas [dailininkas Povilas Kuprys – aut. past.]. sime, tat ir jūsų miestiškų jausmų nebus kas užgauna. Labai dažnai atbėgdavau Tavo gražių piešinių, brėži- Namelis turi stogą, grindis, langus ir duris, būsite nių pažiūrėti.18 apginti nuo saulės dieną, nuo rasos naktį, nuo vėjų Vieną šmaikščiai aprašytą piešinį išsivežė iš bet kuriuo laiku ir nuo lietaus, jei toks stebuklas iš- Lietuvos 1944 m. Piešinio apačioje yra užrašas: Da- tiktų liepos mėnesyje Kalifornijoje. Tame kaimelyje, liuko [jaunesniojo sūnaus – aut. past.] dalykėliai / Jo be Čibų, yra jau ir daugiau lietuvių, kurių anuomet priežiūroj piešti tėvuko piešinėliai. nebuvo, tat nuobodžiauti neteks. Pro šalį teka upe- Iš nedidelio Brazdžionių namelio Kalifornijoje į lis, bet jis tuščias sausas, be vandens, yra krūmų, bet muziejų parkeliavo įvairių meno kūrinių, tarp jų Vy- ne ant mūsų žemės, yra kurmių, bet po žeme. Tačiau tauto Kasiulio, Viktoro Petravičiaus, Kazio Šimonio, jei norėsite griešną kūną nuplauti, už 10 mylių <...> Petro Rauduvės, Domicelės Tarabildienės, Antano rasime ežerėlį arba okeaną. Midaus prisunksime iš Kučo, Jono Rimšos ir kitų autorių darbai. Netikėtai varnalėšų ir dagių stiebų, bulvių, burokų ir pupelių voke tarp laiškų rasti du J. Rimšos piešiniai. priaugs savo, tat laiką gražiai galėsime praleisti, pri- Bern. Brazdžionio darbai, skirti Lietuvai ir Die- simindami jaunystę ir jos negrįžtančius malonumus vui, buvo įvertinti: Kauno ir Pasvalio miestų garbės beigi tėvynainišką dirvoną. pilietis, Vytauto Didžiojo universiteto literatūrolo- Kad nepaklystumėt šiame dideliame kaime, ne- gijos garbės daktaras, buvo apdovanotas Didžiojo trukus atsiųsiu planą, kuriame bus pažymėti kaimynai Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinu, lietuviai ir takai į jų (ir į mūsų) sodybas.17 Šaulių žvaigžde, Šv. Grigaliaus Didžiojo Riterių Ko- Ir išties labai greitai Bern. Brazdžionis pats su- mandieriaus ordinu bei Popiežiaus Jono Pauliaus II darė ir Gustaičiams į Bostoną išsiuntė „žemėlapį“, medaliu ,,PRO ECCLESIA ET PONTIFICE“ (iš lo- pavadintą ,,VISTOJ GYVENANČIŲ LIETUVIŲ tynų k. ‘Už bažnyčią ir popiežių’). SITUACINIS PLANAS“, kuriame buvo priklijuota Apdovanojimai, jų skyrimo dokumentai taip pat įvairiausių linksmų spaudos iškarpų bei paties poeto saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Nuorodos 1 Maironio muziejaus statutas, Maironio lietuvių literatūros mu- nions, London, 1880, Vol. 1, BBR 3919. ziejaus archyvas (toliau – MLLM), f. 1, ap. 1, sg. vnt. Nr. 3. 12 Andachtsbuch: deutsche gebete zur häuslichen und öffentli- 2 1941 m. liepos 4 d. Bern. Brazdžionio raštas Kauno miesto chen Andacht, Wien, 1904, BBR 4732. komendantui, MLLM, f. 2, ap. 1, sg. vnt. Nr. 3. 13 Festgebete der Israeliten nach der gottesdienstlichen Ordnung 3 1976 m. Bern. Brazdžionio laiškas D. Lipčiūtei-Augienei, im israelitischen Bethause zu wien und mehreren anderen ge- Maironio lietuvių literatūros muziejaus Bernardo Brazdžionio meinden, mit einer deutschen Uebersetzung von J. N. Mann- rinkinys (toliau – BBR), p. 1062. heimer, Wien, 1913, BBR 4734. 4 Bern. Brazdžionio rankraštis, BBR. 14 Knyga giesmių arba Kanticzkos: Senej par Motiejų Valanc- 5 1996 m. birželio 26 d. Bern. Brazdžionio laiškas A. Ruseckai- zauski Žemaiczių Vyskupa parveizėta yr iszduota, Tilžė, 1919, tei, A. Ruseckaitės asmeninis archyvas. BBR 5179. 6 Ten pat. 15 Anglickis S. Suvirpa žemės pilnatis, Vilnius, 1975, BBR 191. 7 Maironis. Pavasario balsai, 1941, BBR 1550. 16 1974 m. gruodžio 8 d. A. Gustaičio sveikinimas Bern. Braz- 8 Maironis. Pavasario balsai, 1944, BBR 1553. džioniui, BBR 6864. 9 Maironis. Pavasario balsai, 1947, BBR 1555. 17 1975 m. balandžio 26 d. Bern. Brazdžionio laiškas A. Gustai- 10 Schillers Werke, Stuttgart und Leipzig, 1877, 1 Band, BBR čiui, BBR P3020. 3702. 18 1989 m. gegužės 27 d. A. Kuprio laiškas Bern. Brazdžioniui, 11 John H. Ingram. Edgar Allan Poe: His Life, Letters, and Opi- BBR P3937.

57 Bernardas Brazdžionis – the first leader of Maironis museum

Jūratė Ivanauskienė Maironis Lithuanian Literature Museum

Bernardas Brazdžionis – a poet, editor, journal- ings, art works, audio and video records came from ist, pedagogue, translator and literary critic – was Brazdžionis house in Los Angeles to Lithuania. born on February 2, 1907, in Stebeikėliai (now – Pas- While living in exile, Bern. Brazdžionis has valys region). In 1940, he became head of Maironis been collecting, handling and treating his archives Museum in Kaunas. Before poet’s retreat to the West as if he was a real employee of museum. Therefore, in 1944, the house of Maironis was the last place poet’s collection is very interesting: it is rich not only where Brazdžionis family lived. with precious exhibits, unique rare books, works of After Bernardas Brazdžionis death, his literary art, but also with lots of surprises, personal belong- and memorial heritage was sent by his relatives to ings, reflecting Bern. Brazdžionis’ personality. the Maironis Lithuanian Literature Museum. Poet’s This is the biggest collection in the Museum, manuscripts, letters, documents, photos, memorial revealing Bernardas Brazdžionis as a person, a poet, library with books and periodicals, memorial belong- and a loving husband.

58 Žvilgsnis į Teatro muziejaus pradžią: Unės Babickaitės-Graičiūnienės kolekcija ir jos reikšmė dabartiniams rinkiniams Regina Lopienė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus

Teatro muziejaus kūrimas kreipėsi į to meto inteligentiją kvietimu „Apie Teatro muziejaus reikalą kaip tautiškos kultūros išlikimą“ Tarpukario Lietuvoje viskas kūrėsi iš naujo: (,,Lietuva“, 1926, nr. 12). įvairios įstaigos, universitetai, teatrai. Teatro muzie- Ar įvykdėme šių šviesių asmenybių sumanymą? jaus kūrimo idėja brendo nuo 1920 m. Tuomet Lietu- Drąsiai galima sakyti – taip. vių meno kūrėjų draugija steigiamajame biuletenyje Kai lietuvių teatro istorijos archyvas buvo kau- pabrėžė būtinybę ne tik sukurti nacionalinį profesi- piamas prie Vytauto Didžiojo universiteto Humani- onalųjį teatrą, bet ir kaupti jo istorijos dokumentus. tarinių mokslų fakulteto, analogišką teatro medžiagą Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai, ra- rinko ir Kauno Valstybės teatras. šytojai ir dramaturgai Balys Sruoga ir Vincas Krėvė- Vienas iš gausiausių rinkinių buvo pradėtas Mickevičius suprato, kad istorija grindžiama ne tik rinkti lietuvių draugijų dalyvės, aktorės bei režisie- faktais ir šaltiniais, bet ir materialiais liudytojais – na- rės Unės Babickaitės-Graičiūnienės iniciatyva. Iš cionalinėmis, meno vertybėmis. Jų kaupimas, saugo- jos laiško, rašyto 1926 m. vasario 23 d. sutuoktiniui jimas, kolekcijų sudarymas – tarsi tiltas tarp dabarties Vytautui Andriui Graičiūnui į Ameriką: Brangus My- ir praeities. limas mano vyre! <...> Pamažėli čia viskas eina, o Teatro muziejaus įkūrėjai B. Sruoga ir V. Krėvė pastūmėti (dėl darbo) aš pati nenoriu. Einu kasdien

Laikraščio ,,Lietuva“ (1926, nr. 60) fragmentas. Fot. Vytautas Širvinskas

59 Muziejaus eksponatai – baleto artisčių Liubovės Jegorovos ir Matildos Kšesinskos bateliai su autografais. Fot. Vytautas Širvinskas svečiuos pietų ir vis sakausi, kad atvažiavau laikinai. rolėse, – lygiai Tavo vienos, lygiai tos trupės ir pjesės, Vakar buvau pietų pas Teatro direktorį Liudą Girą. kur vaidini. Jei galėtum tokią medžiagą prisiųsti iš Jis pavedė mano naudojimui Direkcijos ložą teatre, praeities, būtų geras daiktas: būsimas teatro istorikas bet užprašė įduoti jam daug fotografijų, biografijos teminės geru žodžiu ir darbą, ir tvarkingumą. Širdin- žinių apie save į teatro archyvą (gastroliuoti nepa- gai sveikinu su pasisekimu. B. Sruoga.2 kvietė dar).1 Vėlesnis susirašinėjimas atskleidžia šios ener- Toliau skaitant U. Babickaitės-Graičiūnienės gingos asmenybės – Unės Baye, kaip ją „pakrikštijo“ laiškus, galima atsekti, kad ir B. Sruoga ją ragino rink- pats B. Sruoga dar Peterburgo laikais, – tolesnį mu- ti muziejui medžiagą: Gerai, kad persiuntei medžiagą ziejaus rinkinio formavimą. apie save. Nors man ir labai jos gaila, bet ją turėsiu Iš laiško B. Sruogai: Paryžius, 1932 m. balan- atiduoti į Teatro Muziejų, kuris man tenka organizuo- džio 24 d. Pernai siunčiau keletą senovinių progra- ti. <...> Būtų gera, kad ir ateity medžiagą apie save mų lietuviškų spektaklių ir dvi knygas, kažin ar esi į Muziejų atsiųstum. Be laikraštinių iškarpų – svarbu jas gavęs? Beje, man rodos, kad teatro muziejui būtų dar man afišos, programos, nuotraukos su kostiumais labai pravartu reliktai didžiųjų pasaulio artistų,

60 pvz., balerinų batukai (aš kalbėjau su Kšesinskaja ir tyvų, muzikinių teatrų, filharmonijų rinkiniai. Vertin- A. Pavlovos vyru – jie mielai duotų muziejui). Para- gi Juozo Naujalio, Konstantino Galkausko, Mykolo šyk įgaliojimą.3 Įgaliojimą B. Sruoga parūpino, o tų Bukšos, K. Petrausko, Jadvygos Jovaišaitės, Olgos pat metų raštu Teatro muziejaus vedėjas B. Sruoga ir Dubeneckienės, Juozo Mažeikos ir kitų asmeniniai muziejaus konservatorius Henrikas Radauskas padė- rinkiniai. Įdomi retų XVII–XIX a. muzikos instru- kojo U. Babickaitei-Graičiūnienei už surinktus Teatro mentų, muzikinių mechaninių dėžučių (simfonionų, muziejui eksponatus. pianolų), pagamintų J. H. Cimmermano firmoje, ko- 1936 m. Teatro muziejus iš universiteto buvo lekcija. Yra fortepijonų, pianinų, pagamintų ne tik perkeltas į Valstybės teatrą ir veikė visuomeniniais Europoje, bet ir pačiame Vilniuje. Saugomi lietuvių pagrindais. Talkinant Muziejaus tarybai, juo rūpintis liaudies instrumentai, įdomus smuikų rinkinys. pavesta aktoriui Stasiui Pilkai. Valstybės teatre jis or- Su teatru, kinu ir muzika glaudžiai susiję Dai- ganizavo pirmąsias parodas, skirtas Kipro Petrausko lės skyriaus eksponatai. Reikšmingiausią dalį sudaro kūrybai, poeto Aleksandro Puškino veikalų pastaty- XX a. lietuvių scenografų kūrybinė, biografinė me- mams Lietuvoje. džiaga. Tai kostiumų, dekoracijų maketai, personažų Šiuo laikotarpiu eksponatus imta kaupti ir tvar- kostiumai, lėlės, dailės kūriniai, memorialiniai daik- kyti žymiai aktyviau. Kiekvienam aktoriui, reži- tai. Žymiausi rinkiniai – Mstislavo Dobužinskio, Liu- sieriui buvo sudaromos atskiros bylos. Spektakliai do Truikio, Reginos Songailaitės, Stasio Ušinsko, Vy- buvo nuolat fotografuojami, renkamos recenzijos, tauto Palaimos, Adomo Galdiko, Vlado ir Barboros programos, straipsniai, superkami dailininkų darbai. Didžiokų ir daugelio kitų dailininkų darbai. 1940 m. jau buvo apie 40 tūkst. eksponatų. Vėliau Kino skyrius įkurtas 1992 m., nors kino istori- karo ir pokario metų suirutė muziejaus gyvavimą jos medžiaga buvo kaupiama ir anksčiau. Fonduose sutrikdė, daug eksponatų pražuvo. Muziejinį darbą galima rasti ikikarinio laikotarpio ir ikonografinės, atgaivino 1947 m. įkurta Lietuvos teatro draugija. dokumentinės medžiagos, ir kino technikos. Ypač Archyvo kaupimu rūpinosi jos pirmininkai Borisas atraktyvus Stepono Uzdono palikimas, kuriame 10 Dauguvietis, Juozas Grybauskas, paskui – Scenos kino kamerų, unikalus filmų kopijavimo aparatas, veteranų sekcija (1961). Nusprendus atkurti Teatro ir projektoriai. Didelę dalį eksponatų padovanojo Lietu- muzikos muziejų, surinkta medžiaga buvo perduota vos kino studija. Tai plakatai, kadrai iš filmų, kostiu- Lietuvos dailės muziejaus žinion. 1965 m. Vilniuje, mai, įrašymo ir atkūrimo aparatūra. Prie šio skyriaus Trakų g. 2, grafų Umiastovskių rūmuose, buvo atida- glaudžiami ir spalvingi animacijos rinkiniai nuo pat ryta pirmoji šio muziejaus, kaip Lietuvos dailės mu- pirmojo dailininko S. Ušinsko darbų iki jaunųjų meis- ziejaus Teatro ir muzikos padalinio, nuolatinė ekspo- trų, kuriančių animacinius filmus iki šiol. zicija (veikė iki 1972). Nuo 1992 m. muziejus tapo savarankišku Lietu- Unės Babickaitės-Graičiūnienės palikimas vos teatro, muzikos ir kino muziejumi su 6 skyriais – Teatro, Muzikos, Kino, Dailės, Eksponatų apskaitos Jau beveik nebeliko žmonių, mačiusių Unę Baye ir apsaugos, Lankytojų aptarnavimo ir biblioteka. scenoje. Nėra nei vaizdo, nei garso įrašų, tik viena 1996 m. muziejus persikėlė į Mažuosius Radvi- kita nuotrauka, afiša, recenzija. Bet kai kas dar pri- lų rūmus, Vilniaus g. 41. Į fondus surinkta 360 tūkst. simena balsą. Tai buvo bene svarbiausias jos ma- eksponatų. Šiuose rūmuose veikia nuolatinė ekspozi- gijos elementas – tiek scenoje, tiek gyvenime. <...> cija, ilgalaikės ir laikinos parodos, vyksta edukacinės Rabindranathas Tagorė gėrėjosi ja angliškai skaitant programos ir įvairūs renginiai. „Gitandžali“, klausinėjo iš kokios ji šalies...4, – taip Teatro skyriuje sukaupti eksponatai iki šiol su- U. Babickaitę apibūdina Linas Broga. daro didžiausią muziejaus rinkinių dalį. Vertingi as- U. Babickaitė gimė 1897 m. gegužės 1 d. Lau- meniniai B. Dauguviečio, Konstantino Glinskio, An- kminiškiuose, Panevėžio apskr. Dar mokykloje de- tano Sutkaus, Teofilės Vaičiūnienės, Juozo Miltinio, klamavo, vaidino. 1913 m., po gimnazijos baigimo, Laimono Noreikos ir kitų aktorių rinkiniai. Seniausias išvyko į Peterburgą. Dirbdama mokėsi Imperatoriš- eksponatas – 1687 m. Vilniaus Mokyklinio teatro pa- kojoje konservatorijoje, B. Pollako muzikos, dramos negirika „Olgerdus Magnus Dux Lithuaniae“. Įdo- ir operos kursuose (1914–1918). Tuo pat metu vaidi- mios spalvingos Mažosios Lietuvos lietuvių draugi- no lietuvių mėgėjų teatro spektakliuose. Juose suti- jos 1895–1914 m. programėlės. Labai gausi Vilniaus ko Paulių Galaunę, B. Sruogą, Zuzaną Arlauskaitę ir miesto teatro 1811–1924 m. afišų kolekcija, atspindin- kitus žymius kultūros veikėjus. 1918–1919 m. buvo ti įvairų jo repertuarą, to meto pramogas ir laisvalaikį. Kauno Dainos bei scenos mylėtojų draugijos narė, Muzikos skyriaus fondus sudaro muzikos ins- organizavo Pirmąją lietuvių artistų kuopą. 1919 m. trumentai, fonoteka, asmeniniai bei muzikos kolek- išvyko į Ameriką, kur lietuvių kolonijose vaidino, re-

61 keliomis kalbomis – rusų, lenkų, anglų, prancūzų). Ji kaupė gražius daiktus, meno kūrinius, juos įsi- gydavo antikvariatuose, aukcionuose, kad galėtų ne tik papuošti savo gyvenamąjį būstą, bet ir kam nors padovanoti. Jau grįžusi iš tremties, rengėsi sutvarkyti ir palikti visa tai muziejui. Unė Babickaitė-Graičiūnienė daug metų rinko knygas ir eksponatus Lietuvos teatro muziejui. Tai buvo vienas jos gyvenimo tikslų. Represijų metais daug kas žuvo. Grįžusi iš Gulago, ką dar galėjo, su- sivežė į savo būstą ir palėpes. Anksčiau girdėtas pa- vedimas šį ,,Lietuvos turtą“ globoti man [L. Brogai – aut. past.] atrodė tik žodžių žaismas, o po mirties virto realybe...5 Jos surinkta teatrinė medžiaga atskleidžia iki profesionalaus teatro atsiradimo ir tolesnį teatro istorijos vystymąsi ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje bei JAV. Asmeninę biblioteką sudaro 2 200 vnt. knygų, dauguma su jos ekslibrisais, 60 vnt. plokštelių. Ypa- tinga dailės kūrinių kolekcija (91 vnt.). Daugiausia juos įsigijo Lietuvoje, nes pažinojo, bendravo su daugeliu lietuvių dailininkų: Kajetonu Šklėriumi, Ado- mu Varnu, Viktoru Petravičiumi, Vytautu Kasiuliu, Antanu Žmuidzinavičiumi, Kaziu Šimoniu, Vytautu Kašuba ir kitais. Ji pažinojo nemažai užsieniečių dailininkų: Sar- Unės Babickaitės-Graičiūnienės portretai Lietuvos kisą Katchadourianą (armėnų kilmės persų tapytoją, teatro, muzikos ir kino muziejaus ekspozicijoje. Fot. dirbusį Persijos ambasadoje Paryžiuje), skulptorių Vytautas Širvinskas Borisą Lovet-Lorsky (susipažino JAV), Raimondą Duncaną (Aisedoros Duncan brolį, grafiką, tekstili- žisavo, vadovavo dramos kursams. Ištekėjo už savo ninką, teatralą, turėjusį Paryžiuje teatrą, graikiškų tu- pusbrolio inžinieriaus V. A. Graičiūno (1898–1952). nikų audimo mokyklą). Unės Baye vardu vaidino JAV filmuose, amerikiečių Tiek Lietuvoje, tiek svetur menininkai (K. Ši- teatro trupėse Vašingtone, Niujorke. 1928 m. Lon- monis, Vladas Eidukevičius, S. Katchadourianas, done įkūrė studiją, sėkmingai gastroliavo Paryžiuje. V. Kašuba, Sacha Rubinstein, Andree Piriou ir kiti) Grįžusi į Lietuvą, 1936–1938 m. vadovavo Šaulių są- piešė, tapė, kūrė, lipdė jos portretus bei skulptūras ir jungos teatrui, o pokario metais – Vytauto Didžiojo muziejuje daug šių kūrinių ne tik saugoma, bet ir eks- universiteto Statybos fakulteto dramos būreliui. ponuojama. 1951 m. Graičiūnai buvo suimti, po tardy- Vienas iš ankstyviausių grafikos kolekcijos mų Maskvoje nuteisti ir išvežti į lagerius. Jos vyras eksponatų – P. Galaunės „Tau vienai tik meldžiuos“ Vytautas Andrius žuvo, o Unė grįžo į Kauną. Mirė (1916), vėliau panaudotas jos knygų ekslibrisui. 1961 m. rugpjūčio 1 d. Paryžiuje aktorė įsigijo XVIII–XIX a. nežino- Unė, dirbdama ir rinkdama muziejui ekspona- mo Klodo Vignono ciklo 4 vario raižinių estampus, tus, vadovavosi šiais menininkui skirtais kriterijais: R. Duncano 6 medžio raižinius. įgimtas talentas, nuolatinis įtemptas darbas ir sielos Aktorė rinko įvairių šalių audinius, aprangos da- kilnumas. Todėl ji atsisakė kitų šalių pilietybių, auko- lis, puošmenas, servetėles, nosinaites, bažnytinę teks- jo šeimos santaupas nuomodama teatrus, rekvizitus, tilę (pvz., bursa, XIX a.), bet muziejui reikšmingiau- samdydama artistus, daug laiko ir turto atidavė žmo- si kinų, japonų teatro kostiumai, jų dalys ir priedai nėms remti ir padėti. (XIX–XX a. pr.). Surinko daugybę eksponatų būsimam Lietuvos Kolekcijoje daug metalo dirbinių: sidabrinių, teatro muziejui, sukaupė kelių tūkstančių knygų bi- paauksuotų indų (XIX a. pab.–XX a. I p., pagaminti blioteką apie teatrą ir meną bei daug vertingos poezi- Vokietijoje, Lenkijoje, Anglijoje), stalo įrankių, nu- jos, literatūros kūrinių prancūzų, anglų, rusų, lietuvių mizmatikos objektų (XVI–XVII a. Lietuvos monetų, ir kitomis kalbomis (be lietuvių, ji pati laisvai kalbėjo medalių), rytietiškų suvenyrų, žvakidžių, papuošalų

62 Ekspozicijos, skirtos Unei Babickaitei- Graičiūnienei, fragmentas. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Fot. Vytautas Širvinskas

(tokių, kaip auksinis medalionas, kurį aktorei per Ka- Fiodoro Šaliapino, Jano Gilgudo, R. Duncano ir kitų. lėdas Peterburge 1915 m. padovanojo B. Sruoga). Afišos, programos, recenzijos, publikacijos, verti- Porceliano indai, stiklo grafinai, pagaminti Vo- mai, minėtos knygos, paveikslai, juvelyrika, lietuvių kietijoje, Prancūzijoje, Danijoje, XIX a. baldai, įsi- liaudies meistrų meno rinkinys (20 vnt. medinių die- gyti Kaizerio pilies aukcione, ir kita daugybė įvairių vukų), juostos, prijuostės, metaliniai kryžiai ir kiti memorialinių smulkmenų taip pat byloja apie šios memorialiniai daiktai sudaro didesnę nuolatinės eks- ryškios asmenybės žavesį ir išskirtinumą iš XX a. I p. pozicijos dalį. Lietuvos menininkų. Visą šią U. Babickaitės-Graičiūnienės kolekciją Jos rinkinyje, be vaidmenų ir režisuotų spekta- (3 006 vnt.) išsaugojo inžinierius, vertėjas L. Broga ir klių nuotraukų, yra ir įžymių to meto žmonių, drau- perdavė muziejui keliais etapais: 1971, 1999, 2000, gų, artimųjų nuotraukų, daugelis su dedikacijomis, 2005 m. Šis žmogus 47 metus blokinio namo 3 kam- pvz., poeto Fausto Kiršos, Vinco Mykolaičio-Putino, barių bute, Žirmūnuose, gyveno tarp memorialinių

Unės Babickaitės- Graičiūnienės memorialiniai daiktai Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus ekspozicijoje. Fot. Vytautas Širvinskas

63 baldų, knygų, rūbų. Juos tvarkė, saugojo, o kai ati- Graičiūnus lyg oazėn, kur neužpučia negandų vėjai – davė muziejui, vykdydamas aktorės paskutinę valią, tai pasiklausyti poezijos, tai pasimokyti angliškai, tai abu su žmona Romana Brogiene išleido 2 knygas: kokią ūkišką pagalbą suteikti...6 Palikimą perimti ir „Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Atsiminimai, dieno- išsaugoti mūsų kartos žiūrovams, muziejaus lankyto- raštis, laiškai“ (2001) ir „Unė Babickaitė-Graičiūnie- jams – L. Brogai buvo beveik viso gyvenimo užduo- nė. Laiškai, amžininkų atsiminimai“ (2005). tis. Muziejus dėkingas tokiam kilniam žmogui. Linas, dar būdamas Vytauto Didžiojo univer- Aktorės U. Babickaitės-Graičiūnienės rinkinys siteto trečiakursis, 1949 m. susipažino su Graičiūnų nuolat naudojamas televizijos, radijo laidoms, stu- šeima. Jis gavo užduotį – inventorizuoti karinės žiny- dentai, teatrologai, žurnalistai, remdamiesi juo, rašo bos miestui perduodamą gyvenamąjį namą Vaižgan- straipsnius, muziejininkai rengia parodas ir edukaci- to g. 12 (dabar – 14). L. Broga atsiminimuose rašo, nes programas. Jos surinkti eksponatai atspindi dva- kad Graičiūnai turėjo 4 kambarių butą, kuriame buvo sinį menininkų pasaulį, senosios kultūros ir krikščio- daug baldų, meno kūrinių, knygų. Jis dažnai ten pra- niškąsias vertybes. Visa tai, tikima, prisidės ne tik dėjo lankytis, skolinosi iš ponios Unės knygų, mokė- prie kultūros istorijos pažinimo, bet ir bus paskata si anglų kalbos: Taip įpratau retsykiais lankytis pas ateities kūrybai.

Nuorodos 1 Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Laiškai, amžininkų atsiminimai, 4 Linas Broga. 1925–2005. Atminimo knyga, sud. R. Brogienė, sud. L. Broga, R. Brogienė, Vilnius, 2005, p. 71. Vilnius, 2008, p. 118. 2 Ten pat, p. 143. 5 Ten pat, p. 126. 3 Ten pat, p. 156. 6 Ten pat, p. 94.

A Glimpse to the Birth of the Theatre Museum: Unė Babickaitė- Graičiūnienė’s Collection and its Importance FOR Present-Day Collections

Regina Lopienė Lithuanian Theatre, Music and Cinema Museum

On the initiative of Balys Sruoga and Vincas pianolas, musical boxes, gramophones, the most in- Krėvė-Mickevičius the Theatre Museum was found- teresting items of puppet shows, and library items. ed already in 1926, in Kaunas Vytautas Magnus Uni- Interesting and miscellaneous is a private col- versity. In 1936, the numerous exhibits of the Mu- lection of Unė Babickaitė-Graičiūnienė (Une Baye) – seum were transferred to the State Theatre, and actor famous theatre and cinema actress and stage manager. Stasys Pilka was appointed as museum’s director. U. Babickaitė was born in 1897, in Laukmeniškės, During the World War II the exhibits were dispersed. Kupiškis district. In 1914–1918, she studied in St. Pe- It was in 1946 that the Lithuanian Theatrical Society tersburg. During 1918–1919, she worked as an actress was founded and showed much concern with fate of and stage manager in “Song” Society (draugija „Dai- the exhibits of the former museum. Later, the mu- na“) in Kaunas. In 1919, she left for USA. Already seum was moved to Vilnius, the capital city of Lithu- next year after coming U. Babickaitė-Graičiūnienė ania. organized drama courses in Chicago, in 1924–1925 In 1992 it was named Lithuanian Theatre, Music played in movies and worked in different theatres in and Film Museum. The Museum consists of six de- Washington, New York, London, and Paris. partments: Theatre, Music and Cinema, Art, Exhibits In 1936, she returned to Lithuania and played Registration and Preservation, Visitors’ Service and in theatres. In 1951, she and her husband Vy- Library. tautas Graičiūnas were deported. U. Babickaitė- Over 360 000 exhibits are stored in the Museum. Graičiūnienė died in Kaunas, in 1961. The collections consist of various documents, pro- Memorial things and art works of different styles grammes, posters, newsletters, photographs, manu- and periods collected by U. Babickaitė-Graičiūnienė scripts, memorabilia, scenery sketches, costumes, show her relationship with famous people from Eu- pictures, cinema techniques, musical instruments, rope, USA, Russia, Lithuania.

64 Muziejininkė iš pašaukimo Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė

Vaida Sirvydaitė-Rakutienė Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Lietuvos muziejų asociacijos Rinkinių mokslinio tyrimo sekcijai paskelbus XIII konferencijos temą ,,Lietuvos muziejininkystė: raida, asmenybės, pers- pektyvos“, nedvejodama pasirinkau rašyti biografinį straipsnį apie iškilią muziejininkę Kazimierą Kai- riūkštytę-Galaunienę. Manau, jog yra labai svarbu ir būtina pagerbti žmogų už jo nuveiktus didžius darbus jam girdint. Iki šiol Kazytė energingai rūpinosi, kad plačiai nuskambėtų meno, kultūros ir politikos atsto- vų Adelės ir Pauliaus Galaunių, Kazio Bizausko bei juos supusių asmenybių vardai. Konferencijos tema paskatino suklusti ir imtis šio straipsnio, nes laikas nelaukia ir progos nebesikar- toja, o jei ir pasikartoja, dažniausiai per vėlai. Susitik- Kazimiera ti su Kazyte, dirbti su ja ir šalia jos man buvo ir yra Kairiūkštytė- didelė likimo dovana, taip pat ir mokykla. Straipsnyje Galaunienė išvardysiu daugybę K. Galaunienės savybių, kurios žavi ir imponuoja ne tik man. Jos dėka pralaužiau ne- kas nors kito: būdo savybės, pamėgimai. Visų tų spė- drąsos ledus ir pradėjau rašyti periodinėje spaudoje, liojimų tarpe, buvo vienas faktas – meilė daiktams – vėliau paskatos estafetę perėmė buvęs muziejaus re- muziejiniams eksponatams. Ištremtiems iš gyvenimo, daktorius Romutis Navardauskas Palaima. buities daiktams. Noras grąžinti jiems nors dalelę jų Šis straipsnis dėl biografinio pobūdžio nepreten- buvusio gyvenimo. Ir dar, ir dar kai kas...1 duoja į mokslinių straipsnių statusą, todėl jo struktūra K. Galaunienė darbui muziejuje paskyrė per neatitiks klasikinės mokslinio straipsnio struktūros. pusšimtį savo gyvenimo metų. Biografiniai faktai Parinkusi jam stereotipinį pavadinimą „Muziejininkė byloja, kaip gana netikėtai ir tuo pačiu kryptingai jai iš pašaukimo Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė“, teko tapti muziejininke ir 1997 m. už kultūros srities susimąsčiau, ar nesuklydau. Drįstu manyti, jog ne. Ne darbą būti apdovanotai Didžiojo Lietuvos kunigaikš- tiek jau daug pažįstame jaunų žmonių, kurie bebaig- čio Gedimino V laipsnio ordinu. dami mokyklą ar gimnaziją tiksliai žino, kokią spe- K. Kairiūkštytė gimė 1924 m. rugpjūčio 15 d. cialybę pasirinks ir kuo taps baigę aukštąjį mokslą. ūkininkų šeimoje Piliuonos k., Aukštosios Panemu- Mano galva, suvokimas apie pašaukimą dažniausiai nės vlsč., Kauno apskr. 1931–1935 m. mokėsi Pi- ateina kartu su branda, kitaip sakant, su profesinių liuonos pradžios mokykloje, 1936–1938 m. – Kauno įgūdžių įgijimu, sumaniu jų pritaikymu dirbant. Ir jei Aukštosios Panemunės mokykloje, kurioje baigė V, svarią darbo patirtį turintis žmogus didžiuodamasis VI skyrius, 1938–1940 m. – Kauno ,,Aušros“ mergai- sako muziejui atidavęs trisdešimt ar keturiasdešimt čių gimnazijoje, 1940–1944 m. – Vilniaus kunigaikš- savo gyvenimo metų, manau, jog tai negalėjo būti at- tienės Birutės mergaičių gimnazijoje2, 1945–1950 m. sitiktinis pasirinkimas. Atsiduoti profesijai, su meile studijavo Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko univer- dirbti net ir menkai mokamą darbą – tai jau pašau- siteto (toliau – VVU) Istorijos-filologijos fakultete ir kimas, nors muziejininkystės patriarchas P. Galau- įgijo muzeologės specialybę. nė gal ir pasiginčytų šiuo klausimu su manimi. Štai Nuo mažens Kazytė labai mėgo skaityti. Skaitė kokias mintis jis išsakė studentams 1956 m.: Muzie- tai, ką atveždavo dėdės iš miesto. Gaudavo dovanų jiniam darbui aš atidaviau, rodos, be 4 mėnesių 30 vaikiškų knygelių, bet pasidomėdavo ir tėvams atvež- metų. <...> Dėl ko taip susiklostė mano gyvenimas? ta literatūra. Kartą dėdė jos mamai padovanojo Pe- Pašaukimas? – kaip sakoma. Prieš 30 su viršum metų tronėlės Orintaitės knygą, romaną „Paslėpta žaizda“. plačiausioji dirva Lietuvoje muziejiniam darbui. Bet Kazytei buvo gal dešimt metų, kai ji pradėjo skaitinė- tuomet buvo ne dirva, o užžėlę dirvonai. Greičiausiai ti šią knygą. Knygoje pasakotas moters – motinos ir

