VILNIAUS UNIVERSITETAS FILOLOGIJOS FAKULTETAS LIETUVIŲ KALBOS KATEDRA Struktūrinės Funkcijos Raiška Vytauto Landsbergio Ir G

VILNIAUS UNIVERSITETAS FILOLOGIJOS FAKULTETAS LIETUVIŲ KALBOS KATEDRA

Ugnė Golcaitė lietuvių filologijos studijų programa

Struktūrinės funkcijos raiška Vytauto Landsbergio ir Gabrieliaus Landsbergio tekstuose

Bakalauro darbas

Darbo vadovė — doc. dr. Nijolė Linkevičienė

Vilnius, 2016

Anotacija

Ugnė Golcaitė, Struktūrinės funkcijos raiška Vytauto Landsbergio ir Gabrieliaus Landsbergio tekstuose. Bakalauro darbas, vadovė doc. dr. Nijolė Linkevičienė, Vilniaus universitetas, Lietuvių kalbos katedra, 2016, 67 p.

Raktažodžiai: Struktūrinė teksto funkcija, koherencija, informacinė teksto struktūra, kohezija, intertekstualumas.

Darbe analizuojama struktūrinės funkcijos raiška Vytauto Landsbergio ir Gabrieliaus Landsbergio tekstuose. Didžiausias dėmesys skiriamas tekstualumui (kohezijai ir koherencijai) bei intertekstualumui. Analizuojama ir tai, kaip struktūrinė funkcija apima ir kitas dvi funkcijas – reprezentacinę bei tarpasmeninę. Tiriamąją medžiagą sudaro 13 V. Landsbergio ir 13 G. Landsbergio komentarų, 2014–2016 metais publikuotų oficialiuose interneto portaluose www.delfi.lt, www.pinigukarta.lt, www.lzinios.lt. Tyrimo tikslas – remiantis teorine medžiaga išanalizuoti ir palyginti struktūrinės funkcijos raišką dviejų politikų tekstuose bei aptarti raiškos priemonių vartojimo polinkius. Šiam tikslui pasiekti taikoma kokybinė ir kiekybinė tekstų analizė lyginamuoju metodu. Atlikus analizę pateikiamos tyrimo išvados.

Turinys

Anotacija ...... 2 Įvadas ...... 4 1. Struktūrinės teksto funkcijos teoriniai pagrindai ...... 7 1.1. Koherencija ...... 8 1.2. Kohezija ...... 12 1.3. Intertekstualumas ...... 15 2. V. Landsbergio ir G. Landsbergio tekstų struktūrinės funkcijos analizė ...... 18 2.1. Koherencijos analizė...... 18 2.1.1. Kontekstinė koherencija ...... 18 2.1.2 Informacinė tekstų struktūra ...... 23 2.4. Kohezijos raiškos analizė ...... 34 2.4.1. Gramatinė kohezija ...... 35 2.4.2. Leksinė kohezija ...... 44 2.4.3. Leksinė gramatinė kohezija ...... 45 3. Intertekstualumo formos ...... 51 3.1. Tiesioginis citavimas ...... 52 3.2. Netiesioginis citavimas ...... 54 3.3. Menamoji tiesioginė kalba ...... 55 3.4. Menamasis dialogas ...... 56 3.5. Frazeologijos atnaujinimas ...... 56 3.6. Aliuzija ...... 57 Išvados ...... 61 Literatūra ...... 64 Šaltiniai ...... 65 Summary ...... 67

Įvadas

Darbo naujumas ir aktualumas. Politika yra viena aktualiausių gyvenimo sričių, o politikai – vieši asmenys, labai stebimi visuomenės, tad jų retorikai skiriamas didelis dėmesys. Bėgant metams vyksta natūrali kaita – senus politikos veidus keičia nauji, į politiką ateina jaunesnė karta, tad aktualu palyginti, kaip jaunoji karta keičia politinę retoriką, ką ji atsineša naujo, o ką perima iš vyresniosios kartos. Šiame darbe nauja tai, kad analizuojamų tekstų autoriai – ne tik vyresniosios ir jaunosios kartos atstovai, tačiau ir tos pačios šeimos nariai. Šeimos, kuri šiuo metu labai domina visuomenę – Gabrielius Landsbergis viešojoje erdvėje kartais pavadinamas tiesiog anūku, o jo senelis Vytautas Landsbergis dažniau pagarbiai – profesoriumi. Žinoma, skiriasi nuveiktų darbų mastas, tad ir pagarbos lygis. G. Landsbergis dar tik pradeda savo, kaip politiko, kelią, tad įdomu įvertinti, ar jo kalbėjimas skiriasi nuo žymiojo senelio, o jei taip – kuo. Analizuojamų tekstų autoriai iš pirmo žvilgsnio labai panašūs – abu priklauso politikos sričiai, juos sieja giminystės ryšys, atstovauja tai pačiai partijai. V. Landsbergis – atkurtosios nepriklausomos Lietuvos valstybės pirmasis vadovas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, profesorius. Nepaisant to, kad dalis visuomenės šį politiką vertina nepalankiai, jo tekstai ir pasisakymai šiandien tampa vis aktualesni. Interneto portaluose sparčiai daugėja ir V. Landsbergio anūko, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko G. Landsbergio tekstų. V. Landsbergio savitas rašymo / kalbėjimo būdas daugumai jau pažįstamas, o G. Landsbergį galima vadinti politikos naujoku, jo kalbėjimą dar tik pradedame girdėti. Galima daryti prielaidą, kad jų tekstų tematika bei problematika bus panaši, tačiau norint atsakyti į klausimą, ar jie skiriasi struktūriškai, reikalinga struktūrinės teksto funkcijos analizė, kuri šiam darbui ir pasirinkta. Struktūrinės funkcijos analize lietuvių lingvistikoje domimasi vis labiau. Šios funkcijos tyrimams svarbūs Rūtos Marcinkevičienės vadovėliai Spaudos tekstų žanrai (2007) ir Žanro ribos ir paribiai. Spaudos patirtys (2008), kuriuose į teksto funkcijas žvelgiama žanriniu aspektu. Koheziją lietuvių kalboje išsamiausiai ištyrusi yra Vida Česnulienė, parašiusi disertaciją Gramatinė ir leksinė gramatinė kohezija mokslinio ir publicistinio stiliaus tekstuose (2012), įvairias kohezijos raiškos priemones nagrinėjusi straipsniuose. Koherencija yra sunkiau apčiuopiama, labiau nuo skaitytojo interpretacijos priklausanti kategorija, lietuvių kalbininkų darbuose ji nėra plačiai tiriama. V. Česnulienė prie koherencijos prisiliečia straipsnyje Sakinių siejimo priemonės lietuvių ir užsienio kalbininkų darbuose (2002), šią sąvoką aiškina ir Janina Buitkienė (2005). Intertekstualumo analizė lietuvių kalbininkų darbuose sulaukia kiek daugiau susidomėjimo. Svarbų indėlį į intertekstualumo tyrimus publicistikoje yra įdėjusi Regina 4

Koženiauskienė. Jos monografijoje Retorinė ir stilistinė publicistinių tekstų analizė (2013) išsamiai aprašytos ir suklasifikuotos intertekstualumo formos, pateikta daug lietuviškos medžiagos. Ši autorė yra publikavusi ir straipsnių, skirtų publicistinių tekstų intertekstualumui aptarti (2007, 2013). Prie intertertekstualumo žiniasklaidos tekstuose tyrimų prisideda ir Audrius Valotka, 2016 metais paskelbęs straipsnį Intertekstų suvokimas ir kultūrinio rato atpažinimas Rimvydo Valatkos publicistikoje. Šiuo darbu siekiama prisidėti prie struktūrinės funkcijos raiškos publicistiniuose tekstuose tyrimų. Darbo objektas – struktūrinės funkcijos raiška Vytauto Landsbergio ir Gabrieliaus Landsbergio tekstuose. Struktūrinė funkcija yra viena iš trijų teksto funkcijų, kurias išsamiausiai aprašė Michaelis Halliday’us ir Ruqaiya Hasan (Marcinkevičienė, 2008, 33). Tekstas visada turi tam tikrą turinį, autorių ir tikslą bei struktūrą, taigi jame veikia trys funkcijos: reprezentacinė, tarpasmeninė ir struktūrinė. Tekstui suvokti reikalingos jos visos, tačiau būtent struktūrinė funkcija formuoja tekstą kaip vientisą vienetą, kuria bendrą teksto prasmę. Analizuojant struktūrinę funkciją didžiausias dėmesys skiriamas tekstualumui (kohezijai ir koherencijai) bei intertekstualumui. Struktūrinė funkcija suteikia tekstui pavidalą ir leidžia jame reikštis kitoms funkcijoms – reprezentacinei ir tarpasmeninei. Visų šių funkcijų sąsajos atsispindės informacinės tekstų struktūros, adresanto ir adresato vaidmenų bei autoriaus pozicijos raiškos žymiklių, atliekančių teksto struktūravimo funkciją, analizėje. Darbo tikslas – ištirti, kuo skiriasi ar yra panašūs V. Landsbergio ir G. Landsbergio tekstai struktūrinės funkcijos raiškos aspektu. Šiam tikslui pasiekti taikoma kokybinė tekstų analizė lyginamuoju metodu. Bakalauro darbe keliami šie uždaviniai: 1. Išnagrinėti ir aprašyti struktūrinės teksto funkcijos teorinius pagrindus; 2. Išanalizuoti, kaip pasirinktuose tekstuose reiškiama koherencija ir kohezija, kaip plėtojama informacinė struktūra, kokiomis priemonėmis reiškiamas intertekstualumas; 3. Atlikti lyginamąją tekstų analizę. Tiriamąją medžiagą sudaro 13 V. Landsbergio ir 13 G. Landsbergio tekstų, rinktų iš oficialių interneto portalų www.delfi.lt, www.pinigukarta.lt, www.lzinios.lt. Šių tekstų paskelbimo laikas – nuo 2014 m. sausio 19 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. G. Landsbergio tekstai dažniausiai labai ilgi, o V. Landsbergio – trumpi, todėl renkant tiriamąją medžiagą buvo atsižvelgiama ne tik į tekstų naujumą, bet ir į jų ilgį – buvo siekiama rasti kuo trumpesnius G. Landsbergio bei kuo ilgesnius V. Landsbergio tekstus, todėl tekstų publikavimo datos skiriasi. Du tekstai buvo publikuoti 2014-aisiais, septyniolika – 2015-aisiais, o septyni tekstai – 2016 metais.

Darbą sudaro dvi pagrindinės dalys – teoriniai struktūrinės funkcijos pagrindai ir šios funkcijos raiškos analizė. Teorinėje dalyje pristatoma struktūrinė teksto funkcija bei jos raiškos priemonių klasifikacija, o tiriamojoje dalyje atliekama šios funkcijos kokybinė ir kiekybinė V. Landsbergio ir G. Landsbergio tekstų analizė, lyginamas raiškos priemonių vartojimas. Tyrimo rezultatai iliustruojami diagramomis, pateikiami ir vartosenos pavyzdžiai. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados.

1. Struktūrinės teksto funkcijos teoriniai pagrindai

M. A. K. Halliday’us išvystė teoriją, teigiančią, jog tekste tuo pačiu metu veikia trys funkcijos. Pirmiausia, tekstas išreiškia kokį nors turinį, kalbėtojo realaus ar vidinio pasaulio patirtis. Šią funkciją Halliday’us pavadino ideacine, o lietuvių lingvistikoje jį vadinama reprezentacine. Ši funkcija apima gyvenimiškąją patirtį, vidinio ar išorinio pasaulio dalykus, kuriuos norima perteikti tekstu. Ir sakytiniai, ir rašytiniai tekstai kuriami ne šiaip sau, jie visuomet yra nuo kažko ir kažkam, taigi tekstais yra kuriami santykiai. Kurdami tekstą ar kalbėdami prisiimame tam tikrus vaidmenis: kalbėtojo ar klausytojo, klausiančiojo ar atsakančiojo ir t. t. Ši funkcija vadinama tarpasmenine. Trečiąją funkciją Halliday’us pavadino tekstine, tačiau lietuvių lingvistikoje ji dažniau įvardijama kaip struktūrinė. Ši funkcija padeda konstruoti tekstą, jungti jo elementus tarpusavyje bei sieti tekstą su situacija, kurioje jis kuriamas. Būtent ši funkcija padeda skaitytojui ar klausytojui atskirti tekstą nuo atsitiktinių sakinių grandinės (Halliday, 2005, 174–175). Struktūrinė funkcija apima kitas dvi funkcijas ir kuria bendrąją teksto reikšmę. Ši funkcija aprėpia tekstualumą ir intertekstualumą (Marcinkevičienė, 2008, 65). Tai, kad skaitytojas suvokia tekstą kaip visumą, lemia tekstualumas. Jis padeda atpažinti tekstą net trumpame raštelyje bei atskirti jį nuo padrikų sakinių kratinio, kitaip tariant, tekstualumas ir daro tekstą tekstu. Ir nors tekstą žmonės atpažįsta intuityviai, visgi galima identifikuoti elementus, kurie padeda tai padaryti. Tekstualumą autoriai apibrėžia skirtingai: kaip semantinį ryšį tarp teksto elementų arba kaip teksto sandarą (Marcinkevičienė, 2008, 65). Paprastai tekstualumas suprantamas kaip teksto rišlumas (kohezija) ir vientisumas (koherencija). Robertas de Beaugrande’as ir Wolfgangas U. Dressleris koheziją ir koherenciją vadina tekstualumo požymiais, kurių iš viso skiria septynis. Be kohezijos ir koherencijos, jie dar skiria intencionalumą, apimantį kalbėtojo ar rašytojo tikslus, kuriems pasiekti jis kuria rišlų ir vientisą tekstą. Priimtinumą, susijusį su skaitytojo požiūriu į tekstą – ar skaitytojui, kaip ir autoriui, tekstas atrodo koherentiškas. Taip pat informatyvumą, apimantį turinio lygmenį, bei priklausymą nuo situacijos, kurioje tekstas kuriamas ir skaitomas. Dar vienas tekstualumo požymis – intertekstualumas – apima teksto ryšius su kitais tekstais (Ten pat, 66). Šiame darbe bus analizuojama koherencija, kohezija ir intertekstualumas, nes tai – svarbiausi struktūrinės funkcijos aspektai. Šiais aspektais analizuojant publicistinius tekstus bus paliečiami ir kiti tekstualumo tipai, turintys sąsajų su adresantu ir adresatu, tekstų turiniu. Visi R. Beaugrande’o ir W. U. Dresslerio nurodyti požymiai yra glaudžiai susiję ir svarbūs tam, kad tekstas būtų suvoktas kaip vientisas vienetas. 7

1.1. Koherencija

Koherencija yra teksto savybė, formuojanti tekstą kaip visumą, kuri nėra vien tik jo dalių suma (Halliday, 2005, 223). Anot Halliday’aus ir Hasan, vienas iš būdų teksto koherentiškumui pasiekti yra koheziniai ryšiai tekste, tačiau nors jie ir reikalingi, tai nėra būtina koherencijos sąlyga. Koheziniai ryšiai kuria teksto koherentiškumą, tačiau vien tik jie negarantuoja teksto vientisumo. Galima pateikti pavyzdį, kuris rodo, kad vien koheziniais ryšiais koherencija nesukuriama: Katė užšoko ant medinės tvoros. Medinės tvoros tveriamos Lietuvoje. Lietuva yra graži šalis. (Buitkienė, 2005, 6) Šie sakiniai susieti leksinėmis siejimo priemonėmis, tačiau prasmės atžvilgiu jie nėra vientisi. Koherencija – tai prasminis teksto rišlumas, jam kurti nepakanka tik formaliųjų siejimo priemonių. Prasminiai ryšiai tekste neatsiranda iš gramatinių formų, juos kuria žmonės, interpretuodami tekstus, siedami juos su savo patirtimi, platesniu kontekstu, kuris leidžia tarpusavyje sieti teksto elementus ir kurti bendrą teksto prasmę. W. Bublitzas rašo, jog koherencija yra kognityvinė kategorija, priklausoma nuo konteksto, orientuota į suvokėją ir paremta supratimu. Tekstas, anot Bublitzo, pats savaime nėra koherentiškas arba ne, jo koherentiškumą kuria suvokėjas – klausytojas ar skaitytojas, taigi koherentiškumas nėra vidinė teksto savybė (Bublitz, 2011, 45–46). Dėl šio priklausymo nuo suvokėjo foninių žinių skirtingi žmonės gali įvairiai vertinti tą patį tekstą – vieniems jis gali būti koherentiškas, kitiems ne. Koherenciją galima tirti dviem perspektyvomis. Jei į diskursą žiūrima kaip į procesą, tuomet ir koherencija kaip dinamiškas procesas yra studijuojama iš pragmatikos ir psichologijos perspektyvos. Tokiu atveju didžiausias dėmesys kreipiamas ne į lingvistinius teksto ar diskurso aspektus, o į patį teksto suvokėją, suvokimo momentu kuriantį teksto prasmę. Kiekvieno individuali patirtis bei žinios padeda suvokti bendrąją teksto prasmę. Be bendrųjų žinių apie pasaulį, dar svarbios ir situacinės žinios, kurios apima komunikacinę situaciją, kalbėtojo vaidmenį. Konkretesnę koherencijos analizę siūlo lingvistinės teorijos, grindžiamos pačios koherencijos, kaip teksto organizavimo būdo, o ne suvokėjo foninių žinių analize. Koherencija suvokiama kaip lingvistinis reiškinys, jei į diskursą žiūrima kaip į rezultatą, analizuojama, kaip atskiros diskurso dalys jungiamos į bendrą visumą. Vis dėlto išsamiai ir visapusiškai koherencijos analizei neužtenka į diskursą žiūrėti tik kaip į baigtinį rezultatą, ignoruojant jo komunikacinę pusę, nes diskursas pirmiausia yra komunikacinis procesas, apimantis adresatą ir adresantą, kur kalba funkcionuoja tik kaip priemonė (Wang, Minghe 2014, 464–465). Spaudos tekstuose adresanto ir adresato komunikacija yra apribota – auditorija yra nematoma, tad nėra grįžtamojo ryšio. Tekstų autoriams sunku kreiptis į masinę auditoriją, todėl įsivaizduojamas konkretus skaitytojas, kuriam skiriamas tekstas

(Marcinkevičienė 2008, 60). Politikams ypač svarbu įsivaizduoti savo auditoriją, jei siekia ją paveikti, formuoti jos nuomonę. Žiūrint į koherenciją kaip į kontekstualumo sąvoką, galima skirti dvi jos rūšis: registro bei žanro koherenciją. Registro koherencija yra susijusi su situaciniu kontekstu: tekstas yra laikomas koherentišku, kai galime nustatyti situaciją, dėl kurios ar kurioje jis buvo kuriamas (Eggins, 2004, 29). Svarbiausi situacinio konteksto elementai yra trys: 1) diskurso sritis (angl. field), nusakanti socialinių veiksmų pobūdį bei nurodanti, kas vyksta, ką daro kalbos vartojimo situacijos dalyviai; 2) diskurso dalyviai (angl. tenor), jų socialinė padėtis, tarpusavio ryšiai, vaidmenys, dalyvavimo situacijoje ypatumai; 3) diskurso pobūdis (angl. mode), apibrėžiantis kalbos vaidmenį konkrečioje situacijoje, teksto struktūrą bei paskirtį, raiškos priemones ir kanalus (rašytinė ar sakytinė kalba), retorinius tikslus (įtikinėjimą, skatinimą ar pan.) (Eggins, 2004, 29, taip pat Marcinkevičienė 2008, 25). Šie trys situacinio konteksto elementai atitinka ir teksto funkcijas: diskurso sritis – reprezentacinę, dalyviai – tarpasmeninę, o pobūdis – struktūrinę (Marcinkevičienė: 25). Taigi koherencija iš tiesų apima visas teksto funkcijas. Kitas kontekstinės koherencijos tipas – žanrinė koherencija – skiriamas todėl, kad skaitydami tekstą galime jį atpažinti kaip kokio nors žanro pavyzdį. O kadangi tekstas mums atpažįstamas, taigi ir semantiškai rišlus. Atsakyti į klausimą, kokiu būdu žmonės atpažįsta žanrus, vėl galime pasitelkdami situacinio konteksto elementus. Žanro apibrėžtys yra grindžiamos tekstų dėsningumais, tradicija. Žanrus skiriame pagal tam tikrą turinį ar formą, taigi tam tikro žanro tekstuose bus realizuojami ir atitinkami situacinio konteksto elementai, padedantys identifikuoti patį žanrą (Marcinkevičienė 2008, 12, taip pat Eggins 2004, 58). Tai, ar tekstas yra priskiriamas kokiam nors žanrui pagal panašumą su kitais to žanro tekstais, taip pat grindžiama teksto struktūra, tam tikrais žingsniais, būdingais to žanro tekstams (Eggins 2004, 56). Čia turima omenyje ne tokia struktūra, kurią sudaro pradžia, branduolys ir baigmė, o funkcinė struktūra, nes dauguma tekstų turi jau minėtuosius formaliuosius struktūrinius elementus, tačiau tekstų žanrai lengviau atpažįstami iš to, kokias funkcijas atlieka jų sudedamosios dalys ir iš to, koks yra autoriaus tikslas. Anot Susanne Eggins, žanro atpažinimui svarbūs ir tam tikri leksiniai ar gramatiniai elementai, kurie skirtinguose žanruose skiriasi. Pavyzdžiui, tam tikrose recepto struktūrinėse dalyse bus realizuojami būtent receptams būdingi elementai: ingredientų sąrašą veikiausiai sudarys daiktavardžiai, vartojami vardininko linksniu, taip pat bus nurodomi skaičiai, matavimo vienetai, paruošimo būdo dalyje bus vartojama liepiamoji nuosaka, laiko, būdo bei vietos aplinkybės, o sakiniai jungiami laiko santykius žyminčiomis diskurso žymėmis ir t. t. (Eggins, 2004, 68). Koherencijos sąvoka yra labai plati ir apimanti ne tik kalbotyrą, o vienos taisyklės, kaip ją analizuoti, nėra. Šiame darbe į koherenciją bandoma pažvelgi kaip į konteksto bei paties

9 teksto – jo turinio kategoriją. Koherencija siejama su pamatinių teiginių plėtojimu, o tai – atsvara kohezijai, kuri apima teksto junglumo, paviršinius ryšius (Valeckienė 2007: 41). Tai, kaip plėtojami teiginiai, parodo informacinės struktūros analizė. Informacinė struktūra yra glaudžiai susijusi su teksto tipu. Pagal rašymo tikslus ar tekstų funkcijas dažniausiai skiriami trys ar penki tekstų tipai. Vakaruose dažniausiai remiamasi Egono Werlicho penkianare tekstų tipologija, kurią sudaro aprašymas, pasakojimas, aiškinimas, argumentavimas, instruktavimas (Nauckūnaitė, 2005, 18). Lietuvių autorių skiriami trys tekstų tipai: aprašymas, pasakojimas, samprotavimas (Koženiauskienė, 1999, 155). Dar plačiau tekstai skirstomi į naratyviuosius ir nenaratyviuosius (Marcinkevičienė, 2008, 42). Naratyvieji apima pasakojimą ir aprašymą, jie vaizduoja laike išdėstytus įvykius ir kartu perteikia požiūrius, jausmus. Šiais tekstais tikrovė perkuriama, ne vien tik parodoma. Tokių tekstų tikslas – susieti skaitytojus / klausytojus, kuriuos vienija panašūs vertinimai, intymumas. Naratyvu nusakoma, kas įvyko, o nenaratyviuoju tekstu aiškinama, kokios to priežastys, kokia problema bei jos sprendimai iš to kyla. Nenaratyviųjų tekstų tikslas yra suteikti informacijos, įtikinti skaitytoją, pakeisti jo požiūrį, o ne tik sukelti jausmus (Marcinkevičienė, 2008, 20). Pagal vakarietiškąjį modelį nenaratyviesiems tekstams priskiriami visi teksto tipai be aprašymo ir pasakojimo, pagal lietuviškąjį – samprotavimas, kurį Zita Nauckūnaitė skirsto į aiškinimą ir argumentavimą. Pastarąjį autorė dar skiria į įrodymą, įtikinimą ir svarstymą (Nauckūnaitė, 2005, 20). R. Marcinkevičienė nenaratyviųjų tekstų tipus skirsto pagal pageidautiną jų poveikį skaitytojui į įtikinėjimą arba argumentavimą, kuriuo siekiama pakeisti skaitytojo nuomonę, bei skatinimą, kuriuo dar ir paraginama veikti. Kaip atskirą teksto tipą autorė nurodo aiškinimą, kuriuo norima suteikti informacijos apie tam tikrą reiškinį ar įvykį (Marcinkevičienė 2008, 46). Galima apibendrinti, kad svarbiausi teksto tipai nenaratyviesiems tekstams – argumentavimas ir aiškinimas. Nenaratyvieji tekstai paprastai susideda iš trijų dalių – įžangos, dėstymo ir pabaigos. Tai yra teksto turinio dalys. Apskritai teksto struktūra suprantama dvejopai: kaip išorinė, pasireiškianti formos elementais (pavadinimu, skyriais, pastraipomis), ir kaip vidinė, t. y. turinio struktūra (Ten pat, 20). Idealiu atveju išorinė struktūra žymi vidinės struktūros elementų ribas: kiekviena pastraipa yra autonomiškas teminis teksto vienetas (Ten pat, 20). Mokykliniuose vadovėliuose mokoma rašyti taip, kad kiekviena pastraipa žymėtų naują teksto temos aspektą, rutuliojamą toje pastraipoje. Taigi įvadinė pastraipa pristato temą, dėstyme ji vystoma, o pabaigoje apibendrinama. Kadangi koherencija yra prasminis teksto rišlumas, jai svarbu, kaip tema vystoma tekste, kaip siejamos didesnės teksto dalys.

