Aistė Bimbirytė-Mackevičienė

LITHUANIAN CULTURE RESEARCH INSTITUTE

VILNIUS ACADEMY OF ARTS

LITHUANIAN ACADEMY OF MUSIC AND THEATRE

WESTERN EUROPEAN FINE ARTS IN LITHUANIAN COLLECTIONS IN THE 19TH CENTURY AND COUNT WŁADYSLAW TYSZKIEWICZ

Summary of doctoral thesis Humanities, Art History (H003)

Vilnius 2019 The doctoral thesis was prepared in Lithuanian Culture Research Institute in the period from 2012 to 2018.

Thesis supervisor: Dr. (hp) Laima Laučkaitė-Surgailienė, Humanities, Art Criticism, H003, Lithuanian Culture Research Institute.

The doctoral thesis shall be defended at a Joint Board consisting of the members from the Vilnius Academy of Arts, the Lithuanian Culture Research Institute, and the Lithuanian Academy of Music and Theatre:

Chairperson: Assoc. Prof. Dr. Helmutas Šabasevičius (Humanities, Art Criticism, H003, Lithuanian Culture Research Institute, Vilnius Academy of Arts).

Members: Dr. (hp) Rūta Janonienė (Vilnius Academy of Arts, Institute of Art Research, Humanities, Art Criticism, H003) Dr. Dalia Klajumienė (Vilnius Academy of Arts, Institute of Art Research, Humanities, Art Criticism, H003) Dr. Reda Griškaitė (Lithuanian Institute of History, Humanities, History, H005) Prof. Dr. (hp) Ewa Manikowska (The Institute of Art of the Polish Academy of Sciences, Humanities, Art Criticism, H003)

The defense shall be held in the assembly hall of the Lithuanian Culture Research Institute (at 58-216 Saltoniškių St., Vilnius) on 4 October 2019, 13:00 pm.

The summary of the doctoral thesis was mailed on 4 September, 2019.

The doctoral thesis is available in Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, as well as the libraries of the Vilnius Academy of Arts, the Lithuanian Academy of Music and Theatre and the Lithuanian Culture Research Institute. LIETUVOS KULTŪROS TYRIMŲ INSTITUTAS

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA

LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA

Aistė Bimbirytė-MackevičienĖ

VAKARŲ EUROPOS DAILĖ LIETUVOS KOLEKCIJOSE XIX AMŽIUJE IR GRAFAS VLADISLOVAS TIŠKEVIČIUS

Daktaro disertacijos santrauka Humanitariniai mokslai, menotyra (H003)

Vilnius 2019 Disertacija parengta 2012–2018 metais Lietuvos kultūros tyrimų institute.

Mokslinė vadovė Dr. (hp) Laima Laučkaitė-Surgailienė, humanitariniai mokslai, menotyra – H003, Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Disertacija ginama Vilniaus dailės akademijos, Lietuvos kultūros tyrimų instituto ir Lietuvos teatro ir muzikos akademijos jungtinės Menotyros mokslo krypties doktorantūros Gynimo taryboje:

Pirmininkas Doc. dr. Helmutas Šabasevičius (humanitariniai mokslai, menotyra – H003, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vilniaus dailės akademija)

Nariai dr. (hp) Rūta Janonienė (humanitariniai mokslai, menotyra – H003, Vilniaus dailės akademija, Dailėtyros institutas) dr. Dalia Klajumienė (humanitariniai mokslai, menotyra – H003, Vilniaus dailės akademija, Dailėtyros institutas) dr. Reda Griškaitė (humanitariniai mokslai, istorija – H005, Lietuvos istorijos institutas) prof. dr. (hp) Ewa Manikowska (humanitariniai mokslai, menotyra – H003, Lenkijos mokslų akademijos Meno institutas, Instytut Sztuki PAN)

Disertacija ginama viešame Gynimo tarybos posėdyje 2019 m. spalio 4 d., 13 val., Lietuvos kultūros tyrimų instituto salėje (216 kab.), Saltoniškių g. 58, Vilnius

Daktaro disertacijos santrauka išsiųsta 2019 m. rugsėjo 4 d.

Su disertacija galima susipažinti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Vilniaus dailės akademijos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto bibliotekose. I. INTRODUCTION

At the turn of the 19th century Lithuania crossed a significant cultural threshold when, in comparison with previous eras, an unprecedented number of foreign pieces of art works reached the manors. The changes took place not only in the number of collections, but also in their type – a significant shift from cabinets of curiosities (kunstkammer) towards galleries, where painting prevailed. Chronologically, such situation in Lithuania corresponds to the changes that took place in many regions of Europe. In fact, one thing remained unchanged, unlike in France or Germany, the social class itself, i.e. aristocracy remained the main custodian of art collections throughout the 19th century. Therefore, when talking about collections in Lithuania of that period, we inevitably have in mind the collections of the noblemen, because even these few exceptions known today were influenced by the trends dictated by the aristocracy. Economic capacity of this social class enabled them to purchase works of art, they could respond to cultural changes tak- ing place abroad more quickly, i.e. their financial situation enabled them to travel, pursue education, access to the latest trends, literature sources and other means which let them keep in pace with pan-European tendencies, and their social status, as in all times, opened them the door to the places where others could not get in – to the residencies of Western European noblemen and their collections kept therein. Kamila Kłudkiewicz, who has been consistently researching the Polish situation on this issue, is convinced that the collections collected by the aristocracy in the 19th century are a distinctive feature of the whole era of the 19th century. Following the typology proposed by Krzysztof Pomian, whereby the collections can be forward-looking or past-oriented, she makes a suggestion to define the collections accumulated by the nobles during this period as a separate third type – “history collections”, thus complementing the system proposed by Pomian. The latter can be divided into two sub- groups: the first consisting of the sets of objects related to history, historical events and/or personalities (including works of art), and the seconds consisting exclusively of works of art, mainly examples of Western European fine arts, “painting, sculpture, applied art or simply the pieces of art that occupy a definite place in art history, reflecting the art situation of a particu-

5 lar period.” According to the author, particular interest of the aristocracy to these objects reveal a specific relation of the nobility to history: the past was a value for this social class upon which the present was based. The basis of the nobleman’s identity was generational continuity, clear prehistory and the validity of their rights recorded in history (in documents, works of art). As a result, the objects of “no history”, such as modern art, was of little interest to them. Undoubtedly, the statements of Kłudkiewicz also can be applied to the situation of Lithuania of the same period. Edward Chwalewik, who attempted to record the most important ‘Polish’ collections present in Lithu- ania and Poland during the first half of the 20th century, pointed out that 30 out of about 180 of the collections which were present in the historical lands of the former Grand Duchy of Lithuania, included the works of foreign authors. A little bit later, Roman Aftanazy described 546 manors that existed in the territory of the former Grand Duchy of Lithuania, and in at least 140 of them the works of Western European artists were found. In almost all cases, the values specified in their texts were the elements of the nineteenth-century interior decoration. The latter circumstance was determined not only by the fact the memory of the surviving descendants of the manor landowners – the main information source of Chwalewik and Aftan- azy was still alive; but in the course of this research the hypothesis that the majority of sculptures, paintings and the pieces of graphic artworks created in Western Europe reached the countryside residences and city apartments precisely in the 19th century (a large number even at the beginning of the 19th century) proved to be true. Paradoxically, what should rightly be considered a characteristic feature of the era has received so little research so far. A detailed historiographic overview is provided separately, however here we should mention the tradition established in Lithuanian art history to speak about the collections of the local aristocrats of the 19th century only from the standpoint of patronage research, i.e. apart from a few exceptional case studies in manors, the interest of specialists in collected sets of works of art was limited only to the extent related to realization of local artists’ production or the transfer of values for public use. In fact, the first group of the third type proposed by Kłudkiewiz, i.e. the objects of general historical interest, have already been

6 noticed by researchers, as evidenced by Žygintas Būčys’ dissertation and issued solid publications dedicated to Vilnius Museum of Antiquities. The second type, however, remains on the periphery of research. Synthetical research on the emergence, content, prevailing trends, and changes in the taste of collections, especially those accumulated on the basis of foreign fine arts, and ultimately the research on the path of such pieces of works to our native cabinets and “white salons” just do not exist. The subject of this doctoral thesis includes the collections of Western European fine arts, in particular the collections of paintings, the circumstances of their emergence in the Lithuanian manors of the 19th century and a specific case of the collection of Władyslaw Tyszkiewicz. The selec- tion of Władyslaw Tyszkiewicz for my case study was determined by several reasons. First, the Biržai line, to which the Count belonged, is distinguished in the history of Lithuanian collectors by the continuity of such activity, i.e. several generations of the family continued to collect various collections throughout the 19th century. In the context of the 19th century, from the point of view of collecting and ambitions, only the families of Kossakowski and Tyzenhauz-Przezdziecki could equate to the Tyszk- iewiczs. Such cases are especially convenient for researchers because the activity of a particular family reflects the changes that are characteristic of the whole period. Secondly, the case of Tyszkiewicz can be considered as a sort of culmi- nation of collecting and an epilogue – a public institution - the Society of the Museum of Science and Art was established in 1906 under his initiative and on the grounds of his private collection of paintings. Moreover, this is the only known case when the representative of the collector dynasty developed an official and long-term business of art trade. And finally, this choice was also influenced by my personal experience – my acquaintance with Count’s activities and his residence in Lentvaris has started during my undergraduate studies while preparing my final thesis Representational Aspect in the Residencies of the End of the 19th Century – the Beginning of the 20th Century: Lentvaris of the Tyszkiewiczs. Later on, I prepared a Master’s thesis on the Palace of Klementyna Tyszkiewicz in Vilnius and its art collections, therefore it seemed logical to maintain the continuity of the research on cultural heritage of this family.

7 The aim of the doctoral thesis is to generalise the relation of the local aristocracy to foreign art objects and assess Lithuanian collections in the context of Western European collecting tradition on the grounds of the analysis of the content and circumstances of Western European art collections in Lithuania in the 19th century. To achieve this aim the following objectives have been set: • To review the change in the reception of the so called “Old Masters” (i.e. fine arts of 14th–18th centuries) in Western Europe during the 19th century; • To find out the relation of local collectors to Western European tendencies of collecting art by analysing the content of the sets of Euro- pean fine art kept in the Lithuanian manors, the literature on art kept in libraries of these manors and texts on art published in 19th century in the former Polish-Lithuanian Commonwealth territory; • To reveal the functioning of the Western art market and find out where Lithuanian collectors purchased the works of art, to explore the possibilities of acquisition of the works of art of foreign authors in Lithuania and Poland; • To analyse the case of Count Władyslaw Tyszkiewicz as a collector in the context of place and time and to determine its typicality.

Theoretical access and methodology The main objectives imply the employment of a historiographic method, which aims to reconstruct the phenomenon of collecting in the historical context of 19th century Lithuania, the tendencies of its development. The other research methods were also used in the doctoral thesis: factographic research and comparative analysis with the processes of collecting in West- ern Europe. The thesis also employed the methodology of social art history aimed at functioning of fine arts in the society, in this case aimed at collecting of the works of fine arts in one of the social classes, in the environment of aristocracy, trying to reveal the mechanism of this functioning, which encompasses aesthetic and artistic views, supply and demand in foreign and local art markets as well as character of collections. The method of case study was also employed to reveal the typicality of the phenomenon of collecting and the epilogue of colleting tradition in Lithuania.

