Žiemgalos Apgyvendinimo Raida XIV A. – XVI A. Pradžioje

IŠ TAUTOS PRAEITIES

Ernestas VASILIAUSKAS Žiemgalos apgyvendinimo raida XIV a. – XVI a. pradžioje

Ernestas Vasiliauskas – humanitarinių mokslų daktaras, Šiaulių universiteto Šiaurės Lietuvos istorijos centro vyr. mokslo darbuotojas; adresas: P. Višinskio g. 38, LT-76352 Šiauliai; el. paštas: [email protected]; mokslinių interesų sritys – Žiemgalos XII–XIII a. kultūrinė raida, žemės, Šiaurės Vidurio Lietuva XIV–XVIII a. bei jos ryšiai su Livonija.

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjama Žiemgalos regiono ir yra istorinis Žiemgalos regionas, kuris dėl Kryžiaus karų apgyvendinimo raida XIV a. – XVI a. pradžioje. Geografiš- XIII a. ir migracijų XIII a. pabaigoje patyrė didelę depopu- kai išskirti du regiono apgyvendinimo modeliai – šiaurinis liaciją (vienos žemės daugiau, kitos mažiau)1. ir pietinis. Šiaurinis pateko į Livonijos, kartu ir į Vakarų Yra 2 nuomonės – ar pasibaigus Kryžiaus karams XIII a. Europos, o pietinis – į LDK, kartu ir į Vidurio Europos kul- pabaigoje Žiemgalos regionas XIV–XV a. liko negyvenama tūros įtaką. Abiems modeliams būdinga tam tikra specifika. dykra2 (I. Vaškevičiūtė)3, ar buvo apgyvendintas (R. Jaroc- Ordino valdoms charakteringa tai, kad apgyvendinimas kis4, E. Vasiliauskas). Nauji duomenys bei įvairių mokslo buvo tiek priverstinis, tiek ir klostėsi natūraliai, o LDK šakų (archeologijos, istorijos, kalbotyros) tyrinėjimai verčia Žiemgalos teritorijoje – daugiau vyko natūraliai. Vidinės peržiūrėti senus teiginius bei kitaip interpretuoti „seną kolonizacijos procesai Žiemgalos regione artėjo į pabaigą medžiagą“. XVI a. pirmojoje pusėje. Livoniškoje ir LDK Žiemgalos dalyse tebesitęsiant Kry- Prasminiai žodžiai: Žiemgala, aukštaičiai, lietuviai, lat- žiaus karams – XIV a. viduryje – XV a. pirmojoje pusėje – ir viai, žemaičiai, senkapiai, LDK, Livonijos ordinas. jiems pasibaigus kraštas buvo apgyvendinamas netolygiai (žr. 1 il.). Šios problemos nagrinėjimą apsunkina tai, kad iki Abstract. The article analyses the process of the settle- krikščionybės įsitvirtinimo XIV a. – XVI a. pradžioje galėjo ment of Semigallia region in the 14th – the early of the 16th egzistuoti alternatyvūs laidojimo būdai, kurių archeologiš- centuries. Geographically, two settlement models of this kai atsekti neįmanoma, todėl ir „trūksta“ senkapių. Kitaip region could be distinguished, i. e. the northern and the sunkiai paaiškinamas staigus regiono apgyvendinimas southern ones. The northern model of settlement was XVI a. per trumpą 25–50 m. laikotarpį. influenced by the Livonian and West European culture, Straipsnio tikslas – pasitelkus archeologijos bei papildo- while the southern one – by the culture of the Grand mai numizmatikos, kalbotyros, negausių rašytinių šaltinių Duchy of Lithuania and that of mid-Europe. Both models duomenis, pabandyti nustatyti Žiemgalos apgyvendinimo have their own specific features. The settlement of the raidą pasibaigus Kryžiaus karams – XIV a. – XVI a. pra- territories under the Order rule was both compulsory and džioje. natural, while the settlement of Semigallia territory, which Archeologiniai duomenys nėra pernelyg iškalbingi, was under the rule of the Grand Duchy of Lithuania, was tad šiame tyrime bandoma pažvelgti į problemą kiek a more natural process. The process of inner colonization leidžia esama medžiaga. Tikiuosi, kad tai padės lengviau came to an end in the first half of the 16th century. paaiškinti LDK šiaurinių bei vakarinių pasienio regionų Key words: Semigallia, Upper Lithuanians (Aukštaitians), apgyvendinimo raidą. Nagrinėjant šią problemą bus Lithuanians, Latvians, Samogitians, grave yards, the GDL, lengviau atskleisti ir sudėtingus latvių bei lietuvių etno- the Order of Livonia. genezės klausimus.

Įvadas Apgyvendinimo raida šiaurinėje (Livonijos) Žiemgaloje

Apie LDK šiaurinio bei vakarinio pasienio teritorijų apgyvendinimo raidą XIV–XV a., kaip ir apie Livonijos pietinį Šiaurinė (Livonijos) tiriamojo regiono dalis buvo apgy- pasienį, iki šiol žinoma mažai. Neatsitiktinai šis laikotarpis vendinama nuosekliai – nagrinėjama teritorija XIV–XV a. dar vadinamas „Tamsiaisiais amžiais“. Viena tokių teritorijų buvo apgyvendinta tiek priverstinai, tiek ir natūraliai. Ordi-

ISTORIJA 2 0 0 9 / 2 L X I V / 7 4

nui visų pirma rūpėjo karinė strategija – formuoti gynybinę niai – Ordinas, siekdamas greičiau įtvirtinti krikščionybę, (ir puolamąją) liniją prieš LDK. Taip pastatytos naujos vietines gentis kilnojo iš vienos vietos į kitą, kad šios grei- Duobelės (1335 m.) (žr. 2 il.), Tervetės (1339–1345 m.), čiau prarastų ryšį su kultūrinėmis-etninėmis, religinėmis Mežuotnės (1321–1346 m.), Bauskės (1443 m.) pilys. Šalia tradicijomis5. Tad gyvenviečių bei vienkiemių su šaknimi jų formavosi pilis aptarnaujančių valstiečių ir amatininkų lyv-, lyb- (Lībieši – Bauskės r., Līvberze, Līves – Jelgavos r., gyvenvietės. Deja, nė viena iki šiol nėra plačiau tyrinėta. Līvi – Dobeles r.)6 yra aptinkama šiaurinėje Žiemgaloje. Ir Kaip liudija toponimikos duomenys bei istoriniai šalti- atvirkščiai – Latvijos teritorijoje yra aptinkama toponimų

