AIVARAS STEPUKONIS

Gauta 2005-04-25

AIVARAS STEPUKONIS Kultûros, filosofijos ir meno institutas

IDËJØ ISTORIOGRAFIJOS GIMIMAS: ARTHUR ONCKEN LOVEJOY The Birth of the Historiography of Ideas: Arthur Oncken Lovejoy

SUMMARY

The introductory part of the article presents an account of the formative period of the historiography of ideas in which the historical beginnings and later developments of the discipline are discussed. The introductory part is followed by an analysis of the studies of one of the most renowned Western histo- riographers, Arthur Oncken Lovejoy, with special notice being paid to the methodological aspects of these studies. The three main themes under scrutiny are as follows: (1) the idea as the object of a his- toriographic study; (2) the methods of historiography in a practical and theoretical perspective, and (3) points of divergence between historiography and philosophy.

IÐTAKOS IR PLËTOTËS

Pasakymas „idëjø istorija“ Vakarø Giambattista Vico (1668–1744) savo Nau- mokslinëje raðtijoje pasëtas filosofijos is- jàjá mokslà apie bendràjà tautø prigimtá torijà tyrinëjusiam pastoriui ið Augsbur- (1725) laikë savotiðka „idëjø istorija“ (la go Johannui Jakobui Bruckeriui (1696– storia delle idee). Anot Vico, ði istorija 1770) iðleidus Historia doctrina de ideis „prasidëjo ne filosofams pirmàsyk susi- (Mokymo apie idëjas istorija, 1723), kurio- màsèius [riflettere] apie þmoniø idëjas“1, je iðdëstyta istorinë platoniðkøjø idëjø o pirmykðèiams þmonëms apskritai apþvalga. Kaip tik Bruckerá turëdamas ëmus galvoti þmogiðkai [umanamente galvoje neapolietis retorikos profesorius pensare]. Trumpai tariant, idëjø istorijos

RAKTAÞODÞIAI. Istoriografijos metodologija, idëjø istoriografija, filosofija. KEYWORDS. The methodology of historiography, the historiography of ideas, philosophy. 130 LOGOS 42 2005 BALANDIS • BIRÞELIS MOKSLINË MINTIS pradþia – ne Platonas, o mitas ir poezi- hey’aus kûryboje, kurioje gyvenamasis ja. Ásidëmëtina, jog nuostata minties pa- þmogaus pasaulis (Lebenswelt) vaizduo- saulá tyrinëti plaèiàja to þodþio prasme, jamas kaip sudëtingas ávairiausiø insti- neapsiribojant ne tik akademine filosofi- tuciniø, kalbiniø, doroviniø, vertybiniø, ja, bet ir filosofija apskritai, idëjø isto- meniniø bei kitokiø reikðmiø laukas, ku- riografijoje lieka gyvybinga ligi ðiolei. rá iðnarplioti ir ið naujo iðgyventi (na- Brucker’á minëjo ir prancûzø eklektinës cherleben) galima tik pasitelkus þmogið- filosofijos mokyklos steigëjas Victoras kàjá supratimà (Verstehen), o eksperi- Cousinas (1792–1867), netaupæs pagyrø mentiniams gamtos mokslø metodams ilgai „idëjø istorijos“ tradicijai, kurià jis ðis prasminis laukas yra ið principo ne- siejo su ankstyvuoju vokieèiø eklekticiz- pasiekiamas5. Dar vienà idëjø istorijos mu, o patá Bruckerá vadino „filosofijos is- atmainà aptinkame Friedricho Meinec- torijos tëvu“2. Kitas to paties laikotarpio ke’s (1862–1954) raðtuose. Didþioji Mei- prancûzø eklektikas, itin domëjæsis idë- necke’s istoriniø tyrimø dalis skirta po- jø istorija, Jean-Louis-Eugéne’as Lermi- litinëms idëjoms, taèiau paèià tyrimø nier (1803–1857) pabrëþë istoriná ben- kryptá jis apibûdino platesniu „idëjø is- druomeniná idëjø tvarumà: „Idëjos ne- torijos“ (Ideengeschichte) terminu6. Mai- praranda savo reikðmës keièiantis am- nekiðkoji idëjø istorijos samprata pada- þiams, ir kuo jos stipresnës, kuo plaèiau rë didelæ átakà iðtisai pokario vokieèiø pasklidusios kuriuo nors laikotarpiu, tuo istorijos tyrëjø kartai, kurie gilinosi á de- lëèiau iðnyksta ir uþleidþia vietà kitoms mokratijos þlugimo prieþastis tarpukario ið jø iðsirutuliojanèioms idëjoms“3. Ðiuos Vokietijoje. Su idëjø istorija glaudþiai þodþius Lerminier iðtarë nagrinëdamas susijusi Ernsto Cassirerio (1874–1945) ðvieèiamuoju laikotarpiu itin puoselëtos simboliniø formø filosofija7 bei kitø po- „vienos ið esminiø idëjø – þmoniðkumo“ kantininkø pastangos iðplëtoti savità hu- átakà restauracinës Prancûzijos teisës sis- manitariniø mokslø metodologijà sekant temai bei socialinei politikai. Dilthey’aus pavyzdþiu. Vokietijoje idëjø istorijà aptarë filoso- Be minëtøjø, Vokietijoje ávardytinos fas ir psichologas Friedrichas Augustas dar dvi idëjø istoriografijos tradicijos. Carusas (1770–1807) gvildendamas senà Tai ikonologijos mokykla, kuri – grei- eklektinæ prielaidà, kad idëjø istorija èiau dël formos negu dël turinio – pri- privalanti apraðyti ne tik iðmintá, logikà skiriama dailës istoriografijai. O ðtai bei grynàsias idëjas (reine Ideen), bet ir apie kità vokiðkàjà idëjø istoriografijos proto klaidas. Wilhelmas von Humbold- atmainà dar nesu kalbëjæs. Tai þinojimo tas (1767–1835) idëjø istorijà laikë vienu sociologija, kurios tikrieji pradininkai ið „istoriko uþdaviniø, kurie apima vi- buvo socialinës pakraipos filosofai Ma- sus laikinosios veiklos pavidalus bei vi- xas Scheleris (1875–1928) ir Karlas Man- sas amþinøjø idëjø iðraiðkas“4. Senosios, nheimas (1893–1947), nors kai kuriuos brukeriðkosios idëjø istorijos atðvaitai opius þinojimo sociologijos klausimus nesunkiai áþiûrimi ir Wilhelmo Dilt- gana aiðkiai ir pranaðiðkai buvo anks-

LOGOS 42 131 2005 BALANDIS • BIRÞELIS AIVARAS STEPUKONIS

èiau apibrëþæ tokie màstytojai kaip aptarsiu nuodugniau, buvo vienas kûry- Friedrichas Nietzsche8, Karlas Marxas ir bingiausiø klubo steigëjø ir nestygstan- Friedrichas Engelsas9. Tiek Scheleris, èiø jo veiklos strategø. 1940 m. drauge tiek Mannheimas domëjosi dësniais, pa- su Philipu Wieneriu (vëliau redagavu- gal kuriuos Vakarø istorijoje ávairiausi siu Hajime Nakamuros Ways of Thinking minties pavidalai santykiavo su pagrin- of Eastern Peoples) Lovejoy’us pradëjo dinëmis visuomeninëmis sàrangomis – leisti þurnalà Journal of the History of Ide- valstybe, baþnyèia, ûkiu. Maxo Schele- as, kuris nuo pirmøjø gyvavimo dienø rio tyrimai krypo á bendresnæ paþintinæ ligi ðiol gausiø ir energingø Idëjø isto- problematikà, jam rûpëjo ontologiniai rijos klubo nariø13 pastangomis sëkmin- idëjø ir realijø sàveikos ypatumai10. O gai vykdo idëjø istorijos misijà sukurti Mannheimas atstovavo ideologinei þino- kuo erdvesná tarpdalykiniø (interdiscip- jimo sociologijos ðakai, kuri gvildeno linary) ir visadalykiniø (pandisciplinary) „klaidingos sàmonës“ apraiðkas, tai yra tyrimø laukà. màstymo tipus, kurie formuojasi uþda- Ðalia amerikinës idëjø istoriografijos roje socialinëje erdvëje ginant ar mëgi- tradicijos pokario metais þvaliai reiðkë- nant patenkinti tam tikrus, daþniausiai si dar dvi europinës. Vokietijoje ir gero- politinius siekius11. kai uþ jos ribø Reinhartui Kosseleckui, Jungtinëse Amerikos Valstijose idëjø Joachimui Ritteriui, Rolfui Reichardtui ir istorija itin susidomëta pirmaisiais XX kitiems pavyko iðpopuliarinti vadina- amþiaus deðimtmeèiais. Ið pradþiø uo- màjà „sàvokø istorijà“ (Begriffsgeschich- liausi idëjø istorijos tyrëjai buvo filoso- te)14. Sumanymo uþmojai – tiesiog mil- fai, vëliau ásitraukë kitø humanitariniø þiniðki. Dauguma jø nesutelpa á penkis, bei visuomenës mokslø atstovai. 1918, kai kurie – á deðimtá tomø. Sàvokø isto- 1925 ir 1935 m. Kolumbijos universite- riografijos tikslas – sudaryti iðsamius to Filosofijos katedros darbuotojai pa- politiniø, visuomeniniø, taip pat filoso- rengë ir iðleido straipsniø rinktines ben- finiø, estetiniø, retoriniø bei teologiniø dru pavadinimu Studies in the History of sàvokø istorinës vartosenos þodynus. Is- Ideas (Idëjø istorijos tyrimai). Ðia leidybi- toriðkai nagrinëjama ne pavieniø raðy- ne programa uþsibrëþtas uþdavinys – tojø, tekstø, mokyklø, tradicijø, argu- „skatinti tyrimus ir lavinti istorinæ vaiz- mentacijø, màstysenø, ideologijø, o at- duotæ ... platesniame tyrimø lauke [ne- skirø sàvokø raida. Viena vertus, pasi- gu filosofija], kuriame atrodo, kad idë- rinktø politiniø arba filosofiniø sàvokø jos turi istorijà“12. Kitas guvus, jei ne gu- þodynai nepaverèiami perdëm savaran- viausias, idëjø istoriografijos þidinys tiek kiðkais, nuo faktinës þmoniø elgsenos Jungtinëse Valstijose, tiek Vakarø pasau- atitrûkusiais dariniais, nuolatos atsiþvel- lyje – tai 1923 m. prie Dþonso Hopkin- giama á istoriná socialiná kontekstà. An- so universiteto ásteigtas Idëjø istorijos tra vertus, tokie þodynai beatodairiðkai klubas. Arthuras Onckenas Lovejoy’us „nesociologizuojami“, nekildinami ið (1873–1962), kurio paþiûras netrukus „ideologijos“, „klasinës padëties“ arba

132 LOGOS 42 2005 BALANDIS • BIRÞELIS MOKSLINË MINTIS

„valdanèiøjø sluoksniø këslø“. Tiriama, 1966), kuriame nagrinëjama, kokia bu- kaip tam tikra sàvoka, tam tikra kalbi- vo XVI–XVIII amþiais mokslinë kalbëse- në forma kito priklausomai nuo istori- na, kaip ji kito, savo þanru giminingi nio laikotarpio, politiniø paþiûrø, visuo- kuopiniø màstysenø istoriografijai. Visa- meninio sluoksnio, asmens savybiø. Sà- me pasaulyje gerai þinomose knygose vokø istoriografija savo tyrimais aprëpia Folie et déraison (Beprotybë ir neprotingu- laikotarpá nuo XVI iki XX amþiaus. Kol mas, 1961), Naissance de la clinique: une kas sudarinëjami nacionaliniai þodynai: archéologie du regard médical (Klinikos gi- apraðomos ir sisteminamos vokieèiø, mimas: medicininio poþiûrio archeologija, prancûzø, taip pat vengrø, olandø, da- 1963), Surveillir et punir: naissance de la nø, suomiø, ðvedø, dabartinës Kinijos prison (Priþiûrëti ir bausti. Kalëjimo gimi- politiniø bei kitokiø sàvokø vartosenos. mas, 1975)18, trijø tomø Histoire de la se- Paraðius tautines sàvokø istorijas, spe- xualité (Seksualumo istorija, 1976–1984)19 cializuotø þodynø istoriografijas bus ga- Foucault dëmesá sutelkia ne á paèias lima gvildenti lyginamuoju poþiûriu. ástaigas – kalëjimà, beprotnamá ar klini- Angliðkuose kraðtuose sàvokø istoriog- kà, o á vieðàsias diskusijas, kilusias isto- rafija kelià skinasi vangiau15. O ðtai riðkai randantis tokioms ástaigoms. Sa- Prancûzijoje galima ieðkoti netgi sàvokø vo raðtuose Foucault linkæs gvildenti istoriografijos pirmtakø, jø pavyzdþiai idëjas, taèiau ne kiek jos atspindëjusios tokiose asmenybës kaip mesjë Dupuis ir tam tikru laikotarpiu vyravusius intelek- Contonet, kurie dar pirmojoje XIX am- tinius ásitikinimus, o kiek virtusios reto- þiaus pusëje „devynerius kanèiø me- rinëmis priemonëmis tam tikrai visuo- tus“16 ið devyniø galybiø autoritetingø meninei tapatybei tuo laikotarpiu sukur- raðytiniø ðaltiniø rinko romantizmo api- ti ir áteisinti. Foucault daugiau knietëjo brëþimus, nesëkmingai stengdamiesi ið- ne idëjø turinys, o ávairiausios kalbinës siaiðkinti, kas ið tikrøjø per daiktas yra raiðkos priemonës (retorinës bei stilisti- tas romantizmas17. nës technikos), kuriomis Europos krað- Prancûzijoje jau porà ðimtmeèiø gy- tuose bûdavo palaikoma vieðoji tvarka. vavusià idëjø istoriografijos tradicijà, – Jeanas Starobinskis baigë literatûros pradedant eklektikø Cousino bei Lermi- ir psichiatrijos mokslus ir iki iðëjimo á nier darbais ir baigiant analø mokyklos pensijà 1985 m. Þenevos universitete atstovø Blocho bei Febvre’o màstysenø dëstë prancûzø literatûrà bei medicinos istorijomis, – pratæsë Michelis Foucault istorijà. Savo itin gausiuose raðtuose20 (1926–1984) ir Jeanas Starobinskis (g. derino literatûros kritikos, psichologijos, 1920). Foucault pagal iðsilavinimà buvo kultûrologijos, istoriografijos metodus, filosofas ir psichologas. Taèiau daugu- në vieno ið jø pernelyg nesureikðminda- ma jo veikalø, netgi pats filosofiðkiau- mas, veikiau siekdamas apdairios pu- sias Les Mots et les choses: un archéologie siausvyros. Pastaràjá trisdeðimtá metø des sciences humaines (Þodþiai ir daik- Starobinskis garsëjo kaip puikus Jeano- tai:humanitariniø mokslø archeologija, Jacques’o Rousseau interpretuotojas, bet

