MYKOLAS KLEOPAS OGINSKIS 1793 M. GARDINO SEIME Ramu Nėjįm I Šulskytė-S T U Kien Ė
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
I dalis. Moksliniai straipsniai ir šaltinių publikacijos Ramunė Šmigelskytė-Stukienė | TARP IŠDAVYSTĖS IRTARNAVIMO RESPUBLIKAI?... 125 TARP IŠDAVYSTĖS IRTARNAVIMO RESPUBLIKAI? MYKOLAS KLEOPAS OGINSKIS 1793 M. GARDINO SEIME Ramu nėjįm i Šulskytė-S t u kien ė Pirmasis ir antrasis Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimai bei galutinis vals- tybės sužlugdymas 1795 m. jau XVIII a. pabaigos raštijoje kėlė atsakomybės už valstybės likimą klausimą. Gausi Abiejų Tautų Respublikos memuaristika at- skleidė, kad valstybės likimas buvo aiškinamas remiantis moralinėmis bajorijos savybėmis: nepakankama meile Tėvynei, vieningumo stoka, bajoriškųjų laisvių įsigalėjimu ir asmeninių interesų iškėlimu aukščiau valstybinių1. XIX-XX a. isto- riografija Abiejų Tautų Respublikos padalijimų istoriją neretai vertino pasitelkda- ma moralines kaltės ir išdavystės kategorijas. Teorija apie „asmeninę kaltę" lenkų istoriografijoje XIX a. pabaigos - XX a. pirmosios pusės tyrinėtojus išskyrė į dvi priešingas stovyklas: Krokuvos mokyklą ir Varšuvos mokyklą, arba į „pesimis- tus", padalijimų klausimu pripažinusius „pačių lenkų kaltę", ir „optimistus", kal- tais laikiusius užsienio valstybes. Krokuvos mokyklos istorikų požiūriu, XVIII a. valstybės politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo pertvarkymai buvo pradė- ti per vėlai, kad galėtų išgelbėti žūstančią valstybę, o Varšuvos mokyklos istorikai pažymėjo, jog naujosios idėjos pakeitė Abiejų Tautų Respublikos visuomenę ir ji pati savyje turėjo jėgų reformuoti bei sustiprinti valstybę. Tačiau užsienio vals- tybių agresija, Rusijos, Prūsijos ir Austrijos sąmokslas prieš Abiejų Tautų Res- publiką tam užkirto kelią. Šios mokyklos atstovų nuomone, kaltė dėl padalijimų turėtų tekti Rusijai, Prūsijai ir Austrijai bei tiems Abiejų Tautų Respublikos poli- tinio elito atstovams, kurie prisidėjo įgyvendinant grobikiškus užsienio valstybių tikslus2. Lx. D. Rolnik, Portret szlachty cr<iscSii' stanisławowskich, epolet kryzysu, odrodzenia i upadku Rzeczypospolitej w pamiętnikach polskich, Katowice, 2009, s. 268-329. Plačiau žr. R. Smigelskytė-Stukienė, Geopolitinė situacija Europoje ir Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimai, Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimų dokumentai. 1 dalis. Sankt Peterburgo konvencijos, sud. R. Smigelskytė-Stukienė, Vilnius, 2008, p. 16-23. KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI LIETUVOS ISTORIJOJE. KULTŪRINĖS VEIKLOS PĖDSAKAIS Kunigaikščiai Oginskiai viešajame Lietuvos Didiiosios Kunigaikštystės gyvenime XVI-XVIII a. Tokiame istoriografiniame kontekste tie politinio elito atstovai, kurie 1792 m. vasarą-rudenį nepasitraukė iš viešojo valstybės gyvenimo, neemigravo, neatsisakė užimamų pareigų, bet priešingai, naujausiųjų laikų terminologija kal- bant, kolaboravo su okupantais, ėjo senatorių ar ministrų pareigas, dalyvavo sei- mo darbe ir 1.1., buvo laikomi Tėvynės išdavikais, prisidėjusiais prie padalijimų „įteisinimo". Moralinio vertinimo kriterijų dominavimas iškėlė klausimą, ar iš tiesų vi- sus be išimties 1792-1793 m. įvykių dalyvius galime be jokių išlygų vadinti išda- vikais? Kaip vertinti to paties asmens dalyvavimą