VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS BENDROSIOS GEOGRAFIJOS KATEDRA
Geografijos magistro studijų programos 2 kurso studentas NERIJUS MEDZINSKIS
TRAKŲ RAJONO KULTŪRINIS REKREACINIS POTENCIALAS, JO PLĖTOTĖ IR EDUKACINIS PANAUDOJIMAS
Magistrinis darbas
Darbo vadovas: Doc. dr.: R.Kontvainas
Vilnius, 2011 Magistrinio darbo struktūra
ĮVADAS ...... 4 1. DARBO METODOLOGIJA ...... 6 1.1. Temos naujumas ir aktualumas ...... 6 1.2. Darbo tikslas ir uždaviniai ...... 7 1.3. Darbo metodika ...... 7 1.4. Tyrimo objektas ...... 8 1.5. Literatūros šaltinių apžvalga ...... 8 2. TRAKŲ RAJONO GAMTINIŲ SĄLYGŲ APIBŪDINIMAS ...... 10 2.1. Geografinė padėtis ...... 10 2.2. Reljefas ...... 11 2.3. Klimatas ...... 12 2.4. Hidrografinis tinklas ...... 13 2.5. Augalija ir gyvūnija ...... 14 2.6. Gyventojai ...... 16 3. TRAKŲ RAJONO ISTORINĖ IR TERITORINĖ RAIDA ...... 18 3.1. Istorinė rajono raida ...... 18 3.2. Administracinio formavimosi ypatumai ...... 19 4. TRAKŲ RAJONO KULTŪRINIS REKREACINIS POTENCIALAS ...... 21 4.1. Trakų rajono saugomos teritorijos ir rekreacijos galimybės ...... 21 4.1.1. Trakų istorinis nacionalinis parkas ...... 22 4.1.2. Aukštadvario regioninis parkas ...... 24 4.1.3. Neries regioninis parkas ...... 26 4.2. Kultūrinis rekreacinis potencialas Trakų rajono seniūnijose ...... 27 4.2.1. Trakų seniūnija ...... 27 4.2.2. Lentvario seniūnija ...... 50 4.2.3. Aukštadvario seniūnija ...... 58 4.2.4. Rūdiškių seniūnija ...... 67 4.2.5. Onuškio seniūnija ...... 71 4.2.6. Senųjų Trakų seniūnija ...... 73 4.2.7. Paluknio seniūnija ...... 76 4.2.8. Grendavės seniūnija ...... 79 4.3. Turizmo plėtotė ir perspektyvos Trakų rajone ...... 81 4.3.1. Trakų rajono turizmo organizacinė veikla ir vystymosi ypatumai ...... 82
2 4.3.2. Trakų rajono turistiniai pažintiniai maršrutai ir edukacinės programos ...... 84 4.4. Trakų rajono kultūrinio ir rekreacinio potencialo plėtros perspektyva ...... 88 4.5. Trakų rajono kultūrinio ir rekreacinio potencialo edukacinis panaudojimas ...... 91 5. TRAKŲ RAJONO KULTŪRINIO REKREACINIO POTENCIALO PAŽINIMO TYRIMAS MOKYKLOJE ...... 93 5.1. Tyrimo metodika ir organizavimas ...... 93 5.2. Tyrimo rezultatai ir jų apibendrinimas ...... 94 IŠVADOS ...... 101 REKOMENDACIJOS ...... 103 PANAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS ...... 104 SANTRAUKA ANGLŲ KALBA ...... 107 PRIEDAI ...... 108
3 ĮVADAS Lietuvos valstybė išsiskiria iš kitų pasaulio šalių gilia istorine praeitimi, turtingu kultūriniu palikimu ir neaprėpiamomis rekreacijos galimybėmis. Šiuos turtus tinkamai sutvarkius ir planingai pateikus šalį lankantiems keliautojams, galima būtų tikėtis visokeriopos naudos. Svarbiausia yra tinkamai pateikti turimas vertybes ir sugebėti jas išlaikyti ateities kartoms. Kultūrinis rekreacinis potencialas suprantamas kaip tam tikros vietos kultūros paveldas, susidedantis iš kultūrinių objektų, kultūrinio gyvenimo ir kultūrinės aplinkos, tinkamas pažintiniam ir poilsiniam turizmui, švietimui ir naudingam laisvalaikio praleidimui. Įvardinant smulkiau, tai būtų - kraštovaizdžiai, gamtiniai ir kultūriniai landšafto objektai, istoriniai įvykiai, vaizduojamieji menai, muziejai, galerijos, tradicinis gyvenimo būdas ir vertybės, senieji amatai, kulinarinis paveldas, turistiniai maršrutai bei kiti kūrybiniai ir kultūriniai procesai. Lankomų objektų apsaugai yra steigiamos saugomos teritorijos, kur ribojama žmogaus veikla, stengiamasi išsaugoti istorinį ir gamtinį natūralumą. Lietuvos valstybėje vienas iš svarbiausių ir reikšmingiausių kultūriniu rekreaciniu palikimu yra Trakų rajonas. Šis kraštas išsiskiria iš visos valstybės tuo, kad jame yra saugoma kompleksinės apsaugos objektai – ir gamtiniai ir kultūriniai. Tai nulėmė šio krašto gili istorinė praeitis ir dėkinga geografinė padėtis. Kiekvieno krašto raidą labiausiai įtakoja geografinė padėtis. Nuo jos priklauso gamtiniai ir socialiniai veiksniai – koks krašto klimatas, koks reljefas, koks yra gyvasis pasaulis, kiek ežerų, upių, kokios šalys supa ir kokia jų įtaka valstybei. Trakų rajono geografinė padėtis lėmė šio krašto turtingą praeitį - čia buvo viena pirmųjų Lietuvos valstybės sostinių. Saugomų teritorijų gausa ir jų svarba darbe taip pat pabrėžta. Vargu ar kas bebūtų likę, jeigu laiku nebūtų imtasi šio Lietuvos perlo saugoti. Rajone esantys Trakų istorinis nacionalinis, Aukštadvario ir Neries regioniniai parkai, suteikia galimybę atskleisti šio krašto saugomų teritorijų ypatybes. Istorijos bėgyje keitėsi rajono teritorija, administracinis suskirstymas, kuris sudarė galimybes išskirti kelis etapus. Darbe stengtasi išlaikyti istorinį vientisumą, įvardinti svarbiausias kaitos priežastis. Pagrindinis kriterijus, kuriuo laikytasi apibūdinant kultūrinį rekreacinį potencialą yra administracinis rajono suskirstymas. Darbe atskleidžiamas saugomų teritorijų ir administracinių ribų nesuderinamumas. Trakų rajonas turi didelį potencialą turistų srautų pritraukimui. Čia atvyksta ir Lietuvos gyventojai, ir užsienio šalių keliauninkai. Tai labai svarbu numatant krašto ateities prioritetus ir bendrą krašto viziją. Didžiulis rajono įvertinimas ir pripažinimas yra
4 2008 metais Trakams, rajono centrui, suteiktas kurortinės teritorijos statusas. Šiam kraštui tai galimybė dar plačiau atverti vartus gausiam lankytojų srautui. Didžiausias rajono tikslas - įtraukti Trakų kraštą į UNESCO paveldo sąrašus. Tai svarbu ne tik Trakams, bet ir visai valstybei. Didžiulė šio rajono edukacinė vertė. Tiek mažiems, tiek ir dideliems tai galimybė prisiliesti prie istorijos puslapių realybėje, informaciją skaitytą vadovėliuose pamatyti savomis akimis. Vargu ar kuri kita Lietuvos vietų sulaukia tokio kiekio organizuotų mokinių ekskursijų, kaip Trakai. Ne ką mažiau svarbūs ir gamtiniai objektai, kurie sudaro sąlygas plėtoti pažintinį – poilsinį turizmą. Didžiausias darbas ir prisidėjimas prie krašto plėtotės yra tyrinėjimas, pažinimas ir galimybė pasidalinti turimomis žiniomis su kitais žmonėmis. O tam palankiausia galimybė - artimiausioje aplinkoje esantys mokiniai, kurie labiausiai imlūs įdomiai pateiktai informacijai.
5 1. DARBO METODOLOGIJA 1.1. Temos naujumas ir aktualumas
Trakų kraštas yra populiarus tyrimų ir aprašymų objektas. Daugybė Lietuvos mokslininkų, rašytojų, tyrinėtojų yra aprašę šį nuostabų kampelį savo darbuose, pateikę mokslinius tyrimus ir ataskaitas. Ko gero tai per daug didelės svarbos objektas, kad dar nebūtų analizuotas ar tyrinėtas plačiau. Didžioji dauguma darbų yra apie Trakų miesto architektūrines įžymybes, apie Trakų istorinį nacionalinį parką, regioninius parkus, lankomus istorinius ir archeologinius objektus. Šio darbo naujumas yra tame, kad nagrinėjamas kultūrinis rekreacinis potencialas yra visame Trakų rajone ir analizuojama per dvi sritis - saugomas teritorijas ir administracines rajono ribas. Taip pat labai svarbu tai, kad darbas yra pritaikytas edukaciniam panaudojimui. Valstybės kultūrinis rekreacinis potencialas yra svarbus krašto šiuolaikiniam vystymuisi, švietimui ir turizmui. Kuomet šie dalykai yra nukeliami į šalį, žmonių tautiškumas ir patriotiškumas po truputį pradeda nykti. Apie tai turi būti rašoma, analizuojama diskutuojama ir galiausiai pritaikoma plėtojant krašto pažinimą. Trakai, kaip istorinis miestas, yra gausiai tyrinėtas ir aprašytas įvairių autorių. Trakų apylinkės ir saugomos teritorijos yra populiarios temos plačiai nagrinėjamos ir diskutuojamos. Bendra rajono kultūrinių rekreacinių vertybių analizė išnagrinėjant per atskiras seniūnijas ir sujungiant į vieną visumą yra aktuali šio rajono gyventojams, atskiroms seniūnijoms, rajono savivaldybei ir netgi Vilniaus apskričiai. Problema yra tame, kad didžioji dalis informacijos yra sukonkretinta Trakų miestui ir jo apylinkėms, paliekant daugybę kitų svarbių kultūrinių rekreacinių vertybių esančių kitose seniūnijose. Kadangi į rajoną patenka trys saugomi parkai yra aktualu atskleisti ir kompleksinę rajono vertę. Mokyklose kultūrinis švietimas užima svarbią vieta auklėjimo ir mokinio ugdymo procese. Istorinė valstybės raida, krašto saugomos teritorijos, natūralioji aplinka, kraštovaizdis - tai svarbios temos edukacijai ir geografijos pamokai atskirai. Taigi šio darbo aktualumas mokinių mokyme ir ugdyme yra neabejotinai reikšmingas ir reikalingas. Darbas puikiai atskleidžia viso rajono kultūrinį rekreacinį potencialą per kelių mokslų plotmę.
6 1.2. Darbo tikslas ir uždaviniai
Darbo tikslas: išanalizuoti Trakų rajono kultūrinį rekreacinį potencialą, jo plėtotę ir panaudojimo galimybes edukacijoje. Darbo uždaviniai: Išanalizuoti ir apibendrinti Trakų rajono gamtines sąlygas, įtakojančias rajono rekreacines galimybes. Surinkti ir išanalizuoti medžiagą apie rajono istorinę ir teritorinę raidą, nurodant svarbiausius įvykius įtakojusius jos raidai. Ištirti Trakų rajono kultūrinį rekreacinį potencialą panaudojant rajono saugomas teritorijas ir rajono administracinį suskirstymą. Išanalizuoti turizmo plėtotę ir jos perspektyvas Trakų rajone. Atskleisti Trakų rajono kultūrinio rekreacinio potencialo panaudojimo galimybes edukacijoje.
1.3. Darbo metodika
Magistrinis darbas yra rašomas šiais aspektais: pirmiausiai pasirinkta darbo kryptis ir apibrėžta tema, iškelti tikslas ir uždaviniai, sudaryta struktūra, renkama ir analizuojama medžiaga, atliekamas edukacinis ir krašto tyrimas. Rašant darbą yra naudojamasi keliais metodais: literatūrinių rašytinių šaltinių analizavimas ir aprašymas, įvairių žemėlapių, nuotraukų, paveikslėlių analizavimas ir aprašymas, anketinė apklausa ir jos duomenų statistinė analizė ir apibendrinimas, rajono pažinimas ir tyrimas keliaujant, vaizdinės medžiagos rinkimas fotografuojant, bendras krašto pažinimas. Darbą sudaro keturios dalys. Pirmoje dalyje išanalizuota ir aptarta Trakų rajono gamtinė aplinka. Antroje dalyje apžvelgta rajono istorinė ir teritorinė raida.Trečioje dalyje apibūdintas Trakų rajono kultūrinis rekreacinis potencialas, jo plėtra ir edukacinis panaudojimas. Ketvirtoje dalyje yra pateikta tyrimo, kurio metu buvo apklausti 9-12 klasių mokiniai siekiant išsiaiškinti jų žinias apie Trakų rajono lankytinus objektus, saugomas teritorijas ir gyvenvietes, metodika, organizavimas bei rezultatų apibendrinimas. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados, rekomendacijos, naudotos literatūros sąrašas, santrauka anglų kalba ir priedai.
7 1.4. Tyrimo objektas
Tyrimo objektas – Trakų rajono kultūrinis rekreacinis potencialas esantis saugomų teritorijų ir seniūnijų ribose, jo plėtotė ir edukacinis panaudojimas.
1.5. Literatūros šaltinių apžvalga
Rašant magistrinį darbą pasinaudota daugeliu literatūros šaltinių, kuriuose yra vertingos informacijos apie Trakų rajono gamtines, istorines, socialines, kultūrines ir rekreacines ypatybes. Didžiausios reikšmės ir vertės yra knygose sukaupta informacija, iš kurių svarbiausios yra aptartos plačiau. Aprašant Trakų rajono kultūrinį rekreacinį potencialą, geografinius ir istorinius ypatumus, daugiausiai naudotasi B. Kviklio (1989) ir J. Maceikos (2009) knygomis. Taip pat naudotasi, G. Abramavičiaus (2007), L. Šinkūnaitės (2009), V. Baltrūno (2006), V. Vaitkevičiaus (2009) knygomis. Didžiulės vertės Paluknio seniūnijai yra J. Juodgalvio (1998) knyga. Aprašant kultūrinį rekreacinį potencialą saugomose teritorijose naudotasi V. Malinausko (2005), M. Kirstuko (2006), J. Aukštaičio (2006) knygomis. Jose informacija pateikiama labai plačiai ir išsamiai, naudojant daugybę lentelių ir žemėlapių. Apibūdinant dvarų parkus naudotasi išsamia L. Januškevičiaus (2004) knyga. Rajono miškai plačiai aprašyti L. Snitkienės (2006) knygoje. Viena iš svarbiausių ir vertingiausių yra Juozo Maceikos knyga – „Vilniaus šviesuolis - Juozas Maceika“ (2009). Knygoje pateikta išsami informacija apie Trakų miesto ir apylinkių esamus ir buvusius kultūrinius objektus, ežerus, gyventojus, padavimus. Knygoje yra išlaikomas istorinis vientisumas ir geografinis sistemiškumas. Aprašymas yra labai vaizdingas ir išraiškingas. Lankantis Trakų miesto kultūros rūmuose esančioje bibliotekoje, kraštotyros skyriuje, teko savomis rankomis pavartyti originalią, su Maceikos autografu, 1940 metais išleistą knygą - „Trakai“. Tai yra tikrasis pirmasis leidinys, kuris 2009 metais buvo perleistas drauge su kitais autoriaus leidiniais. Didelės svarbos kraštui yra Broniaus Kviklio knyga – „Mūsų Lietuva“ (1989). Tai kone vienintelė taip plačiai aprašanti buvusią Trakų apskritį knyga. Ši informacija yra labai išsami ir tvarkingai pateikta. Medžiaga dėstoma atskirai apie kiekvieną gyvenvietę ir jos apylinkes, laikantis istorinio dėsningumo. Plačiai aprašomos atskirų vietovių didžiausios kultūrinės vertybės. Laiko bėgyje pakitusios administracinės ribos informaciją išsklaido ir atsiranda neatitikimų su dabartiniu Trakų rajonu.
8 Taip pat labai vertinga ir susisteminta informacija pateikiama Trakų rajono savivaldybės administracijos išleistame leidinyje – „Vadovas Trakų rajono savivaldybės seniūnijų gyventojams“ (2007). Čia pateikta informacija yra sąlyginai nauja, pritaikyta visos seniūnijos gyventojams. Šiame leidinyje pateikiama geografinio pobūdžio informacija apie atskiras seniūnijas, jų gyvenvietes, lankytinus kultūrinius ir rekreacinius objektus ir kultūrinį gyvenimą. Taip pat naudotasi ir periodiniais leidiniais: žurnalu „Aplinka: Darna. Atsakomybė. Apsauga.“ (2010) ir laikraščiu „Trakų žemė“ (2010). Daug vertingos informacijos apie rengiamas ekskursijas ir edukacines programas suteikė Trakų turizmo informacijos centras ir noriai pasidalijo turimais lankstinukais ir leidiniais. Daug vertingos ir aktualios informacijos pateikiama internetinėse svetainėse: www.arp.lt - Aukštadvario regioninio parko direkcija, www.neriesparkas.lt - Neries regioninio parko direkcija, www.seniejitrakai.lt - Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, www.vilnijosvartai.lt - Vilniaus apskrities kraštotyros raida, www.trakai-visit.lt - Trakų turizmo informacijos centras ir kitose svetainėse. Knygų, leidinių, internetinių svetainių ir kitų literatūros šaltinių susijusių su Trakų rajono kultūriniu rekreaciniu potencialu yra labai daug. Problemą galima įžvelgti tame, kad nėra tiesiogiai aprašyto pilno leidinio apie šį nuostabų turizmui tinkamą rajoną. Perdėtas dėmesys spindinčiam Trakų miestui, užgožia gretimų apylinkių kultūrines rekreacines vertybes.
9 2. TRAKŲ RAJONO GAMTINIŲ SĄLYGŲ APIBŪDINIMAS 2.1. Geografinė padėtis Kiekvienas objektas turi savo geografinę padėtį, kuri suteikia jam vienokių ar kitokių savybių. Ypatingai gyvenamoms teritorijoms geografinė padėtis padaro didžiulę įtaką, pakreipia istorinius vingius ir tiesiogiai lemia ateitį. Trakų rajonas yra Lietuvos pietrytinėje dalyje ir užima 1208 km2 arba 120274 ha plotą tai yra 1,7 % šalies teritorijos ir 12,4 % Vilniaus apskrities ploto. Rajonas šiaurėje pasiekia Neries vidurupį, vakaruose Verkne, pietuose Merkio vidurupį, o rytuose baigiasi Trakų ežerynu. Geografiniu požiūriu Trakų rajonas randasi tarp dviejų didžiausių Lietuvos upių – Nemunu ir Neries, nors administracinė siena Nemuno ir nepasiekia. Rajonas yra į pietvakarius nuo Lietuvos sostinės Vilniaus, kuris yra vietinių gyventojų, užsienio delegacijų ir eilinių turistų traukos centras. Kaip teigia Malinauskas (2005), Trakų rajonas ribojasi su Vilniaus, Varėnos, Prienų rajonais bei Elektrėnų savivaldybe ir priklauso Vilniaus apskričiai. (Malinauskas, 2005: 8) Dabartiniu metu administracinės ribos yra pakitę. Valstybės gyvenimas juda į priekį ir sparti miestų urbanizacija, priemiestinių rajonų plėtra, gyventojų poreikių kaita, saugomų teritorijų steigimas ir valstybės nacionalinis skaidymas į savivaldybes keičia administracinius žemėlapio ypatumus. Šiuo metu Trakų rajonas tebėra Vilniaus apskrityje ir ribojasi su Vilniaus, Šalčininkų, Varėnos, Alytaus, Prienų, Kaišiadorių ir Elektrėnų rajonais. Į Trakų rajoną galima atvykti geležinkelių transportu, maršrutiniais autobusais bei individualiomis transporto priemonėmis. Rajoną kerta valstybinės reikšmės keliai: automagistralė Vilnius - Kaunas, Vilnius - Gardinas, pagrindiniai krašto keliai Vilnius - Marijampolė, Trakai - Vievis. Kelias Via Baltica, apjungiantis Baltijos šalis, iš Trakų pasiekiamas per pusvalandį. Per rajono teritoriją eina geležinkelis Vilnius - Varšuva. Geografinė padėtis Trakams išties yra dėkinga. Nuo senų laikų, kai dar valdė Gediminas, buvo pastebėta, kad strategiškai tai puiki vieta gynybai nuo dažnų priešų antpuolių. Neris ir Nemunas tai puikūs gamtiniai barjerai. Miškai – tai ir prieglobstis ir maitintojai. Kalvos – tai puikiausia geomorfologinė dovana gynybiniams statiniams. Dabartiniu metu Trakai prisišlieję prie sostinės Vilniaus, kurio lankytojams tiesiog nuodėmė neaplankyti Trakų. Vietiniams gyventojams kaimynystė su Vilniumi atneša visokeriopos naudos: darbo vietų gausa, švietimo įstaigų pasirinkimas, kultūrinių ir socialinių mainų galimybės ir kitos vertybės. Aplinkinių rajonų mokyklų mokiniams, Trakai tai nuostabi galimybė prisiliesti prie istorinio ir kultūrinio paveldo ne tik knygose, bet ir tikrovėje, o ir mokytojams tai puiki galimybė paskatinti mokinių smalsumą.
10 2.2. Reljefas Nepaprasto žavesio Trakų rajonui suteikia ledynų suformuotas reljefas. Kažin ar kur kitur Lietuvoje atrastume tokių gražių kalvų, pereinančių į banguotas lygumas ir žemumas. Ypatingo žavesio suteikia galybė ežerų, tiesiog įsiliejančių į bendrą kraštovaizdį. Miškai ir pievos suteikia gyvybės natūraliajai aplinkai, kurios tiek nedaug belikę globaliame pasaulyje. Didžioji Trakų rajono teritorija išsidėsčiusi Didžiojoje Baltijos aukštumoje esančioje Dzūkų aukštumoje. Nedidelė šiaurinė rajono teritorijos dalis nusileidžia į Neries žemupio plynaukštę ir dar mažesnė rytinė dalis nusileidžia į Rytų Lietuvos žemumą. Aukščiausias taškas Trakų rajone – Gedanonių kalnas Dzūkų aukštumoje (257 m). (Butkus, 2009: 7) Daug dėmesio Trakų rajono reljefo aprašymui skyrė Malinauskas (2005). Jis teigia, kad Trakų rajono teritorija išsidėsčiusi tarp Trakų ir Aukštadvario aukštumų. Jas perskiria Strėvos ir Verknės aukštupiai. Žemiausia reljefo vieta (55 m) yra Neries upės paviršius. Ypatingai šiam regionui svarbus vaizdingas Trakų ežerynas, kurį sudaro ežeringasis duburys ir Aukštadvario kalvynas su ežeringomis daubomis. Didieji Trakų ežerai tyvuliuoja 149 metrų aukštyje virš jūros lygio. Kraštovaizdį labai paįvairina ir praturtina smėlėta, lengvai banguota ir kalvota Senųjų Trakų - Rūdiškių aukštuma. Šiaurinėje rajono dalyje Bražuolės upė skiria į Daugirdiškių ir Rykantų aukštumas. Susiformavusiam rajono reljefui ypatingą reikšmę turėjo paskutinis apledėjimas. Šiaurėje nuo morenų ruožo paplitęs kalvotas ir daubotas kraštovaizdis. Rajono reljefui ypač būdingos rinos, kurių dugnuose telkšo didžioji dalis rajono teritorijoje esančių ežerų. Netgi pats Trakų miestas įsikūręs ant Trakų ozo. Rajono teritorijoje labai daug termokarstinių duobių. Besitraukiančio ledyno vandenys sruvo į šiauriau tyvuliavusį prieledyninį baseiną ir čia sunešė smėlio sluoksnį, todėl šiose vietovėse vyrauja sausi ir ūkiniu požiūriu neekonomiški dirvožemiai. (Malinauskas, 2005: 10) Šiaurinei rajono daliai būdingas banguotas reljefas su priemoliu, molingomis dirvomis bei smėliu. Rajono viduryje taip pat vyrauja kalvotas kraštovaizdis, kuriame aptinkami priemolis, molis ir priesmėlis. Pietinė teritorija ženkliai banguotesnė, su retai pasitaikančiomis lygumėlėmis. Čia dominuoja priesmėlis, smėlis ir žvirgždas. Visos dirvos turi gana ploną derlingą sluoksnį. Cheminė dirvos reakcija neutrali ar silpnai rūgšti. Kalvų viršūnėse ir statesniuose šlaituose šie dirvožemiai dažniausiai eroduojami vėjo ir kritulių. Rajone neretai pasitaiko pelkinių dirvų, dažnokos dykvietės. (Malinauskas, 2005: 12) Kaip teigia Kirstukas (2004) – „Kraštovaizdis, ko gero, išraiškingiausias Lietuvoje. Daugybę aukštų, keliomis pakopomis viena ant kitos lipančių kalvų kas keli šimtai metrų keičia pelkėtos, ežeruotos įdubos, upelių slėniai.“ (Kirstukas, 2004: 244)
11 Apibendrinant galima teigti, kad Trakų rajono reljefas yra mišrus, ypatingai gerai tinkantis rekreacijai. Kalvotą – daubotą paviršių keičia banguotos lygumos, pereinančios į upių slėnių pažemėjimus sudarydami nepakartojamą kraštovaizdį. Dirvožemis yra skurdokas, būdingas šiai Lietuvos daliai, bet iš kitos pusės – tai puiki terpė nekliudomai augti miškams. Reljefas įtakojo tolimesnę kraštovaizdžio raidą, čia susiformavusią gamtą ir be jokios abejonės nulėmė teritorijos gynybinę paskirtį - pilių statybą.
2.3. Klimatas Klimatinės sąlygos turi didžiausią įtaką kiekvienos vietos augmenijai, gyvūnijai ir žmogaus ūkinei veiklai. Trakų rajono geografinė padėtis yra sąlyginai vienoda visai Lietuvai, nes mūsų valstybės teritorijos dydis nesukuria kontrastingų rajonų. Žvelgiant iš kitos pusės, netgi toks nedidelis Trakų rajono nuotolis nuo pajūrio įtakoja skirtingą kritulių kiekį, vėjo stiprumą ir augalijos pobūdį. Lietuvos teritorija yra vidutinių platumų klimato zonoje ir pagal B. Alisovo klimatų klasifikaciją priklauso Atlanto kontinentinės miškų srities pietvakariniam posričiui. Nagrinėjama teritorija yra Pietryčių aukštumos rajone, Dzūkų ir Aukštaičių parajoniuose. Faktiškai visas Trakų rajonas yra Dzūkų parajonyje, o tik maža dalis, kur yra Neries regioninis parkas, patenka į Aukštaičių parajonį. Absoliutus temperatūrų minimumų vidurkis yra -25⁰C. Kritulių kiekis 600 - 700 mm per metus. Laikotarpio su sniego danga trukmė yra 85 - 95 dienos. Laikotarpio be šalnų trukmė yra 140 - 150 dienų. (www.meteo.lt) Trakų rajone anksčiau prasideda rudens ir kiek vėliau baigiasi pavasario šalnos. Vidutinė mėnesio temperatūra keičiasi nuo -5,5°C (sausio mėn.) iki +17,5°C (liepos mėn.). Vidutinė metų temperatūra yra apie +6°C. Per metus iškrentančių kritulių kiekis siekia 650 - 700 mm, iš jų apie 350 mm išgaruoja. Sniego danga vidutiniškai išsilaiko 75 paras. Vidutinis sniego storis siekia 25 cm. Sniego danga susidaro apie gruodžio 22 d., o išnyksta apie kovo 12 d. Paprastai kalvose sniegas nupūstomas ir sunešamas į žemesnes vietas - žemumas, daubas, paupius. Vidutiniškai per metus būna 40 giedrų ir apie 160 apsiniaukusių dienų. Perkūnijos griaudžia apie 30 dienų per metus. (Malinauskas, 2005: 12-14) Apibendrinant Trakų rajono klimatą galima teigti, kad žiemos yra nežymiai šaltesnės lyginant su kitais rajonais, šalnų trukmė yra viena ilgiausia Lietuvoje, kritulių kiekis kiek mažesnis už bendrą Lietuvos vidurkį, vidutinė metinė temperatūra iš kitų rajonų neišsiskiria ir yra artima Lietuvos vidurkiui. Lyginant su visos Lietuvos klimatu, rajone vyrauja kiek žemyneškesni orai negu vakarinėje Lietuvos dalyje, o tai yra paskata plėtoti
12 rekreacinę veiklą. Kuo daugiau saulėtų dienų, tuo regionui palankiau pritraukti turistų srautų, tame tarpe ir mokinių ekskursijų. Neigiama pusė – atsiranda sezoninės veiklos bruožų, kurie įtakoja neigiamas pasekmes sąstingio metu.
2.4. Hidrografinis tinklas Trakų rajonas turtingas ežerais, tvenkiniais, upėmis ir upeliais. Ko gero nei vienas žmogus negali įsivaizduoti Trakų be juos supančių ežerų. Ežerai, upės, kalvos ir miškai sukuria nepaprastai gražų ir išskirtinį kraštovaizdį, kuris kadaise pavergė didžių kunigaikščių širdis. Jie suteikia rajonui ypatingo žavesio, sukuria darnų kraštovaizdį. Trakų rajone vandens telkiniai užima 4,9% ploto teritoriją. (Kirstukas, 2004: 245) Upės yra nedidelės, tik šiaurinėje rajono dalyje tekanti Neris išsiskiria iš kitų upelių savu dydžiu. Į ją iš pietų, centrinės rajono dalies, atiteka Strėva. Pietinėje dalyje teka Merkys, o vakaruose vingiuoja Verknė. Iš Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje stūksančio Bražuolės piliakalnio papėdės išteka vienintelis didesnis, 23 km ilgio, Bražuolės upelis. Jam pradžią duoda galingi ir sraunūs šaltiniai, o įteka jis į Neries upę. (Aukštaitis, 2006: 93) Upės yra sraunios ir vandeningos. Labiausiai upių išraižyta yra pietinė rajono dalis, kuria teka Geluža, Cirvija, Gruožė, Lukna, Spengla ir Žvirgžde. Tekėdamos senvagėmis, jos papuošia kraštovaizdį gražiais, sudėtingais ir net įmantriais vingiais, nuolat papildo Neries ir Nemuno baseino vandenis. Pagrindinės rajono upės yra nemelioruotos, todėl jų vaizdas išliko pirmykštis. Upių tinklas žymiai retesnis (0,66 km2) už Lietuvos vidurkį. Tai sąlygoja ypatingai upėms nepalankus reljefas. (Malinauskas, 2005: 16) Trakų rajonas - vienas ežeringiausių rajonų Lietuvoje. Čia tyvuliuoja per 200 ežerų ir 14 tvenkinių. Didžiausi ežerai yra Galvės, Vilkokšnio, Skaisčio, taip pat poilsiautojų pamėgta Akmena. Daugelis ežerų turi vingiuotą kranto liniją, kiekvieno beveik unikali ir nepakartojama forma. Ypatingai gražūs tie ežerai, kurie turi salų. Labai ežeringa yra pietvakarinė rajono dalis - čia išsidėstęs Aukštadvario ežerynas. Šioje teritorijoje telkiasi per 40 vienas už kitą įdomesnių ir patrauklesnių ežerų. (Malinauskas, 2005: 14) Didžiausias ir gražiausias ežeras yra Galvė. Jis tyvuliuoja Trakų ežeryno centre. Ežero plotas - 388 ha, ilgis - 3,2 km, didžiausias gylis - 46 m. Galvę puošia puikios įlankos, pusiasaliai ir labai gražios salos, kurių yra net per 21: tai Pilies, Karaimų, Raudų, Bažnytėlės, Deimantinės, Plytinės, Pirtsalės, Valkos ir kitos salos. Trakų ežerai - puiki poilsio ir turistinių kelionių vieta. Ežerai labai nevienodi savo forma, dydžiu, gyliu, išsidėstymu. Galvės, Skaisčio, Totoriškių ir Lukos ežerai tarpusavyje jungiasi trumpomis protakomis. Baluošo, Piliškių, llgelio, Dumblo, Bevardžio ežerai, apsupti plačių pelkių,
13 telkšo tarsi atsiskyrėliai. Kiti ežerai yra užtvenkę daubas. Bėgant laikui, maži ežerai virto pelkėmis, kurių mažai išliko iki mūsų dienų, o kitas žmogus nusausino, sukultūrino ar pavertė durpynais. (Aukštaitis, 2006: 92,93) Pelkės užima 3,8%, labai nedaug nusausinta teritorija - tik 11,6%. (Kirstukas, 2004: 245) Rajonas labai turtingas požeminiais vandenimis. Gruntiniai vandenys, kurie neretai mineralizuoti, slūgso gana giliai. (Malinauskas, 2005: 16) Taip pat kraštovaizdį pagyvina ir biologinei įvairovei prieglobstį suteikia dirbtiniai vandens telkiniai. Didžiausius plotus užima Aukštadvario (293,4 ha) ir Bagdononių (97,5 ha) tvenkiniai. (Malinauskas, 2005: 14) Apibendrinant Trakų rajono hidrografinį tinklą galima teigti, kad rajonas ypatingai turtingas ežerais. Tai yra didelis privalumas kurortinį statusą turintiems Trakams. Vandens telkiniai turi didelę poilsiautojų traukos jėgą, kuri pasireiškia šiltuoju periodu. Į Trakus traukia ir vietiniai Lietuviai ir svečiai iš užsienio, kuriems tai puiki galimybė suderinti pažintinį ir poilsinį turizmą. Ypatingai patraukli Trakų salos pilis, kuri apsupta Galvės ežeru, sudaro harmoningą kompleksinį lankomą kultūrinį objektą. Šalia pilies stovinčios nuomojamos jachtos, valtys, vandens dviračiai, garlaivis sudaro sąlygas persikelti į kitoje pusėje esančius Užutrakio rūmus. Mokiniai ypatingai mėgsta lankytis tokiose kompleksinėse ekskursijose, tai skatina jų žingeidumą. Trakams - tai pajamų šaltinis, lemiantis vietinių gyventojų geresnių gyvenimo sąlygų kūrimą.