8 Terms The concepts of “collection” and “collector”. The term “collection” has derived from the Latin word “collection”, which was first used by Cicero in his narrative about the rulers of Pergamon and had the meaning of collecting. “Collectio” is a derivate of “colligere”: col – together, with; legere – to gather or choose. Lietuvių Kalbos Žodynas (Dictionary of the Lithuanian Language) defines a collection as a systemic set of the objects of some kind, whileDailės Žodynas (Disctionary of Fine Arts) defines this term as a group of works of art or things of cultural, scientific or cognitive value. In other words, collection is a system of objects of certain values. These definitions are correct, but their completeness is questionable. S. Pierce has noted that one of the most significant conditions for the emergence of collection is the reduction of the object’s original, utilitarian purpose based on the newly created conceptual series/scheme/group/or class. In this way, the collecting fundamentally differs from hoarding. Rus- sell W. Belk, a consumer culture researcher, has also noted this fact. By dis- tinguishing four related forms of consumption processes: collecting, accumulating, acquiring, possession, and hoarding, he points out that collectors are more selective and more focused on classifying than hoarders, who do not create a conceptual system of objects. As a result, the owner of the collection is responsible for this new context of the object. Collection is always a subjective system. This applies even if the collection is managed and gathered together in accordance with generally accepted guidelines, written or implied. This suggests that possessing a collection does not automatically make you become a collector, for example, if a person inherits a collection from his/her father or other relative, but does not complement it, does not affect its conception and structure, he/ she cannot be considered a collector. On the other hand, if he/she contin- ues to collect at his/her discretion, thus making changes in the system, his/ her designation as a collector will be justified. The issue of the meaning of the concepts “set” and “collection”. In Lithu- anian scientific works the term “collection” is often used synonymously with the term “set”. Lithuanian dictionaries also provide similar definitions, for instance, in Dabartinis Lietuvių Kalbos Žodynas (Dictionary of Contem- porary Lithuanian) a collection is defined as a set of homogenous things

9 (stamps, ancient coins and etc.), and a set is defined as something gathered together, a collection (of short stories, songs, tools, old coins, stamps ant etc.). Lietuvių Kalbos Žodynas provides almost identical definitions:a collection is a systematic set of certain things, and a set is defined as something gathered together, a collection. Tarptautinių žodžių žodynas (Dictionary of International Words) defines a collection as a set (often systematic set) of things of one kind, whereas Dailės Žodynas provides a slightly narrower definition, which states that a collection is a set of works of art or things having cultural, scientific or cognitive value. The State Commission of the Lithu- anian Language also suggests synonymous usage of both words, though the Commission notes that the term “collection” is more appropriate when the emphasis on consistent gathering of things based on a certain system should be made. However, these two concepts are not equal and the definitions given are not sufficiently detailed. And essential prerequisite for a set of things to become a collection is a personal initiative of the owner to collect and complement it. For the same reason when the term is used in the discourse of art history, assigning of ‘historically hoarded’ things to a collection seems to be appropriate. Quite similar situation – lack of difference between the concepts in question – exist not only in Lithuania. This problem was also noticed by Andrzej Ryszkiewicz, a famous researcher of collections, who proposed a convincing definition in a Polish Dictionary of Fine Arts. From his point of view, “collecting is a deliberate gathering of things (primarily, works of art) within a strictly defined field/area in terms of meaning, chronology and topography. Generally, a collector is proficient in a chosen field, takes care of the integrity (homogeneity) of the collection and the highest possible quality level of it. The collector takes comprehensive care of his/her collection and makes research on it, usually makes it accessible to science and those interested in it. He also attempts to preserve it for future generations. While an artistic arrangement of residences, equipped with arts of work, which in general is very valuable and rich and is growing with each generation, should be referred as sets, not collections [underlined by A. B.-M.]. Collec- tions are mostly private and even when they become publicly available, they should not be defined by the concept characteristic of a museum, unless they acquire the status of an institution. The collection may be of various na-

10 ture, determined by financial and technical possibilities of the owner <…>.’ The doctoral thesis uses specific historical terms: The terms ‘Old Masters’ or ‘old Italian fine arts’ used in the text originated and spread in the 19th century art history to describe the works of art of the 14th-18th centuries, attributed to Renaissance and Baroque. In this sense these terms are used in the paper. Other historical terms of art history such as ‘early authors’, ‘early masters’, referring to the Italian Proto-Renaissance or Dutch fine arts of the 14th-16th centuries according to the context, are also used in this thesis. Contextually, the terms ‘primitivists’ and ‘primitive schools’ are used interchangeably with these terms, especially when referring to Italian painters of the 14th-15th centuries because they were named so in the texts of art historians in the 19th century. Spelling of surnames. The thesis follows the principle that if a person is related to Lithuania/Grand Duchy of Lithuania, i.e. he/she lived there, owned some property or hold a position of civil servant, then Lithuanian version of his/her name is used. Using it for the first time, original spelling of the name found in written sources is given in brackets. In addition, the names of all rulers are written in Lithuanian. The names of foreign authors and individuals, who did not have the aforementioned links with Lithuania, are written in their original form. Personal names written in Cyrillic in the main text are transcribed in Lithuanian. Chronological and topographic boundaries. Initially my aim was to study the situation of the late 19th and early 20th centuries, i.e. the events of the period from 1890 to 1914. Such period seemed logical because at that time the young generation of counts Tyszkiewiczs, especially the figure of Władyslaw Tyszkiewicz, who was chosen for a case study, appeared in the cultural, social and economic life of Lithuania and especially Vilnius. However, having examined the biographies of the Count and his family members, having started to address the assumptions of collection forma- tion and examining the sets of works of art of other contemporaries, the previous set boundaries had to be revised. While collecting the material for contextual overview it became clear that a significant part of the works of art of foreign authors was brought to local residencies at the beginning of the 19th century and later these collections were complemented. In addition, only several cases of accumulation of completely new collections

11 of the works of art of foreign authors at the end of the 19th century were found, and actually the time of their occurrence raised a reasonable doubt. Such circumstances raised the question whether it is possible to under- stand the peculiarities of collecting of the end of the century without tak- ing into account the period which meant the beginning of such tradition itself. The decision to distract chronological terms of the research until the end of the 18th century was also inspired by the texts of historians engaged in the research of the 19th century Lithuania, who argued that the 19th century should be called ‘the long period’ because the beginning of processes characteristic of the era dated back to the end of the 18th century, or more precisely, around 1780. In turn, the end of the period shall be marked by a very clear date – the year 1914, i.e. the beginning of the World War I – ‘as a way to resolve the accumulated tension and unresolved conflicts.’ Chronological question of the research arose also the issue of geograph- ic boundaries. Although the case of W. Tyszkiewicz is mainly related to the cultural area of Vilnius, the collections of the majority of the contemporaries and like-minded people of the Count were widely scattered not only in the territory of present-day Lithuania, but also in Belarus, Poland and Latvia. Therefore, it was decided take into account the boundaries to which Lithuania was perceived by the collectors of that time, i.e. persons of noble origin, which mainly covered the territory of the previous Grand Duchy of Lithuania, left after the first partition of the Polish-Lithuanian Commonwealth. Novelty and significance of the thesis. It has already been mentioned that the main research problem, i.e. the place of Western European fine arts in the private collections of Lithuania in the 19th century and the con- nections of these collections with European trends of the same time, has not been researched. Moreover, the issue of the occurrence of foreign art objects in Lithuanian collections has not been raised separately until now. Thus, the thesis makes a significant contribution to Lithuanian historiog- raphy. The doctoral thesis presents archival sources that have been rarely used in the research on collections or was not used at all. The review of contemporary Polish, English, German researches on the topic of art collecting at the 19th century is also provided in the thesis. Newly discovered data and insights made on them encourage a broader look at the phenom-

12 enon of collecting in Lithuania, at the personality of the collector, the reasons of his choices, contextual assessment of case studies representing the phenomenon that has become an outstanding feature of the era. Finally, the material collected provides guidelines for further research, especially because some of the aspects discussed in the thesis undoubtedly deserve further analysis, for example the issue of the exhibiting of art works is worth exploring. This work contributes to the attempts to reduce the cultural isolation of the manors, which is often felt in the construction of Lithuanian identity. In addition, the thesis encourages the closer look at another – European cultural element of that period in our history. In this way the research ac- tualizes the heritage of fine arts preserved in Lithuanian memory institu- tions and explains its existence.

Statements to be defended • The popularity of collecting and the choice of particular artists and genres were directly influenced by the ideas emanating from Western Europe, mainly the French tradition; • Lithuanian collectors of the 19th century who collected the works of foreign ‘Old Masters’ were proficient with international art market and actively used it; • In the 19th century the acquisition of foreign works of art in Lithuania and Poland was limited but possible; • The collectors of the 19th-century Lithuania were familiar with the processes and ideas of Western European collecting of that time, but due to cultural, political and social peculiarities of the country they could only partially implement them in their collections.

Structure. The structure of the work reflects the objectives set. The -doc toral thesis consists of an introduction, four parts, conclusions, a list of sources and literature, annexes, a list of scientific publications prepared on the topic of the doctoral thesis and a summary of the doctoral thesis in English.

13 I. THE ATTITUDE TOWARDS ‘OLD MASTERS’ IN WESTERN EUROPE IN THE 19TH CENTURY

Based on foreign researches, the Part One of the thesis discusses the significance of the culture of travelling for the breakthrough in the collector's activity, the reception of ancient Italian fine arts and its relation to the Grand Tour tradition. It reviews the changes in the reception of old Italian, Dutch, Spanish and French fine arts of different periods in France, Germa- ny, England and the main factors that had influenced these changes, with particular attention to art literature of the period as an essential means of communication. The culture of the Lithuanian and Polish aristocracy of the 19th century is unimaginable without Western dimension: thanks to the intensive move- ment towards the West for diplomatic, cognitive and security purposes, an effective assimilation of French, German or English ideas took place. In fact, the emergence of collections is largely the result of such intercultural col- laboration, although its shape was subject to change due to the influence of many causal relations. A significant increase in the number of foreign works of art in local residences in a relatively short period of time is directly related to the tradition of Grand Tour. Rapidly growing popularity of travel literature – the tour manuals to foreign countries had an important role in this issue. At the beginning the 19th century these publications inspired a didactic approach to the works of art and embedded Italian culture, in particular superiority of Italian fine arts of the 16th-17th centuries. Due to the mastery of performance and ability to check the viewer’s knowledge, Italian canvases appealed to the man of the Age of Enlightenment – a man who was eager to learn. Sugges- tive ‘realistically’ depicted scenes from the Old and New Testaments were liked by the clerics, who became active collectors at that time, who appreci- ated depiction of proper religious truth. Italian art of Renaissance and Ba- roque was morally and formally correct to the viewer of that time. The latter fact as well as a widespread recognition of the exceptional status made such works of art a coveted travel souvenir and obligatory part of purposefully designed collections. Leonardo da Vinci, Raffaello, Titian, Guido Reni, Mi- chelangello, Giorgione, Giulio Romano, Domenichino, and Correggio be-

14 came the canonical artists. The so-called ‘Italianizing’ Flemish authors were also in demand. The popularity of Italian Renaissance and Baroque painting remained stable in many regions throughout the 19th century and even had a tendency to grow. On the other hand, the reception of the old Western European masters was not exactly the same in different countries. For instance, the works of early Italian painters were treated differently: at the beginning of the 19th century they were admired in Germany, they were gaining more attention in France, while in England they reached recognition only in the middle of the century. In addition, the reasons for that recognition were not always the same. For example, an encyclopedic approach, characteristic of Classi- cism, in respect of these authors was still taken in France, while in Germany, and later in England, romantic (sensual, religious) criteria prevailed. Similar situation was with Dutch fine arts: at the turn of the 19th century landscapes and genre scenes were popular because of their ability to reveal the essential reality, ‘conformity to nature’, and in the middle of the 19th century they became more important in regions where the themes of national identity, originality and freedom were relevant. In general, the following two thresholds could be distinguished in respect of the appreciation of ‘Old Masters’: the events of the second half – the end of the 18th century, i.e. the prevalence of Grand Tour tradition and the impetus given by the French Revolution for public art collections, the beginning of the museum era, and the middle of the 19th century characterized by political changes that have resulted in emergence of national ideas, migration of individuals and even better embedded tradition of private collection creation and making them public. These cultural shifts were also felt by the Lithuanian and Polish audi- ences, who increasingly traveled to distant lands. For some people the visit to a foreign country was an intermediate stop on their six-month tour in Europe (Antoni Tyzenhauz, brothers Jan Konstanty Tyszkiewicz and Bene- dykt Emanuel Tyszkiewicz, the latter's daughters Joana and Ludgarda Tysz- kiewicz, Zofia Horwatt, as well as Scipio-Drucka-Lubecka families). Some went abroad for studies and stayed in one place for a longer period. Stanisław August Poniatowski and Stanislaw Szczęsny Kossakowski matured in Paris, Jerzy Tyszkiewicz, Ignacy Giełgud and others were sent to England by their

15 parents in 1890s. Political expatriates had to spend several years and some- times even the rest of their lives abroad. It should be noted that as many as two thirds of those who moved after the uprising of 1831, chose France as their direction of emigration. Józef Antoni Kossakowski, Konstanty Tyzen- hauz, and Michał Ludwik Pac are only a few representatives of the many educated and prominent families, political and military elite, whose forced departure resulted in a close acquaintance with the culture of foreign countries and thus they filled the bookshelves of their libraries and hanged the pieces of art on the walls of their residences. Of course, some people volun- tarily settled in the largest European cities, for their convenience and/or for their sincere admiration for the local culture (Count Michał Walicki, Maria Teresa z Poniatowskich Tyszkiewiczowa, Anna z Tyszkiewiczów Potocka Wąsowiczowa, Maria z Scipio Drucka-Lubecka, Józef Tyszkiewicz).

