LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA Veterinarijos fakultetas

Ieva Andriulionienė

Šunų canis invazijos paplitimas Alytaus apskrityje Distribution of canine Babesia canis infection in Alytus district

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Prof. habil. dr. S. Petkevičius

KAUNAS 2015

1 DARBAS ATLIKTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas tema: Šunų Babesia canis invazijos paplitimas Alytaus apskrityje

1. Yra atliktas mano pačios; 2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje; 3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) (Gynimo komisijos sekretorės/riaus vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) ( parašas)

Magistro baigiamojųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimokomisijos sekretorės/riaus vardas, pavardė) ( parašas)

2 TURINYS SANTRAUKA...... 4 SUMMARY...... 5 ĮVADAS...... 6

1.LITERATŪROS APŽVALGA ...... 7 1.1. Babesia canis apibūdinimas...... 7 1.1.1.Taksonominė klasifikacija...... 7 1.2. Morfologija...... 8 1.3. kraujasiurbių erkių vystymosi ciklas...... 9 1.4. Babeziozės sukėlėjų vektoriai...... 9 1.5. Epidemiologiniai duomenys...... 9 1.6. Babeziozės patogenezė...... 12 1.7. Klinikiniai požymiai...... 14 1.8. Diagnostika...... 15 1.9. Gydymas...... 15 1.10. Profilaktika...... 16

2.TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS...... 17 2.1. Statistiniai metodai...... 17

3.TYRIMŲ REZULTATAI...... 18 3.1. Klinikinių požymių analizė...... 18 3.2. Šunų babeziozės sezoninis pasireiškimas...... 19 3.3. Morfologinių kraujo rodiklių pokyčiai...... 21 3.4.Ligos baigtis...... 23 3.5.Šunų babeziozei gydyti naudoti preparatai...... 23

4. REZULTATŲ APTARIMAS...... 24

5. IŠVADOS...... 27

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS...... 28

3 SANTRAUKA

Tema: Šunų Babesia canis invazijos paplitimas Alytaus apskrityje. Tyrimai atlikti trijose veterinarijos klinikose, Alytaus apskrityje. Darbo apimtis 31 puslapiai, jame yra 3 lentelės, 5 paveikslai, panaudoti 49 literatūros šaltiniai. Tyrimų tikslas - ištirti šunų Babesia canis invazijos paplitimą Alytaus apskrityje atsižvelgiant į gyvūnų veislę, amžių, lytį ir ligos sezoniškumą. Tyrimų uždaviniai: Babezioze sergančių šunų statistinių duomenų analizavimas Alytaus apskrityje; babezioze sergančių šunų kraujo morfologinių tyrimų atlikimas, diagnozavimas, analizavimas; babezioze sergančių šunų klinikinių požymių analizavimas. Tyrimų metodika: Šunys tyrimui buvo atrinkti įvairiu metų laikotarpiu, remiantis babeziozės klinikiniais požymiais (erkės įsisiurbimo įrodymais, karščiavimas, apatija, anoreksija, blyškios gleivinės, gelta, hemoglobinurija); Sergantiems gyvūnams, Babesia canis diagnozei patvirtinti buvo dažomi periferinio kraujo tepinėliai taip pat atlikti kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai; duomenys analizuoti naudojant „Microsoft Office Excel“ programą. Apskaičiuoti kraujo rodiklių vidurkiai su vidurkių paklaida (SD), minimalios (MIN) ir maksimalios (MAX) reikšmės. Patikimais skirtumais laikoma, kai p<0,05. Rezultatai ir išvados: dažniausi pacientams pasireiškiantys babeziozės požymiai buvo anoreksija, kuri pasireiškė 118 šunų (96 proc.), karščiavimas - 116 šunų (94 proc.) šunų bei apatija, kuri užregistruota 111 pacientų (90 proc.); aukščiausias B. canis infekuotų šunų skaičius buvo nustatytas pavasarį – balandžio, o rudenį - rugsėjo mėnesiais; dažniausiai babezioze sirgo šunys nuo 1 iki 3 metų amžiaus (48 proc.), 3 – 10 metų šunys – (33 proc.), tuo tarpu vyresni nei 10 metų šunys– 17 užsikrėtimo atvejų (14 proc.) ir 0-1 metų šuniukai 7 atvejai (6 proc.) sirgo ženkliai rečiau; skirtingų lyčių sergamumo babezioze ženklaus sergamumo skirtumo nenustatyta-patinai (52 proc.) ir patelės (48 proc. atvejų) (p>0,05); šunims sergantiems babezioze nustatyta leukopenija, leukocitozė, limfopenija, hemoglobinemija, mažakraujystė ir trombocitopenija; dažniausiai babeziozės gydymui buvo naudojamas antiparazitiniais vaistais (Imizol), o rečiausiai naudotas gydymo būdas buvo kraujo perpylimas, kuris atliktas 4 šunims (3 proc. atvejų).

Raktiniai žodžiai: Babesia canis, paplitimas, Alytaus apskritis, šunys

4 SUMMARY MASTER THESIS: Distribution of canine Babesia canis infection in Alytus district

Name of Author: Ieva Andriulionienė Supervisor: Prof. Habil. Dr. Saulius Petkevičius The study was performed at 3 small animal clinics in Alytus district, Lithuania. The MsSc Thesis consists of 32 pages including - 3 Tables, 5 Figures and 49 sources of literature. The objectives of the study: to evaluate and analize microscopically coloured blood swabs with ; to analyze clinical signs of babesiosis in infected ; to performe a statistical analysis of canine babesiosis distribution in Alytaus district. Materials and Methods of the study: data for research was collected in 3 veterinary clinics from April to September year 2014 in Alytus district and were selected from 123 dogs of various species, ages and gender with clinical signs of babesiosis. Furthermore, coloured blood swabs were investigated microscopically. In addition, blood samples were analyzed morphologically and biochemically. Statistical analysis was performed by „Microsoft Office Excel“ programme. Blood parameters means with standard deviation (SD), minimal (MIN) and maximal (MAX) distributions were calculated. Significance level was set at p<0.05. Results and conclusions: In majority of cases pronounced clinical features were anorexia 118/123 (96.0 %), 116/123 (94.0 5%) and apathy 111/123 (90.0 %). Majority of babesiosis cases were registered in spring - April and autumn - September, this correlated directly with seasonal activity of mites in Lithuania. Babesiosis of dogs appeared in animals of various age, gender and species. Majority of babesiosis cases were registered in dogs of 1-3 years (48.0 %) and 3-10 years (33.0 %) of age. However, in elder dogs over 10 years of age and in puppets 0-1 years of age lowest level of babesiosis was registered – 17/123 (14.0 %) and 7/123 (6.0 %), respectively. There were no differences between babesiosis cases in males (52.0 %) and females (48.0 %) dogs (p>0,05); main clinical features were anorexia, fever, apathy, lethargy, hemoglobinemia, hemoglobinuria and trombocitopenia. In majority of cases the treatment was performed using antiparasitic drug (Imizol) and blood transfusion was used only in 4/123 dogs (3.0 %).

Key words: Babesia canis, distribution, dogs, Alytus district.

5 ĮVADAS Per paskutinius dešimtmečius, dėl vykstančios klimato kaitos ir didėjančios gyvūnų ir žmonių migracijos pastebimai pasikeitė užkrečiamųjų ligų situacija (Žalakevičius, 2001; 2007). Dėl klimato atšilimo registruojami ryškūs pokyčiai įvairiose parazito - šeimininko tarpusavio santykių sistemos grandyse. Nustatytas ženklus ektoparazitų invazijos intensyvumo padidėjimas Vidurio ir Rytų Europoje (Rogers ir Randolph, 2006; Eisen, 2007). Taip pat Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse registruojami pietiniams kraštams būdingų parazitinių nematodų, kaip Dirofilaria repens, kurių vektoriai yra vabzdžiai, pasireiškimo atvejai (Pockevičius ir kt., 2010; Oksanen ir kt, 2013). Kinta situacija ir kraujasiurbių erkių platinamų ligų srityje, kadangi paskutiniu metu šių ligų sutinkama vis dažniau ir sunkesnėmis formomis. Erkių perduodamos užkrečiamosios ligos yra svarbios tiek naminiams ir laukiniams gyvūnams, tiek ir žmonėms. Viena iš erkių perduodamų ir platinamų ligų yra babeziozė, kurią sukelia eritrocituose parazituojantys pirmuonys. Babeziozė yra plačiai paplitusi visame pasaulyje ir sukelia didelius ekonominius nuostolius tarp smulkių ir stambių atrajotojų, arklių ir mėsėdžių (Jorgensen, 2011). Visoje Europoje vis dažniau pasitaiko Babesia canis sukelta šunų babeziozė, kurią perneša kraujasiurbės erkės, nors anksčiau buvo registruojami tik sporadiniai atvejai, per paskutinį dešimtmetį ši liga vis dažniau pasitaiko ir Lietuvoje (Paulauskas ir kt., 2014). Pagrindinis babeziozės požymis yra hemolizinė anemija. Erkei siurbiant kraują ligos sukėlėjas Babesia genties pirmuonis patenka į gyvulio organizmą, įsiskverbia į eritrocitus ir juos suardo. Babeziozė gali pasireikšti lengva arba labai sunkia, o dažnai laiku nesiimant profilaktikos ir gydymo priemonių ir mirtina forma. Ligos eiga priklauso nuo babezijų rūšies ir nuo parazito šeimininko imuninės sistemos būklės (Ambrasienė ir Paulauskas, 2008). Atlikto magistrinio darbo tikslas buvo ištirti šunų Babesia canis invazijos paplitimą Alytaus apskrityje, atsižvelgiant į gyvūnų veislę, amžių, lytį ir ligos sezoniškumą.