2.5. Augalija ir gyvūnija Trakų rajono natūralioji gamtinė aplinka yra sąlyginai silpnai paveikta antropogenizacijos, lyginant su kitais, daug labiau urbanizuotais rajonais Lietuvoje. Lyginant su užsienio valstybėmis, ypatingai su vakarų Europos senosiomis šalimis, Lietuvoje natūrali augalija ir gyvūnija turi ryškią persvarą mūsų valstybės naudai. Rajono teritorijoje įsteigti du regioniniai ir istorinis nacionalinis parkai lemia didelę gamtinės aplinkos kompleksinę apsaugą, kas yra skatintina ir perspektyvu krašto rekreacinio potencialo kūrimui. Kiekvienas ūkinės veiklos nors ir mažiausias ribojimas, duoda impulso natūraliai gamtai suvešėti. Trakų rajonas unikalus tuo, kad gamta čia išliko gana natūrali. Sudėtingas reljefas sugebėjo išsaugoti daugelį pirmykštės gamtos elementų: natūralias pievas, pelkutes, ežerų ir upelių pakrantes, kalvų šlaituose žaliuojančius miškus. Trakų miškai užima 44,4% rajono teritorijos arba skaičiuojant hektarais - 61777 ha plotas. Palyginimui - žemės ūkio naudmenos užima 32,7% rajono teritorijos. Didžiausi - Ropėjos, Rūdiškių ir Kazokiškių
14 miškai. Daugiausia yra pušynų, mažiau eglynų ir mišriųjų miškų. Valstybinės reikšmės miškuose vyraujantys spygliuočių medynai sudaro 89% visų medynų ploto. (www.tmu.lt) Trakų miškų urėdijos administruojami miškai patenka į 5 savivaldybių teritorijas: Trakų, Vilniaus ir Prienų rajonų, Elektrėnų savivaldybės bei Vilniaus miesto. Miškų urėdijos teritorijoje yra 5 valstybiniai draustiniai. Šie duomenys puikiai atskleidžia problematinį kompleksinių teritorijų valdymą. Miškas yra teritorija, kurią negali tiesiogiai priskirti vienai savivaldybei. Tai yra gamtinis objektas, kurio ribos tik sąlyginai yra koreguojamos žmogaus. Tuo tikslu ir yra įsteigiama urėdija, kuri galėtų lengviau valdyti teritorija, rūpintis ja ir saugoti. Šiuo atžvilgiu savivaldybių teritorijų riba yra tik simbolinė, o miškas yra valstybinės reikšmės, kaip nedalomas objektas. Trakų miškų urėdijos teritorijoje yra įkurtas Trakų istorinis nacionalinis parkas bei Aukštadvario ir Neries regioniniai parkai. 2004 m. Trakų istorinio nacionalinio parko valstybinės reikšmės miškai patikėjimo teise perduoti valdyti Trakų miškų urėdijai. Į Neries regioninį parką patenka tik nedidelė dalis Lentvario girininkijos miškų. (Snitkienė, 2006: 225) Trakų rajone labai įvairi augalija. Ilgučio botaniniame draustinyje saugomos retų augalų augavietės. Alsakio ežero pakrančių pelkynuose auga liekniniai beržai, melsvieji gencijonai, pieviniai auksveičiai, pelkinės laksvos, dvilapiai purvuoliai, vienalapiai gedučiai. Natūraliame, mažai suniokotame Bražuolės slėnyje auga gumbuotosios uolaskėlės, miškinės varnalėšos, rausvieji vikšreniai, dvilapiai purvuoliai, nariuotosios ilgalūpės, dėmėtosios gegūnės. Pieviniai auksveičiai auga sausuose stačiuose Dabintos upelio ir Dzenkūmiškio ežero šlaituose. Ruožuotųjų monažolių ganyklinių duonių rasta prie Didžiulio ežero. Strėvos ir Nestrėvio ežerų apylinkėse auga dvilapiai purvuoliai, rausvieji vikšreniai, gelsvosios gegūnės, sibirinės visgės. Moluvėnų apylinkėse yra pelkinių riestūnių augaviečių, Dedeliškių apylinkėse - tarpinių pelkių ir liūnų, šarmingų žemapelkių, stepinių pievų, šaltinių su besiformuojančiais tufais, plačialapių ir mišriųjų, aliuvinių miškų. (Kirstukas, 2004: 248-249) Varnikų miško ąžuolynuose, Plomėnų, Ilgelio pelkėse, paežerėse auga retieji augalai: plačialapis begalis, paprastoji tukle, pajūrinis liūnmeldis, gelsvažiedė žvaigždūne ir kiti augalai. Užtrakio miške rasta reta grybų rūšis - glotniašaknė kedenė. (Aukštaitis, 2006: 91-92) Rajone yra nedidelė Papio ornitologinio draustinio dalis. Draustinyje saugomas vertingas ornitologinis kompleksas su didžiojo baublio, pievinės lingės perimvietėmis, migruojančių paukščių apsistojimo vieta. Rajono riba driekiasi Merkio ichtiologinis draustinis, skirtas upėtakių ir kiršlių nerštavietėms apsaugoti. Merkyje ir Neryje yra sraunumų su kurklių bendrijomis, gyvena paprastieji kūjagalviai, mažosios nėgės, Baltijos lašišos, salačiai, kirtikliai, pakrantėse peri tulžiai. Bražuolės slėnyje aptinkama ūdrų, vėlyvųjų
15 šikšnių, retų paukščių - rudakaklių kragų, didžiųjų baublių, šaukštasnapių ančių, pievinių lingių, švygždų, griežlių, balinių pelėdų, tulžių. Onuškio ežero apylinkėse aptinkama didžiųjų baublių, juodųjų gandrų, juodųjų peslių, mažųjų erelių rėksnių, gervių, švygždų, griežlių, beržinių sicistų, ūdrų. (Kirstukas, 2004: 248-249) Plomėnų ežerą, Plomėnų, Sibirkos pelkes, Alsakių, Daugirdiškių miškus mėgsta vandens, pelkių ir miškų paukščiai. Čia peri didžiosios kuolingos, mažieji baubliai, kuoduotosios antys, upinės ir juodosios žuvėdros, didieji apuokai, sakalai. Varnikų, Astravo, Ilgelio pelkėse, Varnikų miške suka lizdus ir peri jauniklius tulžys, vienas gražiausių mūsų paukščių - kukutis, sakalas keleivis, gerve, erelis rėksnys. Istorinio nacionalinio parko miškuose gyvena briedžiai, elniai, stirnos, šernai, pilkieji kiškiai, kiaunės, lapės, barsukai, ondatros, usūriniai šunys, kanadinės audinės, voverės. (Aukštaitis, 2006: 91-92) Apibendrinant Trakų rajono gyvąją gamtą galima teigti, kad čia gausu natūraliosios aplinkos palikimo. Žmogus laiku susigiebė ir spėjo išsaugoti nepaliestą gamtos kampelį, kuris taip arti didžiausio Lietuvos miesto - Vilniaus. Rajonas puikiausiai atitinka kurortinės teritorijos reikalavimus. Atvykęs turistas gali puikiausiai paskirstyti laiką kultūrinėms vertybėms pamatyti ir gyvajai gamtai aplankyti, pailsėti nuo mieto šurmulio. Mokiniams tai gera galimybė tikrovėje pamatyti kaip atrodo vienoks ar kitoks augalas, gyvūnas, gamtinis darinys ar objektas. Galbūt tik per didelis žmonių gobšumas kenkia natūraliajam kraštovaizdžiui, kuomet privatizuojamos ežerų ir upių pakrantės, statomi didžiuliai svetimkūniai trikdantys tiek mažai belikusią natūraliąją darną.
2.6. Gyventojai Kiekvienas kraštas turi savus gyventojus, kurie daugiau ar mažiau skiriasi vieni nuo kitų savo papročiais, tradicijomis, vertybėmis, gyvenimo būdu. Lietuvos teritorija yra nedidelė, todėl ir nėra didelių gyventojų išvaizdos, ūgio ar veido bruožų skirtumų. Regionai nutolę palyginti mažais atstumais vieni nuo kitų, todėl ir etnografinis maišymasis neturėjo didelių barjerų. Kaip ir visur, didžiausi krašto puoselėtojai, tradicijų saugotojai ir papročių vertintojai yra kaimuose gyvenantys žmonės. Skirtingai nuo miestietiško gyvenimo būdo, kaimiška aplinka yra savita, skirtinga nuo kitų regiono kaimų. Istorinę Trakų rajono gyventojų raidą detaliai išanalizavęs B. Kviklys (1989). Jis teigia, kad Trakus su apylinkėmis reikia priskirti prie pačių seniausiųjų Lietuvos gyvenviečių. Iki šiol seniausios gyvenvietės aptiktos Skaisčio ežero pusiasalio šiauriniame krante, apie 4 km į šiaurės rytus nuo Trakų. Čia vienos kalvos papėdėje randama senų ugnies židinių, sudegusių bei suskeldėjusių akmenų, titnaginių skelčių ir kitų radinių. 1962 m. iškasus bandomąją perkasą, rastas 10 - 15 cm storumo pilkos spalvos kultūrinis
16 sluoksnis, o jame brūkšniuotosios keramikos fragmentų. Titnaginius dirbinius proistorikai linkę datuoti net ketvirtuoju tūkstantmečiu prieš Kristų, kiti radiniai priskiriami žalvario amžiaus pabaigai (VII - VI a. pr. Kr.). (Kviklys, 1989: 452) Rajone nuo seniausiųjų laikų gyvenama lietuvių. Tačiau amžių bėgyje, lenkams vedant planingą lenkinimo politiką, kai kurie valsčiai iš dalies aplenkėjo. Iš Vilniaus vyskupystės 1857 m. parapijų sąrašų matyti, kad tada lietuviškai kalbantieji dar visose parapijose sudarė daugumą. Kiek daugiau aplenkėjo pats Trakų miestas ir rytinė apskrities dalis. Net ir Senųjų Trakų parapijoje 1857 metais lietuviai gyveno 54 vietovėse, lenkai tik 28 vietovėse. Ligi XIX amžiaus vidurio buvo aplenkinta mažiau kaip trečdalis apskrities gyventojų, daugiausia dvaruose ir miesteliuose. N. Lebedkino statistikos žiniomis, prieš 1861 metus Trakų apskrityje lietuvių buvo 93,4%. 1866 metais N. Stolpianskis lietuvių rado milžinišką persvarą - 88%, lenkų tik 4%, gudų - 1%. Lietuviams labai nepalankioje ir tendencingoje 1897 metų rusų statistikoje, kur dirbtiniu būdu išpūstas slavų tautybių gyventojų skaičius, iš bendro 236615 skaičiaus, lietuviai pažymėti 124735 arba 64,7%. 1909 metais rusų policijos atliktame gyventojų surašyme iš bendro 200161 apskrities gyventojų skaičiaus, lietuviais užrašyta 118161. 1941 metais Trakų apskrityje buvo 164900 gyventojų, iš jų 151200 gyveno kaimuose, o 13700 - miestuose. 1942 metų surašymo duomenimis, lietuvių buvo 75,87%, lenkais užsirašė 19,22%, gudais - 4,5%. (Kviklys, 1989: 441) Šiuo metu Trakų rajone yra apie 38 tūkstančiai gyventojų, kurie skirstytini į dvi grupes. Vakarinė ir daugiau kaimiškoji rajono dalis yra lietuviškoji, artimesnė tikrajai nenutautintai Lietuvai, o rytinė ir daugiau miestietiška rajono dalis yra daug labiau nutautinta, su didele lenkiškai ir rusiškai kalbančia gyventojų dalimi. Tai sąlygojo istorinė praeitis ir bendra Lietuvos valstybės raida. Nuo seniausių Vytauto laikų Trakų rajonas ir ypatingai Trakai, yra išskirtinis savo gyventojų įvairove, kuomet į šį kraštą jėga ir vilionėmis buvo keliami karaimai, totoriai ir žydai, bet apie tai bus rašoma Trakų seniūnijos skyriuje. Kiekvienas gyventojas, nesvarbu kurio krašto jis bebūtų, turi savitus papročius. Tai sąlygoja ir čia kuriamas bendruomenes, kurios mielai atskleidžia savo gyvenimo būdą, dalijasi papročiais, vertybėmis, maisto ruošimo paslaptimis. O tai yra paskata mokyklos mokiniams domėtis svetima kultūra. Šiuo metu labai populiaru rengti ekskursijas susijusias su maisto ruošimu, tradicinių amatų puoselėjimu. Mokiniai noriai bando, daro, ragauja nekasdien sutinkamas siūlomas programas. Tai yra skatintina ir turi būti puoselėjama, nes tik iš kartos į kartą perduodant pamatines vertybes jos gyvuos ir nebus pamirštos.
17 3. TRAKŲ RAJONO ISTORINĖ IR TERITORINĖ RAIDA 3.1. Istorinė rajono raida
Visos pasaulio valstybės turi savo istorinę formavimosi raidą. Valstybė nuo senų laikų yra daloma į mažesnius vienetus, tam kad būtų lengviau valdyti. Nuo seniausių laikų Trakai buvo Lietuvos etnografinių žemių viduryje - valstybės bei sritinės kunigaikštijos sostinė, apskrities centras. Trakų kunigaikštystė 1345 – 1413 metais buvo laikoma beveik lygia su LDK ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse valstybėse. Kai Lietuvos teritorija buvo padalyta į 10 vaivadijų, Trakų vaivadija 1413 – 1795 metais sudaryta vietoje Trakų kunigaikštystės. Tai buvo antroji pagal plotą ir rangą LDK vaivadija po Vilniaus vaivadijos. Jos branduolį sudarė Trakų apskritis. (www.vilnijosvartai.lt) Trakų apskritis arba pavietas buvo įkurti 1796 metais po trečiojo Žečpospolitos padalijimo. Carinės Rusijos laikais, sudarius gubernijas, Trakų apskritis buvo priskirta prie Lietuvos, vėliau prie Vilniaus gubernijos. Tada jos plotas dar buvo labai didelis - jam priklausė ir visa dabartinės Alytaus apskrities vilniškė dalis, dešinėje Nemuno pusėje. Lenkijai užgrobiant Vilniaus kraštą, Lietuvai beliko tik vakarinė Trakų apskrities dalis, o rytinė, drauge su pačiais Trakais, pateko Lenkijos valdžion ir buvo įjungta į Vilniaus apskritį. Nepriklausomos Lietuvos ribose palikusi apskrities dalis, kad ir be pačių Trakų, buvo vadinama Trakų apskritimi. Ligi atgaunant okupuotąją dalį ir vėl perkeliant administraciją į Trakus 1939 metais, laikinoji Trakų apskrities buveinė buvo Kaišiadoryse. 1939 metais visa rytinė Trakų apskrities dalis grįžo Lietuvai. 1941 metais Trakų apskritis apėmė 3671 km2 plotą kuriam priklausė šie valsčiai: Trakų, Aukštadvario, Kaišiadorių, Kietaviškių, Kruonio, Onuškio, Semeliškių, Vievio, Žaslių, Žiežmarių, Rūdiškių ir Valkininkų. 1950 metais okupacinė valdžia Trakų apskritį panaikino. Jo vietoje buvo įkurti Trakų, Vievio ir Kaišiadorių rajonai. 1959 metais Trakų rajonas apėmė 837,52 km2 plotą. Jame yra du rajoninio pavaldumo miestai, dvi miesto tipo gyvenvietės, 17 apylinkių su 1 sovchozu, 22 kolchozais ir 3300 kolchozinių baudžiauninkų kiemų. (Kviklys, 1989: 441) Apibendrinant galima teigti, kad Trakų rajono istoriniai formavimosi bruožai turi gilią praeitį. Nuo Gedimino laikų šis rajonas buvo LDK centras, kiek vėliau netekęs tokios reikšmės įkūrus sostinę Vilnių. Deja šis kraštas žavėjo ne tik lietuvius, bet ir kaimynines šalis, kurios kraštą ne kartą okupavo ir bandė nutautinti. Administracinių sienų formavimasis ne visada buvo pagrįstas ir teisingas.
18 3.2. Administracinio formavimosi ypatumai Trakų rajono savivaldybė įsteigta 1995 metais, įsigaliojus ,,Vietos savivaldos įstatymui“. Ji yra viena iš 8 Vilniaus apskrities ir viena iš 60 Lietuvos valstybėje esančių savivaldybių. Nuo 2000 metų, pagal Lietuvos respublikos teritorijos administracinę reformą rajonas buvo reorganizuotas. Rajono, turinčio 621 kaimą ir viensėdį, centras - garsus istorinis miestas Trakai. Administracinį rajoną sudaro 8 seniūnijos - Aukštadvario, Grendavės, Lentvario, Onuškio, Paluknio, Rūdiškių, Trakų, Senųjų Trakų, (žr. 1 pav.) trys rajono pavaldumo miestai - Lentvaris, Trakai, Rūdiškės ir du miesteliai - Aukštadvaris, Onuškis. (Malinauskas, 2005: 8)
1 pav. Trakų rajono seniūnijų žemėlapis (www.trakai.lt) Trakų rajono savivaldybės administracijoje iš esančių 8 seniūnijų didžiausias plotas Rūdiškių ir Onuškio seniūnijų - po 25000 ha. Mažiausias plotas Lentvario seniūnijos 4317 ha, bet čia daugiausiai gyventojų – 13645. Mažiausiai gyventojų Grendavės seniūnijoje 817. Daugiausiai kapinių Trakų seniūnijoje - 33, o mažiausiai Paluknio seniūnijoje - 3. Daugiausiai kaimų Trakų seniūnijoje - 118, mažiausiai Paluknio seniūnijoje - 14. (www.trakai.lt) Trakų rajono savivaldybės seniūnijos pagal 2009 metų nutarimą suskirstytos į seniūnaitijas, kurios privalo turėti seniūnaitį. Seniūnaitis renkamas dviems metams, iki 500 gyventojų turinčiose seniūnaitijose – atviru balsavimu, o didesnėse renkami parašai prie kiekvieno kandidato. Iš viso rajone yra 48 seniūnaitijos. (žr. priedas Nr. 5) (www.trakai.lt) Dabartiniu metu Trakų rajonas išgyvena naują stadiją, kuomet nuo 2009 metų pradėta įgyvendinti seniūnaitijų kūrimo etapą. Tai daroma tam, kad būtų kuo patogiau valdyti kraštą ir gyventojai paprasčiausius reikalus galėtų sutvarkyti nevažiuodami į seniūnijos ar rajono centrą. Tam tikra prasme šio biurokratinio aparato kūrimas turi ir
19 neigiamą reikšmę, nes ne visuomet taip sklandžiai pavyksta sutvarkyti rūpimus klausimus. Gali tekti net po kelis kartus vykti iš vienos vietos į kitą. Kaip bebūtų, vietinės seniūnaitijos daug greičiau sugebės reaguoti į iškilusius klausimus ar problemas nes bus arčiau piliečių.Taip pat atsiras daug didesnė galimybė plėtoti kultūrinį ir rekreacinį kiekvienos seniūnaitijos potencialą.
20 4. TRAKŲ RAJONO KULTŪRINIS REKREACINIS POTENCIALAS 4.1. Trakų rajono saugomos teritorijos ir rekreacijos galimybės
Trakų rajono kultūrinis ir rekreacinis potencialas yra vienas turtingiausių visoje Lietuvoje. Paskutinis ledynmetis suformavo savita reljefą su nepakartojamu hidrografiniu tinklu, šiuo metu puikiai tinkančiu turizmui ir poilsiui. Per ilgą laiką susiformavo išskirtinė gamta, kuri teikia šiam kraštui savitą žavesį. Nuo pat Gedimino laikų Trakų rajonas tapo gyventojų traukos centru, kurių apsaugai pastatytos nepaprastai gražios pilys, kurios ir dabar garsina Lietuva visame pasaulyje ir yra turistų traukos centru. Kultūrinių ir gamtinių vertybių apsaugai įkurtas Trakų istorinis nacionalinis parkas, rajone yra didžioji dalis Aukštadvario regioninio parko ir maža dalis Neries regioninio parko. (žr. 2 pav.) Trakų rajone gausu rezervatų, draustinių kurie saugo gamtines arba žmogaus sukurtus krašto turtus ir yra vertingas kultūrinis palikimas ateities kartoms. Pagrindinis kriterijus ir planas kuriuo vadovautasi aprašant rajono kultūrinį rekreacinį potencialą - ne saugomos teritorijos, o seniūnijos, nes tai geriausiai atspindi ir nepalieka užmarštyje kitų vertingų objektų nesančių saugomose teritorijose. Rajono riba driekiasi administracine siena ir nieko bendra su nacionalinio, regioninių ar kitų saugomų kompleksinių teritorijų ribomis neturi.
2 pav. Trakų rajono saugomos teritorijos(Kirstukas, 2004: 246)
21 4.1.1. Trakų istorinis nacionalinis parkas Kompleksinių teritorijų steigimas reikalingas tam, kad būtų išsaugotos žmogaus ir natūraliosios gamtinės aplinkos sukurtos vertybės. Trakų istorinis nacionalinis parkas įsteigtas 1991 metais, siekiant išsaugoti Lietuvos istorinio valstybingumo centro kultūrinius kompleksus su jų autentiška gamtine aplinka. Nors parko plotas pats mažiausias iš visų penkių Lietuvos nacionalinių parkų (8200 ha), bet tai nereiškia, kad jis mažiausiai vertingas. Anaiptol, šis parkas - tai vienintelis Lietuvoje istorinis nacionalinis parkas. Tai reiškia saugomos ir kultūrinės žmogaus sukurtos vertybės ir gyvosios gamtos natūrali aplinka, kartu sudarantys nepakartojamą vertybių ansamblį. Kraštovaizdis iš dalies yra natūralus, iš dalies suformuotas žmogaus. Apie pusė teritorijos apaugę gyvybės kupinais miškais ir beveik 16%parko užima vandens telkiniai. Trakų istorinio nacionalinio parkas įsteigtas keliais tikslais: Saugoti, tvarkyti bei naudoti Trakų Salos ir Pusiasalio pilis, Trakų senamiestį, Senųjų Trakų piliavietę bei senovės gyvenvietės istorinius archeologinius paminklus, Bražuolės, Daniliškių, Varnikų piliakalnius, Trakų ežeryną, čia esančius miškus ir pelkes; (žr. 3 pav.) Atkurti sunaikintas ir pažeistas kultūros ir gamtos vertybes, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, remti ūkinę veiklą, nedarančią žalos aplinkai, sudaryti geras darbo, buities ir poilsio sąlygas vietos gyventojams, rengti mokslinius tyrimus paminklų tvarkymo, gamtos apsaugos, turizmo organizavimo ir ekologijos klausimais; Propaguoti materialinį ir dvasinį Trakų apylinkėse gyvenančių etninių grupių kultūros palikimą; Tarp vietos gyventojų gaivinti tradicinį gyvenimo būdą, dorovę, darbštumą, sąžiningumą, puoselėti pagarbą savo kraštui, šeimai; Remti ir plėtoti vietinius tradicinius amatus; Įtraukti visuomenę į paminklų apsaugos, kraštotyros, etnografinę veiklą; Remti tokios krypties būrelius mokyklose, gyvenvietėse. (Aukštaitis, 2006: 81)
22
3 pav. Trakų rajono lankytinų vietų ir saugomų teritorijų žemėlapis (Trakų TIC)
Šiame unikaliame kompaktiškame kultūros ir gamtos paveldo ansamblyje, atspindinčiame svarbius Lietuvos ir Rytų Europos istorijos laikotarpius bei įvykius, puikiai išlikęs kultūrinis kraštovaizdis su urbanizuotu centru - istoriniu miestu ir pilimis tarp ežerų, reliktiniais kaimais, agrarinėmis teritorijomis bei išlikusiomis natūraliomis pirminės gamtos vietovėmis. Parko teritoriją jungia daugiau kaip 30 ežerų sistema. Galvės, Skaisčio, Bernardinų ir Totoriškių ežerų apsuptyje yra Trakų senamiestis su Salos ir Pusiasalio pilimis, kurie iš esmės ir sudaro šio ansamblio branduolį. Jį juosia mišrūs miškai, kuriuos rytuose keičia pelkės, pietuose - plynaukštė, vakaruose ir šiaurėje išplintanti į kontrastingą daubotą kalvotą reljefą. Tai sudaro puikias sąlygas didžiulei biotopų įvairovei su europinės svarbos buveinėmis bei daugybe Lietuvoje ir Europos mastu saugomų augalų ir gyvūnų. (Kirstukas, 2004: 315) Gausioms kultūros ir gamtos vertybėms saugoti ir puoselėti Trakų istoriniame nacionaliniame parke sukurta rezervatų ir draustinių sistema. Parke yra du - Trakų Salos ir 23 Pusiasalio pilių ir Senųjų Trakų piliavietės kultūriniai rezervatai, Trakų senamiesčio urbanistinis, Senųjų Trakų, Serapiniškių ir Varnikėlių kaimo architektūros, Daniliškių kaimo architektūros, Užutrakio kraštovaizdžio architektūros, Kudrionių kraštovaizdžio, Varnikų botaninis – zoologinis, Plomėnų ornitologinis, Galvės, Akmenos ir Bražuolės aukštupio hidrografiniai draustiniai. (Kirstukas, 2004: 316-317) Senamiestyje - 5 istorijos ir archeologijos, 33 architektūros ir 42 dailės paminklai. Užutrakio kultūrinio kraštovaizdžio draustinyje yra prižiūrimas XVI a. vid. - XX a. pr. Užutrakio dvaras. Varnikų botaniniame-zoologiniame draustinyje saugomi retieji augalai, įrašyti į Raudonąją knygą, įrengtas pažintinis takas, kuriuo keliaujant galima pamatyti gražiąsias draustinio vietas, pasigėrėti paukščiais ir turtinga augmenija. (Aukštaitis, 2006: 93) Trakų istorinis nacionalinis parkas sužavės kiekvieną apsilankiusį asmenį nepakartojamo grožio parko gamta, gilia istorijos dvasia iš pilių ir piliakalnių, įvairių šiame krašte gyvenančių etninių grupių kultūrų ir religijų darna. Parko įsteigimas užkirto šio krašto kultūrinės vertybės išnykimui, kurios tiek nedaug belike ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Niekas kitas nesulaukia tiek lankytojų dėmesio, kiek tradicinės pamatinės vertybės, kurių čia apstu. Visuomenės švietimas įgyja vis aukštesnį lygi, galimybė mokiniams pamatyti savo akimis tai, kas yra išlikę skatina dvasinį tobulėjimą ir pagarbą.
4.1.2. Aukštadvario regioninis parkas
Aukštadvario regioninis parkas įkurtas 1992 metais aukščiausioje ir vaizdingiausioje Dzūkų aukštumos dalyje. Parko plotas 15350 ha. Parko didžioji dalis patenka į Trakų rajoną, nedidelė dalis patenka ir į Kaišiadorių bei Prienų rajonus. Šis parkas įsteigtas Aukštadvario apylinkėse esančiam Verknės ir Strėvos aukštupių kraštovaizdžiui, jo gamtinei ekosistemai bei kultūros paveldo vertybėms saugoti, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Parkas yra pietrytinėje Lietuvos dalyje, 40 km nuo Vilniaus, pagal administracinį suskirstymą priklauso Vilniaus ir Kauno apskritims. (žr. priedas Nr. 1) Aukštadvario regioniniame parke yra aukščiausia Dzūkų aukštumos vieta - Gedanonių kalnas (257,4 m). Prie Aukštadvario prasideda srauniosios upės - Verknė ir Strėva, kurių baseinams priklauso beveik visas Aukštadvario kalvynas. Šis kalvynas - viena iš pačių vaizdingiausių Lietuvos vietų. Gausu ne tik aukštų kalvų, bet ir gilių įdubų, iš kurių garsiausia termokarstinės kilmės Velnio duobė. Ne mažiau įspūdingos ir kitos kraštovaizdžio vertybės: Kartuvių kalnas, Nikronių akmuo, Strėvos įgriuva. (žr. 3 pav.) Parko kraštovaizdis labai mozaikiškas. Čia susipina upių slėniai, daugiau kaip du šimtai
24 įvairių kalvų ir kalvelių, šiluose telkšo beveik aštuonios dešimtys ežerų. (Kirstukas, 2004: 327) Aukštadvario regioninio parko įsteigimo tikslai: Išsaugoti ypač vertingą gamtos požiūriu Aukštadvario kalvyną su Verknės ir Strėvos ežeringais aukštupiais; Išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų - unikalų Aukštadvario miestelio urbanistinį kompleksą (bažnyčią ir vienuolyno kompleksą, parką su želdiniais ir pirmąja Lietuvoje upėtakių auginimo tvenkinių sistema, hidroelektrinę, Aukštadvario piliakalnį bei Kartuvių kalną), Bagdanonių hidroelektrinę su protakomis, Lavariškių, Mošos, Pamiškės, Žuklijų ir Strėvos piliakalnius; Išsaugoti gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus, savitą augaliją ir gyvūniją; Atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros kompleksus bei objektus; Vykdyti tyrimus ir stebėjimus, kaupti informaciją gamtosaugos, kultūros paveldo apsaugos ir kitose srityse; Sudaryti sąlygas plėtoti pažintinį turizmą ir poilsiavimą tam skirtose zonose bei vietose, nustatytose regioninio parko planavimo schemoje; Reglamentuoti ūkinę veiklą bei urbanizacijos plėtotę pagal regioninio parko planavimo schemą; Vykdyti švietėjišką ir kultūrinę veiklą, propaguoti gamtos ir kultūros paveldą bei jo apsaugą. (www.arp.lt) Graži ir įvairi Aukštadvario regioninio parko gamta. Žemumose ir tarpumiškėse išliko ar iš naujo formuojasi natūralios pievos, pelkutės, kuriose auga reti augalai, miškuose glaudžiasi reti paukščiai. Labai vertingos Mergiškių gamtinio rezervato plačialapių miškų - liepynų su ąžuolų, klevų ir skroblų priemaiša reliktinės bendrijos, Lietuvos augalijos etalonas. Rezervate yra vertingi Skrebio miško skroblynai. Regioniniame parke gausu vertingų gamtinių buveinių. Spindžiaus miške yra tarpinių pelkių ir liūnų, ežerų su menturdumblių bendrijomis, sausųjų ąžuolynų, stepinių pievų su retaisiais gegužraibiniais augalais, žolių turtingų eglynų, nekalkingų šaltinių ir šaltiniuotų pelkių, vakarų taigos, pelkėtų lapuočių ir pelkinių miškų, šaltinių su besiformuojančiais tufais, žemapelkių su šakotąja ratainyte, auga plačialapės klumpaitės. (Kirstukas, 2004: 327) Aukštadvario regioninis parkas skiriasi nuo Traku istorinio nacionalinio parko savo kultūrinėmis rekreacinėmis vertybėmis, jų įspūdingumu, bet drauge ir panašūs saugomų objektų kompleksiškumu. Ir vienur ir kitur yra gausu žmogaus sukurtų ir natūralios gamtos išlikusių turtų. Šiame parke kultūrinis rekreacinis potencialas yra svarbus, nors aplankius buvo pastebėta per maža priežiūra, per didelis aplaidumas ir rekreacinių galimybių nepanaudojimas. Lankomiausias objektas yra Velnio duobė, kuris yra puikus mokomosios medžiagos mokykloje gyvasis pavyzdys. Jos priežiūra yra gera.
25 4.1.3. Neries regioninis parkas Neries regioninis parkas taip pat patenka į Trakų rajoną. (žr. 2 pav.) Jau iš paties pavadinimo galima suprasti, kad Neries regioninis parkas įsteigtas siekiant išsaugoti ypač vertingą Neries upės kraštovaizdį, kuriame yra nepaprasta vidurupio kilpų sistemą, gyvasis pasaulis, gausios kultūros vertybės. Parkas įsteigtas 1992 metais. Parko plotas 10588 ha. Didžioji dalis Neries regionini parko yra Vilniaus rajone, maža dalis patenka į Elektrėnų savivaldybę ir Trakų rajoną. Regioniniame parke saugomi vertingi Dzūkų aukštumos šiaurinio pakraščio kraštovaizdžio kompleksai. Ypač didelį įspūdį palieka miškingas, daugiau kaip penkiasdešimties metrų aukščio šlaitais pasižymintis Neries slėnis. Jis raguvotas, su raiškiomis terasomis. Vaizdingos Sviliškių kilpos, Neries ir Dūkštos, Neries ir Bražuolės upių santakos. Vertingas ir pats erozinis Dūkštos upelio slėnis su Aliosės, Čekonės upeliais. Dūkštos upelio vaga taip pat labai išraiškinga - akmenuota, srauni. Neries regioniniame parke yra vieno didžiausių Lietuvos ąžuolynų fragmentai Dūkštų rezervate. Pelkėtuose Veprių ežerėlių krantuose, Bražuolės slėnyje ir kai kuriose kitose parko vietose yra retųjų augalų augaviečių. Didele augalijos įvairove pasižymi Neries slėnio miškai ir upės pakrantės. Neries regioninis parkas - viena iš keleto vietų Lietuvoje, kur gyvena reti žinduoliai - didžiosios miegapelės. Neryje aptinkama Baltijos lašišų, salačių, kirtiklių, paprastųjų kūjagalvių. Regioniniame parke yra ir vertingų gamtinių buveinių: Panerių miške aptinkama vakarų taigos miškų buveinių, Bražuolės upėje - upių sraunumų su kurklių bendrijomis, Sviliškių apylinkėse yra žvilgančiųjų riestūnių augaviečių. (Kirstukas, 2004: 351) Nedidelė Neries regioninio parko dalis patekanti į Trakų rajoną yra aplink kalnų upelį Saidę. Čia įrengtas pažintinis pėsčiūjų takas. Senų ąžuolų paunksnėje, klausantis per gausybę akmenų garmančio upelio, galima pajusti nepaprastą šios vietos gamtos grožį. Daug paslapčių gaubia netoli upelio esančią menamą šventvietę, kurioje akmenys išsidėstę ratu, ir netoliese gulintį Aukuro akmenį. Keliaujant pažintiniu taku galima aplankyti šalia Saidės ir Neries santakos stūksantį įspūdingų matmenų didįjį Saidės akmenį. Šalia Saidės yra įrengtas Stirnių piliakalnis, siauro kranto kyšulio, esančio Neries ir Saidės santakoje, gale. Manoma, kad žmonės piliakalniu naudojosi II tūkstantmečio pradžioje. Nuo greta esančių aukštumų pusės teko įrengti sudėtingą gynybinę sistemą. Čia iki šiol išlikusios keletos pylimų ir griovių žymės. Vietos gyventojai pasakoja, jog jų seneliai sakydavo, kad senovėje ant šio kalno, vadinamo Aukštuoju, buvo didžiulė pilis, tokia, kaip Trakuose. (www.neriesparkas.lt) Nors ir nedidelė Neries regioninio parko dalis patenka į Trakų rajono teritoriją, tačiau čia esantys objektai yra reikšmingi, galintys sudominti mokinius ir kitus turistus.
26 Lyginant su kitais parkais, šis turi daug mažiau žmogaus rankų sukurtų kultūrinių vertybių, daugiausiai gamtinių. Apibendrinant pateiktą medžiagą, galima teigti, kad Tarkų rajonas turi tris valstybinės reikšmės saugomus parkus. Svarbiausias ir reikšmingiausias kraštui ir visai Lietuvai yra Trakų istorinis nacionalinis parkas. Jame yra ypatingos reikšmės ir svarbos kultūrinės ir rekreacinės vertybės. Parkas sulaukia didžiausios paramos iš valstybės, jame prižiūrimi, saugomi ir kultyvuojami kultūriniai ir gamtiniai objektai. Kartu parkas duoda daug gryžtamosios naudos, sugebėdamas pritraukti daugybę lankytojų. Aukštadvario regioninis parkas taip pat stipriai prisideda prie Trakų rajono kultūros objektų saugojimo ir rekreacijos plėtros. Čia gausu lankytinų gamtinių ir kultūrinių vertybių. Neries regioninis parkas užima mažiausią rajono dalį, bet taip pat prisideda prie rajono kultūrinio ir rekreacinio potencialo. Rajonas yra gražus, puošnus ir tiesiog traukte traukia poilsiautojus, turistus ir vienadienius lankytojus. Trys parkai padaro bendrą vientisą patrauklų kraštovaizdį su turtingu kultūriniu ir rekreaciniu potencialu, tinkamu edukaciniam panaudojimui. Kultūrinių objektų geografiniam identifikavimui pateikiamas Trakų rajono žemėlapis kuriame nurodytos ir saugomos teritorijos. (žr. 3 pav.) Mokiniai noriai lankosi šiuose vietose, galbūt net nesusimąstydami kas šiuos objektus saugo, prižiūri ir tinkamai pateikia lankytojui. Galbūt to ir nereikia žinoti – svarbiausiai, kad paveldas pasiektų kuo daugiau žmonių. Apžvelgiant ir tyrinėjant rajono saugomas teritorijas, savaime iškyla administracinių ribų ir saugomų teritorijų nesuderinamumas, turintis neigiamų ir teigiamų pasekmių.
