VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

Rasa INDRILINAIT

BENAMYST LIETUVOJE: NAKVYNS NAM GYVENTOJ (IŠ)GYVENIMO PRAKTIKOS

Daktaro disertacija Socialiniai mokslai, sociologija (05 S)

Kaunas, 2013 UDK 364.682.4 In-34

Disertacija rengta 2008 – 2012 metais Vytauto Didžiojo universitete

Mokslin vadov: Doc. dr. Daiva K. Kuzmickait (Vytauto Didžiojo universitetas, socialiniai mokslai, sociologija – 05 S)

ISBN 978-9955-12-955-4

TURINYS

VADAS...... 5 I. BENDRIEJI BENAMYSTS STUDIJ ASPEKTAI...... 16 1.1. Benamysts studij prieigos ir pobdis ...... 16 1.2. Benamysts reiškinio vertinimo bdai ir priemons ...... 20 1.2.1. Benamysts priežasi problematika ...... 20

1.2.2. Benamysts apibržim vairov ...... 24

1.2.3. Benami asmen apskaita...... 27

1.3. Benamyst Lietuvoje: situacijos apžvalga...... 28 II. BENAMI KASDIENYBS PRAKTIK TEORINIS KONSTRAVIMAS...... 34 2.1. Benami kasdienybs praktikos ir j santykis su galios strategijomis ...... 34 2.2. Socialini paslaug teikimo ir naudojimosi jomis santykis...... 36 2.3. Socialin parama benamiams Lietuvoje ...... 39 2.4. Erdvs, vietos ir socialinio santykio konstravimas benamystje...... 44 2.4.1. Vietos tapatumo konstravimas ...... 45

2.4.2. Nam kaip vietos samprata ...... 46

III. TYRIMO METODOLOGIJA...... 51 3.3. Tyrjo vaidmuo lauke ...... 56 3.4. Tyrimo etika...... 58 3.5. Tyrimo metodai...... 59 3.5.1. Duomen rinkimo metodai ...... 59

3.5.2. Empirini duomen analizs metodai...... 62

3.6. Tyrimo ribos...... 64 IV. NAKVYNS NAM GYVENTOJ (IŠ)GYVENIMO SUBJEKTYVIOSIOS PRAKTIKOS...... 66 4.1. Vietos ir žmons. Nakvyns nam vaidmuo benamystje ...... 66 4.1.1. Nakvyns nam gyventojai: pradžia ...... 67

4.1.2. Nakvyns nam gyventojai: „klientai“ vs. „žmons“ ...... 71

4.1.3. Vietos taisykls. Nakvyns namai: „Registruojame <...> visus absoliuiai“..... 73

4.2. Apsistojimas nakvyns namuose: internalizacija vs. „gyvenimo tragedija“ ...... 75 4.3. Nakvyns nam gyventojai: „savos“ taisykls ...... 80

3 4.4. Santykiai. Socialiniai darbuotojai vs. benamis ...... 83 4.4.1. Taisykls...... 83

4.4.2. Mokymasis: darbuotojas vs. klientas...... 86

4.4.3. Klientai: „geri“ vs. „sunks“ ...... 89

4.4.4. Klient skirtumai lyties atžvilgiu ...... 92

4.5. Vietos...... 94 4.5.1. Dienos centras...... 94

4.5.2. Maitinimosi vietos...... 96

4.5.3. Uždarbio/darbo vietos...... 98

4.5.4. „Kitos“ vietos...... 105

4.5.5. „Kit“ viet reikšm savaitgaliais ir šventinmis dienomis...... 107

4.6. Nakvyns nam gyventoj socialiniai ryšiai ...... 109 4.6.1. Benamysts trukm ir socialiniai ryšiai...... 109

4.6.2. Nakvyns nam gyventoj ir j artimj ryšiai ...... 112

4.6.3. Alkoholio / narkotik vartojimas ir socialiniai ryšiai...... 114

4.7. Mobilumas, kaip nakvyns nam gyventoj kasdien praktika ...... 118 4.7.1. „Išmoktoji benamyst“: „gyvenimas – rulet“...... 120

4.7.2. „Neprisitaikantieji“: „aš tiesiog turiu savo gyvenim <...> ir tikslas – kuo greiiau iš ten pabgti“...... 122

4.7.3. Autsaideriai: „esu girtuoklis bomžas“...... 126

APIBENDRINIMAS ...... 129 IŠVADOS...... 135 LITERATRA ...... 138 PRIEDAI...... 151

4 VADAS

„Benamyst nra charakteristika, taiau slygos, kuriose tam tikru metu atsiduria žmogus.“1 (Blasi, 1990, 208-9).

Benamyst – socialinis reiškinys, apimantis plat geografin kontekst, turintis istorin tradicij, pasižymintis ilgainiui kintani jo sampratos, form, raiškos bd vairove (McNaughton, 2006). Populiariajame diskurse benamio asmens samprata varijuoja nuo suvargusio, kelianio užuojaut arba nepasitenkinim, dažnai neblaivaus užribio klass atstovo iki romantizuojamo hipio (Somerville, 1998; Morris, 1994). Paradoksalu, taiau šie vaizdžiai atspindi tik maž to didžiulio, viešai gerai nematomo ir nesismoninamo benamysts paveikslo dal. Šis reiškinys taip pat apima labai skirtingas asmen, kurie dl savo gyvenimo bdo specifikos ir benamysts apibržimo skirtum, nepatenka fiksuojamos benami populiacijos rmus, kategorijas. Neoliberalaus diskurso retorika, kurianti bei reprodukuojanti socialins nelygybs, kaip socialins problemos, samprat, taip pat padeda formuoti siaur benamio asmens vaizd. Mat neretai tam tikros bsto stygi patirianios asmen grups dl šalyse vyraujani skirting benamysts samprat, ne visada patenka vadinamj „rizikos grupi“ kategorijas, pagal kurias yra nustatomas aukšiau minim socialini problem mstas (Jacobs ir kt., 1999). Benamysts sampratos ir problematikos paiešk tyrimai pagrinde varijuoja tarp skurdo (Room ir kt., 1989; Silver, 1994); „beklasi“ (angl. underclass) (Morris, 1994), socialins atskirties (Lee, 1998; Pleace, 1998; Somerville, 1998; Silver, 1994), bsto politikos (Donner, 2000) teorini samprat. Paskutiniuosius kelet dešimtmei Vakar moksliname diskurse aktualizuojamas „naujosios benamysts“ (angl. new ) reiškinys, sukeltas staigi socialini ir politini visuomens pokyi, kuriuos lm gerovs paramos tinklo erozija, išaugusi bedarbyst, gerovs valstybs marketizacija (Forrest, 1999; Kennett ir Marsh, 1999). Apibržiant benami socialin grup keliami benamysts priežasi klausimai, kurie prastai apibdinami dviem benamyst lmusi priežasi grupmis – struktrins priežastys ir individualios priežastys (Forrest, 1999). Dalis autori, kritikuodami tok gana funkcionalistin benamysts priežasi aiškinim, kai sukuriama struktrini ir individuali benamyst lmusi veiksni dichotomija, silo jas žvelgti, kaip bendr visum (Fitzpatrick ir kt., 2000). Individualios patologijos ir struktrini, benamyst lemiani faktori, visuma yra aiškinama ir „naujj benami“ populiacijos augimo priežastis, argumentuojant, kad, jei šis reiškinys bt

1 Laisvas parafrazavimas pagal G. L. Blasi (1990, 208-9). 5 nulemtas vien struktrini faktori, šali vyriausybs vairi priemoni pagalba galt j kontroliuoti (Busch-Geertsema ir kt., 2010). Mokslinje literatroje benamiai išskiriami, kaip „vyrišk veid“ turinti visuomens grup. prastai mažesn benami moter dalis bendroje benamysts populiacijoje aiškinama tradiciniu moters vaidmeniu, siejamu su nam sfera, ir didesnmis moter, lyginant su vyr, galimybmis, sitvirtinti gerovs sistemoje (auginant vaikus ir kt.). Feministin kritika, tuo tarpu, atkreipia dmes moter marginalizavim bsto politikoje, nepakankamai adekvat j poreiki vertinim aprpinimo sistemoje (Watson ir Austerberry, 1986). Šie faktoriai lemia benami moter „nematomum“, ir fiksuojam mažesn, lyginant su benamiais vyrais, populiacij. Mokslininkai ir benamysts srityje dirbantys praktikai kelia skirtingos vyr ir moter benamysts patirties klausim, ir akcentuoja lyties dimensijos benamystje svarb (Edgar, Doherty, 2001). Jau minta „naujosios benamysts“ problema, žyminti augant moter ir jaunimo, patiriani benamysts situacij, yra aiškinama kintaniais moter vaidmen pokyiais, paskatinaniais j „iškritim“ iš nam sferos ir/ar gerovs sistemos ir nauj vaidmen prisimim (Watson, 1999). Bsto neturjimas ir kitos iš to kylanios problemos traktuojamos, kaip pažeidžiamiausios situacijos, o vairiais lygiais inicijuojamos socialins iniciatyvos sprendžiant benamysts problemas, leidžia konstatuoti, kad dmesys sutelkiamas ties pasekmmis, nuošalyje paliekant benamysts priežastis ir simptomus. Ši situacij iliustruoja nakvyns nam ir socialini bst teikimo program analiz, j poveikio individui vertinimai. Moksliniuose ir socialins politikos ekspert tyrimuose nakvyns nam vaidmuo, kaip dominuojanios benamysts problemos sprendimo priemons, yra vertinamas nevienareikšmiškai – viena vertus, trumpalaikiu ar ilgesniu asmens apgyvendinimu, benamysts problema yra sprendžiama, kita vertus, stokojant kompleksinio požirio ir priemoni jam gyvendinti, nakvyns namai virsta nesaugia terpe (Gounis, 1992) ir netgi benamyst produkuojania priežastimi (Edgar ir Meert, 2005; Busch-Geerstema ir Sahlin, 2007). Ieškant alternatyv, Vakar šalyse linkstama atsisakyti nakvyns nam, kaip laikino apgyvendinimo paslaugos teikimo priemons, j keiiant naujais benamysts problemos sprendimo modeliais2 (Atherton ir kt., 2008; Sahlin, 2002). Gerovs valstybs socialins paramos industrija (ir joje praktikas vykdantys veikjai – šiuo atveju, darbuotojai), veikdama reguliuojaniu, normalizuojaniu bdu, traukdama benamius asmenis ir paversdama juos nuolatiniais vartotojais, „klientais“, pltoja socialin infrastruktr, skirt šiai

2 Populiariausi j: asmens aprpinimo bstu (angl. ) modelis (paremtas požiriu, jog asmuo pirmiausia turt bti aprpintas atskiru bstu, o vliau gaut reikaling socialin param) (Atherton ir kt., 2008), ir vadinamuoju „pagalbos laipt“ modeliu (angl. staircase of transition; continuum of care) (paremtas požiriu, jog asmuo turi gauti pagalb palaipsniui – pradedant individuali psichologini problem sprendimu, gdži ugdymu, baigiant pasiruošimu savarankiškai gyventi bste) (Sahlin, 2002). 6 visuomens grupei, kartu palaikydama ir reprodukuodama benami asmen populiacij (Lyon- Callo, 2004). Benami asmen santykis su šia industrija palaikomas, atsiliepiant silom pagalb, ir taip palaikant ši socialin infrastruktr. Šis santykis gali bti vardijamas, kaip kasdien benami praktika bei analizuojamas pasitelkiant kasdienybs problematik. Kaip pabržia N. Pleacas (1998), benamysts reiškinio negalima analizuoti atskirai nuo visuomens, gerovs valstybs politikos ir istorins tradicijos. Centrins ir Ryt Europos šalyse, dl jose vykusi politini ir ekonomini transformacij bei stipriai išaugusio skurdo ir socialins atskirties masto, benamyst tapo bsto politikos debat dalimi (Esping-Andersen, 1996; Kennett ir Marsh, 1999). Sovietinio režimo laikotarpiu visas bsto sektorius išskirtinai buvo valstybs nuosavyb, su kiekvienam pilieiui privaloma registracija jo gyvenamame bste. Ši situacija sudar galimyb ideologiškai ignoruoti skurdo ir benamysts problemos egzistavim, kaip negalim Soviet Sjungos politikos išdav (Karpuškien, 2003)3. Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje posovietinse šalyse vykusi sistemini transformacij metu, augant pajam diferenciacijai ir poliarizuojantis visuomenei, m aiškiau išsiskirti skurstanij, kaip „pralaimtoj“ socialin grup (Sampson, 2008). Z. Baumanas (2004, 9-13) šiuos transformacijos metu atsiradusius perteklinius žmones vardija „šiukšli“ – „žmoni šiukšli“ (angl. human waste)/ „šiukšli žmoni“ (angl. wasted humans) metafora – t.y. pertekline, todl nepageidaujama populiacijos dalimi, kuri kartu yra ir neišvengiamas pašalinis tvarkos krimo (kiekviena nauja tvarka atsisako tam tikros dalies išlikusios populiacijos, kaip „esanios be vietos“, netinkamos ir nepatogios) ir ekonominio pažangos progreso (kuris negali vykti be išsigimstani ir nuvertjani, anksiau buvusi efektyvi pragyvenimo bd) padarinys. Auganio skurdo ženklus tuo laikotarpiu manifestuoja didjantis gerovs paramos sistemos klient skaiius (dl uždarom gamykl, išaugusio nedarbo), tinkamo bsto trkumas, benamysts problemos atsiradimas didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Šios, struktrins priežastys ir asmens patiriami individuals sunkumai, paprastai akcentuojami benamysts tyrimuose. Lietuvos autoriai, priešingai, nurodydami pagrindines benamyst lemianias priežastis, paprastai nra link labai konkreiai išskirti struktrini ir individuali priežasi. 3 Ši situacija neleidžia kategoriškai neigti, kad sovietiniais laikais benamyst ir valkatavimas neegzistavo, taiau kartu trukdo šiuos reiškinius stebti ir fiksuoti visuomenje, kadangi tuo metu egzistavusios teisins normos draud valkatavim ir elgetavim. Policija buvo pareigota suimti ir izoliuoti (pvz., uždarant psichiatrijos ligonin) tuo užsiimanius asmenis. Ši teis rmsi pretekstu, kad sovietinis režimas kiekvienam asmeniui garantuoja užimtum (nenorinius dirbti darbindavo prievarta). Kaip teisin prielaida užimtumui buvo vadinamoji „propiska“, apibržusi kiekvieno asmens btinyb turti registruot gyvenamj viet. Asmuo, neturintis minto dokumento, apibdinamas, kaip „bomžas“ (BOMZH – „Bez Opredelennogo Mesto Zhitelstvo“) ir laikytas kriminaliniu nusikaltliu, visuomens parazitu (Höjdestrand, 2003, 2). domi duomen apie galim benamysts egzistavim sovietmeiu, pateikia 2003 m. „Socialins politikos grups“ tyrjai, atlik Lietuvos gyventoj, neturini gyvenamojo bsto, sociologin tyrim. Jo rezultatuose pažymima, kad „Penktadalis (20 proc.) respondent bst prarado iki 1990-tj, t. y. j benamysts „stažas“ nusidriekia kit laikotarp [sovietmet]. Šie duomenys rodo, kad benamyst, nors oficialiai ir nepripažinta, egzistavo ir sovietiniu laikotarpiu“. (Kanopien, Mikulionien, 2004, 57). 7 Pavyzdžiui, E. Kocai (2006; 2007), pagrindinmis benamysts priežastimis vardija alkoholizm, nedarb, skurd, turtinius ir finansinius sipareigojimus, smurt ir konfliktus šeimoje, paaugli išjim iš vaik nam ir kit aukljimo staig. V. Kanopien, S. Mikulionien (2004) išskiria šeimines aplinkybes, ekonomines priežastis, gaisrus, gržim iš kalinimo staigos. Neilga benamysts reiškinio istorija Lietuvoje, potransformaciniu laikotarpiu vykstantis visuomens socialinis sluoksniavimasis ir patiriami išškiai, šios socialins grups tyrim trkumas, lemia gana siaur bendrj benamysts suvokim, kartu neleidžia pamatyti šio reiškinio ypatum platesniame kontekste, kur leist apiuopti pastaruoju metu populiarios „naujosios ortodoksijos“, ar „naujosios benamysts“ studijos. Tarpdisciplininiai benamysts tyrimai, kuriuos atliekant bt integruoti skirtingi vairi mokslo šak metodai, taip pat leist išplsti šio reiškinio analizs ribas.

Darbo problema

Gerovs valstybse vykdomas benamio asmens normalizavimas, traukiant j socialini paslaug vartojimo sfer, kelia šioje sistemoje esanio asmens patiri ir priskiriam reikšmi klausimus. Nakvyns namai, kaip tam tikra galutin asmens benamysts fakt patvirtinanti institucija, atlieka reikšming vaidmen tiek paios socialini paslaug sistemos, tiek ir benamio asmens atžvilgiu. Šiame darbe nakvyns namai yra vienas svarbi atskaitos tašk, jie suprantami, kaip esminis komponentas benamio asmens normalizavimo procedroje (užimantis ši pozicij dar ir dl siauro benamysts, tik kaip bsto problemos traktavimo). Nakvyns namuose ir kitose gerovs sistemos paramos teikimo vietose silomos paslaugos veria benamius asmenis jas atsiliepti, siekiant patenkinti savo kasdienius poreikius. Šios sistemos taisykls bei teikiam priemoni bdu vykstantis nuolatinis klient disciplinavimas, gali bti vardijamas, kaip kontroliuojanti bei dominuojanti strategija. Tuo tarpu benami siekis patenkinti kasdienius poreikius, susiduriant su dominuojania gerovs sistemos strategija, traktuotinas, kaip tam tikra taktika, siekiant savo intereso. Taktikas ir strategijas, kaip kasdienes elgesio praktikas apibržia M. de Certeau (1984). Pasinaudojant šia kasdienybs taktikos ir strategijos sampratos perskyra, strategijas traktuojant, kaip dominavimo ir kontroliavimo gali, taktikas – kaip dominuojamj manipuliacines technikas, galima dekoduoti nakvyns nam gyventojo kasdienes rutinas ir joms suteikiamas reikšmes. Gerovs valstybs sistema „benamysts industrijos“4 pagalba benamyst stengiasi „normalizuoti“ skirtingomis

4Ravenhill (2008) išpleia „benamysts industrijos“ svok teigdama, kad ši apima ne tik socialines paslaugas teikianias organizacijas, bet ir akademines, mokslo institucijas, taip pat pavienius autorius, rašanius benamysts tematika ir netgi universitet ar kolegij studij program kursus. 8 dominavimo – kontroliavimo ir disciplinavimo strategijomis. Reaguodami gerovs valstybs strategijas, benamiai, kasdienio mobilumo, vykstanio geografinje miesto erdvje metu, perkuria ši erdv tam tikr „benami miest“. Skirtingos nakvyns namuose gyvenani asmen patirtys, benamysts trukm, palaikom socialini ryši dinamika – visa tai lemia skirtingai kuriam tikrov, poreikius ir kasdieni maršrut pasirinkimus, j metu palaikomas taktikas. Šios situacijos analiz leidžia apibržti skirtingus nakvyns namuose gyvenani asmen tipus, atsiskleidžianius atlikto tyrimo rmuose – laike ir erdvje.

Tyrimo mokslin problema formuluojama šiais klausimais: 1. Kokius bdus ir praktikas miesto erdvje valdo nakvyns nam gyventojai, siekdami patenkinti kasdienius poreikius? 2. Kaip socialines paslaugas teikianios institucijos ir miesto erdv veikia nakvyns nam gyventoj kasdienybs praktikas? 3. Kaip nakvyns nam gyventoj kasdienybs praktikos apsprendžia j miesto erdvje palaikomus mobilumo maršrutus?

Tyrimo objektas – nakvyns nam gyventoj (iš)gyvenimo praktikos. Tyrimo tikslas – ištirti nakvyns nam gyventoj kasdienes (iš)gyvenimo praktikas.

Uždaviniai: 1. Apibržti bendruosius teorinius benamysts tyrim aspektus, benamysts sampratos, priežasi bei reiškinio vertinimo klausimus. 2. Konceptualizuoti nakvyns nam gyventoj kasdienes praktikas miesto erdvje, apibržiant erdvs ir santykio konstravimo bei mobilumo sampratas. 3. Apibržti nakvyns nam gyventoj kasdienybs praktik ir erdvinio santykio teorin konstravim, aptariant teikiam paslaug ir j vartotoj santykio teorinius aspektus. 4. Analizuoti benamysts situacij Lietuvoje, aptariant benami socialins grups samprat, apskait, socialini paslaug benamiams sistemos formavimosi problematik. 5. Išanalizuoti nakvyns nam gyventoj kasdienes (iš)gyvenimo praktikas ir santyk su socialini paslaug sistemos strategijomis indukciškai.

Darbo naujumas ir aktualumas

Vakar šalyse benamysts studijos turi gana senas tradicijas (ypa JAV, Didžiojoje Britanijoje), apimanias skirtingas benamysts sampratos prieigas. Šios srities tyrimai ypatingai

9 imti pltoti po 1980-j met, Europoje ir JAV stipriai išaugus benami asmen populiacijai (Toro, 2007). Ši situacija lm ne tik akademini studij pltr, bet skatino ir politinius debatus apie objektyvisias struktrines skurdo priežastis ir nelygyb, asmens individualios atsakomybs klausimus (Wright, 1997). Ilg laik benamysts tyrimuose vyravusi individualioji perspektyva, kaip benamyst lemianias priežastis vardijusi susvetimjim, atitolim nuo visuomens institucij, šeimos, nenormatyvinio elgesio vertybi puoseljim (Rossi, 1989; Ropers, 1988). Benamyst, kaip individualaus elgesio patologij, buvo siloma sprsti medikalizuojaniomis priemonmis. Šis diskursas lieka aktualus ir vliau – skurdo tyrimuose apibržus „beklasi“ (angl. underclass) kategorij, skiriant dmes individualiam „moraliniam“ elgesiui ir gržtant prie ankstesni „skurdo kultros“ (Lewis, 1975) debat. W. J. Wilsonas (1978; 1987) naujai susikrusios už klasins sistemos rib esanios „beklasi“ grups atsiradimo priežastis sieja su tam tikromis individualaus elgesio patologijomis (kuomet vieni individai dl tam tikr rass, lyties ir pan. skirtum, turi daugiau ištekli ir galimybi sprsti individualias problemas, nei kiti), jas kildindamas iš struktrini priežasi. Kaip pažymi T. Wrightas (1997), JAV 1980- 1990 m. vykusios diskusijos apie benamysts kategorizacij, kategorijas apibržiant atsižvelgus individ patekimo ši situacij priežastis, iškl benami veiksnumo ignoravimo klausim. Šis benami neveiksnumo klausimas, dar vardytas „negalios kalba“, išryškjo subordinuojaniuose tyrimuose, socialins politikos tekstuose, traktuojant juos, kaip pasyvius subjektus (Snow, Anderson ir Koegel, 1994). Tai suteik postm vadinamajam „užuojautos politikos“ (angl. politics of compassion) diskursui (Hoch ir Slayton, 1989) ir benami, kaip pasyvi klient, priklausom nuo paramos ir labdaros tyrimams. Šie tyrimai taipogi suteik galimyb struktralistinei benamysts problemos analizei ir dmesiui benami teisi politikai. Socialiai pažeidžiam grupi gyvenimo bdo analizei populiarus etnografins tyrimo prieigos taikymas (Snow ir Anderson, 1993; Ravenhill, 2008; Liebow, 1993 ir kt.). Nors šiuose tyrimuose, pasitelkiant vadinamojo „tiršto aprašymo” metod, subjektyviai pateikiamas išsamus benamysts reiškinio vaizdas, juos kritikuodamas T. Wrightas (1997) pažymi, kad etnografinio tyrimo specifika lemia, jog juose dažniausiai nra pateikiamos platesns struktrins benamysts reiškinio apibržtys ir neintegruojami struktriniai politiniai, ekonominiai klausimai. Amerikiei antropologas V. Lyon-Callo taip pat pabržia, kad atskir visuomens grupi tyrimuose (ypa skurdo grupi tyrimuose) yra itin svarbu atsižvelgti dominuojant socialin kontekst ir jo tak ši grupi gyvensenai, nes apsiribojant vien gyvenimo bdo aprašymais, tik pastiprinamas j kaip „kitoki“, „subkultrini“ vaizdis ir stereotipai, prarandant j, kaip socialins sistemos veikj vaizd (Lyon-Callo, 2004, 19), o struktrines benamysts priežastis analizuojaniuose makro-tyrimuose neretai pasigendama pai benami „balso” (Wright, 1997). Mintas sritis apimantys tyrimai – suteik „bals“ patiems benamiams asmenims ir

10 integruojantys kritin rinkos ekonomikos analiz, benami socio-fizins erdvs suvokim, pradti tik maždaug nuo 1990 m. (Ruddick, 1995; Wagner, 1993; Snow ir Anderson, 1993). Šiuo laikotarpiu benamiais, kaip aktyviais subjektais, susidomima ir socialins psichologijos, socialins geografijos (Dear ir Wolch, 1992; Rahimian, Woich ir Koegel, 1992), geografijos (Mohan, 2002; Wolch ir Rowe, 1992) moksl srii atstov tyrimuose. Pastaruoju metu didjantis dmesys kritinei benamysts analizei, vystomai š proces sitraukiant patiems benamiams asmenims. Aptardamas naujausi benamysts tyrim kryptis, T. Wrightas (1997) teigia, jog šiandienis kontekstas ypatingai aštriai kelia tyrjo pozicijos pasirinkimo tyrime klausim – kieno vardu yra „kalbama” („kartu su benamiu“; „benami vardu”; „apie benamius“; „benamiams“). Šios skirtingos tyrjo pasirinkimui gana atviros pozicijos, yra esmins ne tik jam, taiau labai reikšmingos ir tiriamai populiacijai ir lemia benami ir benamysts reiškinio, kaip socialinio objekto, suvokim. Žvelgiant benamysts diskurs Lietuvoje, galima teigti, kad benamysts problematika šalyje nra visiškai naujas socialinis reiškinys. Pasak A. Vosylits (2004), analizuojant prajusio amžiaus publicistikos, literatros darbus, galima aptikti nemažai vairi varguomens grupi aprašym. Tradicinio agrarinio tipo visuomense vargšu, vardijamu elgeta, ubagu, bdavo tampama dl pasitaikiusi nederliaus met, senatvs, fizini negali, netekus šeimos maitintojo ar moteriai susilaukus nesantuokinio vaiko ir praradus bendruomens param, ir kt. (Vosylit, 2004). Istorik R. Praspaliauskien monografijoje „Nereikalingi ir pavojingi : XVIII a. pabaigos – XIX a. pirmosios puss elgetos, valkatos ir plšikai Lietuvoje“ (2000) pristato toki marginalini visuomens grupi gyvenim, j vidin struktr, viet tradicinje visuomenje, ryšius su kitomis visuomens grupmis. Istoriniai ir juridiniai to meto šaltiniai valkatas traktuoja kaip kriminalinius nusikaltlius, prieš kuriuos reikia imtis represini priemoni.5 Lietuvoje po nepriklausomybs atkrimo socio-ekonomini transformacij takoje besikeiiant visuomens socialin žemlap papild prie nauj slyg nespjusi prisitaikyti visuomens nari grups, kaip pavyzdžiui, ilgalaikiai bedarbiai, elgetaujantys asmenys, gatvs vaikai, atliek rinkjai (svartynuose ir mieste), taip pat sovietinje sistemoje, reglamentavusioje aiškiai apibržt individo viet, „negaljusios egzistuoti“ socialins grups – seni vieniši žmons, negalieji, elgetos, priklausomybmis sergantys žmons. Gana ribotas ši socialini grupi pažinimas apribojo galimyb joms priskiriamus narius suredukuoti aiškias socialines kategorijas, todl joms priskiriami individai pirmuosiuose toki grupi tyrimuose apibendrintai

5 XVIII a. pab.- XIX a. Lietuvoje iš daugybs vairi valkat tip galima išskirti pagrindinius: amatininkai (nepriklausantys amatinink gildijoms, nemokantys mokesi, sudar apie 15 proc. valkat), elgetos (dažniausiai tokiais tap dar ankstyvoje vaikystje – sudar apie 13 proc. valkat), buv kariai, valkatos, nusikaltliai (Praspaliauskien, 2000, 74–75).

11 vardijami „marginalais“, „varguomene“, „vargetomis“, „bomžais“ ir pan.6 vairiais aspektais ši socialiai pažeidžiam grupi problematik tyr D. Juškien (1997), M. Urmonien (2001; 2002), A. Vosylit (2004; 2005), G. Maniukait (2004), E. Kocai (2004), I. Luobikien (2004), J. Trinknas (2004), M. Jiuvien (2004), L. Žalimien (2004) ir kt. Benami, kaip atskiros socialins grups, tyrimai Lietuvoje pradti 2003 m. – Vš Socialins politikos grups atliktas Lietuvos gyventoj, neturini gyvenamojo bsto, tyrimas „Benami gyvenimo slygos“7 (Kanopien ir Mikulionien, 2004) ir beveik tuo paiu metu – 2003–2004 m. Socialini tyrim instituto (nuo 2009 m. – Lietuvos socialini tyrim centras) darbuotoj grups atliktas tyrimas „Varguomens gyvensenos ypatumai“ (Vosylit ir kt., 2004). Pastarojo projekto rmuose parengtoje E. Kocai disertacijoje „Socialin benami atskirtis ir jos formavimosi veiksniai“ (2007) plaiai pristatoma benamysts, kaip socialins atskirties reiškinio samprata, formos, atsiradimo priežastys ir veiksniai, lemiantys benami socialin atskirt (Kocai, 2007). Ši tyrim kontekste tikslinga paminti D. Petružyts daktaro disertacij „Atliek rinkj gyvensena: Kariotiški svartyno atvejo studija“ (2009). Nors svartynuose atliekas renkantys asmenys nebtinai priskirtini benami kategorijai, taiau, kaip pažymi autor, neretai Lietuvos socialini moksl atstov darbuose (Kocai, 2007; Vosylit, 2004), vis tik „jie yra gretinami su benamiais ir valkatomis“ (Petružyt, 2009, 8). Darbe autor išsamiai pristato etnografinio tyrimo Kariotiški svartyne metu užfiksuotus ten dirbani žmoni gyvensenos aspektus, suteikdama galimyb pažinti ši visuomens grup per j kasdienybs, darbins veiklos, laisvalaikio, socialinio gyvenimo, sveikatos situacijos ir kt. aspektus. Rengiant š darb ieškota prieigos, leidžianios suvokti benami, kaip vienos iš visuomens grupi, prie pakitusi slyg tranzito (perjimo) laikotarpiu neprisitaikiusios (ar nepilnai prisitaikiusios ir vliau dl to patyrusios apsirpinimo bstu sunkum) (Sampson, 2008, Schroder ir Vonderau, 2008), situacij. Gerovs valstybs taikomos redukuojanios socialins kategorijos šiuos individus padaro jos sistemoje „atpažstamais“ žmonmis (Scott, 1998) ir ši socialini praktik metu leidžia kalbti apie individo ir sistemos santyk, jo raiškos bdus. Dauguma vairaus žanro ir pobdžio studij užsienyje atskleidžia, kad benamiai socialini paslaug sistemoje dažniausiai yra suvokiami kaip pasyvs jos vartotojai (gavjai). Toki nuomon suformuoja ir socialini paslaug sistemos institucinis pobdis, vairiais pasitelkiamais galios mechanizmais – taisyklmis, reglamentais – spraudžiantis jos dalyvius

6Ši dien kontekste minimos definicijos gali bti suvokiamos, kaip ne itin korektiškos ir stigmatizuojanios, kartu – suponuojanios jais apibržiam individ skurd, nors tikslingiau bt kalbti apie mint grupi atstov patiriam socialin atskirt, apimani ir ekonomin (t.y., šiuo atveju – skurdo) aspekt. 7 Šis tyrimas yra pagal 2000 Phare Access programos vykdomo projekto „Socialin integracija ir žmogaus socialin raida permain laikotarpiu Lietuvoje“ sudtin dalis. Projekto vykdytojas – Vš Socialins politikos grup, partneriai – M. Riomerio universitetas ir Ekonomikos raidos centras (Bulgarija) (Kanopien, Mikulionien, 2004, 48). 12 apibržtus rmus ir savarankišk veikim. Pasyvaus veikjo konotacija šioje sistemoje kuriama ir lingvistiniais socialins politikos terminais – „gavjas“, „vartotojas“, „klientas“. Todl šiame darbe smoningai vengiama svokos „klientas“, bdingos institucinei socialini paslaug sistemai. Nakvyns nam socialin paslaug šiame darbe traktuojant, kaip vien esmini, vienijani tiriamosios grups dalyvius, ja besinaudojantys asmenys tekste vardijami „nakvyns nam gyventojais“, taiau sinonimiškai vartojama ir „benami“ svoka. Tok pasirinkim pagrindžia ir taikoma kokybins metodologijos tyrimo prieiga, leidžianti tiesiogiai betarpiškai fiksuoti tyrimo dalyvi patirtis, ir dekonstruoti visuotinai priimto benamio, kaip pasyvaus, aukos vaizd, fiksuoti jo naudojamas kasdienes (iš)gyvenimo praktikas ir taktikas, atsižvelgiant galios mechanizm taikomas ribojanias strategijas, komunikuojant tiek „savoje“ grupje, tiek su išoriniu pasauliu bendroje miesto erdje. Neilga benamysts tyrim tradicija, benamysts apibržties klausimai, lemia, jog Lietuvoje iki šiol nra atlikt panašaus pobdžio benamysts tyrim, leidžiani apibdinti benam asmen, kaip aktyv veikj, rekonstruoti jo kasdienyb, kuriamus kasdienius judjimo mieste maršrutus, kurie (o taip pat ir kitos taktikos) produkuoja unikalias jo kasdienybs praktikas. Tyrimas leidžia apibržti skirtingus benami mobilumo tipus, išryškinti pagrindines erdves, kuriose vyksta benami socialini tinkl krimas ir produkavimas. Tam tikri tyrimo ribotumai ir apribojimai suteikia erdv kitiems panašaus pobdžio tyrimams, fiksuojam rezultat pltrai ir gilinimui.

Tyrimo metodai

Viešasis diskursas, formuodamas nuomon ir kurdamas bendrj žinojim apie benamius asmenis ir j gyvenimo bd, neretai apsistoja kriminalizuojaniuose, medikalizuojaniuose ar š gyvenimo bd romantizuojaniuose diskursuose, taiau Lietuvoje itin stokojama pai benami asmen „balso“, galimybi išsamiau susipažinti su autentiškomis j patirtimis ir kasdieniam išgyvenimui btinomis praktikomis. Ši problematika, o kartu ir paties tyrimo projektavimo logika lm, kad siekiant atskleisti nakvyns nam gyventoj patirtis – j naudojamas kasdienes praktikas socialini paslaug sistemoje, pasitelkta kokybinio tyrimo metodologija, t.y. – atliktas etnografinis tyrimas, leids rekonstruoti benami kuriamas autentiškas kasdienybes, vykstanias santykyje su socialins paramos sistema. Disertacijos tyrimui atlikti buvo naudojami šie metodai: mokslins literatros analiz ir etnografinis tyrimas, taikant stebjimo ir dalyvaujanio stebjimo, pusiau struktruoto interviu ir dokument analizs metodus.

13 Disertacijos struktra

Disertacij sudaro 4 pagrindins struktrins dalys. vade pristatomas temos aktualumas, formuluojama tyrimo problema, pristatomas darbo objektas, tikslas ir uždaviniai, taip pat pristatomos svokos, reikalaujanios platesnio aiškinimo ir pagrindimo, pateikiama tyrim ir literatros apžvalga. Pirmojoje darbo dalyje, aptariant svarbiausias benamysts studij prieigas, benamysts priežasi, apibržimo ir apskaitos klausimus bei bendrojo Lietuvos benamysts diskurso situacij, nagrinjami teoriniai benamysts studij aspektai. Antrojoje dalyje, aptariant socialini paslaug teikimo ir vartojimo santyk, socialin param benamiams Lietuvoje, erdvs ir vietos bei socialinio santykio konstravim benamystje ir kasdien benamio mobilum, pristatomas benami kasdienybs praktik teorinis konstravimas. Treioji darbo dalis skiriama tyrimo metodologijos ir tyrimo eigos bei etikos ir duomen patikimumo pristatymui ir aptarimui. Ketvirtojoje dalyje analizuojami ir apibendrinami tyrimo metu gauti empiriniai duomenys, leidžiantys apibržti subjektyvias nakvyns nam gyventoj (iš)gyvenimo praktikas. Darbo pabaigoje pateikiamas apibendrinimas ir išvados, literatros ir šaltini srašas. Darbo pabaigoje pateikiami priedai.

Svarbiausios svokos

Benamis – benamiu laikomas žmogus, kuris neturi nuolatins gyvenamosios vietos ir lš bent minimaliam bstui išsinuomoti ar nusipirkti, todl miega lauke, kanalizacijos šuliniuose, svartynuose, šiluminse trasose, pastatuose, kurie nra skirti žmonms gyventi, laikino gyvenimo namuose (nakvyns namuose ar pan.) (Visuotinis Lietuvos gyventoj surašymas, 2011, Lietuvos statistikos departamentas). Nakvyns namai – laikino apnakvindinimo ar laikino apgyvendinimo paslaugas teikianti staiga, skirta neturintiems gyvenamosios vietos arba laikinai negalintiems ja naudotis asmenims (remiantis Socialini paslaug katalogu, 2006). Nakvyns nam gyventojas – nakvyns namuose besinaudojantis laikino apnakvindinimo ar laikino apgyvendinimo paslauga asmuo. Kasdienybs praktikos – kasdieniai asmens elgesio bdai, kuriais kuriama socialins tikrovs struktra ir forma, leidžiantys asmeniui užsitikrinti savo poreiki patenkinim (de Certeau, 1984; Giddens, 2001). Miesto erdv – erdv, kurioje išsidsiusios socialines paslaugas benamiams asmenims teikianios staigos ir kurioje jie vysto savo kasdienes praktikas.

14 Veikjas – nakvyns nam gyventojas / benamis, vystantis kasdienybs praktikas miesto erdvje. Sava erdv – saugi sukonstruota / konstruojama benami siekiant saugumo, vieta. Marginali erdv – paraštin, nepatogi, netinkama erdv. Pasipriešinimo / rezistencins praktikos – nakvyns nam gyventoj / benami vystomos kasdiens praktikos, kuriomis jie priešinamasi socialines paslaugas jiems teikiani staig taisyklms ir j darbuotoj kuriamoms taisyklms. Mobilumas / judjimas – kasdienis nakvyns nam gyventoj / benami judjimas miesto erdvje. Benamysts industrija – socialines paslaugas benamiams teikianios staigos, j darbuotojai, kiti su benamyste susij veikjai.

15 I. BENDRIEJI BENAMYSTS STUDIJ ASPEKTAI

1.1. Benamysts studij prieigos ir pobdis

Benamysts studijos – skirting mokslo disciplin objektas. vairs bandymai konceptualizuoti benamius ir benamyst, fiksuojami dar XVI-XVII a8. Istorijos eigoje vairiai kito benamysts samprata, objektas, šio reiškinio vertinimo bdai ir priemons. Benamysts tyrim pradžioje ilg laik vyravo individualistin benamysts reiškinio samprata, benam traktavusi, kaip patologizuot, atsiskyrim visuomens pasirinkus individ. Šio pobdžio tyrimai pagrinde apm vargingj miesto rajon gyventoj ar vadinamj „klajn“9, valkat gyvenimo bdo aprašymus. Maždaug iki pat XX. a. aštuntojo dešimtmeio pradžios benamysts tyrim lauke dominavo medicininiai (pvz., benami sveikatos), taipogi teisinio pobdžio (pvz., analizuojantys valkatavimo legaliavimo klausimus) tyrimai (Busch-Geertsema ir kt., 2010; Wright, 1997). Pastaruosiuose ir vlesnio laikotarpio tyrimuose, benamyst buvo traktuojama, kaip išskirtinai vyrams bdingas reiškinys. Kaip pabržia Busch-Geertsema ir kt. (2010), vyr išskyrimas ankstyvuosiuose socialiniuose benami tyrimuose nereiškia, jog moterys nepatirdavo benamysts situacij, o greiiau fakt, kad šiose situacijose jos bdavo apibržiamos kitaip nei benams. Benamysts, kaip struktrini priežasi takoto reiškinio samprata, benamysts tyrimuose plaiau pradta pltoti maždaug XX a. devintajame dešimtmetyje, JAV ir Europoje išaugus benami asmen skaiiui, kaip pagrindines ši situacij lmusias priežastis vardijant darbo ir bsto rinkos problemas (Busch-Geertsema ir kt., 2010). Šie du teoriniai požiriai, benamysts samprat apsprendžiant struktrini arba individualij priežasi taka individui, sukuriant struktros ir veikjo dichotomij, šiuo metu autori yra vardijami, kaip pernelyg simplicistiniai benamysts vertinimui, taiau nra nuvertinamas j istorinis aktualumas benamystei apibržti (Neale, 1997). Benamysts studij pltr ir šioje srityje atliekamus tyrimus (ypatingai Jungtinje Karalystje), dalis autori yra link tiesiogiai sieti su vyriausybi politikos benamysts atžvilgiu konstravimu. Benamysts kaip socialins problemos samprata, gali bti aiškinama visuomens pripažint grupi naudojama galios retorika, leidžiania tam tikrus klausimus vardinti probleminiais ir reikalaujaniais sprendim, tokiu bdu konstruojant „socialines problemas“ (Jacobs ir kt. 1999). S. Fitzpatrick (2005), pritardama benamysts kaip socialinio konstrukto 8 Benamysts tyrim tradicijos ištakos siejamos su XVI-XVII a. valkat gyvenimo bdo istorijomis, minimomis Anglijos ir Airijos karaliens Elžbietos pamflet raštuose. Vliau pastarieji interpretuoti kaip proto-sociologin perspektyva, davusi pradži etnografiniams klajokli bei valkat tyrimams (Wardhaugh, 2000). 9 Viena žymiausi šios srities sociologini studij – N. Andersono „Valkata“ („The Hobo“, 1920), kurioje pateikiami JAV nelegaliai per šal ant vagono laipteli keliaujani sezonini darbinink gyvenimo bdo aprašymai. 16 interpretacijai teigia, kad „benamyst <…> nra kultrinis fenomenas, bet greiiau, kaip tam tikr objektyvi materialini ir socialini slyg žymuo“ (Fitzpatrick, 2005, 12). Prieštaringai vertindamas ši samprat P. Sommervile‘is (2011) pažymi, kad benamyst nra vien socialin problema, bet ir tam tikras bvis, situacija, kurioje tam tikru metu atsiduria individai. Ši benamysts samprat paremia ir G. L. Blasi (1990), atmesdamas benamysts kaip socialins problemos ar tam tikros individo charakteristikos suvokim. Poststruktralistiniu požiriu benamyst akcentuojamas šio reiškinio fragmentiškumas, dmesys subjektyvumui, dekonstravimas iki tol benamysts studijose populiari simplicistini struktros ir veikjo, „nusipelniusiojo ir nenusipelniusiojo vargšo“ dualizm. Kaip pažymi M. Foucault (1998), galia yra išsisklaidžiusi socialiniame lauke, ir veikia iš vairi mikro-pozicij, todl negalima kalbti apie vien socialin grup, kuri naudodamasi išskirtine ideologija dominuot visuomen. Šis požiris leidžia paneigti stipri struktrini jg, kurios galt nulemti silpnesni visuomens nari neišvengiam benamyst, tak. Benamyst lemianios priežastys, remiantis poststruktralistiniu požiriu, gali bti vardijamos, kaip skirting mikro- faktori rezultatas (pavyzdžiui, tinkamo gyventi nuolatinio bsto stygius ir individualios charakteristikos – lytis, amžius, šeiminis statusas ir kt.). (Neale, 1997). Ši perspektyva benamysts studijose populiari analizuojant kontrols ir autoriteto klausimus, benami galinimo ir socialini paslaug sistemos bei jos veikj santyk ir kt. (Watson ir Austerberry, 1986). Išskirtinos ir kitos naujuosiuose benamysts tyrimuose populiarios teorins kryptys – postmodernistin teorin prieiga, kuria akcentuojama subjektyvi benamysts patiri reikšm, nam, kaip ideologinio konstrukto, kuris peržengia socio-erdvins sistemos ribas, samprata (Sommerville, 1992; Watson ir Austerberry, 1986); kritin perspektyva – benamysts tyrimuose akcentuojanti individuali ir kolektyvini poreiki integracij, taipogi bendrojo diskurso reikšm, skirting suinteresuot šali tarpusavio komunikacijos reikšm, analizuojant benamysts priežastis (traukiant skirtingus veikjus – benamius, politikos dormuotojus ir kt.) (Anderson ir kt., 1993; Neale, 1997). Kaip leidžiantis išplsti benamysts teorin samprat, išskirtinas dar vienas svarbus benamysts studij laukas, apimantis induktyvij perspektyv – etnografinio pobdžio tyrimus. Šios studijos leidžia kalbti apie benamyst pasinaudojant kultros sampratos perspektyva, kuri geriausiai atskleidžia benami subkultros reiškinys. D. A. Snow ir L. Andersonas (1993), siekdami konceptualizuoti benami subkultros sampratos idj, kelia prielaidas, kad bet koks elgesys negali bti tinkamai suvokiamas atskirai nuo socialinio konteksto, kuriame jis vyksta, taigi ir benami elgesys pirmiausia turt bti suvokiamas, kaip j prisitaikymas prie tam tikr aplinkos reikalavim. Antra vertus, autoriai mano, kad tam tikri elgesio modeliai gali bti geriausiai suprantami bei paaiškinami tam tikrame laike vykstanio proceso metu. Subkultra

17 nra savaime suprantamas fenomenas, ji susiformuoja individams patiriant prisitaikymo prie tam tikro elgesio ir pasipriešinimo tam tikroms socialinms jgoms bei pokyiams procesus. Remdamiesi ilgalaikiais benamysts tyrimais, D. A. Snow ir L. Andersonas (1993) pažymi, kad benami subkultra yra gana apribota, t.y., j kuria ar pasirenka tik mažesnioji dalis benami, kuriuos traukia tam tikros aplinkybs, jiems patiems nepajgiant šio proceso (kuris vliau virsta tam tikra išgyvenimo gatvje kova), kontroliuoti (Snow ir Anderson, 1993). M. Ravenhill (2008), kitaip nei D. A. Snow ir L. Andersonas, benami subkultr apibržiantys kaip proces, didesn dmes skiria benami palaikomiems socialiniams ryšiams. Siekdama etnografinio tyrimo metu užfiksuoti benami asmen tarpusavio ryšius, socialinius tinklus, kuriuose jie dalyvauja, j kuriamas tam tikras bendras „kultras”, išpltoja vadinamj benami kultros arba benamysts kultros teorij. Šia teorija paaiškinama ne tik individuali benami asmen situacija, bet ir tarpusavyje j puoseljama emocin ir socialin pagalba. „Benami kultr“ autor vardija kaip subkultr, kaip „tam tikr sitikinim, vertybi ir norm sistem, prisiimam tam tikros visuomenje ar kultroje matomos mažumos nari, šiuo atveju – benami ar apsistojusij nesaugiuose gyventi bstuose <...>“ (Ravenhill, 2008, 145). Aptardama benami subkultr, autor išskiria pagrindinius požymius, kuriais galima ši subkultr identifikuoti, tai: kalba, apranga, elgesys, manieros. Kaip pagrindinius benami kultr charakterizuojanius aspektus autor pabržia grups nari tarpe palaikom tank socialini ryši tinkl ir resiproksij (Ravenhill, 2008). M. Ravenhill (2008), aptardama benami kultr, išskiria kelet joje vyraujani subkultr: „gatvs girtuokliai“, „narkotik vartotojai“, „dienos centr lankytojai“, „nakvyns nam gyventojai“, „nesaugiuose bstuose gyvenantys asmenys“ (pvz., skvoteriai), „benamiai aktyvistai“ (anksiau neturj nam, užsiimantys benami teisi ir gerovs klausimais) ir kt. (autor pažymi, kad dalis asmen, save priskiriani arba priskiriam benami kultrai, nra benamiai arba nra tokie nuolat) (Ravenhill, 2008, 154-155). Kaip teigia autor, nors visos aukšiau pamintos subkultros formuoja integrali benami kultr, vis tik ji yra gerokai kompleksiškesn nei tam tikros žmoni grups, siejamos drauge. Autor pabržia, kad siekiant suprasti benami subkultr, ypa svarbu suvokti, kaip žmons patenka ši kultr ir tampa jos dalimi, kaip keiiasi ir kokios tampa j kultrins normos bei vertybs. Tapimo benamiu proces iš dalies atspindi E. Goffmano (1961) aprašytas institualizacijos procesas, kurio metu vykstantis nuasmeninimas neretai apima savo tikrojo vardo netekim (benamiai dažniausiai vienas kit vadina pravardmis ar slapyvardžiais); asmen rodani / patvirtinani dalyk praradim (nuotraukos, tapatybs dokumentai, vairs asmeniui brangs daiktai); savojo „aš“ praradim (istorijos ir prisiminimai, siejamus su nuotraukomis ir kitais daiktais). Taip pat perimama specifin kalba ir elgesio

18 manieros, btinos siekiant išgyventi. Taigi benamyst tampa savotišku „žaidimu“, kurio taisykles btina išmokti ir priimti, kad „žaidjai“ galt jame dalyvauti. Kaip jau buvo minta, D. A. Snow ir L. Andersono, vardyta „gatvs subkultra“ priklauso ne tiek nuo tam tikr puoseljam vertybi, kiek nuo dalijimosi ta paia dalia, adaptuojamu elgesiu ir rutinomis, leidžianiomis išgyventi šioje situacijoje ir tuo patvirtinani pai „gatvs subkultr“ (Snow ir Anderson, 1993). Mokslinje literatroje benamyst kartais apibdinama, ir kaip tam tikras pasirinktas gyvenimo bdas. „Gyvenimo bdas” gali bti apibržiamas, kaip „surutininta praktika, rutiniški rengimosi, valgymo proiai, veiklos bdai ir pasirinkta bendravimo su kitais aplinka. <…> Kiekvienas mažas sprendimas, kur asmuo daro kiekvien dien, pavyzdžiui, kaip apsirengti, k valgyti, kaip elgtis darbe <…>, padeda kurti tokias rutinas“ (Giddens, 2000, 108). Kita vertus, D. A. Snow ir L. Andersonas (1993) gyvenimo bd vardija kaip vien iš aspekt, apibržiani konkreiu atveju skirtingai užtrunkani benami adaptacij gatvje (kiti aspektai: kognityvinis, apimantis tapatumo samprat ir laiko, apimantis benamysts trukms dimensij). Gyvenimo bdo sampratai, kaip tam tikrus benami subkultros elgesio modelius atspindiniam komponentui, autoriai priskiria šias dedamsias: darbas / pragyvenimo šaltinis (skirtingi jo pasirinkimai leidžia identifikuoti skirtingus benami tipus, lemia pai benami tarpusavio stratifikacij); mobilumas (skirtingos benami judjimo trajektorijos ir jas lemiantys faktoriai, leidžiantys pažinti benami tipus); nakvyns vieta (varijuojanti nuo lovos nakvyns namuose iki suoliuko gatvje); priklausomybs tipas ir pobdis (Snow ir Anderson, 1993). Aptartosios benamysts teorins perspektyvos leidžia suvokti š reiškin kaip daugiafunkcin fenomen apimant ne tik j patirianiuosius asmenis, bet ir vis benamysts industrij bei platesn istorin, politin kontekst. Retrospektyviai žvelgiant atskiras teorines perspektyvas, leidžianias analizuoti benamyst, galima konstatuoti, kad skirtingais laikotarpiais vienos j yra labiau aktualizuotos nei kitos. Tai priklauso ne tik nuo istorini ar skirtinguose regionuose vyraujani tyrim tradicij, bet ir nuo šali bendrosios socialins politikos benamysts atžvilgiu, kurios pagrindu neretai yra inicijuojami ir benamysts tyrimai. J. Neale (1997) pabrždama benamysts tyrim ir teorini perspektyv negali tiksliai apibržti š reiškin, pažymi, jog išsamus rigoristinis teorinis benamysts ir benami asmen poreiki žinojimas savaime negarantuoja j patenkinimo, ir akcentuoja kritinio požirio benamysts dalyk reikšm. Benamystei peržengiant socialini moksl srities ribas, aktualizuotina ir tarp- disciplinini benamysts studij ir tyrim reikšm

19 1.2. Benamysts reiškinio vertinimo bdai ir priemons

Siekis vairiomis priemonmis išmatuoti benamysts mast ir nustatyti benami socialins grups charakteristikas ir bruožus, viena vertus, prapleia šios grups pažinimo ribas ir leidžia numatyti priemones jos problemoms sprsti. Kita vertus, atliekamais vairaus pobdžio matavimais ir vertinimo priemonmis, demonstruojama ir patvirtinama valdžios galios pozicija (Kertzer ir Arel, 2002; Foucault, 1998), pasireiškianti autoriteto demonstravimu, kai individai skirstomi tam tikras kategorijas, aprašomos j savybs ir taip konstruojama tam tikra socialin realyb.

1.2.1. Benamysts priežasi problematika

Benamyst lemiani priežasi analiz yra labai svarbi benamysts studij dalis. Kaip pažymi J. D. Wrightas ir kt. (1998), galima teigti, kad „visos benamysts teorijos skirtingais lygmenimis yra arba teorijos apie benamysts priežastis – (siekiama suvokti, kokios priežastys lemia asmen tapim benamiais), arba teorijos, aiškinanios benami skaiiaus išaugimo priežastis“ (Wright ir kt., 1998, 8). Šiuo teiginiu autoriai atskleidžia, kad benamysts priežasi analizje svarbus ne tik pai j lemiani veiksni aiškinimasis, bet ir politinis požiris šias priežastis, j interpretacija. Mokslinje literatroje, kurioje aptariamos benamysts priežastys, vyrauja dvi pagrindins tendencijos – benamysts, kaip objektyvi, ir benamysts, kaip subjektyvi j lemiani faktori visumos, sampratos. Žvelgiant istoriškai, benamysts situacij pirmiausiai pradta gilintis analizuojant individualias priežastis ir aplinkybes, ir tik vliau, vykstant teoriniams debatams apie benamyst, individualios priežastys imtos priešpriešinti struktrinms (McNaughton, 2006). Teorin benamysts, nulemtos tam tikr individuali nepritekli ar asmenini ypatybi – (psichiniai sutrikimai ar turimos priklausomybs) samprata remiasi individo, kaip už savo gyvenim atsakingo, sprendimus priimanio veikjo, traktavimu. Benamysts situacija šiuo atveju, suvokiama, kaip tam tikras smoningas pasirinkimas (ši samprata buvo itin populiari XX a. pradžios ir vlesniuose benamysts tyrimuose), arba kitu atveju – paties individo „kalt“, kildinama iš asmenini gebjim trkumo. P. Marcuse‘o (1987) teigimu, šis požiris suponuoja, kad benamyst ir bsto problemos yra tik „tam tikros atskiros individ grups problemos bendroje normaliai funkcionuojanioje bsto politikos sistemoje“ (Marcuse, 1987, 233). Autoriaus teigimu, tam tikr individ grupi – sen žmoni, neturting gausi šeim, vieniš motin, etnini mažum grupi – pavertimas aukomis ir kaltinimas dl gebjim išlaikyti bst stygiaus, sistemines bsto politikos problemas paveria atskiromis tam tikr individ grupi

20 problemomis (ten pat). Benamysts, kaip socialinio fenomeno, nulemto tam tikr individo trkum, traktavimas, suponuoja, kad benamysts situacija yra suvokiama, kaip tam tikra negalios situacija (Snow ir kt., 1994). Mokslinje literatroje individualios benamysts priežastys neretai suredukuojamos tam tikras asmenines charakteristikas, elgesio priežastis, rizikos faktorius ir tam tikras patirtis – tai priežastys, apibržianios asmens atsakomyb (pvz., psichotropini medžiag ar nesaikingas alkoholio vartojimas, nusikalstama veika), ir priežastys, apibržianios tam tikr individo nepilnavertiškum, kuris nra vien jo paties atsakomybs dalis (pvz., smurtas, seksualin prievarta, psichin negalia) (Neale, 1997). Aptariant benamysts priežastis, labai svarbu atsižvelgti ir lyties problematik, kadangi ji vaidina svarb vaidmen, individams atsidrus socialins rizikos situacijose, kai ieškoma ši situacij sprendimo bd. Pavyzdžiui, socialini ryši nutrkimas, siejamas su mintomis priežasi grupmis, tai kelis kartus dažniau pasitaikantis vyr benamyst lemiantis faktorius (Anderson ir kt., 1993). Kaip pažymi P. A. Sullivan ir S. P. Damrosch (1987), vyrai artim santyki nutrkim, siejam su benamyste, dažniau patiria dl darbo ir užimtumo problem, tuo tarpu moterys, patirdamos j, kaip žmon ir motin vaidmen krizes. Šiuos lytims skirtingus priežastinius veiksnius, lemianius benamyst, papildo ir J. Passaro (1996) teigdama, kad esant dideliam nedarbo lygiui, vyrai yra atskiriami nuo tradicini jiems šeimoje priskiriam vaidmen – vyro, kaip pagrindinio šeimos finansinio išlaikytojo, vaidmens. Atskirti nuo tradicinio vaidmens, šie vyrai turi pasirpinti pragyvenimo lšomis ir pastoge, bet neretai nra pajgs tok bst išlaikyti. Nutolimas nuo šeimos šiems vyrams yra ir j benamysts pasekm, ir jos priežastis. Moteriai analogiškoje situacijoje, dl jai priskiriamo motinos ir nam puoseltojos socialinio vaidmens, yra lengviau išlaikyti bst (esant sunkumams pasinaudojant valstybs teikiama socialine ir / ar ekonomine pagalba). Smurtas šeimoje, yra viena esmini moter benamysts priežasi. Jaunimo benamystei tak dažniausiai daro konfliktai, priklausomybs nuo psichotropini medžiag ar alkoholio vartojimas, socialini ryši su tvais ar partneriais nutraukimas (Smith ir kt., 1998). vykdyti nusikaltimai ir kalinimo patirtis, taip pat yra dar vienas svarbus, individuali benamyst lemiani priežasi, aspektas. Jis yra bdingesnis vyrams. Statistiniu požiriu, moter padaromi nusikaltimai yra lengvesni nei vyr, todl jos kalinimo staigoje praleidžia trumpesn laik, todl benamysts rizika išjus laisv bna mažesn (Anderson ir kt., 1993). Kita vertus, mokslinje literatroje yra pažymima, kad išjusios laisv moterys dažniau nei vyrai praranda ryšius su artimiausiais šeimos nariais, tad šiuo atveju benamysts grsm padidja (Lowthian, 2001). Psichins sveikatos problemos taip pat yra dažnai pasitaikanios benamyst lemianios priežastys. Fiksuojant psichins sveikatos problemas benami nakvyns namuose, jos dažniau

21 konstatuojamos moterims benamms (Anderson ir kt., 1993). Dar viena individuali benamyst lemiani priežasi grupei priskiriama problema – priklausomyb nuo alkoholio ir psichotropini medžiag, ji bdingesn vyrams (Anderson ir kt., 1993). Apibendrinant individualias benamyst lemianias priežastis galima pažymti, kad fokusavimasis mikro ir mezo lygmenis – individualius benamio asmens trkumus, socialini ryši nutrkim, psichin, fizin sveikat, narkotini medžiag ar alkoholio vartojim – mokslinink nuomone, neretai lemia, kad nuošalje lieka svarbios struktrins benamystei tak daranios priežastys, pavyzdžiui, skurdas, tinkamo gyventi bsto trkumas ir kitos. Vienpusiškas gilinimasis benami asmen individualias charakteristikas, anot P. Carlen (1996), gali bti traktuojamas kaip teleologinis, leidžiantis pažinti benami asmen situacij tiek, kiek apima individuali charakteristik aiškinimasis. Struktrini benamyst lemiani faktori reikšm pabržiantys autoriai teigia, kad individuali individo savybi akcentavimas, apibržiant benamysts problematik, nra visiškai korektiškas, btina analizuoti ir struktrinius ištekli paskirstymo visuomenje procesus. Esminiai struktriniai faktoriai, išskiriami šio tipo benamysts studijose, yra prieinamo bsto trkumas, pajam nelygyb šalyje ir pan. (Avramov, 1995). Dalis autori, analizuojani struktriškai nulemt benamysts problem, labiau akcentuoja bsto aspektus, tuo tarpu kita dalis – pajam, kvalifikuoto darbo ir užimtumo stygi. Apibendrinant toki struktrinio požirio samprat, bt galima teigti, kad benamysts, bsto problema neegzistuot, jei kiekvienas visuomens narys turt galimyb gyti pakankamai lš, kurios padt apsirpinti tinkamu gyventi bstu. Diskusijose apie struktrini ir individualij benamyst lemiani priežasi tak (ypa suaktyvjusiose po 1980-j m., JAV ir Europoje stipriai išaugus benami populiacijai), laikytsi skirting nuomoni. Kaip pažymi K. Downing-Orr (1996), stengiantis suvokti benamysts priežastis labiau pasitarnauja struktriniai, o ne individuals faktoriai. J nepakankamum autorius regi tame, kad jie negali nušviesti viso asmens tapimo benamiu proceso, adekvaiai paaiškinti vis benamysts aplinkybi. S. Fitzpatrick ir kt. (2000), kritikuodami individuali ir struktrini priežasi priešinim benamysts tyrimuose, argumentuoja, kad tarp ši mint dviej priežasi grupi egzistuoja labai glaudus ryšys. Kaip pernelyg simplicistin, mint perskyr kritikavo ir J. Neale (1997). Anot mokslininks, šiandienei benamysts sampratai aiškinti yra btinos abi perspektyvos – struktriniai faktoriai determinuoja benamysts reiškinio plitim, individuals faktoriai atskleidžia, kurioms individ grupms yra sunkiausia kovoti dl tinkamo gyventi bsto. Kita vertus, kaip pažymi S. Fitzpatrick, P. Kemp ir S. Klinker (2000), ne visada individas, patirdamas tam tikrus

22 struktrinius faktorius, kurie traktuojami, kaip lemiantys benamyst, tampa benamiu – ši rizik gali padidinti arba sumažinti individualios problemos ir aplinkybs. XXI a. pradžioje aktualizuota nauja benamysts priežasi interpretacija, vardinta „naujosios ortodoksijos“ (angl. new orthodoxy) terminu, apibendrino ankstesnes struktrini ir individualij faktori dichotomijos diskusijas, ir apibrž, jog struktrini faktori taka sudaro slygas benamystei, o individualios problemos lemia didesn individ rizik, jiems patiriant šiuos socialinius ir ekonominius sukrtimus (Fitzpatrick, 2005). S. Fitzpatrick, nedarydama perskyros tarp individuali ir struktrini faktori, išskiria keturis potencialius, benamyst lemianius priežasi lygius (hierarchins sekos tarp j nra): „bsto politika; ekonomin struktra; tarpasmenin struktra; individualios savybs“ (Fitzpatrick, 2005, 13). „Naujosios ortodoksijos“ sampratos ištyrimui, indukcin benamysts tyrim prieig taikantys mokslininkai pabržia, jog reikt „vengti vaizduoti benamius vien, kaip pasyvias aukas, kuri situacij lemia išors aplinkybs <…>, ir suteikti deram artikuliuot „bals” j neretai prieštaringoms patirtims, turimai sampratai <…> ir kt.“ (Cloke ir kt., 2010, 18). Empirini tyrim pagrindu mokslinink daromi pastebjimai išryškina metodologinio ir teorinio požirio skirtumus, kurie lemia skirtingas benamysts priežasi aiškinimo galimybes. Busch-Geertsema ir kt. (2010) akcentuodami išsami benamysts empirini tyrim stygi, pažymi, kad nepaisant pasiekto aiškesnio konsensuso (vardijamo labiau ideologiniu negu empiriniu), aiškinant struktrines ir individualisias benamyst lemianias priežastis, vardijamo „naujosios ortodoksijos“ terminu, išlieka nuolatini benamysts tyrim btinyb, kuri leist pltoti benamysts suvokim. Benamyst Lietuvoje analizav autoriai nra link griežtai vardinti perskyros tarp struktrini ir individuali j lmusi priežasi, taiau benamysts išaugimo mast siejant su tranzito laikotarpiu šalyje stipriai pakitusiomis ekonominmis, socialinmis ir kt. slygomis, akcentuotina struktrini faktori reikšm individualiesiems faktoriams. Prie individualij benamyst lmusi veiksni bt galima priskirti šiuos autori išvardintus faktorius: „disfunkciniai šeiminiai santykiai“, „konfliktai šeimoje“ (Kanopien, Mikulionien, 2004, 56). Strktriniais bt galima vardinti autori išskiriam „materialin nepritekli, veriant parduoti arba užstatyti turim bst ar dl jo sivelti abejotinus sandorius“ (ten pat). Kitos tyrime išskirtos mažiau paplitusios bsto praradimo aplinkybs, siejamos su bsto praradimu, kilus gaisrui ar neturint, kur apsigyventi, gržus iš kalinimo staigos, kadangi artimieji nutrauk ryšius ir / arba nesileidžia bst; taip pat aplinkybs, siejamos su žalingais proiais – piktnaudžiavimu svaigalais (ten pat). 2006 m. atliktame benami tyrime E. Kocai vardija panašias pirmojo tyrimo metu išskirtas benamysts priežastis: individualisias – „santuokos iširimas, konfliktai su giminmis“; „vyr gržimas iš kalinimo staigos“; „alkoholizmas ir su juo susijs asocialus gyvenimo bdas“ (Kocai, 2007, 99). Autor akcentuoja struktrini faktori –

23 pereinamuoju laikotarpiu (XX a. paskutinj dešimtmet) šalyje pakitusi rinkos slyg, išaugusio nedarbo ir pan., tak individualiesiems – priklausomybei nuo alkoholio, socialini ryši su artimaisiais praradim (ten pat). Tikslesni apibendrinim apie dabartinio laikotarpio benamyst Lietuvoje lemianias priežastis, neleidžia daryti naujesni benamysts tyrim šalyje stygius, benamysts apibržimo klausimai, kurie riboja geresn šio socialinio reiškinio pažinim ir vertinim. Apibendrinant aptartsias individuali ir struktrini benamysts priežasi grupes, pažymtina, kad benamyst analizuojanioje literatroje pateikiama ir daugiau skirting smulkesni šio reiškinio priežastis aiškinani faktori klasifikacij. Benamysts studij istorija rodo, kad aptartieji faktoriai – struktriniai ir individuals, ir j tarpusavio ssaja, yra aiškiausiai fiksuojami faktoriai, kurie leidžia dekoduoti benamysts reiškinio sampratos kait.