Informacinę struktūrą galima analizuoti ne tik kaip teksto turinio dalių sandarą, bet ir pasitelkiant tam tikrus modelius, nusakančius jos struktūros dalių ryšius. Dažniausiai informacija tekstuose pateikiama pagal klausimo–atsakymo arba problemos–sprendimo modelį. Taikant klausimo–atsakymo modelį svarbiausia yra gauti tinkamą atsakymą į tekste eksplikuotą klausimą, dažnai pateikiamą teksto pradžioje. Tuomet, kaip ir problemos– sprendimo modelyje, pateikiami atsakymai, kurie pagrindžiami įrodymais ar tam tikro autoriteto parama (McCarthy, 2000, 158). Pagrindinis problemos–sprendimo modelis yra skaidomas į dar keletą išvestinių dalių, kurios skirtingų lingvistų apibūdinamos įvairiai, tačiau dažniausiai minimas keturnaris informacinės struktūros žingsnių modelis, kurį sudaro fonas, problema, sprendimas, įvertinimas. Fonas apima informaciją apie kalbamuosius dalykus: vietą, laiką, minimus žmones. Problema yra tai, apie ką yra tekstas, kokią problemą, kokį neaiškumą jis pristato, ši problema sudaro opoziciją sprendimui – kaip išspręsti tekstu užmintą dilemą, kaip paaiškinti pristatomą neaiškumą, pašalinti kliūtį. O vertinimas atsiranda svarstant, ar toks sprendimo būdas tinkamas, kaip jis sprendžia problemą, gal yra geresnis sprendimo būdas. (R. Marcinkevičienė, 2008, 47). Šios struktūrinės dalys tekste gali būti ir eksplicitiškai neišreikštos, jei autorius mano, kad skaitytojui jos savaime suprantamos, aiškios iš konteksto (Ten pat, 47). Svarbiausia informacinės struktūros modelio dalis yra problema, ją nustačius, lengviau atskirti ir kitas modelio dalis. Daugelis straipsnių periodikoje pradedami problemos sprendimu, taip siekiant patraukti skaitytojų dėmesį. Tuomet nurodoma ir pati problema, pateikiama daugiau sprendimo detalių, fonas bei vienas ar keli sprendimo vertinimai. Skirtinguose teksto tipuose dažniausiai išlaikomas šis keturnaris modelis, tačiau kiekviename tekste jis įgyja specifinių elementų (Ten pat, 48). Reikia pabrėžti, jog grynų, vienam tipui priklausančių tekstų aptinkama retai, paprastai tekstai būna mišrūs, sudaryti iš įvairių tipų. O kai kurie tekstai gali turėti tik vieną informacinės struktūros žingsnį, pavyzdžiui, redakcinis straipsnis dažnai tik pristato problemą (Ten pat, 49). R. Koženiauskienė taip pat pateikia dažniausiai pasitaikančius spaudos tekstų informacinės struktūros tipus, apimančius įvadą, situacijos komentavimą, problemos sprendimą ir argumentavimą bei apeliavimą į adresatą arba įvadą, įvykio komentavimą ir vertinimą, nuomonę apie jį bei pagrindimą (kartu ir prieštaravimą, įrodinėjimą, argumentavimą ir pan.) bei skatinimą veikti (2013, 22). Viena iš labiausiai paplitusių retorinių teksto struktūros teorijų yra sukurta Williamo C. Manno ir Sandros A. Thompson. Jų teigimu, tekstą sudaro dalys, atliekančios įvairias funkcijas, o tas dalis tarpusavyje sieja retoriniai santykiai. Ši retorinės teksto struktūros kaip koherencijos kūrimo teorija apima vidinę teksto funkcinę struktūrą, taigi ir autoriaus tikslus bei pagal juos pasirinktą teksto organizavimo būdą (Wang, Minghe, 2014, 461). Retorinės

11 struktūros teorija teigia, jog tekstą sudaro hierarchinė struktūra, kurioje kiekviena teksto dalis atlieka tam tikrą funkciją kitų dalių atžvilgiu. Šie teksto dalių santykiai dar vadinami koherentiniais santykiais. Pažymėtina, kad šie santykiai neatspindi teksto informacinės struktūros, čia koncentruojamasi į teksto dalių tarpusavio ryšius. Norint perteikti informacinės teksto struktūros daugialypiškumą buvo aptartos įvairios jos analizavimo galimybės, o šiame darbe ji bus tiriama pagal pagrindines turinio dalis: įžangą, dėstymą ir pabaigą. Taigi bus analizuojama ir kontekstinė, ir teksto turinio dalių koherencija.

1.2. Kohezija

Kita tekstualumui bei koherencijai svarbi sąvoka – kohezija. Didžiausią indėlį į šios kategorijos aiškinimą įdėjo Halliday’us ir Hassan. Jie koheziją apibūdino kaip semantinę sąvoką, kuri nurodo reikšminius santykius, kuriamus tekste (1976, 4). Anot jų, kohezija atsiranda, kai vieno teksto elemento interpretacija priklauso nuo kito teksto elemento supratimo (Ten pat, 4). Kohezija yra formaliomis priemonėmis reiškiama, paviršinė, lengviau nei koherencija apčiuopiama kategorija. W. Bublitzo teigimu, kohezija turi būti atsiejama nuo koherencijos, nes ji nėra nei pakankama, nei būtina jos sąlyga (2011, 40). Anot šio autoriaus, net ir koheziniais ryšiais nesusietą tekstą skaitytojas gali vertinti kaip koherentišką, pavyzdžiui, net ir stokojantis kohezijos sąrašas tam tikros paskirties tekstuose gali atrodyti koherentiškas (Ten pat, 41). Tačiau nepaisant to, kad kohezija nėra būtina koherencijos sąvoka, koherentiškuose tekstuose dažniausiai galima apčiuopti ir koheziją. Analizuojant skirtingų autorių tekstus galima palyginti, kaip jie kuria koherenciją – galbūt tekstai turinio atžvilgiu nenuoseklūs, bet susieti kohezinėmis priemonėmis, arba atvirkščiai. Lietuvių lingvistikoje kohezija dar vadinama teksto rišlumu. Išties ir kohezija, ir koherencija yra skirtingi, tačiau gana glaudžiai susiję teksto požymiai. Kohezija reiškiama formaliomis sakinių siejimo priemonėmis, tačiau tos priemonės taip pat kuria ir koherenciją. Pavyzdžiui, diskurso žymės, apibendrinamieji žodžiai ar frazės, pakartojimai ir pan. paprastai priskiriami leksinio rišlumo, t. y. kohezijos raiškos priemonėms, tačiau R. Marcinkevičienė pažymi, kad jos gali būti laikomos labiau koherencijos nei lokalaus rišlumo ženklu, kadangi sieja teksto dalis į bendrą visumą (Marcinkevičienė, 2008, 68). Dažniausiai skiriamos trys kohezijos rūšys: leksinė, gramatinė ir leksinė gramatinė kohezija. Jungiant sakinius pirmaisiais dviem kohezijos tipais, siejimo priemonė ankstesniame sakinyje turi įvardytą antecedentą – siejamąjį elementą, tačiau leksinės kohezijos atveju antecedentas konkrečiai pavadinamas, o gramatinėmis jis tik įvardijamas. Gramatinės kohezijos atveju santykius su antecedentu kuria siejimo priemonė, išreikšta įvardžiu ar įvardiniu

12 prieveiksmiu, o leksinės – nominacinis žodis (Česnulienė, 2012a, 45). Gramatinė kohezija skirstomą į referenciją, substituciją ir elipsę. Referencijos terminas į teksto lingvistiką atėjo iš tradicinės semantikos, kur jis reiškia santykį tarp žodžio ir jo koduojamo turinio, t. y. tarp lingvistinės formos ir turinio. Ilgą laiką lietuvių kalbotyroje gramatinė kohezija smulkiau nebuvo skirstoma, buvo tik minima, kad gramatinei kohezijai priskiriamas siejimas įvardžiais, įvardiniais prieveiksmiais ir praleidimu. Visos šios priemonės tekste eina substitutais – atlieka pakeitimo funkciją, todėl kai kurie lietuvių kalbininkai mini tik substituciją. Tačiau šių įvardžių ir prieveiksmių reikšmių apibendrinimo laipsnis skiriasi, o pagal tai galima skirti ir referenciją, ir substituciją (Česnulienė, 2015, 19). Kaip ir referencija, substitucija tekste atlieka pakeitimo funkciją, tačiau ji reiškiama tik apibendrintos reikšmės siejamaisiais žodžiais – įvardžiais ir įvardiniais prieveiksmiais (Remeikytė, 2003, 53). Atskirti substituciją nuo referencijos leidžia skirtingi konektorių semantiniai santykiai. Substitutai išreiškia apibendriną turinį, o referentai rodo konkrečius semantinius santykius (vietos, laiko ir t. t.). Be to, substitucija paprastai yra tik tekstinė, o referencija gali būti ir tekstinė, ir netekstinė (Remeikytė, 2003, 54). Kita teksto siejimo priemonė – elipsė. Ji įprastai vartojama kaip stilistinė figūra, nurodanti numanomo kalbos vieneto praleidimą, o jei tas praleidimas atlieka sakinių siejimo funkciją, tai šis terminas vartojamas ir teksto lingvistikoje (Česnulienė, 2015, 20). Elipsė dažnai lyginama su substitucija ir yra vadinama nuline substitucija – tai nulis, turintis prasmę. Tą nulį galima būtų pakeisti kalbiniu vienetu iš ankstesnio pasakymo (Ten pat, 21). Kaip ir substitucija, elipsė gali būti vardažodinė, veiksmažodinė ir konstrukcijų, o jos rūšis priklauso nuo to, koks elementas yra praleistas (Česnulienė, 2012a, 45). Leksinėmis siejimo priemonėmis kohezija kuriama vartojant tuos pačius pasikartojančius žodžius, sinonimus, antonimus, hiperonimus ir hiponimus, apibendrinamuosius žodžius ir žodžių junginius, priklausančius tai pačiai leksinei semantinei grupei (Marcinkevičienė, 2008, 70). Leksinę gramatinę koheziją galima vadinti tarpiniu lygmeniu tarp grynųjų leksinių ir grynųjų gramatinių sakinių siejimo priemonių. Lingvistų požiūris į šio tipo koheziją skiriasi, jai pavadinti teksto lingvistikos darbuose taip pat vartojami skirtingi terminai – konjunkcija, diskurso žymikliai ir pan. Diskurso žymikliai sakinius sieja gramatiškai ir pragmatiškai, kai kurie jų nurodo ir kalbėtojo ir klausytojo santykius. Jie nekeičia sakinio prasmės ar gramatinės struktūros, tik padeda interpretuoti tekstą. Lietuvių lingvistikoje diskurso žymikliams pavadinti vartojamas konektorių terminas, o santykiai, kuriuos tie konektoriai išreiškia, įvardijami konjunkcijos terminu (Česnulienė, 2015, 25).

Konjunkcija – tai atskirų sakinių, taip pat ir teksto dalių santykis, reiškiamas įvairiais jungtukais, jungiamaisiais žodžiais, įterpiniais, dalelytėmis. Ši siejimo priemonė ne tik susieja pirmesnį teksto sakinį su paskesniu, bet ir nurodo tokio ryšio reikšmes. Pagal jungtukų ir jungiamųjų posakių reiškiamus santykius skiriama sudėjimo, priešinamoji, laiko, priežasties ir modalinė konjunkcija (Ten pat, 26). Modalinė konjunkcija nuo kitų tipų skiriasi tuo, kad ji siejama su autoriaus pozicijos raiška – išreiškia kalbėtojo požiūrį į pasakymo turinį (Ten pat, 36). Autorius savo požiūrį išreiškia vertinimu, kurio raiška funkcinėje lingvistikoje priskiriama tarpasmeninei teksto funkcijai, pozicinei reikšmei. Vertinimas taip pat gali būti ir atskiras prasminis informacinės teksto struktūros vienetas, nors dažniausiai visame tekste galima rasti vertinamųjų elementų, jungiančių jį į visumą (Marcinkevičienė, 2008, 59). Vertinimas tekste atlieka tris funkcijas. Pirma ir pati akivaizdžiausia funkcija susijusi su autoriaus jausmų išraiška – pasitelkdamas vertinimą autorius išreiškia savo jausmus ar nuomonę apie ką nors. Antroji funkcija apima autoriaus ir skaitytojo (ar kalbėtojo ir klausytojo) santykių kūrimą – autorius nustato tam tikras bendras vertybes, nuostatas, kurias skaitytojui, įtrauktam į šiuos santykius, sunku užginčyti. O trečia – diskurso ar teksto organizavimas. Tam tikri vertinamieji elementai vienu metu gali atlikti dvi ar net visas tris funkcijas (Thompson, Hunston, 2003, 6). Vertinimas ne tik organizuoja diskursą, tačiau ir nusako jo svarbą. Williamas Labovas rašo apie vertinimo svarbą naratyviuosiuose tekstuose. Jo nuomone, vertinimo vaidmuo naratyviuosiuose tekstuose yra labai svarbus, nes jo stokojant skaitytojui / klausytojui gali kilti klausimas o kas iš to? Tai būtų pats blogiausias scenarijus istorijos pasakotojui. Taigi pasakotojas vertinimu turi nurodyti teksto svarbą – kodėl būtent šie įvykiai pasakojami, kodėl verta tam skirti dėmesio. Vertinimas nusako, kokie yra pasakojamieji įvykiai – juokingi, baisūs ar pan., taigi skaitytojas žino, kokios jo reakcijos tikimasi bei kokia yra istorijos svarba (Ten pat, 12–13). Vertinimas taip pat svarbus ir nenaratyviesiems tekstams, pavyzdžiui, komentaro žanrui, kuriame informatyvumas susipina su subjektyvumu – autorius pateikia tam tikrą informaciją ir kartu išreiškia savo poziciją aptariamųjų dalykų atžvilgiu (Marcinkevičienė, 2008, 133). Autoriaus pozicijos raiška priklauso nuo teksto tipo. Naratyviaisiais tekstais autoriai siekia paveikti skaitytojo jausmus, tad tekstai laikomi ekspresyvesniais, taigi ir subjektyvesniais. Nenaratyvieji tekstai apeliuoja į skaitytojo protą, jais siekiama įtikinti, paveikti, paskatinti mąstyti, o ne sužadinti jausmus ir vaizduotę, tad šiais tekstais pretenduojama į objektyvumą, tačiau vertinimas yra neatsiejamas nuo įtikinėjimo, įrodinėjimo. Nors vienas teksto tipas laikomas subjektyvesniu už kitą, tačiau abiem atvejais autorius siekia

įteigti savo vertinimą (Marcinkevičienė, 2008, 53). Vertinamasis teksto aspektas dažniausiai suprantamas kaip modalumas. Modalumas paprastai apibūdinamas kaip kalbėtojo požiūris į pasakymo turinį, kuris gali būti pateikiamas kaip tikras, galimas, būtinas, abejojamas ar pan. Konektorių modalinis atspalvis nėra toks raiškus, kaip tų pačių žodžių, pavartotų sakinio viduryje, nes šių vienetų paskirtis dvejopa – ir sieti sakinius, ir išreikšti kalbėtojo požiūrį į pasakymo turinį (Česnulienė 2015, 36). Modalinė konjunkcija skiriama į abejojimo, įsitikinimo, informacijos šaltinį reiškiančią ir pabrėžiamąją konjunkciją. Šiame darbe bus analizuojamos visos kohezijos rūšys – gramatinė, leksinė ir leksinė gramatinė kohezija.

1.3. Intertekstualumas

Struktūrinės funkcijos analizei priskirtinas ir intertekstualumas. Ši sąvoka vartojama ne tik lingvistikoje, bet ir literatūrologijoje. Literatūros teoretikai teigia, kad skaitytojai, o ne autoriai, kuria tekstus, taigi pati intertekstualumo sąvoka literatūrologijoje yra labiau siejama su skaitytoju ir jo interpretacija nei autoriaus sumanymu. O pats tekstas, anot Julios Kristevos, yra tarsi citatų mozaika, kitų tekstų transformacija (Ott, Walter, 2000, 431–432). Su mozaika tekstą lygina ir lietuvių intertekstualumo tyrėja Irina Melnikova – anot jos, šiuolaikiniam žmogui viskas jau kažkur girdėta, viskas kažkada jau buvo pasakyta, o ką nors nauja galima sukurti tik mozaikos principu (Melnikova, 2003, 5). Intertekstai, net jei tai ir citatos, naujame tekste apsupti kito konteksto įgyja naujas reikšmes. Kalbant apie citatas galima paminėti Michailo Bachtino žodžius, jog tekste „nė vienas pasakymas, net vieno žodžio, niekada negali pasikartoti: tai – visada naujas pasakymas (nors būtų ir citata)“ (Bitinienė, 2005, 69). Kalbėdami apie intertekstinius elementus medijose, Gorhamas Bradley ir Gilliganas Eileenas pristato Leppihalme’o aprašytas intertekstinių elementų funkcijas. Anot jo, intertekstai (arba aliuzijos, kaip tai įvardijama originaliame tekste) pirmiausia sukuria šiokį tokį galvosūkį, kuris padeda identifikuoti žmones, turinčius bendrų socialinių foninių žinių. Intertekstai vartojami ir norint pridėti tekstui subtilaus humoro, parodyti savo platų akiratį, apsiskaitymą, jie taip pat padeda paaiškinti kokią nors naują situaciją (Bradley, Eileen, 2006, 3). Vartodamas tam tikrus intertekstinius elementus autorius tikisi, kad skaitytojai juos atras, taigi tai, kokie intertekstai vartojami, parodo, kokiam idealiajam skaitytojui autorius rašo. Analizuojant intertekstualumą svarbu nesusipainioti sąvokose ir suvokti skirtį tarp šio termino lingvistikoje ir literatūrologijoje. Literatūros moksluose tekstu gali būti laikomas bet koks meno kūrinys – paveikslas, pjesė, filmas, o intertekstualumu – šių kūrinių sąmaiša, tuo

15 tarpu kalbotyroje intertekstualumo sąvoka apima plačią galimybių skalę viename tekste vartoti kitų tekstų elementus (Marcinkevičienė, 2008, 72). Anot R. Marcinkevičienės, ligvistikoje intertekstualumas reiškiasi citatomis, perifrazėmis, laisvuoju perpasakojimu, paminėjimu arba nuoroda bei aliuzija (2008, 72). Kalbininkė taip pat teigia, kad intertekstualumas kartais vadinamas teksto daugiabalsiškumu, tačiau tai nėra tas pats. Intertekstualumu vadinamas senų tekstų panaudojimas naujame tekste, o daugiabalsiškumas – ne kitų tekstų, bet balsų įtraukimas į tekstą. Šie balsai gali būti suvokiami kaip skirtingi personažai, imituojantis svetimą balsą autoriaus balsas ar skirtingos to paties autoriaus pozicijos (Marcinkevičienė, 2008, 73, taip pat Koženiauskienė, 2013, 60). Tuo tarpu R. Koženiauskienė į intertekstualumo klasifikaciją įtraukia tiesioginę ir netiesioginę kalbą, menamąją tiesioginę kalbą, menamąjį dialogą, parodiją ir referenciją bei pabrėžia, jog jei į sakytinę kalbą žiūrėsime kaip į tekstą, daugiabalsiškumą galime vadinti intertekstualumu (2013, 60–61). Daugiabalsiškumas – tai nors kartais ir imituojami paties autoriaus, tačiau svetimi elementai, išsiskiriantys iš autoriaus kalbos. Šiame darbe intertekstiniai elementai bus analizuojami pagal R. Koženiauskienės klasifikaciją. Ji siūlo citavimą susieti su tiesiogine kalba ir tai apibendrintai vadinti tiesioginiu citavimu. R. Koženiauskienė pažymi, kad tiesioginio citavimo ir tiesioginės kalbos funkcijos susilieja, tad jų nereikia skirti. Abu citavimo atvejai – tai svetimo teksto įtraukimas į autoriaus tekstą (Koženiauskienė, 2007). O netiesioginę kalbą, laisvą kito autoriaus minties perpasakojimą, perfrazavimą, kai turinys išlieka nepakitęs, galima vadinti netiesioginiu citavimu. Paprastai taip perpasakota mintis nebūna grafiškai įforminama (Koženiauskienė, 2007). Tiesioginei kalbai artima, tačiau ne persakoma, o paties autoriaus imituojama daugiabalsiškumo forma yra menamoji tiesioginė kalba. Tokia kalba turi visus tiesioginės kalbos bruožus, tačiau yra sugalvota autoriaus. Menamoji gali būti ne tik vieno personažo kalba, autorius gali kurti menamąjį dialogą. Jis kuriamas tokiu pačiu principu kaip ir menamoji tiesioginė kalba (Koženiauskienė, 2013, 69). Intertekstualumui priskiriamas ir frazeologijos atnaujinimas. Tai – ir gerai žinomo posakio dalis, ir paties autoriaus kūryba. Kitaip tariant, autoriaus perfrazuotas frazeologizmas. Čia frazeologijai priskiriami plačiai vartojami įvairūs visuotinai paplitę, sustabarėję, iš atminties atkuriami posakiai (Ten pat, 72). Dar vienas intertekstualumo tipas – aliuzija. Tai nežymėtojo intertekstualumo forma – pasakymas, kuriantis sąsajas su kokiu nors įvykiu, kūriniu, posakiu. (Ten pat, 80). Tekstų dialogiškumas, jų sąveika yra svarbūs aspektai teksto prasmei kurti, o jų atpažinimas – jai suprasti. Intertekstinių nuorodų supratimas leidžia skaitytojui suvokti autoriaus sumanymą, tikrąją teksto prasmę. Šiai prasmei perprasti reikalingos skaitytojo foninės

žinios, atitinkančios autoriaus lūkesčius, nes kartais „intertekstas gali būti taip užmaskuotas, kad jį suvokti įmanoma tik iš labai gero literatūrinio, istorinio ir kultūrinio konteksto pažinimo“ (Koženiauskienė, 2013, 84). Užmaskuotos intertekstinės nuorodos dar įvardijamos kaip nežymėtosios raiškos intertekstai, kuriems priskiriama laisvai persakyta netiesioginė kalba, parafrazė, autorinis frazeologijos perkūrimas, parodija, aliuzija ir pan., o paprasčiau suvokiamoms, foninių skaitytojo žinių nereikalaujančioms žymėtosioms intertekstualumo formoms – citata, tiesioginė ir netiesioginė kalba (Ten pat, 61). Nežymėtosios raiškos intertekstai kviečia atrasti ryšius tarp skaitomo ir precedentinio teksto, t. y. teksto, iš kurio yra toji užkoduota intertekstinė nuoroda. Taip pat tai ir ryšio kūrimas tarp autoriaus ir skaitytojo, nes intertekstinės nuorodos suponuoja skaitytojo dalyvavimą reikšmės kūrimo procese, skaitytojas papildo tekstą savo žiniomis, kultūriniu kontekstu, asociacijomis ir interpretacijomis (Valotka, 2016, 4). Skirtingi žmonės nevienodai interpretuoja tą patį tekstą, kiekvieno individualios kultūrinės foninės žinios yra raktas į teksto suvokimą. Todėl autorius, kurdamas tekstą ir juo megzdamas ryšį su skaitytoju, turėtų remtis prielaida, kad jo skaitytojų žinios ir patirtis yra pakankamos teksto prasmei iššifruoti, jos atitinka autoriaus žinias (Ten pat, 4). Taigi intertekstinė analizė turi sąlyčio taškų su tarpasmenine teksto funkcija – pagal intertekstinius elementus galima spręsti, kokį vaidmenį autorius skiria savo įsivaizduojamam skaitytojui. Intertekstų atpažinimas reikalauja specifinių kultūrinių, socialinių, literatūrinių žinių, o kartais net ir skaitęs šaltinį, į kurį nurodo kokia nors aliuzija, gali nesuprasti, ar tai iš tiesų susiję. Su žymėtaisiais intertekstais daug paprasčiau – jais naudodamasis autorius skaitytojui padeda geriau suprasti savąjį tekstą, tačiau nekviečia jo vadinamajam intelektualiniam intertekstų žaidimui. Intertekstinių elementų analizė nurodo autoritetus, kuriais remiamasi, politikoje – dar ir įtaką, o publicistikoje dažnai ir atvirkščiai – tai, kas labiausiai kritikuojama. Intertekstai spaudos tekstuose svarbūs ir tuo, kad parodo, kokią savo auditoriją konkretus autorius įsivaizduoja, kokiam adresatui skiria savo tekstus.