II. PUBLICATIONS ON WESTERN EUROPEAN FINE ARTS IN THE LIBRARIES OF THE 19TH CENTURY LITHUANIAN MANORS

The Part Two explores what publications may have influenced the taste of Lithuanian collectors. On the grounds of the surviving catalogues of manor libraries, it specifies foreign literature on fine arts, read by Lithuanian aristocracy. It also analyzes the texts of local authors and their attitudes towards the ‘Old Masters’. The changes in aesthetic perception that took place in the West reached Lithuania and Poland fairly quickly in the form of publications. Art books occupied a small part of the manor libraries, but these were new, up-to-date works of Western Europe, mostly guides to foreign museums and galleries, purchased on trips or at local bookstores. Most of them were in French, although there were also some books in German, a few in Italian or English. This suggests that French tradition took a central position in cultural do- main. Such literature was very useful in creating own collections: compar- ing copies with originals, ordering replicas of liked works, orienting to the European art market or trying to master the brush themselves. These were expensive publications that could be afforded only by affluent customers.

16 The local periodicals on painting, sculpture or other artifacts were relatively few in Lithuania and Poland, therefore collectors filled that gap with foreign publications, especially in the second half of the 19th century and the beginning of the 20th century (Le magasin pittoresque (1833–1938), L‘art pour tous (1861–1906), La revue de l’art ancient et moderne (1897–1937), Moderne Kunst (1889–1914) and etc.). It is also noteworthy that specialized art publications in manor libraries were significantly surpassed by travel literature, where two directions – Italy and France prevailed, although there were also works presenting England, Spain and Sweden. Texts by Lithuanian and Polish authors, articles in the cultural press or travel notes were written on the basis of recent and generally recognized foreign literature (Lanzi, Winckelmann) and personal experience. The ideas they expressed often corresponded to the situation in the West. The authors of the 18th-19th centuries (e.g., Brzostowski, Dunin-Borkowski) emphasized the educational function of such texts and especially highlighted the importance of proficiency in Italian culture, not only as a source of knowledge but also as a symbol of spiritual and creative triumph. In later publications (e.g., Kraszewski's Kartki z podróży, 1858-1864) the statements characteristic of Romanticism were revealed: it was encouraged to get rid of strict hierarchy of genres, to discern the specific features of each school of painting and choose the best of them, to look back at the lives of ordinary people, domestic scenes, artist genius was raised above the canons, the importance of originality was emphasized. Often these statements were applied towards local artists, but they were also directed towards the evaluation of cultural heritage of other countries. The role of Vilnius University is also important as the lecturers relied on prominent contemporaries, instilled awareness of the importance of art history and taste development for personality and nation development. Not only did they teach, but they also produced textbooks and articles, so the essential statements and knowledge of the latest Western European authors' texts and artists spread outside the university. The accelerated processes continued even after the uprising of 1863- 1864. This is evidenced by monographs and even translations to Polish of Western European authors published at the end of the 19th century – beginning of the 20th century.

17 III. THE PATHS OF THE WESTERN EUROPEAN FINE ARTS TO LITHUANIA IN THE 19TH CENTURY

The content of the collections depended not only on the ideas but also on the conditions necessary for their practical implementation. Therefore, the Part Three of the doctoral thesis aims to find out to what extent foreign production, i.e. the works of the ‘Old Masters’ of Western European countries, were accessible to Lithuanian collectors, how these works of art entered Lithuanian collections, how Western art market looked like over time and how Lithuanian collectors responded to it. The available data reveal that majority of the works of Western European authors were acquired by collectors or their trustees through their engagement in European art market processes. Each country had a specific market model, influenced by political, social and economic characteristics of the country. In Italy individual showrooms prevailed, while in other places the auction system (France, England) was more popular. The object of supply also differed; i.e. the authors dominating in the market, as well as the prices of the works of art and export costs. Being aware of all these things, the collector was able to create a route that best suited to his needs, to find the intermediaries he needed. The central role in theGrand Tour program, the Napoleonic campaign, as well as the precarious position of the local aristocracy resulted in a sudden leap in the Italian art market at the end of the 18th century. Lithu- anian collectors also took advantage of this situation, including Ferdinand Dietrich and Theodor Otto von der Ropp, brothers Rudolph, Otton and Paweł Ciechanowiecki, Norbert Fiedorowicz, P. K. Brzostowski, Bishop Józef Kossakowski, Zabiełło family, Melania Kostrowicka, Piotr Horbowski, Albert Radziwiłł, and many others. The Italian market remained relevant throughout the 19th century, although the habits of Lithuanian collectors were inevitably influenced by the alternatives that emerged in the West in early decades of the 19th century. Paris was also very important. After the French Revolution, the signs of market revival were also felt there. In respect of collections related to Lithu- ania, the significance of this market increased in 1810s -1830s, when after

18 the uprisings of 1812 and 1831, this country became an exile for many aristocrats, who conformed to ‘European standards’. Under the influence of the relationships that were made there, fashions and abundant supply, many of them began to collect works of art. In the mid-19th century the trade in Paris became even more intense. In 1848 the auction house Hôtel Drouot was established, it was used by collectors from Lithuania to buy and sell works of art, for example Henryk Weyssenhoff, Michał Tyszkiewicz. England, which experienced an unprecedented leap in the art market in the mid-19th century, was also visited for the same purpose. Experienced collectors had contact persons – informants and kept up with the processes in Western market. They selected the works they liked by themselves or through the assistance of the representatives. Both art traders and com- patriots (diplomats, artists, relatives) living in or visiting foreign countries became contact persons - informants. For example, A. Tyzenhauz was as- sisted by Benedykt Morykoni, Franciszek Smuglewicz, Jan Ludwik Becu, and nephew Ignacy Tyzenhauz. Art expert Józef Sierakowski helped to buy Italian paintings to Pusłowski. The painter Tadeusz Gorecki bought paintings abroad to Stanisław Fiorentini and Ludwik Pietkiewicz At the end of the 18th century–the beginning of the 20th century Lithu- ania was part of the Russian Empire; therefore many noblemen had the opportunity to meet the art traders of St. Petersburg. Due to intensive Europe- anization of this city initiated by Peter I at the beginning of the 18th century, it has remained the best city in Russia in terms of art market up to 1910s. Several models of supply existed there: merchants from the Netherlands, Germany and Italy (especially up to the beginning of the 19th century), the expert-merchant shops, graphic -fine arts shops oriented to general public and marketplaces. It is known that Drucka-Lubecka families, the Biel- ski family, Cezary Olesza, the Dowgiałło family and Antoni Tyszkiewicz bought the works of art in St. Petersburg at various periods. It was also possible to purchase the works of Western European artists in Vilnius and Warsaw. With a few exceptions, the tradition of traveling merchants prevailed in Warsaw at the end of 18th century–beginning of the 19th century (G. W. Nahke, Martinelli, J. P. Rinni, Jenne, J. H. Bottchero, Ag- niolo Cremaschini and others). In 1830s–1840s permanent art merchants started to settle in the main arteries of the city. In 1870s professional art

19 salons working on regular basis already existed in the city, selling the works of both local and foreign artists. In the second half of the 19th century the auction hall was operating there. In general, the Warsaw art market, albeit with a slight delay and working on a smaller scale, was in line with general European trends. It is known that the paintings of Western European ‘Old Masters’ reached Lithuania before the beginning of the era of Grand Tour, but the more accurate information derives from the first half of 19th century. For- eign products (fabrics, accessories, furniture and works of art) were offered by haberdashery, several specialized shops were also present, and works of art were also sold by some booksellers. Usually the merchants from foreign countries, who had necessary relations there, often of Ital- ian origin, were engaged in these activities. During this period in Vilnius paintings and graphics were sold by Giovanni Molinari, Isidor Wejss, Pao- lo Olliviero and Lecayer. Throughout the 19th century a shop of Fioren- tini occupied the central role, and in the second half of the 19th century Zawadzki and Rio families also entered the market. At the end of the 19th century and early 20th century the works of art were offered by Edward Uinshter, Ernst Lambeck, Tasselkraut, Tigier, Żukowski and Borkowski families, as well as Bołtupski, the family of Jewish origin. In some cases the collectors themselves, for example Lucian Moraczewski and Walde- mar Slizień, acted as the dealers and merchants. Works of art were also available at public auctions, especially after the uprisings, when after the seizure of assets more valuable items were sold at the behest of officials or it was the way for the owners to escape from poverty. In the 19th century almost all possible ways of acquiring works of art existed in Vilnius. By the end of the century the development of trade in art and antiques was obvious, although there was no such momentum as in Warsaw. One of the main reasons was a narrow circle of interested people. An increase in demand naturally led to the creation of fakes, copies and replicas. Researchers note that at the turn of the 19th century, the purchase of the original work was much more likely than in the second half of the century. In the 19th century in Lithuania the replicas of works of art of famous Western authors were often made by local artists who were sent abroad (e.g. Tadeusz Gorecki, Kanuty Rusiecki, Julian Karczewski, Tytus Byczkowski,

20 Karol Rafałowicz). The paintings of the ‘Old Masters’ were also copied by landowners who were fond of painting (e.g. Elwira Mikulska, Jadwiga z Kieniewiczów, Piotr Swiatopełk-Zawadzki).

IV. WESTERN EUROPEAN FINE ARTS IN LITHUANIAN COLLECTIONS IN THE 19TH CENTURY

The Part Four of the thesis deals with the content of the Lithuanian collections of the 19th century, reviews the most important collections of Western European art, biographies of their owners, interrelationships, evaluates the relation of collections to the trends of collecting in Western Europe. In the 19th century in Lithuania the average collection of foreign works of art consisted of 30–40 pieces. Only exceptionally affluent collectors/or the ones who devoted their life for cognition of art had bigger collections, as well as representatives of collector dynasties. Not only general trends, but also authoritative local examples gave a strong impetus to engage in collecting. One of the most important examples is the collection of Stanisław Au- gust Poniatowski, the last ruler of the Polish–Lithuanian Commonwealth, which consisted of 2289 paintings in 1795. This collection, which met typical French canons, got resonance with the members of his environment. Wealthy, well-educated and high-ranking state officials and businessmen who were directly related to the ruler’s environment (Ignacy Potocki, Michał Kazimierz Ogiński, Kazimierz Poniatowski, representatives of Czacki and Czapski families and etc.) also began to collect works of art. Later, the local aristocracy was also the most active purchaser of the art treasures left over after the ruler's death. The sale of the royal collection to the local nobility provided an opportunity to ensure the continuity of cultural traditions of the Polish–Lithuanian Commonwealth. The example of Stanisław August Poniatowski also affected those living in the territory of the Great Duchy of Lithuania, especially those belonging to his immediate environment, such as Ludwik Skumin Tyszkiewicz, the owner of Haradnaya Manor, and Count M. Walicki. The sets of these Fran- cophiles had to follow the pattern specific to the ruler’s collection, i.e. to follow French canons of the second half of the 18th century – beginning of the 19th century, paying attention to French authors of the 18th–19th centu-

21 ries, Italian Renaissance and Baroque masters, as well as Dutch painters, and especially historical scenes and landscapes. At the turn of the 19th century, clergymen (Ignacy Jakub Massalski, Jan Dominik Łopaciński, Hieronym Stroynowski) were also enthusiastic collectors, paying more attention to the Italian Renaissance and Baroque fine arts, naturally depicting spiritual virtues. By the way, the French model, and in particular the ‘cabinet’ tradition, contributed to the popularity of small- format paintings usually painted by Dutch masters, which were cheaper and easier accessible to our collectors. In 1810s-1820s the cultural scene of Lithuania began to change. Unsuc- cessful campaign of Napoleon, defeat in uprising followed by large-scale emigration, mainly to France, led to Napoleon's close-knit high-ranking of- ficers became the most famous collectors of the works of art in the first half of the 19th century (Konstanty Tyzenhauz, Józef Antoni Kossakowski, Lud- wik Michał Pac). In addition, many of them had close family relationships, and many had artistic education. Traditions of collecting were also affected by the closure of Vilnius University, which encouraged the aristocracy to take responsibility for the artistic education of society. This was especially noticeable in the 1840s and 1850s. When Vilnius Museum of Antiquities was founded, the decision to establish a picture gallery under the supervi- sion of Michał Tyszkiewicz was also made in 1856. The attitudes resulting from the background of political events led to the more apparent distinction between the contents of local collections and the latest Western trends in the middle of the 19th century. The works of Italian Renaissance and Baroque masters, as well as the works of Dutch artists of the 17th century were still popular in Lithuanian collections at that time. However, the works of Proto-Renaissance painters, which had already gained their popularity in German lands, did not appear in Lithu- anian collections. Moreover, there were hardly any examples of Spanish and British works of art. Such tendencies continued in the second half of the 19th century. The uprising of 1863-1864 was a significant threshold in the history of Lithuanian collections. The activity of Vilnius Museum of Antiquities dis- continued, the idea of a picture gallery failed to materialize, many aristocrats had to leave the country and their possessions were transferred to new own-

22 ers. In addition, the change in economic conditions reduced possibilities to acquire new works of art. The most valuable collections of foreign art in the territory of former Great Duchy of Lithuania in the second half of the 19th century–beginning of the 20th century belonged to those families who have been engaged in collecting for several generations (Kossakowski, Tyzenhauz-Pzezdziecki, Tyszkiewicz, Gawroński, Dowgiałło, Medeksza).

