Lietuvos etnologija

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

i ŽILVYTIS BERNARDAS ŠAKNYS YOUTH’S INITIATION RITES IN LITHUANIA (END OF THE 19th — 1st HALF OF THE 20th C.C.)

Vilnius „Pradai“ 1996 ŽILVYTIS BERNARDAS ŠAKNYS JAUNIMO BRANDOS APEIGOS LIETUVOJE XIX a. PABAIGOJE — XX a. PIRMOJOJE PUSĖJE

Vilnius „Pradai“ 1996 UDK 398.3-053.6(474.5)(091) Ša 43

Mokslinė redaktorė Prof, habil, dr. Irena Regina Merkienė

Redaktorė Ona Balkevičienė Dailininkė Rita Pilkaitė-Butvilienė Fotonuotraukas spaudai parengė Stasys Žumbys Vertėja į anglų kalbų Miranda Navickienė

Pirmoji serijos „Lietuvos etnologija“ knyga

ISBN 9986-776-11-2 © Žilvytis Bernardas Šaknys, 1996 TURINYS

Pratarmė...... 11 Santrumpos...... 12

I. ĮVADAS...... 13 1. Literatūros aptarimas...... 20 2. Šaltinių apžvalga...... 25 3. Autoriaus atlikti tyrimai...... 28

II. JAUNYSTĖS AMŽIUS...... 35 1. Amžiaus samprata...... 36 2. Žmogaus amžiaus periodizacija...... 37 3. Jaunimo amžiaus simboliai...... 39

III. ŠEIMOJE ATLIKTOS BRANDOS APEIGOS...... 49 L Pažymima fiziologinė branda...... 49 2. Pirmoji duona...... 54 3. Fiziologinės ir socialinės brandos pažymėjimo ryšys...... 56 4. Kitos fiziologinę brandą ir pirmąjį savarankiškai atliktą darbą patvirtinančios apeigos...... 58

IV. KAIMYNŲ BENDRIJA IR JAUNIMAS: PIRTIES APEIGOS...... 63 L Maudomojoje pirtyje atliktos apeigos...... 63 2. Pirmojo darbo linamyniotalkoje pažymėjimas...... 64 3. Pirties apeigų funkcinio ryšio prielaidos...... 66 4. Šeimoje ir kaimynų bendrijoje atliktų apeigų funkcinis ryšys...... 67

V. VESTUVĖSE ATLIKTOS JAUNIMO BRANDOS APEIGOS...... 73 L Socialinės apeigų ištakos: pirmgimystėspapročiai...... 73 a) pirmgimystės teisė XIX a. II pusėje - XX a. pradžioje...... 73 b) pirmgimystės teisė tarpukariu...... 78

5 c) veiksmai pažeidus pirmgimystės teisę...... 80 d) pirmgimystės teisės ištakos ir skirtumai pagal lytį...... 81 2. Vestuvėse atliktos brandos apeigos: regioniniai savitumai...... 82 a) nuotakos simbolio uždėjimas...... 83 b) „traukimas iš po suolo (kaladės, marškos, „underės“, palovės, stalo)“ .... 87 c) nukėlimas nuo kraičio skrynios...... 89 d) „traukimas iš po kašiko“ ir jo laužymas...... 90 e) kitos apeigos...... 91 3. Apeigų simboliai ir struktūra...... 91 a) apeigų struktūros dėsningumai...... 91 b) išskyrimo iš senosios socialinės struktūros veiksmų simbolika...... 93 c) kilnojimo apeiginės funkcijos ir simbolika...... 96 d) naujojo statuso įtvirtinimas...... 96 e) merginų apeigų struktūros ir simbolikos savitumai...... 97

VI. JAUNIMO BENDRIJOS ATLIKTOS A PEIG O S...... Ю5 1. Brandos apeigų socialinės ištakos: bendraamžių bendrija...... 105 a) amžius...... 107 b) teritorinis identitetas...... 107 c) interesų bendrumas...... 110 d) valdymo struktūros...... 112 e) bendruomeninių papročių dinamika ir savitumai...... 113 2. Vaikinų brandos apeigos...... 116 a) du Europos vaikinų brandos apeigų modeliai...... 117 b) „įrašymo į bernus“ apeigų dalyviai, vieta ir laikas...... 118 c) socialinė prievarta...... 124 d) „pančio nupjovimas“ ...... 130 e) pirmasis šokis...... 132 f) ritualinis kilnojimas...... 133 g) įrašymas į „bernų knygą“ ...... 133 h) apeiginis užgėrimas, vaišės...... 135 i) kiti apeiginiai veiksmai...... 137 k) įgyjamos teisės ir pareigos...... 138 3. Merginų brandos apeigos...... 138 a) „įrašymo į mergas“ apeigų savitumai...... 138 b) merginų fiziologinės brandos pažymėjimas vakarėlyje...... 141 c) lalavimas: brandos apeiga ar bendruomeninis paprotys?...... 142

VII. KONFESINĖS BRANDOS A PE IG O S...... 151 1. Konfirmacijos, kaip iniciacinio ritualo, ištakos...... 151 2. Pasirengimas konfirm acijai...... 153 3. Konfirmacijos diena...... 155 4. Suteikiamos teisės ir pareigos...... 156

6 5. Konfirmacijos, kaip iniciacinio ritualo, suvokimas...... 157 6. Iniciacinė ir socializacinė reikšmė...... 158 7. Klaipėdiškių konfirmacijos įtaka žemaičių sutvirtinimo sakramento pažymėjimo papročiams...... 159 8. Jaunimo mišios: katalikiškasjaunimo brandos apeigų modelis...... 160

VIII. IŠVADOS...... 165

Rankraščių fondai...... i...... 170 Literatūra...... 171 Summary...... 187 Maps ...... 199 Tables and figures...... 204 Illiustrations...... 205 Vietovardžių rodyklė...... 206 CONTENTS

Foreword...... 11 Abbreviations...... 12

I. INTRODUCTION...... 13 1. Literature...... 20 2. Material...... 25 3. Author’s investigation...... 28

II. YOUTH AS AN AGE GRADE...... 35 1. The concept of youth...... 36 2. Periods in human life...... 37 3. Symbols of youth...... 39

III. INITIATION RITES PRACTISED IN THE FAMILY...... 49 1. Celebration of physiological maturity...... 49 2. First bread baking...... 54 3. Links between the physiological and the social maturity...... 56 4. Other rites to signify physiological maturity and the first work performed independently...... 58

IV. COMMUNITY OF NEIGHBOURS AND YOUTH...... 63 1. Rites practised in a bathhouse...... 63 2. Celebration of the first work performed during collective flax breaking...... 64 3. Possible functional relation amongbathhouse and Пах breaking rites 66 4. Functional relation among the rites practised in the family and in the community of neighbours...... 67

8 V. YOUTH INITIATION RITES PRACTISED DURING WEDDING FESTIVITIES...... 73 1. Social background of the rites: primogeniture (order of priority in marriage) customs...... 73 a) Primogeniture in the 2nd half of the 19th - beginning of the 20th c.c...... 73 b) Primogeniture in the interwar period...... 78 c) Sanction upon violation of primogeniture...... 80 d) Differences in and sources of primogeniture according to gender...... 81 2. Initiation rites practised during wedding festivities: regional peculiarities...... 82 a) Putting on the bride’s symbol...... 83 b) Pulling from under the bench (wood block, throw, anderė (basket), bed, table)...... :...... 87 c) Lifting from the dowry chest...... 89 d) Pulling from under the kašikas (basket) and its subsequent breaking.. 90 e) Other rites...... 91 3. Rite symbols and rite structure...... 91 a) The law of ritual process...... 91 b) Symbols of the individual’s segregation from older social structure...... 93 c) Ritual functions and symbols of hoisting...... 96 d) Legitimisation of the newly-acquired status...... 96 e) Peculiarity of symbols and structure in girls’ initiation rites...... 97

VI. RITES PRACTISED BY YOUTH COMMUNITY...... 105 1. Social background of initiation rites: peers community...... 105 a) Age...... 107 b) Territorial identity...... 107 c) Common interests...... 110 d) Control structures...... 112 e) Special characteristics of community customs...... 113 2. Boys’ initiation rites...... 116 a) The two models in boys’ initiation rites practised in Europe...... 117 b) Participants, place and time of boys’ initiation rites...... 118 c) Social pressure in boys’ initiation rites...... 124 d) Cutting of fetters...... 130 e) First dance...... 132 f) Ritual hoisting...... 133 g) Symbolic inscription in the book...... 133 h) Ritual drinking, treating...... 135 i) Other ritual practises...... 137 k) Acquired rights and obligations...... 138 3. Girls’ initiation rites...... 138 a) Special characteristics of girls’ initiation rites...... 138

9 b) Marking girls’ physiological maturity...... 141 c) Lalavimas (collective courting of girls on the eve of the 2nd day of Easter): an initiation rite or a community custom?...... 142

VII. CONFESSIONAL INITIATION RITES...... 151 1. Historical background of confirmation as an initiation rite ...... 151 2. Preparation for confirmation...... 153 3. Confirmation Day...... 155 4. Acquired rights and obligations...... 156 5. Confirmation perceived as an initiation rite...... 157 6. Confirmation as a means of initiation and socialisation...... 158 7. Influence of confirmation practised by residents of Klaipėda region upon the confirmation sacrament customs practised by residents of Žemaitija...... 159 8. Youth mass: the Catholic model of yout's initiation rites...... 160

VIII. CONCLUSIONS...... 165

Archives...... 170 Bibliography...... 171 Summary (in English)...... 187 Maps ...... 199 Tables and figures...... 204 Illiustrations...... 205 Index ...... 206 Skiriu Tėveliams . Mikalinai ir Bernardui Šakniams

PRATARMĖ

Knygoje nagrinėjamos XIX a. pabaigos - XX a. I pusės Lietuvos kaimo jaunimo fiziologinės ir socialinės brandos pažymėjimo apeigos. Leidinys parengtas humanitarinių mokslų etnologijos krypties daktaro disertacijos pagrindu. Anksčiau tokia tema nenagrinėta. Tikiuosi, šis darbas bus pirmasis atidesnis žvilgsnis į mūsų senelių jaunystės pasaulį, tačiau dėl menko temos ištirtumo ir šaltinių stokos į baigtinį pretenduoti negali. Būtini platesni jaunimo brandos apeigų, kitų papročių ir gyvensenos būdo tyrinėjimai, senesnių šaltinių paieškos, didesnis ratas tų, kurie domisi šia tema. Minimo laikotarpio jaunimas mažokai domino ir kitų sričių specialistus (ypač sociologus, psichologus), kas apsunkina šio laikotarpio tarpdisciplininius tyrimus. Prie šio darbo parengimo prisidėjo nemažai žmonių. Ypač dėkoju habil, dr. prof. Irenai Reginai Merkienei, paskatinusiai imtis jaunystės temos ir suteikusiai visokeriopą moksliną pagalbą, habil, dr. prof. Romualdui Apanavičiui, habil, dr. prof. Algirdui Gaižučiui, habil, dr. prof. Vaciui Miliui, habil, dr. prof. Leonardui Saukai, habil, dr. prof. Angelei Vyšniauskaitei, habil, dr. Juozui Kudirkai, dr. Irenai Čepienei, dr. Janinai Morkūnienei, dr. Vytautui Navickui už gausius patarimus ir istoriografinę paramą, dailininkei Ritai Butvilienei, parengusiai spaudai žemėlapius ir viršelį, fotografui Stasiui Žumbiui, redaktorei Onai Balkevičienei, vertėjai Mirandai Navickienei. Rankraštis buvo apsvarstytas Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriuje. Padėkos nusipelno visi čia dirbantys ir dirbę etnologai - vienaip ar kitaip prisidėję prie šios studijos parengimo. Dėkoju Lietuvos istorijos instituto direktoriui habil, dr. prof. Antanui Tylai ir pavaduotojui dr. Artūrui Mickevičiui, „Pradų" leidyklos darbuotojams, kurių rūpesčiu knyga taip greitai pasiekė skaitytoją, talkininkams, padėjusiems surinkti ekspedicinių tyrimų medžiagą, bei visiems prisidėjusiems prie šio darbo parengimo, ir, žinoma, skaitytojams, pateiksiantiems vertingų kritinių pastabų.

Žilvytis Bernardas Šaknys

11 SANTRUMPOS

AETL - Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje EKL - Lietuvos istorijos instituto etnografinių klausimų lapas ETL - Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje ES - Lietuvos istorijos instituto Etnografijos skyriaus Rankraštynas GK - Gimtasai kraštas [Šiauliai] ILKI - Iš lietuvių kultūros istorijos LE - Lietuvių enciklopedija [Boston] LK - Liaudies kidtūra [Vilnius] LKDS - Lietuvos kraštotyros draugijos saugykla LKZ - Lietuvių kalbos žodynas LMD - Lietuvių mokslo draugijos medžiaga LSM - Lietuvos statistikos metraštis LTA - Lietuvių tautosakos archyvo medžiaga LTT - P. Šmits, Latviešu tautas licėjumi, 1-4, Riga, 1940-1941 LTR - Lietuvių tautosakos rankraštynas MADA - Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija MK - Mūsų kraštas [Vilnius] MT - Mūsų tautosaka [Kaunas] NBRS - Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius ŠAM - Šiaulių „Aušros“ muziejus ŠM - Šilutės muziejus TD - Tautosakos darbai TZ - Tauta ir žodis VUBRS - Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius

apyl. apylinkė aps. apskritis gub. gubernija k. kaimas mst. miestas mstl. miestelis par. parapija raj. rajonas vis. valsčius

12 I. ĮVADAS

„Individo gyvenimo istorija - visų pirma žų. XX a. pradžioje galutinai ir juridiškai tai prisitaikymas prie tų modelių ir standar­ nunykus didžiosioms šeimoms pofigūraty- tų, kuriuos tradiciškai paveldi jo visuome­ viojo perdavimo reikšmė vis mažėjo; kon- nė. Papročiai formuoja individo patyrimą ir figūratyviojo perdavimo pozicijas itin su­ elgesį nuo pat jo gimimo. Pradėjęs kalbėti stiprino XX a. IV dešimtm. labai padidė­ jis jau yra mažas kultūros kūrinys. Kai jis jusi jaunimo ir suaugusiųjų organizacijų užauga ir jau gali dalyvauti kidtūros veiklo­ reikšmė kaimo jaunimo socializacijai. Šiuo je, kidtūros įpročiai tampa individo įpročiais, laikotarpiu galima įžvelgti ir prefigūraty- jos įsitikinimai - jo įsitikinimais ir jos be­ viojo kultūros perdavimo užuomazgų - jėgiškumas - jo bejėgiškumu . Taip lako­ sparčiai steigiamos žemės ūkio mokyklos, niškai ir vaizdingai etnologe Rutha Bene­ kursai kaimo jaunimui. Ypač didelį povei­ dict nusakė žmogaus gyvenimo erdvės pro­ kį turėjo 1927 m. įkurti Žemės ūkio rū­ blemą. Gyvenimas neatsiejamas nuo laiko mai, kurie organizavo žiemos žemės ūkio tėkmės ir kiekvieną šio vyksmo akimirką - mokyklas ir jaunųjų ūkininkų ratelius'. To­ nuo kintančios kultūrinės aplinkos. Pagal kiu būdu pažangaus ūkininkavimo patirtį Margaretą Mead, žmogaus elgesį lemia ne tėvai galėjo perimti ir iš vaikų. tik instituciniai, sociokultūriniai poveikiai, Agrarinės visuomenės gyvavimo pagrin­ bet ir iš kartos į kartą perduodamos bei das - gamybinės patirties perdavimas. Ire­ perimamos neinstitucinio, bendražmogiško- na Regina Merkienė, tirdama XVI a. - jo išmokimo formos. Etnologe pateikia XX a. I pusės Lietuvos ūkį, išskyrė ir pa­ kultūros perdavimo modelį, pagal kurį vi­ grindė trinarį gamybinės patirties perdavi­ suomenės skirstomos į tris tipus: pofigū- mo ir perėmimo modelį, susidedantį iš ver­ ratyviosios, kuriose vaikai mokosi iš vy­ tikaliojo (iš kartos į kartą), horizontaliojo resniųjų; konfigūratyviosios - vaikai ir su­ (bendraujant kaimynams, bendraamžiams) augusieji daugiau mokosi iš bendraamžių; ir trajektorinio (per natūralią ar priversti­ prefigūratyviosios - mokosi ne tik vaikai nę migraciją ar per komunikacijos prie­ iš suaugusiųjų, bet ir pastarieji iš vaikų2. mones) perdavimo-perėmimo būdų4. Lygi­ XIX a. pabaigos - XX a. I pusės Lie­ nant su Mead pateiktu modeliu, matome, tuvos kaimas turėjo tiek pofigūratyviosios, jog trečioji ūkinio patyrimo perdavimo tiek konfigūratyviosios visuomenės bruo­ grandis mobilesnė, pats modelis plastiškes-

13 nis - į kultūrą leidžia pažvelgti nenutrūks­ suaugusiųjų, ir tai jį išskiria į ypatingą gru­ tančio istorijos proceso eigoje. Panašų mo­ pę bei priešina suaugusiųjų kolektyvui. Jau­ delį galėtume pritaikyti ir dvasinės kultū­ nimo šiokiadieniai ir šventės (laisvalaikis) ros kitimo mechanizmui, o ypač kritinio skyrėsi nuo suaugusiųjų7. Suomių tyrinėto­ socialinio amžiaus tarpsnio jaunimo papro­ jo Piijo Korkiankangas manymu, įvesdinant čių ir apeigų dinamikai paaiškinti. vaiką į suaugusiųjų pasaulį, milžinišką Kita vertus, anot Jeano Piaget, žmo­ reikšmę turi žaidimas. Remdamiesi auto­ gaus vystymasis yra vidinio ir išorinio pa­ riaus suformuluotomis opozicijomis - žai­ tyrimo funkcija5. Pasak Samuelio Noah Ei- džiamas darbas ir žaidimas laisvalaikiu senstadto, jaunystė - pirmiausia biologinis bei su malonumu nesusijęs darbas ir po­ fenomenas, tačiau ji yra platesnio - kul­ ilsis8 - galime teigti, kad tarpinė grandis tūrinio - fenomeno dalis6. Tam tikrą reikš­ yra jaunimo laisvalaikis, pramogos, kada mę žmogaus gyvenimo eigai turi ir gene­ grindžiami suaugusiojo bendruomeninio gy­ tinis paveldas bei jo kultūrinių galimybių venimo pamatai. Todėl jaunimo laisvalai­ ribas apibrėžiantys fiziologiniai ir psicho­ kio susiėjimai turėjo ypatingą reikšmę šio loginiai veiksniai. amžiaus tarpsnio žmonėms, kaip autono­ Kiekvieno žmogaus gyvenime yra dvi miškai socialinei grupei, susiformuoti. aktyvios veiklos sferos: darbas ir laisvalai­ Socializacinė teritorinės bendraamžių kis. Ankstyvoje vaikystėje šias kultūrinio bendrijos reikšmė Lietuvos kaime tiriamuo­ gyvenimo opozicijas išskirti sunku. Dides­ ju laikotarpiu nebuvo vienoda. Intensyvaus nę dienos dalį vaikas praleidžia žaisdamas. žemės ūkio, nekompaktiško kaimo supla­ Net ir imituodamas darbo procesą, jis ma­ terialinių vertybių nekuria, tačiau, žvelgiant navimo ir uždaresnį gyvenimo būdą gyve­ į jo vėlesnio gyvenimo perspektyvą, kaip nančių žemaičių* bendruomeniniai ryšiai ir mokymąsi mokykloje, tai galime pava­ buvo silpnesni. Susieita tik svarbesnių šven­ dinti kultūrine veikla. Be to, ir suaugusio­ čių metu, didesnė reikšmė teikta vertika­ jo poilsis sietinas su fizinių ir dvasinių ga­ liajam (iš kartos į kartą) ir trajektoriniam lių atstatymu bei pasirengimu tolesnei ku- (mokykloje ir per viešosios informacijos riamajai veiklai. priemones) kultūros perdavimo būdams. Pasak rusų jaunimo papročių tyrinėto­ Kitokią jaunystę nulėmė ekstensyvus ūkis jos Tatjanos Bernštam, jaunimo gyvenimo ir kolektyvinė gyvensena Aukštaitijoje. būdas ir elgesio normos labai skiriasi nuo Glaudūs socialiniai ryšiai jaunuolius vieni-

• Etnografinių regionų ribas nurodinėsime pagal Pabaltijo žemdirbystės atlase pateiktą žemėlapį iš pa­ žymėtos Žemaitijos teritorijos išskirdami Klaipėdos kraštą, kurį traktuosime kaip atskirą regioną: Историко­ этнографический атлас Прибалтики: Земледелие, Вильнюс, 1985. Карта II. Norėdami tiksliau nurodyti reiškinių arealus vartosime ir istorines (pvz., Užnemunė) bei geografines (pvz., Šiaurės vakarų Lietuva) teritoriją nusakančias sąvokas, konkrečių realijų gyvavimo vietą nurodysime pagal: Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas,'2, Vilnius, 1976. Prie naujojo Lietuvos administracinio-terito­ rinio padalijimo sistemos (apskritis, valsčius) šiuo metu visiškai dar nepereita. Jei aprašas lokalizuotas pagal ankstesnes administracinio-teritorinio suskirstymo sistemas (caro valdymo metu, tarpukario ir pan.) - jų nekeičiame. Nagrinėdami konfesinio pobūdžio reiškinius vartojame ir parapijos sąvoką.

14 jo į integruotas ir kultūriškai autonomiš­ nai neatsiejama nuo pramogų, pašnekesių kas bendruomenes, turinčias savo valdymo darbo pertraukų metu, todėl jaunimo su­ struktūras, įstatymus bei aiškiai atribojan- siėjimai bus skaidomi į dvi dalis: darbo ir čias vaiko ir suaugusiojo gyvenimą. poilsio. Susiėjimas ar jo dalis, kurio metu Norėdami suvokti Lietuvos kaimo gy­ darbavosi tik vienos lyties jaunimo nariai, ventojų jaunystę sinchroniniu ir diachro­ o kitos lyties atstovai darbą stebėjo ar net niniu aspektais, apžvelgsime svarbiausius trukdė, skiriamas prie darbo susiėjimų gru­ tiriamojo laikotarpio jaunimo bendruome­ pės; o pasilinksminimai po darbo - prie ninius susiėjimus. Jo darbinė veikla daž­ laisvalaikio susiėjimų grupės (1 lent.).

1. Kaimo jaunimo bendruomeninė veikla XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje

15 Neintensyvaus darbo gamybiniai susiė­ se, bendros pievos) sąlygojo vienu metu jimai skirstomi į vakarones, naktinį dro­ atliekamus tam tikrus darbus. Talkos bū­ bių saugojimą ir naktigonę. Vakarodamas dingesnės vakarinei, darbas vientisoje te­ ar saugodamas drobes jaunimas susibur­ ritorijoje - rytinei krašto daliai. Darbo įgū­ davo artimos kaimynystės principu, o nak­ džius ne tik iš tėvų, bet ir bendraamžių tigonėje dalyvavo iš kiekvienos kaimo šei­ jaunimas perimdavo mėšlavežio, šienapjū­ mos. XX a. pradžioje naktigonė ir vaka­ tės, rugiapjūtės, linarovio, linamynio, kūli­ ronės buvo intensyviausios Rytų Lietuvo­ mo, kiek rečiau ir kitų darbų metu. je, „blėkių vaktavimas“ - Vakarų Lietuvo­ Kiek kitaip negu suaugusiųjų jaunimo je. Iš visų šios grupės sambūrių didesnę pagrindinė socialinė ir iš dalies kultūrinė socialinę reikšmę turėjo drobių saugojimas veikla tiriamuoju laiku sietina su laisvalai­ Klaipėdos krašte, kur jaunimas gyveno už­ kiu. Apeiginiai laisvalaikio susiėjimai skirs­ darą socialinį gyvenimą, ir tai buvo viena tomi į jaunimo gyvenimo eigos ir bendruo­ iš nedaugelio jų pramogų. menės gyvenimo ciklo. Socialine ir psicho­ Tarp darbo ir pramogos balansavo taip logine prasme individui svarbiausi vienin­ pat neintesyvaus darbo gavybiniai susiėji­ telį kartą gyvenime jam atliekami veiks­ mai, skirstomi į laukinės augmenijos vai­ mai. Tai įėjimo į jaunimo bendriją ir išėji­ sių gavybos ir laukinės gyvūnijos gavybos. mo iš jos apeigos. Įėjimas pažymimas Reikšmingiausi buvo uogavimo, riešutavi- brandos apeigų, išėjimas - dažniausiai mo ir žirniavimo sambūriai, žymiai rečiau priešvestuvinio vakaro (pintuvių, mergva­ specifiniu jaunimo darbu galima pavadinti kario ir pan.) metu. Kiek skyrėsi ir jau­ Dzūkijoje net komercinį pobūdį įgijusius nuolių laidotuvės (ypač Pietvakarių Lietu­ grybavimą ir vaistažolių rinkimą. Šiuos dar­ voje). Taip pat kai kada minėdavo ir lai­ bus dažniausiai nudirbdavo pavieniui ar kiną pasitraukimą iš jaunimo bendrijos te­ nedidelėmis grupėmis. Dar mažesnę socia­ ritorijos (emigraciją, išėjimą į kariuome­ linę reikšmę turėjo laukinės gyvūnijos ga­ nę, rečiau ir sezoninį išvykimą tarnauti į vyba: žūklė, medžioklė ar laukinių paukš­ kitą kaimą, valsčių ar net valstybę žemės čių kiaušinių rinkimas. Iš jaunimo šiais ne­ ūkio darbams, mokytis). Didelėje Lietu­ intensyviais darbais kiek dažniau užsiim­ vos dalyje jaunuolio brandą pažymėdavo davo tik naktigoniai. pobūviu ir kasmet - vardadienio, kai kur Jaunimą, kaip socialiai integruotą ir ir gimtadienio metu. kultūriniu požiūriu autonomišką bendriją, Žymiai intensyvesni apeiginiai bendruo­ vienijo ir kartu atliekami intensyvūs dar­ menės gyvenimo ciklo susiėjimai. Beveik bai. Bendrą darbą lėmė du veiksniai: po­ visoje Lietuvoje jaunimas susiburdavo per reikis ar įprotis konkretų darbą nudirbti metines šventes: Kalėdas, Velykas ir Sek­ per trumpą laiką ir darbo teritorijos vien­ mines. Aktyvus jis buvo ir per Andriejų, tisumas. Jei darbo specifika reikalavo dau­ Kūčias, Naujuosius metus, Tris Karalius, giau darbininkų negu jų buvo išplėstinėje Užgavėnes, Jurgines, Šeštines, Devintines, šeimoje, suburdavo talką, o kompaktiškas Jonines, Žolinę, Martyną ir kitas kalendo­ kaimo suplanavimas (žemės padalijimas rė­ rines bei tautines ir valstybines šventes, žiais gatviniuose ir kupetiniuose kaimuo­ atlaidus. Lyginant vaikinų ir merginų so-

16 dalinį bei sakralinį aktyvumą per šias šven­ mo papročių. Rudenį ir mėsėdžio metu pa­ tes, itin akivaizdus pastarųjų aktyvumas pa­ gausėdavo vestuvių. Net ir tarpukariu di­ vasario bei vasaros pradžios švenčių metu. desnėje Lietuvos dalyje į tokį vakarėlį ga­ Gana svarbias apeigines funkcijas jau­ lėdavo ateiti ir į vestuves nekviestas jau­ nimas atlikdavo ir šeimos šventėse. Dzū­ nimas. Vakarų Lietuvoje per vestuves ga­ kijoje merginoms patikėdavo naktimis sau­ lėjo linksmintis tik kviestieji, tačiau į pa­ goti nekrikštytą kūdikį, kartais jaunimas ei­ silinksminimą galėjo susiburti ir persiren- davo krikšto ir sutvirtinimo sakramento tė­ gėliai. Siame regione vasarą ir rudenį jau­ vais. Svarbias apeigines funkcijas vestuvė­ nimas - taip pat nedirbęs bei nekviestas - se atlikdavo ir jaunikio vyresnysis pabro­ linksmindavosi po talkų. Kitur Lietuvoje lys bei jaunosios vyresnioji pamergė, ma­ tokie vakarėliai vykdavo rečiau, pasilinks­ žesnes - ir kiti kviestieji, ir net neprašyti minti dažnai galėjo tik dirbusieji. Tarpu­ vestuvininkai. Jaunimo, kaip autonomiškos kariu juos dažniausiai rengė po kūlės ir amžiaus grupės, socialinę svarbą liudija ir linamynio, gerokai rečiau - po mėšlave­ apeiginės funkcijos darbų metu: rugiapjū­ žio, linarovio, bulviakasio, rugiapjūtės, li­ tės ar linarovio vainiko nešimo papročiai, nų brukimo, plunksnų plėšymo, retkarčiais samčio metimas į šalinę per kūlę, Kuršio ir po kitų darbų. nešimas per linamynį, vaidinimai šio dar­ Tradiciniuose pasilinksminimuose daž­ bo metu ir pan. niausiai dalyvaudavo vieno kaimo mergi­ Jaunimo socializacijos procese reikš­ nos ir kelių kaimų vaikinai. Daug kur net mingiausi buvo apeiginių bruožų neturin­ ir tarpukariu merginos nuėjimas į kito kai­ tys pasilinksminimai šventadieniais, per šei­ mos šventes ir po darbo. Visus šiuos su­ mo pasilinksminimą buvo smerkiamas; iš­ siėjimus galima apibūdinti vienu žodžiu - imtis - per atlaidus vykę vakarėliai. XX a. „vakarėlis“ (dažniausiai vadintas „vakaruš- pradžioje merginų kultūrinės veiklos plėt­ ka“). Daugiausia per metus surengdavo rai didžiulę reikšmę turėjo jaunimo lais­ šventadieninių vakarėlių: šeštadieniais, sek­ valaikio inovacijos - gegužinės ir vieši va­ madieniais ir per didesnes šventes - visus karėliai su vaidinimais. Juos rengė tiek or­ metus, išskyrus adventą ir gavėnią (drau­ ganizacijų nariai, tiek neorganizuotas kai­ dimas negaliojo evangelikams liuteronams mo jaunimas. Ekspedicinių lauko tyrimų ir reformatams; advento ir gavėnios metu duomenimis, tarpukariu organizuojant vie­ vietoj įprastinių vakarėlių jaunimas susi­ šas gegužines daugiausia pasidarbavo Šau­ burdavo pažaisti ramesnius žaidimus). Pra­ lių, Pavasarininkų, Jaunosios Lietuvos or­ dėjęs aktyviai lankytis šiame susiėjime pa­ ganizacijų nariai, rengiant viešus kultūri­ auglys tapdavo jaunuoliu. Intensyviausiai nius renginius Lenkijos okupuotame Vil­ tokie sambūriai vyko rytinėje Lietuvos pu­ niaus krašte - Šv. Kazimiero draugija. sėje. Kai kur pavasarį ir vasarą jaunimo Ir į neorganizuoto jaunimo, ir į orga­ laisvalaikį paįvairindavo sekmadieniniai, re­ nizacijų rengiamus viešus vakarėlius bei ge­ čiau ir kasdieniniai apeiginę prasmę pra­ gužines be apribojimų galėjo ateiti ir gre­ radę susitelkimai prie sūpuoklių. Itin re­ timų kaimų merginos. Galimybė lygiai su tai aptinkama šiuo laiku vykusių šeštadie­ vaikinais dalyvauti jaunimo ir suaugusiųjų nio naktinio kolektyvinio merginų lanky- organizacijų veikloje, be apribojimų vykti

2— 668

17 į kitų kaimų jaunimo susiėjimus sumažino atstovai kaimuose ir miesteliuose rinkda­ abiejų lyčių socialinio ir kultūrinio aktyvu­ vosi į slaptas mokyklas. Pasak Vytauto mo skirtumus. Šiam procesui taip pat ne­ Merkio publikuoto 1897 m. Kražių mo­ mažą reikšmę turėjo ir kita bažnytinių bei kyklą aprašančio dokumento, - kartu mo­ pasaulietinių visuomeninių institucijų veik­ kėsi ir 13 metų mergaitė, ir 21 metų mer­ la, pastebimai suaktyvėjusi tiriamuoju lai­ gina10. Tačiau kad slaptose, tuo labiau ofi­ kotarpiu, bei iš anksto numatyti ar atsitik­ cialiose pradinėse kaimo mokyklose būtų tiniai kasdieniniai ir šventadieniniai susi­ mokęsis didesnis skaičius jaunimo - ma­ būrimai, kurių metu jaunimas taip pat ga­ žai tikėtina. Progimnazijų, gimnazijų tin­ lėjo susipažinti ar aptarti naujienas bei klas buvo retas net tarpukariu. Aukštes­ planuoti tolesnę veiklą. Vis didesnę lais­ nių mokslų siekiantys jaunuoliai dažniau­ valaikio dalį vaikinai ir merginos praleis­ siai apsigyvendavo mieste, todėl mokyma­ davo už savo kaimo ribų. Šventadieninių sis mokykloje su kaimo jaunimo teritori­ suėjimų traukos centru tapdavo artimiau­ nės bendrijos veikla nesietinas. Žymiai di­ sias bažnytkaimis, miestelis ar miestas9. desnę socialinę reikšmę turėjo minėtos žie­ Tam tikra bendruomeninės veiklos iš­ mos mokyklos ir jaunųjų ūkininkų ratelio raiška - bendraamžių susibūrimas moky­ veikla. mo įstaigose, jų bendravimas pamokų ir Regioniniai jaunimo gyvensenos savitu­ pertraukų metu. {vairių amžiaus tarpsnių mai parodyti 2 lentelėje.

2. Regioniniai suaugusiųjų ir jaunimo gyvensenos skirtumai XX a. pradžios Lietuvoje

Gyvensenos stereotipas suaugusiųjų jaunimo Vyrauja ------> darbo susiėjimai su darbu nesusiję susiėjimai klaipėdiškiai judėjimui Šiaurės ir surinkimininkai nepriklausantys žemaičiai suvalkiečiai Vidurio Rytų Lietuvos klaipėdiškiai Lietuvos gyventojai gyventojai Jaunimo rengiamų laisvalaikio pasilinksminimų intensyvumas

Pateikta lentelė nurodo tik bendras re­ XX a. I pusės jaunimo laisvalaikio ino­ gioninių savitumų tendencijas. Ypač daug vacijos Lietuvos kaime jaunimo gyvense­ išimčių galime aptikti Žemaitijoje ir Su­ nos regioninius savitumus kiek sulygino, valkijoje bei netoli stambesnių miestų tačiau esminiams pokyčiams laiko neužte­ esančiuose kaimuose. Skiriasi ir gatvinių, ko: prasidėjo sovietinė okupacija, vėliau ir kupetinių bei į vienkiemius išskirstytų kai­ Antrasis pasaulinis karas, pokario represi­ jos, suardę ir deformavę natūralų istorinį- mų papročiai. socialinį procesą.

18 Bandydami suskaidyti žmogaus gyveni­ jaunystės amžius, kaip turintis ypatingą so­ mą į tam tikrus etapus susiduriame su dvi­ cialinę svarbą, vertas pažinimo ir tyrimų lype jo prigimtimi - socialine ir biologine. ne tik fizinės antropologijos, psichologijos, Individo biologinė hierarchinė padėtis su sociologijos, demografijos, teisės mokslų kultūrinių veiksnių nulemtu socialiniu sta­ aspektais. Šio fenomeno tema tampa tarp­ tusu dažnai nesutampa. Šiuos prieštaravi­ disciplininių tyrimų sritimi. Tai pirmoji Lie­ mus pagilina netolygi biologinės padėties tuvoje įrodė Lina Astra (Ostrauskaitė), ir socialinio statuso kaita: biologinis vys­ 1993 m. išleidusi studiją „Gyvenimo lai­ tymasis - pastovus ir nenutrūkstantis, o kas“. Joje, remdamasi dviejų disciplinų (so­ svarbiausi socialinio statuso kaitos etapai ciologijos ir psichologijos) metodika, api­ per gyvenimą tėra tik keli. Biologinis su­ būdino XX a. IX dešimtm. lietuvių jauni­ brendimas socialinėje terpėje dažniausiai mo gyvenimą11. patvirtinamas gyvenimo ciklo apeigomis. Darbe sprendžiama žmogaus amžiaus Naujoji socialinė padėtis tampa chronolo­ savybių ir su tuo susijusių socialinių pro­ giškai aiški ir „naujokui“, ir apeigas atli- cesų refleksijos kultūroje problema13. No­ kusiems bei jas stebėjusiems žmonėms, vė­ rėdami suvokti kurios nors visuomenės liau ir dar platesnėms socialinėms bendri­ grupės socialinę veiklą, turime nustatyti jos joms. ryšius su kitomis bendrijomis. Tai padary­ Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos sime, atsakę į klausimą, kaip socialinės kraštų, yra susiklosčiusi tradicija svarbiau­ bendrijos pažymėjo perėjimą į jaunystės, sias gyvenimo ciklo apeigas skirstyti į gim­ kaip autonomiškos amžiaus socialinės gru­ tuvių, krikštynų, vestuvių ir laidotuvių. Tai pės, pasaulį, ir atlikę šį amžiaus tarpsnį esminiai lūžiai, tačiau gyvenimo eigos pil­ žyminčių fizinės bei socialinės brandos nai neapibūdina. Kultūriškai eliminuojamas apeigų* tyrimą. Tuo tikslu keliame sau „kritinis“ individo amžiaus tarpsnis - jau­ šiuos uždavinius: siekiame atskleisti jauni­ nystė. Nors jau tarpukario Lietuvoje į jau­ mo amžiaus tarpsnio specifiką ir nustatyti nystę buvo sutelktas išskirtinis visuomenės jaunuolių bendruomeninės elgsenos for­ dėmesys - masiškai kurtos jaunimo orga­ mas, atlikti lyginamąją autoriaus lauko ty­ nizacijos, leista gausi jo spauda - jaunimo rimų metu užfiksuotų ir literatūroje bei papročiai ir apeigos (išskyrus Jonines) li­ šaltiniuose minimų jaunimo fizinės ir so­ ko nepastebėti iki pat šio amžiaus VIII cialinės brandos apeigų diachroninę anali­ dešimtm., kaip neturintys „sakralinės ver­ zę, išskirti jaunimo brandos apeigų, pa­ tės“. Be kelių išimčių, jaunystės temos et­ remtų socialine funkcija ir funkcionavimu nografinėje literatūroje nebuvo, nors pats apibrėžto dydžio socialinėje bendrijoje, ti-

* Toliau šia prasme vartosime sutrumpinti) brandos apeigos terminą. Kadangi terminai ceremonija, apeiga, paprotys vartojami labai įvairiame kontekste (plg.V. Milius, Lietuvių liaudies papročiai: Bibliografinė rodyklė, Kaunas, 1988; panaši padėtis ir užsienio šalyse: E. Lcach, Ritual, in International Encyclopaedia o f the Social Sciences, 13, New York, 1968, 520-521; A.H.B. Skjclbrcd, Religious Confirmation - Civil Confirma­ tion - The Confirmation Party, Ethnologia Scandinavica, 18, 1988, 86.), remdamiesi Lietuvoje ir gretimuose kraštuose susiklosčiusia tradicija, įvardydami fizinę bei socialinę brandą pažyminčius veiksmus vartosime apeigos pavadinimą, nekreipdami dėmesio į jų santykį su sakralumu. Definiciją paprotys traktuosime plačiąja prasme, apeigų - ritualizuoto papročio prasme.

19 pus, nustatyti įvairiose socialinėse bendri­ žai, todėl sunku nustatyti etninius lietuvių jose atliekamų brandos apeigų genetinį apeigų savitumus ir tarpkultūrinius ryšius. ryšį, teritorinį paplitimą, etninę, konfesi­ nę, socialinę-funkcinę pasiskirstymo pagal 1. Literatūros aptarimas lytį specifiką, padaryti apeigų proceso struktūrinę analizę, pateikti galimas jų ele­ Nors dar 1910 m. Lietuvių mokslo mentų simbolių funkcines prasmes ir ap­ draugijos rūpesčiu buvo parengtas ir iš­ tarti apeigų socialinę dinamiką. Tokiu bū­ spausdintas klausimynas, kuriame greta ki­ du prisidėsime prie žmogaus amžiaus cik­ tų gyvenimo ciklo papročių buvo pateik­ lo apeigų tyrimo ir atskleisime dar vieną tas klausimas apie įrašymą į vyrus (mergi­ amžiaus tarpsnių etnografijos puslapį. nas)13, dar beveik 7 dešimtmečius jauni­ Nagrinėjami XIX a. pabaigos - XX a. mo brandos apeigos samprata iš klasiki­ I pusės gausiausio Lietuvos socialinio nės iniciacijos suvokimo ribų nebuvo iš­ sluoksnio - ūkininkų ir kitais verslais bei skirta14. Tradicinėms (XIX a. pabaigos - amatais besiverčiančių kaimo ir mažų XX a. I pusės) šio pobūdžio apeigoms miestelių gyventojų - papročiai. Tiriama mokslinėje literatūroje jokio dėmesio ne­ teritorija - Lietuvos Respublika (1990 m. teikta. Ištisus dešimtmečius gyvavo nuo­ padėtis) ir už jos ribų esančios to meto stata, kad iniciacija, kaip aktas, įteisinan­ lietuvių etninės žemės. Taikytas integrali­ tis jaunystės amžiaus tarpsnio pradžią ar nis metodas. Kilo metodologinių proble­ galimybę kurti šeimą, - seniai palaidotas mų. Viena iš pagrindinių - sinchronijos ir istorijos gelmėse. diachronijos santykis. Šių realijų suderina­ Pavyzdžiui, vieno žymiausių tarpukario mumo kliūtis - negausi XIX a. medžiaga etnologų Jono Baldausko teigimu: „reikia ir uždarų kaimo jaunimo bendrijų specifi­ manyti, jog pas mus, kaip ir kitur, buvo ir ka. Dėl labai varijuojančio skirstymo į brendimas apeigomis palydimas, atseit, gal vienkiemius laiko, atstumo nuo parapijos būt, buvo ir brandos apeigos, kūnas atitik­ centro ir kultūros židinio, jaunimo organi­ davo lytinio brendimo ar subrendimo tar­ zacijų ir kitų institucijų poveikio, geogra­ pai“'*. Pasak jo, dalis senųjų apeigų ele­ finės padėties, kaimų dydžio, nuotolio tarp mentų perėjo į krikštynų, dalis - į vestu­ sodybų, žemės ūkio intensyvumo, turtinės, vių ritualus. Remdamasis senovės Euro­ konfesinės, tautinės padėties ir daugelio pos ir Azijos tautų analogijomis, teigė, kad kitų veiksnių įtakos labai sunku nustatyti senosios lietuvių brandos apeigos buvo su­ diachroninę apeigų kaitą. Neretai konkre­ sijusios su namų religija, bet jų aprašymų čią realiją galime įvardyti: „N kaimo jau­ ar „liekanų“ nėra. Nurodydamas lietuvių nimo tradicija“. Ypač dažnai su tuo susi­ dainas, etnologas pabrėžia, kad brandos duriame nagrinėdami jaunimo bendrijoje apeigomis prasidėdavo bernelių ir merge­ atliekamas apeigas. Net už kelių kilomet­ lių jaunystė. Ji baigdavosi vedimu ir nute­ rų esančiame kaime gyvavusių apeigų nu­ kėjimu1'1. nykimas galėjo skirtis 50, matyt, ir dau­ Tais pačiais 1935 m. „Tautosakos dar­ giau metų. buose“ buvo publikuotas Balio Buračo lo­ Gretimų tautų, ypač baltarusių ir lat­ kalinis vestuvių tyrinėjimas „Kupiškėnų vių, brandos apeigos tyrinėtos taip pat ma­ vestuvės“. Aprašomas „karūnavojimo“ pa­

20 protys, kuris visiškai atitiko Baldausko su­ buvo sukauptas menkas medžiaginis pa­ formuluotą brandos apeigos sampratą. grindas tolesniems tyrimams. Darbą su­ Apeigas atlikdavo jaunosios sesers (kar­ stabdė antroji sovietinė okupacija. Poka­ tais brolio ar jaunojo brolio) socialinei rio metais Lietuvos mokslininkai buvo pa­ brandai pažymėti. Tada mergina įgydavo dalyti į dvi dalis: esančius priverstinėje teisę tekėti17. Aprašyti Kupiškio parapijos emigracijoje ar tremtyje ir pasilikusius So­ XIX a. IV ketvirčio - XX a. I trečdalio vietų Sąjungos okupuotoje Tėvynėje. Pir­ vestuvių papročiai, remtasi daugelio žinių mieji lietuvių etnografijos tyrinėtojai galė­ pateikėjų atsiminimais; autorius bandė nu­ jo našiau gvildenti vien plačiau nagrinėtas statyti ir diachroninę apeigų kaitą. Ypač temas, remdamiesi tik publikuotais apra­ vertingas autoriaus pastebėjimas, kad šais (išimtis - Jono Balio į emigraciją iš­ XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje ši apei­ sivežti LTA ir LMD kartotekos nuorašai) ga pasidarė struktūriškai sudėtingesnė - su­ ir savo tėvų bei likimo brolių atsiminimais. siformavo „vadavimo pinigų“ rinkimo jau­ Tėvynėje naujai sukaupta medžiaga pasi­ nosios seseriai apeiginis veiksmas18. Šio ap­ naudoti jie negalėjo, todėl atlikti moksli­ rašo patikimumas nekelia jokių abejonių, nius jaunimo papročių ir apeigų tyrimus, nes mūsų lauko tyrimų metu užfiksuoti visi nepasirodžius išsamesnėms kraštotyrinio ir autoriaus minėti apeiginiai veiksmai (tie­ mokslinio pobūdžio publikacijoms Tėvy­ sa, pateikė ne vienas informatorius). nėje, buvo sunku. Likusieji Lietuvoje be­ Kaimo jaunimo papročius plačiau nag­ veik nepriėjo prie pirmųjų darbų, tyrimų rinėti pradėta tik XX a. IV dešimtm. pa­ gaires nurodydavo Maskva. Tuo tarpu Ru­ baigoje - V dešimtm. pradžioje19. Viena­ sijoje platesni jaunimo papročių tyrimai me lokalinių tyrimų - 1943 m. išspausdin­ pradėti tik prieš dešimtmetį21, o brandos tame Albino Kriauzos straipsnyje „Šis tas apeigų nagrinėjimai iki pat 1990-ųjų bu­ apie kupiškėnų jaunimo pramogas“ - ap­ vo daugiau negu siauri (atsižvelgiant į vals­ rašomos ir vaikinų įėjimo į jaunimo ben­ tybės dydį ir gyventojų skaičių)22. driją apeigos. Apibūdinant papročius rem­ Gilią vagą išeivijos lietuvių etnologijo­ tasi ne mažiau kaip penkių žinių pateikė­ je išarė Balys. Jau pokario metais, ope­ jų informacijomis, ir nusakomos XIX a. ruodamas iš Tėvynės atsivežtais etnografi­ II pusės - XX a. pradžios realijos, suži­ nės ir tautosakinės medžiagos nuorašais, nome, kad vaikinų „įsipirkimas“ buvo bū­ duomenis sistemino, bandė atskleisti įvai­ tinas, norint įeiti į kaimo jaunimo bendri­ rių dvasinės kultūros realijų funkcinę pras­ ją. Neatlikę apeigų negalėjo dalyvauti jau­ mę ir genezę. Jau 1948 m. išleistuose „Lie­ nimo pasilinksminimuose, atėję buvo griež­ tuvių tautosakos skaitymuose“, plačiau ne­ tai baudžiami, tačiau jei baudžiamasis su­ sigilinant į realijų socialinę prasmę, mini­ gebėdavo pasipriešinti, apeigų atlikti ne­ ma pirmųjų menstruacijų pažymėjimas ir reikėjo. I niciacinį apeigų pobūdį įrodė ir vaikino priėmimo į jaunimo bendriją apei­ aprašytos įgyjamos teisės: eiti pas mergi­ gos. Pastarosios traktuojamos kaip reika­ nas ir lankyti pasilinksminimus'0. lavimas „pafundyti“ ir tuo metu retai be­ Tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo pasitaikantys „įšventinimo pokštai“2’. melais buvo atliekami gana riboti lokali­ Tarpukariu pradėtus bendruomeninių niai brandos apeigų tyrinėjimai, taip pat papročių tyrimus tęsė ir Antanas Mažiu­

21 lis. Jo mokslinė veikla daugiausiai pasi­ minėtos vestuvėse atliekamos brandos reiškė apibendrinamojo pobūdžio straips­ apeigos bei pateikta gana išsami jų anali­ niais, kuriuose autorius nagrinėjo XIX a. zė27. Lietuvoje ir užjūrio lietuviams šis lei­ pabaigos - XX a. pradžios realijas Bosto­ dinys turėjo didelę įtaką jaunimo amžiaus ne (JAV) leistoje „Lietuvių enciklopedijo­ subkultūros etnografiniam suvokimui. Dau­ je“. Autorius - jaunystės temos lietuvių gelis tyrinėtojų autorės pateiktą jaunystės etnografijoje pradininkas. Jis praplėtė modelį traktavo kaip būdingą visai Lietu­ brandos apeigų sampratą, atkreipdamas vai. Nauja ir tai, kad vestuvėse rengiamas dėmesį į papročius ir apeigas, anksčiau lai­ brandos apeigas ji išskyrė iš vestuvių ritu­ kytus neturinčiais „sakralinės vertės“. alo aprašo, traktuodama jas ne kaip su- Straipsniuose Mažiulis remiasi daugiau sa­ britualą, o kaip autonomišką kultūros reiš­ vo gimtinės - Pasarčių kaimo (dabar Ro­ kinį. Gaila, kad nenurodytas šių brandos kiškio raj.) papročiais, tačiau pasinaudoja apeigų ir jų funkcinio aiškinimo autorius. ir kitų autorių lokaliniais tyrimais, atsimi­ Visą tekstą pagal Mažiulio anketą 1943 m. nimais, galbūt ir iš Tėvynės atsivežtais ap­ birželio 12 d. Kupiškyje užrašė Kriauza. rašais. Jis pirmasis įvardijo pirmosios duo­ Medžiagą pateikė 1885 m. gimusi Plukie- nos kepimo, šienapjūtės metu rengiamas nė, kuri rėmėsi ir kitų moterų, savo tėvų brandos apeigas. Neliko nepastebėti ir pir­ ir senelių atsiminimais28. Dulaitienė-Glem- tyje bei jaunimo bendrijoje atliekami ritu­ žaitė beveik visiškai nepakeitė Kriauzos už­ aliniai veiksmai24. rašytų sakinių, tik kai kur literatūrinę kal­ Mažiulio paskelbtais aprašais naudojo­ bą pateikė kupiškėnų tarme, o rašinio au­ si ir Lietuvoje likę tyrinėtojai, tačiau dėl torystės nepažymėjo. Remiantis nurodytu sovietinės cenzūros negalėjo remtis į už­ pirminiu šaltiniu, galima teigti, kad bran­ sienį pasitraukusiais autoriais, todėl gali dos apeigos aprašas, kaip ir jį aiškinantys būti kvestionuojama apeigų užrašymo ir mergavimo papročiai, nusako XIX a. vi­ paskelbimo autorystė. Pavyzdžiui, itin daž­ durio - XIX a. pabaigos padėtį. Straips­ nai cituojant dusetiškių pirmosios duonos nio autorystė galėjo nulemti ir apeigų iš­ kepimo apeigas nurodoma Pranė Dundu­ skyrimo iš viso vestuvių aprašo faktą, au­ lienė, kuri netiksliai nurodė šaltinį25. Nu­ torė šios realijos galbūt negalėjo įterpti į rodyti Bostone leistos enciklopedijos bendrą šeimos šventės aprašą. straipsnio autorė negalėjo. Tačiau, nepaisant rašinio autorystės, pir­ XX a. VI dešimtm. platesni etnografi­ mą kartą buvo įtikinamai įrodyta, kad Lie­ niai tyrimai buvo atliekami ir Lietuvoje. tuvoje egzistavo merginų brandos apeigos, Klemenso Čerbulėno kandidatinėje diser­ po kurių jos realiai įgydavo svarbiausią su­ tacijoje, remiantis ekspedicinių tyrimų me­ augusiojo teisę - sukurti šeimą (jei jau­ džiaga, nurodomos pirties apeigos, kurių nesnioji sesuo buvo sulaukusi pilnametys­ metu atrenkamos tais metais tinkančios te­ tės). Minėtas ir kitas „perėjimo apeigų“ kėti merginos2'’. Matyt, minimos XIX a. esmę ir to laikotarpio žmonių mąstymo pabaigos realijos. Elvyros Dulaitienės- archajiką patvirtinantis svarbus faktas: Glemžaitės lokalinėje apybraižoje „Kupiš­ apeigos atliktos per vyresniosios sesers ves­ kėnų senovė“ jaunimo papročiams skirta tuves ar jos laidotuves (pakasynas), todėl didelė knygos dalis. Aprašomos ir Buračo nekelia abejonių, kad jos buvo privalomos,

22 ir socialinio statuso kaita gana tiesmukai vių ir daugelio kitų tautų etnologai. suvokiama per mirties bei atgimimo Nors Yla ir atskleidė „brandynų“ so­ įvaizdį. cialinę prasmę ir šias apeigas įvedė į kitų Angelė Vyšniauskaitė, apžvelgdama šei­ amžiaus ciklo apeigų sistemą, okupuotoje mos ir bendruomeninius papročius „Lie­ Tėvynėje ištisą dešimtmetį jo „Lietuvių šei­ tuvių etnografijos bruožuose“, nors ir mi­ mos tradicijos“ buvo labai sunkiai priei­ nėjo, kad pakėlimas į suaugusiuosius namos ir didesnės įtakos tyrinėjimams Lie­ XIX a. jau nebuvo daromas, tačiau teigė, tuvoje negalėjo turėti. Maždaug tuo pat kad vakarėlyje (vaikinų) ir vestuvėse (mer­ metu (1979 m.) savotišką gana tikslią ginų) rengiamos apeigos rodė, jog ir lie­ brandos apeigos sampratą pateikė Rūta tuviai galėjo turėti specialias brandos apei­ Giedrienė: po brandos apeigų mergina bu­ gas29. Mokslinėje literatūroje jų samprata vo laikoma nuotaka, apeiginiai veiksmai iš klasikinės iniciacijos ribų išskiriama dar įteisindavo galimybę kurti šeimą, tačiau, nebuvo. Tačiau ši autorė pirmoji atskleidė autorės teigimu, mūsų dienų nepasiekė nė vestuvėse atliekamų brandos apeigų įvai­ vienos iniciatyvinės apeigos; feodalinėje, rovę - minėtame leidinyje išskyrė kelis ti­ vėliau kapitalistinėje visuomenėje sunkios pus, o po trejų metų įrodė Pietų Lietuvo­ socialinės sąlygos niveliavo ribas tarp kū­ je gyvavusių „kašiko laužymo“ apeigų ini- dikystės ir vaikystės, tarp paauglystės ir ciacinę prasmę ir sąsajas su pirmgimystės jaunystės33. Su panašiais teiginiais sutikti teise30. Po metų iniciacinę „traukimo iš po sunku. Abejotina, kad sunkios socialinės suolo“ bei „traukimo iš po kaladės“ ves­ sąlygos galėjo turėti tokį poveikį žmogaus tuvėse daromų apeigų prasmę nurodė Ire­ amžiaus stratifikacinei struktūrai, taip pat, na Čepienė31. pagal pateiktą apibrėžimą, kaip „iniciaty­ Visiškai naują jaunimo brandos apei­ vines“ reikėtų traktuoti pakėlimo į mergi­ gos sampratą pateikė Stasys Yla: jis pir­ nas apeigas vestuvių metu ir Čerbulėno masis „brandynas“ aprašė kaip lygiaverčius įvardytas pirties apeigas. 1979 m. Algir­ žmogaus amžiaus ciklo papročius. Remda­ das Julius Greimas, operuodamas etnogra­ masis brandos simboliais (žiedai, rūta, duo­ finiais ir tautosakos duomenimis, iniciaci­ na, butelis) ir apeigų atlikimo chronologi­ nę simboliką siejo su lalavimo papročiu34. ne seka, taip pat pateikė lietuvių brandos Tai pirmoji hipotezė, kurioje kalendo­ apeigų tipus: pirmųjų menstruacijų pažy­ rinis paprotys siejamas su brandos apei­ mėjimas, pirmasis duonos kepimas, įrašy­ gomis, tačiau, kaip įsitikinsime vėliau, jie mas į bernus, vardo keitimas32. Tyrinėtojo neturi nieko bendro (nei mūsų tiriamuoju garbei reikia pažymėti, kad jo pateikta laikotarpiu, nei ankstesniais laikais). struktūrinė-funkcinė „brandynų“ samprata XX a. IX dešimtm. nuodugniai buvo Lietuvoje - „revoliucinė“, o kaip parodė gvildenamos vestuvės. Vyšniauskaitė at­ vėlesni tyrimai, ir motyvuota, nors auto­ skleidė trobos aslos šlavimo iniciacinę rius ir nebuvo profesionalus etnografas, gy­ prasmę35. Reprezentatyvios medžiagos (303 veno toli nuo Lietuvos bei galėjo operuo­ aprašai) pagrindu, pritaikiusi statistinį me­ ti tik labai ribotu skaičiumi skelbtų šalti­ todą, išnagrinėjo ir kai kurių vestuvėse at­ nių. Panašios tipizacijos tuo metu nebuvo liekamų brandos apeigų (tiesa, jau prara­ pateikę rusų, ukrainiečių, baltarusių, lat­ dusių realią iniciacinę prasmę) raidą Aukš­

23 taitijoje 1960 ir 1980 m. Etnologe nusta­ Kai kuriuos Dundulienės teiginius pa­ tė, kad sparčiai plito vyriausiosios sesers laikė ir praplėtė Stasys Daunys. Nagrinė­ ar pamergės gaubimo veliumu apeiga ir damas merginos socialinio statuso kaitą nyko simbolinis „traukimas iš po suolo“36. pirties papročių fone, remdamasis lietuvių Jaunimo amžiaus subkultūros tyrimai ir gretimų tautų etnografiniais šaltiniais, žymiai suaktyvėjo tautinio atgimimo (1988- tautosaka, mitologija, autorius atskleidė 1990) metais ir Lietuvos nepriklausomy­ „pirties bendruomenės“ reikšmę merginos bės atkūrimo laikotarpiu. Paspartėjo mo­ socializacijai. „Įmerginimą“ pirtyje jis pa­ nografijų leidyba, visuomenės susidomėji­ teikė kaip struktūriškai sudėtingą ir ilgai mą tautos dvasinės kultūros paveldu ska­ trunkantį procesą. Ankstyvosios pirtyje at­ tino publikacijos periodinėje spaudoje, spe­ liekamos iniciacijos apeigos, pasak Dau­ cializuotuose leidiniuose - „Liaudies kul­ nio, turėjo sietis su Laimos kultu42. Tai tūroje“, vėliau ir „Mūsų krašte“. Per ke­ pirmasis straipsnis, skirtas tokių apeigų lerius metus lokalinių aprašų pasirodė dau­ analizei, ir yra ilgamečių pirties bei su ja giau negu per kelis pokario dešimtmečius. susijusių papročių tyrimo rezultatas; pa­ Tai lėmė išsamesnius ir gausesnius bran­ naudota labai gausi faktinė medžiaga. Ta­ dos apeigų bei jaunimo papročių tyrimus. čiau jis galėjo remtis lietuvių liaudies dai­ Vyšniauskaitė, remdamasi XVII a. Vil­ nų katalogais, o geriau susipažinęs su fi­ zinės antropologijos specialistų darbais, pa­ niaus jėzuitų kolegijos kronikose esančiais šalinti kai kuriuos metodologinius netiks­ šaltiniais, kuriuose minimos tik vyrų ir tik lumus. Tačiau, nors trūkumų yra, darbą moterų sociumuose atliekamos apeigos37, galima įvertinti kaip naują kokybinį šuolį kėlė hipotezę, kad tai galėjo būti iniciaci­ Lietuvos kaimo jaunimo brandos apeigų jos38. Pasak etnologės, labai supaprastin­ tyrinėjimuose. tas tokių apeigų atspindys galėjo būti dar Nemažai dėmesio brandos apeigoms sa­ XX a. pradžioje Lietuvos kaime paplitęs vo monografijoje „Vestuvinis virsmas“ pa­ pusbernio „pakėlimas į vyrus“34. skyrė Patackas bei Žarskus. Jie, remda­ Matyt, remdamasi asmeniniais lauko ty­ miesi Greimo tyrimais, išskiria martavimo rimais bei Mažiulio publikuotais straips­ socialinį amžiaus tarpsnį. Autorių teigimu, niais ir Čerbulėno darbu, Dundulienė iš­ jo pradžią žymėjo lalavimas, pirmasis duo­ kėlė hipotezę, kad motininės-gimininės nos kepimas bei vestuvėse atliekamos vai­ santvarkos laikais paauglės j merginas bu­ kinų ir merginų apeigos43. vo įšventinamos pirtyje, vaikinai jau pa­ Čepienė į mokslinę apyvartą įvedė ir triarchalinėje visuomenėje į bernus - jau­ komentavo per vestuves rengiamą kražiš­ joje. Taigi senieji iniciaciniai papročiai sie­ kių (Kelmės raj.) kilnojimo ant duonkubi­ jami su namų židinio kultu“. Matome, kad lio brandos apeigą44, Juozas Kudirka - jau atskleidžiamas klasikinių iniciacijų ir anykštėnų „traukimo iš po kubilo“ apeigi­ mūsų tiriamojo laikotarpio apeigų geneti­ nį veiksmą45. nis ryšys. Archajišką sudavimo per veidą Kaip matome, Lietuvos kaimo jaunimo po pirmųjų menstruacijų kilmę liudija ir brandos apeigos tirtos labai menkai. Kla­ Algirdas Patackas bei Aleksandras Žar- sikinės iniciacijos pėdsakų tautosakoje ban­ skus41. dė įžvelgti ir kitų mokslinių disciplinų at­

24 stovai: lietuvių pasakose - Adelė Sesels- keitimais laikysimės ir šiame darbe*. kytė46 ir Bronislava Kerbelytė47. Remdama­ Straipsnyje taip pat pateikiamas teritori­ sis senaisiais baltų istorijos realijas nusa­ nis apeigų paplitimas, nagrinėjami mergi­ kančiais šaltiniais (Herodotu, Olafu Mag­ nų ir vaikinų brandos apeigų skirtumai pa­ nus) ir lietuvių tautosakiniu palikimu, li- gal lytį ir galimas funkcinis-genetinis ryšys kantropijos (pasivertimo vilku) sąsajas su su ankstesnių epochų analogiškomis apei­ vyrų sąjungų buvimu sieja Richardas A. gomis54. Kiti du straipsniai skirti jaunimo Ridley48; panašią elgseną kaip iniciacinę, bendrijos susiėjime - vakarėlyje55 bei kai­ be jo naudotos medžiagos, analizuodamas mo bendruomenės šventėje - vestuvėse56 ir pastarųjų šimtmečių slavų brandos apei­ atliekamų brandos apeigų socialinių išta­ gas, traktuoja Vasilijus Balušokas49. Folklo­ kų analizei. Remdamiesi šiais tyrimais bei rinio velnio sąsajas su iniciacijomis nagri­ E. Horvatovos pateikta vakarų slavų vai­ nėjo Norbertas Vėlius50. Minėtinas ir lat­ kinų brandos tipizaciją (pagal iniciacinius vių tyrinėtojos Ingridos Leinasare darbas, institutus)57, nustatėme, kad XIX a. II pu­ kuriame, pasitelkusi archeologinius, fizinės sės - XX a. pradžios Lietuvos kaimo jau­ antropologijos, tautosakos tyrinėjimus, is­ nimo brandos apeigos artimesnės Vakarų torinę ir etnografinę medžiagą, senųjų bal­ Europos brandos apeigų modeliui ir ski­ tų iniciacijos reliktus ji įžvelgė latvių Jo­ riasi nuo greta esančių - Lenkijos, Rusi­ ninių papročiuose51. jos, Baltarusijos (dalies) papročių, kur vai­ Studijoje pasinaudosime ir anksčiau kino branda buvo pažymima ne laisvalai­ mūsų skelbtais tyrimais: yra pateikti kai­ kio, bet darbo metu, apeigas atlikdavo ne mo jaunimo bendravimo formų tipai ir nu­ tik bendraamžiai, bet ir suaugę vyrai58. statyta vestuvėse bei vakarėlyje atliekamų Šioje knygoje ankstesni tyrimai žymiai brandos apeigų vieta jaunimo bendrijos su­ praplėsti, į mokslinę apyvartą įtraukiami siėjimų struktūroje52, atskleista klaipėdiš­ nauji apeigų tipai, analizuojama apeiginių kių liuteronų konfirmacijos iniciacinė pras­ veiksmų simboliai ir apeigų procesas. mė ir apibūdintos šio ritualo iniciaeinės Taip pat, norėdami suvokti tiriamojo prasmės susiformavimo socialinės bei is­ laikotarpio brandos apeigų funkcinę pras­ torinės ištakos5’. Straipsnyje „Lietuvos kai­ mę, pasinaudojome ir kitų mokslinių dis­ mo jaunimo brandos apeigų tipai (XIX a. ciplinų specialistų - folkloristų, sociologų, pabaiga - XX a. pirmoji pusė)“ pateikta istorikų, teisininkų, psichologų bei fizinių apeigų tipizacija paremta tuo, kurioje so­ antropologų - tyrinėjimais. cialinėje bendrijoje ši branda pažymima ir tiesiogiai pripažįstama. Apeigos skirstomos 2. Sultinių apžvalga į atliekamas šeimoje, kaimynų bei jauni­ mo bendrijose, kaimo bendruomenėje ir Rėmėmės gana negausiais etnografi­ parapijoje. Šios tipizacijos su nežymiais pa­ niuose, kraštotyriniuose leidiniuose bei

* Siekdami paryškinti pasiskirstymo pagal lytį specifiką (merginų apeigos - vaikinų apeigos - abiejų lyčių apeigos) studijoje jaunimo bendrijoje atliekamas apeigas nagrinėsime po kaimo bendruomenės suėjimo vestuvėse darytų apeigų, nors kaimo bendruomenės socialinis institutas ir stambesnis. Tokie pakeitimai daromi skaitytojo patogumui.

25 publicistiniuose straipsniuose publikuotais riaus ir Lietuvos istorijos instituto Etno­ šaltiniais. Kadangi susidomėjimas jaunimo grafijos skyriaus rankraštynuose saugoma papročiais ir apeigomis padidėjo tik pas­ Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių tau­ kutiniais metais - dauguma šių šaltinių nu­ tosakos archyvo medžiaga ir jos išrašais. sako XX a. pradžios padėtį. Itin vertingų Nemažoje grupėje aprašų minimos dau­ aprašų paskelbta „Mūsų krašte“; jaunimo giausia pirmųjų menstruacijų pažymėjimo brandos apeigas padeda suvokti Elenos apeigos67 (dalį jų sutrumpinęs paskelbė Ba­ Krušinskaitės, Mažiulio, Viliaus Ašmio, Ni­ lys68), keliuose - priėmimo į jaunimo ben­ jolės Marcinkevičienės straipsniai59. driją ir pirmojo duonos kepimo pažymėji­ Panaudota ir archyvinė medžiaga. Ne­ mo6''. Deja, aprašai labai lakoniški, gana maža informatyvių aprašų aptikome Šiau­ sunku nustatyti apeiginių veiksmų atliki­ lių „Aušros“ muziejaus archyve: ypač pa­ mo laiką. žymėtina jau aptarta pagal Mažiulio an­ Vertingiausi ir informatyviausi aprašai ketą Kriauzos surinkta XIX a. II pusės saugomi Lietuvos istorijos instituto Etno­ kupiškėnių brandos apeigas liudijanti me­ grafijos skyriaus archyve. Platesnio aptari­ džiaga60 (dalį jos paskelbė Dulaitienė mo vertas Antano Bielinio rinkinys. „Et­ (Glemžaitė)); įdomūs gruzdiškių (Šiaulių nografiniai aprašai“ - pats išsamiausias ir raj.) vaikinų per sambarius atliekamų bran­ stambiausias jaunimo papročių aprašas dos apeigų Simonavičienės aprašas61 bei Lietuvoje. Autorius rėmėsi 1879-1913 m. Veronikos Petrulienės medžiaga apie ves­ gimusių 27 pateikėjų pasakojimais ir savo tuvėse rengiamas kupiškėnių brandos atsiminimais apie Tverečiaus apylinkių (Ig­ apeigas62. nalinos raj.) jaunimo gyvenimą. Šioje 1950- Konfirmacijos papročių tyrimui panau­ 1984 m. surinktoje medžiagoje pateikiami doti Šilutės muziejuje saugomi 1856- ir du vakarėlyje atliekamų „įrašymo į ber­ 1915 m. konfirmacijos pažymėjimai6’. nus“ XIX a. pabaigos - XX a. I pusės Keli brandos apeigų aprašai rasti Vil­ padėtį siekiantys apeigų aprašai. Autorius niaus universiteto bibliotekos Rankraščių nusako apeigų kitimą laiko atžvilgiu ir kai skyriuje. Remtasi Dundulienės vadovauja­ kuriuos regioninius savitumus. Remdama­ mos Eglės Lukėnaitės padarytu vestuvėse sis asmeniniais prisiminimais kraštotyrinin­ atliekamų brandos apeigų aprašu64; XIX a. kas įtaigiai apibūdina naujoko emocinę bū­ VII dešimtm. šiame susiėjime buvusios seną apeigų metu. Aprašai labai svarbūs merginų brandos apeigos apibūdintos Jo­ apeigų socialinei reikšmei suvokti70. no Reitelaičio 1917-1920 m. surinktoje me­ Vėžioniškių (Prienų raj.) vaikinų apei­ džiagoje (pasinaudota Marijos Šidlauskai­ gas gana išsamiai užrašė Pranas Juozapa­ tės išrašu iš Leipalingio (Lazdijų raj.) vi­ vičius. Remdamasis 1930-1950 m. surink­ durinės mokyklos muziejuje saugomos me­ ta, 1962 m. tikslinta medžiaga 1965 m. džiagos)65. Panašų laikotarpį apima ir Lie­ autorius parašė rankraštį „Vėžionys“. Gre­ tuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­ ta kitų jaunimo papročių, aprašytos ir liotekoje saugomi Juozo Petrulio brandos XIX a. pabaigos įėjimo į jaunimo bendri­ apeigų aprašai66. ją apeigos71. 1956 m. Kermušijos kaime Taip pat naudojomės Lietuvių literatū­ (Varėnos raj.) apie vaikinų „įrašymą į kny­ ros ir tautosakos instituto Tautosakos sky­ gą“ iš 1911 m. gimusio žinių pateikėjo

26 3. Panaudoti brandos apeigų aprašai: kiekybinė ir funkcinė analizė*

Aprašai Pagal autoriaus klausimynus Apeigos tipas archy­ surinkta medžiaga (iš to iš viso skelbti viniai skaičiaus surinkta autoriaus) Pažymima: pirmosios menstruacijos 5 n 34 (18) 50 krūtų išaugimas 1 - 3 (-) 4 pirmasis duonos kepimas 1 i 16 (5) 18 pirmasis apsilankymas linamynio talkoje 3 3 3 (3) 9 pirmoji savarankiška šienapjūtė 2 - -(-) 2 pirmoji sėja 1 - -(-) 1 pirmasis apsilankymas mėšlavežio talkoje 1 - - (-) 1 pirmoji kūlė I - - (-) 1 Apeigos: pirties 3 - - (-) 3 vaikinų įėjimo į jaunimo bendriją 11 21 139 (85) 171 merginų įėjimo į jaunimo bendriją 1 2 17 (6) 20 vestuvėse atliekamos merginų brandos 16 14 156 (91) 186 laidotuvėse atliekamos merginų brandos 1 - - H 1 Pažymimas pirmasis merginos ėjimas į kūmas - - 1 d ) 1 Vestuvėse atliekamos vaikinų brandos apeigos 3 3 11 (5) 17 Liuteronų konfirmacija kaip pasaulietinė brandos apeiga 4 - 25 (16) 29 Reformatų konfirmacija kaip pasaulietinė brandos apeiga - - 3 (2) 3 Katalikų sutvirtinimo sakramentas kaip pasaulietinė brandos apeiga 1 - 4 (2) 5 Pažymimas pirmasis apsilankymas kaimo

jaunimo mišiose - - 2 (2) 2 Iš viso 55 55 414 (236) 524

* Norėdami išvengti maišaties, autoriaus straipsniuose paskelbtų aprašų į publikuotų aprašų kategorijų neįtraukiame. Pastarųjų skaičių sudaro ir tam tikrų brandos apeigų tipų paminėjimai. Pavyzdžiui, jei viena­ me apraše minimos per vestuves arba laidotuves atliktos apeigos - jos priskiriamos abiem tipams ir įvar­ dijamos kaip du vienetai. Taip pat skaičiuojamos ir vakarėlyje ar vestuvėse rengtos apeigos. Jei jos atlie­ kamos ir vaikinams, ir merginoms (nors ir tokiu pačiu būdu), - įvardijamos kaip du atskiri tipai ir sudaro du vienetus.

27 užrašė Vyšniauskaitė72. 14 trumpų tarpu­ ku taikyti statistinę analizę, nustatyti reiš­ kario vaikinų apeigų aprašų, kuriems duo­ kinių koreliacinį ryšį. Tyrimai pradėti menis pateikė 1902-1918 m. gimę infor­ 1989 m. ir parengtas pirmasis jaunimo pa­ matoriai iš Sintautų apylinkių (Šakių raj.), pročiams tirti skirtas klausimynas, į kurį vadovaujama Venanto Mačiekaus, padarė įtraukti klausimai apie vakarėlyje ir vestu­ Asta Butkevičiūtė7’. Vienas jų - „įrašymo vėse atliekamas brandos apeigas79. 1990 m. į mergas“ jaujoje aprašas - itin vertingas74. išleistas papildytas klausimynas: jame įra­ Struktūriškai sudėtingiausias mums ži­ šėme naujus klausimus - apie bažnytines nomas merginų brandos apeigas aprašė brandos apeigas (konfirmaciją)80. Tais pa­ Vytautas Galvenas. Autorius, matyt, mi­ čiais metais parengėme atskirą klausimy­ nėjo XIX a. IX dešimtm. Ilgininkų kaime ną jaunimo brandos apeigoms - „Jauni­ (Varėnos raj.) „inrašymo į mergas“ proga mo brandos apeigos ir išėjimo iš jaunimo keliamą šventę75. Šiaurės rytų Lietuvoje bendrijos papročiai“. Be minėtų klausimų, XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje ves­ čia taip pat yra apie pirmojo duonos ke­ tuvių metu atliktų merginų brandos apei­ pimo, pirties, pirmųjų menstruacijų pažy­ gų suvokimui itin svarbūs ir Irenos Regi­ mėjimo apeigas. Bandant išsiaiškinti dar nos Tamošiūnaitės (Merkienės) padaryti nežinomus apeigų tipus, klausiama apie ki­ aprašai. Apklausti devyni 1872-1928 m. gi­ tų darbų paminėjimą8'. Klausimynas - pa­ mę dabartinių Anykščių, Kupiškio ir Ro­ grindinis, pagal kurį buvo renkama me­ kiškio rajonų ribose gyvenę žinių pateikė­ džiaga, nors jis ne kartą pildytas. Taip pat jai. Duomenys rodo, kad labai mažoje te­ publikuotas klausimynas pritaikytas jaunie­ ritorijoje gyvavo net 4 brandos apeigų ti­ siems etnografinės medžiagos rinkėjams. pai76. Taip pat minėtini ir Ingės Lukšai­ tės77 užfiksuoti vestuvėse atliktų brandos Jis papildytas naujais klausimais, bet ne­ apeigų aprašai, iniciacinę linamynio papro­ atitinkantys korespondentų amžiaus buvo čių prasmę leidžia pasekti ir Giedrės Tal- išimti (pvz., apie fiziologinės brandos pa­ lat-Keipšaitės (Niunkienės) aprašai78. minėjimo apeigas)82. Lauko tyrimai baigti Dauguma minėtų publikuotų ir ran­ 1994 m. kraštinių šaltinių į mokslinę apyvartą bran­ Buvo apklaustas 681 žinių pateikėjas dos apeigoms tyrinėti iki šiol įvesti nebuvo. (423-is iš jų (62,1 %) apklausė autorius)8’. Dėkoju Auksuolei Čepaitienei, Merkie­ Tyrimai atlikti visuose 44-iuose Lietuvos nei, Miliui, Rasai Paukštytei, Irmai Šidiš- rajonuose (pagal 1990 m. teritorinio su­ kienei, Vyšniauskaitei - jie dalį tų šaltinių skirstymo padėtį) ir lietuvių gyvenamose nurodė, taip pat Kerbelytei, leidusiai pasi­ Punsko (Lenkija), Gervėčių, Pelesos, Ro­ naudoti jos sudaryta kartoteka. dūnios (Baltarusija) apylinkėse. Keli Lie­ tuvoje klausinėtieji pasakojo apie latvių ir 3. Autoriaus atlikti tyrimai vokiečių (dabartinėje Kaliningrado (Kara­ liaučiaus) srityje) jaunimo papročius. 638 Buvo sudaryti keli klausimynai, kurie respondentai teigė esą lietuviai, 23 - len­ dėl menko temos ištirtumo - apie kai ku­ kai, 9 - vokiečiai, 3 - lietuvininkai, po 2 rias apeigas buvo net nežinota ar neat­ - klaipėdiškiai, „vietiniai“, latviai ir rusai. skleistas jų inieiaeinis pobūdis - buvo ko­ Absoliuti jų dauguma gimę 1888-1922 m. reguojami tyrimų eigoje, ir todėl buvo sun­ ir apsakė XX a. I-V dešimtm. papročius;

28 retai iš tėvų ir senelių prisiminimų galėjo nariai, atsiuntė patys žinių pateikėjai. Dau­ papasakoti apie XIX a. II pusės realijas. giausia medžiagos pagal autoriaus klausi­ Didesnė medžiagos dalis surinkta Merkie­ myną surinko Dalia Grimalauskaitė, Gin­ nės ir autoriaus vadovaujamose ekspedici­ taras Jegelevičius, Jurga Kaščiukaitė, Jo­ jose. Dalyvauta ir Čepaitienės, Stasio Gu- lanta Viteikytė, Kristina Šliavaitė*. tauto, Lauros Kazlauskienės, Miliaus, Ja­ Pagal autoriaus klausimynus surinkta ninos Morkūnienės, Paukštytės, Šidiškienės 79 % visų žinomų brandos apeigų aprašų. vadovaujamose ekspedicijose. Pagal auto­ Daugiausiai kaimo jaunimo brandos pažy­ riaus klausimynus nemažai duomenų su­ mėjimo atvejų užfiksuota Šiaurės rytų Lie­ kaupė pagalbininkai - Jaunųjų etnografų tuvoje, mažiausiai - Žemaitijoje. Ne visos mokyklos, Vilniaus konservatorijos, Vil­ jos turėjo vienodą iniciacinę vertę ir san­ niaus universiteto, Vilniaus pedagoginio tykį su sakralumu; be abejo, buvo daro­ universiteto studentai, „Ramuvos“ klubo mos ir nevienodo dydžio arealuose.

