1 (17) 2020 m. birželis Rambynas Nr. 1 (17) 3
ISSN 2029-0756 Jonas STRIELKŪNAS
Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ Donelaitis leidinys 2020 m. 1 (17) Lyg ąžuolas šakotas jis išaugo Spaudos projektą „Rambynas – Mažosios Lietu- vos etnoregiono savitumo išsaugojimui – 2020“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos TURINYS Iš Herkaus Manto palikuonių pelenų, rėmimo fondas Petras Šmitas 2 Iš kritusių genčių kraujuoto lauko, Dailininkas marinistas Edvardas Malinauskas Iš vargo ir lietuviškų dainų. Sigitas Algis DAVENIS, Dainius LABECKIS 14 Redakcinė kolegija Šereitlaukio dvaro sodybos istoriniai želdiniai
Diana Milašauskienė – vyriausioji redaktorė Daiva ZARANKAITĖ-KINIULIENĖ 24 Knygnešius mena Tauragės pilis Ir kai pro kitatautišką lojimą Eugenijus Skipitis – leidinio sudarytojas Antanas Stanevičius 30 Suskambo jo valstietiška šneka, Marytė Gečienė Kas mūsų istorijai įpučia gyvybę? Tai leidėjas Kęs- tutis Demereckas Šypsotis ėmė būrai prie klojimų, Birutė Žemgulienė Juozas Vercinkevičius 36 Prie tvartų. Ir gyvai svarstyt kažką. Juozas Vercinkevičius Pietų Baltijos dvarai (II)
Andželika ŠPILIOVA 44 Senosios Tilžės durys Neįtarė tie bėdžiai, kad jų šnekos Rengėjas (leidėjas) Akordai amžinybės tylai 49 Pagėgių krašto draugija „Sandūra“ Per šimtmečius pasieks vaikų vaikus, Egidijus Bacevičius 51 Dangaus puošmenos Klaipėdos (Memelio) aukš- Kad tartum saulė iš tamsybių tekanti Finansiniai rėmėjai taskraidžiai. Balandžių veislės sukūrimo 100-čiui UAB „Senasis Rambynas“, UAB „Veižas“, Ta poema nušvies ir mūs laikus. Pagėgių savivaldybės tarybos nariai: Edgaras Ku- Kristina DARGUŽIENE 57 turys, Eugenijus Dargužas, Ramutė Valančienė, Kančių kelias – Oflager - 53 Ričardas Mažutis, Remigijus Kelneris, Zusammenfassung 61 Nejaugi jie apie nemirtingumą, Rasa ir Sigitas Stoniai, Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ bičiuliai, Abstract 63 Arba apie hegzametrą galvos? 2019 m. parėmę draugiją 2 proc. pajamų mokesčiu, taip pat visi, įsigiję ir užsiprenumeravę žurnalą Akis išgraužė kartūs lūšnų dūmai, „Rambynas“ Ir baudžiava – kaip rimbas virš galvos...
Informaciniai rėmėjai Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“ Bet štai jis perlytą apsiaustą meta, Prie stalo sėdas varganus laukus išbraidęs, Ir ima šviesti kuklūs būrų metai, Ir tampa Metais iš didžiosios raidės.
Viršelio nuotrauka. Klaipėdietis, dailininkas marinistas Edvardas Malinauskas. Petro Šmito nuotrauka Iliustracijai panaudotas E. Žvaigždino tapybos darbo fragmentas 4 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 5 veždavo į turgų parduoti. Taip žmogų gyvenimo su virtuve (tas namelis, kur apsigyveno Malinaus- sąlygos ir išmoko išgyventi, kitaip tariant, sudurti kai, buvo panašus į dabar restauruotą advokatų galą su galu. Karo metai Malinauskų šeimai, kaip kontorą S. Šimkaus gatvėje, netoli S. Šimkaus mu- ir visiems Lietuvos žmonėms, buvo pavojingi, zikos mokyklos). Tačiau tas pusantro aukšto na- sunkūs, teko ir sunkiai dirbti, ir daug ką slėpti, melis, dailininko žodžiais, buvo visiškas laužas. kad išgyventų. Dar įdomi detalė, kad tame vos besilaikančiame Po karo 1945–1946 m. vienas tėvo brolis išėjo ir lyjant pro stogą varvančiame namelyje gyve- į mišką partizanauti. Po kiek laiko pamatęs, kad no kokios septynios šeimos. Kas atvažiuodavo Dailininkas marinistas Amerikos balsas tik žada, bet nieko nedaro, kad iš tėvo brolio Kazimiero giminių ar pažįstamų, išlaisvintų Lietuvą, sugalvojo pasitraukti iš miš- tuos dėdė ir priimdavo. Gyveno linksmai... Tame ko pasikeisdamas su tėvu pasais, perklijuodamas kieme, kur dabar yra santuokų rūmai, buvo išli- Edvardas Malinauskas jų nuotraukas. Tėvas atidavė savo pasą broliui, kusios vokiškos arklidės ir buvo laikomi arkliai, pakeitė nuotrauką, o valdžios atstovams pasakė, kuriais po karo mieste buvo vežiojamos įvairios kad pasą pametė. Būtų viskas pasibaigę gerai, prekės į prekybos vietas, nes Klaipėdoje kurį lai- tačiau pas kažkokį kaimyną ūkininką norėjo dar ką nebuvo mašinų. O dėdė Kazimieras buvo tų ,,atšvęsti“ tą išėjimą iš miško, o ten jau žinojo, kad arklidžių prižiūrėtojas, vėliau tas pareigas ėjo ir ateis miškiniai, ir stribai juos visus ,,susėmė“. Nu- Edvardo tėvas. Arklius reikėjo ir valyti, ir pašer- Petras ŠMITAS vežė visus į Šeduvą. Kovo mėnesį į Šeduvą išvežė ti, pagirdyti, o kad šie stovėjo ant medinių grin- Menotyrininkas ir Edvardo mamą. Namuose liko Edvardas, ku- dų, reikėjo tą mėšlą nuo jų nuvalyti. Neretai ar- riam buvo 9 metai, vienai sesutei – 7 metukai ir ki- klių priežiūros darbą tekdavo atlikti ir Edvardui, tai – 5 metukai. Stribai neklausė, o kaip gyvens tie kai tėvas dėl kokios nors priežasties negalėdavo Jeigu Klaipėdoje sutiktą žmogų paklausi, kas Jono kalnelio. Tarp jaunų žmonių užsimezgė vaikai, kas juos prižiūrės? Per naktį mamą išlaikė dirbti. Edvardas keldavosi septintą valandą ryto toks yra Edvardas Malinauskas, manau, retas draugystė, virtusi meile. Kiek padraugavę, po kažkokiame šaltame sandėliuke. Ryte sušalusią ir, sutvarkęs arklidę, pagirdęs bei pašėręs arklius, kuris nežinos tapytojo, jūros vaizduotojo E. Ma- metų, 1935 m., per antrąją jūros šventę, susituokė įvedė į kambarį, pasodino ir įvedė Edvardo dėdę. išeidavo į mokyklą. linausko. Klaipėda E. Malinauskui nėra gimtasis ką tik įsteigtoje Lietuvos Respublikos Klaipėdos Klausia NKVD`istas, kas čia, Stasys ar Jurgis? Kai Su pasididžiavimu dailininkas prisimena, kaip miestas, bet jame prabėgo dailininko visas sąmo- miesto paliudijimo ir užrašų valstybinėje įstaigo- namuose liko trys maži vaikai, mama negalėjo jis su tėvu važiuodavo šienauti į Krokų lankas. ningas ir kūrybinis gyvenimas. Čia jis tapo ištiki- je. Ėmus Klaipėdoje lietuvių atžvilgiu nepalan- meluoti. Pasakė, kad tai Stasys, o ne jos vyras Jur- Žolę reikėdavo nupjauti, išdžiovinti ir pakrau- mas jūrinio peizažo vaizduotojas, čia jis sulaukė kiai keistis to meto politinei padėčiai, fašistuojan- gis. Ir ją paleido. O namo pareiti reikėjo dvidešimt ti į baržas, kurios plūduriuodavo Nemune. Tos savo kūrybos įvertinimo ir pripažinimo... Šiame tis vokiečių jaunimas pradėjo gatvėse įžeidinėti kilometrų per gilų sniegą – nei mašinos, nei kokio baržos šieną parplukdydavo Kuršių mariomis ir mieste gimė jo vaikai ir anūkai.... lietuvius, varyti juos iš miesto ir, kaip pastebi K. vežimo – pėstute. Ir parėjo. Edvardas tuo metu Dangės upe prie dabartinės mero būstinės, buvu- Algėnas, buvusį ,,Juodojo erelio“ restoraną užda- virė sriubą. Sakosi, jau mokėjęs pakurti krosnyje sios rotušės. Ten jį vėl tekdavo iškrauti iš tų baržų Tėvai ir vaikystė rė, o vyrą atleido iš uosto kaip nepatikimą lietu- ugnį, o kas išeis iš to viralo – nežinojo... į vežimus ir parvežti į arklidžių kiemą. Sunkiau- vį. Tad jauni Malinausko tėvai 1937 m., prieš pat sias ir labai dulkinas darbas buvo, kai tą šieną rei- Būsimasis tapytojas Edvardas Malinauskas gimstant Edvardui, buvo priversti išvykti į tėvo Pokarinėje Klaipėdoje kėdavo sukišti po pastoge. Bet toks darbas teikė gimė 1937 m. gegužės mėn. 24/27 d. Radviliškio gimtinę Radviliškį. E. Malinausko tėvai susilaukė būsimam dailininkui ir savitą pasididžiavimą. mieste. Tėvas Jurgis Malinauskas (1911–1991) trijų vaikų: sūnaus Edvardo ir dviejų dukrų – Ele- Edvardo tėvas, matydamas, kad gyventi Radvi- Edvardas, prižiūrėdamas arklius ir nevengdamas buvo kilęs iš Radviliškio, iš gausios 16 vaikų šei- nos bei Jadvygos. liškyje darosi ne tik sunku, bet ir pavojinga, o jis ne- sunkaus darbo, viską puikiai žinojo apie arklius mos. Jurgis buvo priešpaskutinis vaikas ir jam Kaip pasakoja dailininkas, jo gimimas nebuvo buvo linkęs laukti, kol jį suims, tai, susisukęs į kaž- ir to laiko gyvenimo ypatumus... Buvo jau geras mokytis nebuvo kada. Nuo piemens iki berno – lengvas ir tik per plauką išliko gyvas – gimdymas kokius kailinius, gyvulinio vagono tambūre kovo pusbernis – 16-17 metų. Tame kieme dar buvo visos vasaros buvo parduotos – teko dirbti įvairų vyko namuose. Ir pats gyvenimas Radviliškyje ne- mėnesį ir atvažiavo į Klaipėdą, kur jau gyveno jo kalvė, ir berniukams buvo smalsu, kaip kalvis darbą pas ūkininkus. Po kariuomenės atvyko į buvo lengvas. Dviem suaugusiems žmonėms su brolis Kazimieras, Edvardo dėdė. Tėvas apsigyve- dirba. Edvardas jau buvo išmokęs nukalti vieną Klaipėdą. Čia jis vasarą dirbo prie remontuojamo trimis mažais vaikais teko gyventi mažame kam- no brolio ,,surastame“ ir jau naujakurių apgyventa- kitą metalinį daiktą. molo ir dirbo krovėju uoste. Tėvas buvo kaip reta barėlyje, kuriame nebuvo ne tik jokių patogumų, me aplūžusiame name netoli kiemo, kur dabar yra To namelio, kur jie gyveno, vidaus sienos, lu- stropus, sąžiningas darbininkas, tad švenčių pro- bet ir grindų. Vietoj medinių grindų buvo plūktas bos buvo ,,papuoštos“ – išklijuotos laikraščiais, o 1 ,,Santuokų rūmai“, S. Šimkaus gatvėje. Nors tuo ga jis gaudavo ir ilgesnį litą. molis. Prastos buvo ne tik buitinės sąlygos, bet metu, 1946 metais, galėjo rinktis – buvo ir geresnių kadangi netoli stovėjo arkliai, tai rudenį žiemoti Mama Sofija Rupšaitė-Malinauskienė (1914– karo metu tėvui teko dirbti ir įvairų atsitiktinį dar- namų, ir išlikusių tuščių gerų butų, bet Edvardo tė- ,,sugrįždavo“ pelės ir pacukai (žiurkės), ir būda- 2005) buvo kilusi iš Darbėnų. Ji jauna atvyko į bą – pasiūlo kas darbo, tėvas eina ir dirba. Turė- vas, kad ,,pabėgo“ nuo išvežimo ir kad tas enkavė- vo girdėti, kaip jie šnara, bei matydavo, kaip bė- Klaipėdą. Teko jai dirbti mėsinėje, dujų fabrike. Ji jo arklį, karvę, veršiuką, kiaulę – badauti neteko, distas paleido Edvardo mamą (yra kiek keista, kaip gioja už tų laikraščių. ,,Tuo metu tai buvo visai buvo puiki ne tik savo išvaizda, bet ir išradinga bet ir valgyti nelabai buvo ką. Šventė būdavo, kai tuo metu ji dirbo, juk galėjo apkaltinti „bandito“ gi- normalu, juk mes nežinojome, kaip kiti žmonės virėja. Buvo kviečiama į ,,Juodojo erelio“ viešbutį tėvas paskersdavo kiaulę, tada paragaudavo įvai- minaite), bijojo kur kitur ieškoti tuščio namo... gyvena“, – sako dailininkas. O mokykloje visi svečiams virti labai skanią šviežių kopūstų sriubą rių skanėstų. Tačiau tuos gyvulius reikėjo slėpti Mama viską, ką dar galėjo parduoti, išpardavė: mokiniai tuo metu panašiai gyveno ir rengėsi. Na su kiaulės kojytėmis. Ją, kaip garsią virėją, kvies- karo metu ir nuo vokiečių, kad nepaimtų karo rei- rūbus, arklį, karvę, ir po poros savaičių su trimis gal vieni kiek geriau, kiti kiek blogiau, bet pana- davosi ir į Juodkrantę virti įvairiems atvykstan- kmėms, o vėliau, po karo, ir nuo rusų. Kaip pame- šiai gyveno, tad labai stebėtis nebuvo kuo. 2 vaikais atvažiavo į Klaipėdą. Dėdė Kazimieras tiems svečiams gardžius patiekalus. na dailininkas, dar vykstant karui, vakare tėvas tame aplūžusiame name broliui Jurgiui su šeima Tėvas kurį laiką vežiojo duoną arkliu, pakinky- Būsimieji Edvardo tėvai susipažino labai ro- uždangstydavo langus ir lašindavo naminukę, ,,suteikė“ (prirašė namų knygoje ,,naujus gyven- tu į vežimą su būda. Šeima kiek prakuto. Paūgėjo mantiškai 1934 m. per pirmąją Jūros šventę ant kuria prekiavo. O mama virdavo cepelinus ir juos tojus“, buvo tada tokia tvarka) vieną kambariuką ir Edvardas, jam neretai tekdavo pavaduoti tėvą. 6 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 7
E. Malinauskas. „Donelaitis tarp būrų“, drobė, aliejus, 1982–1983 m.
E. Malinauskas. „Vakarėjanti ,,Baltija“, drobė, aliejus, 2019 m.
E. Malinauskas. „Smėliu užpustomas kaimas“, drobė, aliejus, 1973 m. E. Malinauskas. „Simonaitytė tarp Šimonių“, drobė, aliejus, 1977 m. 8 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 9 Kokias dvi vasaras teko arklius ganyti toje vietoje, 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar Vytauto Didžiojo natiurmortą: antis, kiaušinis, draperija, ir tą na- darbui rinko medžiagą: piešė, tapė eskizus ir žiū- kur dabar yra A. Brako dailės mokykla – Rumpiš- gimnazija, buvusi ir K. Donelaičio vidurinė mo- tiurmortą jis nutapė, kaip tapytojas sako, truputį rėjo, kaip tie Elektrėnai yra statomi, juk buvo gi- kės dvaro teritorijoje. Ten tuo metu buvo išlikęs kykla) sugrįžo po poros metų. Čia jis mokėsi su violetinės, truputį mėlynos ir kitos toninės spal- lus sovietmetis. Diplominio darbo vadovu buvo aerodromas – pakildavo ir nusileisdavo dvispar- Čeliadinu, A. Zube, kurie vėliau buvo garsūs inži- vos, ir už tą natiurmortą gavo penketą. Kompo- koloristinės tapybos grandas Antanas Gudaitis niai lėktuvai, kuriuos liaudis tiesiog vadindavo nieriai. Jis dvejus metus „studijavo“, kaip papokš- zicijos egzaminas, o kas ta kompozicija – nežino. (1904–1989). Ir Edvardas sukūrė diplominį pa- „kukurūzninkais“. Tuos supančiotus arklius per tavo tapytojas, 8 klasėje ir baigė mokyklą 1957 m. Stojo kartu su Vytautu Jakščiu, kuris buvo jau bai- veikslą – romantiškai nuotaikingą, socialiai pa- naktį tekdavo prižiūrėti, o jei užeidavo lietus, su Valentinu Greičiūnu, Antanu Zelba ir kitais. gęs Kauno dailės mokyklą. Tai jis kiek pamokė, kylėtą. tai jis slėpdavosi po vežimu. Tačiau vasarą nak- Lietuvių kalbos teko mokytis pas poetą ir vertėją kaip reikia tą kompoziciją daryti – komponuoti. tys yra trumpos ir šiltos... Aštuntą valandą ryto Vladą Nausėdą (1911–1983), tik tuo metu vaikai Kas keisčiausia, kad Edvardas įstojo į dailės insti- Ankstyvoji kūryba tekdavo vėl grįžti. Supančiotus arklius reikėdavo nežinojo, kad jis yra poetas ir vertėjas ir kad Si- tutą 6 numeriu, o V. Jakščio tąkart nepriėmė, per išpančioti, vėl juos surišti vieną su kitu ir varyti į bire pabuvęs. Kaip prisipažįsta pats dailininkas, ,,mandriai komponavo“ (jis įstojo kitais metais). Institutą Edvardas baigė 1963 m. ir gavo pasky- arklidę. Kartą vienas arklys rado tvoroje spragą ir jis nebuvo labai pažangus mokinys, patingėdavo Pirmame kurse Edvardui tapybą dėstė Vincas rimą į Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Čia jis dės- per tą spragą pateko į kažkieno daržą (miestiečiai kaip ir daugelis berniukų, bet vidurinę mokyklą Gečas (1931), piešimą – L. Žuklys. Vėliau tapybą tė piešimą, bet mokytojo alga buvo nedidelė, tai tuo laiku, kad išgyventų, netoli miesto, laisvoje baigė. Nors fizikos mokytoja jam pranašavo, kad dėstė vitražininkas Kazys Morkūnas (1925–2014), jis 1965 m. nuėjo į „Dailės“ kombinatą įsidarbinti. žemėje, turėdavo daržus). Tai kiek Edvardas tu- „Tu, Malinauskai, aukštąją mokyklą matysi kaip tapytojas Vincas Dilka (1912–1997), dar vėliau Kaip pats dailininkas sako, reikėjo ir duoną užsi- rėjo vargo, kol jį išvarė. Gaudomas arklys gerokai savo ausis“, bet ne visada pasiseka mokytojams dėstė tapytojas Vytautas Mackevičius (1911–1991) dirbti. „Dailės“ kombinate prisiėjo dirbti įvairiau- ištrypė daržą. Jis visą savaitę ten nesirodė su tais nuspėti savo mokinių kelius... (jis buvo profesorius ir instituto rektorius). Vienas sius meninius darbus: buvo ir grafikas-šriftininkas, arkliais. Po kurio laiko tą aerodromą panaikino, o Gana nemaža pauzė buvo, kai Edvardo pa- iš teorinių dalykų dėstytojų buvo Vladas Drėma skulptorius, diplomų, ženkliukų ir pakvietimų dar vėliau, XX a. aštuntame dešimtmetyje, terito- klausiau, kas jį paskatino studijuoti dailę, kai tuo (1910 – 1995), kuris dėstė plastinę žmogaus ana- projektuotojas, kavinių dekoratorius. Vienur jis riją užsodino ąžuolais... metu apie tą dailę nelabai ką išmanė. Pakartojus, tomiją ir iš studentų reikalaudavo ne tik nupiešti kavinių interjerą dekoruodavo iš medžio drožtais Buvusios skurdžios gyvenimo sąlygos (Palan- kas paskatino, Edvardas dar kiek patylėjęs atsakė: tuos kaulus, bet ir juos išvardyti, – ir dar lotyniš- pano, kur stambiomis plokštumomis simboliškai gos, vėliau M. Melnikaitės, o dabar St. Šimkaus ,,A, kas paskatino? Paskatino tai, kad aš daugiau kai. Jo paskaitų beveik visi studentai labiausiai vaizdavo vandenį, jūrą, Jūratę, Kastytį, kitur – pvz., gatvėje) taip įgriso, kad tėvas sumanė, jog reikia nieko nemokėjau“3... Pasirodo, kad ir čia ne iškart bijodavo. Penketo niekam nerašydavo, nes mėg- „Sodžiaus“ kavinę 1969 m. dekoravo spalvota rel- statytis ir turėti savo gyvenamąjį būstą. 1955 m. buvo pataikyta į dailės institutą. davo sakyti, kad penketui ir jis pats nežino. jefine gipsine freska „Jomarkas“. iš miesto vykdomojo komiteto jis gavo sklypą Edvardo mama buvo baigusi keturias „sme- Iki pietų buvo tokios paskaitos: dvi – piešimas, Gipsinė reljefinė freska „Jomarkas“ puošė visą gyvenamojo namo statybai Miško kvartale tarp toniškos“ mokyklos klases ir turėjo dar „smeto- trys – tapyba ir pietų pertrauka. Nubėga studentai vieną „Sodžiaus“ kavinės sieną. Freska buvo at- Poilsio parko ir geležinkelio, o iš rytų pusės bu- ninius“ spalvotus pieštukus, kuriais naudojosi per gatvę į valgyklą, kur būdavo duona ir barščiai likta savita technika, panaudojant skystą spalvotą vusių kareivinių – dabar Klaipėdos universitetas Edvardas. Turėjo tokį albumą, kur buvo kara- bei dar kokį mažą kotletuką suvalgo. Pinigų nela- gipsą. Toje freskoje apibendrintomis plastinėmis (tuo metu labai daug į Klaipėdą atsikėlusių lietu- liai, pilys, žirgai, ir jis tuos karalius, pilis, arklius bai turėjo, stipendija buvo tik 20 rublių. Edvardą, meninėmis formomis: moterų, vyrų, paukščių bei vių naujakurių statėsi nedidelius nuosavus stan- piešdavo. Jis buvo tuo metu mokykloje ėjusio kaip gerą sportininką, institutas buvo įdarbinęs gyvulių figūromis, buvo pavaizduota linksma dartinius namelius ne tik Miško teritorijoje, bet sienlaikraštėlio, kurį redagavo pats V. Nausėda, modelių kabinete, kad jam būtų lengviau išgy- turgaus šventė. Freska pasižymėjo ir žaismingu- ir Mažajame kaimelyje). Jau 1957 m. dar ne visai „dailininkas-apipavidalintojas“. Kai reikėjo stoti į venti. Nedaug mokėjo, bet prie stipendijos kiek mu, ir nacionalinėmis tradicijomis, ir geru humo- baigtame savo name visa Malinauskų šeima ir ap- institutą – visi sakė, kad jis moka piešti, ir Edvar- pridėdavo. ru. Deja, nei drožti medžio reljefiniai pano, nei sigyveno, kur Edvardas su šeima gyvena ir dabar. das nutarė stoti į architektūrą Kaune dėl to, kad „Po pietų ateini į paskaitas ir prasideda teori- „Sodžiaus“ kavinės gipsinė freska „Jomarkas“ ten piešimą dėstė tapytojas Antanas Žmuidzina- niai dalykai. Meno istorijos paskaitose visada bū- neišliko, ir labai gaila, juk tuose kūriniuose, kam Mokyklos, mokytojai, dėstytojai vičius (1876–1966). Bet atsitiko taip, kad 1957 m. davo tamsu – per epideskopą rodydavo įvairius patiko, kam nepatiko, bet atsispindėjo to meto Vilniuje vyko fechtavimosi varžybos, o Edvardas paveikslus, dėstytojas pasakoja. Po kurio laiko tai gyvenimo ir plastinio meno kūrybos ypatumai. Ir Kaip pastebi tapytojas, jam teko mokytis ne buvo geras fechtuotojas ir, turėdamas laiko, jis vienur, tai kitur pasigirsta knarkimas... Uždega kiek tokių kūrinių sunaikinta? Ar ateinančios kar- vienoje Klaipėdos mokykloje. Atvykęs iš Radvi- nuėjo į tą dailės institutą. Čia pamatė, kad tarp šviesą ir skaitai, ką užsirašei, o sąsiuvinyje kreivai tos nevadins mūsų verslininkų, meno naikintojų, liškio, jis 1946 m. pateko į to meto pirmąją viduri- stojamųjų egzaminų nėra nei matematikos, nei nurašyta ir pagaliau lieka tik taškiukai. Plastinio vandalais..? nę mokyklą (dabar Vytauto Didžiojo gimnazija), fizikos, tad kuo skubiau atsiėmė dokumentus iš meno istoriją dėstė puikūs meno žinovai, meno 1973 m. sausio mėnesio pradžioje Klaipėdos į antrą klasę. Po metų mokinius perkėlė į Luizės Kauno ir juos padavė į Lietuvos TSR valstybinį istorikai skirtinguose kursuose: Jonas Umbrasas trečiojo visuomeninio centro (pietinis kvartalas mokyklą, čia jis mokėsi trečioje klasėje. Šalia jos dailės institutą (nuo 1951 iki 1990 m. toks buvo (1925–1988), Tadas Adomonis (1910–1987), Leonas tarp Paryžiaus komunos ir Kauno gatvių) pre- buvo rusų mokykla (dabartinė S. Dacho). Tarp oficialus dabartinis Vilniaus dailės akademijos Jasiulis (1932–2004), Genovaitė Kęstutytė (1958). kybos pastato „Aitvaras“ akliną vakarinę sieną lietuvių ir rusų mokinių vykdavo „karas“. Jei pavadinimas).4 Institute niekas mums labai nedraudė tapyti (dabar „Topo“ centras) papuošė tapytojo E. Mali- anksčiau iš pamokų paleidžia rusų mokyklos mo- Kai vyko stojamieji egzaminai, reikėjo nupiešti abstrakcijų ir viso kito, kas buvo gana tolima nuo nausko sukurtas (1971 m.) tūrinis monumentalus kinukus, tai negali išeiti iš mokyklos lietuviukai, gipsinę galvą ir Edvardas stengėsi kuo tiksliau ją socrealizmo. Jei dabar ištraukčiau savo studentiš- ąžuolinis goreljefas „Kuršiai“. Šį monumentalų ir atvirkščiai, – vykdavo vaikų muštynės. 1948 piešti, o kiti, kurie buvo pasimokę dailės moky- kus tapytus darbus, tai būčiau ne kas kitas, kaip skaptuotą ąžuolinį goreljefinį kūrinį, kuris den- metais jis buvo perkeltas į internatinę mokyklą klose Kaune ar Telšiuose, tai įvairiai brūkšniuo- modernistas. Tuomet tapiau reljefiškai, su pakli- gė visą sienos plokštumą, taip įvertino žinomas (kur dabar yra Muzikos akademija) ir čia jam teko ja, proporcijas dėsto. „Ir aš, baigęs piešti tą gal- javimais, kūriau koliažus iš metalo, skudurų, bet menotyrininkas Jonas Tatoris: „Kūrinys praturti- giedoti dar laisvos Lietuvos himną. Kiek vėliau vą, pridėjau brūkšnį, nusižiūrėjęs į kitus“. O kam niekada negalvojau, kad tai rimta“,– pasakoja na Taikos prospekto perspektyvą ir teikia miestui berniukus atskyrė nuo mergaičių, ir berniukai reikalingi tie brūkšniai – nežinojo... „Skulptorius dailininkas.5 savitų etnografinių bruožų“.6 mokėsi šalia sporto rūmų esančioje septynmetė- Leonas Žuklys (1923) klausia, iš kur būsi, aš ne- Diplominiam darbui Edvardas pasirinko, Dailininkas šiame kūrinyje pavaizdavo (nežiū- je mokykloje (vėliau, nuo 1953 m., ten buvo 5-oji drąsiai sakau – iš Klaipėdos“. Iš to krašto nedaug kaip tuomet buvo pageidaujama ir reikalaujama, rint to, kad jis buvo dekoratyvus, tačiau turėjo ir vidurinė mokykla. Dabar – Klaipėdos valstybinės buvo stojančiųjų... Irena Žebenkienė (1909–1985) „pergalingo socialistinio darbo“ temą „Elektrėnų vaizduojamajai dailei būdingus bruožus) stilizuo- kolegijos sveikatos mokslų fakultetas). Edvardas į prižiūrėjo tapybos egzaminą. Reikėjo nutapyti statyba“. Elektrėnuose jis kurį laiką diplominiam tus šio krašto žvejų laivus kurėnus, žvejus, saulę, 10 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 11 jūrą. Tai buvo reikšmingas kūrinys, savito plas- nuotaika. Tapytojas sukuria kitą įdomios ir savi- Aleksandro Žadeikio, aktorių Vytauto Kancle- Lietuvos kraštas, kaip ir visa Lietuva, atiteko tinio sprendimo, meniškas ir kartu pabrėžiantis tos kompozicijos paveikslą „Išvykimas iš smėliu rio, Romualdo Grincevičiaus. Nutapo architekto karo laimėtojai SSRS. Pokariu Klaipėda atrodė šio krašto kuršišką praeitį – žmonių gyvenimą su užpustomų gimtųjų namų“, kur yra vaizduojama Gyčio Tiškaus, jūrų kapitono Sigito Šilerio, ko- apverktinai: daug pastatų buvo sugriauta ar ap- mariomis, su Baltijos jūra. Apie 2007 m. ąžuolinis figūrinė kompozicija, paremta senosios Neringos mandoro Romualdo Baltuškos, inžinieriaus Rimo griauta, neliko vietinių gyventojų. Į miestą buvo goreljefas „Kuršiai“ nuo sienos buvo nuimtas ir pusiasalyje vykusių gamtinių dramų tema, kai Dargio, perplaukusio Atlantą, tautodailininko keliami rusakalbiai gyventojai iš plačiųjų SSRS dingo. Gaila, labai gaila, kad mūsų žmonės nemo- kaimai būdavo užpustomi smėliu. Iš pusiau smė- Vytauto Majoro portretus. Kiekvienam tapomam kraštų. Nuo 1945 m. vasaros pradėjo keltis gy- ka vertinti to, ką turi, ir kas laikui bėgant įgauna liu užpustyto namo moteris su vaiku ir ryšuliais personažui tapytojas ieškojo reikšmingos, tik tam ventojai ir iš Lietuvos kaimų bei miestelių. 