6 1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1 Babesia canis apibūdinimas Šunų babeziozė – viena labiausiai paplitusių erkių pernešamų šunų ligų pasaulyje. Ją sukelia piroplazmų būriui priklausantys Babesia genties pirmuonys. Paskutiniu metu Europoje ši sunki ir pavojinga liga labai išplito. Ištirta, kad per pastaruosius 3–4 metus šunų babeziozė itin gausiai išplito ir Lietuvoje (Paulauskas ir kt., 2014). Pagrindiniai šunų babeziozės sukėlėjų pernešėjai Europoje yra Dermacentor reticulatus kraujasiurbės erkės. Labiausiai paplitusi didžiųjų babezijų Babesia canis sukeliama babeziozė. Viena aktualiausių su Babesia canis susijusių problemų yra jų diagnostika ir identifikavimas. Lietuvoje apie šios ligos sukėlėjų ir jų porūšių paplitimą Dermacentor reticulatus erkėse mokslinėje literatūroje paskelbtų duomenų beveik nerasta (Mardosaitė, Radzijevskaja, 2012; Paulauskas ir kt., 2014). Manoma, kad babeziozės plitimui didelės įtakos turi šios ligos vektorių kaita vykstant pasauliniam klimato atšilimui. To pasekoje, labiau pietiniuose kraštuose randamos kraujasiurbių erkių rūšys plinta į joms nebūdingas lokalizacijos vietas esančias vidurio, rytų ir net šiauriniuose kraštuose, kas sudaro sąlygas atsirasti ir jų pernešamoms užkrečiamoms ligoms (Müller et al., 2010). Šią parazitozę šunims dažniausiai sukelia labiausiai išplitusi ir patogeniškiausia Babesia canis. Jas perneša Dermacentor genčiai priklausančios Dermacentor pictus ir D. marginatus kraujasiurbės erkės. Šunys babezioze užsikrečia, kai kraujasiurbės erkės pradeda maitintis jų krauju (Holmes et al., 2011). Babezijų parazitai patenka į raudonąsias kraujo ląsteles (eritrocitus) ir jas suardo. Iš viso yra žinoma apie 100 babezijų rūšių. Babezijos skirstomos į mažąsias ir į didžiąsias babezijas. Mažosios babezijos yra 1- 2,5 μm dydžio, didžiosios babezijos 2,5- 5 μm dydžio (Jorgensen, 2011).

1.1.1. Taksonominė klasifikacija Tipas: Klasė: Būrys: Gentis: Babesia Rūšis: Babesia canis Porūšiai: Babesia canis canis Babesia canis rossi Babesia canis vogeli

7 1.2 Morfologija Babezijos – intraeritrocitiniai pirmuonys (pav.1), kurių dydis svyruoja nuo 1 iki 3µm dydžio. Dažniausiai jie skiriasi savo forma, dydžiu ir negamina pigmento. Forma gali būti įvairi - ovali, žiedo, taškinė, kriaušės, lancetinė (Yabsley, 2012). Babesia canis skirstoma į tris porūšius, kurie yra biologiškai skirtingi: Babesia canis vogeli, Babesia canis canis, Babesia canis rossi (Uilenberg et. al., 1989), kurie buvo išskirti naudojant polimerazės grandininės reakcijos (PGR) metodą (Carret et. al., 1999). Babesia canis canis pasižymi vidutiniu patogeniškumu ir dažniausiai sutinkama Azijoje ir Europoje. Babesia canis vogelli sukelia mažo patogeniškumo ligą, dažniausiai paplitusi tropiniuose bei subtropiniuose regionuose; Babesia canis rossi pasižymi dideliu patogeniškumu ir dažniausiai paplitusi pietų Afrikoje (Gad et al., 2003). Šie porūšiai skiriasi savo virulentiškumu, geografiniu paplitimu ir erkių vektoriumi (Douglass, 2003). Nustatyta, kad dažniausiai šunims babeziozę sukelia: B. gibsoni ir B.cani (Yabsley, 2012). Kraujo tepinėliuose babezijų sporozoitai (nelytinės stadijos) prasiskverbę į eritrocitą būna anaplazmoidinės formos, trofozoitai – kiaušinio arba apvalios formos, kurie būna susijungę smailiais galais, ir gali išsidėstyti po vieną ar poromis. Ištirta, kad B. canis rossi, B. canis canis ir B. canis vogeli - morfologiškai identiškos (Fabisiak et al., 2009).

1 pav.Rodykle pažymėta B. canis invazija eritrocituose. (Prieiga per internetą: http://www.capcvet.org/capc-recommendations/canine-babesiosis1/)

8 1.3. Dermacentor reticulatus kraujasiurbių erkių vystymosi ciklas

Vyastymosi ciklas trunka 1-2 metus, priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Šios rūšies erkės krauju minta visais savo gyvenimo ciklo etapais: lervos, nimfos ir suaugusios erkės. Apvaisintos suaugusios erkės minta šunų krauju ir po 9-15 dienų, išskiria į aplinką apie 4000 kiaušinėlių. Kiaušinėlių išskyrimas priklausomai nuo temperatūros, drėgmės trunka 40-60 dienų. Iš kiaušinėlių išsirita lervos ir po 2-3 savaičių neriasi į nimfos stadiją, po jo pereina į suaugusios erkės stadiją ir ieško naujo šeimininko (Taylor et al., 2007).

1.4. Babeziozės sukėlėjų vektoriai

Erkės yra šunų babeziozės sukėlėjų pernešėjai (vektoriai). Jos taip pat perduoda ir kitas, šunims pavojingas ligas (Abdigoudarzi, 2013). Erkės yra plokščio kūno, neturi skersinės pertvaros. Kojos gali būti tokio pat ilgio kaip ir kūnas ar truputį ilgesnės. Erkių dydis svyruoja ir kinta tarp 5-30 mm, priklausomai nuo to, koks yra prisisotinimas krauju. Krauju minta tik moteriškos lyties erkės, vyriškos lyties erkės įsikabina tik tam, kad rastų patelę poravimuisi. Erkės turi chemo - mechanoreceptorinius jutimo organus, kurie yra priekinėse kojose (Wilson, 2011). Jais gali nustatyti judėjimą, kvapą bei silpniausias kūno šilumos sroves. Erkei prisitvirtinus prie tinkamos aukos, šalia burnos kanalo, esančios specialios liaukos išskiria seiles. Seilėse yra fermentų antikoaguliantų ir silpnų anestetikų. Būtina atidžiai gyvūną tikrinti kiekvieną kartą po pasivaikščiojimo gamtoje, radus erkes tuoj pat ją pašalinti, taip galima išvengti ir apsisaugoti nuo erkių pernešamų infekcijų (Wilson, 2011).

Šunų babeziozę dažniausiai perneša Dermacentor, Rhipicephalus, Haemaphysalis genties kraujasiurbės erkės. Lietuvoje pagrindiniai šunų babeziozės pernešėjai yra Dermacentor reticulatus erkės (Paulauskas ir kt., 2014).

1.5. Epidemiologiniai duomenys

Pirmą kartą Babesia gibsoni sukelta liga aprašyta 1910 m. šunims ir šakalams Indijoje. Vėliau babeziozės plitimas įgavo globalinį pobūdį ir šio parazito sukelti susirgimai pasitaikydavo vis dažniau. Tai parazitas, kuris vėliau sukėlė šunų endemijas Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Pietų Azijoje ir kituose pasaulio regionuose. Pirmasis atvejis buvo JAV aprašytas 1968 m. Naujausi duomenys, grindžiami PGR ir genų seka, nustatė mažiausiai tris skirtingus babeziozės porūšius, kuriais užsikrečia šunys (Douglass Macintire, 2003).