2. V. Landsbergio ir G. Landsbergio tekstų struktūrinės funkcijos analizė

2.1. Koherencijos analizė

Koherencija šiame darbe bus analizuojama kontekstinės koherencijos bei informacinės teksto struktūros aspektais.

2.1.1. Kontekstinė koherencija

Koherencija, kaip kontekstualumo sąvoka, susideda iš registro ir žanrinės koherencijos. Šie koherencijos tipai yra susiję, vienas yra priklausomas nuo kito. Ir registro, ir žanro koherencijos analizei svarbus situacinis kontekstas. Nuo to, kokia diskurso sritis, situacija bei dalyviai vaizduojami tekste, koks teksto pobūdis, priklauso ir registras, ir pats žanras. O situacinis kontekstas ir apima visus šiuos dalykus. Diskurso sritis nustatoma pagal tekstų turinį – tai, kas juose aprašoma. Analizei pasirinkti V. Landsbergio tekstai yra politinės tematikos, juose aptariama geopolitinė situacija Lietuvoje ir pasaulyje, įvairios su politika susijusios aktualijos. Didžiojoje dalyje straipsnių kalbama apie Rusijos politiką, jos grėsmę, įtaką Lietuvai, Ukrainai, Gruzijai, Sirijai ir apskritai pasauliui, tik vienas tekstas šiek tiek išsiskiria – jame aptariami kaltinimai Jonui Noreikai – prieštaringai vertinamam karininkui, kuris kaltinamas vykdęs žydų genocidą. Diskurso sritį galima suprasti ir iš kai kurių antraščių, kurios labai konkrečios, įvardijančios, apie ką bus kalbama tekste, pavyzdžiui, Rusija Sirijoje, Kaltinimai Jonui Noreikai, Ukraina keistoje Europoje, arba neišduokime patys savęs. Žinoma, yra ir antraščių, kurios neleistų nuspėti diskurso srities, pavyzdžiui, Trečias dūmas. Ši antraštė nežinančiam V. Landsbergio kalbėjimo stiliaus apie tolesnį tekstą gali nieko nepasakyti, o skaičiusiam ankstesnius autoriaus tekstus toks pavadinimas bus užuomina, jog greičiausiai dūmu ir vėl pavadinamas referendumas (referendūmas – ankstesniuose tekstuose). Net ir neatliekant tekstų analizės galima būtų daryti prielaidą, kad V. Landsbergio tekstų diskurso sritis – politika. Taip veikia foninės žinios apie autorių – kadangi puikiai žinome, kas jis, kokiose srityse jis veikia, galime taikliai nuspėti ir jo tekstų temas. Diskurso dalyvių nustatymas priklauso nuo situacijos, kurioje jie dalyvauja. Šiuo atveju diskurso dalyviai yra adresatas ir adresantas, bendraujantys per tekstą. V. Landsbergis savo tekstais siekia paaiškinti skaitytojui tam tikrą situaciją, įtikinti, paskatinti, tad jis prisiima

žinančiojo ir aiškinančiojo vaidmenį, o savo skaitytoją įsivaizduoja kaip jam pritariantį, užuominas suprantantį: (1) Šią smulkmeną primenu skaitytojui, kuris įžvalgiai skaito ir kas pasakyta parašyta, ir kas praleista (V. Landsbergis „Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis“)1 Diskurso pobūdis apibrėžia kalbines priemones, pasirenkamas vartoti konkrečiame diskurse. Šios priemonės priklauso ir nuo diskurso srities, ir nuo dalyvių. Kadangi diskurso sritis yra politinė, tai ir leksika visuose tekstuose ją atitinka. Vartojami įvairūs su politika susiję terminai, pavyzdžiui, referendumas, paktas, opozicija, demokratija, komunizmas ir pan. Taip pat tikriniai daiktavardžiai – miestų, šalių, sutarčių, organizacijų pavadinimai, įvairių politinių veikėjų, apžvalgininkų ar kitų realių asmenų pavardės: Gori, Maskva, Rusija, Sirija, Gruzija, Europos Sąjunga, Lietuvos Sąjūdis, Stalinas, Hitleris, Thomas Friedmanas ir t. t. Tekstuose nurodomos įvairios suvažiavimų, sutarčių pasirašymo, kitų įvykių datos, pavyzdžiui, kovo 11, 1939m. rugpjūčio 23 dieną, dažnai ir labai tiksli informacija apie įvykius: SSRS Liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje 1989 m. gruodžio 24 d., sutartis, pasirašyta vėlgi Maskvoje, 1939 m. rugsėjo 28 d.. Nepaisant tokių formalios, informaciją suteikiančios kalbinės raiškos elementų, būdingų politiniam diskursui, V. Landsbergio tekstai visgi yra persmelkti šnekamosios kalbos leksikos bei intonacijos. Negalima nepastebėti autoriaus naujadarų: putinistai, re-dūmas, kalbovas spaudai, smegenų praplautininkai, KŠ (Kremliaus š.), MMP (masinio mulkinimo priemonės), feismosas. V. Landsbergis, kalbėdamas apie sudėtingus dalykus, vartoja nesudėtingą leksiką, o šnekamosios kalbos intonacijos ir ekspresyvumas kalbos registrą daro neoficialų, pavyzdžiui: (2) Į tokį putiniečių reikalavimą JAV jau atsakė: susikiškit. Turkija pasakė: nelįskit, gausit.“, Tačiau Rusija labai įsikišusi, todėl verčiau turėtų išsitraukti. (V. Landsbergis „Rusija Sirijoje“) (3) Piliečių jau buvo prisidarę dalindami pasus <...> (V. Landsbergis „Melas kaip svaigalas“) (4) <...> ten prikišta, į tą referendumą, ne tik Europos sutarties sulaužymas <...> (V. Landsbergis „Lošiam V. Putino „pulką“?“) (5) <...> jam tai vienodai „rodo“. (V. Landsbergis „Lošiam V. Putino „pulką“?“) Vartojamas ir slengas, svetimybės, kitos kalbos intarpai: (6) Deja, pagirios nuo visaliaudinio „zapojaus“ 2gali būti žiauriai sunkios (V. Landsbergis „Melas kaip svaigalas“) (7) Davaj ir mūsiškiams „našiams“. (V. Landsbergis „Trečias dūmas“)

1 Čia ir kitur pateikiami autentiški, neredaguoti pavyzdžiai. 2 Svarbiausios vietos pavyzdžiuose pabrauktos darbo autorės. 19

(8) <...> J. Stalino valia jau rytoj tektų eiti „v pochod“. (V. Landsbergis „Jeigu karas šiandien“) (9) Tokia tat fratelli mafiosi strategija. (V. Landsbergis „Bešvintant: geriau be Rusijos, negu po ja“) V. Landsbergio tekstuose šnekamosios kalbos atspalvį kuria ir dažnas kitų balsų įsiterpimas, dažniausiai ironizuojantis: (10) ė, juk Sąjūdį įsteigė KGB! (V. Landsbergis „Lietuvą reikia ginti ir tinkluose“) Trumpi sakiniai kuria šnekamosios kalbos intonacijas: (11) Toks nuodas buvo skleidžiamas. Iš tos pačios kontoros. Kai jau nebegalėjo Sąjūdžio sustabdyti. Tikriausiai, būtų norėję jį kontroliuoti, užvaldyti ir nukenksminti, bet nepavyko. Sėdėtume lig šiol NVS, o nesėdime. Akivaizdus įrodymas, kad nepavyko. (V. Landsbergis „Lietuvą reikia ginti ir tinkluose“) Šnekamoji kalba subtiliai įsiterpia į šio autoriaus tekstus, nereiktų susidaryti įspūdžio, kad V. Landsbergio tekstai yra pernelyg paprasti vien dėl tokios kalbos intarpų. Šiame darbe analizuojama rašytinė kalba, o tai, Eggins teigimu, taip pat numato tam tikrą formą, struktūrą bei kalbinę raišką, būdingą būtent rašytinei kalbai. Anot Eggins, rašytinė kalba yra monologinė, mažiau priklausoma nuo konteksto, jei lyginsime su pokalbiu, kai, pavyzdžiui, galime pasakyti nedaryk to ir kitas pokalbio dalyvis iš neverbalinės situacijos gebės identifikuoti, ko jam nedaryti. Rašytinei kalbai taip pat labiau būdinga pradžios, vidurio ir baigmės struktūra, oficialesnė nei šnekamosios kalbos leksika, sudėtingesnės sintaksinės bei gramatinės konstrukcijos (Eggins, 2004, 92–93). Reikia pastebėti, kad V. Landsbergio tekstų kalba kiek skiriasi nuo tokio rašytinės kalbos, kaip oficialios, apibūdinimo. Jis išsiskiria itin originalia kalbėjimo maniera. Šio politiko tekstuose gausu menamų dialogų, svetimų, nors ir paties autoriaus imituojamų, balsų, tad monologiniame tekste kuriamas dialogiškumo įspūdis, o ir leksika balansuoja tarp formalios, reikalingos diskurso sričiai atspindėti, ir šnekamosios, artimesniam santykiui su skaitytoju kurti. Analizei pasirinkti V. Landsbergio tekstai priskiriami vertinamajam komentaro žanrui. Taigi, kaip ir būdinga šio žanro tekstams, diskurso sritis – politikos aktualijos. Autorius siekia paaiškinti, aptarti tam tikrus reiškinius, įtikinti skaitytoją savo teisumu, priartinti skaitytojo požiūrį prie savojo. Taigi aptartoji autoriaus leksika atitinka komentaro žanrą. Komentaro žanrui būdingas ryškus subjektyvumas, potekstės, o įvairios kalbos ir stiliaus ekspresijos didina teksto įtaigą (Marcinkevičienė, 2008, 133). V. Landsbergio tekstus išties galima vadinti įtaigiais komentarais – ekspresyvumo elementų juose gausu. Kaip ir V. Landsbergio, G. Landsbergio tekstų sritis lengvai nuspėjama iš bendrų žinių apie asmenį – ji taip pat yra politinė. Tekstų analizė tik patvirtina šią prielaidą, ją šiek tiek

20 sukonkretindama – G. Landsbergio tekstų sritis labiau krypsta į socialinės politikos pusę. Šio politiko tekstų temos kiek įvairesnės, nors taip pat apima politiką, aktualijas: reaguojama į politikų korupcijos skandalus, Ukrainos ir Rusijos konfliktą, rašoma apie TS-LKD partijos atsinaujinimą ir planus, aptariamos Lietuvos švietimo sistemos problemos, savižudybių problema, aptariami kriminaliniai visuomenę sukrėtę įvykiai bei siūlomi būdai, kaip ateityje užkirsti tam kelią. Taip pat, kaip partijos pirmininkas, jis rašo tekstus, pristatančius visuomenei partijos veiklą, planus ir pasiūlymus. Politinę diskurso sritį išduoda ir tokia kalbinė raiška kaip pareigybių, partijų, institucijų, organizacijų, susitarimų pavadinimai ar kiti su politikos sfera susiję žodžiai: premjeras, ministras, socialdemokratai, TS-LKD, STT, NATO, ES, Europos Parlamentas, Minsko susitarimai, rinkimų kampanija, švietimo sistema ir t. t. Taip pat politikų ir kitų žinomų asmenų pavardės, miestų, šalių pavadinimai, pavyzdžiui, A. Butkevičius, Angela Merkel, Andrius Kubilius, Irena Degutienė, Federica Mogherini, Putinas, N. Savčenko, Rusija, Ukraina, Donbasas, Krymas, Sirija, Briuselis ir pan. G. Landsbergio vartojama leksika oficiali, kokia ir būdinga Eggins apibūdintai rašytinei kalbai. Ryškių šnekamosios kalbos leksikos elementų daugumoje tekstų visai nėra, vyrauja rimtas kalbėjimo tonas, vartojami politiniai terminai, stilistiškai nekonotuoti žodžiai. Tik dviejuose analizuojamuose tekstuose randama ironizuojančios deminutyvinės leksikos: (12) Ar tikrai kiekvienas pilietis gali skambinti ministrui ir reikalauti jam reikalingo nutarimo, jei jis nori įsigyti kokį sklypą saugomose teritorijose prie kokio ežeriuko ar upės? (G. Landsbergis „Viešumas geriausiai stabdo valdžios korupciją ir saugo demokratiją“) (13) Skandalai ir skandaliukai ėjo ir praėjo – kaip nuo žąsino vanduo. (G. Landsbergis „Laimingų 2015-ųjų nomenklatūrai!“) (14) Jei pažįstate vyr. gydytoją, tai nesunku tikėtis geresnės palatos, o gal ir geresnių vaistukų. (G. Landsbergis „Laimingų 2015-ųjų nomenklatūrai!“) Čia pat randama ir daugiabalsiškumo, imituojamo dialogiškumo, pasižyminčio trumpais pasakymais: (15) Ką daryti tam, kuris nepažįsta vyr. administratoriaus, neneša dovanų? Nieko nepadarysi, sėdėk pažemintas ir lauk malonės. Neteisinga? Kurgi ne! O jeigu palygintume šį paveikslą su situacija sveikatos apsaugoje. Jei pažįstate vyr. gydytoją, tai nesunku tikėtis geresnės palatos, o gal ir geresnių vaistukų. Nepažįstate? Tai jums ten – į eilės galą! (G. Landsbergis „Laimingų 2015-ųjų nomenklatūrai!“) G. Landsbergio tekstai nuo V. Landsbergio skiriasi sakinių ilgiu – čia vyrauja ilgesni sakiniai.

Politiko, kaip adresanto, vaidmuo yra aiškinantis, nusakantis adresatui problemas ir jų sprendimo būdus. Užduodamas retorinius klausimus jis skatina adresatą susimąstyti, pavyzdžiui: (16) Kaip gali žmogus pasitikėti demokratija, kai akivaizdžiai pažeidžiamas pamatinis jos principas – visi lygūs prieš įstatymą? (G. Landsbergis „Viešumas geriausiai stabdo valdžios korupciją ir saugo demokratiją“) Klausimai vartojami skaitytojui sudominti, o į juos tolesniu tekstu kartais atsako pats autorius: (17) Praėjo daugiau nei metai po Krymo aneksijos. Kokia padėtis? Rusijoje iškilmingai švenčiamos metinės, toliau žvanginama ginklais. (G. Landsbergis „Ar Lietuva išnaudos galimybę padėti Ukrainai?“) Klausimų, kuriančių adresanto ir adresato santykius, G. Landsbergio tekstuose nemažai: (18) Su tuo galima sutikti. Tik kam tokia ateities Lietuva kuriama – sau ar kitiems? (G. Landsbergis „Laimingų 2015-ųjų nomenklatūrai!“) (19) Ar tikrai norime visoje Lietuvoje tokio "teisingumo" ir tokios "demokratijos" kokia šiandien yra Druskininkuose? (G. Landsbergis „Kokie politikos standartai įsitvirtins Lietuvoje“) (20) Ar Druskininkų nomenklatūrinės praktikos jau taps nacionaline norma? Ar LSDP skaidrumo grupė iš tikro yra už skaidrumą ir pasisakys ir šiuo skandalingu atveju? Ar tas "skaidrumas" liks labai selektyvus? (G. Landsbergis „Kokie politikos standartai įsitvirtins Lietuvoje“) G. Landsbergio tekstai taip pat priskiriami vertinamajam komentaro žanrui – reiškiama autoriaus nuomonė, analizuojamos kokios nors problemos ir jų sprendimo būdai. Adresantas siekia paveikti skaitytoją, formuoti jo nuomonę. Jis supažindina skaitytoją su kokia nors problema ir pasiūlo galimus jos sprendimo būdus bei bando įrodytų tų sprendimų teisingumą. Autorius skaitytojui užduoda nemažai retorinių klausimų, kuriais skatina susimąstyti, o tuo pačiu ir pritarti autoriaus nuomonei. Bendriausia prasme abiejų autorių kontekstinė koherencija nesiskiria, tačiau plačiau išanalizavus tekstų temas, kuriamus santykius su adresatu bei kalbinę raišką, aptinkama ir skirtumų. Nepaisant to, kad visų tekstų sritis – politinė, konkrečios tekstų temos šiek tiek skiriasi. Dauguma V. Landsbergio tekstų labiau susiję su Rusijos politikos analize, Lietuvos ir kitų šalių problemomis, neatsiejamomis nuo Rusijos politikos, o G. Landsbergio tekstuose mažiau tokio samprotavimo, dažniau aptariamos Lietuvos socialinės, politinės problemos, partijos vidaus politika bei planai ar pasiūlymai. Aprašomų temų skirtumą galima pagrįsti

22 skirtingais politiniais vaidmenimis. V. Landsbergis politikoje nebedalyvauja taip aktyviai, kaip G. Landsbergis, tad jis žiūri į procesus iš šalies. Jo vaidmuo Lietuvos istorijoje taip pat susijęs su Rusija, tad nenuostabu, kad savo tekstuose jis kritikuoja prorusiškas pažiūras, Rusijos politiką bei skatina skaitytojų patriotiškumą bei pilietiškumą. Tuo tarpu dauguma analizuojamų tekstų publikuoti, kai G. Landsbergis jau buvo išrinktas partijos pirmininku, tad temos, susijusios su partijos planais ir pasiūlymais, yra neišvengiamos. Artėjant rinkimams jos darosi vis aktualesnės, taigi aktualesni ir tokie tekstai. Galima daryti prielaidą, kad dėl tokių socialinių vaidmenų ir kalbos oficialumo lygmenys skiriasi – galbūt G. Landsbergis negali sau leisti tokios išraiškos laisvės dėl užimamų pareigų, o galbūt tai lemia ir asmeninės savybės. V. Landsbergis kuria artimą santykį su skaitytoju naudodamasis šnekamosios kalbos intonacijomis, leksika, daugiabalsiškumo elementais. G. Landsbergio tekstų kalba formalesnė, o ryšys su skaitytoju daugiausia mezgamas retoriniais klausimais. Tuo tarpu V. Landsbergio tekstuose klausimais dažniau reiškiamas daugiabalsiškumas. Visi analizuojami tekstai priskiriami komentaro žanrui. Juose reiškiama nuomonė apie aktualijas, politiką, siekiama įtikinti skaitytoją, formuoti jo nuomonę. V. Landsbergio tekstai ypač įtaigūs, ekspresyvūs.

2.1.2 Informacinė tekstų struktūra

Šiame darbe informacinė struktūra analizuojama kaip teksto turinio sandara. Kadangi abiejų autorių tekstai priskiriami nenaratyviniams, bus analizuojama, kokia yra įžangos, dėstymo ir pabaigos struktūra. Įžanga turėtų padėti pamatus temos plėtojimui, sudominti skaitytoją, sukurti foną dėstymui. V. Landsbergio įžangos labai trumpos – dažniausiai tik dviejų sakinių, kurie gali sudaryti vieną (21) ar dvi (22) pastraipas. Visų įžangų sakiniai – konstatuojamieji: (21) Vakariniams protams lėtai bešvintant, ar įmanoma būti be Rusijos, pasiūlykim sau ir jiems bent skaidresnę mintį. Sprendėm ją Lietuvoje jau prieš 25 ir daugiau metų. (V. Landsbergis „Bešvintant: geriau be Rusijos, negu po ja“) (22) Šiomis dienomis per LRT parodytas dokumentinis filmas apie 2008 m. Gruzijos karą priminė ir apie tokio, neva „naujoviško“ arba mišraus totalinio, su samdinių diversijomis, karo komponentus. Vienas labai svarbių komponentų – totalinis, galimai tarptautinis, agresoriaus melas. (V. Landsbergis „Melas kaip svaigalas“) Dažniausiai tekstų pradžioje pristatoma tema, situacija, apie kurią bus kalbama:

(23) Lietuvos seimas pritarė referendumui, – kol kas dar svarstyti, – kad juo, jei žmonės pritartų, būtų keičiama Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ne kokia smulkmena, o esminis pilietybės dalykas. (V. Landsbergis „Trečias dūmas“) (24) Nepaisant išsprogdintos – lyg tyčia, šiuo metu – Sirijos pabėgėlių bombos, Ukrainos byla dar neišstumta visai iš galvų ir darbotvarkių. (V. Landsbergis „Ukraina keistoje Europoje, arba neišduokime patys savęs“) Kai kuriose įžangose autorius temą pristato pasakydamas, kas jį paskatino apie tai parašyti: (25) Dairydamasis po feismosą, pastebiu veikiančias samdinių tarnybas. Tam tikromis temomis, joms vos pasirodžius, iškart vienodai (lyg) pagal komandą atsiliepia stropūs balsai. (V. Landsbergis „Lietuvą reikia ginti ir tinkluose“) Arba pradeda tekstą įvardydamas, koks jo tikslas: (26) Turiu pastabų, manau, patikslinančių kai kurias istorines sąvokas bei datas. (V. Landsbergis „Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis“) Iš 13 analizuojamų V. Landsbergio tekstų 1 tekstas neturi įžangos. Teksto tema nurodoma jau pavadinime – Kaltinimai Jonui Noreikai, o pats tekstas pradedamas pavadinimą komentuojančia eilute: (keliami po mirties, dabar, ne sovietų laikais), po kurios seka dėstymas – numeruojant pateikiami kaltinimai bei autoriaus argumentai, juos paneigiantys. Teksto antraštė ir pirmoji teksto eilutė atlieka įžangos funkciją – skaitytojui nurodoma, apie ką bus kalbama, nors ir nepateikiamas temai geriau suprasti reikalingas fonas, nepaaiškinamas temos svarbumas, straipsnio tikslas ar pan., o iškart einama prie dėstymo. Dėstymo dalyje V. Landsbergis dažniausiai įvairiais aspektais analizuoja ir vertina situaciją, nusakytą įžangoje. Daugeliu atvejų tai istorinių arba šiandien aktualių įvykių, situacijų analizė, kartais su pasvarstymais, kas gali nutikti ateityje. Ši analizė plėtojama ir argumentuojant, ir aiškinant. Dėstymas kartais plėtojamas klausiant–atsakant, tačiau taip konstruojama ne visa dėstomoji dalis, o pastraipa ar kelios. Pavyzdžiui, tekste Ukraina keistoje Europoje, arba neišduokime patys savęs autorius klausia: Kaip mato dalyką patys ukrainiečiai, ir ko jie laukia? Ir tolesniu tekstu atsako į šį klausimą. Kitas pavyzdys: (27) <...> šioms silpnybėms įveikti ir sukurta neregėta visarusiškoji tarptautinė TV smegenų plovykla. Į tą MMP frontą mesta milijardų milijardai valiutos, milijonai samdinių. Kaip reaguojam? Ar ginamės dar kokiais nors būdais, ne vien bjauriausių kanalų atjungimu? Geriausia būtų, jei turėtume instituciją įgaliotą stebėti Kremliaus politinio verslo transliacijas ir konkrečiose vietose pridėti ekrane perspėjimą „melas“. (V. Landsbergis „Jeigu karas šiandien“)