LOGOS 42 133 2005 BALANDIS • BIRÞELIS AIVARAS STEPUKONIS

taip pat ne vienà áþvalgø darbà yra sky- sàvokø bagaþà, ir ðia prasme objekty- ræs tokiems raðytojams kaip Montaig- vesnë. Taèiau susidûræ su „intelektine“, ne’is, Racine’as, Corneille’is, La Roche- arba „sàvokine“ istoriografijos atmaino- foucauld, Montesquieu, Diderot, Voltai- mis vis dëlto galime bûti ramûs, jog re’as, Stendhalis, Charles’is Baudelai- skaitome raðiná, priskirtinà ðimtametei re’as, Paulis Valéry, Sigmundas Freudas, idëjø istoriografijos tradicijai. Leo Spitzeris, Ferdinand’as de Saussu- Baigdamas ðá skirsná noriu pateikti re’as. Starobinskio kritinis metodas tyrë- dar kelias pastabas apie paèià „idëjos“ ja, ragina remtis kuo pilnesniu kûrybi- sàvokà ir jos istoriografinës vartosenos niu nagrinëjamo autoriaus palikimu, ðá ribas. Be abejonës, tai viena kebliausiø apsvarstant kuo ávairesniais atþvilgiais – intelektiniø kategorijø, á kurios nuorodø ypaè idëjiniu istoriografiniu, filosofiniu, laukà patenka praktiðkai viskas, kas yra, psichologiniu, medicininiu. Pasitelkiami kadangi uþtenka „prabilti“, „iðtarti þo- ne tik iðspausdinti autoriaus tekstai, bet dᓠir jau turime „idëjà“. Neplëtodamas ir laiðkai, dienoraðèiai, fragmentai, kurie idëjø epistemologijos, tenoriu ávardyti, atidþiai skaitomi tik po to, kai sukaup- kokios Vakarø istoriografijoje yra susi- tos reikiamos þinios apie autoriaus lai- klosèiusios paèios bendriausios ðio ter- kais vyravusias filologines, stilistines bei mino vartosenos ir kurios ið jø priskir- estetines kategorijas. Starobinskio atveju tinos idëjø istoriografijos þanrui. Galvoje idëjø istoriografija yra neatsiejama nuo turiu tokià idëjø istoriografijos praktikà, kitø gretutiniø moksliniø perspektyvø, kurià ákûnija ðiame tyrime nagrinëjimui kuriø vienalaikis taikymas atveria tam pasirinkti atskiri idëjø istoriografai ir jø tikrà „panoraminá vaizdà ið aukðtai“ (un veikalai. regard surplombant), nustato tam tikrà Paprastai idëjø istoriografija netiria kritiná atstumà, viena vertus, neleidþian- (1) platoniðkøjø idëjø – amþinø, nekin- tá objekto „iðardyti“ stebint ið pernelyg tamø, nenykstamø, nuo þmogaus màs- arti, antra vertus, neleidþiantá objekto tymo nepriklausomø bûties pavidalø, „iðtirpdyti“ stebint ið pernelyg toli. kurie pagal apibrëþimà negali turëti is- Nûdienos mokslinëje literatûroje pa- torijos. Idëjø istoriografija atsisako „filo- vadinimà „idëjø istoriografija“ vis daþ- sofuoti“ apie (2) hëgeliðkàsias idëjas, niau keièia „intelektinës istoriografijos“ tiksliau, vienos „grynosios idëjos“, arba antraðtë21, taèiau ðis þodinis pakaitalas „visuotinës dvasios“, arba „kosminio anaiptol nëra visuotinis, „idëjø istoriog- proto“, palaikanèio ontologinæ visatos rafijos“ terminas tebëra gajus22. Negana sàrangà ir suteikianèio þmonijos istori- to, nagrinëjant tradicinius minëtos isto- jai tikslà, teleologinæ prasmæ. Tiesa, hë- riografinës ðakos ðaltinius, ið tikrøjø geliðkoji idëja, prieðingai negu platonið- daug tikslingiau vartoti frazæ „idëjø is- kieji pavidalai, skleidþiasi istoriðkai, ið toriografija“, kadangi laiko poþiûriu gaivaliðkos bûsenos pereidama á sàmo- pastaroji yra brandesnë, turinti aiðkià ningà laisvo, save màstanèio màstymo mokyklinæ tradicijà, istoriðkai atsijotø bûsenà, taèiau hëgeliðkos idëjos sampra-

134 LOGOS 42 2005 BALANDIS • BIRÞELIS MOKSLINË MINTIS ta stokoja empiriðkumo, ji – perdëm me- lias – valstybæ, kultûrà ir religijà bei ðiø- tafiziðka, jos istoriografija prilygtø die- jø ðeðeriopà sàveikà. Panaðius dalykus viðkøjø apraiðkø istoriografijai, remtøsi turi mintyje ir Ranke svarstydamas apie tam tikru apreiðkimu, vadovautøsi ezo- „vyraujanèias laikotarpio idëjas“ (leiten- terinëmis prielaidomis23. de Ideen) ir jomis apibûdindamas „do- Plaèiausia ir drauge kebliausia „idë- minuojanèias ðimtmeèio tendencijas“25. jos“ samprata, patenkanti á idëjø isto- Ásidëmëtina, jog visiems tik kà minë- riografo dirbtuvæ, – tai „istorinës idë- tiems autoriams, taip plaèiai suvokian- jos“, kaip jas suprato ir vartojo tokie tiems „idëjos“ reikðmæ, istoriografija sa- màstytojai kaip Wilhelmas von Hum- vaime tampa idëjø istoriografija. Kito- boldtas (1767–1835), Leopoldas von kios istoriografijos ið principo negali bû- Ranke (1795–1886), Johannas Gustavas ti. Nors XX amþiuje idëjø istoriografija Droysenas (1808–1884), Jacobas Burc- pabrëþtinai vadavosi nuo ðiø „platoniz- khardtas (1818–1897). Visi ðie vyrai kal- mo liekanø“, akivaizdu, jog visiðkai bëjo apie tam tikras neasmeniðkas, kuo- nuo jø iðsivaduoti jai ne tik nepavyko, pines dvasios nuostatas, intelektines bet ir ið esmës negali pavykti tol, kol perspektyvas, kurios suvienydavo atski- taikomi tokie, tegu ir þemiausio abst- rà istoriná laikotarpá, atskirà istorinæ kul- raktumo lygmens, istoriografiniai api- tûrà, atskirà istorinæ tradicijà, atskirà bendrinimai kaip „tauta“, „tradicija“, tautà, kiekvienai jø suteikdamos savità „epocha“, „kultûra“, „tendencija“. braiþà – buvimo, kultûrinio ir simboli- Idëjø istoriografijai, kuri mëgina ap- nio reiðkimosi, estetinio suvokimo, do- èiuopti „sudëtingas“ idëjas, priklauso ir rovinio vertinimo ir panaðiai. Èia vis tokiø filosofiniø istoriografø arba isto- dar akivaizdþios sàsajos su platoniðkai- riografiniø filosofø kaip Benedetto Cro- siais pavidalais: pirma, pripaþástamos ce’s (1866–1952), Robino George’o Col- tam tikros bendros, transcendentinës, vi- lingwoodo (1889–1943) bei Hanso-Geor- sà þmonijos istorijà áprasminanèios idë- go Gadamerio (1900–2002) darbai, ku- jos, pavyzdþiui, „Gërio“, „Tiesos“, „Gro- riuose pasakojamos praktinio ir teorinio þio“, „Laisvës“, „Protingumo“, „Þmo- protø istorijos26. Istoriografijos objektas niðkumo“, o po to tyrinëjamos empiri- yra þmogus. Jis yra màstanti bûtybë. nës tokiø transcendentalijø apraiðkos Vadinasi, istoriografija yra þmogaus ávairiose tautose ir epochose. Wilhelmo màstymo istorijos raðymas, keliant ir at- von Humboldto þodþiais sakant, „Isto- sakant á klausimus, kurie rûpi dabarti- rijos tikslas – ágyvendinti idëjà, kurià ið- niam, esamam màstymui. reiðkia þmonija, visomis kryptimis ir vi- Idëjos reikðmë tampa vis dalykiðkes- somis formomis, kuriomis baigtinë for- në kuomet nagrinëjama „màstysenø“, ma gali susisieti su idëja“24. Gimininga „retoriniø formø“, „moksliniø terminø“ samprata iðreikðta Droyseno istoriniø praeitis. Didþioji XX–XXI amþiø idëjø is- doroviniø galiø teorijoje, taip pat Burc- toriografijos tyrimø dalis ásiterpia tarp khardto mokyme apie tris istorines ga- ðiø dviejø kraðtutinybiø – idëjos kaip

LOGOS 42 135 2005 BALANDIS • BIRÞELIS AIVARAS STEPUKONIS

dvasinio principo, kuris suvienija atski- konkreèios sàvokinës ir kalbinës katego- rà istoriná kuopiná subjektà (tautà, kul- rijos (þodþio, frazës, teiginio, stilistinës tûrà, laikotarpá, tradicijà), ir idëjos kaip priemonës).

ARTHUR ONCKEN LOVEJOY (1873–1962)

Ðen bei ten mokslo bendruomenëje raiðkas“, o „laiko patikrintas vertybes“ – pasigirsta nuomoniø, kad XIX–XX am- Arthuro Onckeno Lovejoy’aus kûrybiná þiø sandûroje kûrusiø màstytojø paþiû- palikimà. Lovejoy’us gimë 1873 m. Ber- ros, ákopus á XXI amþiø, neiðvengiamai lyne, Vokietijoje. Bakalaurantûrà baigë tampa atgyvenomis. Tokia nuostata – Kalifornijos universitete, Berklyje, ma- gimusi ið slapto pavydo eikliosioms gistrantûrà – 1897 m. Harvardo univer- technologijoms – reiðkiama kaip savai- sitete. Átakingiausi Lovejoy’aus veikalai me suprantamas dalykas be papildomø ir straipsniai paraðyti beveik prieð ðimt- paaiðkinimø. Antra vertus, ið televizijos metá, 1910–1938 m. dëstant Dþonso Hop- ekranø ir radijo imtuvø nuolatos girdi- kinso universitete, Baltimorëje, Merilen- me, kaip, reklamuodami gaminius, pre- do valstijoje, bei iðëjus á uþtarnautà pen- kybininkai gudriai vartoja pasakymà sijà ir toliau Baltimorëje kûrybingai tæ- „laiko patikrintas“, pabrëþdami taiko- siant mokslinæ veiklà27. Savo pastabas mos technologijos tradicijà, girdamiesi grásiu dviem kone ryðkiausiomis Love- sukauptos darbo patirties ilgaamþiðku- joy’aus knygomis – monografija The Gre- mu. Paradoksalu ir, manyèiau, didþiai at Chain of Being: A Study of the History of humanitarø nenaudai (gëdai?)! an Idea (Didþioji bûties grandinë: Idëjos is- Siekdamas nuodugniau aptarti þanri- torijos tyrimas) ir straipsniø rinktine Es- nes ir paþintines idëjø istoriografijos ypa- says in the History of Ideas (Idëjø istorijos tybes, rinkausi ne „paskutinio meto ap- apybraiþos).

IDËJA KAIP ISTORIOGRAFINIO TYRIMO OBJEKTAS

Prisiminkime: vienas þenkliausiø XIX geografinës, visuomeninës ir kitokio po- amþiaus antrosios pusës–XX amþiaus bûdþio varomosios jëgos tai dominuo- pirmosios pusës Vakarø istoriografijos davo, tai pasitraukdavo á antrà planà, laimëjimø – tai sugebëjimas pripaþinti, tarpusavyje sàveikaudamos paèiais pai- kad þmonijos praeitá verpë daugybë niausiais bei sudëtingiausiais pavidalais. prieþastiniø gijø, kuriø reiðkimosi mas- Prieþastinis monizmas palengva uþleido tas bei átakos laipsnis kaskart buvo ki- vietà prieþastiniam pliuralizmui, pagal toks. Kas buvo lemtingiausia vienu at- kurá istorijos audinys mezgasi ið gausy- veju, kitu galëjo bûti palyginti nereikð- bës átakø, kurios kiekvienu atskiru atve- minga. Ûkinës, valstybinës, karinës, ide- ju, nors ir sudarydamos tam tikrà hie- ologinës, kultûrinës, dorovinës, rasinës, rarchijà, vis dëlto nesudaro pastovios hie-

136 LOGOS 42 2005 BALANDIS • BIRÞELIS MOKSLINË MINTIS rarchijos. XIX ðimtmetyje ekonomistas torijoje“34, „veiksniai, ið tikrøjø darantys Karlas Marxas dar galëjo vienareikðmiai átakà stambesniems minties poslin- tvirtinti, kad „Nëra politikos, teisës, kiams“35 . Trumpai tariant, Lovejoy’us mokslo ir t.t., meno, religijos ir t.t. isto- objektu renkasi tas màstymo atmainas, rijos“28, tuo norëdamas pasakyti, kad vi- kurios þmonijos praeityje buvusios sos minties apraiðkos neturi savarankið- veiksmingos, taèiau ne bet kurioje gyve- ko bûvio, jos tëra iliuziniai medþiaginiø nimo plotmëje, o tik paties istorinio gyvenimo sàlygø atðvaitai, o tikrieji liki- màstymo. Lovejoy’ui „istorijoje rûpi tik mo vairininkai – fiziologiniai þmoniø tam tikra veiksniø grupë ir tik tiek, kiek poreikiai. O kitas to paties laikotarpio ji veikia tuose baruose, kurie sutartinai ûkio teoretikas Johnas Maynard’as Key- laikomi atskirais intelektinio pasaulio nesas marksistinio tono primygtinumà padaliniais; ji [idëjø istoriografija] ypaè ðvelnino þodþiais: „Esu tikras, kad ávai- domisi procesais, kai átakos ið vieno [in- riø grupiø siekiø galia gerokai perverti- telektinio] baro pereina á kità“36. Taigi nama, o idëjø nuolatinës átakos reikðmë Lovejoy’us nagrinëja tik tas idëjø átakos menkinama“29. Anuomet tarp ðiø krað- formas, kurios taikytinos kitoms idë- tutiniø poþiûriø, regis, þiojëjo neáveikia- joms, drauge ne neigdamas, o tik meto- ma praraja, taèiau per kitus penkis ar diðkai atsiribodamas nuo kitø bûdø, ku- septynis deðimtmeèius istoriografijoje riais idëjos daro poveiká neidëjiniams padaryta paþanga ðiø dviejø autoriø tei- reiðkiniams ir atvirkðèiai. Ðiuo poþiûriu giniuose leido áþvelgti jau nebe tako- lavdþojiðkà perspektyvà puikiai papildo skyrà, o dviejø daliniø, santykiniø tiesø þinojimo sociologijos tyrimai, kuriuose sambûvio galimybæ. Nebereikëjo iðsiþa- pabrëþiami ne tarpmintiniai santykiai, o dëti vienos, kad galëtum pripaþinti kità. idealiøjø ir realiøjø (kûniðkøjø, valiðkø- Lovejoy’ui ðios poþiûrio kraðtutiny- jø) veiksniø sàveika. bës yra svetimos. Jis neteigia, jog idëjos Kokià reikðmæ Lovejoy’aus vartose- kiekvienu atveju yra vieninteliai, arba noje ágauna pati „idëja“ iðskyrus tai, pamatiniai, arba svarbiausi þmoniø gy- kad ji privalanti sukelti padarinius? Jei- venimo ir kultûros kûrimo varikliai. Ta- gu derëtø atsakyti vienu þodþiu, tuomet èiau ið tiesø tvirtina, jog idëjos, ypaè kai tarèiau – „keblià“, bet ðitai sakau nepri- kurios idëjos, istorijoje yra padariusios ekaiðtaudamas, greièiau drauge su Lo- milþiniðkà átakà ir bûtent dël ðios aplin- vejoy’umi liûdnai pripaþindamas, jog kybës nusipelnanèios istoriografo akylu- visa màstymo istorija yra kebli, „ilga mo. Lovejoy’ø domina veikianèios idëjos, idëjø painiojimo seka, kuri ir sudaro di- idëjos, atliekanèios vaidmená þmoniø dþiàjà þmogiðkos minties istorijos da- santykiuose30, „minties veiksniai“31, „di- lá“37. Prie painiavos motyvo dar gráðiu, naminiai minties ir meno istorijos veiks- o dabar noriu suminëti pagrindines idë- niai“32, „lemianèios, veikianèios idë- jø rûðis, iðsitenkanèias „idëjos“ sàvokos jos“33, „tvarûs dinaminiai veiksniai, idë- lauke. Mintys ir nuomonës, jausminës jos, kurios sukelia padarinius minties is- bûsenos ir su ðiais dalykais susijæs elge-