9 1 lentelė. Babeziozės paplitimas (Schoeman, 2009). Dydis Rūšis Užkrato Geografinis Naujausia pernešėjas pasiskirstymas informacija

Už Azijos ribų, Haemaphysalis Babesia B. gibsoni longicornis; gibsoni Azija, greitai dažniausiai Haemaphysalis (B. gibsoni plinta po kitus pasireiškia bispinosa; Azijos kontinentus Pitbulterjerų ir Rhipicephalus porūšis) kitų kovinių sanguineus šunų veislėse

Babesia conradae Mažoji (B. gibsoni Genetiškai Š. artimos su Amerikos Nežinoma Šiaurės Amerika žmonių ir porūšis- kanopinių oficialiais piroplazmomis duomenimi s) Pirmasis Babesia pranešimas microti Ixodes Šiaurės Ispanija, buvo gautas iš (Theileria hexagonus Rytų Kanada ir Ispanijos, po to annae, (spėjama, kad Šiaurės Amerika iš JAV ir Ispanijos Ispanijoje) Kroatijos. Serga sukėlėjas) lapės

Smarkiai Babesia plečiasi Rhipicephalus Išplitę visame vogeli (B. šiaurinėje bei sanguineus pasaulyje c. vogeli) rytinėje Europos dalyse

Babesia Dermacentor canis (B.c. Europa reticulatus canis) Babesia Didžioji Haemaphysalis rossi (B.c. Pietų Afrika leachi rossi) Babesia sp. Serga šunys, (dar kurių imunine nepavadint Šiaurės sistema a didžioji Amerika, nusilpusi. Nežinoma babezija, Didžioji Pranešta, kad išskirta Š. Britanija 94% atitinka B. Amerikoje) c. vogeli genomą.

10 Babesia c. canis išplitęs Europoje, B. c. vogeli – Šiaurės Afrikoje, Šiaurės Amerikoje ir Pietų Afrikoje, o B. c. rossi išplitęs Pietų Afrikoje (Matjila et. al., 2004). Babesia canis yra kriaušės formos trofozoitas, kuris siekia 4-5μm ilgį (didžioji babezija) eritrocituose dažniausiai randami poromis, tačiau gali būti aštuonios ir daugiau (Breitschwerdt, 1990). Babesia gibsoni yra daug mažesnė babezija, ovalo formos ir 3μm ilgio, randama Australijoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje ir šiaurinėje bei rytinėje Afrikos dalyse (Breitschwerdt, 1990). Šunų babeziozė dažniau pasitaiko Europos vidurio zonoje. Lietuvoje tai dažnas susirgimas. Daugiausia susirgimų būna pavasarį, kada iš po žiemos sujudusios alkanos kraujasiurbės erkės puola šunis ir siurbia jų kraują. Vasaros metu susirgimai sumažėja, o rudenį erkės vėl tampa aktyvios. Dažniau serga šunys, kurie dažnai laksto krūmuose, pievose ir aukštose žolėse kur yra Dermacentor erkių. Katėms šią ligą sukelia Babesia felis. Įsisegusios suaugusios erkės siurbia kraują 5–8 dienas. Lietuvoje parazituoja kraujasiurbės erkės Dermacentor pictus, D. marginatus ir 4 rūšys Ixodes erkių. Be to, šios erkės gali platinti gyvūnų bruceliozę, pasiutligę, tuliaremiją ir žmonių meningoencefalitą, Laimo ligą ir kt. (Radvilavičienė ir kt., 2011). Anksčiau Lietuva nebuvo laikoma šunų babeziozės endemine zona. Pagal individualius veterinarijos gydytojų pastebėjimus (LSMU, Dr. L.Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinika), pirmieji šunų babeziozės atvejai buvo užregistruoti 2003 m. kovo mėnesį. Per pastarąjį dešimtmetį šunų babeziozė ženkliai išplito Lietuvoje. Ypač daug atvejų su įvairiais klinikiniais požymiais registruojama per pastaruosius keletą metų. Nustatyta, kad didžiausias šunų babeziozės paplitimas registruojamas centrinėje ir vakarinėje Lietuvos dalyse (Paulau- skas ir kt., 2014). Manoma, kad B.canis yra pagrindinis ligos šunų babeziozės sukėlėjas Lietuvoje. Tačiau iki šiol literatūroje nebuvo informacijos apie B. canis atvejus Lietuvoje. Per pastaruosius kelerius metus kai kurie veterinarijos gydytojai pranešė, kad B. gibsoni taip pat registruojama Lietuvoje. Tačiau remiantis naujausiais genetiniais tyrimais, nustatyta, kad Lietuvoje dominuoja B. canis (Paulauskas ir kt., 2014). Tačiau tais atvejais, kai yra maža parazitemija ir dėl morfologinio rūšių panašumo, vien tik atliekant mikroskopinę analizę, yra sudėtinga diagnozuoti babeziozę ir rūšiniu atžvilgiu tikslią rūšį nustatyti yra be galo sudėtinga arba net neįmanoma (Irwin, 2009). Nustatyta, kad egzistuoja vertikalus ir horizontalus užsikrėtimo kelias. Horizontalus perdavimas įvyksta per infekuotos erkės įkandimą. Kad įvyktų B. canis perdavimas, erkės

11 prisitvirtinimas prie šeimininko turi trukti 2-3 dienas. Vertikalus kelias – nuo motinos, kuri invaziją perduoda šuniukams. Transplacentinis perdavimo būdas pirmą kartą aprašytas 1970 m. Paskutiniu metu nustatyta, kad eksperimentiškai B. canis užkrėsta kalė atsivedė dalį negyvų šuniukų, o kita dalis nugaišo per 6 savaites (Ashley et al., 2010). Visiems šuniukams buvo nustatyta B. canis infekcija. Taip pat buvo patvirtintas tiesioginis perdavimas perpilant kraują. Ligos perdavimas per chirurginius instrumentus ar pakartotinai naudojamas injekcines adatas teoriškai įmanomas, tačiau kol kas nepatvirtintas (Ashley et al., 2010).

1.6. Babeziozės patogenezė

Užkrėstai erkei įkandus naminiam gyvūnui ir jai maitinantis, babezijos patenka į šuns kraujotaką per 2 – 3 paras nuo įsisiurbimo, t.y. greičiau nei erkė baigia maitintis ir nukrenta (Udraitė, 2006). Vos patekę į organizmą pirmuonys išprovokuoja imuninės sistemos reakciją. Imuninė sistema neįstengia visiškai sunaikinti invazijos sukėlėjų, o pasveikę gyvūnai tampa parazitų nešiotojais. Šunų jaunikliams, kurie yra jaunesni nei 8 mėnesių amžiaus būdinga silpna humoralinės imuninės sistemos reakcija. B. canis pirmuonys gali patekti į organizmą per placentą. Jaunikliai gimsta silpni ir dažniausiai neišgyvena (Breitschwerdt et al., 1983; Harvey et al., 1988; Taboada, 1997). Babesia parazitų patogeniškumas yra nustatomas pagal parazito rūšį bei porūšį. Taip pat yra svarbūs šeimininko faktoriai - amžius bei imuninis atsakas prieš parazitą ar infekuotą erkę. Babeziozės antigenai sukelia šeimininko organizme antikūnių gamybą bei intensyvų imuninį mononuklearinę-fagocitarinį atsaką (Greene et al., 2006). Didesnis patogeniškumas registruojamas jauniems šunims, kurių imuninė sistema nėra pilnai susiformavusi, taip pat kai kartu su babezioze pasireiškia antrinė erkių platinama infekcija (erlichiozė, hepatozoonosė, leišmaniozė) http://veterinarynews.dvm360.com/canine- babesiosis-continues-create-challenges-practitioners?id=&sk=&date=&pageID=2. Babezijos patenka į eritrocito vidų, vyksta endocitozė, ten bręsta, o tada prasideda nelytinis dauginimasis, išsivysto sporozoitai. Užkrėsti eritrocitai suyra paskleisdami merozoitus, kurie infekuoja kitus eritrocitus. Pagrindinis babeziozės patologinis požymis yra intensyvi hemolizinė anemija, kai šeimininko organizme suyra daug raudonųjų kraujo kūnelių. Be to, daugumai šunų sergančių babezioze pasireiškia trombocitopenija. Šunys užsikrėtę babezioze dažniausiai sunkiai perserga šia liga, labai dažnai liga praeina sunkia forma ir baigiasi letaliai. Mažas deguonies kiekis kraujyje sukelia hipoksemiją, o eritrocitų irimas mažakraujystę, be to atsiranda inkstų ir kepenų degeneraciniai pažeidimai, bei kitų vidaus organų patologijos (Irwin 2009; Shaw 2001).