65 žmonos – vaidmuo šeimoje, atskleisti moters ir vyro mėgimas ir apsiriboja viena kuria nors mokslo šaka. santykiai. Tėvai pastebėję, jog duktė susidomėjusi su- Archeologijos grupės studentai turės, be to, dalyvauti augusiesiems skirta knyga, pradėjo ją slėpti. Vis dėlto nors vieno mėnesio priešistorinių paminklų tyrinėji- Kazytei pavykdavo knygą rasti. Tėvams išėjus dar- mų darbuose, etnografijos – etnograf. ekspedicijoje buotis į laukus, slapta ją skaitydavo. Galiausiai nuta- tiek pat laiko. Diplominį darbą rašo ir valstybinius rė, kad neįdomu. egzaminus laiko irgi iš pasirinktos vienos kurios nors Kunigaikštienės Birutės gimnazijoje Kazimiera specialybės, bendras tėra – Marksizmas-Leniniz- labai domėjosi istorija ir literatūra. Vokiečių okupa- mas. Baigę šią specialybę žmonės bus reikalingi ne cijos metais istorijos mokė gimnazijos direktorė is- vien muziejiniam darbui, bet taip pat LTSR Mokslų torikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Jos asmenybė Akademijai, Kultūros ir Švietimo Reikalų Valdybai, imponavo beveik visoms gimnazistėms. Paprašyta ji Muzeologijos Katedros personalui papildyti ir šiaip vesdavo auklėjimo pamokas: pasakodavo, kaip mer- įvairiems kultūros darbams. Muzeologijos katedra gaitės turi elgtis viešumoje ir pan. Renkantis speci- tuo būdu pašalintų taip stipriai jaučiamą moksliškai alybę, įtaką Kazimierai padarė krikštatėvis. Jis pats pasiruošusių muziejininkų trūkumą ir IV Stalininio buvo baigęs matematikos mokslus ir papildomai stu- penkmečio gale galėtų išleisti pirmąją laidą muzeo- dijavo teisę. Šia kryptimi jis orientavo ir Kazimierą. logų, kurie jau galėtų užimti laisvų etatų dalį krašto 1945 m. K. Kairiūkštytė įstojo į VVU Istorijos- muziejuose.3 filologijos fakultetą manydama, jog istorija bus ben- Pavarčius P. Galaunės rankraščių lapus, galima dram išsilavinimui, o ji greitai pradės teisės studijas. lengvai susidaryti vaizdą, kaip kruopščiai ir atsakin- Dvejus–trejus metus ji net nekonspektavo lankomų gai jis ruošėsi paskaitoms ir ėjo Muzeologijos kate- kursų, o kad galėtų pasiruošti egzaminams, pasisko- dros vedėjo pareigas. Dėstytų kursų programos pa- lindavo juos iš draugių. Vieninteliai užrašai, kuriuos sižymi plačiu temų spektru ir didele muziejininkystę išsaugojo iš universiteto, skirti Mikalojaus Konstanti- tiriančių aspektų įvairove, gausu pavyzdžių iš kitų no Čiurlionio, kuriuo ypatingai žavėjosi kaip genialiu šalių muziejų, metodinės (vaizdinės) medžiagos4. kūrėju, pasaulėžiūrai ir kūrybai aptarti. Šį kursą, kaip 1947–1949 m. veikusi Muzeologijos katedra parengė ir daugumą kitų, skaitė prof. P. Galaunė. ir išleido pirmąją, deja, vienintelę muzeologų laidą. A. ir P. Galaunių namuose tarp gausybės P. Ga- 1949 m. ji pertvarkyta į Archeologijos ir etnografijos launės rankraščių teko aptikti 1946 m. rugpjūčio 15 d. katedrą. raštą VVU Istorijos-filologijos fakulteto dekanui, ku- Greta P. Galaunės dėstytų disciplinų universitete riame profesorius kalba apie būtinybę steigti muzeo- K. Kairiūkštytė išklausė Juozo Balčikonio, Vosyliaus logijos katedrą: Sezemano, Igno Jonyno, Leono Karsavino, Pranės LTSR vienintelis kelias muziejų darbuotojams Dundulienės, Akvilės Mikėnaitės, Reginos ir Prano paruošti yra tik vienas: tai juos turėtų paruošti vie- Kulikauskų bei kitų dėstytojų kursus. Prancūzų kalnas iš mūsų universitetų – ką, kaip aukščiau pasaky- bos mokėsi pas vienuolę širdietę Eleonorą Karvelytę, ta ir turėjo omenyje meno istorijos, archeologijos ir kuri dėl religinių įsitikinimų buvo atleista iš universi- etnografijos katedros. Galimas dalykas, kad tų kate- teto. Tačiau Kazimiera toliau mokėsi pas ją privačiai. drų užsimojimai nors ir teisingi buvo bent kiek per Kazimiera labai vertino prancūzų poetą, dramaturgą, platūs, nes buvo noras paruošti siauresnio pobūdžio, romanistą Viktorą Hugo, ir ypač jo poeziją. Kūrinius bet gilesnį vienos kurios nors minėtos srities speci- skaitė originalo kalba. Juos gaudavo Mokslų aka- alistą. Kadangi muziejų darbuotojų reikalas LTSR demijos bibliotekoje. Taip pat mėgo skaityti XVII– yra labai aktualus, tai manome, kad sujungus anas 3 XVIII a. prancūzų mąstytojų veikalus. Tik trečiame katedras į vieną, t. y. padarius iš jų muzeologijos ka- ar ketvirtame kurse, kai buvo įsteigta Muzeologijos tedrą – yra reikalas racionališkesnis: besimokantieji katedra ir Kazimiera pasirinko muziejininkystės stu- daugiau gaus bendro pobūdžio žinių ir kiek mažiau dijas, pagalvojo, kad, ko gero, iš istorijos ir šios spe- negu anksčiau – specialybės. Mokslo planas paruoš- cialybės gali tekti duoną valgyti. K. Kairiūkštytė di- tas taip, kad studentas – norintis studijuoti muzeo- plominiam darbui pasirinko temą „Lietuvių liaudies logiją, turės klausyti bendrus dalykus (plano I-moji juostos“. Darbui vadovavo P. Dundulienė, konsultavo pusė) ir galės laisvai pagal palinkimą pasirinkti kurią P. Galaunė. Perskaitęs darbą, profesorius pasakė pas- nors specialią grupę: LTSR meno istorijos, archeolo- tabas, pasiūlė moksliniame darbe vengti mažybinių gijos ar etnografijos. Tatai daroma dėl to, kad muzie- žodžių. Tačiau šnekamojoje Kazimieros kalboje ir jinio darbo sritis yra be galo plati ir muziejininkas šiandien apstu tų mažybinių-malonybinių žodelyčių, visų jų giliai aprėpti neįstengtų, tuo labiau, kad šiame kurie daro pokalbį šiltesnį, nuoširdesnį. darbe neužtenka vien teoretinių žinių, o reikalingas K. Kairiūkštytė 1944–1945 m. pradėjo mokyto- ir specifinis šio darbo pamėgimas. Paprastai tas pa- jauti Piliuonos (Kauno apskr.) pradžios mokykloje.

66 Vilniaus universiteto III kurso muzeologai. Pirmoje eilėje iš kairės: Adolfas Tautavičius, Aldona Lukoševi- čiūtė, Bronė Morkūnaitė, prof. Paulius Galaunė, Ona Serbentaitė, dėstytoja Akvilė Mikėnaitė, Stasė Rama- nauskienė. Antroje eilėje stovi: neatpažinta mergina, Stasys Čipkus, Aldona Jakutytė, Jadvyga Katinaitė, Kazimiera Kairiūkštytė, Stasė Baltrušaitytė, Ada Prielaidaitė-Čipkuvienė. Trečioje eilėje stovi: Gediminas Žaliukas, Danutė Jonušaitė-Žaliukienė, Steponas Gimbutis, Janina Česlikauskaitė, neatpažinta mergina, Sta- sys Pinkus. 1948 m. GNA

Tebestudijuodama universitete, 1949–1950 m. dirbo kos, kūriniai. Skyriuje nuolat lankėsi interesantų. LTSR mokslų akademijos Istorijos ir etnografijos Dažnai atvykdavo specialistų iš Maskvos tyrinėti muziejaus konservatore, dalyvavo ekspedicijose, M. K. Čiurlionio palikimo. Kazimiera surasdavo sau- 1950–1952 m. ėjo LTSR mokslų akademijos Isto- gyklose jų prašomus kūrinius ir įdėmiai klausydavosi, rijos instituto Etnografijos sektoriaus jaunesniosios ką apie juos pasakoja skyriaus vadovė Valerija Čiur- mokslo darbuotojos pareigas, tyrinėjimams pasirinko lionytė-Karužienė. K. Galaunienė šiltai prisimena po- lietuvių liaudies drabužius. 1952 m. už pasipriešini- kalbius prie kavos, kai į skyrių prieš pasivaikščiojimą mą sovietiniam režimui ji buvo nuteista 25 metams ir prie Nemuno užsukdavo dailininkas J. Šileika. Kar- ištremta į Archangelsko sr., Konošo r., kalėjo Jerce- tais prie pašnekovų prisidėdavo muziejaus direkto- vo moterų lageryje. 1956 m. TSRS Aukščiausiosios rius Petras Stauskas, Rimutė Jablonskytė-Rimantie- Tarybos Komisijai peržiūrėjus politinių kalinių bylas, nė, Antanas Kebliūnas, Tadas Petkevičius. Kartu su K. Kairiūkštytės teistumas buvo panaikintas ir leis- bendradarbėmis K. Kairiūkštytė rengė kilnojamąsias ta grįžti į Tėvynę (reabilituota 1991 m.). Lageryje ji parodas, darė stendus ir vežė į provinciją. Patalpas svajojo grįžusi į Lietuvą dirbti muziejuje, vadovau- ekspozicijai dažniausiai gaudavo mokyklose, ten ir jamame protingų, išmintingų žmonių. Aukščiausiasis miegodavo. Muziejuje kartais vesdavo ekskursijas išpildė Kazimieros svajonę. 1957 m. jai pavyko įsi- M. K. Čiurlionio kūrinių ekspozicijoje. Laikraštyje darbinti Valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės mu- „Kauno tiesa“ pasirodžius straipsniui, kad muziejuje ziejuje ir iki 1959 m. eiti mokslo darbuotojos pareigas per ekskursijas idealizuojama dailininko kūryba, Ka- Vaizduojamosios dailės skyriuje. Šiame skyriuje tuo zimierai teko rašyti pasiaiškinimą direktoriui. metu buvo saugomi M. K. Čiurlionio ir kitų dailinin- Valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kų, kaip antai: Kazio Šimonio, Justino Vienožinskio, direktorius P. Stauskas buvo įdarbinęs ne vieną iš Vlado Eidukevičiaus, Antano Gudaičio, Jono Šilei- tremties grįžusį inteligentą. Dėl to dažnai turėjo ne-

67 Visuomeninės Galaunių namų globos tarybos steigiamasis susirinkimas Valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Iš kairės: M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojas Bernardas Sliesoraitis, muziejininkė Kazimiera Galaunienė, etnografas prof. Vacys Milius, menotyrininkė Zita Žemaitytė, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys ir dailėtyrininkė Marija Matušakaitė. 1994 m. lapkričio 19 d. Fot. Diana Žitkuvienė. GNA malonumų. Paaštrėjus politinei situacijai šalyje, jis datas. 1994 m. ji baigė rašyti 132 lapų rankraštinę buvo priverstas prašyti kai kuriuos muziejaus dar- studiją su iliustracijomis apie P. Galaunės biblioteką. buotojus palikti darbovietę. Kad K. Kairiūkštytė ne- Periodinėje spaudoje publikavo prisiminimus apie liktų visiškai be darbo, pats tarpininkavo įdarbinant nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrą, ją bibliotekoje. 1959–1960 m. Kazimiera – LTSR diplomatą, karininką, vertėją Juozą Urbšį, diploma- valstybinės respublikinės bibliotekos5 bibliotekinin- tą, tarptautinės teisės prof. Tadą Petkevičių8, vertėją kė, nuo 1961 m. „atšilus politiniam klimatui“, vėl ėjo ir rašytoją Juliją Jablonskytę-Petkevičienę, dailininką Valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus6 Liau- Vincą Kisarauską, muziejininkę Akvilę Mikėnaitę, dies meno skyriuje vyresniosios mokslo darbuotojos etnografę ir pedagogę Mikaliną Glemžaitę, vyriau- pareigas, vėliau, 1965–1974 m., 1979–1983 m., dirbo siąją skautininkę Eleną Barščiauskaitę bei kitus as- to paties skyriaus vedėja, pagalbine darbininke, o iš menis, kilniaširdiškai puoselėjusius Lietuvos istoriją, tiesų – konsultante. Čia dirbdama Kazimiera organi- kultūrą, meną, etnografiją. Kazimieros studijų laikų zavo ekspedicijas ir drauge su bendradarbėmis Julija draugė Zita Žemaitytė, rašydama monografiją apie Rudzevičiūte, Danute Grinkevičiene, Danute Mor- P. Galaunę, dažnai kreipdavosi į ją pagalbos. Meno- kute-Knokneriene rinko liaudies meno eksponatus, tyrininkė siuntė K. Galaunienei klausimus, nes profe- rašė ekspedicijų dienoraščius. Po vienos ekspedici- sorius ne visada noriai į juos atsakinėjo, o Kazimiera, jos surengė parodą ir skaitė pranešimą Valstybinia- pasitelkusi diplomatinius sugebėjimus, mėgino su- me M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Apie 1967– žinoti atsakymus. K. Galaunienė skaitė sutuoktiniui 1968 m. dalyvavo konferencijoje Estijoje. 1972 m. monografijos korektūras, kartu tikslino faktus, o pro- skaitė pranešimą „Liaudies meno eksponatų saugoji- fesorius priekaištavo, kad per daug mirga Galaunės mas Valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muzieju- pavardė. je“ konferencijoje muziejinių eksponatų apsaugos ir Nuo 1988 m. K. Galaunienė tvarkė P. Galaunės, restauravimo klausimais Maskvoje. dailėtyrininko, muziejininko, pedagogo, kultūrinį 1967 m. balandžio 28 d. K. Kairiūkštytė ištekė- palikimą. P. Galaunė neįsivaizduodamas, kad kada jo už prof. P. Galaunės. Vėliau ji sudarė sutuoktinio nors bus įsteigtas jo vardo muziejus, siūlė perduoti raštų bibliografiją ,,P. Galaunė. Dailės ir kultūros ba- asmeninę biblioteką ir dailės kūrinių rinkinius Vals- ruose“ (1970), bendradarbiavo rengiant serijos ,,Lie- tybiniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, o laiš- tuvių liaudies menas“ albumą ,,Drabužiai“ (1974) ir kus – VVU. K. Galaunienė patarė viską išsaugoti ,,Lietuvių liaudies meno“ I knygą (1993), surašė eks- vienoje vietoje. Jai užsiminus, jog P. Galaunės name ponatų metrikas pagal jų įgijimo kvitus7. P. Galaunė, būtų galima įkurti jo vardo memorialinį muziejų, pa- grupuodamas namuose eksponatus pagal siužetus ir vadino ją utopiste. Tačiau prieš pat mirtį P. Galaunė ruošdamas juos leidyklai, pasikviesdavo Kazimierą, pasvajojo, kad jo namas pereitų muziejaus žinion. kad ši pareikštų savo nuomonę. P. Galaunės papra- K. Galaunienė ryžtingai iškėlė sau tikslą – visa siela šyta, ji perrašė kai kuriuos tekstus, redagavo, taisė jų ir visomis jėgomis siekti atgauti, atgaivinti bei įrengti stilių. Kazimiera dalyvavo P. Galaunės pokalbiuose P. Galaunės ir jo pirmosios žmonos – operos pradi- su dailininkais, menotyrininkais, kultūros darbuoto- ninkės, primadonos, pedagogės – Adelės Nezabitaus- jais, užrašė jų išsakytas mintis, iššifravo magnetofo- kaitės-Galaunienės namus-muziejų. 1990 m. Valsty- no įrašus, aprašė P. Galaunės rankraščius, patikslino biniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje 2 dienas

68 Visuomeninės Galaunių namų globos tarybos steigiamasis susirinkimas Valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Iš kairės: Vilniaus universiteto bibliotekos direktorė Birutė Butkevičienė, muzikologas Jonas Bruveris, literatūrologas ir teatrologas Bronius Vaškelis, dienraščio „Kauno diena“ korespondentė Rūta Kanopkaitė ir M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis. 1994 m. lapkričio 19 d. Fot. Diana Žitkuvienė. GNA vyko P. Galaunės 100-mečio minėjimas. Antrąją P. Galaunių namų visuomeninės veiklos planus. A. ir dieną konferencijoje dalyvavo apie 100 žmonių. Visi P. Galaunių namai, kaip Nacionalinio M. K. Čiurlio- dalyviai pasirašė raštą, kad būtų įkurtas A. ir P. Ga- nio dailės muziejaus padalinys, visuomenei atidaryti launių muziejus. K. Galaunienė su šiuo raštu nuvyko 1996 m. gruodžio 14 d. Iki 1999 m. įvyko 6 VGNGT į Vilnių pas tuometinį kultūros ministrą Giedrių Ku- pasitarimai10. Įvykdžiusi iškeltą tikslą ir didžiumą previčių. 1992 m. A. ir P. Galaunių namas buvo grą- užsibrėžtų siekių11, Taryba sustabdė savo veiklą. žintas teisėtoms savininkėms – P. Galaunės dukteriai VGNGT dokumentai atskleidžia, kiek puikiausių sa- Daliai Galaunytei-Kaupienei-Augūnienei bei antrajai vybių, lemiančių geriausius darbo rezultatus, slypi jo žmonai K. Galaunienei. Abiejų savininkių valia na- K. Galaunienės asmenybėje. Jai būdingi išankstinis mas kartu su žemės sklypu padovanotas Valstybiniam planavimas, kruopštumas, rūpestingumas: K. Galau- M. K. Čiurlionio dailės muziejui. Namo išorė atrodė nienė laiku informuoja visus VGNGT narius apie daug geriau nei vidus. Kad jis pradėtų naują gyveni- Tarybos pasitarimus, neatvykusiems išsiunčia pasi- mą kaip muziejus, turėjo būti atliktas kapitalinis re- tarimų ir posėdžių protokolų kopijas; pareigingumas, montas, kuriam reikėjo sutelkti šimtatūkstantines rė- atsakingumas, nuoseklumas, atida, diplomatija, rei- mėjų lėšas. Neapsieita be garsių asmenybių pagalbos. kalui esant, griežtumas, operatyvumas, apdairumas, Spaudoje pasirodė Rūtos Kanopkaitės straipsnis9 ta siekis išsaugoti autentišką mintį – gavusi iš podukros tema. Viskas vyko gana vangiai. Vieną dieną prislėg- Dalios diktofoną, įrašinėjo renginius, skatino muzie- ta rūpesčių K. Galaunienė šalia Galaunių namo suti- jaus darbuotojas užsirašinėti pastebėjimus, vyresnių ko kaimynystėje gyvenantį architektą, urbanistą prof. kolegų mintis; saugumas – svarbiausių, išliekamąją Algimantą Miškinį, kuris pasiūlė suburti iniciatyvi- vertę turinčių dokumentų kopijos įteiktos Nacionali- nę grupę – Galaunių namų tarybą. 1994 m. lapkričio nio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvui, Vil- 19 d. Valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muzie- niaus universiteto bibliotekai. Kiekvieną Kazimieros juje įvyko Visuomeninės Galaunių namų globos ta- būdo savybę būtų galima pailiustruoti susirašinėjimo rybos (toliau – VGNGT) steigiamasis susirinkimas, ištraukomis su VGNGT nariais, įvairiomis instituci- kuriame dalyvavo 11 iš 13 narių. Tarybos pirmininku jomis dėl paramos A. ir P. Galaunių namams, jų tvar- vienbalsiai išrinktas Lietuvos dailės muziejaus direk- kymo. Paklausta, kokias būdo savybes reikia turėti torius Romualdas Budrys, sekretore – K. Galaunienė. muziejininkui, K. Galaunienė kukliai atsakė: kruopš- Kiekvienas Tarybos narys įnešė svarų indėlį, kad Ga- tumą, sąžiningumą, platesnį kultūrinį akiratį. 2009 m. launių namai pavirstų kultūros ir meno židiniu, tačiau rugsėjo 14 d. K. Galaunienė baigė dirbti muziejuje, daugiausiai darbų: raštų rengimas rėmėjams, rūpini- tačiau namuose ji vis dar randa darbų, susijusių su masis vertimais į užsienio kalbas, nuolatinis bendra- A. ir P. Galaunių archyvu. vimas su miesto ir valstybės institucijų atstovais, su- Už muziejaus ribų K. Galaunienė užsiėmė akty- sirašinėjimas su A. ir P. Galaunių bei Vasario 16-osios via visuomenine veikla. 1960 m. pogrindyje ji įstojo į akto signataro, diplomato K. Bizausko artimaisiais ir Lietuvos skaučių seserijos organizaciją. Atgavus ne- daugybė kitų darbų, užgriuvo šių dviejų pečius. Pa- priklausomybę, šią veiklą tęsė Kauno ,,Aušros“ vy- sitardama su VGNGT nariais bei kitais specialistais, resniųjų skaučių draugovėje. Studentų skautų organi- K. Galaunienė koordinavo ekspozicijų įrengimą, zacijos Akademinė skaučių draugovė ir korporacija Galaunių kultūrinio palikimo pervežimą, rengė A. ir ,,Vytis“ paskelbė ją mecenate. K. Galaunienės dėka

69 „Aušros“ draugovės vyresniosios skautės bei Aka- rimo pradžios); nuo 1995 m. – Lietuvos meno isto- deminės skaučių draugovės ir korporacijos ,,Vytis“ rikų draugijos narė; buvo Liaudies meno draugijos nariai keletą metų rinkosi į sueigas A. ir P. Galaunių Kauno skyriaus Tarybos narė, yra Tautodailininkų namuose. Ji yra minėtos korporacijos vėliavos krikš- sąjungos garbės narė. D. ir Z. Kalesinskų liaudies tamotė (krikštatėvis – prof. Algirdas Avižienis). amatų mokykloje, Vilkijoje, nuo 1994 m. trejus me- K. Galaunienė yra M. K. Čiurlionio draugijos tus ji pirmininkavo studentų diplominių darbų gyni- Kauno skyriaus narė nuo 1987 m. (nuo draugijos įkū- mo komisijai.

Nuorodos ir paaiškinimai 1 Galaunė P. Apie muziejinį darbą. Mintys paskaitai, vykusiai Žymesnių kulto centrų rinkiniai, R 1010; Muziejinio pobūdžio Valst. M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, VVU Istorijos-filolo- rinkiniai Lietuvos mokyklose, R 1011; Dionizo Poškos rinki- gijos studentams, vadovaujamiems dėst. Akvilės Mikėnaitės, niai – „muziejus“ Baublyje, R 1012; Muziejų kūrimas Lietu- apie 1956, Adelės ir Pauliaus Galaunių namų archyvas (to- voje ir „Senienų muziejus“, R 1013; Kauno Miesto Muziejus, liau – GNA), R 523. R 1014; Muziejiniai rinkiniai Vilniuje po 1905 m., R 1015; 2 Lietuvai atsiėmus Vilniaus kraštą, 1939 m. lapkričio 18 d. švie- Muziejiniai rinkiniai Lietuvių Mokslo Draugijos, Lietuvių dai- timo ministro Leono Bistro įsakymu B. Nr. 63 įsteigta Vilniaus lės Draugijos, Žydų praeities paminklų mėgėjų Draugijos, R kunigaikštienės Birutės mergaičių gimnazija. 1940 m. rudenį 1016; Muziejų kūrimo sumanymai 1919 m. Tarybų Lietuvo- Kunigaikštienės Birutės gimnazija pavadinta Vilniaus II vi- je, R 1017; Kaip buvo rūpinamasi grąžinti iš Rusijos Lietu- durine mokykla. 1946 m. Salomėjos Nėries gimimo metinių vos muziejinį turtą, R 1018; Vokiečių muziejus Nidoje – Ne- proga mokyklai suteiktas poetės vardas, ji pavadinta Vilniaus hrungsmuseum, R 1019; Estijos TSR muziejai, R 1020; Len- Salomėjos Nėries vidurine mokykla. kijos muziejų istorija, R 1021; Provincijos muziejų finansinė 3 Galaunės P. ir Kulikauskų R. ir P. (?) 1946 m. rugpjūčio 15 d. būklė, R 1022; Muziejų istorijos raidos bruožai, R 1023; Juozo raštas VVU istorijos-filologijos fakulteto dekanui muziejų dar- Luckevičiaus vardo Gudų muziejus, R 1024; Muziejų kūrima- buotojams paruošti plano reikalu, GNA, R 448. sis Vilniuje lenkų okupacijos metu, 1919–1939 m., R 1025; 4 P. Galaunės rankraščiai – Medžiaga muziejininkystės paskai- Kraštotyriniai muziejai, R 1026; Muziejininkystės rankvedžiai toms (1944–1954), muziejų istorijai (paskaitoms ir spaudai), (bibliografija), R 1027; Įv. užrašai iš Rusijos, ypač tarybinio GNA: laikotarpio, muziejų istorijos, R 1029; Užrašai kursui „Muzeo- , Meno tyrinėjimo metodologijos programa, Vilnius, logija“ I Kultūros paminklų apsaugos Rusijoje ir Lietuvoje, fo- 1949-12-28, R 437; 10) Muziejininkystės kurso programa, tografijos muziejiniame darbe, Tarybų Sąj. ir Lietuvos muziejų 11) Muziejų istorijos kurso programa, 1947, R 438; Ekspo- Antrojo pasaulinio karo metu, specialios literatūros muziejinių zicijos principų ir metodų kurso programa, apie 1949, R 446; eksponatų konservavimo, muziejaus propagandos ir foto ar- Muziejų istorijos kurso programa, apie 1949, R 447; Muzie- chyvo klausimais, apie 1948 m., R 1543. jininkystės kurso dėstymo Vilniaus u-te 1945–1951 m. me- 5 1963 m. biblioteka perkelta į Vilnių, nuo 1988 m. – LTSR vals- todinė medžiaga: 1. Meno muziejus Maskvoje [kaip pastatas tybinė Martyno Mažvydo biblioteka, nuo 1989 m. – Nacionali- suprojektuotas ir kaip galima jį plėsti] 2. Etnografijos muziejus nė Martyno Mažvydo biblioteka. Hamburge 3. Įvairūs ženklai įspausti plytose [Šv. Onos bažny- 6 Nuo 1997 m. – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. čios Vilniuje?] 4. Liaudies meno eksponatų aprašymo knyga 7 Kvitai tuomet buvo susegti į knygeles, o eksponatų gavimo (pavyzdys) 5. Eksponatų aprašymo knyga (pavyzdys) 6. De- aktai atsirado kur kas vėliau. pozitų knyga (pavyzdys), R 449/10; 1950–51 m. m. rudens 8 Sovietmečiu T. Petkevičius buvo Valstybinio M. K. Čiurlionio semestras. Muziejų istorijos kurso programa, R 783; Muziejų dailės muziejaus techninis darbuotojas – kiemsargis ar gaisri- istorijos kurso kalendorinė programa, R 784; Muziejinės eks- ninkas, o iš tiesų Taikomosios dailės skyriuje, vadovaujamame pozicijos principai ir metodai. Programa, apie 1951, R 785; Ievos Andrulytės-Aleksienės, tvarkė dr. Aleksandro Mykolo Apie darbą muziejuje, apie 1948, R 788; Muzeologija, R 990; Račkaus rinkinio eksponatus. Muziejų statistika, R 991; Ko lankytojai ieško muziejuose?, R 9 Kanopkaitė R. Kada bus Galaunių namai?, Kauno diena, 1994, 992; Muziejams remti draugijos, R 993; Valstybės santykiai lapkr. 26, p. 19. su muziejais, R 994; Kolekcionavimas, antikos menas, R 995; 10 Valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus VGNGT po- Kultūros-švietimo veikla, R 996; Muziejų administravimo sėdžių protokolai: 1994-11-19, Nr. 1; 1995-05-06, Nr. 2; forma, R 997; Muziejinių eksponatų saugojimas, ekspertiza ir 1996-05-11, Nr. 3; 1997-05-10, Nr. 4; 1998-05-09, Nr. 5; restauracija, R 998; Paveikslų atribucijos pavyzdžiai, R 999; 1999-05-15, Nr. 6, GNA. Muziejų struktūra, įranga, veikla (Rinkinių tvarkymas muzie- 11 Tikslas: Talkinti Valst. M. K. Čiurlionio dailės muziejui įren- juje; Techniškos priemonės; Muziejaus pastatai; Planavimas; giant iškilių XX a. Lietuvos kultūros asmenybių – prof. Pau- Architektūra; Statybinė medžiaga; Salių didumas; Grindys; liaus Galaunės ir jo pirmosios žmonos Adelės Nezabitauskai- Vidaus dekoravimas; Apšvietimas; Apšildymas ir ventiliaci- tės-Galaunienės memorialinį muziejų – Galaunių namus. ja; Konservacijos dirbtuvės), R 1000; Iš Prancūzijos XVIII a. , Siekiai: 1. Prisidėti sutelkiant reikiamas lėšas namo remon- muziejų istorijos, R 1001; „Oružeinaja palata“, R 1002; Er- tui bei muziejaus įrengimui. Todėl taryba kreipiasi į įvairias mitažas, R 1003; Rumiancevo muziejus Maskvoje, R 1004; Lietuvos bei kitų šalių čia esančias įstaigas, organizacijas, Valstybinis Istorijos muziejus Maskvoje, R 1005; Valstybinė fondus, visuomenę, taip pat ir į mūsų išeiviją. 2. Kadangi A. ir Tretjekovo Galerija Maskvoje, R 1006; Valstybinis Rusų Mu- P. Galaunės bei K. Bizauskas pastoviai gyveno Kaune, aktyviai ziejus, R 1007; Valstybinis A. S. Puškino vardo vaizduojamojo dalyvavo miesto gyvenime ir čia lieka jų kultūrinis palikimas, meno muziejus ir kiti muziejai, R 1008; Muziejinio pobūdžio prašo Kauno miesto savivaldybę prisidėti prie namo išorės bei rinkinių susidarymas Lietuvoje ir kai kurių jų likimas, R 1009; jo aplinkos tvarkymo. 3. Rūpinasi, kad A. ir P. Galaunių kultū-

70 rinis palikimas būtų globojamas bei saugojamas kaip atskiras, pininkauja Galaunių namo mokslo darbuotojams – jauniems neliečiamas ir nedalomas vienetas Kaune, Vydūno al. 2. 4. Do- menotyrininkams ir muziejininkams – keliant kvalifikacijas misi A. ir P. Galaunių namų kultūrinio palikimo saugojimo užsienyje. 8. Iškilus nenumatytiems sunkumams saugant A. ir sąlygomis, teikia atitinkamus patarimus, kilus reikalui, tarpi- P. Galaunių kultūrinį palikimą vienoje vietoje – jų namuose – ninkauja restauravimo įstaigose, restauruojant jame esančias drauge su Valst. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vadovybe meno vertybes. 5. Teikia metodinius patarimus įrengiant šiame bei A. ir P. Galaunių įpėdiniais kreipiasi į aukštesnes Lietuvos pastate muziejininkystės ir menotyros studijų centrą, ruošiant įstaigas ir bendrai ieško problemos sprendimo. 9. Galaunių ekspozicijas ir parodas, konferencijas, seminarus, paskaitas, namų globos tarybos narių skaičius neribojamas. Kilus rei- koncertus. 6. Rūpinasi A. ir P. Galaunių reikšmingiausio kul- kalui, jis gali būti praplėstas. (Valst. M. K. Čiurlionio dailės tūrinio palikimo publikavimu, jų asmeninių įnašų į mūsų kul- muziejaus Visuomeninė Galaunių namų globos taryba. Veiklos tūrą atskleidimu. 7. Drauge su Vilniaus dailės akademija tar- programa. VGNGT Siunčiamieji raštai, 1995–1999, GNA)

Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė – Called for Museology

Vaida Sirvydaitė-Rakutienė M. K. Čiurlionis National Art Museum

The article introduces the outstanding museolo- paring books on Lithuanian national art. Since 1988, gist Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė, presenting K. Galaunienė took care, administered and managed both biography and long-years lasting her work at the cultural heritage of her spouse Paulius Galaunė. M. K. Čiurlionis National Art Museum. She belongs Kazimiera betook the foundation of memorial muse- to the only course of graduates who acquired the spe- um in A. and P. Galaunė House, which was national- ciality of museology at Vilnius University in 1950. ized in 1940 and returned back to its legal inheritors Kazimiera devoted almost fifty years of active work in 1992. K. Galaunienė united culture and art special- to the museum. In 1957–2009, she worked at De- ists to the Public Board of A. and P. Galaunė House’s partment of National Art, Fine Arts Department, and Protection. The Board helped M. K. Čiurlionis Art memorial museum – A. and P. Galaunė House. Kazi- Museum to establish the memorial A. and P. Galaunė miera Kairiūkštytė-Galaunienė took part in folk art House-museum. It was opened in 1996. Now this expeditions, organised exhibitions, wrote articles for museum is well-known for its public cultural work: periodicals – about artists, historical and cultural per- chamber concerts, exhibitions, lectures, celebrations, sonalities; she collaborated with the initiator of Lithu- commemorations, presentations of new publications anian professional museology Paulius Galaunė in pre- and other events.

