Jei Ne Durbės Pergalė, Žalgirio Nešvęstume

Jei ne Durbės pergalė, Žalgirio nešvęstume

Apmąstant šiemet minimas 1260 m. liepos 13 d. Durbės mūšio 750-ąsias, 1410 m. liepos 15 d. Žalgirio mūšio 600-ąsias ir 1990 m. kovo 11 d. atkurtosios Lietuvos nepriklausomybės 20-ąsias sukaktis ir jų istorinę reikšmę su istorike, politologe Inga BARANAUSKIENE ir istoriku Tomu BARANAUSKU kalbasi Juozas ŠORYS.

Kaip vertinate dabartinę Lietuvos valstybinę ir vi- įvykių minėjimo programą. Nors siūlyta (ne kartą teko suomeninę situaciją, kuri įsidėmėtina tuo, kad nors ir rašyti spaudai), kad Durbės mūšis atsidurtų oficialiame su Seimo nutarimo skelbimo trikdžiais bei paradoksalia kasmet minėtinų datų sąraše, bet… Manau, kad ir šie- viešosios opinijos inercija šiemet vis dėlto minime (tiesa, met, neskiriant didelių pinigų, buvo įmanoma šiek tiek skirtingai) net tris reikšmingas istorines sukaktis – Dur- patikslinti minėjimo akcentus ir pagarbiau, parodant bės mūšio 750-metį, Žalgirio mūšio 600-metį ir Nepri- didesnį istorijos vyksmo išmanymą, akcentuoti ne vien klausomybės 20-metį? Žalgirio, bet ir Durbės mūšio reikšmę. Deramai įverti- Inga BARANAUSKIENĖ. Tokia Lietuvos valstybės nant abu mūšius, buvo įmanoma aktualizuoti istorinę reakcija į šiuos istorinius įvykius ir simboliška, ir dės- atmintį – iškelti daugiau kaip dviejų šimtmečių istorinio ninga. Durbės ir Žalgirio mūšiai tarsi įrėmina visą didį- laikotarpio svarbą, sprendžiantis baltų valstybių ir tau- jį karą su kryžiuočiais, kuris truko beveik ketvirtadalį tų likimams. Labiausiai dėl to kaltas bendras prastas mūsų tūkstantmetės Lietuvos istorijos. Jeigu mes tada istorijos išmanymas. Nežinia kodėl taip susiklostė, kad tų mūšių nebūtume laimėję, kažin ar šiemet švęstume Žalgirio mūšį esame labai gerai įsisąmoninę, jis svarbus Nepriklausomybės 20-metį. Gal ją turėtume, gal ir ne, mūsų istorinėje atmintyje, o Durbės mūšis, kad ir kaip to nežinome, nes, pavyzdžiui, latviai vis dėlto sugebėjo būtų liūdna, lieka tarsi už borto. Ir tai, mano nuomo- atkurti valstybę, nors ir nelaimėjo karo su kryžiuočiais. ne, yra gana rimta problema, nes žemaičiams (o tai yra Atsimenu, kad 1991 m. sausio 13-ąją buvo nemaža žmo- pusė Lietuvos) ir ne tik jiems (na, dzūkams mažiau, bet nių, kurie bestovėdami prie Seimo prisiminė Pilėnus vis tiek), turintiems istorinę savimonę, tai aktualu, nes ir kitas istorines kovas, tais pavyzdžiais drąsindamiesi jei to mūšio žemaičiai nebūtų laimėję, tai visa Žemaiti- „išstovėjo“ – atlaikė sovietinį puolimą. Drąsos, prin- ja ir Užnemunė dabar būtų visai kitos valstybės dalys. cipingumo, atkaklumo pavyzdžius mums, lietuviams, Manau, kad susiklostė tokie vyraujantys istorijos įvykių davė karas su kryžiuočiais. Nėra abejonių, kad pagrin- vertinimai, jog Durbės mūšio reikšmę nustelbia susifor- dines jo datas – pergalingus mūšius verta minėti nacio mavęs Lietuvos karaliaus Mindaugo kultas. naliniu lygmeniu, juolab kad abu lemtingi įvykiai, kaip Kas nulemia, kad svarbiausi mūsų istorijos ir kultū- žinia, vyko panašiu laiku: Durbės mūšis – 1260 m. liepos ros raidos įvykiai dabartinės XXI a. žmogaus sąmonės (ir 13 d., o Žalgirio mūšis – 1410 m. liepos 15 d. Ta aplinkybė politinio elito, ir intelektualų „artojų“ lygmeniu) tarsi ir valstybei suteikia galimybę pataupyti lėšas… Vis dėl- nebeužčiuopiami arba tikslingai ignoruojami? Gal turime to mūsų vyriausybė, galbūt ir išsigandusi siaučiančios kalbėti apie lietuviškosios istorinės ir kultūrinės savimo- ekonominės krizės, Durbės mūšio minėjimui apskritai nės, savivokos, tapatybės krizę? neskyrė nei dėmesio, nei lėšų, nors Seimas atskiru nu- I. B. Manau, kad tai išties galima apibūdinti kaip lie- tarimu šiuos du istorinius jubiliejus traktavo kaip labai tuviškosios tapatybės krizę arba bent jau kaip vieną iš svarbius ir lygiaverčius. jos apraiškų. Gal kaltas ir mūsų lietuviškas kuklumas, Kita vertus, prireikė nemažos parlamentinės trin- kuris jau įgauna kraštutinius raiškos pavidalus. Pavyz- ties, „smegenų suveržimo“ ir kovos, kol Durbės mūšis džiui, neseniai iškilęs klausimas dėl autentiškos lenkiš- bent jau oficialiame valstybės dokumente pirmąkart kų pavardžių rašybos Lietuvos dokumentuose. Kiek buvo įteisintas kaip gyvybiškai svarbi ir išskirtinė isto- apie tai prirašyta, pridiskutuota – susidarė įspūdis, rinė pergalė… kad kiekvienas inteligentas tada jautė pareigą išdės- I. B. Nesidomėjau visomis tų politinių batalijų plony- tyti svarius savo pozicijos argumentus. Ypač tie, kurie bėmis, bet žinau akivaizdžius faktus, kad Durbės mūšis ėmė skalambyti ir vardyti, kiek daug mums nusipelnė nėra įtrauktas į jokią oficialią šių dviejų svarbių istorinių Lenkija, kaip ji mus vis traukia iš istorinių „duobių“,

1 nelaimių… Tik nekalbama, kiek į jas pastūmėjo… So- lygmenys, sampratos? Be to, turbūt bandoma įteigti, vietmečiu apie „šventą rusų ir lietuvių tautų draugys- kad autentiška pavardžių rašyba esanti vien slaviakalbio tę“ tiek ir tokiu stiliumi neprirašyta kaip prieš kelis mė- individo (ir arabų, kinų, afrikiečių?) nuosavybė, o ne vals- nesius prirašyta apie lietuvių ir lenkų draugystę. Ir tar- tybės reguliavimo objektas? Išryškėjo bręstantis poreikis si nieko tokio, kad kuo grubiausiai klastojama istorinė kai kuriuos istorinius įvykius pritempti prie einamojo tiesa – neretai ji tiesiog apverčiama aukštyn kojomis. momento politikos? Turime bėdą – dabartiniai intelektualai, politiniame I. B. Būtent. Dominuoja europietinimo idėja, nuo- gyvenime dominuojanti liberali srovė nuolat užsiima lat teigiama, kad iki šiol Lietuva vis vėlavo, tad turime savinieka, stengiasi iškelti pozityvųjį individą ir niekinti paknopstomis kažkur skubėti, bėgti. Teigiama, kad eu- tautos idėją. Dažnai netgi teigiama, kad tauta esanti ropietinimas buvo nediskutuotinas absoliutus gėris, ir išgalvota bendruomenė – ją laimingo atsitiktinumo Lietuva į tą gėrį visą laiką vėlavo įpulti… Ir iš to kylan- dėka XIX a. išgalvojo keli inteligentai... Esą tada viso- čios visos mūsų nelaimės. Įdomu, kas bus kalbama, kai je Europoje ir ne tik joje staiga kai kas suskato ieškoti po kokio šimtmečio neišvengiamai kaip civilizacija iš- tautos, nes tokia mada užėjusi – tautų šviesuoliai ėmė kils Azijos drakonas Kinija. Ateities intelektualai turbūt ir „išprotavo“ savo tautas – ir visi kažkodėl ta idėja už- raudos, kodėl lietuviai kažkada nesusiprato pasiduoti sidegė… Tik iš dalies tai yra teisinga. Dažnai kaip ak- mongolams-totoriams… Rypaus, kad tai buvo dar vie- sioma kartojama neteisinga tezė, kad iki XIX a. tautų na „istorinė klaida“, praleistas šansas, dar kažkas… apskritai nebuvo. Dominuoja individualistinės ir kos- Aišku, tai sušaržuota situacija, bet yra tame racijos. No- mopolitinės idėjos, o visa, kas susiję su tautiškumu, risi kažkaip aplenkti istoriją… su bendruomenės identitetu, siekiama, tarsi tai būtų Jei kalbama apie karą su kryžiuočiais, neretai kom- garbės reikalas, niekinti ir nuvertinti. Tikėkimės, kad pleksuojama, kad dabar esame krikščionys (bent jau ta mada praeis. dauguma priklausome krikščioniškai kultūrai), bet, Ar taip nemotyvuotai, netgi tendencingai argumen- va, apie ketvirtadalį tūkstantmečio mes, lietuviai, tuojant nesumaišomi nacionalinių ir visuomenės intere- priešinomės krikščioniškai europinei civilizacijai. Per- sų, valstybės, tautos ir netgi gentinės istorinės atminties žvelkime situaciją blaiviai: ar per konformizmą, išda-

Durbės mūšio vieta žemumoje prie Durbės ežero žvelgiant nuo piliavietės kalvos. Liepojos r., Latvijos Respublika. 2008 m.

2 vystę, brolžudystę gali ateiti civilizacija? Prisimena- Durbės piliavietės liekanos. 2008 m. mas greičiausiai sūduvių sritinis kunigaikštis Neti- meras, apraudamas Brunono nužudymas, bet Ne- timero, tapusio krikščioniu, pirmasis darbas buvo brolio nužudymas… Tai dažnai užmirštama. O Mindaugas? Pirmasis darbas, kurį jis padarė tapęs krikščionimi ir gavęs karaliaus karūną, buvo žemai- čių, sūduvių ir kitų baltų atidavimas kryžiuočiams. Ar gerai tai? Aišku, kad ne. Juk civilizacija, juolab krikščionybė kaip religija ir ideologija, visų pirma reikalauja aukštos moralės, drąsos, pasiaukojimo, reiškia, negalima prisiimti moralės per amoralu- mą. Taip moralė neateina – tada ji neišvengiamai tampa savo priešingybe. Žodžiai apie artimo mei- lę paprasčiausiai tampa demagogija. Galbūt todėl toks sudėtingas buvo lietuvių krikščionybės priė- mimas. Vis dėlto ji atėjo istorijos procesų nulemtu laiku – pergromuliuota, kai buvo įvertintos jos nešamos blogybės ir veidmainiavimas, demagogija, kuri ją supo. Vis dėlto ir joje buvo atkapstytas

3 Apuolės piliakalnio pylimas žvelgiant iš aikštelės pusės. esminis grūdas ir sugebėta pažvelgti esmingai. Visi Pirmame plane – piliakalnio gynėjų šulinio vieta. 2008 m. krikščionys meluoja, bet kažkur giliai yra tiesa. Ir Gruobinios piliakalnis. Liepojos r., Latvijos Respublika. 2008 m. būtent į ją buvo orientuojamasi. Ir galbūt todėl žemaičiai, kurie labai ilgai priešinosi krikščionybei, paskui tapo uolūs jos išpažintojai. Kas kitur aršiau yra gynę savo bažnyčią, jei ne Kražių žemaičiai? Dabar kartais juokaujama – iš nepalaužiamų gamtmeldžių, prigimtinio senojo tikėjimo išpažinto- jų žemaičiai tapo itin „pabažnais“ neretai ideologiš- kai beveik nesuvokiamo judėjiško – romėniško kulto perėmėjais… I. B. Manau, kad tai ir nebuvo priešiškumas kam nors. Sakykim, jei XIII–XIV a. žemaičių ar lietuvių būtų paklausę, ar mylėti savo artimą – gerai, aišku, jie būtų atsakę, kad gerai… Tai žemaičių kraujyje buvo kaip duotybė iš aukš- tesnių sferų, ir tegu kas nors sugeba įrodyti, kad jų kova už protėvių priesakus, už artimuosius, už savo žemę ir laisvę joje buvo menkesnės prabos moralė nei su kardu popiežiaus vardu neštoji… I. B. Kone visų religijų teigiamos tos pačios arba panašios moralinės vertybės. Tiesiog praėjus tam

4 tikram laikui jos turi atsinaujinti tam, kad būtų pri- simintos ir naujai įprasmintos. Priešiškumo krikš- čionybei apibendrinimas galėtų būti toks – jei jau pripažįstame krikščionišką doktriną, šventuosius ir kt., tai turime įsiklausyti ir į šv. Brigitos, švedų vie- nuolės, kuriai XIV a. viduryje per regėjimą apsireiš- kė Jėzus, žodžius, kad kryžiuočiams už jų „šven- tus“ darbelius bus nukirstos dešiniosios rankos, o kairiosios liks, kad gyventų ir galvotų apie savo nuodėmes. Kyla klausimas – tai kas buvo Dievo (ne to, konjunktūrinių viduramžių ideologų sugalvoto stabelio, bet tikrojo Dievo) kariai? Kaip manote, ar tai, kad Durbės mūšio reikšmė buvo neįvertinta renginiais, pinigais, viešąja retori- ka, nėra konservatyvių krikdemiškų sluoksnių bai- mė, kad bus deramai pagerbta pagonių žemaičių pergalė prieš tuos, kurie turėjo popiežių užnugarį kryžiaus žygiams? Be to, juk būtent po Durbės per- galės Mindaugas atsisakė per Vokiečių ordiną gau- tos karūnos? Juk antai net disidentas vyskupas S. Tamkevičius gal neapgalvojęs tarstelėjo, kad Žalgi- Į Alsungos gyvenvietę perkeltas seniesiems kuršiams ir žemaičiams rio mūšio svarba esanti išpūsta sovietų saugumo… būdingas aukuro akmuo su plokščiadugniu dubeniu. Manoma, ši tradicija būdinga IX–XIII a. Kartu su kuršių pabėgėliais vėliau šio tipo šventvietės I. B. Manau, kad tai, kas dabar vyksta viešoje er- paplito Rytų Lietuvoje. Liepojos r., Latvijos Respublika. 2008 m. dvėje, nėra konservatyvizmas. Tai paprasčiausias smulkmeniškas bailumas, kažkoks konformizmas, lietuviai jos nepamini, visa iniciatyva yra perleista į Len- kai žmonės ima bijoti savo šešėlių. Tikrasis konser- kijos rankas, iš esmės Lietuva prie to tik minimaliai pri- vatyvumas būtent ir gina pagrindines esmines ver- sijungia. Beje, Latvijoje Durbės mūšis irgi vargu ar bus tybes – ir Lietuvoje visada taip buvo. Paskaitykim, deramai paminėtas – apie rimtus pasirengimus neteko pavyzdžiui, Maironio, Antano Baranausko raštus, girdėti. Gal tik Durbės miestelyje latviai – kuršių pali- jie – konservatyvių pažiūrų žmonės, kunigai, užė- kuonys ir žemaičiai surengs vietinio pobūdžio minėjimą. mę aukštas pareigas, bet kaip žavėjosi pagoniškąja Pažiūrėjus plačiau, tai iš dalies lemia ir mūsų valstybės Lietuva! Netgi monsinjoras Alfonsas Svarinskas ar politika Latvijos atžvilgiu. Realiai beveik nepalaikomi ir vyskupas Jonas Kauneckas nuo senosios Lietuvos neskatinami dviejų baltų valstybių kultūriniai ryšiai, kon- nenusisuka. Tikros vertybės – drąsa, pasiaukojimas taktai regionų, istorinių žemių, savivaldybių, seniūnijų – visuomet yra pripažįstamos. Tai tiesiog šventa, lygiais. Tarsi į šiaurę nuo Lietuvos plytėtų balta dėmė… nepriklausomai nuo to, ar aukojasi krikščionis, ar – I. B. Su latviais visada gyvenome surėmę nugaras; jei pagonis. Tai – iš Dievo. Sąžiningas žmogus visada nutinka kas negero, tada vieni kitus prisimenam, bet kol tai pripažins, o konjunktūriškam prisitaikėliui galbūt ne – vis „kariaujam“ dėl pieno, kiaulių, naftos telkinių jū- badys akis. roje ir sienos nustatymo… Kaip atsitiko visuomenės gyvenime, švietimo sis- Dėl europėjimo planų partnerystės pirmenybė teikia- temoje ir netgi istoriografijoje, kad pagal reikšmę ir ma ne latviams, ne baltų vienybei, o lenkams, kurie į tokį svarbą už Žalgirio mūšį maža kuo kuklesnis Durbės įsiteikimą žvelgia truputį iš aukšto… mūšis nebuvo ir netgi dabar (po Seimo nutarimo pri- T. B. Ir tie, ir anie yra mūsų kaimynai, o vis dėlto la- pažinti jo istorinį jubiliejų) nėra deramai įvertintas? tviai – mums gimininga tauta. Lemia, matyt, tai, kas do- I. B. Pripažinkime, kad Žalgirio mūšis vis dėlto minuoja kaip ekonomiškai stipresni, gausesni. Nors tar- svarbesnis. Jis tiesiog simbolizuoja karo su kryžiuo si ir prisijungsim prie Žalgirio mūšio minėjimo Lenkijoje čiais pergalę, nors pergalė dažnai minima tą dieną, (bandoma tai daryti), bet pagrindinis planuotasis mūsų kai buvo pasirašyta laimėjimą įtvirtinusi taikos su- kultūrinis akcentas – vaidybinio filmo sukūrimas – sutartis. Gal mums tada derėtų švęsti 1422 m. rugsėjo bliuško. Esą nėra pinigų, nors jei už tuos kelis milijonus 27 d. – Melno sutarties pasirašymo dieną? Žalgirio reikėtų surengti kokį kariškių ar eurobiurokratų pasidis- pergalė apibendrino viso karo su kryžiuočiais (taip kutavimą, pinigai kaip mat būtų atseikėti. Ką jau kalbėti pat ir Durbės mūšio) pastangas ir aukas. Todėl Žalgi- apie VEKS‘o ir Lietuvos tūkstantmečio minėjimo progra- rio mūšio svarbos iškėlimas yra natūralus. mų pralaidokautus šimtus milijonų litų. Žalgirio ir Durbės Tomas BARANAUSKAS. Kas daugiausia švenčia minėjimams trūksta ne pinigų – greičiau supratimo, kam Žalgirio pergalę? Juk normaliai, kaip priklausytų, ta istorija išvis reikalinga.

5 Gruobinios pilkapiai. 2008 m. Vykinto Vaitkevičiaus nuotraukos.

I. B. Latviai per nepriklausomybės dvidešimtmetį Kuo Jums nepatiko „Žalgirio. Geležies dienos“ scena- sugebėjo pastatyti du juos reprezentuojančius filmus rijus, kad net nusprendėte pateikti (galima skaityti inter- – apie 1940 m. sovietų okupaciją („Baisioji vasara“) ir nete) savąją filmo apie Žalgirio mūšį scenarijaus versiją? apie 1918 m. kovas už valstybę („Rygos kariai“). La- I. B. Nesakyčiau, kad jis man nepatiko. Tiesiog išė- tvija su didžiule rusų mažuma – „penktąja kolona“, jo taip, kad pasisiūliau filmo kūrėjams į konsultantes. su ekonominiais sunkumais nepabijojo parodyti, kaip Buvau mielai į komandą priimta, nes kuo daugiau gal- jie kovojo už laisvę – net ir su bermontininkais, vokie- vų, tuo geriau. Jiems rūpėjo, kaip scenarijų padaryti čiais, kurie bent jau teoriškai buvo nusiteikę kovoti su patrauklų, nes reikėjo aprėpti daugybę įvykių, kurie bolševikais. o mums nuolat kišamas Juzefas Pilsuds- vis buvo išmetinėjami, nes netilpo. Šiek tiek pasigin- kis, kuris prie Varšuvos sustabdė ir nugalėjo bolševikų čijom ir man kilo sava vizija. Pabandžiau ją užrašyti, puolimą, o mes su juo taip negražiai elgėmės, nenorė- kad pati pamatyčiau, ko ji verta ir ar kam tinkama, kas jom Vilniaus krašto atiduoti… Ir dar Kauno – kaip de- telpa, kas ne. serto. Tai mūsų politiniame elite paplitusi, įsisenėjusi Kur kertasi šių tarsi ir alternatyvių scenarijų vizijos, mada ir bėda. ką Jūs stengėtės akcentuoti, išgryninti? Dėl filmo apie Žalgirio kūrimą – pritrūko istorinės sa- I. B. Nežinau, kiek galiu atskleisti, nes tarėmės dėl vimonės, patriotiškumo ar ko? Juozo Marcinkevičiaus scenarijaus. Pasakysiu tai, kas I. B. Pritrūko politinės valios, supratimo, kam rei- buvo skelbiama per „Panoramą“. Kadangi filmui norėta kėtų skirti prioritetą esant kritinėms ekonominėms suteikti romantinį atspalvį ir pažvelgti į įvykius netradici- aplinkybėms – siaučiant krizei. Kita vertus, gal nėra to niu kampu, pagrindiniu veikėju (galbūt virsiančiu pasa- blogo, kas neišeitų į gera – gal ilgainiui atsiras geresnis kotoju) buvo pasirinktas kryžiuotis, be to, jam buvo „su- filmo scenarijus, labiau pasiryžęs dirbti režisierius, gal kurptas“ romanas su Vytauto žmonos tarnaite. Tai buvo subręs ir politikų, kuriems tokio filmo sukūrimas bus originalu, bet šalutiniai veikėjai ėmė gožti Vytauto ir Jo- principų ir garbės reikalas. gailos santykius, todėl pradėta ieškoti alternatyvų. Bet

6 galutinė scenarijaus versija taip ir nenusistovėjo, nes pa- žiauriai užkariavo Sembą, ten buvo surengtos masinės aiškėjo, kad finansavimo nebus. Girdėjau, kad galiausiai skerdynės. Mane ypač žavi tai, kad žemaičiai pakilo į vėl norėta koncentruotis prie Vytauto ir Jogailos dueto. kovą būtent sembų tragedijos akivaizdoje – matydami Manau, jų santykiai istorijos kontekste buvo svarbiausi ir šios stiprios genties palaužimą ir suvokdami, kad žūt- jų užtenka, norint sukurti dramatinę filmo intrigą. būtinėje priešstatoje lieka vienui vieni (Skalva, Nadru- Vis dėlto norėčiau daugiau pakalbėti apie nepelnytai va buvo nedideli dariniai, o jotvingius tuo metu puolė į visuomeninio gyvenimo užkaborius nugrūstą reikšmin- visi kaimynai – Haličas-Volynė, Ordinas). Tokia drąsa gą žemaičių ir kuršių pergalę Durbės mūšyje. Kaip mano- nusipelno paties aukščiausio įvertinimo. te, ar jau užtektinai ištyrinėtos ir įvertintos Durbės mū- T. B. Net ir užkariavus kai kurias baltų gentis tai dar šio priešistorės, geopolitinės situacijos ir pačių kautynių nebuvo galutinis jų lemties įtvirtinimas – tai parodė ir eigos aplinkybės? Durbės mūšis, kai Ordino kariuomenė, iš dalies sudary- I. B. XIII a. geopolitinė situacija yra gana aiški, nors ta iš vietinių kuršių, gavo mirtiną smūgį iš pavergtųjų. iki XIX a. ir netgi XX a. pirmosios pusės buvo kai kurių O kai žemaičiai 1259 m. laimėjo Skuodo mūšį, ši pergalė neaiškumų dėl šaltinių perrašinėjimo, kuris priminė paskatino sukilti žiemgalius. Po Durbės mūšio keturioli- „sugedusį telefoną“. Kažkas kažką ne taip supran- ka metų tęsėsi Didysis prūsų sukilimas. Visa užkariauta ta, praleidžia žodį, todėl išsikraipo esmė. Iki Eduardo Ordino teritorija iš esmės jam buvo labai priešiška, si Gudavičiaus knygos „Mindaugas“ nelabai aišku buvo, tuacija dar toli gražu nebuvo stabili. kaip Durbės mūšyje ir kitose žemaičių kovose veikė I. B. Noriu pabrėžti, kad daugelio baltų genčių suki- Mindaugo faktorius ir jo vadovaujama Lietuva. Iki tol limus įkvėpė žemaičių drąsa. Jie parodė, kad ir vienas būdavo teigiama, kad Lietuvos karalius žemaičius vis lauke karys. tiek slapta rėmė, kad toks santykių modelis buvo slap- Apžvelkime to laikotarpio žemaičių karinius veiks- tas planas, panašus į vėlesnę Vytauto politiką žemaičių mus iki ir po Durbės mūšio. Regis, būta keturių didesnių atžvilgiu. kampanijų ir dviejų tikslių, Ordinui skausmingų atakų? Ar norima, kad taip būtų buvę ar iš tikrųjų buvo? I. B. 1253 m. Mindaugo Lietuva paliko Žemaitiją liki- I. B. Iš tikrųjų norai buvo painiojami su realybe, nors mo valiai. Tai buvo pirmasis (bet ne paskutinis) žemai- istorikams visa situacija ir anksčiau buvo gana akivaiz- čių atidavimas priešams, įvykęs kaip dėkingumo aktas di. Mindaugas, atsidėkodamas už karaliaus karūną, Mindaugo apsikrikštijimo ir karūnavimo proga. kryžiuočių ordinui padovanojo Žemaitiją, Dainavą, T. B. Beje, švęsdami Valstybės dieną – karaliaus Min- Nadruvą. Žemaičiai atsisakė paklusti, aišku, jotvingiai daugo karūnavimą – turime žinoti, kad liepos šeštoji (sūduviai) ir nadruviai – taip pat, bet žemaičiams teko yra data, išskaičiuota iš akto, kuriuo Mindaugas Ordi- pagrindinis kovos frontas. Jie pasipriešino ir, kaip sa- nui užrašė Žemaitijos ir Jotvos valsčius. Bandau kartais koma, fortas fortuna juvat – laimėjo ir pasuko istoriją įsivaizduoti, kaip turėtų ši šventė vykti, pavyzdžiui, Ra- kita linkme. seiniuose ir kitur, kurių pavadinimai tame akte išvardyti Atrodo, rašėte, kad buvo susidariusi tokia geopoli- kaip Mindaugo atsisakytos žemės. tinė situacija, kad beveik visos galinčios priešintis baltų Ir dabar kai kurie Žemaitijos savivaldybių merai tą gentys buvo supančiotos ir Lietuva, kaip baltus vienijan- dieną nerengia jokių iškilmių, o žemaičiams su istorine tis valstybinis darinys, jau iš esmės buvo prie katastro- atmintimi prie alaus bokalo apie šią „šventę“ geriau ne- fos slenksčio? Ir žemaičiams Mindaugas skyrė vergavimo užsiminti… kryžiuočiams dalią, bet įvyko stebuklas – jie tuo metu I. B. Ir tikrai – tai Žemaitijos ir Užnemunės gedulo bene šešiuose didesniuose antpuoliuose ir gynybiniuose diena. Būtų pagrįsta ir suprantama, jei tą dieną žemai- mūšiuose gerokai apmušė geležimi kaustytus riterius. čiai keltų valstybines vėliavas su juodais kaspinais. Tie- T. B. Lietuva kaip politinė galybė tada dar nebuvo są sakant, ir Lietuvai tai būtų proga prie vėliavų segtis visiškai suparalyžiuota. Tuo metu, kai Mindaugas už- juodus kaspinus, nes, vaizdžiai sakant, ko verta karūna, rašinėjo žemaičius, dar sprendėsi sembų likimas, tuo jei už ją buvo sumokėta tokia milžiniška kaina? Perfra- metu tik buvo pradėti nukariauti pietų kuršiai (dabar- zuojant lakią frazę, – ar revoliucija verta vaiko ašarų? tinė šiaurės vakarų Žemaitija), žodžiu, Ordino ekspan- O gal yra žinių, kad Mindaugas žemaičius suvokė ir sija buvo suintensyvėjusi, tačiau politinės realijos dar traktavo kaip nepatikimus, nesavus, kitokius? nebuvo nusistovėjusios. T. B. Tuo metu žemaičiai jau buvo pakankamai integ I. B. Žemaičiams po to, kai Mindaugas juos užrašė ruoti į Lietuvos valstybę, netgi jų strateginis tikslas, iš- kryžiuočiams, teko priimti principinį sprendimą – pasi- keltas vado Almino, buvo ne kokia nors savarankiška priešinti. Tada jie dar nebuvo vienui vieni, nes dar buvo kova su kryžiuočiais, – visų pirma siekta grįžti į Lietuvos tada labai galinga gentis – sembai, o tarp jų – Skal- sudėtį ir įrodyti Mindaugui, kad priešintis ir kovoti kartu va, Nadruva, jotvingiai. Tai buvo 1253 m., bet po šiek su visomis lietuvių ir kitų baltų gentimis yra įmanoma. tiek daugiau nei metų – 1255 m. pradžioje – Ordinas, Eiliuotoje Livonijos kronikoje žemaičiai vadinami lietu- padedamas Čekijos karaliaus Otokaro II, nepaprastai viais, nors nuo centrinės Lietuvos valdžios nepriklausė.

7 Ir ankstesniame Šiaulių (Saulės) mūšyje žemaičiai tik kai priešingą strategiją. Vytautas karūną paaukojo už lietuviais buvo vadinami. Kartais minėtoji kronika ir pa- teritorinį vientisumą, o Mindaugas rinkosi karaliaus tikslina – tai „lietuviai, kurie yra vadinami žemaičiais“. statusą ir karūną, užmokėdamas Žemaitija – Lietu- Žodžiu, bendroji savimonė jau buvo gana stipriai išvys- vos žemėmis. Žinoma, teisėtai keliamas klausimas, tyta ir vargu ar Mindaugas tai galėjo ignoruoti. ar Mindaugas turėjo kitą išeitį? Tuo metu vyko vidaus I. B. Nematyti jokių ženklų, kad žemaičiai tada būtų karas. Ir dėl šios konfrontacijos, ir vėlesnių padarinių turėję atskirą, itin savitą savimonę. Žemaičius pirmiau- žemaičių kunigaikščiui Vykintui, kuris tai provokavo, sia pamini garsioji sutartis su Volyne ir Haliču; pamini- tenka ne mažesnė atsakomybė nei Mindaugui. ma, kad tarp jos sudarytojų buvo ir žemaičių kunigaikš- T. B. Vykintas kartu su Tautvilu pirmasis su Ordinu čiai Vykintas, Erdvilas ir kiti. Iš to matyti, kad žemaičiai susitarė dėl sąjungos prieš Mindaugą. Vėlesnė Mindau- buvo tokie pat Lietuvos valstybės kūrėjai kaip ir aukš- go sąjunga su kryžiuočiais buvo tarsi neišvengiamas taičiai. O kad valstybė skirstosi į regionus ir administra- atsakas, norint išlaikyti valdžią. Mindaugas Ordiną per- cinius vienetus, yra visai natūralu, tai nepaneigia jos pirko, kaip rašoma Haličo-Volynės metraštyje. Tokioje integralumo. Aišku, iškilo sunkumų dėl to, kad XIII a. situacijoje Mindaugo žingsnis gal ir buvo suprantamas, viduryje prasidėjus Mindaugo nesantaikai ir karui su bet paskui jis tapo politiškai ir kariškai pasyvus, savo jė- sūnėnu Tautvilu, dalis žemaičių parėmė pastarąjį, bet gomis nepasitikintis valdovas. Netgi žemaičių pergalė ir mūsų laikais lietuviai balsuoja už skirtingas partijas. Durbės lauke jo iš karto neįtikino, kad tokią pragaištin- T. B. Tautvilą rėmė ir jotvingiai, bet tai buvo vidaus gą politiką reikia keisti. karas. Be to, Tautvilas buvo ne žemaitis, o Mindaugo I. B. Visada sveriam alternatyvas. Mindaugas, su- brolio sūnus – taigi lietuvis pagal tėvą. sidūręs su Tautvilo išdavyste, jo sąjunga su Ordinu, Kaip tokiu atveju Mindaugo užrašymą turėtume trak- turėjo dvi galimybes: arba persivilioti į savo pusę dalį tuoti – kaip taktinį ėjimą ar kaip neatleistiną išdavystę? Tautvilo sąjugininkų ir, aišku, po to mokėti, arba ap- T. B. Iš esmės tai buvo išdavystė. Palyginkim Min- šaukti Tautvilą ir jo rėmėjus tautos ir valstybės išdavi- daugo poelgį su Vytauto veiksmais užrašinėjant Ordi- kais, suvienyti visus po senosios religijos vėliava ir tvir- nui žemaičius ir juos vėl atsiimant. Tie atsiėmimai buvo tai stovėti savo pozicijose. Žemaičių vadas Alminas tą Vytauto suorganizuoti – vyko du žemaičių sukilimai ir padarė – parodė, kokia galinga vienijančia jėga gali prieš kryžiuočius, be to, lietuviai visokeriopai jų kovą tapti tautinis tikėjimas ir savųjų pozicijų, gimtosios že- rėmė. Nėra abejonių, kad Vytauto užrašymai buvo tak- mės gynimo idėja. Šios vertybės suvienijo ir žemaičius, tinio pobūdžio veiksmai geopolitineje kovoje. Jis į tai ir žiemgalius, ir kuršius, ir prūsus. Žemaičių pavyzdžio nežiūrėjo kaip į amžiną atidavimą – kai tik sutvarkyda- įkvėpti sukilo netgi Saremos salos estai. vo reikalus, sustiprindavo pozicijas, tuoj stengdavosi T. B. Kai prie žemaičių galų gale prisijungė Mindau- žemaičius atsiimti. gas, faktiškai visos kitos vokiečių valdose buvusios Mindaugo laikais žemaičiai irgi grįžo į Lietuvą, bet gentys, išskyrus latgalius ir lyvius, žemaičių jau buvo kaip grįžo? Patys savarankiškai laimėjo Durbės mūšį ir suburtos kovai. Ir kuršiai, ir prūsai, ir estai, ir kiti patik po metų žemaičių delegacija galėjo atvykti ir netgi vergtieji bruzdėjo; kaip rašoma kronikoje, žemaičiai su turėjo įtikinėti Mindaugą, kad šis teiktųsi prisidėti prie Treniota Mindaugo klausė, ar tu nori būti toks kvailas, žemaičių organizuojamos kovos prieš Ordiną ir suteik- kad lieki vokiečių sąjungininku? tų jiems politinę globą Lietuvos valstybėje. Aišku, že- I. B. Kryžiuočių šaltiniai teigia, kad vienas Mindau- maičiai pasirėmė ir Mindaugo aplinkos žmonėmis, pir- go giminaitis (matyt, Treniota) prekiavo su pagoni- miausia jo seserėnu Treniota, palaikiusiu idėją Lietuvai mis (t.y. žemaičiais), o kryžiuočiai atėmė prekes iš grįžti prie senojo tikėjimo. jo žmonių; Mindaugas pareikalavo prekes grąžinti, o I. B. Apibendrinant Mindaugo ir Vytauto laikų geo kryžiuočiai atsisakė, nors Mindaugas jau netgi buvo politinė situacija labai panaši. Kaip susiklosto XIII a. sutikęs atsiimti tik pusę prekių. Taigi Mindaugo atsi- viduryje, tokia ji ir lieka iki Vytauto laikų, XV a. pra- metimą provokavo patys kryžiuočiai. Netgi kai pačio- džios. Daugiau nei du šimtmečius Lietuva su Ordinu je derybų pradžioje Mindaugas susitarė su Livonijos iš esmės kaunasi dėl to paties – dėl Žemaitijos. Jau krašto magistru Andriu Štirlandu ir kai šis iš jo gavo XIII a. viduryje išryškėjo derėjimosi ir kompromiso visus didžiuosius užrašymus, tai kryžiuočiai juo visai objektas – jei Lietuva Ordinui atiduoda Žemaitiją bei nebuvo patenkinti, skleidė gandus, kad A. Štirlandas kitas žemes, skiriančias Prūsiją nuo Livonijos, Ordinas parsidavė Mindaugui, kad paėmė iš jo kyšį, kol galop palieka Lietuvą ramybėje ir duoda karūną. Lygiai taip privertė atsistatydinti. Kryžiuočiams tiesiog rūpėjo pat ir Žalgirio mūšio išvakarėse – 1410 m. pradžioje, kariauti, kariauti, kariauti… Jie kitaip nemokėjo ir ne- kai Vytautas buvo Kežmarke, Zigmantas Liuksenbur- galėjo egzistuoti. Manau, kad jei Mindaugas ir nebūtų gietis, būsimasis imperatorius, jam pasiūlė karūną atsimetęs nuo krikščionybės, tai, matyt, Ordinas vie- mainais už būsimo Žalgirio atsisakymą, bet Vytautas nu ar kitu būdu Lietuvą vis tiek būtų bandęs užvaldy- išvyko neatsisveikinęs… O Mindaugas pasirinko visiš- ti. Ir net jeigu žemaičiai būtų paklusę Mindaugo valiai

8 ir pasidavę, tai nereikia manyti, kad apkrikštyta Lietuva būtų gražiai sau gyvenusi. Kryžeivių kraujyje, sakėte, buvo įsigyvenęs poreikis kariauti, kuris buvo virtęs gyvenimo būdu, bet žemaičiai irgi buvo prityrę ir įgudę kariai, ge- bėję aršiai ir išmintingai kautis tikslingai panaudo- dami kraštovaizdžio, mūšio lauko reljefo pažinimą, nors dažnai ir vos ne dvigubai mažesnėmis nei priešas pajėgomis – reiškia, jų kovinė dvasia buvo išskirtinė? I. B. Žemaičiai rodė ne tik drąsą, bet ir didžiulį išradingumą. Pavyzdžiui, 1257 m. prie Klaipėdos jie įviliojo į atvirą mūšį Livonijos magistrą ir jį su- mušė. Po to Ordinas buvo priverstas sudaryti paliaubas dvejiems metams. Žemaičiai patys tas paliaubas pasiūlė, tokiu būdu išlaikydami inicia- tyvą ir išvengdami atsakomosios akcijos. Kodėl į Kuršą buvo nukreipti žemaičių smūgiai? Matyt, Kuršas jiems atrodė silpnoji kryžiuočių grandis. Šiaip viena iš esminių baltų karybos problemų buvo tai, kad jie nesugebėdavo paimti Ordino pi- lių (XIII a. buvo tik kelios išimtys. Šį keblumą kaž- kokiu būdu vėliau sugebėjo išspręsti tik Kęstu- tis). Žemaičiams kryžiuočius reikėjo vilioti į atviro lauko kautynes – todėl prisiėjo dažnai pirmiems pulti. Antra, kuršių faktorius – žemaičiams buvo svarbu pritraukti į savo pusę kitas baltų gentis. Žinoma, kad taikiems gyventojams viduramžių karai buvo labai žiaurūs. Vis dėlto skaitinėdama Eiliuotąją Livonijos kroniką pastebėjau, kad net toks šališkas šaltinis fiksavo skirtumus, kaip že- maičiai traktavo kuršius ir vokiečius. Žemaičiai vieni kitus agitavo, kad kuršius reikia imti į nelais- vę, paimti jų turtą, sudeginti namus, bet vokie- čiams – jokio pasigailėjimo! Reikia pripažinti, kad Smėlio skulptūros, nulipdytos 2008 m. rugpjūčio 4 – 8 d. Liepojoje, žemaičiai sugebėjo kariauti labai drausmingai: fragmentai: Durbės mūšio epizodai ir XIII a. kuršių gyvenimo vaizdai. Dizaineris Uldis Zarinšas. Šaltinis – www.travelzone.lv nepaisant kelių žygių į kuršių žemes, jie kažkokiu būdu sugebėjo jų nenuteikti prieš save ir netgi laimėti simpatijas. Kitas dalykas – žemaičiai nuo pat 1256 m. laikė iniciatyvą savo rankose. Jie puolė pirmieji, paskui sulaukė atsakomojo ordino puolimo, paskui su- mušė Livonijos magistrą prie Klaipėdos, primetė Ordinui paliaubas ir joms pasibaigus sugebėjo vėl užpulti pirmieji. Beje, ne tik užpulti – 1259 m. rudens pradžioje jie vėl sumušė kryžiuočius, šįkart Skuodo mūšyje. Kaip galėtumėte nusakyti Skuodo mūšį? Įdomu ir todėl, kad numanomoji mūšio vieta Kulų kaime yra vos už kelių kilometrų nuo mano gimtųjų Nar- vydžių. I. B. Išties nėra tiksliai nustatyta tikroji Skuodo mūšio vieta. Žinoma tik tiek – mūšis vyko Skuodo lauke. Bet pergalė šiame mūšyje buvo didžiulis že- maičių strategijos pasiekimas.

9 Prieš tai Kurše buvo surengtas eilinis grobiamasis žy- Ką toliau daro žemaičiai? Jau, atrodo, pergalė, jau gis ar vėlgi viliojamasis manevras? galima būtų ir atsipūsti, truputį ant laurų pasnaus- I. B. Iš esmės dažniausiai viduramžių žygiai buvo ti… Ne, žemaičiai tik grįžta į gimtąsias vietas, persi- grobiamieji. Tikslas – nualinti priešų kraštą, apsirūpinti rikiuoja, kaip sakoma, tik marškinius pasikeičia ir vėl maisto atsargomis, pagrobti gyvulius, išsivaryti į nelais- į žygį. Šįkart jau Ordino magistras su didžiausiomis vę įkaitus siekiant apsidrausti nuo atsako ar tikintis iš- Livonijos pajėgomis laukia žemaičių. Kronikoje net pirkos. Ištuštinti kraštą, kad jį valdančiam priešui būtų poetišku stiliumi rašoma, kad Livonijoje nė vieno smogta ekonomiškai. Skuodo mūšio atveju vėlgi mato- vyro namuose neliko… Ordino stovykla sutelkiama me žemaičių taktinį manevrą – vilioti kryžiuočius į atvi- prie Vartajos pilies, kuri yra maždaug už dvylikos ki- ro lauko kovą vyras prieš vyrą. Strateginis laimėjimas lometrų į pietus nuo Durbės. Žemaičiai, matyt, jau pirmiausia buvo tai, kad žemaičiai šį antpuolį sugebėjo seniau buvo aptikę per paskutinį ledynmetį iš di- surengti pirmieji. džiulio vandens srauto ar upės (kurių likutis, matyt, O atsitraukdami susilaukė persekiotojų iškart iš dvie- ir yra garsusis Durbės ežeras) susiformavusį Durbės jų atspirties taškų – iš Kuldygos ir iš Klaipėdos. Kaip jie senslėnį. Juo dažnai ir vykdavo žemaičių žygiai į Kur- suderino veiksmus, juk pasiuntiniai arklius galėjo varyti šo gilumą. Žemaičiai atžygiavo prie Vartajos pilies, ne greičiau nei įsiveržėliai, o telefonų vis dar nebuvo… aišku, kryžiuočiai juos pamatė, bet jų gretose kilo I. B. Manau, kad tada kryžiuočiai patys rengėsi už- maža sumaištis, nes jau buvo vakaras, o armijas sky- pulti Žemaitiją, tai atrodo logiška, nes baigėsi paliau- rė slėnis, kuris buvo maždaug pusantro kilometro bos, kryžiuočiai vėl išsirūpino iš Mindaugo eilinį žemai- pločio, krantai apie keturiasdešimt metrų aukščio, čių dovanojimą, reiškia, patys ruošėsi eiti pasiimti, kas slėnio viduriu teka Vartaja (Bartos arba Bartuvos in- jiems „priklausė“. Ir žemaičiai juos aplenkia! Tikrai fan- takas)… Kryžiuočiai sugalvojo, kad va vakaras, vie- tastiškas vadovavimas pajėgoms! Mikli vadyba! Eilinį ta mūšiui nepatogi, nes jodama per slėnį ir aukštyn kartą Alminas sužiba ir kaip strategas, ir kaip taktikas. atšlaite Ordino kavalerija negalėjo išvystyti didelio Geriausia gynyba – puolimas? greičio, be to, žemaičiai galėjo apšaudyti ją strėlė- I. B. Taip. Atrodo, kad kryžiuočių puolimo jėgos buvo mis. Taigi kryžiuočiai pagalvojo, kad gal geriau pa- koncentruojamos Klaipėdoje. Kronikoje rašoma, kad lauks ryto… O iš ryto žemaičių pėdos jau buvo at- Kuršą puolė trys tūkstančiai žemaičių ir kad iš Klaipėdos aušusios… Mane išties stebina puikus Almino (ar į Kuldygą atėjo galinga pagalba, reiškia, kad kryžiuočių Algmino – jo vardo rašyba dar nėra nusistovėjusi) ten, aišku, buvo ne ką mažiau. Žemaičiai provokavo atvi- vadovavimas žemaičių pajėgoms, sugebėjimas blai- rą mūšį, skubiai nesitraukė, kažkur Skuodo lauke įsiren- viai, protingai įvertinti situaciją ir rinktis patį ge- gė stovyklą ir laukė ateinant kryžiuočių. Nebėgo, nesi- riausią sprendimą. Alminas, matyt, įvertinęs priešų traukė, nes patirtis jiems padėjo suvokti, kad visada yra ir savo kariaunų pajėgumą, mūšio vietos teikiamas geriau priešą sumušti jo žemėse. Jei žemaičiai būtų atsi- galimybes ir kitas mums nežinomas aplinkybes, nak- traukę nesumušę kryžiuočių, tai šie būtų puolę jų kraštą tį pasitraukė. Aišku, kryžiuočių propaganda bandė ir pakeliui būtų kentėję jų pačių moterys ir vaikai. Taigi teigti, kad pabėgo, išsigando žemaičiai… Bet nieko, žemaičiai laukė, kol ateis priešai, ir manoma, kad jų pa- aišku, tai apgauti negalėjo – žiemgaliai, buvę Ordino jėgos nebuvo menkesnės, gal net didesnės. Kryžiuočių kariuomenėje, pamatė realų jėgų santykį ir, grįžę į puolimas prasidėjo lygiame lauke, žemaičiai apsigynė, savo kraštą, iš pilių išvijo kryžiuočių įgulas. Gražiuoju matyt, atlaikė pirmąją ataką. O kuršiai ėmė bėgti. Pa- išvijo, nė vieno nenužudė, nors, aišku, buvo ir karš- sakojama, kad prieš mūšį žygio vadas, Klaipėdos kom- takošių, norėjusių kryžiuočius išskersti, nes buvo ir tūras Bernardas Harenas kuršius agitavo, kad jie būtų už ką, bet Raktės (Raktuvės) pilies viršininkas Ska- narsūs, tame mūšio lauke gintų ir saugotų savo žemę bis vis dėlto įtikino gentainius kryžiuočių pasigailėti. nuo ateities puolimų, sakyta, kad jei dabar jie žemaičių Toks humaniškas poelgis, beje, ganėtinai gerai paro- nenugalės, tai jie vėl sugrįš, vėl siaubs, degins, žudys. Vis do aukštą bendrąją „laukinių“ pagonių kultūrą. Ir tas dėlto kai pirmoji ataka sužlugo, dauguma kuršių pabėgo Žiemgalos sukilimas Ordinui buvo labai nepalankus, iš mūšio lauko. Žinoma, keli kolaborantai neišvengiamai nes Žiemgala Žemaitiją lyg skydu užstojo. Anksčiau liko. Kryžiuočių kariuomenė pastebimai sumažėjo, tada kryžiuočių žygiai į Žemaitiją vykdavo tiesiai iš Rygos žemaičiai perėjo į puolimą ir sutriuškino vokiečius bro- per Žiemgalą, o dabar reikėjo daryti daugiau kaip tri- lius riterius, jų ginklanešius ir piligrimus (kryžininkus pa- jų šimtų kilometrų lankstą per Klaipėdą. sauliečius). Žuvo 33 riteriai. Pagal žuvusiųjų kiekį matyti, Taigi Ordinas nusprendė keisti taktiką – statyti savo kad tai buvo vidutinio dydžio mūšis XIII a. kovų konteks- pilis Žiemgaloje ir Žemaitijoje. Jie suprato, kad jų pilys te – devintas pagal mastą ir pusantro karto didesnis už pagonims yra beveik neįveikiamos, kad gali tikėtis jose rusų išgarsintas (prisistatė filmų) Aleksandro Neviškio atsilaikyti. Be to: pilys turėjo prikaustyti priešų jėgas Ledo kautynes su kryžiuočiais ant Peipuso ežero (ten ir neleisti rengti tolimesnių išpuolių. Šią gana didelę ir žuvo vos 20 riterių). plačią operaciją jie pradėjo 1259 m. žiemos pradžioje

10 operaciją, be to, matyt, buvo užsimota vienu smūgiu ir visą Žemaitiją palaužti. Livonijos magistras Burhardas von Hornhauzenas, beje, prieš tai buvęs Sembos kom- tūru, nuvyko į Prūsiją, mobilizavo ten pajėgas (joms vadovavo Prūsijos kryžiuočių maršalas Henrikas Botelis), gavo paramos iš Vokietijos. Aišku, buvo mobilizuota visa Livonija, iš Talino atvyko danai ir jų vedami estai (tuo metu šiaurinę Estiją valdė Danija) – visos didžiulės pa- jėgos, kurios tik buvo Pabaltijyje, iš dviejų pusių sutrau- kiamos į Klaipėdą. Beje, dar buvo ir švedų kryžininkų, kuriems vadovavo kunigaikštis Karlas Ulfsonas (žinoma, kad jis žuvo Durbėje). Kiek karių buvo šioje sutelktoje kariaunoje, sunku pasakyti, bet, manau, kad ne mažiau kaip aštuoni tūkstan- čiai. Situacija žemaičiams turėjo atrodyti tragiška: 1255 m. panašaus dydžio pajėgos buvo privertusios kapitu- liuoti Sembą. Žemaičiai gerai suvokė, kas jiems gresia, juolab kad patys galėjo mobilizuoti tik keturis tūkstan- čius karių. Bet tai, ką jie padarė, yra tikros drąsos viršū- nė. Buvo siaubinga rizika, bet žemaičiai atitraukė pajėgas nuo Georgenburgo ir dar kartą įsiveržė į Kuršą. Tai buvo gudrus taktinis smūgis, bet juk kryžiuočiai to jauko galėjo ir nepraryti, galėjo imti niokoti Žemaitiją, kuri buvo pa- Netrukus knygynuose pasirodys I. Baranauskienės likta be priedangos. Vis dėlto kryžiuočiai neatsispyrė pa- istorinis romanas „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“. gundai sučiupti Alminą ir sumušti žemaičių kariuomenę, (va, kaip greitai naujasis veikimo būdas realizuoja- ir Burhardas fon Hornhauzenas abi kariuomenes nuvedė mas!). Pirmiausia įsiveržė į Žiemgalą ir labai rimtai vytis žemaičių pajėgų. Jie pačiu pajūriu keliavo iki Liepo- užpuolė Tervetės pilį – atvyko su apgulos bokštais ir jos, paskui per Gruobinią pasuko link Durbės, o žemaičiai kt. priemonėmis, bet Tervetė apsigynė. Bet, matyt, jų jau laukė, matyt, gerai išsirinkę būsimo mūšio vietą. tas puolimas vis dėlto buvo daugiau dėmesį nukrei- Ji buvo vos 12 kilometrų nuo Vartajos pilies, kur kryžiuo- piantis manevras, nes jau kitą rytą kryžiuočiai pasi- čiai nesiryžo stoti mūšin. Žemaičiai šįkart pasislinko dar traukė į Duobės žemę ir ten greitai pastatė pilį. Že- labiau į šiaurę, kad jų flangą pridengtų Durbės ežeras. maičiai atžygiavo pulti Duobę, o tuo metu Ordinas Nepaprastai svarbu buvo ir tai, kad, matyt, žemaičiai (bendros Prūsijos ir Livonijos pajėgos) per Klaipėdą iš anksto buvo užmezgę ryšius su kuršiais. Neaišku, kokiu įsiveržė į Karšuvą ir ten irgi pasistatė pilį. Spėjama, būdu – ar geranorišku pagrindu, ar naudodami prievartą, kad vadinamasis Georgenburgas arba šv. Jurgio nes turėjo jų belaisvių ir iš ankstesnių, ir iš šio žygio. Gal pilis stovėjo Vilkų lauko pirmajame piliakalnyje Kū- tiesiog kuršiams buvo pasiūlytas geras sandėris? O kur- plėje, prie Jūros upės. Tada žemaičiams teko mesti šiai, matyt, buvo apimti prieštaringų ketinimų. Jie krei- Duobės apgultį ir lėkti namo. Žemaičiai atsakydami pėsi į kryžiuočius gana keistai klausdami, ar jei padės lai- prie Georgenburgo pastatė savo pilį ant antrojo Vil- mėti mūšį, jiems bus atiduota moterys ir vaikai, kuriuos kų lauko piliakalnio Veringos (tai viena pagrįsčiau- žemaičiai buvo paėmę į nelaisvę? Kitaip sakant, klausė, ar sių archeologo Gintauto Zabielos hipotezė) ir taip kryžiuočiai padės išlaisvinti jų žmones? Atrodo, savaime užblokavo kryžiuočių pilį – uždarė galimybę prie jos suprantama, kad senjoras turi išlaisvinti vasalus, beje, iki prieiti. Maždaug pusę metų pilys taip viena su kita ir tol jiems gana ištikimus. Tačiau kuršiams buvo atsakyta. kovojo – Eiliuotoje Livonijos kronikoje rašoma, kad Matyt, didžiulė kiekybinė persvara kryžiuočiams susuko ietys nuolat iš vienos į kitą pilį skriejo, visaip vieni galvas ir jie ėmė perdaug pasitikėti savo jėgomis. Pase- kitiems pakenkti stengėsi. Žodžiu, vyko nuolatinė kmes buvo galima numatyti. Kai prie Durbės ežero pieti- dviejų pilių kova. nio galo prasidėjo mūšis, kuršiai vieningai paliko Ordino Kadangi žemaičiai buvo savo žemėje, matyt, jie kariuomenę, o dalis net atgręžę prieš ją ginklus. Kuršių turėjo nemažą pranašumą – aprūpinimą, maistą, mo- pavyzdžiu kaip mat pasekė estai, o paskui juos – ir kiti Li- ralinį palaikymą? vonijos bei Prūsijos žmonės. Kautis su žemaičiais liko tik I. B. Žemaičiai savo žemėje buvo aprūpinti, o Ordino riteriai su keliais kolaborantais ir kryžeiviai. Bet, kryžiuočiams po pusės metų darėsi vis sunkiau spaudžiami iš vienos pusės žemaičių, iš kitos – kuršių ir atsilaikyti prieš žemaičių spaudimą. Livonijos ma- praradę pagrindinę kariuomenės masę, jie buvo apsupti gistrui teko organizuoti Georgenburgo gelbėjimo ir sumušti.

11 (lietuviai), būsimieji latviai ir estai. Aišku, kad tokie kuršių ir estų veiksmai sukėlė kryžiuočių paniką, jų rikiuotėje atsivėrė milžiniškos spragos, pastebimai sumažėjo kariuomenės fizinės apimtys … Vis dėl- to, anot kronikos, ir pralaimėdami kryžiuočiai greitai nepasidavė, priešinosi net bėgdami. Rezultatas – buvo nukauta 150 riterių bei jų vadai. Žinodami, kad riteris atitinka maždaug dešimt karių, galime apytikriai pasakyti, kiek kryžiuočių ir jų talkininkų žuvo Durbės mušyje. Manoma, kad jungtinėje jų ka- riuomenėje vien vokiečių buvo apie keturis tūkstan- čius, todėl net pakrikus pavergtiesiems padėjėjams jų kariauna galėjo lygiomis kautis su žemaičiais. Be to, jie turėjo prisijaukinę tokių koloborantų, kurie žinojo, kad geriau žūti mūšyje negu patekti į savo gentainių rankas. Pavyzdžiui, minimas sembas Sklo- das, kuris labai narsiai Durbės mūšyje kovojo ir kri- to – matyt, buvo tokios reputacijos, kad kito kelio tiesiog neturėjo. Žemaičių pergalė Durbės mūšyje buvo paremta drąsa ir pasiaukojimu. Beje, apie šį mūšį rengiu spaudai istorinį romaną „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“. Grįžkime prie išmintingo ir kovingo žemaičių karo vado Almino asmenybės – ar galima tvirtinti, kad jis ir Durbėje vadovavo žemaičiams (kitos versijos, kad Treniota, netgi Mindaugas)? Kodėl jis iki šiol vos šmėstelėdavo istorikų darbuose ir iš esmės nėra deramai įvertintas, ar jis turėjo ir politinį bei dvasinį svo- rį tarp žemaičių elito ir visos bendruomenės, ar buvo tik užsigrūdinęs ir puikiai karo meną įvaldęs kareiva, kaip dabar sakoma, „karo lauko“ vadas? I. B. Nėra galimybių didesnei diskusijai – visiškai Durbės mūšio schema. aišku, kad Durbės mūšį su žemaičiais laimėjo Almi- nas (ar Almenas, Algminas – kryžiuočiai jo vardą Kur visame kryžiuočių kariaunos išsidėstymo „pyrage“ rašo Aleman). Nėra abejonių, kad Mindaugas tame buvo pastatyti kuršiai; manoma, kad susiskirstę į pulkus pir- mūšyje tikrai nedalyvavo – žemaičių pergalė buvo mieji traukia riteriai su ginkluotų pagalbininkų ir tarnų bū- jo politikos krachas. Eiliuotoji Livonijos kronika, riais, o juos dengia iš pavergtų tautų sudaryti palaikantys ir minėdama žemaičių puolimų pradžią 1256 m., užsi- pagalbiniai daliniai? mena, kad Žemaitijoje buvo toks narsus vyras Ale- I. B. Rikiuojamasi pulkais, kurių vieni buvo kryžiuočių man, kurį žemaičiai buvo išrinkę savo vyresniuoju. riterių vedami (jų pagrindą sudarė ginkluoti ginklanešiai – Vėliau nepasakoma, kas vadovavo mūšiui, bet iš knechtai), kiti vedami kryžininkų, piligrimų ir kitų. Kuršiai, konteksto akivaizdu, kad vadovybė nesikeitė. Ma- sembai ir kiti pavergtų genčių pašauktiniai irgi rikiavosi tėme, kad Almino vadovavimo žemaičių armijai savo pulkais, netgi turėjo savo vadovybę. Visa kariuome- stilius buvo vientisas, jis visą laiką rėmėsi įsitikini- nė buvo raitoji, išskyrus gal tik pagalbinius dalinius. Visi mu, kad geriausia gynyba yra puolimas, drąsūs ir XIII a. žemaičių mūšiai buvo raitelių kovos, išskyrus pilių tolimi žygiai į priešų žemes. Kartu jam buvo būdin- apgultis. gas blaivus padėties vertinimas, gebėjimas laiku Kaip minėta, susidūrus kariuomenėms kuršiai sąmo- pasitraukti iš kovos lauko, kai aplinkybės klostyda- ningai ėmė bėgti iš mūšio lauko, o dalis atsuko ginklus vosi nepalankiai. Aišku, jei mūšiuose Alminas būtų prieš kryžiuočius ir patraukė paskui save estus. Estai gal žuvęs, tai Žemaitiją galėjo labai smarkiai išmušti iš nelabai ir suprato baltiškojo solidarumo reikalus, bet jiems vėžių. Na, o Treniota žemaičių vadu tapo per nesu- vis tiek buvo labai aišku, ką reikia mušti, kas buvo tikrasis sipratimą, per daugkartinį kronikų perrašinėjimą, priešas… Durbės mūšis buvo savotiškas pirmasis mūsų kuriose buvo pasakojama apie Mindaugo atsime- regiono tautų Baltijos kelias, nes jame dalyvavo žemaičiai timą nuo krikščionybės. Buvo pasakojama, kad

12 žemaičiai kreipėsi į Treniotą, o šis juos palydėjo pas Kur galėjo būti Almino gimtoji žemė? Mindaugą, bet praleidžiant žodžius ir iškreipiant pras- I. B. Didelė tikimybė, kad jis buvo kilęs iš Karšuvos. mę pats Treniota tapo žemaičiu. Šiaip Treniota buvo Mat Ordinas Karšuvą buvo pasirinkęs savo pagrindiniu Mindaugo seserėnas, galbūt Lengvenio sūnus, o rezi- taikiniu. Kita galimybė – Medininkų žemė, kuri Mindau- davo greičiausiai Linkmenyse. go donacijose dar neminima, o nuo XIII a. antrosios pu- O kaip aptariamuose įvykiuoe veikė žemaičių kuni- sės įgyja išskirtinį politinį svorį. gaikščiai Vykintas, Erdvilas ir kiti? Kaip galėtume apibendrinti Durbės ir Žalgirio mūšių I. B. Vykinto Durbės mūšio laikais greičiausiai ne- svarbą Lietuvos kaip valstybės raidai? bebuvo tarp gyvųjų. Iš šaltinių jis dingsta apie 1252 m. I. B. Kaip minėjau, iš esmės abu mūšiai vyko dėl Tuo metu dauguma žemaičių, netgi tie, kurie iš pradžių Žemaitijos – t. y., dėl Lietuvos teritorinio vientisumo. rėmė Tautvilą, pasidavė Mindaugui, bent jau Volynės- Durbės mūšyje žemaičiai kovėsi, kad visiems laikams Haličo metraštis rašė, kad jis visus žemaičius nupirko, būtų kartu su Lietuva, o Žalgirio mūšyje Lietuva (kartu todėl Tautvilas vėl turėjo bėgti į Volynę-Haličą. Taigi su lenkais ir kitais pasitelktais padėjėjais) grūmėsi, kad nors Vykintas jaunystėje su žemaičių pajėgomis buvo Žemaitija nebūtų iš jos atimta. sumušęs daug kryžiuočių, gal net laimėjęs Šiaulių mūšį, T. B. Durbės mūšyje žuvo 150 Ordino riterių, ten bet į gyvenimo pabaigą jis tapo kryžiuočių padėjėju, buvo sutelktos visos jo pajėgos iš Prūsijos, Livonijos parėmė sūnėno Tautvilo pretenzijas į sostą, sukėlė ir netgi Vokietijos atšakos, o Žalgirio mūšyje žuvo 200 karą Lietuvoje. Vykintas, regis, buvo tokia pat priešta- Ordino riterių, tiesa, ten nesikovė Livonijos atšakos ka- ringa figūra kaip ir Mindaugas. Nereikėtų jų perdaug riai. Šie duomenys iškalbingai byloja apie abiejų mūšių kelti į padanges. Kita vertus, jei daugiau žinotume apie mastą ir statusą Lietuvos istorijoje. Alminą, gal ir jam turėtume rimtų priekaištų… Alminas I. B. Svarbiausia, kad šie mūšiai įrėmina visą Lietu- mane žavi tuo, kad jis renkasi labai brandžią, protingą vos kovą su Vokiečių ordinu. Minėdami juos, pagerbia- politiką ir kovos kelią. Ambicingas vyras jo vietoje galė- me visas protėvių laisvės kovas, kurias galima pavadin- jo bandyti kurti valstybę Žemaitijoje ir netgi tikėtis sėk ti mūsų neišgalvotu nacionaliniu epu, ligi šiol teikiančiu mės, nes buvo nusipelnęs visų aplinkinių baltų genčių stiprybės kritiniais momentais. pagarbą ir paramą. Buvo pajėgus perkelti baltų genčių politinį centrą į Had there not been the Victory at the Battle Žemaitiją? of Durbe, We Would not be Celebrating the I. B. Būtent. Nes tuo metu Mindaugas buvo susi- kompromitavęs, politiškai ir dvasiškai bankrutavęs, Victory of the Battle of Grunewald kaip valdovas tapęs nuliu. Sugebėjo tik viena – užra- Juozas ŠORYS talks to the historian and šinėti Ordinui valstybės žemes. Dar, dar ir dar, matyt, political scientist, Inga BARANAUSKIENĖ, ilgainiui ir visą Lietuvą būtų užrašęs. and the historian, Tomas BARANAUSKAS T. B. Kažin, ar Lietuva tada jau buvo bankrutavusi, juk kaip tik žemaičiai siekė su ja sujungti jėgas ir drauge The interlocutors discuss some historic anniversa- kovoti. ries of 2010 significant to Lithuania. They are anniver- I. B. Tuo ir pasireiškė blaivus Almino protas. Nuos- saries of two pivotal victories against the Knights of kaudos arba ambicijos neretai pražudo valstybes ir the Cross, the 750th anniversary of the Battle of Durbė tautas – juk taip malonu būti pirmuoju, kad ir pačioje and the 600th anniversary of the Battle of Grunewald mažiausioje valstybėlėje. Bet Alminas sugebėjo atsi- as well as the 20th anniversary of the Restoration of spirti šiai pagundai ir netgi išlaikyti ištikimybę Mindau- Lithuania’s Independence. Šorys, Baranauskienė, and Baranauskas devote special attention to the often un- gui kaip Lietuvos valdovui, nors iš Žemaitijos pozicijų dermined Samogitian victory at Lake Durbė (contem- žvelgiant jis buvo vertas pačių blogiausių vertinimų. porary Latvia) in 1260 that was largely achieved thanks T. B. Vis dėlto Lietuva tada buvo ganėtinai dide- to Curonians and Estonians who turned against their lė jėga. Mindaugas nesireiškė kovose su kryžiuočiais, leadership in the army of the Order. Many historians bet į jo valdžią pateko didžiulė Polocko kunigaikštys- believe that if not for the victory at the Battle of Durbė, tė, jis susigrąžina valdžią Naugarduko žemėje. Min- we would not be celebrating the victory at the Battle of daugo politinė galia daugiau pasireiškė valstybės Grunewald and Lithuanians (if at all still there) would plėtra į Rytų pusę. be occupying completely different geographical terri- I. B. Netvirtinu, kad Lietuva tada buvo labai nusil- tories. The interlocutors also discuss the 13th century pusi ir kad žemaičiams nereikalinga. Tačiau Almino ir Lithuanian state and the political situation of the Baltic žemaičių vietoje būtų buvę natūralu supykti ant Lietu- tribes, the unappreciated sober and strategic thinking vos visiems laikams ir pamėginti sukurti savo valstybę. of the Samogitian war leader Alminas, the extraordi- Ambicijas Alminas suvaldė vardan Lietuvos vienybės ir nary courage and devotion of ordinary Samogitians bendros pergalės. who changed the flow of history.

