VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS SOCIOLOGIJOS KATEDRA

IGNAS VAIČAITIS

TIKRA AR SUKONSTRUOTA?: KONKURENCIJA IR PRIEŠPRIEŠA TARP VILNIAUS IR KAUNO KREPŠINIO KOMANDŲ

Magistro baigiamasis darbas

Taikomosios sociologijos studijų programa, valstybinis kodas 62605S104 Sociologijos studijų kryptis

Vadovas Doc. dr. Jolanta Kuznecovienė______(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data) Apginta ______(Fakulteto dekanas) (Parašas) (Data)

Kaunas, 2009 Santrauka

Raktiniai žodžiai: sporto konkurencija, krepšinis, identitetas, Kaunas, Vilnius

Moksliniame sociologijos diskurse tyrimai apie konkurenciją sporte vis dar išlieka sąlyginai retas reiškinys. Įvairias įžvalgas apie šį reiškinį galima atrasti nebent užsienio mokslinėje literatūroje, tačiau reikia pastebėti, kad ten ji irgi yra gana menkai tyrinėta sritis. Lietuvoje iki šiol niekada nebuvo tyrinėjamos konkurencijos sporte formos. Buvo galima tiktai stebėti populiaraus pobūdžio diskusijas spaudoje ar per televizijos sporto laidas, aptarinėjančias dviejų didžiųjų miestų krepšinio komandų konkurenciją. Tokiu būdu, mano tyrimas, analizuojantis konkurenciją, tarp dviejų didžiausių Lietuvos miestų krepšinio komandų, bus vienas iš pirmųjų žingsnių tolimesniuose konkurencijos Lietuvos sporte tyrinėjimuose. Magistro darbo įvade, darbo tikslas formuluojamas siekiant išsiaiškinti – kokiu būdu atsirado konkurencija tarp dviejų didžiausių Lietuvos miestų krepšinio komandų, bei kaip buvo konstruojama priešprieša tarp jų. Išsiaiškinti ar sportinė konkurencija supriešina šiuos miestus. Koks yra santykis tarp krepšinio komandų konkurencijos bei susipriešinimo ir miestų susipriešinimo. Darbe naudota daugiausia užsienio autorių literatūra, kadangi šiam darbui tinkamos lietuviškos literatūros beveik nėra. Pirmoje darbo dalyje yra pateikiamos teorinės konkurencijos, bei sporto, kaip socialinės veiklos aspektai. Antroji magistro tezių dalis - empirinė. Čia yra pristatomas atliktas tyrimas, bei - analizuojami jo metu gauti duomenys. Tyrimo dalyje buvo atlikta 14-ka, pusiau struktūruotų interviu. Respondentų atranka buvo vykdoma naudojant tikslinę respondentų atranką. Respondentais pasirinkti buvo asmenys, kurie apie "Žalgirio" ir "Lietuvos ryto" kovas žino daugiausia, tai: abiejų komandų treneriai ir buvę žaidėjai, dienraščio sporto korespondentė, sporto klubų atstovai, naujienų agentūros vadovas, vieno interneto portalo vyriausiasis redaktorius, universiteto profesorius. Paskutinėje darbo dalyje sugretinami teorinėje ir tyrimo dalyje gauti rezultatai, pateikiamos darbo išvados, iš kurių matyti, kad pagrindinis šių dviejų krepšinio klubų konkuravimo principas, yra paremtas komerciniu principu, kadangi komandos kasmet pakartotinai varžosi dėl tų pačių trofėjų, ir dėl tos pačios vienintelės vietos Eurolygoje, krepšinio gerbėjų dėmesio, svarbiausias šios konkurencijos motyvas iš sportinės veiklos gauti pelną.

2 Summary

Key words: sport rivalry, basketball, identity, Kaunas, Vilnius

Athletic rivalry is not a common phenomenon in the discourse of sociology. A few insights can be found among foreign literature, but it is still noticeably weak in terms of scholarly research. Nobody has ever tried to analyze the rivalry in sport's world in Lithuania. There were, however, attempts to cover the subject in various sport columns in print and television. Other than that, my effort to untangle the mysteries of basketball rivalries between Kaunas and Vilnius, two largest cities in Lithuania, is one of the first few steps to a more profound future research in Lithuanian sport rivalries. The introduction of my master’s thesis aims to illustrate how the rivalry between basketball teams from two largest cities originated, and how it was continuously fueled. Also, I seek to recognize what hides behind the two cities just being competitive, and two cities having two strongest basketball teams that exaggerate the competition even more. My thesis is supported by works of foreign authors, since I was not able to trace much Lithuanian literature on sport rivalries. The first segment of the thesis introduces the theory of rivalry, as well as provides some aspects that sport, as a social phenomenon, embodies. The second segment is empirical. It introduces the research that has been done and analyzes its outcomes. The research includes 14 interviews, where each respondent was selected based on a careful and targeted screening. Each source has a credibility of knowing the rivalry nuances between “Žalgiris” and “Lietuvos Rytas” first hand. The list includes head coaches, former players, pressmen, publicists, team spokesmen, editors, and scholars. The last section of my thesis compares and contrasts both, theory and research, followed by conclusions, which shows that the two principal basketball clubs are competing principle is based on a commercial basis, the teams each year to re-compete for the same trophies, and the same the only place in Euroleague, basketball. Professional sports have become a set of commodity to be sold in the marketplace.

3 TURINYS

ĮVADAS ...... 5 1. TEORINĖ KONKURENCIJOS BRUOŽŲ ANALIZĖ ...... 10 1.1 Konkurencijos ir varžymosi svarba ...... 10 1.3 Konkurencija ir varžymasis sporte ...... 11 1.4 Konkurencija - komercija paremtame sporte ...... 18 2. SPORTAS SOCIOLOGIJOJE ...... 19 2.1 Sportas, kaip neutralus įrankis ...... 19 2.2 Sportas kaip visuomenes veidrodis...... 21 2.3 Sportas kaip karo pakaitalas ...... 22 2.4 Miestas ir sporto komandų gerbėjai ...... 23 2.5 Miestai ir sporto komandos ...... 25 2.6 Sportas ir Žiniasklaida ...... 29 2.7 Žiniasklaida – profesionalių sporto komandų savininkė bei rėmėja ...... 30 2.7 Kaip reikia analizuoti konkurenciją? ...... 33 METODOLOGIJA ...... 35 TYRIMAS ...... 39 5. Istorinė perspektyva: Konkurencija tarp Kauno “Žalgirio” ir Vilniaus „Statybos“ ...... 39 5.1 „Žalgirio“ krepšinio komandos įsteigimas Kaune ...... 39 5.2 Vilniaus “Statybos” krepšinio komandos sukūrimas ...... 42 5.3 Konkurencijos tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Statybos“ krepšinio komandų pradžia ...... 44 5.4 Lietuvos krepšinio komandų konkurencija dviejuose frontuose ...... 44 5.5 Lietuvos krepšinio komandų konkurencija dėl geriausių žaidėjų ...... 46 5.6 Vietinės sovietinės valdžios požiūris į sportinę konkurenciją tarp Vilniaus ir Kauno krepšinio komandų ...... 50 6. Konkurencijos tarp Vilniaus ir Kauno miestų krepšinio komandų skilimas į vidinę – miesto viduje ...... 52 7. Komercinis konkurencijos ir priešpriešos tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ pagrindas ...... 54 7.1 Dabartinės konkurencijos ir priešpriešos krepšinyje pradas ...... 54 7.2 Vilniaus „Statybos“ tapimas „Lietuvos rytu“ ...... 55

4 7.3 Vilniaus „Lietuvos ryto“ sirgalių konstravimas ...... 56 7.4 Krepšinis, kaip verslo objektas ...... 59 IŠVADOS ...... 62 NAUDOTA LITERATŪRA: ...... 65

5 ĮVADAS

Moksliniame sociologijos diskurse tyrimai apie konkurenciją sporte vis dar išlieka sąlyginai retas reiškinys. Įvairias įžvalgas apie šį reiškinį galima atrasti nebent užsienio mokslinėje literatūroje, tačiau reikia pastebėti, kad ten ji irgi yra gana menkai tyrinėta sritis. Lietuvoje iki šiol niekada nebuvo tyrinėjamos konkurencijos sporte formos. Buvo galima tiktai stebėti populiaraus pobūdžio diskusijas spaudoje ar per televizijos sporto laidas, aptarinėjančias dviejų didžiųjų miestų krepšinio komandų konkurenciją. Tokiu būdu, mano tyrimas, analizuojantis konkurenciją, tarp dviejų didžiausių Lietuvos miestų krepšinio komandų, bus vienas iš pirmųjų žingsnių tolimesniuose konkurencijos Lietuvos sporte tyrinėjimuose. Apie konkurenciją tarp Kauno ir Vilniaus krepšinio komandų, - vėl pradėta garsiai kalbėti po 2000 metų sezono, kai naujai suburta Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšinio komanda pirmą kartą istorijoje tapo Lietuvos krepšinio lygos nugalėtoju, - nutraukusi ilgai trukusį Kauno ”Žalgirio” dominavimą. Į sportą reikia žiūrėti ne tik kaip ne tik į sportinį konkurencinį varžymąsi, tai ypač tampa akivaizdu, jei pažiūrėsime į panašius konkurencinius sporto reiškinius užsienio šalyse. Škotijoje, visuomeniniame gyvenime egzistuoja stipri protestantų ir katalikų priešprieša, ir sportas šiuo atveju, ištiesų yra stipriai paveiktas šios socialinės priešpriešos, religija ir politika yra įpainiojama į sportinę kovą. Glazgo mieste yra „Rangers“ ir „Celtic“ futbolo klubai, kurie tarsi simboline išraiška kariauja religiniu pagrindu. „Rangers“ yra protestantų futbolo klubas, o „Celtic“ – katalikų. Šie religiniai skirtumai buvo pasirinkti konfliktui pateisinti. Šiuo atveju abiejų futbolo komandų sirgaliai sportą panaudoja kaip įrankį, kuriuo siekia išsiaiškinti santykius, kurie neturi nieko bendra su sportu. Sportas yra neutralus įrankis, kurį galima panaudoti kaip nori1. Pavyzdžiui, sovietų sąjunga sportą stengėsi naudoti integracijai į sovietinę visuomenę. Škotai ir Airiai – tarpusavio religinei priešpriešai. Tam tikros verslo korporacijos sportą mato, kaip puikią verslo šaką, - sporto reiškinį, kaip prekę, kurią galima brangiai parduoti. Įtampa tarp dviejų didžiausių Lietuvos krepšinio komandų, jų sirgalių, o ir tarp Kauno ir Vilniaus miestų egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Ši priešprieša yra tarsi miegantis liūtas, kurį pažadinti pakanka nereikšmingos smulkmenos. Pagrindinis šių dviejų sporto klubų konkuravimo principas, yra tas, kad šios dvi krepšinio komandos visada varžosi dėl tų pačių trofėjų ir dėl tos pačios vienintelės vietos Eurolygoje, bei potencialių rėmėjų paramos, kurių Lietuvoje yra sąlyginai

1 Senn Alfred Erich. Power, Politics and the Olympic Games. A History of the Power Brokers, Events, and Controversies that shaped the Games. Human Kinetics, 1999, p. 13.

6 mažai. Kauno "Žalgiris" ir Vilniaus "Lietuvos rytas" yra didžiausi konkurentai ir kitaip, ko gero, nebus – sportas pats savaime iššaukia konkurenciją. Tyrinėdamas toleranciją sporte, Dainius Genys, retoriškai klausia: „Ar manote, jog Kauno Žalgirio ir Vilniaus Lietuvos Ryto priešiškumas yra grynai sportinis? Asmeniškai tuo abejoju. Visų pirma, nesantaikos motyvas atsirado dėl miestų susipriešinimo, o krepšinis buvo pasirinktas kaip puiki išraiškos priemonė“ (D. Genys; 2008; p-30). Gullianotti (2005) taip pat nurodo, jog neretai konkurencinio varžymosi, bei konfliktų sporte priežastys glūdi giliau nei sportas, jis nurodo kelis svarbiausius konkurencijos pradus, tai - religinis, etninis bei politinis. Kauno ir Vilniaus miestų tam tikra konkurencija egzistuoja ir be sporto, tačiau sportas vienaip ar kitaip, tam tikru būdu padeda reikštis tai konkurencijai. Visgi jeigu ir nebūtų tarp šių miestų kažkokios konkurencijos, vis tiek konkurencija sporte galėtų reikštis. Bet kokiu atveju, sporte konkurencija yra visose sporto šakose, tačiau verta pastebėti, kad tam tikros sporto šakos gali turėti simboliškai svarbų statusą visuomenėje. Krepšinis Lietuvoje istoriškai tapo populiariausia sporto šaka, todėl ir tapo labiausiai matomu priešpriešos lauku. Kitaip sakant, krepšinis tampa konkurencinės kovos įkaitu, kuomet išryškėja priešprieša, tarp didžiausių konkurentų. Pats krepšinis tėra labiausiai matomas sportas. Konkurencija, kuri vyksta tarp krepšinio klubų nėra tik varžybos aikštelėje. Noras dominuoti lemia kovą ir už aikštelės ribų. "Lietuvos ryto"- krepšinio klubas, turi pranašumą žiniasklaidos srityje – klubo šeimininkai, kurie valdo ir to paties pavadinimo žiniasklaidos bloką, gali bet kokį priešininkų komandos įvykusi sportinį faktą pateikti taip, kaip jiems atrodo naudingiau, net jo neiškraipydami. Tarkim - jei butelis yra pusiau tuščias, gali sakyti pusiau pilnas, jeigu žiniasklaidos blokas paskelbia kažkokią informaciją apie Kauno krepšinį, gali geras vietas nutylėti, ir atkreipt dėmesį tik į blogas, o savo klubo veiklą gali pateikti – atvirkščiai, apie tamsesnes savo klubo veiklos detales nutylėti, kurių tikrai buvo, o teigiamas, geresnes išryškinti. Tokie iš dalies šališki veiksmai spaudoje - neretai sukelia nepasitenkinamo bangą Kauno „Žalgirio“ gerbėjų tarpe. Tuo tarpu "Žalgirio" stiprybė yra sukauptas ypač stiprus simbolinis kapitalas visuomenėje – didžiulė lojalių sirgalių bazė, kurie dėl savo klubo galėtų nuveikti labai daug. Sirgalių kovos – įprastas reiškinys visame pasaulyje, tik dažniausiai konkurencinis pradas nedaug bendro teturi su sportu. Paprastai visuomenę suskaldo politinis, religinis, etninis ar kitoks motyvas. Mūsų šalies sporto klubų priešpriešos lyginti su analogiškais susipriešinimais užsienyje, nėra prasmės, nes klubų kūrimosi ir sirgalių formavimosi aplinkybės yra visiškai skirtingos. Pirmąjį krepšinio klubą Lietuvoje įkūrė sovietų valdžia - 1944 metais, kai profesionalūs klubai Europoje jau veikė gerą penkiasdešimtmetį. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje sporto klubus kurti imta po industrinės revoliucijos, kai pradėjo formuotis darbininkų sluoksnis. Darbininkai

7 užsidirbdavo ir turėjo laisvalaikio, natūraliai atsirado poreikis įdomiai ilsėtis ir leisti pinigus. Sporto komandos kūrėsi rajonuose, jos tarpusavyje kovojo ir iš darbininkų išaugo profesionalūs žaidėjai. Lietuvoje procesai vyko visai kitokia linkme. Kodėl kilo priešprieša tarp Kauno "Žalgirio" ir Vilniaus "Lietuvos ryto" komandų – galima pagristi istoriškai, tik akivaizdžiai toji priešprieša ėmė ryškėti Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Iki tol krepšinio aikštelėse varžęsi - Vilniaus „Statyba“ ir Kauno "Žalgirio", - priešpriešai tarp miestų atsirasti pagrindą sudarė, tačiau dėl abiejų komandų kovų su okupantais - Maskvos CSKA - visuomenėje ji buvo mažiau pastebima. Šiame darbe yra nagrinėjama, kaip istoriškai bei socialiai keitėsi sporto reikšmė visuomenėje. Sporto evoliucija iš mėgėjiško į profesionalų, bei kaip tai pakeitė socialinį visuomenės gyvenimą. Kaip stebint, bei tyrinėjant sportą galimą suprasti gilesnius socialinius visuomenės aspektus. Daug dėmesio skiriama sporto ir žiniasklaidos tarpusavio santykiui. Merton (1938) analizė rodo mums, kaip mes galime naudoti sportą, kaip visuomenes elgesio veidrodį. Tai yra veidrodis, kuris mums padeda pamatyti ir suprasti, kas vyksta visuomenėje ir kodėl tai vyksta. Problema: Į sportą reikia žiūrėti ne tik kaip ne tik į sportinį konkurencinį varžymąsi, tai ypač tampa akivaizdu, jei pažiūrėsime į panašius konkurencinius sporto reiškinius užsienio šalyse. Kur mes matome, jog neretai konkurencinio varžymosi, bei konfliktų sporte priežastys glūdi giliau nei sportas. Gulianotti (2005), nurodo kelis svarbiausius konkurencijos pradus, tai - religinis, etninis bei politinis. Kai kalbame apie futbolą Ispanijoje, mes randame etninę priešpriešą, katalonai su ispanais gyvena – etninėje priešpriešoje. Kai tyrinėjame Kauno ir Vilniaus miestų krepšinio komandų konkurenciją bei priešpriešą, mes turime ieškoti savitos srities, kuri šių miestų komandas padaro konkurentais ir supriešina jų identitetus. Tikslas: Šio darbo tikslas formuluojamas siekiant išsiaiškinti – kokiu būdu atsirado konkurencija tarp dviejų didžiausių Lietuvos miestų krepšinio komandų, bei kaip buvo konstruojama priešprieša tarp jų. Išsiaiškinti ar sportinė kova supriešina šiuos miestus.

Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai:

• Atlikti teorinę konkurencijos – sociologijoje analizę. • Sociologiškai apibrėžti sportą. • Apžvelgti santykį tarp miestų ir komandų varžymosi. • Išskirti konkurencijos Lietuvos krepšinyje ypatumus.

8 • Apžvelgti, kaip sportinės priešpriešos tarp dviejų krepšinio komandų vystėsi istorijos raidoje. • Empyriškai ištirti konkurencijos tarp dviejų didžiausių Lietuvos miestų krepšinio komandų raiškos formas.

Duomenys šiam mano darbui buvo renkami kelių metodų pagalba – analizuojant mokslinę literatūrą, bei nagrinėjant antrinius duomenis, naudojant kokybinį tyrimo metodą. Magistro tezių teorinis pagrindas orientuotas į sociologijos discipliną, tačiau tiek konkurencijos, tiek sporto teorinis aptarimas reikalauja tarpdisciplinines prieigos. Todėl magistro tezių teorinis pagrindas susideda iš sociologijos, antropologijos, bei sporto istorijos studijų teorinių įžvalgų. Pirmoje darbo dalyje yra pateikiamos teorinės konkurencijos, bei sporto, kaip socialinės veiklos aspektai. Antroji magistro tezių dalis – empirinė. Čia yra pristatomas atliktas tyrimas, bei - analizuojami jo metu gauti duomenys.

Sąvokos:

Konkurentai (rivals) – tai skirtingi vienetai besivaržantys dėl vienodo objekto, ar pranašumo tame pačiame varžymosi lauke. Konkurencija (rivalry) – varžymaisis dėl to paties objekto, ar pranašumo varžymosi lauke. Priešprieša (opposition) – skirtingu grupių - priešybė, priešingybė, opozicija vienas kitos atžvilgiu.

9 1. TEORINĖ KONKURENCIJOS BRUOŽŲ ANALIZĖ

1.1 Konkurencijos ir varžymosi svarba

Šiame darbe tyrinėjamos konkurencijos sampratą geriausiai atspindi angliškas žodis (rivalry), tai – konkurencinis varžymasis dėl to paties tikslo ar pranašumo toje pačioje srityje2. Konkurencija bei varžymasis laikomi esmine žmogaus prigimties apraiška, dažnu atveju konkurencija tiesiogiai yra siejama su socialiniu išgyvenimu bei klestėjimu. Neabejotinai konkurencija yra svarbus ekonominio augimo elementas, taipogi svarbi mokslo, kultūros bei sportinių pasiekimų dalis. Žmoniškieji socialiniai santykiai yra persipynę įvairiomis konkurencijos peripetijomis. Konkurencijos fenomenas pastebimas praktiškai visose visuomenės sąveikose. Šeimos, politikai ir politines partijos, etninės grupės, sporto komandos, valstybės, regioniniai ir nacionaliniai vienetai yra vienaip ar kitaip tarpusavyje susieti konkurencijos saitų (W. Tompson; 1999; p 3). Šeimose, vaikai tarpusavyje konkuruoja dėl tėvų dėmesio ir meilės3, politinės partijos ir jėgos tarpusavyje konkuruoja dėl politinės galios4, sporto komandos nuolat varžosi ir konkuruoja dėl sportinių pergalių, rėmėjų paramos, gerbėjų dėmesio ir kita. Valstybės, miestai ir kiti regioniniai vienetai tarpusavyje konkuruoja dėl politinės galios, ekonominių bei gamtinių resursų, bei įvairių kitų kapitalo formų5. Skirtingos visuomenės veiklos sritys yra tarsi skirtingi laukai, kuriuose individai konkuruoja ir varžosi dėl skirtingų rūšių atlygio jame, dėl autoriteto, simbolinės galios. Konkuruojama tarpusavyje - dėl konkrečiame lauke esančio įvairios rūšies kapitalo. Tokį varžymąsi daro prasmingą konkurentų tikėjimas tam tikros erdvės siūlomais “prizais” ir įsitraukimas į “žaidimą” pagal jo taisykles. Šiuo atveju socialinę tikrovę galima matyti kaip nuolatinį konkurencijos lauką, kur daugybė atskirų konkuruojančių vienetų varžosi dėl konkretaus atlygio jame. Nuo varžymosi rezultatų priklauso ir konkurentų socialinis statusas toje erdvėje, hierarchija ir jos pokyčiai. Konkurencinės pergalės leidžia kaupti įvairių rūšių kapitalą laimėtojui, o priešingai pusei, pralaimėjimai ir nesėkmės yra skaudžios. Įdomus ir atviras klausimas - ar visi minėti konkurentai turi vienodas sąlygas, bei galimybes konkuruoti, ar konkuruojančios pusės laikosi vienodų konkurencijos taisyklių ir normų?

2 Oxford English Dictionary (OED) 3 Alexander K.D. Leung and Wm. Lane M. Robson; "Sibling Rivalry”; Clin Pediatr (Phila) 1991 30: 314-317 4 Karl R. de Rouen, JR; "The Dynamics of Civil War Duration and Outcome"; Journal of Peace Research, Vol. 41, No. 3, 303-320 (2004) 5 Gordon Ian; "Internationalisation and Urban Competition"; Urban Studies, Vol. 36, Nos 5-6, 10001-1016, 1999

10 Noras atsakyti į šiuos klausimus skatina tyrinėti konkurenciją ir varžymąsi įvairiose socialinio gyvenimo sferose. Don Faber, (2008) teigia, jog, konkurentai (rivals) – tai skirtingi vienetai besivaržantys dėl vienodo objekto, ar pranašumo tame pačiame varžymosi lauke. Konkurencija sociologijoje, anot Johnson, (2000) apibrėžiama kaip pastangų arba grumtynių atsiradimas, kuomet individas siekia maksimaliai padidinti savo naudą kitų sąskaita. Weber (cit. Johnson, 2000) konkurenciją apibūdino kaip vieną iš taikaus konflikto formų. Marx (cit. Johnson, 2000) taip pat įžvelgė konkurencijos ir konflikto sąryšį, tačiau nesutiko su konkurencijos, kaip taikios konflikto formos samprata. Kritikuodamas kapitalizmą, jis argumentavo, jog konkurencija yra prieštaravimų šaltinis bei kova, iššaukianti eilę neigiamų pasekmių. Taigi, Marx konkurencijai suteikia negatyvią formą. Bonta (1996) teigia, jog šiuolaikinėje visuomenėje individas yra skatinamas konkuruoti nuo pat savo vaikystės. Tėvai dažnai naudoja konkurencinio auklėjimo metodus, visose gyvenimo srityse skatinančius vaiką būti nugalėtoju, nepasiduoti varžovui, neretai - paisyti tik savo interesų, tam tikra prasme būti individualistu. Autorius išskiria šiuolaikinės kultūros norma tapusias apeigas - veiksnius, skatinančius konkurenciją visuomenėje. Geriausiai iliustruojantis tokių apeigų pavyzdys yra įvairaus pobūdžio sportinė veikla, - dažniausiai komandiniai žaidimai, tokie kaip - krepšinis, futbolas, beisbolas ir kt. Vertėtų sukonkretinti, kadangi konkurencija tarp visuomenės narių egzistuoja visada, todėl, kad žmones vienaip ar kitaip apriboti kažkokia juos ribojančia erdve, jie yra apriboti savo socialiniais vaidmenimis, apriboti savo identitetu. Ir kai jie susiduria, su kita erdve, su kitu socialiniu lauku, ar kitu identitetu tai neišvengiamai tarp jų pradeda egzistuoti vienokia ar kitokia konkurencijos forma, ir šia prasme čia konkurencija yra universali, tarp skirtingų grupių, kurios turi skirtingą identitetą, nes čia įsijungia skirtingi konkuruojančių pusių interesai.

