LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS VANDENS ŪKIO IR ŽEMĖTVARKOS FAKULTETAS Žemėtvarkos katedra
Miglė Peciukevičiūtė
DZŪKIJOS NACIONALINIO PARKO TVARKYMAS IR TURIZMO BEI REKREACIJOS PLĖTRA
Magistrantūros studijų baigiamasis darbas
Studijų sritis: Technologijos mokslai Studijų kryptis: Kraštotvarka Studijų programa: Žemėtvarka
Akademija, 2009
2
Magistrantūros studijų baigiamųjų darbų ir egzaminų vertinimo komisija: (Patvirtinta Rektoriaus įsakymu Nr. )
Pirmininkas: prof.habil.dr. Algimantas Zakarevičius, Vilniaus Gedimino technikos universitetas
Nariai: doc.dr. Audrius Aleknavičius, Lietuvos žemės ūkio universitetas doc.dr. Pranas Aleknavičius, Lietuvos žemės ūkio universitetas doc.dr. Vidmantas Gurklys, Lietuvos žemės ūkio universitetas doc.dr. Virginija Gurskienė, Lietuvos žemės ūkio universitetas
Mokslinė vadovė: doc.dr. Virginija GURSKIENĖ, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS
Recenzentas: doc.dr. Alfonsas DARBUTAS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS
Katedros vedėjas: doc.dr. Audrius ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS
Oponentas: doc.dr. Pranas ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS
3
SANTRAUKA
Lietuvos saugomos teritorijos skirtos gamtai ir kultūros paveldo kompleksams, ekologinei pusiausvyrai ir biologinei įvairovei išsaugoti, gamtos ištekliams atkurti. Jose taip pat sudaromos sąlygos pažintiniam poilsiui, moksliniams tyrimams, gamtosauginiam ir etnokultūriniam švietimui. Nacionaliniai parkai – saugomos teritorijos, įsteigtos nacionalinės svarbos gamtiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui, reprezentuojančiam šalies etnokultūrinių sričių gamtos bei kultūros savitumus, saugoti ir tvarkyti. Analizuojamos Dzūkijos nacionalinio parko gamtos ir kultūros vertybės, jų būklė, apsaugos priemonės, kaimo turizmo ir rekreacijos rūšys, infrastruktūra. Analizuojami parko tvarkymą reglamentuojantys teisiniai dokumentai. Supažindinama su etnografiniu, dviračių ir pėsčiųjų bei vandens turizmu. Aprašomi Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos siūlomi pėsčiųjų, dviračių bei vandens maršrutai. Išsamiai išanalizuota Ūlos upės rekreacijos bei turizmo infrastruktūra. Marcinkonių bei Merkinės informacijos centruose atlikta Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų analizė pagal skaičių ir pobūdį. Raktiniai žodžiai: etnografinis kaimas, apsauga, Dzūkijos nacionalinis parkas, kaimo turizmas, plėtra, gamtos ištekliai.
4
SUMMARY
CLEARING AND DEVELOPMENT OF TOURISM AND RECREATION OF DZŪKIJA NATIONAL PARK
Lithuanian protected areas are dedicated for nature and complexes of cultural heritage, ecological balance and protection of biological variety, renewal of nature reservoir. There are established circumstances for cognitive resting, scientific researches, ecology and ethno cultural education. National parks – protected areas, which are created for protection and administration of nature and cultural landscape of national importance, representing singularity of country‘s ethno cultural fields nature and culture. There is analysis of worth of Dzukijos national park culture and nature, their state, means of protection, types of rural tourism and recreation, infrastructure. Legal acts of park management are being analyzed too. There is introduction to ethnographical, bicycle, pedestrian and water tourism. There are described routes of pedestrian, bicycles and water, which are proposed by direction of Dzukijos national park. Recreation and tourism infrastructure of Ula river is analyzed properly. There is made analysis of Dzukijos national park visitors according to their visiting numbers and character in Marcinkoniu and Merkines information centres. Key words: ethnographical village, protection, Dzukijos national park, rural tourism, development, nature resources.
5
TURINYS
SANTRAUKA ...... 3 SUMMARY ...... 4 TURINYS...... 5 ĮVADAS ...... 6 1. LITERATŪROS APŽVALGA ...... 8 1.1. Bendros žinios apie turizmą ...... 8 1.2. Kaimo turizmo samprata ...... 14 1.3. Kraštovaizdis ...... 15 1.4. Teisinė bazė ...... 16 2. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...... 20 3. TYRIMO METODIKA...... 21 4. TYRIMO REZULTATAI ...... 23 4.1. Gamtos ištekliai ...... 23 4.2. Saugomos teritorijos...... 28 5. KULTŪROS PAVELDO APSAUGA ...... 32 5.1. Etnografinis turizmas...... 32 5.2. Dviračių ir pėsčiųjų turizmas...... 36 5.3. Vandens turizmas ...... 38 5.3.1. Vandens turizmas Ūlos upėje ...... 39 6. TURIZMO ORGANIZAVIMAS ...... 44 6.1. Marcinkonių lankytojų centras...... 44 6.2. Merkinės lankytojų centras...... 45 6.3. Lankytojų analizė 1998 – 2008 m...... 45 6.4. Kraštovaizdžio monitoringas...... 49 IŠVADOS...... 55 NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS...... 56
6
ĮVADAS
Senieji rašytiniai šaltiniai liudija, kad tam tikrų teritorijų saugojimo tradicijos Lietuvoje ėmė klostytis dar pagonybės laikais: tada daug krašto girių, dažniausiai ąžuolynai, laikytos šventomis. Jų statusą šiandien sunku apibrėžti, tačiau to meto moralės normos niekam neleido pažeisti šių teritorijų apsaugos reikalavimų. Vėlesniais, jau LDK laikais saugomomis taip pat paskelbta daug girių, tačiau jų apsaugos tikslai dažniausiai buvo praktiniai ir atitiko anaiptol ne visų visuomenės sluoksnių poreikius. Galiojo atitinkamos kunigaikščiams ir kitiems žemvaldžiams priklausiusių žemės plotų ir miškų apsaugos taisyklės. Jomis dažniausiai buvo siekiama apsaugoti kurių nors medžiojamųjų gyvūnų populiaciją ir kartu uždrausti žemesniesiems visuomenės sluoksniams naudotis šiais ištekliais. Apie prievoles žemvaldžiams, kaip ir apie paties draustinio (miško, pelkės) sunaikinimo pavojų, senuosiuose dokumentuose neužsimenama. Viduramžiais draustiniuose buvo ribojama ne tik medžioklė, tam tikrais laikotarpiais juose neleista net lankytis, kad nebūtų trikdoma gyvūnų ramybė. Beje, gyvūnų buveinių, pačių gyvūnų ir įdomių bei retųjų augalų apsaugai itin svarbios buvo jokiuose teisės aktuose neapibrėžtos visuomenės moralės nuostatos. 1918 m. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, pradėtos steigti saugomos teritorijos – rezervatai. Jų kūrimo idėjas puoselėjo prof. Tadas Ivanauskas, kiti to meto mokslininkai ir visuomenės veikėjai. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo įsteigti 3 rezervatai: Žuvinto, Kiauneliškio ir Kamšos. Visų jų vertė, kaip patvirtino laikas, buvo skirtinga. Šiandien Žuvintas, kaip ypatingos svarbos saugoma teritorija, žinomas visoje Europoje. Kamšos draustinis, atsidūręs pačiame Kauno mieste, svarbus savo praeitimi, o Kiauneliškio sengirės dalis, esanti Labanoro regioniniame parke, paskelbta šio parko rezervatu. Iš karto po karo pradėti steigti medžioklės draustiniai, ūkiai, rezervatai. Iki šių dienų daugelio jų neliko, tačiau tuo metu jie padėjo išsaugoti svarbiausias medžiojamųjų, kitų vertingų gyvūnų buveines ir pačius gyvūnus. Be to, kai kurių buvusių draustinių vietoje vėliau buvo įkurti nauji draustiniai, rezervatai ar nacionaliniai parkai. 1960–1975 m. įsteigta beveik šimtas draustinių, saugomos teritorijos tada sudarė 2 % šalies ploto. 1974 m. įsteigtas pirmasis nacionalinis (dabar – Aukštaitijos) parkas, 1975 m. – Čepkelių, 1979 m. – Kamanų, 1991 m. – Viešvilės valstybiniai rezervatai. 1991 m. įsteigti Dzūkijos, Žemaitijos, Kuršių nerijos ir Trakų nacionaliniai parkai. 1992 m. įkurta 30 regioninių parkų. Saugomų teritorijų plotą papildė 254 valstybiniai ir apie 300 savivaldybių įsteigtų draustinių. 1990 m. saugomos teritorijos sudarė 11,5 bendro Lietuvos ploto. Saugomų teritorijų sistemai priklauso ir saugomi kraštovaizdžio objektai (apie 400 gamtos ir 3719 kultūros) bei gamtos ir kultūros paminklai. 7
Dzūkijos nacionalinis parkas įkurtas gamtiniu ir kultūriniu požiūriu turtingiausioms Dainavos krašto teritorijoms saugoti, tvarkyti bei naudoti. Pagrindiniai parko uždaviniai – išsaugoti Dainavos krašto gamtinius ir kultūrinius kompleksus, užtikrinti Nemuno ir Merkio santakos upyno ekologinę pusiausvyrą, puoselėti Dzūkijos kultūrines tradicijas, propaguoti tradicinius ūkininkavimo metodus ir sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui. Parkas yra pačiuose Lietuvos pietuose, direkcija – Marcinkonyse. Tai didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje, kurios plotas – 58 520 ha. Didžioji parko dalis yra Varėnos rajone (apie 93%), Alytaus (apie 4%), Druskininkų (apie 2%) ir Lazdijų (apie 1%) rajonuose. Parko teritorija prateka Ūla, Merkys, Nemunas. Parke dirba daugiau nei 200 žmonių, jo teritorija padalinta į 10 girininkijų. Nacionaliniame parke galima susipažinti su Dzūkijos gamtos vertybėmis, šilinių, panemunių ir gruntinių dzūkų buitimi, tradicijomis ir papročiais. Norint labiau pažinti Lietuvos gamtos ir kultūros vertybes, įvertinti jų būklę, apsaugos priemones, kaimo turizmo ir rekreacijos rūšis saugomose teritorijose, buvo pasirinkta Dzūkijos nacionalinio parko teritorija. Magistrantūros studijų baigiamąjį darbą sudaro įvadas, šeši skyriai, išvados, naudotos literatūros sąrašas. Darbo apimtis – 58 puslapiai, jame pateiktos penkios lentelės ir 28 paveikslai. Bibliografinį aprašą sudaro 44 šaltiniai.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Bendros žinios apie turizmą Žodis „turizmas" (pranc. Tourisme) reiškia keliavimą iš vienos vietovės į kitą laisvalaikiu. Tai viena efektyviausių žmogaus rekreacinių poreikių tenkinimo priemonių. Turizmo prigimtis sietina su rekreacinių poreikių tenkinimu ir noru pažinti aplinką, gauti naujus potyrius, tai gamtinis, kultūrinis, socialinis ir politinis reiškinys. Turizmo prigimtis gali būti grindžiama įvairiais aspektais. Tai procesas, kuriam būdinga: 1. Kelionės, kai patiriamas malonumas matant naujus, įdomius, gražius vaizdus, kraštovaizdžius, susipažįstama su kitų šalių ir vietovių žmonių kultūra, gyvenimu, istorija, tradicijomis, architektūra. 2. Nuotykiai, kai patiriamos teigiamos emocijos, stiprinama valia ir fizinės galios, patikrinamos žmogaus galimybės ekstremaliomis sąlygomis, siekiami nepasiekti objektai ar viršūnės. 3. Žmonių poveikis gamtinei, kultūrinei, socialinei, politinei ir ekonominei aplinkai, ekologinei būklei. 4. Tai galimybė gerinti aplinką, įrengti parkus, sutvarkyti kelius, pagyvinti ekonomiką, mažinti bedarbystę, išsaugoti ir stiprinti miesto kultūrinį identitetą. 5. Daugeliui pasaulio žmonių tai verslas, darbo ir pajamų šaltinis, o valstybėms biudžeto papildymas ar krašto ekonominės gerovės palaikymo galimybė. 6. Ūkinės veiklos sritis, apimanti pramonę, žemės ūkio transportą, energetiką, miškų ir vandenų ūkį, pramogų verslą, svetingumo verslą, maitinimą, tarpininkavimą ir kt. 7. Rekreacinės veiklos, o kartu ir žmogaus gyvenamosios veiklos sudedamoji dalis: keliaujant atgaunamos jėgos, sportuojama, bendraujama gydomasi, pramogaujama (Grecevičius ir kt., 2002). Turizmas – tai sudėtinga, į daugelį ūkio šakų įvairiu laipsniu integruota sisteminė veikla, todėl būtina nagrinėti turizmą tiesiogiai ir netiesiogiai veikiančias gamybines šakas bei paslaugų socialinius – ekonominius rodiklius, apskaitos diegimą. Laikantis vyraujančio mokslinio požiūrio, turizmo pagrindinį sektorių sudaro apgyvendinimo, maitinimo, transporto, informacijos teikimo, kelionių ir laisvalaikio organizavimo sektoriai (plačiąja prasme – sektoriai, siaurąja prasme – industrijos), pramoginės paslaugos, o gretutiniam sektoriui priskiriamos paslaugos ir gamybinės šakos, kurios tiesiogiai periodiškai ar netiesiogiai nuolatos dalyvauja kuriant, puoselėjant ir parduodant turizmo produktą (Spiriajevas, 2003). Turizmo sąvoka, kitusi per šimtmečius, neturi vieningai pripažintos išraiškos. 9
Mokslinėje 1iteratūroje pateikiama daug įvairių turizmo sampratos aiškinimų (Bernecheris P., Genevičius J., Mertinas J, Brooke 'as M Z. ir kt.), tačiau šiuo metu tikslinga vartoti Pasaulinės turizmo organizacijos (PTO) pasiūlytą apibrėžimą: „Turizmas – visos kelionių, ekskursijų rūšys, kai asmuo palieka savo darbo ir gyvenimo vietą ilgiau nei vieną parą ir trumpiau nei 12 mėnesių, ir kai išvykos tikslas nėra samdoma, apmokama veikla“. Panašiai turizmas apibrėžiamas ir Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme: „Turizmas – žmonių veikla, susijusi su kelione ir laikinu buvimu už nuolatinės gyvenamosios vietos ribų ne ilgiau kaip vienerius metus, jei ši veikla nėra mokymasis ar mokamas darbas lankomoje vietoje“ (LR turizmo..., 2002). Turistas – asmuo, kuris pažintiniais, profesiniais, kultūriniais, rekreaciniais, religiniais, verslo, profilaktinio gydymo ar kitokiais tikslais keliauja po šalis ar vyksta į užsienį ir apsistoja bent vienai nakvynei už savo nuolatinės gyvenamosios vietos ribų (LR turizmo..., 2002). Turizmas pastaraisiais dešimtmečiais tapo mokslinių tyrimų objektu. Rekreacijos ir turizmo mokslo objektas yra nepaprastai platus, tačiau svarbiausios sritys: turizmo subalansuota plėtra, tausojant naudojamus išteklius, ir socialiniai – ekonominiai turizmo efekto tyrimai. Pirmieji bandymai kompleksiškai įvertinti turizmo industrijos ekonominį efektą – šio amžiaus 8 dešimtmečio pabaiga – 9 dešimtmečio pradžia. 1984 m. Europos bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos turizmo komitetas sudarė ekspertų grupę, kurios darbo tikslas buvo parengti turizmo integracijos į ekonominę statistiką koncepciją. Analogiški tyrimai buvo atliekami atskirose Vakarų Europos šalyse: VFR (1989), Šveicarijoje (1991), taip pat Skandinavijos valstybėse (Grecevičius ir kt., 2002). Pradiniame masinio turizmo raidos etape, ekstensyvaus gamybos augimo periodu turizmas buvo vertinamas vienareikšmiškai teigiamai, retai buvo mąstoma apie turizmo poveikį visuomenei ir gamtai. Daugiausia dėmesio buvo skiriama ekonominiams rodikliams: valiutinėms įplaukoms, įnašui į prekių ir paslaugų eksportą, turistų nakvynių skaičiui, atvykstamojo turizmo apimčiai. Buvo bendrai priimta nuomonė, kad turizmas teikia neginčijamų privalumų ir naudos turizmo centrams ir jų gyventojams; finansines įplaukas į vietos ir valstybinių valdžios organų biudžetą, garantuoja gyventojų užimtumą ir pajamas, skatina žemės ūkio gamybą ir vietinės infrastruktūros raidą, mažina skirtumą tarp pramoninių ir agrarinių regionų (Grecevičius ir kt., 2002). Turizmo teorija nusako turizmo koncepcįją – tai mokslinių pažiūrų visuma į šiuolaikinę turizmo būklę ir jo svarbiausias plėtros kryptis. Koncepcija jungia generalinių ir 10 teritorinių sistemų valdymą, turizmo ekonominį aktyvumą, teorinį pagrindą, tarptautinių turizmo mainų augimą. XX a. 7–ojo dešimtmečio pabaigoje 8–ojo dešimtmečio pradžioje mokslininkai prakalbo apie neigiamą turizmo poveikį turizmo aplinkai. Kiekybinio turizmo veiklos augimo apimčių stagnacija bei stiprėjanti visuomenės ekologine orientacija sąlygojo perėjimą prie naujo turizmo tyrimo metodo. Turizmas yra viena palankiausių ūkinės veiklos šakų, nereikalaujančių atsivežtinių žaliavų. Ji susideda iš keleto veiklos sektorių, kaip apgyvendinimas, pramogos, transportavimas, maitinimas. Kiekvienas turizmo paslaugos teikėjas, priklausomai nuo paslaugų kokybės ir kiekio, gauna atitinkamą atlygį iš paslaugų pirkėjo, t. y. turisto. Vyksta tam tikras procesas, kurį galima pavadinti savita ekonomikos šaka arba ūkinės veiklos sritimi. Svarbiausias tokios veiklos elementas, kuris į vieningą sistemą jungia turizmo paslaugų teikėją ir pirkėją, yra turizmo produktas. Tai prekių ir paslaugų visuma, tenkinanti turisto poreikius kelionės metu. Turizmo klasifikavimas. Kad būtų galima lengviau operuoti turizmo srities informacija, kelionės klasifikuojamos ir skirstomos į rūšis. Klasifikuojama ar skirstoma į rūšis pagal kriterijus. Šiuo metu dažniausi šie kriterijai (Grecevičius, 2002): 1. Kelionės tikslas; 2. Turistų skaičius; 3. Kelionės trukmė; 4. Metų lakai; 5. Keliavimo būdas; 6. Teritorija (kai kurioms šalims); 7. Renginių specializacija (konferencijos, seminarai, šventes). Klasifikavimas pagal kelionės tikslą. Ilgą laiką turizmas buvo klasifikuojama pagal motyvacinius faktorius, kurie nurodo dominuojantį motyvą, paskatinusį turistą leistis į kelionę. Šitaip klasifikuojant turisto motyvas keliauti tampa esminiu išeities tašku. Pagal šį kriterijų turizmas skirstomas į šešias rūšis (Grecevičius ir kt., 2002): 1. Verslo turizmas; 2. Profesinis turizmas; 3. Laisvalaikio ir pramogų turizmas; 4. Pažintinis kultūrinis turizmas; 5. Sportinis turizmas; 6. Kaimo turizmas; 7. Gydomasis turizmas. 11