LOGOS 42 137 2005 BALANDIS • BIRÞELIS AIVARAS STEPUKONIS

sys38; iðankstinës sampratos39; màstymas so asmens, mokyklos ar iðtisos kartos ir skonis40; estetinës pajautos, vyraujan- màstymas ir kurie, jeigu bûtø aiðkiai èios dingstys, ginamos tiesos41; literatû- ávardyti, galëtø tapti apibrëþtais, patvir- rinës ir filosofinës srovës, nuomonës, in- tinamais arba paneigiamais logikos ar telektiniai ir emociniai prasminës sàran- metafizikos teiginiais. (3) Metafiziðkos gos dëmenys42; moralinis temperamen- patetikos, arba tam tikros nuotaikos bei tas43, þodþiø reikðmës ir priereikðmiai44, jausmai, kuriuos suþadina vienoks ar ki- iðankstinës nuostatos, pamaldumas, ide- tos visatos, gamtos, daiktø prigimties alai45 – ðis ilgas terminijos sàraðas iliust- apibûdinimas vartojant þodþius taip, ruoja „idëjos“ sàvokos margumà, lanks- kaip jie vartojami groþinëje literatûroje. tumà, galø gale neapèiuopiamumà, jis Tokios suestetintos idëjos iðreiðkia kuo grindþiamas daugiau ar maþiau darbi- ávairiausias svajingumo bûsenas: Love- ne vartosena, tai yra tomis teksto vieto- joy’us mini miglotumo, ezoterinæ, amþi- mis, kuriose Lovejoy’us nesprendþia nybës, monistinæ panteistinæ, voliunta- metodiniø uþdaviniø, o gvildena kon- ristinæ, to, kas neapsakoma, patetikas. kreèias istorines temas. Idëjos reiðkiasi (4) Kertiniai, arba paties Lovejoy’aus þo- per „intelektinæ istorijà“46, „bendrus po- dþiais, „ðventieji“ kurio nors laikmeèio slinkius“, „psichologinius santykius“, arba sàjûdþio þodþiai, pasakymai, for- „pagrindinius epizodus ir perëjimus“, muluotës, terminijos. (5) Aiðkiai ávardyti „ávairovæ“, „asociacinius procesus“47, teiginiai arba principai, kuriuos skelbia „sroves“, „kilmes“, „kaità“, sàveikà“48. átakingiausios Vakarø màstymo tradici- Darsyk matome, koks svarbus Love- jos asmenybës. joy’ui yra idëjiniø reiðkiniø judrumas, Minëti penki idëjø padaliniai, nuo takumas, paslankumas, ið kuriø ir nu- pasàmoniniø kategorijø bei emociniø statomas idëjos veiksmingumo laipsnis. bûsenø iki apibrëþtø filosofiniø formu- Kitas lavdþojiðkø idëjø sàraðas jau luoèiø, apima didþiumà ne tik intelek- grindþiamas ne pabiromis citatomis, o tiniø, bet ir platesne prasme psichiniø vientisa iðtrauka ið Didþiosios bûties gran- þmogaus veiklos formø. Savo uþmoju dinës49, kurioje Lovejoy’us idëjø istoriog- idëjø istoriografija yra ambicingas su- rafijà aptaria metodiniu rakursu. Nuro- manymas, ið principo nesiðalinantis në domi penki idëjø padaliniai: (1) nutylë- vienos màstymo rûðies. Þinoma, idëjø tos arba ne iki galo iðsakytos prielaidos, istoriografas anaiptol netiria to, „kas pa- daugiau ar maþiau nesàmoningi, savai- puola“. Principiná atvirumà kuo ávai- me suprantami, neargumentuoti intelek- riausioms minties apraiðkoms, kiek jos tiniai áproèiai, atsiskleidþiantys pavienio priklauso praeièiai, riboja ne tik domë- þmogaus arba iðtisos kartos màstyseno- jimasis konkreèia istorine tema, bet ir ið je. (2) Dialektiniai motyvai, kurie apima anksto nustatytos metodinës atrankos tokius dalykus kaip aiðkiai neávardyti taisyklës. Lovejoy’ui rûpi tik tos idëjos, samprotavimo manevrai, logikos triukai, kurias jis vadina „minties istorijos ele- metodinës prielaidos, nuo kuriø priklau- mentais, pirminiais ir nuolatiniais, pasi-

138 LOGOS 42 2005 BALANDIS • BIRÞELIS MOKSLINË MINTIS kartojanèiais vienetais“50 arba tiesiog sikà: jis tyrinëja tas mintis, sàvokas, nuo- „vienetinëmis idëjomis“ (unit-ideas)51. jautas, idëjas, kurios istoriniø intelekti- Vienetinës idëjos samprata – gana niø sàrangø atþvilgiu yra „fundamenta- paini. Simboliniame istorijos tankumyne lesnës“53, labiau „persmelkianèios“, Lovejoy’us mëgina iðskirti grupæ reikð- „valdanèios“54, „bendresnës“55, „ávairiau miniø vienetø, kurie sudaro ádomià, bet, veikianèios“56 ir, tokios bûdamos, Love- mano galva, ne iki galo suderinamà at- joy’aus manymu, jos yra „elementares- sietybës-daiktybës arba bendrybës-atski- nës, turinèios didesnæ aiðkinamàjà galià, rybës samplaikà. Prieð patikslindamas, ar net reikðmingesnës uþ“57 pavienæ fi- kà turiu omenyje, pirma apibrëðiu kon- losofinæ sistemà, literatûriná veikalà, tekstà, kuriame iðryðkëja vienetiniø idë- mokslinæ problematikà, epochinæ pasau- jø vaidmuo. Istoriografas privalo bûti lëþiûrà (tai yra bet kurá semantiná vise- nepaprastai iðprusæs, nuodugniai susi- tà, kurá jos – vienetinës idëjos – suda- paþinæs su praeities filosofine, menine, ro). Ðtai kodël, Lovejoy’aus aiðkinimu, moksline, groþine, tikybine raðtijomis. idëjø istoriografui nëra tikslinga nagri- Neatsitiktinai Jovejoy’aus rinktinë Essa- nëti tokias simbolines reikðmines sam- ys in the History of Ideas, anot jos redak- plaikas kaip „krikðèionybës“ idëja, arba toriø, yra skirta „tiems tyrëjams, kurie „romantizmo“ idëja, arba „Dievo“ idë- ypaè domisi filosofija, kalbotyra, seman- ja. Krikðèionybë esanti margø, daþnai tika, religija ir teologija, anglø ir lygina- prieðtaringø ásitikinimø kratinys, kurio màja literatûra, dailës istorija, ûkio isto- turinys kaskart ið esmës kitoks, nelygu rija, ðvietimo istorija, politine ir sociali- kokios yra tikëjimo tiesos ir jas iðpaþás- ne istorija, politologija ir antropologija tanèios konfesijos. Daþnai krikðèionybë bei istorine sociologija“52. XX amþiaus aprëpianti aibæ teiginiø, kuriuos sieja vi- pirmojoje pusëje Lovejoy’us ið savo am- so labo bendras vardas, kadangi jie su- þininkø ir skaitytojø vis dar reikalauja jungti ne nuoseklaus màstymo pagrin- bûti renesanso humanistais. Ar tai áma- du, o tik bendra geografine vietove, ku- noma ákopus á XXI amþiø? Palieku ðá rioje vienu ar kitu laikotarpiu buvo pa- klausimà neatsakytà. sklidæ. Lovejoy’us daro iðvadà: „Visoje Platus apsiskaitymas ir iðsimokslini- ðioje tikëjimo tiesø ir [religiniø] sàjûdþiø mas istoriðkai iðsiskleidusiose màstymo virtinëje, apsiaustoje vienu pavadinimu, apraiðkose – kurio nors laikotarpio eks- ir kiekvienoje jos dalyje norint iðvysti perimentinëje gamtotyrinëje teorijoje, fi- tikruosius vienetus, lemianèias veikian- losofinëje sistemoje, tikybiniame moky- èias idëjas, kurios reiðkiasi kiekvienu at- me, tautosakoje, poezijoje – idëjø isto- skiru atveju, reikia prasiskverbti pro riografui leidþia áþvelgti tam tikrus vienio ir tapatumo regimybæ, pralauþti reikðminius dëmenis, kurie tarytum sle- kiaukutà, laikantá masæ vienoje vieto- piasi uþ pirmaplaniø, taèiau sudëtiniø je“58. Panaðias kliûtis, pasak Love- semantiniø visumø, yra uþ jas pamatið- joy’aus, tyrëjas privalo áveikti lukðtenda- kesni. Ásiklausykime á Lovejoy’aus lek- mas nevienalytes „romantizmo“ sàvo-

LOGOS 42 139 2005 BALANDIS • BIRÞELIS AIVARAS STEPUKONIS

kas. Mëgindamas suvokti romantizmà ir Romantizmo apibûdinimø margu- drauge pripaþindamas ðios sampratos mas, pavirðutinumas, savavaliðkumas vidinæ nedarnà, joje slypinèiø reikðmiø Lovejoy’aus, ðvelniai tariant, nedþiugi- dialektinæ kakofonijà, ið pradþiø idëjø na. Kaip mokslininkas susiklosèiusià istoriografas imasi ne aiðkinamojo, o ar- keblià padëtá jis iðgyvena dramatiðkai: domojo darbo. Jis privalo iðnarplioti á Viso to pasekmë – terminø ir idëjø pai- triukðmingà kamuolá susisukusias ávai- niava.... Þodis „romantinis“ reiðkia tiek riausias paþiûras, kurios – kaþkodël? – daug dalykø, jog savaime jis nebereiðkia visos vadinasi tuo paèiu „romantizmo“ nieko. Jis liovësi atlikæs kalbinio þenklo vardu. Ðmaikðtaudamas ir kartu dûsau- paskirtá. [...] Karðtuose ginèuose dël ro- damas Lovejoy’us raðo: mantizmo nuopelnø ir bendro poveikio menui bei gyvenimui mëginti palaikyti Jeigu [kuris nors mûsø dienø tyrëjas] at- kurià nors ið ðaliø bûtø maþne tas pats, kreiptø dëmesá bent á keletà pastaruoju kas dalyvauti prisiekusiøjø teisme, kuria- metu papasakotø istorijø apie romantiz- me bus teisiamas kol kas neþinomas nu- mo kilmæ ir amþiø, jis suþinotø ið mesjë sikaltëlis uþ aibæ akivaizdþiai nesuderi- Lassere ir daugybës kitø, kad romantiz- namø nusikaltimø akivaizdoje iðsimoks- mo tëvas buvo Rousseau; ið misteriø linusiø teisëjø, kurie vienas kità kaltina Russello ir Santayanos – kad tëvystës bendrininkavimu piktadarybëse, dël ku- garbæ visai pamatuotai galëtø savintis riø suðauktas teismas.60 Immanuelis Kantas; ið mesjë Seilli?re’o – kad jo seneliai buvo Fénelonas ir madam Nors nesuklysime sakydami, jog tik Guyon; ið profesoriaus Babbitto – kad kà iðvardyti misteriai, mesjë ir madam ankstyviausias atpaþástamas jo prosene- kiekvienas pateikë savità romantizmo lis yra Francis Baconas; ið misterio Gos- „idëjà“, taèiau pagal lavdþojiðkà termi- se’o – kad jis gimë kunigo Josepho War- nijà tai – ne vienetinës, o sudëtinës, tono krûtinëje; ið vëlyvojo profesoriaus Kero – kad „jo iðtakos siekia XVII am- jungtinës (complex, compound) idëjos, þiø“, ar ðiek tiek anksèiau, tokiose kny- kurias, kaip matëme, bûtina iðskaidyti, gose kaip „Arkadija arba Didysis Kyras“; iðardyti á „elementaresnes“, „funda- ið misterio J. E. G. de Montmorency’o – mentalesnes“, „bendresnes“, „ávairiau kad jis „atsirado XI amþiuje ir iðaugo ið veikianèias“, „lemtingesnes“ prasmines ypatingø siekiø, kurie bûdingi anglø– dalis, jeigu ið tikrøjø siekiama intelekti- prancûzø ar, tiksliau, anglø–normanø re- nesansui; ið profesoriaus Griersono – kad nio aiðkumo, arba – kandþiais paties Ðv. Pauliaus „ásiverþimas á graikø religi- Lovejoy’aus þodþiais apie save ir savo næ mintá ir graikiðkà prozà“ buvo esmi- kolegas sakant – jeigu „ðnekant kamuo- nis „romantinio sàjûdþio“ pavyzdys, ja liguistas noras þinoti, apie kà ðneka- nors „pirmasis didis romantikas“ buvæs ma“61. Idëjos yra sudëtinës dviem pras- Platonas; o ið misterio Charleso Whib- mëmis: (a) paprastai jomis nusakomas ley’o – kad Odisëja yra romantiðka „pa- èiu savo audiniu ir esme“, ir kad – drau- ne vienas, o keletas skirtingø, daþnai ge su savo varþovu – romantizmas „gi- tarpusavyje nesutaikomø mokymø, ku- më Edeno sode“ ir kad „anginas buvæs riuos skelbia skirtinguose kraðtuose pirmasis romantikas“.59 veikiantys, glaudþiø tarpusavio ryðiø

140 LOGOS 42 2005 BALANDIS • BIRÞELIS MOKSLINË MINTIS daþnai nepalaikantys asmenys arba jungiami paèiais keisèiausiais bûdais, mokyklos; (b) be to, neretai tokie mo- vadovaujantis skirtingomis dingstimis, kymai tëra atsitiktinë sangrûda papras- paklûstant nevienareikðmëms istori- tesniø semantiniø dëmenø, kurie su- nëms aplinkybëms62.