1.3 Konkurencija ir varžymasis sporte

Konkurencija sporte pasireiškia, kaip nuolat pasikartojantis intensyvus varžymasis tarp sporto komandų. Konkurencinę įtampą jaučia sporto komandų žaidėjai, treneriai, klubų savininkai, tačiau turbūt labiausiai ją įprasmina sporto komandas palaikantys gerbėjai. Sportinės konkurencijos intensyvumas gali būti pastebimas, kaip kilnios sportines kovos išraiška tarp priešininkų, kitais atvejais ji gali pasireikšti visuomenės susiskaldymu, smurto protrūkiu ar įvairiomis neapykantos formomis. Dabartinėje komercinėje sporto išraiškoje komandų savininkai

11 paprastai yra suinteresuoti turėti stiprų konkurentą, kadangi stiprus visada bus dar stipresnis, jei jis turės rimtą konkurentą, konkuruos priešpriešoje su sau lygiaverčiu partneriu. Todėl skatina sportinę konkurenciją įvairiais budais, siekdami sau naudingų tikslų. Paprastai komandų savininkai tai daro, kad būtų atkreiptas kuo didesnis visuomenes dėmesys, tokiu atveju susirenka daugiau žiūrovų į sporto rungtynes, taip pat prikausto didelę dalį gerbėjų prie televizijos ekranų. Tokiu būdu yra generuojamas pelnas. Pasaulinė praktika rodo, kad konkurencinė kova sporte, supriešina visuomenės narius, padalina tam tikras visuomenes į dvi skirtingas grupes, neretai pasitaiko chuliganizmo ir riaušių atvejai. Dažnai konkurencijos sporte priežastimi tampa mažai ką su sportu turintys veiksniai. Susipriešinimo sporte priežastimi gali būti - religiniai, etniniai ar politiniai skirtumai. Antikinėje Graikijoje deklaruota olimpinio judėjimo idėja buvo – tobulas žmogaus kūnas. Antikos olimpinių žaidynių esmė buvo, jog dalyvauja vieni vyrai, nėra jokių komandinių sporto šakų ir nė vienos televizijos kameros. Į šiuolaikinį sportinį judėjimą galima būtų žiūrėti taip: prieš šimtmetį atsirado žmonės, kurie laiku sukūrė aliuziją į Antiką turintį prekių ženklą ir dabar tokiu pagrindu rengia visame pasaulyje komerciškai populiarius sporto renginius. Camerom (1976), teigimu grupinė nesantaika sportiniame kontekste atsirado Romos laikais, kadangi sportas tai varžymosi tarpusavyje išraiška, bei susipriešinimas su varžovu. Šiuolaikinis pavyzdys iliustruojantis, kaip sportas bendruomenę gali suskaldyti į smulkesnes grupes - įvyko vietinėje Pueblo indėnų bendruomenėje Naujajame Meksike. Fox (1961) pademonstravo, kaip dviejų konkuruojančių beisbolo komandų atsiradimas bendruomenėje tapo pagrindu bendruomenei suskilti į grupes. Beisbolas reprezentavo konkuravimo instituciją į iš esmės kooperatyvinę socialinę sistemą. Beisbolo sąlygotas pasidalijimas į grupes kirto skersai per visas iki tol egzistavusias gentis, visuomenes, religines ir politines grupes. Neabejotina sporto prigimtis, yra dviejų varžovų konkurencinė sportinė kova. Sporto komandų varžymasis ir konkurencija, - formuoja sporto sirgalių palaikančių konkuruojančias komandas priešingus identitetus (Guttmann; 1986). Dar viduramžiais Europoje, egzistavo skirtingos liaudies žaidimų formos, kurios buvo paremtos varžymusi, dažnai kovinės bei smurtinės, ir įtraukdavo tarpusavyje konkuruojančias socialines grupes į konkurencinius konfliktus (Roth, 1933; Balnchard, 1995; p-132). Dažnu atveju tokie liaudies žaidimai buvo liaudies karnavalų dalis, kurie turėjo tikslą dramatizuoti priešingus socialinius identitetus, tokius, kaip tarp vedusių ir vienišių vyrų, mokytojo ir mokinio, studentai prieš kita jaunimą, kaimas prieš kaimą, ar jaunos moterys prieš vyresnes moteris. Kai kalbame apie šiuolaikinį komandinio sporto modelį, tai pirmasis šiuolaikinis komandinis sportas buvo futbolas. Kuris mano manymu įtakojo vėlesnių komandinių sporto šakų

12 atsiradimą. Tokios sporto šakos kaip regbis, rankinis, krepšinis būtent ir išsivystė futbolo pagrindu. Futbolas, kaip pirmasis modernus komandinis žaidimas buvo įtrauktas į Britanijos viduriniąsias mokyklas apie aštuonioliktojo amžiaus vidurį, su tikslu skleisti idealizuotą krikščioniškąją maskulinizmo viziją (Holt, 1989; Giulianotti, 2001; p-1). Sportinės kovos procesas turėjo dramatizuoti konkurenciją, bei priešpriešą tarp mokinių, su tikslu, kad būtų išvengta tuo laikotarpiu būdingais buvusių konfliktų tarp mokymo įstaigų administracijos ir mokinių (Mangan 1986; Russell, 1997). Su šiuolaikinio futbolo taisyklių sukūrimu komandinis žaidimas buvo universaliai racionalizuotas. Atitinkamai žaidimas aprūpino reikiamą foną išreikšti gilesnius socialinius ir kultūrinius antagonizmus, kurie egzistuoja bet kuriame kitame socialiniame lauke. Iš pradžių Britanijoje konkurencija ir varžymasis vyravo tarp senų aristokratinių futbolo komandų. Didele sparta vykęs miestų didėjimas prijungiant priemiesčius į miesto ribas, sąlygojo naujų futbolo komandų kūrimąsi, konkurenciją ir priešpriešą. Dažniausiai aršiausios futbolo klubų varžytuvės augo tarp kaimyninių miesto rajonų, kadangi tokie rajonai turėjo dideles susipriešinusių darbininkų klasės vyrų sirgalių gaujas. Matydami didžiulę konkurenciją tarp vietinių futbolo klubų, pirmieji sporto funkcionieriai sumaniai pasinaudojo puikia galimybe pradėti kurti lokalias, regionines ar nacionalines futbolo lygas (Mason, 1980; Giulianotti, 2001; p-1). Visuomenės dėmesys ir žaidimo populiarumas kilo su lig kiekvienom rungtynėm, o sezoniniai lygų turnyrai tapo puikus būdas nustatyti stipriausius. Turtingesni futbolo klubai naudojosi savo galia, privilegijomis ir turimais resursais norėdami sumenkinti savo silpnesnius konkurentus. Modernus futbolo žaidimas taip pat tapo lauku, kuriame susidūrė nacionalinio identiteto gynyba bei kultūrinė opozicija tarp dviejų oponuojančių šalių. 1872 metais prasidėjo kasmetiniai Anglijos ir Škotijos futbolo rinktinių mačai, kurie tapo nuolatinės konkurencinės kovos ir priešpriešos tarp šių šalių išraiška. Panaši praktika įsivystė ir kitose šalyse, kai futbolas paplito už Britanijos ribų į Europą, Pietų Ameriką bei kitas Britanijos kolonijines šalis. Stipri konkurencija įsivyravo tarp Britanijos kolonijose vietinių gyventojų susikūrusių komandų ir skirtingų Britanijos aristokratiškų klubų, kurie atvežė ir protegavo futbolą naujosiose šalyse. Taip įsivystė priešprieša tarp vietinių, bei centrinės valdžios atstovaujamų komandų. L. Donskis (2007), teigia, jog futbolas yra paskutinė nacionalizmo tvirtovė, ypač tai pasakytina apie viduramžių pasaulio tvarką – visų pirma miestų, regionų ir korporacijų svarbą – vis labiau atkuriančią Europą6. Nacionalinė futbolo komanda yra tarsi tautos ir jos valstybės simbolis. Dabartiniame socialiniame kontekste, sportas kaip įrankis vis dar yra panaudojamas skirtingiems tikslams. Sukūrus naujus komandinius žaidimus,

6 Donski Leonidas. "Taip, bet... Nepolitologiniai svarstymai apie politiką". V.: Versus aureus, 2007

13 tokius kaip krepšinis, ledo ritulys, kriketas, regbis, rankinis, bei jiems išpopuliarėjus skirtinguose kultūriškai kraštuose, jie taip pat, kaip ir futbolas Britanijoje, tapo stipriu įrankiu tose kultūrose, kuriose buvo panaudotas konkurencijai ir priešpriešai tarp skirtingų konkuruojančių šalių įprasminti. Ledo ritulio varžybose varžėsi Kanados ir Sovietų sąjungos rinktinės, kurios atstovavo skirtingas politines ideologines kryptis. Tuo metu vyravusi šaltojo karo politika veržėsi per kraštus kai ant ledo susitikdavo šios dvi, viena kitai priešiškos šalys. Pakistanas ir Indija savo konfliktų sprendimo lauku pasirinkdavo populiariausia tame regione sporto šaką – kriketą. Serbų ir Kroatų išeivių bendruomenės Australijoje, katalikai ir protestantai Škotijoje, Katalonai, Baskai ir Ispanai pasinaudojo futbolu kaip įrankiu savo oponuojančių identitetų supriešinimui bei konkuravimui tarpusavyje. Šis magistro darbas sukoncentruotas išanalizuoti konkurencijos peripetijas sportinėje plotmėje, tačiau, taip pat yra svarbu apibrėžti, kaip sportines konkurencijos pasekmės yra susijusios su socialiniu gyvenimu. Net jei ir į sporto komandas žiūrėsime kaip į konkurentes iš prigimties, pačios sporto komandos sau konkurentėmis laiko tik kelias išskirtines kitas komandas. Todėl konkurentais laikome tik tuos objektus, kurie pasižymi išskirtinėmis konkurencinėmis savybėmis. Dažnai išskirtinės būna priešpriešos priežastys, interesai, skirtingi požiūriai į vertybes, geografinė lokacija, religija. Varžovų konkurencija taip pat neretai pranašauja fizinį protrūkį ir žalą. Tam tikrų visuomenių, ar jos grupių konkurencija socialiniame gyvenime galima sakyti būna tiesiogiai susiejama su sportine konkurencija. Sportinis palyginimas šiuo atveju gali būti rizikingas, tačiau tinkamas. Tarkim, pažvelkime į lokalines sporto komandų kovas. Dažniausiai viena komanda grumiasi prieš kiekviena lygos komanda metų metus. Visos komandos varžosi dėl geriausios statuso. Nepaisant didelio šurmulio, tik kelios komandos galėtų vadintis konfliktuojančiais konkurentais. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių būtent tos komandos niekada nenustoja varžytis, turi emocinių sąsajų, senų skolų, kurios dažnu atveju gali buti menkai susijusios su sportu. Pralaimėjimai tarp tokių konkurentų yra labai skaudūs, ir atrodo daug svarbesni nei kai pralaimima eilinei lygos komandai. Galimas daiktas, kad sirgalių priešprieša („mes“ prieš „juos“) pastebima dažniau, jei jų komanda žaidžia prieš vieną iš tokių konkurencinių varžovų. Todėl, tarp sirgalių muštynės ir susirėmimai tokiais atvejais pasitaiko dažnai.

Futbolas ir etninė priešprieša Ispanijoje

Beveik visose Europos šalyse, futbolas yra neabejotinai populiariausia sporto šaka. Istorines, kultūrines bei etninės Ispanijos savybės, nulėmė kad Ispanijos futbolo industrija yra labai

14 specifinis ir sunkiai tyrinėjamas atvejis. Tokios komandos pavyzdžiui, kaip Madrido „Real“, FC Barselona ir Bilbao „Athletic“ yra nacionaliniai simboliai skirtingų vienoje šalyje gyvenančių autonomijų etninės tapatybės, kurios įprasmina save per savo futbolo komandas. Taigi sėkmingas komandos pasirodymas įgauna ypatingą svarbą, pasididžiavimą savo kilme bei gimtuoju kraštu. Unikalus pavyzdys ne tik Ispanijos futbole, bet ir visame pasaulyje yra Bilbao „Athletic“ futbolo klubas, kurį sudaro tik baskų kilmės futbolininkai. Iš pradžių klubo pirmaisiais gyvavimo dešimtmečiais, šiame klube galėjo žaisti tik tie žaidėjai, kurie buvo Baskų kilmės ir buvo gimę 50 km spinduliu aplink Bilbao miestą, tačiau kylant konkurencijai tarp sporto klubų - dabar šiame klube gali žaisti visi baskai, net ir tie kurie yra kilę iš Baskų regiono Prancūzijoje. Panašiu principu sovietų sąjungos laikotarpiu rėmėsi ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubas rungtyniavęs sovietų sąjungos čempionate, kuomet komandoje rungtyniavo tik vietiniai Lietuviai. Gali kilti retorinis klausimas, ar gavus taip trokštamą Baskų krašto nepriklausomybę klubo politika išliktų tokia pati, kadangi būtinybė pabrėžti nacionalinį identitetą per sportą būna tautose, kurios gyvena nebūdamos laisvos. Madrido „Real“ komandai žaisti Bilbao arba Barselonos stadionuose (ir atvirkščiai) yra nelengvas ir sunkiai palyginamas išbandymas, sportinė konkurencija čia turi ryškų politinį ir etninį atspalvį. Dėl šių priežasčių, šie futbolo grandai yra remiami ir išlaikomi išimtinai šių regionų stipriausių įmonių, visi vietiniai regioniniai bankai laiko garbės reikalu remti savo regionų komandas. Klubų savininkai konkurenciniam varžymuisi negali nei jėgų nei finansinių lėšų, nes žino, kad Katalonijos ar Kastilijos bankai visada padengs net ir didžiausius nuostolius, nes šios komandos yra daugiau nei viso regiono garbė, bankrotas šiuose klubuose yra neįsivaizduojamas. Nuolat pasikartojanti nuožmi konkurencija tarp dviejų stipriausių Ispanijos futbolo komandų, kuomet rungtyniauja Barselona ir Madrido „Real“ yra žinoma kaip „El Clasico“, - tai yra daugiau nei tiesiog futbolo rungtynės. Nuo pat pradžių, 1899 m., kai buvo įkurti šie futbolo klubai, jie buvo laikomi tiesioginiais Kastilijos ir Katalonijos, dviejų priešiškai vienas kito atžvilgiu nusiteikusiu regionų, bei taip pat miestų Madrido ir Barselonos tiesioginiai atstovai. Konkurencija futbolo aikštelėje demonstruoja ne tiek sportine konkurenciją, kiek politinę, etninę, bei kultūrinę įtampą tarp katalonų ir centrinės Ispanijos valdžios. Centrinė valdžia ilgą laiką taikė atviras institucines bei kultūrines represijas, apgalvotai siekdama, kaip istorikai tvirtina, pamažu išstumti katalonų kalbą7. Kadangi Katalonų kalba yra pagrindinis katalonų tapatybės simbolis, sunaikinus kalbą prarandama tapatybė, tačiau atsiradus Barselonos futbolo klubui, jis tapo svarbiausiu kovos ir rezistencijos įrankiu, bei tapatybės gynėju.

7 Castells, Manuel, Tapatumo galia: informacijos amžius: ekonomika, visuomenė ir kultūra, ALK, 2006

15 Šios konkurencijos struktūra yra istorinė, tačiau veiksmo vieta – sociologinė. Ispanijos diktatorius Francisko Franco, vadovavo Ispanijai keturis dešimtmečius ir nesidrovėdamas darė įtaką kiekvienam Ispanijos gyvenimo aspektui, įskaitant ir futbolą. F. Franko diktatūros laikotarpiu, visų Ispanijos regioninių kultūra buvo atvirai represuojama, pvz., kalbėjimas savo gimtąja, bet ne ispanų kalba - buvo oficialiai draudžiamas. Simbolizuodamas katalonų siekius įgauti nepriklausomybę, Barselona futbolo klubas tapo daugiau nei sporto klubas (more que un club), todėl klubas ir tapo vienu iš didžiausių Katalonijos ambasadoriumi pasaulyje. Anot Guido Ascari ir Philippe Gagnepain, Katalonams geriausias būdas įrodyti savo tapatybę buvo palaikant Barseloną futbolo klubą. Jis buvo ne toks rizikingas, kaip atvirai kalbėti katalonų kalba, ar kaip prisijungti prie nacionalinio judėjimo ir nelegalios kovos prieš F. Franko režimą, todėl tai puikiai leido katalonams taikiai išreikšti savo opoziciją Ispanijos centrinei valdžiai8. Būtent su F. Franko valdymo metais siejami skaudžiausi Barselonos politiniai randai, kuriuos paliko ispanų pilietinis karas. Kaip žinia, tai įtakojo bekompromisę konkurenciją tarp dviejų klubų ant futbolo stadiono vejos. Tuo metu, kai Madrido „Real“ buvo tiesiogiai siejamas ir tapatinamas su F.Franco vykdoma politika ir režimu, kuris siekė slopinti skirtingas Ispanijos regionų kultūras. O Santiago Bernabeu, kurio vardu dabar yra pervadintas „Merengues“ stadionas, F. Franko valdymo laikais ėjo klubo prezidento pareigas, jis ne tik aršiai kovojo ir konkuravo su Barselonos futbolo klubu, tačiau ir Ispanijos pilietiniame kare nuožmiai kovėsi su Katalonijos anarchistais. Katalonijos regionui neturint jokių politinių įrankių kovai su centrine Madrido valdžia, Barselonos futbolo klubas tapo Katalonų tapatybes simboliu regioniniam tapatumui įtvirtinti, kuris F. Franko režimo buvo sutramdytas už žaidimo aikštės ribų. Politika, futbolas bei socialinis šalies gyvenimas visada buvo neatsiejami Ispanijoje. Kova futbolo ant futbolo stadiono vejos, kaip ir diplomatinė politikų veikla siekia didesnės Katalonijos srities autonomijos.

Škotijos atvejis: „Old firm“ Glazgo „Celtic“ prieš Glazgo „Rangers“

1707 metais sudarius uniją su Anglija, esminiai pokyčiai Škotijos žemės ūkio sektoriuje lėmė tai, kad šaliai buvo reikalinga daugiau darbo jėgos. Tad 18 a. pabaigoje ir 19 a. pradžioje vis daugiau nuo nedarbo savo gimtinėje bėgančių airių ėmė ieškoti geresnio gyvenimo traukė į čia pat esančią Škotiją. Dar daugiau airių į šią šalį atvyko, kai jų gimtinėje 1845-1849 m. siautė Didysis badmetis, bulvių derlius buvo labai menkas, todėl dėl bado Airiai emigravo į Britanija bei Jungtines

8 Guido Ascari and Philippe Gagnepain, Spanish Football, Journal of Sports Economics 2006; 7; 76

16 valstijas. 1901 m. duomenimis, Škotijoje jau gyveno 200 tūkst. airių kilmės imigrantų9. Įsikūrimo procesas svečioje, priešiškai nusiteikusioje šalyje buvo itin skausmingas. Kaip žinia, 16-jo a. viduryje Škotijoje vykusi reformacija pakeitė katalikišk1 kultūr1 ir priėmė John Knox išpažintą kalvinizmo versiją. J. Knox savo darbuose itin smarkiai puolė popiežių, „katalikišką stabmeldystę“, bei svajojo apie vieningą protestantų naciją visoje Didžiojoje Britanijoje. Taigi galime teigti, jog iš dalies škotiška tautinė savimonė buvo apibrėžta per aktyvią priešpriešą katalikams ir jų skleidžiamai kultūrai. Katalikai buvo išstumti į periferinius šalies regionus ir nepaisant vis mažėjančio jų skaičiaus, nuolat tapdavo neapykantos bei smurto proveržių taikiniais. Nors 18 a. paskutiniajame dešimtmetyje Glazgo mieste buvo vos 39 oficialiai užregistruoti katalikai, tačiau veikė net 43 antikatalikiškos asociacijos. Protestantams siekiant įtvirtinti dominavimą ir primesti savo kultūrą bei tikėjimą katalikų mažumai, airiai buvo verčiami užgniaužti savo tautinę bei religinę tapatybę. Protestantiškais Glazgo „Rangers“ - futbolo klubas buvo įkurtas 1873 metais, ir visus klubo gyvavimo metus jo identitetas buvo kuriamas per konkurencija su Glazgo „Celtic“ klubu. Tuo tarpu „Celtic“ futbolo ir sporto klubas buvo įkurtas brolio Walfrido - 1887 metais. Sporto klubo misija buvo paremta labdaringa veikla, rinkti pinigus, kurie būtų skirti pamaitinti vargšus katalikų vaikus, ir tuo pačiu vienyti Škotijoje gyvenančius katalikus. Futbolas buvo pasirinktas kaip priemonė išlaikyti vienybę bendruomenės viduje, neleisti airiams atitolti nuo katalikybės. Murray (1998; p - 33), teigia, kad brolis Walridas, ne tik rinko aukas vargšams, bet ir rūpinosi, kad jie nesilankytu protestantiškose labdaros organizacijose ir išlaikytų savo airišką katalikišką tikėjimą, bei nacionalinį identitetą. „Celtic“ futbolo klubas nebuvo pirmasis ir vienintelis katalikų klubas visoje Škotijoje – katalikišką identitetą puoselėjo ir Edinburgo „Hibernians“ bei „Dundee United“ futbolininkai. Tačiau puikūs „Celtic“ rezultatai lėmė tai, kad ši komanda Škotijos airiams netrukus tapo pagrindine vieša arena savo tautinėms bei kultūrinėms aspiracijoms pasireikšti. Vis dėlto „Celtic“ įkūrėjai burdami komandą turėjo ir kitą tikslą. Be to, kad siekė stiprinti ir išlaikyti airių bendrumo jausmą bei jų tapatybę, jie taip pat stengėsi padėti imigrantams integruotis į Škotijos visuomenę. Ne veltui integracijos priemone buvo pasirinktas futbolas – Anglijoje gimusi sporto šaka. „Celtic“ susikūrimo metu „Galų atletikos asociacija“ stengėsi propaguoti tik airiškas sporto šakas ir draudė savo nariams dalyvauti klubuose, propaguojančiuose „užsienietišką sportą“, tačiau „Celtic“ klubas nepaisė šio draudimo. Be to, ekipa pasirinko žymiai nuosaikesnį pavadinimą, turinti sąryšių tiek su Airija, tiek su Škotija (verta turėti omenyje, kad kiti to meto airių katalikų klubai savo pavadinime turėjo žodį Hibernia – istorinį Airijos vardą – taip akivaizdžiai demonstruodami savo lojalumo objektą.

9 Murray, William J. The Old Firm: sectarianism, sport, and society in Scotland. Edinburgh: J. Donald Publishers; Atlantic Highlands, N.J. 1984.

17 Murray (1994; p - 33), teigia, jog protestantiška politinė, bei kultūrinė tapatybė, niekada nebūtų buvusi tokia tvirta, jei ne opozicija „Celtic“ klubui ir airiškai kilmei, kitaip tariant, jei Airiai nebūtų migravę į Škotiją, nebūtų buvę reikalo taip stipriai puoselėti savąją tapatybę. Todėl škotai pradėjo suvokti savo „Rangers“ futbolo klubą ne kaip integracijos instrumentą, bet visų pirma kaip iššūkį bei grėsmę šalyje dominuojančiai protestantiškajai kultūrai. Taigi 1872 m. suburtas „Rangers“ klubas palaipsniui tapo kovos įrankiu. Verta pažymėti, kad gyvavimo pradžioje tai buvo tik sportinė organizacija, neturėjusi jokių religinių ar etninių implikacijų, tačiau „Celtic“ klubo atsiradimas mieste lėmė tai, kad „Rangers“ ekipa priėmė imigrantų mestą iššūkį ir priskyrė sau pareigą ginti protestantišką kultūrą. 1912 metais „Rangers“ klubo vadovu tapo Ure‘as Primrose‘as – aktyvus unijos su D. Britanija šalininkas, laisvasis masonas, savo kalbose nevengęs reikšti aršaus priešiškumo airių katalikams. Nuo to laiko „Rangers“ ėmė vykdyti aktyvią antikatalikišką politiką. Tai, kad „Rangers“ klubas prisiėmė nacionalinės savigarbos bei orumo gynėjų vaidmenį reiškė viena – futbolas tapo arena, atspindinčia etno-religinį lūžį Škotijos visuomenėje. Stadionas tapo ritualinio karo tarp abiejų komandų gerbėjų vieta, taip patvirtinant Alano Tomlinsono žodžius, kad stadionas tebėra viena iš tų nedaugelio vietų, kurioje galima nesivaržant išreikšti kolektyvines emocijas, kasdieniame gyvenime laikomas socialiniu tabu10. Glazgo “Rangers” savo protestantiškają klubo politiką, jog katalikai negali žaisti šiame klube išlaikė iki 1989 metų.

1.4 Konkurencija - komercija paremtame sporte

Kadangi dabartinis profesionalus sportas tapo pelno siekianti veikla, čia verta ieškoti panašumų, kurie yra būdingi komercinei konkurencijai. Verslo korporacijos pasižymi tokiomis savybėmis kaip godumas ir pelno siekis bet kokia kaina – šios savybės ne tik būdingos, bet ir teisiškai privalomos kiekvienai korporacijai, kurios tikslas – uždirbti maksimalų pelną akcininkams. Konkurencinio elgesio pasekmė - maksimali nauda sau ir beveik minimali nauda kiliems. Komercinė konkurencija, kita vertus, pasižymi rinkos užkariavimu, susidorojimu su varžovais komercinėmis priemonėmis, ir panašiais pavojais. Nenaujina ir komercinės konkurencijos transformacija, įgaunant strateginį pagrindą. Kiti vietinės reikšmės konfliktai kyla dėl valstybinės paramos ir jos investicijų į regionus, kultūrinių sumetimų, tai sportiniai nesutarimai tampa ypatingai svarbūs. Bendras konkurentų bruožas tai, kad konkuruojančios pusės varžovų veikloje įžvelgia grėsmę, ar vienokį ar kitokį susirūpinimą. Kartais konkurencija pasiekia stadijas, kai varžovai

10 John Peter Sugden, Alan Tomlinson, Power games – a critical sociology of sport, London, Routledge, 2002

18 rūpinasi tik tuo, kaip jų veiksmai pakenks ar padės konkurentams. Šiame magistro darbe daug dėmesio skiriu sportines ir komercinės konkurencijos virsmui visuomenine ir atvirkščiai. Tyrinėjant konkurencija sporte - tikslas nėra vien tik aptarti ar nupasakoti pagrindinius sportinių interesų susikirtimus, bet taip pat išstudijuoti proceso eigą ir konkurencijos fenomeną, kaip svarbų faktorių visuomenės progrese. Svarbu į konkurencija pažvelgti ne tik kaip į istorinį faktą, bet taip pat kaip į pretekstą tam tikriems tikslams pasiekti.

2. SPORTAS SOCIOLOGIJOJE

Vyraujančios sociologijos teorijos vis dar yra linkusios ignoruoti sportą ir jo svarbą visuomeniniame gyvenime. Nors ir egzistuoja sportą tyrinėjanti sociologijos sub – disciplina, „sporto sociologija“, tačiau ji yra daugiausia nukreipta į lyčių studijas sporte, bei chuliganizmo fenomeno tyrinėjimą futbole ir tik menkas dėmesys yra skiriamas sportui, kaip socialiniam fenomenui. Kaip teigia, Ingvaras Butautas, Rasa Čepaitienė (2006), Lietuvoje beveik nėra sporto ne kaip siaurai suprantamos specifinės veiklos, o kaip socialinio ir kultūrinio reiškinio tarp disciplininių studijų. Visgi dauguma visuomenės tyrinėjimų mažai atkreipia dėmesį į svarbų sporto vaidmenį visuomeniniame gyvenime, kuris padalija arba sujungia dideles ir mažesnes visuomenės grupes, todėl šiuo pagrindu sportas savo populiarumu savaime reikalauja atkerpti didesnį dėmesį į save. Glazgo universiteto antropologas H.F Moorhouse (1995) remdamasis A. Williams antropologine studija, kuri buvo atlikta 1905 metais, „Gyvenimas geležinkelio įmonėje“ - teigia, jog D. Britanijos karaliaus Eduardo VII-jo valdymo laikais geležinkelio darbuotojai; politiką, religiją, imperijų ir vyriausybių likimą, sveikatos problemas nustumdavo į paraštes, palyginus su kokiu susižavėjimu, susijaudinimu ir aistra jie domėdavosi futbolu. Darbininkų tarpe išpopuliarėjęs sportas greitai prasiskverbė į visus visuomenės sluoksnius. Visgi visuomenę tyrinėjantys sociologai mažai teikia tam svarbos, žiūrėdami į sportą, kaip į nesvarbų arba mažai lemiantį veiksnį, toliau susikoncentruodami ties politika, religija, bei kitas sritis norėdami tyrinėti visuomenę..