V. THE CASE OF COUNT WŁADYSLAW TYSZKIEWICZ

The Part Five is dedicated to the collecting activities of Count Władyslaw Tyszkiewicz. It discusses the tradition of collecting of ‘Old Masters’ in the context of the immediate environment (kin, family, like-minded), and the circumstances of creation of Count’s personal set of works of art. In addition, the activity of the Count as an antiquarian in Italy during the first half of the 20th century is examined as well as the fate of his collection. Władyslaw Tyszkiewicz was a representative of a collector dynasty. The tradition of collecting was not interrupted in the family throughout the 19th century; moreover, each generation collected the pieces of Western Euro- pean art. His uncle, the Egyptologist Michał Tyszkiewicz, who introduced the Italian art market to the future collector Władyslaw, played an extremely important role in shaping his taste. Undoubtedly, the parents who had experience of living abroad, and especially his mother Zofia Horwatt, who had visited most of the museums in Europe in her youth and had a very close relationship with her son, also made a huge impact on him. Władyslaw Tyszkiewicz started to reveal himself as a collector in 1890s when after his father's death he inherited a solid estate and married Ma- ria Krystyna from a prominent Lubomirski family. The need for his own residence occurred, and around 1899, the reconstructed Lentvaris palace was filled with treasures, most of which were brought by the Count from his visits to Italy, and some of them were bought from his brother Joseph Tyszkiewicz, the owner of Užutrakis manor. According to data available, some of the works of art he purchased in St. Petersburg and at the Verkiai estate auction. The collection held in Lentvaris was not large, but focused on quality, based on the proficiency in subject matter. The Count was mainly interested

23 in Italian and Dutch painters of the 16th–17th centuries, especially Italian Ba- roque authors, but his collection also included the works of French painters of the 17th–18th centuries. In 1906, the Society of the Museum of Science and Art was founded in Vilnius on the initiative of the Count and was based on the works of art donated by him. This action was perceived as the restoration of Vilnius Mu- seum of Antiquities. It was not just an echo of patriotic patronage of the 19th century – the restoration of this institution had to be directly related to the contribution of one's family to the culture of the country, the need to maintain the continuity of such tradition and also maintain the status of the family. 1907-1913 the Count spent in exile in Italy, where he established antique salons Warowland in Milan and in the resort town of Salsomaggiore. During this period W. Tyszkiewicz was no longer an amateur - proficient collector, as he was used to be before, but he became a professional collector. His activities in Italy presents us an unprecedented case in the history of Lithu- anian collecting of the period: a collector-businessman who created an organized network based on the principles of Western European antiquities. The Italian period in Count’s biography is crowned with the most striking discoveries of the thesis: the catalogue of the art auction which took place on 3-6 February 1913 at Swiss resort of St. Morice, where the works of art collected by Tyszkiewicz were sold. The gallery operated until the Count's death in 1936, when the family eventually decided to liquidate it. The research has revealed that a small part of the Italian collection reached Lithuania, too. However, currently only some remains of Tyszkiewicz’s collections, which are exhibited at the Lithuanian Art Museum in Vilnius, Kretinga Museum and Warsaw National Museum, exist. The greatest loss in respect of the collection held in Lent- varis occurred in the period from 1915 to 1917, and soon again in the period from 1920 to 1921. Some of the pieces of his collection were later sold by the owners themselves due to the lack of funds, some of the works of art probably were taken abroad by the heirs. In 1940 only one noteworthy painting was left in the manor.

24 CONCLUSIONS

• In the 19th the noble class of the territory of the former Polish-Lithuani- an Commonwealth created a network of art collections based on social and kinship relationships, where Western European painting of the 16th– 18th centuries occupied a significant place. • The content of personal libraries, contemporaneous local texts on art and travel directions reveal that, despite the Tsarist occupation, nobles in Lithuania were able to get acquainted with processes of Western European art collecting of that time practically throughout the whole 19th century. • Most of the works of ‘Old Masters’ of Western Europe were purchased by Lithuanian collectors during their travels abroad or through intermediaries operating in foreign countries. This was particularly the case at the turn of the 19th century, as the nobles influenced by theGrand Tour tradition, coming from the West, increasingly went on long-term study trips to foreign countries. Influenced by the local supply and educational ideas that attracted attention to the works of art, they brought paintings of foreign masters to their manors. It is also significant that in the second half of the 18th – beginning of the 19th century the prices of paintings of ‘Old Masters’ in Western Europe were still relatively low. By visiting Ital- ian merchants, attending French and English auctions, Lithuanian collectors remained active participants in foreign art market throughout the 19th century, not only as the purchasers, but also as the sellers of valua- bles. On the other hand, over time the tradition of collecting in their own country has increased the likelihood to acquire the works of art of West- ern European artists in their local area, i.e. in Warsaw and Vilnius. In re- sponse to growing demand, the visits of foreign merchants became more frequent. In addition, the collections made by local collectors were often sold out. Thus, even though the local market could not match the West- ern scale, it existed and was subject to expand at the end of the century. • The research shows that by 1820s -1830s the content of collections in Lithuania more or less reflected the trends of Western Europe of the period. The collections of the second half of the 18th century and the beginning of the 19th are characterized by the abundance of Italian Renaissance and Baroque paintings as well as examples of Dutch fine arts of the 17th

25 century, much attention was also paid to French authors of the 18th century – these are the features of a typical French classicist collection. Later, the romantic aspect emerged – French fine arts lost its significance, more attention was paid to the genre scenes and landscapes created by Dutch painters. The gap between the Western trends and the collecting prac- tices of Lithuanian collectors was getting wider in the mid-19th century, as a result the collections of the second half of the century were already much more conservative. Very few persons collected art of Italian Proto- Renaissance, early Dutch and German painters, as well as Spanish works and the works of French authors of the 17th–18th centuries, which were already exhibited in major museums of France, Germany and England at that time and had already gained recognition by local private collectors. Such situation of collections of the Lithuanian manors remained until the World War I. • The prevalence of the French tradition at the end of the 18th – beginning of the 19th century was determined by the ideas of the Enlightenment and the growing prestige of French culture and language. Francophile Stanisław August Poniatowski, the last ruler of the Polish–Lithuanian Commonwealth, also plaid and important role. The authority of the royal manor resulted in occurrence of simultaneous or not much delayed processes of Western European tendencies in the immediate environment, and later in broader areas. One of the most important of such activities was the collecting of works of art and making the personal collections public. After the last partition of the Commonwealth and the death of Stanisław August Poniatowski, his status as the last ruler of the sovereign state helped to maintain the prestige of French culture and the need to follow Western processes, i.e. the continuity of cultural processes initiated by Poniatowski was one of a few possible expressions of the memory of statehood. With a special focus on works of art, the royal manor created the image of Polish–Lithuanian Commonwealth as an integral part of Western culture, therefore the continuation of such tradition was perceived as a form of preserving one’s identity. In addition, extensive cultural relations between Commonwealth and Western European countries had already been established in a broader sense: a habit of a long- distance trips was developed; people kept in contact with fellow expatri-

26 ates or relatives moving abroad; the bookstore owners were engaged in international market; merchants constantly supplied foreign products to the local community; a number of arriving art merchants and those who established their stores to operate on regular basis was growing. The ideas of the philosophy of Classicism were actively fostered in Vilnius University up to 1810s-1820s and caused in Lithuania the gap with the processes that took place in art collecting in German speaking countries (early appreciation of the painting of Italian Proto-Renaissance and early Dutch and German masters). • The uprising of 1831 and the events that followed afterwards had a great impact on entrenchment of the principles of Romanticism in Lithuanian art collections and their longevity. After the closure of the University, when the fighters for statehood were subject to punishment, the idea of art as means of providing art education for society, which derived from the philosophy of Classicism, became especially relevant and survived even when it lost its importance in Western Europe. The choice of collectors was also determined by the moral requirements that reflected Catholic values, traditional subjects for works of art best embodied in religious painting, especially the Italian painting of the 16th and 17th centuries. The attention to Dutch landscape painting also grew under the influence of the Romantic literature. • The fact that the gap between Western and local processes began to wid- en from the mid-19th century was mainly the result of specific relation of the nobility to tradition. Aristocrats who based their identities on a historical line and long-standing traditions (which became particularly relevant in the background of political and social changes that took place in Lithuania in the second half of the 19th century) were more interested in works of art having clear and universally recognized status, with stable values and embodying one’s class. In addition, the vast majority of the collectors of the second half of the 19th century had something what their predecessors did not have at the end of the 18th century – the sets of Western European art collected by previous generations of their families. They attempted to cherish the values of their parents or grand- parents and to continue their activities, thus they felt obliged to follow the same collecting pattern. This explains, at least in part, the decision

27 of Lithuanian collectors, who were lettered and aware of the processes of Western European art of that time, to follow the traditions of the first half of the century. In other words, it was a conscious conservatism in collecting of art. Of course, the financial situation of the nobles, which became difficult after the uprising of 1863-1864 and abolition of serf- dom, also resulted in widening of the gap because they could not afford buying the works of ‘Old Masters’ as the price was constantly increasing. It is not a coincidence that those who managed to avoid the disfavor of the Tsarist authorities became the greatest collectors of that period (the Tyszkiewicz and the Kossakowski families). Thus, the specific political, social and economic circumstances of the country determined that the latest Western tendencies in Lithuanian collections of the 19th century were implemented only in part. • The case of Count Władyslaw Tyszkiewicz perfectly illustrates the development of collecting in Lithuania in the 19th century. The role of tradition, the authority of the most prominent members of the family and the immediate environment were important in this process. Speaking about the content in general terms, on the one hand, the collection of W. Tysz- kiewicz collected prior to his emigration was a typical Lithuanian collection of old Western European painting of that time. On the other hand, it was distinguished from many others by its quality and exceptional focus on one region, i.e. Italian fine arts. The hints of the contemporaries also suggest that the owner of Lentvaris Manor, like the owner of Užutrakis Manor – his brother Jósef Tyszkiewicz, followed the latest principles of art work exhibition. Only a handful of aristocrats of that time managed to do that. In Lithuanian context, Count W. Tyszkiewicz stands out for his engagement in professional art trading as he tried his hand in this business in Poland even before his emigration in 1907. In Italy Tyszkiewicz collected a set of the works of old Western European masters, which was in line with recent trends of that time. But because of the lack of data, it is difficult to say, whether he did it for his own pleasure or to please the taste of the buyers. Generally speaking, the case of Tyszkiewicz can be considered as an epilogue of the Lithuanian aristocratic collecting tradition, revealing not only its origins but also its potential, the implementation of which was hindered by global events of the 20th century.

28 Scientific articles on the topic of the doctoral thesis 1. „Vladislovas Tiškevičius Italijoje: „Galleria Warowland“ ir milanietiškoji kolekcija“”, in: Menotyra, 2015, t. 22, Nr. 4, compiled by Aistė Paliušytė, p. 322–337. 2. „Iškoduoti „Stepono devintuką““, in: Vilniaus dailės akademijos darbai, Kn. 86–87: (Iš)koduota istorija architektūroje, Vilnius: VDA leidykla, 2017, compiled by dr. Rasa Butvilaitė, p. 279–299. 3. „Vakarų Europos dailės kolekcionavimo pokyčiai XIX a. Lietuvoje“, in: Vakarykščio pasaulio atgarsiai, compiled by Dr. Margarita Matulytė, assoc. pr. dr. Romualdas Juzefovičius, prof. dr. Rimantas Balsys, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2018, p. 168–183.

Conference papers on the topic of the doctoral thesis 1. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, „Decoding “Stepono devintukas”“, Inter-

national Interdisciplinary Scientific Conference(De)Coded History in Architecture (12–14 May 2016, Vilnius-Dubingiai, organized by Institute of Art History of Vilnius Academy of Arts and Lithuanian Society of Art Historians). 2. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, „Western European Art in Lithuanian manors in 19th century: the Tyszkiewiczs case“, National Stientific Con- ference Echoes of the World of Yesterday (5–8 December, 2017, Vilnius- Palanga, organized by Lithuanian Culture Research Institute and Lithu- anian Art Museum). 3. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, “The European tradition in Lithuanian collecting history in the late 19th and early 20th century”, 2018 AABS Conference at Stanford University in Stanford, California on June 1–3, 2018.