1 il. Archeologiniai paminklai ir radimvietės Žiemgaloje XIV–XVI a.: 1) Aucė, 2) Agrariešai, 3) Aukštadvaris-Gudeliai, 4) Bauskė, 5) Berklainiai, 6) Bitaičiai, 7) Bubiai, 8) Budraičiai, 9) Dapkūnai, 10) Rūsyšai-Debešai, 11) Degėsiai, 12) Diduliai, 13) Duobelė, 14) Džiugiai, 15) Elėjos apyl., 16) Galapielieniai, 17) Griežė, 18) Jakštaičiai, 19) Jauneikiai, 20) Jaunpilis, 21) Jaunplatuonė, 22) Jaunzemiai (Skaistkalnės), 23) Jaunzemiai (Islycės), 24) Jegeriai, 25) Jelgava, 26) Jurgaičiai, 27) Jumpravmuiža, 28) Ylė, 29) Kaijas, 30) Karpiškiai, 31) Kerežiai, 32) Kybartiškė, 33) Kiburiai, 34) Kivyliai, 35) Krinčinas, 36) Kuočos, 37) Kurmaičiai-Linksmėnai, 38) Laičiai, 39) Lauksodis, 40) Lepšiai, 41) Liekniai, 42) Linkuva, 43) Mazgarbos, 44) Mažeikiai, 45) Meldiniai, 46) Mežuotnė, 47) Naugardėlis, 48) Nemunėlio Radviliškis, 49) Paliečiai, 50) Pakruojis, 51) Papilė, 52) Papyvesiai, 53) Pašvitinys, 54) Pavirvytė-Gudai, 55) Plaučiškiai, 56) Pumpėnai, 57) Putniniai, 58) Putros, 59) Račiai, 60) Ringuvėnai, 61) Rukuižiai, 62) Saldus, 63) Slėpsniai, 64) Sneigiai, 65) Strautmaniai, 66) Šakarniai, 67) Šapnagiai, 68) Šiauliai, 69) Šilmikiai-Žmirkliai, 70) Šukioniai, 71) Tervetė, 72) Trumpaičiai, 73) Valdomai, 74) Verbūnai-Radviliai, 75) Vergužiai, 76) Veršiai, 77) Vilcės Kalnapliateriai, 78) Zalia muiža. (Sudaryta pagal Latvijas PSR arheoloģija. Rīga: Zinātne, 1974, il. 189; Muižnieks, V. 14.–18. gs. apbedīšanas vietu pētniecības vēsture Latvijā. Arheoloģija un etnogrāfija, Rīga, 2005, sēj. XXII, tab., att. 1.; Ostašenkovienė, V. Vėlyvieji Šiaurės vidurio Lietuvos senkapiai. Žiemgala, 2005, nr. 2, p. 17; su autoriaus papildymais). E. Vasiliausko brėžinys

Žiemgalos apgyvendinimo raida XIV a. – XVI a. pradžioje ISSN 1392-0456 IŠ TAUTOS PRAEITIES

2 il. Duobelės pilies seniausias korpusas ir vėlesnės bažnyčios vaizdas iš pietų (2005 m.). E. Vasiliausko nuotrauka

su žiemgalių etnosu („zemgaļi“, „zemgalieši“, „zeimji“, jame laidota nuo XIV a. vidurio ir dalis mirusiųjų buvo vie- „zaimji“). Tokie senųjų sodybų pavadinimai yra aptin- tiniai gyventojai. Kiek mažiau tyrinėtas Tervetės sanatorijos kami Liepojos ir Aizputės apylinkėse. Šiose apylinkėse senkapis, kur laidota XV–XVII a. Senkapių ir Livonijos, ir konstatuoti ir žiemgalių kalbos pėdsakai. XV a. pradžioje LDK Žiemgalos dalyse pagausėjo nuo XVI–XVII a., tačiau prancūzų keliautojas Žilberas de Lanua (Ghillebert de ir jie nėra plačiau žvalgyti ir tyrinėti. Kai kuriuose jų ištirta Lannoy) rašo, kad žiemgališkai kalbėta Liepojos-Gruobi- nuo kelių iki keliasdešimt kapų (Aurų Agrariešų, Rūsyšų- nės bei Cėsių apylinkėse7. Tokių pavadinimų užfiksuota Debešų, Vilcės Kalnapliaterių, Lielplatonės selekcijos ir Šiaurės Kurše (Talsų ir Ventspilio r. – Arlavos, Lubezerės stotis bei kiti12). ir Puopės apyl.), Daugpilio ir Jekabpilio r. (Asarės, Bebre- Materialinės kultūros analizė leidžia kalbėti apie nės, Dvietės, Sventės ir Laucesos apyl.). O tarp naujųjų gyvensenos tęstinumą Livoniškoje Žiemgalos dalyje iki sodybų tokie pavadinimai yra paplitę visuose Latvijos XIV a. vidurio – t. y. ne visi gyventojai pasitraukė – dalis istoriniuose-etnografiniuose regionuose, išskyrus Latgalą8. jų liko. Nuo XIV a. antrosios pusės – XV a. kultūra visoje Gyventojų kilnojimą Livonijos teritorijoje gerai iliustruoja Livonijoje supanašėjo ir regioniniai skirtumai beveik ne- vėlyvesni – XV a. šaltiniai. 1445 m. į Bauskės apylinkes išskiriami (papuošalų formose smarkiai jaučiama Vakarų atkeldinti karo belaisviai – votai (vietiniai gyventojai juos Europos įtaka). vadino „krieviņi“) iš šiaurės vakarų Rusios (Novgorodo, Pagal kalbotyros duomenis sudėtinga nustatyti, kokios Pskovo žemių) teritorijos9. Antropologai votams būdingų etninės grupės apsigyveno šiaurinėje Žiemgaloje – tiriama- bruožų randa tyrinėtame XVI–XVII a. Vilcės Kalnaplate- sis regionas priskiriamas Latvijos vidurio dialektui, kuriuo rių senkapyje10, taip pat šie gyventojai paliko tam tikrus kalbama ir Vidžemėje13. Kalbininkai, remdamiesi tarmės pėdsakus krašto gyventojų aprangoje. bruožais ir vietovardžių „latvieši“ paplitimu teigė, kad po Plačiausiai šiaurinėje Žiemgaloje yra tyrinėtas Duo- Kryžiaus karų Žiemgala palaipsniui buvo apgyvendinta belės senkapis (1340 kapai). Jis tyrinėtojų datuojamas latgalių ir sėlių genčių14. XIV a. pabaiga – XVII a.11 Tačiau atlikta dirbinių analizė Antropologai, tyrę Duobelės senkapio (kaip ir Tervetės (pasaginės segės aguoniniais, buoželės formos (žr. 3 il.), sanatorijos, Zaleniekų, Jaunplatonės senkapių) medžiagą, zoomorfiniais galais, įvijiniai žiedai, dekoruoti akutėmis išskyrė Vidžemės latgaliams, Kuršo ir Žiemgalos gyvento- ir duobutėmis, zoomorfinis pakabutis bei kiti) liudija, kad jams būdingus bruožus15.