2.1 Sportas, kaip neutralus įrankis

Pats sportas savaime yra neutralus įrankis, kurį galima panaudoti įvairiems tikslams11.

11 Senn Alfred E. Power, Politics and the Olympic Games. A History of the Power Brokers, Events, and Controversies that shaped the Games. Human Kinetics, 1999, p. 13.

19 Valstybės, miestai, ideologijos, politiniai režimai, verslininkai, pradėjo naudoti sportą, kaip varžymosi ir pranašumo įrodymo įrankį, kadangi buvo suvokta didžiulė sporto įtaka milžiniškai žmonijos auditorijai. Todėl sportas globalizacijos dėka tapo įrankis korporacijų ar politikų rankose. Kadangi, politizuotas ir komercija paremtas sportas, įprasmina viešosios diplomatijos funkciją. Sportas puikiai atlieka šalies, miesto, finansines korporacijos populiarinimo misiją. Taip pat puikiai žinome, jog sportą galima politizuoti, pavyzdžiui, sportinius pasiekimus pajungiant nacionaliniam, ar lokaliam tapatumui stiprinti. Pavyzdžiui, sovietų sąjunga sportą buvo nusprendusi panaudoti tautų integracijai12. Sportu buvo norima parodyti, jog visų Sovietų Sąjungos tautų sportininkai draugiškai kovoja nacionaliniuose čempionatuose, atstovauja savo šaliai tarptautinėse varžybose, olimpinėse žaidynėse. Tačiau kita vertus, daug kur pasaulyje pavergtų tautų gyventojai sportą panaudojo, kaip kovą prieš savo pavergėjus. Čia galima paminėti ir krepšinio reikšmę okupuotoje Lietuvoje praėjusio amžiaus 9-tame dešimtmetyje, kaip per vykusias rungtynes tarp Kauno „Žalgirio" ir Maskvos „CASK", anot istoriko Alfredo Ericho Senno lietuviai išnaudojo galimybę pasireikšti per sportą. Būtent dėl sporto neutralumo, lietuviai galėjo jį išnaudoti saviems tikslams. Kai kurie autoriai teigia, kad tuo laikotarpiu Kauno „Žalgiris" reiškė rezistenciją prieš okupantus. Tuo tarpu A. E. Sennas primena, jog „Žalgiris" nebuvo rezistencija, „Žalgirio draugija“ buvo tikslingai suformuota Maskvoje 1944 metais13. Maskvos tikslas buvo siekti tautų integracijos per sportą. Tuo tarpu lietuviai išnaudojo „sovietinę sistemą" savo tikslams. Taip sportas tapo įrankiu savo tautiškumui pabrėžti. Galime kelti klausimą, ar Kauno „Žalgirio“ pergalės galėjo būti vienas iš veiksnių, paskatinusių tautinį Lietuvos atgimimą devintojo dešimtmečio pabaigoje? Greičiausiai taip, nes krepšinio kovos tikrai prisidėjo prie lietuvių tautinės savimonės puoselėjimo, bet tik tuo atžvilgiu, jog sportinė „Žalgiriečių“ kova aikštelėje tebuvo įrankis bręstančiam tautiškumui išreikšti, kitaip tariant „Žalgirio“ pergalės tai iškėlė. Sovietų Sąjungoje savu laiku egzistavo šūkis - „Sportas tai taika“. Sovietų valdžia sportą siekė interpretuoti savaip, kadangi iš prigimties sportas yra kova, vykstanti tarp tam tikrų varžovų. Tam tikra žmonių grupė siunčia savo atstovą varžytis su kitos grupės atstovu dėl pergalės, todėl sportas yra kova. Tačiau sovietų valdžia šiuo šūkiu siekė suvaldyti sporto sirgalius, kurie iki sovietų sąjungos atsiradimo pasižymėdavo ypač destruktyviu elgesiu sporto arenose. Sportas naujoje santvarkoje atvirkščiai - tarsi turėjo disciplinuoti sportininkus ir sirgalius

12 Senn Alfred E. Power, Sports world, USSR – 1988, Kaunas VDU, 2005 13 Genys Dainius, Tamsioji ir šviesioji sporto puses, arba tolerancijos ir sporto santykis, p - 30 – 43; VDU, 2008; cit.: Senn Alfred Erich, Sports world USSR-1988., Kaunas, VDU. 2005

20 Kitas puikus pavyzdys gali būti kriketo reikšmė Indijoje bei Pakistane. Šios šalys, ilgą laiką buvo Britų imperijos kolonijos, tačiau joms tapus nepriklausomoms, šių šalių rinktinių pergalės prieš buvusią okupantę vietos gyventojams suteikia daug džiaugsmo. Labai toli neieškodami galime pastebėti, kad apie sportines kovas yra netgi sukurtas tam tikras pasakojimų žanras, nacionalinių mitų kūrimas. Mes žinome nemažai istorijų ir pasakojimų apie pavergtųjų tautų atstovų sporto kovas su okupantais. Tačiau visi šie pasakojimai turi bent vieną bendrą bruožą – juose dažnai nugali pavergtieji. Kadangi pats sportas yra neutralus, o tik žmonės jį padaro vienokį ar kitokį, tuomet turime pripažinti faktą, jei žmonės, siekiantys kilnių tikslų, gali naudoti sportą pilietinių ir patriotinių jausmų skatinimui, tada turime pripažinti, jog sportas gali būti panaudotas ir bet kuriems kitiems tikslams. Feministinių, ar kitų refleksyvių bei tradicijas griaunančių paradigmų teoretikai sportą bando pavaizduoti, kaip konkurencijos ir konfliktų lauką. Tai reikštų, jog sportas tarsi yra pačiame centre įvairių visuomenės įvykių. Sportas tai - daugelis tarpusavyje peršipinusių veiklų su skirtingais grupiniais interesais. Sportas yra ir kaip identiteto formavimo priemonė, persipynęs sporto ryšys su žiniasklaida, bei netgi tam tikru atveju valstybės politika.

2.2 Sportas kaip visuomenes veidrodis

Savo klasikinėje socialines struktūros ir anomijos analizėje, Merton (1938) panaudojo sportą siekdamas pavaizduoti, kaip socialines taisykles ir normos, gali būti ignoruojamos, susilpninamos arba netgi sąmoningai pažeidinėjamos, kai žmonės bet kokiomis priemonėmis yra linkę pasiekti labai vertinamų kultūrinių tikslų, tokių kaip sėkme ar pergalė. Merton, anomijos koncepciją apibūdino, kaip būklę, kai socialinės normos yra silpnos, nenuoseklios arba neapibrėžtos14. Kai tokios sąlygos vyrauja sporte, sportininkai, sporto vadovai, komandų sirgaliai gali bandyti varžymesi panaudoti neleistinus būdus, pavyzdžiui, sukčiavimą, smurtą norėdami pasiekti savo užsibrėžto tikslo – laimėti, ar nugalėti. Toks deviantinis elgesys yra paralelus socialiniams nukrypimams, kuris gali būti produkuotas kaip anomija ir aplinkoje už sporto ribų. Taigi, Merton (1938) analizė rodo mums, kaip mes galime naudoti sportą, kaip visuomenes elgesio veidrodį. Tai yra veidrodis, kuris mums padeda pamatyti ir suprasti, kas vyksta visuomenėje ir kodėl tai vyksta. Pavyzdžiui skirtingos šalys pasižymi kitokiu mentalitetu. Sakykime Graikijoje jis galbūt yra ūmesnio lygio nei Lietuvoje. Graikijoje neretas atvejis, kai dėl destruktyvaus sirgalių

14 Meton, Robert, K, Social structure and anomie, American sociological review, 672 - 682, 1938

21 elgesio būna nutraukiamos rungtynės. Mūsų sirgalių elgesys sporto varžybų metu savotiškai atspindi mūsų visuomenės elgesį esant ekstremaliom situacijom. Pavyzdys galėtų būti buvę neramumai ir langų daužymas prie Seimo rūmų. Tai Graikijoje, greičiausiai būtų nedaužę, o sprogstamus užtaisus mėtę. Jeigu Graikijoje sirgaliai sporto rungtynių metu yra ypatingai agresyvūs ir sunkiai suvaldomi, tai mes matome, kad toks pat elgesys yra pastebimas įvykus kažkokiems neramumams visuomenėje. Tai šiuo atveju žmonių elgesys yra sąlyginai panašus, tuo mes galime įsitikinti prisiminę visai nesenus įvykius Graikijos sostinėje15.

2.3 Sportas kaip karo pakaitalas

Vykstant žmonijos civilizacijos raidai, sportas iš dalies pakeitė tiesioginius tarpvalstybinius ar lokalius konfliktus. Todėl nuolat pasikartojanti agresija tarp šalių buvo perkelta į sporto arenas. Ne vienas socialinis teoretikas pastebėjo, kad sportas šiuolaikinėse visuomenėse dažnai yra suvokiamas, kaip simbolinis karo pakaitalas16. Sovietų sąjungos įtakoje buvusios Vidurio ir Rytu Europos šalys kovodamos su sovietų sąjungos rinktinėmis Olimpinėse žaidynėse, priešpriešai ir simboliniam karo veiksmui išreikšti pasirinkdavo sąlyginai tas sporto šakas, kuriose būdavo reali galimybė nugalėti sovietų rinktinę. Pavyzdžiui, 1956 m. Melburno olimpinėse žaidynėse didžiausia viso pasaulio dėmesį sukaustė Vengrijos atletų dalyvavimas. Laivais į Australiją keliavę Vengrijos sportininkai, tik atvykę į uostą sužinojo apie kruvinus įvykius Budapešte17. Todėl nenuostabu, kad aršiausia kova – tikras simbolinio karo ritualas įvyko tarp sovietų sąjungos ir Vengrijos vandensvydžio komandų. Vanduo nusidažė raudona kraujo spalva, Vengrijos rinktinė nugalėjo, o šios kovos motyvais galima teigti, netgi buvo sukurtas tam tikras mitas. Yra daugybė istorijų apie pavergtų tautų sporto kovas su okupantais. Šie pasakojimai turi bent vieną bendrą bruožą – juose visada nugali pavergtieji. Panašus pasakojimai – mitai buvo konstruojami ir Po kruvinų Prahos pavasario įvykių. Politiniai neramumai Čekoslovakijoje, paskatino aršią Čekoslovakijos ir sovietų sąjungos ledo ritulio rinktinių priešpriešą. Norėdami surasti analogų Lietuvoje, neabejotinai ryškiausiai sportas, kaip karo pakaitalas čia buvo išnaudotas devintajame dešimtmetyje per Kauno „Žalgirio“ ir „CASK“ krepšinio rungtynes. Galima

15 < http://www.lrytas.lt/videonews/?id=12289054131226936411&sk=2 > 16 Plačiau žr.: Donskis, Leonidas. "Taip, bet... Nepolitologiniai svarstymai apie politiką". V.: Versus aureus, 2007; Genys Dainius, Tamsioji ir šviesioji sporto puses, arba tolerancijos ir sporto santykis, p - 30 – 43; VDU, 2008; 17 Senn Alfred Erich,. Power, Politics and the Olympic Games. A History of the Power Brokers, Events, and Controversies that shaped the Games. Human Kinetics, 1999, p. 108.

22 interpretuoti, kad krepšinis, kaip komandinis ir konfrontacinis žaidimas – tuometinei Lietuvos visuomenei padėjo suvokti sportą kaip simbolinį karo pakaitalą.18

2.4 Miestas ir sporto komandų gerbėjai

Vietinės arba kitaip tariant „namų“ komandos gerbėjai yra pati svarbiausia kiekvienos šiuolaikinės profesionalios sporto komandos sudedamoji dalis, šiuolaikiniame komercija paremtame sporte (M. N Danielson; 2001; p - 7). Komandos sirgaliai yra tarsi nuolatiniai sukuriamo ir pateikiamo produkto (žaidimo stebėjimo) vartotojai, jie stebi komandos pasirodymus sporto arenose, bei per televizijos transliacijas. Be didelės sirgalių bazės joks profesionalus klubas egzistuoti negalėtų. Kadangi televizijos transliacijos, bei rungtynių lankomumas yra pagrindinis faktorius generuojantis pajamas profesionaliems sporto klubams. Dauguma sporto komandas palaikantys gerbėjai gyvena, arba anksčiau gyveno tame mieste ar miesto dalyje, kurioje komanda yra įsikūrus, bei rungtyniauja „namų“ rungtynes. Todėl sporto klubai savo komandos pavadinime visada buvo suinteresuoti pabrėžti savo gimtojo miesto vardą, kurį jie atstovauja. Todėl atstovaujamo miesto sirgaliai palaikantys tą komandą gali identifikuoti save su palaikoma komanda, kuri atstovauja savo miestą rungtyniaudamas su kitus miestus atstovaujančiomis komandomis. David L. Andrews (1999) teigia, jog profesionalūs sporto klubai pradėjo kurtis devynioliktojo amžiaus pradžioje Jungtinėse Amerikos valstijose, bei didžiojoje Britanijoje19. Draugiausia, dėl ekonominio progreso išplaukiančio iš pramoninės revoliucijos. Industrializacija sukūrė miestietišką darbo klasę. Kai darbo užmokestis pakilo, o darbo valandos sumažėjo įstatymiškai įteisinus darbo dienos bei savaitės trukmę, darbininkai turėjo daugiau laisvo laiko, bei pajamų išleisti laisvalaikiui. Profesionalaus sporto kūrimosi pirminėje stadijoje komandos būdavo kuriamos iš vietinių sportininkų, kurie atstovavo tą miestą ar tą miesto rajoną iš kurio buvo kilę. Tai buvo fabrikų, gamyklų darbininkai ir kiti vietiniai gyventojai. Su laiku didėjanti konkurencija tarp sporto komandų, bei kylantis meistriškumo lygis sąlygojo greitai didėjančią žiūrovų gausą. Žiūrovai turėdami laisvo laiko ateidavo stebėti sporto varžybas už kurias būdavo imamas mokestis. Reguliarus dalyvavimas viešuose sporto renginiuose jau nebebuvo skirtas vien tik turtingam elitui, kuris iki tol galėdavo sau leisti mėgautis sportu, dabar jau ir didelė dalis darbininkų išleisdavo savo pinigus eidami į sporto rungtynes. Dėl to sportas tapo sistema, kurioje žmogaus

18 Ingvaras Butautas, Rasa Čepaitienė, „Mus vienija alus ir pergalės“? arba sportas ir lietuviškoji tapatybė, Lietuvos istorijos studijos, 2006 (17), pp. 97-112. 19 Andrews, D.L. “Dead and alive? Sport history in the late capitalist moment Sporting Traditions”: Journal of the Australian Society for Sport History, 16 (1), 73-85 1999

23 padėtį visuomenėje nulemia jo gabumai. Sirgaliai norėdavo, kad jų komanda laimėtų prieš konkurentus, todėl sporto komandos žaidėjų pagrindinis užsiėmimas tapo tik rungtyniavimas, todėl meistriški sportininkai galėdavo uždirbti pragyvenimui tik iš sportavimo. Taip gimė profesionalus kvalifikuotas atletas. Tačiau toks pinigų uždirbimas iš sportinės veiklos turėjo gilų poveikį sporto prigimčiai. Sportas tapo preke, kuri tapo parduodama žiūrovams, kad sukurti pajamas, kuriomis butų mokamas atlygis sportininkui. Profesionalus sportas jau nebegalėjo būti žaidžiamas miesto rajono aikštyne, ir prieinamas kiekvienam norinčiam stebėti. Profesionalaus sporto prigimtis tapo, kad jis yra tik išskirtiniams, ir prieinamas tik tiems žiūrovams, kurie pasirengę susimokėti už teisę stebėti rungtynes. Sporto tapimas iš mėgėjiško – profesionaliu, taip pat nulėmė ir komandų pasistiprinimą ne tik vietiniais sportininkais, bet ir sportininkais kilusiais iš kito miesto ar miesto rajono, netgi iš kitos šalies. Šiuo atveju prasidėjo tendencija komplektuoti komandas įsigyjant arba nusiperkant geriausius žaidėjus, nekreipiant dėmesio į jų gyvenamąją vietą. Vietinis lokalus patriotizmas, kuris 20-jo amžiaus pradžioje buvo ypatingai svarbus beisbole, (Williams J. Morgan; 1994) cituoja - New York Times teigė 1907 metais, „ keista dabartis, iracionali praeitis. Vietinių patriotų minia be dvejonių gausiai palaiko šį sezoną komandą, kurios gretose žaidėjas, kuris praėjusį sezoną buvo jų gausiai nušvilptas kaip baisiausias priešas.“ New York Times argumentas akcentuoja dabartinę tikrovę, jog komandos lokalumas yra svarbiausias veiksnys komandą palaikančiam sirgaliui, o ne tai kokie žaidėjai rungtyniauja jame. Dabartiniu metu mes matome atvejį, kai Kauno ir Vilniaus miestus reprezentuojančių komandų tarpe žaidėjai yra ne kauniečiai ir ne vilniečiai, ir dažnu atveju net nėra lietuviai žaidėjai. Šiuo atveju jei mes lyginam sportą su karo veiksmu, tai reiškia, kad Kaunas ir Vilnius pasisamdė stiprius legionierius, tai reikštų, kad pasisamdė kitą, ne vietinį, bet stiprų karininką ar karį, kuris kausis už juos rungtynėse, ir kadangi jis yra nupirktas už pinigus vadinasi jis yra iš vietinių tarpo. Labai taikliai šį reiškinį sporte apibūdinantis terminas – legionierius. Legionierių statusas tampa toks pat kaip vilniečio ir kauniečio žaidėjo, jie atlieka reprezentacinę funkcija už pinigus, galu gale psichologiškai komandą palaikantiems sirgaliams išlieka, kad čia yra Kauno ar Vilniaus miesto didybės, stiprybes bei patriotiškumo ir meiles miestui išraiška, nesvarbu, kad tai daro keli užsieniečiai, nes tie užsieniečiai gaudami didžiulius pinigus tai daro už vietinius. Pergalės troškimas ir nugalėtojo statusas tapo svarbiausias veiksnys įrodyti savo pranašumą prieš kitą miestą oponentą (M. N Danielson; 2001; p - 8). Šiais laikais, kai religija nėra tokia simboliškai reikšminga socialiniame gyvenime, tai šiuo atveju sportas yra tapęs simboliškai svarbiausias ir reikšmingiausias monetas. Miesto ar šalies žmonėms yra svarbu sporte nugalėti savo oponentą ir taip parodyti savo

24 miesto pranašumą ir galią visame socialinio gyvenimo kontekste. Todėl miestai naudoja sportą, kaip varžymosi instrumentą, kadangi buvo suprasta jo įtaka didžiulei visuomenės daliai. Būtų sunku objektyviai įrodinėti savo miesto pranašumą prieš kitą miestą kultūroje; sakykime - muzikoje, literatūroje ar tapyboje, kur galioja visai kitokie, žymiai subtilesni vertinimo kriterijai nei yra sporte. Tačiau sportas, kur visada yra aiškus laimėtojas ir pralaimėtojas, tapo lengviausiu argumentu, įrodymu ir poveikio priemone įrodyti savo pranašumą. Vietinės komandos palaikymas yra kartu individuali asmeninė, bei kolektyvinė patirtis. Individualus gerbėjas yra narys grupės su panašiais interesais; Allen Guttmann (1986) teigimu tokia bendra patirtis - „atstovaujamasis sportas“ kuriame „individuali identifikacija“ su komandoje žaidžiančiais žaidėjais ir kolektyvinis priklausimas bendruomenei yra jungiantis veiksnys. Kadangi vietinės sporto komandos palaikymas yra kolektyvinė patirtis, kuri yra patiriama kartu su dideliu būriu sirgalių, sporto komandos yra socialinės ir politinės integracijos į tam tikrą visuomenę instrumentai. Sportas, kaip Janet Lever (1983) teigia, sutelkia žmones su bendrais simboliais, bendra tapatybe ir noru solidarizuotis, jau nekalbant, kad komandos reikalų aptarimas yra neišsemiama tokios bendruomenės pokalbių tema. Sėkmingos vietinės komandos sustiprina bei pakelia pilietinį miestu pasididžiavimą; sirgaliai, kurie skanduoja „mes esame nugalėtojai“ parodo tiek savo palaikomos komandos, tiek miesto, kuriame ji įsikūrus pranašumą prieš kitus. Richard Holt (1995) teigimu, sirgalių susitelkimas apie savo vietinę komandą padeda sirgaliams stipriau identifikuoti save su lokaliu pilietiniu pagrindu, t.y miestu, nei su socialiai ir politiškai suvienytu valstybiniu vienetu – valstybe. Kolektyvines sporto sirgalių patirtys yra komplikuotos tuomet, kai mieste ar regione yra daugiau nei viena to paties sporto komanda. Tokiu atveju, lojalumas komandai yra padalijamas dar smulkesniu vienetu nei miestas. Tokiu atveju kolektyvines patirtys gali būti pasidalijamos - geografinėmis linijomis, arba socialinės padėties išraiška, netgi politiniu pažiūrų demonstravimu. Kai kuriais atvejais, neturint istorinių, sociologinių ar antropologinių studijų sunku yra nustatyti priešingų identitetu priešpriešos tikrąsias ištakas. Sakykime, Škotijoje, Glazgo mieste - religiniu pagrindu susipriešino katalikai ir protestantai, Italijoje, Romos mieste - komunistiniu ir fašistiniu pažiūrų sirgaliai palaiko skirtingas konkuruojančias miesto komandas. Kai kuriuose miestuose sporto komandų kova tapdavo miesto rajono kova prieš gretimą rajoną arba kvartalas prieš kvartalą.

2.5 Miestai ir sporto komandos

25 Sporto komandos „namai“ yra miestas kuriame gyvena daugiausia tos komandos sirgalių, todėl sporto komanda reprezentuojanti konkretų miestą įgauna galimybę apsirūpinti tam tikru skaičiumi sirgalių, priklausomai nuo miesto dydžio. Sporto komandos taip pat jaučia stiprų ryšį su miestu, bei jo sirgaliais. Labiau nei bet kurios kitos pramogų formos, sporto komandos įprasmina lojalumo jausmą (M. N Danielson; 2001; p - 7). Nuo pačios pradžios, kada pradėjo kurtis sporto komandos miestuose, jos iškarto identifikuodavo save su konkrečiu miestu, kuriame komanda žaisdavo namų rungtynes. Europos miestuose sporto komandos dažniausiai kurdavosi ne komerciniu, o visuomeniniu pagrindu. Sportas tam tikrose mokslo, švietimo, religinėse ar darbininkų bendruomenėse būdavo įrankis, kuris suvienydavo ir sutelkdavo tokias bendruomenes, bei padėdavo integruotis platesnes visuomenės sferas. Kitaip nei Europoje, Jungtinėse Amerikos valstijose, nuo pat sporto komandų atsiradimo miestuose, komandos buvo kuriamos kaip verslo vienetai, su tikslu ne tik laimėti varžybas, bet ir iš sporto, kaip pramoginio renginio - uždirbti pelną. Sporto komandos Jungtinėse Amerikos valstijose buvo kuriamos lygiai tokiu pačiu pagrindu kaip ir bet kuri kita verslo korporacija, todėl sporto komandos, kaip ir bet kuri verslo korporacija galėjo persikelti į kitą miestą, kuriame sąlygos verslui buvo geresnės, mokesčiai mažesni, ar buvo pastatyta salė talpinanti daugiau žiūrovų, bei gausesnė potencialių sirgalių bazė. Tai šiuo atveju miesto svarba tokioms sporto komandoms buvo šiek tiek kitokio pobūdžio nei Europoje. M. N Danielson (2001) citavo, jog William A. Hulbert, verslininkas iš Čikagos miesto, kurio komanda „White Stokings“ - žaidė Nacionalinėje Beisbolo Lygoje 1876 metais: „niekada nekalbėjo kaip jis pasielgtų, ar kaip klubas spręstų elgtis, bet nuolat pabrėždavo ką Čikaga darytų“. Kitas pavyzdys, naujojo Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo savininko žodžiai. „Aš neskaitau, kad aš nupirkau Žalgirį, ar čia dabar yra mano, todėl kad čia yra vertybė, ne tik Kauno, o visos Lietuvos, aš nesijaučiu savininku, kaip nupirkau automobili ar taip toliau.“20 Paversti kapitalu miesto garbę ir ištikimybę visada buvo svarbi verslo dalis sporto klubams Jungtinėse Amerikos valstijose. Pilietinė dvasia būdavo demonstruojama palaikant savo miesto komandą perkant bilietus į rungtynes ar įsigyjant klubo atributiką. Tuo tarpu miesto pareiga būdavo rūpintis, kad komanda jaustųsi, kaip namuose ir nenorėtų išsikelti į kitą miestą. Miestui turėti stiprią sporto komandą visais laikais Jungtinėse Amerikos valstijose buvo prestižo reikalas, sporto komandos turėjimas parodydavo miesto ekonominį stabilumą bei patrauklumą, todėl gyventojai norėdavo gyventi tokiame mieste.