I „The life-history o f the individual is first and foremost an accommodation to the patterns und S ta n d o rts traditionally handed down in his community. From the moment o f his birth the custom into which he is bom shape his experience and behaviour. By the time he can talk, he is the little creature o f his culture, and by the time he is grown and able to take part in its activities, its habits are his habits, its beliefs his beliefs, its impossibilities his impossibilities“, in R. Benedict, Patterns o f Culture, New York, 1959, 2-3. ! M. Мид, Культура и мир детства: Избранные произведения, Москва, 1988, 322-361.

' J. Krikščiūnas, Lietuvos žemės ūkis 1918-1939 m., in Lietuva 1918-1938, Kaunas, 1990, 120: 1937 m. pabaigoje apie 30 000 kaimo jaunuolių jau priklausė Jaunųjų ūkininkų organizacijai. 4 R. Merkienė, Gyvulių ūkis XVI a. - XX a. pirmojoje pusėje: Etninės patirties ištakos, Vilnius, 1989, 6-10. ' Cit. iš: L. Astra, Gyvenimo laikas, Vilnius, 1993, 11. “ S.N. Eiscnstadt, Archetypal Patterns of Youth, in Issues in Adolescent Psychology, New York, 1969, 565. ’ Т А. Бсрнштам. Молодежь в обрядовой жизни русской общины XIX - начала XX в., Ленинград, 1988. 230-231. * Р. Korkiankangas, Work and Play in the Lives of Country Children, Ethnologia Scandinavica, 20, 1990, 85-86. v Plačiau apie jaunimo bendruomeninę veiklą rašėme: Ž. Šaknys, Lietuvos kaimo jaunimo bendravimo formos XX a. 3-5 dešimtmečiais: Klasifikacija, in ETL 1988 ir 1989 metais, Vilnius, 1990, 146-157; idem, Gegužinė: Esminiai šventės bruožai, in LK, 2, 1991, 21-22; idem, Jaunimo laisvalaikio tradicijos ir inova­ cijos Lietuvoje (XX a. 3-4 dešimtmečiai), in Etninė kultūra ir tautinis atgimimas, Vilnius, 1994, 140-151. 10 V. Merkys, Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje - X X a. pradžioje, Vilnius, 1982, 169. II L. Astra, op. cit.

* Brandos apeigų skaičių žr. 3 lentelėje.

29 12 Plg.: И.C. Кон, К проблеме возрастного символизма, Советская этнография, 6, 1981,99. Trumpa folklioro dalykams rinkti programa / Sutaisyta d-ro K.Griniaus ir L.M.D-jos Folklioro komi­ sijos narių prof. E. Volterio, d-ro J. Basanavičiaus, kun. J. Tumo ir adv. A. Janulaičio, Vilnius, 1910, 12 p. Platesnį anketos aprašymą ir pasirodymo istorinę apžvalgą pateikia Milius: V Milius, Mokslo draugijos ir lietuvių etnografija (X IX a. antroji pusė - X X a. pirmoji pusi), Vilnius, 1993, 118-119. 14 Klasikine iniciacija vadinsime pirmykščių tautų brandos apeigas. 15 J. Baldauskas, Mūsų dainų erotika (Rūtos erotinė simbolika), G K, 1, 1935, 234. 16 Ibid. 17 B. Buračas, Kupiškėnų vestuvės, in TD, 1, Kaunas, 1935, 247-248, 273. Toliau cituosime paskutinį leidimą: B. Buračas, Lietuvos kaimo papročiai, Vilnius, 1993. Kiek anksčiau - 1933 ir 1936 m. Antanas Gatautis (gal tai pseudonimas) paskelbė struktūriškai sudėtingiausių mums žinomų merginų brandos apeigų aprašus iš Šiaurės Lietuvos: A. Gatautis, Seklyčios mergučia, Jaunoji karta, 37, 1933, 625; AGA, Seklyčios mergelė, Trimitas, 42, 1936, 1014. Teigiama, kad reiškiniai gyvavo ir straipsnių publikavimo metu. Dėl kai kurių nesutapimų tarp šių straipsnių variantų, kai kurių, mūsų nuomone, nelogiškų teiginių (pavyzdžiui, po apeigų išeinama iš jaunimo bendrijos, nors tik laukiama pasirodančių piršlių) abejojame jų patikimumu, mūsų pastangos užfiksuoti panašias realijas ar bent jų atgarsius šioje teritorijoje liko bevaisės. Dėl šių priežasčių lokalinių tyrimų į mokslinę apyvartą įvesti (neradę jų patikimumą patvirtinančios medžiagos) kol kas negalime. 111 B. Buračas, op. cit., 380. 19 A. Mažiulis, Iš žmonių tarpusavio santykių, CK, 3/4, 1940, 242-247; idem, Moterų tarpusavės papro­ čiai, GK, 1/2, 91-96; A. Kriauza, Ūkininko darbai ir žygiai, GK, 30, 1942, 22-29; idem, Šis tas apie kupiškėnų jaunimo pramogas, GK, 31, 1943, 246-251. la A. Kriauza, Šis tas..., 246-247. 21 Pirmieji stambesni rusų jaunimo papročių tyrimai: M M. Громыко, Традиционные нормы поведения и (формы общения русских крестьян XIX «., Москва, 1986; Т.А. Бернштам, op. cit. Šiame leidinyje pateikiama ir platesnė rusų tyrinėjimų istoriografinė apžvalga: p. 3-23. 22 Plačiausias tiriamasis darbas: Д.К. Зеленин, Обрядовое празднество совершеннолетия девицы у русских, Живая старина, 2, 1911, 233-246. 25 J. Balys, Lietuvių tautosakos skaitymai, 2, Tübingen, 1948, 161-162. 24 A. Mažiulis, Duona, in LE, 5, Boston, 1955, 249-250; idem, Jauja, in LE, 9, Boston, 1956, 333-334; idem, Ežerų krašto Joninės, Draugas, 1956 06 23, 6; idem, Mergavimas, in LE, 18, Boston, 1959, 239; idem, Pirtis, in LE, 23, Boston, 1061, 59; idem, Šienapjūtė, in LE, 29, Boston, 1963, 471-472; idem. Senoji pasartiškių pirtis, MK, 1, 1992, 102 (straipsnis parašytas 1941 m.). Matyt, Mažiulio plunksnai priklauso nepasirašytas straipsnis: Mėnesinės lietuvių papročiuose, in LE, 18, Boston, 1959, 203. 25 Plg.: P. Dundulienė, Duona lietuvių liaudies gyvenime, Istorija, 14/1, 1974, 70. 24 К.К. Чсрбулснас, Развитие литовского народного жилища (с древнейших времен до конца XIX века), Дис. на соиск. уч. ст. канд. ист. н., Вильнюс, 1958, 175. Rankraštis saugomas Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriuje.

30 23 E. Dulaitienė (Glcmžaitė), Kupiškėnų senovė: Etnografija ir tautosaka, Vilnius, 1958, 308-310. ŠAM, b. 52, dn. 479, 1. 1-2. Pateikėja (vardas nežinomas) gimusi Plundakų k. (Kupiškio vis.). 29 A. Vyšniauskaitė, Šeimos buitis ir papročiai, in Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius, 1964, 461. 3,1 A. Vyšniauskaitė, Lietuvių šeimos tradicijos, Vilnius, 1967, 42. 31 I. Čepienė, Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai, Vilnius, 1977, 90-91. 32 S. Yla, Lietuvių šeimos tradicijos, Chicago, 1978, 168-170. 33 R. Giedrienė, Iniciatyvinės apeigos, in Civilinės apeigos, Vilnius, 1979, 37-39. 34 A.J. Greimas, Apie dievus ir žmones, Chicago, 1979. Naudosimės paskutiniu leidimu: Tautos praeities beieškant: Apie dievus ir žmones, Vilnius-Chicago, 1990, 283. 35 A. Vyšniauskaitė, Žemaičių vestuvės, in Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas, Vilnius, 1985, 146. Šilalės raj. XIX a. pab. - XX a. pr. 36 A. Vyšniauskaitė, Tradicijų perimamumas šiuolaikinėse aukštaičių vestuvėse, in ETL 1983 ir 1984 metais, Vilnius, 1985, 100. 33 J. Lebedys, Lietuvių kalba XV1I-XVI11 a. viešajame gyvenime, Vilnius, 1976, 205. 3S A. Vyšniauskaitė, Gėrimas lietuvių liaudies ritualuose ir kova su girtavimu, in Ritualas, blaivybė, kultūra, Vilnius, 1989, 102. 39 lbid. 411 P. Dundulienė, Duona lietuvių buityje ir papročiuose, Kaunas, 1989, 12. 41 A. Patackas, A. Žarskus, Gimdės virsmus, Vilnius, 1990, 23. 42 S. Daunys, Mergaičių auklėjimo aspektai pirčių papročiuose, in Lietuvių liaudies papročiai, Vilnius, 1991, 145-173. 43 A. Patackas, A, Žarskus, Vestuvinis virsmas, Prienai, 1993, 55-59, 67-68, 90-95. 441. Čepienė, Vestuvių papročiai, in Kražiai, Vilnius-Kaunas, 1993, 321. 43 J. Kudirka, Lietuvių sportiniai žaidimai, Vilnius, 1993, 75. 46 A. Scsclskytė, Lietuvių stebuklinės pasakos apie pamotę ir podukrą, Vilnius, 1985, 113. 43 B. Kcrbclytė, Liaudies pasakos prasmė, Vilnius, 1986, 66. 43 R A. Ridley, Wolf and Werewolf in Baltic and Slavic Tradition, The Journal of Indo-European Studies, 4, 1976, 321-331. 49 В.Г. Балушок, Инициации дренних славян (попытка реконструкции). Этнографическое обозрение, 4, 1993, 57-66. 30 N. Vėlius, Chamiškasis lietuvių mitologijos pasaulis: Folklorinio velnio analizė, Vilnius, 1987, 148, 152-154. 31 I. Lcinasarc, Pasodinau ievą..., LK, 3, 1992, 14-15. 32 Ż. Šaknys, Lietuvos kaimo jaunimo..., 146-157. 33 Ž. Šaknys, Pirmoji jaunystės šventė: Konfirmacijos papročiai Klaipėdos krašte, LK, 4, 1991, 16-17; Kitame straipsnyje, remdamasis naujais šaltiniais, išplėtojau ankstesnius teiginius ir atskleidžiau kai kurių

31 etnografinių reiškinių skirtumus Klaipėdos krašte: Ž. Šaknys, Įžegnotuvės, in Lietuvininkų kraštas, Kaunas, 1995, 649-660. SJ Ž. Šaknys, Lietuvos kaimo jaunimo brandos apeigų tipai (XIX a. pabaiga - XX a. pirmoji pusė), Lituanistica, 4(16), 1993, 75-87. 55 Ž. Šaknys, Nematomi kaimo ir žmogaus saitai (Tarpukario kaimo jaunimo garbės suvokimas ir pa­ laikymas), LK, 1, 1993, 21-22. 50 Ž. Šaknys, Pirmgimystės teisė Lietuvos kaimo jaunimo papročiuose (XIX a. antroji pusė - XX a. pirmoji pusė), Lituanistica, 4(20), 1994, 96-108. ” Э. Хориагона, Традиционные юношеские союзы и инициационные обряди у западных славян, in Славянский и балканский фольклор, Москва, 1989, 162-173. Ž. Šaknys, Jaunimo bendravimas, in Dieveniškės, Vilnius, 1995, 383-388, 521; idem, Vakarų ir Piet­ vakarių Lietuvos kaimo jaunimo papročių regioniniai savitumai (XX a. pr): spaudoje. ” Kaimynas, 4, 1910, 30; Genelis, Zanavykų apylenkė, Jaunimas, 11, 1912, 62; A. Janulaitis, Iš Lietuvos folkloro, in TŽ, 1, Kaunas, 1923, 339; V. Krėvė-Mickevičius, Dzūkų vestuvės, in MT, 2, Kaunas, 1930, 40- 41; P. Bugailiškis, Senovės kūlimas (Etnografinis škicas), Šiaulių metraštis, 4, 1933, 51; L. Nezabitauskis, Talkos Žemaičiuose, in TD, I, Kaunas, 1935, 119; D. Poška, Raštai, Vilnius, 1959, 389; I. Simonaitytė, ...o buvo taip, Vilnius, 1960, 347-356; R. Merkienė, Žemaičių ir klaipėdiškių linamynio talkos, in Kraštotyra, Vilnius, 1967, 146; V. Milius, Punskiečių vestuvių papročiai, in Liaudies kūryba, 1, Vilnius, 1969, 275; 1. Čepienė, Senųjų liaudies tikėjimų atspindžiai vestuvių apeigose, in Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje, Vilnius, 1977, 89; A. Pakalniškis, Žemaičiai: Etnografija, Chicago, 1977, 152; A.Vyšniauskaitė, Vestuvės Suvalkijos kolūkiniame kaime, in Šiuolaikinis Suvalkijos kaimas, Vilnius, 1981, 137; Keturi amžio čėsai, in Giesmė mužikėlio (iš XVI-XIX a. lietuvių anoniminės poezijos), Vilnius, 1982, 122-125; R. Pietsch, Fischerlelten auf der Kurischen Nehrung, Berlin, 1982, 308-311; J. Balys, Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai, Silver Spring, 1986, 25; V. Vaitkevičius, Šokių vakarai ir gegužinės, in Batakių apylinkėse, Kaunas, 1991, 8-9; V. Statkevičius, Šilališkiai: Darbai ir papročiai, Vilnius, 1992, 17; E. Krušinskaitė, Iš Krušinskų kaimo istorijos ir buities, M K, 1, 1992, 65; J. Jakclevičius, Kai mergina atsisako šokti..., Šeima, 2, 1992, 6-7; A.R. Niemis, Lietuviški vestuvių papročiai, in Liaudies kūryba, 3, Vilnius, 1992, 213; V. Ašmys, Priekulės parapijos Butkų kaimo tarpukario (1919-1939) kronika, MK, 1, 1993, 37; J. Šliavas, Žiemgalos tyrinėjimai: Žeimelis, Vilnius, 1993, 124; N. Marcinkevičienė, Jaunimo subuvimai, MK, 2, 1994, 112; A. Vai­ cekauskienė, Punsko ir Seinų krašto vestuviniai papročiai, Punskas, 1995, 13; M. lydekas, Žvilgsnis atgal, in Lietuvininkų žodis, Kaunas, 1995, 643-644. ŠAM, b. 52, dn. 479, 1. 1-4, 20, 25. Užr. 1943 m. ŠAM. Anketa Nr. 8 - „Senovės gėrimai“ Simonavičienės (vardas nežinomas) atsakymas į anketą. Lapai nenumeruoti. Užr. 1934 m. “'-ŠAM. Anketa Nr. 18 - „Darbai ir žygiai“. V. Petrulienės atsakymas į anketą, I. 12. Lapai nenume­ ruoti. Užr. 1939 m. ŠM, G-2651, 4049, 4377, 7216, 7229. 4J VUBRS, f. 81-319, I. 38-39 - Kančėnai (Alytaus raj.). Užr. 1970 m. VUBRS, f. 81, b. 223, I. 110-112 - Raičiai ir Krikštonys (dabar Lazdijų raj.).

32

II. JAUNYSTĖS AMŽIUS

Mūsų aptariamo jaunystės amžiaus da­ bartinėse civilizacijose5. Be abejonių, uni­ lį (tam tikrais atvejais ir jj visą) apima versali ir pereinamoji (tranzicinė) jaunys­ psichologų ir kitų mokslų atstovų vartoja­ tės amžiaus prigimtis. Emociškai bei kul­ mas paauglystės terminas. tūriškai neapibrėžtas jaunuolio vidinis pa­ Mokslininkai ginčijasi bandydami nusta­ saulis ir socialinė veikla iš dalies leistų šį tyti chronologines šio žmogaus amžiaus fe­ laikotarpį įvardyti Victoro Turnerio įvestu nomeno ribas. Garsus istorikas Philippe terminu communitas (laikas ir būsena, ka­ Aries „moderniosios“ paauglystės atsiradi­ da iš senosios socialinės struktūros žmo­ mą Vakarų Europoje sieja su 1900-aisiais1, gus išeina, bet į naująją nepereina ir ne­ tuo tarpu Vivianas Foxas daugelį šiuolai­ galioja įprastiniai socialiniai dėsniai)6. kinės paauglystės bruožų įžvelgia ikiindust- XX a. pabaigoje gyvenantys lietuviai rinės Europos ir net senovės Graikijos žodį jaunystė suvokia vienodai - kaip žmo­ epochose2. Mes nagrinėjame kaimo visuo­ gaus amžiaus tarpsnį. Šia prasme žodis pa­ menės kultūrą. Daugelis anksčiau išvardy­ teikiamas jau ir pirmajame lietuviško žo­ tų paauglystės ypatybių aptinkama ir dyno „Dictionarium trium linguarum“ lei­ XIX a. pabaigos - XX a. I pusės Lietu­ dime7. Tiriamuoju metu žodis jaunimas lie­ vos kaimo jaunimo elgsenoje, nors tiria­ tuvių kalboje turėjo kelias prasmes: 1 - muoju laiku švietimo sistema krašte (lygi­ žmogaus priklausomybė tam tikram am­ nant su JAV ir Vakarų Europos šalimis žiaus tarpsniui, 2 - pagrindinis kaimo jau­ (Anglija, Prancūzija, Vokietija, Skandina­ nimo susiėjimas - „vakarėlis“. Pastarąja vija)) ypatingos reikšmės paauglystės am­ prasme šį žodį minėjo Georgas Heinrichas žiaus ilgėjimui bei socialinės svarbos di­ Ferdinandas Nesselmanas\ Otto Glagau'1, dėjimui neturėjo (ypač tarp samdinių, ku­ Eduardas Gisevius10, Carlas Cappelleris11, rie nepriklausomi nuo tėvų XX a. pra­ Antanas Juška12, Mikalojus Katkus1-' džioje tapdavo net jaunesni negu XIX a.)', XIX a. Mažąją Lietuvą, Žemaitiją, Pietva­ keliais dešimtmečiais „vėlavo“ ir jaunimo karių ir Vidurio Lietuvą aprašiusiuose šal­ organizacijų įtaka4. Tačiau, kaip pastebėjo tiniuose. Dabar šį vakarėlio pavadinimą ži­ Eisensladtas, jaunystė - universalus kultū­ no tik Pietų Lietuvos seneliai. Žymiai daž­ ros fenomenas, tam tikrų paralelių pasi­ niau negu kili vakarėlį nusakantys žodžiai taiko ir pirmykštėse, ir istorinėse, ir da­ (tancius, gužynė, vakaruškos) leksema jau­

35 nimas, jaunimėlis14 vartota ir lietuvių liau­ ginio amžiaus saviidentifikacija susijusi su dies dainose15. papročiu užrašyti datas ant baldų ir namų Dalis Europos tautų turėjo lyties, re­ apyvokos daiktų22. Remiantis Vyšniauskai­ čiau ir abiejų lyčių žmonių bendrijų pava­ tės įrašų ant linų apdirbimo įrankių2’, Ed­ dinimus. Vaikinų bendraamžių bendriją lat­ vardo Gudavičiaus žymenų ant įvairios pa­ viai vadino puišu karogs (vaikinų vėliava)1", skirties valstiečių daiktų24, Čepaitienės žy­ vokiečiai ir austrai - Burschenschaft, mer­ menų ant verpsčių25 tyrimais, Alfonso Ke- ginų - Rosengarten \ vaikinų, kai kada ir turkos26, Zosės Budrytės ir Stasės Berno­ jų bei merginų bendriją ukrainiečiai ir da­ tienės27, Akvilės Mikėnaitės28 pateiktomis lis baltarusių įvardydavo парубоцкая baldų fotografijomis ir piešiniais, galima грамадаl8. Lietuviai žodį jaunimas vartojo teigti, kad chronologinės saviidentifikaci- ir teritorinės jaunimo bendrijos prasme. jos procesas Lietuvos kaime vyko iki Kita vertus, žodis jaunas gali reikšti ne XVIII a., rytinėje Lietuvos dalyje - ir vė­ tik šį žmogaus gyvenimo eigos etapą. Pa­ liau2'1. Taigi, iki šio laiko, nustatant žmo­ vyzdžiui, galima pasakyti: „jis dar per jau­ gaus amžių, vyravo sąlyginė laiko atskai­ nas bernauti“. Iš 1590 m. Jono Bretkūno tos sistema, besiremianti vyresniškumu šei­ rankraščio žinome, kad žodžiai „jaunas moje, aiškiais fiziniais brandos požymiais bernas“ reiškė vaiką'1', XIX - XX a. jau­ ir socialine padėtimi kaimo bendruo­ nais vadino ir gyvūnus, augalus, maistą, menėje. gamtos ir kultūrinius reiškinius. Taigi šis Kiek anksčiau chronologinio amžiaus žodis ne visada nusako priklausomybę kon­ suvokimas, greičiausiai, susiformavo Ma­ krečiam amžiaus tarpsniui: kai kada - tik kultūros reiškinio sietą kilų reiškinių sis­ žojoje Lietuvoje. Didelę reikšmę turėjo temoje. 1737 m. išleistas specialus mokyklų įstaty­ mas „Principia regulativa“, kuriuo buvo I. Amžiaus samprata paskelbtas privalomas mokslas 7-14 m. vaikams’0. Kiek vėliau šis procesas pasie­ Pats bendriausias amžius nustatomas kė Rylų Lietuvą, kur kultūrinio ir ekono­ pagal dvi reikšmes: absoliutųjj, arba chro­ minio išsivystymo lygis santykiškai buvo že­ nologinį, ir sąlyginį amžių, kuris nustato­ mesnis. Be to, iki pat XX a. pradžios mo­ mas pagal objekto padėtį tam tikroje evo- ters kultūrinė erdvė buvo siauresnė negu liucinėjc-genctinėje eilėje tam tikrame rai­ vyrų. Vyrai dėl ėmimo į rekrūtus dalyje dos procese, remiantis kokiais nors kieky­ Lietuvos chronologinį amžių pradėjo su­ biniais ir kokybiniais požymiais21’. Archa- vokti anksčiau. Jo suvokimui reikšmę tu­ jiškesnis antrasis kriterijus. rėjo ir masinis kalendorių paplitimas. Ti­ Pasak Arono Gurevičiaus, kaimo lai­ riamuoju metu Lietuvos kaimo žmonių kas - tai gamtos, o ne įvykių. Todėl jo amžiaus tarpsnių pokyčiui buvo svarbus ir negalima ir nereikia matuoti tiksliai. Tai absoliutusis, ir sąlyginis amžius. Kartais jie ne įvaldžiusių gamtą, o paklūstančių jos susipindavo. Pavyzdžiui, Kupiškio apylin­ ritmui laikas21. Matyt, šiais žodžiais gali­ kėse apie merginos brandą XIX a. pabai­ me apibūdinti ne tik viduramžius. Kultū­ goje spręsdavo pagal krūtų dydį, tačiau, ros istorikas Ariės nustatė, kad chronolo­ sulaukusi atitinkamo chronologinio am- żiaus ir šio brandos požymio neturėdama, išvadą, kad panašus skirstymas į amžiaus į bendraamžių bendriją būdavo priimama*1. grupes buvo ir kitose lyvių bei latgalių ka­ pavietėse. Skiriasi 7-8, 11-12, 18-20 m. vai­ 2. Žmogaus amžiaus kų ir jaunuolių įkapės. Suaugusiojo sim­ periodizacija bolis - vienašmenis kardas. Taip pat sky­ rėsi 5-6, 10-14 m. mergaičių ir merginų įkapės. Mergystės simbolis - šventiniai dra­ Periodizuoti žmogaus gyvenimą bandy­ bužiai, papuošalai'6. Nuostabą kelia toks ta dar VI a. pr. Kr. Jonijoje. Tai daryta tikslus Denisovos mirusiųjų amžiaus chro- remiantis skaičių analogijomis: gamtos ele­ nologizavimas, tačiau, net atmetus galimus mentai, metų laikai, žmogaus temperamen­ tai ir kt. (skaičius 4 ir pan.). Žmogaus netikslumus, aišku, kad tuo metu amžius amžiaus skirstymas pagal skaičių analogiją iki pilnos socialinės brandos skirstytas į 3- pasiekė - tiesa, praradęs mokslinį pagrin­ 4 tarpsnius. dą, - net XVI a.'- Jaunystę su pavasariu, Panašūs tyrimai Lietuvoje neatlikti, ta­ senatvę su rudeniu palyginame ir dabar” . čiau, Reginos Volkaitės-Kulikauskienės tei­ Šiame šimtmetyje labai skirtingas žmogaus gimu, vėlyvajame geležies amžiuje jaunų amžiaus periodizavimo sistemas, panaudo­ mergaičių galvos danga aiškiai skyrėsi nuo dami įvairius kriterijus: neurofiziologinius, moterų. Tai, autorės manymu, priklausė fizinius, psichologinius, socialinius ir kul­ nuo šukuosenos. Merginų plaukai turėjo tūrinius”, pateikia demografai, antropolo­ būti palaidi arba supinti į kasas. Moksli­ gai, psichologai'5. Mūsų uždavinys - ap­ ninkė padarė prielaidą, kad nuo IV a. pr. žvelgti socialinius bei kultūrinius amžiaus Kr. merginos nešiojo kepurėles, matyt, ir stratifikacijos aspektus, suprasti, kaip žmo­ apgalvius, o moterys galvą dengė panašiu gaus amžiaus tarpsnių sistemą suvokė Lie­ į nuometą baltu audiniu'7. Vyrų ir jaunuo­ tuvos kaimo gyventojas. lių drabužių skirtumų autorė nenurodė. Iš Ar siejosi mūsų eros pradžios ir tiria­ archeologų duomenų aišku, kad jaunystės mojo laikotarpio žmogaus amžiaus strati- ir suaugusiojo amžius kultūriniu bei so­ fikacinė struktūra, iš dalies galima nusta­ cialiniu požiūriu buvo griežtai diferenci­ tyti remiantis archeologijos ir kitais moks­ juotas. lais. I tūkstantm. - II tūkstantm. pradžio­ Gana sudėtinga amžiaus socialinė struk­ je dabartinės Latvijos teritorijoje gyvenu­ tūra tarp kilmingųjų egzistavo XVI a. Jei sių žmonių amžiaus stratifikaciją pagal ar­ tikėsime Joanu Lasieius - kilmingos sūdu­ cheologinius, antropologinius, tautosakos, vių, kuršių, žemaičių ir lietuvių merginos etnografijos ir istorijos duomenis bandė at­ nešiodavo varpelius, naktį vaikščiojo su ži­ sekti Leinasare. 1966-1967 m. atidengtoje buriu. Merginos tekėjo 30 ar bent 24 m., Kivutkalnio bronzos amžiaus kapavietėje kai turėjo prisiaudusios keletą skrynių dra­ nustatyta, kad paaugliai ir suaugusieji lai­ bužių. Moterys net po vestuvių elgdavosi doti atskirai. Antropologė Raisa Denisova kaip merginos, kol pagimdydavo pirmąjį nužymėjo net chronologinę paauglystės ri­ sūnų's. Gyvuojant tokiai amžiaus ir socia­ bą: nuo 7-8 (ar 8-9) m. iki 14-16. Vyresni linio statuso atskaitos sistemai ir esant vė­ nei 16 m. jaunuoliai laidoti kaip vyrai. lyvoms vedyboms jaunystė turėjo skaidytis Remdamasi įkapėmis, Leinasare padarė į keletą tarpsnių. Tačiau XVII a. pabaigos

37 papročius aprašęs Johanas Arnholdas von išskirtinę socialinę padėtį joje ir turinčius Brandas amžiaus periodizaciją pateikė pa­ teisę lankytis jaunimo susiėjimuose bei pri­ gal atliekamus darbus: nuo 7 iki 12 m. klausyti jaunimo bendrijai) socialinę am­ lietuvių vaikai turėjo ganyti, 12-14 nu­ žiaus kategoriją. Deja, jam pagrįsti pateikta akėti, 16 metais - arti ir pjauti, 17-18 me­ mažokai faktų, sunkiai suvokiamas kai ku­ tais jau reikėjo vesti39. rių etimologijų galimumas. Absoliučia dau­ Tam tikras amžiaus periodizavimas pa­ guma atvejų lingvistiniuose šaltiniuose pir­ stebimas nagrinėjant tautosakos palikimą. moji autorių įvardyta martavimo fazė va­ Remdamasis lietuvių dainomis Baldauskas dinta mergavimu. pateikė trifazę pasiskirstymo pagal amžių Žymiai tikslesni XIX a. pabaigos - schemą: vaikai, jaunuomenė, seniai. Jau­ XX a. pradžios lietuvių pasiskirstymo pa­ nuomenė - nuo lytinio brendimo iki ve­ gal amžių tyrimai. Vyšniauskaitė, rašyda­ dybų, sukūrę šeimą - seniai40. Vėliau šis ma apie šio laikotarpio ikivedybinio am­ autorius, nagrinėdamas rūtos simboliką lie­ žiaus tarpsnius, nurodė vaiko, piemens-pie- tuvių dainose, pažymi, kad mergystės luo­ menės, pusbernio-pusmergės, berno-mer- me esti mažos ir senos, nepažinusios vyro gos chronologinį amžių44. Brandos amžius moterys, tačiau, senesniųjų dainų duome­ susijęs su žmogaus biologinėmis savybėmis, nimis, nei vienos, nei kitos vainiko nepina sugebėjimu atlikti suaugusiojo darbus. ir nenešioja41. Nagrinėdamas marčios so­ Remdamasis Varėnos ir Kretingos rajonų cialinę amžiaus kategoriją, remdamasis kaimuose atliktais tyrimais, tris XIX a. pa­ lingvistinių, tautosakos ir etnografinių šal­ baigos - XX a. pradžios vaikų socializaci- tinių semiotine analize, Algirdas Julius jos pakopas nurodė Romanas Vasiliauskas. Greimas išskiria tuoj po sutartuvių (arba Trečiasis vaiko brendimo tarpsnis (13- po pirmųjų užsakų) prasidedantį ir gimus 16 m.) pavadintas paauglyste. Teigiama, pirmajam vaikui pasibaigiantį amžiaus kad šio amžiaus vaikas atlikdavo visus su­ tarpsnį - martavimą. Hipotezė paremia­ augusiojo namų ūkio ir lauko darbus45. Iš ma ir senovės graikų analogijomis42. Šį so­ autoriaus pateiktos lentelės matyti, kad 13- cialinį amžiaus tarpsnį, matyt, ir minėjo 16 m. paauglys ne visada pradėjo dirbti Lasicius. Jaunavedžių (laikas, trunkantis svarbiausius ūkio darbus (pavyzdžiui, kirs­ metus po vedybų ar iki pirmojo vaiko gi­ ti rugius), neparodyti skirtumai pagal ly­ mimo) išskirtinis statusas jaunimo bendri­ tį46. Gerhardas Baucris, nagrinėdamas lie­ joje pastebimas net šio amžiaus pradžios tuvių ir latvių kaimą kaip socialinę struk­ jaunimo papročiuose. Martavimo sociali­ tūrą, išskyrė 4 pagrindines amžiaus gru­ nę kategoriją dar į tris etapus išskaidė Pa­ pes: senius, susituokusius, nesusituokusį tackas ir Žarskus. Anot autorių, martauti jaunimą ir vaikus. Atkreipiamas dėmesys pradedama tapus vyriausiu nevedusiu ar į kiek platesnį pereinamąjį paauglystės am­ netekėjusia šeimoje (martavo ir vaikinai), žių, esantį tarp vaikystės ir jaunystės, bet antras etapas - po sugertuvių, trečias - didesnės reikšmės jam neteikiama47. Tar­ nuo jungtuvių iki įvedybų43. Toks skirsty­ pukario laikus apžvelgė Vitalis Morkūnas. mas leistų įvesti į bendrą amžiaus stratifi- Jis pateikė samdinių socialinio sluoksnio kacinę sistemą vyriausio nevedusio brolio amžiaus gradaciją ir teigė, kad 70,3% vai­ ar netekėjusios sesers šeimoje (užimančių kinų pradėdavo bernauti 16-18 m., 65,8%

38 merginų tarnavo merga nuo 15-17 m.48. nėje kaimo jaunimo bendrijos struktūroje Sis skirstymas didesnėje Lietuvos dalyje ti­ pakildavo vienu laipteliu. ko ir samdinių, ir ūkininkų vaikams, ka­ XIX a. pabaigoje jaunystės pradžia sie­ dangi jie visi, ypač Žemaitijoje, šeimoje tą ir su piemenavimo pabaiga. Piemuo ne­ atlikdavo tuos pačius darbus44. galėjo tapti jaunuoliu, nors juridiškai ir tu­ Etnografiniai šaltiniai atskleidžia skir­ rėjo teisę kurti šeimą. Jis buvo laikomas tingas amžiaus stratifikacines sistemas. Pa­ „vaiku“, „prieaugliumi“ net ir tarpukariu, vyzdžiui, 1879 m. Klaipėdoje atspausdin­ nors šiuo metu ganė jau trumpiau. Jau­ tame eilėraštyje vyro amžius suskirstytas į nystės amžius baigdavosi santuoka ir kū­ 4 dalis: kūdikio, jaunikaičio, vyro, senelio. dikio laukimu, nes iki Antrojo pasaulinio Jaunikaičiu tampama po konfirmacijos, vy­ karo neretai į jaunimo susiėjimus ateida­ ru - išėjus į kariuomenę50. Lietuvių tauto­ vo pasilinksminti ir jaunavedžiai. sakos rankraštyno medžiaga rodo dvi Įėjimo į jaunimo bendriją amžiaus re­ XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje skir­ gioniniai skirtumai tarpukariu buvo nežy­ tas amžiaus grupes: 1 - vaiko ir suaugu­ mūs, tačiau nemenkai skyrėsi vedybinis siojo, II - vaiko, piemens-piemenės, pus- amžius. Remdamasi 1925 ir 1928 m. sta­ bernio-pusmergės, berno-mergos51. Tarpu­ tistiniais duomenimis, Merkienė nustatė, kariu dažniau vartotas antrasis skirstymas. kad pastarasis amžius buvo glaudžiai susi­ Mūsų tyrimų duomenimis, šiuo laiko­ jęs su regiono ekonominiu išsivystymu. Vė­ tarpiu jaunystės pradžia sietą su lankymu- liausiai šeimas kūrė ekonomiškai stiprių si jaunimo laisvalaikio susiėjimuose. Pa­ sričių - Šiaurės Aukštaitijos ir Rytų Že­ grindinį jaunimo laisvalaikio susiėjimą, va­ maitijos - jaunuomenė. Skyrėsi ir Pietų karėlį pradėdavo lankyti vidutiniškai 16,32 Lietuvos gyventojų vedybinis amžius: sa­ m. merginos ir 17,94 m. vaikinai (270 ir kykime, Suvalkijoje iki 24 m. (imtinai) su­ 269 inf.), t.y. sulaukus mergos (berno), re­ situokdavo tik 51,5% moterų ir 25,7% vy­ čiau pusmergės (pusbernio) amžiaus52. rų, o Dzūkijoje atitinkamai - 62,6 ir Mokslo pabaiga su jaunystės pradžia buvo 35,5%” . Panašius duomenis liudija ir Vyš­ siejama tik Mažojoje Lietuvoje, kur gyva­ niauskaitės tyrimai54. Laiku nesukūrus šei­ vo privalomas mokslas iki 14 m. Kitur Lie­ mos besiartinanti ar reali fiziologinės jau­ tuvoje aukštesnius mokslus baigę jaunuo­ nystės pabaiga prasidėdavo senmergės ir liai į gimtinę retai besugrįždavo ir iš to senbernio amžiumi. Kaip rodo turima me­ kaimo teritorinės jaunimo bendrijos ribų džiaga, įvairiai traktuota ir „mergos su vai­ išeidavo. ku“ socialinė amžiaus kategorija. Kai ka­ Kai kada vaikino jaunystės pradžia sie­ da šių kategorijų žmonės jaunimo ben­ tą su tarnybos kariuomenėje pabaiga, nors druomenės veikloje dalyvavo. Ypač akty­ dažniausiai į jaunimo bendriją įeita anks­ viai - senberniai Rytų Lietuvoje, tačiau jų čiau. Po 1874 m., panaikinus rekrūtų ėmi­ jaunimu jau nevadino. mą, buvo paskelbtas visuotinės karinės prievolės įstatymas ir nustatyta 6 m. kari­ 3. Jaunimo amžiaus simboliai nė prievolė. Vėliau šis laikas buvo trum­ pinamas. Atitarnavęs kariuomenėje vaiki­ Nagrinėjamu laikotarpiu didesnėje Lie­ nas tapdavo „pilnu bernu“, t.y. hierarchi­ tuvos dalyje subrendęs vaikinas vadintas

39 bernu, mergina - merga, jaunimo amžius informacijų liudijimu, pereinant į jaunimo apibūdintas bernavimu, mergavimu55. Be amžių svarbus gaktos plaukų išaugimas šių labiausiai paplitusių pavadinimų, Siau­ („apsiplunksnavimas“). Kai kur kupiškė­ rės Lietuvoje vaikinus vadino zėnais, žen­ nuose šis fiziologinės brandos požymis tu­ klais (matyt, nuo latviško žodžio zėns - rėjo reikšmę „priimant į vakaruškas“, ne­ berniukas), Žemaitijoje - vaikiais (mergi­ turinčias jo mergaites vadino „ierkomis“56 nas - mergėmis). Kai kur šiuos žodžius ir pan. Tik Žemaitkiemio (Ukmergės raj.) vartojo tik socialine prasme. Tada mergi­ apylinkėse užfiksuota, kad, įeinant į jauni­ nas vadindavo panelėmis, mergaitėmis, mo bendriją, tarpukariu tai turėjo reikš­ mergiščiomis, mergučiomis (vietomis šis mę ir vaikinams57, nors kai kurių senes­ žodis reiškė ir pusmergę, net piemenę) ir nių - XIX a. pabaigos - šaltinių teigimu, pan. Paauglius dažniausiai vadino pusber­ šis subrendimo ženklas būdingas pusber­ niais (kai kada žodis vartotas ir kaip so­ nio amžiaus vaikinams5*. cialinė kategorija), piemenimis (net jei ir Tam tikrą reikšmę merginos socialinio neganė), prieaugi i um i. vaikynais, vaikesais, statuso kaitai turėjo pirmosios menstrua­ puikom, pienberniais. pienburniais, kuo- cijos. Nuo to laiko ji vadinama „gyva mer­ giais (dažniau žodis reiškė nekviestus ves­ gina“. Šeima siekdavo paveikti tolesnį mer­ tuvininkus), čigonais (pagal baudžiamojo ginos fiziologinį, iš dalies ir socialinį vys­ „šokio“ pavadinimą, kurio metu su pasun­ tymąsi. Ji į suaugusių moterų pirties ben­ kintu žiužiu išvaikomi visi paaugliai) ir ki­ driją galėjo nešioti mergystės simbolį - rū­ taip. Paaugles šaukdavo pusmergėmis, pie­ tų vainikėlį. Apie tiesioginį pirmųjų menst­ menėmis, avelėmis, plenciukais, prieauglė- ruacijų ryšį su įėjimu į jaunimo bendriją mis mergomis, prieauglėmis mergelkomis duomenų neturime. Remiantis šalutiniais ir pan. Dažnai šie žodžiai buvo tariami su duomenimis, šis faktas, įeinant į jaunimo pašaipa ir reiškė žemesnį socialinį statusą. Vietovėse, kur pusbernio ir pusmergės bendriją, turėjo nemažą reikšmę5'1. amžiaus kategorijos retai pasitaikė, bernais Žymiai dažniau kaip fiziologinės jau­ ir mergomis galėjo įvardyti ir paauglius nystės simbolis minimos vėlesnės fiziolo­ (ypač Rytų Lietuvoje). Jaunimą vadindavo ginės brandos apraiškos - krūtų išaugimas „pilnais“, „tikrais“, „ščyrais“, „stalais“, (merginoms) ir ūsų dygimas (vaikinams). „stalnais“ bernais ir mergomis. Šie žodžiai Stambi raudonskruostė mergina didele vartoti ir ten, kur pusbernio ir pusmergės krūtine atitiko daugelio XIX a. pabaigos - kategorijos buvo aiškios bei žodžiai pus- XX a. pradžios vaikinų grožio idealą'1". Vi­ bernis-bernas, pusmergė-merga suvokiami soje Lietuvoje užfiksuota nemažai tikėji­ kaip antonimai. Tokiais atvejais „pilna mų, liudijančių, kad šį brandos požymį merga“ ar „tikras bernas“ simbolizavo fi­ merginos siekė užtikrinti kontaktinės ir si- zinės ir socialinės brandos piką, ir šios am­ milinės magijos veiksmais61. Iki pal XX a. žiaus kategorijos chronologiškai buvo arti­ pradžios kai kada susiformavusi krūtinė mos senbernio bei senmergės amžiui. lemdavo įėjimą į jaunimo bendriją rytinė­ Vienas iš pagrindinių jaunystės simbo­ je Lietuvos dalyje. XIX a. II pusėje - lių - fiziologinės brandos požymiai. Kelių XX a. pradžioje panašią reikšmę vaikinui XIX a. pabaigos realijas apibūdinančių turėjo ūsai, tačiau tarpukario metais šių

40 fiziologinės brandos simbolių reikšmė įei­ dirbti daugelį suaugusio vyro darbų. Ta­ nant į jaunimo bendriją buvo menka. čiau nė vienas chronologiškai, socialiai ar Jaunimo fizinę, kartu ir socialinę bran­ sakrališkai susietas su perėjimu į jaunys­ dą taip pat liudijo atliekami darbai. Dau­ tės amžiaus tarpsnį tiriamuoju laiku ne­ gelis XVI-XIX a. svetimšalių autorių lie­ buvo. tuvių darbštumą iškėlė kaip vieną ryškiau­ Dar vienas mergystės simbolis - šokis. sių tautos etninių bruožų67. Dažnai tai tu­ Šis simbolis buvo manifestuojamas vaka­ rėjo lemiamą reikšmę pasirenkant vedybų rėliuose, būnant pamerge vestuvėse, kai partnerį: jaunuolio darbštumas Lietuvos kada per krikštynas - kūma. Dargužiu kai­ kaime buvo vertinamas kaip viena iš pa­ me (Varėnos raj.) net sakydavo, kad pir­ grindinių moralinių vertybių. Svarbūs bu­ mą kartą pakviesta į kūmas mergaitė „nuo vo merginų namie atliekami darbai - ver­ kiaulės uodegos atrišama “'L Labai dažnai pimas, audimas, ypač duonos kepimas. merginos sugebėjimas gerai šokti buvo ver­ Verpti, kai kada ir austi pradėdavo pa­ tinamas labiau negu grožis ar net ir so­ auglės amžiuje, tačiau darbo paskirtis cialinė padėtis. Gintaras Valiukevičius pa­ (kraičio krovimas) simbolizavo vaikystės teikė faktą, kad Radvilonysc (Lazdijų raj.), pabaigą'1'. Matyt, psichologiškai šie darbai išvedus šokti, buvo „įstatyta į mergas“ 10- turėjo reikšmę merginos kognityviniam vys­ 11 m. mergaitė'4! Tai išimtinis atvejis: mi­ tymuisi, formavo „laiko eigos“ suvokimą. nimi 1926-1927 m., o tarpukariu tokiu bū­ Ji buvo priversta kurti planus ateičiai, tei­ du „merga statydavo“ 3-6 m. vėliau. Ta­ singai suvokti savo praeitį'"*. Duonos kepi­ čiau pavyzdys rodo, koks gajus pirmojo šo­ mas simbolizavo visišką pasiruošimą vedy­ kio bei socialinės brandos ryšio suvokimas boms. Bendruomeniniam socialinio statu­ ir kaip socialinės brandos faktas gali nu­ so pripažinimui buvo svarbūs ir už namų stelbti fiziologinio subrendimo apraiškas. ribų atliekami, ypač su linų apdirbimu su­ Vaikinui nebuvo būtina tobulai įvaldyti šo­ siję darbai. Linininkystės papročius apibū­ kio meną, bernavimo simbolį lėmė pats dinusi Marė Kazlauskaitė-Vyšniauskienė iš dalyvavimas jaunimo pasilinksminimuose ir Onuškio kaimo (dabar Trakų raj.) tvirti­ kaimo vaikinų bendruomeninėje „veiklo­ no, kad: „Prie linų mynimo aiškiausiai ga­ je“ (bernas turėjo „vaikščioti“ su vaikinais, lima įžiūrėti mergos vertę“1'5. Tam tikra o ne su „bloznais“ piemenimis). reikšmė teikta ir kitiems kaimo bendruo­ Tikra merga turėjo ne tik gerai mokė­ menės kolektyve dirbamiems darbams. ti šokti. Hierarchinė padėtis jaunimo ben­ Matyt, vieni iš svarbiausių vaikino dar­ drijoje bei kaimo bendruomenėje priklau­ bų - arimas ir šieno pjovimas1"’. Nors, pa­ sė ir nuo mokėjimo dainuoti. Taip pat vyzdžiui, Juozapavičius, aprašinėdamas vė- svarbios merginos moralinės savybės: do­ žioniškių XIX a. pabaigos priėmimo į jau­ ra bei kuklumas; tvarkingas rūtų darželis7". nimo bendriją apeigas, mini net keliolika Daugelyje Europos tautų šiuo laikotar­ darbų, kuriuos vaikinas turėjo išmanyti no­ piu merginas nuo paauglių skyrė specia­ rėdamas išeiti iš piemenų: be arimo ir pjo­ lūs naują socialinį statusą simbolizuojan­ vimo, turėjo mokėti akėti, kulti, vyti vir­ tys drabužiai. Lietuvoje lokių drabužių ne­ ves, įvažiuoti su vežimu į klojimą ir pan.67 žinoma. Moterį nuo merginos skyrė tik „{rašant į pusbernius“ reikėjo mokėti nu­ galvos danga71. Matyt, ir paauglę nuo

41 merginos skyrė tik vienas simbolis - rūtų Tačiau pagrindinis vaikiną nuo piemens vainikėlis (XX a. pradžioje Lietuvoje jį ne­ skyręs požymis - vyriškos kelnės. Pasak šiojo jau retai), nors vyriausioji netekėjusi tverečėno Bielinio ir vėžioniškio Juozapa­ sesuo puošėsi žymiai prašmatnesniais dra­ vičiaus, vaikino drabužio kaita siejosi su bužiais negu jaunesniosios72. „įrašymo į bernus“ apeigomis81. Tverečiaus Tiriamuoju laiku vainikas kaip sociali­ apylinkėse, vaikinui įsigijus kelnes, jis bu­ nio statuso kaitos simbolis vartotas dau­ vo priimamas į jaunimą; iki to laiko ber­ gelyje „perėjimo apeigų“. Pasak Baldaus­ niukai kaip ir mergaitės vilkėjo marškinius. ko, rūtų vainikas - vienas iš svarbiausių Kai kada kelnės kaip vyriškumą išreiškian­ senųjų brandos apeigų motyvų73, nors, re­ tis simbolis nešiotas tik nuo 20 m.82! Pie­ miantis kitais šaltiniais, - jis gana vėlyvas menis „su sukniomis“ mini ir Ona Bluz- ir plačiau paplito tik XVI a.74. Latvių dai­ mienė83; pasak Dulaitienės (Glemžaitės), nose vainiko įvaizdis kiek skyrėsi: mini­ iki 1885 m. kupiškėnų vaikai marškiniais mas ne rūtų, bet iš rožių, gėlių, aukso, vilkėjo iki 12-13 m.84; latvių šaltiniai liudi­ sidabro nupintas vainikėlis75. Leonardas ja, kad kelnes siūdavo 15 m. paaugliams Sauka šį reiškinį aiškino latvių dainų ar­ (XIX a.)85. Matyt, ir XIX a. Lietuvoje gy­ chajiškumu7“. Matyt, lietuvaičių vainikas ir vavo tam tikri regioniniai savitumai, ne vi­ buvo pagrindinis mergystės simbolis, mer­ sada pirmųjų kelnių nešiojimas sutapdavo gaitę išskiriantis iš paauglių ir moterų77. su piemenavimo pabaiga. Pavyzdžiui, Vaš­ Anot Baldausko, lietuvių dainose mi­ kų parapijos baudžiavinį kaimą aprašęs nimi vaikino simboliai: žirgas, pentinai, Pranas Būtėnas teigė, kad kelnes nešioda­ kartais kardas, tymo balnelis, kiaunių ke­ vo nuo 10 m., o ganė iki 15-16*'“. purėlė78. Tiriamuoju laikotarpiu buityje šie Apžvelgę išorinius jaunystės simbolius simboliai pirmykštę prasmę prarado. Nors pamėginkime „įsibrauti“ į jaunuolių vidų. 1867 m. realijas aprašęs Glagau akcentuoja 1846 m. išleistoje Jucevičiaus knygoje „Lie­ priežodį „lietuvninkas yra gimęs su kama­ tuva, jos senovės paminklai, buitis ir pa­ nomis rankoj“, tačiau, anot autoriaus, pa­ pročiai“ jaunystės amžiaus emocinė būse­ sitaiko matyti „4-6 metų berniūkščių du­ na nusakoma taip: „Jauna gražuolė, jau rniam ant žirgo be balno ir kamanų“. Žir­ penkiolika pavasarių mačiusi, kuriai išsi­ go, kaip vaikino brandos simbolio, degra­ skleidė visi žavesiai, nešykščios gamtos do­ davimą liudija ir faktai, kad Mažojoje Lie­ vanoti, kuriai apie tą laiką kaskart stipriau, tuvoje gyvavo paprotys garbius svečius pa­ kaskart smarkiau ima plakti širdis, kuriai sitikti raitoms merginoms. 1834 m. kara­ vienuma tampa nepakeliama, jaučia porei­ liūnų su žmona pasitiko 60 (ties Čiute- liais) ir 84 (ties Sendvariu) raitos lietu­ kį gyventi pilnutinai, kažko geidžia, kažko vaitės79! Kiek ilgiau žirgas kaip berno šau­ dūsauja, kuri pati savy susivokti neįstengia, numo simbolis išliko rytinėje Lietuvos pu­ nemoka pavadinti to saldaus jausmo, kuris sėje. Tarkime, tverečėnai į Kupolines dar ją visą apima, - į ką gi kreipsis, vargšelė, šio amžiaus pradžioje atjodavo; matyt, dar ko pasiklaus apie savo svajonių svajonę, XIX a. pabaigoje vaikinai jojo ir į vakarė­ kam savo mielus ilgesius atskleis? - ge­ lius („kuokines“), jaunikis ir pabroliai - į gužei!“*1. vestuves (pamergės, moterys važiavo ve­ Šį amžiaus apibūdinimą (kiek romanti- žime)80. zuotą) autorius pateikė, aprašinėdamas

42 kaimo papročius, ir, tikriausiai, stengėsi dinės būsenos, laikotarpį liudija ir lietuvių apibendrinti valstietės merginos jaunystę. jaunimo dainos. Kaip pastebi Donatas Sau­ Perkėlus į socialinę plotmę - apraše gali­ ka, jose apie konkrečią jaunimo veiklą, žy­ me įžvelgti jaunystę kaip ribinį žmogaus gius ir nuotykius visada mažai kas pasa­ amžiaus tarpsnį, kitaip tariant, perėjimą iš koma. Tai vis pasiraginimas, smagus ryž­ įprastinės į neįprastą - naujų pojūčių ir tas be aiškaus tikslo - kur nujoti, kur su­ patirties erdvę. Kiekvieno žmogaus minty­ stoti, nakvynėlę gauti. Šaunumas augant se jaunystė - ypatingas amžius, esantis tėvų namuose, šaunumas, netapęs apibrėž­ individo tolesnio gyvenimo dvasinė atskai­ ta veikla, glaudžiai susiejo pačius artimiau­ tos riba. Šį reiškinį patvirtina ir mūsų klau­ sius, kartu augusius - du brolius ir se­ sinėtųjų atsiminimai. Pasakodami apie jau­ seris88. nystės metus, 70-90 m. pateikėjai tarsi „iš­ Ribinę ir neapibrėžtą jaunystės būseną eina“ iš įprasto socialinio, kultūrinio pa­ riboja jaunimo brandos apeigos bei vestu­ saulio ribų, dažnai istorinėms dimensijoms vių ritualas, turintys didžiulę reikšmę in­ neteikiama jokia reikšmė (išskyrus kriti­ divido socialinės-chronologinės saviidenti- nes, žmogaus gyvenimą traumavusias karų fikacijos ir socialinės integracijos proce­ ar tremties ir kitas skaudžių netekčių da­ sams. Jie žymi vaikystės pabaigą ir suau­ tas). Jaunystės, kaip nenusistovėjusios vi­ gusiojo amžiaus pradžią.

1 Ph. Aries, Centuries of Childhood. A Social History of Family Life, New York, 1962,30.

3 V. Fox, Is Adolcsccnse a Phenomenon of Modern Times?, The Journal of Psychohistory, 5/2, 1977, 271-290. 3 Išskyrus Mažąją Lietuvą.

4 Pig.: J. Kctt, The History of Age Grouping in America, in Rethinking Childhood. Perspectives on Development and SiKiety, Boston, Toronto, 1976, 214-234.

5 S.N. Eiscnstadt, Archetypal Patterns of Youth, in Issues in Adolescent Psychology, New York, 1969, 565-575.

'• В. Тэрнср, CuMHo.i и рит уал, Москва, 1983, 104-264.

’ Pirmasis lietuviu kalbos žixlynas, Vilnius, 1979, 736.

* G.H.F. Ncssclman, Wörterbuch der Littauischen Sprache, Königsberg, 1850, 37.

’ Lietuvininkai, Vilnius, 1970, 237. 10 Ibid., 134. “ Ibid., 366.

13 A. Juška, Lietuviškos svotbinės dainos, 2, Vilnius, 1955, 289.

13 M. Katkus, R a šta i, Vilnius, 1965, 231-233. 14 Kai kada mažybiniu pavadinimu vadintas paauglių (pusbernių, pusmergių) susiėjimas - „jaunimukas“: V. Ulčinskas, Raitininkų kaimas (1R50-I950), Vilnius, 1995, 41. Raitininkai - Alytaus raj.

43 15 E. Mažulicnė, .įminimo dainos. Meilės dainos: Lietuvių liaudies dainų katalogas, Vilnius, 1472; B. Kaz­ lauskienė, Vestuvinės dainos jaunosios /susėję: Lietuvių liaudies dainų katalogas, Vilnius, 1976; idem, V estu­ vinės dainos jaunojo pusėje: Lietuvių liaudies dainų katalogas, Vilnius, 1977: V. Misevičienė, Darbo dainos. Kalendorinių apeigų dainos: Lietuvių liaudies dainų katalogas, Vilnius, 1972.

,IS H. Strods, Zemnicku sahicdnska dzlvc. in Latviešu etnografija, Riga, 1969, 164.

17 Брак y народов Западной и Южной Пиропы, Моекпа, 19X9, II, 45.

'*Д.К. Зеленин, Восточнославянская лпнография, Моекпа, 1991, 366; Этнаграф/я Белорус!. Энцыклапедыи,

M iHCK, 19X9, 3X9.

w J. Karaciejus, Iš lietuvių kalbos žodžių istorijos, in Žodžiui ir prasmės, Vilnius, 1991, 36; L K Ž , 4, Vilnius, 1957, 304-305.

20 И.C. Кон, К проблеме возрастного символизма, Советская лпнография, 6, 19X1, 99.

:l A. Gurevičius, Viduramžių kultūros kategorijos, Vilnius, 19X9, 97. Ph. Aries, op. cit., 15-18.

Vyšniauskaitė A. Žymėtieji linų apdirbimo įrankiai Lietuvoje XVII1-XX a., in AETL 1972 ir 1973 m e ta is, Vilnius, 1974, 135-145. Seniausi - datuoti 1741-1800 m. įrankiai iš Šiaurės Žemaitijos.

:J E. Gudavičius, Žymenys ir ženklai Lietuvoje, Vilnius, 1980, 19-46, 60-64.

:i A. Čepaitienė, Simboliai verpsčių puošyboje, in Senovės baltų simboliui, Vilnius, 1992, 214-232. Minima 1774 m. datuota verpstė. Daugiausia XIX a. V-VII dešimtm. pagamintų verpsčių. Dauguma jų - iš Rytų Lietuvos.

20 A. Keturka, Spalva lietuvių liaudies baldų puošyboje, Vilnius, 1987. Seniausios skrynios iš Suvalkijos (Šakių raj. Urvinių k. ir Barzdų mstl.) datuotos 1734 m. Anksčiausiomis datomis žymėtos Žemaitijos ir Suvalkijos skrynios.

-7 Z. Budrytė, S. Bernotienė, Lietuvių valstiečių baldai. Katalogas, Vilnius, 1988. Seniausia skrynia da­ tuota 1656 m. (Skuodo raj. Mikulčių k.). Baldai su anksčiausiomis datomis - iš Šiaurės vakarų Lietuvos.

A. Mikėnaitė, Lietuvių liaudies baldai. Katalogas. Lietuvos dailės muziejus, Vilnius, 1992. Seniausia skrynia datuota 1755 m. (Plungės raj. Karklėnų k.). Seniausios datos ant baldų iš Žemaitijos ir Suvalkijos. Kraitinę skrynių, datuotų 1750 m. (Šilutės raj. Žemaitkiemio k., 1978 m. piešė A. Kvasova), pateikė Dundulienė: P. Dundulienė, Lietuvių etnografija, Vilnius, 1982, pav. XL1V. Nors užfiksuoti ir XVII a. vidurio, ir XVIII a. 1 pusės datomis pažymėti baldai, kelia abejonę įrašų autentiškumas ir jų valstietiška kilmė. Negalime atmesti ir baldų importo iš Vokietijos galimybės. Neatsitiktinai seniausi datuoti baldai - iš Vakarų ir Pietvakarių Lietuvos. Valstiečių išsilavinimo lygis šiuose regionuose buvo aukščiausias. Tuo tarpu, pasak Katkaus, net XIX a. viduryje Krakių valstiečiai dar nemokėjo skirti skaitmenų, pinigų kiekis buvo užrašomas ne tik skaitmenimis, bet ir simboliais: M. Katkus, op. cit., 100-101; Dundulienės teigimu, net XX a. pradžioje, kų nors pirkdami, valstiečiai kai kur pinigus skaičiuodavo ir pagaliukais: P. Dundu­ lienė, op. cit., 201.

'"A. Bruožis, Mažosios Lietuvos mokyklos ir lietuvių kova dėl gimtosios kalbos, Kaunas, 1935, 30.

71 A. Kriauza, Šis tas apie kupiškėnų jaunimo pramogas, CK, 31, 1943, 247.

44 37 Ph. Aries, op. cit., 19-20, 23; sakykime, XII! a. Europoje amžių skirstė į 3, 4. 6, 7 ar 12 periodų: ЮЛ. Бессмертный. Жить и смерть н средние века: Очерки демографической истории Франции. Москва, 1991, 84-87. 11 Tokie palyginimai šiame amžiuje vartojami net mokslinėje literatūroje. Pavyzdžiui, pedagogas Juozas Gobis suvoki) jaunystė traktuoja kaip žmogaus pavasarį: „Jaunystė, tai žmogaus gyvenimo pavasaris... Lygiai kaip pavasarį gamta turi daugiausiai poezijos ir gyvybės, taip ir jaunystė iš visų gyvenimo periodų pasižymi didžiausiu poezingumu, didžiausiu energijos ekspansingumu ir didžiausiu vidujiniu audringumu ", in J. Gobis, Pirmosios jaunystės psichologija, Šiauliai, 1923, 5.

14 L. Astra, Gyvenimo laikas, Vilnius, 1993, 31.

35 C.H. Иконникова. Молодежь: Социологический и социально-психологический аналил, Ленинград, 1974, 46-53. 36 1. Lcinasarc, Pasodinau ievų..., I.К, 3, 1992, 14-15.

37 R. Volkaitė-Kulikauskienė, Lietuviai IX-XI amžiais, Vilnius, 1970. 122-128.

38 J. Lasickis, Apie žemaičių, kitų šarmotų bei netikrų krikščionių dievus, Vilnius, 1969, 17, 31-32. A R. Niemi, Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai, in MT, 6, Kaunas, 1932, 45; Brandas taip pat minėjo, kad mergystė prarandama pagimdžius sūnų. Žr.: A. Vyšniauskaitė, Lietuviai IX a. - XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose, Vilnius, 1994. 77.

4,1 J. Baldauskas, Pirktinės vestuvės, in MT, 10, Kaunas, 1935. 10.

41 Idem, Mūsų dainų erotika (Rūtos erotinė simbolika), GK, 1, 1935, 233.

4: A.J. Greimas, Tautos atminties beieškant: Apie dievus ir žmones, Vilnius-Chicago, 1990, 274-280.

43 A. Žarskus, Martavimas ir jo reglamentacija, LK, 1989 m. rugsėjis-spalis, 12-13; A. Patackas, A. Žars- kus, Vestuvinis virsmas, Prienai, 1993, 50-89.

41 A. Vyšniauskaitė, Šeimos buitis ir papročiai, in Lietuvių etnografijos bruožui, Vilnius. 1964, 461.

43 R. Vasiliauskas, Vaikų soeializaeijos pakopos lietuvių valstiečių šeimoje, in Individo socializacija ir še im a , Vilnius, 1972, 62.

“ Ibid., 63.

17 G. Bauer. Gesellschaft und Weltbild im Baltischen Traditionsmileu. Heidelberg. 1972,86-87.

'* V. Morkūnas, Nuo tamsos ligi tamsos, Vilnius, 1977, 23.

*■' Plg.: A. Pakalniškis, Žemaičiai: Etnografija, Chicago. 1977, 11: „Kai priaugdavo guspadoriuus vaikas, perimdavo jis samdinio pareigus: pradžioje būdavo piemeniu ar piemene, paskui pusvaikiu, vaikiu, pusmerge,

merge... Guspadoriuus ir samdytųjų vaikų padėtis buvo vienoda".

Keturi anižio čėsai, in Giesme mužikėlio (Iš XVI-XIX a. anoniminės lietuvių /H iezijos), Vilnius, 1982, 122-125. 31 / 7/1. 2237/183 - Utenos aps.; 1671/75 - Raseinių aps.; 2437/180 - Utenos aps.; 2431/107 - Pane­ vėžio aps. *■ Ž. Šaknys, Lietuvos kaimo jaunimo brandos apeigų tipai (XIX a. pabaiga - XX a. pirmoji pusė), in Lituanisticu . 4(16), 1993, 83.

45 ” Р. Мсркснс, Итоги этнографического изучения семьи, in 20 лет. Археологические и этнографические экспедиции института истории АН Литовской ССР (I94K-1967), Вильнюс, 1968, 103-105.

54 A. Vyšniauskaitė. Kaimo šeima, in A. Vyšniauskaitė, P, Kalnius, R. Paukštytė, Lietuvių šeima ir p a p r o č ia i, Vilnius, 1995, 145-147.

55 Mergavimas gali reikšti ir nuotakos ieškojimą: M. Miežinis, Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszkas ž o d y n a s, Tilžė, 1894, 137. Taip pat „merga“ gali būti nuotaka ir žmona: J. Klimavičius, Aistės-Kalcvalos šalies marčios, in Žmonės ir kalba, Vilnius, 1977, 111-112.

'"ŠAM, b. 52, dn. 479, I. 14, 34. Užr. A. Kriauza.

57 ES, b. 1434, I. 21. Užr. A. Miškinis.

'• NBRS, f. 126-127, 1. 23. Užr. J. Petrulis.

59 Pig.: ŠAM, b. 52, dn. 479, I. 34; A. Mažiulis, Rūta, in LE, 26, Boston, 1961, 221. Šiuos teiginius plačiau nagrinėsime kitame skyrelyje.

Plg.: A. Tamošaitis, Lietuvių moterų tautiniai drabužiai, in Sodžiaus menas, 7/8, Kaunas, 1932, 36; Čiulba ulba sakalas: Petro Zalansko tautosakos ir atsiminimų rinktinė, Vilnius, 1983, 322.

61 J. Balys, Vaikystė ir vedybos. Silver Spring, 1979, 60.

A. Vyšniauskaitė, Darbas nebuvo našta, LK. 6, 1991, 16. “’ Nors kai kada ausdavo nuo vaikystės. Pavyzdžiui, pasak Daunio, 9-10 m. mergaitė vadinta „pilna audėja“, 15 m. mergina - „pilna merga“: S. Daunys, Moterų darbai, GK, 30, 1942, 73 (Papilės vis., Šiaulių aps.).

M Plg.: M. Клс, Психология подростка (Психосексуальное раэкитие), Москва, 1991, 44.

"'SAM. Anketa Nr. 16 - „Senovės linų ūkis ir jo papročiai“ (nenumeruota). Šio darbo reikšmę jaunimo statuso kaitai, vedybiniam pasirinkimui įžvelgė ir Vyšniauskaitė: A. Vyšniauskaitė, Linamynio talkų papro­ čiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje (1. Istoriografija, darbo, poilsio ir talkininkų maitinimo organizavimas), MADA. 3(68), 1979. 67.

“ Plg.: „tas buvo madoj, kuris vikriai ir grynai šienaudamas kitus pralenkdavo, merga pagirta ta, kuri ploniausiai ir daugiausiai priverpdavo, ploniausiai ir daugiausiai drobių priausdavo ir balčiau balindavo“, „apie mergas sprendžia iš verpimo, apie bernus - iš arimo“: LMD, I 474(906,1012) - Tverečius (Švenčionių aps.). Užr. L. Bielinis. "'ES, b. 892, I. 118-119.

“ ES, b. 1693, I. 5, 9 (nuo „kiaulės uodegos atrišdavo“ kilnodami).

M G. Valiukevičius, Dzūkiški aprašai, Vilnius, 1991, 9.

'"Plg.: S. Daunys, Rūta lietuvių liaudies tradicijose, in Kraštotyra, Vilnius, 1969, 235-236; G. Žumba- kienė, Gėlių darželiai, in Dieveniškės, Vilnius, 1995, 275 ir kt.

71 A. Tamošaitis, op. cit., II; S. Bernotienė, Lietuvių liaudies moterų drabužiai XVIII a. pab. - X X a. p r ., Vilnius, 1974, VII, IX, XI, XV; T. Jurkuvienė, Tautinis kostiumas vaikams ir jaunimui, Vilnius, 1993, 2. Pasak Glagau, toks drabužis galėjo būti marginė. Autorius žodžiais merga, mergelė aiškina ir jo pava­ dinimą, nes jas daugiausiai vilkėjo mergaitės (1867 metais): Lietuvininkai, 234. Tačiau toks aiškinimas vargu ar tikėtinas.

46 77 V. Petrulienė, Vyresniškumas, GK, 32, 1942, 156-157; N. Marcinkevičienė, Jaunimo susibuvimai, MK, 2, 1994, 112; A. Vaicekauskienė, Punsko ir Seinų krašto vestuviniai papročiai, Punskas, 1995, 13. ” J. Baldauskas, Mūsų dainų erotika, 234.

74 J. Matusas, Lietuviškas rūtų vainikėlis ir istorija, A id a i, 1, 1962, 43-44.

75 K. Korsakas-Radžvilas, Latvių liaudies dainos, in Darbai ir dienos, 7, Kaunas, 1938,253.

7" L. Sauka, Lietuvių vestuvinės dainos (XIX a. - XX a. pradžia), in Literatūra ir kalba, 9, Vilnius, 1968, 29. 77 Matyt, nešiotas ne tik apvalus iš rūtų nupintas vainikėlis: 1825 m., Liudviko Rėzos tvirtinimu, be įprasto vainiko, merginos nešiojo ir „aukštą, turbano formos, su rūtų pyne viršuje“ papuošalą, vadintą vai­ niku: L. Rėza, Lietuvių liaudies dainos, 1, Vilnius, 1958, 311-312. 78 J. Baldauskas, Mūsų dainų erotika, 234.

7V Lietuvininkai, 239; I. Sidiškicnė, Lietuvininkių apranga XVII a. - XX a. pirmojoje pusėje (tradicija ir rctrospckcija), in Lietuvininkų kraštas, Kaunas, 1995, 577-578. Šidiškienė šį reiškinį vertina kaip lietuvi­ ninkų etninio identiteto išraišką. Tuo tarpu dar tarpukariu Pietryčių Lietuvoje gyvavo tikėjimas, kad mer­ ginai negalima joti ant arklio, nes nederės rūtos: J. Balys, Lietuvių iemdirbystės papročiai ir tikėjimai. Silver Spring, 1986, 114.

‘"ES, b. 1077, 1. 20, 67, 97-98, 102. Ū žt. A. Bielinis. 81 Ibid., 1. 229 - Tverečiaus apylinkės (Ignalinos raj.); b. 893. 1. 117 - Vėžionys, Prienų raj.

" E S , b . 1077, 1. 229.

*' Linelius roviau, dainuvau: Onos Bluzmicnės tautosakos ir atsiminimų rinktinė, Vilnius, 1990, 250. Talačkonys - Pasvalio raj. (minima XIX a. pabaiga). 84 E. Dulaitienė (Glcmžaitč), op. cit., 184-185.

“LIT, 201; Kai kur Rusijoje kelnes nešiojo tik nuo vestuvių. Jas padovanodavo nuotaka: T.A. Бернштам, Молодежь в обрядовой жизни русской общины XIX - начала XX в., Ленинград, 1988, 110.

,6 P. Būtėnas, Iš baudžiavos laikų Vaškuose, in Mūsų senovė, 1/4-5, Tilžė, 1922, 569.

87 L.A. Jucevičius, R a štu i, Vilnius, 1959, 96.

m D. Sauka, Lietuvių tautosaka, Vilnius, 1982, 128. III. ŠEIMOJE ATLIKTOS BRANDOS APEIGOS

Mažiausia socialinė bendrija-šeima. Ji yra cialines sferas', matyt, todėl daugelyje kul­ unikali socialinė institucija, nes visų pirma čia tūrų merginų fiziologinė ir socialinė branda yra pratęsiama gyvybė, individas tampa tam yra pažymima siauresnėse socialinėse ben­ tikros socialinės grupės nariu ir socializuoja- drijose negu vaikinų4. mas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų1. Neabejotinas išskirtinis šeimos vaidmuo ir tau­ 1. Pažymima fiziologinė branda tinio identiteto formavimo procese. Antano Maceinos teigimu, ji „palaiko etninį tautos ti­ Daugelyje kultūrų merginos brandos pra­ pą, perteikdama jį iš kartos į karta; ji ugdo tau­ džią siejo su pirmųjų menstruacijų pasirody­ tines tradicijas, tautinius papročius, tautinį me­ mu. Įvairaus kultūrinio lygio tautose šį faktą ną, pačios tautos pažiūras į gyvenimą ir net reli­ paminėdavo brandos apeigomis. Pirmykštė­ ginius tautos nusiteikimus“'-. se tautose menstruojanti mergina suvokia­ Šeimą jungė bendri namai ir visų narių ma kaip pavojaus, rečiau - kaip palaimos šal­ susitelkimo vieta prie ugnies. Ši vieta turėjo tinis5. Dažnai po pirmųjų menstruacijų mer­ ne lik buitinę, bet ir sakralinę reikšmę. Ilgai­ ginos brandą įtvirtindavo apeigomis, izolia­ niui sąvokos šeimos židinys, namų židinys įgi­ cija nuo visuomenės. Su šiuo fiziologinės jo perkeltinę prasmę ir reiškė glaudžiais dva­ brandos požymiu susijusias brandos apeigas siniais bei socialiniais ryšiais susietą žmonių atlikdavo ir šiuolaikinėse tautose. Pavyzdžiui, junginį - šeimą. Namų židinio puoselėtoja XIX a. Rusijoje pirmųjų menstruacijų sulau­ buvo moteris. Nepaisant, kad tiriamuoju lai­ kimą pažymėdavo įvairaus lygmens sociali­ kotarpiu Lietuvoje gyvavo patrilokalinė šei­ nėse bendrijose. Motina merginai suduoda­ ma, ištekėjusi mergina dauguma atvejų tap­ vo per veidą. Jai velkant dukrą suaugusio­ davo kitos šeimos nare, pereidavo gyventi į sios drabužiu dalyvaudavo ir tėvas. Jis suduo­ vyro gyvenamąją teritoriją, o vyras dažnai toje davo botagu, vytele. Kai kur ta proga poky­ pačioje vietovėje ar net namuose gimdavo, lius rengė kaimo moterys - vaišinosi, trypė užaugdavo ir mirdavo - moteriai priklausė merginos drabužį, merginų bendrija žaidė sakralinis namų erdvės prioritetas. Psicholo­ vestuves, degino marškinius, sodino ant snie­ gų ir sociologų duomenimis, jau nuo vaikys­ go. Dažnai apeigos buvo atliekamos pirtyje''. tės mergina yra orientuojama į šeimos, o vai­ Lietuvoje tiriamuoju laikotarpiu menst­ kinas - į už jos ribų esančias platesnes so­ ruacijų melu moterys taip pat patirdavo nc-

4—668 44 1. Merginos kultūrinės veiklos sritis: šeima. Mažeikių aps., Sedos par., Paparčių k.. ŠAM, neg. 1779. Fotografas nežinomas. 1936 m.

2. Vaikino kultūrinės veiklos sritis: bendruomeninis gyvenimas. „Kaimo sueiga „Krivūlė". Kretingos aps. ir vis. Tuliaušių k., ŠAM, neg. 1315. Foto - P Bu- gailiškio. 1936 m.