71 Balys Tarvydas – archeologinių tyrinėjimų pradininkas Šiaulių ,,Aušros“ muziejuje

Dr. Birutė Salatkienė Šiaulių „Aušros“ muziejus, Šiaulių universitetas

Įvadas

Archeologijos mokslas ir muziejininkystė nuo pat savo raidos pradžios buvo susietos glaudžiais ryšiais. Muziejuose besikaupiantys archeologijos rinkiniai leido išsaugoti bei tyrinėti kilnojamąjį archeologijos paveldą ir tapo pagrindu susiformuoti pagrindiniams priešistorės periodizacijos principams. Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, archeologinius tyrimus pradėjo senovės mylėtojai ir krašto- tyrininkai, o profesionalųjį lygį šis mokslas pasiekė tik XX a. II ketv. Vienas iš tokių savo krašto bran- gintojų buvo istorikas Balys Tarvydas, su kurio vardu siejama nuoseklių archeologinių tyrimų Šiaurės Lietuvoje pradžia. Vertinant B. Tarvydo tyrinėjimus reikia pasakyti, kad jis padėjo pagrindus pirmojo regioninio – Šiaulių „Aušros“ – muziejaus archeologijos skyriui, tuo pagal archeologinę veiklą šį muziejų išvesdamas į pirmą (iki 1936 m. įkuriant Vytauto Di- džiojo kultūros muziejų) vietą Lietuvoje. Kasinėjimai, radinių tvarkymas, publikacijos nuo šiol tapo galimi ne tik laikinojoje sostinėje Kaune, – taip šio archeologo vaidmuo buvo įvertintas Lietuvos archeologijos istorijos tyrinėtojų1. Apie B. Tarvydo veiklą esama keleto publika- cijų, parengtų minint jo gimimo jubiliejus. Pirmasis straipsnis spaudoje, paskelbtas šių eilučių autorės, Archeologas, muziejininkas buvo skirtas B. Tarvydo darbams pagerbti ir pagar- Balys Tarvydas (1897–1980) sinti, kad į Šiaulių „Aušros“ muziejaus garbės knygą2 jo vardas įrašytas pirmasis. Išsamiau savo kolegos rastų archeologinių dirbinių tolesnis tyrimas, apsau- ir bendraminčio gyvenimą bei nuopelnus įvertino ga, tvarkymas buvo to paties didelio darbo etapai. archeologas Adolfas Tautavičius ir muziejininkas, Archeologinio Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinio kraštotyrininkas Vincentas Vaitekūnas sovietmečiu formavimas, klasifikavimas, priežiūra ir eksponavi- leistame leidinyje „Kraštotyra“3. Minint B. Tarvydo mas, taigi, ir išlaikymas iki šių dienų yra nė kiek ne 100-ąsias gimimo metines, 1997 m. muziejuje buvo mažesnis B. Tarvydo nuopelnas nei mokslinės publi- surengta paroda, pasakojanti apie jo archeologinius kacijos, tačiau jo muziejinis darbas iki šiol yra mažai tyrimus, ir spaudoje paskelbta nauja laiškais bei do- analizuotas ir nušviestas. Mokslininko tyrinėtojo ir kumentais paremta informacija apie jo gyvenimą ir muziejininko praktiko darbo sritis jis sugebėjo gerai įvairiapusę veiklą4. „Lietuvos archeologijos istori- derinti, o tai nėra dažnai pasitaikantis atvejis, todėl joje (iki 1945 m.)“, apimančioje laikotarpį nuo jos šio straipsnio tikslas būtų apžvelgti archeologinius ištakų iki 1945 m., archeologiniai B. Tarvydo tyrimai B. Tarvydo tyrimus, muziejinę bei šviečiamąją veiklą buvo išanalizuoti giliau ir plačiau nei iki tol, pateikti ir įvertinti tai Lietuvos archeologijos mokslo, taip pat svarbiausių tyrinėtų paminklų bei publikacijų sąra- ir muziejinės minties raidos kontekste. šai5. B. Tarvydo veiklai nušviesti esama pakankamai Grįžti prie B. Tarvydo veiklos paskatino tai, šaltinių. Jo archeologinius tyrimus gerai atspindi pu- kad jo archeologiniai lauko tyrimai ir per juos su- blikacijos, muziejaus rinkinyje saugomi radiniai iš

72 Linkaičių, Gibaičių, Jakiškių ir kitų archeologinių paminklų ir laiškai Eduardui Volteriui, kurio moki- niu jis save laikė. Yra išlikę 35 B. Tarvydo laiškai E. Volteriui, saugomi Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje6. Visi jie dalykinio pobūdžio: praneša- mos naujienos, muziejaus reikalai, prašoma patarimų archeologijos ir muziejininkystės klausimais. Savo paveldosaugos idėjas B. Tarvydas yra iš- dėstęs publikacijose, jos užfiksuotos Šiaulių kraštoty- ros draugijos dokumentų fonde esančiuose protoko- luose, iš dalies laiškuose. Muziejinei veiklai tyrinėti pasitelktina archeologijos rinkinio inventorinė knyga, mokslinė kartoteka, ekspozicijos fotografijos bei iš- likusi pagalbinė jo rengtos ekspozicijos eksponatū- ra – žemėlapiai, etiketės, rekonstrukciniai piešiniai. B. Tarvydo įrašų esama Šiaulių „Aušros“ muziejaus kronikoje. Tai rankraštinės knygos, kuriose darbuotojai fiksavo svarbiausius muziejaus gyvenimo įvy- kius. Čia B. Tarvydas yra keletą kartų glaustai aprašęs savo trumpalaikius tyrimus Šiaulių mieste, o 1945– 1946 m., kai buvo muziejaus direktorius, yra palikęs įrašų apie patalpų paieškas muziejui, išsaugotų ekspo- Balio Tarvydo laiškas prof. Eduardui Volteriui natų laikymą ir pan. Kultūros paveldo centro archyve yra išlikusių jo archeologinių tyrimų ataskaitų, esan- Trumpa biografija čių Valstybės archeologijos komisijos fonde7. Apie jų siuntimą minėtai komisijai jis rašo ir E. Volteriui bei B. Tarvydo biografija jau yra ne kartą publikuo- prašo jas peržiūrėti8. Atsiminimų apie B. Tarvydą yra ta, todėl čia tik trumpai apžvelgsime svarbiausius jo palikę muziejininkas V. Vaitekūnas ir architektas Vy- gyvenimo įvykius. B. Tarvydas gimė 1897 m. liepos tautas Nistelis. Dabar jie saugomi „Aušros“ muziejaus 27 d. Užpalių k., Utenos apskr., gausioje valstiečių Archeologijos skyriaus archyve. šeimoje. 1916 m. baigė Užpalių pradinę mokyklą ir

Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus kronikos fragmentas, rašytas Balio Tarvydo

73 kurį laiką joje mokytojavo. 1917–1921 m. jis mo- organizacinių trūkumų nebuvo rezultatyvi. Per visą kėsi Kauno kunigų seminarijoje, tačiau jos nebaigė. nepriklausomybės laikotarpį nespėta priimti kultūros 1921–1923 m. tarnavo kariuomenėje, o baigęs tarnybą vertybių apsaugos įstatymo ir apsaugoti daugybės 1924–1927 m. studijavo Kauno universiteto Teologi- archeologijos, istorijos paminklų nuo žalojimo, ypač jos-istorijos fakultete ir įgijo istoriko diplomą. Po stu- po žemės reformos. Daugiausia paveldosaugos idėjų dijų trumpam grįžo į gimtinę ir mokytojavo Užpalių ir darbų iškėlė ir atliko to laiko šviesuoliai, privatūs mokykloje, 1928 m. dirbo Lazdijų „Žiburio“ gimna- tyrinėtojai ir įvairios draugijos, daugiausia Kraštoty- zijoje, paskui – Kauno mokytojų seminarijoje. Stu- ros draugija. Kraštotyrininkai ieškojo būdų sudaryti dijų metais, 1926–1927 m., B. Tarvydas buvo Kauno teisinį pagrindą paveldo idėjoms, pirmiausiai regis- miesto muziejaus, kuriam tada vadovavo E. Volteris, tracijai bei apsaugai, įgyvendinti. Tokie žmonės, kaip darbuotojas. Čia B. Tarvydas susipažino su muzieju- Petras Tarasenka, Vladas Nagevičius, Paulius Galau- mi, eksponatų apskaita ir tvarkymu, įgijo pirmuosius nė, E. Volteris, P. Bugailiškis, nebūdami diplomuoti archeologo įgūdžius, dirbdamas su archeologiniais ra- specialistai, ėmėsi kultūros paveldo objektų paieškos, diniais. Pažintis su E. Volteriu B. Tarvydo gyvenime registracijos, tyrimų, publikacijų, tuo grįsdami kelią buvo labai svarbi ir dėl galimybės dirbti Apuolės ir profesionaliajai archeologijai, muziejininkystei, pa- Impilties piliakalnių tyrinėjimų ekspedicijose, kurio- veldosaugai. B. Tarvydas, priklausydamas tai epochai, se jis įgijo profesionalaus archeologo darbo įgūdžių. tarsi natūraliai įsiliejo į kraštotyros ir paveldosaugos 1928 m. B. Tarvydas persikėlė į Šiaulius ir pradėjo darbą, pradėtą Kauno istorijos muziejuje pas E. Volte- dirbti Mokytojų seminarijoje. Čia dėstė istoriją iki rį, mėgėją archeologą ir muziejininką. Istoriko diplo- 1945 m. Nuo pat darbo pradžios seminarijoje kaip mas apsaugojo B. Tarvydą nuo diletantiškų tyrimų. Jis profesionalus istorikas Pelikso Bugailiškio buvo pa- labai atsakingai, specialiai rengdamasis, skaitydamas kviestas bendradarbiauti su „Aušros“ muziejumi, ką naujausią mokslinę literatūrą, taikydamas modernius tik perimtu iš Šiaulių apskrities valdybos Kraštotyros metodus, ėmėsi archeologinių tyrimų ir eksponatų draugijos. Pirmiausia buvo paprašytas suklasifikuoti konservavimo, tvarkymo, eksponavimo muziejuose. ir sutvarkyti archeologijos rinkinį. Ilgus metus, 1928– Laiške E. Volteriui B. Tarvydas rašo: Aš nedrįsau dau- 1980 m., jis bendradarbiavo Šiaulių „Aušros“ muzie- giau šių kapų [Pavėkių – aut. past.] beliesti, kad pa- juje be nuolatinio atlyginimo, retkarčiais, pagal gali- liktų kas tirti geresniam už mane specialistui. Žinoma, mybes gaudamas užmokestį už atskirus darbus. Tik jei mane ten siųstų, tai pasirengęs neatsisakyčiau.9 1945 m. birželio 1 d.–1946 m. spalio 16 d. jis dirbo Įdomios ir netradicinės jo paveldosaugos pažiū- etatiniu muziejininku, kai buvo muziejaus direktoriu- ros, kurias 1933 m. išdėstė pranešime „Gyvieji mūsų mi. Iš šių pareigų atleistas kaip politiškai nepatikimas archeologijos reikalai provincijos muziejuose“, skai- asmuo, 1946–1957 m. dirbo buhalteriu Šiaulių įstai- tytame II Lietuvos muziejininkų ir kraštotyrininkų gose. Šiuo savo gyvenimo laikotarpiu ir išėjęs į pensi- suvažiavime, Šiauliuose. Gerai suvokdamas archeolo- ją po keletą mėnesių per metus be atlyginimo bendra- gijos paminklų paieškos ir apsaugos būtinumą, B. Tar- darbiavo muziejuje. Jis suklasifikavo ir suinventorino vydas visgi buvo paminklų apsaugos įstatymo su jame gausų numizmatikos rinkinį, anotavo keletą tūkstan- numatytomis sankcijomis priešininkas10. Jis teigė, kad čių dokumentų iš dvarų archyvų rinkinio. B. Tarvydas tokiu atveju paminklų apsauga virs baubu, prievarta, mirė 1980 m. gegužės 12 d., palaidotas Šiauliuose, ūkininkai nenorės pranešti apie radinius ir paminklus, K. Donelaičio kapinėse. bijodami nuobaudų. Kaip tikras ir nuoširdus krikščio- nis, B. Tarvydas manė, kad pagarba protėviams ir jų Laikmetis ir B. Tarvydo paveldosaugos pažiūros palikimui – geriausias paminklų apsaugos įstatymas, kad moralinės nuostatos, patriotizmas ir švietimas gali Tuo laiku, XX a. I ketv., kai B. Tarvydas mokėsi, padėti įtvirtinti kraštotyrininkų deklaruojamas tauti- rinkosi profesiją ir gyvenimo kelią, Lietuvos visuo- nio istorijos ir kultūros paveldo idėjas. Jo nuomone, menė išgyveno didžiules vertybines permainas. For- paminklų turėtų ieškoti ir juos registruoti vietos kraš- mavosi laisvos valstybės laisvo piliečio mentalitetas, totyros muziejai, o centrinių muziejų uždavinys būtų tautinė ir pilietinė tapatybė, buvo kuriami ekonomi- tą veiklą koordinuoti ir apdoroti surinktus duomenis. kos, viešojo gyvenimo, politikos, nacionalinio meno, Visų archeologinių radinių vieta turi būti muziejuose, mokslo, švietimo pagrindai. Šiame kontekste kultūros o ne privačiose kolekcijose. Ypač atsakingai turi būti ir istorijos paveldas tapo esminiu tautinės tapatybės kontroliuojami tyrimai ir draudžiami privatūs kasi- elementu. 1918 m. įsteigiama Valstybės archeologijos nėjimai, kuriais užsiima didžiausi mokslo priešai – komisija, kurios funkcija turėjo būti paveldo objektų perkupčiai, lobių ieškotojai, privatūs kolekcininkai, paieška, apsauga, tyrimas ir įtraukimas į visuomeni- nemokšos knaisiotojai – pradžios mokyklų mokytojai, nius ir kultūros procesus, tačiau jos veikla dėl lėšų ir vyresnių klasių gimnazistai11. Savo samprotavimus ar-

74 Balys Tarvydas (dešinėje) Jauneikių pilkapio tyrinėjimuose. 1934 m. cheologijos paveldo apsaugos klausimu B. Tarvydas susidomėjimas auga.14 Jo matavimai, preparavimas, yra skelbęs ir spaudoje12. Čia jis ypač pabrėžė tikslios brėžiniai, fotografijos ir aprašymai ne tik atitiko to lai- archeologinių radinių metrikos reikšmę, tinkamą ar- kotarpio reikalavimus, bet dažnai juos ir viršijo. Šių cheologijos rinkinio tvarkymą muziejuose, paramą eilučių autorei teko girdėti Gintauto Zabielos, vieno Valstybės archeologijos komisijai, deramą žemės sa- iš neseniai paskelbtos Apuolės piliakalnio medžiagos vininkų elgesį su archeologijos paminklais. publikuotojų, pastabą, kad V. Nagevičiaus vadovautų kasinėjimų dokumentacijoje informatyviausia ir kva- Archeologiniai tyrimai lifikuotai pateikta medžiaga buvo kaip tik B. Tarvydo rankų darbas. Per šiuos kasinėjimus parodyta B. Tar- Visus savarankiškus archeologinius tyrimus vydo kompetencija paskatino E. Volterį siūlyti jam B. Tarvydas atliko Šiaulių kraštotyros draugijos var- archeologijos studijas užsienyje, tačiau laiške pro- du. Lėšomis tyrimams taip pat daugiausiai rūpinosi fesoriui rašoma: Tamstos laiške išskaičiau Tamstos draugija. Taikant šiuolaikinius terminus, jo kasinėji- pasiūlymą man važiuoti į užsienį studijuoti archeolo- mai buvo gelbstimojo pobūdžio. B. Tarvydas važiuo- giją. Tamsta, Ponas Profesoriau, žadate mane reko- davo tyrinėti į tas vietas, iš kur gaudavo žinią apie menduoti stipendijai gauti. Aš labai dėkingas Tamstai ardomus kapinynus ar pilkapius, o piliakalnių sava- už tokį pasitikėjimą, bet, deja, negaliu pasinaudoti rankiškai jam tyrinėti neteko greičiausiai dėl to, kad juo. Stipendija skiriama bus juk tik vienam žmogui jie buvo rečiau ardomi. Apie jo tyrimus jau nemažai pragyventi, o aš esu vedęs, turiu ir žmoną išlaikyti, rašyta, todėl šioje vietoje tenka pažymėti tik keletą todėl iš stipendijos negalėsiu išgyventi.15 Taip dėl lėšų dalykų. Vienas iš jų yra aukšta archeologo praktiko stokos Lietuva neteko perspektyvaus, profesionalaus kvalifikacija, įgyta stambiausiuose to laiko Lietuvos archeologo. archeologiniuose tyrinėjimuose Apuolės ir Impilties Antra B. Tarvydo savybė būtų maksimalus tyri- piliakalniuose. Apie savo norą juose dalyvauti B. Tar- mų publikavimas. Retas archeologas paskelbia visus vydas rašė E. Volteriui: Be galo apsidžiaugiau ir labai savo tyrinėjimus, kartais jie lieka tik ataskaitose, o dėkoju Tamstai, kad mane atsiminei, pakviesdamas B. Tarvydas išspausdino visą savo tyrimų medžiagą, dalyvauti Apuolės kasinėjimuose. <...> Kai išgirdau, ją suklasifikavo, datavo ir interpretavo. Jo artimas kad tokia didelė mokslo ekspedicija vyksta į Apuolę, bendradarbis ir bendramintis V. Vaitekūnas ne vieną tai svajojau, nors ir nekviestas, kaip nors pritapti ir kartą yra pabrėžęs itin atsargų B. Tarvydo požiūrį į prisižiūrėti tiems darbams.13 Kitame laiške rašoma: archeologinę medžiagą. Jis niekada nesivaikė sen- Dėkingas aš labai tamstai už pakvietimą į tuos dar- sacijų, neieškojo kunigaikščių kapų ir rezidencijų. bus, – daug ko išmokau, ko pirma visai nesivaizdavau Tekstuose B. Tarvydas pateikė faktus ir tais faktais <...>. Už uždirbtus pinigus, kaip tik gausiu, tuojau pagrįstas interpretacijas. Šiaurės Lietuvos archeolo- pirksiu archeologinės literatūros, nes šiuo mokslu gijos paminklų medžiagai jis ieškojo analogijų Lietu-

75 Balio Tarvydo tyrinėto Linkaičių kapinyno radiniai vos, kartais visos Europos kontekste. Laiške E. Volte- tuojau išleidžiau Jazdaičių ir Rudaičių fotografijoms riui jis taip interpretuoja Linkaičių kapinyno radinius: 11 litų 20 centų, vadinas, avanso liko 28 litai 80 cen- Kad čia geriamojo rago apkaustymas aš spėju štai iš tų. Leparų apyskaitoje aš iš Šv. Ministerijos prašiau ko: 1) Gaerte „Urgesch. Ostpreusens“ nurodo tokių 58 litų 70 centų. Vadinas, jei Tamsta, p. Profesoriau, apkaustymų, kaip šio galas, būtent žvakidės pavidalo; iš Šv. Ministerijos gautumėt tuos 58 litus 70 centų, tai 2) Gibaičiuose panašų dalyką radome su bronzinės man iš jų priklausytų, rodos, 29 litai 90 centų.18 Ty- skardos sulenktu ratuku ir tas ratukas buvo visiškai rimus ir publikacijas jis atlikdavo laiku ir tvarkingai. beveik perpendikuliariškai į šią juostą.16 Kitas pavyz- B. Tarvydo tekstai nuoseklūs, išsamūs, juose užfik- dys būtų Gibaičių kapinyne surastų segių (jo žodžiais, suota nemaža tokių detalių, kurių reikšmė išryškėjo fibulų) interpretacija17. po daugelio metų, pritaikius naujausius tyrimų meto- Trečias paminėtinas dalykas yra B. Tarvydo at- dus ir iš naujo interpretavus jo tyrinėtus paminklus ar sakingumas organizuojant tyrimus, atsiskaitinėjant su radinių tipologiją. finansuojančiomis institucijomis ir leidėjais. Keliuose Šio straipsnio pabaigoje pridedami B. Tarvydo laiškuose E. Volteriui B. Tarvydas labai detaliai atsi- tyrinėtų paminklų ir publikacijų sąrašai. Jie padės skaito, kur panaudojo gautas lėšas: Šiaulių stoty aš iš skaitytojui suvokti tikrąjį archeologo tyrimų mastą. Tamstos gavau avansu kelionei į Leparus 40 litų. Iš jų Antra vertus, jo straipsniai, paskelbti prieškario spau-

Balio Tarvydo tyrinėto Kuršėnų kapinyno radiniai

76 Aarcheologijos rinkinio kartotekos kortelė, rašyta Balio Tarvydo doje, dažnai neminimi, nors jų šviečiamoji reikšmė pastangomis nedidelis, apie 500 eksponatų, archeolo- yra labai didelė. Jo mokslinių straipsnių skaitytojai gijos rinkinys išaugo iki daugiau kaip 1,5 tūkst. ekspo- daugiausiai buvo archeologai, kraštotyrininkai, mo- natų. Svarbiausia, kad šis archeologijos centras buvo kytojai, studentai, o publicistiniai straipsniai skirti muziejuje, kuris kaip institucija jungia tyrinėjimų bei visuomenei – ne tik šviesuoliams, bet ir ūkininkams, paveldo saugojimo funkcijas. B. Tarvydo sukurto ar- kaimų gyventojams. B. Tarvydas siekė paaiškinti se- cheologijos centro tradicijas po karo atnaujino arche- novės paminklų vertę, nušviesti protėvių gyvenimą, ologas Julius Naudužas, o 1989 m., tęsiant tradicijas, apie kurį pasakoja archeologiniai radiniai. Jis ragino muziejuje buvo įkurtas Archeologijos skyrius. saugoti, neardyti kapinynų ir piliakalnių, radinius per- Pirmasis B. Tarvydo darbas muziejuje buvo ar- duoti muziejams. B. Tarvydo publicistika atnešė gra- cheologijos rinkinio klasifikacija ir mokslinė inven- žių vaisių – vien į „Aušros“ muziejų 1928–1940 m. torizacija. Jis suskirstė rinkinį į akmens ir geležies žmonės sunešė apie 1,5 tūkst. atsitiktinių archeolo- amžių dalis, metrikavo visus radinius. Archeologijos ginių radinių iš visos Šiaurės Lietuvos. B. Tarvydas rinkiniui B. Tarvydas užvedė atskirą inventorinę kny- to laikotarpio inventorinėje knygoje yra rūpestingai gą, kas labai palengvino darbą su eksponatais tiek jo užrašęs šių dirbinių metrikas, dovanotojų vardus ir darbo laikotarpiu, tiek vėlesniais laikais. Visus rinki- pavardes, kartais radimo aplinkybes19. nyje buvusius archeologinius dirbinius (savo iš lauko Taigi, archeologiniai B. Tarvydo tyrimai reikš- tyrimų parvežtus ir žmonių perduotus atsitiktinius) jis mingi ne tik moksliniu požiūriu, ne mažiau svarbi ir įrašė į inventorinę knygą, kurioje pateikė ne tik radijo šviečiamoji veikla, propaguojant paveldosaugos nių matmenis bei aprašymą, bet ir radimo aplinkybes. bei kraštotyros idėjas, formuojant paveldo kaip tau- Taip pat rūpestingai jis su savo mokiniais iš Mokytojų tinės vertybės sampratą, ugdant savo krašto praeities seminarijos metrikavo eksponatus, naudodamas stan- pažinimo poreikį. dartines etiketes su metaliniais rėmeliais. Ekspona- tams laikyti buvo pagamintos standartinės kartoninės Muziejinė veikla dėžutės, kurios buvo tvarkingai sunumeruotos, nuro- dytos ir radimvietės. Labai vertingas palikimas yra B. Tarvydą galima laikyti ne tik profesionalių ar- B. Tarvydo sudaryta mokslinė kartoteka su eksponatų cheologinių tyrinėjimų pradininku Šiaurės Lietuvoje, piešiniais ar fotografijomis, kuri ir dabar tebėra nau- bet ir regioninio archeologijos centro pradininku. Jo dojama. Šiaulių „Aušros“ muziejus karo metais išgy-

77 veno katastrofą – 1943 m. okupacinė vokiečių valdžia Tyrinėti paminklai atėmė muziejaus pastatą karo ligoninės reikalams. Eksponatai buvo išslapstyti 52 slėptuvėse Šiauliuose Šukionių kapinynas (Pakruojo r.) – 1931 m. ir jų apylinkėse. Archeologinių eksponatų kartotekos Linkaičių kapinynas (Joniškio r.) – 1931 m. nauda išryškėjo po karo, kai iš slėptuvių imti grąžinti Gibaičių kapinynas (Šiaulių r.) – 1932 m. evakuoti eksponatai. Ji padėjo identifikuoti metrikas Jakiškių kapinynas (Joniškio r.) – 1932 m. praradusius eksponatus. Lieporų kapinynas (Joniškio r.) – 1933 m. Taigi, B. Tarvydas, studijuodamas Kauno Karo, Pavėkių pilkapynas (Šiaulių r.) – 1933 m. vėliau Vytauto Didžiojo kultūros, muziejaus, Latvijos, Šiaulių senkapis (Pagyžių g.) – 1933 m. Belgijos, Prancūzijos muziejų patyrimą, dokumenta- Jauneikių kapinynas (Joniškio r.) – 1934 m. ciją ir darbo metodiką, „Aušros“ muziejuje įtvirtino Daugėlaičių kapinynas (Šiaulių r.) – 1935 m. archeologijos rinkinio apskaitos, saugojimo ir prie- Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios požemiai – žiūros tradiciją. Dar vienas didelis jo darbas muzieju- 1935 m. je buvo 1933 m. ekspozicijoje parengtas priešistorės Kuršėnų kapinynas (Šiaulių r.) – 1936 m. laikotarpio skyrius. Išlikusiose fotografijose galima Uogučių kapinynas (Plungės r.) – 1936 m. matyti jo struktūrą, atitinkančią priešistorės periodi- Lepšių kapinynas (Šiaulių r.) – 1937 m. zaciją. Ekspozicija buvo papildyta žemėlapiais, sche- Žvalgyti Kalnelio, Radikių, Zakiškių, Rudiškių, momis, rekonstrukciniais piešiniais, aiškinamaisiais Viekšnių, Milių, Krakių, Naikių, Linksmučių, Karaši- tekstais. To laikotarpio ekspozicijoje buvo rodomas lių, Kareiviškių, Paliečių senkapiai. B. Tarvydo iš Linkaičių kapinyno parvežtas turtingas moters kapas su visomis įkapėmis. Rengdamas eks- Archeologinės publikacijos poziciją, jis rėmėsi naujausiais Lietuvos, Latvijos, Švedijos ir kitų Europos kraštų archeologų tyrinėji- Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologijos sky- mais ir atradimais. rius, Šiaulių metraštis, 1931, p. 84–88. Šiaulių kraštotyros draugijos archeologiniai tyri- Įnašas į archeologiją ir muziejininkystę nėjimai 1932 metais, Šiaulių metraštis, 1934, p. 1–17. Leparų iškasenos, Gimtasai kraštas, 1934, nr. 1, B. Tarvydas buvo vienas iš pirmųjų diplomuo- p. 35–38. tų Lietuvos istorikų, susidomėjusių archeologija kaip Senovės pinigų lobis, Gimtasai kraštas, 1934, gretutine mokslinių tyrimų kryptimi. Nors dėl asme- nr. 3–4, p. 457–458. ninių priežasčių atsisakė Švedijoje mokytis archeolo- Po Šiaulių gatvės grindiniu kapai, Gimtasai gijos, jis savarankiškai studijavo mokslinę archeolo- kraštas, 1934, nr. 3–4, p. 163–165. ginę literatūrą, tyrinėjimų metodiką, buvo susipažinęs Jauneikių (Joniškio vls.) senkapis, Gimtasai su tuolaikinėmis tyrimų kryptimis ir problematika. kraštas, 1934, nr. 3–4, p. 165–167. Dėl to B. Tarvydą galima laikyti tiesiogiai prisidėju- Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios požemis, siu prie profesionalių archeologinių tyrimų raidos. Gimtasai kraštas, 1935, nr. 4, p. 291–294. B. Tarvydas buvo vienintelis aukštos kvalifika- A. A. kun. J. Žiogas, Gimtasai kraštas, 1935, cijos archeologas, dirbęs provincijoje. Jau minėtas nr. 4, p. 392–394. jo nuopelnas kuriant regioninio archeologinio centro Kuršėnų senkapis, Gimtasai kraštas, 1936, pagrindus. Jis buvo vienas iš pirmųjų tyrinėtojų, ku- nr. 2–4, p. 525–526. rie tyrinėjimų medžiagą ir radinius perdavė muziejui Uogučių senkapis, Gimtasai kraštas, 1936, tiesiai iš lauko tyrimų. Be to, B. Tarvydas buvo vie- nr. 2–4, p. 527–529. nas iš pirmųjų archeologų muziejininkų, padėjusių Senovės gintarinių papuošalų rinkinys, Gimta- pagrindus archeologinio rinkinio tvarkymo metodi- sai kraštas, 1937, nr. 1, p. 46–56. kai Lietuvoje, ir pirmasis, kuris tai padarė provincijos Lepšių senkapis, Gimtasai kraštas, 1938, nr. 1 muziejuje. Jis buvo ir vienas iš pagrindinių priešis- (17–18), p. 276–277. torės tyrimų populiarintojų, tekstuose išvengęs pa- viršutiniškumo, nesimėgavęs legendomis. Visuose jo Straipsniai spaudoje straipsniuose labai ryškiai išreiškiamas susirūpinimas archeologijos paminklais ir jų apsauga arba, jo žo- Visuotinės istorijos epizodinio kurso santrauka, džiais tariant – sielvartas dėl nykstančio ar naikinamo Kretinga, 1936. praeities paveldo. Savo tekstais B. Tarvydas ženkliai Kauno miesto muziejus, Lietuva, 1927, rugpj. 11. prisidėjo prie paveldosaugos idėjų sklaidos. Keletas mūsų archeologinių tyrinėjimų, Židinys, 1933, nr. 8–9, p. 182–182.

78 Leparų senkapio žuvimas, Šiaurės Lietuva, Kai protėviai prabyla į savo palikuonis, Vaido- 1933, rugpj. 27. tietis, nr. 2, p. 17–18. Muziejininkų ir kraštotyrininkų suvažiavimas Gražiausioji žemaičių vietovė, Žemaičių priete- Šiauliuose, Naujoji romuva, 1933, liepos 2. lius, 1937, rugpj. 5. Senkapis 500 metų prieš Kristų, Šiaurės Lietu- Mūsų praeities brangenybės, kurias galės matyti va, 1933, rugpj. 20. visi, XX amžius, 1937, rugs. 25. Archeologiniai pageidavimai, Šiaulių metraštis, Laidosimės, kur senoliai laidojos, Įdomus mūsų 1933, p. 21–23. momentas, 1938, nr. 2. Ką aš mačiau Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Mūsų Lietuvos švietimas spaudos draudžiamuoju lai- kraštas, 1934, sausio 21. ku, Varpai, 1944, p. 375–383.

Nuorodos 1 Kulikauskas P., Zabiela G. Lietuvos archeologijos istorija (iki Nr. 16, 1933 m. birželio 10–11 d., Šiaulių „Aušros“ muziejaus 1945 m.), Vilnius, 1999, p. 211. Istorijos skyrius. 2 Salatkienė B. Įrašomas garbės knygon, Raudonoji vėliava, 11 Ten pat. 1978, kovo 16. 12 (Be pavardės). Archeologiniai pageidavimai, Šiaulių metraš- 3 Tautavičius A., Vaitekūnas V. Nepaliko didelių turtų, Kraštoty- tis, Šiauliai, 1933, p. 21–23. ra, Vilnius, 1982, kn. 15, p. 59. 13 B. Tarvydo laiškas E. Volteriui, rašytas Šiauliuose 1931-08-04, 4 Salatkienė B. Balio Tarvydo gyvenimo reikalas, Šiaulių nau- LMAB RS, f. 154, l. 131. jienos, 1997, kovo 24. 14 B. Tarvydo laiškas E. Volteriui, rašytas Šiauliuose 1931-08-23, 5 Kulikauskas P., Zabiela G. Lietuvos archeologijos..., p. 209– LMAB RS, f. 154, l. 131. 212. 15 B. Tarvydo laiškas E. Volteriui, be datos, LMAB RS, f. 154, 6 B. Tarvydo laiškai E. Volteriui, Lietuvos mokslų akademijos l. 135. bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LMAB RS), f. 154, 16 B. Tarvydo laiškas E. Volteriui, rašytas Šiauliuose 1932-11-11, l. 129–135. LMAB RS, f. 154, l. 132. 7 Pavėkių pilkapių tyrimai, Kultūros paveldo centro archyvas, 17 Tarvydas B. Šiaulių Kraštotyros Dr-jos archeologiniai tyrinėji- f. 1, ap. 1, nr. 27, l. 1–41. mai 1932 metais, Šiaulių metraštis, p. 10. 8 B. Tarvydo laiškas E. Volteriui, rašytas Šiauliuose 1932-11-11, 18 B. Tarvydo laiškas E. Volteriui, rašytas Šiauliuose 1933-08-07, LMAB RS, f. 154, l. 132. LMAB RS, f. 154, l. 134. 9 B. Tarvydo laiškas E. Volteriui, rašytas Šiauliuose 1933-08-19, 19 Šiaulių kraštotyros draugijos „Aušros“ muziejaus archeologi- LMAB RS, f. 154, l. 134. niams daiktams registruoti knyga, Šiaulių „Aušros“ muziejaus 10 Šiaulių kraštotyros draugijos posėdžių protokolai. Protokolas Archeologijos skyriaus archyvas.

Balys Tarvydas – an Initiator of Archaeological Research in Šiauliai Aušros Museum

Dr. Birutė Salatkienė Šiauliai Aušros Museum, Šiauliai University

Historian Balys Tarvydas was one of the famous preted them in his publications according to the newest investigators and conservators of the archaeological scientific data of his time. He also used to spread the and historical heritage of Šiauliai region. He started knowledge of ancient Lithuania and results of his in- archaeological excavations there and laid the founda- vestigations in local and central Lithuanian press. tions of Šiauliai regional centre of such kind investiga- B. Tarvydas was one of initial museologists in tions. His creed about protection of the archaeological Lithuania, who started to arrange the archaeological heritage was original, as he believed that society’s pat- material in museum under the specification of mod- riotism and education were the best reasons of herit- ern museological recommendations. He documented age protection. B. Tarvydas explored 13 archaeologi- all archaeological findings in Šiauliai Aušros Muse- cal monuments in Northern Lithuania and surveyed 13 um and prepared the catalogue of them. By his scien- more. He publicized all materials of his excavations. tific activities, B. Tarvydas significantly contributed B. Tarvydas dated findings of cemeteries and -inter to Lithuanian archaeology and museology.