1.2.2. Benamysts apibržim vairov

Benamysts sampratos ir iš jos kylanti benamio asmens apibržimo problema – aktualus, nevienareikšmiškai traktuojamas benamysts studij klausimas. Viešojoje erdvje neretai dominuojant gana siaurai suvokiamos benamysts – tik kaip gatvje gyvenani ir joje nakvojani asmen – sampratai, moksliniame diskurse vyrauja skirtingos benamysts apibržimo samprat klasifikacijos. S. Watson ir H. Austerberry (1986) benamysts, kaip ir skurdo samprat silo žvelgti reliatyviai, atsižvelgiant skirtingas visuomenes ir j socialins politikos tradicijas. Benamysts apibržimai prastai kyla iš bendrosios benamysts sampratos, kuri yra kintanti, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje benamyst iki 1970-j buvo traktuojama kaip socialin problema, vliau j imta vertinti kaip bsto problem, paskutiniuoju laikotarpiu – susiejant mintas problematikas (Neale, 1997). Dl skirting susiklosiusi benamysts tyrim tradicij, nevienodo socialins politikos formuotoj ir vykdytoj požirio bei kit veiksni egzistuoja itin skirtingos benamysts sampratos ir ši samprat klasifikacijos. Pavyzdžiui, M. Ravenhill (2008) pateikia penkias benamysts apibržim klasifikacijas: 1) statyminiu arba teisiniu pagrindu reglamentuoti apibržimai. Jie taikomi teiss ir statym leidybos srityse (pvz., Jungtins Karalysts statymin benamysts definicija neapima vadinamosios asmen, nakvojani po atviru dangumi (angl. „rough sleepers“), kategorijos – šie asmenys netraukiami bendr vyriausybs benami asmen surašymo statistik) (Ravenhill, 2008). 2) Ištstiniai apibržimai. Anot M. Ravenhill (2008), juos dalis autori vartoja siekdami aprpti visus manomus benamysts tipus – nuo asmen, nakvojani po atviru dangumi, iki t

24 kurie gyvena bste, taiau nra tuo patenkinti, ir dl vienoki ar kitoki priežasi nort gyventi kitur. Šiai benami apibržim kategorijai priskiriami apibržimai yra susij su individ bsto poreiki. Viena vertus, jie išsiskiria universalumu, kita vertus, jie sulaukia ir bene daugiausiai kritikos. Remiantis jais, benamio asmens kategorijai priskiriamas kone kiekvienas asmuo, išskyrus tik tuos, kurie bst valdo kaip visišk savo nuosavyb, ir jauia pasitenkinim gyvendami jame. Nordamas išvengti šios kritikos, K. Chamberlainas (2000) pastarj klasifikacij silo keisti tris benamysts lygmenis: pirmin (asmenys, nakvojantys po atviru dangumi), antrin (asmenys, nakvojantys / gyvenantys nakvyns namuose ir kitose laikino apgyvendinimo vietose), treioji (asmenys, besinaudojantys vairiomis nesaugaus bsto formomis) (Chamberlain, 2000, iš Ravenhill, 2008). 3) Statistiniai apibržimai. Jais identifikuojamas tam tikras reiškinys kaip socialin problema, kuomet matuojamas jos mastas ir svarba. prastai šie apibržimai nra aptariami literatroje kaip atskira kategorija, bet yra traukiami kitas stambesnes kategorijas. Kartu jie vaidina svarb vaidmen formuojant bendr viešj nuomon, rengiant labdaros kampanijas, sprendžiant politinius klausimus. Svarbu pažymti, kad, anot M. Ravenhill (2008), statistiniai apibržimai daugiau nurodo duomen rinkimo organizavim, o ne pat fenomen ar reiškin, kur siekiama matuoti, kadangi nuo j formuluots priklauso ir gaunami rezultatai (pvz., skelbiama, kad Didžiojoje Britanijoje 1993 m. benamyst patyr nuo 140 000 nam ki iki 8600 individ, t.y., „nam kio“ apibržimas buvo paremtas statyminiu pagrindu, o atskir individ skaiius pateikiamas remiantis benami asmen, nakvojani po atviru dangumi, skaiiavimais) (Ravenhill, 2008). Kita vertus, benamiai yra visuomens grup, nuolat migruojanti tarp skirting bst ir gyvenimo gatvje, o statistins ši grup apibržianios definicijos reikalauja precizišk kategorij, kad bt galima kaupti, lyginti duomenis ir pan. Anot M. Ravenhill, kai kuri šali autoriai (Stax, 2003, Doorn, 2003 ir kt.) pažymi, kad bandymai sprausti atitinkamas definicijas statistines kategorijas sukelia nemažai sunkum, o pati benamysts svoka tampa miglota. Anot amerikiei mokslininko P. H. Rossi (1989), bandymas pateikti statistin informacij apie benamius asmenis prilygsta skaiiavimui to, kas iš principo nra suskaiiuojama, o šioje situacijoje nebent manoma gauti tik tam tikr momentin esamos problemos vaizd, ir tai be galimybs identifikuoti, kiek jis yra reprezentatyvus (Rossi, 1989, iš Ravenhill, 2008). Kit vertus, netgi tokia nereprezentatyvi momentin statistika yra labai svarbi, nes remiantis ja formuojamos pagrindins viešosios nuostatos, labdaros kompanijos ir politiniai pareiškimai. 4) Bsto stygiaus pagrindu pateikiami apibržimai. Tai bene dažniausiai pasitaikantys apibržimai, apimantys visus faktorius ir problemas, lemianias benamyst, siejamas su bsto trkumu ar jo nepritaikymu asmenims gyventi. Taip pat ši apibržim grup neretai

25 traukiamos ir kitos problemos, pavyzdžiui, individo autonomijos klausimai (kalbant apie nakvyns namuose gyvenanius asmenis), jo pajgumai išlaikyti bst, nuomos prieinamumas, siliejimo bstus turinij gretas ir kiti klausimai. 5) Bendrieji vieši apibržimai. Vartojami siekiant akcentuoti benamysts problematik, pvz., viešose kampanijose renkant param benamysts problemoms sprsti ir pan. Kartu jie leidžia manipuliuoti tam tikrais vyraujaniais benamysts stereotipais, sukelti empatij arba atvirkšiai – egocentriškus jausmus. Aptartosiose klasifikacijose išskirta bendro pobdžio benamysts problematika, nes, atsižvelgiant konkret benamysts apibržim, benamysts reiškinio ir masto ribos gali kisti. Pastaruoju metu Europoje augantis benamysts mastas ir aštrjanti šiai visuomens grupei priklausani asmen socialin atskirtis, svarstymai apie mechanizmus, skatinanius socialin traukt, paskatino apibendrinti vairiose Europos šalyse besiskirianius benamysts apibržimus. Benamysts Europoje observatorija ir FEANTSA10 (the European Federation of National Organisations Working with the Homeless – Europos nacionalini su benamiais žmonmis dirbani organizacij federacija), siekdama aprpti skirtingose Europos šalyse vyraujanias benamysts sampratas ir suvokimo modelius, sukr benamysts ir bsto atskirties tipologij – ETHOS (priedas Nr. 1), leidžiani geriau suvokti ir vertinti benamyst ir jos mast Europoje. Šioje tipologijoje nepateikiamas konkretus benamysts apibržimas, kuris galt aprpti kuri nors benamyst patiriani asmen grup, taiau išskiriant tam tikras operacionalizuotas, konceptualias asmen kategorijas, yra pateikiamos gyvenimo situacijos ir jas atitinkantys bendri apibržimai. ETHOS tipologijoje pateikiama „nam turjimo“ apibržtis gali bti suvokiama kaip: gyvenamj patalp (ar vietos), su kuriomis asmuo ar jo / jos šeima gali elgtis išskirtinai kaip su savo nuosavybe (fizinis laukas), turjimas; galjimas išsaugoti privatum ir palaikyti santykius (socialinis laukas); teistas bsto nuosavybs turjimas (teisinis laukas). Remiantis šiais laukais suformuluojami keturi pagrindiniai konceptai: gyvenimas lauke, benamyst, nesaugus bstas ir netinkamas bstas. Visi šie konceptai gali bti naudojami nam neturjimui nustatyti. Tad ETHOS tipologija benamius asmenis klasifikuoja remiantis j gyvenimo ar „nam“ situacija (Edgar ir Meert, 2006; Edgar ir kt., 2007). Šios koncepcins kategorijos yra suskirstytos 13 operacionali kategorij, kurios gali bti naudojamos vairiems politiniams tikslams gyvendinti, tai, pavyzdžiui, benamysts problemos stebjimas, vertinimas, benamysts masto nustatymo politikos krimas (ETHOS – Europos benamysts ir bsto atskirties tipologija). Ši tipologija suteikia „daugiau laisvs“, siekiant apibržti, kas yra benamis asmuo. Rasti tiksl ir 10 kurtos 1985 m. pirmojo nevyriausybini organizacij tarptautinio susitikimo benamysts problemoms Europoje aptarti, metu. 26 labiausiai situacij atitinkant apibržim praktiškai nemanoma, nes benamio žmogaus situacija ir statusas yra nuolat / dažnai kintantys – gali bti tiek laikini, periodiniai, tiek pastovs, nuolatiniai. Kita vertus, anot kai kuri autori, benamysts apibržim taikymas yra ir tam tikra valstybs politikos dalis. Kaip pažymi P. Begin, L. Casavant ir kt. (1999), benamysts apibržimo formulavimo analitiškumas ir tikslumas neapsiriboja tik š reiškin tiriani mokslinink preciziškumu ar turimais gdžiais, taiau yra lemiantis socialins politikos faktorius. Kuo platesnis benamysts apibržimas, tuo didesnis benami asmen skaiius yra vardijamas, taip išauga ir valstybs išlaidos socialinms paslaugoms, kurios teikiamos benamiams. Turint tai omenyje suprantama, kodl kai kurios valstybs neskuba vardyti ir aiškiai apibržti benamio asmens tam tikromis patvirtint teisini apibržim kategorijomis. Kaip teigiama Europos Sjungos statistikos agentros EUROSTAT ataskaitoje (2004), dl benamysts apibržim skirtum kiekybins metodologijos pagrindu parengtos palyginamosios benamysts studijos Europoje praktiškai nra, kaip ir nra tiksli statistini duomen, kuriuos bt galima lyginti Europos šali mastu. Siekiant sisteminti informacij, anot mintos agentros, teisins ir oficialios definicijos ES šalyse gali bti skirstomos : definicijas, apibržianias bsto situacij ir slygas (Airija, Jungtin Karalyst, Suomija, Švedija); definicijas, akcentuojanias mobilum / judjim ir / arba fiksuoto adreso neturjim; ir definicijas, traktuojanias benamyst kaip socialin problem (The production of data on homelessness...., 2004). Apibendrinant galima pažymti, kad benamyst gali bti labai vairi, tad konkreios valstybs teisinje sistemoje teisintas benamysts apibržimas pakeiia, rmina benamio asmens status. Benamysts ar atskir jos form definicijos leidžia kalbti apie dar vien aktuali problem – benami apskaitos problematik.

1.2.3. Benami asmen apskaita

Benami asmen apskaitos klausimas dl vyraujani skirting benamysts apibržim ir samprat, mokslinink yra vertinamas gana prieštaringai. Pažymima, kad tam tikros benami interes gynimo grups neretai yra suinteresuotos padidinti benami populiacijos skaiius (ypa – jautriausi benami grupi – moter, vaik), taip siekiama gauti didesn finansavim j kuruojamoms socialinms programoms (Wasserman ir Clair, 2010). Ir priešingai, maži benami asmen populiacijos skaiiai tam tikroms tuo suinteresuotoms grupms leidžia teigti, kad benamiai nra „normali” (t.y. statistiškai reikšmingo skirtumo neparodanti) socialin grup visuomenje, todl jai nereikia specialaus vertinimo ar pagalbos. Siekis benami asmen skaii nustatyti remiantis nakvyns nam ir kitas panašias paslaugas teikiani institucij

27 statistika taip pat ne visada yra tinkamas. Ši vadinamojoje „apskaitoje“ esani benami populiacijos dal mokslininkai dažnai vardija „matomja“ benamyste (Arnold, 2004; Jencks, 1995), taiau kita dalis benami dl viet trkum, lig baims, nesaugumo, triukšmo, griežt institucini taisykli ar kit priežasi vengia nakvyns nam ir renkasi alternatyvias vietas. Po tiltais, statybvietse, griuvsiuose ir panašiose vietose apsistojantys benamiai vardijami „nematomaisiais“ benamiais. Neretai, vykstant gyventoj ar tam tikr speciali benami asmen surašymams, „nematomieji“ benamiai nra traukiami apskait, nes surašantieji darbuotojai ne visada drsta apsilankyti vietose, kuriose šie žmons yra apsistoj (Jencks, 1995). Benamio asmens apibržimo problematika taip pat yra glaudžiai susijusi su sunkumais, kurie kyla per visuotinius gyventoj surašymus siekiant nustatyti tiksl benami asmen skaii. Kaip parod 2012 m. FEANTSA bandymas apdoroti 2011 m. Europos Sjungos šalyse vykdyt visuotini gyventoj surašym metu surinktus duomenis apie benami asmen populiacij, nustatyti konkretaus benami asmen skaiiaus Europoje, remiantis per visuotinius gyventoj surašymus gauta informacija, nra manoma. Pagrindins priežastys – dalyje šali benami asmen surašymo patikimumas kvestionuojamas. FEANTSA ekspertai link labiau pasitikti nevyriausybini organizacij ir viešojo sektoriaus surinktais duomenis apie registruojamus socialinmis paslaugomis pasinaudojusius benamius asmenis (Baptista, Benjaminsen ir kt., 2012). Aptardami benami asmen skaiiaus nustatymo problematik S. Hutson ir M. Liddiardas (1994) pažymi, kad neretai per vairius surašymus surinkta benamysts statistika ir informacija apie ši grup gali bti mažiau iškalbinga ir mažiau informatyvi nei išsamus vykusio tyrimo aprašymas, problem j atliekant konstatavimas ir paios benamysts apibržimo problematikos išryškinimas. Benamysts samprata Lietuvoje taip pat yra glaudžiai siejama su jos apibržimais, kurie buvo naudoti 2001 ir 2011 m. Lietuvos Respublikos Visuotini gyventoj ir bst surašym metu. Jais identifikuota benami asmen grup (šiuo atveju ypa aktualus 2001 m. Surašymas). Detaliau benamysts situacija šalyje apžvelgiama 1.3. poskyryje.

1.3. Benamyst Lietuvoje: situacijos apžvalga

Kaip rodo Lietuvoje atlikt benamysts tyrim apžvalga, nra aiškaus ir tiesiogiai su socialins politikos priemonmis susieto benamio asmens apibržimo. Socialins apsaugos termin žodyne pateikiamas gana trumpas, situacijos neatspindintis apibržimas: „Benamis (-) – asmuo, neturintis bsto“ (Socialins apsaugos termin žodynas). Taigi ia benamyst siejama tik su bsto kategorija, plaiau neapibržiant ir nepaaiškinant paios bsto sampratos, jo neturjimo laikotarpio. Tai vienas pirmj bandym po šalies nepriklausomybs atkrimo

28 apibržti benam asmen. Apibržime pateikiamas ssajas tik su bsto neturjimo kategorija, galima aiškinti tam tikra tradicijos tsa: sovietinio režimo laikotarpiu bsto užtikrinimo politikai skirtas išskirtinis dmesys11. Benamysts, kaip ekstremaliausios skurdo formos samprata šalyje vardinta tik vliau.12 Benamio asmens kategorija nra tiesiogiai vardijama ir nakvyns nam steigim 1992 m. didžiuosiuose Lietuvos miestuose apibržusiame LR Vyriausybs nutarime (dokumente nakvyns namai vardinti, kaip „lov tipo nakvyns vieta, kur laikinai už nustatyt mokest apgyvendinami asmenys, paprastai paleisti iš kalinimo viet, socialins bei psichologins reabilitacijos staig, primimo-paskirstymo punkt ir neturintys nuolatins gyvenamosios vietos, pagal nurodyt staig siuntimus“) (LR Vyriausybs nutarimas „Dl nakvyns nam steigimo gržusiems iš kalinimo viet bei kai kuriems kitiems asmenims ir j darbinimo”, 1992). Išvardytos asmen, gržusi iš skirting institucij ir turini teis apsigyventi mintoje staigoje, kategorijos, netiesiogiai apibržia vien iš galim benamysts priežasi. Benamysts, kaip aktualios socialins problemos, svoka pradta fiksuoti maždaug nuo 2000-j met (pvz., Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija13, 2000; Bendrasis aprpties memorandumas Lietuva14, 2003; LR 2004–2006 m. nacionalinis kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksm planas15). Kita vertus, nei Lietuva, nei kitos Baltijos šalys minimu laikotarpiu

11 Kaip pažymi vengr mokslininkas J. Hegedüsas, gyvenamosios vietos trkumas ir eils laukiant buto yra bene pagrindins buvusio sovietinio režimo Ryt Europoje charakteristikos. Sovietinio režimo laikotarpiu visoms trims Baltijos šalims – Lietuvai, Latvijai bei Estijai bdinga išplitusi vidin migracija ir urbanizacija lm staig gyvenamosios vietos poreik, kuris negaljo bti visiškai patenkintas dl neadekvataus statyb masto. Gyvenamosios vietos trkum buvo bandoma mažinti pleiant darbininkams skirt bendrabui sistem. Darbinink bendrabuiai minimu laikotarpiu buvo tam tikra unikali socialin institucija, kurios dka sprsta našlaii, buvusi nuteistj ir imigrant gyvenamosios vietos problema (Kõre, 1998). Po 1990 m. bsto sektorius buvo stipriai takojamas gyvendinam liberali reform: bsto privatizavimas, nelegaliai nusavintos nuosavybs gržinimas savininkams ir bsto rinkos vystymas, išskiriami, kaip pagrindiniai bsto reformos elementai Baltijos šalyse 1990-aisiais metais. Nors Lietuvoje, lyginant su kitomis Baltijos šalimis, naudotos skirtingos privatizacijos metodikos, esminiai jos rezultatai yra panašs, ir dominuojanti bsto nuosavybs forma yra privats bstai (Kõre, 1998). 12 Pavyzdžiui, 1990 m. Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse vykdytuose pirmuosiuose stambiuose Jungtini Taut Vystymo programos projektuose (buvo atliekami ir nam ki biudžet tyrimai), benamiai kaip atskira socialins atskirties grup nebuvo vardijama (Estonian human development report, 1999). 13 Strategijoje keliami tikslai: sumažinti ypa didel skurd taip pat labiausiai skurstani socialini grupi (vieniš tv su vaikais, dideli šeim, bedarbi, žemdirbi) skurd. Išsakomas pageidavimas, kad teikiant param vardijamiems „paribio“ žmonms, kuri kategorij patenka ir benamiai, bt pasitelkiamos nevyriausybins organizacijos. Savivaldybs pareigojamos užtikrinti pakankam viet skaii nakvyns namuose kaip laikin pagalbos priemon benamiams. Nevyriausybins organizacijos pateik pasilymus, kaip gerinti benami žmoni kategorijai priklausani asmen gyvenimo slygas: 1. steigti „btiniausi daikt“ paskirstymo punktus benamiams. 2. steigti ambulatorinius punktus, kuriuose bt teikiama pirmoji pagalba ir nebt prašoma pateikti paso ar pranešti policijai. 3. Benamiams reikia psichologo, teisininko ir medicinos specialisto konsultacij. Tai turi bti atliekama nemokamai, garantuojant anonimiškum. Už miesto rib reikia steigti kaimelius, kur tam tikr laik benamiai galt ramiai gyventi, pamažu perimti visas pareigas, mokytis ir gyti pasitikjim savimi. [Agentra „Visos Lietuvos vaikai“] (Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija, 2000). 14 Dokumente benamiai vardijami, kaip socialins atskirties grup, o benamyst – kaip vienas svarbiausi išški, kur reikia veikti. Kaip viena pagrindini tiesiogini priemoni benamysts problemoms sprsti, išskiriama btinyb „pltoti savivaldybi teikiam paslaug benamiams mastus ir vairov” (Bendrasis aprpties memorandumas Lietuva, 2003). 15 vardijus, kad aprpinimo bstais problema yra vienas vienas iš valstybs ilgalaiki tiksl, išsakoma btinyb užtikrinti param nuomojant bst labiausiai pažeidžiamiems šiuo atžvilgiu gyventojams, taip pat išpltoti benami 29 nepateikia aiški tendencij ar nuorod, kurios pabržt pagalbos btinyb socialiai pažeidžiam grupi asmenims. Benamysts problemos suvokiamos kaip individo, o ne struktrins problemos. Tok valstybi požir socialins gerovs politik kai kurie autoriai vertina kaip pernelyg simplicistin (Cunska ir Muravska, 2009). Tai, kad nra aiškios bendros valstybins politikos benami asmen atžvilgiu, matyti ir bsto politikos analiz šalyse kandidatse ES (tarp kuri buvo Lietuva ir kitos dvi Baltijos šalys) atlikusios FEANTSA ataskaitoje16. Ilg laik bsto ir benamysts klausimus šalyje sprend net kelios skirtingos ministerijos. Iš j pirmumas buvo teikiamas LR Aplinkos ministerijai (kuruojaniai 2004 m. patvirtintos Lietuvos bsto strategijos gyvendinim) ir LR Socialins apsaugos ir darbo ministerijai (atsakingai už socialins bsto politikos gyvendinim).17 Atsakomybi perskyra ir darbus reglamentuojantys skirtingi dokumentai, apsunkina kelti ir sprsti su benamyste susijusi klausim, situacij blogina ir tai, kad benamyst gali bti traktuojama tiek kaip netinkamo bsto politikos organizavimo padarinys, tiek kaip socialini bst ir j prieinamumo trkumo problema. Btinyb patikslinti benamio asmens apibržim dar kart iškilo pradjus rengtis pirmajam po šalies nepriklausomybs atkrimo Lietuvos Respublikos Visuotinio gyventoj ir bst surašymui, vykusiam 2001 metais. Tokie gyventoj surašymai benamysts tyrj ir socialins politikos ekspert laikomi itin reikšmingais – jie patikslina benamysts reiškinio mast, taip pat pareigoja apibržti benami asmen grup ar bent patikslinti jau esamas apibržtis. Mintame šalies gyventoj ir bst surašyme taikytas itin platus benamio asmens apibržimas: „Benamiai – asmenys, neturintys nuolatins gyvenamosios vietos ir lš bent minimaliam bstui išsinuomoti arba nusipirkti“ (Lietuvos statistikos departamentas). Šis apibržimas itin susiaurino tikslins grups dyd, nes benamiai, kurie vykstant surašymui galjo naudotis nakvyns nam paslaugomis, nepateko benami kategorij („Benamis“), kadangi o buvo priskirti gyvenanij institucijose kategorijai (Kanopien ir Mikulionien, 2004, 49).

laikino apgyvendinimo form vairov. Kaip pagrindin priemon apibržiant socialins atskirties rizik prevencijos srityje išskiriama benami prevencija ir glaudžiai su ja susijusi siskolinim už komunalines paslaugas prevencija, kuri atlikti galima užtikrinant šioje srityje apskaitos vykdym, išpltojant paramos siskolinusiems gyventojams priemones ir j taikymo mastus (Lietuvos Respublikos 2004–2006 m. nacionalinis kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksm planas, 2004). 16 Šalia mintos problemos išskiriamos ir kitos, pavyzdžiui, silpnjanti viešosios valdžios taka bsto sektoriuje; itin problemiškos bsto prieinamumo galimybs mažas pajamas gaunanioms šeimoms (dl itin susilpnjusio viešojo bsto sektoriaus bei neišpltotos privaios nuomos sektoriaus); spariai blogjanti bsto ištekli kokyb; išaugs bsto savinink skurdas (Access to Housing for Vulnerable People in Accession States, 2003). 17 LR Aplinkos ministerija tik nuo 2012 m. sausio 1 d. LR Socialins apsaugos ir darbo ministerijai perdav valstybs paramos bstui sigyti ar išsinuomoti klausim sprendim). Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija. Bsto teisinis reglamentavimas. Nuoroda internete: http://www.am.lt/VI/index.php#a/11339. Žirta 2013-08-06. 30 Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, tuomet surašyta 1250 benami asmen18 ir 600 nakvyns nam gyventoj, kurie, kaip jau buvo minta, surašyti, kaip institucini nam gyventojai (Benamiai: kiek j ir kokie jie. Statistikos departamento pranešimas spaudai, 2003). Kaip nurodoma Surašymo darbuotojo vadovlyje (2001), benamiai žmons buvo surašomi prie šiukšli konteineri, nakvyns namuose, sriubos valgyklose ir pan., taiau tokio plataus apibržimo taikymas leist teigti, kad remiantis juo benamiu asmeniu gali bti laikomas ir tas, kuris nuomojasi bst ar gyvena pas draugus, giminaiius. Surašymo duomenimis, benamyst yra labiau bdinga miestams (didžij miest rajonuose surašyta 63 proc., kaimo vietovse – atitinkamai 37 proc. benami asmen), surašytj asmen tarpe daugum sudar 30–60 met asmenys, (Benamiai, 2003). Didžij surašyt benami dal sudar lietuviai (70 proc.), tuo tarpu rusai – 13 proc., lenkai – 10 proc., kit tautybi asmenys – 7 proc. (Žmons, neturintys nuolatins gyvenamosios vietos, 2004). Tikslesni duomen apie benami asmen skaii tiktasi po 2011 m. vykusio Lietuvos Respublikos Visuotinio gyventoj ir bst surašymo. Tuomet surašymo lape buvo išskirta ne tik atskira benamio asmens kategorija „Nra bsto (benamis (-iai))“, bet ir institucijos kategorija „laikino gyvenimo“ (institucija-IR), kuri patenka nakvyns namai. Taikytas ir platesnis, palyginti su ankstesniu, benamio asmens apibržimas: „Benamiu laikomas žmogus, kuris neturi nuolatins gyvenamosios vietos ir lš bent minimaliam bstui išsinuomoti ar nusipirkti, dl bsto neturjimo miega lauke, kanalizacijos šuliniuose, svartynuose, šiluminse trasose, pastatuose, kurie nra skirti žmonms gyventi, laikino gyvenimo namuose (nakvyns namuose ar pan.)“ (Lietuvos statistikos departamentas). Per š surašym, siekiant nustatyti kuo tikslesn benami asmen skaii ir j buvimo vietas, naudotasi ir savivaldybse, ir vairiose socialins pagalbos staigose esaniais benami srašais ir kita medžiaga (Lietuvos statistikos departamentas). Pastarojo surašymo duomenys apie benamyst šalyje dar yra apdorojami, skelbiamas surašyta benami skaiius – 857 asmenys, yra detalizuojamas (Lietuvos statistikos departamentas). Benamyst – kintantis reiškinys, todl naujesni tyrim duomen trkumas neleidžia detaliau aptarti dabartinio jos „veido“. Remiantis 2003 m. atlikto „Lietuvos gyventoj, neturini gyvenamojo bsto“, sociologinio tyrimo (taikant standartizuoto asmeninio interviu metod, tyrimo imtis – 606) duomenimis, benamyst labiau bdinga vyrams (apklaustj tarpe jie sudar 77 proc.) – pus j – 51 proc. – aktyviausio darbingo amžiaus (30–49 met) asmenys; 14 proc. apklaustj sudar jaunimas (iki 30 met), senyvo amžiaus asmenys – 34 proc.

18 Daugiausia benami surašyta didžiausiuose šalies miestuose – Vilniuje (254), Kaune (105), Klaipdoje (209), kituose miestuose – 224, kaimuose – 458. // Benamiai: kiek j ir kokie jie. Statistikos departamento pranešimas spaudai. 2003-02-14. Nr. 1/03. 31 (Kanopien, Mikulionien, 2004). Benami moter, lyginant su vyr, išsilavinimas buvo žemesnis – 55 proc. j turjo pagrindin (10 klasi) išsilavinim, tuo tarpu tyrimo dalyviai vyrai daugiausiai nurod (62 proc.) turintys bendrj vidurin arba specialj vidurin išsilavinim. (ten pat). Dauguma apklaustj benami praeityje turjo apmokam darb (88 proc. vyr ir 81 proc. moter). Pažymtina, jog nemaža dalis asmen vardijo dirb gana aukšto statuso darbus: „kvalifikuoti darbininkai buvo beveik pus vyr (46 proc.) ir tredalis moter (33 proc.), kas dešimtas buvo specialistas, krybinis darbuotojas arba turjo savo versl“ (Kanopien, Mikulionien, 2004, 56). Kaip pagrindiniai pragyvenimo šaltiniai buvo nurodomi atsitiktiniai uždarbiai, socialins pašalpos ir kt. Pagrindinmis nakvyns vietomis tyrimo dalyviai vardijo nakvyns namus, draug ir pažstam namus, laiptines. Tyrimo klausimai leido atskleisti benami subjektyv sveikatos vertinim, kuris, apibendrinus rezultatus, gali bti vardintas „vidutinišku”19. Su benamyste dažnai siejam žaling proi – alkoholio ir jo surogat vartojimas buvo labiausiai bdingas vidutinio amžiaus vyrams (45 proc.) ir vyresnio amžiaus moterims (28 proc.). Pastebtina, jog tyrimo metu mažiausia dalis vartojanij alkohol, išskirta tarp jaunesnio amžiaus vyr (iki 30 met) – 35 proc., taiau šioje vyr amžiaus grupje reikšmingai išsiskyr narkotik vartojimas (vartoja vienas iš trylikos). (ten pat). Šiuos duomenis praplt 2003–2004 m. Socialini tyrim instituto darbuotoj atliktas tyrimas „Varguomens gyvensenos ypatumai“. Tyrime taikyta kokybins metodologijos prieiga leido geriau pažinti benami grupei priskiriam asmen bruožus ir gyvenimo bdo ypatybes. E. Kocai (2007), analizuodama šio tyrimo rezultatus, išskiria dvi benami grupes – „valkatas iš pašaukimo“ (jai priskiria dar sovietmeiu visuomens užribyje atsidrusius individus) ir „naujuosius benamius“ (asmenis, kurie parado bst po nepriklausomybs atkrimo, negebdami prisitaikyti prie pakitusi slyg). Benami socialin grup autor pristato aptardama keturis benami patiriamos atskirties tipus – individualj, socialin, ekonomin, institucin, ir pabržia, kad benamysts trukm ir gyvenamoji vieta (aplinka) yra tiesiogiai susijusios su socialins atskirties gyliu. Ilga benamysts patirtis ir asociali aplinka lemia stipriai pasireiškiani atskirt (gatvs benamiai), tuo tarpu nakvyns nam gyventojus autor vardija „elitiniais benamiais“, kuriems bdinga dalin atskirtis. Svartyno benamiai, pasak autors, „užima tarpin padt tarp dviej mint socialins atskirties pakop“ (Kocai, 2007, 154). Tyrimo rezultat analizei autors pasirinkta socialins atskirties teorin prieiga, viena vertus, atskleidžia benamio asmens patiriam situacij kit visuomens nari atžvilgiu, taip pat jo paties atsiribojimo nuo

19 Kaip pažymi tyrimo autors, pasiremdamos kit autori atliktais pastebjimais, „subjektyviai vertinant sveikat, bdinga centrin tendencija: praktiškai sveiki žmons nesirenka aukšiausij sveikatos vertinimo bal, o negalieji nesirenka žemiausij. Panašiai savo sveikatos bkl vertina ir benamiai“ (Kanopien, Mikulionien, 2004, 65). 32 visuomens priežastis. Kita vertus, ši prieiga yra ribojanti tuo atžvilgiu, jog apsunkina benamio, kaip veikianio ir kurianio individo platesn pažinim. Pristatant Lietuvos gyventoj požir benamius, elgetas ir valkatas, pažymtina, kad jis varijuoja nuo gailesio ir pagalbos iki absoliutaus ignoravimo ir paniekos (2004 m. reprezentatyvios šalies gyventoj apklausos duomenys) (Lietuva Europos Sjungoje: pirmieji metai, 2005). Apklausos duomenys parod, jog visuomenje paplit du prieštaringi vertinimai: kad skurstaniaisiais turt pasirpinti valstyb pažymjo žemesnij socialini sluoksni atstovai. Aukštesn socialin status užimantys respondentai dažniau pritar, kad benamiai „turt labiau pasistengti sutvarkyti savo gyvenim” (Lietuva, 2005, 59). Daugiau kaip pus respondent buvo link atsiriboti nuo benami, elget. Penktadalis apklaustj teig, vengiantys benami ir jiems nepadeda; tiek pat buvo ir pasisakiusij, kad dažnai padeda mint socialini grupi nariams ir juos užkalbina (ten pat). Neutralaus arba neigiamo požirio marginalias visuomens grupes vyravim šalyje patvirtina ir Lietuvai rengiantis stoti Europos Sjung, 2003 m. vykdytos apklausos „Tolerancijos profiliai“ duomenys, parod, jog šalies gyventojai „pirmiausia vengt socialiai pažeidžiam grupi“ (Lietuva stojant ES, 2004). Apibendrinant Lietuvos gyventoj požir benamius ir kitas marginalias grupes, pažymtina, jog šios grups yra gana naujos ir nepažintos ms visuomenje, nes sovietmeiu skurdo, nedarbo problemos viešai nebuvo svarstomos. Žiniasklaidos formuojamas diskursas, kuriantis benamio, kaip „kitokio“ vaizd taip pat sustiprina tam tikr j demonizavim arba, atvirkšiai – skatina užuojautos jausmus. Mažas ši grupi mokslinis ištirtumas apriboja detalesns informacijos apie jas sklaid ir potencialias požirio pltros galimybes.

33 II. BENAMI KASDIENYBS PRAKTIK TEORINIS KONSTRAVIMAS

2.1. Benami kasdienybs praktikos ir j santykis su galios strategijomis

Nuo prajusiojo amžiaus antrosios puss moksliniame diskurse vis labiau sitvirtina kasdienybs ir jos reiškini analiz, apimanti vairias skirtingas jos sritis – „kasdienybs politik“ ir „kasdienybs kultr“ (Appadurai, 1996; Lefebvre, 1991, 2002; Fiske, 2008; Goffman, 2000, Giddens, 2000), „kasdienybs praktikas“ (Certeau, 1984). Kaip pažymi J. Moran (2005), kasdienybs tyrimai yra grindžiami vairiomis individ atliekamomis praktikomis / veiksmais, kuriuos vairios studij sritys apibržia skirtingai. Kasdienybs studijoms ir jau mint kasdienybs praktik sampratai nemaž tak padar M. de Certeau darbas „Kasdienybs praktikos“ (1984), kuriame autorius teigia, kad „eiliniai individai gali daryti tak centralizuotoms galios sistemoms savo vartojimo forma. Pastaroji apibdinama kaip nelegali, taiau pasireiškianti nuolatiniu tyliu aktyvumu ir tariamu nematomumu“ (Certeau, 1984, 31). Šiuo atveju vartojim autorius suvokia daug plaiau: tai ne tik tam tikr produkt pirkimas ar naudojimas, taiau tai ir kasdienybje sišaknijusios rutinizuotos praktikos, nuolatini kasdieni užduoi atlikimas – „kasdien atliekami pasikartojantys veiksmai, pavyzdžiui, vaikšiojimas, valgio gaminimas, darbas biure“ (Certeau, 1984, 114). J. Fiske (2008), pratess M. de Certeau darb angliakalbje tradicijoje, kasdienyb traktuoja kaip tam tikr mikropolitikos form, kuria priešinamasi politini ir kultros institucij vykdomai makropolitikai. Kasdienybs praktikas jis vardija, kaip krybišk pastovios rutinos suardym (pvz., praeivi elges, kuomet trumpindami keli jie eina per žalisias zonas ar prekybos centr lankytojus, kurie užuot pirk prekes, mgaujasi ši centr aplinka) (Fiske, 2008). Šios nuolatin struktr ardanios ir krybiškos kasdienybs praktikos skiriasi nuo M. de Certeau (1984) aptariam monotonišk bei nereflektyvi kasdienini rutinini praktik, rminani individ tam tikrame uždarame cikle. Benami praktikos mieste – kasdienis nuolatinis mobilumas, siekiant patenkinti esminius fizinius ir socialinius poreikius – taip pat gali bti suvokiamos kaip bendrojo kasdienybs diskurso dalis. Miesto erdv traktuojant kaip tam tikr vairi skirting galios bei interes strategij susidrimo erdv ir remiantis T. Wrightu (1997), galima teigti, kad benami kasdiens socialins praktikos vyksta socialinje fizinje erdvje, nuolat disciplinuojamoje ir organizuojamoje tam tikr galios strategij pagrindu. Ši situacija labiau atspindi Vakar miesto erdvs valdymo ir kontrols, kuria siekiama palaikyti tam tikr atskir socialini grupi koncentracij atskirose miesto vietose, tradicij. Viena toki palaikymo priemoni – socialini

34 paslaug teikimo viet koncentravimas tam tikroje miesto erdvje (angl. service-dependent ghetto) (Dear ir Wolch, 1992), leidžiantis šioje erdvje telkti ir kontroliuoti socialini paslaug reikalingus asmenis. Kaip pabržia T. Wrightas, ši valdžios strategij nereikt traktuoti kaip tam tikro smokslo prieš vargšus ar siekio socialinje fizinje erdvje nubraižyti ribas (Wright, 1997). Pasitelkiant M. de Certeau (1984) aptartus galios mechanizmus, kasdienes strategijas ir taktikas galima traktuoti kaip nukreiptas vadinamj „deram“ erdvs naudojim ir tam tikr socialini fizini erdvi koncentracij bei atskyrim per dominuojanias politines strategijas ir taktikas. Jei sprendimai suvokiami kaip dinamiški, priklausantys nuo viešojo spaudimo, autoritarins miesto valdžios vykdomos strategijos vairiuose visuomens lygiuose gali bti svarstomos, lyginamos, priimamos ar atmetamos pasitelkus vairias taktikas (de Certeau, 1984). Autoritarini strategij metu yra siekiama kurti toki viet, kuri bt galima kontroliuoti. Priešingai, bti „be vietos“, nekontroliuojamam, reiškia bti „nederamoje“ (angl. proper) vietoje. Jei benamiai asmenys bstus turiniosios visuomens atžvilgiu suvokiami, kaip esantys „be vietos“, jie tampa nuolatiniu valdžios stebjimo objektu, nuolat rpinamasi, kad j veiksmai nepažeist vadinamj „deram“ socialini ir fizini rib. Benami kasdiens praktikos, neretai peržengianios šias kontroliuojamas ribas, pasitelkiant M. Foucault‘o (1998) aptariamus individ atliekamus vairaus pobdžio mikroveiksmus, kuriais remiantis taikomas lokalus pasipriešinimo modelis, gali bti traktuojamos kaip alternatyvios praktikos, taktikos ir atsakas autoriteto struktr demonstruojam gali. Kita vertus, kaip pažymi T. Wrightas (1997), mintos taktikos gali bti suvokiamos ir kaip priemon benamiams asmenims pasinaudoti tam tikra erdve ar paslaugomis, siekiant patenkinti savo poreikius. Autorius pateikia per kitus tyrimus išryškjusias benami asmen vykdomas taktikas – kuriamas alternatyvias darbo, šeimos normas (Wagner ir Cohen, 1991), leidžianias pasipriešinti vykdomai j marginalizacijai. Taip pat, kaip pabržia D. A. Snow, S. Baker ir L. Anderson (1989), tam tikri benami veiksmai, visuomenje suvokiami, kaip kriminalinis elgesys, dažnai yra pozityvi adaptyvi benami taikoma strategija, leidžianti užsitikrinti materialinius išteklius. Šios benami kasdienybs praktikos, btinos siekiant išgyventi, kaip pažymi T. Wrightas (1997), apibendrintai gali bti suvokiamos kaip tam tikras pasipriešinimas galios mechanizmams. Šiuo atžvilgiu pati benami kasdienyb gali bti suprantama kaip „besipriešinanti“, kaip nuolatini išgyvenimo praktik paieška, siekiant atremti galios institucij vykdom socialins fizins erdvs ir elgesio reguliavim, pasitelkiant atskirties, represij ir panašias strategijas. Šios paieškos lemia benami, kaip tam tikr socialini ir politini veikj, atliekamus priešinimosi veiksmus, atitolinanius juos nuo pasyvaus, nelygybs situacijos nulemto aukos vaidmens, o benamiams siekiant patenkinti pagrindinius poreikius skatina nuolatinei miesto rekonstrukcijai „benami miest“, kurio kontrai yra ribojami vairi institucij ir neinstitucini viet (tai, pavyzdžiui,

35 nakvyns namai, dienos centrai, sriubos valgyklos). Taip „benami miestas“ tampa tam tikra laiko ir vietos diagrama, kuri sukuria ir palaiko pagrindins benami asmen lankomos socialini paslaug vietos, taip pat mažiau formalios benami mgstamos erdvs, pavyzdžiui, parkai, skverai (Cloke ir kt., 2010). Kaip pažymi P. Cloke‘as ir kt. (2010), stengiantis rasti bd patekti mint ribojani miesto erdv susiduria dvi racionalumo logikos – disciplinuojanios vietos racionalumas ir taktinis benami asmen racionalumas. Perfrazuodami de Certeau (1984), P. Cloke‘as ir kt. (2010) teigia, kad institucin parama ir benami asmen suvaržymai j teikianiose vietose reprezentuoja tam tikr strategij, kuria yra išreiškiama disciplinuojanti erdvs galia. Šiuo aspektu erdv, kaip socialins kontrols instrument, yra apibržs ir H. Lefebre (1991), teigdamas, kad erdvs politizavimas leidžia garantuoti tam tikr jos deram naudojim. Kaip pažymi L. M. Takahashi (1998), paslaug teikimo vietos mieste nužymi pagrindines benamysts mieste geografijas, kuri žemlapius „braižo“ benamiai asmenys specifini kasdieni rutin metu lankydami tam tikrus pagrindinius paslaug teikimo mazgus. Šios lankomos erdvs benamiams suteikia materialin ir emocin pagalb, taiau kartu gaunamos pagalbos rmuose kuria perskyr tarp benami ir bstus turiniosios visuomens dalies (Rowe ir Wolch, 1990). Kita vertus, svarbu neužmiršti ir nauj miesto erdvs politikoje (ypa JAV) fiksuojam tendencij:, disciplinuojanioji erdvs galia mažinama vairiomis antikriminalinmis kampanijomis, pavyzdžiui, benamiai asmenys sileidžiami viešsias erdves, iš kuri anksiau jie bdavo išvaromi. Populiarjanti vadinamojo „revanšistinio miesto“ (angl. revanchist city) idja, bene labiausiai išpltota geografo urbanisto R. G. Smitho (1996), kritikuoja rinkos ekonomikos palaikomus ir skatinamus erdvs ribojimus, akcentuoja „miesto gržinimo“ svarb pilieiams ir yra tam tikra atsvara benamius asmenis stipriai kriminalizuojaniai erdvs politikai, ypa aktualiai posovietiniame mieste.

2.2. Socialini paslaug teikimo ir naudojimosi jomis santykis

Moderni gerovs valstyb XX a. transformavusi individo ir valstybs santykius – nuo individo nutolus viešj sektori vl iš naujo bandydama prie jo priartinti draudimo sistemos, išaugusio asmenini paslaug finansavimo ir teikimo bdais. Tai lm, kad šiandien išsivysiusiose šalyse kiekvienas pilietis turi ssaj su viena ar kita viešsias paslaugas teikiania institucija (pvz., medicinos, globos, švietimo) gauna pensijas, stipendijas ar bedarbio pašalpas. Mokslinje literatroje išskiriamos dvi pagrindins gerovs valstybs atsakomybs reikalavim kategorijos. Pirmoji susijusi su socioekonominiu saugumu, kai padidja tikimyb pilieiams patirti rizikas, susijusias su kapitalistins rinkos veiksniais – nedarbu, darbo teisi

36 pažeidimais ir kt. Kitos rizikos yra susijusios su tam tikrais asmens gyvenimo ciklo etapais. Šios rizikos kelia reikalavimus viešai užtikrinti socioekonomin saugum. Tuo tarpu antroji gerovs valstybs atsakomybs reikalavim grup yra susijusi su socioekonomine lygybe. Jos ištakos susijusios su masi demokratijos ir politins lygybs pltote, ji gali bti realizuota tik socioekonomins lygybs slygomis. Kaip pažymi E. Roller (1995), socioekonomins lygybs užtikrinimo reikalavimas yra demokratizacijos proceso priežastis, dl to atsiranda didžiulis prieštaravimas tarp to, kokios ršies lygyb turt bti užtikrinama vairiose gerovs valstybs institucijose (McNaughton, 2008). Mokslinje literatroje paslaug teikimo benamiams problematika yra analizuojama gan fragmentiškai, dažniau apsistojant ties konkrei atvej analize, vis dlto galima išskirti kelet pagrindini faktori, kurie pasitaiko kalbant apie individ naudojimsi paslaugomis. Išskiriamos dvi pagrindins aiškinim apie naudojimsi paslaugomis kategorijos: struktrin perspektyva ir individualioji perspektyva. Struktrin perspektyva paprastai apima paslaug prieinamumo ir tinkamumo problematik (Fitzpatrick, 2005; Neale, 1997; Pleace ir Quilgars, 2003), ji dažnai aptariama apibržiant benamysts reiškin, kuomet pristatomos ir paslaugos, prieinamos šiai žmoni kategorijai. Taip pat aptariami barjerai, su kuriais susiduria institucini paslaug vartotojai. Individualioji perspektyva apima individ požir naudojimsi paslaugomis, vartotoj kultrines ir asmenines elgesio normas, individuali tapatyb ir individual naudojimsi paslaugomis (Crane ir Warnes, 2002). ši perspektyv struktrinio požirio šalininkai dažnai žiri skeptiškai, nes ji kartais tapatinama su „individualia patologija“ arba asmeninms benami asmen ydoms, neanalizuojant netiesiogini faktori svarbos, kurie leist paaiškinti tokius individ pasirinkimus. Šiame kontekste aiškindamas benamysts priežastis ir problemas (pavyzdžiui, kodl valstybs teikiama parama ir gerovs programos nepasiekia socialiai atskirt visuomens grupi), N. Pleace‘as (1998) teigia, kad jos gali bti nulemtos makrolygiu – dl bendrj resurs trkumo, arba mikrolygiu – dl individo asmenini resurs pasirpinti gauti valstybs param trkumo. Antra vertus, neretai benamyst yra tik vienas individo gyvenimo ciklo etap, nes lemiant tam tikroms aplinkybms asmuo jau gali bti susidrs su socialins gerovs sistema vaikystje, pavyzdžiui, augdamas globos namuose arba vliau – negalios, nedarbo ar nusikaltim (baudžiamojoje sistemoje ar išjus iš jos) atvejais. (Fitzpatrick ir kt., 2000). Vakar šali moksliniame diskurse socialins politikos klausimai benamysts atžvilgiu yra glaudžiai susij su benamysts socialinio reiškinio samprata. Pastaruosius kelis dešimtmeius socialini paslaug sferoje dominuojant socialini problem individualizacijai, benamyst vis dažniau imama vertinti kaip individo problema, nulemta tam tikr socialini ir politini veiksni. Šiuos veiksnius fiksuojanioms struktroms apibržiant, kurios visuomens

37 grups gali apsirpinti ištekliais, ir numatant gerovs paslaug skyrim to padaryti negalinioms arba galinioms tik iš dalies, iškyla individo, kaip aktyvaus ši paslaug vartotojo, problema (McNaughton, 2008). Autor š „refleksyvi“ paslaug pltot ir paslaug gavj, kaip aktyvi vartotoj suvokim sieja su kintania ontologine visuomens samprata ir augania individualizacija, kuri aiškina U. Beckas (1992), teigdamas, kad „pirmosios“ modernybs visuomen buvo struktruota bdu, kuriuo galjo bti numatomos ir apskaiiuojamos rizikos. O visuomens kaitos procese šioms saugum garantavusioms apsaugoms – gerovs valstybei, užimtumui, branduolinei šeimai – kintant ir fragmentuojantis ryškja nauja socialin realyb, kurioje individo gyvenimo ciklas nebegali bti nuspjamas taip, kaip anksiau (Beck, 1992). Individo, kaip aktyvaus ir atsakingo už savo elges veikjo, situacija tampa M. Deano (1999) apibržiamo „refleksyviojo valdymo“ (angl. reexive government) sritimi: atsakomybms už rizikos minimalizavim tampant individ, nam ki ir bendruomeni kaip socialini paslaug vartotoj ir klient skiriamuoju bruožu (Dean, 1999, 166). „Socialinis režimas“ (angl. regime of the social), kur sudaro valdymo struktr darbuotojai, socialiniai darbuotojai, nevyriausybinio sektoriaus atstovai, tampa jo partneriais ir vadovais, padedaniais individams išvengti rizik ir jas valdyti, prieiti prie tam tikr ištekli. Šioje sistemoje išsiskiria tikslins populiacijos (aptariamuoju atveju galima išskirti bedarbius, benamius, vienišus tvus ir pan.), kuri gyvenimas yra rmintas nuolatinje aktyvioje sveikoje su sistema. Dl nuolatinio tvirtinto kontakto su gerovs paslaugomis šios grups apibržiamos kaip reikalaujanios nuolatins specialist, dirbani su jomis, pagalbos. Ši institucij darbas paremtas veikimo technologijomis, kurios rizikoje esani grupi narius turt „gržinti“ visuomen (Dean, 1999). Šioje institucij ir j veikj demonstruojamos galios situacijoje iškyla M. Foucault‘o (1998) diskutuojama struktros ir tvarkos palaikymo idja, aktualizuojama per disciplin, bausmes ir normalizavim. Institucijos šiuo atveju atlieka legitimizuotos socialins tvarkos palaikymo ir užtikrinimo funkcijas, kurios, steigdamos disciplinarin valdymo model, palaiko tam tikr normatyvin tvark ir paskirstant erdv bei žmones kuria socialin gyvenim (Foucault, 1998). Apžvelgdami socialin politik ir jos taikomas priemones benamysts problemai sušvelninti, B. Edgar ir kt. (1999) teigia, kad neretai „paveldtos“ institualizuotos valstybiniu lygiu teikiamos paslaugos benamiams, padaro jas netinkama benamystei sprsti priemone. Taip nutinka todl, kad nemaža dalis paslaug teikj demonstruoja institucin sipareigojim kontroliuoti ir suvaržyti, disciplinuoti ir bausti, kaip to rezultat jie silo trumpalaikes priemones benamysts sprendimui, kai tuo tarpu žvelgiant iš socialins atskirties perspektyvos, yra reikalingi ilgalaikiai, individual asmen bei jo problem orientuoti ir kruopšiai planuojami sprendimai.

38 Gerovs valstybs silomos socialini paslaug sistemos priemons taip pat yra viena iš galios veikj strategij, disciplinuojani benamius asmenis. Šios priemons padeda vykdyti „paraši žmoni“ medikalizacij (Estroff, 1985), „liga“ suvokiama kaip tam tikra išvaizda ir bendrj visuomens norm neatitinkantis elgesys. T. Wrightas (1997) išskiria vadinamj „nusipelniusij“ ir „nenusipelniusij“ benami kategorijas, dl to, atsižvelgiant socialin status, vieni j patenka gerovs sistemos kategorijas, kiti – ne. Aukštesnis socialinis statusas garantuoja didesnes galimybes tapti sistemos dalimi. Aukšiau mintas Lietuvoje atliktas benami asmen tyrimas (Kocai, 2008) puikiai iliustruoja šias dvi kategorijas: vadinamieji gatvs benamiai, paprastai turintys stipri priklausomybi ir žemesn socialin status, disciplinuojaniomis praktikomis (taisyklmis) atskiriami nuo socialins paramos mechanizm (pavyzdžiui, kreipiantis paramos reikalaujama pateikti asmens dokument, jo gatvs benamiai dažnai neturi), o institucin param gaunantys, nakvyns namuose gyvenantys ar nakvojantys benamiai yra traukiami ir kitas papildomas socialins sistemos teikiamas paslaugas (psichologinis konsultavimas ir pan.). Kaip pabržia M. B. Katz (1989), dl tam tikr viešj vyraujani tradicini moters, kaip motinos, aukltojos percepcij, moterys benams dažniau patenka vadinamj „nusipelniusij” kategorij, dažniau gali tiktis sulaukti pagalbos nei analogiškoje situacijoje atsidr vyrai (Katz, 1989, iš Wright, 1997). Ši žvalga padeda paaiškinti, kodl fiksuojamas gerokai mažesnis, palyginti su vyr, vadinamj gatvs benami moter skaiius. Kaip rodo tyrimai, benamiai asmenys daugiausiai naudojasi socialinmis paslaugomis, kurios leidžia užtikrinti pagrindinius poreikius – maisto, pastogs, užimtumo; o reabilitacijos, gydymo nuo priklausomybi (alkoholio, psichotropini medžiag vartojimo) ir kitomis panašiomis paslaugomis naudojamasi reiau (McNaughton, 2008). Lietuvoje nra atlikta išsami benami socialini paslaug vartojimo ir šioje srityje j darom pasirinkim tyrim, taiau remiantis ankstesni tyrim duomenimis teigiama, kad naudojimasis maitinimosi ir labdaros (drabužiai, avalyn) paslaugomis yra labiausiai paplits tarp gatvs benami, o kreiptis teisiškai priklausanios paramos atitinkamas institucijas vengiama. Priešingai, nakvyns namuose gyvenantys ar juose nakvojantys benamiai asmenys dalyvauja socialins paramos mechanizme (Kocai, 2008). Plaiau šalyje teikiama socialin param benamiams bus pristatyta poskyryje 2.3.

2.3. Socialin parama benamiams Lietuvoje

Pagrindiniuose šiuo metu galiojaniuose teiss aktuose yra reglamentuojama valstybs socialin parama kritiniais asmens gyvenimo momentais (nedarbo, ligos ir pan. atvejais) (LR Konstitucija), numatomos tokios pagalbos ir paramos teikimo bdai ir priemons , kurie

39 išsamiau paaiškinti vairaus pobdžio dokumentuose (LR Socialins paramos koncepcija, 1994; LR Socialini paslaug statymas, 2006; LR Socialini paslaug katalogas, 2006 ir kt.). Socialin parama teikiama šiais bdais: socialini paslaug ir globos, pašalpos ir pinigini išmok, šalpos daiktais (LR Socialins paramos koncepcija, 1994). Nors socialins paramos teikimo koncepcijoje numatoma, kad paramos tikslas padti asmeniui išgyventi ekstremaliomis slygomis, benamysts situacij patirianio asmens kategorija tiesiogiai nra išskiriama. LR Socialini paslaug statyme (2006) benamio asmens situacija rminama socialins rizikos suaugusio asmens kategorija, kuria jis apibržiamas kaip „darbingo amžiaus asmuo, esantis socialiai atskirtas dl to, kad elgetauja, valkatauja, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinmis, psichotropinmis ar toksinmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartini lošim, yra sitrauks ar links sitraukti nusikalstam veikl, yra patyrs ar kuriam kyla pavojus patirti psichologin, fizin ar seksualin prievart, smurt šeimoje ir yra iš dalies ar visiškai neteks gebjim savarankiškai rpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomens gyvenime“ (LR Socialini paslaug statymas, 2006). Socialins rizikos suaugus asmen apibržianti svoka apima gana skirtingas situacijas, kurias asmuo patenka dl tam tikr jo patirt ar patiriam problem, su kuriomis susiduria ir benamiai asmenys. Kita vertus, mintame apibržime nra akcentuojami gyvenamojo bsto trkumo klausimai ir su tuo susijusios problemos20. Lietuvoje pagrindins socialins paramos organizavimo funkcijos patiktos savivaldybms, kurios atsako už socialini paslaug teikimo savo teritorijoje gyventojams užtikrinim. LR Socialini paslaug statymu (2006) reglamentuojamos priemons – bendrosios ir specialiosios socialins paslaugos, kurios detalizuojamos Lietuvos Respublikos Vyriausybs 2006 m. patvirtintame Socialini paslaug kataloge, kur kiekviena socialin paslauga yra apibdinama pagal vairias charakteristikas: socialins paslaugos apibržimas, tikslas, gavjai, teikimo vieta, paslaugos teikimo trukm ar dažnumas, paslaugos sudtis, j teikiantys specialistai ir pan. Atsižvelgiant savivaldybs poreikius, sutari pagrindu su valstybinmis ir / ar nevyriausybinmis organizacijomis, privaiais rmjais, socialins rizikos asmenims, kuri kategorij patenka ir benamiai asmenys, paprastai teikiamos bendrosios – konsultavimo, informavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo, vienkartini pašalp, asmens higienos, maitinimo, paramos daiktais, sveikatos priežiros, kurios yra atskiros, be nuolatins specialist priežiros teikiamos – paslaugos. J tikslas – ugdyti ar kompensuoti asmens gebjimus savarankiškai

20 Galima teigti, kad ši situacij lemia ir skirting institucij atsakomybi klausimas (bsto politik šalyje kuruojanti LR Aplinkos ministerija tik nuo 2012 m. sausio 1 d. LR Socialins apsaugos ir darbo ministerijai perdav valstybs paramos bstui sigyti ar išsinuomoti klausim sprendim). Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija. Bsto teisinis reglamentavimas. Nuoroda internete: http://www.am.lt/VI/index.php#a/11339. Žirta 2013-08-06. 40 rpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomens gyvenime (LR Socialini paslaug katalogas, 2006). Taip pat teikiamos specialiosios socialins priežiros – laikino apnakvindinimo ir laikino apgyvendinimo – paslaugos, kurios yra teikiamos nakvyns namuose. Nakvyns namai 1992 m. j steigim reglamentavusiame LR Vyriausybs nutarime apibržti kaip „lov tipo nakvyns vieta, kur laikinai už nustatyt mokest apgyvendinami asmenys, paprastai paleisti iš kalinimo viet, socialins bei psichologins reabilitacijos staig, primimo- paskirstymo punkt ir neturintys nuolatins gyvenamosios vietos, pagal nurodyt staig siuntimus“ (LR Vyriausybs nutarimas „Dl nakvyns nam steigimo gržusiems iš kalinimo viet bei kai kuriems kitiems asmenims ir j darbinimo“, 1992). Vliau LR Socialini paslaug kataloge (2006) nakvyns namai apibržti kaip laikino apnakvindinimo paslaugas teikianti staiga („nakvyns ir btinj paslaug (asmens higienos, buitini) suteikimas asmenims krizi atvejais ar dl šeimoje iškilusi problem, dl kuri iškyla grsm asmens sveikatai ar gyvybei“) (LR Socialini paslaug katalogas, 2006). Nakvyns nam (kaip laikino apgyvendinimo staigos) tikslas yra teikti „trumpalaik socialin glob gyvenamosios vietos neturintiems ar laikinai negalintiems ja naudotis asmenims bei padti jiems išsprsti problemas, dl kuri jie tapo šios staigos klientais“ (LR Socialini paslaug katalogas, 2006). Nakvyns namuose, atsižvelgiant j tip, klient socialinius poreikius ir staigos galimybes yra / gali bti teikiamos aukšiau mintos bendrosios socialins paslaugos. Taip pat yra teikiamos specialiosios (socialins priežiros) paslaugos, kuri spektras, kaip ir bendrj paslaug atveju, priklauso nuo klient poreiki ir staigos galimybi jas suteikti.21 Teikiamomis specialiosiomis socialinmis paslaugomis siekiama gržinti asmens gebjimus pasirpinti savimi ir integruotis visuomen ar tenkinti asmens gyvybinius poreikius kompleksins pagalbos metu. Dienos centruose, skirtuose socialins rizikos asmenims (arba turintiems teis juose lankytis), yra teikiamos dienos socialins globos paslaugos, sociokultrins ir socialini gdži ugdymo bei palaikymo paslaugos (LR Socialini paslaug katalogas, 2006). Socialins paslaugos, skirtos socialins rizikos asmenims, kuri kategorij patenka ir benamiai asmenys, kurie prastai kasdien naudojasi šiomis paslaugomis, pateikiamos 1. Lent.