29 ABOUT THE AUTHOR

Aistė Bimbirytė-Mackevičienė was born in Vilnius on 23 April 1986. In the period from 2005 to 2012 she studied History and Theory of Arts at Vilnius faculty of Vilnius Academy of Arts where she obtained her MA degree in Art History. Since 2016 she has been working as an art historian at Kazys Varnelis House- Museum, a department of the National Museum of Lithuania, where she explores the collection, curates exhibitions, organizes conferences, writes scientific and popular articles on museum, and conducts guided tours. She has published Kazys Varnelis Home-Museum. A Short Guide to the Museum (2017). Her reseach is reflected in 7 publications in scientific publications, where the contribution of Władyslaw and Antoni Tyszkiewicz, and Klementyna Potocka-Tyszkiewicz to the Lithuanian culture is presented, the development of Arnioniai and Aštrioji Kirsna Manor ensembles is analysed. A. Bimbirytė-Mackevičienė participates in the conferences in Lithuania and foreign countries on regular basis. The author of the doctoral thesis is actively engaged in the activities related to the spread of Lithuanian cultural heritage: she gives public lectures, prepares articles for popular science publications, and participates in radio broadcasts on the topics related to culture. She is a member of some cultural organizations: the Lithuanian Society of Art Historians, the Society for the History of Collecting, the Association for the Advancement of Baltic Stud- ies, and the International Council of Museums.

E-mail: [email protected]; [email protected]

30 ĮVADAS

XVIII–XIX a. sandūroje Lietuvoje peržengiamas svarbus kultūrinis slenks- tis, kuomet, lyginant su ankstesnėmis epochomis, Lietuvos dvarus pasiekia iki tol neregėtas užsienietiškų kūrinių skaičius. Kinta ne tik kolekcijų skai- čius, bet ir tipas – vis labiau atitrūkstama nuo kunstkameros tipo rinkinių ir pereinama prie galerijų, kuriose dominuoja tapyba. Chronologiniu požiūriu tokia Lietuvos situacija atitinka pokyčius daugelyje Europos regionų. Tiesa, vienas dalykas išlieka pastovus – priešingai nei Prancūzijoje ar Vokietijoje, pagrindinis meno rinkinių saugotojas per visą XIX a. čia yra ta pati socialinė grupė – aristokratai. Tad kalbėdami apie užsienio dailės rinkinius to meto Lietuvoje mes neišvengiamai kalbame apie kilmingų asmenų kolekcijas, nes net ir tos kelios šiandien žinomos išimtys buvo veikiamos aristokratijos diktuojamų madų1. Ekonominis šios grupės pajėgumas lėmė, kad, lyginant su kitomis, ji turėjo lėšų įsigyti meno kūrinius, galėjo greičiausiai reaguoti į svetur vykstančius kultūrinius pokyčius, t. y. turimos lėšos leido keliauti, siekti išsilavinimo, naudotis naujausia literatūra ir kitomis priemonėmis. Jos leido neatsilikti nuo bendraeuropinių tendencijų, o socialinis statusas kaip ir anksčiau atverdavo duris ten, kur kiti nepatekdavo – į Vakarų Europos kil- mingųjų rezidencijose saugomas kolekcijas. Pastaruoju metu į Lenkijos situaciją šiuo klausimu nuosekliai besigilinan- ti Kamila Kłudkiewicz įsitikinusi, kad būtent aristokratijos XIX a. sukauptos kolekcijos laikytinos skiriamuoju visos epochos bruožu. Remdamasi Kr- zysztofo Pomiano pasiūlyta tipologija, pagal kurią kolekcijos gali būti orien- tuotos į ateitį arba nukreiptos į praeitį2, ji šiuo laikotarpiu kilmingųjų sufor- muotus rinkinius siūlo apibrėžti kaip atskirą, Pomiano sistemą papildantį trečiąjį tipą – „istorijos kolekcijas“. Šis skirstomas į dvi smulkesnes grupes: pirmajai priklausytų rinkiniai, kuriuos sudaro bendrai su istorija, istoriniais įvykiais ar/ir asmenybėmis susiję daiktai (tarp jų ir meno kūriniai), o antra- jai – išimtinai meno kūriniai, daugiausia senosios Vakarų Europos dailės pa-

1 Plačiau šiuo klausimu: Kamila Kłudkiewicz, „Kolekcjonerstwo na przełomie XIX i XX wieku: szckic o różnorodności gustów oraz stosunku kolekcjonerów do sztuki współczesnej“, in: Biuletyn historii sztuki, 2014, Nr. 2, p. 241–260. 2 Krzysztof Pomian, „Collection: un typologie historique“, in: Romantisme, 2001, Nr. 112, p. 9–22.

31 vyzdžiai, „tapyba, skulptūra, taikomoji dailė arba tiesiog apskritai kūriniai, užimantys apibrėžtą vietą meno istorijoje, atspindintys konkretaus laikotarpio meno situaciją“3. Tai, jog tokie objektai ypač domino aristokratiją, pasak autorės, yra specifinio bajorijos santykio su istorija rezultatas: praeitis šiai socialinei grupei buvo vertybė, kuria grindžiama dabartis. Bajoro identiteto pagrindas buvo istorijoje (dokumentuose, meno kūriniuose) įrašytas jo gi- minės tęstinumas, aiški priešistorė, teisių pagrįstumas. Tad jį menkai domino objektai „be istorijos“, tokie kaip modernusis menas4. Kłudkiewicz teiginiai neabejotinai taikytini ir to paties laiko Lietuvos situacijai. Edwardas Chwalewikas, XX a. I pusėje mėginęs užfiksuoti svar- biausius Lietuvoje ir Lenkijoje esančius „lenkiškus“ rinkinius5, iš maždaug 180 buvusių LDK istorinėse žemėse 30 nurodė esant ar buvus užsienio au- torių kūrinių. Kiek vėliau Romanas Aftanazy savo dvarams skirtame daugia- tomyje aprašė 546 buvusios LDK teritorijoje egzistavusius dvarus6, iš kurių bent 140 (taigi maždaug ketvirtadalyje) galėjai rasti Vakarų Europos meni- ninkų darbų. Beveik visais atvejais jų tekstuose įvardintos vertybės puošė XIX a. interjerus. Šią aplinkybę lėmė ne tik tai, kad tiek siekė pagrindinio Chwalewiko ir Aftanazy šaltinio – dar tebegyvenančių paskutiniųjų dvari- ninkų ar jų palikuonių, – atmintis: disertacijos metu pasitvirtino hipotezė, kad dauguma Vakarų Europoje sukurtų skulptūrų, paveikslų bei grafikos kūrinių užmiesčio rezidencijas ar miesto apartamentus pasiekė būtent XIX amžiuje, o didelis skaičius – dar XIX a. pradžioje. Taigi paradoksalu, kad tai, kas pagrįstai turėtų būti laikoma charakteringu epochos bruožu, iki šiol sulaukė tiek mažai dėmesio. Išsami istoriografinė

3 Kamila Kłudkiewicz, „Kolekcjonerstwo na przełomie XIX i XX wieku“, p. 244. 4 Ibid., p. 242–253. 5 Edward Chwalewik, Zbiory polskie. Archiwa, biblioteki, gabinety, galerie, muzea i inne zbiory pamiątek przeszłości w ojczyźnie i na obczyźnie w zestaweniu alfabetycznym według miejscowości, Warszawa: Skł. gł. w Księgarni E. Wendego i Sp., 1916; Idem, Zbiory polskie. Archiwa, biblioteki, gabinety, galerie, muzea i inne zbiory pamiątek pr- zeszłości w ojczyźnie i na obczyźnie w porządku alfabetycznym według miejscowości ułożone, Warszawa-Kraków: Wydawnictwo J. Mortkowicza, Towarzystwo Wy- dawnicze w Warszawie, 1926–1927. 6 Roman Aftanazy,Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej, t. 1–4, Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1991–1993. Turimi omenyje aprašyti 1–4 tomuose. apžvalga bus pateikiama atskirai, tačiau čia minėtina lietuviškoje menoty- roje įsigalėjusi tradicija apie XIX a. vietos aristokratų kolekcijas kalbėti tik iš mecenatystės tyrimų pozicijos, t. y. be kelių išimtimi laikytinų atvejo stu- dijų dvaruose, sukaupti rinkiniai specialistus paprastai domina tiek, kiek tai siejasi su vietinių menininkų produkcijos realizavimu ar vertybių perleidi- mu visuomenės reikmėms. Tiesa, Kłudkiewiz siūlomo trečiojo tipo pirmoji grupė, t. y. bendrai su istorija susiję objektai, jau pradėti pastebėti tyrėjų, ką rodo Žyginto Būčio disertacija7 ir konferencijų pagrindu išleisti solidūs Vilniaus senienų muziejui skirti leidiniai.8 Vis dėlto antrasis tipas lieka tyri- nėjimų periferijoje. Apibendrinamojo pobūdžio sintetinių tyrimų, kuriuose būtų gilinamasi į rinkinių (ypač suformuotų užsienio dailės pagrindu) atsi- radimą, turinį, vyraujančias tendencijas bei skonio pokyčius, galiausiai tokių kūrinių kelią iki čionykščių kabinetų ar „baltųjų salonų“, tiesiog nėra. Tad šios disertacijos objektas yra XIX a. Lietuvos dvaruose egzistavę Vakarų Europos dailės rinkiniai, konkrečiai – tapybos kūrinių kolekcijos, jų suformavimo aplinkybės bei konkretus Vladislovo Tiškevičiaus kolekcijos atvejis. V. Tiškevičiaus pasirinkimą atvejo studijai lėmė kelios priežas- tys. Visų pirma, Biržų linija, kuriai priklausė grafas, Lietuvos kolekcionavimo istorijoje išsiskiria tokios veiklos tęstinumu, t. y. vienokius ar kitokius rinkinius visą XIX a. nenutrūkstamai kaupė kelios giminės kartos. XIX a. kontekste tęstinumo ir užmojų požiūriu Tiškevičiams gali prilygti nebent Kosakovskiai ir Tyzenhauzai-Pšezdzeckiai. Tokie atvejai ypač patogūs tyri- nėtojams, nes konkrečios šeimos veikla atspindi visam laikotarpiui būdin- gus pokyčius. Kita priežastis ta, kad Tiškevičiaus atvejį galima laikyti savotiška kolekcionavimo kulminacija ir epilogu: būtent jo iniciatyva ir privataus tapybos rinkinio pagrindu 1906 m. buvo įkurtas viešas Vilniaus mokslo ir meno mylėtojų draugijos muziejus. Dar daugiau – tai vienintelis žinomas atvejis,

7 Žygintas Būčys, Senienos ir visuomenė: paveldo komunikacija XIX a. Lietuvoje: daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, Humanitariniai mokslai, komunikacija ir informa- cija (06 H), Vilnius, 2012. Disertacija rengta Vilniaus universitete 2008–2012 m. vadovaujant Nastazijai Keršytei. 8 Eustachijus Tiškevičius: darbai ir kontekstai: Mokslo straipsnių rinkinys, sudarytojai Žygintas Būčys, Reda Griškaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2014; Kova dėl istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855–1915), sudarytojai Žygintas Būčys, Reda Griškaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2015. kai kolekcininkų dinastijos atstovas išvysto oficialų ilgalaikį prekybos meno kūriniais verslą. Galiausiai pasirinkimą lėmė ir asmeninis įdirbis – su grafo veikla bei jo rezidencija Lentvaryje pažintis prasidėjo dar bakalauro studijų laikais, ren- giant baigiamąjį darbą Reprezentacinis aspektas XIX a. pabaigos – XX a. pra- džios rezidencijose: Tiškevičių Lentvaris9, toliau sekė magistro darbas, skirtas grafienės Klementinos Tiškevičienės rūmams Vilniuje bei ten sukauptiems meno rinkiniams10, tad atrodė logiška išlaikyti šios šeimos kultūrinio paliki- mo tyrimų tęstinumą.