13 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTŪRA. 2010/3 (132)

Mažosios Lietuvos kryždirbystė: mediniai antkapiniai kryžiai senosiose Priekulės apylinkių kapinėse

Martynas PURVINAS, Marija PURVINIENĖ

Straipsnio objektas – mediniai kryžiai Priekulės irutė, Klaipėdos krašto atskyrimas nuo Vokietijos ir kt.) apylinkių senosiose kapinėse, nagrinėjami remiantis pasikeitus padėčiai bei tyrėjų nuostatoms (pavyzdžiui, autorių atliktais natūriniais tyrimais, anksčiau skelbto- vis labiau įsigalint nacionalistinėms nuotaikoms, pra mis publikacijomis. Tikslas – atskleisti specifinius Ma- dėjus ignoruoti tautines mažumas ir pan.), nuoseklesni žosios Lietuvos kryždirbystės bruožus. Metodai – isto- etnologiniai krašto tyrinėjimai faktiškai nutrūko. rinis lyginamasis, statistinė analizė. Pagrindinė išvada Veikiausiai dėl to nebuvo parengta ir išsamesnė (kitos straipsnio gale) – praeityje Priekulės apylinkė- studija apie Mažosios Lietuvos antkapinius paminklus se medinių kryžių būta daugiau nei kitose Klaipėdos (taip pat ir apie medinius kryžius), nebuvo sistemingai krašto vietose: buvo statomi įvairių formų bei dydžių fiksuojami tuomet dar gausūs jų pavyzdžiai. mediniai kryžiai; matyt, kryždirbyste užsiėmė nemaža Vėlesni įvykiai (nacistinio režimo įsigalėjimas Vo vietos meistrų. kietijoje, Klaipėdos krašto aneksija 1939 m., Antrasis Prasminiai žodžiai: mediniai kryžiai, kryždirbystė, pasaulinis karas ir jo pabaigoje prasidėjusi sovietinė kapinės, Mažoji Lietuva. okupacija) visiškai pakeitė padėtį krašte. Senųjų krašto gyventojų išstūmimas, visiškas santvarkos ir ekonomi Įvadas nės padėties pasikeitimas nutraukė tradicinės kryždir bystės raidą Mažojoje Lietuvoje. Pasaulio paveldo objektams priskirtos lietuviškos Po 1944 m. krašto senųjų kapinių liekanos nebuvo kryždirbystės fenomenas susiklostė vystantis seno sistemingiau tiriamos, beveik nebuvo reikšmingesnių sioms baltų tradicijoms. Dėl istorinių bei kitų aplinky publikacijų apie tradicinę kryždirbystę (pavyzdžiui, bių įvairiose baltų žemėse jos klostėsi nevienodai, jų sovietmečiu buvo atsisakyta publikuoti Klemenso raidą dar formavo ir vėlesni istoriniai pokyčiai. Čerbulėno ir kitų autorių parengtą veikalą apie kry Nuo 1525 m. Mažojoje Lietuvoje įsigalėjusi liutero žius ir kt.2). nybė neskatino sakralinės tautodailės plėtros. Dėl pro Tik po 1990 m. galėjome skelbti žinias apie mūsų testantizmo nuostatų ten nedirbdinti šventųjų atvaizdai, vykdomus Mažosios Lietuvos kapinių tyrimus3, apie vengta gausesnių puošmenų, platesnio kryžiaus ženklo ten aptiktų medinių antkapinių kryžių ypatybes.4 Per panaudojimo (kryžiai galėjo stovėti tik šventovėse bei sistemingo krašto kapinių tyrimo dešimtmečius užfik kapinėse). savome tūkstančius objektų keliuose šimtuose senųjų Kita vertus, nuošalesnėse krašto vietose ilgus am kapinių, aptikome nemažai senųjų medinių antkapinių žius išliko archajiškų krikštų dirbdinimo papročiai. kryžių. Tai leidžia patikimiau apibūdinti Mažosios Lie Mažojoje Lietuvoje gausiau nei gretimoje Žemaitijoje tuvos kryždirbystės savitumus, apie kuriuos išsamiau būdavo puošiami kaimų pastatai (gal taip tenkinant ins bus rašoma mūsų rengiamoje monografijoje „Mažosios tinktyvų grožio poreikį). Krašto kapinėse statyti gana Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai“. kuklūs mediniai antkapiniai kryžiai būdavo savaip pa dailinami. Tyrimų plotas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje savitą lietuvi ninkų gyvenseną tyrinėję etnografai retsykiais užfik 2004 m. tęsdami nuoseklų Klaipėdos krašto kultūros suodavo ir Mažajai Lietuvai būdingus medinius ant paveldo liekanų fiksavimą, remiant Lietuvos Respubli kapinius kryžius (jų atvaizdų pateikiama, pavyzdžiui, kos kultūros ministerijai, pradėjome etninės architek žinomame Richardo Detlefzeno veikale1). Dėl vėlesnių tūros objektų (tarp jų ir mažosios architektūros objektų politinių įvykių (Pirmasis pasaulinis karas, pokario su senosiose kapinėse) tyrimą Priekulės apylinkėse.

14 MARTYNAS PURVINAS, MARIJA PURVINIENĖ. MAŽOSIOS LIETUVOS KRYŽDIRBYSTĖ

1 pav. Paprasčiausios formos neaukšti mediniai kryžiai (kaip ir kitose iliustracijose santrumpa nurodytas kapinių pavadinimas bei objekto numeris jų tyrimo plane; pateikiamas linijinis mastelis padės suvokti realų objekto dydį). Visus apmatavimo brėžinius parengė straipsnio autoriai.

2 pav. Paprasčiausios formos aukštesni mediniai kryžiai. Dešinėje – matyt, 3 pav. Paprasčiausios formos pokariu statytas savadarbis „vargo kryžius“. aukštesni mediniai kryžiai. Kairėje – išrautas kryžius su ilga požemine dalimi. 4 pav. Paprastieji kryžiai su užapvalintais kryžmės elementų galais.

15 MOKSLO DARBAI

5 pav. Paprastieji kryžiai su užapvalintais kryžmės elementų galais. Kairėje – apylinkėse neretų proporcijų žemas kryžius, antrasis iš dešinės – kryžius su įrašo ovaliniu medalionu.

6 pav. Įvairiai padailinti paprastieji kryžiai. Iš kairės: nusklembtos tašelių briaunos, trikampiu apipjauti kryžmės elementų galai, tašytas kryžiaus statmuo su stambesne apačia, įmantriau padailinti kryžmės galai (pastarojo kryžiaus proporcijos būdingos senajam kryždirbystės periodui).

7 pav. Paprastųjų kryžių puošimas užkartomis kryžmės elementų galuose – aukštesnių dirbinių pavyzdžiai.

8 pav. Paprastųjų kryžių puošimas užkartomis kryžmės elementų galuose – žemesnių dirbinių pavyzdžiai (apylinkėms būdingos kresnų kryželių proporcijos).

16 MARTYNAS PURVINAS, MARIJA PURVINIENĖ. MAŽOSIOS LIETUVOS KRYŽDIRBYSTĖ

Šios apylinkės buvo įdomios keliais atžvilgiais. vietos žmonių ekonominio pajėgumo, medienos pri Nuo stambesnių centrų (Šilutės, ypač nuo Klaipėdos) einamumo, vietos tradicijų, buvusių meistrų ir t. t.). nutolęs šis tyrimų plotas galėjo išsaugoti daugiau se Katastrofiški pokyčiai krašte nuo 1944 m. nevienodai nųjų liekanų. Dėl įvairių priežasčių Priekulės apylin paveikė atskiras vietoves (kai kas buvo ypač nusiaub kėse po 1944 m. išliko kiek daugiau nei kitur senųjų ta, kai kur liko ramesnių oazių). krašto gyventojų, pokariu prižiūrėjusių kai kurias ka Tie bendrieji aptiktų kryžių kiekiai mūsų dienomis pinaites (todėl šios buvo nusiaubtos mažiau nei daugu tegali paliudyti, kad senose šių apylinkių kapinėse iki ma Mažosios Lietuvos senųjų kapinių). Nuo seno šiose 1944 m. galėjo stovėti ir po kelias dešimtis medinių apylinkėse būta didelių girių, medienos vartojimas ten kryžių, kad kryždirbystė šiose vietose buvo išplėtota. buvo įprastesnis nei labiau dirbamų laukų masyvais pa Iš tų skaičių matyti ir buvę mikroregioniniai savi verstose kitose Mažosios Lietuvos dalyse. Matyt, ten tumai. Antai, ištyrus 112 senų kapinių ryčiau Šilutės, būta ir išplėtotų medienos apdirbimo tradicijų, daug aptikta vos 14 medinių kryžių ar jų liekanų5 (viduti vietos meistrų, galėjusių padirbdinti dailesnius antka niškai po 0,125 kryžiaus vienose kapinėse). O Prieku pinius medinius kryžius. lės apylinkėse jų buvo aptikta net 23 kartus daugiau Priekulės apylinkės buvo (ir tebėra) gana įvairios (vidutiniškai po 2,92 kryžiaus vienose kapinėse). Net gamtiniu atžvilgiu. Kuršių marių pakrantėje plyti drėg atsižvelgiant į visokius atsitiktinumus bei netikslumus ni miškai bei pelkės, o ryčiau tęsiasi sausesnė pakilu tenka pripažinti, kad kryždirbystė Priekulės apylinkėse ma, kai kur – ir pušynais apaugusios kalvelės. Senieji buvo kur kas daugiau išplėtota, kad vietos meistrai pa kaimai buvo atsidūrę įvairiose sąlygose – kai kur būta dirbdavo daug daugiau medinių kryžių nei, pavyzdžiui, labai derlingų plotų, kai kur – prastų žvyrynų. Tai at gyvenamųjų vietovių ruože tarp Šilutės ir Pagėgių. Tai siliepė ne vien kaimų sodyboms, bet ir vietos kapinių patvirtina ilgametė tyrėjų patirtis. antkapinių paminklų pobūdžiui. 2004 m. Priekulės apylinkėse buvo tirtos 47 seno Istorinių bei kitų sąlygų įtaka sios kapinės. 17 iš jų teko apibūdinti kaip labai nu siaubtas ir išgrobstytas. Medinių antkapinių kryžių Medinių kryžių (kaip ir kitų medienos dirbinių) liki bei jų liekanų pavyko aptikti tik dvidešimtyje senųjų mą lėmė specifinė Mažosios Lietuvos istorija, vietovės kapinių: Ašpurvių (dvejose), Butkų, Butkelių, Dvylių gamtinės sąlygos, medžiagos ypatybės. (dvejose), Elniškės, Gelžinių, Kojelių I, Kalviškių, Iki 1944 m. rudens krašto kapinės buvo kruopščiai Kontvainių I, Lankupių, Launių, Pangesų (vakarinėse), tvarkomos. Prisiminimuose buvo minimi paplitę kapi Pozingių (dvejose), Šilgalių, Traubų, Vanagų, Žydelių. nių priežiūros papročiai. Kaimų bei didesnių gyvenvie Natūrinių tyrimų metu radiniai buvo fotografuoja čių kapinės buvo intensyviai naudotos, jų plotai buvo mi, sudėtingesni objektai buvo fiksuojami ir piešiniais sudalyti į šeimų bei giminių sklypus, kuriuos prižiūrė bei apmatavimo brėžiniais. Visa tai leido patikimiau davo moterys, pasitelkdavusios vaikus. Matyt, sudūlėję įamžinti sunykusius (ir tebenykstančius) senuosius me ir nuvirtę mediniai kryžiai būdavo pašalinami (veikiau dienos dirbinius. siai sudeginami), tvarkant ir puošiant artimųjų kapus, Iš surinktų duomenų matyti, kad iš 137 užfiksuo savo giminės sklypą. tų objektų tik 79 buvo sveiki ar apysveikiai. Likę 58 Drėgnas pamario krašto mikroklimatas neigiamai objektai – buvusių antkapinių medinių kryžių liekanos. veikė medinius dirbinius. Net ir iš ąžuolo medienos Jos taip pat buvo fiksuojamos kaip vertingi buvusios padirbti bei dervuoti mediniai kryželiai po atviru dan (tradicinės) padėties pėdsakai. gumi, matyt, tegalėjo išstovėti vos kelis dešimtmečius. Nuoseklus (ir įmanomai tikslus) aptiktų objektų Nevienodai sparčiai dūlėdavo atskiros medinio kry apmatavimas leido sukaupti duomenų statistinei anali žiaus dalys. Greičiau nupūdavo kryžiaus papėdė, kuri zei, įgalinančiai patikimiau ir visapusiškiau apibūdinti lietėsi su drėgnu gruntu, be to, būdavo merkiama snie tiriamus objektus. go bei lietaus. Nuo kritulių dūlėdavo kryžiaus viršūnė, Iš surinktų duomenų matyti, kad atskirose Priekulės viršutinė gulstės briauna. Sparčiau sunykdavo išorinis apylinkių kapinėse aptikome labai nevienodą medinių medienos sluoksnis (taip sunykdavo medyje įrėžti arba kryžių kiekį (nuo 2 iki 18 ir 28). Deja, tie skaičiai dabar dažais užtepti medinių kryžių įrašai). Dūlėjimas spar tiesiog neatspindi tradicinės padėties. čiau paveikdavo pačią kryžmę – medienos iškartas. Ir praeityje medinių kryžių kiekis vienose kapinė Atsiliepdavo įvairūs medienos defektai, tačiau visi tie se priklausė nuo daugelio aplinkybių (pavyzdžiui, nuo faktoriai veikdavo gana lėtai, kol palaipsniui sunykda kaimo gyventojų gausos, kapinių kiekio, vidutinio vo ir pats kryžius.

17 MOKSLO DARBAI

9 pav. Įvairaus aukščio paprastieji kryžiai.

10 pav. Skirtingi paprastųjų kryžių variantai. Iš kairės: praeityje dažnas kryžmės elementų galų padailinimo būdas, tašytas ir į apačią kiek platėjantis kryžiaus statmuo, kryžius su įrašo medalionu.

11–12 pav. „Bumbulais“ puošti paprastųjų kryžių kryžmių elementų galai. 12 pav. dešinėje – kiek kitoks apipavidalinimo variantas.

18 MARTYNAS PURVINAS, MARIJA PURVINIENĖ. MAŽOSIOS LIETUVOS KRYŽDIRBYSTĖ

1944 m. vasarą bei rudenį beveik visus krašto gy aplinkoje) dažniausiai sunyko. Kai kur jie geriau iš ventojus evakuavus į Vakarus ir 1944 m. spalį įsiveržus liko dėl specifinių vietovės sąlygų (sausesnis gruntas, sovietinei kariuomenei, viskas iš pagrindų pasikeitė. palankesnis ploto – likusios laukymės ar panašiai – Beveik visos senosios krašto kapinės daugiau ar ma vėdinimas ar saulėkaita ir kt.), kai kur dėl tinkamo žiau buvo nusiaubtos. Kai kur naujieji atvykėliai medi aplinkos tvarkymo ar dėl kokybiškos medienos. nius kryžius nurinkdavo malkoms. Mūsų tyrimo metu kai kuriose apleistose ir labai ap Pokariu kai kur susibūrė krašte likę ir iš evakuaci žėlusiose kapinėse rasdavome tik nugriuvusius bei su jos grįžę senieji krašto gyventojai, bandę toliau gyventi dūlėjusius medinius kryžius ar jų liekanas, apaugusias pagal senąsias tradicijas. Jų mirusieji buvo laidojami žaliomis samanomis, toliau naikinančiomis sunykusią senose kapinaitėse, bandant laikytis senųjų papročių. medieną. Kai kur vien samanų kauburėliai ženklino bu Pagal išgales tvarkytos ir kapinaitės, tiesa, dažniausiai vusių medinių kryžių vietas. Deja, tų liekanų – sutrūni apsiribojant tik savo šeimos bei giminių kapavietėmis. jusios medienos krūvelių – nebebuvo galima nei apma Dalis senųjų kapinių buvo apleista. Jos palaipsniui tuoti, nei kitaip užfiksuoti. Jos tik liudijo, kad praeityje apaugo krūmais ir medžiais. Nusenusius medžius pa šiose apylinkėse medinių kryžių būta daug daugiau. mario vėtros nuversdavo. Griūdamos vėjovartos dar Nykstant seniesiems mediniams kryžiams, kai ku labiau sudaužydavo pasitaikiusius antkapinius pa riems iš jų nupūdavo ir nukrisdavo gulstės, likdavo minklus. Apleistose kapinėse, suvešėjus žolynams ir stovėti vien tik kryžiaus statmens stulpelis (matyt, būta brūzgynams, įsivyraudavo drėgnas pavėsis, dar nepa ir vandališko senųjų kryžių daužymo, gal tvarkytojų lankesnis mediniams kryžiams bei kitiems medienos uolumo, nes dalies kryžių gulsčių ties stulpeliais neras dirbiniams, kurie tokiomis sąlygomis sparčiau puvo davome). Dalis kryžių nupūdavo prie pagrindo – ties ir dūlėjo. žemės lygiu ir nugriūdavo nesubirę į atskiras dalis. Kai kuriose senosiose kapinėse mirusiuosius laido davo ir pokariniai atvykėliai, kartais sunaikindami ir Kryžių datavimo sunkumai ten aptiktas bei jiems nepageidautinas senienas. Tvarkant kai kurias senas kapinaites pagal senus pa Šių apylinkių mediniuose kryžiuose įrašai apie pročius būdavo šalinami susidėvėję mediniai kryžiai. palaidotuosius, jų mirties datos praeityje dažniausiai Kadangi naujų (bet pagal krašto tradicijas pagamintų) buvo įrėžiamos medienoje arba užrašomos dažais. Per medinių kryžių būdavo statoma vis mažiau, tai senųjų dešimtmečius kryžiams dūlant beveik visi tokie įrašai bei tradicinių kryžių krašto kapinaitėse kaskart likdavo išnyko. Dažniau tekdavo aptikti įrėžtų įrašų žymes – vis mažiau, keitėsi ir jų pobūdis – įsivyravo patvaresni buvusių žodžių ar kt. fragmentus (kartais sunkiai atski betoniniai ir panašūs dirbiniai. riamus nuo natūralių įtrūkimų sunykusioje medienoje). Po 1957 m. įsigaliojus Sovietų Sąjungos ir Vakarų Kartais prie medinių kryžių buvo tvirtinami skardi Vokietijos sutartims dėl senųjų krašto gyventojų tei niai medalionai, kuriuose dažais buvo užrašomi įrašai. sių, dauguma krašte dar pasilikusių žmonių išvyko į Dauguma tokių medalionų surūdijo, dažai seniai nusi Vakarus. Dėl to dar labiau pagausėjo apleistų kapinių. lupo, tokie įrašai taip pat išnyko. Todėl apie rastų medi Senose kapinaitėse labai sumažėjo palaidojimų, ten nių antkapinių kryžių amžių tenka spręsti iš nedaugelio beveik nebebuvo statomi naujesni mediniai kryžiai datuotų kryžių su išlikusiais įrašais. (kai kur gana gausiai statyti pokario metais, kai buvo Deja, pagal tuos negausius pavyzdžius sunku tiks laidojami krašte likę senukai ar sovietmečiu žuvę vie liau datuoti kitas liekanas. Medinių kryžių sunykimo tiniai žmonės). laipsnis didele dalimi priklausė ne vien nuo jų amžiaus, Dar išlikę mediniai kryžiai nukentėdavo kapų gro bet ir nuo daugybės kitų sąlygų (pavyzdžiui, grunto bikams rausiant palaidojimus, iš senųjų kapinių tem drėgnumo, plotelio apšviestumo – pavėsis ar atvira vie piant metalo bei akmens dirbinius. ta, naudotos medienos kokybės ir t. t.). Atgimimo metais skelbiant gražias iniciatyvas buvo Iš 137 užfiksuotų kryžių įrašais datuoti buvo tik 18. bandyta tvarkyti kai kurias senąsias Klaipėdos krašto Dar keturiuose išliko tik palaidotųjų pavardės (kai kur kapines. Tada kertant brūzgynus, šalinant vėjovartas, mirties ar palaidojimo data visai nebuvo rašoma). matyt, buvo sunaikinta ir dalis senųjų medinių kryžių Rastos tik penkios prieškarinės datos (1923, 1925, bei sudūlėjusių liekanų. 1935, 1938 ir 1940 m.). Kai kurios iš jų kiek abejo Po 1990 m. senieji (prieškariu gaminti) mediniai tinos. Pavyzdžiui, 1923 m. Vanagų kapinėse datuotas kryžiai sulaukė kritinio amžiaus – per pusšimtį metų kryželis galėjo būti pastatytas (ar perstatytas) vėliau, tie medienos dirbiniai (dar atsidūrę nepalankioje nes jo būklė dar palyginti gera, mediena nedaug suirusi.

19 MOKSLO DARBAI

13 pav. Kairėje – retesnis kryžiaus kryžmės galų padailinimo variantas, dešinėje – žemesnis „trilapis“ kryželis.

14 pav. Prikaltinėmis trilapių detalėmis puošti paprastieji kryžiai.

15 pav. „Trilapių“ kryžių sudėtingesnio padailinimo variantai – labiau įgudusių meistrų tradiciniai dirbiniai.

16 pav. Dailiausieji apylinkėse kryželiai, papuošti grakštesniais trilapiais ir penkialapiais.

20 MARTYNAS PURVINAS, MARIJA PURVINIENĖ. MAŽOSIOS LIETUVOS KRYŽDIRBYSTĖ

Trylikoje kryžių išliko pokarinės datos (1945, 1946, būt vyravo ir skurdesniuose kaimuose. Iš šimtų senųjų 1948, 1952, 1953, 1954, 1956, 1959, 1962, 1969). To krašto kapinių tyrimų matyti, kad turtingesniuose kai kie kryžiai telkėsi keliose kapinėse (ten, kur po Antrojo muose, kuriuose vyravo stambios sodybos su dideliais pasaulinio karo buvo išlikę daugiau senųjų vietos gy pastatais, puošnesnės būdavo ir kapinės – jose būta ventojų, arba svarbesnėse – reprezentacinėse parapijos daugiau brangių įrangos dirbinių. kapinėse, kur pokariu likę gyventojai stengėsi laidoti savo mirusiuosius). Medinių kryžių formos Likusius kryžius spėtinai galima grupuoti pagal jų formų pobūdį. Pagal formas Priekulės apylinkėse aptiktuosius kry Galima daryti prielaidą, kad ramiais prieškario lai žius skirstome į dvi pagrindines grupes: kais dauguma medinių kryžių buvo užsakoma vietos 1) paprastieji kryžiai, 2) kryžiai su stogeliu. meistrams, gal mažesnė jų dalis buvo savadarbiai – Paprastieji kryžiai būdavo gana įvairūs: greta daug prasčiau ir grubiau padaryti. maž kanoninės lotyniškojo kryžiaus formos būta ir sa Po 1944 m. nebelikus daugumos senųjų krašto gy votiškų atmainų (pavyzdžiui, su žemu statmeniu bei ventojų, turėjo pagausėti savadarbių kryžių. Tik kai kur ilga gulste – panašesnių į graikiškąjį kryžių). Atrodo, dar gyveno senieji meistrai, kurie toliau gamino dailius kad praeityje nebuvo skiriama daugiau dėmesio ga tradicinio pavidalo kryželius. minamo kryžiaus proporcijoms, nesiekta vadovautis Pokariu medinių kryželių savaip netgi pagausėjo, kokiu nors tradiciniu standartu. Ypač įvairūs būdavo nes tuomet nebuvo įmanoma užsisakyti praeityje įpras savadarbiai kryžiai, pokariu dirbdinti iš aptiktų (užsili tų metalinių, akmeninių, teracinių ir panašių antkapinių kusių) medinių tąšelių bei lentų. paminklų. Mirusiųjų kapai buvo ženklinami kukliais, Aptikti sveikesni kryžiai (mūsų priskiriami papras kartais iš prastokos medienos pagamintais kryžiais, dar tųjų kryžių grupei) pavaizduoti 1–16 pav. Gal dažniau vadintais „vargo kryžiais“ (iš bėdos pastatytais). pokariu buvo dirbami paprasčiausios formos kryžiai (1–3 pav.). Jie ganėtinai skirdavosi dydžiais bei pro Tradicinės laidosenos bruožai porcijomis. Rūpestingiau padirbtuose kryžiuose būdavo užap Kontvainių pietinėse kapinėse aptikome išrautą me valinama kryžiaus viršūnė bei gulstės galai (4–5 pav.). dinį kryžių, kurio požeminė dalis ilgiu prilygo antžemi Rečiau kryžiaus forma būdavo paįvairinama nu nei daliai (gal buvo ir ilgesnė, bet visa neišliko). Deja, sklembiant tąšelių briaunas, trikampiu ar įlinkiais api apie daugumos kitų kryžių požeminės dalies ilgį nieko pjaunant kryžmės galus, paliekant masyvesnę statmens nežinoma (išrauti arba nupuvę kryžiai išlaikė tik nedi apačią (pastarasis būdas paplito pokariu) (6 pav.). delį požeminės dalies fragmentą). Nemaža dalis paprastųjų (ypač senesnių) kryžių bū Tas vienintelis pavyzdys leidžia daryti prielaidą, davo padailinami įvairiai puošiant kryžmių galus (7–16 kad bent kai kurie mediniai kryžiai būdavo pastato pav.). Papuoštieji kryžiai taip pat labai skyrėsi dydžiais mi laidotuvių metu, jų apatinę dalį įleidžiant į kapo bei proporcijomis: būta ir laibų, lieknų, ir kresnų, stam duobę. Techniškai vertinant manytina, kad tokios il bių dirbinių. gos požeminės dalies visai ir nereikėjo (net sunkiems Iš pateiktų duomenų matyti, kad tirtame plote la metaliniams kryžiams būdavo įrengiami daug sekles biausiai buvo paplitę kresnesnių proporcijų paprastieji ni pamatai), todėl atskirai vėliau kasti labai gilią duo kryžiai, kurių plotis buvo nedaug mažesnis už aukštį ar bę vien nedideliam mediniam kryžiui pastatyti lyg ir jam net prilygo. nebuvo prasmės. Šiose apylinkėse išsiskyrė palyginti gausūs kryžiai Iš senųjų krašto gyventojų pasakojimų atrodo, kad su stogeliu, atkreipiantys dėmesį dėl savo specifinės iš mediniai kryžiai (ar krikštai) praeityje (XX a. pradžio vaizdos. Tarp 137 tirtų kryžių buvo užfiksuoti 27 (arba je) neretai būdavo pastatomi ir kaip laikini antkapiniai 20 proc.) tokio tipo kryžių. paminklai. Jiems sunykus ar atsiradus galimybei jų vie Kadangi patys stogeliai beveik niekur neišliko, toje giminės pastatydavo brangesnį ir ilgaamžiškesnį šiam tipui priskyrėme kryžius su įžambiai nupjautais metalinį, betoninį ar kitokį antkapinį paminklą (neretai gulstės galais (matyt, parengtais uždėti ant stogelio) skirtą jau keliems ne vienu metu palaidotiesiems – pa ar kitomis buvusio stogelio žymėmis. Galbūt kryžių vyzdžiui, vyrui su žmona ar motinai su vaikais). su stogeliais praeityje būta kur kas daugiau, nes kai Mažiau pasiturinčios šeimos ar giminės, matyt, kurių sudūlėjusių liekanų nebuvo įmanoma patikimai tenkindavosi pigesniais mediniais kryžiais. Tokie tur identifikuoti. Sudėtingesni ir trapesni dirbiniai (pa

21 MOKSLO DARBAI

17 pav. Žemesnieji kryžiai su stogeliais (sunykusios stogelių dalys spėtinai rekonstruotos; kai kur galėjo būti kryželių viršūnės, šoninės lentelės būdavo sukryžiuojamos viršuje). 18 pav. Aukštesnieji kryžiai su stogeliais. Antras pavyzdys iš dešinės – apylinkėms gana būdinga beveik stulpinio (neplataus) antkapinio ženklo proporcija.

vyzdžiui, kryžiai su stogeliais) tikriausiai sparčiau Daugumą senųjų kryžių stengtasi vienaip ar kitaip iro nepalankiais dešimtmečiais. Veikiausiai jų mažiau papuošti. Antai iš straipsnio iliustracijoms pateiktų buvo gaminama pokario metais, kai įsivyravo grubes mūsų užfiksuotų 54 paprastųjų medinių kryžių tik 11 ni savadarbiai kryžiai. buvo visai paprasti (1–3 pav.), o kiti (80 proc. viso kie Geriau išlikę šios grupės kryžiai pavaizduoti 17–18 kio) bent kukliai papuošti. pav., spėtinai rekonstruojant sunykusius stogelius. 12 paprastųjų kryžių buvo dekoruoti įvairiai daili Tarp šios grupės dirbinių vyravo aukštyn ištęsti kry nant kryžmės galus (4–6 pav.). žiai su trumpesne gulste. Tokie kryžiai buvo parankesni Labai populiarus buvo kryžmių galų dekoravimas ir techniniu aspektu – nuo statesnio stogelio geriau nu užkartomis su pusskrituline užbaiga. Tokių kryžių ra tekėdavo kritulių drėgmė. Tačiau gal būta ir archajiš dome 14 (7–10 pav.). kos orientacijos į senovinius stulpinius memorialinius Kryžmių galuose mėgti „bumbulai“. Užfiksavome 6 ženklus? geriau išlikusius tokius kryžius (11–12 pav.). Tokių kryžių vertikalaus ištęstumo ypatybes tiksliau Retesnio dekoro kryžius parodytas 13 pav. (kairėje). apibūdina kryžių matmenų santykiai. Iš jų matyti, kad Gal šiuo ir kai kuriais kitais atvejais būta ir daugiau de vyravo aukštyn ištęsti kryžiai. koro detalių, kurios nykstančiuose kryžiuose neišliko? Abiejų grupių dirbinių proporcijų savitumai matyti Itin mėgti „trilapiai“ kryžiai, kurių kryžmių galus lyginant tų kryžių pločius bei aukščius, galima aptikti puošdavo trilapiai (beje, krašte buvo paplitę ir panašios labiau mėgtas proporcijas, taip bandant apčiuopti tradi formos metaliniai lietiniai kryžiai). Iš viso pateikiame ciškesnius vietinių dirbinių bruožus. 10 tokių kryžių pavyzdžių (13–16 pav.). Aptiktų medinių kryžių proporcijos – pločio bei Kai kurie „trilapiai“ būdavo suformuojami prie aukščio santykiai skirtingoms kryžių formų grupėms. kryžmės galų prikalant papildomas medines detales

22 MARTYNAS PURVINAS, MARIJA PURVINIENĖ. MAŽOSIOS LIETUVOS KRYŽDIRBYSTĖ

19 pav. XX a. pradžioje bei anksčiau fiksuoti mediniai kryžiai Klaipėdos apskrities Priekulės apylinkių vietovėse. Piešiniai iš R. Detlefzeno knygos „Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios“ (iš 13 lentelės). Būdinga, kad tame veikale medinių kryžių pavyzdžių iš Priekulės apylinkių pateikta daug daugiau nei iš kitų vietovių, matyt, atspindint tokių objektų gausą tame plote.

23 MOKSLO DARBAI

20 pav. Mažos kaimo kapinaitės prieškariu (1938–1942 m.), veikiausiai Klaipėdos apylinkėse. Šiame plote vyravo žemi ir neaukšti mediniai kryželiai su įvairiai dekoruotais kryžmės elementų galais (bumbulai, trilapiai, lapeliai ir kt.), stovėjo du siauri (aukštyn ištęstos proporcijos) kryželiai su stogeliais. Tebestovėjo keli dar senesnių kryželių statmenys (jų gulstės buvo nupuvusios ir nukritusios, statmenys buvo palikti stovėti iki galutinio suirimo). Panašiai iki 1944 m. galėjo atrodyti daugelis Priekulės apylinkių senųjų kapinaičių. Klaipėdiškio Ericho Kussau fotonuotrauka iš autorių rinkinio.

24 MARTYNAS PURVINAS, MARIJA PURVINIENĖ. MAŽOSIOS LIETUVOS KRYŽDIRBYSTĖ

(14 pav.), kitur „trilapiai“ būdavo išpjaunami ar išta Aptiktų kryžių aukščiai ir jų populiarumas apibū šomi. Aptikome įvairesnių bei sudėtingesnių „trilapių“ dinti surinktoje medžiagoje. Joje pateikta 113 dirbinių variantų (15 pav.). matmenys (šioje apskaitoje buvo atmesti abejotini ar Šiose apylinkėse retsykiais pasitaikydavo ir la nepilnai išlikę objektai). bai grakštaus „trilapio“ kryželio pavyzdžių (16 pav.). Aukštį laikant svarbiausiu matmeniu, kryžiaus guls Matyt, juos dirbdavo labiau įgudę meistrai, sukurdavę tės plotį naudinga apibūdinti kaip proporciją – santykį dailių dirbinių. Tikėtina, kad tokie kryželiai buvo dirb (kryžiaus plotis/aukštis). dinami XX a. pradžioje. Iš pateiktų duomenų matyti, kad tirtame plote ab Ryškesnio dekoro neaptikome išlikusiuose kryžiuo soliučiai vyravo neaukšti, netgi maži mediniai kryžiai. se su stogeliais. Juos galėjo puošti padailintos stogelio Antai 50–89 cm aukščio kryžių iš viso būta net 82 proc. lentelės, kai kur gal buvusios tokių kryžių viršūnės. (nuo bendro aptiktų kryžių kiekio). Nereti buvo visai Deja, gerokai sunykus daugumai pavyzdžių, sutrūnijus maži kryželiai (10 proc. kryžių buvo žemesni nei 50 stogelio lentelėms, beliko užfiksuoti išlikusias stam cm). Aukštesnių nei 90 cm kryžių terasta 10 proc. Po besnes tokių kryžių dalis. puliariausi buvo 60–69 cm aukščio kryžiai, daug būta Visus medinius antkapinius kryžius savaip puošė 50–79 cm aukščio kryžių. įrašai (dauguma iki 1944 m. gaminti kryžiai – matyt, Tam tikra išimtis buvo aukštesni nei 100 cm medi jie buvo gana dailūs), kartais stambios, vietos kalvių niai kryžiai. Iš aptiktų šešių tokių kryžių bent trejetas darbo vinys, sutvirtindavusios kryžmę. buvo pagaminti pokariu (jie datuoti įrašais). Likusių Iš užfiksuotų gausių savito dekoro pavyzdžių ma datavimas neaiškus. Įdomu, kad aukštesnieji kryžiai tyti, kad, nors ir taikantis prie ilgaamžių protestantiz telkėsi kai kuriose kapinaitėse (Gelžinių bei Lankupių mo nuostatų (reikalavusių kuklumo bei asketiškumo), kapinėse tokių buvo po du, dar po vieną aptikta Butke artimųjų antkapinius kryžius stengtasi bent minimaliai lių bei Dvylių ŠR [šiaurės rytų – red.] kapinėse). Abu papuošti saikingomis geometrinėmis formomis. Iš to patys aukščiausi kryžiai (127 ir 129 cm aukščio) stovė galime matyti įgimto grožio jausmo gyvybingumą, se jo tose pačiose Lankupių kapinaitėse. Matyt, juos dir nųjų krašto gyventojų tradicines, estetines (kultūrines) bo tik kai kurie meistrai. Atrodo, kad pokariu tas pats nuostatas. meistras aukštus, savitos formos kryžius dirbo Gelžinių Dekoro kuklumui gal kiek atsiliepė ir praktiniai ir Dvylių ŠR kapinėse palaidotiems Juraškoms. sumetimai – po atviru dangumi drėgname pamario Iš trylikos pokario metais datuotų kryžių tik du klimate palikti medienos dirbiniai sparčiai nykdavo, buvo žemi (50–69 cm aukščio), penki – vidutiniai dūlėjimas greičiau paveikdavo sudėtingesnės formos (70–79 cm), dar du aukštėlesni (80–99 cm), trys aukšti dirbinius (drėgmė skverbdavosi į iškartas bei įdubas). (100–119 cm). Todėl atrodo, kad pokariu nebevengta Antkapinių kryžių kuklumą, matyt, vis dėlto la statyti aukštesnių kryžių. biausiai lėmė žmonių suvokiamas sakralinio ženklo Aukštesnių (galima teigti, kad netradicinio aukš „tabu“, kurio nederėjo „darkyti“ gausesnėmis puoš čio) kryžių statymas pokariu gal savaip liudija tuome menomis. Įdomu, kad anuomet krašte gana gausiai tinį dar išlikusių senųjų krašto gyventojų pasimetimą. būdavo dekoruojami mediniai baldai, daugelis pas Staigiai sugriuvus tradiciniam gyvenimui, matyt, jau tatų, kai kuriose vietovėse ir mediniai krikštai, kurie kruopščiai laikytis ankstesnių papročių, viską dary veikiausiai buvo suvokiami kaip pasaulietinės, profa ti pagal paveldėtas nuostatas neberūpėjo. Gal būta ir ninės sferos objektai. materialių priežasčių: matyt, pokarinėje sumaištyje, kai nebebuvo sunku nugvelbti kokį rąstelį ar daug daugiau, Medinių kryžių matmenys nebevertėjo kruopščiai taupyti brangios ąžuolo medie nos. Nebereikėjo paisyti ir kaimynų ar kaimo bendruo Rastų gausių liekanų sistemingas ir galimai tikslus menės – viskas buvo sunaikinta, krašte pasilikę žmonės apmatavimas leidžia tiksliau apibūdinti Priekulės apy atsidūrė kultūriniame vakuume. linkėms būdingų kryžių bruožus. Apibūdinami tik iki 2004 m. išlikę ir mūsų užfik Svarbus rodiklis buvo kryžių aukštis. Deja, dabar suoti mediniai kryžiai. Kai kurie aukštesni kryžiai la ne visada įmanoma tiksliai nustatyti pirminį jų aukštį: biau nei žemieji galėjo nukentėti paplitusio vandalizmo bent dalis kryžių įsmukdavo į žemę, buvusi nupuvusių dešimtmečiais ar dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, griū ar išrautų kryžių pagrindo linija sunkiai atkuriama. Ta vant seniems medžiams). čiau neretai ir apytikriai apmatuotų kryžių matmenys Vis dėlto senieji šaltiniai taip pat patvirtina, kad atskleidžia jų savitumus. Mažojoje Lietuvoje vyravo žemi mediniai kryželiai.

25 MOKSLO DARBAI

Tai rodo ir R. Detlefzeno pateikti vaizdai (19 pav.), linis metalinis (dažniausiai skardinis) medalionas, ku klaipėdiškio Ericho Kussau prieškarinė fotonuotrauka rio įrašas apie palaidotąjį būdavo užpiešiamas dažais. (20 pav. ). Pokariu paplito iš šviesaus metalo skardos pagaminti medalionai, kurių įrašai būdavo išraižomi. Technologijos bruožai Veikiausiai bent dalis medinių kryžių praeityje bū davo dervuojama – taip mediena saugota nuo spartaus Atrodo, kad užfiksuoti mediniai kryžiai buvo paga sunykimo. Tačiau apžiūrint kryžius juodos dervos ar minti iš ąžuolo (nors dėl kryžių sunykimo neretai tai kokių nors dažų pėdsakų nepastebėta (sudūlėjusiuose sunku tiksliai nustatyti). Gal praeityje kryžiai buvo ga mediniuose kryžiuose tokie pėdsakai ilgai ir negalėjo minami ir iš kitokios medienos, tačiau labai nepalan išlikti). kiose sąlygose tokie mažiau patvarūs dirbiniai turėjo sunykti dar sparčiau. IŠVADOS Iš aptiktų kryžių matmenų (ypač jų skerspjūvių) taip pat matyti, kad brangi mediena buvo naudota 1. Mažosios Lietuvos kryždirbystė – savita Lie taupiai. Visai nerasta masyvių medinių kryžių (pa tuvos kryždirbystės (pripažintos pasaulio kultūros pa vyzdžiui, tašytų iš stambių rąstų). Dažniausiai buvo veldo objektu) atmaina. Dėl istorinių aplinkybių (pro naudojami 8–15 cm skerspjūvio tašeliai. Dažniausiai testantizmo įsigalėjimo ir kt. ) kryždirbystė ten vystėsi jie nebuvo tiksliai kvadratinio skerspjūvio (nors dėl kitaip nei Didžiojoje Lietuvoje. kryžių sunykimo labai tiksliai jų išmatuoti beveik neį 2. Mūsų keliolika metų tęsiami sistemingi Mažo manoma). Patys populiariausi tašelių matmenys buvo sios Lietuvos senųjų kapinių įrangos elementų tyrimai 10–14 cm, nereti buvo ir 8–9 bei 15 cm matmenys. leido atskleisti vietos kryždirbystės ypatumus (pavyz Didesni kaip 15 cm skerspjūvio matmenys buvo už džiui, mikroregioninius skirtingumus ir pan. ). fiksuoti vos keletą kartų. 3. Iš 2004 m. pradėtų nuoseklių senųjų kapinių Neretai naudoti ir daugiau į lentas panašūs plokšti architektūrinio paveldo tyrimų Priekulės apylinkėse skerspjūviai, kurių plotis daugiau nei dvigubai virši matyti, kad medinių antkapinių kryžių ten būta daug jo storį. Iš jų populiariausi buvo 5–7 cm storio skers daugiau nei, pavyzdžiui, Šilutės – Pagėgių ruože. Iki pjūviai (pavyzdžiui, 5x11, 5x13,5, 6x13, 7x16, storos 1944 m. rudens ten buvo gausiai dirbami tradicinio pa 7x17 cm skerspjūvio lentos). vidalo kryžiai. Vėliau įsivyravo savadarbiai mediniai Dažniausiai buvo naudota pjautinė mediena. Tai kryžiai, kuriuos pokariu kapinėse statė dar išlikę senieji liudija tolygūs kryžių dalių skerspjūviai, gana lygūs krašto gyventojai. elementų paviršiai (nors dėl medienos sunykimo tai 4. Visos senosios kapinės tirtame plote po 1944 ne visada tiksliai galima nustatyti). Šiame krašte nuo m. rudens buvo suniokotos ir išgrobstytos. Išstūmus seno buvo išvystytas medienos apdirbimo verslas (pa senuosius krašto gyventojus, dauguma senųjų kapinių vyzdžiui, lentpjūvė veikė Priekulėje), todėl pjautinė buvo apleistos ir užžėlė brūzgynais. Jose stovėję me mediena apylinkėje buvo labai paplitusi. Kita vertus, diniai kryžiai dūlėjo, kai kurie buvo vandališkai nio iš užfiksuotos skerspjūvių matmenų gausos, labai skir kojami. Drėgnas klimatas, didelis prieškarinių kryžių tingų jų variantų matyti, kad šiose apylinkėse nebuvo amžius ir kita lėmė žymų jų sunykimą. Tirtame plote naudoti vien standartiniai, industriniu būdu masiškai dažniausiai buvo randami apnykę mediniai kryžiai ar jų gaminti medienos skerspjūviai. liekanos. Tirtose 47 kapinėse dar buvo užfiksuoti 137 Galima spėti, kad pokariu dalis medinių kryžių tokie objektai, iš daugelio kitų tebuvo likę trūnėsiai. buvo dirbami iš sodybose seniau užsilikusių ąžuolinių 5. Iš mūsų tyrimų matyti, kad mediniai kryžiai tašų bei lentų. šiose apylinkėse buvo labai paplitę (net suniokotose bei Kryžių elementai buvo suleidžiami į iškartas ir su pakeistose kapinėse rasta po 28 ar 18 tokių objektų). kalami metalinėmis vinimis (kartais naudota viena di Aptiktas daugelį kartų didesnis medinių kryžių kiekis delė vinis ar varžtas kryžmės centre). Kartais naudoti nei, pavyzdžiui, Šilutės apylinkėse. mediniai kaiščiai. Taip būdavo tvirtinami ir dekoratyvi 6. Išliko labai nedaug įrašų mediniuose antkapi niai elementai kryžmės galuose, stogelio lentelės. niuose kryžiuose, todėl sunku juos datuoti. Aiškesnis Įrašai dažniausiai būdavo išrėžiami kryžiaus gulstės dalies pokarinių kryžių amžius. centre. Kai kada įrašas lyg būdavo užpiešiamas dažais. 7. Pagal formų pobūdį aptiktus kryžius skirs Kai kur bandyta lygiuotis į kaltinių metalinių kryžių tėme į 2 grupes (paprastieji kryžiai ir kryžiai su sto pavyzdžius – kryžmės centre būdavo prikalamas ova geliu). Jie skiriasi proporcijomis. Dažnesni būdavo

26 MARTYNAS PURVINAS, MARIJA PURVINIENĖ. MAŽOSIOS LIETUVOS KRYŽDIRBYSTĖ kresnesni paprastieji kryžiai (kurių plotis buvo arti Wooden Tomb Crosses in the Old Graveyards mas jų aukščiui). Kryžiai su stogeliu dažniau būdavo in Priekule (the Priekule Circuit): lieknesni, ištęsti aukštyn. Features of Cross-Making 8. Nors šimtmečius krašte vyravusios protestan in Lithuania Minor tizmo nuostatos skatino kuklumą bei asketiškumą, 80 proc. geriau išlikusių kryžių buvo papuošti nesudėtin By Martynas Purvinas, Marija Purvinienė gais geometriniais motyvais, kai kur būta įmantriau pa Lithuanian cross-making is on the UNESCO World dailintų dirbinių. Heritage list. The cross-making in the Northern part of previous East Prussia in Lithuania Minor constitutes a 9. Tirtame plote vyravo neaukšti (50–89 cm aukš separate branch of Lithuanian cross-making. A number čio) mediniai antkapiniai kryžiai. Būta visai mažų kry of historical circumstances, of which predominant Prot želių. Aukštesni kryžiai dažniau buvo statomi pokario estantism in the region was an important one, as well as metais (gal tai atspindėjo esminį tradicinės gyvensenos natural peculiarities determined a distinctive character of lūžį). local tomb monuments. In 1944 Lithuania was occupied by the Soviet Army 10. Aptikti kryžiai dažniau buvo dirbami iš ąžuo and the cultural heritage was massively destroyed during linių pjautinių tašelių, kartais iš lentų. Dažniausiai the occupation. The old graveyards were devastated. As a naudoti 8–15 cm skerspjūvio tašeliai, 5–7 cm storio result of mass deportation from the region, almost all the lentos (jų plotis siekė iki 16–17 cm). Rastųjų kryžių old graveyards were neglected. The passing decades, hu dalių skerspjūviai labai skyrėsi, nebuvo naudoti vien mid maritime climate and other factors contributed to the decay of previously popular wooden tomb crosses. During standartiniai industrinės gamybos tašeliai bei lentos. the years of the Soviet occupation, research in graveyards 11. Įrašai mediniuose kryžiuose būdavo įrėžiami, (especially in Lithuania Minor) was limited due to political užrašomi dažais arba dedami į prikaltus medalionus. and ideological reasons. Dauguma tokių įrašų neįskaitomai sunyko. Išlikusiuo After the restoration of Lithuania’s independence in se senuose įrašuose neretai būdavo apsiribojama palai 1990, a systematic research in the graveyards in Lithuania Minor was launched. It started in 2004, in Priekule, the area dotojo pavarde, kartais dar pridedama mirties data. particularly rich in traditional wooden tomb crosses. 137 12. Nuoseklus dešimčių senųjų kapinių vienoje such crosses or their remains in 47 graveyards were found. apylinkėje tyrimas, sistemingas aptiktų medinių kryžių All of them were measured and recorded. The thorough bei jų liekanų apmatavimas leidžia išsamiau ir patiki field research was carried out in order to describe the pecu miau apibūdinti Mažosios Lietuvos etnokultūrinio re liarities of wooden crosses in that area exhaustively. In some of the researched old graveyards from 18 to giono kryždirbystės ypatybes. Ateityje tai leis pagrįstai 28 wooden crosses still remained. This suggests a large sugretinti įvairių Lietuvos regionų tradicinės kryždir number of wooden crosses made by local craftsmen in local bystės savitumus. graveyards before the occupation and subsequent destruc tion of the graveyards. The found crosses have been classified according to NUORODOS: their form (simple crosses and those with a roof). 80% of crosses were at least minimally decorated. Low cross 1. DETLEFZENAS, R. Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės es (50-89 cm high) turned out to be predominant. Some bažnyčios. Vilnius, 1995, 13 lentelė. crosses were extremely small (possibly erected for chil 2. PURVINAS, M., PURVINIENĖ, M. Apie knygų ir žmonių dren or for the poor). likimus. Iš: Kauno aidas, 1992. 07. 01, Nr. 23. The crosses were often made from cut oak wood. Usu 3. Pavyzdžiui: PETRAITIS, V., PURVINAS, M. Senosios Klaipė ally the 8-15 cm wooden balks of almost square section dos krašto evangelikų kapinės. Iš: Lietuvos aidas, 1995. 10. 25, were used. Sometimes 5-7 cm thick and up to 16-17 cm p. 17; PURVINAS, M., PURVINIENĖ, M. Tyrinėjame Mažosios wide planks were used. Lietuvos kapines. Iš: Klaipėda, 1996. 05. 25, p. 19; PURVINAS, As the old wooden crosses had almost completely de M., PURVINIENĖ, M. Kapinės Mažojoje Lietuvoje, jų tyrimai. cayed, very few inscriptions remained. The majority of Iš: Kapinės – Lietuvos kultūros paveldo objektas. Kaunas, 2002, crosses cannot be reliably dated. p. 27–37. The thorough research that has been done in the Priekulė 4. Pavyzdžiui: PURVINAS, M., PURVINIENĖ, M. Mediniai kry circuit for the first time makes describing the cross-making žiai Šilutės apylinkių senose kapinėse. Iš: Kultūros paminklai. 3. in that area and some features of ethnic culture of Lithuania Vilnius, 1996, p. 189–194; PURVINAS, M., PURVINIENĖ, M. Minor possible. The precise data allows comparing these Mediniai kryžiai Aisėnų apylinkių kapinėse. Iš: Liaudies kūryba. crosses with analogous objects in other Baltic states. V. Vilnius, 2002, p. 328–334; PURVINAS, M. Mediniai kryžiai. Iš: Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. III. Vilnius, 2006, p. 35. Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos institutas, 5. PURVINAS, M., PURVINIENĖ, M. Mediniai kryžiai Šilutės Tunelio g. 60, LT-44405, Kaunas, apylinkių senose kapinėse. Iš: Kultūros paminklai. 3. Vilnius, el. p. [email protected] 1996, p. 191. Gauta 2009-07-01, įteikta spaudai 2010-06-14

27 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTŪRA. 2010/3 (132)

Giesmės ir giedojimas katalikų laidotuvėse Kaune (XXI a. pradžia)

Rimutė GARNEVIČIŪTĖ

Straipsnio objektas – šiuolaikinės katalikiškų laido- kartu su kitais katalikų liaudies pamaldumo ypatumais tuvių giesmės bei jų giedojimas Kaune. Tikslas – išana- Lietuvoje.2 Pasak A. Motuzo, šiuolaikinės laidotuvių lizuoti XXI a. pradžioje kauniečių laidotuvėse budėji- giesmės, jų tekstai neturi nieko bendra su Bažnyčios ar mo metu giedamas giesmes bei jų giedojimo tradiciją. Švento Rašto istorija bei dogmatika, jų melodijos arti Uždaviniai: 1) aptarti XXI a. pradžioje giedojimo prie mos nūdienos užstalės dainų melodijoms, nesilaikoma mirusiojo tradiciją Kaune; 2) išanalizuoti laidotuvių 2004 m. išleisto katalikų laidotuvėse privalomo Lai- giesmių tekstus, jas lyginant su anksčiau giedotomis dotuvių apeigyno reikalavimo, kad maldų tekstai būtų bei Katalikų bažnyčios patariamomis giedoti šermenų imami iš Bažnyčios aprobuotų leidinių.3 giesmėmis, siekiant suprasti poindustrinei visuomenei Bendrą lietuvių katalikų laidotuvių giesmių situaciją būdingos laikysenos mirties akivaizdoje ypatumus, iš- Lietuvos kultūros kontekste glaustai yra aptarusi Vilija tirti giesmių „sentimentalėjimo“ priežastis. Darbo me- Balčytytė-Dačinskienė, kurios pastebėjimu, atskiri etno todai: analitinis, aprašomasis, lyginamasis, interpre- grafiniai regionai turi savitas to paties teksto kantički tacinis. Lauko tyrimo metodai: stebėjimas ir apklausa. nių giesmių melodijas, specifinius jų atlikimo būdus, tad Įsigilinus į šiuolaikinių laidojimo giesmių tematiką, kunigams, vargonininkams derėtų puoselėti kantičkines darosi suprantamas šių tekstų ir negarsaus jų giedoji- melodijas, jas rinkti, publikuoti, kol jų galutinai nėra iš mo tarpusavio ryšys: giesmių žodžiai teigia mintį, kad stūmę vis populiarėjančios romantiškų melodijų ir senti Dievas yra visados arti (nereikalingos pastangos Jam mentalių tekstų laidotuvių giesmės.4 pasiekti), tad atsisakoma garsiai giedoti, romantiškai Aušra Žičkienė yra rašiusi apie trijų muzikinės kul mėgaujamasi Jo artumu. Išvada. Apeiginė senoji gies- tūros sluoksnių – ikikrikščioniškojo, krikščioniškojo ir mių paskirtis palengvinti mirusiajam perėjimą į kitą šiuolaikinio – laipsnišką asimiliaciją lietuvių mirusiųjų pasaulį pastaruoju metu nėra akcentuojama. Profesi- pagerbimo apeigose, kurių koegzistenciją šiais laikais onalių giesmininkų negarsiai giedamų giesmių tikslas dar palaiko gyvųjų noras deramai išlydėti mirusįjį.5 Ty – sukurti nuotaiką, kuri mirusiojo artimiesiems padėtų rinėtojos nuomone, pastaruoju metu laidotuvėse rami iškęsti netekties skausmą. Skaistyklos, šventųjų tarpi- meditacinė muzika skamba kaip fonas, jos yra klausoma, ninkavimo temų išnykimas, sumažėjęs giesmių Mergelei tačiau ji nėra kuriama kaip apeigos atlikimo, išsisakymo, Marijai skaičius rodo protestantizmo poveikį šių laikų skausmo išliejimo priemonė, nors „didmiesčiuose už pi šermeninėms giesmėms. nigus giedančių giedotojų grupių populiarumas rodo, Prasminiai žodžiai: laidotuvės, giesmės, laidotuvių jog tebėra poreikis išlydėti mirusįjį skambant gyvai papročiai, Kaunas. tradicinei (!) muzikai (...) Be to, giesmės (net ir pačios naujausios), kaip ir kadaise raudos, pritaikomos kie Tyrinėjimų apžvalga kvienai laidotuvių vyksmo situacijai (uždengiant karstą, išnešant mirusįjį iš namų, leidžiant į duobę ir t.t.). (...) Ankstyvieji giesmynai ir jų giesmės jau išsamiai ty Tai reiškia, kad apeigų kulminacija, kaip ir nuo pačių rinėti, ypač daug dėmesio skirta senųjų giesmių eilėda seniausių laikų, pabrėžiama būtent muzika“.6 rai, melodikai, kalbai. Mikas Vaicekauskas XVI–XVIII Mūsų tyrimui svarbi Romualdo Apanavičiaus nuo amžiaus lietuviškas katalikiškas giesmes analizavo isto monė, kad muzikavimas buvo ir tebėra ypatinga apeiga riniu, kultūrologiniu bei literatūrologiniu aspektu, išna – muzikuojant sukuriama klausytojus ir atlikėjus vieni grinėjo pagrindinius pasikartojančius giesmių motyvus, janti nuotaika.7 Kunigas Saulius Kasmauskas, siekda ypač daug dėmesio skyrė barokinei mirties sampratai.1 mas atskleisti tam tikrus laidotuvių metu pasireiškian Vėlesnieji katalikų giesmynai, maldų giesmės mažai čius žmonių moralinio gyvenimo dėsningumus, pateikė tirti. XIX–XX amžiaus katalikišką etninę muziką bei statistinę informaciją iš dviejų Kauno ir kelių Suvalkijos religines liaudies giesmes tyrinėjo Alfonsas Motuzas: parapijų apie šiais laikais kalbamas maldas, už miru aptarė jų giedojimo laiką, vietą, būdus, daugiau dėme siuosius giedamas giesmes, nurodė, kurių, jo nuomone, sio skyrė melodikai, o šermenines giesmes nagrinėjo netinka giedoti šermenyse.8 XXI a. pradžioje Kauno

28 RIMUTĖ GARNEVIČIŪTĖ. GIESMĖS IR GIEDOJIMAS KATALIKŲ LAIDOTUVĖSE KAUNE (XXI A. PRADŽIA)

1 lentelė. Apklausti pateikėjai Apklausta

Priedas Apklausos tipas Iš viso Kuni- Giesmi- Laidojimo Kitų Nr. gų ninkų paslaugas atliekančių tarnautojų 1. Klausimynas „Katalikiškų laidotuvių papročiai Kaune: 8 5 3 XX–XXI a. sandūra“ (46 klausimai) 2. Klausimynas kunigams „Katalikiškų laidotuvių papročiai 6 6 Kaune: XX – XXI a. sandūra“ (30 klausimų) 3. Anketa „Katalikiškų laidotuvių papročiai Kaune 13 3 10 sovietmečiu“ (46 klausimai) 4. Klausimynas „Katalikiškų laidotuvių apeigos Kaune: 8 7 1 XX–XXI a. sandūra“ (11 klausimų) Iš viso: 35 13 8 3 11

Pagal atsakymus į klausimus buvo išsiaiškinta problemos apimtis. Paskui atskiri klausimai gilinti kalbant su atskiras sritis išmanan čiais asmenimis. To siekta ir tiesiogiai stebint ritualus Kauno miesto šarvojimo salėse ir kapinėse. Bendraujant su pateikėjais taikytas pusiau struktūruotas interviu, atvirų klausimų metodas. Užrašyti žmonių pasakojimai apie Kauno mieste vykusias laidotuves.

