VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETAS GRAFIKOS KATEDRA

Rūtos Kučinskaitės Socialinė tematika gatvės mene Magistro baigiamasis praktinis darbas

Taikomosios grafikos studijų programa, valstybinis kodas 621W10007

Magistrantė: Rūta Kučinskaitė

...... (parašas)

...... (data)

Darbo vadovė: dr. Reda Šatūnienė

...... (parašas)

...... (data)

Tvirtinu, katedros vedėjas: doc. Vaidas Naginionis

...... (parašas)

...... (data)

Kaunas, 2016

SANTRAUKA

Šiame magistriniame tiriamajame darbe nagrinėjama gatvės meno judėjimo ryšys su socialinėmis aktualijomis. Tyrimu atspirties tašku tapo socialinės problemos, kurias pasirenka publikuoti ,„apnuoginti“ gatvės menas. Aptariama žodžio „socialinis“ reikšmė, kokios šiandieninės problemos yra mėgstamos menininkų ir kada darbas įgauna socialinio kūrinio statusą. Supažindinama su gatvės meno terminu, kaip keitėsi naujoji forma ir įgavo įvairiaspalvį veidą, kuris šiandien kelia prieštaravimų ir diskusijų bangą. Analizuojama istorija ir priežastys, turėjusios įtakos Lietuvos gatvės menui. Kadangi šių dienų menininkai savo praktikoje vis dažniau naudoja naująsias medijas, senas gatvės meno formas transformuoja, keičia naujomis, kyla būtinybė nagrinėti tipologiją ir jų specifiką, naujųjų raiškos formų veikimo principus, panašumus bei skirtumus. Darbas papildomas reklamos ir gatvės meno dialogu. Nagrinėta, kaip šios dvi medijos per ilgą laikotarpį išmoko panaudoti vienos kitos siunčiamus signalus. Atlikta socialinio gatvės meno kūrybos įvairovės analizė atskleidžia, kad gatvės menas – tai judėjimas, protestas, bandantis apeliuoti į visuomenės jausmus. Tai žinutė pasauliui apie socialines pasaulio problemas.

2 SUMMARY

The master work analysis the movement of steet art and comminication with realities and society of all over the world. The starting point of the analysis was social problems and connection between street art. The theses focused on discusses of „social“ significante, what kind problems into it intresting artist and when work gaining social status. The importance meaning of street art definition, overview the names of ages and how street art became a phenomenon which nowdays receives positive and negative opinions. The thesis analyzed history of street art and reasons, by had impact of Lithuania street art field. Now days the artist using a new media, old forms is transformations for a new ones, that why is appear imperative to analysis typology and specificity of street art new conceptions. Reviewing the operating pricipes, advantages and differences between the old ones. This thesis have additional part about comercial and street art interaction. The work show how during long history time these two have capasity to take from the each other providing possibilities. The diversity of analysis reveals that street art – is phenomenon movement which is capable touch humans feelings. It’s a message for a humans about global issues.

3 TURINYS

SANTRAUKA ...... 1 SUMMARY ...... 2 ĮVADAS ...... 4 Žodynas ...... 8 1. GATVĖS MENO SAMPRATA, ISTORIJA IR RAIDA ...... 9 1.1. Gatvės meno raida JAV ir Europoje ...... 11 1.2. Gatvės meno raidos ypatumai Lietuvoje ...... 19 2. GATVĖS MENO TIPOLOGIJA ...... 25 2.1. Gatvės meno formų apžvalga ...... 25 2.2. Socialinės meninės akcijos ...... 38 3. GATVĖS MENAS TARP REZISTENCIJOS IR KOMERCIŠKUMO ...... 40 3.1. Anti - komercinės tendencijos: subvertising ...... 40 3.2. Reklamos ir gatvės meno ryšys ...... 43 4. SOCIALINĖ TEMATIKA GATVĖS MENE ...... 48 4.1. Vakarų kūrėjų analizė ...... 48 4.2. Socialinė tematika Lietuvos kontekste ...... 55 IŠVADOS ...... 61 BIBLIOGRAFINIŲ NUORODŲ SĄRAŠAS ...... 63 ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS...... 67

4 ĮVADAS

Magistro darbas „Socialinė tematika gatvės mene“ skirtas atskleisti dominuojančią socialinę tematiką gatvės meno darbuose. Darbai nešantys socialinę žinutę, ragina keisti įpročius, protestuoti, kritikuoti ir kvestionuoti nusistovėjusią tvarką. Šiame darbe į gatvės meną žiūrima plačiai: jis neapsiriboja grafičiu ar dideliu realistinio stiliaus piešiniu ant sienos. Įtraukiami ir gatvės performansai, vaizdo projekcijos, teatralizuotos socialinės akcijos, ir socialiniai elementai gatvėje. Temos pasirinkimą lėmė visuomenės požiūris į gatvės meną ir jo įvairovę, taipogi greitas šios meno rūšies paveikumas ir efektyvumas. Psichologiškai efektingai sukurtas gatvės meno kūrinys gali pakeisti žmonių mąstyseną, priversti pasijusti kaltą dėl egzistuojančių problemų ir ilgalaikėje ateityje bandyti jas spręsti. Socialine tematika pasižymintis darbas apeliuoja į žmogaus jausmus, emocijas, aktyviai veikia pasiūlyta kryptimi ir kadangi yra eksponuojamas viešosiose miesto erdvėse, įspūdis ir rezultatas tik sustiprėja. Darbo probleminiai klausimai. Socialinis kūrinys turi aiškų ir konkretų tikslą – paveikti žmogaus jausmus, priversti susimąstyti dėl egzistuojančios problemos ir bandyti ją spręsti. Vakarų šalyse socialiniai gatvės meno kūriniai yra svarbūs pasaulėžiūros ir visuomenės moralės reiškiniai, tačiau Lietuvoje tokių darbų trūksta. Mūsų šalyje socialinės tematikos problemos ir raiška nėra pakankamai išpletota. Tuo tarpu Vakaruose menininkai pasineria į gilius apmąstymus ir koncepcijas, daugiau atsižvelgia į dominančią konkrečią problemą, bei tikslinę auditoriją. Vengiama nagrinėti Lietuvai būdingas problemas, pavyzdžiui: emigraciją, savižudybę, korupciją, alchoholizmą, lygias teises, diskriminaciją, feminizmą, ekologiją. Tačiau vis dėlto, kad ir lėtai, gatvės meno situaciją Lietuvoje keičia kuratorės Ūlos Ambrasaitės, menininkų brolių Gataveckų, T. Šimkaus ir E. Zacharevičiaus ir dešimtis kitų lietuvių darbų iniciatyva. Šis gyvybingas kultūros reiškinys nuolat keičiasi, įgyja vis kitokių raiškos formų, kurios geba sukelti diskusijas ir rasti oponentų ar šalininkų. Štai čia kyla natūralus klausimas, kokių koncepcijų galima pamatyti mūsų šalies gatvėse. Ar yra Lietuvoje inovatyvių gatvės meno formų? Į Lietuvą naujos koncepcijos atkeliauja gerokai lėčiau negu Vakaruose, tačiau šiandien įvairesnių meninių raiškos sprendimų tikrai yra, pavyzdžiui kauniečių menininkų Morfai ir V. Jako kūriniai. Tačiau vis dar yra jaučiamas atotrūkis su Vakarais, kaip teigia menininkas Morfai.1 Taip pat menininkas pastebėjo pastebėjo, kad Lietuvos visuomenė gatvės meno sąmprata susidarė 2010 ir 2011 metų laikotarpiu, Lietuvoje įvykus pirmiesiems gatvės meno festivaliams: ,,Vilnius Street Art festival“ ir Kauno „Nykoka“. Visuomenė pradėjo

1 Rūta Kučinskaitė, Interviu su menininku Morfai. Kaunas, 2016. 5 labiau domėtis šia meno kryptimi.2 Pirminiuose abiejuose festivaliuose buvo galima išvysti dominuojančia murals, freskų technika, tačiau šiuo metu jau stebimas progresas, kiekvienais metais projektai tobulėja ir imamasi inovatyvesnių meninės raiškos modelių, pvz.: instaliacijų, performansų, vaizdo projekcijų, edukacinių užsiėmimų. Tiriamojo ir kūrybinio darbo ryšys. Mano kūryboje visada buvo svarbi plakato įtaka. Pasidomėjus istorijos raida, mane sudomino vadinamieji savamoksliai gatvės meno plakatai, paste-up, kurie savo apogėjų pasiekė gatvės meno istorijos laikotarpiu. Plakatas – vienas geriausių ir seniausių kelių paskleisti norimą žinutę. Mano kūrybos procese aktuali socialinė tematika. Kūrybos atspirties taškas – gyvūnų apsaugos klausimas Lietuvoje. Ši problema ir plakatas, kaip priemonė leidžia greičiau paveikti tikslinę auditoriją, kadangi plakatai yra neatsiejami nuo viešųjų erdvių. Darbų motyvai pasirenkami nuolat stebint ir fiksuojant įvairias situacijas supančioje aplinkoje ir menininkų darbuose. Teorinio darbo temos pasirinkimą ir jos plėtojimo kryptį taip pat lėmė ir mano pačios savitas (platesnis) gatvės meno – judėjimo suvokimas. Siekiu paneigti stereotipus ir priminti Lietuvos visuomenei, kad plakatas yra viena iš daugelio gatvės meno formų, nebūtinai naudojamas tik komerciniais tikslais. Temos aktualumas. Šio darbo aktualumą lemia paties gatvės meno raiškos plėtotė įvairiomis formomis ir kaip, pasitelkiant socialinę tematiką, visuomenei ištransliuojama žinutė. Lietuvoje ši tema pakankamai nauja. Gatvės menas tyrinėtas gana fragmentiškai. Dažniausiai – antropologiniais, sociologiniais aspektais. Tema domina sociologus, meno teoretikus, menininkus. Lietuvos menotyros lauke ši tema nėra itin išpletota, tačiau galima aptikti pavienių publikacijų žiniasklaidoje populiariausiuose interneto tinklapiuose. Tiriamasis darbas siekia išsiaiškinti kas yra gatvės menas, socialinis gatvės menas bei, – kaip socialinės problemos reprezentuojasi menininkų darbuose. Kitas aktualus aspektas yra unikali Lietuvos istorija. Pirmieji grafičiai Lietuvoje pasirodė tik XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje3, o JAV ir Europos vakarų valstybėse tuo metu grafičius jau keitė kitokios formos. Lietuva atsilieka daugiau nei dešimtmetį, todėl galima daryti prielaidą, kad tai lemia gatvės meno nepopuliarumą. Dėl mėgėjiškų grafičio kūrinių Lietuvoje gatvės menas nėra pryliginamas profesionaliam menui, vis dar asocijuojamas su vandalizmu.

2 Rūta Kučinskaitė, Interviu su menininku Morfai. Kaunas, 2016. 3 Simas Pocius, Lietuvos graffiti istorija. Kaunas 1988–1998. http://hip-hop.lt/lietuvos-graffiti-istorija-i-kaunas- 1988-1998-hiphop-lt-2007 [žiūrėta 2016-04-27]

6 Darbo tikslas – ištirti dominuojančią socialinę tematiką gatvės meno kūriniuose Lietuvos ir Vakarų šalių kontekste.

Tikslui pasiekti keliami uždaviniai:  aptarti gatvės meno sampratą, esminius raidos etapus Vakaruose ir Lietuvoje;  pristatyti gatvės meno rūšis skirtinguose kontekstuose;  išnagrinėti gatvės mene pavaizduotas reflektuojamas problemas;  apžvelgti gatvės meno menininkų darbų kūrybinės ir meninės raiškos ypatumus.

Teoriniame tiriamajame darbe remiamasi keliais pagrindiniais tiriamaisiais metodais: istorinei raidai apžvelgti pasitelkiamas istorinis tyrimo metodas; analizuojant gatvės meno formų spektrą pasitelkiamas aprašomasis analitinis metodas; nagrinėjant autorių kūrinius ir meno objektų įvairovę pasitelkiama formalioji analizė. Darbo struktūra. Darbą sudaro: įvadas, keturi skyriai, išvados, bibliografinės nuorodos, iliustracijų sąrašas. Pirmame skyriuje aptariama gatvės meno, kaip medijos, samprata; analizuojami grafičių judėjimo ir gatvės meno skirtumai; apžvelgiama gatvės meno raida, trukusi nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų. Antrame skyriuje nagrinėjama gatvės meno tipologija ir raiška, pradedant nuo visiems žinomų formų iki itin novatoriškų, tokių kaip interaktyvus plakatas. Trečiame skyriuje nagrinėjama abipusė gatvės meno ir reklamos judėjimų įtaka, apmąstomas šių dviejų medijų ryšys. Paskutinis skyrius skirtas gatvės meno ir socialinės tematikos santykiui. Nagrinėjama, kada darbas tampa socialinis, kuo jis pasižymi, kokias problemas gatvės menininkai atskleidžia dažniausiai. Literatūros apžvalga. Analizuojant gatvės meno sampratą remiamiausi Julios Reinecke knyga „Eine Subkultur zwischein Kunst und Kommerz“ (2012). Knygoje pateikiama įvairių meno kritikų ir tyrinėtojų analizė. Analizuojant gatvės meno ištakas remiausi Cedaro Lewisohno knyga „Street Art, The graffiti revolution“ (2008). Aptariant grafičio raidą, remiausi amerikiečių Rogerio Gastmano ir Calebo Neelono įžvalgomis knygoje „The History of American Graffiti“ (2011). Autoriai supažindina ir su užuominomis, ir su procesu, ir su paskutiniais grafičio „atodūsiais“. Gilinantis į gatvės meno fenomeną analizuojama Rogerio Gastmano knyga „Street World: Urban Art and Culture from Five Continents“ (2007), Nicholaso Ganzo „Graffiti world: street art from five continents“ (2005) ir Tristiano Manco knygos apie trafaretų techniką ir jų raišką „Stencil graffiti“ (2002) bei „Street Logos“ (2004).

7 Justė Svirskaitė magistro darbe „Gatvės menas – raida, sklaida ir sociokultūriniai iššūkiai“ (2011) analizuoja labiau graffiti laikotarpį ir jo formas: tagai, Niujorko miesto metro darbus. Tačiau minėtame darbe į gatvės meną nepažiūrėta platesniu kampu bei neištirinėta socialinė tematika kūriniuose. Nagrinėjant reklamos ir gatvės meno santykį remiausi Cedaro Lewisohno knyga „Street Art, The graffiti revolution“ (2008). Ši knyga iškėlė darbo rūpimus klausimus, leido suvokti, kaip menininkai naudoja reklamos elementus. Tyrinėjant atskirų užsienio autorių kūrybą svarbiausi šie du leidiniai: Cedaro Lewisohno „Street Art, The graffiti revolution“ (2008) ir Annos Waclawek „Graffiti and Street Art“ (2011). Taip pat remtasi asmeniniais menininkų portalais, kuriuose pateikiama jų koncepcija. Nagrinėjant menininko Banksy kūrybą pasitarnavo jo paties išleista knyga „Wall and Piece“ (2005). Lietuvių menininkų kūrybos bruožus padėjo atskleisti pačių menininkų (Morfai ir V. Jako) duoti interviu. Siekiant geriau suvokti ir pažinti socialine tematika pasižyminčius meno darbus pasitelkta interneto erdvė, kurioje rasti įvairių menininkų duoti interviu. Tokie interneto portalai kaip bernardinai.lt bei artnews.lt leido dar labiau įsigilinti ir suprasti šių dienų gatvės meno skleidžiamą problematiką ir realijas.

8 Pagrindinių darbe naudojamų sąvokų žodynas

Mural (lot. Murus) – tai viena seniausių gatvės menų rūšių, reiškianti tapymą ant sienos. Lietuvoje tai būtų didelio formato piešinys ant sienų arba freska. Darbe vartojama angliška sąvoka, kadangi ją lengviau įsiminti. Street / outdoor advertisement – tai lauko reklama. Į šį terminą įeina visi firminio stiliaus elementai: brošiūros, plakatai ir didelio formato stendai. Reklamai kurti panaudojamos įvairios konceptualios, vizualinės išraiškos. Šiandien street advertisement labiau primena performansą ir instaliaciją. Billboards – reklaminiai stendai, pasižymintys dideliu formatu. Tai viena iš daugelio reklamos raiškos formų, kurią menininkai pradėjo naudoti norėdami pašiepti reklamą, t. y. subvertising. Subvertising – tai metodas, kai gatvės menininkai veikia išvien, norėdami sunaikinti ir ironizuoti reklamą. Subvertising – tai judėjimas su nustatytu tikslu – maištauti prieš reklaminių vaizdų prisodrintą pasaulį, pasipriešinti didžiosioms reklamos kompanijoms. Menininkai naudodami šią techniką pašiepia ir ironizuoja reklamą. Viename iš daugelio esančių McDonalds billboards visame pasaulyje, menininkas BLF koliažo techniką prie stambiu planu pavaizduoto hamburgerio parašė „you have about 10,000 tastebuds kill them all“ (liet. tu turi daugiau nei 10,000 tūkstančių receptorių, nužudyk juos visus) ir vietoj garsiojo šūkio: „I‘m lovin it“ (liet. aš dievinu) parašė „I‘m sick of it“ (liet. man bloga). Tagas – tai asmeniškas menininko autografas ant sienos, slapyvardis, identifikavimo būdas, pagal kurį yra lengviau atpažinti menininko darbus mieste. Writers – tai žmogus, piešiantis grafičius ir paliekantis savo tagą. Šiuo terminu gali būti vadinamas mėgėjas, kuriantis gatvės meną. Street performance – gatvės spektaklis. Tai veiksmai, kurie atliekami miesto viešosiose vietose žiūrovų akivaizdoje. Stencil art – kaip teigia rašytojas T. Marco tai trafaretų menas. Tai šablonas, leidžiantis greitai dublikuoti savo sukurtą darbą. Paste up – klijai, dar vadinami kviečių pasta. Dažniausiai šie klijai naudojami plakatams. Tai pigus ir veiksmingas būdas. 3D street instalation – 3D formą turintys objektai. Juos galima apeiti iš įvairaus kampo, paliesti. Post graffiti – dar vadinamas, kaip šuolis nuo gatvės iki muziejaus. 8deš. pabaigos ir 9 dėš. laikotarpis. Kai graffiti darbais buvo susidomėta muziejai ir kuratoriai. Taipogi šis laikotarpis yra siejamas šis su naujosiomis medijomis.

9 1. GATVĖS MENO SAMPRATA, ISTORIJA IR RAIDA

Siekant išvengti nesusipratimo, būtina išsiaiškinti, kas yra vadinamas gatvės menas. Kaip teigia art republic puslapis gatvės menas yra viskas ką matome viešojoje erdvėje, terminas gali apimti graffiti darbus, trafaretą, lipdukų meną, plakatus, instaliacijas, video projektus, akcijas.4Oksfordo žodynas taipogi gatvės meną įvardija, kaip darbus, kurie publikuojami 5 gatvėje. Ne visada gatvės menas buvo įvardijamas būtent taip kaip teigia bendrasis apibrežimas. Vokietė rašytoja J.Reinecke tvirtina, kad gatvės meno terminas žiniasklaidoje ir televizijoje pasirodė 2005 metais.6 Iki tol šis fenomenalus judėjimas buvo vadinamas post graffiti. Tačiau menininkai ir teoretikai po daugelio prieštaravimų priėjo prie išvados, kad terminas graffiti sudaro klaidingą nuomonę apie naują gatvės meno judėjimą. Tad vieningai buvo prieita prie šiandienos apibrežimo – gatvės menas.7 Šis terminas pasirinktas atsižvelgiant į menininkų darbus ir jų kūrybos laikotarpį, tačiau gatvės meno užuomazgų jau galima aptikti ir gerokai anksčiau. 1975 m. menininkas R. Sommeris savo sukurtas freskas įvardijo kaip gatvės meną.8 1978 m. tarpdisciplininio meno menininkas J. Feckneris kuravo lauko parodą viename iš Niujorko miesto parkų, Kvinso rajone, garsėjusiame menininkų sambrūzdžiu. Kvietimuose buvo atspausdintas pavadinimas „Kviečiame ateiti į gatvės muziejų“. Menininkas prisimena: „Mes juokdavomės iš termino gatvės menas.“ Buvo manoma, kad gatvės menas yra nelygiavertis grafičių judėjimui.9 Tokia nuostata visiškai nestebina, kadangi XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje grafičių fenomenas pasiekė savo populiarumo viršūnę. 1985 m. buvo bandyta šiuos du judėjimus atskirti. 1985 m.išleistoje Allano Schwartzmano knygoje „Street art“ pirmą kartą paminėtas terminas gatvės menas ir teigiamai atsiliepta apie menininkus, kuriančius gatvėje.10 Nuo tada dauguma menininkų pradėjo didžiuotis taip vadinami ir net ėmė burtis į tam tikras grupes, pavyzdžiui: grafičių menininkus, miesto menininkus ir pan. Tačiaus pats terminas įsitvirtino tik XXI a. Vis dėlto gatvės meno samprata yra problemiška. Šiuo terminu bandoma apibūdinti visus pasaulio menininkus, kuriančius skirtingais stiliais. Todėl ne visi menininkai, kuriantys gatvės meno stiliumi, nori būti vadinami gatvės menininkais. Kaip teigia amerikietis atlikėjas

4 Art republic.com, Street art definition. http://www.artrepublic.com/art_terms/39-street-art-html/ [žiūrėta 2016-11-11] 5 Oxford Living Dictionaries, Definition of street art. https://en.oxforddictionaries.com/definition/street_art [žiūrėta 2016-11-11] 6 Julia Reinecke, Eine Subkultur zwischein Kunst und Kommerz (Cologne: Tachen, 2012), p. 8. 7 Ibid, p. 8. 8 Cedar Lewisohn, Street Art, The graffiti revolution (New York: Abrams, 2008), p. 21. 9 Ibid, p. 22. 10 Ibid, p. 109. 10 KAWS, „man nepatinka, kai bandoma priklijuoti apibūdinimą (etiketę), kadangi pirmadienį galiu kurti plakatus, o penktadienį surengti performansą“11. Kai kurie nori būti vadinami tiesiog menininkais. Taigi apžvelgus gatvės meno sampratą kyla naturalus klausimas: ar graffiti vis delto nėra gatvės menas? Kaip matome iš apžvelgtų nuomonių galime daryti prielaida, kad kiekvieni teoretikai ir menininkai apie tai mano skirtingai. Kaip pastebi rašytojas, kuratorius T. Marco grafičių atstovai atstovauja naikinimo ir antimeno idėjai, tačiau panagrinėjus atidžiau, nepaisant aplinkos ardomojo efekto, taginimas yra aukštos kvalifikacijos menas ar, kitaip tariant, aukšto lygio vandalizmas.12Menininkai metų metus praktikuojasi, kol atranda norimą stilių, tačiau žiūrovui tai lyg kodas, kurio jis negali iššifruoti. Pasak žinomo amerikiečių menininko S. Ferley, grafičiai menininkų pasaulyje pasireiškia kaip kasdienė konkurencija, 13 atvirkščiai nei gatvės menas, jie atviresni ir nesiekia varžytis. Trumpiausiai gatvės meno sąvoką įvardijo amerikietis tarpdisciplininio meno kūrėjas J. Fekneris: „Viskas, ką matome gatvėje, yra gatvės menas, išskyrus grafičius.“14Pratęsiant jo mintį gatvės meno samprata tampa neįtikėtinai plati ir visiškai priešingai neigianti bendrąjam gatvės meno termino apibrežimui. Dažniausiai gatvės menas transliuoja saugumo ir pozityvumo būseną. Tai emociškai įsimenantis ir teigiamai užvaldantis auditoriją vyksmas, teigia U. Ambrasaitė.15 Štai čia galime pastebėti esminius skirtumus, pasižyminčius keliais veiksniais: nuotaika ir technika. Kiti svarbūs elementai – tai motyvacija, tikslinės auditorijos pasirinkimas ir tikslas. Gatvės menas nori pranešti tam tikrą žinią visiems, o grafičių atstovai skleidžia agresiją, paremtą protestu. Sugretinus gatvės meno darbus ir grafičius, tampa akivaizdu, kad gatvės meno atstovai savo idėjas išreiškia įvairesnėmis formomis. Iš esmės, gatvės menas ir grafičiai kalba 16 skirtingomis kalbomis skirtingoms auditorijoms. Šiuo metu norint atskleisti tam tikras socialines temas pasitelkiami įvairūs meno žanrai. Tarp jų ir gatvės menas bei grafičiai, tačiau, kaip paaiškės tolesniuose poskyriuose, šis judėjimas kilo kaip antikapitalizmo protestas, tai uždara subkultūra. Gatvės meno kūriniai apie socialines problemas kalba plačiau ir pastebimiau. Kai tik stebėtojas tampa suinteresuotas aplinkos motyvu kūriniuose, jis ima įžvelgti gatvės meno ir grafičių skirtybes.

11 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 111. 12 Tristian Manco, Street logos (London: Thames and Hudson, 2004), p. 8. 13 Shepard Fairey, Covert to Overt (New York: Rizzoli, 2015), p. 9. 14 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 17. 15 Kristina Kurilaitė, Kai miesto sienos prabyla. http://www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt/2016/08/kai-miesto- sienos-prabyla/ [žiūrėta 2016-10-22] 16 Ibid.

11 Grafičiai pasižymi specifine estetiška kalba: tagai, grafinė forma, raidės ir jų stiliai, purškiami dažai, siekimas įamžinti save kuo keblesnėje vietoje, o gatvės menas kviečia „skaityti“ darbus 17 – keistis, būti atviriems pačiam gatvės menui. Ši trumpa gatvės meno sampratos apžvalga yra tik įžanga į tolesnius poskyrius apie graffiti, gatvės meno gimimą ir jo revoliuciją. Iš to galime susidaryti nuomone, kad gatvės menas galima pavadinti intermedija, kuri glaudžiai susijusi su publika ir žmonių minia, o grafičiai kontaktuoja su menininkų auditorijomis. Tai vidinė, paslaptinga ir užkoduota kalba, kurios net neįmanoma perskaityti tai visuomenės daliai, kuri nesidomi šia veikla. Tačiau, kaip bebūtų sutinku su dėstytojos Anos Wraclawek nuomone, kad graffiti yra neatsiejama gatvės meno dalis ir viskas priklauso nuo tam tikro graffiti pobūdžio18. Tad panagrinėjus skirtingas nuomones matome, vis delto negalima prieiti prie konkretaus gatvės meno apibrežimo.