1946 dar didesnę ir ekonominę, ir meninę vertę... bei vyras su didele našta ant kupros bėga prie sto- vaizduojamam asmeniui būdingos pozos, jūrinio m. į Klaipėdą atsikėlė ir būsimo tapytojo E. Ma- Nuo instituto baigimo iki 1969 m. E. Malinaus- vinčio kurėno, kad išvengtų visiško užpustymo. fono. Ypač drastiškai yra nutapytas išskėstomis į linausko šeima. Miestas palaipsniui, nors ir labai kas tapybai, tiesioginei savo profesijai, dėmesio Šiame paveiksle tapytojas didelėmis mėlynomis, šonus rankomis nuogo V. Majoro pusinis portre- sunkiai, gydė karo padarytas žaizdas, lietuvėjo... skyrė nelabai daug – reikėjo „Dailės“ kombina- geltonomis, pilkomis neramiomis spalvų plokš- tas. Portreto kraštuose tapytojas įkomponavo sti- Klaipėdoje po karo gyveno vienas dailinin- te duoną užsidirbti. Paveikslai tuo laiku nelabai tumomis, ekspresyvia tapysena perteikė vykusią lizuotas ir spalviniai prislopintas tautodailininko kas – Pranas Simanavičius (ar Simonavičius?), buvo vertinami ir išgyventi iš tapybos galėjo vie- dramą tarp gamtos ir žmogaus. skulptūras. kuris dailės mokslus buvo baigęs Italijoje. Jis Pe- nas kitas dailininkas. Kaip prisipažįsta tapyto- Iš natūros jis nutapo puikų poeto Salio Šeme- Jis nutapo ir spalvingus paveikslus su varno- dagoginėje mokykloje dėstė piešimą. Vėliau, 1959 jas, jaunystėje jis daugiausia tapė Kuršių marias, rio su jūrininko kepure jūros fone portretą. Prie mis prie jūros, taip savo mėgstamus šio krašto metais baigęs Lietuvos (TSR) valstybinį dailės ins- Neringos kopas. Paveikslų koloritas buvo labiau ankstyvosios Edvardo kūrybos reikėtų priskirti gluosnius, per smėlį lekiančius žirgus, Kuršių titutą (nuo 1990 m. – Vilniaus dailės akademija), prislopintas, monochrominis, tapyba pasižymėjo ir jo sukurtą portretą – figūrinę kompoziciją „Ie- mariose rymančius senuosius žvejų laivus – ku- atvyko tapytojas Romualdas Kunca (1935–2011). dekoratyvumu. vos Simonaitytės portretas su literatūriniais per- rėnus, kelių jaunų moterų kiek ekstravagantiškus Jis dirbo tuometinėje Klaipėdos prekybos valdy- Tačiau reikia pripažinti, kad tapytojas anksty- sonažais“ (1977 m.). Dailininkas visada mėgsta portretus... boje dailininku dekoratoriumi. Kartą jis nutapė vajame kūrybos periode nutapė ne vieną puikų pabrėžti, kad jam, kaip niekam kitam, šiam pa- paveikslą, kuris dėl kažkokios priežasties neįtiko portretą. Ir dar labai svarbu, kad tapytojas buvo veikslui pozavo pati Ieva. Tai jis ir pavaizdavo Vaikų dailės mokykla. Jos įkūrimas sovietiniam saugumui, ir dailininkas buvo atleis- labai pamilęs Kuršių marias, Neringą, jos gamtą ir Ievą, sėdinčią užu stalo, pirmame plane, dešinio tas iš darbo. 1964 m. R. Kunca išvyko iš Klaipėdos. jį, kaip nei vieną kitą tapytoją, domino čia gyvenę paveikslo kampe, veidą pasirėmusią dešine ranka Nori ar nenori, o keliais žodžiais ar sakiniais aš 1945 m. vasarą Klaipėdoje buvo įkurtos gintaro ir dirbę senieji kuršių žvejai, jų nedideli laivai kurė- ir mąsliu žvilgsniu pro akinius žvelgiančią kaž- negaliu pasitenkinti parašęs, kad E. Malinauskas dirbtuvės, kuriose triūsė apie 10 žmonių7, iš ku- nai. Ankstyviesiems jo portretams reikėtų priskirti kur už paveikslo. Ant stalo stovi inde pamerktų buvo vienas iš Klaipėdos vaikų dailės mokyklos rių, regis, 1946 m. ir išaugo ,,Dailės“ kombinatas, įdomios kompozicijos trijų veidų grupinį portretą jurginų puokštė. Antrame plane dailininkas pa- įkūrėjų, direktorius ir mokytojas... Reikia atskiro gaminęs daugiausia tiražuotus dailės dirbinius. „Senieji kuršių žvejai – Engelinas su pypke, jo sū- vaizdavo jos knygos „Aukštųjų Šimonių likimas“ skyriaus, nes E. Malinauskas suvaidino tam tikrą Pokaryje Klaipėdos ,,Dailės“ kombinatas, pa- nus ir Jurginaitis“. Paveikslo fone dekoratyviai pa- tris pagrindinius personažus ekspresyviai išraiš- vaidmenį ne tik mokyklos įkūrime jai vadovauda- gal to meto galimybes, sudarė tam tikras gyve- vaizduotos kurėno laivo burės, dangus ir marios. kingose pozose. mas ir mokytojaudamas, bet jis įnešė indėlį ir į to nimo ir kūrybos sąlygas į uostamiestį atvykstan- Paveikslas nutapytas drąsiai, nedidelėmis geltonų, Edvardas nutapė net kelių Klaipėdos dramos meto Klaipėdos kultūrinį visuomeninį gyvenimą. tiems jauniems dailininkams profesionalams. Tuo rausvų, mėlynų, žalių spalvų ir atspalvių plokštu- teatro artistų portretus: tai režisieriaus ir kino ak- Keletas uostamiesčio istorijos bruožų... Po II pa- metu baigusieji dailės institutą jauni dailininkai mėlėmis, kūrinys dvelkia optimistine – romantine toriaus Povilo Gaidžio, aktoriaus ir režisieriaus saulinio karo (1945 m.) Klaipėda ir Mažosios gaudavo valstybinį paskyrimą trejiems metams į
E. Malinauskas. Goreljefas „Kuršiai“, 1971 m. Ąžuolas, kalimas, drožimas, montavimas. Klaipėda, buvusios vyriškų rūbų parduotu- Klaipėdos vaikų (dabar Adomo Brako) dailės mokyklos mokytojai prie mokyklos, fone – naujai statoma mokykla, 1979 m. Nuotraukos vės išorinė vakarinė siena. (Neišliko). Autoriaus nuotrauka pirmame plane iš kairės – E. Malinauskas. Trečias iš kairės sėdi teksto ir nuotraukų autorius. 12 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 13 darbą ir buvo privalu tą laiką ,,atidirbti“, išbūti. Greičiūnas, Antanas Seilius ir kiti, kompartijos dėl vaikų dailės mokyklos įkūrimo uostamiestyje Rūpinosi ir jaunųjų pedagogų dailininkų buitimi, Ne visi dailės instituto absolventai tuo paskyrimu veikėjai – Jonas Gureckas, Algirdas Vaitiekū- davė savo vaisius. ne vienam su vykdomojo komiteto valdžios pa- būdavo patenkinti, ypač vykdami į pokarinę Klai- nas. Buvo suvokta, kad miestas be kultūros, be 1969 m. balandžio 11 d. Klaipėdos m. DŽDT dėjimu išrūpino butą, dirbtuvę. Tuo laiku butus pėdą. Klaipėdos ,,Dailės“ kombinatas tuo metu meno kūrėjų, be dailininkų yra pilkas, neįdo- vykdomasis komitetas priima sprendimą, kurio skirstė miesto vykdomasis komitetas ir juos gauti buvo įsikūręs senamiestyje, netoli senojo turgaus, mus ne tik svečiams, bet ir vietiniams gyvento- 2 punkte rašoma: ,,Prašyti Lietuvos TSR Švietimo buvo ne taip jau paprasta. Šaltkalvių gatvėje. jams. Miesto valdžia ėmė didesnį dėmesį skirti ministeriją įsteigti nuo š. m. rugsėjo 1 d. buvusio Pradžioje mokykla buvo įsikūrusi nedidelia- Klaipėdos ,,Dailės“ kombinate vieni iš pirmųjų kultūrai, dailei, švietimui, mokslui. Miesto in- vaikų darželio Nr. 2 patalpose vaikų dailės moky- me pusantro aukšto namelyje S. Daukanto g. 9, paskyrimo laiką ,,atidirbinėjo“ jauni dailininkai: ta- teligentija buvo skatinama ir materialiai. Jiems klą.“ Sprendimą pasirašė Klaipėdos m. vykdomo- tad reikėjo pasirūpinti ir inventoriumi, mokymo pytojas Mečys Sirutavičius (jis 1945–1951 m. dailės be eilės suteikdavo butus, dailininkams – dirb- jo komiteto pirmininkas A. Žalys, sekretorius S. priemonėmis, gipsiniais modeliais, ir mokyto- institute baigė monumentaliąją tapybą) ir skulp- tuves. Jaunam, kūrybingam žmogui gauti butą Liubartas.10 Miesto valdžia surado naujai moky- jais bei pagalbiniais darbuotojais... Kaip ne kaip, torė Birutė Jocytė-Mikulevičienė (ji 1948–1954 m. ir dar kūrybai studiją – ypatinga parama. Dai- klai patalpas (S. Daukanto g. Nr. 9, dabar advoka- o visi kūrimosi rūpesčiai dažniausiai tenka mo- baigė skulptūros studijas). Čia taip pat paskyrimus lininkai už paramą atsidėkodavo savo kūryba, tų kontora), numatė lėšas, etatus ir visa kita. kyklos vadovui. Rūpesčių buvo sočiai. Tačiau jis į darbą gavo skulptoriai Eugenijus Kazimieras Mi- parodomis. Kiek prisimena dailininkė skulptorė V. Skirgai- sugebėjo dailininkus – jaunus pedagogus organi- kulevičius ir Nijolė Izidora Meškytė-Urbonavičie- Prie uostamiesčio meno, kultūros puoselėji- laitė, buvusi Lietuvos dailininkų sąjungos Klai- zuoti ir įvairioms talkoms, ir mokymo programų nė, kurie 1951–1957 m. dailės institute studijavo mo prisidėjo ir tuo metu įsteigta Klaipėdos vaikų pėdos skyriaus pirmininkė (1966–1986), 1969 m. kūrimui, ir suruošti mokinių darbų parodas. Kai skulptūrą. Grafikas Raimondas Miknevičius dailės (dabar Adomo Brako) dailės mokykla. Mokyklo- liepos mėnesio pradžioje ji buvo iškviesta į Klai- žymiai pagausėjo mokinių skaičius (vaikų dailės institutą baigė 1961 m. ir buvo paskirtas į Klaipė- je dirbę ir dirbantys dailininkai – pedagogai ne pėdos m. vykdomojo komiteto pirmininko pava- mokykla savo veiklą pradėjo 1969 m. rugsėjo 9 dos ,,Dailės“ kombinatą vyriausiuoju dailininku. tik ugdo jaunąją menišką asmenybę, bet ir patys duotojo kultūrai ir švietimui Igno Ruginio kabine- d.), reikėjo rūpintis naujomis, labiau erdviomis Dirbo iki 1966 m. ir išvyko, kaip ir kiti, iš Klaipė- buvo ir yra kūrybingi, neramios sielos žmonės. tą pokalbiui. Ji nujautė, kad kalba eis apie naujai patalpomis. Ir tokia vieta buvo ,,surasta“ – buvęs dos. Dailininkai profesionalai kurdavo etalonus Vaikų dailės mokyklos įkūrimas turi savo istori- įkurtą vaikų dailės mokyklą, jos būsimą vadovy- Rumpiškės dvaro gyvenamasis pastatas. įvairiems tiražuotiems dailės dirbiniams. ją. 1969 m. kovo 4 d. Klaipėdos Prekybos uosto bę. Tai ji kartu pasikvietė eiti ir jauną dailininką E. Šis pastatas, buvęs tolokai nuo miesto centro Atvykę iš Vilniaus į pokarinį uostamiestį, jauni kultūros rūmuose vyko pirmoji miesto kultūros Malinauską. Kai jai buvo pasiūlytos vaikų dailės į pietus ir gerokai gyventojų nugyventas, moky- dailininkai greitai nusivildavo dar griuvėsiuose darbuotojų konferencija. ,,Tarybinės Klaipėdos“ mokyklos direktorės pareigos, V. Skirgailaitė šio klai buvo paskirtas ne be E. Malinausko asme- skendinčiu niūriu, pilku ir labai nedraugišku me- dienraščio straipsnyje ,,Ryškiau liepsnokite, darbo atsisakė, motyvuodama administraciniu ninių pastangų. Kad gautų šį pastatą, kuriame nui bei meno žmonėms žvejų, jūreivių, kariškių, kultūros židiniai“ cituojamas ir Klaipėdos dai- užimtumu dailininkų sekcijoje. Į Klaipėdos vaikų buvo numatyta įrengti Jaunųjų technikų stotį, darbininkų ir beveik tik rusiškai kalbančių žmo- lininkų sekcijos pirmininkės V. Skirgailaitės ne- dailės mokyklos direktoriaus pareigas vietoj sa- buvo surašytas miesto architektų, dailininkų, nių miestu. Išdirbę trejus metus ar kiek ilgiau pa- optimistinis pasisakymas: ,,Dailininkų – profesi- vęs ji pasiūlė tapytoją E Malinauską, o pati skulp- dailės mokyklos vadovybės, restauratorių, pro- buvę, dailininkai išvykdavo į Kauną ar Vilnių. onalų šeima uostamiestyje turėtų būti gausesnė. torė sutiko būti direktoriaus pavaduotoja – moky- jektavimo instituto raštas Klaipėdos miesto vyk- Vieni iš pirmųjų čia prigijusių ir sugebėjusių Jų trūksta kaip oro. O kodėl? Aštuoni žmonės mo reikalų vedėja. 11 domajam komitetui su prašymu pastatą Rum- išlikti to meto labai skurdžioje meninėje – kultū- (dailininkai – P. Š.) apleido uostamiestį, nes čia piškės 45 (dabar Paryžiaus komunos 12) paskirti rinėje pajūrio žemėje buvo atkaklūs, drąsūs ir kū- nėra normalių darbo sąlygų, medžiagų ir pana- E. Malinauskas – dailės mokyklos direktorius vaikų dailės mokyklai.14 rybingi jauni žmonės menininkai. 1955 m. Telšių šiai. Ir apie gyvenimo sąlygas ne visuomet pa- Į naujas, kiek suremontuotas patalpas, vaikų taikomosios dailės vidurinėje mokykloje baigusi galvojama. <...> kiek dar reikės laukti, kad Klai- Pasiūlymas buvo priimtas, ir Klaipėdos m. dailės mokykla persikėlė 1971 m. vasarą. Moky- tekstilininkės specialybę, į uostamiestį atvyko pėdoje atidarytų dailės mokyklą? Juk čia naujos liaudies Švietimo skyriaus vedėjo įsakymu daili- klos direktorius E. Malinauskas, kaip direktorius, Emilija Pleškytė-Pakalniškienė. Baigęs Lietuvos dailės jėgos augtų, ir patyrusių dailininkų būrys ninkas E. Malinauskas buvo paskirtas Klaipėdos naujai įrengtame pastate turėjo dar daug darbų. Į (TSR) valstybinį dailės institutą, 1956 m. atvyko pagausėtų.“9 vaikų dailės mokyklos direktoriumi nuo 1969 m. talką jis pasikvietė dailės kombinato specialistus, architektas Jonas Stumbras, kuris ilgus metus Įkurti Klaipėdoje vaikų dailės mokyklą, – ši liepos 16 d.12 O V. Skirgailaitė buvo paskirta Klai- kurie čia sutvarkė nubyrėjusius lubų ir sienų de- buvo Klaipėdos ,,Dailės“ kombinato direktorius. mintis skulptorei V. Skirgailaitei ir kitiems to pėdos vaikų dailės mokyklos direktoriaus pava- koratyvinius lipdinius (pastatas statytas dar XVIII 1959 m. į Klaipėdą atvyko buvęs tremtinys, dai- meto miesto dailininkams iškilo dar 1966–1967 duotoja – mokymo reikalų vedėja nuo 1969 m. a. antroje pusėje, klasicizmo stiliumi, o į vakarų lininkas-apipavidalintojas Jonas Tatoris (1925– m. Dailės mokyklos įsteigimas uostamiestyje tu- rugsėjo 10 d. pusei etato, kartu paliekant ją ir dai- pusę pailgintas XX a. pradžioje). Atkūrė metalines 2004). Jis 1965–1971 m. neakivaizdžiai studijavo rėjo kelis uždavinius ir tikslus. Pirmasis – moko- lės mokyklos mokytoja. V. Skirgailaitė mokykloje centrinio šildymo radiatorius dengiančias deko- meno istoriją ir teoriją Lietuvos (TSR) dailės ins- masis-pažintinis. Antras tikslas – dailei gabiems dirbo iki 1973 m. kovo mėn. 1 d.13 ratyvines groteles. Sutvarkė ir įrengė skliautuotą titute ir įgijo menotyrininko profesiją. Tais pačiais vaikams suteikiama galimybė pasiruošti stojimui E. Malinausko paskyrimas vaikų dailės mo- pusrūsį rytinėje pastato dalyje, o mokytojai savo metais atvyko Petras Balčius, Telšių taikomosios į tuo metu veikusius dailės technikumus Kaune ir kyklos direktoriumi tikrai buvo vykęs miesto jėgomis pasidarė baldus, stalą poilsiui (tik labai dailės mokykloje įgijęs metalo apdirbėjo-juve- Telšiuose bei Lietuvos (TSR) dailės institutą Vil- vadovų veiksmas. Tapytojas, kaip retas dailinin- liūdna, kad kitas direktorius tą patalpą apleido ir lyro specialybę. Dailės institute baigęs tapybos niuje ir vakarinį skyrių Kaune. Kaip ne kaip, o to kas, puikiai moka bendrauti su žmonėmis, yra įrengė įvairių nereikalingų daiktų sąvartyną), rū- studijas, 1963 m. į Klaipėdą sugrįžo Edvardas meto Klaipėdoje, nemažame Lietuvos mieste prie aktyvus kūrybinėje veikloje. Jis, kad ir kaip būtų pinosi mokymo priemonėmis, mokyklos invento- Malinauskas. Dailės institute baigę skulptūros jūros, nebuvo dailės mokyklos, kai tokios moky- keista, tuo metu, kai Klaipėdoje buvo tik keli dai- riumi, kuris mažai kitęs išliko iki pat 2010 metų. studijas, 1964 m. atvyko Violeta Skirgailaitė ir klos veikė Šiauliuose, Panevėžyje. lininkai, sugebėjo pasirinkti ir pakankamai gerus Jis įtikino miesto vykdomojo komiteto vadovus Dmitrijus Jefremovas.8 Tuo metu, norint įsteigti naują mokymo įstai- pedagogus, ir kūrybingus dailininkus. Ypatin- (A. Žalį, V. Greičiūną, A. Seilių ir kitus), kad prie Pradžia buvo padaryta, ir į uostamiestį jau gą, reikėjo Vilniaus sutikimo, Lietuvos (TSR) Švie- gas nuopelnas tenka ir už tai, kad jis, kaip dailės seno ir mokyklai nepritaikyto pastato būtų pa- nuolat, kiekvienais metais, pradėjo atvykti gy- timo ministerijos leidimo... Reikėjo pagrįstų, kon- mokyklos direktorius, gerai žinantis neretus dai- statytas naujas, erdvus, dailės mokyklai skirtas venti ir kurti vienas kitas jaunas dailininkas. krečių įrodymų, kad tokia mokykla mieste tikrai lininkų bohemiškus paklydimus, drąsiai ir argu- priestatas (1973–1979). Keitėsi ir miesto vadovybė. Alfonsas Žalys yra reikalinga. Tai buvo laikas, kai nuo idėjos už- mentuotai gynė savo kolegas švietimo skyriuje, E. Malinauskui direktoriaujant (1969–1978), tapo miesto Vykdomojo komiteto pirmininku gimimo iki jos įgyvendinimo praeidavo ne vieneri kur jam tekdavo ne visada išgirsti tik gerus atsi- vaikų dailės mokykloje buvo įsigalėjusi puiki (1969–1990), jo pavaduotojais buvo Valentinas ir ne dveji metai. Pastovus dailininkų priminimas liepimus apie mokyklos mokytojus dailininkus. tradicija: į naujai uostamiestyje atidaromą dailės 14 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 15 parodą privalėjo vykti ne tik mokyklos moky- iš visų to meto Klaipėdos mokyklų direktorių su varnomis, gluosniais dekoratyvia, spalvinga mes turime. Norėčiau, kad žmonės, žiūrėdami į tojai – dailininkai, bet kartu su jais ir mokyklos nepriklausė kompartijai... Liko dirbti mokykloje forma. Nupiešė humoristinių draugų portretų... mano paveikslus, pajustų tai, ką jaučiu aš.“16 Ir mokiniai. Vėliau matytą parodą reikėjo kartu su tapybos mokytoju iki 2001 m. Nutapė nesuskaičiuojamą paveikslų gausybę menotyrininkė dr. N. Tumėnienė taip pastebi: mokiniais aptarti per pamoką. Iš dailės mokyto- jūros tema. Jūra vaizduojama įvairiu paros ar ,,O svarbiausia tai, kad šio marinisto meistriš- jų buvo reikalaujama ne vien pedagoginio darbo, Subrendusi kūryba – jūros vaizduotojas metų laiku, įvairioje saulės šviesoje, rami ir au- kumui negali prilygti nė vienas lietuvių daili- bet ir gero profesinio pasirengimo (į pedagoginį dringa, didinga, taiki ir gaivalinga, šalta ir šilta, ninkas, kuris tapė jūrą.“17 Tikėjimas, ištvermė ir darbą buvo priimami tik dailininkai, baigę Lie- Antrasis kūrybinis periodas, prasidėjęs dar E. siautulinga ir rami, nuo kranto ir vandenyno vi- kūrybinis ryžtas davė tai, ko kūrėjas siekė, jis tuvos valstybinį dailės institutą) bei aktyvios kū- Malinauskui direktoriaujant ir tebesitęsiantis iki duryje... sukūrė savo išjaustą ir iliuziniu vaizdu nutapy- rybinės veiklos. Taip buvo skatinamas jaunųjų dabar, yra nuoseklus ir nesibaigiantis siekis bei Ankstyvuoju jūros vaizdavimo laikotarpiu la- tą jūrą – didingą, pastoviai neramią... dailininkų – mokytojų kūrybingumas. Jų aktyvi ypatinga meilė – vaizduoti savo paveiksluose biau buvo remiamasi natūra, ilgais stebėjimais, meninė veikla turėjo kelti pačių pedagogų profe- jūrą. Tačiau nuo dekoratyvios, spalvingos jūros iš kokių ,,molekulių“ yra sudarytas vanduo, jo Ir pabaigai sionalumą, jų autoritetą mokyklos mokinių tarpe. vaizdavimo iki tos realiai apčiuopiamo, iliuzinio spalva, judėjimas, bangų formos, erdvės pojūtis, Tai buvo laikas, kai dailės mokyklos pedagogai jūros vandens ir dangaus hiperrealistinio lesiruo- dangaus spalvos ir debesų vaizdingumas. To- Per ilgus kūrybinius metus E. Malinauskas palaikė labai glaudžius kūrybinius ir asmeninius to pavaizdavimo praėjo ne vieneri metai. Tuo lai- kiam tikrovės jusliniam iliuziniam perteikimui nutapė tikrai nesuskaičiuojamą skaičių įvairių ryšius su įvairiais Klaipėdos miesto menininkais, kotarpiu tapytojas dar sukūrė ne vieną figūrinės jau netiko dekoratyvi tapybos forma. Kad van- dydžių paveikslų, kuriuos įsigijo ne tik mūsų ša- teatralais, kompozitoriais, rašytojais, žurnalistais, kompozicijos paveikslą. Tai ,,Kristijonas Donelai- duo judėtų, viena per kitą verstųsi putotų keterų lies muziejai, privačios galerijos, asmenys, bet ir muzikantais, technine inteligentija ir kitais. tis tarp būrų“ (1983), kur galima atpažinti kelis bangos, kad žiūrovą įtikintų erdvė ir dangaus įvairios užsienio galerijos, privatūs asmenys. Ir Taip jau yra gyvenime, kad to, ką turime, daž- Klaipėdos dramos teatro aktorius – jo draugus. realybė, – reikalinga lesiruota tapybos forma. vis nepailsdamas dailininkas tapo savo jūrą... niausiai deramai ir neįvertiname. Vis negerai, ne Paveikslas didelis ir tokiam sukurti reikėjo ir drą- Tai plonas, skaidrus dažų sluoksnis, kuriuo den- Kai aš paklausiau tapytojo, kodėl nebetapo taip žmogus vadovauja, kaip norėtųsi, ir panašiai. sos, ir kūrybinės energijos, ryžto. Čia vaizduojami giamas paveikslo paviršius, siekiant sustiprinti portretų, jis man taip atsakė, kad jau ne tas am- Ir tik vadovui išėjus bei praėjus kuriam laikui, o vyrai ir moterys, nutapyti realistine ir kartu savita vientisą ir darnų kūrinio koloritą.15 žius ir kad – ,,Nelabai noriu kažkam pataikau- ypač keičiantis mokyklos vadovams, pradedi su- tapybos forma, būdinga tik E. Malinauskui. Visa Pasirinktas dailininko kelias buvo gana dy- ti, nenoriu vaizduoti žmogų gražesnį, negu jis vokti, kad mokyklos bendrija tikrai turėjo neblo- figūrinė kompozicija patalpinta į Mažosios Lietu- gus, reikalavęs atkaklumo, ištvermės, tikėjimo, yra“... Dailininkas jaučiąs kur kas didesnę atsa- gą vadovą. Tai buvo vadovas, kuris mokėjo, kad ir vos peizažą, kurio horizonte puikuojasi ir buvusi kad tas kūrybos kelias yra tavo ir duos norimus komybę tapydamas paveikslus dabar nei kažka- kaip būtų keista, sujungti labai jau skirtingų cha- K. Donelaičio tarnystės vieta – bažnyčia (dabar vaisius. Juk kur kas lengviau buvo įsijungti į da jaunystėje... rakterių, sugebėjimų, kūrybinių ambicijų, keistų muziejus). Paveikslas savo menine išraiška yra avangardines kūrybines naujoves, kurios tuo Kiek dailininko suruošta asmeninių kūrybos norų žmones, labiau mėgstančius bohemą nei pakankamai savitas ir norisi tikėti, kad jis savo metu jau visu pajėgumu reiškėsi ir Lietuvoje, ir parodų Lietuvoje, Rusijoje, Suomijoje ir kitur, mokyklinį popierizmą, bei šiai menininkų ben- tapybiniu savitumu, istoriniu reikšmingumu pa- Klaipėdos jaunųjų dailininkų tarpe. Dailininkui kas suskaičiuos.? Kiek jo dalyvauta ir tebedaly- drijai vadovauti. liks ženklų pėdsaką Lietuvos istorinių – figūrinių teko visko išgirsti: ir draugų pašaipas, ir žiūro- vaujama su savo paveikslais bendrose dailinin- Antraip vertus, E. Malinauskas – žmogus ir paveikslų lobyne. Paveikslo originalas kabo bu- vų liaupses, ir tik jo vaikystėje įgytas atkaklu- kų parodose... Jis gana anksti buvo priimtas ir į vadovas buvo ne be trūkumų (o iš viso, ar yra vusioje Klaipėdos K. Donelaičio vidurinėje moky- mas, jaunystėje išgyventi užgrūdinimai neleido Lietuvos dailininkų sąjungos narius (1970 m.), tokių tobulų žmonių?). Tačiau trūkumai trū- kloje, dabar Vytauto Didžiojo gimnazija, o jo fak- iškrypti iš pasirinkto tapybos kelio – jūra turi 1987 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno kumams yra nelygūs. Jeigu jis, kaip vadovas, similinė foto reprodukcija ant drobės su puikiais būti jo draugė ir mylimoji, ir tas siekis ją vaiz- veikėjo vardas, o 2006 m. tapo Klaipėdos miesto pareikšdavo pastabą mokytojui ar mokyklos rėmais yra padovanota K. Donelaičio muziejui duoti kasdien, nuo ryto iki vakaro, davė savo kultūros magistro žiedo laureatu... personalui, tai kažkaip neįžeidžiamai, nepiktai, Tolminkiemyje... vaisius. Jis savo paveiksluose sukūrė ne realiai Ilgus metus teko su E. Malinausku kartu dirbti kad ir pakėlęs kiek balso toną, bet be keršto. Ir Tapytojas jėgas išbandė ir bataliniame žanre, egzistuojančią jūrą, kurią daug kas vaizduoja Klaipėdos vaikų (dabar A. Brako) dailės moky- gana greit viską pamiršdavo. Svarbiausia, jis nutapęs romantizuotai dramatišką paveikslą, (ypač jūrą mėgsta fotografai). E. Malinauskas kloje ir pažinoti jį ir kaip direktorių, mokytoją, ir bendravo su visais mokyklos darbuotojais, ypač ,,Lietuvos kariuomenės manevras prie Salspilio taip sako apie jūrą: ,,Su jūra aš suaugau, ji ma- kaip kūrėją. Norėčiau tapytojui metrui palinkėti, mokytojais, vienodu prioritetu, neskirstydamas 1609 metais“, kur yra vaizduojama jūros mūšio nyje. Tapęs dailininku, atiduodu jūrai duoklę. kad jį dar ilgai ilgai lankytų tapybos Mūza; geros į mėgstamus ar nemėgstamus, ir, kiek galėda- scena naktį. Kiek vėliau, jau visiškai įsivyravus Aš jos nepiešiu, netapau, aš ją garbinu. Per sveikatos ir tos neblėstančios kūrybinės energijos mas, gynė dailininko – pedagogo teises to meto marinistiniam žanrui, jis nutapo pakiliai ekspre- savo jausmus parodau Lietuvos žmonėms (ir bei neišsenkamos meilės vis kitokiai, amžinai ne- aukštesnėse valdymo institucijose. Reikšminga syvų, romantiškos nuotaikos paveikslą ,,Kęstutis ne tik Lietuvos – P. Š.), kokį turtą, kokį grožį ramiai jūrai... turbūt ir tai, kad E. Malinauskas buvo ne tik di- ir Birutė“ prie Baltijos jūros (Palangoje). Dailinin- rektorius, bet ir aktyvus kūrėjas, parodų daly- kas Kęstutį pasodino ant žirgo, kuris šuoliavęs vis, visuomeninis veikėjas. Tai, žinoma, kėlė jo, jūros pakrante yra įnirtingai stabdomas, ir kuni- Literatūra kaip direktoriaus ir kaip dailininko, autoritetą. gaikštis ištiesęs kairę ranką pasiperša vaidilutei, 1. Algėnas Kazimieras. Jūros šventė – nuostabaus gyvenimo pra- jo komiteto sprendimas Nr. 138, 1969 04 11. Klaipėdos apskrities Beje, teisybės dėlei tenka pasakyti, kad buvo kukliai merginai Birutei. Birutė pavaizduota nusi- džia. Vakaro žinios, 2002–08–03, p.5. archyvas. F.104, ap. 1, b. 658, lap. 57. ne vienas dailininkas, mokyklos mokytojas, sukusi nuo Kęstučio, kiek sumišusioje pozoje. Juk 2. Ten pat, p.5 11. Iš pokalbio su skulptore V. Skirgailaite. Klaipėda, 2007–12–27. kuris jo nemėgo iš pavydo ar šiaip iš žmogiško 3. Iš pokalbio su tapytoju Edvardu Malinausku. 