Ernestas VASILIAUSKAS ISTORIJA 2 0 0 9 / 2 L X I V / 7 4

gyvendinimas labiau klostėsi natūralia linkme, veikiamas karinės-politinės situacijos. Palyginti su šiaurine Žiemgala, čia dar mažiau rasta ir tyrinėta XII–XVI a. paminklų. Pagal materialinės kultūros analizę bei žiūrint iš centro-periferijos teorijos pozicijos, tai atsitiko dėl to, kad pietinė Žiemgala buvo daugiau periferija, išskyrus keletą centrų – Ventos vidur- upio, Žagarės, Sidabrės bei Kurmaičių-Linksmėnų. Todėl ir materialinė kultūra „skurdi“ – vargu ar ateityje tiriamame regione bus surasta paminklų su reprezentatyvia archeologine medžiaga. O tai apsunkina šios problemos nagrinėjimą. Pietinėje Žiemgaloje netyrinėtas nė vienas XIV–XV a. paminklas, mažai jų ir žvalgyta. Kad kraštas buvo gyvenamas, liudija atsitiktiniai radiniai (pagal juos etninės pri- klausomybės nustatyti neįmanoma) iš Budraičių (geležinis 22 3 il. Duobelės senkapio kapo įkapės Nr. 700. E. Vasiliausko įmovinis ietigalis daugiakampe įmova) , Kalnelio (žalvari- 23 nuotrauka nis ažūrinis pakabutis) , Kurmaičių-Linksmėnų (žalvariu kaustytas lokio nagas), Slėpsnių (geležinis pentinas su žvaigždute), Žagarės (kaklo vėriniai)24 (Joniškio r.), Papi- Duobelės senkapio tyrinėjimų archeologiniai duome- lės (žalvarinė pintinė antkaklė)25 (Akmenės r.), Linkuvos nys leidžia teigti, kad kraštą XIV a. pabaigoje – XVI a. (XV a. Kryžiuočių ordino šilingas)26, Pakruojo (žalvarinė pradžioje nežymiai apgyveno ir lietuviai16. Tai patvirtintų skardinė kalta segė, lokio nagas, kaustytas žalvariu)27, moterų kapuose rasti lietuviams būdingi papuošalai – žal- Žeimelio (žiesta keramika)28 (Pakruojo r.), Krinčino (ge- varinės skardinės kaltos segės. Latvių archeologinėje ležinis pentinas su žvaigždute) (Pasvalio r.), Nemunėlio literatūroje jos vadinamos „lietuviškomis segėmis“. Tokių Radviliškio (žalvarinis žiedas pinta priekine dalimi)29 segių Duobelės senkapyje buvo rasta 15, bet tik 3 jų (Biržų r.), Pavirvytės-Gudų (pasaginės segės zoomorfiniais kapuose Nr. 740, 815 (2 vnt.17) bei vieninteliai senkapyje galais pintas lankelis) (Mažeikių r.) bei kitur. Jų turėtų būti aptikti auskarai (kapas Nr. 890)18. Tokie radiniai kaip žymiai daugiau (žr. 1 il.). žalvariu kaustyti lokio nagai dažnai aptinkami Livonijos Apie pietinės Žiemgalos apgyvendinimą kalba ir XIV a. pasienyje su LDK, pasak latvių archeologų, taip pat yra vidurio – XV a. pirmosios pusės rašytiniai šaltiniai. Lietuvos siejami su lietuvių etnine grupe (Tervetės sanatorijos, interesus XIV a. pradžioje atspindi didžiojo kunigaikščio Duobelės kapai Nr. 307, 815 (kartu su skardinėmis se- Gedimino 1323 m. laiškai. Pastaruosiuose ne tik kviečiami gėmis ir kaklo vėriniu su monetomis), 911 ir atsitiktinai kunigai, mokantys žiemgalių kalbą, bet ir save didysis kuni- (LNVM VI 234:400, 2123, 2929)19, Skarės senkapiai)20. gaikštis tituluoja Žiemgalos karaliumi (vadinasi, reiškė preten- Kadangi šios radimvietės koncentruojasi buvusioje zijas į pietinę Žiemgalą). Tuo pačiu metu susirūpinta šiaurinio Vakarų Žiemgaloje, tad galima manyti, kad šie atsikėlę LDK pasienio gynyba – pilių statymu. Istorikas R. Jurgaitis gyventojai buvo iš gretimos Žemaitijos. Tam neprieš- buvusiame Šiurpės pilies apygardos centre – Peleniškių tarautų ir ta aplinkybė, jog žemaičių interesus XIII a. piliakalnyje lokalizuoja vieną Šiaulių žemės Bučiūnų pilį antrojoje pusėje šioje Žiemgalos dalyje atspindi rašytiniai („Businne“, „Bussike“, „Basyne“, „Basin“), minimą 1348 m.30 šaltiniai. Tai, kad jie palaipsniui XIII a. viduryje – XIV a. Papilė Kryžiaus karų kontekste yra minima 1339 m.31 kolonizavo pietvakarių Žiemgalą (anoniminę „Ventos“ ir 1426 m. sienų nustatymo sutartis tarp Livonijos ir LDK dalį Duobenės žemių), patvirtina Papilės paminėjimas liudija, kad kraštas nors ir retai, tačiau buvo gyvenamas, 1339 m. Neatmestina galimybė, kad jie skverbėsi giliau nes 40 km atkarpoje (Joniškio ir Akmenės r.) yra minimi ir į buvusias Duobelės ir Tervetės žemes. Šiuose kapuose 4 kaimai su kapinėmis32. galėjo būti palaidotos lietuvės (žemaitės) karo belaisvės Tačiau daugiausia vietovių minima nuo XV a. pabaigos, o ar atitekėjusios moterys. ypač XVI a. pirmojo ketvirčio33. Tai Lygumai (1476 m.), Pa- Latvijos tyrinėtojai teigia, kad jau XVI a. pirmojoje pusė- pilė (1493 m.), Pašvitinys (1495 m.) (?), Pasvalys (1497 m.), je vidinės kolonizacijos procesai artėjo į pabaigą21. Senoji Žagarė (prieš 1499 m.), Linkuva (1500 m.), Biržai (iki 1510 m.), Saločiai (1514 m.), Naujoji Žagarė (1526 m.) (?), Joniškis (1536 m.), Žeimelis (1500–1540 m.), Plonėnai (1542 m.), Parovėja (1528–1530 m.), Pakruojis (1533 m.)34. Dažniausiai šių vietovių paminėjimai yra susiję su parapijų Apgyvendinimo raida pietinėje (LDK) steigimu. Žiemgaloje Sprendžiant krašto apgyvendinimo raidos problemą svarbu remtis kalbotyros duomenimis. Kai kuriose patar- mėse ir šnektose pastebimi žiemgalių kalbos reliktai. Tai šlekiavimas – Žagarės šnektoje (Skaistgirio-Žagarės apylin- Apgyvendinimo raida XIV–XVI a. LDK Žiemgalos dalyje kės)35, ir šiaurės panevėžiškių patarmės bruožai – Latvijos buvo kiek kitokia – skirtingai nei Ordino valdose čia ap- Žiemgalos regionui būdinga anaptiksė, kuri yra užfiksuota

Žiemgalos apgyvendinimo raida XIV a. – XVI a. pradžioje ISSN 1392-0456 IŠ TAUTOS PRAEITIES