21 Pavyzdžiui, Kauno nakvyns namuose laikino apnakvindinimo ir krizi veikimo pagalbos paslaugos; specialiosios socialins paslaugos (trumpalaik socialin globa arba socialin priežira): apgyvendinimo, psichologins-psichoterapins pagalbos; gyvenimo gdži ugdymo ir palaikymo, darbo gdži ugdymo ir kitos paslaugos atsižvelgiant asmens savarankiškumo lyg (Kauno nakvyns namai). 41 1 lentel. Socialins paslaugos, skirtos socialins rizikos asmenims ( j kategorij patenka ir benamiai asmenys)

Socialins paslaugos Bendrosios socialins Specialiosios socialins paslaugos paslaugos Socialin priežira Socialin globa Paslaugos Teikimo Paslaugos Teikimo Paslaugos Teikimo vieta pavadinimas vieta pavadinimas vieta pavadinimas Informavimas Nakvyns Socialini D. c. Dienos D. c. namuose gdži ugdymas Suaugusiems socialin Suaugusiems ir palaikymas soc. rizikos globa soc. rizikos asmenims asmenims Asmenins Nakvyns Laikinas Nakvyns Trumpalaik Nakvyns higienos ir namuose apnakvindinimas namuose socialin namuose, priežiros globa laikino paslaug apnakvindinimo organizavimas namuose Tarpininkavimas Nakvyns Intensyvi krizi Nakvyns ir atstovavimas namuose veikimo pagalba namuose Maitinimo Labdaros organizavimas valgykloje Sociokultrins Dienos paslaugos centre Konsultavimas Nakvyns namuose Lentel sudaryta remiantis Socialini paslaug katalogu, patvirtintu LR Socialins apsaugos ir darbo ministro sakymu „Dl socialini paslaug katalogo patvirtinimo“, 2006 m. balandžio 5 d. Nr. A1-93.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2012 m. šalyje veik 22 nakvyns namai (iš viso juose yra 1257 vietos, paslaugomis pasinaudojo 2447 gyventojai). Daugiau informacijos apie nakvyns namuose apsilankiusius asmenis galima sužinoti iš 2011 m. duomen. Tuo metu šalyje veikusiuose 23 nakvyns namuose (iš viso – 1206 vietos) gyveno 2281 asmuo, iš j 1790 vyr ir 491 moteris (Lietuvos statistikos metraštis, 2012). 2011 m. didžij dal nakvyns namuose apgyvendint asmen sudar neturintys bsto asmenys (1891), taip pat iš laisvs atmimo viet grž asmenys (177), asmenys, patyr smurt šeimoje (67) ir pan. Mintais metais didžij dal vis apgyvendint asmen sudar ilgiau nei 6 mnesius nakvyns namuose gyvenantys asmenys (793) ir 1-3 mn. gyvenantys asmenys (650) (Lietuvos statistikos departamentas). Augant nakvyns nam poreik atspindi statistiniai duomenys: 2011 m. nakvyns namuose buvo apsigyven 2,3 tkst. Asmen, tai 6 procentais daugiau nei 2010 m. ir penktadaliu – nei 2005 m. (Lietuvos statistikos metraštis, 2012). Nors nuo 2000 m. nakvyns nam skaiius keitsi nežymiai – 2000 m. fiksuota 19, o 2011 m. – 23 staigos, taiau kone

42 perpus išaugo viet skaiius juose: 2000 m. buvo 656 vietos ir 115 laikino prieglobsio viet, o 2011 m. – 1206 vietos bei 392 laikino prieglobsio vietos. Dar viena aptartina socialin parama benamiams – socialinio bsto paslauga. Socialinis bstas apibržiamas kaip „nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybs nustatyt nuomos mokesio apskaiiavimo tvark nuomojamos savivaldybs gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal šio statymo nustatytas slygas (socialinio bsto kategorijai nepriskiriamos tarnybins gyvenamosios patalpos, bendrabuiai, nakvyns namai, gydymo ar globos (rpybos) gyvenamosios patalpos)“ (LR Valstybs paramos bstui sigyti ar išsinuomoti ir daugiabuiams namams atnaujinti (modernizuoti) statymas, 2009). Už socialini bst administravim savo teritorijoje, taip pat prašym šiam bstui registravim yra atsakinga kiekviena savivaldyb. Socialiniai bstai yra teikiami pagal atskirus srašus: jaun šeim, šeim, auginani tris ar daugiau vaik (vaiki), buvusi našlaii ar be tv globos likusi asmen, negalij asmen ir šeim, kuriose yra negals asmenys, bendrasis srašas ( š sraš rašomi visi, kurie nepatenka aukšiau minimus srašus), taip pat socialinio bsto nuominink, turini teis bsto slyg pagerinim (LR Valstybs paramos bstui sigyti ar išsinuomoti ir daugiabuiams namams atnaujinti (modernizuoti) statymas, 2009). Užsienio šalyse dl socialinio bsto paslaugos vyksta diskusijos, taiau kaip vienas pagrindini benamysts sprendimo bd ir alternatyva laikino apgyvendinimo staigoms – nakvynms namams, Lietuvoje stokojant aiškiai reglamentuotos socialini bst politikos, ši paslauga negali bti vardyta efektyvia benamysts mažinimo priemone, kadangi kasmet fiksuojamos socialinio bsto poreikio augimo tendencijos, be to, palyginti su jomis, itin maži šio bsto poreikio patenkinimo skaiiai.22 Apibendrinant benamiams asmenims teikiamos paramos situacij Lietuvoje galima teigti, kad, viena vertus, benamio, kaip socialin rizik patirianio asmens, situacija leidžia jam tiktis ir gauti socialin param, kita vertus, kaip pabržia ir E. Kocai (2008), nepakankamai veiksmingas (palyginti su kitomis Europos Sjungos šalimis) socialins apsaugos statym gyvendinimo mechanizmas ne visada leidžia ši param garantuoti. Pabržtinas ir paties benamio asmens neveiklumas ir pasyvumas siekiant gauti ši param, ir jos atsisakymas, susidrus su sunkumais, iškilusiais siekiant išpildyti griežtus biurokratinius reikalavimus (vairios registracijos, reikaling dokument turjimas ir pan.) (Kocai, 2008). Lankstumo ir tam tikro tstinumo, kryptingumo stygius teikiant socialin param benamiams asmenims kildintinas

22Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2006 m. iš viso srašuose fiksuota 16314 asmen, laukiani socialini bst, per tuos paius metus toks bstas buvo suteiktas 890 asmen. 2010 m. laukiani – 28461, atitinkamai gavusi – 831 asmuo. 2011 m. pabaigoje Lietuvoje iš viso srašuose buvo 30 484 asmenys, laukiantys socialinio bsto; pagal srašus bstas buvo išnuomotas 949 asmenims (Lietuvos statistikos departamentas).

43 iš aiškios benamysts klausimo strategijos nebuvimo, ir benamio, ne tik kaip socialins rizikos asmens, bet ir kaip atskiros tikslins grups, teikiant socialin param, vardijimo.

2.4. Erdvs, vietos ir socialinio santykio konstravimas benamystje

Benami geografijos studijose geriausiai atskleidžiamas ryšys tarp socialini ir erdvini proces, lemiani benami kasdienyb. Mintas studijas bene labiausiai yra išpltoj M. J. Dearas ir J. R. Wolch (1993). Skirtingus laikotarpius apimaniose studijose analizuodami Šiaurs Amerikos miesto kait ir socialini paslaug bei gerovs sistemos reform, jie atskleidžia socialins ir erdvins dinamikos ryš, palaikant uždaros socialini paslaug teritorijos (angl. service-dependent ghetto) „vidiniame mieste“ (angl. inner city) socialin konstravim, kuriame ir aplink kur buriasi nuo socialini paslaug priklausomi asmenys ir benamiai. Ši autori darbai yra glaudžiai susij btent su Amerikos miesto kaitos kontekstu ir j lydiniomis pasekmmis, vis dlto remiantis jais galima apibendrintai teigti, kad erdv nra tik tušia dimensija, taiau, kaip teigia C. Philo (1986), ji leidžia struktruotis socialinms grupms ir yra apibržiama dalyvavimu. Šioje sampratoje išskiriant benami naudojam erdv kaip tam tikr „užkulisi“ erdv, šios miesto erdvs naudojimas benamiams ne tik leidžia patvirtinti save, bet reprodukuoti erdvs vadinamj marginali reikšm, o kartu ir savo pai marginalum. Toks požiris leidžia kalbti apie marginalios erdvs ir marginalaus asmens statuso ryš, o naudojimasis aplinka gali bti suvokiamas ir kaip tam tikra išgyvenimo strategija, kadangi, kaip pažymi J. S. Duncanas (1990), užimdamas marginali erdv asmuo darsyk patvirtina savo socialin marginalum ir šiuo savo veiksmu parodo priimam jos moralin tvark. Miesto sociologai ir geografai, akcentuodami erdvs ir socialinio gyvenimo interakcij, pažymi, kad erdv struktruoja socialinio gyvenimo aspektus ir socialinius bei erdvinius procesus, kurianius grupi tapatybi struktras (Swearingen ir Orellana-Rojas, 2000). Minti autoriai išskiria socialinje geografijoje taikomos erdvins analizs svarb, kuri leidžia atpažinti erdvs, vietos ir grups tapatybs tarpusavio interakcij. H. Lefebras (1991) teigia, kad kiekviena erdv kartu yra ir konflikto erdv, o individai, susiedami save su tam tikra erdve, kuria šios erdvs jausm, kuris gali sukelti prieštaravim dl to, kaip ši erdv yra naudojama. Remiantis mintu autoriumi galima konstatuoti, kad erdvs koncepcija pati savaime yra ir socialinio konflikto krja, ir jo priežastis (Swearingen ir Orellana-Rojas, 2000). Erdv gali bti suvokiama kaip materialus produktas, sukurtas ryši produkavimo bdu, ir kartu kaip socialini ryši procesas. Erdv yra vieta, kurioje žmons veikia, dalindamiesi ja, ir pati šio dalinimosi idja. Kaip pažymi amerikietis E. W. Soja (1981) ir brit D. Massey (1981), galima kalbti apie socialini ryši ir erdvs dialektik pabržiant, kad erdv yra ir socialini ryši krimo rezultatas, ir kartu –

44 ypatyb, generuojanti tuos socialinius ryšius (Swearingen ir Orellana-Rojas, 2000). Autoriai pateikia pavyzd, kaip erdv atlieka produkto ir socialini ryši produkuotojo vaidmen: prekybos centro pastatas suvokiamas kaip erdvin forma, teikianti naud jame apsiperkantiems asmenims, o šios vietos formuojami ryšiai tarp žmoni suvokiami ne kaip pilietiniai, o daugiau kaip verslo ryšiai. Analogišk ssaj bt galima atlikti su nakvyns namais, kuriuose ryši krim lemia bendra erdv ir situacija. Miesto erdv perduoda dominuojanios grups, kuri ir kuria t erdv, vertybes (Harvey, 1986). Šis procesas bene geriausiai fiksuojamas kasdienybs praktik metu, kai tam tikromis praktikomis sukuriama individ erdv yra suvokiama kaip tos grups erdv. Kitai socialinei grupei mginant primesti savas kultrines reikšmes ar elgesio modelius tai paiai erdvei, neišvengiamas ši grupi konfliktas, kuris lemia vienos grups nari primetamus elgesio suvaržymus ir kitos grups nari paklusim šiai naujai tvarkai, jos prisimim. Ši situacija kelia erdvs ir vietos samprat bei sankirt klausim. Kaip pažymi N. Liubinien (2009), nusakyti vietos ir erdvs santyk nra lengva, nes jos gali bti ir viena kitos pratsimas ir papildymas, ir opozicija viena kitai. Šiame darbe erdvs ir vietos svokas pasitelkiant tik kaip rank, leidžiant atskleisti benami asmen kasdienes praktikas, erdv traktuojama kaip apimanti skirtingas vietas (susidedanti iš t viet), reikšmingas benamiams asmenims. Tad, kaip ir N. Liubiniens (2009) darbe, laikomasi sampratos, kad vietos suteikia erdvei kontrus ir j lokalizuoja. Vietos ir individo / grups ryšio analiz leidžia atskleisti joms priskiriamas reikšmes ir kuriam autentišk santyk su vieta, kuriai bdingi tam tikri simboliai ir palaikomos reikšms.

2.4.1. Vietos tapatumo konstravimas

Žmons priskiria vietoms tam tikras reikšmes, paremtas j interakcijomis su erdve ir vienas kitu. Neretai šios reikšms tampa tam tikr socialini santyki kolektyvinmis reprezentacijomis, kurios atpažstamos susikertant sukurtajai erdvei, kultrinms reikšmms, vykus grupi konfliktui. Kai kurie urbanistai sociologai, siedami šias reikšmes su miesto erdve, jas vardija „miesto reikšmmis“ (Castells, 1983). Kaip pažymi S. Swearingenas ir C. Orellana- Rojas (2000), vairioms visuomens grupms bdingos skirtingos tam tikr miesto teritorij reikšms ir samprata apie tai, kaip viena ar kita erdv turt bti naudojama, kokia ši grupi vieta bendroje miesto erdvs socialinje tvarkoje. Kartu ir skirtingoms žmoni grupms skirtingose socialinse erdvinse lokacijose bdingi skirtingi, su vieta susieti, interesai ir priskiriamos reikšms (Glassman, 2002). Š vietos ir jai priskiriam reikšmi konceptualizavim pratsia G. Rose (1995) teigdama, kad „vietos pajautimas“ (angl. sense of place) kyla iš kasdieni individo gyvenimo patiri, jis apima kasdienin gyvenim ir patirt“ (Rose, 1995, 89,

45 iš Easthope, 2001, 130). „Vietos pajautimo“ koncepcija atskleidžia, kad vietos neturi prigimtini reikšmi, tik tas, kurias joms yra suteik individai. Autor išskiria tris pagrindinius parametrus, apibržianius „vietos pajautimo“ prigimt: 1) „vietos pajautimas“ yra natralus, jis gali bti pagrstas teritorine ar išgyvenimo patirtimi; 2) „vietos pajautimas“ yra reikšmi, kurias individai suteikia savo gyvenimui, rezultatas; taip pat jis gali bti kultrini interpretacij, esani aplink mus, dalis; 3) „vietos pajautimas“ yra tapatybs politikos dalis, komunikuojanti savs, kaip opozicijos „kitam“, apibržimo idj (Rose, 1995, ten pat). „Vietos pajautimo“ koncepcija yra siejama su tam tikra individo emocine, patirtine sfera, o mokslinje literatroje sutinkamai „vietos identiteto“ (angl. identity of place) koncepcijai kelia individo susisaistymo su tam tikra vieta ir jo patiri, siejam su ja ir jai priskiriam charakteristik, klausimus (Cuba ir Hummon, 1993). Atsižvelgiant kuriam santyk su tam tikra vieta, individai gali sieti save su ja, arba atvirkšiai – atriboti. Ši mint palaiko ir benami tyrimus atliekanti S. Ruddick (1990, 1996), vardydama juos kaip socialius subjektus, tiek kurianius save, tiek kuriamus per santyk su erdve ir miesto politika. Šiuo atveju atskleidžiamas dvigubas vietos krimo procesas – vieta, kaip egzistuojanti fiziškai erdv, ir kaip interpretuojama ir kuriama aplinka, kartu funkcionuojanti ir kaip savs krimo šaltinis. Š santyk S. Ruddick (1996) vardija kaip „vietos krimo taktik“, kuri leidžia erdv transformuoti sau palanki aplink, panaudoti j kaip tam tikr išgyvenimo praktik. „Vietos krimo“ (kaip tam tikros saugios, „savos“ erdvs krimo) praktika yra glaudžiai susijusi su nam (kaip vietos) samprata. Tuo tarpu benamysts studij analizje prastens „nam neturjimas“ vs. „namai“ konotacijos, darant perskyr tarp prarast / neturt nam, kaip vietos, ir kit viet, kurios nra laikomos namais.

2.4.2. Nam kaip vietos samprata

Mokslinje literatroje egzistuoja labai skirtingos nam svokos interpretacijos ir suvokimo modeliai. M. Eliade teigia, kad „namai yra saugum ir patikimum garantuojanti erdv, centrin vieta, tampanti žmogiškosios egzistencijos ir vietos ašimi, iš kurios išeinama galimai priešišk pasaul ir vl gržtama prieglobsiui. Namai yra laisvs vieta, kur asmuo gali bti savimi. Namai yra element, kuriuos kaupiame visos asmenins istorijos metu, saugykla, jie padeda apibržti, kas mes esame. Namai gali bti traktuojami kaip sakrali erdv, tikrosios asmens egzistencijos ir tapatybs vieta“ (Eliade, 1959, iš Rowles, 2003, 116). „Nam“ svoka mokslinje literatroje apibržiama gana nevienareikšmiškai, nes vyrauja tiek fizin, tiek psichologin / filosofin nam suvokimo koncepcijos. Pastarj palaikantys P. Saunders ir P. Williams (1988) teigia, kad namai yra socialin erdvin btis, kurioje, kaip galutiniame rezultate, susilieja fizin nam visuma ir socialin visuma, t. y. šeimyna. Formuluodami šiuos

46 apibendrinimus, minti autoriai remiasi A. Giddenso struktracijos teorija ir joje pateikiama „vietos“ koncepcija, kurioje teigiama, kad socialin sveika yra iš dalies nulemta jos erdvins aplinkos. Anot mint autori, namai yra esmin „vieta“ (angl. locale), kadangi juose yra sukuriami ir vliau reprodukuojami baziniai, pamatiniai asmens socialiniai ryšiai. Nam samprata apima ir nam k, ir fizin vienet, esant erdvje, tad jie yra socialin erdvin sistema, nesuredukuojama nei vien socialin nam kio vienet, nei vien fizin nam aplink (Saunders, Williams, 1988, iš Easthope, 2001). Kaip teigia J. D. Porteous (1976), namai individui suteikia visišk pasitenkinim, kur galima palyginti su teritorijos suteikiamu gyvn saugumu. Tai yra saugumas, tapatumas ir šalia esanij palaikymas, taip pat ir ontologinis saugumas (Porteous, 1976, iš Easthope, 2001). P. Somerville‘is (1992), kalbdamas apie nam samprat, susieja socialin, psichologin ir emocin nam aspektus, nes, jo teigimu, tik psichologinis ar tik sociologinis požiris negali išsamiai paaiškinti nam koncepcijos. Namai dažnai suvokiami kaip esantys erdvje (ir laike), taiau, autoriaus teigimu, jie nra vien fizin struktra: jie apima ir platesn aplink – kaimynyst, region. Tad siekiant suvokti asmens santyk su namais, turime pirmiausia suprasti jo socialinius ryšius, psichologij ir emocijas, t. y. gyvenimo patirt (Somerville, 1992). Mokslinje literatroje buvo teigiama, kad „namai“ (angl. house) tik tuomet tampa „namais“ (angl. home), kai juose yra šeima, Vliau ši samprat papild kita – postkonstruktyvistin, teigusi, kad namais turt bti laikoma tai, kas yra daugialypiška, situaciška (Rapport ir Overing, 2000). Šiuolaikin mobili nam samprata teigia, kad asmens namai nra visur, taiau asmuo, kad ir kur jis bebt, atsižvelgiant aplinkybes, gali jaustis kaip namuose. Namus apibržiant kaip fizin pastog arba emocin reikšmingum, individui saugumas tampa esminiu jausmu (Sommerville, 1992). Šios kultriškai ir socialiai konstruojamos nam, kaip komforto, ir saugumo šaltinio reikšms, sudaranios esmines slygas individui vystytis sveikai ir visapusiškai, lemia, kad nam neturintis asmuo atpažstamas kaip besiskiriantis nuo likusios visuomens dalies (Watson ir Austerberry, 1986). Dl savito benamio asmens gyvenimo bdo jis yra traktuojamas kaip kitoks, ligonis. Kita vertus, nam ideologija gali veikti skirtingais bdais, atsižvelgiant tai, kaip benam asmen reprezentuoja benamysts reikšms. Benamyst gali bti suvokiama ne tik kaip nam trkumas, taiau nam konceptas šioje situacijoje yra primestinis, išorinis. Didžiosios Britanijos mokslininks S. Watson ir H. Austerberry, atlikusios tyrim benami moter nakvyns namuose, teigia, kad beveik 30 proc. jame dalyvavusi moter neapibrž nakvyns nam ar kitos vietos, kurioje jos gyvena, kaip nam, kartu jos savs nevardijo benammis. Ši situacija atskleidžia, kad nam samprata apima kur kas daugiau skirting reikšmi nei iš pradži buvo galima numanyti. Benamysts tyrjas R. Jahiel (1992) nam funkcijas apibržia funcionalistins sampratos kategorijomis – juos traktuoja kaip fizin

47 struktr, bet ne kaip gyvenimo patirt, kuri yra asmens ontologinio tapatumo dalis. Anot R. Jahiel (1992), namai atlieka ne tik biologin ar psichologin, bet ir teisin, ekonomin, socialin funkcij. Jie labai svarbs asmeniui siekiant gyti stabilum visuomenje, socializuotis. Šios autoriaus pastabos leidžia daryti prielaid, kad turimi namai padeda individui išvengti vairi sutrikim, kelia btinybs juos turti klausim. Kaip pažymi C. L. Twigger-Ross ir D. L. Uzzell (1996) asmuo, juddamas iš vienos vietos kit, nuolat kuria ir perkuria tam tikras vietas ir namus kaip savojo tapatumo dal. Ši koncepcija galt bti artima ir benamiams asmenims, nors studijos apie vietos krim ir nam reikšmingum benamiams asmenims nra labai išpltotos, dažniau apsiribojama tyrimais, kuriuose namai traktuojami kaip buvimo vieta, analizuojamos benami percepcijas apie juos (May, 2000). Dmesys benamio asmens mobilumui, kuriamoms ir transformuojamoms viet reikšmms, kuriamam santykiui su jomis galt bti vienas iš bd, leidžiani pagilinti žinojim apie pltojamas nam reikšmes ir sampratas.

2.5. Kasdienis benamio asmens mobilumas

Benamis asmuo tiek mokslinje, tiek grožinje literatroje dažnai apibdinamas kaip nepastovus, vartojami klajoklio ar valkatos epitetai, sukuriantys neigiam benamio asmens mobilumo konotacij. Taiau šiuo atveju mobilumas yra traktuojamas kaip opozicija stabilumui, jis nusako stabilios ir apibržtos gyvenamosios vietos trkum. Nomadiškumas, anot L. R. Stark (1994), gali bti pažymimas kaip viena kertini svok, atskirianti benam asmen nuo turinij namus. Autoriai Alanas Radley‘is ir kt. (2010), atlik benami tyrimus Naujoje Zelandijoje ir Didžiojoje Britanijoje, teigia, kad benamiams asmenims nuolatinis judjimas / vaikšiojimas yra tam tikra neatskiriama gyvenimo bdo dalis. Kartu jie kelia klausim, kuo toks judjimas skiriasi nuo „paprasto vaikšiojimo“ arba vaikšiojimo kaip tam tikros alternatyvaus meno formos. Pirmuoju atveju vaikšiojimas suvokiamas kaip judjimas, persiklimas iš vienos vietos kit, kai tam tikros vietos yra sukuriamos ir perkuriamos, erdvs atveriamos ir sutrikdomos (de Certeau, 1984). Vaikšiojimas suvokiamas ir kaip tam tikra „meno forma“ – eiti pasivaikšioti, vadinasi, išnaudoti laik, kuris lieka nuo kit užsimim, reflektuojant juos kaip ir tam tikras aplinkos patirtis. Priešingai, benamio asmens situacija lemia jo priverstin vaikšiojim mieste, pats vaikšiojimo veiksmas nra vien jo pasirinkimas, o kaip prievartinio judjimo ir atskirties padarinys (Sibley, 1995). Kita vertus, negalima teigti, kad benami asmen vaikšiojimas mieste yra nulemtas vien aukšiau minim slyg, j galima vardyti ir kaip tam tikr „taktin benami asmen racionalum“ (Cloke, May ir Johnsen, 2008), esamuoju momentu pasirinkt (iš)gyvenimo strategij.

48 Mobilumo / judjimo samprata savyje talpina skirtingas konotacijas ir skirtingus žiros bdus. Transporto geografai mobilum apibržia kaip galimyb judti tarp skirting veiksmo viet (pavyzdžiui, nam ir parduotuvs) ar skirting gyvenimo sfer (darbo, mokymosi, laisvalaikio). Mobilumas taip pat dažnai yra aptariamas kartu su tam tikr viet ar žmoni prieinamumu ir matuojamas veiksmo viet, kurias galima pasiekti tam tikru atstumu per tam tikr laik, skaiiumi (Hanson, 1995). Geografijos mokslo disciplinoje prasta benami asmen mobilumo proius nagrinti pasiremiant tam tikromis svokomis, pavyzdžiui, „kasdieniai judjimo mieste bdai“, „miesto vidin migracija“ (Rahimian, Wolch ir Koegel, 1992). Apibendrinant šio pobdžio studijas (Rowe ir Wolch, 1990; Wolch ir kt., 1993) galima išryškinti tris dominuojanias temas: benamiai asmenys keliauja / juda dl t pai priežasi, kaip ir kiti visuomens nariai, t. y. siekdami patenkinti btinuosius poreikius – apsirpinti maistu ir kitomis pirmos svarbos vartojimo prekmis; vyksta darb, siekdami užsitikrinti pajamas; vyksta susitikti su šeimos nariais ar draugais. Taigi mobilumas yra strategija, kai užsitikrinant uždarb, bst, socialinius ryšius, paslaugas ir pramogas siekiant pagerinti gyvenimo kokyb. Miesto aplinka formuoja, o kartu ir yra formuojama t, kurie joje gyvena. Benami asmen kuriama kartografija taip pat silieja bendras praktikas, pertvarkanias ir rekoduojanias miesto erdv (pavyzdžiui, tokias, kurios siejamos su jaunimo kultra – važinjimasis riedlentmis ir pan.) (Borden, 2001). Benami judjimo praktikos leidžia miest perkurti tam tikr „benami miest“, kurio ribos yra apibržiamos skirting institucini (ir ne tik institucini) erdvi. Šiuo aspektu „benami miestas“ gali bti matomas kaip tam tikra laiko ir erdvs diagrama, apibržiama centrini viet (nakvyns namai, dienos centrai ir kt.), taip pat mažiau formali, bet vis vien tam tikromis taisyklmis apibržt viet (parkai ir pan.). Pltodami skirtingas taktikas ir tam tikrais bdais „perkurdami“ miesto erdves, anot mokslininki J. R. Wolch ir A. Rahimian (2010), benamiai vykdo tam tikr racionalumo logik, kuomet susiduria tam tikros viešos disciplinuojanios erdvs racionalumas ir taktinis benami asmen racionalumas, siekiant „apeiti“ j veiksmus ribojani miesto tvark ir taisykles. Ši situacija leidžia identifikuoti tam tikrus benami braižomus miesto žemlapius, atpažinti praktikas ir pai benami kuriamas taisykles (Wolch ir Rahimian, 2010). Benami mobilumo ir mobilaus elgesio mieste tyrimus atliekanios J. R. Wolch ir A. Rahimian (2010) nurodo, kad pastarojo pobdžio tyrim nra atlikta daug. Jos išskiria mažos imties demografinius tyrimus, kuriuos buvo traukti keli klausimai apie benami asmen nueinamus mieste atstumus (Rossi, 1989; Lee, 1989), ir studijas, kuriose buvo fokusuojamasi didelio atstumo mobilum ar migracij, taip pat trumpalaik ar kasdienin mobilum mieste, tiriam pasitelkiant etnografijos metodus (Rowe ir Wolch, 1990; Wolch ir Rowe, 1993). Pirmojoje studijoje buvo atskleista, kaip

49 benami moter mobilumas ir jo suformuoti socialiniai tinklai sukuria laiko ir erdvs žemlap, antrojoje – lyginamos dviej Los Andželo (JAV) miesto kvartal benami mobilumo praktikos. Apibendrinant šias studijas (Wolch, Rahimian ir Koegel, 1993) galima išskirti kelet pagrindini benami mobilumo tip: benamiai juda mieste, siekdami veikti sunkumus, patiriamus gyvenant gatvje, t. y. patenkinti kasdienius btinuosius fizinius poreikius – apsirpinimas maistu, pastoge ir kt. gyvenimui svarbiais dalykais. Kadangi dalijimasis ištekliais yra pagrindin išgyvenimo strategija, benami asmen palaikomi socialiniai tinklai atlieka svarb vaidmen j mobilumo sprendimuose – judjimas padeda užmegzti socialin ryš, kuris gali garantuoti pagalb. Miesto aplinka ir joje susiklosiusi tam tikra laiko ir erdvs struktra stimuliuoja mobilumo praktikas – benamiai asmenys keliauja tam tikras atviras miesto erdves, naudojasi viešosiomis paslaugomis ir vairiomis užimtumo galimybmis (bibliotekos, prekybos centrai ir pan.). Užimtumo galimybs, teis socialin gerov, bsto galimybi paieška lemia benami asmen mobilumo poreikius. Benamiai asmenys suprantami kaip mobils klajotojai, tai leidžia juos vardyti besiskirianiais, „kitais“, nors j mobilumas kartais apsiriboja tais paiais bruožais, kaip ir kit gyventoj mobilumas, t. y. kyla dl kasdieni maisto, bsto, užimtumo, draugysts palaikymo ar paslaug poreikio. Galima netgi teigti, kad tam tikra prasme didžioji visuomens dalis, siekdama patenkinti savo poreikius, tampa benamiais klajokliais. Antra vertus, benami mobilumo praktikos gali atskleisti ir paslaug teikimo viet išsidstymo efektyvum – nakvyns nam ar kitos paslaugas benamiams teikianios institucijos gali bti kurtos ten, kur nra patogu jomis naudotis.

50 III. TYRIMO METODOLOGIJA

Benamyst ir „benamysts industrija“ yra skirtingai traktuojamos ir reglamentuojamos atskirose šalyse. Taiau tai nra uždaros savaime funkcionuojanios sistemos, jos gali bti suvokiamos platesniame kontekste – kaip didesns bendros sistemos (pavyzdžiui, neoliberalios hegemonijos) dalis. Indukcinio pobdžio tyrimai, kuriuose analizuojami skirtingi šios sistemos dalyvi naratyvai, taip pat pltojamas bendras teorinis suvokimas, kuria bendrj žinojim apie benamysts sampratos bdus ir modelius. (Garcia-Lorenzo ir kt., 2008). Etnografinio lauko tyrimo prieiga ypa praveria tiriant naujas, mažai tyrintas visuomens grupes – duomenys renkami natralioje aplinkoje, atskleidžiant aplinkybes, kuriose vyksta vairios j gyvenimo realijos. Ši prieiga leidžia kontekstualizuoti duomenis ir vliau juos lyginti, plsti bendrj suvokim apie grup. R. B. Johnson (1997) pažymi, kad indukcin prieiga ir tyrimas natralioje aplinkoje dar negarantuoja prieigos patikimumo ir kelia tyrjo šališkumo klausim, taiau benamysts tyrimus žvelgiant retrospektyviai, šios metodologijos taikymas juose vis dlto yra itin populiarus Pasigirstant kaltinimams dl nedidelio šios srities tyrim patikimumo, T. B. Stax (2005) silo sisteminio požirio galimyb, indukcins ir dedukcins metodologini prieig derinimo galimybes ar skirting metod derinim, kuris garantuot tranguliacij. Nakvyns namuose gyvenani benami asmen kasdiens (iš)gyvenimo praktikos buvo fiksuojamos per etnografin lauko tyrim derinant stebjimo, dalyvaujamo stebjimo, pusiau struktruoto interviu, neformali pokalbi, dokument analizs metodus. Surinkta informacija buvo apdorojama kokybins turinio analizs ir fenomenografinio tyrimo duomen analizs bdais. Aptardama etnografinio tyrimo metodo specifik S. Ortner (1995) teigia, kad labai svarbu etnografij žvelgti ne kaip tam tikros ršies tekst, bet kaip pažinimo bd – reali žmoni pasaul, realiame laike ir erdvje. Toks požiris leidžia išvengti tendencij vaizduoti tiriam grup kaip statišk ir homogenišk, eliminuojant subjekt pozicij daugialypiškum, vairius ir kartais net prieštaringus „balsus“, individ dinamik ir j „požir save paius“ (Hammersley ir Atkinson, 2007). Etnografija tyrjui sudaro slygas dalyvauti tam tikrame mokymosi procese, kuris vyksta per interakcij keiiantis idjomis ir informacija. Šiuo atveju pažymtina ir socialinio konteksto, kuriame vyksta mintos interakcijos, svarba – individai veikia neatsiejamai socialinio konteksto, turim ankstesni ir dabartini pasaulio suvokimo prasmi, besiformuojani tam tikroje socialinje terpje (Ravenhill, 2008). Skirting metod kombinacija (etnografijos analizje pasitelkus kokybins turinio analizs ir fenomenografinio tyrimo duomen analizs bdus), leidžia surinkti daug duomen vairov ir išskiriant dominuojanias temas, siekti objektyvumo.

51 3.1. Tyrimo dalyviai ir imtis

Tyrimo dalyviai – vyrai ir moterys, vienokiu ar kitokiu bdu dalyvaujantys „benamysts industrijoje“ (nakvyns nam gyventojai ir vairaus pobdžio socialines paslaugas benamiams asmenims teikiantys darbuotojai). Pagrindiniai tyrimo dalyviai, sudarantys didžiausi tyrimo dalyvi dal ir bene geriausiai leidžiantys atskleisti tyrimo esm ir logik, yra benamiai asmenys, besinaudojantys laikino apnakvindinimo ar apgyvendinimo paslauga nakvyns namuose. LR Socialini paslaug statymas (2006), reglamentuojantis ir mintas paslaugas teikiani staig veikl, juos apibržia kaip „socialins rizikos suaugusius asmenis“ – „klientus“. Buvo atlikti 24 (9 moter ir 15 vyr) giluminiai interviu su nakvyns nam Vilniuje ir Kaune gyventojais, taip pat laikinai (nakiai) juose apsistojaniais gyventojais (tyrimo dalyvi srašo ir charakteristik lentel pateikiama priede Nr. 2). Didesn tyrimo dalyvi vyr skaii lm benamysts, kaip „vyrišk veid“ turinio reiškinio, samprata. Fiksuojami kelis kartus mažesni moter benami skaiiai, atkreipia dmes moter benamysts „nematomum“ ir itin skausmingus jos patyrimo išgyvenimus. Šis kontekstas lm tyrimo dalyvi moter pasiekiamumo problem ir j nenor dalintis savo patirtimis. Daugiau informacijos apie moter benamysts patirtis buvo gaunama per neformalius pokalbius, stebjim dalyvaujant, taiau šios moterys (kaip ir apskritai visi asmenys, su kuriais palaikyti neformals pokalbiai ar apsikeitimai trumpomis frazmis, juokais), nurodom tyrimo dalyvi skaii nra traukiamos. Patirtis tyrimo lauke parod, kad neteiktinos aiškios perskyros ir griežti apibendrinimai tarp tyrimo dalyvi vyr ir moter benamysts patiri, kadangi tokiems lyginimams ar išsamesns išvadoms bt reikalingi išsamesni skirting lyi benami tyrimai, išskirtinai koncentruojantis j patirtis socialini paslaug sistemoje. Tyrimo dalyvi vyr amžius varijavo nuo 30 iki 68 met, moter – nuo 30 iki 65 met amžiaus. Vyr benamysts trukm varijavo nuo 2 mnesi iki 11 met (su pertraukomis). Atitinkamai moter – nuo 1 met iki 8 met. Tikslios benamysts trukms ir gyvenimo nakvyns namuose laikotarpio nustatym riboja vairs tyrimo dalyvi gyvenimo vykiai (partnerysts, draugysts, kalinimas, priklausomybi gydymasis reabilitacijos bendruomense, laikas, praleistas ligoninse ir pan.), kurie lemdavo trumpalaik ar ilgiau užsitsusi išsiregistravim iš nakvyns nam. Beveik pus, t.y., 11 tyrimo dalyvi (3 moterys ir 8 vyrai) aiškiai nurod, kad nuo apsigyvenimo momento, nakvyns namuose gyvena nuolat, kiti teig, kad šiomis paslaugomis naudojasi su pertraukomis. Pertrauk priežastis – tam tikri aukšiau minti asmeninio gyvenimo vykiai ar priverstinis pašalinimas (asmuo, nusižengs nakvyns nam taisyklms, iš j tam tikram laikui pašalinamas). Ne vienas tyrimo dalyvis vyras pažymjo, kad toks gyvenimo bdas (kai nakvyns namus gržtama tik pernakvoti, o visas dienos laikas praleidžiamas judant mieste), labai išvargina, todl už tam tikras nusikalstamas

52 veiklas grsiantis laisvs atmimas j negsdina ir yra vardijamas kaip bdas pailsti ir fiziškai atsigauti. Pirmieji giluminiai interviu buvo atliekami prajus maždaug trims mnesiams nuo tyrimo pradžios (tyrimo pradžioje vyko dalyvaujantis stebjimas, j atliekant taip pat buvo imami trumpi interviu, taiau ne visi jie buvo rašinjami, o dalis aprašomi, kaip per lauko tyrim gauta medžiaga). Per dalyvaujant stebjim kartu su tyrimo dalyviais buvo kalbama apie giluminius interviu, todl ne vienas tyrimo dalyvis silsi papasakoti savo istorij ir paaiškinti, kaip socialini paslaug sistemoje, kuria jie naudojasi, „viskas veikia iš tikrj“. Tyrimo dalyvi atrankai giluminiams interviu buvo taikoma tikslin imties vienet atranka, o imtis sudaroma remiantis patogija ir „sniego gnižts“ atranka (Bitinas, B., ir kt., 2008). Ši dviej imties vienet atrank derinimas leido lengviau pasiekti tyrimo dalyvius ir gauti išsamesn informacij („sniego gnižts“ atrankos bdas itin pravert renkant informacij apie benami asmen socialinius ryšius, dekoduojant judjimo mieste maršrutus). Tyrimo eiga ir situacija lm, kad per stebjim dalyvaujant buvo nuolat bendraujama su vairi pareigybi darbuotojais, dirbaniais su nakvyns namuose gyvenaniais asmenimis. Siekiant geriau suvokti socialines paslaugas benamiams teikiani institucij darbo specifik, j požir ir palaikomus santykius su klientais, atlikti 14 interviu su nakvyns nam vadovais, socialiniais darbuotojais ir socialini darbuotoj padjjais, dienos centro darbuotojais, sriubos valgykl ir maisto dalinimo punkt darbuotojais, „žemo slenksio“ kabineto darbuotoja, medike (tyrimo dalyvi srašas pateikiamas priede Nr. 3). Ši tyrimo dalyvi atrankai buvo taikoma tikslin imties vienet atranka, o imtis sudaroma, remiantis maksimaliai vairi atvej atranka, leidusia tyrim traukti skirtingose institucijose dirbanius asmenis, ieškoti tiriamiesiems atvejams bendr bruož (Bitinas ir kt., 2008). Per šiuos interviu gauti duomenys leido geriau pažinti institucijos kontekst, kur patenka socialins paramos besikreipiantys benamiai asmenys (taip pat ir šio konteksto kait – pavyzdžiui, keletas darbuotoj su šia socialine grupe dirba nuo pat nakvyns nam steigimo pradžios). Interviu su darbuotojais vyko skirtingais buvimo tyrimo lauke etapais. Didžioji dalis darbuotoj tyrj pažinojo iš anksiau, kaip buvusi savanor, buvo turj vairi neformali pokalbi, todl sunkum, tariantis dl pastarj interviu, nekildavo. Ypa šiltai darbo apie benamyst rengim palaikydavo darbuotojai, turintys ilgesn darbo su benamiais patirt. Atliekant etnografin tyrim neabejotinai svarbus vadinamojo pagrindinio informanto (angl. gate keeper; key informant) vaidmuo, palengvinantis susiorientavim situacijose, leidžiantis patekti tyrimo lauk „iš vidaus“. Š vaidmen skirtingu laiku atliko net keli asmenys, kadangi net por kart užmegztas ryšys buvo neplanuotai nutrauktas, kai net du vadinamieji pagrindiniai tyrimo dalyviai (skirtinguose miestuose) buvo areštuoti policijos. Šis faktas tyrimo

53 nesutrukd, taiau liko negyvendinti planai: neaplankytos teritorijos – tam tikros nelegalaus benami uždarbio zonos, kuriose lankytis vienai tyrjai bt pernelyg pavojinga. Ši patirtis – netiktas ryšio su pagrindiniais tyrimo dalyviais nutrkimas, turi ssaj su Rusijoje benami tyrim atlikusios T. Höjdestrand (2005) pastebjimu, kad artimesnis ryšys su kai kuriais tyrimo dalyviais nebtinai reiškia, kad apie juos yra žinoma kiek daugiau. Pažymtina, kad minti tyrimo dalyviai nuolat rodydavo didel susidomjim tuo, kaip vyksta tyrimas. Toks santykis buvo užsimezgs natraliai, kadangi nuolatinis klausinjimas, prašymas paaiškinti vien ar kit dalyk reikšmes, taip pat ir kartojimas, kad tyrimo dalyvi gyvenimas yra unikalus, todl norisi apie j parašyti, nulemdavo nemaž j pai sitraukim. Panaši patirt tyrimo lauke su ikagos lietuviais imigrantais yra aprašiusi D. K. Kuzmickait (2004). Anot jos, „respondentams labiau patiko <...> bendradarbiavimo rašant knyg idja negu paslaugos [dalinantis informacija] teikimas“ (Kuzmickait, 2004, 37). Pamintina, kad ne visada pavykdavo išlaikyti objektyv santyk su vadinamaisiais pagrindiniais tyrimo dalyviais. Ne syk teko „pagauti“ save, kad atsidrus ne tyrjos-students, o, pavyzdžiui, savanors rolje, palyginti su kitais benamiais, jiems skirtas didesnis dmesys (pavyzdžiui, sriubos valgykloje dalinant sriub buvo nesmoningai stengiamasi pripilti pilnesn duben ir dti daugiau tirši, arba nakvyns namuose parinkti geresns kokybs patalyn, pasiteirauti dl jos spalv ir pan.). Mintais atvejais iškyla rizika sukelti nepasitikjim tarp kit tyrimo dalyvi, todl j suvokiant smoningai vengta didesni draugysi ar bendravimo palaikymo už tyrimo lauko rib. Tyrimo dalyviams nebuvo silomas atlygis už interviu skirt laik, šis klausimas nebuvo iškils tyrimo metu, išskyrus vien atvej, kuomet laukiant, kol bus atidaryta sriubos valgykla, ir neformaliai bendraujant su keletu benami, vienas j (neblaivus ir apsvaigs nuo narkotini medžiag) band smurtauti ir reikalauti pinig už neva trukdom j laik. Incidentas baigsi laimingai, nes šalia buvs jo draugas, atsistodamas tarp tyrjos ir agresyviojo j draugo, sukr tam tikr „uždang“ ir j nuramino. Per vlesnius susitikimus agresij demonstravs asmuo ne syk atsipraš už vykus incident ir kartojo, kad tyrja neturi mokti pinig už interviu, kadangi, neva, ji daranti paslaug patiems benamiams, suteikdama galimyb „išsikalbti“, pasijusti „normaliais žmonmis“, už k jie patys turt jai mokti. Maždaug šeši tyrimo dalyviai (nakvyns nam gyventojai) po interviu, už j vardijam „išklausym“, „pabendravim“, yra vaišin vaisiais, saldainiais, nakvyns namuose – arbata, padovanoj knyg. Tyrimo dalyviams darbuotojams taip pat nebuvo atsilyginama už interviu. Jie sutikdavo skirti laiko geranoriškai, nordami padti, kartais kaip argument mindami abipusi main princip – tai yra kaip padka už tyrimo autors atliekamas savanoriškas veiklas j staigoje.

54 3.2. Tyrimo erdv ir laikas

Empirinio tyrimo, trukusio dvejus metus – nuo 2010 m. vasario iki 2012 m. vasario, laukas apm dviejuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje ir Kaune) sikrusias socialines paslaugas benamiams teikianias valstybines ir viešsias staigas – Vilniaus miesto nakvyns namus ir j filialus (filial, esant A. Kojelaviiaus gatvje, bei filial „Sala“, esant T. Kosiuškos gatvje), Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ nakvyns namus ir šalia j kurt Dienos centr, Kauno miesto nakvyns namus, kuriuos sudaro Vyr nakvyns namai, Benami nakvyns namai ir Moter nakvyns namai, taip pat Kauno miesto savivaldybs ir Lietuvos „Caritas“ steigt Sriubos valgykl. Iš pradži tyrim planuota atlikti tik Kauno mieste, o siekiant j kontekstualizuoti ir geriau suvokti bendr situacij, apsilankyti ir kit šalies miest nakvyns namuose. Pabuvojus nevyriausybinio sektoriaus kurtuose nakvyns namuose Vilniuje ir užfiksavus tam tikrus požirio, vertinimo skirtumus, nusprsta tyrimo lauk išplsti, traukti ir Vilniaus atvej. Atliekant tyrim prie Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ steigt nakvyns nam veiks dienos centras, tyrjos žiniomis, tuo metu buvo vienintel23 darbo dienomis aktyviai veikianti tokio pobdžio staiga, kurioje benamiai galjo laisvai lankytis ir naudotis paslaugomis. Didieji miestai tyrimui pasirinktini neatsitiktinai – kaip rodo statistiniai duomenys ir pirmajame darbo skyriuje aptarti ankstesni benami tyrim rezultatai, šiai socialinei visuomens grupei priskiriam žmoni koncentracija didžiuosiuose Lietuvos miestuose yra didžiausia, todl juose geriausiai atsispindi ir problemos mastas. Viena vertus, ši situacija labai palengvina tyrjo darb, kadangi maždaug dvidešimt met besitsianti benamysts „tradicija“ mintuose miestuose yra suformavusi tam tikr istorij, socialini paslaug infrastruktr, benamiai asmenys yra sukr šiai visuomens grupei reikšmingas erdves, kasdienybs rutinas ir elgesio bdus, kuriais yra dalijamasi grups viduje. Kita vertus, didmiesio specifika – anonimiškumas ir susvetimjimas – apsunkina tyrjo darb, išpleia tyrimo erdv ir ribas. Pradjus tyrim jo erdvs ribos nuolat pltsi: nakvyns namai ir / ar dienos centras atliko tam tikr atspirties tašk (pirmj susitikim su benamiais asmenimis ir darbuotojais, pirmj kontakt užmezgimo vietos) funkcij. sitraukimas benami asmen kasdienes praktikas leido praplsti tyrim lauk kitas mieste benami lankomas ir jiems reikšmingas vietas – bibliotekas, sriubos valgyklas, maisto ir drabuži dalijimo punktus ir kt. Šios „kitos“ benamiams svarbios vietos Vilniuje ir Kaune funkciškai yra labai panašios – svarbiausios

23 Kaune Lietuvos „Caritas“ projekto „Kalini ir buvusi nuteistj globa ir reintegracija“ rmuose steigtas dienos centras, skirtas iš kalinimo staig gržusiems buvusiems nuteistiesiems ir kitiems socialins rizikos grups asmenims, veikia nepastoviai. 55 benami lankymosi jose priežastys yra galimyb sušilti, pailsti, gauti šilto maisto ir / ar arbatos. „Kitos“ benamiams svarbios vietos Kaune: Kauno arkivyskupijos „Caritas“ sriubos valgykla (esanti Partizan g.) ir jos prieigos, kur sikrs „žemo slenksio“ kabinetas, švaros punktas (teikiantis asmens higienos paslaugas); Vilniuje: Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ dienos centras. Svarbu pabržti, kad nepaisant ši viet išskyrimo ir bendr atitikmen paiešk, šiuo tyrimu nesiekiama lyginti mintuose dviejuose miestuose gaut duomen. Išpltus tyrimo lauk norima gauti išsamesn benamysts reiškinio, benamiams teikiamos paramos ir jos naudojimo suvokimo kontekst.

3.3. Tyrjo vaidmuo lauke

Tyrimo pobdis natraliai nulm tyrjos sitraukim ir vairi strategij, padedani pažinti tyrimo lauk, išbandymus. Kaip pažymi A. Coffey (1999), toks (etnografinis) tyrimas reikalauja, kad tyrjas prisiimt tam tikrus socialinius vaidmenis ir santykius, leidžianius patekti tyrimo lauko centr. Tyrimo pradžioje, lankantis benamiams svarbiose vietose (pavyzdžiui, sriubos valgykloje, dienos centre), kaskart buvo patiriama vis kitokia „antroji socializacija“ (Kohn, 1994), t. y. buvo mokomasi tam tikr tai vietai priimtin elgesio bd ir taisykli. Tyrjos statusas lauke varijavo tarp skirting jos atliekam vaidmen. Vienas pagrindini, kur, siekiant objektyvumo, bandyta išlaikyti per vis tyrim, buvo tyrjos, atliekanios tyrim, vaidmuo. Šio vaidmens nesiekta smoningai tvirtinti, taiau jis buvo neišvengiamas dl veikianios opozicijos „tyrjas – tiriamieji“ ir tam tikr grups apribojim (tyrja nebuvo benam, nors bendraujant su tyrimo dalyviais, iškilus šiai prieštarai, neretai kartodavo, kad jie yra panašiose pozicijose – ji irgi neturinti savo bsto, j tik nuomojasi, todl yra „sava“; pastarasis paatviravimas dažnai sukeldavo juok ir sumažindavo tamp). Šio darbo autors, kaip tyrjos, vaidmens suvokimui turjo takos ir ribota tyrimo trukm, todl nebuvo vengiama apie tai kalbti su tyrimo dalyviais, siekiant išvengti neišpildyt lkesi ir pan. Kitas – tyrjos-students – vaidmuo pagelbjo kontaktuojant su socialini paslaug staig darbuotojais, nes paprastai jie geranoriškai sutikdavo asmen, besidomint j darbu ir apskritai benamysts problematika. Viešajame diskurse populiari studento, t. y. „alkano“ ir kukliai gyvenanio žmogaus, konotacija neretai priartindavo prie tyrimo dalyvi benami, o susiklosius bendražmogiškoms situacijoms leisdavo pelnyti j pasitikjim ir draugiškum: <...> Pabuiavom spyn... [sutikau du nakvyns nam gyventojus koridoriuje prie valgyklos dur, jie nespjo ateiti, kol ji buvo atidaryta]. R. Tai bsim lygs, aš šiandien irgi nespjau pavalgyti (bandau juokauti).

56 Vo! Nu, tai kartu ir einam pas samarieius [Lietuvos samariei bendrija, teikianti param maisto produktais], kol dirba <...> (Andrius, 38, Julius, 34) Dar vienas – savanors – vaidmuo tyrimo lauke nuolat varijavo su tyrjos, tyrjos- students vaidmenimis, nes dalis tyrimo dalyvi iš ankstesni susitikim ir veikl šio darbo autor atpažindavo ne kaip tyrj, o kaip savanor. Šis vaidmuo buvo artimesnis – ne tik dl tyrimo dalyvi rodomo pasitikjimo, bet ir dl galimybs dalyvauti skirtingose nakvyns nam gyventoj kasdieninse veiklose. Tyrjo-savanorio vaidmens svarb benami tyrimuose išryškina nakvyns namuose tyrim atliks ir juose savanoriavs T. D. Pippertas (2007). Jis teigia, kad tyrjas neretai sibrauna ribot ir lengvai pažeidžiam benamio asmens erdv, kuri neleidžia lengvai pabgti nuo tyrjo, pavyzdžiui, užtrenkiant nam duris. Autoriaus manymu, ši benami pažeidžiamumo priežastis pareigoja tyrj atsilyginti tyrimo dalyviams – ar tiesiogiai, ar netiesiogiai (pavyzdžiui, pagelbti organizacijoms, dirbanioms šioje srityje). Nors savanors vaidmen tyrimo autor rinkosi ne iš altruistini, o labiau iš praktini ir natraliai prie jo atvedusi paskat (per stebjim dalyvaujant sitraukus veiklas ir gijus tam tikr darbuotoj bei benami asmen pasitikjim), jis leido jaustis mažiau skolingai už dalijimsi informacija, taip pat pernelyg nepareigojo, nes dauguma benami ir darbuotoj turjo susidar savanorio, kaip nepastovaus, konkret laiko tarp dirbanio asmens, vaizd. Pagrindin institucija, kurioje tyrja savanoriavo, buvo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Dienos centras, taiau tyrimo riboms išsipltus ir kitas staigas, kuriose lankosi benamiai asmenys, ir ten buvo „atpažstama“ kaip „Caritas“ savanor. Šis vaidmuo padjo patekti kit staig (drabuži dalijimo punkto, sriubos valgykl ir kt.) aplinkas, padjo užmegzti ryšius su ten dirbaniais darbuotojais. Savanors vaidmuo pagelbdavo patenkant vairias benami aplinkas ir Kaune. Kita vertus, savanors vaidmuo sukeldavo sunkum tyrimo lauke tais atvejais, kai, iš benami asmen ir darbuotoj gavus prieštaringos informacijos, tekdavo laviruoti, siekiant išsaugoti pasitikjim ir nenorint pakenkti nei vienai pusei. Tyrjos lytis taip pat turjo nemažos takos vykstaniam tyrimui. Tai, kad tyrja yra moteris, viena vertus, privilegijavo: tyrimo lauke benamiai vyrai nevengdavo parodyti dmesio, užkalbinti, tai paddavo užmegzti pokalb, labiau sitraukti. Kita vertus, tai neretai sukeldavo ir nesaugumo jausm: vakare išjus iš nakvyns nam ir stotelje laukiant viešojo transporto tyrja kartais bdavo stebima kitoje gatvs pusje stoviniuojani mažiau pažstam nakvyns nam gyventoj. Nesaugumo jausm kartais nepagrstai sustiprindavo ir patys tyrimo dalyviai, pavyzdžiui, nakvyns nam virtuvje geriant arbat ir kalbantis su j gyventojais kartkartmis užsukdavo budintys darbuotojai ir pasiteiraudavo: „Ar viskas gerai“? Tokiu elgesiu jie pademonstruodavo atsakomyb už tyrjos saugum, taiau kartu suponuodavo pasvarstymus apie ne visai saugi aplink. Nesaugiose situacijose, siekdama užkirsti keli galimiems

57 nesusipratimams, tyrimo autor stengdavosi priminti, kad yra tyrja, rašanti darb apie j gyvenim, arba student. Tai situacijai suteikdavo tam tikro neutralumo. Užsienio autoriai taip pat akcentuoja benami socialin grup tiriani moter tyrj patirtis apie tam tikrus realius ar sivaizduojamus psichologinius ir fizinius pavojus tyrimo lauke. Turdami omenyje š moter patiriam nesaugum tyrimo lauke, jie netgi pažymi, kad moterys, kitaip nei benamysts tyrjai vyrai, yra linkusios mažiau romantizuoti benamyst kaip tam tikr laisvo gyvenimo bd (Wardhaugh, 2000). Priešingai, tyrjos lytis neretai sukeldavo sunkum mezgant ryšius su benammis moterimis, nes dalis j tyrj traktavo kaip tam tikr konkurent (tai pasakytina apie mažiau formalias vietas, kuriose susitikdavo benamiai vyrai ir moterys – dienos centre, sriubos valgyklose ir pan.). Šis klausimas buvo ypa aktualus tyrimo pradžioje – dienos centre, kol tyrja dar nebuvo tiksliai apibržusi savo vaidmens, buvo nepažstama dienos centro lankytojams ir pati su jais gerai nesusipažinusi. Ji girddavo, kaip moterys pašnibždomis aptarinja jos išvaizd, aiškiai jausdavo, kad j rat sileidžiama nenoriai. Kelios iš moter vertsi prostitucija, todl tyrja ne kart jas yra sutikusi gatvje, laukianias klient. J pamaiusios stengdavosi nepažinti, nusisukdavo arba bandydavo slptis. Šie bendravimo sunkumai leidžia konstatuoti, kad benami moter tyrimams reikia skirti daug daugiau laiko, reikia tikslingiau apsvarstyto tyrimo instrumento ir tam tikr tyrjo asmenini savybi, nes, kaip parod pastarojo tyrimo patirtis, moterys savo benamyst išgyvena jautriau nei vyrai. Tai lemia mažesn moter pasitikjim aplinka, tam tikras neigiamas reakcijas tyrjo atžvilgiu ir mažesn sitraukim. Pastaroji problematika, gaut duomen fragmentiškumas ir validumo trkumai padjo apsisprsti – šio tyrimo rmuose gauti duomenys naudotini tik iliustraciniais, ne lyginamaisiais vyr ir moter patiri tikslais. Apibendrinant galima pabržti, kad atliekant tyrim kito ne tik paios tyrjos savs suvokimas tyrimo lauke, bet ir jai tyrimo lauko dalyvi priskirti vaidmenys: nuo žurnalists, socialins darbuotojos, savanors, students, iki „naujo žmogaus“ (t. y. naujos benams), konkurents. Tyrimo dalyvi priskiriamus skirtingus vaidmenis galima aiškinti tuo, kad ne su visais j pavyko užmegzti ir palaikyti vienod ryš, antra vertus, to padaryti net nebuvo manoma, o ir nesiekiama tyrimo metu.

3.4. Tyrimo etika

Apie tyrimo etik prasta kalbti atliekant lauko tyrimus ir analizuojant duomenis, taiau, kaip pažymi M. Ravenhill, „etikos klausimai yra itin svarbs visuose tyrimo etapuose – pradedant tyrimo dizainu ir gyvendinimu, baigiant duomen analize ir j pristatymu“ (Ravenhill, 2008, 91). Tyrimo etikos norm laikymasis leidžia užtikrinti ne tik tyrimo dalyvi,

58 bet ir paties tyrjo saugum. Šis klausimas tampa dar aktualesniu pažeidžiam ir socialiai jautri grupi tyrimuose, nes viešasis diskursas ne visada yra palankus ši žmoni atžvilgiu, linkstama juos nuvertinti, pažeminti kriminalizuojant ir stigmatizuojant. Atliekant lauko tyrim buvo stengiamasi kurti abipusiu pasitikjimu grindžiam santyk. Tuo pat metu, stengiantis išvengti prisirišimo ir vienpusiško tyrimo dalyvi „išnaudojimo“ jausm, jiems buvo nuolat akcentuojama, kad tyrimo laikas yra ribotas, jis turs pabaig. Siekdama kuo natraliau išeiti iš tyrimo lauko, darbo autor kur laik savanoriavo sekmadieniais vykdomoje vienos nevyriausybins organizacijos iniciatyvoje. Šie retjantys susitikimai abiems pusms leido natraliai silpninti ryš, kartu suteik galimyb parodyti real rpest ir susidomjim, kuris nesibaig, pasibaigus tyrimui. Siekiant užtikrinti konfidencialum, vis tyrimo dalyvi – nakvyns nam gyventoj – vardai yra pakeisti. Tiriama grup yra gana maža ir glaudi, dalis jos nari užsiima nelegaliomis veiklomis ir turi kalinimo patiri. Atsižvelgiant tai kai kurie tyrimo dalyviai vardijami netiksliai. Lietuvoje „benamysts industrija“ yra gana maža, koncentruota didžiuosiuose miestuose, tad tyrime dalyvav darbuotojai sudaro gana glaudži grup. Siekiant užtikrinti j konfidencialum, ypa tose tyrimo vietose, kur pasisakoma jautresniais klausimais, jie vardijami netiksliai. Taip pat nevardijamos ir j darboviets, panašios detals. Tok sprendim lm vienos darbuotojos griežtas atsisakymas leisti rašyti interviu diktofono laikmen. Tai rodo, kad su benamiais asmenimis dirbantys darbuotojai kartais jauiasi pažeidžiami, kaip ir j klientai.