12 Nustatyta, kad tarp skirtingų babezijų rūšių patogeniškumas skiriasi. B.rossi, kuri paplitusi, Pietų Afrikoje, sukelia stiprią klinikinę ligos eigą; B.canis yra šiek tiek mažiau patogeniška, nors Europoje sunkios ligos formos dažniausiai yra sukeliamos šios rūšies babezijų; B.vogeli invazija dažniausiai sukelia lengvas formas (Bourdoiseau 2006; Irwin 2009). Babeziozės susirgimai šunims ir katėms pasireiškia labai individualiai ir gali svyruoti nuo subklinikinės ligos formos bei lengvos anemijos iki sunkios formos su gausiais vidaus organų pažeidimais ir letaline baigtimi. Tą dažniausiai įtakoja gyvūno amžius, veislė, imuninė būklė bei infekcijos. Tačiau visos aprašytos babezijų rūšys gali sukelti karščiavimą, anoreksiją, blužnies pakitimus, anemiją, tromboemboliją ir trombocitopeniją (http://www.eadveterinaria.com.br/material/280/2214/Canine_Babesiosis.pdf). Anemija yra dominuojantis ligos požymis, kurio išsivystymą lemia daugelis faktorių. Tiesioginis parazito veikimas žaloja eritrocitų membraną, dėl to didėja ląstelės osmosinis slėgis ir įvyksta intravaskulinė hemolizė. Taip pat svarbūs netiesioginiai RBC destrukcijos keliai. Dėl susidariusių eritrocitinių membranos antikūnių vyksta imuninė destrukcija, slopinama eritrocitų 50-nukleozidazė, dėl ląstelės oksidacinio streso išsivysto methemoglobinemija, padidėja makrofagų eritrofagocitinis aktyvumas. Vykstant lipidų peroksidacijai dėl ląstelių oksidacinio streso pažeidžiama eritrocitų membrana, todėl ant kapiliarų dugno nusėda eritrocitai, ko pasekoje intensyvėja fibrinogeno gamyba. Įvykusi eritrocitų agregacija sukelia kraujagyslių stazę, išsivysto organų ischemija, trombozė. Audinių hipoksija dažniausiai paveikia CNS, raumenis bei inkstus (Ashley et al., 2010). Be to, daugeliu babeziozės invazijos atvejų pastebimi trombocitopenijos požymiai, išryškėjantys hemolizės ar kraujagyslių pažeidimo atvejais kai dėl padidėjusio kraujo kręšumo ir imuninės sistemos sutrikimo sumažėja trombocitų kiekis (Furlanello et al., 2003). Prie babeziozės atsiradus ūmiam inkstų pažeidimui (ARF) mirtingumo rizika ženkliai padidėja. ARF patogenezės mechanizmą lemia inkstų hipoksija ir hemoglobinurija, kas sukelia inkstų kapiliarų pažeidimus ir dėl to sumažėja glomerulų filtracijos greitis. Gelta ir kepenų fermentų padaugėjimas pasitaiko gana dažnai. Prie hiperbilirubinemijos prisideda hemolizinė anemija. Dėl hipoksinio kepenų pažeidimo vystosi centrilobularinis hepatitas su sunkiais histopatologiniais pakitimais (Ashley et al., 2010). Šiai ligai progresuojant sutrinka ir išsibalansuoja gyvūno medžiagų apykaita, atsiranda toksinių medžiagų, kurios skatina patologinį procesą. Dėl intoksikacijos sutrinka termoreguliacija. Iš suirusių eritrocitų išsiskyręs hemoglobinas pasišalina su šlapimu per inkstus, dėl to šlapimas būna tamsiai rusvos spalvos. Kita hemoglobino dalis virsta bilirubinu,

13 nuo kurio pagelsta gleivinės. Sutrikus kraujo sistemai, atsiranda galūnių ir galvos edema (Šarkūnas ir kt., 2004; Ashley et al., 2010).

1.7. Klinikiniai požymiai

Šunų babeziozė vienų autorių klasifikuojama į ūmią, lėtinę ir subklinikinę eigą (Mathe et al., 2006; Comazzi et al., 1999). Kiti literatūriniai šaltiniai nurodo kaip ligos klasifikaciją komplikuotą ir nekomplikuotą formas (Ashley et al., 2010). Babeziozė pasireiškia įvairaus amžiaus šunims, nors dažniausiai liga nustatoma jauniems šunims iki 1 metų amžiaus. Inkubacinis šunų babeziozės sukeltos B.canis periodas 10-21 dienos, B.gibsoni - 14-28 dienų. Hemolizinė anemija ir hipotenzinis šokas yra tipiški klinikiniai infekcijos požymiai. Infekcija sukelia trombocitopeniją, ir dėl to sutrinka blužnies funkcija. Fizinė gyvūno apžiūra gali padėti nustatyti blužnies būklę, taip pat nustatyti simptomus: dažniausiai karščiavimą, rečiau mieguistumą, vėmimą, hematuriją ir geltą (Ripberger, 2000). Kiti būdingi šunų babeziozei klinikiniai požymiai: šviesios gleivinės, depresija, tachikardija, tachipnėja, anoreksija, silpnumas, padidėjusi blužnis ir karščiavimas. Manoma, kad klinikinių požymių rezultatas po anemijos ir sisteminio uždegiminio atsako sindromas yra audinių hipoksija, kurią sukelia citokino kiekio ženklus padidėjimas (Lobetti, 2006). Ūmiai ligos eigai yra būdinga ryški hemolizinė anemija, dideli rūgščių-šarmų pusiausvyros svyravimai (Leisewitz et al., 2001) su dažnu daugybiniu vidaus organų nepakankamumu ir komplikacijomis, tokiomis kaipūminis inkstų nepakankamumas (ARF) su žymia gelta, hipoglikemija (Jorgensen, 2011), ūminis respiracinio distresosindromas (ARDS), smegenų patologija ir raudonųjų kraujo ląstelių irimas (IMHA) (Jorgensen, 2011). Lėtinei ligos eigai būdinga: didelis hematokrito kiekis, aktyvi intravaskulinė hemolizė, bei kiti nekraujagyslinių komponentų pakitimai. Šiems šunims yra padidėjusi rizika susirgti ARF ar smegenų komplikacijomis, taip pat galimi ir kiti organų nepakankamumai (Welzl et al., 2001). Pankreatitas yra dažnai susijęs su kitomis komplikacijomis ir mirtingumas dažnai siekia 20 proc. Gelta, skausmingas pilvas ir viduriavimas yra bendri simptomai šunims, kuriems įtariamas pankreatitas (Mohr et al., 2000). Babesia vogeli sukelia vidutinio sunkumo ligą, dažniausiai infekcija kliniškai pasireiškia subrendusiems šunims. B.vogeli parazitemija dažnai gali atrodyti lengvos formos ir infekcijai nustatyti gali būti naudojamas kraujo tepinėlio mikroskopavimas. Slapta infekcija dažnai pasireiškia suaugusiems šunims,

14 užsikrėtusiems B.vogeli (Irwin & Hutchinson, 1991). Babesia gibsoni infekcija gali būti labai ūmios, ūminios ar lėtinės formos. Ūmiai formai būdinga karščiavimas, letargija, hemolizinė anemija, trombocitopenija, limfadenopatija ir blužnies patologijos (Conrad ir kt.,1991).

1.8. Diagnostika

Šunų babeziozė dažniausiai diagnozuojama remiantis anamnezės duomenimis, nustačius klinikinius požymius, vertinant periferinio kraujo tyrimo rezultatus. Kraujo tyrimams atlikti daromas periferinio kraujo tepinėlis, kuris imamas iš ausies ar nago kraujagyslės kur yra didžiausia parazitų koncentracija, kuri būna periferiniame kraujyje (Boozer et al., 2003). Šunų babeziozei diagnozuoti labiausiai paplitęs metodas yra infekuotų eritrocitų aptikimas kraujo tepinėliuose, dažant May-Griunvald-Giemsa metodu. Šis metodas yra paprastas, nebrangus, turi aukštą specifiškumą (Comazzi et al., 1999). Mikroskopuojant nudažytus kraujo tepinėlius matomi rožiniai eritrocitai, o juose esančios babezijos nusidažo mėlynai. Eritrocituose esančios babezijos galima būti matomos skirtingo dydžio ir formos. Didžiosios babezijos – Babesia canis dažniausiai matomos poromis, viename eritrocite gali būti aštuonios ir daugiau, dažniausiai lengvai pastebimos kriaušės formos, nuo 2 iki 5μm dydžio. Mažosios babezijos dažniausiai ląstelėse būna po vieną, pastebimos ovalo formos, nuo 1 iki 3μm dydžio (Taboada & Merchan, 1991). IFA testas taip pat gali būti naudojamas diagnozei atlikti. Serologiškai teigiami rezultatai gali pasireikšti kliniškai sveikiems ir ne tik šunims, tačiau vien serologiniai testai negali būti naudojami siekiant nustatyti galutinę diagnozę (Boozer & Macintire, 2003). IFA labiausiai specifinis serologinis metodas, šiuo metodu aptinkami anti-babeziniai Ak kraujyje (Ashley et al., 2010). Vienas iš patikimiausių nustatymo metodų - molekulinės biologijos metodas – polimerazės grandininė reakcija (PGR), tai leidžia padauginti DNR in vitro. Šiuo metodu remiantis parazitemija gali būti diagnozuojama be klinikinių požymių. ELISA - imunodiagnostinis metodas, juo remiantis galima identifikuoti babezijos rūšį.