Žeimelio apylinkėse, bei kirčio atitraukimas į pirmą skie- riu (pasibaigus Valakų reformai)41 ir sietini su aukštaičių menį (ypač dabartinių „pantininkų“ plote), kurie liudija etnine grupe42. apie žiemgalių substrato poveikį šioms aukštaičių tarmių Akmenų su smailiadugniais dubenimis dažniausiai ran- grupėms36. Ši aplinkybė bei tai, kad Rytų Žiemgalos pietinė dama XVI–XVII a. buvusių sodybų teritorijoje ir todėl jie dalis – Plonės žemė mažiausiai nukentėjo nuo Kryžiaus pagrįstai siejami su buvusiais namų kultais, namų dievais karų (šaltiniuose yra vos keletas paminėjimų, o ir jie ne Žemyna, Pagirniais bei žalčiais. Dubenyse buvo laikoma karinio pobūdžio, bet susiję su dalybomis), liudija, kad šios ypatinga – šventa žemė. Sprendžiant iš jėzuitų 1600 ir dalies gyventojų populiacijai karai ir migracijos turėjo ma- 1605 m. aprašymų, šiems akmenims buvo priskiriama grū- žiau įtakos, o tai byloja apie apgyvendinimo tęstinumą. dų, galvijų, namų laimės garanto funkcija. Namų dievybės Buvusių centrinių vietų (Kalnelis–Joniškis, Žagarė, globodavo sodybos užimamą teritoriją ir čia gyvenusius Duobelė ir kt.) gyvensenos tęstinumą liudija ta aplin- žmones. Šioms dievybėms būdavo aukojama maisto, višta, kybė, kad šių vietovių viduramžių dvarų ir bažnyčių juodas paršiukas ir kt. Apeigas atlikdavo moterys43. vietos sutampa su buvusių priešistorinių centrų – pilių Pastaruoju metu pasipildžius šių akmenų radimvietėms vietomis, t. y. pastebimas tiesioginis minėtų centrinių Joniškio r. galima teigti, kad jie ypač gausiai paplitę ne tik vietų tęstinumas iš priešistorės į viduramžius37. Tiesa, Pasvalio, Pakruojo, bet ir Joniškio r.44 Joniškio r. paskuti- gyvenviečių modelis kiek pakito. Centrinių gyvenamų niųjų žvalgomųjų (2001–2005 m.)45 archeologinių tyri- vietų kompleksus tuo metu paprastai sudarė dvaras, nėjimų bei žvalgomųjų ekspedicijų metu rasti 2 akmenys bažnyčia ir miestelis. su pradėtais daryti dubenimis – Joniškio dvarvietėje46 ir Lietuviškosios Žiemgalos senkapiai yra apžvelgti Endriškių km.47 archeologų E. Svetiko, R. Jarockio ir V. Ramanauskai- Pasipildžius medžiagai, naujai galima interpretuoti tės-Ostašenkovienės. Pasak pastarosios tyrinėtojos, šių akmenų datavimą, etninę priklausomybę. Pastebėta, sprendžiant iš senkapių paplitimo XVI a., o ypač XVI a. kad akmenys su smailiadugniais dubenimis daugiausia antrojoje pusėje – XVII a., galima manyti, kad pietinė koncentruojasi buvusiose tarpgentinėse dykrose, kiek Žiemgala buvo tankiai gyvenama (žr. 1 il.)38. Keletas jų mažiau – priešistorinio laikotarpio gyvenviečių vietose yra plačiau tyrinėta – Šapnagių (Akmenės r.), Pavirvy- ar jų aplinkoje. Tad jų chronologiją būtų galima kiek tės-Gudų (Mažeikių r.), Plaučiškių (Pakruojo r.). Dalies paankstinti – iki XII–XIII a. Tačiau jie nėra paplitę visoje tyrinėjimų medžiaga apie juos apibendrinta. Tačiau Žiemgaloje. Vadinasi, juos reikėtų sieti su tam tikrais isto- senkapių staigus padaugėjimas turėtų būti susijęs su lai- riniais, etniniais ir ideologiniais procesais. dosenos pokyčiais, kuriems darė įtaką nuo XIV a. – XVI Nuo XII a. pabaigos – XIII a. pradžios prasidėjo lietuvių a. pradžios Žiemgaloje plintanti krikščionybė – pereita kolonizacijos bei kiti integracijos procesai Žiemgaloje – nuo alternatyvaus laidojimo būdo prie griautinio. Kitaip nuo Žagarės žemės Vakaruose iki Nuogailenos Rytuose sunkiai paaiškintinas staigus krašto apgyvendinimas per (tai atspindi XIII a. pradžios Henriko Latvio kronika – joje labai trumpą laiką – 25–50 m. kalbama apie lietuvių ekspansiją). Į Vakarus nuo Žagarės Nemažai duomenų apie krašto apgyvendinimo raidą iki pat anoniminės „Ventos“ žemės šie procesai prasidėjo suteikia ir paskutinieji XVI–XVIII a. miestų ir miestelių kiek vėliau – XIII a. 6–9 dešimtmečiuose (atspindi XIII a. tyrinėjimai (Joniškis, Linkuva, Žagarė, Žeimelis). Mažai pabaigos Eiliuotoji Livonijos kronika). Tai patvirtintų tyrinėta ir žvalgyta XVI–XVIII a. kaimaviečių (Balkaičiai, nuo XII a. pabaigos – XIII a. pirmosios pusės Žiemgaloje Dilbinai, Džiugiai, Kalnelis, Ročkiai, Slėpsniai, Šluostikiai plintantis mirusiųjų deginimo paprotys, kuris turėtų būti (Joniškio r.) bei kt.). siejamas su lietuvių (labiausiai tikėtina iš Upytės žemės48) Atsitiktiniai archeologiniai radiniai (žalvarinė plokštelinė ekspansija. Šios ekspansijos ribos sutampa ir su minėtų kryžinė segė, pasaginės segės zoomorfiniais galais (žr. 4 il.) iš Ringuvėnų kapinyno liudija, kad anoniminė „Ventos“ žemė buvo apgyvendinta kaimyninių kuršių genčių, tikriausiai dėl vykusių Kryžiaus karų XIII a. antrojoje pusė- je – XIV a. pasitraukusių Rytų kryptimi. Tai patvirtintų ir paties Kuršėnų miesto pavadinimo kilmė39, kurio pašonėje yra minėtas Ringuvėnų kapinynas. Tebesitęsia diskusija dėl akmenų su smailiadugniais dubenimis kilmės ir jų datavimo. Jų dažniausiai aptinkama apibrėžtoje teritorijoje – pie- tinėje Žiemgaloje (Joniškio, Pakruojo, Pasvalio r., re- čiau – Jelgavos, Bauskės r. dalyse), t. y. daugiausia vėlesnio Upytės valsčiaus (vėliau pavieto) teritorijoje, Šiaurės rytų Lietuvoje (Utenos ir Molėtų r.) bei rečiau – kitose Lietuvos vietovėse40. Akmenis smailiadugniais dubenimis tipologi- zavo, kartografavo archeologas V. Vaitkevičius. Pasak jo, šie akmenys datuojami XV a. antrąja puse – XVI a. vidu- 4 il. Ringuvėnų kapinyne rastos žalvarinės pasaginės segės. VDKM 932:18, 16, 19. E. Vasiliausko nuotrauka

