Žymiausi XX Amžiaus Violončelininkai Ir Jų Šiuolaikiniai Atlikimo Bei Dėstymo Metodai
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS MUZIKOS AKADEMIJA MUZIKOS TEORIJOS IR PEDAGOGIKOS KATEDRA Dainius Veršulis Žymiausi XX amžiaus violončelininkai ir jų šiuolaikiniai atlikimo bei dėstymo metodai Magistro darbas Studijų kryptis: MUZIKA (0111) Atlikimo meno pedagogika (violončelė) 621X13002 Vadovas:. (moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (parašas) (data) Apginta: doc. dr. Saulius Gerulis (parašas) (data) Kaunas, 2014 1 Santrauka Baigiamajame magistro darbe „Žymiausi XX amžiaus violončelininkai ir jų šiuolaikiniai atlikimo bei dėstymo metodai“ pirmiausiai pristatomi iškiliausi XX a. violončelininkai Pablo Casals, Paul Tortelier, Pierre Fournier, Maurice Gendron, Janos Starker ir pedagogai Victor Sazer, Gerhard Mantel, suformavę grojimo violončele metodines nuostatas, kuriomis šiandien remiasi įvairių kartų pasaulio muzikai – atlikėjai ir pedagogai. Tiriamoje darbo dalyje analizuojamas dabarties muzikų, aktyviai plėtojančių koncertinę bei pedagoginę veiklas, metodinių elementų naudojimas, kuriuos aprašė ir naudojo minėti pasaulinės reikšmės violončelininkai. Aprašytos violončelininkų – pedagogų technikos/metodikos, emocinio ir racionalaus grojimo psichologinės sąveikos ir jų tarpusavio priimtiniausias balansas, tam tikri fiziologiniai aspektai susiję su kūno laikysena grojimo metu. Taip pat iškeliamas demokratinio ar autoritarinio požiūrio klausimas pedagoginiame darbe, intonavimo tikslumo ir intonacinio ekspresyvumo nauda, politikos ir kultūros simbiozė. Darbas apibendrinamas trumpa iškiliausių Lietuvos violončelininkų, pedagogų panorama, ženklinančia violončelės raidą Lietuvoje nuo jos ištakų XX a. pradžioje iki esamų lietuvių violončelininkų, kaip stipraus ir pamatinio pedagoginės ir koncertinės veiklos pagrindo būsimoms muzikos atlikėjų ir mokytojų kartoms. Summary The final thesis The Greatest Cellists of the 20nth Century and their Contemporary Performing and Teaching Methods at first presents the most prominent cellists of the 20nth century: Pablo Casals, Paul Tortelier, Pierre Fournier, Maurice Gendron, Janos Starker and teachers Victor Sazer, Gerhard Mantel; who formed a cello methodological traditions, which today are the basics of the different generations of the world of music: cello artists and teachers. In the research part of the thesis, the methodological principles are analyzed, which are applied by contemporary musicians, who actively develops performing and pedagogical activities, the usage of methodological traditions, which were formed by the named cellists of global importance. There are descriptions of cellists-teachers’ techniques/methods, the psychological, 2 emotional and rational, interplay of the performances and the most acceptable balance of the two mentioned sides, furthermore, certain physiological aspects, related to body posture while playing are defined. There is also the question of a democratic or authoritarian approach to the pedagogical work, the benefits of intonation accuracy and expression of intonation, political and cultural symbiosis highlighted. The work is summarized in a brief panoramic sight of the most prominent Lithuanian cellists and teachers, which represents the evolution from the very start (the beginning of the 20th century) of the cello development in Lithuania, to the current Lithuanian cellists, as a strong reference to the educational and musical basics of performance activities, necessary for future generations of musicians and teachers. 3 Turinys Įvadas: temos aktualumas šiandieninėje pedagogikoje..........................................................5 I. Iškiliausi XX amžiaus violončelininkai – pedagogai.........................................................7 I. 1. Pablo Casals (1876 – 1973): atlikimo technika ir metodai............................................7 I. 2. Paul Tortelier (1914 – 1990): valdingumo ir išlaisvinimo apsuptyje...........................11 I. 3. Pierre Fournier (1906 – 1986): technikos higienos specialistas...................................13 I. 4. Maurice Gendron (1920 – 1990): mėgdžiojimo metodikos puoselėtojas....................15 I. 5. János Starker (1924 – 2013): rankų technikos ir kitos rekomendacijos......................16 I. 6. Victor Sazer (*1926): kūrybiškumo atspindžiai dialoguose su Tim Janof.................23 I.7. Gerhard Mantel (1930 – 2012): kūno laikysena, rankos, stryko valdymas..................27 I.8. Violončelės meno raida Lietuvoje................................................................................31 II. Tyrimas „Violončelės meno atlikimo technikos, jų pažinimas ir taikymas profesinėje veikloje“............................................................................................32 II.1. Tyrimo tikslas, organizavimas, metodai