2019–10–14. Jo na- 12. Malinausko E. asmens byla. Klaipėdos Švietimo skyriaus archy- tuo metu vaidilos neleisdavo vaidilutėms tekėti, muose. vas. F.465, b. 508.( Paskyrimo įsakymą Nr. 44, 1969 07 15, pasirašė nesusitupėjimo ir stengdavosi – kur reikia ar bet tokia išimtis buvo padaryta kunigaikščiui, ir 4. Dailės žodynas. Vilnius, 1999, p.448. miesto švietimo skyriaus vedėjas J. Malaškevičius). nereikia – piktu atsikeršyti... Iš mokyklos vado- Birutei buvo leista ištekėti. 5. Bočiulytė Rita. Tapytojas Edvardas Malinauskas: jūra turi sielą. 13. Skirgailaitės V. asmens byla. Paskyrimo įsakymą Nr. 56, 1969 09 Knyga Edvardas Malinauskas. Gyvenimo pėdos prie Baltijos. 15, pasirašė švietimo skyriaus vedėjas J. Malaškevičius. Klaipėdos vo posto jis išėjo savo noru, tiesą sakant, labiau Dailininkas sukūrė savitos, įdomios kompo- Klaipėda, 2016, p.13. A. Brako dailės mokyklos archyvas. ambicijų skatinamas, susikirtus švietimo sky- zicijos eskizą freskai ,,Vydūnas“ (kūrinys na- 6. Tatoris J. ,,Kuršių“ premjera. Tarybinė Klaipėda, 1973–01–12, p.3. 14. Klaipėdos m. DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 108, 1970 7. Pakalnis J. Klaipėdos gintaro dirbtuvės. Raudonasis Švyturys, 03 27. Klaipėdos apskrities archyvas. F.104, ap. 1, b. 715, lap. 85. riaus vedėjo ir E. Malinausko nuomonėms va- tūroje neįgyvendintas)... Nutapė daug nedide- 1946–09–18. 15. Dailės žodynas. Vilnius, 1999, p.240. dovavimo klausimais, neišdirbęs 10 metų... Tur- lių paveikslų – ,,suvenyrų“ Neringos ir Kuršių 8. Žr. Pajūrio krašto dailininkai. Katalogas. Klaipėda, 1990. 16. Knyga albumas Edvardas Malinauskas. Gyvenimo pėdos prie 9. Ryškiau liepsnokite, kultūros židiniai. Tarybinė Klaipėda, 1969 03 04. Baltijos. Klaipėda, 2016, p.4. būt įtakos išėjimui turėjo ir tai, kad jis vienintelis marių vaizdų nuo pakrantės. Nutapė vaizdų 10. Klaipėdos m. darbo žmonių deputatų tarybos (DŽDT) vykdomo- 17. Ten pat, p.7. 16 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 17 nuo jo į atokesnes apylinkes. Tarpukariu pareng- istorinio želdynų komplekso dalys ir ašys, ku- tame detaliame ir palyginti itin tiksliame žemė- rios matomos vėlesniuose dvaro istoriniuose lapyje2 parko zona, esanti dvaro sodybos centri- šaltiniuose ir yra fragmentiškai išlikusios iki nėje dalyje, žymima schematiškai, o žymėjimas šiol. Jų tarpe ryškus ir parkas – pietvakarinę legendoje, tikėtina, ne visai atitinka faktinę isto- dvaro sodybos dalį užimantis reguliaraus pla- rinę padėtį: „parkas“ rodomas kaip plotas tarp no želdynas, kurio teritorija iš esmės sutampa dabartinio (ir istorinio) parko medyno ir tuome- su dabartinio parko želdyno teritorija. tinės rūmų aplinkos, t. y., pagrindinis želdinių 1860 m. plane taip pat matoma greičiau- Šereitlaukio dvaro sodybos masyvas į „parką“ dėl ne visai aiškių priežasčių siai arklių ganymui skirta aptverta teritorija, nepateko. Vėliau, kalbant apie parką, jo zona plytinti į vakarus nuo dvaro sodybos pastatų paprastai buvo suprantama arba kaip apimanti abipus ilgosios Šereitlaukio dvaro alėjos. Šiuo istoriniai želdiniai visą dvaro sodybos centrą su pastatais (1991 m. metu pietinėje jos dalyje išlikęs tuopomis ir parko inventorizacija), arba kaip rekreacinė (me- gluosniais apsodintas tvenkinys, o šiaurinėje – dyno) zona į pietvakarius nuo sodybos centro kiek vėliau statyti buvę dvaro kumetynai. 1860 (tokia apibrėžtis pavyzdžiui, yra 2011 m. Pagė- metų plane taip pat matomos iki šiol išlikusios gių savivaldybės parengtame „Želdinių takso- pagrindinės alėjos, kurių ilgiausioji, orientuota raštyje“). Kultūros vertybių registre parko zona tiksliai rytų-vakarų kryptimi, jungia dvaro sody- Sigitas Algis DAVENIS, Dainius LABECKIS dvaro sodyboje žymima panašioje teritorijoje.3 bos rūmus ir Koplyčkalnį – Šereitlaukio dvarinin- Vilnius Dvaro sodybos komplekse ryškūs ašinio kom- kų amžinojo poilsio vietą, kur iki XX a. vidurio ponavimo principais grindžiami vietos peizažo stovėjo Dreslerių koplyčia. 1860 m. plane ji taip vizualaus integravimo atvejai: pavyzdžiui, tie- pat jau yra pažymėta. Šalia Koplyčkalnio išliku- Šereitlaukio (arba Šereiklaukio) dvaras XIX– ašių) sistema bei naujas dvaro sodybos suplana- si medžiais apsodinta alėja nuo buvusių dvaro sios įvairiais medžiais apsodintos istorinės dvaro XX a. pradžioje buvo vienas stambiausių ūkinių vimas taisyklingai išdėstant pastatus. rūmų iki buvusios koplyčios, nutolusios per 2 kapinės ir keletas XIX a. antkapių. vienetų visoje Mažojoje Lietuvoje (į šiaurę nuo Dvaro sodybos ūkiniai prioritetai, jos lokaliza- km į vakarus ir pastatytos ant medžiais apsodin- Šereitlaukio dvaro sodybos želdynus projek- Nemuno – pats stambiausias), o pati reziden- cija gan lygaus reljefo vietovėje Nemuno kilpos tos dirbtinai paaukštintos kalvos, arba, šiaurinė tavę architektai nėra žinomi (kaip daugumos cija, savo ruožtu, viena didžiausių regione. Iš juosiamame pusiasalyje, kelių tinklas, jungęs ją dvaro sodybos alėja, kuri driekiasi pro vandens parkų kūrėjai Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje). pradžių valstybinis, nuomotas Šionų giminės at- su kitomis aplinkinėmis, dvarui svarbiomis vie- telkinius (įprastas efektas dvarų sodybose), o jos Kita vertus, neabejotina, kad daugiausia lėmė stovų (žymiausias atstovas Heinrichas Teodoras tovėmis, taip pat regioninės tendencijos dvarų ašis orientuota tiksliai į (analogiškai medžiais dvaro savininkų užmojai ir iniciatyvos. Tai buvo Šionas – Heinrich Theodor von Schön, 1772–1856), architektūroje lėmė savitą dvarvietės struktūrą apsodintą) piliakalnį, atsiveriantį horizonte. Liudvigas Ferdinandas Dresleris (Ludwig Ferdi- vėliau Dreslerių (von Dressler) iš valstybės nusi- ir želdynų komponavimą. Pažymėtina, jog is- Parko atsiradimo laikas diskutuotinas: lite- nand Dreßler, 1775–1831), iš pradžių nuomojęs, o pirktas dvaras nuo XIX a. pradžios tapo pagrin- torinis želdynų kompleksas (arba kompleksinis ratūroje minima, jog Šereitlaukio parkas įkur- 1812 m. įsigijęs valstybinį Šereitlaukio dvarą ir dine šios šeimos rezidencija. Šereitlaukio dvaro želdynas) išsiskiria dideliu plotu, nors jo centri- tas XX a. pradžioje.4 Tačiau šį teiginį būtina daugiau kaip šimtmečiui pavertęs jį savo šeimos sodybos tyrimus atlikęs Martynas Purvinas yra nės dalies reprezentacinė dalis nėra aiškiai atsie- tikslinti, kadangi jau XIX a. viduryje dvaro lizdu, jo sūnus ir įpėdinis Julijus Dresleris (Julius iškėlęs pagrįstą nuomonę, kad dvaro sodybos er- ta nuo ūkinės dalies, kaip tai įprasta Didžiosios sodybos struktūroje, kaip rodo 1860 m. žemė- Dreßler, 1804–1864) bei jo įpėdiniai Benas (Louis dvinė planinė struktūra iki XIX a. pradžios bu- Lietuvos dvaruose. Tačiau jame galima pastebėti lapis, buvo išryškėjusios visos pagrindinės šio Benno Emil von Dreßler, 1842–1896), šio našlė Ana vusi chaotiška, XIX a. pradžioje Dreslerių šeimos daug struktūrinių bendrybių su kitais Mažosios iniciatyva pertvarkyta pagal užsakytą projektą, Lietuvos dvarais. suformuojant savininkams imponavusį darnios Šereitlaukio dvaro sodybos sudėtingos kom- kompozicijos kompleksą1, tą autoriui leido teigti pozicijos kompleksinis želdynas apima dvaro pabrėžtinai simetriška tiesių kelių (kompozicinių centrą ir driekiasi ilgomis alėjomis iki ~2,5 km
Šreitlaukio dvaro sodybos rūmų vieta ir senoji liepa, 2019 m. Dainiaus Labeckio nuotrauka Svirnas ir medžiai,maumedžiai, senas ąžuolas jo aplinkoje, 2019 m. Dainiaus Labeckio nuotrauka 18 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 19 (Anna von Dreßler), sūnus Kondradas (Konrad skersmenimis, kurių amžius tiksliai nustatytas iš ir dydžio, o palei rytinę jo pakrantę eina iki šiol tvenkinio pakrančių iki pietinio dvaro sodybos Arnhold Albert Helfegott von Dreßler, 1885–1955).6 rievių. Jų tarpe pirmiausia paminėtina visai ša- išlikęs kelias.9 Vis dėlto artimiausias dvaro centrui pakraščio, iš vakarinės pusės šį masyvą riboja Želdynų pokyčius neišvengiamai turėjo lemti lia senųjų dvaro rūmų vietos auganti įspūdingo šio kelio segmentas dar iki 1860 m. buvo pakreip- dar vienas platesnis kanalas (griovys), ištisine savininkų kaita, jų finansiniai ar karų nuostoliai dydžio ir amžiaus (tikėtina, apie 300 m. – medis tas statmenai ilgosios alėjos ašiai. Negana to, šių linija einantis palei visą vakarinį ir pietinį parko (ypač – Pirmojo pasaulinio karo), taip pat gam- tuščiaviduris, tad tiksliai nustatyti yra sudėtinga) alėjų susikirtimo vietos ilguma sutampa su kiek į pakraštį. Esama vakarinė šių želdinių masyvo riba tiniai veiksniai, pvz., 1829 m. Šereitlaukio dvaro liepa – vienas seniausių ir įvairiapusiškai vertin- pietus nuo jo esančios kalvos ilguma. Ši lygiame palei atvirą lauką nesikeičia nuo XIX amžiaus, tą medžius išvartė didžiulis potvynis, dalis medžių giausių medžių šioje vietovėje. Ši liepa patenka į kraštovaizdyje iškilusi dirbtinė kalva taip pat ap- rodo ir seniausių medžių, augančių palei šią ribą anksčiau laiko išnyko dėl nepalankių augimo vieną iš ilgosios alėjos, jungiančios dvaro centrą sodinta medžiais – klevų žiedu jos viršūnėje, kurių lajos – gana žemos ir pakrypusios į lauką vakarinėje sąlygų šlapžemėse ir miškingose vietose arba su Koplyčkalniu, medžių linijų ir, tikėtina, rodo amžius tikėtinai siekia XIX a.; artėjant dvaro link, pusėje. Teritorijoje auga itin senų paprastųjų klevų, dėl ligų. Išnykę medžiai kaskart būdavo atsodi- pradinį šios alėjos tašką dar prieš rūmų pasta- tokia želdinių „karūna“ yra gerai iš tolo matoma liepų, uosis, eglė, europiniai maumedžiai, kaštonas. nami, tačiau nebūtinai tos pat rūšies pakaitalais tymą. Šioje alėjoje yra keletas kiek mažesnės ap- alėjos ašies horizonte. Pati alėja apsodinta panašaus Ant siaurojo kanalo krašto augantys šimtamečiai ir nebūtinai išsaugant senąją struktūrą: besikei- imties, tačiau taip pat ne jaunesnių kaip 200-250 amžiaus paprastaisiais klevais, mažalapėmis lie- medžiai liudija šio kanalo istoriškumą ir želdinių čiančios aplinkybės ir galimybės skatino inter- metų amžiaus liepų ir apie 200 metų amžiaus pomis, kanadinėmis tuopomis, paprastaisiais uo- įvairovę šioje vietoje. Jų aplinkoje vietomis gana pretacijų įvairovę. Taip pat buvo gana įprasta ne klevų. Tai reiškia, kad ilgoji medžiais apsodinta siais – jų amžius siekia XIX a. vidurį – XIX a. II pusę gausūs lanksvų krūmynai. Pietinėje šios želdyno tik dvaro želdinių priežiūrą, bet ir jų formavimą alėja, vedanti nuo dvaro centro iki Koplyčkalnio, (ne visi esami medžiai sodinti vienu metu). teritorijos dalyje išskirtinas soliteras – šimtametis pavesti dvaro sodininkams. atsirado vėliausiai XIX a. pirmaisiais dešimtme- Parko želdinių masyvą, apimantį apie 5 ha, ąžuolas, galbūt sodintas XX a. pradžioje parko Seniausiems sodintiems (ne natūraliai išaugu- čiais, išvystyta iš dar senesnės alėjos integruojant sudaro kelios pagrindinės dalys: (1) centrinė, kuri laukymės pakraštyje. Šio ąžuolo aplinkoje taip siems) Šereitlaukio medžiams šiuo metu gali būti jos želdinius. yra pagrindinė ir didžiausia parko dalis, apiman- pat nemaža savaiminių medžių – drebulių ir kt. apie 250-300 metų. Taip leidžia teigti jų kamienų Kita alėja, vingiuojanti Vilkyškių link palei ti kalvotą teritoriją iki plačiosios alėjos rytuose ir Tarp dviejų parko masyvų iš šiaurės į pietvaka- apimtys, lyginant jas su atitinkamų rūšių medžių dvaro malūno tvenkinį, buvo suformuota taip pat tvenkinio šiaurės rytuose; (2) pietvakarinė, kuri rius driekiasi laisvų kontūrų laukymė, per kurią apimtimis kituose Lietuvos parkuose, taip pat su senojo XVIII a. kelio pagrindu: XIX a. pradžios ilgu plačiu puslankiu driekiasi į pietvakarius nuo einantis kelias jungia buvusių rūmų aplinką su pačiame Šereitlaukyje augančių medžių kamienų žemėlapyje tvenkinys jau yra dabartinės formos centrinės, bei tarp jų esanti laukymė; dar viena plačiąja (rytine) alėja. Šis kelias greičiausiai at- (3, šiaurinė) istorinio parko dalis, kadaise buvusi liko reprezentacinę funkciją tais atvejais, kada reprezentacinė, šiandien yra atvira vieta beveik į dvarą važiuota iš pietryčių, kai tuo tarpu pati be jokių medžių. XX a. I pusės nuotraukos ir pla- rytinė alėja vedė tiesiai į ūkinį kiemą. Apie kelio nai leidžia teigti, kad šioje vietoje buvo dekora- per parko laukymę istoriškumą liudija trum- tyviais augalais apsodintas, takelių juosiamas pas senų liepų eilės fragmentas, atsišakojantis reprezentacinis rūmų sodas (ne vaismedžių). nuo plačiosios alėjos į parką, amžiumi artimas Pastarosios vietos dvaro laikų paveldas išlikęs vyraujančiam plačiosios alėjos liepų amžiui. labai fragmentiškai: keletas medžių, jų tarpe Apibendrinant, remiantis senaisiais pla- plačialapės liepos gyvas stuobrys visai netoli nais ir tikėtinu seniausių išlikusių medžių rūmų, bei plytų mūro postamentas, tikėtinai amžiumi, seniausių dabartinių dvaro sody- parko – sodo vartų stulpo liekana (įrašytas į bos želdynų ir želdinių formavimosi pradžia kultūros vertybių registrą kaip vertingoji savybė). datuotina ne XX a. pradžia ir net ne XIX a., o Centrinė parko dalis su reguliaraus plano ne vėliau kaip XVIII a. viduriu. Šereitlaukio bruožais užima medžiais apsodintą plynaukštę. dvaro sodybos želdynai buvo formuojami ke- XIX a. viduryje čia būta geometrinio, skersai liais etapais, kūrybiškai panaudojant esamą ir išilgai vienodais takais suskaidyto želdyno, kraštovaizdį. XIX a. pradžios planuose dar Šereitlaukio dvaro rūmai, XX a. pr.7 Greta rūmų seni medžiai. galbūt bosketo10, kuris vėliau (XIX a. pabaigoje matomas vingiuotų kelių tinklas, jungęs dvaro ar XX a. pradžioje) išsivystė į mišraus planavi- sodybą su aplinkinėmis vietovėmis, XIX a. vi- mo parką. Vis dėlto geometrinio komponavimo duryje pagrindinių kelių trasos dvaro sodybos bruožai išlikę iki šiol. Reguliarumą pabrėžia prieigose jau pakoreguotos, orientuojant jas liepų eilės, sodintos kaip gyvasienės, taip kuriant tiksliai pagal dvaro sodybos planą (pvz., alėja intymesnį šios vietos charakterį. Simbolinę šios Nr. 1), tiksliai į pietus (pvz., alėja Nr. 2) arba parko dalies svarbą akivaizdžiai liudija išlikęs į vakarus (alėja Nr. 3), kartu į išskirtines kal- postamentas, gaubiamas liepų eilės posūkiu, vas kraštovaizdyje: Koplyčkalnį ir Milžinkapį identifikuojamas kaip paminklo mylimai kume- (Šereitlaukio (Šereiklaukio) kapinynas vadina- lei liekana. Kitas svarbus simbolinis elementas mas Milžinkapiu, un. k. KVR 1638811). Abiejų gali būti kompaktiška šimtamečių, tikėtina, taip pastarųjų dirbtinių kalvų aikštelių pakraščiai pat XIX a. pabaigoje sodintų, vienodo amžiaus apsodinti panašaus amžiaus klevų lankais medžių grupė: dvi eglės ir du aukšti ąžuolai at- taip dar labiau išryškinant jų dominavimą virame trikampiame liepų gyvasienėmis apri- kraštovaizdyje (ypač Milžinkapio atveju). botame plote palei rytinę (plačiąją) alėją. Šereitlaukio kapinynas, kaip rodo dar nuo Pietvakarinė parko dalis suformuota XIX a. prasidėję kasinėjimai ir vėlesni arche- peizažiniu principu, abipus seno siauro kanalo ologiniai tyrimai, yra V–VI a. laidojimo pamin- Šereitlaukio dvaro rūmai, sudeginti 1915 m., po Rusijos karinių dalinių atakos I pasaulinio karo metu.8 Priešais rytinį rūmų fasadą matomas brandžių klevų puslankis dalinai išlikęs. iš pagrindinio (rūmų) tvenkinio. Ji tęsiasi nuo šio klas, taip pat galima konstatuoti, kad nuo XIX 20 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 21 amžiaus tai yra labai svarbus Šereitlaukio dvaro Dar ryškesnė simbolinė raiška ilgojoje alėjoje didžiuosiuose karališkuosiuose parkuose (Ca- laikų gėlynai, dvaro sodyba galutinai prara- sodybos želdynų komplekso, jo vizualinės ir, tarp buvusių rūmų ir buvusios koplyčios. Mar- serta, Kassel, Windsor etc.), pastanga išlyginti do reprezentacinę funkciją ir įvaizdį. Visiškai matyt, simbolinės programos elementas (kartu tynas Purvinas šios alėjos simbolikoje įžvelgia kelio reljefą vardan visiško jo tiesumo rodo sunykęs sodas, buvęs tarp dabartinio parko sustiprinant A. Tautavičiaus darytą ir kitų autorių baroko stilistikos ir didžiųjų Europos ansamblių nemenkas dvaro savininkų ambicijas. Kita ver- medyno ir rūmų, rūmų vietoje susiformavo ginčytą prielaidą, kad tai visai ne piliakalnis, o atgarsius, akcentuodamas simbolinę jos, kaip tus, galima įžvelgti ir regioninės tradicijos tąsą klevų ir kitų medžių sąžalynas, atskiri ilgosios dvarininkų pasilinksminimų vieta13). Kelti hipotezę jungties tarp dvarininko būsto ir jo amžinojo (netgi kai kuriose Lietuvos dvarų sodybose nuo alėjos segmentai apaugo arba buvo apsodinti apie simbolinę šios kalvos reikšmę Šereitlaukio poilsio vietos, svarbą bei pastebėdamas, kad XVIII a. rūmus ir atokesnę sakralinę vietą jungė mišku, kai kurie istoriniai alėjos medžiai patyrė dvaro sodyboje ir jos želdynuose leidžia pats dviejų simetriškai nuo jos atsišakojančių alėjų ilga ašinė alėja, apsodinta medžiais). miško stelbiamą poveikį. Menkai prižiūrimame faktas, kad medžiai ant kalvos sodinti laiko- linijos taip pat buvo pakoreguotos suformuojant XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje galima parke sunku įžvelgti istorinę jo struktūrą, tarpiu, kai prasidėjo kapinyno kasinėjimai ir simetrišką kelių trišakį.15 Panašaus tipo alėjų ir išskirti dar vieną etapinį Šereitlaukio dvaro so- nors, kita vertus, kryptingos jos deformaci- domėjimasis šia vieta kaip proistorine (radiniai vistų, tiesia linija jungiančių rūmus su tolimame dybos želdynų sodinimą. Būtent tuo metu buvo jos išvengta. Pagrindinės dvaro želdynų dalys iš kapinyno pateko į žymųjį „Prussia“ muziejų horizonte esančia architektūriškai išryškinta pasodinta dauguma uosių, iki šiol išlikusių se- buvo išsaugotos: mūsų laikus pasiekė, nors ir ne Karaliaučiuje). kalva, iš tikrųjų galima sutikti Vakarų Europos nosiose dvaro alėjose, greičiausiai jais pakeičiant geriausios būklės, iš esmės visos senosios dvaro išnykusias alėjų medžių eilių atkarpas. Atskiros alėjos ir didelė dalis šimtamečių medžių. Takų alėjų dalys atsodintos klevais, kai kur liepomis. ir kelių tinklas pakito nedaug, bene ryškiausias Šiuo laikotarpiu datuotini želdiniai palei senuo- struktūrinis pokytis – nuo ilgosios (rūmų – sius kelius, simetriškai sukančius nuo sankryžos Koplyčkalnio) alėjos netoli dvaro sodybos cen- į Bitėnus ir Dalnitzo palivarką. Į pietvakarius tro atsišakojantis kelias Nemuno link – didelės nuo šios sankryžos atsišakojantis kelias (Alėja įtakos istoriniams dvaro želdiniams nepadaręs. Nr. 5) tuomet apsodintas karpotaisiais beržais, Rezidencijos želdynai dvaro laikotarpiu sudarė tikėtina, pramaišiui su platanalapiais klevais įvairiapusiškai vieningą visumą, negana to, tai (gausios pastarųjų atžalos). Į šiaurės vakarus buvo ir tebėra atviro tipo želdynas, įsiliejantis į atsišakojantis kelias panašiu metu apsodintas aplinkinį kraštovaizdį, kuris taip pat priklausė paprastaisiais klevais, vėlgi pramaišiui su pla- šiam dvarui. Visame dvaro želdynų komplekse tanalapiais klevais (išlikę šimtamečiai šios rūšies sąlygiškai galima išskirti keletą svarbių dalių, egzemplioriai abiejose kelio pusėse), o kiek toliau tarp jų 5 ilgesnės, įvairiais medžiais (daugiausia į mišką – pušimis, liepomis ir ąžuolais. Pastaro- liepomis ir klevais) apsodintos alėjos, pro kurias sios alėjos atokesniame tęsinyje (neįeinančiame patenkama į istorinį dvaro centrą iš skirtingų į saugomą dvaro sodybos teritoriją) galima apylinkių, dvaro centrinės dalies želdinių grupės, pamatyti paprastųjų bukų. parkas dvaro sodyboje ir želdiniai Koplyčkalnio Po Antrojo pasaulinio karo dar kartą aplinkoje. nuniokotą Šereitlaukio dvarą perėmė Vilkyškių Šereitlaukio dvaro sodybos želdynų formavi- Šereiklaukio (Šereitlaukio) II piliakalnis (Pagėgių sav.), K. Navickas, 1963 m.12 tarybinis ūkis, veikęs iki pat Nepriklausomybės mesi galima išskirti kelis pagrindinius etapus, atstatymo. Šiuo laikotarpiu ir po jo kartu kiekvienas iš jų paliko savo žymę fragmentiškai su dvaro pastatais ilgainiui sunyko ir dalis išlikusiame istorinio želdyno audinyje. Da- istorinių želdinių, vaismedžių sodai, dvaro lis želdynų keitėsi, kita dalis buvo palaipsniui
Koplyčialnis iš alėjos pusės, tarpukario nuotrauka.14 Dalis klevų, kuriais buvo apsodinta kalva ir į ją vedanti ilgoji alėja ir kurie tebe- Žirgai aptvare, prie Šereitlaukio dvaro sodybos arklidžių XX a. pr. nuotrauka.16 Antrajame plane matomi klevų puslankiu gaubiami auga iki šiol, jau XX a. pradžioje buvo brandūs medžiai. Kita vertus, nuotraukoje ši vieta matoma gerokai atviresnė. rūmai, spirito varyklos kaminas ir ilgosios alėjos (Nr. 3, žr. lentelę), vedančios Koplyčkalnio link, fragmentas. 22 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 23 Šereitlaukio dvaro sodybos situacija XX a. pr. – XXI a. (planinė-erdvinė struktūra išlieka)17 atsodinama jaunais, ne visada tos pačios rūšies planavimo bruožų, želdiniais išryškinami sim- medžiais, kas taip pat gerokai keisdavo pirminį boliniai akcentai. želdyno vaizdą. Todėl šiuo metu dvaro sodyboje 4. Nuo I pasaulinio karo iki II pasaulinio galima matyti daugiasluoksnį kultūros ir gamtos karo pabaigos. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą paveldą. Tvarkant ir prižiūrint parko želdinius, prasidėjo Dreslerių dvaro nuosmukis, o netrukus šį daugiasluoksniškumą svarbu išsaugoti. dvaras patyrė didelių nuostolių prasidėjusiame 1. Iki XIX a. pradžios – valstybinio dvaro so- kare. Visa tai atsiliepė ir parkui: tuomet parko dyba. Šio laikotarpio botaninis palikimas – seno- kūrimas iš esmės sustoja. ji Šereitlaukio dvaro liepa ir dalis senųjų medžių 5. Nuo II pasaulinio karo pabaigos – palaipsnis ilgojoje alėjoje, taip pat parko masyve augan- dvaro želdinių degradacijos laikotarpis. tys stori ąžuolai. Šiuo laikotarpiu susiformavo Rūšinė sodintų medžių ir krūmų sudėtis pagrindinių kelių ir hidrografinis tinklas, kuris palyginti neįvairi, vyrauja vietinės rūšys: pa- vėliau buvo pakoreguotas. prastasis ąžuolas, paprastoji pušis, paprastasis 1936 m. 2. Nuo XIX a. I p., išlyginant reljefą pylimais klevas, trapusis gluosnis, paprastasis uosis, kar- ir perkasomis, suformuojama ~2 km tiesi alėja, potasis beržas, blindė, juodalksnis, mažalapė jungianti dvaro sodybos centrą su priešingame liepa. Natūraliai priaugę kalninė guoba, drebu- jos gale ant supiltos kalvos pastatyta koplyčia. lė, paprastasis klevas. Dalis istorinių liepų gali Šiuo laikotarpiu susiformavo visos pagrindinės būti atvežtinės, jų tarpe paminėtina didžialapė dabartinio želdynų komplekso struktūrinės da- liepa į P-R nuo buv. rūmų. Tarp introdukuotų is- lys: griežtai simetriškai suplanuotos ir išlygintos, torinių medžių paminėtini: raudonasis ąžuolas, medžiais (daugiausia liepomis ir klevais) ap- platanalapis klevas, paprastasis kaštonas, kana- sodintos alėjos, klevais apsodintos vadinamos dinė tuopa, europinis maumedis, vakarinė tuja, Koplyčkalnio ir Milžinkapio kalvos šių alėjų taip pat krūmai: juoduogis šeivamedis, darželi- ašyse, geometrinio parko masyvas, supamas nis jazminas, pilkoji lanksva, paprastasis agras- peizažinės dalies, sodas šalia dvaro sodybos cen- tas, baltauogė meškytė, įvairių rūšių erškėčiai, tro, plačioji liepų alėja palei rytinį parko pakraštį. paprastasis putinas. Želdinių rūšinė įvairovė 3. Nuo XIX a. 2 pusės iki I pasaulinio karo Šereitlaukio dvaro sodyboje turėjo būti gero- 1952 m. – intensyvūs parko ir alėjų apsodinimo dar- kai didesnė. Kol kas nėra pakankamai istorinių bai, dvaro sodyboje pagausėja dekoratyvinių duomenų šiai įvairovei identifikuoti ir išsamiau introdukuotų medžių rūšių (europinių pristatyti, tačiau vietos gyventojai pasakoja maumedžių, kanadinių tuopų ir kt.), medžiai apie įvairias margažiedžių rožių veisles, atsimi- atsodinami alėjose (paprastieji klevai, platanala- nimuose užfiksuota paprastoji cidonija, miške į piai klevai, mažalapės liepos, paprastieji uosiai), šiaurę nuo Koplyčkalnio auga paprastasis bu- formuojami parko želdiniai – parke mažėja ligto- kas (keli medžiai), o sodybvietėje, buvusios pir- linio gan griežto reguliarumo, daugėja peizažinio ties aplinkoje, pastebėta pilkosios tuopos atžalų
1995 m.