1.9. Gydymas

Gydymui naudojami specifiniai vaistai. Profilaktiškai nuo galimų antrinių infekcijų rekomenduotini antibiotikai. Esant reikalui geri rezultatai pasiekiami atlikus kraujo

15 perpylimą, skiriami kraujodarą skatinantys vaistai. Sirgusių šunų organizme eritrocitų skaičius pradeda didėti tik po 3-4 savaičių ir atsistato po 2-3 mėnesių. Todėl sirgusių šunų darbinis krūvis turi būti atidžiai ribojamas 2-3 savaites. Imidokarbo diproprionatas – dozė 5-6,6 mg/kg į raumenis 1 ir 14 dieną, šis vaistas po panaudojimo 4 savaites apsaugo nuo pakartotino užsikrėtimo babezijomis. Diminazino Aceturatas – efektyviausias preparatas babeziozei gydyti, tačiau gali turėti rimtų šalutinių poveikių - skausmas injekcijos vietoje, kraujospūdžio kritimas, priepuoliai ir kt. reakcijų. Preparatą galima panaudoti tik 1 kartą 6 savaičių periode. Phenamidino ischionatas yra efektyvus gydant daugelį Babesia spp. Naudojama preparato dozė yra 15-20mg/kg į raumenis 2d. iš eilės. 1% Trypano mėlis – mažiau efektyvus, dozė 10mg/kg į veną kas 24 val.

1.10. Profilaktika Siekiant užkirsti kelią šunų užsikrėtimui babezioze, būtina imtis apsaugos priemonių nuo kraujasiurbių erkių. Prieš išvedant šunis į parkus, miškus ar pievas, būtina juos apdoroti akaricidiniais preparatais ar uždėti jais impregnuotą antkaklį. Kraujasiurbių erkių dažnai pasitaiko ir miesto kiemuose, žolėje ar krūmokšniuose, todėl vedant šunį į kiemą, jam taip pat būtina apsauga. Nuo kraujasiurbių erkių rekomenduojama naudoti Frontline spray, Frontline spot on, Duowin contact, Advantix, Effipro, Fypryst. Akaricidais impregnuotus antkaklius, antiparazitines pudras, kurie visiškai ar dalinai apsaugo nuo erkių įkandimo. Parvedus iš pasivaikščiojimo, taip pat galima apžiūrėti šuns kailį (Šarkūnas V. ir Šarkūnas M, 2004). Kita profilaktinė priemonė – Prancūzijoje platinama vakcina Pirodog (Merial), Lietuvoje galima rasti tokią pat vakciną Nobivac piro (Intervet), kuri registruota centralizuotai, visoje Europoje, dėl to jos tyrimai atlikti plačiau. Abiejų vakcinų veikimo principas – suaktyvinti organizmo imuninę sistemą siekiant apsisaugoti nuo babeziozės, tačiau tai nesukelia 100 proc. apsaugos nuo šunų babeziozės.

16 2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Tyrimai atlikti 2014 metų balandžio – rugsėjo mėnesiais trijose veterinarijos gydyklose Alytaus apskrityje. Šunys tyrimui buvo atrinkti įvairiu metų laikotarpiu, remiantis babeziozės klinikiniais požymiais (erkės įsisiurbimo įrodymais, karščiavimas, apatija, anoreksija, blyškios gleivinės, gelta, hemoglobinurija, tamsus šlapimas). Sergantiems gyvūnams, Babesia canis diagnozei patvirtinti buvo dažomi periferinio kraujo tepinėliai, taip pat atlikti kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai. Iš viso buvo ištirta 123 šunys, 38 įvairių veislių, amžiaus ir lyties su klinikiniais ligos požymiais skirtingu metų laiku. Babesia canis parazitų diagnozei nustatyti kraujo tepinėliai buvo dažomi May- Grunwald-Giemsa metodu:  Ant nefiksuoto kraujo užlašinama May-Grunwald dažų ir palaikoma 3 minutes.  Po to nenupylus dažų, ant jo užpilama neutralaus distiliuoto vandens ir laikoma 1 minutę.  Paskui dažai nupilami ir užpilama Gimzos-Romanovskio dažų tirpalo – dažoma 20 minučių.  Po to dažai nupilami, tepinėlis nuplaunamas distiliuotu vandeniu ir išdžiovinamas Kraujo tepinėliai buvo dažomi X klinikos laboratorijoje Alytaus apskrityje. Babeziozės diagnozei patvirtinti ir rūšiai nustatyti buvo naudojamas mikroskopo imersinis objektyvas 100x, taip pat atlikti morfologiniai tyrimai aparatu IDEXX Laser Cyte (IDEXX Labaratories, JAV), kuriuo nustatėme: neutrofilų (NEU), limfocitų (LYM), hematokrito (HCT), hemoglobino (HGB), leukocitų (WBC), trombocitų (PLT), eritrocitų (RBC), monocitų (MONO) kiekį bei procentines išraiškas.

2.1. Statistiniai metodai

Duomenys analizuoti naudojant „Microsoft Office Excel“ programą. Apskaičiuoti kraujo rodiklių vidurkiai su vidurkių paklaida (SD), minimalios (MIN) ir maksimalios (MAX) reikšmės. Patikimais skirtumais laikoma, kai p<0,05.

17 3.TYRIMŲ REZULTATAI 3.1. Klinikinių požymių analizė

Visi 123 šunys buvo tiriami pagal klinikinio tyrimo planą, prieš tai surinkus anamnezę iš savininkų. Iš jų buvo taip pat renkama informacija apie gyvūno laikymo sąlygas, kada ir kokius pastebėjo pirmuosius požymius, ar gyvūnas buvo dehelmintizuotas ir vakcinuotas, ar buvo taikytos profilaktikos priemones ar nebuvo aptikta erkių įsisiurbimo žymių. Atlikus gyvūno apžiūrą ir įvertinus gautą informaciją iš savininkų buvo dažniausiai nustatyti šie klinikiniai simptomai (2 lentelė).

2 lentelė. Babezioze sergančių šunų klinikiniai požymiai 1- 3- n 0-1m. >10m 3m. 10m. Karščiavimas 116 7 56 38 15 Apatija 111 5 51 39 16 Anoreksija 118 6 53 44 15 Blyškios gleivinės 60 4 28 18 10 Hemoglobinurija 70 5 30 25 10 Letargija 98 6 39 40 13 Vėmimas 40 2 17 15 6 Viduriavimas 26 3 10 7 6 Gelta 20 0 9 8 3

Pacientams stebėti buvo išskirti 9 klinikiniai požymiai, kuriuos pagrįstai galima laikyti ligos simptomais (2 lentelė). Dažniausiai pacientams pasireiškiantis babeziozės požymis buvo anoreksija 118 šunų, kuri nustatyta 96 proc. atvejų, arba 123 tiriamiesiems šunims. Antras pagal dažnumą požymis buvo karščiavimas, kuris pasireiškė 116 šunų – ( 94 proc. atvejų). Apatija buvo užregistruota 111 pacientų (90 proc. atvejų). Kiti babeziozės požymiai – letargija, nustatyta 98 šunims (80 proc. atvejų), hemoglobinurija 70 šunų (57 proc. atvejų), blyškios gleivinės 60 šunų (49 proc. atvejų), vėmimas 40 šunų (33 proc. atvejų), viduriavimas 26 šunų (21 proc. atvejų) ir gelta 20 šunų (16 proc. atvejų).

3.2. Šunų babeziozės sezoninis pasireiškimas

18 Visi šunys susirgę babezioze buvo laikomi Alytaus mieste ar rajone, dauguma ištirtų mėginių buvo surinkta pavasarį ir rudenį. Aukščiausias B. canis infekuotų šunų skaičius buvo nustatytas pavasarį – balandžio, o rudenį - rugsėjo mėnesiais (2 pav.)

