Mecenatystės Reiškinys Xviia
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
Mindaugas Paknys Mecenatystės reiškinys XVII a. LDK Bažnytinės architektūros užsakymai Vilniaus dailės akademijos leidykla 2003 UDK7.07(474.5)(091) Pa-101 Leidinį parėmė: LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA Recenzavo: dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė dr. Rūta Janonienė © Mindaugas Paknys, 2003 © Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003 © Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003 ISBN 9986-571-97-9 Skiriu savo tėvams TURINYS Vietoj pratarmės 9 ĮVADAS 11 A. Mecenatas ar užsakovas 11 B. Katalikų Bažnyčios meniniai užsakymai 15 C. Tyrinėjimų laikas ir erdvė 17 D. Šaltiniai ir literatūra 19 E. Studijoje keliami klausimai 25 1. XVII A. LDK BAŽNYTINIO MENO UŽSAKYMŲ PASKATOS 33 1.1. Religingumas 34 1.2. Fundacijos 40 1. 2. 1. Dovanojimo aktų formos 40 1. 2.2. Rūpinimasis fundacijomis 48 1. 2. 3. Geradarių atminimas 55 1.3. XVII a. meno supratimo LDK tradicija ir naujovės 58 1. 3. 1. Meno vertinimas XVII a. šaltiniuose 59 1.3. 2. Meno šakos ir naudojamos medžiagos 62 1. 3. 3. Meno vertinimo kriterijai 66 1. 3. 4. Meninių idėjų paveldas ir naujovės 68 2. BAŽNYTINIO MENO UŽSAKYMO IR ATLIKIMO PROCESAS 83 2.1. Menininkai ir užsakovai 84 2. 1. 1. Menininkų priklausomybė ir laisvė 84 2. 1. 2. Menininkų tarnystė dvare 89 2. 1.3. Sutartinis darbas 93 2. 2. Mecenatų įtaka užsakymams 98 2. 2. 1. Užsakymų išlaidų apmokėjimas 98 2. 2. 2. Užsakymų atlikimo kontrolė 101 2.2.3. Užsakovų įtaka ikonografinėms programoms 104 2. 3. LDK bažnytinių užsakymų statistika 107 2. 3. 1. Bažnyčių statistika Žemaitijos ir Vilniaus vyskupijose 108 2. 3. 2. LDK užsakovų statistika 112 2. 4. LDK bažnytinių užsakymų specifika 119 PABAIGA 137 Priedas Nr. 1. XVII a. LDK bažnytinės architektūros fundatorių — užsakovų sąrašas 141 Priedas Nr. 2. LDK vyskupijų vietovių, kuriose XVII a. stovėjo bažnyčios ir koplyčios, sąrašai 213 2. 1. Vilniaus vyskupija 216 2. 2. Žemaitijos vyskupija 285 2. 3. Lucko vyskupija 299 Šaltiniai 324 Streszczenie 327 Summary 331 Asmenvardžių rodyklė 335 Vietovardžių rodyklė 346 Vietoj pratarmės .Kiekviena problema formuluoja savitą jos nagrinėjimo ir tyrinėji- mų pateikimo formą. Bene sunkiausia rasti tinkamiausius žodžius konkrečioms išvadoms perteikti, sukurti tokj pasakojimą, kuris tiks- liausiai apibūdintų tyrinėjimų apie praėjusius laikus įspūdį. Kaip ir dažniausiai nutinka, ši knyga tėra savotiškas kompromisas. Sten- giausi pateikti įvairesnių pavyzdžių ir informacijos nagrinėjamu klau- simu, todėl nukentėjo pasakojamoji dalis. Jos savo ruožtu nebuvo galima išplėtoti (bent taip man atrodė), kol nebus pateikta pakanka- mai šaltiniotyrinės informacijos. Prisipažinsiu, tikiuosi, ne paskuti- nį kartą rašau šiuo klausimu, todėl pasakojamąją dalį bus galima išplėtoti kitą kartą. Tai nėra knyga, kurioje atlikti tyrinėjimai išsamiai ir preciziškai atskleidžiami surinktų duomenų dėka, nuosekliai pateikti atsakymai į klausimus, kuriuos galima kelti peržvelgus šaltinių grupes. Tokia knyga apie bažnytinių užsakymų reiškinį dar neparašyta, o pakankamai duo- menų nesurinkta. Šioje studijoje pateikiama statistinė informacija apie kai kuriuos bažnyčių