Disertacijai keliamas tikslas – remiantis XIX a. Lietuvoje egzistavusių Vakarų Europos dailės rinkinių turinio, suformavimo aplinkybių bei grafo Vladislovo Tiškevičiaus atvejo analize apibendrinti to meto vietos aristokratijos santykį su užsienio dailės objektais ir įvertinti Lietuvos kolekcijas Vakarų Europos kolekcionavimo kontekste. Tikslui įgyvendinti keliami atitinkami uždaviniai: • Apžvelgti senosios, t. y. XIII–XVIII a., dailės vertinimo kaitą Vakarų Europoje XIX amžiuje; • Išsiaiškinti vietos kolekcininkų santykį su Vakarų Europos daile bei to laiko europinėmis kolekcionavimo tendencijomis, analizuojant XIX a. Lietuvoje egzistavusių Vakarų Europos dailės rinkinių, privačių dvarų bibliotekų, viešai skelbtų kultūrinio pobūdžio tekstų turinį; • Parodyti Vakarų dailės rinkos funkcionavimą, kurioje kūrinius įsigyda- vo Lietuvos kolekcininkai, ir užsienio dailės įsigijimo galimybes Lietu- voje ir Lenkijoje; • Išnagrinėti grafo Vladislovo Tiškevičiaus, kaip kolekcininko, atvejį vietos ir laiko kontekste, nustatyti jo tipiškumą.

9 Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, Reprezentacinis aspektas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rezidencijose: Tiškevičių Lentvaris: bakalauro darbas, Vilniaus dailės akademija, menotyra (03 H), vad. Doc. Dr. Birutė Rūta Vitkauskienė, 2009. 10 Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, Klementina Tiškevičienė iš Potockių: viešas ir privatus aristokratės gyvenimas XIX a. II p. – XX a. pr. (Vilniaus rezidencijos atvejis): magistro darbas, Vilniaus dailės akademija, menotyra (03 H), vad. Doc. Dr. Birutė Rūta Vit- kauskienė, 2012.

34 Teorinės prieigos ir metodologija Pagrindiniai uždaviniai suponuoja istoriografinio metodo taikymą, kurio tikslas – rekonstruoti kolekcionavimo reiškinį XIX a. Lietuvoje, jo raidos tendencijas ir santykį su kitų šalių tradicija. Disertacijoje taikyti ir kiti tyrimo metodai: faktografinis tyrimas bei lyginamoji analizė su to meto kolekcionavimo procesais Vakarų Europoje. Pasitelkta ir socialinės dailės istorijos metodologija, nukreipta į šios meno rūšies funkcionavimą visuomenėje: disertacijos atveju į dailės kolekcionavimą viename iš visuomenės sluoksnių – aristokratų – aplinkoje, siekiant atskleisti to funkcionavimo mechanizmą, apimantį estetines, menines pažiūras, užsienio ir vietos meno rinkų pasiūlą ir paklausą, kolekcijų pobūdį. Galiausiai pasitelktas atvejo studijos metodas, kuriuo naudojantis atskleidžiamas kolekcionavimo reiškinio tipiškumas ir kolekcionavimo tradicijos Lietuvoje epilogas.

Terminai „Kolekcijos“ ir „kolekcininko“ sąvoka. Terminas „kolekcija“ yra kilęs iš lo- tyniško „collectio“, kurį, kaip reiškiantį surinkimą, rinkinį, pavartojo Cice- ronas savo pasakojime apie Pergamo valdovus11. „Collectio“ yra darinys iš „colligere“: col – kartu, su; legere – pasirinkti arba rinkti12. Lietuvių kalbos žodynas kolekciją aiškina kaip sistemingą kokių nors daiktų rinkinį13, o Dailės žodynas terminą apibrėžia kaip rinkinį dailės kūrinių arba kultūrinę, mokslinę, pažintinę vertę turinčių daiktų14. Kitaip tariant, kolekcija yra tam tikras vertes atitinkančių daiktų sistema. Šie apibrėžimai teisingi, tačiau kyla klausimas dėl jų išsamumo. S. Pearce pastebėjo, kad viena svarbiausių kolekcijos radimosi sąlygų yra objekto pirminės, utilitarios paskirties sumenkinimas naujai sukurtos kon- ceptualios serijos/schemos/grupės/klasės pagrindu. Tuo kolekcija iš esmės skiriasi nuo kaupikiško rinkinio, kuris dažnai randasi išlaikant utilitariosios

11 Kazimieras Kuzavinis, Lotynų-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedi- jų leidybos institutas, 2007, p. 209. 12 „Collection“, in: English Oxford Living Dictionaries, [interaktyvus], [žiūrėta 2017-05- 09], https://en.oxforddictionaries.com/definition/collection. 13 „Kolekcija“, in: Lietuvių kalbos žodynas, [interaktyvus], [žiūrėta 2017-12-29], www. lkz.lt. 14 „Kolekcija“, in: Dailės žodynas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 207.

35 pusės svarbą, tikintis, jog daiktai ateityje bus panaudojami, „kažkada pra- vers“. Tą pažymėjo ir vartotojų kultūros tyrinėtojas Russellas W. Belkas. Iš- skirdamas keturias giminingas vartojimo procesų formas: kolekcionavimą (collecting), įsigijimą (accumulating, acquiring), turėjimą (possession) ir kau- pimą (hoarding), jis atkreipia dėmesį, kad kolekcininkas yra selektyvesnis ir labiau klasifikuojantis nei nesirenkantys kaupikai, nekuriantys konceptua- lios daiktų sistemos15. Svarbu, kad už šį naują objekto kontekstą, jame galiojančius struktūrinius dėsnius ir vertes yra atsakingas kolekcijos savininkas. Kolekcija visuomet yra subjektyvi sistema. Tai taikytina net tuomet, kai rinkinys tvarkomas, kau- piamas pagal visuotinai priimtas gaires, užrašytas arba numanomas. Visa tai leidžia teigti, kad turintis kolekciją savaime kolekcininku netampa, pavyz- džiui, jei asmuo paveldėjo tėvo ar kokio kito giminaičio kolekciją, tačiau jos nepildo, nedaro įtakos jos koncepcijai ir struktūrai, jis negali būti laikomas kolekcininku. Kita vertus, jei ją toliau kaupia savo nuožiūra, taip priversda- mas kisti pačią sistemą, tuomet jo įvardijimas kolekcininku bus pagrįstas16. Sąvokų „rinkinys“ ir „kolekcija“ prasminių ribų klausimas. Mokslo dar- buose lietuvių kalba terminas „kolekcija“ dažnai yra vartojamas sinonimiš- kai terminui „rinkinys“. Taip juos aiškina ir lietuvių kalbos žodynai, pavyz- džiui, Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne pasakyta, kad kolekcija yra viena- rūšių daiktų rinkinys (pašto ženklų k., senovinių monetų k.)17, o rinkinys – kas surinkta, kolekcija; komplektas (apsakymų, dainų, raštų r., įrankių r., senų monetų r., pašto ženklų r.).18 Lietuvių kalbos žodynas pateikia kone identiškus apibrėžimus: kolekcija – sistemingas kokių nors daiktų rinki-

15 Russell W. Belk, Melanie Wallendorf, John Sherry ir kiti, „Collectors and Collecting“, in: Advances in Consumer Research, Vol. 15, 1988, p. 548, pagal Joan Kron, Home- Psych, The Social Psychology of Home and Decoration, New York: Clarkson N. Potter, 1983. 16 Tiesa, reikia pripažinti, kad lieka neaiškus statusas asmens, kuris negausindamas vie- nu ar kitu būdu įgyto jau suformuoto rinkinio jį kataloguoja, rengia parodas arba dar daugiau – keičia objektų vietą, pertvarko esamą ekspoziciją. Juolab, kad Muensterbe- gerio nupasakotas „vieno daikto kolekcininko“ pavyzdys rodo, kad reikšminė gran- dinė nebūtinai turi daiktinę išraišką in situ, kitaip tariant yra fiziškai apčiuopiama, regima vienoje vietoje. 17 „Kolekcija“, in: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 320. 18 Ibid., p. 660.

36 nys19, rinkinys – kas surinkta, kolekcija20. Tarptautinių žodžių žodynas savo ruožtu nurodo, kad kolekcija yra kokių nors vienos rūšies daiktų (dažnai sistemingas) rinkinys21, o Dailės žodyne rasime šiek tiek siauresnį apibrėži- mą, teigiantį, kad kolekcija – dailės kūrinių ar kultūrinę, mokslinę, pažinti- nę vertę turinčių daiktų rinkinys22. Valstybinė lietuvių kalbos komisija abu žodžius taip pat siūlo vartoti sinonimiškai, nors užsimena, jog tais atvejais, kai norima pabrėžti nuoseklų, tam tikra sistema paremtą daiktų rinkimą, terminas „kolekcija“ yra tinkamesnis23. Vis dėlto šios dvi sąvokos nėra ly- giavertės ir nurodyti apibrėžimai laikytini nepakankamai išsamiais. Esminė sąlyga rinkiniui tapti kolekcija yra asmeninė savininko iniciatyva kaupiant/ pildant. Dėl tos pačios priežasties, kuomet terminas vartojamas menotyros diskurse, svarstytinas atrodo ir „istoriškai susikaupusių“ daiktų priskyrimas kolekcijai. Panaši situacija – skirties nebuvimas tarp aptariamų sąvokų – egzistuoja ne tik Lietuvoje. Šią problemą pastebėjo ir lenkiškame Dailės terminų žodyne įtikinamą apibrėžimą pateikė garsus kolekcijų tyrinėtojas Andrzejus Rys- zkiewiczius. Jo manymu „kolekcionavimas” – sąmoningas daiktų rinkimas (pirmiausia – meno kūrinių) pagal griežtai apibrėžtą esminę, chronologinę, topografinę sferą/sritį. Paprastai kolekcininkas pasižymi puikiu pasirinkto lauko išmanymu, rūpinasi kolekcijos vientisumu (vienarūšiškumu) ir aukš- čiausiu įmanomu jos lygiu. Apsupa savo kolekciją visapusiška priežiūra ir tyrimais, dažniausiai daro ją prieinamą mokslui ir besidomintiems, stengiasi išsaugoti ateities kartoms. Tuo tarpu meniškas rezidencijų įrengimas, apskritai labai vertingas ir tur- tingas, augantis sulig kiekviena karta, turėtų būti vadinamas rinkiniais, bet ne kolekcijomis [pabraukta A. B.-M.]. Kolekcijos dažniausiai yra privačios, ir net kai tampa prieinamos viešai, neturėtų būti apibrėžiamos muziejaus są- voka, nebent įgautų institucijos statusą. Kolekcija gali būti paties įvairiausio

19 „Kolekcija“, in: Lietuvių kalbos žodynas, [interaktyvus], [žiūrėta 2017-12-29], www. lkz.lt. 20 Ibid. 21 Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Alma littera, 2001, p. 379. 22 „Kolekcija“, in: Dailės žodynas, p. 207. 23 „Rinkinys“ ar „kolekcija?“, in: Valstybinės lietuvių kalbos konsultacijų bankas, [interaktyvus], [žiūrėta 2018-01-06], http://www.vlkk.lt/konsultacijos/4133-rinkinys-kolekcija-komplektas.

37 pobūdžio, nulemto taip pat ir finansinių bei techninių savininko galimybių <...>.“24 Šiais apibrėžimais vadovaujamasi ir šioje disertacijoje. Dėl termino „senoji dailė“. Tekste vartojami terminai „senoji italų dailė“ bei „senieji meistrai“ atsirado ir paplito dar XIX a. Vakarų Europos meno- tyroje nusakant XIV–XVIII a. kūrinius, priskiriamus renesansui ir barokui. Tokia prasme terminai naudojami ir šiame darbe. Taip pat vartojami ir kiti istoriniai menotyros terminai: „ankstyvieji autoriai“, „ankstyvieji meistrai“ – pagal kontekstą nusakantys italų protorenesanso arba Nyderlandų (fla- mandų) XIV–XVI a. dailę. Pagal kontekstą sinonimiškai šiems terminams vartojamos ir „primityvistų“ bei „primityviųjų mokyklų“ sąvokos, ypač kai kalbama apie italų XIV–XV a. tapytojus, nes taip jie buvo įvardijami XIX a. veikaluose. Pavardžių rašyba. Darbe laikomasi nuostatos, kad jei asmuo yra susijęs su Lietuva, t. y. čia gyveno, turėjo nuosavybės ar ėjo valstybinę tarnybą, tuomet asmenvardis yra lietuvinamas, pirmą kartą minint skliausteliuose nurodoma ir pagrindinė šaltiniuose fiksuota jo rašybos forma, taip pat lietuviškai rašo- mi ir visi valdovų vardai. Užsienio autorių bei asmenų, neturėjusių anksčiau nurodytų sąsajų su Lietuva, vardai ir pavardės pateikiamos originalo kalba. Kirilica užrašyti asmenvardžiai pagrindiniame tekste transkribuojami lietu- viškai. Chronologinės ir topografinės ribos. Disertacijos rengimo pradžioje buvo numatyta tyrinėti XIX–XX a. sandūros situaciją, t. y. maždaug 1890– 1914 m. laikotarpio įvykius. Tokie laiko rėmai atrodė logiški, kadangi kaip tik tuo metu Lietuvos ir ypač Vilniaus kultūrinėje, socialinėje ir ekonomi- nėje plotmėje pasirodo jaunoji grafų Tiškevičių karta bei konkrečiai atvejo studijai pasirinktas V. Tiškevičius. Vis dėlto išnagrinėjus grafo bei jo artimiausios aplinkos narių biografijas, pradėjus spręsti kolekcijos susiformavi- mo prielaidas, tyrinėti kitus panašaus pobūdžio amžininkų rinkinius prieš tai nusibrėžtas laiko ribas teko persvarstyti. Renkant medžiagą konteksto apžvalgai, t. y. gilinantis į tai, kokių Vakarų Europos menininkų darbų būta kituose dvaruose, ėmė aiškėti, kad ženkli jų dalis į vietines rezidencijas buvo

24 Andrzej Ryszkiewicz, „Kolekcjonerstwo”, in: Słownik terminologiczny sztuk pięknych, Warszawa: Wydawnictwo naukowe PWN, 2007 (penktas leidimas), p. 192.