1.1. Gatvės meno raida JAV ir Europoje

Praeitis – ateities pamatas. Analizuojant istoriją ir jos etapus, lengviau suprasti dabartį. Šiame tiriamajame magistro darbe analizuojamas istorijos tarpsnis nuo Antrojo pasaulinio karo, kai gatvės menas pradėjo veikti kaip savarankiškas organizmas, iki šių dienų. Aptariamos pirmosios gatvės meno formos ir jų transformacija. Nagrinėjama, kaip keitėsi žmonių požiūris į viešąjį meną, aptariama, kodėl grafičiai priskirti gatvės menui, bei kaip šie terminai susipynė ir įkūnijo integralaus meno esmę. Grafičiai (it. Graffito) yra įvairūs nupiešti, išbraižyti ar kitaip pavaizduoti piešiniai ar įrašai viešosiose erdvėse.19 Terminas, kaip meninis judėjimas, egzistuoja palyginti neilgai, tačiau būtent iš jo išsivystė kitos gatvės meno formos. Pirmuoju grafičiu laikomas Filadelfijoje (Pensilvanijos valstijoje, JAV) esantis tagas.20 1967 m. vaikinas, pasivadinęs Cornbread (angl. kukurūzų duona), norėdamas atkreipti merginos dėmesį, užrašė „Cornbread Loves Cynthia“ (liet. ,,Cornbread myli Cynthia“) tose Filadelfijos miesto vietose, kur ji dažnai apsilanko. Adresantas sulaukė atsako. Tai buvo pirmasis žingsnis grafičio sukūrimo link. Tagas gali žymėti kūrėjo vardą, pravardę ar pseudonimą ir taip suteikia menininkui anonimiškumą ir naują tapatybę. Jis užrašomas labai greitai, per kelias sekundes su aerozoliniais dažais. Gatvės menininkai tagus naudojo kaip parašą po savo kūriniu arba

17 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 15. 18 Anna Waclawek, Graffiti and Street Art (New York: Thames and Hudson, 2011), p. 7. 19 Ibid, p. 10. 20 Ibid, p. 12.

12 tiesiog kaip pavienį užrašą. Kiekvienas menininkas siekė tagą nupiešti kuo didesnį ir efektyvesnį, kuo labiau matomoje, netikėtoje vietoje ir jais pažymėti kuo daugiau pastatų. Laikui bėgant, iš paprasto tago išsivystė grafitis. Galima nurodyti kelias priežastis, lėmusias grafičių atsiradimą. Beveik visus grafičių menininkus vienijantis veiklos motyvas – protestas, išreiškiamas prieš šalies valdžios struktūras ar visuomenės problemas, reklamą. Įgyvendindami nelegalius grafičių kūrinius, menininkai pasipriešina nusistovėjusiai tvarkai panaudodami plastinę raišką. Menininkai pastebi susvetimėjusią socialinę, kultūrinę aplinką ir dėl to kaltina politines institucijas ir kapitalistinės santvarkos „mašiną“, išnaudojančią žmones. Patys grafičių kūrėjai nelaiko savęs ir savo kuriamų darbų vandalizmu, nors ir nusižengia įstatymui. Pyktį kūriniuose atskleidžia aštrios linijos ir kampai, šiurpūs personažai ir apokaliptinės scenos, tačiau jie skirti ne gąsdinti visuomenę, o parodyti tikrąjį gyvenimą, ne tą, matomą populiariuose medijų kanaluose. Siekiama sukelti aktyvią atsakomąją reakciją. Kitas gatvės menininkų įkvėpimo šaltinis – muzika. Vieni menininkai įkvėpimo sėmėsi praeito amžiaus 8-ajame dešimtmetyje išpopuliarėjusioje punk ir rokenrolo muzikoje. Kitus menininkus įkvėpė hiphopo stiliaus muzika.Hiphopą ir grafitį sieja nemažai bendrų aspektų: šie judėjimai atsirado panašiu metu tame pačiame mieste – Niujorke ir abu išreiškia pyktį 21 pasauliui. XX a. pab. Niujorko grafičių modelį sudarė iškraipytos, netaisyklingos formos raidės – wild style (susipynusios raidės priminė laukinį stilių, sunkiausiai įgyvendinamą šriftą, reikalaujantį nemenkos techninės patirties). Įprastos formos raidės buvo kuriamos blocletter (užkoduotos raidės) stiliumi. Menininkas Phase 2 sukūrė bubble šriftą, kurį sudaro lyg išpūstos, į burbulus panašios raidės. Išpopuliarėjo Blade ir Comet stiliai – didelio formato nespalvotas šriftas.22 Dabartinėje kultūroje šie šriftai itin paplitę – nauji simboliai labai panašėja vienas su kitu ir yra masiškai kopijuojami. Dar prieš grafičių atsiradimą buvę populiarūs komiksai taip pat integruoti į jų kūrimą irgatvės meną – raidės derinamos su gamtos, miesto, žmonių karikatūrų elementais. Ilgainiui piešiniai tapo pagrindine grafičių raiška. Neatsiejama grafičių, kaip meno viešosiose erdvėse, dalis – kūryba metro traukiniuose. XX a. 7-ajame dešimtmetyje menininkai iš gatvių persikėlė į metro vagonus ir greitai tai tapo populiari bei konkurencinga vieta, kurioje buvo siekiama populiarumo tarp kitų gatvės meno kūrėjų.23 Per labai trumpą laiko tarpą, keliaujant nuo vienos stotelės iki kitos, stengtasi pažymėti metro vagonų interjerą ir eksterjerą. Dėl laiko stokos menininkai persikėlė į galines

21 Anna Waclawek, op. cit., p. 56. 22 Roger Gastman, Celeb Nelon, The History of American Graffiti (Texas: Harper Design Co, 2011), p. 58. 23 Ibid, p. 34.

13 metro stotis, kur galėdavo kurti ilgiau ir ne taip rizikuoti būti sugauti policijos. Dėl pakankamai didelės laisvės kūriniai pradėjo užimti vis daugiau vienos, tapo spalvingesni, o raidės storesnės. Daugelį Niujorko metro vagonų galima vadinti atskiru meno kūriniu – pasirodė pirmosios užuomazgos link gatvės meno.24 Kiekviena metro linija turėjo savo žymiausią menininką, kurio darbai buvo didžiausi ir vizualiai įspūdingiausi. Pirmuoju tokiu menininku galima įvardyti 25 Super Kool 223, kūrusį Bronkso rajone Niujorke. Grafičių kūrėjų ratą sudaro skirtingų visuomenės sluoksnių ir tautybių asmenys. Pirmas garsiausias grafičių kūrėjų gaujas sudarė emigrantų vaikai. Viena jų – USA-3A grupė, įkurta gatvės menininko Ges 1995 m.Niujorke. Joje buvo talentingų, nevaržomo stiliaus kūrėjų, pavyzdžiui, Kem 5, kurio kūryba net laisvoje to laikmečio aplinkoje susilaukė visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Populiariausias žiniasklaidos sukurtas mitas, jog gatvės menininkai kilę iš nepasiturinčių šeimų, tačiau žinoma, jog 80 proc. grafičių menininkų JAV yra šios šalies piliečiai, kilę iš vidurinės socialinės klasės.26 Jie eidavo piešti į traukinių ir metro stotis, apleistas vietas didelės socialinės rizikos rajonuose ir, sulaikyti policijos, tvirtino esantys iš aplinkinių vietų – taip susidarė nuomonė, kad grafičius kuria jaunuoliai iš asocialių šeimų. Kitas dažnas mitas, jog grafičių kūrėjai dalyvauja nusikalstamoje veikloje. Nė vienoje susikūrusioje gatvės menininkų grupėje nebuvo kriminalinę praeitį turinčių asmenų. Grupių „karai“ vykdavo viešosiose erdvėse uždengiant kitų menininkų kūrinius savais. Grafičius kuriančių žmonių amžius svyruoja nuo 13 iki 30 metų, tai gali būti ir vidurinės mokyklos moksleiviai, ir turintys gerai apmokamą darbą žmonės, ir studentai.27 Dažniausiai – vyriškosios lyties atstovai. Tačiau San Fransiske netrūko ir gatvės menininkių moterų. Visa tai rodo, jog gatvės meno subkultūroje trinamos tam tikros socialinės ribos, menininkai vertinami pagal sugebėjimus, o ne pagal lytį, amžių ar klasę. XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje atsiradęs internetas padarė didelę įtakos gatvės menui. Kai kurie kūrėjai interneto šalinosi bijodami sugriauti tradicijas, o kiti įžvelgė naują lauką saviraiškai. Buvo sukurta tinklalapių, skirtų gatvės menui. Tinklalapis Art Crimes tapo populiarus visame pasaulyje, pristatė talentingiausius gatvės menininkus, supažindino pasaulį su augančiu gatvės meno judėjimu.28 Iki interneto atsiradimo skirtingos šalys, rajonai ir net gatvės turėjo savitą grafičių kultūrą ir stilių. Atsiradus internetui grafitis ėmė sparčiai populiarėti ir jo banga pasiekė netgi Rytų Europą. XX a. 8-ajame dešimtmetyje iškilo tokie menininkai kaip Reas ar Michael De Feo. Pastarasis išgarsėjo savo kūriniu Flower Guy, kurį buvo galima pamatyti net sunkiausiai

24 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 34. 25 Roger Gastman, Celeb Nelon, op. cit., p. 20. 26 Ibid, p. 30. 27 Ibid, p. 31. 28 Anna Waclawek, op. cit., p. 14. 14 prieinamose Niujorko vietose.29 Shepardas Fairey žinomas dėl savo kūrinio Obey Giant. Šis menininkas aktyviai kuria ir šiandien – 2008 m. jis sukūrė plakatą Barako Obamos rinkiminei kampanijai. Grafičių kūrimas gali tapti gera patirtimi kūrybiniuose darbuose. Buvę ar esami gatvės menininkai dirba laisvai samdomais kūrėjais, dizaineriais didelėse reklamos, drabužių, pramoninio grafinio dizaino kompanijose arba dirba dėstytojais. Pavyzdžiui, grafičių kūrėjas C. Neelonas taip pat yra pedagogas, dėstantis universitete. S. Fairey yra laisvai samdomas kūrėjas, dizaineris. Grafičių išplitimas turėjo ir daug neigiamų pasekmių, todėl buvo daug bandymų su juo kovoti. 1996 m. JAV vyriausybė kovai su grafičiu išleido kelis milijardus dolerių.30 Politinė valdžia gatvės meną traktavo kaip viešųjų erdvių naikinimą, kaip veiklą, darančią didelę žalą nedidelėms įmonėms. Jų savininkai ypač neigiamai žiūrėjo į grafičio techniką scribing – tai užrašymas gremžiant stiklą, padarydavęs daugiausia nuostolių. Grafičio išpopuliarėjimas tam tikruose rajonuose lėmė nekilnojamojo turto ir darbo rinkos silpnėjimą, socialines problemas, tokias kaip narkomanija bei prostitucija, ir paskatino kriminalinius nusikaltimus. Vienas iš pavyzdžių, kaip siekta panaikinti grafičius miesto viešosiose erdvėse, galėtų būti Oklando (Kalifornijos valstija, JAV) veikla. Miesto švaros linkme dirbo specialios institucijos, buvo įsteigta bendruomenės programa Adopt A Drop Box Program, pašte suteikianti gyventojams dažų. Priimtas įstatymas, leidžiantis aerozolinių dažų įsigyti tik vyresniems nei 18 metų gyventojams.31 Dėl šių griežtų apribojimų gatvės menininkai savo veiklą perkėlė į San Fransiską. San Fransisko vadovai taip pat steigė populiarių grafičio zonų valymo, viešojo transporto kontroliavimo programas, pritaikė sparčias sienų valymo ir dažymo technologijas, veikė savanorių grupės, prisidedančios prie miesto švaros, tačiau net didžiausių JAV miestų biudžetai buvo nepakankami kovoti su neigiamomis gatvės meno apraiškomis – San Fransisko 32 valdžia 1995 m. tam išleido vieną milijoną dolerių, bet to nepakako. Metropoliteno tranzitinė sistema (angl. MTA Metropolitan Transit Authorities) (MTS) Niujorke 1970 – 1985m., siekdama pašalinti grafičius, išleido 150 milijonų dolerių.33 Valymas aukšto spaudimo vandens srove ir chemikalu bluff netgi turėjo neigiamų pasekmių – vagonai pradėjo greičiau rūdyti. Oįdomiausia tai, kad kai kuriuos menininkus ta kova prieš juos paskatino dar labiau suaktyvinti savo veiklą. Menininkas Blade teigia, kad per šį intensyvaus 34 naikinimo laikotarpį jis sukūrė net 1978 kūrinius ir išpopuliarėjo.

29 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 101. 30 Ibid, p. 34. 31 Ibid, p. 37. 32 Ibid, p. 37. 33 Ibid, p. 37. 34 Roger Gastman, Celeb Nelon, op. cit., p. 126. 15 Nepaisant kovos prieš gatvės meną, XX a. 8-ajame dešimtmetyje grafitis įgavo didelį populiarumą, kritikų pripažinimą ir komercinę sėkmę. Šios srities menininkai pradėjo aktyviai dalyvauti populiariosios kultūros ir šiuolaikinio meno pasaulyje. Jų veikla susidomėjo tyrinėtojai – 1982 m. sociologas Gregory J. Snyderis iš Niujorko pirmasis paskelbė grafičio kūrėjus writers – menininkais ir surengė jų parodas galerijose.35 Taip šie kūrėjai pradėjo dalyvauti meno rinkoje – galerijos pradėjo reprodukuoti gatvės menininkų darbus ant drobių ir pardavinėti. MOMA 1990 m.36 į savo kolekciją įtraukė gatvės meno kūrinių. To užteko, kad visuomenės požiūris į grafičius pasikeistų. Netgi patys kūrėjai pradėjo kitaip traktuoti savo veiklą ir iškėlė ją iš metro stotelių ant didelių sienų kaip murals piešinius, kaip šiuolaikines freskas viešosiose miesto erdvėse. Taip judėjimas, aktyviai veikęs du dešimtmečius, tapo post graffiti judėjimu ir ėmė formuotis naujos gatvės meno formos.37 Tam įtakos turėjo trys menininkai. Jean – Micheal Basquiat, Invader ir Keith Haring.38 Apibūdinami kaip vieni geriausių šiuolaikinio meno pasaulio kūrejų. Jų kūryba buvo lyg jungiamoji dalis, kuri išjudino graffiti ir taikė naująsias medijas, tokias, kaip plakatus metro stotyse, instaliacijas. Šie 39 menininkai pastatė pagrindą naujoms gatvės meno formoms, ‘‘išlaisvino‘‘ graffiti sąvoką. Vienas pirmųjų gatvės menui skirtų festivalių įvyko XXI a. Atlantoje (JAV), kaip siekis dekriminalizuoti šią meno apraišką, įrodyti jos naudą miestui, visuomenei ir turizmui.40 Šiandien JAV kasmet įvyksta per šimtą legalių gatvės meno festivalių įvairiuose miestuose, nors visai neseniai valdžia siekė išvalyti viešąsias erdves nuo grafičių. Plėtojantis gatvės menui, stiprėjant teigiamam požiūriui į jį, visuomenė pradėjo suprasti tai daug plačiau – kaip instaliaciją, skulptūrą, tapybą, lipdukus glaudžiai susijusius su įprastomis urbanistinėmis struktūromis. Gatvės menas, iš pradžių buvo traktuotas kaip nelegali veikla, šiuo metu yra populiari kūrybinės raiškos forma. Daugybė žmonių gyvena kasdienėje viešo meno apsuptyje, o tai skatina atvirumą ir paties gatvės meno augimą. Europos šalyse gatvės menas suvokiamas skirtingai. XX a. pab. gatvės meno tendencijas pasaulyje diktavo JAV, o šiuo metu šios meno krypties lyderė yra Europa. Tam įtakos turėjo emigracija, naujosios technologijos ir menininkai, gyvenantys skirtingose žemyno šalyse, kuriose buvo formuojamas savitas meninis požiūris. Kūrėjai pasižymėjo

35 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 48. 36 Ibid, p. 107. 37 Ibid, p. 107. 38 Ibid, p. 39. 39 Steve Gray, Street art legends: best of Keith Haring art. http://www.widewalls.ch/street-art-legends-best-of- keith-haring-art/keith-haring-ignorance-fear-2/ [žiūrėta 2016-09-14] 40 C. McCormcik, Trespass, A History of Uncommissioned Urban Art (London: Tachen, 2010), p. 202.

16 konceptualiu mąstymu, veikė naujuose idėjiniuose matmenyse vizualinės ir techninės raiškos atžvilgiu – buvo pristatytos tokios naujovės kaip logo ar iconic darbai, praplėtę gatvės meno ribas. Iki šiol viena įtakingiausių pasaulyje yra D. Britanijos kultūrinė erdvė. Neatsiejama jos dalimi yra tapęs ir gatvės menas. Įdomu, jog pirmasis grafitis D. Britanijoje buvo pasitelktas reklamos tikslams.41 Pažymėtina, jog šios šalies gatvės kultūros laukui didžiausią įtaką padarė JAV. Į D. Britanijos kultūrinį klimatą ėmus skverbtis grafičiams, čia, kaip ir JAV, ėmė plisti kūrybaant metro traukinių. Pirmasis tai įgyvendinęs menininkas buvo Marthas Cooperis, parodęs pavyzdį ir paskatinęs prisidėti prie pasaulinio fenomeno. 1983 m. Londone, Bristolyje ir Braitone įsikūrė gausios gatvės menininkų bendruomenės, kurios, kaip ir prancūzai kūrėjai, 42 reiškė susidomėjimą stencil ir paste up formatais. Šiuo metu ryškiausias D. Britanijos gatvės menininkas yra anonimu tapęs Banksy. Jo kūryba transliuoja ryškų protestą, stiprios žinutės geba pasiekti visuomenę ir provokuoti socialinių bei politinių temų klausimais. Dėl jo darbų populiarumo gatvės menas tapo komercializuotas ir plačiai tiražuojamas atributikos pavidalu. XX a. 7-ajame dešimtmetyje D. Britanijos visuomenė į gatvės meną ir jo kūrėjus žvelgė negatyviai, tačiau šiandien gatvės menas suvokiamas kaip savarankiška meninė veikla, turinti savo filosofiją, estetiką. Per trisdešimt metų D. Britanijoje gatvės menas įleido tvirtas šaknis, padaugėjo ir jo formų – meninių akcijų, performansų viešojoje erdvėje. Daugelyje šios šalies miestų rengiami gatvės menui skirti festivaliai, taip pat veikia daugybė organizacijų, vykdančių šio meno sklaidą. Centrinėje Europoje gatvės menas ryškiausiai atsiskleidžia Prancūzijoje ir Vokietijoje. Vokietijoje grafičio judėjimas pradėjo plisti XX a. 8-ajame dešimtmetyje didžiuosiuose šalies miestuose – Berlyne, Miunchene ir Hamburge. Berlynas Europoje iki šiol žinomas kaip Europos gatvės meno sostinė, jo epicentras. Čia vyksta didžiuliai gatvės menui skirti festivaliai, šiuolaikinio miesto kontekste ieškoma naujų gatvės meno formų. Taip pat čia galima aptikti grafičių, savo idėjomis lenkiančiųir JAV, ir D. Britaniją. Kaip jau minėta anksčiau, dažniausiai teigiama, kad pirmasis grafitis sukurtas Filadelfijoje, ir nutylama apie Berlyne esantį kūrinį. Antrojo pasaulinio karo metueilinis pavarde Kilroy ant sienų paliko užrašą Čia buvo Kilroy, lydimą piešinio, vaizduojančio stilizuotą žmogaus galvą su didele karikatūriška nosimi. Jis žymėjo, kur apsilankėjo padalinys Vokietijoje. Viena iš tokių vietų – Potsdamo konferencijos 43 vieta.

41 C. McCormcik, op. cit., p. 57. 42 Bojan Maric, History of street art in the Uk. www.widewalls.ch/history-of-street-art-in-the-uk [žiūrėta 2016- 05-14] 43 Simon Arms, The Heritage of Berlin Street Art and Graffiti scene. 17 Berlyno istorinė praeitis yra svarbus gatvės meno raidos veiksnys. Berlyno siena, stovėjusi nuo 1961 iki 1989 metų, dalijo šalį į Rytų ir Vakarų Vokietiją. Ji tapo erdve, kurioje gyventojai išreiškė savo nuomonę politiniais bei socialiniais klausimais, atvykdavo ir menininkųiš kitų šalių. Pažymėtina, jog vakarinė sienos pusė buvo atvira visiems, gausi piešinių, o prie rytinės dėl Sovietų Sąjungos režimo buvo draudžiama net prisiartinti. Berlyno sieną galima laikyti ilgiausiugrafičio kūriniu, siekusiu net 140 kilometrų.44 Nugriovus šią sieną, Berlyno gatvės tapo milžiniško dydžio meniniu socialiniu performansu, gyvavusiu kelis dešimtmečius. 1990 m. du menininkai – VBK ir BBK – įkūrė rytinės pusės galeriją, tapusią didžiausia galerija po atviru dangumi, kurioje savo idėjas galėjo įgyvendinti menininkai iš viso pasaulio. Ši galerija pažymėjo naują istorinį kultūrinį laikotarpį Europoje. Berlynas žinomas ir kaip pramonės miestas, taip pat išrinktas UNESCO dizaino miestu. Šiandien čia gatvės menas yra tapęs turistų atrakcija. Pavyzdžiui, vedamos ekskursijos apžiūrėti gausios menininko Alias kūrybos, dar vadinamo Vokietijos Banksy. Jo kūriniai pasižymi intravertiškumu, neigiamų visuomenės aspektų – monotonijos, karo, depresijos – vaizdavimu. Urban street atstovo XOOOOX kūryboje akcentuojama mada, žurnalų iškarpos, koliažų perkėlimas ant sienų. Berlyne galima rasti įvairiausių gatvės meno formų: nuo milžiniško formato trafaretų iki paste up stiliaus plakatų. Turtinga gatvės meno istorija leidžia teigti, jog šis gatvės fenomenas gyvuos dar ilgai. Vokietijos kaimynėje Prancūzijoje itin išpuoselėta stencil (trafareto) technika. Pirmasis trafaretas aptiktas XX a. 8-ajamedešimtmetyje Paryžiuje. Stencil pradininkasyra prancūzas menininkas Blek LeRat. Kitus prancūzų gatvės menininkus, tokius kaip Akroe, KRSN ir Monsieur Andre, galima laikyti pionieriais, parodžiusiais Europai kelią. Šiandien Paryžiuje galima pamatyti daugybę inovatyvių ir konceptualių gatvės meno apraiškų. Šiame mieste nuolat ieškoma naujų priemonių gatvės meno galimybėms išplėsti. Miestas – tai atvira meno laboratorija. Paryžiuje gatvės menas yra ne tik piešiniai ant sienų, bet ir teatralizuotos eisenos, įvairūs meno projektai. Kaip ir D. Britanijoje, čia rengiamos teminės ekskursijos po Monmartro ir Belvilio meno rajonus. Paprastą miestietį gatvės menas bando sudominti kas mėnesį organizuodamasdirbtuves, kuriose profesionalūs menininkai kviečia pabandyti paišyti. Šveicarijoje, kaip ir daugelyje šalių, ankstyvajai gatvės meno raidai įtakos turėjo Niujorko meno scena ir šalį pasiekę tarptautiniai leidiniai apie gatvės meną. Tirščiausia gatvės meno koncentracija vyrauja didžiuosiuose šalies miestuose. Galima teigti, jog Šveicarijos

https://www.smashingmagazine.com/2011/07/the-heritage-of-berlin-street-art-and-graffiti-scene/ [žiūrėta 2016- 05-15] 44 Ibid.

18 gatvės meno padėtis lygintina su Lietuvos padėtimi, kurios procesai pristatomi tolesniame poskyryje. Tačiau Olandijoje gatvės meno raida buvo kryptinga dėl patogios geografinės padėties. XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje Amsterdame aptiktas vienas pirmųjų grafičių Europoje. Čia įvyko ir pirmosios grafičių parodos už JAV ribų, kurias atvežė amerikietis Dondi.45 Olandijoje nebuvo aktyviai priešinamasi nelegaliai kūrybai viešosiose erdvėse, tad galima teigti, jog jau ilgą laikotarpį Olandijos valdžia pakankamai liberali gatvės meno apraiškoms. Mūsų kaimynė Lenkija yra viena iš šalių, kurioje imtasi priemonių legalizuoti gatvės meną.46 Čia jis prigijo itin greitai, o raidą galima palyginti su Niujorko ar Berlyno meno scena. Populiariausia gatvės meno forma – murals, kurių yra įvairaus dydžio, tačiau dažniausiai siekia tipinį sovietinio laikotarpio daugiabutį. Beznt ir Sainer yra du menininkai pionieriai, daugiau nei dešimtmetį kuriantys murals legaliai. Menininkai ieško valstybinio finansavimo, geranoriškai bendradarbiauja su vietine bendruomene, vadovauja gatvės meno mokyklai, tik jų dėka gatvės menas tapo legali veikla. Vieni pirmųjų šalyje pradėjo organizuoti gatvės meno festivalius, kuriuose menininkai gaudavo laisvę kurti. Pavyzdžiui, garsusis Lodzės festivalis, pradėtas organizuoti 2009 metais. Jo tikslas – atgaivinti viešąsias miesto erdves. Tam galerija – organizacija Urban Forms Foundation sudarė reikiamas sąlygas. Apskaičiuota Lodzės miestui tenkanti kultūrinė ir ekonominė grąža pritraukus privataus verslo sektoriaus investicijas ir turistus suteikė pagrindą tokių renginių organizavimui. Todėl Beznt ir Sainer veikla sekama visoje Europoje ir už jos ribų. Kiekvienas menininkas turi savo braižą, bet lenkų menininkų darbuose galima pastebėti išskirtinį realizmą. Freskos kaip iš vaikų pasakų knygutės – iliustracijos su iškreiptais, stilizuotais veidais, ilgomis galūnėmis. Liūdni rytų europiečių veidai ir spalvoti apdarai. Galbūt būtent dėl tokiosavito stiliaus Lenkijoje ir prigijo gatvės menas. Netoli nuo Lietuvos nutolusiose Skandinavijos šalyse Švedijoje ir Danijoje gatvės menas nėra labai populiarus, tačiau ėmė populiarėtiper televiziją pradėjus rodyti laidą Style Wars – JAV sukurtą dokumentiką apie hiphopo muzikos kultūrą ir grafitį.47 Laida šiose šalyse įtvirtino populiarų wild style letter stilių, kuriuo remdamiesi kūrė tokie žymūs gatvės menininkai kaip 48 Sweet ir Bates. Pietų Europa sekė Olandijos pavyzdžiu. Ispanijoje (Madride, Barselonoje ir Granadoje) vystėsi šiuolaikinisgrafitis arba post graffiti. Čia populiariausi buvo kontūrais pažymėti tagai.

