Lietuva Bolševikų Okupacijoje
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
Jūrų šaulių kuopa Klaipėda, šios knygos leidėjas. LIETUVA BOLŠEVIKŲ OKUPACIJOJE Redagavo Juozas Prunskis Išleido Jūrų Šaulių Kuopa Klaipėda Čikaga, 1979 m. Lituhuania Under Soviet Occupation Edited by Joseph Prunskis Library of Congress Catalog Card Number: 78-70354 Spausdino „Draugo" spaustuvė 4545 West 63rd Street Chicago, IL 60629 Įžanga Bolševikų okupacija Lietuvoje buvo nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 23 d. ir, po trejus metus užtrukusios vokiečių okupacijos, nuo 1944 m. vasaros tebe sitęsia ir dabar. Okupacija gali būti svarstoma įvairiais atžvilgiais: valstybiniu, tautiniu, kultūriniu, ideologiniu, religiniu, teisiniu, ekonominiu, finansiniu ir kitais. Tie visi klausimai mums labai svarbūs. Šiais klausimais yra parašytų knygų ir studijų. Ir dar bus rašoma. Jeigu daugeliu iš aukščiau suminėtų dalykų gali būti kai kurių nuomonių skirtumų, tai vienu klausimu visi turi sutikti: niekada neleistinas nežmoniškas elgesys su žmo gumi, neleistinos tortūros, nekalto žmogaus kankinimas ir žudymas. O šitokių nusikaltimų okupantai bolševikai Lietuvoje yra daug padarę. Žinodami gyventojų laisvės ir nepriklausomybės pamilimą ir nepalankumą okupacijai, bolševikai ryžosi teroru sutramdyti žmones, o siekdami kraštą surusinti, nepabūgo genocido veiksmų. Jau a.a. Jono Rimašausko surinktais duomenimis, vien per pirmąjį bolševikų okupacijos laikotarpį (1940.VI.15—1941.VI.22) buvo areštuota, kalėjimuose ir Pravieniškių priverčiamųjų darbų stovykloje kalinta iki 11.500 žmonių. Tuo laiko tarpiu Vilniaus kalėjime laikyta 3.100, Kauno — 3.800, Marijampolės — 750. Čia neįskaitomi masiniai trėmimai į Sibirą. Antroji okupacija, užsitęsusi jau ketvirtas dešimt metis, žmonių aukomis dar baisesnė. Juk vien išvežtų į Sibirą ir kitas Sovietų Sąjungos vietas priskaitoma apie 350.000 — taigi daugiau negu kas dešimtas Lietuvos gyventojas. Saujelė tų kankinių pasiekė laisvąjį pasaulį. Daugelis jų į kapus nusineša visus savo kančių išgyvenimus. Reikėjo paskubinti nors dalį jų surinkti. Nemaža medžiagos pavyko surasti Amerikos Lietuvių Tarybos archyvuose, kur sudėta JAV kongreso Kersteno komitetui gausiai surinkti lietuvių liudijimai. Dalis ir tų liudininkų 5 jau yra mirę. Kad tie liudijimai kokios nelaimės atveju visai neišnyktų, svarbu buvo juos įamžinti spaudoje. Į šį leidinį ir buvo stengiamasi visų pirma dėti tuos atsimini- mus-liudijimus, kurie dar nebuvo spausdinti knygose ar periodiniuose leidiniuose. Palaipsniui dyla iš atminties ir vardai okupantų Lietuvoje nužudytų, mirtinai nukankintų žmonių. Kad ta mūsų tautos martirologija būtų išsaugota istorijai, čia ir sudarėme kiek galima pilnesnį nuo okupantų bolševikų rankos Lietuvoje žuvusių žmonių sąrašą. Tegu okupantas žino, kad jo kruvini darbai liks įrašyti į istorijos lapus, tegu žino, kad nukankintųjų kraujas sprogdina okupantų pro pagandinius tauškalus. Tegu viešosios opinijos spaudimas padeda sulaikyti, kad daugiau tokie žvėriški žiaurumai nesikartotų. Užgniaužus Lietuvos nepriklausomybę, buvo keletas priežasčių, dėl ko lietuviai be laiko mirė, buvo naikinami. Didžiausia, tačiau, priežastis buvo komunistų, bolševikų žvėriškas žiaurumas. Šis