Literatûra ir nuorodos

11 Cit. Ið: Donald R. Kelley. History of Ideas, Elio Gianturco, Lionello Venturi, Friedrich En- in: A Global Encyclopedia of Historical Writing. gels-Janosi, Samuel E. Morison, Ludwig Edels- Vol. I. Ed. D. R. Woolf. – New York & Lon- tein, Américo Castro, Charles Singleton, Hajo don: Garland Publishing, Inc., 1998, p. 442. Holborn, Don Cameron Allen, René Wellek, 12 Cit. ið ten pat, p. 443. Erich Auerbach, Basil Willey, Alexandre Koyré, 13 Cit. ið ten pat. Eric Voegelin ir kiti. 14 Cit. ið ten pat, p. 442. 14 Þr. Otto Brunner, Werner Conze, Reinhart 15 Þr. Wilhelm Dilthey. Einleitung in die Geistes- Koselleck, eds. Geschichtliche Grundbergriffe: wissenschaften, 1883; to paties autoriaus Aufbau Historisches Lexikon zur Politisch-Sozialer Spra- der geschichlichen Welt in den Geisteswissenschaf- che in Deutschland. Bd. I–VII. – Stuttgart: Klett- ten, 1910. Cotta, 1972–. Joachim Ritter, Karlfried Grün- 16 Þr. Friedrich Meinecke. Weltbürgertum und Na- der, eds. Historisches Wörterbuch der Philosop- tionalstaat, 1907; to paties autoriaus Die Entste- hie. Bd. I–VII. – Basel/Stuttgart: Schwabe & hung des Historismus, 1936; to paties autoriaus Co., 1971–. Rolf Reichardt, Eberhard Schmitt, Die deutsche Katastrophe, 1946. Gerd van den Heuvel, Annette Hofer, eds. 17 Þr. Ernst Cassirer. Die Philosophie der Symbolis- Handbuch politisch-sozialer Grundbegriffe in Fran- chen Formen. Bd. I–III. – Berlin, 1923–1929. kreich, 1680–1820. Bd. I–X. – München: R. Ol- 18 Þr. Friedrich Nietzsche. Linksmasis mokslas. Ið denbourg Verlag, 1985–. vokieèiø k. vertë A. Tekorius. – Vilnius, ALK/ 15 Þr. Melvin Richter. The History of Political and Pradai, 1995. Social Concepts: A Critical Introduction. – New 19 Þr. Karl Marx ir Friedrich Engels. Vokieèiø ide- York: Oxford University Press, 1996. To paties ologija. – Vilnius, Mintis, 1974. autoriaus Begriffsgeschichte, in: A Global Encyc- 10 Þr. Max Scheler. Die Wissensformen und die Ge- lopedia of Historical Writing. Vol. I. Ed. D. R. sellschaft. – Leipzig: Der Neue Geist Verlag, Woolf. New York & London: Garland Publis- 1926. hing, Inc., 1998, p. 82. 11 Þr. Karl Mannheim. Ideologie und Utopie. – 16 Alfred de Musset. Lettres de Dupuis et Cotonet, Bonn: Cohen, 1929. 1836. 12 Kolumbijos universiteto idëjø istorijos tomuo- 17 Þr. Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of se spausdinosi: John Dewey, F. J. E. Woodbrid- Being: A Study of the History of an Idea. – New ge, John Herman Randall Jr., Herbert Schnei- York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 228. der, Sidney Hook, Ernest Hagel ir Richard 18 Michel Foucault. Disciplinuoti ir bausti: kalëjimo McKeon. Þr. Donald R. Kelley. History of Ide- gimimas. Ið prancûzø k. vertë M. Daðkus. – Vil- as, in: A Global Encyclopedia of Historical Wri- nius, Baltos lankos, 1998. ting. Vol. I. Ed. D. R. Woolf. – New York & 19 Michel Foucault. Seksualumo istorija. Ið prancû- London: Garland Publishing, Inc., 1998, p. 443. zø k. vertë N. Kaðelionienë ir R. Padalevièiû- 13 Jiems, be Arthuro Lovejoy’aus, priklauso tokie të. – Vilnius, Vaga, 1999. veikëjai kaip George Boas, Gilbert Chinard, 20 Jean Starobinski. Acheronta Movebo (Critical Marjorie Nicolson, Dumas Malone, Tenney Inquiry 13, 1987); Claude Garache, 1988; L’Échel- Frank, Stephen D’Irsay, Harold Cherniss, Char- le des temperatures (Le Temps de la réflexion 1, les Beard, Theodor Mommsen, Niels Bohr, Carl 1980); Histoire de la medicine, 1963; Histoire du Becker, William Albright, Leo Spitzer, John traitement de la mélancolie des origines à 1900, von Neumann, Hans Baron, Owen Lattimore, 1961; L’Invention de la liberté, 1964; Jean-Jacques

LOGOS 42 141 2005 BALANDIS • BIRÞELIS AIVARAS STEPUKONIS

Rousseau: La Transparence et l’obstacle, 1957; La 26 Zenonas Norkus. Istorika. – Vilnius, Taura, Mélancolie au miroir: Trois lectures de Baudelaire, 1996, p. 155–156. 1989; Monsieur Teste face à la douleur (Valéry 27 Pagrindiniai Lovejoy’aus veikalai: The Revolt pour quoi?, 1987; Montaigne en movement, 1982; against Dualism: An Inquiry Concerning the Exis- Montesquieu par lui-même, 1953; Les Mots sous tence of ideas. – LaSalle, IL: Open Court Pub- les mots: Les Anagrammes de Ferdinand de Saus- lishing Company, 1930. The Great Chain of Be- sure, 1971; The Natural and Literary History of ing: A Study of the History of an Idea. – Camb- Bodily Sensation (trans. Sarah Matthews and ridge, MA: Harvard University Press, 1936. Es- Lydia Davis, Zone 4: Fragments for a History of says in the History of Ideas. – Baltimore: Johns the Human Body, pt. 2, ed. Michel Feher, 1989); Hopkins University Press, 1948. The Thirteen L’Oeil vivant, 1961; Portrait de l’artiste en saltim- Pragmatisms and Other Essays. – Baltimore, MD: banque, 1970; “Préface” to Ernest Jones’ Hamlet Johns Hopkins University Press, 1963. and Oedipus, 1967; “Préface”, J.-J. Rousseau’s 28 Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas. Vokie- Oeuvres autobiographiques, 1962; “Préface”, Leo èiø ideologija. – Vilnius, Mintis, 1974, p. 65. Spitzer’s Études de style, 1967; La Relation criti- 29 John Maynard Keynes. The General Theory of que, 1970; Le Reméde dans le mal: Critique et légi- Employment, Interest and Money. – New York: timation de l’artifice à l’âge des lumiéres, 1989; Harcourt, Brace & World, 1964, p. 383. Cit. ið: 1789: Les Emblémes de la raison, 1973; Table Robert Heilbroner. Didieji ekonomistai. Ið anglø d’orientation: L’Auteur et son autorité, 1989. k. vertë Jonas Èièinskas. – Vilnius, Amþius, 21 Þr. Donald R. Kelley.“History of Ideas, in: A 1995, p. 17. Global Encyclopedia of Historical Writing. Vol. I. 30 Arthur Oncken Lovejoy. Essays in the History Ed. D. R. Woolf. – New York & London: Gar- of Ideas. – New York: Capricorn Books, G. P. land Publishing, Inc., 1998, p. 444. Taip pat Putnam’s Sons, 1960, p. 1–2. plg. paskutiniaisiais deðimtmeèiais iðleistø kny- 31 Ten pat, p. 237. gø ir straipsniø pavadinimus: Dominick La- 32 Ten pat, p. 253. Capra and Stephen L. Kaplan, eds. Modern Eu- 33 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of ropean intellectual History: Reappraisals and New Being: A Study of the History of an Idea. – New Perspectives. (Ithaca, NY: Cornell University York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 6. Press, 1982.) Dominick LaCapra. Rethinking In- 34 Ten pat, p. 5, 10–11, 13. tellectual History: Texts, Contexts, Language. (It- 35 Ten pat, p. 14. haca, NY: Cornell University Press, 1983.) John 36 Ten pat, p. 16. E. Toews. Intellectual History after the Linguis- 37 Arthur Oncken Lovejoy. Essays in the History tic Turn: The Autonomy of Meaning and the of Ideas. – New York: Capricorn Books, G. P. Irreducibility of Experiences, in: American His- Putnam’s Sons, 1960, p. 241. torical Review 92 (1987): 879–907. 38 Ten pat, p. 10–11. 22 Plg. pavadinimus: Philip P. Wiener, ed. Dictio- 39 Ten pat, p. 8. nary of the History of Ideas. (5 vols. New York: 40 Ten pat, p. 234–235. Scribner‘s, 1968.) Jeremy L. Tobey. The History 41 Ten pat, p. 237. of Ideas: A Bibliographical Introduction. (2 vols. 42 Ten pat, p. 253. Santa Barbara, CA: Clio Books, 1975–1977.) 43 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of Be- Donald R. Kelley, ed. The History of Ideas: Ca- ing: A Study of the History of an Idea. – New York: non and Variations. (Rochester, NY: University Harper & Row, Publishers, 1965, p. 17–18. of Rochester Press, 1990.) 44 Arthur Oncken Lovejoy. Essays in the History 23 Þr. Johanno Gottliebo Fichte’s (1762–1814), of Ideas. – New York: Capricorn Books, G. P. Wilhelmo Josepho Schellingo (1775–1854) ir Putnam’s Sons, 1960, p. 234–235. Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio (1770– 45 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of 1831) raðtus. Being: A Study of the History of an Idea. – New 24 Wilhelm von Humboldt. Über die Aufgabe des York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 19. Geschichtsschreibers, in: Werke in 5 Bänden. – 46 Arthur Oncken Lovejoy. Essays in the History Darmstadt, 1969. Bd. 1. S. 605. of Ideas. – New York: Capricorn Books, G. P. 25 Leopold von Ranke. Über die Epochen des neu- Putnam’s Sons, 1960, p. 8. eren Geschichte. – Darmstadt, 1970, S. 48. 47 Ten pat, p. 234–235.

142 LOGOS 42 2005 BALANDIS • BIRÞELIS MOKSLINË MINTIS

48 Ten pat, p. 234–235. 55 Ten pat, p. 232–233. 49 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of Be- 56 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of ing: A Study of the History of an Idea. – New York: Being: A Study of the History of an Idea. – New Harper & Row, Publishers, 1965, p. 7–14. York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 5. 50 Ten pat, p. 7. 57 Ten pat. 51 Ten pat, p. 1, 5 ir toliau. 58 Ten pat, p. 6. 52 Arthur Oncken Lovejoy. Essays in the History 59 Arthur Oncken Lovejoy. Essays in the History of Ideas. – New York: Capricorn Books, G. P. of Ideas. – New York: Capricorn Books, G. P. Putnam’s Sons, 1960, p. 234–235. Putnam’s Sons, 1960, p. 228–229. 53 Ten pat, p. 8, 237. To paties autoriaus The 60 Ten pat, p. 232–233. Great Chain of Being: A Study of the History of 61 Ten pat, p. 232. an Idea. – New York: Harper & Row, Publish- 62 Þr. Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of ers, 1965, p. 5, 17–18. Being: A Study of the History of an Idea. – New 54 Arthur Oncken Lovejoy. Essays in the History York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 5–6. of Ideas. – New York: Capricorn Books, G. P. Putnam’s Sons, 1960, p. 8, 237. B. d.

Salomëja JASTRUMSKYTË. Eskizas grafiniam objektui „Oranto“. 2005. Anglis, popierius. 30 × 21

LOGOS 42 143 2005 BALANDIS • BIRÞELIS AIVARAS STEPUKONIS

Gauta 2005-04-25 Tæsinys. Pradþia „Logos“ Nr. 42

AIVARAS STEPUKONIS Kultûros, filosofijos ir meno institutas

IDËJØ ISTORIOGRAFIJOS GIMIMAS: ARTHUR ONCKEN LOVEJOY The Birth of the Historiography of Ideas: Arthur Oncken Lovejoy

SUMMARY

The introductory part of the article presents an account of the formative period of the historiography of ideas in which the historical beginnings and later developments of the discipline are discussed. The introductory part is followed by an analysis of the studies of one of the most renowned Western histo- riographers, Arthur Oncken Lovejoy, with special notice being paid to the methodological aspects of these studies. The three main themes under scrutiny are as follows: (1) the idea as the object of a his- toriographic study; (2) the methods of historiography in a practical and theoretical perspective, and (3) points of divergence between historiography and philosophy.

itas itin svarbus vienetinëms idë- biau domisi, kaip „vienetinës idëjos reið- Kjoms keliamas metodinis reikalavi- kiasi stambiø socialiniø grupiø màstyme mas – tai visuomeninis sklaidumas. Lo- negu saujelës giliø màstytojø ar áþymiø vejoy’us istorijoje nesidairo vienkartiniø raðytojø mokymuose bei nuomonëse“. ezoteriniø keistenybiø; prieðingai, domi- Jam labiau rûpi atskleisti, kaip tokios si tik tomis màstymo apraiðkomis, ku- idëjos sàveikauja, keièiasi ir plinta „ið- rios palyginti plaèiai ásismelkusios á at- tisoje þmoniø kartoje ar daugybëje kar- skiros visuomenës ar tradicijos psichikà. tø. Trumpai tariant, [idëjø istoriografui] Idëjos veikimo laukas privalo bûti pa- labiausiai knieti tos idëjos, kurios pla- kankamai erdvus, jos veikimo trukmë – èiausiai pasklidusios ir tapusios bendra pakankamai ilga. Idëjø istoriografas la- daugelio protø nuosavybe“63. Kaip tik

RAKTAÞODÞIAI: istoriografijos metodologija, idëjø istoriografija, filosofija. KEYWORDS: the methodology of historiography, the historiography of ideas, philosophy. 62 LOGOS 43 2005 LIEPA • RUGSËJIS MOKSLINË MINTIS