3.5. Tyrimo metodai

Šiame poskyryje pristatomi duomen rinkimo metodai (dalyvaujantis stebjimas, pusiau struktruotas interviu, dokument analiz) ir empirini duomen analizs (kokybin turinio analizs ir fenomenografinio tyrimo duomen analizs) metodai.

3.5.1. Duomen rinkimo metodai

Atliekant lauko tyrim – analizuojant benami asmen kasdienes praktikas – buvo pasinaudota skirtingais tyrimo metodais. Metod derinimas leido gauti skirting kontekst duomenis, atlikti j patikimumo patikrinim, t. y. lyginant per dalyvaujant stebjim gautus duomenis su interviu duomenimis, ir atvirkšiai, juos papildant dokument analizs medžiaga. Skirting tyrimo metod derinimo praktika užtikrina trianguliacijos, leidžianios pasiekti tyrimo

59 procedr bei duomen ir rezultat patikimumo galimyb, galina surinkti „tirštesnius“ duomenis tyrimo lauke bei sumažina tyrjo subjektyvumo galimyb.

3.5.1.1. Dalyvaujantis stebjimas Dalyvaujantis stebjimas, truks vis tyrimo laik, buvo pagrindinis metodas, atvrs keli tyrimo lauk, stipriai veiks paties tyrimo logik, objekto kaitos variacijas. Viena vertus, šis metodas leido patekti grup, o kartu atliekant grups nariams bdingus veiksmus, dalyvaujant j kasdienybje ir reikšmingose jiems praktikose – gyti jos nari pasitikjim. Kita vertus, per tokio pobdžio dalyvavim užiuoptas tik tam tikras prasmi ir vyki „paviršius“, kuris tyrjos, kaip pašalins, iš tam tikr neformali pokalbi ar pajuokavim buvo ne visada teisingai suvokiamas, tad informacija buvo tikslinama atliekant giluminius interviu. Tyrimo dalyviai – nakvyns nam gyventojai – taip pat buvo link pirmenyb teikti individualiems privatiems interviu (j vardijimu – „žmoniškam pasišnekjimui“, „pasikalbjimui, kaip žmonms“). To priežastys: nuošalesn, ramesn aplinka, vidinis nepasitikjimas grupje, tarpusavio pavydas, nerimas bti užtiktam per interviu, tok pokalb galimai traktuojant kaip tam tikr grups vidinio gyvenimo išviešinim. Atliekant dalyvaujant stebjim tyrimo dalyvi užduoti klausimai „o kada kalbsiesi su manimi?“, „su manimi nenori pasikalbti?“ leido konstatuoti tiek tam tikr j nor kalbtis, tiek vidin konkurencij – ne kart kartojosi situacija, kai nuošaliau atliekant interviu užeidavo kiti tyrimo dalyviai ir mesdavo replik: „k tu ia su juo kalbi <...> jis gi tik „pudrina smegenis“ [meluoja]“, tuo demonstruodami gali ir tam tikr neapykant interviu duodaniajam. Šios situacijos suponuoja nor perduoti aplinkai (šiuo atveju, tyrjai) turim suvokim apie save ir grup, vardijant j, kaip vienintel „teisinga“. Dalyvaujantis stebjimas vyko leidžiant laik su benamiais asmenimis, fiksuoti j kasdieninio gyvenimo veiksmai, elgesys, verbalin ir neverbalin kalba j natralioje kasdieninje aplinkoje. Metodas yra kritikuojamas dl subjektyvumo ir induktyvumo, nes paremtas spdžiais apie tai, kas vyksta, o ne griežta analize (Hammersley, Atkinson, 1983), taiau kiti autoriai š subjektyvum vardija metodo stiprybe (Clifford, Marcus, 1986). Palaikant pastarj požir, galima teigti, kad po stebjim rašytas dienoraštis leido išlaikyti „žmogiškj tyrimo veid“, neapsiribojant vien kategorijomis ir vertinimais. Kartu lauko dienoraštis buvo puiki terp refleksyvumui pltoti, jis padjo išvengti perteklini duomen kaupimo. Smoningai vengta rengti užrašus tyrimo lauke: tai bt trikd tyrimo dalyvius, be to, tai daryti bt buv nepatogu – ilgesn laik dalyvaujamas stebjimas vyko atliekant tam tikrus veiksmus sriubos valgyklose, dienos centre arba tiesiog drauge su benamiais keliaujant per miest. Dienorašio rašymu taip pat sprstas kokybinje tyrimo prieigoje keliamas tyrjo refleksyvumo klausimas ir subjektyvios

60 patirties taka rezultat interpretacijai. Pastovus subjektyvi išgyvenim fiksavimas leido reflektuoti užimam pozicij tyrime ir minimalizuoti tyrjo poveik jo rezultatams.

3.5.1.2. Pusiau struktruotas interviu Pusiau struktruoto interviu metodas buvo itin svarbi, o kartu ir nemažus išškius kelianti, tyrimo dalis. Atlikti 38 interviu: 24 – su nakvyns nam gyventojais, 14 – su benamiams asmenims paslaugas teikiani staig darbuotojais. Iš ties atlikta daugiau interviu nei yra fiksuojama, taiau jie neaprp vis pasirinkt tem arba apsiribojo daugiau draugiško pokalbio formatu, todl nebuvo traukti bendr atlikt interviu skaii. Interviu trukm varijavo nuo 50 min. iki 4 val. 10 min. Ilgiausias interviu, truks 4 val. 10 min., buvo atliekamas su nakvyns nam gyventoju, per dien susitikus du kartus. Didžioji dalis informacijos, gautos atliekant interviu su nakvyns nam gyventojais, vykstant tyrimui buvo papildoma per neformalius pokalbius, kuriuos išprovokuodavo tam tikros situacijos ar su kokiais nors vykiais susij prisiminimai. Analogišku bdu buvo papildyti ir keli interviu su darbuotojais. Interviu su nakvyns nam gyventojais paprastai vykdavo nakvyns namuose vakarais arba dienos centre, baigiantis jo darbo laikui. Penki interviu vyko koridoriuje prie sriubos valgyklos. Vienas interviu, paties tyrimo dalyvio iniciatyva – kavinje.. Susitarimas dl interviu ir pats interviu paprastai vykdavo t pai dien. Keli bandymai su nakvyns nam gyventojais iš anksto tartis dl interviu vietos ir laiko nepasiteisino, todl šios minties vliau atsisakyta. Visi interviu buvo rašomi diktofono laikmen. Pagrindins interviu temos, kurios buvo pltojamos per pokalbius, gali pasirodyti gana plaios, taiau btent šis aspektas leido pamatyti platesn benamio asmens gyvenimo ir kasdieni patiri kontekst: 1. Asmens benamysts istorija. 2. Naudojimasis socialinmis paslaugomis. 3. Kasdienybs praktikos ir maršrutai. 4. Socialini ryši palaikymas (su artimaisiais, draugais, benamiais). 5. Gyvenimo filosofija. 6. Ateities perspektyvos.

Interviu su darbuotojais vykdavo j darbo vietoje, darbo metu. Su darbuotojais iš anksto bdavo suderinamas interviu laikas, trumpai žodžiu pristaius interviu tiksl ir pagrindinius klausimus. Interviu su darbuotojais trukm varijavo nuo 1 val. 10 min. iki 2 val. 25 min. Visi interviu, išskyrus vien (tyrimo dalyvei griežtai atsisakius), buvo rašomi diktofono laikmen. Pagrindins temos, kurios buvo pltojamos per interviu:

61 1. Pagrindins organizacijos darbo kryptys (istorija, filosofija, vieta kit panaši organizacij atžvilgiu). 2. Darbuotojo pareigos ir atsakomyb darbe. 3. Kas / kokie yra pagrindiniai organizacijos klientai (j kaita). 4. Santykis su klientais. 5. Pagrindiniai patiriami sunkumai. 6. Sistemos trkumai / pasilymai.

3.5.1.3. Dokumentai

vairaus pobdžio dokumentai – mokslin literatra, nakvyns nam klient bylos, viešai publikuojami interviu, vyriausybs dokumentai ir oficialioji statistika, valstybini ir nevyriausybini organizacij dokumentai – atliekamame tyrime užm svarbi viet. Kaip pažymi T. May (2001) dokumentai gali bti ir tyrimo objektas, ir dalis tyrimo metod trianguliacijos, jie gali praversti kaip bdas, kuriuo yra konstruojamos žmoni patirtys, vykiai ir kultrins reikšms (May, 2001). Dokument analiz papildoma informacija papild surinktus duomenis taikant aukšiau mintus metodus, leido juos patikrinti ir kartu padjo atpažinti tam tikrus egzistuojanius stereotipus, benamysts problemos konstravim.

3.5.2. Empirini duomen analizs metodai

Atliekant tiriamj darb vis laik vyko duomen sisteminimo ir analizs procesas – gauti duomenys buvo aprašomi, transkribuojami, struktruojami. Šis duomen tvarkymo, klasifikacijos procesas apima ir pirmin duomen interpretacijos proceso lygmen (Kvale, 1996). Tyrimo duomen analizs unifikavim apsunkino per du Lietuvos miestus padalytas tyrimo laukas ir skirtingi ši miest kontekstai. Tyrimo duomen struktravimo procese nusprsta ši kontekstini veiksni inkorporavimo atsisakyti, nes jie ne tik išpleia tyrimo analizs apimt, bet reikalauja ir platesnio konteksto suvokimo, papildom šaltini analizs. Kita vertus, toks skirting aplink išsamesnio konceptualizavimo ignoravimas gali bti vardijamas tyrimo minusu bei gaire tolimesniems nuodugnesniems tyrimams. Dviejuose miestuose surinkti empiriniai duomenys nra lyginami, o panaudojami bendrai nakvyns nam gyventoj (iš)gyvenimo praktik suvokimo analizei atlikti. Skirting metod kombinacija lm dviej skirting duomen analizs bd pasirinkimus. Per dalyvaujant stebjim surinkti duomenys buvo analizuojami pasitelkus

62 kokybins turinio analizs bd, o per interviu gauti duomenys – fenomenografinio tyrimo duomen analizs bd. Kokybin turinio analiz apm skirtingus etapus (taikyta, remiantis Spencer ir kt., 2003 ir Bitinas ir kt., 2008). Iš pradži, skaitant medžiag, buvo atliekamas esmini kategorij išskyrimas (pavyzdžiui, „darbuotoj ir klient santykis“; „kasdiens praktikos“ ir pan.). Vliau šios kategorijos skaidytos smulkesnius elementus išpleianius elementus (pavyzdžiui, „kasdiens praktikos“ „fiziniai poreikiai“; „judjimas“; „santykiai“; „užimtumas“ ir kt.; „darbuotoj ir klient santykis“ „taisykls“, „geras klientas“; „blogas klientas“; „manipuliacija“ ir kt.), kurie buvo subkategorizuojami ir koduojami tekste. Interviu duomenys buvo analizuojami taikant fenomenografinio tyrimo duomen analizs bd (Marton, 1986; Prosser, 2000), leidus rekoduoti tyrimo dalyvi suteikiamas reikšmes savo patirtims ir suvokti, konceptualizuoti vairius juos supranio pasaulio aspektus. Analizuojant benamyst patiriani asmen patirtis, užfiksuotas per interviu, stengiamasi suvokti j kait, patiriam skirting slyg metu, nes fenomenografijoje tampa svarbios „galimos pasaulio patyrimo variacijos“ (Žydžinait ir Jonušait, 2007). Kaategorizavimas, remiantis M. Prosser (2000) silomais fenomenografins duomen analizs principais, buvo atliekamas tose interviu dalyse, kurios susijusios su tiriamuoju dalyku ir išskirtomis kategorijos kokybins turinio analizs metu. Šio analizs bdo pasirinkimas lm, jog skirtingai nei kitos fenomenologijos mokyklos atstovo F. Marton (1986) taikomais fenomenografins analizs principais, kuomet išskiriamos visos interviu metu fiksuotos reikšms, ir gaunamas didžiulis duomen masyvas. Kokybins turinio analizs ir fenomenografins duomen analizs bdai sudar slygas atlikti gaut empirini duomen lyginamojo pobdžio analiz, kurios indukcinis pobdis leido tam tikro teorinio modelio konstravim ir teorin papildym. Indukcins metodologijos tyrimuose aktualizuojamas duomen analizs patikimumo klausimas. Remiantis G. Gaskell ir M. W. Bauer (2000) silomomis tyrimo patikimumo užtikrinimo priemonmis (metod trianguliacija ir refleksyvumas, bendros visumos konstravimas – duomen prisotinimas, komunikacin validacija ir kt.), duomen analizs verifikacija buvo atliekama traukiant tiriamuosius. Trys tyrimo dalyviai – darbuotojas ir du skirtingos trukms benamysts patirtis turintys nakvyns nam gyventojai – buvo supažindinti su empirinio tyrimo analize, joje pateiktais modeliais, apibendrinimu ir išvadomis, vliau j buvo paprašyta vertinti tyrimo rezultat tikimum ir tikroviškum.

63 3.6. Tyrimo ribos

Šis tyrimas apima tik gana nedidel visos benami asmen populiacijos dal, t. y. nakvyns nam paslaugomis besinaudojani asmen grup, kuri bene dažniausiai yra matoma (nors ne visada vizualiai atpažstama) mieste, viešajame transporte, ir kuri taip pat naudojasi kit socialines paslaugas teikiani institucij (kuri gana plai išsidstymo geografij tyrimas taip pat apm) pagalba. Tuo tarpu kiti benamiai, apibržiami „paslptosios benamysts“ kategorija (Crisis, 2004; May ir kt., 2007), dažnai lieka nefiksuoti, tai matyti ir šiame tyrime. Atliekant stebjim, taip pat per pokalbius su benamiais asmenimis ir darbuotojais buvo galima susidaryti nuomon, kad mintoji benami populiacijos dalis yra tikrai nemaža. Tai bene geriausiai matoma šaltuoju met laikotarpiu, per didžiuosius šalius, kai nakvyns namus, nebegaldami išgyventi savarankiškai, kreipiasi asmenys, gyvenantys sandliukuose, vairiose kitose nešildomose patalpose, neretai turintys sveikatos ir kit problem. Atliekant ankstesnius benami tyrimus pastebta, kad ši benami asmen populiacijos skaiius labai greitai kinta – nors oficiali statistika nra renkama, taiau dl sunki gyvenimo slyg, prastos sveikatos ir kit problem pastebimas gana nemažas toki benamysts form patiriani asmen mirtingumas. Bt labai vertinga išsamesn šios socialins grups analiz. Metodologins prieigos pasirinkimas, imties dydis ir imties charakteristikos taip pat lemia, kad šis tyrimas negali pretenduoti situacijos analiz šalies ar visos benami (nakvyns nam paslaug vartotoj) populiacijos mastu. Tai yra tik tam tikras, konkreiu laiku ir tam tikroje erdvinje aplinkoje fiksuotos, subjektyviai perteiktos realybs faktas. Kintant tam tikr socialini paslaug pasilai konkreioje teritorijoje (nemaža dalis ši paslaug teikiama gavus projektin finansavim fiksuotam laikotarpiui), šiek tiek kinta ir benami asmen socialins praktikos bei mobilumo geografijos. Benamyst Lietuvoje (nors tai bdinga ne tik ms šaliai) yra itin „vyriška“, todl tyrjos lytis veik kaip ribojantis veiksnys: per dalyvaujant stebjim atsisakyta galimybs likti nakiai nakvyns namuose – vykstant tyrimui fiksuota tam tikra rizika tyrjos saugumo atžvilgiu. Taip pat dl etini susitarim su tyrimo dalyviais dalis tem, susijusi su galima informant nusikalstama veikla ir pan., nra pltojamos. Bta laiko apribojim: dl kai kuri informant – tarp j ir pagrindini („key“ informant) – laisvs apribojim nespta pagilinti kai kuri interviu tem. Lietuvoje benamysts, socialini paslaug benamiams, naudojimosi paslaugomis strategij tematika atlikta itin nedaug tyrim, todl, siekiant suvokti ši problematik, remtasi užsienio literatra ir užsienio šalyse atliekamais tyrimais (ypa Didžiojoje Britanijoje, JAV, Australijoje). Tiktina, kad šis gytas „žinojimas“ ir tam tikra problematika, atsirandanti dl

64 socialins politikos ir socialins pagalbos benamiams skirtum, galjo daryti tak duomen analizs ir interpretacijos etapuose. Šiuose etapuose bt itin pravert posovietinio konteksto ir jo erdvje atlikt tyrim duomenys, taiau jie, deja, kaip ir Lietuvos atveju, yra gana rezervuoti.

65 IV. NAKVYNS NAM GYVENTOJ (IŠ)GYVENIMO SUBJEKTYVIOSIOS PRAKTIKOS

Benamysts problematikai ir šios socialins grups bei gerovs valstybs praktik santykiui skirtose studijose, projektuose neretai akcentuojami tyrimai „apie“ benamius asmenis, jiems teikiam socialini paslaug efektyvumo, jo tobulinimo problemas, taiau gana ribotai išskiriama subjektyviosios perspektyvos reikšm ir dmesys pai benami savs suvokimui, j asmeninms kasdienms patirtims ir j vertinimui, gyvenimo bdo analizei. C. Parsellis (2010) pažymi išankstini nuostat atsisakymo benamysts (išpleiant bt galima teigti – ir kit subordinuot visuomens grupi) tyrimuose, objektyvumo siek, atsiribojant nuo prastinio pasmoninio noro juos romantizuoti, arba atvirkšiai – kriminalizuoti, medikalizuoti, siekiant normalizuoti. Šioje dalyje bus pristatomos nakvyns nam gyventoj kasdienybs praktikos, apimanios skirtingas sferas ir erdves – institucionalizuotas bei suvaržytas, ir kuriamas „savas“; nuolatin judjim ir miesto geografij, darbo ir kasdienio užimtumo sampratas; kasdienybje, siekiant (iš)gyventi konstruojamas praktikas ir elgesio bdus, apibržianius j pai tarpusavio santykius, santykius su socialines paslaugas teikianiomis institucijomis ir j darbuotojais.

4.1. Vietos ir žmons. Nakvyns nam vaidmuo benamystje

Pradedant analizuoti benami asmen kasdienybje naudojamas praktikas ir jas sudaranius atributus bei jiems suteikiamas reikšmes, mobilumo proius, svarbu aptarti tyrimo dalyvi benamysts patirtis, pristatyti j lankomas erdves / vietas. Erdvs-vietos santykio dichotomija yra glaudžiai ontologiškai susijusi su benamysts diskursu. Vietos jausmas stipriai siejamas su jai priskiriamomis reikšmmis ir patirtimis, leidžianiomis ši viet paversti „sava“ arba patiriant dispozicin santyk, nuo jos atsiriboti. Institucins erdvs, daugelio benami asmen kasdienybje užimanios reikšming viet, ypa nusipelno tyrj dmesio, kad, anot J. R. Wolch (1995), bt galima aiškiau atskleisti „benamysts industrijos“ (t.y. pagalb benamiams teikiani institucij, šalpos organizacij ir jose dirbani darbuotoj) santyk su benamiais, j turima patirtimi, kasdienmis rutinomis, ir šio santykio vairiapusiškum – nuo „susidorojimo“ / ignoravimo galimybs, iki „pasidavimo“ ir silom vaidmen, taisykli prisimimo.

66 4.1.1. Nakvyns nam gyventojai: pradžia

Tyrimo laukas, suteiks galimyb pažinti didel nakvyns nam gyventoj vairov, apm trejus valstybinius ir nevyriausybins organizacijos steigtus nakvyns namus benamiams Vilniuje ir Kaune bei skirtingus j padalinius, kuriuose teikiama socialin priežira (laikino apnakvindinimo paslauga), t.y. asmuo nemokamai priimamas apsistoti tik nakiai, ir nakvyns namus, kuriuose teikiama trumpalaik socialin globa (apgyvendinimas), t.y. asmuo gali gyventi ne ilgiau kaip 18 mn. (ši paslauga yra mokama)24. Nors po nepriklausomybs atkrimo steigt nakvyns nam Lietuvoje istorija siekia jau dvidešimt met, kaip tyrimo metu atskleid šios staigos darbuotoj pasakojimai, iki šiol nra visiškai aiškus ne tik paios staigos, bet ir joje teikiamomis paslaugomis besinaudojani asmen (si)vardijimas. Darbuotoj pasakojimai atskleidžia, kad staiga per laikotarp nuo jos sikrimo iki ši dien stipriai kito – ne vien struktros, infrastruktros atžvilgiu, taiau keitsi ir jos klientai. Ši kaita kartu atspindi ir tam tikr socialins politikos, teisins sistemos bazs kait. Kai kuri darbuotoj, dirbani nuo pat staigos sikrimo dienos, prisiminimai apie pirmuosius staigos klientus, leidžia apiuopti to meto „socialinio lauko“ situacij ir „siveržusias“ naujas socialines grupes, kurios vertintos gana nevienareikšmiškai. Tuo metu steigiami nakvyns namai gali bti vardijami, kaip vienas iš bd „paslpti“ „nenormalius“, bendrai socialinei visuomens tvarkai „prieštaraujanius“ žmones. Tok suvokim suponuoja vienos darbuotoj pasakojimas apie pirmuosius nakvyns nam klientus, kuriuos ji vardija pavardmis, prisimena bene kiekvieno j istorijas, interviu metu nuolat kartodama, kad nepriklausomybs pradžioje, ši žmoni „masiškai m daugti“, jiems tapus žmonmis „be vietos“ – ne tik Lietuvoje, taiau ir buvusioje Soviet Sjungos teritorijoje, kuri tuo metu buvo suvokiama, kaip tam tikras bendras visatas. Vykstant politinms, ekonominms, socialinms transformacijoms, keiiantis situacijai, dalis asmen „iškritusi“ iš „aprpinimo“ struktros ir visuomenins socialins srangos, anot Z. Baumano (2004), tapo „pertekliniais žmonmis“: „Pirmieji klientai, tai buvo grž iš kalinimo viet, didžiausia dalis <...> Geologai buvo tokie, kurie važinja šen ten, kurie nam nesigijo, bet jie lietuviai, darbo sutartys Rusijoj baigsi, atvažiavo Lietuv, ia nei gimini, nei k, tai atjo nakvyns namus. Našlaiiai, baig globos namus. Tais laikais nebuvo tos našlaii sikrimo pašalpos, kuri dabar gauna globos nam aukltiniai <...> Tai, reiškia, juos atvesdavo globos nam aukltojos. Tiesiai

24 Priklausomai nuo apsistojimo laikotarpio: 1 mn. – 26 Lt.; 2-3 mn. – 52 Lt.; 4-6 mn. – 91 Lt.; 7-18 mn. – 130 Lt. („Kauno miesto savivaldybs gyventoj mokjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašas“, Kauno miesto savivaldybs taryba, 2011-02-18, Nr. T-90, pakeistas 2012-03-15 miesto tarybos sprendimu Nr. T-120); 1 mn. – nemokamai, pradedant antruoju trumpalaiks socialins globos paslaug teikimo mnesiu, suaugusiam asmeniui mokjimo dydis per mnes yra 20 proc. VRP ir po 10proc. VRP už kiekvien vaik (Vilniaus miesto savivaldybs tarybos 2006 m. gruodžio 6 d. sprendimas „Dl mokjimo už socialines paslaugas tvarkos patvirtinimo”).

67 nakvyns namus. Aš atsimenu. Tiesiog vaikin nebuvo kur integruoti, j nebuvo kur padti. <...> Tai aukltojos už rankos atveždavo nakvyns namus, palyddavo ir palikdavo ia.“ (D1)

Dal pirmj nakvyns nam klient sudar Lietuvos patriotai, atkrus šalies nepriklausomyb, tvyn skubj gržti pokario met tremtiniai, kaip pažymi viena darbuotoj – „palik susikurt gerbv, visk met ir važiav Lietuv“. Šie darbuotoj pasakojimai sukuria tuometini nakvyns nam, viena vertus, kaip vietos, slepianios „nenormaliuosius“ – iškrentanius iš aiškios socialins struktros, individus, kita vertus, kaip nemokamos patogios nakvyns vietos, skirtos vairaus socialinio statuso, taip pat skirting amžiaus grupi asmenims, atsidrusiems, iš pirmo žvilgsnio, trumpalaikje, taiau ne visada aiškioje ir apibržtoje – kritinje situacijoje: „<...> buvo tremtini iš Rusijos, kai griuvo ta Soviet Sjunga ir ia atsivr tie visi tokie keliai ir migravimai, reiškia, t tremtini. Buvo nemažai atvej, kada su lagaminais atvažiuodavo tremtiniai Lietuv, niekur, nu, ir jie ia taip nussdavo nakvyns namuose. Buvo ir vyriškis su vaiku atvažiavs, tai paskui tas vyriškis mir, tai t vaik kitoj gatvs pusj moterišk pam auginti. Paskui buvo toks seneliukas, žinau <...> tokia domi pavard, irgi su lagaminu toks pusiau lietuvis, pusiau rusas, toks patriotas, toks bišk su rusišku atspalviu.“ (D1)

Kaip atskleidžia darbuotoj pasakojimai, žvelgiant retrospektyviai, nakvyns namai nuolat atlieka „nenormalij“, t.y. nepritampani visuomenje, „slpimo“ funkcij – „nežinau, ko nesame [nakvyns nam darbuotojai] mat“ – suponuojant, kad nakvyns namuose renkasi „tie“ asmenys, kuri nra prasta matyti visuomenje, ir kuriuos „slepia“ vairios institucijos (nakvyns namai, kalinimo staigos ir kt.), idant viešojoje erdvje bt nuolat patvirtinamas „normalumo“ ir socialinio pastovumo faktas. Priklausomai nuo laikmeio realij, kinta nakvyns nam socialinis veidas, kur darbuotojai vardija „tapatumo paieškomis“. Tyrimo laikotarpiu, nakvyns namuose didžij dal sutikt vadinamajai trumpalaikei socialinei globai apgyvendint asmen, sudar tie asmenys, kurie dl amžiaus, negalios ir kit panaši problem, nebegali patys savimi normaliai pasirpinti, taiau dl vienoki ar kitoki priežasi, „netelpa“ socialins sistemos rmus, ir negali patekti slaugos ligonines ar kitas ilgalaik bei nuolatin priežir suteikianias staigas: „Pradžia nakvyns nam, dabar, kai aš lyginu su tuo laikotarpiu, tikrai nebuvo tiek ligoni ir negalij, jeigu buvo seneliukas ten koks su lazdele. Dabar – slaugos ligonin numeris 2, nes – benamiai, nusialin, sugadin savo sveikat, su fizine negalia ir su onkologinm ligom, ir po insult, po nušalim, amputuotom galnm, va toki labai daug yra. Tais laikais toki nebuvo, kažkaip, matyt, dar vis turjo gyvenime kažkoki saugesn t aplink, dl kurios jie kažkaip tai dar turdavo viet po saule ar po stogu, nereikjo nakvyns nam prašytis. Tai va, toki sunki ligoni nebuvo, slaugyt neteko, nes tokio, kaip išvis nebuvo slaugos ligonini kaipo tokios paslaugos ir kažkaip neturjom toki, kurie jau labai sunkiai sergantys ir jiems medicinos paslaug reikia. Dabar žiriu, kad daugja toki, kuriems btent medicinos paslaug reikia. Ir nakvyns, ir medicinos paslaug.“ (D1)

68 Šiuo atveju nakvyns namai savo funkcijomis gržta prie pirmins, ilgainiui kitusios sampratos, kuri buvo siejama su medicinine priežira, gydymu arba su vyresnio amžiaus, negalij, vieniš ar kit, savimi negalini pasirpinti asmen, globa. staigos kliento portreto pokyt, fiksuojam per maždaug dvidešimties met jos istorij, vienas paaiškinani veiksni yra tas, kad, kaip pažymi darbuotojai, dalis pirmj nakvyns nam klient yra tie patys dabartiniai klientai. Jie nuolat su tam tikromis pertraukomis palikdavo staig, o vliau grždavo atgal. Gyvenimo bdo specifika lemia, kad nemaža j dalis pastaruoju metu yra tap priežiros reikalaujaniais ligoniais. Vadinamj nuolatini nakvyns nam klient situacija iliustruoja dviprasmišk benamysts ir nakvyns nam santyk: viena vertus, nakvyns namuose suteikiama pastog, ir asmuo iš benamio tampa klientu (suponuojant nauj vaidmen); šiuo „benamis“-„klientas“ virsmu funkciškai suponuojant benamysts problemos išsprendim, suteikus asmeniui viet bendroje socialins paramos sistemos struktroje. Kita vertus, nakvyns nam staiga, „pritraukia“ individus ir disciplinavimo bdu siekia išlaikyti su jais pastov santyk, kur jie internalizuoja patogi gyvenimo bdo strategij. Šiuo atveju institucija iš esms nebesprendžia benamysts pirmins priežastins problemos, o tik palaiko nuolatin santyk su klientu. Šiuo pavyzdžiu iliustruojama, kaip paramos sistem patekus asmen ji kontroliuoja ir padaro lojaliu, paklusniu, tuo paiu veikiant disciplinai ribodama asmens veikim, ir galiausiai pasilydama socialini paslaug vakuum. Kita aiškiai išsiskirianti apsistojani nakvyns namuose, už kuri teikiamas paslaugas imamas mokestis, asmen dalis – artimj neturintys ar su jais ryši nepalaikantys, vyresnio ir garbaus amžiaus žmons, dažniausiai turintys negali, prarad bstus ar net j neturj, kadangi anksiau yra buv socialins sistemos klientai ar atlikus ilgalaik bausm, grž laisv iš kalinimo staigos, ir dl nutrkusi socialini ryši su artimaisiais, neturj, kur apsistoti. Šie asmenys paprastai gauna pašalpas, ir dalis ši pinigai yra skiriama susimokti už gyvenim nakvyns namuose: „<...> kodl ia pensininkai? Todl, kad turi jie pragyvenimo šaltin ir gali susimokti už paslaugas. Pagaliau, jei 30-40 proc. darbingas yra, jis vl kažk tai gauna. Jeigu neturi stažo, jis vl šalpos pensij gauna <...> Vis vien jis gali susimokti <...>“ (D4).

Klient galimyb susimokti už nakvyns namuose teikiamas paslaugas, gali bti traktuojama ir kaip tam tikras institucijos manipuliacijos mechanizmas ir siekis išlaikyti tokius, pastovi pajam suteikianius klientus. Nakvyns nam gyventojai pasakojimuose vardindami, kad dalis klient juose gyvena dešimt ir daugiau met, nors nakvyns nam taisykls to nenumato, š reiškin yra link vardinti, kaip viešus gandus, kartu patvirtindami jo egzistavim. Nakvyns nam, kuriuose teikiama nemokamos nakvyns paslauga, steigimo istorija siejama su nauj socialini grupi atsiradimu, kuri gyvenimo bdas ir vystomos kasdiens

69 praktikos, laikytos, kaip peržengianios normos ribas, patologins, kelianios pavoj šios grups nari sveikatai ir gyvybei: „Paskui atsirado poreikis tos vienos nakties, tokiems, kurie visai puol, tie, kurie po konteinerius rausiasi, nes aš atsimenu t laikotarp, kada pradjo atsirasti žmons, kurie rausiasi po konteiner. Nes, kai pradjau dirbt nakvyns namuose [1992 m.], tikrai toki dar nebuvo <...> Apskritai Lietuvoj tokio reiškinio nebuvo. Paskui po biski, po biski, dabar tai masinis reiškinys. <...> Paskui, reiškia, kai atsirado daug toki elgetaujani ir besivalkiojani po konteinerius, tada inicijavo <...> kažkokio tai fondo finansavim <...>, kad plsti nakvyns nam paslaugas ir kurti tok kaipo padalin tokiem benamiam visai puolusiem, reiškia, kad turt tiktai kur permiegot, gelbstint žmogaus sveikat ir gyvyb <...>.“ (D1)

Tyrimo metu fiksuota, kad ši grup prastai vengia nakvyns nam, ir dažniau yra linkusi juose apsistoti šaltuoju met laikotarpiu. Taip pat pažymtina, kad darbuotojos vardinta praktika „rausimasis po konteiner“ – antrini žaliav ir kt. paieška, užsiima nemaža dalis nakvyns nam gyventoj, vardindami j, kaip darb, ir vien iš kasdieni maršrut. Išsamiau jis bus aptartas poskyryje 4.5.3. Uždarbio/darbo vietos. Darbuotoj interviu apie nakvyns nam pradži Lietuvoje aiškiai išskiriamas nakvyns nam gyventojo – vyro paveikslas, kuriuo suponuojamas moter benamysts, kaip skirtingos, ir iš dalies „nematomo“ reiškinio faktas. Darbuotoj interviu poreikis steigti nakvyns namus (vyrams) yra vardijamas, kaip atsirads natraliai, socialini ir ekonomini transformacij metu. Tuo tarpu nakvyns namai moterims steigti tik atstovaujant moter organizacijoms (nors vardintos j steigimo priežasties – socialini ryši nutrkimas, gržus iš kalinimo staigos, aktualumas yra panašus ir vyrams): „Reiškia, atsirado poreikis moterims nakvyns, nes buvo va šitas pastatas ia kurta tiktai vyram. Pasirodo, gržusios moterys iš kalinimo viet eidavo Moter krizi centr: j tai sugyventiniai nepriima, tai vaikai nepriima, tai tvai nepriima <...> Tai ia irgi sunkiai, bet savivaldyb veik ta nevyriausybin organizacija. Ir atsirado treias padalinys – moter nakvyns nam.“ (D1)

Darbuotoj interviu pasakojimai apie nakvyns nam sikrimo pradži, refleksijos apie pirmuosius gyventojus (kai kurie iš j, kaip buvo pastebta, tapo ilgalaikiais klientais), nakvyns nam pltr, leidžia rekonstruoti du dešimtmeius trunkanios nakvyns nam istorijos ir j raidos ypatumus, vykusius ne tik dl struktrini socialini ir ekonomini pokyi, bet ir abipusio kliento ir darbuotojo santykio, apimanio ir mokymosi aspekt. Šios temos bus pristatytos tolimesniuose darbo poskyriuose.

70 4.1.2. Nakvyns nam gyventojai: „klientai“ vs. „žmons“

Nakvyns nam darbuotojai, kaip viena iš socialins sistemos dali, atsakinga už jos programos vykdym ir gyvendinim, tam tikra prasme perima institucin tvark reglamentuojani, homogenizuojani ir suniveliuojani retorik, kuriani perskyr tarp savs, kaip funkcijas atliekanio darbuotojo ir „kito“, kuriam ši paslauga yra teikiama. Interviu ir neformali pokalbi metu, dauguma j, nakvyns namuose apsistojanius asmenis anonimizuojaniai vardindavo „klient“ svoka: „Jeigu jie ateina pas mus pagalbos, tai jis vardijamas kaip klientas, atsidrs socialinje atskirtyje“. „Kliento“ svok apibržia teisiniai nakvyns nam paslaug teikim reglamentuojantys dokumentai, ja vardijantys mintas paslaugas gaunanius asmenis. Darbuotoj diskursuose ji turdavo ne tik neigiam ar unifikuojani konotacij, taiau ja apibržiamas asmuo buvo suvokiamas ir kaip tos paios sistemos, kurioje jie dirba dalis, kaip tam tikras „savas“. Ši samprat ypa sustiprindavo tokie pabržiantys darbuotoj patikslinimai, kaip „ms klientas“ ar „ms buvs klientas“ – išskiriantys asmen iš vis kit institucij klient tarpo. Pažindami daugum nakvyns namuose apsistojani asmen, darbuotojai, pasakodami apie juos, kalba, viena vertus, stigmatizuojaniai, kita vertus, užjauianiai, nevengdami mažybini, apibdinanij daiktavardži: „pavarglis“, „vargšelis“, „girtuokliukas“, „buvo pas mus toks bomžiukas visiškas“ ir pan. Šie apibdinimai nurodo globos, gailesio ir užuojautos diskurs, kuris dažnai persipina su oficialiuoju, neutralizuojaniuoju. Ypa ilgesn darbo praktik nakvyns namuose turintys darbuotojai savo diskursuose yra link palaikyti, ir netgi tam tikra prasme atstovauti socialinei grupei, su kuria dirba. Kaip vienas toki pavyzdži, gali bti darbuotojos pasipiktinimas žiniasklaidos priemoni formuojamais, benamius asmenis stigmatizuojaniais vaizdžiais bei neigiamos benamio asmens sampratos konotacijos, kuri vairiomis formomis yra paplitusi bendrame viešajame kasdienybs diskurse: „Mes juos vadinam klientais savo. Ir man, žinokit, baisiai nepatinka žodis, pavyzdžiui, „valkataujantis“, labai dažnai spaudoj žurnalistai vartoja labai tok negraž žod, man labai žeminantis žodis „valkataujantis“. Ir tuo paiu man „benamis“, labai negražus žodis. Man kaip benamis šuva toks bgioja ten bei šen. Netinkamas žodis „benamis“. Aš pasakyiau ta svoka tokia – „žmogus, atsidrs tokioje socialinje galbt atskirtyje iš ties, nes jeigu tu neturi kampo ar tu neturi darbo, ar tokioj esi situacijoj, kad iš viso nieko neturi ir nuo tavs dl kažkoki priežasi nusigrž artimieji, tai tu esi tokioje kaip ir socialinje atskirtyje, tarsi kaip ir aklavietje; bet man ta benamyst, nu, kažkaip nežinau aš, nu, benamis, nu man tas žodis, jis man nesiklijuoja žmogui „benamis“. Šiandien dienai, jeigu aš neturiu, tarkim, nuosavo turto, bet jeigu aš susipykau su savo ilgamete sugyventine ir turiu su ja vaik sugyvens, nu man kažkaip nekilt liežuvis j pavadint benamiu. Jam tiesiog nutiko tokia nepavydtina situacija, bet jis... na, benamiu vadint žmog, na, man yra nepriimtina ir aš noriau kitos svokos, bet daug kas j kur naudoja. O mums jie yra klientai <...>“ (D1)

71 Darbuotojai kasdien susidurdami su benamyst patirianiais asmenimis, gilindamiesi j lmusias priežastis, yra link gana jautriai kalbti apie asmenis, patirianius ši situacij ir nra link iškart „nurašyti“ nakvyns namus besikreipianio asmens, priklijuojant jam neigiam etiket, nurodani gebjim trkum ar tam tikro asocialaus gyvenimo bdo savanorišk pasirinkim. Benamyst linkstama traktuoti, kaip tam tikr „situacij“ – bsen, j suvokiant, kaip turini tam tikr pradži ir pabaig, o ne statišk, nekintant bv. Tuo tarpu nevyriausybinio sektoriaus steigtuose nakvyns namuose dirbantys darbuotojai juose apsistojusius asmenis vardija terminu „žmons“. Stebjimo dalyvaujant ir vliau interviu metu fiksuojant, kaip „veikia“ ši svoka, pastebta, kad nuolat figruojantis mintas išsireiškimas, neša ir tam tikros sumaišties bei suponuoja tam tikr „savinimosi“ požymi, nurodant, kad vienas ar kitas asmuo yra „j žmogus“ („ms žmogus“), t.y. gyvena tuose nakvyns namuose ir naudojasi kitomis juose teikiamomis paslaugomis (nakvyns nam pastate veikia ir dienos centras, kuriame gali lankytis ir kituose tame paiame mieste esaniuose nakvyns namuose gyvenantys benamiai asmenys). Kita vertus, dienos centro lankytojai, negyvenantys šalia esaniuose nakvyns namuose, taip pat kartais bdavo vardijami „ms žmoni“ svoka, kuri leidžia konstatuoti, jog naudojimasis ia teikiamomis paslaugomis, taipogi traukia asmen tam tikr rat bei padaro „savu“. Kartu toks vardijimas atskiria ne mintuose nakvyns namuose gyvenanius ar nesinaudojanius kitomis juose teikiamomis paslaugomis asmenis, nes jie tampa „kitais“, „ne j“ žmonmis. Šis kuriamas „sav“ žmoni vaizdis suponuoja ir tam tikr bendrysts krimo siek, kaip aliuzij šeimos struktr, t.y. nakvyns namus, kaip tuos namus, kuriuose susitinka „savi“, t.y. darbuotojai ir ia gyvenantys asmenys, o „kiti“ tampa mažiau reikšmingi. Kaip interviu teigia ši nakvyns nam darbuotoja, pažinimas priartina žmog, leidžia j išskirti iš kit: „Ms žmons“, nes jie ia gyvena, mes juos pažstam. Nežinau, vis mes [darbuotojai] ia juos taip vadinam, negi sakysi „benamis“ <...> (D8). Ši nakvyns nam, kaip „nam“ ir susitikimo vietos konotacij atspindi ir staigos informacinis lankstinukas (priedas Nr. 3), kurio pirmajame viršelio puslapyje rašoma: „Nakvyns namai man ne tik vieta, kur gali rasti nakvyn nam neturintys žmons. Tai vieta, kur žmogus gali gauti bent dalel draugysts ir nam šilumos“. Lankstinuko vizualinis (pirmojo viršelio paveiksllis, vaizduojantis du žmones, sdinius pastogje ir rankose laikanius žvakutes bei Dienos centro lankytoj kartu su savanoriais iškeptos duonos nuotrauka kitame jo puslapyje) bei grafinis (šrifto) apipavidalinimas suponuoja tam tikr neformali, aliuzij saugum suteikiani šios staigos atmosfer. Kaip pažymima ir anksiau cituotame interviu, nakvyns namuose dirbantys darbuotojai stengiasi nevartoti žodžio „benamis“, j staigoje gyvenantiems ar ateinantiems pernakvoti asmenims apibdinti. Institucinis diskursas, kurio dalimi jie yra, veria daryti perskyr tarp „benamio“ ir „nakvyns nam gyventojo“ sampratos,

72 kaip skirtingos, benam asmen traktuojant, kaip nakvojant lauke, tuo tarpu nakvyns nam paslaugomis besinaudojant asmen, kaip kokybiškai skirting nuo benamio asmens. Nakvyns nam darbuotoj diskursuose fiksuotos nakvyns nam gyventoj, kaip „sav“ vs. „svetim“ perskyros bei vien asmen traktavimas, kaip „labiau“ sav nei kit, nurodo ir tam tikras tampas, vykstanias skirting, panašias socialines paslaugas teikiani institucij lygyje, taiau tyrimo metu detaliau jas nebuvo gilinamasi.

4.1.3. Vietos taisykls. Nakvyns namai: „Registruojame <...> visus absoliuiai“

Šiuo metu veikiantys nakvyns namai, kaip po šalies nepriklausomybs atkrimo sikrusi nauja institucija, formavosi gana ilg laik, ieškodama savojo tapatumo, siekdama atpažinti savo klientus, (si)vardinti ir atliepti j poreikius. Tyrimo metu darbuotoj ne syk minta fraz „mokoms iš savo klient“, suponuoja, kad neformali staigos kaita yra tam tikras nuolatinis procesas. Nepaisant aiškios struktros ir apibržt funkcij trkumo, kaip iliustruoja darbuotoj interviu, nakvyns namai, kaip institucija, nuo pat sikrimo prisim ir kontrols mechanizmus, kuriuos M. Foucault‘o (2008) vardija „disciplinuojaniomis technologijomis“. Šios technologijos kito, pltojosi, kintant nakvyns nam sampratai ir darbuotoj požiriui savo darb ir klientus. Darbuotoj pasakojimai leidžia fiksuoti augani disciplinos reikšm ir besipleianias jos technologijas bei j raiškos bdus, sisteminant ir renkant detali informacij apie kiekvien klient. Ši didjanti disciplinos ir (ap)ribojimo reikšm darbuotoj yra traktuojama, kaip nakvyns nam pltra ir nuolatinis j mokymasis per savo ir savo koleg patirt, o kartu ir iš pai klient patirties ar darbo su klientais patirties. Retrospektyviai pristatoma nakvyns nam darbuotoj kasdienyb ir kuriamos disciplinos atsispindi šiame darbuotojos pasakojime: „<...> Reiškia, nuo pat pirmos dienos, nuo pat pirmo kliento, jie buvo registruojami žurnal. <...> Ai, tai va, ranka registruodavom. Mes nordavom surinkti apie juos informacijos kuo daugiau, nes reikia kartais sprsti reikalus žmogaus, tarpininkaut, paskambint k nors, pasiteiraut, padt, bet apie žmog reikia minimum informacijos žinoti. Tada registravom, ir mes turim t registr tokiam paprasiausiai žurnale: tais metais, tais laikais, primimo diena kokia, iš kur jis atvyko, vardas, pavard, aišku, gimimo metai. Paskui atsirado asmens kodai, pas – turi, neturi, dokumentus ar turi, neturi, jeigu gržs iš kalinimo staigos, tai teistumus surašydavom kiek už k sdjs. Paskui atsirado dar vienas poreikis – kokie yra artimieji, nes buvo toki dalyk, toki skaudži dalyk, tarkim, mirtis žmogaus arba kokia liga, ar avarija, tarkim, papuola kok autovyk, skambina iš ligonins, praneškit. Kam pranešti, nežinom, kam. Tada atsirado dar papildoma žurnale informacija, mes prašydavom kiekvieno – duokite savo artimj kok nors telefon kontaktin ar adres, nutikus nelaimei. Šiaip neskambinjam, nešnipinjam, tai va. O paskui, jau suprantat, kaip jau prasidjo elektronin ta era, kompiuterin era, tai darom dabar skaitmeninj laikmenoj, susivedam. Reiškia, tie, kurie yra iš žurnal, dabar yra suvesti kompiuter, duomen baz ir vis papildoma ta informacija. Papuola kartais ir tie patys, bet registruojame juos vis tiek, nes jau jis bna su kitokiom

73 aplinkybm, ten, tarkim, ar skyrybos, ar vedybos, ar buvs neteistas, dabar jau iš kalinimo gržs, teistas. Tai va taip va ir registruojame dabar skaitmeninje laikmenoj visus absoliuiai.“ (D1)

Nakvyns nam kontrols mechanizm kaita laike, atsispindi ir kintaniuose darbuotoj atsakomybi pasiskirstymo lygmenyse. Pervadinus budiniuosius darbuotojus „socialinio darbuotojo padjjais“, nors funkciškai pareigyb daug nepakinta, taiau vykstanti semantin vardijimo kaita lemia, kad šie darbuotojai suponuojamu atsakomybs pasidalijimu yra traukiami socialini darbuotoj gretas – kontroliuojaniosios puss vykdomus veiklas. Minim darbuotoj darbo vieta – prastai kabinetas šalia jimo pastat, pabržtinai pažymi kontrols ribas, prasidedanias vos patekus nakvyns nam pastat, kurios vliau išsipleia visame pastate, kadangi stebjimo kameromis darbuotojas iš savo kabineto gali sekti vis nakvyns nam aplink. Interviu metu darbuotojos pabržta savaitgalio meto reikšm ir btinyb užtikrinti tvark jo metu, pabržia kontrols palaikymo tstinum, kuri vyksta nepriklausomai nuo tam tikro išskirtinio laiko: „<...> mes [socialiniai ir kiti darbuotojai] tuos budinius, juos pervadinom socialinio darbuotojo padjjais. Jie dirba slenkaniu grafiku, jie iš ties yra padjjai todl, kad jie per t laik, kol nra socialinio darbuotojo staigoj, jie surenka daug informacijos, perduoda t informacij, gal gale irgi veiksme dalyvauja j socialinio gyvenimo. Gi šeštadieniai, sekmadieniais, ms tai nra, mes išeinam penkt valand, pats žesys ir gyvenimas prasideda vakare (šypsosi). Tai, suprantat, jie irgi – dalyviai, stebtojai ir konsultuotojai bna, ir informacijos daug sužino, surenka mum, tai taip va pervadinom juos socialinio darbuotojo padjjais.“ (D1)

Jau mintas klient nenutrkstamas stebjimas kameromis, leidžia sekti kasdienes nakvyns nam gyventoj rutinines veiklas ir kontroliuoti nakvyns nam taisykli laikymsi be nuolatinio tiesioginio darbuotoj sikišimo. Iš neformali pokalbi su benamiais žmonmis vienuose iš nakvyns nam, paaiškjo, kad filmavimo kamer nra tik kambariuose ir tualeto kabinoje. Dauguma nakvyns nam gyventoj žino, kokiu spinduliu kameros apima vaizd, todl vengia viet, kurias apima stebjimo kameros laukas. Nakvyns nam gyventoj disciplinavimas vyksta ne tik kontroliuojant j fizin erdv, bet ir asmenini klient byl pagrindu. Jose yra fiksuojami asmeniniai gyventojo duomenys ir apibržiamas individualus planas (tam tikri tikslai, kuriuos asmuo, padedant darbuotojui, turi pasiekti). Darbuotojai šiuos planus traktuoja, kaip priemon, padedani klientams vardyti j turimas problemas ir pareigojim siekti jas sprsti: „Kas blogiausia, kad iš vis va ia esani, vienetai nori tik, kad jam padtum. Jiem vienodai. Ateina, paklausi, kokios priežastys, kokios problemos? – „Neturiu problem“. Ir net nenori bendraut. Uždari bna kai kurie, niekada net neprieis, aš turiu prieit <...> tai, va, dl to ir yra problema t benami vis – jie patys sau padt nenori.“ (D14)

74 vertinant fakt, jog šalyje nra specialios aiškiai reglamentuotos darbo su benamiais asmenimis programos, galima daryti prielaid, jog šioje srityje dirbantys darbuotojai iš dalies patys kuria ši sistem, atsiliepdami klient situacijas. Traktuodami nakvyns namus patekusio asmens benamysts bsen, kaip tam tikr susirgim, kurio išgydimas reikšt benamysts pabaig, sitraukdami tiesiogin savo darb, nakvyns nam darbuotojai kartu yra traukiami ir platesn bendrj pagalbos benamiui asmeniui sistem, kurioje susiduria skirtingi socialins politikos veikjai – staigos bei darbuotojai, sprendžiantys benamysts ir jos pasekmi paveikto žmogaus problemas, ko pasekoje šis asmuo tampa ir kit institucij klientu bei globotiniu: „Iš tikrj sprsti tokio žmogaus problem be kit institucij sijungimo, nemanoma. Viena institucija, tarkim, daro t, kita institucija finansuoja, treia institucija teikia medicinos paslaugas, ketvirta institucija kažkokias kitokias paslaugas socialines, tarkim, jeigu reikia žmogui su judjimo negalia ir apleistas, tai ms greitai pareiga padaryti t, tarkim, dokument, yra negalaus jaunimo užimtumo centras, ten susitariam, ten paima, jeigu yra [viet], pusmeiui, trumpalaikei globai. Nu, vairiausi, vairiausi. Arba slaugos ligonin arba ligonin, arba ia kur, ar tai lžiai kokie bna, ar tai traumos <...>“(D3)

Patologizuojantis požiris klient ir juo paremti darbo metodai, aiškios benamysts problemos sprendimo sistemos nebuvimas, sukuria situacij, kuomet nakvyns namuose tiesiogiai su benamiais asmenimis dirbantys socialiniai darbuotojai, psichologai tampa atsakingi, priimti sprendimus, kurie turt pakeisti j kliento situacij. Tarpinstitucinis bendradarbiavimas, kur tarsi dirbtinai kuria bendra „problema“ – klientas, kaip rodo darbuotoj pasakojimai, labai dažnai yra grstas tam tikrais profesiniais ryšiais bei neformaliais susitarimais – „ten susitariam, ten paima“. Ši situacija taipogi atskleidžia benamysts problematikos individualizavim bei psichologizavim, t.y. j labiau traktuojant kaip nulemt tam tikr asmens socialini gebjim stygiaus arba, kaip tam tikr socialin deviacij, disfunkcij, o ne struktrin problem. Nakvyns namuose dirbantis socialinis darbuotojas ar psichologas šioje situacijoje atlieka pagrindinio mediatoriaus tarp savo kliento bei kit institucij vaidmen, taiau neretai problema iš esms nra išsprendžiama, kadangi benamis asmuo tik patenka kit globos institucij, taiau iš „uždaro globos ir pagalbos rato“ neišeina.

4.2. Apsistojimas nakvyns namuose: internalizacija vs. „gyvenimo tragedija“

Nakvyns namai juose nakvojantiems ar apsistojusiems benamiams asmenims yra viena pagrindini kasdienybs „stoteli“, kurioje jie pradeda / baigia savo kasdienius maršrutus. Tyrimo dalyviai apie apsistojim nakvyns namuose dalinasi skirtingomis patirtimis, kadangi skirtingi nakvyns namai turi savas taisykles. Dl skirting taisykli, reglamentuojani atskir

75 nakvyns nam darb bei apgyvendinimo slygas, vienuose nakvyns namuose galima gauti gyvenamj plot iš karto, kai tik kreipiamasi (jei tuo metu yra laisv viet), kituose – pateiks prašym asmuo laukia komisijos posdžio sprendimo (komisija posdžiauja kart per savait), treiuose – besikreipiantis asmuo užrašomas eil ir, atsiradus laisvai vietai, informuojamas, arba jam siloma retkariais užeiti nakvyns namus pasiteirauti apie situacij. Minti skirtumai priklauso nuo nakvyns nam tradicij ir skirtingo viet skaiiaus jose, teikiamos nakvyns pobdžio. Nakvyns namai, kaip pagrindin staiga, suteikianti benamiams asmenims nakvyns galimyb, o kartu, ir varžanti ribojanti institucija, benami vertinama nevienareikšmiškai. Remiantis nakvyns nam darbuotoj pasakojimais ir registracijos žurnaluose fiksuojama informacija, daugiausiai nakvyns besikreipiani asmen prašym yra sulaukiama šaltuoju met laikotarpiu, ir ypa daug – didžij žiemos šali metu. Tuo metu nakvyns namus kreipiasi tie asmenys, kurie prastai nedalyvauja socialins globos sistemoje, ir yra link savimi pasirpinti patys, siekdami atsiriboti nuo sistemos primetam taisykli ir kit joje dalyvaujani asmen. Benamysts mokslinje literatroje ši benami grup yra vardijama „nematomaisiais“ benamiais, kadangi nesikreipdami paslaug ar paramos, jie dažniausiai nepatenka nei bendrj benami, nei socialins paramos gavj apskait. Didel besikreipianij nakvyns namus benami skaii darbuotojai vardija neigiama konotacija „epidemija“ – šie klientai nakvyns nam darbuotojams yra „kitokie“, neprasti, nes vargina, neramina, ir yra „nepatogs“, nes ne „savi“, nenuolatiniai, ir nepriprat prie bendros tvarkos ir taisykli: „Ms darbas priklauso nuo oro slyg iš dalies. Labai sudtinga yra ir emociškai labai išvargina, ir apskritai, ištisai tampa, stresas ir tai atsispindi charakteriui ir nervinei tai pusiausvyrai, tai šaltasis žiemos tas laikas, periodas šaltasis, kai bna dideli šaliai. Va, dabar yra šita šilta žiema, jinai leidžia mum atsipsti. Ir mes sdim ia, js matot, nei t klient. Js nesivaizduojat, kas darosi, kai bna pasilaiko šaltis kok mnes laiko. Šaltis, sniegas. Iš vis pakampi, iš vis paširi pradeda lsti tokie, kurie nebegali ištverti minusins temperatros. Jie dabar, labai daug t benami yra, bet jie dabar yra kažkurtai vis tiek pasislp, sulind. Garažiukai, negyvenamos patalpos, statybviets kažkokios nebaigtos.“ (D10)

Ši situacija suponuoja, jog viena pagrindini priežasi, skatinani dal benami asmen kreiptis nakvyns nam paslaugos, yra savarankiškam išgyvenimui reikaling ištekli stoka, kuri veikia ir sezoniškumas. Šaltuoju met laiku benamiai yra link atsisakyti priešinimosi praktik, ir rinktis socialin staig – viet, kuri riboja, kontroliuoja, taiau suteikia pagrindines išgyvenimui reikalingas priemones – pastog, šiltus drabužius. Išsamesni reikšming interviu su vadinamaisiais „sezoniniais“ benamiais tyrime nepavyko atlikti dl daugelio iš j turim psichins sveikatos sutrikim ir stipraus alkoholio vartojimo. J. „<...> man ia [nakvyns namuose]nra reikalo bt“. R. Bet ia šilta...