4.2. Kultūrinis rekreacinis potencialas Trakų rajono seniūnijose 4.2. 1. Trakų seniūnija
Vargu ar Lietuvoje sutiktume žmogų, kuris nežinotų Trakų. Tai didingas ir garsus miestas visame pasaulyje, turintis gilią praeitį siekiančią Gedimino valdymo laikus. Trakų vardas neatsiejamas nuo didžiojo kunigaikščio Vytauto taip mylėjusio ir puoselėjusio šį kraštą. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kūrimosi laikotarpiu Trakai buvo vienas svarbiausių kunigaikštystės centrų. Vietinių gyventojų margumynas dar labiau puošia šį kraštą, kažin ar dar kur yra Lietuvoje tokia jų gausybė. O dar kiek daug žavesio kraštui duoda apylinkes supantys ežerai, kalvos ir miškai. Trakų rajono savivaldybės administracijos Trakų seniūnija buvo įkurta 1995 metų liepos 1 dieną sujungus Trakų apylinkę ir Trakų miesto meriją. Trakų seniūnija užima 14146 ha plotą. Iš
27 jų 1150 ha užima Trakų miestas. Trakų seniūnijoje yra apie 9000 gyventojų. Trakuose gyvena apie 5600 gyventojų. Trakų seniūnijos teritorijoje yra 117 kaimų. [21, 2007: 29] Kaip teigia Maceika (2009), Trakai buvo galingos Lietuvos sostinė, iš kurios didžiųjų kunigaikščių įsakymai pasiekdavo Baltijos ir Juodąsias jūras. Trakai buvo Lietuvos kunigaikščių didelių žygių ir poilsio vieta. Galingi priešai sudrebėdavo prieš Trakų valdovų valią. Pilys matė daug džiaugsmo ir liūdesio valandų. Jose būdavo priimami svetimųjų kraštų valdovai ir jų garbei keliamos vaišės; Lietuvos kunigaikščiai stebino svetimtaučius savo turtingumu ir vaišingumu. Ilgainiui, praėjo aukso gadynė; atėjo sunkūs laikai. Galingi priešai Trakus daug kartų puolė, degino, naikino. Prie to prisidėjo ir naminiai karai bei nesutikimai. Pilys griuvo ir nyko. Sostinė virto tik vaivadijos centru, o paskui apskrities miestu. Vėliau ir tos reikšmės nebeteko: tapo paprastu, šiek tiek turistų lankomu, provincijos miesteliu. (Maceika, 2009: 183) Iš gausių archeologinių radinių galima spręsti, kad Trakų apylinkių istorija prasidėjo prieš 40 tūkst. m. pr. Kr. Lietuvos metraštyje rašoma, kad didysis kunigaikštis Gediminas išvyko iš savo sostinės Kernavės medžioti, rado girioje gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų ši vietovė jam labai patiko, todėl čia įkūrė Trakų miestą. Pastatęs mūrinę pilį, savo sostinę perkėlė iš Kernavės į Trakus, o 1322 metais - iš Trakų į Vilnių. 1342 metais Gediminas Trakus atidavė savo sūnui Kęstučiui. (Aukštaitis, 2006: 83) Trakų pavadinimas turi savo prasmę. Senuose lotynų dokumentuose Trakai vadinami „Trocum“, kryžiuočių kronikose „Traken“ arba „Trakin“, o skandinavų - „Tyrki“. Lietuviškas gi žodis „trakas“ reiškia iškirstą miške vietą. Jau iš to aišku, kad Trakai senais laikais buvo plačiai žinomi ir minimi ir kad vietos pavadinimas yra tikras lietuviškas. (Maceika, 2009: 183) Trakai labai seni, bet jų įkūrimo metai nėra žinomi. Istorikas romantikas T. Narbutas tvirtina, kad jau XI amžiuje, toje vietoje, kur yra dabartinė Senųjų Trakų gyvenvietė, buvęs Gurgonių miestas. Čia, anot jo, buvusi didžiulė pagoniška šventykla ir ugniavietė mirusiems kunigaikščiams deginti. Narbutas teigia, kad Gurgonių tvirtovę sugriovęs Kijevo kunigaikštis Jaroslavas. 1320 metais Trakai, kaip Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino sostinė, jau minimi tikruose istoriniuose šaltiniuose. Maždaug iš tų laikų yra išlikęs padavimas apie Trakų įkūrimą ir vietovės vardo kilmę. Esą Gediminas, drauge su savo dvariškių būriu, išjojęs medžioti iš tuometinės Lietuvos sostinės Kernavės. Bemedžiojant buvę aptikti buvusių Gurgonių pėdsakai. Sodybų ten jau nebebuvę - tik skynimai bei trakai. Vieta Gediminui patikusi ir jis liepęs pastatyti ten rūmus, kuriuose pats apsigyvenęs ir tuo būdu perkėlęs sostinę iš Kernavės į Trakus. Tačiau kunigaikštis Trakuose neilgai gyvenęs. Mat, jam dar labiau patikusi kita vietovė Neries ir Vilnios
28 santakoje. Čia jis įkūręs Vilniaus miestą ir persikėlęs gyventi. Trakus palikęs savo sūnui Kęstučiui, kuris ten apsigyvenęs su savo žmona Birute. Kęstutis Trakus pamėgęs, medinių rūmų vietoje pastatęs mūrine pilį. Jau prieš 600 metų ant aukščiausio vidurinio pilies bokšto, kurio liekanos išliko iki mūsų dienų, plevėsavo baltas Vytis raudoname dugne - Lietuvos laisvės ir garbės simbolis. (Kviklys, 1989: 442)
Trakų seniūnijos lankytini objektai 1. Skaisč. Dievo Mot. Gimimo cerkvė 9. Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis 2. Švč. M. Marijos apsilankymo bažn. 10. Karaimų etnografinė paroda 3. Buvusi parapijinė mokykla 11. Karaimų kenesa 4. Trakų pusiasalio pilis 12. Trakų salos pilis 5. Rėkalnis 13. Užutrakio dvaro sodyba 6. Varnikų piliakalnis 14. Bražuolės piliakalnis 7. Domininkonų bažn. ir vienuolyn. 15. Daniliškių piliakalnis 8. Senasis paštas 4 pav. Trakų seniūnijos saugomų teritorijų ir lankytinų objektų žemėlapis (www.registrucentras.lt)
Trakuose buvo dvi - trys stiprios pilys su papildomais įrengimais - ištisa gynimosi sistema. (žr. 4 pav.) Ir ne be reikalo, nes vietovę XIV amžiuje nuolat puldinėjo kryžiuočiai. 1377 metais maršalkos Gottfriedo von Linden vadovaujami, užpuolė Trakus. Užpuolikai sudegino Naujuosius Trakus ir Vilnių, bet Trakų pilies paimti neįstengė. 1382 metais, kryžiuočiams pavyko užimti ir salos pilį. Tada jie pagrobę Kęstučio iždą su insignijomis.
29 1390 metais kryžiuočiams žygiuojant į Vilnių, lietuviai patys sudegino Trakų pusiasalio pilį, kad priešas ten nerastų atramos. Nuo tada kryžiuočiai Trakų, rodos, daugiau nebepuolė, tačiau dar 1391 metais juos sudegino Skirgaila. Trakams atėjo ramesnės dienos tik po 1392 metų, kai Lietuvoje galutinai įsigalėjo Vytautas. Jis ypač branginęs Trakus, kur pats gimęs ir praleido jaunystę. Ir Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu būdamas, net ir kryžiuočių galybę 1410 metais sutriuškinęs, jis labiau mėgo gyventi Trakuose, negu Vilniuje. (Kviklys, 1989: 445) Vytautas rūpinosi Trakų miesto statyba, jo kilimu. Atkvietė į ten nemažą skaičių amatininkų, pirklių ir žydų, kurie plėtė prekybą bei pramonę. Per karą su chanu, laimėjęs totorių belaisvių, juos įkurdino Trakuose suteikdamas jiems privilegijų. Manoma, kad ir Magdeburgo teises Trakams suteikė Vytautas, nors kai kas tą datą nukelia į 1441 metus. Trakuose, savo puošnioj rezidencijoj, Vytautas priiminėdavo svetimų valstybių pasiuntinius ir kitus aukštus svečius. 1430 m. į Vytauto vainikavimo iškilmes, į Trakus buvo atvykę žymūs Europos valdovai ir daug kitų aukštų asmenų. Bet lenkų intrigos sukliudė karūnos atgabenimą į Lietuvą, ir vainikavimo iškilmes, karūnos belaukiant, vis teko atidėlioti. Vytautas mirė, karūnos nesulaukęs, 1430 metais. 1433 metais kovodamas dėl LDK sosto su Vytauto broliu Žygimantu, Trakus buvo užėmęs Švitrigaila. Šių kovų metu Trakams žalos, matyt, nebuvo padaryta, nes netrukus juose apsigyveno Skirgailos varžovas Žygimantas Kęstutaitis. (Kviklys, 1989: 445) Lietuvos teritoriją padalijus į 10 vaivadijų, Trakų kunigaikštija tapo vaivadija, kurią sudarė Trakų, Upytės, Kauno ir Gardino pavietai. Trakus vis labiau ir labiau pradėjo nustelbti Vilnius. Tačiau galutinai Trakus sugriovė ir sunaikino rusai. 1655 metais įsiveržusi Maskvos caro Aleksiejaus kariuomenė negirdėtu žiaurumu niokojusi Lietuvą. Išžudžiusi ar išvaikiusi Trakų gyventojus, ji miestą apiplėšė, o paskui sudegino. Rusų okupacinė valdžia, atsiradusi po 1795 metų, nesirūpino nei pačiais Trakais, nei apylinkės gyventojais, kurie skendo tamsoje, varge ir purve. Okupantai, nenorėdami nė užsiminti apie garbingą Lietuvos praeitį, ne tik nesirūpino jos senovės paminklų bei pilių apsauga, bet darė viską, kad tie paminklai išnyktų. Metai po metų nyko pilies sienos, griuvo vienas po kito bokštai, trupėjo dar išlikę papuošimai. 1812 metais Trakai ir apylinkes nukentėjo nuo besitraukiančių iš Rusijos prancūzų ir juos besivejančių rusų. (Kviklys, 1989: 447) Iki I pasaulinio karo Trakai buvo labai nuskurdęs miestelis. Tuoj po karo Trakus kurį laiką buvo užėmę bolševikai. 1920 metais Lietuvos kariuomenė užėmė Senuosius Trakus, bet neilgam. Lenkams sulaužius Suvalkų sutartį, užėmė miestą ir rytinę apskrities dalį. Trakų apskrities įstaigos buvo įkurdintos Kaišiadoryse, betgi paliekant Trakų apskrities vardą. Lenkų okupacijos metais Trakai vėl skurdo. Okupantas mažai tesirūpino ir
30 istoriniais paminklais. Tik 1929 metais buvo kiek pradėti restauruoti salos pilies bokštai ir sienos. 1939 metais Trakai grįžo Lietuvai ir vėl tapo apskrities centru. Buvo atkeltos iš Kaišiadorių apskrities įstaigos, įsteigta gimnazija, mokytojų seminarija, pradėjo plėstis turizmas: tūkstančiai Trakų išsiilgusių lietuvių lankė senąją sostinę, grožėjosi pilies mūrų liekanomis. 1940 metais Trakai buvo sujungti geležinkelio linija su Vilnium. Antrasis pasaulinis karas ir jį sekusios okupacijos vėl siaubė naujomis nelaimėmis. Vokiškieji naciai 1943 m. išžudė čia dar didžiųjų Lietuvos kunigaikščių įkurdintus žydus, vienus iš seniausiųjų šios vietovės gyventojų. Sovietinės okupacijos metais Trakai virto rajono centru. (Kviklys, 1989: 448) Po karo sugriautam miestui atstatyti ir apylinkių kraštovaizdžiui išsaugoti 1960 metais LTSR Ministrų Tarybos nutarimu Trakų miestas, 1140 ha ežerynas, 1500 ha miškų, 40 ha Užutrakio parkas su buvusio dvaro sodyba paskelbta kraštovaizdžio draustiniu. 1969 metais Trakų miestas paskelbtas kultūros paminklu. (Aukštaitis, 2006: 86) Trakai yra dvilypis miestas: vienas praeities arba griuvėsių, antras - dabarties miestas. Vyrauja pirmasis - griuvėsių miestas. Dabarties miestas prie jo prisiglaudęs, kaip kūdikis prie motinos sengalvėlės. (Maceika, 2009: 184,185) Trakų miesto herbą Lietuvos Respublikos prezidentas patvirtino 1996 metais. Atkuriant istorinį Trakų miesto herbą, remtasi seniausiais išlikusiais miesto antspaudais, o spalvoms nustatyti – herbynu, kuris saugomas Paryžiaus arsenalo bibliotekoje ir senosiomis Lietuvos herbo spalvinimo tradicijomis. (Rimša, 1998: 117,119) Šiandien Trakų seniūnija yra administracinis rajono centras. Miestas - garsus turizmo ir poilsio centras, traukte traukiantis kaip magnetas turistus į visą rajoną. Istorinė miesto praeitis yra vertingas kultūrinis palikimas, karią dažnai pasakoja mokytojai per istorijos pamokas. Gyventojai Trakų seniūnija išsiskiria iš kitų rajono seniūnijų sava gyventojų įvairove. Kaip jau buvo rašyta, Didžiojo kunigaikščio laikais į Trakus buvo keliami karaimai, totoriai, žydai. Lenkų okupacijos metais dalis krašto nulenkėjo. Tas pats atsitiko ir su rusų okupacijos metais, jie lygiai taip pat bandė lietuvius nutautint - surusint. Taigi dabartiniai gyventojai yra visų šių tautybių palikuonys ir turi savitų bruožų, papročių, tradicijų, bendravimo ypatumų ir religinių skirtumų. Maceika(2009) teigia, kad gyventojų mišrainė nėra paskutinių laikų padaras, bet amžių išdava. Gilbertas de Lannoy 1414 metais rašė: „Tame pačiame Trakų mieste ir keliuose kaimuose yra labai didelis skaičius totorių, kurie ten iš kartų kartas gyvena; tai beveik saracėnai, kurie neturi supratimo apie Jėzaus Kristaus tikėjimą ir turi savo atskirą
31 totorių kalbą. Gyvena tame mieste ir vokiečiai, lietuviai, rusai ir didelis skaičius žydų; kiekviena tauta turi savo atskirą kalbą“. Lenkų istorikai visuomet prideda, kad tais laikais būta Trakuose ir lenkų. Rusų taip pat būta. Užtenka prisiminti, kad Lietuvos kunigaikščiai neretai turėjo žmonas ruses, kurios mielai sudarydavo apie save rusų aplinką. Taip pat nemažai rusų galėjo atsirasti etnografinėje Lietuvoje tais laikais, kada jai priklausė dideli etnografiniai rusų ir gudų plotai. Po Lenkijos - Lietuvos padalinimo daug rusų buvo atsiųsta į Lietuvą kaip kolonistų specialinei misijai. (Maceika, 2009: 187) Trakų karaimų bendruomenę įkūręs Vytautautas Didysis. Karaimai - tai tiurkų tautelė, vedanti savo kilmę iš chazarų, žydų tikybinės sektos nariai. Vytautą Didįjį karaimai laiko savo globėju ir iki šių dienų jį garbina maldose. Iš jų bendruomenių pažymėtinos Vilniaus ir Panevėžio, bet svarbiausias jų centras buvo Trakai. Trakuose karaimai saugojo Didžiojo Kunigaikščio pilį ir buvo Vytauto asmeninės sargybos nariai. Už savo tarnybą karaimai gaudavo iš kunigaikščių žemės, kurios likučius jie buvo išsaugoję iki mūsų laikų. Ypač žiauriai juos palietė 1655 m. rusų invaziją: jos metu dalis karaimų buvo ištremta į Pavolgį. Karaimų skaičių mažino ir katalikų misijos, ypač domininkonai. Prieš I pasaulinį karą Trakuose buvo pradėtas organizuoti karaimų muziejus, buvo renkama etnografinė medžiagą. Karas pakenkė karaimų materialiniam būviui ir kultūrai, bet po I pasaulinio karo jų bendruomenė šiek tiek atsigavo. Nuo senų laikų Trakuose veikė karaimų maldos namai - kenesa. Vokiškųjų nacių okupacijos metais karaimams, kaip žydų tikybos sektai, grėsė žydų likimas, bet jie jo išvengė. Dabartiniu metu Trakų karaimų bendruomenė yra vienintelė vidurio ir rytų Europoje. Eilė pasaulinio garso mokslininkų, atvykę į Trakus, studijavo senuosius karaimų papročius ir jų kalbą. (Kviklys, 1989: 450-452) Karaimų dabar Trakuose yra apie 250 žmonių. Žodis „karaimas“ yra paimtas iš žodžio „karaim“, kuris reiškia tą patį, ką mūsų žodis „skaitą“ (Bibliją), nes jie savo religiniame gyvenime vadovaujasi Senuoju Įstatymu. Jie priėmė judaizmą tik VII - VIII a. po Kristaus, tačiau žydų talmudą griežtai atmeta. Vytautas nevertė karaimų keisti tikėjimo, davė jiems visišką tikėjimo laisvę. Karaimų skaičius nuolat mažėja, nes jie mišrių šeimų nekuria ir nepriima neofitų. (Maceika, 2009: 188) Karaimų tautinį tapatumą lemia tautinė savimonė, istorinė praeitis, kalba, religija, taip pat dvasinis ir materialinis kultūros paveldas. Iš senųjų tiurkų šeimos kalbų karaimų kalba artimiausia išnykusiai polovcų kalbai. Trakuose karaimai nuo seno gyveno vienoje gatvėje, kuriai 1990 metais buvo grąžintas karaimų pavadinimas. Namai stovi galu su trimis langais į gatvę. Karaimų gatvėje iki 1940 metų veikė karaimų religinė mokykla, ją lankė visi mokyklinio amžiaus vaikai. (Aukštaitis, 2006: 87)
32 Tuo laiku, kada Trakuose atsirado karaimų, taip pat buvo apgyvendinta Trakų mieste ir apylinkėse totorių. Juos Vytautas atgabeno ne kaip laisvus, bet kaip karo belaisvius. Paėmė juos nelaisvėn, nugalėjęs totorių chaną 1397 metais. Vytautas ir totoriams davė visišką laisvę. Už tai jie turėjo tarnauti kariuomenėje. Totoriai, panašiai kaip karaimai, greit pamilo Vytautą ir tapo naujosios tėvynės ištikimais sūnumis. Istorijos bėgyje totoriai visuomet narsiai stovėjo greta lietuvių ir gynė mūsų kraštą nuo įvairiausių priešų. (Maceika, 2009: 188) Trakuose, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, yra nemažai žydų. Vytauto laikais jie čia atsikėlė, susižavėję jo dosnumu ir Trakų apylinkėmis. Vytautas ir jiems nepagailėjo teisių. 1388 metais išleido įstatymą, pagal kurį žydai buvo priskirti prie laisvųjų žmonių. Žydai, turėdami visišką laisvę, greitu laiku suėmė į savo rankas prekybą. Bet tuo pačiu sukėlė prieš save kitų tautybių gyventojus. (Maceika, 2009: 190) Trakų žydų bendruomenė ko gero buvo pati seniausia Lietuvoje. Nuo seniausių laikų Trakuose buvo žydų sinagoga, mokykla ir kapinės. 1414 metais Vytautas suteikė žydams magdeburgines teises. Trakų miestas buvo padalintas į dvi dalis: krikščionišką ir žydišką. Viena nuo kitos jos buvo atskirtos grioviu, per kurį buvo pastatytas Gulbės tiltas. (Kviklys, 1989: 450-452) Apibendrinant galima teigi, kad gyventojų margumynas susidarė dėl istorinių raidos ypatybių. Gyventojai mieste sugyvena darniai, nes ilgas laiko tarpas suliejo atskiras bendruomenes į vieną katilą. Dabar puoselėjamos vertybės atsispindi teikiamose Trakų miesto paslaugose turistams. Čia galima nusipirkti senųjų karaimų kibinų, koldūnų, aplankyti karaimų muziejų, kenesą, pamatyti žydų sinagogą. Tai yra kultūrinės vertybės, kurios puikiai pritaikytos lankyti iš svečių kraštų ir iš gretimų rajonų atvykusiems žmonėms, tame tarpe ir mokyklų mokiniams. Pusiasalio pilis Lietuvos valstybės geografinė padėtis nulėmė gausų priešų būrį. Apsiginti nuo jų valstybės teritorijoje buvo statomos pilys, kurios apgindavo ne tik valdovus – kunigaikščius, bet ir aplinkinių rajonų gyventojus. Lygiai taip pat ir Trakų seniūnijoje buvo statomos pilys - tvirtovės. Seniausia pilis buvo pastatyta Trakų mieste Kęstučio gatvės pabaigoje, pusiasalio šiaurės rytinėje dalyje, todėl ji vadinama Trakų pusiasalio pilim, dar kitaip – Didžiąja pilimi. (žr. 5 pav.) Ją supo Galvės ir Bernardinų ežerai. Pilis įrengta dabar medžiais apaugusio Aukų kalno šlaite.
33 Kai kas pilies kūrimą priskiria Kęstučiui, bet, atrodo, kad jos pradžia yra senesnė ir neabejotinai siekia Gedimino laikus. Tačiau aišku, kad Kęstučio ir Vytauto laikais ji jau atrodė didingai. (Kviklys, 1989: 442) Kaip teigia Maceika (2009), pusiasalio pilį statė kunigaikštis Gediminas, o sustiprino Kęstutis. Tos pilies iki šiol išliko sienų dalys, keturi kampiniai mūrų bokštai ir penktas šalutinis bokštas. Kaip toji pilis atrodė penkioliktojo šimtmečio pradžioje, sužinome iš Gilberto de Lannoy aprašymo: „Ten yra dvi pilys, kurių viena labai sena, pastatyta iš medžio ir apjuosta pylimu, pridengtu velėna. Toji senoji pilis yra ežero krante, bet iš kitos pusės atviroje žemėje. O kita pilis yra kito ežero viduryje, patrankos šūvio nuotolyje nuo senosios pilies - ši yra visai nauja, pastatyta iš plytų, prancūzų (gotų) stiliaus“. (Maceika, 2009: 197)
5 pav. Pusiasalio pilies liekanos
Pirmykštis pilies plotas galėjo būti apie 1,5 ha, vėliau prie jo buvo prijungta dar 2,5 ha. Tada tik vienas priekinės pilies kiemas užėmė iki 2 ha. Gediminas čia įrengė jau gana tvirtą Pusiasalio pilį su gynybine zona. Ji buvo sudaryta iš dviejų dalių - žemutinės, arba priekinės, ir aukštutinės. Šias dvi dalis skyrė gilus griovys, prileistas vandens. Pusiasalio krantai buvo sutvirtinti iki pat vandens dideliais granito akmenimis. Pagrindinėje pilies dalyje buvo ir kunigaikščių gyvenamieji kambariai; du šoniniai blokai buvo skirti ūkiškiems reikalams. Priešakinė pilis turėjo 5 bokštus, strateginiais anų laikų sumetimais išdėstytus asimetrišku būdu. Atstumas tarp pirmojo ir ketvirtojo bokšto buvo net 82,5 m. (Kviklys, 1989: 442) Mūre, maždaug toje vietoje, kur dabar yra įėjimas į parką, buvo vartai. Šioji pilies dalis buvo ypatingai sustiprinta, nes pro ją daugiausia priešai verždavosi į pilį. Mūro kampuose buvo pastatyti aukšti bokštai. Iš jų liko žymūs du iš pietų pusės, o iš šiaurės - mažiau žymūs. Jie išryškėjo 1929 ir 1930 metais, kada buvo atlikti kasinėjimai ir mūrų dalys buvo atkastos. (Maceika, 2009: 198) 34 Pusiaisalio pilies bokštai buvo keturkampiai, taigi panašūs į medinės pilies bokštus, o ne apvalūs ir atsparesni akmeniniams artilerijos sviediniams. Įdomus yra akmenų rišimo būdas - tarpus tarp akmenų užpildo plytos. Manoma, kad priešakinės pilies mūro aukštis galėjo būti iki 6 m, o storis apie 2,5 m. Būta ir priešpilio su dvigubomis sienomis. Prieš jo išorinę sieną buvo supiltas pylimas 45° kampu, iš kurio patogu apšaudyti priešą. (Kviklys, 1989: 443) Pilis buvo sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji dalis - tai minėtas žemės plotas, apjuostas mūru, kurio viduje buvo kiemas su mediniais trobesiais, o antroji dalis - tai pilies užnugaris, kur gyveno kunigaikštis. Tas užnugaris yra apvalus kalnas, kuris XVI a. teismo aktuose vadintas Kęstučio kalnu, o paprastai priimtas vadinti Aukų kalnu. Tvirtinama, kad šitas kalnas buvęs rankomis supiltas anksčiau, negu pastatyta pilis. Kalnas taip pat buvo apsigynimo tvirtovė nuo priešų. Jis buvo atskirtas nuo pilies kiemo giliu grioviu. Todėl jei priešui ir pavykdavo į pilį įsiveržti, tai dar turėdavo imti antrą tvirtovę - kalną. (Maceika, 2009: 198) Karas su kryžiuočiais parodė, kad Trakų pusiasalio pilis nebuvo visiškai saugi. Kryžiuočiai puldami Lietuvą ir jos sostinę Vilnių, nepamiršdavo „aplankyti" ir senosios sostinės - Trakų. Tuo laiku Trakai buvo kunigaikščio Kęstučio buveinė, taigi lyg ir antroji krašto sostinė. 1375 metais kryžiuočiai buvo apsupę Senuosius Trakus, bet lietuviai, kad ir su dideliu vargu, juos atmušė. Karo praktika vertė valdovus ieškoti saugesnės gynimosi vietos. Šiam reikalui buvo parinkta viena Galvės ežero sala. (Kviklys, 1989: 443) L. Januškevičius Pusiasalio pilies teritorijoje išskiria Pusiasalio parką. Jis apima 2,5 ha ploto. Pagrindinis pusiasalio parko objektas yra gynybinė siena su išlikusiais gynybiniais bokštais. Januškevičius teigia, kad pusiasalio parko būklė yra patenkinama. Parkas pastebimai apleistas, prastai prižiūrimos vejos ir takai yra pavienių sausuolių, menkaverčių, savaiminės kilmės medžių ir krūmų. Parke yra 9 svetimžemiai medžiai, 9 svetimžemės krūmų rūšys. Parko stilius mišrus. Trakų Pusiasalio pilies liekanos yra vertingas architektūrinis palikimas. Šias vietas aplanko į rajoną atvykstantys turistai. Tai galimybė pamatyti vieną seniausių Lietuvos pilių ir gynybinų tvorų liekanas. Noriai šiose vietose lankosi ir mokyklų mokiniai, kuriems tai galimybė pamatyti istorinę relikviją po atviru dangumi. Čia tebestovi sumontuota katapulta, kuri taip pat domina jaunimą. Pilies teritorijoje stovi pastogė su suolais, kurie priglaudžia nekasdienės aplinkos išsiilgusius žmones.
35 Salos pilis Trakų salos pilis yra garsiausia ir nuostabiausia pilis Lietuvoje. Jos išvaizdai neprilygsta jokia kita pilis. Tai yra Lietuvos turistinė emblema reklamuojant kraštą svečiuose šalyse. Tai yra vienintelė valstybės pilis įkurta ežero saloje. Vytauto ir Kęstučio laikais Trakų salos pilis buvo pati moderniausia visoje Europoje. Tai unikalus gotiško stiliaus architektūrinis statinys. (žr. 6 pav.)
