VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS HUMANITARINI Ų MOKSL Ų FAKULTETAS FILOSOFIJOS KATEDRA

Vilt ė Liaugodien ė

KITO PROBLEMA JEAN-PAUL SARTRE‘O ir SIMONE de BEAUVOIR FILOSOFIJOSE

Magistro baigiamasis darbas

Praktin ės filosofijos studij ų programa, valstybinis kodas 62101H103 Filosofijos studij ų kryptis

Vadovas doc. dr. Dalius Jonkus ______(parašas) (data)

Apginta ______(Fakulteto dekanas) (parašas) (data)

Kaunas, 2009

TURINYS

Santrauka...... 3 ĮVADAS...... 5 1. Kito problema Sartre‘o filosofijoje...... 9 1.1. Gėda ir žvilgsnis...... 9 1.2. K ūnai ir fenomenai...... 11 1.3. Laisv ė ir konkurencija ...... 12 1.4 Neigimas...... 15 2. Simone de Beauvoir ...... 17 2.1. Simone de Beauvoir rašytoja ar filosof ė ...... 17 2.2. Simone de Beauvoir Kito filosofija ir moteriško diskurso k ūrimas...... 19 2.2.1. Žmogaus s ąmon ė ir Kitas...... 20 2.2.2. Moteris yra Kitas, ta čiau ...... 22 2.2.3. Moteriško diskurso k ūrimas...... 24 2.2.4. Laisv ė...... 27 3 . Jean – Paul Sartre’as ir Simone de Beauvoir...... 30 3.1 .Sartre’o ir Simone de Beauvoir ryšys ir įtaka vienas kitam ...... 30 3.1.1. Min čių autoryst ės klausimas...... 30 3.1.2. Ryšys pagr įstas laisve...... 33 3.2 Sartre’o ir Simone de Beauvoir min čių panašumai ir skirtumai...... 36 3.2.1. Sav ęs pažinimas per Kit ą...... 36 3.2.2. Skirtingas g ėdos, žvilgsnio ir prisilietimo supratimas...... 38 3.2.3. Skirtinga laisv ės prasm ė ...... 39 3.2.4. Lytiškumas...... 41 4. K ūnas kaip objektas ...... 43 IŠVADOS...... 52 Literat ūros s ąrašas: ...... 53

2 Santrauka

Pasirinkti pranc ūzų filosofai Jean‘as – Paul‘is Sartre‘as ir Simone de Beauvoir išsamiai aprašo Kito suvokimo problem ą. Jie si ūlo panaš ų, ta čiau kartu ir labai skirting ą šios problemos sprendim ą. Šiame darbe apžvelgsiu j ų išsakytas mintis apie santyk į su Kitu bei jas palyginsiu. Sartre‘as išskiria dvi b ūties r ūšis - b ūtis savyje (daikt ų b ūtis) ir b ūtis sau (s ąmon ės būtis). Pastaroji yra susijusi su savirefleksija ir sav ęs įsis ąmoninimu, kuris yra ne įmanomas be Kito. Tod ėl b ūtis sau yra neatsiejama nuo b ūties Kitam. Filosofas pristato Kit ą kaip b ūtinyb ę mano suvokimui apie save, bet tuo pa čiu ir kaip prieš ą, neigiant į mane. Kito suvokimas aiškinamas pateikiant neigiamus pavyzdžius, tokius kaip g ėda arba pyktis. S ąmon ėje Kitas suvokiamas kaip toks objektas, kuris, pats b ūdamas subjektu, bando paversti mane objektu ir atimti mano subjektyvum ą. Sartre‘o filosofijoje šis susid ūrimas tai kova ir konfliktas, uždaras ratas, kuriame kiekvienas siekia likti vieninteliu subjektu, Kit ą versdamas objektu. Beauvoir pritaria Sartre‘ui, kad žmogus negali suvokti sav ęs be Kito. Ji papildo Sartre‘o Kito suvokim ą, teigdama, kad visuomen ėje moteris yra formuojama kaip Kitas. Ji aprašo neigiamus tokio poži ūrio aspektus ir si ūlo kaip išsivaduoti iš Sartre‘o įvardinto uždaro rato, panaikinti konflikt ą. Beauvoir sprendimas – tai abipusis vienas kito laisvės ir subjektyvumo pripažinimas. Sartre‘o filosofijoje Kitas suvokiamas kaip konkurentas, o Beauvoir filosofijoje – kaip pasaul į papildantis bendrininkas. Sartre‘ ą ir Beauvoir siejo abipusis ryšys, dar ęs abiems didel ę įtak ą. Jie to ir neband ė neigti. Šis ryšys ypatingas savo laisve ir įsipareigojimais be oficialum ų. Veikdami vienas kit ą, jie suk ūrė savo skirtingas filosofijas. Šiame darbe Sartre‘o mintis pristatau kaip išskirtinai vyriškas, o Beauvoir mintis - kaip atitinkan čias išskirtinai moteriškus tikslus. Vyr ų tikslas yra tapti absoliu čiu subjektu, užvaldyti, nugal ėti. Tuo tarpu moters tikslas – prisiderinti prie pasaulio, sutaikyti, gyventi darnoje. Nagrin ėdamas santyk į su Kitu, Sartre‘as iškelia kovos aspekt ą, o Beauvoir stengiasi rasti b ūdą kaip t ą kov ą baigti ir gyventi santarv ėje su Kitu. Ji skatina keisti neigiam ą Kito suvokim ą, taip pat moters kaip Kito suvokim ą. Beauvoir stengiasi skleisti moterišk ą diskurs ą, ta čiau ne tok į, kuris užgožt ų vyrišk ą, bet j į papildant į ir kei čiant į – taip kaip ji papildo ir kei čia Sartre‘o filosofijos aspektus. Prasminiai žodžiai: Jean Paul Sartre‘as, Simone de Beauvoir, b ūtis Kitam, Kitas, santykis su Kitu, objektas, subjektas .

3 Summary Two chosen French philosophers Jean - Paul Sartre and Simone de Beauvoir describes in detail the problem of understanding of the Other. They both have similar, but at the same time also very different solutions to this problem. The topic of this paper is to review their ideas about relationship with the Other and to compare it. Sartre distinguishes two modes of consciousness – being-in-itself and being-for-itself. The latter is related to the self and self-awareness, which is impossible without the Other. Therefore, being-for-itself is impossible without being-for-others. Sartre presents the Other as necessary to me, to my perception of myself, but at the same time as the enemy, denying me. The situation is shown by such negative examples as shame or anger. I perceive the Other as an object, but he, himself being the subject, perceives me as an object and in such way he tries to take away my subjectivity. Sartre in philosophy of the Other emphasizes struggle and conflict, a closed circle in which each seeks to remain a single subject and tries to change the Other to be the object. Beauvoir agrees with Sartre that a man can not understand himself without the Other. She complements Sartre‘s perception of the Other, telling that woman is always the one who is formed as the Other in our society. She describes the negative aspects of it, and also propose a decision how to get out of this wheel of conflict represented by Sartre. Beauvoir solution is reciprocal understanding and recognition of Others freedom and subjectivity. Understanding of the Other as a competitor in Sartre‘s philosophy, in Beauvoir philosophy is changed to understanding the Other as the one who supplements my own understanding of the world. Sartre and Beauvoir had a long time mutual relationship, they both did a great influence to each other, and they do not deny it. This relationship is special because of its freedom and of its obligations, without official commitments. In this influence they have created their different philosophies. In this work I present the ideas of Sartre as exclusively male thoughts, and the ideas of Beauvoir - as exclusively female thoughts. Men goal is to become the absolute subject, to rule, to win, and the woman's goal is to adapt to the world, to reconcile, to live in peace. In my point of view, Sartre presents the fighting idea in relationship with the Other and Beauvoir tries to find the ways how to end that struggle and to live in harmony with the Other. She encourages to change the negative perception of the Other, as well as woman's perception as the Other, encourages to spread the female discourse, the one which will not outweigh the male discourse, but the one which will complement it and change it, in the same way as she is complementing and changing aspects in the philosophy of Sartre. Key words: Jean Paul Sartre, Simone de Beauvoir, being-for-Other, the Other, the relationship with the Other, object, subject .

4 ĮVADAS

Kasdien išgyvenu daugyb ę santyki ų su Kitu. Tai įvyksta visuose lygmenyse – kult ūriniame, socialiniame, tekstualiniame. Kit ą sutinku darbe, mieste, kavin ėje, namuose, televizoriaus ekrane, klausydamasi muzikos, skaitydama knyg ą. Netgi b ūdama viena miške, matydama nukirst ą med į ar numest ą šiukšl ę, netiesiogiai sutinku Kit ą. Kiekviena smulkmena aplink mane tarsi patvirtina, kad ne viena gyvenu žmoni ų pasaulyje ir, kad kiekvienas iš mane supan čių yra ne Aš, o Kitas. Pasaul į suvokiu iš savo pozicijos, kurioje esu subjektas. O tai, kas mane supa, ir tai, k ą suvokiu, man yra objektai. Ta čiau ne tik Aš, bet ir kiekvienas žmogus užima savo pozicij ą ir turi savo poži ūrį į pasaul į, savo atskaitos tašk ą. Vadinasi, kiekvienas gyvename savo pasaulyje, kuriame esame subjektai. Tokiu atveju, mano suvokiam ą pasaul į supa daugyb ė Kit ų pasauli ų, kuriuose jau ne aš, o Kiti yra subjektai, ir kuriems Aš esu Kitas. Kyla problema – kaip turiu elgtis sutikusi Kit ą? Kaip turiu j į suvokti ir kaip turiu suvokti t ą fakt ą, kad ir jis mane suvokia, ir kaip šie suvokimai įtakoja mano pa čios suvokim ą apie save. Į šiuos klausimus stengiasi atsakyti daugyb ė filosof ų. Kito suvokimo ir apskritai – pasaulio pažinimo problemos visuomet išlieka aktualiomis filosofijoje. Nuo pirm ųjų antikos filosof ų iki moderni ųjų laik ų žinojimas ir supratimas – tai tikrieji filosofijos siekiai. Modernioje filosofijoje tampa svarbu ne tik pažinti, bet ir suvokti kaip šis pažinimas atsigr ęžia į paž įstant įjį ir jį veikia. Pasirinkti pranc ūzų filosofai Jean‘as – Paul‘is Sartre‘as ir Simone de Beauvoir išsamiai aprašo Kito suvokimo problem ą. Jie si ūlo panaš ų, ta čiau kartu ir labai skirting ą šios problemos sprendim ą. Šiame darbe apžvelgsiu j ų išsakytas mintis apie santyk į su Kitu bei jas palyginsiu. Gali kilti klausimas, ar jie yra lygiaver čiai filosofai, ar j ų teiginius verta lyginti. Juk viena iš j ų – moteris. Ar moteris apskritai turi savo viet ą filosof ų gretose? Keblum ų kelia ir tai, kad šie du žmon ės kone vis ą gyvenim ą praleido kartu. Galb ūt tik vieno j ų mintys yra aktualios, o kitas tik seka pirmojo nurodytu keliu? Kokia j ų įtaka vienas kitam? Kritin ės literat ūros pagalba pabandysiu įrodyti ši ų filosof ų lygiavertiškum ą ir atsakyti į šiuos klausimus. Kita vertus, tai, kad jie dirbo kartu, sukuria palanki ą terp ę lyginti judviej ų id ėjas, nes tyrin ėjamos temos panašios, jie dalinasi panašiu žodynu ir terminologija, abu aprašo Kito svarb ą žmogaus sav ęs suvokimui. Taip pat abu daug d ėmesio skiria laisv ės ir s ąmon ės transcendencijos tem ų aptarimui. Analizuodama j ų id ėjas pam ėginsiu apžvelgti bendrus s ąly čio taškus ir išryškinti originalius, skirtingus j ų min čių aspektus. Šios temos aktualum ą parodo ir tai, kad j ą nagrin ėjo nemažai užsienio filosof ų. Tarp j ų –Edwardas Fullbrookas ir Kate Fullbrook, kurie prieš metus išleido knygą „Sex and Philosophy

5 Rethinking de Beauvoir and Sartre“. Daug d ėmesio Beauvoir filosofijai ir jos santykiams su Sartre‘u skiria ir Carol Ascher, Toril Moi, Debra B.Bergoffen, Wendy O‘Brien, Margaret A.Simons, Eva Lundgren-Gothlin, Suzanne Laba Cataldi, Ursula Tidd, Linda Fisher, Kristina Arp, Karen Vintages ir kiti. Tuo tarpu Lietuvoje darb ų, lyginan čių Sartre‘o ir Beauvoir filosofijas, praktiškai n ėra. 1 Labai gaila, kad Sartre‘o k ūrinys „B ūtis ir Niekis“ n ėra išleistas lietuvi ų kalba – t ėra išversta tik mažyt ė šio k ūrinio dalis (devyniolika puslapi ų), išspausdinta „Balt ų lank ų“ leidyklos. Žinoma, galima pasidžiaugti, kad Beauvoir knyg ą „Antroji lytis“ galime skaityti lietuviškai, jos ištrauką galima rasti ir „Feminizmo ekskurs ų“ rinkinyje. Šie kūriniai yra pagrindiniai mano darbo literat ūriniai šaltiniai. Sartre‘as savo knygoje išskiria dvi b ūties r ūšis - b ūtis savyje (daikt ų b ūtis) ir b ūtis sau (s ąmon ės b ūtis). Pastaroji yra susijusi su savirefleksija ir sav ęs įsis ąmoninimu, kuris yra ne įmanomas be Kito. Tod ėl b ūtis sau yra neatsiejama nuo b ūties Kitam. Sartre‘o filosofijoje šis susid ūrimas su Kitu – tai kova ir konfliktas, uždaras ratas, kuriame kiekvienas siekia likti vieninteliu subjektu, Kit ą versdamas objektu. Beauvoir papildo š į J.P.Sartre‘o Kito suvokim ą, teigdama, kad visuomen ėje moteris yra formuojama kaip Kitas. 2 Ji aprašo tokio formavimo neigiamus aspektus ir si ūlo kaip išsivaduoti iš Sartre‘o įvardinto uždaro rato, kaip panaikinti konflikt ą. Beauvoir sprendimas – tai abipusis vienas kito laisv ės ir subjektyvumo pripažinimas. Sartre‘o filosofijoje Kitas suvokiamas kaip konkurentas, o Beauvoir filosofijoje – kaip pasaul į papildantis bendrininkas. Šiame darbe J.P.Sartre‘o mintis pristatau kaip išskirtinai vyriškas, o S.Beauvoir – kaip atitinkan čias moteriškus tikslus. Kaip teigia D.B.Bergoffen, vyras trokšta tapti absoliu čiu subjektu arba dievu. Tuo tarpu nuolatinis moters troškimas, tikslas – prisiderinti prie pasaulio, kuris jau duotas kit ų. Teigiama, kad tai – „idealus, nors ir nemoralus derinys“ 3. Vyro amžinas noras yra nugal ėti, valdyti, o moters – sutaikyti, gyventi ramyb ėje ir darnoje. Mano nuomone, nagrin ėdamas santyk į su Kitu, J.P.Sartre‘as iškelia kovos aspekt ą, o S.Beauvoir stengiasi rasti būdą kaip t ą kov ą baigti ir gyventi santarv ėje su Kitu.

1 Ieškodama informacijos apie J.P.Sartre’ ą ir S.Beauvoir supratau, kad iš ties ų jie n ėra tokie tolimi, tarsi b ūtų kito pasaulio atstovai. 1965 m vasar ą jie vieš ėjo Lietuvoje, basi vaikš čiojo po Nidos kopas ir g ėrėjosi peizažu. Kaip teigia juos lyd ėjęs fotografas Antanas Sutkus, J.P.Sartre’as kopose ištar ė: „Jau čiuosi lyg stov ėč iau rojaus prieangyje". (Sutkus A. Sartre & Beauvoir : cinq jours en lituanie, interneto prieiga: http://www.photography.lt/lt.php/Leidiniai?id=40). Vizit ą Lietuvoje apraš ė ir Simone de Beauvoir vienoje iš savo prisiminim ų knyg ų. Jos mintis galima rasti “Literat ūra ir menas” savaitraštyje. Gaila, bet neatrodo, kad Lietuva jai būtų palikusi labai įsimintin ų įsp ūdži ų. (Beauvoir S. Ištrauka iš prisiminim ų knygos „Visk ą apsvars čius“ // Literat ūra ir menas 2009 01 09, nr. 3219. Interneto prieiga: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3219&kas =straipsnis&st_id=14041) 2 Žr.: Beauvoir S. Antroji lytis, Vilnius: Pradai, 1996, p. 177 3 Bergoffen D.B. From Husserl to Beauvoir: Gendering The Perceiving Subject // Feminist Phenomenology, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000, p. 66

6 Sartre‘as ir Beauvoir savo skleidžiamomis id ėjomis įkv ėpė daugyb ę žmoni ų. Beauvoir suteik ė tvirt ą pagrind ą feministiniam jud ėjimui. O Sartre‘o mintimis r ėmėsi dauguma kovotoj ų prieš neteisyb ę ir diskriminacij ą. Tyrin ėdama kritin ę literat ūrą supratau, kad jie padar ė didžiul ę įtak ą pasaulio ir Kito suvokimui. Įdomu tai, kad toks ir buvo j ų gyvenimo tikslas. Beauvoir savo pašaukim ą įvardina kaip nor ą „kovoti su neteisybe, rasti ties ą, išsakyti j ą pasauliui ir galb ūt netgi pad ėti pakeisti pasaul į“. 4 O Sartre‘o pasin ėrimo į filosofij ą tiksl ą Murdoch apib ūdina kaip „rimt ą nor ą pakeisti skaitytojo gyvenim ą.“ 5 Mano manymu, tiek Sartre‘as, tiek.Beauvoir š į tiksl ą pasiek ė. Būdama moterimi, ypa č pastebiu Beauvoir įtak ą. Nors ir stengiausi b ūti nešališka, bet skaitydama Beauvoir „Antr ąją lyt į“ bei kritin ę literat ūrą tapdavau švelnia feministe ir prad ėdavau ginti moter ų pl ėtojam ą filosofij ą. Beauvoir svarstomoje Kito problematikoje moter ų ir j ų išsivadavimo tema yra labai aktuali, tod ėl nedidel ę šio darbo dal į skyriau apžvelgti, kaip moterims sekasi keisti esam ą situacij ą ir kurti moterišk ą filosofin į diskurs ą, kaip iš ties ų sprendžiama ta problema, kuri ą išk ėlė Beauvoir – kad moteris suvokiama kaip Kitas, kad moteris yra nesvarbi, nevertinama ir neišgirsta, menkesn ė už vyr ą.6 Moters suvokimas kaip Kito, o k ūno kaip objekto ženklina ir pramog ų pasaul į. Šiame darbe taip pat pabandysiu pritaikyti Beauvoir ir Sartre‘o mintis tyrin ėjant vieno didžiausi ų pramogini ų rengini ų – ši ų met ų Eurovizijos dain ų konkurso pasirodymus. Pažvelgsiu kaip pateikiamas tiek moters, tiek vyro k ūnas kaip objektas socialin ėje aplinkoje. Tyrin ėdama kritin ę literat ūrą supratau, kad kalbant apie vien ą filosof ą neišvengiamai paminimas ir kitas. Kad j ų įtaka vienas kitam nenuneigiama ir j ą b ūtina tiek pamin ėti, tiek patyrin ėti, tod ėl šiai temai taip pat skyriau nedidel ę savo darbo dal į. Ta čiau, nepaisant j ų įtakos vienas kitam, jie vis tiek yra du skirtingi filosofai – ne tik savo lytimi, bet ir mintimis apie Kito problem ą. Š į j ų ypating ą ryš į ir j ų skirtingas mintis ir pabandysiu atskleisti savo darbe.

Darbo problema Suprasti, kaip Kito suvokimas įtakoja mano suvokim ą apie save. Ištirti teigiamus ir neigiamus santykio su Kitu aspektus, suprasti pavojus ir rasti b ūdus kaip j ų išvengti. Išskirti vyriško ir moteriško santykio su Kitu suvokimo skirtumus.

4 Ascher C. Simone de Beauvoir, a Life of Freedom., Boston: Beaton Press, 1981, p. 21 5 Murdoch I. Sartre Romantic Rationalist, New Haven: Yale University Press, 1959, p. ix 6 Kad problema aktuali ir šiomis dienomis, rodo straipsnis „Lietuvos ryte“ „Ar vadov ėlis įžeid ė moteris?“, kuriame tyrin ėjama, ar mokykliniame vadov ėlyje pateikta sakm ė yra tinkama vaikams mokyti, nes joje galima įskaityti moteris žeminan čių teigini ų. (Gudavi čiūtė D. Ar vadov ėlis įžeid ė moteris? // Dienraštis Lietuvos rytas, 2009 m. gegužės 28 d., p.9)

7 Darbo tikslas Įsigilinti į santykio su Kitu fenomen ą, aprašant j į Sartre’o ir Beauvoir įžvalgomis. Tikslas skaidomas į šiuos uždavinius: Aprašyti kaip Kito problem ą pristato Sartre’as; Aprašyti kaip Kito problem ą pristato Beauvoir; Išsiaiškinti kokia Sartre’o ir Beauvoir įtaka vienas kitam; Aprašyti Sartre’o ir Beauvoir santykio su Kitu pateikimo panašumus ir skirtumus; Pritaikyti subjekto objekto analiz ę socialin ėje aplinkoje, patyrin ėjant kaip žmogus suobjektinamas pramog ų pasaulyje.

Pagrindiniu tyrim ų metodu rinkausi tekst ų hermeneutin ę interpretacij ą, Sartre’o ir Beauvoir pozicijas gretinau naudodama lyginamosios analiz ės metod ą. Išaišk ėjusius pagrindinius santykio su Kitu fenomeno aspektus jungiau į išvadas login ės dedukcijos b ūdu.

Darbo strukt ūra Darb ą sudaro įvadas, keturios pagrindin ės d ėstymo dalys, išvados ir literat ūros s ąrašas. Pirmoje dalyje aptariau Sartre‘o Kito problemos pateikim ą. Antroje dalyje pirmiausiai stengiausi atsakyti į klausim ą, ar Beauvoir yra filosof ė ir ar galiu jos mintis lygiaver čiai lyginti su Sartre‘o mintimis. Taip pat aptariau Beauvoir poži ūrio į Kito problematika pagrindinius aspektus. Išskyriau kaip Beauvoir iškeltos feministin ės mintys padeda moteriško diskurso atsiradimui ir pl ėtojimuisi. Tre čiojoje dalyje aprašiau Sartre‘o ir Beauvoir santykius ir įtak ą vienas kitam, tyrin ėjau min čių autoryst ės klausim ą. Taip pat palyginau svarbiausius Sartre‘o ir Beauvoir Kito problematikos panašumus ir skirtumus, žmogaus kaip subjekto ir kaip objekto suvokimo galimybes. Ketvirtojoje dalyje pasidalinau savo įžvalgomis apie šiuolaikin ę K ūno objektyvizavimo kult ūrą, tyrin ėdama Eurovizijos dain ų konkurso pasirodymus.

(Sartre‘as Ir Beauvoir Lietuvoje 1965 m. A.Sutkaus nuotr.)