ðià vienetiniø idëjø ypatybæ turëdamas griaunamø moksliniø argumentø. Tad omenyje Lovejoy’us prabyla apie „lite- galimas dalykas, kad ðnekëdamas apie ratûrinæ ir filosofinæ vieðàjà nuomonæ“64. Platono istoriná indëlá..., ið tikrøjø ðneku ne apie Platonà, bet apie kitus, prieð já gy- Pasklidusi idëja yra bendra þmonëms, venusius vyrus. Taèiau mûsø atveju ðis tarp kuriø ji yra pasklidusi. Taèiau toks skyrimas nëra svarbus. Platonas, kuriuo bendrumas daþniausiai yra ámanomas mes èia domimës, yra Dialogø autorius, tik vienokiai ar kitokiai minties formai tas pats Platonas, kurio þodþiai – nesvar- giliai nusëdus pavienës kultûrinës ben- bu, ar jais iðreikðtos jo paties, ar kitø sam- druomenës pasàmonëje, virtus nesàmo- pratos – yra padaræs gilø poveiká Vaka- 68 ningu intelektiniu áproèiu, neiðsakyta vi- rø minèiai visais vëlesniais ðimtmeèiais. suotine prielaida, kuri „daþnai yra tokia „Platonas“ suvokiamas kaip tam tik- bendra ir miglota, jog gali daryti átakà ra istorinë funkcija, o ne asmenybë, kaip þmogaus svarstymams kone visais klau- intelektiniø padariniø grandinë, o ne simais“65. Todël á idëjø istoriografo aki- þmogus, kuriam priskirtini tam tikri ratá patenkantys reikðminiai vienetai pa- màstymo nuopelnai. Pasitelkæ akustinæ prastai yra kuopiniai, bendrybiniai, be- analogija galime tarti, jog idëjø istoriog- asmeniai, bevardþiai, anonimiðki – ir to- rafui rûpi atgarsiai, o ne juos sukëlæs kie jie yra dviem prasmëmis: ne tik to- pirminis garso ðaltinis. dël, kad aprëpia didelá þmoniø bûrá, sa- Stabtelësiu ir iðsakysiu kelias kritines vo kilme yra neindividualûs ir net pa- pastabas. Nuo graikø atomistø laikø Va- vienio asmens mintyse iðnyra nevalin- karø filosofinëje tradicijoje mums skiepi- gai, gaivaliðkai, kone instinktyviai; bet ir jamas ásitikinimas, esà protu skaidant todël, kad idëjø istoriografas ið princi- tikrovæ á smulkesnius sandus mûsø pro- po nesprendþia epistemologiniø proble- tuose kaþkas „konkretëja“, „aiðkëja“, at- mø, kurios kamuoja biografà. Jam nerû- siveria kaþkoks „pagrindas“, ant kurio pi, kas iðgalvojo vienà ar kità dalykà, ar- neva suræstas sudëtingas regimybiø pa- ba kas buvo tikrasis vieno ar kito kûri- saulis. Lovejoy’us yra aistringas tokios, nio autorius. Ðie klausimai, tegul ir is- tegul ir ûkanotos, nuostatos ðalininkas. toriografiðki, taèiau pernelyg siauri ir Jis tiki, kad elementai yra labiau apibrëþ- smulkmeniðki. Didþiojoje bûties grandinëje ti ir aiðkesni uþ junginius, kuriuos ðie ele- Lovejoy’us aptaria garsiø Platono raðtø mentai sudaro. Galbût taip yra analitinë- þinovø Johno Burneto66 ir Alfredo Ed- je chemijoje, kurios metodu Lovejoy’us wardo Tayloro67 argumentus, pasak ku- neslëpdamas þavisi69. Bet ar fizikinis ato- riø Platonas buvæs ne didis filosofas, o mizmas yra tinkamas dvasinëms prasmi- viso labo kitø màstytojø paþiûrø dok- nëms sàrangoms suvokti? Ar apie „ana- sografas, populiarintojas ir perpasakoto- litinæ idëjø istoriografijà“70 galima kalbëti jas. Á tai Lovejoy’us atsako: lygiai taip, arba panaðiai, kaip apie ana- Nors...poþiûris, esà Platonas nëra plato- litinæ chemijà? Kaþin. Minties terpëje nizmo autorius, manæs neátikina, nûdie- analizë nuo pirminiø patirties duomenø nis srities þinovas privalo pripaþinti, jog gali bûti atitrûkusi lygiai taip, kaip ir sin- ðiam poþiûriui paremti esama sunkiai su- tezë. „Atomo“ kaip absoliuèiai nedalaus

LOGOS 43 63 2005 LIEPA • RUGSËJIS AIVARAS STEPUKONIS

vieneto sàvoka yra nemaþiau abstrakti veiksmus71; maþa to, màstymo istorijoje negu „visa aprëpianèios visatos“. Skai- susiformavusiø intelektiniø sàrangø ben- tant Lovejoy’ø nesyk kyla dvejonë, kas dravardiklinimas paprastinant neretai paaiðkins paèias vienetines idëjas, kurio- niveliuoja skirtybes, kurios yra esminës mis aiðkinama visa kita. Negudragal- norint suvokti paèias sàrangas, o ne tai, viauju. Rimtai abejoju Lovejoy’aus prie- kas jas sudaro! Taip pat nepamirðkime: laida, jog vienetinës idëjos esanèios „fun- „vienetinë idëja“ þymi idëjà, kurios isto- damentalesnës“, taigi kaþkuria prasme riografas toliau nebeprastina. O kodël? „tikresnës“. Tai, kas bendriausia, nebû- Ar todël, kad ji nedali? Lovejoy’us negali tinai yra svarbiausia; kas elementariau- nurodyti në vienos tokios idëjos, kurios sia, nebûtinai yra aiðkiausia; kas sklai- atþvilgiu analitinis protas pasijustø bejë- dþiausia, nebûtinai yra savièiausia, kas gis. Ar todël, kad ji nedalintina? Love- paprasèiausia, nebûtinai yra tikriausia. joy’us neapibrëþia në vienos dorovinës, Daþnai atrodo, kad Lovejoy’aus vieneti- episteminës ar kitokios normos, kurios nës idëjos þenklina ne priartëjimà, o ati- pagrindu analitinis protas atsisakytø sa- tolimà nuo istorinës tikrovës. Pirma, dël vo stichijos. Analitinis vienetinës idëjos savo analitiðkumo, kadangi istoriografo lygmuo yra paties istoriografo dirbtinai suvokiamas pirminis faktas yra sudëtin- nusistatytas ir todël sunkiai istoriografið- gesnis. Antra, dël savo bendrumo, tiks- kai pagrindþiamas, arba pagrindþiamas liau, bendrybiðkumo, kadangi daþnai tik ëmus „þaisti poþiûriu“. Lovejoy’aus apie socialinei grupei bendras mintis ga- ðedevras Didþioji bûties grandinë, kurioje lima kalbëti tik pirma analitiðkai iðskai- vaizdingai sekama bûties pilnatvës prin- dþius sudëtingesnius socialinës grupës na- cipo odisëja, yra tiek pat fantastiðka, kiek riø tarpusavio santykius, kurie patys istoriografiðka. Ðtai kodël Lovejoy’us vie- daþniau bûna „skirtingumo“, o ne „pa- netiniø idëjø burtus esu pavadinæs ádo- naðumo“ santykiai; vadinasi, bendri yra miu, bet, ko gero, neiðbrendamu atsiety- tik „elementai“, kuriuos gauna istoriog- bës-daiktybës arba bendrybës-atskirybës rafas, atlikæs tam tikrus abstrakcinius labirintu.

IDËJØ ISTORIOGRAFIJOS METODIKA PRAKTIÐKAI IR TEORIÐKAI

Kaip ir kodël idëjø istoriografas ren- telëjusios áþvalgos negu indukcinio fak- kasi vienokià ar kitokià temà, galø gale tø apibendrinimo rezultatas. Todël isto- neámanoma paaiðkinti. Viena vertus, de- riografinës temos pasirinkimas nepri- ra pripaþinti laisvos minties erdvæ, ku- klauso nuo metodikos. Aiðku tik viena, rioje skleidþiasi mokslininko subjektyvu- jog idëjø istoriografo iðankstinës þinios mas; antra vertus, pats sugebëjimas ið savo nuodugnumu ir ávairialypiðkumu anksto apsibrëþti darbinæ hipotezæ, ku- turi nenusileisti, o ne viena prasme ir ri tyrimus pakreiptø vaisinga linkme, pralenkti renesanso polimatø uþmojus. yra daugiau lakios vaizduotës ir blyks- Toks pasigërëtinas iðsimokslinimas idë-

64 LOGOS 43 2005 LIEPA • RUGSËJIS MOKSLINË MINTIS jø istoriografijos raðtus lydi nuo pradþiø gindamas atsakyti á klausimà, kas yra iki galo, nuo temos pasirinkimo iki bai- romantizmas, Lovejoy’us paþeria tuzinà giamøjø iðvadø formulavimo. kruopðèiai parinktø apibrëþimø, cituoja- Lovejoy’aus metodikà galima apibû- mø ið garsiø romantizmo tyrëjø darbø, dinti remiantis arba mokslininko darbi- kuriuos sugretinant tragikomiðkai iðryð- ne praktika, arba sangràþiniais metodo- këja „romantizmo“ sàvokos tuðtumas, loginiais jo samprotavimais. Stebint dar- nureikðmëjimas. binæ praktikà lengviau iðvysti tikruosius Perëjimas prie daugiskaitinës vartosenos. mokslininko veiklos ypatumus, kartu Antrasis metodinis etapas – terminas, paprasèiau ávertinti jo tyrimø dalykiðku- kuriuo apibûdinamas tyrimo objektas, mà, faktiðkumà, turiningumà. Antra pradedamas vartoti daugiskaita. Api- vertus, savo teoriniais metodiniais svars- brëþimø skirtumai paprastai atsiranda tymais mokslininkas gali ne tik apiben- dël to, kad tuo paèiu pavadinimu ávar- drinti savo paþintinius siekius, bet ir ið- dijami itin skirtingi istoriniai reiðkiniai. sikelti idealø, kuriø galbût jam nepavy- Romantizmo vardu, pavyzdþiui, buvo ko ágyvendinti, arba kurie þymi temos pakrikðtyti skirtinguose kraðtuose ávai- plëtojimo kryptis ateinanèioms tyrëjø riais amþiais susiklostæ ir beveik nieko kartoms. Norëèiau ðias dvi stebësenas bendra tarpusavyje neturintys dvasiniai ne atskirti, o sulydyti; ten, kur, mano sàjûdþiai. Lovejoy’us savo skaitytojus ir nuomone, yra tinkama, leisti Love- paðnekovus ragina kalbëti ne apie ro- joy’aus praktikai papildyti jo paties te- mantizmà, o apie romantizmus. Taèiau orinius svarstymus apie idëjø istoriog- prabilti daugiskaita yra svarbu ne tik rafijos tikslus bei priemones. dël istoriografinio tikslumo, bet ir pasi- Dialektinë vartosenø apþvalga. Savo rengiant kitam, analitiniam sàvokos nagrinëjimà Lovejoy’us pradeda paly- skaidymo etapui. ginti iðsamia nagrinëjamo dalyko api- Sudëtiniø reikðminiø junginiø skaidy- brëþimø apþvalga – apibrëþimø, ku- mas á vienetines idëjas. Atskleidæs roman- riuos yra pateikæ áþymûs ir autoritetin- tizmø daugá, Lovejoy’us teiraujasi, kas gi srities þinovai. Ðá pradiná etapà isto- tarp jø bendra, jeigu apskritai kas nors riografas vadina semasiologiniu tyrimu, yra bendra. Nustatyti bendrumo laips- kurio tikslas – viena vertus, „sudrama- ná ámanoma tik iðskaidþius romantiz- tinti“ problemà parodant, kiek daug mus á smulkesnes semantines dalis, ku- ávairiø ir daþnai prieðtaringø tos paèios rias Lovejoy’us vadina vienetinëmis idë- sàvokos apibrëþimø esama mokslinëje jomis ir kurias mes jau aptarëme. „Tik literatûroje; antra vertus, ðià terminolo- ðiuos pamatinius minties veiksnius ar giniø prieðgyniavimø gausybæ paaiðkin- jausmines gijas iðskyrus ir gana iðsamiai ti psichologiniu istoriografiniu poþiûriu, iðvardijus – dësto Lovejoy’us – nuðvieèiant faktiðkà, gyvenimiðkà se- mes galësime spræsti, kiek [vienas ro- mantiniø dariniø kilmæ, kol kas neieð- mantizmas] yra giminingas kitiems [idë- kant juose nuoseklumo, nekritikuojant jiniams] to paties pavadinimo jungi- jø loginiu poþiûriu. Kaip matëme, më- niams, ir tiksliai suprasime, kurios neið-

LOGOS 43 65 2005 LIEPA • RUGSËJIS AIVARAS STEPUKONIS

sakytos iðankstinës nuostatos, vyraujan- taip, kaip tai daroma áprastiniuose þiny- èios dingstys ar iðsakyti teiginiai buvo nuose, kai viename leidinyje spausdina- bendri kuriems dviem arba daugiau ro- mi straipsniai ið skirtingø dalykiniø per- mantizmø, ir kuriuo poþiûriu juose reið- spektyvø nuðvieèia vienà ganëtinai ben- kësi skirtingos ir viena nuo kitos nutols- tanèios tendencijos“.72 drà temà, tarkim, XIX amþiaus lietuviø literatûros ðaltinius, taèiau tarpusavyje Miðrios metodikos taikymas. Visi tie nëra itin susijæ. Lovejoy’aus idealas – kad margi dalykai – minties veiksniai, jaus- skirtingos þinijos sritys, tiriant tà patá is- minës gijos, iðankstinës nuostatos, vyrau- toriná objektà, susilietø á vienà þiûrà, á janèios dingstys ir t.t. – yra vienetinës vientisà asmeniná mokslininko akiratá. idëjos, kuriø tyrimui idëjø istoriografija Graþioje iðtraukoje Lovejoy’us paþymi: meta visas savo pajëgas. O pajëgos – ið Sudarant anotacijø knygà Miltono Praras- tiesø áspûdingos! Jau minëjau, kaip Lo- tajam rojui reikalinga..., kad bendradar- vejoy’aus kûrybà pristato jo veikalø re- biautø ne tik anglistai, bet ir klasikinis fi- 73 daktoriai . Pats istoriografas pirmajame lologas, patristas, medievistas, filosofas, knygos Essays in the History of Ideas rabininës ir kitos þydø literatûros tyrëjas, straipsnyje þaviai tiesmukiðku pavadini- ankstyvàjá protestantø mokymà iðmanan- mu „The Historiography of Ideas“ nuro- tis teologas, XVI ir XVII amþiø prancûzø do bent dvylika moksliniø krypèiø, ku- ir italø literatûrologas bei mokslo istori- kas, ypaè gerai susipaþinæs su ankstyvø- riomis plëtojama idëjø istoriografija74: jø naujøjø amþiø astronomija.75 1) filosofijos istorija, 2) mokslo istorija, 3) dalis etnografijos, 4) dalis kalbos isto- Lovejoy’us nori, kad nagrinëdamas rijos, ypaè semantikos, 5) tikybos ir teolo- istorinæ medþiagà patristas taip pat nau- giniø mokymø istorija, 6) literatûros is- dotøsi þiniomis, kurias tirdami tà paèià torija, 7) lyginamoji tarptautinë literatû- medþiagà surinko filologai, medievistai, ra, 8) dailës ir kitø menø, iðskyrus lite- filosofai, þydø raðtijos þinovai, protes- ratûrà, istorija, 9) ûkio istorija, 10) ðvie- tantø teologijos istoriografai, prancûzø timo istorija, 11) politinë ir socialinë is- ir italø literatûros tyrëjai; kad medievis- torijos, 12) istoriografinë sociologija, ypaè tas þinotø, kà apie jo nagrinëjamà daly- þinojimo sociologija. Kà gi reiðkia ðis kà gali iðdëstyti kiti giminingø srièiø spalvingas katalogas? Ne tai, kad idëjø specialistai ir t.t. Lovejoy’us – miðrios istoriografija yra iðkrikusi po visas minë- metodikos puoselëtojas par excellance. tas sritis ir ne tai, kad ji praktikuojama Tiesiogiai su Lovejoy’aus darbais ne- visur po truputá ir niekur iki galo. Love- susipaþinæ skaitytojai paprasèiausiai joy’us èia nepateikia idëjø istoriografijos klaidinami, kai Lovejoy’aus idëjø isto- specializacijø sàraðo, veikiau ávardija riografija vaizduojama kaip besidomin- mokslinio tyrimo kryptis, kurias bûtina ti tik filosofø ir kitø intelektualø kûry- koordinuoti vienu metu, tiriant pasirink- ba76, arba kaip pernelyg pasitikinti prie- tà istoriná objektà, pasirinktà vienetinæ þastine idëjø galia ir nepaisanti plates- idëjà. Ið tikrøjø kvieèiami bendradar- nio visuomeniniø jëgø veikimo77. Pete- biauti ávairiø srièiø þinovai, taèiau ne ris Burke’as, siekdamas iðryðkinti màs-