50 mažų kultūrinių apribojimų. Daugumas jų tu­ keli Lietuvių tautosakos archyvo aprašai. rėjo racionalų pagrindą ir buvo susiję su ele­ Alantos apylinkėse (Utenos aps.) tikėta, kad mentariais higienos bei sveikatos saugos rei­ „kaipirmą kartą pasirodo rūbinės [menstrua­ kalavimais. Jau XVII ar XVIII a. įsigalėjo cijos], motina dukrai turi duoti greit iš trobos į draudimas menstruacijų metu eiti į bažny­ prieangį išnešti ližę, tada merginą dažnai į kū­ čią7, XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje - mas arba vestuves (pamerge)prašys“1''. Šis ma­ eiti į pirtį8, sėti daržoves9 ir pan. Kiek sun­ giškas veiksmas rodo, kad motulė siekdavo kiau būtų paaiškinti draudimą kartu su ser­ užtikrinti ir socialinę brandą - greitas vedy­ gančia moterimi žiūrėti į veidrodį10. Tikriau­ bas, kadangi šioje Lietuvos dalyje ėjimas į kū­ siai, veidrodis dar ir XIX a. lietuvių sąmonė­ mas ar pamerges buvo vyriausios - mergau­ je asocijavosi su vandeniu11, ir dėl to gyvavo jančios dukters šeimoje privilegija ir tokiuo­ šis tikėjimas. se susiėjimuose rodydavo merginos pasiruo­ Lietuvoje, mūsų duomenimis, XIX a. pa­ šimą tekėti. Pirmųjų menstruacijų ir busimo­ baigoje - XX a. I pusėje pirmąsias menstru­ jo vedybinio gyvenimo sąsajas liudija nepa­ acijas pažymėdavo tik šeimoje. XX a. IV de- sirašytame Lietuvių enciklopedijos straipsny­ šimtm. - V dešimtm. pradžios aprašai liudi­ je pateikta medžiaga. Tvirtinama, kad Valki­ ja, kad, patyrusi apie pirmąsias dukters mo­ ninkuose (Varėnos raj.) ir Miroslave (Aly­ teriškas „bėdas“, motina jai suduodavo per taus raj.) per veidą suduodavo todėl, kad veidą, kad jis visada būtų raudonas ir gražus. mergina laiku ištekėtų. Luokės (Telšių raj.), Buvo tikima, kad net sudavimo būdas (ker­ Viduklės (Raseinių raj.) apylinkėse merginos tant tris kartus, suduodant dviem pirštais) ga­ li nulemti menstruacijų trukmę17. Alytaus ap­ turėjo įmesti į šaltinį ar upelį žolių (tik ne­ skrities Ricielių kaime užrašytame apraše nu­ aišku ar tai turėjo daryti „sergant“ pirmą kar­ rodoma, kad merginai reikia padaryti „sar­ tą). Tarp išvardytų šių veiksmų motyvacijų matą“ ir, kertant per veidą, paklausti: “Kas minimi tikėjimai, kad, atlikus šį veiksmą, ber­ pas tave yra?“'3. Kupiškėnuose, pasak Kriau- nai mylės, greitai ištekės18. zos, - „tetulė“ ar motina merginai suduoda Remdamiesi tarpukario ir Antrojo pasau­ per veidą ir „sarmatija“: „E tu besarmate, ką linio karo metų aprašais galime teigti, kad dabar darai? Ar taip gražu?“ ir pan. Siekta, kai kada apeigų metu merginos patirdavo tik­ kad mergina susigėstų, dar geriau „nusirau- rai stiprų dvasinį sukrėtimą. Augustino Ja­ dotų“, tada visą laiką bus raudona14. nulaičio apraše teigiama, kad motina, suduo­ Tam tikri tikėjimai susiję ir su nuo ištep­ dama per veidą, turi rodyti sukruvintą paklo­ tų rūbų skalbimo likusiu vandeniu: tą van­ dę ar marškinius ir sakyti: ,JCą tu padarei? denį pylė į krikštasuolę -„bus su slovu mer­ Kas čia Zarasų apskrities Salako valsčiuje gina "I5 - ar ant trobos, ne aukščiau kaip tre­ tikėjo, kad tais marškiniais reikia netgi pa­ čias sienojų vainikas: „s\>ečiai (menstruaci­ trinti veidą20. jos ] nebus ilgiau trijų dienų“'b. Kaip mato­ Apeigos fiksuotos net 17-oje Lietuvos ra­ me, šiais apeiginiais veiksmais siekiama nu­ jonų, kas rodo, kad dar tarpukariu jos buvo lemti merginos fiziologinį vystymąsi. Kažko­ išplitusios gana didelėje krašto dalyje* (I že­ dėl į mokslinę apyvartą nebuvo įtraukti dar mėlapis).

* 1490-1994 m. įvairiuose Lietuvos rajonuose apklausus 181 žinių pateikėją užfiksuota 34 pirmųjų menstruacijų pažymėjimo atvejai (18 užraSė autorius).

51 1. Šeimoje ir kaimynų bendrijoje atliktos merginų brandos apeigos

Seimą pažymi: 1 - pirmąjį duonos kepimą (1920-1940 m.), 2 - pirmąsias menstruacijas (XIX a. pab.), 3 - pirmąsias menstruacijas (1920-1940 m.). Talkininkai pažymi pirmąjį atėjimą į linamynį: 4 - merginą „binkiuoja“ (1920-1940 m.), 5 -suodina (1920-1940 m.). Pirties bendruomenės narės pažymi: 6 - merginos brandą (XIX a. pab.)

52 Iš apklaustųjų dvi teigė, kad šias apeigas faktą amžiaus tarpsnio kaitos prasme suvo­ atliko ir savo dukroms XX a. VIII dešimtm. kė ir vyrai. Tauragės rajono Kunigiškių kai­ Net 21 žinių pateikėja nurodė šio veiksmo me gimusio vyro teigimu: „Katra savo ligas motyvaciją: tai dariusios, kad mergina būtų turi, ta merga pakrikštyta“22*. raudona, graži, „nebūtų išbalus“, „nebūtų per Tik keli pateikėjai samprotavo, ką reiš­ daug“. Motina ištardavo apeigines formules: kia sudavimas per veidą. Informatorė iš Gu­ „Kad būtum skaisti, žydėtum kaip rožė“21, delių kaimo (Zarasų raj.) tai aiškino analo­ „Kad visą laiką raudona būtum“22, „Žydėk gija, kai suduodama šaukštu per kaktą ar uo­ kaip rožė, būk atsargi“22'. Kai kurios pažymė­ gienoju per veidą po pirmojo tą sezoną val­ jo, kad, sudavus per veidą, atskleidžiama gyto tokios rūšies maisto (sudavimas per vei­ menstruacijų paslaptis. Daugelis responden- dą šakele niekur kitur neužfiksuotas)5". Ži­ čių teigė, kad šis įvykis buvo nelauktas, inty­ nių pateikėja iš Džiugų kaimo (Jurbarko raj.) mesniais klausimais motinos su jomis nesi­ panašius papročius aiškino taip: jei nori, kad kalbėjo. Tokį faktą patvirtina ir Konrado Juo­ žmogus atsimintų, reikia „nenms sukrėst“2''. zo Aleksos tyrimai2J. Toks liaudiškas perėjimo apeigų funkcinis su­ Kai motina būdavo mirusi, merginos vokimas artimas daugelio etnologų neofito brandą pažymėdavo ir sesuo, senelė. Daž­ mirties ir atgimimo sampratai. Nemažai mo­ niausiai apeigoje dalyvavo tik per veidą su- terų aiškino, kad apeigą atlikdavo „nuo senų davusi moteris ir mergina, kuriai būdavo at­ laikų“, ir jos racionalumu daugelis turbūt liekamas šis veiksmas, kiti šeimos nariai apie tikėjo. tai net nežinodavo. Tačiau viena iš vyriausių Yla šį paprotį aiškino paslapties atsklei­ pateikėjų tvirtino, kad mergaitę „pašventin­ dimu bei poreikiu viešumon iškelti merginos davo“ ir prie tėvo, brolio. Tai darė, kad jie brandą52. Turimais duomenimis, antrasis žinotų, jog ji - „tikra mergaitė“25. Vienas in­ apeigų funkcinis aiškinimas retai tepasitvir- formatorius teigė, kad tai darydavo net prie tina. Motyvuoti ir įtikinami Patacko bei Žars- svetimo žmogaus2'’. Pagal autoriaus anketą kaus apeigų funkcinės prasmės ieškojimai: jie surinkti aprašai nedaug skiriasi nuo pusšim­ šį paprotį aiškina analogija su vyskupo prisi­ čio su viršum metų senumo medžiagos. Su- lietimu prie vaiko veido sutvirtinimo sakra­ davimas per veidą labai įvairavo - būdavo su­ mento metu. Taip pat, remdamiesi Jurgio Do­ duodama 2,3 kartus, per abu žandus, per de­ vydaičio straipsniu53, autoriai teigia, kad tai šinįjį ir pan. Daugiau kaip pusė aprašų bylo­ iš senų laikų atėjęs (analogijos senovės Ba­ ja, kad suduodavo nesmarkiai, tačiau sten­ bilone, Romoje) socialinio statuso kaitos pa­ gėsi išgąsdinti. Kai kada merginą dar peržeg­ protys34. nodavo27. Panašus ir Leinasare’s sudavimo per vei­ Tik kelios moterys šį veiksmą suvokė kaip dą funkcinės prasmės suvokimas. Tokia pati naują merginos amžiaus tarpsnį žyminčią latvių pirmųjų menstruacijų paminėjimo apeigą. Tarpukariu po pirmųjų menstruacijų apeiga35 siejama su senosiomis merginų ini­ platesnes teises šeimoje mergina įgydavo re­ ciacijomis. Autorė naudojasi teritorijos ir lai­ tai. Nors, pavyzdžiui, Pakruojo rajono Triš- ko atžvilgiu artimesne lyginamąja medžiaga: konių kaime motina dukrai skirdavo daugiau sugretina antikiniais laikais Pietų Europoje dėmesio ir pabrėždavo, kad „ji suaugusi ir gyvavusį paprotį plakti rykštėmis fiziologinės daug ką gali pati“2". Šį fiziologinės brandos brandos sulaukusias merginas ir sudavimą

53 per veidą, paprotį per Jonines plakti vienas buityje be duonos vis tiek neapsieidavo38. Lie­ kitą augalais (Lietuvoje tai darė per Verbų tuvių kultūroje sakralinę prasmę ji išlaikė iki sekmadienį ir per Velykas) XX a. pradžioje. šių dienų. Pasak Dundulienės, duona apei­ Jos teigimu, suirus gimininei santvarkai, mer­ gines funkcijas atlikdavo daugelyje šeimos, ginos branda ir vestuvės pradėtos minėti šei­ bendruomeninių, kalendorinių papročių31’, o moje. Daugelį senųjų papročių elementų iš­ ypač svarbias sakralines - socialinio statuso saugojo vestuvių papročiai. Tai liudija XVI a. kaitos apeigose. Nagrinėdamas duonos sim­ J. Menecijaus minimas jaunosios plakimas boliką J. C. Cooperis ją interpretuoja kaip rykštėmis priešvestuvinę naktį, XVIII a. Gar- gyvybės simbolį, kūno ir sielos maistą. Taip libo Merkelio užrašytas latvių sudavimo per pat tai vienybės simbolis: duona - iš dauge­ veidą paprotys keičiant nuotakos galvos lio grūdų sudaryta substancija, vienybę išreiš­ dangą36. kia ir duonos laužymas bei jos dalijimas40. Remdamiesi turima medžiaga, galime Duona - ir krikščioniškas vienybės simbolis. teigti, kad šis veiksmas dar XIX a. pabaigo­ Ji taip pat minima Naujajame Testamente. je - XX a. pradžioje kartu su apvalomąja ga­ Evangelijoje pagal Joną minima Dievo, Gy­ lėjo atlikti ir naujos būsenos dramatizavimo vybės duona: „Dievo duona nužengia iš dan­ funkcijas, būdingas daugeliui brandos apei­ gaus ir duoda pasauliui gyvybę“, Jėzus sako: gų, kad naujas inicijuojamojo statusas būtų „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, chronologiškai aiškus ir įsimintinas. Namų niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuo­ židinio saugotoja - motina - savotiškai dub­ met nebetrokš“ (Jn 6, 34)41. Remiantis Evan­ liavo dvasininko atliekamus veiksmus (o gal gelija pagal Luką, duona - Dievo kūnas: „Ir, bažnyčia šį veiksmą perėmė iš senųjų inicia­ paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, cijų), atskleisdama dukrai gimties paslaptį laužė ją irdavę apaštalams, tardamas: Tai yra (tai būdinga daugeliui iniciacinių ritualų) ir mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai da­ kontaktinės magijos pagalba tarsi suteikda­ rykite mano atminimui“ (Lk 22, 19)42. ma naujos gyvybės užmezgimui būtiną ener­ Šie žodžiai rado atgarsį daugelyje pasau­ giją bei nulemdama tolesnį dukters fizinį vys­ lio tautų. Jau XX a. pradžioje Arnoldas Van tymąsi37. Gennepas įrodė, kad bendras valgymas per­ Ši apeiga ypač fiksavo fiziologinės bran­ ėjimo apeigose žymi baigiamąją inkorpora­ dos faktą. Apeigos dalyvės dažniausiai - mo­ cijos - perėjimo į naują statusą ritualo stadi­ tina ir dukra. Ir su fizine, ir su platesne pras­ ją43. Taigi vaišės, bendras valgymas (ypač vi­ me socialine branda susijusi antroji apeigų so maisto simbolio - duonos) žymi socialinį grupė - pirmojo savarankiško duonos iške- solidarumą daugelyje pasaulio tautų. Tai pimo pažymėjimas. tarpkultūrinis fenomenas; jis žymus ir nema­ žoje dalyje lietuvių iniciacinių apeigų. 2. Pirmoji duona Duonos kepimas - išimtinai moters dar­ bas. Sakralinę prasmę turėjo duonos rūgš­ Vienas iš pagrindinių lietuvių maisto pro­ tis. Kriauza, aprašinėdamas XIX a. II pusės duktų - duona, todėl dažnai kalboje šis žo­ kupiškėnų duonos kepimo papročius, paste­ dis vartojamas viso maisto prasme. Net ir ta­ bėjo, kad pats duonos minkymas buvo laiko­ da, kai Lietuvoje paplito bulvės, kurios virto mas subrendimo ženklu, garbe. Ncsubrendu- svarbiausiu maisto produktu, kasdieninėje sioms merginoms to daryti neleisdavo. Net

54 nos kepaliukui, motina sukviesdavo visus šei­ mos narius, artimiausią kaimynę ir visus ap­ dalydavo „dukters rūgštimi“. Paragavęs tė­ vas dukrą pabučiuodavo ir su suoliuku, ant kurio ji sėdėdavo, apsukdavo durų link. Tai reiškė, kad duoną kepti ji moka ir gali tekėti. Kartais jaunimas su duonos kampeliu mer­ giną išnešdavo pro duris - „į marteles“. Po to motina vėl pabučiuodavo dukrą ir perduo­ davo jai duonos kepimą, tėvas paskirdavo da­ lį. Pirtyje motina kaimynes apdalydavo duo­ na ir paskelbdavo dalies dydį46. Iš aprašo matome, kad mergina tampa potencialia nuotaka. Apie jos brandą tiesio­ giai sužinodavo kaimynės, kai kada ir kaimo jaunimo bendrija. Greičiausiai, netrukus ži­ nia apie socialinę merginos brandą - pasi­ ruošimą tekėti išpūsdavo visame kaime, dva­ re ar net parapijoje. Apie pasogos dydį suži­ nodavo apylinkės piršliai, jaunikiai ir jų tėvai. Žymiai daugiau etnografinės medžiagos nusako XX a. pradžios pirmosios duonos ke­ pimo papročius. Ekspedicinių lauko tyrimų 3. Duonos kepimas. Šiaulių aps., Padubysio vis., Jo- duomenimis, didesnėje Lietuvos dalyje tuo nelaičių-Birulių k., ŠAM, neg. T-Pg 130. Foto - metu sakralinės prasmės jie nebuvo prara­ V. Trinkos. 1934 m. dę. Daugumoje šeimų pirmąją duoną mer­ jaunamartė dar ilgai kovodavo su „rastomis gina kepdavo iki vestuvių. Žmonių aiškini­ senutėmis“, nes jos bijojo, kad ši gali duoną mu, tai - sunkus, fizinio subrendimo reika­ pagadinti, o jaunoji vis norėdavo parodyti sa­ laujantis, mergos amžiaus tarpsniui priklau­ vo „rūgštį“44. Plačiausią ir išsamiausią pirmo­ santis darbas. XX a. pradžioje pirmosios duo­ sios duonos kepimo apeigų aprašą pateikia nos kepimą pažymėdavo santykiškai rečiau Mažiulis45. Jau galinčios tekėti merginos ją negu fiziologinę brandą, tačiau apeigų būta kepdavo šeštadieniais, kad galėtų susirinku­ žymiai didesnėje teritorijoje, ir vieno stam­ sioms pirtyje moterims duoti paragauti savo besnio kompaktiško arealo jų paplitimas ne­ keptos duonos rūgšties. Prieš maišant duo­ sudarė*. ną motina atnešdavo įrankius ir, juos įduo­ Mūsų užrašytos apeigos žymiai paprastes­ dama, dukrą pabučiuodavo. Pašovus duoną nės: jose yra tik keletas prieš pusšimtį metų ir iškepus specialiai padarytam mažam duo­ užrašytų apeigų elementų. Dvylika atvejų

* Apklausus 261 žinių pateikėją pirmosios duonos kepimo pažymėjimą atsiminė tik 14 moterų ir 2 vyrai. 5 gimę 1904-1910, 4 - 1911-1915, 3 - 1917-1920, 4 - 1921-1925 m.

55 apie merginos brandą tiesiogiai sužinodavo bučiuodavo. Tėvas pagirdavo dukrą sakyda­ už šeimos ribų. Dažniausiai vaišindavo kai­ mas, kad jos rankos stiprios, ir ji kepti duoną mynes. Tik dviem atvejais užfiksuotas pir­ gali54. Merginą girdavo ir pavaišinti kaimy­ mosios duonos nešimas į pirtį. Mergežerio nai, linkėjo, kad ji būtų gera šeimininkė, sa­ kaime (Varėnos raj.) apie 1928 m. pirmąją kydavo, jog netrukus jau galės tekėti. duoną kepė šeštadienį. Motinai stebint pen­ Daugelis moterų savarankišką duonos ke­ kiolikmetė duktė išminkė tešlą ir pašovė duo­ pimą suvokė kaip perėjimą į naują socialinį ną. Jai iškepus, abi nunešė į pirtį kepalą, jį statusą net ir tuose kaimuose, kuriuose pir­ supjaustė ir padalijo moterims47. Kalvių kai­ mojo šio darbo atlikimo nežymėjo, tačiau ko­ me (Lazdijų raj.) 1925 m. pirmosios duonos kių nors po apeigų suteikiamų teisių ar pa­ nešė į jaują (pirtį), kur mynė linus4*. reigų (išskyrus duonos kepimą) žinių patei­ Labai retos tarpukariu bet kokio tipo jau­ kėjos nenurodė. Iniciacinį apeigų pobūdį lė­ nimo brandos apeigos Žemaitijoje. Įdomu, mė keli veiksmai: merginos fizinės ir sociali­ kad net trys atvejai aprašyti pietvakarinėje nės brandos patikrinimas (duonos išminky- šio regiono dalyje, netoli Klaipėdos krašto mas ir kepimas) bei vaišės, kurių metu pa­ sienos. Etniškai mišriame Trumpininkų kai­ garsinama merginos socialinė branda ir pa­ me (Tauragės raj.) 1929 m., kepdama pirmą­ siruošimas tekėti, įtvirtinamas naujas socia­ ją duoną, dvylikametė mergina iš mažiausio linis statusas bei kai kada ji priimama į suau­ kepaliuko, motinos pamokyta, susmaugusi gusių moterų - kaimynių (pirties) bendriją. vieną duonos kraštą, padarė „varnelę“. Šį Taigi, šios apeigos liudijo aukštesnį sociali- duonos kepaliuką mergaitė valgė tik pati. Su­ zacijos lygmenį negu fiziologinės brandos pa­ sėdus valgyti duktė turėjo prisiekti molinai, žymėjimo papročiai. kad duoną brangins. Motina dar perspėda­ Išnagrinėjus šiuos du merginų apeigų ti­ vo: „visą gyvenimą duonelės nemėčiok“. Apei­ pus kyla klausimas dėl jų tarpusavio ryšio. goje dalyvavo tik mergina ir motina49. Sugin­ Ar tai skirtingų epochų, teritorijų desakrali- tų kaime (Šilutės raj.) prieš pašaunant duo­ zavęsi perėjimo apeigų ar vienos iniciacinės na namiškiai meldėsi, vėliau rengė vaišes, apeigos elementai? Į šį klausimą atsakyti pa­ dainavo'". Šiame regione apeigas atlikdavo deda Mažiulio prisiminimai. Minėdamas du- tik šeimos rate arba duona vaišino ir jauni­ setiškių papročius, jis teigė, kad pirmąją duo­ mą (jei atsitiktinai neateidavo suaugusieji). ną kepdavo po pirmųjų menstruacijų, nes Tuo apeigos skyrėsi nuo aukštaičių. mergina jau suaugusi ir galinti tekėti. Iškep­ Kaip ir Trumpininkuosc mažas duonos ta duona būdavo vaišinamos atėjusios kai­ kepaliukas apeiginę prasmę XX a. III de­ mynės55. šimtim turėjo ir Bajorų (Kupiškio raj.)51 bei Maksiūnų (Ignalinos raj., su kiaušiniu vidu­ 3. Fiziologinės ir sociulinės je y : kaimuose, tik jį šia proga valgydavo vi­ brandos pažymėjimo ryšys si' . Iškepusią duoną dukrą tėvai pagerbda­ vo. pagirdavo. Pavyzdžiui, apie 1935-1936 m. Prieš nepilnus du šimtmečius Bažnyčios Šilagalio kaime (Velžio apyl.,Panevėžio raj.) nustatytas merginos minimalus tekėjimo am­ išimtą iš krosnies duoną peržegnodavo (ki­ žiaus cenzas buvo vos 12 m.5'’ Tėvams leidus, tais atvejais to nedarė); šeimos nariai susės­ mergina juridiškai galėjo ištekėti net nesu­ davo prie stalo ir, atsilaužę gabaliuką, jį pa­ laukusi pirmųjų fiziologinės brandos požy­

56 mių. Panašų kultūros reiškinį nurodė Van tą, ar visada (išskyrus tikėjimą, kuriame mi­ Gennepas, kritikuodamas paplitusį terminą nimas vandens laistymas). Galima ir prielai­ lytinės brandos apeigos57. Šitai liudija ir lie­ da, kad pagrindinė tokių tikėjimų prasmė - tuvių meilės dainos (tyrinėtojai teigia, kad jos ugdyti merginų tvarkingumą. vėlyvos kilmės). Iš jų galima spręsti, kad, bent Galimą fiziologinės brandos ir pirmosios jau susidarius tam tikroms ekonominėms ap­ duonos kepimo apeigų genetinį ryšį rodo ir linkybėms, kai kada toks tekėjimo amžius kiti senieji tikėjimai, pavyzdžiui, kad duonos galėjo būti realus ir mūsų krašte. Dainose la­ rūgšties valgymas gali paankstinti fiziologi­ bai dažnai minimas ankstyvo- 12,13,15 m. - nę brandą. Visoje Lietuvoje mergaitės ją val­ įsimylėjimo, „vainikėlio prauliojimo“ moty­ gydavo, kad turėtų didelę krūtinę64. Kai kur vas58. Todėl ši dviejų apeigų tipų sugretini­ fiziologinę brandą vylėsi paankstinti, pralin- mo galimybė abejonių kelti neturėtų. Mažiu­ dus po suolu, ant kurio buvo padėta ližė su lio teiginio naudai byloja ir mūsų turima me­ pirmosios duonos kepalu65. džiaga. Net keturios žinių pateikėjos pažy­ Tarkime, apeigos funkciškai siejosi. Ta­ mėjo, kad joms buvo atliekamos šių abiejų čiau jos negalėjo būti atliekamos tą pačią die­ tipų apeigos (tai net 25 % užfiksuotų pirmo­ ną. Nei duonos kepti, nei į pirtį eiti menst- sios duonos kepimo apeigų kiekio). Deja, nė ruojanti mergina negalėjo, taip pat kažin ar vienas iš informatorių nepasakė, kad minė­ kepė duoną, jei buvo daug senos. Tarp apei­ tos apeigos ėjo viena po kitos ir buvo funk­ gų turėjo būti bent kelių dienų tarpas. Kita ciškai susijusios. vertus, dar tarpukario metais buvo paprotys Beveik sutampa ir pirmųjų menstruaci­ duoną kepti tik vyriausiai netekėjusiai sese­ jų, ir pirmosios duonos kepimo laikas. Pagal riai šeimoje66. Tokiu atveju apeigos atsiduria fizinės antropologijos specialistų duomenis, skirtingose chronologinėse sistemose. Mer­ 1900-1920 m. gimusios kaimo merginos pir­ ginos gyvenimo eigos prasme viena žymi ab- mųjų menstruacijų sulaukdavo vidutiniškai soliutųjį, kita - tik sąlyginį amžių, tačiau, pa­ 14,88 m. (522 inf.)5". Mūsų tyrimai rodo, kad sak Mažiulio, jei subręsdavo antroji sesuo, o pirmosios duonos kepimo apeigos buvo at­ vyresnioji dar nebūdavo ištekėjusi, apeigas liekamos merginoms nuo 12 iki 17 m., vidu­ atlikdavo ir jaunėlei, nors duoną kepdavo vy­ tiniškai - 15 m. (10 inf.). Apeigų ryšį liudytų resnioji67. Taigi, kaip matome, bent jau ir jau minėtas paprotys sulaukus pirmųjų XIX a. pabaigoje Dusetų apylinkėse, susida­ menstruacijų į prieangį išnešti ližę, tikint, kad rius kritinei padėčiai šeimos hierarchinėje merginą kvies į kūmas ar pamerges. Panašių struktūroje, nulemia absoliutusis merginos tikėjimų yra užfiksuota daugiau. Jie susiję su subrendimo amžius. Kita vertus, kai kur šio­ duonos kepimu. Motina ar dukra skubiai iš­ se apylinkėse egzistavo griežtas santuokos ei­ nešdavo ližę, vandenį, kuriame vilgė rankas, liškumas net tarpukariu; tokiu atveju po apei­ laistė nuo priemenės durų iki vartų, kad mer­ gų mergina įgydavo mažiau teisių (jei šeimoje giną vestų šokti1’11, kviestų į kūmas'’1, duonku­ buvo netekėjusi vyresnioji sesuo). bilį nešė, kad „piršliai ilgai nesėdėtų“ (piršliai Siekiant pašalinti biologinės padėties ir - menstruacijos)'7. Latviai tikėjo, kad, grei­ socialinio statuso nesutapimus, kaimo ben­ tai geldą išnešus, mergina netrukus ištekės"'. druomenės susiėjime vestuvėse tiriamuoju Deja, šiuose šaltiniuose nepažymėta, ar tai laikotarpiu buvo atliekamos dar vienos - san­ turėjo būti daroma duoną kepant pirmąjį kar­ tuokos eiliškumą liudijančios apeigos (apie

57 jas kalbėsime vėlesniame skyrelyje). Vadina­ miršti ir pirmieji vaikino atlikti darbai. An­ si, Mažiulio teiginiai nekelia jokių abejonių, talieptės apylinkėse (Zarasų raj.), greičiau­ ir yra didelė tikimybė, kad XIX a. II pusėje siai, prie tėvo jaunuolis darydavo apeiginius Šiaurės rytų, matyt, ir Pietų Lietuvoje fizio­ veiksmus pirmą kartą gyvenime sėdamas loginės brandos pažymėjimo ir šeimininka­ (siekiama, kad vaikinas turėtų „gerą ran­ vimo darbų pradžią žyminčios apeigos tar­ ką“)70; ko gero, stebint viso kaimo žmonėms, pusavyje funkciškai buvo susijusios bei suda­ šienapjūtės metu gerai išvarius pradalgę, Du­ rė vieningą iniciacinj ritualą. setų, Jūžintų apylinkėse šaukdavo valio, ant to dalgio užrišdavo žolių ir leisdavo iščiulpti 4. Kitos fiziologinę brandą ir rastą bičių medų, po to vaikiną jau vadinda­ pirmąjį savarankiškai atliktą vo vyru71. darbą patvirtinančios apeigos Peliksas Bugailiškis mini ir savotiškas „įvedimo į kūlėjus“ apeigas, XX a. pradžioje atlikinėtas Židikų (Mažeikių raj.) apylinkė­ Analogiškas vaikino fiziologinis brendi­ mo tarpsnis Lietuvoje, kaip ir kitose tauto­ se. Naujokas, užsidėjęs ant galvos kretilą, ap­ se, apeigomis nepažymimas. Vėlesni vaiki­ sijuosęs šiaudų ryšiu, rankoje laikydamas no ir merginos fiziologinės brandos požymiai spragilą, turėdavo apeiti apie jaują72. Gal bu­ - ūsų išaugimas ir krūtų subrendimas - buvo vusią iniciacinę pirmojo kūlimo vertę liudija įvertinami platesnėje - jaunimo socialinėje Gruzdžių (Šiaulių raj.) apylinkėse gyvavęs bendrijoje. Įvairiose socialinėse bendrijose paprotys: kūlimo pabaigoje jaunesniam kū­ buvo minimas ir įvedimas į kitus konkrečius lėjui duodavo šokti su spragilu75. Matyt, per darbus. Daugumas tokių apeigų XIX a. pa­ kūlę vaikino socialinė branda buvo pažymi­ baigoje - XX a. pradžioje buvo jau beveik ma išplėstinės šeimos rate, tačiau apeigos po­ išnykusios, aprašytos tik viename ar keliuo­ būdis liudytų anksčiau ją gyvavus platesnia­ se šaltiniuose ir nuoseklios jaunuolio darbi­ me sociume, nes senesniais laikais, kuliant nės veikios patvirtinimo sistemos nesudarė. dvare, šios talkos buvo didesnės (pradėjus Kiek daugiau žinoma apie Vakarų Lietuvoje naudoti mašinas darbininkų skaičius vėl pa­ kaimynų bendrijoje pažymimą pirmąjį mer­ didėjo). Mėšlavežio talkos metu, anot Liudo ginų darbą linamynio talkoje (apie šias apei­ Nezabitauskio, stengiamasi aplaistyti ar iš­ gas bus rašoma kitame skyrelyje). Kiti apei­ maudyti pirmą kartą atėjusius į talką (iš viso gomis minimi jaunuolių darbai tiriamuoju arba į tą kaimą) vaikinus ir merginas74. Pa­ laiku turbūt atlikdavo menkesnes socialines našiai laistydavosi ir per daugelį pirmą kartą funkcijas, ir daugumas jų su perėjimu į nau­ tą sezoną atliekamų darbų ir, matyt, šis veiks­ ją amžiaus tarpsnį nesietini. mas brandos apeigos funkcijos neatliko. Y ra duomenų, kad šeimoje buvo pažymi­ Apžvelgę šias apeigas matome, kad di­ mas pirmasis audimas (tik neaišku ar pirmą džiausia iniciacinių apeigų įvairovė buvo kartą gyvenime, ar tik tais metais)''8, o kai­ Šiaurės rytų Lietuvoje. Šio regiono aprašai mynų bendrijoje - pirmasis vakaravimas'14: patarnaus ir kitų iniciacinių apeigų - pirties - mergina apipilama vandeniu. Kai kur nepa­ nagrinėjimui. 1 L. Broom, C.M. Bonjcan, D.Н. Broom, Sociologija: Esminiai tekstui ir pavyzdžiai, Kaunas, 1992, 169.

2 A. Maceina, Tautinis auklėjimas, Kaunas, 1991, 103. ’ И.С. Кон, Ребенок и общество (Историко-этнографическая перспектива), Москва, 1988, 197; A. Ža- rienė. Lyčių skirtumai vaikų veikloje, in Sociologija Lietuvoje. Praeitis ir dabartis, 5/2, Kaunas, 1995, 73.

’ A. Schlegel, H. Barry, Adolescent Initiation Ceremonies: Cross-Cultural Codes, E th n o lo g y , 18, 1979, 199-210; M. Eliade, Rites and Symbols of Initiation, New York, 1965, 41.

' R. Benedict, Patterns of Culture, New York, 1959, 28-29.

* Т А. Бсрнштам, Молодежь в обрядовой жизни русской общины XIX - начала XX в., Ленинград, 1988, 85-86, 89-91.

I Mėnesinės lietuvių papročiuose, in LE, 18, Boston, 1959, 203. Pig.: LTT, 1242 (Vccgulbene). Tikėjimas racionalus žiemos metu, nes menstruacijų metu moters organizmas mažiau atsparus šalčiui.

* ŠAM, b. 52, dn. 479, 1. 6 - Kupiškis. 1943 m. užr. A. Kriauza.

’ LTA, 2239/106 Tverečiaus ir Adutiškio vis., Švenčionių aps. 1939 m. užr. L. Bielinis.

10 LTA, 2239/112.

" Plg.: R. Merkienė, Didžiosios vilties šventė, M o te ris, 12, 1989, 3. Veidrodžio ir vandens sąsajas autorė įžvelgė nagrinėdama Kūčių papročius.

"-LMD, 1 254 (1136); LTA, 1194/163, 1486/621, 1948/246, 1995/374, 2239/99, 2374777, 3744/1955.

" LTA, 3744/1955.

"ŠAM, b. 52, dn. 479, 1. 3. 1943 m. užr. A. Kriauza.

15 LTA, 1486/622 - Salako par., Zarasų aps. 1938 m. užr. V. Dičiūnas.

16 LTA, 2239/КЮ - Tverečiaus ir Adutiškio vis., Švenčionių aps. 1938 m. užr. L. Bielinis; ŠAM, b. 52, dn. 479, 1. 4 - Kupiškio vis., Panevėžio aps. 1943 m. užr. A. Kriauza; Panašūs tikėjimai ir Latvijoje: LTT, 1241-1242.

"LTA, 1993/279 - Alantos vis., Utenos aps. 1939 m. užr. A. Urbonas. Latviai panašiai elgėsi ir kepant duoną: LTT, 1127. II Mėnesinės..., 203.

•• A. Janulaitis, Iš Lietuvos folkloro, in TŽ, 1, Kaunas, 1923, 339.

!0 LTA, 2430/404. 1941 m. užr. E. Rukštclytė. Kupiškėnai tikėjo, kad tokie rūbai gali išgydyti nuo rožės ar kito ištinimo: ŠAM, b. 52, dn. 479, 1. 4. 1943 m. užr. A. Kriauza.

!l ES, b. 1381, I. 20 - Bajorai, Kupiškio raj. (toliau prie autoriaus užfiksuotų aprašų pavardė nebus rašoma).

11 E S , b. 1657, 1. 3, 11 - Kaimynėliai, Širvintų raj., ir Mcrgcžcris, Varėnos raj. Užr. R. Sadovskaitč.

"ES, b. 1549, 1. 4 - Šilagalis. Velžio apyl., Panevėžio raj. Užr. R. Skalauskaitė.

21 K. J. Aleksa, Lietuvos moteris sodietė, Kaunas, 1932, 14.

"ES, b. 1535, I. 53 - kupinai, Pasvalio apyl. ir raj.

59 ; ES, b . 1658, 1. 24 - Griežioniškiai, Anykščių raj. Užr. Ž. Miliukaitė.

-‘ ES. b. 1673, 1. 80 - Medinos. Kurklių ap., Anykščių raj. Užr. K. Šliavaitė.

ES, b. 1451, 1. 8. Užr. R. Buivydaitė.

- ES, b. 1387, I. 21. Užr. D. Grimalauskaitė.

■ ES, b. 1535, I. 13. 51 Ibid.. I. 1.

S. Yla, Lietuvių šeimos tradicijos, Chicago, 1978, 168.

"J. Dovydaitis, Analecta et Additamcnta, S o te r, 7, 1930, 120-122.

A. Patackas, A. Žarskus, Gimties virsmas, Vilnius, 1990, 23.

i; Plg. „ja mate grib, lai meilui sarti vaigi, tad pirmo reiz menešziediem parūdoties, jaiesit /neitai pa vaigu“ (Jei motina nori, kad dukros skruostai būtų rausvi, pirmų kartų pasirodžius mėnesinėms turi suduoti per skruostų): LTT, 1892. Panašūs tikėjimai ir Rusijoje (Oriolo, Riazanės gub.): Т А Бсрнштам, op. cit.. 85. I. Lcinasarc, Pasodinau ievų..., LK, 3, 1992, 14-15. Sudavimo per veidų veiksmas minimas ir Simono Grūnau kronikoje. Prūsijoje vaidila tai darė žmonėms aukojimų metu, cit. iš: V. Bagdanavičius, Aukojimas Prūsuose šešiolikto šimtmečio pradžioje, in Prūsijos kultūra, Vilnius, 1994, 146. •" Motina, be to, dukters fiziologinę brandų pažymėdavo ir vaisingumą skatino pirmųjų menstruacijų metu jai sugirdydama savo vestuvinio vainikėlio, per Devintines šventintų vainikėlių ar net gyvulių genitalijų nuovira: ŠAM, b. 52, dn. 479, I. 4. 15 - Kupiškio vis., Panevėžio aps. 1943 m. užr. A. Kriauza.

’* V. Milius, Lietuvių valstiečių maistas XIX a. antrojoje pusėje - X X a. pradžioje, in ILKI, 2, Vilnius, 1959, 262.

P. Dundulienė, Duona lietuvių buityje ir papročiuose, Kaunas, 1989, 32.

J. C. Cooper, An Illustrated Encyclopaedia of Traditional Symbols, London, 1990,24.

" Naujasis Testamentas, Kaunas-Vilnius, 1988, 238. Ibid., 206.

15 A. Van Gennep, The Rites of Passage, London, 1960, 29.

" A . Kriauza, Duonos kepimas Kupiškio apylinkėse, GK, 30, 1942, 57.

15 A. Mažiulis, Duona, in LE. 5. Boston, 1955, 249-250. * Ibid.

17 ES, b. 1657, I. 9. Užr. R. Sadovskaitė. Panašus paprotys apie 1940 m. gyvavo Stanelių k (Joniškio raj.): ES, b. 1451, I. 1-2. Užr. R. Buivydaitė.

"ES, b. 1692, I. L Užr. R. Sadovskaitė. "ES, b. 1695, 30.

"'ES, b. 1553, I 2. Užr. S. Čiužauskaitė.

51 ES, b. 1381, I. 21.

'-ES, b. 1330, I. 37. Užr. G. Grašys.

60 s' Mažas duonos kepaliukas turėjo ir kitokių apeiginių funkcijų. XIX a. VIII dešimtm. moterys, kep­ damos duonų, iškepdavo kepaliukų, kurį, sušėrusios gyvuliams, juos apsaugodavo nuo raganų: ŠA M, b. 52, dn. 479, 1. 26 - Kupiškio vis., Panevėžio aps. Mažų duonos kepaliukų kepdavo ir bulgarų brandos apeigose: T. Koleva, Institut des initiations en Bułgarie, Ethnologin Slavica, 5, 1973, 166.

"ES, В. 1549, 1. 2. Užr. R. Skalauskaitė.

s5 A. Mažiulio laiškas V. Miliui, Bostonas, 1990 10 19, in V. Miliulis asmeninis archyvus.

56 Plg.: S. Skrodenis, Žemaičių buitis J. Pabrėžos pamoksluose, in Jurgis Pabrėža (i 77I-1H49), Vilnius, 1972, 67. 57 A. Van Gcnncp, op. cit., 66-70.

s* E. Mažulienė, Jaunimo dainos. Meilės dainos: Lietuvių liaudies dainų katalogas, Vilnius, 1972, 182, 200, 307, 343. 344, 349, 350. 357 ir kt.

'■’1. Balčiūnienė. J.V. Nainys, S. Pavilonis, J. Tutkuvienė, Lietuvių antropologijos metmenys, Vilnius, 1992, 59-62. l.TA, 415/14396 (Vilniaus kraštas), 1310/177 (Varėnos vis., Alytaus aps.), 381/1408 (Kalvarijos vis., Marijampolės aps.).

м E. Dulaitienė (Glcmžaitė), Kupiškėnų senovė: Etnografija ir tautosaka, Vilnius, 1958, 130. ° Burtai, Sedos parapijoj Telšių apskr. surinkti ir V. Krėvės Mickevičiaus sutvarkyti, in TZ, 3, Kaunas, 1925, 364. LTT, 7.

" 4 Balys, Vaikystė ir vedybos, Silver Spring, 1979, 60; A. Kriauza, op. cit., 57 ir kt.

1,5 LTA, 2442/119 - Ignalinos vis., Švenčionių aps.

ES, b. 1446, I. 6 - Nirtaičiai. Radviliškio raj.; I. 66 - Tauragnai. Utenos raj.; b. 1451, I. 13 - Devynduoniai, Kėdainių raj. Užr R. Buivydaitė. A. Mažiulis. Duona, 249.

"* ES, b. 189, I. 43. 1967 m. Žeimelio apyl., Pakruojo raj. Užr. J. Šliavas. •* L M D, I 247/713.

J. Balys, Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai. Silver Spring, 1986, 25. ’’ A. Mažiulis. Šienapjūtė, in LE, 29, Boston. 1963, 471-472.

71 P. Bugailiškis, Senovės kūlimas (Etnografinis škicas), Šiaulių metraštis, 4, 1933, 51. 77 Ibid. 71 L. Nezabitauskis, Talkos Žemaičiuose, in Tl), 1, Kaunas. 1935, 119 (minima Kretingos aps.). IV. KAIMYNŲ BENDRIJA IR JAUNIMAS: PIRTIES APEIGOS

Vienas iš ilgiausiai išlaikiusių apeigines je linamynio metu, šiaurrytinėje krašto da- funkcijas pastatų yra pirtis. Lietuvių kalbos lyje - pirtyje. Čia kaimynų bendrija apei­ žodynas pateikia kelias šio žodžio reikšmes: gomis suvirtindavo dar vieną žmogaus bio- 1. pastatas ar patalpa, kur maudomasi, va- socialinio vystymosi etapo baigtį. nojamasi, 2. perimasis, maudymasis, 3. pa­ statas ar patalpa, kur minami ar džiovina­ 1. Maudomojoje pirtyje mi linai, 4. jauja kluone linams ar javams atliktos apeigos džiovinti, 5. prastas, menkas gyvenamasis namas, trobelė1. XVI a. pabaigos prūsų gy­ Nuo senų laikų maudomojoje pirtyje venimą aprašęs Theodoras Lepneris mini vyko svarbios žmogaus gyvenimo ciklo dviejų tipų pirtį: 1. atskira jaujoje esanti apeigos. Jau XVI a. Maciejus Stryjkow- patalpa, kurioje prausiamasi, periamasi, skis aprašė, kad pirtyje prausiami miru­ džiovinami javai, 2. atskiras dviejų dalių tro­ sieji7; XVII a. Matthäus Prätorius minėjo besys. Priepirtyje brukami linai, pačioje pir­ čia per vestuves ir krikštynas atliekamas tyje įrengta krosnis linams džiovinti2. apeigas*. Tiriamuoju laikotarpiu Aukštai­ XVII a. prūsų valdžia pradėjo drausti pir­ tijos kaime dažnai į vieną pirtį sueidavo tis statyti ir naudoti’. Tuo siekė apsaugoti maudytis keletas šeimų9. Čia lankytojai su­ sodybas nuo gaisro pavojaus ir sumažinti darydavo ne tik kaimynystės ar giminys­ valstiečių prietaringumą4. XIX a. pabaigo­ tės, bet ir dvasiniais ryšiais susietą ben­ je - XX a. pradžioje Vakarų Lietuvoje ir driją. Šį socialinį vienetą Mažiulis įvardijo Suvalkijoje maudomųjų pirčių buvo nedaug. pirties bendruomenės terminu10. Remda­ Čia pirtimi vadino kluono jaują, o maudy­ miesi turima medžiaga galime teigti, kad muisi skirtą pastatą Žemaitijoje - „pere­ pirtis ypač suburdavo moteris. Rytų Lie­ ne“5. Pirtyse buvo prausiamasi Rytų ir Piet­ tuvoje net iki XX a. X dešimtm. vidurio ryčių Lietuvoje6. XIX a. pabaigoje - XX a. čia pažymėdavo vestuves, pirmojo, rečiau pradžioje jaunimo fizinę ir socialinę bran­ ir kitų vaikų gimimą11. Taip pat, kaip jau dą pažymėdavo abiejuose pirtimi vadintuo­ minėjome, čia vyko ir pirmojo savarankiš­ se pastatuose. Pietvakarių Lietuvoje - jaujo­ ko duonos kepimo apeigų dalis*. Pirtyje

* Kadangi pirmosios duonos kepimo apeigos pradedamos Šeimos rate, jas nagrinėjome ankstesniame skyrelyje.

63 atlikdavo ne lik įėjimo į šią bendriją ar dusetiškė net išprašė už durų. Tuo tarpu bendruomeninių ryšių atnaujinimo, purifi- panašios reakcijos nesukėlė klausimai apie kacijos po gimdymo apeigas, bet ir išėji­ pirmąsias menstruacijas. mo - buvo rengiama priešvestuvinė „mer­ Turima medžiaga leidžia hipotetiškai ginę pirtis'"1-, todėl visiškai tikėtina, net teigti, kad Lietuvoje tiriamojo laikotarpio dėsninga, kad pirties bendrija paliudytų ir pradžioje pirties apeigos susidėjo iš mer­ perėjimo į jaunimo amžiaus tarpsnį. Gal­ ginos pirmosios duonos valgymo ir slaptų, būt apeigos po pirmosios duonos kepimo tik moterims žinomų ir paslaptyje saugo­ čia buvo atliekamos tik vieną kartą per mų veiksmų, kurie XX a. pradžioje visuo­ metus. Mažiulio tyrimų duomenimis, ru­ menei buvo nepriimtini. denį Gučiūnų ir Bileišių kaimuose (Ro­ kiškio ir Zarasų ra j.) buvo daromos „mer­ 2. Pirmojo darbo linamynio ginų brandos apeiginės vaišės“. Jų metu talkoje pažymėjimas išvydavo mažametes pirties lankytojas1-'. Matyt, šias apeigas mini ir Cerbulėnas: jis nurodo, kad pirtyje rudenį susirinkdavo Antrasis pirties apeigų tipas užfiksuo­ moterys su jaunomis mergaitėmis ir nu­ tas Pietvakarių Lietuvoje. Jis siejosi su pir­ spręsdavo, kurias galima ištekinti". Di­ mojo merginos darbo linų mynimo talkoje džiausia tikimybė, kad apeigas atlikdavo paminėjimu. pirties bendruomenėse, t.y. artimiausias Vyšniauskaitės duomenimis, išsuodinda- kaimynes (esant mažam kaimui - ir viso vo, išvoliodavo spaliuose - „pakrikštyda­ sodžiaus moteris) vienijusiose kaimynų so­ vo“ pirmą kartą atėjusius į linamynio tal­ cialinėse bendrijose. Mažiulis aprašė ir ką ar net ėjusius pro jaują ar pirtį". Iš merginoms per Jonines pirtyje atliekamas pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai tik jau­ apeigas, po kurių 1932 m. viena iš jų pa­ nimo pokštai. Tačiau Sintautuose (Šakių kliuvo į ligoninę15. Tačiau, tikriausiai šių ra j.) Butkevičiūtei klausinėjant apie „įra­ slaptų Joninių sambūrių su jaunimo bran­ šymus į mergas, bernus“, 1909 m. gimusi dos apeigomis sieti neturėtume. Pagal vė­ žinių pateikėja nurodė, kaip Sintautuose lesnį šio autoriaus straipsnį, didžiausia ti­ pirtyje „įrašydavo į mergas“ - įsuodinda­ kimybė, kad mergina (šiai pro pirties lan­ vo, padus kutendavo (čeverykus siūdavo)“'". gelį iškišus krūtį) buvo sužalota geležiniu Tai liudija, kad pati respondente šį veiks­ šepečiu, burtų melu grubiai pajuokavus mą suvokė kaip iniciacinį, ir patvirtina se­ vaikinams1'1. niau jaujoje atlikinėjus apeigas. Galima Mūsų ekspedicinių tyrimų melu (1990- prielaida, kad „įrašymas į mergas“ turėjo 1994 m.) apklausus 117 žinių pateikėjų ir socialinį atspalvį. Netoli Sintautų esan­ apie „įrašymą į mergas“ pirtyje nepavyko čiame Balseliškių kaime lygiai tokiu pat sužinoti nieko". Negalime atmesti galimy­ būdu „įrašydavo į darbovietę“. Pirmą kar­ bės, kad slaptos apeigos buvo dar ir tar­ tą minančiai merginai suodindavo veidą, pukaryje. Vykdant tyrimus Šiaurės rytų ir ji už tai nepykdavo. Talkoje dalyvavo 6 Lietuvoje, kai kurios vyresnės žinių patei­ poros jaunimo2". Panašiai „į darbus įrašy­ kėjos į klausimus apie iniciacines pirties davo“ ir Klausučių (Vilkaviškio raj.) kai­ apeigas reagavo gana nepalankiai, o viena mo merginas21.

64 Kiek kitaip „į mergas rašė“ Vakarų Lie­ mynimas sudarydavo ypač palankias sąly­ tuvoje. Čia buvo paplitęs „binkiavimo“ pa­ gas apeigas atlikti Klaipėdos krašte, kur protys. Du vaikinai, sugriebę naujokę, lai­ didelė dalis gyventojų priklausė asketišką kydami už pečių ir kojų, padaužydavo sė­ gyvenimo būdą propaguojančiam surinki- dynę į binkį. „Binkiavimas“ kaip nepado­ mininkų judėjimui. Santūrieji klaipėdiškiai rus pokštas minimas jau XIX a. pradžios tada patekdavo į visiškai neįprastą emoci- šaltiniuose“ . nę-kultūrinę erdvę, kupiną juoko ir išdai­ Iniciacinį apeigų pobūdį liudija XX a. gų, žaidimų ir vaidinimų. Net ir pabaigtu­ pradžios realijas nusakantys aprašai. Nau­ vėse, kaip taikliai pastebėjo Merkienė, jokių „binkiavimą“ mini ir Tallat-Kelęšai- „neapsieidavo be nuodėme laikomų žaidi­ tė-Niunkienė (Mantvydai, Berciškės, Šilu­ mų ir dainų“™. Ko gero, dėl šių priežasčių tės raj.)23, Merkienė (Svencelė, Klaipėdos merginų socialinė branda buvo dramati­ raj.)24, Vladas Statkevičius (Šilalės apyl.)25. zuojama linamynio metu. Kad „binkiavimas“ buvo iniciacinis, rodo Tam tikras aliuzijas į jaunimo brandos ir autoriaus užrašyta medžiaga. Šį veiks­ apeigas ir net klasikines iniciacijas gali­ mą kaip „įrašymą į mergas“ patvirtino apie ma įžvelgti ir linamynio vaidinimuose. Iš­ Plynių (Šakių ra j.) apeigas pasakojęs in­ samiame Juozo Mickevičiaus „bergždinin- formatorius. Tai darė maždaug 16 m. mer­ kės pjovimo“ apraše minima, kad „pjau­ ginoms, dalyvavo 7 mynėjų poros21'. Vadi­ nama“ ne senmergė, o „jauna, graži“ mer­ nasi, galime teigti, kad suodino ir „bin- gina: ji guldoma skersai „ožio“ (analogiš­ kiavo“ kaimynų sociumas. Kad šioje teri­ ko binkiui įtaiso mintuvams įtvirtinti), ir torijoje į talką susieidavo 10-30 jaunuolių, tai leidžia šį veiksmą sieti su „binkiavimu. rečiau - ir vyresnių žmonių (pradėjus min­ Simbolinis numarinimas „nuleidžiant krau­ ti mašinomis jų skaičius sumažėjo), rodo ją“, prijuostės nurišimas, pats „mėsinėji- ir Vyšniauskaitės27, Merkienės28, Juliaus Sa­ mas“ primena kultūros požiūriu tolimų vickio24, Aleksandro Pakalniškio'", Stat- tautų iniciacijos, gal net ir defloracijos kevičiaus11 ir Igno Jablonskio12 tyrimai. Kai apeigas. Taip pat „vaidinimo“ metu mer­ kada talkos dalyvių skaičius kaimynų so­ gina turėjo iškęsti viešas „žydo“ glamo­ cialinės bendrijos sudėtį viršydavo: pasak nes, „sveikatos tikrinimą“ (gal tai galima Priekulės apylinkės Butkų kaimo (Klaipė­ sieti su fizinės brandos patikrinimu?) ir dos ra j.) papročius aprašiusio Ašmio - su­ dviprasmiškus juokus15. Sunku suvokti sirinkdavo viso kaimo jaunimas11. „binkiuojamosios“ emocinę būseną, tačiau Nors mūsų klausinėti žinių pateikėjai XIX a. pabaigoje viename iš šviesiausių „binkiavimą“, suodinimą suvokė kaip pokš­ Lietuvos kraštų - Žemaitijoje - tokia elg­ tus (tiesa, juos būtina iškrėsti) - žodis „įra­ sena galėjo būti socialiai priimtina tik itin šymas“ kai kur šiose vietovėse vartotas ir svarbaus ritualo metu. vaikinų brandos apeigoms apibūdinti; po Kita vertus, ir suodinimas, ir „binkia­ jų jaunuoliai „įeidavo į jaunimą“. Iniciaci- vimas“ iniciacinę prasmę turėjo gana re­ nį jų pobūdį liudija ir šių veiksmų dimen­ tai. Dažniau taip rodydavo dėmesį patin­ sijos. Tai socialinė prievarta - patyčios ir kančiai merginai, pajuokdavo atsiliekančius veiksmo atlikimo vieta - negyvenamas pa­ ir pan. Kai kada merginos suodindavo ar statas - jauja. Nagrinėjamuoju laiku linų „binkiuodavo“ ir vaikinus. Negalima at­

5— 668 65 mesti tikimybės, kad jaunimo pokštai įgijo drijoje. Jauja anaiptol ne visur Lietuvoje iniciacinę prasmę, o ne atvirkščiai. buvo pagrindinė jaunimo sambūrių vieta’9. Tačiau tai nenuneigia pirties ir jaujos apei­ 3. Pirties apeigų funkcinio ryšio gų genetinio ryšio galimybių. Apeigos jau­ prielaidos joje galėjo susiformuoti nykstant maudo­ mosioms pirtims. Dundulienė iškėlė hipotezę, kad pirty­ Ankstesniuose poskyriuose rašėme, kad abiejų tipų apeigos buvo atliekamos pa­ je buvo atliekamos merginų įšventinimo našaus lygmens bendrijose. Be pirties ir apeigos, ir šis paprotys, galimas daiktas, jaujos pavadinimų bendrumo, šiuos pasta­ siekia motininės-gimininės santvarkos lai­ tus vienija panaši vieta sodybos komplek­ kus. Autorės teigimu, paauglius įšventin­ se. Jame pirtys išskiriamos411, yra toliau nuo davo jaujoje prie besikūrenančios krosnies, kitų pastatų, statomas ir kluonas su jau­ ir tai rodo, kad jauja vėlesnė negu pirtis ja41. Matyt, atokumas nuo pagrindinės vals­ - atsirado patriarchalinėje bendruomenė­ tiečio kultūrinės erdvės - pirkios - bei iš­ je. Pirtis siejama su pirkia, apeigos - su skyrimas iš pastatų komplekso ir nulėmė namų židinio kultu. Pirtis - pirkios, pir­ mitologiškai pavojingų pastatų stereotipų ties krosnis - duonkepės krosnies prototi­ susiformavimą. Labai dažnai lietuvių mi­ pas. Jos manymu, panašiai kaip pirties tologinėse sakmėse minima, kad pirtyje ar krosnis evoliucionavo ir jauja su krosnimi. jaujoje pasirodo velnias42, pirtyje, rečiau Jaujoje buvo apgyvendintos ugnies ir ki­ jaujoje - laumės (pirtyje laumės periasi, tos senovinės sodybos dievybės’6. Sunku be jaujoje verpia) ir kitos mitinės būtybės4’. svaresnių įrodymų patikėti pateiktomis Velnias šiuose pastatuose įkurdinamas ir chronologinėmis ribomis, tačiau sąsajos su pasakose44. Iš kartos į kartą perduodamos namų židinio kultu - logiškos ir galbūt pasakos, mitologinės sakmės apie įvykius teisingos pirtyje ar jaujoje jau nuo vaikystės forma­ Matyt, jaujos ryšį su vaikinų iniciacijo­ vo šių pastatų, kaip „sakralinės“ erdvės, mis autorė įžvelgė, išnagrinėjusi Mažiulio stereotipus. straipsnį, kuriame minima, kad susirinku­ Kad juose vaidenasi, tikėjo dar dauge­ siems į jaują berniukams senukai pasako­ lis tarpukariu augusių žmonių. Vakaro me­ davo apie jos kūrenimo paslaptis; jauja - tu vaikai, jaunimas (ypač merginos) iš to­ pagrindinė vaikinų susibūrimo vieta, čia lo lenkdavosi pirčių, jaujų. Šios vietos - pakeliama į vyrus’7, - ir Bugailiškio užfik­ palankiausios žmogų paruošti „perėjimo suotą „įvedimo į kūlėjus“ aprašą’8. Tačiau, apeigoms“ ir jas atlikti. Daunys pastebėjo, mūsų tyrimų duomenimis, šioje patalpoje kad pats vykimas į pirtį - tai lyg išėjimas buvo žymima tik merginų branda ir nėra į kitą žmogaus tapsmo tarpsnį, sakralinę net menkiausių užuominų, kad per lina­ terpę45. Teritorinis-kultūrinis perėjimas su­ mynį čia „įrašinėta į bernus“. Tikriausiai, tampa su cmociniu-psichologiniu. Iniciaci- Mažiulio minėtos apeigos su linamynio pa­ nėms apeigoms būdingą dvasinį sukrėtimą pročiais nebuvo susijusios (nes aprašomas galėjo sustiprinti ir laikas. Pirtis, jauja sak­ pasarčių kraštas, kur linus mindavo mote­ raline erdve tapdavo tamsiuoju paros me­ rys) ir atliktos jaunimo socialinėje ben­ tu (tai neįprastas, už kultūrinės erdvės

66 esantis laikas)46. Didesnėje Lietuvos teri­ morfinis simbolis sietinas su protėvių kul­ torijoje XIX a. pabaigoje linus mynė nak­ tu55, taigi, matyt, ir su iniciacija. tį (saulei nusileidus ar nuo 1-3 vai. nak­ Nors vienas apeigas atlikdavo moterų, ties (pirmųjų gaidžių))47, Užnemunėje - iš­ kitas - abiejų lyčių bendrijose, linas - aušus, tačiau dar XIX a., reikia manyti, ir „moteriškas“ augalas. XIX a. pabaigoje - pastarojoje teritorijoje pradėdavo minti XX a. pradžioje Dzūkijoje ir Pietryčių naktį48. Moterys pirtyje paprastai prausėsi Aukštaitijoje (Vilniaus, Švenčionių raj.) vakare, po vyrų49. Sutapdavo ir metų lai­ juos mynė tik moterys56; panašų arealą su­ kas. Linamynis prasidėdavo po Visų Šven­ daro ir bifunkciniai pastatai, kuriuose ir tųjų50; maudomojoje pirtyje apeigos vyko mindavo, ir maudydavosi57. Tai taip pat liu­ taip pat rudenį. Taigi abiejuose pastatuo­ dija galimą šių apeigų, siejamų su namų se vyravo panaši emocinė-psichologinė ap­ židinio kultu, genetinį ryšį praeityje, o ne­ linka. žabotą vaikinų elgseną linamynio metu - Kita vertus, pirtyje ir jaujoje atlikinė­ su deformuota anksčiau moterų atliekamo tos nelygiavertės apeigos. Einant maudy­ ritualo imitacija. tis nešama duona, galbūt mergina prau­ Ši medžiaga paaiškina, kodėl Vakarų siama, daromi apvalomieji veiksmai. Kai Lietuvoje merginos branda pažymima li­ kuriose linamynio apeigose, be kitų socia­ nų, kanapių mynimo, o ne kito darbo me­ linę prievartą išreiškiančių veiksmų, mer­ tu. Apeigos rodė panašų merginos socia­ gina suodinama. Rytų Lietuvoje panašiai linio subrendimo lygmenį, ji įgydavo būsi­ bausdavo šokti atsisakiusias merginas ar į mam vedybiniam gyvenimui būtinų žinių, bendriją nepriimtus paauglius bei pajuok­ todėl yra tikimybė, kad šie papročiai tar­ davo senmerges, senbernius51. pusavyje genetiškai susiję, ir linamynio Tiek viename, tiek kitame statinyje ak­ brandos apeigos galėjo atsirasti nunykus centuojamas panašus merginos socialinio maudomosioms pirtims ar joms įgyjant ki­ subrendimo lygmuo. Mergaitės pirtyse bū­ tą - linų mynimo - funkciją, tačiau šie davo trumpiau. Intymesnius reikalus mo­ procesai vyko iki tiriamojo laikotarpio. terys aptardavo joms išėjus52. Brandą pri­ pažinus pirties bendrijoje, mergina galėjo 4. Šeimoje ir kaimynų bendrijoje dalyvauti visuose moterų pokalbiuose, iš­ atliktų apeigų funkcinis ryšys tekėjusios duodavo įvairių patarimų, kaip elgtis mergystei pavojingomis situacijomis, Apžvelgę turimą etnografinę medžiagą kaip laikytis higienos reikalavimų51. Tam funkciniu aspektu, priėjome prie išvados, tikrų intymių tik visiškos socialinės bran­ kad vieną iniciacinį ritualą galėjo sudaryti dos sulaukusiam žmogui teiktinų žinių ir šeimoje, ir kaimynų bendrijoje atlieka­ mergina galėdavo įgyti linamynyje; dauge­ mos apeigos. Kyla klausimas, kokios galė­ lis su šiuo darbu susijusių papročių Vaka­ jo būti jų teorinės genetinio ryšio prielai­ rų Lietuvoje turėjo erotinį pobūdį54. Tai dos? žinodami, tėvai čia leisdavo, tikriausiai, tik Apie pirmosios duonos nešimą į pirtį socialiai subrendusias merginas. Erotinę žinome iš trijų skirtingose vietovėse užra­ prasmę galbūt turėjo ir Kuršio nešimas. šytų aprašų. Lazdijų rajono Kalvių kaime Pagal Merkienės hipotezę, šis antropo­ pirmąją merginos keptą duoną nešė ir į

67 linamynį, kur vaišino ne tik moteris, bet žinių apie visas apeigas. Jas skiria atliki­ ir vyrus5*. Galimą ryšį tarp linamynio bei mo laikas. pirmosios duonos kepimo apeigų taip pat Fiziologinės brandos apeigos vyko ką rodo jų teritorinis paplitimas. Pirmosios tik aptikus fiziologinės brandos požymius, duonos kepimo paprotys Vakarų Lietuvo­ bet kuriuo metų laiku, pirtyje ir jaujoje - je tarpukariu užfiksuotas netoli iniciacinio rudenį. Pirmosiose apeigose patvirtindavo „binkiavimo“ arealo. Pirmąsias menstrua­ vienos, antrosiose - gal ir grupės merginų cijas pirtyje neretai minėdavo Rusijoje, ta­ brandą. Tarp apeigų galėjo susidaryti iki čiau apeigų metu merginą dažnai apvilk­ metų trukęs laiko tarpas. davo nauju drabužiu59; Lietuvoje panašus Iš modeliuojamo ritualinio komplekso paprotys nebuvo žinomas*. išskirdami apeiginius elementus matome, Nustatėme, kad merginos brandos vi­ kad visos apeigos susijusios su socialine suomeninis patvirtinimas vyko esant trims prievarta ar išbandymu. Gavusi antausį, kai dėmenims (fiziologinė branda, duona ir pirmą kartą kepė duoną, nešė ją mote­ pirtis). Apeigose dalyvavo ir trys sociali­ rims, suodinama, „binkiuojama“ mergina niai iniciaciniai institutai: motina - šeima patirdavo tam tikrą stresinę būseną, lei­ - kaimynų bendrija. Jie išreiškia tris skir­ džiančią psichologiškai „išeiti“ iš senosios tingus merginos brandos pažymėjimo lyg­ socialinės struktūros, todėl iniciacinę funk­ menis. Visų jų buvimas visapusiškai apim­ ciją galėjo atlikti ir bet kuri iš šių apeigų. tų merginos perėjimą į naują amžiaus Perėjimo į naują statusą veiksmus, t.y. tarpsnį ir, pamažu didinant liudininkų skai­ apeiginį naujojo statuso įtvirtinimą, gali­ čių (motina —> šeima —> kaimynai), ritua­ me manyti buvus tik pirmosios duonos ke­ liškai įvedant merginą į vis platesnį socia­ pimo ir priėmimo į pirties bendruomenę linį ratą, sudarytų palankiausias sąlygas apeigose. Dėsninga, kad jos galėjo funk­ naująjį statusą suvokti psichologiškai. ciškai sietis, t.y. rituališkai įtvirtinti pirmųjų Socialinio statuso kitimą simbolizuoja menstruacijų pažymėjimo apeigą. ir apeigų atlikimo teritorija. Merginos Turima etnografinė medžiaga šias apei­ brandą paminint troboje į prieangį kartais gas leidžia sieti tik hipotetiškai. Netgi jei išnešdavo ližę; kepant duoną, merginą ant jos ir sudarė vieną iniciacinį kompleksą, suolelio atsukdavo durų link ar net pro kai kuriais atvejais mergina „mergaujan­ jas išnešdavo; įėjimą į pirties ar darbo ben­ čios“ dukters statuso įgyti negalėjo, nes driją žymėdavo savo ar svetimos sodybos tekėti turėjo teisę tik vyriausia netekėjusi pakraštyje - pirtyje ar jaujoje. Deja, to­ mergina**. Šį socialinį statusą mergina įgy­ kias prielaidas galime daryti tik pagal Siau­ davo vyresniosios sesers vestuvių metu ste­ rės rytų Lietuvos aprašus; iš čia turime bint visam kaimui ir giminėms.

* Lietuvoje drabužio simbolį galėtų išreikšti linas, nes daug kur net maudomosiose pirtyse juos džio­ vindavo ir mindavo. ** Šį faktą įrodysime kitame skyrelyje, lito tarpu jei pirties apeigos būtų atliekamos vyriausioms netekėjusioms merginoms šeimoje, visos trys apeigos galėtų būti atliekamos ir kclcrių metų laikotarpiu, o vyresnei sesei likus senmerge, paskutiniosios neatliekamos iš viso.

68 ' LKŽ, 10, Vilnius, 1976, 33-34.

■ J. Gimbutas, Lietuvių sodžiaus architektūra Mažojoje Lietuvoje, in Mažoji Lietuva, New York, 1958, 185. ' Ibid.

I A R. Niemi, Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai, in MT, 6, Kaunas, 1932. 49.

51. Butkevičius, Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos, Vilnius, 1971, 198; S. Daunys, Lietuvių kaimo pirčių tyrinėjimai XX amžiuje, in AETL 1972 ir 1973 metais, Vilnius, 1974, 128-129. Žemaitijoje jauja ar pastatas, kuriame yra jauja, dar vadintas „rėja“: LKŽ, 11, Vilnius, 1978, 402. 6 1. Butkevičius, op. cit., 199. 7 Ibid., 204. * Ibid.

'A . Vyšniauskaitė, Kaimo buitis ir papročiai, in Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius, 1964, 534; L But­ kevičius, op. cit., 199; A. Mažiulis, Senoji pasartiškių pirtis, MK, 1, 1992, 92-94.

"’ A. Mažiulis, op. cit., 92-94; idem. Pirtis, in LE, 23, Boston, 1961, 59. " S. Daunys, Pirties tradicinės apeigos Adutiškio apylinkėse, Kraštotyra, 10, 1980, 63-64; idem. Pirties papročiai, in Gervėčiai, Vilnius, 1989, 139-140; ES, b. 1334, 1. 40, 42; b. 1535, 1. 33, 36, 37 (Ignalinos, Švenčionių, Zarasų raj.).

S. Daunys, Mergaičių auklėjimo aspektai pirčių papročiuose, in Lietuvių liaudies papročiai, Vilnius, 1991, 167-169. " A. Mažiulis, Pirtis, 59. " К.К. Чсрбулснас, Развитие литовского народного жилища (с древнейших времен до конца XIX века), Дне. на соиск. уч. ст. канд. ист. н., Вильнюс, 1958, 175, in Lietuvos istorijos instituto Etnografijos skyriaus Rankraštynas. 15 A. Mažiulis, Senoji..., 102. 16 A. Mažiulis, Ežerų krašto Joninės, Draugas, 1956 06 23, 6. 17 Kažką apie šias apeigas buvo girdėjusi tik Šliavaitės apie Andrioniškio apyl. (Anykščių raj.) papročius klausinėta žinių pateikėja: ES, b. 1673, 1. 45. '* A. Vyšniauskaitė, Linamynio talkų papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje (2. Dainos, žaidimai, vaidinimai. Kuršio kilmės klausimas), MADA, 4(73), 1980, 59.

'•ES, b. 1291, 1. 29. Užr. 1987 m.

!0 ES, b. 1693, 1. 21-22. „{rašymo į darbovietę“ terminas tiriamuoju laiku nebuvo vartojamas. Matyt, respondentas apeigos pavadinimą kiek pakeitė, nevalingai jį priartindamas prie šių dienų kalbos. II Ibid, 1. 40.

11 V. Gidžiūnas, Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771-1S49), Roma-Vilnius, 1994, 163: „Teypojaus grieszyi vr droezey, koryt trauka motryszka pur mintowus, arba par oži“. "ES, b. 117, 1. 2, 10. Užr. 1960 m.

69 24 R. Merkienė, Žemaičių ir klaipėdiškių linamynio talkos, in K ra š to ty ra , Vilnius, 1967, 146.

27 V. Statkevičius, Šilališkiai: Darbai ir papročiai, Vilnius, 1992, 30.

« ES, b. 1694, 1. 30. 27 A. Vyšniauskaitė, Linamynio talkų papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje (L Istoriografija, darbo, poilsio ir talkininkų maitinimo organizavimas), MADA, 3(68), 1979, 61. 211 R. Merkienė, op. cit., 145.

27 J. Savickis, Linamynis Šilalės rajone, in Kraštotyra, Vilnius, 1971, 181.

'“ A. Pakalniškis, Žemaičiai: Etnografija, Chicago, 1977, 112. 51 V. Statkevičius, op. cit., 14.

12 L Jablonskis, Budrių kaimas, Vilnius, 1993, 127. 77 V. Ašmys, Priekulės parapijos Butkų kaimo tarpukario (1919-1939) kronika, M K, 1, 1993, 29. 74 R. Merkienė, op. cit., 148. 75 J. Mickevičius, Senovės linų ūkis Žemaičių krašte, GK, 3/4, 1938, 355.

76 P. Dundulienė, Duona lietuvių buityje ir papročiuose, Kaunas, 1989, 12-13; Visi dalykai apie laikotarpį, neįeinantį į mūsų tyrimo chronologines ribas, bus nagrinėjami tik tiek, kad būtų galima paaiškinti reiškinių sinchroninį ir diachroninį paplitimą, bei kiek tai bus reikalinga reiškinių genezei.

77 A. Mažiulis, Jauja, in LE, 9, Boston, 1956, 334.

■'* P. Bugailiškis, Senovės kūlimas (Etnografinis škicas), Šiaulių metraštis, 4, 1933, 51. 79 Turimais duomenimis, vaikinus jaujose į vyrus „įšventindavo“ Zarasų, Dūkšto (vėliau Ignalinos) ir Rokiškio raj. ribose: К.К. Чсрбулснас, op. eit., 75. Jaujoje po apeigų susiburdavo ir Priekulės (Klaipėdos raj.) apylinkėse: V. Ašmys, op. cit., 37. 4n1. Butkevičius, op. cit., 200. 41 Ibid., 197.

12 N. Vėlius, Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis: Folklorinio velnio analizė, Vilnius, 1987, 53, 5 lent.

47 N. Vėlius, Mitinės lietuvių sakmių būtybės, Vilnius, 1985, 81-82.

14 A. Scsclskytė, Lietuvių stebuklinės pasakos apie pamotę ir podukrų, Vilnius, 1985, 81-82. Įdomu, kad neaiškios žanrinės priklausomybės kūrinys „Podukra ir velnias pirtyje“ net 70 % atvejų užrašytas Šiaurės rytų Lietuvoje, kur buvo ilgiausiai išlikusios pirties bendruomenės ir užrašytos pirties brandos apeigos.

47 S. Daunys, Pirties tako papročiai, in Liaudies kūryba, 3, Vilnius, 1992, 92.

“ Plg.: A. Gurevičius, Viduramžių kultūros kategorijos, Vilnius, 1989, 97. 47 A. Vyšniauskaitė, Linamynio..., d. 1, 62, pav. 3. 4* Ibid. 49 V. Trinka, Kūno švara Lietuvos kaime, GK. 1943, 309. 70 A. Vyšniauskaitė, Linamynio..., d. 1, 59. 71 Pagiriuose (Ukmergės raj.) tikėta, kad per Užgavėnes merginas ištepus suodžiais ar anglimi, jos ir per kitas Užgavėnes dar bus neištekėjusios: J. Kudirka, U žg a v ė n ė s, Vilnius, 1992, 22-23.

70 ” S. Daunys, Mergaičių..., 147-148.

” E. Šimkūnaitė, Priešvestuvinė liaudies medicina, in E T L 1981-1982 melais, Vilnius, 1983, 113. ” Pasak Mažiulio, Žemaitijoje netgi stengtasi merginas nugirdyti, nes tikėjo - kuo jos bus girtesnės, tuo geriau augs linai. Autoriaus teigimu, per linamynio vaišes „išskirtinai blevyzgojama ir laisviausiai elgiamasi“. Tai nebūdinga kitų darbų pabaigtuvėms: A. Mažiulis, Vaižganta, in LE, 32, Boston, 1965, 511.

is R. Merkienė, Linų ūkis ir audiniai, in Rietavo apylinkės, Kaunas, 1992, 294. 56 A. Vyšniauskaitė, Linamynio..., d. 1, 60.

” A. Vyšniauskaitė, Lietuvos valstiečių linininkystė, in A. Vyšniauskaitė, J. Laniauskaitė, Valstiečių li­ nininkystė ir transportas, Vilnius, 1977, 80-81, 15 pav.

s t E S , b. 1692, 1. L Užr. R. Sadovskaitė.

n Т А. Бернштам, Молодежь в обрядовой жизни русской общины XIX - начала XX в., Ленинград, 1988, 90. V. VESTUVĖSE ATLIKTOS JAUNIMO BRANDOS APEIGOS

Iki pat šio amžiaus vidurio daug kur vadinsiu pirmgimystės teise. Apie pirmgi­ Aukštaitijoje, Suvalkijoje ir ypač Dzūkijo­ mystės teisės egzistavimą Lietuvoje, LDK je gyvavo paprotys į vestuves sueiti ne tik kunigaikščių šeimose žinome iš senesnių kviestiems giminėms bei kaimynams, bet kaip pusę tūkstančio metų turinčių šalti­ ir nekviestam kaimo, rečiau net kelių kai­ nių. Jaunesniosios sesers, neištekėjus vy­ mų jaunimui, kai kada ir suaugusiems resniajai, negalėjo vesti net Jogaila1. Lie­ žmonėms, todėl vestuves galima vadinti tuvos kaime šis paprotys gyvavo iki pat kaimo bendruomenės suėjimu (II žemėla­ XX a. vidurio. pis). Vestuvėse paminėta daugiausiai mergi­ 1. Socialinės apeigų ištakos: nų socialinė branda. Mūsų tyrimų duome­ pirmgimystės papročiai nimis, tik 7,1% šių apeigų žymėta ir vai­ kino branda (156 inf.). Panašią padėtį liu­ a) pirmgimystės teisė XIX a. II pusė­ dija ir kitų autorių medžiaga (III žemėla­ je - XX a. pradžioje pis). Jaunuolių subrendimą patvirtindavo Reitelaitis, aprašydamas XIX a. VII de- kaimo bendruomenės nariai, svečiai iš gre­ šimtm. Raičių ir Krikštonių kaimuose (da­ timų kaimų ir net parapijų. bar Lazdijų raj.) buvusius papročius, mi­ Viena iš kaimo bendruomenės povei­ nėjo, kad, vyriausiajai seseriai ištekėjus, kio jaunimo papročiams sričių - kolekty­ jaunesnioji „išlįsdavo iš po ragažės, atseit vinis pirmgimystės teisės palaikymas. Šis pradėdavo ruoštis nutekėti“. Gyvavo griež­ kultūros fenomenas neatsiejamas nuo nag­ tas merginų eiliškumas. Net ir vedybinius rinėjamų brandos apeigų, todėl turime at­ burtus galėjo atlikti tik vyriausia netekė­ skleisti pirmgimystės teisės sampratą ir jos jusi ūkininko duktė. Reitelaitis užrašė at­ nulemtų papročių raiškos variantus. sitikimą, kad, pažeidus pirmgimystės tei­ Tiriamuoju laikotarpiu vyravo santuo­ sę, aplenktoji dukra taip ir liko netekėju­ kos eiliškumo paprotys: tuokiasi pagal gi­ si. Ne toks svarbus santuokos eiliškumas mimo pirmumą šeimoje. Išskirtinę vyriau­ buvo samdinėms-. Gvildendamas XIX a. sios netekėjusios merginos ir nevedusio pabaigos - XX a. pradžios kupiškėnų „ka- vaikino teisę sukurti šeimą pirmiesiems ir rūnavojimo“ brandos apeigą Buračas nu-

73 II. Vestuvių dalyviai (1920-1940 m.)

1 - nekviestas jaunimas, 2 - tik kviestas jaunimas, 3 - nekviestas jaunimas ateidavo tik į mergvakarį, 4 - nekviestieji ateidavo tik persirengėliais, 5 - nekviestieji linksminosi tik iki jaunojo atvažiavimo

74 III. Vestuvėse atliktos brandos apeigos: pasiskirstymas pagal lytį (1920-1940 m.)

Pažymima: 1 - tik merginų socialinė branda, 2 - merginų ir vaikini) socialinė branda

75 rodė, kad santuokos eiliškumą pažeisdavo per vestuves, o vakarėlyje. Vaišindavo ne tik merginai esant nesveikai’. Kiek plačiau tėvai, bet pats vaikinas. Tai būdinga ir dau­ atskleisdama šių apeigų funkcinę prasmę, geliui Lietuvos vaikinų brandos apeigų. Po­ Dulaitienė (Glemžaitė) pažymėjo, kad vy­ dolės vaikinai įgydavo ir panašias teises. J riausią netekėjusią dukrą geriau rengda­ jaunimo bendriją priimdavo nuo 16-17 m., vo, visaip lepindavo, garsindavo jos darbš­ bet tik šeimoje vyriausią nevedusį sūnų. tumą, tik jai kraudavo kraičius, už dukrą Išimčių reta. J jaunimo bendriją keli bro­ užpirkdavo mišias. Po pakėlimo į mergi­ liai galėjo įeiti mirus tėvui, jaunesnysis - nas tik vyriausiąją leisdavo į pamerges, kū­ vyresniajam išėjus į kariuomenę ar tėvui mas, vakarėlius, „kermošius“, nedrausda­ supykus ant vyresniojo. Po apeigų vaiki­ vo pasilikti „pakermašy“. Išskirtines vyres­ nas įgydavo teisę eiti į jaunimo susiėjimus niosios teises turėjo pripažinti ir jaunimas: ir kurti šeimą6. jei į „vakaruškas“ ėjo kelios seserys, jau­ Panašių Lietuvoje gyvavusių vaikinų nesniosios nešoko tol, kol neišvesdavo vy­ pirmgimystės papročių nežinoma. Visuose riausiosios. Pirmgimystės teisės pažeidimų aprašuose nurodoma didesnė merginų tėvai netoleruodavo: kad ir kokie piršliai apeigų iniciacinė vertė ir žymiai daugiau atvyktų, jaunesnioji tekėti negalėjo. Jei vy­ pirmgimystės teisės nulemtų apribojimų resnioji turėjo fizinį trūkumą ar buvo ne­ jaunesniosioms seserims. Pavyzdžiui, nors graži, norėdami ištekinti kitas dukteris, tė­ Rudikų kaimo (Kupiškio raj.) šio laiko­ vai vyriausiąją atskirdavo nuo šeimos: ap­ tarpio papročius aprašiusi Petrulienė ir gyvendindavo miestelyje, įkurdindavo špi­ tvirtino, kad vyriausias nevedęs sūnus ir tolėje, o jei buvo pakankamai stipri - iš­ vyriausia netekėjusi duktė turėjo išskirtinę siųsdavo į Ameriką4. teisę eiti kūmais, pajauniais, likti „paker­ Dažniau buvo minima merginų pirm­ mašy“, jaunesnieji „kiekviename daikte, gimystės teisė. Tiesa, Buračas teigė, kad žingsny turėjo būti iš paskos: kalboje, dar­ vestuvių metu pažymėdavo ir jaunosios buose, apsivilkime, iškilmėse“, daugiau dė­ brolio (jei neturėjo seserų) ar jaunojo bro­ mesio skirdavo merginų pirmgimystei. Ne­ lio socialinio statuso kaitą (jei jaunesnis ištekėjus vyresniajai, senmergėmis likdavo už vedusius brolius), tačiau nenurodė, kad ir kitos seserys; nurodomas tik merginų išlaikyti santuokos eiliškumą buvo būtina5. aprangos skirtumas. Naujai pasiūtą drabužį Kupiškėnų „karūnavojimo“ apeiga panašiu nešiojo vyriausioji, po metų - jaunesnioji, pavadinimu, forma ir turiniu aptinkama ir dar po metų (matyt, jau visiškai sunešio­ kitose tautose. Skirtumas - ne merginų, tą) - kita jauniausioji sesuo7. Merginų bet vaikinų apeigose. pirmgimystės teisės daugiau laikytasi ir tve- Valerijano Boržkovskio, aprašiusio Po­ rečėnuose. Pasak Bielinio, vyresnysis bro­ dolės apylinkių (Ukraina) XIX a. III ket­ lis mažiau pavydėjo bernauti pradėjusiam virčio papročius, priimant į jaunimo ben­ jaunesniajam, negu vyresnioji netekėjusi driją парубоцкая грамада buvo atliekamos sesuo pradėjusiai mergauti jaunėlei. Šį коронування vadintos apeigos. Kaip ir ku- faktą autorius aiškino santuokos eilišku­ piškėnes, Podolės vaikinus iškilmingai kil­ mo pažeidimo pavojumi. „Aplenkus“ vy­ nodavo, po to naująjį statusą sutvirtinda­ resnę, ši galėjo likti netekėjusi*. Ko gero, vo apeiginiu užgėrimu. Tiesa, tai vyko ne tuo laikotarpiu vaikinų pirmgimystės teisė

76 ГУ. Merginų pirmgimystės teisė (1920-1940 m.)