8 1. Kito problema Sartre‘o filosofijoje

Standartiškai Jean-Paul Sartre‘as 7 pristatomas kaip – pranc ūzų rašytojas, filosofas, publicistas, dramaturgas. Į vien ą iš žymiausi ų savo k ūrini ų - „B ūtis ir niekis“, jis sud ėjo pagrindines savo filosofines mintis , paantrašt ėje pavadin ęs j ą „fenomenologin ės ontologijos bandymu“ 8. Šioje knygoje, mano manymu, Sartre‘as perm ąsto vis ą žmogaus s ąmon ės ir aplinkos strukt ūrą ir pateikia j ą savaip. Sartre‘as savo knygoje išskiria dvi b ūties r ūšis - b ūtis savyje (daikt ų b ūtis) ir b ūtis sau (s ąmon ės b ūtis). Pastaroji yra susijusi su savirefleksija ir sav ęs įsis ąmoninimu, kuris yra ne įmanomas be Kito. Tod ėl b ūtis sau yra neatsiejama nuo b ūties-Kitam. Kas tai yra būtis-Kitam? Galima išskirti tris plotmes esan čias pa čiame žmoguje: Aš kaip subjektas, suvokiantysis tiek aplink ą, tiek save, Aš kaip tas, kur į suvokiu, - objektas sau, ir tre čioji, pasireiškianti susid ūrus su Kitu, d ėl kurio subjektyvumo savyb ės, kei čiasi mano suvokimas apie save. 9 Tai b ūsena, kurioje atsiskleidžia b ūtis-Kitam.

1.1. Gėda ir žvilgsnis

B ūties-Kitam b ūsen ą Sartre‘as pristato ypa č akivaizdžiu g ėdos pavyzdžiu. Gėda, tai jausmas atskleidžiantis žmogaus ryš į su juo pa čiu, padedantis pažinti save. Ypatingas g ėdos bruožas, kad tai g ėda prieš k ą nors, prieš Kit ą. Tai įrodymas, kad s ąmon ėje galime pasteb ėti dali ų, kurios, nors ir b ūdamos b ūtis-savyje, iš ties ų yra nukreiptos dar ir į kažk ą kit ą. Gėdos nejaustume, jei b ūtume vieni, tai jausmas, kuris žmoguje atsiranda tik Kito d ėka. „G ėda atskleidžia artim ą mano ryš į su manimi.“ 10 , teigia Sartre‘as. Šios b ūsenos strukt ūra intencionali: tai g ėdingas suvokimas kažko, o tas kažkas esu aš pats. Žmogui gėda d ėl sav ęs, d ėl to, kaip jis pasirod ė prieš kit ą žmog ų. Sartre‘o teigimu, „Kitas (the Other) - tai b ūtinas tarpininkas tarp man ęs ir man ęs“ 11 . Kitas yra svarbus tod ėl, kad jam atsiradus šalia, žmogus gali pažvelgti į save kaip į objekt ą, tok į, kuris pasirodo kitam žmogui. Bet tai n ėra objektas atribotas nuo žmogaus. Sartre‘o

7 Jean-Paul Sartre’as (pilnas vardas Jean-Paul Charles Aymard Sartre) gim ė Paryžiuje 1905 met ų birželio 21 dien ą. Paraš ė trilogij ą "Laisv ės keliai" (Les Chemins de la liberte, 1945-49), apsakym ų rinkin į "Siena" (Le Mur, 1939), filosofinius veikalus "B ūtis ir Neb ūtis" (L'Etre et le Neant, 1943), "Dialektinio proto kritika" (1960), knygas "Bodleras" (Baudelaire, 1947), kelet ą pjesi ų. 8 Kardelis N. Tik ėtinas mitas apie Niek į ir Esm ą // ATHENA Nr. 1, 2006, p. 211 9 Žr.: Morris J. K. Sartre, Oxford: Blackwell Publishing, 2008, p. 124 10 Sartre J.P. Being and Nothingness. New York: Washington Square Press, 1966, p. 301 (visas citatas iš angl ų kalbos šiame darbe ver čiau pati) 11 Ten pat, p. 302

9 teigimu „G ėda tai atpažinimas“ 12 . Žmogus jausdamas g ėdą paž įsta save tok į, kok į j į mato Kiti. Gėda ypatinga dar ir tuo, kad užklumpa netik ėtai, nepalikdama galimyb ės palyginti tai, koks iš ties ų esu sau, ir to kaip mane mato Kiti ir pamatau pats. Gėda tai neigiamas, nemalonus jausmas. Sartre‘as nenagrin ėja to jausmo teigiamos priešingyb ės, pavyzdžiui, didžiavimosi savimi, kuris užklumpa, kai girdi plojimus, ar pagyrimus, arba matai d ėking ą šypsen ą kito žmogaus veide. Neigiamo pavyzdžio pasirinkimas kaip fundamentalaus, neigiamu poži ūriu į Kit ą nušvie čia ir vis ą Sartre‘o Kito suvokim ą, Nuo ko prasideda g ėda? Nuo žvilgsnio pajautimo, supratimo, kad esu stebimas, kad esu nebevienas, kad yra Kitas, kuris mane mato ir suvokia. Aš jaučiu ne Kito akis, ne j ų spalv ą ar grož į, bet pat į žvilgsn į, kuris pilnas intensyvumo, nukreiptumo į mane. 13 Aš jau čiu Kito d ėmes į, jau čiu, kad atsiradau jo s ąmon ėje. T ą suvokiu visu k ūnu, visa savo s ąmone. Suvokimas, kad esu stebimas kei čia mano poži ūrį į save. Bet Aš negaliu, nei matyti to k ą jis mato, nei suvokti taip kaip jis suvokia, nei įtakoti jo suvokim ą taip, kad jis suvokt ų mane pilnai taip, kaip aš pageidauju. Jis – Kitas yra šios situacijos valdovas ir žvilgsnis yra jo pagrindinis įrankis. Kaip teigia Sartre‘as, „kito asmens žvilgsnis formuoja mano k ūną su visu jo nuogumu, priver čia j į gimti, lipdo, kuria j į tok į, koks jis yra, mato j į taip, kaip aš niekada jo nematysiu“ 14 . Iš ties ų Kitas iš šalies gali pamatyti ir įžvelgti daug daugiau, nei pats asmuo. Kitas gali pasteb ėti tokius defektus, kuri ų stebimasis pats gali ir nesuprasti tur įs. Žmogus negali pamatyti sav ęs tokio, kok į j į mato Kitas. Kito žvilgsnis yra tarsi veidrodis, kuriame žmogus pamato save. Kito atsiradimas šalia ne tik parodo man, koks aš esu, bet taip pat parodo mane, kaip nauj ą būtyb ę, atveria man naujas mano savybes. Tokiu neigiam ų savybi ų kaip vulgarumas, nerangumas, nemandagumas (kurias pabr ėžia Sartre‘as) arba teigiam ų savybi ų, toki ų kaip gražumas, protingumas, neatpaž įstame savyje, be Kito pagalbos, Kito įvertinimo. Ta čiau Kitas, nors ir atv ėręs naujas savybes, n ėra už jas atsakingas, jis n ėra t ų savybi ų savininkas, už ši ą nauj ą būtyb ę, kuri vis tiek yra Aš, ir naujai atrastas savo savybes, bei poj ūč ius ir netgi jausmus esu atsakingas Aš pats. Jonkus pastebi, kad Sartre‘as parodo kaip tam tikri jausmai išsiskleidžia Kito įtakoje, nagrin ėdamas konkre čius išgyvenimus. Pavyzdžiui, „baim ė – tai pavojaus jausmas susiduriant su Kito laisv ę, pasididžiavimas arba g ėda – tai jausmas buvimo savimi pa čiu Kito akivaizdoje.“ 15 Susid ūrus su Kitu atsiskleidžia mano savyb ės, kuri ų ne įmanoma atrasti be kito.

12 Sartre J.P. Being and Nothingness. New York: Washington Square Press, 1966, p. 302 13 Žr.: Jonkus D. Santykio su Kitu paradoksai Sartre‘o fenomenologin ėje antropologijoje // Žmogus ir žodis nr. IV, 2006, p. 13 14 Sartre J.P. Konkret ūs santykiai su kitu asmeniu // Baltos lankos Nr 14, 2002, p. 128 15 Jonkus D. Santykio su Kitu paradoksai Sartre‘o fenomenologin ėje antropologijoje // Žmogus ir žodis nr. IV, 2006, p. 13

10 Jas man parodo Kito žvilgsnis. Atsiskleidžia „B ūtis-sau nukreipta į B ūtį-Kitam“ 16 , teigia Sartre‘as. Atsiskleidimas įvyksta, kai suvokiu, kad galiu b ūti ne tik subjektas, bet ir objektas. Bet Sartre‘as pabr ėžia, kad „b ūti objektu kitam reiškia b ūti vergu“. 17 Pajusti savo objektiškum ą, tai pajusti, kad esi priklausomas nuo Kito.

1.2. Kūnai ir fenomenai

Kito atsiradimas mano patirtyje pirmiausia pasirodo organizuotomis formomis tokiomis kaip gestai, išraiškos, elgesys 18 , akys ir žvilgsnis. Kitas pirmiausia pasirodo man savo k ūnu. Ne įmanoma pažinti kito asmens nepažvelgus į jo k ūną, norint išsamiau kalb ėti apie Kitą, iš ar čiau j į pažinti, turiu pirmiausia pamatyti kūną. Netgi, kad pamatyti Kito žvilgsn į, pirmiausia turiu pamatyti jo akis. Ta čiau Kito k ūnas n ėra m ūsų santyki ų priežastis, jis tik įprasmina santykius savo faktiškumu, pabr ėžia santyki ų realum ą, nes akivaizdžiai matau t ą, kuris stovi prieš mane. K ūnų faktiškumas įprasmina m ūsų santykius, juos apipavidalina. Ta čiau, nors k ūnas yra tiek mano tiek Kito buvimo pasaulyje faktas, svarbus ne jo išoriškumas, bet s ąmon ė gl ūdinti jame. Jo s ąmon ė yra pasl ėpta už jo k ūno. Ta čiau ji n ėra atskirta nuo k ūno, tai organizuota vienuma esant į už mano patirties, ta čiau įtakojanti mano patyrim ą. Sartre‘as nurodo, kad kelias nuo Kito s ąmon ės iki mano s ąmon ės yra labai ilgas. Nes pirmiausia tai tarpas tarp Kito sąmon ės ir jo k ūno, tada tarp Kito k ūno ir mano k ūno, ir tada tarp mano k ūno ir mano s ąmon ės. Tai kaip per tok į didel į atskyrim ą, Kitas mane įtakoja, kokiu būdu jis prieina iki mano s ąmon ės? Kad sielos gal ėtų susisiekti, k ūnai turi b ūti permatomi. Ta čiau jie n ėra permatomi, Kito k ūno išraiška mes tiesiog interpretuojame. Kitas atsiranda mano s ąmon ėje kaip objektas, kai j į pamatau ir suvokiu. Kit ą interpretuojame remdamiesi savo patirtimi, savimi, manymu, kad kito s ąmon ė yra tokia pati kaip mano s ąmonė. Sartre‘as pastebi, kad yra du veiksniai įtakojantys m ūsų pažinim ą. Pirmasis, tai sprendimas, kad Kitas yra į mane panašus, antrasis tai patirtis - seniau atpažintos ir pasitvirtin ę Kito emocijos. Ta čiau suvokiama, kad m ūsų suvokimas, ar atpažintos emocijos, neb ūtinai yra teisingos, tod ėl „Kit ą galime priskirti „tartum“ kategorijai“. 19 Nors, žinoma, Kito kūnas yra realus fizinis objektas ir, tik tai kaip j į suvokiame yra nepatvirtinta informacija. Aš stebiu fenomenus, kurie reiškiasi Kitame, ir savyje aptinku tuos pa čiu fenomenus. Juk aš galiu svajoti, nor ėti, pykti, kent ėti, myl ėti ir daryti dar begalyb ę kit ų veiksm ų. Tai

16 Sartre J.P. Being and Nothingness. New York: Washington Square Press , 1966. p. 303 17 Jonkus D. Santykio su Kitu paradoksai Sartre‘o fenomenologin ėje antropologijoje // Žmogus ir žodis nr. IV, 2006, p. 13 18 Sartre J.P. Being and Nothingness. New York: Washington Square Press , 1966, p. 307 19 Ten pat, p. 308

11 jausmai, kuriuos jau čiu ir atskiriu kaip tam tikrus fenomenus. Suprantu, kad ir Kitas asmuo gali jausti tuos pa čius jausmus. Tod ėl aš galiu bandyti pažinti juos kaip fenomenus Kitame. Lygiai taip pat, tai k ą matau Kitame galiu bandyti ieškoti savyje. Ta čiau aš negaliu būti tikras, kad teisingai suprantu, tai j ą jau čia Kitas, negaliu pajusti lygiai to pa čio k ą jis jau čia, nei jo skausmo, nei pyk čio, nei ilgesio ir bet kokio kito jo jausmo. Galiu tik jo jausmus matyti kaip fenomenus man atsiverian čius, ir daryti išvadas remiantis savo patirtimi. Ta čiau vis tiek visada aš ir Kitas skirtingai jau čiame tuos pa čiu fenomenus ir suvokti iki galo Kito niekada negalime. Sartre‘as išskiria, kad atpaž įstamos emocijos tai tiesiog yra tam tikri fenomenai, reiškiniai. Pavyzdžiui, iš gr ūmojimo pirštu atskiriame pyk čio fenomen ą, ta čiau žinoma, galime ir suklysti. Galb ūt gr ūmodamas žmogus tiesiog nori įsp ėti, sustabdyti mus nuo klaidos. Gal tai, pavyzdžiui, r ūpes čio fenomenas. Min ėtasis pyktis, kaip jausmas yra vienas fenomenas, o gr ūmojimas tai kitas fenomenas. „Priežastinis ryšys gali tik sieti vien ą fenomen ą su kitu“ 20 , teigia Sartre‘as. Žinoma, iš karto susiejame, kad pikta išraiška, reiškia pykt į, ta čiau toks priežastinis ryšys n ėra privalomas. Aš bandau pažinti Kitame atsispindin čius fenomenus ir sureaguoju į juos. Fenomen ų d ėka aš bent jau s ąlyginai galiu pažinti Kit ą, suprasti k ą jis jau čia man, kaip jis paž įsta mane. B ūtent Būtis Kitam yra mano savijauta kito akivaizdoje, kaip aš jau čiu, kad kitas paž įsta mane. Kitas, tai visuma vis ų jo patyrim ų, jausm ų, patirties, bei žvilgsni ų ir gest ų, ir atsirad ęs šalia man ęs jis įtakoja ir mano patirt į, ir mano visum ą. Kitas, tai Kito dalyvavimas mano patirtyje, tai b ūtis kaip aš išgyvenu g ėdą arba baim ę, kai jau čiu, kad jis šalia, kai jau čiu, kad Kitas apži ūrin ėja mane. Kai esu vienas, esu laisvas, galiu kurti ir suvokti aplink ą pagal savo pageidavim ą, mano laisv ė yra berib ė. Ta čiau atsiradus Kitam atsiranda ir mano laisv ės ribos. Kitas atskleidžia man, kad ne visi mano veiksmai yra galimi, kad mano laisv ė susiduria su Kito laisve.

1.3. Laisv ė ir konkurencija

Laisv ė, tiek mano, tiek Kito santykyje su Kitu yra labai svarbi. Bet kalbama ne apie kūno laisv ę, o apie s ąmon ės laisv ę. Murdoch taip paaiškina tok į laisv ės suvokim ą: „akmenin ės sienos, tai dar ne kal ėjimas, esame potencialiai laisvi, tol kol esame s ąmoningi“ 21 , tol kol galime savaip, laisvai, suvokti pasaul į. Kitas yra laisvas mane suvokti savaip, ir ta jo laisv ė mane gąsdina. B ūtent ši laisv ė ir yra tai, k ą siekiu užvaldyti. Kod ėl man taip svarbu užvaldyti Kito laisv ę? „Konkret ūs santykiai su Kitu n ėra saug ūs. Jie kelia g ėdą ir nerim ą. Suvokti ir patirti save

20 Sartre J.P. Being and Nothingness. New York: Washington Square Press, 1966, p. 307 21 Murdoch I. Sartre Romantic Rationalist, New Haven: Yale University Press, 1959, p. 60

12 galiu tik b ūtyje-Kitam, ta čiau nesu autorius to, kaip Kitas suvokia mane.“22 aptardama Sartre‘o poži ūrį, atsako Baranova. Kad ir kaip žmogus nor ėtų apsimesti, kad jam ner ūpi, k ą apie j į mano Kiti žmon ės, ta čiau daugum ą savo veiksm ų jis atlieka ne d ėl sav ęs, o d ėl Kito nuomon ės apie j į. Tokiu b ūdu jis tampa visiškai nesaugus, nes Kito asmens laisv ė tampa jo būties pamatu, ta čiau kaip tik ji ir kelia pavoj ų. Troškimas užvaldyti Kito s ąmon ę kyla iš noro jaustis saugiai Kito žmogaus s ąmon ėje: noro b ūti mylimais, noro b ūti suprastais ir išklausytais, ir teisingai įvertintais. Šis Kito poži ūris yra labai svarbus, nes tuo pa čiu įtakoja ir mano poži ūrį į save. Tod ėl noriu, patikti, trokšu, kad mane myl ėtų. Bet „mano išraiškos „prasm ė“ visada man išsslysta, niekada tiksliai nežinau, ar reiškiu tai, k ą noriu reikšti, netgi nežinau ar esu reiškiantis.“ 23 Man svarbu užimti tam tikr ą viet ą Kito s ąmon ėje, viet ą, kuri man patikt ų, ta čiau ji būtų parinkta Kito laisvu pasirinkimu. Svarbu, kad aš b ūč iau įtakoj ęs Kito laisv ę. Ta čiau Kitas nuo mano žvilgsnio tampa objektu, ir tuo metu nebelieka jo laisv ės. Sartre‘as pripaž įsta, kad realyb ė yra suvokiama tuo pa čiu metu ir mano ir Kito, tai yra bendra realyb ė, ta čiau tai nereiškia, kad tiek Aš, tiek Kitas realyb ę suvokia vienodai. Kitas atsirad ęs mano realyb ėje suvokiamas kaip ir visa kita realyb ė, kaip objektai. Kito suvokimas kaip objekto nukreipia mane į susijusi ą reprezentacij ų sistema, kuri yra panaši į mano, bet kuri n ėra mano. Sartre‘o teigimu, tai reiškia, kad „mano patirtyje Kitas n ėra fenomenas nukreiptas į mano patyrim ą, o tiksliau sakant jis nukreiptas į fenomen ą, kuris yra už vis ų patyrim ų, ta čiau yra man prieinamas“24 . Kitas tai prasmi ų ir patyrim ų sistema egzistuojanti atskirai nuo man ęs, tai griau čiai, kuriuose nurodomos nuorodos į įvairius fenomenus. Tą pa čią sistem ą atpaž įstu ir savyje, tod ėl susiedamas su savo pa čio sistema galiu atskirti tuos fenomenus, kokius išreiškia Kito sistema. Ta čiau Kitas vis tiek niekada pilnai man neatsiveria, ta čiau palaipsniui galiu pažinti jį kaip konkret ų objekt ą, su tam tikrais fenomenais. Kreipdamasis ir reaguodamas į Kit ą, Aš iš ties ų reaguoju į jo fenomenus tai yra Kito jausmus, id ėjas, charakterio savybes, poelgius. Sartre‘o teigimu į Kit ą kreipiuosi kaip į bet kuri ą kit ą nepasiekiam ą sistem ą, kuri ą aš išskiriu kaip vien ą objekt ą tarp kit ų objekt ų. Siekdamas pažinti Kit ą, Aš siekiu sujungti, suprasti, suvienyti patyrimus, kuriuos matau Kitame, ta čiau niekada pats negal ėsiu toki ų pa čių patirti. Kitas kaip objektas, nuo kit ų objekt ų daikt ų skiriasi tuo, kad Kito išgyvenimai yra abstrakt ūs, jie neegzistuoja taip kaip daiktai, kurie yra aiškiai suvokiami. Be to nuo vis ų Kit ų mus supan čių daikt ų Kitas kaip objektas skiriasi tuo, kad kitiems daiktams Aš visada esu subjektas, o Kitam matan čiam mane Aš pasidarau objektu.

22 Baranova J. Kelios Emanuelio Levino filosofijos teorin ės ištakos// Athena Nr.1, 2006, p. 160 23 Sartre J.P. Konkret ūs santykiai su kitu asmeniu // Baltos lankos Nr 14, 2002, p 142 24 Sartre J.P. Being and Nothingness. New York: Washington Square Press, 1966, p. 309

13 „Taip yra tod ėl, kad Kitas yra ne tik tas, kur į aš matau, bet ir tas kuris mato mane,“25 teigia Sartre‘as. Ir man yra svarbu, kaip jis mane mato, kaip jis mane suvokia, kokia susidaro nuomon ę apie mane. Bet visa tai slepiasi sistemoje, kuri yra pasl ėpta nuo man ęs. Tod ėl nors ir jis pats kaip k ūnas yra realus, ir suvokiamas kaip realus, bet jo suvokimo sistema yra abstrakti ir nuo man ęs pasl ėpta, ir jau čiama tik per mano intuicij ą. Kaip min ėta anks čiau kūnas slepia Kito sąmon ę ir kelias iki jos pasidaro ne įveikiamai ilgas. Kitas atsirad ęs šalia su savo suvokimo sistema tampa mano konkurentu. Sartre‘as ypa č pabr ėžia ši ą neigiam ą Kito atsiradimo pus ę. Iš kur atsiranda ši mano ir Kito konkurencija? Kai esu vienas, tai kas yra aplinkui yra d ėl man ęs, aš tai suvokiu vienas, mano suvokimas yra vienintelis ir negin čytinas. Atsiradus Kitam, ir kaip min ėjome, atsiradus suvokimui, kuris yra kitoks nei mano, mano suvokimui atsiranda konkurentas. Šis konkurentas paneigia mano suvokim ą kaip vienintel į ir absoliu čiai teising ą. O dar blogiau tai, kad jis ne tik paneigia mano suvokim ą, bet ir pat į mane supranta kaip objekt ą. Jis atima iš man ęs subjekto rol ę ir paver čia objektu savo suvokime. Mano ir Kito subjektyvumai stengiasi vienas Kit ą nurungti ir paversti objektu, ir tai begalin ė kova. Kaip teigia Sartre‘as „aš, kaip subjektas stengiuosi kaip objekt ą apibr ėžti t ą subjekt ą, kuris neigia mano subjektyvum ą ir kuris pats apibr ėžia mane kaip objekt ą“26 . Tokiu b ūdu Sartre‘o pristatomas santykis su Kitu, virsta nuolatine konkurencija ir kova. Sartre‘as patvirtina, kad „konfliktas yra pirmin ė b ūties-Kitam prasm ė“. 27 Be konflikto, neb ūtų santykio, jis b ūtų ne įmanomas, nes b ūtent konfliktas yra tai, nuo ko prasideda bendravimas. Tik šis konfliktas, tai n ėra toks, kok į suvokiame standartiškai, pasireiškiantis su rėkimu ar ind ų daužymu. Tai vidinis konfliktas, kur į išgyvenu tiek Aš, tiek Kitas susid ūrimo metu, kai pajau čiame, kad šalia yra konkurentas. Panašiai teigia ir Arp. Ji nurodo, kad Sartre‘o suvokiamas Kitas, ne tik pretenduoja į mano viet ą, kaip vienintelio suteikian čio prasm ę, suvokian čio aplinkin į pasaul į, bet, kas yra blogiausia, „kai Kitas į mane pasiži ūri, jis ištraukia mane iš mano transcendencijos, atima mano subjektyvum ą, kur į aš galiu atgauti tik, pats Kit ą paversdamas objektu.“ 28 Tai uždaras ratas, be iš ėjimo, kuriame dalyvauja abu dalyviai, tiek aš, tiek Kitas. Tenka sutikti ir su Debra B. Bergoffen, kuri nagrin ėdama Sartre‘o poži ūrį į Kit ą, pažymi, kad Sartre‘o Kitas, tai tas „kuris atskleidžia man mano g ėda ar pasididžiavim ą, tas kuris man parodo mano pažeidžiamum ą. Kitas turi gali ą mane apibr ėžti“. 29 Tai yra Kitas, su kuriuo

25 Sartre J.P. Being and Nothingness. New York: Washington Square Press, 1966, p. 310 26 Ten pat, p. 310 27 Sartre J.P. Konkret ūs santykiai su kitu asmeniu // Baltos lankos Nr 14, 2002, p. 128 28 Arp K. A Different Voice in the Phenomenological Tradition: Simone de Beauvoir and the Ethic of Care // Feminist Phenomenology, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000, p. 73 29 Bergoffen D.B. From Husserl to Beauvoir: Gendering The Perceiving Subject // Feminist Phenomenology, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000, p. 60

14 susitikimas n ėra malonus, tai yra tas, kuris grasina užimti mano viet ą. Toks Sartre‘o Kito pristatymas tai nenoras dalintis, nenoras duoti, nenoras pripažinti, kad gali egzistuoti „mes“.