79 Šešios istorijos: Žydų muziejų istorija Lietuvoje

Dr. Vilma Gradinskaitė Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Vilniaus dailės akademija

Priešistorė. Europa nį žydų palikimą ir kurti žydų muziejų Rusijos žydų liko neišgirstas: Tuo metu dar nebuvo susiformavusi Pirmoji žydų muziejaus užuomazga buvo Alek- naujoji žydų inteligentija, sekuliarios tautinės kultū- sandro Davido (1687–1767) privačios judaikos ko- ros kūrėjai ir vartotojai, o asimiliacija dar nebuvo lekcijos ekspozicija sinagogoje Braunšvaige (Braun- sukėlusi priešiškos žydų visuomenės reakcijos, todėl schweig, Vokietija). Tačiau judaikos kolekcionavimo idėja kurti žydų muziejų atrodė neaktuali ir nesulau- bumas Europoje prasidėjo XIX a. 3–4 deš., roman- kė žydų visuomenės veikėjų ir mecenatų praktinio tizmo laikais, kai stipriai susidomėta Senojo ir Nau- palaikymo.4 Rytų Europoje tuo metu dar nebuvo ir jojo Testamentų istorijomis, archeologija, pradėtos muziejininkystės specialistų ar žydų dailės tyrinėtojų. organizuoti ekspedicijos į Palestiną, kitas Rytų ir ar- Veikė tik keli asmeniniai ar religinių žydų bendruo- timosios Azijos šalis. Pagrindinis kolekcionuojamam menių įsteigti muziejai: nuo 1904 m. – Gdanske, nuo objektui keliamas kriterijus buvo kalbėti apie žydų 1910 m. – Varšuvoje. gyvenimą: Kiekvienas daiktas, susijęs su žydų egzis- Istorikas prof. Simonas M. Dubnovas (1860– tavimu, buvo tinkamas – papročių ar apeigų objektas, 1941) brošiūrose taip pat kvietė inteligentiją studijuo- atmintini daiktai, vaizduojantys garsius žydų žmones ti žydų istoriją ir kalbėjo apie Rusijos žydų istorinės ar fiksuojantys istorinius įvykius, visa tapyba ir skulp- bendrijos, kuri leistų savo žurnalą, turėtų spaustuvę, tūra žydiškomis temomis, viskas, kas liudijo žydišką archyvą ir muziejų, įkūrimo svarbą. Prof. S. M. Du- tapatybę.1 Sąmoningas objektų, susijusių su žydų gy- bnovas sudarė sistemingą istorinių šaltinių rinkimo venimu, kolekcionavimas patvirtino žydų kolekcinin- programą, kvietė rinkti, užrašinėti ir kopijuoti isto- kų identifikavimąsi su savo tauta bei liudijo ne žydų rinę medžiagą: dokumentus, knygas, maldaknyges, kolekcininkų toleranciją žydų tautai. dainas, legendas, pasakas, macevų užrašus5. Vienoje Sukauptos privačios kolekcijos paskatino ju- brošiūroje istorikas rašė: Mes, Rusijos žydai, parody- daikos paveldo parodų ir muziejų atsiradimą. Pirmą sime, kad esame ne tik atšaka senosios istorinės tau- kartą viešai judaikos objektai buvo pristatyti 1878 m. tos, bet kad mes patys turime turtingą istorinę praeitį. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje, kurioje buvo eks- Ir mes vertiname tą turtingą praeitį.6 ponuojamas etnografinis ,,egzotiškų“ kultūrų pavel- XX a. 1 deš. Rytų Europos žydų visuomenė- das. Vienoje iš parodos salių buvo rodomi 82 daik- je ypač išaugo domėjimasis savuoju tautiniu menu ir tai iš Napoleono III orkestro vadovo Isaaco Strausso jidiš kultūra. Pirmasis įgyvendinti V. Stasovo ir prof. (1806–1888) kolekcijos2. Beveik po dešimtmečio, S. M. Dubnovo idėjas ėmėsi rašytojas Solomonas 1887 m., Karališkojoje Alberto salėje, Londone, įvy- An-skis (Šlomas Zainvilis Rappoportas, 1863–1920). ko Anglijos žydų istorijos paroda. Šios ir vėlesnės pa- 1905 m., pirmosios Rusijos revoliucijos išvakarėse, rodos įvairiuose miestuose paskatino žydų muziejus S. An-skis grįžo į Rusiją iš Paryžiaus. Kurį laiką jis steigtis Europoje, o žymiausi pasaulio meno muziejai gyveno Vilniuje, kur 1908 m. kovo 7 d. vedė jauną ėmė supirkinėti judaikos kolekcijas. pianistę Esterą Glazerman. Po poros mėnesių jauna šeima persikėlė į Sankt Peterburgą. Sostinėje S. An- Priešistorė. Rusijos imperija skis pasinėrė į žydų folkloro studijas, rašė straipsnius ir skaitė viešas paskaitas, kuriose skatino suprasti ir 1878 m. rusų meno kritikas Vladimiras vertinti liaudies kultūrą. Mokslininkas suvokė, kad Stasovas (1824–1906), Pasaulinėje parodoje Pary- reikia plėsti tyrimų lauką, todėl ėmė planuoti etno- žiuje pamatęs I. Strausso ritualinių judaikos daiktų grafines ekspedicijas į štetlus. Į tyrinėtojo planus jau kolekciją, ėmė kviesti ir Rusijos kolekcininkus rinkti įėjo ne tik fiksuoti žodinį žydų folklorą (nors tai ir žydų paveldą. V. Stasovas rašė: Žydų muziejus – mūsų toliau bus S. An-skio prioritetas), bet ir kolekcionuoti amžiaus, šiuolaikinio požiūrio, dabartinio intelektua- senas knygas, rankraščius ir dokumentus, ritualinius linio lygio ypatumas.3 Venijaminas Lukinas pažymi, ir buities daiktus, tautinius kostiumus ir papuošalus, kad tuo metu V. Stasovo kvietimas saugoti kultūri- dailės kūrinius. 1912–1914 m. S. An-skis suorgani-

80 zavo 3 ekspedicijas po štetlus. Ekspedicijų dalyviai ko Agranovskio rasti dokumentai apie E. G. Kano ir rinko žydų liaudies folklorą ir etnografinę medžiagą, C. Šabado pastangas įkurti mokymo priemonių mu- fotografavo sinagogas ir kapines, supirkinėjo rituali- ziejų Vilniuje. E. G. Kanas ir C. Šabadas kreipėsi į nius ir buities daiktus7. Per šį laikotarpį S. An-skis su Vilniaus apygardos mokslų patikėtinį, prašydami lei- bendraminčiais aplankė daugiau kaip 70 štetlų, surin- dimo įsteigti mokymo priemonių muziejų: ko daugiau kaip 700 objektų, kelis šimtus senų do- kumentų, memuarų ir laiškų, užrašė kelis tūkstančius Jo ekscelencijai pasakų, patarlių ir priežodžių, padarė apie 1,5 tūkst. Ponui Vilniaus apygardos mokslų patikėtiniui fotografijų ir nupiešė kelis tūkstančius piešinių8. Įkurti žydų muziejų S. An-skį paskatino žymus Kreipimasis Rusijoje ir Europoje gydytojas ir antropologas Samu- elis Weissenbergas, rašęs vokiečių žurnaluose straips- Švietimo sklaidos tarp žydų Rusijoje draugijos nius antropologinėmis bei žydų ir karaimų folkloro Vilniaus skyriaus komitetas prašo leidimo įkurti Vil- temomis. 1907 m. vokiečių žurnale jis išspausdino niuje vaizdinių mokymo priemonių muziejų. Muzie- straipsnį „Žydų muziejai ir judaika muziejuose“9, jus turi būti sudarytas iš dviejų skyrių: kilnojamojo, kurį perskaitė ir S. An-skis. 1914 m. balandžio 19 d. skirto siųsti kolekciją į Vilniaus ir Vilniaus gubernijos Peterburge per S. An-skio ekspedicijas sukauptos ko- mokyklas, ir nuolatinio, skirto mokytojams ir moki- lekcijos pagrindu buvo atidarytas žydų muziejus10. niams apžiūrėti eksponatus vietoje. Tačiau tai nebuvo pirmasis žydų muziejus carinėje Tikimasi muziejuje surinkti paveikslų kolekciją, Rusijoje, nes keliais mėnesiais anksčiau žydų muzie- skirtą stebuklingam žibintui [turima omenyje stiklo jus buvo atidarytas Vilniuje. skaidrės, rodomos vaizdo projektoriumi (lot. „later- na magica“) – aut. past.], įvairių priemonių gamtos I istorija. Carinis Vilnius mokslams, istorijai, geografijai, ypač gamtotyrai ir žydų istorijai dėstyti, fizikos ir chemijos įrankių ir ko- Pirmasis bandymas įkurti žydų muziejų Lietu- lekcijų, aparatų, modelių, vadovų ir priemonių rusų vos teritorijoje įvyko XX a. pr., kai Lietuva dar pri- kalbai, aritmetikai, geometrijai, piešimui ir t. t. dės- klausė Rusijos imperijai. Nuo XIX a. pab. įvairiuose tyti. Rusijos imperijos miestuose veikė Švietimo sklaidos Panašūs muziejai Švietimo sklaidos tarp žydų tarp žydų Rusijoje draugija. 1909 m. gegužės 2 d. Rusijoje draugijos vietinių skyrių yra įkurti Odesoje, Švietimo sklaidos tarp žydų Rusijoje draugijos sky- Lodzėje ir Minske. rius įsikūrė Vilniuje. Nuo 1912 m. skyriui ėmė va- Komiteto pirmininkas E. G. Kanas dovauti du žinomi to meto visuomenės veikėjai ir Narys, med. dr. C. Šabadas gydytojai Emanuelis G. Kanas (1864–?) ir Cemachas Šabadas (1864–1935). Buvo gautas toks Vilniaus apygardos mokslų pa- Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje Švietimo tikėtinio padėjėjo Vladimiro Ochremenko atsakymas: sklaidos tarp žydų Rusijoje draugija ypatingą dėme- sį ėmė skirti pradiniam išsilavinimui, kas, anot Veros Vilniaus apygardos mokslų Knorring, paskatino ir muziejinę veiklą11. XIX–XX a. patikėtinio kanceliarija sandūroje pradžios mokyklos buvo labai skurdžios, jose trūko elementarių mokymo priemonių, o moky- Švietimo sklaidos tarp žydų Rusijoje draugija be tojai neturėjo specialaus pedagoginio išsilavinimo, aiškių tikslų, nurodytų savo įstatuose, siekia ir slaptų todėl Švietimo sklaidos tarp žydų Rusijoje draugija tikslų, kurie yra nukreipti išskirti žydus, plėtoti ir pa- kūrė savitus mokymo priemonių muziejus, kuriuo- grįsti idėją apie juos, kaip apie atskirą tautą, turinčią se buvo demonstruojamos įvairios tiksliųjų mokslų teises ir Testamentą. <...> priemonės ir dailės kūrinių reprodukcijos. Tokie ke- Šis iš pirmo žvilgsnio visiškai nesuprantamas su- liaujantys per žydų mokyklas muziejai suteikė moki- manymas sukurti muziejų, kaip aš manau, yra paaiš- niams naujų žinių, o pedagogams leido plėsti akiratį kinamas siekimu pasinaudoti muziejumi priešiškoms ir kelti savo kvalifikaciją. Rusijai idėjoms propaguoti. <...>. Be to, muziejus Kurti mokymo priemonių muziejus žydų sėslu- yra ypač patogi įstaiga propaguoti žinomai krypčiai. mo zonoje draugijos nariams buvo sudėtinga dėl caro Tik muziejus prisipildys iš išorės nekaltais, bet viena- valdžios vykdomos aktyvios antisemitinės ir nacio- šališkai ir tendencingai parinktais daiktais, – ir pro- nalinės politikos, kuri ypač sustiprėjo XX a. 2 deš. pagandisto tikslas pasiektas... <...> pradžioje – buvo uždarinėjamos žydų kultūrinės Dėl aukščiau išdėstytų priežasčių jokiu būdu ne- draugijos ir organizacijos. Tai įrodo istoriko Henri- galima leisti žydams kurti muziejų. Ypač jis pavojin-

81 gas šiame krašte, kuriame, ir be žydų, yra elementų, rašė: 1919 m. vasario 20 d. Istorijos-etnografijos priešiškų Rusijos valstybingumui. draugija buvo suformuota. Mes paruošėme pavardžių V. Ochremenko12 sąrašą ir parašėme kvietimus. Išplatinome kvietimus patys. Per tris valandas draugija buvo įkurta. Tary- Praėjus daugiau nei metams po nesėkmingo gydy- ba išrinkta, darbas organizuotas penkiomis kryptimis. tojų E. G. Kano ir C. Šabado mėginimo įkurti muziejų, Visą dieną S. An-skis kalbėjosi su vadovais, paskirtais žydų muziejus vis dėlto buvo atidarytas. 1913 m. Vil- į penkias sekcijas, lyg rabinas su savo sekėjais, aiš- niuje susibūrė Žydų senovės mylėtojų draugija. Drau- kino kas turi būti atlikta. Jo žinios buvo milžiniškos, gijos pirmininku buvo išrinktas visuomenės veikėjas mokydamas jis visus sužavėjo ir įkvėpė darbui.16 ir gydytojas Jokūbas Vygodskis (1857–1942). Nuo pat 1919 m. Žydų istorijos-etnografijos draugija pradžių draugijos nariai nusibrėžė aiškų tikslą – įkurti įkūrė žydų muziejų Vilniuje (tose pačiose patalpose žydų muziejų Vilniuje, todėl per ekspedicijas kryptin- E. Ožeškienės g. 7), kuris po S. An-skio mirties buvo gai kaupė medžiagą ir eksponatus: užrašinėjo folklorą pavadintas jo vardu. S. An-skio vadovaujami muzie- ir muziką, kopijavo pinkasus, fotografavo sinagogas jaus darbuotojai dirbo intensyviai: Tais griovimų ir ir kapines, rinko žydų spaudą, ritualinius ir buities sukrėtimų laikais mažiau nei per dvejus metus beveik daiktus, pasaulietinės žydų dailės kūrinius, ypatingą be jokios finansinės pagalbos S. An-skis surinko de- dėmesį skirdami Vilniuje gimusio skulptoriaus Marko šimtis vertingiausių daiktų, tūkstančius dokumentų. Antokolskio kūrybai. Net ir sirgdamas jis dirbo toliau. Dieną prieš mirtį 1914 m. sausio mėn. žydų muziejus buvo iš- jis pasiuntė muziejui dovanų iš Varšuvos.17 Muziejaus kilmingai atidarytas Vilniaus žydų bendruomenės darbuotojai surinko daug vertingų eksponatų: apeigi- skirtose specialiose patalpose E. Ožeškienės g. 7 (da- nių ir buities daiktų, profesionaliosios ir liaudies dai- bar – Savivaldybės aikštė, pastatas neišlikęs). Apie lės kūrinių, numizmatikos iš Bar Kokhbos sukilimo muziejaus atidarymą rašė ne tik vietinė spauda, bet laikų (132–136 m.). Muziejaus bibliotekoje buvo uni- ir Petrograde leidžiamas prosionistinis laikraštis rusų kalių senovinių spaudinių: mokslinė ir talmudinė lite- kalba „Рассвет“ („Aušra“)13. Muziejuje veikė keli ratūra, Kabalos traktatai, žinomų religinių autoritetų skyriai: Literatūros ir istorijos, Liaudies muzikos, rabinų Menachemo Mendelio Liubavičiaus, Zalmano Architektūros, taikomosios dailės ir amatų, Tapybos Šniuro ir kitų veikalai; vėliau kolekciją papildė Moi- ir skulptūros14. Deja, prasidėjęs Pirmasis pasaulinis šės Šalito ir C. Šabado įsteigtos Istorinės komisijos karas nutraukė draugijos veiklą, o beveik visas mu- dokumentai, surinkti per Pirmąjį pasaulinį karą. Žydų ziejuje sukauptas kultūrinis žydų paveldas buvo su- istorijos-etnografijos draugijos surinktos autentiškos naikintas per karą. dokumentacijos pagrindu 1922 m. buvo išleistas beveik 500 puslapių didelio formato istorinis rinkinys II istorija. Valdžių kaita ir lenkiškasis Vilnius „Metraštis“. Prieš Antrąjį pasaulinį karą muziejus turėjo gau- Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir Lie- sų tautosakos, ypač liaudies dainų, skyrių, daugiau tuvai atgavus nepriklausomybę, Vilniaus krašte si- kaip 3 tūkst. daiktų ir per 100 tūkst. kitų vertybių: tuacija išliko nestabili. 1918 m. pabaigoje vokiečių daugiau kaip 6 tūkst. knygų jidiš ir hebrajų kalbomis, kariuomenei palikus Vilnių, miestas trumpam atiteko pinkasų, laikraščių komplektų, žinomų visuomenės lenkų nacionalistams. Nuo 1919 m. vasario 27 d. iki veikėjų laiškų ir memuarų, fotografijų, dokumentų, balandžio 19 d. Vilniaus krašte gyvavo Lietuvos-Bal- atsišaukimų, plakatų ir t. t. Vertingiausiais istoriniais tarusijos Socialistinė Respublika (Litbelas). Komu- dokumentais laikytinos 3 Lenkijos ir Lietuvos kara- nistus vėl išstūmė lenkų pajėgos, o 1920 m. liepos lių privilegijos (pergamentai), patvirtinančios anks- 10 d. Vilnius atiteko Lietuvai. 1922 m. kovo 24 d. tesnes privilegijas ir teises, suteiktas žydams. Meno Lenkijos seimas Vilniaus kraštą oficialiai prijungė kolekcijoje buvo M. Antokolskio ir Iljos Ginsburgo prie Lenkijos. skulptūrų, Leono Baksto, Mauricijaus Gottliebo, Iljos Tačiau Vilniuje kultūrinis žydų gyvenimas tęsėsi Repino, vokiečių grafiko Hermanno Strucko bei kitų ir ypač suaktyvėjo, kai S. An-skis buvo priverstas pa- žymių dailininkų darbų18. likti bolševikų Rusiją ir persikelti į Vilnių. 1919 m. va- 1925 m. Vilniuje, A. Vivulskio g. 18, buvo įkur- sario 20 d. S. An-skio pastangomis Vilniuje buvo įkur- tas Žydų mokslo institutas (jidiš k. JIVO – Jidiše ta Lietuvos ir Baltarusijos žydų istorijos-etnografijos visnšaftleche organizacie), tapęs stambiausia pasau- draugija, o Litbelo vyriausybei pasitraukus į Baltaru- lyje mokslo įstaiga tarpukariu. Institute veikė Žydų siją pervadinta į Žydų istorijos-etnografijos draugiją. teatro istorijos muziejus, vadovaujamas dailininkės S. An-skio draugas, bendražygis, rašytojas ir M. Stra- Umos Olkienickos. Šio muziejaus rinkinių pagrindą šūno bibliotekos15 bibliotekininkas Heikelis Lunskis sudarė žinomos aktorės Esteros Rachelės Kaminskos

82 asmeninis archyvas. 1929 m. buvo įkurtas Švietimo ir Lietuvą. Sovietų valdžiai šeimininkaujant Lietuvoje, psichologijos muziejus19. Instituto bendradarbiai rin- žydų švietimas ir kultūra patyrė skaudžių nuostolių. ko medžiagą ir planavo steigti pedagoginį, dailės ir Buvo likviduojamos žydų organizacijos, uždaromos etnografijos, sporto, jidiš literatūros muziejus. Institu- žydų mokyklos, kuriose buvo dėstoma hebrajų kalba, tui buvo perduotas S. An-skio istorijos ir etnografijos sustabdyta laikraščių ir žurnalų leidyba. Iš pradžių žydų muziejaus folklorinis archyvas, o nuo 1935 m. buvo paliktas Žydų mokslo institutas, kuriam perduo- žydų muziejus perėjo žydų bendruomenės žinion. ta daugiau kaip 20 tūkst. knygų iš privačių ir uždarytų visuomeninių bibliotekų, keliasdešimt tūkstančių vie- III istorija. Laikinoji Lietuvos sostinė netų įvairios archyvinės medžiagos. Tačiau 1940 m. lapkričio 12 d. įsakymu Žydų mokslo institutas, 1919 m. rugpjūčio 11 d. Žydų istorijos-etnogra- S. An-skio istorijos ir etnografijos žydų muziejus ir fijos draugija buvo įregistruota Kaune20. Tokios drau- M. Strašūno biblioteka buvo perduoti Liaudies švie- gijos steigėsi visuose didesniuose Lietuvos miestuo- timo komisariato žinion, o 1941 m. gegužės mėn. – se – Jonavoje, Jurbarke, Marijampolėje, Panevėžyje, LTSR mokslų akademijai25. Rokiškyje, Šiauliuose, Telšiuose, Utenoje, Vilkaviš- 1941 m. birželio 22 d. vokiečiai užėmė Lietuvą. kyje ir kitur. Draugijos steigė viešąsias bibliotekas ir Siaučiant Holokausto šmėklai, žydai buvo suvaryti į įvairių pakraipų meno būrelius, rengė susitikimus su getus. Reichsleiterio Alfredo Rozenbergo vadovau- kultūros veikėjais, poetais ir rašytojais, kūrė spekta- jamas operatyvinis štabas okupuotiems kraštams, klius, organizavo koncertus ir dailės parodas. Lietu- kuris organizavo žydų kultūros vertybių konfiska- vos žydų istorijos-etnografijos draugijos padaliniai vimą ir išvežimą į Trečiąjį Reichą, sudarė 20 žydų aktyviai veikė Lietuvoje visą tarpukarį. intelektualų grupę buvusiame Žydų mokslo instituto 1931 m. nepriklausomos Lietuvos Respublikos pastate rūšiuoti ir fiksuoti nacių sugrobtą žydų pali- laikinojoje sostinėje Kaune draugija įsteigė Žydų kimą26. Grupei vadovavo Vilniaus geto bibliotekos etnografinį muziejų ir archyvą. Muziejaus darbuotojai direktorius ir neoficialus Vilniaus geto kronikininkas kaupė įvairią dokumentaciją, rankraščius, spaudinius, Hermanas Krukas (1897–1944). H. Krukas, rašytojai knygas, fotografijas, rinko tautosaką. Muziejus turėjo Abraomas Suckeveris (1913–2010) ir Šmerelis Ka- įvairių žydų buityje naudojamų daiktų kolekciją, vi- čerginskis (1908–1954) bei kiti grupės nariai, rizi- same pasaulyje pagarsėjusio Kauno rabino Icchoko kuodami savo gyvybėmis, ėmė gelbėti eksponatus. Elchonono kampelį (ypač didžiuotasi jo kėde, žibintu Dalis atrinktų vertybių buvo išsiųsta į Orientalistikos ir antspaudu). Muziejaus darbuotojai kolekcionavo institutą Frankfurte27, dalį dokumentų naciai sudegino meno kūrinius, turėjo tapytojų Zalės Bekerio ir Ize- ar pavertė makulatūra Naujosios Vilnios popieriaus kielio Štreichmano, grafiko Chaimo Mejerio Fainštei- gamykloje28, vis dėlto nemažai eksponatų grupės na- no dovanotų paveikslų. Anot „Apžvalgos“ korespon- riai išslapstė gete. Žydų taryba, naudodamasi A. Ro- dento, vien per 1935 m. draugijos nariai surinko 408 zenbergo štabo sukurta palankia situacija, 1941 m. eksponatus, o iš viso muziejuje iki tų metų jau buvo lapkričio 27 d. išleido taisykles dėl kultūros vertybių surinkti 2 839 daiktai21. Viename iš draugijos susirin- apsaugos gete: kimų buvo apgailestaujama, kad muziejaus lėšos yra labai ribotos, taip pat svarstoma būtinybė fiksuoti tuo- Taisyklės metinę miestelių išvaizdą, nes juose, anot pranešėjo Dėl kultūros vertybių apsaugos gete Natano Jonasevičiaus, vyksta didžiulės permainos22. Sutinkamai su šiomis taisyklėmis, reikalaujame, 1935 m. religinė organizacija neturtingiems žy- kad visi geto gyventojai padėtų išsaugoti mūsų gete dams šelpti „Adas Israel“ padovanojo draugijos mu- išlikusias kultūros vertybes. ziejui patalpas Rotušės a. 14-9, Kaune23. Čia įsikūrė ir Gete yra daug vertybių – meno kūrinių, tapybos draugijos būstinė. Į muziejaus atidarymą atvyko prof. darbų, skulptūrų, rankraščių, ritualinių daiktų ir t. t. S. M. Dubnovas, buvo planuota pavadinti muziejų jo Žinantieji apie juos turi pranešti bibliotekos vardu24. Muziejus sulaukdavo kelių šimtų pavienių kanceliarijai Strašūno g. 6 nuo 8.00 ryto iki 13.00 lankytojų per metus, čia taip pat atvykdavo ekskursi- val. ir nuo 15.00 iki 18.00 val. jų iš kitų Lietuvos miestų. Muziejaus veiklą nutraukė Žydų taryba Inžinierius A. Friedas Antrasis pasaulinis karas. Pirmininkas Vilnius, 1941 m. lapkričio 27 d.29

IV istorija. Karo peripetijose A. Rozenbergo štabo sukurtos grupės nariai, gete vadinami popierine brigada, arba vilkikų gvar- 1939 m. spalio 10 d. TSRS vyriausybė Lietu- dija30, slapta vykdavo į ,,ekspedicijas“, per kurias vai grąžino Vilnių, o 1940 m. birželio 15 d. okupavo gelbėjo knygas, dokumentus ir muziejines vertybes iš

83 apgriautų S. An-skio muziejaus ir sinagogų pastatų, šė komiteto muziejui skirti daugiau etatų ir mašiną38, M. Strašūno ir kitų bibliotekų, taip pat privačias ko- deja, atsainus komiteto požiūris pasmerkė neįkaino- lekcijas iš žymių veikėjų butų31. Vilniaus gete buvo jamą žydų istorijos ir kultūros paveldą sunaikinimui. įrengtos slėptuvės, kuriose buvo paslėpta sionizmo Didelė dalis dokumentų ir leidinių tapo makulatūros pradininko Teodoro Herclio, rašytojų Šolomo Alei- perdirbimo žaliava ar buvo sukūrenta fabrikuose. chemo, Levo Tolstojaus ir Maksimo Gorkio veikalų, Muziejuje susikūrė keli skyriai: Žydų spaudos unikalus Vilniaus Gaono rankraštis, Marko Šagalo archyvas, kuriame buvo kaupiami žydų laikraščių ir piešinys, M. Antokolskio skulptūra, keli I. Repino žurnalų komplektai, knygos nuo seniausių iki nau- ir Isako Levitano paveikslai. H. Krukas dienoraštyje jausių laikų jidiš ir hebrajų kalbomis bei leidiniai rašė: Šeštadienį su grupe draugų pagaliau nuėjau į apie judaiką kitomis kalbomis, taip pat metraščiai, maliną Nr. 3 [malina – hebrajų k. žargonizmas, reiš- rankraščiai, dienoraščiai, dokumentai, fotografijos ir kiantis ‘slėptuvę’ – aut. past.]. Pirmojoje slėptuvėje plakatai; Meno skyrius, kuriame buvo saugomos 47 yra 3790 Meficei Haskala32 šventų knygų <...>. Ten skulptūros, tarp jų žymių skulptorių M. Antokolskio, yra per 200 Toros ritinių, vario ir t. t. Antrojoje slėp- I. Ginsburgo ir Naumo Aronsono, paveikslų kolek- tuvėje yra vario dirbinių, žvakidžių, kantoriaus piu- cija, kurioje buvo Emanuelio Mane-Katzo, Makso pitrai, parochetai ir kaporetai. Trečioje malinoje yra Bando, Ch. Feffermano, Levo Mergašilskio tapybos XV, XVI, XVII, XVIII ir XIX amžių senos šventos kny- darbų, žydų ritualinių ir buities daiktų39. Muziejus gos, sidabras, seni paveikslai ir t. t.33 Dalį eksponatų taip pat rinko žydų žudynių ir pasipriešinimo gete žydai perdavė savo draugams lietuviams. Vilniaus medžiagą per nacių okupaciją, rūpinosi masinių žydų universiteto doc. Marija Abramovič, rašytojas Ka- kapaviečių įamžinimu. Pirmoji muziejaus paroda at- zys Boruta, Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona spindėjo to meto aktualijas ir buvo pavadinta „Žiau- Šimaitė, kultūros veikėjas Antanas Ulpis ir kiti juos rus Lietuvos žydų naikinimas vokiečių okupacijos išsaugojo34. metu“. Vėliau buvo įrengtos ekspozicijos, skirtos Vil- niaus ir Kauno getams, Paneriams, žydų literatūros V istorija. Sovietinis Vilnius klasikui Šolomui Aleichemui. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1949 m. bir- 1944 m. liepos mėn. sovietinė armija užėmė Lie- želio 10 d. nutarimu ,,Dėl žydų muziejaus Vilniu- tuvą. LTSR liaudies komisarų taryba buvo nutarusi je perorganizavimo į Vilniaus kraštotyros muziejų“ steigti 2 žydų muziejus sovietinėje Lietuvoje: vieną – muziejus buvo ,,reorganizuotas“, o jame sukauptos Vilniuje, kitą – Kaune35. Tačiau žydų muziejus buvo kolekcijos ir eksponatai išdalyti Lietuvos muziejams įkurtas tik Vilniuje 1944 m. pabaigoje. Pirmuoju mu- ir archyvams: kraštotyrinė medžiaga palikta Vilniaus ziejaus direktoriumi buvo paskirtas rašytojas Š. Ka- kraštotyros muziejui; archyvinė medžiaga perduota čerginskis, o muziejus įregistruotas jo bute. Vėliau Lietuvos centriniam valstybės archyvui; eksponatai, muziejus įsikūrė pastate M. Strašūno g. 6 (dabar – Že- turintys revoliucinę reikšmę, atiduoti Valstybiniam is- maitijos g.), kuriame iki karo buvo biblioteka, o per torijos-revoliucijos (vėliau – Ateizmo) muziejui; dai- karą – biblioteka ir specialusis geto kalėjimas. Muzie- lės kūriniai atiteko Meno reikalų valdybai; knygos – jus užėmė 8 mažus ir drėgnus kalėjimo kambarius ir Lietuvos TSR knygų rūmams. Visas kitas inventorius 3 sandėliukus kieme. Muziejuje dirbo 7 darbuotojai36. buvo atiduotas Vilniaus bibliotekiniam technikumui, Tai buvo vienintelis žydų muziejus visoje Sovietų Są- o muziejaus pastatas perduotas Kultūros ir švietimo jungoje. įstaigų komitetui. Taip buvo likviduotas beveik 5 me- Muziejaus eksponatai buvo pradėti rinkti iš nau- tus veikęs žydų muziejus sovietinėje Lietuvoje. jo, nes Antrasis pasaulinis karas iki pamatų sunaikino tarpukario S. An-skio muziejų, Žydų mokslo institu- VI istorija. Lietuvos Respublikos sostinė tą ir M. Strašūno biblioteką. Muziejaus darbuotojų ir aktyvių entuziastų dėka per trumpą laiką archyvinė 1989 m. rugsėjo 6 d. po beveik 50-ies metų Vil- muziejaus medžiaga, anot antrojo muziejaus direkto- niuje buvo atkurtas Lietuvos Valstybinis žydų mu- riaus Jokūbo Gutkovičiaus-Krusino, jau buvo skai- ziejus40. Daugelis išbarstytų po įvairias institucijas čiuojama dešimtimis tūkstančių kilogramų37. Iš direk- eksponatų buvo grąžinti muziejui41. M. K. Čiurlionio toriaus J. Gutkovičiaus-Krusino ataskaitos Kultūros dailės muziejus padovanojo išsaugotus Kauno Žydų ir švietimo įstaigų komitetui sužinome, kad muziejui etnografinio muziejaus eksponatus. Pradžioje šie eks- labai trūko darbuotojų ir transporto rinkti ir gaben- ponatai ir sudarė rinkinių pagrindą. 1997 m., minint ti tūkstančius archyvinių dokumentų, kurie per karą Vilniaus Gaono 200-ąsias mirties metines, muziejus buvo paslėpti rūsiuose, sandėliuose, palėpėse, kami- buvo pavadintas Valstybiniu Vilniaus Gaono žydų nuose ir kitose įvairiose slėptuvėse. Direktorius pra- muziejumi.

84 Pirmuoju atkurtojo muziejaus direktoriumi tapo Mums ypač svarbu įamžinti žuvusiuosius ir jų gelbė- Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys Ema- tojus. Muziejaus atkūrimas – tai troškimas parodyti nuelis Zingeris, jo pavaduotoja – Rachelė Kostanian. nutylėtus Lietuvos istorijos faktus, pastangos įveikti Ji kartu su Vilniaus universiteto docente ir buvusia visuomenėje įsigalėjusius stereotipus ir skatinti to- geto bibliotekininke Rachele Margolis, vienu iš geto leranciją. To mes siekiame savo parodomis ir kny- pogrindžio narių ir po karo „Minties“ leidyklos di- gomis, kurių iki šios dienos išleidome daugiau nei rektoriaus pavaduotoju Dimitrijumi Gelpernu bei keturiasdešimt. Po daugiau nei dvidešimties metų kitais kolegomis parengė pirmąją muziejaus parodą muziejaus veiklos šiandien galime teigti, kad muzie- „Katastrofa“ apie žydų tautos Holokaustą. Ši paroda, jus rado savo vietą visuomenėje: vykdo bendrus pro- kelis kartus papildyta, iki šiol sutraukia daugiausiai jektus su kitais Lietuvos muziejais, rengia edukaci- muziejaus lankytojų iš viso pasaulio. nes programas vidurinėse mokyklose ir gimnazijose, Šiandieną muziejus turi 5 padalinius: Holo- bendradarbiauja su įvairiomis pasaulio įstaigomis kausto ekspoziciją (Pamėnkalnio g. 12), Istorinę ir organizacijomis.43 ekspoziciją (Pylimo g. 4), Tolerancijos centrą (Nau- Šios šešios, tokios svarbios žydų muziejaus rai- garduko g. 10/2), Panerių memorialinį muziejų dai Lietuvoje istorijos įvyko XX a. Mažiau nei per (Agrastų g. 15) ir Žako Lipšico memorialinį muziejų šimtmetį žydų muziejus kelis kartus buvo uždaromas, (Šv. Jokūbo g. 17, Druskininkai). Muziejuje veikia likviduojamas, reorganizuojamas ir išgrobstomas. 5 skyriai: Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyrius, Mažiau nei per šimtmetį žydų muziejus išgyveno Holokausto skyrius, Ekspozicijų skyrius, Istorijos įvairių valdžių kaitą, nacių vykdytą Holokaustą ir so- tyrimų skyrius, Žydų gelbėjimo ir atminimo įamži- vietinį režimą, beveik visišką litvakų bendruomenės nimo skyrius42. Dirba daugiau kaip 60 darbuotojų. sunaikinimą. Per nepilną šimtmetį vos kelis kamba- Iki šiol esanti muziejaus siela ir svarbiausias ramstis riukus turėjęs pirmasis žydų muziejus išaugo į 5 ats- R. Kostanian sako: Nuo pirmųjų muziejaus atkūrimo kirus pastatus turintį valstybinį muziejų. Ir visa tai dienų mūsų tikslas buvo ir yra prikelti iš užmaršties įvyko žmonių, net ir sunkiausiais Lietuvai laikotar- Lietuvos žydų istoriją bei kultūrą, kartu atskleis- piais nepraradusių vilties išsaugoti tokį gausų ir savi- ti tautos tragediją Antrojo pasaulinio karo metais. tą kultūrinį Lietuvos žydų paveldą, dėka.

Nuorodos ir paaiškinimai 1 Grossman G. C. Jewish Art, New York, 1995, p. 7. с. 180. 2 Ten pat. 12 Докладная записка, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, 3 Стасов В. После всемирной выставки, Еврейская библио- f. 567, ap. 26, b. 952. тека, 1879, № 7, с. 259. 13 Залменсон М. Письмо из Вильны. Еврейский музей, Рас- 4 Лукин В. …Академия, где будут изучать фольклор (Ан- свет, 1914, № 4, с. 34–35. ский – идеолог еврейского музейного дело), Еврейский 14 Обществo любителей еврейской старины, YIVO Archives, музей, Санкт-Петербург, 2004, с. 57–58. RG. 1.2, folder 75, 78. Dokumentas cituotas iš: Лукин В. … 5 Dubnow S. Under the Sign of Historicism, The Golden Tra- Академия, где будут..., с. 82. dition. Jewish Life and Thought in Eastern Europe, ed. L. 15 Biblioteką įkūrė bibliofilas ir mecenatas Matas Strašūnas S. Dawidowicz, Syracuse University Press, 1996, p. 232–242. (1817–1885), testamentu perdavęs asmeninę retų ir svarbių 6 Вишницер М. В. Из Петербургских воспоминаний, Книга žydų knygų kolekciją Vilniaus žydų bendruomenei. о Русском еврействе от 1860-х годов до революции 1917 г., 16 Lunsky H. A Half Year with An-sky, The Golden Tradition..., Москва, Иерусалим, 2002, c. 43. p. 312. 7 Plačiau apie S. An-skio ekspedicijas žr.: Tracing An-sky: Je- 17 Ten pat. wish Collections from the State Ethnographic Museum in St. 18 Goldšmitas E. Vilniaus istorinė-etnografinė draugija ir jos Petersburg, ed. J. Belinfante, I. Dubov, Amsterdam, 1992; muziejus, Vilner almanach, 1939, p. 190–194; Голдшмит Э. Back to the Shtetl: An-sky and the Jewish Ethnographic Expe- Еврейский историко-этнографический музей, Красное dition, 1912–1914, ed. R. Gonen, Jerusalem, 1994; Сергеева знамя, 1941, 17 июня. И. Этнографические экспедиции Семена Ан-ского в доку- 19 Web M. Historical Materials about Jewish Education in Lithu- ментах, Параллели, 2003, № 2–3, с. 97–124. ania in the YIVO Archives, Mokslinės konferencijos ,,Lietuvos 8 Ан-ский С. А. Письмо в редакцию (о работах этнографи- žydų švietimas ir kultūra iki Katastrofos“ medžiaga, Vilnius, ческой экспедиции), Еврейская старина, 1915, № 8, с. 239; 1991, p. 81. Раппопорт С. От еврейской этнографической экспедиции, 20 Įregistruoti draugijų įstatai, Laikinosios vyriausybės žinios, Еврейская жизнь, 1917, 30 апреля, с. 34–35. 1919, nr. 17, p. 8. 9 Weissenberg S. Jüdische Museen und Jüdisches in Museen. 21 Žydų istorinė-etnografinė draugija Lietuvoje, Apžvalga, 1936, Reiseeindrücke, Mitteilungen der Gesellschaft für jüdische kovo 8, p. 6. Volkskunde 23, 1907, No. 3, S. 77–88. 22 Istorinės etnografinės draugijos susirinkimas, Apžvalga, 1938, 10 Еврейская старина, 1914, № 7, с. 511. bal. 3, p. 5. 11 Кнорринг В. Попытка Виленского отделения ОПЕ создать 23 ,,Adas Israel“ komitetas neturtingiems žydams šelpti, Lietuvos Музей наглядных учебных пособий, Еврейский музей, aidas, 1932, vas. 4, p. 5.