Verslo turizmas – kelionės verslo reikalais ir susijusios su komerciniu turizmu. Verslo turizmas plėtojasi tokiu spartumu, kokiu plėtojasi verslas. Verslo kelionių metu lankomasi objektuose, kurie susiję su verslo aplinka – derybomis, realizvimo kanalų paieškomis, tiekėjų ar prekybos objektų paieškomis ir pan. Verslo turistams viešbučiuose siūlomi biuro kambariai, kuriuose yra kompiuterių įranga, internetas, kitos ryšių priemonės. Stambiojo ir vidutiniojo verslo klasės turistai kelia palyginti aukštus reikalavimus aptarnavimui ir pasiruošę mokėti už paslaugas (Grecevičius ir kt., 2002), Gyvuoja ir kitas verslo turizmo porūšis, kuris būdingesnis Rytų Europos šalims. Tai vadinamasis „šaudyklinis turizmas“, kai smulkieji verslininkai keliauja į užsienio šalis ar kitus šalies regionus pirkti ar parduoti prekių partijos. Profesinis turizmas – kelionės profesiniais interesais. Jos šiek tiek panašios į verslo keliones, nes susijusios su profesinių klausimų sprendimu. Architektų, mokytojų ar inžinierių kelionės pas profesinius partnerius pasikeisti patirtimi, aptarti ir spręsti problemas – tai profesinio turizmo pavyzdžiai (Grecevičius ir kt.. 2002). Verslo turizmas ir profesinis, turizmas dažnai pateikiami kaip viena turizmo rūšis – dalykinis turizmas. Laisvalaikio ir pramogų turizmas. Ši turizmo rūšis jungia turistų keliones, susijusias su laisvalaikio pomėgiais ir noru pramogauti. Laisvalaikio ir pramogų turizmo pagrindas yra atrakcijų verslas. Tai įstaigų, kurių tikslas – pasiūlyti lankytojams patrauklių laisvalaikio veiklų, visuma. Šiuolaikinis pramogų turizmas neįmanomas be pramogų verslo – lošimo namų, naktinių klubų, varjetė ir kitų įstaigų, siūlančių įrenginius, renginius ir reginius, bei tenkinančių lankytojų pramogavimo poreikius. Šiai turizmo rūšiai priskiriamos pirkimo kelionės. Tai viena iš laisvalaikio pomėgių rūšių, gana populiari vartotojiškoje visuomenėje. Pažintinis kultūrinis turizmas. Šios turizmo rūšies pavadinimas rodo, kad dominuojantis turistų interesas kelionėje yra kultūros plačiąja prasme pažinimas. Tai gali būti savos šalies kultūra, gali būti svečios šalies gyventojų gyvenimo būdas. Kultūros ir meno įstaigų lankymas, susipažinimas su įvairių formų kultūros raiška yra šią rūšį pasirinkusiu keliautojų tikslas. Sportinis turizmas – tai kelionės, kurių metu dalyvaujama sporto veikloje arba ji stebima. Sporto turizmas savo ruožtu dar gali būti skirstomas pagal atskiras sporto rūšis, pagal sezonines sporto rūšis, pagal varžybų mastą ir kitokius rodiklius. Sportinis turizmas, susijęs su dalyvavimu kokioje nors sporto veikloje, turi nemažą rizikos elementą dėl galimų turistų traumų. 12
Kaimo turizmas – tai keliavimas į kaimo teritoriją ir apsigyvenimas kaimo sodyboje norint pailsėti ar pažinti kaimo gyvenimo būdą. Specialistai atskiria kaimo turizmą nuo turizmo kaime, motyvuodami skirtingu kelionės tikslu. Turizmas kaime – tai kita turizmo rūšis (skirstymas pagal teritoriją, kai apsistojama kaimo viešbutyje ar kitokiose apgyvendinimo įstaigose, norint pakeisti aplinką ar tiesiog „pabūti kitur“, nesiejant šių tikslų būtent su kaimo specifika). Ryškus kaimo turizmo porūšis yra agrarinis turizmas, kurio metu turistas ne tik gyvena kaimo sodyboje, bet ir užsiima ūkine veikla joje (Grecevičius ir kt., 2002). Gydomasis turizmas. Jo tikslas – pasigydyti ar sustiprinti sveikatą. Šiuo tikslu keliaujama į sanatorijas, gydyklas, kurortus. Gydomasis turizmas dažniausiai organizuojamas į tokias gamtos vietas, kuriose yra natūralūs gydomieji išiekliai – karštieji šaltiniai, gydomasis purvas, mineralinis vanduo, druskos kambariai ir pan. Pagal turistų skaičių kelionės skirstomos į individualias, grupines ir masines. Individualus turizmas – kai turistai keliauja individualiai, patys susidaro savo kelionės maršrutus arba užsisako kelionių agentūrose individualias keliones. Grupinis turizmas – tai kelionės grupe. Kelionių agentūroje renkama grupė keliauti į vieną ar kitą šalį, arba gali savarankiškai susidaryti grupė ir keliauti visiems tinkančiu maršrutu. Analizuojant grupinį turizmą dažniausiai jis siejamas su transporto rūšimi – kelionės autobusu, „čarteriniai“ reisai ir pan. Masinis turizmas – tai sąvoka, kuria gali būti įvardijamas keliavimas į sporto čempionatus ar olimpiadą, piligrimystė, dalyvavimas masiniuose renginiuose. Masinio turizmo sąvoka taip pat apibūdinamas šiuolaikinio turizmo pasaulinio masto reiškinys, kai turistai keliauja po daugelį šalių įvairiais tikslais (Armaitienė, 1999). Pagal kelionės trukmę turizmas skirstomas į trumpalaikį, vidutinės trukmės ir ilgalaikį. Trumpalaikės kelionės trunka nuo 2 iki 4 dienų, joms priskiriamos ir savaitgalio kelionės. Vidutinių kelionių trukmė nuo 5 dienų iki mėnesio. Mėnesio ir ilgesnės trukmės kelionės turėtų būti vadinamos ilgalaikėmis. Pagal metų laikus kelionės skirstomos į sezonines ir nesezonines. Sezoniškumas – svarbus rodiklis turizmo versle, reiškiantis nevienodus turistų srautus įvairiais metų laikais. Tie patys maršrutai gali būti populiarūs vienu metų laiku (keliavimas į kurortus, keliavimas slidinėti) ir nepopuliarūs kitu metų laiku. Keliavimo būdą lemia pasirinktos keliauti transporto priemonės tipas. Turizmo terminologijoje vartojamos sąvokos „autobusinė“ kelionė, kelionė privačia transporto priemone, kelionė išnuomota transporto priemone, „čarterinė“ kelionė (pavyzdžiui, užsakant lėktuvą grupės skrydžiui į konkrečią vietovę ir atgal). Taip pat plačiai vartojami pėsčiųjų keliavimo, keliavimo dviračiu ir kitokie pavadinimai. Pasirinktas transporto tipas lemia 13 maršrutą, paslaugų kainas, kelionės trukmę. Visi šie rodikliai svarbūs abiems pusėms – tiek kelionių agentūrai, tiek ir turistui (Grecevičius ir kt., 2002). Pagal teritoriją turizmas gali būti klasifikuojamas (priemiesčio, regioninį, šalies, tarptautinį). Šis kriterijus svarbus ne tik kelionių agentūroms, bet ir turizmo strategijos planuotojams, analizuojantiems turistų srautų judėjimą apie didesnius miestus, regiono ribose, šalies teritorijoje. Priemiesčio turizmas turi savo tikslus – tai kelionės į gamtą su palapinėmis, į vasarnamius, poilsiavietes. Regioninis turizmas, kaip ir šalies turizmas, siejamas su regione esamomis kultūros, gamtos įžymybėmis ar kitokiomis atrakcijomis. Pasak P. Grecevičiaus klasifikavimas pagal renginių specializaciją siejamas su renginiais – konferencijomis, seminarais, šventėmis. Konferencijų turizmas – sąvoka, kuria operuojama, turint omenyje specialias patalpas. Būtiną įrangą, informacines tarnybas ir papildomą programą konferencijų dalyviams. Renginių ir konferencijų organizavimas leidžia sušvelninti turizmo sezoniškumo problemą daugelyje šalių. Lietuvos gamtiniai ir kultūriniai turizmo ištekliai sudaro palankias sąlygas kurti patrauklius turistinius produktus. Įvairūs kultūros paveldo ir etnokultūros objektai yra svarbūs kaip vietiniam, taip ir tarptautiniam turizmui. Vilniaus senamiestis, Kuršių Nerija bei Lietuvos kryždirbystė yra įtraukti į pasaulio paveldo objektų sąrašą. Lietuva dalyvauja tarptautiniuose kultūrinio turizmo projektuose: „Baroko kelias“, „Vienuolynų kelias“, „Gintaro kelias“, „Kulinarinis paveldas“, „Hanzos kelias“, „Parkai ir sodai“. Iš daugiau kaip 10 tūkst. paveldo objektų didelio turistinio intereso objektų grupei yra priskiriama apie 350, o tarptautinio turistinio intereso grupei – apie 110 paveldo objektų, tačiau dauguma jų yra neparengti turistų lankymui. Kultūros paveldo objektai gali būti pritaikomi turizmui įrengiant juose ekspozicijas, pritaikant juos turizmo paslaugų infrastruktūrai (Indriūnas, 2005). Kaip pažymėjo Valstybinio turizmo departamento direktorius Alvitis Lukoševičius, 2005 metai turizmo organizatoriams buvo sėkmingi. 2005 m. į mūsų šalį buvo atvykę apie 2 milijonai užsienio turislų, arba 3 %, daugiau negu 2004 m. Ypač daug svečių sulaukta iš kaimyninių šalių: iš Rusijos – 1,1 mln. žmonių, Baltarusijos – 415 tūkst. Per tris 2005 metų ketvirčius šalies viešbučiuose, svečių namuose nakvojo 565,6 tūkst. užsienio svečių, tarp jų buvo 124,9 tūkst. atvykusių iš Vokietijos, 78,2 tūkst. – iš Lenkijos, 27,4 tūkst. – iš Suomijos, 26,5 tūkst. – iš Didžiosios Britanijos. Lietuvos banko duomenimis per 2005 metų dešimt mėnesių iš atvykstamojo turizmo gauta 2,42 milijardo litų pajamų, arba 24,4 %. daugiau negu per 2004 m. tą patį laikotarpį. Daug mūsų šalies gyventojų buvo išvykę į užsienio šalis. Pasinaudodami kelionių agentūrų paslaugomis, užsienyje lankėsi 153,4 tūkst. Lietuvos gyventojų – 19 proc. daugiau negu per atitinkamą 2004 m. laikotarpį. Turkijoje atostogavo apie 35 tūkst. mūsų šalies žmonių, Egipte – 11,7 tūkst., Ispanijoje – 8,6 tūkst., Prancūzijoje – 14
7,2 tūkst. Apskaičiuota, kad mūsų gyventojai užsienyje paliko 1,73 milijardo litų. Susumavus atvykstamojo ir išvykstamojo turizmo rezultatus, galima pasidžiaugti, kad į Lietuvą atplaukė beveik 700 milijonų litų daugiau negu mūsų žmonės išleido užsienyje. Taigi turizmas mūsų šaliai duoda didelę ekonominę naudą, padeda gerokai papildyti biudžetą. Nuo 2005 metų audringai plėtotas ir vietinis turizmas (Anskaitis, 2006). Išanalizavus M. Manente ir K. Lindberg tyrimo rezultatus apie turizmo apskaitos ekonominius ir geografinius aspektus nustatyta, kad turizmo reikšmė yra tiesiogiai susijusi su turizmo sektoriaus apskaitos metodologiniu požiūriu ir jo reikšme turizmo plėtrai. Remiantis M. Manente (1999), turizmo sektoriaus apskaitos metodas nustato prekių ir paslaugų kiekį bei judėjimą geografinėje – ekonominėje erdvėje: • išteklius, kurie naudojami turizmo prekių bei paslaugų gamybai ir finansavimui; • pagamintų turizmo prekių ir paslaugų privalumus. Pasak K.Lindbergo (2000), turizmo sektoriaus apskaita pateikia išsamią informaciją apie: • turizmo indėlį į šalies, regiono ar turistinės vietovės BVP; • gyventojų užimtumą turizmo sektoriuje ir sukuriamų darbo vietų skaičių; • turizmo indėlį į šalies ar regiono eksportą; • turizmo indėlį į šalies ar regiono investicijas; • turizmo reikšmę regionų plėtrai.
1.2. Kaimo turizmo samprata
Kaimas tai ne tik mūsų tautos istorija, tradicijų ir papročių lopšys, bet ir maisto produktų bei žaliavų pramonei šaltinis. Racionaliai išplėtotas žemės ūkis ir gyvybingas kaimas garantuoja šalies stabilumą, padeda išsaugoti ir ugdyti geriausias tautos savybes. Todėl į Lietuvos kaimą žiūrime kaip į socialinę, kultūrinę, gamybinę ir ekologinę visumą (Lietuvos..., 2004). Kaimas, arba sodžius, – dažniausiai Žemės ūkio verslais besiverčiančių žmonių gyvenvietė. Pagal vyraujantį gyventojų verslą Lietuvoje yra žemdirbių, žvejų, miškakirčių kaimai. Plačiai paplitę bažnytkaimiai nuo kitų kaimų skiriasi tuo, kad juose yra bažnyčios (Vainienė, 2001). Kaimo struktūra ir vaizdas nuolat keitėsi. Skirtingai nuo kitų pasaulio šalių, Lietuvoje daug įvairių tipų kaimų, kuriuose galima organizuoti kaimo turizmą. Mažėja kaimo gyventojų ir tai turi įtakos tolesnei gyvenviečių raidai, tačiau kaimo turizmo plėtrai tai didesnės reikšmės neturės (Armaitienė ir kt., 1999). 15
Kaimas – tai dažniausiai žemės ūkiu, rečiau ir kitais verslais besiverčiančių žmonių retai apgyvendinta (10 – 70 žm./100 ha) savarankiška gyvenvietė su vyraujančiu dirbamųjų laukų ir pievų kraštovaizdžiu (Lietuvos..., 2004). Be svarbiausios veiklos žemės ūkio produkcijos gamybos ir jos perdirbimo – kaimai atlieka kraštovaizdžio ir gamtos apsaugos, ekonominės pusiausvyros bei rekreacinės teritorijos funkcijas. Jie teikia miesto gyventojui poilsį, aprūpina ekologiškai švariais žemės ūkio produktais. Lietuva turi visas reikiamas sąlygas turizmui plėtoti: tinkama geografinė padėtis, seni kultūriniai bei religiniai ryšiai su Vakarų Europa ir Rytais, rekreacijai tinkančios gamtinės klimatinės sąlygos, patrauklūs kultūriniai ištekliai (Vainienė, 2001). Didmiesčių gyventojai vis dažniau poilsį pajūryje keičia į poilsį gamtoje. Viena paprasčiausių priežasčių – kaimo sodybas lengva pasiekti, ypač savaitgaliais. Kita vertus, jau susiformavo kaimo turizmo įvaizdis – tai nauja ir patraukli poilsio rūšis. „Pavargę nuo greito gyvenimo tempo lietuviai vis dažniau renkasi poilsį kaime, grįžta prie savo šaknų“. Daugelio sodybų savininkai populiarina tautinę etnokultūrą, jų jaukios trobelės apramstytos įvairiais kaimo rakandais“, – vardija kaimo turizmo populiarinimo priežastis Regina Sirusienė, Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė (Sirusienė, 1998). Nors kaimo turizmas apima labai daug veiklos formų, bet dažniausiai jis siejamas su ūkių turizmu. Kai kuriose šalyse kaimo turizmas turi labai senas tradicijas. Nepaisant to, ypač Europoje, egzistuoja aiškiai matomas ryšis tarp kaimo turizmo rėmimo, žemės ūkio politikos ir platesnės regioninės plėtros politikos, siekiančios išplėsti kaimo kraštovaizdžio, kaip ištekliaus turizmui, sampratą. Tai sąlygojo bendrosios žemės ūkio politikos susiformavimą, kuri siekia pristatyti kaimo bendruomenių įvairovę ir galimybes visoje Europos Sąjungoje (Janulienė, 2003).