Šereitlaukio dvaro sodybos istorinių želdynų ir želdinių schema, dabartinė padėtis (pilka žymimos istorinių alėjų linijos, skaičiais – svarbiausi želdiniai ir jų grupės): 1. Alėja Nr. 1 (palei rytinį parko pakraštį). 2. Alėja Nr. 2 (palei buv. malūno tvenkinį). 3. Alėja Nr. 3 (nuo dvaro sodybos centro iki Koplyčkalnio). 4. Alėja Nr. 4 (senojo kelio link Bitėnų atkarpa). 5. Alėja Nr. 5 (senojo kelio Dalnitzo palivarko link atkarpa). 6. Koplyčkalnis. 7. Raudonųjų ąžuolų eilė. 8. Milžinkapis. 9. Parko centrinė dalis ir seniausi ąžuolai. 10. Parko V dalis su senaisiais medžiais. 11. Svirno aplinkos medžiai. 12. Senoji liepa šalia rūmų vietos. 13. Klevų puslankis. 14. Medžių eilė palei ūkinį kelią. 15. Tuopų eilė ir kiti medžiai tvenkinių aplinkoje. 16. Gluosnis (šalia buv. arklidžių vietos). 17. Pietinė parko dalis. 18. Alėjų 3, 4 ir 5 sankryža. 19. Medžiai Koplyčkalnio aplinkoje, senosiose kapinėse. 20. Sodinti medžiai miške (bukai ir kt.). 21. Sena liepa Alėjoje Nr. 3. 22. Liepa Alėjos Nr. 1 istorinėje linijoje. 23. Medžiai šlapžemėje į R nuo parko. Schemą sudarė S. A. Davenis, 2015–2017 m. Dainius LABECKIS 24 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 25 arba sėjinukų. Kai kurie dekoratyviniai augalai Dalis medžių yra nukentėję dėl netinkamo ge- Alėjų medžius rekomenduojama tvarkyti tei- anksčiau ar vėliau jais užželtų. Todėl apatinio galėjo paplisti iš vėlesnių dvarvietėje įsikūrusių nėjimo, tačiau galima pasidžiaugti, kad iki šiol kiant prioritetą istoriškai vertingiausiems me- ardo „valymas“ nuo jaunų medžių rekomen- gyventojų sodų, tačiau jų tarpe, tikėtina, įma- tai nėra labai paplitusi bėda Šereitlaukyje. Dalis džiams, kuriems reikalingas gydymas ir globa. duotinas tik tais išimtiniais atvejais, kai norima noma rasti ir dvaro laikų genetinį palikimą. medžių serga ir žūsta dėl natūralių, iš dalies su Kai kuriems blogesnės ar net labai blogos būklės atkurti išnykusius (tačiau georadaru pagrįstus) Kita vertus, Šereitlaukio dvaro sodybos želdy- klimato kaita susijusių priežasčių. Visi kaštonai medžiams yra būtina profesionali pagalba, dalį takus arba kai tai padeda išryškinti vertingas nuose yra palyginti daug išskirtinės vertės eg- Šereitlaukyje yra pažeisti keršosios kandelės ir medžių galbūt teks šalinti – tokiais atvejais vis želdinių grupes, arba kai jauni mažesnės vertės zempliorių – autentiškų istorinio parko reliktų, grybinių ligų, daugelyje paprastųjų uosių pas- dėlto reikėtų palikti estetiškai vertingus medžių medžiai gali užstelbti senųjų didelės vertės me- įspūdingų pavienių medžių ir želdinių grupių. tebimi grybinės kilmės uosių džiūties požymiai. kamienus, kurie palaikytų seno parko autentiš- džių apatines šakas, kurioms būtinas geresnis Šie medžiai išskiriami atskirų dvaro sodybos Kai kurios liepos ir klevai pažeisti grybinių ir ką įvaizdį. apšvietimas. želdinių aprašymuose. Palyginti labai didelis kitų ligų. Tiesa, skirtingose dvaro sodybos zono- Tvarkant dvaro sodybos želdinius, ypač par- Želdinius (arba žėlinius) buvusių rūmų teri- medžių skaičius atitinka formaliuosius saugo- se medžių būklė gana įvairi, priklausomai nuo ką, būtina išsaugoti ne tik vertingus istorinius torijoje, esančioje už liepos, prasminga išsaugoti mų botaninių gamtos paveldo objektų kriteri- augavietės sąlygų ir medžių rūšinių ypatybių. medžius, bet ir, atsižvelgiant į perspektyvu- kaip žaliąją sieną, įprasminančią neišlikusių jus (kamieno diametras/apimtis 1,3 m aukštyje Atsižvelgiant į medžių būklę, jų reikšmę ir mą, didžiąją dalį jaunesnių medžių, kurie pa- rūmų tūrį ir sudarančią foną gamtos paveldo ob- ir istorinė atskirų egzempliorių vertė), dalis jų vertę, planuojama imtis jų profesionalaus tvar- laipsniui tampa pamaina seniesiems. Taip pat jektui. Tai svarbu ne tik dėl estetinių priežasčių, atitinka valstybės saugomų objektų kriterijus, kymo ir priežiūros. Darbus atliekantys sertifi- atkreiptinas dėmesys ir į medžių polajo, apati- bet ir dėl senosios liepos – vieno žymiausių ir kai kurie – gamtos paminklų kriterijus. kuoti arboristai turėtų kiekvienu atveju pasi- niojo ir viduriniojo ardo, ypač krūmų apsaugą, įvairiapusiškai vertingo šios dvaro sodybos Vyraujanti medžių būklė ir gyvybingumas vi- renkamas priemones patikslinti, pagal poreikį be kurios istorinių želdinių masyvų saugojimas akcento – kaip gamtos paveldo objekto ap- sose dvaro sodybos dalyse patenkinamas, kriti- taikydami papildomus detalesnių tyrimų meto- būtų nepilnas ir duotų nepageidaujamų efektų: saugos. Liepa jau ne vieną šimtą metų augo nės būklės medžių procentas nėra didelis. Prasta dus. Kiekvienu konkrečiu atveju rekomenduo- pašalinant apatinį ardą parkas praranda savo iš rytų pusės dengiama rūmų, o, juos nugrio- kai kurių želdinių būklė yra ilgametės nepriežiū- jama taikyti profesionalias šiuolaikinėje arbo- jaukumą ir išraiškingumą, sumenksta želdinių vus – medžių. Todėl pašalinus esamą medžių ros ir netinkamos priežiūros pasekmė. Dalis isto- ristikoje priimtas priemones želdinių gerovei kompozicijų estetinė vertė ir vienovė, vietoje masyvą už šios liepos ir atvėrus erdvę, staiga rinių medžių per XX a. – XX a. pr. buvo iškirsta. ir stabilumui užtikrinti ir jai palaikyti ateityje: viso to liktų kiaurai permatomas plotas – teri- pasikeitusi jos augimvietės situacija neigiamai Pastaraisiais metais istorinė tuopų eilė, ribojanti lajų surišimą ir suveržimą, kamieno suveržimą, torija, kur dominuoja medžių kamienai. Be to, atsilieptų medžio fiziologijai ir statikai: senam vakarinio tvenkinio aplinką, smarkiai nukentė- lajos redukciją, atramų statymą, augavietės są- pašalintų krūmų vietoje ilgainiui susidarytų medžiui būtų sunku prisitaikyti prie pasikeitu- jo nuo bebrų: dalis medžių žuvo, dalis liko ap- lygų gerinimą, selektyvų jaunų medelių šalini- sąlygos plisti menkaverčiams savaiminiams sio apšvietimo, vėjo krypties ir stiprumo, kurį graužtais kamienais. To galima būtų nesunkiai mą, kada jie stelbia vertingų brandžių medžių medeliams ir tolimesnėje perspektyvoje parkas šiuo metu švelnina už liepos esantys želdiniai. išvengti, vos pastebėjus daromą žalą, medžių apatines šakas. Kaskart, prieš parenkant tiks- kamienus apsaugoti tinkleliais arba tvorelėmis. lesnes priemones, medį reikia detaliau ištirti.
Literatūra
1. Lietuvos dvarų sodybų atlasas, t. 2: Pagėgių savvialdybė, Vil- Pagėgių savvialdybė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos lei- nius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014, p. 229. dykla, 2014, p. 225. 2. Ragnit: Topographische Karte 1:25 000 (Meßtischblatt 87 [998]), 10. Preußischen Urmesstischblatt Nr. 87, 1860, Staatsbibliothek zu 1936, Archiwum map zachodniej Polski, prieiga: http://igrek. Berlin - Preußischer Kulturbesitz, prieiga internete: http://genwi- amzp.pl/details.php?id=8343, http://maps.mapywig.org/m/Ger- ki.genealogy.net/Adlig_Schreitlaugken. man_maps/series/025K_TK25/0998_Ragnit_1936.jpg 11. Kultūros vertybių registras, Šereitlaukio, Šereiklaukio kapinynas 3. Šereitlaukio dvaro sodyba, in: Kultūros vertybių registras, priei- vad. Milžinkapiu, prieiga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage- ga: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/ff2eebae-6e94-4ee9- detail/158EE9ED-799C-42B0-B4B4-DB4DA2D75074 b430-3368c16ac47b. 12. Lietuvos istorijos instituto Rankraštynas) / Fototeka (Archeologi- 4. Pvz., Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. 4: Rahn – Žvirežeris, jos), Nr. ng. 14091, prieiga: http://www.aruodai.lt/paieska/vaiz- Vilnius: Mažosios Lietuvos fondas, MELI, 2009, p. 391. das.php?VId=14438. 5. Preußischen Urmesstischblatt Nr. 87, 1860, Staatsbibliothek zu 13. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, t. 2: Piliakalniai, red. A. Tau- Berlin - Preußischer Kulturbesitz, prieiga internete: http://genwi- tavičius, Vilnius: Mintis, p. 162. ki.genealogy.net/Adlig_Schreitlaugken. 14. Angelai negali gyventi Žemėje, arba Knyga apie žmones : Onos 6. Lietuvos dvarų sodybų atlasas, t. 2: Pagėgių savvialdybė, Vil- Blankienės gyvenimo prisiminimai / [sudarytoja Kristina Blan- nius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014, p. 227-228. kaitė], Klaipėda: Druka, 2014, p. 72. 7. Martynas Purvinas, Mažosios Lietuvos panemuniais ir pama- 15. Martynas Purvinas, Šereitlaukio (Šereiklaukio) dvaro raidos riais, Trakai: Voruta, 2015, p. 247. bruožai“, in: Kultūros paminklai, Nr. 11, Vilnius, 2004, p. 177. 8. Martynas Purvinas, Mažosios Lietuvos panemuniais ir pama- 16. Šilutės ir Pagėgių krašto dvarai / D. Meškauskienė ir kt., Klaipė- riais, Trakai: Voruta, 2015. da: Libra Memelensis, 2010, p. 144. 9. Schroetter Karte 1802, Maßstab 1: 160 000; Schroetterkarte Blatt 17. Žemėlapio ir aerofotonuotraukų fragmentai, šaltiniai: Ar- 20, (1796-1802), Maßstab 1:50 000, Staatsbibliothek zu Berlin – chiwum Map Zachodniej Polski, www.geoportal.lt, mapywig. Preußischer Kulturbesitz; Lietuvos dvarų sodybų atlasas, t. 2: org, Lietuvos Geologijos tarnyba)
Ilgosios (buv. rūmų - Koplyčkalnio) alėjos fragmentas, 2019 m. Dainiaus Labeckio nuotrauka 26 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 27 kuorais su šaudymo nišomis ir 3 nauji korpusai. tarnavo dar jaunas, vėliau pirmasis Lietuvos ka- Pilyje veikė muitinė, bazavosi carinė kariuome- riuomenės vadas Silvestras Žukauskas.6 nė, kalinti areštuotieji, tarp jų ir knygnešiai. Beje, Po 1863 m. sukilimo uždraustos parapinės muitininkas – viena seniausių profesijų, visada mokyklos, o pradinėse buvo galima mokyti tik gerai apmokama, ji minima net Biblijoje ir čia rusiškai. Vilniaus generalgubernatorius M. Mu- vertinama neigiamai. Tauragės muitinėje dirbo ravjovas pasikvietė Peterburgo švietimo apy- nuo 6 iki 10 muitininkų. Štai Tauragės muitinės gardoje dirbusį Ivaną Kornilovą. Šis pasirūpi- raštininkas Aleksandras Astrauskas po 1863 m. no, kad M. Muravjovas leistų 1864 m. kovo 27 Knygnešius mena Tauragės pilis sukilimo dingo be žinios.1 Tauragės krašto mu- d. Tauragės parapinės mokyklos mokytojui to- ziejuje viename stende traukia akį nuotrauka toriui Jonui Krečinskiui dirbti Kauno liaudies su riestaūsiu muitininku iš Emeljano Šamšūros mokyklos mokytoju.7 Jis, remdamasis savo su- kolekcijos, kurią padovanojo jurbarkiškis A. Ša- rinkta lietuvių tautosakos medžiaga, dar domė- šys. Nuotraukos reverse rusų kalba manierin- josi ir rašė straipsnius apie pagoniškas lietuvių ga rašysena užrašyta: „Tauragės brigados štabo dievybes.8 J. Krečinskis buvo pagarsėjęs kaip V. bendradarbiui Emeljanui Jakovlevičiui Šamšūrai Zolotovo „Rusiško elementoriaus“ (1861, Peter- atminimui nuo 20 m. vyr. raštininko Nikolajaus burgas) transkribatorius (vertėjas-pritaikytojas). Michailovičiaus (pavardė neįskaitoma). Tauro- Šiame vadovėlyje rusiškus žodžius ir sakinius Daiva ZARANKAITĖ-KINIULIENĖ gen, 1901 balandžio 17 d.“. Emeljanas Šamšūra paaiškino lietuviškai. J. Krečinskis, gyvenęs Tauragė tarnavo Tauragės pasienio brigadoje, išlikęs jo 1820–1885 m., išleido apie 20 knygų, tarp jų iš- albumas su nuotraukomis, kuriose įamžinti jo ėjo septyni „Pycckaя гpamoтa для Литoвцeвъ“ bendradarbiai kariškiai ir jų šeimos nariai, sau- Visuotinį knygnešystės reiškinį 2004 metais Pilis - muitinė goję carinės Rusijos imperijos sienas. Muziejuje UNESCO įvertino kaip unikalią veiklą, pasauly- galima pamatyti ir sienos riboženklius, kurie sto- je neturinčią atitikmenų. XIX amžiaus pabaigoje Gražiausias Tauragės miesto paveldo sta- vėjo prie Sartininkų užkardos. per Tauragės Jūros upę driekėsi knygnešių keliai tinys – Tauragės pilis – mena istorinius laikus. Muitinei talkino ir miestelio pirkliai žydai į Prūsiją ir atgal. Prabėgo 150 metų nuo pirmo- Mūrinis dviejų aukštų muitinės pastatas iškilo Joselis Knipas ir Šachna Maizelis. Tauragės mui- sios didžiosios bylos 1870 m. dėl carinės Rusijos 1844–1847 m. Jame buvo administracinės muiti- tinės užsakymu J. Knipas kasmet atveždavo imperijoje draustos lietuviškos spaudos platini- nės tarnautojų patalpos, viršutiniuose aukštuose apie 200 svarų švino, kurį muitinė naudojo par- mo. Apie tai byloja Knygnešių sienelėje Kauno jų gyvenamieji kambariai, o rūsiuose – areštinė, duodamų konfiskuotų kontrabandinių prekių Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje 1997 skirta sienos pažeidėjams. 1852 m. pastatas ap- plombavimui, o likusį parduodavo trisdešimčiai merų birželio 7 d. įamžinti šimtas labiausiai nu- tvertas mūro tvora, kieme pastatyta pirtis, ūki- Tauragės puodžių puodų poliravimui Š. Maize- kentėjusiųjų knygnešių ir knygų skleidimo orga- nės paskirties pastatai, iškastas šulinys. 1866 lio parduotuvėje. Beje, J. Knipas savo namuose nizatorių. Prabėgo jau 80 metų, nes šis Lietuvos m. pastatų ansamblį rekonstruojant į pilies ka- apie 1865 m. atidarė ligoninę Tauragėje dislo- knygnešių sąrašas parengtas dar 1940 m. lėjimą, pastatyti 4 kampiniai bokštai dantytais kuotiems kareiviams.2 Nuo 1843 m. Tauragės muitinėje ekspertu dirbo gydytojas Stanislovas Mikalauskas, baigęs Vilniaus medicinos-chirur- gijos akademiją. 1866 m. dėl bendradarbiavimo su lenkais buvo iškeltas iš Tauragės.3 1819 m. įkurta Rusijos imperijos „Muitinės sargyba“ 1832 m. spalio 20 d. pervadinta Pasie- nio sargyba. Pasienis su Prūsija buvo stropiai saugojamas – 619 km ilgio sieną prižiūrėjo 4510 pasienio sargybinių. Tauragės pasienio sargybos brigada sukurta 1827 m. 1891 m. jai vadovavo generolas majoras M fon Nolde. Į pagalbą sienos saugotojams atvykdavo įvairūs carinės Rusijos kariuomenės pulkai. 1894 m. vasario 21 d. Tau- ragės muitinės apygardoje veikė III Dono kazo- kų pulkas, kuris paėmė I pūdą 12 svarų lietuviš- kų brošiūrų.4 Tauragės senosiose kapinėse ilsisi Nikolajus Dimitrijevičius Suzdalskis, 112 Uralo pulko gydytojas, miręs 1896 m. kovo 7 d.5 1883– 1887 m. 112 pėstininkų Uralo pulkas buvo dislo- kuotas Gardine ir Kaune, ėjo pasienio apsaugos Paminklas knygnešiams Meldikviršių k., prie kelio Tauragė-Lauk- Sartės upeliu ėjo Rusijos imperijos-Vokietijos siena. Šioje vietoje stovėjo pasienio rusų sargybos postas ir muitinės Sartininkų užkarda. ir muitinės tarnybą Jurbarke ir Tauragėje. Beje, sargiai. Pastatytas 1971 m. aut. R. ir J. Meižiai. Autorės nuotrauka Autorės nuotrauka šiame 112 Uralo pėstininkų pulke 1883–1887 m. 28 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 29 (1875–1907) leidimai, kurie buvo knygos, tarpininkaujant užkardos vadui kapitonui Burdzi (Jel- Keturakaitis nuo 1888 m. buvo įtariamas steigęs draudimo panaikinimo. Nepriklausomybės lai- leidžiami Vilniuje, A. G. Sirkino gavos evangelikų liuteronų kunigo sūnui), per Sartininkų už- parapijoje slaptas mokyklas. Tauragės muitinin- kais kaip nukentėjęs knygnešys turėjo teisę ne- spaustuvėje, didžiausiais tiražais kardą buvo gabenamos į Lietuvos gilumą. Po Lietuvą pasklido kai ėmė sulaikyti jam adresuotų knygų siunti- mokamai gydytis Tauragės ligoninėje.10 Priklausė ir mokiniams brukami prievarta. pirmosios draustos, Tilžėje išspausdintos iš M. Valančiaus ran- nius, kuriuose rasdavo ir lietuviškų knygų. 1892 Garšvių knygnešių draugijai. Bendradarbiavo su J. Krečinskis transliteravo rusiš- kraščių knygelės: „Perspeimas apej šventą wiera“, „Iš tamsybes m. per kratą jo bute rastos penkios lietuviškos Žemaitijos knygnešiais D. Bubėnu, J. Sakalausku, komis raidėmis M. Valančiaus wed tiktay kielis teysybes“ ir „Gromata apskrita Szwento Tewo knygos lotynišku ir gotišku raidynu. Tauragės St. Neteckiu, J. Kaspučiu. Juozas Kasputis buvo „Kantiškas arba kninga giesmiu“ musu Popiežiaus Piusa IX pas sawo aweles“. Jose aiškinama, muitininkai 1885 m. vasario mėnesį iš liuteronų kurpius, įsitraukė į knygnešių veiklą ir, keliauda- (1865, tiražas 10 000 egz.) ir „Ka- kaip nepasiduoti, nes carinės valdžios visaip buvo remiamas bažnyčios kantoriaus Johano Ledratės, grįžtan- mas per Laukėsos pelkes, buvo sulaikytas. 1895 lendorius arba Metskaitlius ūkiš- stačiatikių pozicijų stiprinimas Lietuvoje silpninant katalikų čio iš Mažosios Lietuvos, atėmė 15 lietuviškų m. nubaustas penkeriems metams tremties į Ar- kasis“ (1869). Vėliau leistos ir iš bažnyčios įtaką. knygų: 3 elementorius, 12 katekizmų. changelsko guberniją. Žiemos metu į tremtį buvo sulaikytų pasienyje knygnešių Nuo 1872 m. gruodžio 20 d. uždrausti lietuviški leidiniai ir varomas pėsčiomis.11 atimtos pačios populiariausios gotiškomis raidėmis. Tauragėje religinėmis knygomis rūpino- Tauragėje kalinti knygnešiai J. Bielinio bendražygis Antanas Bružys iš knygos: M. Valančiaus Kantičkos si evangelikų kunigas Jonas Pipiras, čia gyvenęs 1872–1882 m. Zaltriškių kaimo Tauragės valsčiaus knygas iš ir Kalendorius arba Metskaitlius Buvo geras pamokslininkas, pamaldas laikė lietuvių kalba. Pats Lietuvoje buvo paplitusi Sankūno J. Garnio Mažosios Lietuvos gabeno dideliais kiekiais, net ūkiškasis; kaip kontrafakcija jos vykdavo į Mažąją Lietuvą parsigabenti religinės literatūros, nes „Knygnešio daina“, parašyta 1883 m. gruodžio keturis kartus buvo įkliuvęs pasienio apsaugai. buvo išleistos įvairių Mažosios trūko katekizmų, giesmynų. Sekamas carinės valdžios, išvyko į 31 d. (Lietuviškos Auszros kalendorius, 1885, Nuo 1895 m. vasario 24 d. dvejus metus kalėjo Lietuvos leidėjų klaidingai nuro- Klaipėdą. Čia gyvendamas rūpinosi ir išleido giesmyną, vadovė- p.51. – www.epaveldas.lt.) Tauragės kalėjime ir galiausiai ištremtas į Sibirą. dant leidimo metus iki spaudos lį, iki 1889 m. redagavo laikraštį „Nusidavimas apie evangelijos „Asz už mariu žiemavojau, Žemaitis Dominykas Bubėnas 1878–1882 me- draudimo ir J. Zavadskio spaus- prasiplatinimą“. Nes žiemos szaltos bijojau, tais tarnavo caro kariuomenėje. 1883 m. pradėjo tuvę Vilniuje. 1865 m. rugsėjo Vėliau Tauragės evangelikų liuteronų kunigas Martynas O pavasario sulaukęs, knygnešio kelią. Buvo įkliuvęs keturis kartus. Nešė mėn. cenzūros komitetas, vado- Linksmas vėl atgal asz traukiaus... “ „Aušrą“ ir kitą spaudą. Šiaurės vakarų Žemaitijoje vaujamas generalgubernatoriaus Pasienio ruože knygnešius gaudė policijos ir buvo pažįstamas su daugiau kaip 40 knygnešių. M. Muravjovo įpėdinio K. Kauf- žandarų pareigūnai, pasienio sargybos, guberni- Kiekvieną mėnesį vykdavo lietuviškų knygų į Til- mano, uždraudė spausdinti bet jos akcizų valdybos tarnautojai. Nuo 1898 m. pa- žę ir Bitėnus. Buvo žandarų sekamas. 1901 vasario kokius lietuviškus leidinius loty- vasario, dar labiau sustiprinus sienos apsaugą, 22 d. grįžtantį iš Mažosios Lietuvos areštavo, apie niškomis, lenkiškomis raidėmis. leista šaudyti į pažeidėjus. Visa atimtoji spauda Uždrausta tokius leidinius įvežti buvo pristatoma į artimiausią muitinę. Tauragės iš užsienio ir juos platinti. apygardoje buvo išsidėstę sargybinių postai: Pli- kiškė, Šilinė, Sartininkai. Kunigai – lietuviškos Negalutiniais duomenimis, remiantis V. Mer- spaudos skleidimo kio leidiniu „Draudžiamosios lietuviškos spau- organizatoriai dos kelias. 1864–1904“, Tauragės muitinėje su- laikyta apie 140 asmenų, nešusių draudžiamą Lietuvių spaudos draudimą spaudą. Tauragė buvo viena iš Kauno apygardos pirmasis pasmerkė Žemaičių vys- teismų vietų. 1884–1890 m. Tauragėje buvo na- kupas M. Valančius. Jis per pati- grinėtos 43 bylos. 1891–1894 m. Kauno apygar- kimus kunigus organizavo knygų dos teismas Tauragėje nagrinėjo 33 bylas.9 Kai leidybą užsienyje ir jų gabenimą kurie knygnešiai nešėsi po kelias knygas, todėl į Kauno guberniją. Tilžėje buvo jie atsipirkdavo areštu nuo kelių dienų iki kelių dekanas J. Zabermanas, įsteigęs savaičių ir bauda iki 25 rb. spaustuvę lietuviškoms ir žemai- M. Valančiaus slaptoji organizacija, vėliau vei- tiškoms knygoms lotyniškais-len- kusi Garšvių lietuviškų knygų draugija ir kitos kiškais rašmenimis spausdinti, įtraukė daug žemaičių knygnešių. Pagrindiniai Leipcige lenkas Kasperavičius organizatoriai kalėjo ir Tauragės kalėjime. Vienas turėjo Brokhauzo spaustuvę. Ža- pirmųjų J. Bielinio talkininkų spaudos gabenimo lias Žygaičių kraštas mena 1867 reikaluose buvo ūkininkas, knygnešys Martynas m. M. Valančiaus suburtą orga- Survila, gyvenęs Varnaičių km., Batakių valsčiuje. nizaciją lietuviškos spaudos lei- Lietuvišką spaudą iš Mažosios Lietuvos pradėjo dybai ir platinimui. Į ją įsitraukė gabenti būdamas 25-30 m. (apie 1880 m.). 1887 Ropkojų kunigas Antanas Brun- m. lapkričio mėnesį jis buvo sulaikytas Taura- dza, Žygaičių klebonas Vincas gės muitinės apygardoje su 50 lietuviškų knygų, Norvaiša, redagavęs M. Valan- tąkart teismo išteisintas. Daugelį kartų keliavo į čiaus rankraščius, Žygaičių vi- Tilžę parnešti lietuviškos spaudos, buvo nekart karas Pranas Grigaliūnavičius, įkliuvęs, kol caro paliepimu 1902 m. pradžioje Gaurės vikaras Vitalis Dembskis. Paminklas krašto knygnešiams Pagramančio k. pastatytas 2004 m. aut. Aleksas Atko- nubaustas kalėjimu ir tremtimi Jekaterinosla- Tauragėje gyvenę carinės Rusijos valdininkai. Tauragės krašto Mažojoje Lietuvoje spausdintos čiūnas. Autorės nuotrauka vo gubernijoje. Grįžo iš tremties jau po spaudos muziejaus ekspozicija. Autorės nuotrauka 30 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 31 pusantrų metų kalintas Tauragės kalėjime. Tada muziejaus sodelyje, Knygnešių sienelėje, įamžin- pasiruošusi uždaryti spaustuves, spausdinančias Pagramančio ir kitose Tauragės krašto vietose. ištremtas Į Viatkos guberniją. Nepriklausomybės tų knygnešių, sulaikytų ar kalėjusių Tauragėje, tokias knygas. Pasipiktinę tokiu P. Vičelio elgesiu, Šiandien Tauragės pilis – miesto simbolis. Joje įsi- laiku paskirta 50 Lt knygnešio pensija. likimai. Plačiame knygnešių tinkle tauragiškiai Tilžės pirkliai policijos viršininką apskundė ir jis kūręs muziejus, vaikų biblioteka, moksleivių kūry- Knygnešys Feliksas Petravičius buvo smulkus knygnešiai padėdavo pagrindiniams organiza- buvo pasodintas į Tilžės kalėjimą.15 bos centras. Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ žemaičių bajoras. Nuo 1883 m., kai pirmą kartą toriams maistu, pastoge, knygų platinime. Dau- Lietuvių tauta ilgus metus kentė Rusijos im- pilies rūsiai jau seniai tapę netradicine istorijos ir su D. Bubėnu nuvyko į Tilžę, organizuodavo ir gelio knygnešių ir kapai nežinomi. Vienas jų, iš perijos valdžios priespaudą. Gyventojams buvo patirčių mainų vieta. Antrus metus vykdomas pro- gabendavo lietuvišką spaudą dideliais kiekiais. Trumpininkų km., Sartininkų valsčiaus kilęs An- apribotos socialinės, ekonominės, politinės ir jektas „Kultūros muitinė“, remiamas Lietuvos kul- Pasienyje samdydavo nešikus. Kasmet išplatin- tanas Lukočius, kuris, eidamas 24-uosius gyve- kultūrinės teisės, siekiama juos paversti sta- tūros tarybos ir rajono savivaldybės. Tai renginių davo draustos lietuviškos spaudos už 1000 rb. nimo metus, 1898 m. gegužės 6 d. mirė Tauragės čiatikiais ir priverstinai liepiama bendrauti tik ciklas įvairiomis temomis: kulinarinis paveldas, Turėdavo daug bendradarbių. Prasidėjus poli- kalėjime.12 rusų kalba. Spaudos draudimo panaikinimas kinas, muzika, fotografija, dailė, teatras, istorija. cijos paieškoms, pasitraukė į Mažąją Lietuvą. paskelbtas 1904 m. gegužės 7 d., bet pasienyje 2019 m. spalio 23 d. vyko įsimintina teatralizuo- Į knygnešystę įtraukė savo sūnų, vėliau tapusį Tauragės muitinėje sulaikytos knygos lietuviškos knygos buvo sulaikomos iki 1905 m. ta istorijos pamoka „Amžinoji siena. Gyvenimas kunigu. F. Petravičių pasienio sargybiniai areš- 1904 m. rugpjūčio mėn. Tauragės muitinė sulai- šiapus ir anapus“. Mažosios Lietuvos Jurbarko tavo 1903 m. lapkričio 14 d. ir išlaikė Tauragės Negalutiniais duomenimis, remiantis V. Mer- kė „Litanija prie Motinos Dievo neperstojančios krašto kultūros centro studija „Diskutuotina“ kalėjime 10 mėnesių. Neradę įkalčių, išsiuntė į kio knyga „Draudžiamosios lietuviškos spaudos pagelbos“ (3000 egz), 10 lietuviškų brošiūrų, 20 su edukacine programa „Amžinasis pasienis“ Rygą. Nuo 1928 m. gaudavo vieną didžiausių 75 kelias 1864–1904“, Tauragės apygardos teritorijoje pašto popieriaus su lietuviškais sveikinimais pa- suteikė galimybę nusikelti šimtą metų atgal ir Lt knygnešio pensiją. sulaikyta apie 43 930 egz. lietuviškų spaudos leidi- kuočių. 1904 m. gruodžio mėn. Tauragės muitinė įsijausti į knygnešių būtį. Šiuo tęstiniu projektu Juozas Norkus neprisipažino platinęs lietuvišką nių, 2558 religinių paveikslėlių su lietuviškais teks- sulaikė 17 egz. lietuviškų knygų ir brošiūrų.16 siekiama išsaugoti ir parodyti pilį kaip pavel- spaudą. 1896 m. sausio mėnesį jam paskirtas kar- tais, maždaug pusei spaudos sulaikymų nerasta Garbingu knygnešių vardu pavadinta viena do objektą edukacinėms, kultūrinėms, ekono- domasis areštas Tauragės kalėjime. Kartu kalėjo kaltinamųjų. Nežinia kam priklausė ir pasienio tar- Tauragės gatvių. Jų vardai įamžinti paminkluose minėms, socialinėms ir kitoms bendruomenės šnipas Konstantinas Kairys iš Sedos, kuris pranešė nybos pamiškėse ir palaukėse surasti dar 40 pūdų ir koplytstulpiuose, stovinčiuose Meldikviršių, reikmėms, taip pat vystyti kultūrinį turizmą. apie knygnešio pokalbius. Abiems knygnešiams lietuviškų brošiūrų, atsišaukimų. 1900 m. birželio paskirta bausmė – dveji metai tremties. 23 d. Tarailiuose rasti išmėtyti J. Biliūno „Lietuviai Čia aprašyti Kauno Vytauto Didžiojo karo ir lietuvaitės!“ atsišaukimai. (Tilžė, 1900). 13 Daugelis knygnešių įkliūdavo po keletą kartų. Jaunesni vyrai sulaikyti su keliomis draustomis lietuviškomis knygomis pasienio tarnyboms sa- Literatūra kydavo grįžtantys iš uždarbių užsienyje. Spaudą 1. Brigys Jonas. 1863 m. sukilimas Raseinių apskrityje. Vilnius, 10. Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai slėpdavo po drabužiais, batuose. Dideliais kiekiais 2013, p.25. 1864–1904. Vilnius, 2004, p.452. knygos buvo gabenamos vežimais su dvigubu du- 2. Ten pat, p.172. 11. Ten pat, p.213. gnu. Vieni atnešdavo iki sienos, kiti pernešdavo 3. Ten pat, p.212. 12. Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864– 4. Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864– 1904. Vilnius, 1994, p. 79. per sieną. Daugiausia platintos maldaknygės, lie- 1904. Vilnius, p.470. 13. Ten pat, p.494. tuviški elementoriai, kalendoriai, laikraščiai. Mal- 5. Kiniulienė D. Senosios Tauragės kapinės. – www.grazitumano.lt 14. Stonienė Vanda. Lietuvos knyga ir visuomenė: nuo spaudos 6. Aničas Jonas. Generolas Silvestras Žukauskas (1861–1937). Vil- draudimo iki nepriklausomybės atkūrimo 1864–1990. Vilnius, daknygės spausdintos 20-30 tūkst. egzempliorių, nius, 2006, p.28. 2006, p.25. kalendoriai – 15 tūkst., mokslo populiarinimo lite- 7. Merkys V. Knygnešių laikai 1864-1904. Vilnius, 1994, p.38. 15. Misius K., Kaluškevičius B. Didysis knygnešys Jurgis Bielinis. 8. Krečinskis Jonas. Pagoniškos lietuvių dievybės// Lietuvių mito- Vilnius, 2006, p.115. ratūra 2-3 tūkst., grožinė literatūra – 5-6 tūkst. eg- logija. T.1. Parengė N.Vėlius. Vilnius, 1995, p. 315-325. 16. Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864– zempliorių tiražu.14 Pačios populiariausios Motie- 9. Tauragės kraštas. Vilnius, 2007, p.119. 