1 - įtvirtinta kaimo bendruomenėje, 2 - pirmgimystės teisę šeima stengėsi palaikyti, 3 - santuokos eiliškumo nepaisyta

77 buvo įprasta nedaugeliui Europos tautų: „merginos“ statusą po vestuvėse atliktų pavyzdžiui, rusų9, bulgarų10, suomių11 šei­ apeigų suteikdavo ir kur ne kur Šiaurės mos papročių tyrinėjimai liudija, kad pa­ rytų Lietuvoje, tačiau daugumas žinių pa­ gal eilę tekėjo tik merginos. teikėjų nurodė, kad po jų mergina įgyda­ Lietuvoje pirmgimystės teisės laikyda­ vo teisę tekėti (V žemėlapis). vosi ir didžiosios šeimos. Pasak XIX a. Jaunimo bendrija šiuo metu merginų pabaigos Verbyliškių kaimo (Prienų raj.) dalyvavimą laisvalaikio susiėjimuose ribo­ papročius aprašiusio Jurgio Dovydaičio, jei jo labai retai; daugiau draudė tėvai. vyresnioji sesuo ilgai neištekėdavo, jai pa­ Tačiau kai kur ir tarpukariu merginų skirdavo didesnę dalį12. Neretai tėvai im­ santuokos eiliškumo šeimoje laikytasi la­ davosi iniciatyvos visomis įmanomomis bai griežtai. Svėdasuose (Anykščių raj.) sa­ priemonėmis garsinti dukterų pasirengimą kydavo, kad jei vyresnioji neišteka, jaunes­ tekėti. Kaip teigia Mažiulis, mergaitė bu­ nioji negali sukurti šeimos, kol pirmajai vo išsiunčiama į talkas, jaunimo sueis 55 m. Pirmgimystės teisę pažeidusiai pobūvius, šokius, pas gimines ar į vestu­ merginai duodavo tik pusę kraičio17. Pa­ ves, samdomi praeiviai - siuvėjai, kiti ama­ našią nuostatą įtvirtino Lietuvos Respub­ tininkai, elgetos, kad šie skelbtų dukters likos įstatymai. Be tėvų leidimo susituokę dalį13. Mažai duomenų apie XIX a. pa­ 21 m. nesulaukę jaunuoliai galėjo prarasti baigos - XX a. pradžios papročius yra iš teisę į pusę jiems priklausančio palikimo18. Žemaitijos. Neabejotinai merginų pirmgi­ Kai kada pirmgimystės teisės pažeidimas mystės teisės čia irgi laikytasi, - tai liudi­ suvokiamas kaip priešingas žmogaus pri­ ja Mačiekaus tyrimai. Pasak jo, Rietavo gimčiai. Žinių pateikėjos iš Džiugų kaimo (Plungės raj.) apylinkių kaimuose šis pa­ (Jurbarko raj.) teigimu, „Mano mergučios protys pradėjo nykti po Pirmojo pasauli­ ne paršiukai, aš neleisiu skirstyti, reikia im­ nio karo14; greičiausiai, panašiu metu šis ti iš eilės“19. Kai kur neištekėjusi vyresnio­ procesas vyko ir Klaipėdos krašte15. ji sesuo užkirsdavo kelią tekėti kitoms. Toks faktas užrašytas Sintautuose (Šakių b) pirmgimystės teisė tarpukariu raj.)20, šį paprotį tarp pasvaliečių liudija Bluzmienė21, Upninkų apylinkėse (Jonavos Žymiai daugiau pirmgimystės teisę api­ raj.) - Mačiekus22. Šio autoriaus teigimu, būdinančios medžiagos yra iš tarpukario santuokos eiliškumo vietomis laikytasi ir laikotarpio; ją susisteminus ir apibendri­ Žemaitijoje. Pirmgimystės teisė gyvavo tarp nus, galima teigti, kad pirmgimystės teisė Kražių (Kelmės raj.) apylinkių vaikinų ir nyko šia tvarka: Vakarų ir Vidurio Lietu­ merginų23, matyt, todėl čia buvo atlieka­ va -» Suvalkija -» Šiaurės rytų ir Pietry­ ma ir jaunesniosios sesers ir brolio „pa­ čių Lietuva (IV žemėlapis). kėlimo į vyresniųjų rangą“ apeiga, kilno­ Jaunesnių seserų lankymąsi jaunimo jant ant duonkubilio24. Panašios jaunimo pasilinksminimuose griežtai teberibojo kai brandos apeigos Žemaitijoje buvo gana re­ kur Pietryčių Lietuvoje. Pavyzdžiui, Pošnios tos (vaikinų - kitur nefiksuotos). kaime (Lazdijų raj.) į vakarėlį leido tik Rečiau laikytasi vaikinų pirmgimystės vyriausiąją dukrą, kad „vyresniosios nelai­ teisės. Pagal aprašus, tarpukariu buvo ne­ kytų sena"'6. „Pilnos mergos“, „mergos“, daug faktų, kai jaunesniam broliui jauni-

78

mo susiėjimuose dalyvauti draudė. Pavyz­ kariu šiai teisei nykstant vestuvininkai daug džiui, Lieponių kaime (Trakų raj.) aštuo- kur žymėjo nuotakos draugės ar tolimes­ niolikametis vaikinas į jaunimo bendriją nės giminaitės socialinę brandą, tačiau galėjo įeiti lik tada, kai sukurdavo šeimą Pietryčių ir Šiaurės rytų Lietuvoje, kur šiuo vyresnysis brolis, tačiau, atitarnavę kariuo­ metu apeigomis sutvirtindavo ne pamer­ menėje, susiėjimus galėjo lankyti ir keli gės, o jaunesniosios sesers (ji dažniausiai broliai25. Kai kada po vestuvėse atliktų būdavo pamerge) įgyjamas teises - šeima apeigų „berno“ statusą įgydavo ir vaiki­ patekdavo į keblią padėtį. Žinodami apie nas, vestuvių dalyviai suteikdavo teisę jam pirmgimystės teisės pažeidimą svečiai at­ kurti šeimą, tačiau vaikinų apeigos turėjo likdavo atvirkštinius brandos apeigas liu­ daugiau simbolinę, o ne iniciacinę prasmę dijančius veiksmus: aplenktajai merginai ir, ko gero, susiformavo analogijos princi­ ant galvos uždėdavo pintinę24. pu (pažymima sesers branda - pažymima Apie buvusius ritualus patvirtina tai brolio branda). progai pritaikyti posakiai apie atitinkamus Kai kur vaikino pirmgimystės teisė bu­ veiksmus, kuriais mergina nustoja pirmgi­ vo susijusi su paprotinės (Užnemunėje - mystės teisės šeimos ir kaimo bendruome­ su civilinės) teisės nustatyta paveldėjimo nės akivaizdoje. Ji simboliškai atskiriama tvarka ir būtinumu „atidalyti“ kitus bro­ nuo jaunimo ir uždaroma namuose. Tokiu lius ir seseris, bet ši taisyklė galiojo ne atveju sakydavo: „pakišo po kaše“’°, „paki­ visada. Pasak žinių pateikėjo iš Puponių šo po šluota“''', „pakišo po kubilu, statine'02, kaimo (Kupiškio raj., Aukštupėnų apyl.), „užmovė pavalkus“20, „kaladę per kaladę ri­ vyresnysis brolis negalėjo kurti šeimos, kol tina“2'*. Kai kada aplenktąją seserį murzin­ neišmokėdavo dalių seserims, o jei buvo gerokai vyresnis už jas - sulaukdavo gar­ davo, gobė negražia skarele’5. Tai mylin­ baus amžiaus26. Panašus paprotys užfiksuo­ tiems tėvams buvo tarsi perspėjimas dėl tas Viešintose (Anykščių raj.)27. Reikia ma­ dukters ateities. Dėl to jie dėjo visas pa­ nyti, šitaip siekta, kad marčios atsineštas stangas, kad pirmgimystės teisė nebūtų pa­ turtas nebūtų išdalytas seserų pasogoms žeista. Kelią užkirsdavo jau piršlybų me­ išmokėti. Paparčių kaime (Kaišiadorių tu, mandagiai atsakydami piršliams. Zer- raj.), netgi merginų santuokos eiliškumui vynose (Varėnos raj.) tokiu atveju sakyda­ nunykus, stengdavosi, kad dukterys ištekė­ vo, kad jaunesnioji dar per jauna, paau­ tų anksčiau - kol ves sūnus28. Būdavo ir ginti reikia, ir, norėdami pirma ištekinti kitaip: vedant sūnums buvo žiūrima gimi­ vyresniąją, pridurdavo, kad „jaunesnė bran­ mo eiliškumo, t.y. vyriausiasis šeimą su­ gesnė, o senesnė pigesnė“’6. Pasvalio apy­ kurdavo pirmasis. linkėse perspėdavo, kad jaunesnioji dar mažai tedirbo, pasogėlės mažai užsidirbo, c) veiksmai pažeidus pirmgimystės teisę kraitelio mažai tesusikrovė. Dažnai, pir­ šliams atvykus, jaunėles slėpdavo, o ište­ Ryžęsi pažeisti pirmgimystės teisę tė­ kinę jaunesniąją duodavo jai mažiau pa- vai ir giminės šitai kelti į viešumą neno­ sogos'7; be to, ir palys piršliai žiūrėjo tik rėjo ir stengėsi, kad „mergystės perdavi­ į vyresniąsias, nes jos gaudavo didesnę mo“ apeigos nebūtų prisimenamos. Tarpu­ dalį’8.

80 d) pirmgimystės teisės ištakos ir skir­ra, ir galimybė pažeisti santuokos eilišku­ tumai pagal lytį mą, t.y. pagilinti biologinės padėties ir so­ cialinio statuso nesutapimus, buvo net ne­ Kaip matyti, jaunimo papročiuose ir suvokiama ar bent smerkiama. Kai buvo apeigose išskiriama daugiausiai merginų brolių ir ypač seserų amžiaus skirtumas pirmgimystės teisė. Nežinoma nė vieno didesnis - jie priklausė skirtingiems am­ fakto, kad, pažeidus santuokos eiliškumą, žiaus tarpsniams, t.y. esant ir kitai am­ vaikinai patektų į anomalią „senbernių“ žiaus bei socialinio statuso kaitos sistemai, socialinę grupę ar kaip merginos prarastų teoriškai santuokos eiliškumo pažeidimo ti­ teisę tuoktis. Paprotinė teisė garantavo vy­ kimybė buvo žymiai mažesnė. riausiojo, rečiau jauniausiojo, nesant sū­ Merginų santuokos eiliškumo išlaikymą nų - vyriausiosios ar jauniausiosios duk­ galėjo užtikrinti ir kiti motyvai. Netgi ka­ ters teisę į žemę39 (jeigu jinai nedaloma), talikiškuose teisės leidiniuose ragino ve­ ir santuokos eiliškumo stereotipo susifor­ dybų per daug nenutęsti. Tai siejama su mavimo tiesiogiai nulemti negalėjo. Dides­ dora43. Panašiai ankstyvas vedybas patei­ nę reikšmę turtiniai santykiai galėjo turėti sindavo ir kaimo žmonės. Pasak svėdasiš- tik vyriškosios pusės hierarchiniams santy­ kių papročius aprašiusio Juozo Tumo-Vaiž­ kiams. Tuo tarpu didesnėje Lietuvos daly­ ganto, jo seserį Marijoną apie 1866 m. iš­ je iki pat 1906 m. lapkričio 9 d. įstatymo tekino einančią vos septynioliktus metus. teisiškai egzistavo valstiečių kiemo institu­ Priežastis - sesers grožis ir baimė dėl mer­ tas, ir ūkio pasidalijimas tarp šeimos na­ ginos ateities44. Santuokos eiliškumo pa­ rių buvo apribotas, nors, pasak Vyšniaus­ žeidimas galėjo pailginti mergavimo laiką, kaitės, formaliai toks dalijimas vyko, ir mi­ kartu ir padidinti pavojų merginų doro­ nėta reforma - tai juridinis anksčiau pa­ vei. Tai ypač buvo aktualu turtingiems ūki­ protiniu būdu vykusio proceso įtvirtini­ ninkams, vengusiems nelygiaverčių vedybų. mas40. Suvalkų gubernijoje galiojęs Napo­ Dažnai ūkininkaitės tuokdavosi jaunesnės leono kodeksas apribojo žemės skaldymą negu samdinės45. - ji buvo paliekama vyresniajam sūnui, tuo Santuokos eiliškumo paprotys susijęs ir tarpu Kauno gubernijoje tai buvo įprastas su galimybe susikrauti kraitį. Jau XVI a. reiškinys41. 1939 m. buvo priimtas įsaky­ aprašiusio Lasicius teigimu, merginos te­ mas, draudžiantis skaldyti nedidelius ūkius kėjo 26-30 m., kai turėdavo susikrovusios ir visoje Lietuvos Respublikoje42, tačiau dėl kelias skrynias kraičio. Pabrėžiama, kad ji netrukus prasidėjusios sovietinės okupaci­ turėjo būti paklusni vyresniesiems jos didesnės reikšmės neturėjo. broliams ir se s e rim s 44’. Minėta, kad žmogaus chronologinės sa- XIX a. II pusės - XX a. pradžios šių pa­ viidentifikacijos procesas Lietuvos kaime pročių tyrinėjimo išvados gana prieštarin­ buvo gana vėlyvas - jį galima sieti su gos. Vyšniauskaitės ir Keturkos teigimu - XVIII, vietomis, galimas daiktas, net su kiekviena mergina kraitį krovė sau47, Ber­ XIX a., todėl iki šio laiko vyrų ir moterų, notienės - visos seserys kartu48, Elvydos vėliau tik moterų pagrindinė amžiaus at­ Lazauskaitės - taip pat bendrai, tačiau jei skaitos sistema, esant nedideliam amžiaus merginos tarnaudavo, joms kraičius su­ skirtumui, buvo šeimos socialinė struktū­ kraudavo motina4l>.

6-668 81 Kraitį kraunant atskirai - santuokos ei­ išlaikė teigiamą statusą. Dažnai sen­ liškumo teorinė galimybė akivaizdi, krau­ bernis vadovavo kaimo jaunimo ben­ nant bendrai - eiliškumas yra taip pat lo­ drijos veiklai, juos ypač gerbė jaunesni vai­ giška šio papročio seka, ir jo pažeidimas kinai, kai kada vadindami „geresniais ber­ daugeliu atvejų tapo moraline trauma ap­ nais“, šen bei ten jaunimui vadovavo vie­ lenktosioms seserims, grėsė šeimos narių nas „senbernis“, „vienuolis“ ir pan. - vy­ tarpusavio santykių destabilizacija. Tai bū­ riausias kaimo nevedęs vyras54. Senberniais dinga tiek mažajai, tiek didžiajai šeimai. vadino ir jaunesnius vaikinus55. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje padi­ Ypač pačioje rytinėje Lietuvos dalyje, dėjo pasogos reikšmė50, kraitis vis labiau neintensyvaus ūkio zonoje, jaunimo požiū­ ėmė įgyti simbolinę prasmę, todėl ekono­ riu, senberniai buvo šaunumo įsikūnijimas. minės, taip pat ir moralinės būtinybės iš­ Vakarėlyje dažnai jie, atsiskyrę su vyrais, saugoti eiliškumą mažėjo. lošė kortomis ir nekreipė dėmesio į mer­ Vaikinų santuokos eiliškumo išlaikymo ginas. Manytina, ypač tai imponavo norin­ retumą lėmė ir kaimo bendruomenėje gy­ tiems kuo greičiau tapti „vyrais“ pusber­ vavusio vyrų sociobiologinio statuso išskir­ niams, dar padoriai nemokantiems šokti, tinumas. Visoje Lietuvoje į senmerges bu­ užimamiems žemiausią padėtį jaunimo vo žiūrima nepalankiai. Tai našta tėvams, bendrijos hierarchinėje struktūroje. Senber­ broliams, negarbė visai giminei51. Tarpu­ nis jiems buvo tarsi tarpininkas tarp vaiko kariu jaunimo bendrijoje senmergės socia­ ir suaugusiojo pasaulių, į kurį taip trokš­ linis statusas dažnai buvo panašus į mer­ davo įeiti. Galbūt niekinantis vyresnių mer­ gos su vaiku (šeimoje jis skyrėsi). Kaimo ginų požiūris į juos vertė mintyse identi­ žmonių amžiaus stratifikacijoje abi užėmė fikuoti save su vyriausiais „jaunimo“ at­ tarpinę padėtį tarp merginos ir suaugu­ stovais, kurių požiūris į jas irgi buvo gana sios - ištekėjusios - moters. Senmergės atsainus. Vakarų Lietuvoje panašios ben­ statusas buvo įgyjamas gana anksti, nere­ drijos tarpukariu buvo jau nunykusios. Ry­ tai dar būnant aktyvia jaunimo bendrijos tų Lietuvoje moralinio kaimo bendruome­ nare. Mūsų ekspedicinių tyrimų duomeni­ nės spaudimo vaikinai dažniausiai nejau­ mis, senmergėmis šiuo laikotarpiu vadin­ tė, palaikyti santuokos eiliškumą didesnio tos vidutiniškai 28,01 m. sulaukusios mer­ poreikio nebuvo. ginos ((144 inf.), ypač anksti Žemaitijo­ je - vidutiniškai 26,34 m. (31 inf.)), nors 2. Vestuvėse atliktos brandos dar maždaug 1/4-1/5 merginų šeimas su­ apeigos: regioniniai savitumai kurdavo 30 m. ir vyresnės52. Teritoriškai skyrėsi senbernio statusas Pirmgimystės teisės, kaip kultūros fe­ (tarpukariu senberniu vadino vidutiniškai nomeno, raiškos variantų analizė sinchro­ nuo 32,74 m. (122 inf.), anksčiausiai Už­ niniu, diachroniniu ir skirtumų pagal lytį nemunėje ir Žemaitijoje - vidutiniškai nuo atžvilgiais rodo, kad šis reiškinys funkciš­ 31,69 ir 31,71 m. (18 ir 23 inf.)). Tik nei­ kai susijęs su vestuvėse atliekamomis bran­ giamą atspalvį šis žodis daugiau turėjo Va­ dos apeigomis, ir daugeliu atvejų pastaro­ karų Lietuvoje53, tuo tarpu rytinėje Lietu­ sios yra pirmgimystės teisės pasekmė. Nag­ vos pusėje tuo metu senbernis kai kur dar rinėjami socialinės ir fizinės brandos įtei­

82 sinimo veiksmai ritualo forma sutvirtinda­ da jo nuoviru gydydavo, smilkydavo, spė­ vo paprotinės teisės nuostatas. Jie galėjo davo pirmagimio ateitį ar tikėjo, kad jis būti atliekami po ar netgi prieš kitų tipų gali užtikrinti gerus šeimos tarpusavio san­ jaunimo brandos apeigas. Tačiau jų metu tykius. Tačiau vainikėlis per vestuves daž­ dramatizuojama naujoji individo padėtis, nai atlikdavo ir kitą ritualinę funkciją. racionaliais ir neracionaliais būdais siekia­ Žmonių tikėjimu, perkeltas nuo jaunamar­ ma nulemti jo ateitį. Todėl, nepaisydami tės ant jos sesers galvos („perduodant ne­ veiksmų sudėtingumo, juos visus traktuo­ kaltybę, mergystę“ ir pan.), jis gali nulemti sime kaip jaunimo brandos apeigas. Be jau greitas vedybas. Pagal turimus duomenis aptartų šaltinių ir literatūros, autorius nau­ (ypač iš senesniųjų šaltinių), vainiko už­ dojosi ir asmeninių ekspedicinių tyrimų dėjimas merginai buvo laikinas - vėliau medžiaga. Iš 312 apklaustųjų (211 apklau­ jį grąžindavo jaunajai ar iš mergaitės iš­ sė pats autorius) net 156 (91) pateikė duo­ pirkdavo jaunikis. Taigi šitaip iškeliamas menų apie šias apeigas. Stambiausių apei­ tik mergaujančios sesers teisių ir pareigų gų grupių pasiskirstymą pagal apie jas pa­ perdavimas šeimoje. sakojusių žinių pateikėjų gimimo metus Seniausieji šaltiniai liudija vainikėlio pateikiame 4 lentelėje. perdavimą Kupiškio apylinkėse, todėl apei­ Teritorinis apeigų paplitimas (ir pagal gų dinamiką parankiausia sekti pagal šio kitų autorių medžiagą) parodomas VI že­ regiono realijas. mėlapyje*. Pasak Buračo, nuėmus jaunosios vaini­ Šiomis apeigomis dažniausiai grindžia­ ką ir jį išpirkus iš mitulio, didžioji pamer­ mas jaunosios simbolio (vainikėlio, veliu­ gė jį uždėdavo jaunosios seseriai. Vaini­ mo) perdavimas jos seseriai ar draugei, kuotą, su kalpoku ir jaunosios rūtų vaini­ todėl ir pradėsime nagrinėti nuo šios funk­ ku ant galvos, merginą sodindavo ant kė­ cinės grupės veiksmų. dės ar suolelio vidury trobos. Stovintieji aplink ją apšviesdavo pušinėmis balanomis a) nuotakos simbolio uždėjimas ar lajinėmis žvakelėmis. Jaunosios pajau­ niai keldavo kėdę su mergaite ir šaukė: 1926 m. Balys Sruoga, kritikuodamas „karūnavojam vieniems metams!“, jei se­ Teodorą Brazį už harmonizuotą dainą „Vai suo jaunesnė - sakydavo tiek metų, per tu diemed, diemedėli“, teigė, kad palikti kiek jai linkėdavo ištekėti. Pakilnoję tris vainikėlio jaunesniajai seselei negalima56. kartus, merginą sodindavo už „prastojo Panašiai kalbėjo ir didelė dalis mūsų klau­ stalo“ (prie krosnies), ant jo pastatydavo sinėtųjų. Kai kurie net pasipiktindavo min­ lėkštę ir kaip nuotakai mesdavo .vadavi­ timi (ypač Rytų Lietuvoje), kad savo vai­ mo pinigus žiedui ir apeiginiams rūbams nikėlį galima atiduoti kam nors kitam. Jį nusipirkti. Buračo nuomone, vadavimo pa­ dėdavo į skrynios prieskrynį, pagalvę, pa­ protys - vėlesnis. Po apeigų tėvas ant sta­ talus, kabino ant sienos ar degino, kai ka­ lo statydavo rūtų vainikėliais apipintą bu-

* Išskiriant apeigos tipų nurodomas vyraujantis jos veiksmas. Be to, užfiksuoti dar 25 vainikėlio ar veliumo uždėjimo atvejai; tai buvo atlikta greta kitų vestuvėse darytų brandos apeigų, tačiau teturėjo antraeilę brandos pažymėjimo funkcijų.

83 4. Vestuvėse atliktų merginų brandos apeigų aprašai ( pagal autoriaus klausimynus užrašyti aprašai): kiekybinė ir funkcinė analizė

Apeigos tipas ir paplitimas Žinių pateikėjų gimimo metai (vyraujantis veiksmas) 1889- 1901- 1906- 1911- 1916- 1921- 1926- 1931- iš viso 1900 1905 1910 1915 1920 1925 1930 1935 Nuotakos simbolio (vainiko, veliumo) uždėjimas (įvairios 3 3 17 17 14 12 4 3 73 Lietuvos vietos) Simbolinis merginos išlaisvinimas („traukimas iš po suolo, kaladės“ 1 2 12 16 9 3 2 - 45 ir kt.) (Šiaurės rytų Lietuva) Simbolinis merginos išlaisvinimas („traukimas iš po kašiko ir jo I 1 6 4 5 4 2 1 24 laužymas“) (Pietų Lietuva) Simbolinis teisių į kraitį pareiškimas (kraičio skrynios 1 2 2 1 - 1 - - 7 užsėdimas) (Šiaurės rytų Lietuva) Kitos apeigos - - 3 - 3 1 - - 7 (įvairios Lietuvos vietos) Iš viso 6 8 40 38 31 21 8 4 156 % 3,8 5,1 25,6 24,4 19,9 13,5 5,1 2,6 100 telį, taureles ir vaišino pabrolius, dėkoda­ mezliavos, prieš išvežant kraitį į vyro na­ mas, kad neužmiršo jaunesniosios dukre­ mus. Kaip ir ankstesniuose aprašuose, tei­ lės. Vyro pusėje apeigas atlikdavo po mar­ giama, kad apeigas atlikdavo jaunimas - čios dovanų dalijimo57. Panašias apeigas pajauniai; tarpukariu - jau ne jaunimo at­ mini ir Dulaitienė (Glemžaitė), tik, jos tei­ stovai (jaunojo brolis ar pabrolys, pamer­ gimu, užgeriant merginą į rankšluostį su­ gė), bet suaugusieji - svočia, rečiau pir­ suktą butelį atnešdavo motina. Ji pirmoji šlys. Vyriausios informatorės teigimu (gim. užgerdavo visus svečius. Tokias pat apei­ 1875 m., iš Butėnų, Anykščių raj.), vaini­ gas atlikdavo ir vyresniajai seseriai mirus5". kėlį perduodavo seseriai, jei jos nebuvo - Panašias apeigas su „pinigų metimu“ motinai, ir nors merginą kilnojo, ant gal­ minėjo Rudikų kaimo (dabar Kupiškio vos vainikėlio nedėjo60. Jaunesnės respon- raj.) papročius aprašiusi 1867 m. gimusi dentės teigė, kad vainikėlį uždėdavo laikinai. Petrulienė59. Apie šiuos papročius dabarti­ Vienintelė informatorė iš Šimonių kai­ nių Anykščių, Kupiškio ir Rokiškio rajonų mo (Kupiškio raj.) minėjo „karūnavojimo“ ribose žinome ir iš XIX a. pabaigos - pavadinimą61 (Kupiškio raj. Bajorų k. fik­ XX a. pradžios realijas apibūdinančios Ta­ suodamas tarpukario realijas, šį pavadini­ mošiūnaitės (Merkienės) surinktos medžia­ mą užrašė ir autorius62). XIX-XX a. san­ gos. Minima, kad apeigas atlikdavo po dūroje skyrėsi Kupiškio rajono gyventojų

84 V I. Vestuvėse atliktų nuotakos seseriai (pirmajai pamergei) brandos apeigų paplitimas (1920-1940 m.)

e - iš po stalo, f - iš palovio, g - iš po „underės“, h - iš po statinės; 2 - uždedama: a - nuotakos vainikas ir veliumas, b - tik veliumas, c - tik vainikas, d - aprišama skara, e - apeigos modifikacija: veliumas dedamas iš eilės visoms pamergėms; 3 - pakeliama: a - nukeliama nuo skrynios, b - keletą kartų pakilnojama; 4 a - daužomas puodas; 5 a - „įrašoma j mergas“ per brolio vestuves

85 ir rokiškėnų bei anykštėnų papročiai, di­ Iki XIX a. pabaigos ši apeiga tapo desnė dalis žinių pateikėjų iš pastarųjų struktūriškai sudėtingesnė - susiformavo dviejų rajonų nurodė atskyrimo nuo seno­ vadavimo pinigų dėjimo paprotys. XX a. sios padėties veiksmus (traukimą iš po ka­ pradžioje, trumpėjant vestuvių ritualui, ladės, suolo, nukėlimą nuo kraitinės skry­ „karūnavojimo“ apeigos redukavosi ir pa­ nios - šias apeigas nagrinėsime vėliau). Pa­ mažu prarado neseniai įgytą iniciacinę ver­ našiai buvo ir tarpukariu. Kupiškėnių apei­ tę bei šio amžiaus II pusėje jau buvo pra­ gos skyrėsi nuo kaimynų: analizė perša iš­ moginis vestuvių ceremonijos elementas. vadą, kad čia susiformavusios apeigos pli­ Tačiau negalime atmesti galimybės, kad tai to modifikuotu pavidalu. tradicinės apeigos, susiformavusios žymiai 1910-19fl m. Augustas Robertas Niemi anksčiau. Tikėtina, kad tai atskleis vėlesni tyrinėjo vestuvių papročius Kauno ir Vil­ tyrinėjimai ir tolesnės šaltinių paieškos. niaus gubernijose (aprašė Biržų, Eržvilko, Žymiai paprasčiau merginos brandą, Kupiškio, Kupreliškio, Papilio, Vabalninko, dedant vainiką, pažymėdavo kituose Lie­ Valkininkų, Vyžuonų apylinkes), tačiau mer­ tuvos regionuose. XIX a. II pusėje Dzū­ ginos vainikavimą paminėjo tik kupiškėnų kijoje, pasak Vinco Krėvės-Mickevičiaus, vestuvių aprašyme'’'. Jauniesiems grįžus iš vestuvių išvakarėse jaunajai atsisveikinus bažnyčios, prieš gaubtuves, jaunojo brolis, su rūtų darželiu, jaunosios sesuo priimda­ pašokęs su jaunąja, nuimdavo jos vainiką vo vainiką. Nesant sesers tai padarydavo ir uždėdavo ant galvos jaunosios seseriai vyriausioji pamergė68. Ekspedicijų metu pa­ arba atiduodavo jos motinai64; kitame ap­ našių apeigų pėdsakų neaptikome. Šalti­ raše nurodoma, kad jaunojo brolis vainikė­ niai liudija, kad XIX a. pabaigoje - XX a. lį atiduodavo pamergėms, bet vėliau jį per­ pradžioje merginos šiame regione vaini­ duodavo jaunamartei65. Taigi paprotys bu­ kuotos vestuvių metu. Tai liudija Reitelai- vo išplitęs mažame areale. čio69 ir Miliaus70 tyrimai. Žymiai didesnę Apie tai ankstesniuose šaltiniuose duo­ iniciacinę vertę Pietų Lietuvoje turėjo „ka- menų nėra, nors vestuviniai papročiai - šiko laužymas“. Kai kur Suvalkijoje, pa­ vienas labiausiai ištyrinėtų dvasinės kultū­ tvirtindami merginos brandą, neužmiršda­ ros barų. Antai apie 1866 m. Motiejus Va­ vo ir vaikinų: vyriausiajam pabroliui prie lančius „Palangos Juzėje“ išsamiai aprašė atlapo prisegdavo jaunojo gėlelę71. vainiko nuėmimą Juodpėnų kaime (dabar Dauguma Klaipėdos krašte gyvenusių Kupiškio raj.), bet apie jaunosios sesers žinių pateikėjų liudijo, kad vainikas (kai vainikavimą neužsimena66. kada ir apsuktas veliumu) buvo metamas Turima medžiaga leistų teigti, kad nag­ į merginų būrį. Tikėta - pirmoji pagavu- rinėjama realija yra XIX a. II pusės ino­ sioji ištekės; jaunasis į vaikinus mesdavo vacija (Šiaurės rytų Lietuvoje). Galbūt šių puokštelę. Tačiau kai kur ir tarpukariu bu­ apeigų elementai į vestuvių ritualą trans­ vo paprotys vainikuoti jaunosios seserį ar formavosi iš siauresnėse socialinėse ben­ pamergę. Pačius ankstyviausius mums ži­ drijose atlikinėtų apeigų, o tik kupiškėnuo­ nomus duomenis apie tai iš 1888 m. gi­ se aptinkamas „karūnavojimo“ pavadini­ musios pateikėjos užrašė Ingė Lukšaitė. mas sietinas su stačiatikių vestuvine tradi­ Prieš vainiką uždedant, kaip ir jį metant, cija (tai liudija Boržkovskio tyrimai67). merginai užrišdavo akis. Informatorės aiš­

86 kinimu, jaunosios seserį vainikavo todėl, tų atsakymuose jau dažniausiai minima pa­ kad jai jau laikas tekėti72. mergė (59,1, sesuo ir pamergė - 9,9, se­ Minimu laikotarpiu šios apeigos buvo suo - 31,0% (71 inf.)). Tai liudija, jog dau­ paplitusios labai nedideliame kompaktiš­ gelis šio tipo apeigų pirminę iniciacinę ver­ kame areale. Tačiau šis paprotys XX a. tę tarpukariu buvo jau praradusios ar jos IV dešimtm. gyvavo ir Vokietijoje (buvu­ net neįgijusios. Žymiai stabilesnės buvo siose lietuvių etninėse žemėse). Iš Labgu­ Šiaurės rytų Lietuvoje paplitusios mergi­ vos apskrities kilusi respondente vokietė nos „išlaisvinimą“ simbolizuojančios apei­ taip pat minėjo pamergės vainikavimą ir gos net ir tarpukariu atliktos tik jaunosios jaunojo puokštelės įteikimą vyriausiajam seseriai (VII žemėlapis). Vyšniauskaitės ty­ pabroliui7’. rimų duomenimis, XX a. VII-VIII de­ Klaipėdos krašte kaip ir šiaurės vaka­ šimtm. Suvalkijoje veliumą pamergei dėjo rų Žemaitijoje merginos brandą žymėjo tik 6,5 %78, o Aukštaitijoje 1980 m. - 92% pirmosios vestuvių dienos pabaigoje (24 tirtų vestuvių79. Taigi nors ir praradęs ini­ vai.). Žemaitijoje šios apeigos pasitaikė re­ ciacinę prasmę ir sąsajas su pirmgimystės tai. Iškilmingiausios - dabartiniame Skuo­ teise apeiginių veiksmų arealas plėtėsi. do rajone: merginą kilnodavo, kai kur vie­ toj vainiko kaip ir nuotakai užrišdavo bal­ b) „traukimas iš po suolo (kaladės, tą skarelę74. Žymiai paprastesnės ir men­ marškos, „underės“, palovės, stalo)“ ką iniciacinę prasmę teturėjusios apeigos atlikinėtos pietų Žemaitijoje. Šiaurės rytų Lietuvoje labai paplitusių Daugelį archajiškiausių papročių išsau­ šių apeigų areale pažymima tik artimų jau­ gojusioje Pietryčių Lietuvoje vainiką ar ve­ nųjų giminaičių branda. Ankstyviausiame liumą merginai dėjo retai. Čia gyvavo su XIX a. pabaigą - XX a. pradžią nagrinė- pirmgimystės teise nesusijusi apeiga - už­ jančiame 1872-1906 m. gimusių responden­ dėti veliumą visoms pamergėms. Jos iš ei­ tų informacijomis pagrįstame apraše tei­ lės veliumuotos pašokdavo. Pagal Čepie­ giama, kad antrąją vestuvių dieną jauno­ nės tyrimus, ši realija - vėlyva, vyresnio­ sios seserį „traukdavo iš po kaladės“, kil­ sios kartos žinių pateikėjai 1970 m. Varė­ nojo. Vyro pusėje analogišką veiksmą at­ nos rajone šio papročio nežinojo7’. Matyt, likdavo ir jaunojo broliui80. Daugiausiai tai XX a. II pusės inovacija. Autorė šią tarpukario šio tipo apeigų užfiksuota da­ apeigą traktavo kaip kontaktinės magijos bartiniuose Anykščių ir Kupiškio rajonuo­ veiksmą: pamergės tikėdavo, kad veliumas se. Arealo centre iniciacinį šių apeigų po­ padeda ištekėti76. Tarpukariu vainikavimą būdį suvokė ir patys žinių pateikėjai, pa­ panašiai suvokdavo ir Užnemunėje, tačiau kraščiuose dažniau jos vertintos kaip sim­ vainikavo tik vieną - vyriausiąją pamergę77. bolinis, pramoginis veiksmas. Daugiausia Visi XIX a. realijas apibūdinę šaltiniai atlikdavo simbolinį ar realų traukimą iš teigė, kad vainikas ar veliumas buvo ati­ po suolo (38 apr.), rečiau - kaladės (5 duodami jaunesniajai seseriai (jei tokia bu­ apr.), marškos (3 apr.), lovos (2 apr.), sta­ vo), apie tarpukarį pasakojusių responden­ lo, „underės“ (po 1 apr.)*. Apeigos su

* Nors apklausti 45 žinių pateikėjai, keli minėjo po du apeigų pavadinimus.

87 VII. Neofitės giminystės ryšys su nuotaka vestuvėse atliktose brandos apeigose

Pažymima socialinio statuso kaita: 1 -pamergės - sesers (ar pamerge nesančios sesers), 2 - pamergės - draugės ar sesers, 3 - lik pamergės - draugės: a -1920-1940 m.. b - XX a. pr., c - XIX a. pab.

88 rečiausiai vartotais pavadinimais užfiksuo­ 12 vai. nakties, o iš po suolo traukė ant­ tos šio arealo pakraščiuose. Tik 6 atvejais rųjų vestuvių dienų. („traukiant iš po suolo, kaladės“) patvirti­ Svečiai apeigų metu pabrėždavo, kad nama ir vaikinų branda. Kudirka mini ir jaunesnioji sesuo perima iš nuotakos mer­ „traukimo iš po kubilo“ pavadinimų, var­ gaujančios merginos teises, linkėdavo ište­ totų Kavarske (Anykščių raj.)81. kėti ir sakydavo, kad dabar jos eilė sukurti Absoliuti dauguma žinių pateikėjų nu­ šeimų. Vaizdingai iniciacinę apeigų vertę rodė, kad apeigas atlikdavo antrųjų vestu­ Balelių kaime (Anykščių raj., Traupio apyl.) vių dienų (24 inf.). Retai tai darė pirmųjų apibūdina posakis: „iš po suolo ištraukta, šventės dienų - „po šliūbo“ ar prieš va­ lyg naujai atrasta“. Po apeigų mergina jau­ žiavimų į bažnyčių (po 3 inf.), paskutinių­ nimų kviesdavosi į svečius, i vakarėli savo jų vestuvių dienų ar per atgrųžtus (po 1 namuose, nes dabar ji šeimininkė86. inf.) - daugiausiai arealo pakraščiuose. XX a. II pusėje ši apeiga pamažu ny­ Jaunojo brolio brandų pažymėdavo vestu­ ko. Pagal Vyšniauskaitės tyrimus, Molėtų. vėms vykstant vyro pusėje. Iš po suolo, Biržų ir Panevėžio rajonuose 1960 m. trau­ lovos ir kt. ištraukdavo Įvairūs vestuvių vei­ kimas iš pasuolės buvo atliekamas 25, 1980 kėjai - visi svečiai, jaunimas, pabroliai, vy­ m. - tik 5,7% tirtų vestuvių8'. riausiasis pabrolys, svočia ar mergina iš­ c) nukėlimas nuo kraičio skrynios lįsdavo pati. Mažiau skyrėsi apeigų eiga. Simboliškai ar realiai ištrauktų merginų so­ į „traukimo iš po suolo“ apeigų arealų dino ant suolo, papuoštos kėdės ar kala­ Įsilieja ir kita santuokos eiliškumų pažy­ dės ir kilnojo 3 kartus šaukdami „valio!“ minčių apeigų gnipė. Turimomis žiniomis, ar „ura!“. Retkarčiais kaip ir po „kariina- pastarosios buvo atliekamos tik nedidelėje vojimo“ buvo renkami pinigai jaunesniajai teritorijoje - dabartinių Anykščių. Rokiš­ seseriai (4 inf.). Dėjo pinigus „dėl sukne­ kio ir Zarasų rajonų ribose. Jaunesniosios lės. skarelės, nes merginq ištraukia neturtin­ sesers socialinė branda buvo pažymima ei - iš namų viską išsiveža vyresnioji se­ prieš išvežant kraitį į vyro namus. Seniau­ suo“11’. Kai kada keliama mergina būdavo sių žinomų apeigų iš 1881 m. Kalniečių „apšviečiama““ ar atvirkščiai - kilnojama kaimo (Anykščių raj.) gimusio responden­ užrištomis akimis81 arba prieš kėlimų mer­ to užrašė Merkienė. Prieš išvežant kraitį ginų dar apvesdavo aplink stalus, pastaty­ mergina jį užsėsdavo, reikalaudavo išpir­ davo vidury trobos ir sakydavo, kad reiks kos ir buvo kilnojama88. Tarpukariu skry­ tekėti. Prieš kilnojimų mergina duodavo nių paprastai išpirkdavo svočia ar pati nuo­ buteli pajauniams ir rankšluostį piršliui - taka. Gavus pinigų kraičiui ar kitų dova­ „kad gerą jaunikį p rip irštų Būdavo, kad nų. jaunesnioji sesuo buvo kilnojama. Pa­ piršlys šia proga sakydavo oracijų. Apei­ keltoji į merginas pati kvietė svečius prie gas užbaigdavo apeiginis užgėrimas. Vai­ stalo ir vaišino pyragu, sviestu, degtine ar nikėlio ir veliumo dėjimo faktas nurody­ alumi. Nuotakos seserį svečiai užgerdavo tas net 14-oje šias apeigas liudijančių ap­ siųsdami stikliukų ratu. XX a. V dešimtm. rašų. tačiau dažniausiai merginų vainikavo apibūdinantys aprašai liudija, kad svečių pirmųjų vestuvių dienų: po vakarienės ar ta proga nebevaišino. Kai kada mergina ir vainikuodavo (2 inf.), tačiau su kraiti­ d) „traukimas iš po kašiko“ ir jo lau­ nės skrynios užsėdimu chronologiškai šis žymas veiksmas nesutapdavo. Kad kraitis iš sesers buvo išperkamas Šios apeigos tarpukario laikotarpiu daž­ XVII a. - žinome iš Pratarius89; išsamiau­ nai turėjo didesnę iniciacinę vertę negu siame XIX a. vestuvių apraše - Antano aptartosios. Jomis akcentuojama ir patvir­ Juškos „Svotbinėje rėdoje“ rašoma, kad tinama pirmgimystės teisė, po jų dažnai vykstant į vyro pusę motina užsėsdavo realiai įeinama į jaunimo bendriją. Mergi­ patalus, sesuo - skrynią. Pastaroji gauda­ nos brandą pripažindavo ne tik suaugu­ vo perpus mažesnę išpirką negu motina90. sieji, bet ir jaunimas. Vladas Ulčinskas, Dar sudėtingesni Buračo aprašyti XIX a. remdamasis 1840-1916 m. gimusių žmo­ pabaigos - XX a. pradžios kupiškėnų krai­ nių pasakojimais, teigė, kad Raitininkų kai­ čio užsėdimo papročiai. Jį išpirkdavo iš me (dabar Alytaus raj.) vestuvių antrąją jaunosios motinos, viešnių ir jaunimo91, dieną išvežus kraitį ir išvykus jauniesiems nors XIX a. viduryje Valančius rašė, kad „laužydavo kašiką“. Viduryje trobos nuo­ šiose apylinkėse skrynias užsėsdavo moti­ takos sesuo su kitomis moterimis bešok- na, bei pabrėžė, kad Raguvos parapijoje damos jį sutrypdavo. Taip mergina būda­ (dabar Panevėžio raj.) tai darė jaunosios vo „išlaisvinama“ iš po pintinės ir įgydavo draugė92. XX a. I pusės vestuvėse dažniau­ visas vyresniosios sesers turėtas teises: pas siai kraitį užsėsdavo jaunosios motina, re­ ją galėjo važiuoti piršliai, ji galėjo tekėti, čiau sesuo, vyriausioji pamergė ar kelios o ne „užgožta būti, kaip iki šiol“4b. Analo­ pamergės. Sesers teisės į kraitį daugiau­ giškais veiksmais, vedus vyresniajam bro­ siai pabrėžiamos Šiaurės rytų Lietuvoje91. Tačiau ankstesniuose aprašuose niekur ne­ liui, žymėjo ir jaunesniojo socialinę bran­ užsiminta apie kokį nors jaunosios sesers dą. Po apeigos „išleistieji“ vaišindavo deg­ ar pamergės brandos ir jos naujojo socia­ tine, kitais gėrimais97. Apeigų laikas nepa­ linio statuso pažymėjimą. Greičiausiai, mi­ kito ir tarpukariu. Tik kai kada jas atlik­ nėtas paprotys iniciacinį pobūdį galėjo įgyti davo paskutiniąją vestuvių dieną (jaunojo dėl nuotakos galvos dangos keitimo, išvy­ pusėje). Žinomi 4 atvejai, kai iš po pinti­ kimo iš namų ir kraičio vežimo simboli­ nės buvo traukiamas jaunosios ar jaunojo nio, funkcinio ir chronologinio artumo. brolis. Mat šiuo metu susidariusi kritinė emoci­ Minimu laikotarpiu kai kur dabartinia­ nė būsena - palankiausias metas dramati­ me Varėnos rajone ištrauktą jaunosios se­ zuoti ir išgarsinti naująjį nuotakos sesers serį toje pačioje pintinėje kilnojo. Vėliau socialinį statusą. Kai kuriais aspektais šio ją šokdino visi svečiai, tik jaunimas ar pa­ papročio forma bei turinys primena ir pi­ brolys. Dabartiniuose Varėnos ir Lazdijų nigų dėjimo vadavimui veiksmą. rajonuose naujokai atsilygindavo vaišėmis. XX a. pradžioje Šiaurės Lietuvoje vis Vietovėse, kur mergaitę realiai ar simbo­ dažniau kraitį išveždavo prieš vestuves94, liškai ištraukdavo iš po pintinės, gana daž­ kaip kad anksčiau Žemaitijoje ir Suvalki­ nai jai uždėdavo vainikėlį ar veliumą (9 joje95. Pakitus kraičio išvežimo laikui nu­ inf.). Šie veiksmai turėjo antraeilę mergi­ nyko ir apeigos. nos brandos patvirtinimo funkciją. „Kaši-

90 ko laužymas“ per vestuves kur ne kur at­ vo pažeistas102. Deja, išsamesnių šios apei­ liekamas ir XX a. IX dešimta.98 gos prasmę aiškinančių aprašų nėra. Kai kada per vestuves vykstančio jau­ e) kitos apeigos nimo pasilinksminimo metu buvo atlieka­ mos ir „įrašymo į bernus“ apeigos (nepai­ XIX a. pabaigoje - XX a. I pusėje sant giminystės ryšio)104, tačiau jos su ves­ paskirose vietovėse Lietuvoje jaunuolių so­ tuvių ritualu nieko bendro neturėjo, ir bus cialinio statuso kaitą žymėjo tik vaišėmis, aptariamos kitame skyrelyje. kilnojimu, indų daužymu ir šukių šlavimu Kaip matome, vestuvėse atliekamos bei jų apeiginių elementų deriniais. Sla­ brandos apeigos gana panašios tiek for­ bados kaime (Kaišiadorių raj.) per sesers ma, tiek turiniu. Jos patvirtina vienos iš svarbiausių suaugusiojo teisių (kurti šei­ ar brolio vestuves, kaip ir vakarėlyje atlie­ mą) įgijimą. Tuo jos artimos klasikinėms kamose „įrašymo į bernus, mergas“ apei­ iniciacijoms. Norėdami suprasti vėliau ap­ gose jaunimui patiekdavo atskiras vaišes tariamas vaikinų brandos apeigas ir visų ir po jų vaišintojo „jau in piemenis nelai­ jaunimo brandos apeigų dinamiką turime kė“'’4. Vietomis pasitenkindavo tik kilnoji­ išnagrinėti pirmgimystės teisę pagrindžian­ mu. Kražiškiai (Kelmės raj.) tai darė ant čių apeigų simboliką ir pokyčių dėsningu­ sakralaus jaunosios statuso kaitos simbo­ mus. lio duonkubilio100. Vyšniauskaitės teigimu, šen bei ten Žemaitijoje antrosios vestuvių 3. Apeigų simboliai ir struktūra dienos rytą jaunosios sesuo turėdavo iš­ šluoti aslą. Tai reiškė, kad jaunesnioji pe­ a) apeigų struktūros dėsningumai rima vyresniosios teises ir pareigas. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje šis paprotys Didžiausią iniciacinę vertę vestuvėse at­ buvo ypač populiarus dabartinio Šilalės ra­ liekamos santuokos eiliškumą žyminčios jono ribose101. Iš puodo daužymo, šukių brandos apeigos tarpukariu turėjo Šiaurės šlavimo ir vaišių susidedanti apeiga buvo rytų ir Pietryčių Lietuvoje - maždaug 5000 užfiksuota Tauragės rajono Žygaičių apy­ kv. km. teritorijoje, kitur jos buvo gana linkėje102. Širvintų rajono Žadžių kaime in­ paprastos - dažniausiai tik simbolinės. Dėl dus daužė, jei santuokos eiliškumas nebu­ apeigų struktūros ir atlikimo laiko (svar-

5. Vestuvėse atliktų brandos apeigų struktura

Teritorija Apeigų eiga Šiaurės rytų „traukimas iš po suolo, kėlimas vadavimo pinigų dėjimas, vaišės Lietuva kaladės“ ir kt. n vainikavimas („karūnavojimas“) n kraičio išpirkimas iš skrynią и vaišės užsėdusios merginos Pietryčių Lietuva traukimas iš po pintinės _u pintinės naikinimas, vaišės Tauragės, Šilalės, indo daužymas, šukių vaišės Kaišiadorių raj. šlavimas (?)

91 būs vestuvių momentai) naujasis sociali­ kaip subritualą (ritualas rituale) - ji turi nis statusas tapdavo chronologiškai aiškus aiškią trinarę struktūrą ir yra tarsi supap­ ir neofitui, ir apeigose dalyvavusiesiems. rastinta vestuvių ar kitų rites de passage Nors apeigų visumą galima įvardyti tik (perėjimo apeigų) struktūrinė proceso ko- 6. Kai kurių socialinio statuso kaitos apeigų struktura

Apeigų pavadinimas ir Apeiginiai veiksmai Laikotarpis paplitimas Pirmasis duonos kepimas duonos kepimas, apsukimas su vaišinimas duona XIX a. II pusė (Dusetų apyl.)1"4' ragavimas suolu durų link, pirtyje, dalies kartais išneši­ dydžio pagarsini­ mas „į marteles“ mas „Įrašymas į mergas“ (pri­ jaunimui atėjus į kėlimas ant vaišės XIX a. pabaiga ėmimas į jaunimo ben­ merginos namus, suoliuko ar drijų) (Merkinės apyl.)"’7 dukra nuvedama į trinkos jaunimo pusę, vainiko pynimas, pirmasis šokis, šokis su visais vaikinais „Įrašymas į bernus“ (pri­ pirmasis šokis, „tėvo kėlimas įrašymas į „bernų XIX a. pabai­ ėmimas j jaunimo bendri­ pančio nuėmimas“, knygą“ ir naujojo g a - XX a. ją) (Tverečiaus apyl.)"'* juostos užrišimas statuso paskelbi­ pradžia mas, vaišės „Įrašymas į bernus“ pirmasis šokis kėlimas (kai kai kada įrašymas XX a. I pusė (Rytų, rečiau Šiaurės kada ant suolo) į „bernų knygą“, Lietuva)"''' vaišės „Įrašymas į bernus“ jėgos bandymas, vaišės XX a. I pusė (Suvalkija)"" šokdinimas per suolą Vardadienis arba varduvininko kėlimas (dažnai vaišės XIX a. pabai­ gimtadienis (beveik visa „rišimas“ ar durų ant papuoštos g a - XX a. Lietuva)1" staktos vainikavimas kėdės) I pusė Rugiapjūtė (Pietų, „rišimas“ kėlimas vaišės XIX a. II pusė Vidurio Lietuva)"1 Rugiapjūtė (Lietuva)"’ vainiko, puokštės, šeimininko kėli­ vaišės XIX a. - lazdos, juostos mas ant suolo XX a. pradžia nešimas ir įteikimas Linarovis (daugiausiai vainiko dėjimas kėlimas vaišės XIX a. pabai­ Šiaurės vakarų Lietuva)"4 (šeimininkui ar ga - XX a. šeimininkei) pradžia TVobos statymas (Dubičių vainiko kėlimas šeimininko kėli­ vaišės XX a. pradžia apyl.)"’ sujungus gegnių galus mas ant suolo (ant gegnių)

92 pija. Daugelyje šių apeigų gana tiesmukiš­ apeigų struktūra panaši (vainikavimas—> kai atliekami ir interpretuojami trys ritu­ kėlimas—> vaišės) (žr. 6 lentelę). alo proceso struktūriniai komponentai (at­ Pakėlimo į merginas ritualo struktūros skyrimas, perėjimas, susijungimas'05). Tai panašumų galima aptikti ir kitose „perėji­ matome iš 5 lentelės. mo apeigose“. Manoma, kad nors vestu­ Kaip matome, daugelyje apeigų - kėli­ vėse atliekamos jaunimo brandos apeigos mas, vaišės. Pagal tam tikrą tarpusavio ei­ tik subritualas, kiekvienas veiksmas turi liškumą buvo daromi ir kitų paprastesnių autonomiškas socialines funkcijas, ir jų su­ apeigų veiksmai. Turimais duomenimis, ne ma sudaro vieningą veiksmų-simbolių sis­ toks stabilus apeigose ritualinis merginos temą, kuri būtina galutiniam tikslui (nau­ kilnojimas galėjo būti atliekamas ir po vai­ jo statuso socialiniam įtvirtinimui) pasiek­ šių; pintinę laužė ir apeigų pradžioje, prieš ti. Daugeliu atvejų po apeigų (kurios tu­ kilnojimą. Tačiau tai gana retos išimtys. rėjo visas tris minėtas struktūrines gran­ Kai kada pintinę laužė bendro šokio me­ dis) mergina (retai - vaikinas) įgydavo tu. Vaišes pakeisdavo jaunesniosios sesers naujų teisių ir pareigų šeimoje, kai kada šokis su jaunikiu ar jo broliu ar dovano­ įeidavo į kaimo bendraamžių bendriją. jamas rankšluostis. Vietovėse, kur minėta trinarė apeigų Norėdami suvokti apeiginių veiksmų ir struktūra redukavosi (ar buvo dar nesusi­ viso ritualo simboliką turime suprasti; 1. formavusi), realias teises jaunuoliai įgyda­ kaip apeiginius veiksmus ir ritualą supra­ vo rečiau, apeigos dažniau turėjo simboli­ to apeigose dalyvavęs žmogus, 2. kaip juos nę ar pramoginę prasmę. Tai nėra univer­ galima interpretuoti lyginant su kitomis te- salus dėsnis - po vaikinų apeigų jaunuo­ ritoriškai, chronologiškai ir funkciškai ar­ liai į jaunimo bendriją įeidavo net jeigu timomis realijomis, 3. kaip tokius papro­ jos redukuodavosi iki apeiginio užgėrimo, čius vertina teritoriškai ir chronologiškai vaišių. Tačiau dažnai ir vaikinų apeigų tolimų etninių bendrijų papročius, univer­ struktūrinis sudėtingumas turėjo koreliaci­ salius apeigų struktūrinius dėsnius ir sim­ nį ryšį su po jų įgytų teisių jaunimo ben­ boliką nagrinėję mokslininkai. drijoje gausumu. Išskyrimo iš senosios socialinės struk­ tūros veiksmus kaip simbolį daugumoje b) išskyrimo iš senosios socialinės apeigų tipų daugiau ar mažiau suvokė ir struktūros veiksmų simbolika patys žinių pateikėjai. Išvykus nuotakai, jos mergautines teises perims jaunesnioji se­ Kaip matome, vienas iš labiausiai pa­ suo. Po „ištraukimo“ netenka galios su plitusių inieiacinių apeigų simbolių - suo­ pirmgimystės teise besisiejantys merginos las. „Traukimas iš pasuolės“ - dažniausiai socialinę veiklą riboję veiksniai. simbolinis veiksmas ir išreiškiamas tik Kiti du dažniausiai atliekami struktūri­ žodžiu. niai apeiginiai veiksmai nereti ir kitose jau­ Suolo sąvoka Baldausko, Bauerio ir nimo brandos apeigose; „įrašant į bernus“ Usačiovaitės tyrimų duomenimis, apibūdi­ vakarėlyje (šias apeigas nagrinėsime vė­ na socialinį statusą, žmonių priklausomy­ liau), iš dalies ir minint pirmosios duonos bę atskiroms visuomenės grupėms"6. Po­ kepimą. Ir kitų socialinio statuso kaitos puliariausiose merginų apeigose minimas

93 traukimas iš pasuolės; vaikinų vakarėlyje roma daugelyje Europos šalių ir ypač daž­ atliekamose apeigose Suvalkijoje per suo­ nai per Užgavėnes) yra vaisingumą skati­ lą šokama, gaunant per nugarą diržu, kai nantis ritualas130. Galimas dalykas, suolo kur vaikai buvo varomi po suolu ar jei ir kaladės simbolika šiose iniciacinio po­ norėdavo ištekėti jaunesnioji sesuo, jai būdžio apeigose panaši taip pat dėl suolo liepdavo „lįsti po suolu“. „Traukimas iš po ir kaladės utilitarinės paskirties. kaladės“ - tik simbolinis verbaliai išreikš­ Pasitaikantis realus ar simbolinis trau­ tas veiksmas. Pažeidus pirmgimystės teisę kimas iš po marškos ar lovos, pažymint sakydavo, kad „kaladę per kaladę ritina“, merginos perėjimą į naują statusą, matyt, net už šių apeigų paplitimo arealo ribų - siejosi su aliuzija į svarbius vestuvių mo­ Pietryčių Lietuvoje. Kad „kaladė“ - sen­ mentus - jaunosios ieškojimą, keltuves. mergystės ir senbernystės simbolis, liudija Simbolinis ar realus traukimas iš po stalo, Šiaurės Lietuvoje gyvavę papročiai. Netoli „underės“, kubilo taip pat yra emocinio ir nuo šių apeigų vietovių - Pasvalio apylin­ simbolinio išskyrimo iš socialinės struktū­ kėse per Pelenų dieną sugautą įmetėjusią ros išraiška. Skrynios išpirkimas ir nukėli­ merginą versdavo traukti kaladę, kol su­ mas nuo jos simbolizuoja šeimos sociali­ tikdavo tokią kitą, Kupiškio apylinkėse tą nės struktūros kaitą. Įvairūs vestuvių vei­ dieną senberniams siūlydavo griaužti kėjai savotiškai išperka merginos įnašą pliauską ar žabus117. Galbūt su šiais pa­ kraunant kraitį (jei visos seserys jį krovė pročiais genetiškai susijęs latvių tikėjimas: bendrai) ar kraičiu ir pasoga išsivežto šei­ jei mergina namie turės blukį, tai greit mos turto dalį. Nors jaunėlė simboliškai ištekės1111 (Latvijoje blukį vilkdavo per Kū­ ir atskiriama nuo nuotakos būvio, ji pati čias). Kaladė ir rąstas Lietuvoje buvo vel­ tampa potencialia nuotaka. kami taip pat kitų žiemos švenčių metu ir Simbolinis „išlaisvinimo“ veiksmas vy­ buvo susiję ne tik su senmergių ar sen­ rauja ir Pietų Lietuvoje „traukimo“ iš po bernių pajuokimu. Nijolė Laurinkienė, ap­ pintinės („kašiko, ragažės“) apeigose. Jau tarusi pliauskos, kaladės, medžio simbolį minėjome, posakis „pavožė po kaše, kaši- tyrinėjusių Vladimiro Toporovo, N. Tols­ ku“ vartotas pažeidus pirmgimystės teisę. tojaus, Simono Daukanto, Mečislovo Da­ Turbūt sena pintinė irgi buvo suvokiama vainio-Silvestraičio, Greimo, Vėliaus inter­ kaip merginos atskyrimo nuo senojo so­ pretacijas, pateikė išvadą: blukio ir jį ly­ cialinio būvio simbolis, kurį, kaip ir kai dėjusių apeigų analizė atskleidžia vieną iš kuriuos kitus senąją būseną įkūnijusius bendriausių lietuvių šventės bruožų - po­ simbolius, reikia sunaikinti (plg. sodas, pa- reikį atsinaujinti, persikelti į kokybiškai laga (vežimas, su kuria vežė jaunąją)131). naują fizinės bei dvasinės egzistencijos Nors puodo daužymas dažniau siejamas su plotmę"9. laimės siekimu („šukės laimę neša“) - Taigi, kaladė kaip ir suolas tam tikra klaipėdiškiuose indus daužė vestuvių išva­ prasme gali būti traktuojama ir žmogaus karėse (Polterabend, baldijimosi vakarą). perėjimo į naują socialinį statusą prasme, Greičiausiai, indo daužyma's galėjo simbo­ tačiau jos simbolinė skalė platesnė. Dau­ lizuoti ir senosios socialinės padėties nai­ gelio tyrinėtojų nuomone, panašūs pasijuo­ kinimą, ir tai paaiškintų puodo daužymo kimai iš senbernių ar senmergių (tai da­ prasmę pažymint jaunosios sesers brandą

94 (puodo daužymas-* šukių šlavimas-* pavyzdžiui, „traukiant iš po suolo“ ir tai vaišės). darant skirtingais momentais, pirmoji apei­ Žymiai sunkiau suvokiama vainiko, ve­ ga jau nebuvo suvokiama kaip iniciacinė. liumo prasmė. Nagrinėdamas vualio sim­ Žinių pateikėjai vainikėlį ir veliumą (ves­ boliką (remdamasis ir senovės Europos re­ tuvėse) suvokia kaip mergystės, nekalty­ alijomis), Van Gennepas įrodė, kad den­ bės simbolį. Jau minėjome, tikėta, kad šie gimasis šydu atlieka „atsiskyrimo“ nuo objektai turi magišką galią, padedančią įprastinio pasaulio funkciją133. Dar sudė­ merginai sukurti šeimą; Joninių metu vai­ tingesnė vainiko simbolika. Jau antikiniais nikėlius metant į medį ar plukdant galima laikais jo funkcija buvo daugiareikšmė. atspėti vedybinę ateitį137. Vainikas kaip socialinio statuso kaitos sim­ Taigi šie simboliai gali būti suvokiami bolis žinomas nuo Spartos laikų. Pasak Tu- kaip tam tikros magiškos energijos šalti­ kidido, Peloponeso karo metu (431-404 m. nis, kurią įgijus pereinama į naują socia­ pr. Kr.) helotams kaip greito išsilaisvini­ linį statusą. „Grožio perdavimas“ atiduo­ mo ženklas ant galvų buvo uždėti vai­ dant nuotakos daiktą merginai minimas ir nikai133. rusų vestuvėse138. Kita vertus, per vestu­ Išskyrimo iš socialinės struktūros pras­ ves vainikas perduodamas laikinai, vėliau mę vainiko simbolikoje įžvelgia ir pasku­ jį reikėdavo grąžinti nuotakai, ir šis veiks­ tinių šimtmečių lietuvių papročius tyrinėję mas konkrečiu atveju būti baigtinis nega­ etnologai. Pasak Laurinkienės, vainikas iš­ lėjo. Socialine prasme jis traktuotinas kaip skiria apvainikuotą objektą iš kasdieninės išskyrimas iš socialinės struktūros. Sakra­ aplinkos, apsaugo jį nuo pavojingų chaoso line prasme - perėjimo apeigose atlikda­ jėgų, drauge laiduoja jam pavaldaus žmo­ gaus vidinę tvarką134. Apsauginę vainikė­ mas apsauginę funkciją (kaip taikliai pa­ lio funkciją mini ir vestuvių ritualą tyrinė­ stebėjo Laurinkienė, ir „pereinamo“ iš vai­ jusi Vyšniauskaitė135. Panašiai teigia ir pie­ ko į moterį - jaunystės amžiaus tarpsnio - tų slavų merginų brandos apeigas tyrinė­ laikotarpiu134), merginą tarsi parengdavo jusi Tatjana Koleva: jos manymu, be kitų, kitai ritualo fazei, kai iš senosios sociali­ vainikas atliko ir apotropėjinę funkciją, nes nės struktūros išeinama, bet į naująją ne­ iniciacijos metu mergina nepriklausė jokiai pereinama130. socialinei grupei136. Šiuos teiginius patvir­ Taigi galima teigti, kad visi gvildenti tina ir 6 lentelėje nurodyta kitų perėjimo apeiginiai veiksmai simbolizuoja tam tikrą apeigų struktūra. „atskyrimą“ nuo senosios būsenos; apei­ Tačiau kai kada teisę tekėti žymėjo tik gai redukuojantis iki vienintelio veiksmo - vienintelis apeiginis veiksmas. Socialinės kartu ir socialinės brandos pripažinimą. Iš­ padėties kaita paminima ir įtvirtinama te- skyrimo iš socialinės struktūros veiksmai uždėjus ant galvos veliumą ar vainikėlį. To­ čia akcentuojami, ir dažnai jais nusako­ kiu atveju veiksmą galime traktuoti kaip mas pats apeigos pavadinimas (pavyzdžiui, perėjimą į naująjį statusą ar jo pripažini­ „traukimas iš po kašiko“, „traukimas iš po mą. Tačiau dažniausiai vestuvių metu at­ suolo“ ir pan.); šių veiksmų realiai net ne­ liekant ir kitus merginos socialinės bran­ atliekant jis apibrėžia vėliau atliekamą ri­ dos kaitą žyminčius apeiginius veiksmus, tualinį kilnojimą.

95 c) kilnojimo apeiginės funkcijos ir sim­mi solsticijoms), Užgavėnių, Velykų, Sek­ bolika minių, Joninių supimasis, „šokimas lenton“ ir kiti panašūs papročiai. Tikima, kad to­ Po išskyrimą iš senosios socialinės kiu būdu galima užtikrinti asmeninę sėk­ struktūros simbolizuojančių veiksmų daž­ mę, gerą derlių. Tačiau šie veiksmai jau nai eidavo kilnojimas. Ypač iškilmingai ne pasyvūs ir reikalauja asmeninių šuolį vykdavo ant socialinio statuso kaitos sim­ atliekančiųjų (iš dalies ir besisupančiųjų) bolio - suolo, vainikuotos kėdės, dažnai pastangų. trinkos, komiškai - ant pintinės. Pakeltą Kilnojimas išreiškia neapibrėžtą būse­ neofitą pamato ir toliau esantys tarpusa­ ną, šiuo veiksmu apeigos retai teužbaigia- vyje besikalbantys ar net gerokai išgėrę mos. Apeiginį veiksmą paprastai sutvirtin­ vestuvių dalyviai. Taip sutelkiamas maksi­ davo užgėrimas, vaišės. malaus liudininkų skaičiaus dėmesys. Daž­ niausiai šis veiksmas pačių respondentų su­ d) naujojo statuso įtvirtinimas vokiamas kaip ypatingos pagarbos ženklas. Kilnojimas - vertikalusis poslinkis, kaip ir Vaišių simboliką jau aptarėme nagri­ horizontalųjį poslinkį išreiškiantis šuolis, nėdami pirmosios duonos kepimo apeigas. supimasis, glaudžiai susiję su kritiniais Priminsime, kad, Van Gennepo teigimu, bendras gėrimas ir valgymas - baigiamoji žmogaus ir bendruomenės gyvenimo mo­ „inkorporacijos“ ritualo grandis117. Panašias mentais. Kilnodami šeimininką dažnai pa­ išvadas priėjo ir Vyšniauskaitė, kuri gėri­ minėdavo kokio nors svarbaus darbo pa­ mo simbolikai paskyrė nemažą studiją. baigą, vardadienį ar gimtadienį; šitaip kil­ Apeiginį užgėrimą autorė laiko kaimo ben­ nojant galėjo suteikti berno, mergos, na­ druomenės solidarumo ritualu, svarbiausius mų šeimininko statusą ir netgi jį atimti1’1. šeimos gyvenimo įvykius pažyminčių aktu Taigi kėlimas yra gana universalus sta­ ir pirkimo-pardavimo sandėrio sutvirtini­ tuso kaitos simbolis. Tai rodo ir žodžio mu1’8. Gėrimas, vaišės merginų brandos kelti vartojimas. Be pakėlimo į riterius, apeigose atliko ankstesnių apeiginių veiks­ merginas, šeimininkus, keliamos vaišės, mų įtvirtinimo funkciją. Merginos savotiš­ šermenys, krikštynos, vestuvės1'3, t.y. ben­ kai vėl „įvedamos“ į socialinę struktūrą. druomeniniai sambūriai, kuriuose pamini­ Dar 1867 m. Glagau rašė, kad „lietuvinin­ ma statuso kaita. Panašią apeiginę funkci­ kas visas derybas veda prie degtinės stiklo; ją atliko ir atvirkštinis veiksmas: vokiečiai joks sandėris, joks reikalas nesutariamas be šuolį nuo stalo, kėdės, suolo suvokdavo jos, kiek\’ieną sutartį turi užanspauduoti kaip būdą „įšokti“ į Naujuosius metus1”, šnapsas“m. Šis apeiginis veiksmas kaip ri­ pietų rusai po šokdinimo į suaugusiosios tualą įtvirtinantis aktas suvokiamas net šio­ rūbą merginai suteikdavo nuotakos statu­ mis dienomis. Dar 1990 m. vasarą Šilalės są1'4. Visais atvejais atsiduriama neįpras­ rajone vykusiose mūsų stebėtose vestuvė­ toje nesvarumo būklėje. Panašų pobūdį tu­ se piršlio funkcijas perėmę muzikantai ri ir vertikalusis poslinkis - šuolis per Jo­ griežtai reikalavo kiekvieną nutarimą, ninių laužą1’5, tarpušvenčio „Šyvio“ šokdi- pokštą ar apeigą „sutvirtinti“ taurele al­ nimas per suolą, stalą1’1' (laikotarpiai arti­ koholio. Užgėrimu taip pat paminimi Nau­

96 jieji metai, gimtadieniai (24 vai.), sutartys, kankinimus, genital ines operacijas (nors žy­ parodos, nauji statiniai ir pan. miai rečiau)140. Šiuos veiksmus mes taip Paprastai šiame apeigų etape buvo sa­ pat galima sieti su „atskyrimu“ ir, matyt, komi linkėjimai, „naujokai“ sveikinami. su simboline mirtimi141. Mirtis būtina, kad Apžvelgę apeigų simbolius ir struktūrą jaunuoliai (vaikai) gimtų suaugusiais142. matome, kad kiekvienas sudėtinis veiksmas Neabejotinai tik tokiu, analogija paremtu, atliko autonomišką funkciją ir daugelyje būdu pirmykštis žmogus galėjo suvokti so­ „perėjimo apeigų“ jie turėjo tą pačią se­ cialinio statuso kaitą. „Mirtis“ ir „atgimi­ ką. ,Šių funkcinių veiksmų suma sudarė mas“ pereinant į kitą socialinį statusą pir­ vieną apeigą, atliekančią vieną ar kelis mykštėje bendruomenėje - universalūs144. bendrus socialinius tikslus. Trys pagrindi­ Šių dienų žmogui socialinio statuso kai­ niai apeiginiai veiksmai (žymintys išskyri­ tos kaip mirties ir atgimimo suvokimas ne­ mą iš ankstesnės socialinės struktūros, kė­ būdingas (nors jo reliktų galima įžvelgti limo ir apeiginio užgėrimo, vaišių), kuriuos net XX a. pradžios perėjimo apeigose), papildydavo rečiau pasitaikantys socialinio tačiau perėjimo apeigos - trinarė proceso statuso kaitą simbolizuojantieji (ritualinis struktūra, - kuri, ko gero, būtina psicho­ apšvietimas, vadavimo pinigų dėjimas, šo­ loginiam bei socialiniam statuso įtvirtini­ kis su kitos lyties žmonėmis ir kt.), užtik­ mui, išliko. Pasak Mircea Eliade, vienas rindavo naujojo statuso suvokimą ir socia­ iš klasikinių iniciacijų „reliktų“ šiuolaiki­ linį įtvirtinimą. Dažnai mergina įgydavo nėse Europos kaimo jaunimo brandos svarbiausią suaugusiojo teisę - sukurti šei­ apeigose - socialinės prievartos veiksmai144. mą (jei buvo sulaukusi bažnyčios ar civi­ Jų simbolika sietina su simboline mirtimi linio kodekso nustatyto vedybinio am­ ar išvedimu iš senosios socialinės struktū­ žiaus). ros. Todėl sudavimą per veidą, suodinimą, „binkiavimą“ galėtume traktuoti, greičiau­ e) merginų apeigų struktūros ir simbo­siai, kaip „išskyrimo“ iš senosios padėties likos savitumai veiksmus. Stebuklinėse pasakose aiškiai pa­ brėžto merginos „išskyrimo iš socialinės Pagrindinis merginų apeigų proceso ir struktūros“ (pavyzdžiui, našlaitės išvarymas simbolikos savitumas - pirmosios ritualo iš namų, palikimas miške ir pan.)145 pėd­ grandies („atskyrimo“) akcentavimas ir sta­ sakų aptinkama XIX a. pirmgimystės pa­ bilumas apeigoms redukuojantis. „Atsky­ pročiuose ir net šio amžiaus I pusės mer­ rimas“ arba išskyrimas iš senosios sociali­ ginų brandos apeigose. nės struktūros klasikinėse iniciacijose su­ Galimas daiktas, dar praeitame amžiu­ sijęs su simboline mirtimi. Pirmykščių tau­ je kai kur Lietuvoje būtent sulaukusios fi­ tų iniciacijose mergina, realiai išskirta iš ziologinės brandos ir turinčios netekėjusių įprastinės socialinės struktūros, nes lytinės vyresnių seserų (o tokio amžiaus daugu­ brandos laikotarpiu gyveno už gentainių mas merginų buvo sulaukusios vedybinio apgyvendintos teritorijos ribų, net buvo kai cenzo) buvo savotiškai izoliuojamos nuo kur vadinama „gyva palaidota“ ir traktuo­ visuomenės, viešojo gyvenimo ir socialine ta kaip visokeriopo pavojaus šaltinis, kai prasme tapdavo pavojaus šaltiniu, nes kada kaip ir vaikinai, merginos patirdavo pirmgimystės teisės pažeidimas užtrauktų 7—668 97 gėdą visai šeimai ar net giminei. Dėl šių merginų iniciacijos pamažu susiliejo su ves­ skyriaus pradžioje apžvelgtų socialinių re­ tuvėmis1^’. Panašiai pagal mušimo su rykšte alijų jaunesnioji sesuo, „po kojom pamin­ realiją teigė ir Leinasare147. Šios hipotezės ta“, lindėjo „po kašiku, suolu, kalade, šluo­ iškeltos grindžiant tik formos panašumais; ta ir pan.“ Vyresniosios sesers santuoka apeigos neatlikdavo funkcijos ritualas ri­ tapdavo svarbiu jaunesniosios gyvenimo tuale. Vieni iš sudėtingiausių Europoje „la- įvykiu, kuris siejosi su pastarosios grįžimu zorovaniie“, „kralice“ ir kiti pietų slavų į jos fizinę būklę atitinkantį socialinį gy­ pavasarį atliekami merginų brandos ritua­ venimą, nuo kurio buvo atskirta po pir­ lai liudija, kad siauresnėje bendrijoje pra­ mųjų menstruacijų. Turbūt dėl šios prie­ dėtos apeigos baigiamos platesniame so­ žasties buvo išryškinamas kaip tik atskyri­ ciume14*, tačiau jos taip pat nesietinos su mo funkcinis veiksmas. Nors daugelyje vestuvėmis, nes vyksta ne vestuvinio sezo­ nagrinėtų merginų apeigų pabrėžiamas at­ no metu. skyrimas nuo senosios padėties, tačiau, ly­ Nagrinėdami konkrečias Lietuvos mer­ ginant vestuvių apeigas ir šiauresniuose so­ ginų vestuvėse atliktas brandos apeigas, tu­ ciumuose atliekamus apeiginius veiksmus, rimos medžiagos pagrindu galime teigti, galima įžvelgti struktūrinius simbolių skir­ kad tokio pavidalo jos yra inovacijos. Abe­ jotina, kad iki XIX a. galėjo būti viešos. tumus. Šeimoje ir kaimynų atliekamos Tačiau negalima atmesti galimybės, kad brandos apeigos tiriamąjį laikotarpį pasie­ jaunesniosios dukters brandą nuošalesnėje kė supaprastinto pavidalo, redukavosi ir jų vietoje galėjo paliudyti kelios ar net viso iniciacinė vertė. Panašų procesą, nagrinė­ kaimo moterys. Tokiu atveju - logiška, kad dami santuokos eiliškumo apeigas, mato­ jų negalėjo užfiksuoti vestuves matę ir ap­ me aukštaičių „karūnavojimo“ ir dzūkų rašę tyrinėtojai, nes sakralinis ritualas tu­ „kašiko laužymo“ apeigų dinamikoje. Ir rėjo būti laikomas paslaptyje. Gal tai ir šiandien gyvi išskyrimo iš senosios sociali­ buvo „paslaptingosios“ pirties apeigos. nės padėties simboliai. Tad ar galime ves­ L. Sauka pažymėjo, kad jau XIX a. bren­ tuvėse atliekamas brandos apeigas traktuo­ do laisvesnės pažiūros į tėvų ir protėvių ti kaip XIX a. vidurio inovaciją, o kitas vestuvių ritualą, ir jo laikytis jau nebuvo įvardyti „atgyvenomis“? būtina149. Galbūt viešas merginos vainika­ Kai kurie kitų tautų vestuvių papročių vimas ar „ištraukimas“ iš po įvairių statu­ tyrinėtojai mano, kad tam tikri vestuvinių so kaitos simbolių ir buvo viena iš gausių ir jaunimo brandos apeigų elementai sie­ šio laikotarpio inovacijų, kurių socialinė jasi. Dmitrijus Zeleninas panašių parale­ paskirtis dvejopa: socialiai įtvirtinti mer­ lių aptinka rusų šuolio nuo suolo į juostą, gaujančios dukters statusą ir užkirsti kelią drabužį paprotyje. Autorius teigė, kad pirmgimystės teisės pažeidimams.