2 lentelė. Apklausos ir stebėjimo būdu surinkti duomenys

Tema Temos turinys Kiek kartų paminėta Apklausose Stebėjimo Iš viso būdu Šermenys 24 17 41 Gedulas 25 39 64 Giesmės 32 19 51

Budėjimas Iš viso: 81 75 156 Pamaldos už mirusiuosius ir jų istorinė raida 10 12 22 Išlydėjimas 29 17 46 Apeigos kapinėse 29 7 36 Gedulingi pietūs 32 8 40

Laidojimo dienos papročiai apeigos ir Iš viso: 100 44 144 Iš viso duomenų: 181 119 300

Ekspedicijų metu surinkta medžiaga saugoma Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros rankraštyne.9 miesto katalikų laidotuvėse giedamos giesmės ir jų gie Giedojimo katalikiškose laidotuvėse tradicija dojimo tradicija – netyrinėta tema. Kaune (XXI a. pradžia) Prieš atliekant šį tyrimą, buvo išstudijuota publikuo toji istorinė, liturginė, etnologinė, etnomuzikologinė, XXI a. pradžioje laidotuvėse Kauno mieste giedama etnografinių tyrinėjimų medžiaga, žmonių atsiminimai. profesionaliai, visi giesmininkai turi muzikinį išsilavi Papildomam katalikiškų laidotuvių apeiginių papročių, nimą, dažniausiai aukštąjį, rečiau aukštesnįjį. Giesmes maldų ir giesmių Kaune tyrimui buvo parengtas klau moka mintinai. Prieš akis turi giedamų giesmių surašytus simynas „Katalikiškų laidotuvių papročiai Kaune: XX– žodžius, natas, nors beveik visas jas moka mintinai. Daž XXI a. sandūra“. niausiai gieda mišrus arba vyrų duetas, kartais mišrus ter cetas. Iki šių dienų išlaikoma būdinga tradicija – moterų

29 MOKSLO DARBAI vaidmuo giedant šermenyse yra blankesnis nei vyrų. Ma Kaune Švč. Jėzaus Vardo rožinis prie mirusiojo gie noma, kad tai gali būti susiję su vyriškąja linija Katalikų damas, kai to pageidauja artimieji. Artimųjų atsiklausia bažnyčioje.10 Beveik visada giedama pritariant elektroni ma, kiek ir kokias rožinio dalis giedoti. Rožinis giedamas niu sintezatoriumi, kartais grojama smuiku. Laidotuvių dažniausiai vakare, anksčiau buvo vadintas vakariniu.16 giesmininkai sintezatorių vadina elektriniais vargonėliais, Už Nemuno esančioje Kauno dalyje, kuri priklauso Vil tokiu pavadinimu šį instrumentą tarsi priartindami prie kaviškio vyskupijai, Švč. Jėzaus Vardo rožinis yra pagrin sakralios sferos daiktų. Kas siejasi su ritualu, turėtų pri dinė laidotuvių giesmė. Aleksote, Aukštojoje Panemunėje klausyti sacrum sferai.11 rožinį kartu su giesmininkais gieda ir vyresnio amžiaus Kauno miesto katalikų laidotuvėse giedama vakare žmonės, giedamos dažnai visos trys dalys. Jei dėl kokių ir valandą prieš išlydėjimą (daugėja atvejų, kai giesmi nors priežasčių rožinis vakare nebuvo giedotas, artimie ninkai užsakomi giedoti tik laidojimo dieną arba visai siems pageidaujant giedamas prieš išlydint. Kauno šar neužsakomi). Vakare giedojimas trunka apie pusantros vojimo salėse dažniausiai giedama viena rožinio dalis valandos, jo pradžia 17.30–19.00 val. Visi giesmininkai (skausmingosios paslaptys) arba dvi (skausmingosios ir giedojimą pradeda vienodai: įeina į šarvojimo salę, eina į garbingosios paslaptys), kartais – visos trys (pradedama jiems skirtą vietą prie mažo stalelio mirusiojo kojūgalyje, džiaugsmingąja). Pastaruoju metu užbaigus rožinį pabai labiausiai nuo jo nutolusioje vietoje. Stalelis dažniausiai gos giesmės ir Švč. Jėzaus Vardo litanija negiedama. niekuo nedengiamas, ant jo giesmininkai pasideda sin Ilgamečiai Kauno laidotuvių giesmininkai Antanas V. tezatorių ir vandens atsigerti, kartais čia būna pastatyta ir Albinas pasakojo, kad XX a. 8-ojo dešimtmečio pra žvakė ir kryžius. Tai reikšmingas pasikeitimas, nes lie džioje vienas Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos ku tuvių tradicijoje giesmininkų stalas būdavo statomas mi nigų, norėdamas atgaivinti giedojimą laidotuvėse, surado rusiojo galvūgalyje, žiūrėta, kad jis nebūtų „grynas“.12 giesmininką, kuris mokėjo ir kitus išmokė giedoti Švč. Įėjus giesmininkams, visi, esantys šarvojimo salėje, at Jėzaus Vardo rožinį. Kitaip nei kaimuose šalia Aleksoto, sistoja.13 Vienas iš giesmininkų garsiai žegnojasi: „Var Kaune giedoto rožinio melodija buvo greita, rečitatyvinė, dan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios“, kartu skubota, neištęsta, be išvingiavimų. Pateikėjai teigė, kad su juo žegnojasi visi arba daug kas, arba kai kas iš su Kauno mieste rožinis iki šiol giedamas ta pačia, 8-ajame sirinkusiųjų ir pasako „Amen“. Stovint giedamos mal dešimtmetyje išmokta melodija.17 Pastaruoju metu roži- dos Viešpaties Angelas ir Amžinąjį atilsį, jas pabaigus nis, kaip ir kitos giesmės, giedamas negarsiai, daugiabal žegnojamasi, po to giesmininkas katalikiškai pasisvei siškai, pritariant sintezatoriumi. Anksčiau jis giedotas be kina sakydamas „Garbė Jėzui Kristui“ (jam atsakoma: instrumentinės muzikos.18 Negarsaus giedojimo tradicija „Per amžių amžius. Amen“), pakviečia visus atsisėsti, klostėsi sovietmečiu, kai teko slėpti išpažįstamą tikėjimą: atsisėda pats. Prieš ir po kiekvienos giesmės – pauzė, „Dažniausiai vakarais giedodavo rožinį, tik tyliai, ypač jei kurios metu tęsiama arba pradedama groti naujos gies mirusysis buvo pašarvotas komunaliniame bute“.19 mės melodija. Vakarinio giedojimo metu giesmininkai Kartais į Kauną pagiedoti prie mirusiųjų atvyksta daro pertraukėlę (iki 15 min), kurios metu pailsi, pabūna giesmininkai iš kaimiškų vietovių, jie iki šiol gieda labai lauke, kartais pavaišinami poilsio kambaryje. Paprotys garsiai. Toks apeiginio giedojimo būdas yra tradicinis. „Ir gerbti giesmininkus ir juos vaišinti pamažu nyksta, nes šaukdavo kiek išgalėdami. Ne į giedojimo gražumą dėme jie traktuojami kaip paslaugų teikėjai. Baigę giedojimą, sys buvo kreipiamas, ne į tinkamą gaidą, bet į balso sti giesmininkai pakviečia visus pasimelsti už mirusįjį bei prumą“.20 Būdinga, kad visose pasaulio kultūrose etninė už visus giminės mirusiuosius, kurių vardus paskaito iš muzika atliekama garsiai. Romualdas Apanavičius teigia, artimųjų pateikto sąrašo. Jei vardų daug, jie skaitomi da kad lietuvių etninė muzika galėjo būti seniausiojo ryšio limis, meldžiamasi už kiekvieną dalį atskirai. Kalbamos tarp „šio“ ir „ano“ pasaulio priemonė, padedanti ne tik maldos Tėve mūsų, Sveika Marija, Amžiną atilsį (3 k.). susižinoti su „anuo“, bet ir paveikti „šį“ pasaulį.21 Jei artimieji labai liūdi, pasimeldžia ir už juos prašydami XX a. pabaigoje giedojimo laidotuvėse paskirties Dievą jiems kantrumo ir ramybės. Baigę maldas, giesmi klausimas buvo diskutuojamas Kauno miesto spaudoje. ninkai žegnojasi ir taria „Garbė Jėzui Kristui“. Paprotys Antanas Vaznelis pasisakė prieš saviveiklinius giesminin po giedojimų melstis už mirusius gimines minint jų var kus, kurie laužė senąsias tradicijas, sumodernindami gies dus Lietuvoje ne naujas.14 Lietuvos Vyskupų konferen mes ir patį giedojimą, o patys gyveno nekrikščioniškai; cijos išleistame Liturginiame maldyne katalikams pata teigė, kad giedojimas yra malda už sielą, padedanti jai riama pradžioje pagiedoti vieną kitą šermeninę giesmę nueiti į amžinybę,22 į amžinybę siela keliauja giesmių nu ir vainikėlį („karunką“), po to giedoti Švč. Jėzaus Vardo tiestu keliu, dėl to katalikiškas giedojimas prie mirusiojo rožinį, arba Kalvarijos kalnus, arba šermenines giesmes turi būti nuoširdus, tikras, abejotina, kad neblaivių ar ne ir psalmes, galiausiai kalbėti poterius už mirusįjį, mels nuoširdžių giesmininkų palydėta siela būtų priimta Dievo tis už kitus tos giminės mirusiuosius, sustojus pagiedoti globon.23 Jūratė ir Rimas Grabliauskai, pirmi iš jaunųjų Viešpaties Angelą ir Amžinąjį atilsį.15 pradėję giedoti laidotuvėse Kaune, sakė, kad jų giedojimo

30 RIMUTĖ GARNEVIČIŪTĖ. GIESMĖS IR GIEDOJIMAS KATALIKŲ LAIDOTUVĖSE KAUNE (XXI A. PRADŽIA) tikslas – raminti gedintį žmogų, tyliai ir švelniai bandant atsisveikinamojo žodžio (kartais prieš jį) tyloje nulei jį sutaikyti su netektimi. Todėl jie rinkosi „gražių“ gies džiamas karstas, po to kunigas (diakonas arba klierikas) mių repertuarą, nepaisydami bažnytinių kanonų. Jaunes perskaito maldą, visus pakviečia Visuotinei maldai, pats nės kartos kunigai tam neprieštaravo, patarė giedoti, kad perskaito maldavimus, į kuriuos giesmininkai kartu su būtų gražu, kad tai teiktų daugiau rimties ir susikaupimo. kitais atitaria žodžiais „Meldžiam tave, išklausyk mus!“, Grabliauskai pasisakė prieš senuosius giesmininkus, ne po to sukalba Tėve mūsų. Užkasant duobę, giedamos sirūpinančius, ar jų giedamas rožinis kam nors patinka, maldos Viešpaties Angelas, Amžinąjį atilsį (3 k). Po šių taip pat prieš tokius, kurie giedojo garsiai pritardami Ya- giesmių kunigas (diakonas arba klierikas) dažniausiai iš maha beveik estradiniu ritmu.24 Tokiu būdu Kaune buvo eina. Giesmininkai pagieda Sveika, Karaliene, dar kartą pradėta ir įsivyravo nauja giedojimo laidotuvėse kryptis. sukalba Amžinąjį atilsį (3 kartus), žegnojasi, atsisveikin Giedojimo tikslas – gedinčio žmogaus raminimas. Tačiau dami ištaria „Garbė Jėzui Kristui“ ir išeina. Kai laido yra ženklų, liudijančių, kad giedojimas šermenyse suvo tuvėse giesmininkų nebūna, kunigas užgieda Viešpaties kiamas kaip apeiga: giedojimas pradedamas sureikšmintu Angelas maldą, ją pagieda sugebantys giedoti laidotuvių atsistojimu ir malda, pradėjus giedojimą visi laidotuvių dalyviai. Jei niekas negieda, kunigas šias maldas sukalba dalyviai susirenka į šarvojimo salę, nesikalba, nevaikšto, – vienas arba kitiems pritariant. naujai atėjusieji žymiai tyliau reiškia užuojautą artimie Karsto uždengimas, mirusiojo išnešimas iš namų, kūno siems, visi sėdi, klauso. Apie šiuolaikinio žmogaus mal nuleidimas į kapo duobę – šie kulminaciniai apeigų momen dos formų pakitimus liudija pateikėjas kunigas: „Galim tai Kauno šarvojimo salėse nagrinėjamu laikotarpiu buvo diskutuot, kas yra malda. Gal įsimąsto į giesmę, medita atliekami tyloje. Tais momentais buvo raudama.27 Išvada: ciją praktikuoja...“25 buvęs raudojimo laikas laidotuvių apeigose tebėra „tuščias“, Laidojimo dieną giesmininkai ateina valanda prieš iš jo nebandoma užpildyti kuo nors kitu – nei kunigo maldo lydėjimą, giedojimą pradeda tokiu pat būdu kaip vakare. mis, nei giesmėmis. Sovietmečiu kulminaciniais momen Per valandą pagieda 6–9 giesmes, priklausomai nuo to, tais iškilmingumui pabrėžti buvo grojama garsiau,28 kartu ar kunigas ateina anksčiau, ar laiku. Kunigas (diakonas siekta užgožti tuomet dar pasitaikančias raudas, nes garsus arba klierikas) išlydėjimo apeigas atlieka pagal 2004 m. raudojimas traktuotas kaip isterijos priepuolis ar duoklė atnaujintų Laidotuvių apeigų nurodymus. Giesmininkų seniesiems papročiams, proga paveidmainiauti reiškiant vaidmuo išlydėjimo apeigose yra nežymus: jie pakaitomis netikrus jausmus, bandyta įteigti, kad tai – nusikaltimas su kunigu (diakonu arba klieriku) pagieda giesmę Atei- tarybinei visuomenei, neturinčiai gedulo papročių.29 Va kite, Dievo šventieji, Viešpaties angelai, pasitikite...26 Po karuose XX a. viduryje vyko panašus procesas: akivaiz atsisveikinimo vienas iš giesmininkų arba administratorė dus gedulas buvo pasmerktas kaip liguistumo arba blogo (kartais kunigas) pasako, kad atėjo metas atsisveikinti, išsiauklėjimo ženklas ir ėmė nykti, gedulingas elgesys visi laidotuvių dalyviai paprašomi išnešti vainikus, gėles, buvo pavadintas archajišku ir prietaringu, nustota dėvėti rikiuotis lauke, primenama, kad atsisveikinti lieka tik ar gedulo drabužius, gedinčiųjų apranga ėmė nesiskirti nuo timieji. Tolimesni giminės, draugai, kaimynai, bendradar kasdieninės.30 biai ir kt. neatsisveikina, pats jų atėjimas ir dalyvavimas Nagrinėjamu laikotarpiu laidotuvėse Kaune nei rau laidotuvėse yra atsisveikinimo ženklas. Išnešant gėles dojimo, nei garsesnio verksmo atvejų stebėti neteko. Iš giesmininkai pagieda trumpą giesmę, nurodytą Laidotu- įvairių duomenų matyti, kad šiuolaikinėje visuomenėje vių apeigyne: Dangun telydi tave angelai, tepasitinka tave gedėjimas yra paties gedinčiojo dalykas, aplinkiniams, ateinantį kankiniai ir tenuveda į šventąją džiaugsmo būs- netgi susirinkusiesiems į laidotuves, skausmo stengia tinę, ir išeina iš salės. Kol atsisveikinama, giesmininkai, masi nerodyti. Kai gedintis žmogus slopina savo jaus kryžiaus nešėjas ir kunigas (diakonas arba klierikas) lau mus, kai negali patirti emocinės iškrovos, jo būklė daro kia salėje arba už salės durų. Po atsisveikinimo karstas už si dar sunkesnė. Šiais laikais profesionalių giesmininkų dengiamas ir išnešamas tyloje. Išnešus karstą išsirikiuoja negarsiai giedamų giesmių paskirtis – sukurti nuotaiką, procesija, einama prie katafalko, į jį įdedamas karstas ir kuri padėtų artimiesiems iškęsti netekties skausmą; lai apstatomas gėlėmis. Eidami procesijoje giesmininkai gie dojimo paslaugų įmonės akcentuoja pagarbą mirusiajam da giesmę Dangun telydi. Iš šarvojimo vietos vykstama bei užuojautą artimiesiems; atliekantis laidojimo apei į kapines: Kauno mieste mirusieji į bažnyčią nenešami. gas kunigas (diakonas arba klierikas) pirmiausia kreipia Prie kapinių vėl išsirikiuoja procesija. Vežant karstą per si į artimuosius, kad juos paguostų. Tokiu būdu galbūt kapines giesmininkai negieda, kadangi ūžia mašinos va siekiama gedinčiuosius apsaugoti nuo negalių, kylančių riklis. Kai karstas paimamas nešti, giesmininkai užgieda slopinant jausmus. Tradicinė gyvųjų pareiga mirusia psalmę Iš širdies gelmių šaukiu į Tave, Viešpatie. Ši psal jam palengvinti perėjimą į kitą pasaulį akcentuojama mė giedama visą kelią, jei karstas nešamas per kapines. mažiau. Tolimas nuo rūpesčio mirusiojo sielos likimu Apeigos prie kapo, kaip ir išlydėjimo metu, atlie akivaizdus ir katalikų Liturginiame maldyne. Pirmajame kamos prisilaikant Laidotuvių apeigų reglamento. Po leidime pateikiamos marinimo ir laidojimo apeigos buvo

31 MOKSLO DARBAI skirstomos: pagalba mirštančiajam ir pagalba mirusia- („O siela nemari“,41 „Gana jau gana“42). Tokios giesmės jam,31 vėlesniuose leidimuose skirstoma kitaip: pagalba nėra patrauklios šių laikų žmogui. Katalikų bažnyčia at mirštančiajam, šermenys ir laidotuvės.32 sižvelgė į kintantį žmonių suvokimą, todėl atnaujino Lai- dotuvių apeigas, kurios 2004 m. buvo išleistos lietuvių Šiuolaikinės katalikiškų laidotuvių giesmės kalba. Atsisakyta teologinių netikslumų, savotiškų gąsdi Kauno mieste nimų – juodos liturginės spalvos, Libera giesmės dėl jos gąsdinančių žodžių,43 ši ilgus amžius Bažnyčioje puoselė Juozas Vaišnora rašė, kad giesmė yra ta pati malda, ta malda pakeista kitomis responsorijomis (maldavimais). tik skirtingai išreikšta. Jų autoriai siekė giesme išmokyti Tačiau pačių šermeninių giesmių atnaujinimu Katalikų žmones religinių tiesų, žadinti religinius jausmus, visa tai bažnyčios nebuvo pasirūpinta. Giesmininkai naudoja ne paversti giedančiųjų sielos, širdies balsu. Todėl giesmėse tik katalikų, bet ir kitų konfesijų giesmynuose randamas skambėjo Bažnyčios dogmos, moralės mokslas, Kristaus, šermenims tinkamas giesmes, kuria savas. Kai kurioms Marijos, šventųjų gyvenimų aprašymai, Evangelijos pa giesmėms buvo pritaikytos liaudies melodijos. Viena jų – mokymai, krikščioniškos asketikos pagrindai.33 pokario partizanų dainų melodijų reminiscencijomis grįs Naujojo Testamento mokyme apie mirtį katalikams ta (galbūt nesąmoningai) giesmė, vadinasi, galima kalbėti reikšmingi keturi esminiai aspektai: 1) mirtis yra nuodė apie itin gilius jausmus reiškiantį muzikinį akcentą. mės padarinys; 2) mirtis – laikinas kūno ir sielos atsisky rimas, kiekvieno asmens teismas įvyksta mirties valandą, tada nusprendžiama, kur siųsti sielą: į dangų, pragarą ar į skaistyklą, kuri yra ne vieta, o veikiau apsivalymo pro cesas, kurio metu dar prieš antrąjį Jėzaus atėjimą asmens siela išvaduojama nuo lengvųjų nuodėmių; 3) pasiruoši mas mirčiai reiškia mirtį viskam, kas neteisu, dar žemėje pradedama gyventi amžinuoju gyvenimu; 4) mirusieji bus prikelti per antrąjį Kristaus atėjimą arba paskutinio teis mo paskutiniąją dieną, kai mirusiųjų kūnai pakils iš savo miego žemėje ir juose iš naujo apsigyvens siela.34 Kantyčkų,35 Juliaus Siniaus parengto giesmyno,36 Li- turginio maldyno giesmėse akivaizdūs visi išvardytieji mokymo aspektai. Didelę giesmių dalį sudaro Giesmės apie atgailą, šiai grupei priskirtinos ir Giesmės apie Viešpaties Jėzaus kančią, nes Viešpaties kančia ir mir tis – nuodėmės padarinys ir jos atitaisymas. Yra giesmių apie mirtį, skaistyklą, laikiną kūno ir sielos atsiskyrimą bei neaiškią sielos būseną kūnui mirus. Mažiausią gru pę giesmynuose sudaro Giesmės apie Teismo dieną. Ne mažai giesmių, kuriose kreipiamasi į Mergelę Mariją ir šventuosius, kurie gyvendami žemėje sugebėjo mirti nuo dėmei, giesmėse minimi jų nuopelnai, herojinės dorybės, prašoma, maldaujama užtarimo bei pagalbos. Šiai grupei priskirtinos psalmės ir Giesmės apie Dievo apvaizdą. Jose išsakomi prašymai dorai gyventi, kad būtų galima tapti vertiems įeiti į dangaus karalystę. Nemaža dalis šermeninių giesmių XXI a. pradžią pa siekė senųjų, XVII–XIX a., giesmynų dėka, tad išsaugo jo baroko epochos mirties sampratą, to meto mirties bei Liturginio maldyno giesmė iš kaunietės giesmininkės pomirtinio gyvenimo įvaizdžius. Krikščioniškų bruožų D. P. rankraštinio giesmyno. Faksimilė, 2007 m. samplaika su primityviais eschatologiniais vaizdiniais akivaizdi giesmėse apie sielą, kuri kūnui mirus ieško A. Motuzo duomenimis, panašiu būdu buvo sukurtos vietos („Verki prie karsto, o siela“,37 „Sielai vis neaišku ir senosios giesmės: „Vienos šių giesmių melodijos buvo būna“,38 „Skaistyklos ugnies smarkybę“39). Kiekvienas sukurtos vargonininkų, muzikų, kitos perimtos iš lenkiškų žmogus yra negeras ir nedėkingas („Žmogau, pabuski“, giesmių, dalis jų sukurta nežinomų kūrėjų, kurie vienos ar „Atsibusk, žmogau“40). Išplėtotas barokinis mirties visa kitos liaudies dainos motyvais giedojo šias giesmes per galybės, nepermaldaujamumo, neišvengiamumo motyvas šermenis“.44

32 RIMUTĖ GARNEVIČIŪTĖ. GIESMĖS IR GIEDOJIMAS KATALIKŲ LAIDOTUVĖSE KAUNE (XXI A. PRADŽIA)

Ar šiuolaikinėse šermenų giesmėse atsispindi katali Ilgai rymosime čionai, kiška Naujojo Testamento mirties samprata? Kiek ji yra Rankas sudėję maldai: pakitusi postmoderniais laikais? Atsakymo į šiuos klau Negrįši tu jau amžinai – simus ieškosime analizuodami šiuolaikinių šermenų gies Tokia valia Kūrėjo. mių tekstus, kurių nemažą pluoštą (57 giesmes45) autorė (Širdis užgęsta)47 sukaupė minėtos etnografinės ekspedicijos metu. Dievas prašomas pažvelgti į sunkią sielos dalią (skais Turint omeny Lietuvos dvasinį kontekstą (56 proc. tykla dar prisimenama) ir dovanoti dangaus laimę dėl apklaustų katalikų yra skaitę tik kelias ištraukas iš Šven Dievo Sūnaus kančios ir mirties: tojo Rašto, 31 proc. iš viso nėra jo skaitę, 9 proc. apie Priimki jo auką, kuri tiek daug gali Šventąjį Raštą girdėjo tik bažnyčioje, vos 4 proc. kata Ir nešk sielą laimėn sparnais angelų. likų Šventasis Raštas yra gyvenimo knyga46), negalime (O Dieve geriausias)48 tikėtis, kad nagrinėjamos giesmės buvo sukurtos išstu Vienoje iš giesmių minimas Dievo teismas, į kurį siela dijavus Naująjį Testamentą. Manytina, kad giesmininkų patenka mirus kūnui: ir šermeninių giesmių kūrėjų mirties sampratą formavo Kai prieš sostą Visagalio vargšė siela atsistos, pati laidotuvių apeigų eiga: kunigo skaitomos maldos, Nepalik tada vaikelio, o, Marija, be globos, jo sakomi pamokslai prie kapo ar išlydint, giedamų šer Savo meilę begalinę jam parodyki tada, meninių giesmių tekstai. Dauguma giesmininkų Kau Vesk į dangišką Tėvynę, ten, kur laimė amžina. ne yra jauni bei vidutinio amžiaus žmonės, tad galima (Mirties laivelis)49 manyti, kad jų bažnytinio giedojimo supratimą formavo Kelią į dangų geriausiai žino nekaltoji Mergelė Ma ekumeninės jaunimo Taizé giesmės. Taigi nagrinėjamo rija. Dviejose giesmėse apie Marijos tarpininkavimą ji laikotarpio laidotuvių giesmėse turėtų atsispindėti šiuo prašoma globoti sielas, vesti pas savo Sūnų. Kalbėdami laikinės teologijos ir sielovados mintys. maldą Sveika Marija katalikai ją prašo „melskis už mus XX–XXI a. sandūroje atsisakyta gąsdinančių natū dabar ir mūsų mirties valandą“: ralistinių pragaro, skaistyklos, Kristaus kančios vaiz Daug kryžkelių vingiuos paklydo jaunystės dienų au dinių, neaiškios sielos būsenos po mirties vaizdavimo. drose, Kai kurios giesmių temos išsirutuliojo iš Katalikų baž Mirties valandoj jie sugrįžo ir meldžia užtarti tave: nyčios mokymo: mirties kaip Dievo Valios pasireiš Marija, Marija, melski už mus... kimo priėmimas, atleidimo už kaltes prašymas, nuo (Marija, melski už mus)50 lankus gelbstinčios Jėzaus Kristaus kančios ir mirties Šiame posme galima įžvelgti šiuolaikinio žmogaus nuopelnų išpažinimas, prašymas Dievo pagalbos, že nuostatą – melsimės, kai pasensim, jaunystė ne maldai miškos kančios, skausmo, ašarų motyvas ir raginimas skirta. gelbėtis ieškant Viešpaties Veido. Žemėje patirtas Jo Atgailos giesmėse (jų – penkios) priešinama žemiška artumas tęsiasi amžinybėje, dar gyvendamas žemėje, kelionė – ašarų klonis ir dangus – beribė laimė, į kurią malda prisiglaudęs prie Viešpaties Širdies, žmogus pa sugrįžti trokšta siela. Siekiama amžina Tėvynė yra Dievo tiria amžinybės dvelksmą. Giesmėse persipina pamo dovana, į amžinybę lydi Viešpaties malonė. Nuodėmė pri kymai sielai, paskatinimai gyviesiems bei užuojauta slegia sielą, ji negali pakilti savomis jėgomis, todėl šau gedintiesiems. Jose gausu simbolių – archajiškas sielų kiasi Kristaus: laivelis, bažnytinis ašarų klonis, romantiškas ledinės Kai žemės klystkeliuos paklystam, mirties rankos vaizdinys, poetiškas gyvenimo be Dievo Kai ieškom klystkeliuos šviesos, kaip šėlstančios audros pavaizdavimas, putojančiai jū Prikelk, prikelk, gerasis Kristus, rai priešpriešinama uosto ramybė, į kurią veda Dievas Iš nuodėmės nakties klaikios. – Švyturys. (Kai žemės klystkeliuos paklystam)51 Laikantis senųjų giesmynų ir Liturginio maldyno Kas netikra, pražūna „ties kapais“, amžina laimė sutei šermeninių giesmių suskirstymo tvarkos pagal ryškes kiama „už triūsą, už auką, už vargo dienas“, baigusiems nius motyvus, šiuolaikines laidotuvių giesmes galima žemės kelią meldžiama kalčių atleidimo (Per ašarų klo- suskirstyti į tokias grupes: apie mirtį, apie atgailą, apie nį52). Kai kuriose giesmėse atsispindi šiuolaikinės teolo Dievo teismą, apie Dievo apvaizdą ir dangų, apie Jėzaus gijos poveikis, būtent – tobulos atgailos samprata: žmo ir Marijos tarpininkavimą. Neužfiksuota giesmių apie gus gailisi savo nuodėmėmis įžeidęs Dievo gerumą, o ne skaistyklą ir apie šventųjų tarpininkavimą. dėl to, kad bijo bausmės. Šiuolaikinėse giesmėse apie mirtį (jų yra trys) mirtis Kad ir nebūtų bausmės už kaltybes, ateina netikėtai, nelaiku ir nelauktai, jai nesirengiama. Aš vis raudočiau dėl Tavo gėrybės. Dievas tarsi geras Tėvas prašomas palaiminti į kelionę, Nes Tu meilingas, nes Tu meilingas, neatstumi nei vieno. nes ji ypatinga – iš jos negrįžtama, gyvieji sielą palydi Maloniai žmogų, maloniai žmogų priglaudi kiekvieną. malda:

33 MOKSLO DARBAI

Todėl už kaltes ašaras lieju, Leisk priartėti, Dieve, prie Tavęs, Kad Tau, o geras Dieve, nusidėjau. Kai žemės viltys, pasaulio džiaugsmai Nuoširdžiai trokštu, nuoširdžiai trokštu nebenusidėti Mano krūtinės nebežavės, Tau vis tarnauti, Tau vis tarnauti ir Tave mylėti. Vien Tavo meilė švies man amžinai. (Dieve gėrybių53) (Leisk priartėti59) Šioje giesmėje akivaizdus šiuolaikiniam žmogui bū Nors ir žinodami, kad yra mylimi, žmonės giesmėse dingas nesugebėjimas atsispirti nuodėmei, nusidėjus nereiškia meilės Jėzui, nėra giesmėse pasiryžimo didvy trokštama nenusidėti.54 Savo nuodėmingumu šiek tiek riškai išvargti žemiškas kančias, giesmių žmogus neno abejojama: ri ir nesiekia pakartoti Kristaus, kentėjusio ir mirusio už O Dieve, o mano Viešpatie, žmonijos kaltes, kančias. Vienintelis siekinys – sentimen man atleisk, jei kartais suklydau.“ talus Dievo artumas, kurio ieškoma, kai jau nusiviliama (Kai apgaubia naktužės tyluma55) visais pasaulio džiaugsmais. Iš giesmių apie dangų populiariausia Anapus saulės, ją Senosiose giesmėse išsakoma ypatinga abipusė Die prieš keletą metų giedodavo ne tik laidotuvėse, bet ir Mi vo ir žmogaus meilė: tai intensyvus jausminis santykis, šių metu. Vaizdinys „anapus saulės“ papildo tautosakoje meile grindžiami ir iš jos kyla visi kiti jausmai. Akcen minimas pomirtinio gyvenimo vietas – ant aukšto kalno, tuojama meilė per kančią: liūdima ir verkiama dėl žemiš kalnelyje, dausose, už vandenų... Anapus saulės „liepsno kų kančių, išgyvenamas kaltės jausmas, gailimasi. Dievo ja rytas, kur Dievo žemė ir jo diena“. Teismas neminimas meilė giesmėse – galimybė žmogui būti išganytam. Iš – visi išeina „anapus saulės“ ir visi ten pasilieka, ten susi begalinės meilės Dievo yra duoti tarpininkai. Šventųjų tinkama su visais „pamiltaisiais žemės keliuos“: pagalba, jų iškentėtos kančios pavyzdys palengvina že Anapus saulės visi išeisim miškas kančias.60 Šių laikų šermeninėse giesmėse mei Pas Dievą Tėvą, į jo namus, lės, kančios, džiaugsmo motyvas nebūdingas. Išnyko ir Į šventą gėrį, į grožį, laimę, tokios krikščioniškos sampratos kaip pasiryžimas nebe Anapus saulės šventan dangun. nusidėti, herojinių dorybių siekimas, meilė Išganytojui. (Anapus saulės56) Trokštama vien Dievo artumo, tam pasiekti nereikia jo Giesmėse Dangus apibūdinamas kaip laimės šalis, be kių pastangų, amžina laimė dovanojama visiems. Rene ribė laimė, amžina laimė, ramybės uostas, Dievo šlovės sanso žmogus užsitarnaudavo laimingą poilsį po mirties, spindulys, amžini namai, šalis auksinė, dangaus Tėviškė, baroko laikais išmelsdavo iš Dievo ir šventųjų,61 XXI a. dangiška Tėvynė, Tėviškė. Žemiškas gyvenimas, nuodė pradžioje šermeninių giesmių žmogus išganymą gauna mingos širdies būsena, mirties valanda – tamsa, kuriai vien atsigręžęs į Viešpatį. priešinama Dievo šviesa: Nė vienoje nagrinėtų giesmių neužsimenama, kad mi Leisk žvelgt į kryžių užveriant akis, rusieji bus prikelti per antrąjį Kristaus atėjimą, t. y. pasku Tamsą nušvieski, kelią rodyk vis. tinį teismą, paskutiniąją dieną. Šis Naujojo Testamento Rytas Dangaus išaušta po nakties, mirties sampratos aspektas nėra minimas ir ekspedicijoje Gyvenime, mirty lik prie manęs. užfiksuotose į lietuvių kalbą išverstose užsienio autorių (Lik prie manęs57) giesmėse. Neminimas ir Kristaus Prisikėlimas. Išnykę Dievas – sielų saulė šviesi, žvaigždė amžina, švyturys, skaistyklos, šventųjų tarpininkavimo temos, sumažęs gyvybės Viešpats, šventas šventas šventas Viešpats pulkų. giesmių Mergelei Marijai skaičius, tikėjimas paskirta vie Giesmėse, kurias priskiriu grupei apie Dievo Apvaizdą, ta danguje, pasitikėjimas savo teisumu liudija protestan žemiškoji naktis palyginama su buvimo be Dievo naktimi, tizmo poveikį katalikiškose laidotuvėse Kaune šiais lai šaukiamasi Dievo malonės, prašoma Jo šviesos regėjimo kais giedamoms giesmėms. užgesus žemės šviesai. Bažnytiniame mene įprastą Apvaiz- Ištyrus šiuolaikinių laidojimo giesmių tematiką, darosi dos akies vaizdinį giesmėse pakeitė vedanti Tėvo ranka: suprantamas jų tekstų ir negarsaus giedojimo tarpusavio Tavo meilės šviesa pasiklysti man neleis, ryšys. Giesmių žodžiai teigia mintį, kad Dievas visados O tvirta ranka neleis kely suklupti. arti, čia pat. Nereikalingos pastangos Jam pasiekti, todėl (Kiekviena diena58) atsisakoma garsiai giedoti, romantiškai mėgaujamasi Jo Didžiąją dalį šermenyse giedamų giesmių sudaro artumu. Šie pastebėjimai susišaukia su Pauliaus Suba giesmės apie Jėzaus tarpininkavimą. Jose dažnas Jėzaus čiaus mintimi: „Juk visa šiuolaikinė jaunimo sielovada rankos ir meilios Jo Širdies vaizdinys. Jo artumo ieš nukreipta įtikinti, kad Jėzus – tai toks artimas bičiulis, be kančiuosius Jėzus vedasi už rankos, laiko „artybėj savo veik sėbras, į kurį tereikia atsigręžti, ir jis tuoj prisės šalia. prie Viešpaties širdies“. Giesmėse minimas Jėzaus mei Gal net su džinsais ir ausinuku“.62 Taigi aptartų giesmių lės, pasireiškiančios atperkančia Jo kančia ir mirtimi ant tekstuose galima įžvelgti šiuolaikinės sielovados poveikį. kryžiaus, motyvas. Jo meilė veda į amžinybę ir šviečia Visuose Liturginio maldyno leidimuose yra giesmė, amžinai: kuri giedama mirusiojo vardu Sudie, sudie, man laikas

34 RIMUTĖ GARNEVIČIŪTĖ. GIESMĖS IR GIEDOJIMAS KATALIKŲ LAIDOTUVĖSE KAUNE (XXI A. PRADŽIA) eit. Kaune šią giesmę kai kurie giesmininkai gieda prieš Mokslo Akademijos metraštis, 1997, t. XI, p. 161–198; MO išlydėjimą. Daugiau tokio tipo giesmių, t. y. giedamų mi TUZAS, A. „Švč. Mergelės Marijos valandų“ maldų ir giesmių rusiojo vardu, nėra nei šiuolaikiniuose, nei senuosiuose lietuviškoji kilmė, jų giedojimo lokaliniai ypatumai. Iš: Lietuvių giesmynuose. Senovėje nebuvo giedama mirusiojo var Katalikų Mokslo Akademijos metraštis, 1997, t. XI, p. 143–160; 63 MOTUZAS, A. Sopulingosios Švč. Mergelės Marijos kelių du. Galima daryti išvadą, kad ši būdinga raudų ypatybė kilmė ir garbinimas Lietuvoje. Iš: Lietuvių Katalikų Mokslo yra išlaikoma giesmėse iki pat šių dienų. Akademijos metraštis, 1998, t. XIII, p. 125–197; MOTUZAS, A. Švč. Mergelės Marijos valandų maldų ir giesmių lietuviškieji Išvados ypatumai. Iš: Liaudies kultūra, 1998, nr. 2, p. 12–19. MOTU ZAS, A. Katalikiškosios pridedamosios pamaldos Lietuvoje. Išanalizavus katalikiškų giesmių giedojimo prie mi Iš: Liaudies kultūra, 2000, nr. 5, p. 7–17; A. MOTUZAS, A. rusiojo tradiciją Kaune XXI a. pradžioje, galima teigti, Krikščioniškas pamaldumas Lietuvos etninėje kultūroje: tarp kad katalikų laidotuvėse yra išsaugoti senieji krikščio tradicijos ir naujovių (saugos ir globos problematika). Iš: Etninė niškieji apeiginiai papročiai: budėjimo metu gieda gies kultūra, 2005, nr. 5, p. 60–68 ir kt. mininkai, jų giedojimas yra vertinamas kaip apeigos at 3. MOTUZAS, A. Krikščioniškas pamaldumas Lietuvos etninėje kultūroje: tarp tradicijos ir naujovių (saugos ir globos problema likimas, moterų vaidmuo giedant giesmes yra blankesnis tika). Iš: Etninė kultūra, 2005, nr. 5, p. 64. nei vyrų. Tęsiama vidurio Lietuvoje būdinga katalikų 4. BALČYTYTĖ-DAČINSKIENĖ, V. Katalikų laidotuvių giesmių tradicija – laidotuvėse giedamas Švč. Jėzaus Vardo roži- giedojimo tradicijos Lietuvoje. Iš: Lietuvių Katalikų Mokslo nis. Nėra giesmių (išskyrus vieną), kuriose būtų giedama Akademijos metraštis, 1997, t. XI, p. 135–142. mirusiojo vardu. 5. ŽIČKIENĖ, A. Trijų muzikinės kultūros sluoksnių sandūra Dalis giedojimo papročių pakito: giesmininkų vieta – lietuvių mirusiųjų pagerbimo apeigose. Iš: Tautosakos darbai, mirusiojo kojūgalyje, o ne galvūgalyje; giesmininkai gie 2004, nr. XX (XXVII), p. 75–83. da pritardami sintezatoriumi. Iš laidotuvių giesmių tema 6. ŽIČKIENĖ, A. Min. veik., p. 80–81. 7. APANAVIČIUS, R. Etninė muzika. Teorijos klausimai. Iš: Dar- tikos analizės matyti, kad kai kurios giesmių temos atėjo bai ir dienos, 2001, nr. 25, p. 18. iš Katalikų bažnyčios mokymo. Giesmėse atsispindi ir šių 8. KASMAUSKAS, S. Laidojimo apeigų praktika, moralinė jų di laikų žmogui būdingas suvokimas: mirtis užklumpa ne mensija bei įtaka visuomenės ir kariškos bendruomenės žmogui. tikėtai, mirties valandai nesirengiama. Iš giesmių išnyko Iš: Soter, 2002, nr. 8 (36), p. 95–119. krikščioniškas pasiryžimas nebenusidėti, herojinių dory 9. Etnografinės ekspedicijos „Katalikiškų laidotuvių papročiai ir bių siekimas, nėra reiškiama meilė Išganytojui, dauguma apeigos Kaune: XX–XXI a. sandūra“ medžiaga. Užrašyta Kauno ekspedicijose užfiksuotų giesmių neatspindi nė vieno iš mieste. Užrašė Rimutė Garnevičiūtė 2007 m. lapkričio mėn. – keturių Naujojo Testamento mokymo apie mirtį aspektų, 2009 m. balandžio mėn.VDU ER. Nr. 1351. 10. RAČIŪNAITĖ, R. Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje. Gyve- jose plėtojama Dievo ir dangaus artumo tema, nebūdinga nimo ciklo papročiai (XIX a. pabaiga – XX a. vidurys). Kaunas: senosioms šermeninėms giesmėms. VDU leidykla, 2002, p. 129. Skaistyklos, šventųjų tarpininkavimo temų išnykimas 11. GENNEP, A., VAN. Les Rites de Pasage. Iš: Liaudies kultūra, giesmėse, sumažėjęs giesmių Mergelei Marijai skaičius 1997, nr. 5, p. 64. rodo protestantizmo poveikį šiais laikais katalikiškose 12. VYŠNIAUSKAITĖ, A. Laidotuvių papročiai Lietuvoje XIX– laidotuvėse Kaune giedamų giesmių tematikai. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Iš: Iš Lietuvių kultūros istorijos, Apeiginė giesmių paskirtis mirusiajam palengvinti 1961, t. III, Vilnius, p. 139. parėjimą į kitą pasaulį pastaruoju metu nėra akcentuoja 13. Dalyvių atsistojimas rodo, kad prasideda apeiga, visi atsistoja, ma. Profesionalių giesmininkų negarsiai giedamų gies kai į šarvojimo salę ateina kunigas (diakonas ar klierikas) atlikti mirusiojo išlydėjimo apeigų. mių paskirtis – sukurti nuotaiką, kuri padėtų artimiesiems 14. ČILVINAITĖ, M. Sarginimo, marinimo ir laidotuvių papročiai. iškęsti netekties skausmą. Iš: Gimtasai kraštas, 1943, nr. 31, p. 187. Giedojimo prie mirusiojo tradicija Kauno mieste XXI a. 15. Liturginis maldynas. Ketvirtasis pataisytas leidimas. Vilnius, pradžioje, nors ir išsaugota, pakito, pastebima dviejų ten 1996, p. 458. dencijų – tradicinės ir estetinės – sintezė. Svarbesniais 16. ŽEMAITIENĖ, U. Suvalkiečių laidotuvių apeigos ir raudos. Iš: laikomi estetikos dalykai – tai postmodernistinės visuo Ateitis, 1951, nr. 4, p. 133. menės bendras reikalavimas visose srityse, kurio paisoma 17. VDU ER B. 1351, p. 36–44. Inf. Antanas V., g. 1934, Albinas, ir laidotuvėse. g. 1938. Užr. R. Garnevičiūtė 2008 m. Kaune. 18. MOTUZAS, A. Min. veik., p. 64. 19. VDU ER B. 1351, p. 14. Inf. Albinutė, g. 1926. Užr. R. Garne NUORODOS: vičiūtė 2007 m. Kaune. 1. VAICEKAUSKAS, M. Lietuviškos katalikiškos XVI–XVIII 20. PAKALNIŠKIS, A. Laidotuvės: etnografinis aprašas. Iš: Aidai, amžiaus giesmės. Monografija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir 1966, nr. 9, p. 416. tautosakos institutas, 2005. 21. APANAVIČIUS, R. Lietuvių etninė muzika XVII–XX a. pasaulio 2. MOTUZAS, A. Žagarės, Šiluvos, Tytuvėnų ir Veprių parapijų muzikos kontekste: seniausio ryšio tarp „šio“ ir „ano“ pasaulio giesmės ir katalikiškoji etninė muzika. Iš: Lietuvių Katalikų priemonė? Iš: Lituanistica, 2007, nr. 2 (70), p. 39–40.

35 MOKSLO DARBAI

22. PEČIULYTĖ, V. Atsitiesk, mielas giesmininke. Iš: Kauno diena, 55. VDU ER B. 1351, p. 230. 1994 spalio 5, nr. 233, p. 15. 56. VDU ER B. 1351, p. 212. 23. PEČIULYTĖ, V. Kauno giesmininkai. Iš: Blaivioji Lietuva, 1991, 57. VDU ER B. 1351, p. 240. nr. 8 (27), p. 4. 58. VDU ER B. 1351, p. 236. 24. KUZMICKAITĖ, J. Giedotojai laidotuvėse regi gyvenimo at 59. VDU ER B. 1351, p. 239. spindį. Iš: Kauno diena, 1998 lapkričio 7, nr. 261, p. 34. 60. VAICEKAUSKAS, M. Min. veik., p. 162–166. 25. VDU ER B. 1351, p. 54. Inf. kunigas dekanas, g. 1960. Užr. R. 61. VAICEKAUSKAS, M. Min. veik., p. 172 . Garnevičiūtė 2007 m. Kaune. 62. SUBAČIUS, P. Vigilija, kai rytas dar toli. Krikščionių gyveni 26. Trumpasis laidotuvių apeigynas. Vilnius: Katalikų pasaulio mas Lietuvoje 2007 metais. Iš: Naujasis židinys – Aidai, 2008, leidykla, 2006, p. 6–7. nr. 1–2, p. 15. 27. NORINKEVIČIŪTĖ, R. Laidotuvių raudų atlikimo specifika: psi 63. БАЙБУРИН, А. К., ЛЕВИНТОН, Г. А. Похороны и свадьба. chologinis aspektas. Iš: Lietuvos muzikologija, 2007, t. 8, p. 170. Iš: Исследования в области балто-славянской духовной 28. GIEDRIENĖ, R. Mirusiųjų pagerbimas. Gedulingi paminėjimai. культуры. Погребальный обряд. Отв. редактор В. Иванов, Civilinės apeigos. Vilnius, 1979, p. 64. Л. Невская. Москва: Наука, 1990, p. 77. 29. PETRAVIČIUS, J. Gedulas. Iš: Mokslas ir gyvenimas, 1966, nr. 8, p. 36. Songs and Singing at Catholic Funerals 30. ARIES, P. Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje. Esė in Kaunas (beginning of the 21st c.) rinkinys. Vilnius: Baltos lankos, 1993, p. 79. 31. Liturginis maldynas. Vilnius – Kaunas, 1968, p. 584. Rimutė GARNEVIČIŪTĖ 32. Liturginis maldynas. Penktasis pataisytas ir atnaujintas leidimas. Vilnius: Katalikų pasaulio leidykla, 2007, p. 461–510. The paper looks at previously unanalysed phenomenon 33. VAIŠNORA, J. M. I. C. Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma: of hired professional singers performing at funerals in con th Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidinys, 1958, Nr. 5, p. temporary Kaunas. The paper explores the end of the 20 171–175. – beginning of the 21st century songs sung at the wake in 34. KRAMER, K. Šventas menas numirti. Kaip pasaulio religijos Kaunas. Garnevičiūtė discusses the contemporary funerary supranta mirtį. Vilnius: Dialogo kultūros instituto leidykla, singing tradition, analyses the lyrics, and compares them to 2006, p. 166–176. similar songs from the past and the funerary songs recom 35. Kantyczkas arba kninga giesmiu por Moteju Wolonczewski mended by the Catholic Church in the aim to understand the parwejzieta ir isznauje iszspausta Wilniuj spaustuwiej Jozapa attitude in the face of death in the post-industrial society and Zawadzkio, 1860. to explain the reasons as to why the lyrics of funerary songs 36. Į amžinatvę lydint. Giesmės ir maldos prie ligonių ir mirusiųjų. grow increasingly more sentimental. The analytical descrip Paruošė ir išleido J. Sinius. Vilnius, 1938. tive and comparative methods are used. Field research meth 37. Liturginis maldynas. Trečiasis pataisytas fotografuotinis leidimas. ods used are observation and interviews. Lietuva, 2002, p. 460. Garnevičiūtė observes that contemporary funeral sing 38. Min. veik., p. 463. ing tradition in Kaunas features some aspects of the ancient 39. Min. veik., p. 475. necrocult. Music, that is, the singers are invited to signal the 40. Min. veik., p. 467–468. climax of the ceremony. Women’s part in singing is less con 41. Min. veik., p. 461. spicuous than men’s, with the exception of one song, there are 42. Min. veik., p. 465–466. no songs sung in the name of the deceased. The old Catholic 43. Gelbėk mane, Viešpatie, nuo amžinosios mirties tą siaubingąją tradition characteristic of mid Lithuania, namely, to sing at the dieną, kada ims drebėti dangus ir žemė, kai, dangui liepsnojant, teisi pasaulį. Drebu visas ir bijau, nes ateis rūstybės ir ataskai funeral is perpetuated. There is a link between the lyrics of tos laikas, kada ims drebėti dangus ir žemė. Bus diena, diena contemporary funerary songs and the quiet tone in which they rūstybės, vargo ir dejonės, diena lemtinga ir baisi, kai, dangui are performed. The lyrics suggest that God is always near. liepsnojant, teisi pasaulį. There being no need to make any effort to make God hear 44. MOTUZAS, A. Katalikiškosios pridedamosios pamaldos Lietu the singing, the loud volume is abandoned in order to enjoy voje. Iš: Liaudies kultūra, 2000, nr. 5, p. 12. the closeness of God in quiet romantic ambience. Professional 45. Iš 57 giesmių 13 yra iš Liturginio maldyno, 11 yra išverstos iš subdued singing with sentimental lyrics is destined to create užsienio kalbų, autoriai nurodyti, 3 nurodyti lietuviai autoriai, 2, the atmosphere of relief that is supposed to help the family skirtos M. Marijai, yra lotynų kalba; šiame darbe nagrinėjamos and friends of the deceased cope of the pain of loss. The fu 29 giesmės, kurių autoriai nėra žinomi. nerary singing tradition at the end of the 20th – beginning of 46. GRUŠAS, G. Lietuvos dvasinis kontekstas. Iš: Ateitis, 2009, the 21 centuries has been preserved, albeit largely modified. nr. 1 (44), p. 10. It demonstrates a synthesis of two trends – the traditional and 47. VDU ER B. 1351, p. 258. the aesthetic. The latter is attributed more importance. This 48. VDU ER B. 1351, p. 246. is a general requirement of the post-modern society that is 49. VDU ER B. 1351, p. 244. equally followed at funerals. 50. VDU ER B. 1351, p. 242. 51. VDU ER B. 1351, p. 275. 52. VDU ER B. 1351, p. 252. Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitarinių mokslų fakultetas, 53. VDU ER B. 1351, p. 222. Etnologijos ir folkloristikos katedra, K. Donelaičio g. 52, LT–44244 Kaunas, el. p. [email protected] 54. Šventieji kovojo su nuodėme jos nedarydami, šv. Kazimiero šūkis – mirsiu, bet nenusidėsiu. Gauta 2010-03-15, įteikta spaudai 2010-06-14

36 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTŪRA. 2010/3 (132)

Mitinio mąstymo tęstinumas ir kaita interneto pasakojimuose Ingrida ŠLEPAVIČIŪTĖ

Vis dažniau išgirstame nuomonių, kad šiuolaikinia- keistus ir šiurpius įvykius. Tokios istorijos pasakojamos, me technikos ir kompiuterių pasaulyje menkėja dvasinių siuntinėjamos elektroniniais laiškais, dedamos į virtualių poreikių svarba. Etniniai papročiai keičiami moderniais, pokalbių portalus. Pačių siuntėjų jos įvardijamos pasa- tarptautiniais, sakralūs švenčių simboliai paverčiami ba- kojimais, nutikimais. Ne paslaptis, kad žodžiai sakmė, nalia atributika, naudojami komerciniams tikslams ir t.t. padavimas, legenda šių dienų žmogui asocijuojasi su se Kyla klausimas, ar išties šiuolaikinis žmogus, magiškus nove, nebūtais, išgalvotais dalykais, o viena tiek iš tradi tikėjimus iškeitęs į mokslinius paaiškinimus, gali gyventi cinių sakmių, tiek iš šiuolaikinių pasakojimų egzistavimo neturėdamas jokių iracionalių įsivaizdavimų? Net jei įmi- sąlygų – tikėjimas įvykio tikrumu. nėme gamtos mįsles, kas paneigs, kad keičiantis pasauliui Radvilė Racėnaitė straipsnyje „Citrinos su Živ įdaru, neatsirado naujų mįslių ir paslapčių, o kartu su jomis ir arba ko bijo šiuolaikinis žmogus“ pastebėjo, kad tiek už naujų mitų? Kaip apsisaugoti nuo visur tykančių žudikų sienio, tiek lietuvių folkloristikoje nėra nusistovėjusio ter maniakų? Ar visada žinome, ką valgome? Ar esame tikri, mino šiuolaikinėms sakmėms įvardyti (Racėnaitė 2008: kad modernūs technikos išradimai (kompiuteriai, robotai) 52–53). Ji siūlo atskirti šiuolaikines sakmes, kuriose neatsigręš prieš mus pačius? ryškios aplinkos mitologizavimo tendencijos, nuo šiuo Straipsnio objektas – internetu lietuvių kalba plintan- laikinių pasakojimų, kuriuose vaizduojami neva realūs tys sakmiški pasakojimai apie keistus ar baisius ir neva ir išskirtiniai įvykiai, juolab kad žanrinėje mūsų tauto tikrus įvykius. Tikslas – susipažinti su šiuolaikinių pasa- sakos klasifikacijoje mitologinės sakmės ir pasakojimai kojimų struktūra, semantika, panagrinėti jų siužetus ir yra skiriami nuo seno (Racėnaitė 2008: 62). Lietuvių palyginti su analogiškais užsienietiškais tekstais, taip pat folkloristikos moksle sakmės apibrėžimą yra suformu tradicinio folkloro kūriniais, išsiaiškinti, ar tai moderni lavęs ne vienas mokslininkas, pavyzdžiui, Lina Būgienė naujovė, ar tradicijos modifikacija? Tyrimo metodai: pri- (Būgienė. 2003: 109–111), Donatas Sauka (Sauka 2007: statant niekur nepublikuotus šiuolaikinės tautosakos teks- 172–173) ir kt., tačiau šiame straipsnyje vadovaujama tus naudojamas analitinis aprašomasis, o lyginant juos si Bronislavos Kerbelytės formuluote, kad sakmės – tai tarpusavyje ir su tradicinio folkloro tekstais naudojami pragmatinės paskirties naratyvai, iliustruojantys teisingą istorinis lyginamasis ir tipologinis lyginamasis metodai. / neteisingą žmogaus ar gyvūno elgesį pasaulio kūrimo / Atliekant lyginamąją analizę pasitelkiami Bronislavos susidūrimo su mitologinėmis būtybėmis metu (Kerbelytė Kerbelytės Lietuvių pasakojamosios tautosakos kataloge 2002: 9). Pasakojimai gali būti siužetiniai kūriniai arba (toliau KLPTK I–IV) aprašyti pasakojamosios tautosakos lakoniški teiginiai, kelių teiginių deriniai; jų paskirtis – kūrinių struktūriniai-semantiniai tipai. Išvados pateikia- perduoti kitoms kartoms informaciją apie praeitį, tačiau mos straipsnio pabaigoje. juose sąmoningai vengiama fantastikos elementų (Kerbe Prasminiai žodžiai: pasakojimas, sakmė, tradicija, lytė 2009:13). Internete pasakojamos istorijos turi paskirtį tęstinumas, semantika. perduoti informaciją apie tam tikrus šiuolaikinio pasaulio pavojus / išskirtinius įvykius. Tie įvykiai dažnai mįslingi, Įvadinės pastabos grėsmingi ar bauginantys. Vokiečių folklorininkė Magda lene Huelmann straipsnyje „Folkloras šiandieninėje Vo Šio straipsnio pagrindinis šaltinis – internetas, priei kietijoje: keli aspektai“, aptardama šiandieninį vokiečių namiausia šiandienos folkloro sklidimo terpė. Pasak Vir folklorą, vartoja terminą moderniosios sakmės (vok. mo- ginijaus Savukyno, internetas atgaivino tai, ką moder derne Sage). Rolfas Wilhelmas Brednichas dažnai vartoja nizmas sunaikino – tradicinę visuomenę, kartu su ja ir platesnės reikšmės terminą pasakiškos šiandieninės isto- folklorą, beje, jį ne tik atgaivino, bet ir prikėlė naujam rijos (vok. Sagenschafte Geschichte von heute (Heulmann gyvenimui (Savukynas 2002: žr. per interneto prieigą). 2006: 52), kurį patikslina apibūdinimais pasakiškos / sak Virtualioje erdvėje „gyvena“ žodynai, enciklopedijos, miškos. Pasak M. Heulmann, anglai ir amerikiečiai turi straipsniai, knygos. Ten sau vietą surado ir nedidelės pavadinimą Foaftale, kuris šifruojamas: „Draugo draugas apimties kūrinėliai apie kažkam kažkur neva nutikusius man pasakojo“. Populiarūs ir tokie terminai kaip, pavyz

37 MOKSLO DARBAI džiui, miestietiškos / šiuolaikinės sakmės (angl. urban / to svetainėje „Urban Legends Reference Pages“ juos taip contemporary legends; vok. Stadtsage / zeitgenossische pat grupuoja pagal temas: politika, medicina, mokslas, Sage) (Heulmann 2006: 52; SKAN: 377). meilė, šeima, sėkmė, nusikaltimai, atostogos, siaubas ir Lietuvių folkloristikoje taip pat nėra nusistovėjusio t.t.1 Verta paminėti ir Austrijos interneto svetainę „Sagen. termino šiuolaikiniams pasakojimams įvardyti. R. Racė at“ (autorius Wolfgangas Morscheris), kurioje sukaupta naitė skiria šiuolaikinius raštu, žodžiu ir vaizdu plintan daugiau kaip 14 500 tekstų, t.y. tradicinių ir modernių čius folkloro kūrinius, kuriuose dominuoja naratyvinis sakmių iš viso pasaulio. Joje anglų kalba pateikta ir 15 lie pradas, į šiuolaikines sakmes, pasakojimus ir gandus tuvių papasakotų istorijų tekstų.2 Yra ir daugiau šiuolai (Racėnaitė 2008: 52). Leonardas Sauka naudoja terminą kiniam ir tradiciniam folklorui skirtų interneto svetainių. naujoviška sakmė (Sauka 1998: 285). Virginijus Savu Minėto skandinavų tautosakos rinkinio leidėjai pabrė kynas naudoja bendro pobūdžio pavadinimus – istorijos, žia, kad vienas svarbiausių modernaus folkloro bruožų pasakojimai, pokštai (Savukynas 2002: žr. per interneto yra neabejotinas jo internacionalinis pobūdis ir greitas prieigą). Internetinėje erdvėje egzistuoja terminas miesto plitimas per žiniasklaidą bei turizmą (SKAN: 377). Ga legendos. limas daiktas, jog dauguma šiuolaikinių pasakojimų yra Kadangi vieningos nuomonės dėl žanro įvardijimo tarptautiniai, neturintys išskirtinių nacionalinių bruožų. nėra, renkuosi kuo neutralesnį pavadinimą – pasakojimai, Pabandysime patvirtinti arba paneigti tokį požiūrį. Be istorijos (kartais su aiškinamaisiais pažyminiais – sakmiš- abejo, šiame straipsnyje nepajėgsiu aprėpti viso margo ki / pasakiški pasakojimai, istorijos) ir siekiu ne apibrėžti šiuolaikinių pasakojimų tematikos lobyno, tad aptarsiu žanro ribas, o šiuolaikinius lietuvių kalba sklindančius pa tik keletą įdomesnių, interneto vartotojų pamėgtų istorijų sakojimus palyginti su tradiciniais folkloro kūriniais. apie keistus / šiurpius įvykius ar susidūrimą su kitu pa Tyrimo objektu šie naratyvai (kitų mokslininkų va sauliu bei paieškosiu jų sąsajų su senosiomis sakmėmis / dinami moderniomis sakmėmis) tapo praeito amžiaus pasakomis / pasakojimais. septintame dešimtmetyje Amerikoje. Devintame dešimt metyje tokiais tyrimais susidomėta ir Europoje. Lietuvoje Pasakojimų struktūros ir semantika nuo 2002 m. interneto folkloro pavyzdžiai kaupiami Lie tuvių literatūros ir tautosakos institute (LLTI). Šiuolaiki Šiuolaikinių pasakojimų apimtis labai nevienoda: juos nės tautosakos pavyzdžiai saugomi ir Vytauto Didžiojo gali sudaryti vos pora sakinių. Pavyzdžiui: „Kažkoks universiteto (VDU) Etnologijos ir folkloristikos katedros amerikietis, turistavęs Brazilijoje, buvo užpultas bičių-žu- archyve. Nors interneto folkloras jau susilaukė mokslinin dikių (itin agresyvi smarkiai geliančių bičių rūšis). Ban- kų (pavyzdžiui, Povilo Krikščiūno, Radvilės Racėnaitės, dydamas išsigelbėti, jis šoko į upę, kur per kelias minutes Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės, Laimos Anglic jį surijo piranijos“ (http://www.cha.lt/2007/01/15/keisti_ kienės) dėmesio, tačiau internetu plintantys pasakojimai nutikimai.html). Tai gali būti kelių puslapių ilgumo isto – plati ir neištyrinėta sritis, todėl lyginimas su senąja / rija, tarsi siaubo filmo scenarijus, pavyzdžiui, „Kachenka tradicine tautosaka aktualus ir tikslingas. ir pasakos – moteris“ (http://saulei.blogas.lt). Pasakojimai Keblu ne tik įvardyti, bet ir klasifikuoti šį besiformuo gali būti siužetiniai ir nesiužetiniai. Siužetiniai pasakoji jantį folkloro žanrą. R. W. Brednichas minėtas interneto mai susideda iš būtinų elementaraus siužeto (toliau – ES) istorijas grupuoja tiesiog pagal tematiką: kraupios ava- struktūros elementų: pradinės situacijos, herojaus akci- rijos, neištikimybė, pavojai svetimose šalyse, nepatogios jos ir rezultato (Kerbelytė 1999: 15). Pradžioje trumpai socialinės situacijos, studentiškas gyvenimas, medicina, pristatomi herojai ar nupasakojama tam tikra susidariusi narkotikai, antgamtiniai reiškiniai, staigios mirties atve- situacija. Po to herojus susiduria su tam tikrais sunkumais jai ir t.t. (Heulmann 2006: 54). Tyrinėtoja vokietė Micha / norinčiu jį paveikti antipodu, reaguoja ir imasi teisin ela Schwegler siūlo klasifikaciją pagal tokius kriterijus: gų / neteisingų veiksmų, nuo kurių priklauso ES baigtis. antgamtiniai reiškiniai, baimę keliantys reiškiniai, gailes- Nesiužetinius kūrinius sudaro vienas ar keli lakoniški tei tį žadinantys reiškiniai, kerštas, nepasisekimai / nelaimės, giniai. Pavyzdžiui, Elzė Surgailytė, viena iš internetinės tragiški reiškiniai, komiški reiškiniai ir juokai (Heulmann svetainės „Dorado raganos“ aktyvisčių, straipsnyje „Te 2006: 54). Skandinavų tautosakos rinkinyje šiuolaikinio lefoninis žudikas, arba Miesto legendos kaip šiuolaikinė folkloro kūriniai suskirstyti į 4 grupes: nepažįstamieji ir mitologija“ aptaria šiuolaikinių „siaubo“ pasakojimų, va svetimieji (Outsiders and Strangers); antgamtiniai reiški- dindama juos legendomis, tematiką. niai (The Supernatural); siaubo pasakos ir „antipasakos“ Šie pasakojimai, kaip ir visa liaudies kūryba, anonimi / parodijos (Horror tales and antitales); svetimautojai ir niai, vienam autoriui nepriskiriami kūriniai, tačiau chro vagys (Adulterers and Thieves) (SKAN: 377). Amerikie nologiškai pastudijavus istorijas (kad ir minėtą „Kachen čiai Barbara ir Davidas Mikkelsonai specialiai šiuolaiki ka ir pasakos“), galime nustatyti, kada ir iš kokio šaltinio niams pasakojimams (miesto legendoms) skirtoje interne jos atsirado – veikiausiai jas savo tinklaraštyje paskelbė