45 Nicholas Ganz, Graffiti world: street art from five continents (London: Thames and Hudson, 2005), p. 23. 46 Ibid, p. 88. 47 Ibid, p. 42. 48 Ibid, p. 44.

19 Tokio stiliaus legenda yra tapęs El Muelle. Šiuo metu į Barseloną dėl įžymios Hall of Fame legalios sienos, skirtos gatvės meno kūriniams, plūsta daug gatvės menininkų iš įvairių šalių. Italija pasižymi išskirtine gatvės meno apraiška – train bombing (liet. traukinių žymėjimu), kuri prasidėjo Milane, tačiau dabar populiariausia Romoje. Tai lėmė gerai išvystytas geležinkelio tinklas ir traukinių populiarumas. Šiuo metu dėl stipresnės apsaugos gatvės menininkai nebeturi tiek laisvės ir kūriniai yra greitai sunaikinami. Nepaisant to, gatvės menas Italijoje turi gana tvirtas pozicijas. XX a. 8-ajame dešimtmetyje Italijoje laikinai apsistojęs Jeanas-Michelis Basquiatasas Modenoje surengė grafičių šou. 2003 m. Barry McGee įgyvendino gatvės meno parodą garsioje Fondazione Pradameno institucijoje Milane. 2007 m., minint Europos Sąjungos penkiasdešimtmetį, Turine gatvės menininkai dekoravo miesto sienas įkvepiančiomis garsių asmenybių citatomis. Renginį organizavo Turino miesto savivaldybė ir Il Cerchio e le Gocce organizacija, skirta skatinti gatvės menininkus. Sukėlęs debatų bangą Europoje 49 pasirinkta menine raiška, įvykis įrodė gatvės meno vertę ir pelnė visuomenės pripažinimą. Rytų Europoje padėtis buvo keblesnė dėl politinių reiškinių ir įvairių sankcijų. Baltarusijoje žymiausi šios šalies gatvės meno darbai įgyvendinti sostinėje Minske 1997 metais. Tačiau, nors staigiai prasidėjęs šios srities progresas greitai nutrūko dėl šalies valdžios įsikišimo, 2000 m. naujus kelius atvėrė interneto atsiradimas. Šiandien Baltarusijoje veikia daugybė gatvės meno bendruomenių, viena žymiausių yra True Stilo grupė – Minsko gatvės meno pradininkė. Estijoje (Taline) gatvės meno kultūra yra labai jauna. Ilgą laiką kūriniams kurti reikalingų priemonių,t. y. aerozolinių dažų, buvo labai sunku gauti, tad pirmosios gatvės meno užuomazgos pasirodė tik XX a. 9-ajame dešimtmetyje.

1.2. Gatvės meno raidos ypatumai Lietuvoje

Lietuvos gatvės meno laukas, palyginti su Vakarų valstybėmis, yra pakankamai nedidelis, tačiau vis sparčiau plečiasi. Tai liudija jau kelerius metus organizuojami gatvės meno festivaliai Vilniuje ir Kaune. Gatvės meną pristato ir tokie didelio masto renginiai kaip Kauno bienalė. Šiandien gatvėe menas yra tapęs neatsiejama Lietuvos miestų gyvenimo dalimi su savo istorija. Lietuvoje grafitis pradėjo plisti maždaug prieš dešimtmetį. Pirmieji užrašai, vadinami single hitting (liet. pavieniais užrašais), pastebėti 1993–1994 metais.50 Tuo metu Vilniuje

49 Nicholas Ganz, op. cit., p. 57. 50 Simas Pocius, Lietuvos graffiti istorija. Kaunas 1988–1998. http://hip-hop.lt/lietuvos-graffiti-istorija-i-kaunas- 1988-1998-hiphop-lt-2007 [žiūrėta 2016-05-02]

20 buvo galima išvysti tik kelis tokio pobūdžio grafičio kūrinius, tačiau, nors ir gerokai vėliau nei Vakaruose, Lietuvoje ši meno apraiška buvo pamėgta. Pirmieji grafičiai palikti didžiuosiuose Lietuvos miestuose ant apleistų sienų. Vienas garsiausių grafičio menininkų Lietuvoje, šiuo metu save vadinantis dizaineriu, yra Tadas Vinčaitis, slapyvardžiu Plugas. Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje jis vienas pirmųjų pradėjo domėtis grafičio judėjimu. Lietuvai dar esant Sovietų Sąjungos sudėtyje, T. Vinčaitis siekė Lietuvoje populiarinti grafitį, nors tuo metu čia nebuvo nei informacijos šaltinių, nei reikiamų priemonių. Vietoj aerozolinių dažų naudoti vidinei namo apdailai ar automobiliams dažyti skirti dažai. Kitiems menininkams, pavyzdžiui, Ekui, purkštukų teko ieškoti šiukšlynuose. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę gatvės meno padėtis pagerėjo ir sulaukė vis daugiau Vakarų šalių įtakos. Lietuvos gatvės meno judėjimas dar pakankamai jaunas, tačiau jau esama tam tikrų tradicijų. Ši meno apraiška sparčiai populiarėja tarp jaunimo, buriamasi į komandas, organizuojamos varžybos, veikia įvairūs tinklalapiai ir tinklaraščiai. Vilniuje ir Kaune yra keletas erdvių, kur galima piešti legaliai, tačiau sunkumų kelia tai, kad leidimas suteikiamas tik savivaldybei patvirtinus eskizą. Panašiai kaip ir kitose Vakarų šalyse, Lietuvoje populiarūs post graffiti, neo graffiti, populiarėja piešiniai ant sienų, freskos. Populiarėjant gatvės menui Lietuvoje netrūksta ir neigiamo požiūrio. Pavyzdžiui, Vilniaus įmonės „Saugrafa“ funkcija – naikinti grafičio kūrinius. Tikėtina, kad neigiamas požiūris į gatvės meną susiformavo dėl to, kad ši meno apraiška Lietuvą, kaip ir likusią Rytų Europą, pasiekė tik mūsų šaliai atgavus Nepriklausomybę. Lietuvos gatvės menas yra daugiau nei dvigubai jaunesnis už pirmtakus JAV ar Vakarų Europos valstybėse. Išvydusi gatvės meną, visuomenė neigiamai reagavo į jį dėl to, kad nebuvo su juo susipažinusi, tiesiog nesuprato tokios meno apraiškos. Kitas aspektas – manymas, kad gatvės menininkas yra paauglys, nusikaltėlis.51 Toks požiūris plačiai paplitęs dėl grafičio sugretinimo su socialinių ir teisinių normų pažeidimais, galios ir hierarchijos nepaisymu. Tai nepatinka nei šios galios turėtojams, nei tokios tvarkos nekvestionuojantiems, prie jos pripratusiems piliečiams, kurie grafičio piešimą suvokia kaip vienareikšmišką blogį. Todėl tiek negatyvus viešas grafičio įvaizdis, tiek pastangos sutramdyti piešėjus tokioje 52 socialinėje sanklodoje yra natūralus dalykas. Galima teigti, jog plačioji visuomenė labiau linkusi teigiamai žiūrėti į viešąjį, gatvės meną, nei į grafitį. Priimtinesni yra ant sienų esantys estetiški piešiniai nei raidės. Pirmąsias trajektorijas Lietuvos gatvės mene brėžė 2011 metų Kauno bienalė TEXTILE11.

51 Ieva Emilija Samuolytė, Interviu su Ramu ir Plūgu: sieninė tapyba aerozoliniais dažais. http://menopropaganda.lt/interviu-su-ramu-ir-plugu/ [žiūrėta 2016-03-16] 52 Simas Pocius, Lietuvos graffiti istorija. Kaunas 1988–1998. http://hip-hop.lt/lietuvos-graffiti-istorija-i-kaunas- 1988-1998-hiphop-lt-2007 [žiūrėta 2016-05-04]

21 Organizatoriai į Kauną pakvietė visame pasaulyje dėl San Paule išmargintų sienų garsius dvynius gatvės menininkus Gustavo ir Otavio Pandolfo, pasivadinusius Os Gemeos. Jie savo karjerą pradėjo nuo hiphopo muzikos kultūros dar 1987 metais. Įkvėpti Niujorko gatvės meno scenos, broliai suformavo savitą stilių ir sukūrė lengvai atpažįstamą personažą – geltonos odos žmogaus figūrą spalvingais drabužiais. Os Gemeos yra kvietęsis Graikijos olimpinis komitetas 2004-ųjų olimpinėms žaidynėms, Kelburno pilis Škotijoje, Londono šiuolaikinio meno muziejus „Tate Modern“, San Diego, Bostono ir San Paulo šiuolaikiniai meno muziejai ir daugybė gatvės meno festivalių bei galerijų. Pirmą kartą į mūsų šalį jie atvyko 2007 m. ir paliko piešinį ant Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Paveikslų galerijos fasado Kaune.53 Kūrinys prigijo miesto kontekste ir visuomenės sąmonėje. Kitas, jų kūrinys įgyvendintas Vilniuje 2015 m. vykusio Vilnius Street Art Festival metu. Kaip teigia patys menininkai, „kiekvienas kūrinys mums svarbus, tačiau piešimas Lietuvoje ypač asmeniškas“54, nes jų senelis, kurį įamžino pastarajame piešinyje, yra kilęs iš Kauno. Galima drąsiai teigti, kad šių menininkų lankymasis Lietuvoje yra svarbus žingsnis vietiniame gatvės mene. Lietuvoje rengiami du gatvės meno festivaliai. Pirmasis įvyko 2013 m. Vilniuje, jau minėtas Vilnius Street Art Festival. Pagrindinė festivalio tema – Vilnius – atviras menui miestas, todėl siekiama pabrėžti miesto ir meno ryšį. Pirmojo festivalio data sutapo su Vilniaus miesto dienomis ir truko net penkias savaites, 1 pav. Ernestas Zacharevičius, be pavadinimo (numanomas pavadinimas Mažų žmonių dideli žaidimai), 2013. nuo tų metų rugpjūčio iki rugsėjo. Pirmąkart

Lietuvoje vykusio tokio masto gatvės meno renginiui festivalio organizatoriai gavo leidimus kurti įdomiausiose miesto erdvėse. Pirmasis kūrinys atsirado ant buvusio Lietuvos kino teatro fasado, vienos iš simbolinių Vilniaus vietų. Savaime suprantama, kad atvirose miesto erdvėse tapantiems menininkams vieta yra viena svarbiausių sąlygų kūrybai. Dažnai tai gerai matomų ir išskirtinę istoriją turinčių pastatų sienos, ant kurių sukurti menininkų darbai tampa dažnai kritinio pobūdžio komentarais. Tad pirmojo gatvės meno festivalio organizatorių darbas menininkams suteikė tinkamas galimybes. Festivalio Vilnius Street Art Festival metu jaunas lietuvių menininkas Ernestas Zacharevičius pristatė savo kūrinį, vaizduojantį dvi rankas, įtempusias virveles, ant kurių

53 Autorius nenurodytas, Brazilai kurs gimtajame senelio mieste. http://www.kamane.lt/layout/set/print/Naujienos/2007-metai/Lapkritis/Daile/BRAZILAI-KURS-GIMTAJAME- SENELIO-MIESTE [žiūrėta 2016-05-02] 54 Atviros visuomenės forumas, Kava su IQ Os Gemeos. Vaizdo medžiaga. YouTube. https://vimeo.com/29522412 [žiūrėta 2016-05-03]

22 žaidžia vaikai (žr. 1 pav.). Pasak menininko, jo nutapytos didžiulės plaštakos simbolizuoja jėgą ir žaidimą, kurio dalis esame kiekvienas. Kūrinys dar didesnį populiarumą viešajame diskurse įgavo po kelių savaičių, kai grafičio menininkai paliko savo žymes:,,Hands of real graffiti“ (liet.,,Šalin rankas nuo tikro grafičio“),,,Hang tight“ (liet.,,Laikykis“), ,,The problem of future“ (liet.,,Ateities problema“).55 Šiuos protesto užrašus paliko menininkas pravarde Skel. Plačioji visuomenė, meną laikanti gražiu piešiniu, sureagavo itin neigiamai: interneto portaluose pasirodė daugybė straipsnių apie subjaurotą E. Zacharevičiaus piešinį, pasigirdo raginimų sugauti nusikaltėlį, net miesto meras išsakė savo nuomonę apie menininko darbo negerbimą. Tačiau šiuo atveju buvo pamiršta, jog E. Zacharevičius įgyvendintas kūrinys, atsirado prieš anksčiau čia buvusius grafičių darbus. Įvertinus kilusį rezonansą viešajame diskurse, galima teigti, kad tokie ir panašūs konfliktai gali būti itin naudingi Lietuvos visuomenės švietimui apie gatvės meną ir meną apskritai. Konfliktas tarp gatvės menininko ir grafičio atstovų Vakaruose vadinamas karu, kuris vakariečiams yra natūralus reiškinys, tačiau Lietuvoje tai visuomenei nepažįstamas vyksmas. Festivalyje, be brazilų dvynių Os Gemeos ir lietuvių menininkų, taip pat buvo galima pamatyti Marko Jenkinso ir jo kolegės Sandros Fernadez iš JAV darbus. Amerikietis menininkas garsėja savo skulptūrinėmis instaliacijomis gatvėse, nors kuria ir „baltame kube“ – galerijose. Jis nuolat siekia nustebinti – kiekvienas jo kūrinys konkrečioje erdvėje įgauna daugybę prasmių ir skatina praeivių susidomėjimą. M. Jenkinso savita technika kuriami žmogaus dydžio manekenai, aprengiami kasdieniais drabužiais, yra neįtikėtinai realistiški, tad dėl keistų lyg gyvų, lyg negyvų skulptūrų dažnai sulaukiama ir praeivių skambučių pagalbos numeriais. Šiam menininkui gatvė yra erdvė, kurioje jo skulptūros randa glaudų ryšį su aplinka ir žiūrovais. Atvykę į Lietuvą, M. Jenkinsas ir S. Fernandez sukūrė skulptūrinę kompoziciją ant Šiuolaikinio meno centro pastato stogo. Taip efektyviai prasidėjo pirmasis Lietuvos gatvės festivalis, tebesitęsiantis ir šiandien. 2014 m. Kaune įvyko pirmasis gatvės meno festivalis Nykoka, trukęs dvi savaites, nuo gegužės iki birželio. Jo organizatorius – Tadas Šimkus, jaunas menininkas iš Kauno, dirbantis tapybos ir dizaino srityje. Pasak menininko, rengti festivalį paskatino panašūs renginiai užsienyje. ,,Norisi supažindinti Kauno bendruomenę su gatvės meno idėja, po truputį ją įtraukti į viešąsias erdves ir mūsų pasąmonę, tai idėja miestui, kurią verta puoselėti“ – teigia T. Šimkus.56 Festivalio pavadinimas Nykoka kilo nuo žodžio nyku, kuris rengėjams

55 Ugnius Antanavičius, Apie „Lietuvą“ Lietuvoje: kodėl legalus piešinys ant kino teatro negalėjo išlikti. http://www.postscriptum.lt/nr-23-maistas-2014/apie-lietuva-lietuvoje-kodel-legalus-piesinys-ant-kino-teatro- negalejo-islikti [žiūrėta 2016-05-01] 56 Agnė Skripkinaitė, Festivalis „Nykoka“ iš miesto gatvių vys nykumą. http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/festivalis-nykoka-miesto-gatviu-vys-nykuma-629016 [žiūrėta 2016-05-05] 23 asocijavosi su Kaunu ir jo tuometine liūdna, atšiauria kultūrine pozicija. Taip pat pavadinimą paskatino apmaudas, jog miestas, turintis didelį potencialą, jo neišnaudoja, bei įspūdis, kad Kaunas abejingas menui.57 Naujas gatvės meno festivalis paskatino visuomenę domėtis, viešosiose erdvėse atsirado įvairių gatvės meno atmainų ir formų. Bandymas suteikti miestui savitumą skatina miestelėnus diskutuoti. Bene ryškiausias ir didžiausias visoje Lietuvoje mural kūrinys Senelis išminčius – senolis su pypke – yra įgyvendintas Kaune, ant buvusio Fluxus ministerijos pastato fasado. Kūrinys iškart sulaukė aktyvios publikos reakcijos. Tai galima laikyti savotišku lūžiu, padrąsinimu žengti Kauno miestui ir jo gyventojams į priekį kultūrine prasme. Tadas Šimkus sakė, kad šis darbas miestelėnus skatino būti išmintingesniems,58 miesto valdžia, gyventojai ir miesto svečiai kūrinį įvertino savaip. Buvo sulaukta neigiamų komentarų dėl piešinio skatinimo rūkyti, bet tai įrodo, kad gatvės menas gali būti socialiai stiprus. Šis atvejis paskatino miesto gyventojus pasidomėti, kas apskritai yra gatvės menas. Festivalio Nykoka, kaip ir Vilnius Street Art Festival, organizatoriai glaudžiai bendradarbiauja su užsienio menininkais, kviečia atvykti į Lietuvą pristatyti savo kūrybos, ne tik piešti ant sienų, bet ir rengti kūrybines dirbtuves, supažindinti žiūrovus su savo veikla. Tokių festivalių rengėjai suvokia, jog gatvės menas neapsiriboja grafičiu ir murals, tad Kaune festivalio metu buvo galima išvysti ir fotografijų parodą požeminėje Senamiesčio perėjoje. Buvo vykdomos aitvarų gaminimo dirbtuvės, paste-up plakatų kūrimo pristatymas, rengiami gatvės šokių turnyrai, gatvės muzikantų pasirodymai. 2015 m. buvo vykdomos plačios edukacinės programos, kuriose dalyviai kviesti susipažinti su urbanistinėmis, architektūrinėmis gatvės meno temomis ir diskutuoti.59 Minėtų sričių atstovai siekė ne tik pasidalyti žiniomis, bet ir įkvėpti miesto gyventojus kurti, dalytis problemomis ir jas spręsti, teigdami, jog kuriant viešąsias erdves svarbiausias yra jų lankytojų balsas. Tokie festivaliai kaip Nykoka ir Vilnius Street Art Festival skatina gyventojus į miestą pažvelgti kitu kampu ir įvertinti jo daugiasluoksniškumą. Ketverius metus organizuojamas konkursas Kamštelių vajus Lietuvoje puikiai prigijo ir sparčiai populiarėja. 2015 m. dalyviai surinko net 10 tonų plastikinių butelių kamštelių.60 Šios akcijos esmė – skatinti žmonių atsakingumą, saugoti gamtą ir pradėti rūšiuoti šiukšles. 2014 metais metais atidarymo dieną buvo surengta meninė socialinė akcija Augu pats. Buvo

57 Agnė Skripkinaitė, Festivalis „Nykoka“ iš miesto gatvių vys nykumą. http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/festivalis-nykoka-miesto-gatviu-vys-nykuma-629016 [žiūrėta 2016-05-05] 58 Ibid. 59 Ibid. 60 Bernardinai.lt, Vėl kviečia kamštelių vajus. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-10-04-vel-kviecia- kamsteliu-vajus/149628 [žiūrėta 2016-05-25] 24 sukurtos trys žmogaus dydžio skulptūros iš vielos tinklo, kurios vėliau užpildytos surinktais butelių kamšteliais. Skulptūros pavadintos Niekučių šeima ir simbolizuoja tradicinę lietuvių šeimą, kurios pagrindinis siekis – įsigyti kuo daugiau buitinių niekučių. Miestų, ypač didmiesčių, kasdienybėje matoma įvairiausių iniciatyvų. Kauno Nemuno krantinėje įgyvendinti didelio masto užrašai Žalgiris, Mes mylime Kaunąir panašūs kūriniai, nuolat atnaujinami pavienių žmonių ar socialinių akcijų metu, kurių pagrindiniai iniciatoriai – KTU Humsa studentų atstovybė. Pirmoji jau tradicija tapusi akcija surengta 2005 metais. Ją iš dalies galima laikyti grafičiu, tačiau įvertinus tai, kad naudojamos kitokios priemonės ir piešiama su valdžios leidimu, tai labiau priskiriama gatvės menui. Kaune 15-ą kartą vykstantisocialinė akcija „Sielų upė“ kviečia prisiminti jau išėjusius savo artimuosius ir atsigręžti į šalia esantį. Akcija priverčia susimąstyti apie gyvenimo egzistenciją. Visų Šventųjų ir Vėlinių proga pagrindinėje Kauno gatvėje nusidriekia žvakučių upė, besitęsianti daugiau nei 3kilometrus. Šią akciją, šiandien jau tapusią tradicija, rengiaVilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto studentų atstovybė. Kaip teigia vienas iš organizatorių J. Paulikas, tai yra meninė akcija, simbolizuojanti vieningumą, kurio šiandieniniame pasaulyje labai trūksta. Taigi šiame skyriuje aptarta gatvės meno samprata ir jo skirtis nuo grafičio judėjimo. Išsamiai išanalizuota istorinė gatvės meno ir grafičio raida leidžia dar labiau suvokti šių judėjimų skirtumus ir pagrindinius tikslus. Kiekvienoje pasaulio šalyje šis menas pasireiškė skirtingai ir skirtingu metu. Lietuvos gatvės menas formavosi veikiamas Vakarų gatvės meno apraiškų, tačiau dabar jau galima kalbėti apie tam tikras savitas tradicijas.

25 2. GATVĖS MENO TIPOLOGIJA

Gatvės menas – labai plati sąvoka. Viena vertus, galima teigti, kad gatvės menas yra viskas, ką matome mieste. Reklamos, lankstinukai, laikraščiai ar tagai, bet kyla klausimas, ar jie buvo sukurti dėl meno, ar dėl praktinės naudos. Šiame skyriuje aptariamos ne tik tradicinėmis tapusios gatvės meno formos, bet ir naujoviškos, daliai visuomenės galinčios pasirodyti keistos.

2.1. Gatvės meno formų apžvalga

Videomaping (liet. vaizdo projekcija). Ši gatvės meno forma leidžia kitaip išreikšti vaizdo ir garso santykį ir gatvės meną pakelti į aukštesnį lygmenį. Video maping yra viena naujausių technikų, kurios pagrindinė funkcija – bet kokį sukurtą vaizdą priversti judėti ir perkelti į dinamišką vaizdą ekrane, paversti 3D dimensija.61 Sukurti fizinio kūno, erdvinio kūno iliuziją derinant vaizdą su garsu. Meno istorijoje avangardistai visada sugalvodavo daugybę naujų būdų išreikšti savo įžvalgas. Videomaping– vienas tokių būdų. Italų dizaineris Bruno Munari domėjosi naujomis medžiagomis, eksperimentuodavo su vaizdo instaliacijomis, tyrinėjo vis didėjantį atstumą tarp „švarių“, „grynų“ meno kūrinių ir meno produkcijos, pramonės poreikio.62 XX a. 6-ajame dešimtmetyje menininkas sukūrė darbą pavadinimu „Tiesioginės prognozės“ ir eksponavo kūrinį MOMA muziejuje Niujorke.63 Darbą sudaro mažo formato koliažiniai darbai, pagaminti iš organinio stiklo. Koliažą įkomponavo tarp stiklų ir norėdamas išdidinti pasinaudojo projektoriumi. Meno kritikai šį darbą pavadino skaidriais paveikslais. B.Murani buvo vienas pirmųjų menininkų, davusių pagrindą video maping technikai tobulėti ir pereiti į 3D dimensiją. Kitą žymų 3D dimensijos kūrinį 1980 m. sukūrė Michaelis Naimarkas. Jis sugebėjo apgauti ir nustebinti publiką sukūręs žmonių figūros iliuzijas, vaikščiojančias tarp tikrų 64 žmonių.

