Rambynas 2020
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
1 (17) 2020 m. birželis Rambynas Nr. 1 (17) 3 ISSN 2029-0756 Jonas STRIELKŪNAS Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ Donelaitis leidinys 2020 m. 1 (17) Lyg ąžuolas šakotas jis išaugo Spaudos projektą „Rambynas – Mažosios Lietu- vos etnoregiono savitumo išsaugojimui – 2020“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos TURINYS Iš Herkaus Manto palikuonių pelenų, rėmimo fondas Petras ŠmitAS 2 Iš kritusių genčių kraujuoto lauko, Dailininkas marinistas Edvardas Malinauskas Iš vargo ir lietuviškų dainų. Sigitas Algis DAVENIS, Dainius LABECKIS 14 Re da kci nė ko le gi ja Šereitlaukio dvaro sodybos istoriniai želdiniai Dia na Mi la šaus kienė – vy riau sio ji re dak to rė Daiva ZARANKAITĖ-KINIULIENĖ 24 Knygnešius mena Tauragės pilis Ir kai pro kitatautišką lojimą Eu ge ni jus Ski pi tis – leidinio sudarytojas Antanas StanevIčIUS 30 Suskambo jo valstietiška šneka, Ma ry tė Ge čie nė Kas mūsų istorijai įpučia gyvybę? Tai leidėjas Kęs- tutis Demereckas Šypsotis ėmė būrai prie klojimų, Bi ru tė Žem gu lie nė Juozas vERcINKEvIčIUS 36 Prie tvartų. Ir gyvai svarstyt kažką. Juo zas Ver cin ke vi čius Pietų Baltijos dvarai (II) Andželika ŠPILIOvA 44 Senosios Tilžės durys Neįtarė tie bėdžiai, kad jų šnekos Rengėjas (leidėjas) Akordai amžinybės tylai 49 Pagėgių krašto draugija „Sandūra“ Per šimtmečius pasieks vaikų vaikus, Egidijus BAcEvIčIUS 51 Dangaus puošmenos Klaipėdos (Memelio) aukš- Kad tartum saulė iš tamsybių tekanti Finansiniai rėmėjai taskraidžiai. Balandžių veislės sukūrimo 100-čiui UAB „Senasis Rambynas“, UAB „Veižas“, Ta poema nušvies ir mūs laikus. Pagėgių savivaldybės tarybos nariai: Edgaras Ku- Kristina DARGUŽIENE 57 turys, Eugenijus Dargužas, Ramutė Valančienė, Kančių kelias – Oflager - 53 Ričardas Mažutis, Remigijus Kelneris, Zusammenfassung 61 Nejaugi jie apie nemirtingumą, Rasa ir Sigitas Stoniai, Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ bičiuliai, Abstract 63 Arba apie hegzametrą galvos? 2019 m. parėmę draugiją 2 proc. pajamų mokesčiu, taip pat visi, įsigiję ir užsiprenumeravę žurnalą Akis išgraužė kartūs lūšnų dūmai, „Rambynas“ Ir baudžiava – kaip rimbas virš galvos... Informaciniai rėmėjai Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“ Bet štai jis perlytą apsiaustą meta, Prie stalo sėdas varganus laukus išbraidęs, Ir ima šviesti kuklūs būrų metai, Ir tampa Metais iš didžiosios raidės. Viršelio nuotrauka. Klaipėdietis, dailininkas marinistas Edvardas Malinauskas. Petro Šmito nuotrauka Iliustracijai panaudotas E. Žvaigždino tapybos darbo fragmentas 4 Rambynas Nr. 1 (17) Rambynas Nr. 1 (17) 5 veždavo į turgų parduoti. Taip žmogų gyvenimo su virtuve (tas namelis, kur apsigyveno Malinaus- sąlygos ir išmoko išgyventi, kitaip tariant, sudurti kai, buvo panašus į dabar restauruotą advokatų galą su galu. Karo metai Malinauskų šeimai, kaip kontorą S. Šimkaus gatvėje, netoli S. Šimkaus mu- ir visiems Lietuvos žmonėms, buvo pavojingi, zikos mokyklos). Tačiau tas pusantro aukšto na- sunkūs, teko ir sunkiai dirbti, ir daug ką slėpti, melis, dailininko žodžiais, buvo visiškas laužas. kad išgyventų. Dar įdomi detalė, kad tame vos besilaikančiame Po karo 1945–1946 m. vienas tėvo brolis išėjo ir lyjant pro stogą varvančiame namelyje gyve- į mišką partizanauti. Po kiek laiko pamatęs, kad no kokios septynios šeimos. Kas atvažiuodavo Dailininkas marinistas Amerikos balsas tik žada, bet nieko nedaro, kad iš tėvo brolio Kazimiero giminių ar pažįstamų, išlaisvintų Lietuvą, sugalvojo pasitraukti iš miš- tuos dėdė ir priimdavo. Gyveno linksmai... Tame ko pasikeisdamas su tėvu pasais, perklijuodamas kieme, kur dabar yra santuokų rūmai, buvo išli- Edvardas Malinauskas jų nuotraukas. Tėvas atidavė savo pasą broliui, kusios