20 Edmundo Jakilaičio, pokalbių laida „Lietuva tiesiogiai“, < http://www.lrytas.lt/videonews/?id=12429769951240754073 >

26 Didžiulės konkurencijos tarp miestų, regionų, valstybių procese sportas, bei pergalės gali būti panaudojamas, kaip įrankis įgyti konkurencinę persvarą globalioje ekonomikoje. Turėdami sporto komandas miestai pristato save puikią vietą investicijoms, kur yra stipri sporto komanda yra ir puiki lojalių sirgalių rinka. Sporto komandos ne tik reprezentuoja savo miestą, bet jau yra tapę tam tikrais tų miestų simboliais, - Gregory P. Stone teigimu tai yra „kolektyvinis atstovavimas“, sporto komanda tarsi yra įkūnytas bendruomenės reprezentavimas, paremtas amžina komunikacija su bendruomene, todėl lojalus savo bendruomenės sirgalius palaikys ir rems savo sporto komandą amžinai21. Nenuostabu, kodėl sporto komandų pavadinimai turi itin svarbią reikšme tam tikrose bendruomenėse. Giulianotti (1999: p - 10), nurodo, kad sporto sirgaliai nustato savo tapatumą per konkurenciją ir opoziciją su kitais oponuojančiais sporto klubais. Autorius taip pat leidžia manyti, kad dviejų klubų konkurencija yra vyraujantis veiksnys daugumoje valstybių tarp miestų, bei miestų viduje. V. Duke ir R. Renson (2003) kalbėdami apie futbolą Belgijoje, teigė, kad tokia konkurencijos rūšis išsivystė ir buvo akivaizdi taip pat net mažuose miestuose ir kaimuose. Todėl rungtynes su vietiniu miesteliu ar kaimu konkurentu, tapdavo svarbiausiu susidūrimu sezone, o laimėjimai sportinėje kovoje įeidavo į vietinį folklorą. V. Duke ir R. Renson (2003) cit. Lecoq (1953: p - 64), tvirtino, kad Belgija yra sekanti valstybė Europoje po Anglijos skaičiuojant skaičiumi futbolo klubų palyginti su bendru gyventojų skaičiumi. Kodėl dviejų klubų konkurencija vystėsi iki tokio lygio Belgijoje? Autorius teigia, jog dėl to kad, futbolo klubai savo pavadinimą įprasmindavo su miesto vardu. Klasikinis formatas sporto komandos vardui yra, kad susieti miesto vardą su klubo vardu, pavyzdžiui Mančesterio „Miestas“ (Manchester city) ir Mančesterio „Vienybė“ (Manchester United) Anglijoje, ir Belgijos Klub Briugė ir Cercle Briugė. Galimas paaiškinimas dviejų konkuruojančių klubų egzistavimui yra geografinis, t.y. kad klubai atstovauja skirtingiems miestams, vietoms ar rajonams viduje miesto, tokiems kaip šiaurės galas, pietų galas, ir taip toliau, tai ypač akivaizdu Londono mieste. Šiuo atveju sporto klubai sulaukia palaikymo geografiškai bazuodamiesi skirtingose vietose ir skirtingose miesto dalyse. Vienos seniausių JAV beisbolo komandos Bruklino „Dodgers“ pavadinimas kilo iš tuo metu populiarių tramvajų Brukline, kuriais mėgo važinėtis vietiniai miesto gyventojai. Kita miesto komanda „Giants“, kuri buvo įsikūrus Manhetene, - pavadinimas “Milžinai“, simbolizavo turtingiausios finansiškai miesto dalies galią. Ilgiau nei amžių trunkanti konkurencija tarp „Dodgers“ ir „Giants“ yra ilgiausia JAV beisbolo istorijoje. Ji prasidėjo dar tada kai abu klubai rungtyniavo Niujorke („Dodgers“ Brukline ir „Giants“ Manhetene). Kai dėl mokestinių lengvatų

21 Stone, Gregory P., „Sport as a community representation,“; Gunther R.F Luschen and George H. ; Sage, eds., Handbook of social science of sport (Cham[aign, IL.: Stipes Publishing, 1981

27 abu klubai buvo perkelti į Kalifornijos valstiją 1958 metais, konkurencija bei varžymasis tarp šių sporto komandų buvo lengvai perkeltas į nauja vietą, nes tarp Los Andželo ir San Francisko miestų taip pat vyko konkurencija ekonominėje, kultūrinėje ir politikos arenose per visą Kalifornijos valstijos gyvavimo istoriją. Tuo tarpu Bostono krepšinio komanda „Celtics“ pabrėžė ypatingai stiprią savo miesto Airišką kilmę, Monrealio „Canadians“ ir Toronto „Meaple Leaves“ išreiškia pasidalijusią Prancūziškąją ir Anglišką Kanadą. Miesto gyventojai jausdami simbolinę komandos prasmę, susisieja su miestu per tapatinimąsi su miesto sporto komanda. Kaip Bale (2002) pastebi: „sportas yra vienas iš nedaugelio socialinių veiksnių kurie pririša žmones prie jų gimtojo miesto, paprastai per tapatinimąsi su sporto komanda, kuri yra įsikūrus jų mieste.“ Ko gero niekur kitur nebuvo toks stiprus prisirišimas prie sporto komandos, kaip Brukline, kuris prarado savo savivaldybės statusą dar 1898 metais, po susiliejimo su Niujorko miestu. Beisbolo komanda leido išlaikyti vietiniams gyventojams tapatinimąsi su Bruklinu nepaisant to, kad miestas prarado savo savivaldybės autonomiją. Komandos buvimas reiškė, kad Bruklinas yra vis dar svarbi vieta, kadangi turi savo sporto komandą aukščiausioje beisbolo lygoje. Tokie šilti jausmai miestui ir komandai išskyrė komandą iš kitų tarpo, „Bruklino „ Dodgers“ buvo daugiau nei verslas. Ši komanda reprezentavo kultūrinį totemą, tai buvo akivaizdus simbolis kuris reprezentavo miesto bendruomenę ir jos identitetą bei vertybes“22. Sporto komandos tai pat reprezentuoja savo miestus konkurencijoje su kitais miestais. Komandos įasmenina, sustiprina ir sukuria konkurencija tarp miestų. Konkurencija tarp miestų skatina beribis konkuravimas dėl ekonominės naudos ir miesto vystimosi, politinės galios; konkurencija yra kurstoma, miesto gyventojams norint būti galingesniais ir tokiu būdu geresniais nei miestas konkurentas (M. N Danielson; 2001; p - 9). Sporto komandos susikrovė įvairių rūšių kapitalą dėl miestų prigimties konkuruoti, didelė konkurencija sporte neša nemažą pelną komandų savininkams, nes rungtynės tarp konkuruojančių miestų komandų visada susilaukia didžiausio dėmesio visuomenėje. Daugelis komandų tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek Europoje pasinaudojo padėtimi, jei tokia konkurencija tarp miestų egzistavo iki atsirandant sporto komandoms. Kitu atveju sportinė konkurencija tarp sporto komandų paskatino atsirasti konkurenciją ir tarp miestų, kurių komandos kovodavo tarpusavyje dėl svarbių laimėjimų. „Nustatyti miestų pranašumą gyventojų gausa, bendruomenės lyderyste, ar gyvenimo kokybe gali būti sunku“, Benjamin Rader atkreipia dėmesį; „bet sporto varžybos pasiūlė vienareikšmę miestų pranašumo išraišką simbolinėje sportinėje kovoje. Žvilgsnis į sporto komandos padėtį, pakeldavo

22 Sullivan, Neil, J., The Dodgers move west, (New York: Oxford University Press), p- 18, 1987

28 miesto reputaciją.“23 Sporto komandų laimėjimai yra vienas iš lemiamų veiksnių „Forbes“ – geriausių Amerikos miestų rinkimuose.

2.6 Sportas ir Žiniasklaida

Nenorim kyla klausimas kas sieja sportą ir žiniasklaidą? Ignoruoti sportą šiais laikais būtų tas pat kaip ignoruoti bažnyčios svarbą viduramžiais, arba ignoruoti meno svarbą renesanso laikotarpiu; šiandieną didelė dalis visuomenės yra pasinėrusi į žiniasklaidos transliuojamą sportą ir virtualiai kiekvienas gyvenimo aspektas yra su tuo susietas. Šiandien žiniasklaida yra viena iš svarbiausių viešą erdvę kuriančių institucijų. Masinės komunikacijos priemonės, turi galią formuoti ir konstruoti tiek individo, tiek visuomenės požiūrius apie įvykius, kurie vyksta aplink juos. Žiūrint platesniu žvilgsniu sportas ir žiniasklaida yra dvi sritys, kurios viena su kita yra glaudžiai susijusios. Vienas iš labiausiai matomų šiuolaikinio sporto aspektų yra stiprus ryšys su komerciniu verslu. Stadionams, sporto arenoms suteikiami verslo prekinių ženklų pavadinimai, už tai yra gaunamos didžiulės finansinės įplaukos. Rėmėjų prekinių ženklų emblemos atsiranda ant sportininkų aprangos, jų gausu salėse ar stadionuose, netgi čempionatų pavadinimai neretai pavadinami vieno ar kito rėmėjo vardu. Šiuolaikinis komercijos principu paremtas sportas sunkiai būtų galėjęs pasiekti turimas pozicijas ir didelį visuomenės susidomėjimą, jei ne žiniasklaidos informavimo priemonės. Tik sporto arenose ir stadionuose egzistuojantis sportas nebūtų galėjęs įsigyti tiek ištikimų gerbėjų, kiek jiems padėjo įsigyti žiniasklaida. Daugumos sporto komandų pajamos yra tiesiogiai susijusios su gautomis pajamomis už televizijai parduotas tiesioginių varžybų transliacijų teises. Todėl žiniasklaidos korporacijos išleidžia didžiules pinigų sumas norėdami įsigyti sporto varžybų transliavimo teises, o reklamos užsakovai pasirengę mokėti didžiules pinigų sumas, kad jų produkcijos reklama būtų rodoma per minutės pertraukėles. Televizijos klestėjimo laikai kartu buvo ir sporto aukso amžiaus pradžia. Didžioji dalis sporto sirgalių ir visuomenės narių apie sporto įvykius sužino tik per žiniasklaidos priemones: stebėdami tiesiogines rungtynių transliacijas, specialias sportui skirtas laidas ar net tik išskirtinai sportui sukurtus televizijos kanalus, žinių laidas, radijo stotis, laikraščius ar per interneto vartus. Todėl nenuostabu, kad žiniasklaidos priemonių vaidmuo sportui yra labai daug lemiantis. Kita vertus, masinėms informacijos priemonėms sportas taip pat yra neabejotinai gyvybiškai svarbus ir naudingas, kadangi sporto varžybų transliacijos sutraukia didelę dalį visuomenės, sporto programų reitingai kyla aukštyn, todėl netrūksta reklamos užsakovų, taip žiniasklaidos priemonės gauna solidų pelną.

23 Rader, Benjamin, American sports: From the age of folk games to the age of spectators (Englewood, NJ.: Prentice- Hall, 1983

29 2.7 Žiniasklaida – profesionalių sporto komandų savininkė bei rėmėja

Profesionalios sporto komandos tapo dar viena preke, kuri yra perkama ir parduodama verslo rinkoje24. Profesionalių sporto komandų industrija yra mikroekonomikos kompleksas, rinkinys sudarytas iš nepriklausomų rinkų25. Komandos perka profesionalių trenerių, bei žaidėjų paslaugas. Sirgaliai perka rungtynių bilietus, užsisakinėja mokamus sporto kanalus ir sportinę komandos atributiką. Televizijos kompanijos perka sporto transliavimo teises, ir teikia paslaugas sporto rungtynes namuose stebintiems sirgaliams. Galingos verslo korporacijos perka privilegijuotus reklamos plotus ant marškinėlių, korporacinį svetingumą, bei kitas rėmimo galimybes. Pačios sporto komandos tapo brangi prekė, kuri gali būti perkama ir parduodama už didelius pinigus, ar net perkeliama į kitą regioną, kur yra būna sudarytos palankesnės sąlygos sporto verslui. Vienas iš reikšmingiausių šiuolaikinių sporto industrijos aspektų – žiniasklaidos korporacijų ypatingas noras įsigyti arba remti sporto komandas. Tokia praktika labiausiai yra paplitus šiaurės Amerikos sporto lygose, bei Europos futbole. Žiniasklaidos korporacijų noras įsigyti sporto komandas gali turėti didelį poveikį profesionalaus sporto ateičiai, ypač sportiniam ir finansiniam sporto gyvybingumui. Žiniasklaidos korporacijos yra suinteresuotos įsigyti ir valdyti sporto komandas, bei žiniasklaidoje populiarinti jų įvaizdžio teises, todėl yra pasiruošusios gausiai investuoti į sportinę sėkmę. Tam tikromis aplinkybėmis tai gali turėti neigiamą konkurencijos balansą, kadangi kitos komandos neturėdamos tokių pačių sąlygų, bei konkurencinių resursų gali sunkiai įstengti konkuruoti. Arba kitu atveju vieno žiniasklaidos koncerno atėjimas gali paskatinti kitas žiniasklaidos korporacijas pasekti jų pavyzdžiu. Viena naujausių vyraujančių tendencijų komercija paremtame sporte tapo žiniasklaidos korporacijų noras įsigyti (dalinai arba visiškai) profesionalias sporto komandas. Ši tendencija vyrauja tiek Jungtinėse Amerikos valstijose, tiek Europoje. 2000 metų vasarį atliktas tyrimas parodė, kad Jungtinių Amerikos valstijų aukščiausiose lygose yra 29-ios profesionalios sporto komandos, kurios priklauso 19-kai skirtingų žiniasklaidos korporacijoms, 9-nios iš jų yra savininkai sporto komandų dviejuose ar net trijose skirtingose lygose.26 „Time Warner“ šiuo metu priklauso trys profesionalios sporto komandos: Atlantos „Braves“ - beisbolo komanda, Atlantos „Howks“ – krepšinio komanda, ir Atlantos „Thashers“ – ledo ritulio komanda. Britanijos

24 Gerarrard, B “Team sports as a free-market commodity” New political economy, 4; pp.273-8, 1999 25 Staudohar, Playing for Dollars: Labor relations and the sports business, Ithaca, NY; Cornell University Press, 1996 26 Kilbride, K, „Comparing media ownership of football clubs in England and Europe“ Euro football finance 2000 conference documentation, Londo: SMi, 2000

30 žiniasklaidos korporacijoms priklauso dešimt futbolo komandų „Preimjier“ lygoje, ir viena Škotijos futbolo čempionato komanda. 27 Žiniasklaidos korporacijos taip pat yra savininkės sporto komandų Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Rusijoje ir Šveicarijoje. Vienas žiniasklaidos blokas Lietuvoje turi savo vardu pavadintą krepšinio komandą. Nenorom kyla retorinis klausimas, kodėl žiniasklaidos korporacijos nori valdyti sporto klubus? Žiniasklaidos korporacijų interesas įsigyti sporto komandas lengviausiai gali būti paaiškinamas vertikaliosios integracijos principu, tai yra kai verslo įmonė plėtojanti veiklą vienoje verslo pakopoje, pereina į kitą pakopą įsigydama arba įsteigdama naują veiklos vienetą. Kitaip tariant sporto komandos „gamina“ produktą, kurį žiniasklaidos korporacijos platina. Priešingas pavyzdys, šiuo metu sporto pasaulyje pastebimas naujas reiškinys, kai sporto komandos įkuria savo televizijos kanalus ar radijo storis su tikslu, kad komandos, kurios yra valdomos žiniasklaidos korporacijų neturėtų konkurencinio pranašumo už aikšteles ribų. Žiniasklaidos korporacijų valdomos sporto komandos gali arba sustiprinti arba atvirkščiai prarasti savo sirgalių (vartotojų) bazę. Pirmu atveju sirgaliai gali džiaugtis puikiais rezultatais ir sėkme. Kitu atveju komandos sirgaliai gali būti labai nepatenkinti, kadangi tokiu atveju komanda praranda dalį suverenumo bei tapatybės. Anksčiau, dar prieš sporto komercializacijos laikotarpį įkurtos sporto komandos turi labai tvirtus ryšius su savo miestu, sporto komanda - sirgaliams yra svarbi socialinio identiteto forma. Sporto komandos korporacinis žiniasklaidos valdymas gali būti nevienareikšmiškai vertinamas tarp fanų. Geriausias atvejis yra sirgalių vieši protestai, kad Marncherter „United“ komanda nebūtų perimta BSkyB 8 žiniasklaidos korporacijos.28 Sporto komandos yra vienintelis ir svarbiausias monopolinis „paslaugų“ tiekėjas komandą palaikantiems sirgaliams. Sirgalių lojalumas savo komandoms, suteikia didžiulę rinkos galią komandų savininkams, ypatingai tuo atveju kai komanda turi didžiulę sirgalių bazę. Jeigu sporto klubas rungtyniaudamas tam tikrose lygose yra pats transliavimo teisių savininkas, tada natūralu, kad tos teisės bus patikėtos komandą išlaikančiam žiniasklaidos blokui. Tokiu būdu žiniasklaidos korporacijos, kurios transliuoja net tik sportines kovas, sirgalių lojamą gali panaudoti, ne tik sportiniams tikslams. Kai 1998m. BSkyB žiniasklaidos korporacijos savininkui Rupert Murdoch, Jungtinėse valstijose priklausantis vienas iš populiariausių televizijos kanalų Fox sėkmingai įsigijo Los Angeles „Dodgers“ už 311 milijonų JAV dolerių. Po tokio sėkmingo sandėrio Jungtinėse valstijose, BSkyB ketino įsigyti vieną populiariausių anglijos futbolo klubą - Mančesterio „United“ už daugiau

27 Ten pat 8 British Sky Broadcasting – didžiausia zianiasklaidos korporacija Jungtinėje karalystėje. 28 Robertson, Craig, A Sporting Gesture?: BSkyB, Manchester United, Global Media, and Sport, Television New Media 2004; 5; 291

31 nei vieną milijoną JAV dolerių. Tačiau šiam sandėriui įvykti sukliudė ne sirgaliai, o Britanijos vyriausybės susijungimų ir monopolijų komisija29 (SMK) 1999 metais30. Pagrindinė kliūtis įsigyti Mančesterio klubą buvo galimi žalingi konkurenciniai padariniai. Kadangi šiuo atveju korporacija būtų įgavus monopolijos teisę gauti ir transliuoti komandos rungtynes, bei sunkiai galėtų būti objektyvi konkurentų atžvilgiu. To pasekoje Anglijos Premjier Lyga nustatė maksimalų leistiną 9.99 procentą futbolo komandų akcijų, kurį gali įsigyti žiniasklaidos korporacijos. Todėl Rupert Murdoch valdoma BSkyB pakeitė savo taktiką, ir nusprendė įsigyti keleto lygos klubų maksimalų leistiną akcijų kiekį. BSkyB įsigijo Mančesterio „United“, Mančesterio „City“, Leeds „United“ ir keleto kitų klubų akcijų31. Nenorom kyla klausimas, kodėl tai kas leidžiama Jungtinėse valstijose yra draudžiama Didžiojoje Britanijoje? Atsakymas būtų paprastas, Jungtinėse valstijose profesionaliose sporto lygose yra tvirtai užtikrintas stabilus pagrindas vienodai konkurencijai tarp sporto komandų. Geriausias pavyzdys galėtų būti nacionalinė krepšinio asociacija, (NBA). Lygoje šiuo metu rungtyniauja 30 klubų, kurie visi turi vienodas sąlygas varžytis ir nugalėti. NBA lyga parduoda transliavimo teises trims televizijos kanalams - ESPN/ABC ir TNT, laikotarpiui nuo 2008 – 2016 metų uždirbdama už transliacijos teises 930 mln. JAV dolerių kasmet. Didelė dalis šių pinigų. Bei kitos gautos pajamos susijusios su NBA prekinio ženklo pelnu – padalijamos vienodai visoms komandoms. Taip pat lygoje galioja žaidėjų algų „kepurės“, tai yra viršutinė riba pinigų, kiek klubai gali išleisti žaidėjų atlyginimams, komanda viršijus algų „kepurės“ limitą moka brangias priemokas NBA lygai. Šiuo metu NBA lygos algų „kepurė“ 2006-2007 sezone sudarė 53.135 mln. JAV dolerių32. Tokiu atveju, visi klubai turi vienodus biudžetus įsigyti naujiems žaidėjams, todėl ir galimybės visiems klubams konkuruoti sudarytos vienodos. Prasčiausiai sezone pasirodžiusios komandos dar gauna pirmumo teisę rinktis naujokus, kasmet vykstančioje naujokų biržoje. Kaip matome JAV sporto lygos paremtos komercine sėkme ir vienodomis galimybėmis sporto komandoms konkuruoti, kadangi savu laiku buvo pastebėta, jog kai kurių komandų dominavimas mažina domėjimąsi sporto varžybomis. Kaip matome jeigu konkuruoti sporto klubams galimybės yra vienodos, todėl nėra jokių kliūčių žiniasklaidos korporacijoms tapti sporto komandų savininkėmis, jos negali daryti jokios neigiamos įtakos konkurencijos iškraipymui. Sunku pasakyti, kiek tokius skirtumus sąlygojo kultūriniai kontinentų skirtumai, tačiau mes Europoje matome, jog sporto lygose nėra noro sudarinėti vienodas sąlygas konkurencijai. Daugelyje

29 Mergers and Monopolies Commission (MMC). 30 Žr. plačiau.: Walsh, A., & Brown, A., Not for sale! Manchester United, and the defeat of BSyB, Edinburgh: Maistream, 1999. 31 Cassy J. & Finch. J., BSkyB linked to new premiership buying spree”, The Guardian, August 11, 1999. < http://www.guardian.co.uk/football/1999/aug/11/newsstory.sport1 > 32 < http://www.nba.com/news/NBA_salarycap_060711.html >

32 Europos šalių futbolo čempionatuose yra komandos, kurių ambicijos dažnai viršija turimas pajamas, noras laimėti, nugalėti priešininką yra didesnis nei finansinės galimybės. Europos šalių futbolo čempionatus dažniausiai laimi tik keletas turtingiausių lygos komandų, konkurencija tarp jų dažniausiai nebūna paremta vienodomis galimybėmis. Panašų atvejį mes neseniai galėjome matyti ir Lietuvoje, kai Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo savininkai, bet kokia kaina norėdami konkuruoti su savo didžiausiais konkurentais Vilniaus „Lietuvos Rytu“ įbrido į didžiules skolas33. Rasmus Storm (2006) – atlikta studija „Danish handball teams economy“, parodė, jog Europos sporte visų pirmiausia yra svarbus simbolinis ir emocinis laimėjimas, o tik po to seka noras uždirbti iš sporto34. Autorius palygino Europos ir JAV profesionalių lygų veiklą ir nustatė, kad dauguma Europos sporto komandų skendi skolose, tačiau vis tik svarbesnė užduotis išlieka nugalėti, nei kovoti santūriau, bet pelningai.

2.7 Kaip reikia analizuoti konkurenciją?

Yra keletas galimų atsakymų į klausimą, kaip mums derėtų geriau suprasti konkurencijos esmę bei svarbą. Pirma, konkurencija yra istorinės varomosios jėgos pagrindas, svarbu suprasti painią vieno konkurento priklausomybę nuo kito konkurento, ir kaip konkurencija bei jos pasekmės vystosi socialiniame kontekste. Labiausiai reliatyvus atsakymas turbūt galėtų būti nuolat pasikartojanti, arba kitaip tariant atsinaujinanti konkurencija tarp konkurentų. Net pats nekalčiausias kasdieninių laikraščių skaitymas sukelia jausmą, kad kažkur, kažkada tai jau skaitėme. Pavyzdžiui konkurencija ir varžymasis tarp Kauno Žalgirio ir Vilniaus Lietuvos Ryto krepšinio komandų yra viena iš dažniausiai aptariamų temų kasdieninėje žiniasklaidoje. Visų pirma - tas pats besitęsiantis Kauno Žalgirio ir Vilniaus Lietuvos ryto varžymasis tarpusavyje. Šiemetinis sezonas - jau dešimtas, kai viena prieš kitą dėl Lietuvos krepšinio lygos aukso žiedų susikauna tos pačios komandos. Esminis šių pavyzdžių bruožas tas, kad dauguma konkuruojančių sporto komandų konkuruoja ir varžosi pakartotinai. Be abejo šios dvi konkuruojančios pusės identifikuoja vieni kitus, kaip konkurentus dėl galios, noro kasmet laimėti trofėjus, rėmėjų paramos, gerbėjų dėmesio, įtakos federacijos, bei LKL veiklai, ir kita, nenuostabu, kad konkuruojančių pusių interesai susikerta, todėl tarp jų atsiranda konfliktai. Konkurencinės puses šiuo atveju siekia kontroliuoti galią, kurios pagalba galėtų pritraukti potencialius rėmėjus ir sirgalius.

33 < http://www.lrytas.lt/-12409950491239762859-kauno-žalgirio-direktorius-p-motiejūnas-padėtis-baisesnė-negu-baisi.htm > 34 < http://www.idan.dk/upload/danskhaandboldfuldrapport.pdf >

33 Šie konkurencinių konfliktų principai nėra naujovė, skaitytojas pastebės, kad konkuruojančios grupės pakartotinai, anksčiau ar vėliau susikerta viena su kita dėl tų pačių, ar bent panašių priežasčių. Kita, visiškai priešinga tendencija, tvirtina, kad įvairios grupės yra linkusios būti susietos įvairaus pobūdžio konkurencinių saitų. Tačiau, konkurencinė grupių biografija nėra būtinas faktorius naujiems konfliktų šaltiniams. Galimybė, kad įvyks nauji konfliktai nei didesnė nei mažesnė nuo to, ar grupės anksčiau konkuravo. Juolab, kad panašių situacijų tyrinėtojai dažnu atveju nesigilina į istorines konkurencinių konfliktų priežastis. Jų atskleidimas nepadeda pašalint problemos. Atvirkščiai, gali kaip tik atitraukti dėmesį nuo konflikto esmės. Visi susikirtimai turi savo biografijas, ir šios biografijos gali daug pasakyti apie tai, kaip konfliktas vystysis toliau. Dar viena priežastis kodėl mums vertėtų daugiau įsigilinti į konkurencinių konfliktų klausimą yra jų istorinė dinamika. Jei darysime prielaida, kad svarbiausia yra dabartinė dviejų konkuruojančių pusių konflikto priežastis, tuomet galime pamesti siūlo galą. Egzistuoja galimybė, kad pats konkurentų konfliktas gali tapti svarbiau už konflikto priežastis. Kita galima aplinkybė, kad komercinis pelnas sporte kai kuriais atvejais nėra toks svarbus, kaip simbolinė pergalė, dėl kurios varžomasi, nes konkurencija tarp jų greičiausiai apipinta istoriniais įvykiais, siejančiais abi puses. Tokie konkurenciniai konfliktai dažnai pergalę paverčia – principo reikalu. Konkurencijos alchemija veikia keistais būdais, abejotinos vertės objektus paversdama svarbiais konkurencijos įrodymais, liudijančiais kuri pusė pirmauja, o kuri atsilieka. Vien tai, kad egzistuoja panašūs konfliktai, dar nepaaiškina, kodėl konfliktuoja tam tikros pusės. Tačiau tai mums leidžia numatyti kryptis, kur turėtų būti kreipiamas dėmesys norint nuspėti kito konkurencinio konflikto šaltinį. Kaip pavyzdį prisiminkime Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Statybos“ krepšinio komandų varžymąsi 1980-iais. Nes tapus labai stipriam Kauno “Žalgiriui” lokalinė šių komandų kova tapo ne tiek svarbi, kiek regioninis varžymasis su Maskvos CASK, kuris buvo matomas kaip stiprus bendras abiejų komandų ideologinis konkurentas. Tačiau lokali įvairių interesų apipinta konkurencija egzistavo periferiniame lygmenyje.