66 LOGOS 43 2005 LIEPA • RUGSËJIS MOKSLINË MINTIS tysenø istoriografijos savitumà ir prieð- dina „antràja idëjø istorijos ypatybe“ ir prieðindamas jà lavdþojiðkai idëjø isto- jà apibûdina tokiais þodþiais: riografijai, teigia, kad màstysenø istori- Atskyræs bet kurià vienetinæ idëjà [nuo ja „nuo Arthuro O. Lovejoy’aus ir jo se- prasminio junginio], toliau jos iðtakø idë- këjø ‚idëjø istorijos‘ skiriasi tuo, kad ji jø istorikas ieðko daugiau negu viena- labiau susitelkusi ties neiðsakytomis me – galiausiai visuose – istorijos baruo- prielaidomis, nuostatomis, minties ápro- se, kuriuose [idëja] figûruoja nors kiek èiais negu ties sàmoningai suformuluo- ryðkiau, nesvarbu, ar tas baras vadinasi tomis sàvokomis, ir kad jai rûpi visos filosofija, mokslas, literatûra, menas, re- ligija, ar politika. Tokio tyrimo postulatas: socialinës grupës, o ne vien filosofai ir norint visiðkai suprasti gvildenamos sam- 78 kiti intelektualai“ . Pirmoji Burke’o pa- pratos iðsakytas ar nutylëtas prielaidas, staba savo netikslumu tiesiog bado akis, bet kokio tipo minties áproèio, tam tikros kadangi niekas taip nemasino Love- tezës ar argumento veikimo pobûdá ir is- joy’aus þvilgsnio kaip ávairiausios nuty- toriná vaidmená, tai reikia tirti atsiþvel- lëtos prielaidos, iðankstinës nuostatos, giant á visus þmogaus intelektinio gyve- nimo tarpsnius, kuriuos pereina anie nuojautos ir kitos „paslëptos“ minties [idëjinio tapsmo] procesai... Ðá postulatà bûsenos. Visa tai aptarëme, kalbëdami ákvëpia ásitikinimas, jog tarp daugelio mi- apie vienetines idëjas. O antroji Burke’o nëtø barø esama daug daugiau bendrumo pastaba tik ið dalies atspindi istoriogra- negu paprastai pripaþástama, jog ta pati finæ Lovejoy’aus praktikà, nes jis pats, idëja daþnai pasirodo, kartais perdëm bent jau savo metodinëmis nuostatomis, maskuotu pavidalu, kuo ávairiausiose in- 81 niekada netapatino idëjø istoriografijos telektinio pasaulio srityse. su filosofijos ar apskritai mokslo isto- Lovejoy’aus istoriografinë metodika – riografija, o patá þodá „filosofija“ varto- miðri, kryþminë, kadangi tiriant pasi- jo gana neáprastai, net paradoksaliai. rinktà problemà reikalaujama uþmegzti Apie tai – netrukus. Èia darsyk prisi- vaisingà kritiðkà dialogà su ávairiomis minkime Lovejoy’aus raginimà istorines gretutinëmis mokslo sritimis, kurioms – temas gvildenti nuolatos derinant gretu- þinoma, kiekvienai savitu pjûviu – rûpi tiniø þinijos srièiø rezultatus. Didþiosios ta pati problema. Vis dëlto ðios metodi- bûties grandinës „Pratarmëje“ skaitome kos deramai neperprasime neásisàmoni- tokius þodþius: „Vienas dalinis, taèiau næ tam tikrø vertybiniø nuostatø ir esminis ðios knygos tikslas – rûpimø moksliniø idealø, kurie Lovejoy’aus rað- idëjø tyrimus perkelti á kitus, savaran- tuose veikiau pajauèiami negu aiðkiai kiðkus màstymo istorijos barus“79. Love- ávardijami. joy’us buvo plaèiu mastu idëjinës, o ne Pirmasis filosofinis idealas: nuoseklios ir siauru – filosofinës praeities tyrëjas. Sa- aiðkios vartosenos paieðkos. Ið keliø iðtrau- vo metodologiniuose svarstymuose jis kø matëme82, kaip Lovejoy’us lieja ap- tikras istorijos mokslø sintezës80 ðauklys maudà dël nesusipratimø, sàvokø mai- ir drauge gyvas pavyzdys. Ðá sintezës ðaties, visokiausiø loginiø netikslumø, arba miðrios, daugialypës tyrimo per- kurie kenkdavæ þmoniø santykiams, spektyvos ágyvendinimà Lovejoy’us va- stabdydavæ proto paþangà, o paèius is-

LOGOS 43 67 2005 LIEPA • RUGSËJIS AIVARAS STEPUKONIS

torinius procesus neretai apversdavæ kos buvo taikomos, o ne painiojamos! aukðtyn kojomis83. Liedamas savo kartë- Regis, taip privalëtø samprotauti isto- lá – sàmoningai ar ne – retsykiais Love- riografas, neturintis jokiø kitø pretenzi- joy’us pasivadina „filosofu“84, taèiau jø. Taèiau Lovejoy’aus santykis su pra- ðiam þodþiui, kaip ir „filosofijai“, sutei- eitimi yra daugialypiðkesnis, gilesnis ir – kia palyginti neáprastà reikðmæ. Nepa- laimei ar nelaimei – painesnis. Jis kriti- tenkintas romantizmo daugiareikðmið- kuoja „tai, kaip galvojo koks nors X“, kumu, tiksliau, bereikðmiðkumu Love- kalba apie X’o teiginiø logiðkumà ar ne- joy’us pats neiðvengia dviprasmybës, logiðkumà, svarsto, ar X’as, skaitydamas nes nëra iki galo suprantama, kam skir- kokio nors Y’o veikalà, pastaràjá supra- tas jo reikalavimas nuosekliai ir aiðkiai to teisingai, ar ne. Netiesos ir tiesos, vartoti sàvokas – jo kolegoms amþinin- klaidingumo ir teisingumo, gerumo ir kams ar tiriamiems istoriniams subjek- blogumo kategorijos grynai istoriografi- tams, kurie, tegul dabar jau nebegyvi, niu poþiûriu yra ið esmës keblios. Arba vis dëlto kadaise ðnekëjo nenuosekliai ir istoriografas, norëdamas likti iðtikimas neaiðkiai. Klausimas paprastas: kieno savo dalykui, ðias kategorijas privalo su- galvose knibþda tasai sàvokø kratinys – istorinti, sulaikinti: teisinga ir klaidinga amþininkø mokslininkø ar praeities vei- buvæ tai, kà esant teisinga ir klaidinga këjø, kad ir kas jie bûtø buvæ; kam pri- laikæ patys istoriniai veikëjai – kultûrinis klauso ta „ilga idëjø painiojimo grandi- laikotarpis ar pavienis asmuo; taèiau ir në, kuri ir sudaro didþiàjà þmogiðkos vienas, ir kitas visuomet elgdavæsi tik minties istorijos dalá,“85 – kolegoms hu- taip, kaip jiems diktuodavæs teisingu lai- manitarams ar praeities personaþams, kytas aplinkybiø supratimas, todël suis- nesvarbu kas jie bûtø buvæ? Romantiz- torinus tiesos ir netiesos kategorijas to- mo dviprasmiðkumà Lovejoy’us gali va- kie dalykai kaip netiesa ir klaida neten- dinti gydytina „liga“, savo kolegas jis ka prasmës, kadangi jie nebeþymi nei gali graudenti, kad ðie, sau ir kitiems at- subjekto santykio su savo elgesiu ir ið- skleidæ „didþiulæ krûvà grynai þodiniø oriniu pasauliu, nei jokios savybës, ku- painiavø, kurios màstymo procesuo- ri vienaip ar kitaip objektyviai apibû- se...reiðkësi kaip tikri veiksniai“, „leng- dintø daiktines praeities liekanas. Arba viau jø iðvengtø“86 (turbût savo darbuo- istoriografas teisingu ar klaidingu kà se), taèiau lygiai toks pats raginimas bu- nors vadina remdamasis esamais jo pa- vusioms kartoms, tai yra mirusiesiems, ties laikotarpio teisingumo ir klaidingu- maþø maþiausiai skambëtø keistai. Tik mo kriterijais – kà bûtø galima pavadin- pagalvokime, kà reiðkia teiginys „toks ir ti savotiðku anachronizmu arba „chro- toks XVII amþiaus màstytojas painiojo nocentrizmu“. Tokia istoriografo laiky- þodþiø reikðmes“? Ar kad jos turi bûti sena paprasèiausiai bûtø neprofesionali, iðpainiotos? Betgi sàvokas painioti gali- jis painiotø vidines bûsenas su tuo, kas ma tik dabartyje ir tik ten, kur daugiau buvo. Arba jis ima gvildenti istorinius ar maþiau visuotinai pripaþástama tam procesus antlaikiðku, filosofiðku poþiû- tikra vartosenos norma. Praeityje sàvo- riu ir taip elgdamasis iðeina anapus isto-

68 LOGOS 43 2005 LIEPA • RUGSËJIS MOKSLINË MINTIS riografijos. Lovejoy’us tikrai iðaina, ne istorijos srityse“. Bûtent ðia prasme filo- visur ir ne visada, taèiau iðeina ir apie sofijos istorijà Lovejoy’us vadina viso- tai skaitytojui nepraneða. Todël Burke’o kiausios istorinës minties „bendràja ter- priekaiðtas dël lavdþojiðkos idëjø isto- pe“ ir „pirmuoju uþraðu“87. Taèiau filo- riografijos pernelyg glaudþiø sàsajø su sofijos istorija Lovejoy’ui yra svarbi to- filosofija ið dalies yra pagrástas, bet ne dël, kad dar svarbesnë yra kitø, nefilo- todël, kad ji tyrinëjo vien filosofijos isto- sofiniø dalykø istorija. Ðá subtilø, taèiau rijà, o todël, kad, pasakodama apie pra- lemtingà akcentà Lovejoy’aus kritikai eityje gyvavusias idëjas, kur ne kur im- daþnai praþiûri. Istoriografas skelbia davo filosofuoti, apie tai neáspëdama dvejopà ðvietëjiðkà, su filosofijos studijo- skaitytojo ir, ko gero, pati savæs. mis susijusá idealà: pirma, paþintis su fi- Antrasis filosofinis idealas: filosofiniø idë- losofijos istorija palengvina humanitari- jø tyrimas atsietai nuo formaliø filosofiniø niø dalykø istorinius tyrimus; antra, pa- sistemø. Esama ir kitos, gana netradicið- èià filosofijos istorijà vertinga tyrinëti at- kos þodþio „filosofija“ vartosenos, kuri sietai nuo formaliøjø teoriniø sistemø bei ðen bei ten iðnyra Lovejoy’aus tekstuose. iðdëstyti kitø istoriniø temø tyrëjams su- Ið tikrøjø savo tyrimuose filosofinëms prantama kalba. Dar kartà stebime, su idëjoms istoriografas skiria ypatingà dë- kokiu ákarðèiu Lovejoy’us siekia ágyven- mesá, taèiau ne todël, kad jos yra „filo- dinti tarpdalykinio bendradarbiavimo sofiðkos“ savo turiniu, o todël, kad pats programà, suburti kuo margesnæ moks- filosofijos þanras per amþius tarsi mag- lininkø bendruomenæ, parodyti, jog visi netas traukdavæs ir tebetraukia, o drau- jos nariai yra vieni kitiems reikalingi ir ge dokumentuoja tas povandenines min- naudingi tiriant problemas, kurios isto- ties sroves, skvarbiausias paþiûras ir áta- rinëje erdvëje yra kur kas sàryðingesnës kingiausias prielaidas, kurios, pasak Lo- negu gali pasirodyti, neiðeinant ið savo vejoy’aus, „reiðkiasi kitose intelektinës dalinio poþiûrio laboratorijos.

Literatûra ir nuorodos

63 Ten pat, p. 19. èia medþiaga kaip ir kitos màstymo istorijos 64 Ten pat, p. 19–20. ðakos, ir itin priklauso nuo iðankstiniø darbø, 65 Ten pat, p. 7. kuriuos atlieka minëtos ðakos, vis dëlto tà me- 66 John Burnet. Platonism. Berkeley, 1928. dþiagà idëjø istoriografija padalija ypatingu 67 Alfred Edward Taylor. A Commentary on Pla- bûdu, pergrupuoja jos dalis, paverèia naujais to’s Timaeus. – Clarendon Press, Oxford, 1928. santykiais, visà medþiagà stebi poþiûriu, kurá 68 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of nustato tam tikras savitas tikslas.“ Ðis „savitas Being: A Study of the History of an Idea. – New tikslas“, be kita ko, – iðardyti filosofinës ir ki- York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 35. tokios minties junginius á „sudedamuosius ele- 69 Ten pat, p. 3–4. mentus“, arba „vienetines idëjas“. Ðio tikslo 70 Arthur Oncken Lovejoy. Essays in the History „savitumà“, „kampà“, „perspektyvà“ kuria of Ideas. – New York: Capricorn Books, G. P. pats istoriografas, pertvarkydamas istorinæ tik- Putnam’s Sons, 1960, p. 242. rovæ – netgi ne tikrovæ, o „medþiagà“ – pagal 71 Didþiojoje bûties grandinëje Lovejoy’us aiðkina: tam tikrà, ið anksto apsibrëþtà intelektiná planà. „Nors [idëjø istoriografija] susiduria su ta pa- Geriausiu atveju Lovejoy’us mums pasiûlo

LOGOS 43 69 2005 LIEPA • RUGSËJIS AIVARAS STEPUKONIS

naujus akinius, galbût naujà læðiø spalvà, ta- olf. – New York & London: Garland Publis- èiau ir toliau liekame „akiniuoti“ ir nebûtinai hing, Inc., 1998, p. 611–612. su pagerëjusia rega, kadangi, ðiaip ar taip, juk 79 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of á pasaulá þvelgiame ne per akinius, o kaleido- Being: A Study of the History of an Idea. – New skopà (vartojant ðià optinæ metaforà „junginio“ York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. x. ir „elementø“ ávaizdþiai tampa prasmingesni). 80 Ten pat, p. 16. (Þr. Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of 81 Ten pat, p. 15. Being: A Study of the History of an Idea. – New 82 Reikalinga kryþminë nuoroda. York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 1.) 83 Pasakojama, kad namas, kuriame ðiuo metu 72 Arthur Oncken Lovejoy. Essays in the History gyvenu ir rengiu disertacijà, stovi toje vietoje, of Ideas. – New York: Capricorn Books, G. P. kadangi prieð nepilnà trisdeðimtá metø klaidin- Putnam’s Sons, 1960, p. 237. gai supratæs vykdytojo nurodymus sunkveþi- 73 Reikalinga kryþminë nuoroda. mio vairuotojas ne ten iðvertë plytas. Kadangi 74 Arthur Oncken Lovejoy. Essays in the History plytas ið naujo pakrauti á sunkveþimá ir perveþ- of Ideas. – New York: Capricorn Books, G. P. ti á numatytà vietà tuometiniams statytojams Putnam’s Sons, 1960, p. 1–2. pasirodë esant per brangu, jie nusprendë sta- 75 Ten pat, p. 10–11. tyti ten, kur iðverstos statybinës medþiagos. Ði- 76 Þr. Peter Burke. Mentalities, in: A Global Encyc- taip „ne ten“ tapo „ten“. Vieni kitus galime su- lopedia of Historical Writing. Vol. II. Ed. D. R. prasti teisingai arba klaidingai – istorijos upë Woolf. – New York & London: Garland Pub- dël to nesiliaus tekëjusi, tiesà sakant, dël to në lishing, Inc., 1998, p. 611–612. truputëlio nepakeis savo vagos. 77 Þr. Peter N. Stearns. Social History, in: A Glo- 84 Arthur Oncken Lovejoy. Essays in the History bal Encyclopedia of Historical Writing. Vol. II. Ed. of Ideas. – New York: Capricorn Books, G. P. D. R. Woolf. New York & London: Garland Putnam’s Sons, 1960, p. 232. Publishing, Inc., 1998, p. 845. 85 Ten pat, p. 241. 78 Peter Burke. Mentalities, in: A Global Encyclo- 86 Ten pat, p. 234–235. pedia of Historical Writing. Vol. II. Ed. D. R. Wo- 87 Ten pat, p. 8. B. d.