siaubas, kad ir kiek švelniau, tebesitęsia ir dabar, tai šiai mūsų tautos tragedijai išryš kinti ir skiriama ši knyga. Šis atsiminimų-liudijimų rinkinys ir ilgas nužudytųjų sąrašas tebus mūsų jaunajai kartai iškalbingas doku mentas, ką reiškia komunizmas praktikoje. Jeigu ši knyga atsirado, tai daug lėmė Karolio Milkovaičio vadovaujamos Jūrų šaulių kuopos Klaipėda, Cicero, IL, iš anksto pareikštas pasiryžimas ją išleisti. Nuoširdus ačiū Leonardui Keruliui, Marijai Barienei ir Stasiui Mankui, talkinusiems medžiagą paruošiant. Juozas Prunskis 6 Įvadas BOLŠEVIKŲ SIAUTĖJIMAI LIETUVOJE Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto ir Vykd. Taryb. pirmininkas Mykolas Krupavičius 1949 m. spalio 3 d. memorandume Jungtinių Tautų organizacijai be kitų dalykų rašė: „Žmoniškumas ir teisingumas įpareigoja mus pateikti papildomos informacijos apie žmogaus teisių laužymo ir intensyvinamo genocido reiškinius, Sovietų Sąjungos vykdomus okupuotoje Lietuvoje. 1948 m. ypačiai padidėjo akcija prieš dvasininkus ir ūkininkus. Ūkininkai persekiojami ir likviduojami keleriopu būdu: 1. Taikant individualinio persekiojimo metodą, atskiri ūkininkai apkaltinami palankumu partizanams, giminyste su partizanais ar pabėgusiais į vakarus ir deportuojami, o jų ūkiai sudeginami arba perduodami bolševikiniam aktyvui. Nėra kaimo, kad nebūtų tokiu būdu likviduoto ūkininko, kurio sodybos langai ir durys užkalti lentomis. 2. Apdedant ūkininkus nepakeliamais mokesčiais ir pyliavomis. Nustatytas bendras normas pristačius, atskiri ūkininkai apdedami dar papildomomis pyliavomis, Pyliavų nepristačius ar nesumokėjus mokesčių, keliamos teismuose bylos už sabotažą. Įprastinis sovietinio teismo tokiose bylose sprendimas — šešeri metai ištrėmimo. Tik vienoje Marijampolės apskrityje tokiu būdu likviduoti 153 ūkininkai. 1946 m. rugpiūčio 2 d. komunistų partijos organe „Tiesoje" teisingumo ministeris Domaševičius paskelbė nutarimą, kuriuo „už atlaidumą” ūkininkams pašalintas iš pareigų teisėjas Bareišis, „jo sprendimai ati tinkamose bylose panaikinami ir perduodami spręsti ki tiems teisėjams, kurie paskirs buožėms pelnytą bausmę“. („Tiesa“, 1946.8.2). Kai kurie ūkininkai, negalėdami išsimokėti mokesčių ar pristatyti pyliavų, palieka savo ūkius ir pasišalina į miškus. 7 3. Perkeliant atskirus ūkininkus iš jų ūkių į tuščius ūkius. Atvyksta pas ūkininką MGB pareigūnai ir įsako per vieną valandą palikti savo ūkį ir nieko iš jo nepasiimant persikelti į jų nurodytą ūkį, deportuotojo ar pabėgusiojo. Nuvykęs perkeltasis ūkininkas nurodytą ūkį randa tuščią, be inventoriaus, be gyvulių. Turi pradėt kurtis iš nieko. Pyliavos ir mokesčiai jam privalomi. Praktiškai toks perkėlimas reiškia ūkininko sunaikinimą. 4. Vykdant žemės ūkio kolektyvizaciją. Kolchozų organizavimas yra radikaliausia ūkininkams likviduoti priemonė. Lietuvoje sparčiu tempu pradėta vartoti nuo 1948 m. pradžios. Komunistų partijos CK sekretoriaus Sniečkaus pranešimu partijos suvažiavimui (1949.2.6) 1948 m. pradžioje Lietuvoje tebuvę 20 kolchozų, tų pat metų pabaigoje jau 524 kolchozai, o suvažiavimo dienai (1949.2.6) turėjo būti jau 926. 