38 INGRIDA ŠLEPAVIČIŪTĖ. MITINIO MĄSTYMO TĘSTINUMAS IR KAITA INTERNETO PASAKOJIMUOSE asmuo, besislepiantis po susigalvotu slapyvardžiu, o vė tė pažįstama ir jos draugai priklausė nusikaltėlių gaujai, liau pasakojimai pasklido po įvairius forumus ir svetai prekiaujančiai organais.“ (http://www.diskutuok.lt/juo nes. Šiuo atveju galime įžvelgti ir vieną iš svarbesnių skir keliai-anekdotai/4018-baisios-istorijos-3.html). tumų tarp sakytinio ir internetinio folkloro – kai kuriais atvejais galima atpažinti internetinio folkloro autorius. Su logika, atrodo, prasilenkia organų vagių elgesys Nauja, palyginti su tradicinėmis sakmėmis, yra ir tai, kad – auką jie palieka gyvą. Vaikinas atsimins, kaip vagys šiuolaikiniai sakmiški pasakojimai pasižymi didesniu sta atrodė. Kiekvienas apie mediciną šiek tiek nusimanan bilumu, nes, turėdami rašytinę formą ir klavišų funkcijos tis žmogus pasakys, jog neįmanoma išgyventi be abiejų copy / paste būdu persiunčiami iš vieno elektroninio pašto inkstų ir dar nežinia kiek laiko jam teko išbūti ledukų į kitą, jie turi galimybę plisti visiškai nekisdami. Vis dėl pilnoje vonioje. Šioje istorijoje galime įžvelgti ir dau to pastebime, kad virtualios terpės vartotojai į iš pirmo giau abejotinų dalykų, tačiau ji jau kelis dešimtmečius žvilgsnio stabilius pasakojimus mėgsta įterpti jų indivi platinama kaip tikras nutikimas. Dažniausiai pasakoji dualumą / originalumą atspindintį komentarą, pakeisti mo herojumi būna vaikinas, tačiau rasta tekstų, kuriuose personažų vardus, prikurti naujų siužeto posūkių, sutrum pagrindinė veikėja yra mergina arba auka netenka tik pinti / pailginti ar kitaip paįvairinti siunčiamus tekstus. vieno inksto, o ne abiejų. Tokie pavyzdžiai tik patvir Dažni pradžios / pabaigos komentarai atspindi pateikėjo tina, kad istorija iki šiol vis dar varijuoja ir kaip tikras požiūrį į tekste vaizduojamų įvykių tikroviškumą (tar įvykis sklinda interneto terpėje. Analogišką pasakojimą kim: „Ši istorija tikra ir ji vyko Lietuvoje. Galite paieš aptinkame minėtoje amerikiečių Mikkelsonų svetainėje. koti googlėje.“„Čia geras […]. Net pienu paspringau.“). Ši ir kitos istorijos (tuo įsitikinsime vėliau) tik patvirtina Taigi, nors ir plintantys raštu, šiuolaikiniai pasakojimai straipsnio pradžioje išsikeltą prielaidą, jog šiuolaikiniai turi nemažai variantų. Be to, nors ir priklauso rašytiniam pasakojimai yra internacionaliniai. folklorui, jie turi šnekamajai kalbai būdingų bruožų, rašo Tikroviškumas, sumišęs su iš pirmo žvilgsnio nepas mi netaisyklinga lietuvių kalba, t.y. be lietuviškų raidžių, tebimu neįmanomumu, būdingas turbūt didžiajai daliai tačiau, kaip pastebi V. Savukynas, perskaitę balsu, gau šiuolaikinių pasakojimų. Dar vienu pavyzdžiu gali būti tume beveik idealiai tikslų šnekamosios kalbos variantą ne vienoje lietuviškoje interneto svetainėje pasakojama (Savukynas 2002: žr. per interneto prieigą). istorija: Šiuolaikinių pasakojimų temos pačios įvairiausios, ta „Vakarų Vokietijos Guetersloh miestelyje įvyko keista čiau dominuoja XX–XXI a. ypač būdingos realijos: ava avarija. Susidūre du lėtai, priešpriešais vienas kitam va- rijos greitkeliuose, nusikaltimai / finansinės machinacijos, žiavę vairuotojai ir abu žuvo. Tuo metu buvo labai didelis tragiškos mirtys / žmogžudystės, šiuolaikinių technologi rūkas ir abu vairuotojai, norėdami geriau matyti, važiavo jų / gyvenimo būdo (pavyzdžiui, maitinimosi) keliami iškišę pro langus galvas. Galvomis jie ir susitrenkė. Su- pavojai ir t.t. Pastebima, kad pasakojami įvykiai laikomi sidūrimo metu mašinos nenukentėjo. Tiesiog vairuotojai realiais, kažkam tikrai nutikusiais. M. Huelmann, kaip ir nusilaužė sau galvas.“ (http://www.anest-rean.lt/index. kiti mokslininkai, pritaria, jog būtina tokių naratyvų eg asp?DL=L&TopicID=48). zistavimo sąlyga – tikėjimas pasakojamų dalykų tikrumu (Heulmann 2006: 52). Tačiau įdomu tai, kad labiau įsigi Tokia avarija teoriškai galbūt ir įmanoma, nors vai linę į pasakojimo tekstą pastebime, jog net tose istorijose, ruoti taip labai iškišus galvą pavyktų gal tik labai lanks kuriose kalbama apie, atrodo, visai realias šiuolaikines čiam ilgakojui akrobatui. Lieka neaiški ir tokio poelgio problemas / pavojus, iš tiesų yra vaizduojami ne visai ga motyvacija: juk iškišus galvą rūkas neišsisklaido, o ma limi ar įmanomi dalykai. Pavyzdžiu gali būti lietuviškoje tomumas nepagerėja. Tikroviškumą stengiamasi pabrėž interneto svetainėje aptikta istorija apie inkstų vagis: ti nurodant konkrečią įvykio vietą. Kitose šiuolaikinėse „Vienas studentas šeštadienio vakarą bare susipažino istorijose taip pat apstu vardų, pavardžių, vietovardžių, su mergina ir jos kvietimu nuėjo pas jos draugus į vakarė- datų, tai savo ruožtu turi prisidėti prie pasakojimo įtaigu lį. Išgėrė vieną butelį alaus, antrą… ir kitą rytą atsibudo mo. Pasakojimų erdvė – bet kuri pasaulio šalis ar miestas: vonioje, pilnoje ledo. Ant jos krašto buvo padėtas raštelis: Antverpenas Belgijoje, Skarlott Kalifornijoje, Brazilija, „Skambink greitajai, jei nori gyventi“. Jis paskambino Pietų Afrika, Rumunija, Trakai, Lietuva. Internetiniame greitajai ir papasakojo situaciją, į kurią pateko. Greito- folklore mėgstama ir neapibrėžta erdvė: vieną vakarą vie sios pagalbos budėtoja liepė jam atsistoti prieš veidrodį name bare / toli miško glūdumoje / sename name šalia ir pažiūrėti, ar nepastebės ko nors keisto ant nugaros. Jis jūros / kaime pas senelius / daugiabučiame name / viena apsižiūrėjo ir iš tiesų juosmens lygyje pastebėjo du nedi- me tarptautiniame oro uoste ir pan. Herojų vardai atspindi delius raudonus rėžius. Budėtoja tada jam liepė lipti atgal kosmopolitinį šių laikų gyvenimo būdą, greta lietuviškų į vonią su ledu, nejudėti ir laukti, kol atvažiuos greitoji. vardų (pavyzdžiui, Miglė ir Marta, Eglutė, Robertas, Sau Ji paaiškino, kad jam buvo pavogti inkstai. Jo vakarykš- lė, Gustė) vartojami ir užsienietiški: John Dow, James

39 MOKSLO DARBAI

Eliot, Klaudija ir Airini, Ana ir Kleo. Tokį reiškinį galima pamate kad suo vis dar sedi. Jos draugai pypsejo taigi aiškinti istorijų migravimu ir jų tarptautine prigimtimi. ji nusprende praiti salia to suns, nieko tipo neatsitiks bet Istorijų herojai dažniausiai paprasti žmonės – miestie jis pradejo urzgti ir ji isigandusi nuleke i savo buta. Ji čiai, neturintys jokių išskirtinių bruožų: senyvo amžiaus paskambino draugams ir pasake kad nevaziuos i darba moteris, keliaujanti autobusu, paprastas taksi vairuoto nes jai sloga. Turbut gedijosi prisipazinti. Suo visa laika jas, eilinė šeima, kažkokia mergaitė, moteris, du draugai, tunojo laiptineje ir tik po pietu dingo. Tada jai is darbo amerikietis, jaunavedžiai, valytoja, studentės, jauna pora, paskambino sefas ir pasake kad jos draugai pateko i ava- banko plėšikas, vagis ir pan. Vaizduojant eilinius žmones rija ir visi mire... (http://extraplus.vhost.lt/forum/viewto sukeliamas įspūdis, kad taip nutikti gali bet kam – ir žinią pic.php?t=2774) apie įvykį platinančiajam, ir ją skaitančiajam. Labai įdomi XXI a. interneto pasakojimų savybė – pa Šiame pasakojime moterį gelbsti kelyje į darbą atsi radoksalumas. Tai, kas mūsų gyvenimą padarė lengvesnį, radusi kliūtis – netikėtai laiptinėje nežinia iš kur atsira jį ir apsunkino, o kartais net atsigręžia prieš mus pačius. dęs šuo, kurio ji labai bijo. Tradicinėse sakmėse herojai Pavyzdžiu gali būti ir ta pati istorija apie keistą avariją pražūties išvengia savo paties ar kito iniciatyva. Pavyz Vakarų Vokietijoje. Mašinos palengvina susisiekimą, tau džiui, žmonės sutrukdo maudytis jaunuoliui, staiga paju po laiką, tačiau daugybė žmonių žūsta avarijose. Nebuvo tusiam neįveikiamą vandens trauką. Praėjus pavojingam automobilių – nebuvo ir šios negerovės. laikui jaunuolis maudytis nebenori, o iš vandens pasi Žinome, kad nuo seno sakmių funkcija buvo perduoti girsta balsas: „Laikas yra, o žmogaus nėra“. Supranta tam tikrą informaciją apie žmogaus elgesio, susidūrus su me: jei žmogus būtų nuėjęs maudytis, jis būtų nusken „anapusinio“ pasaulio būtybėmis, taisykles. Teigiamai ar dęs. Tokie pasakojamosios tautosakos ES B. Kerbelytės neigiamai pasibaigiantys ES herojų susidūrimai su anti sukurtoje struktūrinėje-semantinėje klasifikacijoje pri podais moko, kaip reikia ir kaip nederėtų elgtis analogiš skiriami tipui 1.1.1.10. Herojus išvengia antipodo nei- kose situacijose (Kerbelytė 1998: 146). Kokią informaciją giamo poveikio (KLPTK III: 79). Pasakojimo pabaigoje mums nori perduoti šiuolaikiniai pasakojimai? Tai ir pa sužinome, kad jei moteris į darbą būtų išvažiavusi kartu bandysime išsiaiškinti. su draugais, ji būtų žuvusi. Įdomu šioje istorijoje ir tai, jog moterį nuo mirties saugo šuo. Tradicinės pasaulėžiū Likimo skirta mirtis ros žmonės manė, kad šuo gali nujausti artėjančią mirtį. Liaudies tikėjimai taip pat byloja, kad „dvasias galima Manoma, kad lietuviai iš prigimties yra fatalistai. Ti pamatyti pro šuns ausis, kada šuo ant dvasių loja“; „Jei kėjimas iš anksto nulemtu likimu ir gyvenimo trukme šuo kaukia prie kurio nors namo, tai tas žmogus mirs“ atsispindi daugelyje lietuvių folkloro kūrinių. Šią temą, (BlML 1198; 74). Iš pirmo žvilgsnio istorija niekuo aptardama tradicinę lietuvių tautosaką, nuodugniai dakta nepanaši į tradicinę sakmę: moteris viena gyvena dau ro disertacijoje „Žmogaus gyvenimo trukmės ir kokybės giabučiame, daugiaaukščiame name, į darbą važinėja samprata lietuvių folklore“ išgvildeno R. Racėnaitė (Ra su draugais mašina, kalbasi telefonu, tačiau kliūtimi jos cėnaitė 2005). Nemaža dalis mitologinių sakmių ir kai ku kelyje pasirinktas šuo – gyvūnas, kuris tradicijoje laiko rios pasakos yra apie mirtį ir susidūrimą su „anapusinio“ mas žinančiu ateitį. Tiesa, pasirinkimas motyvuojamas pasaulio būtybėmis. Kas mūsų laukia po mirties? Ar iš moters baime bet kokiems šunims. Pasakojimu, kaip ir tiesų egzistuoja kitas pasaulis? Ar kokiu nors būdu įmano senomis sakmėmis ar tikėjimais, norima pasakyti, kad ma prailginti gyvenimo trukmę? Tokie klausimai žmogų nesame savo likimo šeimininkai, kad mirtis gali užklupti kamavo nuo neatmenamų laikų. Natūralu, jog ir šiuolai staiga ir netikėtai, tad reikia būti budriems ir mokėti su kiniuose pasakojimuose išlieka aktuali mirties ir lemties prasti apie ją įspėjančius ženklus. tema. Štai istorija apie atsitiktinai tarsi ne jai lemtos mir R. Racėnaitė, kalbėdama apie tradicinį folklorą, pa ties išvengusią moterį: žymi, kad jame atsispindi supratimas, jog mirties laiko Taigi gyweno viena moteris, ji pries metus ar 2 buwo atidėjimas laikytas beprasmišku veiksmu, kadangi mirti palaidojusi savo vyra taigi dabar gyweno viena. Kai ji vis tiek teks (Racėnaitė 2005: 47–48). Tačiau lietuvių tau buwo maza jai ikando suo ir dabar jinai ju paranoiskai tosakoje aptinkame ir herojaus bandymų išpranašautą li bijojo. Kiekviena ryta ji i darba vaziaivo su darbdaviais, kimą pakeisti. Vis dėlto dažniausiai paaiškėja, kad tokios ten ju buwo viena moteris ir du wyrai, jie uzvaziadawo pastangos bergždžios – nuo likimo nepabėgsi. Tokį požiū pas ta moteri ir kartu vaziavo i darba. Jinai gyweno bute. rį atspindi ir ne viename lietuviškame interneto puslapyje Viena ryta jie irgi pas ja uzvaziawo ir uzpipsejo masinos esanti istorija: signalu, ji norejo iseiti bet ant laiptines pamate suni. Ji labai labai isigando ir pagalvojo kad palauks 5 min, gal Ana Bochinska iš Moinešti kaimelio Rumunijoje buvo suo bus nuejes, ji lauke, pasiziurejo per duru akute ir nešama karste į kapines, kai staiga atsipeikėjo. Ji iššoko

40 INGRIDA ŠLEPAVIČIŪTĖ. MITINIO MĄSTYMO TĘSTINUMAS IR KAITA INTERNETO PASAKOJIMUOSE iš karsto ir, niekam nespėjus net sureaguoti, nubėgo link pasibaigusį mėginimą išgąsdinti kitus Lietuvos kaimuose gatvės, kur ją iškart mirtinai numušė pro šalį važiavusi užrašyta ir ankstesniais laikais. Tokių siužetų esama le mašina. Laidotuvių dalyviai ją sugrąžino į karstą ir palai- gendose: „Žmogus sumano pažiūrėti, ar žmonės jo gailės, dojo. (http://www.cha.lt/2007/01/15/kisti_nutikimai.html; ir apsimeta mirusiu. Jis pašarvojamas, jį lanko žmonės. http:// thorone.blogas.lt/tag/autobusas; http://css.lt/foru- Ateina nepažįstamas žmogus ir pasako, kad iš tyčių ap mas/showthread.php?t=1941&page=463…) simarinęs, o iš tiesų numiręs. Žmona pamato, kad vyras sustingęs“ (KLPTK III: 440); buitinėse pasakose: „Vy Pasakojime papasakota paradoksali situacija: mirusia ras žada palaidoti žmoną auksiniame karste. Ši apsimeta laikyta moteris atgyja, bet ją tuoj pat mirtinai partrenkia mirusia – vyras skobia medinį karstą. Žmona atsikelia ir mašina. Tarsi leidžiama suprasti, kad tikrasis jos mirties priekaištauja. Vyras šeria per galvą: „Jei numirei, nebe laikas buvo numatytas šiek tiek vėliau ir buvusi nulemta vaikščiok“ ( KLPTK II: 369); pasakojimuose: „Laidoja kita mirties priežastis. Šio pasakojimo kolektyvinis hero mas žmogus atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Sūnus manė, jog jus – žmonės, kurie stebi, kaip nežinoma, likimus tvar vaikšto numirėlis, ir kirviu tėvą užmušė“ (KLPTK IV: kanti jėga tarsi ištaiso įvykusią klaidą ir neleidžia mirti 135) / „Laidotuvėse žmogus pririšo siūlą prie mirusiojo ne tada ir ne taip, kaip buvo lemta. Pasakojimas priskir rankos ir sau prie kojos. Jis koją judino – numirėlis ranką tinas struktūriniam-semantiniam tipui 1.3.0.4. Herojus kėlė / sėdosi. Žmonės išsigandę bėgo, gąsdintojas – pas stebi antipodo ypatingų galimybių apraišką. Ilgaamžia kui juos. Jis užmiršo atrišti siūlą ir tempė numirėlį. Jis me folklore aptinkama liudijimų, kad žmonės tikėjo, jog išsigando ir mirė“ ir pan. (KLPTK IV: 105, 106, 118); kiekvienam skirtas ne tik mirties laikas, bet ir jos priežas sakmėse: „Žmogus apsimeta numirėliu ir vejasi kitus / tis. Lietuvių novelinėje pasakoje (K 3.2.0.10. / AT 947B*) imituoja, kad numirėlis keliasi /gąsdina žmogų, skinantį senelis pribuvėjai liepia pažiūrėti pro trobų, kuriose ji pri kapinėse gėles, – pamato šmėklą / žmogų kažkas vejasi/ ėmė kūdikius, langus. Vienoje troboje ji mato daug dūmų, žmogus miršta“ (KLPTK III: 106). Tokiose ir panašiose o kitose – daug knygų ir virvių. Senelis paaiškina, kad istorijose atsispindi tradicinė nuostata, jog su mirtimi juo vienas naujagimis užaugęs sudegsiąs ugnyje, kitas būsiąs kauti vis dėlto pavojinga. Yra užrašyta tikėjimų, kuriuose kunigu, o trečias pasikarsiąs (KLPTK II: 166). Seniau net karstus darančiam žmogui patariama elgtis atsargiai: žmonės tikėdavo, kad net iš žmogaus kūno požymių gali „Negalima jokiom mierom mieruoti, nes tada visi namiš ma spręsti apie jam skirtą mirtį. Jeigu žmogus pakaušyje kiai bus anan svietan sumieruoti“, matuoti reikia su ilga turėdavo du „išbėgusius sūkurius“, manydavo, kad jis bus kartimi / lazda“ (BlML 567, 568). labai nelaimingas ir mirs staigia mirtimi (BsJK: 87). Matome, kad nuo tradicinių sakmių aptartos istorijos Kitame pasakojime mirusiu laikyto žmogaus atgijimas skiriasi tik išorinėmis detalėmis. P. Krikščiūnas tokį reiš taip pat sukelia ne džiaugsmą, o mirtį: kinį vadina tradicinės tautosakos aktualizavimu (Krikš Ponia Karson iš New York valstijos Lake Kushaqua čiūnas 2004: 29). Tai ypač ryšku pasakojimuose apie su miestelio buvo laikoma mirusia po širdies priepuolio. Po sidūrimus su paranormaliais, nepaaiškinamais reiškiniais. tariamos mirties ji buvo paguldyta į karstą. Per šermenis Įvairiuose lietuviškuose pokalbių portaluose, ypač vaikų / ponia Karson atsipeikėjo. Šalia sėdėjusią jos dukterį iš- jaunimo lankomuose forumuose labai populiaru pasakoti tiko širdies priepuolis dėl kurio pastaroji numirė iš tikro. baisias / šiurpias istorijas, kurių realumu tikima. Dalis jų (http://www.cha.lt/2007/01/15/kisti_nutikimai.html) primena šiurpes, kitos – sakmiškų elementų turinčius pa sakojimus. Kartais nelengva atskirti, kas yra kas. Pasak G. Moteris, kuri buvo laikoma mirusia, pasirodė esanti Kazlauskienės, taip yra todėl, kad į šiurpių repertuarą yra gyva, tačiau jos prisikėlimas tapo kito žmogaus (dukters) perėjusios kai kurios sakmės apie numirėlius; žmogiškojo mirties priežastimi. Pasakojimas paremtas jau ne samprata, ir mirusiųjų pasaulio sandūra, veiksmo vieta, laiku šiur kad kiekvienam žmogui skirtas mirties laikas, o tikėjimu, pės ir mitologinės sakmės sutampa (Kazlauskienė 1998: kad mirusieji gali atsikelti, kad tai pavojinga gyviesiems, 7). Pastebime, kad šiuolaikiniuose pasakojimuose, vaiz ir tokių mirusiųjų baime: „Žmogus išsigąsta numirėlio ir duojančiuose susidūrimus su kitu pasauliu, bene labiau suserga. Sakoma, kad jį vėlė pakando“ (KLPTK III: 116). siai atsispindi mitinio mąstymo tęstinumas. Nors tokiuose Kitoje interneto istorijoje du broliai žaidė laidotuves, nu pasakojimuose apstu detalių, rodančių, jog kalbama apie sipirko karstą, pridegiojo žvakių, net pasisamdė fotografą, įvykius, vykstančius XXI a., tačiau tiek įvykio vieta, tiek kad šis tariamas laidotuves nufotografuotų, tačiau žaidi laikas ir kitos detalės vis dar „mena“ tradicinius tikė mas baigėsi visai nejuokingai, mat netikram numirėliui jimus. Nepaaiškinami reiškiniai vyksta tradiciškai bau pradėjus kilti iš karsto fotografas taip persigando, kad net giomis / pavojingomis laikomose vietose, pavyzdžiui: mirė.3 Pasakojimų apie laidojamo žmogaus artimųjų mir apleistame ar negyvenamame name, name prie miško, tiną išgąstį ar jų mėginimus apsiginti nuo namo parėjusio kažkieno žuvimo vietoje, 300 metų senumo dvare, nepa- mirusiojo, kai atgijęs žmogus užmušamas, ar apie blogai žįstamoje / naujoje / nuošalioje vietoje, svetimame mieste,

41 MOKSLO DARBAI miško glūdumoje ir pan. Veiksmas taip pat vyksta tradi kuokstus plauku ir kruvinus nagucius.buvo palaidoje mer- ciškai pavojingu laiku: vakare, naktį, sutemus, vidurnaktį, gaite gyva. per šventes (pavyzdžiui, Kalėdų vakarą, per Kalėdų atos- (http://www.redakcija.lt/forums/ShowPost.aspx?PageIn togas, Helovino naktį). Tuo metu žmogus dažniausiai yra dex=7&PostID=95337) vienas ar keliese, bet atskirti nuo bendruomenės. Į interneto pasakojimų repertuarą yra perėjusių ir se Apie gyvą palaidotą žmogų, kuris sapne prašo artimąjį nųjų lietuvių sakmių siužetų: jį atkasti, pasakota ir seniau: „Staiga miręs ir palaidotas „taj wa gyweno karta sejma:mama,tete ir maza mergy- žmogus sapne prašo jį atkasti, nes palaidoję gyvą. Atkasę te (ju dukryte).sugalwojo jie persikraustyti gywenti i kita kapą, jį randa kniūpsčią“ – struktūrinis-semantinis tipas nama kitame mieste,nors jiems wisi sake kad tam name 1.1.2.14. Herojus susižino su personažu, esančiu kitame wajdenasi ir,kad geriau i ji jiems nesikraustyti,bet jie wis pasaulyje (KLPTK III: 96). Matome, kad cituotuose šiuo tiek persikrauste.kaj namas buwo jau pilnaj irengtas te- laikiniuose pasakojimuose atsispindi archajiškas požiūris, waj mazajaj mergytej irenge atskira kambari.pirma nakty kuris vaidenimąsi sieja su nelaimės vieta, „neramia“ siela, 00.00wal mama isgirdo mergytes werkima ir nubego i jos norinčia gyviesiems kažką pranešti, papasakoti ar tiesiog kambari jos nuraminti,bet kaj atejo mergajte miegojo ir prašančia atitinkamai palaidoti jos palaikus. Tuo sakmiš net nebuwo panasu kad ji werke.ir tajp pasikartodawo ko pobūdžio pasakojimus ir galima atskirti nuo šiurpes kiekwiena nakty.po metu ta sejma sugalwojo issikraustyti primenančių istorijų, kuriose nerealios kito pasaulio būty is to namo.kaj jie issikrauste ta nama nuwerte ir po jo bės su žmonėmis elgiasi nepaaiškinamai žiauriai, tarsi jų pamatajs rado kitos mergytes lawona... vienintelis tikslas būtų žudyti be priežasties. Aišku, nerei (http://www.peticijos.lt/forumas/viewtopic.php?f= kia pamiršti, jog šiurpės – vaikų folkloro žanras. Kita ver 13&t=119). tus, pasak G. Kazlauskienės, tai rodo, kokiame pasaulyje vaikai mano gyveną (Kazlauskienė 1998). Šis pasakojimas – tradicinė lietuvių liaudies sakmė. Tradicinėse sakmėse mirusieji retai kenkia gyvie „Ten, kur užkastas kūdikis, žmonės girdi vaiką verkiant. siems, dažniau jie turi kitą misiją – pranešti apie neatlik / Žuvimo / laidojimo vietose girdi vaitojant“ – struktūri tus laidojimo ritualus ar kitą neteisybę. Šiuolaikiniai pa nis-semantinis tipas 1.3.0.2. Herojus girdi keistus garsus sakojimai atspindi tokią pačią mąstyseną: (KLPTK III: 112). Šiuolaikinis žmogus taip pat tiki, jog Naktį automobiliu važiavo vaikinukas. Staiga prieš vaidenasi ne sava mirtimi mirę, t.y. žuvę / nužudyti / nu akis iššoko jaunuolis, prašantis kad jį pavėžintų. Jis visas sižudę žmonės, pavyzdžiui, pasakojama, jog: du vaikai buvo sužalotas, sušlapęs. Sakęsis kad vienintelis išlikęs eina į apleistą nuošalų namą, kuriame kažkada įvyko šei gyvas po avarijos. Nepažįstamasis prašėsi pavėžinąs. Kai myninė tragedija, todėl dabar vaidenasi; šeima atsikrausto atvažiavo, jaunuolis negalėjo išlipti iš mašinos ir paprašė į namą, kuriame kažkada dingo maža mergaitė – dukra jog vairuotojas nubėgtu į jo namus ir praneštų apie tai jo naktimis ją mato; sūnus nužudė savo motiną ir nusižu mamai. Nubėgęs prie namo durų pasibeldė. Duris atidarė dė pats – dabar tame name kažkas vaikšto ir atidarinėja pagyvenusi moteriškė. Vaikinukas sako – jūsų sunus buvo duris; mergina Helovino naktį įlipa į autobusą, kuriame sužalotas avarijoje, ir jis dabar negali pasijudinti maši- sėdi senoviškai apsirengę žmonės, už lango išgirdusi ma noje, aš jį atvežiau. Moteriškė sakiusi, kad toks čia negy- žos mergaitės balsą, kviečiantį šuniuką, paprašo sustoti, ji vena ir jo nepažįsta. Vaikinukas nesuprato. Sako: Taip, eina paskui mažą mergaitę, kuri dingsta keisto didžiulio taip jūsų sūnus mašinoje – Tadas. Sužalotas autoavari- namo prieangyje – vėliau paaiškėja, kad toks autobusas, joje. Motina atsidususi paaiškino, jog jis ne vienas kuris į kurį buvo įlipusi herojė, nevažinėja nuo tų metų, kada atveža ‚jos‘ sūnų namo čia. O tas sūnus jau yra miręs partrenkė mažą mergaitę, ieškojusią šuniuko,4 ir t.t. auto avarijoje prieš ketverius metus. Ši istorija tikra, ir ji Tikėjimai byloja, kad: „Mirusieji pasirodo sapnuose vyko Lietuvoje. Galite paieškoti googlėje. savo artimiesiems, prašydami jiems ką duoti, paskolinti (http://linksmas.net/baisios-istorijos-t33868-15.html) ar padėti, – reikia užpirkti mišias ir sieloms bus ramiau“ (BlML 894). Vienoje lietuviškoje interneto istorijoje ap Šis pasakojimas patvirtina tradicinius tikėjimus, kad tinkame siužetą apie mirusią mergaitę, kuri taip pat prane vaidenasi ne savo laiku mirusiųjų sielos. Jos turi tiek laiko ša apie save sapno metu: žemėj išbūti, kiek joms buvo paskirta: „Kai atpakūtavo Gyveno seima, tetis, mama ir maza dukryte, kuri sir- ja savo metų skaičių, tai ir baigiasi jos žemės kelionė“ go.viena karta ta dukryte rado negyva, nekviepuojancia.. (BlML 923); „Ne laiku mirę žmonės vaikšto tiek laiko, palaidojo. po laidotuviu mamai eme sapnuotis baiswus kiek jiems buvo lemta gyventi“ (KLPTK III: 114). kosmarai, kad jos dukra gyva ir kaip jis bando istrukti is Šiuolaikiniuose pasakojimuose taip pat išlieka požiū karsto. mama negalejo nusiraminti ir paprase ekshumuoti ris, jog mirusiųjų negalima perdaug gailėti: kapa. atidare karsta pamate mirusia mergaite nusirovusia Mano drauge pasakojo, kad jos drauges bobutes mire

42 INGRIDA ŠLEPAVIČIŪTĖ. MITINIO MĄSTYMO TĘSTINUMAS IR KAITA INTERNETO PASAKOJIMUOSE brolis.... bobute lb liudejo kaj jis mire. bet nuo to laiko chopatas tranko į mašinos stogą atskirtą nuo kūno vaikino pas ta bobute namuose kiekviena nakti vajdenosi. bobute galvą ir pan. Lietuviškame variante šiurpus vaizdas dar atsibusdavo naktimis ir matydavo savo broli prie jos lo- labiau sutirštintas: vaikinui nulupta oda.5 Pabandykime vos stovinti su tuo paciu kostiumu, kuriuo buvo palaido- šiai istorijai pritaikyti B. Kerbelytės sukurtą ES struktū tas tik be galvos...... nuo to laiko bobute visada miega ros analizę. su ijungta sviesa... (http://klaidele.mylivepage.com/ Pradinė situacija: pora važiuoja užmiesčio keliu. wiki/189/109?page=0&message_rows=34) Herojaus akcija: baigiasi benzinas, vaikinas išeina ieš Bobutė labai liūdi dėl mirusio brolio, todėl jis jai nak koti pagalbos. [Jį užpuola žudikas maniakas ir nužudo.] timis neduoda ramybės ir vaidenasi. Senosiose sakmėse Rezultatas: Vaikinas negyvas. irgi randame: „Žmona labai rauda mirusio vyro – jis pra deda ateidinėti į namus“ / „Našlės labai gaili mirusių vyrų Į pasakojimą įsiterpęs ir dar vienas elementarus siu – tie ateina“ (KLPTK III: 93, 98). žetas: Nesuklysime teigdami, jog aptarti lietuviški šiuolaiki Pradinė situacija: Pasibaigus degalams, mergina lieka niai pasakojimai, gvildenantys susidūrimo su kitu pasau saugoti mašinos. liu temas, turi tiesioginį ryšį su mitiniu mąstymu, primena Skatinimo akcija: Vaikinas liepė merginai užsirakinti sakmes ir yra neatsiejami nuo tradicinio folkloro. Tačiau mašinoje ir nekišti lauk nosies, kad ir ką girdėtų. interneto folkloras nevienarūšis. Skaitant įvairias istorijas Herojaus akcija: Mergina girdi keistus garsus už lan paaiškėja, jog egzistuoja ir kitokio pobūdžio pasakojimų, go, tačiau klauso nurodymų ir niekur neina. kuriuose grėsmė tapti atsitiktinės, nesavalaikės mirties Rezultatas: mergina lieka gyva. auka suprantama jau atsietai nuo tradicinio įsivaizdavimo. Juose ryškesnė internacionalinė specifika. Yra du (neigiamai ir teigiamai pasibaigiantys) ES. He rojus tampa pasiekiamas antipodo, todėl praranda gyvy Nenatūralios mirties baimė bę – 1.2.1.3. Kitas herojus lieka saugioje vietoje ir lieka gyvas – 1.1.1.3. Iš tokios analizės ir semantinės interpre Mirties baimė žmogų kamavo visais laikais, tačiau tacijos matyti, jog išoriškai šiuolaikiniai pasakojimai gali mirti senatvėje nugyvenus skirtą ilgesnį ar trumpesnį am neatpažįstamai skirtis nuo tradicinių sakmių ir pasakoji žiaus tarpsnį atrodo natūralu. Priešingai, mirti staiga ir mų, tačiau iš esmės jie įeina į bendrąją visų žanrų elemen netikėtai, ne sava mirtimi, ypač nuo kito žmogaus rankos tariųjų siužetų klasifikaciją. – neteisinga ir net beprasmiška. Žmogžudystės egzistavo Kita interneto šaltiniuose rasta istorija nukelia mus į visais laikais, tačiau turime pripažinti, kad miesto kultūra, paslaptingą miestelį Ronrauzą. Jau pasakojimo pradžioje visuomenės susvetimėjimas nemaža dalimi prisidėjo prie kuriama baugi, mistiška atmosfera. Veiksmas vyksta pa visuotinio nesaugumo, vienišumo įsigalėjimo. Modernūs vakare (po pamokų), lyja, pučia žvarbus vėjas. Šiuolaiki laikai (kino industrija, žiniasklaida) sukūrė naują žudikų- nes realijas atspindi įvairios kasdienybės detalės, aplinkos maniakų, žudančių be jokios paaiškinamos priežasties, o daiktai. Mergaitė važiuoja namo, kaip visada įsėda į tą dažnai ir dėl nesveiko noro patirti malonumą, mitą. Ati patį troleibusą, tačiau vairuotojas staiga sustoja ir liepia džiau įsižiūrėkime į pasakojimų apie sadistines žmogžu išlipti. Išlipusi ji pamato, jog sėdėjo ne tame troleibuse, dystes struktūrą ir semantiką. kuriuo ji paprastai važiuoja, tad nusprendžia paėjėti tuo Pasitelkime istoriją apie įsimylėjėlių / studentų porelę, pačiu keliu atgal. Nustoja lyti, tačiau viską aplink apgau važiuojančią mašina negyvenamu užmiesčio pakraščiu / bia tirštas rūkas, o netrukus iš kaži kur išdygsta ženklas mišku vėlai vakare / naktį. Istorija, kaip ir būdinga šiuo su užrašu „Toliau eiti draudžiama“. Logika diktuoja, kad laikiniam folklorui, tarptautinė, vienodai pasakojama tiek eidamas tuo pačiu keliu, kuriuo ką tik atvažiavai, – nepa amerikiečių, tiek lietuvių variantuose. Baigiasi degalai ir klysi, tačiau įvyksta priešingai. Mergaitė prieina paslap mašinos variklis staiga užgęsta. Visuose pasakojimo vari tingą miestelį, kuriame nėra nė gyvos dvasios. Ji užeina antuose vaikinas išeina ieškoti degalinės, o mergina lieka į parduotuvę, tikėdamasi joje ką nors rasti ir pasiklausti mašinoje. Ji užmiega, tačiau ją pažadina keistas barbeni kelio, tačiau randa tik keistą vyriškį, kuris taria, kad iš čia mas į mašinos langą, kurį ji palaiko lietumi ir toliau mie nebėra kelio atgal ir ima švaistytis peiliu. Mergaitė bėga, ga. Po kiek laiko mergina išgirsta policijos sirenas arba ją maniakas vejasi, o pasivijęs smeigia jai peilį į nugarą, pažadina vietinis šerifas. Jai liepiama išlipti ir eiti iki po nulupa odą ir numeta į rūsį, kur jau guli šimtai žmonių licijos mašinos neatsigręžiant atgal. Pasirodo, į mašinos odų. Pasakojimo pabaigoje įtaigiai kreipiamasi į klausyto langą barbeno ne lietaus lašai, o jos vaikino kraujas. Pasa jus / skaitytojus: „jeigu kartais pasiklystumėt jokiu budu kojimuose įvairuoja jaunuolio mirtis. Jis perpjauta gerkle neikite i miesteli pavadinimu ronrauzas“.6 Pasakojime būna pakabintas ant medžio šakos virš mašinos arba jo neapsieita be masinės kultūros įtakos. Tam tikri siužeto galva būna persmeigta radijo ryšio antena / pabėgęs psi elementai perimti iš siaubo filmų scenarijų (pavyzdžiui,

43 MOKSLO DARBAI filmas „Silent hill“ pasakoja apie moterį, kuri su dukrele gaitę ir iš jos padaro iškamšą; ką tik iš nepilnamečių kolo važiuoja mašina, pasiklysta ir atsiduria tuščiame mieste nijos grįžęs septintokas išžudo klasės draugus ir t.t. Tokie ir lyje keistu pavadinimu Tyli kalva). Tačiau, kita vertus, net panašūs pasakojimai iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendra siaubo filmuose galime aptikti tradicinei pasaulėžiūrai ar su tradiciniu folkloru, tačiau įsižiūrėję atidžiau galime ap timų mąstymo elementų. Aptariamo pasakojimo aplinka tikti, kad kai kuriuose iš jų tik pasikeitė realijos, kai ku neįprasta, mistiška. Istorijos herojė šiuolaikine transporto riuose skiriasi siužetai, bet sutampa semantika. Minėtomis priemone yra perkeliama į svetimą ir pavojingą vietą, iš istorijomis tarsi norima pasakyti, koks vienišas ir nesaugus kurios, kaip sužinome vėliau, niekas negrįžta gyvas. Vie šiandieniniame pasaulyje jaučiasi žmogus. nintelis miestelio gyventojas – žudikas-maniakas, kolek Technikos ir mokslo progresas sukūrė iliuziją, kad vi cionuojantis žmonių odas. Jo aprašymas nedetalizuotas. sas pasaulis, aplinka, daiktai atsidūrė žmogaus valdžioje. Taip ir nesužinome, ką jis su tomis odomis daro. Istorijos Esą technikos išradimai kasdieniame mūsų gyvenime tar moralas – perspėjimas bijoti ir vengti keistos vietos, į ku nauja kaip buitį palengvinančios ir laiką taupančios prie rią iš esmės patenkama atsitiktinai, ne savo valia. Viena monės. Retas kuris įsivaizduoja gyvenimą be mobilaus te vertus, tokie pasakojimai atspindi naujų laikų realijas ir lefono, automobilio, lifto, automatinės skalbimo mašinos, neturi nieko bendra su tradicinėmis sakmėmis. Išprotėję televizoriaus, kompiuterio ir t.t. Tačiau technikos progre maniakai švaistosi peiliais, lupa žmonių odą, kapoja kojas sas turi ir tamsiąją pusę. Šie daiktai mums ne tik tarnauja, ir rankas, kita vertus, šiose istorijose aptinkame analogijų bet ir kenkia. Mokslininkai vis prabyla apie tai, jog besi su novelinėmis pasakomis apie plėšikus ir žmogžudžius, naudojantys mobiliaisiais telefonais žmonės turi didesnę kurių elgesys irgi nepaaiškinamai žiaurus ir neprogno riziką susirgti vėžiniais susirgimais, nuolatinis darbas prie zuojamas. Jie taip pat aukomis pasirenka niekuo nekaltus kompiuterio, taip pat ir dažnas televizoriaus žiūrėjimas žmones, vagia, žudo, plėšia ir t. t. Vienas Jono Basanavi yra įvairių akių ligų priežastis. Automobilių avarijose kas čiaus pasakų rinkinio tekstas sukelia tam tikras asociaci met žūsta šimtai žmonių. Todėl visai nekeista, kad dalis jas su aptariamu pasakojimu. Turtingai merginai peršasi šiuolaikinių pasakojimų yra būtent apie technikos kelia jaunikis – žmogžudys. Jam nesant namie mergina nuva mą siaubą. Tačiau ar visada tas siaubas pagrįstas? žiuoja apžiūrėti jo dvaro. Užėjusi į pirmą kambarį pamatė Yra nemažai istorijų, kuriose žmogus tampa juokingų jį brangiais akmenim išpuoštą, antrasis buvo sidabru, tre atsitiktinumų auka, tačiau tų įvykių padariniai žmogui vi čiasis auksu išmuštas, o ketvirtajame rado pilna žmonių sai nejuokingi, priešingai – lemia jo žūtį ar rimtą sužaloji galvų ir lavonų. Pasakos herojė yra gudresnė: ji pasislepia mą. Populiari istorija apie ligoninę ir valytoją: lavonų krūvoje ir mato, kaip su draugais grįžęs jos jauni Vienos Pietu Afrikos klinikos personalas pastebėjo, kad kis parsiveda kitą merginą ir ją nužudo. Kai žmogžudžiai penktadieniais pooperacinėje palatoje staiga ryškiai pa- užmiega, mergina bando pabėgti, tačiau prie vartų randa didėja pacientų mirtingumas. Tyrimai nustatė, kad penkta- liūtą, šerną ir vilką, kurie ją perspėja: „Kas čia jau par dienį ateinanti valytoja ištraukia dirbtinio kvėpavimo apa eina, išeit jau negal“. Pasaka baigiasi laimingai, mergina rato maitinimo laidą ir prisijungia dulkių siurblį. (http:// susitaria su vartus saugančiais gyvūnais ir grįžta namo, o į www.anest-rean.lt/index.asp?DL=L&TopicID=48) jos tėvų namus atvažiavusius žmogžudžius suima bei nu žudo sukviesti kaimynai (BsLPY 3 126). Šiuolaikiniame Modernūs gydymo aparatai kasdien gelbsti daugybės pasakojime mergina yra žymiai naivesnė ir neatsargesnė. žmonių gyvybes, tačiau riba tarp gyvenimo ir mirties – Pastebime, kad vienas iš svarbesnių bruožų, skiriančių labai plonytė, užtenka mažo nesusipratimo ir gyvybę XXI a. pasakojimus nuo tradicinių siužetų, – absurdo ar gelbėjusi technika tampa žudike. Dar įtaigiau tokia min beprasmiškumo pojūtis. Pasakose vaizduojami personažų tis atsispindi minėtoje Barbaros ir Davido P. Mikkelsonų interesų susidūrimai. Plėšikai siekia gauti gėrybių nedirb svetainėje pateiktame pasakojime apie vaiką, kuris mirš dami, plėšdami ir žudydami kitus žmones. Tokių persona ta nesudėtingos operacijos metu, mat kažkoks žmogelis žų galima aptikti ir šiuolaikiniuose pasakojimuose. Tačiau koridoriuje kalba mobiliuoju telefonu; telefono dažniai XXI a. istorijose žudoma, nes žudikui tai malonu arba tar sugadina gyvybę / kvėpavimą palaikančius aparatus ir jie si vaikų pamėgtose šiurpėse – nežinia kam. išsijungia – medikai bejėgiai ką nors padaryti. Teigiama, Daugybėje kitų istorijų niekuo dėti žmonės taip pat kad po šios istorijos pasirodymo kai kuriose Amerikos li nukenčia nuo sadistinių žudikų-maniakų išpuolių: mafija goninėse buvo uždrausta naudoti mobiliuosius telefonus.7 vagia kūdikius, išskrodžia, prikemša narkotikų ir taip juos Ir tradiciniai, ir šiuolaikiniai pasakojimai – ne visa gabena per sieną; mieste siautėja žudikas-maniakas, kuris da siužetiniai kūriniai, dažnai jų paskirtis yra tik infor užpuldinėja moteris ir užbado jas peiliu; mergina už ben muoti visuomenę apie tam tikrą neįprastą įvykį, perspėti drabučio kambario durų randa nužudytą kambario draugę; apie kažkokią grėsmę, pasiremiant iš pirmo žvilgsnio lyg auklė nė neįtaria, kad antrame namo aukšte peiliu švaistosi ir realiais įvykiais, faktais ar tam tikromis nuogirdomis. išprotėjęs žudikas; į aukles pasisiūliusi senutė nužudo mer Kartais sunku atskirti, kas tokiuose pasakojimuose tikra,

44 INGRIDA ŠLEPAVIČIŪTĖ. MITINIO MĄSTYMO TĘSTINUMAS IR KAITA INTERNETO PASAKOJIMUOSE o kur pasitelkta fantazija. Technika tokiuose pasakoji pastebimas mitinio mąstymo tęstinumas; kai kurie tradi muose tampa tarsi modernia likimo inkarnacija – visagale cinių sakmių siužetai perimti ir pasakojami kaip dabarties ir neprognozuojama. Jos „dėka“ žmonės netenka kūno da įvykiai. lių, gyvybiškai būtinų funkcijų, gyvybės. Baisiausia, kad 4. Miesto kultūra sukūrė naują žudikų maniakų ir be viską lemia atsitiktinumai, žmogus nė nenumano, koks prasmės / nesavalaikės mirties mitą. pavojus jį gali ištikti bet kurią minutę. 5. Pasakojimai yra sarkastiški: technikos / mokslo Užsienyje populiari istorija, kaip elektrikas taisė suge naujovės palengvino gyvenimą, tačiau neapsaugojo nuo dusį jungiklį ir trumpo sujungimo metu susidarė mikro to, kas neišvengiama – nelaimių ir mirties. bangų laukas, kuris akimirksniu išdžiovino akies ašarų 6. Šiuolaikiniai internetu plintantys pasakojimai – ne liaukas, prie kurių laikosi prilipęs kontaktinis lęšis. Tai vienarūšiai kūriniai, todėl tolesnis žanro tyrinėjimas yra pajutęs žmogus bandė lęšius išsiimti, tačiau kartu su jais būtinas ir aktualus. išsiplėšė akies ragenas ir visam laikui apako.8 Gydytojai įrodinėja, kad tai neįmanoma, bet istorija vis vien popu NUORODOS: liari ir ja tikima. Dar vienas lietuviškos istorijos apie netikėtą, bepras 1. http://www.qedata.se/dr/index.htm mę mirtį pavyzdys apie tai, kaip žmogų partrenkia trau 2. http://www.snopes.com kinys, jo nesuvažinėja, tačiau įsuka tarp platformos ir 3. http://www.sagen.at/ 4. Šios ir kitos toliau straipsnyje cituojamos istorijos rastos įvai traukinio. Teigiama, kad nustūmus mašiną žmogaus kojos riuose interneto puslapiuose, kopijos saugomos autorės asme atsisuks nuo kūno ir iškris viduriai. Kol traukinys žmo niniame archyve. gų laiko prispaudęs, tol jis yra gyvas. Prieš nustumiant 5. http://vika.eforum.lt/viewtopic.php?p=53&sid=e3cc09f4c450e traukinį pakviečiama to žmogaus žmona ir kunigas, kad 4a40a8f3c8aa44e90d7#53 nukentėjęs tinkamai atsisveikintų su šiuo pasauliu.9 6. Istorijos iš autorės asmeninio archyvo, internetinių puslapių Tokios ir panašios istorijos atskleidžia slaptą šiuolai nuorodos šaltinių sąraše. kinio žmogaus baimę tam, kas vis dėlto jam nepavaldu. 7. http://linksmas.net/baisios-istorijos-t33868-15.html; http://www. snopes.com/horrors/madmen/boyfriend.asp Jose nepastebime ryškesnių nacionalinių bruožų, maža ir 8. http://www.freewebs.com/baisios13istorijos/baiisiosistorijos.htm sąsajų su tradicine tautosaka. Pasakojimuose apie krau 9. Atpasakojamos istorijos paimtos iš įvairių lietuviškų internetinių pius įvykius ir nesavalaikę mirtį atsispindi visiems pa svetainių, kopijos saugomos autorės asmeniniame archyve. saulio žmonėms būdingi mirties / nenumatytų pavojų bai 10. http://www.snopes.com/horrors/techno/hospital.asp mė, tačiau, kita vertus, tą pavojų sukelia technika ir kiti 11. http://www.snopes.com/horrors/techno/cornea.asp šiuolaikiniai daiktai, kurie buvo sukurti tarnauti žmonijai. 12. http://www.qedata.se/dr/index.htm Tame ir slypi paradoksas – mokslo pasiekimai atsisuka SANTRUMPOS: prieš jų kūrėjus. Nors tokios baimės ir ne visada pagrįstos, bet jose slypi dalis tiesos: net sukūręs protingiausius prie AT – pasakų tipai pagal A. Aarne‘s ir S. Thompsono klasifikaciją. The Type of the Folktales. A. Classification and Bibliography. Anti taisus, galingiausius ginklus, kompiuterius ar visą robotų Aarnes Verzeichnis der der Marchentypen (FFC no. 3). Translated armiją žmogus neišvengs to, kas niekada nepriklausė nuo and enlarged by Stith Thompson. – FF Communications, 1964. jo valios – savo likimo ir mirties. no. 184, 558 p. ES – elementarusis siužetas. Išvados LLTI – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. LTR – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos 1. Šiuolaikiniai pasakojimai, gvildenantys susidūri rankraštynas. mo su kitu pasauliu temas, turi tiesioginį ryšį su mitiniu ŠALTINIAI: mąstymu ir primena sakmes, o istorijų, pasakojančių apie nesavalaikę, technikos pavojų ir žudikų-maniakų sukeltą BsLPĮ 3 – Lietuviškos pasakos įvairios. Kn. 3. Surinko J. Basanavi čius. Parengė K. Aleksynas. Vilnius: Vaga, 1997, 496 p. (Jono mirtį, siužetai tarptautiniai, jų sąsajos su tradiciniu folk Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3). loru silpnesnės. Aptariamos temos atspindi XXI a. reali BlML – BALYS, Jonas. Mirtis ir laidotuvės: lietuvių liaudies tradi jas ir modernių laikų problemas, tačiau semantinė kūrinių cijos. // Raštai. T. V. Parengė R. Repšienė. Vilnius: LLTI, 2004. analizė atskleidžia, kad jie iš esmės įeina į bendrąją visų P. 121–214. folkloro žanrų elementariųjų siužetų klasifikaciją. BsJK – Juodoji knyga. Sudarė ir parengė K. Aleksynas, L. Sauka. 2. Iš pirmo žvilgsnio realūs pasakojimų įvykiai sumišę Vilnius: LLTI, 2004, 682 p. (Jono Basanavičiaus tautosakos su fantastikos elementais, iš kurių matyti pasakiška / sak biblioteka, t. 12). KLPTK – KERBELYTĖ, Bronislava. Lietuvių pasakojamosios miška kūrinių prigimtis. tautosakos katalogas, t. 1: Pasakos apie gyvūnus. Pasakėčios. 3. Pasakojimuose, kuriuose gvildenamos mirties / su Stebuklinės pasakos. Vilnius: LLTI, 1999, 438 p.; t. 2: Pasakos- sidūrimo su kito pasaulio būtybėmis / mirusiaisiais temos, legendos. Parabolės. Novelinės pasakos. Pasakos apie kvailą

45 MOKSLO DARBAI

velnią. Buitinės pasakos. Melų pasakos. Formulinės pasakos. Heulmann 2006. HEULMANN, Magdalene. Folkloras šiandieninėje Pasakos be galo. Vilnius: LLTI, 2001, 485 p.; t. 3: Etiologinės Vokietijoje: keli aspektai. Iš: Tautosakos darbai, t. XXXI, p. 51. sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. Vilnius: Krikščiūnas 2004. KRIKŠČIŪNAS, Povilas. Interneto folkloras: rūšis LLTI, 2002, 453 p.; t. 4: Pasakojimai. Anekdotai. Oracijos. ar sklaidos būdas? Iš: Tautosakos darbai, t. XX (XXVII), p. 29. Kaunas: VDU, 2009, 612 p. Racėnaitė 2005. RACĖNAITĖ, Radvilė. Žmogaus gyvenimo truk LPP I – Lietuvių patarlės ir priežodžiai, I. Parengė K. Grigas, L. mės ir kokybės samprata lietuvių folklore. Daktaro disertacija. Kudirkienė, R. Kašėtienė. Vilnius: LLTI, 2000. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. LPTK – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių pasakoja- Racėnaitė 2008. RACĖNAITĖ, Radvilė. Citrinos su ŽIV įdaru, arba ko mosios tautosakos katalogo kartoteka (sudarytoja B. Kerbelytė). bijo šiuolaikinis žmogus. Iš: Tautosakos darbai, t. XXXV, p. 52. SKAN – KVIDELAND, Reimund. Scandinavian Folk Beliefs and Le- Sauka 1998. SAUKA, Leonardas. Lietuvių tautosaka, Kaunas: gends. Semsdorf Minneapolis: University of Minnesota Press, 1988. Šviesa, p. 285. Sauka 2007. SAUKA, Donatas. Lietuvių tautosaka. Vilnius: Mokslo INTERNETO ŠALTINIAI: ir enciklopedijų leidybos institutas, p.172–173. „Urban Legends Reference Pages“, Autoriai Barbara ir David P. Mikkelsonai. žodinės kultūros sugrįžimas. Iš: Veidrodis, nr. 1 (39) [žiūrėta Elektroninis folkloro archyvas „Sagen.at“, autorius austras Wolfgan 2009–11–27], prieiga per internetą: http://www.emokykla.lt/ gas Morscheris . lt.php/elektroniniai_leidiniai/veidrodis/nr_1_39/internetas_kva http://taskurnubego.wordpress.com/2007/07/03/miesto-legendos- zizodines_kulturos_sugrizimas/441>. pavogti-sausainiai/ Skabeikytė-Kazlauskienė 1998 a . SKABEIKYTĖ-KAZLAUSKIE http://www.cha.lt/2007/01/15/kisti_nutikimai.html NĖ, Gražina. Juodoji ranka, arba Šiurpės. Iš: Šiaurės Atėnai, http://saulei.blogas.lt 1997, nr. 44 (338), p. 7. http://vika.eforum.lt/viewtopic.php?p=53&sid=e3cc09f4c450e4a4 Skabeikytė-Kazlauskienė 1998 b. SKABEIKYTĖ-KAZLAUSKIE 0a8f3c8aa44e90d7#53 NĖ, Gražina. Kodėl dramblio akys raudonos? (Dabartinio vaikų http://www.anest-rean.lt/index.asp?DL=L&TopicID=48 folkloro ypatumai). Iš: Rubinaitis: Žurnalas apie vaikų knygas, http://extraplus.vhost.lt/forum/viewtopic.php?t=2774 sausio 1 [žiūrėta 2009–11–27], prieiga per internetą: . http://www.peticijos.lt/forumas/viewtopic.php?f=13&t=119 Surgailytė [1997]. SURGAILYTĖ, Elzė. Telefoninis žudikas, arba http://www.redakcija.lt/forums/ShowPost. Miesto legendos kaip šiuolaikinė mitologija [žiūrėta 2009–11– aspx?PageIndex=7&PostID=95337 27], prieiga per internetą: . http://www.anest-rean.lt/index.asp?DL=L&TopicID=48 http://www.anest-rean.lt/index.asp?DL=L&TopicID=48 http://www.qedata.se/dr/index.htm http://www.freewebs.com/baisios13istorijos/baiisiosistorijos.htm Prolongation and Vicissitude http://hogvartsas.forum7.biz/viegianti-buda-f47/baisios-istorijos-t92. of Mythical Thought in Internet Stories htm http://www.cha.lt/category/skaitiniai/44220-dirbtinis-maistas.html Ingrida ŠLEPAVIČIŪTĖ http://teshmuo1.tripod.com/doich/pasakos.htm#2 http://edieta.mama.lt/sveika_mityba/s894/populiariausi-mitai-apie- The paper focuses on stories about strange / horror sto kokakola ries and true like events circulated on the Internet. There http://klaudike.blogas.lt/tema-kokakola-36.html is no dominant opinion on how these stories should be http://thorone.blogas.lt/tag/autobusas; called, thus, a neutral name story or tale (sometimes with http:css.lt/forumas/showtread.php?t=1941&page=46 an explanatory attribute fantastic or fairy tale like) is opted LITERATŪRA: for. The paper does not define the frontiers of the genre. It, however, compares contemporary Internet stories with Anglickienė 2009. ANGLICKIENĖ, Laima. Šiurpės ir jų parodijos. traditional sagas of folklore tales. Iš: Tautosakos darbai, t. 38, p.15. Although the plots of contemporary stories are interna Būgienė 2003. BŪGIENĖ, Lina. Nuo tada netikiu į baidymus: pasaulėžiūros lūžių atspindžiai sakmėse. Iš: Tautosakos darbai, tional and relevant to modern-day realia, the semantic anal XVIII (XXV), p. 109–119. ysis reveals that there is only one classification of elemen Kerbelytė 1998. KERBELYTĖ, Bronislava. Pasakos ar mitai? Iš: tary plots, which fits all the contemporary and traditional Darbai ir dienos, t. 6 (15), p. 145–152. tales. The variety of the so called folk tales on the Internet Kerbelytė 1999. KERBELYTĖ, Bronislava. Lietuvių pasakojamosios suggests that they are not a homogeneous creation. It is, tautosakos katalogas. I: Pasakos apie gyvūnus. Pasakėčios. therefore, important to collect and study these stories thus Stebuklinės pasakos. Vilnius: LLTI, p. 15. continuing researching this previously unexplored field. Kerbelytė 2002. KERBELYTĖ, Bronislava. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. III: Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos. Vilnius: LLTI, p. 9. V. Mačernio g. 5–84, LT-90140 Plungė, Kerbelytė 2009. KERBELYTĖ, Bronislava. Lietuvių pasakojamosios el. p. [email protected] tautosakos katalogas. IV: Pasakojimai. Anekdotai. Oracijos. Vilnius: LLTI, p.13. Gauta 2010-04-10, įteikta spaudai 2010-06-14

46 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTŪRA. 2010/3 (132)

Indiškojo Kālī dievybės kulto kelias į Vakarus Daiva TAMOŠAITYTĖ

Objektas: Šivos ir Šakti mitinio akto simbolizmas ir arba romantinė idealistinė, arba praktinė materialistinė su juo susijusių tantrinių mokymų (Kālī kulto) paplitimas žiūra. Pirmuoju atveju daugiau susiduriame su intensyviu, bei transformacijos Vakaruose. Tikslas: atskleisti akade- intravertišku, į savivoką nukreiptu pasaulio tyrinėjimu, o minio ir populiariojo tantrizmo formų reikšmę europinėje antruoju – su ekstensyvia, ekstravertiška ir į pasaulėvokos kultūroje, Lietuvą suvokiant kaip integralią jos dalį. Šiuo formas orientuota laikysena. Nūdien skirtingų metodolo tikslu remiamasi Mircea Eliade’s, Johno Woodroffe’o, gijų sambūvis demokratijos sąlygomis vertinamas kaip Hugho Urbano, Jeffrey Kripalo, Haridaso Chaudhuri in- pliuralistinio bendrabūvio apraiška. Tokios sąvokos kaip dėliu ir požiūriu į tantros praktikas. Metodai: istorinis ir „provaizdis“, „simbolis“, „sakralumas“ ir panašios tebėra psichologinis. Išvados: dėl jai priskiriamo ezoterinio ero- plačiai vartojamos, o mitas pasitelkiamas tada, kai, pasak tinio pobūdžio tantra Vakaruose tapo patraukliu dėmesio Rolando Barthes’o, „žmogus mėgina pabėgti nuo atsako objektu, kur patiria akultūracinius procesus bei įgyja fe- mybės ir išvengti istorijos“ (Barthes 1957, 13–24). Arba, ministinį pobūdį. Pasirinktas šiuolaikinis Brendos Dobia kaip pasakytų M. Eliade, tada, kai „istorijos baimė“ arba asmeninio santykio su tiriamuoju objektu pavyzdys liudija „istorijos spaudimas“ pasidaro pernelyg didelis. šios joginės praktikos universalumą bei aktualumą. Vis dėlto, kad jau verta ir net sensacinga moksliniais Esminiai žodžiai: mitas, tantra, feminizmas, deivė, empiriniais metodais tirti Biblijoje aprašytus įvykius, tai kultas. ne mažiau įdomu ir atvirkščiai – neva plikiems istori niams įvykiams pritaikyti mitinį trafaretą ir pasižiūrėti, ar Įžanga neatsiras istoriniu požiūriu įtartinų analogijų bei dėsnin gumų? Sąlygiškai objektyvi ir neutrali pozicija gali būti Mitas ir istorija – tai dvi skirtingos prieigos prie to aptikta atsižvelgiant į tai, kad subjektyvus tiriančiojo ir jo paties reiškinių pasaulio, kuriame gyvename. Pasibaigus kultūrinės aplinkos pobūdis niekaip negali būti eliminuo Apšvietos laikmečiui ir išblėsus jo įkvėptoms idėjoms, tas, o laikui bėgant gali kisti tiek aplinka, tiek su ja susijęs pagrindiniu istoriografijos tikslu tapo istorijos faktų apva subjektyvus vertinimas. Ne išeitis ir skirtingų subjektyvių lymas nuo mito, arba to, ko iš tikrųjų realiame gyvenime patirčių subendravardiklinimas. Todėl šiame darbe mėgi nėra buvę ar net negali būti. Būtent tokia nuostata įsitvir nama problemą tyrinėti kompleksiškai, naudojant vienas tinusi ir postmoderniųjų laikų populiariame diskurse, kai kitą papildančius istorinį bei psichologinį tiriamuosius žodžiu „mitas“ apibūdinama neteisinga kokio nors reiški metodus, istoriniuose faktuose stengiantis įžvelgti tam ti nio interpretacija. kras svarbiausias psichologiškai reikšmingas tendencijas, Tuo tarpu mitologai, kai kurios įtakingos šiuolaikinės difuzijos būdu keliaujančias iš vienos kultūros bei istori socialinės antropologijos mokyklos, religijotyrininkai nio laikmečio į kitą. Kartu išryškinamas istoriškai reikš (kaip Mircea Eliade) ir paskiri mąstytojai gina mitolo mingos to paties reiškinio transformacijos, prisitaikant gijos laisvę nuo istoriografijos. Ši nuostata remiasi tuo, prie naujos kultūrinės aplinkos, tradicijų ir laikmečio. kad tradicinės visuomenės buvo neistoriškos, jų žmonės save suvokė ne per istorinį įvykį, bet per kultūrinius bei Indijos mitų populiarumo priežastys Vakaruose religinius archetipus, kurie tebegalioja ir šiandien, kitaip sakant, yra antlaikiai ir anonimiški. „Susidomėjimas is Tarp postkolonijinių studijų vis svarbesnę vietą užima torijos negrįžtamumu ir ‘naujumu’ yra nesenas atradimas metodologijos, kurios įvairias kultūras ir civilizacijas tiria žmonijos gyvenime. Ir priešingai, archajinė žmonija kaip pačių tų kultūrų pagrindu, atmesdamos senesnius euro įmanydama kratėsi visko, kas istorijoje nauja ir negrįžta- centristinius arba esencialistinius modelius. Viena svar ma“ (Eliade 1996, 49). „Archajinių kultūrų žmogus sun biausių tokių mokslo krypčių yra feministinės studijos, kiai pakelia ‘istoriją’ ir užtat vis stengiasi ją sunaikinti“ kurios žymią dalį sudaro ir naujausioje pasaulinėje indo (Eliade 1996, 39). Tiesą sakant, ne perdėm guodžiantis logijoje. Lietuva, kaip europinės kultūros kraštas, taip pat teiginys XXI amžiuje, kai pačios archajinės, arba tradici sparčiai vejasi vakarietišką studijų modelį. Vis didėjantis nės, kultūros yra kone ant išnykimo slenksčio. Viena kitai mokslininkų susidomėjimas tradiciniais Indijos dievybių prieštaraujančios pozicijos, regis, atspindi įprastą žmogiš kultais, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas moteriš kajam mąstymui dualizmą, kai jame santykinai nusveria kosioms dievybėms bei mitologijai suteikiamas naujas,

47 MOKSLO DARBAI feministinis požiūrio kampas, paradoksaliai aktualizuoja ir dažnai jiems darė įtaką; negana to, deivių kultai Indijoje kelių tūkstantmečių senumo tekstus bei mitus, kurie tam auga skaičiumi ir svarba. „Hindų moteriškosios dievybės pa nūdienos gyvenimo dalimi. Kartu šis procesas savaip garbinimas – tai labai išplėtotas mito, ritualo ir teologijos politizuojamas ir įtraukiamas į viešo diskurso erdvę. Ne su daugeliu regioninių variantų kompleksas“ (Erndl 1993, atsitiktinai į šią sferą įsitraukia ir ją perkuria vis daugiau 7). Tuo tarpu Vakarų pasaulyje senovės deivės jau seniai moterų mokslininkių, tokių, kaip Kathleen M. Erndl, Tra išstumtos vyriškųjų dievų. Todėl europiečiai ir ypač ame cy Pintchman, Bina Gupta, Tanika Sarkar, Rita M. Gross, rikiečiai, o pastaruoju metu – ir lietuviai žiojinčią dievo Julia I. Leslie, Gloria Goodwin Raheja, Ann Grodzins garbos spragą, kurią teužpildo menka mariologijos (šv. Gold, Miranda Shaw, Rita Das Gupta Sherma, Cynthia Marijos teologijos) niša, mėgina kompensuoti sugrąžin Ann Humes, Usha Menon, Joanna Liddle, Rama Joshi dami reikšmę moteriškajai dievybei, Deivei, aptinkamai bei daugelis kitų. Šiuos poslinkius ir feminizmo radimąsi tiek savuose originaliuose senameldžių tikėjimuose, tiek šeštą–septintą dešimtmečiais kai kurie mokslininkai laiko Indijoje kaip mitinėje indoeuropiečių protėvynėje. vienu ir tuo pačiu reiškiniu; Jeffrey’is Kripalas teigia, jog Nepaisant naujų XXI amžiaus reiškinių – judaistinių tai yra „besiplečiantis kultūrinis projektas, kuriame aiš moterų ritualų, moteriškųjų sakralinės kalbos lyčių var kiai artikuliuotas poreikis atkurti moteriškąjį dieviškumo tojimo1 protestantų bažnytinėse apeigose, moteriškosios aspektą, kuris savo ruožtu galėtų tapti pagrindu tiek Indi simbolikos perinterpretavimo feminizmo teologijoje bei joje, tiek Vakaruose suteikti socialinės galios istorinėms senovės „matriarchalinių“ Deivės kultų atgimimo, – re moterims“ (Kripal 2000, 239). Dar jis pabrėžia dialektinį ligijotyra ir pačios religijos Vakaruose tradiciškai tebėra istorinio diskurso apie hinduizmą pobūdį, kurį reikėtų įsi dominuojamos vyrų. Tad norime to ar ne, „moters sim vaizduoti kaip „dvigubą veidrodį, į kurį Vakarų ir Pietų bolizmo atgijimas Vakaruose yra smarkiai susijęs su poli Azijos mokslininkai žvelgė, norėdami geriau suvokti Kitą tinėmis feministinių judėjimų ideologijomis ir jų veikia ir save“, ir tai „tinka bet kuriam iš šiuolaikinių indologijos mas“ (Erndl 1993, 6). metodų, o ypač – feminizmui bei postkolonijinėms studi Lietuvoje šis reiškinys pirmiausia susijęs su Sovietų joms“, nes atskirai nei „Vakarų“, nei „Pietų Azijos“ pers Sąjungos žlugimu, kurioje domėjimasis Rytų kultūromis, pektyvos tiesiog neegzistuoja (Kripal 2000, 258–260). ypač religijomis buvo laikomas pavojingu ir ideologiškai Vis daugiau mokslininkų kartu su J. Kripalu pripažįsta, draustas.2 Atsidarius sienoms, per pastaruosius dvidešimt jog, jo žodžiais, „mūsų integralus ir giliai asmeniškas sa metų Lietuvoje ėmė veikti ne tik akademiniai orientalisti vinimasis (akademinis, religinis, meninis ar kultūrinis)… kos centrai, bet ir jogos bei „sveiko gyvenimo būdo“ judė daro mus globalinio kaimo piliečiais“ (Kripal 2000, 260). jimai, įvairios rytietiško pagrindo visuomeninės draugijos Taigi tas savinimasis, šiuo atveju – indų moteriškųjų die bei religinės bendruomenės. Domėjimąsi Rytais, ypač In vybių garbinimo perkėlimas į Vakarus, tampa objekty dija, paskatino ir atsivėrusi galimybė keliauti. Šiuo atžvil vaus akultūracijos proceso dalimi ir, iš krašto į kraštą bei giu didelę įtaką padarė ir kelionių agentūrų veikla, taip pat iš kalbos į kalbą, patiria jau nebe mitines, bet atitinkamas suklestėjusi prekyba indiškomis prekėmis: drabužiais, pa istorines transformacijas. puošalais, suvenyrais, smilkalais, prieskoniais, knygomis. Pasak feministinės indologijos specialistės Kathle Tradicinė indų virtuvė irgi turi didelį pasisekimą. Lietu en Erndl, šioje srityje dirbančios daugiau nei dvidešimtį voje vis labiau domimasi klasikine indų muzika, šokiu ir metų, pagrindinės indų moteriškųjų dievybių mokslinių menais, medicina, mokslu bei filosofija. Taip į Lietuvą jau tyrimų suklestėjimo priežastys yra dvi. Pirmoji – tai ta per paradines duris įžengė ir indų mitologija. bendrų akademinių tyrimų dalis, kuri siekia pripažin ti anksčiau sumenkintus kultūros aspektus, ypač moterų Pagrindiniai hinduizmo ir budizmo tantrinių įnašą ir moteriškąją simboliką. Antroji – tai pačioje in mokymų bruožai dologijoje pastebimas postūmis apimti visą hinduizmo religinę raišką, paskatinęs šiuolaikinę mokslininkų kartą Čia bus nagrinėjamas vieno mito – indų dievybių Ši praplėsti savo hinduizmo suvokimą teistinės, populiario vos (Śiva) ir Kãli (Kālī) lytinės sueities – simbolizmas ir sios, liaudies, nesanskritiškosios bei regioninių tradicijų su juo susijusio ezoteriškiausio iš religinių mokymų, tan studijomis (Erndl 1993, 8). tros, morfologija, paplitimas bei transformacijos. Mokslininkės nuomone, ir dieviškumą, ir moteriškumą Kas yra tantra ir kuo ji ypatinga? Kuo ji traukia euro hindai supranta skirtingai nuo mūsų, mat moteriškosios piečio (lietuvio) akį, klausą ir jausmus? Koks jos santykis dievybės ilgą laiką buvo jų religinio simbolizmo centre. su kasdienybe ir kuo ji svarbi šiuolaikiniam žmogui? „Didžioji hindų Deivė įvairiais pavidalais ypač verta dė Atsakymai į šiuos klausimus gali būti tokie pat ambiva mesio, nes ji ištvėrė visa naikinantį laiką ir triumfuodama lentiški kaip ir tantros samprata. Tačiau nepaprastas susido iškilo moderniaisiais laikais“ (Erndl 1993, 7). Daugeliui mėjimas šia doktrina ir praktika yra toks didelis, jog sudaro neįprasta patirti, jog hindų deivės, bėgant amžiams, ne tik labai svarbią indologijos, ypač feministinės, dalį. Dar dau populiarėjo, bet gražiai sugyveno su vyriškaisiais dievais giau: tantra jau tampa populiariosios kultūros dalimi.