61 Prendi animacijos firma, What is Projection Mapping? Vaizdo medžiaga. YouTube. https://www.youtube.com/watch?v=E-I7Q5HEZQs [žiūrėta 2016-05-03] 62 Sobhian Keam, Bruno Munari: Futirism, Function, and Useless. machines. https://theculturetrip.com/europe/italy/articles/bruno-munari-futurism-function-and-useless-machines/ [žiūrėta 2016-05-28] 63 Ibid. 64 Michael Neimark, Talking Head Projection. http://www.naimark.net/projects/head.html [žiūrėta 2016-05-24]

26 Anksčiau vaizdo projekcijas komerciniais tikslais pasitekdavo didelės korporacijos, turėjusios didelį biudžetą, pavyzdžiui, madų šou, privatūs renginiai, koncertai, teatro pasirodymai, verslo renginiai ir pan.Šiandien vaizdo projekcijų paskirtis pasikeitė, video mapping persikėlė į viešąją erdvę – ant pastatų sienų. XX a. pradžioje gatvės menininkai pradėjo šią formą naudoti savo darbuose, ypač guerrila projektuose, ir taip bandyti pasipriešinti bei atkreipti visuomenės dėmesį. Tačiau ne kiekvienas menininkas gali atlikti tokio pobūdžio darbą,kadangi jis reikalauja didelių investicijų. Šiandien tokias paslaugas teikia įmonės – jos suteikia įrangą, sutvarko teisinius reikalus ir pasamdo menininkus, kurie tam tikrą laiką dirba prie projekto. Paminėtinos dvi pasaulyje labai gerai žinomos kompanijos, teikiančios tokias paslaugas: „NuFormer Digital Media“ ir „Urbanscreen“,65 pastarosios darbai labiau meninio pobūdžio. Šiai kompanijai dirba visi garsiausi video mapping menininkai, architektai ir technikos ekspertai. Ši gatvės meno forma menininkams tapo patraukli ir dėl savo efemeriškumo, jie nesijautė atitolę nuo tradiciniu tapusio gatvės meno. Tai lyg dialogas tarp istorinės praeities ir naujųjų technologijų. Taip pat reikia pasakyti, kad vizualinis vaizdo projekcijų poveikis žiūrovui yra didesnis nei tradicinių ar skaitmeninių gatvės meno formų. Be to, tai yra ekologiška ir nekenkia gamtai. Tačiau ši gatvės meno forma turi ir trūkumų: trumpa projekto trukmė, didelės investicijos, priklausomybė nuo apšvietimo ir oro sąlygų. Kartais teigiama, kad tai visiškai nesusiję su gatvės menu, tačiau iš tiesų visi grafiniai sprendimai – tai tik kitokia priemonė kūriniui įgyvendinti. Pavyzdžiui, trafaretas – paruošiamas namuose, o vėliau užbaigiamas viešosiose vietose. Tai yra nauja gatvės meno forma. Kolkas Lietuvoje gatvės meno ir vaizdo projekcijų festivaliai rengiami atskirai, nors užsienyje šios dvi formos jau seniai susiliejusios. 2009 m. vykusiame Prahos gatvės meno festivalyje video 66 maping darbas buvo jungiamas su grafičio darbu, esančiu miesto viešojoje erdvėje. Video maping kūrimas susideda ištam tikrų etapų: judesio kūrimo, garso dizaino, realistinio vaizdo filmavimo (jei to reikalauja kuriamo darbo idėja) ir numatyto darbo hipotezės. Ši gatvės meno forma taip sužavėjo meno pasaulį, kad pradėti rengti įvairūs jai skirti festivaliai: Genius Loci, Weimare, Mapping Festival Ženevoje, Vivid Sydneir Fete des Lumieres Lione.

65 Megan Oneil, 10 Mind Blowing 3D Projection Maping Compaigns. http://www.adweek.com/socialtimes/3d- projection-mapping/40027 [žiūrėta 2016-05-14] 66 Anna Waclawek, op. cit., p. 170.

27 Skaitmeninių technologijų pažanga gatvės menui ir kultūrai daro neišvengiamą įtaką. Video maping – tai viena iš priemonių, atverianti menininkams kelius į begalinį kūrybiškumą ir beribį darbų progresavimą. Tag (liet. žymė). „Rašinėtojai (writers) naudoja raides, kurios tampa tarsi jų gyvenimo atspindžiu“ – yra pasakęs grafičio menininkas Lee.67 Kaip jau minėta pirmame skyriuje, tagas yra grafičio istorijos pradžia. Pasak menininko Lee, visuomenė įsivaizduoja mažo formato susipynusių raidžių darinį –tagus, kurie žmonėms asocijuojasi su vandalizmu. Tačiau iš tiesų tai yra grakščios, lakoniškos formos raidės. Dažnai žmonės teigia, kad jiems patinka grafitis, tačiau jie negali pakęsti ryškių raidžių. Iš esmės, tai yra tas pats, kas sakyti, kad tau patinka roko 68 muzika, bet gitarų skleidžiami garsai erzina. Grafičio menininkai, gatvėse palikdami tam tikras žymes bei parašus, kuria savotišką grafičio subkultūrą. Tagas paliekamas lyg parašas kitiems menininkams, būtent šia savybe jis skiriasi nuo logotipų. Mėgėjams ir profesionaliems menininkams tai yra savotiška kaligrafijos forma. Japonijoje kaligrafijos menas ir tuo užsiimantysmenininkai yra ypač vertinami. Britų grafičio menininkas Mode 2 teigia, kad rašydami tagus kūrėjai iš abėcėlės bando „išspausti“ viską, kas 69 tik įmanoma. Daugumai mėgėjų tagas yra pirma stotelė siekiant tapti profesionaliu grafičio menininku. Laikui bėgant įgyjama vis daugiau įgūdžių, atrandama savita stilistika, ir mėgėjai tampa profesionalais. Urban knitting, graffiti knit, yearn bombing (liet. miesto mezginiai, grafičio mezginiai arba siūlų bombardavimas mieste70).Tai švelnioji gatvės meno forma. Miesto objektai būna apraizgyti siūlais, taip jiems suteikiant savotišką drabužį. Šis užsiėmimas – tai riba tarp mėgėjų ir profesionalų, tarp tradicijų ir šiuolaikinio meno. Ši gatvės meno forma kildinama iš tradicinio amato: siuvimo, rankdarbių namuose. Nepaisant ilgos rankdarbių istorijos, mezgimas yra atsinaujinantis ir nuolat keičiantis savo formą amatas. XX a. mezgimas asocijavosi su namų šeimininkėmis, o šiandien jis puikiai pritaikomas šiuolaikiniame mene, ypač gatvės meno kontekste. Pažymėtina, kad riba tarp naudos ir tradicijos nyksta. Šiandien rankdarbiai iš namų aplinkos patenka į interneto platybes, o iš ten į viešąsias vietas. Savo kūriniuose naudodami mezginius menininkai savotiškai pagerbia šį amatą ir kartu kelia klausimus, susijusius su diskriminacija, feminizmu, laiko tėkme ir produktyvumu.

67 Anna Waclawek, op. cit., p. 14. 68 Ibid, p. 112. 69 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 63. 70 Anna Waclawek, op. cit., p. 89. 28 Urban knitting atsirado kaip pasipriešinimas visuomenės požiūriui, kad grafitis yra vandalizmas.71 Atvirkščiai nei jo sunkusis kolega grafitis, urban knitting nėra laikomas nusikalstama veikla. Urban knitting prireikus labai lengva pašalinti, tai nesusilaukia didelio visuomenės dėmesio ir nereikalauja didelių investicijų. Vyrauja nuomonė, kad urban knitting nedaro žalos visuomenės turtui ir nepažeidžia įstatymo, tačiau iš tiesų tai nėra tiesa – nė vienoje pasaulio šalyje ši gatvės meno forma nėra įteisinta. Viena vertus, urbanknitting labai supanašėja su grafičiu, bet kita vertus, tai visiškai kitokia gatvės meno forma. Pirmasis urban knitting kūrinys sukurtas 2005 metais.72 Amerikoje gyvenančiai Magdai Sayeg kilo idėja numegzti durų rankenos „rūbą“ ir pakabinti jį ant mieste esančios sendaikčių galerijos durų rankenos iš gatvės pusės. Tai buvo paprasčiausia stačiakampio formos, kelių spalvų megzta juosta. Tačiau žmonės sureagavo audringai. Magda pradėjo palikinėti mieste savo tagus, pagamintus iš siūlų, ir taginti ant medžių. Netrukus ji įkūrė pirmąją knitting graffiti grupę ,,Knitta“.73 Po kelerių metų Magdos Sayeg įkurta grupė išpopuliarėjo visame pasaulyje. Šiandien mieste gausu įvairių skulptūrų ir paminklų, kurie taip pat yra gatvės meno dalis. Visuomenė skulptūras priima kaip savaime suprantamą meno formą. Menininkai skulptūras sugalvojo pagyvinti pasinaudodami švelniuoju grafičio būdu – knitting. Atgijo viskas: gatvės šviestuvai, kelio ženklai, tvoros, rankenos, viešojo transporto priemonių ir kt. (žr. 2 pav.). Urban knitting yra daug pasiruošimo reikalaujantis darbas. Pirmiausia menininkas turi apžiūrėti ir išmatuoti savo pasirinktą vietą, vėliau 2 pav. Jessie Hemmons, Go see the Art, 2011. numegzti visas reikalingas detales ir galiausiai jas įkomponuoti. Kai kurie knitting darbai politiški, kiti tik perteikia humoro dozę, treti orientuojasi į socialines problemas. Urban knitting darbai verčia mus paklausti savęs, kokios mūsų teisės viešojoje erdvėje, kas nusprendžia, kaip turėtų atrodyti miestas. Knitting perteikia mielumą ir pozityvumą, bet kartu protestuoja prieš vyrišką kultūrą ir miesto aplinką, kurioje gausu beverčių ir žmoniją bukinančių pranešimų. Tai yra anoniminė, nekomercinė ir nelegali veikla, randanti kelią į žiūrovo širdį ir pritaikyta besikeičiančiai

71 Anna Waclawek, op. cit. p. 89. 72 Ibid, p. 90. 73 Ibid, p. 90.

29 visuomenei. Ji perteikia švelniąsias žmogaus vertybes ir ekologišką požiūrį –pakeisti sunkiąją technikos pusę, ir prašo žmonijos neskubėti. Stickers (liet. lipdukai). Užsienyje dar vadinami stickerbombing, tagging arba sticker graffiti.74 Tai viena pirmųjų gatvės meno formų. Tai yra atspaudžiamas paveikslėlis, kuris padengiamas lipnia medžiaga, skirta priklijuoti prie paviršiaus. Lipdukų menas dažnai vadinamas mažuoju vandalizmu.75 Nors tai atrodo visai nekaltas menas, tačiau jo rezultatai, kaip ir grafitis, sunkiai pašalinami. Tačiau nepaisant to į lipdukų klijavimą žiūrima pro pirštus ir šis menas nelaikomas vandalizmu. Dėl lipdukų funkcijos papuošti daiktą ir dėl patogaus mažo formato jiems atsispirti sunku. Be to, lipduku skleidžiama žinia žiūrovą pasiekia greičiau, jų dydis leidžia jaustis integruotam į gatvės meną, greitai rasti ryšį su motyvais ir padaryti savo išvadas. Žmonės lipdukus labai mėgsta. Menininkams lipdukų technika yra individualus išreiškimas, galimybė savitai paskleisti tam tikrą žinią. Vienas žymiausių šių dienų menininkų Shepardas Fairey teigia, kad menininkai suvokia, jog lipdukų pasikartojimo principas sustabdo žmones, žinia randa savo žiūrovą ir turi didelį potencialą paveikti emociškai.76 Tačiau lipdukų technika vis dar vertinama kaip antraeilė ir pasyvi gatvės meno forma, kadangi ji neturi intymaus ryšio, sąveikos su miesto kraštovaizdžiu – sienomis, visiškai nesunku palikti savo kūrinį kuo keblesnėje vietoje, beveik dingsta rizikos veiksnys. Visi šie faktai sumenkina lipduko vaidmenį gatvės meno kontekste ir tarp menininkų, kadangi manyta, jog pagarbą galima užsitarnauti tik sunkiais darbo rezultatais. Tokią nuomonę suformavo garsiausi to meto menininkai, tokie kaip Towel, pasirinkę dirbti pasitelkdami tokią techniką tik todėl, kad, pasak jų, nenori sunaikinti jiems nepriklausančios 77 nuosavybės. Lipdukų menas, kaip ir grafitis, atsirado JAV XX a. 6-ajame dešimtmetyje. Lipdukų meka laikomi Niujorkas ir Portlandas. Miestuose ėmė plisti skater –punk judėjimas, pankų riedutininkų grupės.78 Siekiant pristatyti grupę imti kurti lipdukai, kurie atliko panašią funkciją kaip ir tagas arba logotipas. Pirmuosiuose lipdukuose dažniausiai vyravo viena ir ta pati frazė: „Sveiki, mano vardas...“79 Laikui bėgant menininkai lipdukus naudodavo siekdami identifikuoti save – ant

74 Anna Waclawek, op. cit., p. 40. 75 Ibid, p. 40. 76 Shepard Fairey, Covert to Overt (New York: Rizzoli, 2015), p. 9. 77 Anna Waclawek, op. cit., p. 40. 78 Ibid, p. 38. 79 Ibid, p. 38. 30 sienos palikdavo žymę apie save. Šis būdas labai paprastas, švarus, greitas, neišsiskiriantis ir nerizikingas. Patys menininkai lipdukų negamindavo, o gaudavo jų iš kurjerių, gydytojų, seminaruose dalyvaujančių žmonių, kurie turėdavo lipdukus kaip sudedamąją uniformos dalį, arba pasiimdavo jų nemokamai iš pašto skyriaus.80 Menininkai sukurdavo savo dizainą ir užklijuodavo ant turimo lipduko, tačiau šiais laikais, sparčiai tobulėjant technologijoms, lipdukus jau gali pasigaminti patys net ir namuose. Anksčiau menininkai labai daug investuodavo norėdami lipdukams suteikti šildymo funkciją, dėl kurios darbas nepakinta net penkerius metus. Taip laikui bėgant lipdukai tapo meniniais lipdukais, kurie buvo kuriami siekiant paskleisti kultūrinę, socialinę žinutę. Atsiradęs internetas atvėrė galimybes bendrauti ir bendradarbiauti su kitais menininkais, dalytis idėjomis ir jas kaupti. Ir anksčiau, ir dabar menininkai mainosi savo darbais. Pavyzdžiui, menininkė Cristina Vanko sukūrė lipdukų seriją pavadinimu „Aš anglis“.81 (žr. 3 pav.). Savo projektu ji siekė atkreipti visuomenės dėmesį į pasaulio klimato kaitą, kaip gyvūnams ir apskritai planetai kenkia anglies naudojimas, atskleidė, kad yra daug kitokių alternatyvų. Informacijai skleisti pasinaudojo internetu, o laikui bėgant meninius lipdukus buvo galima išvysti daugelyje šalių, nors pati autorė toje šalyje niekada nebuvo. Lipdukų menininkai yra tarsi inžinieriai, turintys 3 pav. Cristina Vanko, I am Coal, 2010, Cristina Vanko nuotr. išspręsti vietos klausimą. Kūrėjai, piešiantys ant sienų, kuriantys instaliacijas, turi pakankamai daug vietos, o lipdukų menininkai idėją turi atskleisti pakankamai mažame plote. Pažymėtina, kad lipdukų menininkai savo darbuose nepalieka jokių inicialų, didžiausias jų ginklas – dizainas. Kaip kiekviena gatvės meno forma, taip ir lipdukų menas neatsiejamas nuo reklamos. Būdami visiškai atviri, menininkai savo darbais protestuoja prieš kapitalizmo sistemą, pagrįstą kapitalu ir vartotojiškumu. Žvelgiant istoriškai, galima teigti, kad lipdukai atsirado kaip protestas prieš reklamą, tačiau pats reklamos pasaulis laikui bėgant sukomercino menininkus ir dabar jie bendradarbiauja su reklamos agentūromis. Reklamos agentūros noriai naudoja lipdukus, kadangi tokia vizualinė kalba daug lengviau pritraukia visuomenės dėmesį nei žodžiai. Reklamos pasaulyje itin paplitusi frazė, kad pasikartojantys elementai sustiprina atpažinimą. Vaizdų kartojimas psichologiškai sustiprina žmoniją, palengvina atmetimo reakciją. Pastebėta, kad paprastumas laimi prieš sudėtingą dizainą. Pavyzdžiui, prancūzų

80 Anna Waclawek, op. cit., p. 38. 31 81 Cristin Vanko, I am Coal. http://cargocollective.com/cristinavanko/I-am-Coal [žiūrėta 2016-05-20]

32 menininkas Towel82 išpopuliarėjo savo lipduku, ant kurio yra parašytas tik jo vardas. Tai tik piktograma, tačiau ji veikia gerokai efektyviau nei susibūrusi menininkų Undenk Crew grupė, kurianti išskirtinio dizaino lipdukus. Individualiai dirbantys menininkai visada nori sukurti vizualinį identitetą, todėl naudoja daugiau komerciškų išraiškų, eksperimentuoja su savo kūryba. Puikus pavyzdys yra S. Fairey didelio pasisekimo sulaukusi Obey lipdukų linija. Nors patys menininkai naudoja nekomercišką reklamą, bet kartu jie sąmoningai reklamuoja save. Lipdukai yra nedaug kainuojanti gatvės meno forma, todėl menininkai gali namuose pasiruošti šimtus vienetų lipdukų ir paprasčiausiai nešiotis juos kišenėje. Taip pat galima išklijuoti didesnę patalpą per trumpą laiką ir dirbti dienos šviesoje. Tai pagrindiniai veiksniai, dėl kurių lipdukų menas išpopuliarėjo visame pasaulyje. Murals (liet. freskos) –tai didelio formato piešiniai, kurie viešosiose vietose piešiami ant sienų naudojant įvairią techniką – taip siekiama juos integruoti į pastato architektūrą.83 Gebėjimas eksponuoti savo darbą ant pastato sienos turėjo didžiulės svarbos gatvės menui – jis stiprina ryšį tarp žiūrovo ir darbo, atspindi laikotarpį ir jo įvykius. Didžiuliai piešiniai ant sienų yra labai aktualūs socialiniame ir politiniame gyvenime. Remiantis XX a. moksliniais tyrimais, murals raidos kelias buvo labai ilgas – jau nuo pat Antikos laikų, tačiau tik XX a.murals tapo tokia meno forma, kokią galima pamatyti šiandien. Iki 1960-ųjų freskų buvo galima pamatyti tik pastato viduje, vėliau, 7-ajame dešimtmetyje, didžiuosiuose miestuose pasirodė individualiai dirbusių menininkų pavyzdžiui, menininko Keith Haring abstrakcijos.84 Dėl didelio menininkų skaičiaus ir technologijų galimybių freskų galima pamatyti bene kiekviename mieste. Populiariausios jos yra Vokietijoje ir Lenkijoje. Svarbu žinoti skirtumą tarp murals ir grafičių – puošiančios ir revoliucinės meno formos. Grafičių menas prasidėjo kaip vandalizmas, murals dažniausiai kuriamas turint leidimą, problemos perteikiamos daug subtiliau ir yra mėgstama forma visų socialinių klasių. Freskos labai populiarios tarp muziejų, didelių korporacijų, vyriausybinių institucijų ir tarpprivačių asmenų. Nors freskos savo dydžiu aplenkia grafičius ir tarsi atrodo, kad jų piešimas dar labiau pažeidžia įstatymą, tačiau visuomenė apie freskas atsiliepia teigiamai. Taip yra dėl plastinės raiškos ir santykio su architektūra, pastatais ir jų dydžiais – dėl šių ypatybiųfreskų atrodo patrauklios ir visuomenė jas mėgsta. Murals technika turi ypatingą galią greičiau atkreipti dėmesį nei kitos formos.

82 Anna Waclawek, op. cit., p. 109. 83 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 18. 84 Ibid, p. 19.

33 Kartais freskos būna padrikos, nenuoseklios, atliktos įvairių žmonių ar menininkų, kurie tiesiog pribėga ir palieka savo piešinį. Nors sienos gali atrodyti neskoningai, jos atspindi tikrą ir nesuvaidintą jausmą, apėmusį būtent tą akimirką irpaveiktą įvairių įvykių. Tokios sienos geriausiai išreiškia ironiją, sarkazmą ar aiškią koncepciją – lygiai taip pat, kaip ir grafitis. Tainėra legalus menas ir visada bus lyginamas su grafičių meno forma. Nepatikus visuomenei, savivaldybei ar pastato savininkui darbas visuomet gali būti lengvai pašalinamas. Šie du paskutiniai aspektai yraryškiausi panašumai tarp grafičių meno formos ir nutapytų sienų. Freskos – tai meno šaka, kuri buvo ir visada bus glaudžiai susijusi su visuomene. Jų tapyba yra nulemiama vykstančių įvykių pasaulyje. Stencil art (liet. trafaretų menas). Viešosiose diskusijose apie gatvės meną dažnai yra nusprendžiama, koks darbas gali būti rodomas ir kaip jį reikėtų vertinti. Trafaretas neleidžia šiai diskusijai užgesti, o sukelia įvairių nuomonių apie šią techniką ir menininkus. Trafaretas yra praktiškas, pasižymi švarumo efektu – tai tvirta ir estetiška technika.85Tai užtikrina šio meno populiarumą ir menininkų skaičiaus didėjimą. Ši gatvės meno forma gali varijuoti tarp tradicinio graffiti ir stencill graffiti dėl savo vienos svarbiausios savybės – estetiškumo. Trafaretas nepraranda savo populiarumo, nors atsiranda vis naujesnių išraiškos ir komunikacijos formų. Trafaretas – tai intelektinis ir kultūrinis informacijos vienetas, kuris gyvuoja pakankamai ilgai, kad būtų pripažintas toks, koks yra. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame žmonės bendrauja naudodamiesi sudėtingomis technologijomis ir kuriame, jau atrodo, kad nieko paprasto jau nebelikę, trafareto menas išlieka toks, koks buvo: aiškus, nenulemtas jokių technologijų ir dėl to vis dar populiarus. Šią meno formą praeiviui lengva suprasti – griežtos linijos sukuria aiškų vaizdą. Trafaretas pasižymi paprastumu, mobilumu ir galimybe pritaikyti aplinkoje – pakartoti tekstą ir vaizdus skirtinguose miestuose daugybę kartų. Trafaretas gali būti pagamintas iš plonos lakštinės medžiagos, pavyzdžiui popieriaus, plastiko ar iš metalo. Reikia nupaišyti atvaizdą ant pasirinkto pagrindo ir iškirpti norimas dalis, sukurti šabloną, kurį bus galima panaudoti kelis kartus;turėti purškiamų dažų ir purkšti jau išpjaustytas vietas. Dažniausiai tai užtrunka nuo 30 sekundžiųiki 2 minučių, žinoma, priklauso nuo trafareto sudėtingumo. Trafaretų spalvų gama – labai plati. Norint išgauti daugiau spalvų,būtina taikyti sluoksniavimo principą: kiekvienai spalvai naudoti atskirą identišką trafaretą.

85 Tristian Manco, Stencil graffiti (London: Thames and Hudson, 2002), p. 12.

34 Trafaretų menas glaudžiai susijęs su Italija ir Lotynų Amerikos šalimis. Net per Antrąjį pasaulinį karą žmonės naudojo trafaretą, piešdavo propagandinius vaizdus.86 7-ajame dešimtmetyje Meksikoje trafaretai buvo naudojami protestams.87 Tai tikrosios trafareto šaknys. O po grafičių bangos Amerikoje, Baltimorėje ši gatvės meno forma įgavo ne tik daugiasluoksniškumo, bet ir naują prasmę. 8-ajame dešimtmetyje Paryžiuje vykusių intensyvių protesto akcijų ir art deco decorative tradicijų susiliejimas suformavo tokią asmenybę, kaip prancūzą Blek le Rat88, kuris eksperimentavo su trafareto technika. Paryžiaus nacionalinėje dailės akademijoje (pranc. Ecole des Beaux) 1982 m. vykusio streiko organizatoriai paprašė akademijos studentų sukurti plakatą. Iš visų pasiūlymų labai išsiskyrė Blek le Rat darbai, sukurti taikant trafareto techniką. Netrukus jo darbai išplito visame Paryžiuje 1983 metais. „Tai buvo nauja kalba ir naujas dialogas tarp mūsų. Man patinka dirbti gatvėje, bendrauti su žmonėmis, kurių asmeniškai net nepažįstu, o jie – nepažįsta manęs89“, – taip yra pasakęs pats menininkas. Būtent jo dėka trafareto menas neužgeso ir iškilo dar vienas menininka – Banksy, kuris nenustoja savo meno idėjomis stebinti iki šiandienos, naudodamasšią techniką lyg spąstus informacijai perteikti. Jis – grafikos senbuvis tarptautiniame kontekste. Stencil menas vadinamas dar stencil graffiti, bet ne kiekvienas sutinka su šiuo apibrėžimu: grafičiai yra visada šalia kitų meninių išraiškų, skirtumas tarp jų – būsena. Grafitis turi labiau kriminalinę praeitį, yra atliekamas spontaniškai, o stencil – apgalvotas menas. Viskas apgalvojama iš anksto – menininkas jau turi viziją, kur bus jo darbas. Be to, nors stencil menas yra trumpalaikis, tačiau jis išlieka ilgiau nei grafičiai. Žmonės yra linkę piešinių nešalinti. Jų randama ant senų sienų, nenaudojamų durų arba apgalvotose vietose. Visuomenei atrodo, kad tai labiau gatvės menas, kaip freskos, tik mažesnio formato. Grafičiai – labiau eksperimentinio pobūdžio, stencil forma – nusistovėjusi ir yra iš karto žinoma, ko bus siekiama. Kuriant bet kurio gatvės meno darbą labai svarbi darbo vieta. Dauguma menininkų pasirenka specialias vietas, kad pasiektų tikslinę auditoriją. Jeromeʼas Mesnageris ir Nemo pasirenka Paryžiaus elitinius rajonus ir vietas, kuriuose įsikūrę žiniasklaidos įmonės.90 Jie vizualiai perteikia gyvenimo įvykius svarbiausiose miesto vietose. Mados rajonai taip pat labai populiarūs tarp trafaretų kūrėjų. Tokiame rajone visada yra jaunų žmonių, žiniasklaidos įmonių ir galerijų. Trafareto aktyvistai nori bendrauti su plačiąja auditorija, todėl mados, elito

86 Tristian Manco, Stencil graffiti (London: Thames and Hudson, 2002), p. 43. 87 Ibid, p. 15. 88 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 27. 89 Ibid, p. 27. 90 Ibid, p. 28.