Apibendrinant kaimo turizmo sąvoką, galima teigti, jog kaimo turizmas – tai visos turizmo rūšys, susijusios su kaimo aplinka.
1.3. Kraštovaizdis
Europai ir pasauliui prabilus apie kraštovaizdį, kaip krašto kultūros paveldo objektą, Lietuvoje irgi sukrusta pasižvalgyti į savąjį kraštovaizdį – mūsų krašto gamtos ir žmonių ilgalaikės darnios sąveikos paliudijimą. Pasidairyti žvelgiant per kultūrinio kraštovaizdžio vertės prizmę, mat 2000 metais Lietuvai pasirašius Europos kraštovaizdžio konvenciją valstybiniu mastu pripažinta kraštovaizdį esant kultūros paveldo objektu (Europos..., 2002). Siekiant išsaugoti Lietuvos kraštovaizdžio kultūros ir gamtos vertybes, sukurta saugomų teritorijų sistema. Valstybinių parkų steigimo svarbiausias tikslas – ekologiškai ir 16 estetiškai vertingiausių teritorijų tinkamas naudojimas, tvarkymas ir apsauga. Tačiau šiandien net ir tokiose teritorijose pastebimas kraštovaizdžio pagrindinių vertybių – savasties ir įvairovės – praradimas, estetinio potencialo mažėjimas. Viena iš pagrindinių kraštovaizdžio tokio pobūdžio pokyčių priežasčių – sunkiai reguliuojama urbanizacijos plėtra bei naujų statybų architektūrinio reglamentavimo problema. Norint spręsti ją, pirmasis žingsnis pagal Aplinkos apsaugos įstatymą turėtų būti naujų statybų vizualinio poveikio aplinkai vertinimas (Kamičaitytė – Virbašienė, 2004). Žmogaus ūkinė veikla keičia (kultūrina, antropogenizuoja) gamtinį kraštovaizdį pagal visuomenės poreikius – žmogaus sukurti elementai, jų kompleksai ir sistemos sudaro antropogeninę kraštovaizdžio dalį. Žmonijai vis stipriau keičiant gamtinį kraštovaizdį, vis daugiau mokslininkų iš viso pasaulio ėmė nagrinėti kraštovaizdžio antropogenizacijos reiškinį (Veteikis, 2002). Vakarų mokslininkas Dansereau (1977) pasiūlė mokslą žmogaus ekologija, kurios objektas – žmogaus poveikis kraštovaizdžiui. Naveho (1990) kraštovaizdžio ekologijos mokslas išsiskiria tuo, kad jame svarbus vaidmuo atitenka būtent žmogui, kuris kartu su supančia aplinka sudaro visuotinę žmogaus ekosistemą, o Vink (1975) kraštovaizdį mato kaip ekosistemų nešėją. Tai sistema, kurioje svarbiausi elementai yra iš dalies arba visiškai kontroliuojami žmogaus. Visuomenės poveikis aplinkai trunka ne vieną šimtmetį, todėl šiuolaikiniame kraštovaizdyje atsispindi ne tiek teritorijų gamtinis savitumas, kiek daugiaamžio poveikio gamtai rezultatai (Kavoliutė, 2002). Kraštovaizdis yra tautos dvasios būklės ir kaitos veidrodis, jos gyvybingumo indikatorius. Ateities Lietuvos kraštovaizdžio vizija turėtų būti siejama su prarastos ir prarandamos integracijos tarp žmogaus ir žmogaus, ir gamtos su žmogumi atstatymu, grįžtamojo ryšio tarp jų sutvarkymui (Minkevičius, konferencijos...).
1.4. Teisinė bazė
Baigiamajame darbe buvo remtasi šiais įstatymais ir teisės aktais: • Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymu (Lietuvos..., 2001); • Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymu (Lietuvos ..., 1992); • Lietuvos Respublikos miškų įstatymu (Lietuvos..., 2001); • Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu (Lietuvos..., 2002); • Lietuvos Respublikos vandens įstatymu (Lietuvos ..., 1997); 17
• Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu (Lietuvos..., 2004). • Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Dzūkijos nacionalinio parko planavimo schemos“ (Lietuvos ..., 1997); • Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybinės aplinkos monitoringo 2005-2010 metų programos patvirtinimo“ (Lietuvos ..., 2005) ir kitais. Dzūkijos nacionalinio parko teritorija tvarkoma pagal planavimo schemoje nustatytas kraštovaizdžio tvarkymo zonas (Lietuvos..., 1997). Pagal joms numatytas ūkinės bei kitokios veiklos galimybes ir apribojimus pateikiami šių zonų naudojimo ir apsaugos reglamentai. Parko teritorijoje galioja joje esančių gamybinės bei inžinerinės infrastruktūros, vandens telkinių pakrančių ar saugomų kraštovaizdžio objektų apsaugos reikalavimai, nustatyti Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose. Kitų teritorijų planavimo dokumentų, rengiamų nacionalinio parko teritorijoms, nuostatos ir sprendiniai derinami su šioje planavimo schemoje nustatytomis funkcinio prioriteto ir kraštovaizdžio tvarkymo zonomis. Nacionalinio parko teritorijoje kraštovaizdžio tvarkymo zonos sudaro teritorijos kraštotvarkinių kategorijų sistemą, skirstomą į konservacinės, miškų ūkio, kitokios tikslinės paskirties bei vandenų fondo (vandens ūkio paskirties) zonų grupes (tvarkymo reglamentus). Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (Lietuvos..., 2001) reglamentuoja visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, saugomų teritorijų sistemą, saugomų teritorijų steigimo, apsaugos. tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoja veiklą jose. Šiame dokumente yra nagrinėjama: saugomų teritorijų sistema ir veiklos reglamentavimo dokumentai, konservacinės apsaugos prioriteto teritorijos, veikla jose, taip pat kompleksinės saugomos teritorijos, atkuriamosiosa biologinės apsaugos prioriteto teritorijos ir veikla jose. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas (Lietuvos..., 2004) reguliuoja visuomeninius santykius aplinkosaugos srityje, nustato pagrindines juridinių bei fizinių asmenų teises ir pareigas išsaugant Lietuvos Respublikai būdingą biologinę įvairovę, ekologines sistemas bei kraštovaizdį, užtikrinant sveiką ir švarią aplinką, racionalų gamtos išteklių naudojimą Lietuvos Respublikoje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje. Šio įstatymo pagrindu priimami kiti gamtos išteklių naudojimą bei aplinkos apsaugą reglamentuojantys įstatymai ir norminiai aktai. Įstatyme nagrinėjama: Lietuvos Respublikos piliečių, visuomeninių organizacijų ir kitų juridinių bei fizinių asmenų teisės ir pareigos, gamtos išteklių naudojimas ir apskaita, ūkinės veiklos reguliavimas, aplinkos būklės stebėjimo ir neigiamo poveikio aplinkai ribojimo sistema, ekonominis 18 aplinkos apsaugos mechanizmas, aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė ir teisinė atsakomybė bei Lietuvos Respublikos tarptautinis bendradarbiavimas aplinkos apsaugos srityje. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Lietuvos..., 2004) paskirtis išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą ir perduoti ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis. Šis įstatymas įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Tarptautinių sutarčių ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymų nuostatas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje; nustato nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, apskaitos, saugojimo ir tvarkybos, šio ir kitų teisės aktų nustatytų paveldosaugos reikalavimų laikymosi priežiūros, kultūros paveldo objektų būklės stebėjimo teisinius pagrindus; saugo nematerialųjį kultūros paveldą, nustatydamas su juo susijusių vietų ir kitokių nekilnojamųjų daiktų apsaugą. Lietuvai taip pat reikšmingas nekilnojamasis kultūros paveldas, esantis kitose valstybėse, saugomas pagal tarptautines sutartis ir užsienio valstybių įstatymus. Lietuvos Respublikos miškų įstatymas (Lietuvos..., 2001) reglamentuoja miškų atkūrimą, apsaugą bei naudojimą ir sudaryti teisines prielaidas, kad visų nuosavybės formų miškai būtų tvarkomi pagal vienodus tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principus, užtikrinant racionalų miškų išteklių naudojimą aprūpinant pramonę žaliava, biologinės įvairovės išsaugojimą, miškų produktyvumo didinimą, kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę, galimybę dabar ir ateityje atlikti ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas nedarant žalos kitoms ekosistemoms. Turizmo veiklą Lietuvoje reglamentuoja turizmo įstatymas (Lietuvos..., 2002) ir su juo susijęs poįstatyminių aktų paketas. Įstatyme nustatyti turizmo verslo organizavimo principai, reikalavimai turizmo paslaugų teikimui ir turistų (vartotojų) teisių apsaugai bei valstybės, savivaldybių institucijų kompetencija turizmo reguliavimo, planavimo ir turizmo išteklių naudojimo srityje. Įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygos, kuriomis gali būti teikiamos kelionės organizavimo paslaugos, turizmo informacijos paslaugos, apgyvendinimo paslaugos. Poįstatyminiai aktai detalizavo paslaugų teikimo tvarką, sąlygas ir paslaugų teikėjų prievoles, taip pat apibrėžė paslaugų kokybės lygius (standartus). Paslaugų kokybė turi atitikti Valstybinio turizmo departamento direktoriaus 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 26-V nustatytus Kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimus (Valstybinio..., 2003), 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 27-V nustatytus Nakvynės ir pusryčių paslaugos teikimo reikalavimus (Valstybinio..., 2003), 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 28-V nustatytus Turistinės stovyklos paslaugos teikimo reikalavimus (Valstybinio..., 2003), 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 20-V nustatytus Viešbučių, motelių, svečių namų klasifikavimo reikalavimus, Kempingų klasifikavimo reikalavimus, Lietuvos higienos normos HN 92:1999 19
„Paplūdimiai ir jų maudyklos“ reikalavimai patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 307 (Lietuvos..., 1999). LR vandens įstatymas, priimtas 1997 m. spalio 21 d., reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus vandens telkinių nuosavybės formas, juose esančių vandens išteklių valdymą, naudojimą, apsaugą, vandens telkinių savininkų ir vandens naudotojų santykius, juridinių bei fizinių asmenų, naudojančių vandens išteklius bei telkinius, teises ir pareigas. Vandens išteklių naudojimo santykiai reguliuojami atsižvelgiant į tai, kad būtų sudarytos sąlygos gyventojų ir ūkio poreikiams tenkinti, paviršinio ir požeminio vandens ištekliams racionaliai naudoti ir jų būklei gerinti, apsaugoti vandens išteklius nuo teršimo, taip pat apsaugoti vandens telkinių savininkų ir vandens išteklių naudotojų teises (Lietuvos..., 1997). Svarbiausi teisės aktai yra skirti gamtos apsaugos, kultūros paveldo vertybių išsaugojimui, reakrecijos, gyvenviečių ir infrastruktūros plėtrai, funkcinių zonų tvarkymui, vartotojų teisių apsaugai, saugumui ir paslaugų kokybei užtikrinti.
20
2. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – išanalizuoti Dzūkijos nacionalinio parko gamtos ir kultūros vertybes, numatant jų išsaugojimo kryptis bei turizmo ir reakrecinės plėtros galimybes. Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti gamtos ir kultūros vertybes, jų būklę, apsaugos priemones. 2. Išanalizuoti kaimo turizmo ir rekreacijos rūšis, infrastruktūrą parke. 3. Numatyti turizmo ir rekreacijos plėtros galimybes.
21
3. TYRIMO METODIKA Atliekant tyrimą taikyti šie duomenų rinkimų ir analizės metodai: • Literatūros šaltinių analizė; • loginis tyrimo metodas; • ekspertinis (tiesiogiai apklausiant šešis Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos ir keturis Merkinės bei Marcinkonių lankytojų centrų atstovus); • matematinis statistinis metodas (gyventojų skaičiaus kitimas; Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų analizė). Tyrimo objektas – Dzūkijos nacionalinis parkas (toliau – DNP). Pagrindiniai DNP skaičiai ir faktai (Dzūkijos..., 2009 ): • didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje – plotas 58519 ha; • parkas plyti 4 savivaldybių teritorijoje; • miškai užima apie 47283 ha, vyrauja pušynai, net 90,7 % miškų; • 3 rezervatai ir 28 draustiniai – 8 kraštovaizdžio, 16 gamtinių ir 4 kultūriniai; • 79 kaimai ir Merkinės miestelis, juose gyvena apie 4300 žmonių; • aukščiausia vieta – Dalgiakalnis, 168,2 m virš jūros lygio; • žemiausia vieta – Nemuno vaga ties Krikštonimis, 66 m virš jūros lygio; • 30 upių ir upelių – nuo mažiausių vandens gyslų iki Nemuno; • 48 ežerai, kurių bendras plotas 232 ha; • daugiau kaip 650 rūšių aukštesniųjų augalų, 771 rūšis kepurėtųjų grybų, 258 rūšių kerpių; • 54 rūšys žinduolių, ne mažiau kaip 198 rūšys paukščių, 7 rūšys roplių, 9 rūšys varliagyvių, 38 rūšys žuvų, 760 rūšių drugių; • 250 Lietuvos raudonosios knygos rūšių – 87 augalų, 39 grybų ir kerpių; 44 bestuburių, 4 žuvų, 5 varliagyvių ir roplių, 57 paukščių ir 15 žinduolių; • parko miškai – Natūra 2000 teritorija paukščių apsaugai, 8 Natūra 2000 teritorijos buveinėms ir rūšims išsaugoti, 8 saugomos augalų bendrijos, 25 tipų europinės svarbos buveinės; • 18 gamtos paminklų ir 27 gamtos paveldo objektai – drevėtos pušys, senosios bitininkystės reliktai, Ūlos, Merkio ir Nemuno skardžiai, įdomios griovos, šaltiniai, atodangos, kalvagūbriai, daubos ir ežerai; • 54 valstybinės ir daugiau kaip 80 vietinės reikšmės kultūros paveldo objektų; • Merkinės piliakalnis – XI–XVII a. 22
• Merkinės Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčia – XVII a. architektūros paminklas; joje 11 dailės paminklų; • Liškiavos piliakalnis – III a.p.m.e. – IX m.e.a., XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje pradėtos, bet nepabaigtos statyti pilies griuvėsiai; • Liškiavos Švč. Trejybės vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia ir buvęs domininkonų vienuolynas, statyti 1704–1720 m., varpinė ir koplytstulpis yra architektūros paminklai. Bažnyčioje 11 dailės paminklų, tarp kurių XVII a. paveikslas ir XVIII a. freskos. Septyni rokoko stiliaus Švč. Trejybės altoriai, papuošti išraiškingomis skulptūromis, yra vieni vertingiausių rokoko pavyzdžių Lietuvoje; • Marcinkonių Simono ir Judo Tado bažnyčia, pastatyta apie 1880 m. XX a. pradžioje, ji aptverta akmenine tvora, kurioje įmūryta 14 Kristaus kančios kelio stočių. Šventoriuje ir bažnyčioje yra 10 dailės paminklų; • Zervynos, Musteika, Dubininkas, Lynežeris – architektūros paminklai; • 5 muziejai: etnografijos, kraštotyros, laisvės kovų ir genocido, Vinco Krėvės– Mickevičiaus, T. Ivanausko zoologijos muziejaus filialas; • Svečių namai "Ėglis" su 25 nakvynės vietomis, 4 konferencijų salėmis, 7 kaimo turizmo sodybos, 4 pažintiniai takai.
23
4. TYRIMO REZULTATAI
4.1. Gamtos ištekliai Gamtos ištekliai – gyvosios ar negyvosios gamtos elementai (augalija, gyvūnija, įskaitant ir buveines, vanduo, žemė (jos paviršius ir gelmės), kuriuos žmogus naudoja arba gali naudoti savo reikmėms (Lietuvos..., 2005). Kaimo turizmas vyksta ne tik kaimo bet ir natūraliame kraštovaizdyje. Todėl gamtiniai rekreaciniai ištekliai yra kaimo turizmo plėtros pagrindas. Gamtiniai rekreaciniai ištekliai – tai gamtiniai veiksniai, naudojami rekreantų poreikiams tenkinti. Kaimo turizmo gamtinius išteklius sudaro (Dzūkijos..., 2009) : • klimatas; • rekreacijai tinkantys vandenys; • rekreaciniai miškai; • augalija; • gyvūnija; • reljefas; • dirvožemis. Klimatas parke dėl didesnio nuotolio nuo jūros ir pietinės padėties kontinentalesnis nei kitose Lietuvos dalyse. Per metus vidutiniškai iškrinta 624 mm kritulių, du trečdaliai
šiltuoju metų laikotarpiu. Gaunama saulės radiacija – 86 kcal/cm2 per metus – viena didžiausių Lietuvoje. Čia yra ir vieni didžiausių Lietuvoje paros, taip pat ir metų temperatūros svyravimai. Tam įtakos turi dideli smėlingi plotai, lengvai įšylantys (vasaros metu smėlynų paviršius gali įkaisti ir iki +50oC), bet lengvai ir atiduodantys sukauptą šilumą. Dėl karšto ir šalto oro srautų susimaišymo gana dažnai pasitaiko lokaliniai lietūs ar net audros, apimantys tik nedidelę teritorijos dalį. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -5,4oC, maksimali - 40oC; vidutinė liepos mėnesio temperatūra +17,7oC, maksimali +37oC (aukščiausia Lietuvoje). Čia pačios anksčiausios ir vėlyviausios šalnos. Vakarinės parko dalies klimatas kiek švelnesnis, nes nemažai įtakos turi ir Nemuno slėnis. Ypač išsiskiria Merkinės apylinkės, kur ir pavasaris ateina kokia savaite anksčiau nei į Marcinkonis, čia žymiai mažesnė ir šalnų tikimybė. Vandenys. Dzūkijos nacionalinis parkas (toliau – DNP) – upių bei upelių parkas. Čia į Nemuną savo vandenis suneša virš 30 upių ir upelių, bendras visų vandentakų ilgis apie 300 km. Upes daugiausiai maitina gruntiniai vandenys, todėl jų nuotėkis yra pastovesnis nei kitose Lietuvos vietose. Dzūkijos nacionalinio parko teritorija pasižymi palyginti mažais paviršiaus nuotėkiais, geromis lengvų gruntų filtracinėmis savybėmis, todėl upių tinklas mažai išsivystęs. Vidutinis jo tankumas – 0,55 km/km2. Pietryčių Lietuvos teritorija priklauso vandens pertekliaus sričiai tik dėka gausių gruntinių ir požeminių vandenų. Parkas išsiskiria 24
šaltinių gausa ir įvairove, ypač jų daug Skroblaus upelio slėnyje. Skroblaus aukštupio ir Ūlos akies verdenėse (virduokliuose) nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis (4.1 pav.).