1904. Vilnius, 1994, p.508. jaus Valančiaus „Knyga giesmiu arba kanticzkos“, „Auksa altorius arba szaltinis“, „Balsas balandėlės arba mažas szaltinelis“, „Kalendorius arba mets- kaitlius ukiszkasis“, S. Kušeliauskas, Martynas Se- deravičius „Szaltinis“, L. Staugaitis „Lietuviškas lementorius dėl mažų vaikelių“, „Aušra“, „Tėvy- nės sargas“, „Varpas“ ir kt. 1895 m. balandžio 6 d. pasienio sargybos Tau- ragės brigados vadui generolui majorui M.fon Noldei buvo perduotas prie Plikiškės posto su 6 lietuviškos spaudos ryšuliais sulaikytas knygne- šys Andrius Bielinis, žinomo Jurgio Bielinio bro- lis. Tauragės muitinės duomenimis, buvo sulaiky- ta 60 pavadinimų 2753 egz. leidinių. Daugiausia, net 500 vnt., knygos „Keletas raštų apie Kražių atsitikimą“ (Tilžė, 1895). Knygnešį suėmęs Tilžės miesto policijos viršininkas P. Vičelis teiravosi Ru- Renginys „Amžinoji siena“. Gyvenimas šiapus ir anapus. Taura- sijos administracijos, gal jie galėtų išversti šią kny- gė, 2019 10 23. Autorės nuotrauka gą į vokiečių kalbą, o tada Prūsijos valdžia būtų 32 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 33 knygų, atvirukų, minčių ir idėjų, kad leidyba Johano Zembrickio veikalo pirmojo tomo tira- rodėsi kaip džiugus sapnas, derlinga svajonių žas buvo 4 000 egz., antrojo – 2 500 egz., trečiojo žemė. Tokį klaidingą įspūdį apie leidėjo duo- tomo – 1 500 egz. Jie greitai tapo bibliografine re- ną padėjo susidaryti tuomet dar gana neprasta tenybe. Mažėjančius tiražų skaičius lėmė ne bai- knygų rinka ir pats Kęstučio būdas: ne dejuoti mė, kad knygų per dešimtmetį neišpirks, o tokia (ką tai padės?), o bet kokiomis sąlygomis sukurti proziška ir banali priežastis – lėšų stygius. Jau rezultatą. Kaip buvo galima nesižavėti leidyklos nusibodo keikti valdžią dėl nusikalstamo abejin- „Libra Memelensis“ išleista Johano Zembric- gumo Lietuvos kultūrai, kuri juk neįmanoma be Kas mūsų istorijai įpučia gyvybę? kio (1866–1919) „Klaipėdos karališkojo Prūsijos knygų: niekas nesikeičia. K. Demereckas bus su- jūrų ir prekybos miesto istorija“, „Klaipėda XIX pratęs vienas pirmųjų, kad neverta eikvoti energi- amžiuje“, „Klaipėdos apskrities istorija“! Šie jos valdiško rėmimo paieškoms ir nusivylimams. Tai leidėjas Kęstutis Demereckas iš vokiečių kalbos išversti, kruopščiai R. Ado- Paklaustas, kaip ryžosi leisti Zembrickį, kitus mavičiaus ir K. Demerecko suredaguoti funda- aukštos prabos istorinius veikalus, Kęstutis atsa- mentiniai veikalai panardina mus, naujuosius ko klausimu: klaipėdiškius, į miesto bei krašto praeitį, ir mes – O kas juos būtų išleidęs, kas juos išleistų, jei nebesijaučiame tarsi atšokusi pluta, kaip iš Mė- ne aš? Akiratyje nemačiau nė vieno, kas imtųsi nulio nusileidę ateiviai. Skaityti visą knygą ga- šių darbų. Ryžtuosi, nes jaučiu, kad jie būtini Antanas Stanevičius lėjo paskatinti kad ir pirmas atverstas puslapis: mūsų kultūrai, kuri neįmanoma be istorijos paži- Klaipėda „Reikia dar paminėti, kad Klaipėdoje gyveno nimo, o be kultūros tauta pasmerkta išnykimui. ketvirtas juvelyras, pavarde Lapys (Lapies), ta- Praėjusį rudenį Kretingos bibliotekoje kartu čiau būdamas ne vokietis (lietuvis) negalėjo būti su keliomis dešimtimis kultūrininkų buvau pa- Kaip leidėjas leidėjui turėčiau bent kiek pavy- Jeigu Lietuvoje prieš trisdešimt metų būtų priimtas į cechą.“ Taip XVIII amžiaus pabaigą tekęs į tikrą lietuvybės šventę: leidėjas Kęstutis dėti, tačiau negaliu: mokausi iš jo – iš Kęstučio gyvenę daug žmonių, panašių į Kęstutį Deme- mes galėjome sugretinti su XX amžiaus antrąja Demereckas ir istorikas Julius Kanarskas pri- Demerecko. recką, valstybėje būtume turėję keturis milijonus puse, kai nelietuvis, iš Rytų atkeltas „specialis- statė milžiniško dydžio (536 puslapiai) ir tokios Ir ne visko galiu išmokti – istorinės erudicijos, gyventojų ir be tų andai buvusių bendrapiliečių tas“, Klaipėdoje turėjo pirmenybę ir butui gauti, pat vertės albumą „Kretingos krašto praeities atkaklumo, sistemingumo, specializacijos. Apie ukrainiečių, kurie pas mus randa šiltesnę pasto- ir užimti vadovaujančias pareigas. vaizdai“. Tėvynės meilę čia nekalbėsiu, nes šiandien tiek gę, nors patraukė kur kas arčiau Šiaurės ašiga- Daugelis K. Demerecko išleistų knygų rodo, Sudarytojai vienas per kitą glostė išmanųjį daug šaukiančių apie meilę Lietuvai, bet nepada- lio... kaip lietuviai per kelis amžius atkakliai laikėsi monitorių-ekraną, sklaidė knygos maketo pusla- rančių paprasčiausių darbų, kad atkurtoji valsty- Prisipažinsiu: steigti leidyklą mane paskatino Klaipėdoje ir pajūryje tarsi zunda. (Tai klaipė- pius, padidindavo ypatingo dėmesio vertas de- bė neišguitų daugelio lietuvių į užsienius... Jokie Kęstutis Demereckas. Ne žodžiu, o savo pavyz- diškio spaustuvininko Sauliaus Jokužio palygi- tales, o jų karšti komentarai tiesiog užbūrė, net prašymai sugrįžti nepadėjo, kiek koronavirusas džiu, pačia laikysena. Kai tik jį susitikdavau pir- nimas, neigiantis lietuvių gretinimą su ąžuolais: praradome laiko nuovoką: dvi valandos prabėgo parvaro tūkstančius tautiečių į andai išmainytąją mąjį mūsų atkurtos valstybės dešimtmetį, visada iš ąžuolų būtų išpjovę lentas mūsų karstams...). kaip minutė. Koks jausmas, kokios mintys už- ir niekintą gimtinę... būdavo linksmas, optimistiškas, kupinas naujų
Kęstutis Demereckas su žmona Violeta ir anūke Milda. Dalyvauja Gilė, ilgaplaukė taksė. Nuotrauka iš K. Demerecko asm. archyvo Kęstutis Demereckas Klaipėdos leidėjų būryje Frankfurto knygų mugėje 2002 metais. A. Stanevičiaus nuotrauka 34 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 35 valdė mus ir ilgai netirpo? Kretinga ir žemė ap- 1931 m., 1936 m., 1938 m. ir 1940 m. etnografinių linkui ją – kokia čia buvo tiesiog aukšta civiliza- ekspedicijų metu. cija, kokia turtinga kultūra ir kilni dvasia vyravo Gerai, kad Kęstutis nujautė, kur ieškoti, o toji iki Antrojo pasaulinio karo! Kokią kraupią žalą nuojauta taip pat neatsiranda per metus, per de- padarė Tarybų Sąjungos okupacija! Iš unikalaus šimt metų. Nuo pat vaikystės Kęstutis fotogra- albumo matome, ką okupantų komisarai sunai- favo, kolekcionavo atvirukus ir senovines nuo- kino – ne vien paminklus, rūpintojėlius, sodybas, traukas. Kolekcionieriaus aistra, susilydžiusi bet išžudė, ištrėmė šviesiausius žmones, o iš liku- su lituanisto ir istoriko išsilavinimu, skatinama siųjų darė tarybinę liaudį su priverstiniu darbu ir patriotizmo, daro leidybos stebuklus – kitaip Kremliaus emisarus šlovinančiomis demonstraci- fotoalbumų apie Kretingos, Klaipėdos, Šilutės, jomis. Ačiū Dievui, kad atėjūnams nepavyko su- Neringos praeitį ir dabartį pavadinti negali joks kurti naujos žmonių bendrijos – rusiškai kalban- leidėjas, kadangi žino, kiek tai kainuoja. Ir ne čios tarybinės liaudies – gal medžiaga – lietuvių vien pinigų, nes patirties, nuovokos, archyvų ir tauta – buvo pernelyg neklusni? įdirbio už pinigus nenusipirksi. Kelių tūkstančių dokumentinių nuotraukų per Reikia tik džiaugtis, kad Kęstučio Demerecko vienerius metus nesurinksi, jų tikslių aprašų grei- „Libra Memelensis“ leidyklos knygas deramai tai nesurašysi. Netiktų čia vartoti apibūdinimo įvertina ne vienas kitas žinovas, bet ir plačioji „dokumentinių“, nes dauguma fotografijų yra visuomenė. Štai Klaipėdos Imanuelio Kanto vie- meniškos, keliančios tikrą estetinį pasigėrėjimą. šoji biblioteka jau keturiolika metų rengia popu- Dirbo vyrai keliolika metų, o paieškos laukas – liariausios ir gražiausios knygos rinkimus, ku- nuo seniausių fotografijų, atsiradusių čia greitai riuose kelis kartus leidėjo K. Demerecko knygos po šviesoraščio aparato sukūrimo Paryžiuje, nuo sulaukė daugiausia skaitytojų balsų. seniausių atvirukų, žemėlapių, pasklidusių po „Klaipėdos uostas“, „Klaipėdos vaizdų albu- Kęstutis Demereckas Frankfurto knygų mugėje 2002 metais kviečia Lietuvos Prezidentą Valdą Adamkų į Klaipėdos leidėjų knygų šeimas, bažnyčias, muziejus. Vieno K. Demerec- mas“, „Šilutės ir Pagėgių krašto dvarai“, „Klai- ekspoziciją. A. Stanevičiaus nuotrauka ko radinio vaizdai gniaužia kvapą: jie iš plačių pėda 1945–1965 metais“, na, ir pati naujausia negatyvų rinkinio, kuris apie aštuoniasdešimt knyga „Nemuno delta: penkių šimtmečių aki- metų ilsėjosi Kaune, Nacionalinio M. K. Čiur- mirka“, kurta 30 metų, rodo Kęstučio dvasią, lionio muziejaus saugyklose. Fotografuota buvo įklimpusią tarsi į medų Vakarų Lietuvoje.
Leidėjas Kęstutis Demereckas Frankfurto knygų mugėje 2002-aisiais metais pasitinka Poetą Marcelijų Martinaitį. A. Stanevičiaus Frankfurto knygų mugėje 2002 metais: Vilniaus meras Artūras Zuokas, leidėjai Saulius Jokužys ir Kęstutis Demereckas. A. Stanevi- nuotrauka čiaus nuotrauka 36 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 37 Gimė leidėjas Šilutėje, Klaipėdoje studijavo gelbėję ir tvarkę meniškąsias Klaipėdos kapines, laukė ir juo neatsidžiaugia Klaipėdos istorijos negatyvų archyvu – neįsivaizduoju, tik žinoda- lietuvių kalbą ir režisūrą. Humanitariniai pa- tarybiniai funkcionieriai jas sunaikino... tyrinėtojai: išeiviai padovanojo Ievos Simonaity- mas jo tvarkingumą spėju, kad jis jame nardo matai padėjo vis geriau fotografuoti, o azartą Gal iš protesto barbarų siautėjimui ir subren- tės bibliotekai turtingą vadinamąjį ADM archy- kaip protingasis delfinas vandenyne… Gal dar istorijos tyrinėjimams bus, ko gera, paskatinęs do Kęstučio Demerecko pašaukimas: gelbėti tai, vą: dokumentus, fotografijų albumus, knygas, padeda žmona Violeta. Ji matematikė, ji tiksli! Mažosios Lietuvos žinovas docentas Jurgis Ma- kas įmanoma, suteikti naujiesiems Klaipėdos žurnalus, paveikslus, metraščius. Vertingiau- Padeda ne vien beribėse negatyvų mariose, kur lišauskas, vadovavęs kursiniam darbui „Užrašai miesto ir krašto gyventojams istorinę ir kultūri- sios, nematytos nuotraukos ir atsirado popu- kas svarbiau jos sugebėjimai dirbti kompiuteriu. ant mažųjų architektūros (kapinių) paminklų nę atmintį, kuri, skaičiuojant metais, taip netoli. liariajame „Klaipėdos vaizdų albume“, kurio Jai kompiuteris nebuvo baisi naujiena, nes ta- Klaipėdos krašte“. Studentiškas darbas išaugo Jaunojo kraštotyrininko siekius skatino ir yra dvi laidos – lietuviška ir vokiška. Tikėtina, rybiniais laikais dirbo su ESM – elektroninėmis iki dvylikos tomų, kuriuose nufotografuoti išlikę nauji draugai Klaipėdos konservatorijoje, jos kad brangius fotoalbumų leidybos kaštus bent skaičiavimo mašinomis, kurios užimdavo vos ne Klaipėdos krašto kapinaičių paminklai ir užrašy- profesūra, vadovaujama Vytauto Jakelaičio, ku- iš dalies padeda susigrąžinti turistai iš Vokieti- sporto salių dydžio patalpas. ti tekstai nuo jų. rio nuopelnai Klaipėdos kultūrinimui ir lietuvi- jos, kurių, kaip jau esame pastebėję, vis mažiau. Mes su Kęstučiu galime pagal savo patirtį Apleistos, išdraskytos kapinės, dar taip nese- nimui yra didžiuliai. Tiksliau pasakius, vis mažiau tų, kurie domėtųsi įvertinti leidybos darbą rašant ranka, spausdi- niai buvusios švarios ir tvarkingos su daugybe Studijų metais pradėjęs dirbti Paminklų kon- protėvių gimtine, taigi ir knygomis apie ją. nant mašinėle, kuriai lietuvišką šriftą reikėjo pri- meniškų paminklų, kurių dar buvo užsilikusių, servavimo institute fotografu ir daugiau nei du Grįžkime į Frankfurto knygų mugę. Vieną lituoti, tekstų rinkimą švino garais alsuojančiu kėlė Kęstučio širdyje kultūros paveldo gynimo dešimtmečius fiksavęs Mažosios Lietuvos pa- popietę Kęstutis dingo kaip į vandenį, o vakare linotipu, nuotraukų klišių gaminimą cinkografi- jausmus. Tragiškoji Mažosios Lietuvos dalia minklus, šiandien K. Demereckas atestuotas kul- grįžo švytintis kaip Mėnulis. joje ir dabartinį patogumą, spartą ir kokybę dir- persekiojo kiekviename žingsnyje: vieni gyven- tūros paveldo ekspertas, tarptautinės paveldo – Žiūrėkit, ką antikvariatuose radau! bant kompiuteriais, skaneriais, skaitmeniniais tojai iš Rytų artėjant frontui buvo išvaryti hitleri- organizacijos ICOMOS narys, tad savo nuomo- Kęstutis ištiesė pluoštą atvirukų su ikikarinės fotoaparatais, spausdinant nuo ofsetinių plokš- ninkų, kiti pasitraukė į Vokietiją vėliau, kai juos nę gali paremti ir oficialiu savo statusu. Deja, ne Klaipėdos vaizdais. čių. išgąsdino tremtys į Sibirą ir kolūkinė santvarka. visada pagrįsta specialisto ir patrioto nuomonė Kuriame pasaulio mieste jis būtų, visų anti- Violeta Kęstučiui suteikia ne vien technolo- Atvykėliai įsikūrė paliktuose namuose, tačiau vertinama: pavyzdžiui, jau naujosios Lietuvos kvariatuose suranda Mažosios Lietuvos miestų ginį, bet ir dvasinį užnugarį: leidyba šiandien kapinių jie neprižiūrėjo, greičiau – grobė. Klai- laikais, kai pagrįstai tikėjomės dėmesio lietuviš- atviruką, knygą ar puošnią peleninę, užsklen- finansiškai ir emociškai sunki kaip ir Martynui pėdos miesto kapinės, turėjusios įstabių pamin- kajai kultūrai, Kęstutis Demereckas Klaipėdos džiamą butelį. Taip „Libra Memelensis“ leidy- Jankui, vis persekioja rizika įklimpti į skolas, klų šio krašto šviesuoliams, virto girtuoklių su- miesto valdžiai teikė daug projektų, programų. kloje susikaupė Mažosios Lietuvos ikonografijos patekti į visišką aklavietę. Štai šiandien, kai pa- eigų vieta, o ikikariniai antkapiai ėmė „puoštis“ Kadangi niekam Savivaldybės rūmuose to nerei- rinkinys. Tai ne vienas tūkstantis senų atvirukų, saulį siaubia koronavirusas, o visas valstybes raudonomis žvaigždėmis ir rusiškomis pavar- kėjo, Kęstutis suprato, kad verta susitelkti į isto- fotografijų, graviūrų, žemėlapių. Jų kolekcijos turi kaustyti karantinas, kas mūsų Lietuvėlėje dėmis: kolonistai nesivaržė laidoti artimųjų ant rinių knygų rašymą ir leidybą. papildymui Vilniaus antikvariatuose ieško sū- galvoja apie naujų knygų pirkimą, kai galva ne- anksčiau palaidotų klaipėdiškių palaikų. Užuot Pirmas kapitalinis darbas buvo parašytas su nus Kristijonas, o Kaune talkino duktė Aušra, išneša, už ką reikės nusipirkti duonos! Kęstučiui istorike Birute Serviene „Žvejyba pamaryje XVI– kai ten studijavo mediciną. Kauno antikvarinia- ir Violetai Demereckams gintis nuo bado, jei to XX a.“ (1998), po metų pasirodė pirma didelė K. me knygyne ji surado unikalią XIX a. Klaipėdos prisireiks, padės sodyba su daržu Rusnės saloje. Demerecko studija – „Klaipėdos uostas“, sulau- miestiečių mokyklos bibliotekos knygą anglų Kęstutis įsikūrė šalia savo brolio, namą atstatė kusi kelių leidimų. kalba. savo rankomis senuoju statybos būdu. Išėjo gra- Klaipėdos uosto istorija – tai paties miesto Kolekcionieriaus aistra labai pasitarnauja lei- žus kuršiškas namas, o tai ir privalu šio krašto istorija: jūrų prekyba, įvairių jūrinių valstybių dybai: skaitytojai teisėtai nori ne jau kelis kartus mylėtojui bei tyrinėtojui. pirkliai kūrėsi Klaipėdoje, pristatė iki šiol išsilai- matytų, o visiškai neregėtų iliustracijų. Ar aš tikrai Kęstučiui taip nieko ir nepavy- kiusių rūmų. Liko ir jų paskleista patirtis, įsikū- Surinkęs daugybę įvairiausių laikų atvirukų, džiu? nijusi uosto įrenginiuose. Labai svarių uosto plė- Kęstutis ir pats sėkmingai perkando šio nepa- Gerai pagalvojęs prisipažįstu: pavydžiu daili- timo darbų atliko Lietuvos specialistai nuo 1923 prasto žanro paslaptis. Sutikime, kad ne kiekvie- ninkės, profesionalios restauratorės Jolantos Ma- iki 1939 metų. Lietuviškais uosto rekonstrukcijos na gera nuotrauka gali tapti geru atviruku. Pusę žeikaitės.Tokio subtilaus fotoalbumo maketo, planais naudojosi ir tarybiniai uosto vadovai, amžiaus iš rankų nepaleisdamas fotoaparato, tokio kruopštaus fotografijų parengimo iš tiesų raudonu pieštuku užrašę nuorodų vertimus iš Kęstutis ir vaizdą atvirukui parenka kitaip, ir fo- pavydžiu... lietuvių kalbos į rusų... tografuoja kitaip. O kaip? Pabandykime ir mes Perskaitęs, ką parašęs, pats savęs klausiu: ar Kai 2002-aisiais Lietuva buvo garsiosios sukurti atviruką, kuris turi būti ir paprastas, ir Kęstutis Demereckas yra tobulas? Frankfurto knygų mugės viešnia, Kęstutis De- nepaprastas vienu metu! Leidėjas jis yra tobulas, o man daugiau nieko mereckas ekspozicijos salėje daugiausia iš visų Ką daro, kaip susitvarko Kęstutis su savo ir nereikia! lietuvių turėjo ką veikti: buvusieji Klaipėdos krašto gyventojai buvo apspitę jo leidinius, klau- sinėjo, dalijosi prisiminimais, graudinosi... Pra- rastoji gimtinė spaudžia ašaras iki pat Pasaulio pabaigos... Tada Kęstutis savo didžiojo „Klai- pėdos vaizdų albumo“ dar neturėjo, o kaip jis būtų tikęs! Su kiekvienais metais besidominčių Klaipėda žmonių Vokietijoje vis mažiau, nes jie nenumaldomai traukia pas Abraomą. Matyt, ši K. Demereckas pasirašo autografus. Algirdo Darongausko nuo- slinktis buvusiems klaipėdiškiams padėjo nu- trauka spręsti ir žengti itin reikšmingą žingsnį, kurio 38 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 39 įrengė Klaipėdoje registruota įmonė UAB „Ma- tėvynėje, tapusioje Sovietų sąjungos dalimi, o daris“. Darbai užbaigti 2019 metų spalį. Bendras dėl sovietinio režimo žiaurumo – kažkiek sveti- tako ilgis 0,5 km. Tako projektavimo ir įrengimo moje Lėnei. Vedžiodama po Bitėnų apylinkes so- darbai kainavo kiek daugiau nei 18 tūkst. eurų. vietmečiu Lietuvoje apsilankančius ir savo tėvų namų ieškančius bitėniškius, ji sakydavo: „Aš Knygos „Rojaus kelias“ perleidimas jums išsaugojau tėviškę“. Lėnė Grigolaitytė mirė 1995 metais, palaidota jaukiose Bitėnų-Užbičių Nepriklausoma žurnalistė ir kino režisierė kapinėse. Sodyboje ant Bitės upelio kranto tebe- Pietų Baltijos dvarai (II) vokietė Ulla Lachauer jau seniai domėjosi Ryt- gyvena Lėnės artimieji – vyresnioji dukra Biruta prūsių istorija. 1994 m. ji išleido knygą „Tiltai iš ir anūko Mindaugo šeima. Tilžės. Susitikimai su Prūsijos rytais ir Rusijos Lietuviškos knygos tiražas greitai pasibaigė ir vakarais“. Knyga „Rojaus kelias“ buvo išleista tapo tikru deficitu. Knygą buvo galima rasti tik 1996 m. Ji buvo tolimesnis šios temos pildymas bibliotekose, asmeninėse kolekcijose arba per- ir drauge naujas atradimas. Per bitėniškės lietu- skaityti internete. Mažosios Lietuvos (Rytprūsių) vininkės Lėnės Grigolaitytės-Kondratavičienės istorija žmones domino ir vis dar domina, čia jie prisiminimų atpasakojimą atsivėrę praeities is- atpažįsta savo likimus, o perskaitę knygą ir atvy- torijos horizontai atsigulė į nedidelio formato kę į Bitėnus tarsi naujai išgyvena buvusią tikrovę. Juozas Vercinkevičius knygos puslapius. Knyga tapo bestseleriu ne tik Žinodama šios knygos populiarumą ir siekdama Vilnius Vokietijoje, išversta į keliolika Europos kalbų, su Bitėnų kaimo ir Mažosios Lietuvos istorija su- tarp jų ir lietuvių. Baltų lankų leidykla pirmą pažindinti dar daugiau lankytojų, projekto „Pietų kartą šią knygą lietuviškai išleido 2001 metais Baltijos Dvarai“ iniciatyvinė grupė (iš Rambyno Tęsiame Rambyno regioninio parko direkci- Lietuvoje, su žymiomis asmenybėmis susijusias (vertėjas Eugenijus Lukašovas). RPD) nusprendė projekto metu pakartoti lietu- jos įgyvendinamo projekto „Pietų Baltijos dva- vietas dvaruose ir netoli jų. Taip pat šias vietas Savo pasakojime Lėnė atkuria krašto palei višką šios knygos leidimą. Leidybos teisę tikėtasi rai“ veiklų fiksavimą laike. 36 mėnesių projektas populiarinti pasakojant įdomias istorijas apie Nemuną panoramą: valstiečių ir žvejų darbus, gauti tiesiai iš knygos autorės Ullos Lachauer. Su įpusėjo. Daug prasmingų darbų jau padaryta. žmones. Nors Lėnė Grigolaitytė negyveno dvare, šventes, žmonių išgyvenimus, turgus. Ji pasakoja ja knygos perleidimo klausimas preliminariai jau prisiminimų knyga padarė ją įžymia ne tik Bitė- apie Antrąjį pasaulinį karą ir didžiąją emigraci- buvo aptartas 2015 metais, kai ji lankėsi Lietuvoje Takelis palei Bitę nuose, bet ir visoje Europoje. Vaizdžiai perteik- ją 1944-1945 m. Lėnės giminaičiams, draugams, ir Bitėnuose. 2019 metų pradžioje pradėjus kny- dama savo šeimos istoriją, lietuvininkų likimus, ji kaimynams išvažiavus į vakarus, ji paliko viena gos perleidimą, paaiškėjo, kad knygos perleidimo Rambyno regioninio parko direkcija dar 2003 atskleidė tiek Lietuvos, tiek kitų šalių skaitytojus metais drauge su Pagėgių savivaldybės adminis- sudominusią temą. tracija, įgyvendindama Phare projektą „Turizmo Projekto „Pietų Baltijos dvarai“ partneriai – infrastruktūros plėtra Rambyno regioniniame Rambyno regioninio parko direkcija – sugalvojo parke“, netoli M. Jankaus muziejaus, Bitėnuo- pritaikyti lankymui istorinį kaimo keliuką Bitės se, pastatė lieptą per Bitės upelį. Juo buvo gali- upelio pakrantėje, jungusį Jankų ir Grigolaičių ma pereiti į kitą upelio pusę ir, pasukus kairėn, sodybas. Jį bitėniškė Lėnė Grigolaitytė simbo- nueiti iki Kaskalnio – gražios kalvos, kur to pa- liškai vadino Rojaus keliu. Rengiant tvarkybos ties projekto metu buvo įrengta vieta apžvalgai darbų projektą (projekto autorius A. Vengris), į Vilkyškių kalvagūbrį ir Bitėnų apylinkes. Perė- nuspręsta istorinį keliuką sujungti su kitu per jus per upelį pasukti į dešinę tada dar nesiryžta, Bitėnus vingiuojančiu keliuku, kad lankytojai, nors iš istorinių šaltinių ir senų žemėlapių žinota, nieko netrikdydami, galėtų savarankiškai apeiti kad į tą pusę vedė gražus, medžiais apsodintas ratą aplink Bitėnų kaimo centrą ir grįžti prie M. kaimo keliukas, jo pašonėje glaudėsi kelių poka- Jankaus muziejaus. Naujame take ant ilgaam- ryje sugriautų sodybų likučiai. Keliukas vedė ir žių metalinių konstrukcijų įrengtas kietmedžio į Mindaugo Karklelio šeimos sodybą, aprašytą lieptas per Bitę, krypties rodyklės, du suoleliai, vokiečių žurnalistės Ullos Lachauer išleistoje bi- lieptas per griovą, du pasviri informaciniai sten- tėniškės Lėnės Grigolaitytės-Kondratavičienės dai – vienas apie lankytinus objektus Bitėnuose, prisiminimų knygoje „Rojaus kelias“. Knyga o kitas apie istorinę Bitėnų kaimo situaciją. Tako tapo tokia populiari, kad ją perskaitę ir į Bitėnus atkarpoje, kur anksčiau praėjimo nebuvo, iškirs- atvykę turistai iš Europos (daugiausia iš Vokie- ti menkaverčiai krūmai, sutankintas gruntas. Sti- tijos), norėdavo savo akimis pamatyti knygoje lingi suoleliai pastatyti regyklose į kitoje upelio smulkiai aprašytą vietovę. Deja, vietovė palei pusėje M. Jankaus muziejaus aplinkoje įreng- Bitę nebuvo pritaikyta pasivaikščiojimui. 2003 tą Mažosios Lietuvos paveikslų sodą. Einant m. pastatytas lieptas susidėvėjo ir sugriuvo... taku matyti vaizdingas, natūraliai vingiuojan- Viena iš idėjų rengiantis projektui „Pietų Balti- čio upelio slėnis ir pats Bitės upelis. Palei takelį jos dvarai“ buvo pristatyti turistams įdomias, la- auga įspūdingi senieji medžiai – tikrieji istorijos biau nutolusias nuo esamų turizmo taškų Vakarų ir dažnai tragiškų jos įvykių liudininkai. Taką Rojaus kelias-takelis prie Bitės 40 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 41 lietuvių kalba teisė visai neseniai yra perduota Lė- Dvarų situacija Rambyno regioniniame parke. nės Grigolaitytės anūko Mindaugo Karklelio šei- Kompleksiniai Šereiklaukio dvarvietės mai. Norėdama įgyvendinti užsibrėžtus projekto tyrinėjimai tikslus, Rambyno regioninio parko direkcijos ir projekto dalies vadovė D. Milašauskienė kreipėsi Planuojant projektines veiklas, siekta atkreipti į Karklelių šeimą siūlydama bendradarbiauti per- dėmesį į dvarus, jų būklę, istoriją, problematiką. leidžiant knygą „Rojaus kelias“. Buvo pasirašytas Projektu siekiama dvarus išryškinti istoriniame bendradarbiavimo susitarimas, vestos konsultaci- krašto ir valstybės kontekste, taip pat labiau pri- jos dėl knygos leidybos galimybių. Kiek anksčiau taikyti turizmui, kad žmonės ne tik iš Lietuvos, kreiptasi ir į „Baltų lankų“ leidyklą, kuri pirmoji bet ir iš kitų šalių lankytųsi, žinotų, domėtųsi organizavo šios knygos lietuvišką vertimą ir per- jų istorija. Rambyno regioniniame parke dvarų leidimą. Siekta gauti lietuvišką teksto variantą buvo keletas. Geriausiai išsilaikęs ir šiandien arba vertėjo kontaktą. Deja, nepavyko. Vėliau tvarkomas Vilkyškių dvaras, kurio dalį pastatų sužinota, kad pirmo lietuviško knygos vertimo valdo ir naudoja įvairiai paskirčiai Pagėgių sa- autorius yra miręs, todėl nuspręsta knygą versti vivaldybė. Pempynės dvaras turbūt labiausiai iš naujo. Pasirašyta vertimo paslaugos sutartis su sunykęs, pagrindinio gyvenamojo namo savi- vilniete vertėja Jovita Liutkute. Kadangi knygą ninkai – privatūs asmenys, nevisai pajėgia pasi- perleisti buvo numatyta iki 2019 metų pabaigos, rūpinti didžiuliu statiniu, todėl pamažu jo būklė vertimo terminai buvo labai glausti. Taip pat ir blogėja. Ūkiniai pastatai taip pat be realios prie- leidybos. O tai reikėjo padaryti itin kokybiškai. žiūros natūraliai nyksta. Juk negalėjo nei antrasis vertimas, nei pati kny- Istoriškai žymiausias, įdomiausias ir labiau- ga būti prastesnė už pirmąją ir nuvilti skaitytojus. siai nukentėjęs šiandien atrodo Šereiklaukio Ir Lėnės anūkas Mindaugas taip norėjo. Išversti dvaras. Norint atkreipti dėmesį į jo problematiką reikėjo atsižvelgiant į Mažosios Lietuvos istorijos, ir išskirtinumą, projektinės veiklos nukreiptos kultūros, tradicijų, kalbos ypatumus. Pagrindinei būtent į jį. Viena iš svarbiausių projekto veiklų, knygos vertėjai talkino dar viena vokiečių kalbos susijusi su Šereiklaukio dvaru, buvo 2019 me- ir istorijos žinovė Violeta Sprogytė. tais vykdyti kompleksiniai istoriniai tyrinėjimai, Renginio Šereiklaukio dvare metu koncertuoja R. Pilkionienė ir E. Norkienė. 2019 08 24 Nors ir nelengvas, rezultatas džiugino. Kalė- rengiantis jo eksponavimui, pritaikymo lankyti diniu laikotarpiu knygą gana sudėtinga buvo ir tobulinimui. 2019 m. pirmą pusmetį pasirašytos išspausdinti. Šio darbo ėmėsi Klaipėdoje įsikū- sutartys dėl taikomųjų archeologinių, istorinių ir rusi leidykla „Tabula Nova“. Rambyno regioni- dendrologinių istorinių želdynų tyrinėjimų Še- nio parko direkcija džiaugėsi rezultatu ir dėkojo reiklaukio dvare. leidyklos vadovui bei darbuotojams už kruopš- Archeologinius tyrinėjimus ėmėsi atlikti jau- tų, kokybišką darbą – puikų leidinį. Visų lauk- nas archeologas, dirbantis Tauragės krašto mu- tas, naujas, dažais kvepiantis „Rojaus kelias“ ziejuje „Santaka“, Darius Kiniulis. Jo užduotis, pirmą kartą visuomenei buvo pristatytas 2020 atliekant žvalgomuosius archeologinius tyrimus m. sausio 15 d. tradiciškai Rambyno regioninio XIX a. pab. – XX a. pr. buvusių dvaro rūmų vie- parko direkcijos Lankytojų centre vykusiame toje ir XIX a. pr. koplyčios vietoje, buvo patiks- renginyje, skirtame paminėti Mažosios Lietuvos linti ruošiamą eksponavimui Šereiklaukio dvaro sukilimo dieną. Rambyno regioninio parko di- struktūrą, apibendrinti tyrimų išvadas ir pareng- rekcija už bendradarbiavimą dėkojo Mindaugo ti medžiagą 2 stendams apie dvaro rūmus ir dva- Karklelio šeimai. Taip pat Giedrei Skipitienei, rininkų koplyčią Koplyčkalnyje. pateikusiai vertingų pastabų dėl teksto vertimo. Su „Lietuvos Arboristikos centru“ buvo pasi- Vienas iš projekto „Pietų Baltijos dvarai“ tiks- rašyta sutartis dėl Šereiklaukio dvaro istorinių lų – kuo plačiau skleisti savitą Rytprūsių isto- želdinių tyrimų, kurių metu reikėjo surinkti isto- riją, keitusią Bitėnų ir Rambyno žmonių gyve- rinius šaltinius apie šio dvaro želdinius, remian- nimus, sodybas, namus, likimus, tai pristatyti tis situacija natūroje, kiek įmanoma tiksliau iden- populiariai, patraukliai. Šiandien – tai vis dar tifikuoti parko istorinių želdinių erdvinę planinę įdomus turizmo traukos objektas Pietų Baltijos kompoziciją, išlikusius autentiškus elementus, regiono žmonėms, turistams. Knyga „Rojaus patikrinti vertingąsias savybes bei parengti iš- kelias“ susidomėjimą turėtų padėti išlaikyti dar vadas ir pasiūlymus dvaro želdinių išsaugojimo ilgai. Knyga perleista 3 tūkst. egz. tiražu. Ją ga- programai. lima gauti Rambyno regioninio parko lankytojų Su Mažosios Lietuvos istorijos žinovu, kraš- centre, Bitėnų centre veikiančiame M. Jankaus totyrininku Martynu Purvinu pasirašyta sutartis muziejuje ir pas Lėnės anūką bitėniškį Mindau- dėl Šereiklaukio dvaro istorinių tyrimų, kurių gą Karklelį. tikslas buvo istoriniuose šaltiniuose ištyrinėti ir Šereiklaukio dvare organizuotas renginys, 2019 08 24 42 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 43 aprašyti Šereiklaukio dvaro geografinės padėties kai Rambyno regioninio parko bendruomenė įtaką dvaro raidai, išanalizuoti istorinę, ekono- tradiciškai išlydi gandrus, šventė buvo kitokia minę, politinę dvaro raidą nuo jo įsikūrimo iki – puošnesnė nei įprastai, joje buvo daugiau ju- šių laikų, atskleisti dvaro savininkų ir valdyto- desio, daugiau svečių, nematytų veidų. Be par- jų gyvensenos įtaką krašto istorijai, taip pat at- ko direkcijos darbuotojų, šereiklaukiškių, kitų skleisti dvaro statinių architektūros išskirtinumą parko kaimų gyventojų į Šereiklaukį tądien su- bei pateikti išvadas ir pasiūlymus dvaro saugoji- gužėjo žygeiviai iš Tauragės, kitų Lietuvos vie- mui ir eksponavimui. tovių, panorę atidžiau ir pėsčiomis pasižvalgyti Šie kompleksiniai tyrinėjimai vyko apie pus- po dvaro apylinkes. Atvyko projekto partneriai metį ir baigti 2019 metų ketvirtą ketvirtį. Jų me- iš Klaipėdos universiteto, Šilutės muziejaus. džiaga papildė Rambyno regioninio parko di- Renginį organizavo Pagėgių kultūros centras, rekcijos duomenų bazę, o išvados ir pasiūlymai o jį vedė aktorius ir režisierius Petras Venslovas; pasitarnaus tolimesniam Šereiklaukio dvaro ir jo apie dvarų kultūrą ir tradicijas pasakojo, žaidi- aplinkos saugojimui, tvarkymui, eksponavimui, mus organizavo Šilutės krašto muziejininkė In- turistinio patrauklumo didinimui. Tyrimų me- drė Skablauskaitė, dvaro šokius šoko Pagėgių džiagą galima rasti Rambyno regioninio parko šokių kolektyvas, skambėjo dvaro muzika, ari- direkcijos internetinėje svetainėje www.ramby- jos, eilės. Ką tik dvare tyrimus baigęs archeolo- noparkas.lt . gas Darius Kiniulis pristatė įdomiausius savo radinius, parko direkcijos kultūrologė Giedrė Pietų Baltijos dvarų festivalio repeticija Skipitienė, vesdama ekskursiją, apie šį dvarą bei jo valdytojus papasakojo visokių įdomybių. Še- Viena iš Interreg V-A Pietų Baltijos ben- reiklaukio dvaro šeimininkės paruošė šventinį dradarbiavimo per sieną programos projekto pavakarių (Palaunagės) stalą su tradiciniais val- „Dvarų paveldo vertės didinimas per turizmo giais. plėtros priemones Pietų Baltijos regiono kaimo Tai buvo lyg repeticija prieš planuojamą tikrą- Projekto partnerių susitikimo dalyviai prie Christinehof dvaro, Švedija 2020 02 19 vietovėse“ (trumpiau „Pietų Baltijos dvarai“) jį Pietų Baltijos regiono dvarų festivalį, turėjusį veiklų – visame Pietų Baltijos regione suor- vykti 2020 vasarą. Deja, pandemijos situacija pla- ganizuoti vasaros dvarų festivalį, skatinantį nus koregavo ir festivalį pastūmėjo į 2021 metus. šiuos dvarus lankyti, naujai pažinti. Toks fes- tivalis vyks ir vakarų Lietuvos dvaruose, taip Šereiklaukio dvaro eksponavimas pat Rambyno regioniniame parke. 2019 m. rug- pjūčio 24 d. Šereiklaukio dvare tarsi padaryta Šereiklaukio dvaras išskirtinis tiek savo isto- įžanga į šį festivalį. Šv. Baltramiejaus dieną, rija, kurią dar kartą labai aiškiai atskleidė 2019