statytojus ar konkrečias bažnyčias. Tačiau skai- tant ją nė vieną akimirką nedera pamiršti, kad medžiaga nėra išsami. Remiantis surinkta informacija, galima daryti tam tikrus apibendrini- mus, pastebėti tendencijas ir dėsningumus. Pateikti tikslesnius atsa- kymus, tikiuosi, bus galima dar ateityje. Lentelės ir skaičiai apie XVII a. bažnytinius užsakymus suformuoja vaizdą, tačiau autorius nepre- tenduoja suskaičiuoti visų užsakovų nagrinėjamu laikotarpiu. Istorikams patinka svarstyti ir kalbėti apie istorijos prasmę. Esu tikras, kad istorija slepiasi ne išsamiuose rašytiniuose šaltiniuose ar storuose istoriografiniuose traktatuose (tai svarbu, bet vien to nepa- kanka), bet skaitytojo sąmonėje, todėl svarbiausia užduotis - ne kaip ją atkurti iš apdūlėjusių rankraščių, bet kaip perkelti į sąmonę. To- dėl kiekvienas pasakojimas turi būti ne tik tikslus, bet ir patrauklus, suformuoti ne tik skaičių ar statistinių duomenų piramidę, bet, svar- biausia, - įspūdį apie praėjusius istorinius reiškinius. Baigdamas įžanginę dalį, norėčiau padėkoti dr. Aleksandrai Alek- sandravičiūtei ir dr. Aistei Paliušytei-Lugovojienei už patarimus bei diskusijas, kurios lėmė, kad kai kurie teiginiai taip pateikti knygoje. Nuoširdus ačiū. Taip pat dėkoju visiems kitiems, kurie paliko žinu- čių po „SOS signalų". 2003 VIII 03 10 ĮVADAS A. Mecenatas ar užsakovas Vienas sudėtingiausių klausimų, nedavęs ramybės visą tyrinėjimų laikotarpį, buvo pats mecenatystės apibūdinimas. Ko gero tai lėmė, kad pagrindinis knygoje formuluojamas klausimas apibūdintas kaip bažnytinių užsakymų, o ne mecenatystės tyrinėjimas. Problemiškas ir paties reiškinio vertinimas — iš tikrųjų tai, kas vienam atrodo me- no globa, kitam — paprasčiausia egoizmo apraiška. Todėl nesisten- giau tarp bažnytinio meno užsakymų akcentuoti tai, kas tikrai pri- skirtina mecenatams ir kas ne, - tegu tai lieka tolesniems tyrimams. Tačiau bažnytinio meno užsakymuose mecenatystės atspindžių tik- rai yra, tik jie — tarsi kur kas platesnio reiškinio šešėlis. Todėl ir pradėsiu nuo mecenatystės termino aptarimo. Meno mecenatystės tyrimai pasaulyje išpopuliarėjo per paskuti- niuosius keletą XX a. dešimtmečių. Mecenatystės analizė padėjo iš- siaiškinti naujus asmenis ir faktus, kuriuos ignoravo tradicinė meno istorija. Si buvo orientuota tik į novatoriškus meno sąjūdžius, iški- liausias kūrėjų asmenybes. Svarbiausi jai buvo stiliaus raidą refor- muojantys meno plastikos laimėjimai ir kaita. Mecenatystės tyrinė- jimuose menas, pradėtas suvokti kaip viena iš daugelio visuomenės funkcionavimo ir idėjų sklaidos apraiškų, taip pat kartu prarado ro- mantiško elitiškumo aureolę. Šiuolaikiniai kultūros sociologijos mokslo, kasdienybės istorijos darbai sudaro sąlygas meno mecena- 11 tystę nagrinėti ne tik kaip meno istorijos, bet ir platesnį tarpdalyki- nio tyrinėjimo objektą. Meno mecenatystę plačiausia prasme apibrėžia situacija, kurioje yra 4 pagrindiniai veikėjai: mecenatas, kūrėjas, kūrinys ir žiūrovas1. Problemos formulavimas dalyvaujant bent trims iš šių veikėjų jau gali būti laikomas mecenatystės tyrinėjimu. Meno kūrinių kolek- cionavimas, menininko globa, meno kūrinio užsakymas ir jo atliki- mas dažnai istoriografijoje įvardijami kaip mecenatystė2. Italijoje