1 Plačiau: H. ligievič, Didikų šeima, LK. 3. 1996, 13. '■VIJBRS, f. 81, b. 223, I. 110-112. Matyt, šie veiksmai sielini su „traukimo iš po kašiko" apeigomis. Pig.: V. Ulčinskas, Raitininkų kaimus (IH50-I950). Vilnius, 1995, 114. ' B. Buračas, Lietuvos kainui papročiui. Vilnius. 1993, 379-380.

98 ' E. Dulaitienė (Glcmžaitė), Kupiškėnų senovė: Etnografija ir tautosaka, Vilnius. 1958, 309-310. s B. Buračas, op. cit., 380, 412.

" В. Боржковский, „Парубоцтнег как особая группа к малорусском сельском обшсстнс, Киевская старика, IX, 1X87 г. август, 767-769. 7 V. Petrulienė, Vyresniškumas, G К, 32, 1942, 156-157. s ES, b. 1077, I. 39-40.

■* M M. Громыко, Традиционные нормы поведения и t/юрмы общения русских крестьян XIX в., Москва. 19X6, 163.

10 Р. Иванова, Л.В. Маркова, Болгары, in Брак у народов Центральной и Юго-восточной Европы, Москва, 19ХХ, 140.

" Н.В. Шлыгина, Финны, in Брак у народов Северной и Северпо-Западной Европы, Москва, 1990, 7.

17 J. Dovydaitis, Didžiosios šeimos ir kitokie atsiminimai, in Kraštotyra, Vilnius, 1978, 99. " A. Mažiulis, Mcrgavimas, in TE, 18, Boston, 1959, 239. 1' V. Mačiekus, Papročių teisės elementai valstiečių tarpusavio santykiuose XX a. pirmojoje pusėje, in Rietavo apylinkės, Kaunas, 1992, 370.

'-V. Mačiekus, Papročių teisės normos lietuvininkų gyvenime, in Lietuvininkų kraštas, Kaunas, 1995,636. " ES, b. 1319, I. 310. Užr. G. Jcgclcvičius. 17 ES, b. 1673, I. 32. Užr. K. Šliavaitė. '* J. Sideravičius, Teisinis santuokos reguliavimas buržuazinėje Lietuvoje (3. Santuokos sudarymo san­ tykinės materialinės sųlygos), МАПЛ, 1(70), 1980, 51. ' ES, b. 15.35, I. I. -'•ES. b. 1693, I. 26.

;l Linelius roviau, dainavau. Onos Bluzmicnės prisiminimų ir tautosakos rinktinė, Vilnius, 1990, 221. 11 V. Mačiekus. Papročių teisės elementai Upninkų valstiečių tarpusavio santykiuose XX a. pirmojoje pusėje, in Kraštotyra, 22, Vilnius, 1988, 80.

!< V. Mačiekus. Paprotine teise vadovaujantis, in K ra žia i, Vilnius-Kaunas, 1993, 281. 71 I. Čepienė, Vestuvių papročiai, ibid.. 321. »ES, b. 1447, I. 63. “ ES, b. 1557, I. 4. 11 ES, b. 1673, I. 71. Užr. K. Šliavaitė. -'ES, b. 1693. I. 28. Ibid., I. 17 - Žiūrai, Varėnos raj. "'ES, b. 1381. I. 24 - Akuočiai. Lazdijų raj. " ES, b. 1693, I. 38 - Krikštonių apyl., Lazdijų raj. "-ES, b. 1694. I. 8. 30 - Gudeliai. Šiaulių raj.. Plyniai, Šakių raj.

90 "ES. b. 1560, I. 4 - Gūdžiai, Varėnos raj. Užr. I. Balčiūtė.

" N . Marcinkevičienė, Jaunimo subuvimai, MK, 2, 1994, 112 - Varėnos raj.; ES, b. 1693, I. 14 - Mikšiuliai. Šalčininkų raj.

"ES. 1330, I. 20 - Žadžiai, Širvintų raj.

“’V. Kulikauskienė, Vestuvių papročiai, in Z e r v y n o s , Vilnius, 1964, 112.

"Linelius roviau, dainavau, 221.

M VL'BRS, f. 81, b. 238, 1. 1 - Tauragnai, Utenos raj., 1968 m. užr. T. Bairašauskaitė.

P. Dundulienė, Lietuvos etnologijų, Vilnius, 1991, 347. '"A. Vyšniauskaitė, Lietuvių valstiečių šeimos turtiniai santykiai XIX - XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, in ILKI, 1, Vilnius, 1958, 264-265. 1906 m. lapkričio 9 d. Įsakų Dūma priėmė kaip įstatymų: A. Tyla. Lietuvos valstiečių judėjimas 1907 - 1914 metais, in Lietuvos valstiečių judėjimas IS6I-I4I4 metais, Vilnius, 1975, 317.

" A. Janulaitis, Napoleono teisynas, Kaunas, 1930, 102; A. Vyšniauskaitė, Lietuvių valstiečių..., 265.

I::S. Vansevičius, Lietuvos valstiečių teisinė padėtis buržuazijos metais (1414-1140), Vilnius, 1968, 118-119.

" P. Malakauskis, Moterystės teisės, М2, Klaipėda, 1924, 6.

" Vaižgantas, Rinktiniai raštai, 2, Vilnius, 1957, 395. 15 E. Lazauskaitė, Valstietės kraičio krovimas (XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pirmojoje pusėje), in ETL 14HS-14S4 metais, Vilnius, 1990, 172. Vidos Kulikauskienės duomenimis. Pirčiupio kolūkio teritorijoje (Varėnos raj.) vidutinio turtingumo valstietės tuokėsi vidutiniškai 23,7 metų, neturtingosios - 24,7 m.: В. Куликауекснс, Основные черты быта колхозников колхоза „Пирчюпис Варсиекого района, in М ат ериа­ лы к отчетной конференции археологических и лттгрифических жепеОиций 1404-1965 г г . Вильнюс. 1966. 37.

J. Lasickis, Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netiknį krikščionių dievus, Vilnius, 1969, 17.

17 A. Vyšniauskaitė, Lietuvių valstiečių šeima, in Lietuvių etnografijos bntožai, Vilnius. 1964, 443; A. Kc- turka, Spalva lietuvių liaudies baldų puošyboje, Vilnius, 1987. 112.

'* S. Bernotienė. Kraičio vaidmuo vedybose, in Kraštotyra, 11, Vilnius. 1980, 79. w E. Lazauskaitė, op. cit., 172. ** Ibid.. 175. Sl E. Dulaitienė (Glcmžaitė), op. cit., 310. ” Pagal Lietuvos statistikos metraščius, 1925 m. (kaime ir mieste) 30 m. ir vyresnių moterų susituokė 79,42%, 1932 ir 1939 m. (tik kaime) - atitinkamai 73.41 ir 76,16% Lietuvos moterų (be Vilniaus. 1939 m .- ir Klaipėdos kraštų), in LSM 1424-1426, Kaunas, 1927, 58-59; L S M 1 4 5 2 , Kaunas, 1933, 18; L S M 14 3 4 , Vilnius, 1940, 23; apskaičiuojant senmergės ir senbernio amžių, pateikėjui nurodžius apytikslį skaičių, pa­ vyzdžiui, „apie 25-30 metų“, skaičiuojamas vidurkis - 27.5 m.

” Plg.: R. Račiūnaitė. Kai kurie XX a. žemaičių šeimos gyvenimo aspektai, in Lietuvių katalikų mokslo akademijos XVI suvažiavimo pranešimų tezės, Kaunas, 1994, 40. ” Ž. Šaknys, Nematomi kaimo ir žmogaus saitai (Tarpukario kaimo jaunimo garbės suvokimas ir pa­ laikymas). L К I, 1993, 21-22.

100 55 Kai kur senberniu vadino priimamąjį į jaunimo bendriją (sulaukusį 2()-ics m.) vaikiną: ES, b. 1325, I. 86 - Gėlūnai, Šalčininkų raj. Sindriūnuosc (Pasvalio raj.) senberniu vadino atitarnavusį kariuomenėje: ES, b. 1381, 1. 23. Taip pat jaunas merginas vadindavo senmergėmis, tačiau dažniausiai Vakarų Lietuvoje. Pavyzdžiui, 2(1 m. merginas senmergėmis vadino Balčiuose (Šilutės raj.): ES, b. 138(1, I. 77. 51 B. Sruoga, Lietuvių dainų poetinės priemonės, in TŽ, 4, Kaunas, 1926, 213. 57 B. Buračas, op. cit., 379-380, 412. !S E. Dulaitienė (Glcmžaitė), op. cit., 309-310.

'"ŠAM, anketa Nr.18 - „Darbai ir žygiai“, Petrulienės atsakymas į anketą, I. 12. Byla nenumeruota. Užr. 1939 m.

M E S , b. 101, I. 65. Užr. R. Tamošiūnaitė (Merkienė). M Ibid., I. 12.

'■ E S , b. 1381, I. 20.

A R. Niemis, Lietuviški vestuvių papročiai, in Liaudies kūrvha, 3, Vilnius, 1992, 202-237. “ Ibid., 213. “s Ibid., 210. M. Valančius. Raštai, 1, Vilnius. 1972, 272. 1,7 В. Боржконский, op. eit., 767-769. "“ V. Krėvė-Mickevičius, Dzūkų vestuvės, in MT, 2, Kaunas, 1930, 41. Aprašas gali būti ir nepatikimas. Šio autoriaus medžiagos patikimumu abejoja Balys: J. Balys, Du lietuvių vestuvių aprašymai, Dirva, 42, 1978, 5.

VUBRS, f. 81-216. I. 92.

7,1 V. Milius, Punskiečių vestuvių papročiai, in Liaudies kūryba, 1, Vilnius, 1969, 275.

71 ES. b. 1694, I. 31 - Plyniai, Šakių raj.; b. 1695, I. 8 - Cibavas, Marijampolės raj. Analogijos ir Šiaurės Lietuvoje: ES. b. 1446, 1. 43 - Paberžiai, Biržų raj.

7: ES, b. 102, I. 35 - Saugos, Šilutės raj. Užr. I. Lukšaitė.

"ES, b. 1695, I. 40.

71 ES, b. 1379, I. 10, 14 - Gaubės ir Narvydžiai, Skuodo raj.

75 1. Čepienė, Šiuolaikinės dzūkų vestuvės, in Kraštotyra, Vilnius, 1971, 263.

I. Čepienė, Lietuviu liaudies vestuvių veikėjai, Vilnius, 1977, 43. 77 Ibid.

” A. Vyšniauskaitė, Vestuvės Suvalkijos kolūkiniame kaime, in Šiuolaikinis Suvalkijos kaimus, Vilnius. 1981, 138.

77 A. Vyšniauskaitė, Tradicijų perimamumas šiuolaikinėse aukštaičių vestuvėse, in ETL 1983 ir 1984 m., Vilnius, 1985, 100.

"'ES, b 101, I 186 - Sodeliškiai, Anykščių raj. Užr. R. Tamošiūnaitė (Merkienė).

*' J. Kudirka, Lietuvių sportiniai žaidimai, Vilnius, 1993, 75.

101 ч; ES, b. 1673, 1 2 - Jurgcliškiai, Kupiškio raj. Užr. K. Šliavaitč. "ES, b. 13X2, 1. 4 - Nociūnai, Kupiškio raj. Užr. R. Rudokaitė. "ES, b. 1451, I. -4 - Triškoniai, Pakruojo raj. Užr. R. Buivydaitė. "ES, b. 1673. I. 72 - Viešintos, Anykščių raj. Užr. K. Šliavaitč. “• ES, b. 1446, I. 57. " A. Vyšniauskaitė. Tradicijų perimamumas šiuolaikinėse aukštaičių vestuvėse, 100. "ES, b. 101, I. 36. *' M. Oratorius. Deliciae Prussicae oiler Preussische Schaubühne, Berlin, 1X71, X0. 'n A. Juška, Lietui iškos svotbinės dainos, 2, Vilnius, 1955, 324. ” B. Buračas, op. cit., ЗХ5-ЗХХ. M. Valančius, op. cit., 277. Plg.: VUllRS, f. M , b. 103, I. 12 - Širvintų raj. Užr. M. Rėklaitytė; b. 23Х. I. 13 - Utenos raj. Užr. T. Bairašauskaitė; ES. b. 101, 1. 51; b. 102, I. 247 - Anykščių raj. Užr. R. Tamošiūnaitė, I. Lukšaitė; K. Žakavičienč, Užpališkių vestuvės, in Kraštotyra, 10, Vilnius, 19X0, 69-70 (Utenos raj.); A R. Niemis, op. cit., 216 (Biržų raj.) ir kt. Plg.: J. Šliavas. Žiemgalos tyrinėjimai. Žeimelis, Vilnius. 1993, 123; Linelius roviau, dainavau. 123; E. Dulaitienė (Glcmžaitė), op. cit., 343; VUBRS, t. XI, b. 507, I. 24 - Kupiškio raj. Užr. I. Ananjevaitė. '5 Pasak Lazauskaitės, iki Pirmojo pasaulinio karo Žemaitijoje ir Suvalkijoje kraitį išveždavo prieš ves­ tuves, Aukštaitijoje ir Dzūkijoje jį vežė antrųjų vestuvių dienų, kai jaunoji vykdavo į vyro namus, vėliau regioninių kraičio išvežimo tradicinių terminų pradėjo nesilaikyti: E. Lazauskaitė, „Mūsų kraitis, mūsų kraitis!“, LK, 1, 1992. 16. V. Ulčinskas, op. cit., 104. Ibid. 'ES, b. 1319, 1. 347 - Vabaliai. Alytaus raj. Užr. G. Jcgclcvičius; b. 13X0, I. 34 - Slaniava, Alytaus raj.; b. 1446, I. 22 - Buckūnai, Lazdijų raj.; J. Kudirka, op. eit., 75. " ES, b. I65X, I. 27. Užr. Ż. Miliukaitė. "’"I. Čepienė, Vestuvių papročiai, 321. "" A. Vyšniauskaitė, Žemaičių vestuvės, in Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas, Vilnius, 19X5, 146. '“2ES, b. 13X0, I. 2. '°' ES, b. 1330, I. 20. 104 Plg.: A. Patackas. A. Žarskus, Vestuvinis virsmas, Prienai, 1993, 56-57. A. Van Gennep. The Rites o f Passage. London, I960, 10. 1,16 A. Mažiulis, Duona, in LE, 5, Boston, 1955. 249-250. ES, b. 224, I. 4-7, Užr. V. Galvenas. ES, b. 1077, 1. 44-4X,229-230. Užr. A. Bielinis. '“‘ES. b. 1319. 1325. 1334, 1379. 13X0 ir kt.

102 '"■ES, b. 1319. 1325 ir kt. 111 ES, b. 1318, 1319, 1325 ir kt.; A. Vyšniauskaitė, Šeimos buitis ir papročiai, in Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius, 1964, 475-476.

" 2 J. Petrulis. Rugiapjūtės papročiai, in MT, 8, Kaunas, 1934. 113-115.

P. Dundulienė, Žemdirbystė Lietuvoje (Nuo seniausių laikų iki Ibi 7 m.), Vilnius, 1963, 187-196.

A. Vyšniauskaitė, Linarovio talkų papročiai, in ETL 1974 m., Vilnius, 1975, 214-217. " s P. Vėlyvis, Statybos papročiai, in Dubinai, Vilnius, 1989, 198-199.

'" J. Baldauskas, Pirktinės vestuvės, in MT, 10, Kaunas, 1935, 10-12; G. Bauer, Gesellschaft und Weltbild int Baltischen Traditionsmilieu, Heidelberg, 1972, 84; E. Usačiovaitė, Baldai lietuvių liaudies šeimyninėse apeigose, in Isto rija , 28, Vilnius, 1987, 136-138.

117 J. Balys, Lietuvių kalendorinės šventės, Vilnius, 1993, 106.

LT'T, 217.

N. Laurinkienė, Mito atšvaitai lietuviu kalendorinėse dainose, Vilnius, 1990. 40. 110 J. Balys, op. cit., 107.

121 I. Čepienė, Lietuvių liaudies vestuvių veikėjui, 61. 122 A. Van Gcnncp, op. cit., 168.

127 V.S. Scrgejevas, Senovės Graikijos istorija, Vilnius. 1952, 170-171. 121 N. Laurinkienė, op. cit., 138.

125 A. Vyšniauskaitė, Simbolika lietuvių vestuvėse, in Mūsų praeitis, 1, Vilnius. 1990, 74. IX' Т А. Колена. Весенние девичьи обычаи у некоторых южнославянских народов. Советская этнография, 5, 1974, 84. 127 J. Balys. op. cit., 224, 248-252. Tekste paminėti populiariausi spėjimai. Jie atliekami ir kitų švenčių metu.

12:1 A.K. Байбурин, Ритуал в традиционной культуре, Санкт-Петербург, 1993, 70. |:" N. Laurinkienė, op. cit., 136.

|UI Pig.: В Тэрнср. Символ и ритуал, Москва, 19X3, 231-232.

1.1 PIg.: J. Mickevičius, Žemaičių vestuvės, in MT, 7, Kaunas, 1933, 117. |, ; A. Vyšniauskaitė, Laidotuvių papročiai Lietuvoje XIX a. - XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, in ILKI, 3, Vilnius, 1961, 144.

Календарные обычаи и обряды в странах Западной Европы: Зимние праздники, Москва, 1973, 156- 157.

1.1 Д.К. Зеленин, Восточнославянская этнография, Москва, 1991, 234. " ’ J. Balys. op. cit., 212-218. Šuolis per laužų žinomas net Lietuvai tolimuose kraštuose, pavyzdžiui, Ispanijoje: A.H Кожанове кий. Народы Испании, in Ирак у народов Западной и Южной Европы, Москва, 1989, 137.

" Ż. Šaknys, Ir atėjo Trys Karaliai, M o te n s, I, 199(1, 3.

103

VI. JAUNIMO BENDRIJOS ATLIKTOS APEIGOS

XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje ši 1. Brandos apeigų socialinės bendrija buvo savarankiška institucija, į ištakos: bendraamžių bendrija kurios funkcijas jėjo jaunimo - dažniau vaikinų - brandos pažymėjimas. Mūsų ty­ Jaunimo socializacijos procese bendra­ rimų duomenimis, lik 12,2% atvejų patvir­ amžių bendrija yra svarbiausia. Ji - uni­ tindavo ne tik vaikinų, bet ir merginų versalus kultūros fenomenas, todėl nere­ brandų (139 inf.). Panašią padėtį liudija ir tai nagrinėjamojo laikotarpio Europos kai­ kiti šaltiniai (žr. VIII žemėlapį). Jaunimo bendrijos brandos apeigas ga­ mo jaunimo bendraamžių bendrijos sietos lime laikyti perėjimo į autonomišką jauni­ su pirmykštėmis vyrų sąjungomis1, nors šias mo socialinę bendriją apeigomis. Jomis pa­ realijas skiria tūkstantmečius siekianti lai­ brėžiama ne žmogaus fizinės būsenos ar ko arba milžiniška santykio su šiuolaiki­ socialinio statuso kaita, o įėjimas į teri­ niu civilizuotu pasauliu praraja. Kai kurie torijos, amžiaus ir bendrų interesų požiū­ mokslininkai bendrijos užuomazgas linkę riu uždarą bendriją. Tačiau pats įėjimas įžvelgti net tarp gyvūnų - labiau išsivys­ buvo susijęs su esminiu pokyčiu žmogaus čiusių beždžionių2, nors, mūsų požiūriu, socialiniame gyvenime: vaikinas pradėda­ toks lyginimas dėl skirtingo žmogaus ir gy­ vo „bernauti“, t.y. tapdavo jaunuoliu. Jo vulio santykio su kultūra - gana nemoty­ brandą tiesiogiai pripažindavo tėvai, kai­ vuotas, moraline prasme - ciniškas. mynai, jaunimas, kai kada ir kaimo ben­ Šiame amžiaus tarpsnyje galima įžvelg­ druomenė. Kaip ir atliekamos kaimo ben­ ti svarbiausių socializuojančių institutų kai­ druomenėje, jaunimo bendrijos apeigos vy­ tą (šeima - bendraamžių bendrija). G. ir ko pagal tuos pačius dėsnius, tačiau žy­ M.F. Kalugerių žodžiais, „išsilaisvinimas“ miai gausesnė jų struktūros ir simbolikos iš tėvų įtakos yra universalus paauglystės formų įvairovė. Šių apeigų specifika nu­ tikslas, ir šeima pamažu praranda savo lems savitą skyriaus struktūrą. trauką, bendraamžių bendrija tampa elge­ Vaikino jaunystė buvo glaudžiai susiju­ sio normų, vertybių sistemos ir konkre­ si su bendraamžių bendrija, tai rodo ir ti­ taus statuso šaltiniu1. riamosios apeigos, todėl, norėdami jas su­ Kaimo jaunimą, kaip teritorinę bendra­ vokti, turime atskleisti ir pačios jaunimo amžių bendriją, nusako trys lygmenys: am- bendrijos sampratą.

105 VIII. Jaunimo bendrijos atliktos apeigos pagal lytį

Pažymima branda: 1 - tik vaikinų (1920-1940 m.), 2 - vaikinų ir merginų (1920-1940 m.), 3 - tik vaikinų (XX a. pr.), 4 - vaikinų ir merginų (XX a. pr.), 5 - tik vaikinų (XIX a. pab.), 6 - vaikinų ir merginų (XIX a. pab.)

106 žius, teritorija bei asmeninių ir bendrų menų)6. Tokios bendrijos tarpukario Lie­ interesų tapatumas. tuvoje buvo gana retos, ir dauguma atve­ jų egzistavo tik jaunimo bendrijos, kurių a) amžius veikloje kai kada galėjo dalyvauti ir pus­ bernių-pusmergių amžiaus paaugliai. Vienas iš svarbiausių kaimo jaunimo bendrijos egzistavimo požymių - amžiaus b) teritorinis identitetas cenzas jaunimo rengtuose laisvalaikio su­ siėjimuose. Kaip matome IX žemėlapyje - Vienas iš kultūros bendrumą skatinan­ tarpukariu rečiausiai jis buvo ribojamas čių veiksnių gali būti teritorija. Tą ben­ Žemaitijoje, tik kiek daugiau kaip 1/4 kai­ drumą, Merkienės teigimu, sutvirtina kiek­ mų: žymiai dažniau - Klaipėdos krašte, vienai bendrijai būdingi vidiniai ryšiai, ku­ Suvalkijoje ir ypač nuo miestų nutolu­ riais kultūros vertybės perteikiamos verti­ siuose, atokesniuose Rytų Lietuvos kai­ kaliai ir horizontaliai7. Pasak žemaičių pa­ muose. Žemaitijoje ir Klaipėdos krašte pa­ pročius aprašiusio Nezabitauskio, „jau so­ augliams į jaunimo suėjimus draudė eiti džiaus situacija padeda vieną sodžių atskir­ tėvai, kitur - pats jaunimas. Apie 1/4 Klai­ ti nuo kito [...] žemės išskirstymas juosto­ pėdos krašto jaunimo vakarėlių ir kitų jau­ mis [rėžiais. - Ž.Š.į dar glaudžiau jungė nimo bendrijos susiėjimų nerengė iš viso sodžių bendrumon. Čia pat visi dirba, dar­ ir juose nedalyvavo. Šį reiškinį galime sie­ bai eina beveik be išimties kartu [...]“*. Tai­ ti su pietizmo įtaka. Labai retai jaunimas gi kaimo suplanavimas buvo vienas iš pa­ susieidavo ir kai kur Žemaitijoje. Pasak grindinių socialinės integracijos šaltinių. Mažiulio, atskiras bendruomenes sudary­ Pati akivaizdžiausia teritorinį jaunimo ben­ davo ir berniukai (6-14 m.), paaugliai (15- drijos suverenitetą apibūdinanti realija - 18 m.) bei pusberniai (19-20 m.)J. Pateik­ jaunimo grumtynės. Bernštam, nagrinėda- tos amžiaus ribos liudija, kad minimos ma XIX a. - XX a. pradžios Rusijos jau­ XIX a. II pusės realijos. Autoriaus many­ nimo papročius, šį fenomeną traktuoja mu, labiausiai šios bendrijos išsiskyrė di­ kaip archajišką ritualizuotą karinės elgse­ desniuose kaimuose5. Kaip rodo mūsų ty­ nos formą4. Muštynes (kovą) ji skirsto į rimai, dar ir tarpukariu didesniuose so­ dvi dalis - tarpbendruomenines ir vieno džiuose rengti atskiri pusbernių-pusmergių kaimo, organizaciją traktuoja kaip trans­ ir net piemenų laisvalaikio pasilinksmini­ formuotą vyrų karių bendrijos reliktą10. Su mai (žr. X žemėlapį). Neretai jie menkai ankstyvojo feodalizmo karine tradicija kai­ skyrėsi nuo jaunimo sueigų. Tačiau mums mo jaunimo bendriją „bundininkus“ ir skir­ žinomas tik vienas - Klaudijaus Driskiaus tingų kaimų jaunimo grumtynes Velykų ry­ užrašytas faktas, kad viename kaime (Gi- tą*, kitomis dienomis sieja Greimas11. lūtose, Ignalinos raj.) būtų rengiami atski­ Mes jaunimo susirėmimus skirstome į ri trijų amžiaus grupių pasilinksminimai 4 tipus: apeiginių, vieno kaimo, gretimų (bernų-mergų, pusbernių-pusmergių ir pie­ kaimų, skirtingiems etnosams priklausan-

* Mūsų tyrimų duomenimis, velyknakėio grumtynės apeiginio pobūdžio neturėjo, tai buvo tik gera proga susieiti kelių kaimų jaunimui ir šitaip išspręsti tarp kaimų jaunimo bendrijų kilusius konfliktus.

107 IX. Paaugliai vakarėlyje (1920-1940 m.)

Dalyvavimas: 1 - apribotas, 2 - neapribotas, 3 - apribotas iš dalies

108

čio jaunimo. Kaip matome iš XI žemėla­ lagėnų (Ignalinos raj.) apylinkėse užrašė, pio, gretimų kaimų jaunimo muštynės tar­ kad aukštą statusą turinčio Salomenkos pukariu labiausiai buvo paplitusios Suval­ kaimo merginos laikė negarbe ištekėti už kijoje, šiaurės vakarų Žemaitijoje ir vieto­ dviejų kaimų vyrų, nes šie buvo mušeikos, mis Rytų Lietuvoje. labai negražūs ir nemandagūs; gerbė Tve­ Daug kur čia stodavo visi vieno kai­ rečiaus, Mielagėnų vaikinus”. Dažnai į tokį mo vaikinai prieš visus kito kaimo. To pa­ kaimą tekėti nenorėjo ne tik „gero“ kai­ ties kaimo jaunimo muštynės nebuvo to­ mo merginos, - iš čia žmonų imti nenorė­ leruojamos. Tarpbendruomeninės grumty­ jo ir „garbingų“ kaimų vaikinai. Tokio kai­ nės dažniausiai vyko parapijos susiėjimuo­ mo merginos paprastai tekėjo savame kai­ se - atlaidų vakarėliuose, gegužinėse po me. Apie tai pasakojo Reškutėnų (Šven­ atlaidų, Rytų Lietuvoje ir kelių kaimų jau­ čionių raj.), Vidiškių (Ignalinos raj.), Ro­ nimo susiėjime - per vestuves vykstančio dūnios (Baltarusija), Želvos (Ukmergės vakarėlio metu. Tose vietovėse, kur kaimo raj.) parapijose14. Vidiškių parapijoje į jaunimo bendrijos išsaugojo teritorinį ir prastą šlove turinčius kaimus dukterų ne­ amžiaus suverenitetą, vaikinų brandos leisdavo tėvai”. Želvos parapijoje „prastes­ apeigos turėjo didžiausią inieiacinę vertę. nių“ kaimų vaikinai ir merginos buvo ne­ pageidautini net teigiamo statuso kaimo c) interesų bendrumas jaunimo pasilinksminimuose16. Jaunimo statusą lėmė ir turtas. Žinių Teritorinį bendrijos pobūdį lėmė ir ben­ pateikėja iš Pelesos (Baltarusija) tvirtino: dri kiekvieno kaimo jaunimo interesai. Dar „Blogi kaimui, kur biedni, girtuokliai“. Pa­ tarpukario Lietuvos rytinėje dalyje gyvavo našų reiškinį pastebi ir tverečėnas Bieli­ skirstymas į ,.tamsius“ ir „šviesius“, „ge­ nis. Jis nurodė, kad gero kaimo jaunimas rus“ ir „blogus“ kaimus. Skirstymas netu­ nenorėjo bendrauti su neturtingų, apsku­ rėjo etninio ar konfesinio pagrindo ir bu­ rusių, atsilikusių, „senybinių“ kaimų jau­ vo susijęs su kaimo, kaip teritorinio vie­ nimu. „Negarbinguose“ kaimuose gyveno neto, žmonių garbės suvokimu. Vietomis ..biedni”, nevalyvi, linginiai. Šių kaimų vai­ Rytų, kai kada ir Pietų Lietuvoje, rinkda­ kinai nemokėjo gerai šokti ir su jais ne­ miesi vedybų partnerį, atsižvelgdavo ne tik buvo apie ką kalbėti. Gerų kaimų vaiki­ į žmogaus bei jo giminių moralines savy­ nai „labiau moka elgtis, gražiau apsieina ir bes, bet ir j kaimo, kuriame jaunuolis (-ė) su mergaitėmis bendrauja suristi kitaip“11. augo, statusą. Ne visi kaimai buvo lygūs. Jei merginą šokti vesdavo garsesnio kai­ Kai kurie neigiamo statuso kaimai turėjo mo vaikinai, tai ją „gerai apkalbėdavo“"'. net pravardes, pavyzdžiui, Juodnugarių12, Nors Ceikinių (Ignalinos raj.) parapi­ tačiau daugeliu atvejų tokie sodžiai vadin­ jos vieno kaimo vaikinai buvo ir gražūs, ti ne pravardėmis, bet įvardijami, nusakant bet merginos už jų tekėti nenorėjo dėl jų jaunimui būdingas savybes: „girtuokliai“, prastų žemių1'. Šv. Kazimiero draugijos ak­ „tinginiai“, „razbaininkai“, „mušeikos“, tyvistas Juozas Maksimavičius, XX a. III „paleistuvės“. Blogos kelių to kaimo jau­ dcšimtm. inspektavęs Punsko (Lenkija) nuolių savybės buvo suabsoliutinamos ir apylinkių kaimus, vienuolika jų suskirstė į pateikiamos kaip stereotipai. Driskius Mie­ kultūringus ir nekultūringus. Tie kaimai, XI. Vaikinų muštynės (1920-1940 m.)

Mušasi: 1 - to palies ir skirtingų kaimų, 2 - skirtingų kaimų, 3 - nesimušdavo, 4 - tik to paties kaimo, 5 - skirtingų tautybių

111 kuriuose vyravo archajiškesni, daugumai d) valdymo struktūros gretimų kaimų nepriimtini padoraus ben­ dravimo stereotipai, buvo suvokti kaip ne­ Nors jaunimo bendruomeninis gyveni­ kultūringi-". Lankantis skirtingų parapijų mas dažniausiai buvo susijęs su laisvalai­ neigiamo statuso kaimuose, pavyko užra­ kiu, o suaugusiųjų - su darbu, kai kurie šyti daug archajiškesnių papročių, nei „ge­ jaunimo bendruomeniniai papročiai pana­ ruose“ kaimuose, todėl, matyt, atokesni, šūs į pastarųjų. Pagrindinis jaunuomenės skurdesni, mažiau modernios kultūros pa­ suėjimas savotiškai dubliavo suaugusiųjų liestieji dažnai įgydavo blogą vardą. sueigos funkcijas. Tai liudija ir Mažojoje Tad galima teigti, kad dar ir tarpuka­ Lietuvoje vartotas vakarėlio pavadinimas rio laikų kaimo statusą lėmė šie dažnai - krivūlė21. Jaunimo bendrijoje „bendruo­ tarpusavyje susiję veiksniai - parapijoje įsi­ meninės mokyklos“ funkciją galima ap­ galėjusių jaunimo padoraus elgesio stere­ čiuopti gretimų tautų papročiuose. XVI ar otipų laikymasis ir žmonių turtingumas. XVII a. Slovakijoje iš jaunimo išrinktas Visiškai izoliuotų kaimų nebūna. Už­ „Sekminių karalius" trims dienoms perim­ tenka paprasčiausių aritmetinių apskaičia­ davo viso kaimo vykdomosios valdžios vimų, ir suvoksime, jog, esant vienam ma­ funkcijas22. Matyt, panašaus pobūdžio bū­ žam izoliuotam kaimui, per tris keturias ta ir Lietuvoje per Sekmines gyvavusio jau­ kartas būtų pažeista natūrali egzogamija. nikio ir nuotakos rinkimo papročio. Jie iš Todėl „blogo“ kaimo izoliacija neabejoti­ jaunimo buvo išskiriami pagal aukštą sta­ nai buvo santykinė. Tačiau kaimo statu­ tusą jaunimo bendrijoje23. sas, tikriausiai, turėjo tam tikrą reikšmę Turimais duomenimis, kai kur jaunimo pasogos dydžiui. bendrijoje kaip ir suaugusiųjų kaimo ben­ Žmogus negali pasirinkti gimimo vie­ druomenėje egzistavo savotiška bendrijos los, tačiau kaimo statusą formavo ir jo vidinius ir tarpbendruomeninius santykius bendravimas su gretimų kaimų jaunimu reguliuojanti valdžia. Pagal Mačiekaus ty­ bei suaugusiaisiais. Kaimo garbės, gero rimus, su valstybine valdžia susijusiems rei­ vardo palaikymo būtinumas turėjo didelę kalams aptarti sušauktai sueigai vadovavo reikšmę jaunimo bendruomeniniams pa­ seniūnas, kitoms - kaimo autoritetai. Bu­ pročiams. Šio amžiaus I pusėje kai kurių vo išrenkami turtingesni, sumanūs, protin­ Rytų ir Pietų Lietuvos kaimų jaunuomenė gi, paprastai raštingesni už kitus (nors pa­ save identifikuodavo kaip konkretaus kai­ sitaikydavo ir beraščių) kaimo vyrai24. Jau­ mo ribojamos jaunimo bendrijos narį. Di­ nimo teritorinėje bendraamžių bendrijoje desnę laisvalaikio dalį jaunimas praleisda­ turtas turėjo menkesnę reikšmę. Svarbiau, vo vakarėliuose, patalkiuose, gegužinėse, kad lyderis būtų vyresnis, stipresnis, kai vestuvėse. Šiuose susiėjimuose ir virė ben­ kada už kitus mokytesnis, gudresnis25. druomenės gyvenimas, čia atsirado daugu­ (domi gerontokratijos apraiška užfik­ mas jos papročių, kiekvienas jaunuolis tu­ suota Rėkučių kaime (Švenčionių raj.). Ten rėjo asmeninių tikslų - pasilinksminti, su dar tarpukariu jaunimui vadovavo - „įra­ draugais susitikti, gyvenimo draugo ieško­ šinėjo į bernų knygą“, jaunimo susiėjimuo­ ti. Juos vienijo bendras tikslas - būtinybė se palaikė tvarką - vyriausias nevedęs kai­ palaikyti gerą savo kaimo jaunimo vardą. mo vyras. 194Ü m. kaimo jaunimo vado­

112 vas buvo 50-ies metų sulaukęs vyras2'1. Tar­ tą. Miestuose, vėliau ir kaimuose pradė­ pukariu panašių papročių pasilaikė retai. jus rengti gegužines, viešus vakarus („lo­ Iš l()-ies Želvos (Ukmergės raj.) apylin­ šimus“) merginos įgydavo galimybių daly­ kių kaimų tik viename - Laukeliuose - vauti kitų kaimų jaunimo susiėjimuose. aptikta panaši realija, kai jaunimą į bernų XX a. IV dešimlm. į kaimo jaunimo lais­ knygą rašė „metais vyriausias“ trisdešimt­ valaikį sparčiai skverbiantis jaunimo ir su­ metis nevedęs vyras. Įrašomasis jaunimui augusiųjų organizacijoms, mokykloms, mer­ turėjo prisiekti. Vyriausias bernas turėjo ginos galėdavo vis dažniau organizuoti jau­ du pavaduotojus, vienas iš jų pakeitė ve­ nimo bendrijos veiklą. Neretai „jaunime“ dusį vyriausią27. Kito šio kaimo gyventojo merginų socialinis aktyvumas viršydavo vai­ teigimu, vyriausias bernas mokydavo, kaip kinų - atvirkščiai negu suaugusiųjų suei­ elgtis, perspėdavo, kad būtų mandagūs2,4. gose. Organizacijų veikla mokykloje ir Seniausio nevedusio vyro institucija aptik­ sparčiai plintanti jaunimo spauda formavo ta ir Peletrūnų kaimo (Vilkaviškio raj.) pa­ tautinį ir valstybinį identitetą, taip pat pa­ pročiuose. Čia apie 1940 m. vyriausias ber­ skatino ir kilus jaunimo bendruomeninių nas - „vienuolis“ - po priesaikos irgi rei­ papročių dinamiką lėmusius veiksnius. kalaudavo, kad jaunimas būtų mandagus, Bendraamžių bendrijos daugelyje kaimų naujokai gintų kaimo garbę grumtynėse su prarado teritorinį uždarumą, o brandos kitų kaimų jaunimu. Jaunimo bendrijos apeigos - senąją iniciacinę prasmę. Jos jau šiame regione priminė karines formuotes-’. nebuvo privalomos visiems kaimo vaiki­ Vyriausio berno - „viršaičio“, „šokių gas- nams; didesnė reikšmė nebeteikiama pir­ padoriaus“ - pareigos užfiksuotos ir majam apsilankymui vakarėlyje. Šiam pro­ Anykščių rajono Papsiu kaime. XX a. IV cesui nemažą reikšmę turėjo ir ekonomi­ dešimlm. po išbandymų naujokai buvo nės realijos: skirstymas į vienkiemius ir „įrašomi į knygą“'". Vyriausio - „geriau­ sparčiai intensyvėjantis žemės ūkis. Teri­ sio“ - berno instituciją užfiksavome ir Gry­ torinis bendrijų pobūdis net parapijose ny­ belių kaime (Ignalinos raj.) - XX a. II ko labai nevienodai. Svarbią įtaką turėjo dešimtm. „geriausias bernas kankynę tvar­ kaimo dydis, atstumas iki kultūros židinio, kydavo“', kadangi amžiumi jis buvo vyriau­ jaunimo išsilavinimo lygis, kaimo kompak­ sias, jo turėjo visi klausyti'1. „Įrašymo į tiškumas ir kt., todėl brandos apeigų ny­ bernus“ apeigos padėdavo kontroliuoti jau­ kimo procesas net netolimuose kaimuose nimo bendrijos narių skaičių, įpareigoti skyrėsi 50-ia, o galbūt ir dar daugiau me­ naujokus laikytis jos papročių ir įstatymų. tų. Tuo šios apeigos skyrėsi nuo atlieka­ Tačiau žymiai dažniau bendrijos veiklą ko­ mų vestuvėse, kur kaimo specifika ne to­ ordinavo keli vaikinai. Jie taip pat užtik­ kia ryški, ir kai kurie apeigų tipai sudarė rindavo gero bendrijos statuso išlaikymą. nemažus kompaktiško paplitimo arealus. Lietuvių ir latvių jaunimo papročiuose e) bendruomeninių papročių dinamikayra nemažų skirtumų. Visoje Latvijoje, iš­ ir savitumai skyrus Latgalą, tiriamuoju laikotarpiu kai­ mo jaunimo vakarėliai buvo rengiami re­ XX a. pradžios socialiniai procesai lė­ tai; vyravo vieši pasilinksminimai. Iki mė merginų kultūrinės veiklos erdvės kai- XIX a. pabaigos Suomijoje, Vokietijoje,

8 668 m Austrijoje, Šveicarijoje, Skandinavijos ša­ pukario realijas liudijantys etnografiniai lyse, Estijoje ir kitur egzistavo kolektyvi­ aprašai". Matyt, šie papročiai tiriamuoju nio merginų lankymo paprotys3’. Tai buvo laikotarpiu gyvavo ir Šiaurės Lietuvoje1'. viena iš pagrindinių jaunimo bendravimo Didelė tikimybė, kad naktinis mergini) formų ir Latvijoje šiltuoju metų laiku (ru­ lankymas (kolektyvinis) buvo viena iš pa­ denį ir žiemą susiburdavo Į vakarones)33. grindinių jaunimo bendravimo formų ir Iš anksto sutarė, pas kurią merginą eis. Lietuvoje. Turbūt nykstant merginų lanky­ šeštadienio vakarais jaunuoliai apsimesda­ mo pagrindu sudarytoms bendrijoms, jau­ vo čigonais, pirkliais, keliaujančiais dakta­ nimo bendruomeninės stniktūros transfor­ rais ir prašydavosi įleisti į klėtį, den juos mavosi į laisvalaikio pasilinksminimų or­ merginos vaišino sūriu, medumi, kitais gar­ ganizavimą. perimant kai kuriuos žiemos dumynais, ir jaunimas linksmai praleisda­ susiėjimų - vakaronių - elementus. vo laiką31. Tai itin archajiškas paprotys - Bendraamžių bendrijas integruodavo ne žinotas dar senovės germanų ir keltų kul­ tik kaimas, bet ir kitokie teritoriniai vie­ tūrų35. netai. Kai kada vieną jaunimo bendriją su­ Šio papročio negalime sieti su neorga­ darydavo kelių mažų ar dalis didelio kai­ nizuotu pavieniu ar poriniu klėčių lanky­ mo jaunimo. Pietų Lietuvos vienkieminių mu naktimis, kuris buvo plačiai paplitęs kaimų vaikinai ir merginos bendravo „li­ tarpukario Vakarų ir Šiaurės Lietuvoje ir, nijomis“ (kaime - 3 linijos)13. Atskiras so­ ko gero. buvo didžiulio pavainikių skai­ cialines teritorines bendrijas galėjo suda­ čiaus šiuose regionuose priežastis. Dar Re­ ryti ir kaimui priklausiusio dvaro jaunuo­ nesanso epochoje Europoje buvo priimta liai. Pavyzdžiui, Škėmų kaime (Rokiškio merginų lankymų metu pasikalbėti tik su raj., keli šimtai gyventojų) atskirus pasi­ apsirengusia mergina36. Pagrindinė sociali­ linksminimus rengė kaimo ir dvaro jauni­ nė tokių bendruomenių funkcija net sieti­ mas, tačiau kai kuriais atvejais šie ben­ na su aukšto bendrijos socialinio statuso druomeniniai vienetai traktuoti vieno kai­ palaikymu - ikiindustrinėje Europoje pas­ mo prasme. Antai dvaro merginos eidavo tarosios turėjo užtikrinti jaunuolių doro­ linksmintis į kaimą, nors į kitus, gretimus vę37. Panašų reiškinį pastebėjo ir XIX a. nekviestoms eiti buvo nepadoru". Išsky­ suomių papročius tyrinėjusi Natalija Šlygi- rus Žemaitiją ir Šiaurės Lietuvą, retos ir na - nu nykus organizuoto naktinio mergi­ socialiniu pagrindu sudarytos bendrijos nų lankymo papročiui padaugėjo nesantuo­ (XII žemėlapis). kinių vaikų33. Kaimo jaunimo bendrijai kartais nepri­ Neabejotinai ši jaunimo laisvalaikio su­ klausydavo tik labai turtingų tėvų dukros, siėjimų forma archajiškesnė. negu periodiš­ rečiau sūnūs, praradę ryšį su kaimo jauni­ ki sambūriai pasilinksminimo vakarėliuo­ mu moksleiviai ir studentai. Sprendžiamo­ se. Apie vaikinų vaišinimą kamarose šven­ jo balso kai kada neturėjo ir iš kilų kai­ tą vakarą žinome iš XIX a. pradžios že­ mų atvykę samdiniai. Bendrijose taip pat maičių papročius aprašiusio Jurgio Amb­ dalyvaudavo skirtingų tautybių bei krikš­ raziejaus Pabrėžos39. XIX a. pabaigoje šeš­ čioniškų konfesijų jaunimas, kai kuriais at­ tadieninį merginų lankymą šiame regione vejais išskyrus lenkus (Rytų Lietuvoje), mini Adalbertas Bezzenbergeris,J bei tar­ sentikius, liuteronus, priklausančius surin- (1920-1940 m.): socialinis aspektas XII. Jaunimo bendravimas vakarėlyje

Ūkininkai ir samdiniui: 1 - bendravo be išlygų, 2 - truputį žiūrėjo turtingumo, .? - bendrame vakarėlyje šoko tik su savo socialinio sluoksnio jaunimu, 4 - nebendravo: ūkininkaičių ir samdinių vakarėliai atskiri. 5 - turtingų ūkininku dukros i vakarėlius nėjo

115 kimininkų judėjimui (Vakarų Lietuvoje), untrašymas bei lotyniškos kilmės skribei- bablistus (apie Biržus). Tose vietovėse, kur jos. inskribcijos (lot. scriherc - rašyti)45. buvo paplitę gatviniai, kupetiniai ar iš Sporadiškai paplitę pakėlimo, įvesdinimo, smulkių vienkiemių sudaryti kaimai, tar­ priėmimo terminai; Žemaitijoje ir Klaipė­ pukariu dar dažnai teritorinis jaunimo ben­ dos krašte apeigas vadino įšventinimu, drijos identitetas nustelbdavo nacionalinį, pietryčių Lietuvos lenkai - vosviencienijie. konfesinį ar soeialinį, nors kaimas jau ėmė Kadangi dažniausias įrašymo į bernus pa­ prarasti teritorinį uždarumą, sparčiai for­ vadinimas, taip įvardysime ir visas šias mavosi jaunuolio, kaip Lietuvos Respubli­ apeigas. kos piliečio, savivokos prioritetas. Pagal autoriaus klausimynus apklausus 573 žinių pateikėjus (autorius - 364) apie 2. Vaikinų brandos apeigos apeigas papasakojo 139 (85) responden­ tai. Stambiausių apeigų funkcinių grupių Absoliučia dauguma atvejų apeigų pa­ pasiskirstymą pagal apie jas pasakojusių in­ vadinimas siejosi su rašymo veiksmu; daž­ formatorių gimimo metus pateikiame 7 niausiai vartotas „įrašymas, inrašymas į lentelėje. bernus, vyrus, į bernų ar senbernių kny­ Tiriamojo laikotarpio vaikinų brandos gą“. Labiausiai buvo paplitęs į pietus nuo apeigos nepasižymi iniciacinių institutų Neries ir Nemuno esančiose teritorijose. gausumu, todėl, pradėdami nagrinėti Lie­ Kiek rečiau negu prirašymo terminą taip tuvoje gyvavusias realijas, apibūdinsime ki­ apeigas vadino Siaurės rytų ir Šiaurės Lie­ tų Europos kraštų šių apeigų savitumus. tuvoje. Šiaurės rytų dalyje taip pat žinomi

7. „įrašymo į bernus“ apeigų aprašai: kiekybinė ir funkcinė analizė (pagal auto­ riaus klausimynus užrašyti aprašai)

Respondentų gimimo metai IS Apeigos pobūdis 1889- 1901- 1906- , 1911- 1 1916- 1921- 1926- i 1931- viso , i 19(H) 1905 1910 1915 ! 1920 1925 1930 1942 Vyrauja fizinės “ 2 1 1 4 5 1 14 į o . o Į prievartos veiksmai Į Nedidelės patyčios, - 2 1 1 1 5 " 3 .6 "; pokštai i ______L 1 __ _ Nesmurtinis socialinės _ 1 1 1 3 2,2 . brandos patikrinimas ' .J Atliekami tik socialinės 4 5 į 28 ; 36 16 17 8 3 117 84,2 brandos įtvirtinimo veiksmai Iš viso 4 7 j 32 39 21 22 9 5 139 1(H),0 1 % 2,9 5.0 2 3 .« 28,1 15,1 15.8 6.5 3,6 100,0

116 a) du Europos vaikinų brandos apeigųbendrijos iniciacinis institutas rytų slavuo­ modeliai se būdingas tik ukrainiečiams50), nors ir kaip Čekijoje bei Slovakijoje taip pat ži­ Lietuvoje ir gretimose tautose XIX a. nomas pirmojo pjovimo kaip socialinės II pusės - XX a. I pusės merginų bran­ brandos pažymėjimas51. Su jaunimo lais­ dos apeigų turinys ir forma labai įvairuo­ valaikio veikla ir bendraamžių bendrija su­ ja, vaikinų apeigos skiriasi mažiau. Slova­ sijusios apeigos tiriamuoju laiku buvo at­ kų etnologe Horvalova vakarų slavų vai­ liekamos bei, matyt, vyravo ir Vokietijo­ kinų iniciacinius institutus suskirstė į du je52, Austrijoje55, Šveicarijoje54, Ispanijoje55, tipus: įeinant į jaunimą Slovakijoje, Čeki­ Prancūzijoje5'’, kitur. Latvijoje bei Estijoje joje didžiausią reikšmę turėjo bendraam­ gyvavo gana sudėtingi jūreivių iniciaciniai žių, Lenkijoje - darbo bendrija. Priimant papročiai, turiniu primenantys jaunimo į pirmąją lemiamą balsą turėjo jaunimas, brandos apeigas, kurie, anot Oscaro Loo- į antrąją - vyresni vyrai4'’. Pirmuoju atveju ritso, perimti iš vokiečių, danų ar švedų išreiškiama priklausomybė amžiaus tarps­ jūrininkų57. Pagal formą (dalyvauja suau­ niui ir inicijuojamųjų lokalinei grupei, ant­ gę vyrai, jos susijusios su darbu) galėtu­ ruoju - tuo pačiu verslu užsiimančių žmo­ me sieti su pjūties ar arimo, tačiau siaura nių rangui ir lik mažesniu mastu - šių darbo specifika leidžia juos traktuoti tik žmonių darbo ir gyvenimo teritorijai. Vai­ kaip uždaros socialinės profesinės grupės kinų socialinė integracija pasireiškia skir­ (kaip ir cechų, studentų ir pan.) iniciaci­ tingu žmogaus kultūrinės veiklos metu: nius papročius. Ne visų šių šalių jaunuo­ laisvalaikiu, per šventę (jaunimo) ir darbo lių (tuo labiau kaimo) jaunystė siejosi su ar su darbu susijusioje šventėje (darbo bendrijos). Priėmimas į jaunimo bendriją jūreivyste, pavyzdžiui, didelėje Latvijos da­ laisvalaikiu simbolizuoja nerūpestingą, nuo­ lyje tuo metu jų veikla turėjo ryšį su te­ tykių kupiną draugystės laikotarpį, darbo ritorine jaunimo bendrija puišu karogs5R. laiku - socialiai atsakingo žmogaus am­ Šie modeliai universalūs tik įėjimo į jau­ žiaus tarpsnį. Pagal šiuos modelius galima nimo bendriją apeigoms klasifikuoti. Nuo suklasifikuoti ir kitų Europos tautų XIX a. XVIII a. daugelyje liuteroniškų kraštų į II pusės - XX a. I pusės vaikinų brandos jaunimo bendriją įeidavo po konfesinėje apeigas. bendruomenėje atliktų brandos apeigų - Lenkijoje vyravo įšventinimas į pjovė­ konfirmacijos*. Vaikinų fizinė ir socialinė jus (šienpjovius, dalgiui pakeitus pjautu­ branda būdavo pripažįstama ir Šiauresniuo­ vą - rugių pjovėjus)47. Sunku pasakyti, se sociumuose (pavyzdžiui, tėvui, kaimy­ koks iniciacinis institutas vyravo Rusijoje. nui ir jo dukrai pažymint vaikino ūsų iš- Tik žinome, kad darbo bendrijoje žymėjo dygimą Rusijoje5"), tačiau jų ryšys su jau­ pirmąjį akėjimą44, Ukrainoje ir Pietvaka­ nimo bendrija ir pačiu jaunimo amžiaus rių Baltarusijoje apeigas atlikdavo jauni­ tarpsniu silpnesnis. mo bendrijos institute парубоцкая грама- Kiek kitokius vaikinų brandos apeigų ()a*'> (Zelcnino teigimu, bendraamžių modelius galima išskirti Azijoje6", Afriko-

* Šias apeigas nagrinėsime kitame skyriuje.

117 je''1 ir, be abejo, naujuosiuose kontinen­ b) „įrašymo į bernus“ apeigų dalyviai, tuose (ypač Australijoje). Šiose kultūros viela ir laikas ir nuotolio atžvilgiu tolimose tautose apei­ gos daugiau ar mažiau išlaikė ryšį su ant­ Jau minėjome, kad jaunimo bendrijoje gamtiniu pasauliu. dažniausiai pažymėdavo vaikinų brandą. Lietuvoje, turimais duomenimis, vaiki­ Jaunimo susiėjimuose merginų brandą nų brandą pažymėdavo daugiausiai ben­ apeigomis įtvirtindavo Pietryčių Lietuvoje draamžių bendrijoje - netgi Vakarų Lie­ - itin dažnai Varėnos rajono ribose, kur tuvoje, kur teritorinės jaunimo bendrijos gyvavo paprotys pakelti į merginas vyres­ reikšmė šio amžiaus žmonių gyvenimui bu­ niosios sesers vestuvių metu. Autonomiš­ vo žymiai mažesnė. Neaptinkame ir darbo ka jaunimo bendrija ne visada pripažinda­ bendrijoje atlikinėtų apeigų. Žinomi tik pa­ vo platesniame sociume - kaimo bendruo­ vieniai vaikino darbų paminėjimai. Su len­ menėje - paminėtą brandą. Iniciacinė mer­ kų papročiais galėtume sieti tik du žino­ ginų apeigų reikšmė ir atlikimo priežastys mus pirmosios šienapjūtės patvirtinimo at­ (analogijos principas: pažymima vaikino vejus“; lietuvių apeigos nepalyginamai pa­ branda - pažymima merginos branda) to­ prastesnės negu lenkų. Jaunimo bendrijo­ lygios vestuvėse atliekamų vaikinų apeigų je atliktų apeigų aprašų Lietuvoje žinoma reikšmei ir priežastims. Neabejotinai akty­ net 169. Mūsų tyrimų metu nepavyko už­ vesnės vestuvių dalyvės ir šios šventės ri­ fiksuoti net mažiausios užuominos, kad šie­ tualo žinovės buvo moterys (tai simboli­ napjūtė, rugiapjūtė ar akėjimas būtų susi­ zuoja ir žymiai sudėtingesnės apeigos jau­ ję su socialinės brandos pažymėjimu, ar nosios pusėje), tuo tarpu jaunimo ben­ bent vienas iš šių darbų atskirai (ne visas druomeninės veiklos ir elgesio stereotipų jų kompleksas) turėtų ryšį su perėjimu į palaikytojas - vyras. Merginos įėjimo į jau­ kitą amžiaus tarpsnį. Todėl, remdamiesi tu­ nimo bendriją apeigose visada dalyvavo ir rima etnografine medžiaga, galime teigti, vaikinai (jie ir organizavo), o pastarųjų kad vaikinų brandos apeigų forma Lietu­ apeigose merginos - ne visada; ypač retai voje būdingesnė Vakarų Europos apeigų - Užnemunėje - tik 50 % tirtų vietovių lipui ir skyrėsi nuo Lenkijos ir iš dalies (žr. XIII žemėlapį). Apie „įrašytus į ber­ Baltarusijos. Tai rodo, kad, nepaisant teri­ nus“ merginoms vaikinai dažnai pranešda­ torinio artumo, lietuvio jaunystė prasidė­ vo vėliau, primindami, kad naujokai jau davo kiek kitaip, ir šis faktas, be abejo­ „bernai“, ir, jiems pakvietus, nebus gali­ nės, turėjo nemažą reikšmę vėlesniam jau­ ma atsisakyti šokti. Apeigose dažniausiai nuolio psichologiniam ir kultūriniam vys­ dalyvavo tik to kaimo jaunimas, suaugu­ tymuisi. siųjų būdavo retai, daugiausiai tik trobos Daugelis apeiginių veiksmų ir jų pro­ šeimininkas (jei apeigos vyko troboje) (žr. ceso konfigūracijos panašios chronologijos, XIV žemėlapį). teritorijos dislokacijos, kultūros požiūriu Nors Morkūnas, remdamasis Franko tolimų tautų atliekamose ir netgi kitose Kemėšio duomenimis'’’, teigė, jog XX a. socialinio statuso bei būklės kaitos apei­ IV dešimtm. socialinis antagonizmas Lie­ gose. Tuo įsitikinsime nagrinėdami apeigų tuvos kaime didėjo (konkrečiais tyrimais struktūrą ir simboliką. to neįrodė)'14, mūsų medžiaga rodo, kad

11S XIII. „Įrašymo į bernus“ apeigų dalyviai: pasiskirstymas pagal lytį (XIX a. pab. - XX a. 1 pusė)

/ - vaikinai ir merginos, 2 - tik vaikinai.

119 XIV „Įrašymo į bernus“ apeigų dalyviai: pasiskirstymas pagal amžių (XIX a. pali. - XX a. I pusė)

1 - jaunimas ir suaugusieji be apribojimų, 2 - jaunimas ir retkarčiais suaugusieji, 3 - jaunimas ir retkarčiais suaugusieji namiškiai, 4 - tik jaunimas šiuo laikotarpiu net 87,8% kaimų samdi­ mergas“ nuo 14 iki 18 m. (vidutiniškai su­ nių ir ūkininkų vaikų įrašymo į bernus laukus 16,71 m. (12 inf.)). Taigi vaikinų ir apeigos darytos kartu, 9,8%. - atskirai, merginų „bernavimo“ ir „mergavimo“ lai­ 2,4% - atskirai tik didesniuose kaimuose kas skyrėsi apie metus, nors merginų duo­ (82 įvairios socialinės padėties informato­ menys nereprezentatyvūs. Kiek skiriasi žy­ riai) (žr. XV žemėlapį). miai gausesniais duomenimis paremti pir­ Nesutapimus su Kemėšio duomenimis mojo merginų ir vaikinų ėjimo į vakarėlį galima paaiškinti tuo, kad brandos apei­ amžiaus tyrimai (įtraukus ir vietoves, ku­ gos buvo atliekamos silpniau ekonomiš­ riose brandos apeigų nebuvo): atitinkamai kai išsivysčiusiuose kaimuose (išimtis Su­ nuo 16,32 (270 inf.) ir 17,94 (269 inf.) valkija), į bernus tuo metu beveik nebu­ m.(’7 Kiek ankstesnį įėjimą (merginų) į jau­ vo įrašoma Žemaitijoje, kur socialinė di­ nimo bendriją liudija Aleksos tyrimai. At­ ferenciacija buvo didžiausia, bet negali­ sakymuose į autoriaus anketą nurodomas ma sutikti, kad XX a. IV dešimtm. jau­ „flirtavimo“ (matyt, flirtuoti galėjo jauni­ nimo socialinė diferenciacija didėjo. Šiuo mo bendrijai priklausančios merginos) am­ laikotarpiu sparčiai stiprėjant jaunimo ir žius dažniausiai 13-16 m.08. Įeiti į jaunimo suaugusiųjų organizacijų įtakai Lietuvos bendriją 13 m. buvo per anksti, nes, pa­ jaunuomenei vis daugiau merginų ir vai­ gal Morkūno duomenis, 56,5% tokio au­ kinų įgydavo lygias galimybes dalyvauti jų gumo merginų tarnavo pusmerge ir tik veikloje, nepaisant turtinio ir socialinio 2,1% - merga'’'’. Tikriausiai, anketas pil­ skirtumo'’5. Dažnai iš kito kaimo atvyku­ džiusios studentės turtingesnių merginų so­ sioms samdiniams apeigų nerengė, nors cialinio subrendimo amžių nurodė kiek jį vietiniams jos buvo būtinos. Fizinis su­ paankstindamos, gal kiek didesnį amžių brendimas ir daugelis kultūros sąlygotų nurodė ir mūsų klausinėtieji žinių patei­ veiksnių nulėmė labai skirtingą įėjimo į kėjai, stengdamiesi supriešinti savo jaunys­ jaunimo bendriją amžių. Vaikinų apeigų tę netikusiems šių dienų jaunimo papro­ atlikimo laikas svyravo tarp 14-22 m.; čiams. ypač didelių priimamųjų šio pobūdžio Dažniausiai apeigas atlikdavo pagrindi­ skirtumų užfiksuota Suvalkijoje (žr. XVI niame kaimo jaunimo bendrijos susiėjime žemėlapį). - vakarėlyje, kuris būdavo rengiamas eili­ Apeigas Lietuvoje vidutiniškai atlikda­ nio savaitgalio metu troboje, rečiau lauke, vo 17 m. ir 9 mėn. amžiaus vaikinams retkarčiais smuklėje, klojime, jaujoje ar (17,73 m. - 89 inf.). Laiko perspektyvoje klėtyje. Kai kada jas rengdavo vestuvių pa­ šis vidutinis amžius buvo gana stabilus. silinksminimo metu (jaunieji įrašomiesiems 1897-1910 m. gimę žinių pateikėjai ..įrašy­ galėjo būti negintinės), kartais ir po tal­ ti į bernus“ vidutiniškai 17,66 m. (32 inf.), kos vakarėlyje - patalkyje. Tik kada ne 1911-1920 m. - 17,77 (40), 1921-1939 m .- kada į bernus įrašydavo naujoko namuose 17,84 (17). XIX a. šis brandos cenzas, ko daromame vakarėlyje ar rinkdavosi į būrį gero, buvo didesnis, nes neretai vyrai pie­ tik pažymėti šią progą. Tada merginos ne­ menaudavo iki 20 ar net daugiau metų" dalyvaudavo. Žinomas lik vienas atvejis, (piemuo į jaunimą eiti negalėjo), vaikinai kai į bernus įrašė vardadienio metu. Pietų vėliau subręsdavo ir fiziškai. „Įrašydavo į Lietuvoje vaikinus į jaunimą kiek dažniau

121 XV. „Įrašymo į bernus“ apeigos: socialinis aspektas (XIX a. pab. - XX a. I pusė)

Buvo įrašomi: 1 - ūkininkaičiai ir samdiniai, 2 - ūkininkaičiai ir samdiniai tik didesniuose kaimuose, 3 - ūkininkaičiai su pasižymėjusiais samdiniais, 4 - ūkininkaičiai ir samdiniai atskirai

122

priimdavo po vieną (60% atvejų; 16% - retai tuo metu keldavo ir vestuves - po po vieną ar būriu, 24% - būriu (25 inf.)). jų jaunesnioji sesuo tapdavo „mergautine“ į šiaurę nuo Nemuno ir Neries - po kelis dukra. (37,5% atvejų; po vieną ar būriu - 25%, po vieną - 37,5% (24 inf.)) (žr. XVII c) socialinė prievarta žemėlapį). Labai įvairus ir apeigų atlikimo lai­ Žiaurūs kankinimai, fizinės jėgos iš­ kas (žr. XVIII žemėlapį); dauguma atvejų bandymai būdingi daugeliui klasikinių ini­ didesnės reikšmės tam neteikta. Žinomi tik ciacijų ir sietini su mirties bei atgimimo keli aprašai, kuriuose minima, kad apei­ įvaizdžiu. Kita vertus, pasak vokiečių psi­ gos atliekamos griežtai nustatytą dieną: chologo Friedharto Klixo: ..Kankinimai ini­ tiys - per Sekmines, du - per Velykas, po ciacijų metu tampa savotišku įrodymu, kad vieną - per Jonines, Užgavėnes. Naujuo­ jaunuolis sugebės įveikti jo laukiančius rūs­ sius metus. Tik 29 aprašai liudija apeigas čius išmėginimus ir pati iniciacija yra pir­ vykus (am tikru metų laiku: 37,9 - pava­ mas tiesioginis susidūrimus su socialine prie­ sarį, 31,0 - vasarą, 17,3 - rudenį ir 13,8% vartų. Toks staigus nerūpestingo, giedro vai­ - žiemą. Turima medžiaga rodo, jog, grei­ ko gyvenimo supurtymas turi gilių prasmę, čiausiai, ir XIX a. jos buvo rengtos gana kuriant naujų tolesnio gyvenimo atskaitos skirtingu laiku, ką patvirtina ir panašūs sistemų“'*. Horvatovos tyrimų rezultatai70. Galima nu­ Pamažu apeigos prarado senąją sakra­ statyti tik vieną įrašymo į bernus papročių line prasmę, bet liko santykis su bendruo­ dėsningumą - dažniausiai jie vykdavo šil­ mene. Jos prarado pirmykštį turinį, tačiau tuoju metų laiku. Ne viena Sekminių apei­ išlaikė tam tikrus formos segmentus. Iki ga, kuriose yra nemažai statuso kaitos pa­ šių laikų kai kurie socialinės prievartos ele­ pročių (pavyzdžiui. Sekminių vestuvės, pie­ mentus išsaugoję papročiai atlieka sociali­ menų šventė), leistų teigti, kad šiaurinia­ nio solidarumo palaikymo, naujoko statu­ me Lietuvos pakraštyje jos siejamos su šia so kaitos dramatizavimo ir individo chro­ data. Tai liudija ir aprašai, nurodantys nologinės saviidentifikacijos funkcijas. Eu­ apeigų sąsajas su sambariais ar Kupolinė­ ropoje apie tokias apeigas žinoma jau nuo mis, tačiau piemenavimui nutraukti šis me­ antikinių laikų. Spartos organizacija turė­ tas ne itin palankus, nes ganymo sezonas jo daug bendri) bruožų su pirmykščių tau­ trukdavo iki vėlyvo rudens'1 (nors, pasak tų „vyrų namų“ institutu: norint patikrinti Juozapavičiaus, po Sekminių apeigų pie­ jaunuolių fizinę ištverme, Artemidės šven­ menauti baigdavo") ir samdyti naują po tykloje jie buvo plakami, penkiolikmečiai Sekminių būtų nemaža prabanga'3. Tačiau prieš įšventinimus dalyvavo „kriptijose“ - duomenys patvirtina, kad vaikinų brandos netikėtuose naktiniuose puolimuose prieš apeigos atlikinėtos pabudus gamtai, jauni­ helotus ir pan.'5. Jam tikrą socialinę prie­ mo bendrijos veiklai išplitus į atvirą erd­ vartą taip pat patirdavo įšventinamasis į vę. Tuo tarpu daugumas aptartų merginų riterius (Ordino magistras ar siuzerenas brandos apeigų vykdavo rudeni uždaroje jam simboliškai suduodavo kardu)76, patalpoje. Šiuo metu pakeldavo į mergas XVI a. krikštijami universitetų studentai", pirtyje, rudenį prasidėdavo linamynis, ne­ cechų7*, vėliau - pramonės įmonių naujo-

124 XVII. Vienu melu „įrašomų į bernus“ vaikinų skaičius (XIX a. pab. - XX a. L pusė)

/ - tik po vienų, 2 - po kelis. 3 - skaičiui reikšmės neteikta

125 XVII]. „Įrašymo į bernus“ atlikimo laikas (XIX a. pab. - XX a. I pusė)

1 - šiltuoju metų laiku: a - pavasarį, b - vėlyvą pavasarį, c - po gegužinių pamaldų, d - per Velykas, e - per Sekmines, f - vasarą; 2 - šaltuoju metų laiku: a - rudenį, b - per Naujuosius metus, c - per Užgavėnes, d - žiemą, 3 - nepriklausomai nuo metų laiko: a - pagal reikalą, b - per vestuves, c - per vardines, d - per patalkį

12b kai74. Tokį pobūdį įkūnijo ir jaunimo ben­ Latvijoje paplitusių vaikinų bendrijų, ku­ drijoje atliekami iniciaciniai papročiai. Ga­ rių veikla siejosi su naktinio merginų lan­ na grubių naujokų kankinimų bei patyčių kymo papročiais. Kaimo naujokus „įšven­ aptinkama ir netolimų kraštų: Lenkijos, tindavo“ naktį. Vyresnieji liepdavo belstis Čekijos, Ukrainos kaimo vaikinų tiriamo­ į merginų langus, kad įleistų. Vienas iš jo laikotarpio brandos apeigose*”. vyresniųjų persirengdavo šeimininko rūbais Lietuvos kaime dar tarpukariu kai kur ir naujokus mušdavo lazda arba bizūnu, „iniciacinę būseną“, įrašydami į bernus, su­ tuo tarpu vartai būdavo užrišti. Atsibudęs keldavo gana grubiomis, asmens orumą že­ tikrasis šeimininkas dar pradėdavo šaudyti minančiomis formomis. Pasak Krušinskai- iš medžioklinio šautuvo. Tokiu būdu pa­ tės, Krušinskų kaime (Kauno raj.) apei­ tikrindavo naujokų drąsą ir vikrumą. Vė­ gos prasidėdavo vaišėmis. Kiek išgėrę vai­ liau jaujoje (ten vyko vakarėliai) vyresnie­ kinai eidavo imtynių. Piemuo turėjo įveik­ ji juokdamiesi mokė, „kaip eiti pas mer­ ti nors vieną berną. Vėliau nepratus) prie gas“, kad šeimininkas nepriluptų*5. Kaip degtinės jaunuolį nugirdydavo, išrengdavo matome, šiuo atveju lytinė priklausomybė nuogai, visą kūną, ypač ūsus ir gaktos sri­ akcentuojama kiek kitaip, neminimas pir­ tį, ištepdavo derva*'. Nors lai galima trak­ muoju atveju akcentuotas jėgų bandymas tuoti kaip tam tikrą moralinio nuosmukio patikrinant, ar naujokas vertas patirti šią apraišką - buvo daroma visiems, ir toks „apeigą“. Mažiulis, aprašydamas, matyt, įšventinimas ugdė jaunimo bendrijos so­ XIX a. II pusės pasartiškių (Rokiškio raj.) cialinį solidarumą. Apeigose galima įžvelgti vaikinų brandos apeigas, pateikė kitokį jų ir klasikinėms iniciacijoms būdingą mirties modelį. Jo teigimu, per Jonines naujokai bei atgimimo motyvą. Svaiginančiomis turėjo parodyti ne tik vyrišką jėgą, bet ir priemonėmis sukuriamas mirties įvaizdis. išdaigas, po kurių nemenkai nukentėdavo Kitas ir bendruomenėje priimtų elgsenos suaugę kaimo bendruomenės nariai - ne­ normų pažeidėjų baudžiamasis degutavimo rasdavo žagrių, vežimų, pirčių. Greičiau­ paprotys*3 išreiškia lytinės identifikacijos siai ir šiuo atveju manifestuojamas lyties akcentavimą. Kultūriškai aiškios lytinės pri­ identitetas, apraše nurodoma, kad pirtyse klausomybės neturintis piemuo (kaip mi­ ieškoma pasislėpusių merginų, tam tikrais nėjome, jo apranga mažai skyrėsi nuo pie­ preparatais stengiamasi jas „apgirdyti“ menių, kelnes nešiojo tik pusbernis, ber­ (kai kada net apnuodyta), galbūt ir šioje nas) „atgimsta“ su paryškintais vyriškumo srityje turėjo pasižymėti naujokai*'1. Gali­ simboliais. Veidas derva teptas taip pat lat­ mi keli tokie nežaboto antivisuomeninio vių ir estų jūreivių įšventinime*5, suodžiais poelgio aiškinimai: vienas iš jų - Joninių, - lenkų brandos apeigose*4. Neabejotinai kaip ribinio laiko, specifika; antra, toks el­ toks įvedimas į jaunystės pasaulį atlikdavo gesys primena senosios Europos karių ben­ ir dar vieną - šalutinę socialinę misiją, su­ drijų nuostatas*7. keldavo pasišlykštėjimą alkoholiu. Pastaruoju metu vis daugiau tyrinėtojų Kiek kitaip tų pačių socialinių tikslų mitologijoje ir senuosiuose istoriniuose šal­ siekta Klaipėdos krašte. Tarpukario Butkų tiniuose minimą likantropiją linkę sieti su kaime (Klaipėdos raj.) brandos apeigas ap­ klasikinėmis iniciacijomis ir jaunimo ben­ rašė Ašmys. Jos panašios su Vokietijoje, drijomis. Ridley, remdamasis Herodotu