6 pav. Trakų salos pilis
Trakų salos pilis dar vadinama Mažąja pilimi, pastatyta XIV amžiaus pabaigoje, XV amžiaus pradžioje. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio pradėtus pilies statybos darbus baigė jo sūnus Vytautas. Ji yra vienoje Galvės ežero saloje. Pilį su miestu jungia du tiltai, tarp kurių yra nedidelė sala. Kaip teigia Kviklys (1989), Trakų salos pilį pastatė Kęstutis kiek prieš 1377 metus. Tai buvo vienintelė Lietuvos pilis, įrengta saloje, taigi gerai apsaugota nuo priešo puolimų jau paties ežero vandens. Salos pilis užėmė 1,8 ha plotą. Ją sudarė centrinė pilis ir priepilis, kurį nuo pačios pilies skyrė 10-12 m pločio perkasas. Priepilio sienos buvo net 3,5 m storio ir 7 m aukščio, tvirtos, akmeninės, sunkiai įveikiamos. Į tas sienas buvo įjungti penki bokštai, iš kurių keturi apvalūs, o vienas keturkampis. Bokštai buvo iki 16 m aukščio, įeiti į juos buvo galima tik iš kiemo pusės, į viršų lipta vingiuotais laiptais, įrengtais mūro sienoje. III ir IV aukšte buvo įtaisytos šaudomosios angos. (Kviklys, 1989: 443) Kviklys (1989) teigia, kad priepilio kieme, prie pat sienų, buvo dviaukščių pastatų. Juose, antrame aukšte, gyveno įgula, o apačioje buvo maisto, šovinių ir kuro sandėliai. Kieme vykdavo įvairūs kariniai pratimai, nuolat budėdavo sargyba. Siauri laipteliai jungė priepilį su centrine pilimi. Centrinės pilies aukščiausias bokštas buvo 6 aukštų ir siekė 25 metrus. Iš centrinio bokšto buvo patenkama į trijų aukštų pilies rūmus. Į gyvenamas
36 patalpas buvo einama laiptais ir koridorių labirintu. Visas planas buvo paruoštas taip, kad priešas negalėtų veikiai patekti į pilies rūmų kambarius, kur gyvendavo kunigaikštis. Antrajame rūmų aukšte buvo reprezentacinė salė 21 m ilgumo ir 9 m platumo. Storose sienose buvo iškirsti 5 langai, lubos suskliaustos gotiškais skliautais. Sienos tinkuotos, gražiai papuoštos. Viršuje reprezentacinės salės ir kitose vietose buvo dar devyni kunigaikščio ir jo šeimos gyvenamieji kambariai. Įdomus ir apatinis pilies aukštas – pusrūsiai, kur buvo laikomas kunigaikščio iždas, vynas, midus. Be to, ten buvo įrengta virtuvė. Tenka dar pridėti, kad daugiau kaip prieš 500 metų Trakų salos pilyje jau buvo centrinio šildymo sistema: grindyse buvo įtaisyti specialūs vamzdžiai, kuriais įšildytas oras ateidavo į salę. (Kviklys, 1989: 444) Į pilį buvo pravestas iš pusiasalio per Karvinės salą nukeliamas tiltas. Priešui užpuolus, tiltas būdavo nukeliamas ir priėjimas nutraukiamas. Buvusio tilto poliai ir šiandie matyti vandenyje. Tiltas baigėsi prie pilies vartų. Šios tvirtovės užpakalinę dalį sudarę kunigaikščio rūmai buvo atskirti nuo pilies kiemo giliu grioviu, per kurį buvo permestas taip pat pakeliamas tiltas. Šis griovys dabar yra atkastas ir matomas. (Maceika, 2009: 199) Po Žalgirio mūšio Salos pilis neteko gynybinės reikšmės, bet atgavo Kęstučio sumanytą funkciją - tapo Didžiojo kunigaikščio rezidencija, todėl buvo tvarkoma ir puošiama. Ypač puošni buvo didžioji menė: languose vitražai, sienos tapytos vadinama „fresco secco“ technika. Salos pilyje, nesulaukęs lenkų pagrobtos karaliaus karūnos, 1430 m. spalio 27 d. mirė Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Po jo mirties pilis pradėjo nykti. Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas, norėdamas įsirengti vasaros rezidenciją, pilį rekonstravo. Didžiojo kunigaikščio reikmėms pilis buvo naudojama iki 1655 metų rusų antplūdžio. (Aukštaitis, 2006: 84) Kaip jau buvo minėta, galutinai Trakus sugriovė ir 1655 metais įsiveržusi Maskvos caro Aleksiejaus kariuomenė. Tiek Pusiasalio, tiek ir Salos pilys virto griuvėsių krūvomis, palaidodamos daug meno ir kultūrinių vertybių o taip pat svarbios archyvinės bei istorinės medžiagos. Po II pasaulinio karo buvo pradėti Trakų Salos pilies tyrinėjimo darbai. Drauge buvo atliekami ir kai kurie istorinių paminklų konservacijos darbai, sulaikę tolimesnį jų nykimą. 1959 m. pradėti Trakų Salos pilies atstatymo darbai. Architektūrinį restauracijos projektą paruošė architektas Bronius Krūminas, laikydamasis daugiausia T. Makovskio 1600 metų graviūros. Pilies rūmai turėtų atrodyti maždaug taip, kaip jie atrodė XIV amžiaus pabaigoje. Iki 1961 metų jau buvo atstatyti kai kurie bokštai ir kiti pilies pastatai. (Kviklys, 1989:447-449)
37
7 pav. Trakų salos pilies ir Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčios ansamblis
Šiuo metu Trakų salos pilis išgyvena pakilimo laikus. Pilis yra atrestauruota, aplinka sutvarkyta ir paruošta lankytojų būriui. (žr. 7 pav.) Būtent šitas statinys ir garsina Trakus visoje Lietuvoje ir pasaulyje. Vargu ar be šitos pilies atstatymo šis kraštas būtų tiek daug prisimenamas ir žinomas. Mokyklų mokiniams tai ypatingai reikšmingas objektas, kuris mena senus laikus, ir gali atskleisti ne vieną paslaptį. Architektūrinis stilius puikiai atspindi gotišką statybos stilių, tvirtovės sienos – pilių galybę, pilies viduje įrengtas muziejus atskleis gausybę istorijos puslapių ir leis tiesiogiai prisiliest prie didingos Trakų praeities. Vargu ar kuri nors šiuolaikinė informacinė technologija geriau pateiks vizualinį atvaizdą virtualiame pasaulyje, negu savos žmogaus akys, gebančios klajoti tikroviškoje erdvėje. Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia Maldos namai yra svarbus kiekvienos valstybės kultūrinis potencialas. Lietuvos valstybėje vyraujanti religija yra krikščionybė, tai ir daugiausiai maldos namų yra bažnyčių. Jos turi savitą istoriją, kuri glaudžiai susijusi su krašto istorija. Bažnyčios kunigų vedami parapijos užrašai turi didelę išliekamąją istorinę vertę. Šinkūnaitė (2009) Trakų rajono bažnyčią yra priskyrusi prie įdomiausių Lietuvos bažnyčių sąrašo, o tai yra didelis įvertinimas. Ji teigia, kad monumentali Trakų pusiasalio aukštumoje stūksanti parapinė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia aiškiai išsiskiria miesto panoramoje, o pažvelgus iš paukščio skrydžio matyti, kad dydžiu ji prilygsta Trakų salos piliai. (žr. 7 pav.) Ne tik bažnyčios mastelis, bet ir istorija išskirtinė - tai viena iš nedaugelio Lietuvos bažnyčių, kuri nė sykio nebuvo uždaryta, perėjusi kitos konfesijos žinion ar naudota ne pagal paskirtį. Todėl šiandien ji - unikalus tikėjimo ir Lietuvos kultūros istorijos paminklas, saugantis daugiasluoksnį šešių šimtmečių istoriją menanti Bažnyčios ir dailės paveldą. (Šinkūnaitė, 2009: 147)
38
8 pav. Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia
Trakų parapinę bažnyčią 1409 metais fundacine privilegija įsteigė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Tuomet jai buvo suteiktas Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo ir Šv. Evangelisto Jono titulas. Nėra žinoma, kada statybos buvo užbaigtos, o bažnyčia pašventinta. Ankstyviausi dokumentai, minintys bažnyčios kleboną, o kartu liudijantys, kad pastatas yra pašventintas ir jame vyksta pamaldos, išlikę tik iš XV a. antrosios pusės. (Šinkūnaitė, 2009: 147) Ši bažnyčia buvo paskirta ne tiktai maldai, bet ir apsigynimui. Ji buvo apjuosta aukštu mūru ir grioviu - kaip tikra tvirtovė. Ir dabar užtenka pasižiūrėti į jos fasadą, kad suprastume, kam ji buvo skirta. (žr. 7 pav.) Per karus ji daug kartų buvo nukentėjusi, bet savo pirmykštį vaizdą išsaugojo beveik 200 metų. XVII amžiaus pradžioje ji buvo Trakų klebono, vėlesnio Vilniaus vyskupo Eustakijaus Valavičiaus pagrindinai atremontuota ir įdėtos marmuro grindys. Tada bažnyčios fasadas gavo baroko stiliaus žymių. Padarytas 1718 metų remontas dar labiau ją pakeitė. Didžiojo karo metu ji taip pat buvo sužalota - nugriautas vienas bokštas ir senos zakristijos lubos. Paskutinį remontą padarė lietuvis, ilgametis Trakų klebonas Klemensas Maliukevičius. Po tų visų remontų bažnyčios vaizdas dar labiau pasikeitė. (Maceika, 2009: 201) Dabartinis bažnyčios planas ir mūro tyrimai rodo ją buvus trijų travėjų, trijų navų, kurių šoninės daug siauresnės už viduriniąja. Tinkuotos sienos buvo dekoruotos bizantinio stiliaus tapyba. Tapybą sudarė ne mažiau kaip trys horizontalūs registrai. Apatiniame - dekoratyvi kabančią draperiją imituojanti juosta, virš jos - visafigūrės patriarchų, bažnyčios tėvų ir šventųjų figūros, viršutiniame registre - siužetinės kompozicijos. (Šinkūnaitė, 2009: 147) Nepaisant sugriovimų ir niokojimų, Trakų parapinė bažnyčia išsaugojo barokinį interjerą, kurį XIX amžiuje papildė iš uždarytų Trakų dominikonų ir bernardinų bažnyčių
39 perkelti altoriai ir jų detalės. Įspūdingas barokinis XVIII a. vidurio didysis altorius, puikios vėlyvojo baroko drožybos, anksčiau sidabru ir sodriomis spalvomis dekoruota sakykla, kadaise iliuziškai tapyti vargonai ir šią tapybą dar menanti vargonų choro tribūnos tvorelė - tai praeities elementai, atskleidžiantys įvairią, šimtmečius trunkančią Trakų bažnyčios ir parapijos istoriją. (Šinkūnaitė, 2009: 151) Labai vertingas praeities palikimas yra didžiajame altoriuje. Tai stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Paveiksle Madona atvaizduota sėdinti ir dešine ranka prilaikanti Kūdikėlį Jėzų, o kairėje rankoje laikanti tris rožių gėles. Paveikslas pieštas vario skardoje, Bizantijos stiliaus. Tvirtinama, kad seniau paveiksle galima buvo matyti visas Dievo Motinos atvaizdas, bet XVII amžiuje paveikslo apatinė dalis buvo nupjauta, todėl dabar viso nebėra. Sakoma, kad paveikslą padovanojęs Vytautui Didžiajam Bizantijos imperatorius, kai Vytautas priėmė krikščionybę. 1718 metais paveikslas buvo Vilniaus vyskupo K. Bžostovskio vainikuotas dviem aukso vainikais, kuriuos padovanojo popiežius Klemensas XI. (Maceika, 2009: 202) Šinkūnaitė (2009) taip pat neatmeta galimybės, kad Vytautui iš Bizantijos buvo atsiųsta ikona. Ji teigia, kad jeigu ši prielaida teisinga, dovanotoji ikona sunyko arba dingo, tačiau dovanojimo legenda išliko ir ilgainiui buvo pritaikyta garsiam Trakų Madonos paveikslui, kuris dėl tos priežasties buvo pertapytas bizantinę dailę primenančia maniera. (Šinkūnaitė, 2009: 151) Be Dievo Motinos paveikslo brangenybės yra dar labai vertingų dalykų bažnyčios lobyne. Iš svarbesniųjų: du Vytauto vainikai, XV amžiaus monstrancija nusagstyta briliantais ir brangiais akmenimis, Pociaus skeptras, kurį jis pats savo testamentu paskyręs Trakų bažnyčiai. Pagal 1803 m. inventoriaus sąrašą lobyne buvo 49 aukso dalykai, 654 sidabriniai, 60 karolių ir daug kitų brangenybių. (Maceika, 2009: 203) Trakų rajone tai yra pati seniausia ir garsiausia bažnyčia. Jos reikšmė kultūriniu požiūriu yra labai didelė. Tai yra turistų lankomas objektas, kuris turi sakralinę išliekamąją vertę. Mokyklose tikybos besimokantiems mokiniams, o vyresnėse klasėse studijuojantiems menus, tai galimybė aplankyti relginę šventovę ir pamatyti barokinio meno bruožų. Geografijos mokytojams tai galimybė mokiniams parodyti religijų geografijos mokslo objektą – krikščionių maldos namus, kurie įsilieję į kitų religijų maldos namų apsuptį. Šv. Mikalojaus bažnyčia ir bernardinų vienuolynas Be Švč. Mergelės Marijos aplankymo bažnyčios, Trakuose buvo dar viena - Šv. Mikalojaus bažnyčia. Šalia jos buvo pastatytas bernardinų vienuolynas. Tik įvažiavus į Trakų miestą dešinėje pusėje ant kalnelio matyti dideli griuvėsiai. Kas atvyksta į Trakus pirmą kartą - dažnai būna suklaidintas. Jam atrado, kad tai pilies
40 griuvėsiai. Tikrumoje tai ne pilies, bet bernardinų vienuolyno likučiai. Toje vietoje XV amžiuje pabaigoje vienas Goštautas pastatė Šv. Mikalojaus vardo bažnyčią. Žygimanto I privilegijoje pasakyta, kad Goštautas pastatė Šv. Mikalojaus bažnyčią savo lėšomis iš plytų ir akmenų pagal tėvo pageidavimus. Prie bažnyčios 1617 metais buvo pastatytas baroko stiliaus vienuolynas, kurį įsteigė buvęs Trakų klebonas, vėliau Vilniaus vyskupas Valavičius. Jis pakvietė vienuolius bernardinus ir pavedė jiems bažnyčią ir vienuolyną. Bažnyčia ir vienuolynas išliko iki 1832 metų. Tada vienuolynas buvo uždarytas, patalpos perdirbtos ir pritaikytos apskrities įstaigai, o bažnyčia buvo paversta karišku sandėliu, paskui 1864 metais perdirbta į cerkvę. 1865 metais buvusiame vienuolyne padarytas kalėjimas. Didžiojo karo metu vokiečiams su rusais besimušant, bernardinų vienuolynas taip buvo sunaikintas, kad tiktai apgriuvusios sienos liko. Prieš kelerius metus buvo pradėti tyrimo darbai, bet liko nebaigti. (Maceika, 2009: 203) Šiuo metu bažnyčios ir vienuolyno nebelikę, tad ir kažkokios užčiuopiamos kultūrinės naudos nebėra. Tai tik istorijos puslapiuose belikusi informacija, kuria gali didžiuotis Trakai. Domininkonų bažnyčia ir vienuolynas Skirtingai nuo bernardinų vienuolyno, domininkonų vienuolyno pastatas dar yra išlikęs. Domininkonai Lietuvoje žinomi nuo Mindaugo laikų. Tai yra pamokslininkų arba dominikonų ordinas, įkurtas Šv. Dominyko Guzmano 1215 m. Tulūzoje. Nėra žinių, kada čia vienuoliai atsirado pirmą kartą. Atrodo, kad jie čia buvo įkurdinti Žygimanto I laikais. Jų bažnyčia ir vienuolynas, turbūt, buvo sunaikinti per 1655-1660 metų karą. 1678 metais Lietuvos kancleris M. Oginskis įkurdino juos iš naujo ir pastatė jiems nedidelę medinę bažnytėlę, bet ne pilyje, o už pilies ribų. Domininkonai dėjo visas pastangas atkovoti sau vietą pilies ribose, o bajorai – neįsileisti. 1761 metais Augustas III įsakė Trakų vaivadai Aleksandrui Pociejui leisti domininkonams statyti bažnyčią pilies ribose be jokių sąlygų. Vienuoliai pasistatė pirma medinę, o paskui mūrinę bažnyčią. Tai buvo 1822 metai. Prie bažnyčios buvo pastatytas nedidelis mūrinis vienuolynas. Bažnyčia ir vienuolynas buvo pastatyti ant pilies griuvėsių. (Maceika, 2009: 203,204) 1864 metais vienuolyną uždarė rusai. Nebaigta bažnyčia ir vienuolynas buvo atiduoti administracinėms įstaigoms. Rusijos okupacijos metais vienuolyno pastatuose buvo įsikūrusi slaptoji policija, lenkų laikais - pasienio policija, sovietinių rusų laikais - KGB. Nuo 1990 metų vienuolyno patalpose dirba Trakų istorijos muziejaus administracija. (Aukštaitis, 2006: 88) Šiuo metu susitarus su muziejaus vadovybe, įmanoma apžiūrėti dominikonams priklausiusias patalpas, kuriose išliko vienuolių laikų sienų tapybos darbų. Tuo kartais
41 pasinaudoja atvykstantys turistai, bet pasak turizmo informacijos centro darbuotojų tai nėra populiaru. Domininkonų bažnytėlės interjeras stipriai nukentėjo po vienuolyno uždarymo, ir dabar yra restauruojamas. Didžiuliai statybos darbai verda atnaujinant pastato fasadą. Švento Jurgio koplyčia Ši krikščioniškoji koplytėlė buvo įrengta didingoje Trakų salos pilyje Vytauto Didžiojo laikais. Pasak Maceikos (2009), yra sakoma, kad Šv. Jurgio koplyčią įrengęs Vytautas savo antrajai žmonai Onai, kuri kartu su juo buvo priėmusi katalikų tikėjimą. Kad tokia koplyčia buvo, matyti iš Žygimanto Senojo privilegijos, kurioje aiškiai pasakyta, jog aukštojoje pilyje yra Šv. Jurgio koplyčia. Be to, kryžiuočių maršalas savo laiške didžiajam magistrui rašo, kad kunigaikštis Žygimantas buvo nužudytas tuo laiku, kai klausė mišių pilies koplyčioje. Koplyčia buvo sunaikinta su kunigaikščio rūmais per 1655 - 1660 metų karą su rusais. (Maceika, 2009: 204) Stačiatikių cerkvės Vytauto Didžiojo laikais Lietuvoje buvo nemaža dalis stačiatikių. Jiems Trakuose buvo pastatytos 3 cerkvės: Šv. Jurgio cerkvelė, Kristaus Prisikėlimo cerkvė, Trakų Švč. Dievo Motinos Gimimo cerkvė. Pastaroji išlikusi iki mūsų dienų, o kitos dvi amžių bėgyje išnyko. Pasak Maceikos (2009), pats Vytautas buvo vedęs trečią žmoną Juliją stačiatikę, su kuria pastatė Bažnytėlės saloje Šv. Jurgio cerkvelę (koplytėlę). Vytautui mirus, koplytėlę globojo taip pat stačiatikiai didikai Sapiegos, kurie čia įtaisė šeimyninius karstus. Ši cerkvelė 1666 metais buvo atiduota archimandritui B. Januškovskiui. Iš to aišku, kad tais metais ji dar buvo. Vėliau neužtinkame apie ją jokių žinių. Netaisoma, matyti, griuvo. Jos griuvėsių likučių iki šiol tebėra saloje. (Maceika, 2009: 205) Taip pat Trakuose buvusi Kristaus Prisikėlimo cerkvė. Nežinia, kada ir kieno ji buvo pastatyta. 1538 metais Žygimanto I pasirašytame akte ji yra paminėta. Šiandie jos žymių nebėra, nes 1704 metais, kada švedai teriojo Lietuvą, šioji cerkvė buvo sunaikinta. (Maceika, 2009: 206) Vytauto laikais buvo pastatyta netoli nuo tos vietos, kur yra bernardinų vienuolyno griuvėsiai, Skaisčiausios Dievo Motinos Gimimo cerkvė ir vienuolynas. Ji kartu su Šv. Jurgio ir Kristaus Prisikėlimo cerkvėmis sudarė atskirą archimandriją Lietuvoje, kuri 1384 metais buvo gavusi iš Vytauto visokeriopų lengvatų, o po 1639 metų Brastos unijos, Trakų archimandriją buvo priskirta prie Vilniaus. 1713 metais netaisoma cerkvė griuvo. Jos vietoje buvo pastatytas nedidelis medinis vienuolynas, kuris 1794 metais sudegė kartu su visu miestu. (Maceika, 2009: 206) Stačiatikių cerkvė Trakuose įsteigta 1842 metais
42 privačiuose namuose ir paskirtas šventikas iš Vievio. Vėliau ir gubernatorius, ir metropolitas nutarė šioje senoje istorinėje vietovėje įsteigti didesnę cerkvę su nuolatiniu šventiku, tai ir buvo padaryta. (Kviklys, 1989: 450-452) Rusiškosios stačiatikių cerkvės taip pat kaip ir krikščioniškosios bažnyčios turi savo gilia praeitį. Iki šių laikų išlikusi Šv. Dievo Motinos Gimimo cerkvė yra stačiatikių maldos namai ir aplinkinių seniūnijų stačiatikių susibūrimo vieta. Tai yra lankytinas Trakų seniūnijos objektas, kurį noriai apžiūrinėja ir fotografuoja pro šalį keliaujantys turistai. Karaimų kenesa Karaimai kaip ir kitos tautos turi savo maldos namus. Kadangi jie kilę nuo tolimesnių kraštų, tai ir jų šventovė kiek kitokia negu įprasta Lietuvoje. Trakuose esanti kenesa yra viena iš dviejų iki šiol veikiančių kenesų mūsų valstybėje. (žr. 9 pav.) Karaimų maldos namai, arba kenesa, yra Karaimų gatvėje. Nuo XIV amžiaus kenesa stovėjusi karaimų bendruomenės teritorijoje. Ji buvo nekarta griauta ir atstatyta. Prie jos veikė mokykla. (Aukštaitis, 2006: 87)
9 pav. Karaimų kenesa
Karaimai tvirtina, kad pirmoji kinesė buvusi pastatyta tais laikais, kada Vytautas atgabeno juos iš Krymo į Trakus. Ji buvusi pastatyta iš akmenų ir išlikusi iki 1812 metų. Tada ji buvo atstatyta medinė, kuri iki šiol tebėra. Prieš Didįjį karą kinesėje buvo brangių rytų šalies kilimų. Tačiau rusai, bėgdami nuo vokiečių, juos išsivežė. Kartu buvo išvežta daug vertingos archyvinės medžiagos. Prie kinesės koncentruojasi karaimų gyvenimas. Jie čia turi savo kleboną – hachaną, pradžios mokyklą ir muziejų. Archyve stropiai saugo didžiųjų Lietuvos kunigaikščių duotas jiems privilegijas. Kinesėje būna pamaldos sena hebrajų kalba ir dalis karaimų kalba (Maceika, 2009: 206)
43 Trakuose esanti kenesa - viena iš trijų pasaulyje veikiančių kenesų. Kenesa yra kvadrato formos, vieno aukšto, dviejų patalpų pastatas. Į sale, vyrų dalį, patenkama iš prieangio per tris įėjimus. Tame pat prieangyje įrengti laiptai į balkoną, moterų dalį. Balkoną laiko 4 medinės kolonos. Patalpos lubos - aštuonbriaunis kupolas, dažytas mėlynai. Pastato pamatai sumūryti iš akmenų, tinkuoti. Tašytų rąstų sienos tinkuotos iš vidaus ir išorės. Stogas keturšlaitis, dviejų pakopų, virš jo įtaisytas keturkampio plano žibintas. Pagrindinis pastato fasadas asimetriškas, aukštai išdėstyti arkiniai langai su profiliuotais apvadais. (www.travel.lt) Dabar Kenesa atvira lankytojams. Tai labai vertingas pasaulinio lygio kultūros paveldo objektas. Tai galimybė pamatyti visiškai svetimos kultūros religinį pastatą ir apeigas, kurie išliko tik karaimų užsispyrimo ir tradicjų puoselėjimo dėka, kurio taip trūksta dabartiniame pasaulyje ir įpatingai tarp jaunos kartos atstovų.
Karaimų etnografinė paroda Karaimų muziejaus įkūrimo Trakuose iniciatoriumi buvo pasaulinio garso orientalistas karaimų vyriausiasis dvasininkas hachanas Hadži Seraja Chan Šapšalas, pats surinkęs yspūdingą buities, meno, ginklų, dokumentų kolekciją. Muziejus pastatytas 1938 metais. Trakų istorijos muziejaus etnografinė karaimų paroda kviečia susipažinti su karaimų istorija. (Aukštaitis, 2006: 88) Muziejaus pastato statybą, vadovaujamą architekto J. Borovskio, finansavo Lenkijos vyriausybė. (www.travel.lt) Trakuose įrengta unikali karaimų tautos ekspozicija gali papasakoti apie šios tautinės mažumos istoriją ir gyvenimo būdą. Yra organizuojamos ekskursijos su gidu specialiai mokiniams.
Švento Jono Nepomukiečio koplytstulpis Šv. Jono Nepomukiečio koplytstulpis stovi toje vietoje, kur pasibaigia Vytauto gatvė ir prasideda Karaimų. Koplytstulpis yra lankomų objektų sąraše, nors didelės kultūrinės vertės ir neturi. Šis paminklas savo forma neišsiskiria iš kitų koplytėlių, statomų Lietuvoje prie kelių ir sodybų. Koplytstulpio aukštis - 14 metrų. Koplytstulpis buvo statytas viduryje turgaus aikštės kaip skelbimų stulpas. Pirmą kartą paminėtas 1622 metais. Dabartinį koplytstulpio vaizdą įgavo XIX amžiuje. (Aukštaitis, 2006: 88) Pasak Maceikos (2009), yra išlikę keli pasakojimai apie šio paminklo atsiradimą. Tiškevičiaus dvaro buvęs pusininkas Odincas XVIII amžiaus pabaigoje, atsidėkodamas už išgelbėjimą nuo audros Šv. Jonui pastatė koplytėlę su šventojo statula, kurią žmonės
44 pradėję garbinti. Taip pat pasakojama, kad po 1863 metų sukilimo rusai buvę sumanę ši paminklą nugriauti ir tai padarė. 1935 metais koplytėlė buvo atstatyta iš naujo. Nakties metu ji būdavo apšviečiama, todėl užtrukusiems Trakų ežeruose keleiviams ji buvo kaip jūros švyturys, kelrodis. (Maceika, 2009: 205) Apie 1960 metus, tarybų valdžios pavedimu Šv. Jono Nepomuko skulptūra buvo nukelta ir išmesta į ežerą. 1961 metais Trakų muziejaus iniciatyva ji buvo surasta ir perkelta į muziejaus fondus. 1990 metais padaryta skulptūra buvo restauruota ir vėl pastatyta į koplytstulpį. (Aukštaitis, 2006: 88) Apie šį koplytstulpį yra įvairių padavimų ir pasakojimų, kurie padarė šį objektą turistų lankoma ir aptarinėjama stotele.
Senasis paštas Buvęs Rusijos imperijos paštas yra Karaimų ir Kęstučio gatvių sandūroje, netoli nuo Šv. Jono Nepomuko koplytstulpio. Pastatas yra mėlynos spalvos ir primena kaimo trobą, šiek tiek didesnio išskirtinumo jai priduoda pastatytos masyvios kolonos. (žr. 10 pav.) Pasak Aukštaičio (2006) 1810 metais šį namą pastatė vienuoliai domininkonai. 1864 metais rusams uždarius vienuolyną, pastatas perduotas Trakų apskrities policijai. Vėliau jame pradėjo veikti paštas. (Aukštaitis, 2006: 88) Pagrindinis pastato fasadas atgręžtas į Karaimų gatvę. Namas vieno aukšto, pailgo tūrio. Stačiakampio simetriško plano, su prieangio iškyša pietvakarinėje pusėje. Senasis paštas - būdingas XIX amžiaus pradžios Trakų miesto pastatas. 1887 metais namas perduotas Vilniaus pašto ir telegrafo apygardai. 1925 metais jame buvo operacijų ir bendroji salė, telegrafas, archyvas, 5 gyvenami kambariai. Manoma, kad mūrinės prieangio kolonos pastatytos XX amžiaus 4 dešimtmetyje. Paštas čia veikė iki 1960 metų, o vėliau pastatas pritaikytas kitokioms administracinių įstaigų reikmėms. 1985 metais senasis paštas pilnai perstatytas, naudojant tokias pat statybines medžiagas ir darbų technologijas bei tiksliai išlaikant ir atkuriant pagal atliktų tyrimų duomenis pastato planinę, tūrinę struktūras bei fasadų architektūrinę išraišką ir elementus. (www.seniejitrakai.lt)
45
10 pav. Senasis paštas
Dabar senajame pašto pastate įsikūrusi Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija. Žmonės čia yra priimami, supažindinami su istorinio nacionalinio parko ypatybėmis, lankomais objektais ir bendra tvarka nacionalinio parko teritorijoje. Deja – lankomumas yra ribojamas. Tam skirtos tik dvi savaitės darbo dienos. Buvusios parapijinės mokyklos pastatas Einant Birutės gatve nuo Totoriškių ežero pusės link Švč. Mergelės Marijos aplankymo bažnyčios, iš kairės pusės stovi mėlynas niekuom neišsiskiriantis pastatas. O pasirodo tai viena seniausių mokyklų Lietuvoje. Tai taip pat yra lankytinas kultūrinis objektas, ypatingai reikšmingas mokinių informavimui ir supažindinimui su tų laikų mokykla. Pasak Aukštaičio (2006), parapijinė mokykla veikė prie Trakų bažnyčios nuo 1409 metų. 1803 metais Rusijos imperatoriaus įsaku Trakų bažnyčios mokykla perduodama Vilniaus universiteto globon. 1802 - 1818 metais klebonaujant Antanui Giedraičiui šis pastatas atiduotas mokyklai. Pastato pamatai akmens mūro, sienos - tašytų rąstų, sujungtų į sąsparas, iš lauko apkaltos. (Aukštaitis, 2006: 88) Užutrakio dvaras Galvės ežero pakrantėje, kitoje pusėje negu Trakų pilis, stovi didingi Tiškevičių rūmai. Vieni juos vadina dvaru, kiti rūmais - kaip ten bebūtų jie atitinka bet kokius reikalavimus. Rūmų architektūra visiškai kitokia negu būdinga seniesiem rajono paveldo objektams. Tai sąlygojo naujos mados vyravusios ir architektūroje. Dvaro sodybą sudaro ne tik puošnūs rūmai, bet ir nepakartojamo grožio parkas ir ūkiniai pastatai.
46 Januškevičius teigia, kad prabangūs neoklasicizmo stiliaus rūmai su puikia terasa ir baliustradomis suprojektuoti pagal lenkų architekto J. Huso projektą ir pastatyti 1896 - 1901 metais ant Galvės ežero kranto. (Januškevičius, 2004: 384) Pasak Abramavičiaus, vieni šiuos istorinius rūmus priskiria neoklasicizmui, kiti - neorenesansui. Užutrakio rūmų negalima būtų pavadinti tipišku to meto Lietuvos dvarų architektūros pavyzdžiu. Užutrakio rūmai smarkiai skiriasi ir nuo kitų to meto Lietuvos dvarų rūmų tiek savo architektūrine raiška, tiek ir harmoningu santykiu su šalia plytėjusiu išskirtinės vertės istoriniu Lietuvos kraštovaizdžiu. Užutrakio rūmai buvo žymus to meto statinys, paminėtas 1900 metų visuotinėje iliustruotoje lenkų enciklopedijoje ir iki Pirmojo pasaulinio karo mėgtas vaizduoti turistiniuose atvirukuose. Tačiau jau 1939 metais, kaip ir vėlesnėje sovietmečio turistinėje ar profesionaliojoje literatūroje, duomenys apie Užutrakio rūmus labai skurdūs arba jų iš viso nėra. (Abramavičius, 2007: 123,124) Užutrakio rūmai yra taisyklingo keturkampio formos pastatas su keturiais taupios puošybos monumentaliais fasadais. Rūmai stovi ant aukšto cokolio, jo kampus puošia rizalitai. Pirmo aukšto langai yra stačiakampiai, antro - keturkampiai. Puošniausi yra rytinis fasadas, atgręžtas į parterį, ir vakarinis fasadas, orientuotas į Galvės ežero krantą su ežero terasa. Rytiniame fasade vyrauja arkinės durys su Užutrakio Tiškevičių herbu viršuje bei laiptuotas frontonas su dviem ovaliniais kartušais, kuriuose pavaizduoti Tiškevičių herbai bei vazomis jo kampuose. Nuo rytinio fasado į parterį vedė atviri dešimties pakopų laiptai.Puošniausias ir įspūdingiausias yra vakarinis rūmų fasadas su giluminiu jonėniniu portiku, įterptu tarsi tarp dviejų stačiakampių bokštų su trikampiais frontonais. Įgilintoje nišoje išsiskiria pirmo aukšto didžiosios salės arkiniai ir antro aukšto keturkampiai langai su gėlių ir vaisių girliandomis tarp jų. Šiaurinis ir pietinis fasadai beveik identiški - juos puošia tariami centriniai rizalitai su trikampiais frontonais. Šiauriniame fasade taip pat yra ir mažu frontonėliu puoštas vienaaukštės laiptinės priestatas. Užutrakio salėse vyravo baltos spalvos gipsiniai lipdiniai, marmuriniai židiniai koklinės krosnys ir auksinės spalvos audeklai, tapetai. Sales apšvietė daug šviestuvų, jose buvo daug veidrodžių. Sienas puošė angliškos graviūros ir gobelenai. Užutrakio rūmuose buvo sukauptos vertingos tapybos, lenkiškos keramikos kolekcijos ir biblioteka, senienų rinkinys. (Abramavičius, 2007: 125) Užutrakio dvaro sodybos pastatai buvo statyti iš raudonų plytų, skaldytų akmenų ir medžio. Beveik visi jie telkėsi parko, kurio centre stovėjo Tiškevičių rūmai, prieigose, tačiau keli tokio tipo statiniai - terasa, tiltai, pralaidos bei keltininko namelis - buvo pastatyti ir pačiame parke. Gal šia architektūra Užutrakio dvaro šeimininkai bandė atiduoti
47 duoklę garbingai Trakų praeičiai - gotikinėms Salos ir Pusiasalio pilims iš kurių tuo metu buvo likę tik griuvėsiai? (Abramavičius, 2007: 123) Po karo dvaro rūmuose buvo įsikūrę pionierių rūmai, vėliau Vidaus reikalų ministerijos poilsiavietė, turizmo bazė. Šiuo metu Užutrakio dvaro ansamblis priklauso Trakų istoriniam nacionaliniam parkui. (Januškevičius, 2004: 385,386). Užutrakio dvaro parkas Užutrakio parko žavesiui atsispirti negali nei vienas. Puikiai suplanuota parko aplinka, architektūrinės subtilybės, gėlių ir krūmų puošyba, antikinės deivių skulptūros, ežerai, nepakartojamas vaizdas į Trakų pilį ir miestą abejingo nepalieka nei vieno lankytojo. Vasaros metu čia plūsta ne tik pažinčių, poilsio, grožio subtilybių ištroškę lankytojai, bet ir ištisos kolonos jaunavedžių kurie mielai fotografuojasi ir pramogauja šiame rojaus kampelyje. Galvės ir Skaisčio ežerais valtimis, jachtomis ir garlaiviu atplaukia Trakų miesto lankytojai. L. Januškevičius (2004) teigia, kad peizažinis Užutrakio dvaro parkas, taip pat kaip ir Lentvario dvaro parkas, buvo sukurtas pagal prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Andrė projektą. Puošnūs kvadratinės formos rūmai stovi prie pat ežero ant aukštos terasos. Nuo stataus ežero kranto juos atriboja puošni baliustrada. Rytinėje rūmų pusėje yra apskritos formos parteris. Į rūmų terasą sueina keturi takai, iš jos puošniais laiptais galima nusileisti į apatinę šalia ežero esančią terasą, kur takas kiek vingiuoja ežero pakrante, atverdamas puikius ežero reginius ir parko gilumos vaizdus. Šiaurinėje parko dalyje lankytoją pasitinka du tvenkiniai (Januškevičius, 2004: 384) . Dabar parke auga 33 introdukuotų medžių ir krūmų rūšys ir formos: didžiosios pocugės melsvaspyglis porūšis, platanalapis klevas ir jo raudonlapė forma, geltonasis ir krūminis žirnmedžiai, pensilvaninis uosis, baltoji, balzamine, kanadinė ir pilkoji tuopos, raudonasis ąžuolas. Puikų foną šiems augalams sudaro vietiniai medžiai. 1986 metais Užutrakio parkas buvo priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų. Paskutiniaisiais metais Trakų istorinio nacionalinio parko administracija (Januškevičius, 2004: 385,386). Šiuo metu TINP direkcija įgyvendina Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Užutrakio dvaro sodybos muziejinės - reprezentacinės ir memorialinės dalių pritaikymas viešiesiems turizmo poreikiams“. Lankytojams pritaikomos buvusios dvaro arklidės, atgaivinti trys peizažinio parko tvenkiniai, restauruojami reprezentaciniai parteriai su pasivaikščiojimo takais, ornamentiniais gėlynais ir architektūriniais dekoro elementais, rekonstruojama ežero terasa su atvirais paviljonais. Turistinio sezono metu veiks informacinis centras Užutrakio dvaro
48 svirne, kur atvykusieji turės galimybę susipažinti su istorinius Trakus pristatančiomis ekspozicijomis bei gauti informaciją apie dvaro sodybą ir joje vykdomą restauraciją. (www.seniejitrakai.lt) Taip pat daug dėmesio skiriama parko aplinkos tvarkymui, ežero pakrantės priežiūrai, nereikalingų augalų pašalinimui ir specifinių veislių atsodinimui. Tai yra vienas iš gražiausių Lietuvos kampelių, kuris gali atnešti naudą ne tik valstybei, bet ir pačiam miestui, ar kiekvienam jo gyventojui. Tinkamai sutvarkius ir paruošus dvarą ir visą parką potencialiam turistui, galima būtų sulaukti taip reikalingų pajamų. Jau dabar esamas lankytojų skaičius parodo, kad tai yra vertingas, naudingas ir perspektyvus kampelis plėtoti turistus aptarnaujančias veiklas. Norisi tikėti, kad ateityje šis nuostabus kampelis atgims. Piliakalniai Teigiama, kad senovėje šias reljefo formas supylė žmonės. Piliakalniuose būdavo rengiamos pagoniškos ir religinės apeigos, aukojamos aukos dievams, rengiamos šventės, deginami laužai. Kartais piliakalniai pasitarnaudavo kaip gynybos priemonė. Neretai piliakalniuose aptinkama žmonių laidojimo liekanų. Bražuolės piliakalnis yra nutolęs į šiaurę nuo Trakų miesto, maždaug keturis kilometrus, netoli Bražuolės kaimo. Kaip teigia Aukštaitis (2006), Bražuolės piliakalnis yra vienas didžiausių Lietuvoje. Jo aikštelė užima 2 ha. Piliakalnio istorija siekia II tūkst. pr. Kr. - XV a. Piliakalnis naudotas nuo I tūkst. pr. Kr. Kultūrinis piliakalnio sluoksnis siekia 3 m. Į pietryčius nuo piliakalnio rasta senovinės gyvenvietės pėdsakų. (Aukštaitis, 2006: 89) Pasak Kviklio (1989), Bražuolės piliakalnio viršūnėje kitados būta gilaus šulinio, iš kurio gyventojai semdavosi vandenį apsiausties metu. (Kviklys, 1989: 456) Daniliškių piliakalnis yra nutolęs į šiaurės vakarus nuo Trakų miesto apie devynis kilometrus, netoli Daniliškių kaimo. Pasak Aukštaičio (2006), Daniliškių piliakalnis yra Daniliškių kaimo pietrytinėje dalyje, Kudrionių miško 29 kvartale. Piliakalnio istorija siekia II tūkstantmečio prieš Kristų pabaigą - I tūkstantmetį po Kristaus. Piliakalnis įrengtas kalvoje su stačiais šlaitais. Šlaitas nuo Sasonės ežero pusės iki 30 m aukščio. Piliakalnio aikštelėje pastebimi 2 m aukščio ir iki 45 m ilgio pylimų fragmentai. Prie piliakalnio buvusi gyvenvietė. (Aukštaitis, 2006: 90) Be piliakalnių, Trakų apylinkėse yra apie 1000 įvairių pilkapių, trejetą jų 1856 m. ištyrė A. Kirkoras; rasta degintų lavonų liekanų iš V - IX a. po Kr. Padvariškių pilkapių grupę 1952 metai tyrinėjo Lietuvos istorijos institutas. (Kviklys, 1989: 456) Piliakalniai turi didelę istorinę išliekamąją vertę. Čia atliekami archeologiniai kasinėjimai atskleidžia daug naudingos to meto informacijos. Piliakalnius noriai lanko
49 turistai. Mokyklos mokiniai taip pat mielai pasirenka ekskursijas po tokius objektus, nes jų metu sužinoma naudingos medžiagos ir yra galimybė smagiai pakopinėjus pasigrožėti nepaprastu Trakų apylinkių kraštovaizdžiu. Apibendrinant visą Trakų seniūniją, galima teigti, kad didžiausias jos kultūrinis rekreacinis potencialas yra susitelkęs Trakų mieste ir jo apylinkėse. Tik nedidelė dalis lankytinų vertybių yra už Trakų ribų, ir tos daugiausiai gamtinio pobūdžio. Dabartiniu metu Trakai yra svarbus kurortinis rajonas. Susisiekimas su Trakais yra geras tiek automobilių transportu, tiek ir geležinkeliu. Iš Senųjų į Naujuosius Trakus nutiesta geležinkelio linija sujungia Trakus su Vilniumi. Taip pat gerai išplėtotas kelių tinklas kuris yra gerai prižiūrimas. Trakai yra sankirta tarp Vilniaus, Rūdiškių, Aukštadvario, Semeliškių, Vievio ir Lentvario. Ypatingai jaučiamas sezoninis gyventojų srautas. Vasaros metu, kada orai palankūs lankyti kultūrinius ir rekreacinius objektus plūsta daugybė Lietuvos ir užsienio turistų. Dideli žmonių srautai atvyksta iš aplinkinių miestų ir ypatingai daug iš Vilniaus rekreaciniais ir pagrinde poilsiniais tikslais prie Trakų ežeryno, trumpam pamiršti miesto triukšmą, pabūti natūralioje aplinkoje, atsivėsinti vandenyje. Be viso to tai puiki galimybė ežeru paplaukioti valtimis, burlaiviais, vandens dviračiais. Šaltuoju periodu į Trakus atvyksta daugiau pažintinio turizmo atstovai iš Europos miestų. Iš mūsų valstybės šaltuoju metų laiku daugiausiai atvyksta mokyklų organizuojamos mokinių ekskursijos, kuomet yra galimybė suderinti mokslus su praktine veikla. Vasaros metu tai padaryti sudėtingiau, nes būna moksleivių vasaros atostogos.
4.2.2. Lentvario seniūnija
Lentvario seniūnija nutolusi į vakarus nuo Lietuvos sostinės Vilniaus 18 kilometrų ir į rytus nuo rajono centro Trakų 8 kilometrus. Galima teigti, kad Lentvaris yra pakeliui tarp Vilniaus ir Trakų. Seniūnijos centras - Lentvario miestas. Seniūnija turi savo istoriją ir savitą kultūrinį palikimą. Miestas įsikūręs prie nedidelio, bet gilaus Lentvario, dar vadinamo Graužio ežero. Lentvaryje gyvena apie 13000 gyventojų. Tai didžiausias Trakų rajono miestas. Visa seniūnijos teritorija užima 4017 ha plotą, iš jų vandens telkinių plotas - 300 ha, miškų - 490 ha. [21, 2007: 16] Lentvario miestas susikūrė XIX amžiaus antroje pusėje prie pastatytos geležinkelio stoties, netoli Lentvario dvaro, nors pirmąsias užuominas apie Lentvario vietovę randame 1394 metų Vyganto Marburgiečio kronikoje, o kituose rašytiniuose dokumentuose Lentvaris paminėtas 1596 metais. Galima manyti, kad Lentvario vardas atsirado iš vardo
50 Liutauras tada, kai šią vietovę valdė Jonas Liutauras Chreptavičius. Jis buvo LDK iždininkas ir turėjo žemės valdą netoli Trakų. Iki 1939 metų slavų kalbomis rašytuose šaltiniuose Lentvaris buvo vadintas Landworowu arba Litavaravu, o dabartinį vardą gavo 1939 metais, kai Lietuva atgavo Vilniaus kraštą ir buvo stengiamasi lietuvinti vietovardžius. 1949 metais Lentvaris gavo miesto teises. (www.vilnijosvartai.lt) Nors pats miestelis nėra labai senas, bet jo apylinkėse žmonių gyvenama nuo senų laikų. Tai patvirtino netoli Lentvario aptiktas ir XIX amžiaus viduryje Kirkoro tyrinėtas pilkapis. Jo viduje būta rūsio, kuriame rasta spalvotų koklių, varinis indas su lanku ant geležinės grandies, masyvi balno kilpa, pentinas, žąslai. Inde buvo supiltos sudeginto žmogaus kaulų liekanos. Radiniai priskirti XI - XII amžiaus kultūrai. Tarp Lentvario ir Trakų yra dar keli senkapiai, kuriuose randama žmonių kaulų liekanų, senovinių šarvų bei ginklų dalių. (Kviklys, 1989: 457) Lentvario miestelis išaugo, nutiesus geležinkelio linijas. Tai stambus geležinkelių mazgas, kuriame susikerta Petrapilio - Leningrado – Varšuvos - Karaliaučiaus - Minsko ir Vilniaus - Gardino geležinkelių linijos. Vilniaus - Gardino linija šakojasi į Vilniaus ir Kauno linijas. (Kviklys, 1989: 456) Nepakartojamo grožio Lentvario dvaro savininkas grafas Juozapas Tiškevičius buvo žinomas savo reformomis. Nujausdamas, kad baudžiava gyvena paskutines savo dienas, 1858 ir 1859 metais jis atleido nuo baudžiavos Vokės ir Lentvario dvarų valstiečius, bet pasiėmė jų žemės sklypus, derlių o taip pat gyvulius. Kai kurie baudžiauninkai buvo išvaryti iš savo namų. Kol susirado laikiną pastogę, jiems teko gyventi po atviru dangumi. Baudžiavos laikais Lentvario dvare gyvenimas buvęs savotiškas ir įvairus. Jis nedaug pakitęs ir ją panaikinus. (Kviklys, 1989: 456) Lietuvos nepriklausomybės kūrimosi pradžioje prie Lentvario vyko kovos. Netekus Vilniaus, netekta ir Lentvario, kuris iki 1939 metų paliko lenkų valdžioje. 1939 metais miestelyje buvo 2534 gyventojai. II pasaulinio karo metu vietovė smarkiai nukentėjo. Vokiškieji naciai Lentvario apylinkės miškuose yra sušaudę ir masiniuose kapuose užkasę daug žydų ir kitų tautybių gyventojų. Po karo buvo pastatyta maža hidroelektrinė jėgainė, sanitarinių reikmenų fabrikėlis „Kaitra“, gaminąs emaliuotas vonias ir kitus kanalizacijos bei vandentiekio įrengimus, atstatytos geležinkelio dirbtuvės. Reiktų paminėti, kad XIX amžiaus pabaigoje įsteigtas vinių fabrikas. Gražiuose Tiškevičiaus rūmuose, kurie karo metu buvo kiek apgriauti, 1957 metais buvo įrengtas pirmasis Pabaltyje kilimų audimo fabrikas, be to, miestelyje įkurdinta žemės ūkio tyrimo įstaiga ir sovchozas. 1959 metais Lentvaryje buvo 4216 gyventojų, kurių tarpe 1931 vyras ir 2285 moterys. Sovietinė okupacinė valdžia Lentvarį padarė rajoninio pavaldumo miestu. (Kviklys, 1989: 456,457)
51 2001 m. gegužės 4 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu patvirtintas Lentvario herbas. Jame pavaizduoti trys auksiniai klevo lapai raudoname lauke. (Rimša, 2004: 116,117) Seniūnijos teritorijoje yra du pašto skyriai, 15 autobusų stotelių ir 3 traukinių sustojimo vietos, dvi pradinės mokyklos, trys vidurinės mokyklos, vaikų globos namai, dvi bibliotekos, parapijos namai, dvi poliklinikos ir kitos įstaigos. Gerėjanti ekonominė situacija bei augantis pragyvenimo lygis Lietuvoje sudaro palankias sąlygas turizmo bei investicijų plėtrai ir Lentvaryje. [21, 2007: 16]
Lentvario seniūnijos lankytini objektai
1. Lentvario Švč. Merg. Marijos bažnyčia 2. Geležinkelio stoties pastatas 3. Lentvario dvaro sodyba 4. Rykantų II - Bergo ąžuolas 5. Rykantų bažnyčia 6. Saidės pažintinis pėsčiūjų takas
11 pav. Lentvario seniūnijos saugomų teritorijų ir lankytinų objektų žemėlapis (www.registrucentras.lt)
Lentvario dvaras Lentvario mieste yra neapsakomo grožio, gotikinio stiliaus Tiškevičių dvaras. Jie randasi Lentvario ežero šiaurinėje dalyje, atokiau nuo gyvenamųjų namų, Lentvario miesto pakraštyje. (žr. 11 pav.) Kartu su ežeru šie rūmai sudaro nepakartojamą reginį, kurio gali pavidėti ne vienas kurortinis miestas. (žr. 12 pav.)