2 pav. 2014 metų babezioze sirgusių šunų pasireiškimas atskirais mėnesiais

Lyginant babeziozės pasiskirstymą Alytaus apskrityje 2014 metais matome, kad aukščiausias susirgimų skaičius nustatytas kovo - balandžio mėnesiais, lyginant su kitais mėnesiais (p<0,05). Kovo mėnesį užregistruoti 38 (31 proc. atvejų) sergantys šunys, o balandžio mėnesį šis susirgimas išaugo 2 proc. 40 (33 proc. atvejų) sirgusių šunų iš 123 tiriamųjų. Antroji susirgimų banga pastebima rugsėjo - spalio mėnesiais, tačiau babeziozės atvejų buvo registruojama mažiau, lyginant su pavasariniu piku (p<0,05). Sausio, liepos, gruodžio mėnesiais susirgimų nebuvo registruota. Siekiant nustatyti šunų babeziozės Alytaus apskrityje sezoniškumą buvo fiksuojamas babeziozės pasireiškimas atskirais metų mėnesiais, atsižvelgiant į sirgusių šunų amžių ir lytį. Dažniausiai pacientams babeziozė pasireiškė 91 (74 proc. atvejų) šuniui ir rudenį 21 (17 proc. atvejų) šuniui, žiemos metu pasitaikė 1 susirgimas, kuris buvo pirmasis 2014 metais vasario mėn. (1 proc., atvejų) ir vasaros metu buvo registruota 10 (8 proc., atvejų) sirgusių šunų.

3 pav. Skirtingų veislių šunų sergamumas babezioze

Analizuojant skirtingų veislių šunų sergamumą babezioze, šunis suskirstėme į 6 dideles grupes pagal veislę, kurioms dažniausiai diagnozota B. canis infekcija (3 pav.) ir nustatėme, kad mišrūnų atvesta į klinikas su šia diagnoze daugiausia – 33 šunys (27 proc. atvejų), Vokiečių aviganių 25 (20 proc. atvejų), mažiau Pekinų 7 (6 proc. atvejų), Škotų baltųjų terjerų 6 (5 proc. atvejų), Anglų kokerspanielių 5 (4 proc. atvejų), o kitų veislių tik pavieniai atvejai (3 pav.).

4 pav. Šunų babeziozės pasireiškimas tarp skirtingo amžiaus šunų

19 Analizuojant šunų sergamumą babezioze, atsižvelgiant į jų amžių (4 pav.), matome, kad dažniausiai babeziozė buvo nustatyta 1-3 m. (n=59) ir 3-10 m. (n= 40) šunims (p<0,05). Rečiau liga nustatyta labai jauniems <1 metų amžiaus (n=7) bei vyresniems nei 10 metų - 17 užsikrėtimo atvejų.

5 pav. Skirtingos lyties šunų sergamumas babezioze 2014 m.

Analizuojant babeziozės sergamumą tarp skirtingų lyčių (5 pav.), nustatėme, kad dažniau serga patinai, iš viso 64 (52 proc. atvejų), nei patelės 59 iš viso (48 proc. atvejų), tačiau rezultatai nėra statistiškai patikimi (p>0,05).

3.3. Morfologinių kraujo rodiklių pokyčiai

3 lentelėje pateikti kraujo morfologinių tyrimų rezultatai, kurie buvo atlikti visiems 123 tirtiems šunims.

3 lentelė. Šunų, kuriems diagnozuota babeziozė, kraujo morfologiniai rodikliai Kraujo Normos Šunų su babezioze rodiklis ribos Vidurkis±SD MIN MAX 5,50- WBC, x 109/l 16,90 7,5±3,2 3,5 16,9 NEU, % 60,0-70,0 35,1±20,4 ↓ 6 82 LYM, % 12,0-30,0 28,1±17,4 6 46,5 MONO, 3,0-10,0 % 21,7±9,9 ↑ 3,2 46,5 RBC, x 1012/l 5,50-8,50 5,9±1,5 3,7 8,5 120,0- HGB, g/l 180,0 126,7±26,0 84 179

20 HCT, % 37,0-55,0 36,6±7,2 ↓ 22,2 53,7 175,0- PLT, K/µl 500,0 60,9±78,6 ↓ 7 495

Babezioze sirgusių šunų leukocitų kiekis kraujyje (WBC) nei vienu tirtu atveju fiziologinės normos neviršijo (leukocitų fiziologinė norma –5,50–16,90×109/L., 48 šunims (39 proc. atvejų) leukocitų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 75 (61 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Leukocitų skaičiaus vidurkis sirgusiųjų kraujyje liko normos ribose ir siekė7,5±3,2x109/l. Babezioze sirgusių šunų neutrofilų kiekis kraujyje (NEU) fiziologinę normą viršijo dešimčiai šunų (8 proc. atvejų), (neutrofilų norma – 60,0–70,0 proc.), 19 šunų (16 proc. atvejų) neutrofilų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 94 (76 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Vidutinis neutrofilų kiekis kraujyje (35,1±20,4%) nustatytas mažesnis (p>0,05) lyginant su žemutine normos riba, tačiau pastebėti šio rodiklio dideli svyravimai tarp individų. Babezioze sirgusių šunų limfocitų kiekis kraujyje (LYM) 44 (36 proc.) tirtais atvejais viršijo fiziologinę normą, (limfocitų fiziologinė norma –12,0–30,0 proc.), 59 šunys (48 proc. atvejų) limfocitų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 20 (16 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Limfocitų kiekio kraujyje vidurkis atitiko normos ribas (28,1 ±17,4%). Babezioze sirgusių šunų monocitų kiekis kraujyje (MONO) 93 (76 proc.) tirtais atvejais viršijo fiziologinę normą, (fiziologinė norma – 3,0–10,0 proc.), 30 (24 proc.atvejų) monocitai atitiko fiziologinę normą. Nustatyta, kad vidutinis monocitų kiekis ženkliai viršijo normos ribą (p<0,05) ir siekė 21,7±9,9%. Babezioze sirgusių šunų eritrocitų kiekis kraujyje (RBC) nei vienu tirtu atveju fiziologinės normos neviršijo, (eritrocitų fiziologinė norma 5,50–8,50), 65 šunims (53 proc. atvejų) eritrocitų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 58 šunų (47 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Eritrocitų skaičiaus vidurkis (5,9±1,5x1012) sirgusiųjų kraujyje nustatytas normos ribose, tačiau netoli žemiausios ribos. Babezioze sirgusių šunų hemoglobino kiekis kraujyje (HGB) fiziologinės normos neviršijo, (hemoglobino fiziologinė norma –120,0-180,0 g/l), 67 šunys (54 proc. atvejų) hemoglobino kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 56 (46 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Vidutinis hemoglobino kiekis kraujyje atitiko normos ribas, tačiau arčiau žemutinės ribos (126,7±26,0 g/l).

21 Babezioze sirgusių šunų hematokrito kiekis kraujyje (HTC) nei vienu tirtu atveju neviršijo fiziologinės normos, (hematokrito fiziologinė norma –37,0–55,0 proc.), 64 šunims (52 proc. atvejų) hematokrito kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 59 (48 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Hematokrito vidurkis buvo 36,6±7,2%, kuris artimas žemesnei normos ribai. Babezioze sirgusių šunų trombocitų kiekis kraujyje (PLT) nei vienu tirtu atveju neviršijo fiziologinės normos, (trobocitų fiziologinė norma –175,0–500,0 K/µl, 14 šunų (11 proc. atvejų) trombocitų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 109 (87 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Vidutinis trombocitų kiekis ženkliai (p<0,05) mažesnis už fiziologines normas ir siekė 60,9±78,6K/µl.

3.4.Ligos baigtis Visose trijose X gydyklose, esančiose Alytaus apskrityje, nustačius babeziozę iš tirtų 123 šunų pasveiko 112 (91 proc. atvejų), nugaišo 4 šunys (3 proc. atvejų) ir 7 pacientų (6 proc. atvejų) ligos baigtis nenustatyta.

3.5. Šunų babeziozės gydymui naudoti preparatai

Visose trijose X klinikose, 123 šunims atlikus klinikinius ir diagnostinius tyrimus, nustačius babeziozę, buvo skirtas gydymas. Atsižvelgiantį ligos formą ir sunkumą buvo skirti vaistai gydymui nuo babeziozės ir organizmo būklei gerinti. Dažniausiai buvo taikomas gydymas antiparazitiniais vaistais Imizol (viename mililitre yra: Imidokarbo dipropionato 121,15 mg (atitinka 85,0 mg imidokarbo), gliukokortikoidais Rapidexon (1 ml tirpalo yra: veikliosios medžiagos: deksametazono (deksametazononatrio fosfato) 2mg; pagalbinių medžiagų: benzilo alkoholio (E1519), Beco-Ject, kurio sudėtyje yra vitamino B12 (skatina kraujodarą), vitamino B1(dalyvauja atstatant nervinę sistemą), vitamino B6 (reikalingas fermentų veiklai, metabolizmui). Kepenų veiklai gerinti buvo skiriamas Hepagen (veikliosios medžiagos: fenoksi-2-metil-2-propiono rūgšties natrio druskos), infuziniai tirpalai taip pat kraujodarą skatinantys preparatai. Buvo atlikti 4 kraujo perpylimai sergantiems šunims (3 proc. atvejų), kadangi hematokrito ir eritoricitų kiekis buvo nukritę iki gyvybei pavojingos ribos.