85 24 Žydai atidaro etnografijos istorijos muziejų, Rytas, 1935, 29 Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-1421, ap. 1, b. 15, geg. 29, p. 2. l. 55. Vertimas iš: Kostanian-Danzig R. Dvasinė rezistencija 25 Plačiau žr.: Samavičius R. Muziejų likimai sovietų ir nacių Vilniaus gete, Vilnius, 2006, p. 63. okupacijos metais (1940–1944), Darbai, 1996, nr. 1, p. 42–48; 30 Kostanian R. Valstybinio..., p. 11. Samavičius R. Vilniaus žydų muziejai, Diena, 1996, vas. 6; 31 Mūsų ekspedicijos rezultatai, Kruk H. Paskutinės Lietuvos Atamukas S. Lietuvos žydų kelias. Nuo XVI amžiaus iki XX a. Jeruzalės dienos. Vilniaus geto ir stovyklų kronikos 1939– pabaigos, Vilnius, 1998, p. 215. 1944, Vilnius, 2004, p. 165–167, 222–223, 674. 26 Plačiau žr.: Zingeris E. Lietuvos žydų kultūros vertybės: tra- 32 Meficei Haskala (hebrajų k. ‘Švietimo skleidėjai’) viešoji bib- giški praradimai ir realios susigrąžinimo viltys, Atminties die- lioteka įkurta 1910 m. Vilniuje. nos: Tarptautinė konferencija, skirta Vilniaus geto sunaikini- 33 Malina Nr. 3, Kruk H. Paskutinės..., p. 387. mo 50-mečiui, Vilnius, 1995, p. 259–268; Samavičius R. Žydų 34 Kostanian R. Valstybinio..., p. 11. kultūros netektys okupacijos metais, Voruta, 1997, bal. 12; Sa- 35 Еврейский музей в Вильнюсе, Lietuvos ypatingasis archy- mavičius R. Žydų kultūros paveldo netektys okupacijų metais, vas, f. 1771, ap. 9, b. 445, l. 66. Kultūros paminklai, Vilnius, 2000, t. 6; Bubnys A. A. Rozen- 36 Ten pat, l. 65, 66. bergo operatyvinio štabo veikla Lietuvoje: žydų kultūros ver- 37 Ten pat, l. 65. tybių grobimas ir naikinimas (1941–1944), Lituanistica, 2004, 38 Ten pat, l. 65, 66. t. 59, nr. 3, p. 22–46. 39 Ten pat, l. 65. 27 Po karo didelė dalis rastos siuntos buvo išgabenta į Niujorke 40 LR Vyriausybės potvarkis Nr. 177p, 1989 m. rugsėjo 6 d., įkurtą JIVO. www.lrv.lt, www.jmuseum.lt. 28 Kaip teigia Rachelė Kostanian, už vieną žydų paveldo toną na- 41 LR Vyriausybės potvarkis Nr. 56p, 1991 m. vasario 13 d., ciai gyventojams mokėjo 30 Vokietijos markių (Kostanian R. www.lrv.lt, www.jmuseum.lt. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorija, Žydų mu- 42 Plačiau apie muziejaus veiklą žr.: www.jmuseum.lt. ziejus, Vilnius, 2001, p. 11, 20). 43 Interviu su Rachele Kostanian, Vilnius, 2010-04-06.

Six Stories: Jewish Museums in Lithuania

Dr. Vilma Gradinskaitė Vilna Gaon Jewish State Museum Vilnius Academy of Arts

The article tells six very important stories about valuable items in Vilnius ghetto, continues with the the development of Jewish museums in Lithuania. organized Jewish Museum in 1944, and ends with the The story starts from the first museum opened by the Jewish State Museum, which was rebuild in 1989. Society of Lovers of Jewish Antiquity in 1914, in Vil- Within less than one hundred years the museums were nius, tells about S. An-sky’s Museum established in reorganized, closed, plundered and destroyed several 1919, in Vilnius and Jewish Ethnographic Museum times. Within less than one hundred years museums opened in 1931, in Kaunas; it also narrates about the withstood the changes of different powers and out- attempts of brave people to save the unique and in- lived Nazi occupation, Holocaust and Soviet regime.

86 Lietuvos nacionalinio muziejaus religinių medaliukų kolekcijos formavimo klausimu (Privačių kolekcijų medžiaga) Regina Ablėnienė Lietuvos nacionalinis muziejus

Lietuvos nacionalinio muziejaus Numizmatikos ėjo stambus jo darbas „XV–XVIII a. knygų įrišimai skyriaus medalių rinkinyje 2003 m. pradėta formuoti Lietuvos bibliotekose“. 2001 m. pasirodė dr. Birutės reikšmingų mūsų istorijai ir kultūrai religinių meda- Rūtos Vitkauskienės parengta E. Laucevičiaus knyga liukų eksponatų kolekcija. Dalis šios kolekcijos yra „Lietuvos auksakalystė: XV–XIX amžius“. perimta iš Lietuvos kultūros istoriko, senienų kolek- Visą gyvenimą jis glaudžiai bendradarbiavo su cininko Edmundo Laucevičiaus privataus rinkinio, muziejais kaip kolekcininkas ir kaip žinovas. Jo tyri- Vilniaus Ivano Luckevičiaus gudų ir Religijos istori- nėjimai – didžiulis indėlis į Lietuvos kultūros istoriją. jos (Ateizmo) muziejų. Pastarojo muziejaus rinkinio E. Laucevičiaus pavyzdys parodė, kiek gali nuveikti aptarimas reikalauja atskiros studijos, todėl straipsny- tikslą turintis ir jo siekiantis žmogus. je apsiribota E. Laucevičiaus ir Vilniaus Ivano Lucke- Iš E. Laucevičiaus kolekcijos ne vienas Lietuvos vičiaus gudų muziejaus rinkiniais. muziejus įvairiu laiku yra pagausinęs savo rinkinius. E. Laucevičius (1906–1973) kilęs iš bajorų gi- Per keletą kartų monetų, medalių, taikomosios dai- minės, minimos nuo XVI a. (šios giminės dvarų yra lės kūrinių įsigijo ir Lietuvos nacionalinis muziejus, buvę Kuršėnų, Šiaulių apylinkėse)1. E. Laucevičius, į kurį pateko apie 180 medalių, iš jų 10 religinių me- 1925 m. baigęs Šiaulių gimnaziją, vėliau studijavo daliukų. Jie, kaip jau minėta, Nacionalinio muziejaus Kauno universiteto Teisės fakultete ekonomiką. Nuo Numizmatikos skyriuje išskirti į atskirą rinkinį. Šio 1935 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. Po 3 rinkinio didžiąją dalį (8 vnt.) sudaro religiniai-patri- metų tapo Lietuvos pasiuntiniu Londone. Lankyda- otiniai medaliukai, kiti 2 medaliukai skirti Rokiškio mas Europos miestus, galėjo susipažinti su Europos Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios pastatymui kultūra ir pamatyti įvairių miestų muziejus, biblio- atminti. tekas. Matyti, senoviniai istoriniai rinkiniai skatino Religinių-patriotinių medaliukų atsiradimui įta- domėjimąsi menu ir padėjo suprasti kolekcijų reikš- kos turėjo po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos pa- mę. Lankydamasis antikvariatuose, senienų turguose, dalijimo 1795 m. įvykusios permainos. Lietuvai tapus E. Laucevičius pradėjo supirkinėti senąjį Lietuvos sudėtine carinės Rusijos dalimi, išskyrus Užnemunę, kultūros palikimą ir studijuoti taikomosios dailės imta labiau kontroliuoti socialinius politinius proce- eksponatus. Sovietų okupacijai nutraukus diplomati- sus: pakeistas Bažnyčios valdymas, nepaisoma Vati- nį darbą, E. Laucevičius apsigyveno Vilniuje ir jau kano nuomonės, griaunant hierarchinius katalikybės karo metais pradėjo rinkti galinčius žūti daiktus. Jis pamatus, labai apribota Lietuvos savivalda ir kultūri- labiausiai vertino su Lietuva susijusią medžiagą, su- nė autonomija. Administracinis bei teisinis Lietuvos prasdamas daiktų vertę ir reikšmę. atsiskyrimas nuo buvusio unijos partnerio ne tolino E. Laucevičius 1944–1945 m. dirbo Lietuvos nuo jo, kaip tikėjosi caro politikai, o skatino viešpa- dailės muziejaus Istorijos skyriaus vedėju, vėliau taujančio Lietuvos visuomenės luomo nuolatinį siekį įvairiose sostinės vidurinėse ir aukštosiose moky- susijungti su Lenkija ir atkurti senąją valstybės for- klose dėstė anglų kalbą. Bene ilgiausiai (1953–1962) mą – Abiejų Tautų Respubliką3. dėstė Lietuvos konservatorijoje, iš čia, pablogėjus XIX a. modernėjant visuomenei, formuojantis sveikatai, išėjo į pensiją2. E. Laucevičius ypač domė- tautinei konfesinei savimonei, religiniai medaliukai, josi popieriaus gamybos istorija, vandens ženklais, be tradicinės funkcijos – saugoti žmogų nuo įvairių ekslibrisais. Laisvalaikiu nuolat dirbo mokslinį dar- nelaimių, įgauna politinį-patriotinį pobūdį, grindžia- bą, tačiau tik tapęs pensininku galėjo atsidėti vien mą Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo idėja, kuri jam. 1967 m. išleistas kapitalinis E. Laucevičiaus simbolizavo išsivadavimą iš Rusijos priespaudos ir veikalas „Popierius Lietuvoje XV–XVII a.“. Šis lei- religijos laisvės sugrąžinimą katalikams. Šios idėjos dinys sulaukė didžiulio užsienio mokslo draugijų, propaguotos 1861 m. Lenkijoje ir Lietuvoje vykusio- kitų institucijų susidomėjimo ir įvertinimo, o Bolo- se politinėse manifestacijose, taip pat leidžiant reli- nijos (Italija) bienalėje jis pelnė aukso medalį. Kitų ginius-patriotinius medaliukus, daugiau plitusius pro- savo parašytų knygų autorius nesulaukė. 1976 m. iš- lenkiškai nusiteikusioje Lietuvos visuomenėje. Juos

87 savo ruožtu galima skirstyti į: 1) medaliukus, skirtus 1861 m. vasario 27 d. Varšuvos manifestacijos aukoms atminti (1 pav.). Medaliuko averse vaizduojama Čenstakavos Dievo Motina ir įrašas: POD TWOJĄ OBRONĘ UCIEKAMY SIĘ (‘Tavo apsaugos prašome’), reverse – perlaužtas kryžius, žemiau 5 kryželiai, simbolizuojantys pirmų- jų 5 aukų (Michał Arcichiewicz, Filip Adamkiewicz, Karol Brendla, Marcel Karczewski, Zdzisław Rut- kowski4), žuvusių nuo caro žandarų Varšuvoje, atmi- nimą, viršuje įrašas: OJCZE RATUJ (‘Tėve, gelbėk’), žemiau manifestacijos data: D. 27. LUTEGO 1861 (‘1861 m. vasario 27 d.’); 1 pav. Medaliukas, skirtas 1861 m. vasario 27 d. Var- 2) medaliukus, skirtus 1861 m. rugpjūčio 18 šuvos manifestacijos aukoms atminti. XIX a. II p. Va- (6) d. manifestacijoms Pohuliankos g. (dabar – rio lydinys, sidabravimas, 20,7 x 17,7 mm S. Konarskio ir J. Basanavičiaus g. sankirta), Vil- niuje, atminti (2–3 pav.). Jų averse kartu vaizduojami Lenkijos Erelis ir Lietuvos Raitelis. Apačioje 2 besisveikinančios rankos, simbolizuojančios santaiką ir vienybę, ir įrašas: OJCZYZNĘ WOLNOSĆ RACZ NAM WRÓCIĆ PANIE (‘Mergele, laisvę Tėvynei ma- lonėk mums grąžinti’). Vienų medaliukų reverse – Šv. Jackaus koplytėlė Vilniuje, kitų – kaukolė ir įrašas: PAMIĄT MORDERST W WILNE NA POHULANCE 6 SIERP. 1861 (‘Atminimas žmogžudystės Vilniuje, Pohuliankoje, 1861 m. rugpjūčio 6 d.’); 3) medaliukus, skirtus Liublino unijos (1569) 292 metų jubiliejui paminėti (4 pav.). 1861 m. rug- pjūčio 12 d. buvo minimas Liublino unijos 292 metų jubiliejus. Šiai progai skirtuose medaliukuose iš- reikšta Lietuvos ir Lenkijos unijos atgaivinimo idėja. Averse matomi 2 angelai prie kryžiaus, kryžiaus šo- nuose – 2 herbiniai skydai su Lenkijos Ereliu ir Lie- tuvos Raiteliu, kryžiaus apačioje – karūna bei įrašai: JEDNA MOGIŁA ALBO JEDNA PRZYSZŁŚĆ (‘Ben- dras kapas arba bendra ateitis’). Reverse – inkaras, simbolizuojantis išsigelbėjimą, viltį bei tvirtą tikėji- 2–3 pav. Medaliukai, skirti 1861 m. rugpjūčio 18 mą, ir 2 besisveikinančios rankos. (6) d. manifestacijoms Pohuliankos g. (dabar – Medaliukuose Liublino unija traktuojama ne kaip S. Konarskio ir J. Basanavičiaus g. sankirta), Vilniu- tolimos praeities įvykis, bet tarsi įkūnija pagrindinį koje, atminti. XIX a. II p. Sidabras, 18,8 x 16 mm; vario vos tikslą, t. y. bendrą lietuvių ir lenkų tautų išsilais- lydinys, sidabravimas, 18,8 x 15,4 mm vinimą iš caro priespaudos atkuriant buvusią Lietuvos ir Lenkijos valstybę5. Religinė ir patriotinė medaliukų simbolika viena kitą papildo, nes išsivadavimas iš Ru- sijos priespaudos reiškė ne tik valstybingumo atkūrimą, bet ir religijos laisvės katalikams ir unitams sugrąžini- mą. Medaliukų įrašai rodo, kad kovoje dėl nepriklau- somybės buvo prašoma ir tikimasi dangiškosios globos ir užtarimo. Religiniai-patriotiniai medaliukai buvo iš- leisti lenkų ir lietuvių patriotų iniciatyva; daugiausia slapta gaminti Krokuvoje. Jų gaminimą, platinimą ir nešiojimą caro valdžia laikė politiniu nusikaltimu, ta- 4 pav. Medaliukas, skirtas Liublino unijos (1569) 292 čiau, nepaisydami draudimų bei represijų, medaliukus metų jubiliejui atminti. XIX a. II p. Alavo, cinko ir nešiojo ne tik suaugusieji, bet ir vaikai6. vario lydinys, sidabravimas, Ø 23,35 mm

88 Kiti 2 rinkinio medaliukai skirti Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios pastatymui 1877 m. atminti. Jų averse vaizduojamas bažnyčios fasadas, vieno medaliuko reverse – šv. Matas, kito – įrašas, trumpai pristatantis bažnyčios istoriją (pami- nėta, kad pastatytoji bažnyčia yra trečioji, nes anks- tesnės 2 sudegė) ir fundatorius – Lietuvos didžiuosius kunigaikščius ir Lenkijos karalius Aleksandrą, Žygi- mantą Senąjį, kunigaikštienę Eleną Tyzenhauzienę. Kitas rinkinys, papildęs Lietuvos nacionalinio muziejaus fondus, yra Vilniaus Ivano Luckevičiaus gudų muziejaus religinių medaliukų rinkinys. Žymus baltarusių archeologas, etnografas ir visuomenės vei- kėjas I. Luckevičius (1881–1919) surinktą unikalių eksponatų, susijusių su baltarusių istorija, kolekciją 1919 m. padovanojo Baltarusių mokslo draugijai. Ši jo asmeninės kolekcijos pagrindu 1921 m. Vilniuje įkūrė I. Luckevičiaus vardu pavadintą muziejų. Mu- ziejaus direktoriumi tapo I. Luckevičiaus brolis Anto- nas Luckevičius, šias pareigas jis ėjo iki 1939 m. Per tuos 18 metų muziejaus direktoriaus ir personalo rū- pesčiu eksponatų kolekcija buvo reikšmingai išplėsta. 5–6 pav. Medaliukai, skirti stebuklingo Bialyničų Muziejus garsėjo savo kolekcijomis ir buvo svarbus (Baltarusija) Dievo Motinos paveikslo karūnavimui baltarusių kultūros centras. 1941 m. inventorizacijos atminti. 1756 m. Alavas, Ø 35 mm; žalvaris, auksavi- duomenimis, jame buvo saugoma 13 450 archeologi- mas, Ø 36,4 mm jos, sfragistikos, numizmatikos ir kitokių eksponatų7. Baigiantis karui, 1944 m. muziejus buvo likviduotas, jo turtai išblaškyti po įvairias Lietuvos ir Baltarusijos įstaigas. Iš Ivano Luckevičiaus gudų muziejaus į Lietu- vos nacionalinį muziejų pateko apie 150 medalių, iš jų 41 religinis medaliukas. Visus juos aptarti būtų su- dėtinga, todėl pasirinkti tik retesni, įdomesni, atspin- dintys rinkinio įvairovę. Rinkinyje yra 2 unikalūs medaliukai, skirti stebuklingo Bialyničų (Baltarusija) Dievo Motinos paveikslo karūnavimui 1756 m. atminti (5–6 pav.). Jie nukaldinti Romoje, tikėtina, vienuolių karmelitų už- 7 pav. Medaliukas. Averse – Žyrovičų (Baltarusija) sakymu. Karmelitus į Bialyničus pakvietė ir savo lė- Dievo Motina, reverse – šv. Juozapatas Kuncevičius. šomis 1628 m. pastatytame vienuolyne įkurdino LDK XVIII a. II p.–XIX a. Vario lydinys, 32,8 x 27,7 mm kancleris Leonas Sapiega. Bialyničų miestelio bažny- čioje buvo stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, • D[e] • CAR[melo] • (‘Šv. Elijas – brolių iš Kar- kurį popiežius Benediktas XIV 1756 m. balandžio melio ordino prepozitas’). Kito medaliuko reverse – 16 d. išleista bule (bulla coronations) leido karūnuoti. šv. vienuolės Teresės Avilietės regėjimo scena. Šios Medaliukų averse – Bialyničų bažnyčios Dievo Mo- vizijos metu angelas persmeigė Teresės krūtinę auksi- tinos atvaizdas. Aplink legenda: D[iva] • V[irgo] ne Dievo meilės strėle. Reverso legenda: S[ancta] • BIALYNIC[ensis] • A • – BEN[edicto] • XIV • • – MATTER (‘Šventoji Motina’). C[oronata] • A[nno] • D[omini] • 1756 • (‘Bia- Du labai reti medaliukai yra su Žyrovičų (Bal- lyničų Švenčiausioji Mergelė, Benedikto XIV karū- tarusija) Dievo Motinos atvaizdu (7 pav.). Žyrovičų nuota 1756 Viešpaties metais’)8. Reversai yra dviejų miestelis garsėja didžiuliu vienuolyno kompleksu, skirtingų spaudų, juose vaizduojami karmelitų šven- pastatytu XVII a. Tuomet vienuolynas buvo laikomas tieji. Vienų – Biblijos pranašas šv. Elijas, laikomas šio didžiausiu visoje Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje. ordino įkūrėju. Tai skelbia ir legenda: S[anctus] • Vienuolynas garsėja šventuoju Dievo Motinos pa- ELIAS – PR[aepositus] • O[rdinis] F[ratrum] veikslu. Medaliukų averse pavaizduota stebuklingo

89 Dievo Motinos paveikslo pasirodymo medyje scena, reverse – Lietuvos arkivyskupas, pirmasis unitų šven- tasis kankinys Juozapatas Kuncevičius. Verta paminėti labai retą medaliuką, kurio averse yra Počajivo (Ukraina) unitų bazilijonų bažnyčios Dievo Motinos atvaizdas, o reverse – unitų bažnyčios šventasis – šv. Anupras (8 pav.). Rinkinyje yra keli medaliukai su Čenstakavos 8 pav. Medaliukas. Averse – Počajivo (Ukraina) Dievo Motinos atvaizdu. Vienas iš jų skirtas antrajam Dievo Motina, reverse – šv. Anupras. XVIII a. pab.– Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo karūnavimui XIX a. pr. Vario lydinys, 26,7 x 23,8 mm 1910 m. gegužės 22 d. atminti (pirmą kartą paveikslas karūnuotas 1717 m. rugsėjo 8 d.). 1910 m. Die- vo Motinos paveikslo karūnavimo iškilmėms atminti nukaldinta daug įvairių medaliukų, kurie pardavinėti per šventę. Medaliuko averse pavaizduota Čenstaka- vos Dievo Motina, aplink legenda: KROLOWO KO- RONY POLSKIEJ PROWADŹ NAS SZCZĘSLIWIE w DROGĘ (‘Lenkijos karūnos Karaliene, veski mus lai- mės keliu’). Reverse – popiežiaus Pijaus X, leidusio karūnuoti paveikslą ir atsiuntusio auksines karūnas, biustas, žemiau – 2 karūnos, padėtos ant stalo, už- dengto staltiese, ir įrašas: PAMIĄTKA KORONACJI M[ATKI]. B[OSKI]. CZĘSTOCHOWSKIEJ // 22 MAJA 1910 (‘Čenstakavos Dievo Motinos karūnavi- mui atminti. 1910 gegužės 22’). Kitas medaliukas su Čenstakavos Dievo Motinos atvaizdu skirtas Sutvirti- nimo sakramentui atminti. Rinkinyje yra ir medaliu- 9 pav. Stebuklingasis, arba Švč. Mergelės Marijos kas, skirtas Krikštui atminti, su krikšto scena averse ir Nekaltojo Prasidėjimo, medaliukas. XIX a. II p.– įrašais reverse. Tokie asmeninio pobūdžio medaliukai XX a. pr. Aliuminis, 20,7 x 14,6 mm kaip Sutvirtinimo, Krikšto ar Santuokos sakramen- tams atminti buvo gana populiarūs. Paprotys dovano- daliuką nešiojantiems ir besimeldžiantiems bus suti medaliukus pažįstamiems, giminėms ar draugams teikta ypatingų Dievo Motinos malonių11. Paryžiaus minėtomis progomis kartu su kontrreformacija atėjo arkivyskupui de Quelcui leidus, 1832 m. Paryžiaus iš Vakarų9. auksakalys M. Vachette sukūrė medaliuką ir paga- Stebuklingasis, arba Švč. Mergelės Marijos Ne- mino pirmąją 1,5 tūkst. egz. partiją12. Stebuklingasis kaltojo Prasidėjimo, medaliukas (rinkinyje yra 2 vnt.; medaliukas greitai plito, buvo Vatikano pripažintas 9 pav.) ypatingas tuo, kad, skirtingai nuo kitų meda- ir iki šiol milijoniniais tiražais kaldinamas Italijoje, liukų, kartojusių stebuklingus Jėzaus, Švč. Mergelės Prancūzijoje bei kitose šalyse. Marijos ar šventųjų atvaizdus, šis buvo ne kartotė, o Paminėtini rinkinyje esantys medaliukai su pirmavaizdis. Medaliukas sukurtas pagal regėjimą, Sopulingąja Dievo Motina averse (3 vnt.). Marija 1830 m. lapkričio 27 d. patirtą vienos Šv. Vincento vaizduojama su 7 į jos širdį įsmigusiais kalavijais, Pauliečio gailestingųjų seserų ordino vienuolės Kat- simbolizuojančiais 7 Dievo Motinos sopulius, ir nu- herine’os Labouré10. Medaliuko averse, laikantis re- kryžiuotu Kristumi arba Kristaus veido atvaizdu ant gėjimo, pavaizduota ant Žemės rutulio stovinti Švč. audeklo – ant Veronikos skarelės – reverse. Taip pat Mergelė, pamynusi žaltį. Marijos galvą supa nimbas medaliukai su Rožinio Švč. Mergele Marija (2 vnt.) ir gaubia skraistė, pečius ir rankas dengia apsiaustas, averse ir šv. Dominyku reverse. Pasak legendos, šv. iš nuleistų rankų delnų sklinda spindulių pluoštai. Dominykas vizijoje regėjo Švč. Mergelę Mariją, duo- Medaliuko įrašas: O Marija, be nuodėmės pradėtoji, dančią jam karoliukų vėrinį, jo pavadintą Švč. Dievo melskis už mus, kurie tavęs šaukiamės, taip pat paim- Motinos rožių vainiku. Dar viena grupė – škaplieri- tas iš vienuolės regėjimo. Reverse – M raidė su kryže- niai medaliukai su Švč. Jėzaus Širdies atvaizdu aver- liu, žemiau – erškėčiais karūnuota Jėzaus ir kalaviju se ir Švč. Mergele Marija Škaplierine reverse. perverta Marijos širdis, aplink 12 žvaigždučių vaini- Šv. Benedikto medaliukai (5 vnt.; 10 pav.) sau- kas. Regėjimo metu vienuolei buvo paaiškinta, kad go nuo įvairių nelaimių, blogio jėgų. Šv. Benediktas – reikia nukaldinti tokį medaliuką, o pašventintą me- seniausio Vakarų vienuolių ordino, pavadinto jo var-

90 10 pav. Šv. Benedikto medaliukas. XIX a. Vario lydi- 11 pav. Medaliukas, skirtas 1861 m. vasario 25–27 d. nys, 22,6 x 19,8 mm ir balandžio 8 d. manifestacijoms Varšuvoje atminti. XIX a. II p. Sidabras, 18,2 x 15,6 mm du, steigėjas. Jis buvo žinomas gydytojas, pasižymėjo šuose, pvz., S. GREORGIVS EQVITUM PATRONVS giliu pamaldumu Šv. Kryžiui ir Nukryžiuotajam. (‘Šv. Jurgis – riterių globėjas’). Šv. Jurgio medaliukai Kryžiaus ženklu atliko daug stebuklų – garsėjo pik- nešioti kaip amuletai ar talismanai, saugantys nuo ne- tųjų dvasių išvarymu, dvasios ligų gydymu. 1048 m. laimių. Juos taip pat noriai nešiojo kariai, tikėdami popiežius Leonas IX išplatino medaliuką su šv. Bene- jų apsauga nuo mirties14. Šv. Jurgis vaizduojamas ant dikto kryžiumi. Medaliuko averse – šv. Benediktas, žirgo kovojantis su drakonu. reverse – kryžius ir lotyniškų įrašų, saugančių nuo Šiame rinkinyje yra keli religiniai-patriotiniai įvairių nelaimių bei blogio jėgų, pirmosios raidės. medaliukai, skirti 1861 m. vasario 25–27 d. ir balan- Šv. Jurgio medaliukai (3 vnt.) labai paplito džio 8 d. manifestacijoms Varšuvoje atminti (11 pav.) XVII a. Jie buvo kaldinami įvairiose Europos kaly- ir Liublino unijos 292 metų jubiliejui paminėti. klose, bet daugiausia jų gaminta Kremnicos (Slova- Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad perimti ap- kija) kalykloje13. Šioje kalykloje religinius medalius tartieji rinkiniai papildė Lietuvos nacionalinio mu- gamino meistrai Danielis Haileris vyresnysis, Kristia- ziejaus fondus retais, įdomiais ir tematiškai įvairiais nas Hermannas Rothas (kalykloje dirbęs nuo 1645 m. eksponatais, susijusiais su Lietuvos ir LDK istorija. iki mirties 1690 m.), jo sūnūs Hermannas ir Jeremešas Džiugu pripažinti, kad pavienių asmenų pradėtas Rothai, pastarojo sūnus Jeremešas Rothas jaunesny- svarbus darbas – reikšmingų eksponatų rinkimas ir sis ir kiti. Šv. Jurgis – daugelio šalių, miestų, ginkli- saugojimas – buvo tęsiamas, o surinktos kolekcijos ninkų, riterių globėjas, tai atsispindi ir medaliukų įra- išsaugotos ateities kartoms.

Nuorodos 1 Jakelaitis V. Edmundas Laucevičius: ar pažįstam jį?, Vilnius, get/LT-eLABa-0001:J.04~2006~ISSN_1392-2831.N_32. 1994, p. 4–5. PG_242-255/DS.002.0.01.ARTIC, žiūrėta 2010-03-25. 2 Ten pat, p. 47. 8 Verčiant tekstus iš lotynų k., konsultuotasi su prof. habil. dr. 3 Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje. Lietuva Eugenija Ulčinaite. XIX amžiuje, Vilnius, 1996, p. 19. 9 Ruzas V. Lietuva medaliuose XVI–XX a., Vilnius, 1998, p. 24. 4 Kowalski M. Medale, odznaki, biżuteria, numizmatyka i fila- 10 Rewoliński T., Katolog medali religijnych odnoszących się do telistyka powstania styczniowego, Międzyrzec Podlaski, 1987, Kościola Katolickiego we wszystkich krajach dawnej Polski, s. 10. Kraków, 1887, s. 89–90. 5 Džiovėnas G. Lietuvos ir Lenkijos unijos atkūrimo idėja XIX– 11 Ten pat. XX a. pr. medaliuose, Numizmatika 2–3. Metraštis 2001–2002, 12 Stankevičienė R. Švč. Marijos Maloningosios siužetas Lietu- Vilnius, 2004, p. 78. vos liaudies dailėje, Menotyra, Vilnius, 1999, nr. 2 (15), p. 17. 6 Kowalski M., Medale, odznaki, biżuteria, numizmatyka..., s. 8. 13 Šeňová N. Sväty Juraj na medailách s kachliciach v zbierkach 7 Baltarusių tautosaka iš Vilniaus Ivano Luckevičiaus vardo kremnického múzea, Kremnické múzeum, Kremnica, 2000, gudų muziejaus Lietuvių tautosakos rankraštyne, par. Aušra s. 144. Žiūkienė. Prieiga per internetą: http://vddb.library.lt/fedora/ 14 Ten pat, p. 144–145.

91 Problem of Religious Medals Collection’s Formation in National Museum OF LITHUANIA (Materials of Private Collections)

Regina Ablėnienė National Museum of Lithuania

The collection of devotional medals in the Nu- related to Belarusian history. In 1921, the Belarusian mismatic Department of National Museum of Lithu- Scientific Society established a museum named after ania was started in 2003. These exhibits are important Ivan Luckevic with the basic exhibits handed over to our history and culture. Some items of this collec- by him. Ivan Luckevic’s brother Anton Luckevic be- tion are acquired from Lithuanian cultural historian came a director of the museum and worked there till and antiquities collector Edmundas Laucevičius’ pri- 1939. At the end of the WW II, in 1944, the Museum vate collection, Vilnius Ivan Luckevic Belarusian was liquidated, its assets were scattered across many Museum, and Museum of the History of Religion. institutions of Belarus and Lithuania. Edmundas Laucevičius (1906–1973) studied National Museum of Lithuania acquired about economics at the Law Department of Vytautas the 150 medals from Ivan Luckevic Belarusian Museum, Great University in Kaunas. In 1938–1939, he was 41 of which are the religious ones. This collection employed as Secretary of Lithuanian Embassy in Lon- includes two unique medals, dedicated to the coro- don and had a certain diplomatic rank. E. Laucevičius nation of Blessed Virgin Mary’s portrait (Białynicze was well-known in Lithuania and abroad as a famous church, 1756; ill. 5–6). They were possibly made ac- collector of historical documents, numismatics, cording to the Carmelite Monks’ order. There are also sphragistics and other valuables. He was also known two very rare medals from Zyrovic (Belarus), depict- as a famous man of culture and a qualified expert on ing Our Lady (ill. 7). It is worth to mention very rare national heritage. medal, obverse of which depicts Poczajów (Ukraine) National Museum of Lithuania acquired about Uniate Basilian Church of Our Lady (ill. 8). The set 180 medals from E. Laucevičius collection, including consists of several medals with an image of Our Lady 10 devotional medals. Eight of them are religious- of Częstochowa, Miraculous or Immaculate Concep- patriotic medals (ill.1–4), other two medals were tion medals (ill. 9), St. Benedict medals (ill. 10), St. created to commemorate Rokiškis St. Matthew, the George medals. This collection also contains a num- Apostle and Evangelist, Church’s upbuilding. ber of religious-patriotic medals, devoted to 1861, Another collection that complemented the stocks February 25–27 and April 8 demonstrations in War- of the National Museum of Lithuania, came from saw (ill. 11). These medals enriched the collection of Vilnius Ivan Luckevic Belarusian Museum. Famous National Museum of Lithuania with rare, interesting Belarusian archaeologist, ethnographer and politician and thematically different exhibits related to the his- Ivan Luckevic (1881–1919) collected unique exhibits tory of Grand Duchy of Lithuania.

92 Algimanto Astiko kolekcija ir jos reikšmė Lietuvos nacionalinio muziejaus faleristikos ir filofaleristikos rinkinių formavimui Rūta Kuodytė Lietuvos nacionalinis muziejus

2009 m. kolekcininkui, kultūros ir meno veikėjui Algimantui Astikui (1929–1990) (1 pav.) būtų sukakę 80 metų. Gimė jis 1929 m. balandžio 20 d. Kaune. Nuo 1940 m. gyveno Vilniuje. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo geografiją. 1948–1958 m. šoko ansamblyje „Lietuva“. 1958 m. Vilniaus universitete įkūrė pramoginių šokių kolektyvą. Nuo 1958 m. iki mirties dirbo Lietuvos liaudies kultūros centre, ir visas jo gyvenimas buvo susijęs su šokiu, jis rūpinosi dainų šventėmis, festivaliais, dalyvavo įvairių kon- kursų komisijose. Yra išleidęs leidinių apie šokius. 1960 m. A. Astikui buvo suteiktas meno saviveiklos žymūno vardas, 1980 m. – Lietuvos nusipelniusio kultūros ir švietimo darbuotojo garbės vardas. Buvo labai įvairiapusis ir dvasingas žmogus. Michalina As- tikienė1, kuri taip pat susidomėjo vyro pomėgiais ir buvo didžiausia jo pagalbininkė, savo vyrą apibūdina kaip neramios sielos žmogų, kuriam ir gyvenime, ir darbe rūpėjo naujovės. Nors buvo griežtas, reiklus ir visuomet atkakliai siekė savo tikslo, labai mokėjo tuo, ko imdavosi, uždegti aplinkinius. Nuo vaikystės kolekcionavo pašto ženklus, vė- liau susidomėjo bonistika. 1976 m. Biržuose garsi nepriklausomos Lietuvos šokių vadovė Elena Šlekienė padovanojo jam savo skautės Svastikos ordiną. Anot 1 pav. Kolekcininkas Algimantas Astikas (1929– M. Astikienės, juos šis gražus ir paslaptingas ordinas 1990). Iš Michalinos Astikienės šeimos archyvo labai sužavėjo ir suteikė minčių ir įkvėpimo naujiems darbams. Tokia buvo šitos kolekcijos pradžia – ėmė visur stengdavosi įsigyti eksponatų savo kolekcijai. rinkti nepriklausomos Lietuvos apdovanojimus, me- Įsigiję kelionėje kokį naują daiktą, grįžę pasikvies- dalius ir ženklelius. davo draugų, rodydavo ir visi slapčia džiaugdavosi Suprantama, sovietiniais laikais rinkti tokią nauju pirkiniu. kolekciją buvo sudėtingas dalykas, valdžia apie tai Neapsiribojo vien daiktų rinkimu, ieškojo istori- žinoti negalėjo. Bet A. Astikas Lietuvoje buvo gana nių žinių apie juos, jų raidą, kūrėjus, gamintojus. Abu žinomas, turėjo daug pažįstamų, todėl buvo įgavęs su žmona, ieškodami informacijos, iki išnaktų varty- žmonių, iš kurių įsigydavo eksponatus savo kolekci- davo nepriklausomos Lietuvos laikų laikraščius, žur- jai, pasitikėjimą. Labai daug čia pagelbėjo ir M. Asti- nalus: „Lietuvos aidą“, „Karį“, „Trimitą“ ir kitus. Ši- kienės tėvelis Kazimieras Bogušas, pažinojęs daugelį tos spaudos ieškojo važinėdami po kaimus ir nemažai nepriklausomos Lietuvos laikų Kauno kultūros vei- jos įsigijo. Labai daug pagelbėjo Paberžės klebonas kėjų. Jis A. Astiką pristatydavo savo pažįstamiems. Tėvas Stanislovas. Už gautą spaudą atsidėkojo mais- K. Bogušo dėka yra surinkta nemažai ženklelių, ypač tu jo globojamiems pavargėliams, įvairių gyvenimo sportinių. negandų nuskriaustiems žmonėms. Šeima labai mėgo keliauti. A. Astikas turėjo net- Surinktą informaciją A. Astikas atidžiai fiksavo gi autoturizmo sporto meistro vardą. Išvažiuodavo ir į bloknotėliuose. Kruopščiai perpiešdavo visus įsigy- kitas respublikas, ir už SSRS ribų. Čia pirmiausia sku- tus eksponatus (2 pav.). Vėliau tai sisteminavo ir dė- bėdavo į muziejus, antikvariatus. Kur bekeliaudavo, davo į kartoteką.