Dar viena svarbi priežastis, kodėl turėtume domėtis ir analizuoti konkurencinius konfliktus yra ta, kad jie padeda geriau suprasti visuomeninį gyvenimą. Mes toli gražu žinome ne pakankamai apie šiuos procesus. Konkurencija, bei konkurenciniai konfliktai dar nėra plačiai tyrinėjami moksliniame lygmenyje, tačiau jų analizavimas duoda daug naudos ir apie kitus socialinio gyvenimo ypatumus. Vilniaus ir Kauno konkurencija bei priešprieša egzistuoja daugelyje visuomenės gyvenimo sričių, ne išimtis ir sportas. „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ dvikovos ryškiausias to pavyzdys. O sporto

34 komandų kova tėra tik viena iš to konkurencijos raiškos formų. Gilinimasis į konkurencinius konfliktus leistų pažvelgti į padėtį iš praeities, dabarties ir ateities pažiūros taško.

35 METODOLOGIJA

Tiriamojo darbo tikslas - remiantis kokybinių tyrimų metodų duomenimis, išanalizuoti ir pristatyti, kaip respondentai mato konkurenciją tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšinio komandų. Tyrime buvo naudojamas kokybinis tyrimo metodas, pusiau struktūruoti interviu. Visi atlikti interviu, buvo atlikti vieno apklausėjo (darbo autoriaus). Pagal atvirų klausimų formavimo kryptis buvo užduodami atviro pobūdžio klausimai. Tyrimo metu interviu duomenys buvo įrašomi į diktofoną, prieš tai atsiklausus informanto sutikimo, kitu atveju buvo konspektuojami užrašai. Diktofonas buvo naudojamas tik informantui sutikus. Visiems informantams buvo garantuotas konfidencialumas. Reikia pabrėžti, kad konfidencialumo garantavimas buvo ne tik formalumas, kadangi daugelis respondentų yra vieši asmenys. Po kiekvieno interviu duomenys buvo transkribuojami ir analizuojami. Šiame magistro darbe buvo atlikta 14-ka, pusiau struktūruotų interviu. Respondentų atranka buvo vykdoma naudojant tikslinę respondentų atranką. Tai yra toks metodas, kai tam tikros aplinkos asmenys yra atrenkami apgalvotai, norint iš jų gauti svarbią informaciją, kuri negali būti prieinama kitokiu būdu. Į respondentų sąrašą pateko žmonės, kurie yra vieninteliai galimi informacijos šaltiniai, kadangi jie yra šios srities ekspertai arba tam tikrų įvykių liudytojai. Buvo sudarytas pirminis 10-ties žmonių sąrašas ir buvo bandoma su jais kontaktuoti. Tik vienas potencialus respondentas atsisakė duoti interviu, motyvuodamas, jog yra viešas asmuo, todėl tyrime dalyvauti atsisakė, - visi kiti kandidatai mielai sutiko padėti. Respondentais pasirinkti buvo asmenys, kurie apie "Žalgirio" ir "Lietuvos ryto" kovas žino daugiausia, tai: abiejų komandų treneriai ir buvę žaidėjai, dienraščio sporto korespondentė, sporto klubų atstovai, naujienų agentūros vadovas, vieno interneto portalo vyriausiasis redaktorius, universiteto profesorius. Sporto sirgaliai buvo atrenkami gavus tam tikras rekomendacijas. Susitikus su pirmuoju Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos gerbėju, paprašiau, kad jis rekomenduotų kitą komandos sirgalių su kuriuo man būtų naudinga pasikalbėti. Taip gavosi, taip vadinamas „sniego gniūžtės“ metodas, kai vienas grupės narys nurodo kitą grupės narį, šis tada, vėl parekomendavo kitą sirgalių, su kuriuo man būtų svarbu pasikalbėti. Vienas Kauno „Žalgirio“ sirgalius parekomendavo kitą savo komandos sirgalių, kuris mane nukreipė pas Vilniaus „Lietuvos ryto“ sirgalius. Tokiu Būdu buvo apklausti keturi krepšinio sirgaliai, po du iš kiekvienos komandos. Taip pat domėdamasis konkurencijos tarp miestų klausimas, interviu sutiko duoti trys VDU profesoriai: Leonidas Donskis, Vylius Leonavičius, bei Egidijus Aleksandravičius.

36 Informacija apie informantus, - sirgalių vardai pakeisti.

Vardas, pavardė Pareigos Miestas Paulius Motiejūnas „Žalgirio“ krepšinio klubo Kaunas direktorius Alfred Erich Senn, Universiteto profesorius Madisonas, (WI), JAV, Kaunas Artūras Račas, BNS, vyr. redaktorius Vilnius Rimvydas Valatka Lrytas.lt vyr. redaktorius Vilnius Antanas Sireika Buvęs Kauno „Žalgirio“ ir Šiauliai Vilniaus „Lietuvos Ryto“ vyriausiasis treneris Gintaras Krapikas Kauno „Žalgirio“ vyr. treneris Kaunas Rimas Kurtinaitis Vilniaus „Lietuvos Ryto“ Vilnius vyriausiasis treneris Dovile Kamarauskiene Dienraščio „Kauno diena“ Kaunas sporto vyr. redaktorė Sergėjus Jovaiša Buvęs Kauno „Žalgirio“ Anykščiai žaidėjas, krepšinio ekspertas Vytenis Urba Buvęs Kauno „Žalgirio“ ir Vilnius Vilniaus „Statybos“ žaidėjas Ingvaras Butautas Sporto žurnalistas Vilnius Antanas Kauno „Žalgirio“ sirgalius Kaunas Giedrius Kauno „Žalgirio“ sirgalius Kaunas Martynas Vilniaus „Lietuvos Ryto“ Vilnius sirgalius Jonas Vilniaus „Lietuvos Ryto“ Vilnius sirgalius

Interviu eiga

37

Atliekant interviu buvo siekiama surinkti duomenis apie tai, kaip treneriai, sirgaliai, krepšinio klubo vadovas, universiteto profesorius, žurnalistai, interneto portalo redaktorius mato konkurenciją tarp dviejų konkuruojančių krepšinio komandų. Esami arba buvę krepšinio komandų aplinkos žmonės buvo klausiami, kukiu būdu jie jaučia(ė) - konkurenciją tarpusavyje. Kokybiniai pusiau struktūruoti interviu buvo atlikti - 2009 metų kovo - balandžio mėnesiais. Interviu sutiko duoti - 14 respondentų. Interviu trukmė buvo 0.5 – 2 val. Dėl interviu laiko ir datos su respondentais buvo susitarta iš ankšto telefonu. Interviu vietos paprastai buvo respondentų darbo kabinetai. Tyrimo analizėje naudota respondentų kalba netaisyta. Visi atlikti interviu, buvo atlikti vieno apklausėjo (darbo autoriaus). Pagal atvirų klausimų formavimo kryptis buvo užduodami atviro pobūdžio klausimai. Nors klausimai buvo užduodami pagal iš anksto paruoštas gaires, tačiau respondentai buvo skatinami kalbėti ir tai kas juo nuomone šiam tyrimui gali būti naudinga. Tyrimo metu nebuvo jokių nepatogumų, respondentai mielai sutiko pasikalbėti, nebuvo jaučiama įtampa, buvau truputį nustebęs, kad respondentai labai laisvai dalijasi mintimis, bei patirtimis, raginti nei vieno nereikėjo, tačiau buvo prašymas gauta interviu medžiaga nesidalinti su jokia trečia šalimi, kad pokalbių turinys nebūtų pasiekiamas pašaliniams asmenims.

38 TYRIMAS

5. Istorinė perspektyva: Konkurencija tarp Kauno “Žalgirio” ir Vilniaus „Statybos“

5.1 „Žalgirio“ krepšinio komandos įsteigimas Kaune

1944 metais Lietuvą okupavus sovietų sąjungos valdžiai, Sportas - kaip kultūros dalis perėjo centrinės komunistų partijos žinion. Verta pastebėti, kad centralizuotas valdymo modelis sporte buvo dar stipresnis nei ekonominiame regiono gyvenime35. „Po antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungoje populiariausios buvo vyrų komandinės sporto šakos,- futbolas, ledo ritulys, nu ir krepšinis. Nors ir sovietų sporto valdininkai teigė, jog naujai formuojama sporto struktūra ir sistema bus laisva lygiaverčiai konkuruoti tarp visų respublikų komandų, tačiau netrukus įvyko atvirkščias reiškinys. Dviejų populiarų sporto šakų sovietų sąjungoje, - ledo ritulio ir krepšinio sporto komandos buvo suformuotos kaip klubai – rinktinės, ir egzistavo po „CSKA“ (centrinis armijos sporto klubas) vėliava. Tas pat buvo aš skaitau buvo ir Lietuvoj - 1940 metais suburtas FK “Dinamo” Kaunas klubas buvo po to išformuotas - 1947 metais. Nes populiariausias ir pagrindinis sportas sovietų sąjungoje buvo futbolas, ne krepšinis! Tai po antrojo pasaulinio karo Vilniui tapus pagrindiniu sovietinės valdžios administraciniu centru Lietuvoje, arba kitaip šnekant regiono sostine, tokiu būdu čia viskas centralizavosi, buvo įkurta komanda, arba kitaip tariant perkelta ta pati futbolo komanda iš Kauno. Netrukus tais pačiais 1947 metais, Vilniuje buvo įkuriamas „Dinamo“ futbolo klubas, po to 1948- 1961m. buvo pervadintas „Spartako“ vardu, o 1962m. metais suteiktas – „Žalgirio" vardas“ (Alfred Erich Senn, 1992). Sportinė veikla, dar nepriklausomos Lietuvos visuomenėje buvo palankiai vertinama, bet ne privaloma, bei nebuvo ypatingai populiari. To meto visuomenės požiūrį į sportą geriausiai atskleidžia išeivijos sporto istorikas J. Narbutas: „Lietuva esanti žemės ūkio kraštas ir jos jaunimas pakankamai „prisisportuoja“ prie dalgio, plūgo ir grėblio“.36 Tuo tarpu pirmais okupacijos metais požiūris į sportą buvo iš esmės pakeistas. Sportas tapo privaloma veikla, bei tapo svarbia sovietų sąjungos politikos dalimi. Pagal sparčiai išvystytą Lietuvos sportinę, programą „Žalgirio“ sporto

35 Senn, Alfred Erich, The sovietization of Lithuanian sports, 1940-1941; Journal of Baltic studies, vol. XXIII. No 1. 1992 36 Ingvaras Butautas, Rasa Čepaitienė, „Mus vienija alus ir pergalės“? arba sportas ir lietuviškoji tapatybė, Lietuvos istorijos studijos, 2006 (17), pp. 97-112.; Narbutas J. Sportas Nepriklausomoje Lietuvoje. Čikaga, 1978, t. 1, p. 9

39 organizacija visoje respublikoje greitai po įkūrimo jau turėjo 476,000 narius37. Taigi šiuo atveju, kai kalbu apie Lietuvos sporto klubus, turime suprasti, kad jie buvo sukurti jau okupuotoje Lietuvoje. Ledo rutulys Lietuvoje, kaip antra pagal populiarumą sporto šaka Sovietų sąjungoje, skirtingai nei pas kaimynus latvius neprigijo, matyt, dėl to, kad tuo metu ledo ritulys Lietuvoje buvo laikomas „rusų sporto šaka“, kadangi ją kultivavo daugiausia etniniai Lietuvos rusai38. Tai trečia pagal populiarumą sovietų sąjungoje sporto šaka buvo krepšinis, kadangi dar ir buvo Lietuvoje sąlyginai populiarus sportas, turėjo stiprių sportinį įdirbį, turėjo naują sporto halę - sukoncentravo Kaune. Tad trečia pagal populiarumą sporto šaka sovietų sąjungoje – krepšinis, kuris Lietuvoje taip pat buvo pakankamai populiarus, turėjo stiprų sportinį įdirbį bei bazę – naujo sporto halę Kaune, lokalizavosi būtent šiame Lietuvos mieste. Čia 1944 metais buvo įkurta Kauno „Žalgirio“ vyrų krepšinio komanda. Įdomu pastebėti tai, kad pati įkūrimo idėja „Žalgirio“ sporto klubų, ne tik krepšinio, bet ir futbolo, kilo ne Lietuvoje, o 1944 metais sovietų sąjungos sostinėje Maskvoje39. Tai darydami sovietai turėjo savų tikslų. Jie sportą įsivaizdavo kaip masinį judėjimą, bei tikėjo, kad aktyvus sportas padės išugdyti sovietų sąjungai stiprių kareivių, darbininkų ir sveikų piliečių. Tik vėliau buvo susirūpinta elitiniu sportu ir nuspręsta, kad Sovietų Sąjungai jo vis dėl to reikia. Tuo metu Kaune netrūko pajėgių krepšininkų. Aišku buvo Kauno krepšinio mokyklos tradicijos, reiškia, kodėl po tiek emigracijos lietuviai tapo Prancūzijos čempionais, man atrodo 1946 - 1947 metais dvylika Liono miesto komandos žaidėjų buvo vieni lietuviai, tai net ir po tokios emigracijos, Kaune per mokyklas perėjus buvo galima surinkti tų krepšininkų, o Vilniuje turbūt pokariu išvis sunku buvo rast žmonių, kurie moka taisykles, tai galėjo taip atsitikt tokiu pavidalu krepšinis koncentruotis Kaune (Rimvydas Valatka). Taigi palaipsniui, žingsnis po žingsnio Kauno „Žalgiris“ iš mėgėjų klubo faktiškai tapo profesionaliu klubu. Nors ir tarybiniai žmonės negalėjo užsiimti profesionaliu sportu, nes jis buvo paskelbtas kapitalizmo atributu. Sportininkai būdavo fiktyviai įrašomi į studentų sąrašus arba „įdarbinami“ ir gaudavo darbininko ar tarnautojo atlyginimą40. „ Kaunas nereikia užmiršti, pirmiausia buvo labai Lietuviškas miestas, buvus laikinoji sostinė, nors ir perkėlė universitetą iš Kauno, bet Kaunas turėjo - LKKI, galėjo išlaikyti

37 Senn, Alfred Erich, "Sportsworld: USSR - 1988", VDU.: 2005 38 Ingvaras Butautas, Rasa Čepaitienė, „Mus vienija alus ir pergalės“? arba sportas ir lietuviškoji tapatybė, Lietuvos istorijos studijos, 2006 (17), pp. 97-112. 39 Senn, Alfred Erich, The sovietization of Lithuanian sports, 1940-1941; Journal of Baltic studies, vol. XXIII. No 1. 1992 40 Ingvaras Butautas, Rasa Čepaitienė, „Mus vienija alus ir pergalės“? arba sportas ir lietuviškoji tapatybė, Lietuvos istorijos studijos, 2006 (17), pp. 97-112.

40 sportininkus, turėjo stiprias patriotines krepšinio tradicijas, Kaune - 1939 metais Lietuviai tapo Europos čempionais, krepšinis Kaunui labai tiko“ (Alfred Erich Senn). Todėl Kauno „Žalgirio“ krepšinio komanda netrukus lietuvių istorinei sąmonei įgavo itin reikšmingą simbolinę reikšmę. Istorinis Žalgirio mūšis turėjo didžiulę reikšmę Lietuvos gyventojų sąmonėje. Sovietų valdžia tokį pavadinimą interpretavo kiek kitaip - sovietmečiu buvo ypatingai pabrėžiamas trijų Smolensko pulkų dalyvavimas Žalgirio mūšyje, tuo norint iliustruoti „amžiną rusų ir lietuvių tautų draugystę“41. Abiejų tautų kova prieš vokiečių kilmės riterius kėlė sąsajas su sovietų sąjungos pergale prieš nacizmą, taip sporto pagalba buvo norima Lietuvius integruoti į sovietinę visuomenę. „Žalgirio“ vardą, gavo dvi pagrindinės populiariausių sporto šakų sovietų sąjungoje komandos – Kauno krepšinio klubas, o vėliau ir Vilniaus futbolo klubas. Nesunku pagrįsti teiginį, jog būdami sovietų sąjungos sudėtyje - lietuviai aktyviai norėjo burti savo sporto komandas nacionaliniu reprezentaciniu principu, kitaip tariant - bandė savo sporto komandas burti tautiniu ir lokaliniu pagrindu, bei komandoms suteikdavo simboliškai svarbius istorinius tautinius pavadinimus. Krepšinis Lietuviams tapo simbolinis karo lauko pakaitalas, nes lietuviai būtent krepšinyje galėjo tobulėti ir pasiekti aukštų rezultatų, bei nugalėti gyventojų skaičiumi didesnes respublikas. „Žalgirio organizacija užsitarnavo sovietų valdžios ypatingą dėmesį: atstovaudama tik vienam procentui sovietų sąjungos gyventojų, ji išugdė sąjungos krepšinio čempionus. Kaip ir Kauno krepšinio komanda, Vilniaus futbolo komanda yra sudaryta iš vietinių žaidėjų. Lietuviai ypatingai pabrėžė savo nenorą verbuoti žaidėjus iš kitų sąjungos sričių. Vilniaus „Žalgirio“ vyriausio trenerio Benjamino Zelkevičiaus žodžiais „Sovetskij sport“ - (1987 m. gruodžio 2 d.): Žaidėjams iš kitur nesvarbus komandos likimas. Kauno krepšinio ir Vilniaus futbolo komandos save skaito Lietuvos rinktinėmis, atstovaujančiomis visa respubliką“ (Alfred Erich Senn)42. Šiais profesoriaus Alfred Erich Senn teiginiais nesunku, pagrįsti teiginį, jog Lietuvoje, kitaip nei kitose SSRS respublikose, sportas sovietiniu laikotarpiu įgijo geras sąlygas ne slopinti, o kaip tik padėti išlaikyti ir stiprinti tautinę savimonę. Sportas, o labiausiai krepšinis, sąlyginai prisidėjo prie lietuvių tautinės savimonės puoselėjimo. Bet iš esmės tai buvo tik tam tikras įrankis bręstančiam tautiškumui išreikšti. O Kauno „Žalgirio“ pergalės tai iškėlė. Visi respublikoje augę vaikai svajojo žaisti Kauno „Žalgiryje“. Čia Kaune, žinai tokios tradicijos buvo, po karo, pirmoji komanda ir buvo iš Kauno, čia laimėjo Europos čempionatą. Aš kai baiginėjau mokyklą, mane pakvietė į Žalgirį, kai aš

41 Ten pat. 42 Senn, Alfred Erich, Lietuvos futbolas – namas be pamatų [straipsnių apie Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandą apžvalga], Akiračiai. ISSN 1042-1580. 1988, Nr.2,

41 atvažiavau į Kauną, po to čia atvažiavo ir iš Vilniaus „Statybos“, ir kalbėjo su mano tėvais, kad atvažiuočiau žaisti į Vilnių. Man tai net nekilo mintis, va juk mane pakvietė žalgiris, man buvo įskiepyta, juk žalgiris yra visas krepšinis, ten viskas koncentravosi tuo metu, istorijos buvo taip sąlygota. (Sergėjus Jovaiša). Dagelyje sovietų sąjungos respublikų komunistų partijos vadovai, tiesiogiai būdavę atsakingi už lokalius sporto reikalus, rūpinosi savo sportininkais, tačiau verta pažymėti buvo labiau suinteresuoti sportiniais pasiekimais, bet ne sportininkų tautine kilme. Todėl nevengdavo kviestis ir pajėgesnių sportininkų iš visų sovietinių respublikų. Taigi vien tik tautiniu pagrindu rungtyniaudamas Kauno „Žalgirio“ klubas netruko sukaupti didžiulį simbolinį kapitalą Lietuvos visuomenėje. Kaip matome palaipsniui Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubas visuomenės akyse tapo nacionalinės rinktinės pakaitalas, kuri realiai sovietiniais laikais egzistuoti negalėjo, ir buvo vienintelis krepšinio klubas atstovavęs visą respubliką sovietų sąjungos čempionate iki 1964 metų.

5.2 Vilniaus “Statybos” krepšinio komandos sukūrimas

Iki 1945 metų Vilnius buvo Lenkijos pakraštyje, užkampio vaivadijos centras. Miesto pramonė buvo silpna, mažai vystėsi prekyba ir transportas. Apskritai miestas buvo apleistas. 1931 metų gyventojų surašymo duomenimis, Lietuviai Vilniaus krašte sudarė tik 22 proc., o Vilniaus mieste tik – 0,8 proc. visų gyventojų.43 Daugelį amžių Vilnius buvo daugiakultūrinis miestas - Lietuviams, Baltarusiams, Ukrainiečiams, Lenkams.44 Į naująją Sovietinio Vilniaus sudėtį įėjo rusakalbiai veteranai ir auganti lietuvių banga atvykstanti į Vilnių iš kitų miestų ir apylinkių. Kadangi miestas buvo provincialus, čia neegzistavo stiprus kultūrinis, visuomeninis ir sportinis gyvenimas. Todėl sovietų sąjungos valdžios sprendimu daugelis kultūros, švietimo, sporto, visuomeninių resursų buvo iš Kauno perkelti į Vilnių. Pirmoji nepriklausoma respublika su sostine Kaunu, garsiai teigdavo „mes be Vilniaus nenurimsim“, bet Vilniaus kaip ir nėra, staiga po karo atsiranda Vilnius, kuris kaip miestas yra labai silpnas, todėl viskas persikelia į Vilnių. Kaune uždaromas Vytauto Didžiojo universitetas, iš Kauno atimamas humanitarinis pagrindas. Sniečkaus valdymo laiku, Vilnius nors ir buvo administracinis centras, bet labai parazitavo. Sniečkus iš pradžių turėjo blogą nuomonę apie Vilnių, nes Vilnius nebuvo lietuviškas miestas, Vilnių sulietuvino tik septintame dešimtmety, nebuvo Vilnius lietuviškas miestas, kai 1960 metais aš Vilniui buvau pirma kartą, kalbu iš savo patyrimų, Sniečkus mirė 1972 metais ir Vilnius jau Lietuvėjo. Reikia išsiaiškinti šitą konkurencija tarp komandų, ir po to suprasi kaip.... jo kodėl Kauno „Žalgiris“ geriau pradėjo žaisti, nes

43 Valstybinė statistikos leidykla, Lietuvos skyrius. 1959 metų visasajunginio gyventojų surašymo duomenys (Lietuvos TSR miestai ir rajonai), Vilnius, 1962. 44 Aleksandravicius, Egidijus, - Post-Communist Transition: The Case of Two Lithuanian Capital Cities, International Review of Sociology - Revue Internationale de Sociologie, Vol. 16, No. 2, July 2006, pp. 347-360

42 turėjo istoriją, mokyklas, trenerius. Vilnius to niekada neturėjo, po karo Vilniui niekas net nežinojo krepšinio taisyklių, tai jie turėjo kviestis trenerius, Vilnius turi centralizuoti, kviesti iš kitur, nes čia jų nebuvo, jie tai galėjo daryti su futbolu, bet ne su krepšiniu, Kaunui turint LKKI, sukaupta kapitalą, Kaunas lengvai nepaleistų krepšinio. Kodėl reikėjo“ Statybos“, kodėl ne viena komanda? Vilnius lietuvėjo, Lietuviai kita vertus turėjo daug krepšininkų, tai galėjo turėti dvi komandas tarp 12-kos sovietų sąjungoje. Tačiau labai vėlai vilniečiai norėjo stiprios komandos, tik 1964 metais „Statyba“ atsiranda. Vilniaus “Žalgirio“ futbolo komanda, vienintele komanda, surinkta rinktine iš visos Lietuvos, nes Vilniui Lietuvių beveik nebūdavo. Reikia pažiūrėti, kokia buvo statistika dėl Vilniaus miesto gyventojų, bet lietuviai gal sudarė mažiaus nei 50 proc. gyventojų Vilniuje, todėl nežaidė krepšinio iš principo, nes nebuvo lietuviai, o krepšinis tuo metu buvo labai lietuviškas sportas, krepšinio komandose buvo tik Lietuviai. (Alfred Erich Senn). A. Sniečkus ragino Kauno inteligentiją, lietuvius iš provincijos važiuoti į Vilnių, kad jo neištiktų Karaliaučiaus ar Rygos likimas. Oficialiai tai skambėjo „atkurti sostinę“45. Jau A. Sniečkaus valdymo pabaigoje Lietuviai tampa dauguma Vilniuje, lietuviai tampa dominuojanti grupė, atsiranda noras turėti tai ką turi Kaunas, stiprią populiariausio sporto komandą, kuri rungtyniautų aukščiausiame lygyje. Vilniuje atsirado žmonių, kurie kūrė po truputį naujus krepšinio pamatus. Baigęs Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą į Vilnių dirbti buvo paskirtas Antanas Paulauskas. 1954 metais jis buvo paskirtas Vilniaus krepšinio mokyklos direktoriumi, bei tuo pačiu metu treniravo jaunuosius krepšininkus46. Kai užaugo kelios krepšininkų kartos, nuo 1963 metų A. Paulauskas ėmėsi iniciatyvos Vilniuje kurti vyrų krepšinio komandą. Vilniaus „Statybos“ komanda pradėjusi žaisti Vilniaus „B“ klasės pirmenybėse, mažais žingsniais, palaipsniui kopė į viršų. Norint, kad komanda žaistų sėkmingai ir stabiliai, reikėjo kviestis žaidėjus iš visos Lietuvos, buvo reikalingas stiprus užnugaris, - finansiniai, buitiniai ir kitokie resursai. Tada tokiu užnugariu tapo urbanistikos ministerija. Taigi, 1964 metais įkuriama Vilniaus „Statybos“ krepšinio komanda. Tačiau realiai ji „Statyba“ tapo, 1974-siais metais, kai buvo pastatyti Vilniaus sporto rūmai. Kadangi dar 1972 metais Vilniaus komandai patekus į aukščiausia sovietų sąjungos krepšinio lygą, kitą sezoną Vilniaus komanda krito atgal į žemesniąją lygą. Iš pradžių žaidimui sąlygos buvo prastos, komanda rungtyniavo statybininkų sporto rūmuose, kur buvo tik du balkonai, kaip mokykloje, žiūrovų susirinkdavo mažai. 1975 metais, kai Vilniaus „Statyba“ sugrįžta į aukščiausiąją lygą, jau yra pastatyti sporto rūmai, komanda jau gali surinkti tam tikrą žiūrovų bazę, nebeiškrenta į žemesniąją sovietų sąjungos krepšinio lygą. Neabejotinai, Vilniaus „Statyba“ neatsitiktinai buvo globojama urbanistikos ministerijos, kuri visaip rūpinosi komanda, bei labai prisidėjo, kad Vilniuje iškiltų modernūs sporto rūmai. Komanda po truputi tobulėjo, atsirado

45 Navickis Šarūnas, “Ką Kaunas davė Lietuvai”, Nemunas, nr. (27-468) 16 psl., 2004 46 Butautas, S, Stonkus, S, Bertašius, A, Tarybų lietuvos krepšinis, Vilnius, 1985

43 krepšinio centras Vilniuje, buvo pastatyti rūmai, vietinė valdžia labai rūpinosi komanda, nes norint pastatyti sporto rūmus Vilniuje - reikėjo gauti leidimą iš Maskvos.