48 DAIVA TAMOŠAITYTĖ. INDIŠKOJO KĀLĪ DIEVYBĖS KULTO KELIAS Į VAKARUS

Ilgą laiką homogeniško suvokimo apie tantrą nebuvo. Tantros, kaip sakralinio meilės ritualo, samprata Indijoje susiformavo gerokai anksčiau nei pirmieji tekstai, vadina mosios tantros, buvo išversti į Europos kalbas ir jų žinias vertimų pagrindu mėginta susisteminti. Geriausiai Vaka ruose žinoma yra „Mahanirvana tantra“ (MahānirvāËa tantra, veikiausiai XVIII a.); tai viena iš „moteriškų“ tantrų, kuriose deivė Kali turi ne fatališkąjį smurtinį bei erotinį, bet dieviškosios Motinos įvaizdį. Taip pat yra tantrų, kurių autorėmis laikomos moterys jogės. Tāntri kai, praktikuojantys tantrą, dar laikomi šaktais, nes deivei Kali pašvęstose apeigose garbina moteriškąjį kosminės kūrybinės energijos pavidalą, śakti. Šaktų giesmėse, le gendose ir vizijose mitologija, Sushilo Bhusano Dasgup tos terminu, „humanizuojama“. Moteriškų dievybių, deivių kultų, paremtų savita mitologija, esama ir daugiau. Šaivų (arba šivaitų, Šivos garbintojų) ir vaisnavų (višnuitų, Višnos garbintojų) teo loginėse doktrinose, susijusiose su dievais vyrais Šiva ir Višnumi, dinamiškas moteriškasis kūrybinis pradas śakti pripažįstamas esantis dieviškas, tačiau jis tesąs pasyvaus vyriškojo prado tęsinys bei papildinys. Kita vertus, šak tų teologija śakti tapatina su pačia Deive, arba Didžią ja deive (Mahādevī), ir suvokia ją kaip galutinę tikrovę Šakti raita ant Šivos lavono maithunos pozoje. savyje, pačią visuotinę būtį. Viename svarbiausių ir se Orisa, apie XVIII a.; žalvaris. niausių VI a. šaktų mitologijos tekstų Devī Māhātmya Viršuje: ritualiniai ragai, pagaminti iš žmogaus kaulų. Tibetas, XIX a. (sudarančiame „Markandėja puranos“ skyrius 81–93) bei Apačioje: Ritualinis indas iš žmogaus kaukolės. Tibetas, XIX a.; jo komentare „Rahasja Traja“ į vediškąjį patriarchalinį kaulas, apkraštuotas sidabru. kontekstą įvedamos tradicinių kultų deivės ir tuo joms suteikiamas sakralinis rašytinis matmuo. Deivė pradeda veikti kosmogoniniame, ritualiniame ir soteriologiniame lygmenyse (Erndl 1993, 30–31). Metafizinis šaivų tantros suvokimas geriausiai išdėstytas Kašmyro filosofo ir es teto Abhinavaguptos (apie 950–1050) veikaluose „Tan trų šviesa“ (Tantrāloka) bei „Tantrų esmė“ (Tantrasāra). Juose jis apibendrina visas šaivų mokyklas, sutelkdamas jas apie savo trika „trejybės“ mokyklą (Urban 2007, 34). Tuo tarpu višnuizmas, ypač Bengalijoje, kurioje itin pa plitęs Kali kultas, buvo labai stipriai paveiktas tantros; čia moteris net galėjo tapti religinio gyvenimo lydere.3 Tai ypač akivaizdu ezoteriniame judėjime Vaišnava sahadžija (vaisnava sahajiyā), kuriame moteris (vad. parodhā pārā- kiyā) atlieka labai panašų į tantriko partnerės, jo šaktės vaidmenį. Rita DasGupta Šerma teigia: „Sahadžos kelias (sāhājayāna) iš tikrųjų buvo budistinė tantros mokykla su aiškiai išreikštu ikonoklazmu, antischolastine nuostata ir pasitikėjimu žmogaus kūnu, kurį ji laikė ne tik tarpi ninku įkūnijant aukščiausią tiesą, bet ir pačios tos tiesos saugykla“ (Sherma 2000, 37). Šašti Bhusanas DasGupta šiuo klausimu nepalieka abejonių: „Deramai pastudijavus Žymiausi iš tantrikų buvo vadinamieji kapalikai (kāpā- vaišnavų sahadžijų literatūrą, nebegali kilti jokių abejonių lika-), pažodžiui kaukolininkai, nes nešiodavosi kaukoles. dėl to, kad ji akivaizdžiai yra perėmusi ankstesniųjų bu Tai keliaujantys asketai, imituojantys baisųjį Šivos pavi distų ir hindų kultų tantrinę dvasią ir praktikas“ (DasGup dalą Bhairavą, primenantį jo mitines klajones po pasaulį ta 1969, 134–135). apsibarsčius pelenais ir išmaldai nešiojantis dubenėlį iš

49 MOKSLO DARBAI kaukolės. Kapalikai liaudies pasakojimuose, teatre ir mene būta maždaug 55 milijonų tantrikų. Tad britų valdžiai iš vaizduojami kaip paslaptingi, pavojingi, didelių galių tu tikro buvo ko bijoti. rintys asketai, nors iš jų antgamtinių sugebėjimų nevengia Pasak Edwardo W. Saido, imperializmo diskursas ma ir pasišaipyti. Tačiau daugiausia diskusijų ir klaidingų buvo iš esmės „lytinis“, nes Rytai, skyrium Indija vaka interpretacijų dėl savo praktikos neįprastumo, ezoterišku riečių buvo suvokiama kaip „moteriškas“ kraštas, kuria mo ir jai priskiriamo „primityvumo, amoralumo bei švent me klesti erotinės fantazijos, perversijos ir kūniški ma vagiškumo“ kelia vadinamoji Kaula (Kaula) tradicija, lonumai, kuriems čia atsiduodama be jokių apribojimų. siejama su sidha (siddha, pažodžiui ‘tikslą pasiekusysis’) Būtent tokio juslingumo kvintesencija ir esanti tantra. Matsjendranathu (Matsyendranāth). Paradoksalu, jog Šį kolonijinį diskursą perėmė ir patys indai reformatai, „Kularnava tantra“, viena įtakingiausių viduramžių tantrų, laikęsi moralizuojančių pažiūrų,4 nors iš esmės, kaip „kulos kelią“ (kulamārga) laiko aukščiausiuoju keliu. jau minėjome, indų politeizmas ir išlikęs gyvas mote Vėlesni tekstai (agamos, nigamos, tantros, jamalos, riškųjų dievybių garbinimas mena ne tik žymiai turtin samhitos ir kiti) įvairią literatūrą suklasifikavo į vieningą gesnes ir labiau emancipuotas (bent jau dvasine prasme) schemą. Aiškiausias iš skirstymų būtų šis: „Pančatantros“ hindų dievogarbos formas, bet ir pagarbą asmeniškam (Pāñcarātra) mokyklos samhitų yra 108, šaivų agamų – dievybės pasirinkimui. Pasirinktas deivės, šiuo atve 28, o tantrų – 64 (Urban 2007, 33). ju Kali, garbinimas moteriai iš karto pateikia bent jau XIX amžiaus pabaigoje atitinkamo pobūdžio tikė dvasinės nepriklausomybės alternatyvą, o vyrui – gali jimus bei praktikas (daugiausia Pietų Indijoje ir Ben mybę savarankišką moteriškąją dievybę padaryti savo galijoje) pamėginta susisteminti į vientisą „tantrizmo“ religinio gyvenimo centru. Kathleen M. Erndl nuomone, sampratą. Sanskritologas seras M. Monier-Williamsas „Deivę veikiausiai galima laikyti indų moters mitiniu pirmasis pavartojo sąvoką „tantrizmas“ kaip vientisą api modeliu“, tuo tarpu vakarietiškose religijose indų Dei brėžtį, kurią tapatino su „šaktizmo“ sąvoka, tačiau, pa vei atitikmens nėra (Erndl 2000, 11). Todėl Vakaruose gal to laikotarpio imperialistinę ideologiją, ją laikė esant pastaraisiais dešimtmečiais išplitęs vadinamasis ekolo paskutine ir labiausiai „pagedusia“ hinduizmo apraiška, ginis feminizmas į Vakarų erdvę įtraukia virtualų deivės kuri sugadinusi „teisingąją“ racionalią vedantinę, brah kultą industrializuota Naujojo Amžiaus forma, o Indijoje maniškąją tradiciją, paversdama ją politeistiniu kultu; jis lieka radikaliųjų hinduistų, tėvynę laikančių pačios kartu tai ir istoriškai degradavęs budizmas (Urban 2007, Deivės Motinos įsikūnijimu, dispozicijoje.5 Analogiškai 31–53). Misionierišką požiūrį, ypač budistinę tantrą bei XIX a. keitėsi požiūris ir į vaišnavų bhakti tradiciją (na lamaizmą skelbusį esant velnio garbinimu ir nuopuoliu, grinėtas Davido Habermano). Britų orientalistų akimis, demonišku prietaringumu, nešvariu, nepadoriu ir gėdin erotinis šios tradicijos aspektas buvo vertinamas kaip ir gu dalyku, skleidė L. Austine’as Waddellis, Eugene’as tantros tradicija – jis įkūnijęs tikrojo hinduizmo dvasinį Burnoufas ir daugelis kitų Monier-Williamso amžininkų. nuopuolį moderniame amžiuje. XX a. pradžioje Friedrichas Maxas Mülleris, Gustavas Sanskrito tekstuose tantra reiškia tam tikrą rašytinį Oppertas ir kiti pateikė sekuliarią androcentrišką inter veikalą, kuris „skelbia žinojimą ir gelbsti“, kita vertus, pretaciją, pagal kurią, tikrų arijų religinė kultūra buvo iš populiariojoje sąmonėje ši sąvoka ilgą laiką žymėjo esmės vyriška, agresyvi ir patriarchalinė, o vietiniai dra „pavojingo ir baisaus“ pažinimo kelią, kuriuo einama vidai garbino moteriškąsias gamtos jėgas, todėl arijų kul siekiant pajungti savo valiai okultines jėgas, įsitvirtinti tūra esanti aukštesnė; moteriškasis ir vyriškasis pradai čia tamsiojoje realybės pusėje ir galiausiai užvaldyti pasau supriešinti, pastarąjį paskelbiant viršesniu (Urban 2007, lį. Pasak H. Urbano, kaip ir paslaptingos šventyklų šokė 55). Bengalų nacionalistams ekstremistams tantrą įvedus jos devadasės, „derinusios dvasinę ir seksualinę meilę“, į politikos areną, tai yra „religiją pavojingai sujungus su tantra buvo sykiu ir pasibaisėjimo, ir traukos objektas politika“, imperinė valdžia ėmė varyti propagandą, jog (Urban 2007, 109). Tai akivaizdus kolonijinio diskurso „tamsios ir siaubingos šakti kulto apeigos išreiškia ero padarinys, išlikęs elitinėse, ypač krikščioniškose, Indi tomaniją, suprantama, daug labiau paplitusią tarp hindų jos visuomenės grupėse. Tačiau populiariojoje sąmonėje politinių fanatikų“ (Urban 2007, 76). „Radikalus ekstre ši nuostata XX a. viduryje išgyveno virsmą: tantra tapo mistinis nacionalinio judėjimo sparnas tantrinius simbo galios ir kūniškų džiaugsmų priemone. Netikrų sekėjų, lius pasitelkė kaip revoliucinio įkvėpimo šaltinį. Daugelis apsišaukėlių lūpose tokia ji ir liko – arba juodosios ma indų autorių, tokių kaip jaunasis Aurobindo Ghošas, įvedė gijos, arba hedonizmo įrankiu. ir eksploatavo siaubingą tantros įvaizdį, ypač deivę Kali, Apskritai Kali kultą galima apibrėžti dviem lygmeni kaip galingiausią politinio judėjimo įvaizdį. […] Gana mis: filosofiniu kosmologiniu bei praktiniu mitologiniu. sudėtingu Aurobindo atveju, deivė simbolizavo tiek prieš Pirmasis lygmuo atskleidžia sakralinius kuriamuosius kolonijinius engėjus sukilusią Motiną Indiją, tiek Deivę principus ir jų sąveiką, antrasis – ritualinį bei empirinį jų Motiną, pokolonijiniu laikotarpiu siekusią harmonijos su aspektus. Pirmąjį sąlyginai priskirtume abstrakčiai antly Vakarais“ (Urban 2007, 74). Vien Bengalijoje tuo metų tiškumo sferai, tuo tarpu antrąjį išreiškia konkretus lyčių

50 DAIVA TAMOŠAITYTĖ. INDIŠKOJO KĀLĪ DIEVYBĖS KULTO KELIAS Į VAKARUS tarpusavio santykis. Vis dėlto reikia pripažinti, jog tokia „didžiąją sueitį“ (mahāmaithuna) savo ruožtu kartoja perskyra yra daugiau išorinė nei vidinė. intymi moters ir vyro sueitis (maithuna), kuri užtat įga Šventieji vedantos tekstai upanišados apibrėžia santy lina pranokti regimąjį pasaulį. Šio ritualo (ir jį lydinčių kį tarp mikrokosmo ir makrokosmo, kosmogoniją nusa dvasinių pastangų) galutinis tikslas – sunaikinti geismą ko lytiniais vaizdiniais ir šitaip nurodo į galimą žmogaus ir dinamišką bei statišką asmenybės pradus sujungti į seksualumo sakralizavimą. „Seksualumas, kaip auka ir aukščiausią tikrovę. Būtent tantroje aptinkame kraštutinį ritualas, buvo laikomas šventu. Įvairios tantrinės moky siekį patirti, jog ir šventybė su profaniškumu yra vîena, klos lytinį aktą ritualizavo ir suvokė kaip mikrokosmo įgyvendinti tokį suvokimą, kuriam niekas nebėra žema įveiksminimą, atspindintį makrokosminį vyksmą. Tantri ir purvina, nes viskas yra šventa. Tantroje lytinė energi nėje literatūroje tikrovė padalinta į vyriškąjį ir moteriškąjį ja atstovauja šaktei – pamatinei kosminei energijai, todėl aspektus: kosminiame lygmeny į Šivą ir Šakti, žmogiška savaime yra šventa. Askezė (tapas) ir erotika (kāma) nėra me lygmenyje – į vyrą ir moterį“ (Siegel 1990, 15–16). nesutaikomos priešybės – praktikoje jos sutaurinamos ir Vyriškoji ir moteriškoji žmogaus lytys įgauna sakralinį peržengiamos. dievišką turinį. M. Eliade’s žodžiais: „Laikas atšaukiamas Priklausomai nuo kulto pakraipos, tantrinių ritualų ir žmogus perkeliamas į mitinius laikus, žinoma, tik es centre esanti Kali gali įkūnyti arba erotinį ir kartu siau miniais laiko tarpsniais, t. y. tada, kai žmogus yra tikrai bingąjį šėlstančios kraugeriškos deivės pavidalą, arba mo jis pats: ritualų ir svarbių aktų momentais… Taip pat esti tiniškąjį, globėjišką. Užtat ir mitologijoje santykis su Kali ir ritualinės lytinės sąjungos metu; žmogus nustoja egzis esti dvejopas: arba didvyrio (herojaus), arba vaiko. Abu tavęs įprastiniame, prasmės neturinčiame laike, nes mėg šiuos archetipus indologai tad pasitelkia ir tirdami religinį džioja dieviškąjį archetipą“ (Eliade 1996, 38). pasišventėlio ir Deivės santykį. Toliau panagrinėsime, kaip sakralinę meilę suvokia Vamačara tantra garbina pirmąjį dievybės atžvilgį. jogai, praktiką atliekantys poromis, ir jogai vienuoliai as Pasak liudijimų, šios krypties tantriniai ritualai vyksta ketai. Kontekstuali prieiga įgalins skirtį reikiamą dėmesį nakties metu kremacijos vietose (kapinėse) ir naudoja tiek kultūrinėms mitologinėms, tiek istorinėms detalėms. kai kurias itin atstumiančias priemones dualizmo iliuzi jai įveikti, pavyzdžiui, valgoma iš žmonių kaukolių, ra Vāmācāra, arba kairiosios rankos tantra gaujama lavoniena, šunų išmatos ir panašiai. Skiriama sis vamačaros tantrinių apeigų požymis yra vadinamoji Esama dviejų tantrinės praktikos rūšių: „dešiniosios pañcatattva, pažodžiui „penkios M“, kurias sudaro: mėsa rankos“, arba dakšinačara (dakµiËācāra), ir „kairiosios (māÇsa), žuvis (matsya), vynas (madya), grūsti grūdai rankos“, arba vamačara (vāmācāra). (mudrā) ir lytinė sueitis (maithuna). Šių penkių dalykų, Tradicinėje ikonografijoje Kali vaizduojama stovinti sudarančių tantrinę „komuniją“, naudojimas ritualuose nuoga ant savo vyro Šivos krūtinės, o šis guli ant tūks kelia tarp orientalistų daugiausia ginčų. tantlapio lotoso. Jos kūnas juodos arba tamsiai mėlynos Žymusis Ramakrišnos misijos pradininkas Vivekanan spalvos, grėsmingai kyšo raudonas liežuvis. Triakei dei da šią tantros kryptį apibūdino smerkiamai ir tuo išreiškė vei ant kaklo kabo girlianda iš nukirstų demonų galvų, ant hindų reformatoriams būdingą etinę nuostatą: „Aš smer juosmens – juosta iš nupjautų plaštakų. Dvi jos kairiosios kiu tik nūdienę sugedusią tantros formą, vamačarą. Tan rankos laiko kardą ir nukirstą galvą, o dvi dešiniosios tei trinio Motinos garbinimo aš nesmerkiu… Tantros tikslas kia malones ir laisvę nuo baimės. Kitose ikonose rankų ji yra garbinti moteriškąjį dieviškumą. Budizmo nuopuolio turi aštuonias, Durgos pavidalu – dešimt ir tiek pat kojų. metu vamačara tapo itin iškrypusi, ir tokia iškrypusi liko Tantrinėje ikonografijoje Kali gali būti vaizduojama ir ly iki šių dienų… Aš smerkiu tik šias pagedusias praktikas“ tinės sueities su Šiva metu. (Vivekananda 1984, 215–216). Ramakrišnos, apie kurį Populiarus tantrinis aforizmas teigia, jog „be Šaktės dar kalbėsime, atžvilgiu Vivekanandos ir jo įkvėptos Ra Šiva tėra šava (śava ‘lavonas’)“. Tai reiškia, kad mitinė makrišnos misijos pastangos cenzūruoti istoriją yra vei Kali yra įasmeninta kosminė energija, pasyvią dievybę kiau ideologinės, nes mitologizavo vieno didžiausių In pažadinanti gyvenimui. Trys itifalinio lavono dimensijos dijos šventųjų gyvenimą – mat Vivekanandos mokytojas – eroticizmas, asketizmas ir mirtis – susitinka Kali kardo buvo dvigubas tantrikas: savo dvasinį kelią jis pradėjo simbolikoje. Kaip dvasinio žinojimo, arba gnozio, gin būtent gėdingąja tantros kryptimi (buvo įšventintas guru klas, Kali kardas perkerta majos (iliuzijos) saitus, kurie moters, vardu Brāhmanī Bhairavī), o baigė kaip dieviško per visuomenės gėrio ir blogio sampratą supančioja žmo sios Motinos Kali garbintojas ir dvasinis sūnus, pats netgi gų, ir tokiu būdu išlaisvina pasišventėlį iš neišmanymo įkūnijęs dieviškąją śakti. priešpriešų. Kartu jis simbolizuoja išsižadėjimą ir askezę Tačiau žiūrint kosmogoninio Šivos ir Šaktės santykio, (Kripal 1998, 50). atskirų subjektyvių išorinių perlenkimų apeigose perdaug Šivos ir Šaktės sąjunga žymi transcendentinės, pir sureikšminti nederėtų; verčiau reikėtų kliautis pašvęstų mapradės meilės aktą, iš kurio gimsta visata. Šią mitinę jų pasiekimais ir liudijimais. Mito apie šventą Radhos

51 MOKSLO DARBAI ir Krišnos meilę tyrinėtojas Leo Siegelis teigia: „Sakrali ralizuotą pasaulį, kuriame šventybė ne šiaip „pridengta“ meilė ar profaniška, regis, lemia ne pats meilės išgyveni profaniškumo, bet iš tikrųjų sutampa su juo: „Paskutinė mas, mylinčiojo jausmai, jo ilgesys, o tik meilės objekto desakralizacijos pakopa reiškia šventybę tapus galutinai prigimtis“ (Siegel 1990, 20). Vadinasi, pats garbinimo užmaskuotą, taigi visiškai sutapusią su profaniškumu“ objektas (Deivė arba ją įkūnijanti moteris) duoda toną ir (Eliade 1976, xvi). Tantrikas tad yra kaip tik tas, kuris iš įveda adeptą į vieną ar kitą adoracijos kelią. Jei šio objek drįsta stoti akis į akį su profaniškumu ir jį transformuoti. to prigimtis dieviška, tai ir garbinimo padariniai bus tokie, Tačiau grėsmingas jo galias pažaboti pajėgia tik „didvy net ir tuomet, jei pats garbinimo būdas atrodo netikęs. Be ris“, perėjęs sunkias ir bauginančias iniciacijos pakopas. to, net ir tokiu atveju labai daug priklauso nuo pasišven Užtat jas pažabojęs, jis įveikia savyje gyvuliškąjį masinį tėlio intencijų, nuo jo tikėjimo atliekant sakramentą. Anot žmogų: „Drąsa ir protas, kurių reikia šiam įtūžusių žemės Siegelio, „jutiminė meilė reiškiasi ir sau šventos prasmės jėgų antpuoliui sutikti, nugalėti ir paversti gyvybės ant ieško amžinybėje; dvasinė meilė siekia padaryti įspūdį ir plūdžio paroksizmu, prilygsta tikrai didvyrio iniciacijai. taip rasti sau prasmę profaniškajame dabar. Meilės lite Šimtams tūkstančių pasauliečių (naivių ir nesubrendusių) ratūros istorijoje viena kaskart prisidengdavo kita; sakra leidžiantis praryjamiems juslinių malonumų, saujelė kitų linė ir profaniškoji jos dimensijos pinte persipynė“ (Sie pasiekia tą būties lygmenį, kurį tradicijos įvardija kaip he gel 1990, 4). rojinį“ (Eliade 1989, 8–9). Vieną reikšmingiausių teorijų šiuo klausimu išplėtojo Eliade’ę visą gyvenimą žavėjo priešybių sutapimas, nūdien itin aktualus bei autoritetingas religijotyrininkas coincidentia oppositorum; tai yra raktas į mokslininko Mircea Eliade, pats Indijoje studijavęs tantrą: „Galima sa gyvenimą ir jo darbo metodą. Coincidentia oppositorum kyti, jog tantra – radikaliai tapatinanti šventumą ir pasau – tai alcheminė Dvasios ir Materijos santuoka, dviejų pra lietiškumą bei pasitelkianti kraštutines priemones – šiame dų – moteriškojo ir vyriškojo jungtuvės. Tantrinė maithu- istoriškiausiame iš visų amžių Eliade’s religijų istorijai na kaip tik ir yra kūniškiausiai, fiziškiausiai, aiškiausiai šiaip jau suteikė ir idealų objektą, ir hermeneutinį meto išreikšta tokia ideali jungtis: „Ši visų priešybių sutaiky dą“ (Urban 2007, 179). Tantrą Eliade suprato kaip radi mo idėja iš esmės ir nusako dieviškumą, ir parodo mums, kalią jogą, pagimdysiančią naują žmogų – archajiniams kaip visiškai jis skiriasi nuo žmogiškumo… Coincidentia dvasios klodams atvirą integralią asmenybę, homo reli- oppositorum žmogus gali pasiekti įvairiai. Orgija simbo giosus. Tantra, kaip „autochtoninė čiabuvių indų šerdis“, lizuoja sugrįžimą į amorfišką ir neapibrėžtą būklę, kurioje „seniausias antlaikio Oriento klodas“ ir „giliausio indų išnyksta visi požymiai ir susilieja visos priešybės“ (Elia sąmonės klodo gyva atžala“ buvusi praktikuota dar ikia de 1958a, 419). M. Eliade’s požiūriu, vamačaros tantrinės rijiniu laikotarpiu, kai archajinė Motinos Deivės religija apeigos, kurias hindų reformatai ir brahmanistai drauge nebuvo užgožta androcentrinio arijų kulto: „Tantrizmas – su britų valdžia ir telaikė degradavusiomis orgijomis, iš tai vietinio dvasingumo apraiška, nepasidavusio visiškam tiesų mena sugrįžimą į mitinę laikų pradžią, kai įvyko hinduizavimui liaudies sluoksnio reakcija“ (Eliade 1958, kosmogoninė Šivos ir Šaktės jungtis. Tāntrikams pirmi 105). M. Eliade tad buvo vienas iškiliausių tyrėjų, padėju nės jungties imitacija ir kartojimas turi dar gilesnę pras sių pamatus šiuolaikinei feministinei indologijai, kuri po mę: „Rytai nelaiko žmogaus likimo galutiniu ir negrįžta pusšimčio metų ėmėsi tyrinėti hindų deivių vaidmenį ir jų mu. Rytai savo metodais stengiasi visų pirma anuliuoti santykį su moterimi visuomenėje. arba įveikti žmogiškąją būtį. Šiuo atžvilgiu galima kalbėti Eliadei sakralinis tantrinis meilės aktas yra savaime ne tik apie laisvę (teigiama prasme) ar emancipaciją (nei suprantamas ir labai svarbus žmogaus gyvenimo įvykis. giama prasme), bet ir apie tikrą kūrybą, nes norima sukur Tantra „atskleidžia potyrį, kuris nebeprieinamas desakra ti naują žmogų, ir sukurti kaip antžmogį, žmogų-dievą, lizuotai visuomenei – pašventinto lytinio gyvenimo po tokį, kokį istorinis žmogus niekada net nepamanė galįs tyrį“ (Eliade 1959, 172). Tai „iš naujo religijoje atrasta sukurti“ (Eliade 1996, 144). Tikėjimas ritualo šventumu moters paslaptis, kadangi kiekviena moteris tampa Šakti čia reiškia „aukščiausią laisvę, kokią tik gali įsivaizduoti inkarnacija. Ji įkūnija kūrybos ir Būties paslaptį, paslaptį žmogus: laisvę daryti įtaką pačiam ontologiniam Visatos visa ko, kas yra, kas nesuvokiamai tampa, miršta ir at statusui“, o tai „reiškia naują žmogaus dalyvavimo pasau gimsta“ (Eliade 1959, 202–203). lėkūroje formulę“ (Eliade 1996, 146). Eliade pažymėjo esminį sakralybės ir profaniškumo M. Eliade, tantros kontekste kalbėdamas apie laisvę, sutapatinimą tantroje. Minėtieji „penki M“ – tai greičiau paliečia esminę bet kurios jogos prasmę ir tikslą – išsi sias, nors kartu ir pavojingiausias kelias į šventybę. Laisvė vadavimą iš karmos ir samsaros rato, „Bhagavadgytos“ pasiekiama sulaužant visas socialines normas, ir žmogus bei tantrų požiūriu, – mokšą (mokµa ‘išsivadavimas, išsi galiausiai patiria tą „šiurpą keliantį jausmą, kuris apima nėrimas’) neišsižadant pasaulio, kitaip dar tjagą (tyāga). ėmus skleistis kosminei misterijai“ (Eliade 1959, 259). Tačiau šis tikslas, ši laisvė jam atrodo saugi tol, kol ją Šitokia tantra mūsiškiame tamsos amžiuje – tinkamiau įrėmina mitas, galintis keliauti iš laiko į laiką, iš civiliza sias dvasinis kelias, nes ji įveiksmina radikaliai desak cijos į civilizaciją. Vis dėlto ir M. Eliade, formuluodamas

52 DAIVA TAMOŠAITYTĖ. INDIŠKOJO KĀLĪ DIEVYBĖS KULTO KELIAS Į VAKARUS amžinąjį sugrįžimą, daro prielaidą apie galimybę pranokti „pirmykščio žmogaus“ saugų šventąjį kosmosą. Pasak jo, „tradicinių kultūrų žmogus atmeta istoriją, periodiškai at šaukdamas sankūrą ir taip be paliovos išgyvendamas ne laikinį pradžios akimirksnį, o kulminaciją pasiekusi indų mintis nuvertina ir netgi atmeta šią aušros meto reaktua lizaciją, nelaikydama jos veiksmingu kančios problemos sprendimu. Vediškosios (taigi archajiškos ir ‘pirmykštės’) ir mahajaniškosios kosminio ciklo sampratų skirtumas, trumpai tariant, yra toks pat, koks yra antropologinio ar chetipiško (tradicinio) bei egzistencialistinio (istorinio) pažiūrų skirtumas“ (Eliade 1996, 109). Karmos sunaikini mas išveda žmogų į lygmenį, kuriame jis jau gali vienas, be genties pagalbos, išbūti ne tik Dievo, bet ir istorijos akivaizdoje; imti kurti save ir savo pasaulį naujomis on tologinėmis sąlygomis. Tai ir yra gryniausia tantros esmė.

DakµiËācāra, arba dešiniosios rankos tantra

XX a. pradžioje tantros sampratą, ar veikiau mitus apie ją, imta gryninti ir švarinti arba ją racionalizuojant, arba slepiant ir neigiant „skandalingus“ faktus. Šiuo atžvilgiu ypač daug nuveikė modernių tantros studijų ir vertimų pradininkas Vakaruose seras Johnas Woodroffe’as (1865– 1936), dar žinomas Artūro Avalono slapyvardžiu, ir minė tasis Vivekananda (1863–1902). Vėliau tantrą studijavo ir į Vakarų diskursą plačiai įvedė Mircea Eliade, Ageha nanda Bharati, C. G. Jungas, D. N. Bose, Hiralalas Halda ras, Heinrichas Zimmeris, Julius Evola, Giuseppe Tucci, Gopinathas Kavirajas, Narendra Nathas Bhattacharyya, Josephas Campbellas bei kiti. Tantra įsitvirtino moksli niame diskurse bei populiariojoje Amerikos kultūroje, iš kurios difuzijos būdu ėmė plisti ir į „senąjį pasaulį“. Chinnamastā, žiaurusis Kali pavidalas. Kangra, apie XIX a.; Būdamas indofilas, J. Woodroffe’as privačiai studija guašas ant popieriaus. vo tantras. Jis apsiėmė įrodyti, kad jos atstovauja kilniai, grynai etinei filosofinei sistemai, iš esmės turinčiai bendrą moteriškojo elemento įvedimas į viešąjį gyvenimą, kartu pagrindą su vedomis ir vedanta. Remdamasis tantromis su išbaigta demokratija, paremta lygiomis vyrų ir moterų J. Woodroffe’as teigė, jog hinduizmo griežtai draudžia teisėmis, artimiausioje ateityje virs didele kova“ (Woo mų maisto produktų vartojimas ir amoraliu laikomas el droffe 1978, 730). Šios jo įžvalgos pasirodė esančios pra gesys6 tantroje gali būti prieinamas tik tikram didvyriui, našiškos: moteriškojo simbolizmo atgimimas Vakaruose vīra, dvasiškai pažengusiam žmogui, kuris tariamai ne eina koja kojon su moterų emancipacija ir akultūraciniais švariuose dalykuose geba įžvelgti tyrą prasmę ir pranokti tantros procesais. gėrio–blogio, švarumo–nešvarumo dualizmą. Tuo tarpu Tantrinė joga savo metodologine nuostata yra pozi- eiliniam, „gyvuliškam“ žmogui (paśu) tantros paslapčių tyvi. Kitos jogos rūšys kaip esminį išsivadavimo būdą atskleisti nevalia, nes jam tai baigsis ne sublimacija, bet akcentuoja pasaulio išsižadėjimą ir troškimų atsisakymą destrukcija (yoga-bhoga-roga). Pasak J. Woodroffe’o, per se. O tantroje protingas, organizuotas natūralių troš praktikos reikšmė suprastina ne paraidžiui, ne fiziškai, bet kimų tenkinimas yra leidžiamas. Dar daugiau: kairiosios protu ir dvasia. Tad ir maithuna jam yra ne vyro ir mo rankos praktikoje kultivuojama sąmoninga antiasketinė ir ters kūniškas lytinis aktas, o Šakti psichofizinės energijos antispekuliatyvinė nuostata bei prigimties, vaisingumo ir (kuËFalinī) susijungimas su Šiva garbintojo kūne – sep tiesiog seksualinių galių sklaida. Tantriniu požiūriu, tarp tintojoje aukščiausioje (sahāsrāra) čakroje (Avalon 1979, dvasios ir materijos nėra prieštaros. Tantra į troškimus cxix). Panašiai simboliškai, metafiziškai jis aiškina ir ki žiūri kaip į kūrybinės galios pasireiškimus, kuriuos reikia tus iš „penkių M“. Pažymėtina, jog J. Woodroffe’as nu transformuoti ir sutaurinti, o libido nukreipti į aukštesnius matė Vakarų pasaulio perkaitą tantros įtakoje: „Visateisis tikslus. Tantros principas – gydykis tuo, nuo ko susirgai.

53 MOKSLO DARBAI

Arba, tantrinio pamokymo žodžiais: „Pakilk per tą pat, ir nešvarumų, galvos „dangtis“ atsivožia, ir įvyksta Šivos per ką nupuolei“. Taip savaime atstatoma pusiausvyra ir ir Šakti susijungimas arba, kitaip sakant, žmogaus vidinis grįžtama prie dešiniosios rankos tantros. Asmuo susilieja su dieviškosios Motinos, kuri yra patsai Dakšinačara tantra kultivuoja antrąjį iš minėtų Deivės Brahmanas, Asmeniu. Pasak H. Chaudhuri’o, iš šios mis Motinos Kali apsireiškimo aspektų – motiniškąjį. Įdomu tinės sąjungos ištrykšta palaima, o visuose kūno ir dvasios tai, kad indams nebūtina keisti deivės ikonografijos ir lygmenyse patiriamas nenusakomas džiaugsmas (Chaud vaizduoti ją taikią, ne juodą ir nuogą, o gal net su kūdikiu huri 1970, 59). Tai pirmasis iš svarbiausiųjų tantros sidd- ant rankų kaip Madoną: tradicinė ikona yra tokia talpi, hi, arba dvasinių pasiekimų. kad įima abu Kali aspektus, ir „blogąjį“, ir „gerąjį“. Vadinasi, dakšinačara tantroje, kurioje Motina Kali Haridasas Chaudhuri’s taikliai pastebėjo, jog „tantra garbinama tiek išoriškai (ritualu, arba pudža, puja), tiek – tai menas, kaip žmoguje susprogdinti dvasinį atomą“ viduje, jungties akto esmė išlieka – tai sakralinė meilė, (Chaudhuri 1970, 58). Pasak jo, kaip ir Woodroffe’o įgavusi transcendentinį pavidalą, kuris individui suteikia atveju, šitą dvasinį atomą ir simbolizuoja mistinė, arba didžiausią laisvę, taip pat ir laisvę nuo kito asmens. Šiuo didžioji, jungtis (mahāmaithuna) tarp vyriškosios ir mo atžvilgiu pravartu prisiminti Ramakrišnos patirtį, įkūniju teriškosios asmens pusių – grynos Būties ir pamatinės sio aukščiausią sakralinės meilės archetipą, o brandžioje Energijos. Tad dakšinačara tantroje Šivos ir Šakti susijun jogos pakopoje išvis pranokusį sakrališkumo ir profaniš gimas yra simbolinis tikrąja žodžio prasme, nes įvyksta kumo skirtį. viename žmoguje – partneris čia nebūtinas, arba jo bu Tokią galimybę pripažino ir M. Eliade, tačiau tik su vimas esminės įtakos jogai neturi. Šioje tantroje prakti viena išlyga: „Iš esmės, archetipų ir kartotės ribą galima kuojamos įvairios meditacijos ir vizualizacijos rūšys bei nebaudžiamai peržengti tik pasirinkus tokią laisvės filo asanos (āsana ‘kūno padėtis, laikysena, povyza, poza’), sofiją, kuri neatmeta Dievo… Visokia kitokia šiuolaikinė kuriomis stengiamasi pažadinti savyje kosminę energiją laisvė, kad ir kokį pasitenkinimą teiktų tam, kuris ją turi, šakti, gyvatės (kuËFalinī) pavidalu susisukusią stuburo nepajėgia pateisinti istorijos“ (Eliade 1996, 146). apačioje. Pažadinta ji stuburu rangosi aukštyn per septy Kartotės ribą peržengusiam šiuolaikiniam žmogui į pa nias čakras (cakra ‘ratas, žiedas’) iki paskutiniosios viršu galbą ateina integralus požiūris, kuris apima tiek mitologi galvyje. Uoliomis pratybomis čakras apvalius nuo karmos nį, tiek istorinį žmogų. „Pasaulietinė“ yra tik ta veikla, kuri neturi mitinės reikšmės, t. y. nekartoja mitinio provaizdžio (Eliade 1996, 30). Todėl žmogui – idant jis galėtų gyventi naujame sakraliame pasaulyje – pakanka atrasti sektiną mi tinį modelį, jau iš anksto pranokstantį tą ribą, ir taip sudie vinti istoriją, dalyvaujant joje kaip laisvam kūrėjui. Štai Gananathas Obeyesekere nukalė terminą „asme ninis simbolis“, žymintį tokį simbolinį modelį, kuris tar pininkauja tarp viešosios kultūros ir asmeniškų mistinių potyrių. „Asmeniniai simboliai“ – tai „asmeniškai moty vuoti kultūros simboliai, kurie turi prasmę tik santykyje su individo gyvenimo istorija“ (Obeyesekere 1990, 24). Šiuos simbolius mums rūpimu požiūriu daktaro diserta cijoje ir monografijoje „Kali vaikas“ (Kālī’s Child) įtiki namai išnagrinėjo vienas autoritetingiausių Ramakrišnos gyvenimo žinovų J. Kripalas. J. Kripalas teigia: „Įvairiausiomis galiomis vešinti hindų pasąmonė, sutapatinta su giliausiais kosminiais lyg menimis ir apgyvendinta mitinėmis būtybėmis, priklauso tiek religinei, tiek psichologinei tikrovei“ (Kripal 1998, 43). J. Kripalui, kaip psichoanalitikui, natūralu pabrėžti lytinę maithunos funkciją. Ramakrišnos dvasinius poty rius Kripalas laiko „erotine jungtimi subtiliajame kūne ir mistiniu seksu su metafizinio žinojimo galiomis“ (Kripal 1998, 96). Negana to, jis gina poziciją tų mokslininkų, kurie tokiems žodžiams kaip liÊga ir yoni mieliau suteikia seksualinę prasmę nei metafizinę, tuo tarpu feministinėje Bhairavī čakra, iliustruojanti pančamakarą („penkis M“). indologijoje tokia nuostata įvardijama kaip „imperialisti Radžastanas, apie XIX a.; guašas ant popieriaus. nė“: „Radikalus moralinis, ontologinis ir ritualinis tantros

54 DAIVA TAMOŠAITYTĖ. INDIŠKOJO KĀLĪ DIEVYBĖS KULTO KELIAS Į VAKARUS nedualizmas, kuris tyčia žaidžia su seksualinėmis žodžių reikšmėmis ir sąmoningai pasitelkia dekadansą kaip dva sinę techniką, yra redukuojamas iki kvailo apsimestinio drovumo, pasirengimo tartis ir politinio korektiškumo“ (Kripal 1998, 29). Remdamasis feministinėje literatūroje įvardijamu seksistiniu atspirties tašku, tyrėjas daro prielaidą: „Teig damas šį esminį ryšį tarp mistinio ir seksualinio pradų, drįstu teigti Ramakrišną buvus tantriku“ (Kripal 1998, 5). Tačiau pirminių istorinių šaltinių tyrimas Kripalo darbe gražiai dera su mitologiniais mistiniais paties Ramakriš nos liudijimais. Tai patvirtina Ramakrišnos gyvenime bei religiniuose patyrimuose akivaizdžius simbolinius ir mi tologinius modelius (Kripal 1998, 56). Kali šventajam apsireiškia dvejopai – kaip Mylimoji ir kaip Motina. Atitinkamai jo metodas remiasi didvyrio ir vaiko archetipais. Jis atlieka askezės kupiną sadhaną (sādhana ‘dvasinis darbas, pratybos’), be paliovos mels damasis dieviškajai Motinai. Ir pagaliau ji apsireiškia tan triniu būdu. Mistinę jungtį Ramakrišna apibūdina pagal klasikinę tantros tradiciją: „Saccidānanda (‘būtis-sąmo nė-palaima’) Šiva esti tūkstančio žiedlapių lotose – jis susijungia su Šakti. Tai Šivos ir Šakti vienovė (milana)“ (Kripal 1998, 114). Mokymo tikslais jis atskiria dakšina čara ir vamačara tantras: „Mylimojo būklėje greitai nu puolama. Tyra būklė yra vaiko (santāna bhāva)“ (Kripal 1998, 124). Ramakrišnai kario, didvyrio kelias yra „labai sunkus“, „purvinas“ ir „pavojingas“ (Kripal 1998, 131). Vienas svarbiausių dieviškosios Motinos valios pasi reiškimų įvyko antrojoje Ramakrišnos gyvenimo pusėje. Pirmykštė energija apsireiškė kaip Motina Kali ir liepė Ramakrišnai „likti ten, kur jis yra“, tai yra, apleisti atsis kyrėlio susitelkimą į save (nirvikalpa samādhi), kuriame jis skendėjo šešis mėnesius, ir grįžti į pasaulį. J. Kripa las daro svarbią išvadą, patvirtinančią tantrinę šventojo patyrimų prigimtį: „Ramakrišna patiria vedantos iššūkį ir atsako į jį savuoju šakto tikėjimu kasdienio pasaulio die viškumu“; Ramakrišnos žodžiais, „pavidalai yra sudaryti iš sąmonės, o nesuardyta saccidānanda – tai būtis anapus pavidalų“ (Kripal 1998, 177). Tantrinė tikrovė „plyti už skirties tarp pavidalų ir bepavidališkumo“ (Kripal 1998, Deivė Parvatė. Pietų Indija, XVI a.; bronza. 31). Taigi jam iš esmės jau nesvarbu, kaip būti: peržengęs visas intelektinių apibrėžčių ribas, visus sąlygiškumus ir pasiekęs įvairiausių siddhi, jis lieka atsidavęs dieviško vadiname jį pirmaprade energija, Kali. Brahmanas nuo sios Motinos vaikas. Jos paliepimas jam yra lemiamas, tik Šakti nesiskiria“ (Kripal 1998, 182). Vadinasi, skirtis ran ji gali nulemti tolesnio jo gyvenimo būdą ir prasmę. dasi tik pasyvaus ir aktyvaus pradų sąveikos lygmenyje, „Brahmanas nuo Śakti nesiskiria (abheda)“, – filoso bendrame mistikai ir mitologijai. Pasak J. Kripalo, „tiek fine, intelektine kalba tariant. „Mačiau, kaip mylisi Šiva mitas, tiek mistika stengiasi išspręsti prieštarą, pranokti ją ir Šakti“, – mito ir vaizduotės kalba tariant. Tai ir tan- dialektiniu priešybių sutapatinimu. Mitologas turi prisipa tros kalba. „Visa tai, – apibendrina Ramakrišna, – labai žinti, kad jam visada lemta patirti nesėkmę, nes prieštara slaptas pokalbis“ (Kripal 1998, 180–181). Jis aiškina: yra prieštara, ir priešybių pora negali tapti vienu. Misti „Brahmanas kartu yra Šakti. Kai apie jį galvojame kaip kui valia nesutikti: prieštaravimą tesudaro tokių priešybių apie neveikiantį, vadiname jį Brahmanu. Kai apie jį gal pora, kurių kategorijos dar nebuvo peržengtos“ (Kripal vojame kaip apie kuriantį, palaikantį ir griaunantį visatą, 1998, 182).

55 MOKSLO DARBAI

Kaip tikras tantrikas, Ramakrišna mokė: „Pamaldaus mo ir jo polinkio moteriškąsias dievybes išvis sunaikin žmogaus meilės troškimas kyla ne iš geismo“ (Kripal ti“ (Gross 2000, 106–107). 1998, 192). „Dievo negalima regėti šiomis kūniškomis Daugeliu atvejų mokslininkų nuostatos ir metodai tik akimis. Atliekant sadhaną, susiformuoja meilės kūnas, perima ir asmeninės patirties pagrindu transformuoja kul kuris turi meilės akis ir ausis... Šiuo meilės kūnu su Esme tūriškai determinuotas interpretacijas. Kita vertus, Vaka ir mylimasi“ (Kripal 1998, 193). Šis „meilės kūnas“ tad ruose, skirtingai nei Lietuvoje, pripažinti asmeninį santykį yra tantros vaisius, radęsis iš mitinės vyriškojo Brahma su tyrimo objektu nebėra visiškai nepriimtinas dalykas. no sampratos paties Ramakrišnos įkūnytos Šakti (Kripal Priešingai, daugelis mokslininkų, be kompetencijos dirbti 1998, 195). su objektyviais duomenimis, atvirai demonstruoja ir savo Gilinantis į Ramakrišnos gyvenimą, akivaizdžiai pa subjektyvų santykį, savaip irgi prisidedantį aiškinant reiški sitvirtina M. Eliade’s teiginys, jog istorinės asmenybės nį. Žinoma, oficialiai tokia pozicija mokslo pasaulyje nėra gana greitai tampa sumitintos – tam, kad būtų galima sekti įteisinta. Tačiau nors iš pažiūros mokslo „bendrininkavi jų pavyzdžiu: „Istoriškumas neilgai atsispiria naikinančiai mas“ su tiriamuoju objektu laikomas blogybe, teologijoje, mitinimo galiai. Pats istorinis įvykis, kad ir koks reikš psichologijoje ir antropologijoje refleksija, o ypač saviref mingas būtų, išsilaiko liaudies atmintyje ir jo atminimas lekcija, pasak K. Erndl, yra tiesiog būtina, todėl – priešin sužadina poetinę vaizduotę tiek, kiek priartėja prie miti gai – būtent mėginimas atsiriboti nuo savo tyrimų objekto nio modelio“ (Eliade 1996, 44). Ramakrišna pirmiausia čia kelia rimtų problemų (Erndl 2000, 13). Gali būti, jog sekė šventuoju provaizdžiu, o paskui juo tapo pats. afektyvi atida suteikia galimybę pirma pažinti tyrinėjamą Iš to, kas pasakyta, matyti, jog tantra – labai talpi sąvo reiškinį iš vidaus, tai yra iš esmės, žinoma, neatmetant rei ka. Kaip praktika, ji skyla į dvi kategorijas, kurių kiekvie kalavimo paskui jį aprašyti moksliškai objektyviai. na yra savaip reikšminga ir atitinka praktikuotojo prigim Kaip veikia mitologinis „asmeninis simbolis“, maty tį, arba „savą būdą“ (svabhāva). sime iš žemiau pateikto šiuolaikinio moteriškosios dievy bės tantrinio garbinimo pavyzdžio, kuris yra tuo labiau Tantros mitas ir šiuolaikinis žmogus įsidėmėtinas, jog rašo 1) moteris 2) mokslininkė. Žydų kilmės australų mokslininkė Brenda Dobia į In Vis dėlto mums rūpi gyvas žmogaus santykis su meile diją važiavo su aiškia pasaulietiška nuostata; pasak jos, ji kaip fenomenu ir to santykio raiška. Ar visada lytiškumas anaiptol nesirengė išduoti savo žydiško auklėjimo susidū yra lemiamas veiksnys? Kaip šį klausimą šiuolaikiniam rusi su pabrėžtine hindų stabmeldyste, nors ir pripažino Vakarų žmogui siūlo spręsti tantra? jogą turint teisę būti dvasiniu keliu. Tačiau savo nuostatą Tiek androcentrizmas, tiek ginocentrizmas yra kraš jai labai greitai teko pakeisti, ir visai neva kasdieniško tutinumai; manytina, jog nei androfobija, nei ginofobija mis aplinkybėmis. Madraso parduotuvėje išvysta deivės meilės klausimo neišsprendžia. Be to, mitologijoje die Parvatės statulėlė prikaustė jos dėmesį: „Nepaisant mano vybės gali keisti lytį – pavyzdžiui, Kali virsta Krišna ir primygtinio sąmoningo pasipriešinimo, devi, hindų deivės, panašiai. Tiriant bengalų kalba parašytas tantras, lyties atvaizdas netikėtai ir beviltiškai mane pakerėjo. Nieko ne problema apskritai neiškyla vien todėl, kad įvardis čia ne išmanydama apie hindų mitologiją ir demonstratyviai nu turi giminės. Tad „vyriško“ ar „moteriško“ prado domina sistačiusi ja nesidomėti, kiekvieną sykį pagaudavai save vimas dažniausiai priklauso nuo vertėjo prioritetų. traukiamą vienos jos statulėlės“, – taip Brenda aprašo savo Tracy Pintchmann teigia, jog tam tikro simbolio lemtingą susitikimą su Deive Motina (Dobia 2000, 204). reikšmė nėra iš anksto nulemta – ji išplėtojama per as Savo patyrimu Brenda Dobia, kaip atvirai leidžia su meninį arba kultūrinį santykį ir priklauso nuo patyrimo prasti ji pati, patvirtino M. Eliade’s įžvalgas. Viena jų tei bei interpretacijos. Su tuo sutinka daugelis religijotyri gia mito tikrumą: „Mitas pasakoja šventą istoriją, tai yra ninkų. Todėl „vyriškojo Dievo simbolizmas turėjo po pirmykštį įvykį, įvykusį laikų pradžioje, ab initio. Tačiau linkį būti seksistinis ir antifeministinis ne dėl to, kad tai atpasakoti šventą istoriją tolygu atskleisti paslaptį“; mi jam savybinga, o todėl, kad jį tokį padarė atitinkamas tas „kalba tik apie tikrus dalykus, apie tai, kas įvyko iš interpretavimas ir taikymas“ (Pintchmann 2000, 191). tikrųjų, visiškai tapo. Suprantama, jog tie tikri dalykai yra Tas pat pasakytina ir apie moteriškųjų dievybių interpre šventi dalykai, nes šventumas yra kaip tik tai, kas išskir tavimą. Pasak Ritos M. Gross, „mes, religijų istorikai, tinai tikra“ (Dobia 2000, 205). Tad be jokio pasirengimo žinome, jog dievai ir deivės ilgainiui sukuriamos pačių ar išankstinio susipažinimo Brenda Dobia bematant buvo pasišventėlių“, ir kad viskas priklauso nuo to, kaip išsi įtikinta tiesos, tikrovės, su kuria susidūrė. Taigi ji pasiel aiškinami mitai ir įvaizdžiai; kadangi hinduistinė mintis gė pagal M. Eliade’s suformuluotą imperatyvą, jog „mite daugeliu požiūrių yra androcentrinė (patriarchalinė), tai reikia ieškoti tinkamų principų bei paradigmų ir juos susi lėmė ir atitinkamą dievybių interpretacijos pobūdį; vis grąžinti į savo elgesį“ (Dobia 2000, 206). dėlto mokslininkė pažymi, jog „hindų politeizmas su Brenda Dobia nuosekliai aprašo savo vidinę evoliu daugybe deivių radikaliai skiriasi nuo Vakarų monoteiz ciją: „Atrodo, nuo pat pirmos akimirkos kažkas manyje

56 DAIVA TAMOŠAITYTĖ. INDIŠKOJO KĀLĪ DIEVYBĖS KULTO KELIAS Į VAKARUS atsivėrė subtilesnei, betarpiškesnei tiesai ir paskatino iš (tantrą) pritaiko savo dvasinėms reikmėms. Savo ruožtu ir siskleisti mitinę dimensiją, gyventi jai manyje net ir tada, pati tantrinė praktika „pritaiko“ sau, transformuoja adep kai nesuvokiau jos įtakos“. Ji vėl pasiremia M. Eliade: tės būseną. „Vienu ar kitu būdu žmogus ‘išgyvena’ mitą ta prasme, Šis vienas iš daugelio moderniosios tantros pavyzdžių kad jis esti apimtas šventumo, kai mėgaujasi prisimena akivaizdžiai rodo mitologijų akultūracinius procesus ir in mų ar vėl vykstančių įvykių galia“. B. Dobia pažymi, jog tensyvų sakralinės meilės archetipo plitimą. studijuoti, permąstyti ir atsižvelgti į autoritetus ji ėmė Deivės Motinos garbinimas reiškia išminties pripaži gerokai vėliau; pirmojo patyrimo autentiškumą rodo ir nimą gamtoje, tiek išorinėje, tiek vidinėje (prigimtyje). tai, kad tuo metu ji neturėjo jokio religinio filosofinio pa Kosminės evoliucijos procesą iš vidaus reguliuoja sąmo sirengimo (Dobia 2000, 206). Autorė kelia vieną pagrin nės galia (cit-śakti), kuri reiškiasi ir išorėje, materialiame dinių feministinėje indologijoje klausimų – moters, vienu pasaulyje. Pasak H. Chaudhuri, „visa apimančio vienio su ar kitu atžvilgiu įkūnijančios pačią Deivę Motiną, pro amžinybe samprata“ – labai reikšmingas tantros indėlis į blemą. „Teigiama, jog mitologiškai ji kartais pasireiškia žmogaus dvasinę raidą (Chaudhuri, 1970, 61). per atskirą inkarnaciją, arba įsikūnijimą, taip norėdama Lietuvoje irgi vyksta tantros akultūracijos procesai, padėti kūrinijai, pasiekti tam tikrą konkretų tikslą“ (Do įgiję pramoginio žanro pobūdį. Kaip JAV šeštajame de bia 2000, 211). B. Dobia pasiremia Sri Aurobindo dieviš šimtmetyje tai darė pop žvaigždės, – pradedant Jimiu kosios Motinos samprata: „Išlikdama individu, ji įkūnija Hendrixu, ant gitaros išpaišiusiu jantras, bei Micku Jag dviejų didesnių savo egzistencijos formų [transcendenti geriu, nusifilmavusiu filme „Tantra“, ir baigiant jogos asa nio ir kosminio] galias, taip padarydama jas gyvas ir arti nas išpopuliarinusia Madona, – panašiai Lietuvoje tantri mas mums“ (Dobia 2000, 211). Toliau tirdama Parvatės, nius erotinius elementus savo įvaizdžiui pasitelkia daini kaip klusnios Šivos žmonos, mitą Brenda aptinka, kad „ji ninkė Sati, Linas Karalius-Ezopas ir kiti kultiniai jaunimo lieka pažeidžiama ir turi kovoti su kultūros normų ribotu „guru“. Plačiau šis reiškinys buvo nagrinėtas ankstesnia mu. Šiuo atžvilgiu mitinio pasakojimo eilutės, be jokios me autorės straipsnyje (Tamošaitytė 2009, 33–38). abejonės, yra paveiktos jų autorių [vyrų] kultūrinių nuos Taigi galėtume daryti išvadą, jog bet kurį diskursą, tatų“ (Dobia 2000, 220). Nepaprastai įdomi, tiek asme neigiantį bendrą žmonijos dvasinę patirtį arba galimybę ją niškos, tiek tradicinės devocionalios poezijos persmelkta perduoti kitam nepriklausomai nuo rasės, nacijos ir lyties, dvasinių patirčių „ataskaita“, kupina filosofinių santykio reikėtų įvardyti kaip kolonijinio diskurso recidyvą. Sakra tarp garbintojos ir dievybės apmąstymų, išsilieja į au linės meilės mito difuzija ir transformacijos liudija post tentiškos tantrinės praktikos prisipažinimą: „Ji gali būti kolonijinio diskurso tikrovę ir proto atvirumą, sugebant išprotėjusi mergina. Dėl manęs, tai esu pakankamai iš įvertinti bendražmogiškas vertybes nepaisant jų kilmės. protėjusi, kad būčiau sutraiškyta jos laukinės, pirmykštės ugningos jėgos, banguojančios manimi. Ji ragina mane patikėti nušvitimo blyksniais, sužadintais jos žaibiškos LITERATŪRA: kundalini energijos spaudimo. Meta man iššūkį, idant pa tikėčiau ją žinant, kaip išgyti nuo chaoso, paleisto laisvai Avalon 1979 = AVALON, Arthur. Tantra of the Great Liberation: veikti šiame jos tamsiame amžiuje, ligos“ (Dobia 2000, MahānirvāËa Tantra. New York: Dover Publications, 1979. 228). Pagaliau autorė savo liudijimą vainikuoja ypatingu Chaudhri 1970 = CHAUDHRI, Haridas. Integral Yoga. San Fran mistiniu patyrimu, kuris savo ruožtu baigiasi radikalia cisco: California Institute of Asian Studies, 1970. Barthes 1957 = BARTHES, Roland. Mythologies. Paris, 1957. išvada: „Ji ėmėsi savo mėgstamų mokymo priemonių – DasGupta 1969 = DASGUPTA, Sushil Bhusan. Obscure Religious metė mane į tiesioginio patyrimo ugnį. Stengdamasi savo Cults as Background of Bengali Literature. Calcutta, 1969. meilę tvarkyti taip, kad atlaikyčiau socialinį spaudimą, Dobia 2000 = DOBIA, Brenda. Seeking Ma, Seeking Me. Iš: Is the patekau į padėtį, kuri ėmė mane varžyti. Tuomet prieš Goddess a Feminist? Ed. by Alf Hiltebeitel & Kathleen M. Erndl. mane radosi Šiva ir metė iššūkį. ‘Kur dingo aistra?’ – pa New York: New York University Press, 2000. klausė jis. Ir staiga aš užsidegiau. Ir mitas tapo manimi“ Eliade 1958 = ELIADE, Mircea. Rites and Symbols of Initiation: The (Dobia 2000, 230). Mysteries of Birth and Rebirth. New York: Harper and Row, 1958. Brenda Dobia atstovauja tai kategorijai moterų, kurios Eliade 1958a = ELIADE, Mircea. Patterns in Comparative Religion. a) pripažįsta moteriškųjų dievybių mitinį tikrumą ir jų London: Sheed and Ward, 1958. garbinimo poveikį; b) pabrėžia jų nepriklausomybę nuo Eliade 1959 = ELIADE, Mircea. The Sacred and the Profane. New vyriškųjų dievų; c) savo patyrimo pagrindu liudija dei York: Harper & Row, 1959. vių galios psichofiziologinį pasireiškimą; d) aktualizuo Eliade 1976 = ELIADE, Mircea. History of Religious Ideas, I: From ja nelytinę tantrinę praktiką; e) įveda deivės garbinimą į the Stone Age to the Eleusian Mysteries. Chicago: University of šiuolaikinį feministinį kontekstą; f) hindų dievybių kultą Chicago Press, 1976. perkelia į Vakarų erdvę arba, veikiau, iškelia aukščiau Eliade 1989 = ELIADE, Mircea. History of Religious Ideas, III. geografinės, kultūriškai paveldėtos duotybės; g) praktiką Chicago: University of Chicago Press, 1989.

