IŠ TAUTOS PRAEITIES Ernestas VASILIAUSKAS Žiemgalos apgyvendinimo raida XIV a. – XVI a. pradžioje Ernestas Vasiliauskas – humanitarinių mokslų daktaras, Šiaulių universiteto Šiaurės Lietuvos istorijos centro vyr. mokslo darbuotojas; adresas: P. Višinskio g. 38, LT-76352 Šiauliai; el. paštas: [email protected]; mokslinių interesų sritys – Žiemgalos XII–XIII a. kultūrinė raida, žemės, Šiaurės Vidurio Lietuva XIV–XVIII a. bei jos ryšiai su Livonija. Anotacija. Straipsnyje nagrinėjama Žiemgalos regiono ir yra istorinis Žiemgalos regionas, kuris dėl Kryžiaus karų apgyvendinimo raida XIV a. – XVI a. pradžioje. Geografiš- XIII a. ir migracijų XIII a. pabaigoje patyrė didelę depopu- kai išskirti du regiono apgyvendinimo modeliai – šiaurinis liaciją (vienos žemės daugiau, kitos mažiau)1. ir pietinis. Šiaurinis pateko į Livonijos, kartu ir į Vakarų Yra 2 nuomonės – ar pasibaigus Kryžiaus karams XIII a. Europos, o pietinis – į LDK, kartu ir į Vidurio Europos kul- pabaigoje Žiemgalos regionas XIV–XV a. liko negyvenama tūros įtaką. Abiems modeliams būdinga tam tikra specifika. dykra2 (I. Vaškevičiūtė)3, ar buvo apgyvendintas (R. Jaroc- Ordino valdoms charakteringa tai, kad apgyvendinimas kis4, E. Vasiliauskas). Nauji duomenys bei įvairių mokslo buvo tiek priverstinis, tiek ir klostėsi natūraliai, o LDK šakų (archeologijos, istorijos, kalbotyros) tyrinėjimai verčia Žiemgalos teritorijoje – daugiau vyko natūraliai. Vidinės peržiūrėti senus teiginius bei kitaip interpretuoti „seną kolonizacijos procesai Žiemgalos regione artėjo į pabaigą medžiagą“. XVI a. pirmojoje pusėje. Livoniškoje ir LDK Žiemgalos dalyse tebesitęsiant Kry- Prasminiai žodžiai: Žiemgala, aukštaičiai, lietuviai, lat- žiaus karams – XIV a. viduryje – XV a. pirmojoje pusėje – ir viai, žemaičiai, senkapiai, LDK, Livonijos ordinas. jiems pasibaigus kraštas buvo apgyvendinamas netolygiai (žr. 1 il.). Šios problemos nagrinėjimą apsunkina tai, kad iki Abstract. The article analyses the process of the settle- krikščionybės įsitvirtinimo XIV a. – XVI a. pradžioje galėjo ment of Semigallia region in the 14th – the early of the 16th egzistuoti alternatyvūs laidojimo būdai, kurių archeologiš- centuries. Geographically, two settlement models of this kai atsekti neįmanoma, todėl ir „trūksta“ senkapių. Kitaip region could be distinguished, i. e. the northern and the sunkiai paaiškinamas staigus regiono apgyvendinimas southern ones. The northern model of settlement was XVI a. per trumpą 25–50 m. laikotarpį. influenced by the Livonian and West European culture, Straipsnio tikslas – pasitelkus archeologijos bei papildo- while the southern one – by the culture of the Grand mai numizmatikos, kalbotyros, negausių rašytinių šaltinių Duchy of Lithuania and that of mid-Europe. Both models duomenis, pabandyti nustatyti Žiemgalos apgyvendinimo have their own specific features. The settlement of the raidą pasibaigus Kryžiaus karams – XIV a. – XVI a. pra- territories under the Order rule was both compulsory and džioje. natural, while the settlement of Semigallia territory, which Archeologiniai duomenys nėra pernelyg iškalbingi, was under the rule of the Grand Duchy of Lithuania, was tad šiame tyrime bandoma pažvelgti į