1.4 Neigimas

Esmin ė Sartre‘o prielaida, kitas yra tas, kuris n ėra Aš ir tas, kuriuo nesu Aš “.30 „Mes“ čia neegzistuoja. Tokios s ąvokos, kaip „mes“ Sartre‘o filosofijoje n ėra. Joje, kaip ir šioje prielaidoje didžiausias d ėmesys skiriamas neiginiui. Sartre‘as ir pats pripaž įsta, kad jo nurodoma būtis-Kitam sudaryta iš neigimo konstrukcijos. Svarbiausia nubr ėžti rib ą tarp man ęs ir Kito, kad aiškiai atskirtum save. Ta riba tarp man ęs ir kito yra perskyrimo tuštuma. Tai tuštuma skirianti mus, oro tarpas tarp m ūsų k ūnų. Ši tuštuma atsiranda pati, ji nekyla nei iš man ęs, nei iš Kito, nei iš m ūsų tarpusavio ryšio. Priešingai, „ši tuštuma kaip pirminis santyki ų nebuvimas yra pradinis pagrindas visiems ryšiams tarp Kito ir man ęs“31 , nurodo Sartre‘as. Pasirodo tas tarpas, kuris skiria m ūsų s ąmones ir padaro jas neprieinamomis viena kitai, iš ties ų yra viso s ąmoni ų ryšio pagrindas, nes nubr ėžia rib ą tarp s ąmoni ų, atskiria vien ą k ūną nuo kito ir atskleidžia galimyb ę pažinti Kit ą, kaip k ūną, kuris n ėra mano k ūnas, atveriama galimyb ė empiriniam patyrimui. „Ryšys, kuris vienija ir skiria šiuos du k ūnus yra erdvinis ryšys tarp daikt ų, kurie neturi tarpusavio santyki ų, tik išoriškum ą, kaip jisai yra duotas“32 , teigia Sartre‘as. Tas išoriškumas ir yra ryšio pagrindas. Neb ūtų Kito, neb ūtų ir tarpo tarp man ęs ir Kito, neb ūtų šio atskyrimo, kuris ir sieja mane ir Kit ą. Kalb ėdamas apie Sartre‘o poži ūrį Jonkus teigia, kad „tampa aišku, jog santykis su Kitu negali b ūti aprašytas kaip išorinis dviej ų s ąmoni ų, kurias skiria objektyvi erdv ė ir sudaiktinti k ūnai, santykis“ 33 , tai vidinis santykis, Kito atsiradimas mano sąmon ėje ir mano atsiradimas Kito s ąmon ėje. Šis atskyrimas iš dalies parodo, kad Kitas tur ėtų b ūti man nesvarbus, nes yra nuo man ęs atskirta s ąmon ė, kuri taip pat yra uždaryta k ūne. Ta čiau nesvarbu tik per išorin į neigim ą. Sąmon ėje atsirad ęs neigimas, kad nesu Kitas, yra vidinis neigimas, kuris ir atveria ryš į tarp skirting ų s ąmoni ų. Šios atskirtos s ąmon ės pasidaro svarbios viena kitai tik vienu b ūdu, kai Kitas kartu su savo s ąmone atsiranda mano s ąmon ėje kaip objektas. Tas atsirad ęs objektas, tai neb ūtinai yra Kitas. Tai tik Kito atspindys mano s ąmon ėje. Ir tik tre čias steb ėtojas ži ūrintis iš šono, gal ėtų nustatyti ar tas atspindys atitinka tikrov ę ar ne, pastebi Sartre‘as. Ta čiau tas steb ėtojas turi netur ėti ryšio su mumis, nes kiekvienas ryšys sukuria atvaizd ą, ir jis jau nebegali būti nešališkas steb ėtojas, nes yra susik ūręs jau savo atvaizdo variant ą. Tad tai negali b ūti reali būtyb ė.

30 Sartre J.P. Being and Nothingness. New York: Washington Square Press, 1966, p. 312 31 Ten pat, p. 313 32 Ten pat, p. 313 33 Jonkus D. Santykio su Kitu paradoksai Sartre‘o fenomenologin ėje antropologijoje, in Žmogus ir žodis, 2006 IV, p. 10

15 Sartre‘as pabr ėžia, kad Kitas suvokiamas tik kaip objektas. Jis nemato galimyb ės tuo pa čiu pažinti Kit ą ir kaip subjekt ą. Atvirkš čiai, pažinti Kit ą kaip subjekt ą, tai atsisakyti savo subjektyvumo. Jonkus taip pat pastebi, kad „Sartre‘as atmeta dvigub ų jutim ų samprat ą“34 ir nurodo, kad Kitas paž įstamas tik kuomet paver čiamas objektu. O pavertimas objektu, pristatomas kaip neigiamas dalykas. Reikia stengtis išvengti kito žvilgsnio, kuris paver čia mane objektu, o siekti pa čiam apži ūrin ėti Kit ą t.y. j į pat į paversti objektu. Paversti objektu tai pasisavinti, priimti į savo suvokt ą objekt ų sistem ą. Jonkus pastebi, kad pagal Sartre‘ą „Kito pažinimas yra prilyginamas jo kityb ės asimiliavimui ir pasisavinimui. Viskas prie ko žvilgsniu prisilie čia pažinimo subjektas tampa jo nuosavybe“ 35 , jo pasaulio dalimi. Atrodo, kad pasaulis yra nevientisas, o padalintas po nedidel ę dal į kiekvienam žmogui. Žmogui priklauso tai, k ą jis mato ir suvokia. Ir iš ties ų juk pasaulis yra padalintas į mažus žem ės lopin ėlius su žmoni ų vardais, kuriems jie priklauso, ta čiau, Sartre‘o manymu, dalinamasi ne tik materialiniu pagrindu, bet ir suvokimu. Žmogus iš prigimties nori tur ėti kuo daugiau, kuo didesn į nam ą, kuo didesn į žem ės plot ą. Sartre‘as pastebi, kad žmogus taip pat nori b ūti vienintelis suvokiantis, vienintelis subjektas. V ėliau išskirsime, kad tai b ūtent vyriškas poži ūris, kuomet kiekvieno vyro neišsakytas tikslas yra tapti vieninteliu subjektu, vieninteliui vertinan čiu, Dievu. „Aš noriu, kad pasaulis b ūtų mano. Aš tave priimu kaip veik ėją savo scenarijuje, bet ne kaip bendr ą autori ų. Gindamas savo subjektyvum ą aš sutinku pripažinti kit ą tik kaip objekt ą mano pasaulyje“ 36 , interpretuodama Sartre‘ ą teigia Bergoffen. Sekant Sartre‘u atrodo, kad kiekvienas žmogus į Kit ą tur ėtų žvelgti gr ėsmingai, su išš ūkiu akyse - Nel įsk prie mano subjektyvumo! Leisk man visk ą matyti, suvokti vienam. Bet neišeik, nes be tav ęs aš negaliu pilnai suvokti sav ęs. Tik neži ūrėk į mane. Netapk matan čiu mane, neatimk mano kaip vienintelio subjekto statuso. Kito atsiradimas šalia visada yra problema, nes jis k ėsinasi į mano b ūtį, mano laisv ę, mano status ą. Ši ą Sartre‘o Kito kaip problemos suvokim ą Martinkus sulygina su Stalino poži ūriu. Juk Stalinui priskiriamas posakis "Yra žmogus - yra problema, n ėra žmogaus - nėra problemos" 37 . Čia n ėra vietos Kito pri ėmimui ar tolerancijai, čia tik kova už savo kaip subjekto laisv ę.

Sartre‘as pristato Kit ą, kaip b ūtina man, mano suvokimui apie save, bet tuo pa čiu ir kaip prieš ą, neigianti mane. Kito suvokimas aiškinamas pateikiant neigiamus pavyzdžius, tokius

34 Jonkus D. Intersubjektyvaus k ūno fenomenologija: prisilietimo patirtis // Problemos Nr.74, 2008, p.129 35 Ten pat, p.129 36 Bergoffen D.B. From Husserl to Beauvoir: Gendering The Perceiving Subject // Feminist Phenomenology, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000, p. 60 37 Martinkus A. Kitas, tolerancija ir skirtum ų Dievas // Šiaur ės At ėnai nr. 689, 2004. Interneto prieiga: http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=689&kas=straipsnis&st_id=2440

16 kaip g ėda arba pyktis. Ryšys tarp man ęs ir Kito atsiranda per mano ir Kito atsiskyrim ą kaip atskir ų k ūnų, kuriuos galima suvokti empiriškai, ir to atskyrimo suvokim ą s ąmon ėje, kuomet yra paneigiama, kad nesu tas Kitas. Galima pasteb ėti, kad didesnis d ėmesys skiriamas neigimui ir neigiamam Kito poveikiui. Sąmon ėje Kitas suvokiamas kaip objektas, ta čiau toks, kuris pats būdamas subjektu, bando paversti mane objektu ir atimti mano subjektyvum ą. Pagal Sartre‘ą galima įžvelgti nuolatin ę kovą, nuolatin ę konkurencij ą ir abipusiškumo neigim ą. Bendrumas čia negalimas, ir toks dalykas, kaip „mes“ neegzistuoja. Tai tik uždaras ratas, kuriame dalyvauja abu dalyviai ir bando vienas Kit ą versti objektu, tai ratas be iš ėjimo. Sartre‘o poži ūrį į Kit ą nor ėč iau palyginti su kitokiu poži ūriu. Tai poži ūris moters, artimos Sartre‘o palydov ės Simone de Beauvoir. Ta čiau jos kaip filosof ės ir lygiavert ės mąstytojos Sartre‘ui statusas yra įvairiai svarstomas. Ji ir pati save pristato kaip rašytoją, ir tik kaip Sartre‘o palydov ę, tod ėl iškyla klausimas ar lyginimas išvis įmanomas? Galb ūt jos mintys, tai tik jo min čių aidas. Tod ėl pirmiausia, kad gal ėč iau lyginti, pabandysiu peržvelgti kit ų tyrin ėtoj ų mintis apie j ą, įrodyti ši ų dviej ų filosof ų lygiavertiškum ą.

2. Simone de Beauvoir

2.1. Simone de Beauvoir rašytoja ar filosof ė

Standartiškai Simone de Beauvoir 38 pristatoma kaip pranc ūzų rašytoja, filosof ė ir feminist ė, ilgamet ė Sartre‘o draug ė. Be visa ko, ji dar ir moteriškosios filosofijos pradinink ė. Ji priklaus ė pirmajai kartai Europos moter ų, kurios studijavo kartu su vyrais, ir buvo devinta moteris Pranc ūzijoje išlaikiusi prestižin į baigiam ąjį filosofijos egzamin ą.39 Ji rašymui, dėstymui ir bendrai filosofijai paskyr ė vis ą savo gyvenim ą, lygiai taip pat kaip ir draugystei su Jean-Paul Sartre‘u. Žymiausia jos knyga „Antroji lytis“, kurioje sekdama Sartre‘o Aš ir Kitas terminologija ji įsigilina į moters dali ą ši ų laik ų visuomen ėje. Ši knyga padar ė milžinišk ą įtak ą feminizmo jud ėjimui visose gyvenimo srityse. Linda Fisher netgi pavadina Beauvoir – „feminizmo žadintoja“, kurios įtakos feminizmui ne įmanoma nuneigti. 40

38 Simone de Beauvoir (visas vardas Simone Lucie-Ernestine-Marie-Bertrand de Beauvoir) gim ė 1908 m. sausio 9 d. Paryžiuje. Mir ė 1986 m. balandžio 14 d. Žymiausi jos darbai: Neapibr ėžtumo etika“ (1947); „Antroji lytis“ (1949); „Mandarinai“ (1954); „Paklusnios dukters memuarai“ (1958); „Senstant“ (1970) . 39 Žr.: Moi T. Simone de Beauvoir, The making of an intellectual woman, Oxford UK & Cambridge USA: Blackwell, 1994, p. 1 40 Žr.: Fisher L. Introduction // Feminist Phenomenology, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000, p.2

17 Ta čiau dar 1950 metais (metai po knygos “Antroji lytis” išleidimo) Beauvoir save pristato tik kaip rašytoj ą, o Sartre‘ą kaip filosof ą.41 Sartre‘ ą ji laik ė filosofijos genijumi nuo pat jų susipažinimo pradžios ir pabr ėždavo, kad sek ė jo p ėdomis.42 Tod ėl ji nepristato sav ęs, kaip filosof ės, ta čiau taip kaip Sartre‘as band ė parašyti fenomenologin ę ontologij ą, taip Beauvoir paband ė parašyti moter ų ontologij ą. Nepristatyti sav ęs kaip filosof ės yra patogu, nes tuomet gali nesiekti tam tikr ų nustatyt ų filosofini ų standart ų ir rašyti taip kaip norisi, neb ūtina ieškoti universali ų ties ų, galima remtis savo asmenine patirtimi. Be to b ūti ir moterimi ir filosofe, ir dar žavinga moterimi ir įvertinta filosofe, tai vos ne „misija ne įmanoma“. Moi ši Beauvoir pasirinkim ą, nevadinti sav ęs filosofe, pristato kaip „kompromis ą tarp noro žav ėti kaip moteris ir noro žav ėti kaip intelektualas“. 43 Juk ir dabar pristatyti save kaip proting ą b ūtyb ę ir dar filosof ę, ir tuo pa čiu ir kaip moter į vis dar yra sunku. O Beauvoir laikais, tai buvo išvis sunkiai įmanoma. Vintages Beauvoir filosofij ą apib ūdina kaip išš ūkį, kuriame ji stengiasi suderinti savo „vyrišk ą intelekt ą ir moterišk ą šird į“. 44 Tiek Moi, tiek Vintages išsako t ą pat į jausm ą, kur į ir pati jau čiu skaitydama Beauvoir, kad ji spinduliuoja tiek moterišku švelnumu, tiek vyrišku protu. Nors Beauvoir ir nenor ėjo pripažinti, kad yra filosof ė, aš su tuo nenoriu sutikti. Su tuo nesutinka ir daugyb ė jos tyrin ėtoj ų. McBride nurodo, kad bent jau „Antroji lytis“, jei jau neskaityti viso kito literat ūrinio fondo, kur į paliko Beauvoir, turi b ūti laikoma svarbiu filosofiniu veikalu, lygiai tiek pat svarbiu kaip ir pavyzdžiui Sartre‘o darbai. 45 Beauvoir moteriška lytis visada buvo esminis jos bruožas, ypa č atsižvelgiant į tai, kad ji pati tai pabr ėžė. Ji pasirinko atskleisti b ūtent moter ų gyvenimo, moter ų pasaulio suvokimo ypatumus, padaryti, tai ko dar joks kitas filosofas nebuvo dar ęs. Pati Beauvoir „apibr ėžia savo centrin ę filosofin ę tem ą kaip Aš ir Kitas opozicijos tyrin ėjim ą.“ 46 Opozicijos, priešiškumo tarp man ęs ir Kito, periimto iš Sartre‘o, nagrin ėjimas įvendant lytiškum ą ir remiantis savo asmenine patirtimi, taip pat ieškojimas sprendimo kaip išvengti šio priešiškumo, tai pagrindin ės temos, kurias galima rasti Beauvoir filosofijoje. Karla Gruodis rašydama apie Simone de Beavoir teigia, kad „labiau nei kuri kita mąstytoja ji įkūnija dramatišk ą kov ą moters, pasiryžusios filosofiškai suprasti savo pad ėtį“47 . Ne visada moters klausimas buvo pats aktualiausias šiai filosofei, ta čiau kuomet ji nusprend ė

41 Simons A.M. The Beginnins of Beauvoir‘s Existential Phenomenology // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001, p. 17 42 Žr:Bair D. Simone de Beauvoir A Biography, New York: Summit Books, 1990, p. 139 43 Moi T. Simone de Beauvoir, The making of an intellectual woman, Oxford UK & Cambridge USA: Blackwell, 1994, p. 23 44 Vintages K. Philosophy as Passion: The Thinking of Simone de Beauvoir, Bloomington and Indianapolis: Indiana University Press, 1996, p. 115 45 Žr.: McBride W.L. Book reviews // Continental Philosophy Review nr. 32, 1999, p. 471 46 Simons A.M. The Beginnins of Beauvoir‘s Existential Phenomenology // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001, p. 24 47 Gruodis K. Simone de Beauvoir // Feminizmo ekskursai, Vilnius: Pradai, 1995, p. 275

18 parašyti apie save kaip individ ą, suprato, kad to padaryti nepavyks pirmiausia neapibr ėžus „k ą reiškia moters s ąvoka.“48 S ąvoka „aš esu moteris“ tapo pagrindu ant kurio Simone de Beauvoir, kuria savo filosofij ą. Filosof ė aiškinosi, kas gali paaiškinti žemesn ę moter ų pad ėtį visuomen ėje, palyginus su vyrais. Vis ą savo filosofij ą Beauvoir sud ėjo į savo k ūrin į „Antroji lytis“. Knyg ą galima padalinti į dvi dalis. Pirmieji du knygos skyriai “Istorija” ir “Mitai” yra objektyvioji k ūrinio pus ė, kurioje moteris tyrin ėjama iš išor ės, o tre čioji dalis “Moters gyvenimas šiandien” yra bandymas pažvelgti į moteris iš vidaus, kaip į subjektus, paži ūrėti kaip moteris mato save ir kuria savo pa čių gyvenim ą savo sprendimais. Toks žvelgimas iš vidaus, tai atsir ėmimas į patirtis. Beauvoir bando suprasti, kaip yra išgyvenami skirtingi dalykai, poj ūč iai, įvykiai. Ji pradeda ir baigia savo studijas tyrin ėdama išgyventus žmoni ų patyrimus, atsižvelgdama į tai kaip j ų gyvenimai buvo nugyventi.49 Ta čiau Beauvoir ne tik tyrin ėjo žmoni ų išgyvenimus. Jos tikslas buvo neaprašyti vidinius išgyvenimus, bet ištirti tuos išgyvenimus iš kitokios perspektyvos, stebint iš išor ės. Tai yra, kaip tiksliai nurodo O‘Brien „ži ūrėti į prasm ę, kuri ą tiem reiškiniams priskiria visuomen ė tokiomis priemon ėmis kaip mokslas, istorija, politika.“ 50 Tod ėl Beauvoir domina iš dviej ų pusi ų apži ūrėta situacija, tai yra iš vidaus, žvelgiant į vidinius žmogaus išgyvenimus ir iš išor ės, aiškinantis, koki ą įtak ą visuomen ės poži ūris turi tiek žmogui, pabr ėžtinai įtraukiant abi lytis, tiek vyrišk ą, tiek moteriška, tiek jo išgyvenimams. Kaip jau galima suprasti, mano manymu, Simone de Beauvoir užraš ė moterišk ą egzistencin ės filosofijos variant ą pažvelgdama į Sartre‘o pateiktus teiginius kitaip. Tad j ą tikrai galima laikyti filosofe ir dar daugiau, naujos filosofijos krypties, naujoviško, moteriško diskurso kūrimo pradininke.

2.2. Simone de Beauvoir Kito filosofija ir moteriško diskurso k ūrimas

Nors kaip “Antrosios lyties” filosofinis pagrindas dažnai yra nurodomas Sartre’o “B ūtis ir niekis”, ta čiau Beauvoir k ūrinyje pabr ėžiami kitokie laisv ės, jos apribojim ų, Kito ir išorinio pasaulio įtakos aspektai. 51 Ji teigia, kad kaip Kitas visuomet buvo traktuojama moteris. Tai aiškinama tuo, kad „nuo pat pirm ųjų patriarchato laik ų vyrai tar ė esant naudinga išlaikyti moter į priklausom ą nuo vyro, j ų kodeksai buvo nukreipti prieš j ą“52 . Beauvoir filosofijoje Kitas, toks kaip jos laiku buvo

48 Gruodis K. Simone de Beauvoir // Feminizmo ekskursai, Vilnius: Pradai, 1995, p. 275 49 Žr:. O‘Brien W. Introduction // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001, p. 4 50 Ten pat, p. 4 51 Ascher C. Simone de Beauvoir, a Life of Freedom, Boston: Beaton Press, 1981, p. 130 52 Beavoir S. Mitai // Feminizmo ekskursai. Vilnius: Pradai, 1995, p. 279

19 suvokiamas visuomen ėje, įgauna lyt į – tai moteris. Pastebima, kad “moterys, kurios nori b ūti subjektais savo gyvenime tiek pat kiek ir vyrai, yra apribotos pastoviai b ūti objektais”. 53 pastoviai b ūti Kitu, nereikšmingu visuomen ės nariu.