57 MOKSLO DARBAI

Eliade 1996 = ELIADE, Mircea. Amžinojo sugrįžimo mitas. Vilnius: 3. Priešingai nei šaktizme, kuriame šaktas Deivę Motiną garbina 1996. dažniausiai per tarpininką (šventiką), tantriniai tekstai liudija Erndl 1993 = ERNDL, Kathleen M. Victory to the Mother. New tiesioginį pasišventėlio santykį su šakte, taip pat galimą jos pa York: Oxford University Press, 1993. čios trejopą apraišką: per moters iniciaciją pagal kilmę (linijinė Erndl 2000 = ERNDL, Kathleen M. Introduction: Writing Goddesses, perdava), galimybę tapti religine mokytoja (guru) ir tiesioginį Goddesses Writing, and Other Scholarly Concerns. Iš: Is the Deivės įsikūnijimą į moterį. Goddess a Feminist? Ed. by Alf Hiltebeitel & Kathleen M. Erndl. 4. „Tantros konstravimas XIX a. buvo ne tik paprastas vienpusis New York: New York University Press, 2000. procesas – europiečių fantazijų projekcija į egzotiško Kito veid Gross 2000 = GROSS, Rita M. Is the Goddess a Feminist? Iš: Is the rodį. Tai buvo ir pačių indų vaizduotės produktas, kuriuo jie Goddess a Feminist? Ed. by Alf Hiltebeitel & Kathleen M. Erndl. atsiliepė į kolonializmą bei jį idėjiškai grindusį orientalizmą ir New York: New York University Press, 2000. sąveikavo su juo“ (Urban 2007, 59). Kripal 1998 = KRIPAL, Jeffrey J. Kālī’s Child. Chicago: University 5. Sunderis Radžanas (Rajan) rašo, jog feminizmo istorikai Indi of Chicago Press, 1998. joje mitą apie „pranašesnę“ arijų (aukštesniosios klasės) moterį Kripal 2000 = KRIPAL, Jeffrey J. A Garland of Talking Heads for XIX a. antrosios pusės nacionalistinėje istoriografijoje sutapatino the Goddess: Some Autobiographical and Psychoanalytic Ref su ta pačia ideologine figūra kaip ir indų nacionalistai, kurie už lections on the Western Kali. Iš: Is the Goddess a Feminist? Ed. išsilaisvinimo kovos vėliavą iškėlė karingosios deivės įvaizdį, o by Alf Hiltebeitel & Kathleen M. Erndl. New York: New York Motinos Indijos (Bhārat-mātā) idėją – už nacionalinės tapatybės University Press, 2000. pamatą. Toks radikalizuotas hinduizmas esą gimdo agresyvias Obeyesekere 1990 = OBEYESEKERE, Gananath. The Work of moteris lyderes, įkūnijančias „moteriškąją galią“ (strī śakti). Culture: Symbolic Transformations in Psychoanalysis and Ant- XX a. pabaigoje šūkis „Kali – moterims“ tapo efektyviu femi hropology. Chicago: University of Chicago Press, 1990. nistinės spaudos logotipu. Menas (teatras, muzika, kinas) ypač Pintchmann 2000 = PINTCHMANN, Tracy. Is the Hindu Goddess sustiprino ir atgaivino Sitos, Savitrės bei kitų moteriškųjų mitinių Tradition a Good Resource for Western Feminis? Iš: Is the God- figūrų reikšmę, o Deivės kultui ir jos papildiniui – herojiškos dess a Feminist? Ed. by Alf Hiltebeitel & Kathleen M. Erndl. moters-didvyrės (vīranganā) įvaizdžiui suteikė mitinį pamatą, New York: New York University Press, 2000. istorinį turinį ir populiarią formą (žr. Rajan 2000, p. 272). Rajan 2000 = RAJAN, S. Real and Imagined Goddesses: A Debate. 6. Pavyzdžiui, kastų ir vedybinio statuso ignoravimas atliekant Iš: Is the Goddess a Feminist? Ed. by Alf Hiltebeitel & Kathleen maithuną: žemesnės kastos moteris ir dargi kito vyro žmona M. Erndl. New York: New York University Press, 2000. buvo laikoma tinkamesne partnere ir garbinimo objektu, kadangi Sherma 2000 = SHERMA, R. D. “Sa Ham – I am She”: Woman as tai (ypač budizmo vadžrajanoje) įgalino veiksmingiau peržengti Goddess. Iš: Is the Goddess a Feminist? Ed. by Alf Hiltebeitel & nušvitimui trukdančias konvencijų ribas. Kathleen M. Erndl. New York: New York University Press, 2000. Siegel 1990 = SIEGEL, Lee. Sacred and Profane Dimentions of Love in Indian Traditions. Delhi: Oxford University Press, 1990. Cult of Indian Goddess Kālī: Tamošaitytė 2009 = TAMOŠAITYTĖ, Daiva. Tantros vizija da Way to the West bartinėje Lietuvos kultūroje. Iš: Liaudies kultūra, 2009, Nr. 6. Urban 2007 = URBASN, Hugh B. Tantra. Delhi: Motilal Banarsidass Daiva TAMOŠAITYTĖ Publishers, 2007. The author investigates the Tantra rituals in India and Vivekananda 1984 = Vivekananda, The Complete Works of Swami their spread to the USA and then Europe. The esoteric ritu Vivekananda, V. Calcutta: Advaita Ashram, 1984. als that worship female Goddesses (including the most pop Woodroffe 1978 = WOODROFFE, John. Shakti and Shākta. New ular, Kālī cult, in Bengal) are considered from two points York: Dover Publications, 1978. of view, positively and negatively. The paper demonstrates NUORODOS: how ancient worships of the Goddess, the myth of the sacral Śiva-Śakti love relationships and the mysterious kundalinī 1. T. y. vartojamos feministinės sumoterintos žodžių formos, bet yoga find their way to the contemporary Indian and West kokias, net antrines vyriškumo užuominas keičiant atitinkamo ern world, acquire contemporary interpretations and made mis moteriškomis, pavyzdžiui, vietoj anglų human ‘žmogus; a part of feminist Indian studies. Most tāntric practices em žmogiškas’ sakoma hufem (negramatinis dėmuo, skiemuo –man brace the entirety of life, including the lower aspects of hu suprantamas kaip žodis man ‘vyras’ ir keičiamas dėmeniu –fem man existence. They strive to overcome the deficiencies of primenančiu trumpinį fem. ‘mot.’), vyriškos g. žodžiams pride human nature and advocate the optimistic view of the body damos mot. galūnės, kai kurios „vyriškos“ sąvokos paverčiamos as a means to achieve enlightenment and liberation. moteriškomis ir pan. 2. Pavyzdžiui, už priklausymą vaišnavų (krišnaitų) bendruome nei ar vien prisipažinimą esant tuometiniu „krišnaistu“ buvo Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Lyginamųjų kultūros studijų skyrius, Saltoniškių g. 58, LT-08105 Vilnius, baudžiama net areštu, tikintieji patyrė persekiojimus. Lietuvoje el. p. [email protected] atsiradęs 1980 metais, Krišnos sąmonės judėjimas atgavus Ne priklausomybę itin sustiprėjo. Gauta 2010-03-24, įteikta spaudai 2010-06-14

58 SKAITYMAI

Siargiejus San’ko gimė Oršoje 1962 m., Baltarusijos valstybiniame universitete baigęs fiziką, įstojo į Filosofijos instituto doktorantūrą, kurią baigė apsigindamas daktaro (Baltarusijoje – kandidato) disertaciją „Semiotinių paradigmų tipologijos ontologiniai pagrindai“. Toliau darbuojasi kognityvinės (ir kontrastinės) kultūrologijos, etnosemiotikos, mito filosofijos, indoeuropiečių ir baltarusių mitologijos, baltarusių tradicinės kultūros bei etnogenezės srityse, 1998 m. išleido monografijąШтудыі з кагнітыўнай і кантрастыўнай культуралёгіі „Kognityvinės ir kontrastinės kultūrologijos tyrimai“, baltarusių mitologijos žodyno Беларуская міфалогія (2004, 2006) bendraautoris bei mokslinis redaktorius, enciklopedijos Беларускі фальклор (2005—2006) bendraautoris, Etnokosmologijos centro Kryўja („Krivija“) vienas iš įkūrėjų bei vadovų, nuo 1994 ligi 1998 m. – minėto Etnokosmologijos centro leidinio „Kryўja: Crivica. Baltica. Indogermanica“ vyriausiasis redaktorius, nuo 2005 m. – leidinio „Druvis“ mokslinis redaktorius. Šiuo metu tai vienas iš įdomiausių Baltarusijos etnokultūrologų, baltarusių etninę tradiciją tiesiogiai siejantis su baltiškuoju paveldu ir baltarusius pavadinęs „slavakalbiais baltais“. Siūlome jo straipsnį grynai baltiška tematika, kuriame į prūsų bei lietuvių mitologijos tyrimus labai įtaigiai įtraukiama baltarusiška medžiaga (o tai padaryti seniai laikas).

Legendinis Litvas indoeuropietiškojo dvynių mito baltarusiškajame kontekste

Siargiejus SAN’KO

Pergalės Žalgirio mūšyje 600-mečiui žemė vadinta Pa- (Undir-) arba Mažąja Lietuva (Klein- littaw, Klein Littauen). Matyt, remdamiesi tais pat duo Simono Grunau (1529 m.) ir Luko Davido (1583 m.), menimis, taip pat Erazmo Stelos prūsų kilmės „alanišką su nuoroda į vyskupo Kristijono užrašus (XIII a.), pa ja teorija“, su kunigaikščio Litvo vardu Lietuvos pava teiktoji Lietuvos vardo eponiminė kilmės versija yra dinimą siejo Motiejus Strijkovskis (1582 m., dar Litwos verta dėmesio jau vien dėl to, kad tradicija tautų ar ati bei Litalanus)3 ir Martynas Belskis (1597 m.).4 tinkamų teritorijų gyventojų ir pačių tų teritorijų pavadi Forma Литфа sutinkama XVI a. knyginėje kalboje. nimus sieti su mitinių ar pusiau legendinių protėvių arba Antai pasakojimo apie Atilą iš Poznanės rinkinio (apie pirmųjų krašto gyventojų – arba tų, kurie pirmieji krašte 1580 m.) senabaltarusiškame vertime sakoma: …Атыля ėmė karaliauti, – vardais siekia gilią senovę ir XVI a. абы мог в±дати што с³ по всихъ краинахъ св±та buvo suvokiama ne mažiau natūraliai nei Homero lai д±ºть, постановил на чотырох м±сцах своихъ kais.1 Sulig Grunau perpasakotu padavimu, prūsų kara посты албо подводы, “дну в Кольне, што ихъ зовуть lius Videvutis turėjo 12 sūnų, iš kurių vyriausiasis buvo Акгрыппина, другую въ ªдоре, третюю в Литфе, vardu Litvas (Lithppffo, Lyttpho, Lithpho, Litpho, Litwo четвертую у Реки Танис, с тых мсцъ каждое мало iš *Litvas, kaip kad Patollo iš *Patul(a)s, Patrimpo iš не всего св±та справы через “тм±неные на м±сцах *Patrimpus, Perkuno iš *Perkunas), kurio vardu ir tapo своихъ посты до Сыкамбрыи до него доношоно, а pavadintas kraštas, paskirtas jam karaliauti, – Litvanija “н “п³ть “ным всимъ волю свою “знаимовалъ „Ati (Lithphania) kartu su to krašto gyventojais.2 Simonas la, norėdamas žinoti, kas darosi visuose pasaulio kraš Grunau ir Lukas Davidas taip pat vienbalsiai praneša, tuose, keturiose vietose pastatė savo postus, arba įgulas, jog Litvas, apsistojęs tarp Bugo (Boycko, Boicko) ir Ne vieną Kolnyje, vadinamoje Agripinoje, kitą Edore, tre muno (Nymno, Niemo), įkūrė čia įtvirtintą gyvenvietę, čią Litfoje, ketvirtą prie Taniso upės. Iš tų vietų kie pavadintą jo sūnaus Garto (Gartho, Garto) vardu, nūnai kviena turėjo pranešti viso pasaulio reikalus per jose vadinamą Gardinu (Grottna, Grodna), vokiškai Garz, įsteigtus postus jam į Sikambriją, o jis visiems savo va Gartz arba Gartho. Dar jiedu teigia, kad jų laikais ši lią pranešdavo“.5

59 SKAITYMAI

Įdomu, kad dar neseniai panašaus fonetinio pavi autentišką padavimą. Akivaizdu, kad šaltiniai, kuriais dalo žodį galima buvo išgirsti šiaurinėse bei rytinėse naudojosi Grunau, buvo skirtingi tiek chronologiškai, baltarusių tarmėse: лîтба (Bešenkovičių r.), лîтпа tiek savo pobūdžiu: vietinė tautosakinė-mitologinė tra (Mogiliovo r.) „dantenė (Circaea lutetiana L.)“ – ne dicija, antikos autorių žinios, ankstyvųjų viduramžių didelis augalas su rožiniais žiedais.6 Pasak „Baltarusių kronikos, Renesanso epochos kronikos.10 kalbos etimologinio žodyno“, lotyniškasis pavadini Šio tyrimo kontekste susidomėjimą kelia būtent tau mas kilęs iš gr. kirka%a, o šis žodis savo ruožtu – iš tosakinis-mitologinis legendos pamatas. burtininkės Kirkės vardo (K%rkh, dorėnų K%rka). Šio Užuominą į archajišką mitologinį legendos pamatą augalo pavadinimai kitose Europos kalbose yra lo teikia jau patys brolių vardai. Brutenio vardas (Brude- tyniškojo vertiniai: baltarusių чараўнiца „kerėtoja“, no, Bruteno, Brutenus, Brutheno, Brutteno), gal kiek калдуха „burtininkė“, rusų волшебная трава „stebu sugermanintu pavidalu, akivaizdžiai reiškia „brolis“. klingoji žolė“, колдовская трава „burtų žolė“, lenkų Videvučio vardo (įvairių autorių Vejdenutus, Vydevutis, czarownik, čekų, slovakų čarovnîk „kerėtojas“, kroatų Vidowuto, Viduutus, Waidewut, Wejdewut, Wenedut, Wi- vilenička trava „vilų žolė“ (< vîla „laumė, rusalka“), dewuto, Widewutte, Widiwutus, Wydowudo, Wydowu- vokiečių Hexenkraut „raganų kopūstas“, Zauberkraut dus, Widowuto, Wydowuto, Widowutus, Witoud, Witou- „burtų kopūstas“, prancūzų herbe aux sociers „bur do, Witowudus, Witowuto, Wotowudo) atvejis ne toks tininkų žolė“.7 Atsižvelgdami į tai, ir žodžiui лîтба paprastas. Šiuolaikinis lietuviškas perskaitymas Vaide- / лîтпа galime rekonstruoti reikšmę *„burtininkė, vutis atrodo kaip savotiška modernizacija – bandymas burtininkas“. Kontekstą tokiam aiškinimui suteikia šį vardą pastatyti į vieną gretą su tokiais tam tikros spe baltarusių posakis Вялiкi чараўнiк, сказана – лiцвiн cializacijos žynio pavadinimais kaip vaidila, vaidilu- „Didis burtininkas, pasakyta – lietuvis“.8 Ne paskuti tis.11 Tai juolab stebina dėl to, kad Videvučiui priklausė nėje eilėje tai susiję su ilgai baltų kraštuose išlikusia pasaulietinė bei karinė valdžia, o sakralinė valdžia buvo pagonybe (plg. rusų posakį литва поганая „pagoniš Brutenio kompetencijoje. koji, bjaurioji lietuva“). Ukrainoje žinomas panašus Dar dirbtinesnis atrodo Johanneso Voigto aiškinimas, augalo pavadinimas: литвинчики „naktižiedė (Silene remiantis „teisingesnėmis“ lytimis Widebod, Widenbod, armeria L.)“, kurį „Ukrainiečių kalbos etimologinis Withebod, kurių pirmieji dėmenys Wide-, Withe- sieja žodynas“9 sieja būtent su литвин „lietuvis; (pasen.) mi su vidivarijų etnonimu (Widivarier), o antrieji kildi baltarusis; Polesėnas“ – tuo pagrindu, kad augalo po nami iš vo. Bod „valdžia, valdymas, komandavimas“, rūšis Silene lithuanica Zapal. (skirtingai nuo Silene kaip kad varduose Waltbote, Walbod. Taigi Videvutis, armeria, auginamo soduose) auga Polesės miškuose. pasak Voigto, reikštų Vide-Valdytoją (Widen-Gebieter), Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad lotynų Silene Vide-Kunigaikštį (Widen-Fürst), Vide-Vadą (Widen- – tai moteriškosios giminės žodis, perteikiantis graikų Führer), Vide-Viršininką (Widen-Oberhaupt).12 Seilhno% „Silėnai“ – kaimo bei miško dievaičiai, arti Paprasčiausia būtų šiame varde matyti vedinį iš in mi satyrams, vaisingumo bei gamtos stichijų demonai. doeuropietiškojo našlės pavadinimo: *widhewo- > ger Drauge su satyrais ir menadėmis (gr. main@s, main@doV manų *widewō (gotų widuwō, sen.vo.aukšt. wituwa, vo. „apsėstoji; sukeliančioji pamišimą; siuto apimta bak Witwe, ang. widow), praslavų vъdova, prūsų widdewū chantė, menadė“) silėnai sudarė Dioniso palydą. Plg. (< *vidavā), sen. indų vidhāvā, avestos vidavā, lo. vi- baltarusių užkalbėjimuose лясная матка „miškinė dua, sen. airių fedb, gėlų guedeu „našlė“, gr. ëÇqeoV motulė“, царыца-лесавiца (Маўра) „miškinė karalie „nevedęs“.13 Akivaizdu, kad paliudytoji prūsiška lytis nė (Maura)“, лесунiха „miškinė“ ir ypač вадзянiца, widdewū kaip niekas kitas tinka būti pagrindu Videvu лесавiца, шальная дзявiца „vandeninė, miškinė, pa čio vardui, realizuojančiam standartinį baltų antroponi siutusi mergelė“ (užkalbėjimas „Nuo rusalkos“) gre mikoje darybinį modelį: plg. Daiva – Daivutis, Eima ta kroatų vilenička trava „vilų žolė“ (< vîla „laumė, – Eimutis, Laima – Laimutis ir t.t. rusalka“) = baltarusių *лiтва. Baltarusiškasis žodis Mitinių dvynių – tradicijų steigėjų porose reikšmin – akivaizdus pavadinimų, galėjusių figūruoti europie gas dažnai pasirodo tik vieno iš dvynių vardas, antrąjį tiškuose herbarijuose, vertinys. pavadinant tiesiog „(jo) broliu“. Antai Vergilijaus Re- Tačiau pirmiausia dėmesį patraukia Simono Gru mus et frater („Georgikos“ II.533), Remo cum fratre nau pasakojimas apie senųjų prūsų visuomeninės san Quirinus („Eneida“ I.292). Tai atitinka ir stulpų poros, tvarkos bei šventosios tradicijos legendinius įsteigėjus kurią prūsai statydavo savo šventyklose po žymiųjų – brolius Videvutį ir Brutenį. Jo pagrindas vertas pasi brolių steigėjų mirties, pavadinimai: Wirschaitos (ke tikėjimo, nes pats Simonas Grunau kilme buvo prūsas lios dešimtys užrašymo variantų) ir Szwaybrotto (Is- ir gerai žinojo vietinius padavimus. Abejonių gali kel zwambrato, Schneybrato, Schnejbrato, Snejbrato), t.y. ti nebent istorinis kontekstas, į kurį autorius patalpino Viršaitis ir Jo brolis (nors tai, tiesa, ir prieštarauja brolių

60 SKAITYMAI santykiui pagal amžių: jiedu mirė kartu, bet Brutenis П savo ruožtu ėjo Dvynių žvaigždyno ženklu.18 Tikė 132-jų metų, o Videvutis – 116). tina, jog panašų vaidmenį Romoje atliko Jano Kvirino Tai, ką praneša Grunau apie Videvutį ir Brutenį, – vartai, juolab turint omeny būdingą Jano dvilypumą: būtent, kad pirmasis vykdo pasaulietinę valdžią, o an jis vaizduotas su dviem veidais, vienu atsuktu į praeitį trasis yra vyriausias žynys, – visiškai atitinka protoin (senas), kitu – į ateitį (jaunas), o patys vartai vadinti doeuropietiškąjį „sukūrimo mitą“ (myth of creation), Geminus (Titas Livijus I.19.2), iš lo. gemini „dvyniai“. arba „steigimo mitą“ (myth of foundation), kaip kad Įdomu pastebėti, jog ant kai kurių Lietuvos Didžio jis rekonstruojamas remiantis pirmiausia senovės indų, sios Kunigaikštystės vėliavų Žalgirio mūšyje buvo pa iranėnų, germanų, keltų, graikų bei romėnų duomeni vaizduotas „Gediminaičių stulpų“ ženklas, lenkiškai mis.14 Tiksliau, tarsi kartoja, atgamina kosmogoninio vadintas Kolumny „Stulpai“, kuriuo Didysis kunigaikš precedento modelį. Juk miesto, religinės tradicijos ir tis Vytautas žymėjo savo žirgus. A. Citovo nuomone, t.t. steiginys – tai savotiškas kosmogoninio precedento „gali būti, kad šios vėliavos buvo pavaldžios Vytautui pakartojimas, o žemiškieji herojai turi atitinkamus dan kitaip, užtat ant jų ir buvo pavaizduotas ne valstybinis, giškuosius (dieviškuosius) prototipus. o būtent giminės herbas“.19 Centrinis „Stulpų“ herbo Antai broliai (dvyniai) karaliai Remas ir Romulas elementas, grafiškai skirtingas nei šoniniai stulpai, gali buvo prilyginami dieviškiesiems dvyniams Dioskūrams būti interpretuojamas kaip „šventykla“, galbūt Vilniaus – Kastorui ir Poliuksui ligi pat imperijos laikų. Tai ne „Perkūno šventykla“. Tai gerai derėtų su tuo faktu, kad prieštaravo romėnų, kaip ir apskritai visų helėniškojo poriniai stulpai Spartoje stovėjo būtent priešais šventy pasaulio gyventojų, papročiui savo karalius, impera klų įėjimus, taip pat su Jano kaip visų įėjimų bei slenks torius arba karališkosios šeimos narius prilyginti vie čių sargo vaidmeniu (custos, servus; plg. limina servo niems ar kitiems dievams globėjams. Antai I a. Dioskū Ovidijaus „Fastai“ I.173). Visą „Stulpų“ kompoziciją rams buvo prilyginti: broliai Gajus ir Liucijus Cezariai, galima tad palyginti su prūsų trejybe Romovės šven Tiberijus ir Drusas Vyresnysis, Germanikas ir Drusas tykloje (Patolas–Perkūnas–Patrimpas) ir hipotetiškai Jaunesnysis, Neronas ir Drusas Cezaris (Germaniko susieti su Perkūno šventykla Vilniuje. sūnus), Druso Jaunesniojo ir Livilos sūnūs dvyniai.15 Įdomus atrodo Borisovo miesto herbas, pirmosios Regis, ne atsitiktinai XVI amžiaus autoriai būtent Dios žinios apie kurį siekia XII a. ir yra susijusios su sėkmin kūrams prilygino prūsų Patolą ir Patrimpą. gu Polocko kunigaikščio Vseslavo sūnaus Boriso (pa Spartoje su legendinių dvynių Proklo ir Euriste saulietinis vardas – Ragvaldas) žygiu prieš jotvingius. no, kurių dangiškieji globėjai buvo Dioskūrai, veikla Pagal aprašymą, herbą sudaro vartai sidabriniame lau buvo susijęs diarchijos (dvivaldystės) institutas, tik, ke, o tarp dviejų vartų bokštų – vyro su dviem raktais skirtingai nuo prūsų, be aiškaus valdžios padalijimo į rankose figūra. sakralinę ir pasaulietinę, užtat pasižymėjęs nedraugiš Du bokštai, vartai, vyro su raktais figūra gali būti kais valdančiųjų dinastijų tarpusavio santykiais. Nors laikomi (archetipiniais) Jano ikonografijos elementais, jeigu teisūs tie tyrinėtojai, kurie diarchijos šaltiniu paveldėtais krikščionių šventųjų: Petro (dogmatinėje laiko poachajiškąjį dorėniškąjį sinoikizmą, tai galima krikščionybėje) arba Jurgio (liaudies krikščionybėje). prileisti, kad ir čia iš pradžių viena dinastija rėmėsi Petras – ne tik dangiškasis vartininkas, laikantis „dan paveldėta achajiškąja karalių-žynių (@nax) tradicija, o gaus karalystės“ raktus (paprastai du), bet ir Bažnyčios antroji – dorėniškąja karalių-vadų (basile&V) tradici – tikinčiųjų bendruomenės – pagrindėjas (kaip kad Ja ja. Iš tikrųjų pirmoji, Agiadų, buvo laikoma senesne nas buvo pirmasis religinis „reformatorius“ Italijoje). nei Euripontidų. Be to, pats diarchijos institutas buvo Petras buvo pirmiausio pašaukto apaštalo Andriaus sankcionuotas dievo dvynio Apolono.16 A. Parpolo žo brolis, su juo tad Petras sudaro savotišką „dvynių“ džiais apie vedų arijų visuomenę, „senovėje Nasatjai porą.20 Petru pradedamas dvylikos išrinktųjų vardiji [Ašvinai – S. S.], kaip kad ir Dioskūrai Spartoje, ėjo mas (Mt 10.2; Mk 3.16; Lk 6.14), kaip kad Janu romė dvivaldžio karaliavimo modeliu. Dvyniai įkūnijo kos nai pradėdavo kreipimąsi į savo dievus. Petru, vienu minių jėgų dualizmą, dieną ir naktį, gimimą ir mirtį. iš Romos bendruomenės įkūrėjų (kartu su Pauliumi), Kaip marjai (mãrya „jaunuolis“), jie buvo jaunieji ka krikščionių tradicija grindžia vyskupo institutą,21 to riai bei jaunikiai, vadinasi, irgi reiškėsi kaip vaisingu dėl ne atsitiktinai vyskupo ženklu tampa lituus, kurį mo bei gimimo dievai“.17 galima laikyti mėgdžiojant Jano skeptrą (baculum), Prūsų teokratinės valstybės panašumą į Spartą su kaip jo žyniškojo rango ženklą (plg. krivūlę kaip baltų stiprina dar ir tai, kad Spartoje Dioskūrų simbolis buvo šventikų krivių žyniškojo rango ženklą). Tiesa, sena šventų stulpų pora – visai taip pat, kaip kad prūsuose sis paties Petro atributas – piemens lazda, vainikuota du stulpai simbolizavo Videvutį ir Brutenį. Spartoje šie kryželiu, nuo V a. pakeista raktais, nors katalikų vys stulpai buvo vaizduojami Н arba П pavidalo, o simbolis kupai ir toliau naudojosi išimtinai lazdomis su lituus’o

61 SKAITYMAI pavidalo viršugaliu. Pakeliui pažymėsiu, kad Polesėje nimo ryšys su baltų žynio titulu krivis kol kas atrodo (Turovo apylinkėse) vasarinis Gulbės žvaigždynas va problemiškas. dinamas „Petro lazda“ arba „Karaliaus kryžiumi“.22 Ir V. Toporovas andai Brutenio–Videvučio porą labai kaip kad Janas buvo pasaulio tvarkos bei pasaulio glo subtiliai sugretino su dieviškųjų dvynių Patolo–Patrim bėjas (Me penes est unum vasti custodia mundi „Man po pora iš vyriausių dievų trejybės, kartu su Perkūnu vienam priklauso plačiojo pasaulio globa“: Ovidijaus garbintos Romovėje.26 Įdomu, kad šiedu dievai dvy „Fastai“ I.119) ir „dangiškųjų menių sargas“ (coelestis niai supriešinti pagal požymį senas–jaunas, kurį apra janitor aulae: ten pat I.139), taip ir šventas Petras iš šymuose dargi atitinka tai, kad pirmasis barzdotas (mit kyla ne tik kaip Romos krikščionių bendruomenės, bet einem langen goen Barte; ar ne Patolas vėliau vadintas ir visos visuotinės (kðqolik^V) Bažnyčios globėjas. Bardaičiu?), o antrasis – bebarzdis (ohne bart).27 Verta čia atkreipti dėmesį į metraščių pasakojimo A. H. Krappe andai yra pažymėjęs, kad iš dieviš apie Borisovo įkūrimą vakarų baltiškąjį (jotvingiškąjį) kųjų dvynių poros vienas būdingai vaizduojamas kaip foną. Pasak V. Tatiščevo pranešimo: „1102 m. Borisas jaunuolis, o kitas – kaip senis, kad vienas globoja pava Vseslavičius Polockietis ėjo prieš jotvingius ir, juos nu sario periodą, o kitas – rudens ir žiemos ir kad jiedu yra galėjęs, sugrįžęs įkūrė savo vardo miestą Borisovą, ir susiję su dangiškuoju Dievu.28 Dangiškąją dievų dvynių apgyvendino žmonėmis“.23 Šiais „žmonėmis“ kai kurie kilmę liudija sen. indų divó nãpātā / dîvo napātā „dan istorikai laiko paimtus į nelaisvę jotvingius.24 Baltiško gaus (arba Dievo) sūnūs“; graikų Di^skouroi „Dzeuso ji tema ryšium su Borisovo įkūrimu sustiprėja XVI a. (= Dievo) sūnūs“, latvių Dieva dēli „Dievo sūnūs“, lie „Kronikose“. Antai „Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios tuvių Dievo sūneliai. Kunigaikštystės kronika“ (XVI a. trečias dešimtme Dėl sąsajos su kalendoriumi V. Ivanovas ir V. To tis) praneša, kad miestą pastatė Ginvilas, lietuvių ku porovas pateikia tokias paraleles kaip baltarusių pa nigaikščio Mingailos sūnus, ties Gorodecu sutriuškinus vasarinis bei rudeninis Jarila (Jurgis), pavasarinis bei Polocko armiją, tėvo pasodintas į Polocko sostą. Ve rudeninis Mikola (Mikalojus), romėnų pavasarinis bei dęs Tverės kunigaikštytę ir pasikrikštijęs į „rusų tikė rudeninis Saturnas, pavasariniai bai rudeniniai ritualai, jimą“, jis gavo Boriso vardą ir pastatė ant Beržuonos susiję su Marsu.29 Be to, dvejumas pasireiškia ir seno (Berezinos) savo vardo miestą. G. Štychovas teigia, jog bei jauno Ausenio,30 seno bei jauno Jurgio įvaizdžiais. daiktinėje medžiagoje, aptiktoje senojo Borisovo vie Pavasarinis Jurgis (Jarila) visuomet vaizduotas kaip toje ir jo apylinkėse, nesama jokių jotvingių pėdsakų, jaunuolis, dešinėje rankoje laikantis žmogaus galvą nors tarp radinių mini „dvi rytų baltų tipo bronzines (Patolo atributas), o kairėje – rugių varpas (Patrimpo pasagos pavidalo seges su pastorintais ornamentuotais atributas).31 Palyginimui: „Videvučio vėliavoje“ Pato galais“ ir netgi laiko esant įmanoma tai, kad „kuni las pavaizduotas Perkūno dešinėje, o Patrimpas – kai- gaikštis Borisas surengė žygį į Baltarusijos Panemunę, rėje. Tačiau baltarusių folklore žinomas ir seno Jurgio kur paėmė nelaisvėn suslavėjusių baltų, vadinusių save įvaizdis: Ой, не стой, Юрый, над вадою, / Не трусi, jotvingiais“.25 Tačiau galima prisiminti, kad gretimame Юрый, барадою „Oi, nestovėk, Jurgi, virš vandens, Borisovui Logoisko rajone, Gainos apylinkėse aptikta / Nepurtyk barzdos“;32 plg. atitinkamą mįslę: Стаiць akmenimis apdėtų pilkapių, o kaip tik čia, baltiškai kal дзед над вадой i трасе барадой = žilvitis;33 dar dai bėjusių pagonių anklave, Jogaila 1386 m. pastatė vieną noje: Юра барадаты, / Стары, неженаты „Jurgis iš savo pirmųjų Baltarusijoje bažnyčių, matyt, buvusios barzdotas, / Senas, neženotas“.34 šventyklos vietoje. Vis dėlto reikia pažymėti, jog tradicinėje baltarusių Ikonografiškai dvejumo, poriškumo idėja galėjo kultūroje Patrimpo–Patolo porą veikiau atitinka Jur būti išreiškiama kuo įvairiausiais būdais, ne tik stul jos–Mikolos pora. Iš tikrųjų: esminis šv. Mikolos iko pais, o, pavyzdžiui, dvigubais kirviais, lazdomis ir t.t. nografinis bruožas – jo senyvas amžius, plika kakta bei Įdomus pavyzdys – senojo Kžyvinės (Krzywiń) mies žila barzda (plg. apie paliktą nenupjautų varpų kuokštą: to Didžiojoje Lenkijoje herbas. Čia raudoname skydo Мiколiна бородка, бородка Мiкуле „Mikolos barz lauke pavaizduoti du vertikalūs auksiniai lituus’ai abi delė“ ir t.t.). Antai vestuvinėje dainoje dainuojama: А pus vyskupo mitros. Crivin minimas nuo 1181 m., nuo Мiкола, / Стары хазяiн, / Па межах ходзiць, / Жыта XIII a. pradžios – jau kaip miestas. Įdomu, kad netoli раўнуiць „O Mikola, / Senas šeimininkas, / Ežiomis nuo jo buvo pastatytas vienas iš pirmųjų Lenkijoje ka vaikšto, / Javus lygina“.35 Ginčydamasis su Jurgiu dėl talikiškų vienuolynų, tapęs krikščionybės įtvirtinimo to, katram iš jų mužikas здрастуй даў „pasveikinimą forpostu. Kaip ir daugeliu atitinkamų atvejų, galima davė“ (t.y. pasveikino), Mikola sako: Мне даў, бо я manyti, kad vienuolynas buvo pastatytas prie buvusio чалавек стары „Man davė, nes aš senas žmogus“.36 O pagoniško religinio centro arba jo vietoje, tačiau mies štai į Mikolos su Jurgiu klausimą, kuris iš jų gražesnis, to, įsikūrusio gana toli nuo Baltijos pajūrio, pavadi mužikas atsako: Не, братцы, абаi харашы, усё роўна

62 SKAITYMAI

як браты аднаго атца-мацеры „Ne, brolužiai, abu mesį dar E. Aničkovas.45 Liaudies kalendoriuje jiedu geri, vis viena kaip vieno tėvo-motinos broliai“.37 Dar sudaro ypatingą vienį, kurio rėmuose vienas (Jurgis) įdomi detalė: siekdamas numaldyti Jurgį, mužikas cer iškyla kaip tam tikro pereinamojo laikotarpio pradinin kvėje Mikolai uždega pigią ir kreivą žvakelę, o Jurgiui kas, o antrasis (Mikalojus) – kaip jo užbaigėjas. Užtat – brangią ir tiesią.38 Baltarusijoje Jurginių dainos būdavo dainuojamos nuo Vienas bruožas itin suartina prūsų Patrimpą ir balta Jurgio ligi Mikolos, ir tik tuomet Jurgį išlydėdavo „ant rusių Jurgį. Pasak labai tikėtinos etimologijos, Patrimpo medžio“: Павядзем Юр’е да бору / Да пасадзiм Юр’е vardas yra susijęs su lie. tre§pti „minti, trypti, trepsėti“. на хвою. / Няхай наша Юр’е пасядзiць / Да болей Bet, aišku, ne tik dėl to, kad jis vaikšto žeme, vadinasi, свету паглядзiць „Vesim Jurgį į šilą / Ir pasodinsim ją trypia.39 Atsižvelgiant į Jurgio mitinę funkciją, iš Jurgį ant pušies. / Tegu mūsų Jurgis pasėdės / Ir daugiau reikštą baltarusių folklore (Дзе Юра ступае – жыта pasaulio pamatys“ (Liachovičių r.).46 Panašiai po kelių вылягае, / А дзе Юра ходзiць – усё збожжа родзiць, savaičių išprašydavo rusalkas: Правяду русалачку да / Дзе Юра нагою – там жыта капою „Kur Jurgis бору, / А сама вярнуся дадому „Išlydėsiu rusalačką žengia – javai suželia, / O kur Jurgis vaikšto – visa į šilą, / O pati sugrįšiu namolei“.47 Tai paliko pėdsa diedovana [javai] uždera, / Kur Jurgis koja – ten javai ką ir tokiuose posakiuose kaip Юр’я з вадою, Мiкола kupeta“40), galima padaryti išvadą, kad ir „trempėjas“ з травою „Jurgis su vandeniu, Mikola su žole“ arba Patrimpas trepsėjo žeme, šitaip žadindamas jos vaisin Юрай масцiць, а Мiкола гваздзiць (грудзiць) „Jurgis gumo galią. Beje, panašų veiksmą atlieka ir folklorinis kloja, o Mikola prikala (pritvirtina)“, todėl Да Мiколы Благавешчанне „Blagavieščius“ (vyriškas personažas, няма зiмы нiколi „Ligi Mikolos nebūna žiemos niekuo pavadintas Marijos apreiškimo šventės, kovo 25, var met“. Pats pereinamasis laikotarpis tarp Jurgio ir Mika du): Благавешчанне ды заворвае / Вараным канём, lojaus, kaip kad ir tarp Jurginių datų pagal grigališką залатой сошкай, / Правай рукой сошку дзяржыць, (katalikų) ir julijietišką (stačiatikių) kalendorius, buvo / Левай ножкай роль праступае… „Blagavieščius laikomas netinkamu tam tikros rūšies darbams: nega aria / Juodu arkliu, aukso noragu, / Dešine ranka noragą lima buvo mesti apmatų ir austi, antraip aplink sodybą laiko, / Kaire koja vagą peržengia“ (pakeliui atkreip klaidžios vilkai.48 siu dėmesį į „kairės“ ryšį su vaisingumu, jau pastebėtą Be to, Jurgis – centrinis pavasarinės naujameti Patrimpo ir Jurgio atveju). Be to, ritualinis trepsėjimas, nės mitologijos personažas, jo šventė – pati pirmoji: dažnai dar sustiprinamas pastuksint, būdingas daugeliui Кацiлася злата карэта, / У карэце тры празнiчкi: šokių bei ratelių, tarp jų ir kupolinių. / Першы празнiк – Ягор храбёр, / Другi празнiк – Daugeliu atvejų Jurgis ir Mikola veikia drau Мiкола святой, / Яшчэ празнiк – Iлля-прарок… „Rie ge: Юр’я i Мiкола па межах ходзяць, / Па межах dėjo aukso karieta, / Karietoje trys šventės: / Pirmo ходзяць, жыта родзяць „Jurgis ir Mikola ežiomis ji šventė – narsusis Jurgis, / Antroji šventė – šventas vaikšto, / Ežiomis vaikšto, javus daigina“;41 [Гаспадар] Mikola, / Dar šventė – pranašas Elijas…“;49 …Звязда Сядлае каня ворана, / Едзе ў поле жыта глядзець. спала – царква стала. / А ў той царкве прастол / Спатыкае яго Юр’е з Мiколай: / – Не едзь, пане стаiць, / За прастолам сам Бог сядзiць. / Каля Бога гаспадару, / Тваё жыта даўно агледжана… [„Gas ўсе празнiчкi – / Шыкуюцца, рахуюцца, / Катораму padorius“, šeimininkas] „Balnoja juodą žirgą, / Joja į ўперад ступiць. / Першы празнiк – святы Юра, / laukus javų žiūrėti. / Sutinka jį Jurgis su Mikola: / – Ne Святы Юра ўперад пайшоў, / Асядлаў каня варанога jok, pone gaspadoriau, / Tavo javai seniai apžiūrėti“.42 / I паехаў аж да Бога „Nukrito žvaigždė – atsirado Dar iškalbingesnė kitos dainos pradžia: Юр’е, Мiкола, cerkvė. / O toje cerkvėje stovi sostas, / Ant sosto pats / Абыйдзi жыта наўкола, / I адамкнi зямлiцу, / I Dievas sėdi. / Šalia Dievo visos šventės – / Išsirikiuoja, выпусцi расiцу „Jurgi, Mikola, / Apeik javus aplinkui, išsiskaičiuoja, / Kuriai pirmai žengti. / Pirmoji šventė / Ir atrakink žemelę, / Ir išleisk raselę“,43 kur kreipinys – šventas Jurgis, / Šventas Jurgis pirmas žengė, / Pasi Юр’е, Мiкола „Jurgi, Mikola“ vėlgi primena tipišką balnojo juodą žirgą / Ir nujojo net pas Dievą“;50 taip pat: „dvandvą“, kaip kad minėtasis mitrôvãruËa „Mitra-Va Песня спета процiў лета, / Процiў лета ўрадлiвага, runa“. Tai patvirtina ir pavartotų liepiamosios nuosakos / Процiў года шчаслiвага, / Процiў Юр’я на здароўе veiksmažodžių vienaskaita абыйдзi „apeik“, адамкнi „Daina sudainuota prieš vasarą, / Prieš vasarą derlingą, „atrakink“, выпусцi „išleisk“. Plg. tą pat užkalbėjimuo / Prieš metus laimingus, / Prieš Jurgį į sveikatą“.51 Ir se: …будзя ехаць святы Юры i Мiкола, будзя вас tai, matyt, ne atsitiktinumas, nes po 1700 m. kalendo сабiраць i меччу галовы адсякаць „atjos šventas Jur riaus reformos, kai Naujųjų metų šventė buvo perkelta į gis ir Mikola, surinks jus ir kalaviju galvas nukapos“.44 žiemą, vaizdiniai, susiję su ypatinga kalendorine Jurgio Į Jurgio ir Mikalojaus funkcijų liaudies kultūroje reikšme, buvo perkelti į Kalėdų periodą. Antai žinoma, panašumą ir savotišką paralelizmą buvo atkreipęs dė jog Kūčių vakaras Polesėje kartais būdavo vadinamas

63 SKAITYMAI

Егар „Jurgis“52 (perkeista vardo lytis Егорий). Be to, kartu, geru laiku… Šventas Jurgis pergalingasai uždarė sulig kalendoriniais liaudies tikėjimais, būtent Kūčių dangų žvaigždėmis“.63 išvakarėse ant balto arklio atjoja pats šventas Jurgis, Ir pats to personažo, kurį, priėmus krikščionybę, už folkloro tekstuose žinomas ir kaip Каляда „Kalėda“.53 dengė šv. Jurgis, vardas – Аўсень (Ausenis) – etimolo Atitinkamai per Krikštus buvo atliekamos Kalėdų paly giškai reiškia „švytintis, spindintis“. „Ausenio“ tekstų dos su запiсваннем „užrašymu“ – kreida paišant kry koreliacija su buvusiu baltiškuoju arealu verčia kelti žius bei kitus ženklus ant tų daiktų bei pastatų, kurie klausimą apie Ausenio santykį su latvių Ūsiniu (plg. buvo siejami su праходам и пераходам „praėjimu bei vieną iš Ausenio vardo lyčių – Усень). Veikiausiai čia perėjimu“.54 mes turime reikalą ne su dviem bendros kilmės, o su Dar viena aplinkybė, į kurią, regis, niekuomet ne vienu ir tuo pačiu substratiniu mitiniu personažu. Ga buvo atkreiptas dėmesys. Laiko atkarpa tarp Jurgio ir lima numanyti veikiausiai latgališką arba artimiausios Mikolos garbei keliamų švenčių datų (atitinkamai ge latgališkajai tarmės šaltinį (plg. latgališkąją Ūsinio var gužės 6 ir 22 pagal senąjį stilių) yra lygi 16 dienų. At do lytį – Jeuseņš). Etimologiškai Ūsinis siejamas su to kreipkime dėmesį, kad 16 metų – tai kaip tik Brutenio kiais žinomais indoeuropiečių mitologijos personažais ir Videvučio amžiausi skirtumas: broliams nusprendus kaip lietuvių Aušra, sen. indų Uµas-, lotynų Aurōra (< palikti šį pasaulį susideginant, pirmajam buvo 132 me *Ausōsa), graikų ’H_s bei kt., įkūnijančiais tekančią tai, o antrajam – 116. Saulę, aušrą bei šviesą apskritai (ide. šaknis *aues- Šiuos veikėjus suartina ir daro panašius į Dioskūrus „švytėti“ ir jos vediniai).64 bei Ašvinus dar ir tai, kad abu jie yra arklių globėjai: per Tai visiškai atitinka Poliukso / Polideuko vardo pir pavasario Jurgines arkliai pirmąsyk išgenami į ganyklas minę reikšmę – „Daugiašvytis“, tuo tarpu Kastoras reiš (на Юр’еву расу „Jurgio rason“), o per pavasario Miko kia „bebrą“ (daugelyje ide. kalbų bebro pavadinimas los dieną arklius jau gena naktigonėn (на Мiкольскую remiasi būdvardžiu *bhebhro- / *bhebhru- ‘rudas’). траву „Mikolos žolėn“). Baltarusiai, L. Karavelovo Taigi prie kitų porinių priešpriešų prisijungia ir opo liudijimu, netgi garbino Jurgį arklio pavidalu.55 zicija „šviesus“–„tamsus“. Įdomu, kad ir vedų Mitros- Jų aukštą („dievišką“) statusą rodo ir tradicija Mi Varunos poroje pirmajam priklauso diena, o antrajam kolos bei kitų šventųjų ikonas vadinti „dievais“.56 Ana naktis.65 logiškai plg.: О Госпадзi, святы Юрыя! Заберажы i Tačiau grįžkime prie aukščiau pasiūlytosios Videvu засцеражы мяне… „O Viešpatie, šventas Jurgi! Sau čio, Litvo tėvo, vardo etimologijos „našlės sūnus“. Ši gok ir gink mane…“57 arba Маленькая пцiчка / Вiсока vidinė vardo reikšmė mena labai archajišką vadinamojo лятае й – / Пад самыга Бога, / Пад Юр’я ж Святога karališkojo naratyvo atvejį. Iš pagrindinių jo naratemų „Mažas paukštelis / aukštai skraido ir / Po pat Dievu, išskirsime: 1) nepaprastas gimimas iš motinos, nesu / Po Šventu Jurgiu“.58 O vienoje Velykų ciklo dainoje saistytos santuokiniais ryšiais (netekėjusios mergaitės Jurgis pasirodo „Dievo sūnaus“ vietoje: Первы кубак arba našlės); 2) naujagymis(-ai) ištremiamas iš visuo для самога Бога, / А другi кубак – для жаны яго, / menės (dažnai išplukdomas vandeniu); 3) rastinuką Трэцi кубак – для Юр’я святога „Pirmoji taurė pa (-us) augina žemo socialinio luomo žmogus; 4) jis (jie) čiam Dievui, / O antroji taurė – jo žmonai, / Trečioji sugrįžta į tėvynę (dažnai tuo pat keliu, kuriuo išvyko); taurė – šventam Jurgiui“.59 5) sugrįžėlis(-ai) namie neatpažįstamas(-i); 6) incestas Kai kuriuose užkalbėjimų kontekstuose pabrėžia su motina ir / arba seserimi(-is); 7) ilgesnis ar trumpes mas ryšys su šviesa ir dangaus šviesuliais: Святы nis karaliavimas. Ягоры, вотча Мiкола, i святыя зоры, i святыя Simono Grunau pasakojimas šiuo atžvilgiu turi dau нябёсы Хрыстовы… „Šventas Jurgis, tėvas Mikalojus gybę esminių spragų, jis apskritai prasideda tarsi nuo ir šventosios žvaigždės, ir šventas Kristaus dangus“;60 vidurio – nuo „sugrįžimo“ ir įsikaraliavimo. Tačiau šio Святы Мiкола – божы помошнiк, зоры-зарнiцы – sugrįžimo priešistorę galima rekonstruoti remiantis duo божыя памачнiцы, прыйдзiце на Сiяньскае мора menimis, teikiamais artimų ir kultūriškai bei istoriškai „Šventas Mikalojau – Dievo pagalbininke, žvaigždės susijusių su Prūsija teritorijų metraščių bei tautosakos, žvaigždelės – Dievo pagalbininkės, ateikite prie Sio kaip antai baltarusiškųjų. Tai rodo Videvučio vardas no jūros“;61 Iшоў святы Юрай з Мiколам, страчае („našlės sūnus“) ir patikima abiejų brolių „dvynystė“. зарнiцу: – Куды ты iдзеш, зарнiца? – Iду ў чыстае Šiuo atžvilgiu išsiskiria du motyvai: „netekėjusi поле Госпада Бога гукаць „Ėjo šventas Jurgis su Mika moteris / mergaitė pagimdo dvynius“ ir „nepaprastais lojum, sutinka žvaigždelę (Aušrinę): – Kur eini, žvaigž sugebėjimais pasižymintys arba Dievo pagalbos lydimi dele (Aušrine)? – Einu į lygų laukelį Viešpaties Dievo rastinukai“. ieškoti“;62 Першым разам, добрым часам… Святы Baltarusių baladėse yra išlikęs siužetas su visais Георгi-пабеданосец закрыў неба звяздамi… „Pirmu pagrindiniais „karališkojo naratyvo“ motyvais. Tai

64 SKAITYMAI siužetas, pavadintas „Našlė ir jos sūnūs-laivininkai“ žmonas savo seserų. Jūs nepadarysite tokio nusikalti (kontaminuotas su motyvu „brolis veda seserį“). Jis už mo. Tai neatitinka mūsų įstatymo’. Tačiau tie jau buvo rašytas vakarų Polesėje, rytų Polesėje, centrinėje Bal praleidę naktį su savo seserimis“. tarusijoje, Paežerėje, Padneprėje, t.y. visuose pagrindi Šiame tekste mėginta įžiūrėti perėjimą nuo matriar niuose Baltarusijos etnografiniuose regionuose. Rusi chato prie patriarchato;70 seno amazoniškojo papročio joje, kaip galima spręsti iš „Rusų folkloro bibliotekos“ atsikratyti vyriškos lyties kūdikių ataidą; mito prototi neseniai išleisto „Baladžių“ tomo, užrašymų mažai, ir pu bandyta laikyti ir ypatinga bičių spiečiaus gyvenimo jų siužetas ne toks išrutuliotas kaip baltarusiškųjų. sąranga. Siužetą sudaro tokios naratemos: 1) jauna naš Tačiau kadangi karalius (tėvas) šiame tekste niekaip lė gyvena „vidury kaimo“ (var. „ant kalno“, „nauja nepasireiškia, ir apie jį išvis nėra jokių žinių, visai pa me dvarelyje“); 2) netikėtai našlė pagimdo du sūnus grįsta manyti Kaneso karalienę tuo metu buvus našle. (Iванюшу й Васiля „Ivaniušą ir Vasilį“) ir, matyt, Tąsyk juolab stebina vaikų pagimdymas, ir dar šitiekos! dukrą (iškart arba vėliau); 3) suvysto sūnus, paguldo Iš tikrųjų, dvynių gimimas senovėje buvo suvokiamas juos „dėžutėn“ („valtin“, „laivan“), paleidžia „Duno dvejopai. Viena vertus, tai buvo ypatingo vaisingumo, jun“ („jūron“), prašo Dunojaus nežadinti jos vaikelių virš-vaisingumo ženklas, stebuklas. Antra vertus, ma ir pasirūpinti jais; 4) po kurio laiko našlė eina vandens, nyta, kad moteris vienu sykiu nuo vieno tėvo galinti pa tuomet priplaukia laivas su dviem šauniais berneliais, gimdyti tik vieną vaiką. Antruoju atveju ją galima buvo bet motina jų neatpažįsta; 5) broliai peršasi našlei, ji įtarti nesantuokiniais ryšiais.71 Taip ir Kaneso karalie sutinka už vieno jų („vyresniojo“) ištekėti pati, o už nės sūnūs, patyrę, kad ji pagimdė trisdešimt dukterų, kito („jaunesniojo“) atiduoti dukrą; 6) įvyksta sutuok sako: „Toje šalelėje, iš kurios mes atėję, moteris gimdo tuvės, ir pirmąją vestuvių naktį paaiškėja, kad moti kartą per metus. O mus motina vienu kartu pagimdė“. na tapo sutuokta su savo sūnumi ir sesuo su broliu; Tačiau dvynių gimimas už žmonių visuomenės ribų lai 7) brolis su seseria išeina į laukus ir pavirsta gėlele kytas normaliu dalyku, plg.: „Štai kokie jie buvo žmo брãтки „broleliai“ (rusiškai анютины глазки „Aniu nės, tie milžinai. Ir žmonos jų buvo jų vertos: didžiulio tos akelės“): brolis – geltona, sesuo – mėlyna.66 ūgio, stiprios ir gimdė kiekvienąsyk po du, po tris vai Šio tipo tekstų mitinis pamatas labai archajiškas, kus, o išmaitindavo taip, kaip nūnai kita nė vieno neiš todėl dažnai pernelyg aiškiai išreikšta incesto tema, maitina“.72 Juolab tai pasakytina apie dievus. Ne veltui, įsigalėjus kraujomaišą draudžiančioms nuostatoms, matyt, Kaneso karalienės sūnus užaugino dievai. Tokia turėjo būti sušvelninta (А Бог мяне засцярог, / Што padėtis gerai žinoma ir senovės graikų mitologijoje. з сястрою спаць ня лёг „O Dievas mane apsaugojo, Našlės arba netekėjusios mergaitės pagimdyto vai / Kad su seseria miegot negulčiau“ ir pan.). Pirmykš ko, o juolab dvynių dieviška kilmė turėjo būti verifi tė tokių tekstų prasmė atsiskleidžia palyginus juos su kuota sunkaus išbandymo. Paleisti vaikus plaukti upe į ankstyviausiais Tarpupio ir Anatolijos literatūros pa svetimus tolimus kraštus, „į Calpos šalies jūrą“, iš kur minklais.67 nebėra kelio atgal,73 ir buvo savotiška ordalija.74 Bet Artimiausias analogas mūsų tekstui – hetitų „Sakmė ne tik. Išsiuntimas į svečias šalis reiškė ir savotišką iš apie Nesos karalienės vaikus“, žinoma iš dantiraščio ankstinį apvalymą už dar neįvykdytą kraujomaišos nuo lentelės, 1970 m. aptiktos Bohaskiojyje (Turkija). Tyri dėmę. Juk tas, kuris ilgą laiką praleisdavo svetur, savo nėtojų nuomone, tai apskritai seniausias išlikęs indoeu giminės bendruomenei tapdavo svetimšalis ir sugrįžęs ropietiškas tekstas.68 Mitas pasakoja: „Kaneso karalienė turėdavo praeiti specialias resocializacijos apeigas. Be per vienerius metus pagimdė trisdešimt sūnų. Karalie to, išsiuntimas ten, „iš kur negrįžtama“, „ten, nežinia nė pasakė: ‘Ką tai galėtų reikšti, kas per stebuklas man kur“, ir paskesnis sugrįžimas prilygo simboliškai mir gimė?’ Ji prikrovė į puodynes purvo ir į tas puodynes čiai ir atgimimui nauja kokybe. Šia prasme incestas su sudėjo savo sūnus. Ir tuomet ji paleido juos plaukti upe. svetimu tapusiu kraujo giminaičiu galėjo ir nebebūti Ir upė nunešė juos į Calpos šalies jūrą. Tačiau dievai laikomas tikru incestu bei priimtų visuomenėje normų paėmė vaikus iš jūros ir užaugino juos“.69 Praėjo kiek pažeidimu. Juolab kad mito nusakoma situacija lietė laiko, ir karalienė pagimdė trisdešimt dukterų, kurias kaip tik būsimuosius karalius bei herojus, kurie priva užaugino pati. Broliai po kurio laiko išsirengė kelionėn lėjo pereiti išbandymą, apsivalymą ir įšventinimą. Sim į gimtuosius kraštus. Artėdami prie Kaneso jie sužino, bolinė santuoka su motina, atliekančia karalienės-žynės jog Kaneso karalienė turi trisdešimt dukterų. Jie atvyks vaidmenį, ir reiškia įšventinimą į sostą.75 Tipiškas pa ta į Kanesą, tačiau dievai buvo įdėję jiems „kitą šerdį“, vyzdys – Tėbų karaliaus Oidipo mitas. ir jie nepažino savo seserų bei motinos. Motina atidavė Tokią pat situaciją hetitų mite mena tai, kad trisde savo dukteris jiems į žmonas. „Pirmieji sūnūs nepaži šimt brolių pakeliui į Kanesą gena vienintelį asilą. Ar no savo seserų. Tik paskutinysis pasakė: ‘Neimkime į timųjų Rytų senosiose visuomenėse įjoti į miestą ant

65 SKAITYMAI asilo reiškė karaliaus sugrįžimą. Prisiminkime, kaip atitinka tai, kad baltarusių Mažas Mažyliukas, Sūnelis po ilgo buvimo dykumoje (ordalija-apsivalymas-inici ir kt. irgi gimsta paskutiniai ir maži bei neišvaizdūs. acija) į Jeruzalę ant asilo įjojo mergelės pagimdytasis Vėlyvesnėje epinėje versijoje Aditjų jau 12, iš kurių Jėzus ir kaip šis faktas buvo interpretuotas – pretenzija dvyliktasis yra Višnus, savo ruožtu viena iš jo avatarų į žydų karalystę.76 Kaneso karalienės sūnų vienintelis – nykštukas. Epe bei puranose Aditė pagimdo nykštuką asilas reiškia, jog karalystė skirta tik vienam iš jų – bū Višnų nuo Kašjapos, o samhitose ji jau vadinama Viš tent tam, kuris, priešingai likusiems 29 broliams, nesu naus žmona. Be to, kartais ji pavadinama karalių moti gulė su seserimi. na.81 Mite apie Martandą esama motyvo, kaip motina Hetitų siužetas turi labai artimą atitikmenį bal juo nusikrato, o jis paskui vėl sugrįžta pas motiną. Visų tarusių pasakose, išnagrinėtą ryšium su hetitiškuoju dažniausias Martandos epitetas – Vivasvatas, pažodžiui mitu G. Daugėlos ir A. Prochorovo.77 Antai pasakoje „švytintysis, spindintysis“, ir jo įvaizdis – sparnuota „Mažas Mažyliukas“ (Мал-Малышок) iš paukščio saulė. Kaip Vivasvatas, Martanda yra visų mirtingųjų kiaušinių, „diedo“ surastų ant trisdešimties beržų (ant protėvis ir tarsi užima Jamos vietą kitoje kosmogoninio trisdešimtojo rasti du), išsirita 31 berniukas. Pastaras mito versijoje.82 (trisdešimt pirmasis) ir yra pasakos pagrindinis veikė Atsižvelgiant į visa, kas pasakyta, verta pažymėti, jas. Jis gauna sau ir broliams po eržiliuką, o jo (visų kad nemirtingojo dvynio Polideuko fizinė jėga pabrė neišvaizdžiausias) pasirodo besąs stebuklingas. „Našlės žiama specialiai: jis yra labai geras kumštynių kovo su trisdešimčia dukrų“ motyvas čia priklauso „anam tojas. Tuo tarpu Kastoras vadinamas žirgų žabotoju. pasauliui“: našlės vietoje – ragana (Баба Яга,78 jų čia Savo ruožtu pirmasis Mažo Mažyliuko, arba Sūnelio, net trys seserys), turinti 30 (atitinkamai 29, 30 ir 31) žygdarbis – irgi pažabota kumelė ir įgytas stebuklingas dukterų ir neva ketinanti išleisti jas už brolių (iš tikrųjų žirgas, geras patarėjas ir pagalbininkas būsimuose nuo – juos pražudyti). Gudrybės dėka broliai išsigelbsti, o tykiuose. raganos dukterys žūsta. Po daugybės nuotykių Mažas Dvynių temos ryšys su kiaušinio tema atrodo anaip Mažyliukas tampa karaliumi ir veda mergaitę Valynką. tol ne šalutinis (plg. vandens paukščių vaidmenį pirmo Pasakos variante, pavadintame „Sūnelis“ (Сынятка), joje kosmogonijos fazėje), ypač turint omeny archajiš irgi iš paukščio (vištos?) kiaušinių gimsta 33 ir 1 sūnus. kiausio indoeuropietiškosios kosmogonijos sluoksnio Pasakų motyvas apie iš paukščio kiaušinių gimu aiškiai dualistinį pobūdį, savo ruožtu susijusį su šiau sius dvynius turi atitikmenį ir Velykų ciklo dainose: rinės protėvynės tema, su priešpriešomis tamsa–šviesa, Пад клеткаю, пад паветкаю, / Там ластаўка звiла šaltis–šiluma ir t.t. гняздзечка, / Звiла гняздзечка, знесла яечка. / Што з Iškylant valdžios monarchizavimo tendencijai, ne тых яечкаў будзе два сыночкi „Po klėtimi, po stogi paprastasis rastinukas lieka vienas, tačiau gimimo iš ne, / Ten kregždelė susisuko lizdelį, / Susisuko lizdelį, našlės arba netekėjusios mergelės motyvas išsaugomas. padėjo kiaušelį. / Kas iš tų kiaušelių bus du sūneliai“.79 Rastinukas tampa arba sakralinės tradicijos pradininku, Toks motyvas aptinkamas ir kai kuriuose mito apie dan arba tiesiog pasižymi dieviška charizma. giškųjų dvynių Dioskūrų gimimą variantuose. Pasak Vienas iš žinomiausių tokių rastinukų yra legendinis vieno iš jų, Leda (vardas L$da laikomas giminišku su Lizdeika, rastas erelio lizde ir paimtas auginti į kara baltų-slavų dievavardžiu Лада / Lada, minimu pava liaus dvarą. Gimė jis iš vyriausiojo žynio Krivės Krivai sarinėse kalendorinėse dainose kaip Дзiдзi Лада „Di čio nesantuokinio ryšio su mergaite (neatmestina, kad ji džioji Lada“), etolų karaliaus Testijo (Q#stioV) dukra, buvo vaidilutė). Subrendęs Lizdeika pats tampa Krive Spartos karaliaus Tindarėjo (Tund@reoV) žmona buvo Krivaičiu. Būdamas patyręs w naukach gwiazdarskich suvedžiota Dzeuso, pasivertusio puikiu gulbinu, ir pa „žvaigždžių moksluose“ ir aiškinti sapnus, Lizdei dėjo kiaušinį, iš kurio išsirito dvyniai Kastoras su Poli ka vieną sykį išaiškina Gedimino sapno prasmę, ir tai deuku ir jų sesuo gražuolė Elena. Šis mito variantas, tie tampa dingstimi įkurti Vilnių.83 Lizdeika – ir vienos iš sa, nepaaiškina, kodėl vienas iš brolių, Kastoras, gimė galingiausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Ra mirtingas, o antrasis – nemirtingas. Variantas, kuriame dvilų giminės pradininkas. Tautosakinį-mitologinį šio iš kiaušinio išsirito tik Polideukas ir Elena, o Kastoras ir pasakojimo pamatą iš dalies liudija artimi pasakų bei Klitemnestra buvo Ledos vaikai nuo Tindarėjo, apeina padavimų siužetai. šį keblumą. Tačiau esama pagrindo manyti, kad pirma Toliau leistis į tautosaką nebėra reikalo. Akivaiz sis, „nelogiškasis“ variantas išreiškia archajiškesnį mi du, kad visose tokiose fabulose vienaip ar kitaip pinasi tinės sąmonės būvį. Bent jau vedų mitologijoje vienas dvynių mitologijos ir „karališkojo naratyvo“ repertua iš dievų Aditjų, būtent aštuntasis, yra vardu Martanda rai. Netgi vien baltarusiškosios medžiagos trumpa (MārtāMFa), pažodžiui „(gimusysis) iš negyvo kiauši analizė leidžia padaryti išvadą, kad bent jau Pietry nio“, ir yra luošas (berankis ir bekojis).80 Ši ypatybė čių Pabaltijy liaudies atmintyje ilgai išliko daugiau ar

66 SKAITYMAI mažiau išsamūs itin archajiškos ideologijos elementai. The Lord of the Dead. Iš: History of Religions, 1981, XX, Nr. 3, Prūsai nebuvo išimtis. Užtat yra pagrindas teigti, jog p. 224–241. 15. SCOTT, Kenneth. Drusus, Nicknamed “Castor”. Iš: Classical padavimas, kurį perpasakoja Simonas Grunau, vei Philology, 1930, XXV, Nr. 2, p. 155–161; SCOTT, Kenneth. The kiausiai yra labai artimas būtent prūsiškajai tradicijai, Dioscuri and the Imperial Cult. Iš: Classical Philology, 1930, XXV, tik nepilnas, juolab sukompiliuotas iš skirtingų bei Nr. 4, p. 379–380. skirtingo laikotarpio šaltinių. 16. ПЕЧАТНОВА, Л. Г. Политические структуры древней Спарты, I: Спартанские цари. Санкт-Петербург, 2006. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje mes aptin 17. PARPOLA, Asko. The Nāsatyas, the chariot and Proto-Aryan reli kame tiek valdžios pasidalijimą į pasaulietinę (didysis gion. Iš: Journal of Indological Studies, 2005, Nr. 16–17, p. 1–63: kunigaikštis) ir dvasinę (Krivė Krivaitis), tiek ir realiai . gyvavusią diarchiją (legendinio Litvo tolimų palikuo 18. ИВАНОВ, Вяч. Вс., ТОПОРОВ, В. Н. К проблеме лтш. Ju- nių – Kęstučio ir Algirdo, Vytauto ir Jogailos – bendrą mis и балтийского близнечного культа. Iš: Балто-славянские исследования 1982. Москва, 1983, p. 171. valdymą). Po Krėvos unijos įvykdžius formalų valdžios 19. ЦIТОЎ, А. Гарадская геральдыка Беларусi. Мiнск, 1989, p. 19. monarchizavimą, ši dvivaldystė virtualiai išlieka vals 20. Plg. „dvandva“ pavidalo kreipimąsi į apaštalus baltarusių užkalbė tybės pavadinime „Abiejų Tautų Respublika“, juolab jimuose: Пётра-Павел, памiлуй нас „Petrai-Pauliau, pasigailėk kad Rusia kaip tokia (Ukraina) perėjo Karūnai. Nors ši mūsų“; Дарогай iшоў Сус Хрыстос, Пётра-Павел, святы Лля „Keliu ėjo Jėzus Kristus, Pertas-Paulius, šventas Elijas“ (Замовы. dvivaldystė, skirtingai nuo Spartos, jau nebebuvo palai Мiнск: Навука I тэхнiка, 1992, p. 130, 316); plg. kreipinius į pori koma dioskūriškosios ideologijos. Ir galbūt – deja. nius ar dvynius personažus kitų indoeuropiečių tradicijose, pavyz džiui, į Mitrą-Varuną vedose dviskaita mitrôvãruËa ir kt. Iš rusų kalbos vertė Dainius RAZAUSKAS 21. СВЕНЦИЦКАЯ, И. С. Раннее христианство: страницы исто рии. Москва, 1988, p. 151. 22. Тураўскi слоўнiк, IV. Мiнск, 1985, p. 10; V. Мiнск, 1987, p. 262. Taip NUORODOS: pat žr.: САНЬКО, С. Пятрова палка. Iš: Беларуская мiфалогiя: Энцыклапедычны слоўнiк. Мiнск: Беларусь, 2006, p. 411. 1. Apie eponimų vaidmenį indoeuropiečių etnoistoriniuose naratyvuose 23. ТАТИЩЕВ, В. Н. История Российская. Москва–Ленинград, žr., pavyzdžiui: HEARN, William Edward. Aryan Household, Its 1963, II, p. 123. Structure and its Development: An Introduction to Comparative 24. Pavyzdžiui: ДАНИЛЕВИЧ, В. Е. Очерки истории Полоцкой земли Jurisprudence. London: Longmans, Green, and Co.; Melbourne: до конца XIV столетия. Киев, 1896, p. 72. George Robertson, 1879, p. 494. 25. ШТЫХАЎ, Г. «Паставiў град Барысаў у сваё iмя…». Iš: Беларускi 2. Simon Grunau’s Preussische Chronik, hrsg. von M. Perlbach. гiстарычны часопiс, 2002, Nr. 4. Leipzig: Verlag von Cuncker & Humblot, 1875, I, p. 63, 69, 71; 26. ТОПОРОВ, В. Н. Заметки по балтийской мифологии. Iš: Preussische Chronik von M. Lucas David, hrsg. von Ernst Hennig. Балто-славянский сборник. Москва, 1972, p. 301–303; ТОПО Königsberg: Georg Karl Haberland, 1812, I, p. 58–59. РОВ, В. Н. Vilnius, Wilno, Вильна: город и миф. Iš: Балто-сла 3. Kronika Polska, Litewska, Žmódska i wszystkiej Rusi Macieja вянские этноязыковые контакты. Москва, 1980, p. 63–64; Stryjkowskiego. Warszawa: Nakład Gustawa Leona Glücksberga, ИВАНОВ, Вяч. Вс., ТОПОРОВ, В. Н. К проблеме лтш. Jumis и 1846, I, p. 46. балтийского близнечного культа, p. 170. 4. Kronika Polska Marcina Bielskiego. Sanok: Pollak Karol, 1856, I, 27. HENENBERGER, Caspar. Erclerung der preussischen grösern Land księga I, p. 252. taffel oder Mappen. Iš: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, II: XVI 5. ВЕСЕЛОВСКИЙ, А. Н. Из истории романа и повести, II: amžius. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų Славяно-романский отдел. Iš: Сборник отделения русского языка leidybos institutas, 2001, p. 336. и словесности Императорской Академии наук. Санкт-Петербург, 28. KRAPPE, A. H. Les dieux jumeaux dans la religion germanique. Iš: 1888, XLIV/№ 3, приложение, p. 216. Acta Philologica Scandinavica: Tidsskrift for Nordisk Sprogfors- 6. Раслiны свет: Тэматiчны слоўнiк. Мiнск, 2001, p. 146. kning, VI, 1931–1932, p. 6–8. 7. Этiмалагiчны слоўнiк беларускай мовы. Мiнск, 1990, VI, p. 29. ИВАНОВ, Вяч. Вс., ТОПОРОВ, В. Н. К проблеме лтш. Jumis и 11–12. балтийского близнечного культа, p. 170–171. 8. Легенды i паданнi. Мiнск, 1983, p. 176, sakmė „Vilktakiai“, už 30. ТОПОРОВ, В. Н. Авсень и «Авсеневы» тексты в свете рекон rašyta Kijevo gubernijos Vasilkovo paviete. „Litvinais“ Ukrainoje струкции. Iš: Этнолингвистика текста: Семиотика малых anksčiau vadinti baltarusiai (Этимологiчний словник українької форм фольклора, I. Москва, 1988, p. 16–21; САНЬКО, С. мови. Київ, 1989, III, p. 245). Аўсень. Iš: Беларуская мiфалогiя: Энцыклапедычны слоўнiк, 9. Этимологiчний словник українькой мови, III, p. 246. p. 30. 10. ŠIMĖNAS, Valdemaras. Legenda apie Videvutį ir Brutenį (legendos 31. ДРЕВЛЯНСКИЙ, П. Белорусские народные предания. Iš: šaltinių klausimu). Iš: Prūsijos kultūra. Vilnius, 1994, p. 18–63. Прибавления к Журналу Министерства народного просвещения, 11. Dėl to visiškai pritariu V. Šimėnui. 1846, I, p. 3–6, 20–22. 12. VOIGT, Johannes. Geschichte Preussens, V: Von den ältesten Zeiten 32. Беларускi фальклор у сучасных запiсах: Традыцыйныя жанры bis zum Untegange der Herrschaft des deutschen Ordens. Königs (Гомельская вобласць). Мiнск, 1989, p. 73. berg: Im Verlage der Gebrüder Bornträger, 1832, p. 143. 33. Ten pat, p. 175. 13. ФАСМЕР, Макс. Этимологический словарь русского языка. 34. Веснавыя песнi. Мiнск: Навука i тэхнiка, 1979, p. 177–178; Москва: Прогресс, 1986, I (А–Д), p. 281–282; POKORNY, Julius. Народны театр. Мiнск: Навука i тэхнiка, 1983, p. 134. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. Bern–München, 35. Валачобныя песнi. Навука i тэхнiка, 1980, p. 174. 1959, I, p. 1127–1128. 36. Легенды i паданнi. Мiнск: Навука i тэхнiка, 1983, p. 122. 14. LINCOLN, Bruce. Tne Indo-European Mytn of Creation. Iš: His- 37. Ten pat, p. 125. tory of Religions, 1975, XV, Nr. 2, p. 121–145; LINCOLN, Bruce. 38. Ten pat, p. 126.