5.3 Konkurencijos tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Statybos“ krepšinio komandų pradžia

Kaip jau buvo teigta teorinėje dalyje, konkurencija tarp sporto komandų atsiranda tada, kai jos pradeda varžytis dėl to paties objekto, ar pranašumo varžymosi lauke. Iki 1964 metų Kauno „Žalgirio“ komanda lokaliu principu jokių konkurentų neturėjo, ji rungtyniavo tik prieš kitas sovietų sąjungos klubines komandas. Kauno „Žalgirio“ klubas galėjo į savo gretas pasikviesti visus stipriausius žaidėjus lietuvius, nereikėjo jų dalintis su jokiomis kitomis Lietuvos komandomis. Gerbėjų simpatijos Lietuvoje, kaip nacionalinei krašto rinktinei irgi buvo visada pačios didžiausios ir dalintis su niekuo nereikėjo. Tačiau viskas pasikeitė tada, kai atsirado antra krepšinio komanda iš Lietuvos sovietų sąjungos aukščiausiame čempionate. „Jeigu kalbėti plačiau, pradžioje konkurencijos Kaunas krepšinyje nejautė, ir netgi palaike Vilniaus siekius rungtyniaujant pirmoje lygoje, aš puikiai atsimenu pats sirgau, kad „Statybai“ tik kuo geriau sektųsi, nes mes jų nelaikėm konkurentais, kai jie pateko į tą pačią lyga kaip ir mes, tai jau atsirado, ta tokia nebyli priešprieša, kad mes norim savo kieme būti stipresni, ir „Žalgirio“ – „Statybos“ dvikovos būdavo tokios žūtbūtines, dėl prestižo, „Žalgiris“ visada jautė, kad ji potencialiai stipresnė komanda, su geresniais žaidėjais, su stipriom tradicijom, sportine prasme geresnė komanda, tiktai aikštelėje tą reikėjo kiekviena kartą įrodinėti, kaip ir dabar šių dienų krepšinyje - tarp Kauno ir Vilniaus, tik meistriškumo lygio tokio skirtumo dabar nėra, o tada „Žalgiriui“ pralaimėjimas reiškė katastrofa, o Vilniui didelę sėkmę, jie kartais laimėdavo, gal viena kartą iš aštuonių kartų jie laimėdavo prieš mus. Tai ir tada pas juos jausdavosi, kad mes pasiekiame tokį lygį, kad galime įkasti ir kauniečiams“ (Sergėjus Jovaiša).

5.4 Lietuvos krepšinio komandų konkurencija dviejuose frontuose

Visų pirma reikia pastebėti, kad krepšinio populiarumą sovietmečiu Lietuvoje labiausiai sąlygojo ne kiek geri sportiniai pasiekimai, bet konkurencija su Maskvos „CASK“ komanda, kuri buvo priešpriešos simbolinė išraiška. Valstybę valdant komunistiniam režimui atimančiam iš individo bet kokią teisę pabrėžti savo tautinę kilmę, sporto arena tapdavo viena iš nedaugelio vietų, kurioje būdavo galima mesti iššūkį sovietų sąjungos ideologijos hegemonijai.

44 „Jei kalbam apie tautą tai ji buvo Kauno sporto Halei, nes buvo ne tik Kauniečiai, o ir suvažiuodavo iš visos Lietuvos žmonės, ir tada jiems man atrodo pagrindinis dalykas buvo ne krepšinis, o priešprieša okupantams. Dabar aš matau, tie krepšinyje buvo blogi nes jie okupantai, savaime blogi supranti, krepšinis parodymas kovos prieš juos, o dabar dėl ko jie blogi reikia jau pagalvoti. Nes nėra jau dabar priešpriešos jiems, dabar visi prisimena kaip stiprių varžovų kovas aikštelėje, bet taip nebuvo, žmonės juos matė kitaip“. (Z) Todėl sovietiniu laikotarpiu pats svarbiausias Kauno „Žalgirio“ konkurentas sąjunginiu mastu buvo Maskvos „CASK“, taip pat svarbu buvo būti geriausia komanda, ne tik sąjunginiu lygiu, bet ir lokaliu – Lietuvoje. Maskvos „CASK“ komanda buvo tyliai matoma kaip neoficiali Sovietų Sąjungos rinktinė, o „CSKA“ simbolinė reikšmė buvo atstovavimas ir okupacinei armijai. Vilniaus „Statyba“ buvo svarbus lokalus konkurentas, tačiau Maskvos „CASK“ komanda – Vilniaus „Statybos“ nelaikė konkurentu, tai buvo tik varžovas su kuriuo reikia kovoti, šios komandos nesivaržė tarpusavyje finaluose, ir nekovojo dėl aukso medalių, jų nesiejo jokie seni kovų atgarsiai. Nors ir Vilniaus „Statybai“ kova su Maskvos „CASK“ – tyliai irgi reiškė kovą su okupantais, tačiau maskviečiams, tai tebuvo eilinė kova čempionate prieš sąlyginai silpnesnę komandą. Tačiau, kaip buvo minėta ankstesniame skyriuje, sporto sistema buvo labai centralizuota, ir paremta „CASK“ protegavimu. Kadangi sovietiniais laikais žaidėjai į užsienį už sovietų sąjungos ribų migruoti negalėjo, todėl visi pajėgiausi žaidėjai žaisdavo Lietuvoje, tačiau tik iki tam tikro amžiaus. Abiems Lietuvos krepšinio klubams sustiprėti nuolat trukdydavo šaukiamasis žaidėjų amžius, kitaip tariant privalomoji karinė tarnyba. Daugelis Vilniaus „Statybos“ žaidėjų sulaukę šaukiamojo amžiaus iškart būdavo pašaukiami į sovietinę armiją, be jokių atidėliojimų, todėl tokie nutikimai neplanuotai sąlygodavo komandos sudėties kaitą, bei rezultatų svyravimą. Kauno „Žalgirio“ komandos bėdos buvo panašios, tačiau, Kauno mieste buvo - Lietuvos Žemes Ūkio akademija, kurios studentai, nebūdavo šaukiami į sovietinę armiją. Kauno „Žalgirio“ treneriai stengdavosi išsaugoti stipriausius žaidėjus, būtent siųsdami juos ten studijuoti. Sovietinės armijos pašaukti žaidėjai sustiprindavo kitų sovietinių respublikų krepšinio klubus, kurie būdavo armijos žinioje (ASK). O pačius pajėgiausius žaidėjus pasiimdavo Centrinis armijos sporto klubas Maskvoje (CASK), kuriame du metus rungtyniavo ir Kauno „Žalgirio“ gynėjas Rimas Kurtinaitis. Tokie armijų sporto klubai žaidėjų pamainos nesirumždavo, tiesiog atėjus šaukiamajam amžiui pasikviesdavo žaidėjus iš kitų respublikų, o pasibaigus karinei tarnybai viliodavo pasilikti. Tačiau R. Kurtinaičiui po dvejų metų privalomosios tarnybos sovietinėje kariuomenėje, o iš tiesų profesionalaus rungtyniavimo „CASK“ komandoje, viliojant ten ir likti, buvo siūlomos kur kas geresnės buitinės ir materialiosios sąlygos,

45 nei jas galėjo pasiūlyti Kauno „Žalgiris“. Tačiau R. Kurtinaitis kategoriškai atsisakė tokių pasiūlymų ir sugrįžo į Kauno „Žalgirį“.47 „Taip buvo tie du metai, bet tada į armija eidavo visi, ir man reikėjo, be to čia atskira istorija, nes aš „Žalgiryje“ – neįsitvirtinau, mane pasiuntė į Panevėžį, negalėjau studijuoti, mane išmetė iš Lkki, todėl ir paėmė į armiją. Taip „CASK“ pasiimdavo geriausius žaidėjus iš visos sąjungos legaliai, todėl juos visi ir vadino neoficialia sovietu sąjungos rinktine, o visi kiti jau kaip kas galėjo taip žaidė“ (Rimas Kurtinaitis).

5.5 Lietuvos krepšinio komandų konkurencija dėl geriausių žaidėjų

Taigi Kauno „Žalgirio“ komanda sąlyginai konkuruodama dviem frontais, tiek lokaliu lygiu su „Statyba“ tiek sąjunginiu su Maskvos „CASK“ – turėjo nemažai sunkumų. Atsiradus antrai komandai Lietuvoje reikėjo su ja konkuruoti dėl pajėgiausių vietinių žaidėjų, ir dėl sirgalių dėmesio. Juk visi sirgaliai Lietuvoje iki 1964 metų, nesvarbu kur gyveno, ar Vilniuje ar kituose Lietuvos miestuose, - palaikė Kauno „Žalgirio“ komandą, kaip nacionalinę rinktinę. Natūralu, kad atsiradus naujai komandai Vilniuje, kažkuri dalis Vilniečių, bei žmonių gyvenančių kituose miestuose ėmė palaikyti ir Vilniaus „Statybos“ komandą. Kaip jau buvo minėta ankstesniame skyriuje, Kauno „Žalgirio“ sukauptas simbolinis kapitalas visuomenėje, jam leido, sukaupti didžiulę sirgalių bazę, leido pasikviesti pačius geriausius žaidėjus, tačiau dėl jų visgi reikėjo kovoti su naujai atsiradusiais konkurentais. Vilniaus „Statybos“ klubas stengėsi iš Kauno „Žalgirio“ persivilioti, kai kuriuos pajėgesnius žaidėjus, kadangi matyt manė, jog įsteigus krepšinio komandą Vilniuje, ji kaip centrinis administracinis centras privalo turėti pajėgią komandą. Tuo tarpu, Kauniečiai iškarto nesutiko su tokia praktika. Kauniečiai buvo tokios nuomonės, jog Kauno „Žalgiris“ kaip ir Vilniaus futbolo klubas „Žalgiris“ turi suburti pajėgiausius žaidėjus ir atstovauti kraštą, kaip jo reprezentacinė rinktinė ir jam kaip svarbiausiam klubui, kiti klubai turi būti donorais. Šiuo atveju reikia pabrėžti, kad tuometinę situaciją konkuruojantys klubai, žaidėjai ar jų gerbėjai matė savaip, ir tuometinius įvykius interpretavo skirtingai. Aštuntajame dešimtmetyje, Kauno „Žalgiryje“ žaidęs Vytenis Urba, dėl didelės konkurencijos negalėjo patekti į pagrindinę komandos sudėtį, todėl nusprendė išvykti į Vilniaus „Statybą“, kuri irgi būrė aplink save pajėgius žaidėjus. Vilniaus „Statyba“ viliojo pajėgius sportininkus, ne simbolinio kapitalo pavidalu ir garbe

47 Ingvaras Butautas, Rasa Čepaitienė, „Mus vienija alus ir pergalės“? arba sportas ir lietuviškoji tapatybė, Lietuvos istorijos studijos, 2006 (17), pp. 97-112.

46 rungtyniauti klube rinktinėje, bet materialiniais ar buitiniais resursais, kuriuos turėjo. Tai ta kova vyko gana arši, ir klubų vadovai netgi stengdavosi pakenkti konkurentui, kaip tik galėjo. Rimvydas Valatka tuometinę konkurenciją matė taip: „Sovietiniais laikais prasidėjo ir sportines varžytuvės, ir iš Kauno „Žalgirio“ pusės buvo tokie recidyvai, yra toks Vytenis Urba, verslininkas jis čia Vilniui dabar, tai jis, buvo garsus krepšininkas praeityje, ir savo karjerą pradėjo Kauno „Žalgiryje“, dar mačiau kaip jis vienose rungtynėse, beje, perspektyvus žaidėjas buvo, metė svarbų metimą - nepataikė, ir po to ketveriems metams dingo iš krepšinio, o dingo, todėl, kad perėjo į Vilniaus „Statybą“, ir Kaunas per savo įtaką federacijoje jį diskvalifikavo 4 metams, Lietuvoje tada nebuvo tiek daug žaidėjų, kaip dabar, jis 4 metus nežaidė sąjungoj už „Statybą“. (Rimvydas Valatka) Tai šiuo atveju galime įsitikinti, kaip sportinė kova ir noras nugalėti supriešina konkuruojančias puses. Buvo nuožmi kova krepšinio aikštelėje, o kur kova dėl nugalėtojo vardo, prestižo, pergalės, resursų ten negalima išvengti be užkulisinių žaidimų, be noro būti geresniu, pranašesniu už kitus, ir tada kova persikelia už aikštelės ribų. Sergėjus Jovaiša kuris, tuo metu žaidė už Kauno „Žalgiri“ situaciją matė kiek kitaip. „Tokio atvejo tikrai nebuvo, jo niekas nediskvalifikavo, paprasčiausiai, jis neturėjo vietos pagrindinėje sudėtyje, ir jam pasiūlė pereiti į Vilnių mūsų konkurentai, tai viskas gavosi natūraliai, pas mus buvo tokių politinių žaidimų atveju, ne visai malonių, sakykime Marčiulionis, vienu metu jis nepateko į “Žalgirio“ komandą, nes tuo metu „Žalgirio“ komandoje buvo geresnių už jį, ir po to jis išėjęs į Vilnių, tarsi visa gyvenimą keršijo tam „Žalgiriui“, kai tik komandos susitinka – atiduoda visas jėgas ir užveda komandos draugus, kad tik laimėti. Buvo kritinis atvejis, mums truko aukštų žaidėjų, ir mes perviliojome Romaną Brazdauskį, negalėjo kitaip, neatiduodavo, jis įstojo į Lkki, ir toks dirbtinis dalykas gavos. Bet problema ta, kad mes negalėjome savanoriškai gražiai dalintis žaidėjais, „Žalgiris“ laimingai žygiavo Europoje labai aukštai, ir jam trūko vieno kito žaidėjo, mes norėdavom paimti iš Vilniaus, bet mums nedavė tiesiog“ (Sergėjus Jovaiša). Pats buvęs abiejų komandų žaidėjas Vytenis Urba, kuris buvo šios konkurencijos dėl žaidėjų pačiame sūkuryje, teigė taip: „Diskvalifikacija buvo, ji tikrai buvo, bet ne keturi metai, metams mane diskvalifikavo, matot, aš buvau LKKI baigęs, buvau paskirimą gavęs, jie motyvavo, kad aš turėjau dirbti „Žalgirio“ sporto mokykloje ir likti Kaune, ir aš nenuėjau į darbo vietą, ir mane diskvalifikavo, taip, praktiškai todėl, kad aš išvažiavau į Vilnių. Tai buvo „Žalgirio“ klubo žingsnis, kaip ir buvau perspektyvus žaidėjas ir jie planavo mane ateičiai, bet nebuvo vietos tada man, ir tada palankiau buvo man važiuoti į Vilnių žaisti ir praktiškai viskas įvyko, nes išvažiavau žaisti pas konkurentus, į Vilnių. Nu tokia sakyčiau įdomi situacija buvo, tuo, kad Vilnius labai stengėsi ir turėjo materialinių

47 resursų, o tie resursai buvo, kokie, - butai, po to buvo mašina žadama. Man tai žadėjo butą, bet ilgai negavau, po to gavau vieno kambario bendrabutį, o šiaip tai motyvas buvo, jie norėjo perviliot iš Kauno trenerius, buvo duotas butas, kelis žaidėjus, bet vėliau buvo labai sunku ką nors iš “Žalgirio“ perimti (Vytenis Urba). Kadangi abu krepšinio klubus išlaikydavo vietinės valdžios, tai tik nuo jų priklausė, kokius resursus jos gali pasiūlyti kviečiamiems į komandas žaidėjams. Bet iš esmės konkurencija buvo sąlyginė, nes ir ten ir ten buvo valstybinės lėšos, labai didelių skirtumų nebuvo. Todėl Kauno „Žalgirio“ sukauptas simbolinis kapitalas, garbė, traukė žaidėjus labiau, nei galimybė važiuoti į Vilnių. To pasekoje, Kauno „Žalgiryje“ susirinkdavo patys pajėgiausi krepšininkai, o į Vilniaus „Statybos“ komandą daugiausiai vykdavo žaidėjai, kuriems nepavykdavo įsitvirtinti Kauno „Žalgiryje“, todėl norintiems sportuoti aukštame lygyje važiuoti tobulintis į „Statybos“ klubą buvo puiki išeitis. Kartų kaitos metu, kai Kauno „Žalgiriui“ pasijausdavo pajėgių žaidėjų trūkumas, galimybės pasiimti tuo metu jau buvusius pajėgius žaidėjus iš Vilniaus „Statybos“ jau nebuvo galimybės. Nors Kauno „Žalgiris“ ir jausdavo, jog turi teisę prašyti, perleisti stipriausius žaidėjus, bet Vilniaus nuomonė buvo kitokia. Miestai draugiškai, kaip futbole žaidėjais niekada nesidalino, ir Vilnius, Kauno, kaip reprezentacinės rinktinės nematė, Lietuvoje, kiekvienas klubas už savo interesus kovojo atskirai. 1987 metais Kauno „Žalgiris“ pateko į žaidybinę krizę - traumą gavus pagrindiniam „Žalgirio“ vidurio puolėjui Arvydui Saboniui. Sunku buvo varžytis su „CASK“, visuomenėje jautėsi nusivylimas. Todėl „Žalgirio“ klubas ieškojo pajėgių žaidėjų A. Sabonio pamainai. „Žalgirio“ bėdos atsiliepė ir kitai Lietuvos komandai sovietų aukščiausioje lygoje – Vilniaus „Statybai“, kuri kovojo dėl vietos turnyro viduryje. Lietuvos krepšinio vadovybė pradėjo atvirai tartis dėl respublikos krepšinio resursų paskirstymo, arba dėl „Statybos“ geriausių žaidėjų perkėlimo į Kauno „Žalgirį“. Vilniečiai nuolat argumentuodavo, jog „Žalgiris“ be A. Sabonio yra eilinė komanda, todėl resursais dalintis nenorėjo. V. Garastas, kad „Statyba“ geriau galėtų pasitarnauti Lietuvai kaip „Žalgirio“ pagalbininkė48. Tačiau komandos dėl žaidėjų pasidalinimo niekada draugiškai nesugebėdavo susitarti. Bet ant tiek buka buvo ta sporto politika tarp miestų, nes žiūrima buvo į kiemo interesus, kaip vieni kitiems pakenkti, o pakenkimas buvo skaudus, nes Kaunas nors ir buvo super komanda su Saboniu, bet tų gerų žaidėjų vis tiek trūko, ir mes iš Vilniaus negalėjom pasikviesti visų geriausių, tais laikais žaidėjų pirkti negalėjai, tai jeigu negalim iš savo kiemo susirinkti geriausius tai tada nėra apie ką kalbėti, mes kovojom, kaip rinktinė, o jie žiūrėjo, tik savo interesus. Ir matėm

48 Senn, Alfred Erich, „Žalgirio“ pergalė ir krizės ženklai, akiračiai, balandis/ nr. 4 (188) 1987

48 iš kurios puses prasidėjo tas nesveikas konkurencijos skatinimas. Jie aišku norėjo su savo pajėgom laimėti kiek galima daugiau, ir jeigu būtų atidavę stipriausius žaidėjus nebūtų tada ir tiek laimėję. Bet jie Vilniuje negalvojo, kad „Žalgiris“ tai yra Lietuva tuo metu, jokiu būdu jie nenorėjo, kad „Žalgiris“ laimėtų, bet kai mes laimėjom, tai mes laimėjom savo pajėgomis, be Vilniaus pagalbos (Sergėjus Jovaiša). Apibendrinant galima teigti, jog abi konkuruojančios pusės tą konkurenciją suvokė ir matė skirtingai. Kauno „Žalgirio“ pozicija buvo, kad Kauno klubas tai yra visos šalies atstovas ir jame, kaip ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klube turi telktis geriausi žaidėjai. O Vilniaus „Statyba“, kuri, kaip išsiaiškinome stipriai kentėjo nuo šaukiamojo žaidėjų amžiaus į armiją, taip prarasdama savo auginamus žaidėjus, nenorėjo jais dalintis dar ir su savo vietiniu konkurentu - Kauno „Žalgirio“ klubu. Kauno „Žalgirio“ klubas, kaip simbolis visuomenės akyse reprezentavo Lietuvą sovietų sąjungos čempionate, bet realiai jis nebuvo klubas rinktinė, nes visada ir Vilniaus „Statyboje“ žaisdavo pajėgūs žaidėjai, kurie patekdavo net ir sovietų sąjungos pagrindinės rinktinės sudėtį. Todėl nebūtų teisinga sakyti, jog Kauno „Žalgiris“ buvo sukaupęs pajėgiausius žaidėjus, kaip tai darydavo Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubas. Krepšinyje egzistavo ne tik konkurencija sąjunginiu mastu, ji egzistavo ir lokaliu pavidalu. Vilnius, kaip regiono sostinė stiprėjo kultūriniu, ekonominiu, urbanistiniu požiūriu, tačiau ryškaus reprezentanto sporte neturėjo. Mano manymu, jei Vilniaus sovietinė valdžia pokario laikotarpiu būtų supratus, kokia svarbią vietą visuomenėje krepšinis užims vėliau, aš nei kiek neabejoju, kad pagrindinė sporto komanda būtų pradėta kurti krepšinio, o ne futbolo Vilniuje. Kauno krepšinio klubas medalius laimėdavo sąlyginai dažnai. Kadangi taip susiklostė, kad iš pradžių sovietinėje valdžioje, niekas negalėjo įsivaizduoti, kad krepšinis bus toks populiarumas tarp Lietuvos žmonių. Todėl leido ne pačia populiariausia sporto šaką sovietų sąjungoje - vystyti Kaune. Čia iki karo buvusios tradicijos buvo tęsiamos ir po karo, atsirado gerų žaidėjų, visi norėjo žaisti „Žalgiryje“, sportininkai iš visos Lietuvos suvažiuodavo žaisti į Kauno „Žalgirį“. Buvo pasiekti geri rezultatai ir tradicijos, tai stiprino klubą. Ir paskui įveikti toki klubą, bet kuriai komandai buvo labai sunku. Vilniaus „Statyba“ turėjo tenkintis antraeiliu vaidmeniu Lietuvos krepšinyje, todėl tas noras būti stipriu vertė ieškoti būdų, kaip vienokiu ar kitokiu būdu konkuruoti su Kauno „Žalgiriu“, bei nenusileisti jam. Tam konkurencijos atsiradimui svarbiausi buvo 1979 metai, kai Vilniaus „Statybos“ krepšinio klubas iškovojo sovietų sąjungos čempionato bronzą, ir atsirado sportinis pakilimas Vilniuje, buvo mestas iššūkis ir „mes ne blogesni“. Kai tuo tarpu tame sezone Kauno „Žalgiris“ medalių ne tik, kad nelaimėjo, bet ir kovojo dėl teisės pasilikti aukščiausiųjų tarpe. Nors ir vyravo, kad „Žalgiris“ yra rinktinė, didele garbė, bet ir tendencija, kad nuvykti į Vilniaus „Statybą“ jau buvo irgi neblogai, jie irgi gali būti stiprus konkurentai. Tačiau Vilniaus didžiulės

49 ambicijos, kurios buvo varomoji jėga, kad padaryti komandą stipresne nei „Žalgiris“ buvo tarsi kova su vėjo malūnais, nes tų tradicijų, kurias įsikovojo „Žalgiris“ per dešimtmečius, Vilniaus „Statyba“ nors ir grietai progresavo negalėjo aplenkti per kelis dešimtmečius. Vėliau Vilniaus „Statybos“ krepšinio klubas nei karto nelaimėjo medalių sovietų sąjungos čempionate.