2.2.1. Žmogaus s ąmon ė ir Kitas

Antrindama Sartre‘ui Beauvoir teigia, kad žmogaus gyvenimas yra nuolatinis jud ėjimas, stoka ir kova. Žmogui save pilnai realizuoti tik gamtos neužtenka. Nors gamta ir leidžia save užvaldyti, bet tuo pa čiu žmogui lieka pilnai nepažini. Ir susid ūręs tik su gamta, kaip teigia Beauvoir žmogus vis tiek lieka vienišas. Juk visada išlieka šiek tiek g ąsdinanti mintis apie „negyven ąmą sal ą“, baim ė likti pasaulyje visiškai vienam, kuri atsispindi ir knygose („Robinzonas Kruzas“) ir įvairiausiuose kino filmuose („Aš legenda“, „Vienas namuose“). Kaip filme „Vienas namuose 2“ teigia Makolas Kalkinas, vaikas kur į šeima vis pamiršta, „kad ir kaip mane erzina žmon ės, vis tiek geriau b ūti tarp j ų, nei vienam“ 54 . Kuomet žmogus lieka vienas jis b ūna „pats sau“. Ir tik „kit ų žmoni ų buvimas kiekvien ą žmog ų išpl ėšia iš jo imanentiškumo ir leidžia jam realizuoti savo b ūties ties ą, realizuotis kaip transcendencijai, kaip prasiveržimui prie objekto, kaip projektui“55 , teigia Beauvoir. Girdimas Sartre‘o minties pasikartojimas, kad be Kito negalime sav ęs matyti ir pilnai sav ęs pažinti. Kad suprastum save, savo pad ėtį, netgi savo amži ų reikalinga visuomen ė, reikalingi Kiti. Beauvoir nurodo, kad „pašalietis yra ryšys tarp mano b ūties, taip kaip jis j ą objektyviai apibr ėžia, ir atsakymus į klausimus apie save aš gaunu per jo nustatytas reikšmes apie mane.“ 56 Kitas, tai priemon ė man suprasti save. Nuo to, koks Kitas yra šalia man ęs – vyras/moteris, jaunas/senas, abejingas man/gerbiantis mane ir t.t. – priklauso kaip aš tuo momentu suprasiu save. Ypa č subjektyvus yra kiekvienu momentu amžiaus suvokimas. Pavyzdžiui, at ėjęs į vaik ų daržel į ar mokykl ą pasijauti labai suaug ęs, labai senas, ta čiau at ėjęs į seneli ų namus, jautiesi labai nesubrend ęs ir labai jaunas. Kiti ir aplinka lemia tai, kaip konkre čiu momentu bus suvokta, tai kas aš esu. Bėgant metams Beauvoir savo Kito s ąvoka, kuri knygoje „Antroji lytis“ skiriama moterims, knygoje „Senstant“ papildė, priskirdama prie Kito ir amži ų. Vyresniame amžiuje moter į slegia dviguba našta, ne tik lytis, bet ir amžius, kuris kėsinasi į moters k ūną. Kaip pastebi Roberta Maierhofer, Beauvoir pažymi, kad „patriarchalin ėje sistemoje moteris atskyriama nuo vyr ų į Kit ą, įvyksta ne tik d ėl lyties bet ir d ėl amžiaus, tai dvigubas

53 Ascher C. Simone de Beauvoir, a Life of Freedom, Boston: Beaton Press, 1981, p. 131 54 Filmas „Vienas namuose 2: pasiklyd ęs Niujorke”, JAV, 1992 55 Beavoir S. Mitai // Feminizmo ekskursai. Vilnius: Pradai, 1995, p. 280 56 Žr.: Maierhofer R. Simone de Beauvoir and the Graying of American Feminism // Journal of Aging and Identity Vol. 5, Nr. 2, 2000, p. 76

20 atskyrimas, dviguba našta“. 57 Tad sav ęs suvokimas, savo amžiaus suvokimas, kaip ir lyties suvokimas priklauso ir nuo to kaip tave suvokia supantys žmon ės. Tuo pa čiu, kaip ir Sartre‘as, Beauvoir pastebi ir s ąmoni ų konflikt ą, nes „kiekviena sąmon ė pretenduoja b ūti kaip suverenus subjektas. Kiekviena bando realizuoti save pavergdama Kit ą“58 . Beauvoir teigia, kad sprendimas yra, kad šis konfliktas yra įveikiamas. Ji nepriima situacijos kaip nepakei čiamos, taip kaip pristato Sartre‘as. Ji ieško sprendimo, kaip j ą pakeisti ir jį randa. Galima atsisakyti konflikto, tai įmanoma padaryti “kiekvienam individui save atpaž įstant kitame, kiekvienam save ir kit ą vertinant kartu kaip subjekt ą ir objekt ą.”59 Ta čiau tai nėra taip lengvai pasiekiama. Toki ą draugyst ę ar bendravim ą Beauvoir pavadina „aukš čiausia žmogaus tobulumo virš ūne“, galimybe atrasti ties ą, bet tam reikalinga nuolatin ė kova, nuolatinis sav ęs įveikimas. Žmogaus gyvenimas n ėra lengvas, nes jis negali sav ęs realizuoti gamtoje vienatv ėje, o santykiuose su žmon ėmis, jis patiria nuolatin ę kov ą, pavoj ų. „Kitas tai Blogis, ta čiau jis reikalingas G ėriui“ 60 , teigia Beauvoir. Kaip jau min ėta Beauvoir pastebi, kad “tiktai kit ų tarpininkavimas gali sukurti individ ą kaip Kit ą“61 . Kiekvienas esame priklausomi nuo Kito. Ta čiau Beauvoir ši priklausomyb ė nuo Kito, tai tik m ūsų laisv ės pasekm ė,62 esame priklausomi, nes esame laisvi. Dviprasmiškas teiginys, kurio nereikia suprasti tiesiogiai. Priklausomumo laisvumas atsiskleidžia laisv ėje pasirinkti priklausomum ą. Renkam ės patys su kuriais žmon ėmis nor ėtume susieti savo gyvenim ą. Ši laisv ė atsiskleidžia tarpusavio priklausomyb ės pripažinime, ir b ėgti nuo šios priklausomyb ės nuo Kito, tai bandyti išvengti realizuoti savo laisv ę63 . Šio b ėgimo įvardijimas, kaip traukimosi yra panašus į tai, k ą Sartre‘as vadina saviapgaule. Ascher išskiria, kad “problema, kaip Beauvoir j ą įvardina, yra tai kad laisv ė sukelia nerim ą kiekvienoje b ūtyb ėje.“64 Tai reiškia, kad kartu su laisv ės poreikiu visada jau čiamas ir noras atsitraukti, pab ėgti. Pastarasis jaumas yra ypa č stiprus tarp moter ų, „kurios nuo vaikyst ės yra mokomos trokšti pasyvumo ir nereikšmingumo ir bijoti baim ės ir veiksm ų, kurie galet ų įtakoti reikšmingus poky čius pasaulyje.“ 65 Tai b ėgimas nuo laisv ės, nuo savo subjektyvumo. Būti objektu yra patogu, nes tada nesi atsakingas už niek ą, net už savo veiksmus, Kitas yra pats atsakingas už tai, kaip jis suvoks tave kaip objekt ą, b ūdamas subjektu. Tai patogi pasitraukimo

57 Maierhofer R. Simone de Beauvoir and the Graying of American Feminism // Journal of Aging and Identity Vol. 5, Nr. 2, 2000, p. 76 58 Beavoir S. Mitai // Feminizmo ekskursai. Vilnius: Pradai, 1995, p. 280 59 Ten pat, p. 280 60 Ten pat, p. 284 61 Beauvoir S. Antroji lytis, Vilnius: Pradai, 1996, p. 313 62 Žr.: Arp K. A Different Voice in the Phenomenological Tradition: Simone de Beauvoir and the Ethic of Care // Feminist Phenomenology, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000, p. 76 63 Žr.: Ascher C. Simone de Beauvoir, a Life of Freedom, Boston: Beaton Press, 1981, p. 156 64 Ten pat, p. 156 65 Ten pat, p. 156

21 pozicija. Beauvoir teigia, kad “kuo blogesn ė ekonomin ė ir socialin ė aplinka, tuo labiau žmogui pasaulis pasirodo kaip duotas, jis turi mažiau galimybi ų veikti jame“. 66 Tai aplinkos, visuomen ės veiksnio įvedimas, parodant kok į poveik į gali daryti suvaržymai. Tokio suvaržyto pasaulio ryškiausias pavyzdys, tai vergo pasaulis, kuriame jam nepalikta vietos pa čiam daryti sprendimus. Ta čiau nors tokie suvaržymai ir apsaugo nuo savo veiksm ų pasekmi ų, jie atima laisv ę, pagrindin į žmogaus tiksl ą. Tod ėl nors žmon ės pavoj ų ir nem ėgsta, bet jie yra neišvengiami. Nes žmogus gyvendamas nori ne tik egzistuoti, jis nori ir b ūti, ne tik ils ėtis, bet ir veikti, dalyvauti, iš ties ų gyventi. To pa čio nori ir laisva moteris, ir min ėtasis „dvasios nerimas“ tai kaina, kuri ą mokama iš ties ų gyvenant. Š į jausm ą seka svajon ė. Žmogus, kaip mano Beauvoir, svajoja apie „ramyb ę ir nepermatom ą pilnatv ę, kuri ą galb ūt vis d ėlto patirs jo s ąmonė“67 . Būtent ši ramyb ės, pilnatv ės svajon ė, Beauvoir teigimu, vyrui „kaip tik ir yra moteris. Ji geidžiama tarpinink ė tarp vyrui svetimos gamtos“ ir tuo pa čiu yra panaši b ūtyb ė, tapati jam pa čiam“ 68 . Moteriai taip pat reikia tarpininko. Beauvoir gina moterų teis ę kaip ir vis ų žmoni ų į transcendencij ą. Ji pastebi, kad va vyr ų transcendencija laikoma normaliu, standartiniu elgesiu, vidin ės b ūsenos tikslu, o moter ų normalia b ūsena laikomas „susvetim ėjimas, nuolankumas, imanentiškumas.“ 69 Trancendencija, ramyb ė, sav ęs pajautimas, tai n ėra tai, kas visuomen ės suvokimu moteriai b ūtina ar normalu.

2.2.2. Moteris yra Kitas, ta čiau ...

Moteris apib ūdinama kaip Kitas, apie j ą kalbama pa čiais gražiausiais žodžiais. „Ji yra gamta pakyl ėta iki s ąmon ės skaidrumo, ji yra nat ūraliai pakl ūstanti s ąmon ė“70 . Tokiu b ūdu moteris įkūnija t ą svarbi ą vilt į, kuomet vyras „viliasi realizuoti save kaip esyb ę, k ūniškai įveikdamas koki ą nors esyb ę, sutvirtindamas savo laisv ę kokia nors nuolankia laisve“ 71 . Moteris įkūnija vilt į, kad per j ą galima įveikti „dvasios nerim ą“, surasti savo prasm ę. Moter ų d ėka vyrai gali pasijusti stipr ūs, reikalingi, svarb ūs. Graži Beauvoir citata, kad: „Moteris – lobis, auka, žaidimas ir rizika, m ūza, valdov ė, teis ėja, tarpinink ė, veidrodis, ji – Kita, joje subjektas nevaržomai pranoksta save, ji priešinasi jam, bet jo neneigia; ji – Kita, kuri leidžiasi paimama ir išlieka Kita. Taigi ji tokia b ūtina vyro džiaugsmui ir jo pergalei, jog galima sakyti, kad jeigu ji neegzistuot ų, vyrai b ūtų j ą sugalvoj ę“.72

66 Ascher C. Simone de Beauvoir, a Life of Freedom, Boston: Beaton Press, 1981, p. 156 67 Beavoir S. Mitai // Feminizmo ekskursai. Vilnius: Pradai, 1995, p. 280 68 Ten pat, p. 280 69 Ascher C. Simone de Beauvoir, a Life of Freedom, Boston: Beaton Press, 1981 p. 135 70 Beavoir S. Mitai // Feminizmo ekskursai. Vilnius: Pradai, 1995, p. 281 71 Ten pat, p. 281 72 Ten pat, p. 225

22 Moteris vyrui reikalinga ne tik kaip toks Kitas, kur į galima paversti objektu ir pasisavinti. Ji taip pat reikalinga kaip subjektas, bet toks, kuris atlieka tam tikr ą konkre čią funkcij ą, tai yra parodo vyrui jo vert ę, jo teigiamas savybes. Beauvoir nurodo, kad „vyras svajoja apie Kit ą ne vien tam, kad j į tur ėtų, bet ir tam, kad b ūtų jo pripažintas. Jis geidžia, kad žvilgsnis iš šalies suteikt ų jo gyvenimui, jo žygiams, jam pa čiam absoliu čią vert ę.“73 Moteris „dvejoja ar sutikti su jai si ūlomu objekto, Kito, vaidmeniu ar paklusti savo laisv ės siekiams“ 74 – priimti save ir pateikti save kaip savarankišk ą subjekt ą. Moteris ir b ūdama Kita, geba suvokti savo darom ą įtak ą vyrams, geba tuo pasinaudoti. Daugeliu atveju moteriai apsimoka priimti Kitos dali ą, ta čiau tuo naudojantis pasiekti savo tiksl ų. Nors vyras moter į priima kaip Kit ą, ta čiau iš ties ų tuo pa čiu metu moteris kaip Kit ą priima vyr ą, per kur į pasiekia savo tiksl ų. Tai darydama ji nesistengia to viešai parodyti, ji gali dengtis vyro vardu. Taip elg ėsi ir daugyb ė meninink ų m ūzų, ir karali ų meiluži ų ir turting ų bei įtaking ų vyr ų žmon ų. Tad teigdama vyr ų tironij ą, kaip nuolatin ę istorin ę b ūsen ą Beauvoir mažiau dėmesio skiria moter ų pasiekimams, kurie tiesiog slepiasi po Kito vardu. Eva Lundgren – Gothlin taip pat šiek tiek kritikuoja vienpusišk ą Beauvoir poži ūrį į moter ų praeit į ir teigia, kad Beauvoir nuvertina teigiamus moter ų pasiekimus praeityje. 75 Karai d ėl moters, tekstai parašyti siekiant pasirodyti prieš moter į, rūmai pastatyti d ėl širdies valdov ės, daugyb ė kasdieni ų darb ų daroma vien tam, kad įtikti jai – Kitai, kuri valdo vyro pasaul į, tiek pat, o gal dar daugiau negu jis jos pasaul į. Tik moteris turi b ūti labai gudri ir stipri, kad įtak ą išlaikyt ų ilg ą laik ą, nes tam pa čiam vyrui pakankamai greitai gali prad ėti daryti įtak ą ir kita moteris, jei pirmoji suklys. Juk „pasigauti vyr ą“-menas, o „išlaikyti“ j į – profesija“, 76 sako Beauvoir. Profesija – tai darbas, tai nustatyti poelgiai, skirti pasiekti konkret ų rezultat ą. Tai savotiškas veidmainiavimas, elgimasis ne pagal nor ą, o pagal poreik į. Beauvoir pripaž įsta, kad moteris, kuri nori kažk ą gauti, turi apsimesti. „Moteris gali gauti ko nori tik pasidarydama grobiu: ji turi tapti pasyviu daiktu, paklusnumo pažadu“ 77 . Ta čiau tok į apsimetim ą filosof ė laiko neigiamu dalyku. Teigiama, kad tai ne tiek vyro suvedžiojimas, kiek pa čios moters apsigavimas, pavertimas sav ęs objektu. O ar vyras gali b ūti toks Kitas moteriai? Ar moteris vyro d ėka gali pasijausti svarbi, reikalinga, geidžiama? Gaila bet šios klausimo pus ės Beauvoir netyrin ėja. Galb ūt, tod ėl, kad vyro užvaldyti negalima, bent jau tuo b ūdu, kuriuo dažniausiai laikoma užvaldyta moteris – per

73 Beavoir S. Mitai // Feminizmo ekskursai. Vilnius: Pradai, 1995, p. 222 74 Beauvoir S. Antroji lytis, Vilnius: Pradai, 1996, p 73 75 Lundgren-Gothlin E. Sex and Existance: Simone de Beauvoir‘s „The Second Sex“, Hanover: Wesleyan University Press and University Press of New England, 1996, p. 122 76 Beauvoir S. Antroji lytis, Vilnius: Pradai, 1996, p.539 77 Ten pat, p.772

23 kūną. Beauvoir moter į pavadina „s ąmone, bet tokia, kuri ą galima užvaldyti per k ūną“78 . Standartiškai suvokiama, kad tik moteris yra k ūnas, kuris traukia vyr ą, kad tik moteris yra tai ko vyras siekia ir tuo pa čiu bijo, kad moteris jam seksualus ir geidžiamas objektas. Beauvoir pastebi, kad kita tiesa, “kad moteriai k ūniškas ir seksualus kaip tik vyras – ši tiesa niekada nebuvo paskelbta, nes n ėra kam j ą paskelbti” 79 . Ji renkasi paskelbti šia ties ą, kad ir vyras gali būti moteriai objektas, ar tiksliau Kitas. Beauvoir mano, kad vyras nebijo, kad moteris pavers j į objektu. Tokia gr ėsm ė jam net nėra įsivaizduojama, nes moteris visuomet atrod ė kaip neesminga, ir net neturinti nuorodos tapti esminga. Moteris visuomet rod ėsi tik „kaip absoliutas Kitas, be abipusiškumo“ 80 , ji n ėra tai, kas kelia gr ėsm ę. Kod ėl ji pristatoma kaip nekelianti gr ėsm ės? Gal d ėl to, kad jos tikslas gyvenime yra visai kitoks negu vyro. Moters tikslas n ėra užkariavimas, ji nesiekia b ūti vieninteliu subjektu, moteris siekia abipusiškumo, laisv ės ir bendrumo. Bergoffen tyrin ėdama Beauvoir darbus „Antr ąją lyt į“ ir „Neapibr ėžtumo etik ą“ taip pat, padaro išvad ą apie skirting ą amžin ą nor ą, ilges į, kur į jau čia vyrai ir moterys. Ji nurodo, kad vyr ų jau čiamas ilgesys yra tapti absoliu čiu subjektu, arba dievu, o moters nuolatinis ilgesys, tikslas yra prisiderinti prie pasaulio, kuris jau duotas kit ų.81 Vyro noras griauti, valdyti, moters noras sutaikyti.

2.2.3. Moteriško diskurso k ūrimas

Įdomi Beauvoir mintis, kad “joks vyras nesutikt ų b ūti moterimi, bet visi nori, kad b ūtų moter ų”82 . Tokio klausimo, kad gali neb ūti vyr ų, niekas nekelia. Vyrai arogantiškai mano, kad j ų “buvimas šiame pasaulyje yra neišvengiamas faktas ir teis ė, o moter ų buvimas – paprastas atsitiktinumas, ta čiau laimingas atsitiktinumas” 83 , teigia Beauvoir. Tokia id ėja pristatoma ir žmoni ų atsiradimo mite. Mitus visais laikais k ūrė vyrai, jie visuomet buvo subjektai. Moteris šios rol ės neprisiimdavo, tad jai standartiškai tenka objekto rol ė. Galb ūt tod ėl ir suk ūrimo mitas toks vyriškas, teigiantis kad pirmiausia atsiranda Adomas, ta čiau tod ėl, kad jis jau čiasi vienišas, gamtos egzistavimo jam nepakanka, sukuriama Ieva. Kaip teigia Beauvoir, „Ievos kilm ė ir tikslas – sutuoktinis, ji papildo j į neesmingu b ūdu.“84 . Galima suprasti, kad jei neb ūtų Adomu, neb ūtų ir Ievos.

78 Beavoir S. Mitai // Feminizmo ekskursai. Vilnius: Pradai, 1995, p. 281 79 Ten pat, p. 283 80 Ten pat, p. 281 81 Žr.: Bergoffen D.B. From Husserl to Beauvoir: Gendering The Perceiving Subject // Feminist Phenomenology, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000, p. 66 82 Beavoir S. Mitai // Feminizmo ekskursai. Vilnius: Pradai, 1995, p. 282 83 Ten pat, p. 282 84 Ten pat, p. 281

24 Ta čiau tai n ėra vienintelis suk ūrimo mito variantas. Kaip teigia Kaari Utrio „Senajame Testamente iš tikr ųjų yra dvi sakm ės apie pasaulio suk ūrim ą“85 . Pagal antr ąjį mit ą Dievas iš karto suk ūrė du žmones pagal savo paveiksl ą „suk ūrė juodu, vyrišk į ir moterišk ę“86 . Vyras ir moteris pagal š į mit ą buvo sukurti vienu metu, abu buvo Dievo paveikslai ir abu vienas kit ą papild ė kaip lygiaver čiai k ūriniai. Bet atsižvelgiant į tai, kad pirmasis mitas yra žymiai labiau žinomas, galima suprasti, kad kult ūrą ir mitus nustato vyrai. Kaip teigia Beauvoir, „moterys, nesidedan čios subjektu, nesuk ūrė vyro mito, kuris atspind ėtų vyr ų siekius; jos neturi nei religijos, nei poezijos, kuri priklausyt ų vien tik joms: jos dar svajoja vyr ų svajomis, garbina vyr ų išgalvotus dievus“ 87 . Šios mintys parašytos 1949 metais. Nuo to laiko situacija kei čiasi ir moterys suprat ę šias mintis prad ėjo bandyti kurti savo kult ūrą, savo istorij ą. Nedr ąsiai neskubant, bet judant į priek į. Vienas iš trukdym ų šiam jud ėjimui į priek į, tai moters k ūno savyb ės, apribojan čios moter į motinyste. Ta čiau nepaisant didžiul ės moters k ūno įtakos jai, ne tiek jos k ūnas nulemia jos mintis ir jausmus, kiek visuomen ės poži ūris į j ą ir į jos mintis ir žodžius. Beauvoir netiki, kad visi moter ų veiksmai yra nustatyti, ji tiki, kad moterys turi gali ą pasirinkti tarp savo trancendencijos ir susvetim ėjimo kaip Kita, bet jai turi b ūti suteikta teis ė rinktis. 88 Moterys turi tur ėti galimyb ę kurti savo diskurs ą, parodyti, kad vyriška tiesa n ėra universali. Viena iš šioms Beauvoir mintims pritarian čių filosofi ų, tai Luce Irigaray, kuri teigia, kad „tai kas rodosi universalu yra vyriška ideologija“89 . Vyriškas mokslas pretenduoja į tai kas atsparu laikui, subjektyvumui ir kintamumui. Šios moterys akcentuoja, kad b ūtent vyrai visuomet buvo tie, kurie kalb ėjo ir raš ė, tie, kuri ų visi klaus ė, tokiose srityse kaip mokslas, filosofija, religija ir politika. Tradiciškai Vakar ų kult ūroje universalus subjektas visuomet yra jis. Privalomas kalbos lytiškumas užtikrina subjekto numanomai vyrišk ą prigimt į. Kaip teigia Irigaray, „subjektas, netgi nor ėdamas b ūti universalus arba neutralus, visuomet suvokiamas kaip vyriškos gimin ės“90 . Sakome – žmogus, galvojame – vyras. Angl ų kalboje žodis „man“ reiškia ir žmog ų, ir vyr ą. Tas pats ir pranc ūzų kalboje, žodis „homme“ reiškia ir žmog ų, ir vyr ą. Tai kartojasi ir vokie čių („mann“), ir ispan ų („hombre“), ir ital ų („oumo“), ir portugal ų, ir rus ų, ir latvi ų, ir est ų, ir ček ų ir kitose kalbose. Lietuvi ų kalboje „vyras“ ir „žmogus“ n ėra sutampantys žodžiai, ta čiau vis tiek sutampa j ų vyriška gimin ė.91 Jau pati kalba suponuoja, kad moteris yra

85 Utrio K. Ievos dukterys. Europos moters ir šeimos istorija. Vilnius: Tyto Alba, 1998, p. 14 86 Ten pat, p. 14 87 Beavoir S. Mitai // Feminizmo ekskursai. Vilnius: Pradai, 1995, p. 283 88 Žr.: Ascher C. Simone de Beauvoir, a life of freedom, Boston: Beaton Press, 1981, p. 131 89 Irigaray L. Ly čių skirtumas // Feminizmo ekskursai. Vilnius: Pradai, 1995, p. 533 90 Ten pat, p. 533 91 Rašydama š į darb ą pati susiduriu su universalumo problema. Pavyzdžiui, rašydama „Aš, nor ėdamas pažinti,...“ esu priversta naudoti vyrišk ą gimin ę, kad išlikt ų teiginio universalumas, nors esu moteris ir mano „Aš“ yra moteriškos gimin ės.