76 J. Pažirk [parodo galva kitus ant gult su striukmis bei paltais gulinius ir snaudžianius žmones, dar nemieganius, nes neišjungta šviesa, ir laukiama kit], nortum bt [ia]?(Jurgis, 50)

Apsistojimas nakvyns namuose yra gana individuali, skirtingai apibržiama ir vertinama patirtis. Gana aiškiai išsiskiria pirm syk nakvyns namus besikreipianiojo asmens situacija, ir asmens, pastoviai migruojanio tarp nakvyns nam ir kit panašaus pobdžio institucini aplink (pvz., globos nam vaikystje, kalinimo staigos ir pan.). Kaip liudija du mnesius nakvyns namuose gyvenanio vyro pasakojimas, jis aiškiai prisimena pirmj dien, kuomet atjo nakvyns namus. Jo pasakojime išryškja tam tikra „ten ir ia“ – „anksiau ir dabar“ dichotomija, žyminti kokybin vietos ir laiko rib, tarp ankstesnio gyvenimo ir dabartinio – nakvyns namuose. Jos peržengim vyras vardija, kaip asmenin neskm, ir pripažinim sau ir kitiems, jog nra pajgus išsprsti sususiklosiusios situacijos: „<...> Iš tikrj galiu pasakyt, kad tikrai labai sunku buvo kreiptis ir šiandien iš tikrj labai sunku, kad ten tenka gyvent, nes prieš tai, sakau, visiškai gyvenimas kitoks mano buvo. Aš turjau ir nuosav versl, ir turjau nuosav but iš tikrj, bet viskas taip susidliojo, kad visk praradau iš tikrj, ir atsidriau ia. Btent tuose nakvyns namuose, nes tiesiog nebuvo visiškai kur eiti, tiesiog arba gatvj likti, arba daryti tai. Pats kreipimasis pats buvo labai nelengvas, turjau pats per save perlipti iš tikrj.“ (Giedrius, 37)

Tuo tarpu daliai tyrimo dalyvi nakvyns namuose apsistojani kartkartmis, toks gyvenimo bdas – migracija tarp nakvyns nam, laikino bsto ir / arba kalinimo staigos, yra tapusi norma, kuri nra stipriai sureikšminama, taiau dažnai vardijama „spirals“, „sukimosi“ metaforomis, žyminiomis tam tikr neišvengiamyb išeiti iš uždaro rato: „koks skirtumas, kur tu sukiesi – ar ten [kalinimo staiga], ar ia [laisv, nakvyns namai], nu snukiai gal kiti, nors ar ia, ar ia, visi atidaužyti, tai, matai, kaip ir nr skirtumo [nusikeikia, nusispjauna ir pradeda juoktis]“ (Paulius, 40). Lžio momento, kuomet nusprsta kreiptis pagalbos nakvyns namus, kai kurie tyrimo dalyviai teigia neprisimenantys – „t gržim ir išjim“ (iš nakvyns nam) bta ne vieno, ir kartais jie tampa išmokta praktika ir internalizuotu patogiu elgesiu: „vis vien priims“ [ kavins namus], „kur jie dsis neprim“, „gatvje nepaliks“. Kita vertus, tyrimo dalyvi išreiškiam nenor sureikšminti pirmojo kreipimosi nakvyns namus, galima vertinti, ir kaip nemaloni, traumuojani patirt, nuo kurios siekiama atsiriboti, klausiantiesiems „pašaliniams“ – ne benamiams, neretai pateikiamos išgalvotos versijos: G. Tai klausi, kaip aš ia [ nakvyns namus] patekau? [šypsosi] R. Klausiu, bet ne tik to, man domu ir kiti dalykai <...> G. Jo, visi js to klausiat <...> [keikiasi]. R. Kaip suprantu, jau kažkam esi apie tai pasakojs? G. Oj.... <...> žurnalist visoki, gal ir pati esat skaiiusi, bet žinai, jie [žurnalistai, klausiantieji] paskutiniai durniai <...> žinok, ia nieks tikros teisybs nesakys <...> sakysi,

77 kodl, vis tiek gi bomžas, ne? turi smegen? – tai pagalvok <...> ia patys jie jos nežino <...> nesakys, supranti? (Gintaras, 33)

Vadinamieji nakvyns nam „nuolatiniai klientai“, neretai save apibržiantys, kaip grup – „mes“, „pastovieji“, „savi“, ilgainiui internalizuodami nakvyns nam taisykles ir palaikydami tam tikrus elgesio bdus, vysto rotacines praktikas tarp nakvyns nam ir kit institucij arba ribotam laikui susikuriamos „savos“ aplinkos. Nakvyns namai šioje situacijoje vardijami, kaip „sava“ vieta ir saugi aplinka, kuri sugržtama ir išeitimi, susidrus su problemomis ir sunkumais. Ši staiga leidžia laisvai produkuoti tokias „patogaus gyvenimo“ strategijas, neapribodama pakartotinio gržimo galimybs: „<...> ta tokia, reiškia, j rotacija, yra. Dažniausiai yra. Aš kiek pastebiu, prieš kiek, prieš dvidešimt met, tie, kurie buvo jauni, spritni ir tokie, na, savim labai pasitikintys, ir vienaip ar kitaip prisitaikydavo prie situacij, tai vis tiek ateina laikas tam tikras ir vis tiek jie kažkaip nupuola, praslysta ir vis tiek reikia nakvyns nam pagalbos griebtis. Ir vl kažkiek tai laik ia praleidžia, ir taip greit susitvarko vl gyvenim, žirk, vl dingsta.“ (D1)

Kita populiari benami produkuojama strategija – rotacija tarp nakvyns nam ir kalinimo staigos. Šiuo atveju asmuo nuolat „sukasi“ socialins globos arba baudžiamojoje / penitencinje sistemoje ir internalizuodamas kiekvienos ši sistem taisykles, perkuria jas sau palank gyvenimo bd: „Arba rotuoja: kalinimo staiga-nakvyns namai-kalinimo staiga ir vl nakvyns namai. Yra toki etatini. Grynai etatiniai, grynai. Tiesiog niekur kitur nesiorientuoja, visuomen neintegruojasi, tiesiog vien nakvyns namai-kalinimo staiga-nakvyns namai- kalinimo staiga <...>.“ (D8)

Nakvyns nam gyventojai ši rotacij vardija, kaip „uždar rat“, arba išmokt elges, kuriame prastai atsiduriama neskmi kitose gyvenimo sferose atvejais, pastiprinam palaikant socialinius ryšius su kitais šio rato dalyviais, produkuojaniais analogiškas praktikas: „Papuoli tok draug rat, bandit tok, ir liksi banditas. Papuolei va, tok rat ir sunku iš jo ištrkt. Bet po to kaljime sdi ir mstai, kam man to reikjo? 2000 m. gržau, susiradau žmon, penkis metus pragyvenau, išsiskyriau, viskas baigta – sdau – vl ia atsiradau. Vl tas pats dumblas, tas pats ratas, iš jo labai sunku išlsti mum, tokiem kaip mes. <…>”. (Alius, 42)

Išskiriama dar viena kategorija nakvyns nam gyventoj, internalizavusi institucines patirtis – vaikai, aug globos namuose. Neišpltotas socialini ryši ir vairi kapitalo form tinklas, kaip pažymi darbuotojai, riboja ši asmen sitvirtinim visuomenje. „Išmokto elgesio“ – pasikliovimo institucija praktika, laikantis jos taisykli, gana lengvai leidžia palaikyti ir tolimesn gyvenimo institucijoje praktik:

78 „<...> tvai prieš dešimtmet gyveno ne kok gyvenimo bd, vaikai tuo metu augo vaik globos namuose. Jeigu tvai atsirado nakvyns namuose, tai vaikai – globos namuose. Jie baig [sulauk pilnametysts] vaik globos namus, nesitvirtino visuomenje, paslydo, pateko kalinimo staig ir jau gržta suaug arba nepasiseks šeimyninis gyvenimas, o nam neturi, tvai neturjo ir jie ateina nakvyns namus <...>“ (D1)

Kita nakvyns nam gyventoj praktika – migracija tarp skirting tame paiame mieste esani nakvyns nam, „išbandant“ slygas ir surandant priimtiniausi variant. Dal toki pasirinkim lemia atstumas nuo nakvyns nam ir kit socialini paslaug staig ir susisiekimo patogumas. Kiti tyrimo dalyviai išskyr fizins ir žmogiškosios nakvyns nam aplinkos reikšm – „ten arklids, ten nemanoma <...> ia turime balt patalyn, rankšluosius, juos keiia paskui“. Taip pat šiuose pasirinkimuose išskiriama reikšm darbuotojams ir j palaikomam santykiui – geriau vertinami tie nakvyns namai, kuriuose šalia taisykli, formali procedr, skiriama laiko ir neformalioms veikloms (bendram film žirjimui, išvykoms). Nakvyns nam pavaldumas skirtingoms institucijoms leidžia benamiams kurti naudojimosi j paslaugomis strategijas – pasibaigus reglamentuotam gyvenimo nakvyns namuose laikotarpiui vienuose nakvyns namuose, asmuo gali saugiai ir teistai pereiti gyventi kitus. Šia strategija – pasirinkti migruoti kitus nakvyns namus, naudojamasi ir tais atvejais, kuomet dl tam tikr nusižengim, dažniausiai susijusi su tarpusavio muštynmis, neleistinu alkoholio ar psichotropini medžiag vartojimu, nakvyns nam gyventojas yra pašalinamas iš nakvyns nam. Palankia situacija apsistoti skirtinguose nakvyns namuose benamiams tampa patogia strategija išlikti saugioje prieglobst teikianioje sistemoje, kuri iš esms nereikalauja prisiimti asmenins atsakomybs ieškantis bsto ir j išlaikyti, o tik legitimuoti pai sistem ir jos taisykles: „<...> Tie patys, taip. Jeigu, kaip ia pasakius, pagyvena pas mus arba pagyvena <...>, baigiasi tas gyvenimo laikotarpis, ateina <...> arba eina <...>, pabna ten, kiek juos... Jeigu ne, vl pas mus, praeina pus met, anksiau tik po met galdavo gržti mokamus tuos kambarius, o dabar jau sutrumpino, kas pus met, jeigu nepažeids jokios tvarkos. Jeigu pažeids, tai jo met. Ir sukasi jie vl taip. Iš tikrj, tai vienas kitas, labai mažai, kai jau žinai, kad kažkur tai jis išsprend savo problemas ir sitvirtino savo gyvenime. O kiti, ir kaljimus paklina, vl gržta, paieškoje [policijos] – išveža iš ms ia. Sunkiai sprendžiasi, dabar tai išvis...<...>.“ (D4)

Benami asmen migracija tarp skirting nakvyns nam, stipriai susijusi ir su j pasitenkinimu esamomis gyvenimo slygomis. Aukšiau mintas tendencijas apie benami skiriamas preferencijas konkretiems nakvyns namams, papildo ir autoriai P. Cloke‘as ir kt. (2008), atlik tyrimus Didžiojoje Britanijoje, ir fiksav panašias tendencijas apie pasitenkinim skirting nakvyns nam slygomis, pažymdami subjektyvi vertinim reikšm.

79 Kaip liudija tyrimo dalyvi pasakojimai, apsistojimas nakvyns namuose gali bti vertinamas, ir kaip viena strategij, siekiant sutaupyti arba patiriant siskolinimus ir kitus finansinius sunkumus, „pasislpti“ nuo antstoli. Nors tyrimo metu nebuvo keltas tikslas tikrinti nakvyns namuose sklandani gand apie gyventojus, kurie turi bstus, ir yra juos išnuomoj siekdami sutaupyti, šios situacijos leidžia konstatuoti nakvyns nam gyventoj socialin vairov ir kvestionuoti patekimo ši staig priežastis ir pasirinkimo gyventi juose strategijas. Taip pat – paramos sistemos veikimo paradoksus – negalum arba intereso nebuvim kontroliuoti j patenkanius asmenis, taiau kartu didel reikšm teikiant asmen, esani nakvyns namuose kontrolei (stebjimas, registracija ir pan.). Apibendrinant, galima konstatuoti, kad nakvyns nam gyventoj pasitenkinim nakvyns nam slygomis, šio gyvenimo bdo proius, galima sieti ir su benamysts trukme – kuo ilgesn benamysts patirtis (pavyzdžiui, remiantis darbuotoj pasakojimais, galima vertinti (individualiai, priklausomai nuo asmens) nuo – 2-4 metai ir toliau – 5-8 ir daugiau met), tuo labiau priprantama prie šios aplinkos, persiimant jos kuriamomis normomis ir vertybmis, jas internalizuojant patogi gyvenimo bdo strategij (Snow ir Anderson, 1993). Nakvyns nam aplinkos ir vertybi internalizavimas glaudžiai susijs ir su benami asmen palaikomais socialiniais ryšiais su šeimos nariais bei tarpusavyje. Ši ryši tvirtumas ir tankumas, socialinio tinklo platumas, leidžia susikurti bei išlaikyti patogesn, palanki aplink. Ryši bei aplinkos suvokimo ir prisitaikymo skirtumus lemia skirtingi nakvyns nam gyventoj tipai, kuriuos vardija tiek tyrimo dalyviai darbuotojai, tiek ir patys nakvyns nam gyventojai.

4.3. Nakvyns nam gyventojai: „savos“ taisykls

Nors didžioji dalis nakvyns nam gyventoj yra nuolat migruojantys tarp nakvyns nam, laisvs atmimo staigos bei kit bsto form, todl yra gana nevienalyt grup, tyrimo metu gana aiškiai išsiskyr ilgesnes ir trumpesnes benamysts patirtis turini asmen grups, kurianios skirtingas kasdienybs, tarpusavio bendravimo taisykles. Vadinamieji „naujokai“ – turintieji neilg benamysts ir gyvenimo nakvyns namuose patirt, taip pat dažniausiai neturj ir nelaisvs atmimo patirties, taigi, prastai neturintys bei nepalaikantys socialini ryši su buvusiais nuteistaisiais, kas lemia j socialin perskyr ir bendros patirties trkum. Jie prastai nra link tapatintis su didžija nakvyns nam gyventoj dalimi, pastaruosius „nurašydami“ ir atsiribodami. Kita vertus, toks atsiribojimas ir gyvenimo sivaizdavimo skirtumai lemia, kad šie nakvyns gyventojai nesijauia saugs nakvyns namuose:

80 „<...> Nra taip, kad iš tikrj jaustumeis saugiai. Tikrai taip nra. manoma, aišku išsimiegot, bet tikrai saugumo ten nra. <...> Visiškai esu svetimas tenais. Nes tie žmons, kurie tenai gyvena, man visiškai visiškai nepriimtini, nes, sakau... Kitas dalykas, aš pats alkoholio nevartoju, nerkau ir niekada nerks visiškai, o ten žmons ir rko, ir geria, ir gal gale, ir vagys tenai, ir gal gale yra toki žmoni, kurie jau kelet met taip gyvena, vat btent tuose nakvyns namuose. Ir man tiesiog net bdavo – tai kaip per tiek met niekas nenori pakeisti gyvenimo. Taip tiesiog patogu, vadinasi, žmonms taip gyventi. Man ne, man nepatogu ir aš nenoriu taip gyvent. <...> Iš pradži aš bandžiau kalbt, bet paskui pamaiau, kad prasms iš to visiškai jokios ir pasakiau, kad to alkoholio man nereikia ir viskas. Aš tiesiog turiu savo gyvenim ir bandau j gyventi tiek, kiek manoma, ir tikslas kuo greiiau iš ten pabgti. Ir viskas.<...>.“ (Andrius, 38)

Vadinamieji „naujokai“ nra link patvirtinti ir neformali vidini nakvyns namuose gyventoj susikurt „vidini“ elgesio taisykli, turini ir kaljimo subkultros element, ilgainiui tampani tam tikra norma (pavyzdžiui, skundim darbuotojams netoleravimas – dl nakvyns namus atsinešto alkoholio ar vykstani muštyni). Informacij apie kitus gyventojus suteiks asmuo, kaip ir kalinimo staigoje, bt laikomas „ožiu“ ar „stukaiumi“, sumuštas ar patirt patyias. Naujokai, o taip pat – nakvyns nam gyventojai, neturjusieji laisvs apribojimo patirties, nra link greitai adaptuotis prie ši taisykli ir internalizuoti aplinkos silomo gyvenimo bdo, siekia nuo j atsiriboti. Atsiribojimas suvokiamas plaiau – ne tik kaip tam tikr veiksm neatlikimas, bet ir kaip priešinimosi praktika – vidinei nakvyns nam aplinkai, kuriamai jos gyventoj, tikintis greitu laiku išeiti iš nakvyns nam: „<...> aš tiesiog gyvenu savo gyvenim ir nenoriu pernelyg nei gilintis tai, nei lyst vis tai, nes sakau, tai ne mano gyvenimas, man tai visiškai nepriimtina, ir ties sakant, vienintelis mano tikslas šiai situacijai kažkaip tai pragyvent ir viskas. O tos taisykls, aš nežinau, galima, aišku, kad jas perprast – matai gal gale, kaip jie elgiasi, k jie daro ir jau viskas, supranti, kas vyksta, ir jau nuo tavs priklauso, ar tu jas priimsi, ar ne, t tok gyvenim. Aš nenoriu jo priimt, aš to nenoriu.“ (Andrius, 38)

Tuo tarpu ilgiau gyvenantieji nakvyns namuose asmenys, juos paveria „sava erdve“, susikurdami tam tikr „sav aplink“ – savo kambaryje, kitose bendro naudojimo nakvyns nam patalpose – virtuvje, dušuose. Nakvyns namuose, kuriuose nra atskir kambari, tik bendra nakvojimui skirta sal, nuolatiniai klientai yra gana aiškiai pasiskirst lovas. „Savo aplinkos“ formavimas leidžia susikurti tam tikr saugi erdv. vairios ritualizuotos praktikos, kurias išskyr tyrimo dalyviai, pvz., prausimasis ryte ar vakare, suteikia aliuzij kasdien nam rutin. Stebjim metu užfiksuota, kad trumpesn benamysts patirt turintys benamiai yra labiau link sureikšminti mintas kasdienes rutinizuotas veiklas – praustis, gamintis maist. Ilgjant benamysts trukmei, internalizuojamos kitokios kasdienybs praktikos ir mažiau reikšmingos tampa gytos nam ir panašioje aplinkoje. Nam aplinkai bding kasdieni rutin išlaikymas „naujokams“ leidžia patvirtinti save, kaip „kitok“, šis siekis skatina palaikyti mintas rutinas:

81 „Yra dušai. Tai vat man, jei taip galima bt pasakyt – vienas iš svarbiausi dalyk, nes kiekvien ryt aš turiu btinyb nusimaudyt. Esu taip prats ir, ir... Nu, sakysim, kaip – yra slygos, kaip tokioj vietoj – pakankamai neblogos. Viskas yra. Ir dušas, ir galimyb valgyt pasidaryt, ir virykl, šaldytuvas vat yra. Aišku, tai yra bendra. Yra indai, puodai ten yra, lkšts yra. Jeigu neturi nieko, gali naudotis. <...> Nežinau, aš žinau, kad man to reikia – ir praustis, ir maudytis, aš kitaip negaliu iš tikrj. Ir kad ir kas nutikt, aš vis tiek taip darysiu. O kitiem jau tiesiog pasidaro tai nebesvarbu visiškai. Jam gerai, jam gerai ir nesimaudžius, ir nesiprausus <...>“ (Giedrius, 37)

Ilgesn benamysts patirt turintys benamiai nakvyns namus link vardinti, kaip stotel fiziniam poilsiui, jos nesiejant su tokiais atributais, kaip persirengimas, prausimasis ir pan. Nakvyns nam gyventojai vakare gržta gana pavarg (ypa šaltuoju met laiku) – permirkusiais batais, sušal. Šie faktoriai gali bti lemiami, jog ilg laikotarp tokio pobdžio sunkumus patirdamas asmuo, ima mažiau rpintis savo fizine išvaizda, o daugiausia dmesio skiria poilsiui ir fizini jg atstatymui – „svarbiausia gerai pailsti“: „<...> parjo, striuk pakabino, batus padjo, su tais paiais drabužiais lov atsigul, ryte atsikl, batus užsidjo, striuk užsidjo ir išjo, ir viskas. Jisai net nenusireng, su tais paiais drabužiais ir miega. Tie drabužiai nešvars ir taip toliau, ir, matyt, kodl taip yra, žmogui jau visiškai nebesvarbu yra, jam tai tiesiog jau viskas. Jeigu jam tai nebesvarbu, tai….“ (Giedrius, 37)

Gyvenimas nakvyns namuose reikalauja nuolatini aplinkos stebjimo ir santykio su ja palaikymo praktik. Socialini paslaug teikimo viet geografija lemia, kad prasti benami asmen maršrutai yra nuolat apriboti laiko ir erdvs kategorij. Bene akivaizdžiausiai tai atsispindi savaitgaliais (ir šveni dienomis), kuomet sriubos valgyklos ir kitos param maistu teikianios institucijos nedirba ir prastos kasdiens benami asmen rutinos sutrinka. Tuomet nakvyns nam gyventojai nukreipia savo maršrutus prie didžij prekybos centr, kuri konteineriuose, pasakoja, randantys neblog maisto produkt, arba pagrindines miesto erdves – centr, senamiest ir bando ten prasimanyti pinig elgetaudami arba tiesiog prašydami maisto. Ilgesnes benamysts patirtis turintys nakvyns nam gyventojai prastai stengiasi tam pasiruošti, ir pasitaupo maisto atsarg savaitgaliui, kad nakvyns namuose esaniose virtuvse galt pasigaminti ar pasišildyti maisto. Dalis nakvyns nam gyventoj vakarien gaminasi grupelmis, nes, anot j, taip yra pigiau. Vakarienei prastai stengiamasi pasigaminti šilto maisto: „<...> ir sriubos pasidarai, ir karbonad išsikepi, ir skreli – kažk susimstai. Kas kaip k moka, iš tikrj, pasidaro. Mes, kai va trise valgom – va jisai, jisai [rodo galva šalia stoviniuosius], mum užtenka. Per dien pakel žirni, lašinuk pasikepini, svogn, sriubos pasidarai, karbonad išsikepi su skurelm. <...> Skurels, ta prasme, pasiimi vištienos skurels, padarai tešl, svogno, esnako, prieskoni, kiaušin ir pamerki kokiom dviem-trim valandom palieki ir paskui keptuv sudedi. Jos susitraukia gražiai, grynas karbonadas gaunasi.“ (Paulius, 40)

82 Nakvyns nam kasdienyb yra stipriai apribota formali ir neformali taisykli, suformuot šios staigos institucins tvarkos, taip pat – kuriam ir pai ia gyvenani ar nakiai apsistojani asmen. Nors taisykls savo esme turt sudaryti monotonijos, tvarkos spd, taiau ia jos pasireiškia labiau kaip institucins galios demonstravimo rankis. Taisykli reikšm aktualizuojama ir nakvyns nam darbuotojo bei jo kliento santykio legitimacijoje.

4.4. Santykiai. Socialiniai darbuotojai vs. benamis

4.4.1. Taisykls

Socialinio darbuotojo pareigas ir kasdien darb reglamentuojantys dokumentai, apibržiantys elgesio su klientu taisykles ir bdus, dar syk patvirtina nakvyns nam, kaip disciplinuojanios ir elgesio bdus numatanios institucijos, charakter. Kartu jie skatina ir vadinamsias benami asmen priešinimosi praktikas, kadangi, anot J. C. Williams (2003), darbuotojai bendrauja palaikydami tam tikr emocin atstum, objektyv ir racional požir klient problemas, siekdami išgauti j asmenin informacij, reikaling bylai užpildyti. Palaikomas profesinis atstumas suponuoja patologizuot darbuotojo požir klient, kaip pasyv, neveiksn, varginant objekt: „<...> mes vis vien stengiams pasidaryti t „širm“, jeigu <...> prieš save nepastatysi tos širmos, tai labai greitai atsidursi Parko gatvj. Nes, žinot, kai su tokiais dirbi, tai irgi, labai sudtinga yra. <...> jie išsunkia mus kaip turi bt, ir tai dar mes jauiam, vis vien metai su metais jauti t nuovarg <...> Bet, nu k darysi. Priimi kaip ligon, priimi kaip klient, nu ir kantriai paaiškini jam, kiek manoma, kiek jis t suvoki, tai taip, jo reikalas.“ (D6)

Kita vertus, toks profesini vertybi deklaravimas ir profesins distancijos išlaikymas, gali bti traktuojamas ir kaip tam tikras objektyvumas benamio asmens atžvilgiu, demonstruojant jam pagarb, kaip silpnesniam, taiau savj orum turiniam asmeniui: „Visgi jie visi ateina pakankamai pavarg visi, atsigula, miega <...> gal vienas kitas išgrs bus, stengiams t neblaivi neprileisti, bet mes, kaip ia pasakyti, nesmerkiam j, nesišaipom ar dar kažk tai. Nu, žodžiu, labai demokratiškai su jais dirbam, neklausiam j ten, gal jis ten ir nužuds yra, gal dar kažk tai, neklausiam. Klausiam šiandien, kuo mes galim jam padti ir jisai su mumis pakankamai geranoriškai.“ (D2)

Taip pat jis leidžia darbuotojams apsisaugoti nuo tam tikr neformali santyki ar intymesnio ryšio, kadangi stebjim met buvo galima matyti, jog benamiai neretai yra link provokuoti darbuotojus arba siekti j palankumo, pavyzdžiui, kreipdamiesi mažybinmis vardo formomis: „matot, kaip jos su mumis sunkiai dirba, aš bent vienas pavadinu gražiau, ir jos tada nusišypso <...> negalvokit, kad ia lengvas darbas [nakvyns namuose]“. (Saulius, 30)

83 Darbuotoj ir benami asmen santykis yra kuriamas ir per kasdienes formalias ir neformalias nakvyns nam taisykles. Neformaliosios taisykls yra kuriamos nuolatinio bendravimo ir bendradarbiavimo bdu, tuo tarpu formaliosios – reglamentuojanios nakvyns nam ir j gyventoj veikl, j kasdienyb, yra pateikiamos skelbim lentose prie jim nakvyns namus. Taisykli reikšm bene geriausiai atsispindjo per pokalbius su nakvyns nam gyventojais, kuomet taisykls, suvaržymai net ir j tiesiogiai nevardinant taisyklmis, tapdavo bene pagrindine pokalbio ašimi. Š taisykli „svor“ jausdami nakvyns namuose dirbantys darbuotojai, interviu metu nuolat darydavo perskyr tarp nakvyns nam, kaip t, kuriuose „reikia laikytis taisykli“ ir gyvenimo ne nakvyns namuose: <...> ten [ne nakvyns namuose] yra laisv, ia yra suvaržymas. Va, tos taisykls laisv žmog suvaržo šiek tiek, jis ia ateina genamas jau paiu paskutiniu atveju, kada jau nebegali kentti lauko slygomis, tomis laisvs slygomis.(D1)

Stebjim metu fiksuota, kad daliai darbuotoj (ypa jaunesni) šios formalios, nakvyns nam institucins tvarkos padiktuotos taisykls, bendraujant su benamiais asmenimis leidžia palaikyti tam tikr galios centr – griežtai laikantis taisykli (neleidžia nakvyns namus apsvaigusio nuo alkoholio ar narkotik asmens; stebi, kad šios medžiagos nebt neštos ir / arba vartojamos staigos viduje ir pan.). Kita vertus, darbuotojai ne visada yra pajgs sukontroliuoti ateinani žmoni sraut ir patikrinti j krepšius, kadangi, kaip fiksuota stebjim metu, atrakinus nakvyns nam duris, žmons vid sueina labai greitai: „Dar liks geras pusvalandis iki 18 val., kuomet bus atrakintos nakvyns nam, teikiani vienos nakties apnakvindinimo paslaug, durys, o lauke jau laukia visas brys (gal apie 20) žmoni. Maždaug -10C laipsni žemiau nulio, pro nam plyš dar traukia vjas, todl gana šaltoka. Sušal, apsimuturiav, keli su apdriskusiais „Maximos“ ir „Iki“ prekybos centr maišeliais rankose, žmons trypioja, keikia šalt, pasakojasi dienos vykius, kalbina mane. Kadangi sekmadienis, visi tikjosi, jog budintis darbuotojas atvažiuos anksiau, taiau jis vluoja vis pusvaland. Atvažiavs skubiai iššoka iš mašinos, pasisveikina su žmonmis „Labas vakaras“ ir skuba rakinti dur. Stulbinamu greiiu, man net nespjus susivokti, išsirikiuoja gyva žmoni eil. Kiekvienas prieina prie šalia jimo koridoriuje esanio darbuotojo posto praviro langelio, pasisveikina „Labas vakaras“, pasako pavard, darbuotojas pažymi j specialiame registracijos žurnale ir žmogus keliauja savo kambar. kai kuriuos žmones, kuriuos pažsta, pats darbuotojas kreipiasi vardu ir pavarde, dar spja k nors pajuokauti bei pažymi juos registracijos žurnale. Žmons stipriai apsimuturiav, ne vieno veidas raudonas, nugairintas vjo, todl per gana maž langel, ko gero, tikrai sunku užfiksuoti, ar atjusysis žmogus nra apsvaigs nuo alkoholio. Girdžiu, kaip karts nuo karto darbuotojas klausia „negrs?“ Dažniausiai už klausiamj atsako kiti, laukiantieji eilje „ne, ne“, „jis gi neturi iš ko gerti“ ir pan. Suj kambarius, žmons pasideda daiktus ir skuba virtuv ruošti maisto, žirti televizoriaus, nakvyns namuose prasideda gyvenimas...“ (Lauko užrašai).

Esant dideliam žmoni srautui, ne visada galima aiškiai fiksuoti, ar asmuo nra apsvaigs nuo alkoholio; ypa tai sunku padaryti žiem, kuomet sušals ir iš lauko atjs žmogus iš pirmo žvilgsnio atrodo blaivus, ir tik jam šiltoje patalpoje sušilus, pastebima, kad jis

84 apsvaigs nuo alkoholio. Kita vertus, tyrimo dalyviai pažymjo, kad žiemos metu net ir neblaivs žmons nra paliekami nakiai už nakvyns nam dur: „<...> Ne, tai griežtumas yra iš tikrj. Kartais budintis, jeigu ateini išgrs, neleidžia, sakysim, bet tai vis tiek, bet kokiu atveju, gatvj žmogaus nepalieka vis tiek, anksiau ar vliau leidžia. Bet yra taip, kad, sakysim, atsineša ten alaus ar vyno, ar dar kažko, atsineša tiesiog. Nei krepši, nei nieko netikrina iš tikrj. Girtuokliauja iš tikrj.“ (Linas, 55)

Ne visi darbuotojai griežtai laikosi taisykli, todl benamiai asmenys išskiria vadinamuosius „gerus“, j žodžiais tariant, „nepiktybinius“ darbuotojus, ir mažiau malonius ar tuos, kuri bijosi. Darbuotojo „gerumas“ prastai yra vertinamas pagal tai, kiek jis leidžia nusižengti taisyklms, ir kaip dažnai leidžiasi neformal santyk ar teikia pagalb nakvyns nam gyventojams: „Iš tikrj nustebino budintis (nakvyns nam) per Naujus Metus. Dvylikt valand atjo abu su žmona virtuv, jis atsineš šampano butel, žmona padalino vienkartines taurytes ir visi vienas kit pasveikinom. Tikrai buvo labai netikta.“ (Aleksas, 38)

Darbuotoj pasakojimai apie sutiktus buvusius nakvyns nam klientus iliustruoja, kad nors nakvyns namuose tarp darbuotojo ir jo kliento užsimezga pasitikjimu grstas ryšys, galios pozicija lieka darbuotojo prerogatyva. Darbuotojai juos atpažsta pirmiausia, kaip buvusius savo klientus, ir siekia išlaikyti santyk šiame lygmenyje – darbuotojas-klientas pozicijoje, tuo tarpu buv klientai iš j tikisi neformalaus santykio, skuba pasidžiaugti pasiekimais ar net pasipuikuoti: „Netgi kai kurie puola glb ir buiuotis nori. Ir toki netgi bna. Tokie drss, jie taip sivaizduoja, kad jau tas etapas jau kaip ir prajo, jis jau nebe klientas, o jisai yra mano labai geras pažstamas. Oooo, glb labas labas ir vos ne buiuotis. Ir taip bna.“ (D1) „<...> Jeigu žmogus labai komunikabilus ir jis nejauia jokio skirtumo, ar bendrauja su direktore, ar su pardavja, ar su dar kažkuo, tai jie susitinka, tauškia, net neužiaupsi, pasisako greitai, per penkias minutes, troleibuse jeigu sutinki, per penkias minutes išdsto vis savo gyvenim, visk išdsto per t laik, kaip ten, kas ten vyko.<>.“ (D6)

Nakvyns namuose skirtingas gali pozicijas apibržiantis santykis darbuotojas-klientas, išlieka reikšmingas ir jiems susitikus už šios staigos rib. Nakvyns namuose šis santykis kuriamas vairi abipuss darbuotojo ir kliento interakcijos proces metu kuriant ir perkuriant nakvyns nam ir tarpusavio bendravimo taisykles. Darbuotojai išskyr ypating dirbant su benamiais mokymosi „ia ir dabar“ reikšm, kuriani tam tikr bendravimo ir abipusio mokymosi kultr.

85 4.4.2. Mokymasis: darbuotojas vs. klientas

Su benamiais asmenimis dirbantys darbuotojai akcentuoja nuolatinio mokymosi iš pai benami asmen, su kuriais dirba, reikšm. Toks mokymasis, kaip pabržia tyrimo dalyviai darbuotojai, ypa tai buvo akivaizdu atkrus nepriklausomyb, kuomet pradtas vystyti socialinis darbas su benamiais asmenimis. Darbuotojai pažymi, kad tuo metu socialinio darbo teorijoje ir praktikoje daugiau gilintasi vaik, vaik nam problemas, vyresnio amžiaus žmoni patiriamus sunkumus. Reikalingos tokiam darbui informacijos trkumas lemia, kad darbuotojai yra priversti gana krybiškai žirti savo darb, stengdamiesi atliepti klient poreikius. Tuo tarpu praktini gdži stoka šios darbo praktikos pradžioje, lm, kad pirmieji su benamiais žmonmis dirb darbuotojai, darbo specifikos ir tam tikr jo subtilybi moksi vien iš pai benami asmen: „<...> Dabar jau, žinokit, patirtis, tai daugiau mažiau spji, atspji, žvelgi problem, o tais laikais, kai pradjom dirbti, šit dalyk nieks nemokino, mes iš j mokms. Jie mus mokino. Ir po trupuiuk iš vieno, iš kito, iš treio informacijos pasigaudydavome ir tada pradjom prisitaikyti prie j, nes mes labai daug ko nežinojom, nesupratom šit dalyk.“ (D1)

Ne vienas darbuotojas išskiria reikšming mokymsi iš benami, turjusi teistumo ir gyvenimo kalinimo staigoje patirties. Kaip jau buvo minta, jis buvo ypa aktualus nakvyns nam sikrimo pradžioje, kuomet darbuotojai neturjo jokios panašios darbo su šiais klientais patirties. Kaip prisimena ilgamet nakvyns nam darbuotoja – „jie mus išmokino“ ir papasakojo, kaip reikia bendrauti su iš kalinimo staigos gržtaniais bei nakvyns namus besikreipianiais asmenimis ir kaljimo subkultros produkavimo laisvje aspektus: „Kokiai tu kastai priklausei kaljime, tu toks turi išlikti ir toks tu lieki visam gyvenimui, toks ir laisvje turi. Tai ia jie mus išmokino. <...> Jeigu žmogus gržta iš kalinimo vietos ir jeigu jis ten buvo vierchas <...>, jis ir ia bus vierchas. Jis niekada nesusitaikys su tuo, kad ia yra taisykls visiem vienodos, alia ia ms yra nuomon visiem vienodos, nuostatai vienodi, vidaus taisykls vienodos <...> tu paklust turi ms taisyklms. Jie su tuo nesutinka. Jeigu aš vierchas, man turi bt taisykls palankesns, o va ten tiem žemesns kastos gaidžiam, ožiam – iš j tu ten ir reikalaukis, k tau ten patinka. ia yra panašiai bna, tai yra tarp ms nebyli tokia tampa. <...> kurie yra žemesns kastos, atj nakvyns namus, jie, reiškia, pasisako, kad yra žemesns kastos, pagal j nerašytas taisykles, jie negali bt kambary ir netgi vienoj bendroj patalpoj su aukštesns kastos. Kai kurie iš karto pasisako. Taip tyliai, subtiliai, kad aš turiu bti tokioj ir tokioj vietoj. Kai kurie neišdrsta, matyt, pasakyti, ir bna, kad kartais papuola kambar su aukštesns kastos. Tai bna taip – arba iš karto jie prašosi perkeliami kit kambar, arba žmogus iš karto dingsta iš ia. <...> Ir ia paslaug daugiau neprašys. <...> Dabar jau maždaug galime ir atspti. O bna kartais, jeigu ateina žmogus iš kalinimo staigos, kartais net tiesiai šviesiai paklausiam – yra problemos kokios su kastom ar nra? Ne, nra, jisai sako, aš atsilaikiau. Aš atsilaiks. Jeigu aš atsilaiks, reiškia, aš nesugniuždytas ir nesu nubuksuotas žemesn kast. O jau aukštesns kastos, tai jie sau leidžia ir patinginiaut, ir patalp neplaut ir, tarkim, priversti kažkur kit ten plauti. <...> O bna, kad jau iš karto pasisako, kad aš turiu bt žemesniame lygyje, tai tada maždaug paplanuojam kambar,

86 kambariokus, tai taip sukaitaliojam, sukryžiuojam, kad j keliai nesusikirst. Tarkim, vienas vienoj laiptinj, kitas kitoj laiptinj, kad jie kuo mažiau ia susibgt. <...> tiesiog tai yra ramiau, tokia prevencin priemon užbgti už aki konfliktams.“ (D1)

Šis pasakojimas iliustruoja, kaip nakvyns nam darbuotojai nesmoningai socializuojami bei internalizuojami kaljimo subkultros taisykles, perkeltas laisv: „Ir tas užsisuka, ir mes net negalim nieko padaryt“. Internalizacijos nesmoningumas pasireiškia tuo, jog darbuotojai š „žaidim“ yra traukiami tarsi j pai valia – viena vertus, stengdamiesi padti klientams, kita vertus, siekdami išvengti galim sunkum ir problem. Darbuotoja ši situacij vardija, kaip „mokymosi bd“, kur bt galima traktuoti, kaip tam tikr nesismonint klient manipuliacij darbuotojais. Kita vertus, ši situacij gali bti vertinama, ir, kaip bdas išlaikyti bei pateisinti institucijos vientisum, stengiantis išvengti tarpusavio konflikto arba konflikto su kitais nakvyns nam gyventojais, patenkinant tam tikros klient grups poreikius. Nakvyns nam taisykli ir kaljimo subkultros taisykli konfrontacija dažniausiai lemia pastarj viršenyb prieš nakvyns nam taisykles, taiau dalies buvusi nuteistj neformalios informacijos apie save atskleidimas – prisipažinimas apie turimas „problemas“, nulemtas kaljimo subkultros, iliustruoja nakvyns nam taisykli reikšm. Pasakodama apie kalinimo patirties turinius nakvyns nam gyventojus, darbuotoja ne kart pažymjo j tvarkingum bei darbuotoj taktikas ši savyb panaudojant tvarkos – tiek fizine, tiek ir psichologine prasme, palaikymui – keliant tok asmen netvarkingai gyvenanij kambar. Ši situacija iliustruoja institucins tvarkos bendrj prasme, palaikymo reikšm (šiuo atveju – švaros palaikymo), nuošalyje paliekant kambaryje gyvenanij asmen santykius. Institucins galios demonstravimas, atliekant š klimo kambar veiksm, suponuoja tam tikros galios perdavim keltajam asmeniui, suponuojant, jog jis užtikrins tvarkos palaikym: „Bet, aišku, grž iš kalinimo viet, jie turi vien labai ger savyb – jie yra labai tvarkingi, labai švars, disciplinuoti. Lova paklota kaip kareivinse, niekada nebus šiukšli, niekada nebus apsileid, išeina iš patalp kaip ledas. Ir, pavyzdžiui, jeigu taip papuola kokie nors du nevalyvi, nieko negali padaryt, tai trei kambar keli, kuris sdjo kalinimo staigoj, tai laaabai greitai sutvarko, žinokit. Sutvarko, ta prasme, elges koleg savo, likimo broli elges. Taip sutvarko, kad ten žiba, blizga ir nra joki problem.“ (D8)

Vienokio ar kitokio abipusio klient ir darbuotoj mokymosi, refleksyvumo ir kasdieni patiri metu, augant bei stiprjant bendrajam žinojimui, vyksta ir pai nakvyns nam, kaip staigos kaita. J darbuotojai dažniausiai link apibržti „tvarkos lygmenyje“ – kaip tam tikr taisykli kait ar j papildym. Tok atvej iliustruoja darbuotojos pasakojimas apie gyvenimo

87 trukms nakvyns namuose pratsim, kuriuo siekta suteikti geresnes paslaugas nakvyns namus besikreipiantiems asmenims: „Buvo pradžioj nuostatuose rašyta iki puss met, bet mes pasižirjom, kad tas puss met laikotarpis, jis nieko neišsprendžia, tai tada inicijavom taryboj [miesto savivaldybs], motyvavom dl ko, tai tada prats t laikotarp nakvyns namuose nakvojimo, atrodo, iki pusantr met ir dabar po šiai dienai jisai liko. Reiškia, ilgesnis laiko tarpas, per kur žmogus vienaip ar kitaip savo gyvenim pakreips kažkuria linkme. Vis vien tok kažkok sprendim priims susitvarkyt savo gyvenim, kad nereikt t nakvyns nam paslaug. <...>“ (D1)

Tuo tarpu tyrimo dalyviai nakvyns nam gyventojai, ypa neformali pokalbi metu, neretai neslepia nusivylimo socialiniais darbuotojais, kaip negaliniais suvokti vienos ar kitos problemos esms dl savo jauno amžiaus arba suvokiant funkciškai – todl, kad jie nra turj benamysts ar priklausomybs nuo alkoholio / narkotik patirties, ir nesupranta, k jauia ir išgyvena klientas. Didžiausias pasipiktinimas reiškiamas tais atvejais, kai socialiniai darbuotojai siekdami kliento galinimo, silo jam ieškotis darbo ar profesijos kurs, nuošalyje paliekant aktualias benamio psichologines arba priklausomybs problemas. Nors pastaruoju metu kintanios, šios darbuotoj patirtys kyla iš kultriškai konstruojamos benamio, kaip socialiai, psichiškai, emociniai skurdaus asmens suvokimo, iššaukia socialins kontrols, kaip pirminio benamysts problemos sprendimo instrumento, poreik. Jis atsispindi ir socialinje sistemoje bei jos darbuotoj veiksmuose – apibržiant skurd ir benamyst patirianio asmens poreikius ir vykdant nuolatin jo kontrol bei siekiant sprausti j bendrus darbo kultros, socialini tarpusavio sveik bei ryšio palaikymo su institucija ir kitus gyvenimo standartus. Kita vertus, ilgesn darbo su benamiais patirt turintys darbuotojai yra link pripažinti, kad institucija ne visada yra pajgi normalizuoti „kit“ bei akcentuoja tolerancijos „kitokiam“ reikšm savo darbo aplinkoje ir apskritai visuomenje: „Taip, aš irgi <...> sakau, mokyti reikia. Mums, kad ir labai sunku, kad ir šird skauda, bet mums reikia išmokti šalia j gyventi, suprasti, kodl, va, žmogus yra tokioj, va tokioj padty, pasirinks, nes yra socialins tarnybos, vienokia ar kitokia staiga ar socialin tarnyba, jinai galt jam padti, bet tai yra jo pasirinkimas, tokia jo valia yra. Iš tikrj, mes prie j turim išmokt gyvent. K mes nedarm, aš, pavyzdžiui, tokius etatinius pažstu, etatinius elgetas pažstu, k mes nedarm, k mes tik esam nedar, kad jie ten neelgetaut, jie vis tiek yra ten.“ (D5)

Ši pozicija susišaukia su autors C. Nathanson (1991) mintimis apie tamp, pasitaikani JAV, kildinant socialinio konflikto bei socialins kaitos priežastis iš individ tam tikr silpnybi bei trkum, bet ne dl socialini institucij neadekvatumo. Socialinius sutrikimus, lemianius socialin bei ekonomin kait, traktuojant, kaip asmenines problemas, o j sprendimus siejant su btinybe pakeisti individo elgesio kait, o ne sistemos ar jos institucij kait. Tokiu bdu benamysts problem konstruojant, kaip sukelt psichins sveikatos sutrikimo

88 ar takot priklausomybs nuo alkoholio/narkotik bei kit asmenini problem, netinkam pasirinkim ar gebjim trkumo. Kita vertus, labai svarbu atsižvelgti ir nakvyns nam bei juose teikiam paslaug ir dirbani darbuotoj skirtumus. Kaip pastebta tyrimo metu, viešojo sektoriaus kurti nakvyns namai pasižymi didesniu viet skaiiumi, kartu ir didesniu darbuotoj bei j pareigybi skaiiumi. Tuo tarpu nevyriausybinio sektoriaus kuruojami nakvyns namai yra mažesni, darbuotojai geriau pažsta juose apsilankanius benamius asmenis, skiria daugiau laiko asmeniniams pokalbiams su jais.

4.4.3. Klientai: „geri“ vs. „sunks“

Interviu su nakvyns nam darbuotojais metu, j pasakojimai apie klientus, leidžia išskirti du klient tipus – „sunks“ klientai ir vadinamieji „geri“ klientai. „Geri klientai“ gali bti vardijami, kaip tie, kurie darbuotojams nekelia papildom rpesi ar bent dažnai aiškiai nedeklaruoja nepasitenkinimo nakvyns nam slygomis ir / ar savo kambario kaimynais, ir laikosi bendrj nakvyns nam taisykli (ateiti bei išeiti laiku, valyti koridori bei virtuv ir kt.). Viena vertus, juos galima vardinti „nematomais“, „neužklinaniais“ klientais, taiau jie nebtinai yra patenkinti esamomis slygomis bei situacija, kuri išgyvena: „man visiškai visiškai nepriimtinas [gyvenimas nakvyns namuose], kas tenai vyksta, nes praktiškai nebna dienos, kad visi bt blaivs, visi pastoviai girti, netgi vietoj geria“ (Giedrius, 37) Nepaisant interviu metu išsakyto nepasitenkinimo nakvyns nam aplinka, Giedrius teigia, jog bendrj nakvyns nam taisykli laikymasis (kur darbuotojai vardija, kaip vien pagrindini „gero kliento“ bruož) leidžia gyti darbuotoj pasitikjim bei tam tikr nuolaid tikimyb (gaunant geresn kambar ir pan.). „Sunks“ klientai – tie, kurie nepasiduoda institucijos suformuotoms bei primetamoms taisyklms. Neretai tokie asmenys yra susiformav autsaiderio tapatum, persim visuomens jiems priskiriama stigma bei stengiasi išlaikyti savo autonomij, atsiribodami nuo bet koki institucini jiems taikom priemoni arba jas priimdami tiek, kiek jiems patiems tai yra patogu. Užsienio autoriai tok benamio asmens pasirinkim – priešinimsi socialini institucij teikiamai globai ir paramai (nakvynms namams, socialini darbuotoj sikišimui ir pan.), o kartu su ja – ir primetamoms taisyklms, vardija ir kaip tam tikr rezistencin praktik arba kasdienybs rezistencij (Scott, 1985). Kita vertus, medikalizuota socialins paramos sistemos samprata skatina socialins kontrols, kaip vienos iš socialins tvarkos atstatymo priemoni bei bd „išgydyti sergantj“ – šiuo atveju, benam, aktualizavim. Vyraujanti samprata

89 atsiskleidžia ir darbuotoj pasakojimuose, kuomet, jie, kaip institucijos darbuotojai, yra priversti rpintis visais iš eils asmenimis, kad dar syk patvirtint savo, kaip galios mechanizm, kontrol bei prievart ne savo pai noru, taiau dl visuomens ir aplinkos daromo spaudimo (net ir atsisakaniais šios pagalbos). Šiuos darbuotoj pasakojimus bene geriausiai iliustruoja vienos darbuotoj priminta istorija, tam tikru laiku buvusi plaiai nušviesta ir žiniasklaidoje bei atskleidžianti tam tikr kontraversišk situacij ir j vertinimo dviprasmiškum: „<...> vis vasar <...> prie geležinkelio stoties gyveno jaunas vyras be kojos. Stotelje. <...> Jis yra senas man žinomas klientas <...> buvs ir slaugos ligoninse, ir kitose staigose <...> alkoholio pavartojs, bna labai agresyvus. Ir su visais ten yra tiek sukonfliktavs, kad iš visur yra pašalintas. Bet jam patinka bt laisvam. Jam yra padarytas negalumas, kadangi jis neteks vienos kojos. <...> jis gauna t negalum, apie 315 [lit], ten buriuojasi aplink j visi tie stoties fronto frontavykai, kaip jie vadina vienas kit <...> Nakiai jis iš ten dingsta. Reiškia, eina tarpuvart, kur ten, pas kokius tai likimo brolius, sugrovus, kažkoki landyn.<...> Vis visuomen, žinokit, piktina, todl, kad smirdi šlapimu, apsišlapins, apsigrs, ten kiti valkatos aplinkui sdi <...> visi piktinasi – kur žiri socialins tarnybos, kodl jisai ten? Ir pas mane ia kelet kart skambino žurnalistai <...>, jis jiems pasak, kad nakvyns namus nepriima. Ar tikrai nepriima? Priimam atsakau, bet reikia pirmiausiai kreiptis ir norti. <...> vien vakar atveža mum ji policija. <...> Jis ateina, pernakvoja, pabna ia kelias dienas ir žiri – kompanijos nra, alkoholio nra <...> jisai išeina <...>. Vakare vl policija, patruliai, vl j atveža, ir vl jis iš ryto dingsta. Taip tsiasi diena dienon. <...> Rugsjis, pradjo lyti lietus, šalta, šalnos, ir vis tiek jis ten gyvena. Nu, ir vl pradjo visi domtis – kur žiri savivaldyb, kur žiri socialins tarnybos <...>. Ir, žinokit, vien kart j ia atvež <...> ir aš turiu pasakyt, kad taip kartais tenka pasielgti – mes j ia areštavome. Atmme ramentus, atmme striuk, atmme bat, nupraus, perreng darbuotojai ir po šiai dienai sdi sau ramiai lovoje. Šans išeit iš ia – joki. Ne todl, kad jis mum ia reikalingas labai bt, o todl, kad nepiktinti visuomens. Jis nort išeiti, nort, bet bus veltui darbas <...> Bet skaitykit, kad na, per prievart sdi.“ (D4)

Toks benamio asmens pasirinkimas – vengti nakvyns nam, manifestuoja priešinimsi nakvyns nam darbuotojams, policijai ir kitoms institucijoms bei lemia devianto etikets priskyrim, dl vadinamojo „nenoro padti sau“ ir socialini gebjim trkumo. Neretai toks benami „nenoras priimti pagalb“ sukuria dviprasmiškas situacijas bei aplinkos kaltinimus darbuotojams dl neatliekamo j tiesioginio darbo. Kartu sukuriamas ir benamio asmens, kaip ligonio, nepajgaus suvokti savo situacijos, todl kelianio užuojaut ir gailest, diskursas, kuomet nepajgumas priimti „geranoriškai teikiamos pagalbos“ paveriamas tam tikr diagnoz. Vadinamj „sunki klient“ nakvyns namuose skaiiaus augim ar, priešingai, mažjim lemia ir sezoniškumas, kadangi šiltuoju met laiku daugelis vadinamj benami rezistent stengiasi patys pasirpinti savimi ir vengia bet kokio institucinio sikišimo j pasirinkt gyvenimo bd (apsistoja palapinse gamtoje, sandliukuose, apleistose statyb aikštelse). Tyrimo duomenys rodo, kad toks pasirinkimas labiau bdingas vyrams negu moterims, taiau viena tyrimo dalyv pabrž, kad stengiasi kuo trumpiau apsistoti nakvyns namuose, ir mieliau renkasi gyvenim „gamtoje“:

90 „<...> paskui žemuogs, paskui mlyns, paskui grybai. <...> aš vis vasar dirbu. Verbos prieš Velykas. Sekmins – beržai. Aš ant bet ko galiu užsidirbt. Man toki problem nebuvo, kad neturt, už k išgert. <...> Pavasar, vasar mans nr [nakvyns namuose]. Aš negaliu. <...> Pakalnuts, tai aplamai eina, ten uoga. Pakalnut – dkinga gl, maiš pritaranavai, atjai, papurtei, ir nauja. Žibut, tai jinai jau krenta, jau j reikia kaip kiaušin vežti. Reikia irgi mokti, ir vežti, ir suštabeliuoti, ir... Pastoviai dirbu <...> Bet jeigu tu nenorsi, jeigu tingsi, ia [nakvyns namuose] sdsi, tai nieks neduos.“ (Ema, 47)

Tuo tarpu šaltuoju met sezonu, vadinamieji rezistentai neretai nebegali užsitikrinti pirmini fizini poreiki patenkinimo, ir yra priversti patys kreiptis paramos staigas. Šis j pasirinkimas neretai nakvyns namuose neša sumaišties ne tik dl paties klient, reikaling pagalbos ir rpesio, skaiiaus išaugimo, bet ir skatina konkurencij tarp pai klient, nes pastarieji – atjusieji nenuolatiniai klientai yra vertinami, kaip „mažiau klientai“ ir nepatogs klientai – ne tik dl savo fizins išvaizdos, turim lig ir negali, bet ir dl specifini poreiki, bendravimo sunkum. Darbuotojos pasakojimas apie pastarj klient grup j iliustruoja ne tik, kaip sunki klient, bet ir negali klient grup: <...> O kada pastovi šaltukas kok mnes laiko, js nesivaizduojat, koki ateina klient. Su fizine negalia, su nušalusiom galnm, su mirusiais audiniais galni. Koks kvapas. <...> O beproiai <...> nuo to dažno alkoholio vartojimo tos žuvusios smegenys, tai informacija jiems ateina labai sudtingai. Oi, kiek jie apsunkina, ia žinokit. Jo niekur paio, jo paio labui niekur nenusisi. <...> visur turi dalyvauti darbuotojas <...>. Ir toki kaip plstelna minia, nebežinai, ko griebtis ir kur gesinti pirmiausiai konflikt. Ir laiko nelieka tiem, kurie kaip ir potencials bt, kad galima bt integruot juos visuomen yra viltis, tai tiesiog su jais ilgiau reikia padirbti, ilgiau pakalbti, pasidomti, dažniau pakontroliuoti, kaip jam sekasi, k jis padar savo labui. Tokiem žmonm jau nebelieka laiko. <...> (D2)

Šie asmenys yra „nepatogs“ klientai tuo, jog darbas su jais reikalauja didžiuli papildom pastang, finansini ir laiko ištekli, o rezultatas neretai lieka nematomas – pagerjus orams ši žmoni grup vl prapuola iš nakvyns nam darbuotoj akiraio. Šie klientai, kaip tie, su kuriais „darbas yra beprasmiškas“, darbuotoj pasakojimuose yra priešinami su kitais, vadinamaisiais „gerais“ klientais, t.y., tais, kurie lengvai pasiduoda nakvyns nam ar kit socialini paslaug staig taisyklms. Taisykli laikymasis bei lojalumas nakvyns nam institucijai šiuo atveju yra vertinamas, kaip potencialas išeiti iš benamysts situacijos. Ši klient bei gerovs valstybs institucijos tarpusavio santyki ir priklausomybs situacija, atskleidžia sistemin požir, traukdama tik tuos veikjus, kurie yra link jai paklsti, taigi yra „patogs“ ir slyginai lojals „žaidjai“. Labiau motyvuot klient, kaip labiau pageidautin klient problematik išskiria ir JAV benamyst tyrinjanti J. C. Williams (2003), teigdama, jog esant dideliam asmen, norini patekti nakvyns namus, skaiiui, darbuotojai atsirenka tuos, kurie yra labiau motyvuoti bei j manymu yra skmingesni, turintys daugiau gebjim, darbo patirties bei galintys susirasti sav bst per tris mnesius, kuriuos praleis nakvyns namuose. Tokiu bdu, pasak autors, itin sumažja šansai patekti

91 nakvyns namus turintiems priklausomybi nuo alkoholio ar narkotik asmenims, asmenims, turintiems psichini sutrikim ir pan. „Geri“ klientai ne tik palengvina tiesiogin darbuotoj darb bei leidžia lengviau pamatyti (o taipogi statistini duomen pagalba parodyti suinteresuotoms tarnyboms ir/ar visuomenei) j darbo rezultat. Atliekant socialinmis paslaugomis besinaudojani klient analiz, btina atkreipti dmes lyi skirtumus bei j požir gaunamas paslaugas, o taipogi – ir darbuotoj vertinimus, kaip kasdienybs praktikas vysto skirting lyi benamiai asmenys.

4.4.4. Klient skirtumai lyties atžvilgiu

Nors savo esme socialins paslaugos, kuriomis naudojasi benamiai asmenys, yra skirtos abiej lyi asmenims, kaip leidžia teigti tyrimo metu surinkta informacija, benamiai vyrai ir moterys ne visada turi tas paias galimybes pasinaudoti tam tikrais ištekliais ir šioje situacijoje gerai jaustis. Nakvyns nam socialini darbuotoj pasakojimai iliustruoja vyr ir moter poreiki skirtumus, kurie ne visada yra išsakomi verbaliai bei reikalauja darbuotoj siklausymo. Patys darbuotojai tokias situacijas vardija savo kasdienio mokymosi procesu, kur atranda per bendravimo su benamiais patirt: „[socialinio darbuotojo vardas] pas mus [nakvyns namuose] kart per savait vesdavo grupes moterims. Paskui pastebjome, jog moterys nelabai nori sitraukti, varžosi, nors ir sako, kad joms tai aktualu, to reikia. Tada tas grupes pradjo vesti [socialins darbuotojos vardas], tai ten moterys labiau atsiveria, gali kalbtis apie tam tikrus joms aktualius dalykus, pamatm, kad tas labiau veikia. Ir jos paios praš, kad bt tokia grup, tas toks vien moteriškas kolektyvas, nes, žinai, prie vyr kartais joms nejauku kalbti, jei kartais aptariamos kažkokios skaudžios problemos ar intymios. Jos atsiveria <...>. Tai labai džiaugiams, kad tokia grup yra“ (D13)

Panaš atvej aprašo ir H. Cramer (2002), teigdama, jog nepaisant deklaruojamos lyi lygybs teikiant socialines paslaugas benamiams, neretai aplinka bei socialini darbuotoj ar šias paslaugas gaunani asmen požiriai lemia tam tikr diskriminacij. Autors pateikiamas pavyzdys apie pirmins socialins pagalbos program, kurios metu viena socialini darbuotoj nusprend toki pagalb pradti teikti atskirai jaunoms moterims. Po šios pertvarkos paaiškjo, kad net penkiasdešimt procent moter, kurios buvo sitraukusios prostitucij, anksiau ši socialini paslaug vengdavo, kadangi teikiant bendr pagalb moterims ir vyrams, jos vengdavo naudotis mintomis socialinmis konsultacijomis. Ši situacija atspindi dar vien svarb aspekt, jog moterys benams ne visada yra linkusios aiškiai išsakyti savo poreikius. Benamysts stigma, vairios psichologins problemos – depresija ir panašs sutrikimai lemia, jog jos neretai maskuoja savo tikruosius poreikius arba j net nesismonina ir neatpažsta. Tuo tarpu šie patiriami sunkumai iškyla tarpusavio muštyni bei pasireiškianios tam tikros

92 tarpusavio konkurencijos metu. Kaip pasakoja socialiniai darbuotojai, dažniausiai minti dalykai vyksta penktadieniais – daugeliui benami vien iš sunkiausi savaits dien. Moterys j išgyvena dar sudtingiau bei jautriau, todl sunkiai tvardo kylanias emocijas: „<...> konfliktai kyla „iš nieko“ – ne taip pasižirjo, ne ten kažkas atsisdo <...> jau, kai mušasi moterys, nra nieko baisiau. Vyrai taip nesimuša, jie viens du ir išsiaiškina <...> Kažkada <...> dienos centre susimuš moterys, tai tik išgirdom – toks klyksmas, nesupratom, kas atsitiko, visiem šokas <...> paskui jas išskyr, tai jos lauke dar antrsyk susimuš“. (D12)

Tuo tarpu benami vyr smurto proveržiai nra stipriai sureikšminami – savo pasakojimuose darbuotojai j neišskyr, kaip itin svarbi, tuo savotiškai deklaruodami agresijos, kaip normos priskyrim vyrams ir šiai lyiai bding santyki aiškinimosi bd (jei nra stipriau nukentjusij). Nors to negalima traktuoti, kaip pakantumo vyr tarpusavio agresijai, kartu ji yra tvirtinama, kaip tiktina vyr rutinizuota veikla, kuri linkstama labiau normalizuoti nei moter tarpusavio smurt. Rib tarp skirting lyi asmen, gaunani nakvyns paslaugas, institucinis ištrynimas labai aiškiai atsispindjo vienuose iš nakvyns nam, kuriuose teikiama trumpalaikio apnakvindinimo paslauga (nakvyn nakiai). Stebjimo metu atsiskleid, jog abiej lyi asmenims nakvojant vienoje bendroje patalpoje, ištrinamos ne tik ribos tarp skirting lyi, bet ir viešosios bei privaiosios erdvs: „<...> Sal, kurioje teikiama vienos nakties nakvyns paslauga, užstatyta dviaukštmis lovomis, kurias skiria tarpai prajimams bei vienas platesnis koridorius, vedantis link sals gale rengtos virtuvs dur. Nors veikia net keli, sienose taisyti ventiliatoriai, patalpoje tvyro salsvas kvapas, susimaišs su šlapimo ir dar kažkokiais kitais kvapais. Viename šios patalpos kampe kelios dviaukšts lovos nukabintos ryškiaspalviais chalatais bei rankšluosiais, kurie sudaro lyg tam tikr užuovj ar „sien“, skiriani nuo bendros sals dalies – ia moter zona <...>.“ (Lauko užrašai).

Šis pavyzdys išryškina privatumo svarb benamms moterims bei j siek užsitikrinti š poreik, bendros patalpos viename iš kamp krybiškai susikuriant saugesn, „sav aplink“. Kaip pažymi L. K. Weisman (1992), institucinse erdvse, kuomet vyrai ir moterys yra priversti dalintis ta paia aplinka, tradiciškai moterys yra tos, kurios patiria segregacij ir atskirt. Atviros lyi erdvins segregacijos normalizavimas staigoje, suponuoja institucin požir, jog benamiams asmenims nra svarbus privatumas, jo nesureikšminant. Tuo legitimuojamas benamio nuasmeninimas, pavertimas belyte btybe, sutelkiant didžiausi dmes pirmini poreiki (šiuo atveju – nakvyns vietos) patenkinimo užtikrinim.

93 4.5. Vietos

Kasdien benami praktika – judjimas / mobilumas vystomas miesto erdvje, leidžia pasiekti jiems reikšmingas vietas: dienos centr, maitinimosi vietas, uždarbio galimyb suteikianias vietas, vadinamsias „kitas“ jiems reikšmingas vietas (siejamas su turimais pomgiais ir poreikiais).