Klausimais taip pat apeliuojama į skaitytoją, jis kviečiamas susimąstyti, skatinamas veikti: (28) Turime matyti padėtį aiškiai ir turėti atsakymus. Ar putinizmas išties plinta epidemiškai kaip 21 amžiaus rusofašizmas, būtent priešiškas ir viršenybinis „aukštesnės rasės“ nusistatymas kitų tautų atžvilgiu? Ar neplinta jis Lietuvoje? Pasikalbėkit su kaimynais rusais, pasiklausinėkit pažįstamų. (V. Landsbergis „Trečias dūmas“) Dėstymui konstruoti pasitelkiamas ir palyginimas. Pavyzdžiui, teksto Lietuvą reikia ginti ir tinkluose įžangoje autorius nusako temą, aktualią šiandien – samdinių tarnybos veikia socialiniuose tinkluose, o dėstyme šią situaciją lygina su Lietuvos Sąjūdžio laikais, pasakoja, koks nuodas buvo skleidžiamas apie Sąjūdį, norėta jį kontroliuoti, užvaldyti ir nukenksminti, bet nepavyko, o pabaigoje vėl grįžta prie dabarties ir teigia, jog Lietuvą ir dabar norima naikinti, o užduotį vykdo apkiautėliai, vykdo ir samdiniai. Dar ir paskatinama: Nepamirškite to, likit pajėgūs susivokti, Lietuvos mokytojai, žurnalistai ir kiti politikai. Taigi sugretinant praeities ir dabarties įvykius paaiškinama, kaip veikia tos samdinių tarnybos, primenama, kaip jos buvo įveiktos praeityje, tad kuriamas paskatinimas veikti ir šiandien. V. Landsbergio tekstai priskiriami vertinamajam žanrui, o tokiems tekstams svarbiausia yra argumentavimas – skaitytojo įtikinėjimas pateiktų teiginių teisingumu. Pagrindiniai argumentavimo būdai skiriami pagal tai, ar iš pradžių pateikiami argumentai, o po to išvada, ar atvirkščiai. Indukcija – būdas, kai nuo detalių einama prie visumos, nuo įrodymų prie išvados, o dedukcija – ėjimas nuo bendro prie atskirų dalių, nuo teiginio prie įrodymų (Koženiauskienė, 2013, 88–89). V. Landsbergio tekstuose dažniau pirma pasakomas teiginys, po to jis paremiamas. Svarbiausi loginiai argumentai yra įvairūs dokumentai, faktai, ekspertų išvados, statistiniai duomenys, pavyzdžiai, citatos ir pan. (Koženiauskienė, 2013, 89, taip pat 1999, 129). V. Landsbergio tekstuose dažni faktiniai argumentai. Pavyzdžiui, tekste Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis kartu su pagrindine teze pateikiama ir eksperto išvada, toliau teiginys dar pagrindžiamas istoriniais faktais: (29) Istorikas Norbertas Černiauskas (žr.Delfi, 2015-09-03) ne vienintelis teisingai vertina, kad Antrasis pasaulinis karas prasidėjo nuo šio agresyvaus ir daugelį svarbių šalių provokavusio sandorio. Anglijai ir Prancūzijai šįkart nepabūgus, sąmokslininkų karas prieš Lenkiją virto europiniu ir pasauliniu. Apie Hitlerio – Stalino sandėrį kaip pasaulinio karo pradžią jau 1988 m. iš ekrano viešai prabilo Lietuvos Sąjūdis, kviesdamas minėti rugpjūčio 23-ąją ir jos pasekmes Vingio parke. <...> Dėl karo pradžios nebeturėtų būti skleidžiama abejonių. (V. Landsbergis „Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis“) Pats autorius pažymi, kad remiasi faktais:

(30) Kitas dalykas, tai gausa papildomų faktų, kurie nėra gerai įsisąmoninti net laisvų, neindoktrinuotų istorikų. (V. Landsbergis „Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis“) Tekste Kaltinimai Jonui Noreikai pateikiami kaltinimai antraštėje nurodytam asmeniui, kurie teksto rašymo metu buvo aptarinėjami žiniasklaidoje. Jonas Noreika kaltinamas dalyvavęs masinėse žydų naikinimo operacijose. Jis kaltinamas žydų genocidu dėl to, kad perdavė vokiečių komisaro įsakymą dėl žydų iškeldinimo bei apgyvendinimo getuose. Taip pat manoma, kad jis įsakęs sušaudyti Plungės žydus. V. Landsbergis pateikia faktus, kurie turėtų įrodyti skaitytojui šių kaltinimų neteisingumą. Pavyzdyje (31) naudojamas indukcinis metodas – pirma išdėstomos detalės, o tada – išvada. Visu tuo siekiama įtikinti skaitytoją, kad J. Noreika nepagrįstai kaltinamas vykdęs žydų genocidą: (31) Jonas Noreika Šiaulių apskrities viršininko pareigose <...> buvo pavaldus vokiečių komisarui H. Gewecke. Šis įsako J. Noreikai perduoti jo, Geweckės, įsakymą valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams. Tai įsakymas dėl žydų iškėlimo ir apgyvendinimo getuose. <...> Vietinės struktūros, vad. savivalda, turėjo vykdyti tik vokiečių įsakymus. Tarp jų – J. Noreikos išsiuntinėtas, bet ne jo sukurtas, komisaro įsakymas dėl žydų perkėlimo arba perkraustymo. <...> Dėl šių veiksmų J. Noreika dabar kaltinamas genocidu. (V. Landsbergis „Kaltinimai Jonui Noreikai“) Ten pat pasiremiama ir LGGRT centro citata: (32) Tačiau LGGRT centras autoritetingai teigia: „vokiečių okupacijos laikotarpiu Jonas Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse“. (V. Landsbergis „Kaltinimai Jonui Noreikai“) V. Landsbergio tekstų dėstymas ne visada nuoseklus, autorius dažnai kiek nukrypsta nuo pagrindinės minties ir aptaria ir kitus dalykus. Pavyzdžiui, tekstas Rusija Sirijoje prasideda taip: (33) Brežnevo režimas pasilaidojo Afganistano kalnuose – regis, kartu su Sovietų Sąjunga, kuri po invazijos ir pralaimėto karo Afganistane ritosi nesulaikomai žemyn. Politbiuras su paskirtuoju valdyti M. Gorbačiovu nebegalėjo imperijos išgelbėti. Tautos jau šį tą reiškė. Putino režimas pasilaidos Sirijoje – galimai kartu su dabartine autoritarine Rusija. (V. Landsbergis „Rusija Sirijoje“) Po tezės „Putino režimas pasilaidos Sirijoje“, seka pagrindimas ir svarstymai, kaip tai galėtų nutikti (34), užsimenama apie JAV poziciją Rusijos veiksmų Sirijoje atžvilgiu (35): (34) Išties, nūnai galėtų ryškėti vien laiko klausimas, kada anti–assadiniai sukilėliai, šiek tiek remiami Vakarų, gaus priešlėktuvinės įrangos numušinėti rusų lėktuvus su naujaisiais

„didžiojo tėvynės karo“ didvyriais, o JAV štabas perspės V. Putino štabus nesipainioti ore kur nereikia. (V. Landsbergis „Rusija Sirijoje“) (35) – Jei painiositės, draugai maskvėnai, būsit patys kalti dėl pasekmių. Renkit saviškių kapines. Praverstų tokia bent JAV pozicija, o ne vaikžudžio legitimizavimas. Ne Sąjunga su Assadu pagal Kremliaus diktatą. (V. Landsbergis „Rusija Sirijoje“) Toliau paminimos kitų valstybių pozicijos ir vėl grįžtama prie Rusijos ir JAV: (36) Kol kas Kremliaus ideologai lieja prakaitą tezėmis apie tironų (ir įvykdyto Sirijos vaikų žudymo) legitimumą. Tai viena V. Putino tezių New Yorke. (V. Landsbergis „Rusija Sirijoje“) Tuomet – apibendrinimas, kuriuo tekstas galėtų ir baigtis: (37) Tad ar plėtosis naujas Putino karas Sirijoje pagal brežnevinį – afganistaniškąjį modelį, ar skleisis į tarptautinį kelių tironijų aljanso susirėmimą su oponuojančiomis demokratų ir sunitų pajėgomis, kuriame pradės žūti ir rusai, ir amerikiečiai, netrukus pamatysime. (V. Landsbergis „Rusija Sirijoje“) Tačiau po šios pastraipos pereinama prie kitų aspektų, kol autorius skaitytojui nurodo, kad bus grįžtama prie Putino karų temos: (38) Neramu, kad Kremlius gali dar papildomai pulti bet kur ir bet ką. Budėkime, būkime ir moraliai, ir techniškai pasirengę. Gerai, kad nepavyko sabotažas prieš vokišką sunkiąją pėstininkų ginkluotę mūsų kariams. Surenkime bendrą tarptautinį komunacinio totalitarizmo aukų paminėjimą Macikuose. <...> Tokių tarptautinių penkiasdešimties metų karo kapinių (1939–1989) Europoje nėra daug, o gal išvis tikrai ten. Grįžkim prie V. Putino karų. (V. Landsbergis „Rusija Sirijoje“) Po šio autoriaus komentaro kalbama jau ne apie Rusiją Sirijoje, bet apie Rusiją Ukrainoje, o teksto pabaigoje vėl sugrįžtama prie Rusijos pozicijos, dėstomos Niujorke: (39) Minskas, tie popieriai, išsiplauna vis labiau. Vakarai net sutinka klausytis New Yorke super įžūlių viešų kaltinimų: ar jau matot, pasaulio nenaudėliai, kiek blogio su savo „demokratijom“ pridarėt? Ar jau supratot, kad patys be manęs pasaulio nesutvarkysit? O jei su manim, tai pagal mane! (V. Landsbergis „Rusija Sirijoje“) (40) Vakarai išklauso. Jei klauso, to ir verti. Pradeda advokatauti agresoriui, įgarsina jo geismus. Už tai jis dar parūpins, kad pabėgėlių sriautai nemažėtų. (V. Landsbergis „Rusija Sirijoje“) Aptartame tekste autorius nuo Rusijos veiksmų Sirijoje nukrypsta prie kreipimosi į visuomenę ir kvietimo surengti paminėjimą, o po to komentaru vėl pakreipia temą. Tokie

27 autoriaus komentarai suteikia tekstui rišlumo, ypač kai dėstoma nenuosekliai. Jie taip pat nurodo skaitytojui, į ką atkreipti dėmesį: (41) Priminsiu, tai 1939 m. pradžia, ne 2014-ieji. (V. Landsbergis „Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis“) (42) Šią smulkmeną primenu skaitytojui <...>. (V. Landsbergis „Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis“) (43) <...> dar siūlau detalių, kad ją geriau suvoktume. (V. Landsbergis „Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis“) Po šio (43) sakinio autorius aiškina tam tikras Antrojo pasaulinio karo detales, o tam naudojamas numeravimas skaičiais 1–3. Numeruojamais teiginiais pradedamos naujos pastraipos, o po to vėl seka autoriaus komentaras: (44) Tiek faktų apie sovietines legendas <...>. (V. Landsbergis „Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis“) Tokie autoriaus įsiterpimai ne tik organizuoja patį tekstą, tačiau ir kuria artimesnį santykį su skaitytoju – padeda jam suvokti situaciją, paaiškina primirštus dalykus ar tiesiog akcentuoja tai, kas svarbiausia. Paskutinioji teksto turinio dalis – pabaiga. Tai gali būti viso teksto apibendrinimas, pagrindinė mintis, kreipimasis į adresatą su paskatinimu, retoriniu klausimu ir t. t. Teksto pabaiga yra jo galutinis akcentas. V. Landsbergio tekstų pabaigos dažniausiai labai trumpos – neretai netgi vieno sakinio (45), kartais pabaigos sakiniai atskiriami į dvi atskiras pastraipas (46): (45) Seimas nesuklystų, ilgam atidėjęs daugybinę pilietybę. (V. Landsbergis „Trečias dūmas“) (46) Ukraina laukia Europos žodžio: mes norime jūsų, mums reikia jūsų! Tartum sakytų: neišduokite mūsų, o sykiu ir savęs. (V. Landsbergis „Ukraina keistoje Europoje, arba neišduokime patys savęs“) Kai kuriose pabaigose galima įžvelgti koncentruotą išvadą, apibendrinimą, nuomonės išsakymą, tačiau kartais autorius tekste kalba apie daug dalykų, o galų gale apibendrintas būna tik kuris vienas, tad tekstas neturi vienos krypties, ėjimo prie vienos bendros išvados, tačiau baigiasi tik viena iš išvadų. Tokia ir anksčiau aptarto teksto Rusija Sirijoje pabaiga (39), (40). Daugumos analizuotų tekstų pabaigoje pateikiamas trumpas apibendrinimas, išvada, kartais esama ir paskatinimo, kreipimosi: (47) Todėl aš sakau: geriau be Rusijos, negu po Rusija. Reikalinga ne separatistinė „Vokiečių“, bet konsoliduota „Europietiška demokratinė Rusijos reikalų politika“. Tik taip

28 mes visi padėsime ir Rusijai, ir Europai. (V. Landsbergis „Bešvintant: geriau be Rusijos, negu po ja“) (48) Šią ir dabar naikinant, itin svarbus ginklas kartu su besote korupcija yra patyčios, paveiktai tautai ir visuomenei skiepijama savinieka. Užduotį vykdo apkiautėliai, vykdo ir samdiniai. Nepamirškite to, likit pajėgūs susivokti, Lietuvos mokytojai, žurnalistai ir kiti politikai. (V. Landsbergis „Lietuvą reikia ginti ir tinkluose“) Teksto „Diplomatijos groteskas“ paskutinė pastraipa yra temiškai susijusi su prieš tai einančiąja, bet tai nėra viso teksto apibendrinimas, kokia nors išvada, problemos sprendimas ar pan. Tekste rašoma, kad Europos Sąjungoje apie Rusijos veiksmus Ukrainoje kalbama per švelniai, nesiimama veiksmų, neįvardijami Ukrainos užpuolikai ir pan., o pabaiga atrodo taip: (49) Kodėl netarus: padėsim agresijos aukai visomis priemonėmis? – Ė, visomis? Gal viršininkas pyktų, rėktų ir klaustų: ką, norit karo? Ir niekas nedrįstų paklausti priešingai, kaip kadaise kompozitorius E. Kalmanovskis: ar nori rusai karo? Oficialioji Kremliaus propaganda rodo, neva maršalai ir putinjugendas nori; bet kažin, ar iš tikrųjų taip, 1941-aisiais juolab ruošėsi, ginklavosi, pūtėsi, o paskui bėgo viską metę. (V. Landsbergis „Diplomatijos groteskas“) Šio teksto pabaiga yra prieš tai einančios pastraipos minties tąsa, bet ne viso teksto temos apibendrinimas. Visi analizuoti G. Landsbergio tekstai turi aiškias ir trumpas įžangas, nusakančias situaciją, komentuojamą tolesniu tekstu. Keli G. Landsbergio tekstai prasideda aptariamų įvykių aktualizavimu ne tik nurodant, kas vyksta, bet pažymint, kad tai vyksta būtent dabar: (50) Šiuo metu socialdemokratų ir kitų valdančiųjų gretose kilusi panika dėl visuomenei atskleistų jų valdymo būtų ir nomenklatūrinių sprendimų praktikų perauga į pavojingas demokratinei sistemai tendencijas ir politinės galios demonstravimo grimasas. (G. Landsbergis „Viešumas geriausiai stabdo valdžios korupciją ir saugo demokratiją“) G. Landsbergis dažnai vartoja laiko nuorodas. Jos gali ne tik aktualizuoti aprašomą situaciją, bet ir nurodyti, su kada vykusiais įvykiais susijęs dabartinis tekstas: (51) Prieš pusmetį kandidatuodamas į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkus, siūliau mūsų organizacijai atsinaujinimo idėją. (G. Landsbergis „Kodėl ir kaip vyksta TS-LKD atsinaujinimas?“) Vienas šio politiko tekstas parašytas minint savižudybių prevencijos dieną, tad įžanga pradedama tai ir pasakant:

(52) Šiandien, rugsėjo 10-ąją, pasaulis mini tarptautinę savižudybių prevencijos dieną. Tai dar viena proga priminti labai skaudų faktą, kad Lietuva tebepirmauja pasaulyje, deja, ypač liūdnoje srityje – esame tarp labiausiai besižudančių viso pasaulio tautų. (G. Landsbergis „Galime išgelbėti tūkstantį gyvybių kasmet, p. Šalaševičiūte“) Čia dera pastebėti, kad kaip ir V. Landsbergio, taip ir G. Landsbergio tekstuose nauja pastraipa nežymi naujos temos ar potemės, kaip rekomenduojama vadovėliuose. Nauja pastraipa nebūtinai pradeda naują nagrinėjamos temos aspektą, esama vieno sakinių pastraipų, kurias galėtume prijungti prie kitų, kadangi kalbama ta pačia tema, apie tą patį aspektą. Dviejų tekstų įžangos yra neatsiejamos nuo teksto antraščių, pastarosios veikia kaip teksto pradžia, pavyzdžiui: (53) Taip, taip, nesuklydau. Būtent taip ir norėta pasakyti: laimingų praėjusių 2015- ųjų mūsų šauniai nomenklatūrai, nes tokie, regis, praeinantys metai jai ir buvo. (G. Landsbergis „Laimingų 2015-ųjų nomenklatūra!“) Kito teksto įžanga autorius pasako ir tai, kaip gimė mintis parašyti būtent šia tema: (54) Toks klausimas iškilo ruošiant ES-Rusijos santykių ataskaitą Europos Parlamentui. (G. Landsbergis „Ką toliau daryti su Rusija?“) Dažniausiai G. Landsbergio tekstuose įžanga sudaro atskirą pastraipą (55), nors yra ir dviejų ar trijų (56) pastraipų įžangų. Sakinių skaičius įžangoje įvairus, dažniausiai gali būti ir tik 1 (55), ir 5 (56), (57) sakiniai. Beveik visais atvejais įžangą sudaro konstatuojamieji sakiniai, bet yra ir klausiamųjų (57): (55) Vertindamas partijos bendražygių (politinių kalinių ir tremtinių, atsinaujinusių tautininkų, didelės dalies jaunimo bei daugelio skyrių nuo didmiesčių iki rajonų ir partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus) parodytą pasitikėjimą siūlau naują požiūrį į mus pačius, į mūsų politiką ir ateitį. (G. Landsbergis „TS-LKD vizija - atvira ir laiminti bendruomenė“) (56) Prieš pusmetį kandidatuodamas į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkus, siūliau mūsų organizacijai atsinaujinimo idėją. Tuo metu rašiau, kad „jeigu mes, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, norime vesti Lietuvą į priekį, turime pergalvoti savo veikimą, savo politiką ir keistis, nelaikyti savęs neklystančiais. Nuoširdžiai atsinaujinti tiek idėjomis, tiek žmonėmis, bet drauge išlaikyti vertybinius pagrindus. Šiame kelyje kaip partija turime atsigręžti į visuomenę, kandidatus atrinkti atviruose demokratiniuose pirminiuose rinkimuose, ieškoti daugiau laiminčių ir iki šiol politinėje veikloje nedalyvavusių vietos lyderių bei drąsiau įtraukti visuomenę į diskusiją apie mūsų partijos politiką“. Vertindamas parodytą bendražygių pasitikėjimą, norėčiau pasidalinti mintimis, kur

30 jau esame nuėję šiame kelyje ir ką sieksime padaryti artimiausiu metu. (G. Landsbergis „Kodėl ir kaip vyksta TS-LKD atsinaujinimas?“) (57) „Kažkas negerai šioje karalystėje“. Jau beveik kasdien vis išlenda į viešumą po neskaidrių nomenklatūrinio veikimo epizodą. Ir tai tik matomo ledkalnio viršūnė. Kiek tai gali tęstis? Ar tikrai norime visoje Lietuvoje tokio "teisingumo" ir tokios "demokratijos" kokia šiandien yra Druskininkuose? (G. Landsbergis „Kokie politikos standartai įsitvirtins Lietuvoje: vakarietiški ar nomenklatūriniai?“) G. Landsbergio tekstų dėstomojoje dalyje komentuojama, analizuojama aprašomoji situacija. Kitaip nei V. Landsbergis, G. Landsbergis dažniausiai ne analizuoja tai, kas buvo, o svarsto, kas turėtų būti daroma, iškeliama problema ir po to pateikiami jos sprendimai, argumentai. Einama nuo bendro teiginio prie detalių, taigi tai – dedukcinis metodas. Pavyzdžiui, teksto Kelias į išsilaisvinusią Lietuvą dėstomosios dalies pradžioje iškeliama problema, susijusi su švietimo sistema – trūksta išsilavinusių žmonių, o tekste plėtojami sprendimai, kurie apibendrinami dalinėse antraštėse: (58) Pradinis ugdymas: dėmesys turiniui, didesnis prieinamumas ir nauji vadovai (G. Landsbergis „Kelias į išsilavinusią Lietuvą“) (59) Kitoks mokytojų parengimas, vadovų skyrimo depolitizacija ir individualizuotas ugdymo turinys (G. Landsbergis „Kelias į išsilavinusią Lietuvą“) Skaitytojui įtikinti sprendimo tinkamumu G. Landsbergis pasitelkia lyginimą su kitomis šalimis, statistiką: (60) Lietuva yra mažiausią prieinamumą prie darželių suteikianti valstybė Europos Sąjungoje: apie 15 proc. vaikų vis dar neturi galimybės pakliūti į darželius, kai pavyzdžiui Latvijoje šis rodiklis siekia vos 2 proc. (G. Landsbergis „Kelias į išsilavinusią Lietuvą“) (61) Akivaizdu, kad alkoholis yra problema numeris vienas, kurią reikia spręsti. Vertinant viešai pateikiamą statistiką, Lietuva pagal alkoholio suvartojimą 2014 m. buvo trečioji šalis pasaulyje – aplenkėme net Rusiją. Toks aukštas rodiklis Lietuvoje fiksuojamas pirmą kartą. Mūsų šalyje šiandien girtauja apie 150 tūkstančių žmonių. <...> Ką siūlome daryti? Šiaurės Europos valstybės šią problemą efektyviai sprendžia jau bemaž šimtą metų. <...> Šiauriečiai šią problemą sėkmingai išsprendė apsunkinę kelią iki alkoholio. Tai yra ir specializuotos parduotuvės, ir pardavimo laiko trumpinimas, ir reklamos ribojimai. Taip pat griežtesnė kontrabandos ir nelegalaus alkoholio gamybos kontrolė. (G. Landsbergis „Kaip išlipsime iš abejingumo šulinio?“) Argumentuodamas ir stengdamasis įtikinti skaitytoją G. Landsbergis dažnai remiasi ne loginiais argumentais, tačiau įvairiais bendruomeniškumo, moralės principais:

(62) TS-LKD šiandien yra pernelyg uždara ir poliarizuojanti partija. Turime suprasti, kad partija yra ne vien jos narių nuosavybė. Tėvynės Sąjunga buvo įkurta vienyti platų dešiniųjų politinių jėgų spektrą. Todėl turime atsiverti ir suteikti galimybę prie mūsų prisijungti visiems geros valios, geros širdies, valstybės kūrime norintiems dalyvauti Lietuvos piliečiams. (G. Landsbergis „TS-LKD vizija - atvira ir laiminti bendruomenė“) (63) Man svarbus ir krikščioniškas požiūris bei krikščioniškosios demokratijos nuostatos, turinčios ne atstumti pažeidžiamiausius ir jautriausius visuomenės sluoksnius, o juos suprasti ir jiems padėti. Čia man pavyzdys yra Angelos Merkel lyderystė Vokietijos vidaus politikoje - ne pamokslaujanti, bet jungianti, atjaučianti ir realiai besirūpinanti visais. (G. Landsbergis „TS-LKD vizija - atvira ir laiminti bendruomenė“) G. Landsbergis dėstymą neretai konstruoja pasitelkdamas klausimus. Tekste Pone Butkevičiau, grasinimais nuo atsakymų apie žentą nepabėgsite nemažą dalį dėstymo sudaro klausimai, skirti premjerui A. Butkevičiui: (64) Pats svarbiausias iki šiol neatsakytų klausimų – už kokią kainą jūsų žentas įsigijo 50 proc. įmonės „Ministerium“ akcijų? Ar jūsų žentas apskritai mokėjo įmonės įsigijimo metu? Jūs pats viešai antradienį pasakėte, kad „jis su viešaisiais ryšiais neturėjo nieko bendra“, – tad kodėl jis gavo viešųjų ryšių įmonės, dirbančios daugiausia tik su valstybiniu sektoriumi, 50 proc. akcijų? Kokią vertę ar žinias jūsų žentas atnešė įmonei? Ar tai nebuvo apsimestinis fiktyvus sandoris, siekiant mainais užsitikrinti politinę protekciją? (G. Landsbergis „Pone Butkevičiau, grasinimais nuo atsakymų apie žentą nepabėgsite“) Klausimų esama ir kituose tekstuose: (65) Bet ar negalėtume padaryti daugiau? (G. Landsbergis „Ar Lietuva išnaudos progą padėti Ukrainai?“) (66) Argi grįžtame į laikus, kai nomenklatūra turėjo atskiras taisykles ir kitas galimybes nei eiliniai žmonės? Kaip po to jaustis eiliniam Lietuvos piliečiui? <...> Kaip gali žmogus pasitikėti demokratija, kai akivaizdžiai pažeidžiamas pamatinis jos principas – visi lygūs prieš įstatymą? <...> Kaip po to jaustis prokurorams? Kaip jie gali toliau tikėti valstybe? (G. Landsbergis „Viešumas geriausiai stabdo valdžios korupciją ir saugo demokratiją“) Kartais šie klausimai paliekami atsakyti skaitytojui ar politikui, į kurį tekste kreipiamasi, kitais atvejais į juos atsako pats autorius: (67) Paklauskime savęs, kokias galimybes įsidarbinti turės atvykę Lietuvos naujakuriai? Kalbos nemokantys ir tikrai neaišku, ar turintys kitų reikalingų darbo rinkai įgūdžių žmonės vargs taip pat ir dar labiau negu mūsų pačių regionų gyventojai. Šiandien kvalifikacijos keitimui mūsų piliečiams regionuose valstybė, deja, neteikia jokios adekvačios ir tinkamos pagalbos. Tad akivaizdu, kad šiandien vyriausybė nėra pasiruošusi spręsti ir šį

32 pabėgėlių integravimo į darbo rinką klausimą. Turi būti parengta aiški programa, kuri bus pritaikoma ne tik atvykusiems pabėgėliams, bet ir Lietuvos gyventojams, norintiems geriau pritapti darbo rinkoje. (G. Landsbergis „Ką darysime su pabėgėliais?“) Teksto Pone Butkevičiau, grasinimais nuo atsakymų apie žentą nepabėgsite ne tik antraštėje, bet ir dėstomojoje dalyje formuluojamas kreipimasis į kitą politiką. Autorius A. Butkevičiui užduoda daug klausimų, kuriuos sugrupuoja ir pažymi skaičiais 1–3. Numeravimas, kaip formali teksto komponavimo priemonė, taip pat kuria teksto koherentiškumą, ypač kai nauju numeriu žymimas dalykas atskiriamas nauja pastraipa. Toks klausimų išskyrimas, ypač juos atskiriant ir pastraipomis, skubančiam skaitytojui padeda tekste greičiau atrasti svarbiausius dalykus. Iš viso 6 analizuoti G. Landsbergio tekstai tematiškai skaidomi naudojant išorinės teksto struktūros elementus – dalines antraštes. Dalinės antraštės nurodo po jų einančių pastraipų bendrą temą ar teiginį, taigi skaido tekstą į potemes. Kaip ir numeravimas, dalinių pastraipų naudojimas palengvina teksto supratimą, leidžia skaitytojui geriau orientuotis tekste, galbūt praleisti tam tikras jo dalis, perskaityti tik tą dalį, kuri jam atrodo įdomiausia. Analizuojant tekstus pastebėta, kad G. Landsbergis dėstomojoje dalyje kryptingiau eina link išvados, jo tekstai turi vieną pagrindinę temą, kuri gali būti skaidoma į keletą aspektų, bet į kitas temas nenukrypstama. Pavyzdžiui, visame TS-LKD vizija – atvira ir laiminti bendruomenė tekste kalbama apie partiją – kaip ji turėtų vystytis kartu su Lietuvos politika ir pan., tekste Ar Lietuva išnaudos galimybę padėti Ukrainai? rašoma apie Krymo aneksiją ir tai, kaip teisiškai Lietuva galėtų padėti Ukrainai, o tekste Ką toliau daryti su Rusija? atsakoma į antraštėje užduotą klausimą. Teksto pabaigoje G. Landsbergis dažniausiai apibendrina tai, kas buvo pasakyta tekste. Autorius pateikia galutinę išvadą ar nuomonę aprašyta tema, pavyzdžiui, tekste Kelias į išsilaisvinusią Lietuvą politikas iškelia problemą – netobulinama Lietuvos švietimo sistema. Dėstomojoje dalyje pateikiami sprendimai, G. Landsbergis siūlo peržvelgti viską nuo pradinio ugdymo iki persikvalifikavimo sistemos suaugusiems, o pabaigoje pateikia išvadą, pasako, kodėl reikia spręsti šią problemą: (68) Lietuvos žmonių žinios, gebėjimai, verslumas, kūrybingumas ir vertybės yra vieninteliai tvarūs mūsų ištekliai, kuriais remdamiesi ilgalaikėje perspektyvoje galime būti konkurencingi, gebantys vystyti produktyvias, inovatyvias, žiniomis ir kūryba paremtas ekonomikos šakas. Todėl diskusija politinėje bendruomenėje apie tai kaip turime švietimą paversti tikru valstybės prioritetu ir kokių praktinių žingsnių turime imtis yra kaip niekada reikalinga. (G. Landsbergis „Kelias į išsilaisvinusią Lietuvą“).

Apibendrindamas vieną iš tekstų, autorius baigia retoriniu klausimu, palikdamas skaitytoją susimąstyti: (69) <...> Tačiau duomenų prisiimti politinę atsakomybę yra daugiau nei reikia. Tik ar yra nors kiek politinės savigarbos ir supratimo apie vakarietiškas teisės, etikos ir teisingumo standartus? (G. Landsbergis „Kokie politikos standartai įsitvirtins Lietuvoje: vakarietiški ar nomenklatūriniai?“) Teksto TS-LKD vizija – atvira ir laiminti bendruomenė pabaiga atkartoja antraštės frazę: (70) <...> Siekiu pasiūlyti ir kartu su partiečių bei visuomenės parama įgyvendinti TS- LKD kaip atviros ir laiminčios bendruomenės viziją. (G. Landsbergis „TS-LKD vizija - atvira ir laiminti bendruomenė“) Dar vienas šiuo kompoziciniu aspektu panašus tekstas – Galime išgelbėti tūkstantį gyvybių kasmet, p. Šalaševičiūte. Kaip ir tekste Pone Butkevičiau, grasinimais nuo atsakymų apie žentą nepabėgsite, antraštėje formuluojamas kreipimasis į politikę, tačiau kitaip nei tekste, skirtame Butkevičiui, kreipimasis toliau plėtojamas ne dėstyme, o teksto pabaigoje. Beje, teksto pabaiga savo leksika taip pat siejasi su antrašte: (71) Gerbiama ministre, tikrai nebūtini Jūsų formalūs atsirašinėjimai ir dėl to nereikia pykti ant ekspertų ir nevyriausybininkų, savanoriškai dirbančių darbą, kurį priklausytų dirbti jums. Šiandien iš jūsų asmeniškai ir jūsų vadovaujamos ministerijos reikalingas šiuolaikiškas vakarietiškas požiūris į sveikatos politiką ir realūs veiksmai gelbstint žmonių likimus <...>. Jūsų neveiklumas šioje srityje kainuoja labai brangiai – tūkstančius neišgelbėtų gyvybių kasmet (G. Landsbergis „Galime išgelbėti tūkstantį gyvybių kasmet, p. Šalaševičiūte“) Teksto Kodėl ir kaip vyksta TS-LKD atsinaujinimas? pabaigoje kreipiamasi ir į skaitytojus, jie raginami prisidėti prie TS-LKD projekto ir siūlyti savo idėjas: (72) Todėl startuojame su nauju projektu – „Turiu idėją!“. Esame įsitikinę, kad šiandien ir TS-LKD, ir visai Lietuvai reikia Jūsų naujų idėjų. Kviečiame jas siūlyti tinklapyje – www.turiuideja.lt. Iš pradžių TS-LKD, o po to ir Lietuvos politikos atsinaujinimas – mūsų visų bendras viešas reikalas. (G. Landsbergis „Kodėl ir kaip vyksta TS-LKD atsinaujinimas?“) Taigi G. Landsbergis tekstus užbaigia apibendrinimu, retoriniu klausimu arba kreipimusi.

2.4. Kohezijos raiškos analizė

Kaip ir minėta teorinėje dalyje, skiriama gramatinė, leksinė, ir leksinė gramatinė kohezija. Leksinės sakinių siejimo priemonės paprastai yra sąvokų pavadinimai, pavartoti

34 sakiniams sieti, gramatinės priemonės – sąvokų nuorodos, o leksinės gramatinės kohezijos reiškikliams priskiriami žodžiai, kurie negali eiti sakinio dalimis – jungtukai ir kiti jungiamieji žodžiai, dalelytės, įterpiniai, įterpiamai vartojami žodžiai (Česnulienė, 2015, 7).

2.4.1. Gramatinė kohezija

Kaip rodo gramatinės kohezijos tyrimo rezultatai, pateikti 1 paveiksle, abiejų politikų tekstuose šio tipo kohezija dažniausiai reiškiama referencija, kitų siejimo priemonių rasta gerokai mažiau.

300 285 246 250

200

150

100 62 33 43 50 16 0 V. Landsbergis G. Landsbergis

referencija substitucija elipsė

1 paveikslas. Gramatinė kohezija

Referencija gali būti dvejopa: jei įvardijami dalykai, minimi tekste, ji vadinama tekstine (egzoforine), o jei referenciniai ryšiai susiję su situacijos kontekstu – situacine (endoforine). Dėl ryšių su kontekstu situacinė referencija siejama su koherencija (Česnulienė 2012b, 47). Tekstinė referencija smulkiau skirstoma į asmeninę, demonstratyvinę ir lyginamąją. (Marcinkevičienė, 2008, 70). V. Landsbergio tekstuose dauguma referencijos atvejų priskiriami tekstinei referencijai, kuri reiškia santykius, realizuojamus pačiame tekste. Nors abi referencijos rūšys yra susijusios su papildoma informacija, reikalinga suvokti kuriam nors teksto elementui, tekstinės referencijos atveju toji informacija glūdi pačiame tekste, o situacinės – už jo ribų (Česnulienė, 2012b, 47). Situacinė referencija rašytiniuose tekstuose išties yra reta, ji dažniausiai reiškiama gyvuose dialoguose, kai galima neverbaline kalba ką nors parodyti, susieti su tekstu. Rašytiniame tekste netekstinė referencija paprastai reiškiama asmeniniais įvardžiais. V. Landsbergis viename savo tekstų pavartoja situacinę parodomąją referenciją, reiškiamą įvardžio tas forma:

(73) Paralyžiuota JTO nepajėgė net formaliai pasmerkti Mariupolio žudynių, nes žudikai turi stogą. Ar kas nors pasiūlė neskaičiuoti to vetuojančio balso? Ką gi, stogdengys bent prisipažino, kieno tai darbeliai. (V. Landsbergis „Diplomatijos groteskas“) Šis pavyzdys parodo, kodėl situacinė referencija yra siejama su koherencija, o ne kohezija. Skaitytojo, neturinčio tam tikrų foninių žinių, tas vetuojantis balsas niekur nenukreipia, tuomet nelabai ir aišku, apie ką konkrečiai čia kalbama. Tačiau žinant, kad tas vetuojantis balsas buvo būtent Rusijos, kuri blokavo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos pranešimą, siekiantį pasmerkti Mariupolio apšaudymą raketomis, šie sakiniai atrodo koherentiškesni. Vis dėlto dauguma referencijos atvejų abiejų politikų tekstuose turi antecedentą tekste, kuris eina pirma jų, t. y. dalykas pirma pavadinamas, o po to įvardijamas. Tokia referencijos rūšis vadinama anafora. Apskritai skiriami trys pagrindiniai referencijos tipai: asmeninė, demonstratyvinė, lyginamoji. Demonstratyvinė referencija dar apima ir vietos bei laiko referencijos tipus, kurie čia bus aptariami kaip atskiri referencijos tipai. Toliau palyginsime referencijos raiškos atvejus ir jų dažnumą tiriamų autorių tekstuose.

120 111 105 100 90 79 80 70

60 42 40 17 20 8 6 3 0 V. Landsbergis G. Landsbergis

vietos laiko lyginamoji asmeninė demonstratyvinė

2 paveikslas. Referencijos raiška

Kaip matyti iš 2 paveikslo, V. Landsbergio tekstuose referencija šiek tiek retesnė, daugiausiai rasta asmeninės referencijos, kiek mažiau – laiko ir demonstratyvinės, o rečiausiai vartojama vietos ir lyginamoji referencija. G. Landsbergio tekstuose referencijos raiškos daugiau, tačiau dera pastebėti, kad jo tekstų apimtis taip pat kiek didesnė. Dažniausia šio politiko tekstuose laiko referencija, jos atvejų randama kur kas daugiau nei V. Landsbergio tekstuose. Pagal vartojimo dažnumą toliau seka demonstratyvinė, asmeninė, vietos ir lyginamoji referencija. Tiek V. Landsbergio, tiek G. Landsbergio tekstuose paskutinieji du referencijos tipai vartojami labai dažnai.

Dažniausias referencijos tipas V. Landsbergio tekstuose – asmeninė referencija. Ši referencija reiškiama asmeniniais įvardžiais ir sieja tekstui svarbius asmenis ir objektus: adresatą, adresantą, dalyką ar asmenį, apie kurį kalbama, informacijos šaltinius (Česnulienė 2012b, 47). G. Landsbergio tekstuose šis referencijos tipas yra antras pagal vartojimo dažnumą. Asmeninės referencijos raiška politikų tekstuose skiriasi. V. Landsbergio tekstuose vyrauja referencija, reiškiama įvardžių jis, jis, mes, jie, jos formomis, o G. Landsbergio – įvardžio mes formomis (žr. 3 pav.).

45 40 40 37 33 35 29 30 25 20 16 15 15 8 8 10 6 6 3 3 5 0 V. Landsbergis G. Landsbergis

aš tu jis, ji mes jūs jie, jos

3 paveikslas. Asmeninės referencijos raiška

Pateiktoje diagramoje matyti, kad V. Landsbergio tekstuose asmeninė referencija dažniausiai reiškiama įvardžių jis, ji formomis. Dažna ir šio tipo referencijos raiška daugiskaitos pirmojo ir trečiojo asmens formomis. Kitais asmeniniais įvardžiais V. Landsbergio tekstuose referencija reiškiama daug rečiau. Rečiausiai vartojamas antrojo asmens įvardis tu. Asmeninė referencija G. Landsbergio tekstuose dažniausiai išreikšta įvardžio mes formomis. Kitokios asmeninės referencijos raiškos aptikta gerokai mažiau. Kaip ir V. Landsbergio tekstuose, rečiausiai vartojamas vienaskaitos antrojo asmens įvardis. Paprastai tekstuose pirmojo ir antrojo asmens įvardžiais reiškiama ne asmeninė referencija, o asmens deiksė, kuria dažniausiai apibrėžiami komunikacijos akto dalyviai (Česnulienė, 2012b, 48). Asmens deiksė yra labiau siejama su koherencija, nes neturi tekste siejamojo elemento, jį suprantame iš konteksto, pavyzdžiui, įvardžio aš deiksė reiškia adresantą, kuris tekste nenurodytas, tačiau skaitytojas supranta, ką ji nurodo. Pirmojo asmens deiksė abiejų politikų tekstuose gana reta. G. Landsbergio tekstuose ji nurodo konkretų adresantą: (74) Man svarbus ir krikščioniškas požiūris bei krikščioniškos demokratijos nuostatos <...> (G. Landsbergis „TS-LKD vizija - atvira ir laiminti bendruomenė“)

O V. Landsbergio tekstuose įvardžiu aš reiškiama asmens deiksė kartais reiškia ne tik adresantą, bet apibendrintai ir kitus asmenis: (75) Tarp teiginio „aš – Lietuvos pilietis!“ ir sampratos „aš esu ir Lietuvos pilietis – ne tik Rusijos, Lenkijos, Airijos“,sutikim, yra gana didelis skirtumas, gal net esminis. (V. Landsbergis „Trečias dūmas“) Abiejų autorių tekstuose vienaskaitos antrojo asmens įvardžiu išreiškiamas koks nors apibendrintas turinys, taip nesikreipiama į patį adresatą: (76) Nes jei tu gali būti kelių valstybių pilietis, tarp jų ir Lietuvos, tai ši pilietybė – viena tarp kitų, neypatinga. (V. Landsbergis „Trečias dūmas“) (77) O kritikuojantysis sistemos akyse atrodo net šiek juokingai – „Mes valdome sistemą, ir kai tau reikės pagalbos, ateisi pas mus jos prašyti.“ (G. Landsbergis „Laimingų 2015-ųjų nomenklatūrai!“) Daugiskaitos pirmojo asmens įvardis mes V. Landsbergio tekstuose vartojamas pavadinti adresantui, adresatui ir kitiems asmenims, dažniausiai tai – tauta. Toks įvardžio mes vartojimas vadinamas inkliuzyviniu (Ryvitytė, 2011, 16): (78) Laikas, kad ir mums, ne vien gruzinams, šis tas paaiškėtų. (V. Landsbergis „Trečias dūmas“) Kartais įvardžiai mes, tu abiejų politikų tekstuose vartojami menamojoje tiesioginėje kalboje ar menamuosiuose dialoguose: (79) Tu sakai kad šiandien sninga? O tu įrodyk! – Ir vargšai imasi argumentuoti, įrodinėti, sudarinėja mišrias (!) komisijas, ieško sniego ekspertų, kai supermelagis tik žvengia sau į pažastį. (V. Landsbergis „Diplomatijos groteskas“) (80) O kritikuojantysis sistemos akyse atrodo net šiek juokingai – „Mes valdome sistemą, ir kai tau reikės pagalbos, ateisi pas mus jos prašyti.“ (G. Landsbergis „Laimingų 2015-ųjų nomenklatūrai!“) G. Landsbergio tekstuose įvardžiu mes reiškiama asmens deiksė dažniausiai apima adresantą ir partiją (81) ar visą politinę bendruomenę (82), labai retai – adresatą ir visus kitus asmenis, visuomenę (83). Įvardis mes, neįtraukiantis adresato, vadinamas ekskliuzyviniu (Ten pat, 16): (81) Tik struktūrinis atsinaujinimas kartu su naujomis idėjomis ir praktinės politikos peržiūra gali atvesti mus į pergalę 2016 m. (G. Landsbergis „TS-LKD vizija – atvira ir laiminti bendruomenė“) (82) Atsitikus kitai tragedijai ar kitai nelaimei vėl netrūks į krūtinę besimušančių politikų, bet šįkart į juos bus lengva besti pirštu. Dėl to, kad šiandien mes dar turime galimybę padaryti, kad tai nepasikartotų. (G. Landsbergis „Kaip įveiksime žiaurumo epidemiją?“)

(83) Jos yra buvusios, kur kas anksčiau, tokioje situacijoje kaip ir mes – tai reiškia, ir gerdavo, ir žudydavosi, ir žudydavo išgėrę. Šiauriečiai šią problemą sėkmingai išsprendė apsunkinę kelią iki alkoholio. (G. Landsbergis „Kaip išlipsime iš abejingumo šulinio?“) Įvardžio jūs formos G. Landsbergio tekstuose turi antecedentus, nes šie įvardžiai vartojami tekstuose, kuriuose autorius kreipiasi į kitus politikus, įvardintus tekste, pavyzdžiui, į A. Butkevičių: (84) Jūs pats viešai antradienį pasakėte <...> (G. Landsbergis „Pone Butkevičiau, grasinimais nuo atsakymų apie žentą nepabėgsite“) O V. Landsbergio tekstuose šis įvardis dažniausiai vartojamas daugiabalsiškumo elementuose: (85) Putinui gerai. Atamanas iš jūsų tyčiojasi, tai su juo ir derėkitės. (V. Landsbergis „Diplomatijos groteskas“) Ir daugiskaitos, ir vienaskaitos 3 asmens referencija sieja asmenis ar dalykus, apie kuriuos kalbama: (86) Ištieskim rankas vieni kitiems. Ir savo sąjungininkams Europos ir Atlanto bendrijose. Tegul jie pasako, kaip vertina Bendrijos tautų griovimą iš anapus sienos, vos 50 km. atstumu. (V. Landsbergis „Astravo giljotina“) (87) Per dešimt metų Lietuvoje bus jau bemaž keturi tūkstančiai naujai atvykdintų žmonių. Jie nebus atvykę čia savo noru, juos čia atsiųs. (G. Landsbergis „Ką darysime su pabėgėliais?“) Demonstratyvinė referencija V. Landsbergio tekstuose reiškiama parodomųjų įvardžių toks, šis, tas, anas formomis, pavyzdžiui: (88) Lietuvai parengta pražūtis. Toks būtų mūsų susitaikymas su visai netoli Vilniaus iškasta Astravo duobe. (V. Landsbergis „Astravo giljotina“) G. Landsbergio tekstuose tokios referencijos daugiau, ji reiškiama įvairiomis įvardžių tas, toks, šis formomis. Tokie parodomieji įvardžiai kartais vartojami kartu su leksinėmis sakinių siejimo priemonėmis, pavyzdžiui: (89) Yra visiškai nepriimtina, kad valdantieji įvairiais būdais bando daryti spaudimą teisėsaugai, taikydami netgi teisėsaugos atstovų šeimos narių psichologinio terorizavimo metodus. Tokie metodai, kai politikai daro piketus prie prokuroro, tiriančio korupcijos bylas, asmeninių namų <...> yra savo esme kriminaliniai metodai. (G. Landsbergis „Viešumas geriausiai stabdo valdžios korupciją ir saugo demokratiją“) G. Landsbergio tekstuose pora demonstratyvinės referencijos atvejų nurodo ne į teksto elementą, bet susieja tekstą su nekalbine tikrove:

(90) Šį penktadienį kviečiame į antruosius klausymus, kaip Lietuva turėtų tinkamai reaguoti į migracijos iššūkius <...>. (Gabrielius Landsbergis „Kodėl ir kaip vyksta TS-LKD atsinaujinimas?“) Vietos referencija nurodo asmenų, įvykių lokalizaciją. Analizuotuose abiejų politikų tekstuose vietos referencija reta. V. Landsbergio tekstuose ji reiškiama konektoriais čia, ten, kažkur, bet kur, niekur, netoli, šen ten. Daugiausia kartų pavartotas tolumą nusakantis prieveiksmis ten. Jis, kitaip nei artumą reiškiantis prieveiksmis čia, tekstuose žymi kokią nors konkrečią pasaulio vietą (91). O čia V. Landsbergio tekstuose nukreiptas į patį tekstą, antecedento jame neturi (92): (91) Surenkime bendrą tarptautinį komunacinio totalitarizmo aukų paminėjimą Macikuose. Ten užkasti ir Vakarų alijantai, ir bevardžiai vokiečiai karo belaisviai, ir lenkų partizanai, ir Lietuvos pasipriešinimo dalyviai <...> (V. Landsbergis „Rusija Sirijoje“) (92) Čia dar verta pažymėti, kad „atsiminimų“ apie Plungę autorius A. Pakalniškis, neva buvęs labai susijaudinęs dėl žydų žūties, savo knygoje 5 puslapiais anksčiau rašo <...>“ (V. Landsbergis „Kaltinimai Jonui Noreikai“) Kartais antecedentas tekste yra, tačiau jis nurodo ne kokią nors vietą, bet dalyką: (93) O rinkimams reikia. Štai čia ir antrasis lazdos galas. (V. Landsbergis „Trečias dūmas“) (94) Grįžęs iš fronto dirbo Mokslų Akademijoje, stojo vadovauti rezistencinei kovai prieš SSRS. Čia didžioji kaltė. (V. Landsbergis „Kaltinimai Jonui Noreikai“) G. Landsbergis lokalizacijai nurodyti vartoja prieveiksmius čia, kai kur, kitur, arti. Daugiausia kartų pavartotas prieveiksmis čia, kuris nurodo patį tekstą (95), sritį (96), ar konkrečią vietą (97): (95) Tačiau tai neatleidžia premjero A. Butkevičiaus nuo pareigos neišsisukinėti, nenukreipinėti kalbos į kitas temas, o viešai atsakyti į esminius klausimus. Juos čia ir pateiksiu. (G. Landsbergis „Pone Butkevičiau, grasinimais nuo atsakymų apie žentą nepabėgsite“) (96) Nuo Švenčionyse įsikūrusios įmonės iki Lietuvos kariuomenės su kuo bekalbėtum visur ta pati bėda – trūksta išsilavinusių žmonių. Būtent čia Estijai ir pavyko mus aplenkti <...>. (G. Landsbergis „Kelias į išsilavinusią Lietuvą“) (97) Per dešimt metų Lietuvoje bus jau bemaž keturi tūkstančiai naujai atvykdintų žmonių. Jie nebus čia atvykę savo noru, juos čia atsiųs. (G. Landsbergis „Ką darysime su pabėgėliais?“) Laiko referencija V. Landsbergio tekstuose dažniausiai reiškiama konektoriais nūnai, dabar, jau, vėl, kadaise, šiomis dienomis ir kt. Išskirtinesnė čia nūnai vartosena – jos G. Landsbergio tekstuose nėra, nors apskritai jo tekstuose laiko referencijos raiška įvairesnė. Laiko