25 kažkas Kitas, kad tai n ėra lygiai tas pats, kas yra žmogus. Tod ėl bendroji, visuomen ės nuomon ė, logiškai išplaukianti iš kalbos ir nurodo, kad yra vyras yra žmogus, o moteris yra priedas prie to žmogaus, tiesiog dalis viso to kito materialaus pasaulio, kuris n ėra vyrai, bet egzistuoja d ėl vyr ų. Kaip nurodo Maierhofer „visuomen ė, vietoj to, kad pripažint ų moteris kaip laisvus veikian čius subjektus su savo teis ėmis, moteris atstumia, paversdama Kitomis, suteikdama joms materializuot ą įvaizd į.“ 92 Moteris uždaryta savotiškame vyriško suvokimo kal ėjime. Suvokimo, kuris apriboja moter į iš išor ės. Tai lyg paukštelio uždarymas į narvel į. Narvelis auksinis, labai gražus, pastatytas iš tvirt ų vyriško suvokimo teigini ų, ta čiau tai vis tiek yra narvelis. Moteris jo viduje gali kalb ėti, ta čiau už narvelio sien ų, vyr ų pasaulyje, tai k ą ji kalba n ėra aktualu, nes ji tiesiog yra Kita, neaktuali. Kaip iš to išsivaduoti? „Kas yra moteris?“ Tai pradinis ir pagrindinis klausimas, kur į tiek sau tiek visuomenei iškelia Beauvoir. Ar įmanoma moteriškum ą apibr ėžti „autentiškai“, ne iš vyriško žvilgsnio perspektyvos? Irigaray poži ūriu, vienintelis b ūdas išsivaduoti iš vadinamojo universalaus vyriškojo suvokimo, tai „pa čioms moterims kurti galing ą moterišk ą simbolik ą“93 . Irigaray siekia sukurti simbolin į status ą motiniškumui ir moteriškumui, sukurti j į iš naujo, nes tokio dar nebuvo. Tai b ūtų „naujas moteriškumo pavidalas, paremtas moter ų patirtimi ir pad ėsiantis joms įprasminti save, vienoms kitas ir savo troškimus” 94 . Ir moterys kuo toliau tuo labiau ir daugiau pradeda išreikšti save, priminti apie save. Pavyzdžiui, anks čiau cituota Kaari Utrio knyga „Ievos dukterys. Europos moters ir šeimos istorija“, tai vienas iš pavyzdži ų, kad netgi į istorij ą galima pažvelgti kitaip. Moteris bando atsikratyti objekto vaidmens ir prisiimti subjekto rol ę, bando atsisakyti to nuolatinio traktavimo kaip Kitas, siekia b ūti pripažintos lygiaver čiais žmon ėmis. Moteris ir moter ų teises pradeda ginti ir įstatymai, nukreipti prieš diskriminacij ą. Ta čiau Irigaray nuomone, moteriškumo simbolizavimas kelia gr ėsm ę visai patriarchalinei simbolikai, nes kaip tik moteriškumo neigimas yra pamatas, ant kurio laikosi patriarchalin ė simbolika. Moteriškumo tapatumo paneigimas užkerta kelia moter ų individualizavimuisi, ir iš šio paneigimo moterys stengiasi išsivaduoti. Lyg tai numatydama Beauvoir teigia, kad „galb ūt moters mitas vien ą graži ą dien ą išnyks: kuo labiau moterys įsitvirtina kaip žmogiškos b ūtyb ės, tuo labiau nyksta j ų stebuklinga Kito savyb ė“95 . Kito savyb ė stebuklinga, nes yra dviprasmiška. Moteris įkūnija vyrui ir gamt ą, ir tuo pa čiu į j į pat į panaši ą b ūtyb ę. Kaip teigia Beauvoir, „moteris pozityviai įkūnija t ą stok ą, kuri ą egzistuojantysis jau čia savo širdyje, tad, stengdamasis per j ą gr įžti į save, vyras viliasi save

92 Maierhofer R. Simone de Beauvoir and the Graying of American Feminism // Journal of Aging and Identity, Vol. 5, No. 2, 2000, p. 76 93 Gruodis K. Luce Irigaray // Feminizmo ekskursai, Vilnius: Pradai, 1995, p. 527 94 Ten pat, p. 527 95 Beavoir S. Mitai // Feminizmo ekskursai, Vilnius: Pradai, 1995, p. 283

26 realizuoti“ 96 . Jei moteris prisiims vyro roles ir prad ės pati kurti savo kult ūrą ir savo istorij ą, ji atsiskirs nuo vyro, jam reik ės keistis, rasti kitok į, galb ūt bendr ą b ūdą save realizuoti. Bet, pavyzdžiui, Žukauskait ė nesutinka su taktika, kurti savo moterišk ą kult ūrą, atsiskirti. Ji pripaž įsta, kad “nuosekli feministin ė strategija b ūtų stengtis išsivaduoti iš vyriško žvilgsnio, vyriškos kult ūros perspektyvos” 97 , ta čiau iškelia klausim ą “Ar yra kokia nors kitokia kult ūra?” 98 Ar elgdamosi taip kaip si ūlo Luce Irigaray, siekdamos pakeisti vis ą filosofijos terminij ą, nes pastaroji yra falocentrin ė, ir sukurti nauj ą kalb ą, nauj ą diskurs ą, kuris remt ųsi moteriškojo k ūno morfologija, “feminist ės nesukuria naujo geto, naujos atskirties zonos?” 99 Ar taip moterys n ėra v ėl iš naujo izoliuojamos „moteriškoje kalboje“, „moteriškoje literat ūroje“, ta čiau š į kart ą jau savanoriškai, savo iniciatyva. Žukauskait ė si ūlo ne stengtis išrasti nauj ą diskurs ą, bet keisti esam ą, „užkr ėsti“ j į naujomis s ąvokomis, naujomis patirtimis ir taip pamažu keisti pa čią filosofijos samprat ą. Simone de Beauvoir galima teigti yra viena iš t ų kuri paband ė kurti moterišk ąjį diskurs ą, paband ė perfrazuoti Kito termin ą. Nurod ė, kad galima pasikeisti vietomis ir moteriai tapti subjektu, ne tik objektu.

2.2.4. Laisv ė

Beauvoir pastebi skirtum ą, kad Kito suvokimas tarp vyro ir vyro yra visai kitoks, nei Kito suvokimas tarp vyro ir moters. Vyro ir vyro kitoniškum ą dar Hegelis apibr ėžė kaip „šeiminink ą ir verg ą“. Tok į suvokim ą perima ir kiti vyrai filosofai, taip pat ir Sartre‘as. Pastarojo subjektai, kaip teigia Bergoffen, „trokšta to paties dalyko, tai yra b ūti pripažinti kaip turintys reikšm ę pasauliui, o taip pat tur ėti gali ą prieš kitus“ 100 , b ūti viršesni už Kitus. Vyro ir vyro kiekvienas susitikimas, netgi geriausi ų draug ų, tai varžymasis, nuolatin ė kova, bandymas užvaldyti Kit ą, prieš tai kol Kitas neužvald ė tav ęs. O tarp vyro ir moters, bent iš moters pus ės, kovos n ėra, ji nepasiduoda, ji tiesiog nekovoja. Beauvoir nurodo, kad Kito suvokimas tarp vyro ir moters, tai moters virtimas „absoliu čiu Kitu, nes ji yra už dialektikos, nedalyvauja kovoje d ėl pripažinimo ar kokioje kitoje produktyvioje veikloje.“ 101 Ta čiau laikai kei čiasi ir moterys pradeda dirbti tiek pat vertingus darbus, dalyvauti tokioje pa čioje

96 Beavoir S. Mitai // Feminizmo ekskursai, Vilnius: Pradai, 1995, p. 281 97 Žr.: Žukauskait ė A. Filosof ė Audron ė Žukauskait ė atsako į svetain ės "Filosofija Lietuvoje" lankytoj ų klausimus. Interneto prieiga: http://www.filosofija.vu.lt/tekstai/AZukauskaite.htm 98 Ten pat. Interneto prieiga: http://www.filosofija.vu.lt/tekstai/AZukauskaite.htm 99 Ten pat. Interneto prieiga: http://www.filosofija.vu.lt/tekstai/AZukauskaite.htm 100 Bergoffen D.B. From Husserl to Beauvoir: Gendering The Perceiving Subject // Feminist Phenomenology, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000, p. 60 101 Gothlin E. Simone de Beauvoir‘s Existential Phenomenology and Philosophy of History in The Second Sex // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001, p. 51

27 produktyvioje veikloje, tod ėl joms nebetinka b ūti suvoktoms kaip “absoliutus Kitas”, nebetinka tas vaidmuo, kur į aplinka skiria moterims. Beauvoir filosofijoje nereikia nurungti Kito, negalima paneigti jo laisv ės, nereikia jo užkariauti, nereikia prieš Kit ą ginti savo laisv ės. Jos filosofijoje n ėra priešiškumo Kitam. Tai moteriška filosofija, joje n ėra kovos, ir jos tikslas sutaikyti, rasti sprendim ą. Beauvoir panašiaip kaip ir Sartre’as teigia, kad “Kitas gali tik apriboti mano veiksm ų laisv ę, ta čiau, ne mano laisv ę.” 102 Veiksmai, tai n ėra laisv ės esm ė, laisv ė gl ūdi s ąmon ėje. Žmogui svarbiausia išsaugoti sąmon ės laisv ę, savo suvokimo ir pasirinkimo laisv ę. Arp pastebi Beauvoir mint į, kad “Kito laisv ė n ėra nukreipta prieš mano laisv ę, atvirkš čiai, mano laisv ė priklauso nuo Kito laisv ės ir suponuoja Kito laisv ę”. 103 Tik laisvas žmogus gali atskleisti tikr ąsias pasaulio prasmes, ir tai neturi b ūti vienas žmogus, visi aplinkui turi b ūti laisvi, kad gal ėtų bendrai atskleisti pasaul į, kartu kurti ateit į. Vienas žmogus negali sukurti ateities. Moter į išlaisvinti iš nuolatin ės Kito pad ėties taip pat galima pripaž įstant jos laisv ę. Ir neb ūtina, pripaž įstant moters laisv ę, nuneigti vyro laisv ę. Santykiai tarp vyro ir moters turi išlikti. Beauvoir teigia: „Išlaisvinti moter į reiškia atsisakyti apriboti j ą santykiais su vyru, bet ne juos paneigti; egzistuodama sau, ji ir toliau ne mažiau egzistuos ir jam: pripažindami vienas kit ą kaip subjekt ą, kiekvienas j ų vis vien liks kitam Kitas; j ų santyki ų abipusiškumas nesunaikins stebukl ų, kurie randasi iš žmonišk ųjų b ūtybi ų pasidalijimo. “ 104 Tai sprendimas, kur į randa Beauvoir Sartre‘o nurodytai b ūsenai atsirandan čiai dėl Kito priešiškumo suvokimo. Sartre‘as šios b ūsenos nemato kaip problemos, mato tik kaip realyb ę. O Beauvoir pristato ši ą realyb ę kaip problem ą ir si ūlo sprendim ą, kad nereikia kovoti ir varžytis d ėl laisv ės, užtenka pripažinti vienas kito laisv ę, vienas kito subjektyvum ą. Ta čiau yra riba, iki kurios galima pripažinti Kito laisv ę ir abipusį bendradarbiavim ą. Ši riba yra ten, kur baigiasi abipusiškumas. Jei Kitas atmeta įsipareigojim ą pripažinti mano laisv ę, arba stengiasi mane apriboti ir netgi užgniaužti mano moralin ę laisv ę b ūti kartu su kitais laisvais individais, tuomet ir aš nebesu jam įsipareigoj ęs gerbti jo laisv ę. Kaip pastebi Arp, teigiant Beauvoir “Laisv ė, kuri ą domina tik kito laisv ės paneigimas, turi b ūti paneigta pati“. 105 Beauvoir teigia, kad “Moterimi negimstama, ja tampama” 106 . Kad n ėra tokio dalyko kaip iš anksto nustatyto, kuris paaiškint ų, k ą reiškia b ūti moterimi. Kaip b ūti moterimi mergait ė mokosi iš aplinkos. Kokia moteris ji tur ėtų b ūti, nustato visuomen ė, kurioje ji gyvena. Aplinka priima standartus, į kuriuos reikia lygintis ir pagal kuriuos yra lyginami toje aplinkoje

102 Arp K. A Different Voice in the Phenomenological Tradition: Simone de Beauvoir and the Ethic of Care // Feminist Phenomenology, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000, p. 73 103 Ten pat, p. 73 104 Beauvoir S. Antroji lytis, Vilnius: Pradai, 1996, p.772 105 Arp K. A Different Voice in the Phenomenological Tradition: Simone de Beauvoir and the Ethic of Care // Feminist Phenomenology, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000, p. 79 106 Beauvoir S. Antroji lytis, Vilnius: Pradai, 1996, p.313

28 gyvenantys individai. Šie standartai nuolat kei čiasi. Juos kei čia patys individai, kuri ų senieji standartai nebetenkina. Kai pasidaro per daug sunku atitikti standart ą, j į bandoma pakeisti. Ta čiau standart ų keitimasis tai n ėra neigiamas dalykas, tai tobul ėjimas, jud ėjimas į priek į. Gothlin citat ą, kad “moterimi negimstama, o tampama” interpretuoja teigdama, kad “moteriškumas, tai istorinis, idealoginis kodas su skirtingomis savyb ėmis skirtingose visuomen ėse, ir kad jis visada yra k ūrimo stadijoje, tai gyva patirtis kuriama ir perkuriama kiekvienos moters gyvenime”. 107 Kiekviena moteris dalyvauja standarto, kuris nusakyt ų, kokia tur ėtų b ūti moteris, k ūrime. Ir kaip teigia Beauvoir, nauji standartai yra gyvybiškai reikalingi, nes tik „kai vienos žmonijos pus ės vergija bus panaikinta kartu su visa nuo jos neatskiriama veidmainyst ės sistema, tada atsiskleis autentiškoji žmonijos „pj ūvio“ reikšm ė ir žmoni ų poros santykiai įgaus savo tikr ąją form ą.“ 108 Šiais žodžiais filosof ė atveria nauj ą vilt į, nauj ą galimyb ę moterims ir visam pasauliui. Ji yra viena iš t ų, kuri ne tik atv ėrė problem ą, bet ir pasi ūlė nauj ą standart ą, problemos sprendimo b ūdą. Šis jos lygyb ės ir abipusiškumo paskatinimas dav ė nauj ų jėgų visam feminizmo jud ėjimui ir lengva pasteb ėti, kad pra ėjus tik šiek tiek daugiau nei 20 met ų po Beauvoir mirties, tiek versle, tiek valdžioje, tiek universitete, tiek visuomenin ėje veikloje moter ų balsas išryšk ėjo. Šis balsas girdimas ne kaip atskiras bevertis šnabždesys, o kaip lygiavertis, bendras su vyr ų balsu. Vienas iš toki ų pavyzdži ų, kurio nereikia toli ieškoti, tai ir naujai išrinkta Lietuvos prezident ė moteris Dalia Grybauskait ė.

Beauvoir nors ir nepristato sav ęs kaip filosof ės, tik kaip rašytoj ą, ta čiau atskleidžia filosofin į poži ūrį į opiausias savo kaip moters ir vis ų moter ų problemas. Moter ų vieta kult ūroje ir gyvenime yra tos temos, kurias ji iškelia savo darbuose, pristatydama save kaip feministe. Ji pritaria Sartrui, kad žmogus negali suvokti sav ęs be Kito, pasiekti transcendencijos. Moteris yra vyrui tas Kitas, kuris reikalingas pasiekti transcendencijai. Būtent Kitos etiket ė įtakoja vis ą moters gyvenim ą. Ypa č stiprus spaudimas, nepripažinimas lygyb ės su vyrais, pasireiškia vyriškame visuomen ės suvokime. Beauvoir skatina keisti ši suvokim ą ir kartu su kitomis filosof ėmis skatina skleisti moterišk ą diskurs ą, ne tok į, kuris užgožt ų vyrišk ą, bet tok į, kuris j į papildyt ų ir pakeist ų. Šio naujo diskurso esm ė tai laisv ė. Abipusis vienas kito laisv ės pripažinimas. Akcentuojama ne kova, o bendrumas, vienas Kito papildymas. Tai yra jos pasi ūlytas sprendimas tolesniam pasaulio vystymuisi ir tobul ėjimui.

107 Gothlin E. Simone de Beauvoir‘s Existential Phenomenology and Philosophy of History in The Second Sex // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001, p. 51 108 Beauvoir S. Antroji lytis, Vilnius: Pradai, 1996, p.772

29 Įdomu patyrin ėti kaip Beauvoir mintys siejasi su Sartre‘o mintimis. Dar įdomesnis klausimas tai j ų tarpusavio ryšys ir įtak ą vienas kitam. Šiuos klausimus apžvelgsiu sekan čiame skyriuje.

3 . Jean – Paul Sartre’as ir Simone de Beauvoir

Aptarus Sartre’ą ir Beauvoir atskirai, pažvelkime į šiuos filosofus bendrai. Sartre’as Kito problematik ą pristato parodydamas, kaip Kito atsiradimas įtakoja žmogaus sav ęs pa čio pažinimą. Tod ėl, mano manymu, verta patyrin ėti ir konkre čią įtak ą, tai yra Sartre’o ir Beauvoir įtak ą vienas kitam, po j ų atsiradimo vienas kito gyvenime. O peržvelgus šios įtakos galimybes, bei kritinius vertinimus, pereisiu prie ši ų dviej ų filosof ų min čių apie Kito problematik ą panašum ų ir skirtum ų pateikimo.

3.1 .Sartre’o ir Simone de Beauvoir ryšys ir įtaka vienas kitam

Kaip Sartre‘ą ir Beauvoir pavadina j ų student ė ir draug ė Bianca Lamblin, tai buvo „išskirtinai įtakinga pora“ 109 . Jie abu ir stebino, ir šokiravo juos supan čią aplink ą, juos garbino ir jų nem ėgo, ta čiau, bet kokiu atveju jie padar ė milžinišk ą įtak ą ne tik savo studentams, bet ir visai visuomenei.

3.1.1. Min čių autoryst ės klausimas

Sartre‘o ir Beauvoir įtaka vienas kitam, akivaizdi, ta čiau vis dar visapusiškai ir intensyviai tyrin ėjama. Susidariusi standartiška vyriška nuomon ė, kad Beauvoir yra Sartre‘o id ėjų pasek ėja tarp skirting ų filosof ų grupi ų traktuojama skirtingai. Nors pati Beauvoir su tokiu teiginiu nesigin čija ir j į netgi patvirtina, feministin ės filosofijos atstovai su tuo visiškai nesutinka, arba ieško b ūdų kaip tok į Beauvoir patvirtinim ą interpretuoti kitaip, netiesiogiai. Viena iš Beauvoir tyrin ėtoj ų, Carol Ascher, kalb ėdama apie Sartre‘o ir Beauvoir ryš į kaip tik ir interpretuoja, kad nors Beauvoir „savo biografijoje apie Sartre‘ą pasakoja kaip apie svarbesn į asmen į ir dažnai pamini, kad sek ė jo id ėjomis ir paži ūromis, bei j ų poky čiais, ir pateikia jo nuomone, neišsakydama savosios. Tai galime įvairiai interpretuoti, bet mano prielaida yra tokia, kad ji tiesiog buvo įtikinta jo argument ų.“ 110 Su šia prielaida galima sutikti. Beauvoir neveng ė min ėti j ų ryšio ir tuo pa čiu pripažinti Sartre‘ ą kaip tikr ąjį filosof ą. Remtis jo mintimis jai buvo taip pat nat ūralu kaip ir kit ų filosof ų mintimis.

109 Lamblin B. A Disgraceful Affair Simone de Beauvoir, Jean-Paul Sartre & Bianca Lamblin, Boston: Northeastern University Press, 1996, p. ix 110 Ascher C. Simone de Beauvoir, a life of freedom, Boston: Beaton Press, 1981, p. 8

30 Filosof ės nusistatymas, kad ji n ėra filosof ė, tyrin ėjant jos tekstus sukelia daug keblum ų ir neaiškum ų.111 Ji atsisak ė taikyti sau „filosof ės etiket ę“, paliekant j ą tik retiems nauj ų filosofini ų sistem ų k ūrėjams. Vienu iš t ų tikr ųjų filosof ų ji laikė ir Sartre‘ą.112 Norisi labiau patyrin ėti, kod ėl ji gal ėjo priimti tok į sprendim ą. Kod ėl Beauvoir nelaik ė sav ęs lygia filosofe su Sartre‘u aiškiausiai atsako Toril Moi. Ji randa paaiškinim ą vienoje Beauvoir biografin ės knygos „Memoirs of a Dutiful Daughter“ pastraipoje. Šioje pastraipoje Beauvoir aprašo savo ir Sartre‘o filosofin ę diskusij ą vien ą vasaros ryt ą 1929 met ų Liuksemburgo soduose. Ši ą diskusij ą Beauvoir aprašo kaip ilg ą, bet pralaim ėtą kov ą – „aš kovojau už savo ties ą tris valandas. Pabaigoje aš tur ėjau pripažinti, kad buvau nugal ėta“ 113 sako ji, Moi parinktoje, citatoje. Ta čiau blogiausia, kad ji ne tik pasijuto perkalb ėta dėl vienos savo minties, o ji tiesiog suabejojo ir viskuo kuo r ėmėsi, visomis savo mintimis, suprato, kad yra ir kitoks m ąstymo variantas, ir kad jos id ėjos n ėra vienintel ės, ir kad j ų teisingumas ir universalumas yra abejotinas. Sartre‘as per pokalb į, įrod ė jai savo filosofin į pranašum ą, ir tai paliko antspaud ą visuose jos tekstuose, bet tuo pa čiu ir išlaisvino nuo įsipareigojimo jaustis filosofe. Tad nors Sartre‘o įtak ą galima vertinti tiek teigiamai, tiek neigiamai, susidūriau ir su radikalesniais poži ūriais, kurie netgi pereina prie kraštutinum ų ir ypa č akcentuoj ą neigiam ą Sartre‘o įtak ą Beauvoir gyvenimui. Tai gali b ūti d ėl keletos priežas čių - gal jau čiama, kad Sartre‘as užgožia Beauvoir, ir ji pati „slepiasi“ už jo nugaros. O galb ūt d ėl asmenini ų dalyk ų, toki ų kaip Beauvoir biografijoje jau čiamas skausmas, kur į, jei sukeldavo j ų laisvi santykiai, jo dažna, nors ir „legali“ kūniška neištikimyb ė. Nors ji pati ir pasirinko judviej ų laisv ę, atsisakydama ištek ėti už Sartre‘o, ta čiau šis pasirinkimas nebuvo lengvas. Šį pasirinkim ą matau kaip tiek jos tiek Sartre‘o filosofij ų pagrind ą, nes jie abu akcentuoja b ūtent žmogaus laisv ę. McBride išskiria šiek tiek kitokias min ėtos Beauvoir pasek ėjų neapykantos Sartre‘ui priežastis. Jis nurodo, kad tai gali b ūti jausmas, kad „Beauvoir buvo per daug pagarbi savo ilgalaikiam partneriui ir pasl ėpė savo pa čios filosofin į originalum ą ir galimą savo įtak ą jam, arba tik ėjimas, kad Sartre‘o poži ūris į moteris buvo žeminantis, pagr įstas tam tikromis ontologin ėmis, etin ėmis pozicijomis“ 114 , ir tod ėl neigiamai įtakojo Beauvoir. Mano manymu, negalima b ūti priešiškai nusiteikus prieš Sartre‘ą ir jo teiginius, ginant Beauvoir, kai supranti, kad jis buvo labai įtakotas jos buvimo šalia ir, kad gali b ūti, kad jo

111 Skaitydama kritin ę literat ūrą pama čiau, kad Beauvoir n ėra standartin ė filosof ė, ir kad klausimas ar ji lygiavert ė filosof ė yra labai dažnai aptariamas. Tod ėl ir savo darbe nusprendžiau patyrin ėti jos kaip filosof ės klausim ą, kad vėlėsnis jos ir Sartre‘o min čių palyginimas b ūtų lygiavertiškas. 112 McBride W.L. Book reviews // Continental Philosophy Review nr. 32, 1999, p. 470 113 Moi T. Simone de Beauvoir, The making of an intellectual woman, , Oxford UK & Cambridge USA: Blackwell, 1994, p. 16 114 McBride W.L. Book reviews // Continental Philosophy Review nr. 32, 1999, p. 471