35 ir valdžios institucijų rajonai puikiausiai tinka informacijai skleisti. Vieta lemia komunikaciją, simboliką, kūrybiškumą. Kiekviena atskira detalė skirta vis kitai vietos auditorijai. Nesvarbu, ar pernešama kokia nors žinutė ar ne, trafaretas tampa visuomenės aplinkos dalis. Kaip žmogus „absorbuoja“ miesto atmosferą, kaip jį suvokia, taip viskas ir atsispindi šiuose darbuose – jie tampa kiekvieno žmogaus dalimi. Tai viena iš nedaugelio gatvės meno formų, kuri gyvuos ilgą laiką, nepaisant vykstančios globalizacijos. Logos (liet. logotipai) – tai prie parašo paliekamos suasmenintos figūros ir stilizuoti simboliai.91 Žymūs logotipų menininkai, Reunionas Islanderis Jaceʼas irispanas Pez, vadinamieji rašinėtojai (angl. writers), kaip savo parašą palikdavo ne raides, o stilizuotas 92 nedidelio formato figūras – būtent taip galima apibrėžti gatvės meno logotipus. Logotipų yra dviejų tipų: legalūs, užsakomieji logotipai, kuriuos atlieka dizaino įmonės arba laisvai samdomas dizaineris. Kitas tipas – nelegalūs ir juos naudoja gatvės menininkai.93 Nelegalių logotipų technika gali būti įvairi: plakatas nupurškiamaspurškiamaisiais dažais, pritvirtinamas ar priklijuojamas lipduko forma. Priklausomai nuo tipo, reklamos agentūrų logotipų technika visada išsiskiria tuo pačiu principu – vektorine technika. Gatvės menininkai logotipus keičia, eksperimentuoja, dizaino įmonės atvirkščiai – logotipus kuria užsakovams ilgam laikotarpiui. Menininkas I. Jaceʼas pradėjo kurti grafičius 1984 m., tačiau nuo 1992-ųjų jo darbai pamažu pradėjo kisti: raidė buvo keičiama į simbolius.94 Bijodamas, kad gali atitrūkti nuo grafičių subkultūros, jis ėmė pasirašinėti šalia savo meno kūrinio ne tik vardu, bet ir slapyvardžiui – gouzou. Būtent taip atsirado logotipo ir tago derinys. Šis menininkas savo laiku stebino kiekvieną, nes savo darbus eksponavo ant magistraliniuose keliuose esančiųreklamų, kelio ženklų, taip pat įkomponuodavomiesto aplinkoje. Kito populiaraus menininko, pasivadinusio Invader, darbus galima atpažinti dėl jo unikalaus stiliaus – visi jo darbai sukurti lyg iš megapikselių, tarsi mozaika (žr. 4 pav.). Toks stilius, kuris yra visai iš kito konteksto, puikiai atspindi menininko slapyvardį: „Įsibrovėliai užkariauja miesto erdves“, – taip yra pasakęs pats menininkas.95 1996 m. atsiradus

pirmiesiems arcade video žaidimams ir jiems labai 4 pav. Invider, be pavadinimo, 2003. išpopuliarėjus, iškilo ir Invader žinomumas – jis tapo garsiu

91 Tristian Manco, Street logo (London: Thames and Hudson, 2002), p. 8. 92 Ibid, p. 8. 93 Ibid, p. 8. 95 Ibid, p. 133. 34 94 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 128.

95 Ibid, p. 133. 35 menininku visame pasaulyje. Characters (liet. rašmenys). Neabejotinai logotipas gali būti rašmuo, tačiau tarp šių dviejų sąvokų yra ir erdvinių, ir vizualinių skirtumų. Jautrios linijos, ribotas spalvų skaičius ir tam tikri simboliai yra būdingi labiau logotipams. Dar vienas skiriamasis bruožas – mažas dydis ir idėja nepalikti parašo, nes pats rašmuo jau yra kaip parašas. Rašmenys – characters – tai vizualus kompleksas, įprastai žmogaus figūros dydžio, kartu su įskaitomais ir aiškiais menininkų 96 parašais. Rašmenis pirmieji pradėjo naudoti patys rašinėtojai ir grafičių menininkai, piešdami Niujorko metro vagonuose. Pirmieji rašmenys ir characters simboliai, jų tipai buvo inspiruoti komiksų. Bėgant laikui stilistiką ištobulino londonietis, slapyvardžiu Mode2 ir iš Niujorko kilę menininkai Seen ir Lee.97 Skiriamoji characters ypatybė, skirtingai nuo jau minėtų logotipų, yra funkcija, pvz., amerikietė Swoon, prancūzų menininkė Miss Van ir brazilų duetas Os Gemeos kuria charakterius, kurie kviečia žmones suvokti darbą kaip įvykį, o ne matyti tik kaip objektą. Street installation (liet. gatvės instaliacija). Viešoji erdvė tapo žaidimų aikštele menininkams.Vieta, jos aplinka diktuojanaujus kūrinius ir taip gimsta naujų formų. Dabartiniai gatvės meno pasikeitimai pristato naujus menininkus, kurie ne tik orientuojasi į pačius darbus, bet taip pat jiems yra įdomu, kaip darbai tiesiogiai gali sąveikauti su erdvėmis. Kai kurie menininkai tarsi bando kurstyti, inicijuoti naujas problemas visuomenėje ir miesto erdvėje – tai viena šios gatvės formos atsiradimo priežasčių. Tai vizualus menas, perteiktas instaliacijos būdu. Tai dažniausiai 3D pavidalo darbai, kurie eksponuojami miesto erdvėse. Tai gali būti skulptūra, bet koks kūnas, kurį galima apeiti, paliesti. Miesto intervencija (angl.urban art intervention) – taip dar galima pavadinti šią meno formą.98 Nors ji yra ne taip dažnai sutinkama, kaip graffiti ar post graffiti, tačiau labai mėgstama socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje. Taip yra dėl jos funkcijos ir mobilumo. Skirtingai nei grafičius, instaliaciją yra lengva išardyti, be to, visuomenei tai atrodo labiau suprantamesnis ir aplinką puošiantismenas. Gražus, nekeliantis netvarkos įspūdžio, vaizdingas, įdomus – taip dažniausiai atsiliepia apie šį meną žmonės. Todėl šiomis dienomis gatvės instaliacija – viena iš populiariausių formų. Menininkas suteikia savo idėjai fizinį kūną, kuris atspindi menininko ir miesto sąsają. Wheat-paste (liet. plakatas) ir gatvės menas yra neatsiejami dalykai. Jie jau egzistavo dar prieš atsirandant grafičiams – pradedant nuo Henrio Tolouze Lotreco plakatų iki politinių

96 Tristian Manco, Stencil graffiti (London: Thames and Hudson, 2002), p. 56. 97 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 18.

98 Ibid, p. 147. 35 plakatų karų metu. Tačiau XX a. plakatų niekas netraktavo kaip gatvės meno. Lūžis buvo tuomet, kai išpopuliarėjo tagai ir grafičiai – tada sujudo visas pogrindinis pasaulis. Gatvės menininkams tai buvo lyg įvadas. Jau atsiradusiam plakato menui plėtoti kūrėjams tereikėjo tik pakeisti atlikimo priemones. Atsirado pogrindžio, savadarbių plakatų, kurių funkcija išliko ta pati – informuoti žmones. Tai nebuvo pramoginis, kultūrinis ar politinis plakatas – menininkai orientavosi ties socialinio pobūdžio plakatu, kurį yra sunkiausia sukurti iš visų plakatų žanrų. Niujorko gatvėse buvo galima pamatytine tik grafičių, bet ir daugybę wheat- paste plakatų. Šie wheat-paste plakatai yra užklijuojami naudojant specialius klijus, pagamintus iš rugių pastos.99 Tai gatvės menininkų modifikuota tradicinio plakato versija. Jie atrodo kaip visiems įprasti plakatai, niekuo neišsiskiriantys, tačiau juos nuo tradicinių skiria tai, kad jie yra savadarbiai kūriniai. Savo sukurtam plakatui pritvirtinti prie norimo paviršiaus menininkai panaudojo pasigamintą kviečių pastą. Ją galima pasigaminti taikant senąjį arba naująjį būdą. Gaminant senuoju būdu yra naudojami miltai, vanduo ir cukrus, naujuoju – naudojami jau pagaminti tapetams klijuoti skirti klijai. Abu būdai yra efektyvūs, bet naujasis šiomis dienomis yra populiaresnis, nes reikia mažiau laiko, padaroma mažiau klaidų gaminant klijus ir galima lengviau pritaikyti. Ypač šį būdą mėgsta naudoti reklamos įmonės, net ir šiandien. Senąjį būdą naudoja pavieniai asmenys arba menininkų grupės, nes visus klijams būtinus ingredientus galima rasti namuose. Iš tiesų menininkai šių klijų nesukūrė – jie žinomi jau nuo Antikos laikų ir buvo naudojami tiems patiems pirmiesiems plakatams, kol neatsirado lipduko technika, dekupažui skirta technika ar papjė mašė technika. Taigi vystantis gatvės menui pamažu atsirado naujas žodžių junginys, kuris idealiai tiko kitai meno formai apibūdinti – JAV ir Kanadoje šis procesas tradiciškai vadinamas wheat 100 pasting arba poster bombing, Didžiojoje Britanijoje – flyposting. Visas dėmesys atiteko tagams ir grafičiams. Dažnai žmonės nustemba sužinoję, kad wheat-paste plakatas atsirado tuo pačiu laikotarpiu ir yra taip pat laikomas viena iš gatvės meno formų. Taip yra ir dar dėl vienos priežasties – šis plakatas yra sutapatinamas su tradiciniu plakatu, kuris gaminamas, kuriamas, spausdinamas didelėse reklamos agentūrose. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje plakatas Amerikoje tapo toks pat populiarus ir žinomas kaip ir grafitis. Jį pradėjo naudoti vis daugiau menininkų. Tai dar vienas efektyvus būdas pagyvinti miesto aplinką ir dalytis savo mintimis. Menininkai puikiai suvokė, kad plakatas pritraukia daugiau dėmesio nei grafitis, todėl wheat-paste buvo galima išvysti visur. Miestuose jų buvo tiek daug, kad buvo platinami patarimai laikraščiuose, televizijoje, kaip

99 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 141. 100 Ibid, p. 141.

36 nuimti plakatus nepalikus jų likučių ant sienos. Šiandien situacija apsivertė aukštyn kojom – dabar yra patariama, kaip nuimti plakatą jo nesugadinus. Kaip ir vieta, taip ir plakato dizainas turi būti ypač apgalvotas, jis turi sutilpti į tam tikrus rėmus, būtina apgalvoti ir pasigaminti plakatą iš anksto.101 Geras dizainas yra raktas į sėkmę – sulaukti atsiliepimo iš praeivio. Niekam nekris į akį, jei plakatas bus mėgėjiškas ir neapgalvotas. Dauguma žmonių plakatą matys tik iš tolo, todėl labai svarbi yra antraštė, frazė, kuri turi būti aiški, įskaitoma, ir,žinoma, būtina iliustracija, kuri papildytų tą tekstą. Šiandien, kai jau plakatų menas tampa nusistovėjusi forma, kuriami interaktyvūs plakatai. Kūriniai – tai lyg gyventojų ir miesto ryšio atspindys. Šiandienos žmogaus nebestebina niekas, todėl interaktyvūs gatvės meno darbai tampa alternatyva. Interaktyvūs kūriniai gali judėti ir turi dvipusį informacinį srautą. Darbas turi tam tikras žaidimo funkcijas, jį lengva valdyti, keisti funkcijas, sukurti pabaigą, suteikti kulminaciją. Interaktyviam gatvės kūriniui įgyvendinti svarbūs yra penki aspektai – fizinė sąveika, konkurencija, galimybės, simuliacija ir stimuliacija.102 Gatvės instaliacijos ir plakatai interaktyvumu pasižymi labiausiai. Pavyzdžiui, prancūzų reklamos studija Publicis Sao Paulo and Fundacao Pro Sanguerado būdą kaip padrąsinti žmones būti kraujo donorais:103 Buvo sukurtas plakatas „Kraujo įkrovimo plakatas“, kuris sugebėjo įkrauti telefono bateriją . Iš šalies atrodė, kad yra aukojama kraujo. Po šio socialinio plakato buvo atlikti tyrimai, kurių rezultatai nustebino: vėliau, kai pasirodė šis interaktyvus plakatas miesto erdvėse, kraujo donorystė Prancūzijoje 104 išaugo tris kartus. Nors praėjo ne vienas dešimtmetis, net visas amžius, ir pasikeitė plakato išvaizda, atsirado vis naujesnių formų, plakato funkcija išliko vis tiek ta pati – informuoti visuomenę. Stebėtojai turi jausti, kad jie sužinojo kažką nauja ir iš to gali kažko pasimokyti. Plakatu siekiama įvairių gudrybių, tokių kaip sujaudinimo, gundymo ar manipuliavimo. Pritraukti, šokiruoti, priminti – tai pagrindiniai dalykai, kurių siekiama kuriant plakatą ir kurie išliks, kol plakatas bus pašalintas. Nesvarbu, ar tai tradicinis, wheat-paste, ar interaktyvus plakatas – visi jie atspindi socialinį gyvenimą ir socialines vertybes. Apibendrinant šį skyrių galima teigti, kad laiko tėkmė nulėmė žmonių sąmoningumą, kuris savo ruožtu paskatino gatvės meną ir jo formas vystyti toliau bei tobulinti. Skaitytoją šis skyrius detaliau supažindina su gatvės meno spektru, formos kitimu, technologijomis,

101 John Foster, New Master of Poster Design (Beverly: Rock Port Publishers, 2008), p. 82 102 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 138. 103 John Yong, Interactive Poster Charges Phones and Encourages People to donate blood. http://designtaxi.com/news/365630/Interactive-Poster-Charges-Phones-And-Encourages-People-To-Donate- Blood/ [žiūrėta 2016-05-24] 104 Ibid. 37 kiekvienos formos atsiradimo istorija ir vietos pasirinkimo motyvais, o konkretūs menininkų darbų pavyzdžiai leidžia geriau pažinti gatvės meno formas.

2.2. Socialinės meninės akcijos

Kai kurie menininkai nusprendžia išreikšti save, savo idėjas dar inovatyvesnėmis formomis ir renkasi performatyvias formas, pavyzdžiui, socialines akcijas, per kurias refleksuoja aktualias socialines temas. Akcijomis menininkai pritraukia dar didesnį srautą žmonių, sulaukia aktyvesnės visuomenės reakcijos. Socialinė akcija – institucijų arba susibūrusių žmonių grupių rengiami ne pelno siekiantys renginiai, kuriuose visuomenė yra skatinama susimąstyti, bandoma budinti žmonių sąmoningumą. Renginių forma gali būti įvairi: plakatas, instaliacija artiesiog žinutė, skleidžiama socialiniuose tinkluose. Tačiau labiausiai ši meno forma nuo kitų gatvės meno formų skiriasi tuo, kad akcijoje turi dominuoti žmonės, prisidėti prie jos rengimo, nes kitu atveju joks socialinis projektas neįvyktų. Socialinei akcijai yra artimas performansas. Jie abu pasižymi trumpalaikiais teatrališkais veiksmais ir atliekami žiūrovų akivaizdoje. Performanso pradininku laikomas prancūzas Yvesas Kleinas.105 Menininkas atradinėjo naujus meno išraiškos būdus, pavyzdžiui, vieno pasirodymo metu pasitelkė nuogas moteris, kurios išsidažiusios darydavo atspaudus ant menininko drobės grojant muzikantams viešojevietoje mieste. Britų menininkui Banksy meninės akcijos – tai dar vienas būdas atkreipti visuomenės dėmesį. Banksy, kuris yra prieš gyvūnų išnaudojimą maisto industrijoje, 2013 m. surengė performansą – meninę socialinę akciją106 Niujorko mieste. Sunkvežimisbuvo perpildytas daugiau nei 60 minkštų žaislų – jie buvo išdėlioti sunkvežimyje taip, kad visų žaislų galvos būtų iškištos ir kad būtų aiškiaimatyti, jog tai gyvūnų imitacija, kurie yra kelyje į greitą mirtį – fermą (žr. 5 pav.). Šis projektas vyko dvi savaites, kiekvieną dieną sunkvežimis, pilnas gyvūnėlių,išvažiuodavo į Manhatano gatves, sklindant gyvūnų spiegiantiems garsams. Visuomenės reakcijos 5 pav. Banksy, Sirens of Lambs, 2013. išsiskyrė: vieni smerkė menininką už drastiškus veiksmus, kiti liko sužavėti ir plojo. Žmonių reakcijos buvo tokios stiprios, kad vieni stipriai

105 Autorius nenurodomas, Yves Klein. http://www.theartstory.org/artist-klein-yves.htm [žiūrėta 2016-03-23] 106 Abigail Geer, Does Banksy‘s Siren of the Lambs help Confront Animal. http://www.care2.com/causes/does-banksys-siren-of-the-lambs-help-confront-animal-cruelty.html [žiūrėta 2016- 38 05-06]

39 susierzindavo, o vaikai pradėdavo verkti. Projektu, pavadinimu „Ėriukų sirena“, buvo siekiama atkreipti dėmesį į gyvūnų teises. Tai nebuvo vienintelis projektas, skirtas gyvūnų teisėms ginti. 2008 m. Banksy sukūrė instaliaciją ir pagamino tokius gyvūnų prototipus, kaip vaikščiojantys viščiukai, papūga,„linksminanti“ kitus narvelyje, žuvys, kurios jau pavirtusios į valgomus žuvų pirštelius ir kt. Šį projektą galėjo matyti bet kuris žmogus, einantis gatvėje, nes instaliacija buvo 107 eksponuojama parduotuvės vitrinoje, pačiame miesto centre. Šis paskutinis mobilus projektas apie gyvūnus tęsia kovą. Menininkas sąmoningai panaudojo sunkvežimį, prikimštą žaislų, siekdamas išreikšti gyvūnų nekaltumą ir atskleisti kasdienį maisto pramonės žiaurumą. Ironiška, bet lygai tokie patys sunkvežimiai, kuriuos panaudojo Bansky tikrai važiuoja iš vieno miesto į kitą, perpildyti gyvūnų, skleidžiančių savų garsų, bet žmonės į tai net neatkreipia dėmesio. Banksy blogai pagarsėjusio Holivudo filmo pavadinimą „Tyla ėriukų“ pakeitė į „Ėriukų sirena“. Sirena – tai įspėjimas, kuris skleidžia pavojaus signalą, kuriuo bandoma įspėti žmones apie gyvūnų problemą. Tai tarsi prašymas pagalbos. Į skleidžiamus gyvūnų garsus, švelnumo ir žiaurumo sugretinimą žmonės neabejotinai reagavos kirtingai, bet Banksy privertė juos susimąstyti. Galbūt kitą kartą pravažiuojantis tikras sunkvežimis, pilnas gyvulių, atkreips žmonių dėmesį ir pamažu jie bandys spręsti šią problemą. Naujajame Orleane menininkė C. Chang , netekusi savo draugo, sukūrė instaliaciją: ant apleisto namo sienos ji, taikydama trafareto techniką, su kreida užrašė „Prieš mirdamas, noriu padaryti: “ ir paliko vietos naujiems užrašams, norams, kuriuos aktyviai užrašė Orleano miesto gyventojai. Tokie projektai atveria dialogą tarp bendruomenių. Ši instaliacija – Akcija tapo įkvėpimu kitoms – identiškų instaliacijų atsirado įvairiuose pasaulio miestuose, jų 108 skaičius perkopė net 475 skaičių. Meninės socialinės akcijos paliečia ir pakeičia žmones kitaip nei kitos anksčiau apibūdintos gatvės meno formos. Jos labiau suvienija žmones. Visuomenė jaučia poreikį prisidėti prie pokyčių. Ši forma ypatinga ir tuo, kad joje gali sąveikauti visos gatvės meno formos.

107 Abigail Geer, Does Banksy‘s Siren of the Lambs help Confront Animal. http://www.care2.com/causes/does-banksys-siren-of-the-lambs-help-confront-animal-cruelty.html [žiūrėta 2016- 05-06] 108 Candy Chang, Beforie I Die. http://candychang.com/work/before-i-die-in-nola/ [žiūrėta 2016-11-16]

39 3. GATVĖS MENAS TARP REZISTENCIJOS IR KOMERCIŠKUMO

Šių dviejų medijų santykis yra analizuojamas dėl tam tikrų priežasčių. Nors atrodytų, kad šios dvi sritys nėra susijusios, tačiau, kaip pastebi autorė: J. Reinecke šios dvi medijos viena kitą papildo nuo pat graffiti istorijos pradžios.109 Taipogi šį ryšį skatino nagrinėti subvertising technika, kuri yra nusitaikiusi parodyti socialines problemas. Šiam skyriaus analizavimui įtakos turėjo menininko V. Jako išsakyta mintis, kad gatvės menas yra tam tikra forma – nekomercinė reklama110 bei jauno gatvės menininko J. Tarabildos nuomonė, kad komercija gatvės menininkui leidžia išgyventi iš savo mėgiamos veiklos.111 Reklamos suteikiami pinigai leidžia menininkams keliauti ir dalyvauti įvairiuose pasaulio gatvės meno festivaliuose nemokamai pavyzdžiui menininkų brolių Os Gemeos dueto ar M. Jenkinso vizitai mūsų šalyje.

3.1. Anti – komercinės tendencijos: subvertising

Šiandien vis labiau tampa aktualesnė komercijos, vartotojiškumo problema. Žmonių pasąmonė yra perpildyta bereikšmiais vaizdiniais, kurie tik slopina žmonių moralines vertybes ir skatina vis didėjantį susvetimėjimą. Komercinės firmos pasinaudojusios spaudą užtvindė pasaulį reklamomis, kurias galime matyti kiekviename mieste. Besaikio vartotojiškumo padariniais gali būti laikomas globalinis atšilimas, savižudybės, emigracija, priklausomybės ir daugelis kitų socialinių problemų. Gatvės menininkai tą pastebi ir bando savo kūryba budinti žmones panaudodami subvertising techniką. Pagal urban discionary žodyną subvertising yra judėjimas, siekdamas sukurti parodiją iš reklamų. Rašytojas C. Lewisohn tai įvardija culture jamming (liet. kultūros sutrukdymas) arba détournement (liet. pasisavinimas).112 Tai metodas, kai menininkai ironizuoja reklamą. Jie pašiepia šių dienų pasaulio komerciškumo sanklodą. Nagrinėjant subvertising techniką būtina paminėti Londone įsikūrusio menininko B. Eineʼo žodžius: „Labai įdomu stebėti, kai gatvės menininkai veikia išvien kaip ardomasis 113 faktorius siekdami sunaikinti reklamą“.

109 Julia Reinecke, op. cit., p. 63. 110 Rūta Kučinskaitė, Interviu su menininku Vyteniu Jaku. Kaunas, 2016. 111 Autorius nenurodomas, „Vilnius Street Art“ belaukiant: pasaulis išgyvena gatvės meno bumą. http://www.delfi.lt/veidai/kultura/vilnius-street-art-belaukiant-pasaulis-isgyvena-gatves-meno- buma.d?id=71964436 [žiūrėta 2016-10-17] 112 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 115. 113 Ibid, p. 111.

40 Savo kūryba išsiskyrė Naujojo Džersio menininkas Brianas Odonelis, labiau žinomas sceniniu vardu KAWS. Jis pradėjo kurti ant didelio formato reklamos stendų, tentų (angl. billboards) taip siekdamas sustiprinti žiūrovo potyrį. Daugelis gatvės meno atstovų reklamos stendus užtapydavo, tačiau KAWS atvirkščiai – jam buvo įdomu eksperimentuoti su reklama: jis į tam tikrus reklamos elementus įterpdavo savo kūrybos elementų ir sukurdavo mišrų, įvairialypį kūrinį, skatinantį savianalizę ir apmąstyti reklamos įtaką visuomenei. Priežastis, kodėl jis taip darė, yra paprasta. Jis manė, kad nuotraukos atspindi laikotarpį, todėl iškreipiant agentūros sukurtą reklamą bus labiau pabrėžiamas laikotarpis. Paklaustas, kodėl jis pasirinko būtent stendus, atsako labai racionaliai – taip siekia išreikšti savo prieštaravimus reklamos kompanijoms. „Reklama pasirenka geriausias vietas, panaudoja milžiniško dydžio stendus greitkeliuose, miesto keliuose, kuriuose yra didžiausias žmonių srautas, o aš labai norėjau visa tai sugrąžinti ir gatvės meno judėjimui.“114 Kai 1995 m. KAWS pradėjo modifikuotiautobusų stotelių, telefono budelių reklamas, jo populiarumas išaugo milžinišku greičiu, jo veiklą buvo pradėta laikyti fenomenalia. Jis pašalindavo reklamą iš objektų, parsinešdavo į namus, ten plakatus perdarydavo ir vėl grąžindavo į jų pirminę vietą. Pakeisdamas tik mažas detales jis tik dar labiau pabrėždavo reklamos neigiamą skleidžiamą žinutę. Galima pateikti pavyzdį. Dizainerio C. Cleino modeliai, reklamoje reklamuojantys apatinį trikotažą, yra liečiami nepažįstamųjų rankų iš už nugaros (žr. 6 pav.).

Vaikų veidai transformuoti į ateivių, mažametis vaikas, 6 pav. KAWS, be pavadinimo (numanomas pavadinimas Calvin Clein), 1995. reklamuojantis pieną, yra pavaizduotas dėvintis kaukę.

Paminėti tokie menininko darbų skiriamieji bruožai: grafiniu būdu sukurti personažai, primenantys žmonių kaukoles, išsiskiria savo forma, spalva ir mirtį reiškiančių kryžiukų vietoj akių. KAWS dėl tokios veiklos buvo linčiuojamas, lyginamas su kenkėju arba laikomas herojumi. Visuomenei menininko KAWS darbai atskleidžia klestintį konsumerizmą, vartotojiškumą. Korporacijos užtvindo viešąją erdvę vaizdais, o menininkas publikai vis primena apie šią tuo metu augančią socialinę problemą (vartotojiškumą, susvetimėjimą). Žmonės jo darbus įvertino kaip guerillaart (liet.partizaninis menas), tačiau pats autorius teigia: „Man tai buvo kaip žaidimas, skatinimas gatvės menui sugrąžinti reklamos okupuotas miesto vietas, man tai niekada nebuvo antireklama.“115 Vis dėlto galima daryti išvadą, kad tai

114 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 109. 41 115 Ibid, p. 111.