127 („[...] skitai ir Skilijoje gyvenantys helėnai davo ranką, turėdavo pakelti kitą ben­ tvirtina, jog kasmet kiekvienas neuras kele­ draamžį"’1. tui dienų pavirstus vilku ir paskui vėl at­ Vienintelis iki tarpukario kompaktišką virstas žmogumi“)™, Olafu Magnus (jis tvir­ paplitimo arealą išlaikęs fizinės brandos, tino, kad tokios baltų vilkų bendrijos, pa­ vikrumo patikrinimo veiksmas - šokdini- veiktos narkotinio apsvaigimo, plėšikavo8") mas per suolą, užfiksuotas daugiausiai Su­ ir mitologija, teigia, kad šis reiškinys buvo valkijoje. Šokant suduodavo diržu, bizūnu, būdingas ir baltams''1'. Panašių realijų yra pančiu ar rankšluosčiu sumegztu galu ir Mažiulio apraše. Žodis vilkas buvo su­ („žiužiu“, „bindžiku“, „pitka“). Kartais sijęs ir su iniciaciniais papročiais. Taip va­ mušdavo tik tada, jeigu neperšokdavo suo­ dino gervėtiškių moterį, atliekančią purifi- lo10-, reikalavo kad peršoktų iš pirmo kar­ kaeines apeigas po gimdymo pirties ben­ to"”, trukdė104. Kai kur už arealo ribų šok­ druomenėje"1, „vilką“ turėjo išgerti Vil­ dinama per žarsteklį105. Šuolį sutvirtinda­ niaus cechų naujokai"1, tačiau žodis šia vo kitais apeiginiais veiksmais, dažniausiai prasme būdingesnis slavams. Taip vadinti užgėrimu. Lygiai tokiu pačiu būdu buvo neolitai ir lenkų vaikinų brandos išvejami per jauni. Tik, užgėrus naujoką, apeigose"’’. jis per suolą šokdavo paskutinį kartą. Re­ Tiriamuoju laikotarpiu socialinės prie­ dukuojantis apeigoms, vaikino vikrumo, jė­ vartos veiksmai užtikrino bendraamžių gos išbandymai ir kiti fizinės prievartos bendrijos teritorinį, amžiaus suverenumą, veiksmai, tikriausiai, transformavosi į va­ kaimų jaunimo grumtynės siekiant palai­ karėlyje atliekamus paauglių baudžiamuo­ kyti aukštą bendrijos statusą atliko ir jau­ sius papročius, t.y. apeigos dalis tapdavo nuolių socialinės integracijos funkcijas, to­ jaunimo paprotinės teisės realija, kuri tam dėl dėsninga, kad socialine prievarta buvo tikrą laiką galėjo gyvuoti ir buityje, ir apei­ patikrinamas jaunuolio tinkamumas ben­ gose vienu melu. Šie veiksmai galėjo mo­ drijai. Ilgiausiai, net iki XX a. vidurio, ga­ difikuotis ir kiek kitaip. Batakių apylinkė­ na grubiai šitai buvo daroma Pietvakarių se (Tauragės raj.), už keliasdešimties kilo­ Lietuvoje (žr. XIX žemėlapį). metrų nuo minėto kompaktiško arealo, į Kai kur paprasčiausiai mušdavo. Po- vakarėlį atėjusį naujoką priimdavo mergi­ šnios kaime (Lazdijų raj.), kaip ir už nu­ nos. Mažintų kaime į bernus įrašydavo sikaltimą kariuomenėje, neofitas turėjo mušdamos susuktais rankšluosčiais ir vai­ pereiti „šerengą“ - diržais apsiginklavusių kiną truputį pašokdindamos. Paskui nau­ „bernų“ eilę"'1. Kai kur lygiai tokiu pačiu jokas, kaip ir išvytasis, turėdavo eiti na- būdu mušė iš vakarėlio vejamą paauglį"5 mo"*'. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai ar vaikiną, kuris neišlaikė „egzamino“ bū­ „įrašymo“ apeigose iniciatyvos ėmėsi mer­ ti bendrijos nariu'"’. Toks paprotys gyvavo ginos, ir vienintelis žinomas, kada jos pa­ ir Čekijoje (tik jaunuolių eilė vadinosi uli­ naudojo socialinę prievartą vaikino at­ ca)'11. Kai kur mušė paguldę ant suolo'18, žvilgiu. „skeldavo į ausį“ ir jeigu vaikinas nenu­ Kai kada tai panaudodavo į bernus „įsi­ virsdavo - į savo draugiją priimdavo"", rašyti“ priversdami. Pavyzdžiui, Kaimelio mušdavo šlapiu rankšluosčiu"*1 ir pan. Kai kaime (Šakių raj.) „apversdavo kulnais į kur naujokas su kitais eidavo imtis, lenk­ viršų“ ir grasindavo mušti, jei jis nealsi-

128 XIX. Neofito brandos patikrinimą bei gedim ą iš senosios socialinės struktūros simbolizuojantys veiksmu* «įrašymo į bernus“ apeigose (XIX a. pab. - XX а. I pusė)

1 - ištvermės, jėgos ir miklumo bandymas: a - mušamas, b - bandomas stiprumas, c - šokdinamas per suolą, d - šokdinamas per žarsteklį; 2 - tyčiojamasi: a - suodinamas, b - apipilamas vandeniu, c - degutuojamas, d - verčiamas bučiuoti šluotą; 3 - socialinės brandos nesmurtinis patikrinimas: a - aptariamos gerosios savybės, b - pirmasis šokis; 4 - simbolinis atskyrimo veiksmas - pančio nupjovimas

»—668 129 neš vaišių107. Parodžius jėgą nemalonių suodžiais115 ir pan. Vienas iš pagrindinių apeigų buvo galima ir išvengti. Kriauzos tokių „egzaminų“ - brandos apeigų - teigimu, kupiškėnuose „įsirašyti“ nereikė­ bruožų - panašiai priimdavo ir vaikinus, jo, jei mėšlu ir išmatomis tepamas vaiki­ ir merginas. Dažnai po jų jokių kitų nau­ nas „nutrenkdavo“ kurį nors iš besityčio­ ją amžiaus tarpsnį įtvirtinančių apeiginių jančių bernų108. Panaudoję jėgą išvengda­ veiksmų neatlikdavo. vo šuolio per suolą ir Suvalkijoje (Valak- būdyje, Sakių raj.)109. d) „pančio nupjovimas“ „Šviesesniuose“, modernius kultūringos elgsenos stereotipus perėmusiuose kaimuo­ Kaip matome, vaikinams atliktuose so­ se dažnai grubų fizinio subrendimo patik­ cialinės prievartos veiksmuose yra tiek iš­ rinimą pakeisdavo žodinis, be tiesioginės skyrimo iš senosios socialinės struktūros socialinės prievartos egzaminas. Tam tikra simbolių, tiek fizinės bei socialinės bran­ tarpinė forma matyti XIX a. pabaigos vė- dos patikrinimo funkcijų. Tuo jie skiriasi žioniškių (Prienų raj.) papročiuose: jaunuo­ nuo analogiškų merginoms darytų smurti­ liai turėjo mokėti suaugusiojo darbus, šok­ nių veiksmų. Žymiai retesni nesmurtiniai, ti, atsikirsti į senbernių užgauliojimus ir su socialinės ar fizinės brandos patikrini­ pan. Egzaminą išlaikę, turėjo pavaišinti, o mu nesietini, akivaizdžiai išskyrimą iš se­ neišlaikiusieji patirdavo smurtą ir būdavo nosios socialinės struktūros žymintys po­ pervaromi per „šarangą“ - dvi eiles vaiki­ elgiai. nų su diržais. Šie paaugliai turėjo pieme­ Vestuvėse rengiamose merginų brandos nauti dar metus. Kaip matome, socialinę apeigose pabrėžiamas išskyrimas iš seno­ prievartą patirdavo tik neišlaikiusieji fizi­ sios socialinės struktūros, „įrašant į ber­ nės ir socialinės brandos patikrinimo eg­ nus“ vakarėlyje vyrauja naujojo statuso įgi­ zamino, kuriame dalyvavo viso kaimo žmo­ jimą žymintys veiksmai. Tiesmukiškai „at­ nės; panašiai būdavo ir piemenėms, tik, skyrimas“ nuo senosios socialinės būsenos greičiausiai, „neperėjusioms konkurso“ fi­ rituališkai išryškintas tik Šiaurės rytų Lie­ zinių veiksmų netaikydavo, - jos turėjo ga­ tuvos apeigose. Pasak XIX a. pabaigos - nyti iki kito egzamino, iki kitų Sekminių110. XX a. I pusės realijas liudijančių Bielinio Vėlesni aprašai liudija, kad buvo apta­ aprašų, vaikinui atėjus į vakarėlį („kuoky- riamos naujokų gerosios savybės. Pavyz­ nę“) pirmą kartą, vienas iš bernų prieida­ džiui, Dauguose (Alytaus raj.) žiūrėjo, ar vo prie muzikanto, nutraukdavo muziką vaikinas „neplepys“, gražiai šoka, jaunuo­ bei viešai paskelbdavo, kad bus „prirašo­ liai smulkiai gvildendavo naujoko gerąsias ma“. Vienas iš jaunuolių perpjaudavo sim­ ir blogąsias puses. Panašiai priimdavo ir bolinį pantį tarp kojų ir vaikiną pakilno­ merginas, tik jos turėjo atsižvelgti ir į vai­ davo. Kai kuriuose kaimuose (Didžiasaly­ kinų nuomonę111. Kai kur buvo tikrinamas je, Kliukuose (Ignalinos raj.), Karališkėje jaunuolio sąmojingumas, mokėjimas minti (Švenčionių raj.)) po šito vaikiną įrašyda­ mįsles112, kartais reikėjo paslėpti daiktą, vo į „bernų knygą“. Naujokui, liudinin­ kad kiti nerastų113, ir pan. Vienam kitam kams pasirašius ir muzikantams pagrojus kaime naujokams iškrėsdavo ir nedidelių maršą, įrašytasis privalėjo duoti pinigų vai­ pokštų - apipildavo vandeniu114, ištepdavo šėms110. Kitame apraše tvirtinama, kad dar

130 senesniais laikais (matyt, XIX a. pabaigo­ jam pradėjus vaikščioti121. Panašus papro­ je), nurišus pantį, vaikino sesuo ar kita tys gyvavo ir kai kur Latvijoje, Baltarusi­ giminaitė nurišdavo nuo pusiaujo trinyčių joje bei Rusijoje122. Pančio perrėžimas pir­ pantį ar kitokią virvelę ir sujuosdavo savo maisiais vaiko gyvenimo metais praktikuo­ išausta juostele bei jį pabučiuodavo. Juos­ tas dažniau ir paplitęs platesniame areale, ta atsidėkodavo ir pirmą kartą vakarėlyje negu tas pats veiksmas jaunimo apeigose. išvesta šokti mergina. Ją dovanodavo pir­ Labiausiai tikėtina, kad jaunimas šį ma­ majam ją šokdinančiam'17. Pančio nupjovi­ gišką veiksmą perėmė iš suaugusiųjų. Ir mą Bielinis aiškina dvejopai: 1. pantis at- pradėsiantis vaikščioti kūdikis, ir preten­ rišamas, kad vaikinas galėtų šokti"8, 2. duojąs „vaikščioti su vyrais“ pagal pačią pantis simbolizuoja besąlygišką paklusnu­ paprasčiausią skirstymo pagal amžių siste­ mą tėvui ir, jį nupjovus, vaikinas įgyja di­ mą (vaikai - jaunuoliai - suaugę - seniai) desnes teises, daugiau savarankiškumo, tei­ įvardijami vaiku. Matyt, nupjaudami sim­ sę šokdinti merginas ir joms meilintis119. bolinį pantį ir tam tikra prasme taikydami Taigi antruoju aiškinimu pabrėžiama vy­ vaikišką ritualą, vyresnieji stengėsi pabrėžti raujančio socializacinio instituto (šeima - atskyrimą nuo vaiko amžiaus, kartu ir pa­ bendraamžių bendrija) kaita. žemindami naujoką - ritualu jį sulyginda­ Aprašų autentiškumą liudija ir mūsų mi su kūdikiu. lauko tyrimai. Didžiasalio kaime (Dys­ Kita vertus, tai ir atskyrimas nuo tėvo, nos apyl., Ignalinos raj.) simbolinį pantį šeimos valios. Jaunuolis ritualu išvedamas kirpdavo net XX a. viduryje; tiesa, išlikus iš ankstesnės socialinės struktūros. Simbo­ kilnojimo ir vaišių papročiams, nunyko įra­ liškai nutrauktus ryšius su šeima kompen­ šymas į bernų knygą ir juostos rišimo pa­ suodavo įvedimu į kitą socialinę - jauni­ protys120. Kaip suvokė šį veiksmą apeigų mo - bendriją. Surišdavo kraujo ryšiais su dalyviai? Juostos perkirpimas atidarant pa­ vaikinu susieta giminaitė. Per ją akcentuo­ rodą ar atidengiant paminklą - įprastas jamos griežtos Rytų Lietuvoje susiklosčiu­ šių dienų elitinės kultūros reiškinys. Ta­ sios moralės normos ir pabrėžiama glaudi čiau žymimas teritorinis perėjimas, cere­ jaunimo bendrijos narių socialinė integra­ monijos dalyviai tampa naujo kultūrinio cija. Iki šių dienų juosta rišama įvairių ka­ reiškinio liudininkais. Kartu juosta įkūnija tegorijų socialinio statuso kaitos papročiuo­ ribą tarp realijos - būties ir nebūties. Pu- se. Usačiovaitė, nagrinėdama mazgo sim­ tojant šampano taurėms socialiai pripažįs­ boliką lietuvių tautodailėje ir papročiuo­ tamas įamžintas didžio žmogaus atminimas se, nustatė jo atrišimo ir surišimo sąsajas ar naujas kultūrinis renginys. su gimtuvių, vestuvių ir laidotuvių apeigo­ Neabejotinai veiksmas priskirtinas uni­ mis121. Dar XX a. pradžios Mažojoje Lie­ versalių perėjimo apeigų kategorijai. Ana­ tuvoje buvo paprotys naujoką, pirmą kar­ logiškas veiksmas yra gimtuvių papročiuo­ tą gyvenime dirbantį kokį nors darbą, at­ se tarp lietuvių ir Lietuvoje gyvenančių vykusį mokytis arba į svečius (į svetimo lenkų. Pantis buvo simboliškai prarėžia- kaimo pasilinksminimą?), surišti124. Tiks­ mas, brėžiant žemę tarp vaiko kojų, per­ las - priversti jį „išsilaisvinti“ vaišėmis. pjaunant arba atrišant įsivaizduojamą maz­ Taip pat buvo rišama rugiapjūtės (rugių gą. Tai darė kūdikį parvežus iš krikšto ar juosta), vardadienio metu (vainiku, rankš­

131 luosčiu, juosta, stuomeniu) - abiem atve­ mais ir patyčiomis. Tapatų psichologinį su­ jais šeimininkas ar varduvininkas buvo kil­ krėtimą sukeldavo ir pirmasis legalus šo­ nojami ir turėjo vaišinti. Anot Žarskaus ir kis. Pasak Bielinio, pradedantiems bernauti Patacko, varduvininko rišimas ir kilnojimas „prirašymas“ buvo labai didelis įvykis, ir - dvasinis jo žadinimas vaisingesniam (pra- dėl to jie labai pergyvendavo. Pirmą kartą smingesniam) gyvenimui125. Daugeliu atve­ išvesti mergaitę šokti buvo labai baisu, jų po surišimo būdavo kilnojama ir užge­ „sarmata“, todėl daugelis stengdavosi pa­ riama. Nors verbaliai surišimas simbolizuo­ šokti su giminaite127. Panašiai būdavo ne tų apeigos baigtį, pasak Kazimierzo Mo- tik šiauriečiams (Tverečius, Šiaurės rytų szyńskio, juosta atlieka magišką apsaugos Lietuva), bet ir neabejotinai karštesniems funkciją126. Todėl senesniais laikais rišimas bei impulsyvesniems Pietryčių Lietuvos gy­ simbolizavo išskyrimą iš senosios sociali­ ventojams128. Liaudies pedagogika neskati­ nės būsenos, kartu ir paruošimą „pavojin­ no išskirtinio dėmesio vaikui ir, be abejo­ gai“ liminalinei fazei. nės, pirmasis viešas žingsnis į suaugusiųjų Taigi, atrišimo ir surišimo derinys - iš­ pasaulį buvo itin sunkus. Su panašiomis skyrimo iš senosios socialinės būsenos sim­ psichologinėmis problemomis susidurdavo bolinė išraiška. Abu veiksmai turi daug ir merginos. Kadangi jų socialinę brandą analogijų kitos socialinės būsenos kaitos platesniame sociume pažymėdavo daugiau­ papročiuose bei apeigose. Žvelgiant į pas­ siai vestuvių metu, be mokėjimo šokti, ji tarųjų procesą ir jų veiksmų struktūrinę dažnai turėdavo atlikti ir visas vyriausios funkcinę prasmę galima sutapatinti vaini­ jaunimo atstovės - pirmosios pamergės kėlio uždėjimą merginoms ir juostos riši­ funkcijas. Savaime aišku, pirmasis šokis mą vaikinams. Tačiau žymiai dažniau vaikinų apeigos buvo savotiškas socialinės brandos išban­ prasidėdavo pirmuoju šokiu. dymas, prilygstantis mušimui ar nesmurti­ niam socialinės brandos patikrinimo „eg­ e) pirmasis šokis zaminui“. Dažniausiai vaikinas merginą pa­ kviesdavo šokti pats. Tik kai kada partne­ Jau minėjome, kad šokis ir lankymasis rę parinkdavo vyresnieji. Pasak Marcinke­ jaunimo vakarėliuose tiriamuoju laiku bu­ vičienės, vyresnieji bernai išvesdavo šokti vo vienas iš pagrindinių jaunystės simbo­ merginą ir vėliau perduodavo šokti naujo­ lių rytinėje Lietuvos pusėje. Pietryčių Lie­ kui129. Tai Rytų Lietuvoje paplitęs ypatin­ tuvoje, kur tarpukariu panašiai žymėdavo gos pagarbos ženklas1’0. Taip pagerbdavo merginų bei vaikinų socialinę brandą, apei­ svečius. Tik kai kur pirmajam šokiui kvies­ gos pradedamos šokiu (žr. XIX žemėla­ davo mergina1'1. Tokiu būdu patikrindavo, pį). Vienodi tiek lietuvių, tiek Lietuvos ki­ ar naujokas „nešlubas“1’2. Dažnai tuose tataučių papročiai. Norėdami suvokti pir­ kaimuose analogiškai pažymima ir mergi­ mojo šokio socialinę ir psichologinę svar­ nos branda, tik pirmam šokiui ją išvesda­ bą panagrinėkime jaunuolio emocinę bū­ vo. Šakių rajono Katinėlių kaime, atėjus seną šio šokio metu. Bet koks paauglio naujokui, šoko specialų šokį jam su kitu pasirodymas jaunimo vakarėliuose buvo ri­ vaikinu susikabinus „kriukiais“ („kriukis“ - zikingas - susijęs su galimais smurto veiks­ lazda, vienas iš Suvalkijos jaunimo atribu-

132 tų)1”. Kitais atvejais buvo šokamas įpras­ dos patikrinimui atskylant nuo pačių bran­ tas šokis114. dos apeigų, nors ir išlaikant įrašymo į ber­ Kai kur pirmasis šokis tapdavo lemtin­ nus pavadinimą. gu. Laukelių kaime (Ukmergės raj.), jam Šokis taip pat turėjo ir kitą funkcinę nepavykus, „prirašymo prie kaimo“ apei­ išraišką. Kai kada jaunuoliai turėjo šokti gas atidėdavo kitiems metams (jas atliki­ su visais priešingos lyties asmenimis, pa­ nėdavo apie Naujuosius metus)135. Kiek ki­ prastai apeigų pabaigoje (ne pradžioje, toks požiūris į pirmąjį šokį gyvavo Suval­ kaip pirmasis šokis su vienu pasirinktu ar kiečiuose. Cibave (Marijampolės raj.) vai­ parinktu asmeniu)141. Šis veiksmas - so­ kiną stengdavosi pažeminti - liepdavo šokti cialinio solidarumo išraiška - simbolinio su pačia „prasčiausia“ mergina116. įvedimo į naująją socialinę struktūrą Taip pat dažnai šokiais vadinti jauni­ apeiga. mo baudimo papročiai, įkūniję fizinės prie­ vartos veiksmus: „šokiai“, kurių metu šok­ f) ritualinis kilnojimas dinama per suolą mušant, ar kitokia fizi­ nė prievarta. Panašūs šokiai šokti tiek jau­ Tai vienas iš labiausiai paplitusių vai­ nimo brandos apeigose, tiek vejant paauglį kinų brandos apeigų veiksmų (žr. XX že­ iš vakarėlio. Dar XIX a. pabaigoje, įra­ mėlapį). Kilnojama po pirmojo šokio. Jei šant į bernus, šokdindavo „tabalą“, XX a. šokis į brandos apeigų struktūrą neįėjo, pradžioje - „bindžiką“117, „totaciką“118, ve­ kartais „įrašymas į bernus“ kėlimu prasi­ jant iš vakarėlio - „talkačiką“139, „kači- dėdavo. Absoliučia dauguma atvejų kilno­ ką“140, „žąsiną“141 ir pan. (į vorą sustoju­ davo prieš apeiginį užgėrimą, jeigu tai da­ sius paauglius mušdavo rankšluosčiu pa­ rė po jo - kėlimas prarasdavo iškilmingu­ sunkintu galu). Dažnai sunku atskirti, ar mą ir buvo atliekamas kaip naujoko pa­ įvardijama „apeiga“, ar išvijimo iš vakarė­ sveikinimas. Tada dažniausiai kilnojo ne su lio paprotys, nes neretai abi realijos va­ kėde ar suolu, bet pamėtydavo ant rankų. dintos vienu - „įrašymo į bernus“ - pava­ Neapibrėžtą naujoko būseną paįvairinda­ dinimu. Galbūt šokio simbolis buvo per­ vo vyresniųjų pastangos stuktelti jo pakaušį imtas iš Rytų Lietuvos, nes Suvalkijoje va­ į lubas144, kai kada įrašytąjį apipildavo van­ karėliai vyko rečiau, ir su jaunystės pra­ deniu145. Kaip ir merginų apeigose, pakėlę džia pirmasis šokis didesnėje Suvalkijos da­ vaikiną, šaukė „ura!“ (taip šaukė ir lietu­ lyje vargu ar buvo siejamas. Aprašai liu­ viai), „valio!“. Tarp nelietuviškai kalban­ dija, kad šiame regione jaunystės pradžia čių Pietryčių Lietuvos gyventojų šį veiks­ sietą su jėgos ir fizinės ištvermės išbandy­ mą įvardydavo kėlimu į kalną ir keliant mais142. Dėl šokio ir fizinės prievartos kon­ šaukdavo „ura! gura!“146. Kai kada po ri­ taminacijos ir susiformavo „baudžiamojo tualinio pakėlimo eidavo naująjį statusą šokio“ realija, verbaliai išreiškianti ir „šo­ pabrėžiantis įrašymas į „bernų knygą“. kį mušant“, ir „šokimą per suolą mušant“ ir mušimą šokio veiksmų neimituojant. g) įrašymas į „bernų knygą“ Tarpukario medžiaga rodo ir baudžiamojo šokio desakralizaciją, tai yra perėjimą iš Nors tiriamuoju laiku šis paprotys bu­ apeiginės į buitinę plotmę, socialinės bran­ vo retas ir paplitęs itin siaurame areale

133 XX. Ritualinis kilnojimas „įrašant į bernus“ (XIX a. pab. - XX a. I pusė) (žr. XXI žemėlapį), vyraujantis apeigas se (Vilkaviškio raj.) vaikinai ir merginos apibūdinantis pavadinimas (įrašymas, pri­ turėjo prisiekti kiekviename kaime, į ku­ rašymas, skribcija ir pan.) liudija, kad pra­ rių pasilinksminimus eidavo. Tai darė tiek eityje šis arealas buvo platesnis. Rašydavo vokiečiai, tiek lietuviai154. Kitur Lietuvoje į knygą, kalendorių, sąsiuvinį ar paprastą vaikino brandą patvirtindavo tik savo popierių (kartais šį įkišdavo į butelį)147. kaime. Veiksmą atlikdavo simboliškai arba realiai. Tiek įrašymas, tiek priesaikos davimas Dažnai įrašą parašu užtvirtindavo ir pats simbolizuoja galutinį inkorporacijos - įve­ naujokas. Tverečėnuose turėjo pasirašyti ir dimo į naująją socialinę struktūrą - veiks­ liudininkai148. Kai kada simboliškai ar re­ mą. Nors rašymas į knygą atspindi baigti­ aliai įrašydavo ne tik vaikino pavardę, bet nį veiksmą - priėmimą į naująją bendriją, ir jo naująjį socialinį statusą apibūdinantį tačiau net 10 atvejų iš 12 jį užtvirtindavo tekstą: „kad iš piemenystės išeina“149. Kur apeiginiu užgėrimu, vaišėmis (likusiais ne kur rašymą į knygą lydėjo apeiginės dviem atvejais po įrašymo pakilnojo, kas formulės, pavyzdžiui, Žydiškių kaime (Kai­ simbolizavo daugiau pasveikinimo funkci­ šiadorių raj.) sakydavo: „statyk bonką, mes ją). Rašymo veiksmas sudarė teisinio akto tave pastatome, kad tu jau pilnas vyras, tu iliuziją ir turėjo analogiją su teisiniu gyve­ jau pilna galva. Iš juodos knygos į baltą nimo įvykių registravimu (krikšto, vedybų, įrašome“15n. Pusėje tirtų kaimų rašymas į mirties). Jis atliekamas ir pasaulietinių sta­ bernų knygą buvo vieno vyresniojo berno, tuso kaitos apeigų metu. Pavyzdžiui, į kny­ senbernio privilegija (kaimuose, kur rašy­ gą rašė ir slovakų vaikinų brandos155, es­ mo į knygą apeigos nebuvo atliekamos, vy­ tų, latvių jūrininkų15'', ukrainiečių cechų ini- riausiojo berno institucija itin reta), kai ciacinėse157 apeigose. Tai, matyt, žymiai vė­ kada jis tą knygą ir saugodavo, nors XX a. lesnis veiksmas negu apeiginis užgėrimas, pabaigos realijas apibūdinęs Bielinis tvir­ kurio paskirtis yra paprotinę teisę suprie­ tino, kad ją laikydavo pas labai garbingus šinti su valstybine, tačiau jaunimo apeigo­ to kaimo ūkininkus; prireikus būdavo at­ se šie veiksmai atlikinėti kartu, ir išliko nešama į pirkią, kur vyks iškilmės, ir už­ paprotinės teisės viršenybė. kišama už švento paveikslo151. Pelesos apy­ linkėse (dabar Baltarusija) rašymas vyko h) apeiginis užgėrimas, vaišės kiek kitaip. Apie 1928 m. su kreida įrašą darydavo ant durų152. Laukelių kaime (Uk­ Tai dažniausiai vaikinų brandos apeigų mergės raj.) po įrašymo į knygą vaikinas atributai. Kaip rodo pagal mūsų klausi­ turėjo prisiekti gimtojo kaimo jaunimui, mynus surinkta medžiaga - apeiginis už­ kad laikysis tvarkos ir bus drausmingas153. gėrimas buvo net 87,1 % apeigų (139 inf.). Įvairių pamokymų vyriausiasis ar keli vy­ Daugiau kaip pusėje visų Lietuvos kaimo resni bernai duodavo ir kitais atvejais. Kai vaikinų brandos apeigų (70 iš 139) užgė­ kuriose Suvalkijos vietovėse vaikinų bran­ rimas ir vaišės jas ir tesudarė, likusiais at­ dos apeigos galėjo susidaryti ir iš vieno vejais (51 apr.), be vaišių, buvo atliekami veiksmo - priesaikos ir sukalbamų pote­ ir kiti veiksmai. Kiek rečiau užgėrimu su­ rių. Įrašymą rengė vyriausias kaimo neve­ tvirtindavo tik socialinę prievartą įkūniju­ dęs vyras - „vienuolis“. Kybartų apylinkė­ sius ar nesmurtinius socialinės brandos pa-

135 XXI. Veiksmai, simbolizuojantys įvesdinimą į naują socialinę strukturą „įrašymo į bernus“ apeigose (XIX a. pab. - XX a. I pusė)

1 - įrašymas į „bernų knygą“, 2 - baigiamasis bendras šokis, 3 - baigiamasis neofito užgėrimas arba vaišės, 4 - neofito užgėrimas arba vaišės (neatliekant kitų veiksmų), 5 - neofito priesaika naujajai bendrijai

136 tikrinimo veiksmus (pastaruosius dažniau­ cialinis statusas (pilnas bernas, bernas, vy­ siai atlikdavo abiejų lyčių jaunuoliams). ras, kavalierius, pusbernis ir pan.), kai ka­ Užgėrimas, vaišės vyravo ir XIX a. II pu­ da - busimosios teisės ir pareigos. sės jaunimo brandos apeigose. Tiriamuoju Brandos apeigų veiksmai, kuriuose vy­ laikotarpiu vaišėms paprastai pasirūpinda­ ravo apeiginis užgėrimas, Zanavykijoje pa­ vo degtinės, Šiaurės Lietuvoje ir kai kur sitaikydavo vyrams dar kartą keičiant so­ kitur - alaus ir itin retais atvejais - vyno. cialinį statusą. Tokiu pat būdu, kaip ir įra­ Užkandžių ar saldainių merginoms būda­ šant į bernus, kartais krivūlėje pažymėda­ vo gana retai. Vaišės - nedidelės, dažniau­ vo ir vyrų ūkininkavimo pradžią. Šakių ra­ siai vienas 0,5 1 neviršijantis stipraus gėri­ jono Plynių kaime atėjęs į žentus vyras mo butelis. Ekonomiškai pajėgesnėje Šiau­ sueigoje turėjo „duoti žąsį“161. Kaimelio rės Lietuvoje šia proga alaus neretai bu­ kaime (Šakių raj.) smurtu - kaip ir pri­ vo viena statinė, tačiau tai įprastas šven­ imant į jaunimą, butelį degtinės išreika­ tinis ir dažnai kasdieninis gėrimas, šiame laudavo „įrašydami į gaspadorius“162. regione juo gaivinosi ir merginos. Tuo tar­ pu degtinę netgi vaikinų apeigų metu mer­ i) kiti apeiginiai veiksmai ginos gerdavo retai ir tai vos prisiliesda­ mos lūpomis. Kai kada ir nuo šios parei­ Lauko tyrimų duomenimis, XX a. I pu­ gos mergaites išvaduodavo dovanojami sal­ sėje kai kada buvo rengiamos ir netipiš­ dainiai. Taigi šių veiksmų girtavimu pava­ kos, tik vienam kaimui ar siauram arealui dinti negalėtume, nes dideliam jaunimo būdingos apeigos. Grabavos kaime (Kau­ būriui, net priimant kelis vaikinus iš kar­ no raj.) buvo paprotys, po gegužinių pa­ to, šis alkoholio kiekis turėjo tik simboli­ maldų „įrašant į bernus“, alumi sulaistyti nę prasmę. Kiek kitokio pobūdžio yra popierinį naujoko pinigą, kurį jis pasiim­ anksčiau minėtas naujoko nugirdymas, ta­ davo sau163. Šio veiksmo prasmės informa­ čiau moraline prasme taip pat negalėtu­ torė paaiškinti nesugebėjo. Tokios apeigos me traktuoti neigiamai. Veiksmas turėjo analogijų galima aptikti dar XIX a. IV sakralinę prasmę, ir apeigos buvo atlieka­ dešimtm. Pagėgių apylinkių (Šilutės raj.) mos visiems vaikinams, nors, aišku, tarpu­ vestuvių papročiuose: pasak Gisevius, už kario laikų moralės lygio neatitiko. gautą dovaną (stuomenį drobės) svečias at­ Šis apeiginis veiksmas vadintas „maga­ sidėkodavo pinigais. Juos suvyniodavo į po­ ryčių davimu“ (Rinkuškiai, Biržų raj.)158, pierių, dėdavo į gėrimo sklidiną stiklą, ir „žąsino, žąselės, žąsies, žąsinuko fundiji- jaunoji jį turėjo išgerti164. Dar šimtmečiu mu ar davimu“ (Suvalkija ir Mažoji Lie­ ankstesnes realijas liudijęs Jokūbas Bro- tuva)15'’, „įkurtuvių fundijimu“ (Katinėliai, dovskis aprašė kelias savaites po gimimo Šakių raj.)160 ir pan. Pats užgėrimo pobū­ atliekamas „apgėlų“ apeigas, kurių metu dis lėmė socialinio solidarumo jausmus. taip pat į gėrimą metė pinigus165, be abe­ Dažnai viso kaimo jaunimas ar tik vaiki­ jo, sidabrinius, turtingesnėse šeimose gal nai gerdavo iš vieno stikliuko; naujokas - ir auksinius, turinčius sakralinę prasme ir pirmas arba paskutinis. Po to neofitas bū­ kituose statuso bei būsenos kaitos ritua­ davo sveikinamas, sakomi linkėjimai arba luose. Lietuvos Respublikoje kelerius me­ pamokymai, jam aiškinamas naujasis so­ tus (iki 1925 m.) apyvartoje metalinių pi­

137 nigų nebuvo, ir rituale taip pat pradėti tuvės, kaip esminis gyvenimo perspekty­ naudoti ir banknotai. vos tikslas, neminimas, tačiau įėjimas į Kai kur atlikdavo iškilmingą rakto įtei­ bendraamžių bendriją taip pat sietinas su kimo ceremoniją. Taip pasveikindavo abie­ pasirengimu būsimam pilnateisio kaimo jų lyčių į vakarėlį atėjusius naujokus - ma­ bendruomenės nario gyvenimui. Jaunimo tyt, tai elitinės bendraeuropinės kultūros sambūriuose formavosi kaimo suaugusiųjų reiškinys, į Šiaurės Lietuvą (Miškiniai, bendrijos pamatai, atsirasdavo galimybė Radviliškio raj.)166 atėjęs iš miesto. Jis sim­ ieškoti busimojo gyvenimo partnerio. bolizavo įėjimą į naująją bendriją. 3. Merginų brandos apeigos k) įgyjamos teisės ir pareigos a) „įrašymo į mergas“ apeigų savitumai Absoliučia dauguma atvejų po apeigų vaikinas tapdavo jaunimo bendrijos nariu, Pasak Mažiulio, merginos jaunimo ben­ ir jam buvo suteikiamos visos jaunuolio druomenėje mažai pasireikšdavo, retai tu­ teisės bei pareigos. Pagrindinė teisė - be rėjo savo sueigas (kaip ir suaugusios mo­ apribojimų lankytis to kaimo (dažnai ir ki­ terys)167. Dėl šios priežasties bendrijoje re­ tų) jaunimo sueigose. Vaikinas galėjo ne­ tai ir atlikdavo „įrašymo į mergas“ apei­ bijoti būti nubaustas, asistuoti merginoms gas. Pačias struktūriškai sudėtingiausias ir turėti draugę. Kiek vėliau įvairiais bū­ mums žinomas užrašė Galvenas168. Iš jų dais apie naujoko statusą sužinodavo ir su­ matome, kad XIX a. pabaigoje Ilgininkų augusieji. Iškilus konfliktui tarp dviejų kai­ kaime (dabar Varėnos raj.) apeigos vyko mų jaunuolių (savame ar svetimame so­ neofitės namuose, turbūt iš anksto pripa­ džiuje) naujokas turėjo bendraamžių pa­ žinus merginos brandą. Įėjęs į pirkią, apei­ ramą, o prireikus pats turėjo ginti savo gai vadovaujantis jaunuolis klausdavo, kur draugus. Jei bendrijoje gyvavo sudėtinges­ yra jų dukružėlė, ir paaiškindavo, kad at­ nė hierarchinė struktūra, jaunuolis turėjo ėjo jos aplankyti ir „inrašyti“ į jaunimą. paklusti vyresniems, vykdyti jų nurodymus Motina atsakydavo, jog dukra dar jauna, ir visada paklusti nusistovėjusiems bendra­ neturi aštuoniolikos metų, tačiau vaikinas, vimo stereotipams. Samdant muzikantą rei­ išsitraukęs popieriaus lapą, sakydavo, kad kėjo prisidėti pinigais; užsimokėti už ap­ motinėlė nemeluotų ir žiūrėtų į jų atsi­ švietimą. neštą „tikrą“ metriką, kurią išrašė kuni­ Mažesniuose kaimuose, kur bendrijai gas. Motina nusileisdavo ir atvesdavo duk­ priklausė pusberniai ir bernai, apeigos sim­ rą į jaunimą, sakydama: „Jaunimėli ta va­ bolizavo vaikystės pabaigą ir jaunystės pra­ lia, aik dukrele - būk slauna“. Tada vado­ džią. Dar XIX a. pabaigoje aiškios lytinės vaujantysis prašydavo merginas pinti rūtų priklausomybės neturėjęs piemuo tada pa­ vainikėlį, sakydamas, jog ir bernaičiai joms sijusdavo tikru vyru. Lygindami vaikinų ir padės - „saugos jį kiek cik galės“. Pinda- per vestuves atliekamas merginų brandos mos mergaitės dainavo. Tada vadovas apeigas galėtume tvirtinti, kad pirmųjų ini- kreipdavosi į vaikiną, kuris turėjo pirma­ ciacinė vertė menkesnė, jaunuoliai neįgy- sis pašokdinti neofitę. Vėliau imdavo šok­ davo teisės tuoktis. Vaikinų apeigose ves­ ti visas jaunimas, per ratelius mergina pa­

138 šokdavo su visais kaimo vaikinais. Po šo­ veiksmas, dažnai pakeisdavęs vaišes ar už­ kio naujokę kilnodavo ant suoliuko ar trin­ gėrimą. Lietuvoje nusistovėję padorios elg­ kos, o ji nusilenkdama padėkodavo. Tada senos stereotipai netoleravo papročio vadovaujantysis kreipdavosi j motiną ir sa­ merginoms vaišinti vaikinus alkoholiniais kydavo, kad jos dukrelė jau merga, ir pra­ gėrimais, todėl dažniausiai net ir tuose kai­ šydavo už tai atsidėkoti vaišėmis. Dalyviai muose, kur merginų apeiginis užgėrimas sėsdavo už stalo, tėvai kukliai pavaišinda­ paplitęs - vaišino pirmą kartą šokti ją iš­ vo, jaunimas padainuodavo, pašokdavo, at­ vedęs vaikinas169, draugas170 ar jos brolis171, sisveikindami priimtąjį ar priimtąją pra­ kai kada mergina atsidėkodavo ne bute­ šydavo lankytis jaunimo susiėjimuose*. liu, o maistu - „bulka“112, saldainiais173. Apeigose pastebima ir tverečėnų vaiki­ Tai esminiai vaikinų ir merginų jauni­ nų apeigų metu tiesmukai akcentuojama mo bendrijoje atliktų brandos apeigų skir­ vyraujančio socializacinio instituto kaita. tumai; turimais duomenimis, labai pana­ Skirtumas - parodžius „metriką“, į jauni­ šios jos buvo tiek XIX a. pabaigoje, tiek mą dukrą motina nuvesdavo pati, tuo tar­ XX a. viduryje. Kiti aprašai liudija, kad pu, kerpant pančius, tėvas nedalyvavo, merginų branda pažymėta taip pat, kaip metrika išrašoma apeigų pabaigoje. „Per­ ir tame kaime vaikinų174. Apeigas mergi­ davus“ merginą, kaip ir mergvakario me­ noms dažniausiai rengdavo ten, kur vaiki­ tu pinamas vainikėlis - jaunystės, kartu ir nų brandos papročiai buvo daugiau sim­ apotropėjinis apsaugos simbolis, rengiant bolinis ceremonialas, nesisiejantis su kon­ merginą kitai „perėjimo“ ritualo fazei. Ma­ kretaus amžiaus tarpsnio kaita. Neretai tyt, uždėjus vainiką, mergaitė šoko pirmą merginų brandą įtvirtindavo tose vietovė­ šokį, vėliau - su visais jaunuoliais. Pašo­ se, kuriose tokios vaikinų apeigos buvo kusią rituališkai kilnojo ir naująjį statusą struktūriškai paprasčiausios, kai kada ir ne­ įtvirtindavo vaišėmis. Ritualo eiga tapati tipiškos, didesnio kompaktiško arealo ne­ vaikinų brandos apeigų proceso dėsningu­ sudarančios (žr. XXII žemėlapį). mams, tik su visais priešingos lyties jauni­ Jaunimo bendrija merginų dalyvavimą mo atstovais šokama (socialinio solidaru­ ribojo gana retai. Nors po apeigų mergi­ mo ir galutinio priėmimo į jaunimo ben­ na tapdavo „merga“, „mergaite“, naująsias driją simbolis) prieš kėlimą, o ne po jo. jos teises ir pareigas bendrijoje autoriaus Galbūt autorius, užrašydamas apeigą, kiek klausinėtieji suvokė gana miglotai. Matyt, nukrypo nuo chronologinio principo ir, tokio tipo merginų brandos apeigos - vė­ vengdamas pasikartojimų, nesąmoningai lyvas kultūros reiškinys - sietinas su sugretino iš pirmo žvilgsnio tapačius (pir­ XIX a. pabaiga - XX a. pradžia. mas šokis = šokis su visais vaikinais) Kiek kitokį pobūdį turėjo merginos fi­ veiksmus. Šokis su priešingos lyties asme­ ziologinės brandos pažymėjimo veiksmai nimis - daugiau „moteriškas“ apeiginis jaunimo bendrijos susiėjimuose.

* Aprašas eiliuotas. Autorius jį užrašė iš savo senelės Antosės Glovickicnės 1950 m. Pateikėja apie 1900 m. ištekėjo ir, matyt, aprašė savo ikivedybinio laikotarpio realijas. Kiek kelia abejonių užrašytų eilių autentiškumas. Galbūt jas sukurtos ir kiek vėliau ar net tai autorinė kūryba. Tačiau kai kurie apeigų elementai šiose apylinkėse užfiksuoti mūsų ekspedicijų metu.

139 XXII. Vyraujantis apeiginis veiksnias „įrašant į mergas“ (XIX a. pab. - XX a. I pusė)

4 - aptariamas tinkamumas būti jaunimo bendrijos nare, 5 - pirmasis šokis su vaikinu, 6 - nuvedama j jaunimą, 7 - uždedamas vainikas, 8 - kilnojama, 9 - šokdina visi vaikinai, 10 - prisiekia naujajai bendrijai, 11 - įteikiamas raktas, 12 - patiekia vaišes, 13 - patikrinama fiziologinė branda

140 b) merginų fiziologinės brandos pažy­tė). Autorės teigimu, šiuos veiksmus atlik­ mėjimas vakarėlyje davo atėjus į talką, netikėtai; imituodami krūtinės sėjimą žemėmis: „kad geriau aug­ Anksčiau įrodėme, kad pirmosios tų“'11. Aiškų iniciacinį pobūdį rodo Šlia- menstruacijos buvo paliudijamos šeimoje. vaitės užrašytos tarpukario realijos. Svė­ Tiriamuoju laikotarpiu aukštesnis mergi­ dasų ir Viešintų apylinkėse (Anykščių raj.) nų fiziologinio subrendimo lygmuo Šiau­ krūtis „sėjo“ žnaibydami. Po to mergaitė rės rytų Lietuvoje kai kur buvo minimas tapdavo „pilna merga“, su ja elgdavosi bendraamžių bendrijoje. Tarsi akcentuoda­ „kaip su mergina - pagarbiai“. Tik po šių mi vyraujančio socializacinio instituto kai­ veiksmų (nors tarpukariu atlikdavo ne tą (šeima —» jaunimo bendrija) jaunuoliai kiekvienai merginai), ji jau galėjo eiti į savotiškai įtvirtindavo kitą merginos fizio­ vakarėlius178. Panašiai buvo elgiamasi ir loginės brandos etapą - krūtinės subren­ pirmą kartą atėjus į Bagdoniškių kaimo dimą. (Kaišiadorių raj.) vakarėlį179. Pasak XIX a. II pusės kupiškėnų jau­ Kaip matome, skiriasi „sėjimo“ funkci­ nimo papročius aprašiusio Kriauzos, pa­ nė prasmė ir atlikimo būdai. Veiksmo in­ grindinis merginos priėmimo j jaunimą kri­ terpretacijos skalė apima obscenišką pa­ terijus buvo jos krūtinės dydis. Jei j vaka­ protį ir kontaktinę magiją. Nors Kriauzos rėlį ateidavo šio brandos požymio netu­ aprašas užfiksavo 50 metų ankstesnio lai­ rinti pusmergė, vaikinai jos krūtinę per kotarpio paprotį negu Šliavaitės, pastara­ prievartą ištepdavo svogūnais, česnaku, jame apraše - realija santykiškai archajiš- mėšlu. Tai vadino „tręšimu, sėjimu“175. Ne­ kesnė. Tai liudija didesnė turimų jaunimo įsigilinus į papročius, atrodytų, kad tai obs­ tikėjimų ir papročių dalis. Lauko tyrimų ceniškas jaunimo paprotinės teisės reiški­ metu klausinėdami apie jaunimo paproti­ nys. Nagrinėdami suvalkiečių įrašymo į nę teisę (apklausta 300 su viršum respon­ bernus papročius, nustatėme, kad lygiai to­ dentų) panašių baudžiamųjų papročių ne­ kiu pačiu būdu iš vakarėlio išvydavo pa­ aptikome. Nors, pavyzdžiui, už atsisakymą auglius bei priimdavo į bendraamžių ben­ šokti buvo baudžiama itin grubiai (suduo­ driją subrendusius jaunuolius. Apeigos nuo dama per veidą, nuplėšiamas drabužis ir baudžiamųjų papročių skyrėsi tik pabaigo­ pan.) - „sėjimo“ papročio neaptikta. je atliekamu užgėrimu. Panašią veiksmo XIX a. II pusės - XX a. pradžios padėtį funkcinės prasmės transformaciją galima nusakantys Lietuvių mokslo draugijos ir aptikti ir nagrinėjamuose papročiuose. Lietuvių tautosakos archyvo aprašai rodo, Nagrinėdamas XIX a. pabaigos kupiš­ kad prisilietimas prie krūtinės turėjo ma­ kėnų ikivedybinio amžiaus stratifikacinę gišką prasmę. Panemunio apylinkėse (Ro­ struktūrą, Petrulis mini, kad mergina iki kiškio raj.) tikėta, kad, tėvui palietus mie­ 21 m. apibūdinama „kalančiomis, pasėto­ gančios dukters krūtinę, augs krūtys. Be­ mis kakelėmis“. Šiame kontekste „sėjimą“ veik visoje Lietuvoje tikėta, kad šiuo tiks­ kaip baudžiamąjį veiksmą įžvelgti sunku176. lu jas reikia trinti vyriška kepure (dažniau­ Kiek plačiau „kakelių sėjimo“ paprotį liu­ siai tai turėjo daryti vyrai), rečiau - leisti dija XIX a. pabaigos - XX a. pradžios liesti rankomis180. Panašius veiksmus (kai laikotarpį aprašiusi Dulaitienė (Glemžai- nesiekiama šių tikslų) suvokdavo kaip

141 amoralius (suaugusiųjų ir merginų požiū­ ius ir marčias (iniciacijos)“ apeigomis187. riu). Žemaitijoje nusistovėjusį moralinį ko­ Šiems teiginiams pritaria ir Kudirka, pa­ deksą leista pažeisti linamynio181, Užgavė­ minėdamas dar ir kiaušinių karalienės rin­ nių182 metu. Tai susiję ir su būrimais. An­ kimo paprotį188. tazavės apylinkėse (Zarasų raj.) iš prisi­ Neabejotina, kad lalavimą, kaip ir ki­ lietimo prie krūties per Jonines spręsdavo tus Velykų papročius, galėtume priskirti apie būsimą vyrą183. „perėjimo apeigų“ kategorijai. Bernštam, Kita vertus, gyvavo tikėjimas, kad, vai­ siedama žmogaus amžiaus ir kalendorinių kinui pamačius krūtinę, ji nebeaugs184. Ne­ metų ciklus, pavasarinį išėjimą į atvirą erd­ retai merginos šį požymį stengdavosi dirb­ vę traktavo kaip socialinės brandos ir pa­ tinai paryškinti'85, ir krūtinės lytėjimas ga­ siruošimo vedyboms simbolį18<1. Pavasarį lėjo atlikti fiziologinės brandos patikrini­ itin padidėdavo merginų socialinis aktyvu­ mo funkciją. mas ir Lietuvoje. Teoriškai laikotarpis pa­ Duomenys įrodo, kad nagrinėjamus lankus įvesti į jaunimo amžiaus tarpsnį. veiksmus (atliekamus konkrečioje teritori­ Mėsėdyje, daliai jaunimo sukūrus šeimas, joje ir tam tikru laikotarpiu) turime pri­ po niūrios gavėnios būtina atnaujinti teri­ skirti rites de passage kategorijai. Matyt, torinės amžiaus bendrijos gretas. šis fiziologinės brandos požymis buvo iden­ Pavasarį atliekamas merginų brandos tifikuojamas su jaunystės pradžia, ir dar apeigas, remdamasi pietų slavų papročiais, XIX a. apeigos gyvavo žymiai platesnėje kaip klasikinės iniciacijos atgarsius trakta­ teritorijoje. Iniciacinę būseną užtikrina ir vo ir Koleva19". G.A. Levintonas šią hipo­ šių veiksmų atliekamos funkcijos - toles­ tezę paneigė, atmesdamas bet kokią gali­ nio fiziologinio vystymosi užtikrinimas (sak- mybę, kad merginų iniciacija galėtų trans­ raliąja prasme) bei merginos pažeminimas, formuotis iš gyvenimo ciklo į kalendorinių sukuriant emocinę atmosferą, leidžiančią apeigų grupę, nors pripažino, jog pats da­ chronologiškai identifikuoti perėjimą į nau­ lyvavimas lazurovanie ar kralice apeigose jąją socialinę padėtį (socialine prasme). Ta­ pirmą kartą ir yra savotiška iniciacija191. čiau, teturėdami nedaug duomenų, nuo­ Tačiau, net ir neatmesdami grupinės dugnesnės analizės daryti negalime. merginų brandos pažymėjimo galimybės ir apeigų sąsajų su konkrečia kalendoriaus c) lalavimas: brandos apeiga ar ben­data, turime pripažinti, kad ankstyvas pa­ druomeninis paprotys? vasaris, kaip ekonomiškai pats sunkiausias metas mūsų geografinėse platumose, di­ Nagrinėdamas lietuvių velykinius pa­ desnei šventei ne itin palankus. Nykstant pročius, Greimas lalavime įžvelgė iniciaci­ iniciacijoms, apeigos turėjo pereiti į der­ nę simboliką. Jo teigimu, Velykos simbo­ liaus nuėmimo laikotarpį - rudenį, kada lizuoja vedybinio sezono atsinaujinimą, vai­ keliamos vestuvės ir atliekama dauguma šių perdavimas pro langą lalautojams - lietuvių merginų brandos apeigų. Šios te­ perėjimą iš vienos būklės į kitą. Ritualu orinės prielaidos ir lalavimo apeigų apra­ mergaitė pakeliama į marčias18'’. Mitolo­ šai šio papročio su merginų brandos apei­ gui pritarė ir Patackas bei Žarskus. Lala- gomis ar klasikine iniciacija sieti neleidžia. vimą autoriai sieja su „pagarsinimo į mar­ Publikuotuose ar archyviniuose aprašuose

142 iniciacinė šių apeigų prasmė neminima. cinis aiškinimas, esą lalauninkai ėjo „lyg Kiaušinių karalienės rinkimas neabejo­ pražvalgomis, ieškodami sau tinkamos nuo­ tinai vėlyvas, pramoginę prasmę turintis takos, pas kurią po Velykų galima siųsti pir­ paprotys. Nors lauko tyrimų metu paste­ šlius“193. Galbūt lalavimo paprotys sieti­ bėta, kad lalavimo apeigose dar tarpuka­ nas su anksčiau aptartu vaikinų naktinio riu buvo akcentuojama „mergautinės“ se­ lankymosi pas merginas papročiu, kuris ap­ sers branda, tačiau lalinkos jai galėjo būti tinkamas įvairių epochų Europos jaunimo dainuojamos kelerius metus iš eilės, greti­ papročiuose. Nunykus šventiniam merginų mų kaimų lalautojų grupės toje pačioje so­ lankymui kitų švenčių metu, turbūt šis pa­ dyboje tą naktį taip pat galėjo apsilankyti protys išliko per Velykas ir susiliejo su jau­ kelis kartus. Kai kur lalavimas buvo svar­ nimo šventinėmis vaikštynėmis pakiemiui, besnis vaikinams, nes po pirmojo lalavi­ kaip ir per Užgavėnes, tarpušventį - ro­ mo būdavo priimami į bernus103. Matyt, dant išskirtinį dėmesį potencialioms nuo­ žymiai realesnis Merkienės lalavimo funk­ takoms.

1 Plg.: В.Г. Балушок, Инициации древних славян (попытка реконструкции), Этнографическое обозрение, 4, 1993, 60. 2 М. Клс, Психология подростка (Психосексуальное развитие), Москва, 1991, 126. ’ G. Kalugcr, M. К Kalugcr, Human Development: The Span o f Life, Toronto, 1984, 109-110. ' A. Mažiulis, Kaimo bendruomenė, in LE, 10, Boston, 1957, 10, 241. 5 Ibid. *ES, b. 1185, I. 25. 7 R. Merkienė, Tautos kultūros sandara, in ETL 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, 9. 11 L. Nezabitauskis, Talkos Žcmaiėiuosc, in TD, 1, Kaunas, 1935, 112. ' Т А. Бсрнштам, Молодежь в обрядовой жизни русской общины XIX - начала XX в., Ленинград, 1988, 93. 10 Ibid., 95. " A J. Greimas, Tautos atminties beieškant: Apie dievus ir žmones, Vilnius-Chicago, 1990, 268. 12 ES, b. 1381, 1. 19 - Ignalinos raj. Kadangi toks skirstymas dar gyvas žmonių atmintyje, etikos sumetimais negatyvaus statuso kaimų pavadinimų nenurodysiu. Tokie kaimai užfiksuoti 13-oje parapijų. " ES, b. 1185, I. 1. "ES, b. 1381, 1. 43, 45, 80; b. 1536, I. 10.

1 * ES, b . 1381, 1. 45. " ES, b. 1536, 1. 10. 17 ES, b. 1077, I. 74. 11 Ibid.

143 "ES, b. 1535, 1. 35.

20 ES, b. 1319, I. 246.

21 I. Remeika, Kai dar amžina ugnis ruseno, Kaunas, 1940, 32. ” Э. Хорватова, Традиционные юношеские союзы и инициационные обряды у западных славян, in Славянский и балканский фольклор, Москва, 1989, 166.

23 В. Buračas, Lietuvos kaimo papročiui, Vilnius, 1993, 260-261 - Kupiškis; ES, b. 1379, I. 30 - Žalgiriai, Skuodo raj.

24 V. Mačiekus, Kaimo sueigose svarstomi klausimai, sprendimų priėmimas ir vykdymas, in E T L 1 9 8 8 ir 1989 m., Vilnius, 1990. 141-142.

Plg .' „Kaimo jaunoji vyrija sudarydavo dar ir atskirų bendruomenę, kurių valdė gudriausieji ir stipriau­ s ie ji“, in A. Mažiulis, op. cit., 241.

26 ES, b. 1381, I. 38-43.

27 ES, b. 1536, I. 4-8. 28 Ibid., 1. 24-25.

'-'‘ E S , b. 1381, I. 35-36.

*’ES, b. 1446, I. 59.

51 ES, b. 1534, 1. 10.

52 H.В. Шлыгина, Финны, in Брак у народов Северной и Северно-Западной Европы, Москва, 1990, 8; Šio papročio paplitimų Europoje nurodo K.R.V. Wikmano sudarytas žemėlapis: M. Sarmela, Reciprocity Systems of the Rural Society, Helsinki, 1969, map 27.

32 H. Strods, Zcmnicku sabiedriska dzivc, in Latviešu etnografija, Riga, 1969, 164. 34 Ibid.

3' G. Bauer, Gesellschaft und Weltbild im Baltischen Traditionsmileu. Heidelberg, 1972, 98-99.

м Э. Фукс, Иллюстрированная история нравов: Эпоха Ренессанса, Москва, 1993, 217-219.

37 V. Fox, Is Adolescence a Phenomenon of Modern Times?, The Journal o f Psychohistory, 5/2, 1977, 280-281. 38 H.B. Шлыгина, op. cit., 10.

,I'S. Skrodenis, Žemaičių buitis J. Pabrėžos pamoksluose, in Jurgis Pabrėžų (1771-1849), Vilnius, 1972, 74.

40 A. Bczzcnbcrgcr, Litauische Forschungen, Göttingen, 1882, 121.

41 ES, b. 1379, 1. 66 - Pieliai, Telšių raj.; b. 1447, I. 13 - Dovydžiai, Akmenės raj.

42 Plg.: A. Mažiulis, Jauja, in LE, 9, Boston, 1956, 334.

43 A. Vaicekauskienė, Punsko ir Seinų krašto vestuviniai papročiui, Punskas, 1995, 9.

44 ES, b. 1381, I. 25-27.

45 „Skripcija“ vadintas ir šaukimas į kariuomenę: LKŽ, 12, Vilnius, 1981, 1078. 46 Э. Хорватова, op. cit., 171.

144 47 Ibid, 170.

44 K.B. Чистов, Семейные обряды и обрядовый ([юльклор, in Этнография восточных славян: Очерки традиционной культуры, Москва, 19X7, 400.

“ Д-К. Зеленин, Восточнославянская этнография, Москва, 1991, 366; Этнаграфш Белорус!. Энцыклапедыя, MiHCK, 1989, 389. 50 Д.К. Зеленин, op. cit, 366. Matyt, šis institutas gyvavo tik nedidelėje Baltarusijos dalyje. Pasak M. F. Pilipenko, pagrindinis pilnametystės požymis šioje šalyje - darbų mokėjimas: М.Ф. Пилипенко, Этнография Белоруссии, Минск, 1981, 105.

51 В. Боржковский, „Парубоцтво", как особая группа в малорусском сельском обществе, Киевская старина, 18, 1887 г , август, 769.

57 Б рак у народов Западной и Южной Европы, Москва, 1989, 11.

V1 М. Wieruszewska, Obrzędy recepcyjne wieku dojrzałego w Bclchatowskicm, Łódzskie studia etnogra­ fic z n e , 8, Łódź, 1966, 34.

44 Б рак..., 96. 45 Ibid., 139. 56 Ibid, 185. 47 O. Loorits, About the Baptism of Novices as Practised by the Baltic Sailors, in TD, 1, Kaunas, 1935, 128-141. Panašūs papročiai aptinkami ir Rusijoje tarp žvejų: T. А. Бернштам, Русская народная культура П оморья XIX - начала XX в.: Этнографические очерки, Ленинград, 1983, С. 74-78. 48 H. Strods, op. cit, 164.

” T. А. Бернштам, Русская..., 83.

411 Этнография детства: Традиционные формы воспитания детей и подростков у народов Восточной и Юго-восточной Алии, Москва, 1983, Этнография детства: Традиционные i/юрмы воспитания детей у народов Передней и Южной Азии, Москва, 1983. 41 В. Тэрнср, Символ и ритуал, Москва, 1983. 47 A. Mažiulis, Šienapjūtė, LE, 29, Boston, 1963, 471-472.

44 F. Kemėšis. Socialinė bei kultūrinė lauko darbininkų būklė Lietuvoje 1925-1926 m , in Ž e m ė s ū k io akademijos metraštis 193! m , Kaunas, 1932, 126: 58% samdinių su ūkininko vaikais linksminosi kartu, 22% - atskirai, 16% - kartu ir atskirai, 4% pasilinksminimuose nedalyvavo.

44 V. Morkūnas, Nuo tamsos ligi tamsos, Vilnius, 1977, 176.

44 Ž. Šaknys, Jaunimo laisvalaikio tradicijos ir inovacijos Lietuvoje (XX a. 3-5 dešimtmečiai), in E tn in ė kultūra ir tautinis atgimimus, Vilnius, 1994, 140-151. 44 Pasak Miliaus, XIX а. II pusėje piemenavo iki karinės prievolės (20-21 m ): V. Milius, Gyvulininkystė, in Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius, 1964, 94; XIX a. pabaigoje Tverečiaus apylinkėse ganė net iki 20- 25 m.: ES, b. 1077, I. 37, užr. A. Bielinis; Šilalės raj. Bilionių k. - iki 20 m.: LTR, 3148/286. 1958 m. užr. N. Vėlius; 1900 m. gimusio M. Ragausko teigimu, jis ganė dar sulaukęs 19 m.: Pasakoja kupiškėnai, Vilnius, 1980, 193 - Plačcniškiai, Kupiškio raj.

10—668 145 97 Ž. Šaknys, Lietuvos kaimo jaunimo brandos apeigų tipai (XIX a. pabaiga - XX a. pirmoji pusė), Lituanistica, 4(16), 1993, 83.

6“ K.J. Aleksa, Lietuvos moteris sodietė, Kaunas, 1932, 17-19. 69 V. Morkūnas, op. cit., 22-23. 70 Э. Хорватова, op. cit., 163. 71 V. Morkūnas, op. cit., 45: tarpukariu absoliuti dauguma piemenų ganė iki Kalėdų (48,2%) ar Visų Šventųjų dienos (47,4%). 71 ES, b. 892, 1. 118-120 - Vėžionys, Prienų raj., 1981 m. užr. P. Juozapavičius. Aprašomos XIX a. pabaigos realijos. ” Pasak Bielinio, „senais laikais“ (matyt, XIX a. pabaigoje) apeigas atlikdavo rudenį, baigus ganyti gyvulius: ES, b. 1077, 1. 47.

71 F. Kliksas, Bundantis mąstymas, Vilnius, 1988, 175.

75 V. S. Sergejevas, Senovės Graikijos istorija, Vilnius, 1952, 164, 170, 176; Л. Кун, Всеобщая история физической культуры и спорта, Москва, 1982, 65-66. " Л . Кун, op. cit., 94-95.

77 Ph. Aries, Centuries of Childhood: A Social History of Family Life, New York, 1962, 241. Gana sunkius išmėginimus patiria ir šių dienų aukštesniųjų bei aukštųjų mokyklų studentai, ypač „vyriškuose“ fakultetuo­ se. Vilniaus universitete socialinės prievartos veiksmų žiaurumu garsėjo Fizikos fakultetas. 7" В.Г. Балушок, Обряды и обычаи жизненного цикла украинских рсмсслинников (XVI - середина XVIII в.), Советская этнография, 2, 1987, 46.

79 L. Roosi, Initiation Rites Among Finish Factory Workers from 1890s to the 1980s, E th n o lo g ia Scandinavica, 18, 1988, 62-64. *" Э. Хорватова, op. cit., 164, 170, 172; В. Боржковский, op. cit., 769. " E. Krušinskaitė, Iš Kru.šinskų kaimo istorijos ir buities, MK, 1, 1992, 65. Už dorovinius nusikaltimus buvo degutuojamos moterys ar varteliai, pro kuriuos jos vaikščiojo: V. Ma­ čiekus, Kaimo savivalda ir dorovė, in Etninė kultūra ir tautinis atgimimas, Vilnius, 1994, 124. *' O. Loorits, op. cit., 128-140. *' M. Wieruszewska, op. cit., 38. *! V. Ašmys, Priekulės parapijos Butkų kaimo tarpukario (1919-1939) kronika, MK, 1, 1993, 37.

“ A. Mažiulis, Ežerų krašto Joninės, D ra u g a s, 1956 06 23, 6.

17 Ф. Кардини, Истоки сребнивекового рыцарства, Москва, 1987, 112-113; В. Г. Балушок, Инициации древних славян, 60-61.

*’ Remtasi J. Dumčiaus vertimu į lietuvių kalbą: Herodotas, Isto rija , Vilnius, 1988, 242.

*9 R. Ridley, Wolf and Werewolf in Baltic and Slavic Tradition, The Journal of Indo-European Studies, 4, 1976, 325. 9,1 Ibid., 321-331.

91 S. Daunys, Pirties papročiai, in G e rv ė č ia i. Vilnius, 1989, 141.

146 9! S. Samalavičius, Vilniaus stalių ir skulptorių raižytojų cechas, LK, 3, 1994, 35. ” M. Wieruszewska, op. cit., 31. ES, b. 1319, I. 310. Užr. G. Jcgclcvičius. 95 Ibid., 1. 149 - Punios apyl., Alytaus raj.; b. 1381, 1. 67 - Dcvynduoniai, Kėdainių raj. 94 ES, b. 892, 1. 119 - Vėžionys, Prienų raj. Užr. P. Juozapavičius, Talačkonių k. (Pasvalio raj.) taip pat bausdavo gyvulius (varydavo per šeringą): Linelius roviau, dainavau, Vilnius, 1990, 248. ” Э. Хорватова, op. cit., 169. n ES, b. 1325, I. 12 - Lomcniai, Kaišiadorių raj. ” £5, b. 1291, I. 23 - Skaistgiriai, Šakių raj. Užr. A. Butkevičiūtė. 100 ES, b. 1562, 1. 3 - Žuvyčiai, Trakų raj. Užr. D. Jankaitytė. 101 ES, b. 1319, 1. 72 - Viščiakaimis, Vilkaviškio raj. ,0! ES, b. 1325, 1. 42 - Petrašiškės, TVakų raj.; b. 1291, 1. 8, 12 - Rugiai ir Višinskai, Šakių raj. Užr. A. Butkevičiūtė. '"'ES, b. 1291, I. 34 - Žėgliai, Šakių raj. Užr. A. Butkevičiūtė. IIM Ibid., I. 17 - Suodžiai, Šakių raj. Užr. A. Butkevičiūtė. 105 ES, b. 1552, I. 2 - Janušava, Kėdainių raj. Užr. E. Rišytė.

106 V. Vaitkevičius, Šokių vakarai ir gegužinės, in Batakių apylinkėse: kraštotyros ekspedicijos medžiaga, Kaunas, 1991, 8-9. 107 £5, b. 1325, 1. 200. Užr. J. Kaščiukaitė. A. Kriauza, Šis tas apie kupiškėnų jaunimo pramogas, G K, 31, 1943, 246-247. 109 £5, b. 1325, 1. 110. "° £5, b. 892, I. 117-120. Užr. P. Juozapavičius. 111 ES, b. 1319, 1. 142-143-Daugai, Alytaus raj.

1,1 A. Patackas, A. Žarskus, Vestuvinis virsmas, Prienai, 1993, 56-57. ES, b. 1449, 1. 1 - Ramoškonys, Baltarusija. Užr. G. Ignatavičiūtė. "* ES, b. 1536, 1. 37 - Mateikiškiai, Ukmergės raj.; b. 1656, 1. 2 - Videniškių par., Molėtų raj. Užr. Ż. Valaišaitė. '"ES, b. 1658, 1. 2 - Žiežmariai, Kaišiadorių raj. Užr. Ž. Miliukaitė. '"•ES, b. 1077, I. 45-47. Ibid., I. 229-230. "■ Ibid., I. 45. 1,9 Ibid., I. 229. ""ES, b. 1535, 1. 27-28.

111 A. Kriauza, Vaikai ir jų auginimas Kupiškio apylinkėse, GK, 31, 1943, 222; J. Balys, Vaikystė ir v e d y b o s . Silver Spring, 1979, 37, 53; Linelius roviau, dainavau, 227; ES, 1334, I. 4, 6 - Papiškės (Rūdninkų

147 ару!.), Šalčininkų raj. ir kt. „Kojų atrišimas“ Tryškių apylinkėse (Telšių raj.) buvo atliekamas ne taip tiesmukai. Saitus, „kurie galėtų pančioti ateityje jau paaugusį vaiką“, atpalaiduodavo, atrišdami pagalvę, ant kurios buvo paguldytas naujagimis: LKŽ, 11, Vilnius, 1978, 698. 122 LTT, 190; Д.К. Зеленин, op. eit., 330.

121 E- Usačiovaitė, Vieno ornamento morfologija, in Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra: Istoriniai ir teoriniai aspektai, Vilnius, 1992, 132-143.

124 Kaimynas. Nedėlinė pridėtka naujos lietuviškos ceitungos, 5, 1910, 30.

I!! A. Patackas, A. Žarskus, Gimdės virsmas, Vilnius, 1990, 49.

1,6 K. Moszyński, Kultura ludowa Słowian, 2, Warszawa, 1967, 317-318.

121 ES, b. 1077, 1. 44.

121 Tai liudija Juliaus Jakclcvičiaus prisiminimai: „Lumenu, pirmam šokiui nusižiūrėjau gražią merginą, gerą dainininkę ir šokėją iš gretimo kaimo. Šokiui įpusėjus mergina paklausė, kodėl jai suteikiau tokią garbę'/

O aš liežuvio negalėjau apversti, raudonavau. Pyle prakaitas, nes keletą kartų numyniau jai kojų. Mintyse

keikiau save, kad per mažai mokiausi šokti kluone su kūliu ar pirkioje su šluota |...j Tą vakarų daugiau n e šo k a u (...) vaikščiojau susimąstęs ir širdyje dėkojau merginai, su kuria „po įšventinimo" pirmą kartą viešai š o k a u |...|“. J. Jakclcvičius, Jei mergina atsisako šokti..., Š e im a , 2, 1992, 7. Aprašomi Varėnos raj. gyvavę papročiai. I2'N . Marcinkevičienė, Jaunimo subuvimai, MK, 2, 1994, P. 112. 1,0 Ž. Šaknys, Nematomi kaimo ir žmogaus saitai (tarpukario kaimo jaunimo garbės suvokimas ir palaikymas), LK, 1, 1993, 22.

'"ES, b. 1334, I. 4 - Papiškės (Rūdninkų apyl.), Šalčininkų raj.; b. 1446, 1. 59 - Papšiai, Anykščių raj.; b. 1550, 1. 3 - Miškiniai, Radviliškio raj. Užr. A. Markevičienė.

" ’■E S , b. 1446, I. 59 - Papšiai, Anykščių raj. "’ES, b. 1325, I. 33. Paprastai specialaus šokio šiai progai nerinkdavo, nors, pavyzdžiui. Bajorų kaime (Kupiškio raj.) šokdavo polką: ES, b. 1381, I. 20.

"'ES, b. 1536, I. 25.

""ES, b. 1695, I. 12.

" ’ £5. b. 1694, 27 - Būda, Šakių raj. „Bindžikas“ šoktas ir išvejant paauglius: ES, b. 1319, I. 378 - Jungėnai, Marijampolės raj.

"‘ES, b. 1319, I. 96 - Aistiškiai, Vilkaviškio raj. ES, b. 1625, I. 12 - Cibavas, Marijampolės raj. "° £5, b. 1505, 1. 7 - Graužiniai, Vilkaviškio raj. Užr. V. Bcndinskas.

141 ES, b. 1319, I. 378 - Jungėnai, Marijampolės raj.

142 Pavyzdžiui, anot Domicėlės Norkaitytės iš Barzdų (Šakių raj.): „[...) Veselioj į vyrus rašė tai jis dvi dienas sumuštas gulėjo |...|“ (matyt, turėta omenyje su apeigomis nieko bendro neturėjęs vaikino sumuši­ mas); ES, b. 1693. I. 35.

148 '"ES, b. 892, I. 11. Užr. P. Juozapavičius. Vėžionys, Prienų raj.; ES, b. 1535, 1. 53 - Rojūnai, Pasvalio raj.; b. 1658, 1. 6 - Saulučiai, Kaišiadorių raj. Užr. Ž. Miliukaitė.

J. Jakclcvičius, op. cit., 6; ES, b. 1325, I. 86 - Gėlūnai, Šalčininkų raj. 145 J. Jakclcvičius, op. cit., 6.

146 ES, b. 1334, 1. 4, 9, 12, 22 - Papiškčs (Rūdninkų apyl.), Dainava, Pavisinčia - Šalčininkų raj.; Žcmaguliai, Vilniaus raj.

'"ES, b. 1382, 1. 4 - Nociūnai, Kupiškio raj. Užr. R. Rudokaitė.

141 ES, b. 1077, 1. 46. Užr. A. Bielinis. I4"£S, b. 1382, 1.4 - Nociūnai, Kupiškio raj. Užr. R. Rudokaitė.

WES, b. 1319, I. 210. Užr. D. Grimalauskaitė.

154 ES, b. 1077, 1. 46, 230. 151 £5, b. 1446, 1. 17.

154 ES, b. 1536, 1. 4.

IS4 ES, b. 1446, I. 35-36 - Peletrūnai, Vilkaviškio raj. ,s5 Э. Хорватона, op. cit., 163. |5Л O. Loorits, op. cit., 136, 138. В. Г. Балушок, Обряды..., 46. ES, b. 1318, 1. 22.

I5'Genelis, Zanavykų apylenkė, J a u n im a s, 11, 1912, 62 (Zanavykija); K a im y n a s , 5, 1910, 30 (Mažoji Lietuva); ES, b. 1319, 1325 ir kt. (įvairios Suvalkijos ir netoli šio regiono esančios vietovės). Žąsimi vadintas ir vynas. Tai liudija Ieva Simonaitytė aprašydama Priekulės apylinkių (Klaipėdos raj.) vestuves; 1. Simonaitytė, Vilius Karalius, Vilnius, 1977, 203; „Žąsį duot nupešt“ 1953 m. Būdviečiuose, Žygaičiuose (Tauragės raj.) reikėjo ir krikštynų metu. Pasak Vilmos Dumašiūtės, kai pirmą kartą mergina ėjo į krikš­ tynas, turėjo duoti butelį degtinės, prie jo kaklelio pririšdavo gėlytę (dažnai mirtą), kuri vaizdavo „plunks­ nas“; Agotos Šimkienės teigimu, panašiu laiku Tauragės apylinkėse „žąsį pešti“ duodavo ir per vestuves, po naktipiečių. Medžiaga užrašyta 1996 m. birželio 13 d. ir dar nesuinventorinta. Per krikštynas šiose apylin­ kėse pirmą kartą kūma ėjusiai mergaitei „žąsį pešti“ duoda ir dabar, po apeigų vadina mergina. Mūsų pirminių tyrimų duomenimis, iki šio amžiaus susiformavęs socialinio statuso kaitos paprotys apie XX a. vidurį transformavosi į krikštynų paprotį ir įgijo iniciacinę vertę. Pastaraisiais metais iniciacinę vertę pra­ rado ir tapo pramoginiu krikštynų elementu.

m 'E S , b. 1325, 1. 36.

1,1 ES, b. 1694, I. 3«. £5, b. 1325, 1. 115. Užr. J. Kaščiukaitė.

ES, b. 1446, 1. 33.

"■4 Lietuvininkai, Vilnius, 1970, 162.

,M Smulkioji lietuvių tautosaka XVII-XVIII a.: Priežodžiai, patarlės, mįslės, Vilnius, 1956, 494-495.

149 164 ES, b. 1550, I. 3. Užr. A. Markevičienė. 167 A. Mažiulis, Kaimo bendruomenė, 241. I6" ES, B. 224, 4-7. 169 ES, b. 1334, 1.9 - Dainava, Šalčininkų raj. ™ ES, b. 1693, I. 2 - Žižmai, Šalčininkų raj. 171 ES, b. 1695, I. 2 - Prapuntai, Lazdijų raj. I7J Ibid. m ES, b. 1659, 1. 15 - Stebėkiai, Panevėžio raj. Užr. I. Žąsitytč. 174 Išimtis - Dvarcliškių k. (Ukmergės raj.) merginos brandą pažymėdavo jai bešokant uždėdami vainiką (vaikinai nešė butelį): ES, b. 1656, 1.13. Užr. Ž. Valaišaitė. 175 A. Kriauza, Šis tas apie kupiškėnų jaunimo pramogas, 247. m NBRS, f. 127, b. 126, I. 23. Užr. 1974 m. Rudikai, Kupiškio raj. 177 VUBRS, f. 95, b. 3, I. 228-229 - „Kupiškėnų senovės“ rankraštis. Šie papročiai, matyt, kaip nepa­ dorūs autorės knygoje nebuvo publikuoti. ,7‘ ES, b. 1673, I. 31. 179 ES, b. 1325, I. 8. Užr. J. Kaščiukaitė. |я'' J. Balys, op. cit., 60. Analogijos Latvijoje. Pig.: LTT, 1199. "" Plg.: J. Mickevičius, Senovės linų ūkis Žemaičių krašte, CK, 3/4, 1938, 357. 1,2 J. Balys, Lietuvių kalendorinės šventės, Vilnius, 1993, 56. 1.1 A. Mažiulis, Senoji pasartiškių pirtis, MK, 1, 1992, 102. 1.1 ŠAM, b. 52, dn. 479, I. 34 - Žeguniai, Kupiškio vis., Panevėžio aps. 1943 m. užr. A. Kriauza.

I,s LTA, 1271/56 - Miclciškampis, Šilavoto vis., Marijampolės aps. 1937 m. užr. P. Urbauskas; 2083/487, 713 - Kabeliai, Alytaus aps., ir Taraldžiai, Kamajų vis., Panevėžio aps. 1939 m. užr. O. Kairytė. '"° A.J. Greimas, op. cit., 283. 1,7 A. Patackas, A. Žarskus, Vestuvinis virsmas, 55-56.

J. Kudirka, Velykų šventės, Vilnius, 1992, 79. '** Т А. Бернштам, Молодежь..., 232. T. Koleva, Institut des initiations en Bułgarie, Ethnologia Sluvica, 5, 1973, 163-185. 1.1 Г А. Ленинтон. К статье Д.К. Зеленина „Обрядовое празднество совершеннолетия девицы у русских", in Проблемы славянской миографии (к 100-летию со дня рождения члена-корреспондента АН СССР ЛК. Зеленина), Ленинград, 1979, 174-175. 14 ES, b. 1381, 1. 39 - Rėkučiai, Švenčionių raj. ' ” R. Merkienė, Prisikėlimas, Moteris, 4, 1990, 5.