problemą kiek a more natural process. The process of inner colonization leidžia esama medžiaga. Tikiuosi, kad tai padės lengviau came to an end in the first half of the 16th century. paaiškinti LDK šiaurinių bei vakarinių pasienio regionų key words: Semigallia, Upper Lithuanians (Aukštaitians), apgyvendinimo raidą. Nagrinėjant šią problemą bus Lithuanians, Latvians, Samogitians, grave yards, the GDL, lengviau atskleisti ir sudėtingus latvių bei lietuvių etno- the Order of Livonia. genezės klausimus. Įvadas Apgyvendinimo raida šiaurinėje (Livonijos) Žiemgaloje Apie LDK šiaurinio bei vakarinio pasienio teritorijų ap- gyvendinimo raidą XIV–XV a., kaip ir apie Livonijos pietinį Šiaurinė (Livonijos) tiriamojo regiono dalis buvo apgy- pasienį, iki šiol žinoma mažai. Neatsitiktinai šis laikotarpis vendinama nuosekliai – nagrinėjama teritorija XIV–XV a. dar vadinamas „Tamsiaisiais amžiais“. Viena tokių teritorijų buvo apgyvendinta tiek priverstinai, tiek ir natūraliai. Ordi- 4 ISTORIJA 2 0 0 9 / 2 L X I V / 7 4 nui visų pirma rūpėjo karinė strategija – formuoti gynybinę niai – Ordinas, siekdamas greičiau įtvirtinti krikščionybę, (ir puolamąją) liniją prieš LDK. Taip pastatytos naujos vietines gentis kilnojo iš vienos vietos į kitą, kad šios grei- Duobelės (1335 m.) (žr. 2 il.), Tervetės (1339–1345 m.), čiau prarastų ryšį su kultūrinėmis-etninėmis, religinėmis Mežuotnės (1321–1346 m.), Bauskės (1443 m.) pilys. Šalia tradicijomis5. Tad gyvenviečių bei vienkiemių su šaknimi jų formavosi pilis aptarnaujančių valstiečių ir amatininkų lyv-, lyb- (Lībieši – Bauskės r., Līvberze, Līves – Jelgavos r., gyvenvietės. Deja, nė viena iki šiol nėra plačiau tyrinėta. Līvi – Dobeles r.)6 yra aptinkama šiaurinėje Žiemgaloje. Ir Kaip liudija toponimikos duomenys bei istoriniai šalti- atvirkščiai – Latvijos teritorijoje yra aptinkama toponimų 1 il. Archeologiniai paminklai ir radimvietės Žiemgaloje XIV–XVI a.: 1) Aucė, 2) Agrariešai, 3) Aukštadvaris-Gudeliai, 4) Bauskė, 5) Berklainiai, 6) Bitaičiai, 7) Bubiai, 8) Budraičiai, 9) Dapkūnai, 10) Rūsyšai-Debešai, 11) Degėsiai, 12) Diduliai, 13) Duobelė, 14) Džiugiai, 15) Elėjos apyl., 16) Galapielieniai, 17) Griežė, 18) Jakštaičiai, 19) Jauneikiai, 20) Jaunpilis, 21) Jaunplatuonė, 22) Jaunzemiai (Skaistkalnės), 23) Jaunzemiai (Islycės), 24) Jegeriai, 25) Jelgava, 26) Jurgaičiai, 27) Jumpravmuiža, 28) Ylė, 29) Kaijas, 30) Karpiškiai, 31) Kerežiai, 32) Kybartiškė, 33) Kiburiai, 34) Kivyliai, 35) Krinčinas, 36) Kuočos, 37) Kurmaičiai-Linksmėnai, 38) Laičiai, 39) Lauksodis, 40) Lepšiai, 41) Liekniai, 42) Linkuva, 43) Mazgarbos, 44) Mažeikiai, 45) Meldiniai, 46) Mežuotnė, 47) Naugardėlis, 48) Nemunėlio Radviliškis, 49) Paliečiai, 50) Pakruojis, 51) Papilė, 52) Papyvesiai, 53) Pašvitinys, 54) Pavirvytė-Gudai, 55) Plaučiškiai, 56) Pumpėnai, 57) Putniniai, 58) Putros, 59) Račiai, 60) Ringuvėnai, 61) Rukuižiai, 62) Saldus, 63) Slėpsniai, 64) Sneigiai, 65) Strautmaniai, 66) Šakarniai, 67) Šapnagiai, 68) Šiauliai, 69) Šilmikiai-Žmirkliai, 70) Šukioniai, 71) Tervetė, 72) Trumpaičiai, 73) Valdomai, 74) Verbūnai-Radviliai, 75) Vergužiai, 76) Veršiai, 77) Vilcės Kalnapliateriai, 78) Zalia muiža. (Sudaryta pagal Latvijas PSR arheoloģija. Rīga: Zinātne, 1974, il. 189; Muižnieks, V. 14.