Ernestas VASILIAUSKAS ISTORIJA 2 0 0 9 / 2 L X I V / 7 4

akmenų su smailiadugniais dubenimis paplitimu – šiaurės vakaruose siekia Žagarės apylinkes, Švėtės upę49, šiaurės rytuose – Bauskės, Pasvalio r. Tad šie akmenys patvirtintų ir patikslintų lietuvių ekspansijos kryptis į Žiemgalą. Tokiam jų datavimui neprieštarautų su kuršių etnine grupe siejamų ritinio formos akmenų plokščiadugniais dubenimis pana- šumas – tiek akmens ir dubens forma, tiek ir jų gamybos technologija50. Antrą kartą šie akmenys buvo naudojami XV a. antroje pusėje – XVII a. Tam neprieštarautų šių akmenų radimo aplinkybės – fiksuoti buvusiuose valakiniuose kaimuose, kur randama XVI–XX a. pirmosios pusės keramikos, šalia jų yra žvalgyti ar tyrinėti senkapiai arba senosios kaimo kapinaitės (Balkaičiai, Ročkiai, Rukuižiai) (Joniškio r.), Peleniškiai (žr. 5 il.) (Pakruojo r.). Ateityje atlikus plačius buvusių XX a. antroje pusėje sunaikintų kaimų vietose žvalgymus, ten, kur yra užfiksuoti akmenys su smailia- 5 il. Akmuo su smailiadugniu dubeniu prie Peleniškių piliakalnio dugniais dubenimis, būtų galima registruoti nemažai 1941 m. ŠAM Neg. Nr. 9573. J. Petrulio nuotrauka XVI–XVIII a. kaimaviečių. Dauguma šių kaimų būtų tarpgentinėse dykrose. Tai liudytų apie buvusius miškų Mūšos baseino, o ypač upių takoskyrose buvo kertamas kirtimo mastus ir anksčiau neįsisavintų dirbamos žemės miškas54. Panašūs procesai turėjo vykti visoje pietinėje plotų įsisavinimą XV–XVI a. Žiemgaloje. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad šie akmenys buvo Apie medienos kirtimo apimtis regione liudija XVII a. naudojami ne religiniams tikslams, o utilitariniams (nau- pirmosios pusės rašytiniai šaltiniai. 1609 m. dokumente dota kaip atrama jaučių sukamo kuliamojo rato pagrin- konstatuota, kad naujai Naujosios Žagarės bažnyčiai statyti dinei ašiai)51. Tam neprieštarautų minėtos jų radimvietės medienos gauti bus labai sunku, todėl statybai turėtų būti XVI–XVII a. kultūriniuose sluoksniuose, prie pastatų ar panaudotas kalkakmenis55. O 1621 m. Joniškio bažnyčios prie jų konstrukcijų – Joniškio dvarvietėje ir Vaidulionių fundacijos dokumentuose rašoma, kad yra sudėtinga gauti kaimavietėje (Radviliškio r.)52. Tačiau tai gali būti jau tre- medienos pelkėtame ir balotame krašte. Pasak tyrinėtojos tinis jų panaudojimas. Tikriausiai tada ir buvo nugludinti D. K. Galvydytės, miško plotai Joniškio r. teritorijoje išliko dubenų šonai, akmens paviršius. Šis klausimas dar laukia atokiose vietovėse (pvz., Mūšos aukštupyje, Skaistgirio- tyrinėtojų dėmesio. Žagarės apylinkėse)56. Tai patvirtina 1623 m. Joniškio Pietinės žiemgalių žemės pradėtos labiau apgyvendinti magistrato dokumentas, kuriame rašoma, kad bažnyčios tik nuo XV a. vidurio dėl keletos priežasčių. 1435 m. ir prieglaudos remontui skiriamas miško valakas atokiame Pabaiske Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto nuo miesto Užmušio užsienyje, Rudiškių apylinkėse57 (ir Kęstutaičio kariuomenė nugalėjo Livonijos ordiną. Tada dabar teritorijos į pietus nuo Mūšos yra vienos miškin- šiaurinėje Lietuvos dalyje gyvenimas tapo ramesnis, o tai giausių Joniškio r.). turėjo paskatinti labiau apgyvendinti kraštą. Kadangi nėra sukaupta pakankamai XIV a. – XVI a. Kita vertus, krašto kolonizaciją skatino ir ekonominiai pradžios medžiagos, sudėtinga atsakyti į klausimą, veiksniai. XV–XVIII a. Šiaurės Lietuva, kaip ir nemaža kas apgyvendino pietinių žiemgalių kraštą. Šiuo atveju LDK dalis, priklausė Rygos prekybiniam hinterlandui. Kaip nemažai duomenų suteikia XII–XIII a. žiemgalių žemių pastebi latvių istorikė V. Pavulanė, tuo metu paklausi prekė ribų analizė bei kalbotyros duomenys. XII–XIII a. pietinių buvo mediena ir jos produktai (derva, pelenai). Pradžioje žiemgalių žemių ribos sutampa su XIX–XX a. užfiksuoto- XIII–XIV a. per Rygą importuota vietinė dabartinės Lat- mis tarmių ribomis. Tai kalbėtų ne tik apie dalies gyvento- vijos teritorijos žaliava, o nuo XV a. vidurio masiškai šios jų pasilikimą XIV–XV a., bet ir kaip atskiros regiono dalys prekės pradėtos vežti iš Lietuvos. Apie buvusios prekybos buvo įjungtos į skirtingas LDK administracines struktū- mastus liudija tas faktas, kad XVI–XVII a. išnuomoti LDK ras – Rytų Žiemgala atiteko tuometiniam Trakų vaivadijos valstybiniai miškai jau buvo iškirsti. Todėl XVI a. LDK Upytės valsčiui (vėliau pavieto), o Vakarų – Žemaitijos pradėta rūpintis valstybinių miškų apsauga, o XVIII a. – ir kunigaikštystės Šiaulių ir Beržėnų valsčiams. Pietinė privačių. Miškų kirtimas skatino naujų žemdirbystės plotų Žiemgala (kalbotyros duomenimis) buvo apgyventa skir- įsisavinimą, nes miško eksploatacija davė mažiau pelno nei tingų etninių grupių. Buvusi anoniminė „Ventos“ žemė, dirbama žemė (Rygoje buvo labai paklausios žemės ūkio Duobenės žemės pietinė dalis apgyventos žemaičių bei prekės: linai, kanapės, grūdai). Miškų kirtimas paskatino kuršių, Sidabrės ir Žagarės žemės – vakarinių aukštaičių vidinę krašto kolonizaciją, ypač retai apgyventuose regi- (atitinka vakarų aukštaičių šiauliškių patarmę), o Plonės onuose. Medkirčiai dažnai pasilikdavo gyventi vietoje ir bei Nuogailenos žemės – rytų aukštaičių iš Upytės tapdavo žemdirbiais53. valsčiaus (atitinka rytų aukštaičių šiaurės panevėžiškių Anot geologo-geografo R. Kunsko, Mūšos ir Kruojos patarmę)58. Apgyvendinimo procesus atspindėtų vie- lyguma buvo smarkiai kolonizuojama XVI a. Tuo metu tovardžių su galūne „-aičiai“ paplitimas, o jie labiau