22 4. REZULTATŲ APTARIMAS

Mūsų atliktų Alytaus apskrityje tyrimų rezultatai parodė, kad šunų babeziozė yra lengvai diagnozuojama ir ypač paplitusi erkių pernešama liga. Šiame tyrime buvo nustatyti tik Babesia canis parazitai dėl lengvo babezijų diagnozavimo periferinio kraujo eritrocituose. Dauguma pacientų sirgo pavasarį ir rudenį, o tai tiesiogiai koreliuoja su erkių sezoniniu aktyvumu Lietuvoje. Didžiausias sergamumas stebimas pavasarį, kovo – balandžio - gegužės mėnesiais, taip pat rudenį, rugsėjo - spalio mėnesiais, tai sutampa su kitų mokslininkų atliktais tyrimais ( Cardoso et al., 2010; Kirtz et al., 2012). Dažniausiai pasitaikantys klinikiniai požymiai sergantiems šunims buvo karščiavimas, apatija, anoreksija, blyškios gleivinės, hemoglobinurija, letargija, vėmimas, viduriavimas, gelta. Analizuojant skirtingų veislių šunų sergamumą babezioze, liga dažniausiai pasireiškė mišrūnams, iš viso 33 šunys (27 proc. atvejų), Vokiečių aviganiams - 25 šunys (20 proc. atvejų), Pekinai 7 (6 proc. atvejų), Škotų baltieji terjerai 6 (5 proc. atvejų), Anglų kokerspanieliai (4 proc. atvejų) ir kitos veislės 47 (38 proc. atvejų). Visose trijose X klinikose šunims, kuriems, buvo įtariama babeziozė, buvo atliktas periferinio kraujo tyrimas. Mikroskopuojant 123 šunų kraujo tepinėlius visais atvejais (100 proc.) periferinio kraujo tyrimas babeziozės atžvilgiu buvo teigiamas. Šunų babeziozė pasireiškė įvairaus amžiaus gyvūnams, daugiausiai sirgo šunys, nuo 1 iki 3 m. (59) ir 3-10 m. (40) šunys, kadangi jie yra imliausi šiai parazitemijai. Rečiau sirgo vyresni nei 10 metų – 17 užsikrėtimo atvejų, o rečiausiai sirgo 0-1 metų šuniukai (7 atvejai) (4 pav.). Atsižvelgiant į lytį (5 pav.), dažniau sirgo patinai 64 (52 proc., atvejų), nei patelės 59 (48 proc., atvejų), tačiau tai atsitiktinis skirtumas, nes nėra patikimas. Sergantiems gyvūnams atlikti kraujo morfologiniai tyrimai, tačiau ne visais atvejais nustatomi nukrypimai nuo normos ribų (Zamokas et al., 2014), tai gali priklausyti nuo ligos formos ir laiko praėjusio nuo ligos pradžios iki kreipimosi į veterinarijos kliniką. Vertinant leukocitų pokyčius nustatyta, kad nei vienu tirtu atveju fiziologinės normos neviršijo, t.y. buvo išsivysčiusi leukopenija, 48 šunims (39 proc. atvejų) leukocitų kiekis atitiko fiziologinę

23 normą, o likusių 75 (61 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė, buvo nustatyta leukopenija ir leukocitozė. Nustatyta, kad neutrofilų kiekis kraujyje fiziologinę normą viršijo dešimčiai šunų (8 proc. atvejų), 19 šunų (16 proc. atvejų) neutrofilų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 94 (76 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė, nustatyta neutropenija. Vertinant limfocitų kiekį kraujyje 44 (36 proc.) tirtais atvejais viršijo fiziologinę normą 59 šunys (48 proc. atvejų) limfocitų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 20 (16 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Buvo nustatyta limfopenija. Nustačius eritrocitų kiekį kraujyje nei vienu tirtu atveju fiziologinės normos neviršijo (3lentelė), nustatyta nežymi mažakraujystė (eritrocitų fiziologinė norma – 5,50–8,50 ), 65 šunims (53 proc. atvejų) eritrocitų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 58 šunų (47 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Išanalizavus hemoglobino kiekį kraujyje fiziologinė norma (3 lentelė) neviršyta, buvo išsivysčiusi hemoglobinemija, 67 šunys (54 proc. atvejų) hemoglobino kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 56 (46 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Ištyrus hematokrito kiekį kraujyje nei vienu tirtu atveju nebuvo viršijama fiziologinė norma (3 lentelė), 64 šunims (52 proc. atvejų) hematokrito kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 59 (48 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Vertinant trombocitų kiekį kraujyje nei vienu tirtu atveju nebuvo viršijama fiziologinė norma, nustatyta trombocitopenija, 14 šunų (11 proc. atvejų) trombocitų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 109 (87 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Trombocitopenija yra dažnai nustatoma sergantiems babezioze, tad šis rodiklis vienas iš svarbiausių patvirtinant diagnozę ir vertinant būklę (Zygner et al., 2007). Tyrimai patvirtino ryškią trombocitopeniją. Efektyviausias gydymo būdas buvo pasiektas naudojant antiparazitinį vaistą Imizol (Imidokarbo dipropionatas) (100% efektyvumas pacientams), kuris teigiamai veikė ligos baigtį, rečiausiai naudotas gydymo metodas buvo kraujo perpylimas, kuris atliktas 4 šunims (3 proc. atvejų) esant sunkiai mažakraujystei ir ženkliai sumažėjus hematokritui.

24 5. IŠVADOS 1. Nustatyta, kad dažniausi pacientams pasireiškiantys babeziozės požymiai buvo anoreksija, kuri pasireiškė 118 šunų (96 proc.), karščiavimas - 116 šunų (94 proc.) bei apatija, kuri užregistruota 111 pacientų (90 proc.). 2. Ištirta, kad aukščiausias B. canis infekuotų šunų skaičius buvo nustatytas pavasarį – balandžio, o rudenį – rugsėjo mėnesiais. 3. Nustatyta, kad dažniausiai babezioze sirgo šunys nuo 1 iki 3 metų amžiaus (48 proc.), 3 – 10 metų šunys – (33 proc.). Tuo tarpu vyresni nei 10 metų šunys ir 0 - 1 metų šuniukai sirgo ženkliai rečiau. 4. Ištirta, kad tarp skirtingų lyčių sergamumo babezioze ženklaus sergamumo skirtumo nenustatyta - patinai (52 proc.) ir patelės (48 proc atvejų) (p>0,05). 5. Nustatyta, kad šunims sergantiems babezioze nustatyta leukopenija, leukocitozė, limfopenija, hemoglobinemija, mažakraujystė ir trombocitopenija. 6. Ištirta, kad dažniausiai babeziozės gydymui buvo naudojamas antiparazitinis vaistas (Imizol), o rečiausiai naudotas gydymo būdas buvo kraujo perpylimas, kuris atliktas 4 šunims (3 proc. atvejų).

25 6. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Abdigoudarzi M. (2013). Detection of naturally infected vector ticks (Acari: ixodidae) by different species of babesia and theileria agents from three different enzootic parts of Iran. J. Arthropod. Borne Dis. 2013, Vol. 7(2), P. 164–172. 2. Ambrasienė D., Paulauskas A. (2008). Iksodinių erkių ir Laimo ligos sukėlėjų – borelijų įvairovė ir paplitimas. Prieiga per internetą http://www.su.lt/bylos/ mokslo_leidiniai/ jmd/ 08_03_19/ambraziene%20paulauskas.pdf 3. Boozer A.L., Macintire D.K. Canine babesiosis. Vet Clin North Am Small Anim Pract. 2003, Vol. 33, P. 887 4. Bourdoiseau G. (2006). Canine babesiosis in France. Vet Parasitol, Vol. 138, P. 118–125. 5. Breitschwerdt E. B. (1990). Babesiosis. In: Greene, C.E. (ed), Infectious diseases of the dog and cat. 1st Ed. Philadelphia: W. B. Saunders. P. 796–803. 6. Carret C., Walas F., Carcy B., Grande N., Precigout E., Moubri K., Schetters T. P., Gorenflot A. (1999). Babesia canis canis, Babesia canis vogeli, Babesia canis rossi: differentiation of the three subspieces by a restriction fragment length polymorphism analysis on amplified small subunit ribosomal RNA genes. Journal of Eukaryotic Microbiology. Vol. 46, P. 298–303. 7. Cardoso L., Yisacharickienė, A., Pakalnienienė J., Vėlyvaitė D., Petkevičius S., Paulauskas A. (2011). Erkinio encefalito etiologija ir epidemiologija. Veterinarija ir zootechnika, Vol. 56, P. 3–18. 8. Comazzi S., Paltrinieri S., Manfredi, M.T., Agnes, F . (1999). Diagnosis of canine babesiosis by Percoll gradient separation of parasitized erythrocytes. J Vet Diagn., Vol. 11. P. 102–104. 9. Conrad, P., Thomford, J., Yamane, I., Whiting, J., Bosma, L., Uno, T., Holshuh, H.J. & Shelly, S. (1991). Hemolytic caused by Babesia gibsoni infection in dogs. Journal of the American Veterinary Medical Association, Vol. 199. P. 601–605. 10. Douglass M. (2003). Canine babesiosis continues to create challenges for practitioners. http://veterinarynews.dvm360.com/canine-babesiosis-continues-create- challenges-practitioners 11. Eisen L. (2007). Climate change and tick – borne disease: A. Research field in need of long – term emperical field studies. IX International Jena Symposium on Tick – borne Diseases. P.63-64.