31 teiginiai yra ne jo, o b ūtent jos - Beauvoir teiginiai. Žinoma galima kritikuoti j ų asmeninius santykius ir bendravim ą su ja, bet tik jie patys gali tiksliai žinoti, kas juos siejo ir kokiais susitarimais ir s ąlygomis, jie buvo apibr ėžę savo santykius. Šiaip ar taip santykius nustato abu juose dalyvaujantys žmon ės. Daugumoje straipsni ų aprašan čių arba Beauvoir, arba Sartre‘ą dažniausiai neapseinama be j ų ryšio pamin ėjimo. Tik jis pateikiamas skirtingai. Kaip aprašo Moran Sartre‘o pristatyme, „dar nuo studentišk ų laik ų Sartre‘as tur ėjo ilgalaikius, intelektualinius ir aistringus santykius su Simone de Beauvoir.“ 115 Ir ne tik, kad Moran pamini Beauvoir, pristatydamas Sartre‘ą savo knygoje apie fenomenologus, jis dar ir teigia, kad „yra įrodym ų, kad ji ne tik skatino ir gyn ė jo filosofij ą, bet taip pat ir formavo jo poži ūrį ypa č teorijoje apie Kit ą.“ 116 Kokie tie įrodymai n ėra pateikiama, tik paminima apie j ų nuolatin į bendravim ą ir vienas kito darb ų komentavim ą. Labai tik ėtina, kad be j ų tarpusavio ryšio, nei vienas iš j ų neb ūtų sugeb ėjęs parašyti toki ų k ūrini ų, kokius paraš ė. Sartre‘ą ir Beauvoir siejo ryšys pagr įstas tiek abipuse pagarba, tiek nesutarimais ir disonansais, ta čiau filosofinis to efektas - tiek pirmojo tiek antrojo turtingas literat ūrinis palikimas. 117 Klausimas, kam priklauso pagrindin ės sutampan čios Sartre‘o ir Beauvoir mintys vis dar sukelia filosof ų diskusijas. Yra daug skirting ų nuomoni ų. Pavyzdžiui, Margaret A. Simons stengiasi įrodyti Beauvoir min čių pirmum ą, remdamasi jos dienoraš čiais. Nes b ūtent dienoraš čiuose pasirodo min čių užuomazgos, kurias vėliau išpl ėtoja Sartre‘as, o taip pat yra žinoma, kad Beauvoir dienoraš čius Sartre‘as skaitydavo. Simons pastebi, kad tai galb ūt yra Beauvoir įtakos Sartre‘ui kelias. 118 Pagrindis pasteb ėjimas yra tai, kad Beauvoir savo pagrindin ę filosofin ę tem ą – Aš ir Kitas opozicija – apibr ėžė dar 1927 metais, o tai yra du metai prieš jai sutinkant Sartre‘ą.119 Tai gali b ūti įrodymas, kad b ūtent ji parinko pagrindines j ų abiej ų filosofijos temas, o galb ūt tiesiog savaime sutapo j ų filosofinio susidom ėjimo taikinys. Kiti tyrin ėtojai labiau pabr ėžia Sartre‘o įtak ą Beauvoir, tik ėtina, kad netgi šiek tiek perdėtai. Pavyzdžiui, Woodward teigia, kad Beauvoir parašytos knygos “Senstant” ne įsis ąmoninta priežastis buvo Beauvoir baim ė dėl Sartre’o mirties 120 , ta čiau, mano manymu, tai tik dar viena knyga bendrai padedanti įsis ąmoninti savo viet ą pasaulyje, dabar jau ne tik kaip

115 Moran D. Introduction to Phenomenology, Routledge, 2000, p. 355 116 Ten pat, p. 355 117 Žr. McBride W.L. Book reviews // Continental Philosophy Review nr. 32, 1999, p. 472 118 Simons A.M. The Beginnins of Beauvoir‘s Existential Phenomenology // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001, p. 17 119 Ten pat, p. 24 120 Maierhofer R. Simone de Beauvoir and the Graying of American Feminism // Journal of Aging and Identity, Vol. 5, No. 2, 2000, p. 71

32 moters, o kaip senos moters, ir kad jos parašymo negalima taip tampriai sieti su Sartre‘u, labiau nei su Kitais jos gyvenime tuo metu dalyvavusiais žmon ėmis. Mintis, kad Beauvoir neprilygsta kitiems filosofams ir tiktai seka Sartre‘ą, yra pakankamai dažna ir ypa č piktinanti jos gerb ėjus ir tuos, kurie atidžiai j ą studijuoja. Šias mintis pastebi Bauer. Ši tyrin ėtoja nurodo, kad ši pasipiktinimo banga ypa č sustipr ėjo paskutiniu dešimtme čiu ir feminis čių yra pavadinta „gr įžimas prie Beauvoir“. 121 Mano manymu, vyrams yra tiesiog sunku suprasti moterišk ą diskurs ą, tod ėl kaip visada, to ko nesupranti, geriau praleisti, laikyti nesvarbiu ir remtis, tuo k ą supranti. Tokiu b ūdu aš pateisinu t ą savotišk ą vyrišk ą neigim ą Beauvoir svarbos, arba tiesiog ne neigimą, o praleidim ą. Bet, žinoma, tarp moter ų šis praleidimas yra ne įmanomas, tod ėl kad jos teiginiai suk ėlė revoliucij ą moter ų galvose ir širdyse. Tad jos ne tik skatina gr įžti prie Beauvoir, bet ir remiasi į jos mintis kaip į pagrind ą. Stengiasi rasti jos darbuose ne tik Sartre‘o, bet ir kit ų filosof ų įtak ą. Yra stengiamasi ne tik įrodyti filosofinius Sartre‘o ir Beauvoir min čių skirtumus, o tuo pa čiu ir stengiamasi pabr ėžti Beauvoir naudot ų kit ų filosof ų min čių svarb ą jos k ūrinyje „Antroji lytis“. 122 Žinoma, kad Beauvoir įtakojo ir jos filosofin ės studijos, ir kiti draugai filosofai, su kuriais dalinosi savo mintimis. „Antroji lytis“ pilna nuorod ų į įvairiausi ų filosof ų teiginius. Sartre‘as nebuvo vienintelis, jis tik vienas iš p ėstinink ų jos gyvenime, nors ne įmanoma paneigti, kad vienas iš pa čių svarbiausi ų fig ūrų. Ta čiau, Beauvoir ir Sartre‘o tyrin ėtoj ų tikslas, mano manymu, netur ėtų b ūti rasti įdėjų savinink ą arba įrodyti, kuris svarbesnis. Reikia pripažinti, kad j ų abiej ų aprašytos id ėjos kilo j ų bendruose pokalbiuose, jie vienas kit ą paskatino ir papild ė - be vieno min čių labai tik ėtina niekada neb ūtų atsirad ę ir kito min čių. Toril Moi taip pat debatus, kuri ų metu stengiamasi išsiaiškinti, kuris iš ši ų dviej ų filosof ų buvo viršesnis, laiko nuobodžiais. Ji pastebi, „kad, jei tai neb ūtų patriarchalin ė visuomen ė, tai net neb ūtų tokios b ūtinyb ės apie tai kalb ėti“. 123 Nereik ėtų taip stipriai vertinti, jei tai neb ūtų vyras ir moteris, o b ūtų tiesiog du vyrai.

3.1.2. Ryšys pagr įstas laisve

Bet kokiu atveju kalbant apie šiuos du filosofus, ne įmanoma išvengti palyginim ų ir lengva rasti sutapim ų, ne įmanoma nematyti j ų ryšio. Ir tai nat ūralu, nes jų gyvenimai labai tampriai susij ę. Ascher tiksliai apib ūdina ši ų dviej ų filosof ų gyvenim ų persipinim ą: „šie du žmon ės – vyras ir moteris – lank ė tas pa čias filosofijos paskaitas b ūdami dvidešimties, tapo geriausiais draugais, dalyvavo tame pa čiame socialiniame ir politiniame rate, kartu lank ėsi

121 Žr. Bauer N. Being-with as being-against: Heidegger meets Hegel in The Second Sex // Continental Philosophy Review nr. 34, Netherland: Kluwer Academic Publishers , 2001, p. 130 122 Žr. Ten pat, p. 130 123 Moi T. Simone de Beauvoir, The making of an intellectual woman, Oxford UK & Cambridge USA : Blackwell, 1994, p. 126

33 kult ūriniuose renginiuose ir kartu keliavo po pasaul į. Dar svarbiau, kad jie praleido kartu penkiasdešimt met ų kasdien kalb ėdamiesi po kelet ą valand ų, dirbdami kartu, skaitydami vienas kito tekstus, kritikuodami, pagirdami ir patardami vienas kitam“ 124 , tod ėl j ų stipri įtaka vienas kitam yra tiesiog neišvengiama. Manau, kad jie labiau susij ę vienas su Kitu, nors ir neb ūdami ved ę, nei dauguma vedusi ų por ų, nes tikrai ne kiekviena pora randa galimybes kasdien po por ą valand ų pasikalb ėti vienas su kitu, įsigilinti į kito mintis. Nei Beauvoir, nei Sartre’as n ė neketina neigti juos siejan čio ryšio. Asher išskiria ištrauk ą iš Beauvoir biografijos dalies “Force of Circumstance” (1968), kurioje Beauvoir atvirai apib ūdina savo ir Sartre‘o ryš į: „Mes turime tok į pat į prisiminim ų, žini ų ir vaizd ų bagaž ą; m ūsų pastangos suvokti pasaul į atliekamos naudojant tokius pa čius „ įrankius“, apibr ėžtos tais pa čiais rėmais ir kertiniais akmenimis. Dažnai vienas pradeda sakin į, o kitas j į pabaigia. Pastebima, kad ir į užduotus klausimus dažnai atsakome vienodai“. 125 O Sartre‘as, kaip pastebi Moran, taip pat „visada pripažino, kad jos filosofin ė įžvalga buvo aštresn ė už jo“.126 Jie nesivarž ė savo ryšio, savo santyki ų, niekada j ų neneig ė. Beauvoir apie savo laisv ę kalba neneigdama savo ir Sartre‘o ryšio. Ji netgi teigia, kad būtent “tai b ūtų jos laisv ės išdavyst ė”, jei ji neigt ų Sartre’o įtak ą savo gyvenime. Ta čiau tuo pa čiu ji pabr ėžia, kad “jos laisv ė niekada nebuvo pavojuje, nes ji niekada neperleido jam savo įsipareigojim ų, jos emocijos buvo ištaka jos santykio su pasauliu, jos mintys, netgi, jei ir kilusios jo įtakoje, pirmiausia buvo išanalizuotos jos pa čios, ir tik tada pripažintos. 127 Iškalbinga Beauvoir citata: “Jis pad ėjo man, o aš pad ėjau jam. Bet aš negyvenau tik juo.” 128 Beauvoir ir pa čiai yra sunku įsivaizduoti koki ų žmogumi ji b ūtų, jei neb ūtų sutikusi Sartre’o. Ta čiau kaip visuomet yra pabr ėžiama, kad niekas nevert ė juos palaikyti tok į stipr ų ryš į, kad tai buvo laisvas pasirinkimas. 129 Laisv ė, tai ypa č svarbi s ąvoka, pristatoma kaip įsipareigojimas Beauvoir filosofijoje. Beauvoir nusako pareig ą „atskleisti kito laisv ę“130 , ir ta pareiga yra tokios pat svarbos kaip ir atskleisti pasaul į, j į suprasti. Kitaip sakant mano laisv ė yra tiek pat svarbi kaip ir Kito laisv ė, mano laisv ė, n ėra svarbesn ė už Kito laisv ę. Tik pripažindamas Kit ą kaip laisv ą subjekt ą aš galiu pažinti j į ir pasaul į kaip objektus. Šis Kito laisv ės pripažinimas susideda iš dviej ų įsipareigojim ų: „Pirmiausia, jis reikalauja, kad nei vienas iš mano projekt ų įtvirtinti mano laisv ę neb ūtų atliekamas be

124 Ascher C. Simone de Beauvoir, a life of freedom, Boston: Beaton Press, 1981, p. 6 125 Ten pat, p. 7 126 Moran D. Introduction to Phenomenology, Routledge, 2000, p. 355 127 Ascher C. Simone de Beauvoir, a life of freedom, Boston: Beaton Press, 1981, p. 42 128 Ten pat, p. 42 129 Ten pat, p. 46 130 Bergoffen D.B. From Husserl to Beauvoir: Gendering The Perceiving Subject // Feminist Phenomenology, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000, p. 65

34 lygiaver čio Kito laisv ės patvirtinimo. O taip pat tai įsipareigojimas išlaisvinti t ą, kurio laisv ė nuneigta“. 131 Beauvoir suvokimas autentiškos laisv ės, moralios laisv ės, susideda iš noro Kitiems laisv ės ir darbo d ėl Kit ų laisv ės. Kad b ūti moraliai laisvu neužtenka trokšti laisv ės tik sau, įmanoma b ūti laisvu tik tada, kai ir „Kitas suvokia savo moralin ę laisv ę“. 132 Ta čiau įsipareigojimas duoti Kitam laisv ę ir baigiasi laisv ės davimu. Nebereikia kontroliuoti to, k ą Kitas daro su savo laisv ę, už tai jau nesame atsakingi. Kiekvienas, nors ir turi įsipareigojim ų kitiems, ta čiau n ėra atsakingas už kit ų veiksmus, jis atsakingas tik už savo pasirinkimus. 133 Jei b ūtume atsakingi už Kit ų veiksmus, ribotume j ų laisv ę. Būtent toks, laisv ės pripažinimu ir Kito veiksm ų neribojimu pagr įstas, Sartre’o ir Beauvoir ryšys išliko nepertraukiamas ir svarbus iki pat Sartre‘o mirties. Lamblin, Beauvoir student ė, pasakoja, kad Beauvoir atskleid ė jai jų santyki ų tip ą: „jokios santuokos – svarbiausia jokios santuokos. Joki ų vaik ų – jie per daug reikalaujantys. Laisv ė gyventi savo atskirus gyvenimus ir tur ėti savo asmenini ų sentimentali ų ir seksualini ų nuotyki ų. Vienintelis pažadas buvo sakyti vienas kitam visk ą ir niekada nemeluoti. Tai absoliuti laisv ė su pilnu atvirumu.“ 134 Ta čiau laisv ė, kaip ši ų filosof ų ryšio pagrindas, įtakoja ir tai, kad darbuose jie pasirodo kaip skirtingi individai. Beauvoir, mano manymu, išsiskiria savo paprastesniu rašymo stiliumi, mažiau filosofiniu, labiau realistiniu, o Sartre’as savo tikslu pateikti fenomenologine ontologij ą. Ta čiau Sartre’as nebuvo vienintelis filosofas, kuris skait ė jos darbus ir dave patarimus. Jos juodraš čiai buvo prieinami ir Merleau-Ponty. Kaip teigia Fullbrookai, Merleau-Ponty buvo Beauvoir filosofinis kolega dar ilgiau, nei Sartre’as.135 Ta čiau įdomu tai, kad šis ryšys tarp Beauvoir ir Merleau-Ponty atrandamas iš Beauvoir laišk ų Sartre’ui, kuriuose ji ir pasakoja, apie susitikimus su Merleau-Ponty. Tad nors jos ryšys su Merleau-Ponty yra toks pat negin čytinas kaip ir su Sartre’u, ta čiau ryšys su Sartre’u yra ypatingas. Tai ne tik dalijimasis mintimis, tai ir įsispareigojimai, nors ir oficialiai ne įforminti santuoka, ta čiau ypa č aiškiai išreikšti per vis ą Beauvoir ir Sartre’o gyvenim ą. Sartre‘ą ir Beauvoir siejo negin čytinas abipusis ryšys, padar ęs jiems abiems didel ę itak ą, kurios jie ir patys neneigia. Š į ryš į jie patys pasirinko, svarbiausia neužgoždami vienas Kito laisv ės. Jie dr ąsiai skolinosi vienas Kito id ėjas, jas bendrai svarst ė ir diskutavo. Ta čiau j ų filosofij ą vis tiek pasuko atskirais keliais. Kitoje dalyje aptariami j ų id ėjų panašumai ir skirtumai.

131 Bergoffen D.B. From Husserl to Beauvoir: Gendering The Perceiving Subject // Feminist Phenomenology, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000, p. 65 132 Arp K. A Different Voice in the Phenomenological Tradition: Simone de Beauvoir and the Ethic of Care // Feminist Phenomenology, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000, p. 74 133 Ten pat, p. 80 134 Lamblin B., A Disgraceful Affair Simone de Beauvoir, Jean-Paul Sartre & Bianca Lamblin, Boston: Northeastern University Press, 1996, p 23 135 Fullbrook E. & Fullbrook K., Beauvoir and Plato: The Clinic and the Cave // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001, p. 59

35 3.2 Sartre’o ir Simone de Beauvoir min čių panašumai ir skirtumai

Tiek Sartre’as tiek Beauvoir išsamiai rašė apie Aš ir Kitas santykius. Jiems jie buvo svarb ūs d ėl panaši ų ir d ėl skirting ų dalyk ų. Beauvoir rašydama knyg ą nors ir remiasi Sartre‘o mintimis, bet jas atnaujina ir savaip pritaiko savo filosofiniuose tyrin ėjimuose. Bergoffen tyrin ėdama Beauvoir filosofij ą labiausiai pabr ėžia, kad tarp Beauvoir išsakyt ų min čių yra įtampa, lyg joje kalb ėtų du skirtingi balsai. Vienas balsas, kuris patvirtinta Beauvoir ryš į su Sartre‘o filosofij ą, o kitas balsas renkasi skirting ą poži ūrį. Ji nurodo, kad pirmasis balsas, kuris atkartoja Sartre‘o mintis, yra garsesnis, bet žvelgiant į Beauvoir kaip į filosof ę, galima išgirsti ir antr ąjį, pritildyt ą bals ą, kuris prasiveržia iš Sartre‘o įtakos į nauj ą erdv ę. 136 Filosof ų min čių panašumus ir skirtumas patyrin ėsiu pagal kelet ą atskir ų tem ų.

3.2.1. Sav ęs pažinimas per Kit ą

Tiek Beauvoir, tiek Sartre‘as išskiria panaš ų žmogaus ir Kito ryš į: žmogus pats negali sav ęs iki galo pažinti ir suprasti, tik Kitas iš šalies gali matyti aiškesn į ir tikslesn į vaizd ą. Subjekto sav ęs pažinimui Kitas yra esminis veiksnys. 137 Abiej ų filosof ų Kito pristatymas, kaip būtino sav ęs pažinimui, matosi ir šiose j ų tekst ų citatose: Beauvoir: “Kai tik subjektas stengiasi įsitvirtinti, jam b ūtinas j į ribojantis ir neigiantis Kitas, nes jis prisigauna iki savo gelmi ų tik per t ą tikrov ę, kuri n ėra jis pats.“ 138 Sartre’as: “Kito asmens egzistencija man atskleidžia b ūtį, kuria aš esu, o be šito negaliu nei įsisavinti, nei netgi suprasti savo b ūties“ 139 Toks Kito svarbos suvokimas atsisipindi ir Beauvoir ir Sartre’o gyvenime – jie nem ėgo b ūti vieni. Vienatv ė Beauvoir buvo panaši į mirt į. Daugiausia savo darb ų j į rašydavo kavin ėse arba kambaryje b ūdama kartu su kitu žmogumi, bet ne viena. 140 Įdomus Asher pasteb ėjimas, kad Beauvoir nebuvo svarbu esan čių šalia žmoni ų lytis, o va Sartre‘ui, kaip jai atrodo, buvo labai svarbi kompanija, ir ypa č moter ų kompanija. 141

136 Žr.:Bergoffen D.B. From Husserl to Beauvoir: Gendering The Perceiving Subject // Feminist Phenomenology, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000, p. 69 137 Ascher C. Simone de Beauvoir, a life of freedom, Boston: Beaton Press, 1981, p. 38 138 Beauvoir S. Antroji lytis, Vilnius: Pradai, 1996, p. 177 139 Sartre J.P. Konkret ūs santykiai su kitu asmeniu // Baltos lankos Nr 14, 2002, p. 126 140 Ascher C. Simone de Beauvoir, a life of freedom, Boston: Beaton Press, 1981, p. 43 141 Ten pat, p. 43

36 Abu filosofai ne tik pabr ėžia, kad Kitas žmogus yra b ūtinas kiekvieno žmogaus pilnavertiškam gyvenimui ir sav ęs suvokimui, bet taip pat nurodo ir Kito neigiamum ą. Tiek Sartre‘ui, tiek Beauvoir „b ūti Kitu“ arba „b ūti objektu“ yra neigiama b ūsena. Bet žmogus n ėra pakankamai stiprus visada b ūti subjektu, kartais norisi atsisakyti šios privilegijos ir b ūti tiesiog Kito valioje, b ūti objektu. Ta čiau abu autoriai nurodo, kad tai tik kelias į pralaim ėjim ą. Minties panašumas puikiai matosi šiose citatose: Beauvoir nurodo, kad: „Iš tikr ųjų šalia kiekvienam individui b ūdingo etinio siekio įsitvirtinti kaip subjektui, esama ir pagundos b ėgti nuo savo laisv ės ir pavirsti daiktu: tai pragaištingas kelias, nes pasyvus, priklausomas ir pasiklyd ęs – tas individas tampa bet koki ą vert ę praradusia nuo savo transcendencijos atskirta svetimos valios auka.“ 142 Sartre‘as aprašo panaši ą situacij ą įvardindamas j ą kaip mazochizm ą: „Užuot planav ęs įtraukti kit ą išsaugodamas jo kityb ę, aš steng čiausi, kad kitas įtraukt ų mane ir aš įsilie čiau į jo subjektiškum ą išsilaisvindamas iš savojo. Toks sumanymas konkre čiai pasirodys kaip mazochistin ė nuostata: kadangi kitas asmuo yra mano b ūties-kitam asmeniui pamatas, jei paves čiau kitam asmeniui priversti mane egzistuoti, b ūč iau ne kas kitas, o b ūtis savyje, kurios b ūtį grindžia laisv ė. <....> Taigi mėginu visiškai įsitraukti į savo b ūtį-objekt ą, atsisakau b ūti kuo nors daugiau negu objektu, nusiraminu kitame. <...> Ta čiau mazochizmas pats savaime yra ir turi b ūti pralaim ėjimas. <...> Kuo daugiau jis m ėgins paragauti savo objektiškumo, tuo labiau j į užlies jo paties subjektiškumo suvokimas, kol gal ų gale j į apims siaubas.“ 143 Galima pasteb ėti, kad nors sutampa neigiama nuotaika, ta čiau galima įžvelgti skirting ą jos prigimt į. Beauvoir žmogus Kito rol ę, arba objekto rol ę, prisiima b ėgdamas nuo atsakomyb ės, bandydamas išvengti „dvasios nerimo“, atsisakydamas savo vert ės ir pasiduodamas Kito pilnam valdymui. Sartre‘o tapimo Kitu aiškinimas šiek tiek abstraktesnis. Jo žmogus buvime objektu ieško pasitenkinimo, bet ši b ūsena yra tik labai laikina bei apgaulinga ir jam gr įžimas prie buvimo subjektu neišvengiamas. Abu filosofai sutaria, kad b ūti objektu yra neigiama b ūsena. Sartre‘as papildo, kad b ūtent Kitas, atsirad ęs šalia kaip mane suvokiantis mane, priver čia mane tapti objektu. Antrasis neigiamumas pastebimas pa čio santykio su Kitu aprašyme. Sartre‘o santykis su Kitu įvardinamas kaip nuolatin ė kova, nuolatin ės varžybos, kuomet „Aš“ visuomet siekia b ūti subjektu, ta čiau to pa čio siekia kiekvienas dalyvaujantis „Aš“. Tai uždaras nuolatinės kovos ir konkurencijos ratas. Beauvoir kovos s ąvoka taip pat nesvetima. Žmogaus gyvenim ą ji pavadina kova. 144 Taip pat pritaria Sartre‘ui teigdama, kad „esant dviem žmonių kategorijoms, kiekviena jų nori primesti kitai savo viršenyb ę“. 145 Tik jos santykio pristatymas yra bendresnis, skirtas

142 Beauvoir S. Antroji lytis, Vilnius: Pradai, 1996, p. 19 143 Sartre J.P. Konkret ūs santykiai su kitu asmeniu // Baltos lankos Nr 14, 2002, p. 148 144 Beauvoir S. Antroji lytis, Vilnius: Pradai, 1996, p. 177 145 Ten pat, p. 83

37 dviej ų žmoni ų grupi ų – vyr ų ir moter ų – susid ūrimui aprašyti. 146 O Sartre‘as pabr ėžia asmenin į dviej ų vienoje vietoje atsid ūrusi ų žmoni ų santyk į.