4.1. pav. Ūlos akis (Laisvoji enciklopedija Vikipedija)
Labai savitas ir "Bobos daržo" šaltinis Skroblaus ištakose ar Uciekos šaltinis prie Nemuno, kur vanduo srūva iš giliai į požemius vedančių urvų. Versminio ežeras tarp Marcinkonių ir Kašėtų savo pavadinimą gavo nuo galingų povandeninių šaltinių, trykštančių iš ežero dugno. Šaltinių gausu ir Grūdos, Merkio, Nemuno pakrantėse, o Merkinės apylinkėse versmių gausa išsiskiria Kempės upelio slėnis, įspūdingi ir prie Mikalauciškės ežerėlio esantys šaltiniai. DNP yra 48 ežerai, kurių bendras plotas – apie 232 ha. Didžiausi jų – Lizdų (27 ha), Lyno (18,5 ha), Gelovinės (15,9 ha), Glyno (15,9 ha), Galvinio (12,4 ha), Gilšės (10,6 ha), Kastinio (10,1 ha). Smėlingą Nemuno terasinę lygumą kertančiame dubaklonyje parko šiaurės vakarinėje dalyje yra susitelkę Krakinio, Ežerinio, Lizdų, Galvinio, Kazamkėlio, Bedugnio, Giluišio, Balaežerio, Netiesio, Netiesėlio, Dumblinio, Pakampio, Ešerinio, Pilšelio, Laujos ežerai. Masališkio duburyje ties Subartonimis telkšo Gelovinė, Gilšė, Kampinis, Pakelinis, Linmarkas. Šie ežerai dažniausiai yra siauri, gilūs, stačiais krantais, dažnai vingiuoti. Senslėnio teritorijoje telkšo Mergelės akelių, Glyno ežerai. Termokarstiniai ežerai yra išsidėstę Dzūkijos kopų masyve. Jų dubenys susidarė vėliau, praėjus gana ilgam laikui po ledynų išnykimo, kai klimatas gerokai atšilo ir išnyko amžinasis įšalas, ištirpo palaidoti ledo luitai. Tai Bakanauskų, Trikampio, Kastinio, Mekšrinio, Išrūginio, Versminio ir kiti ežerai. Jie dažnai taisyklingai apvalūs ar ovalūs. Daugelis jau gerokai užžėlę ir sunkiai prieinami. Miškai. Parko miškai priklauso vienam didžiausių šioje Europos dalyje miškų 350000 ha masyvui, nusitęsusiam nuo Augustavo pietryčiuose iki Valkininkų šiaurėje. Mišku apaugę net 47282,9 ha arba 84,6 % bendro parko ploto. Miškuose vyrauja pušynai, užimantys net 42874,2 ha (net 90,7 % miškų). Vyrauja gryni pušynai, iš kurių daugiau kaip 1/3 kultūrinės 25 kilmės. Labiausiai paplitę brukniašiliai ir kerpšiliai, kurių šilumamėgės bendrijos ir nulemia Dainavos lygumos augalijos unikalumą. Didesni eglynų plotai telkiasi upių slėnių šlaituose, reljefo pažemėjimuose, papelkiuose. Jie dažniau sutinkami apie Subartonis, Musteiką, Nemuno slėnyje. Subartonių eglynai su ąžuolo priemaiša yra tipingi Dzūkų aukštumoms, jie pasižymi ir didesne rūšių įvairove. Juodalksnynai parke nėra dažni, didžiausius plotus užima žemapelkiniai juodalksnynai, ypač apie Musteiką. Nemuno ir kitų upių slėniuose augantys juodalksnynai pasižymi turtinga žoline augalija. Beržynai dažniausiai įsikuria buvusių spygliuočių ar mišrių miškų vietose. Savitumu išsiskiria šaltiniuotų upių slėnių, ypač Nemuno, guobynai. Kalvose bei sausuose upių šlaituose galime aptikti ir nedidelius krūmynų plotelius, kuriuose auga gudobelės, ožekšniai, šunobelės ir kiti krūmai. Net 88% parko miškų priklauso pirmai degamumo klasei (aukščiausio gaisringumo miškai). Rekreacinei veiklai miškai naudojami tiesiogiai. Didžiausią rekreacinę vertę turi miškai, esantys arčiausiai vandens telkinių: ežerų, upių. Miškai be vandens telkinių labiausiai lankomi uogavimo, grybavimo sezono metu. Augalija ir gyvūnija. Keliaujant po Dzūkiją, kur bepažvelgsi, visur pušys – kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Tačiau po šia monotoniška šilų skraiste slepiasi labai savitas ir turtingas gamtos pasaulis. Dzūkijos nacionalinio parko, kurio plotas net 55920 ha, biologinę įvairovę ir floros bei faunos savitumus lemia dideli miškų plotai (47283 ha), kuriuose vyrauja sausi pušynai (net 92% miškų), gausūs upių slėniai, tarnaujantys migracijos koridoriais, palyginti ekstensyvus žemės ir miškų ūkis. DNP yra viena iš nedaugelio teritorijų Europoje su dar gyvu tradiciniu kultūriniu kraštovaizdžiu. Nedidelių laukų ir pievų bei ganyklų mozaika miškuose, savitos šienaujamos, įvairaus drėgnumo paupių pievos bei žemapelkės yra labai svarbios atvirų buveinių augalų ir gyvūnų rūšims, kurios per šimtmečius prisitaikė prie ekstensyvios ūkinės veiklos. Parkui būdingos pietinės ir smėlynams būdingos rūšys, nes čia vasarą aukščiausia temperatūra Lietuvoje, šiam rajonui būdingos sausos, drėgmei laidžios dirvos. Dauguma šių rūšių atkeliavo iš Centrinės ir Pietų Europos Nemuno ir Merkio upių slėniais, kurie yra vieni iš geriausių migracijų kelių augalams ir gyvūnams. Nemažai ir šiaurinių rūšių, išlikusių iš poledynmečio laikų drėgnuose spygliuočių miškuose, pelkėse, šaltavandenėse upėse. Didelę įtaką užneštinių rūšių plitimui turėjo Peterburgo – Varšuvos geležinkelis, kertantis parko teritoriją. Parko biologinė įvairovė ištirta dar nepakankamai, tikslesni duomenys yra tik apie kai kurias sistematines grupes, tačiau ir jos ištirtos dar nepilnai (ypač bestuburiai, samanos, dumbliai). Dzūkijos nacionaliniame parke surasta 754 aukštesniųjų augalų rūšys, 771 kepurėtųjų grybų rūšis, 258 kerpių rūšys. Parke stebėta 54 žinduolių rūšys, 198 rūšių paukščiai, 38 žuvų rūšys, sutinkamos 7 roplių, 9 varliagyvių rūšys, surasta 760 drugių, 217 26 laukinių bičių rūšių. Sutinkamos 249 Lietuvos Raudonosios knygos rūšys, 60 europinės svarbos rūšys. Reljefas. Apie du trečdaliai DNP teritorijos plyti Dainavos smėlingoje lygumoje, kurią vagoja stačiašlaičiai, su ryškiomis terasomis upių slėniai (4.2 pav.).
4.2 pav. Ūlos upės slėnis (Darbo autorės nuotrauka) Šiaurės vakarinis parko pakraštys "užkopia" ant Dzūkų aukštumos. Šiuos rajonus skirianti riba eina palei Veisiejų – Merkinės moreninį kalvotą ruožą. Maždaug du trečdaliai parko teritorijos yra smėlingoje lygumoje, kurią vagoja stačiašlaičiai, su ryškiomis terasomis upių slėniai. Vienas unikaliausių parko kraštovaizdžių yra Marcinkonių, Lynežerio, Grybaulios ir Šunupio žemyninių kopų masyvai. Jie susiformavo po antrojo paskutiniojo ledynmečio etapo (prieš 30 000 metų). Lygumos paviršių paįvairina ir termokarstinės daubos su nedideliais ežerėliais. Ties Merkine moreninėje aukštumoje vyrauja vidutiniškai kalvoti su daubomis vietovardžiai, įvairi dirvožemių ir naudmenų danga, dubakloniuose telkšo ežerų virtinės. Ten, kur Nemuno vandenys pralaužė moreninį gūbrį, šiuo metu yra akmenuotos rėvos (Bajorė ties Ulčičiais, Sakalas ties Dubakloniu, Žirklės ties Merkine, Siuvėjas ties Maksimonimis). Prieš prasigrauždama pro moreninį gūbrį, upė kurį laiką plačiai klaidžiojo į šalis, palikdama 4–6 km slėnį (ypač ties Panarų ir Netiesų kaimais) ir 2–3 km spindulio kilpas su senvagėmis (Pakrykštės pelkė). Parko paviršius yra vidutiniškai 100 m aukštyje virš jūros lygio. Aukščiausias takas – Daugiakalnis (168,2 m virš jūros lygio), esantis žemyninių kopų masyve už 4 km į šiaurės rytus nuo Marcinkonių. Žemiausia vieta – Nemuno vaga ties Krikštonimis (66 m virš jūros lygio). Dirvožemis. Parko teritorijoje, ypač Pietryčių lygumoje, vyrauja nederlingi išplautžemiai, palvažemiai dirvožemiai. Nuo Merkinės į šiaurryčius bei Žeimių apylinkėse randama palvažemių, rečiau išplautžemių smėlio ir priesmėlio dirvožemių, tarp kurių 27 aukštesnėse vietose įsiterpę kalkžemiai, karbonatingieji rudžemiai, nuardyti priesmėlio ant žvyro bei smėlio dirvožemiai. Tipiški kalkžemiai, karbonatingieji rudžemiai dirvožemiai, susidarę ant gėlavandenių klinčių lęšių ar kalkinių klodų, paplitę Skroblaus ir kai kurių kitų upių slėniuose, ežerų pakrantėse (4.3 pav.).
4.3 pav. Dzūkijos nacionalinio parko schema (Dzūkijos..., 2009)
Pagal naudojimo pobūdį kaimo turizmui, gamtiniai ištekliai skirstomi į tiesioginius (miškai, paplūdimiai, vandens telkiniai, gyvūnija, augalija, reljefo formos, klimatas) ir netiesioginius (atskiri gamtiniai komponentai). Armatienė ir kt. (1999) rašė, kad šios išteklių grupės tarpusavyje labai susijusios. Tiesioginiai ištekliai kartais naudojami ir netiesiogiai. Netiesiogiai naudojami ištekliai erdvėje persipina su tiesiogiai naudojamais. Tiesiogiai naudojant kaimo turizmui svarbiausi ištekliai yra klimatas, vandens telkiniai, miškai.
28
4.2. Saugomos teritorijos
Daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, saugomos teritorijos apjungtos į tam tikrą, moksliškai pagrįstą, sistemą. Šios sistemos formavimas yra vienas teorinės gamtosaugos uždavinių (Čiegis, 1997). Svarbiausios Lietuvos saugomos teritorijos (rezervatai, draustiniai ir paveldo objektai, nacionaliniai ir regioniniai parkai, biosferos rezervatai ir biosferos poligonai) užima kiek daugiau nei 15 % viso šalies ploto. Saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes). Saugomos teritorijos – sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka) (Lietuvos..., 2001). Dzūkijos nacionalinis parkas – didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje. Nacionalinio parko teritorijoje pagal nacionaliniam parkui keliamus reikalavimus, gamtos ir kultūros vertybių pobūdį, rekreacinio bei ūkinio naudojimo galimybes ir gyvenviečių tinklo ypatumus nustatomos funkcinės (funkcinio prioriteto) zonos (4.1 lentelė). 4.1 lentelė. DNP funkcinės zonos (Baškytė ir kt., 2006) Plotas NACIONALINIO PARKO FUNKCINIO ha PRIORITETO ZONOS %
Konservacinio prioriteto zonos: 26905 46,0 Rezervatai 2007 3,4 Draustiniai 24898 42,5 Ekologinės apsaugos prioriteto zonos 6668 11,4 Rekreacinio prioriteto zonos 567 1,0 Miškų ūkio zonos 22075 37,7 Žemės ūkio zonos 1628 2,8 Bendrojo naudojimo vandens ūkio zonos 202 0,3 Gyvenamosios zonos 475 0,8 IŠ VISO: 58520 100
DNP suskirstytas į keturias funkcines zonas: konservacinę (rezervatai ir draustiniai), apsauginę (prezervacinę) (miškingos arba agrarinės teritorijos, atliekančios svarbias geoekologines, pirmiausia vandenų arba laukų apsaugos, funkcijas), rekreacinę (miškingos teritorijos, skiriamos intensyviausiam rekreaciniam naudojimui, paprastai su rekreacine statyba, kita infrastruktūra ir miško parkų formavimu. Jose siekiama sukurti ir palaikyti tinkamą gausiam lankymui aplinką) ir ūkinę (nepasižyminčios ypatingomis gamtos ar kultūros 29 paveldo vertybėmis ir nutolusios nuo pagrindinių upių ir ežerų miškingos arba agrarinės teritorijos, kuriose pirmenybė teikiama gamybinei veiklai, taip pat didesni bendro naudojimo vandens telkiniai). Gamtos ir kultūros paveldo vertybėms išsaugoti DNP išskirti 3 gamtiniai rezervatai, 8 kraštovaizdžio, 9 geomorfologiniai, 2 hidrografiniai, 4 telmologiniai, 1 botaninis, 1 memorialinis, 2 etnokultūriniai ir 1 urbanistinis draustiniai (Baškytė ir kt., 2006). Nacionalinio parko gamtiniuose rezervatuose saugoma: Skroblaus (1596 ha) – unikalus pralaužtinio kanjoninio slėnio gamtinis kompleksas, Skroblaus upelių ir jo intakų hidrografinė struktūra, hidrologinis režimas ir etaloninės pietryčių Lietuvos miškų regionui būdingos pušynų biocenozės su išlikusia retųjų rūšių augalija ir gyvūnija; Musteikos (231 ha) – natūralus Gudo šalies girios upelis ir unikalios mišriųjų miškų biocenozės su išlikusia retųjų rūšių augalija ir gyvūnija bei etaloniniu sėkliniu miškų genofondu; Povilnio (181 ha) – natūralus Povilnio upelis, tekantis vaizdingame dubaklonyje, ir būdingos biocenozės su išlikusia retųjų rūšių augalija ir gyvūnija. DNP kraštovaizdžio draustiniuose saugoma: Nemuno (2892 ha) – pralaužtinis Nemuno vidurupio slėnio kraštovaizdis su daugybe rėvų, būdingais panemunių dzūkų kaimais, archeologinėmis vertybėmis ir raguvėtų slėninių miškų biocenozėmis; Merkio (3010 ha) – vienas gražiausių Lietuvoje didelės gamtinės ir kultūrinės vertės Merkio ir Skroblaus žemupių slėnių kraštovaizdis su būdingais girinių dzūkų kaimais, arceologiniais radiniais ir retųjų rūšių augalais; Ūlos (2152 ha) – vienas unikaliausių Lietuvoje, ypatingos gamtinės ir kultūrinės vertės Ūlos žemupio slėnio kraštovaizdis su dzūkų etnografiniais kaimais, atodangomis, būdingomis biocenozėmis su retųjų rūšių augalais ir gyvūnais; Liškiavos (563 ha) – vienas vaizdingiausių Lietuvoje Nemuno vingio ties Liškiava kraštovaizdis su istoriškai ypač vertingais piliakalniais, vienuolyno architektūriniu ansambliu, unikaliais geomorfologiniais panemunės raguvyno ir Krūčio upelio slėnio kompleksais; Kapiniškių (1065 ha) – unikalaus Lietuvoje Skroblaus upelio ištakos, būdinga vienkieminio slėninio Kapiniškių kaimo žemėnaudos struktūra, etnografinis kaimas; Lizdų (422 ha) – raiškus moreninio kalnyno su giliais termokarstiniais duburiais kraštovaizdis, unikalus bedugnio ežerėlis, paežeriniai pelkiniai kompleksai; Lynežerio (382 ha) – Lynežerio, būdingo paežerinio girinių dzūkų kaimo, ir jo aplinkos kraštovaizdis su vertinga Lynelio ežero ekosistema ir būdingomis miškų biosintezėmis; Glyno (340 ha) – vaizdingas Glyno ežero dubaklonis ir natūralaus miško Glynupio upelis, archeologinė senovinių stovyklaviečių sankaupa ir būdingos biocenozės. Geomorfologiniuose draustiniuose saugoma: Merkinės (30 ha) – priešpaskutinio apledėjimo suformuotas raiškus moreninis volas. Dzūkų aukštumų pietinių šlaitų reljefo 30 etalonas; Pakrykštės (94 ha) – unikalus Lietuvoje senslėnio fragmentas su pakrykštės eroziniu cirku; Gudelių (179 ha) – didžiausios Lietuvos Panaros terasinės upės sistemos Nemuno slėnyje žemutinė dalis su unikalia terasinių tarpurumbių geomorfologine struktūra ir jai būdinga augmenija; Uciekos (630 ha) – geomorfologiškai unikalūs eroziniai Nemuno slėnio šlaitai su skardžiais, cirkais ir grioviniais intakų slėniukais; Straujos (287 ha) – geomorfologiškai unikali slėninio dubaklonio struktūra su aiškiomis erozinėmis formomis, Laujos ežeru ir didelės biologinės įvairovės biocenozėmis; Marcinkonių (1297 ha) – geomorfologiškai vertingas Marcinkonių miško kopų masyvas – nedidelių kontinentinių kopų etalonas su aukščiausia parko kopa ir būdingomis biocenozėmis; Dravių kampo (1391 ha) – geomorfologiškai vertingas Dravių kampo miško kopų masyvas gūbriškųjų kontinentinių kopų etalonas su Žydų kalnu ir būdingomis biocenozėmis; Alkūnės kampo (1237 ha) – draustinyje į pietus nuo Marcinkonių saugomos parabolinės kontinentinės kopos; Šunupio (355 ha) – draustinyje į rytus nuo kaimo esantis miškingas didžiųjų kopų masyvas su charakteringa flora ir fauna. Hidrografiniuose draustiniuose saugoma: Grūdos (1181 ha) – unikali hidrografinė Grūdos upės vagos struktūra – pietryčių Lietuvos mažųjų upių smulkiai vingiuotų vagų ir senvagių struktūros etalonas, būdingos paupinės biocenozės, vaistažolynai ir etnografinis kaimas; Netiesų (381 ha) – Apsningės ir Pakampio upelių bei unikalios Netiesų ežerėlių sistemos natūrali hidrografinė struktūra su mažiesiems slėniukams būdingais šaltiniais ir biocenozėmis. Telmologiniuose draustiniuose saugoma: Imiškių (Imškų) (1429 ha) ir Didžiabalės (147 ha) – pietryčių Lietuvoje Imiškių ir Didžiabalės pelkinis kompleksas su retųjų rūšių augalų ir gyvūnų buveinėmis; Bakanauskų (112 ha) – būdingas pelkinis dauburys su užpelėjančiu Bakanauskų ežeru, su gamtinis kompleksas su retųjų rūšių augalais; Dėlyno (147 ha) – būdinga tarpkopiniame Dėlyno dubaklonyje esančių smulkių ežeruotų miško pelkučių gamtinė sistema. Subartonių (730 ha) miško botaniniame draustinyje saugomas Dzūkijos aukštumų geobotaniniam rajonui būdingas eglyninių miškų etalonas su retųjų rūšių augalais, Gelovinės ežero ir upelio hidro – ir biocenozėmis bei archeologinėmis vertybėmis. Subartonių (620 ha) memorialiniame draustinyje saugoma V.Krėvės – Mickevičiaus gimtinės (Subartonių kaimo) tradicinė aplinka, sodyba – muziejus, kapinės, kitos su rašytojo gyvenimu ir kūryba susijusios vietos ir objektai. Etnokultūriniuose draustiniuose saugoma: Musteikos (37 ha) – vieno etnografiškai vertingiausių ir geriausiai išlikusių girinių dzūkų kaimų, planinė ir erdvinė struktūra, etniniai papročiai ir tradicinė gyvensena; Žiogelių (8 ha) – etnografiškai vertingiausių ir geriausiai 31 išlikusių panemunių dzūkų kaimų, planinė ir erdvinė struktūra, etninės tradicijos ir tradicinė gyvensena. Gamtos paminklai: Rudnios cirkas, Sarkajiedų dauba, Didžioji Jonionių griova, Galvinio gūbrys, Trakiškių galvagūbris, Rudnios pietinis kalvaragis, Rudnios šiaurinis kalvaragis, Krušonių skardis, Mančiagirės, Mardasavo, Uciekos skardžiai, Bedugnio ežeras, Netiesų ežerėliai, Bajorės bei Siuvėjo rėvos, Skroblaus bei „Ūlos akies“ versmės, Lietuvio liepa (4.4 pav.).