1949 m. liepos mėn. Lietuvoje kolchozų jau buvo per 4.000, arba, kaip yra pareiškęs ministeris pirmininkas Gedvilas, trečdalis ūkių jau suvaryti į kolchozus. Žemės ūkio kolektyvizacija nėra tik ūkinės socialinės reformos reiškinys, turįs tikslą likviduoti vieną socialinę klasę ir sumechanizuoti produkciją. Žemės ūkio kolektyvi zacija yra genocidinė priemonė. Vykdomas Lietuvoje genocidas apima visokiausių sluoksnių žmones. Iš Leipalingio deportuotas Jonas Kasperavičius. Lietuvos nepriklausomybės laikais jis buvo kumetis (žemės ūkio darbininkas). Vokiečių okupacijos metu jis buvo gatvių šlavikas. 1949 m. kovo 24-27 d. d. masinės deportacijos vien iš to paties Leipalingio palietė tris kumečių šeimas: Elzę Čerškienę, Bukausko šeimą ir Sukackienę su 5 mažais vaikais. Individualiniu būdu suimtųjų likimas dar baisesnis, kaip masiniu būdu deportuojamųjų. Individualiai suimtieji dar daugiau kankinami ir niekinami. Suimtojo marinimas badu ir troškuliu, neleidimas miegoti, mušimas ir visoks kitoks rafinuočiausias moralinis ir fizinis prievartavimas yra kasdieniniai reiškiniai. Kauno kalėjime Nr. 1 (Mickevičiaus gatvė Nr. 9) kamerose, kuriose nepriklausomoj Lietuvoj buvo po 7 kali nius, dabar talpinama po 65 ir daugiau. Kamerų grindų ploto neužtenka naktimis kalinamiesiems sugulti. Dalis jų 8 turi stovėti arba tupėti. Dieną gulėti neleidžiama. Bet ir taip kalinamuosius sukemšant trūksta kalėjimų. Todėl miestuose ir miesteliuose įtaisyta žemėje bunkerių arba namų rūsiuose pritvarstyta celių. Kalėjimuose, bunkeriuose ir namų požemiuose pūsta dešimtys tūks tančių Lietuvos gyventojų. Vien Daugų valsčiuje nuo 1944 m. rugpiūčio 14 d. iki 1974 m. buvo kalinami 417 žmonių. Iš jų į laisvę išėjo 162 (124 vyrai, 29 moterys ir 9 seniai bei vaikai), kurių 47 kalėjime padaryti invalidais (38 vyrai, 7 moterys ir 2 vaikai). Kada kas bus suimtas, niekas nežino. O ir suimtieji, tariamai laisvėje gyveną, nesaugūs nuo teroro, niekinimo ir žudymo. Plėšikaujančių sovietų karių, MGB ir NKVD pareigūnų, besislapstant nuo deportacijų, stengiantis išvengti mobilizacijų ar tardymų, nuo 1944 m. iki 1946 m. rugsėjo mėn. viename valsčiuje (Šilavotas) buvo nužudyti 79 asmenys. Nuo 1944 m. iki 1947 m. dėl tų pat priežasčių Onuškio valsčiuje buvo nužudyti 103 žmonės, Merkinės valsčiuje — 108 žmonės. Žudymų, plėšimų ir niekinimų aplinkybėms pailiustruoti leidžiame sau pateikti keletą iš daugybės turimų faktų. — 1946 m. balandžio mėnesį Jiezno valsčiuje Jonas Zenkevičius ir dar keli asmenys surištomis rankomis buvo įmesti į padegtą namą; — 1947 m. rudenį Pakuonio valsčiuje, Lukiškių kaime raudonosios armijos vietinio aerodromo viršila atėjo pas ūkininką Drulią. Pamatęs šeimininko dukterį Anelę, parei kalavo su juo gulti. Merginai nesutikus ir pradėjus bėgti, rusas nušovė ūkininkę, ūkininko brolį, 4 metų vaiką ir sužeidė jaunesniąją dukterį Mariją, kurią sužeistą išprie vartavo ir po to pribaigė šūviu į galvą. Dėl tų nelaimių po 4 dienų Drulia pasikorė. Visi žuvusieji palaidoti Išlaužų parapijos kapinėse. — 1946 m. spalio 28 d. Kaune areštuotas teisininkas A. G. Po kankinimų Kauno MGB įstaigoje buvo pervežtas į Vilniaus kalėjimą. Kelionė iš Kauno į Vilnių (110 km arba 69 mylios) truko 5 dienas. Vilniaus kalėjime suimtasis neteko proto. — 1945 m. birželio 15 d. Aukštosios Panemunės vals čiuje Šilėnų kaime pas vieną ūkininką atėjo NKVD parei