40 referencija antecedento tekste neturi, V. Landsbergio tekstuose ji dažniausiai nurodo, kada vyksta ar vyko aprašomasis dalykas (98) taip pat reiškia pasikartojimą (99) arba tiesiog parodo, kad kažkas vyksta, įvyko (100): (98) Nūnai Europos gudročiai pareikalavo „ataskaitų“ apie humanitarinius krovinius, po kurių metodiškai seka naujas puolimas. (V. Landsbergis „Diplomatijos groteskas“) (99) Aršus posovietinių kortų ir estradinių dadu-ledų mėtymas vėl stumia Lietuvą, jos gyventojus, izoliuotis kultūriškai ir politiškai nuo Europos <...> (V. Landsbergis „Lošiam V. Putino „pulką“?“) (100) Ar šių jau atvežė iš rytų Ukrainos į putininę Siriją? (V. Landsbergis „Rusija Sirijoje“) G. Landsbergio tekstuose laiko referencija yra dažniausiai vartojama referencijos rūšis. Ji čia taip pat nurodo aprašomojo dalyko išsidėstymą laike, pasikartojimą ir pan. Šio autoriaus tekstuose itin dažnas prieveiksmis šiandien. Tai galima paaiškinti tuo, kad tekstuose jis dažniausiai kalba apie pačius aktualiausius dalykus, vykstančius šiuo metu, mažiau analizuoja senesnius įvykius ar situacijas. Šiandien pažymi aptariamų dalykų aktualumą, tačiau tą pačią funkciją viename pavyzdyje atlieka ir vakar: (101) Todėl jau šiandien (o tiksliau, vakar) reikia susidaryti aiškų planą, kiek vaikų atvyks į Lietuvą ir kuriose mokyklose jie mokysis. (G. Landsbergis „Ką darysime su pabėgėliais?“) Rečiausias referencijos tipas – lyginamoji referencija. Tai sakinių siejimas, kai jungiamasis elementas nurodo siejamų dalykų gretinimą. (Česnulienė, 2012a, 43). Šio tipo referencija reiškiama tokiomis kalbos priemonėmis kaip tas pat, lygiai tas pats, lygiai taip pat, kitaip, kaip ir. Pavyzdžiui: (102) „Mes už taiką, sako Stalinas, – su visomis šalimis, jeigu jos nemėgina pažeisti mūsų šalies interesų.“ (Šių dienų Rusija galėtų lygiai tą patį skelbti apie santykius su Europos Sąjunga). (V. Landsbergis „Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis“) (103) Nejau taip sunku paaiškinti aplinkybes, susijusias su „Ministerium“ įmonės akcijų atsiradimu premjero šeimoje? Juk pradžia galėjo būti ne tokia ir audringa. Tačiau premjeras nusprendė kitaip. (G. Landsbergis „Pone Butkevičiau, grasinimais nuo atsakymų apie žentą nepabėgsite“) Kita gramatinės kohezijos priemonė – substitucija – tai santykis tarp substituto, reiškiamo tik apibendrintos reikšmės įvardžiais ir įvardiniais prieveiksmiais (taip, tai, šitaip ir pan.), ir antecedento, kuris dažniausiai yra paminėtas tekste. Nors substitucija lietuvių kalbotyroje kartais suprantama plačiau (įtraukiant referencinius santykius reiškiančias siejimo priemones), šiame darbe pagal reikšmės apibendrinimo laipsnį substitucija atskiriama nuo

41 referencijos. Pagal tai, kokį antecedentą substitutas keičia, skiriamos trys substitucijos rūšys: vardažodinė, veiksmažodinė ir konstrukcijų substitucija (Remeikytė, 2003, 53). Substitucijos tipų pasiskirstymas abiejų politikų tekstuose panašus – vyrauja konstrukcijų substitucija, vardažodinė labai reta, o veiksmažodinės išvis nėra (žr. 4 pav.)

50 39 40 30 30

10 3 4 0 V. Landsbergis G. Landsbergis

vardažodinė konstrukcijų

4 paveikslas. Substitucija

Konstrukcijų substitucija vadinamas toks antecedento ir substituto santykis, kai antecedentas yra sudėtinio sakinio dėmuo, sakinys ar net visa pastraipa. Kaip ir veiksmažodiniai, konstrukcijų substitutai keičia konstrukcijas, kurių pamatas yra veiksmažodis, taigi jie panašūs į veiksmažodinius (Ten pat, 54). V. Landsbergio tekstuose konstrukcijų substitucija reiškiama konektoriais tai, visa tai, tas, taip, o G. Landsbergio – tai, taip, tas. Abiejų politikų tekstuose dažniausiai vartojamas substitutas tai, kiti vartojami retai. Konstrukcijų substitutai trumpina naują pranešimą, tad padeda išryškinti antrajame sakinyje pateikiamą naują informaciją bei išvengti pasikartojimų: (104) Jūsų konsultantė Dalia Kutraitė-Giedraitienė dirbo su jūsų partijos rinkimų kampanijos viešaisiais ryšiais. Netrukus po rinkimų ji tapo jūsų politinio pasitikėjimo konsultante viešinimo programoms ir jos šeima gavo gerą uždarbį iš Vyriausybės pavaldume esančių institucijos užsakymų būtent viešiesiems ryšiams. <...>. Ar tai gera praktika ir skaidrumo, kuriuo taip dažnai giriatės, pavyzdys? (G. Landsbergis „Pone Butkevičiau, grasinimais nuo atsakymų apie žentą nepabėgsite“) (105) Ji garantuoja valstybių narių piliečių teises laisvai keliauti ir bet kur ES gyventi, turėti verslą ir nuosavybę bendroje tarpusavy atviroje ES erdvėje. Tai patrauklu, todėl Eurazijai negerai. (V. Landsbergis „Lošiam V. Putino „pulką“?“) Vardažodinė substitucija – tai siejimo būdas, kai substitutas pakeičia daiktavardį ar jo grupę. Šio tipo substitucijos atvejų buvo rasta gerokai mažiau nei konstrukcijų substitucijos. Jai reikšti vartojami tokie konektoriai kaip tai, tas, pavyzdžiui:

(106) Sąjūdis buvo ta struktūra, kurios pavyzdžiu turime sekti. Tai buvo platus visuomenės sluoksnius apimantis judėjimas, atliepęs valstybiškai mąsčiusių žmonių lūkesčius. (G. Landsbergis „TS-LKD vizija – atvira ir laiminti bendruomenė“) (107) <...> o kaltinimai žeriami jau kariaujančioms Italijai, Japonijai, Vokietijai. Tai ,,trys agresyvios valstybės ir jų pradėtas naujas imperialistinis karas“ (V. Landsbergis „Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis“) Gramatinei kohezijai reikšti vartojama ir elipsė. V. Landsbergis šią sakinių siejimo priemonę vartoja dažniau, dažniausiai tai – konstrukcijų elipsė, pavyzdžiui: (108) Šiaip būnant Lietuvoje antroji Lietuvos pilietybė nėra būtina. <...> O rinkimams (0)3 reikia. (V. Landsbergis „Trečias dūmas“) (109) <...> apie daugybės kitašalių kitataučių žmonių galimą geismą bei interesą turėti lietuvišką pasą. Vienoj kišenėj, tarkim, su rusišku. (V. Landsbergis „Trečias dūmas“) Esama ir vardažodinės elipsės. Jei šalia jos vartojamas įvardis ar skaitvardis, tokia elipsė gali būti dar skiriama į įvardinę, kokybinę ir skaitvardinę elipsę. (Česnulienė, 2012a, 46). V. Landsbergio tekstuose kelis kartus pavartota įvardinė elipsė, vartojama su įvardžio šis formomis (110), taip pat kokybinė vardažodinė elipsė, vartojama su konektoriumi toks (111), bei skaitvardinė elipsė su greta vartojamais skaitvardžiais vienas, antras (112). (110) <...> radosi Kovo 11-osios Antroji Respublika. Šią (0) ir dabar naikinant, itin svarbus ginklas kartu su besote korupcija yra patyčios <...> (V. Landsbergis „Lietuvą reikia ginti ir tinkluose“) (111) Kai opozicijai neleidžiama kandidatuoti (viršininkas neregistruoja), „rinkimai“ nėra rinkimai. Arba tokie (0), kaip Stalino okupuotoje Lietuvoje 1940 m. vasarą. (V. Landsbergis „Rusija Sirijoje) (112) Apgaulingų referendumų turėjom bent du. Vieną (0) – neva patariamąjį, kad Lietuvoje negali būti branduolinės energetikos <...>. Antrą (0) – atvirai privalomąjį dėl būsimų referendumų parašų konstitucinės kvotos sumažinimo triskart, dėl žemės iškasenų <...> (V. Landsbergis „Trečias dūmas“) G. Landsbergio tekstuose elipsė vartojama rečiau. Tai taip pat konstrukcijų elipsė: (113) Kritiškai nusiteikęs oponentas iškart pasakytų, jog nomenklatūra irgi kuria ateities Lietuvą. (0) Geresnę Lietuvą. (G. Landsbergis „Laimingų 2015-ųjų nomenklatūrai!“) Rasta ir elipsė, šalia kurios pavartotas įvardis: (114) Krepšelių sistema, sumažinti pertekliniai higienos reikalavimai privačių darželių steigimui bei panaikinti biurokratiniai apribojimai ugdymo programoms leido steigtis

3 Taip pažymima elipsės vieta sakinyje. 43 naujiems inovatyviems privatiems darželiams. Šie (0) savo ruožtu įgyvendinami ar savo sukurtas, ar nuo Vakarų nusižiūrėtas programas į Lietuvos pradinio mokslo sistemą įnešė gerokų teigiamų pokyčių. (G. Landsbergis „Kelias į išsilavinusią Lietuvą“) Apibendrinant gramatinės kohezijos analizę galima pasakyti, kad dažniausia ir įvairiausia abiejų politikų tekstuose yra referencijos raiška. Vytautas Landsbergis dažniausiai vartoja asmeninę referenciją, G. Landsbergis – laiko, o rečiausia abiejų politikų tekstuose – lyginamoji referencija.

2.4.2. Leksinė kohezija

Leksinių sakinių siejimo priemonių G. Landsbergio tekstuose rasta beveik dvigubai daugiau nei V. Landsbergio. Visuose tekstuose vyrauja tų pačių žodžių pakartojimai, vartojami sakiniams jungti (žr. 5 pav.).

140 119 120

100

80 64 60

20 0 2 4 2 4 2 0 V. Landsbergis G. Landsbergis

pakartojimai sinonimai hiponimai apibendrinamieji žodžiai

5 paveikslas. Leksinės sakinių siejimo priemonės

Pakartojimo vieta sakinyje gali būti įvairi, o jei jis eina sakinio pradžioje, ryšys tarp sakinių ypač ryškus. Tačiau analizuotuose tekstuose sakinio pradžioje jie labai reti. Pakartojimais plėtojamas tekstas: (115) Taigi taika yra didžioji reikmė ir siekiamybė. Ori taika, ne nauja kolonijinio pažeminimo forma. (V. Landsbergis „Ukraina keistoje Europoje, arba neišduokime patys savęs“) Pasitaiko atvejų, kai du gretimus sakinius jungia ne viena kuri nors sakinių siejimo priemonė – tuo pačiu metu gali veikti ir leksinė, ir gramatinė, ir leksinė gramatinė kohezija. Leksinės sakinių siejimo priemonės tekstuose dažnai eina kartu su parodomaisiais įvardžiais, kurie priskiriami gramatinei kohezijai (referencijai):

(116) Yra visiškai nepriimtina, kad valdantieji įvairiais būdais bando daryti spaudimą teisėsaugai, taikydami netgi teisėsaugos atstovų šeimos narių psichologinio terorizavimo metodus. Tokie metodai, kai politikai daro piketus prie prokuroro, tiriančio korupcijos bylas, asmeninių namų <...> yra savo esme kriminaliniai metodai. (G. Landsbergis „Viešumas geriausiai stabdo valdžios korupciją ir saugo demokratiją“) Hiponimo ir hiperonimo santykiais reiškiamos sakinių siejimo priemonės vartojimas abiejų politikų tekstuose labai nežymus. Tokie santykiai apima bendresnio, arba gimininio, ir konkretesnio, arba rūšinio, dalyko pavadinimus, pavyzdžiui, V. Landsbergio tekstuose tokius santykius išreiškia žodžiai šalis ir Rusija, G. Landsbergio tekstuose – partija ir TS-LKD, ministerija ir ministras. Sinonimai padeda išvengti tų pačių žodžių kartojimo, pagyvina tekstą, tačiau jie sakiniams jungti vartojami gana retai, V. Landsbergio tekstuose tokių atvejų išvis nebuvo. G. Landsbergis sieja sakinius sinonimiškai vartodamas tokius žodžius kaip dalykai ir darbai, mokytojas ir pedagogas. Reti ir apibendrinamieji žodžiai ar frazės, vartojami tam pačiam dalykui, tačiau kitaip pavadinti. V. Landsbergio tekstuose Stalinas keliskart pavadinamas „Tarybų tautos“ vadu, Hitleris – fiureriu. G. Landsbergis sakinius sieja moksleivę pavadindamas mergaite, jaunu žmogumi.

2.4.3. Leksinė gramatinė kohezija

Kaip rodo tyrimo rezultatai, leksinės gramatinės kohezijos raiška politikų tekstuose šiek tiek skiriasi (žr. 6 pav.). V. Landsbergis dažniausiai vartoja sudėjimo konjunkciją, antra pagal vartojimo dažnumą – modalinė. Kiti konjunkcijos tipai vartojami rečiau, o mažiausiai rasta laiko konjunkcijos atvejų. G. Landsbergio tekstuose taip pat daugiausia vartojama sudėjimo konjunkcija, kiek retesnė yra priežasties, o rečiausia – laiko konjunkcija.

60 54 49 50 36 40 33 30 23 18 16 18 20 13 10 6

0 V. Landsbergis G. Landsbergis

sudėjimo priešinamoji priežasties laiko modalinė

6 paveikslas. Konjunkcija

Abiejų politikų tekstuose vyrauja konjunkcija, kai konektoriais pritraukiamas tolimesniuose sakiniuose išreiškiamas turinys. Tokio tipo sakinių ar didesnių teksto vienetų siejimas vadinamas sudėjimo konjunkcija (Česnulienė, 2015, 26). Ja papildomi ar pabrėžiami ankstesni teiginiai. Sudėjimo konjunkcija smulkiau skirstoma į grynojo sudėjimo, turinio papildymo, pridūrimo, aiškinamąją ir iliustruojamąją (Ten pat, 26). Turinio papildymo konjunkcija – tokia konjunkcijos rūšis, kai konektoriumi siejamas sakinys praplečia, papildo pirmojo sakinio teiginį (Ten pat, 26–27). Ši konjunkcija abiejų politikų tekstuose reiškiama konektoriais bet, o, tačiau, taip pat, ir. V. Landsbergio tekstuose rasta ir turinio konjunkcijos reiškiklių žinoma, be to. Turinio papildymo konjunkcijos pavyzdžiai: (117) <...> ta amputacija leistų Lietuvoje daugybinę pilietybę, yra pavojingas žaidimas ypač dabar ir būtent nacionalinio saugumo požiūriu. Be to, jis neturėtų būti apgaulingas, nes tokiu atveju visi žaidimai virsta šulerystėmis. (V. Landsbergis „Trečias dūmas“) (118) Mokyklų administracija (direktoriai) šiandien yra skiriami tarybų, kurias sudaro savivaldybės, tėvų ir mokytojų atstovai. Tačiau didžioji dalis tarybos yra sudaryta būtent iš savivaldybės administracijos žmonių, todėl iš esmės visi direktorių paskyrimai būna politiniai. (G. Landsbergis „Kelias į išsilavinusią Lietuvą“) Grynojo sudėjimo konjunkcija vartojama labai retai. Ši konjunkcija reiškiama konektoriumi ir, siejančiu lygiaverčius sakinius, kurie vienas kito nelemia (Česnulienė, 2012a, 48): (119) Minsko susitarimai - lakmuso popierius Rusijos norui ar nenorui keistis. Ir šiuo metu – tą turime aiškiai konstatuoti – realių pokyčių nėra. (G. Landsbergis „Ar jau bendradarbiausime su Putinu?“)

Pridurimo konjunkcija reiškiama konektoriais ir, dar, dar daugiau, tarp kitko, beje, kitas dalykas: (120) Kremliaus požiūriu, bendrų vertybių su ES nėra, tik interesai, kuriais besivadovaudamas viena ranka skaldo Europos vienybę, o kita - naudojasi ekonomine ir finansine bendradarbiavimo nauda savo valdžios vertikalei stiprinti. Dar daugiau, būtent demokratiją ir žmogaus teises Kremliaus režimas mato kaip pagrindinę ES silpnybę, kuria galima manipuliuoti. (G. Landsbergis „Ką toliau daryti su Rusija?“) (121) Tai įsakymas dėl žydų iškėlimo ir apgyvendinimo getuose. Tarp kitko, Kauno žydai iš pradžių manė, kad ten jiems saugiau. (V. Landsbergis „Kaltinimai Jonui Noreikai“) Dar vienas sudėjimo konjunkcijos tipas – aiškinamoji konjunkcija. Tai toks sudėjimas, kai antruoju sakiniu pasakomas konkretesnis turinys nei pirmuoju. Ji tekstuose dažniausiai reiškiama konektoriumi juk, kuris turi neabejojamo, savaime suprantamo dalyko reikšmę: (122) Jei europiečių kaukolėse sparčiau švistų, galėjo jau kada skelbti, kiek ligi šiol nužudyta ir išvaryta ukrainiečių. Juk ir jie – karo pabėgėliai, patvirtinkite prieglobsčio programą. (V. Landsbergis „Bešvintant: geriau be Rusijos, negu po ja“) (123) Kada mes, kaip visa politinė bendruomenė, atsitokėsime ir pagaliau imsimės spręsti šių negailestingai žmonių gyvenimus nusinešančių tragedijų priežastis? Juk kasmet Lietuvoje nusižudo apie tūkstantį žmonių, tūkstančiai žūsta nuo ligų susijusių su alkoholiu ar kitais žalingais įpročiais, o kiek dar žūsta nuo girtų ar apsvaigusių rankos ar vairuojamo automobilio. (G. Landsbergis „Kaip išlipsime iš abejingumo šulinio?“) Iliustruojamajai konjunkcija vartojama tik V. Landsbergio tekstuose, ji reiškiama konektoriais štai, pavyzdžiui, antai: (124) Kasdienis TV girdymas duoda vaisių, atneša pasekmių. Pavyzdžiui, karingą nuostatą, kad priešą nubausti galima atsisakius valgyti. (V. Landsbergis „Melas kaip svaigalas“) Dar vienas konjunkcijos tipas – priežasties konjunkcija, nurodanti priežastinius santykius. Ji būdingesnė G. Landsbergio tekstams. Abu tekstų autoriai vartoja realios priežasties ir rezultato (išvados) konjunkciją. Realiosios priežasties konjunkcija reiškiama konektoriais: dėl to, todėl, nes, štai kodėl, dėl, mat: (125) <...> visuomenėje gali susidaryti įspūdis, kad premjero šeima mainais į politinę protekciją gavo iš privataus verslo šimtatūkstantinę dovaną, kurios nedeklaravo. Dėl to gali grėsti ne tik interpeliacija, bet ir teisinis nagrinėjimas. (G. Landsbergis „Pone Butkevičiau, grasinimais nuo atsakymų apie žentą nepabėgsite“)

(126) <...> ir platesnės „rusų pasaulio“ fanatikų kohortos rengiamos mirčiai ir užkariavimams. Mat žemių plėtra, kaip ir carų laikais, tebėra tos šalies, gal net tautos, buvimo prasmė. (V. Landsbergis „Rusija kaip tikėjimas“) Rezultato (išvados) konjunkcijai reikšti vartojami konektoriai taigi, tad, todėl, kurie dažnai apibendrina ne prieš tai einantį sakinį, bet didesnę teksto dalį. Pavyzdžiui, G. Landsbergis tekste Kelias į išsilavinusią Lietuvą rašo, kad Lietuvos švietimo sistemą reikia tobulinti, o vienas iš siekių – natūrali pedagogų kaita. Šiuo metu, anot autoriaus, ji nevyksta – mokyklos nepriima jaunų mokytojų, nes norint juos įdarbinti, reiktų atleisti vyresniuosius. Politikas paaiškina, kuo naudinga kitose šalyse veikianti ankstyvosios pensijos programa mokytojams, o po to apibendrina: (127) Taigi įgyvendinus ankstyvosios pensijos programą, pasiūlius adekvačias persikvalifikavimo galimybes išjudintume daug kur sustabarėjusią sistemą. (G. Landsbergis „Kelias į išsilavinusią Lietuvą“) Priešinamoji konjunkcija atlieka kontrasto funkciją, ji sieja priešinamą turinį. Ši konjunkcija abiejų politikų tekstuose vartojama retai, tad plačiai analizuojama nebus. Priešinamoji konjunkcija reiškiama konektoriais o, arba, tik, tačiau, deja, vis dėl to: (128) <...> bent žinos, už ką balsuoja. Arba nebalsuoja, siūlyčiau nebalsuoti. (V. Landsbergis „Trečias dūmas“) (129) Tai darbai, kuriais džiaugiausi ir norėjau, kad jie būtų tęsiami ir toliau. Tačiau yra nemažai dalykų, kurie man nebuvo priimtini <...> (G. Landsbergis „TS-LKD vizija - atvira ir laiminti bendruomenė“) Rečiausiai abiejų politikų vartojama konjunkcijos rūšis – laiko kojunkcija. Šios konjunkcijos reiškikliais parodoma aprašomųjų įvykių seka arba paties teksto sakinių išdėstymas. Beveik visais atvejais tai – apibendrinto laiko konjunkcija, kuri nurodo tekste plėtojamų teiginių svarbą ir eilės tvarką. Dažniausiai vartojami konektoriai pirma, antra, trečia, pirmiausia. G. Landsbergio tekstuose gana dažnas toks teiginių jungimas juos vardijant. Vienalaikiškumo konjunkcija reiškiama konektoriumi tuo pat metu. (130) Pirmiausia – papildomos naujos ekonominės sankcijos Rusijai. <...> Antra, Vakarai turi siekti įvesti neskraidymo zonas ("no-fly zones") ties sukilėlių, kovojančių prieš Assado režimą, kontroliuojamomis teritorijomis. <...> Trečia, Vladimiras Putinas turi suprasti, kad remdamas nusikalstamą Assado režimą ir siekdamas prailginti jo egzistavimą, prisiima atsakomybę už pastarojo įvykdytus karo nusikaltimus <...> (G. Landsbergis „Ar jau bendradarbiausime su Putinu?“) (132) Vokiečių slaptosios tarnybos atsidėkodamos parūpindavo ,,įkalčių“, kad Stalinas galėtų naikinti savo konkurentus. Tuo pat metu ideologai griaudėjo vieni prieš kitus,