Radiniai aptikti Šereiklaukio dvaro rūmų vietoje, 2019 m. vasarą vykdant archeologinius tyrinėjimus Projekto partnerių susitikimo dalyviai Rambyno regioniniame parke, svečių namuose „Senasis Rambynas“, 2019 09 10 44 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 45 metų tyrinėjimai, tiek ir dabartine apverktina parke ir iki šiol rūpinasi minimalia dvaro aplin- situacijose. Rambyno regioniniame parke toks padeda aktyviai veikianti nevyriausybinė orga- situacija, kuri visiems labai akivaizdi. Istorijos, kos priežiūra (finansuoja šienavimo darbus, ku- susitikimas įvyko 2019 rugsėjo 10-12 dienomis. nizacija, vienijanti dvarų savininkus ir valdyto- dvaro savininkų ir valdytojų gyvenimo užmo- riuos vykdo Rambyno RP direkcija). Tai, žinoma, Gausi partnerių dalyvių grupė iš įvairių valstybių jus. Dvarų naudojimo formos Švedijoje pačios jų, veiklos ir tikslų, želdinių ir statinių projek- formuoja minimalų tvarkingumo įvaizdį. Bet susitiko Lietuvoje – Rambyno regioniniame par- įvairiausios. Viena aišku, kad dvarai gyvi ten, tavimo, pastatų architektūros apimtys, mastai tam, kad dvaras būtų plačiai žinomas ir gausiai ke. Bardėnų kaime įsikūrusiuose svečių namuose kur yra gyvi ir aktyvūs jais besirūpinantys žmo- ir didingumas ypatingai kontrastuoja su tuo, lankomas, taptų rimtu turizmo objektu ne tik „Senasis Rambynas“ dalyviai iš Vokietijos, Len- nės, kur teikiamos paslaugos, o jų uždirbamos ką dabar matome. O paminklinis dvaro statusas Rambyno regioniniame parke, Pagėgių krašte, kijos, Švedijos, Danijos, Rusijos ir Lietuvos tris lėšos naudojamos dvarų pastatų priežiūrai ir iš- kontrastuoja su realia jo būkle. Trumpai apibū- Lietuvoje, bet ir plačiau – reikia žymiai daugiau. dienas įtemptai dirbo. Plenariniai posėdžiai vyko laikymui. Verslas yra daugelio dvarų gyvavimo dinant, tai buvęs vienas didžiausių, ekonomiš- Tam tikri žingsniai turistinio įvaizdžio kūrimo rugsėjo 10 ir 12 dienomis, o rugsėjo 11 d. susi- ir klestėjimo prielaida. kai ir politiškai stipriausių dvarų Rytprūsiuose, link yra planuojami daryti ir projekto „Pietų Bal- tikimo dalyviams buvo suorganizuota pažintinė dešiniajame Nemuno krante. Labai nukentėjęs tijos dvarai“ metu. 2020 metų pradžioje pasirašy- išvyka po Rambyno regioninio parko gražiau- Pabaigai per abu paskutiniuosius pasaulinius karus. So- ta sutartis dėl Šereiklaukio tvarkymo ir pritaiky- sias lankytinas vietas: Šereiklaukio ir Vilkyškių vietmečiu paverstas kiaulių kompleksą ir žolės mo lankyti projekto parengimo. Suprojektavus dvarus, projekto lėšomis tvarkomą Bitės upelio Projektas „Pietų Baltijos dvarai“ įpusėjo. Daug miltų agregatą aptarnaujančių žmonių gyvenvie- turėtų vykti minimalūs dvaro aplinkos tvarkymo pakrantę, Rambyno regioninio parko lankytojų veiklų jau įgyvendinta, kitos tęsiamos, dar kitos te. Po 1990 metų privatizuotas, išdalinant daugelį darbai, leisiantys sudėti akcentus svarbiausiose centrą bei vietas, kur projekto metu bus įrengti pradėtos, likusios tik planuojamos. Gyvenimas dvaro pastatų atskiriems asmenims, buvusiems vietose ir padaryti dvarą patrauklesnį, įdomesnį informaciniai įrenginiai (kubai) apie Pietų Balti- atneša savo korekcijas ir į veiklas vykdančių gyventojams, kiaulidžių darbuotojams. Ir toliau lankymui. Dar iki projekto pabaigos turėtų būti jos regiono dvarus ir šį projektą. Pertraukų metu žmonių gyvenimus. Rambyno regioninio parko grobstyti, griauti teisiškai neįregistruoti dvaro parengta novatoriška šio dvaro pritaikymo turiz- tarp ganėtinai įtemptų plenarinių posėdžių ir direkcijos projektinėje komandoje nuo vasario pastatai. Likusių būklė kasmet blogėja dėl gy- mui studija, leisianti į dvaro paveldą pažvelgti konsultacijų dalyviai mėgavosi „Senojo Ramby- mėnesio nebedirba Giedrė Skipitienė. Ji buvo ventojų abejingumo ar prastos ekonominės pa- nauju kampu. no“ teikiamomis apgyvendinimo ir maitinimo atsakinga už projekto renginius ir leidybines dėties, taip pat dėl to, kad nemažai privatizuotais Šereiklaukiui kiek nepasisekė. Čia dar nėra paslaugomis, natūralia sodybą supančia gam- veiklas. Nebus lengva pakeisti kultūriškai pasi- butais paverstų patalpų savininkų yra emigravę nei viešbučio, nei restorano paslaugų, koncertų tine aplinka, autentiškomis išsaugotos senosios kausčiusią, ilgametę patirtį turėjusią specialistę. ar išvykę gyventi kitur. Šie butai tiesiog tušti, salių, bibliotekų, muziejų, bendruomenių namų, mokyklos sodybos detalėmis, šeimininkų Aušri- Antra vertus, bet koks judėjimas turi savo pozi- šalti ir negyvenami. Šereiklaukio dvarui pamin- kuo gali didžiuotis nemažai kitų dvarų Pietų Bal- nės ir Ramūno Čepų svetingumu. Suprantama, tyvių pusių – likusieji labiau susikoncentruoja, klo statusas suteiktas 2010 metais. tijos valstybėse ar net Lietuvoje. Esant tokioms visiems didelį įspūdį paliko Šereiklaukio dvaro pagalvoja, ką gali padaryti kitaip, geriau, grei- 2008 metais, Rambyno regioninio parko di- paslaugoms, dvaras tampa gyvas. Ten žmonės kontrastai, Rambyno kalno didingumas, vis dar čiau. Gal ir naujas specialistas – projekto koman- rekcijai organizuojant, dvarvietėje išvalyti iš- važiuoja ne tik apie istoriją sužinoti, ne tik dva- autentiška Vilkyškių miestelio urbanistika ir ki- dos narys – dar turės progos šio projekto darbo grobstytų, apgriautų kiaulių komplekso pastatų ro kraštovaizdyje pasivaikščioti, bet ir mėgaujasi tos parko įžymybės. baruose sužibėti ir atsiskleisti. Projekto veiklas likučiai, o atidengti buvusių dvaro ūkinių pas- teikiamomis išskirtinėmis nakvynės ar maitini- Švedijoje patirtis buvo kiek kitokia. Partnerių paveikė ir vadinamoji koronaviruso pandemija. tatų pamatai konservuoti. Tais pačiais metais mo paslaugomis dvarų aplinkoje. susitikimas vyko seniausiame Švedijoje aukš- Karantino sąlygomis dirbti žymiai sudėtingiau, Pagėgių savivaldybės administracija tvarkė, at- Šereiklaukis to kol kas neturi. Čia net mažos čiausios klasės viešbutyje „Continental“, Ysta- dirbant nuotoliniu būdu sunkiau užtikrinti tie- naujino dvaro parko tvenkinių sistemą, atstatė arbatinės ar bandelinės nėra. Tiesa, yra mažytis do mietelyje. Įtemptą plenarinių posėdžių lai- sioginę greitą komandos narių komunikaciją, didžiojo malūno tvenkinio vandens lygį, atliko visuomeninis muziejus. Ir tai teikia vilties! Gal- ką gaivino viešbučio svečiams teikiamos laiko kuri, vykdant projektą, kartais tiesiog būtina. Iki minimalius tvarkymo darbus Šereiklaukio dvaro būt kada nors ir čia turistai galės apsistoti pus- patikrintos įvairiapusės aukštos kokybės vieš- 2020 liepos 1 d. Pagėgių savivaldybėje atšaukti dieniui, nakčiai, o ne tik apsižvalgyti pravažiuo- bučio paslaugos. 2020 m. vasario 19 dieną prii- vieši renginiai, dėl ko neįvyks Rambyno Joninių dami... mančioji šalis – Culture Association Christinas laikotarpiu planuoti pietų Baltijos dvarų festiva- Šio projekto metu bus siekiama patrauklumą Wänner – suorganizavo susitikimo dalyvių turą lio renginiai Lietuvoje. didinti naujomis, moderniomis, geras emocijas per žymiausius regiono dvarus ir pilis. Stebino Bet kažkaip bus. Gal net geriau. To ir palinkė- žadinančiomis priemonėmis. išsaugoti dvarų statiniai, prižiūrėti želdiniai, iš- sime projektą įgyvendinančiai Rambyno regioni- vystytos turistinės paslaugos. Dvarams gyvuoti nio parko direkcijos komandai.
Dalinimasis patirtimi – reguliarūs Straipsnyje naudotos nuotraukos iš Interreg projekto „Pietų Baltijos dvarai“ duomenų bazės visų partnerių susitikimai
Dar viena projektinė veikla – tai reguliarūs visų partnerių susitikimai vis kitoje šalyje, vis kitoje vietoje. 2019 metų rugsėjo mėnesį toks visuotinis projekto „Pietų Baltijos dvarai“ par- tnerių susitikimas įvyko Lietuvoje – Rambyno regioniniame parke, o 2020 metų vasarį – Šve- dijoje. Patirtis labai skirtinga, bet labai įdomi ir naudinga. „Šios informacijos turinys yra tik autoriaus atsakomybė ir jokiu būdu negali būti laikomas atspindint Interreg programa – tai bendradarbiavimo Europos Sąjungos, Vadovaujančiosios institucijos arba Pietų Baltijos pasienio bendradarbiavimo programos programa. Susitikdami, dalindamiesi informacija 2014–2020 m. Jungtinio sekretoriato požiūrį“ Profesorius R. Povilanskas Rambyno regioniniame parke vyku- įvairių šalių partneriai perima ir perduoda vie- siame partnerių susitikime pristato turistines galimybes Nemu- nu atkeliauti iki Rambyno. ni kitiems savo patirtį, gali ją pritaikyti naujose Šaltinis – Voruta, Nr. 2 (868) Užs. Nr. 02 46 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 47
Gyvenimas – tai daugybė durų, pro kurias užeiname ir išeiname. Miko Riminenas
Senosios Tilžės durys
Anželika Špiliova Tilžė
Atėjau į pasaulį buvusioje Lindenštrasėje, Dabar muziejinėmis vertybėmis laikomi mus name su aukštu prienamiu, kurio fasade tarp pasiekę senovinių medinių durų egzemplioriai įmantrių dekoro detalių neryškiai buvo matyti priskiriami XIX a. 9 deš.–XX a. 4 deš. laikotarpiui. data – „1900“. Sudėtingame kartuše įkomponuo- Susitikimas su jomis – visada stebuklas. Juk net tą paslaptingą monogramą „M“ įminiau gerokai labai susidėvėjusios jos yra tikri dekoratyvinio vėliau – tas namas priklausė miesto patarėjui, pa- taikomojo meno kūriniai, turintys savarankišką varde Mertinsas. Tulpėmis puoštomis konsolėmis meninę vertę. Keičiant duris, viršulangiai dažnai ir voliutomis įrėmintas įspūdingas portalas, vai- lieka nepaliesti. Netgi iš jų galima spręsti apie bu- nikuotas trikampiu sandriku su jame patalpintu vusį durų grožį: ant jų likę raižiniai, facetuoti sti- kaducėjumi, kėlė pagarbą. Užkėlęs virš įėjimo ste- klai. Apipavidalindami duris Tilžės meistrai dirbo buklingą Hermio lazdą, savininkas ne tik išskyrė „lėtai, jausmingai, aiškiai“ ir su lakiausia vaizduo- namą iš kitų, padarė jį įsimintiną, bet ir užšifravo te, juk čia mokėjo vertinti kokybę ir individualų pranešimą visiems namo gyventojams, linkėda- požiūrį – durys turėdavusios būti namo „vizitinė mas geros kaimynystės – juk kaducėjus geba su- kortelė“. Namo fasado dekoras didžiąja dalimi taikyti, vienyti ir suteikti pusiausvyrą priešingy- lemdavo durų kompoziciją, kurios kiekviena de- bėms, taip pat saugoti nuo apgaulės ir gudrybių. talė būdavo parenkama neatsitiktinai. Taip namas man pasakojo savo istoriją palaipsniui Įvairiausius architektūrinės plastikos elemen- atsiverdamas kaip knyga. tus – sandrikus, girliandų raižinius, voliutas, ro- Namas kasdien mane pasitikdavo paduodamas zetes, kriaukles, jonikus – galima aptikti ir durų savo grublėtą „ranką“ – vientisa bronzinė ranke- apipavidalinime – jie skamba unisonu. na, atkartodama portalo kontūrus, buvo riesta ir Vienas ryškiausių Tilžės meistrų gamintų durų užbaigta voliuta. Vos pasukta ji atverdavo masy- pavyzdžių dar neseniai buvo Lenino gatvėje (ул. vias ir patikimas duris, tokio pat garbaus amžiaus Ленина, 10) esančio 10 namo durys – buvusioje kaip pats namas. Kartą namo rankena dingo, ir jis pirklio Franco Franko viloje, kuri buvo pastatyta nebegalėjo su manimi sveikintis kaip anksčiau... O 1887 metais ir dabar yra kultūros paveldo objek- vėliau nugrimzdo užmarštin ir durys, jas pakeitė tas. Durys įstatytos į pailgą arkinę angą, viršutinę neišraiškingos, metalinės, iškart sugriaudamos di- jų dalį vainikuoja pusapvalis sandrikas, virš ku- dingo portalo harmoniją. rio pusapskritėse grotose su į centrą nukreiptomis 2010 metais pradėti Sovetsko fasadų remontai smailėmis įkomponuotas apskritas langas. Durų nuteisė myriop dešimtis niekuo nenusikaltusių varčiose esama stiklo intarpų: apvalių viršutinėje Tilžės durų, staiga taip spėriai pradėjusių nykti dalyje ir stačiakampių per vidurį, pastarieji deko- kaip lapai rudenį. Jos be gailesčio keičiamos kaž- ruoti kaustytomis grotelėmis. Dvi girliandos, kurių kokiomis beveidėmis, nes tai kur kas paprasčiau ir viena apversta, tarsi rėmuose patalpintos į du kva- pigiau nei restauruoti autentiškas duris – štai toks dratinius rėmtarpius. Durys išdailintos daugybe negailestingas požiūris. smulkių detalių, atkartojančių barokinės plastikos Tilžės gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų durys, turinčios išliekamąją istorinę vertę. A. Špiliovos nuotraukos 48 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 49 prisodrintą pastato fasadą. Svarbus durų aksesua- ras – pora bronzinių, augaliniu ornamentu papuoš- tų rankenų. Pastato, esančio Lomonosovo g. 20 (ул. Ломоносова, 20), durims šimtas dvidešimt ketveri metai! Namo statybos metai matomi tarp fantazinių moderno stiliaus raižinių ant durų, kurių paviršius gausiai dekoruotas lyromis, smailėmis, rozetėmis. Vienas didžiausių Tilžės pastatų – princo Al- brechto Prūso lietuvių dragūnų pulko kareivinės, įkurtos netoli stoties, Raudonosios armijos gatvėje (ул. Красноармейская), pastatytos 1887 metais, išsiskiria iškilmingu paradiškumu. Dvi kolonos ant pjedestalų laiko pusapskritį skliautą. Kapite- liai papuošti ąžuolo lapais – neatsiejamomis kari- nės atributikos detalėmis, kurios simbolizuoja at- kaklumą ir drąsą. Viršutinėje didelių durų dalyje įtaisyti siauri gotikinio stiliaus langeliai. Tilžės „počtamto“ pastatas buvusioje „Hohe Strasse“ (liet. Aukštoji g., dabar Pergalės g. 12, rus. ул. Победы, 12), numanomai sukurtas pagal ar- chitekto K. F. Šinkelio projektą, beveik du šimtus metų tarnauja pagal paskirtį. Jis buvo pastatytas 1835 metais išlaikant paprastus ampyro bruožus. Pašto portalas išskirtas dviejų konsolių palaikomu stačiu sandriku. Durų viršulangis turi geometrinę rėmų schemą. Šioms durims išskirtinumo sutei- kia varčios su stiklo intarpais, įtaisytos kaustytose grotose su stilizuotais lakštinio plieno prūsiškais ereliais, atliktais ažūro technika. Pašto kaimynystėje stovi, deja, apleistas ir griū- vantis nuostabus statinys, kuriame buvo įsikūrusi Kultūros ir menų kolegija, uždaryta 2012 metais. 1909 metais pastatytame name su akmeniniais or- namentais puoštais balkonais veikė pirmasis Til- žės kino teatras „Luise Kino“ ir privati prekybos mokykla, taip pat buvo nuomojami butai. Pastato durys buvo priderintos prie virš jų iškelto gotiki- nio ažūrinio frontono, stiklinė jų dalis raštais pa- dalinta į mažus įvairių formų langelius. Smailieji portalų skliautai yra būdingi Tilžės pseudogotikos stiliaus pastatams, tarp kurių bu- vusi bažnyčia „Kreuzkirche“ (liet. Kryžiaus bažn.), abu 1 gimnazijos korpusai, 10 licėjus, miesto ligo- ninė. Deja, ne visur išliko originalios šių pastatų durys, bet kai kurios vis dėlto sugebėjo sulaukti mūsų dienų sveikos ir gyvos. Ilgus dešimtmečius pagrindinis buvusios kurčiųjų mokyklos, o dabar 10 licėjaus portalas Burovo gatvėje (ул. Бурова) buvo uždarytas, įėjimas į pastatą, bulgakoviškai sakant, buvo nuo kiemo. Autentiškos durys buvo neliečiamos, kas ir padėjo joms gerai išsilaikyti ir staiga iškilmingai pasirodyti visu grožiu. Tilžės gyvenamųjų ir visuo- Pirmu numeriu Teatro gatvėje (ул. Театральная, meninių pastatų durys, tu- 1) pažymėtas Tilžės teismo pastatas buvo pasta- rinčios išliekamąją istorinę vertę. A. Špiliovos nuotrau- tytas 1868 metais. Plačiai išskleistas pagrindinis kos 50 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 51 statinio fasadas, jo įėjimas papuoštas portiku, ku- retenybes kaip dekrotuarai ( pranc. decrottoir) – ris užsibaigia balkonu. Pusapskričiai portiko arkų prietaisus, skirtus nusivalyti purvą ir sniegą nuo skliautai turi ryšį su romaninio stiliaus langų ir avalynės. Tai į žemę įkalta arba prieangyje įtaisyta durų angų kontūrais. Į pastatą veda trejos pailgos metalinė sąvara su kilpomis. Nuo XVIII a. vidurio durys, papuoštos apvalintais rėmais. jais pradėta aktyviai naudotis Europos miestuose, Barokinio portalo apipavidalinimo pavyzdį ga- jie greitai tapo madingi. Apie pasibaigusią epochą, lima pamatyti adresu Darbo g. 2 (ул. Рабочая, 2). kai pasaulyje buvo įprasta bendrauti epistoliniu Durų anga įrėminta piliastrais ir frontonu, kuriame būdu, primena kai kurių durų plyšiai laiškams. įtaisytas nulipdytas kartušas su stilizuotais akanto Gerą pavyzdį to, kad remontuojant fasadą vis Akordai amžinybės tylai lapais ir maskaronu voliutų užraitų apsupty. dėlto galima išsaugoti senas duris, rasime adre- Ko gero, vieną elegantiškiausių moderno epo- su Lomonosovo g. 8 (ул. Ломоносова, 8). Portalą chos portalų Tilžėje galima rasti adresu Gorkio g. daro puošnų piliastrai korintiniais kapiteliais ir 1 (ул. Горького, 1). Kadaise agentui Heinrichui pusapskritis sandrikas, kurio viduryje įtaisytas Linkei priklausiusio butų nuomai skirto namo kartušas, o kraštuose – du gausybės ragai – sim- portalas, išskirtas piliastrais ir dviem maskaro- bolis, pasiskolintas iš senovės graikų mitologijos, nais, kurie, mano nuomone, yra improvizacija kurioje jis priklauso ožkai Amaltėjai. Dzeusas ra- Uroboro, seniausio žmonijai žinomo simbolio, gui suteikė stebuklingą galią dovanoti jo turėtojui tema. Į žiedą susirangęs drakonas, kandantis sau viską, ko šis panorės. Gausybės ragas – tai alego- į uodegą, – sakralinis ženklas turintis daug reikš- rija apie turtą ir laimę, vadinasi, ir geras ženklas mių. Jis traktuojamas kaip amžinybės ir begaly- namo gyventojams. bės, cikliškos gyvenimo prigimties simbolis, kai Tilžės durys – tai išradingai nutapytos drobės, kaitaliojasi kūryba ir naikinimas, gyvenimas ir subtilios meistrystės, vaizduotės, estetikos objek- Netektis mus sustabdo tarsi netikėtai vėjo už- mirtis – savotiška nuoroda apmąstyti durų temą tai, kuriuose susipynė žmonių likimai ir susto- verstas Dž. Keruako knygos „Kelyje“ puslapis. kaip tam tikrą ribinę erdvę tarp pasaulių. jo laikas. Staigus jų dingimas iš miesto erdvės ir Imi ir pagalvoji, kad pasaulyje egzistuoja tam tikra Nedidelis pastatas Lenino g. 17 (ул. Ленина, suvokimas, kokios jos vertingos, pažadino idėją žmonių rūšis, paženklinta vienatvės antspaudu, 17) turi architektūrinio žavesio. Pakutiniame XIX bent jau sudokumentuoti iki šių dienų išlikusius rodanti gilesnį nei įprastai šių žmonių pasaulio a. deš. pastatytame name esama moderno bruo- egzempliorius. Pernai viešų paskyrų pavidalu so- suvokimą, norą pažinti gamtos ir žmogaus darnos žų: erkeriai, aptakūs frontonų kontūrai su liu- cialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „ВКонтакте“ paslaptis. Tie žmonės išorės nuomonei turi visišką karnų ovalais, po jais – reljefiniai užrašai „Villa pasirodė projektas „Senosios Tilžės durys“ – tai atsparumą, kuris leidžia jiems išlikti nepriklauso- Sonne“ (liet. „Saulės vila“), „Villa Stern“ (liet. Vila savitas durų fotoportretų archyvas, kuriame, tu- mais. Nesuklysiu pasakęs, kad „bitnikų“ ir „pa- „Žvaigždė“), netyčia pasirodę iš po tinko sluoks- ristų patogumui, nurodyti jų adresai ir vietos lūžusios kartos“ istorijos pasakotojų yra daug, ir nio po to, kai buvo atliktas fasado remontas. Du „Google“ žemėlapyje. beveik visi, pūsdami dulkes nuo senų vinilo plokš- pastato įėjimai įrėminti storose sienose. Įėjimas į Norisi tikėti, kad senosios Tilžės durys nebus telių ir sukdami jas ant patefonų, prisimena tuos „Žvaigždės“ vilą nuves mus prie lietuvių kultū- prarastos negrįžtamai. Juk, turint nuotraukas, du- laikus, kai Lietuvoje Liuksemburgo radijo stotis rai svarbių durų – prie durų, už kurių 1933–1944 ris galima restauruoti. Jos, žinoma, nebebus origi- buvo bene vienintelis muzikinis ryšys su vakarais metais vyko filosofo ir rašytojo Vilhelmo Storosto nalas, bet tikrai padės formuoti miesto aplinką. Ir ir ten egzistavusia muzikine kultūra. Yra žmonių, Vydūno gyvenimas. tepadeda mums Janas – visų pradžių, durų, įėjimų kurie prisimena tuos laikus, kai, leisdami laiką Prie įėjimų durų dar galima pamatyti tokias ir išėjimų dievas! pievose prie Nemuno, Dubysos slėniuose, prie Aukštaitijos ežerų ar Kuršių nerijos, miškuose įsi- jungdavo radijo imtuvą ir laukdavo naujos „The Beatles“ ar „Rolling Stones“ dainos. Kas turėdavo muzikinę klausą, paimdavo į rankas gitarą ir pra- Romas Žvaigždinas. A. Didžiulio archyvo nuotrauka dėdavo muzikuoti, kaip tai padarė šviesaus atmi- nimo klaipėdietis Romas Žvaigždinas. Atmintyje liks jo gitaros skambesys ansamblyje „Nemuno žiburiai“, pakaitiniai pagrojimai „Prognozėje“, vynmedžiu. Romas perbrauks gitaros stygas ir paskutiniai koncertai operos solisto Rafailo Kar- nuskambės dangaus platybėse akordai amžiny- pio projekte „Didžiulis karpis“. Dabar, kai Romo bės tylai. Paskui pažvelgsime į Romo gyvenimo jau nebėra, kaip pasakytų jo bičiulis Algis Didžiu- paraštėse užrašytus tekstus, kurie pabirs mūsų lis, galime tiesiog susėsti ir tylėti. Ir visiems bus gyvenimo sodų pievose, kaip ką tik nukritusios patogu, nes žinosime, kad Romas į Anapilį išėjo rasos perlai. Nepulkime tų tekstų vertinti, dėlioti tyliai ir ramiai, tarsi būtų užmigęs stotelėje „tran- į poezijos vertybių lentynas, tiesiog žiūrėkime į zuodamas“ į Vudstoką. Ateis laikas, kai visi mes juos kaip į mintis, gyvenusias šalia Romo ir jame sugulsim po žvaigždėmis. Jei Rojaus ar Skaisty- iki paskutinio atodūsio. klos soduose sutiksime Romą su gitara rankoje, prisėsime po išminties žiedais prasiskleidusiu Eugenijus Skipitis 52 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 53
Romas ŽVAIGŽDINAS
Skaistus saulėlydis – Debesų šešėliai... Rusenimas į Nebūtį... * * * Baltas mėnulio trobesys – Dangaus puošmenos Klaipėdos Pražilusi mėnesiena... Šlamėjimas šermukšnio delnuose... (Memelio) aukštaskraidžiai. * * * Atsisveikinimo pauzė – Rankų sutuoktuvės... Balandžių veislės sukūrimo 100-čiui Žvilgsnių bučinys... * * * Čiulbanti vandens lelija – Gulbės šventykla... Nendrių lūšnelė... Egidijus Bacevičius Klaipėda Idealų* * piramidės* – Tiek daug dieviško žavesio... Tiek daug nežemiškos išminties... Kraštovaizdžio žymuo pusiau laisvos „dangaus vištelės“, – rinktinis pasi- * * * turinčiųjų stalo patiekalas, papildantis kasdieninio Amžinybė – Šiandien dažno Suvalkijos kaimo ar Mažosios maisto įvairovę ir nepamainomas per sunkmečius. Laikas nuo laiko Lietuvos miestelio vaizdas yra nepilnas be dangaus Rubuiliai miško karveliai keršuliai gaudyti ir me- Atvyksta nauji Atspalviai... žydrynėje ratus sukančių balandžių. Būtent šie so- džioti pramaišiui su kurapkomis bei slankomis di- * * * džiaus paukščiai iškyla ilgesinguose mūsų senelių džiausio jų įmitimo metu, t. y. rudenį. Balandėliai Kelio pradžia – ir tėvų vaikystės prisiminimuose, balandžių veislė yra europietiškos virtuvės kultūros dalis. Nematomi posūkio ženklai... įkūnijusi gimtinę, kraštą, šalį mylinčių balandinin- Nesuvoktas kelionės tikslas... kų siekius ir viltis. Akiai pamaloninti * * * Kalnai – „Bulundėliai ant stalo“ Balandžiai auginti akiai pamaloninti: žavėjo Visi slėniai auštant jų skrydžio lengvumas ir veržlus polėkis. Laisvo Spindi mėgstamais rūbais... Veislinės balandininkystės ištakomis reiktų lai- pinigo turintis miestelėnas dalį išlaidų skyrė ba- * * * kyti balandžių gaudymą maistui. Balandžiai, buvę landžiams auginti. Išskirtinų savybių paukščiai Išpažinties puslapiai – Nuėję ilgą kelią, Žodžiai tampa Gyvenimu... * * * Kritikos ženklai – Viena užuomina pakeičia Visą gyvenimo paveikslą... * * * Begalybės trupinėlis – Nemažai vietos užima Išblukęs hieroglifas... * * * Auksinė žuvelė – Nesustabdomas laukimas... Aukso vidurio farvateris... * * * Pasakų namelis – Vaikystės užmiršti žaidimai... Naujas vertybių lygmuo...