4.4 pav. Lietuvio liepa ( Laisvoji enciklopedija Vikipedija) Valstybės saugomi gamtos paveldo objektai: Liškiavos atodanga, Aukštagirio augavietė, Zervynų ąžuolas, 21 drevėta pušis (Baškytė ir kt., 2006, Kirstukas ir kt., 2004). Visos paminėtos saugomos teritorijos ir yra „gamtos dovanos“ – gamtos ištekliai: oras, žemė, vanduo, miškai, gyvoji gamta, dirvožemis, mineralinės medžiagos, kurias žmonės naudoja gamybai ar tiesioginiam vartojimui. Gamta ir jos ištekliai yra žemės ilgos evoliucijos rezultatas. Tarp žmogaus ir gamtos yra abipusė priklausomybė. Gamta sudaro sąlygas žmogui egzistuoti, o žmogus, pažindamas gamtos dėsnius, keičia jos elementų tarpusavio ryšius, atranda ir įvaldo vis naujas potencines jos jėgas. Gamtos elementai tampa ištekliais nuo to momento, kada žmogus pradeda juos panaudoti savo reikmėms tenkinti. Kartu su žmonių skaičiaus augimu neišvengiamai auga ir gamtos išteklių naudojimas. Kiekviena saugoma teritorija yra įsteigta siekiant sumažinti neigiamą poveikį aplinkai ir išsaugoti jos biologinę įvairovę, taip pat apsaugoti jos kultūros bei gamtos paveldo vertybes. Visa tai pasiekti galima tik visiškai arba dalinai ribojant žmogaus ūkinę veiklą tose teritorijose. Griežčiausiai ūkinė veikla yra ribojama (draudžiama bet kokia ūkinė veikla) koncervacinės apsaugos prioriteto zonos teritorijose: rezervatuose, draustiniuose, paveldo objektuose (Bučas, 2001).
32
5. KULTŪROS PAVELDO APSAUGA
Lietuvoje tradicinės kaimo aplinkos išsaugojimu pradėta rūpintis panašiu metu kaip ir Vakarų Europoje. XIX a. pabaigoje išeiviai iš kaimo visuomenėje įgijo pakankamai įtakos, kad valstietijos paveldas būtų pripažintas kaip kultūrinė vertybė, jis taptų laikomas vertu saugoti (Hanel et all, 2001). Dzūkijos nacionaliniame parke yra 86 nekilnojami ir 125 kilnojami gamtos, etninės (dzūkų) kultūros bei istorijos paminklai, puoselėjamos etnokultūros tradicijos. Kultūros paveldas siejasi su kaimo turizmu, nes daugumoje kaimo teritorijų yra didžioji kultūros paveldo dalis. Svarbiausius kultūrinio turizmo kaime rekreacinius išteklius sudaro pavieniai ir grupiniai kultūros paveldo objektai, išlikę istorinio kaimo kraštovaizdžio elementai, dabartinis kaimo gyvenviečių ir jas supančios aplinkos patrauklumas ir estetiškumas, kaimo gyventojų gyvenimo būdas, amatai ir t.t. Pagal I. Vainienę (2001) kaimo turizmas yra vertinamas kaip sparčiai auganti turizmo šaka Lietuvoje. Lietuva turi visas reikiamas sąlygas turizmui plėtoti: tinkama geografinė padėtis, seni kultūriniai bei religiniai ryšiai su Vakarų Europa ir Rytais, rekreacijai tinkančios gamtinės klimatinės sąlygos, patrauklūs kultūriniai ištekliai.
5.1. Etnografinis turizmas
Lietuvoje sparčiai auga turizmo paslaugų rinka. Atsiranda vis daugiau naujų turizmo paslaugų rūšių. Viena tokių – etnografinis turizmas. Etnografinis turizmas – tai ne tik žmonių sveikatos šaltinis ar pajamos, bet ir kultūros vertybių populiarinimo priemonė bei jos apsaugos paskata. Kultūros vertybių apsauga ir turizmas yra neatsiejami ir abipusiškai naudingi. Šių dienų gyvuosiuose etnografiniuose kaimuose situacija yra tokia, kad vyresnieji vietiniai gyventojai vienas po kito iš šių kaimų traukiasi. Jų vietoje kuriasi nauji šeimininkai, kuriems neleidžiama statyti nieko, kas nenumatyta 1993 metų nacionalinio parko schemoje. Tad šiandien užsukus į etnografinius kaimus išvysti liūdną vaizdą. Daugelis pastatų, išgyvenusių kelis dešimtmečius, atrodo, jau baigia savo dienas arba metamorfuojasi taip, lyg ne etnografinę vertę turinčio kaimo statinys būtų, nes žmonės pasirenka nebūdingas šiems etnografiniams kaimams statybines medžiagas, netinkamą stogo dangą, nederančias apdailos priemones. Etnografiniai kaimai, kaip kultūros paveldo objektai ir reiškiniai (gyvoji etninės kultūros tradicija), vilioja senosios medinės architektūros fenomenu, gyvosios etninės kultūros raiškos įvairove ir savitumu. Dzūkijos nacionaliniame parke yra šie etnografiniai 33 kaimai: Marcinkonys, Liškiava, Zervynos, Akmens kaimas, Margionys ir Merkinės miesteliai. Marcinkonys – vienas iš didžiausių Lietuvos kaimų, kuriam pradžią davė miško žvalgų gyvenvietė, istoriniuose šaltiniuose minima jau 1637 m. Gražus medinės sakralinės architektūros pavyzdys yra Marcinkonių bažnyčia (5.1 pav.).
5.1 pav. 1770 metais Marcinkonyse pastatyta Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia ( Laisvoji enciklopedija Vikipedija)
Kaime įsikūręs administracinis nacionalinio parko centras, etnografijos muziejus, Čepkelių valstybinio rezervato administracija. Merkinės miestelis – tai XIV – XVIII a. Dainavos krašto gynybos, administracijos, prekybos, švietimo ir religijos centras. Gotikinė, po perstatymo įgijusi baroko bruožų Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčia, pastatyta XVII a., yra architektūros paminklas. Merkinėje yra kraštotyros, Lietuvių tautos kančių ir genocido muziejai. Parko lankytojų centre nuolat veikia tautodailės ekspozicija bei keičiamos parodos. Liškiavos kaime saugomi šie gamtos ir kultūros paveldo objektai: piliakalnis su XV a. pradžios pilies bokšto liekanomis, alkakalnis, XVIII a. pradžioje statyta Švč. Trejybės bažnyčia ir vienuolynas su gausiais dailės paminklais. Zervynų 48 sodybų kaimas – respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Tai unikali miškų ūkio gyvenvietė iki šiol išlaikiusi XVIII - XIX a. susiformavusį planą ir liaudies architektūros savitumus. Tai vienas iš labiausiai tyrinėtų šios rūšies kaimų architektūros paminklų. Tyrimų dėka yra užfiksuotas gyvas XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios šio kaimo 34 gyvenimo vaizdas ir bruožai, papročiai, ištirtos ir inventorizuotos sodybos, atlikti pastatų išmatavimai, fotofiksacija. Akmens kaimo išskirtinis objektas – 70 – ame Vilniaus – Druskininkų kelio kilometre, šalia medinės bažnytėlės stovintis akmuo, primenantis merginos figūrą, aptvertas medine tvorele. Tai akmuo įkvėpęs V. Krėvę parašyti padavimą „Užkeikta merga“. Tradicinės kaimo gyvenvietės bei kiti etnoachitektūros objektai yra Lietuvos kultūros paveldo dalis. Vykstant socialiniams ir ūkio pakyčiams bei esant nepakankamai etnokultūros apsaugai, pastaraisiais metais svarbiausius kultūrinės vertės pažymius prarado daugelis senųjų medinių tradicinės architektūros pastatų ir teritorinių darinių. Pagal Lietuvos Respublikos (toliau – LR) Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenis atlikta gyventojų skaičiaus kitimo per pastaruosius tris dešimtmečius penkiuose Dzūkijos nacionalinio parko etnografiniuose kaimuose analizė (5.1 lentelė).
5.1 lentelė. Gyventojų skaičius analizuojamuose etnografiniuose kaimuose (Statistikos..., 2001)
Kaimas\ Metai ų
ų
ė s mstl. Marcinkoni Merkin Liškiavos Zervyn ų Margioni 1959-1970 1217 944 - 190 261 1979 1080 1799 - 72 147 1989 835 1564 108 103 109 2001 765 1434 69 67 81 Kaita nuo 1979 iki -215 -365 -39 -5 -66 2001 m.
Paskutinių dešimtmečių laikotarpyje vietos gyventojų skaičius mažėja, jie sensta. Gyventojų skaičius analizuojamu laikotarpiu etnografiniuose kaimuose sumažėjo beveik 22%. Gaila, bet kartu sparčiai nyksta ir gyvoji tradicija. Gyvoji tradicija remiasi tautos kultūros paveldu, jos negalima laikyti vien dvasinio paveldo pagrindu, savo esme gyvoji tradicija apima visas tautos dabarties gyvenimo sritis: ji pasireiškia žmonių tarpusavio santykiuose, gyvenimo būde, elgsenoje ir kt.
35
Dzūkijos nacionalinio parko etnografiniuose kaimuose gausu kultūros paveldo objektų. Pateikiami pagrindiniai duomenys apie keletą objektų (5.2 lentelė).
5.2 lentelė. Analizuojami etnografinių kaimų kultūros paveldo objektai (Kultūros vertybių registras)
Ojekto Adresas Teritorijos Statusas Vertingosios savybės Įkūrimo pavadinimas plotas m2 (pastatymo) data Lietuvos kario Merkinės 5,70 Įrašytas į Istorinis, memorialinis. - Benedikto mstl. registrą Trakimo (registrinis) kapas Zervynų Zervynų k. 10700 Valstybės - - senovės saugomas gyvenvietė Bažnyčios ir Liškiavos k. 17500 Paminklas Pietų pusėje prie bažnyčios XVIII a. vienuolyno prijungtas vienuolyno pastatas. I p. ansamblis Kiti ansamblio pastatai buvo į rytus už bažnyčios. Šiaurinėje pusėje, priešais vienuolyną stovi svirnas, visi trys pastatai sudaro iš trijų pusių pusiau uždarą kiemą. Iš rytų kiemą uždaro medinė daržinė (sunykusi). Varpinė stovi šventoriuje, į šiaurę nuo bažnyčios. Paminklas su skulptūra yra tiesiai prieš pagrindines bažnyčios duris. Akmuo, vad. Liškiavos k. 19,5 Paminklas Mitologinis. 13 atskirų - Raganos, masyvių dalių buvusio kitaip didžiulio pilko granito, Viedzmos netaisyklingos piramidės akmeniu formos akmens liekanos Dominikonų Liškiavos k. - Valstybės Jo planas T raidės formos, su XVIII a. I d- vienuolynas saugomas rizalitu pietų pusėje ir atviru metis priengiu šiaurės pusėje. Išplanavimas dvipusis, koridorinis: išilginis koridorius įrengtas ašyje, patalpos (beveik vienodo ploto) išdėstytos abipus jo. Vienuolynas monumentalaus tūrio, dviaukštis su erdviais koridorinės sistemos rūsiais. Ne tik anksčiau išvardintus, bet ir kitus Dzūkijos nacionalinio parko bei visos Lietuvos kultūros paveldo objektus, žmonės turėtų vertinti kaip mūsų pirmtakų istorijos palikimą. Žmonijos požiūris į kultūros paveldą istorijos bėgyje kito. Ilgainiui buvo suvokta, kad praeities artefaktai – ne tik materialinė, bet ir dvasinė vertybė, žmogaus tapatinimosi su aplinka veiksnys, užtikrinantis kultūrų skirtumus ir nuoseklią civilizacijos raidą. Imta suvokti ne tik estetinę ar mokslinę kultūros paveldo reikšmę, bet ir pradėta rūpintis tinkamu socialiniu jo integravimu. Pakitus socialinėms, ekonominės aplinkybėms ar dėl objektyvių techninių 36 priežasčių išsaugoti paveldo objektų, ypač pastatų, pirminę paskirtį dažnai nebeaktualu ar net neįmanoma. Tokiu atveju ypač svarbi yra tikslinga jų panauda, nes tai vienintelė galimybė kurti harmoningą praeities ir dabarties dermę. Tik žmonių žinojimo ir pagarbos paveldui dėka bei su Valstybės pagalba galime išsaugoti tai, kas yra svarbu ne tik dabarčiai, bet ir tolimai ateičiai. 5.2. Dviračių ir pėsčiųjų turizmas
Dviračių ir pėsčiųjų turizmas priskiriamas ekologinio turizmo sričiai, yra socialiai ir ekonomiškai naudingas visai šaliai ir atskiriems jos regionams. Ekologinio turizmo sąvoka apibrėžiama Turizmo terminų žodyne: ekologinis turizmas – kelionės į beveik nepažeistas ir neužterštas, dažniausiai saugomas gamtines teritorijas, norint jose apsistoti, studijuoti ir stebėti augalus ir gyvūnus bei vietines kultūrines apraiškas, nedarant neigiamo poveikio aplinkai ir sudarant socialinės ekonominės veiklos galimybes vietiniams gyventojams. Ekologinio (pažintinio) turizmo veikla taikoma visuomeniniams santykiams, susijusiems su saugomomis teritorijomis ir veikla jose. Pažintinis turizmas – turizmo kryptis, orientuojanti į tikslingą krašto gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių), kraštovaizdžio bei istorijos pažinimą, taip pat skirtą mokslui ir mokymui (Lietuvos..., 2001).