48 kvailindami ir savo tautas, ir tarptautinę viešąją nuomonę. (V. Landsbergis „Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis“) Modalinė konjunkcija svarbi tuo, kad sieja struktūrinę teksto funkciją su tarpasmenine, nes ji padeda ne tik kurti teksto struktūrą, tačiau parodo ir autoriaus poziciją kalbamųjų dalykų atžvilgiu. Modalinė konjunkcija būdingesnė V. Landsbergio tekstams. Ši konjunkcija dar gali būti skiriama į abejojimo, įsitikinimo, informacijos šaltinio bei pabrėžiamąją konjunkciją. Abejojimo konjunkcija išreiškia tam tikrą abejojimą, netikrumą, taigi perteikiamas adresanto vertinimas, subjektyvi nuomonė (Česnulienė, 2015, 36). Šio tipo konjunkcija V. Landsbergio tekstuose reiškiama konektoriais galbūt, gal, kažin, tikriausiai, turbūt, neva (133). Autoriaus subjektyvi nuomonė reiškiama ir konektoriumi deja, kuris ne tik atlieka autoriaus pozicijos nurodymo, bet ir priešinimo funkciją, taigi priskiriamas ir priešinamajai konjunkcijai (134). Modalinės konjuncijos pavyzdžiai: (133) Dėl karo pradžios nebeturėtų būti skleidžiama abejonių. Neva jį pradėjusi Japonija šiaurės Kinijoje ir panašiai – by toliau nuo esmės. (V. Landsbergis „Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis“) (134) Realūs veiksmai, dėl kurių dabar sutarta, apima kariuomenės, įskaitant rusišką sunkiąją ginkluotę su personalu, atitraukimą. Deja, ne išvedimą. (V. Landsbergis „Rusija Sirijoje“) G. Landsbergio tekstuose nerasta modalinės konjunkcijos, reiškiančios abejojimą ar netikrumą, tačiau rasta pavyzdžių su konektoriumi deja, kuris išreiškia ir priešinamąją konjunkciją, ir nurodo autoriaus poziciją – apgailestavimą: (135) Todėl reikia tik džiaugtis, kad skandalingo spaudimo vyriausybės nariams dėl Vijūnėlės dvaro tyrimo medžiaga paviešinta ir žmonės gali ne iš gandų matyti ir suprasti, kaip dirba jų rinktų partijų atstovai Vyriausybėje ir Seime. Deja, paaiškėjo apgailėtini dalykai kaip iš tikrųjų priiminėjami sprendimai vyriausybėje. (G. Landsbergis „Viešumas geriausiai stabdo valdžios korupciją ir saugo demokratiją“) Įsitikinimo konjunkcija V. Landsbergio tekstuose reiškiama konektoriais žinoma, aišku, iš tiesų, iš tikrųjų, be abejo, žinia, o G. Landsbergio – be abejo, akivaizdu, iš tiesų. Tokia konjunkcija vartojama norint išreikšti akivaizdų koduojamą turinį (136) arba kalbėtojo įsitikinimą pasakomo dalyko tikrumu (137): (136) Pirma, apie ketvirtis Lietuvoje padaromų nusikaltimų yra padaromi išgėrusių žmonių. Akivaizdu, kad alkoholis yra problema numeris vienas, kurią reikia spręsti. (G. Landsbergis „Kaip išlipsime iš abejingumo šulinio?“)

(137) Tyrėjai nuosekliai vardijo padėtį ir problemą kaip Ukrainos-Rusijos konfliktą. <...> Išties tai Rusijos-ES konfliktas. (V. Landsbergis „Ukraina keistoje Europoje, arba neišduokime patys savęs“) Pabrėžiamoji konjunkcija vartojama norint ką nors akcentuoti. V. Landsbergio tekstuose ji reiškiama konektoriais ypač, juolab, nejau, o G. Landsbergio – nejau, tik, būtent, juolab: (138) Atstovai tarti mūsų valią juk išrinkti, tvarkingai atsiima atlyginimus su nusistatytais priedais, ministrai paskirti; o jeigu akli ir bailūs – jie ne atstovai, ne ministrai. Ypač jei kas tikisi dividendų iš Lietuvos politinio pardavimo. (V. Landsbergis „Astravo giljotina“) (139) Nuo Švenčionyse įsikūrusios įmonės iki Lietuvos kariuomenės su kuo bekalbėtum visur ta pati bėda – trūksta išsilavinusių žmonių. Būtent čia Estijai ir pavyko mus aplenkti <...> (G. Landsbergis „Kelias į išsilavinusią Lietuvą“) Informacijos šaltinį nurodanti konjunkcija parodo, kuo remiasi autorius, iš kur paimtas koduojamas turinys. Informacijos šaltinio nurodymas leidžia skaitytojui vertinti informacijos patikimumą (Česnulienė, 2015, 37). Ji reiškiama konstrukcijomis anot (ko nors), (kieno nors) manymu, kaip rašo (kas nors), (kieno nors) požiūriu. Nurodomas informacijos šaltinis gali būti konkretus, nurodantis asmenį, (140) arba abstraktus (141): (140) <...> už pirmojo signataro nugaros stovėjo patenkintas ir laimindamas pats diktatorius J.Stalinas. Anot N.Chruščiovo atsiminimų, Stalinas po to net šokinėjęs iš džiaugsmo: ,,Nadul Gitlera! Apgavau Hitlerį!“(V. Landsbergis „Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis“) (141) Kremlius yra gerai išnagrinėjęs ES silpnąsias vietas ir sukūrė instrumentus jomis naudotis, kaldamas pleištą tarp ES šalių narių įvairiose srityse. Kremliaus požiūriu, bendrų vertybių su ES nėra, tik interesai <...> (G. Landsbergis „Ką toliau daryti su Rusija?“) Modaliniai konektoriai svarbūs tuo, kad susieja struktūrinės ir tarpasmeninės funkcijos raišką. Šie konektoriai vartojami ir sakiniams sieti, ir autoriaus pozicijai nurodyti. Atlikus tekstų analizę matyti, kad modalinius konektorius vartoti labiau linkęs V. Landsbergis. Jis sakinius dažniau sieja abejojimo bei įsitikinimo konjunkcijos konektoriais, taigi dažniausiai išreiškia arba abejojimą pasakyto dalyko tikrumu, arba tikrumo patvirtinimą. Reikia paminėti, kad čia analizuojama tik autoriaus pozicijos raiška, veikianti kaip teksto struktūrizavimo, sakinių siejimo modaliniais konektoriais priemonė, tad negalima teigti, jog V. Landsbergis labiau reiškia savo požiūrį į kalbamus dalykus. Tam nustatyti reikėtų analizuoti tarpasmeninę teksto funkciją.

Kokybinės kohezijos raiškos priemonių analizės rezultatai pateikiami 7 paveiksle.

400 341 344 350 300 250 200 139 150 127 127 100 70 50 0 V. Landsbergis G. Landsbergis

gramatinė leksinė leksinė gramatinė

7 paveikslas. Kohezija

Visų kohezijos priemonių analizė parodė, kad sakinius kohezinėmis priemonėmis šiek tiek dažniau sieja G. Landsbergis (žr. 7 pav.). Jo tekstuose visų kohezijos tipų vartojimas vos vos dažnesnis. Kohezijos tipų pasiskirstymas abiejų politikų tekstuose panašus.

3. Intertekstualumo formos

Šiame skyriuje bus analizuojami tekstuose aptikti intertekstualumo elementai – tiesioginis ir netiesioginis citavimas, menamoji tiesioginė kalba ir menamasis dialogas, atnaujinta frazeologija bei aliuzija.

70 58 60 50 40 27 30 20 14 8 10 10 1 1 2 2 1 0 0 0 V. Landsbergis G. Landsbergis

tiesioginis citavimas netiesioginis citavimas menamoji tiesioginė kalba menamasis dialogas aliuzija atnaujinta frazeologija

8 paveikslas. Intertekstualumo ir daugiabalsiškumo elementai

Kaip matyti iš 8 paveiksle pateiktos diagramos, V. Landsbergio tekstuose intertekstualumo ir daugiabalsiškumo elementų rasta daug daugiau. Nors rastų intertekstų skaičius labai skiriasi, abiejų politikų tekstuose vyrauja tiesioginis citavimas.

3.1. Tiesioginis citavimas

V. Landsbergio tekstuose vyrauja tiesioginis citavimas. Politikas labai dažnai žodžius išskiria kabutėmis, tačiau ne visi tokie atvejai priskirtini citavimui. Intertekstiniais elementais nelaikomi kabutėse rašomi pavadinimai („Baltijos kelias“, „Lietuvos SSR“), kabutėmis įforminti paties autoriaus teiginiai (Tarp teiginio <...> „aš – Lietuvos pilietis!“ ir sampratos „aš esu ir Lietuvos pilietis <...>“, sutikim, yra gana didelis skirtumas <...>) ar žodžiai (žodelis „jeigu“). Intertekstams priskiriami tokie citavimo atvejai, kai autorius kabutėse pavartoja žodį, kurį pats greičiausiai įvardytų kitaip, tačiau įvykiuose, apie kuriuos jis rašo, vartojama būtent tokia leksika, o kabutėmis V. Landsbergis tą leksiką atskiria nuo savosios, pavyzdžiui: (142) „Rusijos remiami“ kažkas – štai kur Ukrainos priešas ir užpuolikas. (V. Landsbergis „Diplomatijos groteskas“) (143) Ligšiolinė Lenkijos valstybė tiesiog „iširo“, ką padarysi. (V. Landsbergis „Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis“) (144) Bent jau skaidriau negu visi smegenų praplautininkai, taip pat Lietuvos, plepantys apie „konfliktą Ukrainoje“. (V. Landsbergis „Ukraina keistoje Europoje, arba neišduokime patys savęs“) V. Landsbergio tekstuose tiesioginis citavimas beveik visada įsiterpia į autoriaus kalbėjimą, citatos yra neautonomiškos – vieno ar kelių žodžių, dalies sakinio. Dažnai cituojami kieno nors pasakyti žodžiai, nurodant jų autorių: (145) Tai „trys neagresyvios valstybės ir jų pradėtas naujas imperialistinis karas“, sako draugas Stalinas. (V. Landsbergis „Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis“) (146) Pribrendo klausimas „iš naujo persidalyti pasaulį karo priemonėmis“ (J. Stalinas) (V. Landsbergis „Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis“) Tarp citavimo atvejų yra ir dainos pavadinimas: (147) Balsuojantiems už naujus karus Rusijos putinistams įjunkite seną, rečiausią sovietmečio plokštelę „Chotiat-li russkije vojny?“ (V. Landsbergis „Ukraina keistoje Europoje, arba neišduokime patys savęs“) Taip pat citata reiškiamas intertekstas iš Naujojo Testamento: (148) „Tiesa padarys jus laisvus“ – tai Naujasis Testamentas, kuris vis dar pernelyg naujas. (V. Landsbergis „Ukraina keistoje Europoje, arba neišduokime patys savęs“)

Tiesioginiam citavimui priskiriami ir užsienio kalbos žodžiai ar frazės, įsiterpiantys į autoriaus kalbą, pavyzdžiui: (149) Dabar suprantu, kad taip buvo auklėjami ne socializmo gynėjai, o Europos užkariautojai, kuriems <...> J. Stalino valia jau rytoj tektų kilti „v pochod“ (V. Landsbergis „Jeigu karas šiandien“) Į autoriaus kalbą vis įterpiami būtent rusiški žodžiai ir pasakymai, nes tekstų tematika beveik visada susijusi su Rusija, tad kuriamos intonacijos, priartinančios prie kalbamųjų dalykų. Autorius nevengia ir šiurkščios leksikos: (150) Toliau esančiam pasauliui „zasrat mozgi“, apši... smegenis, tai KGB propagandos klasika <...> (V. Landsbergis „Jeigu karas šiandien“) Kaip jau buvo minėta, V. Landsbergio tekstuose vyrauja neautonomiškos citatos, labai retai cituojami pilni sakiniai: (151) <...> A. Pakalniškis, neva buvęs labai susijaudinęs dėl žydų žūties, savo knygoje 5 puslapiais anksčiau rašo: „Didelė vokiečių viešpatavimo Lietuvoje nauda būtų ta, kad galutinai ir radikaliai būtų apvalytas mūsų kraštas nuo žydų./.../ Žydai yra skaudulys Lietuvos kūne./.../ Vokiečiai tą ligą gydo pačiu tikriausiu būdu – operacija. Jie išpjauna tą skaudulį, pašalina jį. Belieka užgydyti likusią žaizdą.“ (V. Landsbergis „Kaltinimai Jonui Noreikai“) Tiesioginiam citavimui priskiriama ir tiksli žinomo posakio citata, nors ir neišskirta kabutėmis: (152) Todėl Kartagina turi būti sunaikinta. (V. Landsbergis „Rusija kaip tikėjimas“) G. Landsbergio tekstuose intertekstualumo ir daugiabalsiškumo formų labai nedaug, tiesioginis citavimas pavartotas daugiausiai kartų, tačiau ir jo – tik keli epizodai. Tarp jų esama autonomiškų, pastraipos ar kelių pastraipų citatų, kur autorius cituoja pats save – savo anksčiau parašytą tekstą. Tai taip pat priskirtina intertekstualumui, nes intertekstualumas – viename tekste naudojami kitų tekstų elementai. G. Landsbergis, cituodamas pats save, skaitytojui paaiškina naujo teksto kūrimo situaciją. Vienu atveju cituojamu tekstu primena, ką žadėjo nuveikti, tapęs partijos vadovu, o tolesniame tekste pasakoja, ką pavyko įgyvendinti, kas dar laukia, o kitu atveju primena, kaip siūlė spręsti problemas, ir tolesniu tekstu apgailestauja, kad tai teliko žodžiais tyruose. G. Landsbergio tekstuose cituojami ir kiti balsai: (153) „Aš to taip nepaliksiu“, „gali būti ir byla prieš Lietuvą“, griaudėja rūstusis Algirdas <...> (G. Landsbergis „Pone Butkevičiau, grasinimais nuo atsakymų apie žentą nepabėgsite“) Intertekstualumui priskiriamos ir anglų kalbos frazės ar žodžiai, įsiterpiantys į autoriaus tekstą:

(154) <...> Europos Parlamentas pripažino, kad santykiai nebegali būti tokie kaip anksčiau, ir daugiau nebebus grįžtama prie „business as usual“. (G. Landsbergis „Ką toliau daryti su Rusija?“) (155) Lietuvos politikoje labai daug „politics“, bet labai mažai „policy“. (G. Landsbergis „TS-LKD vizija – atvira ir laiminti bendruomenė“) Pavartotas ir lotyniškas elementas: (156) Viena iš grėsmių yra bėgantis laikas ir beįsitvirtinantis neteisėtas status quo. (G. Landsbergis „Ar Lietuva išnaudos galimybę padėti Ukrainai?“)

3.2. Netiesioginis citavimas

Netiesioginis citavimas abiejų politikų tekstuose gana retas, nors V. Landsbergio tekstuose jis aptinkamas kiek dažniau. Atpasakoti kieno nors žodžiai gali būti palydimi kokiu nors veiksmažodžiu: (157) Naujasis pasaulinis karas, aiškino VKP(b) suvažiavime draugas Stalinas, jau prasidėjo, pokarinė taikos sutarčių sistema griuvo. (V. Landsbergis „Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis“) (158) Kaip rašo NYT apžvalgininkas Thomas Friedmanas, pakaktų leisti Putinui ten žūti einant prieš visą pasaulį <...> (V. Landsbergis „Rusija Sirijoje“) Netiesioginiam citavimui priskiriamas ir kabutėmis išskirtas dainos žodžių perpasakojimas: (159) Pirmosios sovietų okupacijos metais Lietuvoje buvo populiarinama raudonarmiečių daina: „Jeigu karas rytoj, eisim žygin mes tuoj“ ar panašiai. (V. Landsbergis „Jeigu karas šiandien“) Netiesioginiam citavimui G. Landsbergio tekstuose priskirtinas pavyzdys, kai tekstas atpasakojamas laisvai, savais žodžiais, tačiau nekeičiant turinio: (160) Jis pasakojo, kad nenori samdyti lietuviškai nekalbančių Vilniaus rajono gyventojų <...> (G. Landsbergis „Ką darysime su pabėgėliais?“) Viename G. Landsbergio tekste rasta V. Šekspyro frazės kažkas negerai Danijos karalystėje parafrazė, kurią priskiriame netiesioginiam citavimui, nes ji, nors ir įforminta kabutėmis, šiek tiek pakeičiama: (161) „Kažkas negerai šioje karalystėje.“ (G. Landsbergis „Kokie politikos standartai įsitvirtins Lietuvoje: vakarietiški ar nomenklatūriniai?“)

3.3. Menamoji tiesioginė kalba

Ši daugiabalsiškumo forma būdinga tik V. Landsbergio tekstams. Jie persismelkę kitų balsų, kurie imituojami paties autoriaus. Šie balsai dažnai įsiterpę į autoriaus kalbą, tačiau skaitant tekstą jaučiama pasikeitusi intonacija, svetimi balsai atskiriami nuo autoriaus kalbos: (162) Taip dar labiau sustiprėja antiamerikietiškas „tikrųjų“ rusų patriotizmas, ryžtas ištverti visus sunkumus kelyje į šviesų rytojų. Šalin abejojančius nac-išdavikus! Tai jau nacizmas. (V. Landsbergis „Melas kaip svaigalas“) (163) Jei Lietuvos gyventojai galės teisėtai ir gausiai – ne išimties tvarka – turėti neribotą skaičių pilietybių, neatmestina, kad nedraugiškas revanšistinis užsienis Rytuose naudos tai kaip naują ekspansinio spaudimo ir satelizavimo priekabę. Davaj ir mūsiškiam, „našiams“. Kitaip – diskriminuoji. Ketini juk diskriminuoti neįleisdamas oficialios kirilicos į viešus užrašus ir dokumentus. (V. Landsbergis „Trečias dūmas“) Menamoji tiesioginė kalba vartojama ne tik imituojant svetimą poziciją, bet ir išreiškiant savąją: (164) Rusijos kalbovas spaudai nūnai blykstelėjo nauja veidmainyste: „Ukrainiečiai pateko (!) į bėdą, bet mes jų neapleisim“. Būkit žmonės, apleiskit, nežudykit! – kodėl netransliuojami normalūs balsai? (V. Landsbergis „Diplomatijos groteskas“) (165) – Jei painiositės, draugai maskvėnai, būsit patys kalti dėl pasekmių. Renkit saviškių kapines. Praverstų bent tokia JAV pozicija, o ne vaikžudžio legitimizavimas. (V. Landsbergis „Rusija Sirijoje“) V. Landsbergio menamoji tiesioginė kalba yra ironiška, pašiepianti: (166) Užmirškit lietuviai, kokia buvo carų Rusija ir Stalino sovietija – abi žiaurios užkariautiesiems, – tad šalin jūsų neužmirštuoles, žiūrėkit apspangę į galimai šviesią Kremliaus satelito ateitį ir dabartinius liaudies linksmintojus. Svarbiausia, neerzinkit šeimininko ir mokėkit už dujas dvigubai, nes gali užkelti trigubai. O štai iš Vakarų visada ėjęs blogis ir išnaudojimas. Dabar dar gėjai ir neaiškios šeimos. Gerai, kad prieš tuos baubus kovoja Gražulis ir Putinas. Jų politika, vyrai, mums artima. (V. Landsbergis „Lošiam V. Putino „pulką“?“) Šiame pavyzdyje pašiepiama prorusiška pasaulėžiūra, o skaitytojui nesunku suprasti, kad tai visai ne autoriaus nuomonė. Svetimų balsų imitavimas nebūdingas G. Landsbergiui. Menamoji tiesioginė kalba pavartota tik viename tekste: (167) Dažniausiai girdimas atsakymas į kritiką – bet juk viskas vyksta: ir paslaugų gerinimas, ir integracija, ir prieinamumas. O kritikuojantysis sistemos akyse atrodo net šiek

55 tiek juokingai – „Mes valdome sistemą, ir kai tau reikės pagalbos, ateisi pas mus jos prašyti.“ (G. Landsbergis „Laimingų 2015-ųjų nomenklatūrai!“)

3.4. Menamasis dialogas

Analizuotuose tekstuose rasta po vieną kiekvieno politiko menamojo dialogo pavyzdį. Abiem atvejais kartu reiškiama ir ironija: (168) Tad koks veiksmų planas? Rusiją toliau spausim pūkiniais priegalviais, kad „susiprastų“, bet jokiu būdu ne karinėmis priemonėmis. Nė nepagąsdinsim, neduokdie, dar išsigąstų. Dėl to niekam rūpintis nereikia, daužykit ukrainiečius toliau. Kalbėsim apie gilų susirūpinimą. Kodėl netarus: Ukrainą ginsime? – Todėl, kad reiktų ir ginti, o to nesakant, sakoma kitkas: nesirūpinkit, pone Putinai, mes Ukrainos neginsime... Kodėl netarus: padėsim agresijos aukai visomis priemonėmis? – Ė, visomis? (V. Landsbergis „Diplomatijos groteskas“) V. Landsbergis imituodamas svetimus balsus šaiposi iš Europos neveiksnumo dėl Rusijos užpultos Ukrainos. Šis svetimų balsų imitavimas padeda parodyti savo poziciją aptariamųjų dalykų atžvilgiu. G. Landsbergis pasinaudoja dialogo imitacija norėdamas parodyti Lietuvoje dažnai pasitaikančių situacijų absurdiškumą ir neteisybę: (169) Ką daryti tam, kuris nepažįsta vyr. administratoriaus, neneša dovanų? Nieko nepadarysi, sėdėk pažemintas ir lauk malonės. Neteisinga? Kurgi ne!

3.5. Frazeologijos atnaujinimas

Frazeologijos atnaujinimas rastas tik viename V. Landsbergio tekste: (170) Jeigu Assado draugai rusai kiša galvas į ne savo smėlį, tai dalis galvų gali nusiristi šalin.(G. Landsbergis „Laimingų 2015-ųjų nomenklatūrai!“) Žinomas posakis kišti galvą į smėlį įgauna kiek kitokią prasmę – vietoj „apsimesti, kad nieko nevyksta, slėptis“ atsiranda „kištis ne į savo reikalus“ reikšmė.