Žiemgalos apgyvendinimo raida XIV a. – XVI a. pradžioje ISSN 1392-0456 IŠ TAUTOS PRAEITIES

būdingi žemaičių ir vidurio aukštaičių tarmėms. Tokių aplink [pilį] liko tuščios. Žr. Livländische Reimchronik vietovardžių gana tankus pasiskirstymas (iki 22–26% = Atskaņu hronika. V. Bisenieka atdzejojums no vi- vakarinis pakraštys) istorinėje pietų Žiemgaloje siekia dusaugšvācu valodas, Ē. Mugurēviča priekšvārds, Ē. Lygumų apylinkes (Pakruojo r.)59 – taigi iki vėlesnės Mugurēviča un K. Kļaviņa komentāri. Rīga: Zinātne, Šiaulių ir Upytės pavietų ribos. 1998, p. 293, eil. 11605–11608. Tad apžvelgus negausią archeologinę medžiagą ir ją su- Vėliau popiežius Klemensas V 1310 m. apkaltino Or- gretinus su istoriniais duomenimis galima teigti, kad vidinės diną, kad „[...] komtūrai ir broliai visiškai sunaikino kolonizacijos procesai pietinių žiemgalių žemėse, kaip ir krikščionišką Žiemgalos žemės tautą [...]“. Žr. Chartu- šiaurinėse, artėjo į pabaigą XVI a. pirmojoje pusėje. larium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans. Gedimino laiškai. Tekstus, vertimus ir ko- mentarus parengė S. C. Rowell. Vilnius: Vaga, 2003, p. 277. Popiežiaus įgaliotas Pranciškus iš Moliano, 1311– Išvados 1312 m. atlikdamas liudininkų apklausą mini, kad Ordinas išvarė gyventojus iš Žiemgalos. Žr. Biļķins, V. Zemgaliešu brīvības cīņas. Nebraska: Pilskalns, 1960, lpp. 112. 1. Tebevyksta diskusija, ar pasibaigus Kryžiaus karams 1322 m. Gedimino laiške popiežiui rašoma, kad „[...] XIII a. pabaigoje, Žiemgalos regionas XIV–XV a. liko ne- [Ordinas] žemes palieka nuniokotas, kokios plyti Žiem- gyvenama dykra, ar buvo apgyvendintas. galoje [...]“. Žr. Chartularium Lithuaniae res ..., p. 39. 2. Geografiškai išskirti du Žiemgalos regiono apgy- 3 Vaškevičiūtė, I. Žiemgaliai V–XII amžiais. Liaudies vendinimo XIV a. – XVI a. pradžioje modeliai – šiaurinis kultūra, 1998, nr. 4, p. 13. ir pietinis. Šiaurinė Žiemgala pateko į Livonijos, kartu ir į 4 Jarockis, R. Lietuviškosios Žiemgalos dalies apgyven- Vakarų Europos, o pietinė – į LDK, kartu ir į Vidurio Euro- dinimo raida XIII–XVI amžiuje. Lietuvos archeologija, pos kultūros įtaką. Abiems modeliams būdinga tam tikra Vilnius, 2003, t. 24, p. 13. specifika. Ordino valdoms charakteringa tai, kad apgyven- 5 Мугуревич, Э. Проблемы формирования латыш- dinimas vyko tiek priverstinai, tiek ir klostėsi natūraliai, o ской народности в средневековье (по данным LDK Žiemgalos teritorijoje – daugiau vyko natūraliai. археологии). Проблемы этногенеза и этничес- 3. Archeologijos bei kalbotyros duomenys leidžia teigti кой истории балтов. Вильнюс: Мокслас, 1985, c. Žiemgaloje XIV a. buvus gyvensenos tęstinumą – dalis 63–64; Grāvere, R. Apdzīvotības izmaiņas Zemgalē gyventojų pasiliko gyventi. Tačiau nuo XIV a. pabaigos, o un Dienvidkurzemē pēc Krusta kariem. Arheoloģija ypač nuo XV–XVI a., daugumą gyventojų turėjo sudaryti un etnogrāfija, Rīga, 2000, sēj. XX, lpp. 153. atsikėlę nauji gyventojai. Šiaurinę Žiemgalą daugiausia 6 Dambe, V. Latvijas Latvijas apdzīvoto vietu un to ie- apgyvendino latgaliai (latviai), kiek mažiau lyviai, kuršiai, dzīvotāju nosaukumi, Rīga: Zinātne, 1990, lpp. 88., 93. o pietinę – daugiausia aukštaičiai, žemaičiai, labai men- 7 Grāvere, R. Apdzīvotības izmaiņas Zemgalē ..., kai – kuršiai. lpp. 152. 4. Vidinės kolonizacijos procesai pietinių žiemgalių 8 Balode, L. Dažu hipotētisku etnonīmu izplatība Latvi- žemėse, kaip ir šiaurinėse, artėjo į pabaigą XVI a. pirmo- jas PSR teritorijā (zemgaļi, sudavi, sembi). Baltu valodas joje pusėje. senāk un tagad. Rīga: Zinātne, 1985, lpp. 99.–104. 9 Apie juos plačiau žr. Jansone, I. Krieviņi un to atstotas pēdas Zemgalē, Raksti V = Starptautiskās zinātniskās konferences “Zinātniskie lasījumi Ģ. Eliasa Jelgavas vēstures un mākslas muzejā” materiāli, Jelgava, 2008, Nuorodos nr. V, lpp. 47.–57. 10 Grāvere, R. Apdzīvotības izmaiņas Zemgalē ..., lpp. 157. 11 Daiga, J. Izrakumi Dobeles kapsētā. Zinātniskas at- 1 Apie migracijas žr. Vasiliauskas, E. Žiemgala XII a. skaites sesijas materiāli par arheologu un etnogrāfu pabaigoje – XVI a. pradžioje. Kultūriniai procesai. 1979. g. pētījumu rezultātiem. Rīga: Zinātne, 1980, Daktaro disertacija, rankraštis. Klaipėda–Vilnius, lpp. 52.; Daiga, J. Izrakumi Dobeles kapsētā. Zināt- 2008, p. 146–155; Vasiliauskas, E. Semigallia in the niskas atskaites sesijas materiāli par arheologu un et- end of the 12th – the beginning of the 16th centuries. nogrāfu 1980./1981. g. pētījumu rezultātiem, Rīga: Zi- Cultural processes. Summary of doctoral dissertation. nātne, 1982, lpp. 71.–79.; Daiga, J. Izrakumi Dobeles Klaipėda–Vilnius, 2008, p. 19–21. kapulaukā. Zinātniskas atskaites sesijas materiāli par 2 Antai Eiliuotoje Livonijos kronikoje rašoma, kad arheologu un etnogrāfu 1982 un. 1983. g. pētījumu 1290 m. sudeginus paskutinę žiemgalių pilį Sidabrę rezultātiem, Rīga: Zinātne, 1984, lpp. 52.–55. ir išvarius dalį gyventojų į Mintaujos (Jelgavos) apy- 12 Žvalgytų ir tyrinėtų senkapių sąrašas yra pateiktas linkes, o daliai gyventojų pasitraukus į Lietuvą, žemės įvairiuose leidiniuose (Latvijas PSR arheoloģija. Rīga:

10 Ernestas VASILIAUSKAS ISTORIJA 2 0 0 9 / 2 L X I V / 7 4

Zinātne, 1974, att. 189.), sąrašas papildytas bei is- 34 Istorikas D. Vilimas patikslino Pakruojo įkūrimo toriografija pateikta latvių archeologo V. Muižnieko datą. Miestas kūrėsi ne 1585 m., o nuo 1531 m. (Muižnieks, V. 14.–18. gs. apbedīšanas vietu pētnie- Žr. Vilimas, D. Pastabos dėl Pakruojo įkūrimo datos. cības vēsture Latvijā. Arheoloģija un etnogrāfija, Rīga, Žiemgala, 2005, nr. 2, p. 3–4. 2005, sēj. XXII, tab., att. 1.). 35 Pabrėža, J. Žagarės šnektos fonetinės ypatybės. Žaga- 13 Latviešu valodas dialektu atlants. Leksika. Rīga: rė. Vilnius: Versmė, 1998, p. 781–787; Šliavas, J. Dėl Zinātne, 1999, kart. I. kai kurių žiemgalių kalbos ypatybių. Žagarė. Vilnius: 14 Grāvere, R. Apdzīvotības izmaiņas Zemgalē ..., p. 156. Versmė, 1998, p. 787–790; Zinkevičius, Z. Lietuvių 15 Ten pat, lpp. 154. kalbos istorija. Iki pirmųjų raštų. Vilnius: Mokslas, 16 Apie istorinėje Žiemgalos teritorijoje gyvenusius lie- 1987, t. II, p. 260. tuvius kalba ir XVI a. šaltiniai. 1566 m. Lielsesavos 36 Zinkevičius, Z. Lietuvių kalbos istorija. Lietuvių kalbos dvare buvo surašyta: 21 lietuvis, 90 latvių sodybų ir kilmė. Vilnius: Mokslas, 1984, t. I, p. 357; Zinkevičius, Z. 20 mažažemių. Grenčų dvare, kur buvo 88 latvių so- Lietuvių kalbos istorija. Iki pirmųjų raštų ..., p. 260; dybos, gyveno 51 lietuvis. Žr. Grāvere, R. Apdzīvotī- Zinkevičius, Z. Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: bas izmaiņas ..., lpp. 156. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 63. 17 Dobele, S. Ar monētām datēto 14. gs. – 15. gs. sāku- 37 Jarockis, R. Lietuviškosios Žiemgalos dalies ..., p. 11–13. ma sieviešu apbedījumos senlietas Dobeles kapsētā. 38 Istorinio laikotarpio senkapių sąrašas yra pateiktas Pētījumi zemgaļu senatnē = Latvijas vēstures muzeja archeologų E. Svetiko (Svetikas, E. Alytaus kapinynas: raksti. Rīga, 2004, nr. 10, lpp. 53., att. 740.; Vaska, Chistianizacijos šaltiniai. Vilnius: Diemedis, 2003, B. Dobeles riņķsaktas un to ornaments (14.–17. gad- p. 15–40), R. Jarockio (Jarockis, R. Lietuviškosios simts). Letonica. Rīga, 2002, lpp. 88.–91., att. 9. Žiemgalos dalies ..., p. 13) ir V. Ramanauskaitės-Os- 18 Dobele, S. Ar monētām datēto ..., lpp. 53.–54., att. 4. tašenkovienės (Ostašenkovienė, V. Vėlyvieji Šiaurės 19 Daiga, J. Izrakumi Dobeles kapsētā. 1980, lpp. 52., vidurio Lietuvos senkapiai. Žiemgala, 2005, nr. 2, att. 10.:29.; Daiga, J. Izrakumi Dobeles kapsētā. 1982, p. 15–21.). Pastarojoje publikacijoje netiksliai pateik- lpp. 73., 75. ti duomenys apie kai kuriuos vėlyvuosius senkapius: 20 Zemītis, G. Ornaments un simbols Latvijas aizvēs- Rukuižių kapinyne 1956 m. ištirta 13 XVI a. kapų. Že- turē. Rīga: Latvijas vēstures institūta apgāds, 2004, mėlapyje ir lentelėje nepažymėti XVI–XVII a. Kurmai- lpp. 68.–71. čių-Linksmėnų senkapis (žvalgytas 2003 m. (JIKM, 21 Grāvere, R. Apdzīvotības izmaiņas Zemgalē ..., vad. E. Vasiliauskas, KPC, vad. B. Dakanis), tyrinėtas lpp. 152. 2005 m. (LII, vad. I. Vaškevičiūtė, ištirti 3 kapai). Nėra 22 Vasiliauskas, E. Ar pietinė Žiemgala XIV–XV a. buvo duomenų apie Veršius (visi minimi Joniškio r.) (ŠAM negyvenama dykra? Voruta, 2004, gruodžio 24, saugomai 3 XVI a. žalvariniai žiedai: vienas jų papla- nr. 24, p. 8; Vasiliauskas, E. Žiemgala XII–XIII a. Žiem- tinta priekine ovalia dalimi, antras – reljefinės gėlytės gala, 2003, nr. 2, p. 8. motyvu, trečiasis – paplatinta priekine rombine dalimi 23 Vasiliauskas, E. Joniškis XVI–XVIII a. Žemygala [Joniš- (in. Nr. A 35–37); jų radimo aplinkybės lieka neaiš- kio krašto istorijos ir kultūros žurnalas], 2006, nr. 1(1), kios). p. 22, il. 19. 39 Žulkus, V. Migration in Žemaitija in den 13.–16. Jahr- 24 ŠAM in. Nr. 671–674, 680, 682–685/ I-A 89:32–35. hunderten. Arcaeologia Baltica, Vilnius, 1995, t. 1, 25 Salatkienė, B. Papilės archeologijos paminklai ir jų tyri- p. 161, žem. 2, 5. nėjimai. Papilė. Vilnius: Versmė, 2004, t. 1, p. 160–161. 40 Vaitkevičius, V. Alkai: baltų šventviečių studija. Vil- 26 ŠAM GEK Nr. 116255/ A-L 102:36. nius: Diemedis, 2003, p. 107–108, žem. 16; Urtāns, J. 27 KPM 2004, 13/ XIV; 2003, 19/ XIV; 18/ XIV. Latvijas kultakameņi ar konisku dobumu. Arheoloģija 28 Vasiliauskas, E. Žiemgala XII–XIII a. ..., p. 8. un etnogrāfija, Rīga, 1994, sēj. XVII, lpp. 108.–112.; 29 LNM AR 36:1. Klimka, L. Istoriniai akmenys. Lygumai. Stačiūnai. Vil- 30 Jurgaitis, R. Kur stovėjo Bučiūnų pilis. Žiemgala, nius: Versmė, 2001, p. 88. 2003, nr. 1, p. 10–11, 13; Jurgaitis, R. Šiaulių žemė Vi- 41 Vaitkevičius, V. Alkai ..., p. 107–108, žem. 16. duramžiais (sunaikintų pilių lokalizacijos problemos). 42 Vaitkevičius, V. Aukštaitiški aukurai. Aukštaičių tapa- Darbai ir dienos, 2005, nr. 44, p. 66–70. tumo paieškos. Kaunas: Žiemgala, 2006, p. 7–19. 31 Trimonienė, R. R. Papilės istorija nuo XIII iki XVI am- 43 Vaitkevičius, V. Akmenys su smailiadugniais dubeni- žiaus. Papilė. Vilnius: Versmė, 2004, p. 174–185. mis. Lietuvos archeologija, 2005, t. 28, p. 198. 32 Liv, est- und kurländisches Urkundenbuch. Hrsg. von 44 Ten pat, p. 201–202. F. G. Bunge u. a. Riga, 1881, Bd. VII, Nr. 472, 473. 45 Vasiliauskas, E. Nauji akmeninių kirvių radiniai Jo- 33 Sąrašą sudarė žr. Kiaupa, Z. Upytės miestietiškų niškio rajone. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje gyvenviečių tinklo formavimasis XV a. – XVI a. pir- 2000 metais. Vilnius: Diemedis, 2002, p. 211–212; mojoje pusėje. Iš Panevėžio praeities: Upytės žemei Vasiliauskas, E. Nauji duomenys apie dubeniuotuo- 750 metų. Panevėžys: Panevėžio kraštotyros muzie- sius akmenis Joniškio r. Archeologiniai tyrinėjimai jus, 2004, p. 66; Jarockis, R. Lietuviškosios Žiemgalos Lietuvoje 2002 metais. Vilnius: Diemedis, 2005, dalies ..., p. 12, 13–14. p. 294–295; Vasiliauskas, E. Naujai rasti dubeniuo-