3.2.2. Skirtingas g ėdos, žvilgsnio ir prisilietimo supratimas

Sartre‘o fundamentalin į pavyzd į apie g ėdą, kai žmog ų darant k ą nors netinkamo pamato kitas žmogus, remiantis Beauvoir, galima priimti kaip teising ą ta prasme, kad per Kit ą žmogus pamato save kaip objekt ą, ta čiau š į pavyzd į reikia papildyti, pažvelgiant ir į Kito pus ę. Juk ir tas, kuris pamat ė žmog ų, kuriam g ėda, taip pat buvo pamatytas. Kitas pamatydamas, tampa to žmogaus realyb ės dalimi, įtakos tam žmogui dalimi, pamatymas įtakoja ir j į pat į, jis gali pasibjaur ėti tuo k ą mato, arba jam tai gali patikti. Tol kol jis nepamat ė žmogaus, jis jaut ėsi kitaip. Žmogus, kuris buvo pamatytas taip pat įvertina Kit ą, bando nustatyti jo gr ėsmingumo laipsn į jam. Tad ryšys yra abipusis. Tiek pirmasis pamato save kaip objekt ą, tiek antrasis. Žvilgsnis vienas į Kit ą, Sartre‘o poži ūriu, tai kova ir vienas kito užkariavimas. Beauvoir poži ūriu, tai vienas Kito pri ėmimas į save, į savo pasaul į. Ži ūrėjimas vienas į Kit ą tai buvimas kartu, tai sav ęs pažinimas per Kit ą. Beauvoir į š į pavyzd į skirtingai nuo Sartre‘o įveda ir lytiškum ą. Vienas į Kit ą jau ži ūri ne tik tiesiog žmon ės, o apibr ėžta ir j ų lytis: vyras ir moteris. Ir moters žvilgsnis kitoks negu vyro (ar tod ėl, kad vyro žvilgsnis priimamas b ūtent toks kok į apib ūdina Sartre‘as?). Kaip Lundgren – Gothlin pastebi Beauvoir teigiant, kad žvilgsnis moters į vyr ą yra ne toks atšiaurus kaip vyro žvilgsnis. Moters žvilgsnis labiau link ęs sužav ėti.147 O sužav ėti, tai juk priimti į savo pasaul į, tuo pa čiu ir prad ėti daryti įtak ą. Gal Sartre‘as nors to ir ne įvardina, bet kalb ėdamas apie pagrobim ą žvilgsniu iš ties ų ir turi galvoje moters kerint į žvilgsn į į vyr ą, kuriuo j į užburdama, moteris j į įtakoja taip, kad jis pamiršta save ir tampa Kitu, sau nepaž įstamu. Sartre‘ui moter ų kompanija visada buvo ypa č svarbi, tad gal šita dr ąsi išvada, kad grobikas (Kitas) ir yra moteris, yra įmanoma. Juk dažnai vyrai m ėgsta sakyti „visos b ėdos per moteris“, „moteris laive neša nelaim ę“ ir panašiai. Moteris, kuri b ūdama kitokia, b ūdama Kita, turi nepaaiškinam ą g ąsdinan čią trauk ą, toki ą, kuri ą labai sunku suvaldyti. Beauvoir pastebi, kad „visose civilizacijose, dargi šiandien, moteris kelia vyrui siaub ą: į j ą jis nukreipia siaub ą d ėl savo paties k ūniško atsitiktinumo“. 148 Baime, kad gali nesusivaldyti, kad kažkas vyksta prieš jo vali ą, aš ir aiškin čiau tok į neigiam ą tiek Sartre‘o, tiek

146 Nancy Bauer taip pat nurodo ši panašum ą. Ji pastebi, Beauvoir pritaria id ėjai, “kad žmogiškos b ūtyb ės yra pagrinde pasiruoš ę perk ąsti vienas kitam gerkles”, o tokia pati id ėja yra ir esmin ė Sartre’o piešiamo pesimistinio žmoni ų santyki ų pasaulio mintis. (Bauer N., Being-with as being-against: Heidegger meets Hegel in The Second Sex // Continental Philosophy Review nr. 34, Netherland: Kluwer Academic Publishers , 2001, p. 130) 147 Žr.:Lundgren-Gothlin E., Sex and Existance: Simone de Beauvoir‘s „The Second Sex“, Hanover: Wesleyan University Press and University Press of New England, 1996, p. 196 148 Beauvoir S. Antroji lytis, Vilnius: Pradai, 1996, p. 187

38 ir kit ų vyr ų nusistatym ą prieš moteris. Galb ūt iš tokio neigiamo nusistatymo b ūtent prieš moteris ir kilo Sartre‘o priešiškumas Kitam, nes jam, kaip pastebi Moi, „priimti aistros poveik į, netgi ir nes ąmoning ą, tai neigti laisv ę“. 149 Sartre‘ui nepatinka jausti Kito darom ą įtak ą. Santykio abipusiškumas aiškesnis ne tiek žvilgsnio pavyzdyje, kiek prisilietimo pavyzdyje. Cataldi kaip pagrindin į skirtum ą tarp Sartre‘o ir Beauvoir fenomenologij ų išskiria Beauvoir susidom ėjim ą ne tik žvilgsniu, bet netgi labiau prisilietimu, o Sartre‘o susikoncentravim ą ties žvilgsniu. 150 Aprašydama moter ų patirtis Beauvoir labai detaliai aprašo kūnų lietimosi momentus, moter ų jautrum ą įvairiems paviršiams. „Nieko n ėra dviprasmiškesnio už palyt ėjim ą“, 151 nurodo ji. Merleau-Ponty naudojo lie čiam ų ir lie čian čių rank ų pavyzd į nusakyti poj ūč ių abipusiškum ą. Beauvoir tyrin ėdama lietim ąsi aprašo abu poj ūč ius, tiek lietimo, tiek buvimo lie čiamu, bet ne kartu. Lie čiamum ą, mano manymu, ji traktuoja kaip papildom ą galimyb ę užkariauti Kit ą, tiksliau vyro galimyb ę pasinaudoti savo j ėga prieš moter į. „Žvilgsnis kelia pavoj ų, rankos – tai dar viena gr ėsm ė“152 . Žvilgsnis tai moralinis pavojus, lietimasis, tai fizinis pavojus. Sutampa ir Beauvoir ir Sartre‘o pa čios meil ės situacijos aiškinimas. Beauvoir meil ė, tai atsižad ėjimas sav ęs dėl Kito, save nuvertinant ir pasitraukiant iš savo paties subjektyvumo. 153 Tok į meil ės suvokim ą, kaip savanorišk ą pasitraukim ą į objekto pozicij ą įvardina ir Sartre‘as 154 .

3.2.3. Skirtinga laisv ės prasm ė

Nors Beauvoir filosofijoje ir jau čiamas Sartre‘o pesimizmas, bet čia taip pat ieškoma ir kelio kaip išeiti iš šios pesimistin ės situacijos. Kaip teigia Bauer, nuodugnus “Antrosios lyties” skaitymas atskleidžia, kad teiginys, kad “žmogiškos b ūtyb ės slepia nuolatin į priešiškum ą bet kokiai kitai s ąmonei,” Beauvoir n ėra toks artimas, kaip jis yra artimas Sartre’ui, kuris nepriešiškus santykius mato kaip ne įmanomus. 155 Beauvoir santykyje su Kitu pabr ėžia ne priešiškum ą, o džiaugsmą ir meil ę, žaismingum ą. Kalb ėdamas apie laisv ę, Sartre’as pabr ėžia jos svarb ą, bet kaip tikslo, kur į reikia įsisavinti: „Jei iš ties ų gal ėč iau įsisavinti laisv ę, kuri yra mano b ūties – savyje pamatas, pats

149 Moi T. Simone de Beauvoir, The making of an intellectual woman, Oxford UK & Cambridge USA: Blackwell, 1994, p. 145 150 Cataldi S.L. The Body as a Basis for Being: Simone de Beauvoir and Maurice Merleau-Ponty // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001, p. 105 151 Beauvoir S. Antroji lytis, Vilnius: Pradai, 1996, p. 423 152 Ten pat, p. 427 153 Žr. Simons A.M. The Beginnins of Beauvoir‘s Existential Phenomenology // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001, p. 25 154 Žr.: Sartre J.P. Konkret ūs santykiai su kitu asmeniu // Baltos lankos Nr 14, 2002, p. 133 155 Bauer N. Being-with as being-against: Heidegger meets Hegel in The Second Sex // Continental Philosophy Review nr. 34, Netherland: Kluwer Academic Publishers , 2001, p. 130

39 būč iau savo paties pamatas“ 156 Laisv ę reikia paveikti, įsisavinti, panaudoti kaip įrank į, b ūtina nugal ėti joje slypinti pavoj ų. Sartre‘as tai pateikia kaip nekintam ą ties ą ir santykio su Kitu pagrind ą. Beauvoir pripaž įsta, kad yra tokia problema (bet ne standartas). Ji nurodo, kad kai „viena prieš kit ą stoja dvi transcendencijos; užuot pripažinusios viena kit ą, kiekviena laisv ė nori kit ą valdyti.“ 157 Nors ji ir perima iš Sartre‘o pesimistin į santykio tarp sav ęs ir Kito suvokim ą, ta čiau tai priima kaip problem ą, o ne kaip privalom ą standartin ę b ūsen ą. Ji ieško keli ų kaip išsivaduoti, kaip priimti Kit ą kaip teigiam ą. Nors ji ir labai daug kalba apie „kar ą“ vykstant į tarp žmogaus ir Kito, tarp vyro ir moters, ta čiau tuo pa čiu ji „neša taikos v ėliava“, si ūlydama bendradarbiauti, b ūti pasaulyje kartu, priimti vienas Kit ą kaip abipus į subjekt ą, pripažinti ir gerbti moter į kaip subjekt ą, d ėl bendros abipus ės gerov ės. Ji nurodo, kad „pripažindami vienas kit ą kaip subjekt ą, kiekvienas j ų vis vien liks kitam Kitas; j ų santyki ų abipusiškumas nesunaikins stebukl ų“158 . Nereikia bijoti pripažinti Kito laisv ę, Kito subjektiškum ą, Kito lygyb ę, nes toks pripažinimas tik praturtina santykius, ir neuždeda toki ų apribojim ų, kokius mato Sartre‘as. Atvirkš čiai, vienam išsilaisvinus ir Kitas tampa laisvu. 159 Beauvoir individo laisv ė tai neužgožianti ir neneigianti Kito laisv ės b ūsena. Arp pastebi, kad Beauvoir perkelia susidomejim ą nuo asmenin ės laisv ės į r ūpest į išsaugoti ir apginti Kito laisv ę, ir tuo labai skiriasi savo minimis nuo Sartre’o teigini ų. Sartre’ui “Kiti tik atskleidžia laisv ės ribotum ą, laisv ės ribas, kuri ų b ūdamas vienas nejustum.” 160 Jam Kito atsiradimas grasina tuo, kad patraukia jį iš centrin ės pasaulio suvokimo pozicijos. Kitam atsiradus jau ne tik Aš suvokiu prieš mane esant į pasaul į, bet ir Kitas, ir man tenka varžytis su jo suvokimu. O Beauvoir situacija, kai Kitas šalia suvokia t ą pat į pasaul į kartu su manimi, tai ne varžymasis, tai vienas kito papildymas. Akcentuojamos ne atsiradusios ribos, o kaip tik j ų prapl ėtimas, pripaž įstant Kito laisv ę.161 Ribas Beauvoir filosofijoje nustato ne Kito atsiradimas šalia, o visuomen ė. Filosof ė atskleidžia socialini ų roli ų įtak ą žmogui ir ypa č moterims. Juk „moterimi negimstama: ja tampama“. 162 Būtent aplinka ir visuomen ė suformuoja subjekt ą tok į, koks jis yra. Beauvoir atveria subjekt ą, kuris yra tam tikroje situacijoje, jau susaistytas santykiais su Kitais ir tuo pa čiu įveltas į etik ą, ir b ūtent toks subjekto įvardijimas skiria j ą nuo Sartre‘o ir kit ų rašytoj ų. Individai

156 Sartre J.P. Konkret ūs santykiai su kitu asmeniu // Baltos lankos Nr 14, 2002, p. 127 157 Beauvoir S. Antroji lytis, Vilnius: Pradai, 1996, p.799 158 Ten pat, p. 811 159 Žr.: Ten pat, p. 801 160 Arp K. A Different Voice in the Phenomenological Tradition: Simone de Beauvoir and the Ethic of Care // Feminist Phenomenology, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000, p. 73 161 Moi taip pat apib ūdina, kad „Beauvoir iškelia abipusiškumo ir pagarbos Kito laisvei klausim ą, o Sartre‘as ne“ Moi T. Simone de Beauvoir, The making of an intellectual woman, Oxford UK & Cambridge USA: Blackwell, 1994, p. 142 162 Beauvoir S. Antroji lytis, Vilnius: Pradai, 1996, p.313

40 yra laisvi, bet tarp rib ų nustatyt ų pasaulio, kuriame jie gyvena, pasaulio, kuris sukurtas Kit ų163 . Tai pasaulis, kuriame jau nustatytos normos, taisykl ės, tradicijos ir n ėra naudinga studijuoti vien ą individ ą, atskirt ą nuo pasaulio, nevertinant visuomen ės įtakos jam.

3.2.4. Lytiškumas

Žinoma sritis, kurioje Beauvoir tikrai lenkia Sartre‘ ą ir visus kitus vyrus filosofus savo įžvalga, tai „moter ų laisv ės tyrin ėjimas“ 164 , arba tiksliau vidiniai ir išoriniai moter ų laisv ės apribojimai. Pagrindinis išorinis suvaržymas tai visuomen ės nuostata moter į visuomet suvokti kaip Kit ą. „Tikra moteris yra ta, kuri sutinka b ūti Kita“ 165 , nurodo Beauvoir. Ji labai ryškiai išskiria lytiškumo svarb ą. Pastebi, kad vyrai ir moterys pasaul į suvokia kitaip, tuos pa čius atsitikimus, reiškinius supranta skirtingai. Tai lyg svarstykl ės, kuriose vyr ų griežtas, grubus pasaulio suvokimas atsveriamas moter ų jautrumu ir delikatumu. Neigti lytiškumo įtak ą, neigti ši ą pagrindin ę pasaulio perskir ą, neigti vyr ų ir moter ų suvokimo skirtum ą, mano manymu, yra labai neapdairu. Tai didelis priekaištas daugumai Beauvoir draug ų filosof ų vyr ų, tiek ir Sartre‘ui. Juk, pavyzdžiui, pama čius tolumoje einant į žmog ų pirmiausia stengiamasi suprasti kokia jo lytis. Jei lyt į iš karto išskirti sunku, akys ties tuo žmogum sustoja ilgesniam laikui. Galima remtis ir pavyzdžiu ir iš ši ų met ų Eurovizijos dain ų konkurso, kuomet po Švedijos atlik ėjos pasirodymo nors ir su įsp ūdinga daina, ir su įsp ūdingu balsu, vis tiek svarbiausias visiems iškil ęs klausimas, kaip įvardino ir renginio komentatorius „ ar tai vyras, ar moteris?” (žr. 3.1. nuotrauk ą)

163 Žr.: O‘Brien W. Introduction // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001, p. 6 164 Žr.: Moi T. Simone de Beauvoir, The making of an intellectual woman, Oxford UK & Cambridge USA: Blackwell, 1994, p. 145 165 Beauvoir S. Antroji lytis, Vilnius: Pradai, 1996, p. 304

41

3.1 pav. Švedijos atstov ė Eurovizija 2009 dain ų konkurse Malena Ernman.

Mano manymu, neigti lytiškum ą ir jo įtak ą suvokimui, tai pateikti tik vien ą pasaulio suvokimo variant ą, tik pus ę tiesos. Žinoma, b ūdamas arba vyru arba moterimi bet kokiu atveju gali pateikti tik arba vien ą, arba kit ą suvokim ą, ta čiau svarbu bent jau pripažinti, kad yra ir kitoks suvokimas ir, kad nors jis man pilnai nesuvokiamas, yra lygiavertiškas tam suvokimui kok į pateikiu. Tad lytiškumo išskyrimas tai svarbiausias Beauvoir filosofijos bruožas, išskiriantis j ą iš vis ų filosof ų. O visus kitus panašumus ir skirtumus aprašytus aukš čiau tarp Beauvoir ir Sartre‘o Kito problematikos surašiau į trump ą lentel ę:

42 Beauvoir ir Sartre‘o min čių Kito tematika skirtumai:

Terminas Sartre'o aiškinimas Beauvoir aiškinimas Konkurentas, besik ėsinantis į Bendrininkas padedantis save Kitas mano laisv ę pažinti Labai svarbus veiksnys Mano laisv ė tobul ėjimui Labai svarbus veiksnys tobul ėjimui Tikslas užgrobti Kito laisv ę siekiant panaikinti savo Tikslas pripažinti Kito laisv ę, nes Kito Laisv ė nesaugum ą. tik taip galima tobul ėti. Būti situacijos valdovu, Pagal visuomen ės nuostat ą, tai – Būti subjektu sprendžian čiuoju būti vyru Būti objektu Būti objektu Kitam tai Būti objektu, arba Kitu tai arba Kitu mazochistin ė nuostata visuomen ės priskirta rol ė moterims Nuolatin ė kova, ratas, kuriame bandoma vienas kit ą paversti Bendrumas, buvimas kartu, vienas objektu, išsaugojant savo Kito subjektyvumo ir abipusiškumo Santykiai subjektyvum ą pripažinimas Išskiriama, kad vyrai ir moterys Lytis Nenagrin ėjama pasaul į suvokia skirtingai Žvilgsnis, lietimasis. Jau čiamas Žvilgsnis, užgrobiantis ir abipusiškumas, tiek lie čiamumo Pavyzdžiai ver čiantis objektu. Vienpusis. tiek lietimosi. Moteriškas. Tikslas sutaikyti, bei Vyriškas. Tikslas tapti vieninteliu pasiekti, kad visi tur ėtų vienodas Poži ūris subjektu sąlygas į laisv ę a) Įkūnita s ąmon ė. a) Įkūnita s ąmon ė. b)Subjekto įrankis patyrimui, arba b) Patiriamas ir patiriantis Kūnas objektas Kito patyrime c) Moters laisv ės apribojimas

Lytiškumas tiesiogiai susij ęs su k ūnu. K ūno svarb ą, jo nustatomas ribas, bei galimybes tyrin ėja ir Sartre‘as, ir Beauvoir. Kitame skyriuje aptariamos filosof ų mintys apie k ūną ir pateikti, pavyzdžiai, iš ši ų met ų Eurovizijos dain ų konkurso pasirodym ų, kuriuose ypa č jau čiamas žmogaus suobjektinimas per k ūną.

4. K ūnas kaip objektas

Žmogus ir jo k ūnas, tai tema neatsiejama nuo Kito temos. Nors standartiškai filosofijoje daugiausia d ėmesio visada buvo skiriama s ąmonei, tiek Sartre’as, tiek Beauvoir sulauž ė šias filosofines tradicijas. Jie neapsiriboja vien tik s ąmon ės nagrin ėjimu. S ąmon ė nurodoma kaip viena iš k ūno dali ų. O k ūnas abiej ų filosof ų nagrin ėjamas, kaip gyvas, kaip „įkūnyta s ąmon ė“. Sartre’as k ūną aprašo, kaip tai, d ėl ko galima pavirsti objektu: “Aš esu k ūniškas subjektas, bet d ėl to, kad aš turiu k ūną, aš galiu b ūti suvoktas kaip objektas, o tod ėl, kad aš galiu

43 būti suvoktas kaip objektas aš tampu daiktu pasaulyje, kontroliuojamame Kito”. 166 Sartre’as kūną pristato, kaip ne tik tai, d ėl ko esu gyvas subjektas, bet tuo pa čiu ir tai, d ėl ko mano subjektyvumas gali b ūti atimtas iš man ęs. Fullbrookai nurodo, kad Beauvoir „k ūnas domina kaip išgyvenamas subjektas. Tai ne daiktas, o integruota suvokimo sistema, įtraukianti ir sąmon ę.“ 167 Beauvoir savo filosofij ą grindžia tik ėjimu, kad k ūnas yra B ūtyb ės esm ė. 168 Taip pat Beauvoir k ūnas yra visada konkre čiame laike, erdv ėje ir santykyje su kitais, taip pat konkre čiame taške, pozicijoje iš kurios skleidžia savo subjektyv ų poži ūrį.169 Svarbiausias kūno bruožas tai lytiškumas. Beauvoir k ūnas visada iš karto arba vyro arba moters k ūnas, tai faktas kuris lemia suvokim ą.170 Sartre‘ui k ūnas, tai subjektinis k ūnas, skirtas patyrimui, įrankis, kuriuo patiriame, tai kas jungia žmog ų ir pasaul į, arba tai objektas kitam, tai k ą Kitas patiria. Sartre‘as nenurodo galimyb ės kūnui vienu metu b ūti ir objektu, ir subjektu. Jis „atmeta dvigub ų jutim ų samprat ą“171 . Beauvoir žmogaus kūnas visada yra ne tik subjektinis, suvokiantis, bet ir objektinis k ūnas, tas kur į vertina, patiria, garbina arba žemina, be to su aiškiai apibr ėžta lytimi. Beauvoir nurodo įtamp ą tarp buvimo vienu metu ir subjektu ir objektu. Tai pozicija, kurioje nuolat yra moteris, kuriai tenka rinktis tarp savo kaip subjekto laisv ės ir savo kaip objekto apribojim ų. Filosofijoje vyro k ūnas yra suvokiamas kaip standartas, jis nenagrin ėjamas kaip kitoks, jame n ėra nieko netinkama ar nenormalaus, ar ribojan čio, ži ūrint vyro akimis. O va moters k ūnas vyrui, tai „kli ūtis, kal ėjimas, apsunkinantis visk ą, kas su juo susij ę“. 172 Moters k ūnas, tai paslaptis vyrui, kurios jis nesugeba atskleisti. Bandydamas atskleisti, jis bando j į užkariauti, ta čiau tai nepadeda suprasti, lengviau tiesiog atsiriboti ir nebesiaiškinti. Pavyzdžiai, kuriuose atsiskleidžia Beauvoir įvardijama „ įkūnyta s ąmon ė“, tai ži ūrėjimas į veidrod į ir šokimas. Ži ūrint į veidrod į žmogus akivaizdžiai yra ir tas, kur į mato, ir tas, kuris ži ūri. O šokant žmogaus k ūnas atsiskleidžia kaip vientisas, kaip visuma. Kiekviena jo detal ė pasirodo kaip visumos dalis, neatskiriama. Kaip pastebi Fullbrookai Beauvoir teigia, kad „