ir eiga.....................................32 II.2. Tyrimo apibendrinimai, rezultatai ir išvados.........................................33 Literatūra.............................................................................................................................45 Priedas/Anketa....................................................................................................................48 4 Įvadas: temos aktualumas šiandieninėje pedagogikoje Tradiciniai violončelės griežimo metodai formavosi keletą šimtmečių. Šių instrumentų tobulėjimas, kelionė nuo da gamba iki cello, jų naudojimas, skatinant individualaus skambėjimo bei turinio raišką padėjo sukurti aukšto lygio atlikimo standartus, o muzikos epochų raidoje violončelės atlikimo meną ir pedagogiką plėtoję meistrai suteikė ateinančioms kartoms daug aktualių techninių žinių, bei natūralių sąveikų su fiziologiniais reiškiniais. Laikui bėgant grojimo violončele metodikos tapo įvairesnės, išauginančios ir formuojančios violončelės meno mokyklų kartas (rusiškoji, prancūziškoji ir pan.). Tiksliai apibrėžti parankaus, patogaus ir efektyvaus grojimo metodus violončele yra ganėtinai sunkus uždavinys, nes tai nėra vieno žmogaus darbas, ar vieno istorinio tarpsnio priedermės akcentas, o labiau – kompiliacinė įvairių idėjų, galimybių ir techninių realijų sąveika, kurioje fundamentaliuosius pagrindus padėjo Justus Johann Friedrich Dotzauer, Jean-Louis Duportar jau artimesni – nuo romantinių XIX amžiaus bokštų žvelgiantys Louis Feuillard, Carlo Alfredo Piatti, David Popper1 ir Thomas Werner metodikos veikalai. Tobulo violončelės meno raidos pažinimo siekiamybė tuo nesibaigia, nes vykstantys procesai, sudėtingi ir nauji muzikos dramaturgijos iššūkiai bei intensyvėjantys konkurencingumo procesai įpareigoja ieškoti individualių sprendimų – kokią metodiką iš žinomų pasirinkti, kaip metodiką prisijaukinti kūno kalbai, anatominiam judesių patogumui ir saugumui, ir kartu – visa tai sulieti su prasmingu muzikos turiniu, aiškia muzikos formos pajauta bei unikalia, savita muzikos kūrinio interpretacija? Muzikos atlikėjai ir pedagogai labiausiai siekia atskleisti pedagoginių bei techninių galimybių visumos reikšmes, jų įtakas – taip reikalingas visuminės kūrinio kokybės kūrybos eigoje. Mokymosi procese (nuo pradžiamokslio iki profesionalumo) techninių, meninių galimybių vystymasis, jų sąveikos su pedagoginės aprėpties užduotimis ar tam tikromis metodinėmis (kartais net menkiausiomis) rekomendacijomis turi ypatingas, o kartais – lemiamas reikšmes. Todėl atlikėjas turi įsisamoninti daugelį visumos ir paskyrybių, kuriančių tąją visumą. Tai – ir išraiškingai perteiktos skambančios idėjos, tam tikri estetiniai, konkretų laikmetį atspindinys uždaviniai, laikysenos tikslumas, emocinis stabilumas ir t.t. Dabartinės metodikos sistemos orientuojasi į intelektualinės kūrybos laimėjimus, technikos ir technologijų pažangą, universalių vertybių paieškas bei įtaigų kalbėjimą garsų meno abėcėles pagalba. 1 http://www.cello.org/Newsletter/Articles/poppercl.htm 5 Instrumentų gamybos technologija ir muzikos kūrybos principai nuolat evoliucionuoja, pedagogika taip pat žengia greta su besikeičiančiu ir nuolat atsinaujinančiu pasauliu. Nuolatinis ratas vystosi tam, kad formuotųsi naujos profesionalių atlikėjų kartos, interpretuojančios naujai esamą kūriniją ar būsimą2. Nors violončelė iš pirmo žvilgsnio atrodytų nuo violos da gamba iki elektroninės violončelės pakito nežymiai, bet pastebime, kad tiek atlikimo meno, tiek pedagoginių metodų subtilybių violončelės besiplečiančių žinių bagaže susikaupė nemažai. Pavyzdžiui, vien tik XX amžiaus viduryje atsiradus Suzuki mokymo metodikai, prieštaraujančiai nusistovėjusiam ir konservatyviam mokymui, radosi vis daugiau diskusijų tradicinių ir naujų metodų apibrėžtims. Pastebima, kad didėjant informacijos, neįgauname žinių, tačiau jos klaidžioja tam tikroje informacijos jūroje, ir tokiu būdu tampa arba nepasiekiamos, arba neidentifikuotos dėka savo polifoninės aprėpties. Tuomet gelbėja kūrybingas požiūris, metodiška asmenybės atrama ir patirtis arba konkretus pažinimas3. Vertinant atlikimo meno metodikos svarbą, jos unifikuotą grupei žmonių ar pritaikytą individualų metodinį raktą, aktualu trumpai pristatyti tuos iškilius muzikus – violončelininkus ir pedagogus, kurių atlikėjiško meno šviesa yra arti mūsų, todėl pasiekia greičiausiai, taikliasiai ir, kurie gali suteikti tolygias galimybes atsakyti į interpretacijos istorijų neturinčių bei kelis šimtmečius sukaupusių muzikos kūrinių paveldą. Pasirinktos temos aktualumas kelialypis: pirmiausiai – nėra nei vienos lietuvių kalba išleistos sisteminės studijos, visuminiai ir nuosekliai bylojančios apie iškiliausių violončelininkų metodines rekomendacijas, patirtį, tačiau dabarties pedagogai ir violončelės atlikimo meno profesionalai P.Casalso, P. Torteliero ir kitų