Žiemgalos apgyvendinimo raida XIV a. – XVI a. pradžioje ISSN 1392-0456 11 IŠ TAUTOS PRAEITIES

tieji akmenys Joniškio r. Archeologiniai tyrinėjimai Summary Lietuvoje 2004 metais. Vilnius: Lietuvos archeologijos draugija, 2006, p. 307–309; Vasiliauskas, E. Nauji duomenys apie akmenis smailiadugniais dubenimis Joniškio rajone. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2005 metais. Vilnius: Lietuvos archeologijos draugija, The settlement of Semigallia in the 2006, p. 404–407. 14th – the Early 16th Centuries 46 Vasiliauskas, E. Joniškio dvaras. Archeologiniai tyrinė- jimai Lietuvoje 2004 metais. Vilnius, 2006, p. 158– 159, il. 62; Vasiliauskas, E. Joniškis XVI–XVIII a. ..., The discussion continues whether Semigallia region, p. 17, 21–22. after the end of the Crusaders’ Wars in the 13th century, 47 Vasiliauskas, E. Nauji duomenys apie akmenis smai- was a waste land or an inhabited territory. liadugniais ..., p. 405, il. CIII. Geographically, two settlement models of this region 48 Istorikas E. Gudavičius lietuvių kunigaikštį Žvelgaitį could be distinguished, i. e. the northern and the southern labiau sieja su Upytės žeme nei su Šiaulių. Žr. Guda- ones. The northern model of settlement was influenced vičius, E. Mindaugas. Vilnius: Žara, 1998, p. 164. by the Livonian and West European culture, while the 49 Seniai (nuo XIX a. antrosios pusės – XX a. pirmosios southern one – by the culture of the Grand Duchy of pusės) istoriografijoje įsitvirtinusi nuostata apie lietu- Lithuania and that of mid-Europe. Both models have their vių kunigaikščio Žvelgaičio siejimą su Žagarės žeme. own specific features. The settlement of the territories Žr. Šliavas, J. Kai kurios pastabos žiemgalių klausimu. under the Order rule was both compulsory and natural, Kraštotyra. Vilnius: LTSR paminklų apsaugos ir krašto- while the settlement of Semigallia territory, which was tyros d-ja, 1967, p. 56–57; Gudavičius, E. Mindaugas, under the rule of the Grand Duchy of Lithuania, was a p. 164. Nors tam kai kurie tyrinėtojai nepritaria (Ba- more natural process. ranauskas, T. Apie tariamą Žagarės jubiliejų. Voruta, Archeological and linguistic data allows to claim the 1998, nr. 35 (365), p. 12; Baranauskas, T. Lietuvos continuation of Semigallia’s settlement in the 14th century, valstybės ištakos. Vilnius: Vaga, 2000, p. 242), tampa as part of its inhabitants stayed here. However, in the prasmingas paaiškinimas, kodėl šie akmenys aptinka- 15th–16th centuries new settlers comprised the majority of mi Žagarės bei Joniškio apylinkėse, kurios XVI–XIX a. inhabitants; the northern Semigallia was mainly settled by nepriklausė Upytės pavietui (Vaitkevičius, V. Akme- Lettigallians, Lyves and Curonians. Curonians comprised nys su smailiadugniais dubenimis ..., p. 201). the minority of the population. The southern Semigallia 50 Vaitkevičius, V. Alkai ..., p. 107. was mainly sttled by Upper Lithuanians (Aukštaitians), 51 Zabiela, G. Apie Griūčių kaimą ir akmenis su dubeni- Samogitians, and Curonians. The Curonians compromised mis. Mūsų kraštas, 1995, nr. 1(6), p. 144–146. the minority of the population. 52 Vaitkevičius, V. Akmenys su smailiadugniais dubeni- The process of inner colonization came to an end in mis ..., il. 10. the first half of the 16th century. 53 Pāvulāne, V. Rīgas tirdzniecība ar meža materiāliem XVII–XVIII gs. Rīga: Zinātne, 1975, lpp. 35., 36., 39., 43., 63., 75.–77., 79. 54 Kunskas, R. Lygumų kraštovės kilmė ir raida. Lygumai. Stačiūnai. Vilnius: Versmė, 2001, p. 37. 55 Miškinis, A. Žagarė. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. Vilnius: Mokslas, 1984, nr. 7, p. 67. 56 Galvydytė, D. K. Pirmųjų Joniškio rajono gyvento- jų ryšys su gamtine aplinka. Žemygala, 2006, nr. 1, p. 33. 57 Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai: Jo- niškis, Jurbarkas. Sud. R. Firkovičius, E. Meilus, A. Ty- la. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 151. 58 Istorikas T. Baranauskas Upytės žemę XIII a. laiko že- maitiška (žr. Baranauskas, T. Lietuvos valstybės išta- kos ..., p. 131). 59 Garšva, K. Lygumų šnekta. Lygumai. Stačiūnai. Vil- nius: Versmė, 2001, p. 571–573.

Gauta 2008 m. gruodžio 4 d. Pateikta spaudai 2008 m. gruodžio 21 d.

12 Ernestas VASILIAUSKAS