38 atvežti dar XVIII–XIX a. sandūroje arba pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais, o vėliau šie rinkiniai buvo tik pildomi (neretai tos pačios giminės narių). Savo ruožtu visiškai naujai suformuotų kolekcijų, kurių pagrindas būtų už- sienio dailės kūriniai, XIX a. pab. pavyko išaiškinti vos keletą ir tai dažnai su pagrįsta abejone dėl jų radimosi laiko. Tokios aplinkybės natūraliai kėlė klausimą, ar įmanoma suvokti amžiaus pabaigos kolekcionavimo ypatumus neatsižvelgiant į laikotarpį, žymintį pačios tradicijos pradžią. Ryžtis ati- traukti chronologinius rėmus iki XVIII a. pabaigos įvykių ragino ir pastarojo meto XIX amžių Lietuvoje tyrinėjančių istorikų tekstai, teigiantys, kad XIX amžius pagrįstai gali būti vadinamas „ilguoju“, mat epochai charakteringų procesų pradžia užčiuopiama jau XVIII a. pabaigoje, arba dar tiksliau – maž- daug 1780 metais25. Savo ruožtu pabaigą žymės labai aiški 1914 m. data, t. y. prasidėjęs I Pasaulinis karas, „kaip per visą amžių susiklosčiusių ir neišspręs- tų įtampų bei konfliktų sprendimo būdas“26. Atsakant į chronologinį tyrimo klausimą natūraliai kilo geografinių ribų problema. Nors V. Tiškevičiaus atvejis daugiausia susijęs su Vilniaus kultū- riniu lauku, tačiau daugelio jo dalyvių – grafo amžininkų ir bendraminčių – kolekcijos buvo plačiai išsibarsčiusios ne tik dabartinės Lietuvos, bet ir Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos teritorijose. Dėl šios priežasties nuspręsta atsižvelgti į tai, kokiose ribose Lietuvą suvokė patys ano meto kolekcininkai, t. y. bajoriškos kilmės asmenys, o tai daugiausia apėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, likusią po I-ojo valstybės padalijimo. Darbo naujumas ir reikšmė. Jau minėta, kad esminė tyrimo problema, t. y. Vakarų Europos dailės vieta privačiose XIX a. Lietuvos kolekcijose ir kolekcijų sąsajos su europine to paties laiko tradicija, savarankiško tyrimo sulaukusi nebuvo, kaip iki šiol atskirai nekeltas ir užsienio dailės objektų Lietuvos rinkiniuose atsiradimo klausimas. Tad darbas reikšmingai papildo šią lietuviškos istoriografijos nišą. Disertacijoje pristatomi iki šiol kolekcijų tyrimuose retai naudojami arba visai nenaudoti archyviniai šaltiniai, apžvel- giama užsienio literatūra. Naujai surasti duomenys bei jų pagrindu padary- tos įžvalgos skatina plačiau pažvelgti į kolekcionavimo reiškinį, kolekcinin-

25 Tamara Bairašauskaitė, Zita Medišauskienė, Rimantas Miknys, Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia, ser. Lietuvos istorija, t. 8, d. 1, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 18–19. 26 Ibid.

39 ko asmenybę, rinkinius formavusių asmenų pasirinkimų priežastis, skatina atvejo studijas vertinti kontekstualiai, kaip charakteringu epochos bruožu tapusio reiškinio dalį. Galiausiai surinkta medžiaga leidžia papildyti žinias ne tik šioje disertacijoje išsamiai nagrinėjamais klausimais, bet ir nubrėžia gaires tolimesniems tyrimams. Juolab, kad kai kurie darbe fragmentiškai aptarti aspektai neabejotinai nusipelno išsamesnės analizės, pavyzdžiui, disertacijos rengimo metu surinkti duomenys rodo, jog vien meno kūrinio eksponavimo tema verta ir įmanoma tyrinėti ateityje. Šis darbas prisideda prie pastangų mažinant dvarų kultūros atskirtį, kuri neretai tebejuntama konstruojant lietuviškąją tapatybę. Disertacija kartu greta dar egzistuojančio XIX a. Lietuvos kaip izoliuoto krašto įvaizdžio skatina pažvelgti ir į kitą, europietiškąjį to meto kultūros elementą. Tokiu būdu šis tyrimas aktualizuoja Lietuvos atminties institucijose saugomą dailės pa- veldą, paaiškina jo buvimą.

Ginamieji teiginiai • Kolekcionavimo veiklos išpopuliarėjimą bei konkrečių autorių ir žan- rų pasirinkimą tiesiogiai lėmė iš Vakarų Europos sklindančios idėjos, daugiausia – prancūziškoji tradicija; • Senąją Vakarų Europos dailę rinkę XIX a. Lietuvos kolekcininkai iš- manė tarptautinę meno rinką ir aktyviai ja naudojosi; • Užsienietiškų dailės kūrinių įsigijimas XIX a. Lietuvoje ir Lenkijoje buvo ribotas, tačiau įmanomas; • XIX a. Lietuvos kolekcininkai buvo pažįstami su vienalaikiais Vakarų Europos kolekcionavimo procesais ir idėjomis, tačiau dėl kultūrinių, politinių, socialinių krašto ypatumų savo rinkiniuose juos įgyvendino tik iš dalies.

Struktūra. Darbo struktūra atspindi iškeltus uždavinius. Disertaciją sudaro įvadas, penkios dalys, išvados, šaltinių ir literatūros sąrašas, priedai, disertacijos tema parengtų mokslinių publikacijų sąrašas bei disertacijos santrauka anglų kalba.

40 I. „SENŲJŲ MEISTRŲ“ VERTINIMAS VAKARŲ EUROPOJE XIX AMŽIUJE

Pirmojoje dalyje „Senųjų meistrų“ vertinimas Vakarų Europoje XIX amžiuje remiantis užsienio autorių darbais aptariama kelionių kultūros reikšmė kolekcininko veiklos proveržiui, senosios italų dailės recepcija bei jos santykis su Grand Tour tradicija. Apžvelgiami skirtingų epochų italų, Nyderlandų, is- panų ir prancūzų dailės vertinimo pokyčiai Prancūzijoje, Vokietijoje, Angli- joje bei pagrindiniai juos lėmę veiksniai, ypatingą dėmesį skiriant literatūrai kaip esminei komunikacijos priemonei.

II. LEIDINIAI APIE VAKARŲ EUROPOS DAILĘ XIX A. LIETUVOS DVARŲ BIBLIOTEKOSE

Antrojoje dalyje Leidiniai apie Vakarų Europos dailę XIX a. Lietuvos dvarų bibliotekose aiškinamasi, kokie leidiniai galėjo daryti įtaką Lietuvos kolekci- ninkų skoniui. Remiantis išlikusiais dvarų bibliotekų katalogais įvardijami Lietuvos aristokratiją pasiekdavę užsienio leidiniai meno tema. Taip pat ana- lizuojami čionykščių autorių tekstai ir jose atsispindinčios nuostatos „senų- jų meistrų“ atžvilgiu.

III. VAKARŲ EUROPOS DAILĖS KELIAI Į LIETUVĄ XIX AMŽIUJE

Trečiojoje dalyje Vakarų Europos dailės keliai į Lietuvą XIX amžiuje atsižvel- giant į konkrečius pavyzdžius įvertinamos XIX a. Lietuvos kolekcininkų ga- limybės įsigyti senosios Vakarų Europos dailės kūrinių didžiuosiuose meno rinkos centruose (Romoje, Paryžiuje, Londone, Sankt Peterburge) bei vietoje (Varšuvoje ir Vilniuje).

IV. VAKARŲ EUROPOS DAILĖ LIETUVOS KOLEKCIJOSE XIX AMŽIUJE

Ketvirtoji dalis Vakarų Europos dailė Lietuvos kolekcijose XIX amžiuje skirta XIX a. Lietuvos kolekcijų turinio analizei. Naudojantis archyvuose surinkta

41 medžiaga (paveikslų sąrašais, egodokumentais) bei šiuolaikine moksline li- teratūra apžvelgiami svarbiausi Vakarų Europos meno rinkiniai, jų savininkų biografijos, tarpusavio ryšiai, įvertinamas kolekcijų santykis su Vakarų Euro- poje vykusiomis kolekcionavimo tendencijomis.

V. GRAFO VLADISLOVO TIŠKEVIČIAUS ATVEJIS

Penktoji dalis Grafo Vladislovo Tiškevičiaus atvejis yra skirta Lentvario dvaro savininko, grafo Vladislovo Tiškevičiaus kolekcionavimo veiklos studijai. Aptariama užsienio dailės kolekcionavimo tradicija artimiausios aplinkos (giminės, šeimos, bendraminčių) kontekste, asmeninio grafo rinkinio suformavimo aplinkybės. Atskirai tyrinėjama grafo, kaip antikvaro, veikla Itali- joje XX a. I pusėje bei atskleidžiamas jo kolekcijos likimas.

IŠVADOS

• XIX a. kilmingasis sluoksnis buvusios ATR teritorijoje suformavo socia- liniais ir giminystės ryšiais grįstą meno kolekcijų tinklą, kuriame svarbią vietą užėmė XVI–XVIII a. Vakarų Europos tapyba. • Asmeninių bibliotekų turinys, amžininkų tekstai ir kelionių kryptys rodo, kad nepaisant carinės okupacijos, kilmingieji Lietuvoje iš esmės visą XIX a. pažino vienalaikius Vakarų Europos meno kolekcionavimo procesus. • Didžiąją dalį senosios Vakarų Europos dailės kūrinių Lietuvos kolekcininkai įsigydavo patys keliaudami po užsienio šalis arba per ten veikian- čius tarpininkus. Tai ypač būdinga nagrinėjamo laikotarpio pradžiai, t. y. XVIII–XIX a. sandūrai, kadangi veikiami iš vakarų ateinančios Grand Tour tradicijos didikai vis dažniau ryždavosi ilgalaikėms pažintinėms ke- lionėms po svečias šalis, o įtakoti tenykštės pasiūlos bei dėmesį dailės kū- riniui skatinusių švietimo idėjų parsiveždavo užsienio meistrų paveikslų į savo dvarus. Reikšminga ir tai, kad XVIII a. II p.–XIX a. pr. Vakarų Eu- ropoje tapybos kūrinių kainos dar buvo sąlyginai nedidelės. Lankydami Italijos pirklius, Prancūzijos ir Anglijos aukcionus Lietuvos kolekcininkai visą XIX a išliko aktyviais užsienio meno rinkos dalyviais, ne tik pirkdami, bet ir parduodami turimas vertybes. Kita vertus, savo krašte palaikoma kolekcionavimo tradicija su laiku didino tikimybę Vakarų Europos me-