Dėl grakštaus ir lengvo polėkio veisiamas Klaipėdos aukštaskraidis. Klaipėdos aukštaskraidžių balandžių augintojų draugijos (SZG Iliustracija panaudotas E. Žvaigždino tapybos darbo fragmentas Memeler Hochflieger) nuotraukų rinkinys. 54 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 55 branginti ir buvę šeimininko, sodžiaus vertybė. vokiečių aukštaskraidžių balandžių (Deutschen Sparnuotosios garsenybės buvusios dvarelių ir Tümmler) veislės.4 Su etnografine Mažąja Lietuva ūkininkų sodybų puošmenos, mažesnių miestelių siejami Rytprūsių vartikliai (Ostpreußische Werfer), gyventojų kukli prabanga. Balandžių augintojus Gumbynės baltagalviai (Gumbinner Weißköpfe) ir siejo pomėgių bendrystė, ilgainiui susikūrė savitas Karaliaučiaus spalvotagalviai (Königsberger Far- bendravimo žodynas, veiklą vainikavo kasmetinės benköpfe// Königsberger Reinaugen weiß glatt köp- šventinės iškilmės ir krašto balandžių veislė. fig glattfüßig). Uostamiestis – vienintelis Lietuvos Dėl balandžiams būdingo prieraišumo prie gyve- miestas, bendriau rašant pamarys, turintis savo namosios (gimtosios ar išauginimo) vietos, jie laiko- krašto balandžių veislę – tai Klaipėdos (istorinis mi pusiau laisvai, papildomai maitinami ir suteikia- Memel) aukštaskraidžiai (Memeler Hochflieger/ ma kita būtina priežiūra. Greta ūkio pastatų buvo Memel Highflier, Haut-volant de Memel, Мемельский statomos stoginės lesyklos, nakvynei paliekamos высоколетный).3,4,9 atviros palėpių vėdinimo angos (orlangiai), kurios vėliau virto balandinėmis. Čia, čiurlių ir žvirblių Nuo seno skrydžiui auginami kaimynystėje, balandžiai ir perėdavo. Lesinti kartu su vištomis, kartais tenkinosi naminių gyvūnų ėda- Klaipėdos aukštaskraidžių pirmtakais buvo ma- lo liekanomis, papildais iš aplinkinių laukų. žai žinoma vietinė mišri balandžių veislė. Valstybės asesorius p. Seelmann 1870 m. aprašė Karaliaučiaus Oro pašto tarnyboje šviesiaakius// žydraakius (Königsberger Reinaugen) ir į juos panašius Memelio aukštaskraidžius. 1884 Šiandieninių naminių veislinių balandžių pirmta- m. išleistoje prabangioje balandžių knygoje Klai- kai yra pietų Europos kalnynų uoliniai karveliai (Co- pėdos aukštaskraidžiai neminėti, tačiau teigiama: lumba livia L.)1. Vykdant kryptingą atranką nuo XIX a. „<...> Rusijoje, dešiniajame Nemuno krante“ (t.y. pabaigos išvestos pagrindinės balandžių veislės.2 Paš- Mažojoje Lietuvoje) XVIII pab. ir XIX a. pr. au- to balandžiai (Post Tauben// Brieftauben) ženklina tarps- ginti saviti balandžiai. Klaipėdos aukštaskraidžių nį iki technologinio šuolio, t. y. XVIII–XIX a. I. pusė. kilmei svarbūs 1916 m. į uostamiestį įvežti Hano- Kadaise tai buvo greičiausias žinių perdavimo bū- verio (mėlynų ir juodų su baltais sparnų galais) ir das. Vidurio Europos keliuose buvo galima sutikti Bremeno aukštaskraidžiai. Pastarieji kryžminti su Prūsijos vartiklis. Klaipėdos aukštaskraidžių balandžių augintojų draugijos (SZG Memeler Hochflieger) nuotraukų rinkinys arklių traukiamus vežimus-balandines, o atokiau- vikresniais Karaliaučiaus šviesiaakiais balandžiais. siose kalvotose vietovėse pėstieji ant pečių nešė iš Galutinai veislės požymiai nusistovėjo ir buvo ap- vytelių ar odos virvių pintus nešulius (vadinamus rašyti 1920 metais įsteigtos Klaipėdos aukštaskrai- balandinėmis).3 Iš reikiamos vietos paukščiai buvo džių augintojų sąjungos nuostatuose“.6 paleidžiami su žinutėmis (kolombogramomis) prie Tai vidutinio dydžio (34–37 cm ilgio), tvirto kojų pritvirtintuose dėkluose. Vis dėlto pašto ba- kūno sudėjimo balandžiai. Snapas su kakta jun- landžių sėkmė buvusi permaininga, ji priklausiusi giasi tiesia, aukštyn kylančia linija, viršugalvio nuo prigimtinių sparnuočių gebėjimų, išlavinimo ir plokštuma ištęsta, nuosekliai pereinanti į kaktą ir patirties. Skrydžio kelyje sausuma bei virš vande- pakaušį – pagrindinis veislės požymis. Naminių nų jų tykoję grobuonys, nutikdavo, kad priešinin- balandžių būna visų pagrindinių spalvų. Esama kas vienu šūviu žinutes galėjo perimti, kad paukš- ištisai baltų raudonomis kojomis, šviesiu snapu čiai pasiklysdavo per audras, tuomet tekdavę leisti ir skaidriomis, it stiklinėmis, vandens spalvos pakartotines žinutes („patvirtinimus“). Balandžių akimis. Vieni balti, šlakuoti ar kanapėtais kaklais paštas – svarbi Europos karo ir pašto istorijos dalis. (bunt/ bunteriai), kitų spalvotos plunksnos paskli- II Pasaulinio karo metu Jungtinės karalystės karo dusios po visą kūną („gemaserte“), treti – tamsiai pajėgose pasižymėję skrajūnai apdovanoti „Meri rudų su baltomis uodegomis ar plasnojamosiomis Dikenso medaliais“ (Mary Dickens Medaille, 1945). Iš plunksnomis atmainų.6, 9 XX a. pradžios spaudos sužinome, kad ryšiui tarp Klaipėdos ir Šilutės palaikyti taip pat naudotasi oro Veržlūs skrajūnai paštu. Kariškių auginami pašto karveliai 1931 ir 1933 m. aprašyti žurnale „Karys“.4 Ypatingai vertintas balandžių skrydis, gebėjimas smarkiai suplakti sparnais ir veržliai šauti į dangaus Aukštaskraidžiai balandžiai žydrynę, tada kylančiu sukiniu kilti į viršų. Tikrąjį šių paukščių polėkio grožį buvo galima stebėti virš Pasauliniuose balandžių žinynuose aprašyta pajūrio lygumų ir laukų, kai paukščiai skraidė lais- 300 balandžių veislių. Balandininkystės klestėji- vu polėkiu ar sklendė pavieniui ir būreliais. Paukš- mo laikotarpiu Europoje pamaryje ir aplinkiniuo- čiai itin vertinti dėl aukšto ir permainingo polėkio, se miesteliuose buvo išvestos kelios vadinamųjų ilgai trunkančio pavienio („solinio“) skrydžio bei Klaipėdos aukštaskraidžių augintojas Stasys Ptakauskas. Kazio Girdžiūno nuotraukų rinkinys 56 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 57 pomėgio sukinyje verstis kūlversčiu per nu- stogų buvo šlaitinės balandinės, o daugelyje kiemų jos dalintasi patirtimi apie balandžių veisimą ir ligas, armijos antpuolio metu Klaipėda smarkiai nukentė- garą. Augintiniai buvo lavinami pratybose, stovėjo tiesiog ant žemės. Kad ir koks būtų oras, tai vie- skleistos žinios apie kitas naujoves. Parodos skatino jo. Per nepriteklius daug balandžių suvartota mais- laikomi kartu su gerus įgūdžius turinčiais nur, tai kitur danguje matydavai į viršų kylant ir ratus su- gerinti veislės išorę ir skrydžio savybes, gausino mė- tui, neprižiūrimi paukščiai nyko dėl bado ir ligų. gentainiais, kad šie, sekdami jų pavyzdžiu, kant septynių-dvylikos paukščių būrelį <...>“.8 gėjų gretas. Šventėse bendram pasibuvimui kviesti R. Krozynas prisiminė: „<...> 1915 m. kovo 18 d. į geriau atskleistų prigimtinius gebėjimus. šeimos nariai, muzikantai, dainininkai bei šokėjai. Klaipėdą įsiveržė carinės rusų armijos daliniai. Iš- Geri skrajūnai trečdalį ar net pusę skrydžio, „Balandžių kapitonas“ Uostamiestį prijungus prie Didžiosios Lietuvos, sigandę klaipėdiečiai spruko iš miesto: berniūkščiai trukdavusio tris-aštuonias valandas (ir net jame veikė trys balandininkų draugijos. Tačiau tuo- ledu per marias (toks buvo vyriausybės nurody- ilgiau), išbūdavo 800 m aukštyje – tik gerai Didelis nuopelnas puoselėjant ir garsinant aukštaskrai- kart jų veikla pastebimai krypo į Vokietijos pusę. mas), o moterys su mažais vaikais – marių pakran- įsistebėjus buvo galima išskirti „judantį taš- džius priklauso tilžiečiui Gustavui Greinus (1902–1982).6, 9 1936 m., švenčiant Klaipėdos aukštaskraidžių ba- tėmis į Nemuno pusę. Tuokart R. Krozynas (tėvas) ką“ dangaus žydrynėje. 1914 m. jis įsigijo pirmuosius Klaipėdos aukštaskraidžius. landžių draugijos penkiolikos metų sukaktį, joje tarnavo kaizerinėje armijoje, jo balandžiais rūpinosi 1919–1925 metais studijavo teisę Karaliaučiaus universi- buvo sutelkta per 150 narių. 1930 m. Kaune vyko sūnus, dar visai berniūkštis. Išbėgdamas iš namų, Pamario balandininkų prisiminimai tete, o baigęs mokslus persikėlė gyventi ir dirbti į Memelį kanarėlių paroda, kurioje rodyti ir balandžiai. jis paliko atviras balandinės langines ir orlangius, (šiand. Klaipėda). Jis buvo pagrindinis aukštaskraidžių Draugija rengdavo didelio atgarsio sulaukdavu- viduje ant žemės pripylė maišą grūdų. Namo sugrį- Kuklios balandininkų gyvenimo idilės balandžių kilmės metraštininkas. Už pastangas išsaugo- sias balandžių greito skrydžio ir sugrįžimo varžy- žo po trijų savaičių. Vaiką apėmė sunkiai valdomas išliko žinutėse ir proginiuose rašiniuose jant pamario aukštaskraidžius G. Greinus ir kiti žymieji bas. Dalyvaudavo dešimtys paukščių. Kartą skry- džiaugsmas, kai balandinėje išvydo kelis sveikus Vokietijos paukštininkų žurnale „Vokieti- uostamiesčio balandininkai vadinti „balandžių kapitonais“ džio paleidimo vieta pasirinktas Triušelių kaimas, „tėvelio balandžius“. Tarpukariu balandžiai atsi- jos sparnuočių laikraštyje“ (Deutsche Geflü- (Duwe Kapitein). pradžia buvo 10 val. 25 min, oras buvo puikus. gavo, jie pastebimai išgražėjo, jų gretos pasipildė. gel–Zeitung). Amžininku teigimu, prakutęs Pirmoji draugija „Balandininkų susivienijimas“ (Tau- Pirmasis (11.40) į balandinę atskrido pono Šulcės Pakartotinai didelis pavojus kilo II Pasaulinio karo verslininkas, anksčiau buvęs laivų savinin- benzuchter Vereine) Klaipėdoje buvo įsteigta 1896 m. ir XX nežieduotas margas patinukas, antrasis – žieduotas metais. <..> 1944 m. žiemą, prieš palikdami namus, kas, anuomet altmeisteris Augustas Einar- a. trečiame dešimtmetyje turėjo 150 narių. 1920 m. gruo- margas p. Zaugos balandis. Vienodu laiku sugrįžo balandininkai vandeniu pildė statines, iš jų latakais sas gyveno Smiltynėje viloje ir, kaip dera džio mėn. 31 d. Tilžėje įkurta „Klaipėdos aukštaskraidžių balti Vilumeičio ir p. Daunaus augintiniai. Pirmos palengva pildė girdyklas, balandinėse ant grindų prisiekusiam balandininkui, laikė geros bū- augintojų draugija“ (Memeler Hochflieger Zuchter Vereine). vietos balandžio-nugalėtojo savininkui p. Šulcei pylė lesalo. Senyvo amžiaus ir jau sunkiai pasiligo- klės Karaliaučiaus ir Elbingo baltagalvius Keleriais metais anksčiau įsteigta Tilžės „Puošniųjų balan- įteiktas bronzinis portsigaras, ponui Zaugai drau- jęs R. Krozynas (tėvas) Klaipėdą paliko sausio 26 d. bei vokiškas spalvotašones žuvėdrėles. Dėl džių draugija“ vienijo mokytojus, gydytojus, miesto namų gijos garbės pirmininkas įteikė pereinamąją taurę Paskutiniu garlaiviu kartoninėje dėžėje išsivežė 23 šių trumpasnapių balandžių buvo išgarsė- savininkus ir pirklius. Pastarieji su neslepiama pašaipa ir peiliuką cigarams nupjauti, o trečia vieta pelnė rinktinius aukštaskraidžius. Iškentęs daugybę var- jęs ne tik Klaipėdos krašte, bet ir toli už jo vertino naujai įsteigtą bendraminčių būrelį, kurios daugu- puošnią peleninę. P. Vilumeitis gavo paskatinamąjį ginančios kelionės išbandymų pateko į Bremerfior- pakraščių. Jis rašė: „ <...> Ištisomis dienomis mą sudarė darbininkai ir smulkūs amatininkai. „Plebėjų prizą – kibirą vandeniui.6,9 dę (Bremervorde), kur jo laukė anksčiau persikėlusi Klaipėdos padangė būdavo pilna skraidančių draugijai“ pranašauta neišvengiama baigtis. Tačiau ji su- šeima. Kelionės negandas atlaikė tik septini augin- balandžių. Uostamiestis nuo 1900 iki 1941 m. tvirtėjo ir pasižymėjo gerais pasiekimais. Draugijos pirmi- Gelbėti per sunkmečius tiniai <...>.8 buvo tikras balandžių ir balandininkų miestas, ninku dvidešimt metų buvo išrenkamas G. Greinus. 1922 kurį retas kitas būtų galėjęs pranokti. Dažnai m. Tilžėje surengta pirmoji Klaipėdos aukštaskraidžių Balandžiai buvo šeimos, giminės ir krašto ver- Antrojoje tėvynėje prisimenu gražius vasaros mėnesius, kai mes, balandžių paroda. Rodytos 112 porų. Išskirtinis dėmesys tybė. Pirmą kartą pamario balandžiams grėsmė dabar jau senesnieji balandininkai, iki vidurnak- skirtas augintinių išorei. 1925 m. Klaipėdos aukštaskrai- išnykti buvo kilusi I Pasaulinio karo metais. Rusų Karo laiku balandžiai pakriko po aplinkinius čio išsėdėdavome balandinėse, šnekėdamiesi apie džių balandžių augintojų draugiją sudarė 200 narių.6 savo aukštaskraidžius ir jūrą... <...>“. 6, 7, 8 Klaipėdos Vitės gyventojas, biuro tarnau- Draugijos pramogos ir kasdiena tojas R. F. Krozynas (Richard Franz Krosien) prisiminė: „<... > 1914–1945 m. Klaipėdoje Draugijos susirinkimai vykdavo kone kas mėnesį. Juo- mieste ir priemiesčiuose ant daugelio namų se buvo aptariami skrydžio ir išorės vertinimo klausimai,
Richard Krosien savo balandinėje. R. Krosien (jaunesnio- Gustavas Greinus su savo augintiniais 1979 m. Gustav Greinus nuo- jo) nuotraukų rinkinys traukų rinkinys Karvelidė/ balandinė neatsiejama praeities miestelių ir sodiečių kiemo dalis. Nuotrauka iš Ostpreußen Bild.de rinkinio 58 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 59 kaimus ir gyvenvietes, per ūkio nuopuolį išretėjo G. Greinus, keitėsi žiniomis apie balandininkus ir savininkų gretos, išnaikinti balandžiai. 1946 m. bir- balandininkystę Lietuvoje ir Vokietijoje, naujienas želio 9 d. paukštininkų leidinyje „Geflügel Börse“ skelbė spaudoje. 2014 metais, remiantis jo rašiniais, R. Krosien (sūnus) kreipėsi į Klaipėdos aukštas- prisiminimais bei rankraščiais, skelbtais 1960–1980 m. kraidžių savininkus. Atsiliepė buvusieji Klaipėdos ir žurnaluose „Mūsų gamta“ ir „Mūsų sodai“, išleista Tilžės balandininkai, draugijos senbuviai ir naujieji knyga.9 2004 m. rugpjūčio 22 d. Palangoje įvyko pir- meklenburgiečiai. Atnaujinta Klaipėdos aukštaskrai- moji Lietuvos balandininkų paroda. Klaipėdos aukš- džių balandžių draugija (SZG Memeler Hochflie- taskraidžiai pristatyti kaip vis dar gyvybingos krašto ger). Per karą pavyko išsaugoti 80–100 pirmarūšių senbuvių paveldo tradicijos dalis. 2009 m. gegužės Kančių kelias – Oflager - 53 aukštaskraidžių. Balandžiai tapo išeivių puoselėja- 15–16 d. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantme- mos prarastosios tolimosios gimtinės gyvosios gam- čio iškilmių proga nuo Palangos tilto paleista 1000 tos ir namų aplinkos ženklu. Kraštiečiai Memellander balandžių. Per Jūros šventę baltus balandžius pa- Kalendar ir laikraštyje Memeler Dampfboot skelbė ži- leidžia jaunavedžiai, vaikai per krikštynas ir po nutes ir proginius straipsnius apie Klaipėdos aukš- konfirmacijos iškilmių. 2011 m. Gargžduose įvy- taskraidžių draugijos įkūrimo sukaktis, apie narių ko vaikų pieštų balandžių piešinių paroda. 2014 susitikimus ir naujienas. 1991 m. birželio mėn. 15 d. rugsėjo 18 d. Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos į vieną draugiją susijungė Vokietijos ir Lietuvos – Simonaitytės bibliotekoje įvyko įspūdinga Lietu- Klaipėdos – aukštaskraidžių balandžių augintojai vos mažųjų knygų leidėjų asociacijos knygų mugė. Kristina Dargužienė (Sonderverein Klub Züchter des Memeler Hochfliegers). Kiemelyje, po kupliu ąžuolu, paleisti 88 balandžiai, Pagėgiai Klaipėdos ir Kauno paukščių turguose buvo galima atitinkamai tiek, kiek metų sukako balandinin- įsigyti sparnuočių iš užsienio. Tai ypač svarbu veis- kystės puoselėtojui Lietuvoje K. Girdžiūnui. 2015 lei palaikyti ir atnaujinti. Šiuo metu naujas aukštas- gruodžio 3 d. Klaipėdoje įvyko VIII balandininkų Dabar 2020-ieji. Praėjo beveik 80 metų nuo An- laikė apie 120 prancūzų belaisvių, 70 lenkų karo be- kraidžių balandžių augintojų veiklos laikotarpis. paroda. Balandžių puoselėjimo tradiciją tęsia Linas trojo pasaulinio karo įvykių, susijusių su Pagėgių laisvių ir 80 civilių Lenkijos piliečių. 1941 m. tokios 1992 m. Niurnberge įsteigtas Vokietijos balandžių Petraška, Viktoras Narkevičius, Reinoldas Liau- pakraštyje fašistinės Vokietijos įkurtu konclageriu. stovyklos veikė Panemunėje, netoli Tilžės tilto ir muziejus (Das Deutsche Tauben Museum, Nürnberg). danskas, Evaldas Jurkevičius ir archeologas Stasys Laikas baigia sunaikinti paskutinius stovyklos pėd- Pagėgių geležinkelio stoties. Frontui tolstant, rusų 2011 m. spaudoje ir Vokietijoje pažymėta draugijos Patkauskas. sakus, išmirė tuos laikus menantys žmonės. Žolė karo belaisvių kiekis didėjo, todėl netoli Pagėgių įsteigimo ir veislės puoselėjimo 95-erių metų sukak- Pasikeitusiame pamario kraštovaizdyje nuti- ir samanos baigia užkariauti buvusios Oflager - 53 kaimo spygliuota viela buvo aptvertas apie 36 ha tis, nubrėžtos gairės ateičiai.9, 10 lo arklių kanopų bildesiai, grindinį pakeitė asfalto karo belaisvių koncentracijos stovyklos teritori- smėlynų plotas, kuriame po atviru dangumi buvo danga, sodžių ūkius pakeitė pramoginis turizmas. ją. Nepasiduoda laikui tik granitinis paminklas, laikomi tūkstančiai karo belaisvių. Apie stovyklos Sparnuotos svajonės puoselėtojai Balandininkai nerimastingai žvalgosi į pamainą. Ba- primenantis karo belaisvių kančias. Užklystantys atsiradimą pasakojo buvęs šio krašto gyventojas landžių auginimas ir kryptinga atranka tapo nepigia turistai ilgai suka ratus, kol suranda paminklą, o Bruno Brassat: „Karo kanonadas mes girdėjome Puoselėdamas balandininkystę Lietuvoje labai prabanga, kurią sau leisti gali ne kiekvienas. Spar- vietiniam jaunimui stovyklos teritorija – egzotinė tarsi iš toli ir mums buvo netikėta, kai pamatėme daug nuveikė Kazys Girdžiūnas9, 10 (1926–2011). Itin čiai mąžta jų gerbėjų gretos. Šimtmečio sukaktis yra vieta, kur mėgstama užkandžiauti ir kitaip links- pirmuosius rusų karo belaisvius Pagėgiuose. Tai svari jo veikla balandininkystės tradicijoms Lietu- proga pažvelgti į nueitą kelią ir sutelkti pajėgas nau- mintis. Dažnai aikštelėje lieka jų buvimo pėdsakų, buvo puiki 1941 m. birželio diena. Nesibaigian- voje pažinti. Nuo 1960 m. jis laiškais bendravo su jiems siekiams modernių laikų skersvėjuose. nors kančios vietos vertos kiekvieno iš mūsų rim- ti ilga belaisvių kolona žygiavo eilėse po dešimt ties ir pagarbos. Todėl norėtųsi priminti, kuo ypa- vyrų. Priekyje ėjo uniformuotas, mūsų manymu, tinga ši vieta ir kas čia vyko karo metu. karininkas, iš paskos – likusi kariuomenės dalis. 1941 metų birželio 22 d. Vokietijai užpuolus Kareiviai mums, vaikams, mirktelėdavo, nusikva- SSRS, intensyvūs mūšiai vyko Lietuvos – Vokieti- todavo. Jie dainuodavo mums nesuprantamas dai- jos pasienyje. Tuometinės Sovietų Sąjungos kariuo- nas. Po to pasirodė karinės mašinos su vokiečių ka- menės daliniai traukėsi patirdami daug nuostolių. reiviais, kurie tikriausiai saugojo koloną. Jie traukė Neatlaikę vokiečių kariuomenės staigaus puolimo, į Pagėgių mišką. Bet ten nebuvo jokių gyvenamųjų Literatūra kariai patekdavo į nelaisvę. Kadangi karo mašina pastatų. Seniau tai buvo miškas su smėlio keliais buvo užkurta puolimui į Rytus, tai, aišku, šie karo ir iškasinėtais karjerais, kurių smėlis buvo reikalin- 1. Žodžiai balandis ir karvelis sinonimai, vienos grupės paukš- 1982. 12. 11. Travemunde/ Bremervörde: Nachruf). Memeler belaisviai tapo našta vokiečiams. Ir kai belaisvių gas grįsti gatves.“1 čiams įvardinti. Tačiau vartosenos skirtis ženkli: balandis ir Dampfboot. 1983, 1:15. susikaupė labai daug, buvo nuspręsta juos laikinai Ši stovykla vadinosi Oflager - 53. Tai turėjo būti mažybinis maloninis balandėlė yra rytų baltams bendras žodis 6. Greinus Gustav. Wenige Anmerkungen zu Geschichte der Me- su žmogumi ir jo gyvenama aplinka susijusiems sparnuočiams meler Hochflieger. Geflügelte Börse, 1979 Nr. 12. įkurdinti stovyklose. Tuometinė hitlerinė Vokietija, tik laikinas kalinių perkėlimo punktas ir Buchen- apibūdinti bei vyrauja žemaičių tarmėje, o karveliai – tai dau- 7. Zurth Edmund. Memeler Hochflieger. Unsere Tauben: Tümm- pavergusi dalį Vakarų Europos, siekė savo nusi- valdo koncentracijos stovyklos filialas. Oflager reiš- giau miško ir laukų gyventojai, tai yra laukiniai sparnuočiai. ler. – Reutlingen: Oertel und Spörer, 1961. 2. Karvelis kaip ryšio priemonė karyboje. Karys, 1931, Nr. 45, p. 8. Richard Krosien. Deutscher Kleintierzüchter. Deutsche Geflü- kaltimus slėpti nuo eilinių vokiečių, nes tai nedarė kė stovyklą po atviru dangumi. Joje įrengta mūrinė 902-904; 1933, Nr. 4, p. 80-81. gel Börse, 1980. garbės „kultūringai“ vokiečių tautai. Todėl karo virtuvė ir būstinė sargybiniams, kaliniams barakų 3. Schille H.-J. Bildschöne Taubenrasen, 2001; Fritz Juhre, Fritz 9. Kazys Girdžiūnas. Balandžiai, balandininkai, balandininkystė: Rockel. Die Rasse-und Sporttaubenzucht. Deutscher Bauern- balandžių puoselėtojo užrašai, 446, Ardena, 2014. belaisvių ir kitos civilių gyventojų koncentracijos nebuvo. Štai liudininko, buvusio Oflager - 53 sto- verlag, Berlin, 1952. 10. Žmonės, balandžiai ir Palanga / sudarė, redagavo, koregavo Ge- stovyklos buvo dažniausiai kuriamos okupuotuose vyklos karo belaisvio, Ivano Malkovo prisiminimai: 4. Muller E,. Schrag. L, Handbuch der Tauben, 1984. diminas Griškevičius, Kazys Girdžiūnas, Robertas Trautmanas, 5. Anonimous, Richard Franz Krosien (1908. 1. 17. (Schmeltz) – Reinoldas Liaudanskas. Vilnius: [Firidas], 2009. kraštuose. Rytprūsiai, Klaipėdos kraštas buvo ar- „Gyvenome be jokios pastogės, ant pliko smėlio, čiausiai fronto, dėl to koncentracijos stovyklos ap- kai pašalo, rankomis pradėjome rausti urvus – že- raizgė ir tuometines Pagėgių apylinkes. Jau II Pa- mines...“2 Kitas liudininkas, tuometinės tarybinės saulinio karo pradžioje Anužių kaime hitlerininkai armijos politrukas (politinis vadovas) Piotras 60 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 61 Kozikas mena: „Vandens neduodavo, čiulpdavo- chemikas gali būti jiems naudingas. Jį kvietė į ko- vieną po kito. 1942 metų sausio 22 dieną mirtingumas pasie- stovyklą. Joje buvo ir Stepanas Ču- me drėgną smėlį arba gerdavome lietaus vande- mendantūrą, vaišino duona, cigaretėmis, konjaku, kė kulminaciją – mirė 426 belaisviai. Artėjant pavasariui, blokai chinas. Jis šioje stovykloje išbuvo nį, per keletą dienų iš alkio suvalgėme stovykloje siūlė puikią karjerą, sotų gyvenimą ir, svarbiausia, ištuštėjo iki sekančios belaisvių partijos.“8 Kentėdami žiaurias iki 1942 m. rugsėjo mėnesio. „Sto- žolę ir krūmokšnių šakas...“3 (atsiminimai iš kraš- gyvybę. A. Žestkovas vis atsisakydavo. Po vieno patyčias, badą, šaltį, belaisviai mėgindavo sukilti, tačiau iš sar- vykloje,– rašo Čuchinas,– jokių pas- totyrinės medžiagos). „Mes, pagėgiškiai, ne viską iškvietimo į komendantūrą ir atsisakymo bendra- gybos bokštų kulkosvaidžių ugnis nušluodavo visus. Dažniau- tatų belaisviams nebuvo. Jie turėjo žinojome, kas dėjosi miške už spygliuotos vielos. darbiauti A. Žestkovą smarkiai sumušė. Išvilkę už siai tokie mėginimai vykdavo, kai į stovyklą atvesdavo naują patys kastis žemines, gulėjome ant Žmonės kalbėjo matę, kaip belaisviai, gindamiesi parankių sumuštą, išsekusį ir sergantį šiltine kalinį karo belaisvių partiją. Atlapoję vartus, sargybiniai pasitraukda- plikos žemės. Medicininės pagalbos nuo bado, valgė medžio žievę. Sklido gandai, kad numetė lauke, šaltyje. Hitlerininkai liepė pilti ant vo, kad belaisviai sueitų. Tuo pasinaudoję buvusieji sukeldavo nebuvo, nors jos labai reikėjo sužeis- stovykloje gyvena daugiau kaip 10 000 vyrų“,– merdinčio vandenį – naktį jis sušalo. Šį herojišką sumaištį ir mėgindavo pabėgti. Tačiau tokie mėginimai būdavo tiesiems. Maitino kalinius tik vieną prisimena Bruno Brassat...4 Nors buvo vasara,– poelgį mena pušų apsuptyje stovintis granitinis pasmerkti: ko nenušaudavo, tą viešai pakardavo. kartą per parą, gaudavom sriubos, prisimena buvęs belaisvis Albertas Jokubauskas,– paminklas. Nemažai stovykloje buvo tarybinės armijos kareivių, pate- tiksliau vandens su gabalėliais sėti- bet gyventi visą laiką be pastogės mūsų klimato N. Kolobkovas savo atsiminimuose mini ir jauną kusių nelaisvėn po mūšių prie Liepojos. Apie 200 belaisvių, nių ar runkelių.