4.5.1. Dienos centras

Tyrimo laukas apm ir dar vien labai reikšming benami asmen kasdienybje viet – nevyriausybins organizacijos vien padalini – Dienos centr, skirt benami asmen integracijai, kuriame jie gali leisti laik darbo dienomis nuo 8 val. iki 15 val. Nors šis centras sikrs nevyriausybins organizacijos kurtuose nakvyns nam patalpose, jame lankytis gali viso miesto benamiai asmenys, išpildant slyg – bti neapsvaigusiam nuo alkoholio ar kit psichotropini medžiag bei laikytis kit centre nustatyt taisykli (pvz., nekelti konflikt ir pan.). Tyrimo metu pagrindins veiklos dienos centre prasiddavo ryte, darbuotojai užkaiiant didžiul puod vandens arbatai, kuris vliau bdavo atnešamas bendr dienos centro sal, ir visi norintieji, galdavo gauti šiltos arbatos, kuri baigdavosi maždaug apie 11-12 val. dienos. Ši ryte ruošiama karšta arbata pritraukdavo dienos centr (ypa žiemos metu) nemažai viso miesto benami, kartu bdavo puikus indikatorius, leidžiantis fiksuoti tam tikras benami asmen kategorijas – vidin grups segregacij, ir j tarpusavio ryšius. Pirmieji arbat dalindavosi virš dienos centro esani nakvyns nam gyventojai, taip pat – moterys, ir tik vliau – visi likusieji:

„Pažirk, koks vaizdas, kumšiuoja man pašon šalia sdinti Birut (ji ne kart yra sakiusi, jog labai svarbu atsissti kuo ariau tos vietos, kurioje pastatomas užplikytos arbatos puodas, idant, higienos sumetimais, spti sipilti arbatos vienai iš pirmj) ir akimis rodo apskurusia striuke vilkint, pajuodusio veido seniai nesiskutus vyr (tikriausiai gyvena kur nors sandliuke, nes atrodo smarkiai apiplyš ir stipriai sušals), nelabai skmingai drebaniomis rankomis samiu bandant sipilti puoduk arbatos. Samtis didžiulis, sklidinas, todl didžioji dalis jame esanios pasemtos arbatos teka per juodas nuo purvo ar suodži žmogaus rankas, virš puodo laikom puodel, ir tykšta atgal t pat puod. Iš kokio treio karto, puodukas visgi yra pripildomas <...>.“ (Lauko užrašai)

Panašios situacijos neretai išprovokuodavo konfliktus ar net grumtynes, kadangi dienos centre svarbu laikytis ne tik bendrj taisykli, parengt pai dienos centro lankytoj kartu su darbuotojais bei iškabint ant sienos, šalia kurios ant kds bdavo pastatomas ir jau mintasis arbatos puodas, bet ir plika akimi nepastebim, „sav“ vidini taisykli – pradedant nuolatinmis susdimo vietomis, arbatos sipylimo seka ir baigiant televizoriaus garso

94 reguliavimu (ši funkcij atlikdavo keli nakvyns nam, kuriuose yra ir dienos centras, gyventojai). Dienos centre išryškjanti „savos erdvs“ reikšm, kuri ypa palaiko bei stiprina tame paiame pastate, kuriame yra ir dienos centras, gyvenantys nakvyns nam gyventojai, atspindi, jog bendra gyvenama erdv sukuria tam tikrus bendravimo ritualus, kurie yra perkeliami ir kit mažesn uždar pastato erdv – dienos centr, nors santykiai tarp pai nakvyns nam gyventoj, k iliustruoja ir E. Kocai (2007) atliktas tyrimas, nra itin artimi. Galima stebti, jog šiuos žmones greiiau jungia bendros kasdiens situacijos ir ritualai, kurias jas traukia ta pati erdv – rytinis arbatos grimas, televizijos laid ar serial žirjimas, ruoša bei t pai maršrut už nakvyns nam rib – mieste, palaikymas (važiavimas sriubos valgyklas bei dalinimasis apie tai, kas teikiama pietums vienoje ar kitoje ši valgykl ir panašios bendros veiklos). Šios bendros realijos jungia, bet, kita vertus, ir neleidžia megzti gilesni tarpusavio ryši, kadangi naudojimasis tais paiais ribotais ištekliais, iš esms reiškia tarpusavio konkurencij, jog vienam asmeniui j gavus daugiau ar geresns kokybs, kitas savo dalies netenka arba gauna j prastesn. Nuolatins dienos centro lankytojos Marijonos pasakojimas atskleidžia tam tikr tarpusavio konkurencij, kuri nuolat tvyro dienos centre, taiau ne visada yra garsiai išsakoma dl tam tikr galimo susidorojimo ar nesupratimo baimi: „<...> ia t atjn ir svieto perjn visoki bna, iš vis pakampi susirenka <...> turi savo namus, tik niekas ia nežino, niekas gi ia nekontroliuoja, gali bet kada ateiti, bet kada išeiti <...> nori gero už dyk, o va man, tai tikrai nra gyvenimo <...> tiems, kuriems tikrai reikia, tie gauna mažiau nei tos naglos bobos, pažirk, kaip sdi“ (Marijona, 50)

Privaios erdvs trkumas ne tik nakvyns namuose ar dienos centre, bet ir keliaujant mieste (kaip interviu metu pažymjo ne vienas tyrimo dalyvis, benamiai vieni kitus lengvai atpažsta), apsunkina ne tik tarpusavio ryši palaikym, bet ir trukdo megzti naujus ryšius už dienos centro ar nakvyns nam rib. Kaip teigia L. R. Stark (1994), daugeliui benami yra gana sudtinga bti arti su kitais žmonmis, tuo labiau, kai jie yra priversti bendrauti tarpusavyje. Šios situacijos neretai sukelia tarpusavio konfliktus, kuriuos galima traktuoti, kaip dienos centre ar nakvyns namuose galiojani taisykli padarinys, kuomet šalia bendrj taisykli sukuriamos „savos“ vidins nerašytos taisykls, ir, pvz., iš dienos centro patalpos jo lankytojai išveja arba tiesiog išmeta neblaivius arba itin nešvariai apsirengusius, skleidžianius nemalon kvap asmenis. Šie veiksmai nurodo dar vien „savos erdvs“ susikrimo bd, stengiantis j išlaikyti kuo saugesn, apsaugant nuo „kit“, „kitoki“. Nors dienos centre nuolat budi socialinis darbuotojas, kurio priežiroje vyksta pagrindins bendros dienos centro veiklos – puodo arbatai užkaitimas, arbatos paruošimas, priežira, sutvarkant dienos centr prieš jo darbo pabaig, vis dlto darbuotojas ne visada suspja fiksuoti ir/arba sismoninti vis mintoje

95 erdvje vykstani dalyk, kaip ir aukšiau mintu, nakvyns nam atveju. Dl jau mint laisvje aiškiai produkuojam kaljimo subkultros savybi, demonstruojam ir dienos centre, neišvengiamai kuriamos „savos“ taisykls, viena vertus, leidžianios išsiskirti iš kit dienos centro lankytoj bei viešai demonstruoti gali, kita vertus, ja lengvai pasinaudoti, vykdant vairais smulkias vagystes iš kit dienos centro lankytoj: R. O kaip dl saugumo ia [dienos centre]? V. Jei kokie nematyti [asmenys], pasisukioja, pašneka ir dingsta (pasišalina), tai jau žinok, kad kas ko pasiges <...> telefon, žirk, padjo ant stalo, nusisuko, ir nebr, ir nieks nežino, kur [dingo] <...> Reikia labai saugoti savo daiktus (akimis parodo savo rankin, kuri nuolat laiko pasikišusi po pažastimi)“ (Vanda, 48)

Galiojanios normos, „savos erdvs“ taisykls, atskleidžia erdvs specifik bei atskiria ši viet nuo kit, benami asmen lankom viet, kuriose taipogi kuriamos j taisykls ir/arba perimama dalis kit viet taisykli.

4.5.2. Maitinimosi vietos

Maitinimo bei maisto dalinimo benamiams asmenims paslaugas teikianios staigos taip pat yra vienos svarbiausi viet benami asmen kasdienio judjimo trajektorijose. Priklausomai nuo j sikrimo teritorins aplinkos bei pai benami asmen apsistojimo vietos, jos lemia benami judjim arba vadinamsias marginalias teritorijas, kurios yra gavusios ši konotacij btent dl pastarj paslaug viet sikrimo, arba vadinamj „pagrindin“ (angl. primary) viet, jei benamiai atvyksta jas iš marginaliomis laikom miesto teritorij. Viet, kuriose benamiai asmenys gali nemokamai pasimaitinti ir / arba gauti arbatos ar maisto paket, reikšm išskirdami benamysts tyrjai A. Rahimian, J. R. Wolch ir kt. (1992), J. R. Wolch, A. Rahimian ir kt. (1993) pažymi, jog šios vietos benamiams asmenims yra ir kaip itin reikšmingi taškai, kasdienio j judjimo mieste praktikose, kartu jie stipriai veikia kasdien judjim. Kaip pastebta dalyvaujamo stebjimo metu, ši maisto dalinimo viet darbo laikas yra vienas pagrindini faktori, struktruojani benamio asmens dien. Maršruto „per visus maitinimo taškus“ vykdymas garantuoja ne tik pasisotinim ir dalies maisto davinio parsinešim vakarienei nakvyns namus, bet ir laiko praleidim nuo pat rytinio išjimo iš nakvyns nam, iki gržimo vakare atgal. Nakvyns nam gyventojas Andrius teigia, jog yra klaidingas manymas, jog benamiai neturi kuo maitintis ir maisto trkumas galt grsti j gyvybei: „<...> maisto užtektinai, tik susirink visk, k duoda [pereik per visus maitinimo taškus] <...> nežinau nei vieno, kad bt iš bado numirs, va, nuo kokio pilstuko iš babns – ia kitas reikalas (šypsosi) – gi pati matai...“ (galva parodo valgykloje ant grind bei suol paliktus apgraužtus, aplaužytus, ia atjusiems pavalgyti žmonms papildomai dalintus organizacijos „Maisto bankas“ batonus bei bandeles, kurias galima pasiimti ir išsinešti).“ (Andrius, 38) 96 Pagrindins maitinimosi vietos – sriubos valgyklos, kuriose galima gauti karšto maisto, t.y. sriubos, košs, blyn, bandeli, vaisi, arbatos bei kuriose buvo lankomasi tyrimo metu: Kaune tokia pagrindin vieta yra bendra Kauno miesto savivaldybs ir Lietuvos „Caritas“ steigta sriubos valgykla, Vilniuje – arkivyskupijos „Caritas“ steigta valgykla „Betanija“, valgykla „Ekklesia“ bei Motinos Teress seser vienuolyno valgykla. Svarbu paminti, jog šiose valgyklose maitinasi ne vien benamiai asmenys, bet ir skurdžiau gyvenantys miestieiai, taiau pastarieji nra link ilgai užsibti, arba netgi tik užeina pasiimti karšto maisto namus. Nakvyns nam gyventojams tokios valgyklos yra ne tik maitinimosi, bet ir tam tikros socializacijos erdvs, kuriose susitinka skirtinguose nakvyns namuose gyvenantys asmenys arba anksiau gyven nakvyns namuose, taiau dl vienoki ar kitoki priežasi iš j pašalinti. Vienos sriubos valgyklos darbuotoja teigia pastebjusi, jog atskiros benami asmen grups turi netgi „savo“ stalus, prie kuri visuomet sdi, nors, kaip teko pastebti, šie žmons nebtinai kartu gyvena nakvyns namuose, jie visi kartu susitinka tik ia, tam tikr valand – sriubos valgykloje: „Šiaip, va šitas stalas, tai yra t vis va, pijok, t narkoman, va šitas [pats galinis, esantis ariausiai dur]. Jie ia sdi, jie ia reikalus tvarko prie šito stalo. O daugiau, tai ia nesvarbu, jie bet kaip sdi, bet jau tie visi pagrindiniai veikjai, tai ia, kur kipišus kelia, tai ia sdi.“ (D7)

Tokie susitikimai ir pokalbiai gana prastoje aplinkoje, yra itin svarbs benamiams, kadangi sumažina j vienišum ir izoliacij, kartu šios vietos garantuoja didesn saugum nei gatv (Dean, 1999). Tuo tarpu valgykloje aktuali vidinio saugumo problema, panaši minim ir kitose benami asmen susibrimo vietose, kuomet grsm netekti daikt ar patirti smurt, kyla iš pai šiose vietose besilankani asmen. Onos pasakojimas iliustruoja apie išoriškai dažnai nepastebim, jos vardijam „vidin judjim“ patalpoje, kurio metu yra vagiami brangesni daiktai: „telefon ia netenka <...>“, „padkit ant kds rankinuk ir nueikit kokiom penkiom minutm – viskas. Penki nereikia – rankinuko nra. ia judjimas vyksta net baisu“ (Ona, 47). Stebjimo dalyvaujant metu teko nemažai laiko praleisti vienos iš valgyklos prieigose esaniame koridoriuje, kur valgyklos lankytojai pradeda rinktis dar prieš 3-4 val. iki kol atsidarys valgykla. Kadangi koridorius yra atrakinamas ryte, o jame yra montuotas šiltas radiatorius, ypa per didžiuosius žiemos šalius benamiai prie jo šildosi rankas, džiovina primirkusius batus. Dalis iš ateinanij asmen nakvoja lauke, sandliukuose, yra seniai praussi, todl patalpoje dažnai tvyro prastas kvapas. Tokia vietos aplinka bei joje vykstantis „gyvenimas“, kai kuri autori yra vardijami kaip žymintys „norm geografij“, t.y. erdv, kurioje individualus benamio statusas, daugelyje kit kontekst pripažstamas kaip „kitoks“, tampa norma, o tam tikra fizin išvaizda, kvapai, tam tikras elgesys (pavyzdžiui, kalbjimasis su

97 savimi arba miegojimas ant stalo, garsus riaugjimas), prastai laikomas keistu bei netinkamu, ia gali bti normaliai priimamas (Goffman, 1961; Parr, 2000). Kita vertus, „norm geografijai“ terp sudaro ne tik skirting „normalumo“ percepcij vyravimas, bet ir nuolatin baim bei nerimas, kadangi šios valgyklos prieigos, kaip pabrž tyrimo dalyviai, ne visada yra saugi erdv. Šis erdvs nesaugumas akcentuojamas ne tik tuomet, kai laukiama valgyklos darbo laiko pradžios, bet ir pai piet metu, kadangi koridoriuje neretai buriuojasi tie žmons, kurie nra leidžiami pai valgyklos sal dl apsvaigimo nuo alkoholio ar narkotini medžiag. Toje aplinkoje vyksta vairi vagysi, susistumdym, santyki aiškinimosi incident: <...> ia buvo vienas, dirž ir t ištrauk iš kelni. Prie mano aki. Odin dirž ištrauk iš kelni. Tas kampe ia sdjo girtas. Pyst, dirž ištrauk, kitam už trajak pardav. Iš kito telefon ištrauk, man atneš, ia prie dur stovjau. ia guljo, pavog telefon, man atneš. Už tris litus pirkau telefon. Žino, kad aš dirbu, turiu pinig. Aš ia stovjau lauke, atneš, tris litus duosi, sako – sakau, duosiu. Pardav. ia, va tik ištrauk, ia pardav. (Linas, 55)

Stebjimo metu kartu su nemažu briu nakvyns nam gyventoj koridoriuje šalia valgyklos dur laukiant, kol bus atidaryta valgyklos sal, pavyko išgirsti visai šalia vykstanias derybas dl skio, kur rankoje laik atokiau stovintis žmogus: - Duok, vertinsiu, kiek jis kainuoja. - Vyno bonka? - Per daug. Pus. - Dar ir pinigin paskui vertinsi.“ (Lauko užrašai)

Tokie iš pirmo žvilgsnio nekaltus pajuokavimus primenantys pokalbiai, vliau neretai virsta ir tikraisiais „mainais“, kuri metu viena pus neišvengiamai lieka nuskriausta. Anot tyrimo dalyvi, ypa dažnai daiktai bei pinigai yra išviliojami iš vyresni žmoni arba apsvaigusi nuo alkoholio, narkotini medžiag.

4.5.3. Uždarbio/darbo vietos

Dar vienas svarbus benami kasdieni maršrut aspektas – uždarbio, darbo vietos, kurios dažniausiai telkiasi miesto centre, senamiestyje, stotyse ar stotelse prie svarbesni viešojo transporto mazg. Nors elges šiose vietose dažniausiai reglamentuoja miest savivaldybi priimtos „Miesto švaros ir tvarkymo taisykls”, draudžianios girtavim bei elgetavim (minimuoju atveju – Vilniuje), nakvyns nam gyventojai ir kiti benamiai ne visada j paiso. Kaip pasakoja tyrimo dalyviai, nemaža dalis už viešj saugum atsaking pareign juos jau pažsta, kaip ir jie juos, taiau pamat prašinjanius pinig iš praeivi, „elgiasi draugiškai”, „tik pavaro šon”. Dažniausiai pinig prašoma narkotikams bei alkoholiui,

98 cigaretms. Nors dalis nakvyns nam gyventoj tok pinig prašinjim, vardijam, kaip dažniausiai pasitaikant „kritiniais atvejais“, kaip skub pinig gavimo bd ar nuolatin kasdien elgetavim smerkia – anot j, tai yra „žemas lygis“ ir taip besielgianius vadina „visiškais lochais“, nesugebaniais „susiveikti“ pinig, kartu pripažsta, jog yra tek tokiu bdu gauti pinig. Pinig „susiveikimas“ yra suvokiamas, kaip smulkios vagysts ir sukiavimai, vairios daikt perpardavimo praktikos, tapusios nuolatiniu užimtumu: „Išeina 5-6 val. Yra, dirba, žino, kur anksti galima pavogt. Anksti, kol tamsu. Hm, važiuoja turg, cap carap, pavog, kol tamsu. Aš žinau net kurie, pavyzdžiui. Parduotuvse vagia. Tie saldainiai „Šiaurs meška”, jie tokius. Atneša man ia kartais. Maišais. <...> ia planas nuo pat ryto.“ (D11)

Uždirbti pinigai dažniausiai išleidžiami, kaip vardijama „savo reikalams“, t.y. pagrinde cigaretms bei alkoholiui, pagrindinms asmens higienos priemonms. Pastarj dalyk vardijimas, kaip „savo poreiki“, tam tikra prasme suponuoja, jog už visus kitus poreikius – maitinimsi, nakvyn ir panašius, yra atsakingos socialin pagalb teikianios institucijos, taiau ne patys asmenys. Kita vertus, nakvyns nam gyventoj diskursuose užimtumas bei darbas užima svarbi viet. Jis suvokiamas, kaip esminis dalykas, galintis pakeisti esam situacij – „bt darbas, viskas bt kitaip [gyvenimas bt geresnis]“. Darbo paieškos ir pats sidarbinimas benamysts situacijoje gali bti vertinamas ambivalentiškai bei per abipusio darbdavio bei bsimo darbuotojo nepasitikjimo perspektyv. Tyrimo dalyviai atskleidžia, kad yra dalis darbdavi, nelegaliai silani žemos kvalifikacijos darbus žems kyje ar statybose ir ieškani pigios darbo jgos tarp nakvyns nam gyventoj. Darbas be išankstini abipusio susitarimo slyg arba j nesilaikant, nesumoktas užmokestis ar atsilyginimas už darb vien alkoholiu ir / ar maistu, suponuoja, jog atskirti nuo nuolatins pastovios darbo rinkos, benamiai asmenys patenka nelegalaus darbo sektori ir tampa priklausomi nuo jo darbdavi. Nepasitikjimas ir benamio, kaip „kito“, kaip neturiniojo teisi samprata, šiuo atveju nurodo tam tikr vergysts-išnaudojimo diskurs benami bei darbdavi santykiuose. Benamio asmens sudaiktinimas, pasinaudojimas juo, kaip pigia darbo jga, atsiskleidžia j pasakojimuose apie kinink, kuris vietoje to, kad atsilygint už darbus, išvar juos iš sodybos užpjudydamas šunimis ar po darb pavežjim ir palikim šalia miesto ribas žyminio ženklo. Šie vykiai kuria nepasitikjimo darbdaviais diskurs, kartu ir apibendrint paties darbo, kaip sunkaus ir mažai apmokamo užsimimo samprat. Darbdavi nenoras priimti darb nakvyns nam gyventoj, taip pat yra stipriai veikiamas vyraujanios benamio asmens, kaip „kitokio“, nepatikimo, turinio žaling proi, kalinimo patirt individo sampratos. Suvokdami ši situacij, o kartu ir savo klient patiriamus sunkumus darbo rinkoje, nakvyns nam darbuotojai nemažai padeda j darbo paieškose.

99 Vienuose iš nakvyns nam, kuriuose buvo atliekamas tyrimas, kiekvien ryt darbuotojai iš skelbim portalo internete išrinkdavo darbo pasilymus bei pateikdavo juos klientams. Dalis j užsirašydavo skelbimuose nurodytus telefon numerius, taip pat darbuotojai leisdavo klientams teiraujantis dl darbo naudotis nakvyns namuose esaniu telefono aparatu arba patys paskambindavo darbdaviui. Kaip teigia nakvyns nam darbuotojai, padedantys ieškoti darbo savo klientams, neretai nutinka, jog vos sužinojus, kad asmuo gyvena nakvyns namuose (arba sidarbinant užrašius ar kitaip paminjus, savo gyvenamosios vietos adres) dauguma darbdavi parodo nepasitikjim bei atsisako bsimo darbuotojo. Dl šios priežasties nakvyns nam darbuotojai neretai stengiasi tarpininkauti tarp darbdavio ir savo kliento jo sidarbinimo procese, taiau ne visada šis procesas baigiasi skmingai. Abipusio nepasitikjimo tarp nakvyns nam gyventojo ir darbdavio santykis išlieka ir tolimesniuose darbo etapuose. Neretai jis persikelia ir platesn darbo aplink, nors nakvyns nam gyventojai dažniausiai yra link nutylti tikrj savo gyvenimo situacij, prisiimtos „kitokio“ stigmos dka, nesijausdami pilnavertiškais darbuotojais. E. Kocai (2007) pabržia, jog nakvyns nam gyventojai neretai jauia gd prieš kitus žmones, tai atsispindi ir j darbo aplinkoje. Tuo tarpu dirbantys nakvyns nam gyventojai kit savo koleg yra vertinami palankiai, dauguma juos žiri pagarbiai, kita vertus, nevengia prašyti paskolinti pinig, nes darbo turjimas yra pirmiausia suvokiamas kaip garantuojantis tam tikro lygio finansin gerov. J akcentavo ir vienokio ar kitokio pobdžio darb turintys nakvyns nam gyventojai: „dirbu, ir [tai reiškia] aš užsidirbu….”, tuo akcentuodami, jog darbo turjimas jiems nra vien tik išgyvenimo strategija, taiau gimdantis savs reikšmingumo jausm aktas. Nemaža dalis nakvyns nam gyventoj „iškrenta” iš darbo rinkos, kadangi turdami didžiulius siskolinimus antstoliams dl nesumokt baud, greitj kredit, daugel met nemokt komunalini mokesi, skyryb ir kitais atvejais, vengia legaliai sidarbinti, kadangi tokiu atveju negalt atgauti visos darbdavio sumokamos pinig sumos. Ši situacij pasakodamas nakvyns nam gyventojas atskleidžia ir dar vien nedalyvavimo legalaus darbo rinkoje privalum – jis suteikia saugum dl padarom viešosios tvarkos ar kit pažeidim, smulki vagysi – nors gaunamos pinigins baudos sumuojasi ir kaupiasi, taiau tiesiogiai nepalieia asmens, ir, tiktina, sujus senaties terminui, bus nurašytos: P - ia pus negali oficialiai dirbt. Antstoliai pas daug k. Nelegaliai [sidarbinti] ia daugum ir žirim. Arba juodais, kur moka. O taip, eik dirbt, antstoli krvos, k tu uždirbsi? Užblokuotos sskaitos, tai kaip tu eisi dirbt? Eisi pas antstolius, tarsies, jeigu pas tave t baud, dar ten skolingas per kokius šešis-aštuonis antstolius. Kiekvienam jam duot, tai k tu iš tos algos gausi? Tris šimtus lit? Kad atskaiiuot ten kiekvienas po bišk, bet tai jie irgi, nori visko daug ir greitai. Užtat taip ir gaunasi. – Ko nedirbi oficialiai?,- k aš ten dirbsiu už tris šimtus lit. Man kelias kainuos tiek ir maistas. R - O iš kur daugiausiai susidaro tos sumos antstoliams?

100 P - Iš baud. <...> Tai eini ar per gatv, ar per perj, kas iš krautuvi pizdina, pagauna. Bauda trys šimtai. Dar por šimt užsideda. Va, susidaro, susidaro. Po bišk, po bišk ir keliasi kas mnes. Alimentai. Viskas vien krv susideda. (Paulius, 40)

Dalis benami asmen pesimistiškai piešdami savo ateities scenarijus, teigia net nesulauksi to laiko, kai reiks gržinti skolas. Ne vienas benamis apgauls bdu, pasinaudojus jo asmens dokumentais, yra taps mons savininku, tuo paiu bdu jo vardu yra paimtos didžiuls paskolos. Ši padtis taip pat užkerta asmeniui keli oficiali darbo rink. Žinodami toki žmogaus situacij, kiti benamiai neretai priskiria jam tokias etiketes/pravardes, kaip „direktorius“, „bosas“ ir pan. Kartu jie yra link pripažinti, jog ir patys nra apsaugoti nuo toki situacij: „tai ia kiekvienam taip gali nutikt, juk ar pamesi dokumentus arba ištrauks, parduos ir tursi“. Tyrimo dalyviai atskleid, jog kai kurie benamiai asmenys užsiima tokia dokument prekyba, kad gaut pinig svaigalams ir / ar narkotinms medžiagoms. Darbuotojai, žinodami ar nujausdami apie tokias nelegalias benami veiklas bei j turimus siskolinimus, imasi vairi disciplinavimo praktik, siekdami apsaugoti benami dokumentus, o kartu ir juos paius nuo nelegali veikl: „Tai buvo ia vienas <...> ia buvo tokia viena socialin darbuotoja, tai dar jam tuos dokumentus <...> kokius penkis kartus. Ir dabar buvo [atjs] vl dokumentai... <...> ia kartais stovi tokie, su mašina jie atvažiuoja, ir nori paimt ten paskolas kažkokias j vardu, duoda ten por šimt, o pasiima už kelius tkstanius. <...> A, jie vis tiek. Turi ant savs jau tiek, ten šimt tkstani, pavyzdžiui, turi skolos. Jiem tas pats. Sako, nieko niekad aš nepirksiu ir niekad t skol neatiduosiu ir jiem net nedomu. Pavyzdžiui, buvo seife tas dokumentas, ir aš žinojau, kad jis j parduos, sakau, aš tau neduosiu, nes rytoj ateisi, prašysi. Tai taip ir buvo. Nu, kaip aš galiu neduot, suaugs žmogus. Tai po dviej dien atjo <...> tai pardav už penkiasdešimt lit. Ir paskui jis reikalauja vl, kad jam padaryt t dokument.“ (D9)

Socialines paslaugas teikiantys darbuotojai benami neretai yra manipuliuojami, kadangi yra priversti pasirpinti jais vairiose situacijose – taipogi ir tose, kurias specialiai sukuria patys benamiai asmenys, argumentuodami jog vienaip ar kitaip pasielgti juos privert susiklosiusi situacija. Asmens dokumento turjimo nuvertinimas atsispindjo ir vienos tyrimo dalyvs teiginyje, jog gyventi neturint asmens dokumento, yra patogiau bei saugiau, kadangi apsunkinama asmens identifikacija vairi viešj pažeidim atvejais, todl ji tik pastaruoju metu pradjo tvarkytis dokumentus, kad gaut Lietuvos pilieio pas (iki šiol teigia turjusi tik „rusišk pas“): „Aš tai ir dabar dar po šiai dienai dar neturiu lietuviško paso. <...> Gyvenau su rusišku pasu. Vienodai man rod. Pagauna kontrol, nuveža, pavard, vardas, komp tai vesta, kas pas turi. Tai kodl paso neturi? - Man jo nereikia, sakau. Jeigu jum reikia, tai padarykit. Nra baud ant ko rašyt, nu ant ko rašyt? Man tai naudingiau, pavyzdžiui. Dabar jau darausi. <...> Paskui sis Vilni, kad duot kod [asmens kod], ir jau tada darys kortel. Baud užpliažino 30 lit, už tai, kad gyvenau be paso. <...> Aš jau dvidešimt du metus gyvenu kaip užsieniet. Dabar jau pas tursiu (šypsosi)“ (Nijol, 43)

101 Nemaža dalis nakvyns nam gyventoj turi negali bei gana aukšt nedarbingumo lyg, apsunkinanius darbo paieškas ir sidarbinimo galimybes to siekiantiems. Dalis taip pat atsisako dirbti žemos kvalifikacijos darbus, teigdami, jog nedirbsiantys „bet ko”, kadangi šie darbai dažniausiai reikalauja fizini jg, ir yra prasiau apmokami. Motyvacijos dirbti tokio pobdžio darbus, taipogi neskatina faktas, jog sidarbins asmuo netekt socialins pašalpos, o gaunamo atlyginimo dal, dažnu atveju ši asmen tarpe, nusavint antstoliai, už turimus vairius siskolinimus. Ši situacija lemia intereso dirbti nebuvim didels dalies nakvyns nam gyventoj tarpe, kuomet nedarbas ilgainiui tampa tam tikru išmoktu elgesiu, o nakvyns namai – patogia vieta „pasislpti“ nuo darbo rinkos bei išvengti btinybs gržinti skolas, iki tol kol sueis senaties terminas. Tyrimo metu pastebta, jog užimtumas yra itin svarbus nakvyns namuose gyvenanioms moterims, neturinioms galimybs save išreikšti tradicini rutinizuot veikl pagalba (nam ruoša ir pan.). Bandydamos kompensuoti š trkum, dalis j nuo pat pavasario renka bei prekiauja savo surinktomis lauko, miško glmis, vasar važiuoja uogauti, grybauti. Taipogi darb galima vardinti, kaip bd, moteriai „pabgti“ iš nakvyns nam aplinkos: „net nespju nudaryti t gryb, bet man svarbu, kad nebt ia [nakvyns namuose]”. Nors šie darbai neatneša dideli pajam, taiau jie atspindi rutinins veiklos kompensavimo reikšm, kuri, anot A. Radley ir kt. (2010), leidžia maksimizuoti asmens saugum, kuris moteriai yra labai svarbus. Dar vienas labai svarbus nakvyns nam gyventoj užsimimo bdas – judjimas „trasa“: R. O kas yra tos trasos? I. Nu, kaip (šypsosi), eini, randi kažk, maiš prapleši, perfasuoji vl kit švar maiš. Ir žiri, k parduot, k sau pasilieki valgyt. O rbai, kai bna maišuose, pasižiri, jei tinka, pasiimi. Metal renki“. (Ilma, 37)

„Trasa“ benamiams asmenims suteikia ne tik užimtumo galimyb, taiau yra priemon apsirpinti kai kuriais daiktais bei pajam šaltinis, kadangi rastus daiktus pardavus turguje arba tam tikras antrines žaliavas j supirkimo punkte, galima šiek tiek uždirbti: <...> Vis tiek kažk rasi, taip nebna, kad tu nerasi. Ir dar parduot rasi visko. <...> Sako, iš ko gyveni? Metalo randi – prisiduodi, bonk randi – prisiduodi, geresni daikt randi – nuneši, parduodi. A, va, ia jau parduot, jau skyles jau turi turt. Turi žinot, kur. Vat, pavyzdžiui, rbus, jei gerus randu, tvarkingus, aš žinau vien bob, ji turi tris savo nuosavas parduotuves – skudurynus, tai ten rbai, aš nunešu – blizga. Jinai iš mane paima už kapeikas, o jinai, tai gauna kit kain. O ten rbas – blizga. Ir va iš to gyveni. (Ilma, 37)

Nors dalis tyrimo dalyvi moter nuvertindavo tok vaikšiojim „per konteinerius“, kaip moteriai nepriimtin ir žeminant užsimim, kitoms, jis bdavo labai reikšmingas dl randam drabuži, bat, papuošal pasirinkimo vairovs:

102 „<...> šudina nevaikšiojau <...>. Paprasiausiai irgi jau per tuos konteinerius. Tu nesivaizduoji, koki ten rb yra. Tu nenusipirksi dar skuduryne, ten koki randi. Aš kai ll vaikšiojau. <...> Eini, vat sudti rbai gražiai, kvepiantys maišuose. Išplauti, sudlioti ir striuks, ir kailiniai. <...> Kur beeisi, ten. Jei tik norsi. Aš va taip ia nestovdavau, kad man duot. Dabar jau sunkiau. Bet prieš kokius penkis metus, tai k tu. Sakau, skuduryne toki dalyk negausi. Penkis kartus per dien persirengi. Su baltais treningais vaikšiodavau. Aha, sipurvinau, tuos, kiortu, vl kitus apsirengiu. Kedai naujausi bdavo ir batai naujausi. Nu, kur ten, vien, du kartus užsidti.“ (Ilma, 37)

Ši tyrimo dalyv minjo, kad jai labai patinka „trasavimas“ (taip benami tarpe vardijamas jimas per „tras“), ir ji mgstanti lankyti tam tikras „savas“ teritorijas, t.y., tas, kurias yra pasirinkusi, kaip jai patogias bei kuriose randa patinkani daikt, todl tuo užsiima, kai tik turi laisvo laiko. Toks atvejis iliustruoja G. Valentine (1989) teigin, jog moters saugumo suvokimas jos vietinje gyvenamojoje aplinkoje yra susijs su tuo, kaip gerai ji žino j supani aplink. Jautimasis saugiai „sav“, žinom „tras“ aplinkoje, jai leido ne tik patenkinti tam tikrus materialinius poreikius, bet ir teik malonumo. Reguliarus judjimas, anot A. Radley ir kt. (2010), padjo aktyviai susigyventi su lankoma vieta bei tsti nuolatin tam tikros teritorijos kontroliavim, kur tyrimo dalyv vardija, kaip „trasavim savoje trasoje“. Toks nuolatinis konteineri griežtai apibržtoje teritorijoje tikrinimas, sietinas ir su benami, kaip miesto „sanitar“ atliekama juose rast daikt perršiavimo funkcija, kadangi „einanij trasa“ tikslai gana stipriai išsiskiria: vieni j ieško tik maisto, kiti – medžiag, kurios turi didesn vert parduodant antrini žaliav supirkimo rinkoje, nes, kaip pažymi tyrimo dalyviai, kiekvienas rastas daiktas turi savo kain: „<...> k ten popieri, makulatr tampyt sunku, tas popierius kiek ten, dešimt cent. Jau geriau dabar tuos, plastmasinius bambalius. Juos suploji, jie lengvi. Trys centai. Bet j gali, žinai, kiek per valand privaryt? Trys centai vienas butelis. Tai jau geriau nei makulatra. Renka, vežimliais važinja, tokiom tašm. Paskui renka skarbonkes tas nuo alaus. Kilogramas - 65-70 skarbonki <...> lengva nešti. <...> Gali iš vieno konteinerio prisirinkt, kai tik bna. Tik netingk. <…>“ (Aidas, 39)

Vieni tyrimo dalyviai pažymjo, jog yra itin svarbu „trasuoti“ tik per tam tikrus konkretaus miesto rajono konteinerius, kadangi pagrindiniai lankomi miesto rajonai yra padalinti nors ir nematomomis, taiau labai aiškiomis ribomis, kurias nustato atskiros benami grupels. Apie egzistuojani vidin grups tarpusavio kontrol leidžia sprsti tyrimo dalyvio pastebjimas, jog, jei nežinai, kam „priklauso“ konteineris, geriau prie jo neiti arba j tikrinti nakties metu, kuomet galima išvengti galimybs bti užtiktam ar atpažintam. Tuo tarpu kiti tyrimo dalyviai teig nebijantys laužyti mint nerašyt taisykli bei nepaisyti nužymt „tras“ rib, demonstruodami savo autoritet kit atžvilgiu:

103 <...> aš einu nachui, nežiriu, nachui. Nu, gi neparašyta ant konteinerio, kad... <...> Nežinau. Yra ten, skaitosi, ten pasako, ko ia atjai, ia mano rajonas. Kur parašyta, kad tavo rajonas? Arba, kad tavo konteineris. Eik nachui pasakei ir viskas. Trumpa kalba. Labai puikiai jie kalba. (Linas, 55)

Kita populiari tarp benami darbo ir užimtumo ršis – prekyba vogtais daiktais arba maistu, už kuriuos gautos lšos dažniausiai yra išleidžiamos vieniems svarbiausi poreiki – alkoholiui bei rkalams. Vogti daiktai realizuojami benami vardijamuose „taškuose“ arba „skylse“ – turguje, pas toki daikt supirkimu užsiimanius asmenis arba nelegaliose alkoholio prekybos vietose, kuriose mainais alkohol iškeiiami vairs daiktai bei maisto produktai: <…> Bna, kad t maist jie iškeiia alkohol. Eina tas vietas, pas tuos žmones, kurie laiko ten t spirit, namin ten sakysim, ir už t maist tiesiog pila. <…> Yra netgi taip, kad gatvje prašo, kad duot pinig, dabar žmons, sakysime, pinig neduoda, o nuperka maist ir t pat maist jie parduoda, gauna pinigli ir geria.”(Julius, 34)

Tyrimo metu pastebta, kad nors tuo užsiima ne visi nakvyns nam gyventojai, taiau vadinamj „neformali“ prekyb yra sitraukusi nemaža j dalis. Neretai prekyba vyksta ir tarp pai nakvyns nam gyventoj – turintieji daugiau pinig ar dirbantys, nevengia pasinaudoti galimybe gauti preki, kadangi dažniausiai jos silomos kelis ar net keliasdešimt kart pigiau nei siekia j reali vert – ne tik todl, jog yra nelegaliai sigytos, bet ir todl, jog dažniausiai silaniajam skubiai reikia lš narkotini medžiag dozei ar alkoholiui. Kaip pasakoja tyrimo dalyviai, pasinaudodami šia situacija, nakvyns nam gyventojai nevengia dertis, tokiu bdu dar stipriau sumažindami kain bei vliau tas paias prekes ir daiktus perparduodami už stipriai didesn kain: <...> atnešdavo visoki daikt parduot, tai prisipirkau visoki. Ten už dyk prisiperki – po 10, 20 lit. Šautuv buvau prisipirks, visk prisipirkau. <...> Parduotuvj kainuoja 400 su virš, nusipirkau už 30 lit, va [rodo telefon]. A, jis kainuoja 439. <...> sako – pirk. Ir tai galjau duot 20, ai, 20 ir daviau, 20 ir du pakelius rkyt. <...> Iš vien pavagia, kitam parduoda. Tai dabar turiu iš viso – jinai turi, dar aš turiu – keturi guli, šešis telefonus turim. Papigiai, po lit, kiti po tris. (Linas, 55)

Tokia nelegali prekyba yra gana svarbi nakvyns nam gyventoj kasdienybs dalis. Ji leidžia ne tik prasimanyti greit pinig, taiau ir sigyti paklausi daikt – mobilij telefon, laikrodži, dirž, grandinli, žied, kurie yra reikšminga savs reprezentacijos dalis, fiksuojama ir benami tarpe. Savs išreiškimas per laikomus brangiais ir vertingais savos grups viduje, daiktus, leidžia susikurti tam tikr socialin status bei užsitarnauti kit pagarb. Grups nari noras lygiuotis vieniems kitus bei turti tam tikrus reprezentuojanius ženklus, kurie leidžia išsiskirti bei pasipuikuoti, lemia nuolatin daikt „judjim“ – perpardavimus ar tiesiog neteistus pasisavinimus. Šie statuso ženklai, kita vertus, paneigia benamio, kaip vargano

104 žmogaus vaizd bei leidžia neišsiskirti ar bent sumažina perskyr tarp bendros miesto minios, leisdami pasijusti jos dalimi.

4.5.4. „Kitos“ vietos

Benami kasdienin rutin apimantys maršrutai nors, pirmiausia, ir sukasi apie pagrindini fizini poreiki – maisto, nakvyns patenkinimo vietas, taiau vien jomis neapsiriboja. Nepaisant to, jog populiarios benami asmen reprezentacijos dažniausiai apsiriboja stereotipizuojaniais benamio, kaip elgetos, klajno vaizdžiais (Daly, 1998), taiau jais bt galima apibdinti tik dal benami asmen grups. Nakvyns nam gyventojai, dal laiko, kur leidžia ne staigoje, išnaudoja stengdamiesi silieti miesto bendruomen, j žodžiais tariant, pabti su „normaliais žmonmis“. Sau priskiriama „nenormalumo“ etiket lemia, kad lankantis tokiose vietose, kaip didieji prekybos centrai, kuriuose patogu ne vien leisti laisv laik, bet tam tikra prasme siekiama patvirtinti savo, kaip bendros visuomens dalies, status, o šaltuoju met laiku – tiesiog sušilti. Susidurdami su ia dirbani apsaugos darbuotoj nemalone, kurie šiuos lankytojus jau puikiai pažsta bei bandymais juos išvaryti iš prekybos centro, tyrimo dalyviai pasakoja apie šiose vietose j taikomas taktikas: <...> „Akropolyje“... ant vieno suoliuko pasdi, ant kito pasdi, pereini per parduotuves, va taip vat“, „kur už gls (atsisdi), kur nelabai matosi“. (Giedrius, 37). Dalis nakvyns nam gyventoj laik leidžia prekybos centruose sikrusiuose lažyb centruose, žirdami juose pastoviai transliuojamas varžybas bei taip siekdami sudaryti eilinio kliento spd. Ne vienam j lankymasis šiose vietose yra taps savotiška laiko leidimo forma, susikuriant sav aplink, o tuo paiu ir atsiribojant nuo nakvyns nam aplinkos. Šis atsiribojimas pasireiškia ne tik j pai fiziniu buvimu mintose viešose vietose, taiau ir pastangomis „nematyti“ arba „nepažinti“ „sav“, t.y., jose matom kit nakvyns nam gyventoj, o susitikus, bent demonstratyviai neišsiduoti, jog yra pažstami. Kitos vietos, lankomos nakvyns nam gyventoj, gali bti siejamos su tam tikrais j pomgiais arba ne pirmo btinumo poreikiais. Kaip pasakoja vienas tyrimo dalyvis, jis bene daugiausiai laiko praleidžia bibliotekose, kuriose pirmiausia stengiasi pasinaudoti interneto prieiga – paskaityti naujienas, pabendrauti, pasiklausyti muzikos: „Aš tai praktiškai vis laik praleidžiu bibliotekose. Prie kompiuterio, internete. Informacij žiriu, naujienas skaitau, susirašinju, bendrauju. <...> iš ryto, sakysim, X bibliotek nueinu, paskui <...> pstute iki Partizan (Sriubos valgykla, sutrumpintai benami vadinama tiesiog „Partizanais – IR), pavalgau. Ir vl nuo Partizan iki Y [bibliotekos], paskui iki ia [nakvyns nam], pstute. Ir diena viskas, praleista“ (Giedrius, 37)

105 Taip pat dalis tyrimo dalyvi minjo sekantys informacij apie vykstanius nemokamus parod atidarymus, nemokamus koncertus bei juose dalyvauja. Kita vertus, nakvyns nam gyventojai ne kart pabrž, jog mintas erdves ar renginius gali patekti ne visi – kuo asmuo mažiau primena stereotipin benam, tuo tai padaryti yra lengviau. Anot vieno tyrimo dalyvio, benamis yra „užuodžiamas“ (šiuo atveju – atpažstamas, jauiamas – IR): „labai daug žmoni skiria mus. Iškart. Gali nors su kostiumu eit, su lakierkom, su kuo nori” [bet bsi atpažintas kad esi benamis]“. Kaip pabržia L. Lees (1997), socialin erdvi diferenciacija bei išaugusi socialin atskirtis lemia, jog tam tikros centrins, pagrindins vietos (miest centrai, tam tikri svarbs pastatai ir j prieigos) benamiams tampa neprieinamos dl tam tikr elgesio manier, kuri reikalauja mintos erdvs (aprangos kodai, asmens higienos reikalavimai (tvarkingi plaukai ir pan.)). Kaip pasakojo tyrimo dalyviai, „sav“ „selekcij“ vieni kit atžvilgiu, susijusi su buvimu tam tikrose vietose, kuriose benamiai galt bti nepageidaujami, vykdo ir patys grups nariai – pamat, kad kas nors iš „saviški“ yra netvarkingas ar neblaivus, išvaro j iš mintos erdvs. Ši kontrol, anot tyrimo dalyvi, padeda išvengti nesusipratim, dl kuri ateityje ir jie patys negalt patekti tam tikras erdves. Kaip tokias vietas, galima išskirti poliklinikas, ligonines. Jos pasitarnauja ne vien kaip vietos, kuriose šaltuoju met laiku galima sušilti ar kaip tam tikri ramybs, poilsio nuo kasdienio vaikšiojimo, taškai, bet yra ir kaip tam tikri strateginiai nakvyns nam gyventoj sprendimai „užmušti laik“ – praleisti laik dienos bgyje. Išjimas tam tikras jiems neprastas erdves, anot tyrimo dalyvi, jiems yra labai svarbus, kadangi reikalauja pasipuošti ir tokiu bdu leidžia pasijusti visuomens dalimi, o tuo paiu ir prasiblaškyti bei gržus pasidalinti su kitais savo spdžiais. Stebjim dalyvaujant metu, kartu su nakvyns nam gyventojais leidžiant laisvalaik – žaidžiant bouling, einant kin ar atvir dur dienas LR Seime, buvo galima sitikinti, kaip jie ruošiasi tokio tipo išvykoms bei stengiasi joms pasipuošti: „<...> kaip esam sutar, 13 val. užjau dienos centr, kur turjo laukti žmons, su kuriais kartu eisime žaisti boulingo. Iš karto akis krito j apranga – švari ir tvarkinga bei net atrodanti kažkiek prabangiai. Matsi, kad žmons tikrai ruošsi šiam išjimui. Aleksas, dvjo švarius baltus marškinius ir juodas kelnes. Marškini kiek per ilgi rankogaliai jam vis lindo iš po striuks, ir jis juokavo, kad reikt juos nukirpti <...> Iš po Aliaus striuks taipogi kišojo juodos spalvos kostiuminio švarko galai, buvo apsimovs tokio pat atspalvio kelnes, kaip ir švarkas <...> Ema vilkjo juodu ilgu paltu, mvjo baltus batus vidutinio auktumo pakulne, ant peties buvo užsimetusi taipogi balt rankin <...>“ (Lauko užrašai).

Nakvyns nam gyventoj lankomas erdves už nakvyns nam bei kit socialini paslaug centr rib, galima išskirti ir pagal j turimos priklausomybs pobd, kadangi asmenys, priklausomi nuo alkoholio, nra link stipriai nutolti ar nejauia poreikio slapstytis,

106 todl dažniausiai renkasi barus, esanius socialini paslaug staig kaimynystje. Tuo tarpu priklausomi nuo narkotini medžiag vartojimo – atvirkšiai – renkasi atokesnes vietas, apleistas statybvietes, arba, pasak tyrimo dalyvi, pas draugus socialiniuose bstuose. Šios vietos nakvyns namuose gyvenantiems ir tarpusavyje ryšius palaikantiems asmenims, dažniausiai yra tapusios tam tikromis strateginmis, „tradicinmis“ susitikim vietomis, j dar vardijamomis „skylmis“. Kaip pasakoja tyrimo dalyviai, esant reikalui surasti kok nors žmog, o btent taip ir buvo nutik tyrimo metu, paklausus, kur dings X – net keli nakvyns nam gyventojai pasil j kasdienybje draug paieškai naudojam paprasiausi bd: „pereik per skyles, vis vien kažkur užsirausi <...>“ (suprask – rasi). Stebjimo dalyvaujant metu užfiksuota, jog tam tikri miesto barai, taipogi yra tap nuolatinmis nakvyns nam gyventoj „vietomis“. Šiuose baruose dirbantys darbuotojai gerai pažsta savo klientus, todl atsižvelgdami j poreikius, pavyzdžiui, neišgaljim nusipirkti viso cigarei pakelio, derina ir pardavimus – šiuo atveju, prekiauja po vien cigaret. Kitame bare dirbanti barmen grupels nakvyns nam gyventoj yra mylima už tai, jog šaltuoju met laikotarpiu kiekvien ryt j laukia atvažiuojani iš nakvyns nam bei paruošia jiems šiltos arbatos, kavos bei leidžia pabti bare iki atsidarant sriubos valgyklai. Šie pavyzdžiai rodo, jog nakvyns nam gyventojai išnaudoja vairiausias strategijas, bendravimo bdus – nuo tarpusavio palaikymo iki vengimo, susikurdami tam tikras jiems reikšmingas, arba ilgainiui tapusias reikšmingomis, vietas, leidžianias patenkinti j poreikius.

4.5.5. „Kit“ viet reikšm savaitgaliais ir šventinmis dienomis

Laiko bei erdvs apribojimai stipriai takoja nakvyns nam gyventoj judjim. Laikas, kuomet nedirba socialines paslaugas teikianios staigos (dienos centras, sriubos valgyklos ir kt.) – savaitgaliai, šventins dienos, yra laikas, veriantis tyrimo dalyvius keisti savo prast rutin bei kasdienius maršrutus, susikurti, atrasti „kitas“ reikšmingas vietas, tuo nešantis pasimetimo ir nerimo. Kaip pasakoja nakvyns nam ir dienos centro darbuotojai, penktadienis, o ypa antroji šios dienos dalis, yra psichologiškai sunkiausia tiek jiems, tiek ir j klientams. tampa dl artjanio savaitgalio, kuomet teks sprsti buitines maisto gavimo bei laiko praleidimo dienos metu problemas, o tuo paiu išgyvenimas, jog „savaitgalis bus toks, kaip ir kiekviena eilin diena“, sukelia nerim, išprovokuoja agresijos veiksmus, todl penktadieniais matyti itin daug išgrusi žmoni tiek dienos centre, tiek ir kitose benami asmen lankomose institucijose. Siekdami sušvelninti situacij, vien nakvyns nam darbuotojai, penktadienio vakarais rengia bendras vakarienes visiems gyventojams, o po j papildomai dalina iš organizacijos „Maisto bankas“ gaut param maisto produktais. Panaši priemoni ieškoma ir

107 šventini dien bei didžij šveni metu, kadangi tokie laikotarpiai benamiams, anot su jais dirbani darbuotoj, yra patys sunkiausi – ne vien dl negaljimo bti su saviškiais, artimais žmonmis, bet neretai ir gdijantis savo dabartins situacijos, ir vengiant juos aplankyti. Patys nakvyns nam gyventojai taipogi patvirtina, jog laiko praleidimas savaitgaliais yra nelengvas bei išmušantis iš tam tikr jau nusistovjusi vži ir prast praktik, nešantis nesaugumo ir nerimo jausm, todl, priešingai nei didžiajai visuomens daliai, tyrimo dalyviams, kaip jie vardija, svarbiausia „pratempti savaitgal“, kadangi nuo pirmadienio vl gržtama prast pažstam rutin: „Labai sunku. Man, atvirai pasakius, tai yra labai sunku, nes aš vis laik buvau veiklos žmogus, man ir dirbt iš tikrj patinka, patinka kažk veikt, ir dabar, kai tenka taip laik visai beprasmiškai leist, yra labai sunku, yra labai sunku. <...> Labai džiaugiuosi, kad rytoj vat pirmadienis, galsiu iš ryto vien bibliotek nujs vlgi prissti prie interneto ir taip toliau. Labai labai sunku iš tikrj, t laik taip prastmint, labai sunku.“ (Giedrius, 37)

Dalis nakvyns nam gyventoj savaitgaliais lankosi skirting religini bendruomeni pamaldose bei po j vykstaniuose susitikimuose. Kai kurie tyrimo dalyviai teig dalyvaujantys skirting religini bendruomeni pamaldose, idant turt „užsimim“ ir šeštadieniais, kuomet dažniausiai vyksta protestantiškos krypties bendruomeni pamaldos, ir sekmadieniais, kuomet vyksta katalikiškos pamaldos. Svarbiausias tokio apsilankymo motyvas nebtinai yra paios religins apeigos, taiau galimyb pabti ir pasikalbti su žmonmis už nakvyns nama rib bei šaltuoju met laik – sušilti. Tyrimo dalyvis Julius teigia, jog jam labiau patinka lankytis skirting religini bendruomeni pamaldose ar Švento Rašto skaitymuose nei leisti laik prekybos centre: „<...> šeštadien tai priklausau adventist bažnyiai, tai vat šeštadien toj bažnyioj vyksta pamaldos, Švento Rašto nagrinjimo pamokos, tai šeštadien praktiškai aš vis dien praleidžiu toj bažnyioj <...>. Džiaugiuosi, kad šiandien sekmadienis, tai ateinu <...> [ katalik bendruomens rengiam susitikim], ir stengsiuosi ia bti iki galo, kad reikt mažiau šalti <...> o taip sekmadien tiesiog paprast paprasiausiai, tenka laik užmušt, pratempt laik, dažniausiai bna, kad prekybos centruose. Visiškai betikslis, sakysim. „Akropoly”, sakysim.“ (Julius, 34)

Tuo tarpu kiti tyrimo dalyviai neslepia, jog lankymasis religinse apeigose nra sureikšminamas, kaip religinis aktas, greiiau, tai yra dar vienas bdas savaitgaliais žiem sušilti, praleisti laik, ir primena tam tikr, benamiams žmonms prast, rutin: „Nu, tik tiek, kad pasdt. Ir aš eidavau ten. Arbatos atsigeri. Pasdi, šalta, žiem gerai. Bet laikas ateina, baigiasi maldos – eik gatv. Vakare – nakvynk. Iš nakvynks – vl ryte šešt, t.y., septint – vl, kelkis išvaro. Baisu.“ (Vladas, 68)

108 Šis pasakojimas susišaukia su kito tyrimo dalyvio papasakota patirtimi, jog benamiai yra prat lankytis skirting religini bendruomeni ruošiamuose pietuose ar pasiimti j dalinamus maisto paketus. Nors skirting konfesij bendruomense prieš valg prastai yra pasimeldžiama, benamiai prie to puikiai prisitaiko, nedarydami perskyros tarp skirting tradicij religini bendruomeni. Dmesio sutelkimas pirmin tiksl bei pirmin tokio apsilankymo strategij – maist bei galimyb sušilti bei pailsti, lemia, jog maldos apeigos nra itin sureikšminamos. Apibendrinant, galima pastebti, jog nedarbo bei šventins dienos nakvyns nam gyventojams yra tam tikro išškio bei nerimo, „institucinio apleistumo“ patirties laikas. Ši situacija atspindi socialins paramos sistemos ribotum, kuomet nedirbant pagrindinms benami asmen lankomoms socialini paslaug staigoms, ši visuomens grup netenka dalies pagrindini išgyvenimui reikaling ištekli. Kita vertus, ši situacija veria nakvyns nam gyventojus kurti naujus judjimo maršrutus, atrasti ar susikurti naujas reikšmingas vietas. Socialini ryši palaikymas grups viduje bei išorje, taip pat iš dalies palengvina savaitgalini išgyvenimo praktik krim bei gyvendinim.

4.6. Nakvyns nam gyventoj socialiniai ryšiai

Tyrimo informacija leidžia teigti, jog socialini ryši mezgimas bei palaikymas yra itin svarbi nakvyns nam gyventoj ir kit benami asmen naudojama taktika, leidžianti apsirpinti pagrindiniais ištekliais, gauti reikiam pagalb ir palaikym. Nors tyrimo pradžioje nebuvo lengva išsyk fiksuoti ir atkoduoti nakvyns nam gyventoj kuriam ir palaikom ryši logik, taiau puikiai jautsi, jog ši žmoni grup jungia (taip pat ir atskiria kai kuriuos jos narius) daugyb iš pirmo žvilgsnio nebtinai pastebim vairialypi sait. Siekiant juos aiškiau suvokti, naudinga detaliau panagrinti formalius, neformalius, asmeninius, socialinius ryšius bei j tarpusavio reikšm bei išors/vietos ir laiko/trukms reikšm ši ryši formavimuisi.

4.6.1. Benamysts trukm ir socialiniai ryšiai

Tyrimo metu pastebta, jog nakvyns nam gyventoj kuriami ir palaikomi socialiniai ryšiai yra labai nevienalyiai, juos lemia ne tik asmenin benamysts istorija – bsto praradimo priežastys, situacijos klostymasis po šio fakto – ar asmuo atsidr gatvje, ar nakvyns namuose, bet ir benamysts trukm, lytis, priklausomybi turjimas/neturjimas ir kiti veiksniai. Pokalbis su tris mnesius nakvyns namuose gyvenaniu Aleksu leidžia teigti, jog pirm syk patek nakvyns namus, vadinamieji „naujokai“ neskuba kurti gilesni socialini ryši, o 109 bando geriau pažinti aplink bei vertinti juos supanius žmones. J apibržiama situacija veikiau nurodo tam tikr pasimetim, nusivylim ir atsargum, siekiant vertinti, kuo galima pasitikti, ir kuo ne, nei desperatišk nor kuo greiiau rasti artim jiems žmoni bei paiam šioje aplinkoje tapti „savu“: „Kaip visk pradt? Atrodo, nemanoma tokioj padty, bet reikia pradti. Reikia ieškoti žmoni, ieškoti pažini. Vienam, aišku, sunku, bet... Reikia surast...“ (Aleksas, 38).

Pokalbyje su Aleksu dažnai jautsi stiprus emocinis ryšys su ta kasdienybe bei darbo aplinka, kuri jis turjo iki patenkant nakvyns namus bei planai kuo greiiau išeiti iš dabartins situacijos, vertinant j, kaip laikin. Toks riboto socialini ryši nakvyns namuose mezgimo pavyzdys bei orientacija platesn nei nakvyns namai ir kitos socialini paslaug benamiams staigos, kontekst, pagal benami tyrj D. A. Snow ir L. Anderson (1993) išskirtus benami tipus, atsižvelgiant benamysts trukm, atitinka vadinamj neseniai tapusij benamiais kategorij. Ji apibržiama psichologiniu klimpimu gatvs žmoni gyvenim, nors socialiniai ryšiai su kitais benamiais asmenimis dar ir nra stipriai sureikšminami. Šiai kategorijai bt galima priskirti ir tyrimo dalyv Juli, gyvenant nakvyns namuose maždaug trejus metus ir besididžiuojant, kad jo draugai „ne iš ia“ – ne iš nakvyns nam gyventoj tarpo. Už nakvyns nam sien sukauptas socialinis kapitalas, pasitikjimas, jam atsidrus dabartinje situacijoje, yra itin reikšmingi, palaikant su ankstesniais draugais tam tikr instrumentin ryš, kuris sunkiai bt manomas su nakvyns nam gyventojais: I .O kokie yra Js draugai? A. Ne, tai jie ne iš ia, visai kitas ratas, jie priklauso nam valdybai. Jie dirba duris, langus, k reikia, t daro. Mes gal jau dešimt met pažstami. ia vienam išdrožinjau gles. Aš jiem, jie man padeda. Kai seniai pažstami. Va, ir operavo – vežiojo. Vat sudeg [namas], tai Juliau, nesinervuok <…>. Geri žmons. Tarp ši žmoni [benami], tai ia nieko negausi. ia visi vargšai <…>” (Julius, 34).

Kaip iliustruoja tyrimo dalyvi pasakojimai, ilga bendra pažintis iki apsigyvenimo nakvyns namuose, gali bti laikoma esminiu faktoriumi, lemianiu tampresnio ryšio su j draugais už nakvyns nam rib palaikym. Nors palaikomas ryšys gali bti vadinamas labiau epizodiniu ir neintensyviu, taiau reikšmingu ir palaikaniu nakvyns nam gyventojui: „turiu draug Klaipdoj, kartu užaugom <...>, kai man taip atsitiko [prarado but ir apsigyveno nakvyns namuose], klaipdietis parašo: „Valdai, tu – ne vienas!“ <...> kasmet per gimtadien aplanko – jo dovana – pinigai – „nežinau, ko tau reikia, nusipirksi pats“ (Valdas, 49).

Nors Valdas nekuria plan, jog galt išeiti iš nakvyns nam bei gyventi savarankiškai, o veikiau priima situacij, kaip tam tikr neišvengiamyb „taip atsitiko“ bei jauiasi adaptavsis nakvyns namuose, už nakvyns nam rib palaikomi socialiniai ryšiai jam leidžia išlaikyti

110 vadinamj tarpin pozicij (Snow ir Anderson, 1993), palaikant galbt ir neakivaizdži, taiau jam reikšming distancij tarp savs ir kit nakvyns nam gyventoj. Gebjimui megzti ir palaikyti socialinius ryšius, gali bti reikšminga vaikysts patirtis, augant nepilnoje ar socialins rizikos šeimoje, kuri neretai gali bti ne tik benamyst lemianti priežastis (ar viena iš j), bet ir turi nemaž reikšm asmeniui patekus nakvyns namus. Ypa skaudžiai apie vaikyst, vliau – galimybi mokytis neturjim bei artimo santykio, emocinio ryšio trkum bei nuolatin „nenormalaus“ stigm, kalba vaik globos namuose užaug bei vliau laisvs atmimo staigas patek, o šiuo metu nakvyns namuose gyvenantys tyrimo dalyviai. J situacija atveria ypating visuomens grups, praktiškai vis gyvenim praleidusios valstybinse institucijose problematik. Esmini socialini gdži, reikaling sitvirtinimui tiek individualiajame, tiek visuomens gyvenimo lygmenyje, stoka, veria ši grup produkuoti „išmokt elges“ ir patekti tam tikr uždar rat – pastoviai siejant save su socialins paramos rinka ir/arba baudžiamja sistema (darant nusikaltimus). Laimio atveju galima atsekti tam tikr gij – autoriteto paieškas – „nra k atsiremti“, kuri vis gyvenim lydjo j per vairias valstybines institucijas, tuo paiu apsunkindama tarpusavio pasitikjimu paremt santyki krim, socialini ryši palaikym:

„<...> man nebuvo slyg... Internat prajau, malalietkas visas [nepilnamei kolonijas], griežtus kaljimus, kiek tik yra. Nra k daryt, paprasiausiai, nra tv, nra k atsiremt. Remiesi kur papuola“. (Laimis, 34)

Panašia patirtimi dalinasi ir vaik globos namuose užaugusi Aušra, nakvyns namuose gyvenanti jau trejus metus. Ji yra linkusi užsisklsti bei nekurti socialini ryši, motyvuodama negaljimu pasitikti j supania aplinka. Benamyst, neigiama patirtis apie savo kaimynes nakvyns namuose, lemia atsiribojim ne tik nuo pastarj, bet ir nuo socialini darbuotoj – „vis tiek nepads“:

I .O ar turi draug, su kuriais galtum išsikalbt? A.Nea, nra. Aš kartais viena pati pagalvoju. Nu, kas iš to, jeigu tu ia pasikalbsi. Liap liap liap ir visos bobos šneka, užtat aš nenoriu. Aš pati pagalvoju ir viskas. Kartais atsisdu ant suoliuko… Nu, va taip… Ai, galvoju, nesisksiu, vis tiek nepads…” (Aušra, 30)

Aušros pasakojimas iliustruoja institucijos, kaip objektyvizuojanios terps suvokim, kurioje dominuoja tam tikros grups – šiuo atveju – „bobos“, su kuriomis nesitapatinant, patiriama anomijos bei savs nuvertinimo situacija. Ilgas benamysts laikotarpis taipogi skatina šiuos vidins apatijos, atsiribojimo, nuolankaus susitaikymo su esama realybe bruožus. Nakvyns namuose gyvenanio Vlado patirtis, kuria dalinantis aiškiai deklaruojama, jog nakvyns namuose nemanoma turti draug bei privaloma prisiimti atsakomyb už savo

111 gyvenim, patvirtina ilgalaiks benamysts ir gyvenimo institucijoje tak savs suvokimui bei vengimui palaikyti reikšmingus socialinius ryšius. Benamyst prims, kaip tam tikr gyvenimo bd, asmuo nebesijauia patiriantis tam tikr neskm, ir nesistengia nieko keisti, jog galt ištrkti iš šios situacijos (Snow, Anderson, 1993): „Va, ia, kur gyvenu, aš ia draug neturiu. ia tiktai pažstami, ia netgi ger pažstam nra. Aš jum galiu garantuot, pasiklauskit pas šit, pas šit žmog, ar jis turi ia draug. Niekad negalima tikt, jeigu pasak draugas. Koks draugas? Nes ia vienas žmogus ar tas, ar tas, ar tas. Va, vieno žmogaus nebus, tai negi jis dabar sakys ir vl draugas?” (Vladas, 68)

Vengimas kurti bei palaikyti socialinius ryšius už savo grups rib, riboja nakvyns nam gyventoj gyvenimo kokyb, liekant siauruose grups rmuose. Tyrimo dalyvio Andriaus pasakojimas leidžia atpažinti stigmatizuojani patirt nakvyns namuose bei „nenormalumo“ etikets, bdingos daugeliui nakvyns nam gyventoj, prisiskyrim sau, kuri lemia baim ir gd bendrauti su jo vardijamais „normaliais žmonmis“, tuo apribojant savo socialin lauk bei save suvokiant, kaip kitok, prastesn: „Jauia visur, kad jeigu benamis atjo, darb, visur, nu, kaip jauia….“ <...> kai aš dabar nujau t darb, nueinam parkyt, tai tos moterys vis nužvelgia, nužvelgia, kažkaip tai, aš k tai jauiau. Vis tiek yra kažkur tai viduj kompleksas, o, kai pasak [joms] (kitas ten pat dirbantis žmogus, jog jie abu gyvena nakvyns namuose), nu tai išvis… siena” (Andrius, 38).