Apsilankiusiems DNP turistams yra siūlomi keturi maršrutai pėstiesiems: • Alkūnės kampo pažintinis takas (1,5 km) suteikia galimybę aplankyti vieną vertingiausių mūsų krašto objektų – Čepkelių raistą (5858 ha). Čepkelių raisto pakraštyje už 5 km nuo Marcinkonių kaimo įrengtas mokomasis takas pelkėje ir apypelkyje. Šiame take lankytojai pamato Čepkelių raistą, pušynais apaugusias kopas, susipažįsta su pelkės ir miško augmenija (5.2 pav.).
5.2 pav. Čepkelių raisto mokomojo tako schema (Dzūkijos...) 37
• Zackagirio gamtinis takas (4,8 arba 13 km) vingiuoja vaizdingomis Marcinkonių apylinkėmis. Savo kelionei pasirinkus Zackagirio taką, poilsiautojai kirstų Peterburgo – Varšuvos geležinkelį. Trasa eina per Marcinkonių mišką, pačiuose Marcinkonyse galima aplankyti 1770 metais statytą Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčią. Įspūdingos Grūdos upės kilpos, paslaptingas Aklaežeris, vėjo pustoma Gaidžių kopa. Einant pėsčiomis Zackagirio upelio pakrantėmis lydi išsirikiavusios bebrų trobelės, Raudonosios knygos augalai, paukščiai. Šį taką renkasi gamtininkai, moksleiviai, žingeidūs keliautojai – mėgstantys aktyvų gyvenimo būdą. • Girinio sveikatingumo takas (3,6 km) veda pietinio Marcinkonių pakraščio šilais aplink senojo malūno tvenkinį. Originalūs rekreaciniai įrenginiai, paplūdimys – suteikia puikias sąlygas aktyviai pailsėti. • Senovinės bitininkystės takas (1,5 km) yra Gudų girios glūdumoje, Musteikos apylinkėse. Musteikos kaimas, kuriame dar iki šių dienų išlikęs bendruomeninis gyvenimo būdas, kuriame dar gyvos šimtametės bitininkavimo tradicijos. Kaime iki šiol gyvena keletas bitininkų, kurie augina vietinių rūšių biteles ir puoselėja šį baigiamą pamiršti verslą. Musteikoje prižiūri biteles senoviškai – kelminiuose aviliuose (5.4 pav.).
5.3 pav. Kelminis avilys (Averkienė, 2006)
Miškuose apie Musteiką yra išlikę nemažai drevinių pušų, kuriose anksčiau buvo veisiamos bitės (Averkienė, 2006). Pasivaikščiojimas šiuo taku – tai puiki galimybė pasigrožėti drevėtomis pušimis, primenančiomis vieną iš seniausių šio krašto verslų, pamatyti tik Musteikos kampui būdingą smėlio kalvelių ir nedidelių pelkučių mozaiką. Dviratininkams sudaryti šie maršrutai: • Marcinkonys – Darželiai – Kapiniškės – Margionys – Marcinkonys. Maršruto ilgis 27 km, iš jų 19 km asfaltu, trukmė 4 val. Keliautojų laukia pažintis su Skroblaus upelio 38 slėnio gamta – gausiais šaltiniais, savita augmenija bei gyvūnija, vaizdinga Bakanauskų pelke. Kultūrinėmis tradicijomis garsėja Margionių kaimas, išsidėstęs šalia Skroblaus ištakų. Kapiniškių kaimas žavi gamtos ir žmogaus rankų sukurto kraštovaizdžio harmonija. • Marcinkonys – Zervynos – Mančiagirė – Žiūrai – Trakiškiai – Mardasavas – Puvočiai – Kašėtos – Marcinkonys. Atstumas 40 km, iš jų 19 km asfaltu, trukmė 6 val. Keliautojų laukia pažintis su Dzūkijos šilais, žemyninėmis kopomis, vaizdingais Ūlos, Merkio ir upių slėniais, kultūros paminklų gausa išsiskiriančiu etnografiniu Zervynų kaimu.
• Marcinkonys – Musteika – Margionys – Marcinkonys. Atstumas – 35,5 km, iš jų 7 km asfaltu, trukmė 8 val. Šis maršrutas – tai gera galimybė susipažinti su Čepkelių raisto pakraščių gamta, aplankyti vaizdingus senosios bitininkystės reliktus – drevėtas pušis, etnografinį Musteikos kaimą ir paukščių įvairove pasižyminčius Grybaulios tvenkinius.
5.3. Vandens turizmas
DNP daug upių ir upelių, todėl jis gausiai lankomas vandens turizmo mėgėjų. Nemunu galima plaukti irkliniais ir motoriniais laiveliais. Merkiu leidžiamos sportinės – pažintinės kelionės visų tipų bemotoriais laivais. Šia upe dažnai plaukia turistai, mėgstantys nesudėtingus, be didelių gamtinių kliūčių maršrutus. Ūla – plaukimas ja gana sudėtingas: srauni tėkmė, posūkiai, daugybė išvirtusių medžių. Aukštupyje tekanti plačiomis salpinėmis pievomis, vidurupyje Ūla pereina į kanjonišką slėnį ir teka pro Gudų girioje pasislėpusius senuosius dzūkų kaimus. Abipus Ūlos upės tęsiasi kraštovaizdžio draustinis, todėl plaukimas šia upe ribojamas. Parke baidarių nuomos verslu užsiima vis daugiau žmonių. Šie verslininkai be baidarių nuomos taip pat organizuoja ekskursijas po apylinkes, siūlo dviračių, palapinių, miegmaišių, šašlykinių nuomos paslaugas, taip pat rengia kelionių maršrutus. Baidarių turizmas vyksta ištisus metus, aktyviausių poilsiautojų negąsdina nei rudeninai lietūs, nei žiemos speigai. Siūlomi įvairaus sudėtingumo maršrutai: • Maršrutas Ūlos upe Krokšlys – Rudnia – Kašėtos – Zervynos – Mančiagirė – Žiūrai – Trakiškiai – Paūliai – (toliau Merkio upe) Mardasavas – Puvočiai – Merkinė. Trukmė – 3 dienos. Ūlos ilgis – apie 55 km, Ūla puikiai tinka vandens turizmui, plaukti ja gana įdomu ir sudėtinga: srauni tėkmė, pilna posūkių, daugybė išvirtusių medžių. Tokiuose vandenyse mėgsta veistis upėtakiai, šlakiai, kiršliai. Žvejoti čia draudžiama, nes visa Ūlos upė ir jos intakas – Grūdos žemupys – yra ichtiologinis draustinis. Šia upe galima plaukti lengva valtele arba baidare nuo pravažos. 39
• Rudnia – Kašėtos – Pauosupė – Zervynos – Mančiagirė – Žiūriai – Trakiškiai – Paūliai – Mardasavas – Puvočiai (trukmė – 2 dienos, ilgis 45 km.). Maršrutas tinkamas kultūriniam ir rekreaciniam turizmui dėl nuo Rudnios iki Kašėtų gausos kultūrinių objektų, kuriuos išlipus į krantą galima apžiūrėti. Tai – liekanos senosios Rudnios gyvenvietės. Archeologiniai radiniai byloja, kad žmonės čia apsigyveno prieš 4 – 5 tūkstančius metų. Toliau upe plaukiama pro Pauosupės kaimą iki Zervynų. Upė nuo Zervynų iki Mančiagirės yra juosiama rekreaciniu mišku, prie pat upės kairiajame krante įrengta poilsiavietė. Mančiagirės kaime yra senovinė akmens amžiaus stovykla. Nuo Mančiagirės plaukiama į Žiūrus, (prie kelio iš Žiūrų į Zervynas yra gamtos paminklas „Ūlos akis“), praplaukus Ūlos ir Merkio santaką, kelionė tęsiama Merkio upe, netoli Mardasavo, kairiajame upės krante įrengta poilsiavietė. Paskutinis šios kelionės punktas – Puvočiai, šalia kaimo buvusios akmens amžiaus stovyklavietės, kuriose žmonės gyveno prieš 3000 – 4000 metų. Merkio ir Grūdos santakoje vaizdinga stovyklavietė. • Zervynos – Mančiagirė– Žiūriai – Trakiškiai – Paūliai – Mardasavas – Puvočiai (trukmė – 1 diena, ilgis – 27 km.). Šią vidaus vandens turizmo trasą siuloma pradėti Zervynų kaime, o toliau maršrutą tęsti pagal pirmos trasos aprašymą. • Puvočiai – Skroblaus žiotys – Jablanavas – Merkinė (trukmė – 4 val., ilgis – 15 km). Šio maršruto pradžia – Puvočių kaimas. Nuo jo plaukiama iki Skroblaus žiočių, toliau – link Jablanavo kaimo. Plaukiant link Merkinės dešiniajame upės krante rasime stovyklavietę. Galutinis kelionės tikslas – Merkinė, viena iš seniausių žinomų Lietuvos gyvenviečių. Miestelis įsikūręs Nemuno, Merkio upių ir Stangės upelės santakoje. • Kriokšlys – Rudnia (trukmė – 3 val.) Pasirinkę šį maršrutą poilsiautojai galės ne tik plaukti Ūlos upe, bet ir sustoti pailsėti prie rekreacinio Ūlos ežero, apsupto rekreaciniu Rudnios mišku. Prie ežero yra įrengta poilsiavietė. Plaukiant tolyn link Rudnios, prie Lynupio – Ūlos santakos, išlikusios akmens amžiaus gyvenvietės liekanas. • Rudnia – Kašėtos (trukmė – 2,5 val.). • Kašėtos – Pauosupė (trukmė – 40 min.) ir t.t.
5.3.1. Vandens turizmas Ūlos upėje
Ūla – viena iš vaizdingiausių Lietuvos upių. Skaidrus vanduo, smėlėti, miškais apaugę krantai, įvairios kliūtys vilioja kelionių mėgėjus. Upė ir jos slėnis yra unikalūs Lietuvos kraštovaizdyje, pasižymintys išskirtinėmis geomorfologinėmis vertybėmis, savita augalija ir gyvūnija. Mančiagirės skardžiai, Trakiškių gūbrys ir "Ūlos akies" šaltinis yra paskelbti gamtos paminklais. Paūlių ir Žiūrų skardžiai pasiūlyti saugoti kaip savivaldybės saugomi kraštovaizdžio objektai. Kartu tai viena iš vertingiausių vandens turizmo trasų, kasmet 40 pritraukianti vis didesnį vandens turistų skaičių. Nuo Karaviškių iki Pauosupės upė teka per valstybinį Ūlos kraštovaizdžio draustinį. Ūlos slėnio atkarpa nuo Pauosupės kaimo iki santakos su Merkiu patenka į Dzūkijos nacionalinį parką. Remiantis Botanikos instituto pasiūlymais, Ūla numatytas tik pažintinis maršrutas, kadangi didelė gamtamokslinė Ūlos slėnio vertė reikalauja griežtai limituoti jos turistinį naudojimą ir reguliuoti turistų srautus. Masinis vandens turistų plaukimas ir išsilaipinimas tam nepritaikytose ir neskirtose vietose, neigiamai veikia draustinį – ardomi krantai, paliekama begalė šiukšlių, žalojama gamta. Dėl abipus Ūlos upės besitęsiančio kraštovaizdžio draustinio plaukimas šia upe ribojamas. Ūla leidžiama plaukti tik bemotorinėmis irklinėmis valtimis, baidarėmis ir kanojomis nuo gegužės 1d. iki spalio 1 d. Dabartiniu metu per dieną leidžiama plaukti ne daugiau kaip 100 vandens turizmo priemonių. Vandens turizmo organizavimo Ūlos upe tvarką nustato DNP direkcija, vadovaudamasi Parko planavimo schema, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 419 ir Aplinkosaugos sąlygomis plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis ir vandens telkinių, kuriuose plaukiojimas tam tikromis plaukiojimo priemonėmis draudžiamas ar ribojamas, sąrašu, kurį kasmet tvirtina Lietuvos Respublikos aplinkos ministras. Siekiant informuoti vandens turistus apie plaukimo tvarką, 2001 m. – 2008 m. Pauosupės, Mančiagirės bei Trakiškių stovyklavietėse prie Ūlos upės, taip pat Mardasavo ir Puvočių stovyklavietėse prie Merkio, buvo įrengti dideli informaciniai stendai su maršruto schema ir maršruto naudojimosi taisyklėmis. Tokia pat informacija su atnaujinimais kasmet yra skelbiama „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Parko internetiniame puslapyje www.dzukijosparkas.lt. Informacijos stendas taip pat įrengtas už Parko ribų esančiame Rudnios kaime ir baidarininkų įlaipinimo vietose prie Zervynų ir Mančiagirės kaimų. Stovyklavietės ir jų rekreacinė įranga. Vandens turistams, plaukiantiems Ūlos upe, parko teritorijoje yra įrengtos trys stovyklavietės: Pauosupės, Mančiagirės ir Trakiškių. Pauosupės, ir Mančiagirės stovyklavietės skirtos tik vandens turistams, o Trakiškėse gali apsistoti ir keliaujantys automobiliais. Su Ūlos maršrutu susietos ir Mardasavo bei Puvočių stovyklavietės, kuriose taip pat apsistoja didelė dalis Ūlą praplaukusių turistų.
41
Pauosupės stovyklavietė (5.4, 5.5 pav.) įkurta 2002 m.
5.4 ir 5.5 pav. Pauosupės stovyklavėtė (Darbo autorės nuotraukos)
Pauosupės stovyklavietės rekreacinė talpa – 30 asmenų. Tai pati pirmoji iš Ūlos aukštupio atplaukiančius vandens turistus pasitinkanti stovyklavietė, kurią prižiūri Varėnos miškų urėdijos Marcinkonių girininkija. Stovyklavietėje įrengti du lauko baldų komplektai, dvi laužavietės, informacijos stendas. Stovyklavietė skirta tik vandens turistams, o nuo auto turistų ją skiria rakinamas užtvaras. Rekreacinės įrangos stovyklavietėje nepakanka. Reikėtų įrengti dar bent du lauko baldų komplektus ir pastatyti pavėsinę. Mančiagirės stovyklavietė (5.6, 5.7 pav.) yra kairiajame Ūlos krante, netoli kelio Marcinkonys – Varėna.
5.6, 5.7 pav. Mančiagirės stovyklavietė (Darbo autorės nuotraukos)
Stovyklavietės rekreacinė talpa pagal Parko planavimo schemą yra 20 asmenų, tačiau šis skaičius neatitinka realios situacijos. Mančiagirės stovyklavietės viena dalis yra privačioje žemėje, o kita valstybinėje ir realiai visoje stovyklavietėje telpa apie 150 asmenų. Vandens turistai mieliau renkasi privačioje žemėje esančią stovyklavietę, kadangi joje yra geresnė rekreacinė įranga ir gražesnė aplinka. Šią stovyklavietės dalį tvarko „Ūlos krašto baidarių nuomotojų asociacijos“ nariai, o valstybinę – Varėnos miškų urėdijos Marcinkonių girininkija. Iš viso stovyklavietėje yra dvi pavėsinės, du informacijos stendai, 7 miško baldų 42 komplektai, 2 tualetai, 5 laužavietės. Stovyklavietė skirta tik vandens turistams, tačiau yra labai mėgstama ir automobiliais keliaujančių turistų, kurie į ją patenka išlauždami arba apvažiuodami įrengtus užtvarus. Priešais Mančiagirės stovyklavietę, dešiniajame Ūlos krante, yra dvi atviros aikštelės, kuriose turistinio sezono metu aptinkama nelegalaus stovyklavimo pėdsakų. Būtina smarkiai riboti autotransporto priemonėmis keliaujančių turistų patekimą į Mančiagirės stovyklavietę, kadangi radę ją užimtą, vandens turistai apsistoja aukščiau paminėtose nelegaliose stovyklavietėse. Trakiškių stovyklavietė (5.8, 5.9. pav.) vienintelė iš trijų prie Ūlos upės esančių stovyklaviečių skirta ne tik vandens, bet ir auto bei dviračių turistams.
5.8, 5.9 pav. Trakiškių stovyklavietė (DNP..., 1998 – 2008)
Stovyklavietėje yra trys pavėsinės, septyni lauko baldų komplektai, penkios laužavietės, trys dviračių stovai, neįgaliesiems pritaikytas tualetas, automobilių stovėjimo aikštelė. Pagal Dzūkijos nacionalinio parko planavimo schemą Trakiškių stovyklavietės rekreacinė talpa yra 20 asmenų, tačiau joje laisvai telpa iki 50 turistų. Stovyklavietę tvarko ir prižiūri Varėnos miškų urėdijos Puvočių girininkijos darbuotojai. Mardasavo stovyklavietė (5.10, 5.11 pav.) yra kairiajame Merkio krante, 300 metrų žemiau Ūlos ir Merkio santakos.