3.6. Aliuzija

Tekste aptikti šią nežymėtojo intertekstualumo formą yra sudėtingiau nei kitas, nes autorius specialiai grafiškai neįformina aliuzijų, tad skaitytojas gali jų ir neaptikti. Net jei skaitytojas neiššifruoja paslėptų intertekstinių elementų, tekstas jam vis tiek gali atrodyti koherentiškas, tiesiog teksto prasmė jam neatsiskleis taip, kaip pačiam autoriui, tekstas nebus toks paveikus. Aliuzijų interpretacija yra subjektyvi, tad įvairūs skaitytojai tas pačias užuominas gali vertinti skirtingai, tame pačiame tekste gali aptikti skirtingas aliuzijas. Čia pateikiama darbo autorės aptiktų aliuzijų interpretacija. Daugiau aliuzijos atvejų rasta V. Landsbergio tekstuose. Dvi šio politiko tekstuose rastos aliuzijos – religinės. Viena aliuzija nurodo į Naująjį Testamentą ir vadinamąjį išdaviko honorarą – 30 sidabrinių, už kuriuos Judas išdavė Kristų: (171) Maskvos dvaro istorikai vis vien dirbs savo darbą už trisdešimt sidabrinių, ginčytis nėra prasmės. (V. Landsbergis „Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis“) Beje, šis sakinys – puikus daug prasmių talpinančios V. Landsbergio kalbos pavyzdys: dvaro istorikais vadinami istorikai, besirūpinantys, kad istorija būtų pasakojama taip, kaip patogu dvariškiams, t. y. Rusijos valdžiai. Kitą religinę aliuziją galima įžvelgti pavyzdyje, kuriame Rusija pateikiama kaip garbinimo objektas: (172) Mylėk Rusiją, kad ir kokia ji būtų. Visai nuoseklu, kad savo paties bejėgiškumo pavergtas protas (captive mind) moduliuoja į pseudoreligiją. Rusizmas, komunizmas, rasizmas, nacizmas, vėl rusizmas. (V. Landsbergis „Rusija kaip tikėjimas“) Tai aliuzija į religinę frazę mylėk Viešpatį Dievą. V. Landsbergio tekstai dažniausiai vienaip ar kitaip susiję su Rusija, taigi ir aptiktos aliuzijos dažniausiai susijusios su šia šalimi. Tekste Rusija kaip tikėjimas rasta aliuzija į Vasilijaus Lebedevo-Kumačo Antrojo pasaulinio karo metu parašytą dainą Šventasis karas. Ši daina Rusijoje vis dar skamba švenčiant Pergalės dieną. Aliuzijoje perpasakojami dainos žodžiai: (173) Kovai reikia priešo, tad šventajai kovai – prakeikto priešo. (V. Landsbergis „Rusija kaip tikėjimas“) Kita aliuzija – į sovietmečio šūkį: (174) Taip dar labiau sustiprėja antiamerikietiškas „tikrųjų“ rusų patriotizmas, ryžtas ištverti visus sunkumus kelyje į šviesų rytojų. (V. Landsbergis „Melas kaip svaigalas“) Kitas cituojamas sakinys kuria sąsajas tarp referendumų, vykstančių Lietuvoje, ir Rusijos dūmos (autorius referendumus vadina dūmais):

(175) Dabar leidžiamas trečias dūmas. (V. Landsbergis „Trečias dūmas“) Pats politikas tekste teigia, kad tie aptariamieji referendumai yra naudingi būtent Rusijai. Dar vieną aliuziją į Rusiją galima įžvelgti šiame pavyzdyje: (176) Gyvensime laukdami katastrofos, kol nusivilsim, trauksimės ir visai nenorėsim čia gyventi. To siekia nedraugai, deja. (V. Landsbergis „Astravo giljotina“) Šis pasakymas primena sovietmečiu vartotą kreipinį draugas, tik pridedant priešdėlį ne parodoma, kad Rusija tikrai nėra draugiška šalis. Dar vienas su Rusija susijusios aliuzijos atvejis: (177) Stalino ir Brežnevo laikais tai buvo kruvinasis vakarų kapitalizmas – imperializmas, užsimojęs prieš pūkuotąjį „Gulbių ežerą“. (V. Landsbergis „Bešvintant: geriau be Rusijos, negu po ja“) Piotro Čaikovskio baletas Gulbių ežeras čia simbolizuoja apsimestinį gėrį ir nekaltumą. Šiuo simboliu Rusijos valdžia bandė dangstyti savo nešvarią politiką, nukreiptą prieš savo pačios liaudį. Būtent Gulbių ežeras Rusijoje būdavo rodomas per televiziją, kai vykdavo valdžios pasikeitimai – viskas pateikiama taip, tarsi nieko blogo nebūtų nutikę. Lygiai taip pat ir Leonido Gaidajaus filme Šuriko nuotykiai nuotakos pagrobėjas per televiziją žiūri Gulbių ežerą tarsi nieko brutalaus nebūtų padaręs. Kita aliuzija – tai žuomina į Boriso Nemcovo, Rusijos politiko ir opozicinio judėjimo nario, nužudymą: (178) <...> nebent Rusijoje įvyktų vertybinė reorientacija ir atitinkama politikos revizija. Tačiau dabartinis režimas to neleis. Ne, niekada! Revizionistus šaudysim ant Maskvos tilto. (V. Landsbergis „Rusija kaip tikėjimas“) Ši aliuzija reiškiama kartu su menamąja tiesiogine kalba – V. Landsbergis imituoja Rusijos valdžios, kuri sau nepalankius asmenis pašalina pačiais negailestingiausiais būdais, balsą. Rasta ir kinematografinė aliuzija į Vytauto Žalakevičiaus filmą apie pokario Lietuvą, kurioje turi įtikti visoms pusėms, jei nori likti gyvas: (179) Laukia naujo Miuncheno, kai „vardan taikos“ ir niekam nenorint mirti dėl Mariupolio, vėl bus perbraižomi valstybių žemėlapiai. (V. Landsbergis „Diplomatijos groteskas“) Dar vienas pavyzdys – aliuzija į propagandą, kuri kadaise buvo nukreipta prieš žydus – buvo skleidžiamas gandas, kad žydai geria krikščionių vaikų kraują arba su jų krauju kepa macus – velykinius paplotėlius. O dabar Rusijos propaganda yra nukreipta prieš ukrainiečius:

(180) Neapykanta „ukropams“ mikliai kaitinama pasakomis, kaip jie nuvertė gerąjį prezidentą ir geria rusų kūdikių kraują. (V. Landsbergis „Melas kaip svaigalas“) Šio darbo autorė mano, kad tolesniame pavyzdyje kuriama aliuzija į Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo knygą Aukso veršis, kurios pagrindinis veikėjas – sukčius Ostapas Benderis. (181) Putinizmas, ypač aršiai pratrūkęs dėl Kremliaus karo prieš Ukrainą, tai ne vien Rusijoje gyvenančių, bet ir Lietuvos rusų dorovinis egzaminas. (Taip pat išmėginimas kai kuriems lietuviškiems veršiams).(V. Landsbergis „Trečias dūmas“) Veršiais čia pavadinami žmonės, kurie siekia trumpalaikės naudos sau, pasipelnymo, todėl susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintys „parduoti“ Lietuvą. Tekste Lošiam V. Putino „pulką“? rastos dvi aliuzijos į Darbo partiją: (182) Negausim toj košėj nė separuotos tėvynės, ne tik Europos kelio, užtat vyks „Vikondos“ balsuotojų permanentinės vaišės. (V. Landsbergis „Lošiam V. Putino „pulką“?) (183) Aršus posovietinių kortų ir estradinių dadu-ledų mėtymas vėl stumia Lietuvą, jos gyventojus, izoliuotis kultūriškai ir politiškai nuo Europos, tad atsidurti ant Eurazijos mauryno krašto. (V. Landsbergis „Lošiam V. Putino „pulką“?) Šis tekstas parašytas prieš 2014 metais vykusį referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams. V. Landsbergis tekste teigia, kad tai ne tik referendumas dėl žemės, jo reikšmė apima daugiau – pasirinkimą likti Europos Sąjungoje arba ne. Anot V. Landsbergio, tai esminis pasirinkimas – Europa ar Eurazija. O Darbo partija čia minima dėl to, kad ji palaikė šio referendumo idėją. Tekste Astravo giljotina V. Landsbergis ragina visuomenę ir polinę bendruomenę imtis visų galimų priemonių, kad būtų užkirstas kelias Astravo atominės elektrinės statyboms netoli Vilniaus. V. Landsbergis rašo: (184) Nutarkim, paskelbkim, kad nešvarios Astravo elektros nei patys pirksim, nei leisim mūsų tinklais pardavinėti. Gyventi verta. Ištieskim rankas vieni kitiems. Ir savo sąjungininkams Europos ir Atlanto bendrijose. (V. Landsbergis „Astravo giljotina“) Čia galima įžvelgti aliuziją į Baltijos kelią – autorius skatina susikibti rankomis, t. y. būti vieningiems, nepasiduoti ir kartu pasiekti tikslą – sustabdyti statybas. G. Landsbergio tekstuose aliuzijų nerasta, tačiau čia galima paminėti vieną pavyzdį, kuris buvo priskirtas netiesioginiam citavimui, tačiau jį galėtume laikyti ir aliuzija į Artūro Paulausko partijos Naujoji sąjunga šūkį, vartotą prieš 2000-ųjų rinkimus į Seimą: (186) Deja, šiandien valstybė teikia prastos kokybės paslaugas visiems ir išskirtines tiems, kurie „nusipelnė gyventi geriau“ (anksčiau juos vadinome nomenklatūra). (G. Landsbergis „Laimingų 2015-ųjų nomenklatūrai!“)

Vis dėlto aliuzijos tekste nėra kaip nors specialiai pažymimos, taigi šis atvejis laikomas ne pažodžiui atkurta citata. Baigiant intertekstualumo analizę galima apibendrinti, kad V. Landsbergis dažnai į savo kalbą įterpia kitus balsus, paties imituojamus, taip kurdamas teksto daugiabalsiškumą, o kartu ir įtaigų rašymo stilių. V. Landsbergis savo tekstais kuria tam tikrą atmosferą, priklausomą nuo plėtojamos temos. Kritikuodamas Rusijos politiką, prorusiškų pažiūrų asmenis, jis priartina skaitytoją prie tos temos, vartodamas kritikuojamųjų leksiką, posakius, imituodamas jų kalbėjimą. V. Landsbergio tekstai įdomūs skaityti, daugiasluoksniai – atradus paslėptas aliuzijas teksto žodžiai įgauna naujų prasmės atspalvių. G. Landsbergio kalba nėra gausi intertekstų, daugiabalsiškumo. Šio autoriaus rašymo stilius griežtesnis, mažiau stilistiškai konotuotas, ypač tekstuose, susijusiuose su partijos veikla, o ten, kur kritikuojami kiti politikai, nors ir labai mažai, bet atsiranda ir intertekstualumo bei daugiabalsiškumo formų, ir šnekamosios kalbos intonacijų, ir truputis V. Landsbergio tekstus taip dažnai lydinčios ironijos. Vis dėlto būtent intertekstualumo raiška labiausiai skiriasi šių dviejų politikų tekstai.

Išvados

Šiame darbe buvo atlikta struktūrinės funkcijos aspektų, tokių kaip kohezija, koherencija ir intertekstualumas, analizė. Struktūrinė funkcija yra glaudžiai susijusi su kitomis dviem teksto funkcijomis, tad buvo analizuojama ir informacinė tekstų struktūra, adresanto ir adresato vaidmenys bei autoriaus pozicijos raiškos žymikliai, atliekantys teksto struktūravimo funkciją. Atlikus V. Landsbergio ir G. Landsbergio tekstų analizę galima daryti šias išvadas: 1. Struktūrinei funkcijai svarbu tai, kaip tekstuose išryškėja tipiški žanrų požymiai. Žanrų nustatymas priklauso nuo diskurso srities, dalyvių bei diskurso pobūdžio. Atlikus šių elementų analizę nustatyta, kad abiejų politikų tekstai priklauso komentaro žanrui. Adresantai priklauso politikos sričiai, tad ir jų kuriamo diskurso sritis yra politika, o komentarai dažniausiai ir būna skirti politiniams įvykiams ir aktualijoms aptarti. Abu adresantai siekia ką nors paaiškinti skaitytojui, jį įtikinti ar paskatinti, o iš adresato tikimasi pritarimo. G. Landsbergis dviejuose tekstuose viešai kreipiasi ir į konkrečius asmenis – premjerą A. Butkevičių ir teksto publikavimo metu sveikatos apsaugos ministrės pareigas ėjusią R. Šalaševičiūtę. Ir V. Landsbergis, ir G. Landsbergis tekstuose pateikia savo poziciją aptariamųjų dalykų atžvilgiu ir siekia formuoti skaitytojų nuomonę, o tai taip pat būdinga komentaro žanrui. Abiejų autorių kalbinės raiškos priemonės atitinka diskurso sritį ir žanrą – vartojami politiniai terminai, įvykių datos, politikų ar kitų žinomų asmenų pavardės ir pan. Tačiau skiriasi kalbėjimo būdas – V. Landsbergio tekstuose randama daugiau šnekamosios kalbos elementų – slengo, svetimybių, autoriaus naujadarų, kurie kuria teksto paveikumą. O G. Landsbergis pasirenka kiek oficialesnį kalbėjimą. 2. Koherencijos analizė apima reprezentacinės funkcijos aspektą – informacinę tekstų struktūrą, kuri šiame darbe buvo analizuojama pagal turinio dalis. Išanalizavus vidinę tekstų informacinę struktūrą pastebėta, kad G. Landsbergio tekstuose tema plėtojama nuosekliau. Įžangoje nusakoma tema ar problema, kuri toliau vystoma dėstomojoje dalyje, siūlomi problemos sprendimo būdai, o pabaigoje pateikiamas apibendrinimas, galutinė išvada, nuomonė ar siūlymas. V. Landsbergio įžangos taip pat nurodo, apie ką toliau bus kalbama. Vienas šio politiko tekstas išsiskiria tuo, kad aiškios įžangos jam trūksta. Dėstomojoje dalyje V. Landsbergis kartais nukrypsta nuo įžangoje nusakytos minties ir pradeda plėtoti naują dalyką, šiam politikui būdingi minties šuoliai. Kartais atrodo, kad teksto pabaigoje V. Landsbergis taip pat nepadeda galutinio teksto akcento, nors dažniausiai vis dėlto esama trumpos išvados. Svarbiausia tekstų turinio dalis yra dėstymas, kuriame autoriai siekia įtikinti skaitytoją savo teiginių ar siūlomų problemos sprendimų teisingumu. Abu politikai dažniausiai 61 argumentuoja dedukciniu būdu, o argumentai šiek tiek skiriasi – V. Landsbergis įtikinėdamas skaitytoją daugiausia remiasi istoriniais faktais, o G. Landsbergis – moralės ir bendruomeniškumo principais. Pusė G. Landsbergio tekstų skaidomi į temines dalis, kurioms pavadinti naudojami išorinės informacinės struktūros elementai – dalinės antraštės, kurios V. Landsbergio tekstams nebūdingos. Abiejų politikų tekstuose esama numeravimo, kuris padeda struktūruoti tekstą ir prisideda prie teksto koherentiškumo. Kaip ir būdinga publicistikai, tekstuose pastraipos nežymi naujo temos aspekto, vieną pastraipą kartais sudaro tik vienas sakinys. Apimties atžvilgiu labiausiai skiriasi politikų kuriamos įžangos – V. Landsbergio įžangą dažniausiai sudaro vienas ar du sakiniai, kurie kartais skiriami į atskiras pastraipas, o G. Landsbergio tekstų įžangos ilgesnės – nuo vieno iki trijų pastraipų, kurias sudaro vienas–penki sakiniai. 3. Kiekybinė kohezijos raiškos priemonių analizė parodė, kad G. Landsbergis vartoja šiek tiek daugiau formaliųjų teksto siejimo priemonių. G. Landsbergis vartoja daugiau ir gramatinių, ir leksinių, ir leksinių gramatinių siejimo elementų. Abiejų politikų tekstuose vyrauja gramatinė kohezija, o dažniausiai vartojama jos priemonė – referencija. V. Landsbergio tekstuose dažnesnė ir įvairesnė asmeninės referencijos raiška, o G. Landsbergio – laiko referencijos. Tokį pasiskirstymą galima sieti su tekstų turiniu – V. Landsbergis dažniau mini įvykius ar asmenis, o G. Landsbergis rašo apie problemas, kurias dažnai aktualizuoja prieveiksmiu šiandien. Pastebėta ir tai, kad V. Landsbergio tekstuose dažnesnė elipsė, kuri kartu su kalbinės raiškos priemonėmis kuria šnekamosios kalbos intonacijas. Šnekamoji kalba kuria artimesnį adresanto ir adresato santykį, o tai padeda kurti teksto įtaigumą, kuris vertinamiesiems komentarams yra labai svarbus. Leksinės gramatinės kohezijos analizės rezultatai parodė, kad V. Landsbergis dažniau konektoriais parodo savo poziciją kalbamųjų dalykų atžvilgiu. Dažniausiai tai – abejojimas pasakyto teiginio tikrumu arba atvirkščiai – jo tikrumo patvirtinimas. G. Landsbergis konektorius savo pozicijos nurodymui vartoja rečiau, jis labiau linkęs sieti sakinius priežastiniais ryšiais. 4. Atlikus intertekstinę analizę galima teigti, kad intertekstualumo ir daugiabalsiškumo elementai yra labai svarbi V. Landsbergio tekstų dalis, tuo tarpu G. Landsbergio tekstuose jų palyginti labai mažai. Intertekstualumas turi sąlyčio taškų ir su tarpasmenine teksto funkcija, nes iš vartojamų intertekstinių elementų galima spręsti, kokiam idealiajam skaitytojui rašo autorius. Dalis V. Landsbergio tekstuose rastų aliuzijų yra susijusios su buvusios Sovietų Sąjungos realijomis, tad nukreiptos į vyresnės kartos skaitytoją, galintį jas atpažinti. Galima daryti prielaidą, kad V. Landsbergis savo skaitytoją įsivaizduoja kaip artimą sau, savo pažiūroms ir patirtims. Taip pat suprantantį ir vertinantį ironiją, kurios jo tekstuose gausu.

Intertekstiniai elementai prisideda ir prie jo tekstų įtaigumo, taigi padeda pasiekti tikslą – įtikinti, paveikti skaitytoją. G. Landsbergio tekstuose intertekstiniai elementai labai reti galbūt dėl to, kad tekstuose neretai aptariama TS-LKD partijos veikla, Lietuvos socialinė politika, o apie tai politikas kalba rimtai, ironijos tokios tematikos tekstuose beveik nėra, o būtent ironija V. Landsbergio tekstuose dažnai vartojama kartu su intertekstiniais elementais. Galima daryti išvadą, kad G. Landsbergis savo tekstus stengiasi rašyti kuo platesnei auditorijai. Tekstuose intertekstų mažai, taigi juos lengviau suprasti visiems žmonėms, nepaisant jų išsilavinimo, amžiaus ar gyvenimiškos patirties.

Literatūra

1. Bublitz Wolfram, „Cohesion and Coherence“, edited by Jan Zienkowski, Jan-Ola Östman Jef Verschueren, Discursive Pragmatics, Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins B.V., 2011 2. Buitkienė Janina, „Dar kartą apie diskursą ir koherenciją“, Žmogus ir žodis t. 7, Nr. 1, 2005, p. 5–8. 3. Česnulienė Vida, Formalusis teksto rišlumas. Teorija ir praktika, Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2015 4. Česnulienė Vida, Gramatinė ir leksinė gramatinė kohezija mokslinio ir publicistinio stiliaus tekstuose : daktaro disertacijos santrauka, Vilnius: Edukologija, 2012a 5. Česnulienė Vida, „Gramatinė kohezija mokslinio ir publicistinio stiliaus tekstuose“, Filologija, 17, 2012b, Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB 0001:J.04~2012~1367186329746/DS.002.0.01.ARTIC (žiūrėta 2016 03 05) 6. De Beaugrande Robert, Dressler Wolfgang U., Introduction to Text Linguistics. London: Longman, 1981 7. Eggins Suzanne, An introduction to systemic functional linguistics, New York & London: Continuum, 2004 8. Gorham Bradley, Gilligan Eileen N., Are you talkin’ to ME? The reasons for using media allusions, 2006, Prieiga per internetą: http://citation.allacademic.com//meta/p_mla_apa_research_citation/0/9/3/1/6/pages93 164/p93164-1.php (žiūrėta 2016 03 05) 9. Halliday Michael Alexander Kirkwood, On grammar, Volume 1, edited by Johnathan Webster, The collected works of M.A.K. Halliday, London & New York: Continuum, 20022 10. Hunston Susan, Thompson Geoff, Evaluation in Text. Authorial Stance and the Construction of Discourse, Oxford : Oxford University Press, 2003 11. Koženiauskienė Regina, „Intertekstualumas: referencija, tariamas dialogas ir kitos stilistinės raiškos priemonės“, Lietuvių kalba 1, 2007, Prieiga per internetą: http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/view/2/123 (žiūrėta 2016 03 05) 12. Koženiauskienė Regina, „Perkurtos frazeologijos žaismas žiniasklaidoje“, Kalbos kultūra, 86, 2013 p. 149–166.

13. Koženiauskienė Regina, Retorinė ir stilistinė publicistinių tekstų analizė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013 14. Marcinkevičienė Rūta, Spaudos tekstų žanrai, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2007 15. Marcinkevičienė Rūta Žanro ribos ir paribiai: Spaudos patirtys, Vilnius: Versus aureus, 2008 16. McCarthy Michael, Discourse analysis for language teachers, Cambridge: Cambridge University Press, 1991 17. Melnikova Irina, Intertekstualumas: teorija ir praktika, Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2003 18. Nauckūnaitė Zita, „Argumentavimo mokymas“, Gimtasis žodis, Nr. 1, 2005 p. 1–6, Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB- 0001:J.04~2005~1367152362828/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content (žiūrėta 2016 03 05) 19. Ott Brian, Walter Cameron, Intertexuality: Interpretive Practice and Textual Strategy, Critical Studies in Media Communication, Vol. 17, No. 4, December, 2000, 429–446 20. Remeikytė Vida, Sakinių siejimo priemonės lietuvių ir užsienio kalbininkų darbuose. Kalbotyra, t. 51 (1), 2002, p. 147–157 21. Remeikytė Vida, „Substitucija lietuvių kalbos tekstuose, jos santykis su referencija“, Kazimieras Jaunius (1848–1908) tarmėtyrininkas ir kalbos istorikas. Tarptautinės konferencijos pranešimų tezės, Vilnius, 2003, p. 53–54. 22. Valotka Audrius, „Intertekstų suvokimas ir kultūrinio rato atpažinimas Rimvydo Valatkos publicistikoje“ Lietuvių kalba 10, 2016

Šaltiniai

1. Landsbergis G. TS-LKD vizija – atvira ir laiminti bendruomenė, 2015 m. kovo 19 d. 2. Landsbergis G. Ar Lietuva išnaudos galimybę padėti Ukrainai? 2015 m. gegužės 22 d. 3. Landsbergis G. Pone Butkevičiau, grasinimais nuo atsakymų apie žentą neišsisuksite, 2015 m. rugsėjo 17 d. 4. Landsbergis G. Ką toliau daryti su Rusija? 2015 m. liepos 8 d. 5. Landsbergis G. Ką darysime su pabėgėliais? 2015 m. rugsėjo 4 d. 6. Landsbergis G. Galime išgelbėti tūkstantį gyvybių kasmet, p. Šalaševičiūte, 2015 m. rugsėjo 10 d.

7. Landsbergis G. Ar bendradarbiausime su Putinu? 2015 m. spalio 5 d. 8. Landsbergis G. Kodėl ir kaip vyksta TS-LKD atsinaujinimas? 2015 m. spalio 20 d. 9. Landsbergis G. Kelias į išsilaisvinusią Lietuvą, 2015 m. lapkričio 6 d. 10. Landsbergis G. Laimingų 2015-ųjų nomenklatūrai! 2015 m. gruodžio 21 d. 11. Landsbergis G. Kaip išlipsime iš abejingumo šulinio? 2016 m. sausio 13 d. 12. Landsbergis G. Kokie politikos standartai įsitvirtins Lietuvoje: vakarietiški ar nomenklatūriniai? 2016 m. vasario 6 d. 13. Landsbergis G. Viešumas geriausiai stabdo valdžios korupciją ir saugo demokratiją, 2016 m. kovo 8 d. 14. Landsbergis V. Lošiam V. Putino „pulką“? 2014 m. sausio 19 d. 15. Landsbergis V. Jeigu karas šiandien, 2014 m. gegužės 17 d. 16. Landsbergis V. Melas kaip svaigalas, 2015 m. rugpjūčio 13 d. 17. Landsbergis V. Diplomatijos groteskas 2015 m. sausio 26 d. 18. Landsbergis V. Trečias dūmas, 2015 m. gegužės 21 d. 19. Landsbergis V. Maskvos sutartis ir Antrasis pasaulinis, 2015 m. rugsėjo 16 d. 20. Landsbergis V. Ukraina keistoje Europoje, arba neišduokime patys savęs, 2015 m. spalio 4 d. 21. Landsbergis V. Rusija Sirijoje, 2015 m. spalio 7 d. 22. Landsbergis V. Kaltinimai Jonui Noreikai, 2015 m. lapkričio 2 d. 23. Landsbergis V. Rusija kaip tikėjimas, 2016 m. vasario 5 d. 24. Landsbergis V. Bešvintant: geriau be Rusijos, negu po ja, 2016 m. vasario 12 d. 25. Landsbergis V. Astravo giljotina, 2016 m. vasario 23 d. 26. Landsbergis V. Lietuvą reikia ginti ir tinkluose, 2016 m. balandžio 7 d.

Summary

Thesis examines textual function in the texts by Vytautas Landsbergis and Gabrielius Landsbergis. Most of the attention is payed for textuality (cohesion and coherence) and intertextuality, but also how textual function expresses other two functions – ideational and interpersonal. Research material consists of 13 Vytautas Landsbergis’ and 13 Gabrielius Landsbergis’ comments, published in official internet portals (www.delfi.lt, www.pinigukarta.lt, www.lzinios.lt) between 2014 and 2016. Goal of the research – based on theoretical material to analyse and compare structural function expression in texts of two politicians and discuss consumer preferences of means of expression. Comparative method of quantitative and qualitative text analysis was used to reach this goal. After coherence analysis it was found that texts by politics fits the definition of commentary genre. Cohesion analysis showed that Gabrielius Landsbergis uses connection means of sentences more often than Vytautas Landsbergis. Grammatical cohesion means of expression were mostly predominent. It was also found that intertextual elements are typical for Vytautas Landsbergis’ texts.