Dalia DOKÐAITË. Gëlës irisai. 2003. Sumi-e. 73 × 60

70 LOGOS 43 2005 LIEPA • RUGSËJIS AIVARAS STEPUKONIS

Gauta 2005-04-25 Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 42

AIVARAS STEPUKONIS Kultûros, filosofijos ir meno institutas

IDËJØ ISTORIOGRAFIJOS GIMIMAS: ARTHUR ONCKEN LOVEJOY The Birth of the Historiography of Ideas: Arthur Oncken Lovejoy

SUMMARY

The introductory part of the article presents an account of the formative period of the historiography of ideas in which the historical beginnings and later developments of the discipline are discussed. The introductory part is followed by an analysis of the studies of one of the most renowned Western histo- riographers, Arthur Oncken Lovejoy, with special notice being paid to the methodological aspects of these studies. The three main themes under scrutiny are as follows: (1) the idea as the object of a historiographic study; (2) the methods of historiography in a practical and theoretical perspective; and (3) points of divergence between historiography and philosophy.

IDËJØ ISTORIOGRAFIJOS IR FILOSOFIJOS TAKOSKYROS

Arthuras Onckenas Lovejoy’us vis galvojama, jog filosofuojama (taip pat uþsimena apie tam tikrus filosofinius lû- svarbu, kad neatsitiktø ir atvirkðèiai, bet kesèius, galimas filosofines iðvadas, filo- pastarasis klystkelis – kur kas retesnis). sofinius tikslus bei idealus, kuriuos jis Pateiksiu kelias pastabas apie filosofinio norás patenkinti savo istoriografiniais ty- ir istoriografinio poþiûriø skirtybes, vë- rimais. Taèiau tikras filosofavimas isto- liau, ðios dalies pabaigoje, man leisian- riografo darbuose beveik neaptinkamas. èias apibendrinti tam tikras esmines fi- Savaime toks stygius nëra joks trûku- losofijos ir istoriografijos takoskyras, ku- mas, svarbu, kad raðant istorijà, nebûtø rios dabartinëse humanitarinëse disku-

RAKTAÞODÞIAI: istoriografijos metodologija, idëjø istoriografija, filosofija. KEYWORDS: the methodology of historiography, the historiography of ideas, philosophy. 42 LOGOS 44 2005 SPALIS • GRUODIS MOKSLINË MINTIS sijose pernelyg daþnai yra tuðuojamos, brëþia gana aiðkià ribà tarp istoriogra- filosofijà paverèiant filosofiniø idëjø pra- fijos ir filosofijos. Ðtai kà turiu galvoje: eities tyrimu. istorijos raðytojas, narpliodamas iðsikel- „Neliko vietos!“ – taip glaustai bûtø tà klausimà, neretai elgiasi kaip seklys, galima apibûdinti lavdþojiðkø tyrimø tiriamus ávykius apgaubia paslaptingu- santyká su filosofija. Lovejoy’us nori fi- mo skraiste, o paèiam pasakojimui su- losofuoti, bet neranda vietos ir pristin- teikia literatûrinæ detektyvo formà. Ty- ga laiko. Jis, pavyzdþiui, ásitikinæs, kad rëjo nuopelnai vertinami pagal tai, kaip idëjø junginio, kurá iðreiðkia frazë „di- labai paslëptas (padengtas praeities dul- dþioji bûties grandinë“, istorija jam yra këmis) buvæs jo objektas ir kaip iðradin- „pasufleravusi, jei ne parodþiusi, tam gai jis naudojæsis dokumentais bei kito- tikras filosofines iðvadas, kurias [jis] mis praeities liekanomis kà nors iðsiaið- stengiàsis iðdëstyti paskutinës paskaitos kindamas apie anà objektà. Istoriografo priede.... Taèiau suprantàs, kad iðvados mokslinis objektas – „bûtovës slëpiniai“. bus pateiktos labai netinkamai; taèiau Antra vertus, jeigu kas nors apie istori- norint jas iðplëtoti iki galo, knygà bûtø ná ávyká bûtø plaèiai þinoma daugeliui reikëjæ nesaikingai prailginti“88. Ið tiesø, þmoniø, istoriografas ne tik netektø dar- raðant knygas kaþkur reikia dëti taðkà, bo, bet ir pats darbas atrodytø maþne taèiau vieta, kurioje dedamas taðkas, by- betikslis. Átampa, kuri sukuriama tarp loja, kam mokslininkas teikia pirmeny- istorinio objekto, apie kurá stokojama þi- bæ, kas yra svarbiausia, o kas ne taip niø, ir istoriografo, kuris tà þiniø spra- svarbu, ir kam galiausiai nelieka laiko, gà mëgina uþpildyti, daþnai atsiranda nors tai irgi kaþkuriuo atþvilgiu – bent dël paprasèiausio atsitiktinumo, dël to, jau taip teigiama – yra svarbu. Nuoðir- kad amþiø tëkmëje kaþkas kaþkur nuki- dþiausi ir drauge kukliausi idëjø isto- ðo koká nors dokumentà, dël to, kad su- riografai – jø gretoms priskirèiau ir Lo- degë pastatas, kurio rûsiuose buvo sau- vejoy’ø – pripaþásta, kad istoriografinis gojami daiktiniai árodymai, o daþniau- santykis su idëja – dël ávairiø praktinio siai dël to, kad tai, kà ðiandien laikome ir teorinio pobûdþio kliûèiø – tik labai esant svarbiu ir norime iðsiaiðkinti, pra- retai ir tik fragmentiðkai galás peraugti eities kartos laikë bereikðmiu ir nu- á filosofiná. Paprastai atlikus sunkø isto- gramzdino á uþmarðtá. Istoriografas – riografiná triûsà filosofiniai apmàstymai praeities detektyvas, tiriantis „faktines baigiami daugtaðkiu, jiems paprastai ne- aplinkybes“, su ávykiu susijusius asme- beuþtenka laiko arba jø atsisakoma, ka- nis ir kità „bylos nagrinëjimui“ svarbià dangi jie „uþima per daug vietos“. medþiagà. Istoriografija kaip detektyvas. Skaityda- Tuo tarpu filosofui tik netiesiogiai mas istoriografinæ raðtijà, kaskart susi- rûpi, kà sako jo istoriniai paðnekovai duriu su ádomia nuostata, iðryðkëjanèia kaip istoriniai paðnekovai. Ir apskritai fi- praeities tyrëjø darbe. Ta nuostata daþ- losofinio veiksmo vieta – pats filosofas, niausiai nëra atvirai ávardijama, bet ji visi kiti – èia tik sveèiai! Tokios nuosta-

LOGOS 44 43 2005 SPALIS • GRUODIS AIVARAS STEPUKONIS

tos – ne iðdidumo iðraiðka, o metodinë ninkø Monboddo ir Rousseau átakos sàlyga. Filosofo santykis su þiniomis sa- vienas kitam, Lovejoy’us spëlioja: vo kilme ir iðtakomis yra subjektyvus ir Galima pagrástai teigti, jog daug kas ið asmeninis, o ne objektyvus ir visuome- Monboddo mokymo ir dalis to, kas ta- ninis: iðsikeltus klausimas jis gvildena me mokyme buvo tuo metu revoliucin- ne todël, kad atsakymo á juos neþino vi- giausia, yra iðplëtota ið grupës tarpusa- suomenë, o todël, kad atsakymo á juos vyje susijusiø idëjø, randamø Rousseau neþino jis pats. Istoriografiniam poþiû- Samprotavime apie nelygybæ, iðspausdinta- me dvideðimt metø prieð iðspausdinant riui artimesnës ne su reiðkiniø esme, o Kalbos kilmæ ir paþangà. Ar panaðumas at- su jø kilme susijusios problemos, jam siradæs dël spontaniðko vienodø minèiø rûpi ávykiø ir aplinkybiø susiklostymo dingtelëjimo dviem tuo paèiu laiku gy- genealogija. venusiems protams, ar dël tiesioginio Atsiverskime kelias iðtraukas ið Love- poveikio, kurá padarë vieno autoriaus 90 joy’aus raðtø, kuriose reikðmingas gene- ankstesnieji veikalai kitam? aloginis tyrimo bûdas. Savo straipsnyje Treèia iðtrauka paimta ið straipsnio, „The supposed Primitivism of Rousse- kuriame vienas europietiðkø romantiz- au’s discourse on inequality“ (Tariama- mø kildinamas ið Kinijos. Joje Love- sis Rousseau samprotavimo apie nelygy- joy’us priekaiðtauja ponui Hussey uþ bæ primityvumas), kuris buvo iðspaus- tai, kad ðis savo veikale kiniðkajam so- dintas rinktinëje Essays in the History of dininkystës stiliui viso labo skyræs „tris Ideas, Lovejoy atkreipia dëmesá á tam tik- ar keturis gyvybingus ir kartais áþval- rà màstymo „tendencijø prieðprieðà, ar gius puslapius“, bet, deja, „nenurodæs net tiesioginá prieðtaravimà“, kuris aptin- tikrøjø tos mados iðtakø, taip pat neið- kamas minëtoje Rousseau apybraiþoje. skyræs istoriniø jos tarpsniø, be to, de- Tyrëjas primena savo kolegoms, esà at- ramai nepabrëþæs jos istorinës svarbos91. skleisdamas toká minties prieðtaravimà Ðios iðtraukos parinktos tikslingai, ka- ar nenuoseklumà „idëjø istorikas atliko dangi jose suþaiþaruoja istoriografinio tik maþàjà dalá savo uþdavinio“. poþiûrio ir domesio savitumas. Vaizduo- Esminë uþduotis – tæsia Lovejoy’us – tæ kaitina tokie klausimai: kaip konkre- yra pamatyti, ið kokiø átakø ir teiginiø tus istorinis X sàveikauja su konkreèiu is- autoriaus mintyje iðsirutuliojo prieðprie- toriniu Y; kokios yra vieno ir kito atsira- ðinës srovës; pastebëti jø daþnai sudëtin- dimo prieðistorës (sprendþiant apie idë- gà sàveikà; ásidëmëti, kuri tendencija jø tradiciðkumà) ir galimos poistorës buvo vyraujanti ir bûdingesnë; visø pir- (spendþiant apie idëjø originalumà); ko- ma nustatyti, kada autorius viso labo kie yra visi ar bent pagrindiniai istorinës kartojo savo laikø banalybes ir kada ið- raidos etapai ir kiek ðie prieþastingai sakë naujas áþvalgas, dar ne visiðkai ið- svarbûs. Tai dar viena takoskyra tarp fi- painiotas ið tradiciniø idëjø89. losofijos ir idëjø istoriografijos. Pastaro- Kitame straipsnyje, kuriame nagrinë- ji, nors ir ypatingu bûdu nagrinëdama jamos dviejø prancûzø màstytojø-amþi- mintinius darinius, ne itin domisi paèios

44 LOGOS 44 2005 SPALIS • GRUODIS MOKSLINË MINTIS minties kaip tam tikros tiesos, reiðkiamos taikiklyje visuomet figûravo tokie visuo- apie pasaulá, turiniu. Uþuot teiravusis meniniai telkiniai kaip tautos, kultûros, apie teiginio tiesà ar netiesà, èia teirau- valstybës, imperijos, iðtisos geografijos ir jamasi apie jo genealogijà. Lovejoy’us is- dvasinës epochos. Istoriografija savo toriografas gali bûti atsidavæs romantiz- apibendrinimais yra kur kas ambicin- mo arba Rousseau darbø tyrëjas ir drau- gesnë, ji siekia bendresniø þiniø ir todël ge kaip asmenybë nieko bendra neturëti ieðko to, kas tipiðka, áprasta, simptomið- su romantinëmis nuostatomis (nei sim- ka, kas leistø pasirinktus, plaèiai praei- patine, nei reakcine prasme), o Rousse- tyje pasklidusius ir miðriai sàveikavu- au sampratas laikyti filosofinëmis atgy- sius reiðkinius suvokti kaip riðlø, kuo- venomis, nevertomis tiesioginio, kritiðko, piná objektà. Lovejoy’us cituoja George’à egzistencinio apmàstymo. (Þinoma, að Herbertà Palmerá, kuris pristatydamas neteigiu, kad bûtent toks Lovejoy’us ir George’o Herberto Raðtus „Pratarmëje“ buvo.) Iðgirdæs, kà Rousseau aiðkina áþvalgiai paþymi: apie bendruomeninæ þmogaus prigimtá, Bet kuris amþius savo tendencijas ryð- filosofas klaus, ar ið tikrøjø ði prigimtis kiau parodo þemesnio rango raðytojø, o yra tokia, kokià jà nutapæs Rousseau; o ne iðkiliø genijø kûriniuose. Pastarieji istoriografas teirausis, ar Rousseau tik- pasakoja apie praeitá ir ateitá, bet taip pat rai taip aiðkinæs; ar dar kas nors tuo pa- apie amþiø, kuriame gyvena. Jie yra vi- èiu metu arba prieð Rousseau yra taip siems laikams. O jautriose, imliose, ta- aiðkinæs; kuriuo savo gyvenimo tarpsniu èiau maþiau kûrybinës galios turinèiose sielose laikmeèio idealai ásiamþina aið- Rousseau yra taip aiðkinæs; ar jo nuomo- kiausiai.92 në vëliau pasikeitusi ir panaðiai. Isto- riografinës ir filosofinës perspektyvø Sutikdamas ir drauge kartodamas skirtumai – akivaizdûs, þenkime prie ki- taiklius Palmerio þodþius, Lovejoy’us tos takoskyros. pratæsia mintá formuluodamas jà kaip Pirmenybë tam, kas tipiðka. Kitas isto- metodinæ pastabà: „Jûsø menkas raðyto- riografinio tyrimo akcentas – tai dëme- jas gali bûti toks pat svarbus – daþnai sys tokiems praeities reiðkiniams, kurie ðiuo poþiûriu jis gali bûti daug svarbes- pasiþymi bendruomeniniu sklaidumu. nis – uþ autorius kûriniø, kurie ðiandien Ekscentriðkos mintys, nukrypimai nuo laikomi ðedevrais“93. Visiðkai supranta- elgesio normø, vienetiniai atsitikimai, ma, juk idëjø istoriografas mëgina for- jeigu jie tëra ekscentriðki, nukrypæ ir muluoti taisykles, tam tikru laikotarpiu vienetiniai, nepatraukia Lovejoy’aus dë- nusistovëjusias elgesio, jautimo, vertini- mesio. Ir suprantama, kodël. Kas bûdin- mo bei màstymo bendrybes, o ne iðim- ga tik vienam þmogui, kas nebyloja apie tis, kurios – pasitelkus nuvalkiotà, bet ið platesnës socialinës grupës iðgyvenimus, tikrøjø labai iðkalbingà pasakymà – „ið- dorovæ, skoná, lûkesèius ir prielaidas, krenta ið konteksto“94. Filosofui pati pro- geriausiu atveju gali pretenduoti á biog- blema yra svetima. Vis dëlto rinkdama- rafijà, bet tikrai ne á istoriografijà, kurios sis diskusijos paðnekovus jis paprastai