42 buvo subvertising – ne tik šaipymasis iš reklamos, bet ir jos panaudojimas siekiant populiarinti patį save. Nagrinėjant subvertising techniką būtina paminėti projektą „Brandalism Project“ (liet. reklamos ženklų projektas).116 Tai buvo didžiausias subvertising projektas Didžiosios Britanijos istorijoje. 2012 m. dvidešimt keturi menininkai, susibūrę bendram tikslui, pasiskirstė dešimtyje Anglijos miestų, kad įvykdytų projektą. Dvi dienas apsimesdami miesto tarnautojais, nelegaliai iš reklamos stendų išėmė plakatus ir vietoj jų įdėjo savo kūrybos darbus. Darbuose, kurie pasižymi brutalia satyra, akivaizdžiai ironizuojamas pasaulio susvetimėjimas. Jų internetiniame puslapyje patys menininkai šį projektą 7 pav. Paul Insect, be pavadinimo, 2012.

įvardija kaip: „sukilimą prieš korporacinę regimosios karalystės kontrolę.“ Brūkšninis kodas, kuris randamas ant prekių pakuočių, buvo stilizuotas į karstą (žr. 7 pav.). Šmaikščiai pavaizduotas vaikas liepia išjungti televizorių. Didžiulio dydžio stende parašytas žodis forfeited (liet. atsisakyti) skatina atsisakyti materialių dalykų. Projekto laikas buvo pasirinktas neatsitiktinai – darbai buvo eksponuojami 2012 m. Londono olimpinių žaidynių proga. Taip buvo siekiama būti pastebėtiems viso pasaulio dar efektyviau. Kitas jų projektas įvyko 2015 m. Paryžiuje. JT klimato COP21 konferencijos susirinkimo progą.117 Šeši simtai plakatų slaptai buvo išeksponuoti Paryžiaus miesto viešojo transporto stotelėse per vieną naktį. Didelio formato plakatai buvo pakeičiami „Brandalism project“ kolektyvo sukurtais guerrilla darbais. 82 menininkai iš penkiolikos šalių susivienijo atkreipti dėmesį į globalinį atšilimą. Šis projektas palietė didžiąsias korporacijas tokias kaip, pavyzdžiui, automobilių koncerną „Volkswagen“. Firmai sukurtas plakatas kalba apie koncerno

8 pav. Barnbrook, Klink and friends, be melą. Pavaizduotas naujas automobilis ir šalia atsiprašymo pavadinimo, 2015. žodžiai: We‘re sorry that we caught, (liet. „Mes atsiprašome, kad buvome sugauti“) (žr. 8 pav.). Menininkai rado šmaikštų būdą pašiepti susidariusią

116 Matilda Battersby, Brandalism:Street artist hijack billboards for subvertising campaign. http://www.independent.co.uk/arts-entertainment/art/features/brandalism-street-artists-hijack-billboards-for- subvertising-campaign-7953151.html [žiūrėta 2016-11-12] 117 John Metcalfe, Artists Hack 600 Paris Billboars With Climate Mesages for COP21. http://www.citylab.com/design/2015/11/cop21-paris-climate-billboard-artist-volkswagen-brandalism/417897/ 43 [žiūrėta 2016-11-14]

44 nemalonią firmai situaciją. Taip pat projektas palietė Prancūzijos oro linijas „Air France“, kurios beje remia JT konferenciją, šmaiksčiai ironizuojamas dialogas tarp oro linijų ir visuomenės: Tackling climate change? – Of course not. We‘re an plane, (liet. ar jaučiate globalinį atšilimą, žinoma, ne mes juk esame lektuve). Tokie ir panašūs pasižymintys juoduoju humoru ir satyra kūriniai atsirado dėmesio centre Paryžiaus mieste, bei visame pasaulyje. Ši gatvės meno technika leidžia efektyviai atskleisti visuomenei žinomus, bet vengiamas socialines problemas. Menininkai tikslingai panaudojo reklamą savo tikslams. Jie metė iššūkį žiauriam ir valdingam pasauliui, kuriame šiandien vyrauja vartotojiškumas ir komercija.

3.2. Reklamos ir gatvės meno ryšys

Nagrinėjant reklamos ir gatvės meno santykį išskiria dvi šio ryšio kryptys: kai menininkai sąmoningai gatvės mene taiko reklamos principus, ir kai pačioje reklamoje naudojamos gatvės meno idėjos. Apžvelgus gatvės meno istoriją galima teigti, kad reklama kaip tik paskatino šių dviejų judėjimų formavimasi, juk viena iš priežasčių kodėl atsirado grafičiai buvo – augantis komercelizavimas ir kapitalizmas. Reklamos tikslas – informacijos skleidimas pasitelkiant vizualią kalbą. Ji iš dalies primena gatvės meną, tačiau, skirtingai nei pastarajam, visuomenė negali jai pasipriešinti. Reklama tapo visuomenės gyvenimo norma, įsišaknijusi žmonių pasąmonėje, nes šiuolaikiniame pasaulyje viskas yra pagrįsta vartotojiškumu. Gatvės meno istorijos raidoje yra pastebėta, kad menininkai dirba labai panašiu principu kaip ir didžiosios reklamos agentūros.118 Pavyzdžiui, tagai – juose dominuojantis elementas yra raidė, šriftas ir dydis: menininkų darbai panašėja į prekės ženklą ir taip jie išpopuliarina save. Geras pavyzdys – tokių korporacijų kaip „Nike“ ar „Coca Cola“ prekių ženklai, jų reklaminės kampanijos. Sugretinus tagus ir logotipus galima pamatyti aiškų jų sąryšį ir plėtrą estetine bei 119 komercine linkme. Gatvės menininkai, užuot susikoncentravę ties tagais, labiau dėmesį telkia į, rašmenis, logotipus, freskų tapybą. Jei grafičių istorijos pradžioje ir reklamoje vyravo raidės, tai gatvės meno raidoje ir reklamoje labiau funkcionavo vaizdas, paveikslėlis be jokio šrifto. Šiandien menininkai, kurie naudoja paveikslėlį ir šriftą, žengia į priekį ir gali greičiau pasiekti tikslinę auditoriją.120 Galima išskirti kelis menininkus, pavyzdžiui, Invader (liet. įsibrovėlis) ir

118 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 111. 119 Ibid, p. 116. 120 Ibid, p. 116.

45 Toaster (liet. skrudintuvas). Kai tik jų logotipai buvo pakeisti rašmenimis (angl. characters), žiūrovui tapo lengviau „skaityti“ ir suprasti jų idėją.121 Naudojamos nuotraukos, iliustracijos kaip ir reklamoje, tačiau konkrečios prekės nėra reklamuojamos. Reklamos industrijoje buvo greitai pastebėta tendencija – reklama seka gatvės meną, jo idėjas ir pačius menininkus. Esti nuomonių, kad menininkai yra geresni už pačius dizainerius. Autorius Cedaris Lewishonas sulygina reklamą su parazitu: „Reklama pasiskolina temą. Jei dizaineriai neatranda būdo, kaip sugeneruoti ir įgyvendinti idėją, jie skolinasi.“122 Tai kaip vagystė, gatvės menininkai negali užpatentuoti nelegaliai atsiradusius darbus, todėl reklamos agentūros tuo pasinaudoja. Žymus menininkas Dface tam tik pritaria: „Tai nieko nebestebina, tokių dalykų atsitinka.“123 Kai tik darbas tampa populiarus visuomenėje, reklama juo pasinaudoja ir palengvina kelią pasiekti naują auditoriją ir naujus prekybos taškus. Nesunku pastebėti grafičių ir gatvės meno stiliaus elementų prekių pakavimo, interjero kūrimo srityse, mados industrijoje. Vertinant Lietuvos kontekstą galima teigti, kad šių dviejų judėjimų sąsajų pavyzdžių nėra daug, palyginti su Vakarų šalimis. Pasaulyje yra pastebėta praktika, kad bendradarbiaujant su menininkais, dailininkais galima pasiekti gerų pardavimo rezultatų, padidėja pasiūla ir paklausa.124 Lietuvos rinkoje vis dar nesugebama įžvelgti galimybių ir įvertinti augančio vartotojų poreikio. Nors užuomazgų galima pamatyti, pavyzdžiui, Kauno mieste esantis didelio formato piešinys ant pastato sienos. Garsus Lietuvos maisto prekiųparduotuvių tinklas IKI pasinaudojo gatvės meno menininkų paslaugomis irpristatė darbą, kuris reklamuoja tinklo veiklą ir skatina pirktišio tinklo produkciją. Piešinys buvo eksponuotas judrioje miesto gatvėje. Tokią vietą užsakovai pasirinko neatsitiktinai – intensyvioje aplinkoje pateikiama informacija pritraukia daugiau pirkėjų. Tokio pobūdžio darbai ugdo kultūrinį sąmoningumą, skatina visuomenės kultūros formavimąsi ir įprasmina gatvės meno vertę. Dėl to kyla būtinybė įdėmiau patyrinėti dialogą tarp šių dviejų sričių ir atkreipti dėmesį į teoretikų nuomonę bei įžvalgas. Dabar, kai grafičių meno forma yra žinoma kaip sukilimo ir maištingumo simbolis, teoretikams kyla klausimas, kas būtų, jei gatvės menas ir grafičiai būtų legali,125teisės aktais reglamentuota veikla, ar reklamai šis menas vis dar būtų aktualus ir naudingas? Juk tapybos, stiklo, keramikos ir tradicinių kūrybos žanrų elementų reklamoje pastebima mažiau. Prancūzų filosofas J. Ranciereʼas teigia: „Gatvės menas turi būti „įšvietintas“ – eksponuojamas viešosiose vietose jis visada bus pastebimas visuomenės. Žmonėms nereikia eiti į galerijas, muziejus, nes gatvės menas – tai lyg lauko galerija, veikianti visą parą. Žiūrovo ir gatvės

121 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 117. 122 Ibid, p. 116. 123 Ibid, p. 145. 124 Anna Waclawek, op. cit., p. 189. 125 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 112. 46 meno akistatoje vykdomos vaizdinių ir garso transliacijos – tuo visada pasinaudos reklama.“126. Pasinaudoti reklama menininkai randa įvairių būdų. Įdomu stebėti, kaip menininkai bando savo veiklą paversti komercine. Menininko KAW Skūrybos stilius Japonijoje paliko didžiausią įtaką. Tą suvokdamas ir bendradarbiaudamas su dizaineriu Masamichi Katayama Tokijuje atidarė parduotuvę savo vardu, pardavinėjo riboto leidimo vienetinius žaislus ir drabužius su jo darbų atspaudais. Istorijoje pastebima, kad menininkai, neretai pasinaudodami savo vardu, sukuria visą pardavimo platformą, bando veiklą paversti verslu, pvz., popmeno judėjimo atstovai Hamiltonas Selwayʼus, Tomas Weselmanas ar Claesas Oldenburgas.127 Tačiau 9-ajame dešimtmetyje, vyraujant grafičių menui, tai buvo kažkas nauja. KAW Steigė, kad jis sudarė galimybes didesnei auditorijai, ypač vidurinės klasės žmonėms, įsigyti jo darbų. Menininkas ironizavo: „Praleidau pusę savo gyvenimo besislapstydamas, o dabar patys žmonės siūlo man pinigų už mano kūrybą. Tai keista.“128 Pasinaudodamas reklama jis sukūrė parduotuvių tinklą visame pasaulyje, o laisvu laiku bendradarbiauja su tokiomis kompanijomis kaip „Nike“, „Vans“, „Undercover“.129 Savo karjerą menininkas pradėjo kaip grafičių meno atstovas, dabar jis pristatomas jau kaip meno ir reklamos sąveiką kuriantis dizaineris. Reklamos galimybių išnaudojimasjo darbuose išryškino jį kaip menininką, padarė jį žinomą, sekamą meno kritikų, mėgėjų ir menininkų visame pasaulyje. Banksy – tai britų menininkas, kuris yra pripažintas pačiu komerciškiausiu menininku. Jo karjera klostėsi įspūdingu greičiu. Šiandieną jo darbai yra tiražuojami tūkstančiais egzempliorių. Gaminamos įvairios buities prekės, namų apyvokos daiktai. Plakatai, netgi tapetai namas. Vykdomi aukcionai, kuriuose darbai pardavinėjami įspūdingomis sumomis. Pačio menininko kūriniai pasižymi socialine tematika. Beje dalį gautų pinigų pats menininkas 130 paaukoja labdarai. Reklamos įtakos ženklų galima įžvelgti ir amerikiečio Sh. Fairey darbuose. Jis yra įvardijamas kaip vienas didžiausią įtaką gatvės menui padariusių menininkų per visą istoriją. Jis ypač prisidėjo prie dizaino, socialinių akcijų plėtotės. Jo kūryboje ryškiausiai perteikiama socialinė tematika. Savo karjerą pradėjęs kaip grafičių meno atstovas, dabar jis žinomas kaip reklamos studijos savininkas. Šiandien Shepardo Fairey minimas visur: laikraščiuose, žurnaluose, televizijoje. Menininkas keliauja po pasaulį, skaito paskaitas apie gatvės meną, rašo knygas, netgi turi savo drabužių modeliavimo salonų tinklą.

126 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 112. 127 Ibid, p. 109. 128 Ibid, p. 109. 129 Ibid, p. 109. 130 Anna Waclawek, op. cit., p. 32. 45 1988 m. panaudodamas garsaus amerikiečių imtynininko Andreʼaus Gianto portretą sukūrė lipdukų seriją131, kuriuose pavaizdavo imtynininką ir užrašė žodį OBEY (angl. paklusti) Tai buvo kaip užkuoduota žinutė jaunimui nepasiduoti propagandai ir visuomenės normoms, lipdukas turėjo funkciją būti būti atidiems, visuomenės skatinimas atsibusti ir sekti naujienas (žr. 9 pav.). Dizainas išsiskyrė savo drastišku koloritu, buvo panaudotos tik juoda, balta ir raudona spalvos, siekiant charakterizuoti portretą. Sh. Fairey kopijavo savo darbus ir išplatino gimtajame mieste, Pietų Karolinoje. Siekdamas išpopuliarinti savo projektą dar labiau tarpininkavo su užsienio menininkų auditorijomis, pats išvykdavo į užsienio šalis. Panaudojo tuo laiku keistą, bet drąsų informacijos skleidimo būdą: siųsdavo lipdukų į dizaino studijas su 9 pav. Shepard Fairey, OBEY, 1988. prašymu išplatinti jo darbus, tačiau už tai agentūroms neatsilygindavo.132 Efektas buvo fenomenalus. OBEY lipdukų buvo galima pamatyti bet kuriame pasaulio mieste. Sh. Fairey prisimena: „Tai buvo neišvengiama. Naudodamas atvirkštinę psichologiją „pasodinau sėklą žmonių pasąmonėje.“133 2008 m. menininkas sulaukė pasiūlymo sukurti plakatą prezidento B. Obamos reklamos kampanijai. S. Fairey panaudojo tokį patį stilių, kaip ir kurdamas OBEY lipdukus. Menininkas prisidėjo prie B. Obamos sėkmės tampant JAV prezidentu. Plakatas skleidė pasitikėjimą ir skatino balsuoti tokiais žodžiais kaip viltis, progresas, balsuok. Reklama šiam menininkui atvėrė duris į šlovę. Šiandien Sh. Fairey ir Banksy yra tie menininkai, kurie labiausiai geba atskleisti jiems rūpimas problemas bet kokia forma ir bet kada. Galima manyti, kad gatvės menas ir reklama neturi nieko bendro, tačiau jiems susipynus atsiranda naujų sąskambių, pavyzdžiui, subvertising. Analizuojant šių dviejų sričių ryšį svarbu paminėti, kad reklamos intervencija į gatvės meno terpę lėmė šiuolaikinės gatvės meno kultūros sanklodą. Pavyzdžiui, šią dieną vieni žymiausi gatvės meno atstovai Banksy ir S. Faireyʼus panaudodami reklamą sukūrė ištisas darbų serijas. Kiekvienas darbas yra pastebimas ir aptariamas. Populiarumas suteikia menininkui galimybę būti matomam, išgirstam, o jo darbai paliečia didesnį žmonių ratą. Menininkai, visa tai sąmoningai suvokdami, tuo pasinaudoja – jie reklamą paverčia įrankiu socialinėms problemoms spręsti. Gatvės meno festivalio Vilnius Street Art Festival kuratorė G. Guštaitė teigia, kad festivalius

131 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 101. 132 Ibid, p. 101.

46 133 Ibid, p. 101.

46 vis dažniau užsako valdžia arba įmonės, norinčios pasireklamuoti ir parodyti savo progresą.134 Nors tai įrodo, kad gatvės menas vis labiau tampa komercializuotas, vis dėlto galima įžvelgti teigiamą šio proceso pusę. Gatvės menas tampa nebe nišinė veikla, o visiems suprantamas natūralus veiksnys. Gatvės menas ir reklama vienas kitą papildo ir šių dienų kontekste tas santykis tik stiprėja, tačiau tai nėra neigiamas reiškinys, atvirkščiai, tai skatina gatvės meno savitą kūrybos lauką. Nepaisant reklamos metamo iššūkio gatvės menui, vaizdų antplūdžio ir pasikartojimo šiandieniniuose pasaulio metropoliuose, keisdami sąryšio elementus tarp šių dviejų reiškinių, gatvės meno atstovai išmoko reklamą panaudoti tikslingai. Reklama, panaudodama gatvės meno idėjas, taip pat populiarina šią meno šaką, leidžia jai vystytis ir tobulėti.

134 Autorius nenurodytas, „Vilnius Street Art“ belaukiant: pasaulis išgyvena gatvės meno bumą. http://www.delfi.lt/veidai/kultura/vilnius-street-art-belaukiant-pasaulis-isgyvena-gatves-meno- buma.d?id=71964436 [žiūrėta 2016-11-02]

47 4. SOCIALINĖ TEMATIKA GATVĖS MENE

Šios analizės tikslas yra išsiaiškinti, kokia socialinė tematika vyrauja gatvės meno darbuose, tad pirmiausia reikėtų trumpai apibrėžti žodžio „socialinis“sąvoką. Socialinis (lot. socialis) – reiškiantį visuomenės, visuomeninis procesas. Problemų pasireiškimas ir mastas priklauso nuo žmonių kultūros, visuomenės raidos tendencijų, aplinkos sąlygų, vertybių sistemos ir daugelio kitų veiksmų. Lietuvoje šiandien ypač padidėjęs savižudybių skaičius, įsigalėjęs alkoholizmas, nedarbas ir skurdas. Užsienyje taip pat vyrauja panašūs reiškiniai, menininkai liečia juos dominančią problemas ir procesus, pavyzdžiui, mirštamumą, ligas ŽIV, AIDS, oro taršą, nykstančią ekosistemą, užterštą vandenį ir daugelį kitų. Gatvės menininkai siekia prisidėti prie visų šių išvardytų socialinių reiškinių sprendimo, savo kūryboje išreikšdami veiksmingą filosofiją, generuodami savo idėjas ir siųsdami visuomenei žinutę.

4.1. Vakarų kūrėjų analizė

Šioje darbo dalyje apžvelgiami Vakarų šalių menininkų darbai, jų koncepcija ir meninė raiška, trumpai aptariami ir palyginami užsienio kūrėjų gatvės meno kūriniai viešojoje erdvėje. Britų kilmės menininkas, žinomas kaip Banksy, yra vienas ryškiausių šiuolaikinio meno atstovų. Jo kūryba išsiskiria savita stilistika: daugiausia dominuoja trafareto technika, kuri,kaip mano pats kūrėjas,yra greičiausias būdas sukurti darbą. Taip pat menininkas mėgsta rengti menines socialines akcijas. Jis išgarsėjo savo provokacijomis: jo darbai yra akivaizdus protestas prieš globalius reiškinius – karą, kapitalizmą, fašizmą, imperializmą, anarchizmą, nihilizmą ir kt. Savo darbais atskleidžia susvetimėjusią kultūrą. Pats menininkas su ironija išreiškia savo susirūpinimą žmonijos raida: „Kartais man pasidaro taip bloga nuo to, kas vyksta pasaulyje, kad net negaliu baigti valgyti antros mėgstamiausio obuolių pyrago porcijos“.135 Visuomenės nuomonė yra išsiskirianti, vieni giria šį menininką, kiti jaučia antipatiją, o kritikai apibūdina jį 136 kaip asmenybę, kuri nebijo rizikuoti. Aptarti šio menininko kūrybą yra ypač svarbu, nes Banksy paliečia man itin aktualią gyvūnų teisių problemą. Londone zoologijos sode menininkas perlipęs tvorą ir pateko į

135 Banksy, Wall and Piece (New York: Barnes and Nobles, 2005), p. 54. 136 Anna Waclawek, op. cit., p. 32.

48 aptvarą, kuriame buvo laikomi pingvinai. Ten ant sienos užrašė 2,1 m dydžio raidžių kombinaciją „Mums atsibodo žuvis“ (angl. We‘re bored of fish).137 Panašų protestą jis įvykdė savo gimtajame mieste Bristolyje, zoologijos sode, tik šį kartą paliko užrašą „Aš noriu išeiti, čia per šalta. Prižiūrėtojas dvokia. Nuobodu, nuobodu“ (angl. I want out. This place is too cold. Keeper smells. Boring, boring, boring.). Lankytojai, stebėdami zoologijos sode dramblių ekspoziciją, nustebo išvydę šiuos pareiškimus. Tokie Banksy projektai priverčia žiūrovą susimąstyti; užrašai kalba apie numanomą, bet nesamą žiūrovo santykį su gyvūnais. Neveltui kritikai Banksyvadina pavojų mėgstančiu menininku, nes visi šie projektai buvo įgyvendinti naktį, be zoologijos sodo atstovų ir miesto valdžios leidimo. Banksy taip pat neabejingas žmogaus teisių pažeidimams. 2012 m. jis naudodamas jam patogiausią trafareto techniką įamžino berniuką, kuris nepatogioje pozoje siuva Didžiosios Britanijos vėliavėles artėjančios valstybinės šventės proga. Žinant priešistorę paaiškėja, kodėl toks piešinys atsirado. Pastatas, ant kurio pavaizduotas vaikas, nėra atsitiktinai pasirinktas: prieš atsirandant piešiniui, tai buvo nelegali darbovietė, kurioje buvo išnaudojami nepilnamečiai. Pats naujausias Banksy darbas yra satyrinis pramogų parko projektas, pavadinimu „Welcome to Dismaland“.138 Šis darbas – tai tikrojo pramogų parko disneilendo prototipas, parodija. Prie šio Banksy projekto prisidėjo daugiau nei 50 menininkų iš viso pasaulio – visi jie siekė atkreipti dėmesį į pramogų parkų banalybes, vartotojiškumą, įžymybių kultūros propagavimą ir net į imigracijos ar gyvūnų teisių problemą bei į daugelį kitų. Tai lyg vadovėlis, atskleidžiantis šių laikų demagogiją. Penkias savaites parke buvo galima išvysti ženklų, atliepiančių socialinių problemų paveiktą pasaulį ir jo visuomenę. Kiekviena 10 pav. Banksy, Welcome to Dismaland, 2015. meno instaliacija siuntė konkrečią žinutę, pavyzdžiui, parko darbuotojai buvo aprengti pelės kostiumais ir dalijo balionus, ant kurių buvo užrašyta „Aš silpnaprotis“ (angl. I am idiot).139 Bendras parko vaizdas – depresija persmelktas

137 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 117. 138 Christopher Jobson, Welcome to Dismaland: A first Look at Banksy‘s New Art Exhibition, Housed, Inside A Dystopian Theme Park. http://www.thisiscolossal.com/2015/08/dismaland/ [žiūrėta 2016-10-17] 139 Tatiana Danger, Welcome to Dismaland: The anti – Disneyland theme park opensto crowds of freaked out visitors“. https://roadtrippers.com/stories/welcome-to-dismaland-the-anti-disneyland-theme-park-opens-to- crowds-of-freaked-out-visitors [žiūrėta 2016-10-17]

49 karalystę priemantis iliuzinis pasaulis (žr. 10 pav.). Su šiuo projektu Banksy kūryba pasiekė apogėjų. Šiam menininkui rūpimi klausimai – tai dabartinio pasaulio problemos. Dėmesys socialinėms problemoms iškėlė šį menininką į aukštumas. Jo dėka pasikeitė ne tik visuomenės, bet ir tvarkos sergėtojų požiūris į grafičius – gatvės meno reiškinį. Tokie darbai skatino spręsti vyraujančias problemas. Kita svarbi figūra gatvės meno istorijoje yra po pseudonimu besislepiantis prancūzas Blek le Rat. Nors Banksy ištobulino trafareto techniką, tačiau šios formos „krikštatėviu“ laikomas Blek le Rat.1401981 m. Paryžiaus mieste menininkas išgarsėjo kurdamas žiurkės atvaizdus trafareto technika, atsigręždamas į socialines problemas. Ypač pašiepia ir ironizuoja politikus. Poetiški, banalūs, bet visada patrauklūs Blek le Rat darbai perteikia žmogiškumą. Kaip teigia pats menininkas, jis bando budinti visuomenę, pateikdamas jai subtilių užuominų. 2005 m. sukūrė trafaretą apie prancūzų žurnalistą, kurį pagrobė Irako nusikalstama grupuotė. Darbas pasižymėjo inteligentiškumu – juo nebuvo siekiama šokiruoti. Šį trafaretą pamatė daugybė miesto žmonių, žiniasklaidos atstovų ir galiausiai policija vėl atnaujino bylą dėl žurnalisto dingimo.141 Šis neagresyvus protesto būdas tik įrodo, kad gatvės menas gali daryti įtaką – jis žadina netylėti ir kalbėti apie kylančias problemas. Taip pat svarbu paminėti prancūzę, žinomą kaip Miss Van ir kilusią iš Tulūzo. Jos darbuose yra nagrinėjamas feminizmo klausimas; vyrauja ryškios, akį rėžiančios spalvos. Menininkė vaizduoja, kaip ji pati sako, lėles (pranc. poupées), kurios panašios į moteris. Vaizduojamos gundančios, išdykusios, charakteringos lėlės.142 Provokuojantys drabužiai, apnuoginantys kūną, lengvai krintantys plaukai, ryškus makiažas, putlios viliojančios lūpos. Tačiau žvilgsnį patraukia nerimą keliančios lėlių akys, kurios yra tarsi pasruvusios krauju. 11 pav. Miss Van, be pavadinimo, 2007.