“ Prasidėjo žiemos sąlygomis buvo nepakeliamai sunku. Kareiviškas belaisvį kalinį, kuriam vokiečių hitlerininkų gydy- tarp jų ir sunkiai sužeistų, traukinio vagonuose atgabenti šalčiai. Nuo žaizdų, bado, šalčio ir milines turėjo ne visi, tai kentėme ir badą, ir šaltį“ tojai stažuotojai praktikuodamiesi nupjaudavo dalį į Pagėgius. Iš čia belaisvių kolona pajudėjo į koncentracijos ligų mirdavo daugybė kalinių. 1942 (atsiminimai iš kraštotyrinės medžiagos). Vėliau sveikos rankos: iš pradžių plaštaką, vėliau alkūnę, m. rudenį Čuchinas išvežtas į stovy- kaliniai gaudavo maisto davinį. Maitindavo va- dar vėliau visą ranką, kai pagaliau dingo ir pats klą prie Klaipėdos, vėliau atsidūrė dinamu kalinių maistu „balanda“ – sriuba, kurią kalinys. Kolobkovas prisimena: „Vienas vokietis, Dachau koncentracijos stovykloje. virdavo iš sėtinių, bulvių, dilgėlių. Kartais kaliniai virtuvės vyresnysis, su savo bendrais sargybiniais Bruno Brassat prisimena: „Padėtis gaudavo apie 200 g supelijusios duonos, jeigu gali- susilažino. Jis pakvietė kalinį ir valgydino jį tiršta stovykloje keitėsi – stovykla nebu- ma taip ją pavadinti, nes buvo kepama iš runkelių, „balanda“. Išbadėjęs kalinys išvalgė dvi cinkuotas vo tokia sausakimša. Stovykloje jau lupenų ir pjuvenų. Esant tokioms gyvenimo sąly- skardines ir po pusvalandžio mirė“.6 Tuo metu čia, buvo pakenčiami barakai. Belaisviai goms, šiltinė tapo dažna šios stovyklos lankytoja, stovykloje, žmogaus gyvybė nieko nereiškė. Mirtis remontavo geležinkelio bėgius. El- todėl vėliau kaliniai buvo verčiami patys statyti visada būdavo greta. „Kartą, tai buvo 1941 rugpjū- gesys lageryje su jais, matyt, gerėjo. barakus. B. Bruno pasakojo: „1941 metais kiekvie- čio mėnesį,– pasakojo Malkovas,– ilga karo belais- Klaipėdos krašte vis dar jautėsi kari- ną dieną į Pagėgius atvykdavo daug karinio trans- vių vora stovėjo prie vandens. Tik staiga kulkos- nis sujudimas. Mokykloje mes keitė- porto. Belaisviai buvo varomi į tuščią vietą miške. vaidžio papliūpa. Sargybinis be jokios priežasties mės atvirukais su drąsiais vokiečių Mūsų kelią į mokyklą dažnai kirsdavo kolona. sušaudė prie vandens stovinčių kalinių eilutę. La- „riterių“ atvaizdais. Jų aš turėjau Mes kantriai laukdavome, kol šimtai kareivių, iš- vonai visą savaitę išgulėjo prie šulinio“.7 Kopyševas pusę kartoninės dėžės... Bet stovy- badėjusių, sunkiai bepastovinčių, pro mus praeis. prisimena: „Tik spėjau perskaityti stoties pavadini- kloje kažkas vyko. Į Pagėgius atvy- Tačiau pagėgiškiai vis dar nežinojo, kas iš tikrųjų mą – „Pogėgen“. Mus, alkanus ir išsekusius, suva- ko gestapas. Tai jaudino vietinius dedasi miške. Buvo kalbama, kad rusų belaisviai rė į stovyklą, apjuostą tankia spygliuota viela. 1941 gyventojus. Jie važiavo į koncentra- plikomis rankomis kasa sau duobes. Paprastu ru- metų gruodį, prasidėjus šalčiams, išsekinti bado ir cijos stovyklą, o visi priėjimai į ten beroidu dengti kuolai atstojo pastogę bet kokiu ligų belaisviai pradėjo masiškai mirti. Šiltinė guldė buvo griežtai draudžiami. Po keleto oru. Bet taip ilgai nesitęsė. Stovyklos kampuose dienų pamatėme debesis virš miš- pastatė stebėjimo bokštus su prožektoriais, vietovę ko. Pasirodo, stovykla buvo pradė- aptvėrė spygliuota viela. Stovykla buvo apšviesta. ta demontuoti. Pagėgių vaikėzai ėjo Žinojome, kad eidami pro lagerį rizikuojame, nes ten treniruotis šaudyti. Ir aš taip pat vyko nuolatinis masinis judėjimas tarp geležinke- kartą nuėjau kartu su kitais. Šaudy- lio stoties ir miško regiono.“5 Vokiečių sargybiniai damas gavau stiprų smūgį į petį ir ir esesininkai nepraleisdavo progos pasityčioti iš ilgai jaučiau šio šaudymo skausmą kalinių – taip jie praskaidrindavo savo kasdieny- petyje. Galbūt ne tik fizinį skausmą bę. Kalinių skaičius stovykloje nuolat keitėsi. Dalį jaučiau... Būdamas ten galėjau ma- kalinių atrinkdavo, komunistus, komjaunuolius, tyti masinius kapus iš arti ir tuščias politinius vadovus sušaudydavo miške, už dviejų chlorkalkių statines. Mane tai labai kilometrų nuo stovyklos. Likusių kalinių gyveni- sukrėtė ir daugiau ten nėjau. Žmo- mas stovykloje ir toliau buvo pragariškas. Buvęs nės, kurie gyveno netoli stovyklos, kalinys Nr. 616 Nikolajus Kolobkovas išsaugojo sužinojo, kad belaisviai iškasinėja daug pavardžių ir adresų, kuriuos būdamas sto- sušaudytus, pusiau suirusius kūnus vykloje užrašydavo ant milinės pamušalo. Pir- ir degina. Tai įrodė kylantys dūmai masis sąraše – inžinierius-chemikas iš Jaroslavlio ir smarvė, kuri buvo jaučiama nuo Aleksandras Žestkovas. Jo poelgis įkvėpė ne vieną miško. Niekas negalėjo sužinoti, mirčiai pasmerktą kalinį iškęsti badą, šaltį, kanki- kodėl jie vėl iškasami, tik numanė, nimus, nugalėti pačią mirtį. Inžinierius-chemikas kad norima nuslėpti šį nusikaltimą. A. Žestkovas domėjosi kaučiuko gamybos proble- Deginimo vietoje buvo sodinamos momis ir mėgo rašyti chemijos formules tiesiog eglaitės... Apie tai kalbėjo visas Pa- ant smėlio. Hitlerininkai greit suprato, kad šis Prisiminimais su moksleiviais dalinasi Ivanas Malkovas Ofkagerio-53 monumentas dabar. E. Skipičio nuotrauka gėgių miestelis“.9 Manoma, kad 62 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 63 1942 m. vasaros pabaigoje – rudenį stovykla buvo Pasirašo teismo medicinos ekspertas Kuzneco- ruošiama likvidavimui. Kaip prisimena vietos vas ir Paninas. 1944 gruodžio 18 d.“11 gyventojas J. Kasiulis, arklių padvados veždavo (Dokumentas rašytas ranka, paimtas iš kraštoty- medieną, dervą ir pačius lavonus už stovyklos te- rinės medžiagos). ritorijos, kur juos sudegindavo, o pelenus išbarsty- Karui praūžus, dar ilgai Pagėgių vaikigaliai davo Vilkės upėje. 1944 metų spalį Pagėgiai buvo rinkdavo karo ir stovyklos paliktą „turtą“: šalmus, išvaduoti iš vokiečių ir čia dabar šeimininkavo gertuves, ginklų liekanas. Dažnai lietus išplauda- rusai. Pasiremiant liudininkų parodymais, buvo vo pavienius rusų ir vokiečių kareivių palaikus. pradėta stovyklos žudynių apžiūra ir tyrimas. Dar ir dabar Pagėgių senbuviai vengia grybauti Zusammenfassung 1944 m. gruodžio 17 d. Tarybinės Armijos teismo stovyklos vietoje užaugusiame pušyne, nes esą medicinos apžiūros metu nustatyta: grybai auga ant žuvusiųjų palaikų. Šios stovyklos „1944 m. sausį vokiečiai buvo atkasę dvi kapa- buvimo ženklai pamažu nyko, todėl buvusioje vietes su žuvusių palaikais ir likusius palaikus su- koncentracijos stovyklos teritorijoje 1977 m. buvo degino. Komisijos nariai atidengė du kapinynus, pastatytas memorialinis kompleksas. Kompleksą esančius stovyklos teritorijoje. Pirmame kapinyne kūrė skulptorius S. Šarapovas ir architektas G. Ba- rastos penkios kapavietės – išmatavimai 2 ir 40 m., ravykas. Buvo išlieta bronzinė stela, vaizduojanti kuriose buvo iki 500 palaikų. išsekintus ir iškankintus belaisvių kūnus. Atkūrus Antrame kapinyne aštuonios kapavietės plote Lietuvos nepriklausomybę ir prasidėjus sunkme- 2 ir 2,5 m. su 300 palaikų kiekvienoje kapavietėje. čiui, bronzinė stela buvo metalo vagių pavogta, o Taip pat iki 100 pavienių kapų su palaikais. Kai ku- anksčiau sutvarkyta stovyklos teritorija apleista. Ir rių kapaviečių gylis nesiekia vieno metro. Šiuose tik 2005 m. minint 60 – ąsias II pasaulinio karo me- kapinynuose, smėlingame dirvožemyje, buvo už- tines, gegužės 8 d. atidengiama memorialinė len- Nachdem der Künstler Edvardas Malinaus- im Gutshof Šereitlaukis (Šereiklaukis) – einem der kasti vienas ant kito sumesti palaikai ir kitos kūno ta su Stasio Krasausko graviūra „Amžinai gyvi“ kas, berühmter litauischer Maler-Marinist gleich größten Gutshöfe Kleinlitauens – zusammen. Be- dalys su suirusiais minkštaisiais kūno audiniais. siekiant įamžinanti kančios ir mirties vietą. Artėja nach dem Ende des Zweiten Weltkrieges in 1945 schrieben werden die Tendenzen der Gestaltung Pagal išlikusius palaikus galima daryti išvadą, kad balandžio 11 - oji, JTO paskelbta ir kiekvienais me- mit seinen Eltern nach Klaipėda umgezogen ist, des Parks, der Gärten, Alleen und anderer Grün- duobėse palaikai vyrų nuo 20 iki 35 metų amžiaus, tais minima Tarptautinė koncentracijos stovyklų lebt er seitdem viele Jahre hier. In dieser Stadt anlagen des Gutshofes im 18.-20. Jh, unterschie- kas teigiama šiuo aktu. kalinių išlaisvinimo diena. Šią dieną 1945 m. buvo ist er aufgewachsen, hat die Mittelschule abge- den werden Entwicklungsetappen und die wert- Aktą pasirašė: išlaisvinti Buchenvaldo koncentracijos stovyklos schlossen und ist nach dem Abschluss des litau- vollsten Grünanlagen. Die Autoren behandeln Teismo medicinos ekspertas Kuznecovas (parašas) kaliniai. 1954 m. buvę koncentracijos stovyklų ischen staatlichen Institutes für Kunst im Jahr ihren natürlichen und kulturellen Wert, die Frage Karinės prokuratūros tardytojas Paninas (parašas) kaliniai vėl susirinko Buchenvalde, kad prisiektų 1963 wieder nach Klaipėda zurückgekommen. ihres Aufrechterhaltens und den gegenwärtigen Karinės prokuratūros kapitonas Somsonovas amžiams išsaugoti nacių įvykdytų nusikaltimų Er gründete eine Kunstschule für Kinder, war Zustand. Es werden auch spezielle arboristische (parašas) aukų atminimą. Nusikaltimų ir prievartos pasau- ihr Leiter und Lehrer. Zu seinen monumentalen Maßnahmen zur Verbesserung des Zustandes der Karinės prokuratūros tyrėjas kapitonas Kova- lyje, kuris atsiranda esant kariniams konfliktams, Kunstwerken zählen, z. B. die Freske aus flüs- Bäume angeboten, damit die bestehenden wert- lenko( parašas)“10 dažnai pamirštame, kad visiškai nesvarbu, kokios sigem farbigem Gips im Café ,,Sodžius“ und vollen Elemente des Gutshofes Šereitlaukis, die Tai ranka rašyto dokumento ištrauka, kuri bai- tautybės asmenys patenka į koncentracijos stovy- das aus dem Eichenholz geschnittene Basrelief die eigenartige Gestalt und lokalen Geist bilden, giama išvada. klas. Tie žmonės savo likimo nepasirinko. Dabar für die Außenwand des Ladens ,,Kuršiai“ (nicht für die zukünftigen Generationen erhalten blei- „Teismo medicinos palaikų apžiūros išvada: į tai žiūrima kažkaip labai įdomiai. Jeigu smurtą erhalten). Aber er hat auch zahlreiche Gemälde ben. 1. Atsižvelgiant į dirvožemio sudėtį ir palaikų patyrė Vakarų valstybių tautų atstovas, tai vadina- zum Thema Meer geschaffen. Sein Meer ver- būklę nustatyta, kad palaikai žemėje išbuvo apie ma tragedija, o kančias patyręs Rytų tautos atsto- sinnbildlicht verschiedene Stimmungen und Die Autorin aus Tauragė Daiva Kiniulienė trejus metus. vas vertinamas nebūtinai taip pat. Bet koks žiaurus Zustände: ruhig und stürmisch, warm und kalt, schreibt in ihren Aufsatz„Die Burg von Tauragė 2. Daugumą karo belaisvių, palaidotų stovy- poelgis su žmonėmis neturi būti vertinamas per gemütlich und bedrohlich, dunkel und sonnig... erinnert an Bücherschmuggler“ darüber, wie kloje, mirtis ištiko dėl išsekimo, infekcinių ligų bei tautinę prizmę. Juk karo nusikaltimams senatis E. Malinauskas ist seit 1970 Mitglied des litau- Ende des 19. Jh. durch Tauragė die Wege der Bü- prievartos. negalioja. ischen Künstlerverbandes. Im Jahr 1987 wurde cherschmuggler nach Preußen und zurück ent- ihm der Titel verdienten Künstlers von Litauen standen, weil das zaristische Russland in seinem verliehen und 2006 wurde er mit dem Ring des Imperium die Druckwerke auf Litauisch verbo- Kulturmagisters der Stadt Klaipėda ausgezeich- ten hatte. Im Aufsatz berichtet die Autorin über net. Über diesen Maler berichtet Petras Šmitas die Organisatoren der Verbreitung litauischer in seinem Aufsatz„Künstler Marinist Edvardas Druckwerke, über die litauischen Druckwerke, Malinauskas“. die im Zoll von Tauragė aufgedeckt wurden, über die hier verhafteten Bücherschmuggler Der Arborist Sigitas Algis Davenis und sein und die zu jener Zeit in Tauragė wohnenden Be- Kollege Parkforscher Dainius Labeckis führten amten des zaristischen Russlands. im Sommer 2019 Untersuchungen im Gutshof Šereiklaukis durch und im Aufsatz Historische„ Antanas Stanevičius präsentiert seinen Auf- Grünanlagen im Gutshof Šereitlaukis“ fassen satz „Wer macht unsere Geschichte lebendig? sie die Untersuchungen historischer Grünanlagen Das ist der Verleger Kęstutis Demereckas“. 64 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 65 Kęstutis Demereckas ist Besitzer des in den er- Andželika Špiliova analysiert in ihrem Auf- sten Jahren der Unabhängigkeit in Klaipėda satz „Die alten Türen von Tilsit“ die Türen al- gegründeten Verlages „Libra Memelensis“, ter Gebäude, ihre Architektur und Geschichten. Historiker, Landeserkunder und Photograph. Die Richtung seines Schaffens und seiner ver- E. Bacevičius beschreibt in seinem Aufsatz legerischen Tätigkeit besteht in der Zurücker- „Der Himmelsschmuck – Memeler Hochflieger“ langung der Geschichte Nordlitauens in die die Tradition der Taubenzucht in Ostpreußen gegenwärtige Kultur. Zu den wichtigsten Ver- (und Kleinlitauen), ihren gegenwärtigen Zustand öffentlichungen, die auf der Grundlage rarer und mögliche Richtungen ihrer zukünftigen Ent- Abstract Archivquellen von K. Demereckas geschaffen wicklung. Es werden die hier gezüchteten Tau- oder zusammengestellt wurden, gehören „Der benrassen vorgestellt wie Ostpreußische Werfer Hafen von Klaipėda“, „Bildband von Klaipėda/ (russ. Турман восточнопрусский), Gumbinner Aussichten von Memel“, „Vergangenheitsbilder Weißköpfe (russ. Гумбиненский белоголовый) aus dem Land Kretinga“, „Klaipėda in alten und Königsberger Farbenköpfe (anders Kö- Landeskarten“ und „Das Delta von Nemunas in nigsberger Reinaugen, russ. Кенигсбергский alten Landeskarten“. Täglich beweist der Schöp- цветноголовый). Die Tätigkeit der Taubenzückt- fer und Verleger die wichtigsten Eigenschaften ler hat mit der Taubenrasse der Memeler Hoch- seiner Persönlichkeit und die leitenden Ideen flieger (eng. Memel Highflier, russ. Мемельский seiner Tätigkeit: den Patriotismus, Respekt den высоколетный) ihren Höhenpunkt eerreicht. Wurzeln des litauischen Volkes gegenüber und Am 31. Dezember 1920 wurde in Tilsit der „Ver- den Schutz der Kulturwerte. band der Hochfliegerzüchter von Klaipėda“ gegründet, der im Herbst 1944 seine Tätigkeit Painter Edvardas Malinauskas is a famous (aka Šereiklaukis) Manor, which is one of the Im Aufsatz „Gutshöfe im Südbaltikum (II)“ abbrach. Von der Vernichtung wurden die Tau- Lithuanian marine artist and an old-time largest homesteads in Lithuania Minor. The präsentiert Juozas Vercinkevičius, Leiter des ben von Richard Krosien (1908-1982) geschützt. resident of Klaipėda. He moved to Klaipėda article describes the formation trends of the öffentlichen Unternehmens „Vorutos fondas“, Lange Zeit pflegten die Taubenzüchter Litauens together with his parents in 1945, right after the manor park, gardens, walkways and other das die Dienstleistung der Veröffentlichung des und Deutschlands ihre Tätigkeit getrennt, aber Second World War. He grew up and graduated green areas from the 18th to the 20th century, Projektes erbringt, die wichtigsten während des im Jahr 2004 haben sie sich vereinigt. from high school in this city. In 1963, Edvardas the stages of the manor development, the most halben Jahres durchgeführten Tätigkeiten des finished his studies at the State Art Institute of valuable plants growing in the manor territory, Interreg-Projektes. Es werden die Erfolge des Im Aufsatz„Der Qualenweg – Oflager 53“ bie- Lithuania and returned home to Klaipėda. He their natural and cultural value, the matter of Projektes betont und die Problematik bespro- tet Kristina Dargužienė aus Pagėgiai eine kurze incorporated an art school for children and survival and present status. Special arborist chen. Im Aufsatz wird die Bedeutung der Pro- Entstehungsgeschichte des Konzentrationslagers was its principal and teacher. Among some of measures for the improvement of the tree health jekttätigkeiten für den Schutz, Bekanntmachung „OFLAG-53“. Diese Geschichte wird aus der Per- his monumental pieces of art, one can find a are suggested to ensure that these valuable und Besucherfreundlichkeit der Kulturwerte spektive sowohl der lokalen Einwohner als auch colorful liquid gypsum mural for Sodžius Café plants of the Šereitlaukis Manor, which shape im Regionalpark Rambynas vorgestellt. Zum der russischen Kriegsgefangenen berichtet. Der and a large carved oak relief for the external wall its unique image and inner spirit, are preserved ersten Mal erschien dieser Aufsatz in der Zeit- Aufsatz analysiert auch den gegenwärtigen Zu- of Kuršiai, which, sadly, has been destroyed. for future generations. schrift „Voruta“. stand des ehemaligen Gefangenenlagers. However, it is the sea that he has painted the most. His marine paintings carry a vast range In her article titled Tauragė Castle Tracing of moods and states of the sea: calm and Back to the Book Smugglers, Daiva Kiniulienė stormy, warm and cold, innocent-looking and of Tauragė describes the roads the book ominous, shrouded in darkness and sunny... smugglers took through Tauragė to Prussia Edvardas Malinauskas has been a member of and back at the end of the 19th century due to the Lithuanian Artists' Association since 1970. the ban of the Lithuanian press by the Russian In 1987, he was nominated as the Meritorious Empire. The article also covers the organizers Artist of Lithuania and in 2006, Edvardas of the distribution of the Lithuanian press, the won the Klaipėda City Culture Master’s Ring. Lithuanian publications seized at the Tauragė The article titled Marine Artist Edvardas Customs, the book smugglers imprisoned in Malinauskas written by Petras Šmitas tells the the city and the Russian officers who resided in story of this exceptional painter. Tauragė at that time.
In the summer of 2019, arborist Sigitas Algis The article by Antanas Stanevičius titled Davenis and park scientist Dainius Labeckis Who Breathes Life into our History? It Is the collaborated on a research carried out in the Publisher Kęstutis Demereckas, narrates about Šereiklaukis Manor. In their article titled Kęstutis Demereckas, a historian, local history Historical Plants at the Šereitlaukis Manor, researcher, photographer and the owner of Libra the two authors summarize the researches Memelensis Publishing House, established in of the historical plants at the Šereitlaukis Klaipėda during the first year of independence 66 Rambynas Nr. 1 (17) of Lithuania. Kęstutis Demereckas focuses his In his article titled Memel Highflier: the creative and publishing endeavors on the return Jewels of the Sky, E. Bacevičius presents the of the history of Western Lithuania into modern pigeon breeding traditions in Eastern Prussia culture. Based on rare archive sources, the (and Lithuania Minor), its present status and following are the most significant publications possible future development. The following written or compiled by Kęstutis Demereckas: bred pigeon species are reviewed: East-Prussian Klaipėda Seaport, Klaipėda Illustration Album Tumbler Pigeons (Ostpreußische Werfer/ (Ausichten vom Memel), Images of the Past of Турман восточнопрусский), Gumbinnen Kretinga Region, Klaipėda in Old Maps, and Whitehead (Gumbinner Weißköpfe/ Гумбинен- Neman River Delta in Old Maps. Patriotism, ский белоголовый) and Königsberg Colour- respect to the roots of the Lithuanian nation Head Tumbler (Königsberger Farbenköpfe// and preserving the cultural values are the key Königsberger Reinaugen/ Кенигсбергский principles that Kęstutis Demereckas applies in цветноголовый). The pigeon breeders were his hard work every day. most proud of the breed called Memel Highflier (Memeler Hochflieger/ Memel Highflier, Ме- In the article titled Southern Baltic Manors мельский высоколетный). The Klaipėda (II), Juozas Vercinkevičius, the Director of Highflier Breeder Society was established on the Public Institution Voruta Foundation (the December 31, 1920 in Tilsit and operated until institution managing the promotion of this Autumn of 1944. The pigeons were saved from project), reviews the main Interreg project a certain death by Richard Krosien (1908-1982). activities implemented in the past half a year, For a long time, the Lithuanian and German discusses their success and related problems. pigeon breeders had operated separately until The publication presents the significance of they united in 2004. the project activities for the preservation and promotion of Rambynas Regional Park and In her article titled The Road of Misery – its adaptation to visitors. The article has been Oflager – 53, Kristina Dargužienė of Pagėgiai reprinted from Voruta Magazine. gives a brief history of OFLAG-53 concentration camp. The place is depicted as seen by both the In the article Old Tilžė Doors, Andželika local residents and the Russian prisoners of war. Špiliova presents the doors of Tilžė old The present status of the former concentration buildings, their architecture and stories. camp is also described.
In memoriam. 2020 metų kovo 22 dieną, per Vydūno gimtadienį, mirė filosofas, literatūrologas, Mažosios Lietuvos ir Vydūno kūrybos tyrinėtojas, humanitarinių mokslų daktaras Vaclovas Bagdonavičius. V.Bagdonavičius gimė 1942 m. rugsėjo 2 dieną Gervėnuose, Šiaulių apskrityje. 1965 m. baigė Vilniaus universitetą, jame dirbo, baigė aspirantūrą. 1972–1992 m. dirbo Lietuvos filosofijos, socio- logijos ir teisės institute moksliniu bendradarbiu, nuo 1992 m. buvo jo direktorius, 2002–2008 m. vadovavo Kultūros, filosofijos ir meno institutui, dirbo ir vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigose. 1988 m. V.Bagdonavičiaus iniciatyva ir pastangomis įkurta Vydūno draugija, besirūpinanti vydūniškųjų humanistinių pažiūrų puoselėjimu, išsaugojimu bei sklaida. Šiai draugijai V. Bagdonavičius vadovavo 23 metus, nuo 2011 m. tapo jos garbės pirmininku, buvo Vydūno draugijos stovyklų Bitėnuose organizatorius, šio renginio siela. 2014 m. Vyriausybės buvo apdovanotas Valstybine Jono Basanavičiaus premija už reikšmingiausius darbus ugdant tautinę savi- monę, Vydūno idėjų skleidimą ir įprasminimą bei Mažosios Lietuvos kultūros paveldo įamžinimą ir sklaidą. E. Skipičio nuotrauka Sraigių pavasaris. Linos Matulionytės nuotrauka
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas 1,75 tūkst. eurų suma remia „Rambyno“ parengimo spaudai ir spaudos darbus, taip pat p. 2–13, p. 24–35, p. 51–60 esančių straipsnių parengimą. © Rambynas, 2020. ISSN 2029-0756 Rengėjas (leidėjas): Pagėgių krašto draugija „Sandūra“, įm. k. 178054566, a. s. LT327300010097269819 Swedbank, AB, kodas 73000. Adresas: Mokyklos g. 13, Rukų k., LT-99302, Pagėgių savivaldybė, tel./faks. 8 441 41834. Apimtis 8 sp. l. Tiražas 500 egz. Leidžiamas du kartus per metus. Vyr. redaktorė Diana Milašauskienė, el. p. [email protected], dizainerė-maketuotoja Kristina Kazlauskienė, kalbos redaktorė Jolanta Kasiliauskienė. Spausdino spaustuvė AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, Vilnius. Visa medžiaga (rašiniai), pateikta žurnale „Rambynas“, yra Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ nuosavybė. Žurnalo straipsnius kopijuojant ir platinant būtina nuoroda. Redakcijos nuomonė gali nesutapti su autorių nuomone.