52
12 pav. Lentvario Tiškevičių dvaras Pasak Laimučio Januškevičiaus (2004), Litovariškių žemes XVI - XVII amžiuje valdė Sapiegos, XVIII amžiuje jas nupirko didikai Dambrauskai. Vėliau dvarvietę valdė Grincevičiai, Sachnovai, Izdėbskiai. 1850 metais žemes nupirko grafas Juozas Tiškevičius. 1855 - 1865 metais Juozas Tiškevičius šiauriniame dirbtinio Lentvario ežero krante pastatė savito stiliaus triaukščius raudonu plytų rūmus. 1899 metais Vladislavas Tiškevičius šiuos rūmus rekonstravo neogotikiniu stiliumi pagal belgų architekto de Vegos projektą. Tiškevičiai dvarą valdė iki Antrojo pasaulinio karo. Dvaro rūmai smarkiai nukentėjo per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. (Januškevičius, 2004: 218). Lentvario dvaro sodybą sudaro: savito stiliaus rūmai su kolonų portiku, keturkampiais bokštais, smailiais bokšteliais, 2 gyvenamieji namai, arklidė, tvartas, vandens malūnas, kluonas, paviljonas, vandentiekio bokštas ir parkas. (www.vilnijosvartai.lt) Per pirmąjį pasaulinį karą rūmai buvo apgadinti, išvogti paveikslai, baldai. Po Antrojo pasaulinio karo, 1956 metais čia įsikūrė Lentvario kilimų fabriko administracija. (Isokas, 1995: 321,323) Šiuo metu kitus dvaro ūkinius apgriuvusius pastatus bandoma panaudoti kultūros poreikiams. Nuo 2003 metų rengiami muzikos festivaliai ,, Kultūros tvartas“. (Semaška, 2007: 535) Lentvario dvaro parkas Neatskiriamas nuo dvaro yra nepaprasto grožio, prancūzo architekto suprojektuotas peizažinis Lentvario dvaro parkas. G. Isokas teigia, kad Tiškevičių rūmų parkas įkurtas XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje. Šio parko autorius visame pasaulyje žinomas prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Andrė. Parkas peizažinis, banguoto paviršiaus. Įtaisytos įdomios vandens kaskados, dirbtinės uolos, per upelius - saviti akmenų tilteliai. Unikali
53 pasivaikščiojimo takų kompozicija. Tai vienas gražiausių Lietuvos istorinių parkų kuriuo teka bevardis upelis, įsiliejantis į ežerą. (Isokas, 1995: 321,323) L. Januškevičius patikslina, kad Lentvario dvaro parkas buvo įkurtas apie 1870 metus. Lentvario dvaro teritorijos plotas yra 20,7 ha. Pietinėje pusėje parkas glaudžiasi prie dirbtinio Lentvario ežero, atsiradusio čia grafo Juozo Tiškevičiaus valdymo laikais, kai vanduo specialiu kanalu buvo atvestas iš Trakų ežerų. Rytinėje pusėje jį supa trys grandine išsidėstę tvenkiniai, kurie šiuo metu yra apleisti ir netvarkomi. Parke esančios apžvalgos kalvelės šlaitai ir kaskadinio upelio krantai vietomis sutvirtinti stambiais akmenimis, imituojančiais natūralias uolas. Statesniuose šlaiteliuose yra įrengtos akmeninės laiptelių pakopos. Ypatingai gražiai rūmai ir parkas atrodo nuo kitos ežero pusės, kur vasarą gausu poilsiautojų. (žr. 12 pav.) Pasak L. Januškevičiaus parkas šiek tiek apleistas, bet visgi išsaugojęs pirmykštį savo grožį. Jame kaip ir anksčiau puikuojasi seni europiniai maumedžiai, didžiosios pocūgės melsvaspyglis porūšis, vakarinių tujų eilės ir alėjos, sidabriniai klevai, baltosios, pilkosios ir berlyninės tuopos, didžialapės liepos. Parko žaliąjį karkasą sudaro vietinės medžių rūšys. Prastai prižiūrimos vejos ir takai yra pavienių sausuolių, menkaverčių, savaiminės kilmės medžių ir krūmų. 1986 metais Lentvario parkas priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų. (Januškevičius, 2004: 220,221) Tai svarbus kultūrinis palikimas ir vienas iš gražiausių Lietuvos peizažinių parkų. Šiuo metu Lentvario dvaras ir parkas priklauso privačiam savininkui, kuris ruošėsi jį atrestauruoti ir sutvarkyti aplinką, bet dėl ekonominės situacijos, o gal ir dėl kitų priežasčių stovi aptvertas vieline tvora. Statybų darbai yra pradėti, bet nepabaigti. Laikas ir gamta po truputį daro savo darbą ir jeigu niekas nesiims restauravimo darbų, šis nepakartojamas žmogaus rankų statinys visai sunyks. Nuskurdusią augaliją reiktų atsodinti pasitelkiant specialistus, taip pat pasodinti naujų egzotinių augalų. Vaizdą nuo rūmų terasos į Lentvario apylinkes reikėtų praplatinti, nugenint išsikerojusias medžių šakas. Lentvario Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Svarbus religinis architektūrinis paminklas yra Lentvario Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčia. (žr. 11 pav.) Tai didingas statinys, su gražiais vitražiniais langais, šventųjų statulomis, ir sudėtingos tapybos freskomis. Savo dydžiu ji prilygsta didžiausioms Lietuvos bažnyčioms. Katalikų bažnyčia Lentvaryje pastatyta 1910 - 1926 metais Vladislovo ir Marijos Tiškevičių lėšomis. (Kviklys, 1989: 457) Bažnyčia neoromaninio stiliaus. Bažnyčią projektavo žinomi italų architektai Arrigo Boito ir Orsino Bongi. Bažnyčios vidus buvo ištapytas unikalia sgrafito, freskos ir mišria technika. Tapybos autorius J. Hopenas.
54 Bažnyčioje yra valstybės saugojamų dailės paminklų: du XVIII amžiaus arnotai ir XIX amžiaus pradžios Šv. Juozapo molbertinės tapybos paveikslas. 1926 metais pastatyta bažnyčios pagrindinė dalis, o 1935 metais pastatyta varpinė. Pirmieji vargonai įrengti pagal Narembskio projektą 1941 metais. Antrieji vargonai Lentvario bažnyčioje sugaudė 2004 metais. Jų fundatorė - iš Lentvario kilusi garsi operos žvaigždė profesorė Teresa Zylis - Gara. (www.vilnijosvartai.lt) Lietuviškos pamaldos įvestos tik 1940 metais. (Kviklys, 1989: 457) Bažnyčioje yra erdvus antras aukštas, kuris talpina gausų būrį parapijiečių ir bažnyčios choro giesmininkų. Religinė katalikų šventovė yra kultūrinis palikimas krašto žmonėms, kuris yra traukos centras. Vietiniai gyventojai turi galimybę pasirinkti lietuvių ar lenkų pamaldas jiems patogiu metu. Šiuo metu didelę Lentvario seniūnijos gyventojų dalį sudaro lenkai, kurie šioje bažnyčioje turi svarbiausią lemiamą žodį. Mokyklų mokiniams yra galimybė organizuoti ekskursijas religine tematika ir aplankyti šią krašto įžymybę. Tai svarbus kultūros puoselėjimo ir žmogiškumo ugdymo centras. Geležinkelio stoties pastatas Lentvaris nuo seno yra žinomas kaipo svarbus geležinkelių sankirtos mazgas. Miesto ir seniūnijos plėtra ir prasidėjo nuo geležinkelio transporto tinklo plėtros. Kaip jau buvo minėta, Lentvaryje susikerta Petrapilio - Leningrado - Varšuvos - Karaliaučiaus - Minsko ir Vilniaus - Gardino geležinkelių linijos. Čia, 1862 metais pastatyta Lentvario geležinkelio stotis. Jai suteikta aukščiausia klasė. 1858 - 1862 nutiesus Sankt Peterburgo - Varšuvos geležinkelio atkarpą Lietuvoje, 1862 metais gruodžio 15 dieną pradėtas reguliarus eismas ir iš Lentvario geležinkelio stoties. Geležinkelis turėjo didelės reikšmės susisiekimui ir pramonės plėtrai. (www.vilnijosvartai.lt)
13 pav. Lentvario geležinkelio stotis
55 Lentvario stoties pastatas (žr. 13 pav.) yra prižiūrimas ir geros fizinės būklės. Pastato vidus yra kruopščiai sutvarkytas, išsaugojant svarbius architektūros bruožus ir datas. Šiuo metu geležinkelio transportui išgyvenant sunkius laikus, Lentvario geležinkelio stotis yra labai svarbi. Ji yra strategiškai patogioje vietoje ir gali pigiau ir greičiau už kitas transporto rūšis nugabenti į sostinę ar kitus Lietuvos miestus gyventojus ir tuo būdu prisidėti prie transporto plėtros. (žr. 11 pav.) Tuo pačiu labai svarbi šios stoties rekreacinė reikšmė, nes yra galimybė transportuoti dideles turistų grupes, tame tarpe ir mokinius. Vargu ar ji gali konkuruoti su didžiais Trakų rajono architektūros stebuklais, bet tam tikra savitą spindesį norintieji visada atras ir supras. Lentvario apylinkės
Lentvario Seniūnijoje yra 24 kaimai. Didesni iš jų - Rykantai (apie 400 gyv:), Kariotiškės (apie 400 gyv.), Naujasis Lentvaris (apie 200 gyv.). [21, 2007: 16] Viena iš svarbesnių rekreacijai Lentvario seniūnijos gyvenviečių yra Rykantai. Rykantų bažnytkaimis yra 11 km į šiaurę nuo Trakų miesto, apie 2 km į pietus nuo Neries upės. Rykantai turtingi savo istorine praeitimi. Rykantų dvaras jau buvo žinomas Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos laikais. Tada jį valdė Tolvaišų giminė. Vėliau Rykantų dvaras atiteko Oginskiams. 1688 metais Marcijonas Oginskis, Lietuvos kancleris, atidavė Rykantų dvarą drauge su kitomis žemėmis ir reformatų bažnyčia Trakų domininkonams. (Kviklys, 1989: 513) Apie 1585 metus Adomas Tolvaiša pastatė Rykantuose labai gražaus stiliaus reformatų bažnyčią, toje vietoje, kur dabar stovi katalikų bažnyčia. (žr. 11 pav.) Tos reformatų bažnyčios rūsyje buvo palaidoti ir abudu fundatoriai. Stilingas bažnyčios pastatas anais laikais buvo plačiai žinomas. XVIII amžiuje Rykantų bažnyčia jau trečią kartą buvo perstatyta, bažnyčios presbiterija išdažyta. Seniau Rykantų bažnyčioje buvęs laikytas stebuklingas Švč. Marijos paveikslas, kuriam popiežius Klemensas XIII suteikė atlaidų ir privilegijų. Paskutinį kartą bažnyčia restauruota 1935 metais. (Kviklys, 1989: 513) Gaila tik, kad šiandien Rykantų bažnyčia labai saugoma neatrodo. Jau senokai nerenovuotas ir tinkamai neužkonservuotas pastatas po truputi nyksta. Krenta sienų tinkas o lietaus vandens paliekami pėdsakai byloja apie kiaurą bažnyčios stogą. Gaila, kad šis gotikinio - rokoko stiliaus pastatas po truputi nyksta. (www.rykantubendruomene.lt) Rykantų apylinkėse, prie Bevandeniškių kaimo, yra didžiulis senas pilkapynas - apie 100 pilkapių grupė. 1934 ir 1937 metais Vilniaus universiteto archeologijos muziejus septynis pilkapius ištyrė. 1955 metais Trakų kraštotyros muziejus ištyrė dar tris. Rasta degintų kapų su įvairiomis įkapėmis. Radiniai priskirti V - IX amžiui. Tie radiniai yra Trakų muziejuje. Apylinkių ūkininkai, kasdami žemes bei žvyrą, randa senų Lietuvos ir
56 Švedijos monetų, senų ginklų, aprangos, balnų kilpų ir kitų daiktų liekanų. Teigiama, kad 1812 metais, pakeliui iš Kauno į Vilnių, Rykantuose buvo sustojęs Napoleonas. Rykantai minimi L. Tolstojaus romane „Karas ir taika“. (Kviklys, 1989: 513) Rykantai - sena gyvenvietė prie senojo prekybinio trakto. Senasis gyvenvietės vieškėlis taipogi yra vertingas palikimas. (žr. 11 pav.) Juo prekės buvo gabenamos į Vakarų Europą, Rusijos miestus. Istorinis kelias įdomus grindiniu iš šlifuotų akmenų. Sakoma, kad tas grindinys įrengtas Lenkų laikais. (www.rykantubendruomene.lt) XIV amžiaus pabaigoje Trakų rajone, prie Rykantų kaimo, Paneriškių dvaro baloje rastas sidabrinis lobis. Jis buvo moliniame puodelyje. Lobį sudarė Lietuvos monetos, kai kurios dar laikomos Trakų kraštotyros muziejuje. (www.rykantubendruomene.lt)
14 pav. Rykantų antrasis - Bergo ąžuolas
Netoli Rykantų yra Rykantų II ąžuolas, matomas važiuojant iš Vilniaus į Kauną automagistralės 23 kilometre. (žr. 11 ir 14 pav.) Medžio skersmuo - 1,3 metro, aukštis - 25 metrai. Manoma, kad tai paskutinis mohikanas iš ąžuolyno, kuris šiose apylinkėse kerojo prieš 400-500 metų. Tiesiant kelią, ir paskutiniam mohikanui iškilo pražūties grėsmė. Ąžuolas išsaugotas buvusio LTSR gamtos apsaugos komiteto pirmininko V.Bergo ir gamtą mylinčių kelio tiesėjų dėka. Valstybės saugomas nuo 1971 metų. (www.rykantubendruomene.lt) Apibendrinant visą Lentvario seniūniją reikėtų pabrėžti, kad pats svarbiausias ir didžiausias miestas yra Lentvaris - seniūnijos centras. Jo susidarymui didžiausią įtaką turėjo geležinkelio plėtra. Svarbiausias kultūrinis rekreacinis potencialas Lentvario seniūnijoje yra Tiškevičių dvaro sodyba su senaisiais pastatais ir prancūziškuoju parku, Lentvario Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, geležinkelio stoties pastatas, senoji Rykantų bažnyčia, Bergo ąžuolas ir didieji poilsiniam turizmui tinkantys ežerai. Svečių šalių lankytojai šiame krašte yra gana retas svečias, nors pažiūrėti ir aplankyti yra ką.
57 Mokiniams svarbiausias yra rajono kultūrinis - istorinis palikimas, kuris skatina pažinti, puoselėti ir mylėti savo kraštą. Mokiniams tiesiog privalu vykstant į Trakų miesto pažintines - edukacines ekskursijas užsukti ir į Lentvarį susipažinti su nepakartojamo grožio peizažine dvaro sodyba.
4.2.3. Aukštadvario seniūnija
Aukštadvario seniūnija yra Trakų rajono vakarinėje dalyje. Aukštadvario miestas yra seniūnijos centras, nutolęs per 28 kilometrus į vakarus nuo Trakų miesto ir per 58 kilometrus į vakarus nuo Vilniaus. Čia yra pati aukščiausia Dzūkų aukštumos vieta - Gedanonių kalnas. Seniūnijos centras yra dešiniajame Verknės upės krante. Aukštadvario pavadinimas atskleidžia, kad šiose apylinkėse aukštoje vietoje buvo pastatytas dvaras. Pasak Kviklio (1989), aplinkui Aukštadvarį priskaitoma apie 250 kalvų. Yra žinoma, kad jau XV amžiuje čia buvo didžiojo kunigaikščio dvaras. 1518 m. Aukštadvarį už 1100 kapų grašių buvo paėmęs laikyti Jonušas Svierčevskis. Tada Aukštadvaryje buvo pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. (žr. 15 pav.) Iš 1528 m. kariuomenės prievolių sąrašo matyti, kad Aukštadvario tada būta didelio pavieto centro. Žygimanto Senojo laikais Aukštadvaris tapo prieglauda iš Rusijos atvykusiems pabėgėliams - sentikiams, kuriuos Lietuva mielai priglausdavo. Ir patį Aukštadvario dvarą Žygimantas II Senasis atidavė iš Maskvos atbėgusiam Jonui Laskiui. Miesteliui išsiplėtus, 1569 metais jam suteiktos miesto teisės. 1629 metais Laskis čia pastatė mūrinę bažnyčią ir domininkonų vienuolyną. (žr. 16 pav.) Vienuoliai buvo įsteigę mokyklą. Deja, ši mokykla daug prisidėjo prie lietuvių aplenkinimo - iš lietuviukų ji dažniausiai išaugindavo lenkomanus. Tuo būdu Aukštadvaris aplenkėjo ir virto savotiška lenkiška sala lietuviškose srityse. Po 1831 metų sukilimo domininkonų vienuolyną rusų valdžia panaikino, o jo turtus paėmė savo žinion. 1866 metais katalikų bažnyčia paversta cerkve, o buvusiame vienuolyne įruoštos kareivinės. (Kviklys, 1989: 478,479)
58
Aukštadvario seniūnijos lankytini objektai 1. Strėvos piliakalnis 10. Aukštadvario senoji dalis 2. Drabužninkų pilkapiai 11. Kristaus atsimainymo bažnyčia 3. Nikronių mitologinis akmuo 12. Šv. Domynyko bažnyč. ir vienuol. 4. Naujalaukio piliakalnis 13. Aukštadvario dvaro sodyba 5. Milžinkapis - Švedkalnis 14. A.Mickevičiaus ąžuolas 6. Mošos piliakalnis 15. Upėtakių auginimo ūkis 7. Kartuvių kalnas 16. Aukštadvario piliakalnis 8. Velnio duobė 17. Lavariškių piliakalnis 9. Pamiškės piliakalnis
15 pav. Aukštadvario seniūnijos saugomų teritorijų ir lankytinų objektų žemėlapis (www.registrucentras.lt)
59
16 pav. Šv. Domynyko bažnyčia ir vienuolynas
Nepriklausomos Lietuvos laikais Aukštadvaris buvo valsčiaus centras. Jau 1918 metais čia buvo įsteigta prekybinė progimnazija. Vienuolyno rūmai buvo grąžinti katalikams ir 1923 metais įsteigta mergaičių žemės ūkio mokyklą. Jau minėtame žuvų ūkyje buvo atgaivintas upėtakių ir karpių auginimas. Veikė pradžios ir vidurinė mokykla, kurį laiką dvimečiai mokytojų kursai, valsčiaus savivaldybės įstaiga, paštas, policijos nuovada, malūnas, sveikatos punktas, vaistinė, amato dirbtuvėlės, hidroelektrinė stotelė prie Verknės upės, tiekianti šviesą dešimčiai kolchozų, džiovininkų ligoninė. 1923 metais miestelyje buvo 117 sodybų ir 728 gyventojai, o 1939 metais jau buvo 1000 gyventojų. (Kviklys, 1989: 479)
17 pav. Aukštadvario herbas miesto prieigose
60 2008 metais lapkričio 26 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu patvirtintas Aukštadvario herbas. Jame pavaizduoti du upėtakiai ir karūna. (www.vilnijosvartai.lt) Šiuo metu tai vienas pagrindinių krašto puošybos ir kultūrinių vertybių pažymėjimo simbolis. (žr. 17 pav.) Aukštadvario aukštumoje yra daugybė vidutinių ir mažų ežerų. Gamtovaizdžio atžvilgiu čia yra pačios gražiausios Lietuvos vietos: aukštos medžiais apaugusios kalvos, tarp jų tyvuliuoja gražūs ežerai bei ežerėliai; gamtos grožis žiūrovą burte užburia. Patį Aukštadvarį supa ežerai: Skrebys, Nava, Nigestis, Baluosėlis, Baluosys. Į šiaurę nuo jo traukiasi Vilūnų, Skilietų, Antakmenio, Mošos, rytuose ir pietuose yra Sienis, Ilgis, Skritis, Verniejus ir daugybė kitų ežerų. (Kviklys, 1989: 479)
18 pav. Aukštadvario Kristaus atsimainymo bažnyčia
Aukštadvario seniūnija turtinga kultūrinėmis rekreacinėmis vertybėmis. Urbanistinėms vertybėms priskirtas Aukštadvario senosios dalies gatvių tinklas su aikšte bei 3 seniūnijos kaimai: Mackantiškės, Strėvininkai ir Drabužninkai. Aukštadvario Kristaus atsimainymo bažnyčioje (žr. 18 pav.) saugomi 3 paminkliniai dailės kūriniai: 2 arnotai ir skulptūra. Į kultūros paveldo objektų sąrašą įtraukta Aukštadvario dvaro sodyba su vėlyvojo klasicizmo rūmais. Dvaro parke tebeauga poeto Adomo Mickevičiaus ąžuolas. Žinomiausia ir lankomiausia turistų yra Velnio duobė - 47 m gylio, neaiškios kilmės, legendomis apipinta dauba. Taip pat keliautojus vilioja seniūnijoje išsidėstę piliakalniai, pilkapiai, alkakalnis, mitologiniai akmenys. (žr. 15 pav.) (www.vilnijosvartai.lt) Aukštadvario dvaras ir parkas Aukštadvario dvaras ir parkas yra kone patys svarbiausi šios seniūnijos lankytini žmogaus sukurti objektai. Kaip ir kitose jau minėtose seniūnijose, taip ir šioje -
61 architektūrinis gamtinis paminklas tebestovi. Jo populiarumas turistų tarpe nesulyginamai mažesnis su jau minėtais Trakų ir Lentvario seniūnijų tokio tipo objektais, bet kultūrinė reikšmė tikrai ne ką mažiau svarbi šiam kraštui ir Trakų rajonui. Pasak Laimučio Januškevičiaus (2004), dvaras priklausė Žygimantui Augustui, vėliau jį padovanojo rusų kilmės bajorui Ivanui Liackiui. Aukštadvario dvaras yra žinomas jau nuo XVI amžiaus pradžios. Šiai giminei dvaras priklausė iki XIX amžiaus, kuomet Leckiai pasikeitė dvarais su Antanu Malevskiu. Malevskių dvare Aukštadvaryje lankydavosi poetas Adomas Mickevičius, Juzefas Ježovskis, Tomas Žanas. Adomas Mickevičius vardu pavadintas ąžuolas, po kurio jis ilsėdavosi. 1901 metais Aukštadvaris priklausė inžinieriui B. Malevskiui. Jis perstatė dvaro ūkinius pastatus, išplėtė parką ir pagal ichtiologo M. Girdvainio projektą įkūrė upėtakių auginimo ūkį. (Januškevičius, 2004: 76) Ūkis susidėjo iš penkiolikos šaltinio vandens tvenkinių ir tuo metu laikytas pačiu geriausiu visoje Rusijoje. Iš ūkio kasmet eksportuodavo apie 4000 kg žuvies. Aukštadvario forelės pasiekdavo ne tik Kijevą, Varšuvą, Maskvą, Berlyną, bet ir paties caro stalą Petrapilyje. Karo metu ūkis sunyko, nes kareiviai daug forelių iššaudė ir kitais būdais išnaikino, o taip pat sugadino daugelį įrengimų. Po karo žuvų ūkis buvo atgaivintas, tačiau pirmykščio savo pajėgumo nebepasiekė. (Kviklys, 1989: 478,479) B. Malevskis mirus dvaras atiteko jo dukrai Bronei Helenai ištekėjusiai už gydytojo ir literato Vlado Mongirdo. Mongirdams Aukštadvario dvaras priklausė iki Antrojo pasaulinio karo. (Januškevičius, 2004: 76) Atgimimo metais dvarvietę su parku ir rūmais atsiėmė tiesioginis paveldėtojas Bronislovas Mongirdas, kuris po truputį tvarko rūmus, žada atgaivinti parką ir upėtakių ūkį (Januškevičius, 2004: 76, 77) . Iki šių laikų išliko vėlyvojo klasicizmo stiliaus vienaukščiai dvaro rūmai ir šalia jų esantis mišriojo stiliaus parkas bei seno vaismedžių sodo likučiai. Aukštadvario dvaro parko plotas yra 4,5 ha. Link rūmų veda įspūdinga senų liepų alėja, priešais juos pasitinka nedidelis ovalo formos parteris su keturiais galingais europiniais maumedžiais. Dešinėje rūmų pusėje yra puošni senų galingų liepų pavėsinė su akmeniniu stalu. Parko apatinėse terasose - keletas šaltinių maitinamų tvenkinių. 1986 metais Aukštadvario parkas priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų. Pasak L. Januškevičiaus (2004), parkas pastebimai apleistas, prastai prižiūrimos vejos ir takai yra pavienių sausuolių, menkaverčių, savaiminės kilmės medžių ir krūmų. (Januškevičius, 2004: 77) . Aukštadvario dvaras ir parkas yra reikšmingas turistinis objektas, kuris turi ką atskleisti istorija, architektūra, botanika besidomintiems lankytojams. Ypatingą žavesį suteikia išskirtinė ūkininkavimo forma – žuviveisa. Šią šaką plėtojant, galima pritraukti žvejybą mėgstančius poilsiautojus, deja šiuo metu parko ir ypatingai žuvų ūkio būklė yra
62 tragiškai apleista ir merdinti. Savininkų aplaidumas yra neatleistinas ir turėtų būti skatinama viską tvarkyti kol pilnai viskas neišnyko. Adomo Mickevičiaus ąžuolui artėja neišvengiama pabaiga, nes šaknys stipriai paveiktos erozijos. Pasak parką prižiūrinčios B. Rasavičiūtės turistai specialiai klaidinami nurodant kitą netolimais augantį ąžuolą, stengiantis užmarštin nuleisti šį tikrąjį senolį. Mokiniams aplankius šį dvarą ir parką, atsiranda galimybė pamatyti išskirtinius klasicizmo laikų rūmus, botaninį parką ir susipažinti su netradicine ūkininkavimo forma – žuviveisa. Piliakalniai ir pilkapiai Aukštadvario apylinkės gyvenamos nuo seniausių laikų. Tai rodo gausūs archeologiniai paminklai, ypač piliakalniai ir pilkapiai. Jų šioje seniūnijoje yra daugybė. Šiuo metu jie papuošia kraštą ir paįvairiną kraštovaizdį yra mielai lankomi turistų. Kaip teigia Kviklys (1989), Aukštadvario piliakalnis yra už pusės kilometro į pietvakarius nuo miestelio, įrengtas kairiajame Verknės krante. Iš pietryčių prie piliakalnio prieina Pilaitės ežeras. Papėdėje esančiuose dirbamos žemės plotuose aptiktos senos gyvenvietės liekanos. 1957 - 1950 metais piliakalnį ir gyvenvietę tyrinėjo Lietuvos archeologai. Nustatyta, kad ankstyviausieji statiniai siekia II - I a. pr. Kr. Tada piliakalnio viršūnės aikštelė buvo aptverta medinių stulpų užtvara. Jos pakraščiuose stovėjo stulpinės konstrukcijos keturkampiai pastatai su atvirais židiniais viduje. Labai galimas dalykas, kad piliakalnis nebuvo pastoviai gyvenamas, o naudojamas tik pavojaus metu, kada į jį subėgdavo apylinkės gyventojai. X - XIV amžiuje piliakalnio viršūnėje buvo medinė pilaitė, kuri XIII - XIV amžiuje per kovas su kryžiuočiais sudegė. (Kviklys, 1989: 480) Lavariškių piliakalnis yra 2,5 km į vakarus nuo Aukštadvario, prie Aukštadvario - Žiežmarių kelio. Piliakalnio ir sodybos pradžia siekia V - XI amžių po Kr. Jis stovi atviroje vietoje, yra gerai matomas ir apylinkėj plačiai žinomas. (žr. 19 pav.) Apie jį vietos gyventojai pasakoja padavimų, pagal kuriuos kalną supylę kariai, nešdami žemę savo kepurėmis. Neperseniausiai dar buvo vėl pasakojama, kad Lavariškių piliakalnį supylę Napoleono kariai. Piliakalnis įrengtas pailgoje kalvoje, kurią iš šiaurės pusės nuo kitų aukštumų atskiria bala. Piliakalnio statytojai gynimosi reikalams panaudojo vieną kalvą, iš šiaurės, vakarų ir rytų sutvirtindami ją pylimu. Pietinis šlaitas pats aukščiausias, taigi čia ir pylimas vos žymus. Viršūnėje tebėra pailgos formos aikštelė, kuri yra pati mažiausia iš iki šiol žinomų tokios rūšies piliakalnių aikštelių. Vakarinėje kalno papėdėje aptiktos senos sodybos liekanos. Rasta daug puodų šukių ir kitų dirbinių. (Kviklys, 1989: 481)
63
19 pav.Lavariškių piliakalnis Apie 2 - 3 km į rytus nuo Aukštadvario yra Naujalaukio piliakalnis. Aplink piliakalnius yra senkapių bei pilkapių, aptinkama įvairių senovės radinių. Pavažiavus vieškeliu 12 km į rytus nuo Aukštadvario, Strėvos link, pasiekiamas Donosų palivarkas. Prie jo yra to paties vardo miškas, kurį supa visa eilė gražių ežerų. Šis miškas dažnai dar vadinamas Drabužninkų mišku. Jame yra trys senkapių grupės, per 50 pilkapių, išsidėsčiusių abiejose kelio pusėse. Pilkapių papėdžių skersmuo siekia 46 metrus, jų aukštis 1,5 - 2 m. Beveik visi jie gerai išsilaikę, tik kai kurie savo pavidalo baigia netekti. Apylinkės gyventojai pasakoja, kad 1831 metais čia buvę sumušti sukilėliai kurie buvo susirinkę ežero iškyšulyje pasislėpti. Po mūšio vietos žmonės juos palaidoję ir atminimui supylę aukštus kapus. Miestelio pakraštyje išlikęs labai aukštas, tankiai pušimis apaugęs, Kartuvių arba Šibos kalnas. (žr. 20 pav.) Žmonės pasakoja, kad baudžiavos laikais dvarponiai ten kardavę neklusniuosius baudžiauninkus, o vėliau rusai - sukilėlius. (Kviklys, 1989: 481) Šalia Čižiūnų kaimo stūkso pilkapis, vadinamas Milžinkapiu arba Švedkalniu. Jis yra šiaurinėje kaimo dalyje, pilkapio liekanos 12 m skersmens, 1 m aukščio. Prie Totoriškių kaimo buvo pilkapynas, kuriame išlikęs vienas pilkapis 0,6 m aukščio ir 12 m skersmens tačiau labai apardytas. (www.vilnijosvartai.lt)
20 pav.Kartuvių kalnas
64 Tai labai senas kultūrinis palikimas, kuris turi būti lankomas ir nepamirštamas. Nuo piliakalnių viršaus atsiveriantys nuostabūs ir išskirtiniai kraštovaizdžiai leidžia susipažinti su apylinkėmis. Kaip ir visi kultūriniai objektai, taip ir piliakalniai su pilkapiais turi būti tvarkomi, prižiūrimi ir tinkamai pateikiami turistams. Svarbi detalė šios rūšies objektuose yra laiptai, kurie dažnai laiko bėgyje supūna ir nebetinka naudojimui. Kai kurie piliakalniai ir pilkapiai yra sunkiai pasiekiami. Velnio duobė Aukštadvario seniūnijoje esanti Velnio duobė - didžiausia, giliausia ir įžymiausia duobė visoje Lietuvoje. Jos dydį nusakyti yra sunku, o ir nuotraukoje pavaizduoti sudėtinga. Visame rajone tai yra pats žymiausias geomorfologinis darinys, kuris sulaukia gausaus lankytojų būrio. (žr. 21 pav.)