5.6 Vietinės sovietinės valdžios požiūris į sportinę konkurenciją tarp Vilniaus ir Kauno krepšinio komandų

Iš esmės sovietmečiu sportas Lietuvos viduje turėjo tarnauti komunistinei ideologijai stiprinti, o bendrame sovietų sąjungos kontekste – formuoti palankų tarybų Lietuvos įvaizdį, kaip gerų sportininkų, darbininkų, stiprių karių kraštą. Sportas atliko geriausią reprezentacinę funkciją. Visoje sovietų sąjungoje komunistų partija turėdavo didelę įtaką oficialiai „mėgėjiškų“, bet realiai buvusių profesionalių komandų finansavimui. Slapti skirtingų galios centrų varžymaisi tarpusavyje sovietmečiu puikiai atspindėjo ir sporte. Kauniečiai nuo seno krepšinyje buvo stipresni, ir tai jautė, rezultatai patys kalbėjo už save, o stipriai centralizuota Vilniaus valdžia vis bandė įveikti Kauniečius, nes krepšinis regione tapo svarbiausia sporto šaka. Kauno ir Vilniaus partijų vadovai nelikdavo nuošalyje, kai kovodavo Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Statyba“, vien dėl to, kad Vilniaus komanda buvo globojama statybos urbanistikos ministerijos. Partijų vadovai aktyviai domėdavosi sportu, stengdavosi padėti kuo tik galėjo savo miestų klubams. Pačias svarbiausias rungtynes Kauno sporto halėje ar Vilniaus sporto rūmuose stebėti buvo prestižo reikalas. Galima sakyti, netgi buvo ir tam tikras Kauno ir Vilniaus miestų valdžių susipriešinimas, kai kalba eidavo apie sportą: „Nebuvo paslaptins, kad Kauno ir Vilniaus valdžios derėdavosi prieš rungtynes kas laimes, „Žalgiris“ ar „Statyba“. Buvo lažinamasi iš šampano dėžių. Mums visiems žaidėjams netgi buvo premijos išmokėtos, už tai, kad laimėtume Vilniuje įmetę šimtą taškų“ [Sergėjus Jovaiša], - tai sportinė krepšinio klubų konkurencija skatindavo ir kurstė aukštesnieji partijų vadovai. „Nu kaip čia pasakius, sakysim buvo, buvo, bet tas ažiotažas buvo iš Kauno puses gal ir didesnis sakyčiau, prieš rungtynes su Vilniaus „Statyba“. Būdavo susirinkimas iš miesto valdžios ateidavo, ir buvo pasisakymai vyrai tik nebandykit pralošt, o Vilniui gal kažkiek kitaip tas būdavo daroma“ (Vytenis Urba). „Mes tai pykčio „Statybai“ nejausdavom, jie lietuviai, mes lietuviai. Ramiai su jais žaisdavom, nesiplėšydami, o iš Vilniaus mus pasiekdavo, visokios kalbos, buvo susirinkimas,

50 treneris Garastas prieš rungtynes darydavo susitikimus, kaip žaisti, ką daryti su konkrečia komanda, o „Statyba“ paraitam ture, ar „CSKA“ buvo nugalėjęs, o mes eile metu dėl čempionų vardo kovojom, ir jie atvažiavo visi tie ministrai, partijos šulai suvažiavo į Kauną pasižiūrėt, kokia komanda geresnė, stipresne, jie taip kalbėjo... Ir tada treneris Garastas atėjo vietoj to susirinkimo ir sako: „va vyrai žiūrėkit, suvažiavo visi tie partiniai pažiūrėt, kuri komanda yra stipresnė, reik susirinkimą daryt?“ - ne nereikia treneri, nereikia. Laimėjom 50 taškų skirtumu, pradėjom 20:0, užspaudėm juos, nes tada mus užsipuolė, mes žinojom, kad žaidžia lietuviai, mes truputi stipresnė komanda,, mūsų geresni žaidėjai, „Žalgiris“ buvo kaip Lietuvos rinktinė, o Vilnius, jie viską tai mate taip. „(Rimas Kurtinaitis). Tuo metu ypatingai dažnas posakis po Vilniaus „Statybos“ pergalių buvo, kad reikia krepšinio sostinę perkelti į Vilnių. Tačiau ta konkurencija tarp krepšinio komandų nebuvo visuomenę skaldanti, lokalaus susipriešinimo tarp miestų nebuvo. Kaunas tautine buvo prasme labai nacionalinis miestas, turintis gilesnius visuomenės sluoksnius, tuo tarpu Vilniuje žmonių identifikavimasis buvo paremtas, būtent norint pabrėžti savo nacionalinį tautinį statusą, o ne lokalų miesto. Vilniaus gyventojai sovietmečiu save identifikuodavo, ne kaip Vilnietį, bet, kaip lietuvį Vilniuje. Didele dalimi - Kauno „Žalgirio“ komanda Vilniuje iki nepriklausomybės buvo ne - Kauno krepšinio klubas, o Lietuvos krepšinio rinktinės pakaitalas. „Ir sakykime šitas klausimas buvo kur kas svarbesnis, priešprieša buvo tautiniu pagrindu Vilniuje, ir bent jau iš Vilniaus puses tikrai nejautė priešpriešos Kaunui, juo labiau... Kas yra vilnietis, kas yra Vilniaus lietuvis? Nekalbant apie kitataučius ne lietuvius, tai yra bet kokiu atveju asmuo, kurio šaknys tais laikais, ...dabar tai yra užgimusiu Vilniuje, ir užaugusiu Vilniuje, tais laikais tokių nebuvo, arba buvo ganėtinai mažai, dėl to kad į Vilnių visus laikus vyko lietuvių migracija, jų čia paprasčiausiai nebuvo, todėl Vilnius palaipsniui sulietuvėjo... o ir apskritai, pasižiūrėjus į kaunietį, - tai jeigu paklaustum kauniečio, kur jo kaimas, jis jo neturėtų, arba jis būtų aplink kauną, arba ne toliau suvalkijos, turbūt, jeigu paklaustum vilniečio, kur jo kaimas, jauno žmogaus, tai vienas kaimas būtų kažkur Žemaitijoje, kitas kažkur Panevėžio rajone, ir įvairiai ir bet kur, apskritai tas vilnietiškas lokalus identitetas, vilniečiai vis dėlto jo neturi, kauniečiai turi aiškų savo ryškų lokalų identitetą, dėl to tada nebuvo jokios priešpriešos, visi matė Kauną kaip Lietuvybės simbolį, nebuvo to Vilniaus iškėlimo, tik dabartiniu metu, tik dabar po nepriklausomybės identifikavimas tapo lokalus būtent su vilniečiu, o ne lietuviu Vilniuje, kaip tai buvo iki nepriklausomybės.“ (Ingvaras Butautas). Nors ir buvo daromas susipriešinimas iš komunistinės valdžios pusės, tačiau konkurencija aikštelėje nepereidavo į susipriešinimą tarp miestų.

51 6. Konkurencijos tarp Vilniaus ir Kauno miestų krepšinio komandų skilimas į vidinę – miesto viduje

1989 metų rudenį sovietų sąjungoje, jau vykstant „perestroikai“, Lietuvos krepšinį pasiekė krizės ženklai. Priežastis buvo penkių pagrindinių Kauno „Žalgirio“ žaidėjų, ir vieno „Statybos“ išvykimas į užsienio klubus. Iš Lietuvos išvyko patys geriausi žaidėjai: A. Sabonis, R. Kurtinaitis, V. Chomičius, S. Jovaiša ir Š. Marčiulionis. Iš finansinės pusės jau nebebuvo įmanoma išsaugoti krepšininkus likti rungtyniauti Lietuvos komandose. Toks pagrindinių žaidėjų išvykimas grėsė sugriauti Lietuvos sirgalių lojalumą šiam sportui. Taip pat kilo pavojus, jog Vilniaus „Statyba“ nepajėgs išsilaikyti aukščiausiame sovietų sąjungos divizione praradus savo svarbiausią žaidėją – Š. Marčiulionį, kuris išvyko rungtyniauti į NBA. 1990 metais kovo 11 dieną atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, visos sporto organizacijos, bei federacijos nutraukė visus ryšius su sovietų sąjungos sporto sistema. Sporto komandos atsisakė rungtyniauti sovietų sąjungos čempionatuose, o sportininkai atsisakė rungtyniauti sovietų sąjungos rinktinėse. Taigi atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasikeitė ir sporto vaidmuo, krepšinis, kaip ir visos kitos sporto šakos buvo priverstos pereiti iš valstybės reguliuojamos veiklos į privatų sektorių. Šis procesas buvo ne pats lengviausias. Sovietmečiu, kai Vilniaus „Statybą“ bei Kauno „Žalgirį“ valdė valstybinės struktūros, didesnių finansinių problemų komandoms nekildavo. Bėdos prasidėjo tada, kai klubai ėmė gyventi savarankiškai rinkos sąlygomis. Palyginti su sovietmečiu, šiandienis komercija paremtas sportas stipriai pasikeitė. Dabar didelę reikšmę turi privačių krepšinio klubų vadybos strategijos, reklama bei žiniasklaidos formuojamas įvaizdis. Iš esmės XX a. Lietuvos sporte vykę procesai, kad ir vėluodami bei smarkiai veikiami konkretaus laikotarpio socialinių ir politinių aplinkybių, yra gana panašus į savo analogus Vidurio ir Rytu Europoje49. Ir čia galima fiksuoti sporto, iš pradžių, kaip kultūrinio, vėliau politinio ir galiausiai ekonominio ištekliaus panaudos viešame gyvenime sampratų kaitą. Krepšinyje atsirado žmonių, kurie greitai prisitaikė prie naujos aplinkos – sporto komercializacijos. Sėkmingam krepšinio plėtojimui didelę reikšmę turėjo pirmojo į NBA lygą pakviesto lietuvio krepšininko Šarūno Marčiulionio vadybos sugebėjimai, 1993 metais buvo įkurta Lietuvos krepšinio lyga (LKL), kuri sukonstruota remiantis NBA struktūros modeliu. Susikūrusi LKL pradžioje gerbėjus į sporto sales pritraukė ne tiek savo sportininkų meistriškumu, kiek

49 Ingvaras Butautas, Rasa Čepaitienė, „Mus vienija alus ir pergalės“? arba sportas ir lietuviškoji tapatybė, Lietuvos istorijos studijos, 2006 (17), pp. 97-112.;

52 reklamos, rinkodaros priemonėmis50. Verta paminėti, kad stipriausi Lietuvos krepšininkai atgavus nepriklausomybę laimės ieškoti išvyko į užsienio šalis, kur buvo pelningesni uždarbiai, bei aukštesnis sportinis lygis. Todėl naują, mažai žinomą krepšininkų kartą reikėjo tinkamai pristatyti. Plačiai reklamuojama sporto šaka sulaikė žiniasklaidos bei rėmėjų dėmesio. Dar sovietmečiu žiniasklaida nemenkai prisidėjo prie to, kad krepšinis butų matomas, kaip tautinės lietuvių religijos atributas. „Lietuva vėl „serga“ krepšinio liga. Prieš kiekvienas svarbesnes rungtynes savoje aikštelėje, į Kauną sutraukia minios „Žalgirio“ komandos sirgalių. O kai žaidžiama svetur, visa Lietuva „prisiklijuoja prie televizorių“51. Palyginti su kitomis šalimis vakarų Europos šalimis, Lietuvoje krepšinio rungtynių lankomumas nebuvo didelis. Nepaisant didelių reklamos srautų žiniasklaidoje, į eilines LKL rungtynes susirinkdavo tik nedidelis kiekis žiūrovų, tam įtakos turėjo kelios priežastys: infrastruktūros nebuvimas, - mažos žiūrovams stebėti rungtynes nepritaikytos sporto salės. Bene svarbiausias veiksnys buvo, naujų krepšinio klubų susikūrimai kituose Lietuvos regionuose, pagrindinėms iki tol buvusioms dviems Lietuvos krepšinio komandoms teko dalintis tiek sirgalių lojalumą, tiek žaidėjus. Vilniuje ir Kaune atsirado po kelias krepšinio komandas, kurios pradėjo konkuruoti tarpusavyje. Žlugus sovietų sąjungai ir netekus vieno bendro priešo, krepšinio sirgaliai susidūrė su tapatybės krize. Susiskaldymas tarp sirgalių įvyko lokaline prasme, šalies, miesto viduje. „Prisimenu, jau kai čia prasidėjo LKL į „Žalgirio“ rungtynes susirinkdavo labai nedaug žiūrovų, prisimenu nebuvo labai su kuo kovoti, na buvo, bet tokio priešininko kaip „CASK“ nebebuvo, atsirado Plungė, Šilutė ir taip toliau, krepšinis Lietuvoj suskaldė į mažesnes dalis. „Žalgirio“ jau taip nebepalaikė kaip anksčiau, dabar kas kur gyveno, tai savo komandą ir palaikė. Net ir va Kaune krepšinio sirgaliai susiskaldė, vieni palaikė „Atletą“ kiti „Žalgirį“, žodžiu Kaune atsirado dvi panašaus pajėgumo komandos, bet jos buvo abi tokios Europos mastu labai nestiprios, pradėjo tarpusavyje kapotis ir tiek. Nemažai Šiauliečių į halę atvažiuodavo palaikyt, o dabar pas juos pačius „Šiauliai“ su „Žalgiriu“ kovot pradėjo, prisimenu pasidarė šiek tiek nebeįdomu. Jo lygis krepšinio krito visi „seniai“ išsivažinėjo, reikėjo viską pradėti iš naujo.“ (Giedrius, „Žalgirio“, gerbėjas) „Ne tuo metu, aš kažkaip labai „Statybos“ nepalaikiau, mano tėvai palaikydavo, kai aš augau „Žalgirį“ ir kai jie žaisdavo su „CASK“ būdavo svarbiausi mačai, bet aš buvau dar mažas palaikydavau, nes tai buvo Lietuvos rinktinė, kaip po tokia, žinai. O su „Statyba“, kai kartu kovojo, ir ten, ir ten Lietuviai buvo, tas nebuvo aktualu. Man dabar sunku pasakyt, bet, po nepriklausomybės buvo taip, - Vilniui atsirado dvi vienodo pajėgumo krepšinio komandos,

50 Ten pat. 51 Skirka, Antanas, Krepšinio karštligė Lietuvoje: Akiračiai. 1986, Nr.3.

53 „Sakalai“, ten prie policijos akademijos, ir ta sena „Statyba“ ir va čia jau prasidėjo konkurencija mieste, kuri komanda mieste yra stipresnė, nes kas vyko Lietuvoje? Nu mes visi dabar Lietuviai tarp savų, tai kas kur gyveno tą komandą ir palaikė.“ (Martynas, „Lietuvos ryto“ gerbėjas) Taigi po nepriklausomybės atsiradus tiek Vilniuje, tiek Kaune po dvi panašaus pajėgumo komandas įvyko lokali konkurencija. 1998 metų LKL finale rungėsi Kauno „Žalgiris“ prieš Kauno „Atletą“, o mažajame finale dėl trečiosios vietos kovojo Vilniaus „Sakalai“ ir Vilniaus „Statyba“.

7. Komercinis konkurencijos ir priešpriešos tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ pagrindas

7.1 Dabartinės konkurencijos ir priešpriešos krepšinyje pradas

Iki šiol nėra atlikta nei viena sociologinė ar antropologinė studija apie dabartinį sportinės konkurencijos tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubų reiškinį. Mūsų šalies stipriausių krepšinio klubų Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ – dabartinės konkurencijos ir priešpriešos lyginti su analogiškais susipriešinimais užsienyje, nėra prasmės, nes klubų kūrimosi ir sirgalių formavimosi aplinkybės yra visiškai skirtingos, tuo galima buvo įsitikinti pirmajame empirinės dalies skyriuje, apie Lietuvos krepšinio klubų susikūrimus. Pirmąjį krepšinio klubą Lietuvoje įkūrė sovietų sąjungos valdžia 1944 metais, kai profesionalūs klubai visoje Europoje ar už Atlanto jau veikė gerą penkiasdešimtmetį. Pavyzdžiui, kaip įsitikinome teorinėje dalyje, - Didžiojoje Britanijoje, bei Jungtinėse valstijose sporto klubus kurti imta po industrinės revoliucijos, kai formavosi darbininkų klasės sluoksnis. Darbininkų darbo savaitė tapo terminuota ir skirstyta į valandų skaičių, darbininkai užsidirbdavo stabilias pajamas ir turėjo laisvalaikio, natūraliai atsirado poreikis įdomiai ilsėtis ir leisti pinigus. Sporto komandos kūrėsi didelių miestų rajonuose, jos tarpusavyje konkuravo, kaip skirtingi lokalūs identitetai, ir iš darbininkų išaugo profesionalūs žaidėjai. Mes taip pat žinome, kad mūsų krepšinio klubai sovietiniu laikotarpiu buvo suformuoti valdžios iniciatyva, o ne gyventojų ar visuomeninių organizacijų. Taip pat klubai nebuvo verslo pagrindu sukurti, kaip tai buvo užsienyje. Iš istorinės perspektyvos matome, kad religiniu ar etniniu principu mūsų krepšinio komandos irgi nebuvo susipriešinusios, be to mūsų miestai pradėjo formuotis, didėti, bei plėstis sąlyginai vėlai, todėl tokių procesų, kokie buvo vakarų Europoje, čia Lietuvoje negalime rasti.

54 Kai tyrinėjame Kauno ir Vilniaus miestų krepšinio komandų konkurenciją bei priešpriešą, mes turime ieškoti savitos srities, kuri šių miestų komandas padaro konkurentais ir supriešina jų identitetus.

7.2 Vilniaus „Statybos“ tapimas „Lietuvos rytu“

1999 metais, Kauno „Žalgiriui“ laimėjus Eurolygos taurę ir tapus stipriausiu senojo žemyno klubu, potencialiai stiprių lokalių konkurentų miesto ar šalies lygmeniu nebebuvo. Kauno „Žalgiris“ nors ir buvo jau lokali Kauno miesto komanda, tačiau per ilgą klubo gyvavimo istoriją sukauptas simbolinis kapitalas, sąlygojo, kad daugelis Lietuvos žmonių šį klubą tebematė, kaip visos Lietuvos klubą. „Aš prisimenu, va kai „Žalgiris“ laimėjo, tą Eurolygos taurę, Vilniui buvo tikra šventė, nežinau, ir toks įspūdis buvo, kad Lietuviai olimpiada laimėjo ar kažkas panašaus, visi džiaugėsi, tada dar Vilnius neturėjo savo stiprios komandos, nebuvo jokių piktumų, ar dabar taip butų, nežinau“. (Jonas, „Lietuvos ryto“ gerbėjas). Todėl Lietuvoje susiformavo vienas stiprus klubas - Kauno „Žalgiris“, ir jis buvo dominuojanti komanda Lietuvos krepšinyje. Rėmėjų, sirgalių dėmesys po truputį vėl centralizavosi aplink šį klubą. Tuo tarpu Vilniaus „Statybos“ klubas kelis metus iš eilės balansavo, ties bankroto riba. Vilniaus klubas per pirmuosius nepriklausomybės metus nepasižymėjo įspūdingais laimėjimais, todėl 1997 metais sunkioje padėtyje buvusiam klubui – pagalbos ranką ištiesė didžiausias Lietuvos dienraštis „Lietuvos rytas“. Vilniuje buvo suformuotas naujas krepšinio klubas, kuris gavo ir pagrindinio rėmėjo pavadinimą, Vilniaus „Statybos“ pagrindu buvo sukurtas naujas krepšinio klubas. Šis klubas buvo konstruojamas, vakarietiško modelio pavyzdžiu - klubiniu pagrindu, nebe nacionaliniu principu, kaip „Žalgiris“ sovietmečiu, be idealų, simbolinio pavadinimo, o grynai klubinio sporto komerciniu principu. Tai yra vietinio krepšinio sirgaliaus gyvenamosios vietos krepšinio klubas. Krepšinio klubas yra mieste, kur vietinis gerbėjas gali nueiti pasižiūrėti varžybas kiekvieną savaitgalį. „Aš įsivaizduoju, gerai, Vilniečiai turi dabar pajėgų savo klubą, labai viskas ok, tik, kad jie per trumpa laiką nori pasiekti tai ką „Žalgiris“ pasiekė per dešimtmečius, tai nėra nei įmanoma, žiūrovo meilę dirbtinai neišsikovosi, jis nebus Lietuvos komanda net spaudos pagalba trimituodamas, koks esi geras. Na aš įsivaizduoju, kad jie yra geri vadybininkai, moka daug padaryti, išleidžiant mažiausiai resursų turėti, gerą komandą ir augintis pamainą“. (Antanas, „Žalgirio“ gerbėjas).

55 „Kauno „Žalgiris“, buvo formuojamas, kaip visos šalies simbolis, klubo idealas buvo kitoks, ten buvo ne tik krepšinis, o buvo daugiau nei krepšinis. „Žalgirio“ kovas stebėti į kauną buvo vykstama iš visos Lietuvos“. (Paulius Motiejūnas). Tuo tarpu „Lietuvos rytas“ tapo krepšinio ir verslo sintezė.

7.3 Vilniaus „Lietuvos ryto“ sirgalių konstravimas

Naujai Vilniuje susikūręs krepšinio klubas, turėjo turėti tam tikrų gerbėjų ratą. Klubas turėjo, kaip nekeista ilgalaikę viziją ir strategiją. Tai strategijai įgyvendinti, reikėjo rinkti gerbėjus, nes nei vienas sporto klubas yra neįsivaizduojamas be sporto gerbėjų, kurie yra krepšinio (kuriamo žaidimo) vartotojai, klubo gerbėjai yra pats svarbiausias veiksnys, norint iš krepšinio klubo gauti pelną. O „laisvų“ krepšinio gerbėjų Vilniuje buvo mažai, vieni „palaikė Vilniaus „Sakalų“ klubą, kuris buvo tuo metu stipriausias Vilniaus krepšinio klubas“ [Artūras Račas, interviu]. Kita didelė dalis Vilniaus gyventojų tebepalaikė stiprų Kauno „Žalgirį“, kuris klubiniu mastu vienintelis atstovavo Lietuvą Europoje. „Aš mačiau, kaip lietuviai norėjo laimėti. Ne dėl savęs, ne dėl klubo, ne dėl miesto, o dėl visos šalies. Dėl visos Lietuvos“52. Kauno „Žalgirio“ pergalė 1999 metais Eurolygos finale vėl buvo matoma, kaip visos Lietuvos komandos pergalė. Vilniuje Kauno „Žalgirio“ pergalė buvo sutikta ne mažiau triukšmingai, nei Kaune. Todėl stiprėjant „Lietuvos Ryto“ klubui, to paties pavadinimo dienraštis pradėjo naudoti krepšinį, kaip nuoseklią marketingo strategiją, vien tik krepšinį ir nuo pat pradžių, kad būtų sukaupta tam tikra vartotojų bazė. Pagrindinis tikslas buvo pervilioti sirgalius, palaikančius kitas komandas. Arba sudominti krepšiniu juo nesidominčius. Žiniasklaidos pagalba, reikėjo krepšinio klubą pateikti iš geros pusės, labai patrauklų, kaip bet kokią kitą norimą parduoti prekę, o konkurentus atvirkščiai. Taip, tai buvo laimintis klubas, tačiau, kad privilioti tam tikrus gerbėjus, buvo pasitelkta žiniasklaida. Per labai trumpą laiką klubas niekaip negalėtų pritraukti ypatingai daug gerbėjų, be tam tikrų marketingo strategijų: „Buvo taip, 1998 metais „Statyba“ tapo „Lietuvos rytu“, pirmi metai, kada jie sustiprėjo nuo 10 vietos jie pakilo iki 3 vietos. Paskui jie žaidė su „Žalgiriu“ finale, ir 1998 Vilniui sprendžiasi klausimas, kuri komanda stipresnė, „Sakalai“ ar „Statyba – Lietuvos Rytas“. Tada „Sakalai“ buvo stipresni ir reguliariam sezone užėmė stipresnę vietą. Bet šitie „Satybos“ – Lietuvos ryto“ vyrai mažam finale laimi trečią vietą, nežinau kas atsitiko, po to kai buvo antri norėjosi būti pirmam, ir atsirado pirma sportinis principas, sporte yra toks dalykas, tu nori visada

52 Anthony Bowie interviu: < http://www.lrytas.lt/-12406467301238430206-p5-senas-krepšinio-vilkas-a-bowie-dievina- pergalingą-sezoną-žalgiryje.htm >

56 pirmas. Ir va „Lietuvos ryto“ savininkai savo darbais parodė, kad šitas klubas bus stiprus, buvo daug reklamos per dienraštį, matėsi mieste, kad va rimti rėmėjai atvejo ir bus stiprus krepšinis Vilniui. Tai dabar jau prasidėjo daugiau, kaip tarp miestų konkurencija ir priešprieša. Bet va būtent tada, kai atsirado „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ finalai, tada dar buvo sportinis principas. Čia buvo tradicijų klubas, kuris istorija turi, ji visada buvo pirma, ir ji negali buti antra. Pas juos nėra antros vietos, nebuvo ir dabar nėra, aš dabar mačiau BBL finalą ir buvo toks dalykas, nežinau ar jūs matėt, buvo apdovanojimas, kada „Žalgirio“ komandai buvo uždėti antros vietos medaliai, tai va pastebėjau Krapikas, Maskoliūnas ir Mačiulis, jiems uždėjo medalius jie iškart tuos medalius nuėmė, jie žmonės iš Kauno iš prigimties negali būti antri, jis iš prigimties turi buti pirmas, pas ji negali kabėti toks medalis, jis iškart jį nusiėmė. Va kada mes jau kovėmės dėl pirmos vietos, mes jau irgi norėjom įrodyti, kad ir mes galime buti pirmi.“ (Martynas, „Lietuvos ryto“ gerbėjas) Iš respondento minčių galime įsitikinti, kad sportinė konkurencija, bei tapatinimasis su savo komanda pereina ir į priešpriešą konkurencinio klubo miestui. Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo strategija buvo, jog „Lietuvos ryto“ krepšinio klubą turi palaikyti Vilniaus miesto gyventojas, - „tikras“ vilnietis, todėl konkurentų klubo gyvenimas nušviečiamas iš neigiamos pusės, buvo siekiama sukurti opoziciją jam, kad Vilnietis, Kauno klubo palaikyti nenorėtų. Giuliannoti (1999), teigia kad lokalus socialinis identitetas yra nustatomas semantine ir sintaksine forma. Semantinis identitetas yra kuriamas, kai žmonės save charakterizuoja, individualiai arba kolektyviai, apibrėždami save iš vidaus „kas jie tokie yra“. Sintaksinis identitetas yra nustatomas per žmonių supratimą, „kas jie nėra tokie“. Kitaip tariant, semantine identiteto forma kyla iš stipraus vidinio savęs apibrėžimo, sintaksinė identiteto forma yra apibrėžiama per išorinę opoziciją. Jei sirgalius gyvena Vilniuje, tai jis kaip tikras vilnietis turi palaikyti savo komandą, Kaunietis atvirkščiai. Dėl sirgalių identitetų priešpriešos krepšinis įgavo didesnį populiarumą ir, kad ir dirbtinai, susiformavo jau ne tiek nacionalinė, kiek lokali aistruoliu priešprieša. „Tik dabar po nepriklausomybes identifikavimas Vilniui yra būtent su vilniečiu, o ne Lietuviu, dabar yra matomas ryškiai, juo labiau tam padėjo krepšinis, nes ištiesų žiniasklaida Lietuvoje yra labai įtakingas dalykas, ir kai buvo vieno rimto žiniasklaidos bloko sakykime tokia strategija rasti priešprieša Kauno „Žalgiriui“ ir ta priešprieša panaudoti, kaip ir „Lietuvos ryto“ tam tikro gerbėjo identifikavimui su būtent Vilniečiu, tai tokiu atveju ta priešprieša kilo ne tik tarp krepšinio komandų, bet ir tarp miestų. Ir tada ką reikia padaryti, lengviausias dalykas, tai kad tipiškas vilnietis, vos ne sudaryti streotipą, įvaizdžio modelį, kad kiekvienas tikras vilnietis serga už „Lietuvos rytą“. Ir žinai yra labai keista ta priešprieša, žinai dėl ko, kad kas kaunietis viskas aišku, kas yra kaunietis, tai yra žmogus, kuris gyvena Kaune, kurio tėvai gyvena, Kaune arba šalia Kauno,

57 o kas yra vilnietis yra visiškai neaišku, jie neturi savo ryškios tapatybės, dėl to taip lengva buvo tai priešpriešai atsirast, nes į Vilnių atvažiuoja kasmet daug studentų, žmonių, kurie galbūt iškart priima tą Vilniečio tapatybę“. (Ingvaras Butautas). Kadangi daugelis Vilniaus miesto gyventojų yra suvažiavę į miestą iš kitų įvairių Lietuvos miestų, todėl ne visada save Vilniuje identifikuoja, kaip Vilnietį. Sunku pasakyti, kas yra Vilnietis, miestas neturi ryškaus lokalaus miestietiško identiteto. Todėl, šiuo metu Vilniuje egzistuoja ir daug Kauno ‚Žalgirio“ krepšinio sirgalių. Kadangi, atvykėliai iš kitų miestų save ne visada identifikuoja, kaip vilnietį. Tuo tarpu, Kaune, mieste su labai tvirtu lokaliu miestietišku identitetu „Žalgirio“ komandą palaiko dauguma miestiečių: „Yra taip, į „Siemens“ areną žiūrovai susirenka kai žaidžia „Lietuvos rytas“ su „Žalgiriu“, tai sirgaliai pasiskirsto panašiai per puse, yra nemažai vilniečių, kurie užaugo su „Žalgiriu“, kuris buvo ne Kauno ar Vilniaus komanda, o visos Lietuvos komanda. Tie patys žmones atvažiavę iš kitų Lietuvos miestų, jie serga už Kauno „Žalgirį“, kuris yra kaip Lietuvos komanda. Į žmonių sąmonę įaugęs tas „Žalgirio“ pavadinimas.“ (Dovilė Kamarauskienė). „Aš galvoju taip, skirtumas yra didžiulis, nors ir salė ir ten ir ten perpildyta, man atrodo, kai dirbau Kaune, sporto halėje serga visi palaiko „Žalgirį“, Vilniuje jie serga už abi komandas. Vilnius, tai miestas toks, kad suvažiavę daug žmonių, ten nesueina visi tokie komandos patriotai, kad sirgti už Vilniaus „Lietuvos rytą“, jie ateina į persitižini renginį, ir matai, kad pusė palaiko „Žalgirį“, tai kaip pramoginis renginys, tai nėra toks atsidavimas, kaip Kaune, kad čia tik „Žalgirio“ gerbėjai, Kaunas nėra toks suvažiavusių žmonių miestas, Kaunas turi senesnes miestietiškas, tokias sakyčiau patriotines savybes, todėl jie tą miestą, ir savo komandą myli labiau, nei Vilniuje.“ (Antanas Sireika). „Jeigu Jūs pažiūrėsite rungtynes „Žalgiris“ - „Lietuvos rytas“ Kaune sporto halėje, reiškia yra dalelė Vilniaus „Lietuvos ryto“ sirgalių, kurie yra įleidžiami į sporto halę ir atitveriami apsauga, daugiau praktiškai nėra nei vieno, kuris save parodo apranga ar atributika, kaip Lietuvos ryto sirgaliumi. Dabar pereikime į rungtynes „Siemens“ arenoje, kai žaidžia „Lietuvos rytas – „Žalgiris“, ir yra netik „Žalgirio“ sirgalių, kurie yra atitremi apsauga, bet ir galime pamatyti, ir Vilniuje gyvenančių lietuvių, sergančių už ne „Lietuvos rytą“, o toliau už Kauno „Žalgirį“. (Gintaras Krapikas). Sirgaliai palaiko tam tikrą sporto klubą eile metų, kitas klubas, kuris ilgą laika yra jo konkurentas, tampa stipria opozicija. Pats pagrindinis ir svarbiausias aistruolių principas, būtent yra tas sportinis principas, po to sirgaliai kovos įkaršty pamato, kad ne tik sportinė konkurencija egzistuoja. Pamato, kad kito miesto komanda turi kitokį identitetą. Pažvelkime į lokalines sporto komandų kovas. Dažniausiai viena komanda grumiasi prieš kiekviena lygos komanda eilę metų.