LOGOS 44 45 2005 SPALIS • GRUODIS AIVARAS STEPUKONIS

neieðkos tipiðkai galvojanèiø þmoniø to- istorinæ, taigi paminklinæ tikrovæ; lygiai dël, kad ðie jie galvoja tipiðkai, ir nesi- taip idëjø istoriografas nepaiso ar, tiks- tikës, kad toks galvojimas galëtø nu- liau, susilaiko nuo spendimo apie idëjø skaidrinti filosofinës problemos turiná. ir ið jø sudarytø teiginiø teisingumà (tai Tiesa, Sokratas sëdëjo agoroje ir, matyt, nëra idëjø reikðmingumo kriterijus isto- mielai gaudydavo visokiausius gandus riografiniu poþiûriu), nes tiesiogiai jam ir juokelius ið atëniðkos buities, taèiau knieti ne paèios idëjos, o tai, kà jos kaip nereikia pamirðti, kad Platono dialoguo- praeities liekanos praneða apie vienà ar se tokie buitiniai vaizdeliai buvo tik me- kità istorinæ, taigi paminklinæ tikrovæ. ninis filosofiniø argumentacijø apipavi- Þinoma, tik nustaèius tai, kas tipiðka dalinimas ir niekuomet neákûnijo paties ir bendra, galima pagrástai kalbëti apie dialogo tikslo, jie, kaip literatûrinio pa- tai, kas originalu, nebûta, nauja. Taèiau ðnekesio þanro stilistinës priemonës, vei- ðie apibûdinimai neleidþia pasverti idë- kiau padëjo pagyvinti jo dialektiðkumà. jos originalumo, jos gelmës, jie niekuo Idëjø istoriografo ir filosofo regëse- nepranoksta tokiø sociologinës statisti- nos skiriasi panaðiai, kaip dailës isto- kos terminø kaip „retas“ ir „daþnas“ ir riografo ir esteto. Rudolfas Wittkoweris filosofiniu poþiûriu prasilenkia su paèia (1901–1971), vienas garsiausiø praëjusio idëjos esme – pasakyti kaþkà apie va- ðimtmeèio pirmosios pusës bei vidurio kardienos, nûdienos, rytojaus pasaulá ir renesansinës ir barokinës dailës istorio- (tai ne maþiau svarbu) sulaukti pritari- grafø, savo knygoje nagrinëdamas di- mo arba nepritarimo. Trys iðminèiai, dþiøjø praeities civilizacijø vaizduoja- medituojantys tà paèià tiesà apie bûtá ir muosiuose menuose atsikartodavusius iðreiðkiantys jà panaðiais þodþiais, isto- archetipinius simbolius ir pasakodamas riografiniu poþiûriu nëra originalûs, o apie XVI amþiaus olandø tapytojà Joha- filosofiniu poþiûriu tai, jog jø yra trys, nesà Stradanusà, iðtaria tokius þodþius: trylika ar trys ðimtai, në kiek nemenki- „tarp [ðio tapytojo] vëlyvøjø darbø... na jø iðminties originalumo, vadinasi, randame serijà graviûrø, kuriose ðlovi- neslopina ir to ypatingo dëmesio, kurio nami Amerikos þemyno atradëjai: Ko- jie nusipelno ið filosofo. Ið tiesø reikia lumbas, Amerigo Vespucci ir Fernao de pripaþinti, kad Lovejoy’us padaro gana Magellanas. Nors ði serija neturi dides- intriguojanèià iðvadà, kuriai, kaip maty- nës meninës vertës, ji patraukia mûsø sime vëliau, pritars ir Randallas Collin- dëmesá itin turtinga simboliniø smul- sas. Iðvados branduolys – tam tikra pa- kmenø sankaupa“95. Dailës istoriografas stoviø vienetø kintanèiø deriniø teorija. nepaiso ar, tiksliau, susilaiko nuo spren- Remdamasis sukauptais istoriniais duo- dimo apie dailës meninæ vertæ (tai nëra menimis apie filosofiniø – ir ne tik – objekto reikðmingumo kriterijus isto- idëjø, mokyklø, sistemø atsiradimus, riografiniu poþiûriu), nes tiesiogiai jam kaitas ir pertvarkas ðimtametëje ir net rûpi ne pati dailë, o tai, kà ji kaip pra- tûkstantmetëje praeityje, Lovejoy’us pa- eities liekana praneða apie vienà ar kità teikia dràsø apibendrinimà, esà „daugu-

46 LOGOS 44 2005 SPALIS • GRUODIS MOKSLINË MINTIS ma filosofiniø sistemø yra originalios ar fas apie intelektiná praeities pasaulá lin- savitos daugiau savo sudëtimi negu pa- kæs ðnekëti ne kaip apie kosmà, o kaip èiais sandais“. Istoriografo ásitikinimu, apie chaosà, ne apie loginio nuoseklu- „Menamas daugelio sistemø naujumas mo, o apie intelektinës suirutës pasaulá. kyla ið vienintelio dalyko – ið naujo se- Prisiminkime, su kokiu liûdesiu Love- nø elementø, kurie jas sudaro, pritaiky- joy’us prabyla apie „ilgà idëjø painioji- mo ar iðdëstymo“. Tiesa, Lovejoy’us në mo grandinæ, kuri sudaro didþiumà nemano paneigti, kad ið tiesø intelekti- þmogaus màstymo istorijos“97. Kitoje nëje istorijoje kartkartëmis suþimba vie- vietoje aptardamas metodinæ bûtinybæ na kita tikrai „originali ar savita“ sam- iðnagrinëti, kaip ir kodël atsiradusi to- prata, taèiau istoriografas patikslina, kad kia sumaiðtis romantizmø apibrëþimuo- „absoliutaus naujumo prieaugiai [min- se, Lovejoy’us uþbëga savo tyrimui uþ ties istorijoje], manding, yra daug retes- akiø ir pareiðkia, kad toks nagrinëjimas ni negu kartais manoma“96. Istoriografið- galø gale parodysiàs, jog „didþiulæ min- kai – tai ádomi ir blaivinanti áþvalga, ku- ties poslinkiø per pastaràjá [XIX] amþiø ri turëtø gerokai atvësinti ne vieno filo- gausà... lëmë gryniausios þodinës pai- sofo kunkuliuojanèias ambicijas ir vaikë- niavos“98. Dar kitoje vietoje pabrëþda- ziðkà pagyrûniðkumà (paimkite dvylika mas filosofinës semantikos svarbà idëjø garsiausiø Vakarø filosofø nuo Imma- istoriografijos metodikai, Lovejoy’us pa- nuelio Kanto, perskaitykite jø þymiausiø reiðkia stulbinamà dalykà, stulbinamà, veikalø áþangas ar pratarmes ir iðvysite, tiesa, perðamomis iðvadomis: „istorijoje jog beveik kiekvienas jø svaigulingai paprasèiausi þodþiai [terminai, frazës, krykðtavo apie jo ágyvendinamà „koper- formulës] sugeba veikti savarankiðkai niðkàjá perversmà“, apie tai, ko iki jo kaip jëgos bûtent dël savo dviprasmið- niekas nebuvo sugalvojæs, apie tai, kad kumo“99. Kol kas Lovejoy’us dar nepa- jis – pirmutinis). Taèiau minties nauju- skelbë paties sunkiausio nuosprendþio, mas ar senumas, novatoriðkumas ar tra- bet jau dabar pradedame suprasti, kad diciðkumas, retumas ar daþnumas neuþ- idëjø istoriografija turi atsisakyti tirti gauna filosofinio nervo, nes nepalieèia idëjas kaip tam tikras logiðkai aiðkias, paèios minties turinio, neásiklauso á jos apibrëþtas normines màstymo formas, santyká su tikrove, nepaiso pirmykðèio kadangi tokios formos istoriografinëje minties reiðkëjo noro kaþkà teigti apie praeityje beveik neaptinkamos. Veikiau pasaulá ir sulaukti deramo atsako. susiduriama su klaidþiojanèia mintimi, Filosofijos istoriografija kaip filosofijos klumpanèiu protu, nesusipratimais, nu- nufilosofëjimo istoriografija? Tai tik retori- siðnekëjimais, nenugirdimais, praþiûrë- nis klausimas, kuriuo perteikiu vienà jimais, korektûros klaidomis, neretai pa- ásimintiniausiø ir filosofijos-istoriografi- prasèiausiomis nesàmonëmis. jos santykiams lemtingiausiø Love- Minëjau, kad vienetiniø idëjø bûriui joy’aus iðvadø. Matëme, kad skirtinguo- priskiriama ir ta rûðis, kurià Lovejoy’us se tekstuose ir kontekstuose istoriogra- vadina metafizinëmis patetikomis. Gal-

LOGOS 44 47 2005 SPALIS • GRUODIS AIVARAS STEPUKONIS

voje turimos visokiausios jausminës ezo- je gali bûti susipynæ keli literatûriniai teriðkumo, miglotumo, amþinumo, eks- þanrai ir net prasminiai sluoksniai. Ðtai tatiðkumo, laisvumo bûsenos, kurias su- jums ir paradoksas, kurio masto Love- kelia filosofiniø tekstø skaitymas ir jø su- joy’us, regis, neapèiuopia: filosofija á to- vokimas kaip groþinës literatûros. Ne- kià praeitá, kokià tiria istoriografas, pra- dailindamas tikrosios padëties, Love- siskverbia tik nefilosofiniais pavidalais! joy’us prabyla atvirai: „Átariu, kad filoso- Kitaip tariant, filosofijos istorijoje tëra finës knygos skaitymas paprastai yra ne tiek, kiek jos ten nëra. Tæskime mintá: jei- kas kita, kaip estetinio iðgyvenimo for- gu filosofijos poveikio istorija didþiàja ma...“100 Ir èia pat priduria, jog toks filo- dalimi yra jos nefilosofinio poveikio is- sofijos suvokimas „neturi nieko bendra torija, tuomet galima arba tyrinëti filoso- su filosofija kaip mokslu; taèiau turi fijos bejëgiðkumo istorijà, arba filosofija daug bendra su filosofija kaip istorijos pavadinti tuos nefilosofinius filosofijos veiksniu, kadangi filosofija jos veiksniu padarinius, kuriuos filosofijai nenorom bûna daugiausia ne kaip mokslas“101. Ið pavyksta sukelti, o paèiai filosofijai ieð- visø tik kà cituotø iðtraukø matome, jog koti naujo pavadinimo, arba filosofijos tu- filosofija ágyja istoriná vaidmená dviem riná ið tiesø aiðkinti jos tikraisiais pada- pagrindiniais pavidalais – klaidos ir es- riniais, vadovaujantis prielaida, jog nega- tetinio iðgyvenimo. Taip pat ásidëmime, li bûti atotrûkio tarp filosofijos kaip jog abu ðie dalykai nëra „filosofija kaip mokslo ir filosofijos kaip istorinio veiks- mokslas“. Tiesà sakant, vartodamas ðià nio, kitaip tariant, „kokie istoriniai pada- frazæ, Lovejoy’us elgiasi apsukriai, nes riniai, tokia ir filosofija, o tai, kas istori- juk prieðingybë – filosofija ne kaip moks- joje neágyvendinta, laikyti nefilosofiðka“. las – apskritai nëra filosofija. Vienu – Visais atvejais tik þaidþiama þodþiais, klaidø, nesusipratimø, þodinës painia- objektas derinamas prie apibrëþimo, o fi- vos, sàvokiniø netikslumø – atveju susi- losofija kaip savarankiðkai apsibrëþianti duriame su intelektiniu broku, dël kurio praktika nustumiama á ðonà. vienà ar kità pareiðkimà atmetame kaip Þinoma, yra ir treèia alternatyva, ka- nefilosofiðkà, neatitinkantá „filosofijos da pripaþástama, kad galø gale filoso- kaip mokslo“ reikalavimø lygiai taip, fijà tirti yra vaisingiausia, galbût net kaip gamtos mokslo puslapiuose ásivëlu- bûtina – jeigu, þinoma, norima ið tikrø- sias procedûrines klaidas ar faktinius ne- jø tirti filosofijà – skyrium nuo istoriog- atitikimus laikome nemoksliðkais. Antru rafijos. Kaip tik toká poþiûrá asmeniðkai atveju filosofinio teksto skaitymà nefilo- ginu èia. Svarbu ásidëmëti, kad toks po- sofiðkai, o svajokliðkai, estetiðkai vadin- þiûris negrindþiamas jokia apriorine ti filosofinio teksto skaitymu maþø ma- nuostata, veikiau gaunamas ið idëjø is- þiausiai yra netikslu, kadangi filosofiná toriografø surinktø ir apibendrintø fak- tekstà galimà perskaityti tik filosofuo- tø: a) filosofijos turinys (klausimai ir jant, o visi kiti ámanomi to paties teksto sprendimai), kurá apraðo istoriografija, ið skaitymai tereiðkia, jog viename kûriny- esmës skiriasi nuo filosofijos vidinio, da-

48 LOGOS 44 2005 SPALIS • GRUODIS MOKSLINË MINTIS lykinio turinio, kurá iðreiðkia jos kûrëjai; tik filosofuojant, taigi sàmoningai ven- b) filosofijos istoriografija yra padariusi giant istoriografiniø metodø perðamos empiriná atradimà, jog filosofija kaip fi- perspektyvos. Susiduriame su paradok- losofija praktiðkai yra nepajëgi prasi- su: þmonijos istorijoje dël ávairiausiø smelkti á tikràjà þmonijos istorijà. Ge- trukdþiø iðryðkëti pajëgia tik nefilosofið- riausiu atveju filosofijos istorija laikyti- kas filosofijos veidas. O patys filosofai na istorija tam tikros intelektinës maþu- buvo ir yra ásitikinæ, kad filosofijos veid- mos, kurios kûryba ir mintys atsiveria rodis visuomet yra jos paèios rankose.

Literatûra ir nuorodos

88 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of 95 Rudolf Wittkower. Allegory and the Migration Being: A Study of the History of an Idea. – New of Symbols: The collected Essays of Rudolf Witt- York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. ix. kower. – New York: Thames and Hudson, 89 Arthur Oncken Lovejoy. Essays in the History 1987, p. 94. of Ideas. – New York: Capricorn Books, G. P. 96 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of Putnam’s Sons, 1960. Being: A Study of the History of an Idea. – New 90 Ten pat, p. 58. York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 3–4. 91 Ten pat, p. 101–102. 97 Arthur Oncken Lovejoy. Essays in the History 92 George Herbert Palmer. Preface to The English of Ideas. – New York: Capricorn Books, G. P. Works of George Herbert, 1905, p. xii. Putnam’s Sons, 1960, p. 241. 93 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of 98 Ten pat, p. 234–235. Being: A Study of the History of an Idea. – New 99 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 19– Being: A Study of the History of an Idea. – New 20. York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 14. 94 Skaitant idëjø istoriografijos veikalus filosofið- 100 Arthur Oncken Lovejoy. The Great Chain of kai – tai yra tam tikra prasme nederamai, – ga- Being: A Study of the History of an Idea. – New lima bûtø paðmaikðtauti, jog ið konteksto èia York: Harper & Row, Publishers, 1965, p. 10–11. daþniausiai iðkrenta pats tekstas. 101 Ten pat, p. 13.

LOGOS 44 49 2005 SPALIS • GRUODIS