166 Cituota: Bergoffen D.B. From Husserl to Beauvoir: Gendering The Perceiving Subject // Feminist Phenomenology, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000, p. 60 167 Fullbrook E. & Fullbrook K. Beauvoir and Plato: The Clinic and the Cave // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001, p. 55 168 Žr.:O‘Brien W. Introduction // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001, p. 10 169 Žr.: Tidd U. For the Time Being: Simone de Beauvoir‘s Representation of Temporality // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001, p. 116 170 Žr.:O‘Brien W. Introduction // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001, p. 10 171 Jonkus D., Intersubjektyvaus kūno fenomenologija: prisilietimo patirtis // Problemos Nr.74, 2008, p.132 172 Cataldi S.L. The Body as a Basis for Being: Simone de Beauvoir and Maurice Merleau-Ponty // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001, p. 88

44 ir lytiškumas atsiskleidžia šokant, kaip s ąmon ės įsik ūnijimas. Šokant pasirodo empirin ė vienov ė sąmon ės ir k ūno“.173 Ta čiau moters k ūnas visuomen ėje, viešumoje toks kaip yra, nat ūralus, n ėra priimamas teigiamai. Yra sukurta didžiul ė su moter ų gražinimu susijusi industrija, nuo kosmetikos, iki plastin ės chirurgijos, nuo miest ų vadinam ų dizaino centrais iki papuošal ų, kurie tampa neatskiriama moters k ūno ir kasdienyb ės dalis. Skirtingose kult ūrose, skirtingose visuomen ėse šie papro čiai ir industrija skirtinga, ta čiau visada aktyvi. Beauvoir paaiškina, kad „moteris yra objektas, tad suprantama, kad iš esm ės ji vertinama pagal tai, kaip puošiasi ir rengiasi.“ 174 Papuošta moteris, tai lyg masalas, lyg grobis, kur į reikia užkovoti. Moteris „ puošniai rengiasi, kad pasirodyt ų, ji rodosi, kad b ūtų. Šitaip ji pasmerkia save skaudžiai priklausomybei“. 175 Beauvoir nurodo, kad puošdamasi, gundydama moteris pasmerkia save b ūti objektu. Sartre’as patvirtina Beauvoir teigin į, kad puošimasis, gundymas tai savo objektiškumo išstatymas: „Sugundydamas n ė nemeginu atskleisti kitam asmeniui savo subjektyvumo. <...> Gundyti – tai rizikuoti ir visiškai prisiimti savo objektiškum ą kitam asmeniui, išstatyti save jo žvilgsniui ir priversti, kad jis mane pamatyt ų, leistis į pavoj ų b ūti pamatytam tam, kad b ūtų galima v ėl pajud ėti ir pasisavinti kit ą mano objektiškume ir mano objektiškumo d ėka. <...> Aš atsisakau palikti srit į, kurioje patiriu savo objektiškum ą: b ūtent šioje srityje noriu stoti į kov ą paversdamas save žavin čiu objektu.“ 176

Skaitant “Antraj ą lyt į” ir b ūnant moterimi yra beveik ne įmanoma netapti feministe. Lengva savaime prad ėti į aplink ą, į kult ūrą, ne tik į vyrus ži ūrėti kitaip, su nepasitik ėjimu. Kitokiom akim teko steb ėti ir ši ų met ų Eurovizijos dain ų konkurs ą. Dėmes į atkreip ė pasirodymai, kuriuose buvo akcentuojamas k ūnas. Pirmiausia, tai buvo pasirodymai, kuriuose kaip objektas išstatomas moters k ūnas. Žinoma, nors scena, tai iš karto vieta kur į žmog ų ži ūrima kaip į objekt ą, aptarin ėjama, vertinama, ta čiau vieni atlik ėjai stengiasi sudominti balsu, scenografija, muzika, o kiti išskiria b ūtent k ūną. Kūno seksualumo išstatymas parodai, atrodo tur ėtų suteikti papildom ą vert ę pasirodymui. Dainos tikslas ne tik patikti, bet ir sugundyti ži ūrov ą. Sudomino panaši, bet tuo pa čiu ir labai skirtinga dviej ų, vienas po kito buvusi ų pasirodym ų nuotaika. Pirmajame pasirodyme, Ukrainos atstov ė pasirod ė kartu su vyrais (4.1 paveikslas) . Ji buvo pasirodymo centras, esmin ė ašis. Vyrai buvo pristatyti kaip antraeiliai dalyviai, kaip Kiti, kaip jos pagalbininkai, jos pasek ėjai, žygiuojantis paskui j ą kaip ž ąsiukai

173 Fullbrook E. & Fullbrook K. Beauvoir and Plato: The Clinic and the Cave // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001, p. 59 174 Beauvoir S. Antroji lytis. Vilnius: Pradai, 1996, p.613 175 Ten pat, p.618 176 Sartre J.P. Konkret ūs santykiai su kitu asmeniu // Baltos lankos Nr 14, 2002, p. 139

45 paskui žas į. Dainos žodžiai teig ė, kad “aš b ūsiu tavo antikrizin ė mergina”, atsirasiu tavo gyvenime kaip bomba.

4.1 pav. Ukrainos atstov ė Svetlana Loboda Pagrindis skirtumas nuo sekan čio pasirodymo buvo toks, kad pirmajame scenoje buvo ir vyrai, o antrojoje tik moterys. Nors tiek pirmasis tiek antrasis ypa č akcentavo pagrindin ės atlik ėjos kūną.

4.2 pav. Rumunijos atstov ė Elena

46

Antrasis, Rumunijos atlik ėjos pasirodymas, tai vaizdas atlik ėjos ne tarp vyr ų, o tarp keturi ų moter ų. Jis netoks agresyvus, nors r ūbai ir pabr ėžia moter ų kūną, ta čiau jos susikib ę už rank ų rodo savotišk ą moterišk ą vienyb ę. (4.2 paveikslas) Žurnalistai neliko nepasteb ėję ši ų pasirodym ų ir taip pat akcentuoja jų vieš ą seksualum ą: “Ukrainos atlik ėja Svetlana Loboda su daina "Be my Valentine! (Anti-crisis Girl)" vėl sprogdino aren ą seksualaus pasirodymo ir švies ų pertekliaus užtaisu. Savo šou balkaniškos merginos ukrainietiškai "antikrizinei" merginai prilygti negal ėjo, ta čiau rumun ė Elena, dainuodama apie "The Balkan Girls" taip pat m ėgino įrodyti turinti ką parodyti.“177 Tiek pirmoji tiek antroji daininink ės išstatytos kaip objektai. Pirmajame pasirodyme, įkūnijama mano sp ėjama Sartre’o baim ė, kad – moteris pavergia vyrus ir ne tik žvilgsniu, bet ir tiesiogiai. Ir žodžiais ji kvie čia vyrus, galb ūt nor ėdama juos užvaldyti. Antrasis pasirodymas, kuriame moterys skleidžia paprastum ą nesukelia konflikto. Pasirodymas neprieštaringas, moterys tiesiog šoka ir leidžia į jas ži ūrėti. Bet jos neišreiškia poreikio vyrams, joms gerai b ūti ir be j ų. Jos tiesiog stebimi objektai. J ų k ūnas atiduotas kitiems, tyrin ėjimui, aptarin ėjimui, vertinimui, svajojimui, pasisavinimui bent jau mintyse. Jos nieko neužgrobia, jos laukia kol bus užgrobtos. Pasirodymuose parodytas moter ų nepriklausomumas ir pirmajame netgi j ėga, gal ir gal ėtų b ūti teigiamai įvertinti, ta čiau k ūno išaukštinimas ir suobjektinimas, užgožiant bals ą, žodžius, dain ą, tai veiksniai, kurie nuskurdina pasirodym ą. Ir čia parinkti tik du pasirodymai, o panaši ų tiek Eurovizijoje, tiek kasdien ėje kult ūroje yra nesuskai čiuojamai daug. (4.3 paveikslas)

177 Eurovizijos atomazga: Norvegija laim ėjo be konkurencijos, Lietuva liko pabaigoje, Rusija konkursui išleido 82 mln. Lit ų. Šaltinis: www.lrytas.lt , 2009 m. geguž ės 17 d. (Interneto prieiga: http://www.lrytas.lt/- 12424998641241473208-p4-eurovizijos-atomazga-norvegija-laim%C4%97jo-be-konkurencijos-lietuva-liko- pabaigoje-rusija-konkursui-i%C5%A1leido-82-mln-lit%C5%B3-nuotraukos-video.htm)

47

4.3 pav. Turkijos atstov ė Hadise. Ta čiau šiame Eurovizijos dain ų konkurse buvo bandoma laim ėti ne tik moter ų k ūnais. Lygiai taip pat buvo keletas dain ų, kuriose ypa č pabr ėžiamas vyro seksualumas. Beauvoir taip pat tyrin ėja ne tik tai, kok į poveik į moters k ūnas turi vyrui, bet taip pat ir moterišk ą potraukio dal į, kad ir vyras gali b ūti trokštamas moters. Standartinis suvokimas, kad tik moteris yra k ūnas, kuris traukia vyr ą, kad tik moteris yra tai ko vyras siekia ir tuo pa čiu bijo, kad moteris jam seksualus ir geidžiamas objektas, nebetinka. Moter ų gražinimo industrija aktyviai veržiasi ir į vyr ų pasaul į. Jau ir vyro k ūnas gali būti objektas. Beauvoir viena iš pirm ųjų konstatuoja ties ą, “kad moteriai k ūniškas ir seksualus kaip tik yra vyras”178 . Ši tiesa vis garsiau eskaluojama. Jau ne tik moteris turi patikti vyrui, moterys jau suvokiamos kaip j ėga, kuriai reikia stengtis patikti, netgi vyrui paver čiant save objektu. Beauvoir mintis, kad „moteris visuomet rod ėsi kaip neesminga, kuri niekada nepasidaro esminga, kaip absoliutas Kitas, be abipusiškumo“ 179 nebetinka. Yra situacij ų, kuriose neesmingu, absoliu čiu Kitu virsta vyras. Viena iš toki ų viet ų tai Eurovizijos scena bent jau dviej ų pasirodym ų metu. Pirmasis tai Graikijos atstovas, galima sakyti, „dainav ęs“ ne balsu ir ne žodžiais, o prasegtais marškiniais ir treniruota nuoga kr ūtine. Jo pasirodyme dalyvavo ir moterys, ta čiau atsargiai, kad neatimt ų dėmėsio iš pagrindinio vaidmens atlik ėjo. (4.4 paveikslas)

178 Beavoir S. Mitai // Feminizmo ekskursai, Vilnius: Pradai, 1995, p. 283 179 Ten pat, p. 281

48

4.4 pav. Graikijos atstovas Sakis Rouvas Dar vienas dainininkas, kuris akcentavo ne dain ą, o k ūną, tai Vokietijos atstovas Alex. Blizgios aptemptos keln ės ir prasegti marškiniai, ant kaklo pakabinta solidi grandin ėlė, ant rankos apyrank ės ir žiedai tikrai neprimin ė tokio vyro, kuris gal ėtų k ą nors užgrobti. Tai vyras skirtas užgrobimui, tai objektas, kurio galima nor ėti, j į galim ą aptarin ėti, j į galima pasisavinti, bent jau mintyse. Tai vyras, kuris paver čiamas Kitu. Šalia jo scenoje atsiradusi įsp ūdinga moteris dar labiau j į suobjektina. Ji užkariauj ą j į ir išsiveda. (4.5 paveikslas)

4.5 pav. Vokietijos atstovas Alex Swings Oscar Sings!

49

Gali šokiruoti ir tai, kad net ir jauna mergait ė scenoje jau gali b ūti aprengta provokuojan čiai. Albanijos atstov ė aprengta vaikiškai, bet tuo pa čiu ir moteriškai, su smailias aukštakulniais. (4.6 paveikslas) Lyg seksualumas, tai b ūtų vaikiškas žaidimas. Ši jauna, b ūsima moteris, jau iš karto yra mokoma b ūti objektu, stengtis patikti, atsisakyti savo subjektyvumo. Ji jau formuojama kaip Kitas.

4.6 pav. Albanijos atstov ė Kejsi Tola . Atlik ėjai 17 met ų.

Ta čiau netgi Eurovizija parod ė, kad b ūti tiesiog objektu neužtenka, kad patiktum. Ži ūrovo tikslas n ėra užgrobti savo mintimis atlik ėją ir matyti j į kaip Kit ą, kaip objekt ą. Scenoje turi b ūti ir subjektu, papasakoti savo istorij ą, kad gal ėtum laim ėti. Neb ūtina b ūti provokuojan čiai apsirengus, neb ūtina šokiruoti, užtenka pavergti publik ą nuoširdumu, balsu, daina, žodžiais, savimi. Tai įrod ė ši ų met ų Eurovizijos nugal ėtojas Norvegijos atstovas Alexander Rybak papasakoj ęs šiltai ir nuoširdžiai savo graži ą istorij ą apie meil ę, pavergian čią jo prot ą. Laim ėtojas nors netobulas - jis n ėra vyro k ūno idealas, ta čiau jis nat ūralus, tikras, spinduliuojantis vidin ę šilum ą, jis lyg Beauvoir bendravimo vizijos įkūnijimas. (4.7 paveikslas)

50

4.7 pav. Norvegijos atstovas Alexander Rybak, Eurovizijos dain ų konkurso, 2009 nugal ėtojas.

Mano manymu, šiame pasirodyme nebuvo siekio pavergti arba b ūti pavergtam, buvo jau čiamas abipusiškumas, abipus ės laisv ės pripažinimas. Jame aš matau Beauvoir vilties, kad gali ir vyras b ūti subjektu ir moteris subjektu, neužgožiant vienas kito, o išaukštinant bendr ą tikr ą abipus į ryš į išsipildym ą. Tai įkūnijimas minties, kad moters ir vyro “santyki ų abipusiškumas nesunaikins stebukl ų, kurie randasi iš žmonišk ųjų b ūtybi ų pasidalijimo.“ 180 Tiek vyro ir moters laisv ės pripažinimas, taip pat kaip ir dainininko ir ži ūrovo laisv ės pripažinimas, tai vienintelis teisingas kelias į bendr ą tiksl ą, pilnavert į bendravim ą ir tobul ėjim ą. Ši mintis galioja ne tik santykiuose tarp vyro ir moters, bet taip pat ir derybose, darbo santykiuose ir diskusijoje. Tik pripažindami vienas kito laisv ę ir subjektyvum ą galime pasiekti aukš čiausi ų rezultat ų.

180 Beauvoir S. Antroji lytis. Vilnius: Pradai, 1996, p.772

51 IŠVADOS

1. Sartre‘as pristato Kit ą kaip b ūtinyb ę mano suvokimui apie save, bet tuo pa čiu ir kaip prieš ą, neigiant į mane. Sąmon ėje Kitas suvokiamas kaip toks objektas, kuris, pats b ūdamas subjektu, bando paversti mane objektu ir atimti mano subjektyvum ą. Pagal Sartre‘ą čia galima įžvelgti nuolatin ę kovą, nuolatin ę konkurencij ą ir abipusiškumo neigim ą. Bendrumas negalimas ir toks dalykas, kaip „mes“ neegzistuoja. Tai uždaras ratas, kuriame yra du dalyviai, kurie vienas Kit ą bando paversti objektu. 2. Beauvoir užraš ė moterišk ą egzistencin ės filosofijos variant ą, pažvelgdama į Sartre‘o pateiktus teiginius kitaip. Tad j ą išties galima laikyti filosofe ir net naujos filosofijos krypties, naujoviško, moteriško diskurso k ūrimo pradininke. 3. Beauvoir pritaria Sartre‘ui, kad žmogus negali suvokti sav ęs be Kito, pasiekti transcendencijos. Moteris yra vyrui tas Kitas, kuris reikalingas pasiekti transcendencijai. Ta čiau kaip tik šis Kitos vaidmuo įtakoja vis ą moters gyvenim ą. Ypa č stiprus spaudimas, lygyb ės su vyrais nepripažinimas pasireiškia vyriškame visuomen ės suvokime.Beauvoir skatina keisti š į suvokim ą ir, kartu su kitomis filosof ėmis, skatina skleisti moterišk ą diskurs ą – ne tok į, kuris užgožt ų vyrišk ą, bet tok į, kuris j į papildyt ų ir pakeist ų. 4. Sartre‘ ą ir Beauvoir siejo negin čytinas abipusis ryšys, padar ęs abiems didel ę itak ą, kurios jie ir neneigia. Tok į ryš į jie pasirinko patys ir svarbu tai, kad šis ryšys neužgož ė vienas kito laisv ės. 5. Svarbiausi Sartre‘o ir Beauvoir min čių panašumai Kito tematika atsiskleidžia pateikiant Kit ą kaip b ūtinyb ę žmogaus sav ę suvokimui. Abu filosofai išreiškia neigiam ą poži ūrį į buvim ą objektu ir pabr ėžia, kad atsisakyti b ūti subjektu yra pralaim ėjimas. Abu pripaž įsta, kad subjekto laisv ė yra svarbus veiksnys žmogaus tobul ėjimui. 6. Svarbiausi Sartre‘o ir Beauvoir min čių skirtumai Kito tematika iškyla poži ūryje į santyk į su Kitu. Sartre‘as š į santyk į pristato kaip nuolatin ę kov ą, uždar ą rat ą, kuriame bandoma vienas kit ą versti objektu, išsaugant savo subjektyvum ą. Beauvoir pripaž įsta Sartre‘o poži ūrį, bet kartu teigia, kad toks santykis yra problema, ir pasi ūlo sprendim ą kaip išsivaduoti iš šio neigiamo rato. Vienintelis galimas sprendimas – tai abipusis vienas Kito laisv ės, vienas Kito subjektyvumo pripažinimas pabr ėžiant ne kov ą, o bendrum ą ir vienas Kito papildym ą. 7. Sartre‘as atstovauja vyriškam poži ūriui, kai tikslas yra tapti vieninteliu subjektu, b ūti visk ą sprendžian čiu ir valdan čiu. Beauvoir atstovauja moteriškam poži ūriui, kai tikslas yra sutaikyti, išvengti konflikto ir tuo pa čiu pasiekti, kad visiems b ūtų vienodos laisv ės s ąlygos, vienodos s ąlygos b ūti subjektu.

52 Literat ūros šaltiniai:

Sartre, J.P. Being and Nothingness. New York: Washington Square Press, 1966. Sartre J.P. Konkret ūs santykiai su kitu asmeniu // Baltos lankos Nr 14, 2002 Beauvoir S. Antroji lytis. Vilnius: Pradai, 1996 Beavoir S. Mitai // Feminizmo ekskursai. Vilnius: Pradai, 1995

Literat ūros s ąrašas:

1. Arp K. A Different Voice in the Phenomenological Tradition: Simone de Beauvoir and the Ethic of Care // Feminist Phenomenology, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000 2. Ascher C. Simone de Beauvoir, A Life of Freedom, Boston: Beaton Press, 1981 3. Baranova J. Kelios Emanuelio Levino filosofijos teorin ės ištakos// Athena Nr.1, 2006 4. Bair D. Simone de Beauvoir A Biography, New York: Summit Books, 1990 5. Bauer N. Being-with as being-against: Heidegger meets Hegel in The Second Sex // Continental Philosophy Review nr. 34, Netherland: Kluwer Academic Publishers , 2001 6. Beauvoir S. Ištrauka iš prisiminim ų knygos „Visk ą apsvars čius“ // Literat ūra ir menas 2009 01 09, nr. 3219. Interneto prieiga: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3219&kas =straipsnis&st_id=14041 7. Bergoffen D.B. From Husserl to Beauvoir: Gendering The Perceiving Subject // Feminist Phenomenology, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000 8. Cataldi S.L. The Body as a Basis for Being: Simone de Beauvoir and Maurice Merleau-Ponty // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001 9. Fisher L. Introduction // Feminist Phenomenology, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000 10. Fullbrook E. & Fullbrook K., Beauvoir and Plato: The Clinic and the Cave // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001 11. Gothlin E. Simone de Beauvoir‘s Existential Phenomenology and Philosophy of History in The Second Sex // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001 12. Gruodis K. Simone de Beauvoir // Feminizmo ekskursai, Vilnius: Pradai, 1995 13. Gruodis K. Luce Irigaray // Feminizmo ekskursai, Vilnius: Pradai, 1995

53 14. Gudavi čiūtė D. Ar vadov ėlis įžeid ė moteris? // Dienraštis Lietuvos rytas, 2009 m. gegužės 28 d. 15. Irigaray L. Ly čių skirtumas // Feminizmo ekskursai. Vilnius: Pradai, 1995 16. Jonkus D. Santykio su Kitu paradoksai Sartre‘o fenomenologin ėje antropologijoje // Žmogus ir žodis nr. IV, 2006 17. Jonkus D. Intersubjektyvaus k ūno fenomenologija: prisilietimo patirtis // Problemos Nr.74, 2008 18. Kardelis N. Tik ėtinas mitas apie Niek į ir Esm ą // ATHENA Nr. 1, 2006 19. Lamblin B. A Disgraceful Affair Simone de Beauvoir, Jean-Paul Sartre & Bianca Lamblin, Boston: Northeastern University Press, 1996 20. Lundgren-Gothlin E. Sex and Existance: Simone de Beauvoir‘s „The Second Sex“, Hanover: Wesleyan University Press and University Press of New England, 1996 21. Maierhofer R. Simone de Beauvoir and the Graying of American Feminism // Journal of Aging and Identity Vol. 5, Nr. 2, 2000 22. Martinkus A. Kitas, tolerancija ir skirtum ų Dievas // Šiaur ės At ėnai nr. 689, 2004. Interneto prieiga: http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=689&kas=straipsnis&st_id=2440 23. McBride W.L. Book reviews // Continental Philosophy Review nr. 32, 1999 24. Moi T. Simone de Beauvoir, The making of an intellectual woman, Oxford UK & Cambridge USA: Blackwell, 1994 25. Moran D. Introduction to Phenomenology, Routledge, 2000 26. Morris J. K., Sartre, Oxford: Blackwell Publishing, 2008 27. Murdoch I. Sartre Romantic Rationalist, New Haven: Yale University Press, 1959 28. O‘Brien W. Introduction // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001 29. Simons A.M. The Beginnins of Beauvoir‘s Existential Phenomenology // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001 30. Sutkus A. Sartre & Beauvoir : cinq jours en lituanie. Interneto prieiga: http://www.photography.lt/lt.php/Leidiniai?id=40 31. Utrio K. Ievos dukterys. Europos moters ir šeimos istorija. Vilnius: Tyto Alba, 1998 32. Vintages K. Philosophy as Passion: The Thinking of Simone de Beauvoir, Bloomington and Indianapolis: Indiana University Press, 1996

54 33. Tidd U. For the Time Being: Simone de Beauvoir‘s Representation of Temporality // The Existential Phenomenology of Simone de Beauvoir, Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2001 34. Žukauskait ė A. Filosof ė Audron ė Žukauskait ė atsako į svetain ės "Filosofija Lietuvoje" lankytoj ų klausimus. Interneto prieiga: http://www.filosofija.vu.lt/tekstai/AZukauskaite.htm 35. Eurovizijos atomazga: Norvegija laim ėjo be konkurencijos, Lietuva liko pabaigoje, Rusija konkursui išleido 82 mln. Lit ų. Šaltinis: www.lrytas.lt , 2009 m. geguž ės 17 d. (Interneto prieiga: http://www.lrytas.lt/-12424998641241473208-p4-eurovizijos- atomazga-norvegija-laim%C4%97jo-be-konkurencijos-lietuva-liko-pabaigoje-rusija- konkursui-i%C5%A1leido-82-mln-lit%C5%B3-nuotraukos-video.htm )

55