58 Visos komandos varžosi dėl geriausios statuso. Nepaisant didelio šurmulio, tik kelios komandos galėtų vadintis konfliktuojančiais konkurentais. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių būtent tos komandos niekada nenustoja varžytis, turi emocinių sąsajų, senų skolų, kurios dažnu atveju gali buti menkai susijusios su sportu. Pralaimėjimai tarp tokių konkurentų yra labai skaudūs, ir atrodo daug svarbesni nei kai pralaimima eilinei lygos komandai. Galimas daiktas, kad sirgalių priešprieša („mes“ prieš „juos“) pastebima dažniau, jei jų komanda žaidžia prieš vieną iš tokių konkurencinių varžovų. Todėl, tarp sirgalių muštynės ir susirėmimai tokiais atvejais pasitaiko dažnai. „Mano nuomone, kada aš pradėjau sirgti, kada aš sirgau aš sirgau už Lietuvos komanda Vilniaus „Žalgirį“, už miesto komanda, bet kai jau buvo nepriklausomybė. Aišku kada žaidžia tarp valstybiniai turnyrai tada sergi už Lietuvą, bet va kada jau buvo nepriklausoma Lietuva, kai jau buvo Lietuvos krepšinio lyga, tada jau pasidalino Lietuva ant mažesnių daleliu, tai aš pradėjau sirgti už savo miestą už vilnių, savo dalelę, kur aš gimiau, kur aš užaugau, nes aš galima sakyti su šaknim įaugęs į šitą miestą. Aš negaliu palaikyti Šiaulius, nors ir jie gerai žaidžia jeigu aš esu Vilnietis, dabar mes turim savo stiprią komandą. Aš galiu pasakyt kodėl 50/50 sirgaliai pasidalinę Vilniaus mieste, Vilnius tai miestas kuris suburia žmones iš visos Lietuvos, žmonės čia atvažiuoja jų šaknys gali buti, Kaune, Šiauliuose ar Panevėžyje, atvažiuoja studijuoti ar sukuria šeimas ir pradeda dirbti, mato čia didesnes galimybes pasilikti. Gal tos šaknys, ta pati pradžia kur jis užaugo, vis tiek lieka tenai ir jis serga už ta komanda, gal tai emocinis palaikymas, gal jam malonu, nors nežinau, žmonės 10-15 metų pragyvena Vilniuje, aš skaitau juos jau vilniečiais, bet vis tiek žmonės, kažkur giliai širdyje jam simpatijos tai komandai su kuria užaugo, ir bendrai paėmus, istoriškai „Žalgiris“ prieš „Lietuvos rytą“ yra žymiai stipresnis, vaikai užauga, mato kaip tėvas sirgo, už ką sirgo, tėvas palaike tą komanda ir tai pereina kaip šeimos tradicija. Tai va, Kaune taip visi 100 procentu serga už „Žalgirį“. (Martynas, „Lietuvos ryto“ sirgalius).

7.4 Krepšinis, kaip verslo objektas

Pagrindinis šių dviejų Kauno ir Vilniaus krepšinio klubų konkuravimo principas, yra paremtas tuo, kad komandos kasmet pakartotinai varžosi dėl tų pačių trofėjų, ir dėl tos pačios vienintelės vietos Eurolygoje. Galima teigti taip: jei Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“ rungtyniautų skirtingose lygose, o tarpusavyje nežaistų visai, egzistuotų dvi skirtingos krepšinio lygos, - Lietuvos čempionato nebūtų, tokiu atveju žaistų viena komanda žaistų Eurolygoje, o kita kitoje lygoje. Tai vilniečiai nepriklausomai, kurios komandos yra sirgaliai - palaikytų Kauno „Žalgirį“ užsienio kovose, o kauniečiai „Lietuvos rytą“ tos lygos kovose, kurioje ši komanda rungtyniautų. Jei klubai žaistų skirtingose lygose ir jiems nereikėtų dalintis tų pačių trofėjų, bei

59 vietos stipriausioje Europos klubinio krepšinio lygoje, kurioje rungtyniaujant gaunamos nemenkos pajamas už rungtynių transliavimo teises. Komandos netektų pagrindo konkuruoti. Reikia pabrėžti, kad rungtyniaujant tokiuose turnyruose, kaip Eurolyga žiūrovų lankomumas yra didesnis, nei bet kuriose kitose vietinėse kovose, bilietai į rungtynes brangesni, todėl krepšinio klubas gauna didesnės pajamas. Kai du klubai varžosi dėl tokio vieno finansinio objekto – visada atsiranda opozicija ir priešprieša. „ Prisiminkim, kai 2000 metais, „Žalgiris“ ėjo į Uleb ir Eurolygą, o „Lietuvos rytas“ žaidė FIBA taurėje, kol jie buvo skirtingose turnyruose, ta negatyvi priešprieša, tas sąmoningas neigiamos informacijos skleidimas nebuvo toks ryškus, tuo metu aš dirbau Lietuvos ryto redakcijos, Kauno skyriuje, taip pat rašiau apie „Žalgirį“, ir mes komandą aprašinėjome, džiaugėmės ta komanda, bet kai abi tos komandos pradėjo žaisti vienoje struktūroje, tai prasidėjo negatyvi informacija eiti sąmoningai, buvo traukiama iš konteksto ir kt. Tai jau buvo nukreipta prieš „Žalgirį“. Lietuvos rytas turi savo komandą, reklamuoja jos pavadinimą, žurnalistikos etikos požiūriu dienraščiui nėra pats geriausias dalykas turėti sporto klubą, nes nori nenori, sau nesi priešas, palaikai savo komanda, o ne savo pagrindinius priešininkus, ne visada informacija yra griežtai neigiama, tačiau, bet kokia „Lietuvos ryto“ dienraščio pateikta neigiama žinią apie „Žalgirį“ - sukelia neigiamą „Žalgirio“ sirgalių reakciją. Kadangi šie klubai konkuruoja sporte, ir tokiu būdu per spaudą, atsiranda priešprieša tokiu būdu, tarp Vilniaus ir Kauno ir yra sukuriama ir didėja, ir pastaraisiais metais Lietuvoje, kadangi krepšinis yra Lietuvoje labai populiarus, pastaraisiais metais iki maksimumo išaugus įtampa tarp komandų, manau labai didina aplamai priešpriešą tarp Vilniaus ir Kauno miestų.“ (Dovilė Kamarauskienė). Visgi ne komandos pavadinimas lemia, kaip elgiasi žiniasklaidos priemonė, tai yra pačios žiniasklaidos priemonės nusistatymo reikalas, ir vidines politikas reikalas, „Lietuvos ryto“ dienraštis gali būti objektyvus ir turėdamas komandą ir būti neobjektyvus neturėdamas komandos. Visgi mano manymu į „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos bloką reikia žiūrėti, ne kaip į žiniasklaidos korporaciją, o vieną iš verslo grupių, kuri remią sportą. Didžiausia bėda yra, kad Lietuvos verslas neremia gausiai sporto, kaip tai daro verslininkai užsienyje. Todėl šitoje konkurencijos atmosferoje atrodo, kaip tai yra išskirtinis dalykas. Lietuvos dienraštis įsigijo krepšinio komandą, tačiau „Lietuvos rytas“ visada skyrė labai daug dėmesio sportui. Jis rėmė Kauno „Žalgirio“ komandą ilgą laiką, iki momento, kol pats įsigijo Vilniaus „Statybos“ klubą. „Kai vyko Vilniuje mėgėjų krepšinio čempionatai, jie turėjo savo redakcijos komandą“ [Artūras Račas]. „Lietuvos rytas“ daugeliui sporto renginių skirdavo paramą, ne tik krepšiniui. Tai galima sieti su asmeninėm Vilniaus „Lietuvos Ryto“ klubo vadovo ambicijom, bei simpatijom. Ponui Vainauskui patinka krepšinis, be to kaip puikus verslininkas, jis pamatė, kad galbūt iš sporto rėmimo galima dar ir uždirbti, sukurti

60 verslą. Sprendimas investuoti atsirado, kai Vilniaus „Statybos“ komanda buvo ant bankroto slenksčio. Tai buvo grynai verslo sprendimas, investicija į ateitį: „Kaip man dabar sakė, Jonas Vainauskas, pats klubas dabar užsidirba sau pajamas, jie sezono viduryje pardavė, kelis žaidėjus kitiems klubams, uždirbo pakankamai daug pinigų. Su esamais žaidėjais, mes laimėjom, Europos taurę. Žaidimas nesuprastėjo. Tai aš čia matau, kaip puikią klubo vadybą. Ir man Jonas sakė, kad jie rems krepšinį, tol kol bent viena jų verslo dalis neš pajamas. Aš pats žinau, tai šeimos verslas, ir pas juos namuose kalbama apie krepšinį nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro.“ (Rimas Kurtinaitis). Vieni žmonės remia simfoninį orkestrą, kiti remia vaikų namus, „Lietuvos ryto“ verslo grupė mėgsta krepšinį, išgelbėjo Vilniaus klubą nuo bankroto. Tai galima vertinti kaip gerą investiciją, kurių Lietuvoje yra mažai. Šiuo atveju ekonominės krizes akyse, Vilniaus klubas egzistavo stabiliai, kai buvo sunku klubas, vadybos pagalba pardavė dalį žaidėjų, išsaugojo komandos branduolį, laimėjo Europos taurę ir mes nematėme skandalų, kurie viduryje sezono buvo Kaune, „Žalgirio“ komandai patekus į ekonominės krizės gniaužtus. „Niekas nebūtų pritraukęs gerbėjus, jei komanda nebūtų laimėjus. Ištikimų fanų komandos visos turi vienodai, visi kiti yra krepšinio vartotojai, salei, ar per televizorių, kurie serga už laiminčius, už miesto komandą, juos tik reikia tinkamai užverbuoti tinkama strategija. Rytas įdėjo labai daug lėšų ir pastangų, kad tą klubą padarytu stipriu klubu, bet ir po to atitinkamai panaudodamas turimą žiniasklaidos priemone, jis nukreipė kartais naujienas aštriau prieš „Žalgirį“, prieš Kauną, taip jis būrėsi savo gerbėjus, čia jau yra marketingo dalykas, galbūt taip būtų neteisingas pasakymas, kad jie specialiai skatino Vilniaus ir Kauno priešpriešą, tai žiūrėčiau, kaip į verslo interesą, nes krepšinio klubas yra verslas, tai rytas elgiasi natūraliai, kad jis siekia savo tikslų, kokie tikslai yra, gauti ilgalaikę Ęurolygos licenziją, ką turėjo „Žalgiris“, ko neturėjo „Lietuvos rytas“, aš tai vertinu per verslo prizmę, tai yra kuo blogiau „Žalgiriui“, kuo daugiau nesiseka, kuo daugiau skandalų, tuo geriau Vilniaus „Lietuvos rytui“, kad jis artėja prie savo geidžiamo tikslo, tai visas dalykas, tai aišku skatina miestu priešpriešą, tai siečiau su skirtingų verslo planų priešprieša, kurie atsidūrė vienas kito kelyje. Sportas panaudojamas kaip įrankis ir verslo ir politinei kovoj, nebėra tik žaidimas, panaudojamas kaip įrankis, spręsti kitas problemas, kaip tai daro „respublika“ ir „Lietuvos rytas“, ir nepastebim nes mes pripratom, kad tai tapo gana normalu tie jų veiksmai. Tarkim dėmesys kuri „Lietuvos rytas“ skiria galimam žalgirio bankrotui, tai ištikrūjų didelis, jeigu būtų jų klubo atveju kažko panašaus tikrai nebūtų, konkurentu problemų paryškinimas yra politikos dalis, kai tu turi įranki, platesnei auditorijai gali paryškinti problemas, kurias turi tavo konkurentai, jie yra teisėti, kalbos apie etika ir morale čia nėra, teises čia neperžengia, ne pats geriausias būdas,, bet tai yra teises ribose.“. (Artūras Račas)

61 Kauno „Žalgirio“ komanda neveikė komerciniu principu taip sėkmingai, kaip Vilniaus klubas, jis buvo nuostolingas. Kauno klubas iki šiol veikė, kaip tradicijos forma. Daugeliui krepšinio sirgalių tai yra nostalgijos dalis. Kadangi iš principo Kauno „Žalgiris“ yra simbolinio kapitalo forma išreikštas komandos pavadinimas, visas sovietmečio kovų svoris, pergalės prieš „CASK“, pirmoji Lietuvoje Eurolygos taurė, sudaro įspūdį, kad tai daugiau nei paprastas krepšinio klubas, jis tampa simboliu Lietuvos krepšinyje. „Svarbi yra „Žalgirio“ idėja, klube gali žaisti 11 legionierių iš Antarktidos, „Žalgirio“ idėja vis tiek išliks, tai yra „Žalgiris“. Supranti, tai ne krepšininkai yra „Žalgiris“, ne treneriai, ne rėmėjai, ne savininkai. „Žalgiris“ yra dvasia tam tikra, dvasios tęstinumas.“ (Antanas, Kauno „Žalgirio“ sirgalius. „Žalgiris“ kaip klubas, jo pavadinimas tapo simboliu, gerai vertinamu prekės ženklu. „Žalgirio“ paminėjimas, visada aplink save suriaukia dėmesį. Bet kuris kitas krepšinio klubas turintis tiek skolų, jau seniai butu bankrutavęs ir uždarytas. Todėl Kauno „Žalgiriui“ neleido bankrutuoti, nes labai sunku yra sunaikinti simboli, ne tik kaunas, bet ir dalis Lietuvos netektų dalies savo tapatybės.

62 IŠVADOS

• Sociologiniame diskurse tyrimai apie konkurenciją sporte vis dar išlieka sąlyginai retas reiškinys. Įvairias įžvalgas apie šį reiškinį galima atrasti nebent užsienio mokslinėje literatūroje, tačiau reikia pastebėti, kad ten ji irgi yra gana menkai tyrinėta sritis. Lietuvoje iki šiol niekada nebuvo tyrinėjamos konkurencijos sporte formos. Buvo galima tiktai stebėti populiaraus pobūdžio diskusijas spaudoje ar per televizijos sporto laidas, aptarinėjančias dviejų didžiųjų miestų krepšinio komandų konkurenciją. Tokiu būdu, mano tyrimas, analizuojantis konkurenciją tarp dviejų didžiausių Lietuvos miestų krepšinio komandų, bus vienas iš pirmųjų žingsniu tolimesniuose konkurencijos Lietuvos sporte tyrinėjimuose. Apie konkurenciją tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšinio komandų - vėl pradėta garsiai kalbėti po 1999 metų sezono, kai naujai suburta Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšinio komanda pirmą kartą istorijoje tapo Lietuvos krepšinio lygos nugalėtoju, - nutraukusi ilgai trukusį Kauno ”Žalgirio” dominavimą. • Sportas nėra tik sportinis konkurencinis varžymąsis, tai ypač tampa akivaizdu, jei pažiūrėsime į panašius konkurencinius sporto reiškinius užsienio šalyse. Škotijoje, visuomeniniame gyvenime egzistuoja stipri protestantų ir katalikų priešprieša, ir sportas šiuo atveju, ištiesų yra stipriai paveiktas šios socialinės priešpriešos, religija ar politika yra įpainiojama į sportinę kovą. • Šiame darbe buvo nagrinėjama, kaip istoriškai bei socialiai keitėsi sporto reikšmė Lietuvos visuomenėje. Sporto evoliucija iš mėgėjiško į profesionalų. Stebint, bei tyrinėjant sportą galimą suprasti gilesnius socialinius visuomenės aspektus. Daug dėmesio skiriama sporto ir žiniasklaidos tarpusavio santykiui. Merton (1938) analizė rodo mums, kaip mes galime naudoti sportą, kaip visuomenes elgesio veidrodį. Tai yra veidrodis, kuris mums padeda pamatyti ir suprasti, kas vyksta visuomenėje ir kodėl tai vyksta. • Tyrimo rezultatai parodė, kad Mūsų šalies sporto klubų priešpriešos lyginti su analogiškais susipriešinimais užsienyje, nėra prasmės, nes klubų kūrimosi ir sirgalių formavimosi aplinkybės yra visiškai skirtingos. Pirmąjį krepšinio klubą Lietuvoje įkūrė sovietų valdžia - 1944 metais, kai profesionalūs klubai Europoje jau veikė gerą penkiasdešimtmetį. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje sporto klubus kurti imta po industrinės revoliucijos, kai pradėjo formuotis darbininkų sluoksnis. Darbininkai užsidirbdavo ir turėjo laisvalaikio, natūraliai atsirado poreikis įdomiai ilsėtis ir leisti pinigus. Sporto komandos kūrėsi

63 rajonuose, jos tarpusavyje kovojo ir iš darbininkų išaugo profesionalūs žaidėjai. Lietuvoje procesai vyko visai kitokia linkme. • Sovietiniu laikotarpiu tarp krepšinio komandų konkurencija vyko tiek lokaliu, tiek sąjunginiu mastu, tačiau priešprieša buvo paremta prieš bendrą konkurentą Maskvos „CASK“, vietinio susipriešinimo tarp krepšinio sirgalių nebuvo. • Dabartinė konkurencija, kuri vyksta tarp krepšinio klubų nėra tik varžybos aikštelėje. Sportas tapo viena iš verslo sričių, o noras dominuoti lemia kovą ir už aikštelės ribų. "Lietuvos ryto" - krepšinio klubas, turi pranašumą žiniasklaidos srityje – klubo šeimininkai, kurie valdo ir to paties pavadinimo žiniasklaidos bloką, gali bet kokį priešininkų komandos įvykusi sportinį faktą pateikti taip, kaip jiems atrodo naudingiau, net jo neiškraipydami, siekdami savo verslo tikslų. Tokie šališki veiksmai spaudoje - neretai sukelia nepasitenkinamo bangą Kauno „Žalgirio“ gerbėjų tarpe. Sportinė konkurencija ne tik supriešino konkuruojančias komandas, tačiau ir supriešino miestus, kuriuose yra įsikūrusios šios komandos.

64 NAUDOTA LITERATŪRA:

• Alexander K.D. Leung and Wm. Lane M. Robson; "Sibling Rivalry”; Clin Pediatr (Phila) 30: 314-317, 1991 • Aleksandravicius, Egidijus, - Post-Communist Transition: The Case of Two Lithuanian Capital Cities, International Review of Sociology - Revue Internationale de Sociologie, Vol. 16, No. 2, July, pp. 347-360, 2006 • Andrews, D.L. “Dead and alive? Sport history in the late capitalist moment Sporting Traditions”: Journal of the Australian Society for Sport History, 16 (1), 73-85 1999 • Bale, John, Sports Geography, Routledge; London, 2002 • Blanchard, Kendall, The anthropology of sport, Bergin & Garvey Paperback; revised edition, 1995 • Bonta, Bruce D., Conflict Resolution among Peaceful Societies: The Culture of Peacefulness. Journal of Peace Research 33 (November): 403-420; 1996. • Butautas, Ingvaras, Čepaitienė, Rasa. „Mus vienija alus ir pergalės“? arba sportas ir lietuviškoji tapatybė, Lietuvos istorijos studijos, 2006 (17), pp. 97-112 • Butautas, S, Stonkus, S, Bertašius, A, Tarybų lietuvos krepšinis, Vilnius, 1985 • Danielson, Michael N., Home Team: Professional Sports and the American Metropolis, Princeton University Press, 2001 • Cameron, A., Circus Factions. Oxford: Calderon Press. 1976 • Castells, Manuel, Tapatumo galia: informacijos amžius: ekonomika, visuomenė ir kultūra, ALK, 2006 • Donskis Leonidas. "Taip, bet... Nepolitologiniai svarstymai apie politiką". V.: Versus aureus, 2007 • Duke, Vic, & Renson, Roland, From Factions to Fusions? The Rise and Fall of Two-Club Rivalries in Belgian Football, International Review for the Sociology of Sport, Vol. 38, No. 1, 61-77, 2003 • Faber, Don, The Toledo War: The First Michigan-Ohio Rivalry, University of Michigan Press/Regional, 2008 • Fox, J. “Pueblo Baseball: A new use for old witchcraft”, journal of American Folklore 74: 9- 16, 1961 • Genys Dainius, “Tamsioji ir šviesioji sporto pusės, arba tolerancijos ir sporto santykis”, p - 30 – 43; VDU, 2008

65 • Gerarrard, B “Team sports as a free-market commodity” New political economy, 4; pp.273- 8, 1999 • Giulianotti, Richard & Armstrong, Gary, Fear and Loathing in World Football Global Sport Cultures, Berg, 2001 • Giulianotti, Richard, Football: Sociology of the Global Game. Cambridge: Polity Press. 1999 • Giulianotti, Richard, Sport a critical sociology, Cambrige: Polity Press, 2005 • Guido Ascari and Philippe Gagnepain, Spanish Football, Journal of Sports Economics; 7; 76, 2006 • Gordon Ian; "Internationalisation and Urban Competition"; Urban Studies, Vol. 36, Nos 5-6, 10001-1016, 1999 • Guttmann, Allen, Sports Spectators, Columbia University Press: 1986 • Holt, Ricahrd, Sport and the British, Oxford, Oxford University Press, 1989 • Johnson, Allan G., The Blackwell Dictionary of Sociology: A User's Guide to Sociological Language; Blackwell Pub; 2nd edition, 2000 • Karl R. de Rouen, JR; "The Dynamics of Civil War Duration and Outcome"; Journal of Peace Research, Vol. 41, No. 3, 303-320, 2004 • Kilbride, K, „Comparing media ownership of football clubs in England and Europe“ Euro football finance 2000 conference documentation, Londo: SMi, 2000 • Lever, Janet, Soccer Madness, University of Chicago Press, 1983 • Meton, Robert, K, Social structure and anomie, American sociological review, 672 - 682, 1938 • Morgan, William J., Leftist Theories of Sport: A CRITIQUE AND RECONSTRUCTION (Sport and Society), University of Illinois Press, 1994 • Murray, William J. The Old Firm: sectarianism, sport, and society in Scotland. Edinburgh: J. Donald Publishers; Atlantic Highlands, N.J. 1984 • Navickis Šarūnas, “Ką Kaunas davė Lietuvai”, Nemunas, nr. (27-468) 16 psl. 2004 • Rader, Benjamin, American sports: From the age of folk games to the age of spectators, Englewood, NJ.: Prentice-Hall, 1983 • Robertson, Craig, A Sporting Gesture?: BSkyB, Manchester United, Global Media, and Sport, Television New Media; 5; 291, 2004 • Russel, D. association football and the English, Preston; Canergie, 1997

66 • Senn, Alfred Erich, Lietuvos futbolas – namas be pamatų - [straipsnių apie Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandą apžvalga], Akiračiai. ISSN 1042-1580. Nr.2, 1988 • Senn Alfred Erich. Power, Politics and the Olympic Games. A History of the Power Brokers, Events, and Controversies that shaped the Games. Human Kinetics, 1999 • Senn, Alfred Erich, The sovietization of Lithuanian sports, 1940-1941; Journal of Baltic studies, vol. XXIII. No 1. 1992 • Senn Alfred Erich, Sports world USSR-1988., Kaunas, VDU. 2005 • Skirka, Antanas, Krepšinio karštligė Lietuvoje: Akiračiai. Nr.3. 1986 • Staudohar, Playing for Dollars: Labor relations and the sports business, Ithaca, NY; Cornell University Press, 1996 • Stone, Gregory P., „Sport as a community representation,“; Gunther R.F Luschen and George H. ; Sage, eds., Handbook of social science of sport (Cham[aign, IL.: Stipes Publishing, 1981 • Sugden, John Peter & Alan Tomlinson, Power games – a critical sociology of sport, London, Routledge, 2002 • Sullivan, Neil, J., The Dodgers move west, (New York: Oxford University Press), p- 18, 1987 • Thompson, William R., Great Power rivalries, University of South Carolina Press, 1999 • Walsh, A., & Brown, A., Not for sale! Manchester United, and the defeat of BSyB, Edinburgh: Maistream, 1999

Literatūra internete:

• http://www.idan.dk/upload/danskhaandboldfuldrapport.pdf • http://www.lrytas.lt/-12406467301238430206-p5-senas-krepšinio-vilkas-a-bowie-dievina- pergalingą-sezoną-žalgiryje.htm • http://www.lrytas.lt/-12409950491239762859-kauno-žalgirio-direktorius-p-motiejūnas- padėtis-baisesnė-negu-baisi.htm

67