5.10, 5.11 pav. Mardasavo stovyklavietė (DNP..., 1998 – 2008)
43
Stovyklavietė nėra populiari vandens turistų tarpe, kadangi didžioji jų dalis bando nelegaliai apsistoti pačioje šių upių santakoje. Santaką dėl gražios vietos yra pamėgę tiek Ūla, tiek ir Merkiu atplaukiantys baidarininkai. Siekiant apsaugoti šią gamtiniu požiūriu jautrią vietą, leidimus tikrinantys saugomų teritorijų pareigūnai papildomai informuoja vandens turistus, kad santakoje galimas tik trumpalaikis išlipimas, tačiau ne visi to paiso. Stovyklavimą draudžiantys ženklai yra greitai apgadinami arba sulaužomi nepataisomai. Vandens turistų nenorą stovyklauti legalioje stovyklavietėje sąlygoja ir tai, kad joje yra labai nepatogus išlipimas į krantą. Gerinant situaciją, 2006 m. pabaigoje buvo nutiesti mediniai laiptai ir įrengta daugiau rekreacinės infrastruktūros. Šiuo metu stovyklavietėje yra 1 pavėsinė, 2 lauko baldų komplektai, 2 šiukšliadėžės, 2 informacijos stendai, tualetas. Įrengus naują infrastruktūrą, stovyklavietę pamėgo autoturistai, kurie į ją patenka išlaužę rakinamą užtvarą. Puvočių stovyklavietė (5.12, 5.13 pav.) – pati didžiausia Parko teritorijoje esanti stovyklavietė, talpinanti apie 200 asmenų, nors DNP planavimo schemoje jų nurodoma tik 80.
5.12, 5.13 pav. Puvočių stovyklavietė (Darbo autorės nuotrauka)
Šioje stovyklavietėje apsistoja autoturistai, vyksta masiniai renginiai, taip pat savo kelionę baigia dauguma Ūlos ir Merkio upėmis atplaukusių vandens turistų. Stovyklavietėje yra 5 pavėsinės, 5 informacijos stendai, po visą teritoriją gerai idėstyti lauko baldai ir kita rekreacinė infrastruktūra. Konflikto tarp baidarininkų ir automobiliais keliaujančių turistų šioje stovyklavietėje neužfiksuota. DNP turistus vilioja vertingais etnokultūriniais girinių bei panemunių dzūkų kaimais, Merkinės ir Liškiavos urbanistiniais kompleksais, turistiniais dviračių bei pėsčiųjų maršrutais, vandens pramogomis.
44
6. TURIZMO ORGANIZAVIMAS
Susipažinti su Dzūkijos nacionalinio parko gamtos ir kultūros vertybėmis, čionykščių žmonių buitimi, tradicijomis ir papročiais padeda Marcinkonyse bei Merkinėje įsikūrę lankytojų centrai. Jau trylika metų čia dirbanti Lina Černiauskienė sakė, kad sezono metu lankytojų būna daug. Lankytojų atvyksta iš įvairiausių Lietuvos vietų; nemaža atvažiuoja iš užsienio. Užsieniečiai atvyksta į parką įvairiai: organizuotai, autobusais ir savarankiškai – grupelėmis ar po vieną. O mūsiškių lankytojų dažniausiai atvežamos moksleivių grupės su mokytojais. Apskritai DNP lankytojų veikla yra švietėjiška, gamtosauginė. Iš tiesų verta užsukti į Dzūkijos nacionalinį parką, su kurio įdomybėmis mielai padės susipažinti Marcinkonių ir Merkinės lankytojų centrų darbuotojai.
6.1. Marcinkonių lankytojų centras
Viena svarbiausių DNP uždavinių yra pažintinio turizmo plėtojimas ir gamtosauginių idėjų propagavimas parko lankytojų bei vietos gyventojų tarpe. Todėl 1997 metais Marcinkonyse duris atvėrė etnokultūros ir gamtosauginio švietimo centras. Po jo stogu apsijungė keletas labiausiai su parko veikla susijusių tarnybų (DNP..., 2000, 2001, 2002): • Gamtos skyrius ( kartu su inspekcija); • Etnokultūros skyrius (kartu su etnografijos muziejumi); • Informacijos skyrius (su lankytojų centru). Centre taip pat įsikūrė: • Svečių namai „Ėglis“; • Konferencijų salė; • Salė su židiniu, tinkanti vakaronėms; • Gamtosauginio švietimo klasė; • Amatų mokymo klasės (pynimo, keramikos, audimo, žvakių liejimo); • Pirtis. Lankytojų centro veikla. Panagrinėjus parko veiklos ataskaitas bei pasikalbėjus su lankytojų centro darbuotojais, galima apibendrinti sukauptą informaciją apie šios įstaigos veiklą: teikia informaciją lankytojams (žodžiu, telefonu, elektroniniu paštu); rezervuoja vietas poilsio namuose „Ėglis“; nuomoja turizmo inventorių; veda pažintines ekskursijas („Girinio“ taku Marcinkonyse, „Alkūnės kampo“ Čepkeliuose, „Zackagirio“ taku Marcinkonyse, „Senovinės Bitininkystės“ taku Musteikoje bei kitas lankytinas vietas); nukreipia lankytojus į: Marcinkonių etnografijos muziejų, Česnulevičių sodybą, kitas lankytinas vietas; organizuoja seminarus bei vakarones; demonstruoja videofilmus gamtosauginio švietimo tematika; 45 organizuoja tradicinių dzūkų amatų mokymo seminarus (keramikos, audimo, žvakių liejimo, pynimo). 6.2. Merkinės lankytojų centras
1995 m. balandžio 23 d. Merkinės miestelyje buvo įkurtas Dzūkijos nacionalinio parko informacijos centras. Čia duris atvėrė parodų salė, kurioje eksponuojami vietinių tautodailininkų ir profesionalų dailininkų darbai, Gamtosauginio švietimo klasė, kurioje lankytojai gali žiūrėti videofilmus apie Dzūkijos, Lietuvos ir pasaulio gamtą, susitikti su parko mokslo bendradarbiais. 2000 metų kovo mėnesį lankytojus pakvietė ir kuriamas dailės muziejus, kurio pagrindą sudaro senojo Merkinės vargonininko Jono Gregoravičiaus darbai. Savo kūrinius dovanoja dailininkai ar šiaip geri žmonės. Pasak vieno iš parko darbuotojų A. Černiausko, šis Merkinės informacinis centras buvo pervadintas į DNP lankytojų centrą. Šiame centre daug dėmesio skiriama darbui su vaikais, sukuriant traukos centrą, kad vaikai čia ateitų ne vieną kartą. Informacija vaikams pateikiama žaidimo būdu, pasitelkiant įvairias viktorinas. Taip supažindinama su DNP. Lankytojų centro veikla. Teikia informaciją lankytojams apie lankytinas vietas, turistinio inventoriaus nuomą, nakvynę, maitinimą; gidų paslaugos; ekskursijos, žygiai; filmų apie Lietuvos ir pasaulio saugomas teritorijas peržiūra; leidiniai apie parką; įvairaus pobūdžio renginiai bei mokymai; organizuoja pramogas (juodosios keramikos mokyklėlė. Čia vaikai supažindinami su juodąją keramika, mokomi žiesti keraminius gaminius; jaunimo etnokultūros klubas „Kukumbalis“ moko dainų, žaidimų, šokių); įvairios besikeičiančios parodos (margučių, karpinių ir akvarelės darbų, keramikos, audinių, medžių skulptūrų, paveikslų, gobeleno, tapybos darbų, dailės darbų, metalo ir medžio dirbinių, drožinių).
6.3. Lankytojų analizė 1998 – 2008 m.
Dzūkijos nacionaliniame parke veikia du lankytojų centrai, įsikūrę Marcinkonyse ir Merkinėje. Parko centruose per dešimtmetį apsilankė 116 900 lankytojų, iš kurių 43 253 vaikai ir 15 388 užsienio turistai. 1998 metais apsilankė 9 023 lankytojai, iš jų 7 596 Lietuvos turistai ir 1 427 užsieniečiai. 2008 metais parko lankytojų centruose, ieškodami turistinės, pažintinės, ar statistinės informacijos apsilankė ir į įvairius susitikimus bei paskaitas atėjo 9 432 interesantai, tačiau vien Merkinės lankytojų centre iš 4 106 lankytojų buvo 2 162 moksleiviai, Marcinkonių lankytojų centre – iš 5 326 – 2 389 moksleiviai. Paskutiniais metais Marcinkonių etnografinį muziejų aplankė 4 065, retųjų ir vaistinių augalų kolekciją Liškiavoje (kitaip dar vadinamą botanikos sodu) – 200, Musteikos drevinės bitininkystės muziejų – 893 lankytojai – ekskursantai (DNP..., 1998 – 2008). 46
Analizuotas lankytojų skaičiaus kitimas pastaruoju dešimtmečiu (6.1 pav.).
7000
6000
5000 ius č
skai 4000 ų
3000 Lankytoj
2000
1000
0 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008
Merkinės lankytojų centras Marcinkonių lankytojų centras
6.1 pav. Lankytojų skaičius 1998 – 2008 metais Kaip matome, Dzūkijos nacionalinis parkas daugiausia lankytojų sulaukė 2005 m., o 1998 m. apsilankė mažiausiai turistų per šį dešimties metų laikotarpį. Merkinės lankytojų centras sulaukė 15 548 lankytojais daugiau nei Marcinkonyse įsikūręs centras. Iš anksčiau pateiktų duomenų matome, kad DNP domina ne tik lietuvius, bet ir užsienio turistus (6.2 pav.).
Lankytojai iš užsienio 13%
Lankytojai iš Lietuvos 87%
6.2 pav. Lankytojų pasiskirstymas pagal grupes
„Juos žavi kaimas. Užsieniečiai sustoja, pasižiūri, paliečia – jiems įdomi kaimo atributika“, – pasakoja L. Černiauskienė. Pateikiamas apsilankiusių lietuvių ir užsienio turistų skaičius Merkinės bei Marcinkonių lankytojų centruose (6.3, 6.4 pav.). 47
7000 319 755 319 225 355 662
6000 207 626 5000 564 719 ius č 4000 520 skai ų 6597
3000 6322 6205 6205 6111 6008 5903 4979 Lankytoj 4641
2000 4396 3586
1000
0 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008
Lietuviai Užsieneičiai
6.3 Merkinės informacijos centro lankytojų pasiskirstymas pagal grupes 1998 – 2008 m.
7000
6000 1037
5000 907 ius 1144 č 1373 596
4000 938 1111 skai 859 708 ų 3000 5157 4419 Lankytoj 2000 4008 4000 3774 3557 3294 3200 3161 526 3140 2849 918 1000
0 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008
Lietuviai Užsieneičiai
6.4 Marcinkonių informacijos centro lankytojų pasiskirstymas pagal grupes 1998 – 2008 m. Pagal DNP lankytojų centrų duomenis matome, kad Marcinkonių centre lankėsi 10 117 užsienio turistų, tuo tarpu Merkinėje – per pus mažiau – 5 271. 2004 ir 2005 metai buvo labiausiai lankomi svečių iš įvairiausių pasaulio šalių, tai galėjo nulemti Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą. Nurodyta, kokių šalių atstovai ir kiek jų 2008 metais lankėsi DNP (6.5 pav.).
48
600 519 500
ius 400 č
skai 286
ų 300
200 135 Lankytoj 100 73 37 38 50 41 41 45 27 24 19 31 20 34 18 1 4 23 2 9 6 16 5 1112 6 0 ekija Indija Afrika Č Škotija Italija JAV Danija Estija Šri lanka
Latvija Švedija Austrija Lenkija Vokietija Suomija Ispanija Izraelis Kanada Norvegija Slovakija N. Zelandija Rumunija Nenustatyta Baltarusija Nyderlandai zija ir Monakas zija ir ū Didžioji Britanija Didžioji Australija ir Okeanija ir Australija Rusija ir kitos ir NVS š.Rusija Pranc Belgija ir Liuksemburgas ir Belgija Šveicarija ir Lichtenšteinas 6.5 pav. DNP užsienio turistų pasiskirstymas pagal šalis 2008 m. Iš viso Parke apsilankė 1 497 užsieniečiai iš 31 šalies. Vienas interesantas buvo atvykęs iš Afrikos ir net 519 vokiečių. Atvykę turistai išklausė 128 ekskursijas (6.6 pav.).
Pravesta ekskursijų Lietuva Užsienio valstybės
30
26
25 23 22 20
s 20 19 iu č 17 16 skai
ų 15 13 12 11 10
Ekskursij 10 7 7 7 7 6 5 4 4 44 3 3 2 2 2 1 1 1 1 1 0 sausis kovas gegužė liepa rugsėjis lapkritis
6.6 pav. DNP pravestų ekskursijų skaičius 2008 m. Iš pateiktų duomenų matome, kad ekskursijos dažniausiai buvo vedamos Lietuvos turistams. Birželio ir spalio mėnesiais jų buvo pravesta 38 %, kai tuo tarpu sausio mėnesį nebuvo nei vienos ekskursijos. Lankymo apkrova DNP yra didelė, todėl aplinkos bei jos komponentų kitimas yra neišvengiamas.
49
6.4. Kraštovaizdžio monitoringas
2008 metais DNP lankymo apkrovos nustatymui atlikti, buvo stebėtos 7 vietos (5 stovyklavietės ir 2 pėsčiųjų takai) lankymo apkrovai nustatyti. Pateikiami stebėjimo rezultatai (6.1 lentelė). 6.1. lentelė. DNP lankymo apkrova (DNP..., 1998 – 2008)
ų ų ų č ius ė ė jimo skai ų č ius vnt. č ius vnt. Data vnt. ir ir vnt. tikslas trukm objektas objektas atvyko iš iš atvyko val., min. min. val., Steb Lankytoj priemoni Lankytoj Lankymosi atvykimo – – atvykimo išvykimo ir ir išvykimo skai skai Poilsiautojai autotransporo Grupi laikas lankymosi 1 2 3 4 5 6 7 Girinio 08 06 29 10.45– 12.00 Varėna Pažintinė 1 grupė/1 14 sveikatingumo 1 val. 15 min. ekskursija autobusas takas 08 07 28 13.00– 14.00 Marcinkonys, Maudymasis Dviračiais 2 1 val. Varėnos r. tvenkinyje 08 08 19 09.15– 11.00 - - - - 1 val. 45 min. 08 09 14 10.20– 11.30 Marcinkonys, Žvejyba, Pėsčiomis 4 1 val. 10 min. Varėnos r. Maudymasis tvenkinyje Zackagirio 08 06 29 11.00– 14.00 Vilnius Iškyla į gamtą 1 lengvasis 4 pažintinio 3 val. automobilis takas 08 07 28 10.20– 13.20 Lazdijai Pažintinė 1 grupė/1 27 3 val. moksleivių autobusas ekskursija 08 08 19 14.30– 16.30 Vilnius Pažintinė 1 grupė/1 34 2 val. moksleivių autobusas ekskursija 08 09 14 10.45– 12.00 - - - - 3 val. Kastinio 08 06 29 2 dienos Kauno raj. Nakvynė 1 autobusas 21 stovyklavietė Babtai stovyklavietėje, vykstant tranzitu 08 07 28 2 – 3 val. Varėnos r. Maudymasis, Pėsčiomis, 9 Marcinkonys žvejyba (vietiniai dviračiu gyventojai) 08 08 19 2 – 3 val. Varėnos r. Maudymasis, Pėsčiomis, 2 Marcinkonys žvejyba (vietiniai dviračiu gyventojai) 08 09 14 2 – 3 val. Varėnos r. Maudymasis, Pėsčiomis, 4 Marcinkonys žvejyba (vietiniai dviračiu gyventojai) Mergelės 08 06 30 2 – 4 val. Varėnos raj. Maudymasis, 3 automo- 20 Akelių Merkinė žvejyba, biliai stovyklavietė 50
stovyklavimas
08 07 29 4 val. Varėnos raj. Maudymasis, 2 automo- 7 Merkinė žvejyba, biliai stovyklavimas 08 08 19 2 val. Varėnos raj. Maudymasis, Pėsčiomis 1 Merkinė žvejyba, stovyklavimas 08 09 16 - - - - - Pakelinio 08 06 30 2 – 3 val. Varėnos r. maudymasis 5 automo- 13 stovyklavietė Subartonys biliai 08 07 29 2 val. Varėnos r. maudymasis 3 automo- 7 (Merkinė, biliai Subartonys) 08 08 19 2 – 3 val. Varėnos r. maudymasis 2 automo- 4 (Merkinė) biliai 08 09 16 - - - - - Trakiškių 08 06 30 Para Vilnius Vandens turistai Baidarės 8 stovyklavietė 08 07 29 Para Vilnius Vandens turistai Baidarės 12 08 08 19 Para Suvalkai, Vandens turistai Baidarės 16 Augustavas (Lenkija) 08 09 16 Para Vilnius Vandens turistai Baidarės 6 Puvočių 08 06 30 Para Vilnius savaitgalio iškyla 7 auto- 28 stovyklavietė mobiliai, 4 baidarės 08 07 29 Para Vilnius savaitgalio iškyla 3 automo- 11 biliai 08 08 19 Para Lenkija, savaitgalio iškyla 2 automo- 6 Augustavas biliai 08 09 16 Para Lenkija, savaitgalio iškyla 6 automo- 51 Suvalkai, biliai, 8 Alytus, baidarės, 2 Vilnius plaustai
Pastebėta, kad prie ežerų esančiose stovyklavietėse daugiausia poilsiautojų yra vietiniai ir atvykę trumpam laiko tarpui – 2 – 3 valandoms. Jų pagrindiniai tikslai – maudymasis bei buvimas gamtoje. Visai kitokia situacija yra Ūlos bei Merkio vandens turizmo trasų stovyklavietėse. Čia apsistoja vandens turizmo mėgėjai. Trakiškių stovyklavietėje užfiksuoti poilsiautojai išimtinai buvo baidarininkai, apsistoję nakvynei po dienos plaukimo. Pačioje didžiausioje Parke, Puvočių stovyklavietėje, fiksuoti tiek vandens turistai, tiek pavieniai poilsiautojai, atvykę automobiliais. Lankytojai buvo fiksuojami ir 2 pažintiniuose takuose. Zackagirio pažintinis bei Girinio sveikatingumo pėsčiųjų takai prasideda nuo Marcinkonių lankytojų centro. Jų buvimo laikas takuose buvo apskaičiuotas pastebėjus lankytojus sugrįžtant bei žinant per kiek laiko 51 galima įveikti tam tikrą tako atkarpą. Pastebėta, kad daugiau takais keliavo užsieniečiai nei lietuviai. Takai žymiai labiau populiaresni tarp pavienių asmenų nei tarp grupių. Lankytojų poveikio saugomų teritorijų kraštovaizdžiui (rekreacinės digresijos) nustatymui buvo pasirinkti „Ūlos akies“ ir „Bobos daržo“ šaltiniai, Merkinės bei Liškiavos piliakalniai (6.2 lentelė).