Tai išmuša žiūrovą iš vėžių – akių struktūra suardo erotišką paveikslą. Dažnai autorė figūras piešia kartu su mielais gyvūnais, kurie darbuose yra sumenkinami, vaizduojami kaip tarnai ar žaisliukai – taip autorė simbolizuoja vyrus (žr. 11 pav.). Miss Van darbai sulaukia kontroversiškos ir gana dažnai neigiamos visuomenės reakcijos. Žiūrovai teigia, kad jos

140 Cedar Lewisohn, op. cit., p. 70. 141 Anna Waclawek, op. cit., p. 71.

50 142 Ibid, p. 98.

51 darbai laviruoja ties pornografijos riba.143 Galima teigti, kad perdaug erotiškai pavaizduotas kūnas – tai vaizdinių transliacijos, kurios „atveria langą“ į pasaulio aktualias temas. Vaizduojamos viliojančios lėlės, jų kūnai ir žvilgsniai analogiškai atliepia dviprasmiškumą ir šaltus pasaulio feminizmo užkulisius. Tolesnei analizei būtina paminėti brazilų menininką Alexandreʼą Orioną. Jo projektas „Metabiotics“ (reiškiantis gyvenimo režimą, kuriame vienas organizmas yra priklausomas nuo kito), trukęs nuo 2002 iki 2005 metų, sulaukė pasaulinės šlovės.144 Derindamas gatvės fotografijų žanrą, trafareto techniką ir įtraukdamas atsitiktinius gyventojus sukūrė interaktyvią darbų seriją. Vaizduojamas krintantis gėlių vazonas nuo palangės, kuris, matyt, turi pataikyti į praeinantį pėsčiąjį (žr. 12 pav.). Ant sienos kampo nutapytas darbininkas, akimirkai atsirėmęs į kastuvą pailsėti, tartum bendrauja su tikrais darbininkais (darbas buvo paliktas darbininkų statybų aikštelėje). Autoriui įdomu, kaip erdvė gali paveikti žmones. Inspiracija menininkui tapo jo šalies žmonės, šalies ekonominė ir socialinė padėtis. Galima teigti, kad A. Orionui pavyko sukurti naratyvą miesto erdvėje. 12 pav. Alexandre Orion, Metabiotics, 2005. Iš Australijos kilusi menininkė, šiuo metu gyvenanti JAV žinoma kaip Vexta, 2004 m. sukūrė darbą pavadinimu „Welcome to Australia“.145 Darbas buvo atliekamas naudojant tradicinę grafičių tapymo priemonę – purškiamuosius dažus. Festivalio „Fringe Festival“ metu sukurtu kūriniu ji skatino atkreipti dėmesį į sugriežtintus įstatymus dėl emigracijos, kurie lemia emigrantų ateitį jos šalyje. Buvo nutapyta riaušių scena, kurioje kovojama dėl teisybės. Ypač didelis dėmesys buvo kreipiamas į aplinką, kuri atsispindi sukurtame kūrinyje, t. y. uosto erdvė, kurioje saugomi konteineriai – taip buvo siunčiama žinutė, kokia ateitis laukia atvykusių emigrantų. Gatvės menas vis labiau stebina naujomis formomis, menininkai nesiliauja ieškoti naujų dialogų, naujų raiškos būdų. Pavyzdžiui, kanadietis gatvės meno atstovas ir iliustratorius, kurios pseudonimas Roadsworth, pasaulyje yra gerai žinomas kaip įspūdingų, šmaikščių ir didžiulių instaliacijų kūrėjas viešosiose ir visuomeninėse erdvėse.146 Jis išsiskiria tuo, kad savo kūryboje naudoja kelio ženklus ir jo ženklinimą. Žymiausių menininko darbų yra

143 Anna Waclawek, op. cit., p. 98. 144 Ibid, p. 104. 145 Ibid, p. 106. 146 Ibid, p. 118. 52 Plateau ir Mile Endrajonuose, šalia Monrealio miesto. Naudodamas tą pačią rišamąją medžiagą, kurią naudoja kelininkai, jis ant geltonų kelio linijų susikirtimo pavaizdavo užtrauktuką.147 Panagrinėjus Roadsworth pastarąjį darbą galima daryti prielaidą, kad jame nėra perteikiamos aiškios socialinės problemos. Tačiau kyla klausimas, ar tai tiesa. Juk kiekvienas menininkas nori pagyvinti miesto erdves, naudodamas įvairias komunikacijos priemones. Galima teigti, kad gatvės meno atstovai visada sprendžia paties gatvės meno uždarumo klausimus, siekia reakcijos. Palikdami bet kokį darbą jie bando žadinti visuomenės sąmoningumą gatvės meno atžvilgiu. Nagrinėjant socialines temas būtina paminėti ir britų menininką Paulą Curtisą, geriau žinomą kaip Moose. Šis menininkas pabrėžia ekologijos temą. Jis vienas iš nedaugelio menininkų, naudojančių atvirkštinio grafičio (angl. reverse graffiti) techniką. Šis metodas ypatingas tuo, kad yra visiškai nežalingas nei žmogui, nei gamtai. Užterštose vietose, tokiose kaip tuneliai, pakrantės, šaligatviai, naudodamas buitines priemones (šepetukus, kempines) ir aukšto slėgio vandens srovę menininkas nuplauna, nugrando purvą sukurdamas raštus, figūras bei įvairius objektus. Jo vienas iš paskutiniųjų sukurtų darbų yra Londono upės pakrantėje. Bendradarbiaudamas su automobilių įmone „Nissan“ jis sukūrė ypač sudėtingą piešinį, akcentuodamas žalesnį gyvenimo būdą ir skatindamas įprastus automobilius iškeisti į elektrinius (žr. 13 pav.).

13 pav. Moose, be pavadinimo, 2014. Įvairius gatvės meno ir miesto santykių aspektus apmąsto amerikiečių skulptorius Markas Jenkinsas. Nuo 2000 m. menininkas kuria 3D instaliacijas – skulptūras. Darbai pasižymi siurrealizmo stiliumi, pavyzdžiui,žmogaus figūra – kūnas ir kojos – yra aprengta tikrais drabužiais, tačiau paliekama be galvos (žr. 14 pav.). Galva būna įkomponuota į kitą materiją, pavyzdžiui, sieną, maišą, mašiną. Būtent todėl Jenkinso kūriniai kelia nesaugumo jausmą ir šiurpina 14 pav. Mark Jenkins, Embed Series, 2006. praeivius. Skulptūros atrodo tokios realistiškos, kad žmonės pamano, kad tai tikri žmonės, todėl iškviečia specialiąsias tarnybas manydami,

53 147 Anna Waclawek, op. cit., p. 118.

54 kad žmonėms atsitiko nelaimė. Pastebėta, kad Jenkinso inspiracijų šaltinus sudaro tokių menininkų kūrybos laukas, kaip skulptorius brazilas Arthuras Barrio, ispanas Juanas Munozas. Autoriaus darbai laviruoja ties humoro ir ironijos riba. Patį menininką skatino kurti mieste gyvenantys benamiai, jų socialinė atkirtis. Amerikietis Joshua Allenas Harrisas – tai dar vienas menininkas, kuris atsigręžia į globalinį atšilimą. 2008 m. iš išmestų ir panaudotų šiukšlių maišų pagamino gyvūnų figūras. Niujorko mieste prie įrengtų ventiliacijos ertmių, grotelių J. A. Harrisas pritvirtino maišus, kurie, pučiant orui, atgyja, transformuojasi, pavyzdžiui, į 15 pav. J. A. Harris, The Inflatables, 2008. poliarinės meškos figūrą, o ši vėl ir vėl numiršta

(žr. 15 pav.). Taip išreiškiamas ledynų tirpimas. Menininkas siunčia aiškią žinutę dėl globalinio atšilimo ir nuo jo kenčiančių gyvūnų. Savo darbais autorius suteikė žiūrovams galimybę įsijausti ir netiesiogiai pamatyti šios globalinės problemos pasekmes, šiuo atveju – nykstančius gyvūnus. Gerai žinoma visame pasaulyje PETA organizacija, kovojanti už gyvūnų teises, bendradarbiavo su amerikiečių reklamos agentūra „Ogilvy & Mather“, kurios padedama PETA 2012 m. sukūrė interaktyvių plakatų seriją – instaliacijas „Fur Hurts“.148 Šis projektas atskleidė šiurpią tiesą apie Kinijoje plėtojamus ūkius, kuriuose gyvūnai auginami dėl kailio. Plakatai buvo paviešinti gerai žinomose miesto vietose. 36 menininkai dirbo prie šio projekto: buvo sukonstruoti įvairių gyvūnų figūrų karkasai, uždengti imituota oda, į kurią prismaigstyta 550 000 mažų adatų. Šios meninės akcijos šūkis buvo: „Kailis yra gražus, kol nepasižiūri į jį įdėmiau.“ Žmonės, palietę adatas, pajusdavo, ką patiria gyvūnas. Kitas PETA organizacijos projektas „Behind the Leather“ – vėlgi apie odos naudojimą mados industrijoje (žr. 16 pav.). Ši instaliacija išpopuliarėjo visame pasaulyje. Įgyvendinti idėją organizacijai padėjo reklamos studija „Ogilvy & Mather“, kurioje 16 pav. PETA, Behind the Leather , 2016. dirba nemažai menininkų, savo karjerą pradėjusių kaip

55 148 PETA organization, Fur Hurts – Art and Activism Collide. Vaizdo medžiaga. YouTube. https://www.youtube.com/watch?v=3yl7j7wOPZw [žiūrėta 2016-10-01]

56 grafičių rašinėtojai.149Buvo sukurta instaliacija, kviečianti žmones užsukti ir nusipirkti dirbinių iš odos. Atvėrę rankines, paltus žiūrovai nustebdavo pamatę gyvą kvėpuojantį organizmą argyvūnų organus. PETA šiuo projektu prašė atsisukti į mados industriją, ieškoti kitų odos alternatyvų. Šį kartą pasitelkta bauginanti forma, kuria buvo siekiama atmerkti visuomenei akis. Darbuose paslėptos kameros užfiksavo žmonių reakcijas. Silpnesnių nervų pirkėjai pradėdavo verkti, kiti buvo ištikti šoko. Kovos su AIDS aktyvistas Cleveʼas Jonesas 1985 m. sukūrė instaliaciją, kuri 1989 m. buvo netgi Nobelio taikos premijos nominantė.150 Iš 8 tūkst. skepetėlių buvo pasiūta antklodė, kurią drauge kūrė žmonės, sergantys šia liga, ar asmenys, netekę artimųjų. Antklodė buvo paženklinta atsiminimais iš įvairių žmonių gyvenimo etapų, joje įsiūta piešinių, emblemų, prirašyta vardų ir panašių elementų. 54 tonas sverianti antklodė buvo eksponuojama Vašingtone, šalia Baltųjų rūmų. 2012 m. ši akcija buvo vėl pakartota paminėtoje pačioje vietoje, kai JAV Senatas surengė konferenciją dėl AIDS. Ši akcija atskleidžia tai, ką turėjo iškentėti žmonės, gyvenę XIX a. antroje pusėje: sergantys šia liga negalėjo gauti vietų kapinėse, karstų, aplinkiniai juos ir jų artimuosiuos smerkdavo, buvo stokojama mišių už mirusįjį. Šis projektas taip pat informuoja apie ŽIV virusą, kuris sukelia AIDS, primena apie tai visuomenei kaip apie svarbiausią problemą ir skatina ieškoti efektyvių socialinių bei medicinos sprendimų būdų, kviečia piliečius būti tolerantiškesniems. Susibūrę ispanų menininkai O. Serra, M. Targa sukūrė instaliaciją pavadinimu „Rankos“. Skultpūros forma priminė egetaujančio žmogaus ranką. Pritvirtintos intsliacijos prie sienų su tam tikrais užrašais buvo galima pamatyti įvairiausiose Barselonos miesto vietose. Tačiau labiausiai išpopuliarėjo išmaldos prašanti ranka su užrašu ant kartono – menui. Menininkai norėjo atkreipti kultūros ministerijos dėmesį dėl padeties kultūros srityje, taip buvo siekiama sudrumsti realybę ir paskatinti valdžią į tai atsižvegti. Prancūzų menininkas Zevs praktikuoja ekologišką gatvės meno formą dar vadinamąjį light grafftiti (liet. šviesos grafitis). Skirtingai nei jo kolega menininkas Moose, jis naudoja dažus, bet jie kitokie nei įprasti – saulėje įsikraunantys, tad tik nakties laiku kūrinys pasirodo. Prancūzų menininkui rūpi vartotojiškumo klausimas. Jo kūrybai būdingi prekės ženklai, tokie kaip Chanel, 17 pav. Zevs „Chanel“, 2007.

149 PETA organization, Behind the leather. Vaizdo medžiaga. Youtube. https://www.youtube.com/watch?v=qs8yqcrqo1s [žiūrėta 2016-06-18] 150 K. Annabelle Smith, Unfolding the AIDS Memorial quilt at the folklife festival. http://www.smithsonianmag.com/smithsonian-institution/unfolding-the-aids-memorial-quilt-at-the-folklife-

57 festival-155695/?no-ist [žiūrėta 2016-11-04]

58

Dior, Apple, Microsoft ir daugelis kitų. Menininkas kūrybos procese pasitelkia garsių firmų logotipus, ilgainiui tai tapo Zevs skiriamasis bruožas. Darbai atrodo lyg nykstantys, drimbančios spalvos nuo objekto simbolizuoja nykimą (žr. 17 pav.). Taip menininkas bando žadinti diskusiją apie pasaulyje vyraujančią vartotojiškumo ir tuštybės problemą. Efektą sustiprina minėtieji dažai, menininkas yra priverstas kurti naktį, bet tik dėl to, darbai įgauną dar didesnę svarbą bei įgauna savitumo. Šio menininko darbai sykiu pasižymi glaudžiu ryšiu su reklama. Išdrįsdamas akcentuoti žinomus pasaulio prekės ženklus, taiko subvertising metodą, kuris dar labiau atskleidžia šiandieninę vartotojišką kultūrą.

4.2. Socialinė tematika Lietuvos kontekste

Lietuvoje atsiranda vis daugiau darbų, kurie perteikia socialinę žinutę.Visai neseniai 2016 m. spalį akcinė bendrovė „Šilutės baldai“ inicijavo projektą „Šilutės Siena“, kurio idėja buvo ant koncernui priklausančios sienosnutapyti miesto istoriją, miestui nusipelniusias asmenybes, svarbius Šilutės praeities ir dabarties įvykius. Teritoriją juosiančią pusės kilometro pilką sieną pavyko paversti interaktyvia šiuolaikinio vizualiojo meno galerija – po atviru dangumi.151 Buvo sukurta net 120 eskizų ir piešinių. Projektą įgyvendintipadėjo kaunietis T. Šimkus ir jo įkurta grafinio dizaino studija „Gyva grafika“, VDA studentai ir daugiau nei 3 000 Šilutės gyventojų. Buvo įamžinti visi istoriniai reiškiniai: ekonominė raida, karai, badmetis, liuteronybė ir kt. Baigtą projektą apžiūrėjo ir teigiamai priėmė miesto gyventojai. Šiuo projektu buvo siekiama apšviesti jaunimą, supažindinti su šio krašto istorija. 18 pav. V. Jakas, Vonia, 2015.

Kitas įdomus projektas oficialiai duris atvėrė visai neseniai. Tapytojas ir gatvės meno kūrėjas V. Jakas atidarė galeriją pavadinimu „Kiemo Galerija“ Kauno centre.152 Patį autorių prieš porą metų išgarsino jo sukurta instaliacija „Vonia“, kurią galima pamatyti ir šiandien (žr. 18 pav.). Vonia yra padėta daugiabučio ketvirto aukšto balkone, įėjimas užmūrytas, balkono sienos nugriautos – taip sukeliamas įspūdis, kad vonia atsidūrė visai atsitiktinai, tarsi griaunant pastatą ji tiesiog buvo palikta. Pats V. Jakas teigia, kad tai buvo tik pradžia

151 Gediminas Pilaitis, Šilutiškiai atvėrė dar neregėtą metraštį po atviru dangumi. http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/silutiskiai-atverte-dar-neregeta-metrasti-po-atviru-dangumi.htm [žiūrėta 2016-10-26] 152 Jolita Linkevičiūtė, Vytenio Jako žaidimai mieste. Kiemo galerija. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014- 55 11-04-vytenio-jako-zaidimai-mieste-kiemo-galerija/123799 [žiūrėta 2016-11-11]

55 esamos galerijos.153 Šiandien užėjus į po atviru dangumi įsikūrusią galeriją galima pamatyti įvairiausia technika sukurtų darbų: freskų, instaliacijų, trafaretų. Autoriui mintis atidaryti galeriją kilo atkreipus dėmesį į pastato istoriją ir žmonių susvetimėjimą. Anksčiaušiame pastate gyveno žydų šeimos, tačiau prasidėjus Holokaustui daugeliui teko palikti namus ir išvykti į getus. Iki tol visa namo bendruomenė bendravo šiltai, vykdavo bendros vakarienės, buvo vaikų aikštelės. Pats menininkas teigia: „Augantis urbanizmas, vartotojiškumas sunaikina tarpusavio bendravimą, atsiranda susvetimėjimas.“154V. Jakas nusprendė originaliais būdais suvienyti kaimynus – ant namo sienų kuria pastato istoriją, įamžina buvusius gyventojus, jų gyvenimo etapus. Tačiau ant sienų atsiranda kitokio pobūdžio piešinių, pavyzdžiui, nustebęs katinas, sėdintis ant palangės: namo gyventojai buvo įpratę šiukšles išmesti ne į konteinerį, bet tiesiog apleistame kiemo kampe, taigi atėję kaimynai nustebdavo pamatę smerkiantį ir katino žvilgsnį. „Norėjau pakeisti gyventojų įpročius ir pagalvojau, kad meno pagalbatai galima padaryti. Žmonės iš tiesų pradėjo mažiau šiukšlinti“, – teigia menininkas. Šis kūrėjo projektas primena Banksy paskutinįjį ir didžiausią jo darbą – anksčiau minėtą „Welcome to Dismaland“. Abu šie projektai liečia ne tik vieną socialinių problemų, bet ir analizuoja, kodėl jų atsiranda. „Kiemo galerija“ leidžia apžvelgti, apmąstyti supančią aplinką, ypač susvetimėjimą šiuolaikinėje visuomenėje. Darbais jis išreiškia nuojautą apie žmogiškosios savasties nyksmą. Skirtingai nei Vakaruose, Lietuvoje gatvės meno darbų, kuriuose žvelgiamaį gyvūnų problemą, nėra daug. Ši tema nėra išplėtota. Tačiau prasidėjus 2016 metams Lietuvoje vieną tokių meninių socialinių akcijų surengė gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“.Ši akcija vyko prieš vilkų medžiojimą. „Baltijos vilkas“ pirmininkas teigia: „Mūsų tikslas yra didintižmonių supratimą apie vilką ir mažinti dėl nežinojimo kylantį pasipriešinimą.“155 Vilniuje, Lukiškių aikštėje buvo galima išvysti atspausdintus realistiškus vilkų maketus. Įgyvendinimas nebuvo pats puikiausias, bet tai vienas pirmųjų bandymų budinti visuomenę. Menininkai turėtų eskaluoti savo idėjas ir paremti organizacijas, padėti joms atkreipti visuomenės dėmesį į gyvūnų teises. Kol kas ši problema labiausiai išreiškiama taikomosios dailės srityje: plakatuose, lankstinukuose, stenduose, kuriuos kuria reklamos agentūros, gaudamos užsakymų iš vyriausybinių institucijų. Situacija pasikeistų, jei tam tikri valdžios organai pakeistų nuomonę ir į pagalbą pasitelktų gatvės menininkus. J. Tarabilda – jaunas produktyvus gatvės menininkas, jau spėjęs išgarsėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jis labiausiai žinomas dėl darbo „Think“ Vilniuje, kurį sukūrė

153 Rūta Kučinskaitė, Interviu su menininku Vyteniu Jaku. Kaunas, 2016. 154 Ibid. 155 GGA „Baltijos vilkas“, Vilniuje įvyko vilkų „piketas“. http://www.delfi.lt/grynas/gamta/vilniuje-ivyko-vilku- piketas.d?id=70199300 [žiūrėta 2016-06-07] 56 festivalio Vilnius Street Art Festival metu.156 Piešinyje pavaizduotas veidą skarele slepiantis senyvo amžiaus žmogus. Senolis piešdamas ant sienos su dažų flakonėliu išraizgo žodį think (liet. mąstyk). Taip menininkas ironizuoja senąją kartą157, kuri yra nutolusi nuo šiuolaikinių tendencijų, ir kviečia juos būti labiau atviriems idėjoms, pamąstyti apie gatvės meną.

Tokie Lietuvos festivaliai kaip Nykoka ir Vilnius Street Art Festival su kiekvienais metais tobulėja, tačiau darbų spektras, formos nėra vystomos taip greitai kaip Vakaruose. Vilniaus festivalyje labiausiai dominuoja didelio formato darbai (angl. murals), Kauno festivalis Nykoka taip pat pasižymi inovatyvumu. Pavieniai projektai pasireiškia daug stipriau nei festivalių metu, pavyzdžiui,2011 m. Kaune buvo įžiebta Kalėdų eglutė (žr. 19 pav.). Pagrindiniu eglės akcentu tapo plastikiniai buteliai, iš kurių ir buvo pagaminta eglutė. Buvo panaudota daugiau nei 32 tūkst. plastikinių smaragdo spalvos butelių. Menininkė Jolanta Šmidtienė po šios instaliacijos sulaukė pasaulinio pripažinimo. Jos kalėdinis projektas

19 pav. Jolanta Šmidtienė, Smaragdinė Kalėdų eglutė, apskriejo visą pasaulį – internete šią idėją ekologijos 2011. tema gyrė visi. Į knygą „Wild Art“158, kurioje nagrinėjami gatvės meno darbai, buvo įtrauktas ir šis Kauno projektas. Nors festivaliuose retai pasitaiko vairesnių formų, tačiau pavieniai menininkai, tokie kaip J.Šmidienė ir lietuvių kilmės menininkas Rayʼus Bartkus, neatsisako ieškoti naujų kelių. R. Bartkaus sukurtą šviesų instaliaciją „Tiltai“ galim pamatyti Prienų rajone (žr. 20 pav.). Šviesos instaliacija sukurta iš LED lempučių ir sukonstruota virš tvenkinio. Savo apmąstymus apie šiuolaikinę aplinką, politikos sprendimus R. Bartkus kūryboje perteikia pasitelkdamas vizualinę kalbą, naudodamas gatvės meną. Pasak autoriaus, šiandien 20 pav. Ray Bartkus, Tiltai, 2016. pasaulyje, tiek Europoje, tiek JAV, dažnai yra kalbama apie sienų statymą.159 Interpretuojant jo žodžius galima spėti, ką menininkas turi galvoje: Amerikoje vykstantys prezidento rinkimai; masinė meksikiečių emigracija,

156 Raminta Jonykaitytė, J. Tarbilda apie gatvės meną Vilniuje, yra tikrai galingų piešinių. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/j-tarabilda-apie-gatves-mena-vilniuje-yra-tikrai-galingu- piesiniu.d?id=62909411 [žiūrėta 2016-11-03] 157 Ibid.

57 158 David Carrier, Joachim Pissarro, Wild Art (London: Wild Art, Phaidon Press, 2013), p. 105.

58 numatoma siena ties Arizonos valstijos riba; Europos pabėgėlių krizė... R. Bartkui rūpimi klausimai – tai sąsajos tarp žmogiškumo ir socialinės atskirties bei žmogaus teisių, lygių galimybių sistemos pažeidimų. Kai didžiosios pasaulio viršūnės skatina užsidaryti, R. Bartkus kviečia statyti tiltą. Dėmesys šioms problemoms nulėmė instaliacijoje vyraujantį monochrominį koloritą ir šviečiantį efektą. Įgyvendinimas ir idėja leido menininkui suteikti instaliacijai naujų reikšmių, skatinti publiką ieškoti naujų prasminių sąskambių. Gatvės menas atlieka kelias funkcijas. Kūriniai gatvėse atkreipia praeivių dėmesį į tam tikras viešąsias miesto erdves. Menininkai dažniausiai pasirenka apleistus pastatus arba vietas, kurių žmonės jau nebepastebi. Tokiu būdu sukuriamas dialogas tarp miesto ir jo gyventojų. Menininkas įdeda savo paties dalelę, užkoduoja norimą žinutę ir stebi, kaip į tai sureaguos visuomenė. Visi gatvės meno darbai iškelia kokį nors klausimą ar socialinę problemą. Yra susidariusi nuomonė, kad darbai atlieka tik estetinę funkciją (jei darbe aiškiai nesuformuluota žinutė apie socialinę problemą), tačiau kurdami menininkai visada siekia nepagražinti miestą, o kelti klausimus, formuoti dialogų situacijas, atskleisti miesto erdvių galimybes. Gatvės menas – tai lyg sąmoningo santykio palaikymas teigia Ūla Ambrasaitė.160 Tai galingas judėjimas, gebantis suburti žmones. Žiniasklaida, socialiniai tinklai, televizija diskutuoja apie kūrinius, o tai tik įrodo, kad visuomenė atkreipia dėmesį, žmonės bando suprasti kūrinį, iššifruoti paslėptą klausimą ar žinią. Jaunas menininkas iš Kauno, prisidengęs slapyvardžiu Morfai, jau daugelį metų nenustoja stebinti kauniečių. Savo kūrybos unikalumą demonstruoja kurdamas paprastumu pasižyminčius darbus. Jo mėgstamu motyvu tapo Kaune esantis legendinis viešbutis „Respublika“. Jame menininkas sukūrė net tris instaliacijas. Pati pirmoji ir seniausia – pavadinimu „Sraigė“. Morfai panaudojo viešbučio struktūrą, langų ertmes ir suformavo sraigės formos ornamentą (žr. 21 pav.). Kitas darbas – šviečianti instaliacija „Morfai pavogė mėnulį“. Nors darbą buvo galima pamatyti tik vieną naktį, užsienio žiniasklaida šį menininką ir jo kūrinį pastebėjo.161 Instaliacija išsiskyrė

21 pav. Morfai, Sraigė, 2014. savo paprastumu ir puikios vietos pasirinkimu.