93 2 pav. Algimanto Astiko piešti ženklai. Popierius, 228×143, 232×140 mm. LNM archyvas

Buvo tikras lietuvis patriotas, idealistas. Ir nors M. Astikienė, matydama, kad vyro gyvenimas eina į gyveno tokiu metu, kai, anot M. Astikienės, abu nesi- pabaigą, prašė, kad užbaigtų savo darbą – knygos ran- tikėjo, kad kada nors bus kitaip, kad nebeliks Sovietų kraštį, paliktų jį Lietuvai. Jis spėjo parengti rankraštį Sąjungos, visgi jo svajonė buvo palikti Lietuvai visų ir mirė 1990 m. rugpjūčio 13 d. Pats savo išleisto dar- šių nepriklausomos Lietuvos laikų apdovanojimų, bo, deja, jau nebepamatė. ženklų albumą-katalogą, kad tai nedingtų užmarštyje, Knygos leidimu rūpinosi M. Astikienė. Susidūrė o Lietuva žinotų apie tų laikų praeitį, buvusius apdo- čia su nemaža sunkumų, teko kreiptis į kelias leidy- vanojimus. Ir šitai savo idėjai jis paskyrė visą gyve- klas, kurios tuo metu nenorėjo tokio darbo imtis, du iš nimą. trijų mašinėle atspausdintų rankraščio egzempliorių Prasidėjus Atgimimui, A. Astikas 1989 m. buvo buvo sugadinti, negatyvai sušlapo, dingo pačios nu- išrinktas Lietuvos kolekcininkų asociacijos preziden- pirktas popierius. Tačiau ji sau pažadėjo, kad pasieks tu. Yra išleidęs knygelę apie kolekcionavimą2. Vilius tikslą – knygą išleis. Ir tai galų gale pavyko tik dėl Kavaliauskas, dabar žinomas faleristas, jį vadino M. Astikienės atkaklumo. Pati išpirko išleistos kny- savo „mokytoju“. gos didelę tiražo dalį, dovanojo, platino, stengėsi, kad A. Astikas surengė keletą savo surinktų eks- sužinotų kuo daugiau žmonių, kuriems tai būtų įdo- ponatų – bonistikos, faleristikos – parodų. 1989 m. mu. Dirbo visą laiką prisimindama vyro žodžius, kad vasario 16 d. Taikomosios dailės muziejuje atidaryta šita knyga, šitas darbas – Lietuvai. nepriklausomos Lietuvos apdovanojimų ir ženklelių Taigi, didžiuliame A. Astiko gyvenimo darbe – paroda. Visa paroda buvo parengta jo ir jo žmonos knygoje „Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai rankomis. Ji, pasak pačios M. Astikienės, gyveno 1918–1940“3 – pateikti susisteminti šio laikotarpio vyro interesais. Lietuvos apdovanojimai ir ženkleliai. A. Astiką gali- Atidarius parodą, sušlubavo A. Astiko sveikata. ma laikyti Lietuvos faleristikos ir filofaleristikos pra-

94 3 pav. Lietuvos futbolo lygos ženklelis. 1923 m. Žal- varis, emalis, 19×22 mm. LNM, M 5166 dininku, jis atliko milžinišką darbą, nes iki jo niekas Lietuvoje nedirbo šioje srityje. Knygoje ne tik pateikti visi 1918–1940 m. valstybiniai ordinai, medaliai, apdovanojimai ir ženkle- liai, bet ir pristatomas lietuviškų ženklelių ir apdova- nojimų atsiradimas, Lietuvos ordinų kūrimo istorija ir 4 pav. Lietuvos karo mokyklos ženklas. 1919–1940 m. raida, jų sandara, pakaitai, žodžiu, visa apdovanojimų Sidabras, emalis, 50,5×45 mm. LNM, M 5211 sistema, nešiojimo tvarka, apdovanojimų ir ženklelių gamintojai, netgi sudarytas trumpas terminų žodynė- ženkleliai, suskirstyti temomis ir grupėmis susegti ant lis. stendų – kartono lakštų, aptrauktų audiniu. Daug yra 1994 m. Lietuvos nacionalinis muziejus įsigijo sportinių ženklelių (52 vnt.) – to meto sporto organiza- A. Astiko sukauptą kolekciją, kurioje daugiau kaip cijoms (3 pav.) bei įvairioms varžyboms ir turnyrams 600 eksponatų. Ši kolekcija – surinkta didžiulė mūsų atminti. Esama ženklelių, skirtų įvairioms mokymo kultūros ir istorijos palikimo dalis. Tai, kaip jau mi- įstaigoms (36 vnt.), pvz., Lietuvos karo mokyklos (4 nėjau, 1918–1940 m. valstybiniai ordinai, kiti apdo- pav.), Vytauto Didžiojo karininkų kursų, Karo aviaci- vanojimai, medaliai, tačiau didžiausią ir vertingiausią jos mokyklos, Aukštųjų karo technikos kursų, įvairių kolekcijos dalį sudaro daugelio to meto įstaigų, mo- kyklų ir įvairioms progoms atminti skirti ženkleliai. Kolekcijoje yra valstybės apdovanojimų – Vy- čio kryžių (5 vnt.), Vyčio kryžiaus ordinų (2 vnt.), Vyčio kryžiaus V laipsnio ordinas, Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinas ir ordino medalių (3 vnt.), įvairių laipsnių Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinų (8 vnt.) ir ordino medalių (3 vnt.), Žūstančiųjų gelbėjimo kryžius, įvairių apdovanojimo medalių – Nepriklausomybės, Kariuomenės kūrėjų savanorių, Kariuomenės pirmūnų, įvairių apdovanojimų juos- telių (8 vnt.), Šaulių (9 vnt.), Ugniagesių (12 vnt.; tarp jų reti ir vertingi – Ugniagesių kryžius, Naryš- kinų dvaro Gaisrininkų medalis) apdovanojimų. Taip pat Darbo žvaigždės III laipsnio ordinas ir medaliai (3 vnt.), Klaipėdos išvadavimo medalis, Trijų lieps- nų III laipsnio ordinas, skautų ordinai (4 vnt.; tarp jų minėtinas retas Gedimino vilko ordinas). Kolekci- joje yra įvairių Lietuvos sporto pirmenybių medalių (13 vnt.), taip pat po keletą žymių to meto dailininkų Petro Rimšos (14 vnt.), Juozo Burbos (3 vnt.), Ado- mo Galdiko (3 vnt.) sukurtų medalių. 5 pav. Lietuvos jūrų skautų ženklelis. XX a. 3–4 deš. Didžiausia ir vertingiausia kolekcijos dalis – Vario lydinys, 31,5×20,5 mm. LNM, M 5259

95 to meto gimnazijų, aukštesniųjų mokyklų. Dar viena grupė – skautų (29 vnt.) – narių (5 pav.) ir rėmėjų, skautų sąskrydžių ir stovyklų ženkleliai. Kolekcijoje yra ir kitų valstybių skautų ženklelių (33 vnt.). Ne- menkas kiekis religinių (45 vnt.) – įvairių religinių draugijų, eucharistinių kongresų – ženklelių. Yra gru- pė aviacinių ženklelių (16 vnt.) – Lietuvos aeroklubo, taip pat ženklelių Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui atminti. Didelė grupė įvairių organizacijų ženklelių (74 vnt.) – Lietuvos šaulių, Lietuvos kariuomenės kū- rėjų savanorių, Atsargos karininkų sąjungų (6 pav.), 6 pav. Atsargos karininkų sąjungos ženklas. 1920 m. Ugniagesių bei daugelio kitų organizacijų, taip pat Sidabras, emalis, 18×21 mm. LNM, 5380 kaimo seniūno ir valsčiaus viršaičio ženklai. Progi- niai ženkleliai (38 vnt.), skirti įvairiems įvykiams – dainų šventėms (7 pav.), Jūros dienai, žemės ūkio ir pramonės parodoms (8 pav.), Lietuvos Respublikos 20-mečiui, kitiems jubiliejams – atminti. Propagan- diniai ženkleliai (57 vnt.) skirti Vytauto Didžiojo metams, asmenims, Vilniui, Kaunui paminėti, daug Vyčio ženklelių. Panašaus dydžio yra uniforminių ženklelių (56 vnt.) grupė – tai Šaulių sąjungos, policijos, miškininkų kokardos, daugelio kariuomenės korpusų trafaretai4. Įvairių kitų ženklelių grupę sudaro 23 vnt., kai kurie iš jų pagaminti užsienio lietuvių iniciatyva. Kai 1994 m. muziejus pasipildė A. Astiko ko- 7 pav. Dainų šventės ženklelis. 1928 m. Vario lydinys, lekcija, ordinai, medaliai, ženkleliai dar buvo vie- auksavimas, 38,3×32 mm. LNM, M 5415 name rinkinyje. Tais pačiais metais Numizmatikos skyriui buvo perduotas ir buvusio Revoliucijos muziejaus numizmatikos fondas. Su juo į muziejų pateko nepriklausomos Lietuvos laikų apdovanojimų ir ženklų, kurių nemaža dalis buvo įsigyta iš A. Astiko 1982–1983 m. Nuo 2003 m. muziejuje formuojami atskiri faleristikos (apdovanojimų) ir filofaleristikos (ženklelių) rinkiniai. Eksponatai, gauti 1994 m., yra rinkinių pagrindas, vertingiausia dalis. A. Astikas, nors ir nedirbo muziejuje, nuveikė didžiulį muziejininko darbą. Taigi, ir vieno asmens 8 pav. Žemės ūkio ir pramonės parodos ženklelis. indėlis, formuojant muziejaus rinkinį, gali būti labai 1927 m. Vario lydinys, Ø 26 mm. LNM, M 5422 didelis. Svarbiausia – noras, pasiryžimas ir atsidavi- mas darbui.

Nuorodos 1 Staripsnio autorė dėkoja Michalinai Astikienei už labai daug 4 Trafaretas – ženklelis, segamas prie uniformos antpečių, ant- suteiktos vertingos informacijos. siuvų, apykaklių kampų laipsniui, specialybei, priklausomybei 2 Astikas A. Tavo kolekcija, Kaunas, 1990, 32 p. parodyti. Iš: Astikas A. Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 3 Astikas A. Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918–1940, 1918–1940, Vilnius, 1993. P 42. Vilnius, 1993, 400 p., 16 iliustr. l.

96 Algimantas Astikas’ Collection and its Importance for the Formation of the Phaleristic and Philophaleristic Collections in National Museum of Lithuania

Rūta Kuodytė National Museum of Lithuania

Algimantas Astikas (1929–1990) – collector and Vytautas the Great, the Lithuanian Grand Duke Gedi- cultural worker – since 1976 collected orders, med- minas, medals of orders, Life Saving Cross, various als and badges of the period of Independent Lithuania awards, among them there are the Firemen, Lithu- (1918–1940). He also accumulated historical data anian Scouts and other organizations’ awards. The concerning the producers of his exhibits. His wife biggest and the most important part of the collection Michalina Astikienė was the main assistant in all his is comprised of various badges related with sports, activities. schools, religion, aviation, badges of army, scouts, The exhibition of awards and badges collected etc. by A. Astikas was held in 1989. Another important This collection is a valuable part of our cultur- his work – a catalogue “Orders, Medals and Badges al and historical heritage. It meaningly enriched the of Lithuania, 1918–1940” released in 1993. A. Asti- phaleristic (orders and medals) and the philophaler- kas is considered to be an initiator of phaleristic and istic (badges) collections of the National Museum of philophaleristic in Lithuania. Lithuania. Since 2003, these two collections (awards In 1994, the National Museum of Lithuania and badges) are separated, and the exhibits collected gained A. Astikas’ collection consisting of more than by A. Astikas comprise a very valuable part of these 600 exhibits. There are orders of the Cross of Vytis, both collections.

97 Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos skyriaus rinkinių eksponavimo bei pristatymo visuomenei galimybės Beta Umbrasienė, prof. Stanislovas Sajauskas Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Per paskutiniuosius 20 metų muziejinė veikla visuomenei“. Joje Numizmatikos skyriaus darbuotoja įgavo pagreitį, tapo matoma ir prieinama vartotojui, Janina Abdulskytė padarė pranešimą „Nacionalinio muziejai sėkmingai transformavosi į dinamiškas kul- M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos sky- tūros ir mokslo pažinimo erdves. Su besikeičiančiais riaus nuolatinės ekspozicijos įrengimo problemos“. muziejais pasikeitė ir žmonių požiūris į juos, o kartu Kita skyriaus darbuotoja Rūta Verkelienė perskaitė užaugo ir nauja muziejų lankytojų karta. Didesnė vi- pranešimą „Numizmatikos skyriaus parodinė veikla“. suomenės dalis atrado muziejus iš naujo, o muziejų Konstatuota, kad nuolatinės numizmatikos ekspozi- darbuotojams atsirado daugiau galimybių rengti tarp- cijos, deja, nėra nei Nacionaliniame M. K. Čiurlionio tautines parodas, bendradarbiauti projektuose, moky- dailės muziejuje, nei kituose valstybiniuose Lietuvos tis ir keistis patirtimi. muziejuose. Numizmatikos eksponatai rodomi fra- Pagrindiniai muziejų uždaviniai išliko tie patys: gmentiškai bendrose muziejų ekspozicijose šalia is- kaupti istorijos ir kultūros palikimą, užtikrinti vertybių torijos, archeologijos ar etnografijos eksponatų. Nuo- saugojimą ir skleisti jas plačiajai visuomenei. Tai yra latinės ekspozicinės erdvės nebuvimas yra problema, muziejų veiklos esmė. Kasdienis muziejininkų darbas tačiau tai nesutrukdė pristatyti reikšmingus ir įdomius (eksponatų inventorinimas, rinkinių tvarkymas) vi- rinkinius visiems, besidomintiems numizmatika, kul- suomenei ne toks įdomus ir suprantamas, tačiau kai tūra, istorija. organizuojamos parodos, atnaujinamos ekspozicijos, Per 20 Lietuvos nepriklausomybės metų itin kuriamos edukacinės programos – čia muziejų dar- reikšminga buvo parodinė Numizmatikos skyriaus buotojų ir lankytojų interesai sutampa. Vieni siekia veikla – eksponuota pakankamai daug vis kitų eks- parodyti, kiti džiaugiasi galėdami pamatyti, pažinti. ponatų. Parodos skyrėsi apimtimi ir rodytų eksponatų Pagrindinis straipsnio tikslas – apžvelgti Nacio- skaičiumi, vienos truko kelis mėnesius, kitos – net ke- nalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Numizma- lerius metus. Kadangi fonduose saugomi kultūros tur- tikos skyriaus veiklą 1990–2010 m., supažindinti su tai – monetos, banknotai, valstybės apdovanojimai, rinkinių populiarinimo ir prieinamumo visuomenei medaliai, ženklai, pašto ženklai, liudijantys garbingą galimybėmis. Numizmatikos skyriaus rinkiniai yra Lietuvos valstybės istoriją, tai tik pasikeitus politinei išskirtiniai dėl gausos ir įvairovės. Apie atskirus rin- santvarkai, po Lietuvos valstybės atkūrimo 1990 m., kinius pranešimai skaityti konferencijose Lietuvoje buvo galima iškelti juos į dienos šviesą. Pažymėtina, ir užsienyje. Kai kurie iš jų yra nepaprastai vertingi, kad Numizmatikos rinkinių eksponatams Naciona- todėl galėtų puikuotis ekspozicinėse vitrinose ne tik linio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuolatinėse Lietuvoje, bet ir Europoje. Šiuo metu Numizmatikos ekspozicijose skirtas tik vienas stendas M. Žilinsko skyriaus rinkiniuose yra 185 249 pagrindinio fondo paveikslų galerijoje, kuriame rodoma 41 antikinė eksponatai, pagalbiniame fonde – 538. Eksponatų Graikijos, Romos, Egipto, Judėjos moneta, todėl te- skaičiumi tai bene didžiausias ir gausiausias skyrius minių ar proginių parodų rengimas iš muziejaus fon- iš visų Lietuvos muziejų. Jame eksponatai suskirstyti dų – vienas iš svarbesnių būdų saugomus eksponatus į 8 rinkinius. Gausiausi yra monetų ir medalių rinki- parodyti ir kolegoms, ir muziejų lankytojams. niai. Kartu su kitais rinkiniais (sfragistikos, filatelijos, Galima teigti, kad Numizmatikos skyriaus isto- valstybės ženklų, bonistikos, faleristikos, pirmykščių rija prasidėjo nuo parodos – 1935 m. dr. Aleksandras tautų pinigų) – tai unikalus vienoje vietoje saugoja- Mykolas Račkus atvežė iš Amerikos savo įspūdingas mas materialus istorijos paveldas. Tai įpareigoja sky- kolekcijas parodyti visai Lietuvai. Tūkstančiai eks- riaus darbuotojus ne tik saugoti šį kelių kartų puose- ponatų, anuomet demonstruotų Kaune, šiandien su- lėtą palikimą, bet ir skleisti apie jį žinią. Mintis, kad daro Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus jau atėjo laikas kurti nuoseklias numizmatikos eks- Numizmatikos skyriaus pagrindą. Dr. A. M. Račkaus pozicijas, buvo diskutuota 2000 m. Kaune vykusioje surinkta lietuviškos numizmatikos kolekcija, kurio- Lietuvos muziejų asociacijos (toliau – LMA) kon- je per 1 700 monetų, yra vertingiausia Nacionalinio ferencijoje „Lietuvos muziejų rinkiniai. Pristatymas M. K. Čiurlionio dailės muziejaus numizmatikos rin-

98 kinio dalis. Pažymėtina, kad visas dr. A. M. Račkaus ponuoti 753 pagrindinio fondo eksponatai, 2001 m. – palikimas yra didelis ir įvairus, todėl jis yra nepapras- 543. Parodoje „Lietuvos pinigai XII a. pab.–XX a. tai galinga versmė tyrinėtojams, o muziejaus darbuo- I p.“ buvo galima pamatyti 482 numizmatikos rin- tojai rengia ir skaito pranešimus konferencijose, pu- kinio eksponatus. Paroda veikė iki 2003 m. vasario blikuoja tyrinėjimų rezultatus. mėn. 2003 m. muziejuje eksponuota 613 pagrindinio 1993 m. buvo paminėtas dr. A. M. Račkaus gi- fondo eksponatų. Tais metais Numizmatikos skyriaus mimo šimtmetis, surengta didelė jo rinkinių paroda ir darbuotojai kuravo 3 parodas, iš kurių didžiausia mokslinė konferencija. Ši didžiausia (1 560 eksponatų) buvo „Kaip lietuviai Amerikoje gyveno“. Joje buvo jubiliejinė paroda veikė 1993 m. birželio–spalio mėn. pateikta medžiaga, iliustruojanti dr. A. M. Račkaus Numizmatikos skyriuje surinktas ir saugomas asmenybę ir veiklą. Minėta paroda buvo skirta jo gi- išsamiausias Lietuvos Respublikos (1918–1940) ap- mimo 110-osioms metinėms. Tradicija tapo kasmet dovanojimų rinkinys. Lietuviška faleristika į muziejų rengti įgytų naujų eksponatų parodas. Jose visuome- pateko po sovietinės okupacijos, 1940 m., likvidavus nei pristatoma nuo keliasdešimties iki kelių šimtų pa- Lietuvos Respublikos Prezidentūrą. Sovietiniu laiko- skutiniais metais į muziejų patekusių eksponatų. tarpiu šie valstybės nepriklausomybę liudiję ekspo- 2006 m. vasario 15 d. Istorinėje Lietuvos Res- natai buvo giliai paslėpti. Dalis jų (178 eksponatai) publikos Prezidentūroje Kaune visuomenei pristatyta parodyta visuomenei tik 1990 m. surengtoje parodoje paroda „Iš Lito istorijos“. Joje rodyta 313 eksponatų, „Lietuvos Respublikos garbės ženklai 1918–1940“. atskleidžiančių nacionalinės valiutos istoriją nuo Pir- 2005 m. Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentū- mosios Lietuvos Respublikos monetų ir banknotų iki roje lankytojams atidaryta ekspozicija „Sugrįžtančios šių dienų. Buvo eksponuojami monetų ir banknotų es- relikvijos“, kuri veikia iki dabar. Ypatingas parodos kizai, projektai, bandomųjų monetų spaudai ir atliejos, akcentas – unikali valstybės garbės ženklų kolekcija. proginės monetos, taip pat ir naujieji šiuolaikiniai pini- Tai 83 eksponatai iš Numizmatikos skyriaus rinkinio. gų projektai, spaustuvių klišės, gipsiniai modeliai bei Numizmatikos eksponatai – nedideli objektai, todėl bandomieji pavyzdžiai, paskolinti iš Lietuvos banko. viename ar dviejuose stenduose jų sutelpa kelios de- Kitos muziejinės veiklos formos, padedančios šimtys. Pritaikius kompaktiškas muziejaus holų er- pristatyti saugomas vertybes – dalyvavimas konfe- dves, surengtos teminės parodos. 1991 m. parodoje rencijose, straipsnių rašymas, tyrinėjimų publikavi- „XIX–XX a. pr. medaliai lietuviška tematika“ ekspo- mas, informacinių leidinių ar katalogų rengimas bei nuota 100 vnt., parodoje „JAV skulptoriaus V. D. Bre- leidimas. Numizmatikos skyriaus darbuotojai nuolat nerio medaliai ir plaketės“ – 30 vnt., Petro Rimšos dalyvauja Lenkijos numizmatikos draugijos organi- jubiliejinėje parodoje – 30 vnt. 1992 m. surengtos 2 zuojamose tarptautinėse mokslinėse numizmatikos parodos: Kauno paveikslų galerijoje – „Popiežių por- konferencijose nuo jų organizavimo pradžios. Jos tretai medaliuose“, kurioje eksponuotas 71 medalis, o pradėtos rengti 1996 m. ir periodiškai vyksta Su- M. Žilinsko paveikslų galerijoje surengtoje parodoje praslėje, pastaraisiais metais – Balstogėje ir Augus- „Belgų medaliai“ – 90 belgų menininkų darbų. Pasta- tave. 1996 m. 3 skyriaus darbuotojai dalyvavo Len- roji paroda atidaryta 1992 m. spalio mėn. ir truko iki kijos Numizmatų draugijos tarptautinėje mokslinėje 1993 m. liepos 15 d. konferencijoje „Baltarusijos, Lietuvos, Lenkijos ir 1993 m. Numizmatikos skyriaus darbuotojams Ukrainos numizmatika“, vykusioje Supraslėje. Buvo buvo labai produktyvūs. Paroda „Automobilių ženklai“ perskaityti 3 pranešimai „Kolekcininkas Aleksandras veikė pusę metų, ir joje buvo eksponuojami 66 Lietu- Račkus ir jo Lietuvos numizmatikos rinkinys Nacio- vos ir kitų Europos šalių automobilių klubų ženklai. naliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje“, „Lietu- Tais metais gegužės–liepos mėn. Rygoje (Latvijas Na- vos Respublikos (1918–1940) garbės ženklų kolekci- cionālais vēstures muzejs) veikusioje parodoje „Balti- ja Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje“ jos valstybių apdovanojimai 1918–1940 m.“ skyriaus ir „Naujausi lobiai, priimti į Nacionalinį M. K. Čiur- darbuotojai įrengė ekspoziciją. Numizmatikos skyrius lionio dailės muziejų“. Taip su muziejuje saugomais tada pirmą kartą dalyvavo tarptautinėje parodoje, ir čia rinkiniais buvo supažindinti užsienio mokslininkai. buvo pristatytas 71 eksponatas. Minint Lietuvos ban- Trakų istorijos muziejus 2005 m. surengė tarptautinę ko ir lito 75-metį, Lietuvos banko Kauno skyriuje pa- konferenciją „Šiuolaikinės gairės ir aktualijos numiz- rengta paroda „Lietuvos bankui ir litui – 75“. Parodoje matikoje, faleristikoje ir sfragistikoje“. Stanislovas buvo eksponuoti 134 skyriaus eksponatai. Sajauskas ir Ignas Narbutas parengė pranešimus: 1998 m. atidaryta paroda „Jaunimas atgims- „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės numizmatika“ tančiai Lietuvai“, skirta Lietuvos nepriklausomybės ir „XIX a. pab.–XX a. pr. JAV lietuvių faleristika“. 80-mečiui, kuri veikė 1998 m. vasario 13–gegužės Tyrinėjimų medžiaga – Šančių lobio ir dr. A. M. Rač- 18 d. 1999 m. parodose muziejuje ir už jo ribų eks- kaus rinkinių eksponatai.

99 Paroda „Iš Lito istorijos“

Aktyvus dalyvavimas konferencijose leidžia ziejaus Numizmatikos skyriaus rinkiniuose“. Albume pristatyti rinkinius, publikuojami pranešimai tampa supažindinama su lituanistiniu dr. A. M. Račkaus vertingu informaciniu šaltiniu tolimesniems tyrinė- palikimu ir kitais Numizmatikos skyriaus raritetais: jimams. 1993 m. Numizmatikos skyriaus darbuoto- monetomis, garbės ženklais, medaliais, ženkleliais jams pavyko suorganizuoti tik vieną mokslinę konfe- ir vertybiniais popieriais; jo sudarytojai ir autoriai – renciją, skirtą dr. A. M. Račkaus 100-osioms gimimo Numizmatikos skyriaus darbuotojai J. Abdulskytė, metinėms. Skyriaus darbuotojai daugelį mokslinių S. Sajauskas ir R. Verkelienė. Rengiant albumą, buvo publikacijų parašė savo iniciatyva, taip pat dalyvavo peržiūrėti rinkiniai, atrinkti lituanistikos eksponatai. kitų organizacijų projektuose. Nevengiama publika- S. Sajauskas susistemino ir aprašė labai gausią cijų periodinėje spaudoje: įvairiomis progomis duo- dr. A. M. Račkaus biblioteką, kurioje yra daugiau kaip dami interviu ar skelbiama informacija apie renginius 1 700 numizmatikos, istorijos, faleristikos ir kito- per radiją ir televiziją. kių leidinių. Pirmą kartą aprašymas buvo paskelbtas Muziejininkai ypatingą dėmesį skyrė ir skiria 2002 m. LMA RMTS konferencijoje Kėdainiuose, o Numizmatikos skyriaus medžiagos moksliniam ty- 2006 m. – Lietuvos nacionalinio muziejaus leidžiama- rinėjimui, dalyvauja LMA Rinkinių mokslinio tyri- me metraštyje ,,Numizmatika“. Muziejininkų darbai mo sekcijos (toliau – LMA RMTS) organizuojamo- publikuojami profesiniuose leidiniuose „Lietuvos muse konferencijose, rengia ir skaito jose pranešimus. ziejų rinkiniai“, „Muziejininkystės biuletenis“, pasta- Pirmoji LMA RMTS konferencija „Lietuvos muziejų ruoju metu – žurnale „Lietuvos muziejai“. Žurnaluose rinkiniai“ įvyko Rokiškio krašto muziejuje 1998 m. „Pinigų studijos“, „Archeaelogia Lituana“, „Kultūros balandžio 30–gegužės 1 d. Nuo to laiko skyriaus dar- barai“, „Kolekcija“, metraštyje „Numizmatika“ pa- buotojai kiekvienais metais dalyvauja LMA RMTS skelbti tyrinėjimai ir straipsniai: „Kauno Benediktinių konferencijose, atitinkančiose Numizmatikos sky- vienuolyno lobis“, „Amerikos lietuvių organizacijos riaus veiklos profilį. ir jų ženkleliai“, „Šančių lobis: numizmatinio tyrimo Labai reikšmingas darbas padarytas 1999 m. – problema“, „Iš Lito istorijos“, „Šv. Jurgio atributai laimėjus 1998 m. paskelbtą Lietuvos Respublikos Lietuvos numizmatikoje“, „Nauji lietuviškų Jogailos Prezidentūros konkursą, skirtą Lietuvos nepriklauso- monetų radiniai Rytų Lietuvoje“ ir daugelis kitų, po- mybės 80-mečiui, išleistas ir 1999 m. birželio 25 d. puliarinančių muziejaus rinkinius. Lietuvos istorijos visuomenei pristatytas albumas „Mažieji Lietuvos is- instituto tęstiniame leidinyje „Archeologiniai tyrinėji- torijos paminklai Nacionalinio M. K. Čiurlionio mu- mai Lietuvoje 1994–1995 metais“ (Vilnius, 1996) at-

100 Knyga „Mažieji Lietuvos istorijos paminklai Nacio- Knyga „Lietuvos lobiai“ nalino M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Numizmati- kos skyriaus rinkiniuose“ tybiniai popieriai Lietuvoje. Akcijos ir lakštai“ Vil- niuje). Ypač vaisingas buvo bendradarbiavimas su spausdinti 2 straipsniai, pristatantys Kauno Benedikti- Trakų istorijos muziejumi. Trakų Salos pilyje sureng- nių vienuolyno ir Kazlų Rūdos monetų lobius. ta Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Taip pat pažymėtinas bendradarbiavimas su Trakų istorijos muziejaus bendra paroda „Valstybinės Lietuvos leidyklomis: joms parūpinta numizmatikos heraldikos raida. Karaliaus Mindaugo laikai–XX a.“, objektų iliustracijų, jų leidiniuose skelbiami straips- vykusi 1998 m. vasario–birželio mėn. Šioje parodo- niai apie muziejuje esančius lobius, unikalias mone- je pirmą kartą tiek daug eksponatų (214 vnt.) buvo tas, valstybinius ir organizacijų garbės ženklus. To- pristatyta kitame muziejuje. Dar viena bendra paroda kio bendro darbo pavyzdys yra „Šviesos“ leidyklos „Dviratis, motociklas, automobilis ir Lietuva“ eks- išleista knyga „Lietuvos lobiai“, kurios viršelyje – di- ponuota Trakų istorijos muziejuje 1999 m. gegužės– džiausias Lietuvoje auksinių monetų Nasvytalių lo- rugsėjo mėn. Bendromis muziejininkų pastangomis bis, saugomas Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės ir Trakų istorijos muziejaus lėšomis buvo išleisti šių muziejaus Numizmatikos skyriuje. Knygos atskirų parodų katalogai. Taip pat skyriaus eksponatų buvo skyrių tekstus rašė Nacionalinio M. K. Čiurlionio galima pamatyti Trakų istorijos muziejaus surengtoje dailės muziejaus darbuotojai. parodoje „Lietuva atvirukuose ir taikomojoje dailė- Muziejininkai pateikė eksponatus Lietuvos ban- je“, vykusioje 2002 m. balandžio–spalio mėn. Eks- ko užsakymu sukurtam dokumentiniam filmui „Iš lito ponuoti Lietuvos automobilių klubo ženklai ir plake- istorijos“ (režisierius Rimtautas Šilinis, operatorius tės, P. Rimšos medaliai. Dalyvauta Vytauto Didžiojo Viktoras Radzevičius). Filmuoti 86 skyriaus ekspo- karo muziejaus surengtoje parodoje „Šiaurės karas ir natai – lietuviškos monetos ir banknotai. Sukurti do- Lietuva“. Apmaudu, kad nepavyko išleisti daugumos kumentiniai DVD filmai: 2002 m. – „Iš lito istorijos. parodų katalogų, apsiribota plakatu, afiša ar bukletu, Banknotai“, 2004 m. – „Iš lito istorijos. Monetos“. todėl sumažėjo jų reikšmė ir išliekamoji vertė. Numizmatikos skyriaus rinkinių eksponatai Graži išimtis yra naujausia paroda „Vytis: isto- nuolat pristatomi kitų Lietuvos muziejų rengiamose rija ir dailė“, skirta Lietuvos vardo paminėjimo tūks- parodose (paroda „Lietuva 1990–1995. Numizma- tantmečiui ir atidaryta 2009 m. liepos 2 d. Dalis paro- tika, filatelija, faleristika“ Lietuvos nacionaliniame dos eksponatų iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Vilniuje (1995 m. gruodžio 7–1996 m. muziejaus rinkinių lankytojams buvo rodomi pirmą vasario 11 d.); Lietuvos banko surengta paroda „Ver- kartą. Iš viso parodoje eksponuoti 366 eksponatai,

101 Paroda „Vytis: istorija ir dailė“

vyskupijos muziejus ir privatūs asmenys. Monetos, banknotai, vertybiniai popieriai, valstybiniai apdovanojimai, dokumentai, atvirukai, pašto ženklai, vėlia- vos, meno dirbiniai ir dailės kūriniai – tai labai skirtingi ir daugeliu prasmių vertingi eksponatai, kuriuos vienijo svarbiausias lietuviškas heraldinis ženklas – Vytis. Paroda buvo projektinis renginys, kuriuo tęsia- ma Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodų, skirtų istoriniams simboliams, tradicija. Pa- žymėtina, kad šįkart buvo parengtas ir 700 vnt. tiražu išleistas spalvotas parodos katalogas. Parodos rengi- mą ir katalogo leidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Kauno miesto savivaldybė. Numizmatikos eksponatai – mažieji Lietuvos istorijos liudytojai, todėl rengiant parodas jie pateikia- mi kaskart vis kitaip: kaip istorijos mokslo šaltiniai, valstybingumo simboliai, dailės kūriniai. Muziejuje surengtos 24 parodos, kuriose eksponuoti keli tūks- tančiai Numizmatikos skyriaus eksponatų. Ypatingai glaudžiai bendradarbiauta su Trakų istorijos muziejumi, Vytauto Didžiojo karo muziejumi bei neseniai įsteigtu Kauno miesto muziejumi. Skyriaus eksponatai pristatyti Lietuvos nacionalinio, Lietuvos banko Parodos „Vytis: istorija ir dailė“ katalogas muziejų surengtose parodose. Išnaudotos ir kitos veiklos formos: pranešimų apimantys laikotarpį nuo XIV a. iki šių dienų. Paro- skaitymas konferencijose, pasirinktų temų tyrinėji- doje taip pat dalyvavo ir eksponatus pristatė Vytau- mas ir publikacijų rengimas. Visa tai leido supažin- to Didžiojo karo muziejus, Trakų istorijos muziejus, dinti kolegas ir plačiąją visuomenę su fonduose sau- Lietuvos nacionalinis muziejus, Marijampolės Tauro gomais vertingais, itin retais ar unikaliais kultūros apygardos partizanų ir tremties muziejus, Vilkaviškio objektais.