150 VII. KONFESINĖS BRANDOS APEIGOS

XIX a. pabaigoje - XX a. I pusėje bei tikėjimo tiesas suvoktų sąmoningai, tai vaikinų ir merginų branda vienodai buvo atlikdavo baigiant mokyklą. 1717 m. ge­ pažymima religinėse bendruomenėse. Vai­ gužės 5 d. Fridricho Vilhelmo I išleistame kystės pabaigą ir jaunystės pradžią fiksavo generaliniame edikte, kuris buvo visos Prū­ evangelikų liuteronų, rečiau evangelikų re­ sijos mokyklų veiklos pagrindas, nurodyta, formatų konfirmacija, labai retai - katali­ jog vietovėse, kur yra mokyklų, tėvai pri­ kų sutvirtinimo sakramentas. Kai kur Pie­ valo siųsti savo vaikus žiemą mokytis kas­ tų Lietuvoje perėjimą į jaunimo amžiaus dien, o vasarą, jei jie nereikalingi tėvų ūky­ tarpsnį žmonės siejo su pirmuoju dalyva­ je, - mažiausiai vieną ar du kartus per vimu konkretaus kaimo jaunimo mišiose. savaitę, kad vaikai nepamirštų, ko išmokę Kadangi didžiausią iniciacinę prasmę tu­ žiemą. Konfirmuoti liepta tik mokančius rėjo Klaipėdos krašto liuteronų konfirma­ skaityti, be to, konfirmantus viešai egza­ cija (čia ši konfesija buvo vyraujanti1), šia­ minuoti per pamaldas’. 1737 m. Rytų Prū­ me skyriuje daugiausiai dėmesio skirsime sijos vyriausybė išleido specialų mokyklų jos analizei. įstatymą „Principia regulativa“, kuriuo bu­ vo paskelbtas privalomas mokslas visiems 1. Konfirmacijos, kaip iniciacinio 7-14 m. vaikams4. Matyt, šio įstatymo bu­ ritualo, ištakos vo laikomasi prastai dėl sunkios valstiečių materialinės padėties, vaikų tarnybos pas ūkininkus; ne visi lietuviai galėjo tvarkin­ Prano Jakubėno teigimu, konfirmacijos gai lankyti mokyklą. 1874 m. liepos 31 d., įvedimas sietinas su vokiečių pietizmo tė­ 1878 m. sausio 8 d., 1880 m. lapkričio vo Pilypo Jokūbo Špenerio (1635-1705) 5 d. ir 1883 m. balandžio 23 d. Kulto rei­ veikla. 1670 m. jis telkė klausytojų būrį kalų ir švietimo ministerijos potvarkiais bu­ ypatingo pamaldumo valandoms (collegia vo labai sugriežtinta mokyklų lankomumo pietatis), kurių metu jaunimui aiškindavo kontrolė. Su kai kuriomis išimtimis mo­ katekizmą. Po tokio paruošimo savo tikė­ kyklą turėjo lankyti vaikai iki 14 m.5 For­ jimą mokiniai viešai išpažindavo2. Kadan­ muojant konfirmaciją, kaip jaunimo bran­ gi Evangelikų liuteronų Bažnyčia siekė, dos apeigos stereotipą, buvo draudžiama kad jos naujieji nariai būtų konfirmuoja­ vaikams, nesulaukusiems šio amžiaus, mi socialiai subrendę ir išpažintų tikėjimą

151 mokslo metu dirbti samdos darbus8. Dėl ma, kad 7-12 m. vaikams ir paaugliams12. to Mažojoje Lietuvoje Įsitvirtino pastovus Autoriaus lauko tyrimai rodo, jog šių ribų konfirmacijos amžiaus cenzas - 14 m., ku­ nesilaikyta, kai kada konfirmuoti šešiame­ rio laikomasi ir XX a. II pusėje. Šilutės čiai ar net pažeidžiant bažnytinius Įstaty­ pastoriaus Erasto Rogos teigimu, nors pri­ mus - po vestuvių. Žinių pateikėjai tai aiš­ valomojo mokslo cenzas pakito, tokio am­ kino vyskupo apsilankymo retumu, tačiau žiaus jaunuolius stengiamasi konfirmuoti nurodė, kad „padirmavoti“ stengtasi vai­ ir dabar (užr. 1991 m.)'. kystėje. Taigi šis aktas retai galėjo būti jau­ Iš istorikų darbų matome, kad mokyk­ nimo brandos apeiga. Įvesti pastovesnį lų įstatymai ne visada buvo vykdomi, ne konfirmacijos amžių tmkdė ir carinės Ru­ visi mokyklą lankė iki 14 m. ir, ko gero, sijos politika: nuo 1864 m valdžia uždrau­ ne visuomet tvarkingai konfirmuodavosi. dė vyskupams lankyti parapijas. Apriboji­ 1725-1754 m. Tolminkiemio krikšto metri­ mai taikyti ir anksčiau, pavyzdžiui, vysku­ kų knygoje Kristijonas Donelaitis Įrašė, pas Motiejus Valančius gavo vyskupiją, ku­ kad: „Ansas Reketatis buvo labai nerūpes­ rioje beveik nė vienas tikintysis nebuvo ga­ tingas tėvas, kuris išaugino savo vaikus to­ vęs sutvirtinimo sakramento13. Dėl tokių kioje tamsybėje, kad jie buvo konfirmuoti istorinių aplinkybių sutvirtinimo sakramen­ tik 18. 19 ir 20 metų amžiaus“3. Šilutės tas iniciacinės prasmės Įgyti negalėjo. Ta­ muziejuje laikomi 1856 ir vėlesnių metų čiau beveik 1% apklaustųjų katalikų res­ konfirmacijos pažymėjimai liudija, kad pondentų šį bažnytinį aktą suvokė kaip XIX a. II pusėje - XX a. pradžioje kon­ jaunimo brandos apeigą (konfirmuojant firmuodavo 14 m.9 Tai iš esmės atitiko jaunystės amžiuje). XX a. I pusės klaipėdiškių konfirmacijos amžiaus cenzą*. Klaipėdos krašte evange­ likai liuteronai tvarkingai konfirmuoti ir 2. Pasirengimas konfirmacijai pasaulinių karų metais. Ne toks pastovus liuteronų konfirma­ Konfirmaciją (šį bažnytini aktą klaipė­ cijos cenzas buvo kitur Lietuvoje - 13- diškiai vadino „įžegnojimu“, biržiečiai - 16 m. (8 inf.); 14-20 m. (7 inf.) šio am­ „ėjimu prie tikėjimo“, Kuršių nerijoje - žiaus I pusėje konfirmavo ir Biržų apylin­ „iežegnajume“, latv. „iesvėtišana“), kaip ini- kėse gyvenusius evangelikus reformatus. ciacinį ritualą, įprasmindavo konfirmuoja­ Protestantų konfirmacija yra klasikinė10, mųjų pasiruošimas šiai dienai, kuriai pra­ pagal Romos Katalikų Bažnyčios kanonus dėdavo rengtis dažniausiai prieš vienerius šį aktą atitinka sutvirtinimo sakramentas. ar net dvejus metus. Vieną karta per sa­ Įvairūs žinynai liudija skirtingas jo teiki­ vaite ar du per mėnesį paaugliai lankė mo ribas. Pavyzdžiui, Romualdas Petraitis „pirmkarčių pamokas“. Artėjant įžegnotu- nurodo, kad šį aktą atlieka 7-14 m. kata­ vėms, tėvai iš anksto sukviesdavo svečius, likams11, Rusijoje leistame žinyne tvirtina­ rūpinosi vaišėmis. Beveik visi Klaipėdos

* 15 29 apklaustąją net 25 teigė, kad juos konfirmavo 14, du - 13, vienas - 14-15 ir vienas nurodė 12 m. (dėl ypatingą apliukybią) amžią. Pasitaikydavo atveją, kai jaunuolius, besimokančius aukštesnėse gimnazijos klasėse, konfirmuodavo vėliau 16-17 m.

153 krašto respondentai nurodė, kad šiai šven­ Prieš įžegnotuves pirmkarčiai papuoš­ tei siūdindavosi naujus drabužius. Patei­ davo bažnyčią: vaikinai atnešdavo beržų, kėjo iš Stučių kaimo (Dovilų par.) teigi­ ąžuolų bei eglių šakų, merginos - gėlių, mu, per konfirmaciją vaikinai vilkėjo ilgo­ vėliau su nerimu laukė vienos iš svarbiau­ mis kelnėmis - „jau vyrai“1*. Informatorės sių gyvenimo dienų. iš Aukštumalų kaimo (Kintų par.) tvirtini­ mu, šią dieną pirmąkart merginos užsimau­ 3. Konfirmacijos diena davo batelius su aukšta pakulne15. Papras­ tai vaikinai vilkėjo tamsiais kostiumais. Klaipėdos krašto liuteronų jaunuoliai Mergaitės konfirmacijos suknelę laikė pa­ įžegnotuvių dieną nieko nedirbdavo, kai našioj pagarboj kaip šliūbinę“, net 8 klau­ kur jau nuo ankstyvo ryto rinkosi svečiai. sinėtieji įžegnojimo drabužį suvokė kaip Pasimeldę jie išlydėdavo pirmkartį į baž­ etninį identitetą išreiškiantį simbolį. Pasak nyčią. Bažnytinė konfirmacijos dalis pla­ jų, 1918-1944 m. lietuvaitės konfirmacijai čiau aprašoma Simonaitytės atsiminimuo­ rengėsi juodai, vokietaitės - baltai. Ši nuo­ se19. Tiek rašytojos, tiek ekspedicijose klau­ stata užfiksuota tik Klaipėdos apskrities sinėtųjų teigimu, konfirmacijos metu (kaip Dovilų, Klaipėdos, Priekulės, Vanagų pa­ ir per kitas jaunimo brandos apeigas) jau­ rapijose. Keli respondentai manė, kad bal­ nuoliai patirdavo didelį psichologinį išgy­ tai rengtis pradėjo ir lietuvaitės šį kraštą venimą. Iniciacinį apeigų pobūdį nulem­ prijungus prie Vokietijos. Toliau į pietus davo iškilminga aplinka, viešas tikybos eg­ esančių parapijų gyventojų atsakymai la­ zaminas bei tikėjimo išpažinimas. Grįžę bai prieštaringi. Trys teigė, kad merginos namo, svečiai vėl pasimelsdavo už konfir- rengėsi juodai, du - baltai, aštuoni - juo­ mantą. Po to prasidėdavo pobūvis. Iš 28 dai ir baltai. Anot Richardo Pietscho, Kur­ žinių pateikėjų net 23 (82.14%) teigė, kad šių nerijos merginos puošėsi taip pat bal­ vaišės buvo rengiamos didesnės (iš 7 re­ tai ir juodai16. Nors respondentės, pasako­ formatų - 2 (28,57%), 314 katalikų - 15 jusios apie Prūsijos papročius, teigė, jog (4,77%)). Tai darė ir Pirmojo bei Antrojo merginos rengėsi baltai (šventai vakarie­ nei - juodai), dalis Klaipėdos krašto vo­ pasaulinių karų metais. D ar 3 informato­ kietaičių taisėsi juodomis sukniomis. Vie­ riai klaipėdiškiai nurodė, jog pobūvį kėlė na iš jų (Aukštumalai, Kintų par.) sam­ tik turtingesni, du teigė vaišių išvis neren­ protavo, kad suknelės spalva priklausė nuo gus. Apibendrinus respondentų atsakymus, turto - baltos brangesnės17. Baltą rinkosi matyti, kad kai kada namuose švęsdavo ir ir reformatės18. Matyt, šiaurinėje Klaipė­ neturtingieji. Duomenys taip pat rodo, jog dos krašto dalyje šios nuostatos susifor­ evangelikai liuteronai palyginti su katali­ mavo dėl surinkimininkų (pietistinio) są­ kais ir evangelikais reformatais, vaišes da­ jūdžio įtakos: čia jiems priklausė ypač rydavo kur kas dažniau. Jos trukdavo iki daug lietuvininkų ir labai mažai vokiečių. vakaro, rečiau per naktį, iki pat ryto. Ži­ Puošimąsi šviesiais, puošniais drabužiais, nių pateikėja iš Aukštumalų pasakojo apie kaip ir šokius bei dainavimą, surinkimi- 1940 m. vasarą vykusią konfirmacijos va­ ninkai savo vaikams draudė, nes laikė nuo­ karienę, surengtą todėl, kad paneles iš­ dėme. ėjai“: pradėjo kava, pyragais, tortais, vė­ liau - karšti užkandžiai, vidurnaktį - šalti. vestuves atliekant brandos apeigas užriš­ Degtinė, likeris tiekti be užkandos20. Ka­ davo skarelę ir Šiaurės vakarų Žemaitijo­ dangi dalis Klaipėdos krašto gyventojų pri­ je. Klaipėdiškėms kai kada dovanodavo klausė pietistų judėjimui, dažnai tokie su­ mergystės simbolį - mirtas. siėjimai buvo santūrūs, ne visur toleruo­ Evangelikų reformatų konfirmantams tos pasaulietinio turinio dainos. Didelė da­ svečiai taip pat kada ne kada dovanodavo lis informatorių tvirtino dengus „saldų sta­ drabužių ir pinigų. Katalikų sutvirtinimo lą“, - buvo geriama kava, valgomas pyra­ sakramento metu dovanas teikė tik krikš­ gas, tortas. Nemažai žmonių prisiminė, kad to tėvai, konfirmacijos krikšto tėvas ar mo­ pasitaikydavo ir alkoholinių gėrimų, pavyz­ tina, rečiau - patys tėvai. Be religinės pa­ džiui, žinių pateikėja iš Dreižių kaimo tei­ skirties dovanų (rožančiaus, religinių kny­ gė buvus butelį degtinės ir du butelius vy­ gų), duodavo smulkų pinigą, saldainį, kon­ no, tačiau jais vaišinosi tik vyresnieji21. firmacijos drabužį ar kitą nebrangią dova­ XX a. II-V dešimtm. įžegnotuvės - ly­ ną, nes konfirmantai dažnai buvo dar vai­ giavertės kitoms klaipėdiškių šeimos šven­ kai, ir vaišės buvo keliamos tik retkarčiais. tėms. Jas kartu švęsdavo gausūs giminės Bažnytinė liuteronų konfirmacijos da­ bei artimesni kaimynai. Apie XX a. IV-V lis baigdavosi tą pačią dieną ar kitą sek­ dešimtm. pasakoję klaipėdiškiai nurodė, madienį priimama komunija: „einama prie jog sueidavo ir konfirmantų draugai. Po­ iv. Vakarienės (Večerės) Žmonių suvoki­ būvis buvo trumpas, tačiau tokios pat truk­ mu - tai svarbiausia konfirmacijos sutei­ mės kaip dažnai ir vestuvės. Katalikų ir kiama teisė. reformatų konfirmacijos vaišės truko žy­ miai trumpiau negu vestuvių, jų pasiruo­ 4. Suteikiamos teisės ir pareigos šimui tiek reikšmės neteikta. Konfirmantas beveik visada buvo ap­ Be bažnytinės teisės priimti komuniją, dovanojamas. Kadangi dauguma apklaus­ liuteronų konfirmacija suteikdavo ir pasau­ tųjų - moterys, daugiausia žinoma apie lietinių teisių. Iš 28 žinių pateikėjų klai­ merginoms teiktas dovanas. Paprastai tė­ pėdiškių 15 tvirtino, kad įgydavo teisę eiti vai ar krikšto mama pirkdavo bažnytines į jaunimo vakarėlius (6 tai neigė, 7 teigė, knygas (dabar tai neretai daro kunigas), kad vakarėlių nerengė). Kiek skyrėsi su- svečiai - dažniausiai papuošalus, drabužius, rinkimininkų sąjūdžiui priklausiusiųjų at­ kai kada įteikdavo gėlių (kiek dažniau - sakymai. Kai kas nurodė, jog šoko tik vo­ palangiškiai liuteronai). Retkarčiais dova­ kiečiai, bet ne visur vakarėlius lankė ir nodavo brangių aukso ar sidabro papuo­ klaipėdiškiai vokiečiai. | šokius iš karto po šalų. Iš drabužių - suknelę, chalatą, palai­ konfirmacijos nevaikščiojo ir abi mūsų dinukę, kartais skarelę, kitų buitinės pa­ klausinėtos vokietės, pasakojusios apie Ryt­ skirties dovanų - laikrodį, skėtį, rankinu­ prūsius. Kai kurie vokiečių etninės orien­ ką; dažnai dovanojo ir pinigus. Palangiš­ tacijos klaipėdiškiai prisiminė šokius ren­ kiai teikdavo ir apeiginės paskirties dova­ gus konfirmacijos pobūvio metu2'. Evan­ ną. Mama merginai užrišdavo skarelę ir gelikų reformatų tikybos informatoriai va­ sumegzdavo ją pakaušyje, tai simbolizavo, karėlių lankymą ir „ėjimą prie tikėjimo“ kad mergina suaugusi22. Analogiškai per siejo labai retai.

156 Taip pat dažnai pabrėžiama, kad po gesnis už savo poelgius. Sakydavo: „Po konfirmacijos jgydavo teisę eiti kūmais, konfirmacijos jau pats už save atsako ne pamergėmis, pabroliais. Kai kurie šios ti­ kūmai kokie“12. Baigus mokyklą ir po kon­ kybos respondentai tvirtino, kad po kon­ firmacijos net ir pasiturinčių tėvų vaikai firmacijos jau galima tarnauti, be to, mer­ žymiai daugiau laiko turėjo skirti ūkio dar­ ginai pradedamas krauti kraitis24. Kelios bams, žvejybai. žinių pateikėjos sakė, kad konfirmacija su­ teikia teisę tuoktis. Toks palangiškės teigi­ 5. Konfirmacijos, kaip iniciacinio nys abejonės nekelia, kadangi ji buvo kon­ ritualo, suvokimas firmuota 16 m. (1939 m.)25. Juridiškai to­ kio amžiaus kurti šeimą jau galėjo26. Sun­ Norint įdėmiau panagrinėti konfirma­ kiau patikėti vokiete iš Vilkyškių parapi­ ciją, kaip jaunimo socialinės brandos pa­ jos: esą jau „po įžegnojimo galima ženytis“, žymėjimo ritualą, reikia suprasti, kaip šį juk ją pačią konfirmavo vos 12 m. sakralinį aktą suvokė patys konfirmantai. (1937 m.)27. Juridiškai apie vedybas tokia­ 1879 m. publikuotas anoniminis eilėraštis me amžiuje negalėjo būti net kalbos28. „Keturi amžio čėsai“ liudija, kad jau tuo Šis faktas daugiau rodo jžegnotuvių kaip metu Klaipėdos krašte įžegnotuvės turbūt brandos apeigos suvokimą. Neatlikta kon­ buvo laikomos perėjimo į kitą amžiaus firmacija galėjo būti kliūtis kurti šeimą tik tarpsnį apeigomis. Kūrinėlyje vyro amžius moraline prasme, nes Klaipėdos krašte bu­ suskirstytas į keturias dalis: kūdikio, jau­ vo įvesta civilinė santuoka. Panašus suvo­ nikaičio, vyro, senelio. Jaunikaičio metai kimas XIX a. buvo Suomijoje, tik čia kon­ prasideda nuo konfirmacijos: firmuotas vyresnio amžiaus jaunimas29. Konfirmacija Klaipėdos krašte, kai kada „Po tam kunigs įžegnojo Palangos, rečiau Biržų apylinkėse mergai­ Jį prie altoriaus šventojo, tei prilygo brandos apeigoms, ji įgydavo Per tai jis vyreliu pastojo, suaugusios merginos teises, t.y. pradėdavo Labai pasidžiaugdams iš to“™. mergauti. Kadangi apklausti tik keli vyriškiai, sun­ Nors vaikinai ir fiziologiškai subręsta ku pasakyti apie vaikinams suteiktas tei­ vėliau negu merginos, iš citatos matome, ses. Matyt, jie rečiau įgydavo teisę eiti į kad konfirmacija žymėjo ne tik merginų, vakarėlius, ne tokia svarbi buvo teisė eiti bet ir vaikinų socialinę brandą. Panašią pabroliais ar kūmais. Vienas pateikėjas reikšmę konfirmacijai teikė ir latviai: štai juokais pasakė, kad konfirmuotas vaikinas Reinio bei Matlsso Kaudzlčių romane galėjo „paną kibint“™. Greičiausiai, vaiki­ „Matininkų laikai“ minimas „priėmimas no socializacijai svarbiausia buvo gauta ga­ tarp suaugusių“ per konfirmaciją. Romano limybė dirbti svetimame ūkyje už užmo­ herojė pažadėjo šia proga mergaitei ati­ kestį, t.y. būti visiškai ar iš dalies nepri­ duoti baltą skarą'4. Konfirmacijos svarba klausomam nuo tėvų. Konfirmaciją su jau­ ryški ir daugelyje latvių tikėjimų. Vienuo­ nimo savarankiško darbo pradžia sieja ir se nurodomas būtinumas imtis apotropėji- Pietschas bei Čepienė". Po šio ritualo jau­ nių praktikų, kituose minima tolesnio gy­ nimas jautėsi savarankiškesnis ir atsakin­ venimo perspektyva. Tikėta, jog į konfir-

157 mantės kaip ir į nuotakos drabužį reikia su mokyklos baigimu, pastovus konfir- įsiūti sidabrinį pinigą, bijoma, kad konfir­ mantų amžius, egzaminas, religinis apei­ macijos dieną pirmoji nepasveikintų sen­ gų pobūdis bei pilno parapijos nario sta­ mergė, atliekami veiksmai, turintys užtik­ tuso įgijimas, liuteronybės kaip valstybi­ rinti jaunuolio turtą ar greitą merginos iš­ nės, vėliau vyraujančios religijos šiame tekėjimą35. Tai įrodo, kad latviai šias apei­ krašte statusas. Naujam statusui įsisąmo­ gas priskirdavo „perėjimo apeigų“ (rites de ninti taip pat nemažą reikšmę turėjo kon­ passage) kategorijai ar net suvokė jas bran­ firmacijos apeigos, pobūvis, dovanos, sve­ dos apeigos prasme. čių ir kitų šventės dalyvių linkėjimai, pa­ Konfirmacija panašiai buvo suvokiama kili dvasinė atmosfera. ir tarpukario Lietuvoje: „su konfirmacija Konfirmacija fiksuoja socialinę brandą. pasibaigia vaikystė“, „jau nebe vaikas o ber- Kaip minėjome, abiejų lyčių jaunuoliai niuks, bernelis“, „jau merga, bernas“, „jau konfirmuojami 14 m. Todėl dažnai socia­ mandresni būdavo“, „jau priklausė prie di­ linė branda žymima nesubrendus fiziškai. džiųjų“, „jau suaugęs“, „priima į jaunimo Morkūno duomenimis, tik 2,7% Lietuvos tarpą“, „pasijusdavo savarankiškesniais“, „į samdinių pradėdavo tarnauti bernais nuo paneles išėjo“. Tai vaikams kartojo tėvai, 14 m.; šitokio amžiaus (imtinai) pradėda­ giminės ir kiti pobūvyje dalyvavę svečiai. vo tarnauti merga tik 14,3% merginų. Taigi Naują socialinį statusą pripažindavo visa tarpukario metais tik maža dalis samdinių konfesinė bendruomenė. Tik keli klaipė­ tokių metų galėjo dirbti visus sudėtingiau­ diškiai teigė, kad konfirmantas - dar vai­ sius žmogaus darbus30. Pagal 1900-1920 m. kas, į jaunimą priimdavo tik kelerius me­ gimusių Lietuvos merginų fiziologinės tus ištarnavus pas ūkininką ir pan. Taip brandos tyrimus, kuriuos atliko fizinės ant­ konfirmaciją traktavo ir liuteronai palan­ ropologijos specialistai, galima teigti, kad giškiai, mažesnę iniciacinę prasmę šiam dauguma merginų subręsdavo vėliau negu bažnytiniam aktui teikė Biržų apskrityje gy­ 14 m37. Po šeimoje atliktų brandos apeigų venę evangelikai reformatai. jos įgydavo platesnes teises ir pareigas tik Apibendrinus medžiagą, galima teigti, šeimoje, po konfirmacijos - visoje konfe­ kad konfirmacija, bent jau tarpukario me­ sinėje bendruomenėje, todėl galima teigti, tais, buvo laikoma ir jaunimo brandos kad socialinę brandą konfirmacija savotiš­ apeiga. kai paankstindavo. Konfirmacijos, kaip iniciacinio ritualo, 6. Iniciacinė ir socializacinė įtaką galime pasekti ir kitu aspektu. Mū­ reikšmė sų duomenimis, tarpukariu vaikinai į jau­ nimo bendraamžių bendriją iki 14 m. im­ Konfirmacija atliko trejopą socialinę tinai įeidavo tik 2,8% kaimų ir miestelių funkciją: bažnytinės, šeimos šventės ir vie­ (246 inf.), merginos - 18,6% kaimų ir nintelio sakralaus XIX a. pabaigos - miestelių (248 inf.); Klaipėdos krašto jau­ XX a. I pusės lietuvių jaunimo brandos nimas - kiek anksčiau. ritualo. Taip ją suvokė Klaipėdos krašte Apibendrinę šią medžiagą, galime tvir­ gyvenę lietuviai ir vokiečiai. Įžegnotuvių tinti, kad socialinė branda - galimybė pra­ modelį suformavo konfirmacijos sąsajos dėti darbinę veiklą, būti nepriklausomam

158 nuo tėvų, rinktis būsimą vedybų partne­ maičiuose buvo atliekamos rečiau negu ki­ r į- pažymima dažnai nesulaukus fizinės tuose Lietuvos etniniuose regionuose. brandos. Esant mišriai konfesinei (krikščioniškų ti­ XX a. II pusėje pakitus Klaipėdos kraš­ kybų) gyventojų priklausomybei kultūri­ to gyventojų sudėčiai (daugeliui klaipėdiš­ nėms inovacijoms imlus jaunimas dažnai kių žuvus Antrajame pasauliniame kare ir perimdavo tam tikrus kitos konfesijos ele­ didžiajai daliai gyventojų emigravus), liu­ mentus, nes, pavyzdžiui, XX a. pradžioje teronai čia absoliučios gyventojų daugu­ katalikų atlaiduose neretai lankydavosi ir mos jau nesudarė bei, siautėjant sovieti­ evangelikų reformatų jaunimas, o sakyki­ nei ateizacijos propagandai, konfirmacija, me, Rusnėje (Šilutės raj.), kur daugumas kaip pagrindinė šio krašto jaunimo bran­ gyventojų išpažino evangelikų liuteronų ti­ dos apeiga, šią funkciją prarado. Liutero­ kėjimą, vyresniems jaunuoliams (12-13 m.) niškoje Norvegijoje kaip alternatyva reli­ buvo teikiamas katalikų sutvirtinimo sak­ ginei konfirmacijai egzistuoja civilinės kon­ ramentas, liuteronų pavyzdžiu keliamas po­ firmacijos institutas, besiskiriantis nesak- kylis, sukviečiami giminės40. Matyt, dėl raliais ceremonialais38. Tam tikrus iniciaci- klaipėdiškių konfirmacijos įtakos pasaulie­ nius bruožus perėmė brandos atestatų tei­ tinės vaikinų brandos apeigos ilgiau išliko kimas, išleistuvių vakaras visoje Lietuvoje. Vakarų Žemaitijoje - Klaipėdos krašto pa­ Civiline konfirmacija šį aktą iš dalies ga­ sienyje, kur tarpukariu rengdavo vaikinų lėtume įvardyti ir mes, tačiau evangelikų priėmimo į jaunimo bendriją apeigas, nors tikybos žmonių yra gana nedaug, netikin­ tolimesnėse Žemaitijos vietose jos jau bu­ tiems ir katalikų tikėjimą išpažįstantiems šį aktą identifikuoti su konfirmacija po­ vo nunykusios. Gargždų (Klaipėdos raj.) reikio nėra. apylinkėse į bernus „įšventindavo“ 14- 15 m.41 (kitur tai darydavo vėliau). Grei­ 7. Klaipėdiškių konfirmacijos čiausiai, tokį žemą „įšventinamojo“ am­ žiaus cenzą galėjo nulemti kaimynystėje gy­ įtaka katalikų žemaičių venusių liuteronų konfirmacijos amžiaus sutvirtinimo sakramento cenzas. Didelį poveikį Lietuvos jaunimui pažymėjimo papročiams galėjo turėti ir sezoninė emigracija į Klai­ pėdos kraštą, Latviją, Prūsiją, kur didesnę Prielaidas dėl klaipėdiškių konfirmaci­ gyventojų dalį sudarė evangelikai liutero­ jos įtakos katalikų žemaičių sutvirtinimo nai42. Bendraudami su šios tikybos jauni­ sakramento pažymėjimo papročiams dary­ mu, dalyvaudami konfirmacijos pokylyje, ti galime remdamiesi Vakarų Lietuvos me­ poreikį chronologiškai įtvirtinti jaunystės džiaga. Pasak Pakalniškio, „Dirmavonę pradžią galėjo pajusti ir katalikai, ypač jei žmonės mėgo, nes padirmavotas skaitėsi jau pasaulietinės brandos apeigos jų gimtinėje kaip ir į suaugusius pakeltas“™. Viena iš jau nebuvo praktikuojamos. Liuteronų įtikinamiausių prielaidų, kad toks suvoki­ konfesinis poveikis bent tarpukariu nega­ mas susiformavo dėl liuteronų konfirma­ lėjo būti masinis, nes lauko tyrimų metu cijos įtakos. Šio amžiaus pradžioje tiek vai­ pavyko užfiksuoti tik keletą jį liudijančių kinų, tiek merginų brandos apeigos Že­ faktų.

159 8. Jaunimo mišios: katalikiškas davo ir kunigą48. Ten, kur pobūvio metu jaunimo brandos apeigų modelis „inrašydavo į bernus ir mergas“, pašaliniai nebuvo laukiami. Mišiose būdavo įvairių socialinių sluoksnių jaunuomenė. Pobūvis Jaunimo mišios, kaip kaimo jaunimo nuo paprastų tų vietovių vakarėlių skyrėsi bendrijos bažnytinė ir pasaulietinė šventė, uždarumu, vaišių gausumu ir trukme. Jis užfiksuota Pietų Lietuvoje. Du žinių pa­ prasidėdavo prieš saulėlydį ir baigdavosi teikėjai ją suvokė kaip priėmimo į jauni­ paryčiais ar rytmetį. Kitaip negu liuteronų mo bendriją apeigas ir teigė, kad po jau­ ar reformatų konfirmacijos pokyliuose - nimo mišių vykusių vaišių pirmą kartą jo­ čia suaugusieji nedalyvavo. Jaunimas šo­ se dalyvavę buvo priimti į kaimo jaunimą ko, dainavo ir linksminosi kitaip. ir tapo „bernais ir mergomis“**. Pobūvyje Nors konkrečiam kaimui skirtų mišių po mišių dažniausiai dalyvavo tik jauni­ metu bažnyčioje naujokai nebuvo egzami­ mas. Kas suformavo šio bažnytinio kultū­ nuojami, jie patirdavo dvasinį apsivalymą, ros reiškinio simboliką, pabandysime atsa­ mišių intencija ugdydavo socialinį solida­ kyti apžvelgę šią šventę. rumą, formuodavo bendrijos narių chro­ Mišias užsakydavo konkretaus kaimo nologinės, teritorinės bei konfesinės savi- bendrija, Kalvarijų miestelyje (Marijam­ identifikacijos jausmus. Be to, socialinis so­ polės raj.) jas užpirkdavo atskirai vienos lidarumas buvo ugdomas už šventovės ri­ dviejų gatvių jaunimas44. Mišios dažniau­ bų: ruošiantis vaišėms ir linksminantis siai vykdavo nustatytu laiku - gegužės, re­ šventiniame vakarėlyje, kurio jie laukdavo čiau - birželio mėnesį. Metelių parapijoje labiau negu kitų. (Lazdijų raj.) kiekvienas kaimas turėjo tam Kaip matome, evangelikų konfirmaci­ tikrą metų dieną, tarkime, Barčių jauni­ jos ir katalikų jaunimo mišių socialinis po­ mas - antrąją Sekminių dieną45. Ir kitų būdis skyrėsi, nors iniciacinė prasmė vie­ parapijų jaunuomenė stengėsi jas užpirkti na - bažnyčios institucijos pagalba įtvir­ Sekminėms, dėl to užsakydavo iš anksto - tinti naują socialinį amžiaus tarpsnį. Liu­ Kaimynų kaimo (Simno par.) - prieš mė­ nesį46. Savaitę prieš mišias bendrijos na­ teronai jį įtvirtindavo tarp šeimos ir gimi­ nių, Pietų Lietuvos katalikai - tarp kaimo riai pradėdavo rengtis pokyliui. Vaikinai jaunimo. Antruoju atveju naujokai, į jau­ gaudydavo žuvis, iš cukrinių runkelių darė nimo bendriją „įvedami“ tiesiogiai, be šei­ alų. Merginos pirkdavo arba surinkdavo mos ir giminių tarpininkavimo, galėjo pa­ maistą, gėrimus, gamindavo patiekalus. sijusti savarankiškesni. Vaišių mastą liudija respondentas iš Ciba- Pagal kilmę vėlyvos konfesinės jauni­ vo kaimo (Akmenynų par.) - jaunimas mo brandos apeigos vienodai atlikinėtos pirkdavo veršį, centnerį kviečių47. Nustaty­ tą dieną visi susirinkdavo bažnyčioje, po abiejų lyčių atstovams4'7; jie laikydavo save mišių - pramoginei šventės daliai. Į po­ lygiateisiais konfesinės ir siauresnių socia­ būvį galėjo atvykti tik tie, kuriems buvo linių bendrijų nariais. Pastaruoju metu, kai teritorinės bendrijos įtaka jaunuolių socia- leista ir kurie dėjo pinigus mišioms bei lizacijai sumažėjusi, tokios mišios vargu ar pokyliui. Dažniausiai dalyvaudavo vieno kaimo jaunimas, retkarčiais ir kviestiniai turėtų panašią iniciaeinę prasmę ir tokiu lygiu formuotų konfesinį identitetą. Šią svečiai. Barčių kaime šia proga pasikvies­

160 problemą galėtų išspręsti klaipėdiškių liu­ rengti prasmingą pobūvį. Pasaulietinio mo­ teronų konfirmacijos pavyzdžiu pertvarky­ kyklos išleistuvių vakaro ir bažnytinio su­ tas katalikų sutvirtinimo sakramentas: ga­ tvirtinimo sakramento bei brandą pažymin­ lėtų būti įvestas pastovus sakramento am­ čios šeimos šventės chronologinis bei funk­ žiaus cenzas (susietas su privalomojo cinis sugretinimas padėtų suvokti jaunys­ mokslo cenzu), raginama šią progą pažy­ tės pradžią, įsisavinti naujas pareigas šei­ mėti šeimoje, draugų ir giminių rate, su­ 1*7 mai ir visuomenei50.

1 Pagal 1905 m. gruodžio 1 d. surašymą, iš 139 770 Klaipėdos krašto gyventojų čia gyveno 132 047 evangelikai (94,47%), lietuvių evangelikų nuošimtis dar didesnis: V. Vileišis, Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje, Kaunas, 1935, 212-215; 1925 m. sausio 20 d. surašymo duomenimis, Klaipėdos apskrityje (be Klaipėdos mst.) gyveno 88,10, Pagėgių aps. - 91,41, Šilutės aps. - 88,80% evangelikų liuteronų. LSM: 1924-1926, Kaunas, 1927, 23. Apie Klaipėdos krašto liuteronų konfirmaciją apklaustas 31 žinių pateikėjas. Respondentai gimę 1900-1935 m. (konfirmuoti nuo 1914 iki 1949 m ). 17 informacijų užrašė autorius. 19 žinių pateikėjų teigė esą lietuviai, 7 - vokiečiai, 3 - lietuvininkai, 2 - klaipėdiškiai. Tik 12,9% žinių pateikėjų - vyrai, todėl užrašyta daugiau moteriškas konfirmacijos funkcinis suvokimas. 16 respondentų pasakojo apie Klaipėdos apskrities (Dovilų, Karklininkų. Klaipėdos, Priekulės, Vanagų par.), 9 - apie Šilutės apskrities (Kintų, Rusnės, Vyžių par.) ir 5 - apie Pagėgių apskrities (Katyčių, Plaškių, Rūkų ir Vilkyškių par.) kaimus ir miestelius (dabar Klaipėdos ir Šilutės raj.). Taip pat yra du aprašai apie liuteronų konfirmaciją iš Biržų ir Žemaičių Naumiesčio (žinių pateikėjai lietuviai), Vilniaus universiteto studentų ekspedicijoje 15 informacijų apie palangiškių konfirmaciją užrašė Vega Arutiunian. Autorius apklausė du liuteronų tikybos žinių pateikėjus iš Latvijos (latvius) ir du iš tuometinės Vokietijos (vokietes iš lietuvių etninių žemių Kaukėnų ir Labguvos apskrityse). Apklausti 7 evangelikų reformatų tikybos informatoriai (visi lietuviai, gimę 1904-1928 ir konfirmuoti 1920-1948 m.). Pietų Lietuvoje užrašyti 9 jaunimo mišių papročių aprašymai iš Akmenynų, Garliavos, Gižų, Kalvarijų, Krosnos, Metelių, Santaikos, Simno parapijų (Marijampolės, Vilkaviškio, Kauno, Lazdijų, Alytaus raj.). Žinių pateikėjai gimę 1897-1930 m. Visoje Lie­ tuvoje apie sutvirtinimo sakramento teikimo pažymėjimo papročius ir jų funkcinį suvokimą apklausta 314 katalikų, bet tik keliais atvejais šį aktą suvokė kaip jaunimo brandos apeigą. ! P. Jakubėnas, Naujųjų amžių bažnyčios istorija, Kaunas, 1936, 129-130. ' A. Bruožis, Mažosios Lietuvos mokyklos ir kova dėl gimtosios kalbos, Kaunas, 1935, 30. 1 V. Nausėdas, Lietuviškos mokyklos Prūsijoje XV1-XVIII amžiais, in ILKI, 2, Vilnius, 1959, 323. s K. Gudas, Mažosios Lietuvos lietuvių liaudies tautinė padėtis X IX a. pabaigoje: Kanclerio O. Bismarko administracijos valdymo metais (1871-1890), Vilnius, 1992, 42-43. • Ibid., 42. 7 ES, b. 1380, I. 72. ‘ K. Donelaitis, Raštai, Vilnius, 1977, 525, 536. 'ŠM, g. 2651. 4049, 4377, 7216, 7229. "’ R. Petraitis, Konfirmacija, in Religijotyros žodynas, Vilnius, 1991, 192. " R. Petraitis. Sutvirtinimas, ibid., 358-359. 11 668

161 12 Католицизм. Словарь атеиста, Москва, 1991 , 164. " P. Puzaras, Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė veikla, Vilnius, 1992, 58. H ES, b. 1379, 1. 86. 15 £5, b. 1695, 1. 41. 16 R. Pietsch, Fischerlehen auf der Kurischen Nehrung, Berlin, 1982, 310-311. 17 ES, b. 1695, 1. 11; Pasak Alberto Juškos, baltas suknias lietuvaitės pradėjo siūdintis XX a. III-IV dešimtm., nusižiūrėjus į kaimynus vokiečius: A. Juška, Evangelikų bažnyčia Klaipėdos krašto lietuvininkų gyvenime, in Lietuvininkų kraštas, Kaunas, 1995, 226. ls Šia proga reformatai rengėsi ir juodai. Pavyzdžiui, Šveicarijos evangelikų reformatų merginos: C.G. We­ ber, Brauchtum in der Schweiz, Zürich-Stuttgart, 1985, 172. 191. Simonaitytė, ... o buvo taip, Vilnius, 1960, 351-356. 2" ES, b. 1695, I. 41. 21 ES, b. 1422, I. 38. Užr. R. Licpytė. 22 ES, b. 1663, I. 28-29. Vadovaujant Vyčiui Čiubrinskui užr. V. Arutiunian. 22 ES, b. 1695, 1. 42 - Aukštumalai, Kintų par. Pasakojama apie 1941 m. 21 ES, b. 1380, I. 27 - Piauliai, Priekulės par. Pasakojama apie 1918 m. 25 ES, b. 1663, 1. 34. Vadovaujant Čiubrinskui užr. V. Arutiunian. 26 Pagal civilinius įstatymus, minimalus merginos santuokinis amžius buvo 16 m.: J. Sidcravičius, Teisinis santuokos reguliavimas buržuazinėje Lietuvoje (3. Santuokos sudarymo santykinės materialinės sąlygos), MADA,-1(70), 1980, 47. 27 ES, b. 1695, 1. 39. 212 Klaipėdos krašte šiuo metu minimalus merginų santuokinis amžius buvo 16 m.: J. Sidcravičius, Tei­ sinis santuokos reguliavimas buržuazinėje Lietuvoje (L Klaipėdos krašte 1924-1939), MADA, 4(61), 1977,58. 29 H. В. Ш лыгина, Ф инны, in Брак у народов Северной и Северно-Западной Европы, Москва, 1990, 6. 20 ES, b. 1380, I. 19 - Klišiai, Priekulės par. 4 R. Pietsch, op. cit., 310-311; I. Čepienė, Lietuvininkų šeimos tradicijos Kintų apylinkėse XX a. I pusėje, in Kultūrų sųveika Baltijos regione, Vilnius, 1995, 7. "-ES, b. 1422, I. 24 - Piauliai, Priekulės par. Užr. R. Licpytė. 22 Keturi amžio čėsai, in Giesmė mužikėlio (iš XV1-XIX a. lietuvių anoniminės poezijos), Vilnius, 1982, 122-125. 21 R. ir M. Kaudzyčiai, Matininkų laikai, Vilnius, 1980, 9. 22 LTT, 228, 615-617, 1938. 26 V. Morkūnas, Nuo tamsos ligi tamsos, Vilnius, 1977, 22-23. 27 I. Balčiūnienė, J.V. Nainys, S. Pavilonis, J. Thtkuvicnė, Lietuvių antropologijos metmenys, Vilnius, 1992, 61.

162 '* A.H.В. Skjclbrcd, Religious Confirmation - Civil Confirmation - The Confirmation Party, Ethnologin Scandinavica, 18, 1988, 85-94. ” A. Pakalniškis, Žemaičiai: Etnografija, Chicago, 1977, 152. 40 ES, b. 1694, 1. 21. 41 ES, b. 1380, 1. 80 - Kavaliauskai, Klaipėdos raj. 47 Plačiau apie samdinių sezoninę migraciją: V. Morkūnas, op. cit., 25-36. 44 ES, b. 1446, 1. 26; b. 1447, 1. 4 - Peršėkininkai, Santaikos par., ir Naujavalakiai, Krosnos par. 44 ES, b. 1693, I. 45. 15 ES, b. 1695, i. 6. 46 Ibid., 1. 19. 47 Ibid., 1. 12. "• Ibid., I. 6. '■'Stambesniuose miesteliuose gyveno nemažai judėjų tikybos žmonių. Archajiškcsnė ir uždaresnė žydų kultūra nulėmė kiek kitokio pobūdžio konfesinį brandos pažymėjimą. Trylikos metų berniukas tampa Bar Mieva (Įstatymo sūnumi), dvylikametė mergaitė - Bat Mieva (Įstatymo dukterimi). Kaip matome, šioje tikyboje, kitaip negu krikščionių, konfirmacijos metu išskiriamas vaikinų ir merginų konfirmacijos pažymė­ jimas: Pasaulio religijos, Vilnius, 1994, 303. s" Plačiau apie būtinumą susikurti perėjimo ritualus šiuolaikinėje visuomenėje žr.: K. Wall, G. Ferguson, Lights o f Passage: Rituuls and Rites o f Passage for the Problems and Pleasures o f Modem Life, San Fran- cisko, 1994. 6. Jaunimas. Telšių aps.,SAM. neg. 17832. Foto - B. Buračo. 1935

VIII. IŠVADOS

Pats svarbiausias žmogaus amžiaus darbo. Šiuo metu buvo grindžiami suau­ tarpsnis - jaunystė. Tai laikotarpis, kai jis gusiojo bendruomeninio gyvenimo pama­ „ateina“ j tolesnio - socialiai atsakingo gy­ tai. Šeimoje įgytus bendravimo įgūdžius venimo perspektyvos kryžkelę, ir šioje erd­ įtvirtindavo bendraamžių bendrijos veiklo­ vėje negalioja įprasti socialiniai dėsniai. je. Dauguma atvejų, pradėjus aktyviai lan­ XIX a. pabaigos - XX a. II pusės Lietu­ kytis jos susiėjimuose, buvo tampama jau­ vos gyventojų suvokimu, jaunystė - „šven­ nuoliu: prasidėdavo bernavimo ar merga- tas“ amžiaus metas, dvasinė gyvenimo at­ vimo dienos. Į jaunimą priimdavo suge­ skaitos riba. bančiuosius nudirbti berno-mcrgos, rečiau Svarbiausia jaunimo gyvenimo kultūri­ pusbernio-pusmergės darbus: tarpukariu nės veiklos sritis - laisvalaikis - balansuo­ vidutiniškai nuo 16,32 (merginos) ir 17,94 ja tarp vaikų žaidimo ir darbo imitacijos (vaikinai) m. Kai kada tuo metu ir, ma­ bei socialiai atsakingo žmogaus poilsio ir tyt, žymiai dažniau XIX a. pabaigoje jau- 12—668

165 nystės pradžią žymėjo vyresniosios sesers, vai atgavus nepriklausomybę (1918 m.) rečiau ir brolio vestuvės. jaunimo, kaip imliausios ir plastiškiausios Iš jaunimo išeidavo susituokus. Šeimos amžiaus grupės, specifika atkreipė politi­ laiku nesukūrus, besiartinančią ar realią fi­ nių organizacijų dėmesį. Jaunimo ir suau­ ziologinės jaunystės pabaigą žymėjo sen­ gusiųjų organizacijos bei jų rengiami jau­ mergės ar senbernio amžius. nimo inovaciniai susiėjimai (gegužinės, vie­ Socializacinė kaimo bendraamžių ben­ ši vakarėliai) pradėjo keisti jaunuolių teri­ drijos reikšmė nebuvo vienoda. Intensyvaus torinį identitetą („N“ kaimo gyventojas —> žemės ūkio, nekompaktiško kaimo supla­ Lietuvos Respublikos pilietis) ir ypač pra­ navimo ir uždaresnių Vakarų Lietuvos gy­ plėtė merginų kultūrinės veiklos ribas. Jos ventojų bendraamžių ryšiai santykiškai bu­ aktyviai įsitraukė į visuomeninių organiza­ vo silpnesni. Ypač asketiškas gyvenimas cijų veiklą ir taip sulaužė šimtmečius gy­ buvo surinkimininkų sąjūdžiui priklausiu­ vavusius moters veiklos stereotipus (mo­ sių klaipėdiškių, kurie jį suvokė kaip etni­ teris - šeima). Vieši jaunimo sambūriai su­ nio identiteto išraišką. Tik Mažojoje Lie­ darė galimybes merginoms dalyvauti ir ki­ tuvoje jaunystės pradžia sietą su privalo­ tų kaimų bei miestelių susiėjimuose. XX a. mojo mokslo pabaiga. Vakarų Lietuvoje I pusės jaunimo laisvalaikio inovacijos kiek vyravo jaunimo susiėjimai po darbo ir tik sumažino regioninius jaunimo gyvensenos didesnių kalendorinių, šeimos švenčių me­ savitumus, tačiau daug kur teritorinės kai­ tu. Jau nuo vaikystės čia orientuodavo j mo jaunimo bendrijos išliko autonomiškos. suaugusiojo gyvenimo vertybes, sakralizuo­ Esminiams pokyčiams neužteko laiko: pra­ dami darbą ir niveliuodami ribas tarp vai­ sidėjo sovietinės okupacijos, Antrasis pa­ ko ir suaugusiojo pasaulių. Kitokią jau­ saulinis karas, trėmimai, kolektyvizacija. nystę nulėmė ekstensyvus ūkis ir kolekty­ Tai liudija ir jaunimo brandos apeigų ty­ vinė gyvensena Lietuvos rytuose. Čia vy­ rimas. ravo intensyvūs, su darbu nesusiję laisva­ Specifinis jaunimo amžiaus savybių ir laikio susiėjimai. Glaudūs socialiniai ryšiai procesų refleksijos kultūroje reiškinys - jaunuolius vienijo j integruotas bei kultū­ jaunimo socialinės bei fizinės brandos pa­ riškai autonomiškas bendruomenes, turin­ žymėjimo apeigos. Pagal jas rengiančius so­ čias savo valdymo struktūras bei įstatymus cialinius institutus išskiriamos 5 tipų apei­ ir aiškiai atribojančias vaiko ir suaugusio­ gos: I - atliekamos šeimoje (po pirmųjų jo gyvenimą. Todėl didesnės dalies aukš­ menstruacijų ir pirmąjį kartą iškepus duo­ taičių, dzūkų ir suvalkiečių gyvenimą gali­ ną), II - kaimynų bendrijoje (pirtyje ar ma traktuoti kaip jaunimo amžiaus sub­ jaujoje per linamynį), III - kaimo ben­ kultūrą. Taigi, vargu ar galima šį kultūros druomenės šventėje vestuvėse, IV - auto­ fenomeną sieti su XX a. pradžios kultūri­ nomiškoje teritorinėje kaimo jaunimo ben­ nėmis inovacijomis. drijoje, V - parapijoje (per konfirmaciją). Mūsų tyrimų duomenimis, rytinėje Lie­ Siauresnėse bendrijose minėjo tik mergi­ tuvos pusėje jaunystė, kaip kultūriškai au­ nų (I-II tipai) brandą, platesnėse vyravo tonomiškas amžiaus tarpsnis, funkcionavo merginų arba vaikinų fizinės ar socialinės ir anksčiau, nepriklausomai nuo europinių brandos patvirtinimas (III-IV tipai), pla­ technologijos ir kultūros naujovių. Lietu­ čiausioje (V tipas) - abiejų lyčių jaunuo­

166 lių subrendimą paliudydavo vienodu bū­ rų (kaimo, dvaro ir pan.) ar kaimo ben­ du. Be to, retkarčiais įvairaus dydžio so­ druomenės socialinių institutų. ciumuose vaikinų ir merginų branda buvo Tiriamuoju laiku buvo gana ryški vai­ žymima pradedant dirbti kokį nors darbą: kinų brandos apeigų regioninė specifika. sėti, mėžti, pjauti šieną, kulti, austi, verpti Lietuvoje, kaip ir daugelyje Vakarų Euro­ vakaronėje. Apeigų funkcinė, struktūrinė pos šalių, gyvavo bendraamžių bendrijos analizė rodo, kad atskirų tipų apeigos su­ iniciacinis institutas, tuo tarpu Lenkijoje, siformavo skirtingose epochose. Neabejo­ taip pat, ko gero, Rusijoje, dalyje Balta­ tinai iki mūsų tiriamojo laikotarpio egzis­ rusijos - darbo bendrijos iniciacinis ins­ tavo I ir II tipų merginų apeigos, XIX a. titutas. pabaigą - XX a. I pusę pasiekusios redu­ Iniciacinių institutų diferenciacijos pa­ kuoto formos ir turinio pavidalo. Jų so­ gal lytį mažėjimo procesą užbaigia evan­ cialinė vertė grindžia hipotezę, kad šios gelikų liuteronų konfirmacija (V tipas). apeigos praeityje galėjo sudaryti vieną ini- Mažojoje Lietuvoje jau XVIII a. pradžio­ ciacinį ritualą. Genetinį ryšį gal turėjo ir je liuteronų bažnyčioje merginų ir vaikinų pirtyje bei jaujoje atliekamos apeigos. branda pažymėta tapačiai. Bažnytinis ritu­ Matyt, dėl XIX a. vykusios visuotinės alas atlikdavo ir pasaulietinės brandos kaimo žmonių gyvensenos sekuliarizacijos, apeigos funkcijas. Konfirmacija Mažojoje pirmgimystės teisės irimo ir XX a. pra­ Lietuvoje buvo susijusi su privalomojo džioje prasidėjusių jaunimo laisvalaikio mokslo cenzu ir galimybe pradėti darbinę inovacijų, merginų socialinio aktyvumo au­ veiklą. Evangelikų reformatų konfirmaci­ gimo bei kultūrinės erdvės plėtros proce­ ją, kaip pasaulietinę brandos apeigą, gali­ sų merginų brandą pradėjo žymėti plates­ ma traktuoti rečiau. Kai kur Vakarų Lie­ niame, kaimo bendruomenės, lygmenyje. tuvoje jaunimo brandos apeigos funkcijas Vestuvių metu rengiamose III tipo apei­ atstodavo katalikų sutvirtinimo sakramen­ gose socialiai buvo įtvirtinamas ne abso- tas, pietinėje krašto dalyje - jaunimo liutusis, o sąlyginis amžius, todėl tam tik­ mišios. rą iniciacinę vertę galėjo išsaugoti ir I bei Tiek vaikinų, tiek merginų brandos II tipų apeigos. apeigų socialinės dimensijos liudija visuo­ Tiriamuoju laiku mažėjo lyčių kultūri­ menėje vykusius socialinius procesus, kin­ nė diferenciacija. Didžiausioje Lietuvos te­ tančią bendruomenės kultūrinę erdvę ir gy­ ritorijoje vyravusiose merginų (III tipo) ir vavusį poreikį kiekvienai socialinei bendri­ vaikinų (IV tipo) apeigose kai kada lygiai jai kontroliuoti šio amžiaus grupės atsto­ tokiu pačiu būdu žymėjo ir kitos lyties at­ vų veiklą. stovų brandą. Nagrinėdami tiriamojo laikotarpio jau­ Jaunimo bendrijoje atlikinėtos vaikinų nimo brandos apeigas lyčių aspektu, ap­ apeigos - žymiai archajiškesnės negu pirm­ tinkame ne tik „vyriškų“ apeigų konserva­ gimystės teisės pažymėjimas vestuvėse. Vai­ tyvumą, bet ir kitokį santykį su magišku kinų iniciacinio instituto socialinis lygmuo ir sakraliuoju pasauliu. Vaikinų apeigos ga­ nepakito ilgesnį laiką. Europinės analogi­ na racionalios, naująjį statusą siekiama jos įrodo, kad per šimtmečius jos galėjo įtvirtinti tik socialiai. Dauguma merginų transformuotis iš teritorinės suaugusių vy­ apeigų susijusios su gyvenimo perspektyvą

167 žyminčiais veiksmais. Magiškais veiksmais „Moderniosios“ V tipo apeigos perteiktos siekta nulemti fiziologinę arba socialinę trajektoriškai - per bažnyčią. brandą. Apeigų formai ir turiniui nemažą reikš­ Atrodytų, socialinės prievartos veiksmai mę turėjo gyventojų etninė priklausomy­ turėtų dramatizuoti vyriškosios jaunimo bė. Universaliausios ir lėčiausiai kito ma­ pusės brandą. Tačiau merginos taip pat pa­ žiausiuose sociumuose gyvavusios realijos: tirdavo socialinę prievartą ir asmens oru­ per veidą dukrai suduodavo lietuvių, lat­ mą žeminančius veiksmus. Pabrėžiant vie­ vių, rusų ar kitų tautybių motinos nepri­ ną ar kitą intymų fiziologinės brandos eta­ klausomai nuo jų išpažįstamos religijos. pą sukeliamas psichologinis išgyvenimas. Platesniuose sociumuose atliktų bran­ Merginų ir vaikinų brandos apeigų ri­ dos apeigų turinio ir formos bei jų kitimo tualinių veiksmų struktūros kiek skiriasi. panašumų aptikta daugelyje kraštų. Apei­ Vaikinų apeigose stabilesnė socialinio so­ goms praradus ryšį su sakraliuoju pasau­ lidarumo ir įvesdinimo į naująją socialinę liu, uždaros jaunimo bendrijos išsaugojo struktūrą dinamika, merginų - išskyrimo tik universalius, archetipinius apeiginius iš senosios socialinės struktūros ir sociali­ veiksmus (kėlimą, šuolį, apeiginį užgėri­ mą ir pan.). Keičiantis kaimo bendruome­ nės prievartos veiksmai. nės pasaulėjautai ir pasaulio pažinimui ar­ Archajiškiausios apeigos išliko Dzūki­ chetipiniai veiksmai buvo kontaminuojami joje, kai kur Rytų Aukštaitijoje, vaikinų - su kitų statuso kaitos apeigų elementais ir Suvalkijoje. Žemaitijoje užfiksuotos tik ir toje bendruomenėje pripažįstamais fi­ susijusios su darbu. Šį reiškinį galima pa­ ziologinės ar socialinės brandos simboliais. aiškinti kompaktiškesnių kaimų suplanavi­ Trajektorinis kultūrinės informacijos mu Rytų Lietuvoje ir santykiškai ankstes­ perdavimo būdas užtikrino institucinę jau­ niu skirstymu į vienkiemius Žemaitijoje, nimo brandos apeigų formos ir turinio čia buvusių ūkių stambumu bei aukštesne kontrolę. Tačiau ir šių apeigų iniciacinę regiono kultūra. vertę reguliavo kelių socialinių institutų są­ XX a. I pusėje, ypač III - IV dešimtim, veika. Mažojoje Lietuvoje pasaulietinę I-II ir IV tipų brandos apeigos buvo pa­ brandos ritualo vertę lėmė bažnyčios ir plitusios sporadiškai. Jos nesudarė stam­ mokyklos sąveika, Didžiosios Lietuvos besnių kompaktiško paplitimo arealų. Ves­ Evangelikų liuteronų Bažnyčia, neturėjusi tuvėse atliekamos brandos apeigos sudarė galimybių apeigų sieti su privalomojo kelis arealus po 2 000 - 3 000 kv.km , mokslo cenzu, iniciacinio konfirmacijos po­ kurie tarpukariu net plėtėsi. Šių apeigų būdžio (pasaulietine prasme) užtikrinti tipų paplitimo netolygumus lėmė kaimo dažnai negalėjo. ekonominė bei kultūrinė raida ir ypač in­ Tam tikroje socialinėje bendrijoje pa­ formacijos perėmimo bei perdavimo spe­ tvirtinus naujoko brandą, šį faktą tiesio­ cifika. I, II ir IV tipų apeigos buvo per­ giai pripažindavo ir siauresnės socialinės duodamos vertikaliai (iš kartos j kartą). bendrijos. Išimtis - kultūriniu požiūriu au­ III tipo vestuvių dalyvių skaičius, toliau tonomiška jaunimo bendrija. Jos nariai ne išsidėsčiusios jų gyvenimo vietos lėmė di­ visada patvirtindavo vestuvėse, kaimo ben­ desnes horizontaliojo perdavimo galimybes. druomenės ir jaunųjų giminaičių akivaiz-

168 doje paliudytą pirmgimystės faktą. Vaiki­ mai, apeigų metu patiriamas gilus dvasi­ nas, dažnai ir mergina netapdavo jaunimo nis sukrėtimas. Po jų įgyjama naujų teisių bendrijos nariais, ne visada jaunimo ben­ ir pareigų šeimoje bei kitose socialinėse drijos nariu tapdavo ir po konfirmacijos. bendrijose: teisę žvalgytis vedybų partne­ Tuo tarpu kai kada jaunimo bendrijoje at­ rio ir net (pirties ir vestuvių metu atlieka­ liekamas apeigas tiesiogiai pripažindavo ir mose apeigose) sukurti šeimą. ceremonijas stebėję suaugusieji kaimo ben­ Brandos apeigos buvo reikšmingos ir druomenės nariai. pačiam asmeniui, ir jaunimo bendrijai, ta­ Neretai vieno jaunuolio brandą pami­ čiau nesudarė pakankamo pagrindo jam nėdavo kelis kartus. Tada dažniau didesnę tapti pilnateisiu kaimo bendruomenės na­ iniciacinę vertę turėjo platesnėje sociali­ riu. Šiuo atžvilgiu jos atitiko įvairių žmo­ nėje bendrijoje atliktos apeigos. gaus gyvenimui reikšmingų, tačiau netu­ Apeigų iniciacinė vertė labai įvairi. Jau­ rinčių juridinės galios už jas atliekančios nimo brandos apeigos terminą taikėme pir­ bendrijos ribų apeigų vertę. Po apeigų jau­ mųjų menstruacijų, pirmojo duonos kepi­ nuoliai ne visada tapdavo savarankiškais mo, pirtyje, jaujoje daromiems brandą pa- kaimo bendruomenės nariais, tačiau daž­ žymintiems veiksmams. Kaip minėjome - nai savarankiškai ūkininkauti nepradėda­ tai skirtingų epochų kūriniai. Net ir pra­ vo ir po vestuvių (ypač didžiosiose šeimo­ radusios pirmykštę iniciacinę vertę apei­ se), net vedę ir 21 m. nesulaukę jaunuo­ gos dramatizavo jaunimo fizinę ar sociali­ liai neįgydavo visiško civilinio veiksnumo. nę brandą ir fiksavo naująją padėtį onto- Tačiau vis tiek jaunimo brandos apeigos, genezės procese. Lietuvos jaunimo bran­ kaip ir gimtuvės, krikštynos, sužadėtuvės, dos apeigų analizė paneigė nuomonę, kad vestuvės, laidotuvės, - lygiateisė Lietuvos iniciacijos ritualai seniai palaidoti istorijos ir lietuvių etninio paveldo dalis - verta gelmėse: šios apeigos yra savotiški civili­ mokslinių tyrimų bei jų pozityvių elemen­ zuotos Europos tautos iniciaciniai veiks­ tų išsaugojimo ateinančioms kartoms. RANKRAŠČIŲ FONDAI

1. Glemžaičių: Mikalinos, Stefanijos ir Elvyros fondas (Nr. 95), Vilniaus universi­ teto bibliotekos Rankraščių skyrius 2. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos Rankraštynas* 3. Lietuvių mokslo draugijos rinkiniai, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos Rankraštynas 4. Lietuvos Istorijos instituto Etnografijos skyriaus Rankraštynas* 5. Lietuvos kraštotyros draugijos saugykla* 6. Petrulio Juozo fondas (Nr. 127), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­ liotekos Rankraščių skyrius 7. Vilniaus universiteto Lietuvos istorijos katedros etnografinių ekspedicijų medžia­ ga (f. 81), Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius 8. Tikėjimų kartoteka, Lietuvos istorijos instituto Etnografijos skyriaus Rankraš­ tynas* 9. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Rankraštynas* 10. Šilutės muziejaus fondai** 11. Vacio Miliaus asmeninis archyvas*

* Rankraščiai fondais nesuskirstyti ** Iš bendro eksponatų sąrašo rankraščiai neišskirti

170 LITERATURA

AGA, Seklyčios mergelė, Trimitas, 42, 1936, 1014. K. J. Aleksa, Lietuvos moteris sodietė (vienos anketos daviniai), Kaunas, 1932. Ph. Aries, Centuries of Childhood: A Social History of Family Life, New York, 1962. L. Astra, Gyvenimo laikas, Vilnius, 1993. V. Ašmys, Priekulės parapijos Butkų kaimo tarpukario (1919-1939) kronika, Mūsų kraštas, 1, 1993, 25-47.

V. Bagdanavičius, Aukojimas Prūsuose šešiolikto šimtmečio pradžioje, in Prū­ sijos kultūra, Vilnius, 1994, 119-148. I. Balčiūnienė, J. V. Nainys, S. Pavilonis, J. Tutkuvienė, Lietuvių antropologi­ jos metmenys, Vilnius, 1992. J. Baldauskas, Mūsų dainų erotika (Rūtos erotinė simbolika), Gimtasai kraš­ tas, 1, 1935, 232-237. J. Baldauskas, Pirktinės vestuvės, in Mūsų tautosaka, 10, Kaunas, 1935, 3-128. J. Balys, Du lietuvių vestuvių aprašymai, Dirva, 42, 1978, 5-6. J. Balys, Lietuvių kalendorinės šventės, Vilnius, 1993. J. Balys, Lietuvių tautosakos skaitymai, 2, Tübingen, 1948. J. Balys, Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai, Silver Spring, 1986. J. Balys, Vaikystė ir vedybos, Silver Spring, 1979. G. Bauer, Gesellschaft und Weltbild im Baltischen Traditionsmileu, Heidel­ berg, 1972. R. Benedict, Patterns of Culture, New York, 1959. S. Bernotienė, Kraičio vaidmuo vedybose, in Kraštotyra, 11, Vilnius, 1980, 77-87.

171 S. Bernotienė, Lietuvių liaudies moterų drabužiai XVIII pab. - XX a. pr., Vilnius, 1974. A. Bezzenberger, Litauische Forschungen, Göttingen, 1882. L. Broom, C.M. Bonjean, D.H. Broom, Sociologija: Esminiai tekstai ir pavyz­ džiai, Kaunas, 1992. A. Bruožis, Mažosios Lietuvos mokyklos ir lietuvių kova dėl gimtosios kalbos, Kaunas, 1935. P. Bugailiškis, Senovės kūlimas (Etnografinis škicas), Šiaulių metraštis, 4, 1933, 46-59. Z. Budrytė, S. Bernotienė, Lietuvių valstiečių baldai: Lietuvos TSR istorijos ir etnografijos muziejaus katalogas, Vilnius, 1988. B. Buračas, Kupiškėnų vestuvės, in Tautosakos darbai, 1, Kaunas, 1935, 195-278. B. Buračas, Lietuvos kaimo papročiai, Vilnius, 1993. Burtai, Sedos parapijoj Telšių apskr. surinkti ir V Krėvės Mickevičiaus su­ tvarkyti, in Tauta ir žodis, 3, Kaunas, 1925, 363-366. P. Būtėnas, Iš baudžiavos laikų Vaškuose, in Mūsų senovė, 1/4-5, Tilžė, 1922, 564-573. I. Butkevičius, Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos, Vilnius, 1971.

J. C. Cooper, An Illiustrated Encyclopaedia of Traditional Symbols, London, 1990.

A. Čepaitienė, Simboliai verpsčių puošyboje, in Senovės baltų simboliai, Vil­ nius, 1992, 214-232. I. Čepienė, Lietuvininkų šeimos tradicijos Kintų apylinkėse XX a. I pusėje, in Kultūrų sąveika Baltijos regione, Vilnius, 1995, 7. I. Čepienė, Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai, Vilnius, 1977. I. Čepienė, Senųjų liaudies tikėjimų atspindžiai vestuvių apeigose, in Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje, Vilnius, 1977, 73-90. I. Čepienė, Šiuolaikinės dzūkų vestuvės, in Kraštotyra, Vilnius, 1971, 255-264. I. Čepienė, Vestuvių papročiai, in Kražiai, Vilnius-Kaunas, 1993, 316-327. Čiulba ulba sakalas: Petro Zalansko tautosakos ir atsiminimų rinktinė, Vil­ nius, 1983.

S. Daunys, Lietuvių kaimo pirčių tyrinėjimai XX amžiuje, in Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1972 ir 1973 metais, Vilnius, 1974, 126-130.

172 S. Daunys, Mergaičių auklėjimo aspektai pirčių papročiuose, in Lietuvių liau­ dies papročiai, Vilnius, 1991, 145-173. S. Daunys, Moterų darbai, Gimtasis kraštas, 30, 1942, 73-79. S. Daunys, Pirties papročiai, in Gervėčiai, Vilnius, 1989, 133-142. S. Daunys, Pirties tako papročiai, in Liaudies kūryba, 3, Vilnius, 1992, 91-101. S. Daunys, Pirties tradicinės apeigos Adutiškio apylinkėse, in Kraštotyra, 10, Vilnius, 1980, 61-64. S. Daunys, Rūta lietuvių liaudies tradicijose, in Kraštotyra, Vilnius, 1969, 235-236. K. Donelaitis, Raštai, Vilnius, 1977. J. Dovydaitis, Analecta et Additamenta, Soter, 7, 1930, 120-122. J. Dovydaitis, Didžiosios šeimos ir kitokie atsiminimai, in Kraštotyra, Vilnius, 1978, 94-99. E. Dulaitienė (Glemžaitė), Kupiškėnų senovė: Etnografija ir tautosaka, Vil­ nius, 1958. P. Dundulienė, Duona lietuvių buityje ir papročiuose, Kaunas, 1989. P. Dundulienė, Duona lietuvių liaudies gyvenime, Istorija, 14/1, 1974, 61-82. P. Dundulienė, Lietuvių etnografija, Vilnius, 1982. P. Dundulienė, Lietuvių etnologija, Vilnius, 1991. P. Dundulienė, Žemdirbystė Lietuvoje (Nuo seniausių laikų iki 1917 metų), Vilnius, 1963.

S.N. Eisenstadt, Archetypal Patterns of Youth, in Issues in Adolescent Psycho­ logy, New York, 1969, 565-575. M. Eliade, Rites and Symbols of Initiation, New York, 1965.

V. Fox, Is Adolescence a Phenomenon of Modern Times?, The Journal of Psychohistory, 5/2, 1977, 271-290.

A. Gatautis, Seklyčios mergučia, Jaunoji karta, 37, 1933, 625. Genelis, Zanavykų apylenkė, Jaunimas, 11, 1912, 62. V. Gidžiūnas, Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771-1849), Roma-Vilnius, 1994. R. Giedrienė, Iniciatyvinės apeigos, in Civilinės apeigos, Vilnius, 37-39. J. Gimbutas, Lietuvių sodžiaus architektūra Mažojoje Lietuvoje, in Mažoji Lietuva, New York, 1958, 151-213. J. Gobis, Pirmosios jaunystės psichologija, Šiauliai, 1923.

173 A. J. Greimas, Apie dievus ir žmones, Chicago, 1979. A. J. Greimas, Tautos atminties beieškant: Apie dievus ir žmones, Vilnius- Chicago, 1990. K. Gudas, Mažosios Lietuvos lietuvių liaudies tautinė padėtis XIX a. pabaigoje: Kanclerio O. Bismarko administracijos valdymo metais (1871-1890), Vilnius, 1992. E. Gudavičius, Žymenys ir ženklai Lietuvoje, Vilnius, 1980. A. Gurevičius, Viduramžių kultūros kategorijos, Vilnius, 1989.

Herodotas, Istorija, Vilnius, 1988.

H. Ilgievič, Didikų šeima, Liaudies kultūra, 3, 1996, 12-15.

S. Yla, Lietuvių šeimos tradicijos: Šeimos kūrimo vyksmai, Chicago, 1978.

I. Jablonskis, Budrių kaimas, Vilnius, 1993. J. Jakelevičius, Jei mergina atsisako šokti..., Šeima, 2, 1992, 5-7. P. Jakubėnas, Naujųjų amžių bažnyčios istorija, Kaunas, 1936. A. Janulaitis, Iš Lietuvos folkloro, in Tauta ir žodis, 1, Kaunas, 1923, 333-343. A. Janulaitis, Napoleono teisynas, Kaunas, 1930. L. A. Jucevičius, Raštai, Vilnius, 1959. T. Jurkuvienė, Tautinis kostiumas vaikams ir jaunimui, Vilnius, 1993. A. Juška, Evangelikų bažnyčia Klaipėdos krašto lietuvininkų gyvenime, in Lietuvininkų kraštas, Kaunas, 1995, 223-231. A. Juška, Lietuviškos svotbinės dainos, 2, Vilnius, 1955.

Kaimynas. Nedėlinė pridėtka lietuviškos ceitungos, 5, 1910. G. Kaluger, M.E Kaluger, Human Development: The Span of Life, Toron­ to, 1984. J. Karaciejus, Iš lietuvių kalbos žodžių istorijos, in Žodžiai ir prasmės, Vil­ nius, 1991, 36-40. M. Katkus, Raštai, Vilnius, 1965. R. ir M. Kaudzyčiai, Matininkų laikai, Vilnius, 1980. V. Kavolis, Žmogus istorijoje, Vilnius, 1994. B. Kazlauskienė, Vestuvinės dainos jaunojo pusėje: Lietuvių liaudies dainų ka­ talogas, Vilnius, 1977.

174 B. Kazlauskienė, Vestuvinės dainos jaunosios pusėje: Lietuvių liaudies dainų katalogas, Vilnius, 1976. B. Kerbelytė, Liaudies pasakos prasmė, Vilnius, 1986. F. Kemėšis, Socialinė bei kultūrinė lauko darbininko būklė 1925-1926 m., in Žemės ūkio akademijos metraštis 1931, Kaunas, 1932, 120-136. J. Kett, The History of Age Grouping in America, in Rethinking Childhood. Perspectives on Development and Society, Boston, Toronto, 1976, 214-234. Keturi amžio čėsai, in Giesmė mužikėlio (iš XVI-XIX a. anoniminės lietuvių poezijos), Vilnius, 1982, 122-125. A. Keturka, Spalva lietuvių liaudies baldų puošyboje, Vilnius, 1987. F. Kliksas, Bundantis mąstymas, Vilnius, 1988. J. Klimavičius, Aistės - Kalevalos šalies marčios, in Žmonės ir kalba, Vilnius, 1977, 102-119. T. Koleva, Institut des initiations en Bułgarie, Ethnologia Slavica, 5, 1973, 163-183. P. Korkiankangas, Work and Play in the Lives of Country Children, Ethno­ logia Scandinavica, 20, 1990, 85-94. K. Korsakas-Radžvilas, Latvių liaudies dainos, in Darbai ir dienos, 7, Kaunas, 1938, 167-306. V. Krėvė-Mickevičius, Dzūkų vestuvės, in Mūsų tautosaka, 2, Kaunas, 1930, 17-93. A. Kriauza, Duonos kepimas Kupiškio apylinkėse, Gimtasai kraštas, 30, 1942, 51-60. A. Kriauza, Šis tas apie kupiškėnų jaunimo pramogas, ibid., 31, 1943, 246-251. A. Kriauza, Ūkininko darbai ir žygiai, ibid., 30, 1942, 22-29. A. Kriauza, Vaikai ir jų auginimas Kupiškio apylinkėse, ibid., 31, 1943, 203-235. J. Krikščiūnas, Lietuvos žemės ūkis 1918-1939 m., in Lietuva 1918-1938, Kau­ nas, 1990, 111-138. E. Krušinskaitė, Iš Krušinskų kaimo istorijos ir buities, Mūsų kraštas, 1, 1992, 63-67. J. Kudirka, Lietuvių sportiniai žaidimai, Vilnius, 1993. J. Kudirka, Užgavėnės, Vilnius, 1992. J. Kudirka, Velykų šventės, Vilnius, 1992. V. Kulikauskienė, Vestuvių papročiai, in Zervynos, Vilnius, 1964, 109-120.

175 J. Lasickis, Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus, Vil­ nius, 1969. N. Laurinkienė, Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose, Vilnius, 1990. E. Lazauskaitė, „Mūsų kraitis, mūsų kraitis!“ (Kraičio išvežimo apeigos XIX a. viduryje ir XX a. pirmojoje pusėje), Liaudies kultūra, 1, 1992, 16-17. E. Lazauskaitė, Valstietės kraičio krovimas (XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pirmojoje pusėje), in Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais, Vil­ nius, 1990, 169-176. E. Leach, Ritual, in International Encyclopaedia of the Social Sciences, 13, New York, 1968, 520-526. J. Lebedys, Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyx’enime, Vilnius, 1976. I. Leinasare, Pasodinau ievą..., Liaudies kultūra, 3, 1992, 14-15. Lietuvininkai: Apie Vakarų Lietuvą ir jos gy\’entojus devynioliktame amžiuje, Vilnius, 1970. Lietuvių kalbos žodynas, 4, 11-13, Vilnius, 1957, 1976, 1978, 1981. Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, 2, Vilnius, 1976. Lietuvos statistikos metraščiai nuo 1924 iki 1939 m., Kaunas, 1927-1939; Vil­ nius, 1940. Linelius roviau, dainavau: Onos Bluzmienės tautosakos ir atsiminimų rinkti­ nė, Vilnius, 1990. O. Loorits, About the Baptism of Novices as Practised by the Baltic Sailors, in Tautosakos darbai, 1, Kaunas, 1935, 128-141.

A. Maceina, Tautinis auklėjimas, Kaunas, 1991. V. Mačiekus, Kaimo savivalda ir dorovė, Etninė kultūra ir tautinis atgimimas, Vilnius, 1994, 118-130. V. Mačiekus, Kaimo sueigose svarstomi klausimai, sprendimų priėmimas ir vykdymas, Etnografiniai ritinėjimai Lietuvoje 1988-1989 metais, Vilnius, 1990, 136-146. V. Mačiekus, Papročių teisės elementai Upninkų valstiečių tarpusavio santy­ kiuose XX a. pirmojoje pusėje, in Kraštotyra, 22, Vilnius, 1988, 75-86. V. Mačiekus, Papročių teisės elementai valstiečių tarpusavio santykiuose XX a. pirmojoje pusėje, in Rietavo apylinkės, Kaunas, 1992, 365-378. V. Mačiekus, Papročių teisės normos lietuvininkų gyvenime, in Lietuvininkų kraštas, Kaunas, 1995, 624-649. V. Mačiekus, Paprotine teise vadovaujantis, in Kražiai, Vilnius-Kaunas, 1993, 266-296.