42 nininkų darbų įsigyti vietoje, t. y. Varšuvoje ir Vilniuje. Reaguodami į au- gančią paklausą, čia ėmė dažniau lankytis iš užsienio atvykstantys pirkliai, be to, neretai būdavo išparduodami vietinių kolekcininkų suformuoti rinkiniai. Tad nors čionykštė rinka negalėjo prilygti vakarietiškai, ji taip pat egzistavo ir į amžiaus pabaigą buvo linkusi plėstis. • Surinkti duomenys rodo, kad iki XIX a. 3–4 deš. turinio atžvilgiu mūsų kraštų kolekcijos daugmaž atspindėjo vienalaikes Vakarų Europos tendencijas. XVIII a. II p.–XIX a. pr. rinkiniams būdinga renesanso ir baroko italų bei XVII a. Nyderlandų dailės pavyzdžių gausa, taip pat dėmesys XVIII a. prancūzų autoriams – tai tipiško prancūziška klasicistine tradicija paremto rinkinio bruožai. Vėliau ėmė ryškėti romantiškasis dėmuo: nublanko prancūzų dailės reikšmė, dar daugiau dėmesio imta skirti Ny- derlandų (ypatingai olandų) dailininkų sukurtoms žanrinėms scenoms ir peizažams. XIX a. vid. atotrūkis tarp vakarietiškų tendencijų ir Lietuvos kolekcininkų praktikos didėjo ir antrosios amžiaus pusės rinkiniai jau buvo kur kas labiau konservatyvūs – tik maža dalis besidominčių menu ryžosi į savo kolekcijas įtraukti tuomet jau didžiuosiuose Prancūzijos, Vokietijos ir Anglijos muziejuose eksponuojamus bei tenykščių privačių kolekcininkų spėtus pripažinti italų protorenesanso, ankstyvųjų Nyder- landų ir vokiečių dailininkų, taip pat ispanų ir XVII–XVIII a. prancūzų autorių kūrinius. Tokį charakterį Lietuvos dvarų senosios Vakarų Euro- pos dailės rinkiniai išlaikė iki pat I Pasaulinio karo. • Prancūziškosios tradicijos įsitvirtinimą nagrinėjamo laikotarpio pradžio- je sąlygojo Apšvietos epochos idėjos ir sulig jų sklaida išaugęs prancūzų kultūros, kalbos prestižas. Šiuo požiūriu svarbus paskutiniojo ATR valdovo, frankofilo Stanislovo Augusto Poniatovskio vaidmuo. Karališkojo dvaro autoritetas lėmė, kad iš pradžių artimiausioje aplinkoje, o vėliau ir platesniuose sluoksniuose vyko vienalaikiai ar ne daug nuo Vakarų Europos tendencijų atsilikę procesai, iš kurių vienas svarbiausių buvo meno kolekcionavimas ir asmeninių rinkinių viešinimas. Prancūzų kul- tūros prestižą bei apskritai poreikį stebėti vakaruose vykstančius procesus po paskutiniojo valstybės padalijimo ir Stanislovo Augusto mirties padėjo išlaikyti jo, kaip paskutinio savarankiškos valstybės valdovo, statusas – Poniatovskio pradėtų kultūrinių procesų tęstinumas buvo viena iš nedaugelio įmanomų valstybingumo priminimo išraiškų. Rodydamas

43 išskirtinį dėmesį meninei kūrybai karaliaus dvaras formavo ATR kaip integralios vakarietiškos kultūros dalies įvaizdį, tad tokios tradicijos tąsa buvo suprantama kaip savojo identiteto išsaugojimo forma. Be to, tarp Rytų ir Vakarų Europos šalių platūs kultūriniai ryšiai jau buvo spėję už- simegzti ir platesne prasme: išugdytas tolimų ilgalaikių kelionių įprotis, bendrauta su svetur gyvenusiais bendraminčiais ar ten išvykusiais arti- maisiais, į tarptautinę rinką įsitraukę knygynų savininkai ir kiti prekeiviai nuolat aprūpindavo vietinę visuomenę užsienietiškais produktais, daugė- jo atvykstančių meno pirklių bei savo krautuves steigė pastovūs. Lietuvos atžvilgiu svarbu ir tai, kad iki pat XIX a. 2–3 deš. Vilniaus universiteto aplinkoje buvo aktyviai puoselėjamos klasicizmo filosofijos idėjos, beje, iš dalies atsakingos už atotrūkį nuo vokiškuose kraštuose vykusių proce- sų (ankstyvo italų protorenesanso ir ankstyvųjų Nyderlandų bei vokiečių meistrų įvertinimo). • Romantiškųjų principų įsitvirtinimui Lietuvos dailės kolekcijose bei il- gam jų gyvavimui didelę įtaką padarė 1831 m. sukilimas bei po jo sekę įvykiai. Uždarius universitetą, baudžiant kovotojus už šalies valstybin- gumą itin aktuali tapo dar iš klasicizmo filosofijos atėjusi meno kaip vi- suomenės auklėjimo priemonės idėja, gaji išlikusi net ir tada, kai Vakarų Europoje ji jau buvo pradėta pamiršti. Kaip ir vietinių dailininkų kūrybą, kolekcininkų pasirinkimą lėmė to meto visuomenės dailės kūriniui kelti moraliniai, katalikiškas vertybes atspindintys reikalavimai, ką geriausiai įkūnijo religinė, ypač XVI–XVII a. dailė. Per romantikų literatūrą taip pat augo ir dėmesys peizažo žanrui. • Tai, kad nuo XIX amžiaus vidurio atotrūkis tarp vakarietiškų ir čionykš- čių procesų didėjo dalinai lėmė specifinis bajorijos santykis su tradicija. Aristokratams, savo tapatybę grindžiantiems istorine linija, ilgaamžėmis tradicijomis (kas tapo itin aktualu XIX a. II p. Lietuvos politinių ir socia- linių pokyčių fone) artimesni buvo kūriniai, turintys aiškiai bei visuotinai pripažintą statusą, t. y. „patikrinti laiko“, su stabiliomis vertėmis, įkūniję savojo luomo apibrėžimą. Be to, absoliuti dauguma XIX a. II p. kolekci- ninkų turėjo tai, ko neturėjo jų pirmtakai XVIII a. pabaigoje – ankstesnių giminės kartų sukauptus Vakarų Europos dailės rinkinius. Jausdami par- eigą puoselėti tėvų ar senelių išpažintas vertybes bei tęsti pradėtą veiklą, jie norėjo vadovautis tuo pačiu modeliu. Visu tuo bent iš dalies galima

44 paaiškinti apsiskaičiusių, vienalaikius Vakarų Europos meno procesus pažinusių Lietuvos kolekcininkų sprendimą laikytis pirmosios amžiaus pusės tradicijų, kitaip tariant, galime kalbėti apie sąmoningą konserva- tyvumą. Be abejo, atotrūkį didino ir po 1863–1864 m. sukilimo bei bau- džiavos panaikinimo sudėtinga tapusi kilmingų asmenų finansinė padė- tis, dėl kurios nauji, vis labiau brangstantys Vakarų Europos dailininkų kūriniai buvo paprasčiausiai neįperkami. Neatsitiktinai stambiausiais posukiliminio laikotarpio kolekcininkais tapo tie, kurie sugebėjo išvengti carinės valdžios nemalonės (Tiškevičiai, Kosakovskiai). Taigi specifinės krašto politinės, socialinės ir ekonominės aplinkybės lėmė, kad naujau- sios vakarietiškos tendencijos Lietuvos kolekcijose XIX a. buvo įgyven- dintos tik iš dalies. • Grafo Vladislovo Tiškevičiaus atvejis gerai iliustruoja XIX a. Lietuvos kolekcionavimo raidą XIX a. Čia ryškus tradicijos, žymiausių giminės narių autoriteto bei artimiausios aplinkos vaidmuo. Bendrai vertinant turinį, iki emigracijos sukaupta Tiškevičiaus kolekcija buvo tipiškas to laiko Lie- tuvos senosios Vakarų Europos dailės rinkinys. Kita vertus, ji nuo daugelio kitų skyrėsi savo kokybe bei išskirtiniu dėmesiu vieno regiono, t. y. Italijos dailei. Taip pat amžininkų užuominos rodo, jog Lentvario savininkas, lygiai kaip ir Užutrakyje gyvenęs jo brolis Juozapas Tiškevičius, vadovavosi naujausiais meno kūrinio eksponavimo principais, kuriuo tuo metu įgyvendino tik nedaugelis vietinių aristokratų. Grafas V. Tiš- kevičius Lietuvos kontekste išsiskiria ir kaip oficialiai prekybą meno kū- riniais vykdęs kilmingas kolekcininkas, jėgas šiame versle išbandęs Len- kijoje dar iki emigracijos. Italijoje Tiškevičius suformavo naujausias tendencijas atitinkantį senosios Vakarų Europos dailės rinkinį, tačiau kiek tai darė savo malonumui, o kiek įtikti pirkėjams, šiandien dėl duomenų trūkumo pasakyti sudėtinga. Apskritai vertinant, Tiškevičiaus atvejį galima laikyti Lietuvos aristokratiškosios kolekcionavimo tradicijos epilogu, atskleidžiančiu ne tik jos ištakas, bet ir potencialą, kurio išsipildymui su- trukdė globalūs XX a. įvykiai.

45 Mokslo straipniai disertacijos tema 1. „Vladislovas Tiškevičius Italijoje: „Galleria Warowland“ ir milanietiškoji kolekcija““, in: Menotyra, 2015, t. 22, Nr. 4, sud. Aistė Paliušytė, p. 322– 337. 2. „Iškoduoti „Stepono devintuką““, in: Vilniaus dailės akademijos darbai, Kn. 86–87: (Iš)koduota istorija architektūroje, Vilnius: VDA leidykla, 2017, sud. dr. Rasa Butvilaitė, p. 279–299. 3. „Vakarų Europos dailės kolekcionavimo pokyčiai XIX a. Lietuvoje“, in: Vakarykščio pasaulio atgarsiai, sud. Dr. Margarita Matulytė, doc. dr. Ro- mualdas Juzefovičius, prof. dr. Rimantas Balsys, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2018, p. 168–183.

Pranešimai konferencijose disertacijos tema 1. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, „Atkoduoti „Stepono devintuką““, Tarp- tautinė tarpdisciplininė mokslinė konferencija (At)koduota istorija archi- tektūroje (2016 m. gegužės 12–14 d., Vilnius-Dubingiai, organizatoriai – Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas ir Lietuvos dailės istori- kų draugija). 2. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, „Vakarų Europos dailė Lietuvos dvaruose XIX amžiuje: Tiškevičių atvejis“, Nacionalinė mokslinė konferencija Vakarykščio pasaulio atgarsiai (2017 m. gruodžio 5–8 d., Vilnius-Palan- ga, organizatoriai – Lietuvos kultūros tyrimų institutas ir Lietuvos dailės muziejus). 3. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, „Europietiškoji tradicija Lietuvos kolekcionavimo istorijoje XIX a. II p. – XX a. pr.“, Tarptautinė konferencija-suvažiavimas, skirtas Baltijos valstybių nepriklausomybės šimtmečiui (2018 m., birželio 1–3 d. Stanfordo universitetas, Stanfordas, Kalifornija, JAV, organizatorius – Baltijos studijų plėtros asociacija (Association for the Advancement of Baltic Studies)).

46 APIE AUTORĘ

Aistė Bimbirytė-Mackevičienė gimė 1986 m. balandžio 23 d. Vilniuje. 2005–2012 m. ji studijavo dailės istoriją ir teoriją Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakultete, kur įgijo menotyros specialybę. Nuo 2016 m. ji dirba Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Kazio Varnelio namuose-muziejuje menotyrininke, tyrinėja čia esančią kolekciją, rengia parodas, konferencijas, rašo mokslinius ir populiarius straipsnius muziejaus tema, veda ekskursijas. Sudarė leidinį Kazio Varnelio namai-muziejus. Trumpas gidas po muziejų (2017). Jos mokslinę veiklą atspindi 7 publikacijos redaguojamuose mokslo leidi- niuose, kuriose pristatomas Vladislovo ir Antano Tiškevičių, Klementinos Potockytės-Tiškevičienės indėlis į Lietuvos kultūrą, nagrinėjama Arnionių bei Aštriosios Kirsnos dvarų ansamblių raida. A. Bimbirytė-Mackevičienė nuolat dalyvauja Lietuvos ir užsienio konferencijose. Disertacijos autorė vykdo aktyvią Lietuvos kultūros paveldo sklaidą: skaito viešas paskaitas, rengia straipnius mokslo populiarinimo leidiniams, dalyvauja kultūrai skirtose radijo laidose. Priklauso kelioms kultūrinėms organi- zacijoms: Lietuvos dailės istorikų draugijai, Kolekcionavimo istorijos draugijai (Society for the History of Collecting), Baltijos studijų plėtros asocia- cijai (Association for the Advancement of Baltic Studies) bei Tarptautinei muziejų tarybai (International Council of Museums).

El. paštas: [email protected]; [email protected]

47 Aistė Bimbirytė-Mackevičienė

VAKARŲ EUROPOS DAILĖ LIETUVOS KOLEKCIJOSE XIX AMŽIUJE IR GRAFAS VLADISLOVAS TIŠKEVIČIUS Daktaro disertacijos santrauka Humanitariniai mokslai, menotyra (H003)

WESTERN EUROPEAN FINE ARTS IN LITHUANIAN COLLECTIONS IN THE 19TH CENTURY AND COUNT WŁADYSLAW TYSZKIEWICZ Summary of doctoral thesis Humanities, Art History (H003)

Tiražas 20 egz. Išleido Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Saltoniškių g. 58, Vilnius Spausdino UAB „BMK leidykla“, J. Jasinskio g. 16, Vilnius