Literatūra 1. Abdulskytė J. Kauno Benediktinių lobis, Archeologiniai tyrinė- 2. Abdulskytė J. Collector Aleksandras Račkus and his Lihuanian jimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais, Vilnius, 1996, p. 354–356. numismatics, Materiał z II Międzynarodowej Konferencji Nu-

102 mizmatycznej „Rozwoj muzealnictwa i kolekcionerstwa numiz- gendų studija, Pinigų studijos, 1999, nr. 2, p. 38–43. matycznego – dawnej i dziś – na Białorusi, Litwie, w Polsce i 15. Sajauskas S. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bandomo- Ukraine“ (Supraśl, 1996 09 5–7), Warszawa, 1997, s. 83–88. sios monetos, Pinigų studijos, 2000, nr. 4, p. 63–68. 3. Abdulskytė J., Sajauskas S., Verkelienė R. Mažieji Lietuvos is- 16. Sajauskas S. Aleksandro M. Račkaus numizmatinių knygų torijos paminklai, Vilnius, 1999. biblioteka Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, 4. Abdulskytė J. Nuolatinės numizmatikos ekspozicijos įrengimo Numizmatika, Vilnius, 2003–2004, nr. 5, p. 319–357. problemos, Lietuvos muziejų rinkiniai. Pristatymas visuomenei, 17. Sajauskas S. Pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Kaunas, 2000, p. 19–21. monetų ypatybės, Pinigų studijos, 2004, nr. 2, p. 79–92. 5. Michelbertas M., Sajauskas S., Norkutė R., Kogelytė-Simanai- 18. Sajauskas S. Šančių lobis: numizmatinio tyrimo problema, tienė R., Škiudienė R. Lietuvos lobiai, Vilnius, 2007, p. 18–45. Lietuvos muziejų rinkiniai. VII mokslinė konferencija ,,Litua- 6. Narbutas I. XIX a. pabaigos–XX a. pradžios JAV lietuvių fa- nistika muziejuose: faktai, sampratos, procesai“, 2004, nr. 3, leristikoje naudojamos heraldikos kilmė, Šiuolaikinės gairės ir p. 7–12. aktualijos numizmatikoje, faleristikoje ir sfragistikoje. Konfe- 19. Sajauskas S. Relikvijų sugrįžimas į senąją prezidentūrą, rencijos medžiaga. Trakų salos pilis, 2005 m. gegužės 13 d., Draugas, Čikaga, 2005, liepos 26, vol. XCVI, p. 4. Trakai, 2006, p. 56–58. 20. Sajauskas S. Jogailos denarų mįslė. Slibinas lietuvių numiz- 7. Narbutas I. Iš lito istorijos, Numizmatika, 2007, nr. 7–8, matikoje ir heraldikoje, Kultūros barai, 2008, nr. 7–8, p. 116– p. 313–316. 120. 8. Narbutas I., Žaliaduonienė B., Sajauskas S. Nacionalinio 21. Sajauskas S. Skirgailos vasalinės lietuviškos monetos. Valsty- M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos skyrius – binių heraldinių simbolių kalba LDK ankstyvosiose monetose, Aleksandro Mykolo Račkaus (1893–1965) memorialas, Lietu- Kultūros barai, 2008, nr. 9, p. 98–104. vos muziejų rinkiniai. XI konferencija ,,Memorialistika Lietu- 22. Sajauskas S. Nauji lietuviškų Jogailos monetų radiniai Rytų vos muziejuose“, 2008, nr. 7, p. 27–34. Lietuvoje, Archaeologia Lituana, 2009, nr. 10, p. 174–182. 9. Narbutas I., Sajauskas S., Žaliaduonienė B. Vytis: istorija ir 23. Verkelienė R. Kazlų Rūdos monetų lobis, Archeologiniai ty- dailė [parodos katalogas], Kaunas, 2009. rinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais, Vilnius, 1996, p. 382– 10. Poviliūnas V., Sajauskas S. Lietuvos valstybinės heraldikos 388. raida [parodos katalogas], Trakai, 1998. 24. Verkelienė R. Decorations of the Republic of Lithuania, 11. Sajauskas S. The latest treasures of coins in M. K. Čiurlionis Materiał z II Międzynarodowej Konferencji Numizmatycznej art museum, Materiał z II Międzynarodowej Konferencji Nu- „Rozwoj muzealnictwa i kolekcionerstwa numizmatycznego – mizmatycznej „Rozwoj muzealnictwa i kolekcionerstwa numiz- dawnej i dziś – na Białorusi, Litwie, w Polsce i Ukraine“ (Su- matycznego – dawnej i dziś – na Białorusi, Litwie, w Polsce i praśl, 1996 09 5–7), Warszawa, 1997, s. 137–140. Ukraine“ (Supraśl, 1996 09 5–7), Warszawa, 1997, s. 89–92. 25. Verkelienė R. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus 12. Sajauskas S., Sajauskas J. Baltimorės lietuvių draugijų gaire- Numizmatikos skyriaus parodinė veikla, Lietuvos muziejų rin- lės, Kolekcija, 1998, nr. 6, p. 40–42. kiniai. Pristatymas visuomenei, Kaunas, 2000, p. 23–25. 13. Sajauskas S. Aleksandro Račkaus atvirukai, Kolekcija, 1998, 26. Umbrasienė B. Išskirtinė paroda Kaune „Vytis: istorija ir dai- nr. 6, p. 78–82. lė“, Lietuvos muziejai, 2009, nr. 3, p. 21–22. 14. Sajauskas S. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų le-

The Possibilities of Exposition and Presentation of Collections from M. K. Čiurlionis National Art Museum, Numismatic Department

Beta Umbrasienė, Stanislovas Sajauskas M. K. Čiurlionis National Art Museum

The main objective of this article is to review latest exhibition “Vytis: History and Art” devoted to the activities of the Numismatic Department during commemoration of the Millennium of Lithuania’s the period of 1990–2010, the potential of collection’s name was opened in 2009, July 2–2010, March 14. popularization and the public access possibilities. 700 copies of exhibition catalogue with color imag- The collections from M. K. Čiurlionis National Art es was prepared and issued. Numismatic objects are Museum Numismatic Department are exceptional in viewed in a new aspect in exhibitions: as historic sci- their abundance and diversity. The extremely valu- ence objects, a source of nationhood, and as works able, interesting and unique numismatic items can be of art. The Department works actively researching its demonstrated not only in Lithuania, but also in other collections and disseminating research results during European countries. Having no space for permanent scientific conferences in Lithuania and abroad, pub- exposition, due to active and purposeful activities, the lishing books and periodicals. We wish to emphasize Numismatic Department was able to deliver rich and the collaboration with other Lithuanian museums interesting collections during the 20 year period of while organizing exhibitions, especially with Trakai Lithuanian independence. 24 exhibitions, displaying History Museum, Museum of the Bank of Lithuania, several thousand of Lithuanian numismatics, histori- Vytautas the Great War Museum, and Kaunas City cal and cultural exhibits have been organized. The Museum.

103 Antanas Kazimieras Dilys – Fotografijos muziejaus įkūrėjas ir fotografijos paveldo puoselėtojas Šiauliuose Teklė Tomkutė Šiaulių „Aušros“ muziejus

Šio straipsnio tikslas – atskleisti reikšmingiau- Šiaulių fotografus į fotoklubą ir pradėjo jam vadovau- sius gerai žinomo Lietuvos fotografo, Lietuvos foto- ti. Tais pačiais metais fotoklubo nariai pakvietė į pir- menininkų sąjungos garbės nario, ilgamečio ELTOS mąją fotoparodą, kurioje dalyvavo 15 Šiaulių miesto korespondento, Lietuvos meno kūrėjo, muziejininko fotomenininkų, buvo išleistas bukletas. ir filokartininko Antano Dilio darbus, kurie daro įtaką Šiaulių „Aušros“ muziejuje 1969 m. fotoklu- ne tik Šiaulių „Aušros“ muziejaus veiklai, bet ir vi- bo iniciatyva buvo surengta pirmoji respublikinė sam kultūriniam Šiaulių miesto gyvenimui. Remian- fotoklubų paroda. Šiaulių universiteto prof. Vytenis tis iki šiol parašytais straipsniais ir publikacijomis Rimkus išleistame parodos kataloge rašė, jog Šiau- bei fotografo papasakota autobiografija, stengiamasi lių fotoklubas ne tik organizuoja parodas, bet ir ugdo išdėstyti pačius ryškiausius profesinius A. Dilio lai- mėjimus, susijusius su muziejininkyste, Fotografijos muziejaus įkūrimu, fotografijos paveldo puoselėjimu. Antanas Kazimieras Dilys gimė 1932 m. sausio 1 d. Storių k., Anykščių vlsč. Jis save pristato kaip anykštėną, nes brangina gimtąjį kraštą. Pirmuosius rusiškus fotoaparatus, ir kaip pats vadina, pirmuosius „išdykavimus“ su fotografija prisimena nuo mokyklos laikų1. Tuomet A. Dilys pradėjo fotografuoti savo aplinką: draugus, kaimynus, kaimo vaizdus ir darbus. Fotografuodamas gimtajame krašte, perprato kompozicijos dėsnius, įvaldė fototechniką. 1957 m. baigė Anykščių darbo jaunimo vidurinę mokyklą. Būsimą fotografą pradėjo mokyti Antanas Puodžiūnas. Pirmoji publikuota fotografija – kolūkio agronomo portretas. Ši publikacija A. Diliui suteikė pasitikėjimo savimi, pripildė jėgų ir noro toliau fotografuoti. 1962–1963 m. jis studijavo Maskvos (Ru- sija) centriniuose žurnalistikos namuose fotorepor- tažo meno specialybę. A. Dilio fotografijas pradėjo spausdinti rajoniniai laikraščiai. Nuo 1962 m. dirbo Anykščių rajono laikraščio ,,Kolektyvinis darbas“ fotokorespondentu. Mėgstamas darbas A. Dilį vertė galvoti tik apie fotografiją ir jau nuo 1963 m. jis pradėjo dirbti Lietu- vos telegramų agentūros (ELTA) fotokorespondentu: iš pradžių – Anykščių r., paskui jo veiklos geografija išsiplėtė vos ne iki trečdalio Lietuvos – nuo Zarasų, Kėdainių iki Mažeikių. Vykdydamas redakcijos už- duotis, kartu kaupė ir asmeninį archyvą, daugiausia fotografuodamas tai, kas ideologizuotai tarybinei spaudai būdavo neįdomu ar net draudžiama: etnografija, religija, žmonių portretai.2 1963 m. A. Dilys savo gyvenimą susiejo su Šiau- liais. Jaunas korespondentas greitai pritapo prie šiau- Pirmosios Šiaulių fotoklubo parodos, vykusios liečių fotografų bendruomenės. Jau 1966 m. jis subūrė 1966 m., katalogas

104 Lietuvos SSR fotografijos meno draugijos Fotografijos muziejaus atidarymas 1973 m. gegužės 25 d. Centre – Antanas Dilys. Fot. Stanislovas Žvirgždas profesinį narių meistriškumą bei renka Lietuvos foto- lių fotoklubą, jis iškart pasiūlė steigti fotografijos grafijos istorijos medžiagą3. Iš tiesų A. Dilys prisime- muziejų, kuriame būtų sukaupta ir eksponuojama ne na, kad jau tuo metu buvo „užsikrėtęs“ senienomis: tik fotografijos technika, literatūra, bet ir archyvinės buvo pradėjęs rinkti senus fotoaparatus, žurnalus, lei- fotografijos bei negatyvai. Taip į muziejų pateko ne dinius, fotografijas. vieno iškilaus fotografo palikimas.5 Per pirmosios respublikinės fotoklubų parodos Prasidėjo sunkus darbas surinkti būsimam mu- aptarimą miesto Kultūros namuose A. Dilys paskel- ziejui eksponatus. Fotografijos muziejaus kūrėjas bė apie steigiamą fotografijos muziejų. Jis pats šį užmezgė ryšius su 14 šalių fotografijos muziejais, spontanišką pasiūlymą vadina „išsišokimu“, tačiau keitėsi eksponatais, leidiniais. Garsus fotografas Sta- idėją – kurti fotografijos muziejų Šiauliuose – karštai nislovas Žvirgždas A. Dilį lygina su kraštotyrininku palaikė į parodos atidarymą atvažiavę vilnietis žur- ir fotografu Baliu Buraču, nes iš kelionių taip pat su- nalistas Sigitas Krivickas ir kaunietis fotomenininkas grįždavo su stikliniais negatyvais, pageltusiomis fo- Povilas Karpavičius, kurie skatino kuo plačiau skelbti tografijomis, jeigu užtekdavo lėšų – ir su senoviniais šią žinią, kad atsilieptų daugiau fotomeno gerbėjų ir fotoaparatais ar objektyvais6. Talkinant tuometinei padėtų kurti fotografijos muziejų4. Tokio muziejaus Lietuvos fotomeno draugijai, kurios ilgamečiu valdy- vizija kilo iš noro sukaupti viską, kas buvo susiję su bos prezidiumo nariu buvo A. Dilys, palaipsniui su- Šiaulių fotoklubo veikla: nuo klubo ženkliukų, parinkti eksponatai: griozdiškos medinės fotokameros rodų katalogų iki narių darbų. Tuo metu panašaus ir kita fototechnika, senos ir naujos fotografijos, ryš- muziejaus nebuvo visoje Sovietų Sąjungoje. Autori- kinimo įranga, seno fotopopieriaus pavyzdžiai, sti- tetingiausi fotografijos kritikai, A. Dilio amžininkai, kliniai negatyvai bei kiti eksponatai. Žinia apie tokio pripažįsta: Šiaulių Fotografijos muziejaus pradinin- muziejaus kūrimąsi sklido vis plačiau, todėl atsirado kas, jo įkūrėjas Antanas Dilys, regis, buvo pirmasis žmonių, kurie patys ieškojo A. Dilio, siūlė ir dovano- po Antrojo pasaulinio karo, kuris suvokė fotografijos jo naujus eksponatus. Dėl pagrindinio ir nenuilstan- paveldo svarbą mūsų kultūrai. 1967 m. įkūrus Šiau- čio entuziasto pastangų, aukojamo laiko ir energijos

105 Pirmoji Lietuvos SSR fotografijos meno draugijos Fotografijos muziejaus ekspozicija. 1973 m. gegužės 25 d. Fot. Stanislovas Žvirgždas

1971 m. pabaigoje būsimasis fotografijos muziejus buvo sukaupęs kelis tūkstančius eksponatų7. Pirmoji Fotografijos muziejaus ekspozicija atvė- rė duris „Aušros“ muziejaus Aušros alėjos rūmuose. Labai paprastomis sąlygomis, pasitelkęs kelis pagal- bininkus, iš sukauptų eksponatų, kaip pats teigė, per 10 parų parengė pirmąją ekspoziciją ir 1973 m. ge- gužės 25 d. įvyko pirmojo tuometinėje Sovietų Są- jungoje Lietuvos SSR meno draugijos Fotografijos muziejaus atidarymas. Atidaryme dalyvavo svečių iš Latvijos, Estijos, Leningrado (dabar – Sankt Peter- burgas), Maskvos. Apie šį reikšmingą Lietuvos fotografijos ir muziejų istorijai įvykį rašė užsienio spauda. Vėliau, 1976 m., Fotografijos muziejus prijungtas prie Šiaulių „Aušros“ istorijos-etnografijos muziejaus. A. Dilys buvo pirmuoju Fotografijos muziejaus vadovu, po kurio laiko – Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėju. 1977 m. gruodžio mėn. muziejuje buvo surengtas sąjunginis fotografijos meno festivalis. Jo metu vyko mokslinė-praktinė konferencija „Fotografija ir dabartis“, tarprespublikinės parodos „Gintaro kraštas“ atidarymas, kiti renginiai. Šiaulių miestas (kartu su Fotografijos muziejumi) dėl A. Dilio iniciatyva rengtų parodų, mokslinių konfe- rencijų, fotomeno festivalio tapo ryškiu Lietuvos fo- Šiaulių fotografijos muziejus. 1985 m. tografijos meno centru. A. Dilys ne vien organizavo, Fot. Vladas Mikalauskas bet ir buvo aktyvus daugelio renginių dalyvis, repre-

106 Šiaulių fotografijos muziejus. 1995 m. Fot. Antanas Dilys zentavo meninę Lietuvos fotografiją parodose Lietu- pasikeis neatpažįstamai – taps šiuolaikišku daugia- voje ir užsienyje, pelnė daug įvairių apdovanojimų. funkciu kultūros centru. Planuojama, kad 2013 m., Per fotografijai paskirtus bemaž penkis dešimtmečius minint 40-ąją Fotografijos muziejaus įkūrimo sukak- sukūrė reikšmingus fotografijų ciklus „Atgimęs kai- tį, vyks ir rekonstruoto muziejaus atidarymo šventė8. mas“, „Duona“, „Tautinė mokykla“, „Kultūros vei- Šiandien A. Dilį galima vadinti Šiaulių – foto- kėjų portretai“, „Kryžių kalnas“, „Ugniagesiai“ ir grafijos miesto – kūrėju. Jo dėka miesto kultūrai buvo daugelį kitų įsimintinų darbų, reprezentuojančių vi- atverti platūs fotografijos sklaidos horizontai. Foto- suomenės raidą, kultūrą ir meną. grafijos muziejaus įkūrimas pratęsė senąsias miesto Reikia pažymėti, kad tik išskirtinio būdo ir ne- fotografijos tradicijas, leido plėtotis vizualiajai kultū- eilinė asmenybė sugebėtų nuveikti tiek reikšmingų rai bei reprezentuoti istoriją. darbų. Nuoseklus ir darbštus metraštininko būdas, nuoseklus medžiagos archyvavimas, kaip teigia pats Svarbiausios Antano Dilio biografijos datos A. Dilys, yra paveldėtas, o pagrindinė mokykla buvo darbo patirtis ELTA, kurioje išmoko tvarkyti nega- 1932 m. sausio 1 d. – gimimo data. tyvų archyvus, juos kruopščiai aprašinėti ir rūšiuoti. 1962 m. Anykščių r. laikraščio ,,Kolektyvinis Buvęs ilgametis korespondentas suteikė nemirtingu- darbas“ fotokorespondentas. mo tūkstančiams įvykių, vietovių, žmonių. A. Dilio 1962–1963 m. studijavo Maskvos centriniuose dėka įkurtame muziejuje jau beveik keturis dešim- žurnalistikos namuose. tmečius saugomos fotografijų kolekcijos, ištisi ne- 1962–2000 m. – ELTA fotokorespondentas. gatyvų archyvai ir kiti eksponatai tapo fotografijos 1963 m. pradėjo veiklą Šiauliuose. istorijos lobynu. 1966 m. Šiauliuose subūrė fotoklubą. Nuo 2009 m. spalio 18 d. vienintelis Fotografi- 1969 m. buvo steigiamos Lietuvos fotografijos jos muziejus Lietuvoje dėl rekonstrukcijos keleriems meno draugijos organizacinio komiteto narys. metams užvėrė duris lankytojams. Šiuo metu rekons- 1970 m. Šiaulių „Aušros“ istorijos-etnografijos truojamas muziejus ateityje taps vienu iš moder- muziejuje surengė pirmąją respublikinę Lietuvos fo- niausių Fotografijos muziejų Europoje. Įgyvendinus toklubų parodą. Fotografijos muziejaus rekonstravimo projektą, jis 1970 m. Šiaulių fotoklubas, vadovaujamas

107 A. Dilio, paskelbė, jog imasi kurti pirmąjį fotografijos 1997 m. tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos muziejų Šiauliuose9. garbės nariu. 1971 m. Šiauliuose įsteigė Lietuvos SSR foto- 2000–2001 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fo- grafijos meno draugijos skyrių. tografijos skyriuje dirbo muziejininku. 1973 m. gegužės 25 d. Šiauliuose atidarė pirmą- 2002 m. surengė personalinę fotografijų parodą jį tuometinėje Sovietų Sąjungoje Lietuvos SSR foto- „Susitikimai“. grafijos meno draugijos Fotografijos muziejų. 2003 m. Fotografijos muziejaus įkūrimo jubilie- 1974–1975 m. suorganizavo Liaudies universi- jaus proga apdovanotas Šiaulių miesto savivaldybės teto Foto-, kino, televizijos meno ir istorijos fakulteto padėkos raštu. mokymus. 2003 m. apdovanotas Valstybinės priešgaisrinės 1976 m. Fotografijos muziejus prijungtas prie gelbėjimo tarnybos pasižymėjimo ženklu – Ugniage- Šiaulių ,,Aušros“ istorijos-etnografijos muziejaus sio gelbėtojo žvaigžde. (dabar – Šiaulių „Aušros“ muziejus). A. Dilys tapo 2004 m. tapo Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus Pelik- pirmuoju Fotografijos muziejaus vadovu. so Bugailiškio premijos laureatu. 1976–1977 m. A. Dilys – Šiaulių „Aušros“ mu- 2005 m. padovanojo muziejui 45 tūkst. negaty- ziejaus Fotografijos skyriaus vedėjas. vų archyvą. 1977 m. surengė sąjunginį fotografijos meno Nuo 2006 m. Lietuvos Respublikos meno kūrė- festivalį Šiauliuose. jas. 1979–1981 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fo- 2006 m. surengė personalinę fotografijų parodą tografijos skyriuje dirbo eksponatų saugotoju. „Mano kolegos“. 1992 m. surengė personalinę fotografijų parodą 2007 m. pristatyta jubiliejinė fotografijų paroda, „Kryžių kalnas“. skirta autoriaus 75-mečiui.

Nuorodos 1 T. Tomkutės interviu su A. Diliu, 2010-03-23. 6 Ten pat. 2 Balčiūnas P. Antano Dilio žvilgsnis į istoriją ir kolegas, Šiaulių 7 Rimkus V. Pirmasis Tarybų Sąjungoje, Raudonoji vėliava, kraštas, 2006, sausio 16, p. 5. 1972, rugpj. 30, p. 3. 3 Rimkus V. Pirmosios respublikinės fotoklubų meninės fotogra- 8 Investicinis projektas ,,Fotografijos muziejaus rekonstravi- fijos parodos katalogas, Šiauliai, 1969. mas“. Prieiga per internetą: http://www.ausrosmuziejus.lt/ 4 Žvirgždas S. Antano Dilio fotografijų parodos „Susitikimai“ Ekspozicijos/Fotografijos-muziejus, žiūrėta 2010-03-23. anotacija, Šiauliai, 2002. 9 Dilys A. Kuriamas fotomeno muziejus, Raudonoji vėliava, 5 Valiulis S., Žvirgždas S. Archyvų premjeros, Archyvų metas 1970, birž. 13. [parodos katalogas], Kaunas, 2008, p. 2.

Literatūra 1. Anykštėnų biografijų žinynas. Prieiga per internetą: http:// 2. Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Prieiga per internetą: www.anykstenai.lt/asmenys, žiūrėta 2010-03-24. http://www.photography.lt/lt.php/Fotografai?id=147, žiūrėta 2010-03-24.

Antanas Kazimieras Dilys – Founder of Photography Museum and Fosterer of Photography Heritage in Šiauliai

Teklė Tomkutė Šiauliai Aušros Mueum

The article presents major activities of Antanas territory, and it still remains the only one museum of Kazimieras Dilys – well-known photographer, photo- this kind in nowadays Lithuania. The article gives co- journalist, collector, philocartist, museologist, famous herent creative photographer’s portrait, starting with a public figure of the city Šiauliai and photography com- period when A. Dilys moved to Šiauliai and up to this munity in Lithuania. The most attention is drawn to the day. The article, dealing with A. Dilys’ professional fact, that in 1973, on his initiative, there had been es- works in photography area, summarizes the notion, tablished Photography Museum in Šiauliai. It was the that due to this person, the photography heritage tradi- only one photography museum in all Soviet Union’s tions originated in Šiauliai and are fostered now.

108 Lietuvos sporto muziejus: raida ir rinkiniai

Arvydas Jakštas, Ilona Petrokienė, Eugenijus Rūkas Lietuvos sporto muziejus

Lietuvai, kaip ir kitoms Vidurio Rytų Europos būtinybę. Tačiau vėliau prasidėjęs Antrasis pasaulinis šalims, XX a. buvo esminių sociopolitinių pokyčių karas, sovietų ir nacių okupacijos šio sumanymo įgy- epocha. Valstybinio suvereniteto atkūrimas, jo prara- vendinti neleido. Tik XX a. 8 deš. pradžioje sporto dimas ir atgavimas tiesiogiai darė įtaką visoms krašto istorijos eksponatus imta kaupti Kauno valstybinio gyvenimo sritims. istorijos muziejaus (KVIM, dabar Vytauto Didžiojo Lietuvos sporto pradžia ir pirmieji konkre- karo muziejus – VDKM) fonduose. Tuometėje eks- tūs jo plėtros žingsniai siejami su 1919 m. gegužės pozicijoje skirta vietos LSSR sporto laimėjimams nu- mėn. Kaune įkurta Lietuvos sporto sąjunga, 1920 m. šviesti, rengtos parodos, susitikimai su žymiais spor- rugpjūčio mėn. jos vietoje įsteigta Lietuvos fizinio tininkais ir pan. lavinimosi sąjunga bei 1922 m. kovo mėn. – Lietu- Padėtis pagėrėjo, kai LSSR Ministrų Taryba vos sporto lyga. Kokybiškai naują sporto raidos eta- 1981 m. gruodžio 14 d. priėmė nutarimą ,,Dėl toles- pą Lietuvoje ženklino 1932 m. liepos mėn. priimtas nio fizinės kultūros ir sporto masiškumo didinimo valstybinis Kūno kultūros įstatymas ir tų pačių metų respublikoje“, numačiusį ir sporto muziejaus steigi- spalio mėn. Kaune įkurti Kūno kultūros rūmai, va- mą. Rinkti ir kaupti eksponatus Kultūros ministerija dovaujami didelio sporto entuziasto, gydytojo Antano 1982 m. balandžio 21 d. nutarimu įpareigojo 3 respu- Jurgelionio (1894–1976). blikinius muziejus – KVIM, Šiaulių „Aušros“ ir bu- Netrukus pradėta brandinti idėją kurti Lietuvos vusį LSSR revoliucijos muziejų Vilniuje. sporto muziejų. 1934 m. žurnale ,,Kūno kultūra ir Didelis sporto muziejaus kūrimo entuziastas sveikata“ paskelbta publikacija apie tokio muziejaus buvo garsus Lietuvos cirko ir sporto veteranas Jonas

Lietuvos sporto lygos diplomas, įteiktas penkiakovi- Prizas, įteiktas Jurgiui Astrauskui – I tautinės olim- ninkui Viktorui Ražaičiui. 1927 m. piados šuolių į vandenį varžybų nugalėtojui. 1938 m.

109 Lietuvos sporto muziejaus ekspozicijos fragmentas

Ramanauskas (1912–1996), surinkęs nemažai visuo- nas Gintautas Umaras muziejui įteikė odoje surašytą menės parašų, kad toks muziejus būtų įkurtas Kaune. svarbiausių XX a. Lietuvos sporto įvykių metraštį Didžiausią darbą, kuriant būsimą sporto muziejų, nu- (dabar eksponuojamas Lietuvos sporto muziejuje). veikė tuometis Kauno miesto kūno kultūros ir sporto Tai buvo ženkli paskata sparčiau kurti sporto muziejų. skyriaus vedėjas (dabar – muziejaus direktorius) Pra- 1989 m. sausio 1 d. KVIM įkurtas Lietuvos nas Majauskas. Jis su talkininkais rengė muziejaus sporto istorijos sektorius, o lygiai po metų (1990 m. steigimo strategiją, telkė organizacijas bei pavienius sausio 1 d.) – Lietuvos sporto istorijos skyrius, kurio asmenis, kad būtų atliekami muziejui paskirtų pastatų darbuotojai nuosekliai kaupė eksponatus, rengė paro- senamiestyje remonto ir pritaikymo darbai, renkami das, gvildeno sporto istorijos klausimus. eksponatai, rengiamos ekspozicijos ir pan. Akty- Pradėta intensyviai ieškoti patalpų Kaune ir Vil- vūs talkininkai buvo Kauno sporto veteranų klubas niuje. Jų neradus, VDKM paskyrė savo patalpas Kauno „Ąžuolynas“, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto senamiestyje, Muziejaus g. 7 ir 9. Pastatų rekonstruk- Kauno miesto rėmimo grupės nariai. cijos projektą parengė architektai Dalia Augustinaitė Pirmaisiais muziejininkais, tvarkančiais sporto ir Reginaldas Palukaitis, ekspozicijos dizainą – archi- istorijos eksponatus, tapo KVIM darbuotojai Arvydas tektė Rūta Kreivytė. Į čia perkėlus VDKM sukauptą Jakštas (dabar – Lietuvos sporto muziejaus Sporto is- sporto istorijos fondą ir sporto veteranų dovanotus eks- torijos skyriaus vedėjas) ir Algis Markūnas (dabar – ponatus, 1991 m. rugpjūčio 2 d., vykstant IV pasaulio VDKM Naujausiųjų laikų karybos istorijos skyriaus lietuvių sporto žaidynėms, oficialiai atidarytas Sporto vedėjas). Prasidėjo kryptingas eksponatų kaupimas, istorijos skyrius, kaip VDKM padalinys. Skyriaus ve- parodų rengimas, iš kurių minėtinos: „Tarybų Lietu- dėju paskirtas A. Jakštas. 1993 m. gruodžio 27 d. lan- vos sporto laimėjimai“ (1976), „Lietuvos sporto išta- kytojus pakvietė pirmoji ekspozicija. Jos rėmėjai buvo kos ir laimėjimai“ (1988, skirta Tautinės olimpiados Kauno „Dailės“ kombinatas, sporto gaminių fabrikas 50-mečiui), „Sportas Nepriklausomoje Lietuvoje“ „Dinamo“, UAB „Lituanika“, Panevėžio stiklo fabri- (1991), „Lietuvos krepšiniui – 70“ ir kitos. kas, LR kultūros ministerija, Lietuvos tautinis olimpi- Reikšmingą KVIM veiklą sporto istorijos bare nis komitetas, Kūno kultūros ir sporto departamentas. teigiamai įvertino sporto visuomenė. 1988 m. gruo- Sporto istorijos skyriui įsikūrus senamiestyje, pa- džio mėn. Kauno sporto halėje vykusiame III Lietuvos daugėjo darbuotojų. Pradėjo dirbti patyręs muziejinin- sporto veteranų sąskrydyje dukart olimpinis čempio- kas Algirdas Kvedaras, Fondų apskaitos ir apsaugos

110 sektoriui pradėjo vadovauti Ilona Petrokienė. Turėda- ma ir dailininkės išsilavinimą, ji tapo rengiamų parodų dizainere. 1996 m. surengtoje konferencijoje sporto paveldo klausimais Sporto istorijos skyrius pripažintas pagrindine sporto paveldo įstaiga Lietuvoje. Tačiau dėl įvairių priežasčių jis dar ilgą laiką nebuvo savarankiš- kas. Tik 2006 m. sausio 3 d., pasikeitus VDKM stei- gėjui (muziejus perėjo Krašto apsaugos ministerijos žinion), Sporto istorijos skyrius tapo savarankišku Lie- tuvos sporto muziejumi (toliau – LSM), jo steigėju – Kūno kultūros ir sporto departamentas prie LR Vyriau- sybės, muziejaus direktoriumi paskirtas P. Majauskas. Šiuo metu LSM ne tik kaupia, bet ir tiria kūno kultūros ir sporto paveldą, rengia temines parodas įvairių sporto šakų, žymių sportininkų ar sporto įvykių sukaktuvėms. Minėtinos tokios parodos, kaip „Lietuvos krepšiniui – Jadvygos ir Jono Ramanauskų Lietuvos cirko ekspo- 85“, „Lietuvos stalo tenisui – 80“, „Lietuvos lengvajai zicijos fragmentas atletikai – 80“, „Pirmosios tautinės olimpiados 70-me- tis“, „Lietuvos plaukimui – 85“. klaminiai plakatai, knygos, atvirukai, įvairūs suveny- Muziejui priklauso 2 pastatai. Viename iš jų rai, dovanos, sveikinimai, apdovanojimai, drabužiai, (Muziejaus g. 7) įsikūrę darbuotojai, antrame aukš- cirko rekvizitas. Ekspoziciją parengė Sporto istorijos te įrengta pagrindinė ekspozicija, edukacinė klasė, skyriaus vedėjas A. Jakštas ir vyriausioji fondų saugo- vestibiulyje pristatomos teminės parodos. Gretimame toja I. Petrokienė, dizaineris – Vincas Banevičius. pastate (Muziejaus g. 9), be Jadvygos (1920–2007) ir Jono (1012–1996) Ramanauskų Lietuvos cirko ekspozicijos, yra vadinamoji ,,Olimpiečių pastogė“, kurioje kartkartėmis susiburia sporto veteranai, rengiamos sporto ir meno parodos. Iš pastarųjų minėtinos: „Linijos muzika Stasio Krasausko lakštuose“ (2009 pabaiga–2010 pradžia; skirta sportininko ir dailininko 80-mečiui), tarptautinė Portugalijos meno paroda „Porto Kaunas“ (2009), „Kaunas fotonuotraukose“ (2009), fotografijų paroda „Kalnai mums savo sim- foniją groja“, „Lietuvos šaulių sąjungos vėliavos ir apdovanojimai“ (skirta sąjungos 90-mečiui). ,,Olim- piečių pastogėje“ Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto bakalaurai ir magistrai rengia savo parodas, gina baigiamuosius darbus. Talkinant Lietuvos olimpinei akademijai, 2005 m. muziejuje surengta konferencija „Lietuvos sporto paveldo problemos“, 2007 m. – „Sporto paveldas ne tik istorijai“ ir kitos. Pranešimus skaitė žino- mi sporto srities mokslininkai prof. Povilas Karoblis, prof. Stanislovas Stonkus ir kiti. LSM leidžia parodų bukletus, 2007 m. pasiro- dė informacinis leidinys „Lietuvos sporto muziejus“. Jo darbuotojai padeda rengti ,,Lietuvos sporto enci- klopediją“, dalyvauja konferencijose, rengia ir skaito pranešimus. Naujas reikšmingas Sporto muziejaus raidos žingsnis buvo Lietuvos cirko meistrų J. ir J. Rama- nauskų vardu pavadintos Lietuvos cirko ekspozicijos Tarpkontinentinė V. Džonso taurė, kurią Kauno „Žal- atidarymas 2006 m. balandžio 28 d. 120 m2 erdvėje girio“ krepšininkai iškovojo Buenos Airėse (Argenti- eksponuojama apie 350 eksponatų: fotonuotraukos, re- na). 1986 m.