re- nesanso laikotarpiu Peter Burke išskiria tris skirtingas mecenatystės apraiškas: dvaro globojamą menininką, užsakymą menininkui ir kū- rybinio rezultato (arba tiesiog atlikto kūrinio) pardavimą3. LDK dar ir XVII a. galima kalbėti tik apie pirmas dvi mecenatystės formas. Tačiau dėl tyrinėjamų objektų gausos, pasirenkamų įvairių būdų suformuluotoms problemoms nagrinėti mecenatystės tyrinėjimai ne- turi vientisos metodologijos. Vienokį metodologinį pagrindą sutei- kia kolekcijų tyrinėjimas, kitokį - užsakovo ir atlikėjo santykių ana- lizė. Visais atvejais meninė globa arba, kitaip tariant, mecenatystė siejasi su konkrečiu mecenatu ir jo veikla. Mecenatystė šiuo atveju — pati plačiausia privataus asmens veikla, kaip nors daranti įtaką me- ninei kūrybai. O kas tyrinėjama šioje knygoje? Pagrindiniu tyrimų objektu buvo privačių LDK asmenų bažnyti- nio meno užsakymai. Tarp jų nepateko tik bažnyčių ordinarai, alta- ristos, vienuoliai - dvasininkai, į kurių pareigas įėjo ir meniniai per- statymai. Sių asmenų meninių užsakymų atlikimas tyrinėtinas Bažnyčios istorijos kontekste, tačiau ne kaip asmeninės meno ambi- cijų apraiškos. Žinoma, ir tokia veikla jie užsiėmė. Privačių asmenų veiklos nagrinėjimas sudaro galimybes formuluoti pagrindinį tyri- nėjimų klausimą - kaip egzistavo bažnytinio meno užsakymai, ko- kių buvo juose mecenatystės apraiškų. Siekiant išsiaiškinti LDK baž- nytinio meno užsakymų ypatybes ir apraiškų specifiką, dera nagrinėti jos intencijas, realizavimo kelius ir būdus. Tyrinėjant bažnytinio me- 12 no užsakymus, galima ne tik apibūdinti specifišką Bažnyčios kaip institucijos santykį su menu, bet ir palyginti bažnytinę mecenatystę su pasaulietinio meno rėmimo formomis. Kuo skiriasi darbe vartojami terminai „mecenatystė" ir „užsaky- mas"? Mecenatystė apima dvejopą veiklą: menininko globą ir (arba) meno kūrinio užsakymą. Tokios jos apraiškos aptinkamos ir LDK istorijoje. Veiksmas, sumokant pinigus už kokio nors kūrinio atliki- mą, visada vadinamas užsakymu nesvarbu, kas jį atlieka: dvaro dai- lininkas, atvykęs laisvas meistras ar užsakovo įkalintas asmuo. Klau- simas tik, ar visada bet kokį užsakymą galima vadinti mecenatyste? Ar mecenatyste verta vadinti tik tuos užsakymus, kurių atlikimu ypač domisi užsakovas ir visaip stengiasi paveikti atlikimą? Ar galima me- cenatyste vadinti ir tuos atvejus, kai užsakovas tik sumoka pinigus konkrečiam dailės kūriniui atlikti, o po to mažai rūpinasi juo? Ar meno mecenatystei priklauso ir tie užsakymai, kurie žemo meninio lygio, bet jų atlikimą prižiūri užsakovas? Manyčiau, jog išsamus api- būdinimas, apimantis tiek rūpestingus, tiek aplaidžius užsakovus, turėtų patekti į mecenatystės tyrinėjimų akiratį. Priskirdami mece- natystės tyrinėjimų objektui tik tuos atvejus, kuomet užsakovas ypač domisi ir rūpinasi kūrinio atlikimu, vargu ar atrasime precizišką bū- dą šitam „ypač" apibūdinti. Kitaip tariant, ar nubrėšime tikslią ribą, skiriančią užsakovus mecenatus nuo nemecenatų? LDK rašytiniai šaltiniai šykščiai nurodo užsakovų įtaką atliekantiems patį kūrinį. Netgi susipažinus su šaltiniais paprastai tiesiog lieka neaišku, ar už- sakovas paveikė atlikimą, ar ne. Vadindami tikrais mecenatais tik tuos didikus, kurių meninės veiklos ambicijos