176 P. Malakauskis, Moterystės teisės, 1/2, Klaipėda, 1924. N. Marcinkevičienė, Jaunimo subuvimai, Mūsų kraštas, 2, 1994, 112-113. J. Matusas, Lietuviškas rūtų vainikėlis ir istorija, Aidai, 1, 1962, 43-44. A. Mažiulis, Duona, in Lietuvių enciklopedija, 5, Boston, 1955, 247-251. A. Mažiulis, Ežerų krašto Joninės, Draugas, 1956 06 23, 6. A. Mažiulis, Iš žmonių tarpusavio santykių, Gimtasai kraštas, 3/4, 1940, 242-247. A. Mažiulis, Jauja, in Lietuvių enciklopedija, 9, Boston, 1956, 333-334. A. Mažiulis, Kaimo bendruomenė, ibid., 10, Boston, 1957, 240-241. A. Mažiulis, Mergavimas, ibid., 18, Boston, 1959, 239. A. Mažiulis, Moterų tarpusavės papročiai, Gimtasai kraštas, 1/2, 1941, 91-96. A. Mažiulis, Pirtis, in Lietuvių enciklopedija, 23, Boston, 1961, 58-59. A. Mažiulis, Rūta, ibid., 26, Boston, 1961, 221. A. Mažiulis, Senoji pasartiškių pirtis, Mūsų kraštas, 1, 1992, 90-103. A. Mažiulis, Šienapjūtė, in Lietuvių enciklopedija, 29, Boston, 1963, 471-472. A. Mažiulis, Vaižganta, ibid., 32, Boston, 1965, 511. E. Mažulienė, Jaunimo dainos. Meilės dainos: Lietuvių liaudies dainų katalo­ gas, Vilnius, 1972. M. Mažvydas, Pirmoji lietuviška knyga, Vilnius, 1974. R. Merkienė, Didžiosios vilties šventė, Moteris, 12, 1989, 2-3. R. Merkienė, Gyvulių ūkis XVI a. - XX a. pirmojoje pusėje: Etninės patirties ištakos, Vilnius, 1989. R. Merkienė, Linų ūkis ir audiniai, in Rietavo apylinkės, Kaunas, 1992, 288-314. R. Merkienė, Prisikėlimas, Moteris, 4, 1990, 5. R. Merkienė, Tautos kultūros sandara, in Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais, Vilnius, 1990, 3-13. R. Merkienė, Žemaičių ir klaipėdiškių linamynio talkos, in Kraštotyra, Vil­ nius, 1967, 144-148. V. Merkys, Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje, Vilnius, 1982. Mėnesinės lietuvių papročiuose, in Lietuvių enciklopedija, 18, Boston, 1959, 203. J. Mickevičius, Senovės linų ūkis Žemaičių krašte, Gimtasai kraštas, 3/4, 1938, 346-362.

177 J. Mickevičius, Žemaičių vestuvės, in Mūsų tautosaka, 7, Kaunas, 1933, 47-125. M. Miežinis, Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszkas žodynas, Tilžė, 1894. A. Mikėnaitė, Lietuvių liaudies baldai: Katalogas. Lietuvos dailės muziejus, Vilnius, 1992. V. Milius, Gyvulininkystė, in Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius, 1964, 90-109. V. Milius, Lietuvių liaudies papročiai: Bibliografinė rodyklė, Kaunas, 1988. V. Milius, Lietuvių valstiečių maistas XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pra­ džioje, in Iš lietuvių kultūros istorijos, 2, Vilnius, 1959, 257-268. V. Milius, Mokslo draugijos ir lietuvių etnografija (XIX a. antroji pusė - XX a. pirmoji pusė), Vilnius, 1993. V. Milius, Punskiečių vestuvių papročiai, in Liaudies kūryba, 1, Vilnius, 1969, 271-278. V. Misevičienė, Darbo dainos. Kalendorinių apeigų dainos-. Lietuvių liaudies dainų katalogas, Vilnius, 1972. V. Morkūnas, Nuo tamsos ligi tamsos. Žemės ūkio darbininkų buitis Lietuvoje 1919-1940 metais, Vilnius, 1977. K. Moszyński, Kultura ludowa Słowian, 2, Warszawa, 1967.

T. Narbutas, Lietuvių tautos istorija, 1, Vilnius, 1992. Naujasis testamentas, Kaunas-Vilnius, 1988. V. Nausėdas, Lietuviškos mokyklos Prūsijoje XVI-XVIII amžiais, in Iš lietu­ vių kultūros istorijos, 2, Vilnius, 1959, 320-332. G.H.F. Nesselman, Wörterbuch der Littauischen Sprache, Königsberg, 1850. L. Nezabitauskis, Talkos Žemaičiuose, in Tautosakos darbai, 1, Kaunas, 1935, 112-127. A.R. Niemi, Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai, in Mūsų tautosaka, 6, Kau­ nas, 1932, 12-316. A.R. Niemis, Lietuviški vestuvių papročiai, in Liaudies kūryba, 3, Vilnius, 1992, 202-237.

Oi tu kregždele: Anelės Čepukienės tautosakos ir kūrybos rinktinė, Vil­ nius, 1973.

178 A. Pakalniškis, Žemaičiai: Etnografija, Chicago, 1977. Pasakoja kupiškėnai, Vilnius, 1980. Pasaulio religijos, Vilnius, 1994. A. Patackas, A. Žarskus, Gimdės virsmas: Gimimas ir krikštynos, Vilnius, 1990. A. Patackas, A. Žarskus, Vestuvinis virsmas, Prienai, 1993. R. Petraitis, Konfirmacija, in Religijotyros žodynas, Vilnius, 1991, 192. R. Petraitis, Sutvirtinimas, ibid., 358-359. V. Petrulienė, Vyresniškumas, Gimtasai kraštas, 32, 1942, 156-157. J. Petrulis, Rugiapjūtės papročiai, in Mūsų tautosaka, 8, Kaunas, 1934, 87-136. R. Pietsch, Fischerleben auf der Kurischen Nehrung, Berlin, 1982. Pirmasis lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1979. D. Poška, Raštai, Vilnius, 1959. M. Prätorius, Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne, Berlin, 1871. P. Puzaras, Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė veikla, Vilnius, 1992.

R. Račiūnaitė, Kai kurie XX a. žemaičių šeimos gyvenimo aspektai, in Lietuvių katalikų mokslo akademijos XVI suvažiavimo pranešimų tezės, Kaunas, 1994, 40-41. I. Remeika, Kai dar amžina ugnis ruseno, Kaunas, 1940. L. Rėza, Lietuvių liaudies dainos, 1, Vilnius, 1958. R. Ridley, Wolf and Werewolf in Baltic and Slavic Tradition, The Journal of Indo-European Studies, 4, 1976, 321-331. L. Roosi, Initiation Rites Among Finish Factory Workers from 1890s to the 1980s, Ethnologia Scandinavica, 18, 1988, 62-66. P. Ruseckas, Baudžiava, 1, Kaunas, 1936.

S. Samalavičius, Vilniaus stalių ir skulptorių raižytojų cechas, Liaudies kultū­ ra, 3, 1994, 35-36. M. Sarmela, Reciprocity Systems of the Rural Society, Helsinki, 1969. D. Sauka, Lietuvių tautosaka, Vilnius, 1982. L. Sauka, Lietuvių vestuvinės dainos (XIX a.-XX a. pradžia), in Literatūra ir kalba, 9, Vilnius, 1968, 9-296. J. Savickis, Linamynis Šilalės rajone, in Kraštotyra, Vilnius, 1971, 180-183.

179 A. Schlegel, H. Barry, Adolescent Initiation Ceremonies: Cross Cultural Co­ des, Ethnology, 18, 1979, 199-210. V.S. Sergejevas, Senovės Graikijos istorija, Vilnius, 1952. A. Seselskytė, Lietuvių stebuklinės pasakos apie pamotę ir podukrą, Vil­ nius, 1985. J. Sideravičius, Teisinis santuokos reguliavimas buržuazinėje Lietuvoje (1. Klaipėdos krašte 1924-1939 m.), Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 4(61), 1977, 55-64. J. Sideravičius, Teisinis santuokos reguliavimas buržuazinėje Lietuvoje (3. Santuokos sudarymo santykinės materialinės sąlygos), ibid., 1(70), 1980, 43-55. I. Simonaitytė, ... o buvo taip, Vilnius, 1960. I. Simonaitytė, Vilius Karalius, Vilnius, 1977. A. H.B. Skjelbred, Religious Confirmation - Civil Confirmation - The Con­ firmation Party, Ethnologia Scandinavica, 18, 1988, 85-94. S. Skrodenis, Žemaičių buitis J. Pabrėžos pamoksluose, in Jurgis Pabrėža (1771- 1849), Vilnius, 1972, 66-76. Smulkioji lietuvių tautosaka XVII - XVIII a.: Priežodžiai, patarlės, mįslės, Vilnius, 1956. B. Sruoga, Lietuvių dainų poetinės priemonės, in Tauta ir žodis, 4, Kaunas, 1926, 187-231. V. Statkevičius, Šilališkiai: Darbai ir papročiai, Vilnius, 1992. H. Strods, Zemnieku sabiedriskä dzlve, in Latviešu etnografija, Riga, 1969, 163-166.

Ž. Šaknys, Gegužinė: Esminiai šventės bruožai, Liaudies kultūra, 2, 1991, 21- 22. Ž. Šaknys, Ir atėjo Trys Karaliai, Moteris, 1, 1990, 3. Ž. Šaknys, Įžegnotuvės, in Lietuvininkų kraštas, Kaunas, 1995, 649-660. Ž. Šaknys, Jaunimo bendravimas, in Dieveniškės, Vilnius, 1995, 383-388, 521. Ž. Šaknys, Jaunimo brandos apeigos, in Kaimo papročiai ir Žinija: Etnografi­ nių klausimų rinkinys, Vilnius, 1991, 50-53. Ž. Šaknys, Jaunimo brandos apeigos ir išėjimo iš jaunimo bendrijos papro­ čiai, LMA. LII. Etnografinių klausimų lapas Nr. 137, Vilnius, 1989. Ž. Šaknys, Jaunimo laisvalaikio tradicijos ir inovacijos Lietuvoje (XX a. 3-4 dešimtmečiai), in Etninė kultūra ir tautinis atgimimas, Vilnius, 1994, 140-151. Ž. Šaknys, Jaunimo tarpusavio bendravimo papročiai, LMA. UI. Etnografinių klausimų lapas Nr. 124, Vilnius, 1989.

180 Ž. Šaknys, Jaunimo tarpusavio bendravimo papročiai, LMA. LII. Etnografinių klausimų lapas Nr. 143, Vilnius, 199Ü. Ž. Šaknys, Lietuvos kaimo jaunimo bendravimo formos XX a. 3-5 dešimt­ mečiais: Klasifikacija, in Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 me­ tais, Vilnius, 1990, 146-157. Ž. Šaknys, Lietuvos kaimo jaunimo brandos apeigų tipai (XIX a. pabaiga - XX a. pirmoji pusė), Lituanistica, 4(16), 1993, 75-87. Ž. Šaknys, Nematomi kaimo ir žmogaus saitai (Tarpukario kaimo jaunimo garbės suvokimas ir palaikymas), Liaudies kultūra, 1, 1993, 21-22. Ž. Šaknys, Pirmgimystės teisė Lietuvos kaimo jaunimo papročiuose (XIX a. antroji pusė - XX a. pirmoji pusė), Lituanistica, 4(20), 1994, 95-107. Ž. Šaknys, Pirmoji jaunystės šventė: Konfirmacijos papročiai Klaipėdos kraš­ te, Liaudies kultūra, 4, 1991, 16-17. I. Šidiškienė, Lietuvininkių apranga XVII a. - XX a. pirmojoje pusėje (tra­ dicija ir retrospekcija), in Lietuvininkų kraštas, Kaunas, 1995, 547-595. E. Šimkūnaitė, Priešvestuvinė liaudies medicina, in Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1981-1982 metais, Vilnius, 1983, 110-113. J. Šliavas, Žiemgalos tyrinėjimai: Žeimelis, Vilnius, 1993. P. Šmits, Latviešu tautas ticėjumi, 1-4, Riga, 1940-1941.

A. Tamošaitis, Lietuvių moterų tautiniai drabužiai, in Sodžiaus menas, 7/8, Kaunas, 1932. M. Tydekas, Žvilgsnis atgal, in Lietuvininkų žodis, Kaunas, 1995, 620-666. A. Tyla, Lietuvos valstiečių judėjimas 1907-1914 metais, in Lietuvos valstiečių judėjimas 1861-1914 metais, Vilnius, 1975, 299-347, 357-359. V. Trinka, Kūno švara Lietuvos kaime, Gimtasai kraštas, 31, 1943, 302-313. Trumpa folklioro dalykams rinkti programa / Sutaisyta d-ro K. Griniaus ir L.M.D-jos Folklioro komisijos narių prof. E. Volterio, d-ro J. Basanavičiaus, kun. J. Tumo ir adv. A. Janulaičio, Vilnius, 1910.

V. Ulčinskas, Raitininkų kaimas (1850-1950), Vilnius, 1995. E. Usačiovaitė, Baldai lietuvių liaudies šeimyninėse apeigose, Istorija, 28, Vil­ nius, 1987, 131-143. E. Usačiovaitė, Vieno ornamento morfologija, in Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra: Istoriniai ir kultūriniai aspektai, Vilnius, 1992, 132-145.

A. Vaicekauskienė, Punsko ir Seinų krašto vestuviniai papročiai, Punskas, 1995.

181 V Vaitkevičius, Šokių vakarai ir gegužinės, in Batakių apylinkėse: Kraštotyros ekspedicijos medžiaga, Kaunas, 1991, 8-9. Vaižgantas, Rinktiniai raštai, 2, Vilnius, 1957. M. Valančius, Raštai, 1-2, Vilnius, 1972. G. Valiukevičius, Dzūkiški aprašai, Vilnius, 1991. A. Van Gennep, The Rites of Passage, London, 1960. S. Vansevičius, Lietuvos valstiečių teisinė padėtis buržuazijos metais (1919-1940), Vilnius, 1968. R. Vasiliauskas, Vaikų socializacijos pakopos lietuvių valstiečių šeimoje, in Individo socializacija ir šeima, Vilnius, 1972, 59-67. N. Vėlius, Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis: Folklorinio velnio analizė, Vilnius, 1987. N. Vėlius, Mitinės lietuvių sakmių būtybės, Vilnius, 1985. P. Vėlyvis, Statybos papročiai, in Dubičiai, Vilnius, 1989, 195-200. V. Vileišis, Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje, Kaunas, 1935. A. Vyšniauskaitė, Darbas nebuvo našta, Liaudies kultūra, 6, 1991, 16. A. Vyšniauskaitė, Gėrimas lietuvių liaudies ritualuose ir kova su girtavimu, Ritualas, blaivybė, kidtūra, Vilnius, 1989, 95-122. A. Vyšniauskaitė, Kaimo buitis ir papročiai, in Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius, 1964, 527-550. A. Vyšniauskaitė, Kaimo šeima, in A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė, Lietuvių šeima ir papročiai, Vilnius, 1995, 104-167. A. Vyšniauskaitė, Laidotuvių papročiai Lietuvoje XIX a. - XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, in Iš lietuvių kultūros istorijos, 3, Vilnius, 1961, 132-157. A. Vyšniauskaitė, Lietuviai IX a. - XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose, Vil­ nius, 1994. A. Vyšniauskaitė, Lietuvių šeimos tradicijos, Vilnius, 1967. A. Vyšniauskaitė, Lietuvių valstiečių šeima, in Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius, 1964, 437-447. A. Vyšniauskaitė, Lietuvos valstiečių linininkystė, in A. Vyšniauskaitė, J. La- niauskaitė, Valstiečių linininkystė ir transportas, Vilnius, 1977, 7-138. A. Vyšniauskaitė, Lietuvių valstiečių šeimos turtiniai santykiai XI - XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, in Iš lietuvių kultūros istorijos, 1, Vilnius, 1958, 260- 270. A. Vyšniauskaitė, Linamynio talkų papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje (1. Istoriografija, darbo, poilsio ir talkininkų maitinimo organi­ zavimas), Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 3(68), 1979, 55-67.

182 A. Vyšniauskaitė, Linamynio talkų papročiai Lietuvoje XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje (2. Dainos, žaidimai, vaidinimai, kuršio kilmės klausimas), ibid., 4(73), 53-66. A. Vyšniauskaitė, Linarovio talkų papročiai, in Etnografiniai tyrinėjimai Lietu­ voje 1974 metais, Vilnius, 1975, 207-219. A. Vyšniauskaitė, Simbolika lietuvių vestuvėse, in Mūsų praeitis, 1, Vil­ nius, 1990, 71-79. A. Vyšniauskaitė, Šeimos buitis ir papročiai, in Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius, 1964, 448-526. A. Vyšniauskaitė, Tradicijų perimamumas šiuolaikinėse aukštaičių vestuvėse, in Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1983 ir 1984 metais, Vilnius, 1985, 97-101. A. Vyšniauskaitė, Vestuvės Suvalkijos kolūkiniame kaime, in Šiuolaikinis Su­ valkijos kaimas, Vilnius, 1981, 100-155. A. Vyšniauskaitė, Žemaičių vestuvės, in Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas, Vil­ nius, 1985, 122-189. A. Vyšniauskaitė, Žymėtieji linų apdirbimo įrankiai Lietuvoje XVIII - XX a., in Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1972 ir 1973 metais, Vilnius, 1974, 135-145. R. Volkaitė-Kulikauskienė, Lietuviai IX-X1 amžiais, Vilnius, 1970.

K. Žakavičienė, Užpališkių vestuvės, in Kraštotyra, 10, Vilnius, 1980, 67-73. A. Žarienė, Lyčių skirtumai vaikų veikloje, in Sociologija Lietuvoje. Praeitis ir dabartis, 5/2, Kaunas, 1995, 72-78. A. Žarskus, Martavimas ir jo reglamentacija, Liaudies kultūra, 1989 m. rug­ sėjis-spalis, 12-13. G. Žumbakienė, Gėlių darželiai, in Dieveniškės, Vilnius, 1995, 274-281.

K. Wall, G. Ferguson, Lights of Passage: Rituals and Rites of Passage for the Problems and Pleasures of Modem Life, San Francisko, 1994. C.G. Weber, Brauchtum in der Schweiz, Zürich-Stuttgart, 1985. M. Wieruszewska, Obrzędy recepcyjne wieku dojrzałego w Belchatowskiem, Lódźskie studia etnograficzne, 8, Łódź, 1966, 25-82.

A. K. Байбурин, Ритуал в традиционной культуре: Структурно-семантический анализ восточнославянских обрядов, Сайт-Петербург, 1993. B. Г. Балушок, Инициации древних славян (попытка реконструкции), Этнографическое обозрение, 4, 1993, 57-66.

183 В.Г. Балушок, Обряды и обычаи жизненного цикла украинских ремеслинников (XVI - середина XVIII в.), Советская этнография, 2, 1987, 41-51. Т.А. Бернштам, Молодежь в обрядовой жизни русской общины XIX - начала XX в.: Половозрастной аспект традиционной культуры, Ленинград, 1988. Т.А. Бернштам, Русская народная культура Поморья XIX - начала XX в.: Этнографические очерки, Ленинград, 1983. Ю.Л. Бессмертный, Жизнь и смерть в средние века: Очерки демографической истории Франции, Москва, 1991. В. Боржковский, „Парубоцтво“ как особая группа в малорусском сельском обществе, Киевская старина, 18, 1887 г. август, 765-776. Брак у народов Западной и Южной Европы, Москва, 1989.

М.М. Громыко, Традиционные нормы поведения и формы общения русских крестьян XIX в., Москва, 1986.

В.И. Еремина, Ритуал и фольклор, Ленинград, 1991.

Д.К. Зеленин, Восточнославянская этнография, Москва, 1991. Д.К. Зеленин, Обрядовое празднество совершеннолетия девицы у русских, Живая старина, 2, 1911, 233-246.

Р. Иванова, Л.В. Маркова, Болгары, in Брак у народов Центральной и Юго- восточной Европы, Москва, 1988, 135-159. С.Н. Иконникова, Молодежь: Социологический и социально-психологический анализ, Ленинград, 1974. Историко-этнографический атлас Прибалтики: Земледелие, Вильнюс, 1985.

Календарные обычаи и обряды в странах Западной Европы: Зимние праздники, Москва, 1973. Ф. Кардини, Истоки среднивекового рыцарства, Москва, 1987. Католицизм: Словарь атеиста, Москва, 1991. М. Кле, Психология подростка (Психосексуальное развитие), Москва, 1991. А.Н. Кожановский, Народы Испании, in Брак у народов Западной и Южной Европы, Москва, 1989, 134-166. Т.А. Колсва, Происхождение весенних девичьих обычаев у некоторых южнославянских народов. Македонски фолклор, 12, 1973, 63-66.

184 Т.А. Колева, Весенние девичьи обычаи у некоторых южнославянских народов. Советская этнография, 5, 1974, 74-85. И.С. Кон, К проблеме возрастного символизма, Советская этнография, 6, 1981, 98-104. И.С. Кон, Ребенок и общество (Историко-этнографическая перспектива), Москва, 1988. В. Куликаускене, Основные черты быта колхозников колхоза „Пирчюпис“ Варснского района, in Материалы к отчетной конференции археологических и этнографических экспедиций 1964-1965 г.г., Вильнюс, 1966, 37. Л. Кун, Всеобщая история физической культуры и спорта, Москва, 1982.

Г.А. Левинтон, К статье Д.К. Зеленина „Обрядовое празднество совершеннолетия девицы у русских“, in Проблемы славянской этнографии (к 100-летию со дня рождения члена-корреспондента АН СССР Д.К. Зеленина), Ленинград, 1979, 172-178.

Р. Меркене, Итоги этнографического изучения семьи, in 20 лет. Археологические и этнографические экспедиции института истории АН Литовской ССР (1948-1967), Вильнюс, 1968, 99-110. М. Мид, Культура и мир детства: Избранные произведения, Москва, 1988.

М.Ф. Пилипенко, Этнография Белорусии, Минск, 1981. В.Я. Пропп, Исторические корни волшебной сказки, Ленинград, 1946.

М.В. Тендрякова, Мужские и женские возрастные инициации (вариант постановки проблемы), Этнографическое обозрение, 4, 1992, 29-41. В. Тэрнер, Символ и ритуал, Москва, 1983.

Д.Д. Фрезер, Золотая ветвь, Москва, 1986. Э. Фукс, Иллюстрированная история нравов: Эпоха Ренессанса, Москва, 1993.

Э. Хорватова, Традиционные юношеские союзы и инициационные обряды у западных славян, in Славянский и ба/гканский фольклор, Москва, 1989, 162-173.

13-668 185 К.В. Чистов, Семейные обряды и обрядовый фольклор, in Этнография восточных славян: Очерки традиционной культуры, Москва, 1987, 396-416.

Н.В. Шлыгина, Финны, in Брак у народов Северной и Северно-Западной Европы, Москва, 1990. 3-34.

Этна граф/я Беларуси Энпыклапедыя, Мшск, 1989. Этнография детства: Традиционные формы воспитания детей и подростков у народов Восточной и Юго-восточной Азии, Москва, 1983. Этнография детства: Традиционные формы воспитания детей и подростков у народов Передней и Южной Азии. Москва. 1983. Žilvytis Bernardas Šaknys

YOUTH’S INITIATION RITES IN LITHUANIA (end of the 19th - 1st half of the 20th c.c.)

Summary

The present work deals with the pro­ - to display ethnic, confessional, social blem of age symbolism. In order to grasp and functional characteristics and the di­ activities of a definite social group, we stribution according to gender; must define its relations with other com­ - to make structural analysis of ritual munities. The chief goal of our investiga­ process; tion is to give an answer to the following - to suggest possible explanations of question: how do social communities legi­ the functional meanings of symbols of ri­ timate the passage from childhood to te elements; and youth, a domain of an autonomous age - to reveal the social dynamics of rites. group? With that end in view, we have In such a way we expect to contribute set ourselves the following tasks: to the investigation into the rites of hu­ - to reveal the specific characteristics man life cycle. The integral method was of youth as a definite age grade; used to deal with this problem. Rites prac­ - to display the forms of youth com­ tised by youth residing in the villages and munity activities; small towns of Lithuania and the ethnic - to perform the diachronic analysis territories inhabited by Lithuanians in the involving physical and social puberty rites end of the 19th - first half of the 20th of youth fixed by the author in the cour­ c.c. were investigated. se of field work and mentioned in litera­ Though in the interwar period special ture and manuscripts; attention was paid to youth in Lithuania, - to classify youth initiation rites ac­ (i.e. youth organisations were created on cording to the social function played by a wide scale, publications intended for the riles and to the mode of their func­ youth were abundant), rites practised by tioning within a community uniting a de­ youth were neglected by investigators un­ finite number of members; til the 80s as being void of „sacral“ value. - to show the genetic relation among Though the fieldwork program inclu­ the initiation rites practised in various so­ ding queries on youth initiation rites was cial communities; published as far back as in 1910, a more - to determine their territorial distri­ profound investigation started in more bution; than half a century’s time. First attempts

187 at it were made by A. Mažiulis, the pio­ respondents was born in 1905-1920, con­ neer in „youth ethnography“. S. Yla sequently, the majority of information en­ (1979) was the first to classify youth ini­ tries reflects the situation in 1920-1940. tiation rites. S. Daunys (1991) did a ma­ Field works were carried out in 1989-1994. jor work on PIRTIS (a bathhouse for ta­ The collected material is kept in the ma­ king a bath in the Lithuanian manner) ri­ nuscript depository of the Ethnology De­ tes. Several other authors investigated partment of the Institute of Lithuanian youth initiation rites from the functional History. Comparative analysis was made point of view, however no separate stu­ on the grounds of information and inves­ dies or articles were published. Informa­ tigations relating to initiation rites practi­ tion on initiation rites, (other than our sed in other European countries. The clas­ field data) are scarce in Lithuania. sic and the modern theoretical works by The manuscript depository of the Et­ European and North American ethnolo­ hnology Department, Institute of Lithua­ gists and other investigators into the his­ nian History, owns the biggest collection tory of culture were also used when ana­ of archives material. Rather a lot of in­ lysing the Lithuanian material synchroni- formation relating to the end of the 19th cally and diachronically. - beginning of the 20th c.c. was found in Works on traditional initiation rites in the collections of the Lithuanian Science the neighbouring European countries are Society and the Lithuanian Folk-lore Ar­ not numerous, (confirmation rites being chives (currently kept at the Lithuanian the only exception). This complicates the folk-lore manuscript depository, Institute comparative analysis. As Lithuania’s eco­ of the Lithuanian Literature and Folk-lo­ nomy and culture did not come up with re, the corresponding card index being in the economy and culture of Western Eu­ the Ethnology Department, Institute of rope and North America at that time, the­ Lithuanian History). Regretfully, the col­ oretical investigation results achieved in lected information is fragmentary. We al­ those countries could be used by us with so made use of the information kept at reservations, which in its turn determined the manuscript department of Vilnius Uni­ application of our own original investiga­ versity Library and the National Library tion methods, enhanced thorough rite ana­ of Lithuania and the displays of Šilutė lysis and the resulting conclusions. Museum. Leisure time is the most important For the first time the greatest part of area of the cultural activities of youth. Lei­ these archives and published sources was sure is something in between the chil­ put into scientific circulation by us. 79% dren’s play interwoven with work imita­ of 523 information entries and mentions tion and the socially responsible adult’s on initiation rites used in this work were recreation intermingled with his/her la­ recorded as answers to questionnaires bour. Communal existence of an adult res­ composed by us. Our material was obtai­ ted on it. Communication skills acquired ned in the course of interviewing 681 in­ in the family were developed in the cour­ formants (423 were interviewed by the aut­ se of practising the activities common in hor personally). The absolute majority of peers community. Usually, frequent atten­

188 dance at community gatherings resulted in re more intense, and the style of living becoming a youth. In the interwar period was more secluded. Members of the Su- girls were admitted to youth community rinkimininkai (Pietistic Movement) residing approximately at the age of 16,32, while in Klaipėda and the surrounding territory boys - at the age of 17,94. Both girls and firmly supported a reserved style of li­ boys had to be able to cope with every­ ving, perceiving their asceticism as a me­ day tasks in the home, on a farm, etc. ans of expressing their ethnic identity. In belonging to the capacity of a MERGA, West Lithuania, youth gatherings held (i.e. a maid, a completely physically deve­ when the working day was over exclusive­ loped unmarried female in the age usual ly on the occasion of some major calen­ or conventional for marrying possessing all dar holiday or family festivity predomina­ skills peculiar to an adult woman) or a ted. Adult life values were set as land­ BERNAS, (i.e. a completely physically de­ marks in an individual’s life since his/her veloped unmarried male in the age usual early childhood, the boundaries between or conventional for marrying possessing all the children’s and the adults’ worlds were skills peculiar to an adult man) or some­ levelled. times a PUSMERGĖ (a female youngling Extensive farming and collective living who has mastered a majority of skills pe­ determined a quite different type of youth culiar to an adult woman) or a PUSBER­ in East Lithuania. Intensive youth gathe­ NIS (a youngster who has mastered a ma­ rings free from any relation to labour ac­ jority of skills peculiar to an adult man) tivities prevailed there. Close social rela­ respectively. In the end of the 19th c. the tions flocked youths together making them admittance age started later. This is wit­ form integral and culturally autonomous nessed by the length of herdsmandood pe­ communities with their own control struc­ riod (until 20 years of age and beyond). tures and laws, strictly delimiting the world Sporadically, in the interwar period and, of the child from that of the adult. Ac­ obviously, rather often in the end of the cording to our investigation data, in East 19th c., marriage of a senior sister, some­ Lithuania, youth as a culturally autono­ times of a senior brother, marked the be­ mous age grade, has a long history of exis­ ginning of a person’s youth. tence, regardless of the interference of the Youth community used to be left upon European technological and cultural inno­ the person’s getting married. If a family vations. As soon as Lithuania’s indepen­ was not created in due time, the approa­ dence was restored (in 1918), political or­ ching of the real end of one’s physiologi­ ganisations directed their attention to cal youth was marked by the entrance in­ youth as a most susceptible and plastic to the age grade of an old maid (spins­ age group. Youth and adult organisations ter) or an old bachelor. and youth innovative gatherings, (e.g. a The role played by village peer com­ GEGUŽINĖ, i.e. youth festivity in the munity as an institute of socialisation va­ open held from May till September inclu­ ried in Lithuania. Links among peers we­ sively, public youth parties) prompted re relatively looser in the villages of West changes in the territorial identity of villa­ Lithuania where agricultural activities we­ ge youth, (a resident of Village N -» a

189 citizen of the Republic of Lithuania), wi­ could be observed in the end of the 19th dening especially the boundaries of girls' - the first half of the 20th c., however cultural activities. Girls were aetive parti­ both the form and the contents of the cipants of the said publie organisations rites were reduced. breaking thus the stereotypes of female In a great number of cultures, occur­ activities that had existed for hundreds of rence of the first menstruation is linked years, (i.e. the area of family reserved for with the beginning of the process of phy­ women). Public youth gatherings enabled sical and social maturation of a girl. This the girls to participate also in the gathe­ fact is emphasised by initiation rites in rings held by other villages and small nations differing in the level of their cul­ towns. The youth leisure time innovations tural development. In Lithuania, in the observed in the first half of the 20th c. end of the 19th - the beginning of the made the manifestation of regional youth 20th ex., the first menstruation was mar­ life peculiarities somewhat less prominent, ked within the family. In most cases only nevertheless in a great number of places mother and daughter participated in the territorial village youth communities re­ rite. The mother, having learned about her tained their autonomy. There was no ti­ daughter’s first menstruation, would slap me left for essential changes to occur. The her on the face. The ritual practice was Soviet occupations (1940 and 1944-1945), intended to predestine the girl’s physiolo­ the World War II. deportations and col­ gical development. It was believed that lectivisation started. even the manner in which the act of slap­ The following five rite types can be ping was performed could determine du­ distinguished according to social institutes ration of menstruation. In the period un­ established for youth initiation purposes: der investigation rites of that type were Type 1 represents rites practised in fa­ common in East and South Lithuania, mily (after the first menstruation; after the their distribution being subject to gradual first bread baking); change. Type 2 represents rites practised in the Rites of Type 2, i.e. the first bread ba­ community of neighbours (in PIRTIS, a king, are related to physical and social ma­ bathhouse for taking a bath in the Lithu­ turation of an individual. Its oldest desc­ anian manner) or in JAUJA (a barn whe­ ription reflected in an information entry re flax was broken); fixed by A.Mažiulis witnesses the realia Type 3 represents rites practised du­ of the second half of the 19th c. stating ring village community festivities (a wed­ that in Dusetos girls baked their first bre­ ding); ad on Saturday in order to treat women Type 4 represents rites practised in an assembled in a PIRTIS (a bathhouse) to autonomous territorial village youth com­ it. Bread being baked and a special small munity; loaf of bread being ready, the mother in­ Type 5 represents rites practised wit­ vited all family members and her next- hin a parish (during confirmation). door female neighbour and distributed the Until the period under investigation bread baked by her daughter among them. girls' rites of Type 1 and 2 existed. They The goal of ritual practices that followed

190 was to notify the community about the munity by means of covering them with daughter’s readiness to get married, on soot (SW Lithuania) or by means of that occasion the father usually assigned BINKIAVIMAS (two young unmarried his daughter her share. When female ne­ men would seize firmly the novice by the ighbours assembled in the bathhouse tas­ shoulders and legs and run her seat ted the bread baked by the daughter, the against a flax breaker’s clamp) (W Lit­ mother informed them as to the amount huania). The real initiation value of the of the assigned share. Somewhat simpler rite was lost by the interwar period. riles were practised in the interwar pe­ Taking into account the community of riod. Usually, the first bread baking was meaning of the words JAUJA (barn) and celebrated in NE and SE Lithuania. The PIRTIS (bathhouse) (in SW Lithuania belief that upon the occurrence of the first and in some places in West Lithuania menstruation a baker’s peel had to be JAUJA was also called PIRTIS), the out- promptly taken out to the entrance-room, of-the-way place reserved for both buil­ and the approximate coincidence of lire dings in the general complex of farmste­ age at which the first menstruation and ad buildings, the exceptional status of the the first bread baking took place at that two buildings, i.e. their mythological dan­ time, compels us to make a supposition ger, the similar rite celebration time (au­ that the rites celebrating the physical ma­ tumn; night or dusk), the achievement of turity and the beginning of management full social maturity celebrated in both activities were once interrelated constitu­ buildings, the bifunctional (flax breaking ting a uniform initiation rite. and bath taking) territorial distribution Rites of two types were practised in of the buildings constituting a farmstead the community of neighbours. In NE Lit­ in Lithuania, the possibility to link the huania girls’ maturity was marked during rites with the domestic fire cult or do­ a bath taken in a bathhouse, while in mestic fire in general, we can suggest a SW Lithuania it was marked in a barn hypothesis that the rites must have been during Пах breaking time. As witnessed genetically related in the past. by the information entry supplied by K. Taking into consideration the social ini­ Čerbulėnas reflecting the realia taking tiation institutes of all rites practised in place in the end of the 19th c., women the family and in the community of ne­ and young girls assembled in a bathhou­ ighbours (mother - family - community se in autumn to determine who of them of neighbours), it is possible to presume, were fit for marriage. A. Mažiulis also theoretically, that all above mentioned ri­ witnesses „the ritual meal on the occa­ tes constituted a complex system in the sion of achieving maturity“ celebrated past. Celebration of achievement of the at that time. In the course of our field state of physiological, social and sacral ma­ investigation no evidence of the rite was turity by means of introducing ritually the spotted. In the end of the 19th - the girl to a gradually widening social circle, first half of the 20th c., girls taking part used to build up most favourable condi­ in flax breaking for the first time in their tions for her to realise her new status psy­ lives were admitted to the maiden com­ chologically.

191 However, all those rite procedures With the vanishing of the order of pri­ could not be started and completed in the ority in marriage, the rites lost their ini­ course of one day. A period lasting up to tiation value little by little, becoming ple­ one year could separate the rites. On the asure elements in wedding festivities. In a other hand, the structural and functional bit wider area in NE Lithuania the rites analysis of the rites allows us to state that symbolising a girl’s liberation were practi­ the initiation function could be vested in sed in the period under investigation. The any of the said rites. The ethnological ma­ junior sister (or seldom brother) was drag­ teria! possessed by us enables us to link, ged from behind the wood block, from hypothetically, only the rites celebrated under the bench, the throw, the LINDE­ within the family. Even if they constituted RE (basket), the bed, the table or even a uniform initiation complex, in separate the tub. The area of the rites of said type cases a girl could not achieve the status includes another group of rites signifying of a daughter in maidenhood because a the order of priority in marriage, i.e. ritu­ right to marry belonged to her senior sis­ al taking off of the bride’s junior sister ter. This social status was acquired by the from the dowry chest. In South Lithuania girl publicly before her kin and all villa­ the following practices emphasising the gers during the wedding of her senior girl’s setting free or liberation were also sister. known: the girl (or sometimes a boy) was The oldest information entry witnes­ symbolically or really pulled from under ses the custom of wreathing (coronation, the basket, the said basket being broken symbolisation of virginity, assignment of later during a common dance or destroy­ rights) of a lass or, less habitually, a lad. ed in some other way. Sporadically, other Its existence in the end of the 19th c. rites connected with the primogeniture we­ is testified by descriptions recorded in Ku­ re practised. piškis region. Before the bride’s leaving for When dealing with definite forms of her husband’s place, the bride’s wreath was initiation rites practised during wedding put on the head of her junior sister. The festivities, the conclusion that these must wreathed lass was seated on a bench and be the 19th c. innovations thrusts itself hoisted aloft several times (sometimes wit­ upon. Evidently, the overall secularisation nesses to the event held burning splinters of the mode of living practised in the vil­ or tallow candles in their hands). The lass’ lage, the disintegration of the primogeni­ mother of father provided refreshments ture which took place in the 19th c., the to the hoisters (sometimes „ransom“ was youth leisure time innovations, the growth paid on her behalf in the same manner as of girls’ social activities, and the process done on behalf of the bride). This custom of the cultural area development in the spread quickly in the first half of the 20th beginning of the 20th c., advanced girls’ c. A wreath, a bride’s veil or shawl was initiation rites to a wider level, i.e. the put not only on the head of the bride’s village community level. junior sister but also on the head of her During wedding festivities, an indivi­ maid of honour or even on the heads of dual’s relative age, not his/her chronolo­ all her maids in turn. gical one, was emphasised, therefore rites

192 of type 1 and 2 could preserve their ini­ rites were rather prominent at the time tiation value to a certain degree. Howe­ under investigation. A youth community ver, we cannot decline a possibility that as an initiation institute existed in Lithu­ in former times the passage into the sta­ ania as was the case in many other coun­ tus of the senior unmarried daughter tries of West Europe while in the neigh­ could be celebrated by several or even all bouring Poland, Russia and partly Byelo­ village women (if the village was small) russia, work community played the role in some remote place. Theoretically, the of an initiation institute. „mysterious“ rites practised in a bathhou­ Initiation rites practised by a youth se might be just the ones. community can be viewed as the rites of The following initiation practices can passage into an autonomous youth com­ be observed during wedding festivities: the munity. The rites are designed to empha­ discharging from the old social structure, sise not the change in an individual’s phy­ the ritual hoisting aloft (the intermediate sical or social status but his admittance status), and the legitimisation of the new­ to a community consisting of members ly-acquired status (ritual drinking, repast) united by common age, territory and inte­ (ef. A. van Gennep. Les Rites de Pas­ rests. Surely, the very admittance was con­ sage). nected with an essential change in the so­ Investigation of the structure and the cial life of a boy. symbolism of the process of rites practi­ One of the main characteristics signi­ sed during wedding festivities reveals si­ fying the existence of a village youth com­ milar structural elements in other rites de munity was the age qualifications kept up passage (e.g. the end of the harvest time, by the community as a requisite for par­ flax-pulling, merry-making upon comple­ ticipation in leisure gatherings organised tion of construction of a house). by youth. In the period under investiga­ In most such rites the three structural tion it was usually limited by youth in components of the process are present or East, South, and rarely, in West Lithua­ interpreted in a rather straightforward nia. The territorial identify of the com­ way: the separation, the transition, and the munity is witnessed by fights among villa­ integration. In the course of rite reduc­ ge youths residing in different villages. In tion, rites of the said type, the practices the interwar period they were most com­ symbolising the separation from the so­ mon in Suvalkija, NW Žemaitija and in cial structure proved to be the most stable. some places in East Lithuania. In the pla­ Boys’ rites practised within a youth ces where village youth communities had community were more archaic than the ri­ preserved their territorial and age sove­ tes designed to emphasise the order of reignty, the initiation value of boys’ ini­ priority in marriage practised during wed­ tiation rites was the greatest. ding festivities. The social level of the bo­ The territorial character of a youth ys’ initiation institute was not subject to community was determined also by com­ alterations for a longer period of time. mon interests uniting youths of a definite European analogies indicate that the spe­ village. Each young individual intended to cific regional characteristics of initiation achieve certain personal aims through a

193 youth community gathering, e.g. to have practised in all ethnographic regions of a good time, to meet his/her friends, or Lithuania, except Žemaitija where only se­ to find his/her mate. Village youth was veral such cases were observed. linked together by the following common In many cultures of the world, boys’ goal: the necessity to keep up the high initiation rites were related to the tests of standing of the native village youth. The the novice’s physical maturity, tortures, je­ stability of the control structures of the er and other practices of social pressure. youth community is the source of its so­ Quite a number of information entries wit­ cial integration. ness the presence of social pressure in the As far back as in the interwar period boys’ initiation rites practised in Lithua­ in certain places of East and South Lit­ nia in the period under investigation. Ho­ huania the institution of a senior BER­ wever, the diversity of such initiation prac­ NAS existed. To the competence of the tices is evident. Only the rite of making a senior BERNAS, the oldest unmarried boy jump over a bench with simultaneous man in the village, belonged the organi­ hitting him in the back with a belt that sation of the rite of admittance of youn­ existed only in Suvalkija occupied a ma­ glings to youth community, making novi­ jor area in which it was compactly distri­ ces accept the communication stereotypes buted. In the same manner younglings un­ existing in the community, controlling ac­ der the age established by the youth com­ tivities of the youth community. However munity for acceptance for participation we­ in most cases activities of a youth com­ re expelled from the party there. A drink munity were co-ordinated by several boys. to the health of the novice being drunk, They also were to secure the positive sta­ he made his last jump over the bench. tus of the community. With the reduction of the rites, boys’ Initiation rites practised within a youth skill and force tests and other practices community were mostly designed to legi­ relating to social pressure were transfor­ timate maturity of boys. Sometimes girls med into penal customs directed towards did not even participate in such rites of younglings without required age qualifi­ initiation (usually in Suvalkija). In over cations, i.e. a certain part of the rite be­ than 87% of investigated cases initiation came the realia of the customary law of rites were organised jointly for young hi­ youth. relings and landowners’ children. Rites we­ Straightforward character of an indi­ re practised during a youth party or some vidual’s segregation from his old social other youth gathering. Only several cases structure is observed only in NE Lithu­ are known to witness that the rites were ania, it is reflected in the fixed custom practised on a fixed date; in most cases of cutting off „the fetters pul by the fat­ novices were admitted to the community her“. However, usually boys’ initiation ri­ in the course of a certain season, usually tes started with the first public dance fol­ in spring or summer. In more than a half lowed by a repeated ritual hoisting. In of the investigated cases, the rite was ce­ East Lithuania the boy’s admittance to a lebrated on behalf of one boy. In the pe­ youth community was stressed by the ri­ riod under investigation the rites were te of his ceremonial inscription into a

194 symbolic book usually followed by the ri­ ner by continuation procedures of the Lut­ tual drinking. heran Church. With the reduction of the initiation Because of historical circumstances, rites, the drinking became the chief if not confirmation in the Lutheran Lithuania the only evidence of the rite. Boys’ initia­ Minor since the beginning of the 18th c. tion rites (Type 4) were celebrated in the coincided with the completion of obliga­ same sequence as girls’ initiation rites (Ty­ tory education period. This urged the ap­ pe 3), only the structures of ritual practi­ pearance of the confirmation as a stereo­ ces differed a bit. In boys’ rites practices type of ecclesiastic and secular initiation symbolising social solidarity and introduc­ rite. Confirmation was a special event in tion into a new social structure were mo­ the life of the people who inhabited that re stable, while in girls' rites practices sym­ region. Candidates’ preparation for the bolising segregation from the old social special day (candidates’ classes, special structure and social compulsion were mo­ costumes), solemn atmosphere in the re prominent. church, public examination in religion, spe­ Girls were seldom „inscribed“ as cial vows, a party to be held at home, members of a youth community during a presents given by guests, acquisition of youth party. The rites differed significant­ rights enjoyed by adults (admittance to ly, they did not occupy major distribution Holy Communion, a right to accumulate areas. Probably, such realia were a relati­ a dowry, to get employed, act as a god- vely recent cultural phenomena of the end mother/godfather, or a bridesmaid/groom- of the 19th - the beginning of the 20th sman, etc.) gave a meaning to the confir­ c.c. In the period under investigation the mation as an initiation rite. The age qu­ cultural differentiation of sexes became alifications required for confirmation re­ less evident. Sometimes in girls’ (Type 3) sulted in the fact that an individual achie­ and boys’ (Type 4) rites that dominated ved his/her social maturity being still im­ in the greater territory of Lithuania ma­ mature physiologically. turity of individuals of the opposite sex The initiation value (in its secular sen­ was legitimated in an identical way. So­ se) of confirmation practised by the Evan­ metimes youths stressed girls’ physical ma­ gelic Lutheran and the Evangelic Refor­ turity (full development of breasts) too, mation Church of Lithuania Major was however this practice could exist both as not equally significant. This was caused a rite and a private life event (as an obs­ by the absence of major compact confes­ cene joke or customary law realia). sional community and by the lack of rela­ The process of vanishing of differen­ tion between the obligatory education qu­ tiation between separate initiation institu­ alification and the confirmation. The con­ tes founded on sexual basis resulted in firmation sacrament practised by members confirmation (Type 5). Girls’ and boys’ of the Roman Catholic Church was sel­ maturity was emphasised identically and dom regarded by them as a youth initia­ simultaneously. In a parish community, the tion rite. In South Lithuania sometimes end of childhood and the beginning of an individual was admitted to full mem­ youth was stressed in a most vivid man­ bership of village youth community after

195 a mass had been said to definite village’s maturation of a male youth. However girls order. The village organised youth festivi­ also experienced social pressure and were ties on that occasion. subject to such humiliating practises. De­ As is witnessed by the analysis of rite ep psychological impact is provoked by distribution according to sex, more nar­ means of emphasising one or other inti­ row communities (Type 1 and 2) legitimi­ mate stage of physiological maturation. sed only girls’ maturity, in wider commu­ As for boys’ initiation rites, the most nities legitimisation of girls’ or boys’ phy­ archaic ones were preserved in SE Lithu­ sical or social maturity prevailed (Type 3 ania and in certain places of SW Lithua­ and 4), while in the widest communities nia. Initiation rites are extremely rare in (Type 5) maturation of both young males West Lithuania. This phenomenon can be and females was emphasised in an identi­ explained by a relatively early disintegra­ cal way. Besides, sometimes, in communi­ tion of farmers into separate farmsteads, ties of various size, boys’ and girls’ matu­ a relatively larger size of individual farms rity was legitimised at the beginning of a and a higher cultural standard of the re­ certain working season: sowing, manuring, gion. mowing, threshing, weaving and spinning. In the first half of the 20th c., espe­ The functional and structural analysis cially in 1920-1940, initiation rites of Ty­ of rites indicates that rites of separate ty­ pe 1, 2 and 4 were practised sporadically. pes were formed in different epochs. The rites practised during wedding festi­ Social dimensions of initiation rites of vities were compactly distributed in seve­ girls and boys witness the existence of so­ ral areas, each area amounting to 2000- cial processes within a society, the chan­ 3000 sq.km. Irregularity of distribution of ging cultural area of a community, the ne­ rites of the said types was caused by the ed experienced by every social community economic and cultural development of vil­ of that time to control activities of repre­ lage districts, especially the specific cha­ sentatives of a corresponding age group. racter of information communication and Investigation into youth initiation rites information acceptance. Rites of Type 1, of the time from the point of view of sex, 2 and 4 were transmitted vertically (from reveals not only the conservativeness of generation to generation). Rites of Type male rites but also their specific relation 3 could be transmitted both vertically and with the magic and the sacral world. Bo­ horizontally (territorially), the communi­ ys’ rites are rather rational, their chief pur­ cation involving a relatively great number pose being to enforce the newly-acquired of wedding participants and, consequent­ status. The majority of girls’ rites are con­ ly, a wider area inhabited by them. The nected with the practises emphasising the „modern“ rites of Type 5 were transmit­ prospect of their future lives. Such prac­ ted trajectorily through the church. tices are designed to predetermine the The ethnic character of inhabitants in­ forthcoming physiological and social ma­ fluenced the form and the contents of ri­ turity. tes to a certain degree. Realia that exis­ It would seem that the compulsory cha­ ted in the narrowest communities were the racter of the practices had to dramatise most universal and least susceptible to

196 changes: Lithuanian, Latvian, Russian, etc. by us when we discussed practises rela­ mothers slapped their daughters on the ting to first menstruation, first bread ma­ face regardless of their confession. king and other practises taking place in a In many countries similarities in the bathhouse or a barn. As has been men­ contents and form of initiation rites prac­ tioned, the rites were created in diffe­ tised by wider communities and in the ri­ rent epochs. Though void of their prima­ te alteration character can be observed. ry initiation value, the rites dramatised Rites being deprived of their sacral cha­ physical and social maturation of youths, racter, only the universal and the archety­ fixing their new position in his/her onto­ pal ritual practises (hoisting aloft, jumping, geny. Analysis of initiation rites practised ritual drinking, etc.) were preserved in by Lithuanian youth refuted the opinion narrow village communities. that initiation rites lay buried in the bot­ The archetypal practices were conta­ tom of history being of no consequence minated by elements of other rites and in pre-industrial and modern society. symbols of physiological or social maturi­ Initiation rites practised by Lithuanian ty recognised by the village community as village youth are original initiation practi­ a result of changes in its world outlook ses modified by a civilised European na­ and world cognition. tion. Deep spiritual shock is experienced The trajectoric transmission of cultu­ during the rite. After the rite new rights ral information secured the institutional and obligations are acquired by an indivi­ control of the form and contents of ini­ dual in his/her family and in other social tiation rites. However, the initiation value communities, youths obtain the right to of the said rites was regulated by the in­ look for a mate or even to marry. teraction of several social institutes. Receiving an initiation rite was a sig­ Maturity of a novice being recognised nificant event in an individual’s life and within a certain social community, this fact in the life of a youth community, howe­ was directly recognised also by more nar­ ver it did not produce sufficient grounds row social communities, the culturally au­ for him/her to become a full member of tonomous youth community being the on­ a village community. In this respect the ly exception. It would not always recogni­ rites corresponded to various acts, very sig­ se the fact of primogeniture already re­ nificant personally though void of legal po­ cognised before the village community and wer beyond the boundaries of his/her com­ young kin. In such cases a boy, and often munity. Gaining of such rites by a youth a girl, was not admitted to youth commu­ did not necessarily result in his/her beco­ nity, sometimes an individual was denied ming an independent member of a village admittance even after his/her confirmation. community; on the other hand (in exten­ On the other hand, in rare cases rites ded families), individuals did not start in­ practised by a youth community were di­ dependent farming even after marriage, rectly recognised by adult village commu­ youths below 21, even married, were de­ nity members who witnessed them. nied absolute civil capacity. The initiation value of rites differs. The Despite all this, youth initiation rites, term of youth initiation rites was applied alongside with birth giving and related ce-

197 remonies, christening, betrothal, wedding nia and Lithuanians. They are worth in- and burial constitute a full and equal com- vestigation, preservation and handing over ponenl ol the ethnic heritage of Lithua- to the coming generations. MAPS

I. Girls’ initiation rites practised in the family and in the community of neighbours

The family celebrates: 1 - the first bread baking (1920-1940), 2 - the first menstruation (end of the 19th c.), 3 - the first menstruation (1920-1940).

The first appearance in flax breaking is emphasised by assembled assistants as follows: 4 - the girl undergoes the procedure of BINKĮ AVIM AS (two young men seize a novice by the shoulders and the legs and run her seat repeatedly against a flax breaker's clamp (1920-1940), 5 - the girl is covered with soot (1920-1940).

Female members of the PIRTIS (bathhouse) community emphasise: 6 - matu­ rity of the girl who has come to have a bath

II. Wedding participants (1920-1940)

1 - uninvited youth, 2 - only invited youth, 3 - uninvited youth attended only the „bridal evening“, 4 - masked revellers were the only uninvited guests, 5 - uninvited guests had a right to participate in merrymaking only until the gro­ om's arrival

III. Initiation rites practised during wedding festivities: distribution according to gender (1920-1940)

The rites emphasise: 1 - social maturity of girls only, 2 - social maturity of both girls and boys

IV. Girls' primogeniture (order of priority in marriage) (1920-1940)

1 - primogeniture legitimised by the village community, 2 - primogeniture

199 is sometimes supported by the family, 3 - the order of priority in marriage is neglected

V. Initiation value of rites gained by girls during wedding festivities: from the point of view of informants

1 - give a right to marry, 2 - entitle to pass into the age-grade of MERGA (a maid), 3 - secure admission to a youth community: a - 1920-1940, b - beginning of the 20th c., c - end of the 19th c.

VI. Distribution of initiation rites involving the bride’s sister (maid of honour) practised during wedding festivities (1920-1940)

1 - the girl is pulled from under: a - the KAŠIKAS ( basket) (the basket being later broken to pieces), b - the bench, c - the wood block, d - the MARŠKA (throw), e - the table, g - the UNDERĖ (basket), h - the tub; 2 - the following head-dress is put on the girl’s head: a - the bride’s wreath and veil, b - only the veil, c - only the wreath, d - only the shawl, e - the rite is modified: the bride’s veil is put on the heads of her maids in turn; 3 - the girl is hoisted aloft: a - lifted from the chest, b - hoisted repeatedly; 4a - a pot is broken; 5a - the rite is modified: the girl is „inscribed“ as a MERGA (maid) during her brother’s wedding

VII. Kinship relation between the novice and the bride in initiation rites practised during wedding festivities

A change in the social status of: 1 - the bridesmaid - the sister (or the sister who does not act as a bridesmaid), 2 - the bridesmaid - the female friend or the sister, 3 - only the bridesmaid - the female friend is emphasised: a - in 1920-1940, b - beginning of the 20th c., c - end of the 19th c.

VIII. Distribution of rites practised in youth peer community according to gender

Maturity of: 1 - only boys (1920-1940), 2 - both boys and girls (1920-1940), 3 - only boys (beginning of the 20th c.), 4 - both boys and girls (beginning of the 20th c.), 5 - only boys ( end of the 19th c.), 6 - both boys and girls (end of the 19th c.) is emphasised

IX. Younglings in a youth party (1920-1940)

Participation of younglings is: 1 - limited, 2 - unlimited, 3 - limited to a certain degree

2 0 0 X. Separate parties held by herders or PUSBERNIAI (youngsters who have mas­ tered the greater part of skills to be possessed by an adult man) (1920-1940)

XI. Youth fight participants (1920-1940)

The fight involves: 1 - boys of the same village and boys of different villages, 2 - only boys residing in different villages, 3 - boys never fought, 4 - only boys residing in the same village, 5 - boys of different nationalities

XII. Youth social intercourse in a youth party (1920-1940): social aspect

Farmsteaders’ children and hirelings: 1 - communicated without reservations, 2 - minded financial condition a bit, 3 - danced only with a socially equal partner, 4 - did not communicate at all, farmsteaders’ children and hirelings having separate parties, 5 - daughters of wealthy landowners did not attend youth parties

XIII. Participants of boys’ initiation rites: distribution according to gender (end of the 19th c. - first half of the 20th c.)

1 - boys and girls, 2 - only boys

XIV. Participants of boys’ initiation rites: distribution according to age (end of the 19th c. - first half of the 20th c.)

1 - youth and adults without limitation, 2 - youth and sometimes adults, 3 - youth and sometimes adult members of the family, 4 - only youth

XV. Boys’ initiation rites: social aspect (end of the 19th c.- first half of the 20th c.)

Receiving initiation rites: 1 - farmsteaders’ children and hirelings, 2 - farmste­ aders’ children and hirelings only in major villages, 3 - farmsteaders’ children and distinguished hirelings, 4 - farmsteaders’ children and hirelings separately

XVI. Boys’ initiation rites: age of novices (end of the 19th c. - first half of the 20th c.)

1 - 20 years and on, 2 - 18-19 years, 3 - 16-17 years, 4-15 years and under

XVII. Number of boys receiving initiation rites simultaneously (end of the 19th c. - first half of the 20th c.)

U —668 201 1 - only one at a time, 2 - several at a time, 3 - the number is of no importance

XVIII. Time of practising boys’ initiation rites (end of the 19th c. - first half of the 20th c.)

1 - in warm seasons: a - in spring, b - in late spring, c - after May prayer, d - during Easter time, e - on Whitsunday, f - in summer; 2 - in cold seasons: a - in autumn, b - on the New Year's Day, c - on the Shrove Tuesday, d - in winter; 3 - regardless of the season: a - as needed, b - during wedding festivities, c - on the name day, d - the rite was practised alter collective assistance

XIX. Practises symbolising the novice’s testing and his segregation from the old social structure in boys’ initiation rites (end of the 19th c. - first half of the 20th c.)

1 - endurance, force and skill test: a - the novice is beaten, b - his force is tested, c - he is made to jump over a bench, d - he is made to jump over a poke; 2 - the novice is jeered at by means of: a - sooting, b - pouring water over him, c - tarring, d - making him kiss a broom: 3 - non-violent social maturity tests: a - discussing of his merits, b - his first ritual dance: 4 - cutting of fetters - symbolic act of segregation

XX. Ritual hoisting practised in boys’ initiation rites (end of the 19th c. • first half of the 20th c.)

XXI. Practises symbolising the male novice’s incorporation into the new social struc­ ture (end of the 19th c. - first half of the 20th c.)

1 - symbolic inscription in „the book", 2 - final common dance, 3 - final drinking to the novice’s health or ritual meal, 4 - drinking to the novice’s health or having a ritual meal (without resorting to other practices), 5 - the novice’s vows to the new community

XXII. The dominant ritual practise in girls’ initiation rites (end of the 19th c. - first half of the 20th c.)

1 - water is poured over the girl, 2 - the girl is made to kiss a broom, 3 - the girl is made to kiss a stove, 4 - her possible fitting in with the youth community is discussed, 5 - her first dance with a boy, 6 - the girl is led in

2 0 2 among the members of the youth community, 7 - the girl is wreathed, 8 - the girl is hoisted aloft repeatedly, 9 - the girl dances with all boys in turn, 10 - the girl gives her vows to the new community, 11 - the girl is handed in a key, 12 - the girl supplies a ritual meal, 13 - the girl’s physiological maturity is stated TABLES AND FIGURES

1. Activities of a village youth community in the end of the 19th - beginning of the 20th c.c.

2. Differences in the regional styles of living in the beginning of the 20th c. in Lithuania

3. The amount of material

4. The amount of material relating to girls’ initiation rites: quantitative and func­ tional analysis

5. Structure of initiation rites practised during wedding festivities

6. Structure of certain rites involving a change in the individual’s social status

7. The amount of material relating to boys’ initiation rites: quantitative and func­ tional analysis ILLUSTRATIONS

Illustration on the cover titled: Lithuanian girls near Rambynas, National Museum of Lithuania, ATV 24435. Unknown photographer. 1910.

1. Area of cultural activities reserved for a girl: Family, Mažeikiai Rural District, Šiauliai „Aušra“ Museum, neg. 1779. Unknown photographer. 1936.

2. Area of cultural activities reserved for a boy: community life. Krivūlė (Village Assembly). Kretinga Rural District, Šiauliai „Aušra“ Museum, neg. 1315. Photo by P. Bugailiškis. 1936.

3. Bread baking. Šiauliai Rural District, Šiauliai „Aušra“ Museum, neg. T- Pg 130. Photo by V. Trinka. 1934.

4. Confirmation certificate. Saugai Region, Šilutė Museum. G. 4377, IR 392.

5. Confirmation certificate. Verdainė Region, Šilutė Museum, G. 7229, IR 1112.

6. Youth. Telšiai Rural District. Šiauliai „Aušra" Museum, neg. 17832. Photo by B. Buračas. 1935. VIETOVARDŽIŲ RODYKLE

Adutiškis, apylinkės 69, vis. 59 Baltarusija 25, 44, 110, 118, 131, 135, 145, 147, 167 Afrika 117. 118 Baltijos regionas 162 Aistiškiai, k. 148 Barčiai, k. 160 Akmenė, raj. 144 Barzdai, mstl. 44. 148 Akmenynai, par. 160, 161 Batakiai, apylinkės 32, 128, 147 Akuočiai, k. 99 Bereiškė, k. 33, 65 Alanta, apylinkės 51. vis. 59 Bilcišiai, k. 64 Aleksandrava, k. 33 Bilionys. k. 145 Alytus, aps. 51, 61, raj. 32, 43. 90, 102, 130, 147, Biržai, apylinkės 86, I 16, 153, 157. aps. 158, mst. 150, 161 161, raj. 89, 101, 102, 137 Amerika 43. 76 Bostonas, mst. 22 Andrioniškis, apyl. 69 Buckūnai, k. 102 Anglija 35 Būda, k. 148 Anykščiai, mst. 141, raj. 28, 60, 69, 78, 80, 84. 87. Budriai, k. 127 89, 101, 102, 113. 148 Būdviečiai, k. 149 Antalieptė, apylinkės 58 Bulgarija 61. 104. 150 Antazavė, apylinkės 142 Butėnai, k. 84 Aukštaitija 14, 23. 63, 73, 87, 102 Butkai, k. 32, 65. 70, 127 146 Aukštumalai. k. 155, 162 Aukštupėnai, apyl. 80 Ceikiniai, к. 110 Australija 118 Centrinė Europa 99 Austrija 114. 117 Cibavas, k. 101, 133, 148, 160 Azija 20. 117 Čekija. 117, 127. 128 Babilonas 53 Čiuteliai, k. 42 Bagdoniškės, k 141 Bajorai, k. 56, 59, 85, 148 Dainava, k. 149. 150 Balčiai, k. 101 Dargužiai, k. 41 Baleliai. k. 84 Daugai, k. 130, 147 Balscliškiai. k 64 Devynduoniai. k. 61, 147

206 Didžiasalis, к. 130, 131 Janušava, k. 147 Didžioji Lietuva (Mažosios Lietuvos antonimas) 168 JAV 22, 35 Dieveniškės, mstl. 32, 46 Jonava, raj. 78 Dysna, apyl. 131 Jonclaičiai-Biručiai, k. 55 Dovydžiai, k. 144 Jonija 37 Dovilai, par, 155, 161 Jungėnai, k. 148 Dreižiai, k. 156 Juodpėnai, k. 86 Dubičiai, apyl. 92, 103 Jurbarkas, raj. 53, 78 Dūkštas, raj. 70 Jurgeliškiai, k. 102 Dusetos, apyl. 92, apylinkės 57, 58 Jūžintai, apylinkės 58 Dvarcli.škiai. k. 150 Dzūkija, 16, 17, 39, 67, 73, 86, 102, 168 Kabeliai, k. 150 Džiugai, k. 53. 78 Kaišiadorys, raj. 80, 91, 135, 141, 147, 149 Kaimelis, k. 128, 137 Eržvilkas, apylinkės 86 Kaimynai, k. 160 Estija 114, 117 Kaimynėliai, k. 59 Europa 19, 20, 25, 35, 41, 45, 94. 95, 97, 98, 105, Kaliningradas, sritis (žr. Karaliaučius) 114, 116, 117, 127, 143, 144, 169 Kalniečiai, 89 Europos tautos 36, 78 Kalvarija, mst. 160, par. 161, vis. 61 Kalviai, k. 56. 67 Gargždai, mst. 159 Kamajai, vis. 150 Garliava, par. 161 Kančėnai, k. 32 Gaubės, k. 101 Karaliaučius 28 Gėlūnai, k. 101, 149 Karališkė, k. 130 Gervėčiai, apylinkės 28, mstl. 69, 146 Karklėnai, k. 44 Gilūtos, k. 107 Karklininkai (arba Karklė), par. 161 Gižai, k. 33, par. 161 Katinėliai, k 132, 137 Grabava, к. 137 Katyčiai, par. 161 Graikija 35, 103 Kaukėnai, aps. 161 Graužiniai, k. 148 Kaunas, gub. 86, 86, raj. 127, 137, 161 Grybėnai, k 113 Kavaliauskai, k. 163 Griežioniškiai, k. 60 Kavarskas, mst. 89 Gruzdžiai, apylinkės 58 Kėdainiai, raj. 61, 147 Gučiūnai, k. 64 Kelmė, raj. 24, 78, 91 Gudeliai, k. 53, 99 Kermušija, k. 26 Gūdžiai, k. 100 Kybartai, apylinkės 135 Kijevas, mst. 99, 145 Ignalina, raj. 26, 47, 56, 69. 70, 107, 110, 113, 130, Kintai, apylinkės 162, par. 155, 161, 162 131, vis. 61 Kivutkalnis, 37 llgininkai, k. 28, 138 Klaipėda, aps. 155, 161, mst. 39, 161, par. 155, 161, Ispanija 103, 117 raj. 65, 70. 127, 149, 159, 161, 163

207 Klaipėdos kraštas, 14, 16, 31, 32, 56, 65, 78, 86, 87, Marijampolė, aps. 61, raj. 101, 132, 148, 160, 161 100, 107, 116, 127, 151, 153, 155-159, 161, 162 Maskva, mst. 21 Klausučiai, k. 64 Mateikiškiai, k. 147 Klišiai, k. 162 Mažeikiai, aps. 50, raj. 58 Kliukai, k. 130 Mažintai, 128 Krakės, mstl. 44 Mažoji Lietuva 35, 36, 39, 42-44, 69, 112, 137, 149, Kražiai, apylinkės 78, mstl. 18, 99 153, 161, 166-168 Kretinga, aps. 50, 61, raj. 38, vis. 50 Medinos, k. 60 Krikštonys, apyl. 99, k. 32, 73 Mergežeris, k. 56, 59 Krosna, par. 161, 163 Merkinė, apyl. 92 Krušinskai, k. 32, 127, 146 Meteliai, par. 160, 161 Kunigiškiai, k. 53 Mielagėnai, mstl. 110 Kupiškis, apylinkės 36, 60, 83, 86, 94, 147, mst. 22, Mielciškampis, k. 150 144, par. 21, raj. 28, 56, 59, 76, 80, 84, 86, 87, Miškiniai, k. 138, 148 102, 145, 148-150, vis. 31, 59-61, 150 Mikšiuliai, k. 100 Kupreli.škis, apylinkės 86 Mikulčiai, k. 44 Kurkliai, apyl. 60 Miroslavas, k. 51 Kuršių nerija 32, 153, 155, 162 Molėtai, raj. 89, 147

Labguva, aps. 87, 161 Narvydžiai, k. 101 Lankupiai, k. 33 Naujavalakiai, k. 163 Latgala 113 Nemunas, upė 116, 124 Latvija 37, 59, 94, 113, 114, 117, 127, 131, 150, Neris, upė 116, 124 159, 161 Nirtaičiai, k. 61 Laukeliai, k. 113, 133, 135 Nociūnai, k. 102, 149 Lazdijai, raj. 26, 32, 41, 56, 67, 73, 78, 90, 99, 102, 128, 150, 160, 161 Norvegija 159 LDK 73 Leipalingis, k. 26 Onuškis, k. 41 Lenkija 17, 25, 28, 110, 117, 118, 127, 167 Oriolas, gub. 60 Lieponys, k. 80 Lietuva 11, 13-26, 28-32, 35-37, 38-42, 44, 45, 49, Paberžiai, k. 101 51, 54, 55, 57-59, 64-70, 73, 76, 81, 82, 84, 86, Padubysys, vis. 55 91, 92, 94, 98-1 (K), 103, 107, 110, 112, 114, 116, Pagėgiai, apylinkės 137, aps. 161 118, 121, 131, 132, 135, 142, 145, 146, 148, Pagiriai, k. 70 153, 158, 159, 162, 165, 167, 169 Pakruojis, raj. 53, 61, 102 Lietuvos Respublika 20, 78, 81, 116, 137, 166 Palanga, apylinkės 157 Lodzė, mst. 145 Panemunis, apylinkės 141 Lomeniai, k. 147 Panevėžys, aps. 45, 59-61, 150, raj. 56, 59, 89, 90, Luokė, apylinkės 51 150 Paparčiai, k. (Kaišiadorių raj.) 80 Maksiūnai, k. 56 Paparčiai, k. (Mažeikių aps.) 50 Mantvydai, k. 33, 65 Papilys, apylinkės 86, vis. 46,

2 0 8 Papiškės, к. 147-149 Raguva, par. 90 Papšiai, к. 113, 148 Raičiai, k. 32,73 Pasarčiai, к. 22, 66 Raitininkai, k. 43, 90, 98 Pasvalys, apyl. 59, 94, raj. 47, 59, 101, 147, 149 Ramoškonys, k. 147 Pavisinčia, k. 149 Raseiniai, aps. 45, raj. 51 Pelesa, apylinkės 28, 135, k. 101 Reškutėnai, par. 110 Peletrūnai, k. 113, 149 Rėkučiai, k. 112, 150 Peršėkin inkai, k. 163 Riazanė, gub. 60 Petrašiškės, k. 147 Ricicliai, k. 51 Piauliai, k. 162 Rietavas, apylinkės 71, 78, 99 Pieliai, k. 144 Rinkuškiai, k. 137 Pietų Azija 145 Rytinė Lietuvos dalis, pusė 82, 132, 166 Pietų Europa 44, 53, 103 Rytų Aukštaitija 168 Pietų Lietuva 23, 35, 39, 58, 84, 86, 92, 110, 112, Rytų Lietuva 16, 18, 36, 39, 44, 63, 67, 82, 83, 92, 114, 121, 151, 160, 167 107, 110, 112, 114, 131-133, 168 Pietų Žemaitija 87 Rytų Prūsija, Rytprūsiai 151, 156 Pietryčių Aukštaitija 67 Rytų Žemaitija 39 Pietryčių Europa 99 Rodūnia, apylinkės 28, par. 110 Pietryčių Lietuva 47, 63, 78, 80, 87, 91, 94, 118, Rojūnai, k. 59, 149 132, 133 Rokiškis, raj. 22, 28, 64, 70, 84, 89, 127, 141 Pietvakarių Baltarusija 117 Roma 53, 153 Pietvakarių Lietuva 16, 32, 35, 44, 63, 64, 128 Rudikai, k. 76, 84, 150 Pirčiupis, kolūkis 100 Rūdninkai, apyl. 147-149 Plačcniškiai, k. 145 Rugiai, k. 147 Plaškiai, par. 161 Rukai, par. 161 Plyniai, k. 65, 99, 101, 137 Rusija 21, 25, 47, 49, 60, 107, 117, 131, 145, 153, Plundakai, k. 31 167 Plungė, raj. 44, 78 Pošnia, k. 78, 128 Rusnė, mstl. 159, par. 161 Podolė, apylinkės 76 Prancūzija 35, 45, 117 Salakas, vis. 51, 59 Prapuntai, k. 150 Salomcnka, k. 110 Priekulė, apyl. 65, 70, 149, par. 32, 70, 146, 155, Santaika, par. 161, 163 161, 162 Saugos, k. 33, 101, 154 Prienai, raj. 26, 46, 78, 130, 146, 147, 149 Saulučiai, k. 149 Priešakinė Azija 145 Seda, par. 50 Prūsija 60, 102, 155, 159, 161 Seinai, kraštas 32, 47, 144 Punia, apylinkės 147 Sendvaris, k. 42 Punskas, apylinkės 28, 110, kraštas 32, 47, 144 Simnas, par. 160, 161 Puponiai, k. 80 Sindriūnai, k. 101 Sintautai, apylinkės, 28, mstl. 64, 78 Radviliškis, raj. 61, 138, 148 Skaistgiriai, k. 147 Radvilonys, k. 41 Skandinavijos šalys 35, 114, 146, 163

2 0 9 Skcmai. dvaras 114. k. 114 Šimonys, k. 84 Skitija 128 Širvintos, raj. 59, 67, 91, 100, 102 Skuodas, raj. 44, 87. 101, 144 Šveicarija 114, 117, 162 Slabada, k. 91 Švenčionys, aps. 46, 59, 61, raj. 69. 110, 112, 130, Slovakija 112, 117 150 Sodcliškiai, k. 101 Sovietų Sąjunga 21 Talačkonys, k. 47, 147 Sparta 95, 124 Taraldžiai. k. 150 Staneliai, k. 60 Tauragė, apylinkės 149, raj. 53, 56, 91. 128, 149 Staniava, k. 102 Tauragnai, mstl. 61, 100 Stebėkiai, k. 150 Telšiai, aps. 165, raj. 51, 144, 149 Stučiai, k 155 Tolminkiemis, k. 153 Sugintai, k. 56 Trakai, raj. 41, 80, 147 Suodžiai, k. 147 Traupis, apyl. 89 Suomija 113, 157 Tryškiai, apylinkės 148 Suvalkai, gub. 81 Triškoniai, k. 53, 102 Suvalkija 18, 32, 44. 63, 73, 78, 86. 87, 90, 92. 94, Trumpininkai, k. 56 101, 102, 107. IKI, 121, 130. 132, 133, 135, Tuliaušiai, k. 50 137, 149, 168 Tverečius, apylinkės 26, 42, 47, 145, apyl. 92, mstl. Svcncclė, k. 65 46, 110, 132, vis. 59 Svėdasai, mstl. 78, 141 Ukmergė, raj. 40, 70, 110, 113, 133, 135, 147, 150 Šakiai, raj. 28, 44. M , 65, 78, 99, 101, 128, 130, Ukraina 76. 117, 127 132, 137, 147, 148 Upninkai, apyl. 78, k. 99 Šalčininkai, raj. 100, 101, 148-150 Urviniai, k. 44 Šiauliai, aps. 46, 55. mst. 26, raj. 26, 58, 99 Utena, aps. 45, 51, 59, raj. 61, 100, 102 Šiaurės Aukštaitija 39 Užnemunė 14, 67, 8(1, 82, 87, 118 Šiaurės Europa 99. 144, 162 Šiaurės Lietuva 18. 30, 90, 92, 94, 101, 114, 116, Vabaliai, k. 102 137, 138 Vabalninkas, apylinkės 86 Šiaurės rytų Lietuva 14, 28, 29, 58, 63, 64, 68, 70, Vakarų Europa 25, 35, 44, 103, 167 78, 80, 84, 86, 87, 90, 91, 116, 132, 141 Vakarų Lietuva 16, 17, 32, 44, 58, 63, 65, 67, 68, Šiaurės vakarų Europa 99, 144, 162 78, 82, 101, 114, 116, 118, 159, 166, 167 Šiaurės vakarų Lietuva 92 Valakbūdis, k. 130 Šiaurės vakarų Žemaitija 87, 110, 157 Valkininkai, mstl. 51, 86 Šiaurės Žemaitija 44 Vanagai, par. 155, 161 Šiaurinė Klaipėdos krašto dalis 155 Varėna, raj. 26, 28, 33, 38, 41, 51, 56, 59, 80, 87. Šilagalys, k. 56, 59 90, 99, 100, 118, 138, 148, vis. 61 Šilalė, apyl. 65, raj. 31, 70, 91, 96. 145 Vaškai, par. 42, mstl. 47 Šilavotas, vis. 150 Vccgulbcnc, k. 59 Šilutė, aps. 161, mst. 26, 153, raj. 33, 44, 56, 65, Velžys, apyl. 56, 59 101, 137, 159, 161 Verbyliškės, k. 78

2 1 0 Vcrdainė, к. 152 Žadžiai, k. 91, 100 Vėžionys, к. 26, 47, 146. 147, 149 Żalgiriai. k. 144 Videniškiai, par. 147 Žėgliai, k. 147 Vidiškiai, par. 1 К) Žeguniai, k. 150 Višinskai, к. 147 Žeimelis, apvl. 61, mstl. 32, 102 Viduklė, apylinkės 51 Želva, apylinkės 113, par. 110 Vidurio Lietuva 18, 35, 78, 92 Žemaguliai, k. 149 Viešintos, k. 80. 102, 141 Žemaičių Naumiestis, mstl. 161 Vilkaviškis, raj. 33, 64, 113, 135, 147-149, 161 Žemaitija 14, 18. 29. 31, 32. 35, 39, 40, 44, 56. 61, Vilkyškiai, par. 157, 161 63, 65, 69-71, 78, 82, 87, 90, 91, 102, 107, 114, Vilnius, gub. 86, mst. 24, 26, 29, 128. 146, 161, raj. 116, 121, 143, 159, 168 67. 149 Žemaitkiemis, k. (Šilutės raj.) 44 Vilniaus kraštas 17, 61, 100 Žemaitkiemis, k. (Ukmergės raj.) 40 V'iščiakaimis, k. 147 Židikai, apylinkės 58 Vokietija 35, 44, 87, 113, 117, 127, 155, 161 Žydiškės, k. 135 Vyžiai, par. 161 Žiemgala 32 Vyžuonos, apylinkės 86 Žiežmariai, mstl. 147 Žygaičiai, apyl. 91, k. 149 Zanavykija 137, 149 Žiūrai, k. 99 Zarasai, aps. 51, 59, raj. 53, 58, 64, 69, 70, 89 Žižmai, k. 150 Zervynos, k. 80, 100 Žuvyėiai, k. 147