6.2 lentelė. Rekreacinės digresijos nustatymas (DNP..., 1998 – 2008) s s s ė ė ė jimo
ė Data objektas Pastabos laipsnis* laipsnis* digresijos digresijos digresijos Steb pažeidimo pažeidimo pažeidimo pob ū dis** bei plotis m bei plotis Rekreacin Rekreacin Rekreacin apimtas plotas apimtas plotas ha ir ruožo ilgis Šaltinis 08-06-15 0,12; DV L Vandens ir „Ūlos akis“ 120 x 10 baidarininkų nuardyti upės šlaitai, išmindžioti šaltinio krantai Merkinės 08-06-15 0,018; DV L Lankytojų padaryti 2 piliakalnis 60 x 3 nelegalūs nusileidimo takai nuo piliakalnio Liškiavos 08-06-15 0,05 ha; D L Padarytas kelias piliakalnis 100 x 5 užvažiuoti ant piliakalnio Šaltinis 08-06-15 _ M T Palikta šiukšlių, sena „Bobos nelegali laužavietė daržas“
Paaiškinimai: * Rekreacinės digresijos pažeidimo laipsnis: Mažas (M) – pasireiškia sumenkėjusia, mažai pažeista, iš dalies išdžiūvusia (iki 30 % digresijos apimto ploto) ir ištrypta augaline žolių ir/ar samanų danga. Vidutinis (V) – pasireiškia iš dalies sunykusia, išdžiūvusia (30 – 70 % digresijos apimto ploto) ištrypta ir/ar išvažinėta augaline žolių ir/ar samanų danga, ardomu (pažeistu) dirvožemio viršutiniu sluoksniu, prasidėjusiais pakenkimais medžiams ir/ar krūmams (dalinis džiūvimas), epizodine žemės ir vandens erozija bei dalies krantų lokaliniu ardymu, kt. Didelis (D) – pasireiškia visiškai sunykusia (virš 70 % digresijos apimto ploto) augaline žolių ir/ar samanų danga, nutryptu ar mechaniškai nuardytu dirvožemiu (atviru gruntu), atsivėrusiomis medžių šaknimis, išdžiūvusiais medžiais ir/ar krūmais, vykstančia žemės ir vandens erozija, progresuojančiu vandens telkinių krantų ardymu, kt. ** Rekreacinės digresijos pažeidimo pobūdis: Taškinis (T) – pasireiškia nedidelio ploto (iki 1,0 ha) savavališkose stovyklavimo, poilsiavimo, iškylavimo, laužų deginimo, žvejybos, automobilių buvimo (pavyzdžiui, grybavimo metu miškuose), maudymosi ir kitose vietose, taip pat teritorijose aplink lankomus gamtos ir/ar kultūros paveldo objektus, kt. Linijinis (L) – pasireiškia pailgos (linijinės) formos (1,0 – 5,0 ha ploto) teritorijose, paprastai vandens telkinių pakrantėse (savavališkose stovyklavietėse, žvejų „takuose“), papludimių užnugarinėje pusėje, taip pat greta pažintinių, mokomųjų ir kitų takų, turistinių trasų, kt. Arealinis (A) – pasireiškia didesnėse (virš 5,0 ha ploto) teritorijose, kuriose vasaros sezono metu karščiausiomis dienomis ar savaitgaliais susirenka daug iškylautojų, transporto priemonių, vyksta masiniai renginiai, kt. 52
Lankytojų poveikis ekologiniu požiūriu jautriausiose Parko dalyse nustatinėtas keturiose vietose. Didžiausia digresija nustatyta lankomiausiose DNP vietose – ant Merkinės piliakalnio ir „Ūlos akies“ šaltinio teritorijoje. 2009 metų kraštovaizdžio monitoringo plane yra pakeitimų. „Bobos daržo“ šaltinis (Skroblaus ištakos) nėra intensyviai lankoma teritorija, todėl nustatinėti rekreacinę digresiją nėra tikslinga. Papildomai rekreacinė digresija bus fiksuojama prie Mekšrinio ežero, kuris yra intensyviai lankomas poilsiautojų bei dešiniajame Ūlos krante tarp Zervynų ir Mančiagirės kaimų. Šią teritoriją ypač pamėgę vandens turistai, tad nustatinėjant digresiją kartu bus vykdoma ir prevencinė veikla. Vykdant kraštovaizdžio monitoringo programą ir Ūlos pakrantėse nustatinėjant rekreacinę digresiją, didelių pažeidimų prie Ūlos upės krantų nenustatyta. Iš anksčiau pateiktos lentelės matyti, kad blogiausia situacija yra prie „Ūlos akies“ šaltinio, kuris yra mėgstamas ne tik baidarininkų, bet ir automobiliais atvažiuojančių turistų. Kairysis Ūlos krantas, kuriame sustoja šaltinį norintys pamatyti vandens turistai, yra kasmet smarkiai apgriaunamas besiropščiančių aukštyn turistų. Statoma pinučių tvorelė nepasiteisino dėl pavasarį smarkiai pakylančio vandens lygio, nunešančio apsauginį užtvarą. Šaltinio prieigos taip pat smarkiai nutryptos, kadangi didžioji dalis lankytojų mėgsta pasisemti iš jo vandens ar net išsimaudyti (6.7 pav.).
6.7 pav. Ūlos upės krantų erozija stiprėja veikiama baidarininkų (DNP..., 1998 – 2008)
53
Vandens turistų sukeliamas poveikis upės krantams yra taškinio pobūdžio ir dažniausiai susietas su stovyklavietėmis, ypač su nelegaliomis. Dažniausiai tai upės krantų ardymas išlipimo vietose, augalinės dangos ištrypimas, laužavietės. Būtų neteisinga visą kaltę priskirti plaukiantiems baidarėmis, nes nemaža dalis nelegalių stovyklaviečių pasiekiamos ir automobiliais. Ypatingai negatyvus reiškinys yra laipiojimas stačiais smėlio skardžiais, nes iššaukia ne tik šlaitų slinkimą, bet ir linijinę vandens eroziją (lietaus vanduo nuteka ne visu paviršiumi, bet srūva išmintais takais, pradėdamas griovų formavimąsį). Didžioji dalis vandens turistų yra 18 – 25 m. amžiaus, pasirenkantys Ūlą dėl smagaus savaitgalio praleidimo. Žygio metu yra vartojama daug alkoholinių gėrimų, o tuščia plastikinė arba stiklinė tara išmetama į upę arba paliekama nelegaliose stovyklavimo vietose. Daugiausia problemų kelia Asociacijai nepriklausančių nuomotojų atvežami vandens turistai. Nuomotojams rūpi tik gauti pajamas, tad jie savo turistų neskatina šiukšles vežtis su savimi ar nestovyklauti nelegaliose stovyklavietėse. Tuo tarpu Asociacijos nariai, suprasdami, kad nuo maršruto kokybės priklauso jų gaunamos pajamos, skatina savo turistus šiukšles gabentis su savimi ir nepažeisti gamtosauginių reikalavimų (6.8, 6.9 pav.).
6.8, 6.9 pav. 2008 m. dalį Ūlos turistinio maršruto prižiūrinčios Varėnos miškų urėdijos Puvočių girininkijos darbuotojai surinko 124 m3 šiukšlių (DNP..., 1998 – 2008) Daug tvarkingesni yra pavieniai arba su šeimomis keliaujantys turistai, tačiau jie sukelia problemų nelegaliai stovyklaudami. Tokie turistai nemėgsta apsistoti bendrose stovyklavietėse kartu su didelėmis grupėmis plaukiančiais asmenimis ir įsikuria nelegaliose stovyklavietėse. Didelių problemų pridaro ir savaitgaliais prie Ūlos apsistojantys auto turistai, kurie nepaisydami draudžiamų ženklų, veržiasi į vandens turistų stovyklavietes, užimdami jų vietas ir taip priversdami vandenininkus apsistoti nelegaliose stovyklavietėse. Iš tokių stovyklaviečių paminėtinos yra Pauosupės ir Mančiagirės, kurios yra numatytos tik vandens turistams, bet dažnai jose apsistoja ir keliaujantys automobiliais. Kovojant su šiuo reiškiniu yra būtina statyti kilnojamus užtvarus, kad stovyklavietes pasiektų tik priežiūrą ir kontrolę 54 atliekantys asmenys. Vandens turistams skirtų stovyklaviečių prieigose taip pat reikėtų įrengti nuorodas, draudžiančias važiuoti automobiliais. Šiose stovyklavietėse taip pat reikėtų uždrausti masinius renginius, kad jose galėtų apsistoti tik vandens turistai. DNP direkcija, Varėnos rajono savivaldybė ir „Ūlos krašto baidarių nuomotojų asociacija labiausiai turistų lankomose vietose prie Ūlos upės įrengė šiukšlių surinkimo konteinerius, tačiau juos labai greitai šiukšlėmis užverčia aplinkinių kaimų gyventojai, tad reikėtų spręsti klausimą dėl vieningo mokesčio už šiukšles rajono gyventojams. Tuomet nebeliks jokios prasmės vežti buitines šiukšles į konteinerius, esančius už kelių kilometrų. Be to, lankomiausiose vietose išrikiuoti konteineriai tikrai nepuošia kraštovaizdžio, nors ir akivaizdžiai atspindi mūsų ekologinės kultūros lygį. Šiukšlių rinkimą pačioje Ūlos upės vagoje nuo 2000 m. organizuodavo DNP direkcija, o nuo 2007 m. atliekas pradėjo rinkti „Ūlos krašto baidarių nuomotojų asociacijos“ nariai. Dalis pakrančių šiukšlių surenkamos ir moksleivių talkų metu (6.10, 6.11 pav.).
6.10, 6.11 pav. Tokių šiukšliadėžių reikėtų atsisakyti (DNP..., 1998 – 2008)
Stovyklavietėse įrengiamos nedideles stacionarios šiukšliadėžės yra iš karto užverčiamos šiukšlėmis ir jų dėl sudėtingos priežiūros reikėtų atsisakyti. Turėtų būti skatinama praktika, taikoma kitų šalių nacionaliniuose parkuose, kai šiukšles išsiveža patys turistai. Esant griežtai vandens turistų kontrolei, paskutiniais trejais metais plaukiančiųjų skaičius nusistovėjo ties 14 000 per vieną sezoną. Vis daugiau turistų pageidauja plaukti ne tik vasarą, bet ir rudenį ir žiemą. Plaukti baidarėmis Ūlos upe reikėtų drausti tik ankstyvą pavasarį, o kitais mėnesiais leisti plaukti, neviršijant nustatyto leidimų limito. Didelę reikšmę turistavimo kultūrai daro prevencinės priemonės ir informacinė sistema, tad Parko direkcija privalo didelį dėmesį skirti šioms priemonėms.
55
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
Pagal naudojimo pobūdį kaimo turizmui gamtiniai ištekliai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesiogiai naudojant kaimo turizmui svarbiausi ištekliai yra klimatas, vandens telkiniai ir miškai. Gamtos ir kultūros paveldo vertybėms išsaugoti DNP išskirti 3 gamtiniai rezervatai, 8 kraštovaizdžio, 9 geomorfologiniai, 2 hidrografiniai, 4 telmologiniai, 1 botaninis, 1 memorialinis, 2 etnokultūriniai ir 1 urbanistinis draustiniai. Visos paminėtos saugomos teritorijos ir yra „gamtos dovanos“ – gamtos ištekliai, kuriuos žmonės naudoja gamybai ar tiesioginiam vartojimui. Kiekviena saugoma teritorija yra įsteigta siekiant sumažinti neigiamą poveikį aplinkai ir išsaugoti jos biologinę įvairovę, taip pat apsaugoti jos kultūros bei gamtos paveldo vertybes. Dzūkijos nacionaliniame parke yra 86 nekilnojami ir 125 kilnojami gamtos, etninės (dzūkų) kultūros bei istorijos paminklai, puoselėjamos etnokultūros tradicijos. Dzūkijos nacionalinio parko etnografiniuose kaimuose gausu kultūros paveldo objektų. Tik paveldo išmanymo bei Valstybės pagalbos dėka galime išsaugoti tai, kas yra svarbu ne tik dabarčiai, bet ir tolimai ateičiai. DNP turistus vilioja vertingais etnokultūriniais girinių bei panemunių dzūkų kaimais, Merkinės ir Liškiavos urbanistiniais kompleksais, turistiniais dviračių bei pėsčiųjų maršrutais, vandens pramogomis. Turistų lankymo apkrova Parke yra didelė, todėl aplinkos bei jos komponentų kitimas yra neišvengiamas. Kultūrinis ir gamtinis rekreacijos bei turizmo potencialas yra didelis ir patrauklus, tačiau šiuo metu nėra pilnai išnaudojamas. Todėl siekiant propaguoti Lietuvos turizmo paslaugas užsienio rinkose, intensyvinti vietinį ir atvykstamąjį turizmą, būtina vykdyti aktyvią rinkodarą tiek prioritetinėse, tiek kitose Lietuvai svarbiose turizmo rinkose. Didelę reikšmę turistavimo kultūrai daro prevencinės priemonės ir informacinė sistema, tad Parko direkcija privalo didelį dėmesį skirti šioms priemonėms.
56
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Armatienė, A.; Urbis, A.; Grecevičius P. ir kt. Kaimo turizmas: mokymo priemonė. Vilnius: UAB „Valstiečių laikraštis“, 1999. 2. Aukštaitis, J. Lietuvos nacionaliniai parkai. Vilnius: „Margi raštai“, 1996. 3. Averkienė R. Atgimė senovinė bitininkystė. Iš: XXI amžius: krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis. 2006, Nr. 59 (1459), p. 3. 4. Anskaitis, A. Regionuose – neišarti turizmo dirvonai. Iš: Savivaldybių žinios, Nr. 2 (343), 2006-01-19. 5. Aleknavičius, P. Kaimo gyventojų pokyčių įtaka kraštovaizdžiui. LŽŪ.Iš: Konferencijos pranešimų medžiaga. 6. Baškytė, R., Bezaras, V., Kavaliauskas, P. ir kt. Lietuvos saugomos teritorijos. Kaunas: Lututė, 2006. 7. Bučas, J. Kraštotvarkos pagrindai: vadovėlis. Kaunas: Technologija, 2001. 8. Čiegis, R. Tolydi ekonomikos plėtra: monografija. Kaunas: Lietuvos energetikos institutas, 1997 9. Dansereau, P. Biografhy: An ecological perspective. New York: Ronald Press, 1977. 10. DNP direkcijos metinės veiklos ataskaitos 1998 – 2008. 11. Dzūkijos nacionalinis parkas. [interaktyvus]. [žiūrėta 2009-03-15]. Prieiga per internetą:
22. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas. Iš: Valstybės žinios, 2002, Nr.: 123-5507. 23. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymas (Nr. IX-628,
2001-12-04). Iš: Valstybės žinios, 2001-12-28, Nr. 108-3902 . 24. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (Nr. IX- 2452, 2004-09-28). Iš: Valstybės žinios, 2004, Nr. 153-5571.
25. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas (Nr. I-2223). Iš: Valstybės žinios, 1992, Nr. 5-75. 26. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybinės aplinkos monitoringo 2005-2010 metų programos patvirtinimo“. Iš: Valstybės žinios, 2005, Nr.: 19-608. 27. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Dzūkijos nacionalinio parko planavimo schemos“. Iš: Valstybės žinios, 1997, Nr. 40-972. 28. Lietuvos Respublikos vandens įstatymas (Nr. VII-5507, 1997-10-21). Iš: Valstybės žinios, 1997, Nr. 35-1161. 29. Lietuvos Respublikos miškų įstatymas (Nr. IX-240, 2001-04-10). Iš: Valstybės žinios, 2001, Nr. 104-2615. 30. Laisvoji enciklopedija Vikipedija. [interaktyvus]. [žiūrėta 2009-02-12]. Prieiga per internetą:
38. Sirusienė, R. Pašėlusiai noriu i kaimą... . Iš: Turizmas, 1998 (6). 39. Sirusienė, R., Astromskienė, A. Kaimo turizmas. Kaunas: Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai, 2004. 40. Spiriajevas, E. Turizmo sektoriaus apskaitos geografiniai ypatumai metodologiniu požiūriu. KU. Iš: Tiltai: mokslo darbai, 2003. 41. Tiškus, G.; Vasiliauskienė, R.; Gruodis, G. Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos kryptys ir jų įgyvendinimo priemonės šalies erdvinės plėtros ir teritorijų planavimo dokumentų rengimo kontekste. Aplinkos ministerija Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamentas. Iš: KTU konferencijos pranešimų medžiaga. 42. Vainienė, I. Kaimo turizmo organizavimas. Vilnius: Eugrimas, 2001. 43. Veteikis, D. Kraštovaizdžio antropogenizacijos mokyklos. VU, Bendrosios geografijos katedra. Iš: Geografija: mokslo darbai, 2002. 44. Vink, A.P.A. Land use in advancing agriculture. Berlin, Springer-Varlag; New York, Heidelberg, 1975.