21 pav.Velnio duobė Velnio duobė yra Kalvių miško šiaurinėje dalyje, 3,9 km į šiaurės vakarus nuo Aukštadvario, 0,3-0,4 km piečiau Škilietų ežerėlių. Aplink duobę vyrauja kalvotas reljefas, kurio absoliutusis aukštis 1,5 km spinduliu svyruoja nuo 149 m iki 251 m virš jūros lygio. Maždaug už pusės kilometro į šiaurę nuo Velnio duobės rytų - vakarų kryptimi tęsiasi gerokai gilesnis už Velnio duobę dubaklonis, kuriame glaudžiasi 2,9 ha ir 5 ha Škilietų ežeriukai. (Baltrūnas; Bukantis, 2006: 24,25) Velnio duobės gylis svyruoja nuo 37 m iki 47 m (su durpės klodu dugne). Šios beveik apvalios duobės viršutines dalies skersmuo 200 - 220 m. Viršpelkinių šlaitų polinkis 23 - 42°. Duobės dugne telkšo mažytė pelkė, kurios skersmuo apie 60 m, o didžiausias gylis 9,5 m. Po durpėmis slūgso pilkos spalvos įvairaus rupumo smėlis su retu žvirgždu. Įspūdingai ši duobė atrodo žiemą, kai šlaituose augančių medžių lapai nedengia aukšto ir stataus šlaito. Ypač stebina duobės apvalumas. (Baltrūnas, 2006: 93) Svarbiausias klausimas, prikaustantis visų dėmesį prie Aukštadvario Velnio duobės, - jos susidarymo priežastys. Kokiomis aplinkybėmis aukštumose susidarė beveik taisyklingos
65 formos dauba, kurios gylis prilygsta 10 aukštų namo dydžiui? Ieškant atsakymo į šį klausimą, situaciją bandoma modeliuoti visais žinomais būdais, tačiau nė vienas jų iki šiol nėra sulaukęs visuotinio mokslininkų pripažinimo. Evorzinė Velnio duobės kilmės hipotezė spėja šią daubą susidarius nuo tirpstančio ledyno krašto krintant vandens kriokliui, kuris papėdėje galėjęs išmušti gilią duobę. Sufozinės kilmės hipotezė teigia, kad dabartinis daubos tūris galėjo susidaryti požeminiam vandeniui per riedulingo gargždo ir žvirgždo sluoksnį požeminiu keliu išnešus smulkią medžiagą į šalia esančius Škilietų ežerėlius. Anot glaciokarstinės arba termokarstinės kilmės hipotezės, ši reljefo forma susidarė ištirpus ledo luistui, kuris buvo atitrūkęs nuo besitraukiančio ledyno arba susidarė evorzinėje dauboje užšalus vandeniui. Nedidelės terasos fragmentas viršutinėje Velnio duobės dalyje tarytum patvirtina, jog viršutinė duobės dalis susidarė dumbant žemės paviršiui. Apatinė daubos dalis galėjo susidaryti kiek vėliau, galbūt ištirpus giliau palaidotam ledo luistui. (Vaitkevičius, 2009: 90,91)Statūs Velnio duobės šlaitai, palyginti mažas viršutinės dalies skersmuo, būdingas apvalumas daro meteoritinio kraterio įspūdį. Tuo labiau kad tokio dydžio meteoritinių kraterių Žemėje daug. Tačiau meteorito nuolaužų, tektitų kol kas neaptikta. Taip pat neaptikta ir kitų meteoriniams krateriams būdingų požymių: specifinių mineralų, sluoksnių išlinkimo į viršų, pylimo aplink duobę. Prasmegimo versiją kažkuria prasme patvirtina ir padavimas apie čia stovėjusią bažnyčią, kuri prakeikta nugarmėjo po žeme. (Baltrūnas, 2006: 93) Kaip ten bebūtų, Velnio duobė turi mistini pavadinimą, kuris net ir didžiausią naivuolį sudomina. Šis gamtinis palikimas turi svarbią reikšmę Aukštadvario seniūnijai. Šis objektas lemia daugelio turistų apsisprendimą aplankyti ne tik Trakus, bet ir Aukštadvarį. Mokiniams tai yra galimybė tikrovėje pamatyti geomorfologinį darinį, apie kurį kalbama mokslo metų eigoje per geografijos pamokas. Apibendrinant galima teigti, kad Aukštadvario seniūnija yra turtinga kultūriniu rekreaciniu potencialu. Kultūrines krašto vertybes sudaro dvaras ir parkas, bažnyčia su savo turtais, Aukštadvario senosios dalies gatvių tinklas su aikšte, kaimai, piliakalniai, pilkapiai, mitologiniai akmenys. Čia tekanti Verknės upė, suformuoja gražų kraštovaizdį, su miškais apaugusiais šlaitais. Rajone telkšantys ežerai gražiai įsilieja į seniūnijos panoramą. Pušimis apaugęs Kartuvių kalnas, piliakalniai ir pilkapiai yra gražios Aukštadvario seniūnijos puošmenos. Kone didžiausia geomorfologinė krašto puošmena yra Velnio duobė esanti netoli Aukštadvario miestelio. Svarbu paminėti šiame krašte įkvėpimo savo kūrybai ieškojusį Adomą Mickevičių ir jo ąžuolą vis dar tebestovintį ir puošiantį gamtą. Aukštadvario seniūnijos hidrografinis tinklas gerai tinka poilsiniam turizmui. (žr. 15 pav.)
66 4.2.4. Rūdiškių seniūnija Rūdiškių miestelis, seniūnijos centras įsikūręs 15 kilometrų į pietvakarius nuo Trakų miesto. Seniūnija apima Trakų rajono centrinę dalį. Aplink ją išsidėsčiusios beveik visos rajono seniūnijos, išskyrus kiek daugiau į rytus nutolusią Lentvario seniūniją. Galima teigti, kad tai yra rajono geografinis centras. Pietrytine seniūnijos dalimi teka Merkys, šiaurės vakaruose - Spindžiaus ežeras, o kita riba driekiasi miškais, kurie yra didžiulis šio krašto turtas.
Rūdiškių seniūnijos lankytini objektai 1. Švč. Jėzaus širdies bažnyčia 5. Vaikštenių gatvinis kaimas 2. Geležinkelio st. statiniu kompl. 6. Klepočių gatvinis kaimas 3. Partizanų kapai 7. Lieponių gatvinis rėžinis kaimas 4. Šv. Antano Paduviečio bažnyčia 8. Tiltų gatvinis rėžinis kaimas 22 pav. Rūdiškių seniūnijos saugomų teritorijų ir lankytinų objektų žemėlapis (www.registrucentras.lt)
Rūdiškių miestelis įsikūręs prie Vilniaus - Gardino geležinkelio linijos. Manoma, kad seniau Rūdiškėse buvo lydoma balų rūda, su tuo siejama vietovardžio kilmė. Rūdiškių seniūnijos teritorija užima apie 25000 ha ploto, iš jų 60 % - miškai, 39 % - žemės ūkio
67 naudmenos, 1 % - vandenys ir kitos paskirties plotai. Seniūnijoje yra 4300 gyventojų, iš jų Rūdiškių mieste - 2400 , kaimuose - 1900. Seniūnijoje yra 56 kaimai. (žr. 22 pav.) [21, 2007: 24] Rūdiškės kaip kaimas istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1774 metais, kai buvo pastatyta bažnyčia. XVIII amžiaus archyvų duomenimis, Rūdiškių kaimas buvo Remerių šeimos nuosavybė. 1792 metais Steponas Remeris Rūdiškes mainais atidavė Vilniaus vyskupui Juozui Lapelinskui. 1830 metais kaimas perėjo Mikniškių dvaro, kurio savininkas buvo Vilniaus katedros kapitula, nuosavybėn. Pradėjo augti po 1864 metų, nutiesus Varšuvos - Peterburgo geležinkelį ir įsteigus Rūdiškių geležinkelio stotį. (žr. 23 pav.) [21, 2007: 24]
23 pav. Rūdiškių geležinkelio stotis 1866 metais kaime buvo tik 4 sodybos su 23 gyventojais ir 2 smuklės su 7 žydais. 1910 metais Rūdiškėse pastatyta katalikų bažnyčia ir įkurta parapija, bet lietuviams skirtų pamaldų būdavo tik trečdalis, nors lietuviškai kalbančiųjų buvo tris kartus daugiau kaip gudiškai bei lenkiškai. 1925-1932 metais parapijiečių ir kunigo J. Jurkevičiaus rūpesčiu pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. (žr. 24 pav.) (Kviklys, 1989: 459)
24 pav. Rūdiškių Švč. Jėzaus širdies bažnyčia
68 Pirmoji mokykla įkurta 1896 metais rudenį, nuo 1955 metų ji tapo vidurine. 1947 metais atidaryta biblioteka. 1984 metais atidarytas naujas vaikų darželis. [21, 2007: 24] Lenkų okupacijos metais Rūdiškėse stipriai reiškėsi lietuviška veikla. Kaip ir kitose okupuotosios Lietuvos vietose, taip ir čia lenkai lietuvius persekiojo. 1931 metais Rūdiškėse buvo 191 gyvenamasis namas ir 1232 gyventojai. 1939 metais Rūdiškės grįžo Lietuvai ir tapo Trakų apskrities valsčiaus centru. Antrojo pasaulinio karo metu prie Rūdiškių vyko smarkūs vokiečių - rusų kariuomenių mūšiai. Miestelyje įrengti bolševikų partizanų kapai. Sovietinės okupacijos metais Rūdiškės prijungtos prie Trakų rajono ir paverstos miesto tipo gyvenviete. Nuo senų laikų čia veikia lentpjūvė, okupacinės administracijos pavadinta medžio apdirbimo kombinatu. Gyventojų 1959 metais buvo 1483. (Kviklys, 1989: 459-460) 1958 metais išsiplėtojus pramonei, Rūdiškėms suteiktas miesto statusas. [20, 1987: 578] Dabar seniūnijoje yra vidurinė, pagrindinė, pradinė, vaikų muzikos ir amatų mokyklos, lopšelis - darželis, 4 bibliotekos, du medicinos punktai, vaistinė, paštas. [21, 2007: 24,25] Rūdiškės turi neapsakomo grožio natūraliąją gamtą. Rūdiškių miškai susideda iš 14 miškų iš kurių didžiausi: Rūdiškių, Tiltų, Jogėlonių, Strėvos, Pamerkių, Inklėriškių. Miškuose daug vaistažolių, uogų ir grybų, kurie teikia pragyvenimo šaltinį. Seniūnijoje yra du draustiniai: Ilgučio botaninis 60 ha draustinis, įsteigtas 1960 metais ir Inklėriškių kraštovaizdžio 842 ha draustinis, įsteigtas 1992 metais. Pietrytine seniūnijos dalyje driekiasi Merkio ichtiologinis draustinis, įsteigtas 1974 metais. (www.vilnijosvartai.lt) Istorinio herbo Rūdiškės niekada neturėjo. Herbo etaloną sukūrė dailininkas Arvydas Každailis. 2010 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Rūdiškių herbą patvirtino. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 2010 m. gegužės 13 d. Rūdiškių herbas: žaliame lauke, atskirtame nuo sidabrinės skydo galvos pušų spyglių linija, vaizduojama profiliu sidabrinė elnio galva su kaklu ir su auksiniais ragais. (www.vilnijosvartai.lt) Rūdiškėse ir jos apylinkėse yra keletas įdomių architektūros ir dailės paminklų. Į Kultūros vertybių registrą įtrauktas architektūros paveldas - geležinkelio stoties statinių kompleksas: Geležinkelio stoties senasis pastatas (žr. 23 pav.) pastatytas 1862 metais, stoties arklidžių pastatas, vandens bokštas. Prie pat Rūdiškių gyvenvietės, važiuojant iš Trakų pusės, apie 100 m nuo kelio yra 1941 metais fašistinių okupantų nužudytų pasipriešinimo dalyvių broliškas kapas. Abejos kapinės 2005 metais restauruotos Rusijos Federacijos lėšomis. Rūdiškių Švč. Jėzaus širdies bažnyčia turi dailės kūrinių, įtrauktų į kultūros vertybių registrą. Šventoriuje stovi medinis stogastulpis su 2 skulptūromis. Bažnyčioje yra vertingos dvi XIX amžiaus kapos ir paveikslas „Šv. Andrius Bobola“. Prie
69 Rūdiškių vidurinės mokyklos stovi didinga ąžuolo medžio skulptūra „Moteris su knyga“, kurios autoriai - buvęs mokyklos mokytojas, liaudies meistras Jonas Kasparavičius ir mokiniai. Vytautavos kaime yra Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. (www.vilnijosvartai.lt) Rūdiškėnai nedaug tesirūpino žemės ūkiu ir sodais, nes miškas jiems teikė pragyvenimo šaltinį: čia jie nesunkiai pelnydavosi šiek tiek pinigų, bet nerūpestingai juos ir išleisdavo. Rūdiškės laikomos vietove, kur baigiasi apgudėjusių lietuvių riba ir prasideda grynieji lietuviai - dzūkai. Dvarų buvo nedaug, o ir tie patys skurdo: dvarai ir dvarponiai mėgdavo geras žemes. (Kviklys, 1989: 458-460) Seniūnijoje yra 56 kaimai. Vienas iš senesnių Rūdiškių seniūnijos kaimų yra Lieponys. Lieponių kaimas yra 9 km į pietus nuo Rūdiškių, 11 km į šiaurės vakarus nuo Valkininkų, prie senojo Vilniaus-Merkinės kelio. Čia augę nemaži liepynai, nuo kurių galėjo kilti ir vietovės vardas. Lieponių istorija glaudžiai siejasi su Valkininkų istorija. Vietovė žinoma jau XIV amžiuje, kada čia buvo Didžiojo kunigaikščio dvaras. Carinės Rusijos laikais, gerokai prieš I pasaulinį karą, Lieponyse buvo įsteigta rusų pradžios mokykla. Kaimo gyventojai - susipratę lietuviai, 1918 metais buvo įkūrę lietuvių komitetą. Vietovė iki 1939 išbuvo lenkų okupacijoje. (Kviklys, 1989: 468-469) 1929 metais Rūdiškių apylinkėse rastas „Aluonos-Šklėrių lobis“. Tarp Šklėrių ir Aluonos, apie 9 km į pietvakarius nuo Senųjų Trakų ūkininkas Jonas Kasperavičius, taisydamas kelią, aptiko žemėje indą su sidabriniais pinigais. Indą sudaužė, o pinigus pasidalijo su kitais darbininkais. Tik vėliau numizmatikams ir policijai pavyko surinkti per 200 monetų. Rastosios monetos labai retos: tai Lietuvos viduramžių pinigai, numizmatikos literatūroje vadinami Kęstučio pinigėliais, ir Čekijos karaliaus Vaclovo IV Pragos grašiai. Šis svarbus radinys numizmatikos raštuose yra žinomas „Aluonos - Šklėrių lobio“ vardu. (Kviklys, 1989: 459-460) Apibendrinant Rūdiškių seniūniją, galima teigti, kad čia apsilankiusieji keliauninkai gali surasti gražaus ir savito kultūros ir rekreacijos vertybių. Šio rajono kultūrinį palikimą sudaro Švč. Jėzaus širdies bažnyčia, partizanų kapai, geležinkelio stoties statinių kompleksas. (žr. 22 pav.) Gausus ir vertingas šio krašto gyvasis pasaulis, kurių pagrindą sudaro didžiuliai miškai. Šiuo metu Rūdiškės yra sparčiai tvarkomos ir pritaikomos gyventojų ir poilsiautojų reikmėms. Pavydėtinai didelio masto vykdomos transporto ir aptarnavimo infrastruktūros sukūrimo ir atnaujinimo darbai.
70 4.2.5. Onuškio seniūnija Onuškio seniūnija yra nutolusi į pietvakarius nuo Trakų rajono centro - Trakų miesto, Alytaus miesto kryptimi. Atstumas nuo Trakų iki Onuškio yra apie 27 kilometrus. Seniūnijos teritorija yra labiausiai nutolusi į vakarus viso rajono atžvilgiu. Šiaurine rajono dalimi teka Verknė, kuri skiria nuo Aukštadvario seniūnijos. Tai dar viena lankytina seniūnija, kuri turi savitą kultūrinį palikimą ir rekreacijai tinkamą kraštą. Onuškio seniūnija nutolusi 10 km į pietus nuo Aukštadvario, tarp girių, prie užaugančio Samanio ežero. Seniūnijos plotas - 25000 ha, gyventojų skaičius – 2700, ją sudaro 71 kaimas. [21, 2007: 18]
Onuškio seniūnijos lankytini objektai 1. Šv. Apaštalų Pylypo ir Jokūbo bažnyčia 3. Senoji Onuškio dalis 2. Paminklas signatarui D. Malinauskui 4. Dusmenų bažnyčia 25 pav Onuškio seniūnijos saugomų teritorijų ir lankytinų objektų žemėlapis (www.registrucentras.lt)
Manoma, kad kryžiuočių kebų aprašymuose minimas Lwanendorf kaimas bus dabartinis Onuškis, priklausęs Lietuvos didikams ir aukštiems kunigaikštijos pareigūnams Mantgirdaičiams. Vėliau vietovė savo vardą greičiausia bus gavusi nuo Jono Mantgirdaičio, 1401 metais dalyvavusio lietuvių - lenkų susitarime Vilniuje. Karališkasis Onuškio dvaras buvo įkurtas XV amžiaus pabaigoje ar XVI amžiaus pradžioje buvusio karališko Skundonių kaimo vietoje. Yra žinoma, kad Onuškio dvarui 1722 metais be
71 miestelio priklausė dar 9 kaimai, vienas iš jų Samnikų kaimas, minimas kryžiuočių kronikose: 1382 m. įsiveržę į Lietuvą, kryžiuočiai buvo sustoję nakvoti prie Samnikų pelkių, ten juos puolęs Vytautas ir sumušęs. (Kviklys, 1989: 473) Miestelyje 1534 metais buvo bažnyčia, turėjusi reikiamų turtų, kuriuos tvarkė kunigas. 1568 metais Jonas Naruševičius pastatė Onuškyje medinę katalikiška bažnyčią. 1829 metais Kazimieras ir Teresė Šetkevičiai pastatydino Onuškyje mūrinę bažnyčią, panašią į Vilniaus katedrą. (žr. 25, 26 pav.) Tačiau bažnyčios vidus buvo išpuoštas menkų meistrų paveikslais. Portiko nišose buvo įrengtos keturių evangelistų statulos, pagamintos liaudiniu būdu iš medžio. Bažnyčios archyve yra senos lotyniškai rašytos metrikų knygos. (Kviklys, 1989: 473-475)
26 pav. Onuškio Šv. Apaštalų Pylypo ir Jokūbo bažnyčia 1905 metais buvo tik rusiška mokykla. 1909 metais Saulės draugija gavo leidimą lietuviškai mokyklai steigti. Nepriklausomybės laikais Onuškis buvo Trakų apskrities valsčiaus centras. 1923 metais Onuškyje buvo 80 sodybų ir 609 gyventojai. Apie 1940 metus gyventojų skaičius buvo pakilęs iki 1000. 1941 metais prasidėjus rusų - vokiečių karui, Onuškio apylinkėse vyko smarkios kovos, nuo kurių miestelis gerokai nukentėjo - sudegė ar buvo sugriauta nemaža pastatų. Sovietinėj okupacijoj iki 1959 metų Onuškis priklausė Daugų rajonui, vėliau priskirtas Trakų rajonui ir paverstas apylinkės centru. Vietos gyventojai vietovę dažnai vadina Onuškėmis ir Onušiškėmis. Onuškio apylinkės įdomios ir gražios. Senajame Onuškio palivarkėlio parke auga daug retų medžių ir krūmų. (Kviklys, 1989: 474-476) Dabar seniūnijoje yra vidurinė, pagrindinė ir dvi pradinės mokyklos, trys bibliotekos, ligoninė, sveikatos priežiūros centras, nuo 1917 metų veikianti vaistinė, per 10 parduotuvių, girininkija, trys medžio apdirbimo cechai, kultūros centras [21, 2007: 18]
72 Onuškio seniūnija vilioja savomis lankytinomis vietomis: Aukštadvario regioninio parko dalis, Gėjaus telmologinis draustinis, Taučionių geomorfologinis draustinis, Onuškio bažnyčia, Dusmenų bažnyčia, aikštė, paminklai rezistentams, knygnešiams, Onuškio bažnyčios šventoriuje atidengtas paminklas Lietuvos nepriklausomybės akto signatarui Donatui Malinauskui. (žr. 25 pav.) Senosiose Onuškio miestelio kapinėse yra paminklas rezistentams, kitose antkapiniai paminklai knygnešiams. 1991 metais pastatytas paminklinis akmuo su 63 žuvusiųjų pokario metais pavardėmis, koplyčia ir kryžius. 1941 metais tremtinių aukoms atminti pastatytas kryžius. 2004 metais Onuškio miestelio parke pastatyta skulptūra Šv. Rokui. [21, 2007: 18] Apibendrinant turimus duomenis, galima teigti, kad Onuškio seniūnija turi savo kraštui būdingas kultūrines rekreacines vertybes, kurios yra palikimas ateities kartoms. Vietiniai gyventojai nuo seno puoselėjo lietuviškumą ir išlaikė krašto tradicijas. Čia yra lankytinų objektų, kurie atspindi šio krašto istorinę raidą. Ko gero pats svarbiausias krašto kultūrinis objektas - Onuškio bažnyčia, pastatyta pagal Vilniaus katedros planą. Nors ir naujoviško stiliaus, bet tai kultūrinė vertybė. Senesnė ir patrauklesnė kultūriniu požiūriu yra Dusmenų bažnyčia, kuri turi istorinę išliekamąją vertę. (žr. 25 pav.) Senoji Onuškio miesto dalis ir akmenimis grįsta aikštė taip pat yra vertingas palikimas.
4.2.6. Senųjų Trakų seniūnija
Seniausioji Trakų rajone yra Senųjų Trakų seniūnija, įsikūrusi per 4 kilometrus į pietryčius nuo Trakų. Seniūnijos centras – Senųjų Trakų gyvenvietė. Ji ir yra visa ko pradininkė šiuose kraštuose, nuo jos prasidėjo garbinga Trakų praeitis. Senųjų Trakų seniūnijos teritorija užima 9832 ha plotą. Seniūnijoje gyvena 2728 gyventojų. Seniūnijos centras Senieji Trakai įsikūręs prie geležinkelio atšakos Vilnius - Gardinas, Varšuva. Senuosiuose Trakuose gyvena apie 1500 gyventojų. Seniūnijoje yra 26 kaimai. [21, 2007: 27] Šiame kaime, tiksliau - piliavietėje, prasideda garbinga Trakų istorija. Istorikai spėja, jog Senieji Trakai galėjo būti įkurti 1040 metais. Pirmą kartą Senieji Trakai ir Trakų kunigaikštystė paminėta 1337 metais Vygando Marburgiečio kronikoje. (Aukštaitis, 2006: 89) Kitas autorius J. Maceika (2009) teigia, kad Stryjkovskis savo kronikoje rašo jog Trakų miestą įkūręs kunigaikštis Gediminas. Tai įvykę apie 1321 metus. Gediminas čia medžiojęs ir užtikęs Gurgonių sodybų pėdsakus. Tų sodybų jau nebebuvę, buvęs išlikęs tik pavadinimas „trakas“ - iškirsta miške vieta. Gediminui ši vieta patikusi ir jis iš Kernavės persikėlęs čia gyventi. Įsakęs šioje vietoje pastatyti pilį ir sustiprinti ją grioviu ir pylimu.
73 (Maceika, 2009: 191) Šie faktai turi šiokių tokių netikslumų ir neatitikimų, nes Senųjų Trakų istorija siekia tikrai tolimus laikus ir pavieniai faktai ar užuominos kitų žmonių darbuose tą informaciją iškraipo. Galima drąsiai teigti, kad Trakai ir Senieji Trakai yra labai susiję. Senųjų Trakų seniūnijos lankytini objektai
1. Senųjų Trakų piliavietė 2. Šv. Merg. Marijos ir Šv. Benedikto parapijinė bažnyčia 3. Benediktų vienuolynas
27 pav. Senųjų Trakų seniūnijos saugomų teritorijų ir lankytinų objektų žemėlapis (www.registrucentras.lt)
Kaip bebūtų, tai yra labai sena gyvenvietė. 1962 metų archeologiniai tyrinėjimai parodė, kad S. Trakuose būta mūrinės pilies. Ji stovėjusi atokiau nuo S. Trakų, ant piliakalnio. (žr. 27 pav.) Taigi Trakuose buvo ne dvi pilys, kaip iki šiol manyta, bet trys. (Kviklys, 1989: 453) Mūrinė senųjų Trakų pilis pastatyta per rekordiškai trumpą laiką tarp 1316 ir 1323 metų, šalia vokiečių karo kelio vedančio į Vilnių. Tai viena seniausių mūrinių pilių Lietuvoje. Pilį pastatęs Gediminas joje gyveno neilgai, ją atidavęs sūnui Kęstučiui išsikėlė į Vilnių. 1350 metais šioje pilyje gimė Vytautas. Kęstučiui pastačius mūrinę pilį Galvės ir Lukos ežerų pusiasalyje, Senųjų Trakų pilis pamažu neteko reikšmės ir iki mūsų dienų neišliko. Ji užėmė keturkampį 150 m ilgio ir 130 m pločio sklypą, apsuptą 4 - 6 m gylio grioviu. (Aukštaitis, 2006: 89) Kai kuriems istorikams atrodo, kad tos žinios ne visai tikros. Jie linkę manyti, kad S. Trakuose yra buvusi Gedimino pilelė, reikalinga tik medžioklei, nes 1322 metais Gedimino sostinė jau buvo Vilnius. Čia buvo tikra pilis ir kunigaikštis čia nuolat gyveno. Pasak Maceikos (2009), medinės pilelės vietoje Kęstutis pastatė mūrinę, kurią vėliau Vytautas pavertė vienuolynu. (Maceika, 2009: 191)
74 Benediktinai čia buvo iki 1835 m. Tais metais jie buvo perkelti į Nesvyžių ir kitas vietas. Gedimino pilies likučių yra nedaug. Bet imponuojančiai atrodo pačios tvirtovės vieta; išliko didelis pylimas ir aplink jį griovys, kurie byloja apie buvusio valdovo galybę. (Maceika, 2009: 191) 1405 metais Senuosiuose Trakuose Vytautas pastatė Šv. P. Apreiškimo vardo bažnyčią. Netaisoma pirmoji bažnyčia XVIII amžiuje griuvo, o 1757 metais sudegė. Jos vietoje buvo pastatyta nedidelė medinė bažnytėlė. 1889 metais buvo pastatyta gana įdomi pseudo - gotiško stiliaus mūrinė bažnyčia. (žr. 28 pav.)Jos statybai sunaudota buvusio benediktinų vienuolyno medžiagų. Vienuolyno mūrų likučių yra dar klebonijoje. Vienuolyno perstatymo į bažnyčią projektą parengė A. Mikulskis. Bažnyčia turi neogotikinių bruožų: stačiakampio plano, su 4 bokštais, vidus 3 navų, skliautuotas. Šventoriaus tvora mūrinė. Bažnyčia paskelbta architektūros paminklu. (Aukštaitis, 2006: 89)
28 pav. Šv. Mergelės Marijos ir Šv. Benedikto parapijine bažnyčia
Seniūnijos teritorijoje yra: 3 mokyklos, lopšelis darželis, du medicinos punktai, dvi bibliotekos, du paštai ir penkios parduotuvės. [21, 2007: 27] Apibendrinant galima teigti, kad Senųjų Trakų seniūnija yra neteisingai aplenkiama užsienio ir vietos turistų. Šis kraštas vertingas savo istoriniu palikimu ir patartina bent jau aplankyti buvusias svarbias krašto vietas, supažindinti mokinius su garbingąja Trakų rajono pradžių pradžia. Vertingas išlikęs kultūrinis palikimas yra Šv. Mergelės Marijos ir Šv. Benedikto parapijinė bažnyčia ir Senųjų Trakų piliakalnis. Senųjų Trakų gyvenvietė patenka į Trakų istorinio nacionalinio parko ribas ir yra saugoma. (žr. 27 pav.)
75 4.2.7. Paluknio seniūnija Paluknio seniūnija yra pietrytinėje Trakų rajono dalyje. Seniūnijos centras Paluknys nutolęs nuo Trakų apie 18 kilometrų į pietus. Paluknio pavadinimo kilmė sietina su per seniūnija tekančia Luknos upe. Seniūnija turi savo krašto istorija, kuri ne visuomet buvo džiaugsminga, bet vis viena puoselėja savas kultūrines rekreacines vertybes. Pakeliui iš Vilniaus į Eišiškes, tarp melsvųjų šilų, abipus Luknos, prigludęs senas Paluknio bažnytkaimis. Paluknio seniūnijos teritorija užima apie 14000 ha plotą. Seniūnijoje gyvena 1562 gyventojai. Paluknio seniūnijoje yra 14 kaimų. Paluknio seniūniją iš visų pusių supa nuostabūs pušynai. Ypatingą grožį kraštovaizdžiui suteikia Luknos, Merkio ir Žvirgždės upės, vingiuojančios per seniūnijos teritoriją. Čia pat tyvuliuoja penki ežerai. Seniūnijoje yra dvi vidurinės mokyklos, darželis, biblioteka, paštas, ambulatorija, du pakelės kioskai, motelis, trys parduotuvės, gaisrinė, girininkija, degalinė, Vilniaus aeroklubas. (žr. 29 pav.) [21, 2007: 22]
Paluknio seniūnijos lankytini objektai
1. Šv. Jono krikštytojo koplyčia 2. Buvusios dvaro sodyba 3. Aviacijos sporto oro uostas
29 pav. Trakų seniūnijos saugomų teritorijų ir lankytinų objektų žemėlapis (www.registrucentras.lt)
Paluknys yra sena gyvenvietė, minima XVII amžiuje. Pasak tyrinėtojo Č. Šaduikio, 1691 metais Trakų apylinkės Žemės teismo generolas Kazimieras Osmolskis nuvyko i pievas, esančias prie Paluknio dvaro, kurios priklausė Strakiškių dvaro savininkui Stanislovui Venckui, patikrinti ribų, pažymėtų kuolais. Juos savavališkai perkėlė Paluknio ponas Vladislovas Kielevičius. Audringas, neretai tragiškas Palukniui ir apylinkėms buvo XVIII amžius. Amžiaus pradžioje šią žemę trypė Šiaurės karo dalyviai švedai, rusai, vokiečiai. 1710-1711 metų maras išnaikino daug vietos gyventojų, likusieji išbėgiojo į 76 kitas vietas. Dokumentuose neretai minimas Paluknys prie „vėliavininkų kelio“, einančio į Madžiūnus. Tuo keliu buvo gabenami prekiniai medienos tašai bei į bravorą rąstai. (Juodgalvis, 1998: 5) Paluknio dvaras yra minimas 1727 metais, kai Paluknio valstybinio dvaro valdytojai Rukevičiai Trakų pavieto vyriausiajame tribunole patvirtino 3 metams aktą, kuriuo Giedraičiams užstatė dvarą su baudžiauninkais. Valdytojai keitėsi ir vėliau. XIX amžiuje Paluknio dvarą įsigijo Vilniaus imperatoriškojo universiteto profesorius Johanas Frydrichas Volfgangas. Šiame dvare jis gyveno nuo 1833 metų iki mirties. Volfgangas 1829 metais Paluknyje pastatydino koplyčią. 1859 metais po profesoriaus mirties oficialus dvaro paveldėtojas buvo jo sūnus Ksaveras. Nuo pat XX amžiaus pradžios Paluknio dvaro savininkai buvo Rožanskai. (Juodgalvis, 1998: 9-11) 1915 metais Paluknį okupavo vokiečiai, o 1919 metų pradžioje buvo užėmusi Raudonoji armija, pradėta kurti bolševikinė valdžia, bet neilgam. 1919 metais bolševikai buvo išvyti, ir bažnytkaimis atsidūrė lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje, priskirtas Rūdiškių valsčiui. Per Vokietijos SSRS karą Paluknys patyrė didelį žiaurumą jau pirmosiomis dienomis. 1941 metais vokiečių kariuomenė traukė plentu per kaimą Vilniaus link. Paluknio gyventojas Juozas Kozlovskis pro langą paleido šautuvo šūvį. Vokiečiai tai palaikė partizanų išpuoliu ir įvykdė kruviną egzekuciją: sušaudė 18 žmonių, tarp jų kunigą ir vargonininką, padegė bažnyčią, kleboniją, sudegė dalis kaimo. Išvijus vokiškuosius okupantus, prasidėjo antroji sovietinė okupacija, užsitęsusi beveik pusę amžiaus. Paluknys buvo Trakų apskrities Rūdiškių valsčiaus sudėtyje. 1950 metais pakeitus administracinį valdymą, buvo sudarytas Trakų rajonas ir Paluknio apylinkė. (Juodgalvis, 1998: 11-13) Kai kuriuose žinynuose nurodoma, jog Aluonoje 1794 metais buvusi pastatyta medinė koplyčia. Nežinoma, kokia buvo jos paskirtis, kas jos statytojai, bet 1829 metais tą jau apleistą koplyčią iš Aluonos Johanas Volfgangas perkėlė į savo Paluknio dvarą ir kaimo pusėje pastatė Šv. Jono krikštytojo koplyčią. Ši koplyčia vėliau davė pradžią naujai parapijai, tapo Paluknio ir jo apylinkių traukos centru. Tai aštuonkampė medinė, gontais dengta dvaro kapinių koplyčia, aplik ją buvo laidojama. Visą koplyčios ir kapinių teritoriją juosė medinis aptvaras su plytų mūro stulpais, iš dalies išlikusiais iki mūsų dienų. Koplyčioje buvo vargonai, reguliariai laikomos pamaldos. 1969 metais naujasis klebonas Stasys Markevičius užsimojo vietoj laikinosios pastatyti tikrą bažnyčią. Ją gražiai aprašė B. Kviklys: „Dabartinis pastatas yra pailgo stačiakampio plano, trijų navų. Bokšto planas yra stačiakampis su ilgesniąja kraštine fasade. Kitame bažnyčios gale matomas mažas kvadratinis bokštelis. Abu papuošti geležiniais kryžiais. Visi stogai skardiniai. Navų sienos
77 suręstos iš gulsčių sienojų, iš dalies apmuštos lentomis. Langai stačiakampiai. Interjeras atrodo erdvus“. (Juodgalvis, 1998: 21-31) Paluknio apylinkės kiek aplenkėjusios, bet lietuviškai kalbantieji čia sudarė daugumą. Lenkų valdymo metais palukniečiai kovojo dėl lietuvių kalbos teisių bažnyčioje. Sovietinės okupacijos metais Paluknys padarytas Trakų rajono apylinkės centru. (Kviklys, 1989: 460) Reiktų paminėti Palukniui reikšmingą įvykį. 1992 metais Paluknio gyventojai Juchnevičiai sulaukė neeilinių svečių. LRAT pirmininko V. Landsbergio lydima atvažiavo Danijos monarchų šeima: karalienė Margrethe II, jos vyras princas Henrikas ir sosto įpėdinis Frederikas. Apsilankymo tikslas – supažindinti monarchus su paprastais gyventojais ir jų veikla. (Juodgalvis, 1998: 19) Aviacijos sporto oro uostas. Šalia Paluknio, tarp plento ir pušyno, plyti 130 ha lyguma. Čia nuo 1966 metų Paluknio oro uostas - Vilniaus aviacijos sporto klubo sklandytojų sporto bazė. (žr. 29 pav.) Aviacijos sporto klubas pradėjo kurtis 1958 metais. Jo steigėjas buvo A. Speičys ir V. Vaitkus. Tuometinei Lietuvos Vyriausybei leidus, Merkio tarybinis ūkis prieinamomis sąlygomis paskyrė žemę - buvusią miško kirtavietę. Ją išvalė, išlygino Vievio melioratoriai. 1967 metais su vienu lėktuvėliu ir dviem sklandytuvais Paluknio oro uoste prasidėjo skraidymai. Ilgainiui klubas praturtėjo: oro uoste glaudėsi jau 9 lėktuvai ir 40 sklandytuvų. Aviacijos sporto klubo Paluknio oro uostas daugiau kaip per tris dešimtmečius padangių vilionėmis sugundė keletą šimtų vaikinų ir merginų, išugdė aukšto meistriškumo lakūnų, sklandytojų, pasiekusių gražių rodiklių, rekordų Lietuvos ir tarptautinėse varžybose. (Juodgalvis, 1998: 83-85) Apibendrinant galima teigti, kad Paluknio seniūnija turtinga savo praeitimi kaip ir kiekvienas kraštas. Vargiai kuri kita Lietuvos seniūnija gali pasigirti, kad joje lankėsi kitų šalių monarchai, ar kad turi savo nuosavą oro uostą. Kraštas turi ką parodyti ir papasakoti čia užsukusiam lankytojui. Dažnos mokyklų ekskursijos į dzūkijos regioną praleidžia šią seniūniją, o juk taip nesunku sustoti ir bent kelias minutes skirti Palukniui. Vis daugiau sulaukiama oro pramogų ir pažintinio turizmo iš Lietuvos padangių mylėtojų, kurie neatsispiria galimybei pasigrožėti nepaprastai vaizdingomis Trakų vietovėmis. Dešiniajame Luknos krante buvusios dvaro sodybos liekanos su parko kontūrais, o kitame krante - gatvinio kaimo planavimo ir medinės architektūros fragmentai atskleidžia išlikusius baudžiavos laikų požymius.