patriotiniame Ketverių metų seimo darbe, vėliau - su Rusijos kariuomenės parama sukurtos konfederacijos darbe, padalijimus „legalizavusiame" 1793 m. Gardino seime ir, nepraėjus nė me- tams, už valstybės atkūrimą ir laisvės idėjų įgyvendinimą kovojusiame 1794 m. sukilime? Kur yra riba tarp išdavystės ir priverstinio paklusnumo prievartai? Atsakymų į šiuos klausimus ėmė ieškoti XX a. paskutiniojo ketvirčio lenkų istoriografija, sukritikavusi moralinių vertinimų taikymą padalijimų problema- tikos tyrimuose. XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje pasirodžiusioje pada- lijimų istorijos studijoje Tadeuszas Cegielskis ir Łukaszas Kądzielą pabrėžė, kad Abiejų Tautų Respublikos žlugimas buvo gilios krizės, apėmusios visą Europą ge- rokai prieš padalijimus, pasireiškimas, todėl valstybės žlugimo istorija yra žymiai senesnė nei pačių padalijimų istorija ir neapsiriboja viena valstybe3. Išdavystės ir tarnavimo Abiejų Tautų Respublikai problemos sudėtingumą ir vienareikšmiš- kų vertinimų ribotumą Ł. Kądzielą aktualizavo monografijoje, skirtoje Frydricho Mošinskio (Fryderyk Moszyński) veiklai 1792-1793 m.4 Išdavystės temą teisės, politikos, literatūros istorijos aspektais išplėtojo Annos Grześkowiak-Krwawicz vadovaujamas autorių kolektyvas, 1995 m. paskelbęs straipsnių rinkinį apie poli- tinio pasirinkimo problemą XVIII-XIX a. sandūros Lenkijoje5. T. Cegielski, Ł. Kądzielą, Rozbiory Polski. 1772-1793-1795, Warszawa, 1990, s. 24. Ł. Kądzielą, Między zdradą a służbą Rzeczypospolitej. Fryderyk Moszyński w latach 1792-1793, Warszawa, 1993. Antroji veikalo dalis Ł. Kqdziclos kolegi) pastangomis išleista jau po autoriaus mirties, žr. L. Kądzielą, Fryderyk Moszyński w insurekcji kościuszkowskiej, Warszawa, 2004. Bo inszajest rzecz zdradzić, insza dać się złudzić. Problem zdrady w Polsce przełomu XVIII i XIX w., red. A. Grześkowiak-Krwawicz, Warszawa, 1995. I dalis. Moksliniai straipsniai ir šaltinių publikacijos Ramunė Šmigelskytė-Stukienė | TARP IŠDAVYSTĖS IRTARNAVIMO RESPUBLIKAI!... 127 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinio elito atstovų laikysena 1792-1793 m., jų nuostatos ir politinio pasirinkimo problema taip pat sulaukė ty- rėjų susidomėjimo. Išdavystės ir kolaboravimo temą Targovicos konfederacijos ir antrojo padalijimo kontekste palietė Dariuszas Rolnikas, aptardamas Mykolo Za- leskio vaidmenį XVIII a. pabaigos politiniuose įvykiuose6. Vydas Dolinskas dė- mesį sutelkė į Simono Kosakovskio karinę ir politinę veiklą7, o šių eilučių autorė analizavo vieno iš 1792-1793 m. Generalinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys- tės konfederacijos vadovų, Livonijos vyskupo Juozapo Kazimiero Kosakovskio, politines pažiūras8. Tačiau pažymėtina, kad istoriografijoje daugiausia analizuoti tie politinio elito atstovai, kuriems jau XVIII a. pabaigos visuomenė buvo priskyrusi išda- viko vardą: aktyvūs Targovicos ir Lietuvos generalinės konfederacijos veikėjai, 1793 m. Gardino seimo dalyviai: Stanislovas Feliksas Potockis, Ksaveras Branic- kis, Ignotas Jokūbas Masalskis, broliai Kosakovskiai. Mažiau dėmesio iki šiol su- laukė tie asmenys, kurie, nors ir prisidėjo prie padalijimo įteisinimo, vėliau akty- viai dalyvavo 1794 m. sukilime ir šia savo veikla tarytum išpirko išdaviko kaltę. Tarp tokių asmenų matome ir Mykolą Kleopą Oginskį, kurio veikla Gardino sei- mo laikotarpiu iki šiol nebuvo plačiau analizuota9. 