26 12. Fabisiak M., Klucinksi A. (2009). Analysis of haematological abnormalities observed in dog infected by a large babesia. Bull Vet Inst Pulawy, Vol. 54, P. 167-170.

13. Furlanello T, Caldin M, Patron C. (2003). Review of coagulation disorders in naturally occurring cases of canine babesiosis induced by Babesia canis spp. From the Proceedings of the 13th ECVIM Meeting, Upsaala, Sweden. P. 476. 14. Gad Baneth ,Martin J. Kenny,Séverine Tasker,Yigal Anug,Varda Shkap,Amos Levy,and Susan E. (2003). Shaw, Infection with a proposed new subspecies of Babesia canis and Babesia subsp.presentii in domestic cats. J Clin Microbiol. 2004, Vol. 42(1), P. 99–105.

15. Gray J.S., H. Dautel,A. Estrada-Pena, O. Kahl,and E. Lindgren (2008). Effects of Climate Change on Ticks and Tick-Borne Diseases in Europe. Interdiscip Perspect Infect Dis. 2009, P. 223-232.

16. Greene CE. (2006). Infectious Diseases of the Dog and Cat, 3rd ed. Elsevier. St. Louis. P. 725-728, 729, 730. 17. Irwin P. J. (2009). Canine babesiosis: From molecular taxonomy to control. Parasit Vectors, Vol. 2 (Suppl. 1), S4. 18. Yabsley M.J., Shock C. B. (2013). Natural history of Zoonotic Babesia: Role of wildlife reservoirs. Int J Parasitol Parasites Wildl. Vol.2, P. 18–31. 19. Jankauskaitė, A., Pockevičius, A., Petkevičius, S. (2011). Apvaliosios kirmėlės šuns poodiniame audinyje. VetInfo, Nr. 5, P. 30-31. 20. Jorgensen, K. 2011, Babesiosis, prieeiga per internetą: http://www.merckmanuals.com/vet/circulatory_system/blood_parasites/babesiosis.html 21. Kirtz G., Leschnik M., Hooijberg E., Tichy A., Leidunger E. (2012). In- clinic labaratory diagnosis of canine babesios (Babesia canis canis) for veterinary practioners in Central Europe. Tierӓrztliche Praxis Kleintiere. Vol. 2, P. 87-92. 22. Kristen Ripberger, Class of 2000 -edited by Armando Irizzary, Canine Babesiosis https://www.addl.purdue.edu/newsletters/1999/fall/cb.shtml 23. Leisewitz, A.L., Jacobson, L.S., De Morais, H.S. & Reyers, F. (2001). The mixed acid-base disturbances of Severe canine babesiosis. Journal of Veterinary Internal Medicine, Vol. 15, P. 445–452. 24. Lobetti, R.G. (2006). Babesiosis, in Infectious diseases of the dog and cat, 3rd ed., edited by C.E. Greene. Philadelphia: W.B. Saunders. Canine babesiosis continues to create challenges for practitioners. Can Vet J., Vol. 48(6), P. 619–622.

27 25. Mardosaitė D., Radzijevskaja J. (2012). Dermacentor reticulatus erkių užsikrėtimas šunų Babeziozės sukėlėjais Babesia canis. Check VetInfo, Vol. 32, P. 301-308. 26. Máthé A., Dobos-Kovacs M., Voros K. (2006): Histological and ultra-structural studies of renal lesions in Babesia canis infected dogs treated with imidocarb. Acta Veterinaria Hungarica, Vol. 55(4), P. 511–523. 27. Matjila P. T., Penzhorn B. L., Bekker C. P., Nijhof A. M., Jongejan F. (2004). Confirmation of occurrence of Babesia canis vogeli in domestic dogs in South Africa. Veterinary Parasitology. Vol. 122, P. 119 – 125. 28. Mohr, A.J., Lobetti, R.G. & Van Der Lugt, J.J. (2000). Acute pancreatitis: a newly recognised potential complicationof canine babesiosis. Journal of the South African Veterinary, Vol. 71(4), P. 232-239. 29. Müller H1, Aysul N, Liu Z, Salih DA, Karagenc T, Beyer D, Kullmann B, Ahmed JS, Seitzer U. Development of a loop-mediated isothermal amplification (LAMP) assay for rapid diagnosis of Babesia canis infections. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/20537107 30. Oksanen, A., Nygren, K., Hekkinen, P., Leaksonen, S., Petkevičius, S., Nilreaho, A. (2013). Dirofilaria spp. emerging in the Baltic region. 12th International Symposium on Ectoparasites of Pets, Munich, Germany, P. 49-50. 31. Paulauskas A., Radzijevskaja J., Karvelienė B.,Grigonis A., Aleksandravienė A., Zamokas G., Babickaitė L., Sabūnas V., Petkevičius S. (2014). Detection and molecular characterization of canine babesiosis causative agent Babesia canis in the naturally infected dog in Lithuania. Vet Parasitol. Vol. 205, P. 702-706. 32. Radvilavičienė, J., Mickienė, A., Pakalnienė, J., Vėlyvytė , D., Petkevičius, S., Paulauskas, A. (2011). Erkinio encefalito etiologija ir epidemiologija. Veterinarija ir zootechnika, T. 56, P.3-18. 33. Rogers D.j., Randolph S. E. (2006).Climate change and vector – borne diseases. Adv. Parasitol, Vol. 62, P. 345-381. 34. Schoeman, J. P. (2009). Canine babesiosis. Onderstepoort Journal of Veterinary Research. Vol. 39, P. 59-66

35. Šarkūnas V., Šarkūnas M. (2004). Vetinfo, Vol. 02. P. 13-16. 36. Taylor M. A. , Coop R. L., Wall R. L. (2007). Veterinary Parasitology, ISBN: 978-1-4051-1964-1 P. 1596.

28 37. Uilenberg G., Franssen F. F. J., Perie N. M., Spanjer A. A. (1989). Three groups of Babesia canis distinguished and a proposal for nomeclature. Journal Veterinary Quarterly. Vol. 11, P. 33 – 40 38. Udraitė L. Šunų babeziozė. Vetinfo, 2006, Vol. 3, P. 19-21. 39. Wilson Tracy.V. How Ticks Work, 2011. Prieiga per internetą: http://animals.howstuffworks.com/arachnids/tick.htm 40. Zamokas G., Grigonis A., Karvelienė B., Daunoras G., Babickaitė L., Šapalienė I. (2014). Importance of haematological changes in diagnosing canine babesiosis. Veterinarija ir zootechnika. Vol. 67 (89), P. 94-98. 41. Zygner W., Gójska O,Grażyna Rapacka, Jaros D., Wędrychowicz H. (2007). Hematological changes during the course of canine babesiosis caused by large Babesia in domestic dogs in Warsaw (Poland). Veterinary Parasitology, Vol. 145(1–2), P. 146–151. 42. Žalakevičius M. (2001). Fauna and climate change: part I, II. Acta Zoologic Lithuania. Nr. 11 (2,3), 340 pp. 43. Žalakevičius M. (2007) Climate- induced alteations in the Lithuanian migratory avifauna: region and species-specific aspects. Ekologija, Nr. 53 (1). P. 1-9. 44. Harvey J.W., Taboaada J., Lewis J.C. (1988). Babesiosis in a litter of pups. J Am Vet Med Assoc . Vol. 192(12), P. 1751-1752.

46. Prieiga per internetą: http://www.capcvet.org/capc-recommendations/canine- babesiosis1/ 47. Prieiga per internetą: http://veterinarynews.dvm360.com/canine-babesiosis- continues-create-challenges-practitioners?id=&sk=&date=&pageID=2

48. Prieiga per internetą: http://www.eadveterinaria.com.br/material/280/2214/Canine_Babesiosis.pdf

PADĖKA

29 Nuoširdžiai dėkoju savo darbo vadovui Prof. Habil. dr. S. Petkevičiui už visapusišką pagalbą, didelę kantrybę ir suteiktas man naudingas žinias rašant šį darbą.

30