78 4.2.8. Grendavės seniūnija Grendavės seniūnija yra pietinėje Trakų rajono dalyje, įsiterpusi tarp Onuškio ir Rūdiškių seniūnijų. Iš pietų seniūnija ribojasi su Varėnos rajonu. Seniūnijos centras yra Grendavės kaimas, nutolęs apie 25 kilometrus į pietvakarius nuo rajono centro Trakų ir apie 6 kilometrai į rytus nuo Onuškio. Pro Grendavę praeina kelias iš Trakų į Alytų. Nors tai viena mažiausių rajono seniūnijų, bet ji turi savo išskirtinumą visame Trakų rajone. Seniūnija įsikūrusi šalia Vilkokšnio ežero, kuris yra stiprus poilsiautojų traukos centras ir gali pasigirti unikalia gamta. Per Grendavę prateka Verknės ir Samės upeliai. Dalis seniūnijos patenka į Aukštadvario regioninio parko teritoriją. (žr. 30 pav.) Seniūnijos plotas – 6700 ha, iš jų žemės ūkio naudmenas sudaro 2700 ha, miškai - 700 ha, vandenys - 500 ha. Seniūnijos teritorijoje tyvuliuoja 12 ežerų, didžiausi iš jų - Vilkokšnis - 350 ha, Samis - 63 ha, Gruožis - 27 ha. Seniūnijoje yra 860 gyventojų, iš jų lietuvių - 840, kitų tautybių - 20. Seniūnijos centras - Grendavės kaimas turintis 260 gyventojų. Iš viso seniūnijoje yra 21 kaimas. Grendavėje yra pagrindinė mokykla, biblioteka, medicinos punktas, šokių salė. Iš aplinkinių didesni kaimų išsiskiria - Gruožninkai su 105 gyventojais, Panošiškės su 80 gyventojų ir Samninkai su 75 gyventojais. [21, 2007: 14] Sovietinės okupacijos metais Grendavė buvo apylinkės centras, kolūkio centrinė gyvenvietė. 1923 buvo 235, 1959 - 184, 1970 - 159, 1979 - 157, 1989 - 242 gyventojai. Tai pati mažiausia seniūnija visame rajone. [22, 2005: 134]
Grendavės seniūnijos lankytini objektai
1. Gruožninkų senovės pilkapiai 2. Paminklas rezistencijos aukoms atminti 3. Žuklijų piliakalnis
30 pav. Grendavės seniūnijos saugomų teritorijų ir lankytinų objektų žemėlapis (www.registrucentras.lt)
79 Praeitį mena Grendavės kaime 1999 metais pastatytas ir pašventintas paminklas rezistencijos aukoms atminti. Panošiškių kaime yra maldos namai. Gruožninkų kaime netoli Gruožio ežero rasti senovės pilkapiai. Mažesniame Žuklijų kaime, šalia Vilkokšnio ežero stūkso Žuklijų piliakalnis, nuo kurio atsiveria nuostabūs gamtos vaizdai į Grendavės seniūnijos teritoriją. (žr. 30 pav.) Pasak legendos, Napoleono kariuomenės kareiviai, žygiuodami į Maskvą, savo kepurėmis supylė didįjį Žuklijų piliakalnį, o grįždami supylė tik mažąjį, nes labai mažai grįžo prancūzų kareivių. [21, 2007: 14] Nuo Žūklijų piliakalnio, aukšto ir labai stataus, matyti Vilkokšnio ežeras, šalia kurio ypatingai ramioje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje, yra manoma buvęs aukuras. Nuo aukuro kyla vingiuotas, apneštas, kelias. Niekas juo nekeliauja, bet miškuotame krante jis įžiūrimas, jo vietoje auga tik žolė ir samanos. Galima spėti, kad giliau jis išklotas akmenimis. Žydkaimyje, prie, Vilkokšnio ežero, kažkada gyveno žydai. Jie vertėsi žemės ūkiu, kalbėjo lietuviškai ir buvo visai nežydiško būdo. 0nuškio žydai didžiuodavosi, jei pavykdavo gauti iš to kaimo nuotakas. (Kviklys, 1989: 476) Grendavės seniūnijoje yra keletas draustinių: Saloviškių kraštovaizdžio draustinis aprėpia Saloviškių, Trakežerio ežerų grupę prie Kamaravos miško, paskirtis - išsaugoti ežeringo miškingo dubaklonio kraštovaizdį. Vilkokšnio kraštovaizdžio draustinis, kurį sudaro platusis Vilkokšnis - vienas didžiausių rajono ežerų ir jo pašonėje išplitusios miškingos bei žemapelkinės pievos su dideliais nendrynais. Paskirtis - išsaugoti sudėtingos formos Vilkokšnio ežero dubaklonį, Verknės ištakas ties Galaverknio kaimu ir Žuklijų piliakalnį, ypač svarbias pievų, vandenų ir pelkių paukščių buvojimo teritorijas. Tarp saugotinų teritorijų minimas Spenglininkų gamtinis kompleksas, kurį sudaro Gruožio ežero, Gruožės upelio, Spenglos ir Greiželio ežerų natūralus gamtinis kompleksas su gretimais apypelkiais ir natūraliomis pievomis. (www.vilnijosvartai.lt) Tinkamai sutvarkytų ir įrengtų paplūdimių, deja, lig šiol neturi net ežerų juosiami Trakai, kas vasarą dūstantys nuo turistų antplūdžio. Įdomu ir paradoksalu, kad pirmasis oficialus, pagal visus reikalavimus įrengtas paplūdimys ežerų išraižytame Trakų rajone yra būtent čia, Grendavės seniūnijoje, šalia Vilkokšnio ežero. Jis įrengtas 2010 metų vasarą. Patogi poilsiavietė apsupta žalumos, puikiai įrengtos maudyklos - vos 25 kilometrai nuo Trakų. Pašaliečiui ne visai aišku, kodėl įrengtas pirmiausia Vilkokšnio, o ne Trakus juosiančio Totoriškių ar Akmenos ežerų paplūdimys? Atsakymas būtų ne vienas. Trakuose galbūt nėra tokios darnios, išvien dirbančios bendruomenės, kurioje nepamirštos senosios kaimo tradicijos gyventi lyg šeimoje ir siekti vieno tikslo. Miesto gyventojai yra praradę tokį vienijantį jausmą. Verslūs, aktyvūs Grendavės gyventojai, išsikovoję beveik hektarą žemės paplūdimiui ir pavertę jį šiuolaikiška poilsio oaze, pasirūpino, kad čia nuolat dirbtų
80 prekiautojai, būtų galima išsinuomoti valčių, baidarių. Grendavės seniūnė Vida Jankauskienė teigia: „Prisipažinsiu, anksčiau ši poilsiavietė prie Vilkokšnio keldavo nemažą galvos skausmą: poilsiautojai palikdavo šiukšlių, netausojo aplinkos. Tačiau, mano didžiausiam nustebimui, sukurtas grožis ne tik auklėja žmones, bet skatina jį puoselėti. Įrengtą paplūdimį tenka tvarkyti žymiai mažiau nei anksčiau“. [24, 2010: 12-17] Apibendrinant galima teigti, kad Grendavės seniūnija lyginant su kitomis rajono seniūnijomis yra tikrai lietuviška, mažiau miškinga bet vis viena patraukli rekreacijai. Vilkokšnio ežeras yra poilsinio turizmo traukos objektas. Nuo Žuklijų piliakalnio viršūnės atsiveria nuostabus kraštovaizdis, matoma beveik visa seniūnijos teritorija, su ežerais, miškais, sodybomis. Tai yra vertingas rekreacinis ir kultūrinis objektas. Per Grendavės seniūnija driekiasi Aukštadvario regioninio parko dviračių takas, trykšta daug šaltinių, yra išgręžtas vienas mineralinio vandens gręžinys. Kasmet daugėja į Grendavės seniūniją atvykstančių užsienio ir Lietuvos lankytojų skaičius, vystosi perspektyvios turistų aptarnavimo paslaugos, plinta kaimo turizmo verslai. Dėl ypatingo kraštovaizdžio ir reljefo, miškingumo Grendavės seniūnija vadinama Lietuviškąja Šveicarija.
4.3. Turizmo plėtotė ir perspektyvos Trakų rajone
Pasaulyje turizmas yra palyginus jauna šaka, kuri turi plačią ateitį ir labai stipriai populiarėja žmonių tarpe. Pajamos gaunamos iš turizmo sugeba išmaitinti daugelį šalių. Pasaulyje yra valstybių, kurios neišgyventų be šios paslaugų rūšies. Lygiai taip pat ir Lietuvoje turizmas nenumaldomai plečiasi ir jo reikšmingumas didėja. Gerėjančios gyvenimo sąlygos leidžia detaliai susiplanuoti laisvalaikį ir pasirinkti kur praleisti atostogas. Prognozuojama, kad ateityje turizmas tik augs ir plis, taigi verta ir savo kraštą pritaikyti šiam masiniam reiškiniui. Trakų rajonas ir atskirai Trakų miestas yra labai populiarus užsienio šalių ir vietinių keliautojų ar poilsiautojų centras. Šis rajonas drąsiai gali konkuruoti su didžiaisiais Lietuvos kurortais – Druskininkais, Birštonu, Palanga, Klaipėda ar Neringa. Šio krašto didžiausias pranašumas prieš kitus kurortus, kad čia gausu lankomų įžymių objektų, kurie garsūs visame pasaulyje ir labai geros rekreacijos galimybės natūralioje aplinkoje. Čia esantys ežerai tiesiog traukte traukia apylinkių gyventojus poilsiniais tikslais, o drauge ir apsilankyti kultūriniuose taškuose. Gamtos ir kultūros paveldas sudaro galimybę puikiam laiko praleidimui. Didžiulį darbą plėtojant turizmą Trakų rajone atlieka turizmo informacijos centras. Tai valstybinė įstaiga, kurios pagrindinis tikslas yra pritraukti kuo daugiau pavienių ar
81 organizuotų turistinių grupių. Trakų turizmo informacijos centras labai stipriai prisideda prie turizmo plėtros ir jos perspektyvos ateityje. TIC skatina Trakų rajono turizmo paslaugų plėtrą, populiarina Trakų rajoną Lietuvoje ir užsienyje, dalyvauja tarptautinėse turizmo konferencijose, parodose, turizmo plėtros programose, projektuose, nemokamai teikia turizmo informaciją, kartografinius leidinius, turistinius maršrutus, teikia turizmo tarpininkavimo paslaugas. Tai kas yra išreklamuojama dabartiniu metu, tai investicija į ateitį, nes kelionės ir ekskursijos yra detaliai planuojamos iš anksto. Žmonėms yra įprasta lankytis parodose ir domėtis svetimų valstybių įžymybėmis, o vėliau, atostogų metu ramiai keliauti.
4.3.1. Trakų rajono turizmo organizacinė veikla ir vystymosi ypatumai Trakų rajone turizmo organizavimo infrastruktūra yra išplėtota pakankamai stipriai. Kaip ir visuose kituose turistų lankomose valstybėse, taip ir Lietuvoje didžiausią kultūrinį rekreacinį švietimą ir orientavimą atlieka turizmo informacijos centras. Trakų rajone TIC įkurtas pačioje krašto širdyje - Trakuose, miesto centre esančiuose Kultūros rūmuose, Vytauto g. 69. TIC planuojama perkelti link senamiesčio, tarp pusiasalio ir salos pilių. Tai lemia itin mažas lankytojų kiekis, duomenis palyginus su Istorijos muziejaus salos pilyje besilankančiųjų skaičiumi. Turizmo ašis sukasi būtent apie tą dalį, o ne apie miesto geografinį centrą. Trakų rajoną ir Trakus aplankiusiųjų žmonių skaičius nėra žinomas, nes niekas duomenų neveda ir faktiškai to net neįmanoma padaryti. Tuo remiantis TIC esančių statistinių duomenų analizė darbe netgi neatliekama nes tai yra netikslinga, prieduose pateikiama tik 2010 m. TIC lankytojų iš įvairių Europos šalių diagrama. (žr. priedas Nr. 2) Apsilankiusiems rajono svečiams TIC suteikiama turizmo informaciją ir konsultacijas. Čia pasiūloma sužinoti apie įdomiausias miesto lankytinas vietas, muziejus, kultūrinius renginius, pramogas, gauti nemokamų turistinių - informacinių leidinių apie Trakų kraštą, įsigyti leidinių apie Trakus ir kitas gražiausias Lietuvos vietas, įvairių suvenyrų. Taip pat padedama išsirinkti tinkamiausią nakvynės vietą, padedama užsisakyti vietas Trakų viešbučiuose, kaimo turizmo sodybose, patariama kur geriausiai apsipirkti ar pavalgyti, pasiūloma užsakyti pažintinių ekskursijų ir aktyvaus poilsio paslaugų. (www.trakai-visit.lt) Didelį darbą puoselėjant ir plečiant krašto kultūrinį rekreacinį potencialą atlieka Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija. Ji įsikūrusi senajame pašto pastate – Karaimų g. 5. Miesto svečiai priimami šioje įstaigoje du kartus per savaitę, antradieniais keturioms, penktadieniais trims valandoms. Ši įstaiga daugiausiai rūpinasi lankomų objektų apsauga, tvarkymu, turizmo infrastruktūros plėtra Trakų istoriniame nacionaliniame parke. Trakų
82 istorinio nacionalinio parko direkcija kviečia naujai pažvelgti į senosios sostinės paminklus ir mozaikišką kultūrinę erdvę. Užutrakio dvaro svirno pastate veikia TINP informacinis centras, kuris dėl vykdomų Užutrakio dvaro sodybos parko restauracijos darbų laikinai uždarytas. Tiesioginio bendravimo ir turistų poreikių tenkinimo veikla užsiimama mažiau palyginus su TIC, bet tuo pačiu teikiamos paslaugos ir vedamos ekskursijos nenusileidžia savo informacine reikšme. 2002 metais Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija vykdė programą „Kitokie Trakai”. Jos esmė buvo suteikti ryškumo ir grąžinti prideramą visuomenės dėmesį Trakų istoriniame nacionaliniame parke esantiems istorijos, kultūros ir gamtos paminklams. Paruošti kultūriniai maršrutai ir jiems skirti informaciniai lankstinukai, kurių dėka patraukliai, įdomiai ir gal kiek paradoksaliai pristatytos tokios istorinės vertybės, kaip Senieji Trakai, Lietuvos - Lenkijos demarkacinė linija, Sentikių kaimas, Daniliškių piliakalnis, Užutrakio dvaro sodybos parko augmenija. Tai vienas iš būdų pritraukti turistus. (www.seniejitrakai.lt) Aukštadvario regioninis parkas yra vertingas Trakų rajono kultūrinis rekreacinis potencialas kaip ir Istorinis nacionalinis parkas. Jo širdis - Aukštadvario regioninio parko direkcija ir nuo 2007 metų įsikūręs lankytojų centras Aukštadvaryje, Dariaus ir Girėno g. 2. Deja, dėl vykstančių profesinių apmokymų apsilankyti jame nepavyko, bet nedaug informacijos pateikė vyriausioji finansininkė. Jame lankytojai gali aplankyti veikiančias parodas, gauti informaciją apie parką, lankomus gamtos ir kultūros paveldo objektus, įsigyti įvairių leidinių. Taip pat čia galima iš anksto užsisakyti ekskursijas po Aukštadvario regioninį parką. Parko prioritetas - bendrasis ir pažintinis turizmas. Rekreacinę sistemą sudaro: įžymios lankytinos parko vietos bei objektai, turistiniai keliai, takai bei trasos, poilsio įstaigos bei vietos, turistiniais parko lankymo maršrutais sujungtos tarpusavyje bei su aplinkine apgyvendinimo ir transporto sistema. Parke vystomas autoturizmas, dviratininkų ir pėsčiųjų turizmas, vandens turizmas, agroturizmas, mokomasis lankymas, poilsio organizavimas. (www.arp.lt) Be šių didelių Trakų rajono krašto puoselėtojų ir turistų aptarnaujančių įstaigų dar prisideda ir individualūs asmenys užsiiminėjantys kaimo turizmo verslu. Jie netiesiogiai taip pat dalyvauja poilsiautojų švietime atskleisdami lankomus apylinkių objektus, suteikdami galimybę suderinti poilsinį turizmą su pažintiniu. Dažnas poilsiautojas mielai pasirenka kelionę dviračiu po kaimo turizmo apylinkes supančius kultūrinius ir rekreacinius „perlus“. Paminėti reikėtų ir kempingą slėnyje, kuris yra Trakuose, Slėnio g. 1. Tai yra aukščiausio lygio, keturių žvaigždučių, kempingas šalyje. Taip pat dar vienas kempingas - stovyklavietė įsikūręs Rūdiškių seniūnijos Būklės kaime. Kempingais
83 vykstančių turistų srautai Europoje yra labai populiarūs ir jų tinklas turi būti plečiamas ir Lietuvoje, nes šiuo metu jų yra didelis trūkumas.
4.3.2. Trakų rajono turistiniai pažintiniai maršrutai ir edukacinės programos Trakų rajono kultūrinis rekreacinis potencialas yra milžiniškas. Tam, kad žmonės tinkamai įsisavintų reikiamą informaciją, yra sudaromos ir pateikiamos ekskursijų, žygių ir pažintinių takų programos. Tuo būdu leidžiama pasirinkti ko kiekvienai organizuotai ar neorganizuotai grupei reikia ir tuo pačiu sudaroma galimybė nepasiklysti krūvoje visų lankytinų objektų. Mokyklų mokiniams specialiai paruoštos edukacinės programos, kurių metu praplečiamas žinių akiratis ir suteikiama galimybė tiesiogiai sudalyvauti tradicinių amatų veikloje. Trakų turizmo informacinis centras bendradarbiaudamas su Trakų krašto puoselėtojais yra paruošęs devynias ekskursijas, keturias edukacines programas ir tris pažintines edukacines programas. (www.trakai-visit.lt) 1. „Senoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė - Trakai“. Lankomos vietos - „Mažasis miestas“, Karaimų gatvė, Pusiasalio ir Salos pilys. Ekskursijos trukmė - 2 valandos. 2. „Viena diena senojoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje - Trakuose“. Programos turinys - pažintis su Senųjų Trakų piliaviete ir vienuolynu, „Mažuoju miestu“ Trakuose. Ekskursijos trukmė 5 valandos. 3. „Viduramžių miesto istorija“. Iš gido sužinosite: kas gyveno Trakuose viduramžiais? Kokie amatai mieste buvo reikalingiausi? Kaip atrodė miesto gyventojų kasdienybė? Ekskursijos trukmė - 2 valandos. 4. „Aristokratiškasis Užutrakis“. Lankomos vietos - Lietuvos kultūros paveldo perlas - baltieji neorenesansiniai grafų Tiškevičių Užutrakio dvaro rūmai ir parkas. Kokie jie išlikę istorinėse nuotraukose ir kokie yra dabar? Ekskursijos trukmė - 2 valandos. 5. „Trakų kultūrinis ir religinis paveldas“. Lankomos vietos - dvasinis miesto centras - Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, stebuklingas Trakų Madonos paveikslas. Gido pasakojimas supažindins su įvairių Trakuose esančių ir išnykusių religinių konfesijų (katalikų, karaimų, totorių, pravoslavų, žydų) šventovėmis ir vienuolynais. Ekskursijos trukmė - 2 valandos. 6. „Po angelų sparnais“. Lankomos vietos - Grafų Tiškevičių dvaro sodyba Užutrakyje, „Angelų kalva“, paukščio skrydžio pojūtis ir kvapą gniaužiantys šuoliai „Anupriškių pramogų ir poilsio parke“. „Angelų kalva” - tai tarsi simbolinis vainikas Trakams. Jį sudaro įvairios, beveik 5 metrų aukščio angelų skulptūros, simbolizuojančios pagrindines
84 krikščioniškąsias vertybes. (žr. 31 pav.) Čia galima paaukoti savo angelą už svarbiausią gyvenimo vertybę. Ekskursijos trukmė - 5 valandos.
31 pav. Angelų kalva
7. „Trakai - karaimų meka“. Lankomos vietos - „ Mažasis miestas“: Karaimų g., Kenesa, Karaimų etnografinė ekspozicija. Vietinio gido pasakojimas supažindins su daugiau nei 600 metų Lietuvoje gyvenančios karaimų tautos istorija, papročiais, tradicijomis. Ekskursijos trukmė - 2 valandos. 8. „Trakų legendų pėdsekiai“. Lankomos vietos - legendomis apipintos istorinės Trakų vietos: Švč. Mergelės Marijos aplankymo bažnyčia, Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis, pusiasalio pilies ir dominikonų vienuolyno vietos, istorinė Oginskių dvaro vieta, Karaimų gatvė „kitu žvilgsniu“, Galvės ežeras ir salų paslaptys bei Užutrakio ansamblio didybė amžių tekmėje. Ekskursijos trukmė - 2,5 valandos. 9. „Karaimų kulinarinis paveldas”. Programos turinys - pažintis su mažos karaimų tautos atsiradimo Lietuvoje ir Trakuose istorija, gyvenimo būdu, tradicijomis ir papročiais. Tradicinio karaimų patiekalo parodomasis gaminimas ir degustavimas. Edukacinės programos trukmė - 1,5 valandos. 10. „Čia gyvena šokoladas!”. Programa smaližiams ir edukacinis šokolado gaminimo šou „Šokolado sostinėje“ Trakuose. Bus proga patiems pasigaminti savo saldainį ir pasmaguriauti. Edukacinės programos trukmė - 2,5 valandos. 11. „Duonos ir lino kelias”. Programoje: prie tradicinės duonkepės parodomoji programa. Dalgedų sodyboje įrengtas etnografinis kambarys, kuriame yra tradicinė duonkepė krosnis, surinkti senoviniai buities rakandai. Svečiai belaukdami iškeptos duonelės gali pasivaišinti senoviniais patiekalais gamintais pagal senovines tradicijas iš meniu, patvirtinto „Kulinarijos paveldo fondo", klausytis pasakojimų apie lino kelią nuo sėjos iki lovatiesės ar staltiesės. Pažintinės - edukacinės programos trukmė - 3 valandos.
85 12. „Pažintis su aviacija Paluknio Airparke”. Programoje - gilios Lietuvos aviacijos tradicijos ir istorija, puikūs pramoginių lėktuvų konstruktoriai, drąsūs karo pilotai, garsūs aviacijos sportininkai. Pažintinės - edukacinės programos trukmė - 5 valandos. 13. „Ekskursiją po Varninkų botaninį - zoologinį draustinį“ galima užsakyti Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje. Dviejų valandų ekskursijoje Varninkų pažintiniu taku susipažįstame su draustinio biologine įvairove: gyvūnija, retomis ir vertingomis aukštesniųjų augalų, samanų, kerpių rūšimis. Ekskursijos trukmė - 2 valandos. 14. „Šimtas pyrago lapų - šimtas gyvenimo metų!“ edukacinę programą galima užsakyti Senojoje kibininėje. Iki mūsų dienų totoriai asimiliavosi, todėl juos, kaip tautinę mažumą, geriausiai apibūdina nepasikeitę religiniai įsitikinimai ir tautinės kultūros paveldas. Ypatingai įdomu pabandyti tautą pažinti per kulinarinį paveldą. Totoriai Trakų krašte žinomi dėl stebuklingai skanaus šimtalapio pyrago skonio. Edukacinės programos trukmė apie 1 valandą. 15. Lipdymas iš molio „Molinukas“. Lietuvoje gilios molio dirbinių tradicijos. Užsiėmimo metu susipažinsime su vienu seniausių amatų - keramika. Susipažinę su keramikai naudojamais darbo įrankiais, patys minkysite, formuosite ir nusilipdysite suvenyrą. Užsiėmimas skiriamas tik moksleiviams. Edukacinės programos trukmė apie 2 valandas. 16. „Natūralaus bičių vaško žvakių gamyba“. Edukacinio užsiėmimo metu vaikai sužino, kad žvakėms lieti buvo naudojamas bičių vaškas. Vaikai ne tik išmoksta žvakių liejimo amato paslapčių, bet ir patiria tikrą kūrybinį džiaugsmą. Edukacinė - pažintinė programa skirta įvairaus amžiaus grupėms. Edukacinės pažintinės programos trukmė apie 2 valandas. Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje galima užsisakyti ekskursijas ne tik po Užutrakio dvaro sodybą, Varninkų botaninį zoologinį draustinį, bet ir susipažinti su kultūriniais pažintiniais maršrutais: „Šiaudinė siena“, „Sugrįžimas į Senuosius Trakus“, „Užutrakio parko žolynai“, „Iš Vilniaus į Trakus su Sarmatų Horacijumi“, „Dvidešimt penki kilometrai vakarų kryptimi“. (www.seniejitrakai.lt) Aukštadvario regioninio parko lankytojų centre galima gauti paruoštus maršrutus po regioninį parką. Švietėjiškai, auklėjamajai funkcijai vykdyti, propaguoti sveikai gyvensenai bei ekologiškai palankiausiam transportui skatinti Aukštadvario regioniniame parke plėtojamas pažintinis dviračių ir pėsčiųjų turizmas. Keliukų kokybė bei išsidėstymas pėsčiųjų ir dviračių turizmui yra pakankamas. Organizuotam pagrindinių vertybių lankymui yra sudaryti 5 pažintiniai maršrutai pėstiesiems ir dviratininkams. Šiuo metu parke populiariausias tranzitinis autoturizmas. Sąlygos ypač palankios, nes nemaža dalis lankytinų vietų ir vertybių susitelkę netoli svarbių parko teritoriją kertančių kelių.
86 Autoturizmui plėtoti pritaikomi esami bendro naudojimo autokeliai ir miško keliukai. Aukštadvario regioniniame parke gana geros sąlygos plėtoti ir vandens turizmą. Upių praplaukiamumo sąlygos yra gana geros. Įmanomos trasos plaukti tiek Verkne, tiek Strėva. Palankesnės sąlygos plaukti pavasarį kai upės vandeningesnės. Ypač palanki vandens turizmo trasoms projektuoti yra Verknės upė. (www.arp.lt) 1. „Po Aukštadvario miestelį”. Susipažindami su Aukštadvario urbanistiniu draustiniu, aplankysite turgaus aikštę, Šv. Domininko vienuolyną, Aukštadvario dvarą, Verknės senvagę, kur trykšta skaidrus šaltinio vanduo, Aukštadvario piliakalnį, Aukštadvario hidroelektrinę, Kristaus atsimainymo bažnyčią, Kartuvių kalną ir Marčežerį. 2. „Apie Gedanonių kalvą“. 25 km ilgio maršrutas supažindina su šiaurės vakarine Aukštadvario regioninio parko dalimi - Mergiškių kraštovaizdžio draustiniu. Čia pamatysite kalvotą, miškingą kraštovaizdį su aukščiausiomis Dzūkų aukštumos Gedanonių, Gelionių, Guronių ir kitomis kalvomis, Velnio duobe, termokarstiniais Škilietų ežerais, Ustronės riedulynu, kultūros paminklais - Pamiškės piliakalniu, Akmenių pilkapiais, Mergiškių alkakmeniu. Tai mažiausiai urbanizuotas parko kampelis, kur yra vienintelis parke Mergiškių gamtos rezervatas, daug natūralių gamtinių buveinių, įvairių rūšių faunos ir floros. 3. „Pro sakralinius šaltinius“. 14 km ilgio maršrutas supažindina su pietvakarine Aukštadvario regioninio parko dalimi - Aukštadvario urbanistiniu ir Verknės kraštovaizdžio draustiniais. Keliaudami aplankysite Aukštadvario turgaus aikštę, Verknės senvagės šaltinį, Aukštadvario piliakalnį, žydų kapines Verknės upę, Tamelių ežerą, Šafarnės alko akivarus, Rangavos alko šaltinius, Vokiečių karių kapus, Aukštadvario dvaro parką bei A. Mickevičiaus ąžuolą. 4. „Žaliasis takas“. 7,5 km ilgio maršrutas supažindina su Spindžiaus kraštovaizdžio draustiniu, kuris įžymus savo pušynais su ąžuolo traku. Čia randa prieglobstį daug gyvūnų ir retų augalų. Tai vienas gražiausių ir vertingiausių parko miškų, apjuostas Strėvos upės ir ežerų, garsus gamtos ir istorijos įžymybėmis ir vaizdais. Čia aplankysite Strėvos kaimelį, Strėvos protaką, Strėvos įgriuvą, Drabužininkų pilkapius, Spindžiaus ir Spindžiuko ežerų protaką, Spindžiaus ežero ištakas, Strėvos upės vagą. 5. „Protėvių taku“. 9,5 km ilgio maršrutas supažindina su šiaurrytine parko dalimi - Strėvos aukštupio ir Spindžiaus kraštovaizdžio draustiniais. Ši parko dalis buvo žinoma senovėje. Keliaudami aplankysite Strėvos kaimą, mitologinę ,,Karališkosios virtuvės“ vietovę, Strėvos pilkapius, Spindžiaus kaimą, Špokų vinkšną, Spindžiaus ąžuolą bei ežerą Akutę.
87 6. „Po Aukštadvario regioninį parką automobiliu“. Keliaudami šiuo maršrutu pasigrožėsite vienu iš gražiausių Lietuvos kampeliu - Aukštadvario kraštu. Aplankysite turgaus aikštę, Domininkonų vienuolyną, Velnio duobę, Čižiūnų senkapius, Aukštadvario dvarą, Aukštadvario hidroelektrinę, Kartuvių kalną, Nikronių akmenį, Spindžiuko ežerų protaką, Drabužininkų pilkapius, Strėvos įgriuvą, Strėvos kaimą, Strėvos piliakalnį, Bagdanonių hidroelektrinę, Vytautavos bažnyčią, Žuklijų piliakalnį. Šios ekskursijos padarytos remiantis lankomų objektų populiarumų turistų tarpe, programos sudarytos laikantis sistemiškumo principu. Objektai yra sugrupuoti ir atrinkti, kad būtų laikomasi pasirinktos tematikos. Labai populiarios edukacinės pažintinės programos, kurių metu mokiniams sukuriama senovės atmosfera ir visos sąlygos skatinančios žingeidumą. Mokytojams ir ypatingai auklėtojams tai yra labai vertinga, nes mokinių užimtumo problema vis labiau įsišaknija ir Lietuvoje. Tai galimybė skatinti mokinių tautiškumą, patriotiškumą, tradicijas ir meilę gimtajam kraštui. Be šių ekskursijų mokiniams ir kitiems turistams siūloma aplankyti istorijos muziejų salos pilyje, sakralinio meno ekspoziciją, karaimų etnografinę ekspoziciją, irklavimo muziejų ir kraštotyros muziejų aukštadvaryje. Atskirų muziejų lankymas galėtų būti dar vienas pažintinis edukacinis maršrutas turintis aiškiai apibrėžtą tematiką.
4.4. Trakų rajono kultūrinio ir rekreacinio potencialo plėtros perspektyva Trakų rajono kultūrinio rekreacinio potencialas yra vienas iš didžiausių valstybės turtų, kuris turi būti saugomas, prižiūrimas, puoselėjamas ir planuojamas ateities kartų perdavimui. Valstybiniu ir rajoniniu mastu turi būti vykdomi projektai investicijoms pritraukti į šį nuostabų gamtos ir žmogaus sukurtą kampelį. Kiekviena garbinga valstybė rūpinasi ir teikia prioritetą savo istorinėms ir gamtinėms vertybėms apsaugoti ir išlaikyti. Aukščiausio, nacionalinio mąsto tikslas ir krašto įvertinimas plėtojant kultūrinį rekreacinį potencialą - įtraukti Trakų kraštą į UNESCO paveldo sąrašus. Viskas vyksta palaipsniui, pripažinus ir įvertinus pirmą kartą 1960 metais, kai LTSR Ministrų Tarybos nutarimu Trakų apylinkės buvo paskelbtos landšaftiniu draustiniu, o 1969 metais LTSR Ministrų Tarybos nutarimu Trakų senamiestis tapo kultūros paminklu. 1991 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo nutarimu įkurtas Trakų istorinis nacionalinis parkas. 1992 metais buvo įsteigta ir atskira organizacija - Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija. Šiuo metu tai yra vienintelis Europoje tokio tipo - istorinis nacionalinis parkas. Ir netgi jo įkūrimo tikslai nusako, kad šioje nedidelėje teritorijoje yra sukauptas milžiniškas Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo potencialas nuostabios gamtos apsuptyje. Jau apie 1988-1990 metus Trakus su apylinkėmis planuota
88 pateikti nominacijai į UNESCO paveldo sąrašus. 2000 metais Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija aktualizavo Trakų istorinio nacionalinio parko įrašymo į UNESCO paveldo sąrašus klausimą. Buvo pradėtos konsultacijos su specialistais ir visuomenės informacinis švietimas. 2002 metais UNESCO ekspertai, lankydamiesi Lietuvoje, atkreipė dėmesį į Trakų istorinio nacionalinio parko vertes, kurias įvertino palankiai ir rekomendavo rengtis šio Lietuvos objekto nominacijai į UNESCO paveldo sąrašus. Trakų istorinis nacionalinis parkas yra unikalus Trakų ežeryno kraštovaizdžio ir kultūros vertybių kompleksas, kurį sudaro: Trakų salos ir pusiasalio pilys, Senųjų Trakų piliavietė, Trakų senamiestis, Užutrakio dvaro sodyba. Trakuose esantys įvairių religijų - katalikų, karaimų, stačiatikių maldos namai, kaip ir buvusių vienuolynų liekanos, suteikia Trakų senamiesčiui papildomą vertę. Pats senamiestis yra specifinis, palyginti su kitais Lietuvos senamiesčiais, nes čia dominuoja mediniai vienaaukščiai gyvenamieji namai, tuo suteikiamas savitas senamiesčio charakteris. (Eidukevičienė, 2003: 6,7, 78) Trakų rajono savivaldybė įsitikinusi, kad Trakų istorinio nacionalinio parko kultūros ir gamtos vertybės turi ne tik milžinišką ir jau nekvestionuojamą kultūrinę vertę, bet yra ir didžiulis turistinis resursas ir bazė turizmo plėtrai. O tai ypač aktualu Trakų rajonui, kuriame yra labai ribotos galimybės plėtoti pramoninę ar žemės ūkio gamybą ir kurį administruojant jau ne vienerius metus susiduriama su rimtomis finansinėmis problemomis. Trakų istorinio nacionalinio parko įrašymas į Pasaulio paveldo sąrašus neabejotinai sudarys daug palankesnes sąlygas turizmo, kaip perspektyviausios Trakams ūkio šakos, plėtrai ir, be jokios abejonės, duos impulsą išsaugančiai ir subalansuotai plėtrai. (Eidukevičienė, 2003: 8,9) Šioje nedidelėje teritorijoje yra sukauptas milžiniškas Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo, kuris svarbus ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai, Baltarusijai, Rusijai, Ukrainai, Vokietijai, potencialas, kuris tarpsta nuostabios gamtos apsuptyje. Tai juolab unikalu, nes Trakų istorinio nacionalinio parko vertybės yra visai šalia didžiausio ir dinamiškiausiai besiplėtojančio Lietuvos miesto - sostinės Vilniaus. Tai juolab aktualu, nes vykstantys urbanizacijos procesai gali neatpažįstamai pakeisti turimas vertybes. Ir šiandien turime unikalų pasirinkimą išsaugoti sau ir pasauliui tai, kas brangu mums visiems. Pasak Vitkauskaitės (2010), 2008 metais Trakams buvo suteiktas kurortinės teritorijos statusas. Ilgai šio statuso siekė Trakai: ginčijosi su Trakų istoriniu nacionaliniu parku, Kultūros paveldo departamentu, Kultūros ministerija. Pagrindinis ginčo objektas buvo, ar reikia suteikti Trakams kurortinės teritorijos statusą. Trakų rajono savivaldybės administracija visada pabrėždavo, kad Trakams kurortinės teritorijos statuso suteikimas - tai papildomas finansavimas, labai reikalingas, nes mieste stringa automobiliai, nepakanka
89 automobilių stovėjimo aikštelių, viešbučių. Papildomi pinigai labai praverstų turizmo infrastruktūros plėtrai. Įdomu, Trakai jau du metus turi kurortinės teritorijos statusą ir gauna papildomą finansavimą, tik kaip su ta turizmo infrastruktūra? Trakai neturi net normalaus paplūdimio, apie papildomas automobilių stovėjimo aikšteles apskritai reikėtų pamiršti. Dar įdomiau, kur Trakų valdžia panaudoja pinigus, skirtus Trakų kurortui ir kurorto infrastruktūrai gerinti? Kodėl Trakų valdžia per du metus niekada nesuteikė informacijos apie kurortui skirtų pinigų panaudojimą? 2006 metais LR Vyriausybė yra priėmusi nutarimą, kad kaip kurortinės teritorijos statusas yra suteiktas, taip jis ir gali būti panaikintas. [25, 2010: 2] Didžiausias Trakų rajono kultūrinis rekreacinis potencialas yra Trakų istorinio nacionalinio parko ribose. Su tuo ir siejami didžiausi plėtros planai, krašto vizija ir ateitis. Didžiausias indėlis stengiantis pritraukti investicijų ir tuo pačiu puoselėti Trakų rajoną tenka Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai. Jos siekius rėmė ir remia Trakų rajono ir Elektrėnų savivaldybių vadovai, Valstybinė paminklosaugos komisija, gamtosaugininkai. Taip pat didelį indėlį į rajono plėtrą ir pritaikymą turizmui stengiasi įdėti Aukštadvario regioninio parko direkcija. Įsteigus turizmo informacinį centrą atsirado galimybė pilnai informuoti šio miesto pažinti užsukusius svečius. Rajonas yra labai vertingas atvykstantiems turistams ir mokinių delegacijoms. Tuo pačiu, Trakams tai didžiulės piniginės lėšos gaunamos iš turizmo aptarnavimo verslo ir sukurtos aptarnavimo infrastruktūros. Tam, kad šis nuostabus Lietuvos kampelis sulauktų kuo daugiau lankytojų, turi būti sudarytos sąlygos ir tinkamai pateiktas kultūrinis rekreacinis potencialas. Tik valstybinio mąsto sprendimai padarė kraštą tinkamą nacionalinio ir pasaulinio lygio rekreacijai ir ateityje valstybės sprendimai turės lemiamą įtaką Trakų rajono ateičiai. Įvertinant iš neigiamos pusės Trakų rajono pritaikymą rekreacijai galima teigti, kad didžiausia problema jog lankytojai ir svečiai į Trakų seniūniją atvyksta trumpam laikotarpiui, pastebimas aukštas lankytojų srautų sezoniškumas. Tai sudaro sąlygas žiemos periodo stagnacijai ir nedarbui. Teikiamos į vasaros sezoną orientuotos paslaugos, taip pat neišplėtotas paslaugų spektras, neišnaudojamas kalvotas reljefas turizmui žiemos metu. Taip pat trūksta informacijos apie visas Trakų rajono lankytinas vietas, gražius gamtovaizdžius. Neišplėtota kaimiškųjų vietovių kelių infrastruktūra gali sutrukdyti kaimo turizmo plėtrai. Suaktyvėjęs naujų statybų veržimasis į vaizdingiausias gamtines teritorijas ir vandens telkinių pakrantes bei bendrai sunkiai valdomas naujų statybų procesas. Taigi kurortui ir aplinkinėms seniūnijoms dar yra kur pasitemti.