6 D. Rolnik, Michał Zaleski - moralne dylematy targowiczanina. O postawie politycz- nej marszałka konfederacji targowickiej województwa brzesko-litewskiego wiatach 1788-1793, Wieki stare i nowe, Prace Naukowe Uniwersytetu Slqskicgo, Katowice, 2003, t. 3, nr 2125, s. 90-108. 7 V. Dolinskas, Simonus Kosakovskis. Politinė ir karinė veikla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštys- tėje 1763-1794, Vilnius, 2003. 8 R. Šmigelskytė-Stukienė, Livonijos vyskupo Juozapo Kazimiero Kosakovskio LDK vizija antrojo valstybės padalijimo akivaizdoje, Lietuvos istorijos metraštis, 2001 metai, Vilnius, 2002,1.1, p. 73-86; R. Šmigelskytė-Stukienė, Politinis realizmas ir iliuzijos. LDK bajorijos pozicijos, Darbai ir dienos, Kaunas, 2004, t. 37, p. 75-89. » M. K. Oginskio biografija daugiausia sietina ne su antrojo padalijimo įteisinimu, bet su herojiškais jo biografijos momentais: aktyviu dalyvavimu 1794 m. sukilime, vėliau - emi- gracijoje, taip pat siekiais atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę XIX a. pirmajame dešimtmetyje, žr.: Z. Libiszowska, A. Nowak-Romanowicz, Oginski Michał Kleofas, PSB, 1978, t. XXIII/4, z. 99, s. 630-636; B. Dundulis, Projektas atkurti Lietuvos Didžiąją Kuni- gaikštystę Rusijos imperijos sudėtyje (1811-1812,), Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, 1972,1.13, sąs. 1; G. Rutkauskaitė, Mykolas Kleopas Oginskis ir jo projek- tas atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštyste, Žemaičių žemė, 2005, Nr. 1 (46), p. 14-19. KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI LIETUVOS ISTORIJOJE. KULTŪRINĖS VEIKLOS PĖDSAKAIS Kunigaikščiai Oginskiai viešajame Lietuvos Didiiosios Kunigaikštystės gyvenime XVI-XVIII a. Vienas pirmųjų bandymų įvertinti Mykolo Kleopo Oginskio, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybininko, didžiojo iždininko, šiuolaikiniais ter- minais kalbant, finansų ministro, veiklą 1788-1793 m. buvo 2005 m. paskelbtas straipsnis, kartu nubrėžęs gaires tolesniems šios asmenybės tyrimams antrojo pa- dalijimo įteisinimo kontekste10. Gausi antrojo padalijimo laikotarpio archyvinė medžiaga", M. K. Oginskio korespondencija12, Gardino seimo dienoraščiai13, seimo narių kalbų publikacijos14 bei paties M. K. Oginskio atsiminimai15 leidžia išsamiau pažvelgti į šios asmeny- bės veiklą 1793 m. bei pamėginti atsakyti į klausimą, kaip jis pats vertino savo ap- sisprendimą prisijungti prie konfederacijos, kaip pateisino dalyvavimą seimo dar- be ir kiek prisiėmė asmeninės atsakomybės už valstybės padalijimo įteisinimą. Šio straipsnio tikslas - atskleisti M. K. Oginskio veiklą 1793 m. Gardino seimo išvakarėse ir seimo darbo metu dėmesį telkiant į jo laikyseną valstybės 10 R. Šmigelsky tė-Stukienė, Mykolas Kleopas Oginskis - paskutinis LDK iždininkas, Žemai- čių žemė, 2005, Nr. 4 (49), p. 8-11. 11 Vyriausiajame senųjų aktų archyve Varšuvoje (toliau —A GAD) saugomi 1793 m. seimo sudarytų deputacijų deryboms su Rusijos pasiuntiniu, biudžeto projektams parengti, valstybės valdymo projektui parengti ir kt. veiklos protokolai leidžia pažinti M. K. Ogins- kio veiklą šiose deputacijoje. Žr. AGAD, f. Zbiór Popielów, nr 410, cz. I-II; F. Tzw, Metryka Litewska, dz. VII/132 ir kt. 12 Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve Maskvoje (toliau