67 SKAITYMAI

39. ИВАНОВ, Вяч. Вс., ТОПОРОВ, В. Н. Патолс. Iš: Мифы народов 75. Tačiau liaudies kultūroje naujos (dažnai būtent incestinės) santuokos мира. Москва, 1992, II, p. 293. inscenizavimas buvo apsauginė priemonė nuo mirusio vyro lankymo 40. Валачобныя песнi, p. 196. si naktimis. Tokiu atveju paskelbiama apie našlės ketinimą ištekėti 41. Ten pat, p. 101. už sūnaus arba apie sūnaus ir dukros vestuves (ВАЛОДЗIНА, Т. 42. Ten pat, p. 87. Удава. Iš: Беларуская мiфалогiя, p. 513). 43. Веснавыя песнi, p. 173. 76. ФРЕЙДЕНБЕРГ, О. М. Въезд в Иерусалим на осле (из 44. Замовы, p. 125. евангельской мифологии). Iš: ФРЕЙДЕНБЕРГ, О. М. Миф и 45. АНИЧКОВ, Е. В. Микола Угодник и св. Николай. Iš: Записки литература древности. Москва, 1988, p. 623–665. Нео-Филологического общества (бывшего Отделения фило- 77. ДОВГЯЛО, Г. И., ПРОХОРОВ, А. А. К вопросу об исторических логического общества по романо-германской филологии) при истоках белоруской сказки „Мал-Малышок“. Iš: Веснiк БДУ, императорском Санкт-Петербургском университете. Санкт- серыя 3, 1988, Nr. 3; ПРОХОРОВ, А. А. Трыццать братоў. Iš: Петербур, 1892, вып. 2, № 2, p. 37–41. Беларуская мiфалогiя, p. 508–510. 46. Веснавыя песнi, p. 171. 78. Plg. „Babos Jagos“ kaip iniciacijos rykūnės vaidmenį ir vėlgi jai 47. Ten pat, p 222–223. analogišką hetitų salŠU.GI (ТОПОРОВ, В. Н. Хеттская salŠU. 48. НИКИФОРОВСКИЙ, Н. Я. Простонародные приметы и поверья, GI и славянская баба-яга. Iš: Краткие сообщения Института суевеерные обряды и обычаи, легендарные сказанiя о лицах и славяноведения АН СССР, 1963, Nr. 38, p. 29–37). местах. Собрал в Витебской Белоруссии Н. Я. Никифоровскiй. 79. Валачобныя песнi, p. 231. Витебскъ, 1897, p. 100, 126, 142, 247. 80. ТОПОРОВ, В. Н. Мартанда. Iš: Мифы народов мира, II. Москва, 49. Валачобныя песнi, p. 59. 1992, p. 120–121. 50. Ten pat, p. 189. 81. ТОПОРОВ, В. Н. Адити. Iš: Мифы народов мира, I. Москва, 51. Ten pat, p. 89, 237, 388–389. 1991, p. 45; ТОПОРОВ, В. Н. Адитья. Iš: Ten pat. 52. ТОЛСТАЯ, С. М. Полесский народный календарь: Материалы 82. LINCOLN, Bruce. The Indo-European Myth of Creation. Iš: History по этнодиалектному словарю, Д–И. Iš: Славянское и of Religions, 1975, XV, Nr. 2, p. 121–145. балканское языкознание: Проблемы диалектологии, категория 83. Šio padavimo analizę dvynių mito perspektyvoje žr.: ТОПОРОВ, В. Н. посессивности. Москва, 1986, p. 119. Vilnius, Wilno, Вильна: город и миф. Iš: Балто-славянские 53. ТОЛСТАЯ, С. М. Полесский народный календарь: Материалы этноязыковые контакты. Москва, 1980, p. 61–63. по этнодиалектному словарю, К–П. Iš: Славянское и балканское языкознание: Духовная культура Полесья на общеславянском фоне. Москва, 1986, p. 181. READINGS 54. Ten pat, p. 182. The Legendary Litwo in the Belarusian 55. КАРАВЕЛОВ, Л. Памятники народного быта болгар, I. Москва, 1861, p. 215. Context of the Indo-European 56. УСПЕНСКИЙ, Б. А. Филологические разыскания в области сла- Myth of Twins вянских древностей (Реликты язычества в восточнославянском культе Николая Мирликийского). Москва, 1982, p. 118. Siargiej SAN’KO 57. Замовы, p. 34. The Belarusian author Siargiej San’ko analyses 58. СЫСОЎ, У. М. З крынiц спрадвечных. Мiнск, 1997, p. 123–124. 59. Валачобныя песнi, p. 71. the eponymous legend of the origin of the name of 60. Замовы, p. 188. Lithuania (the name supposedly originated from the 61. Ten pat, p. 232. name of the Prussian king Widewut son‘s name Litwo). 62. Ten pat, p. 344. One of the main sources of the legend is “The Prussian 63. Ten pat, p. 70. Chronicle” by Simon Grunau. The chronicle largely 64. POKORNY, J. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, p. talks about the legendary brothers (twins), Widewuto 86–87 ir t. 65. ДЮМЕЗИЛЬ, Жорж. Верхоные боги индоевропейцев. Москва, and Bruteno, who respectively established a lay and 1986, p. 42. religious rule in Prussia. San’ko compares these leg 66. Atskira tema – fitonimas Iван-да-Марья (pažodžiui „Ivanas ir ends with other known Indo-European legends of Marja“), jam esu paskyręs specialų straipsnį, dabar esantį spaudoje. twins the establishers. He lingers more on Belarussian 67. ДАЎГЯЛА, Г. Анаталiйскi сюжэт пра героя-знайдзёна. Iš: Крыўя. versions of the legend that are partly known from the Crivica. Baltica. Indogermanica, I. 1986, p. 27–49. folklore of the last centuries. Some characters in the 68. Ten pat, p. 36. 69. V. Ivanovo vertimas į rusų kalbą. Čia ir toliau cituojama pagal Belarussian legends are already replaced by Christian ДАЎГЯЛА, Г. Min. veik., p. 37. saints, among them Jurja, Jagory etc. (St. George) and 70. BAYUN, L. The Legend about the Queen of Kanis: a Historical Mikola (St. Nicholas). However, some of their motives Source? Iš: Journal of Ancient Civilisation, 1994, IX, p. 1–13. date back to really ancient times and set against the 71. Plg. baltarusių baladę: А ўдовушка, удава / Сем лет без мужа жыла. afore mentioned legend acquire unexpected mean / … / Сем лет без мужа жыла, / Двух купчыкаў злюбiла. / … / I двух купчыкаў злюбiла, / Пару сыноў радзiла… „O našlelė našlė / ings. This is hardly surprising as historical Lithuania Septynis metus be vyro gyveno. / … / Septynis metus be vyro gyveno, did occupy the lands of contemporary Lithuania and / Du pirklelius pamylėjo. / Ir du pirklelius pamylėjo, / Porą sūnelių pa Belarus, where a large number of inhabitants boast of gimdė“ (Беларускi фальклор: Хрэстаматыя. Мiнск, 1996, p. 736). Lithuanian origin. The pair of the legendary creator of 72. Легенды i паданнi, p. 49. Vilnius, the capital city of Lithuania, Gediminas and 73. ДАЎГЯЛА, Г. Min. veik., p. 46–47. the senior priest Lizdeika is also associated with the 74. GLOTZ, G. L’ordalie primitive dans la Grèce primitive: Etude de droit et de mythologie. Paris, 1904, p. 25–38. myth of twins the establishers.

68 ATMINTIS

Abejoti, klausti ir tikrintis

Pokalbis su profesore Viktorija DAUJOTYTE vyko baigiantis 2009-iesiems Vilniaus universitete. Sakytinės istorijos seminare kalbėtasi apie jau porą metų „Liaudies kultūros“ žurnalo „Atminties“ skyrelio pašnekovams rūpimus dalykus – 7–9 dešimtmečių Kraštotyros sąjūdį, Ramuvos draugiją, etninės kultūros puoselėjimą ir senosios religijos gaivinimą. Seminarą vedė Saulė MATULEVIČIENĖ, klausinėjo jo dalyviai, VU magistrantai, pokalbį spaudai parengė Ramutė GELBŪDAITĖ.

7–8 dešimtmetyje vykusiame etnokultūriniame sąjū- nebuvimas labai lengvai sutvirtina dar mažo žmogaus dyje dalyvavo daugybė žmonių, taip pat ir Jūs. Tuomet pamatėlius: yra taip, kaip tu gyveni, kaip gyvena tavo žmonės, atrodo, neabejojo savo veiklos prasmingumu, mylimi žmonės, nes viskas, ką jie daro, atrodo tinkama, ir tačiau šiandien kai kuriuos pamatinius dalykus tarsi rei- taip kyla noras elgtis kaip ir jie. kia iš naujo įtvirtinti, sustiprinti jais abejojančius... Mokykla tokių mano pirminio pasitikėjimo ramsčių Gerb. profesore, prisiminkite tą laiką – kaip įsitraukė- nepajudino. Ne tiek keistas, kiek visuotinis buvo savai- te į etninės tradicijos gaivinimą? minis žinojimas, kad tai, ką mes ten turime daryti – stoti Kažin ar apskritai žmogaus pasaulyje yra tokių situaci- jų ir pasirinkimų, kurie niekada nesukelia jokių abejonių. Tarkime, patikimiausi tiek patys sau, tiek bendruomenė- je yra abejojantys krikščionys. Jie drįsta abejoti, drįsta su savimi ir kitais kalbėtis klausdami, todėl nepatiria di- džiųjų krizių, o visuomet išlieka savo kelyje. Taigi didžiau- sias ko nors sustiprinimas ir yra abejojimas. Manau, kad apmąstydami etninės kultūros patirtį mumyse, taip pat galime dėl daug ko abejoti, klausti ir tikrintis. Galbūt dabar tikrai atėjo toks laikas, kai abejonių yra daugiau. Mano jaunystėje buvo daugiau tikėjimo ir ma- žiau abejonės, o dabar yra daugiau abejonės ir mažiau tikėjimo. Manau, tai susiję su tuo, jog vis dėlto esu kaimo vaikas. Nors mano vaikystė prabėgo tamsiu pokario metu, etninės kultūros aplinka man visuomet buvo sa- vaiminė, prigimtinė. Į ją aš tiesiog kriste įkritau, eite įėjau. Ir iki kokių 14 metų netgi neturėjau jokių alternatyvų. Ne- įsivaizdavau, kad gyvenimas yra kitoks. Man atrodė, kad gyventi kaip mano seneliai, labai tiksliai laikantis agrari- nės kultūros papročių, yra natūralu ir įprasta. Pamenu, kaip babūnėlė išleisdama gyvulius juos peržegnodavo. Nors tai yra krikščioniškas ženklas, bet iš tiesų jo gilioji motyvacija labai sena, susijusi su žmogaus ir gyvojo pasaulio vienybe ir brolyste. Arba dar vienas paprotys – iš- eiti grėbti šieno persirengus švariais drabužiais. O atėjus Užgavėnėms – mano teta, tokiu senovišku vardu Juzelė (Juozapa), buvusi, kaip apie ją sakydavo kaime, didelė pramaniūgė, mokėjo darytis Užgavėnių kaukes, žemaičių vadintas liečynomis: iš senų kailinių iškirpdavo akis, išpeš- davo visur tuos kailius... Ir vaikščiodavo taip po kaimus visi žmonės, rinkdavosi vakaroti. Būtent tokioje pirminė- je aplinkoje, ne kur nors darželyje, aš išmokau ir senųjų Babūnėlė Paulina Stulginskienė su vaikais: pirmoje eilėje iš kairės – vakarotojų žaidimų: žiužio mušimo, žiedo dalijimo, apkal- Adolfina, Aleksandras, Paulina, antroje eilėje – Aleksandra ir Agatonas bų bei daugelio panašių dalykų. Taigi toks alternatyvos (trūksta sesers Juzefos) Varniuose, apie 1930 m.

69 ATMINTIS

Vis dėlto vėliau aš supratau, kad etninės kultūros da- lykų negalima absoliučiai sutapatinti su gyvenimu kaime, gamtiškąja patirtimi. Tokią neįtikėtiną patirtį man atskleidė Janina Degutytė. Atskleidė anksčiau, negu ryžausi rašyti apie ją knygą. Maždaug 1967 m., mokyda- masi Vilniaus universitete, aš buvau labai susidomėjusi jos poezija. Daugeliui ji patiko kaip laisvesnis, švieses- nis, dvasingesnis kalbėjimas, tokia romantinė spalva, gamtos poetizacija. Paskui su nuostaba pamačiau, kad ji gimusi ir augusi Kaune ir kad iš motinos pusės yra jau trečios ar net ketvirtos kartos miestietė. Nepaisant to, etninės kultūros pojūtis joje veržėsi iš labai giliai ir darė- si vis aiškesnis, kol galiausiai J. Degutytė parašė etninės kultūros, tautosakos, netgi tam tikro mitinio podirvio persunktų eilėraščių. Šis gebėjimas rašyti iš labai gi- laus etninio-mitinio podirvio leido jai 7–8 dešimtmečio pradžioje vienai iš pirmųjų subtiliai pradėti kalbėti apie pasipriešinimą: ji prabyla apie seseris, velėjančias neiš- skalbiamus kruvinus brolio marškinius, apie neperplau- kiamas devynias upes, saulę, gedinčią devynis rytus, o dešimtą neužtekančią... Ir tos raudų intonacijos: „Aš apieškojau visą namą...“ Šis pavyzdys rodo, kad nėra išmintinga priešinti etninės kultūros ir rezistencijos. Ir nėra išmintinga tapatinti etninę kultūrą su kaimiečių patirtimi, manyti, jog kuo tauta darosi mažiau kaimie- tiška, kuo tas kaimas tamsėja, nyksta, grubėja, tuo ma- žiau mes galime jausti etninės kultūros autoritetą ir jos veikimą. Mano supratimu, viskas yra sudėtingiau. Tėvai Paulina ir Vaclovas Daujočiai prie seno Daugėlų dvaro Pagirgždūčio kaime, apie 1950 m. Etninė kultūra neatskiriama nuo tautos. Lietuvių tauta, kaip ir kitos pasaulio tautos, susiformavusi per į komjaunimą, dalyvauti komjaunimo susirinkimuose, tūkstantmečius, šimtmečius, pirma kaip etnosas, o yra lyg koks netikras žaidimas, kurį atlieki ir galiausiai paskui ir kaip tauta, neabejotinai yra susidariusi iš tam vis tiek grįžti atgal į tai, kas yra tikra ir laikosi ant tavųjų tikrų pamatinių pasaulio suvokimo, jo vertinimo, gro- pamatų. „Ramuva“, lituanistika, lietuvių kultūra ir lite- žio, skausmo, nevilties, religijos, tikėjimo ir kitų pagrin- ratūra taip pat natūraliai klojosi ant tų pačių prigimtinių dinių matmenų, apibrėžiančių žmogaus pasaulį. Kitaip pagrindų. ji negali susidaryti, ir kitaip ji negali atsiskirti nuo kitų Manau, kad vienas iš svarbiausių tvirtumo suteikian- tautų, vadinasi, negali pasiekti tapatybės, identifikuo- čių dalykų yra gamtinis etninės kultūros patyrimas, ku- tis. Norint turėti tapatybę, pirmiausia reikia turėti tam rio taip trūko netgi mano kartos žmonėms. Dauguma tikrus sutelktus atpažinimo kodus, kurie iš dalies yra ar- jų jau buvo miestiečiai, kartais ir antros kartos. Gamta timi kitoms tautoms, o iš dalies skiriasi, tačiau kai kurie išties labai veikia. Turėjau babūnėlę žoliautoją, gydžiu- momentai vis dėlto jai yra labiausiai būdingi, ir būtent sią kaimą žolėmis. Su ja aš žoliaudavau ir labai daug ko jais remiasi visas etninės kultūros „pastatas“. Be abe- išmokau. Tiesą sakant, ji specialiai visiškai manęs nemo- jo, neatskiriami dalykai yra etninė kultūra ir kalba. Tiek kė, tik sakė, kaip daryti ir kaip negalima daryti. Būdavo, ji, tiek etninė kultūra susidaro remdamosi į pasaulėvo- vaikščioja nuolat tokiu plačiu sijonu, savo kišenėlėje ką. Kaip mes esame tarsi viena genetinės, kultūrinės turėdama mažą peiliuką, ir pjauna tas žoleles. Eidama atminties ir patirties programa, taip ir tauta bei etninė iš paskos aš vis norėdavau nuskinti kokią nors viršūnę, kultūra vykdo savo prigimties programą. Vėliau įvyksta o ji subardavo: jei trauksi už viršūnės – išrausi, kitąmet daug pasikeitimų, nutolimų, ir tie pirminiai etniniai daly- neberasi, nebebus. Visa tai susiklosto į vientisą patirtį. kai darosi beveik nebeatpažįstami. Tuomet jau prireikia Kitaip yra neturint tokio gamtinio pamato, kai išeini ant specialaus gilinimosi, studijų. šaligatvio, matai plytas ir medžius tarp jų... Atvažiavus į Mąstydama ir kalbėdama apie etninę kultūrą, nie- Vilnių, man jie atrodė tokie skurdūs, vargani ir tokie ne- kuomet neužimu gynybinės, patriotinės pozicijos. Man tikri! Man jų buvo labai gaila, nė vienas medis nė iš tolo tai yra savaime suprantami dalykai, kuriuos reikia pasa- negalėjo prilygti mano medžiams. Apskritai visa miesto kyti mums visiems savaime suprantama kalba. Nesiryž- gamta dėl savo menkumo man kėlė didžiulį gailestį. tu kam nors ko nors įrodinėti. Apskritai manau, kad yra

70 ATMINTIS dalykų, kuriuos įrodinėti arba neprotinga, arba jų išvis vyko apie 10 metų, bet esate užsiminusi, kad Jums pama- neįmanoma įrodyti, nes jie yra pernelyg akivaizdūs. O tiniu gyvenimo įvykiu tapo 1970-ųjų Gervėčių ekspedicija. kai bandai įrodinėti pernelyg akivaizdžius dalykus, vis- Ką tokio įstabaus, nepatirto ten atradote ir įgijote? kas kažkaip susipina ir susikomplikuoja. Gervėčiuose mes susitikome su daugeliu dalykų, ku- Etninė kultūra veikia mumyse kaip tradicija, kaip krau- rių jau nebegalėjome sutikti čia. Pirmiausia nustebino jas, kuris teka mumyse mums nežinant, gal net nenorint. pats kaimas su šiaudais dengtomis trobomis, archajiniu Genetinė atmintis mums pataria, primena, sustabdo, sig gyvenimo būdu, puodšakėmis ir pan. Net baldeliai tose nalizuoja, ji mumyse veikia kaip praktika. Atsiskirti nuo jos senovinėse trobose liudijo jau praėjusią tikrovę: medi- neturime galimybių, ji nėra tik kultūra tarp kitų kultūrų, ji nis stalas, suolai, medinės lovos. Ir patys žmonės nuo yra pamatinė. Etninės kultūros praktika mano jaunystės tos aplinkos dar visai nenutolę. laikais buvo ramuvietiška. Nenorėčiau sakyti, kad mes el- Gervėčiuose, galima sakyti, veikė tam tikra specifinė gėmės kaip nors pabrėžtinai, kad buvome kaip nors an- dvasinė atmosfera, į mus žvelgta atidžiau nei ekspedici- gažuoti pasipriešinimui. Mums tiesiog skaudėjo širdį, kad jose Lietuvoje. Žmonės mus priėmė su begaline šiluma Kernavės piliakalniai, Pajautos slėnis nebėra svarbu, kad ir meile. Mes buvome ateiviai iš krašto, iš kurio jie jau kalendorinės šventės vasarą, tarkime, Rasos šventė, ne- yra išėję, todėl buvome sutikti kaip giminės. Žmogus, bešvenčiamos, pasitraukia dainos... Taip pat svarbu buvo gyvenantis tame krašte, mąstė taip: aš nesu Lietuvoje, tai, jog Ramuvos veikla reiškė ir to meto jaunų žmonių so- o šie jauni žmonės, kurie nori manęs kažko paklausti, lidarumo formą. Mums buvo smagu nebijoti vienas kito, kažką užrašyti, galbūt kitą kartą neatvažiuos į Baltarusi- būti atviriems, žinoti, kad mums rūpi bendri dalykai. Man ją, todėl aš turiu iš paskutiniųjų atiduoti viską, ką galiu – pačiai iki šių dienų geras žemaičių, dzūkų dainų dainavimas kelia tikrą estetinį džiaugsmą. Tuomet atrodo, lyg kažkas vertųsi, pasirodytų, ko aš jau negaliu tiesiogiai patirti, bet kas man labai svarbu. Nors tai tėra simboliai, bet iš jų atmintis tarsi kelia gyvus dalykus: taip dainavo, tokiais žodžiais kalbėjo mano pačios pro- senelės, ir visa tai atiteka iki manęs kaip kraujas. Ši kultūrinė atmintis nėra tiesioginė, ji pasiekia mus per simbolius, ženklus. Todėl tradicinių amatų, dainavimo gaivinimas yra prasmingas ir turi ateitį. Visi tradiciniai ir etniniai darbai yra rankų darbai, jie glaudžiai susiję su žmogaus kūnu, atmintimi. Ypač mo- teriški darbai: moterys megzdavo, ausdavo iš visiškai grynos atminties. Mano tetos, kaimynės, būdavo, sėdi patamsyje, ten kokia lempa žiba, jos kalbasi ir, nežiūrėdamos į savo virbalus, mezga įstabius raštuotus mezginius. Taip pat ir vyriški darbai: kalvystės, pynimo ir t. t. Tikėtina, kad žmogus, žmogaus kūnas ims pasiilg- ti sugebėjimo ką nors padaryti savo rankomis, nes tas rankų sugebėjimas sąmonei teikia ne tik džiaugsmo, bet ir tam tikro saugumo. Pavyzdžiui, molio lytėjimas rankomis, žiedimas apskritai yra be galo džiaugsmingas, laisvinantis sąmonę judesys. Esate dalyvavusi ir kompleksi- nėse kraštotyros ekspedicijose. Jos Rasos šventėje Kernavėje. 1968 m.

71 ATMINTIS

griovy pasikalbėti. Žmogus sako: esu paprastas trakto- ristas, bet žinokite, aš viską padarysiu, kad trys mano vaikai išvažiuotų į Lietuvą, kad jie gautų mokslą, kad būtų lietuviai, nenutautėtų. Aš matau, kaip tai svarbu, jūs mane sustiprinate. Per savo gyvenimą, įskaitant ir Sąjūdžio metus, man neteko išgirsti įspūdingesnio tau- tinio pareiškimo, tokio tikro. To negali pamiršti. Donatas Sauka yra gražiai įvertinęs tą laiką, kraštoty- ros judėjimą, sakydamas esą ši pozicija buvo vienintelė įmanoma savigynos forma nelaisvės sąlygomis. Puikiai žinota, iki kur eiti, kad nebūtų nueita per toli. Ar ta savigynos pozicija buvo juntama ir suvokiama? Tų žmonių kalbėjimąsi su mumis galima vadinti įvai- riai. Pirmiausia tai buvo begalinis, absoliutus jų pasiti- kėjimas. Jūs esate lietuviai, ir mes lietuviai, ir tai mus jungia. Manau, kad tai ir galima vadinti labai ryškia savi- gyna. Kaip atskirti, ar tai buvo rezistencija, ir kaip ji tuo laiku buvo įmanoma? Žinoma, tai ne sukilimai ar grana- tos, sudėtos rūsiuose. Kažkas kita. Žinomas skulptorius Stanislovas Kuzma viename pokalbyje su žurnalistu, liūdnai svarstydamas, kokia mūsų tautos padėtis, ir kas su mumis gali nutikti, netikė- tai prasitaria, esą lietuvių sąmonėje stiprėja instinktas, nuojauta, kad mes tikrai einame žemyn. Ir tas instinktas ims veikti kaip stabdanti, laikanti galia. Man labai patiko tokia ramiu tonu išsakyta mintis: tikiu, kad tautoje, žmonėse tas instinktas tūno, ir paskutiniu momentu jis sustabdo – žmonės staiga pradeda veikti pagal kitas programas. Man atrodo, kad mes, ekspedicijų dalyviai, Pagirgždūtyje, mamos darželyje. 1965 m. buvome tie, kurie veikėme instinktyviai ir kuriuose tas Nuotraukos iš V. Daujotytės asmeninio archyvo. instinktas budėjo labiau. Širdimi ir sąmone jautėme, kad mums – mūsų kalbai, pasaulio matymui, suvokimui kito karto gali nebūti. Iki šiol prisimenu, kaip Rimdžiūnų gresia didžiulis pavojus, ir mes kažkaip turime priešintis. kaime kelias dienas įrašinėjome dainuojančią moterį. Taigi labiausiai aš akcentuočiau instinktyvią nuojautą. Pro šalį eina kaimynė, o ji rūsčiu veidu rodo – nedrįsk O etninė kultūra buvo tas laukas, kuriame šis instinktas užeiti! Tai reikšmingo veiksmo pojūtis, kuris ir mus darė galėjo pasireikšti laisviausiai. Vis dėlto tai nebuvo kokia reikšmingus ir įpareigotus. pernelyg sąmoninga programa ar savigynos laukas. Iš tiesų jutome stiprų to krašto žmonių palaikymą ir Galbūt kiek kitaip situaciją matė vyresni žmonės. Juk draugystę. Tarkime, ekspedicijos visuomet buvo užbai- Donatas Sauka yra kitos kartos, atėjusios į gyvenimą po giamos tradiciniu vakaru mokykloje ar kur nors kitur: karo su savo gilesne, toliau siekiančia atmintimi. Mano ateina žmonės, atsineša sūrelį, kitokių vaišių, būna su asmeninė kito pasaulio patirtis buvo labai menka, ir aš mumis, dainuoja, kalbasi ir nepaprastai džiaugiasi, kad daug ką galėjau jausti, suvokti, remtis tik instinktyviai. mes Lietuvoje, kad esame lietuviai. Ir tai darė įtaką vi- Manau, jog D. Saukos pozicija tikrai buvo sąmoningesnė. siems, žmonės nuo to šviesėjo. Be to, buvome ten su Norbertu Vėlium. Pamenu, kaip grįždavome į pradžios Kaip Jums, profesore, atrodo, kodėl sovietinė valdžia mokyklą, kur gyvenome klasėse, ir prasidėdavo vaka- leido etninį judėjimą, bet buvo labai nusiteikusi prieš rais kalbėjimasis, magnetofonų tikrinimas, įrašų klausy- krikščionybę? mas, komentavimas, gyvas džiaugimasis atradimais... Kad ir kokia totalitarinė tvarka būtų, niekada nega- Būdavo, N. Vėlius ką nors išgirsta, pašoka – štai, atras- lima visko neleisti. Negaliu sakyti, kad etninis judėjimas ta! Žinoma, mus tai labai veikė, bent jau mano patirtyje buvo leidžiamas ar skatinamas, greičiau jis buvo ne taip tai yra aukščiausias taškas. aiškiai draudžiamas. Nebuvo juk uždraustos ir visos Negaliu pamiršti vieno susitikimo. Grįžtame vakare bažnyčios: atsimenu, kaip su mama ar dviem senelėmis iš Rimdžiūnų į Gervėčius nakvynei, tempiamės mag žygiavau į bažnyčią ir niekas manęs dėl to nenubaudė. netofoną, o pakelėje kokių 35 metų vyras riša arklį, Tačiau valstybė formavosi kaip ateistinė, ir viena iš ideo susistabdo mus, pasisveikiname ir susėdame tam pa- loginių jos atramų buvo mintis, jog bažnyčia yra blogis.

72 ATMINTIS

Tuo tarpu etninė kultūra ir tautosaka buvo lyg savotiškas G. Beresnevičius kalba apie tai, apie ką atsargiai kal- žaidimas. Kadangi valstybė buvo liaudies, toks liaudišku- bėta ir anksčiau: kad yra žynių luomas, religijos struk- mas ir leido žaisti tuos žaidimus. Greitai įsigalėjo liaudies tūros ir jos saugojimui bei perdavimui reikalingos tam kūrybos samprata. Su šia priedanga atsirado galimybė tikros intelektinės pastangos. Galime įžvelgti kiekvienos labai daug ką daryti: čia liaudies kultūros tyrimas, čia liau- religijos, taip pat ir baltų, struktūrą ir palyginti ją net su dies palikimas... Niekas nekalbėjome apie etninę kultūrą. antikos religinėmis struktūromis. Ir galiausiai pamatai, Buvo tautosaka, liaudies kūryba, liaudies kultūra, etno- kad suartėjimas su kitų tautų religinėmis struktūromis grafija, o etninės kultūros sąvoka atsirado kiek vėliau, ji neišvengiamas. Manoma, kad taip pasirodo tam tikri būtų kėlusi daugiau problemų. Etninė kultūra yra gilesnė sąmonės bendrumai, tačiau kiekvienas etninis pamatas ir problemiškesnė. Žmoguje ji veikė tiek, kiek jo sąmonė juos augina savaip. Etniniai pamatai, gyvenimo būdas, galėjo suvokti ir perimti. Tačiau tautinis savitumas buvo tradicijos, jų gyvybingumas – kiekvienos tautos religi- tabu. Mes ėjome į internacionalinį pasaulį ir turėjome jį ja iškyla kaip tų aukštų vaizdinių viršūnė, kur galiausiai pasiekti neleisdami, kad mūsų kelią pernelyg komplikuo- sprendžiami gyvybės ir mirties, anapusybės klausimai, tų visokie etniniai nelygumai, savitumai. Dėl to ne itin t. y., pamatiniai dalykai. Gyvybės ir mirties linija turi pra- daug galimybių buvo tyrinėti senąją religiją, ikikrikščio- sidėti prie pat žemės – kaip peilis prie gyvulio kaklo yra niškąjį religinį pasaulėvaizdį. Tai šiek tiek daryta tautosa- dėl to, kad žmogui reikia valgyti. Tačiau tas kraujo regėji- kos tyrimų lauke, tačiau ryškių religinio pasaulėvaizdžio mas virsta aukos simboliu, ritualo žingsniu ir taip susifor- darbų pasirodė tik atgavus Nepriklausomybę. Turiu ome- muoja struktūros aukštėjimas. Manau, jog aukščiausia nyje Gintarą Beresnevičių, kuris buvo meste išmestas lyg struktūra kaip tik ir yra religinė struktūra, kuomet žmo- sulaikyta energija... gus jau iškelia klausimus, į kuriuos vieno atsakymo turėti Kokia senosios religijos samprata Jums artimesnė – nebegali. Gamtinis pasaulis yra paaiškinamas, jis žmogui gamtiškoji-gamtmeldiškoji, tarsi natūraliai susiformavusi leidžia įeiti, suvokti, kaip viskas yra. Jis paguodžia, kad valstietiškoje aplinkoje, gamtos artumoje, todėl lengvai gal iš tiesų aš pražydėsiu žole ar kuo kitu. Pati tautosa- perimama kaip patirtinė, prigimtinė, ar tyrinėtojų re- ka labai nesunkiai pakilo iki gamtmeldystės. Raudomis, konstrukcijose išryškėjanti sudėtinga religinė struktūra senoviškomis dainomis ji gali bent šiek tiek praskleisti ir vaizdinių sistema – o tai jau nebeperimami dalykai... tą pasaulėvaizdį. Tačiau aukštosios struktūros šiuo atsa- kymu nebepasitenkina. Čia susitinkame su tikros religi- Taip, jų nebeįmanoma perimti taip, kaip mezgimo, jos dalykais: šventumu, šventybe, šventenybe, dievais, ravėjimo ar darželio laistymo.

Pelegrindos kaimas, prie Jono Petriko laidario, 1970 m. Gervėčių ekspedicija. Danieliaus Šemetulskio nuotrauka.

73 ATMINTIS

tumas pasireikšdavo etninės kultūros lauke, kuriame mes veikdavome. Jis pasirodydavo ten, kur pasirodydavo ritualai. Bet jie buvo natūralūs, spontaniški, niekaip nesurežisuoti. Sakysime, Rasos, kopimas Kernavėje į kalną, pagrindinė labai gerų dainininkų grupė, kiti atskiri būreliai, saulėlydis, upės tekėjimas, einantys žmonės... Staiga sąmonė ima suvokti, kad tai jau yra buvę, tu įeini į tą pačią simbolinę ritualinę vagą, kuri yra nubrėžta labai seniai, tačiau kuri tave vis dar pasiekia. Ir jauti, kad vyksta kažkas daugiau negu tik tai, jog tu čia eini, būni; kad tai yra daugiau. Šventumas – tai pojūtis, kad kažkas yra daugiau už tai, kas vyksta dabar. Tačiau su tuo jausmu ne- susitiktum, jeigu neatliktum tam tikro veiksmo, nors tas veiksmas yra labai paprastas: tu tiktai eini, leidžiasi saulė, Kernavės piliakalnis, tu kyli į viršų, viršuje dega laužas, ir nieko daugiau. Netoli laužo, pievoje, sėdi apkrauta žolė- mis Eugenija Šimkūnaitė ir iš jų buria žmonių likimus... Atsimenama, jog septintajame dešimtmetyje, besi- baigiant „atlydžiui“, dar būta nemažai optimizmo, tikė- jimo, jog šioje srityje bus galima kažką nuveikti, vis dėlto po Prahos įvykių situacija keitėsi. Kokios nuotaikos sklan- dė tarp ramuviečių? Ar Jūs asmeniškai jutote kokį išskir- tinį valdžios dėmesį dėl to, kad dalyvaujate „Ramuvos“ veikloje, etnografinėse ekspedicijose? Ne, nepatyriau jokio persekiojimo. Tuomet, kai Ra- muva pateko į valdžios akiratį, gyvenau, kaip ir daugelis iš mūsų ramuviečių, Tauro bendrabutyje. Jau buvau as- pirantūroje, kai vieną vakarą pas mane atėjo J. Trinkū- Genės Urbanavičienės darželis Girių kaime, 1970 m. Gervėčių ekspedicija. Danieliaus Šemetulskio nuotrauka. nas ir sako: „Ramuvai galas, turėsiu išeiti iš Universite- to, ką daryti?“ Atsimenu, sėdime mes už tokio stalelio hierarchijomis, struktūromis, religinėmis praktikomis ir Tauro bendrabutyje ir kalbamės gan atvirai, neįsivaiz- religinio gyvenimo reformomis... davome, kad mūsų kas nors klausytųsi. Sutarėme, kad Įdomu, kad jau 7–8 dešimtmetyje buvo pastangų strategija galėtų būti tokia: jei išnyksta didžioji Ramu- gaivinti ar imituoti ir senuosius ritualus. Kaip prisimena va, vienintelė galimybė lieka glaustis prie Universiteto Jonas Trinkūnas, Rasos švenčių metu jis ir jo aplinkos ir bandyti sutelkti daugiau dėmesio į Universiteto Ra- žmonės jautėsi dalyvaujantys religiniuose ritualuose ir muvą. Maždaug taip ir buvo padaryta. Tuomet mūsų suvokė tai tarsi tam tikrą religinio vakuumo užpildymą. globėju tapo a. a. Česlovas Kudaba. Jis buvo Universi- Jūs taip pat esate kalbėjusi apie tuomet vykusias sakra- teto „partkomo“ narys. Vieną kartą buvau pakviesta į lumo paieškas... „partkomą“ padaryti pranešimo apie universiteto Ra- Įdomu, kad žmogaus sąmonėje glūdi šventumo bū- muvą. Tai, žinoma, kėlė stiprų nerimą. Tačiau Č. Kudaba tinumo pojūtis. Aš pati nesu tuomet dalyvavusi religi- pasisodino mane šalia savęs, o man bekalbant, krustel- nėse praktikose, tačiau neužmirštamą įspūdį man yra damas pečius visą laiką pritariamai šypsojosi rektorius padaręs vienas susitikimas su J. Trinkūnu, nuskendus jo Jonas Kubilius. Atsakiau į kelis aštresnius klausimus, o sūnui. Kai mes susitikome, jo veidas buvo labai ramus ir toliau ramiu įtikinamu tonu kalbėjo Č. Kudaba. Be šio giedras. Jis pasakė, kad jo sūnus išėjo tuo keliu pas savo sunkumo daryti pranešimą „partkome“, daugiau ko- protėvius. Ir tai Jonas man pasakė kaip dalyką, kuriuo kios nors didelės grėsmės ar įtampos patyrusi nesu. negalima abejoti. Visam laikui įsitikinau, kad J. Trinkūno Žinojau, kad Jonas Trinkūnas, Alfonsas Andriuškevi- sąmonė šventumo klausimus buvo išgyvenusi labai gi- čius buvo tardomi, tačiau daugelis numanėme, kad taip liai, to niekaip negalima imituoti. gali atsitikti. Jonas mus perspėjo, kad galime būti ap- Jeigu sąmonėje atsiranda šventumo poreikis, tai gy- klausiami. Vis dėlto tikėjome, jog į Sibirą mūsų neišveš, venimo nebegali sudaryti tik valgymas ir miegojimas. į kalėjimą lyg ir nėra už ką pasodinti. Netgi Jono niekas Mano supratimu, jei taip būtų, tai daug ko pasaulyje ne- nepasodino – išmetė iš darbo ir Universiteto. Tai kaž- galėtų būti sukurta. Tarkime, negalėtų būti J. S. Bacho kaip mus laisvino. muzikos. Bachas yra puikus simbolis to, kad viskas nėra Kada Jūsų ir „Ramuvos“ keliai ima skirtis? Ar galima taip paprasta, kaip mums atrodo. Prisimenu, kaip šven- būtų užbrėžti kažkokią ribą?

74 ATMINTIS

Venantui Mačiekui perėmus vadovavimą, Ramuvos Nors viešos verbų prekybos nebuvo, pamenu, kaip visi veikla pakinta. Be to, ir aš labiau palinkstu į mokslą, ir ramuviečiai susitikdavome prie Aušros vartų ir džiaugs- tie ryšiai pradeda natūraliai trūkinėti, nutolstame. Dar mingai, kiek tik tilpdavo į glėbius, susiimdavome tų ver- anksčiau pasitraukia A. Šliogeris, J. Trinkūnas. Būda- bų. Visi bendrabučiai būdavo jomis apkaišyti... ma Universitete, padedu kaip galėdama, naudojuosi Sigitas Geda, Petras Repšys taip pat tuo metu atranda dideliu Č. Kudabos pasitikėjimu, bet nieko įdomesnio panašius dalykus, tačiau su „Ramuva“ jų keliai nesusiker- jau nebedarau. Pradėjus vadovauti V. Mačiekui, viskas ta. Kodėl taip nutinka? pasidaro labai struktūruota, daugiausia tik dainuojama, Sakyčiau, dėl to, jog jie yra sau pakankami. Ramu- o kadangi aš – ne dainininkė, tai negaliu pritapti. Kelis viečiai buvo tie žmonės, kuriems reikėjo kažkokio ko- kartus nueinu paklausyti, truputį pačirpiu, bet jau ne- lektyvinio tikrinimosi, ieškojimų, buvimo, bruzdėjimo, o beturiu galimybių nuveikti ką nors tikro. Taip viskas ir jų sąmonės pakankamos pačios sau, jos viską atranda baigiasi, bet, žinoma, neišnyksta iš sąmonės. pačios. Manyčiau, kad yra tokių kūrėjų sąmonių, ku- Kaip tik tuo laiku pradedu rašyti apie Jurgį Baltrušaitį rias reikia tyrinėti kaip atskirybes. Tai – ir Linas Katinas, ir Janiną Degutytę, ir visi tie kilę klausimai, mįslės man piešęs fantastiškus etnografinius paveikslus lovatiesių nuolat sukasi galvoje. Ilgai negalėjau atsakyti, kodėl J. stilistika, ir minėtieji P. Repšys, S. Geda, Marcelijus Mar- Baltrušaitis, toks pamatinis lietuvis nuo Nemuno, Skirs- tinaitis, Bronius Kutavičius. Iš jų visų labiausiai išskirčiau nemunės, išvažiuoja, nutolsta, kodėl jis rašo eilėraščius B. Kutavičių. Pamenu, kaip B. Kutavičius miške, sumu- rusiškai, galiausiai net neatvažiuoja į savo motinos laido- šęs vieną į kitą du sausus pagalius, staiga išgirdo labai tuves? Supratau, kad ateina laikas, kai pats gyvenimas seną archajinę melodiją. Jis nesuabejojo, kad ją tikrai iš- žmogų priverčia ryžtingai atsigręžti į kalbą, į prigimtinę girdo. Manau, kad kaip J. S. Bachas yra ženklas, jog pa- kultūrą ir skausmingai apmąstyti tai, ką padarei. saulis nėra tik šiaip sau, taip ir B. Kutavičius yra ženklas, Kaip Jūs manote, ar „Ramuvoje“ bei greta „Ramu- kad tai, apie ką mes kalbame, nėra tik šiaip sau. Ir kad vos“ buvusiems žmonėms tai, kas vyko – šventės, eks- „Paskutinės pagonių apeigos“ yra ne šiaip sau... pedicijos, paskaitos, visas šis etnokultūrinis judėjimas, turėjo kokio poveikio? MEMORY Neabejoju, kad turėjo. Pavyzdžiui, kas gi paskatino Doubt, Question and Examine fotografą Klaudijų Driskių fotografuoti žmones, Sartus? Arba kaip Arvydas Šliogeris susiformavo sodybos kaip This is a conversation with the professor Viktorija lietuviško polio įvaizdį, visą meilės lauko filosofiją? Esu DAUJOTYTĖ recorded at the seminar of verbal tikra, kad šaknelės yra būtent iš tų sodybų, meilės laukų folklore for the students of Vilnius University. – tų vaizdinių. Mano supratimu, pamatiniai A. Šliogerio Prof. Daujotytė believes that doubting, questioning and ramsčiai labai susiję su etniniais kultūros elementais, vie- examining helps strengthen the experience of ethnic cul- ta. Drįsčiau manyti, kad jo filotopija yra būtent etninės ir ture. People who have the courage to doubt and communi- cate with themselves and others through questioning avoid ramuvietiškos prigimties. Kaip ir A. Šliogeris, aš taip pat big crises and always remain close to their own selves. One niekaip negaliu išeiti iš šio mąstymo, patyrimo lauko. Tik of the most important sources of power is experiencing the atrodo, kad koks Vacys Bagdonavičius nesitraukia nuo folk culture through nature. Nevertheless, one should not Vydūno, o iš tikrųjų jis neišeina iš etninės sąmonės lauko, identify ethnic culture purely with living in the countryside. jis jame sukasi ir sukasi. Tai, ką mums suteikė toji anks- For instance, the poetry of Janina Degutytė – she was a third or fourth generation town dweller – reflects the depths of tyva patirtis, yra labai ypatinga, ji visur išliko. Ką beda- ethnic culture, folklore and even mythological thinking. It is ryčiau, visur atrasčiau savo darbe šios patirties pėdsaką. not wise to associate the ethnic culture with life in the coun- Prisiminiau Gražiną Didelytę – nepaprastai įdomią, try and think that urbanisation of a nation and cultural de- gilią asmenybę. Kai ekspedicijose visi šurmuliuodavo, ji cline of rural areas reduce its effects. sėdėdavo ir tyliai piešdavo, beveik nesikalbėdavo. Bet pa- Ethnic culture goes hand in hand with the nation. Like all the other nations in the world, Lithuanians developed an žiūrėkite į jos miniatiūrų pasaulį: į jos šaltinius, medžius, original worldview which is partly comparable with that of dievus aukštybėse, ir pamatysite, kad ji yra tikras senojo other countries and partly not. Some features define the baltų tikėjimo žmogus. Vis dėlto tai G. Didelytei netruk- Lithuanian worldview better than others and they provide dė piešti krikščioniškąja tema, padaryti puikius ekslibrius, the basis for the whole “edifice” of the Lithuanian ethnic cul- kurie iškeliavo į Romą, pas Popiežių. Aš manau, kad kai ture. Every nation follows the programme of its genetic and cultural memory. Time obscures the essential features of the žmogus tvirtai atsistoja, suranda pamatą, tada ramiai ethnic culture and that is when special inquiry and ethnic gali gerbti krikščionybę, jos kultūrą, branginti tradicijas ir studies are called in. žmones. Tvirtos sąmonės žmogus nebesidrasko, nebesi- Prof. Daujotytė’s experience suggests that there is no priešina ir nebekovoja. Dalį ramuvietiškos ideologijos ryž- need to patriotically defend the ethnic culture. She thinks it čiausi interpretuoti būtent per G. Didelytės asmenį. the most evident thing to be taken for granted. It functions in us by way tradition, like blood that circulates irrespective of Manau, kad Ramuvą reikia matyti ne kaip atskirą our knowledge of it, possibly even in the voluntary lack of that reiškinį, o kaip priklausantį visam tuo metu vykusių įvy- knowledge. We have no way to dissociate ourselves from it. kių laukui. Tuo pačiu laiku prasideda ir Vilniaus verbos. It is not a culture among others, it is the fundamental culture.

75 IN MEMORIAM

Nikolajui Michailovui – mokytojui ir draugui

aš) prisimena jo pamokas su jauduliu ir dėkingumu. Mes visi (1967.06.11–2010.05.25) buvome jį slapta įsimylėję. O buvo tiesiog neįmanoma neįsimy- lėti šio kibirkščiuojančio sąmoju, pritrenkiančio žiniomis, paper- kančio savo žavesiu jaunuolio, kuris vos tik pasirodęs klasėje visus pakraudavo kažin kokia pašėlusia nenuramdoma energija. Užsiėmimai praeidavo vienu įkvėpimu, atrodydavo, kad laikas neegzistuoja ir kad pasaulyje nėra nieko įdomiau už lietu- vių kalbą… Tai buvo ne tik kalbos užsiėmimai: jis mokė mus ir kraštotyros bei etnografijos, o svarbiausia – pilietinės pozicijos tamsių mūsų istorijos dėmių atžvilgiu… Nikolajus pasakodavo apie dalykus, kurie tuomet dar buvo slepiami: apie masinius lie- tuvių trėmimus į Sibirą, represijas bei persekiojimus sovietiniais metais. Ir pats jis apie tai buvo ne kažkur puse ausies nugirdęs: nemažai mes sužinojome ir apie jo atliktus lauko tyrimus Lietu- voje, bendravimą su paprastais žmonėmis. Ką sakyti, jei mūsų užsiėmimai prasidėjo tuomet dar uždrausto Vinco Kudirkos pa- rašytojo Lietuvos himno mokymusi… Žinoma, tuo, kaip ir daug kuo kitu, pasireiškė Nikolajaus mokytojų įtaka, o jie – irgi Dievo dovana. Pirmiausia – jo tėvai: filologė slavistė Tatjana Vladimirovna Michailova-Civjan ir ar- chitektas Aleksandras Samuilovičius Civjan, bet ne mažesniu mastu Nikolajaus dvasiniu mokytoju galima laikyti ir Vladimirą Sunku rašyti apie žmogų, palikusį šį pasaulį pačia- Nikolajevičių Toporovą, nuo mažumės skiepijusį jam meilę bū- me pakilime. Vardijant jo nuopelnus bei talentus neva- simiems jo mokslo tyrimams ir ne tik. Pats Nikolajus apie Vladi- lingai ateina į galvą mintis – kiek dar buvo sumanyta, mirą Nikolajevičių yra rašęs taip: „Jis buvo mano pirmas įvairių kiek nespėta parašyti, padaryti, kiek dar buvo galima… dalykų mokytojas. Jis nuo pirmųjų mano metų stengėsi mane Jis rašė knygą apie slovėnų mitologiją, rengė praneši- supažindinti su kultūra, mokslu, literatūra, tapyba, istorija, bet, mą baltistų suvažiavimui Rygoje, ketino dalyvauti ben- pavyzdžiui, ir su futbolu, kurio jis irgi buvo didelis žinovas. Kai druose projektuose su kolegomis iš Slovėnijos, Lietu- man buvo dvylika trylika metų, jis skaitė man paskaitas apie vos, Rusijos, nuo rudens – Udinės universitete (Italija) rusų literatūrą, vėliau buvo lenkų ir gotų kalbos pamokos, pa- skaityti paskaitų kursą, o vasarai jau buvo nusipirkti sakojimai apie italų tapytojus. Tačiau didžiausia VN „investici- bilietai į Vilnių, kur jo jau keleri metai nebūta… Visa nu- ja“ buvo į mano – Pietro U. Dinio žodžiais tariant – balticitas, trūko taip nelauktai, tarsi siela, kupina vilčių ir siekių, baltiškumą, o dar konkrečiau – į lietuvybę“. Tokia „investicija“, staiga būtų pavargusi grumtis su bedugnėn velkančios suprantama, negalėjo neatsipirkti. Galima sakyti, jog V. Topo- ligos pančiais… rovas supažindino Nikolajų su Lietuva, kur mažylis Kolia pirmą- …Prieš dvidešimt metų Nikolajus, tuomet dar syk atvyko 1979 metais kartu su juo ir savo mama į ekspediciją. Maskvos valstybinio universiteto Filologijos fakulte- Vėliau, 1985 m., vėlgi V. Toporovas pasiuntė ūgtelėjusį Nikolajų to 22 metų studentas, per lietuvių kalbos užsiėmimus, į ekspediciją, surengtą „Ramuvos“, su kuria jis paskui važinėjo kuriuos jis vedė Lietuvos atstovybėje, aiškino mums, po Lietuvą ilgus metus. Nikolajus šias ekspedicijas vadino „vie- savo mokiniams, skirtumą tarp žodžių gyvybė ir gyve- nu iš geriausių savo gyvenimo prisiminimų“. Vėliau, 1989 m., Ni- nimas reikšmių, kurio nėra rusų kalboje: gyvybė yra tai, kolajus pradėjo dėstyti lietuvių kalbą prie tuometinės Lietuvos ką mums davė Dievas, o gyvenimas – tai, ką su ja didele Respublikos atstovybės Maskvoje, ir tai buvo pirmieji Atsto- dalimi padarė pats žmogus. Dievas davė Nikolajui unika- vybės surengti kursai ir pirmasis Baltrušaičio namų mokslinis lių gabumų bei talentų, skvarbų ir gilų protą, gerą širdį renginys. Nikolajui jau gyvenant Italijoje, Lietuvos vyriausybė ir švelnų būdą. Per savo trumpą, bet ryškų gyvenimą jis išimties tvarka jam suteikė Lietuvos garbės piliečio vardą, ir tai sugebėjo šiuos talentus puikiai realizuoti: Leidene apgy- buvo tikrai deramas jo nuopelnų jaunai valstybei įvertinimas. nė disertaciją, parašė 5 monografijas ir per 150 straips- Viena iš unikalių Nikolajaus savybių (matyt, būdingų nedau- nių, nuostabiai dėstė… Nemažai jo mokinių (tarp jų ir geliui tikrų rusų inteligentų) buvo sugebėjimas būti (ir jaustis)

76 IN MEMORIAM

grįžo į Italiją, kur ir gyveno ligi savo gyvenimo pabaigos (kaip sunku ir siaubinga rašyti šiuos žodžius…), bet mes ir čia nuolat jautėme jį esant: jis rašė į Maskvoje leidžiamus straipsnių rinkinius, dalyvaudavo rengiamo- se konferencijose, buvo rinkinio „Baltų-slavų tyrimai“ redakcinės kolegijos narys, Rusijos mokslų akademijos Slavotyros institute neseniai įkurto Baltų-slavų tyrimų centro neetatinis darbuotojas, palaikė visas su baltistika susijusias Maskvoje iškeltas mokslines iniciatyvas ir jose aktyviai reiškėsi. Jis intensyviai bendravo su kolegomis Lietuvoje (kur, skirtingai nuo Maskvos, lankėsi dažnai) bei daugelyje kitų šalių. Šitaip bendraudamas jis, be abejo, kiekviename iš mūsų paliko dalelę savęs. Ir toji dalelė jo širdies šilumos, jo sąmojo blyksniai, jo šypsenos žavesys, proto skvarba tarsi saulės spindulys nušviečia prisiminimus. Liko knygos ir straipsniai, tarp jų ir kapitaliniai darbai, tokie kaip „Slavų mitologijos antologija“ (1993) bei „Baltų mitologijos antologija“ (1995, kartu su P. U. Dini), straipsnių rinkiniai „Baltų ir slavų mitologija“ (1998), „Slovėnų mitologija“ (2002), liko kartu su P. U. Dini pradėtas leisti visiems baltistams gerai žinomas tęstinis leidinys Res Balticae, liko šimtai mokinių Pizoje, Bolcane, Udinėje bei Trente, Liublianoje, Vilniuje bei Maskvoje, liko artimieji, kolegos ir draugai, brangūs jo širdžiai ramuviečiai, kuriuos jis visuomet prisimindavo labai šiltai. Galbūt kažkur Būties Knygoje liko įrėžtas ir jo gyvenimas, per trumpą jo gyvybei Dievo skirtą laiką išpildęs Dievo jam lemtą da- lią. Užtat prie mano Mokytojo duoto apibrėžimo galima būtų pridurti: gyvybė yra tai, kas trumpa ir efemeriška, o gyvenimas – tai, kas išlieka amžinai. Marija ZAVJALOVA

IN MEMORIAM N. Michailovas su V. Toporovu. To our Mentor and Friend NIKOLAI MIKHAJLOV Pasaulio piliečiu. Pritrenkiantis talentas kalboms, įgimtas tak- (1967.06.11–2010.05.25) tas, dėmesys ir domesys kitoms kultūroms leido jam įvairiose We have lost a young (43 years old) and extremely šalyse jaustis savu ir visur rasti daugybę mylinčių bei ištikimų talented person. Nikolai Mikhajlov was a linguist, draugų. Ir jis dosniai visiems jiems dalijo savo meilę. Jis mylėjo mythologist, cultural and Baltic studies specialist, Lietuvą, kurios kalbai, kultūrai, tautosakai paskyrė didžiąją savo polyglot, author of 5 monographs and over 150 mokslo darbų dalį; mylėjo Slovėniją, kurioje daug dėstė, kurioje articles. He was born in Moscow, into the family of perskaitė paskutinį savo paskaitų kursą ir apie kurios mitologi- the famous Russian philologist Tatjana Vladimirovna ją pastaruoju laiku rašė knygą, taip ir likusią nebaigtą; mylėjo Mikhailova-Civjan and Aleksandr Samuilovich Civjan. His studies were precosious and wide raging. As a Olandiją, kurioje apgynė disertaciją, ir, žinoma, Italiją, kurioje student in Moscow he taught Lithuanian, later, in pragyveno didžiąją dalį savo gyvenimo. Galimas daiktas, kažin Leiden, he defended his PhD thesis. Recently he lived kaip savaip, giliai ir skaudžiai, jis mylėjo ir Rusiją, tačiau tėvynę, and worked in Udine, Italy, where he was teaching kaip ir pačius artimiausius sau žmones, mes visuomet mylime and writing a book on Slovenian mythology. He daug reikliau bei savanaudiškiau… visited Lithuania on numerous occassions and loved it very much. It was here that he discovered Rusiją jis paliko 1990 metais ir trumpam tebuvo sugrįžęs mythology and started studying old traditions. He 2003 metais, tarsi tik tam, kad praleistų drauge su savo Mo- had many close colleagues and friends in Lithuania kytoju, Vladimiru Nikolajevičium Toporovu, paskutiniuosius jo who are all deeply sad about the loss and are offering gyvenimo metus ir palydėtų jį į paskutinę kelionę… Paskui jis their condolences to Nikolai’s parents.