90 4.5. Trakų rajono kultūrinio ir rekreacinio potencialo edukacinis panaudojimas Kiekvienas žmogus turi pažinti save supančią aplinką, susipažinti su savojo krašto garsenybėmis, kultūriniais objektais, turistų lankomomis įžymybėmis. Kaip ir viso gyvenimo kalvė, taip ir artimiausios supančios aplinkos tyrimas ir mokymasis prasideda mokykloje. Iš vadovėlių skaitoma medžiaga, mokytojų atpasakojamos vietos, pažintiniuose filmuose matyti vaizdai esant galimybei turėtų būti parodomi ir tikrovėje. Niekas kitas nesuteiks tiek informatyvumo, įspūdžių, kaip savomis akimis pamatytas, savais pirštais užčiuoptas, paliestas istorinę praeitį turintis daiktas. O kiek daug suteikia galimybė pamatyti geomorfologinius, geologinius, gamtinius objektus ar galimybė išvysti nepakartojamus kraštovaizdžius. Bendrosios ugdymo programos numato, jog pagrindinėje mokykloje mokiniai įgytų supratimą apie žmonių gyvenimą demokratinėje visuomenėje, istorinį ir kultūrinį žmonijos ir lietuvių tautos palikimą, gamtos ir žmogaus savitarpio ryšius, kad ugdytųsi tautinę ir pilietinę savimonę, grindžiamą demokratinėmis ir kultūrinėmis tautos vertybėmis. Siekdami socialinio ugdymo tikslo, mokiniai mokosi suprasti demokratinės visuomenės ir valstybės prigimtį, jos gyvavimo principus ir normas, istorinę Lietuvos, Europos ir pasaulio raidą, gamtinius procesus, jų įtaką žmonių veiklai ir gyvensenai, gamtinės aplinkos ir žmogaus gyvenimo sąlygų regioninius skirtumus, jaučia pagarbą savo ir kitų tautų tradicijoms, gamtos ir kultūros paveldui, gamtinei aplinkai, siekia visa tai saugoti ir plėtoti. (Jankūnienė, 2008: 3/931) Geografija - vienas labiausiai integruotų mokomųjų dalykų mokykloje. Geografija atskleidžia mozaikinio pasaulio gamtos ir visuomenės vientisumą, erdvines civilizacijų ir kultūrų sąsajas, gamtos ir visuomenės savitarpio priklausomybę, jų raidos ir išlikimo klausimus. Ugdomos asmens nuostatos skatina solidarumą, rezultatyvų kultūrų dialogą ir tarptautinį bendradarbiavimą, padeda plėtoti visų rasių, tautų, religinių bendruomenių tarpusavio supratimą, toleranciją ir draugystę. Dalyko tikslas - plėtoti mokinių geografinį pasaulėvaizdį, skatinti domėtis savo ir kitų šalių gamtos bei visuomenės įvairove, plėsti geografijos žinias ir supratimą, padėti ugdytis socialinę kompetenciją. (Jankūnienė, 2008: 49/977) Pateikta informacija puikiai atskleidžia šio darbo reikšmę edukaciniame procese. Kultūrinio potencialo svarba ir mastas yra nenuginčijamai reikšmingas visos Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloms. Šiuolaikiniame pasaulyje plintanti globalizacija padaro didelę „meškos“ paslaugą, kuomet žmonės nepažinę savojo krašto, puola keliauti, tyrinėti svečiuose šalyse. Tai yra didelis susvetimėjimas ir tik tinkamai susipažinus su savuoju kraštu, gali puikuotis, kad esi matęs, lankęs svetimų šalių kultūrines rekreacines įžymybes.
91 Trakų rajono kultūrinis rekreacinis potencialas yra ypatingai tinkamas mokinių pažintiniam turizmui, ekskursijų organizavimui. Vargu ar kur kitur yra tokia galimybė pamatyti šitokia gausa istorinių ir geografinių objektų, sujungtų į vieną visumą. Tiek laiko skaitytus vadovėlius, analizavus informaciją, tyrinėjus paveikslėlius atsiranda puiki galimybė žinių praplėtimui, susisteminimui ir užtvirtinimui. Geografijos pamokose yra daugybė temų su kuriomis siejasi šio krašto paveldo vertybės. Nepakartojamo grožio reljefo formos, geomorfologiniai dariniai, įžymioji Velnio duobė sietina su Gamtinės geografijos dalimi. Taip pat su ja sietina ir hidrografinis šio rajono tinklas, su šio krašto įžymybėmis ir turtais – ežerais. Gyvasis šio krašto pasaulis – augalija ir gyvūnija taip saugoma ir puoselėjama saugomose teritorijose yra vertingas krašto palikimas. Su visuomenine geografija galima susieti istorinius, religinius, architektūrinius, urbanistinius ir kitus objektus. Bažnyčios, cerkvės, kenesos, vienuolynai saugo išskirtines religijų ypatybes, kas plačiai susiję su religijų geografija, menais ir tikyba. Pilys, dvarai, griuvėsiai ir senieji išlikę pastatai turi architektūrinių paslapčių. Gyvenvietės su senovinio tipo gatvėmis turi savitą urbanizacijos raidą. Mitologinės vietos – piliakalniai, pilkapiai ir legendomis apipinti aukurai turi savitą kultūrinį spindesį. Prieduose pateikiamas konkretus pavyzdys, kaip galima pravesti pilną pamoką susietą su Trakų rajono kultūriniu rekreaciniu potencialu, jo plėtra ir panaudojimu. Pamoka yra integruota su informacinių technologijų dalyku, nes naudotasi GIS programa. (žr. priedas Nr. 6 ) Ypatingas dėmesys mokyklose turėtų būti skiriamas Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje esantiems objektams, nes čia atsiranda galimybė susieti du vienas šalia kito einančius socialinius mokslus – istoriją ir geografiją. Mokiniam būtina tiesiog susieti ir sugretinti vienus dalykus su kitais, nes tik išmokius tai daryti, mokinys laisvai gali išmokti logiškai mąstyti, sieti, daryti išvadas. Šalia šių dviejų mokslų drąsiai galima sieti ir gamtą, biologiją, tikyba, etiką, kalbų ir kitus mokomuosius dalykus, kuriem yra naudingas šis krašto palikimas. Trakų informacijos centras, Trakų istorinis nacionalinis parkas, Aukštadvario regioninis parkas ir kitos valstybinės ir privačios įstaigos siūlo daugybę edukacinių programų, pažintinių takų ir kitų auklėjamųjų ir mokomųjų programų. Atsiranda galimybė prisiliesti prie senovinių amatų, svetimos kultūros papročių, tradicinių veiklų ir taip didinti vaikų užimtumą skatinant dorovingumą, žmogiškumą, pagarbą ir meilę. Trakų rajone gausu muziejų, kurie suteikia galimybę apsilankyti ir persikelti į vieną ar kitą amžiaus tarpsnį, pažiūrėti kaip gyveno to meto žmonės, kokie buvo karybos ar namų apyvokos reikmenys, palyginti vienas ir kitas bendruomenes, tautas. Iš muziejų pats turtingiausias yra Trakų istorijos muziejus įsikūręs salos pilyje.
92 5. TRAKŲ RAJONO KULTŪRINIO REKREACINIO POTENCIALO PAŽINIMO TYRIMAS MOKYKLOJE 5.1. Tyrimo metodika ir organizavimas
Tyrimo tikslas: Išsiaiškinti 9 – 12 klasių mokinių žinias apie Trakų rajono lankytinus gamtinius ir architektūrinius objektus, saugomas teritorijas ir gyvenvietes. Tyrimo uždaviniai: Išsiaiškinti kaip dažnai Grigiškių „Šviesos“ vidurinės mokyklos mokiniai vyksta į Trakų rajoną turistiniais ar rekreaciniais tikslais. Nustatyti kokius Trakų rajono lankytinus gamtinius ir architektūrinius objektus mokiniai žino. Nustatyti kokius Trakų rajono lankytinus gamtinius ir architektūrinius objektus ir gyvenvietes mokiniai yra aplankę. Nustatyti kokius Trakų rajono lankytinus gamtinius ir architektūrinius objektus ir gyvenvietes mokiniai norėtų aplankyti ir sužinoti kas juos domina keliaujant. Išsiaiškinti, kokiomis transporto priemonėmis daugiausiai keliaujama po Trakų rajoną.
Tyrimo metodai: 1. Anketinė apklausa; 2. Kiekybinė ir kokybinė duomenų analizė.
Trakų rajono lankytinų gamtinių ir architektūrinių objektų, saugomų teritorijų ir gyvenviečių žinomumui ir lankomumui ištirti buvo savarankiškai sukurta 1 anketa (žr. priedas Nr. 3), skirta 9-12 klasių mokiniams. Anketos įvadinėje dalyje yra logiškai paaiškintas tyrimo tikslas, kaip bus panaudoti duomenys bei kas atlieka tyrimą. Taip pat pabrėžtas respondento anonimiškumas bei dalyvavimo apklausoje svarba. Anketavimas atliktas Vilniaus Grigiškių „Šviesos“ vidurinėje mokykloje 9, 10, 11 ir 12 klasėse. Mokiniams buvo pateikta 112 anketų. Į anketos klausimus atsakė 112 mokinių po 28 iš kiekvienos klasės. Anketą sudarė 18 klausimų: 3 biografiniai, 4 uždari, 8 mišrūs ir 3 atviri. Tyrimo duomenys apdoroti taikant Microsoft Office Excel programą. Tyrimo duomenys aprašyti naudojant skaitinę atsakymų išraišką.
93 5.2. Tyrimo rezultatai ir jų apibendrinimas
Tyrimo rezultatai ir jų apibendrinimas pateikiamas pagal anketoje esančių klausimų seką. (žr. priedas nr. 3) Lyginant atsakiusiuosius pagal lytį, iš 28 mokiniams pateiktų anketų į klausimus atsakė: 9 klasėje 8 mergaitės ir 20 berniukų, 10 klasėje 13 mergaičių ir 15 berniukų, 11 klasėje 12 mergaičių ir 16 berniukų, 12 klasėje 19 mergaičių ir 9 berniukai. Iš viso 112 mokinių pateiktų anketų į klausimus atsakė 52 mergaitės ir 60 berniukų. (žr. priedas nr. 4, 1 pav. ) Mokinių pasiskirstymas pagal klases yra tolygus. Iš 112 apklaustų mokinių 9 klasėje mokosi 28 mokiniai, 10 klasėje mokosi 28 mokiniai, 11 klasėje mokosi 28 mokiniai, 12 klasėje mokosi 28 mokiniai. Mokinių skaičius parinktas vienodas, kad būtų galima reikalui esant sulyginti atsakymus ir pagal atskiras klases. Tyrimo metu norint sužinoti ar mokiniai gyvena ne Trakų rajone, šis klausimas taip pat buvo užduotas. Iš 112 apklaustų mokinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Trakų rajone atsakė: 9 klasė – 4 mokiniai, 10 klasė – 1 mokinys, 11 klasė – 4 mokiniai, 12 klasė – 1 mokinys, iš viso – 10 mokinių. Nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Trakų rajonas atsakė: 9 klasė – 24 mokiniai, 10 klasė – 27 mokiniai, 11 klasė – 24 mokiniai, 12 klasė – 27 mokiniai, iš viso – 102 mokiniai (žr. priedas nr. 4, 2 pav. ) Mokinių nusistatymui už arba prieš ekskursijas išsiaiškinimui, buvo užduotas klausimas ar jiems patinka ekskursijos. Iš 112 apklaustų mokinių ar jiems patinka ekskursijos neigiamai atsakė atsakė: 9 klasė – 6 mokiniai, 10 klasė – 4 mokiniai, 11 klasė – 1 mokinys, 12 klasė – 1 mokinys, iš viso – 11 mokinių. Iš to galima įžvelgti, kad ekskursijos labiausiai nepatinka 9 klasės mokiniams, o vyresnėse klasėse neigiamų atsakymų mažėja. (žr. priedas nr. 4, 3 pav. ) Nagrinėjant ir lyginant mokinių atsakymus į klausimą kaip dažnai jie vyksta į ekskursijas, galima įžvelgti netolygius pasiskirstymus tarp klasių. Rečiausiai vykstanti į ekskursijas yra 10 klasė. Net 18 atsakymų, kad visai nevyksta į ekskursijas ir tik 8 jog vyksta tik 1 – 2 kartus per mokslo metus. Daugiausia vykstanti į ekskursijas yra vyriausioji 12 klasė - net 21 atsakymas, kad važiuoja į ekskursijas daugiau kaip vieną kartą per metus. (žr. priedas nr. 4, 4 pav. ) Lyginant gautus rezultatus į klausimą ar naudinga mokslo metu eigoje vežti mokinius į pažintines ekskursijas, galima būtų išskirti 9 klasę, kuri daugiausiai iš visų klasių atsakė ne (net 6) į klausimą ar naudinga mokslo metu eigoje vežti mokinius į pažintines
94 ekskursijas? Palyginus su kitomis klasėmis tai gana didelis neigiamų atsakymų skaičius. (žr. priedas nr. 4, 5 pav. ) Mokiniai paklausti kiek kartų per metus aplanko Trakų rajoną turistiniais ar rekreaciniais tikslais, daugiausia atsakė, kad lanko 1 – 3 kartus per metus (43 mokiniai). Pakankamai didelis mokinių skaičius atsakė, kad aplanko Trakų rajoną daugiau kaip 10 kartų per metus, o tai yra labai didelis skaičius turintis reikšmę šio rajono lankytojų srautui. Išskirtinai iš visų - 9 klasės mokiniai daugiausiai pasirinko atsakymą, kad visai neturistauja ir nepoilsiauja Trakų rajone (žr. 32 pav.).
50 45 40 35 9 klasė 30 10 klasė 25 11 klasė 20 12 klasė 15 iš viso 10 5 0 0 kartų 1-3 į metus 4-6 į metus 7-9 į metus 10 ir dažn. 9 klasė 12 7 4 4 1 10 klasė 4 13 4 0 6 11 klasė 4 10 5 0 7 12 klasė 2 13 3 2 8 iš viso 22 43 16 6 22
32 pav. Mokinių lankymasis Trakų rajone rekreaciniais tikslais
Trakų lankytinų objektų ir jų būklės įvertinimui buvo sudaryta lentelė. (žr. priedas nr. 3) Analizuojant statistinius duomenis galima pastebėti, kad mokiniai į klausimą - kuriuos Trakų rajono lankytinus objektus žino, daugiausiai paminėjo Trakų salos pilį ir Lentvario dvaro sodybą. Taip pat daug atsakymų buvo: Velnio duobė, Karaimų gatvė, Užutrakio dvaras ir parkas ir Trakų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Mažiausiai žinomi objektai yra Kenesa ir Kartuvių kalnas (žr. 33 pav.).
95
33 pav. Trakų rajono lankytinų objektų žinomumas Lankomiausias Trakų rajono objektas yra Trakų salos pilis. Taip pat didelio lankytojų skaičiaus sulaukia Trakų pusiasalio pilis. Tai yra patys lankomiausi objektai Trakuose. Daug mokinių yra aplankę Aukštadvario piliakalnį ir Karaimų gatvę. Mažiausiai mokinių yra aplankę Kenesą, buvusį Rusijos imperijos paštą, Nikronių akmenį ir Žuklijų piliakalnį (žr. 34 pav.).
96
34 pav. Aplankyti Trakų rajono objektai
Mokiniai į klausimą kuriuos lankytinus objektus norėtumėte aplankyti, daugiausiai pasirinko Kenesą, Nikronių akmenį, buvusį Rusijos imperijos paštą, Kartuvių kalną ir Žuklijų piliakalnį. Šie atsakymai surinko labai panašų skaičių. Mažiausiai norimi aplankyti objektai yra: Trakų salos pilis ir Trakų pusiasalio pilis (žr. 35 pav.).
97
35 pav. Pageidautini aplankyti objektai
Vienas iš punktų kuriuos turėjo atlikti apklaustieji mokiniai, įvertinti kokia yra Trakų rajono lankytinų objektų būklė. Analizuojant apklaustųjų lankytinų objektų vertinimus matosi, kad du objektai ypatingai išsiskiria iš visų, tai yra Trakų salos pilis ir Trakų pusiasalio pilis. Anot mokinių šių objektų būklė yra gera ir labai gera ir jiems skyrė maksimalų įvertinimą. Prie geros būklės mokiniai priskyrė: Aukštadvario piliakalnis, Velnio duobė, Užutrakio dvaras ir parkas, Karaimų gatvė, Lentvario dvaro sodyba. Mažiausiai mokiniai įvertino punkte - bloga būklė, tai ir jų analizavimas yra netikslingas. Vienas iš klausimų buvo kokius nepaminėtus objektus mokiniai norėtų įtraukti į Trakų rajono lankytinų objektų sąrašą? Šis klausimas buvo ypatingai nepopuliarus mokinių tarpe. Vienas iš labiausiai norimų įtraukti į sąrašus - Trakų ežerynas. Šį siūlymą pateikė penki mokiniai. Po du siūlymus sulaukė visas Trakų miestas ir Akmenos ežeras. Analizuojant apklaustųjų duomenis, kokiose Trakų rajono gyvenvietėse mokiniai yra apsilankę, respondentai teigia, kad daugiausiai yra buvę Trakuose ir Lentvaryje. Taip pat nemažą dalį sudaro Rykantai ir Senieji Trakai. Mažiausiai aplankyta gyvenvietė yra Žaizdriai. Į klausimą apie Trakų rajono lankomų objektų priežiūrą, daugiausiai mokinių atsakė, kad gera – 53%. Taip pat didelė dalis mokinių pasirinko atsakymą vidutiniška -32%. Labai
98 gerai įvertino -32% respondentų. Ir tik 1% apklaustųjų teigia, jog būklė yra bloga. Apibendrinant galima teigti, kad būklė įvertinta tikrai gerai. Didelės reikšmės turi pats mokinių nusistatymas, kas juos domina, kai jie keliauja. Paskaičiavus mokinių atsakymus, galima teigti, kad didžiausia dalis apklaustųjų keliaudami domisi kraštovaizdžiu ir gamta. Mažiausiai keliaujančius domina kultūra, archeologija, paminklai. Keliaujant per svečius kraštus būtina susirasti apie vietoves ar lankytinus objektus informacijos. Mokiniams taip pat buvo pateiktas klausimas, iš kur jie gauna norimos informacijos. Išanalizavus mokinių atsakymus matosi, kad didžiausia apklaustųjų dalis informacijos apie dominančius objektus susiranda internete – 79. Nemažą dalį sudaro mokytojų suteikiamos žinios. Mažiausiai informacijos suteikia knygos – 19 apklaustųjų. (žr. priedas nr. 4, 6 pav. ) Paklausus mokinių išreikšti savo nuomonę apie nuorodas (nukreipiamąsias informacines rodykles) į lankomus objektus Trakų rajone, 61 apklaustasis mano, kad nuorodų yra daug ir jos puikiai atlieka savo funkcijas. Tai yra puikus vertinimas. 31 apklaustasis teigia, kad nuorodų yra per mažai, galėtų būti daugiau. Galima padaryti išvada, kad tai tikrai reikalingas ir veiksmingas daiktas padedanti turistams ir keliautojams. Paprašius mokinių atskleisti, kuo jiems patinka Trakų rajonas, 33% apklaustųjų teigia, kad Trakų rajonas jiems patinka ežerais, 29% - gamta, 16% - lankomais objektais ir 15% - istorine praeitimi. Mažiausiai apklaustuosius domina gyventojai ir paslaugos. (žr. 36 pav.).
16% Lankomi objektai 29% Gamta Istorinė praeitis 15%
Paslaugos 4%
Gyventojai 3% Ežerai 33%
36 pav. Mokiniams patinkantys rajono objektai
Respondentų atsakymai byloja, kad daugiausiai apklaustųjų teko keliauti po Trakų rajoną automobiliu – 103 apklaustasis. Taip pat didelė dalis apklaustųjų keliavo pėsčiomis – 64 apklaustieji. Mažiausiai keliaujama dviračiais ir autobusu – 46 ir 47 apklaustieji. Į klausimą, koks Trakų rajone aplankytas objektas buvo pats įdomiausias ir įsimintiniausias, kaip ir buvo tikėtasi daugiausiai mokinių atsakė Trakų pilis – 42 99 respondentai. Devyni respondentai teigia, kad labiausiai jiems patiko ežerai, du – Velnio duobė. Paklausus mokinių nuomonės, kokiu būdu galima padidinti lankytojų skaičių Trakų rajone, daugiausiai atsakiusiųjų teigė, kad lankytojų skaičius yra pakankamas ir jo didinti nereikia. Šeši respondentai teigia, kad reikia reklamuoti kraštą, ir du – sumažinti kainas.
100 IŠVADOS Išanalizavus ir apibūdinus Trakų rajono gamtines sąlygas, galima daryti išvadą, kad Trakų rajonas yra tinkamas rekreacijai. Geografinė padėtis yra dėkinga - kaimynystė su Vilniumi sudaro sąlygas vystyti bendrus rekreacinius planus, susisiekimas yra patogus ir įvairiapusis. Reljefas ne monotoniškas, su daugybe kalvų ir daubų apaugusių natūraliais ir atsodintais miškais. Kraštovaizdį praturtina ir papuošia gausybė ežerų sudarančių sąlygas poilsiniam turizmui. Klimatas yra tinkamas rekreacijai, deja pasireiškia sezoniškumas. Surinkus ir išanalizavus medžiagą galima daryti išvadą, kad rajono istorinei ir teritorinei raidai didžiausios įtakos turėjo geografinė padėtis ir istoriniai vingiai, nulėmę visos Lietuvos ir ypatingai pietrytinės dalies užgrobimus, okupaciją, padalijimus ir primestą vadovavimą. Trakų kunigaikštystė gyvavo 1345 - 1413 metais. 1413 - 1795 metais vietoje Trakų kunigaikštystės sudaryta Trakų vaivadija. 1796 metais po trečiojo Žečpospolitos padalijimo buvo įkurta Trakų apskritis. Trakų rajonas įkurtas 1950 metais okupacinei valdžiai panaikinus Trakų apskritį. Trakų rajono savivaldybė įsteigta 1995 metais, administracinis rajonas suskirstytas į 8 seniūnijas ir 48 seniūnaitijas. Trakų rajono saugomos teritorijos užima svarbią vietą formuojant ir plėtojant kultūrines rekreacines krašto galimybes. Didžiausias indėlis į rekreacijos plėtrą yra padarytas 1991 metais įsteigtus Trakų istorinį nacionalinį parką. Čia saugomi ypatingos reikšmės ir svarbos Lietuvos istoriniam valstybingumui kultūriniai ir gamtiniai kompleksiniai objektai. Taip pat daug padaryta 1992 metais įsteigtus Aukštadvario regioninį parką. Čia saugomos kultūros paveldo vertybės, gamtinė aplinka ir Aukštadvario apylinkių kraštovaizdis. Mažiausią plotą apimantis 1992 metais įkurtas Neries regioninis parkas taip pat prisideda prie kultūrinio rekreacinio potencialo plėtros, Trakų rajone saugantis Saidės upelio apylinkių kultūrines ir gyvojo pasaulio vertybes. Ištyrus Trakų rajono kultūrinį rekreacinį potencialą seniūnijų ribose, galima teigti, kad turtingiausias ir vertingiausias palikimas yra Trakų seniūnijoje. Ji išsiskiria iš visų aštuonių rajono seniūnijų savo istorinėmis, architektūrinėmis, archeologinėmis, gamtinėmis vertybėmis. Taip pat didžiulis vertybinis potencialas yra Lentvario ir Aukštadvario seniūnijose. Kitos seniūnijos mažiau turtingos kultūrinėmis rekreacinėmis vertybėmis, bet vis tiek turi. Išanalizavus ir aprašius Trakų rajono turizmo plėtotę ir nustačius jos perspektyvas, galima teigti, kad svarbiausias ir aukščiausias tikslas - įtraukti Trakų kraštą į
101 UNESCO paveldo sąrašus, remiantis tuo, kad šiuo metu tai yra vienintelis Europoje tokio tipo istorinis nacionalinis parkas kurio tokioje nedidelėje nuostabios gamtos apsuptoje teritorijoje yra sukauptas milžiniškas Lietuvos istorijos ir kultūros paveldas. Turizmo plėtotei labai svarbus 2008 metais Trakams suteiktas kurortinės teritorijos statusas, kuris reiškia šio nuostabaus kampelio įvertinimą ir suteikia galimybes sparčiai turizmo plėtrai. Plėtojant turizmą rajone, didelį indėlį įneša TIC atliekami darbai ir planai, kurių metu vykdoma švietėjiška veikla, populiarinamas kraštas užsienyje ir Lietuvoje. Trakų rajono kultūrinis rekreacinis potencialas yra tinkamas ir naudotinas edukacijos procese. Naudingiausias ir veiksmingiausias būdas – organizuoti ekskursines išvykas šio krašto pažinimo tikslais. Mokomosios teorinės medžiagos žinios įgytos mokykloje yra įtvirtinamos realybėje, savomis akimis pamatant ir prisiliečiant prie rajono vertybių. Organizacijos ir įstaigos siūlo daugybę edukacinių programų, pažintinių takų ir kitų auklėjamųjų ir mokomųjų programų. Atsiranda galimybė susieti kelis mokslus į vieną integruotą pamoką, kas yra populiaru ir efektinga. Atlikus tyrimą Grigiškių „Šviesos“ vidurinėje mokykloje galima daryti išvadą, kad mokiniai vyksta į Trakų rajoną turistiniais ar rekreaciniais tikslais daugiausia 1 - 3 kartus per metus. Labiausiai žinomi objektai yra Trakų salos pilis ir Lentvario dvaro sodyba, mažiausiai žinomi - Kenesa ir Kartuvių kalnas. Daugiausiai aplankyta yra Trakų salos pilis ir gretimais esanti Trakų pusiasalio pilis. Mažiausiai mokinių yra aplankę ir drauge labiausiai pageidauja aplankyti Kenesą, buvusį Rusijos imperijos paštą, Nikronių akmenį ir Žuklijų piliakalnį. Lankomiausios gyvenvietės yra Trakai ir Lentvaris. Didžiausia dalis apklaustųjų keliaudami domisi kraštovaizdžiu, gamta ir istorija, mažiausiai - kultūra, archeologija, paminklais. Populiariausia keliavimo priemonė – automobilis, nepopuliariausia - dviratis ir autobusas.
102 REKOMENDACIJOS
Reklamuojant Trakų rajoną užsienyje, nereikėtų pamiršti galimybės informuoti mokyklas apie siūlomas edukacines programas, pažintines ekskursijas. Tai būtų skatintina ir efektyvu. Mokinių žingeidumo skatinimas ir patriotiškumo ugdymas yra daug svarbesni už gautas finansines pajamas. Kultūrinis ir rekreacinis krašto palikimas yra neginčytinai labai svarbus, todėl rekomenduočiau plėsti ir stiprinti objektų apsaugą, būtinai į šį procesą įtraukiant ir mokinius. Tik suprasdamas kaip sunku yra sutvarkyti, atstatyti ir apsaugoti vienokią ar kitokią vertybę, mokinys supras kokia svarbi jų priežiūra ir išmoks juos tausoti. Siūlyčiau kraštą tvarkančioms ir prižiūrinčioms įstaigoms informuoti apie šių objektų reikšmingumą ir pažymėti draudžiančiais niokoti užrašais, tai vykdyti bent jau prevenciškai. TIC siūlyčiau organizuoti kuo daugiau nuo sezoniškumo nepriklausančios veiklos ir edukacinės programos, nes Trakų rajono sąstingis žiemos periodu yra labai stipriai jaučiamas ir neatleistinas. Rekreacinių pakrančių zonos yra labai prastos būklės ir Trakų rajono savivaldybei siūlyčiau skirti tam investicijų ir dėmesio. Grendavės seniūnijos pavyzdžiu galima būtų įrengti ne vieną rekreacinę zoną įvairiose seniūnijose ir taip tolygiai paskirstyti poilsiautojų srautus, kurie šiuo metu nepiktybiškai, bet priverstinai apgulę Trakų ežeryną ir savaitgalinės migracijos pasekmėje sudaro spūstis. Šiuo būdu atsiskirtų pažintinio ir poilsinio turizmo srautai ir atlaisvėtų terpė pažintiniam turizmui.
103 PANAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. ABRAMAVIČIUS, Gintaras; BAUŽIENĖ, Morta. Lietuvos dvarai pažinkime Lietuvą. Kaunas: Šviesa, 2007. 168 p. ISBN 5-430-04443-1 2. AUKŠTAITIS, Julius. Lietuvos nacionaliniai parkai. Kaunas: Lutudė, 2006. 120 p. ISBN 9955-692-18-9 3. BALTRŪNAS, Valentinas; BUKANTIS, Arūnas; ČESNULEVIČIUS, Algimantas ir kt. Gamta – iliustruota Lietuvos enciklopedija. Kaunas: Šviesa, 2006. 126 p. ISBN 5430-04-159-9 4. BALTRŪNAS, Valentinas. Unikalios Lietuvos vietovės. Kaunas: Šviesa, 2006. 118 p. ISBN 5-430-04554-3 5. BUTKUS, Vytautas; MARTINAVIČIUS, Remigijus. Naujasis pasaulio geografijos atlasas. Vilnius: Didaktika, 2009. 168 p. ISBN 978-9984-07-558-7 6. EIDUKEVIČIENĖ, Giedrė; SAKALAUSKIENĖ, Jolanta. Trakų istorinis nacionalinis parkas UNESCO paveldo sąrašuose poreikis ir galimybės. Kaunas: Lutudė, 2003. ISBN 9955-575-24-7 7. ISOKAS, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. Vilnius: Mintis, 1995. 452 p. ISBN 5-417-00600-9 8. JANUŠKEVIČIUS, Laimutis. Lietuvos parkai. Kaunas: Lutudė, 2004. 448 p. ISBN 8017120 9. JANKŪNIENĖ, Jurgita, ir kt. Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos. Vilnius: Švietimo plėtotės centras, 2008. 27/1325 p. ISBN 978-9986- 03-637-1 10. JUODGALVIS, Jonas. Paluknys. Trakai: Diemedžio, 1998. 95 p. ISBN 9986-23- 150-0 11. KIRSTUKAS, Mindaugas; BARAUSKAS, Romualdas; BAŠKYTĖ, Rūta ir kt.. Lietuvos gamta. Saugomos teritorijos. Kaunas: Lutudė, 2006. 384 p. ISBN 9955- 692-25-1 12. KVIKLYS, Bronius. Mūsų Lietuva. Vilnius: Mintys, 1989. [1] p. ISBN 13. MACEIKA, Juozas. Vilniaus šviesuolis - Juozas Maceika. Vilnius, 2009. 322 p. ISBN 978-9955-920-66-3 14. MALINAUSKAS, Vidmantas; KRIAUČIŪNAS Jonas ir kt.. Trakų krašto gamtos ir kultūros paveldas. 95 p. Vilnius: Daigai, 2005. ISBN 9986-767-22-9 15. RIMŠA, Edmundas. Lietuvos heraldika. Vilnius: Baltos lankos, 1998. UDK 929.6(474.5)
104 16. RIMŠA, Edmundas. Lietuvos heraldika II. Vilnius: Baltos lankos, 2004. 237 p. ISBN 9955-584-69-6 17. SEMAŠKA, Algimantas. Lietuvos keliais: turisto žinynas. Vilnius: Algimantas, 2007, 685 p. ISBN 978-9986-509-95-0 18. SNITKIENĖ, Lina; BARAUSKAS, Romualdas. Lietuvos valstybiniai miškai gamtai ir žmonėms. Kaunas: Lutudė, 2006. 277 p. ISBN 9955-692-46-4 19. ŠINKŪNAITĖ, Laima. Lietuvos Bažnyčios. Kaunas: Šviesa, 2009. 192 p. ISBN 9785430048303 20. Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. T.3, p.670 21. Vadovas Trakų rajono savivaldybės seniūnijų gyventojams. Trakai: Trakų rajono savivaldybės administracija, 2007 22. Visuotinė Lietuvių enciklopedija. Kaunas: Spindulys, 2005. T.7, p. 800 ISBN 5- 420-01561-7 23. VAITKEVIČIUS, Vykintas; BALTRŪNAS, Valentinas. Lietuva – 101 įdomiausia vieta. Vilnius: Alma littera, 2009. 316 p. ISBN 978-9955-38-157-0 24. NEMEIKAITĖ, Sigita. Aplinka: Darna. Atsakomybė. Apsauga / Poilsis prie Vilkokšnio ežero. - 2010, Nr 1, p. 63 ISSN 2029-5375 25. VITKAUSKAITĖ, Teresė. Trakų žemė / Trakai – miestas, turintis kurortinės teritorijos statusą. – 2010, liep. 24, p. 2 26. Aukštadvario regioninio parko direkcija. [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
105 33. Trakų turizmo informacijos centras. [interaktyvus]. Prieiga per internetą:
106 SUMMARY Cultural recreational potential of Trakai district, its development and use for education Trakai district is one of the most important ones in Lithuania from the point of view of its recreational and cultural heritage. This land is exceptional because it comprises the objects of complex protection – both natural and cultural. This was influenced by rich historical background of the land and its beneficial geographical position. What makes this final paper significant is that the analyzed cultural recreational potential covers the whole Trakai district and is investigated through two areas – the protected territories and the administrative borders of the district. It is also important that the paper is adapted for educational purposes. The geographical position and historic evolution (that determined the occupation and division of the whole Lithuania, especially its south-eastern part) had the biggest influence on historic and territorial development of the district. The biggest contribution to the development of recreation was made in 1991 when Trakai Historical National Park was established. It protects cultural and natural objects that are of special importance for Lithuanian historical statehood. Much work was also did in 1992 when Aukštadvaris and Nėris regional parks were established. The cultural heritage valuables, natural surroundings and local scenery is protected here. Having analyzed Trakai district cultural recreational potential it is possible to state that Trakai ward has the richest and the most valuable heritage. It stands out of all eight district wards with its historical, architectural, archeological and natural valuables. Lentvaris and Aukštadvaris wards also have high potential. Trakai district cultural rectreational potential is suitable for educational purposes. The most useful way is to organise educational trips. Theoretical knowledge acquired at school is consolidated in real life by seeing and touching the valuables of the region. Different organizations and agencies offer numerous educational programmes, cognitive paths, etc. In 2008 Trakai, the centre of the district, was awarded the status of a resort, which was a huge acknowledgement of the district. It is an opportunity for the region to welcome even more visitors. The greatest goal of the district is to have Trakai district included into the UNESCO heritage list. It is important both for Trakai and the whole country. While developing tourism in the district a major contribution is made by TIC work and plans (educational activities, promotion of the district in Lithuania and abroad).
107