–18. gs. apbedīšanas vietu pētniecības vēsture Latvijā. Arheoloģija un etnogrāfija, Rīga, 2005, sēj. XXII, tab., att. 1.; Ostašenkovienė, V. Vėlyvieji Šiaurės vidurio Lietuvos senkapiai. Žiemgala, 2005, nr. 2, p. 17; su autoriaus papildymais). E. Vasiliausko brėžinys Žiemgalos apgyvendinimo raida XIV a. – XVI a. pradžioje ISSN 1392-0456 5 IŠ TAUTOS PRAEITIES 2 il. duobelės pilies seniausias korpusas ir vėlesnės bažnyčios vaizdas iš pietų (2005 m.). E. Vasiliausko nuotrauka su žiemgalių etnosu („zemgaļi“, „zemgalieši“, „zeimji“, jame laidota nuo XIV a. vidurio ir dalis mirusiųjų buvo vie- „zaimji“). Tokie senųjų sodybų pavadinimai yra aptin- tiniai gyventojai. Kiek mažiau tyrinėtas Tervetės sanatorijos kami Liepojos ir Aizputės apylinkėse. Šiose apylinkėse senkapis, kur laidota XV–XVII a. Senkapių ir Livonijos, ir konstatuoti ir žiemgalių kalbos pėdsakai. XV a. pradžioje LDK Žiemgalos dalyse pagausėjo nuo XVI–XVII a., tačiau prancūzų keliautojas Žilberas de Lanua (Ghillebert de ir jie nėra plačiau žvalgyti ir tyrinėti. Kai kuriuose jų ištirta Lannoy) rašo, kad žiemgališkai kalbėta Liepojos-Gruobi- nuo kelių iki keliasdešimt kapų (Aurų Agrariešų, Rūsyšų- nės bei Cėsių apylinkėse7. Tokių pavadinimų užfiksuota Debešų, Vilcės Kalnapliaterių, Lielplatonės selekcijos ir Šiaurės Kurše (Talsų ir Ventspilio r. – Arlavos, Lubezerės stotis bei kiti12). ir Puopės apyl.), Daugpilio ir Jekabpilio r. (Asarės, Bebre- Materialinės kultūros analizė leidžia kalbėti apie nės, Dvietės, Sventės ir Laucesos apyl.). O tarp naujųjų gyvensenos tęstinumą Livoniškoje Žiemgalos dalyje iki sodybų tokie pavadinimai yra paplitę visuose Latvijos XIV a. vidurio – t. y. ne visi gyventojai pasitraukė – dalis istoriniuose-etnografiniuose regionuose, išskyrus Latgalą8. jų liko. Nuo XIV a. antrosios pusės – XV a. kultūra visoje Gyventojų kilnojimą Livonijos teritorijoje gerai iliustruoja Livonijoje supanašėjo ir regioniniai skirtumai beveik ne- vėlyvesni – XV a. šaltiniai. 1445 m. į Bauskės apylinkes išskiriami (papuošalų formose smarkiai jaučiama Vakarų atkeldinti karo belaisviai – votai (vietiniai gyventojai juos Europos įtaka). vadino „krieviņi“) iš šiaurės vakarų Rusios (Novgorodo, Pagal kalbotyros duomenis sudėtinga nustatyti, kokios Pskovo žemių) teritorijos9. Antropologai votams būdingų etninės grupės apsigyveno šiaurinėje Žiemgaloje – tiriama- bruožų randa tyrinėtame XVI–XVII a. Vilcės Kalnaplate- sis regionas priskiriamas Latvijos vidurio dialektui, kuriuo rių senkapyje10, taip pat šie gyventojai paliko tam tikrus kalbama ir Vidžemėje13. Kalbininkai, remdamiesi tarmės pėdsakus krašto gyventojų aprangoje. bruožais ir vietovardžių „latvieši“ paplitimu teigė, kad po Plačiausiai šiaurinėje Žiemgaloje yra tyrinėtas Duo- Kryžiaus karų Žiemgala palaipsniui buvo apgyvendinta belės senkapis (1340 kapai). Jis tyrinėtojų datuojamas latgalių ir sėlių genčių14. XIV a. pabaiga – XVII a.11 Tačiau atlikta dirbinių analizė Antropologai, tyrę Duobelės senkapio (kaip ir Tervetės (pasaginės segės aguoniniais, buoželės formos (žr. 3 il.), sanatorijos, Zaleniekų, Jaunplatonės senkapių) medžiagą, zoomorfiniais galais, įvijiniai žiedai, dekoruoti akutėmis