Visuomens požiris nakvyns namuose gyvenant asmen, kaip pavojing, „kitok“, baim su juo bendrauti, taipogi užkerta keli šiems žmonms vystyti platesnius socialinius ryšius už savo grups rib bei mažinti stigmatizacij ir natralizuoti savs bei savo patiriamos situacijos primim.

4.6.2. Nakvyns nam gyventoj ir j artimj ryšiai

Nakvyns nam gyventojai nra link daug atvirauti apie ryši su artimiausiais jiems žmonmis palaikym. Tyrimo metu ne vienas j pastebjo, jog neretai atsitinka taip, jog senieji draugai dabartinje j situacijoje juos supranta geriau nei artimiausi šeimos nariai. Benamysts situacija lemia ir tam tikr abipus nutolim, kadangi nakvyns namus patek asmenys neretai gdijasi apie tai, kur gyvena, kalbti su artimaisiais, slepia savo gyvenamj viet. Tuo tarpu nakvyns nam gyventoj artimieji taipogi ne visada yra link palaikyti artimus ryšius dl praeities nuoskaud, baimi ar tiesiog slyg bendrauti ar susitikti neturjimo (pavyzdžiui, dl atstumo). Kaip pažymi E. L. Glaeser, D. Laibson ir B. Sacerdote (2002), socialini ryši palaikymas reikalauja investicij, vairi socializacijos form pasitelkimo, tuo tarpu nakvyns

112 nam gyventojai ne visada to siekia arba negali sau leisti. Nuo šeimos nutolusieji vaik turintys nakvyns nam gyventojai, neretai suvokia savo vaidmen labai tradiciškai, kaip materialins gerovs užtikrintojo bei šeimos aprpintojo. Negaldami išpildyti taip sivaizduojamo vaidmens, jie jauia gd bei siekia save eliminuoti iš šeimos ir vaik gyvenimo, o nakvyns namai tampa savotišku prieglobsiu ir galimybe pasislpti. Kaip pasakoja, Gintaras, gržs iš kalinimo staigos bei negaldamas ilgai rasti darbo, jis pradjo nesaikingai vartoti alkohol bei galiausiai neapsiksdamas tokios bsenos ir pyki su žmona, kuri viena išlaik šeim, išjo iš nam. Anot jo, labiausiai pasiilgsts vaik, taiau suvokdamas save pagrinde per materialij savo, kaip šeimos tvo-aprpintojo prizm, teigia negals jiems rodytis, kadangi neturi pinig j išlaikymui ir pramogoms: „Pas mane trys bachrai ir viena mergait. <…> Va, vaik, tai pasiilgstu… <...> Prie „McDonaldo“ buvo cirkas atvažiavs, aš taip norjau nusivest, nu, bet aš negaljau…“ (Gintaras, 33)

Vyresnio amžiaus nakvyns nam gyventojai, turintys jau suaugusius vaikus, taipogi ne visada yra link su jais palaikyti artimesnius ryšius, gdydamiesi dabartins savo situacijos bei išgyvendami dl savo, kaip tv neatliktos ar prastai atliktos rols, vaikams esant mažiems. Ne vienas tyrimo dalyvis vardijo ir didžiul nor pasimatyti su savo vaikais bei artimaisiais, ir netgi yra susirad j gyvenamj viet, taiau stigmatizuodami save, kartais teigia manantys, jog dl savo gyvenimo bdo bei per mažo rpesio šeima, nra verti pamatyti savo užaugusi vaik. Tyrimo dalyvis Valdas teigia palaikantis ryšius su dukra, kuri ragina j palikti nakvyns namus bei silo savo pagalb, taiau jis smoningai yra labiau links likti dabartinje, jau prastoje savo gyvenamojoje vietoje – nakvyns namuose bei priimti ši situacij, kaip tam tikr „atpild“ už jo ankstesnio gyvenimo nuotykius: „[Turiu] dukr... Bet nepatogu eit... Pas dukr nepatogu, neprašau iš vaik... gyvena... gerai viskas, bet... nu kaip pasakyt, tas ryšys yra, ji vis kvieia, bet, nu, kaip sakyt, gi dabar neatsirasi [anksiau ryši nepalaik] taip vien dien, k jau dabar darysi...“ (Valdas, 49).

Ne visi tyrimo dalyviai savo artimiesiems yra link tiksliai pasakoti, kur jie šiuo metu gyvena. Dalis j teigia, jog nuomojasi but ar gyvena pas draugus, ir, kaip pažymi, neretai bijo susitikti gatvje iš anksto nesusitarus – „pažirk, kaip aš kasdien atrodau, kaip bomžas, taigi išsigst mane pamat <...> su maišais, visk <...>“ (Aleksas, 38), kadangi tuomet, kai važiuoja aplankyti artimj, stengiasi nusiprausti, susitvarkyti, persirengti geresniais drabužiais. Tyrimo dalyvis Aidas, kurio žmona neprim namus, gržusio iš kalinimo staigos, nes jau gyveno su kitu vyru, teigia, jog apie savo gyvenamj viet meluoja net dukrai, su kuria retkariais susitinka, taiau svarsto kuriam laikui nutraukti santykius bei vl juos atnaujinti, kai susitaupys pinig buto nuomai ir išsikels iš nakvyns nam:

113 I . Tai nebendraujate su dukra? A. Nu, kaip bendraut? Nueinu. „Kur, tveli, gyveni?” – „Nuomoju but”(šypsosi) (Aidas, 39)

Dalies nakvyns nam gyventoj j artimieji yra išsižadj dl nepriimtino elgesio bei šeimai daromos socialins gdos dl turim priklausomybi – lankymosi neblaiviems, triukšmo ir vairiausi incident. Pavarg nuo ši dalyk šeimos nariai, yra link atsisakyti nakvyns namus patekusi savo artimj, kaip pasakoja Paulius: „Turiu brol, Vokietijoj dabar. Bet nenori bendraut, paprasiausiai. Tokius žmones kaip mes, stumia toliau…” (Paulius, 40). Tuo tarpu, vadinamieji ilgalaikiai benamiai savo vienišum yra link maskuoti po tam tikra „vienišo vilko“ kauke bei stengiasi netgi pasididžiuoti savo vienišumu, kaip esmine j gyvenimo slyga: „k turiu? Aš pats save turiu, viskas” (Andrius, 38) Išskirtina dar viena grup tyrime dalyvavusi nakvyns nam gyventoj, nakvyns namus pasirinkusi, kaip tam tikr patogi strategij gyventi pigiau, ir taip padti savo artimiesiems, todl puikiai su jais sutaria, taiau ši ryši viešai nedemonstruoja. Nors pati gyvena nakvyns namuose, Žana savo but yra išnuomojusi, kadangi nepajgia jo išlaikyti iš gaunamos senatvs pensijos, o gautus nuompinigius atiduoda dukrai: R. „Tai dukra tikriausiai jums irgi padeda?“ Ž. „Ne, jie (dukros šeima) padt nelabai. Aš dar jiem kartais k nors, tai t, tai t <...> ir iš „Maisto banko“ sutaupau, jei tik [maistas] negenda“ (Žana, 65)

Ši situacija, per šeimos istorij atskleidžianti tam tikras socialins apsaugos sistemos spragas, iliustruoja nakvyns nam gyventoj vairov bei skirtingus j pasirinkimo gyventi šioje staigoje, motyvus, kurie neretai susideda iš daugelio skirting priežasi.

4.6.3. Alkoholio / narkotik vartojimas ir socialiniai ryšiai

Priklausomyb nuo alkoholio ar narkotini medžiag, kuri turi didžioji dalis nakvyns nam gyventoj, yra reikšminga j tarpusavio socialini ryši mezgimui ir palaikymui. Priklausomybs pobdis yra bene esminis veiksnys, benamiams buriantis skirtingas grupeles – „pagal turim interes“ (narkotini medžiag ar alkoholio (arba abiej) sigijimo poreik). Ši poreiki patenkinimo galimybs yra reikšmingai susijusios su medžiag sigijimui reikalinga pinig sum: L. ia pinig reikia saujom turt. Saujom reikia. Dabar doz – 50 [lit]. Nu, tai vienos mažai, dviej-trij reikia. I. Nu, tai taip ir išeina – 150 (lit – IR). O dar grimui. Ir rkimui. Žinot, kiek išeina. Iš kur j gaut, t pinig. Tai dabar jau iš parduotuvs nepirk, pirk turguj tas cigaretes, pigiausias. 5 litai pakelis. Tai vis tiek reik penki lit. R. O kiek dienai reikia? Užtenka pakelio?

114 L. Nu, jeigu gersi, neužtenka. Mažai. Reik dviej pakeli. I. O bonkos irgi mažai dien. L. Jo, bonkos irgi mažai. Reikia poros bonk per dien vaikšiot. I. Ir tai mažai. R. Bonk js turit minty t..? L.Puslitrini. Pus litro. Nol penki [0,5 l] I. Nu, tai „Kauk“ 5 litai, bet tai vis tiek. Viskas kainuoja. Už dyk gi nieks neduos. (Linas, 55, Ilma, 37)

Panašs poreikiai ir turimos priklausomybs formuojama bendra patirtis, veikia benami tarpusavio mobilizacij, ne tik siekiant apsirpinti alkoholiu ar narkotinmis medžiagomis, bet ir susidrus su sunkesnmis situacijomis (socialines paslaugas benamiams asmenims teikiani staig vidaus taisykls numatant, jog apsvaig nuo alkoholio ar narkotini medžiag asmenys, nra aptarnaujami; tyrimo metu ne syk fiksuota, kaip, pavyzdžiui, neleidus sriubos valgykl neblaivaus nakvyns nam gyventojo, kartu su juo atjusieji išneša jam maisto koridori). Kita vertus, tyrimo dalyvi pasisakymai leidžia teigti, jog palaikomi ryšiai yra gana aiškiai pagrsti poreikio patenkinimo interesu: „draugai kol geria. Kol geria, visi geri. Kai prasiiuchina, jau nra t draug <...> tai k tu gali [turti bendro] su šitokiais [stipriai gerianiais]“ (Aleksas, 38). Palaikomi ryšiai su t pai priklausomyb turiniais kitais nakvyns nam gyventojais, leidžia lengviau apsirpinti vartojam medžiag ištekliais – pasiskolinant pinig ar dalinantis tarpusavyje. Vienijami panaši patiri ir poreiki, nakvyns nam gyventojai kuria bendrus maršrutus ir lš prasimanymo strategijas, kurios, pasak tyrimo dalyvi, kartais pareikalauja gana daug laiko, ir tampa vienu esmini dien užpildani tiksl. Tyrimo dalyvis Alius, vardindamas skirtingas sumas, reikalingas alkoholiui ir narkotinms medžiagoms sigyti, pasakoja apie vairias strategijas, naudojamas j sigijimui: „Noriu pasakyt t, kad mes nevienodi, pavyzdžiui, mes trys, jo? Bet mes, pavyzdžiui, trise, o jeigu sivaizduok, pavyzdžiui, septyni-aštuoni, kiek mini, kiek nuomoni. O visi nori vieno ir to paio. Vieno ir to paio: vis pirma, jeigu gr yra iš vakar dienos, visi pachmielingi, reikia eiti suktis. Sukiesi, o kaip tu sukiesi? Tam visam mišiny, kokteilyje išplaktam, yra narkoman. Ir ten reikia daug daugiau pinig, ten reikia daug daugiau pinig. Daleiskim, alkoholikui reikia dvidešimt-trisdešimt lit, kad jisai jau koma, jau koma su visais bajeriais, o narkomanui reikia 150, jeigu ant heroino sdi. <...> 150 lituk, va taip va, lengvai. Ir k js sau galvojat. Ir taip kiekvien dien. Tai jeigu man reikia 150 lit dien, aš jau apie maist nekalbu, aš tik galvoju apie narkotikus, daleiskim. Aš gyvenau tok gyvenim, tai man reikia pavogti dvigubai. Nes siloma prek yra pigesn. Pagauni mint, ane? Greita, siloma prek yra pigi ir... parfumerija, tai palbom, karoe, eina kirpyklos, moterys mgsta savim pasirpint, ane?“ (Alius, 42)

Nuomons dl nakvyns nam gyventoj socialini ryši palaikymo diferianciacijos pagal skirting medžiag vartojimo pobd, išsiskiria. Viena vertus, yra linkstama daryti aiški skirt tarp ši grupi ir j palaikom ryši:

115 D. Jie nesutaria labai. Pijokai labai nekenia narkoman, o narkomanai labai pijok nekenia. Narkomanui pasakyk apie pijok – ojei, o jau pijokui apie narkoman – jzau, ne žmogus. R. O kodl ia taip? D. Nežinau. Kiekvienas pasiteisina. Jie kiekvienas už save. (D11)

Kita vertus, galima fiksuoti, jog nakvyns nam gyventoj tarpusavio ryši palaikym lemia ne tik turima ta pati priklausomyb, bet ir ankstesn bendra patirtis. Neretai ryšius yra link palaikyti kalinimo staigoje susipažin ir panašiu metu laisv išj asmenys (pavyzdžiui, šiuo atveju vienas iš trij draug stipriai vartoja alkohol, tuo tarpu kiti – narkotines medžiagas): „<...> mes ryte ia [nakvyns namuose] tvarkoms, o jis [draugas, turintis priklausomyb alkoholiui] bar iškart, žinai. <...> Jei atsikeli, ir nr – aišku, kur ieškot <...> susitinkam stotelj [viešojo transporto sustojimo] ir varom stot <...> kartais ir trulik prilaikom – tas atvaro po bokalo, pradžia, rytas <...> kartu varom.“ (Alius, 42).

Tyrimo dalyvi pasakojimai apie alkoholio vartojim, leidžia j vardinti, kaip dar vien reikšming, didžij dal nakvyns nam gyventoj vienijani patirt. Pasakodamas apie savo pirmsias dienas nakvyns namuose, Laimis prisimena kit j gyventoj siek padti naujokui jiems prastomis priemonmis: „<...> iuož stogas [pirmomis apsigyvenimo nakvyns namuose dienomis] <...> ir tau btinai kas nors pasilys [alkoholio] gi ia visi supranta – nuotaik pakelti“. (Laimis, 34). Tuo tarpu kiti tyrimo dalyviai pastebi, kad naujokams pirmosios dienos nakvyns namuose nebna lengvos, todl nei viena pus nra linkusi rodyti viena kitai ypatingo dmesio – „gi nenori labai lsti akis“. Kita vertus, dalis nakvyns namuose seniau gyvenani asmen, stengiasi pasinaudoti naujok nedrsa, vidini nakvyns nam taisykli nežinojimu, ir ši situacij išnaudoja tam tikram pasipelnymui, patogiai galimybei gauti alkoholio, kurio sinešim nakvyns namus draudžia šios staigos taisykls: „<...> mm, žinai, liuosiai išlauš butel ant vietos [lieps eiti nupirkti], supranti [šypsosi] tas eina ir parneša, supranti, arba sau jei turi [parsinešs], gi apkrausto, nieko ia nepaliksi, nieko nerasi“. (Stasys, 52)

Aptartais atvejais alkoholio vartojimas yra ne tik traukiantis bendr rat, bet, kaip pažymi ir E. Kocai (2007) – jame palaikantis veiksnys, lemiantis, jog ne tik pati benamysts situacija, bet ir pati socialin grup veikia, kaip palaikanti ir skatinanti alkoholio vartojim. Tyrimo dalyviai, apibržiantys save etikei pagalba: „alkoholikas“, „narkomanas“, patvirtina ši savs stigmatizacij, sitraukdami grup etikets pagalba. Jie link atvirai kalbti apie alkoholio ir narkotini medžiag paiešk, kaip kasdien rutin ir gyvenimo bd, pasireiškiant šios surutinintos praktikos eksploatavimu bendraujant su kitais ir vystomais kasdiens veiklos proiais (Giddens, 2000): „Apie k aš kalbu? <...> vat gyvenimo bd, pavyzdžiui, mes kiekvien dien geriam, ane? Gal žmogus susitaiko su tuom, kad jau gal gale viskas – aš negražus, aš apžls, kažkoks

116 tai sudaužytas, sunešiotas, neapsirengs, nepasitikintis savimi ir taip numirsiu, ane? Ir jam labai patogu gyvent, ir tada jisai – ai, ten žinai, kala stiklin snapso to kaukolinio, tada nulžta, užmiega. Jei dar koks draugelis bonk pastato. Ir pasibaig diena. Ir ateina kita diena, paskui kita diena ir viskas tas pats. Ir maratonas. Rulet sukasi. Sukasi. Ir sukasi ta rulet, aš tikrai žinau. Lygiai taip pat, kaip sukasi pas normalius žmones – kiekvien dien vaik pakelti mokykl, nuprausti, pamaitinti, buterbrodus padaryt, arbatos užkaist, kavos atsigert. ia yra rulet. Nueit darb, atidirbt ten 8-10 valand, kiek ten dirba, vl, karoe, gržt namo. Aš taip žinai, vien kart su psichologu kalbjau, sako, žinai, k, narkomanas lygiai taip pat savo veiksmus tuos atlieka – nueina, pavogia, parduoda prek, su pinigais važiuoja, nusiperka, siduria.“ (Saulius, 30)

Alkohol ar narkotines medžiagas vartojantys nakvyns nam gyventojai, priklausomai nuo vartojam medžiag ršies ir vartojimo pobdžio, yra link burtis mažesnes grupeles, kuriose palaiko stipresnius ryšius. Pasak antropologo G. Mars (1991), alkoholis, jo vartojimas veikia kaip atskirties ir aprpties siena. „Savieji“, priklausantys tam tikrai grupei, j vartoja bare, kavinje, restorane, o tuo tarpu „pašaliniai“ yra atskirti nuo aiškiau apibržtos vietos – geria pig alkohol lauke, parke (Mars, 1991). Nakvyns nam gyventojai, priskirtini vadinamajai „pašalini“ kategorijai, papildomai kuria kitas „pašalini“ subgrupes savo grups viduje, pagal vartojamo alkoholio rš ir kiek, kadangi alkoholio ršies pasirinkimas, anot G. Mars (1991), yra prilyginamas tam tikroje socialinje kategorijoje vykstanio gyvenimo pasirinkimui: S. Vieni tašk... R. O taške, kas ten? S. Ten spiritas. Iš skysi. Langams valyti skyst perdirba ir… pilstuk tok daro. R. O kas dar populiaru? S . „Troinoj“ ir visi kiti. Bet ia skonio reikalas. R. O k js geriat? S. Man neskanu visi tie, tai geriau alui pasitaupyt... (Stasys, 52).

Alkoholio ršies pasirinkimu, galima iš dalies paaiškinti ekonomin ir socialin nakvyns nam gyventoj statusus, lemianius ir socialini ryši palaikymo proius. Aukštesnis ekonominis statusas ir turimi alkoholio (ir apskritai vartojimo) proiai – „geriau alui pasitaupyti“, leidžia daryti perskyr tarp nakvyns nam gyventoj. Kita vertus, kit tyrimo dalyvi pateikiama informacija paneigia tokios perskyros galimyb, alkoholio vartojimo proius, alkoholio rši pasirinkimus vertinant pagal tam tikru metu turim pinig kiek, kurio užtenka sigyti alkoholiui: „Ant ko turi. Ant ko turi, t geria. Flakus geria, kur gerklei skalauti. <...> Kur vanden por lašiuk reikia. <...> „Leda“ anksiau vadinosi. Ledas. Du su puse lito, septyniasdešimt laipsni ten. Vieno flakono mažai, dviej per daug. Du su puse lito kainuoja. Aš tai gerdavau pagrindin t „led“. Tai buvo geriausias dalykas. Bet tu sivaizduoji, koks skanus, koks skanus jisai. Ten kvapas geras. Ten dar skaniau negu ta „Kauk“. Nuo „Kauks“ bloga, iš ryto atsikeli <...>, a ia nieko, nei galvos neskauda, tik tiek, kad troškina. Vandens atsigrei ir vl toliau eini. Septyniasdešimt laipsni. Bet

117 vieno mažai, o dviej yra per daug. Jau nuo dviej gali ir pamiegot. Jau iškart ieškok, kur gult. Kiek ten, du šimtai ar du penkiasdešimt [mililitr] toj bonkutj yra. Išgeri ir krenti <...>.“ (Ilma, 37)

Alkoholio vartojim galima apibržti, kaip svarbi, o dažniausiai – neatsiejam benami gyvenimo dal. Jo vartojimo reikšms vertinimas varijuoja nuo alkoholio, kaip btinybs kasdieniam išgyvenimui: „Odekolono vienas flakonlis turi 200 kalorij. O pusbutelis degtins – 1500. Odekolonas padeda nejausti alkio. Gali j gerti, nieko nevalgyti ir gyventi <...>.“ (Janas, Jazukeviit, 2002), iki šios medžiagos nesureikšminanio vardijimo: „alus vaikštant <...> atsigaivinimui, kaip vanduo“. Alkoholio ar narkotini medžiag vartojimo reikšm socialini ryši palaikymui varijuoja nuo ekonominiu santykiu grstos sampratos: „yra pinig – yra draug, nra pinig – nra draug“, iki socialini ryši, grst ekonominiu pagrindu palaikymo, siekiant kartu apsirpinti bendrais ištekliais mint medžiag sigijimui.

4.7. Mobilumas, kaip nakvyns nam gyventoj kasdien praktika

Tyrimas dalyvaujant bei nakvyns nam gyventoj pasakojimai apie savo kasdienyb, leidžia išskirti mobilum, kaip kasdien naudojam praktik, siekiant patenkinti esminius poreikius. Nakvyns nam gyventoj kasdien mobilum lemiantys faktoriai yra tie patys ar labai panašs, tuos, kurie inicijuoja ir didžiosios visuomens dalies kasdien judjim (maisto, socializacijos, laisvalaikio): „<…> Aš ryte atsikeliu, nueinu, nusimaudau, tai vat. Einu, yra galimyb, aišku, ten nra skalbimo mašinos, bet yra tokios vonels, kuriose gali ir drabužius išsiskalbt, ir visk. <…> valgyt sriubos kasdien ateinu <…> vakare jauiasi nuovargis”. (Giedrius, 37).

Nakvyns nam gyventoj kasdieni ritm tam tikroje erdvje ir laike palaikymas, gali bti vardijamas, kaip siekis savo kasdienybje sukurti tam tikr laiko ir erdvs nuoseklum (Wolch, Rowe, 1992). Taipogi – kaip „normalumo“ ir bendrumo su visuomene siekis, kadangi ribojanti nakvyns nam erdv, iš dalies unifikuoja joje esanius individus, ir riboja mintas galimybes. Viena vertus, ribojanti gyvenimo nakvyns namuose patirtis, suponuoja panašias ši nam gyventoj mobilumo praktikas bei mieste nutiesia tuos paius ar labai panašius maršrutus, kita vertus, benamysts trukms, priežasi, kuriam ir palaikom socialini ryši skirtumai leidžia fiksuoti tam tikrus kasdieni rutin skirtumus, kurie atsispindi ir maršrut trajektorijose. Gerovs sistema, socialines paslaugas teikiani staig ir organizacij pagalba darydama tak benami asmen mobilumo praktikoms bei judjimo maršrutams, riboja juos laike ir erdvje. Nakvyns nam darbo specifika ir staigos taisykls (šiuo atveju pagrindin dmes skiriant laikino apnakvindinimo paslaug teikiantiems nakvynms namams) lemia, jog judjimas mieste 118 nakvyns nam gyventojams tampa neišvengiama j kasdienybs dalis. Nakvyns nam taisykls struktruoja j gyventojo dienos ritm – aiškiai rmina dienos pradži bei jos pabaig, tuo paiu ir suvienodindamos visas dienas, kadangi tiek savaitgaliais, tiek šveni dienomis, galioja tos paios taisykls ir tie patys laiko apribojimai:

„Tai yra [nakvyns nam] taisykls. staiga su taisyklmis. Jeigu tu ir alkoholio nevartoji, tai vis tiek yra taisykls – laiku ateiti, laiku atsigulti, laiku nekelti triukšmo, laiku išeiti, niekas nesileidžia vidury nakties baladoti ir visa kit.“ (D1)

Darbuotojo žodžius patvirtina ir tyrimo metu užfiksuoti kit jo dalyvi pasakojimai apie nusistovjusi kasdienyb – anksti ryte paliekant nakvyns namus bei juos gržtant tik vakare (kadangi pagal nakvyns nam, kuriuose teikiama apnakvindinimo paslauga, taisykles, patalpas ryte reikia apleisti iki 8 val., o vakare galima gržti nuo 18 val. šaltuoju met laiku, ir nuo 19 val. – šiltuoju met laiku). Gyvenantieji nakvyns namuose, suteikianiuose apgyvendinimo paslaug (asmuo juose gali praleisti vis dien) tyrimo dalyviai pasakojo, jog dalis gyventoj yra link laik leisti prastuose benamiams „dienos maršrutuose“, lankant socialini paslaug staigas ar jau mintose „trasose“, ir sugržta tik vakare. Toks elgesys yra taps tam tikru gyvenimo bdu, kur paskatina ir sustiprina turimi socialiniai ryšiai, arba atvirkšiai – privatumo siekis. Giedrius pasakodamas, kodl mgsta laik leisti mieste, ir neskuba gržti nakvyns namus, paaiškina, jog jam labiau patinka vienatv ir ramyb: „<...> žinai, kad nebus ramybs vis tiek, kambariokas žirs televizori <...>“. Apgyvendinimo paslaug teikiani nakvyns nam gyventoj mobilum riboja tiek daugelio j turimos fizins negalios arba socialini ryši silpnumas bei socialinio tinklo siaurumas, nulemtas amžiaus ir fizini negali. Tyrimo metu gauti duomenys leidžia išskirti tam tikrus kasdienius mobilumus gyvendinani nakvyns nam gyventoj tipus. Juos atpažinti bei konstruoti leidžia stebjimo dalyvaujant metu fiksuoti duomenys ir neformals pokalbiai bei interviu informacija. Kita vertus, atskirus mobilumo tipus gyvendinantys nakvyns nam gyventojai, nra pastovs ši mobilumo „vaidmen“ „atlikjai“. Gyvenimo bdo specifika, kintantys vaidmenys, lemia nuolatin šios asmen grups kasdienybs dinamikos kait bei fluidiškum. Tam tikram mobilumo tipui priskirtinas asmuo keiia savo mobilumo trajektorijas, priklausomai nuo palaikom socialini ryši, kintanios jam aktualios laiko ir erdvs problematikos (pavyzdžiui, met laiko). Išorins, nuo paties individo nepriklausanios priežastys (pavyzdžiui, nakvyns nam, teikiani apnakvindinimo paslaug uždarymas vasarai ar dienos centro uždarymas mnesiui vasaros laikotarpiu), taipogi takoja maršrut specifikas bei kryptis.

119 4.7.1. „Išmoktoji benamyst“: „gyvenimas – rulet“

Nakvyns nam gyventojai, turintys gana ilg šio gyvenimo bdo patirt, yra link palaikyti socialinius ryšius nakvyns nam viduje, o taip pat ir už šios staigos rib. J mobilumo maršrutai yra gana aiškiai ribojami ir struktruojami pagalb teikiani socialins paramos sistemos institucij, kurios traukia ne tik suteikdamos galimyb patenkinti pagrindinius poreikius, bet ir socialiniais ryšiais. Tyrimo dalyvio Sauliaus pasakojime atsiskleidžia, jog socialinio ryšio palaikymas su sriubos valgyklos darbuotojais, socialiniais darbuotojais, pasitikjimas jais, garantuoja ne tik formali, bet ir neformali pagalb, empatija grst ryš: „Mes ateinam igonais aštunt ryto, arbatos padaro. [pasako darbuotojos vard mažybin forma] tokia buvo, dabar jau nedirba. <...> Labai geri žmons iš tikrj ionais. Iš tikrj, tai geriausiai yra ia, pasimeldi, pavalgai sriubas, labai skanias duoda, treiadieniais blynai bna, labai skaniai duoda valgyti.“ (Saulius, 30)

Daugumai ilgalaiki ar su pertraukomis nuolat nakvyns namus sugržtani gyventoj, bdinga priklausomyb nuo alkoholio ar narkotini medžiag. Didžioji dauguma tyrimo dalyvi aiškiai vardijo š jiems btin kasdien patenkinti poreik, didele dalimi struktruojant ir vis j dien. Priklausomyb lemia, jog ryte, vos išjus iš nakvyns nam, pirmiausia skubama artimiausi bar, o tuo tarpu narkotines medžiagas vartojantys asmenys neretai iš pat ryto stengiasi prasimanyti pinig dienos „dozs“ normai: „<...> atsikeliam kaip žvrys... <...> Mes, pavyzdžiui, trise, o jeigu sivaizduok, pavyzdžiui, septyni-aštuoni, kiek mini, kiek nuomoni. O visi nori vieno ir to paio. Vieno ir to paio. Vis pirma, jeigu gr yra iš vakar dienos, visi pachmielingi, reikia eiti suktis. Sukiesi, o kaip tu sukiesi? Tam visam mišiny, kokteilyje išplaktam, yra narkoman. Ir ten reikia daug daugiau pinig, ten reikia daug daugiau pinig.“ (Alius, 42)

Siekiant gauti reikalingas lšas narkotinms medžiagoms, pasitelkiamos vairios strategijos – vairaus pobdžio vagysts, daikt atiminjimai iš kit nakvyns nam gyventoj. Narkotines medžiagas vartojanij asmen sudaromi socialiniai tinklai, leidžia patogiau apsirpinti reikalingomis medžiagomis. Kaip pasakoja tyrimo dalyvis Saulius, pinigai leidžia pasijusti reikšmingu ir vertintu draug tarpe: S. Va, žirk, toks variantas – žmogus, pavyzdžiui, nuomuojasi ten kambariuk <...>. Ateina pas j draugai, kala sotk, nu, geria. Aš, karoe <...> atsivedu du draugus, jie gyvena nakvyns namuose, aš prieš tai važiavau su taksu, aš pats esu bomžas, aš taip save vadinu. R. O, tu turi taksui pinig?! S. Aš žinau, kad aš rytoj juo nevažiuosiu. Jeigu aš turiu 300 lit kišenj, tai aš važiuoju. Jau tada aš mikruške nevažiuoju, jau tada važiuoju su taksu, jeigu aš skubu. Du draugai, vat, pavyzdžiui, matau juos, pažstu iš bažnyios, kartu užaug <...> aš prasigriau, jis prasigr ir abudu gatvj, ir susitikom <...>. (Saulius, 30).

120 Bendros patirtys ne tik gyvenant nakvyns namuose, bet ir ankstesns – kalinimo staigoje, kurianios bendr žinojim, bendras praktikas, neretai tyrimo dalyvi vardijamas, kaip „gyvenimo bd“, „gyvenimo stili“, apimanios tas paias lankomas erdves bei dienos ritm, lemia benamysts vaidmens internalizavim, kuris virsta, viena vertus, patogia ir saugia, kita vertus – uždara, be aiškios galimybs j nutraukti, tyrimo dalyvio Pauliaus vardijama besisukania kasdienybs „rulete“: „<...> mes visi sdj. Apie k aš kalbu? Apie t laisv, vat gyvenimo bd, pavyzdžiui, mes kiekvien dien geriam, ane? Gal žmogus susitaiko su tuom, kad jau gal gale viskas – aš negražus, aš apžls, kažkoks tai sudaužytas, sunešiotas, neapsirengs, nepasitikintis savimi ir taip numirsiu, ane? Ir jam labai patogu gyvent, ir tada jisai – ai, ten žinai, kala stiklin snapso to kaukolinio, tada nulžta, užmiega. Jei dar koks draugelis bonk pastato. Ir pasibaig diena. Ir ateina kita diena, paskui kita diena ir viskas tas pats. Ir maratonas. Rulet sukasi. Sukasi. Ir sukasi ta rulet, aš tikrai žinau. Lygiai taip pat, kaip sukasi pas normalius žmones – kiekvien dien vaik pakelti mokykl, nuprausti, pamaitinti, buterbrodus padaryt, arbatos užkaist, kavos atsigert. ia yra rulet.“ (Paulius, 40)

Grafiškai vaizduojant modeliuojamam „išmoktosios benamysts“ tipui priskiriam tyrimo dalyvi – nakvyns nam gyventoj dienos režimo ir mobilumo mieste maršrut, išskiriant jam bdingus pagrindinius taškus-vietas, pateikiamas 1 pav.

1 pav. „Išmoktosios benamysts“ tipui priskiriamiems nakvyns nam gyventojams bdingas dienos režimas ir mobilumo mieste maršrutas

Kaip jau buvo minta, šiems tyrimo metu užfiksuotiems maršrutams bdinga kaita tiek erdvje, tiek ir laiko atžvilgiu, jie nra griežtai ribojami, ir varijuoja, priklausomai nuo met laiko, oro slyg, pavyzdžiui, lyjant daugiau laiko praleidžiama bare ar prie sriubos valgyklos

121 esaniame koridoriuje, individo asmenini sprendim. Neturintys stipri priklausomybi nuo alkoholio ir/ar narkotini medžiag, nakvyns nam gyventojai savo maršrutus išpleia tokiais punktais, kaip, pavyzdžiui, bibliotekos, didesnieji prekybos centrai, medicinos staigos (poliklinikos, ligonins), taiau šie maršrutai nra nuolatiniai, o labiau vardintini epizodiniais ar labiau bdingais atskiriems asmenims (kadangi, pavyzdžiui, stiprias priklausomybes turintiems nakvyns nam gyventojams minimas staigas bt sunku patekti). Apibendrinant šio nakvyns nam gyventoj tipo mobilum lemianias priežastis, apibendrintai galima išskirti tokias j grupes, pateikiamas 2 lent.

2. lentel. Bdingiausios „išmoktosios benamysts“ tipui priskiriam nakvyns nam gyventoj mobilum lemianios priežastys: Priežasties tipas Poreikiai/Priemons Bazini fizini poreiki patenkinimas Maistas, drabužiai, nakvyn Priklausomybs nulemt poreiki Alkoholis, narkotins medžiagos, patenkinimas tabakas Materialini ištekli užsitikrinimas Vagysts, elgetavimas, uždarbis – lšos maistui, alkoholiui, narkotinms medžiagoms, tabakui Socialini ryši palaikymas Dalyvavimas bendroje veikloje, laisvalaikis Išskirtos ir apibendrintai 2 lent. pateiktos priežastys, kurios lemia „išmoktosios benamysts“ tipui priskiriam nakvyns nam gyventoj mobilum, priklausomai nuo individuali slyg ir situacij, gali varijuoti. Poreikiai, kurie skatina benami mobilumo praktikas, lentelje taip pat pateikiami apibendrintai, juos, kaip pagrindinius dažniausiai išskyr dauguma tyrimo dalyvi.

4.7.2. „Neprisitaikantieji“: „aš tiesiog turiu savo gyvenim <...> ir tikslas – kuo greiiau iš ten pabgti“

Tyrimo metu surinkti duomenys leidžia teigti, jog neprisitaikymo prie patiriamos situacijos strategij palaikymas dažniausiai bdingas ankstesns benamysts patirties neturjusiems asmenims. Pirm kart nakvyns namus patek ir/ar neilg laikotarp nakvyns namuose praleid asmenys, yra link atsiriboti nuo kit ši nam gyventoj, nuolat darydami perskyr tarp savs ir „j“, t, kuri nepažsta – likusij gyventoj bei vengdami kurti bendrus tapatumus. E. Kocai (2007) benami socialins atskirties tyrime, asmenis, suvokianius savo benamysts situacij, taiau dar nepraradusius noro išeiti iš jos, vardija, kaip pasižyminius stipriais savo ateities krimo ne nakvyns namuose lkesiais, kurie silpnja, ilgjant gyvenimo nakvyns namuose laikotarpiui. Nepasitikjimas kitais nakvyns nam gyventojais, anomijos

122 bsena, nesismoninta ateities perspektyva, lemia vadinamj „neprisitaikanij“ pastangas palaikyti savas praktikas bei elgesio bdus, nesitapatinant su kitais nakvyns nam gyventojais ir tuo paiu konstatuoti ankstesnio gyvenimo – iki patenkant nakvyns namus, ilges. Neigdamas bei dažnai kritikuodamas benami gyvenimo bd ir tam tikras veiksm praktikas, toks asmuo elgiasi priešingai, nei siekdamas susitapatinti su tam tikra socialine grupe, kuomet, anot A. Giddenso (2000), stengiamasi pasirinkti sprendimus ir veiksmus, atitinkanius tos socialins grups gyvenimo stili. Deklaruojamas siekis atsiriboti bei savs nesieti su socialiniu benamio tapatumu ir savs suvokimas platesniame socialiniame kontekste, orientuojantis gyvenimo krimo platesnje aplinkoje nei nakvyns namai, siek: <...> Tie žmons, kurie tenai gyvena, man visiškai visiškai nepriimtini, nes, sakau... Aš tiesiog turiu savo gyvenim ir bandau j gyventi tiek, kiek manoma, ir tikslas kuo greiiau iš ten pabgti. Ir viskas <...> (Giedrius, 37)

Bandymai atsiriboti nuo nakvyns namuose gyvenani asmen gyvenimo bdo bei praktik, pasižymi ir smoningu siekiu neinternalizuoti nakvyns nam taisykli, siejant pastarsias su pai benami sukuriamomis papildomai kuriamomis „savomis“ taisyklmis. Nakvyns nam bendrsias ir j gyventoj kuriamas taisykles „neprisitaikanij“ tipui priskiriami tyrimo dalyviai neretai suvokia, kaip tam tikr reikšming benamysts industrijos dal, atsiribojimas nuo kurios, galt leisti anksiau pakeisti savo gyvenim išeinant iš benamysts situacijos: O tos taisykls, aš nežinau, galima, aišku, kad jas perprast – matai, gal gale, kaip jie elgiasi, k jie daro ir jau viskas, supranti, kas vyksta, ir jau nuo tavs priklauso, ar tu jas priimsi, ar ne, t tok gyvenim. Aš nenoriu jo priimt, aš to nenoriu. (Giedrius, 37)

Nelinkusi prisitaikyti ir priimti benamysts, kaip tam tikro gyvenimo bdo, asmen palaikomos mobilumo praktikos ir maršrutai mieste, taipogi skiriasi nuo vadinamj „gatvs veteran” adaptuot kasdieni praktik. Viena vertus, maršrutai išsiskiria dl skirting turim poreiki, siauresni „neprisitaikanij“ socialini tinkl, kita vertus, ir dl j tam tikro nepriklausomybs siekio bei bandymo atsiriboti: Iš pradži aš bandžiau kalbt, bet paskui pamaiau, kad prasms iš to visiškai jokios ir pasakiau, kad to alkoholio man nereikia ir viskas. Aš tiesiog turiu savo gyvenim ir bandau j gyventi tiek, kiek manoma, ir tikslas kuo greiiau iš ten pabgti. Ir viskas. (Andrius, 38)

<...> gamtoj bnu. Man svarbu gamta, tik atšyla pavasar, ir mans ia [nakvyns namuose] nebr. Man upelis, miškelis... ant lauželio ir maist [pasigamina], ir drabužius išsidžiovinu <...> ia [nakvyns namuose] tik žiem. Matot, kas ia darosi [tuo metu, kaip tik kilo konfliktas dl televizijos program žirjimo, nes išsiskyr nuomons – vieni žmons norjo žirti žinias, kiti – pramogin laid]. (Vladas, 68)

123 Kaip atskleidžia tyrimo dalyvi pasakojimai, „neprisitaikantieji“ ir benamysts situacijoje yra link palaikyti turimus pomgius – muzikai, knygoms, naršymui internete ir pan. Galima teigti, jog šie pomgiai iš dalies apsprendžia ir j vystomus maršrutus bei atskiria nuo neturini toki interes nakvyns nam gyventoj produkuojam maršrut ne tik geografiškai, bet ir turinio prasme: Aš tai praktiškai vis laik praleidžiu laik bibliotekose. Prie kompiuterio, internete. Informacij žiriu, naujienas skaitau, susirašinju, bendrauju. <...> Labai džiaugiuosi, kad rytoj vat pirmadienis, galsiu iš ryto vien bibliotek nujs vlgi prissti prie interneto ir taip toliau [nueiti maisto sriubos valgykl, po to – kit bibliotek ir vakare atgal nakvyns namus]. (Andrius, 38)

Neprisitaikymo strategij krimas labai aiškiai deklaruojamas nakvyns namuose gyvenani moter. Dalies j pasakojimai atskleidžia suvokim apie gyvenim nakvyns namuose, kaip apie tam tikr gyvenimo bendrame bste form, tiesiogiai jos nevardijant, kaip benamysts patirtimi. Turimo užimtumo bei darbo akcentavimas, moterims yra bdas save atskirti nuo benams socialinio vaidmens, o kartu ir tam tikro savo pranašumo demonstravimas: „Aš nežinau, aš nieko nežinau, dirbu, aš ia [nakvyns namuose] nebnu ir man nedomu. Aš ia su niekuo nebendrauju, nelabai su kuo ia susišneksi, ir man net nedomu tie visi j pletkai <...> oi, kas ia darosi, bobos, gi žinai <...> va, pasikalbu su kambarioke, kur kartu gyvenam <...> apie reikalus [kasdieninius]“ (Ema, 47)

Ši moter kasdienio mobilumo praktikos didžija dalimi yra apsprstos j darbo vietos. Kaip pasakoja valytoja dirbanti tyrimo dalyv, „apsuku vis miest“, kadangi darbo specifika lemia, jog tenka vykti skirtingas vietas: „su keliais [troleibusais] man reikia [važiuoti, idant pasiekti darbo viet], ten atvarau, žinai, visk, nu, paskui ia dar laukia, ir vl lekiu“. (Alina, 31) Darbo reikšm atsispindjo ir dirbani nakvyns namuose gyvenani vyr pasakojimuose. Apibdindami kasdieni mobilum praktikas, nakvyns nam gyventojai darbo turjimo fakt pasitelkdavo ir kaip priemon „pateisinti“ neišpltot savojo mobilumo geografij – taksi vairuotoju dirbantis vyras taip apibdino savo dienos maršrutus: „nu, kas, rytas – mašinon – darban, aš ia [nakvyns namuose] nebnu, tik vakarui [gržta]. (Valdas, 49). Pastovaus darbo turjimo faktas šiuo atveju veikia, kaip esminis faktorius, leidžiantis nakvyns nam gyventojui atlikti savo, kaip dirbanio asmens vaidmen, ir tuo paiu atsiriboti nuo benamio tapatumo. Apsistojimas nakvyns namuose, šiuo atveju, panašiai, kaip ir aukšiau aptartuoju moter atveju, tampa tam tikra patogia gyvenimo strategija. Grafiškai pavaizduotas nakvyns nam gyventoj, nepasitenkinani dabartine savo situacija bei atliekam veiksm

124 praktikomis (pavyzdžiui, nuolatinio apmokamo darbo), išreiškiani savs nepriskyrim benami grupei, bdingas maršrutas ir laiko leidimo vietos, pavaizduotas 2 pav.:

2 pav. „Neprisitaikanij“ tipui priskiriam nakvyns nam gyventoj bdingas dienos režimas ir mobilumo mieste maršrutas Minimajam tipui priskirti tyrimo dalyviai savo pasakojimuose nesureikšmino toki, prastai nakvyns nam gyventojams svarbi bei j išskiriam viet, kaip baras, laiko leidimas dienos centre ar lankymasis sriubos valgykloje, taiau grafiškai pavaizduotame mobilumo žemlapyje jos figruoja. Tok pasirinkim lm faktas, jog stebjim dalyvaujant metu minti asmenys kelet kart jose fiksuoti, ir tai leidžia teigti, jog nepaisant deklaruojamo atsiribojimo nuo kit nakvyns nam gyventoj, tam tikri nenuolatiniai ryšiai yra palaikomi bei j pagalba vystomos bendros veiklos ir kai kurie bendri maršrutai. 3 lentelje išskirtos „neprisitaikiusij“ tipui priskirt tyrimo dalyvi apibržtos priežastys, kurios lemia j kasdien mobilum.

3 lentel. Bdingiausios „neprisitaikiusij“ tipui priskiriam nakvyns nam gyventoj mobilum lemianios priežastys: Priežasties tipas Poreikiai/Priemons Bazini fizini poreiki patenkinimas Maistas, drabužiai, nakvyn Priklausomybs iššaukt poreiki Alkoholis, narkotins medžiagos, patenkinimas tabakas Materialini ištekli užsitikrinimo Vagysts, elgetavimas, uždarbis – poreikis lšos maistui, alkoholiui, narkotinms medžiagoms, tabakui Darbas. Socialini ryši palaikymas Dalyvavimas bendroje veikloje, laisvalaikis

125 Apibržiant „neprisitaikiusij“ tipui priskiriam nakvyns namuose gyvenani asmen mobilum lemianias priežastis, kaip vienas esmini ir svarbiausi, išskirtinas materialini ištekli užtikrinimo poreikis ir priemons, siekiant j patenkinti, kadangi baziniai ir panašs poreikiai interviu metu nebuvo sureikšminami, o suprantami, kaip savaiminiai.

4.7.3. Autsaideriai: „esu girtuoklis bomžas“

Nakvyns namuose gyvenani asmen, internalizavusi benamio vaidmen ir benamysts metu gytas normas, ilgainiui tapusius j elgesio reguliatoriais, mobilumo žemlapiai yra stipriai susiaurj dl turim priklausomybi bei negalios. Priklausomyb nuo alkoholio ar narkotini medžiag yra vienas svarbi element, struktruojani šios asmen grups dien. Iš kit, taipogi vartojani šias medžiagas nakvyns nam gyventoj, jie išsiskiria tuo, jog btinyb gauti ši medžiag tampa svarbesn už kitus socialinius ir netgi tokius bazinius poreikius, kaip maistas. Šio poreikio patenkinimas tampa esminiu bei rpestis gauti lš jo sigyti – svarbiausiu kasdieniu rpesiu. Alkoholio, reiau – narkotini medžiag vartojimo veiksnys gali bti traktuojamas, kaip pirminis, leidžiantis per j suvokti save ir apibržti, vardijant: „esu girtuoklis bomžas“, „valkata“. Nors dažniau yra susitelkiama alkoholio ar narkotini medžiag vartojim, kaip benamysts priežast, taiau ši medžiag vartojimas gali bti ir benamysts pasekm bei šioje situacijoje asmen palaikantis veiksnys: „Prapyliau šeim, vaikus <...> prapyliau nam, dl darbo viskas [pasakoja, kaip prato piktnaudžiauti alkoholiu, pradjs dirbti statybose] <...> buvau mets, paskui, žinai, nakvynk <...>, vl chebra <...>, nepadirbu aš (šypsosi)“, kalba tyrimo dalyvis (Stasys, 52), iliustruodamas, jog priklausomyb alkoholiui atitrauk nuo darbo rinkos, šeimos, ir esamuoju metu struktruoja jo kasdienyb. Apie ritualizuot kasdienyb, telpani nakvyns nam ir „dviej bažnyi“ – Romos katalik bažnyios ir kitos – baro, taiau irgi vardijamo „bažnyia“, esanio šalia nuolatins elgetavimo vietos prie prekybos centro, tyrimo dalyvis Jurgis pasakoja, kaip tam tikr anekdot, ir pats negaldamas sulaikyti juoko: J. Nu, aš iš ryto iškart bažnyi. Pasimeldžiu. O paskui – kit bažnyi. Ir ten pasimeldžiu. Va, taip (juokiasi). Gyvenu tarp bažnyi, ir meldžiuosi. Užtenka visko. Vakare, nu, vl bažnyi <...> Žmons geri, moterls, visi tie patys, mane ion aplink žino. Vakare ir vl. Niekur aš daugiau neišeinu, nu, va, dabar gržau [ nakvyns namus]. Jau šiandien prisimeldžiau, tai ryt vl eisiu [„melstis“, t.y., elgetauti ir už gautus pinigus sigyti alkoholio]. R. O bna, kad kuri bažnyia nedirba? (šypsausi) J. Man nebna. Visi mane ia žino. Seniai aš ia. Pasimeldžiu vis tiek (t.y., gauna pinig alkoholiui). (Jurgis, 50)

126 Elgetavimo prie bažnyios ir grimo bare sulyginimas, sakraliai vardijant „pasimeldžiu“, išreiškia ši abiej veiksm svarbos sulyginim, atskleidžia ypating j reikšm tyrimo dalyvio gyvenime, kuri išreiškiama esminiu poreikiu gauti pinig alkoholiui. Nakvyns namai šiai asmen grupei tampa ypatingai reikšmingi šaltuoju met laikotarpiu, tuo tarpu šiltaisiais met mnesiais jie nevengia nakvoti ir lauke. Tai paliudija ir minto tyrimo dalyvio Jurgio istorija, kuomet šiltuoju met laiku, jis nebesistengia gržti nakvynei nakvyns namus, ir nakvoja šalia baro esaniuose garažuose. Šiai grupei priskiriami asmenys, kaip pabržia nakvyns nam darbuotojai, neretai nra link pasirpinti net btiniausiais poreikiais, reikalingais egzistencijai: „Bna drabužiai, bet ia bna žmons [atneša]. Duodam visiem, jei ten bna apsišlapin, ypatingai žiemos metu, duodam kelnes, striukes. Na, o taip patys darbuotojai ir arbatos padaro, ir valgyt, jeigu žmogus nori, bet bna, ka dir nenori, nes pas kitus ten turbt jau ne skrandis, o akmenukas mažas. Tai va taip. Tikrai, ir maisto, kaip gali, taip padeda.“ (D4)

Didžioji dalis ši nakvyns nam gyventoj turi psichikos sutrikim, todl pagrindiniai apibendrinimai apie ši grup atlikti remiantis stebjimo dalyvaujant metu surinktais duomenimis, taipogi – nakvyns nam darbuotoj informacija, kuri šiek tiek papildyta interviu su benamiais medžiaga. Grafiškai 3 pav. pateikiant su benamysts situacija, kaip nepakeiiama susitaikiusi bei š gyvenimo bd, kaip vienintel išeit primusi nakvyns nam gyventoj, internalizuojani aplinkos primetam „bomžo“ etiket, mobilumo geografija apsiriboja pagrindinmis vietomis, kuriose jie gali gauti alkoholio bei lš jam sigyti.

3 pav. „Autsaiderio“ tipui priskiriamiems nakvyns nam gyventojams bdingas dienos režimas ir mobilumo maršrutas

127 Apibržiant „autsaiderio“ – „esu girtuoklis bomžas“ tipui priskiriam nakvyns namuose gyvenani asmen mobilum lemianias priežastis, išskirtinas pirminis bazini poreiki patenkinimo ir priklausomybs bei materialini lš, galinani patenkinti pastarj poreik svarbos užtikrinimas. Socialini ryši palaikymo poreikis detaliau tyrimo metu nebuvo fiksuotas, j bt galima vardinti, kaip svarb tiek, kiek jis leidžia patenkinti kitus poreikius (pavyzdžiui, nuolatinje vietoje elgetaujant benam sušelpia j pažstantys žmons). Todl aptariant (4 lent.) šiam tipui priskirtin nakvyns nam gyventoj mobilum lemianias priežastis, socialini ryši palaikymas nevardintas, kaip svarbi priežastis, lemianti ši benami mobilum.

4. lentel. Bdingiausios „autsaideri“ tipui priskiriam nakvyns nam gyventoj mobilum lemianios priežastys:

Priežasties tipas Poreikiai/Priemons Bazini fizini poreiki Maistas, drabužiai, nakvyn patenkinimas Priklausomybs iššaukt poreiki Alkoholis, narkotins medžiagos, patenkinimas tabakas Materialini ištekli užsitikrinimo Vagysts, elgetavimas, uždarbis – poreikis lšos maistui, alkoholiui, narkotinms medžiagoms, tabakui

Apibržiant save nurašaniam ir stigmatizuojaniam „autsaiderio“ tipui priskiriam nakvyns namuose gyvenani asmen mobilum lemianias priežastis, kaip vienos esmini ir svarbiausi, išskirtinos bazini poreiki, priklausomybs poreiki patenkinimo ir materialini ištekli užsitikrinimo poreikis. Šie poreikiai glaudžiai susij tarpusavyje. Apibendrinant išskirtuosius tipus, kuriais apibržiami skirtingus mobilumus ir dienos režimus (kuriuos stipriai takoja nakvyns nam taisykls) naudojantys nakvyns namuose gyvenantys asmenys, pltojantys savo geografijas mieste, pažymtina, kad šiais tipais siekta iliustruoti, bet ne griežtai klasifikuoti nakvyns nam gyventoj mobilumo miesto erdvje elges ir maršrutus. Kasdiens praktikos, taip pat ir maršrutai gali bti kintantys, priklausomai nuo laiko, individ poreiki, taip pat – išorini faktori – pokyi socialini paslaug staigose.

128 APIBENDRINIMAS

Tyrimo metu fiksuojamos nakvyns namuose gyvenani asmen kasdienybs patirtys, kurios neapsiriboja tik nakvyns nam sienomis, taiau jas peržengdamos išsipleia miesto erdv, dalindamos j tik patiems benamiams geriausiai žinomais bei suvokiamais maršrutais ir zonomis, esmini poreiki patenkinimo vietomis, uždarbio vietomis, savaitgali bei šveni metu benamius priglaudžianiomis vietomis ir kt., knija benami asmen kuriamas ir palaikomas mobilias bei socialini ryši krimo ir palaikymo strategijas ir praktikas, reikalingas jiems (iš)gyventi. Socialini paslaug vartojimo pasirinkimas apima ne tik benamio asmens atliekam tam tikr pasirinkimo veiksm, bet kelia ir socialins paslaugos teikjo ir j tarpusavio sveikos klausim. Tyrimo metu fiksuotas socialins sistemos darbuotoj ir benami asmen kasdiens sveikos patirtis galima lyginti su Ogden ir Avades (2011) atliktu tyrimu apie benami asmen požir sveikatos bei socialin sistem ir jos darbuotojus bei j tarpusavio sveik. Šioje sveikoje kylantys esminiai individualios benamio asmens ir socialinio darbuotojo funkcins atsakomybs klausimai fiksuoti ir pastarojo tyrimo metu. T.y., visiškos atsakomybs už susiklosiusios situacijos išsprendim perklimo darbuotojui praktika, viena vertus, aiškintina sistemos disciplinuojamo „gero kliento“ svoka, kita vertus, šios praktikos transformavimas manipuliacij savo situacija, siekiant gyti daugiau nuolaid, gali bti traktuojamas ir kaip (iš)gyvenimo praktika. Ši praktik pastiprina socialins paramos sistemos priemoni, subalansuot benamiams asmenims, stoka. Benamiai nra traktuojami, kaip atskira tikslin paramos gavj grup, ir yra inkorporuojami socialins rizikos asmen tikslin grup. Benamysts problemos sprendimo strategijos ir aiškiai apibržt priemoni nebuvimas lemia, jog dirbantys su benamiais asmenimis socialiniai darbuotojai, dažnai yra link prisiimti papildom atsakomybi, sprsdami benamio asmens problemas. Tuo pat metu yra dubliuojamas ir atskir institucij darbas. Rekomendacijose darbuotojams, dirbantiems su suaugusiais socialins rizikos asmenimis (šiuo atveju – nakvyns nam klientais), pabržiama subsidiarumo principo laikymosi svarba (Petružyt, Girdzijauskien, Gvaldait, 2004). Šis principas remiasi holistiniu požiriu asmen, pabržiant jo orum bei vert, todl itin svarbu, jog asmenys ar organizacijos, turinios didesn gali, padt silpnesniems taip, kad neužgožt individ laisvs ir skatint j savarankiškum. Šis principas bei juo paremtas požiris socialin darb, neleidžia susikurti aprpinimo mentalitetui ir skatina iniciatyvum, savarankiškum, individo atsakomyb. Praktiškai taikant š princip, kiekvieno asmens problemos sprendžiamos individualiai, j ir jo turim patirt žvelgiant kaip bendr visum – neišskiriant asmens iš jam artimiausios aplinkos. Benamio asmens anonimizavimas socialins paramos ir apsaugos

129 sistemos rmuose, ir pavertimas „klientu“, statistiniu vienetu, veria š model suvokti, kaip siekiamyb ar gaires tolimesniam darbui. Autoriai J. R. Wolch ir M. Dear (1993) pažymi, jog dažnai benamiams asmenims teikianios paslaugas institucijos yra koncentruojamos tam tikroje vienoje miesto dalyje, padarant j „paslaug teikimo getu“, siekiant koncentruoti benami asmen populiacijas apibržtose vietose, ir užkertant keli j migracijai mieste, tuo užtikrinant ne tik estetin švarum, bet ir tariam saugum. Šis modelis labiau paplits JAV, kur benamyst turi senas tradicijas ir nusistovjusias socialines paslaugas benamiams teikianias sistemas. Lietuvoje tokias „specialias“ teritorijas, kuriose bt koncentruojamos staigos, teikianios paslaugas benamiams, bt sunku vardinti. Kita vertus, net treji nakvyns namai, kuriuose vykdytas šis tyrimas, yra sikr miesto vietose, kurias bt galima vardinti marginaliomis ir neprestižinmis, nutolusiomis nuo centro (pvz., Naujojoje Vilnioje, Kaune – Petrašin mikrorajone). Šios marginalios vietos apibržiamos nesaugumo konotacija ne tik dl nakvyns nam teritorijos, kuri siejama su nesaugumu, nešvara, galim infekcij pavojumi ir pan., bet ir dl j atstumo nuo centro. Nakvyns namai sikr Vilniaus Stoties rajone, ši viet traktuojant, kaip tranzitin, nesaugi zon, kuriai bdingos prostitucijos, nelegalios prekybos problemos, pastiprina vietos nesaugumo konotacij ir marginalizavim. Nakvyns nam ar kitos socialini paslaug benamiams vietos steigim marginalia laikomoje miesto vietoje, galima traktuoti, kaip dvigub stigmatizavim. Nakvyns nam darbuotoja pasakodama apie nakvyns nam sikrim Kaune mini, jog jie kurti pastate, kuriame anksiau buvusios gamyklos patalpos, o j panaikinus, dl pastate fiksuoto padidjusio užterštumo žmogaus sveikatai kenksmingomis medžiagomis, šis pastatas buvo pripažintas, kaip netinkamas gyventi ir ilg laik stovjo tušias, kol jame nebuvo kurti nakvyns namai. Institucionalizuojanios taisykls riboja benamio asmens socialinius ryšius ir fizin judjim laike ir erdvje, neretai užkerta keli sidarbinimui arba kitokiam užimtumui. Tyrimo metu identifikuoti nakvyns nam, kaip benamysts problemos sprendimo priemons, skirtingi aspektai, varijuojantys nuo nakvyns nam, kaip stigmatizuojanios institucijos, iki totalitarins, disciplinuojanios institucijos, kurioje asmuo yra veriamas priimti jos taisykles. „Skmingos“ socializacijos staigoje atveju (Goffman, 1961), asmuo tampa nuolatiniu, neveiksniu bei lojaliu jos gyventoju. Kasdien fizins erdvs kontrol, laiko apribojimai, nuolatinis darbuotoj stebjimas ir staigos taisykles pažeidžiani klient veiksm fiksavimas staigos žurnale ir j asmens bylose, skatina E. Goffmano (1961) minim socializacij staigoje. Nuolatinis dmesys klient socialinms istorijoms ir patirtims, galios technik pagalba leidžia staigos personalui ne tik pažinti benamius asmenis, bet ir nustatyti bei vertinti juos pagal, anot M. Foucault (1998), „homogenišk socialin kn“, suvokiam kaip produktyvi, sveik ir morali norm

130 (konstatuojant charakter – „ramus“, „links konfliktus“, „teistas“ ir pan.). Tuo paiu, anot M. Foucault, toks atvejo rašas, užfiksavimas nelieka tik rašu ar aplinkybmis, apibržianiomis situacij, jis lieka individualus tik tiek, kiek gali apibdinti, išmatuoti individo situacij, lyginant su kit asmen, išgyvenani t pat. Gyvenamosios erdvs dalinimasis nakvyns namuose ir nam ar vadinamosios „savos erdvs“ susikrimo procesas, bendr erdv transformuojantis viet, užtikrinani saugum, terp atlikti saviems ritualams ir praktikoms, turi ssaj su saugios „savos erdvs“ konstravimu, kuri lietuvi emigrant Šiaurs Airij tyrime aprašo N. Liubinien (2009). Ši situacija lemia, jog gyvenimas nakvyns namuose neretai paveriamas patogia gyvenimo bdo strategija, leidžiania nakvyns namuose išgyventi pigiau nei, pavyzdžiui, nuomojantis bst. Šis ne visada aiškiai identifikuojamas nakvyns nam, kaip slygins „savos erdvs“ vardijimas, priklausomai nuo j klient turim patiri, koreliuoja su aukšiau aptartais nakvyns nam, kaip bendros nesaugios viešos aplinkos vaizdžiais, skatinaniais dal benami j vengti ne tik taisykli laikymosi btinybs, bet ir blog slyg, nesaugumo jausmo, smurto, patiriamo iš kit benami. Nakvyns nam gyventoj palaikom socialini ryši ir tinkl analiz leidžia apiuopti pagrindinius grup jungianius ir palaikanius elementus ir studijuoti socialins struktros ryšius, jungianius jos narius (Wellman, 1983). Nors dalis benami asmen absoliuiai nesistengia užmegzti ryši, empirinio tyrimo rezultatai leidžia teigti, jog benamiai, turintys mažesn benamysts staž, yra labiau link ieškoti kontakt, užmegzti ryšius nei turintieji ilg benamysts staž. Palaikomi tarpusavio socialiniai tinklai ir ryšiai lemia benamio asmens savs priskyrim tam tikrai benami grupei. Kaip pažymi Ogden ir Avades (2011), socialiniai ryšiai ne visada garantuoja teigiam neformali pagalb. Neigiama tokios tarpusavio paramos pus – vairios pavydo formos, bendrininkavimas tam tikruose veiksmuose (pvz., narkotini medžiag ar alkoholio nelegalus gijimas, svetimos nuosavybs pasisavinimas ar sugadinimas). Darbo neturjimas yra viena priežasi, ribojani ryši ir tinkl pltr už benami socialins grups rib. Išgyvenama benamysts situacija lemia ryši su vairiomis asociacijomis, draug rat už nakvyns nam rib siaurjim arba sunykim. Distancij su šeima, giminmis ir artimais draugais, lemia gdos jausmas dl išgyvenamos situacijos, kadangi nakvyns namus asmuo neretai kreipiasi, kaip paskutin galimyb po to, kai yra išnaudojs artimos aplinkos pagalb – draug, šeimos nari, pažstam žmoni. Gdos jausmas dl gyvenimo nakvyns namuose taipogi gali bti lemiama priežastis, kodl asmuo smoningai vengia artimj ir nepalaiko ryši su jais. Aptartos nakvyns nam gyventoj mobilumo praktikos, leidžia juos pamatyti, kaip veikjus, benamysts situacijoje siekianius, pasinaudojant socialini paslaug pagalba, užsitikrinti svarbiausi savo poreiki patenkinim. Šie poreikiai yra skirtingi ir varijuoja,