111 2009 m. muziejuje įrengta edukacinė klasė su prezidentas Valdas Adamkus (jis padovanojo 1948 m. naujausia garso ir vaizdo aparatūra, darbuotojai aprū- Pavergtųjų tautų olimpiadoje Niurnberge iškovotus pinti kompiuterine technika. medalius), LR premjerai Gediminas Vagnorius ir Sporto muziejaus fonduose sukaupta apie 10 Adolfas Šleževičius, kai kurie Seimo nariai, Europos tūkst. eksponatų. Pagrindinės ekspozicijos plotas – olimpinių komitetų prezidentas Patrickas Hickey’us, 210 m2. Joje pateikta Lietuvos sporto istorija nuo iš- CESS prezidentas Rafaelis Niubo, Lietuvos tautinio takų iki šių dienų. Ji apima pagrindines sporto šakas olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas, (per 800 eksponatų). mokslo pasaulio atstovai – akademikai Jurgis Brėdi- Eksponatus muziejui padovanojo įvairių sporto kis, Jurgis Vilemas, Antanas Kudzys ir kiti. šakų veteranai, olimpiečiai: Antanas Bagdonavičius, Po 1996 m. Atlantos olimpinių žaidynių Sporto Jonas Čepulis, Vladas Česiūnas, Vida Vencienė, muziejų aplankęs geriausias XX a. Lietuvos sporti- Gintautas Umaras, Robertas Žulpa, Lina Kačiušytė, ninkas Arvydas Sabonis padovanojo savo sportinius Birutė Kalėdienė, Adolfas Varanauskas, Birutė Už- marškinėlius su Lietuvos krepšinio rinktinės, laimė- kuraitytė-Statkevičienė, Algirdas Šocikas, Stanislo- jusios bronzos medalius, žaidėjų autografais. Svečių vas Stonkus, Modestas Paulauskas, Alfonso Vietri- knygoje A. Sabonis paliko tokį įrašą: Net negaliu pa- no giminės, Antanas Juodžbalis, Viktoras Severinas, tikėti, kad tiek laiko nežinojau, kur yra toks Sporto Jonas Čirūnas ir kiti, garsūs Lietuvos cirko artistai muziejus, kuris, tikiuosi, ateityje nustebins ne vieną J. ir J. Ramanauskai – visą savo kelis dešimtmečius lankytoją ir sporto mėgėją bei gerbėją. rinktą cirko kolekciją. Eksponatų muziejui taip pat Muziejininkai dėkingi visų kartų sportininkams, padovanojo įvairios organizacijos: Lietuvos tau- jų artimiesiems, treneriams už dovanotus trofėjus, do- tinis olimpinis komitetas, Kūno kultūros ir sporto kumentiką, fotomedžiagą bei tikisi, kad LSM ir atei- departamentas, Lietuvos studentų ir kūno kultūros tyje galės įsigyti naujų reikšmingų eksponatų, kurie mokytojų asociacijos, JAV lietuviai – žurnalistas ir papildys ne tik fondus, bet leis rengti ir naujas turi- architektas Kęstutis Čerkeliūnas, Antanas Supronas, ningas bei informatyvias parodas. Gražina Vokietaitytė, Kanados lietuvis Vincentas Sporto paveldo kaupimas, jo išsaugojimas ir Paulionis ir kiti. sklaida visuomenėje, ypač jaunimui, ir toliau išlieka Muziejų ne kartą aplankė garbūs svečiai: LR svarbiausia LSM veiklos sritis.

Lithuanian Sport Museum: Development and Collections

Arvydas Jakštas, Ilona Petrokienė, Eugenijus Rūkas Lithuanian Sport Museum

The idea to establish Sport Museum was already History was recognized as the main sports heritage born in the Interwar Lithuania – 20th c., 4th decade. institution in Lithuania. In January, 2006, after Vy- Though the Second World War, Soviet and Nazi oc- tautas the Great War Museum was taken to the sub- cupations prevented implementation of this idea. In ordination of the Ministry of National Defense, the the afterwar period historical exhibits were stored in Division of Sport History became an independent the funds of Kaunas State Museum of History (pres- Lithuanian Sport Museum and its founder was a De- ently – Vytautas the Great War Museum). However, partment of Physical Education and Sports under the only in 1981 a decision to establish Sport Museum Government of the Republic of Lithuania. A new sub- was taken by the LSSR Board of Ministers. division of the museum – an exposition of Lithuanian The greatest work in this field was performed J. and J. Ramanauskai Circus was opened in April of by the Kaunas State Museum of History and its em- the same year. Educational class with modern audio ployees. Sector of History of Sport was established in and video equipment was opened as well. January, 1989, and Division of History of Lithuanian Collection of Lithuanian Sport Museum con- Sport originated one year later. sists of trophies, documentary and photo materials, In 1991, sport history funds collected in Vytau- etc. (approximately 10 thousand exhibits), presented tas the Great War Museum were moved to the prem- by sportsmen of different generations, also by their ises in the Old Town (Muziejaus St. 7) where a Divi- coaches and relatives. Collection of sports heritage, sion of Sport History was officially opened on 2nd of its preservation, research, and spread in society are August. The first exposition was presented to visitors the main fields of Lithuanian Sport Museum’s ac- in December, 1993. In 1996, the Division of Sport tivities.

112 LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIŲ MOKSLINIAI TYRIMAI

Scientific Research of Lithuanian Museums’ Collections Memorialinė Mato Grigonio medžiaga Panevėžio kraštotyros muziejuje

Zita Pikelytė Panevėžio kraštotyros muziejus

Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkiniai niuje 1960 m. išleista eilėraščių rinktinė „Žemuogė- kasmet pasipildo naujais eksponatais. Didžiausias lės“ (GEK 4122). Knygelę su dedikacija tituliniame muziejininkų dėmesys skiriamas Panevėžio krašto lape: Dvidešimtpenkmetis Tarybų Lietuvos. Švyturys istorijos ir kultūros paveldui kaupti, tyrinėti ir išsau- mums giedriai švis Tėvynės klestinčios. M. Grigonis goti. Nemažai surinkta eksponatų apie žymius kraš- 1965, autorius padovanojo Panevėžio kraštotyros to žmones. Vienas iš jų – literatas, poetas, rašytojas, muziejui. vertėjas, tautosakos rinkėjas, pedagogas, sodininkas Antrąją grupę sudaro M. Grigonio verstos, re- Matas Grigonis (1889–1971), didelę gyvenimo dalį daguotos arba pagal kitų autorių kūrybą parašytos praleidęs Panevėžyje. Čia jis nuo 1907 m. iki Pirmo- knygos: jo pasaulinio karo mokytojavo, 1920–1925 m. dirbo • Pagal Nikolajų Vučetičių parašyta apysaka apskrities mokyklų inspektoriumi, o 1934 m. išėjęs į „Matuko dirva“ (GEK 3004 R 2994), išleista 1911 m. pensiją apsigyveno Senamiesčio vienkiemyje ir rūpi- Seinuose Vaikų knygynėlio serijos 1-uoju numeriu. nosi savo užveistu sodu iki pat 1965 m., kai itin pablo- • Išversta ir lietuviškai scenai pritaikyta Fran- gėjus sveikatai išsikėlė pas sūnų į Vilnių. Tačiau kaip ciszkos Omańkowskos triveiksmė XV a. lietuvių gy- matysime iš laiško kompozitoriui Mykolui Karkai, venimo pasaka „Verpėja po kryžium“ (2 vnt., GEK net ir kiek nutolęs nuo Panevėžio – 1925–1929 m. 5473 R 2432), išleista 1913 m. Jono Rinkevičiaus dirbdamas Rozalimo mokyklos direktoriumi – nepa- leidykloje Vilniuje. liovė domėtis nei Panevėžio gimnazija, nei nutraukė • Išverstas Halinos triveiksmis vaizdelis su dai- ryšius su Anykščių progimnazija, vėliau tapusia Jono nomis ir šokiais „Katriutės gintarai“ (2 vnt., GEK Biliūno vidurine mokykla, kuriai jis vadovavo 1929– 18783 R 6897, GEK 19339 R7202), 1913 m. išleistas 1934 m. Čikagoje. M. Grigonio gyvenimą ir veiklą atspindinčių • Redaguotas 3 veiksmų pasakos su gaidomis eksponatų muziejuje nėra labai gausu – 109 vnt.: jo „Pelenė“ vertimas iš prancūzų kalbos (3 vnt., GEK parašytos, verstos, redaguotos bei sudarytos knygos, 4419 R 2996, GEK 5475 R2431, GEK 17712 R6056), fotografijos, laiškai, eilėraščių rankraščiai, dainų pa- išleistas 1933 m. Spaudos fondo Kaune. gal jo žodžius natos, keli mėnesinio Švietimo minis- Trečioji grupė – tai M. Grigonio originalių kūri- terijos laikraščio „Švietimo darbas“ numeriai, kuriuo- nėlių bei vertimų rinktinės: se spausdinamos M. Grigonio publikacijos. • Svirno Žvynės slapyvardžiu 1913 m. Jono Rin- Knygų rinkinyje saugomos 29 M. Grigonio kevičiaus leidykloje išleistos vaikų eilutės „Kvietke- knygos, kurias galima suskirstyti į kelias grupes. Pir- lis“ (2 vnt., GEK 5472a R 3475, GEK 18782 R 6896). majai grupei priskirti paties M. Grigonio parašyti kū- Knygelėje spausdinami 25 eilėraščiai – 13 sukurtų rinėliai: M. Grigonio ir 12 vertimų. • 1936 m. Šaltinėlio knygynėlio serijoje 19-uoju • 1939 m. Marijonų knygynėlio 237-uoju nu- numeriu išleisti M. Grigonio eilėraščiai vaikams „Al- meriu Marijampolėje išleista eilėraščių knygelė „Pas gimantėlio metai“ (2 vnt., GEK 5480 R 2437, GEK vargą svečiuose“ (2 vnt., GEK 1236 R 2997, GEK 18786 R 6936); vienos iš jų (GEK 18786 R 6936) ti- 5477 R 2440), kurią autorius paskyrė džiovos nu- tuliniame lape įrašyta dedikacija: Gerajam Antanėliui kankintiems tėveliams prisiminti. Joje spausdinami autorius 1936.IX.10. Marijonų knygynėlio 229-uoju 33 eilėraščiai, 3 iš jų vertimai ir 30 – M. Grigonio numeriu 1939 m. Marijampolėje išleistas eilių rin- kūryba; vienoje iš knygelių (GEK 1236 R 2997) įra- kinėlis Dievą mylintiems vaikučiams „Dievą mylėti šyta autoriaus dedikacija: Didžiai Gerbiamai Kūrė- gražu“ (GEK 5478 R 2438). jai P-lei G. Petkevičaitei su sielos dejomis prisistato • 1939 m. Spaudos fondo išleistas gamtos eilė- M. Grigonis. raščių rinkinys „Balsai“ (2 vnt., GEK 5470 R 2430). Ketvirtajai grupei priklauso Mato Grigonio su- • 1940 m. išleistas 2 veiksmų scenos vaizdelis darytos knygos: „Paukščiuose“ (GEK 18784 R 6898). • Šv. Kazimiero draugijos 103-iuoju numeriu • Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vil- 1911 m. Seinuose išleista knygelė „200 žaidimų“ su

114 dainomis ir gaidomis (GEK 5474 R 2439). straipsniai: • Juozo Masiulio 1912 m. išleista knygelė „20 • 1922 m. nr. 12 straipsnis „Ar mokslo šaknys žaidimų kambaryje ir tyrame ore su dainomis, gaido- turi būti karčios?“ (p. 498–501, GEK 5463 R 2157). mis ir paveikslėliais“ (GEK 4418). • 1922 m. nr. 8 referatas „Maža, graži dainelė“ • „Rūtelių darželis: pamokinimas, kaip žoly- (p. 111–118, GEK 5461a R 2151). nai auginti“ (2 vnt., GEK 5469 R 2436, GEK 24368 • 1922 m. nr. 9 Svirno Žvynės straipsnis „Apie R 10399), išleista 1913 m. Šv. Kazimiero draugijos augštesniųjų mokyklų mokinių rašinius“ (p. 234–243, 147-uoju numeriu. GEK 5462 R 2156). • Jono Rinkevičiaus leidykloje Vilniuje 1914 m. • 1923 m. nr. 11–12 publikacija „Höffding’o išleista Svirno Žvynės slapyvardžiu pasirašyta „Šei- temperamentai“ (p. 736–738, GEK 5464 R 2152). myniškiems vakarėliams pramogėlė“ (2 vnt., GEK • 1924 m. nr. 6 pradedamos spausdinti M. Grigo- 5471 R 3464). nio paskaitos „Dailiosios literatūros keliais“ (p. 522– • „Švyturio“ bendrovės Tilžėje išleistas „Žaidi- 532, GEK 5465 R 2153). mų vainikas savybės vakarėliams ir gegužinėms nu- • 1924 m. nr. 7 (p. 639–647, GEK 5466 R 2154) pintas“ (GEK 5476 R 3889). Knygos pradžioje spaus- ir nr. 9 (p. 840–847, GEK 5467 R 2155) tęsiamos mi- dinama M. Grigonio prakalba, pasirašyta 1918 m. nėtos paskaitos. Pastarojo laikraščio tituliniame lape lapkričio 10 d. yra Vaškų pradžios mokyklos antspaudas. • 1966 m. „Vagos“ išleisti „Vaikų žaidimai“ • 1930 m. nr. 5 rašinys „Vaišingasai Jonas Ja- (GEK 7380 R 359). blonskis“ (p. 495–497, GEK 5468 R 2159). Knygų rinkinyje saugomos 2 knygos apie Dokumentų rinkinyje saugomi 26 M. Grigonio M. Grigonį: dokumentai, iš jų 9 laiškai – 7 kompozitoriui M. Kar- • Lietuvos kraštotyros draugijos Panevėžio kai, 1 Panevėžio valstybinės gimnazijos mokiniui miesto skyriaus 1989 m. Panevėžyje išleisti Prano Vytautui Daunorui, 1 daktarui Antanui Didžiuliui ir Savickio atsiminimai „Matas Grigonis (1889–1971)“ 4 laiškai Anykščių Jono Biliūno vidurinės mokyklos (GEK 28654 K 300); ją muziejui su dedikacija tituli- direktoriaus pavaduotojui Alfonsui Ulčinui: niame lape: Kraštotyros muziejui, M. Grigonio fondui • Pirmasis M. Karkai iš Rozalimo išsiųstas laiš- palieku šią monografiją P. Savickis 2003.08.01. (pa- kelis (GEK 16178 F 3409) 1925 m. rugsėjo 26 d. už- rašas), padovanojo autorius. rašytas ant atviruko su M. Grigonio biusto fotografija. • 2008 m. išleista knyga „Matas Grigonis. Raš- Jame adresatas sveikinamas vardo dienos proga, jam tai“ (GEK 31530); ją muziejui su dedikacija titulinia- linkima įvairiausių malonių ir gražios dukrytės, pra- me lape: Panevėžio kraštotyros muziejui 2009.12.16. šoma su visomis smulkmenomis aprašyti tuometinį (parašas), padovanojo sudarytojas Matas Grigonis Panevėžio gimnazijos gyvenimą, kaip gimnazijoje (sūnus). klesti menas, nes ši gimnazija M. Grigoniui esanti Taip pat saugoma 1936 m. Panevėžyje išleista miela, o apie ją negaunąs nė menkiausios žinelės. Panevėžio valstybinės gimnazijos „Meno kuopos“ • Antras laiškas (GEK 16107 R 5622) rašytas kūrybos rinktinė „Mūšos Dobilas“ (2 vnt., GEK balandžio 12 d., metai nenurodyti. Jame kalba apie 18166, 18856), kurioje spausdinama ir M. Grigonio romansų žodžius, kuriems, matyt, M. Karka kūrė mu- kūryba: eiliuoti kūrinėliai „Lindė-Dobilas dainoje“ ziką, sako, kad juose taisytini tik mažmožiai, o kad (p. 5–6) ir „Elgeta“ (p. 93) bei atsiminimų straips- kiek šlubuoja ritmas ir rimas, esą nesvarbu. Nurodo, neliai „Pati pradžia“ (p. 46–47) ir „Be programos“ ką ir kur reikėtų pataisyti, o jei muzikas norėtų nu- (p. 47–48). rodyti žodžių autorius, siūlo rašyti inicialus: žodžiai Dauguma knygų gauta iš panevėžiečio Jurgio P. B. ir M. G. Leono 1973 m. (GEK 5469–5480) bei iš Juozo Mė- • Trečiasis laiškas M. Karkai rašytas 1945 m. džiaus 1988 m. (GEK 18782–18786, 18856), viena balandžio 21 d. (GEK 16753 R 5588). Adresatas priklausė Gabrielei Petkevičaitei-Bitei ir į muziejų suprantamas tik iš konteksto. Anot M. Grigonio, jis pateko 1946 m. iš Marytės Galiauskaitės su G. Petke- drįstąs kreiptis į prieteliškiausią jam kompozitorių, vičaitės-Bitės fondu (GEK 1236), iš Onos Makarus- kalba apie jį staiga ištikusią širdies ligą, kad dar prie kienės 1964 m. (GEK 4418), iš Lino Balčiūno 1986 gyvos galvos norėtų, jog jo „Mišių giesmelės“ išvys- ir 1988 m. (GEK 17712, 19339, 24368), iš Antano tų šviesą, bet tam stinga kompozicijos. Rašo, kad tas Kaikario 1986 m. (GEK 4419), viena (GEK 18166) giesmeles koregavo vyskupas Kazimieras Paltarokas, pirkta knygyne 1987 m. kanauninkas Mykolas Vaitkus bei marijonai. Labai Periodikos rinkinyje saugomi 8 mėnesinio prašo kompozitorių suteikti šioms giesmelėms gy- Švietimo ministerijos laikraščio „Švietimo darbas“ vastį – kompoziciją dviem, trimis ar keturiais balsais. numeriai, kuriuose yra išspausdinti M. Grigonio Drįsta pakartoti prašymą ir sukomponuoti Gailestin-

115 balandžio 16 d. Panevėžio valstybinės gimnazijos de- šimtokui V. Daunorui, susideda iš 2 nedidukų lapų. Į mokinį kreipiamasi: Drauge Poete! Viename lapelyje džiaugiamasi, kad per vargus pavyko gauti Chaba- rovsko vynuogių sėklų, aprašoma, kaip jos auginamos, sakoma, kad V. Daunoras darželyje prie savo tėvuko namelių galėtų pasisėti tų vynuogių atminimui išties pavykusio Naujo Pavasario. Kitame lapelyje užrašytas M. Grigonio eilėraštis „Abituriento lopši- nė“. Pabaigoje, post scriptum, dėkojama už neskoli- nant paskolintą knygą – Michailo Zoščenkos „Pa- skutinį poną“, kurią sakosi tik ką perskaitęs. Laišką 1958 m. muziejui dovanojo Ona Daunorienė. • 1978 m. iš Irenos Jurevičienės buvo gautas M. Grigonio laiškas (GEK 8419 R 994) Daktarui [Antanui Didžiuliui – aut. past.], kuriame rusų kalba rašoma apie ciklameno auginimą ir lietuvių kalba trumpai apie figmedį. • Pirmasis laiškas (GEK 5508 R 2433) A. Ulči- nui rašytas 1945 m. balandžio 9 d. Jame M. Grigonis dėkoja už fotografijas, skundžiasi, kad nors ir pava- saris, nesveikuojąs, perduoda labų dienų mokyklos 1 pav. Mato Grigonio laiško Anykščių Jono Biliūno direktoriui, personalui, abiturientams ir kraštotyri- vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojui Alfon- ninkams. Linki linksmai sulaukti džiugios Gegužės sui Ulčinui fragmentas. 1965 m. vasario 20 d. 1-osios šventės. • Antrasis laiškas (GEK 5506 R 2435) rašytas gumo Motinos giesmę. Jei kompozitorius šio darbo 1964 m. gruodžio 1 d. Jame guodžiasi, kad yra beveik imtųsi, prašo natas persiųsti per sūnų Kastytį, 6 klasės apakęs, rašyti darosi sunku, dar sunkiau – tvarkyti gimnazijos mokinį. Siunčia linkėjimus visai šeimai savo archyvą; mažai beturįs fotografijų, kurias galėtų su pagarba ir 100% viltimi. pridėti prie atsiminimų, nes 1944 m., fronto metu, jo • Ketvirtas – atvirlaiškis – tai 1959 m. spalio didysis albumas su fotografijomis pradingęs. Nurodo 17 d. parašyta padėka M. Karkai už sveikinimo tele- kai kurias Anykščių vidurinės mokyklos datas, su ja gramą (GEK 16746 R 5580). susijusius asmenis. Pasirašo: M. Grigonis visiškas in- • Penktas – taip pat atvirlaiškis, rašytas 1967 m. validas, laiško pradžioje yra jo šaržo antspaudas. lapkričio 22 d. (GEK 16747 R 5581), kuriame į • Trečiasis laiškas (GEK 5509 R 2429) rašytas M. Karką kreipiasi žodžiais: Mielasis Amžinas Bičiu- 1965 m. vasario 20 d. (1 pav.) Čia mini, kad įdeda li! Apgailestaudamas atsiprašo už praknopsotą adre- trejopų sėklų, prisimena mokytoją J. Juknevičių, sato 75 metų jubiliejų, pavėluotai sveikina, linkėda- prašo mokyklos fotografo nufotografuoti J. Biliūno mas sulaukti jubiliejinių 2000 metų ir tada diriguoti namus. Ragina pionierius šefuoti ir prižiūrėti moky- jungtinį respublikos chorą. tojos Julės Zaborlaitės (pavardė nelabai įskaitoma), • Šeštas laiškelis sunkiai beįskaitomas, rašytas dalyvavusios 1905 m. revoliucijos įvykiuose Rygoje, 1968 m. gruodžio mėn., taip pat ant atviruko (GEK kapą. Taip pat sveikina mokyklą, persikėlusią į nau- 17058 R 5757). Jame visus sveikina Naujųjų metų jus rūmus, siunčia eilėraščius „Mokytojas“ (parašy- proga. Pieštuku M. Karkos prirašyta: Paskutinis apa- tas 1934 m. tuoj išėjus į pensiją), „Lopšinė“ (1961), kusio M. Grigonio laiškelis. „Jaunimui“ (1964-06-23), „Testamentas“ (1958), • Septintąjį laišką M. Karkai parašė M. Grigonio „Mano dainelė“ (1964-12-02), laiško pradžioje taip žmona Jadvyga Grigonienė 1971 m. vasario 9 d., jau pat yra jo šaržo antspaudas. po vyro mirties (GEK 16751 R 5585). Jame dėkoja už • Ketvirtasis, paskutinis, M. Grigonio laiškas užuojautos laišką, atsiųstą laikraštį „Panevėžio tiesa“, (GEK 5507 R 2434) A. Ulčinui rašytas 1966 m. gruo- matyt, su nekrologu, aprašo paskutiniąsias M. Grigo- džio 16 d. Jame informuoja, kad nuo 1965 m. rug- nio gyvenimo dienas. Visi šie laiškai į muziejaus rin- sėjo 10 d. gyvena Vilniuje pas sūnų, skundžiasi dar kinius pateko 1985 m. kartu su M. Karkos archyvu iš labiau pablogėjusiu regėjimu, jog rašyti begalįs tik iš jo sūnaus Gedimino Karkos. atminties, nematydamas, ką rašo, ir tik esant šviesiam • Laiškas (GEK 2426 R 2427), rašytas 1941 m. vidurdieniui. Sakosi parašęs atsiminimus apie Antaną

116 Žukauską-Vienuolį, tas rankraštis perduotas Lietuvių kalbos ir literatūros institutui. Mini, kad Mokslų akademijos bibliotekoje yra keletas A. Vienuolio jam ra- šytų laiškų. Primena, kad dabar viename bute adresu Liepyno g. 16-8 gyvena trys Matai Grigoniai, tad jam laiškus adresuoti reikėtų M. D. Grigoniui. Siunčiamas dvieilis abiturientams: Jums kapą penketų linkiu / Ir šokiams daug draugių puikių (1966-12-08); taip pat eilėraščiai „Lopšinė“ (1966-09-13), „Meilės daina“ (1966-11-30) ir kita „Meilės daina“ (1966-12-02). Šie laiškai gauti 1973 m. iš jau minėto J. Leono. Kita, gausesnė, dokumentų grupė – sveikinimai bei atvirukai su eilėraščių rankraščiais (11 vnt.). Tai 3 sveikinimai G. Petkevičaitei-Bitei, 3 – Stefanijai Mi- kalauskienei ir 5 atvirukai su eilėraščiais: • Vienas sveikinimas G. Petkevičaitei-Bitei už- rašytas ant M. Grigonio vizitinės kortelės (GEK 1044 R 1026): Kartu su Velykomis pavasarėkite! 1931 m. • Antrasis – ant atviruko su našlaitėmis (GEK 1140 R 1046): Sveikiname vardinėse. Pensininkas M. Grigonis su šeima 1934.III.18 Panevėžys, Smėly- nės g. N 38. • Trečiasis – ant paprasto popieriaus lapelio (GEK 1034 R 4622): Krizėj prisikentę Aleliuja šven- 2 pav. Matas Grigonis. 1961 m. tėj atsigaukime! M. Grigonis 1935.IV.21. Jie į muzie- jų pakliuvo 1946 m. kartu su G. Petkevičaitės-Bitės Dar vienas dokumentas gautas 1989 m. iš archyvu, perduotu M. Galiauskaitės. V. Apuonaitės – tai lietuvių kalbos egzaminų atsto- • Visi 3 sveikinimai panevėžietei S. Mikalaus- vo M. Grigonio 1924 m. rugpjūčio 28 d. raštas (GEK kienei yra vardo dienos proga: 1965 m. (GEK 25850), 19412 R 7232) Panevėžio valstybinės gimnazijos 1966 m. (GEK 25845) ir 1967 m. (GEK 25846). Jie direktoriui, patvirtinantis, kad 2 Lenkų gimnazijos 1999 m. gauti iš pačios S. Mikalauskienės. abiturientai Viktoras Plater-Zyberk ir Joanna Urbana- • Kartu su sveikinimais gauti ir 4 atvirukai su vičiūtė išlaikė taisomuosius egzaminus. M. Grigonio užrašytais eilėraščiais „Peštynės“ (da- Dokumentų rinkinyje taip pat saugoma J. Šaluč- tuotas 1964 m., GEK 25851), „Pajūrio gintaras“ (da- kos straipsnio „Matas Grigonis-Gojelis“, išspausdinto tuotas 1966 m., GEK 25844), „Pas draugus“ (be da- leidinyje „Tautos mokykla“, iškarpa (GEK 7131 R 89) tos, GEK 25852), „Vitalio daina“ (datuotas 1968 m., ir dviejų kūrinėlių pagal M. Grigonio žodžius natos: raštas nebeįskaitomas, GEK 25847) ir dar vienas • Kompozitoriaus Jono Novakausko „Abiturien- pieštuku 1969 m. ant atvirukų komplekto aplanko už- to bei gimnazijos daina“, išleista 1939 m. Š. Movšo- rašytas eilėraštis „Ai siaudžia gražiai miškas...“, čia vičiaus spaustuvėje Kėdainiuose (GEK 2425 R 1979); raštas jau visai nebeįskaitomas (GEK 25848). viršuje yra M. Grigonio dedikacija: Drg. poetui Vytau- Kartu su G. Petkevičaitės-Bitės archyvu, be mi- tui Daunorui, į idėjos kelią išėjusiam, kad pavasarį nėtų sveikinimų, buvo gautas Panevėžio valstybinės abituriento dainą užtrauktų – M. Grigonis 1940.XI.26 gimnazijos vicedirektoriaus M. Grigonio kreipimasis Moksleivių maršas, spaudinyje dainos tekstas papil- į gimnazistus (GEK 1196 R 3007), kuriame griežtai dytas ranka, vietomis taisytas išspausdintasis. Natas reikalaujama nelankyti slaptų susirinkimų, nepaklusę 1958 m. muziejui dovanojo O. Daunorienė. mokiniai būsią pašalinti iš gimnazijos. Griežtai drau- • „Moksleivio maršas“, muzika V. P. [Vlado džiama mokiniams po 8 val. vakaro vieniems pasiro- Paulausko – aut. past.], autoriaus leidinys, išleista Pa- dyti gatvėje. Turintieji privačių pamokų, privalo mo- nevėžyje 1922 m. (GEK 18290 R 6515). Natos pirk- kyklos vadovybei raštu nurodyti, kada ir kokiu adresu tos 1987 m. iš L. Balčiūno. jie lankosi. Raštas rašytas 1923 m. vasario 28 d. Daugiausia eksponatų saugoma Fotografijos 1977 m. M. Karka muziejui perdavė XII šaulių rinkinyje – net 42 vnt., iš jų 31 originali fotografija rinktinės 1937 m. vasario 28 d. surengto lietuviško ir 11 kopijų. Fotografijas galima suskirstyti į kelias vakaro, kuriame M. Grigonis skaitė paskaitą, progra- grupeles: mą su M. Grigonio autografu (GEK 7464 R 266). • Grupinės fotografijos (8 vnt.), kuriose M. Gri-

117 (6 vnt.): su P. Savickiu (GEK 15160 F 3055), prof. Kaziu Grybausku 1949 m. (GEK 15165 F 3060), ra- šytoju A. Šimkūnu 1961 m. (GEK 29686 F 8784), pionieriais. Fotografijos, kurioje M. Grigonis skaito pas- kaitą moksleiviams, kitoje pusėje užrašyta: 1949.II.19 Panevėžio 2 pr. mokyklos pionieriams-mičiurininkams M. Grigonis laiko paskaitą apie Mičiurino vaisme- džius. / Būtų sielos dargana, / kad ne smuikas, ne daina. / Žmogui jie praskleidžia ūpą / ir paguoda širdį supa. / Žvelk į saulę ir regėsi / Stalino esybę šviesią. / Pranui Savickui atminimui M. Grigonis 1949.III.15 (GEK 15166 F 3061); dviejose 1949 m. fotografijose M. Grigonis dirba sode su pionieriais mičiurininkais (GEK 15168 F 3063, GEK 15169 F 3064). • Fotografijos, užfiksavusios M. Grigonio so- dybą Senamiesčio vienkiemyje (3 vnt.), kurioje jis gyveno 1934–1965 m. Fotografuota 1943 m. (GEK 15163 F 3058), apie 1970 m. (5903p) ir 1971 m. (4397p). 1998 m. Jono Ambraškos fotografijoje – namas Rozalime (1 vnt.), kuriame M. Grigonis gyveno 1925–1929 m. (7596p). • Įdomios ir vertingos fotokopijos (5 vnt.) – M. Grigonio šaržas (GEK 15159 F 3054) (3 pav.), 1909 m. M. Grigonio fotografija su užrašu: Devy- 3 pav. Mato Grigonio šaržo fotokopija niolikmečiui Juliui devyniolikmetis senelis M. Gr... 1963.VIII.4 (GEK 29683 F 8786), bei penkių 1903– gonis matomas tarp pirmųjų pedagogų kursų Pane- 1916 m. M. Grigonio fotografijų kompozicija, taip vėžyje dalyvių 1920 m. (GEK 5250 F 2855), Pane- pat užrašyta Juliui: Ir aš jaunas buvau. / 1. III klasėj vėžio valstybinės gimnazijos moksleivių ir mokytojų 1903 m. / 2. 1907 pirmaisiais mokytojavimo metais / 1923 m. (GEK 14503 F 2805) bei 1924 m. (GEK 3. 1916 m. gimnazijos mokytojas. / 4. 1911 m. Peter- 13741 F 2473, GEK 15978 F 3389), su nežinomų burgo universitete. / 5. 1915 m. Maskvoje Juliui se- metų abiturientais (GEK 23974 F 5745, GEK 921 nelis M. Gr. 1960 (GEK 29685 F 8788); M. Grigonis F 85) bei 1924 m. (GEK 873 F 190) ir 1925 m. (GEK apie 1911 m. (8356p) ir M. Grigonis Birštono kurorte 14301 F 2718) laidų gimnazijos abiturientų vinjetėse, 1923 m. (8357p) – abiejų šių fotografijų originalai pagamintose fotografo Jankelio Trakmano. saugomi Panevėžio rajono savivaldybės viešojoje bi- • M. Grigonio portretai, fotografuoti 1952 m. Pa- bliotekoje. nevėžyje, Gegužės 9-osios g. 11, veikusioje fotoateljė •Fotografo Petro Peleckio darytos M. Grigonio (2 vnt., GEK 15164 F 3059, GEK 31549) bei jo fo- eilėraščių rankraščių fotokopijos (5 vnt.) (1608p, tografijos, darytos gamtoje, namų aplinkoje (7 vnt.): 1609p, 1610p, 1611p, 1612p) bei nekokybiškai per- 1967 m. kambaryje (GEK 15161 F 3056), 1949 m. fotografuota fotografija su užrašu: Rozalimo viduri- (GEK 15167 F 3062) ir 1958 m. (GEK 15597 F 3258, nės mokyklos mokiniai ir mokytojai su direktoriumi GEK 29684 F 8787) sode, 1961 m. su dviem šuniu- M. Grigoniu, iš 1929 m. spalio 15 d. žurnalo „Naujas kais (GEK 29681 F 8789) (2 pav.), 1958 m. prie tėvų žodis“ 18-ojo numerio (2156p). kapo Rokiškyje (GEK 29680 F 8783) bei vėlesniais Fotografijos gautos iš įvairių asmenų: iš Martyno metais miške (GEK 31550). Beveik visos šios foto- Navicko 1972 m., iš Stasio Janausko 1981 ir 1985 m., grafijos kam nors užrašytos: Petrui Savickui, Pranui iš Onos Daugaravičiūtės 1983 m., iš Bronės Žitkie- Savickui, gerajai tetai drg. Skurdelienei, [g]erb. nės ir P. Savickio 1984 m., iš Virginijos Ivanauskaitės draugui J. Žitkui, mylimam Juliui, mielajam Juliui. 2004 m., iš Jono Valentukevičiaus 2009 m. • Fotografijos, kuriose M. Grigonis įamžin- Apžvelgusi memorialinę M. Grigonio medžia- tas su šeimos nariais (4 vnt.): 1943 m. (GEK 15162 gą, saugomą Panevėžio kraštotyros muziejuje, ma- F 3057), 1963 m. (GEK 29679 F 8782) bei 1965 m. nau, nereikėtų dėti taško: 2 paskutiniai eksponatai (GEK 25849 F 6437, GEK 29682 F 8785). Šios foto- gauti visai neseniai – 2009 m. pabaigoje. Reikia tikė- grafijos taip pat su M. Grigonio įrašais kitoje pusėje. tis, kad ir daugiau naujų eksponatų suras kelią į mu- • Fotografijos, užfiksavusios įvairius susitikimus ziejaus saugyklas.

118 Matas Grigonis Memorial Materials in Panevėžys Local Lore Museum

Zita Pikelytė Panevėžys Local Lore Museum

Panevėžys Local Lore Museum’s specialists J. Biliūnas Secondary School. In 1929–1934, he was pay main attention to Panevėžys area heritage collec- a director of this school. tion – exhibits acquiring, researching, and conserva- There are 107 exhibits reflecting Matas Grigo- tion. A numerous collection of exhibits accumulated nis’ life and work. The museum takes care of written, here, deals with famous people of the land. One of translated, edited and created by M. Grigonis books, them is Matas Grigonis (1889–1971), who was a photographs, letters, greetings, postcards with po- poet, writer, translator, folklore collector, teacher, and em’s handwritings on them, songs, several copies of gardener. M. Grigonis spent a large part of his life monthly newspapers “Švietimo darbas” (Educational in Panevėžys. From 1907 till the First World War, he Work) released by the Ministry of Education, with worked here as a teacher; in 1920–1925 – as school M. Grigonis’ publications and publications about inspector for the County; in 1934, M. Grigonis retired him. and moved to Old Bowery where he took care of his The article overviews all the exhibits, more garden till 1965, when for deteriorating health had important of them are researched in a more detailed to move to Vilnius, to his son. However, even while way: not just an addressee of the letter or script is working in Rozalimas as a headmaster (1925–1929), indicated, but also its content, as well as the details he did not loose the interest to his former workplace when and from whom the exhibits were acquired. at Panevėžys Gymnasium. Also he did not break ties with Anykščiai Progymnasium, now – Anykščiai Translated Benigna Skalauskienė

119 LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIAI 2010 Nr. 9

Lietuvos muziejų asociacijos Rinkinių mokslinio tyrimo sekcijos XIII mokslinė konferencija LIETUVOS MUZIEJININKYSTĖ: RAIDA IR ASMENYBĖS

Sudarytoja Virginija Šiukščienė Redaktorė Lina Kazlauskaitė Redaktorė (anglų k.) Audronė Tamulienė Maketuotojas Artūras Jaugėla

SL 2196. Tiražas 200 egz. 2010-11-10 Leidėja – Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus leidykla, Vytauto g. 89, LT-77155 Šiauliai, tel./faks. (8 41) 52 69 33, el. paštas: [email protected] Spausdino UAB ,,Šiaulių knygrišykla-spaustuvė“, P. Lukšio g. 9A, LT-76207 Šiauliai, tel./faks. (8 41) 50 03 33, el. paštas: [email protected]