77 ETNINĖS VEIKLOS REALIJOS

Gerai suteptas ratas

Oi, užkris užkris Tau už kaselių Žalias lino laiškelis, Mėlynasis žiedelis Ne vienai dienai, Ne valandėlei Visam tavo amželiui, Kolei gyva galvelė. Liaudies daina

Gal jau daugiau nei 20 metų vienoks ar kitoks ryšys sieja mane su Alvyda Česiene, Kauno tautinės kultūros centro folkloro ansamblio „Ratilėlis“ vadove. Kokia ji buvo prieš kelias dešimtis metų, tokia ir dabar: kunkuliuojanti, verdanti, skubanti, kupina sumanymų, paskendusi didesniuose ar mažesniuose koncertuose, amžinai beskaičiuo- janti minutes, besidžiaugianti nuveiktais darbais, visada ją supančiais pačiais geriausiais mokiniais (jos pastebėji- mas), naujai užrašytomis senomis liaudies dainomis, išleis- tais leidiniais, vykusiai surengtomis vasaros stovyklomis, pasisėdėjimais šiltais vakarais po Lietuvos ramiu dangumi, sutiktais, atrodo, niekuo neišsiskiriančiais žmonėmis, my- limais šeimos nariais, jų gebėjimais ir dar daugeliu dalykų, ko kartais mes nepastebime ar nenorime pastebėti, o dar blogiau, su džiaugsmu vertinti, su šypsniu pasitikti. „Ratilėlio“ vadovė Alvyda Česienė. Kauno tautinės kultūros centro folkloro ansambliui „Ra- ansamblio meninė programa sudaryta remiantis metų tilėlis“ įeiktas 2009 m. metų geriausio folkloro ansamblio kalendoriumi. „Ką išmoksti, ant pečių nenešioji“, – sako apdovanojimas „Aukso paukštė“. Svarstau, kam skirtas ap- liaudies patarlė. Todėl tai, kas sukurta repetuojant, ne- dovanojimas – ansambliui ar vadovei? Kas kolektyvas be va- sunku atlikti įvairių kalendorinių bei šeimos švenčių metu. dovo? Kas vadovas be ansambliečių? Norėčiau manyti, kad Ansamblio (kaip darinio) ir dalyvių šeimų narių jungtis pa- vis dėlto viso to darinio ašis-širdis yra vadovė. Sena tiesa: deda dvasiškai tobulėti, įvesti tradicinį paveldą į natūralią nori, kad mintis taptų realybe, reikia veiklaus žmogaus. šiuolaikinio gyvenimo tėkmę, stabdyti šių dienų bėgsmą Veikla prasidėjo, kai 1991 m. Kauno Šv. Mato (buvusi 13- ir triukšmą, atsinaujinti, remiantis į tautos tradicijas, pa- oji) vidurinėje mokykloje buvo įkurtas folkloro ansamblis, pročius, iš esmės globoti folklorą. (Nesuprantama, kodėl kurį sudarė 5-ų klasių mokiniai. Jiems baigus vidurinę mo- nepelnytai į kultūrinės veiklos dėmesio pakraštį nustumta kyklą, ansamblis savo veiklą tęsė Kauno tautinės kultūros tradicinė kultūra.) centre. Nuo 2006 metų folkloro ansamblis „Ratilėlis“ pri- Dalyvavimas Lietuvos liaudies kultūros centro rengia- klausė Kauno 1-ajai muzikos mokyklai. 2008 m. ansamblis muose etnomuzikavimo kursuose, visose galimose miesto, sugrįžo į namus, kur jam ir pridera gyvuoti – Kauno tautinės respublikinėse dainų šventėse, Lietuvos vaikų ir moksleivių kultūros centrą. Šiuo metu ansamblį lanko 28 moksleiviai – liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „Tramtatulis“, mokinių 15 berniukų ir 13 mergaičių. Folkloro ansamblyje moksleiviai liaudies choreografijos varžytuvėse „Patrepsynė“, edu- dainuoja, šoka, skudučiuoja, kankliuoja, smuikuoja, pučia kacinėse pamokose mokyklose, darželiuose, šiuolaikinės ragus, dūdmaišį, birbynę, skambina cimbolais. muzikos projektuose, festivaliuose, kūrybinėse stovyklose, Folkloro ansamblio tikslas – skatinti mokinius pažinti ekspedicijose, koncertuose – įprasta „Ratilėlio“ veikla. savo tautos etninę muziką – platus ir neišsenkamas. Tra- Kad tai nebūtų nepagrįsta panegirika, paskaičiavau, dicinėje liaudies kūryboje atsiskleidžia žmogaus išmintis, kad nuo 1992 iki 2010 metų įvairiuose konkursuose iš Al- vidinis pasaulis, gamtojauta, bendravimo papročiai, todėl vydos parengtų mokinių ar jų grupių – arti 50-ies laureatų.

78 ETNINĖS VEIKLOS REALIJOS

Retas, bet, pasirodo, galimas variantas: ne vienas „ra- vakarų gamtoje repertuaras; muzikos pamokų, kitos, kaip tiliokas“, paskatintas vadovės Alvydos Česienės, iš an metodinės medžiagos, galimos panaudoti pedagoginiame samblio nuėjo į muzikos mokyklą mokytis profesionalios darbe, įrašai; kalendorinių švenčių muzika ir dar daug visko. muzikinės kalbos, šauniai derindamas muzikavimą muzi- 2009 m. Kauno tautinės kultūros centro organizuoto kos mokykloje ir ansamblyje! tarptautinio festivalio „Atataria lamzdžiai“ viena diena Alvyda Česienė parengė, sudarė ne vieną leidinį: buvo skirta vaikams. Vykusiame vaikų liaudies dainų fes- BRUŽAITĖ, Zita. Putinų žydėjimas (kanklių ansambliui, tivalyje „Po tėviškės dangum“ dalyvavo vaikų folkloro an- skudučiams ir 2 smuikams). Sudarytoja Alvyda Česienė. sambliai iš visos Lietuvos. Jo viena iniciatorių ir vėl Alvyda, Kaunas, KLTKC, 2000. parengusi ir sudariusi tokiu pat pavadinimu vaikų dienos Mano broleliai (natos lygiems balsams ir kanklių an- repertuaro leidinį. sambliui). Aranžavo Alvyda Česienė pagal S. Gedos eiles. Čia užfiksuoti tik faktai, liudijantys pedagogės, folkloro Kaunas, KLTKC, 2000. ansamblio vadovės darbštumą, organizuotumą, aktyvią BAJORAS, Feliksas. Pjesė (aukštosioms ir bosinėms poziciją ir rezultatyvią veiklą. O ar turi Alvyda laiko ra- kanklėms). Aranžavo Alvyda Česienė. Kaunas, KLTKC, miam pasibuvimui? Taip. Tai buvo seniai. Gal tada, kai gy- 2000. veno tėvų namuose. Užaugo Alvyda muzikinėje aplinkoje. Kanklių godos (kūriniai aukštosioms ir bosinėms kan- „Mama, Marija Šmidtaitė-Gajauskienė, dainuodavo nuo- klėms). Sudarytoja Alvyda Česienė. Kaunas, KLTKC, 2000. latos – ir darbus dirbdama, ir šventes švęsdama,“ – sako „Ratilėlio“ dainos. Sudarytoja Alvyda Česienė. Kaunas, Alvyda Česienė. „Mama turėjo nepaprastai gerą muzikinę KLTKC, 2000. atmintį ir klausą. Dainavo lietuvių liaudies dainas, roman- Augino močiutė (dainos motinai). Sudarytoja Alvyda sus, vokiečių liaudies dainas (nes mano močiutė buvo vo- Česienė. Kaunas, KLTKC, 2001. kietė Ema Welk). Puikiai dainavo ir Antano Šabaniausko BARTULIS, Vidmantas. Tu, žilviteli dabilia. Sudarytoja repertuarą, daugelį kitų to meto populiarių dainų,“ – tęsia Alvyda Česienė. Kaunas, KTKC, 2002. vadovė. Jos mama savarankiškai išmoko skambinti gitara. Lek gervele. Dainynas. Sudarytoja Alvyda Česienė. Kau- O ir Lietuvos himną visus šeimos vaikus išmokė mama. Ge- nas, KTKC, 2004. riausias muzikavimo pavyzdys buvo mamos ir jos seserų „Ratilėlio“ dainos. Adventas. Sudarytoja Alvyda Česie- Olgos ir Ernos dviem ir trimis balsais dainuojamos dainos. nė. Kaunas, KTKC, 2004. Alvyda išgyvena, kad per vėlai supratusi, jog visa tai reikė- „Ratilėlio“ dainos. Ansamblio nariai ir dainų rinkinys. jo užrašyti tada... Nors šis tas liko magnetofono juostoje, Sudarytoja Alvyda Česienė. Kaunas, KTKC, 2005. bet tik menka didelio turto dalelė. „Mama nepaprastai Alvyda džiaugiasi, kad iš jos sudaryto leidinio „Skam- gražiai išdainuodavo vos kartą girdėtas dainas. Labai gra- bantys kankleliai“ mokosi kankliuoti jau kelinta karta. Ne, žias liaudies dainas,“ – sako Alvyda. nebūtinai jos mokiniai – visi, kam priimtina kanklių muzika. Nepaprasta gyvenimo dovana Alvydai buvo ir tėtis Kaune organizuojamas festivalis „Muzikos valanda Aleksas Gajauskas, žemaitis nuo Upynos. Jis mokėjo labai motinai“ taip pat neapsieina be vadovės Alvydos. Jo repertuarą sudaro vadovės parengtuose lei- diniuose publikuotos liaudies dainos. Beje, šios ir kitos dainos, ins- trumentinė muzika įrašyta į CD. Yra bene 18 kompaktinių plokšte- lių įrašų nuo pat 1995 m. Jose ir Alvydos mamos Marijos Šmidtai- tės-Gajauskienės įdainuotos dainos, ir koncertinės „Upokšnio“, „Ratilėlio“ programos; Varėnos rajone, Zervynose, vykusiose ekspedicijose fiksuotos medžia- gos įrašai; mokinių, baigiančių muzikos mokyklą, tradicinėmis ir modifikuotomis kanklėmis atlik- tos saviraiškos programos; kitų tradicinių ir modifikuotų instru- mentų muzikos įrašai; kelionių, „Ratilėlis“.

79 ETNINĖS VEIKLOS REALIJOS daug pasakų. „Mes, vaikai, kiekvieną vakarą laukdavome žmona, mokytoja, vadovė viename, Alvyda Česienė. „Mo- tėčio pareinant iš darbo ir neužmigdavome be jo pasakų. kykloje gerai sekėsi matematika ir muzika. Dainuodavau Buvo jis ir labai nagingas, nors tik dvi žiemas ėjo į mokyklą, viena arba su seserimi visuose mokykloje vykstančiuose bet puikiai rašė ir skaitė. Ilgus metus dirbo gamykloje „Me- renginiuose“, – prisimena Alvyda. „Man baigiant mokyklą, talas“ šaltkalviu. Nebuvo staklių, kurių sugedusių nebūtų lietuvių kalbos mokytoja ir auklėtoja Kiaunienė padovano- mokėjęs pataisyti. Prisimenu, kad viršininkai atvažiuodavo jo Antano Sodeikos knygą „Mano kelias į muzikos meną“ net vidurnaktį tėčio vežtis į gamyklą, nes ir diplomuoti inži- ir paskatino studijuoti muziką“, – kaip lemtingą momentą nieriai negalėdavo pataisyti įrengimų. Pats savo rankomis pažymėjo pašnekovė. pastatė namą, pagamino langus, duris, pastatė krosnis“, Gal tada, kai mokėsi J. Gruodžio muzikos technikume – džiaugiasi ir didžiuojasi tėvais dukra. (dabar J. Gruodžio konservatorija), Alvyda nė negalvojo, Jau nuo vaikystės iš tėvo paveldėtas darbštumas, iki kokia margaspalvė ir turtinga bus jos darbo biografija. To kaulų smegenų su motinos dainomis persismelkę liaudiš- laiko tikriausiai buvo ne taip jau mažai net studijuojant kos intonacijos užvaldė Alvydą visam gyvenimui. Gal visai Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos natūralu, kad ir toliau „tvarkingai“ klostėsi kelias į profe- muzikos ir teatro akademija), kur įgijo kanklių dėstytojos sionaliąją muziką. „Pirmą kartą tradicines kankles pama- ir liaudies instrumentų orkestro dirigento specialybę. Taip čiau ir išgirdau matematikos mokytojo Bukevičiaus dėka“, smagiai greitai nesisuko laiko ratas net Panevėžio muzi- – pasakojo Alvyda Česienė. „Ruošėmės renginiui, tai mo- kos technikume (J. Švedo aukštesnioji muzikos mokykla) kytojas vieną mergaitę išmokė kankliuoti „Ant kalno kar- dirbant kanklių dėstytoja, liaudies instrumentų orkestro klai siūbavo“, o mes, kiti mokiniai, dainavome ir šokome. vadove ar Kauno Žemės ūkio statybos ir projektavimo ins- Tai buvo S. Rudžio gamybos kanklės, pagamintos 1932 m. titute dirbant tautinių šokių ansamblio „Rasa“ liaudies ins- Krekenavoje. Baigusi mokslus, aš susiradau tas kankles ir trumentų orkestro, kaimo kapelos bei armonikos ansam- įsigijau. Jomis dabar kankliuoja mano mokiniai, dukra Lina. blio vadove. Jo, laiko, taip smarkiai nestigo dirbant Kau- Tikiuosi, kad kankliuos ir anūkai“, – viliasi mama, močiutė, no 1-ojoje muzikos mokykloje kanklių mokytoja, Liaudies

„Aukso paukštės“ įteikimas. „Ratilėlis“ drauge su buvusiais „ratilėliais“.

80 ETNINĖS VEIKLOS REALIJOS instrumentų skyriaus vedėja, kanklių ansamblio „Upokš- gyvenimas, turi suktis nesustodamas. O ir šokis yra užrašy- nis“, vėliau „Ratilėlio“ vadove. Dirbta ir Kauno J. Gagarino tas Kupiškio r., Skapiškyje.“ – aiškino vadovė. pionierių namuose (dabar Vaikų ir moksleivių laisvalaikio Tu užaugai, ratilėli, rūmai) liaudies instrumentų orkestro, kanklių grupės va- Žalioj lankoj, ratilėl‘, dove. Vadovauta ir Sargėnų keramikos gamyklos folklo- Ratile, ratilėli, ratile, ratilėl. (l.d.) ro ansambliui „Sargėnai“, Garliavos muzikos mokyklos Ratilai nuo „Ratilėlio“ jau pasklido. Mokytojos pėdomis suvalkietiškų kanklių ansambliui, Kauno 13-oje vidurinėje pasekė jos ansambliečiai „ratiliukai“, pasirinkę muziko ke- mokykloje (dabar Šv. Mato) dirbta etninės kultūros moky- lią: Jolita Celiešiūtė baigė Lietuvos muzikos ir teatro akade- toja. Čia, kaip minėjau, buvo suburtas folkloro ansamblis miją – pedagogiką, Jurgita Mieželytė – kompoziciją, Daiva „Ratilėlis“. Etninės kultūros, muzikos mokytojos pareigas Raginytė – etnomuzikologiją, Lina Balevičiūtė – kankles. vykdė ir Kauno J. Dobkevičiaus vidurinėje mokykloje. Po- Nuoširdžiai bendraujama iki šių dienų: dalyvauja vieni vilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muzie- kitų vestuvėse, kuriose skamba kanklių muzika, dainuoja- juje vadovauta kanklių orkestrui. Šiuo metu Alvyda Česie- mos liaudies dainos, šokami liaudies šokiai. Kai kurie ansam- nė energingai darbuojasi Kauno tautinės kultūros centre, bliečiai nesidairė į svetimas, ėmė ir susituokė su savomis: kurdama ir įgyvendindama vienu metu daugybę planų bei Jolita Celiešiūtė ir Marius Savickas, Martynas Starevičius ir teigdama, kad kažkas darosi su visata, nes paros laikas per Laura Marteckaitė, Šarūnas Matijošaitis ir Rasa Valiūnaitė. trumpas visiems sumąstytiems darbams nuveikti. „Ratiliukų“ jau antrasis ratas sukasi. Jolita, baigusi Kai prieš „Aukso paukštės“ įteikimo iškilmes rengiau- Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, šauniai vadovavo si pristatyti folkloro ansamblį „Ratilėlis“, ieškojau žodžio „Šilo“ pradinės mokyklos fokloro ansambliui „Šilinukai“. reikšmės aiškinimo įvairiuose žinynuose. Ir radau. Susirin- Į „Ratilėlio“ apdovanojimo šventę su visomis šeimos kusiems teigiau tikėdama tuo, ką sakiau. Ratilėlis – apskri- atžalomis atvykę pasveikinti pirmieji ansamblio dalyviai timas, ratas, lankas. Be to, net trijų rūšių augalai, vienas jų traukė dainas ir koncerto metu, ir po jo. Oho kaip sutrau- vaistingas, vadinami tuo vardu. Kaip nori, taip, bet tenka kė! Oho kaip dainomis pasveikino! Ne kiekvienas sulaukia pripažinti, kad šio žodžio semantiką ansamblis „Ratilėlis“ tokios brangios dovanos – iš jaunos širdies gelmių nuošir- absoliučiai atitinka. džiai plaukiančios ir tvirtai skambančios gražių gražiausios 1. Ansamblis kaip tas ratas: „susuko“ jį vadovė Alvyda liaudies dainos! Kauno Šv. Mato vidurinėje mokykloje 1991 m. į smagiai jau „Koks gyvenimas be šokio, be dainos, be judėjimo...“ veik 20-metį riedantį „ratą“. – tąkart po šventės apie būsimą dar gausesnį „Ratilėlį“ 2. Apskritimo prasmė leidžia mums suprasti, kad an- (jo pamainą augina kolegos Birutė Nemčinskienė, vado- samblio veikla tokia prasminga, jog neturi baigties, kaip ir vaujanti šeimų grupei, Algirdas Kasperavičius, mokantis tas apskritimas. vaikus muzikuoti armonikomis ir bandonijomis) ramiai va- 3. Na, o lankas? Tai rodo, kad „Ratilėlis“ šaudo ne vel- landėlei nusiteikusi, leisdama suprasti, kad po gerai atlikto tui. Kad šovė, tai šovė: „Aukso paukštę“ pašovė. darbo galima prisėsti arbatos puodelio, giedru veidu ir vil- 4. Dar šiuo vardu vadinamas vaistingasis augalas ir lau- tingai kalbėjo Alvyda Česienė. ko gėlelės. Taigi, kur dėsi „Ratilėlį“, ten tiks – ir akiai pama- loninti, ir širdžiai nuraminti. Osvalda IVANAUSKIENĖ O iš tiesų buvo taip. „1993 m. birželio 20–24 dienomis tuometinės Kauno 13-osios vidurinės mokyklos (dabar Šv. Mato) folkloro ansamblis surengė kūrybinę stovyklą Ute- CURRENT AFFAIRS IN ETHNIC CULTURE nos rajone, Užpaliuose. Stovyklos metu buvo ruošiamasi Well Oiled Wheel Rasos šventei: mokomasi dainų, žaidimų, statomi vartai, gaminami deglai, renkami sausuoliai laužui. Vaikinai, neši- Every year in Lithuania the best folklore ensembles ni sausuoliais iš miško, grįžo su daina „Ant tėvulio dvaro“, are awarded the Golden Bird award. In 2009 the ensemble o merginos pievoje sėdėjo, pynė vainikus ir dainavo, dai- of Kaunas Folk Culture Centre, Ratilėlis, was recognised the best among youth ensembles. Osvalda Ivanauskienė navo. Tada supratau, kad liaudies dainos grūdas jau pasė- shares her thoughts about the leader of the ensemble tas, belieka jį prižiūrėti ir auginti. Rasos šventė vyko ant Ratilėlis, Alvyda Česienė, as her role as a leader in devel- Lygiamiškio piliakalnio. Užpaliečiai negalėjo atsistebėti oping this ensemble is crucial. Alvyda Česienė grew up ansambliečių gebėjimu taip gražiai švęsti. Rasos šventės in a family of musicians, graduated from the Lithuanian metu prie laužo buvo renkamas ansambliui vardas. Kie- Theatre and Music Academy and consequently devoted all her life to teaching folk culture to children and young kvienas galėjo siūlyti. Rašteliai su vardais buvo dedami į people. Fifty of her students – singers and musicians – krepšelį. Buvo atrinkti 4 vardai: „Rugelis“, „Kankliukai“, have been awarded some kind of prizes at all kinds of „Klevelis“, „Ratilėlis“. Dauguma balsų buvo išrinktas „Ra- competitions. She has inspired many young people to tilėlio“ vardas. Jį pasiūliau aš galvodama, kad ratas, kaip ir undertake a career in music.

81 ŽMONĖS PASAKOJA

Lietuviškas Gervėčių kraštas Baltarusijoje garsė- Tradicinė Gervėčių krašto vestuvių muzika (Juosta Re- ja ne tik vaizdinga gamta, gatviniais Rimdžiūnų, Gi- cords, 2009). Su Girių kaimo moterimis dainininkė ir rių, Gėliūnų, Milcėjų, Mockų, Kerplošinos, Pelegrin- šiandien nuolat dalyvauja įvairiuose renginiuose, fes- dos, Petrikų ir kt. kaimais, bet ir nagingomis audėjo- tivaliuose Lietuvoje ir Baltarusijoje. mis, dainininkais, pasakotojais – slaviškos kultūros Pasak Maniutės, dainavimas „sanas tradicijas apsuptyje tarsi užsikonservavusia senąja lietuvių mūsų primena, kap seniau mūsų seneliai gyveno, tradicine kultūra. kokias dainas dainavo. Taigi čia atmintis nuo seniau, Ant Ašmenos kranto, Petrikų kaime gyvenanti kad ir seniau čia buvo Lietuva ir lietuviškai kalbėjo ir Marija Mažeikienė-Petrikaitė, gimusi 1923 metais, dainavo, ir viskas buvo lietuviška.“ visų meiliai vadinama Maniute, yra viena iš įžymiausių Iki šiol vikri, nedidukė, smulkaus sudėjimo, visa- Gervėčių krašto dainininkių, ji ilgą laiką vadovavo ir da ryšinti balta skarele, mielo apvalaino veido, ramių gretimo Girių kaimo dainininkių grupelei. Kaip ir kitos švytinčių akių Maniutė žavi savo dvasios stiprybe ir gervėtiškės, Maniutė moka daug vestuvinių dainų (jai vidine darna. Ji – tikra šio krašto šviesuolė, kurios ne- itin patinka sugrįžimo iš jungtuvių daina Kur žiba žibu- dideliuose namuose su verpimo rateliu (o kalėdiniu rėlis, kurią dainuoja lėtai, lyriškai), prisimena ir senųjų metu – su pačios iš šiaudelių suverta Kalėdų žvaigž- šio krašto kalendorinių dainų, vaikų dainelių, pasakų de) visada malonu apsilankyti, pabendrauti, pasiklau- su padainavimais ir net dvidešimt keturis ratelius. Be syti ir užrašyti jos dainavimo ir pasakojimų. to, puikiai išmano savo krašto papročius. Mielai vi- Stebina puiki Maniutės atmintis, ką prisimena, ji siems dalija sukauptą išmintį, yra savo krašto vaikų, stengiasi ir užrašyti. Atsiminimų sąsiuviniuose, kuriuo- moksleivių močiutė, sekanti jiems pasakas, mokanti se yra aprašytas ir savas gyvenimas, ir kalendorinių dainuoti, ratuoti. švenčių papročiai, tradicinių vestuvių eiga, atsisklei- Pirmąkart jos dainavimas buvo įrašytas 1970 m. džia Marijos Mažeikienės pasakotojos talentas. Atsi- Gervėčiuose surengtos kompleksinės kraštotyros minimus ji pradėjo rašyti apie 1970-uosius metus, pa- ekspedicijos metu. Tuomet ypač daug dainuojamo- skatinta D. Krištopaitės, šio darbo mielai imasi ir dabar sios tautosakos užrašė iki šiol Maniutės geru žodžiu – šį pavasarį vaikaičių prašoma surašė keturių giminės minima tautosakininkė Danutė Krištopaitė, kuri ir vė- kartų istoriją. Apie savo krašto žmones parašo ir Ger- liau nuolat lankė gervėtiškius. Keturiolika Maniutės vėčių krašte platinamam mėnraščiui „Lietuvių godos“. solo bei kartu su Girių moterimis dainuojamų dainų Šiame žurnalo numeryje skelbiamas vienas iš paskelbta Vidos Daniliauskienės ir Joanos Giedrės šių sąsiuvinių, skirtas vaikystės, jaunystės prisimini- Razmukaitės sudarytoje rinktinėje Gervėčių melodijos mams, per kuriuos atsiskleidžia ir sudėtinga gimtojo (Vilnius, Lietuvos muzikos akademija, 2003). Jos vie- krašto istorija. nos ir su Girių moterimis dainuojamų dainų skelbiama Arvydo Kirdos sudarytoje kompaktinėje plokštelėje Gaila KIRDIENĖ Marijos Mažeikienės prisiminimai

Gimiau 1923 metais 24 lapkričio Gervėčių parapijoj, mirė bobutė, nedaug kų prisimenu. Vienas paprotys lyg Girių kaime, mažažemio Petriko Juliaus daugiavaikėje šiolai neužmirštamas – tai dziedų nešimas. Gal todėl, kad šeimoje. Tėvas buvo lietuvis, mokslo nedaug turėjo – tris bobutė, nešdama dziedus, imdavo ir man draugi. Dziedus klases pradinės mokyklos rusų caro čėsais, buvo biednas nešdavo vienišiems seneliams, kurių nebuvo kam prižiūri. – žemės buvo penkta dalis valako, 4 ha, un dzviejų bro- Nešdavo maisto ir drabužių – kas kuom galėjo, tuom pa- lių (valakas žemės skaitėsi 21 hekt). Brolis tėvo išėjo un dėdavo, ir tai vadzino dziedais. Nešdavo kelis kartus per namų, tai yra užkuriosna. Tėvas kaip vyresnis brolis likda- metus – per Kalėdas ir Naujus Metus, per ažugavenes, mas namie, turėjo užmokėti broliui už jo dalį ir išpasoginc. Velykas ir Sekmines, per švento Petro ir Povilo dieną, per Taigi, išdavus brolį, tėvui liko visi 4 ha žemės. Apsiženijo 15 rugpjūčio – vadzinom Aspažia (Žoline), pirmą lapkričio, dar su biednesne až sau Grigaravičiūte Rože, taip pat Visų šventųjų dieną, per ažinkus. Ažinkus švintė, kai visus lietuvaite, neraštinga. Rašyc nemokėjo nei kiek, skaityc darbus laukuose pabaigia, išmina linus. Tai buvo prieš truputį mokėjo, bet cik lenkiškai. Tėvai mamos beveik ne- paci adventų, tada pjaudava paršų, vadzinamų ažinkiniu, turėjo žemės, cik vienų gesentinų, tai visų čėsų slūžijo par darydavo alų ir veselijos, džiaugdamiesi surinktu derliumi. lenkų ponus, slūžydama ir pramoko skaityc, bet cik lenkų Dainavo bobutė daug ir dainelių mokėjo visokių, tik kalba. Tekėdama mama buvo našlaitė – tėvas žuvo kare gaila, kad aš jų neišmokau – buvau per maža. Prisimenu 1914-tais metais, o mama buvo mirusi. Iš tėvo pusės dzie- tik dvi. Viena iš jų – „Oi Kalėdos, Kalėdėlės“. Man ji la- duko neprisimenu, šiek ciek menu bobutę – buvo imta iš bai patiko, ir ateinant Kalėdoms aš vis prašiau bobutės, Gervėčių, iš Juškų giminės. Man buvo septyni metai, kai kad ji dainuotų man tą dainelę. Man atrodė, kad tai cik

82 ŽMONĖS PASAKOJA mano dainelė, nes bobutė dainuodama minėjo toj daine- lėj mano vardą. Aš ir prašydavau bobutę padainuot mano dainelę, bobutė ir ima man dainuoc: Lingu palingu balci suolaliai, oi Kalėdos, Kalėdėlės Un tų suolalių pilna mergelių, oi Kalėdos, Kalėdėlės Visos mergelės su vainikėliais, Cik viena Maniuti be vainikėlio. Eisim mergelės rūtų darželin Ir priraškysim žalių rūtelių Ir nupinsim jai vainikėlį Ir uždėsim Maniutei un galvelės Ir pasodzinsim ažu stalalio. Tada prašydavau bobutės padainuoti ir broliukui, tada buvo pas mane jau du broliukai – Broniukas ir Stasiukas. Gerai, sako bobutė, tai kataram dainuoc? Stasiukui, sa- kau, nes jis buvo mažesnis, ir aš jį labiau mylėjau. Bobutė dainuoja ir broliukui: Lingu palingu balci suolaliai, oi Kalėdos, Kalėdėlės; Un tų suolalių pilna bernelių, oi Kalėdos, Kalėdėlės; Visi berneliai su kepurėlėm, Ciktai Stasiukas be kepurėlės, Aisim berneliai naujon kromelėn Ir nupirksim jam kepurėlį, Ir uždėsim Stasiukui un galvelės, Ir pasodzinsim ažu stalalia, Ažu stalelio šalia Maniutės. Aš iš džiaugsmo net šoktinėti pradėdavau. Bobutė sakydavo, jei tu šokti jau moki, tai aš tau dar vieną pagie- dosiu, išsimokyk ir nepamiršk užaugus, ir, mergeli, giedok itų giesmelį: Šok, mergela, kap vuogela, kolei vainikuota, Nugrius tavo vainikėlis, būsi kap parduota. Žalias tavo vainikėlis pa upelį plauko, Baltas tavo rubelėlis ašarėlas brauko... Marijos tėvai: Rozalija Grigaravičiūtė-Petrikienė ir Julius Petrikas. Apie 1942 m. Tai viso dzvi dainelės, kurios liko atminty nuo bobutės. Prisimenu dar kap mokė mane bobutė paklusnumo, cia Ir kada bobutė sėsdavo prie ratelio verpti, aš visuomet teip pac buvo surišta su tradicija dziedų nešimų. Bobutė bailiai dairiausi languosan, bijojau, kad neateitų meška ir sakydavo: jei būsi paklusni, klausysi mamos su tėvu, bovy- nesuėstų bobutės, bet bobutė man sakydavo, kad meška si mažuosius broliukus, tai priimsiu nešti dziedus. Taigi ir suėda tik negerų vaikų bobutes, o pas gerus neateina, tai storojies ko nors blogai nepadaryc, nes bobutė asipikcins stengies būti gera – kap būsi negera, tai meška ateis ir ir nepriims eicia draugi, o eicia labai norėjos pas vienišus suės bobutę. senelius, nes jie visuomet turėjo vaikeliam dovanų: pa- Pamirė bobutė 1929 metais rudenį, labai man buvo jos vaišina riešutais, saldainiais, mergaitėms padovanodavo gaila ir aš ilgi pikcinaus un tų dėdžių, katari undėjo bobutį pasiūtas iš skudurėlių lėlytes, iš šiaudelių karveliukus nu- rakštin, užkalė ir išnešė iš pirkios. Bobutei mirus, nebuvo pintus, o berniukams dūdelę, kardelį išdrožinėja taip, kad nei kam pasakų sakti, nei dainuoc. Man tada ėjo septinti vaikams buvo dzidialė laimė nešti dziedus. Jei pas kuriuos metai, tai išprašydavau mamos, kad leistų nueiti pas kai- vaikus nebūdavo bobutės, tai eidavo su mama. mynus, vadzinamus Jurelio. Jureliek buvo ir savų vaikų, Mokėjo bobutė ir pasakų daug: apie gaidelį ir kacinėlį, ir sueidavom kaimynų vaikai klausytis pasakų ir visokių apie vištelį ir gaidelį, kaip gaidelis vištelai riešutėliu išdau- padavimų, pasakojamų dziedo Jurelio. Teip mes vaikai jį žė akelį, ganau, ganau avelas, dūda, dūda, kur tu aini, apie vadzinom. Jo vardas buvo Tamošius. Jurelio juos vadzino mešką, kuri ataidavo nakci prie lango, kur verpė bobutė, nuo seniau, mums neatmenamų čėsų, tubūt buvęs kada ir dainavo: itų giminėj vardas Jurelis. Dziedas Jurelis buvo giliai tikin- Ir vištos miega, ir žųsys miega, tis žmogus, tai jis mums daug pasakojo iš religijos, apie Cik viena boba nemiega, un ma skūros sėdži, Kristų ir Jo gyvenimą, apie aniolus gerus ir blogus. Blo- Mano vilnų verpia, mano mėsų verda – gi aniuolai buvo Dzievo prakeikti ir pavadzinci velniais. Suvėsiu bobų, suvėsiu. Velniai prisduodavo blogai darantiems žmonėms gyvulių

83 ŽMONĖS PASAKOJA

pavidalu – ožiu, baronu arba arkliu. Dziedas Jurelis mus mokė, kad nedėlioj ar kitom šventom dzienom negalima nei eiti uogauti, nei žuvauti, nei nereikalingų darbų krutėc. Jeigu šventą dieną, vidudzienį, tai yra, kada bažnyčioje laikomos šventos Mišios, dirbsi, tai darbas nueis niekais, o jei kur eisi į mišką ar prie upės vasarą, tai velnias apsiver- tęs kokiu nors gyvuliu ar ponu nuvilios į balas ir įklampins į raistą, iš kurio sunku išeiti. O jei žiemą – tai užvedžios po pusnynus ligi pusė smerties. Šventomis dienomis jeigu nenueini bažnyčion, tai reikia namie pasimelsti, tada velnias neprisduos. Pasakojo jis mums, kaip jo kaimyną Petrą – o tai buvo tiesa, nes Petras pats dziedui Jureliui provijo, – kaip jis nedėlioj vidudzienį nuėjo kumelės per- rišti – pririšta ji buvo netoli papievio. Papievis – tai buvo Girių kaimo ganiava, kurioje buvo visą vasarą neišdziūvan- ti bala, vadzinama dzidziuliu raistu, tai tame raiste, kiek dziedas prisimena, prisduode (vaidenos). Taigi Petras kap cik priajo prie kumelės ir žadėjo perrišti, jinai attrūko nuo lancuvo ir nulėkė. Petras paskui ją, norėdamas pagauti, o ji pasispardzydama nuo jo bėgo. Kuom arcyn prie jos ajo, tuo ji toliau bėgo. Kartais ir iš akių pamesdavo, tada ne- smatomas žmogus sakydavo: „Petrai, va tavo kumela“. Jis apsidairydavo ir ažvysdavo kumelį jau kitoj pusėj. Taip nuviliojo į tą dzidziulį raistą, įklimpo jis į balą iki juosmens ir labai sunkiai iš tos balos išsikraustė. Tada persižegnojęs Girių kaimo jaunimas. Iš kairės: Marija Petrikaitė, Jonas Mažeika, Janina ir kalbėdamas poterius visas baluotas atėjo namo. Eida- Mažeikaitė, Stasys Petrikas (Marijos brolis). Apie 1939 m. mas pro tų vietų, kur buvo pririšta jo kumelė, žiūri, kad Girių kaimo jaunimas: Julius Bucka, Julius Šėmis, jo kumelė kaip buvo pririšta, taip ir yra toj pačioj vietoj, ir Bronislovas Mažeika (Marijos vyras) apie 1939 m. nebuvo attrūkusi. „Taigi matot, vaikai, kas buvo atsitikę Petrui, gali ir jums viso būcie, jei kuris neklausysite tėvų, blogai darysite, tai galės ir Jums prisduocie.“ Vaikams daugiausia prisduoda baronas, jei un to barono pažiūrėsi nors viena akimi, tai jis nuves į balas, žiemą į pusnis, ir vedzios, kol visai neteksi sylos, bet tai tik blogus vaikus vedzioja, kurie geri, i ciem niekas neprisduos, ge- riem vaikam nereikia nieko bijoti, jų niekas nekliudzys… Bet mes eidami namo vis ciek bijom, žiūrėjom cik po kojom, nesdairėm šonuosna, kad kartais nepamatyc to barono. Mokėjo dziedas Jurelis daug ir pasakų visokių, ir baisių, ir juokingų, be to, labai dažnai pasakojo apie geruosius ponus Zienkevičius. Mažai daugiau kaip kilo- metras nuo Girių kaimo, prie upės Ašmenos buvo tų ponų dvaras. Tai buvo lietuviški bajorai, kalbėjo jie lietuviškai ir buvo labai geri: sušelpdavo ir kuom galėdami padėdavo žmonėms ištikus bėdoje. Ponas Zienkevičius pastatė ko- plyčių Girių kapinėsa, kuri ir lyg šiolai yra. Zienkevičių gi- minė ir palaidota Girių kapinėsa, ir paminklas jų yra, cik kad nuvirtęs, bet dalis to paminklo dar yra kapinėsa, dar galima ir užrašą išskaityc, tik jau labai nubluka. Vaiku kai buvau, tai paminklas dar stovėjo paauksuotom raidėm užrašytas, tik užrašyta lenkiškai, nes paskutinis ponas iš Zienkevičių neturėjo sūnų, tai buvo priėmęs užkuriuosna lenkų poną Krukovskį, tai mirus paskutiniam Zienkevičiui, Krukovskis statė tą paminklą ir užrašė lietuvių ponams lenkiškai. Pasakojo dziedas Jurelis ir apie poną Kiaulevičių, kurio dvaras buvo už Petrikų kaimo, apie ponią Kamskie- nę – jos dvaras už Rimdžiūnų, netoli Ponių kaimelio. Jis piemenaudamas pas juos girdėjo, kad jie kalbėjo lietu- viškai. Pasakoti dziedas Jurelis apie viską mokėjo labai

84 ŽMONĖS PASAKOJA gražiai ir įdomiai, tai mes vaikai noriai jo klausydavom. Mokė jis mus ir gerumo, ir paklusnumo. 1930 metais pradėjau lan- kyti mokyklą – mokykla buvo lietuviška, joje mokė panelė Veronika Lelekaitė. Prisimenu elementorių, kuris vadzinosi „Kelias į šviesą“, mokėmės ir skaitėm su noru, nes buvo viskas artima ir suprantama, nes mes mokėmės lietuviškai, savo gimta kalba. Bet neilgai toji mūsų laimė truko. 1931 metais uždarė mūsų mokyklą, aš buvau baigusi tik vieną klasę pra- dinės mokyklos, ir ateinančiais metais jau atidarė lenkišką, mums nesuprantamą ir labai kažkokią tolimą. Joje mokino mokytojas Ramanovski. Užda- rius lietuvišką mokyklą, pradė- jo veikti skaitykla. Jos vedėjas Valentinas Krečius buvo labai Girių kaimo moterys dainuodamos ilsisi. Apie 1952 m. Antroje eilėje iš kairės pusės trečia – Marija. veiklus žmogus, mokėjo ne tik Nuotraukos iš asmeninio archyvo su suaugusiais, bet ir su mumis vaikais susidraugauti. Jis traukė, dar ir paklausyti dainų, kurias dainavo choras Girių mums ir pasakų paskaitydavo, ir eilėraščių, ir laikraštį vai- kaimo. Chore dainavo seni ir jaunimas, moterys ir vyrai, kams „Aušrelę“ prenumeravo. išvardzinsiu pavardes, kurias prisimenu: tai trys broliai Ra- Atsimenu tokį atsitikimą – rudenį, prasidėjus mokslo vaičiai – Julius, Šimas ir Tamošius su žmonomis Brone, Liu- metams, reikėjo pirkti knygos. Tai tėvai man davė pinigų dvika, ir Šimas buvo našlys, du broliai Urbanavičiai – Vla- nusipirkti lenkų kalbos knygas. Tiksliau sakant, pinigus das ir Stasys, trys seserys Katkauskaitės – Stasia, Anelia ir davė mama, pardavusi gaidžiukus. Buvo teip – per vasarą Emilija, Kuckaitė Elena, Urbanavičiūtė Veronika, Mažeika augindavo viščiukus, o rudenį vištaites palikdavo, o gai- Mikas, Drėma Povilas, Petrikas Jonas, Petrikas Albinas, džiukus parduodavo, nes nebuvo iš kur imti pinigų. Taigi, Ravaitis Jonas ir kiti. Vadovavo chorui Miciūnų skaityklos gavusi aš tuos pinigus, nespėjau nusipirkti knygų, nuėjau vedėjas, Antanas Bubulis, populiariausios dainos choro į skaityklą, o eidavau kiekvieną vakarą. Skaityklos vedė- buvo: „Ant kalno karklai siūbavo“ – dainuojama buvo jas prirašė vaikams laikraštį „Aušrelė“, daug vaikų buvo net keturiais balsais, „Vai kur buvai, dieduk mano“, „Kas užsirašį, ir aš labai norėjau to laikraščio, tai atskyriau dalį bus, motula, kas bus“, „Žiburėlis“, bet visų mėgiamiausia tų pinigų, kur buvo duota knygoms, ir užsirašiau pirmą lie- ir turbūt pati gražiausia daina buvo tai „Lietuva brangi“, tuvišką laikraštį. Ir džiaugiausi, ir kartu bijojau, ką pasakys pradėjus chorui dainuoti, dainuodavo visi ne cik jauni, bet tėvai, kai sužinos, o sužinojo pirmutinė mama – paklausė, ir seni, visi, kas būdavo skaitykloj, o ji buvo visuomet pil- ar nusipirkau knygas, pasakiau, kad ne, nes neturiu visų na. Skaitykloj buvo rengiami ir vakarėliai, ir koncertai, ki- pinigų – dalį išleidau lakrašcy. Pradėjo mane barti, saky- tos patalpos nebuvo. dama, kad aš tau pinigus daviau dėl mokslo, nusipirkc O kokius vakarėlius rengė jaunimas, vadovaujant Girių knygom, kad išsimoktum ir nebūtum tokia tumsi kaip aš, kaimo skaityklos vedėjui Valentinui Krečiui. Lošė vakarėlį o tu leidi, nepaklausus, kur nereikia. Un to barnio įėjo tė- „Gedimino sapnas“, „Ant bedugnės krašto“ ir kitus. At- vas, klausia, kas par jus par rėksmas, o mama ėmė jam veždavo rūbus iš Vilniaus artistams apsirengti, labai buvo aiškinc: va pardaviau gaidžiukus, daviau pinigų nuspirkc įdomu ir gražu mums vaikams, labai norėjos visa kų regėc. knygom, o jinai laikraščius išrašinėja. Daugiau iš mani ne- Vakarėliai buvo su bilietais, tai vaikai, neturėdami pinigų, gaus. Aš sėdėdama ažustalėj drebu ir mislyju – pakurs dar laukdavom vedėjo Krečiaus, jis mus visada įleisdavo be man tėvas sausų pircį. O tėvas sako: nustok, motin, rėkc, bilietų. Nes prie durų visada stovėjo labai spravedlyvas laikraštis irgi mokslas, skaitys ir viską žinos, o pinigų, kiek žmogus Stasys Kucka, jis nieko be bilieto neleido, net ci- mažoka knygoms, dadėsiu aš. Nors ir labai sunku mūsų kro tėvo, pasako: „Tėvai, be bilieto negalima, pirk bilie- šeimoj buvo su pinigais, bet dėl vaikų laikraščio „Aušre- tą.“ Už pinigus surinktus buvo nupirkę dzidelį gramofoną lės“ tėvai duodavo, ir kiekvienais metais išrašinėjau. Teip ir daug visokių plastinkų, tada dar linksmiau buvo skai- pradėjau skaityc pirmus lietuviškus laikraščius. tykloj – visus tenai traukė: jaunimą šokci, dainuoc, vyrus Buvo teip, kad dieną mokėmės lenkiškoj mokykloj, o paskaityc laikraščių, žinių apie pasaulį, palošc šachmatais, vakarais bėgom į skaityklą, klausėmės lietuviškų pasakų šaškėmis, o moterims ir vaikams – paklausyc muzikos ir ir mokėmės lietuviškai skaityc. Ne tik pasakos mus ten dainų. Visiems ten buvo įdomu.

85 ŽMONĖS PASAKOJA

išrauti, tai buvo labai gilios šaknys nuo dziedų, prodziedų, ir nuo seniausių laikų užsiliki. Kada ne tik Gervėčių apylin- kė, bet visur aplinkui buvo lietuviai, kurie laikams bėgant išgudėjo ir išlenkėjo. Liko cik 15 kaimų lietuviškų – tai Mi- ciūnai, Gaigaliai, Gervėčiai, Gudinykai, Gėliūnai, Mockos, Galčiūnai, Pelegrinda, Rimdžiūnai, Girios, Milcėjos, Knys- tuškės, Kerplošina, Petrikai ir Užupis. Šicie kaimai laikėsi scipriai savo gimtos kalbos, buvo susikūrusi šv. Kazimiero draugija, nupirki buvo vėliavų su šv. Kazimiero abrozdu, tai lenkų valdžia ir tos vėliavos bažnyčion pastatyc ne- pazvalyjo ir lietuviškai melscis, šv. giesmių nebuvo galima giedoc. Būdavo kartais lietuviai užgieda lietuviškai, tai lenkai pradeda lenkiškai ir stengiasi nurėkc lietuvius. O tų vėliavų nuvežė į Vilnių ir pastatė šv. Kazimiero bažnyčion. Cik užėjus vokiečiams 1943 metais ta vėliava buvo atvežta Gervėčių bažnyčion, ir mergaitės, pasipuošę lietuviškais tautiniais rūbais, nešė ją procesijoj ir pamaldos bažnyčioje buvo viena savaitė lietuviškai, antrą – lenkiškai, taip mel- džiamės iki šiol (1991 m.). 1939 metais okupavus tarybų armijai mūsų kraštus, cik per plaukų likom tų keliolika lietuviškų kaimų. Rusai pradėjo kurt savo rusiškas mokyklas, lietuviai rašė prašy- mus, kad mokykloje būtų leista ir lietuviškos pamokos. „Jei norit lietuviškai mokycis, tai važiuokit Lietuvon“. Ir 1940 metų pavasarį pradėjo surašinėti, kas nori važiuoti, nežinanc, ar mus Lietuvoje priims, ar ne. Susirašė beveik visi, kiekvienam kieme stovėjo vežimas su dzideliu skry- niu, susidėc turtui, kas kokį turėjo, ir laukėm tos dzienos, kada leis važiuoti. Tarybų sąjunga ruošė tuomet balsavi- mą, ir buvo atsiųsta kareivių agitpunktui saugocie. Tai jų vyresnysis savo gaspadoriui, par kurį gyveno, pranešė: „Mieli žmones, netikėkit Stalino melams. Jūsų nenuveš į Lietuvą, jei nuveš, tai tik į Sibirą. Jūs skaitotės neprie- Marija Mažeikienė. 2010 m. Arūno Baltėno nuotrauka. teliai tarybų valdžiai, jei bėgat nuo jos.“ Žmonės vieni kiciem ėmė pranešinėti, kap gali išeic, tai dauguma atsi- Cik pinkis metus, kas buvom, džiaugėmės skaitykla. sakė važiuoc, prašė išbraukc iš sąrašo. Buvo tokių, kurie 1936 metais uždarė lenkų valdžia. Uždarius skaityklą, visi netikėdami itom kalbom, vis dar laukė. Ir pagaliau vieną pasijutom labai nuskriausti, neturėjom iš kur gaut lietuviš- naktį – tai buvo birželį – pasigirdo baisus riaumojimas – ko žodžio. tai ėjo tarybiniai tankai į Vilniaus pusę. Buvo jų daugybė, 1936 metais ten kilo pažeras... (Girių kaimas buvo visą naktį važiavo be pertraukų, suardė, sugadzino visą dzidelis, netoli šimto gaspadorių, susibudavoji buvo arci kelią. Kelias buvo padarytas iš nedzidelių akmenėlių, tai vienas kito, cik 1937–1938 metais lenkų valdžia išskirstė išvacaliojo kiekvieną akmenelį iš vietos, nebuvo galima ne vienkiemiuosna. 1936 metais Girių kaime kilo pažeras tik važiuoti, bet ir pėsčiam pereiti, daug prireikė laiko, kol (gaisras), sudegė apie 15 gaspadorių. Užsidegė nuo ne- sutaisė kelią. Po kiek laiko sužinojom, kad Tarybinė armija sprauno pečiaus, sudegė mokykla lenkų kalbos, stogai okupavo Lietuvą, ir cie tankai ėjo un Lietuvos. Visi tada visų daugiausia buvo šiaudziniai, tai pažerą suturėjo prie acisakė to važiavimo, teip ir likom niekur nenuvežti. skaityklos, kuri buvo dengta gontais.) Užėjus tarybų valdžiai, apdėjo visus dzideliais padot- Sudegus lenkų kalbos mokyklai, skaityklos pastati kais, reikėjo duocie grūdai ir mėsa, sviestas ir kiaušiniai, o įtaisė lenkišką mokyklą, iš pradžių mokė tik lenkiškai, bet mūsų tuo metu šeima buvo dzidelė, 7 vaikai, dirbo cik tė- pradėjus rašyti prašymus, kad leistų mokytis ir lietuviškai, vas su motinu, tai mes ir sau neturėjom užtektinai maisto, lenkų valdžia pazvalyjo per savaiti dvi pamokas lietuviš- o tų padotkų visai nebuvo iš kur atiduoc. Tai kaip buvo niekas. Taip mokėmės lenkų mokykloj, o seredoj vieną pa- kas neduota, tai atvažiavo iš rajono darbuotojai ir iškratė moką ir penktadzienį – galėjom mokytis lietuviškai, bet mūsų visus kampelius – iš maisto ne ką rado, tik iškraustė mokytojo lietuviškos kalbos nebuvo, mokė lenkų moky- iš skrynios linus, kuriuos motina, augindama vieną paskui tojas Gžybovskis, pats lietuviškai gerai nemokėdamas, ir kitą vaikus, neturėjo laiko verpci ir austi. Iššukuodavo ir mūsų nieko neišmokė. Teip ir užbaigiau pradinę 4 klasių gražiai supindavo į kasas, ir dėjo į skrynią, sakydama, už- mokyklą svetima kalba. Daugiau mokycis neteko. augs mergiukės, tai priverps ir visko prisiaus. Tai tuos linus Nors ir uždarius lenkų valdžiai lietuviškas mokyklas ir įsakė tėvui vežti už neatiduotą duoklę – nenuveši, būsi skaityklas, gimtos kalbos ir dainų iš žmonių dūšių negalėjo nuvežtas į Sibirą su visu šeimynu. Motina pradėjo verkci,

86 ŽMONĖS PASAKOJA sakydama, kad jie neteisingai daro, asirinkdami paskuci- *** nius linus – nebus iš ko vaikams marškinėlių išausci, ne- duosiu tų linų. „Nutilk, motin, mes lenincai ir darom, kaip Šie Marijos Mažeikienės atsiminimai buvo užrašyti 12 Leninas liepė, rytoj kad būtų viskas nuvežta.“ Motina pra- lapų mokykliniame languotame sąsiuvinyje. Pasak auto- dėjo balsu raudocia, paskum ją visi vaikai verkti, tai vienas rės, sąsiuvinis pradėtas apie 1970-uosius metus, paskati- iš jų, kur buvo su šautuvu, acistatė šautuvų ungi vaikus ir nus Danutei Krištopaitei, bet prisiminimai rašyti ne vienu suriko: „Tylėkit, o tai pašaudzysiu.“ Vaikai rasikavojo – kas prisėdimu, tekstas kai kur nežymiai redaguotas, o kalbant po lovu, kas po suolu, kas un pečiaus, ir ilgų česų bijojo apie „iki šiol“ išlikusią pamaldų Gervėčių bažnyčioje tvar- lenincų. Būdavo, kartais kaip pradeda dūkti perdaug, tai ką, pažymėti 1991 metai. Atsiminimai užrašyti tarmiškai. motina sako: „Nustokit rėkauc, po kaimų lenincai vaikšto, Gervėčių sala priklauso pietryčių vilniškių tarmei, jos ypa- ateis, nėra ko duoc, tai atiduosiu jus visus, jei nenutilsit“, tumai gražiai atsiskleidžia tekste. Rengiant spaudai išsau- ir vaikai nutyla. gota autentiška sintaksinė, leksinė, morfologinė jo struk- Atsidusom lingviau užėjus vokiečiams, tada ir mo- tūra bei kai kurios fonetinės tarminės ypatybės. Taisytos kykla lietuviška įsikūrė, ir Gervėčių bažnyčion atvažiavo tik pavienės skyrybos ir gramatikos klaidos. kunigas lietuvis, pavardė Gilys. Jis atsivežė nemažą bib lioteką lietuviškų knygų, tai jaunimas ėjom, skolinom ir Spaudai parengė Saulė MATULEVIČIENĖ skaitėm lietuviškas knygas. Pamaldos bažnyčioj buvo laikomos ne tik lenkiškai, bet ir lietuviškai. Visur skam- PEOPLE TELL bėjo lietuviškos dainos, žodžiu, atbudom kaip gamta po žiemos, bet tai buvo neilgai, vėl iš rytų atslinko lyg aud Marija Mažeikienė‘s Recollections ra Tarybų Sąjunga su visom bėdom ir nelaimėm, atnešė girtuokliavimą, nesantaiką ir sunkų gyvenimą, pradėjo Lithuanian Gervėčiai region in Belarus is famous visus varyc kolchozan, visa kų iš žmonių atėmė – žemę, for its picturesque landscapes, one street villages of arklius, plūgus, klėcis ir kluonus, un galo ir vaikus – iš- Rimdžiūnai, Giriai, Gėliūnai, Milcėjai, Mockai, Kerplošina, važinėjo kas verbovkon, kas miestuosna, sumažėjo visų Pelegrinda, and Petrikai, as well as for its talented weav- šeimynos. Teip sužlugdė ir nualino kaimus, kaimuose ers, singers, and storytellers. One might say that the liko tik pagyvenę žmonės ir pensininkai, o jaunimo be- old traditional Lithuanian culture was miraculously pre- veik neliko. Kas mieste insitaisę dirba, jaunesni į moks- served in that Slavic environment. lus irgi miestuosan važiavo. Mes, lietuviai, norėjom savo Marija Mažeikienė-Petrikaitė, lovingly called Maniu vaikus į Vilnių leisti mokytis lietuviškai, bet labai sunku te, one of the most celebrated singers in the region buvo gauti pažymas iš valsčiaus ir iš mokyklos. Jei Bal- and an expert in the local customs was born in 1923 and tarusijon ar Rasiejon – tai leido lengvai, dar ir įsitaisyc lives in Petrikai village on the river Ašmena. She happily padėdavo, o Lietuvon labai sunku buvo išsireikalauti lei- shares her wisdom, knowledge, songs and dances with dimą, tačiau Gervėčių apylinkės lietuviai visokiais būdais stengėsi kas per pažintis, kas per blatus vis ciek vaikus the local children and students. nuvežiojo mokycis Lietuvon. Marijampolės mokykloj, Vil- Her singing was first recordered in 1970, during a niuje, Utenoje, Juknaičiuose mokėsi mūsų krašto vaikai. studies expedition in Gervėčiai. At the time most of Ma- Pabaigę mokslus ir dirbc Lietuvoje liko, atvažiuoja pas niute’s songs were recorded by Danutė Krištopaitė. 14 mus su lietuvišku žodžiu. Gerbiamas Alfonsas Augulis iš of Maniute’s songs performed solo or with other sing- Pelegrindos, kaimo daktaras Stasys Trepšys iš Rimdžiū- ers are included in the collection Tunes from Gervėčiai nų, Marijampolės mokytoja Jadvyga Ravaitienė iš Girių (Gervėčių melodijos, Vilnius, Lietuvos muzikos akademija, kaimo – tai mūsų krašto veikėjai, kurie mūsų neužmiršta 2003) edited by Vida Daniliauskienė and Joana Giedrė ir koncertus iš Vilniaus atveža, ir ekskursijas organizuo- Razmukaitė. Some of her songs are included in the CD ja. Jie – mūsų pasididžiavimas. Buvo tokių, kurie išsiuntė Traditional Wedding Music of Gervėčiai Region (Tradicinė vaikus mokytis į Baltarusiją ar Rusiją, jų vaikai atvažiavę Gervėčių krašto vestuvių muzika, Juosta Records, 2009). jau šneka rusiškai, jau jie ne lietuviai. Maniute’s memory is striking. She keeps notes of rec- Beveik niekas ir nesugrįžo namo, kurie išvažiavo mo- ollections which already contain features of particular kycis. Atvažiuodzidami aplankyc regėjo, kaip tėvam sun- life styles, customs of traditional festivals and weddings. ku kolūky, tai nieko netraukė namo. Sunku buvo labai iš They are a good testimony of her storytelling talent. pradžių, kaip mokėjo grūdais, tai gaudavom po 200 gra- She started writing the recollection in 1970 inspired by mų už darbadienį, tai kai duoda avanso po pusę kilogra- Krištopaitė and continues to do so. This Spring, asked by mo, tai galy metų dar lieki skolingas kolūkiui, gaucie jau her grandchildren, she wrote down her family history of nieko negauni. Paskui pradėjo mokėc pinigais, bet ir tų four generations back. She contributes to the Gervėčiai gaudzinėj labi mažai – 30 rublių per mėnesį, o kartais ir monthly Lithuanian Dreams („Lietuvių godos“). mažiau. Tai visi kap galėdami bėgo iš kolūkių, teip ir liko In this edition you will find the first of those recollec- kaimas be gaspadorių ir be darbo rankų. Rašė komunistų tion notes, the one dedicated to her childhood memo- partijon, tai jaunesni susrašė, jie ir algas dzidesnes gauna, ries. Among other things, they illuminate the complicat- ir dirbdavo lengviau... ed history of the region.

87 LIETUVOS KULTŪROS MINISTERIJA TURINYS: LIETUVOS LIAUDIES KULTŪROS CENTRAS LIAUDIES KULTŪRA 2010 Nr. 3 (132) Jei ne Durbės pergalė, Žalgirio nešvęstume. Žurnalas leidžiamas nuo 1988 metų, Juozo ŠORIO pokalbis su istorike, politologe kas du mėnesiai Inga BARANAUSKIENE ir istoriku Tomu BARANAUSKU...... 1• Redakcijos adresas: Barboros Radvilaitės 8, LT-01124 Vilnius MOKSLO DARBAI el. p. [email protected] Martynas PURVINAS. Vyriausioji redaktorė Mažosios Lietuvos kryždirbystė: Dalia RASTENIENĖ, tel. 261 34 12 el. p. [email protected] mediniai antkapiniai kryžiai senosiose Skyrių redaktoriai: Priekulės apylinkių kapinėse...... 14• Dainius RAZAUSKAS – bendrieji kultūros klausimai, mitologija, Ramutė GARNEVIČIŪTĖ. tel. 261 31 61 Giesmės ir giedojimas katalikų laidotuvėse Saulė MATULEVIČIENĖ – bendrieji Kaune (XXI a. pradžia)...... 28• kultūros klausimai, tautosaka, tel. 261 31 61 Ingrida ŠLEPAVIČIŪTĖ. Mitinio mąstymo tęstinumas Liudvikas GIEDRAITIS – etnologija, ir kaita interneto pasakojimuose...... 37• folkloras, etninės veiklos realijos, tel. 261 31 61 Daiva TAMOŠAITYTĖ. Juozas ŠORYS – etnologija, tautodailė, etninės veiklos realijos, Indiškojo Kālī dievybės kulto kelias į Vakarus...... 47• tel. 261 31 61 Beatričė RASTENYTĖ – korektorė-stilistė Kompiuteriu rinko Enrika STANEVIČIENĖ SKAITYMAI Maketas Martyno POCIAUS Reziumė į anglų kalbą vertė Eglė KAČKUTĖ Siargiejus SAN‘KO. Redakcinė kolegija: Legendinis Litvas indoeuropietiškojo dvynių mito Prof. habil. dr. Simas KARALIŪNAS, Lietuvių kalbos baltarusiškajame kontekste...... 59• institutas, Antakalnio 6, LT2055 Vilnius Doc. habil. dr. Ingė LUKŠAITĖ, Lietuvos istorijos ATMINTIS institutas, Kražių 5, LT01108 Vilnius Habil. dr. Nijolė LAURINKIENĖ, Lietuvių Abejoti, klausti ir tikrintis. literatūros ir tautosakos institutas, Pokalbis su profesore Viktorija DAUJOTYTE Antakalnio 6, LT10308 Vilnius Dr. Alė POČIULPAITĖ, Lietuvos liaudies apie 7–9 dešimtmečių Kraštotyros sąjūdį, kultūros centras, Barboros Radvilaitės 8, LT01124 Vilnius Ramuvos draugiją, etninės kultūros puoselėjimą Doc. habil. dr. Daiva RAČIŪNAITĖ-VYČINIENĖ, ir senosios religijos gaivinimą. Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Gedimino pr. 42, LT01110 Vilnius Spaudai parengė Ramutė GELBŪDAITĖ...... 69• Irena SELIUKAITĖ, Lietuvos kultūros ministerijos Regionų skyriaus vedėja, IN MEMORIAM J. Basanavičiaus g. 5, LT01118 Vilnius Marija ZAVJALOVA. Doc. dr. Krescencijus STOŠKUS, Vilniaus universitetas, Didlaukio 27, LT08303 Vilnius Nikolajui Michailovui – mokytojui ir draugui Dr. Žilvytis ŠAKNYS, Lietuvos istorijos institutas, (1967.06.11–2010.05.25)...... 76• Kražių 5, LT01108 Vilnius Vida ŠATKAUSKIENĖ, Lietuvos liaudies kultūros centras, Barboros Radvilaitės g. 8, LT01124 ETNINĖS VEIKLOS REALIJOS Vilnius Osvalda IVANAUSKIENĖ. Gerai suteptas ratas. Dr. Vykintas VAITKEVIČIUS, Klaipėdos universitetas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos Apie folkloro ansamblį „Ratilėlis“ institutas, Tilžės 13, LT 91251 Klaipėda, el. p. [email protected] ir jo vadovę Alvydą Česienę...... 78• Dr. Marija ZAVJALOVA, Ëåíèíñêèé ïðîñïåêò 32-à, Èíñòèòóò ñëàâÿíîâåäåíèÿ, ŽMONĖS PASAKOJA Ðîññèéñêàÿ Àêàäåìèÿ Íàóê, Ìîñêâà 117334, Ðîññèÿ, Marijos MAŽEIKIENĖS prisiminimai...... 82• el. p. [email protected]

© „Liaudies kultūra“ VIRŠELIUOSE: Kryžinis smeigtukas su pusapvalėmis buoželėmis. VII–VIII a. Žalvaris. Steigimo liudijimas Nr. 152 Fragmentas. Raudėnai, Šiaulių r. ŽMA GEK 6701. Arch. 2199. Iš: Baltų menas. Pasirašyta spaudai 2010 06 14 Parodos katalogas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p.731. Formatas 60×90/8 Rinkta kompiuteriu. 11 sp. l. Nuokamienis smeigtukas. IX–X a. Žalvaris. Paragaudžio kapinynas, Lietuvos liaudies kultūros centras 49 kapas. Šilalės r. ŽMA GEK 18721. Iš: Baltų menas. Parodos katalogas. Barboros Radvilaitės 8, LT01124 Vilnius http://www.llkc.lt Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p.725.

Spausdino UAB „Grafija“, Sėlių g. 3a, Vilnius Redakcija nereikalauja, kad diskusinio pobūdžio nuomonės sutaptų su redakcijos nuomone.