Viešbutis yra pačiame miesto centre, apleistas. Panaudojęs peršviečiamą plėvelę, lipniąją

159 Ramūnas Žilnys, Ray Bartkus vėl nustebino: tvenkinyje – pusė kilometro lempučių. http://zmones.lrytas.lt/pramogos/ray-bartkus-vel-nustebino-tvenkinyje-puse-kilometro-lempuciu.htm [žiūrėta 2016-11-08] 160 Kristina Kurilaitė, Kai miesto sienos prabyla. http://www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt/2016/08/kai-miesto- sienos-prabyla/ [žiūrėta 2016-09-17] 161 Aurelija Garveckaitė, Miesto pokalbiai: gatvės menininkas Morfai. http://kaunozinios.lt/miestas/miesto- 59 pokalbiai-gatves-menininkas-morfai_88947.html [žiūrėta 2016-10-11]

60 juostą, LED lemputes, fakelus ir integravęs šviesos elementus Morfai sukūrė įstabų kūrinį. Viešbutis tapo ne tik unikaliu tos vietos skiriamuoju ženklu, bet ir aktualia tema Kauno mieste. Paskutinį darbą – parašyti ilgiausią žodį Lietuvoje nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems – nulėmė menininko buities, gyvenimo gimtajame mieste įtampos momentai. Kaip pats menininkas teigia, jo darbai – lyg nedidelis mėginimas „išjudinti reikalus“: savo projektais jis stengiasi subtiliai paskatinti žmonių sąmoningumą, 162 apeliuoti į jų sąmonę. Žinomas gatvės menininkas ir festivalio Nykoka organizatorius T. Šimkus, bendradarbiaudamas su Šeimos santykių institutu, 2015 m. įgyvendino projektą „Apsaugok mano vaikystę“163. Buvo paskelbtas konkursas, kurio metu vaikai piešė savo svajones. Mergaitės, vardu Gabija, piešinį T. Šimkus perkėlė ant senamiestyje esančio pastato sienos. Šis darbas – puikus pavyzdys, parodantis, kaip gatvės menas atlieka komunikacinę funkciją ir kaip geba iškelti aktualias problemas. Menininkai broliai Gataveckai, patys užaugę vaikų namuose, gvildena vaikų globos (rūpybos) problemą Lietuvoje. Namo sieną broliai papuošė didžiuliu piešiniu, kuriame mergaitė, užsilipusi ant krūvos pliušinių žaislų, rašo žodžius: „Dovanos? Žaislai? O gal šeima? Įsileisi mane?“164 Tai jau trečiasis menininkų socialiai angažuotas kūrinys. Pirmieji du atsirado Alytuje ir Kaune, paskutinis – Vilniuje 2016 m. vasarą. Broliai savo darbu siekia kuo plačiau paskleisti žinią, kad vaikams, augantiems vaikų globos namuose, labiau reikia ne dovanų ir pliušinių meškiukų, o emocinio ryšio, šilumos ir buvimo šalia. Viename iš Kauno miesto miegamųjų rajonų 2005 m. buvo sukurta išsiskirianti iš instaliacija.

Keturis devynaukščius daugiabučius 22 pav. Tadas Vosylius, Tinklas, 2005. sujungė milžiniška skulptūra – instaliacija „Tinklas“165 (žr. 22 pav.). Pakabintas tinklas primena voratinklį, nuo kurio nuleistos žemės nesiekiančios kopėčios. Apsvarstant šią instaliaciją peršasi mintis, kad kopėčios simbolizuoja pasaką. Kopėčios tarsi sukelia norą lipti, tačiau užlipti yra neįmanoma – tai primena lyg svajonę, kuri ir lieka visada svajone realiame

162 Rūta Kučinskaitė, Interviu su menininku Morfai. Kaunas, 2016. 163 Vėjūnė Inytė, Būna ir taip: seno namo sieną papuošė princesė ant žirgo. http://bustas.lrytas.lt/pasidaryk- pats/buna-ir-taip-seno-namo-siena-papuose-princese-ant-zirgo.htm [žiūrėta 2016-01-19] 164 Marija Keršanskienė, Socialinė akcija: Nebereikia žaislų, reikia šeimos. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-08-11-socialine-akcija-nebereikia-zaislu-reikia-seimos/147524 [žiūrėta 2016-10-11] 165 Živilė Petrauskaitė, Studentiškos provokacijos. http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/demesio:-studentiskos- 61 provokacijos-28513 [žiūrėta 2016-11-04]

62 gyvenime. Šį projektą sukūrė menininkas T. Vosylius. Kūriniu jis siekia pagyvinti Kauno miegamojo rajono architektūrą ir skatina sutelkti dėmesį ties technologijų ir bendravimo sąveiką. Išnagrinėjus socialinių problemų raišką Vakarų gatvės mene galima daryti išvadą, kad menininkai noriai sprendžia egzistuojančias pasaulio problemas. Banksy, Moose, Zevs ir daugelis kitų autorių, siekdami atkreipti dėmesį į susidariusias problemas ir paskatinti jas spręsti, kuria savo darbus pasinėrę į gilų susimąstymo ir konceptualių ieškojimų procesą. Apžvelgus ir sugretinus Vakarų bei lietuvių menininkų darbus, pastebimas gatvės meno progresas Lietuvoje. Ateina vis inovatyvesnės gatvės meno formos. Menininkai neužsidaro ties piešiniais ant sienų (angl. murals), bet ieško ir kitų raiškos būdų, pavyzdžiui, kaip kaunietis Morfai. Svarbi Vakarų šalių įtaka lemia Lietuvos gatvės meno lauko vystymąsi, skatina ieškoti naujų koncepcijų. Pastebimas ryškus menininkų susirūpinimas šiandieninėmis pasaulio problemomis bandant jas atskleisti savo kūryboje.

63 IŠVADOS

1. Dėl atsiradusių naujų gatvės meno reiškinių, jų formų adaptacijos gatvės meno sąvoka kito palaipsniui. Bendru teoretikų ir menininkų susitarimu atsižvelgiant į darbų specifiką bei laikotarpį buvo nuspręsta vykstantį meno judėjimą apibrėžti gatvės meno terminu. Takoskyrą tarp graffiti ir gatvės meno skirtingai traktuoja teoretikai ir menininkai. Tačiau prieinama vieninga išvada, kad šie terminai buvo ir yra persypinę. 2. Gatvės meno istorijos raida deklaruoja, kad kiekviena šalis šį meno fenomeną išgyveno skirtingai. Išanalizuota grafičio istorija JAV: tag‘ų, graffiti, post graffiti laikotarpiai leido dar labiau suvokti skirtumą tarp gatvės meno. Europą gatvės menas pasiekė 8-ajame dešimtmetyje. Įvairus gatvės meno formų spektras senajame žemyne atsirado dėl migracijos, interneto procesų. Labiausiai ši meno šaka išpopuliarėjo UK, Vokietijoje, Olandijoje ir Lenkijoje, Prancūzijoje. Vakarų šalių socialinė, kultūrinė ir istorinė raida darė poveikį Lietuvos meno fonui. Nepriklausomybės suvaržymai lėmė lėtesnį gatvės meno judėjimo atėjimą į mūsų šalį. 3. Suorganizuoti gatvės meno festivaliai Vilniuje „Vilnius Street Art“ ir Kaune „Nykoka“ 2014 m. buvo atspirties taškas, kuris nulėmė dabartinį daug liberalesnį suvokimą apie šį meno judėjimą. Šiandien pastebimas vis didesnis visuomenės susidomėjimas gatvės meno reiškiniu. To priežastis sietina su aktyvių santykių užmezgimu su užsienio menininkais, tokiais kaip Os Gemeos, M. Jenkinsas ir kitais, kurie vis dažniau sutinka dalyvauti lietuvių rengiamuose festivaliuose. Lietuvoje tarptautinė organizatorių ir menininkų kooperacija profesiniame lygmenyje leidžia populiarėti šiam meno fenomenui. 4. Naujųjų technologijų gausa lėmė naujų gatvės meno formų atsiradimą. Progresas skatino gatvės meno atsinaujinimą ir naujovių paieškas, kurios atsispindi šiandienos menininkų praktikoje. Gatvės menas pasipildė 3D instaliacijomis, performansais, mezgimu, šviesos instaliacijomis, socialinėmis akcijomis. Tauresniu tapęs gatvės menas nulėmė dabarties vizualinės gatvės meno raišką ir socialinės tematikos atskleidimą visame pasaulyje. 5. Visuomenę užtvindęs vaizdų srautas suteikė priežastį susiformuoti ir gyvuoti subvertising gatvės meno formai. Menininkai, naudodami ironija persmelktą subvertising metodą, išreiškia susirūpinimą dėl šių dienų vartotojiškos kultūros, pateikdami socialinės kritikos. Kūrybos procese menininkai pasitelkę satyrą, bei sarkazmą pašiepia reklamą, visuomenės ydas atskleidžia, interpretuoja įvairias socialines problemas tokias kaip, vartotojiškumą, atsakomybės stoką, globalinį atšilimą. 6. Analizuojant reklamos ir gatvės meno santykį galima daryti išvadą, kad šios dvi medijos viena kitą formavo visuomet. Ilgainiui pastebėta, kad reklamos agentūros

64 „skolindavosi“ idėjas iš gatvės meno, pritaikydavo rastus kūrinius rinkodaros tikslams. Tuo tarpu gatvės menininkai taip pat išmoko tikslingai įsisavinti reklamos principus ir pakreipti savo naudai. Per ilgą istorijos tėkmę šių dviejų medijų atstovai išmoko prasmingai panaudoti vieni kitų teikiamas paslaugas. Reklamos elementai gatvės mene suaktualino gatvės meno komercinę pusę, savotiškai „iškėlė“ neretai užribio kultūra laikomą meną į plačiosios visuomenės dimesiją. Komercija išgarsino tokius menininkus kaip Banksy, Shepardas Fairey ar projekto „Brandalism Project“ kolektyvą. Dėl to visas pasaulis pradėjo stebėti ir sekti jų darbus, padidėjo visuomenės susidomėjimas socialinėmis problemomis. 8. Apžvelgus užsienio ir lietuvių menininkų kūrybą išryškėjo skirtinga darbų tematika, medžiagos įvairovė ir raiška. Vakaruose yra labiau pastebimos ir išplėtotos “pasaulio“, globalinės problemos, tokios kaip ekologija, globalinis atšilimas, vartotojiškumas, feminizmas, diskriminavimas. Lietuvoje yra labiau iškeliamos lietuviams aktualios problemos, pavyzdžiui vaikų globos namų problemos, didėjantis lietuvių susvetimėjimo jausmas, akcentuojama viešųjų erdvių uždarumo plačiajai visuomenei problema. Pasigendama kovos apraiškų prieš primamus įstatymus, skurdą, nedarbą, savižudybes ar pažeidžiamas gyvūnų teises. Sugretinus Vakarų šalių menininkų darbus pastebėta, kad užsieniečių menininkai problemą suformuluoja daug aiškiau, atsižvelgia į tikslinę auditoriją, pavyzdžiui amerikiečių menininkas Poster Boy, kuris šių dienų grožio kultą perteikia per juodajį humorą, kuria plakatus, naudodamas koliažo techniką. Ant įžymybių veidų užrašo žodžius: visuomenė – tai grožis, siek dirbtinumo ir panašias frazes, tuo tarpu Lietuvoje menininko E. Zacharevičiaus esantis darbas Vilniuje ant buvusio kino teatro pavaizduotas galios diskursas (dvi rankos, laiko virveles, ant kurių žaidžia vaikai), atskleidžiamas santūriai per paslėptą potekstę. Raiškos diapazonas nėra didelis, palyginti su kitomis šalimis. Kol kas gatvės meno formų apraiška viešosiose ervėse yra negausi tačiau pastebima pavienių menininkų savita vizualinė kalba (pavyzdžiui, kaunietis Morfai), kuri pasižymi darbų įvairumu bei socialinių detalių gausa ir jautrumu, pasireiškianti kasdienybėje. Tačiau atsižvelgiant į Lietuvos gatvės meno istorijos raidą, geografinę padėtį yra pastebimas didėjantis socialinis angažuotumas ir nauji konceptualūs keliai, kurie kiekvienais metais vis labiau progresuoja ir vystosi.

65

BIBLIOGRAFINIŲ NUORODŲ SĄRAŠAS

Literatūros šaltiniai:

1. Banksy. Wall and Piece. New York: Barnes and Nobles, 2005. 2. Carrier, David ir Pissarro, Joachim. Wild Art. London: Wild Art, Phaidon Press, 2013. 3. Fairey, Shepard. Covert to Overt. New York: Rizzoli, 2015. 4. Foster, John. New Master of Poster Design. Beverly: Rock Port Publishers, 2008. 5. Ganz, Nicholas. Graffiti world: street art from five continents. London: Thames and Hudson, 2005). 6. Gastman, Roger ir Neelon, Celeb. The History of American Graffiti. Texas: Harper Design Co, 2011. 7. Kučinskaitė, Rūta. Interviu su menininku Morfai. Kaunas, 2016. 8. Kučinskaitė, Rūta. Interviu su menininku Vyteniu Jaku. Kaunas, 2015. 9. Lewisohn, Cedar. Street Art, The graffiti revolution. New York: Abrams, 2008. 10. Manco, Tristian. Street logos. London: Thames and Hudson, 2004. 11. Manco,Tristian. Stencil graffiti. London: Thames and Hudson, 2002. 12. McCormcik, C. Trespass. A History of Uncommissioned Urban Art. London: Tachen, 2010. 13. Reinecke, Julia. Eine Subkultur zwischein Kunst und Kommerz. Cologne: Tachen, 2012. 14. Waclawek, Anna. Graffiti and Street Art. New York: Thames and Hudson, 2011.

Elektroniniai šaltiniai:

1. Antanavičius, Ugnius. Apie „Lietuvą“ Lietuvoje: kodėl legalus piešinys ant kino teatro negalėjo išlikti. http://www.postscriptum.lt/nr-23-maistas-2014/apie-lietuva- lietuvoje- kodel-legalus-piesinys-ant-kino-teatro-negalejo-islikti [žiūrėta 2016-05-01] 2. Arms, Simon. The Heritage of Berlin Street Art and Graffiti scene. https://www.smashingmagazine.com/2011/07/the-heritage-of-berlin-street-art-and- graffiti-scene/ [žiūrėta 2016-05-15] 3. Art republic.com. „Street art“ definition. http://www.artrepublic.com/art_terms/39- street-art-html/ [žiūrėta 2016-11-11]

66 4. Atviros visuomenės forumas. Kava su IQ Os Gemeos. Vaizdo medžiaga. YouTube. https://vimeo.com/29522412 [žiūrėta 2016-05-03] 5. Autorius nenurodytas. „Vilnius Street Art“ belaukiant: pasaulis išgyvena gatvės meno bumą. http://www.delfi.lt/veidai/kultura/vilnius-street-art-belaukiant-pasaulis- isgyvena-gatves-meno-buma.d?id=71964436 [žiūrėta 2016-11-02] 6. Autorius nenurodytas. Brazilai kurs gimtajame senelio mieste. http://www.kamane.lt/layout/set/print/Naujienos/2007- metai/Lapkritis/Daile/BRAZILAI-KURS-GIMTAJAME-SENELIO-MIESTE [žiūrėta 2016-05-02] 7. Autorius nenurodomas. Yves Klein. http://www.theartstory.org/artist-klein-yves.htm [žiūrėta 2016-03-23] 8. Battersby, Matilda. Brandalism: Street artist hijack billboards for subvertising campaign. http://www.independent.co.uk/arts-entertainment/art/features/brandalism- street-artists-hijack-billboards-for-subvertising-campaign-7953151.html [žiūrėta 2016- 11-12] 9. Bernardinai.lt. Vėl kviečia kamštelių vajus. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016- 10-04-vel-kviecia-kamsteliu-vajus/149628 [žiūrėta 2016-05-25] 10. Chang, Candy. Beforie I Die. http://candychang.com/work/before-i-die-in-nola/ [žiūrėta 2016-11-16] 11. Danger, Tatiana. Welcome to Dismeland: The anti – Disneyland theme park opens to crowds of freaked out visitors“. https://roadtrippers.com/stories/welcome-to- dismaland-the-anti-disneyland-theme-park-opens-to-crowds-of-freaked-out-visitors [žiūrėta 2016-10-17] 12. Garveckaitė, Aurelija. Miesto pokalbiai: gatvės menininkas Morfai. http://kaunozinios.lt/miestas/miesto-pokalbiai-gatves-menininkas-morfai_88947.html [žiūrėta 2016-10-11] 13. Geer, Abigail. Does Banksy‘s Siren of the Lambs help Confront Animal. http://www.care2.com/causes/does-banksys-siren-of-the-lambs-help-confront-animal- cruelty.html [žiūrėta 2016-05-06] 14. GGA „Baltijos vilkas“. Vilniuje įvyko vilkų „piketas“. http://www.delfi.lt/grynas/gamta/vilniuje-ivyko-vilku-piketas.d?id=70199300 [žiūrėta 2016-06-07] 15. Gray, Steve. Street art legends: best of Keith Haring art. http://www.widewalls.ch/street-art-legends-best-of-keith-haring-art/keith-haring- ignorance-fear-2/ [žiūrėta 2016-09-14]

67 16. Inytė, Vėjūnė. Būna ir taip: seno namo sieną papuošė princesė ant žirgo. http://bustas.lrytas.lt/pasidaryk-pats/buna-ir-taip-seno-namo-siena-papuose-princese- ant-zirgo.htm [žiūrėta 2016-01-19] 17. Yong, John. Interactive Poster Charges Phones and Encourages People to donate blood. http://designtaxi.com/news/365630/Interactive-Poster-Charges-Phones-And- Encourages-People-To-Donate-Blood/ [žiūrėta 2016-05-24] 18. Yong, John. Intercative Poster Charges Phones and Encourages People to donate blood. http://designtaxi.com/news/365630/Interactive-Poster-Charges-Phones-And- Encourages-People-To-Donate-Blood/ [žiūrėta 2016-05-24] 19. Jobson, Christopher. Welcome to Dismaland: A first Look at Banksy‘s New Art Exhibition, Housed, Inside A Dystopian Theme Park. http://www.thisiscolossal.com/2015/08/dismaland/ [žiūrėta 2016-10-17] 20. Jonykaitytė, Raminta. J. Tarbilda apie gatvės meną Vilniuje, yra tikrai galingų piešinių. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/j-tarabilda-apie-gatves-mena- vilniuje-yra-tikrai-galingu-piesiniu.d?id=62909411 [žiūrėta 2016-11-03] 21. Keam, Sobhian. Bruno Munari: Futirism, Function, and Useless machines. https://theculturetrip.com/europe/italy/articles/bruno-munari-futurism-function-and- useless-machines/ [žiūrėta 2016-05-28] 22. Keršanskienė, Marija. Socialinė akcija: Nebereikia žaislų, reikia šeimos. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-08-11-socialine-akcija-nebereikia-zaislu- reikia-seimos/147524 [žiūrėta 2016-10-11] 23. Kurilaitė, Kristina. Kai miesto sienos prabyla. http://www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt/2016/08/kai-miesto-sienos-prabyla/ [žiūrėta 2016-09-17] 24. Linkevičiūtė, Jolita. Vytenio Jako žaidimai mieste. Kiemo galerija. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-11-04-vytenio-jako-zaidimai-mieste-kiemo- galerija/123799 [žiūrėta 2016-11-11] 25. Maric, Bojan. History of street art in the UK. www.widewalls.ch/history-of-street-art- in-the-uk [žiūrėta 2016-05-14] 26. Metcalfe, John. Artists Hack 600 Paris Billboars With Climate Mesages for COP21. http://www.citylab.com/design/2015/11/cop21-paris-climate-billboard-artist- volkswagen-brandalism/417897/ [žiūrėta 2016-11-14] 27. Neimark, Michael. Talking Head Projection. http://www.naimark.net/projects/head.html [žiūrėta 2016-05-24]

68 28. Oneil, Megan. 10 Mind Blowing 3D Projection Maping Compaigns. http://www.adweek.com/socialtimes/3d-projection-mapping/40027 [žiūrėta 2016-05- 14] 29. Oxford Living Dictionaries. Definition of street art. https://en.oxforddictionaries.com/definition/street_art [žiūrėta 2016-11-11] 30. PETA organization. Behind the leather. Vaizdo medžiaga. YouTube. https://www.youtube.com/watch?v=qs8yqcrqo1s [žiūrėta 2016-06-18] 31. PETA organization. Fur Hurts – Art and Activism Collide. Vaizdo medžiaga. YouTube. https://www.youtube.com/watch?v=3yl7j7wOPZw [žiūrėta 2016-10-01] 32. Petrauskaitė, Živilė. Studentiškos provokacijos. http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/demesio:-studentiskos-provokacijos-28513 [žiūrėta 2016-11-04] 33. Pilaitis, Gediminas. Šilutiškiai atverė dar neregėtą metraštį po atviru dangumi. http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/silutiskiai-atverte-dar-neregeta-metrasti-po- atviru-dangumi.htm [žiūrėta 2016-10-26] 34. Pocius, Simas. Lietuvos graffiti istorija. Kaunas 1988–1998. http://hip-hop.lt/lietuvos- graffiti-istorija-i-kaunas-1988-1998-hiphop-lt-2007 [žiūrėta 2016-05-02] 35. Prendi animacijos firma, What is Projection Mapping? Vaizdo medžiaga. YouTube. https://www.youtube.com/watch?v=E-I7Q5HEZQs [žiūrėta 2016-05-03] 36. Samuolytė, Ieva Emilija. Interviu su Ramu ir Plūgu: sieninė tapyba aerozoliniais dažais. http://menopropaganda.lt/interviu-su-ramu-ir-plugu/ [žiūrėta 2016-03-16] 37. Skripkinaitė, Agnė. Festivalis „Nykoka“ iš miesto gatvių vys nykumą. http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/festivalis-nykoka-miesto- gatviu-vys-nykuma-629016 [žiūrėta 2016-05-05] 38. Smith, K. Annabelle. Unfolding the AIDS Memorial quilt at the folklife festival. http://www.smithsonianmag.com/smithsonian-institution/unfolding-the-aids- memorial-quilt-at-the-folklife-festival-155695/?no-ist [žiūrėta 2016-11-04] 39. Vanko, Cristin. I am Coal.http://cargocollective.com/cristinavanko/I-am-Coal [žiūrėta 2016-05-20] 40. Žilnys, Ramūnas. Ray Bartkus vėl nustebino: tvenkinyje – pusė kilometro lempučių. http://zmones.lrytas.lt/pramogos/ray-bartkus-vel-nustebino-tvenkinyje-puse- kilometro-lempuciu.htm [žiūrėta 2016-11-08]

69 ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS

1. 23 pav. Ernestas Zacharevičius, be pavadinimo (numanomas pavadinimas „Mažų žmonių dideli žaidimai“), 2013, Juliaus Kalinsko nuotr. 2. 24 pav. Jessie Hemmons „Go see the Art“, 2011, Conrod Benner nuotr. 3. 25 pav. Cristina Vanko„I am Coal“, 2010, Cristina Vanko nuotr. 4. 26 pav. Invider, be pavadinimo, 2003, Invider nuotr. 5. 27 pav. „Banksy, Sirens of Lambs“, 2013, Christopher Jobson nuotr. 6. 28 pav. KAWS, be pavadinimo (numanomas pavadinimas „Calvin Clein“), 1995, asm. menininko archyvas 7. 29 pav. Paul Insect, be pavadinimo, 2012, asm. menininko archyvas 8. 30 pav. Barnbrook, Klink and friends, be pavadinimo, 2015, asm. menininkų archyvas 9. 31 pav. Shepard Fairey „OBEY“, 1988, asm. menininko archyvas 10. 32 pav. Banksy „Welcome to Dismaland“, 2015, Christopher Jobson nuotr. 11. 33 pav. Miss Van, be pavadinimo, 2007, asmeninis menininkės archyvas 12. 34 pav. Alexandre Orion „Metabiotics“, 2005, asmeninis menininko archyvas 13. 35 pav. Moose, be pavadinimo, 2014, asmeninis menininko archyvas 14. 36 pav. Mark Jenkins „Embed Series“, 2006, Courtesy of Gestalten nuotr. 15. 37 pav. J. A. Harris „The Inflatables“, 2008, Joshua Allen Harris nuotr. 16. 38 pav. PETA „Behind the Leather“ , 2016, PETA nuotr. 17. 39 pav. Zevs „Chanel“, 2007, asm. menininko archyvas 18. 40 pav. V. Jakas „Vonia“, 2015, V. Jako nuotr. 19. 41 pav. Jolanta Šmidtienė „Smaragdinė Kalėdų eglutė“, 2011, Artūro Morozovo nuotr. 20. 42 pav. Ray Bartkus „Tiltai“, 2016, asm. menininko archyvas 21. 43 pav. Morfai „Sraigė“, 2014, asm. menininko archyvas 22. 44 pav. Tadas Vosylius „Tinklas“, 2005, asm. menininko archyvas

70