131 priklausomai nuo asmens socialinio statuso, benamysts trukms, palaikom socialini ryši, priklausomybi ar teistumo patirties ir kt. Tyrimo metu analizuotos mobilumo praktikos, stipriai susijusios su JAV gatvs benami mobilumo tyrim atlikusi J. R. Wolch, A. Rahimian ir P. Koegel (1993) pastebjimais apie mobilum lemianias benamio asmens charakteristikas, palaikomus socialinius tinklus, išteklius, laiko ir vietos apribojimus, konteksto veiksnius ir kt. Autoriai išskirdami tokias charakteristikas, kaip sveikatos bkl, turimos vertybs, socialiniai vaidmenys ir kt., teigia, jog jos apibržia pagrindinius išgyvenimo poreikius (pavyzdžiui, maisto, pastogs, užimtumo ir kt.). Autori teigimu, asmens individualios savybs, palaikomi socialiniai ryšiai, taipogi individualios problemos (priklausomyb(s), negalia), priklauso, ar visi minti poreikiai bus patenkinti. Dviejuose Lietuvos miestuose atlikto tyrimo metu paaiškjo, jog nakvyns nam gyventoj mobilumo praktikas palaiko ne tik asmenin individo situacija ir poreikiai, taiau labai stipriai jos yra susietos su asmens benamysts trukme, kadangi, trumpesn benamysts patirt turintys nakvyns nam gyventojai, ne visada yra link palaikyti stiprius socialinius ryšius grups viduje, o greiiau j ieško už jos rib. Labai ilg benamysts patirt turintys nakvyns nam gyventojai taipogi nra link palaikyti socialini ryši su kitais benamiais, ir palaiko individualias mobilumo praktikas. Darbo turjimas taipogi apriboja benamio asmens mobilum ir sumažina jo erdv, apribojant j vienu pagrindini maršrut – nakvyns namai-darbas-nakvyns namai. Kita J. R. Wolch, A. Rahimian ir P. Koegel (1993) išskirta benami mobilumo modelio kategorija – socialini tinkl, formuojani j išteklius, apimanius materialin ir emocin pagalb, palaikymas. Autoriai išskiria du pagrindinius socialinio tinklo komponentus: nam tinkl (angl. homed) ir benami (angl. homeless) tinkl. Nam tinkl sudaro bstus turintieji draugai, giminaiiai, socialiniai darbuotojai ir kiti vairias paslaugas benamiams teikiantys asmenys, kaimynai. Benami tinkl – sutuoktiniai/mylimieji, benamiai draugai ir tam tikrais atvejais – benami politini organizacij nariai (Rowe ir Wolch, 1990). Autori teigimu, benami asmen socialiniai tinklai kasdienybje asmeniui gali atstoti namus ar darb. Jie leidžia pltoti naujus, dažnai nepastovius ir permainingus maršrutus. Tyrimo Lietuvoje atveju išsiskyr kalinimo patirties turini asmen socialini ryši ir tinkl palaikymo svarba. J iliustruoja tokie pavyzdžiai, kaip skirtingas priklausomybes (nuo alkoholio ir/ar narkotini medžiag) turini asmen glaudaus ryšio palaikymas. Pažymtina, jog to paties tyrimo duomenys atskleid, jog skirtingas priklausomybes turintys benamiai asmenys prastai vengia palaikyti artimesnius ryšius ir demonstruoja ypating neapykant vieni kit atžvilgiu: narkotines medžiagas vartojantieji nuo alkoholio priklausomiems asmenims klijuoja „apsimyžli“ etiket, tuo tarpu pastarieji narkomanams – „uostytoj“ etiket ar apibdina tokiais išsireiškimais, kaip „pumpuojasi“, „badosi“. Analizuojant JAV mokslinink išskirtus nam ir benami tinklus, ir

132 bandant lyginti atlikto tyrimo duomenis, galima teigti, jog šie tinklai yra persipyn, todl vertintini kontraversiškai. Net keletas tyrimo dalyvi, nors ir turjo bstus ir šeim (kohabitavo), gyveno nakvyns namuose, siekdami išlaikyti santyk su kartu kalinimo staigoje buvusiais draugais, šiuo metu taipogi gyvenaniais nakvyns namuose. kalinimo patirtis, kaip vienijanti patirtis, atsiskleid ir kit nakvyns nam gyventoj deklaruojamu požiriu ši grup ir nuolatines j pastangas nuo jos atsiriboti: „o kam man juos [turinius kalinimo patirties] pažint? Aišku, aš galiu su jais bendraut, bet kam? Man jie nulio vietoj“. Šie pavyzdžiai parodo, jog bendra patirtis už nakvyns nam rib gali bti stipriai vienijanti, tuo tarpu bendras gyvenimas nakvyns namuose savaime negarantuoja stipri tarpusavio socialini ryši ir tinkl. J. R. Wolch, A. Rahimian ir P. Koegel (1993) išskirta mobilumo modelio dalis – laiko ir erdvs apribojim kategorija, „viet“ (angl. locale) suvokiant, kaip tam tikr mieste esani teritorij, reikšming benamiams asmenims. Dažniausiai ši vieta yra ta, kurioje yra sikrusios benamiams socialines paslaugas teikianios staigos arba kita viešj paslaug infrastruktra, kuri benamiai išnaudoja, kaip galimyb sušilti šaltuoju met laiku, paskaityti laikraši, pasinaudoti internetine prieiga (pvz., bibliotekos, poliklinikos). Autoriai pažymi, jog miesto aplinka, suteikdama išteklius ir vietos laiko-erdvs struktr, primeta ir tam tikrus jos naudojimo apribojimus benamiams asmenims. Ši apribojim skirting poveik benamiams, ir skirting vertinim, autoriai sieja tiek su j individualiomis charakteristikomis, tiek su socialiniu kontekstu. Tyrimo dalyviai – nakvyns nam gyventojai naudojasi panašiomis erdvmis, kurias išskiria ir minti autoriai, taiau ši erdvi prieinamumo galimybs stipriai varijuoja, priklausomai nuo asmenini savybi ir individuali poreiki, kuriuos dažnai suponuoja benamysts trukm ir palaikomi socialiniai ryšiai. Vilniaus mieste galiojanios savivaldybs patvirtintos „Vilniaus miesto švaros ir tvarkymo taisykls (2011), draudžia elgetavim viešose vietose ir numato baudas duodantiems išmald25 (analogiškas draudimas rašytas ir Kauno miesto „Miesto švaros ir tvarkymo taisyklse“, 2005, taiau skirti baud už išmaldos davim nra numatoma)26, ir šia prasme riboja benami užimtumo ir lš paiešk formas (elgetavim,

25 „15.24. [draudžiama] prašyti išmaldos ar j duoti, aukoti. Draudimas netaikomas religinms apeigoms ir kulto ceremonijoms, vykstanioms kulto pastatuose ir aplink juos, o taip pat renginiuose, kuriems išduotas leidimas (pažymjimas) dl suderintos renginio (susirinkimo) vietos, laiko ir formos <...>. Taipogi draudžiama: 15.26. aktyviai (t.y. žodžiu ar kitais veiksmais priekabiaujant prie praeivi, garsiai škaujant ar vartojant necenzrinius žodžius, prašant išmaldos prieinant prie praeivi, taip pat kitaip atliekant žlius veiksmus) rinkti aukas už muzikavim ar kitokius pasirodymus gatvse ir aikštse. Draudimo nepaisantys asmenys pirmiausia sulauks spjimo, antr kart – skiriama 10 Lt. bauda, trei – 20 Lt. Labai piktybiškiems asmenims gali grsti bauda iki 2 tkst. Lt. Draudimas prašyti pagalbos ir j duoti netaikomas prie maldos nam, bažnyi, vienuolyn, vykstant religinms ir kulto ceremonijoms, taip pat renginiuose, kuriems, suderinus su savivaldybe, išduotas leidimas”. (Vilniaus miesto švaros ir tvarkymo taisykls, 2011). 26 „24.14. [draudžiama] prašyti išmaldos viešose vietose; 24.15. aktyviai (t. y. žodžiu ar kitais veiksmais priekabiaujant prie praeivi, garsiai škaujant ar vartojant necenzrinius žodžius, prijus prie praeivi, taip pat kitokiais žliais veiksmais) rinkti aukas už muzikavim ar kitokius pasirodymus Kauno miesto gatvse ir aikštse (Kauno miesto švaros ir tvarkymo taisykls, 2005). 133 pinig prašym). Kita vertus, Lietuvos miesto erdvei nra bdinga segregacija ar griežta erdvs valdymo politika, todl ji yra palanki benami asmen judjimui, leidžianiam užtikrinti poreikius. Aptartosios pagrindins benami mobilaus elgesio kategorijos, jas siejant su J. R. Wolch, A. Rahimian ir P. Koegel (1993) benami mobilumo modelio dedamosiomis, taiau dl skirting kontekst nesiekiant griežtai lyginti, leidžia teigti, jog benamysts patirtis gali bti suvokiama, kaip vienijanti. Tuo tarpu benamysts, kaip reiškinio specifika, jo istorija ir kiti konteksto – politiniai, ekonominiai, socialiniai veiksniai, riboja šio reiškinio griežto lyginimo galimybes.

134 IŠVADOS

1. Benamyst – paradigm vairove pasižymintis daugiadimensinis reiškinys, šiandienos pasaulyje aktualizuojamas ne tik postmoderniais nomadizmo, nesusisaistymo diskursais, bet ir taps aktualiu socialins politikos darbotvarks klausimu. Benamysts studij ir tyrim diskurse diskutuojant nuolatin objektyvi ir individuali benamyst lemiani priežasi dichotomij, paskutiniaisiais dešimtmeiais aktualizuota struktrini ir individualij faktori integracijos reikšm, suteik postm patikslinti benamysts samprat: struktrinius faktorius apibržiant, kaip sudaranius benamystei slygas, tuo tarpu individualias individo problemas vardijant, kaip potencialias rizikas jo benamystei, jam patiriant socialinius ir ekonominius sukrtimus. Benamysts apibržim, samprat ir vertinimo metodik vairov komplikuoja reiškinio masto pažinim ir palyginamj benamysts politik galimybes. Benami problemoms sprsti telkiamos socialins politikos priemons daugelyje Vakar valstybi vardijamos vienu pagrindini prioritetini klausim. Tuo tarpu daugelyje Centrins ir Ryt Europos šali vis dar stokojama aiški jo vertinimo ir sprendimo priemoni.

2. Benamysts sampratos apibržimo klausimai Lietuvoje, žymi benami populiacijos dydžio ir bendrj charakteristik, apimties nustatymo problematik. Benamysts, pirmiausia, kaip bsto trkumo problemos išskyrimas benamio asmens apibržime ir benamio, kaip socialins rizikos asmens vardijimas paramos teikimo srityje, užuot ši socialin grup traktavus, kaip atskir tikslin grup, pažymi benamysts sampratos aktualizavimo Lietuvoje nepakakamum. Apnakvindinimo ir apgyvendinimo nakvyns namuose paslaug vardijant, kaip vien pagrindini benamiams socialini paslaug, atskleidžiama, kad šalyje taikomos gana trumpalaiks, labiau benami asmen kontrol orientuotos socialins politikos priemons, užuot ieškojus ilgalaiki, asmen, jo problem bei jos kontekst orientuot sprendim. Socialins kontrols priemonmis apeliuojama benamysts problemos išsprendimo galimyb, kuri šioje situacijoje yra sunkiai manoma: ne tik dl ilgalaiki palaikymo priemoni trkumo (pvz., socialinio ar laikino bsto, išjus iš nakvyns nam), bet ir dl paios sistemos pobdžio – benamiams adaptuojantis prie disciplinuojani reikalavim ir internalizuojant ši situacij patogi praktik ir gyvenimo bd.

3. Geografin ir socialin miesto erdv rmina nakvyns nam gyventoj kasdienybs praktikas. Miesto erdvje išsidsiusios socialini paslaug teikimo vietos ir „kitos“ benamiams svarbios vietos, viena vertus, varžo ir (ap)riboja laike bei erdvje benami asmen kasdienius pasirinkimus, kita vertus, suteikia galimyb vystyti skirtingas kasdienybs praktikas. Poreiki

135 patenkinimo ir apsirpinimo reikalingais ištekliais, taipogi nakvyns nam ir kit vairi socialini paslaug teikimo centr benamiams topografija mieste, lemia, skatina ir palaiko vien pagrindini benami gyvenimo bdo bruož ir kasdienybs praktik – mobilum, transformuojant miest ir jo infrastruktr „sav“, išoriškai ne visada akivaizd benami miest, leidžiant apibržti ir slygiškai vardinti benami erdv. Atskir miesto viet pavertimas „savomis“ leidžia jas apibržti, kaip tam tikr benamiams saugi viet – „sav erdv“. „Savos erdvs“ krimas gali bti suvokiamas ne tik, kaip reikšming savybi priskyrimas tam tikrai vietai ir jos pavertimas „sava“, bet ir kaip benami asmen taktika, leidžianti šioje vietoje palaikyti (ar konstruoti savas) taisykles šios erdvs ir aplinkos atžvilgiu. Benami atliekami „savos erdvs“ krimo veiksmai bdingi ir „smulkesnms“ erdvs vienetams – socialini paslaug benamiams staigose ar „kitose“ benamiams reikšmingose erdvse.

4. Mobilus elgesys miesto erdvje benamiams asmenims leidžia palaikyti prieig prie gerovs valstybs silom grybi ir j paskirstymo punkt (pavyzdžiui, socialini paslaug staig), leidžiani patenkinti bazinius poreikius, ir atlieka kitas svarbias funkcijas (socialini ryši krimo ir palaikymo, materialini ištekli gavimo ir kt.). Remiantis tyrimo rezultatais sukonstruoti skirtingus nakvyns nam gyventoj mobilumo praktikas iliustruojantys mobilumo tipai – prisitaikiusiojo, neprisitaikiusiojo ir autsaiderio, leidžia konstatuoti, kad benamiai asmenys nra viena homogeniška socialin grup ar / ir tik pasyvs gerovs valstybs teikiam socialini paslaug „klientai“. Dalis šios grups nari, pasitelkdami manipuliacines taktikas ir kitus elgesio bdus, gali bti vardijami, kaip veikjai, išnaudojantys ne tik socialini paslaug sistemos jiems teikiamas galimybes, bet ir jos spragas (ilgalaiki nusistovjusi tradicij stygi), paveriant naudojimsi socialins paramos sistema patogiu gyvenimo bdu. Socialin pašalpa, benami traktuojama, kaip vienas pagrindini saugumo garant, ir turimi finansiniai siskolinimai, lemia ilgalaik ši asmen pasilikim už legalios darbo rinkos rib. Ilgainiui nedarbas tampa patogiu „išmoktu elgesiu“, o nakvyns namai – galimybe „pasislpti“ nuo darbo rinkos ir išvengti skol gržinimo. Tok gyvenimo bd skatina ir palaiko gana dažna benami tarpe gyvenimo laisvs atmimo vietoje patirtis. Ji lemia „išmokto elgesio“ produkavim, pasireiškiant laisvs atmimo vietose aktuali taisykli perklimu socialini paslaug staigas ir kitas kasdienes praktikas. Ši staig darbuotojai palaikydami šias benami primetamas praktikas, sudaro galimybes tsti j produkavim.

5. Socialini ryši ir tinkl palaikymas – savoje socialinje aplinkoje ir / ar su reikšmingais „kitais“ už benami socialins grups rib, leidžia apibržti benamio asmens gyvenimo kokybs, o neretai ir paios benamysts pobd (kasdieni rutinizuot praktik

136 palaikymo, pagrindini materialini ištekli gavimo, nužymti benami mobilumo trajektorijas ir j ribas, yra viena esmini benami kasdienybs praktik. Ji kuria atskir šios socialins grups asmen, o taip pat ir bendr visos socialins grups tapatum. Socialini ryši ir tinkl veikimo pobdis apibržia šios grups ribas ir nusako jos nari elges. Jis pasireiškia, ir kaip traukiantis, ir individus grup jungiantis ir joje palaikantis veiksnys, ypa bdingas bendr priklausomybi ir poreikio jas patenkinti, nelegalios prekybos atvejais, ir, atvirkšiai – kaip individ stmos iš grups veiksnys, nesutampani priklausomybi atvejais, skirtingos benamysts patirties ir trukms atvejais, vertybi nesutapimo atvejais.

6. Nakvyns nam paslaugomis besinaudojani benami asmen kasdieniam (iš)gyvenimui reikšming praktik tyrimas apm nedidel benami asmen populiacijos dal. Jos pažinimas išpleia ir paties benamysts reiškinio ribas bei socialins paramos benamiams asmenims problematik. Nakvyns nam ir kitomis socialinmis paslaugomis besinaudojani benami asmen kasdienio (iš)gyvenimo palaikymui pasitelkiam mobilaus elgesio ir socialini ryši palaikymo praktik dekodavimas leido rekonstruoti kasdien šios socialins grups nari elges ir j veikimo bdus, o taip pat gerovs sistemos socialini paslaug paketo trkumus, signalizuojanius tam tikras jos negalias, klient ir j poreiki atpažinimo stygi. Indukcin tyrimo prieiga neužtikrina rezultat reprezentatyvumo, taiau leidžia tirti ir analizuoti benami asmen kasdienybs patirtis ir praktikas j aplinkoje (šiuo atveju – socialini paslaug staigose ir kitose benamiams asmenims reikšmingose erdvse). Tyrimo metu išryškjo aiškiai dominuojanti benamysts reiškinio – kaip vyr benamysts samprata ir stiprus moter benami marginalizavimas, atskleids papildom moter benamysts tyrim btinyb. Tyrimas išryškino ir kit, mažiau tyrj dmesio sulaukiani benami asmen grupi, toki, kaip jauno amžiaus, arba priešingai – vyresnio amžiaus benamiai, tyrim aktualum. Ši dien visuomenje kintant benamio asmens sampratai o taip pat – aktualizuojant „naujosios benamysts“ problematik ir jos keliamus išškius, benamyst lemiani priežasi ir j sampratos kait, akcentuotina ir tarpdisciplinini benami asmen tyrim (ypa – medicinos, socialins politikos, socialinio darbo srities) btinyb. Tokio pobdžio tyrimai leist išplsti benami socialins grups pažinim ir samprat – ypa, vadinamosios „nematomosios“ benamysts srities, kuriai priskirtini individai ne visada yra „atpažstami“, kaip benamiai.

137 LITERATRA Mokslo šaltiniai:

1. Alekseeva, L.S 2005. The Homeless as Objects of Social Discreditation. Sociological Research 44 (4): 6-21. 2. Anderson, N. 1923. The Hobo: The Sociology of the Homeless Man. Chicago: University Of Chicago Press. 3. Anderson, I., Kemp, P. A., Quilgars, D. 1993. Single Homeless People. London: HMSO. 4. Azderson, I. 2003. Synthesizing Homelessness Research: Trends, Lessons and Prospects. Journal of Community & Applied Social Psychology 13: 197–205. 5. Appadurai, A. 1996. Modernity at Large. Cultural Dimensions of Globalization. University of Minnesota Press. 6. Arnold, K. R. 2004. Homelessness, Citizenship, and Identity. The Uncanniness of Late Modernity. State University Press of New York. 7. Atherton I., McNaughton, Nicholls C. 2008. „Housing First“ as a means of addressing multiple needs and homelessness // European Journal of Homelessness. Effectiveness of Policies and Services for Homelessness, Brussels: FEANTSA. Vol. 2, 289 – 303. 8. Bauman, Z. 2004. Wasted Lives: Modernity and Its Outcasts. Polity. Cambridge. 9. Beck, U. 1992. Risk Society: Towards a New Modernity. London: Sage 10. Beck, U. 1999. What Is Globalization? Cambridge: Polity Press. 11. Bitinas, B., Rupšien, L., Žydžinait, V. 2008. Kokybini tyrim metodologija. Vadovlis vadybos ir administravimo studentams. I dalis. Klaipda. 12. Bitinas, B., Rupšien, L., Žydžinait, V. 2008. Kokybini tyrim metodologija. Vadovlis vadybos ir administravimo studentams. II dalis. Klaipda. 13. Begin, P. L. Casavant, N.M. Chenier, J. Dupuis. 1999. Homelessness. Prieiga per internet: http://www.parl.gc.ca/Content/LOP/ResearchPublications/prb991-e.pdf. Žirta 2012-08-09. 14. Beigulenko Y. 1999. Homelessness in Russia: the scope of the problem and the remedies in place. In Homelessness – Exploring the new terrain. Kennet, P., Marsh, A. (Eds.). Bristol. The Policy Press. 15. Blasi, G. L. 1990. Social policy and social science research on homelessness. Journal of Social Issues 46. (4) 207-219. 16. Borden, I. 2010. Skateboarding, Space and the City: Architecture and the Body. Berg. 17. Breen, R., Rottman, D. B. 1995. Class stratification: a comparative perspective. Harvester Wheatsheaf. 18. Busch-Geertsema, V., Sahlin, I. 2007. The Role of Hostels and Temporary Accommodation. In European Journal of Homelessness, Volume 1, December 2007: 67- 93. 19. Carlen, P. 1996. Jigsaw: A Political Criminology of . Buckingham: Open University Press. 20. Castells, M. 1983. The City and the Grassroots. Berkeley, CA: University of California Press.

138 21. Castoriadis, C. 1997. World in Fragments: Writings on Politics, Society, Psychoanalysis, and the Imagination. Stanford University Press. Stanford. California. 22. Casey, E. 2001, ‘Body, self, and landscape’. In Textures of Place: Exploring Humanist Geographies, Adams, P., Hoelscher, S. and Till, K. (eds.) University of Minnesota Press, Minneapolis. 23. Chamberlain, C. et al. 2000. There is No Home-like Place – Homelessness in Australia. E- brief issued 9/11/2000, Parliament of Australia. 24. Clifford, J., Marcus, G.E. (Ed.). 2010. Writing Culture: The Poetics and Politics of Ethnography. University of California Press; 25th Anniversary Edition edition. 25. Cloke, P. May, J. and Johnsen, S. 2008. Performativity and affect in the homeless city. Environment and Planning: Society and Space 26 (2): 241–263. 26. Cloke, P., May, J., Johnsen, S. 2010. Swept Up Lives? Re-envisioning the Homeless City. Wiley-Blackwell. A John Wiley and Sons, Ltd., Publacation. 27. Cloke P, Milbourne P, Widdowfield,R. 2000, "Homelessness and rurality: ‘out-of-place’ in purified space?" Environment and Planning D: Society and Space 18(6): 715 – 735. 28. Coffey, A. 1999, The Ethnographic Self: Fieldwork and the Representation of Identity, Sage, London. 29. Cohen, C. I., Sokolovsky, J. 1989. Old men of the Bowery. Strategies for Survival Among The Homeless. The Guilford Press. New York. London. 30. Cramer, H. 2002. Engendering homelessness: an ethnographic study of homeless practices in a post-industrial city. PhD thesis. Glasgow Theses Service. 31. Crane, M., Warnes, T. 2002. Resettling Older Homeless People: A Longitudinal Study of Outcomes, Sheffield: Sheffield Institute for Studies on Aging, 76. 32. Cuba L., Hummon, D. M. 1993. „A Place Called Home: Identification With Dwelling, Community, and Region“. The Sociological Quarterly. Vol. 34. No. 1. P. 111-131. 33. Daly, G.P. 1998. Homeless: Policies, strategies and lives on the streets, London: Routledge. 34. de Certeau, M. 1984. The Practice of Everyday Life, trans. Steven Rendall, University of California Press, Berkeley. 35. Dean, M. 1999. Governmentality: Power and Rule in Modern Society. London. Sage. 36. Dear, M. J., Wolch, J. R. 1992. Landscapes of Despair: From Deinstitutionalization to Homelessness. Princeton University Press. 37. Donzelot, J. 1997. The Policing of Families. Pantheon Books A Division of Random House Inc. The Johns Hopkins University Press. 38. Dobelniece, S. 2007. Kodutus Latis: Pohjused Ja Lahendused. Talin University. Talin. http://e-ait.tlulib.ee/94/1/dobelniece_signe2.pdf 39. Downing-Orr, K. 1996. Alienation and Social Support: A Social Psychological Study of Homeless Youna People in London and Sydney. Aldershot: Avebury. 40. Douglas, M. 1966. Purity and Danger: An Analysis of Concepts of Pollution and Taboo. Routledge and Kegan Paul. London. 41. Duncan, J. 1990. The City as Text: the Politics of Landscape in the Kandyan Kingdom. Cambridge, UK: Cambridge University Press.

139 42. Easthope, H, 2004, „A Place Called Home“, Housing Theory and Society. 21 (3): 128 – 138. 43. Edgar, B., Doherty, J. 2001. Women and Homelessness in Europe. Pathways, services and experiences. The Policy Press. University of Bristol. UK. 44. Edgar, B., Docherty, J., Mina-Coull, A., 1999. Services for Homeless People: Innovation and Change in the European Union, The Policy Press, Bristol. 45. Eliade, M. 1959. The sacred and the profane. New York. Harcourt, Brace and World. 46. Esping-Andersen, G. 1996. Welfare States in Transition. Social Security in the New Global Economy (editor and contributor). London: Sage. 47. Estroff, S. E. 1985. Medicalizing the Margins: On Being Disgraced, Disordered, and Deserving. Psychosocial Rehabilitation Journal. 8(4):34-38. 48. Fiske, J. 2008. Populiariosios kultros supratimas. Žara. 49. Fitzpatrick, S., Kemp, P. and Klinker, S. 2000. Single Homelessness: An Overview of Research in Britain. Bristol: Policy Press and Joseph Rowntree. Foundation. 50. Fitzpatrick, S. 2005. Explaining Homelessness: A Critical Realist Perspective. Housing Theory and Society. 22. 1-17. 51. Forrest, R. 1999. The New Landscape of Precariousness. Chapter 2 in Homelessness – Exploring the new terrain. Kennet, P., Marsh, A. (Eds.). Bristol. The Policy Press. 52. Foucault, M. 1998. Disciplinuoti ir bausti. Kaljimo gimimas. Baltos lankos. 53. Garcia-Lorenzo, L., Nolas, S., and Zeeuw, G. 2008. Telling stories and the practice of collaboration International journal of sociology and social policy, 28 (1/2). 9-19. 54. Gaskell, G., Bauer, M. W. 2000. Towards public accountability: Beyond sampling, reliability, and validity. In M. W. Bauer & G. Gaskell (Eds.), Qualitative researching with text, image and sound. 336-350. London, UK: Sage. 55. Giddens, A. 2000. Modernyb ir asmens tapatumas. Vilnius. Pradai. 56. Glaeser, E. L., Laibson, D., Sacerdote, B. 2002. „An Economic Approach ToSocial Capital“, Economic Journal, 112(483,Nov): 437-458. 57. Goffman, E. 1961. Asylums: Essays on the Social Situation of Mental Patients and Other Inmates. London: Penguin. 58. Goffman, E. 1963. Stigma: Notes on the Management of Spoiled Identity. Harmondsworth: Penguin. 59. Goffman, E. 1970. Strategic Interaction. Oxford: Blackwell. 60. Goffman, E. 2000. Savs pateikimas kasdieniame gyvenime. Vaga. 61. Gounis, K. 1992. The Manufacture of Dependency: Shelterization Revisited. New England Journal of Public Policy. 8(1): 685-693. 62. Gutov, R.N., Nikiforov A.N. 2004. „Homelessness and Trends in Its Development“. Sociological Research. 43. (3): 67-74. 63. Hammersley, M., Atkinson, P. 2007, Ethnography: Principles in Practice. Routledge, London. 64. Handler, J. F., Hasenfeld, Y. 1991. The moral construction of poverty: Welfare reform in America. London. Sage. 65. Hanson, S. 1995. The Geography of Urban Transportation. Second Edition. New York. Guilford Press.

140 66. Harvey, D. 1986. Consciousness and the Urban Experience: Studies in the History and Theory of Capitalist Urbanization. Baltimore, MD: John Hopkins University Press. 67. Höjdestrand, T. 2003. The Soviet-Russian Production of Homelessness. Propiska, Housing, Privatisation. // http://www.anthrobase.com/Txt/H/Hoejdestrand_T_01.htm. 68. Höjdestrand, T. 2005. Needed by Nobody: Homelessness, Humiliation, and Homelessness in Post-socialist Russia. Department of Social Anthropology, Stockholm University. Stockholm. 69. Hutson, S. and Liddiard, M. 1994. Youth Homelessness: The Construction of a Social Issue: Basingstoke: Macmillan. 70. Jacobs, K., Kemeny, J. and Manzi, T. 1999. The struggle to define homelessness: a constructivist approach, in Hutson, S. and Clapham, D. (eds) Homelessness: Public policies and private troubles. London: Cassell: 11-28. 71. Jahiel, R. 1992. Homeless: A Prevention-Oriented Approach, Baltimore: The Johns Hopkins University Press. 72. Jencks C. 1995. The Homeless. Harvard University Press. USA. 73. Jiuvien, M. 2004. Skurdo ribos ir ištakos. Vosylit, A. (Sud.). Socialins grups: nepritekliaus žyms. STI. LSD. Vilnius. 74. Johnson, R. B. 1997. Examining the validity structure of qualitative research. Education. Research Library. Winter 1997; 118, 2; 282-292 75. Juškien, D. 1997. Skurdo problemos teoriniai aspektai. Sociologija: praeitis ir dabartis. J. Leonaviius (Sud.) Kaunas. Technologija. 87-90. 76. Kanopien V., Mikulionien S. 2004. „Lietuvos benamiai: elgsena ir nuostatos“. Socialinis darbas. 3 (1): 63-72. 77. Kanopien V., Mikulionien S. 2004. „Lietuvos benamiai: gyvenimo slygos“. Socialinis darbas. 3 (1): 47-62. 78. Kasparaviien, V. 2003. „Socialiniai ir ekonominiai visuomens pakrašiai“. Filosofija. Sociologija. LMA. Lietuvos moksl akademijos leidykla. 2. 79. Katz, M., B. 1989. The Undeserving poor: From the war on poverty to the war on welfare. New York. Pantheon Books. 80. Kennet, P., Marsh, A. 1999) Homelessness. Exploring the new terrain. The Policy Press. University of Bristol. UK. 81. Kertzer, D.I., Arel, D. 2002. Census and Identity: The Politics of Race, Ethnicity, and Language in National Censuses. Cambridge University Press. 82. Kocai, E. (2004). Varguomens bkls bruožai. Vosylit, A. (Sud.). Varguomen: gyvensena ir vertybs. STI. 83. Kocai, E. 2006. Benamyst kaip socialinis reiškinys // Filosofija. Sociologija, Nr. 2, p. 53 – 62. 84. Kocai, E. 2007. Socialin benami atskirtis ir jos formavimosi veiksniai, Daktaro disertacija, Vilnius: VU Socialini tyrim institutas. 85. Kocai, E. 2008. Benamiai ir socialinis kapitalas.Visuomens darni pltra: problemos ir perspektyvos. Ekonomins ir socialins politikos studijos V. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. Vilnius.216-231.

141 86. Kohm, T. 1994. Incomers and Fieldworkers. A Comparative Study of Social Experience. In Hastrup, Hervik. Social Experience and Anthropological Knowledge. Routledge. Great Britain. 25. 87. Koegel, P., Burnam, M.A., and Baumohl, J. 1996. The Causes of Homelessness, in Homelessness in America, ed. J. Baumohl. Phoenix: Oryx Press. 24-33. 88. Kõre, J. 1998. The Social Protection System in Estonia. In: Social Protection in Social Protection in Estonia: Handbook and Dictionary, Copenhagen: Vester Kopi: 73–97. 89. Kore, Kiik, Boswinkel 2006. „Homelessness in Estonia – Problem of the Individual or the Society?“ European Journal of Housing Policy Vol. 6. (3): 297–312. 90. Kriauzait, V. 2004. Benami padties ypatumai Danijoje. Vosylit, A. (Sud.). Socialins grups: nepritekliaus žyms. STI. LSD. Vilnius. 91. Kuzmickait, D. K. 2004. Tarp dviej pasauli: naujieji imigrantai lietuviai ikagoje (1988-2000). Vytauto Didžiojo Universitetas. Kaunas. 92. Kvale, S. 1996. Interviews: an introduction to qualitative research interviewing. Thousand Oaks, Calif.: Sage Publications. 93. Lee, P. 1998. Housing policy, citizenship and social exclusion, in A. Marsh and D. Mullins (eds.) Housing and Public Policy, Buckingham: Open University Press. 94. Lees, L. 1997. Ageographia, heterotopia and Vancouver’s new public library. Environment and Planning D: Society and Space, 15: 321-347. 95. Lefebvre, H. 1991. The Production of Space. Translated by Donald Nicholson-Smith. Oxford: Basil Blackwell. 96. Lefebvre, H. 2002. Critique of Everyday Life. Michel Trebitsch (Preface), John Moore (Translator). Vol. II. Verso. 97. Lewis, O. 1975. Five Families: Mexican Case Studies in the Culture of Poverty. Basic Books. 98. Liebow, E. 1993. Tell Them Who I Am. The lives of homeless women. NewYork, Penguin. 99. Liubinien, N. 2009. Migrantai iš Lietuvos Šiaurs Airijoje: „savos erdvs” konstravimas. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, sociologija (05S). Kaunas. 100. Lyon-Callo, V. 2004. Inequality, Poverty, and Neoliberal Governance. Activist Ethnography in the Homeless Sheltering Industry. 101. Lowthian, J. 2001. Housing Needs of Women Prisoners. London: Nacro. 102. Luobikien, I. 2004. Student požiris elgetaujanius žmones. Vosylit, A. (Sud.). Socialins grups: nepritekliaus žyms. STI. LSD. Vilnius. 103. Maniukait, G. 2004. Marginali asmen vertybins nuostatos. Vosylit, A. (Sud.). Varguomen: gyvensena ir vertybs. STI. 104. Marcuse, P. 1987. The Other Side of Housing: Oppression and Liberation. In B. Turner(Ed.), Between State and Market: Housing in the Post-Industrial Era. 232-270. 105. Mars, G. 1991. Longshore Drinking, Economic Security and Union Politics in Newfoundland. In M. Douglas (Ed.), Constructive Drinking. Perpectives on Drink from Anthropology. 91-102. Cambrigde University Press. Cambridge. 106. Marton, F. 1986. „Phenomenography - A Research Approach to Investigating Different Understandings of Reality“. Journal of Thought, 21: 28-49.

142 107. Massey, D. 1981. New Directions in Space. In Social Relations and Spatial Structures, edited by D. Gregory and J. Urry. London: MacMillan. 108. Matulionis, A.V., Kasparaviien, V., Kocai, E. ir kt. 2005. Lietuvos socialin struktra. Socialini tyrim institutas. Firidas. Vilnius. 109. May, J., Johnsen, S., Cloke, P. 2007. „Alternative cartographies of homelessness: Rendering visible British women’s experiences of ‘visible’ homelessness“. Gender, Place and Culture. 14. 2. 110. May, J. 2000. Of nomads and vagrants: single homelessness and narratives of home as place. Environment and Planning D: Society and Space 18(6): 737 – 759. 111. May, J. 2009. Homelessness, in Kitchin, R. and Thrift, N. (eds) (2009) International Encyclopaedia of Human Geography. Elsevier, London. Pp. 185–190. 112. May, T. 2001. Social Research. Issues, methods and process. Open University Press. Buckingham. Philadelphia 113. Morris, J. 1994. The shape of things to come? User-led social services. Social Services Policy Forum Paper No 3. London, Social Institute for Social Work. 114. McNaughton C. 2006. Agency, Structure and Biography: Charting Transitions Through Homelessness in Late Modernity. Auto/Biography 14:134–152 http://autobiography.edina.clockss.org/aub_2006_14_2/10.1191_0967550706ab043oa.pdf 115. McNaughton, C. 2008. Transitions through Homelessness: Lives on the edge. Basingstoke: Palgrave Macmillan. 116. Mohan, J. 2002. „Geographies of welfare and social exclusion: dimensions, consequences and methods“. Progress in Human Geography, 26, 1, 65-75 117. Moran, J. 2005. Reading the Everyday. Routledge. 118. Mullan, B. 1998. Voices of pain. Aidai. Vilnius. 119. Nathanson, C. A. 1991. Dangerous Passage: The Social Control of Sexuality in Women‘s Adolescence. Philadelphia. Temple University Press. 120. Neale, J. 1997. Theorising Homelessness: Contemporary Sociological and Feminist Perspectives. In Burrows, R., Pleace, N. and Quilgars, D. (eds) Homelessness and Social Policy. London: Routledge. 35-49. 121. Neale, J. 1997. Homelessness and Theory Reconsidered. Housing Studies.12 (1): 47-61. 122. Ogden, J., Avades, T. 2011. „Being homeless and the use and nonuse of services: a qualitative study“. Journal of Community Psychology. 39 (4): 499–505. 123. Ortner, S. 1995. „Resistance and the problem of ethnographic refusal“, Comparative Studies in Society and History, 37(1 ): 173-193. 124. Osinskii, I., Khabaeva, I.M., Baldaeva, I. B. 2004. „The homeless. The Social Lower Depths of Society“. Sociological Research. 43 (3): 54-66. 125. Osipov, A.M.; Karlinsky, I.Z.; Nikiforov A.N. 2007. Social and Legal Aspects of the Problem of Homelessness in Russia. Based on materials from an interregional study. St Petersburg, Nochelzhka and DanChurchAid. 126. Parr, H. 2000. „Interpreting the ‘hidden social geographies’ of mental health: ethnographies of inclusion and exclusion in semi-institutional places“, Health and Place 6: 225-237.

143 127. Parsell, C. 2010. An Ethnographic Study of the Day-to-Day Lives and Indentities of People Who are Homeless in Brisbane. A Thesis Submitted for the Degree of Doctoral of Philosphy at the University of Queensland in April 2010. School of Social Work and Applied Human Services. 128. Passaro, J. 1996. The Unegual Homeless: Men on the Streets. Women in their Place. London: Routledge. 129. Petružyt, D., Girdzijauskien, S., Gvaldait, L. 2004. „Subsidiarumo principas socialiniam darbuotojui sveikaujant su klientu“. Socialinis darbas mokslo darbai. Mykolo Riomerio universitetas, 3(2): 24-33. 130. Petružyt, D. 2009. Atliek rinkj gyvensena: Kariotiški svartyno atvejo studija. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, sociologija (05 S). Vilnius. 131. Philo, Ch. 1989. Enough to Drive One Mad: The Organisation of Space in Nineteenth- Century Lunatic Asylums. In J. Wolch and Michael Dear (Eds) The Power of Geography. london: unwin Hyman. 258–90. 132. Pippert, T. D. 2007. Road dogs and loners: family relationships among homeless men. Mitchigan University. Lexington Books. 133. Pleace, N. 1998. „Single homelessness as social exclusion: the unique and the extreme“, Social Policy & Administration 32 (1): 46-59. 134. Pleace, N., Quilgars, D. 2003. „Led Rather Than Leading? Research on Homelessness in Britain“. Journal of Community and Applied Social Psychology. 13. 187-196. 135. Porteous, J. D. 1976. Home: the Territorial Core. The Gepgraphical Review LXVI. 383- 390. 136. Praspaliauskien, R. 2000. Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos - XIX a. pirmosios puss elgetos, valkatos ir plšikai Lietuvoje. Žara. Vilnius. 137. Prosser, M. 2000. Using phenomenographic research methodology in the context of research in teaching and learning. In: J. A. Bowden e E. Walsh (Ed.). Phenomenography. Melbourne: RMIT University Press, 2000. Usingphenomenographic research methodology in the context of research in teaching and learning, 34-46. (Qualitative research methods) 138. Rahimian, A., Woich, J.R., Koegel, P. 1992. "A model of homeless migration: homeless men in Skid Row, Los Angeles" Environment and Planning A 24(9): 1317 – 1336. 139. Radley, A., et al. 2010. „From means to occasion: walking in the life of homeless people“. Visual Studies. 25 (1): 36-45. 140. Rapport, N., Overing, J. 2000. Social and Cultural Anthropology: The Key Concepts. Routledge. 141. Ravenhill, M. 2008. The Culture of Homelessness. Ashgate. Kingston University, UK. 142. Ricoeur, P. 1992. Oneself as Another. London. University of Chicago Press. 143. Roller, E. 1995. The Welfare State. The Equality Dimension. In: Borre, Ole/Scarbrough, Elinor (eds.). The Scope of Government. Oxford: Oxford University Press. 165-197. 144. Room, G. 1994. Poverty Studies in the European Union: Restrospect and Prospect, Paper Presented at the EU-Conference Understanding Social Exclusion: Lessons from Transnational Research Studies. Policy Studies Institute. November. London. In

144 Manning N. & Tikhonova, N. (2004). Poverty and Social Exclusion in the New Russia. ASHGATE. 145. Ropers, R. H. 1988. The invisible homelessness: A new urban ecology. New York. Insight Books. 146. Rose, Gillian 1995. Place and identity: A sense of place. In Massey. D., Jess, P. (Eds.), A place in the world?: Places, cultures and globalization (87-117). Oxford: Oxford UP 147. Rossi, P. 1989. Down and Out in America: The origins of homelessness. Chicago. University of Chicago. 148. Rowe, S., Wolch, J. 1990. „Social Networks in Time and Space: Homeless Women in Skid Row“, Los Angeles. Annals of the Association of American Geographers, Vol. 80 (2): 184-204. 149. Rowles, G.D. 1984. Aging in rural environments In I. Altman, J. Wohlwill, J., Lawton, M.P. (Eds.), Elderly People and the Environment. Human behavior and environment. 129-157. 150. Ruddick, S. 1990. "Heterotopias of the Homeless: Strategies and Tactics of Placemaking in Los Angeles," Strategies 3 :184-201. 151. Ruddick, S. 1996. Young and homeless in Hollywood: Mapping social identities. London. Routledge. 152. Sampson, S. 2008. Winners, losers and the neoliberal Self: Agency in Post-Transition Europe. Iš W. Schroder and Asta Vonderau (eds) Changing Economies and Changing Identities in Postsocialist Eastern Europe. Berlin: LIT Verlag. 153. Sahlin I. 2002. The Staircase of Transition: Survival through Failure, Sweden, Prieiga per internet: http://www.iccr-international.org/impact/docs/paper-ingrid-sahlin.pdf 154. Saunders, P., Williams, P. 1988. „The Constitution of the Home: Towards a Research Agenda“. Housing Studies 3 (2): 81-93. 155. Scott, J. 1998. Seeing Like a State: How Certain Schemes to Improve the Human Condition Have Failed. New Haven: Yale University Press. 156. Schroder, W., Vonderau, A. 2008. Changing Economies and Changing Identities in Postsocialist Eastern Europe. Berlin: LIT Verlag. 157. Sibley, D. 1995. Geographies of Exclusion: Society and Difference in the West. Routledge. 158. Silver, H. 1994. „Social Exclusion and Social Solidarity: Three Paradigms“. International Labour Review 133 (5-6): 531–578. 159. Smith, N. 1996. The New Urban Frontier: Gentrification and the Revanchist City. London. Routledge. 160. Smith, J. and Gilford, S. 1998. Not Only Street Sleepers are Homeless: Issues of Gender and Ethnicity in Researching Youth Homelessness. Youth and Policy, Spring. 59 70-85 161. Soja, E. 1981. "The Spatiality of Social Life: Towards a Transformative Retheorization." In Social Relations and Spatial Structures, edited by D. Gregory and J. Urry. London: MacMillan. 162. Somerville, P. 1992. “Homelessness and the Meaning of Home: Rooflessness or Rootlessness?”, International Journal of Urban and Regional Reasearch, 16:4, 529-539.

145 163. Somerville, P. 2011. Theorising homelessness. Prieiga per internet: http://homelessinstoke.files.wordpress.com/2011/07/theorising-homelessness- somerville-final-hsa-paper.pdf 164. Snow, D.A & Anderson L. 1993. Down on Their Luck. A Study of Homeless . Berkeley, University of California Press. 165. Snow, D. A., Anderson, L., and Koegal, P. 1994. „Distorting tendencies in research on homeless“. American Behavioral Scientist. 37:461-475. 166. Snow, D. A., Anderson, L., Baker, S. 1989. Criminality and Homeless Men: An Empirical Assessment." Social Problems 36 (5): 532-549. 167. Spencer, L., Ritchie, J., O'Connor, W. 2003. Analysis: Practices, Principles and Processes. In. Ritchie, J., Lewis, J. Qualitative Research Practice. A Guide for Social Science Students and Researchers. Sage Publications. London. Thousand Oaks. New Delhi. P. 109-218. 168. Stark, L. R. 1994. “The shelter as total institution”. American Behavioral Scientist. 37(4), 553-562. 169. Stephenson, S. 2006. Crossing the Line. Vagrancy, Homelessness and Social Displacement in Russia. Hampshire, Ashgate Publishing Limited. 170. Sullivan, P. A. and Damrosch, S. P. 1987. Homeless Women and Children. In Bingham, R. D., Green, R. E. and White, S. B. (eds) The Homeless in Contemporary Society. London: Sage. 82-98. 171. Swearingen S., Orellana-Rojas, C. 2000. „Conflict, Space, and Identity: Two Cases, One Process“. Research in Urban Sociology, Vol. 5. 81-109. 172. Takahashi L. M. 1998. Homelessness, AIDS, and Stigmatization. The NIMBY Syndrome in the United States at the End of the Twentieth Century. Clarendom Press. Oxford University Press. 173. Toro, P. A. 2007. „Toward an International Understanding of Homelessness“. Journal of Social Issues. Vol. 63 (3) : 461–481, September. 174. Trinknas, J. 2004. Vyrai marginalai ir lyi vaidmen kaita. Vosylit, A. (Sud.). Socialins grups: nepritekliaus žyms. STI. LSD. Vilnius. 175. Twigger-Ross, C. L., Uzzell, D. L. 1996. „Place and Identiti Procesess“. Journal of Environmental Psychology. 16, 205–220. 176. Urmonien M. 2001. Marginalumo sociologini požiri integravimosi teisin sistem problemos. Lietuvos sociologija amži sandroje. Straipsni rinkinys. Vosylit A. (Sud.). Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. Vilnius. 177. Urmonien M. 2002. „Marginalins grups – socialinio darbo dalykas“. Mokslo darbai. Socialinis darbas. 2(2). 178. Valentine, G. 1989. „The geography of women's fear“. Area 21, 385-90. 179. Veness A 1993. „Neither homed nor homeless-contested definitions and the personal world of the poor“. Political Geography 12:319-340. 180. Vosylit E., Kasparaviien, V., Maniukait, G., Kocai, E. 2004. Varguomen: gyvensena ir vertybs. Socialini tyrim institutas. Vilnius. 181. Vosylit, A. 2005. Vargetos: ieškant gyvenimo slyg ir savs. Mokslo darbai. Socialinis darbas. 4 (2). 33-42.

146 182. Wagner, D. 1993. Checkerboard square: Culture and resistance in a homeless community. Boulder, Colo. Westview. 183. Wagner, David and M. B. Cohen, 1991. „The Power of the People: Homeless Protesters in the Aftermath of Social Movement Participation“. Social Problems. Vol. 38. 184. Wardhaugh, J. 2000. Sub City: Young People, Homelessness and Crime. Ashgate. England. 185. Wasserman, J. A., Clair, J. M. 2010. At home on the street: people, poverty, and a hidden culture of homelessness. Lynne Rienner Publishers. 186. Watson, S., Austerberry, H. 1986. Housing and Homelessness: A Feminist Perspective. Routledge and Kegan Paul, London. 187. Watson, S. 1999. A Home is there the Heart is: Engendering Notions of Homelessness. Chapter 5 in Homelessness – Exploring the new terrain. Kennet, P., Marsh, A. (Eds.). Bristol. The Policy Press. 188. Weisman, L.K. 1992. Discrimination by Design: A Feminist Critique of the Man-made Environment. University of Illinois Press, Urbana, Ill. 189. Wellman, Barry. 1983. “Network Analysis: Some Basic Principles.” Sociological Theory 1:155-200. 190. Williams J. C. 2003. A Roof Over My Head. Homeless Women and The Shelter Industry. University Press of Colorado. 191. Wilson, W. J. 1987. The Truly Disadvantaged: The Inner City, the Underclass, and Public Policy. Chicago, IL: University of Chicago Press. 192. Wolch, J. 1995. Inside/Outside: The Dialectics of Homelessness, in Demko, G. (ed.), Populations at Risk at the End of the 20th Century, Boulder, CO: Westview Press. 77-00 193. Wolch J., Dear M. 1993. Malign Neglect. Homelessness in an American City. Jossey-Bass Publishers. San Francisco. 194. Wolch J. R., Rahimian, A., Koegel, P. 1993. „Daily and Periodic Mobility Patterns of the Urban Homeless“. The Professional Geographer, 45 (2): 159-169. 195. Wolch, J.R., Rowe, S. 1992. „On the Streets: Mobility Paths of the Urban Homeless“. City and Society. Vol. 6 (2), 115–140. 196. Wright, James D., Rubin, B.A., Devine, J. A. (1998). Beside the Golden Door: Policy, Politics and the Homeless. NY: Aldine de Gruyter. 197. Wright, T. 1997. Out of Place. Homeless Mobilizations, Subcities, and Contested Landscapes. State University of New York Press. 198. Wright, T. 1995. Tranquility City: Self-organization, protest, and collective gains within a Chicago homeless encampment. In Marginal spaces: Comparative urban and region. 199. Žalimien, L. 2004. Skurdo kultros ypatumai (socialinio darbo aspektas). Vosylit, A. (Sud.). Socialins grups: nepritekliaus žyms. STI. LSD. Vilnius. 200. Žalimien, L., Rimšait R. 2007. „Nevyriausybini organizacij metamorfozs – nuo labdaringos pagalbos vargšams XVIII amžiuje iki socialini paslaug rinkos dalyvio šiuolaikinje visuomenje“. Socialinis darbas. Mokslo darbai Nr. 6 (1): 83-96. 201. Žydžinait, V., Jonušait, S. 2007. „Fenomenografija – kokybins diagnostikos metodas: metodologinis pagrindimas“. Pedagogika. Mokslo darbai. T. 85: 76-80.

147 Dokumentai 1. Access to Housing for Vulnerable People in Accession States, 2003. FEANTSA. 2. Avramov, D. 1995. Homelessness in the European Union: Social and Legal Context of Housing Exclusion in the 1990s. Brussels. FEANTSA. 3. Benamiai: kiek j ir kokie jie. Statistikos departamento pranešimas spaudai, 2003. 4. Baptista, I., Benjaminsen, L., Pleace, N., Busch-Geertsema, V. 2012. Counting Homeless People in the 2011 Housing and Population Census. EOH Comparative Studies on Homelessness. European Observatory on Homelessness. Brussels. December. 5. Busch-Geertsema, V. ir kt. 2010. Homelessness and Homeless Policies in Europe: Lessons from research. A Report prepared for the European ConsensusConference on Homelessness9-10 December 2010, Brussels. 6. Christine L. J., Casino, Vincent J. Del. 2008. The Mobility of Homeless People and Their Use of Public Transit in Long Beach, California, Final Report. METRANS Project # 06-13. Department of Geography, California State University. 7. Cunska Z. Muravska T. 2009. Social policy implementation in Latvia Post EU Accession. Riga. University of Latvia. 8. Donner, Ch. 2000. Housing Policies in the European Union: Theory and Practice. European Union.Vienna. 9. Doorn, L. van 2003. The Common Definitions of Homelessness used in the Netherlands, CUHP Paris Workshop, March 2003, www.cuhp.org 10. Estonian human development report, 1999. 11. Edgar B., Meert H. (2005). Fourth Review on Statistics of Homelessness in Europe. The ETHOS definition of homelessness. Brussels: Feantsa. 12. Edgar B., Meert H. 2006. Fifth review of statistics on homelessness in Europe, Brussels: FEANTSA. 13. Edgar B., Harrison M., Watson P., Bush – Geertsema V. 2007. Measuring of homelessness at EU level, European Communities. FEANTSA. 14. ETHOS - Europos benamysts ir bsto atskirties tipologija. Prieiga per internet: http://www.feantsa.org/files/freshstart/Toolkits/Ethos/Leaflet/LT.pdf 15. Karpuškien, V. 2003. National Research Overview of Homelessness in Lithuania. Prepared for FEANTSA – September 2003. // http://www.feantsa.org/files/enlargement/research_lithuania.pdf. 2006 03 20 16. Kauno miesto „Miesto švaros ir tvarkymo taisykls“, 2005. 17. Kauno miesto savivaldybs gyventoj mokjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašas, Kauno miesto savivaldybs taryba, 2011-02-18, Nr. T-90, pakeistas 2012-03-15 miesto tarybos sprendimu Nr. T-120. 18. Kauno nakvyns namai. Nakvyns nam nuostatai. Prieiga per internet: 19. http://www.nakvynes-namai.lt/Veikla/Nuostatai.aspx 20. Lietuva Europos Sjungoje: pirmieji metai. 2005. Red. kol. Lazutka, R. ir kt. Vilnius: Socialini tyrim institutas. 21. Lietuvos Respublikos bendrasis aprpties memorandumas. (2003). // http://www.socmin.lt/index.php?1416617189. 22. Lietuvos Respublikos 2004-2006 met nacionalinis kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksm planas. (2004). // http://europa.eu.int/comm/employment_social/soc- prot/soc-incl/nap_incl_2004_lt.pdf.

148 23. Lietuvos statistikos departamentas. Apgyvendinimas nakvyns namuose. 24. Lietuvos statistikos departamentas. Gyventojai nakvyns namuose. 25. Lietuvos statistikos metraštis 2012. 2012. Lietuvos statistikos departamentas. Vilnius. Prieiga per internet: http://web.stat.gov.lt/uploads/metrastis/1_LSM_2012.pdf 26. Lietuva stojant Europos Sjung. Ekonomin, sociologin ir demografin padties analiz. Red. Lazutka, R. ir kt. 2004. Vilnius: Socialini tyrim institutas. 27. Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija. (2000).Vilnius. http://www.socmin.lt/index.php?1416617189. 28. Socialins apsaugos termin žodynas. Prieiga per internet: http://www.sec.lt/pages/zodynas/index_.html 29. Stax, T.B. 2003. Understanding of – Definitions in the Legislation and in Research Projects, CUHP Paris Workshop, March. 30. Stax, T.B. (2005). Providing Additional Knowledge? Combining Register Based Information and Qualitative Interviews in Researching the Lives of Homeless People. // http://www.cuhp.org/admin/EditDocStore/ACF5144.pdf. 2005 06 05. 31. Surašymo darbuotojo vadovlis. (2001). Statistikos departamentas. Vilnius. 32. The production of data on homelessness and housing deprivation in the European Union: survey and proposals. Eurostat. Theme 3: Population and social conditions.Working papers and studies. Luxembourg. 2004. 33. Visuotin žmogaus teisi deklaracija, 1948. Generalins Asambljos priimta ir paskelbta 1948 m. gruodžio 10 d. rezoliucija 217 A (III). sigalioja 1948-12-10 Lietuva prisijung prie šios deklaracijos 1991 m. kovo 12 d. Valstybs žinios, 2006-06-17, Nr. 68-2497. 34. Vilniaus miesto savivaldybs tarybos 2006 m. gruodžio 6 d. sprendimas “Dl mokjimo už socialines paslaugas tvarkos patvirtinimo”. 35. Vilniaus miesto švaros ir tvarkymo taisykls, 2011. 36. Vilniaus miesto nakvyns nam nuostatai. Prieig per internet: http://www.vmnn.lt/about/ 37. Žmons, neturintys nuolatins gyvenamosios vietos, 2004.

149 Teiss aktai Lietuvos Respublikos Konstitucija. 1996. Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo leidykla. Lietuvos Respublikos vyriausybs nutarimas „Dl socialins paramos koncepcijos“. 1994 m. gegužs 9 d. Nr. 360. Vilnius. 1994-05-13, Valstybs žinios, 1994, Nr.: 36 -653. Lietuvos Respublikos Socialins apsaugos ir darbo ministro sakymas „Dl socialini paslaug katalogo patvirtinimo“, 2006 m. balandžio 5 d. Nr. A1-93. Vilnius. Valstybs žinios, 2006-04- 20, Nr. 43-1570.

Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija. Bsto teisinis reglamentavimas. Nuoroda internete: http://www.am.lt/VI/index.php#a/11339. Žirta 2013-08-06.

Lietuvos Respublikos Socialini paslaug statymas. 2006 m. sausio 19 d. Nr. X-493. Valstybs žinios. 2006-02-11, Nr. 17-589. (keistas, aktuali statymo redakcija – nuo 2012-11-15).

Lietuvos Respublikos Vyriausybs 1992 m. balandžio 30 d nutarimas Nr. 318 „Dl nakvyns nam steigimo gržusiems iš kalinimo viet bei kai kuriems kitiems asmenims ir j darbinimo“. Valstybs žinios. 1992. Nr. 18–540. 1992-06-30, Valstybs žinios, 1992, Nr.: 18 -540.

LR Valstybs paramos bstui sigyti ar išsinuomoti ir daugiabuiams namams atnaujinti (modernizuoti) statymas. Valstybs žinios. 1992, Nr. 14-378 (keistas statymo pavadinimas, aktuali statymo redakcija – nuo 2013-06-01).

LR Vyriausybs nutarimas „Dl nakvyns nam steigimo gržusiems iš kalinimo viet bei kai kuriems kitiems asmenims ir j darbinimo”, 1992 m. balandžio 30 d. Nr. 318. 1992-06-30, Valstybs žinios, 1992, Nr.: 18 -540

150 PRIEDAI PRIEDAS Nr. 1. ETHOS - Europos benamysts ir bsto atskirties tipologija

151 PRIEDAS Nr. 2. Tyrimo dalyvi srašas ir charakteristikos

Eil. Vardas- Gyvenimo nakvyns Amžius Išsilavinimas Šeimin padtis Miestas Nr. slapyvardis namuose trukm

1. Giedrius 37 Aukštasis 2 mnesiai Išsiskyrs Kaunas

2. Andrius 38 Aukštesnysis 1 metai Išsiskyrs Kaunas

3. Saulius 30 Profesinis 1,5 metai Išsiskyrs Kaunas 8 metai su 4. Linas 55 Profesinis Gyvena kartu Kaunas pertraukomis Nebaigtas 5. Julius 34 3 metai Neveds Kaunas aukštasis Nebaigtas 1,5 metai su 6. Laimis 34 Neveds Kaunas profesinis pertraukomis 7. Aidas 39 Profesinis 3 metai Išsiskyrs Kaunas

8 metai su 8. Jurgis 50 - Išsiskyrs Kaunas pertraukomis

9. Aleksas 38 Aukštesnysis 3 mn. Išsiskyrs Vilnius Nebaigtas 11 met su 10. Vladas 68 Išsiskyrs Vilnius aukštesnysis pertraukomis Nebaigtas Veds, negyvena 11. Gintaras 33 0,5 met Vilnius aukštesnysis kartu

5 metai su 12. Paulius 40 Profesinis Išsiskyrs Vilnius pertraukomis

13. Valdas 49 Profesinis 9,5 metai Išsiskyrs Vilnius

14. Alius 42 Profesinis - - Vilnius

4 metai su 15. Stasys 52 - - Vilnius pertraukomis

16. Aušra 30 Vidurinis 3 metai Netekjusi Kaunas

17. Ona 47 - - Išsiskyrusi Kaunas Nebaigtas 18. Nijol 43 8 metai Gyvena kartu Kaunas aukštesnysis 19. Ilma 37 - Gyvena kartu Kaunas

20. Ema 47 - - Išsiskyrusi Vilnius

21. Žana 65 - 1,5 metai Išsiskyrusi Vilnius

22. Marijona 50 Aukštesnysis - - Vilnius

23. Vanda 48 Profesinis - - Vilnius

24. Alina 31 Profesinis - Netekjusi Vilnius

152 PRIEDAS Nr. 3. Tyrimo dalyvi srašas

Eil. Vardas-slapyvardis Darbo su benamiais stažas Miestas Nr.

1. D1 20 met Kaunas

2. D2 ~4 metai Kaunas

3. D3 ~ 15 met Vilnius

4. D4 ~ 8 metai Vilnius

5. D5 10 met Kaunas

6. D6 5 metai Vilnius

7. D7 3 metai Kaunas

8. D8 ~5 metai Vilnius

9. D9 2 metai Kaunas

10. D10 ~7 metai Vilnius

11. D11 ~7 metai Kaunas

12. D12 ~3 metai Vilnius

13. D13 ~5 metai Vilnius

14. D14 ~3 metai Vilnius

153 PRIEDAS Nr. 4. Informacinis lankstinukas

154

Rasa INDRILINAIT

BENAMYST LIETUVOJE: NAKVYNS NAM GYVENTOJ (IŠ)GYVENIMO PRAKTIKOS

Daktaro disertacija

Išleido ir spausdino – Vytauto Didžiojo universiteto leidykla (S. Daukanto g. 27, LT-44249 Kaunas) Užsakymo Nr. K13-079. Tiražas 15 egz. 2013 08 19. Nemokamai.