vokiškos arklidės ir buvo laikomi arkliai, pakeitė nuotrauką, o valdžios atstovams pasakė, kuriais po karo mieste buvo vežiojamos įvairios kad pasą pametė. Būtų viskas pasibaigę gerai, prekės į prekybos vietas, nes Klaipėdoje kurį lai- tačiau pas kažkokį kaimyną ūkininką norėjo dar ką nebuvo mašinų. O dėdė Kazimieras buvo tų ,,atšvęsti“ tą išėjimą iš miško, o ten jau žinojo, kad arklidžių prižiūrėtojas, vėliau tas pareigas ėjo ir ateis miškiniai, ir stribai juos visus ,,susėmė“. Nu- Edvardo tėvas. Arklius reikėjo ir valyti, ir pašer- Petras ŠMITAS vežė visus į Šeduvą. Kovo mėnesį į Šeduvą išvežė ti, pagirdyti, o kad šie stovėjo ant medinių grin- Menotyrininkas ir Edvardo mamą. Namuose liko Edvardas, ku- dų, reikėjo tą mėšlą nuo jų nuvalyti. Neretai ar- riam buvo 9 metai, vienai sesutei – 7 metukai ir ki- klių priežiūros darbą tekdavo atlikti ir Edvardui, tai – 5 metukai. Stribai neklausė, o kaip gyvens tie kai tėvas dėl kokios nors priežasties negalėdavo Jeigu Klaipėdoje sutiktą žmogų paklausi, kas Jono kalnelio. Tarp jaunų žmonių užsimezgė vaikai, kas juos prižiūrės? Per naktį mamą išlaikė dirbti. Edvardas keldavosi septintą valandą ryto toks yra Edvardas Malinauskas, manau, retas draugystė, virtusi meile. Kiek padraugavę, po kažkokiame šaltame sandėliuke. Ryte sušalusią ir, sutvarkęs arklidę, pagirdęs bei pašėręs arklius, kuris nežinos tapytojo, jūros vaizduotojo E. Ma- metų, 1935 m., per antrąją jūros šventę, susituokė įvedė į kambarį, pasodino ir įvedė Edvardo dėdę. išeidavo į mokyklą. linausko. Klaipėda E. Malinauskui nėra gimtasis ką tik įsteigtoje Lietuvos Respublikos Klaipėdos Klausia NKVD`istas, kas čia, Stasys ar Jurgis? Kai Su pasididžiavimu dailininkas prisimena, kaip miestas, bet jame prabėgo dailininko visas sąmo- miesto paliudijimo ir užrašų valstybinėje įstaigo- namuose liko trys maži vaikai, mama negalėjo jis su tėvu važiuodavo šienauti į Krokų lankas. ningas ir kūrybinis gyvenimas. Čia jis tapo ištiki- je. Ėmus Klaipėdoje lietuvių atžvilgiu nepalan- meluoti. Pasakė, kad tai Stasys, o ne jos vyras Jur- Žolę reikėdavo nupjauti, išdžiovinti ir pakrau- mas jūrinio peizažo vaizduotojas, čia jis sulaukė kiai keistis to meto politinei padėčiai, fašistuojan- gis. Ir ją paleido. O namo pareiti reikėjo dvidešimt ti į baržas, kurios plūduriuodavo Nemune. Tos savo kūrybos įvertinimo ir pripažinimo... Šiame tis vokiečių jaunimas pradėjo gatvėse įžeidinėti kilometrų per gilų sniegą – nei mašinos, nei kokio baržos šieną parplukdydavo Kuršių mariomis ir mieste gimė jo vaikai ir anūkai.... lietuvius, varyti juos iš miesto ir, kaip pastebi K. vežimo – pėstute. Ir parėjo. Edvardas tuo metu Dangės upe prie dabartinės mero būstinės, buvu- Algėnas, buvusį ,,Juodojo erelio“ restoraną užda- virė sriubą. Sakosi, jau mokėjęs pakurti krosnyje sios rotušės. Ten jį vėl tekdavo iškrauti iš tų baržų Tėvai ir vaikystė rė, o vyrą atleido iš uosto kaip nepatikimą lietu- ugnį, o kas išeis iš to viralo – nežinojo... į vežimus ir parvežti į arklidžių kiemą. Sunkiau- vį. Tad jauni Malinausko tėvai 1937 m., prieš pat sias ir labai dulkinas darbas buvo, kai tą šieną rei- Būsimasis tapytojas Edvardas Malinauskas gimstant Edvardui, buvo priversti išvykti į tėvo Pokarinėje Klaipėdoje kėdavo sukišti po pastoge. Bet toks darbas teikė gimė 1937 m. gegužės mėn. 24/27 d. Radviliškio gimtinę Radviliškį. E. Malinausko tėvai susilaukė būsimam dailininkui ir savitą pasididžiavimą. mieste. Tėvas Jurgis Malinauskas (1911–1991) trijų vaikų: sūnaus Edvardo ir dviejų dukrų – Ele- Edvardo tėvas, matydamas, kad gyventi Radvi- Edvardas, prižiūrėdamas arklius ir nevengdamas buvo kilęs iš Radviliškio, iš gausios 16 vaikų šei- nos bei Jadvygos. liškyje darosi ne tik sunku, bet ir pavojinga, o jis ne- sunkaus darbo, viską puikiai žinojo apie arklius mos. Jurgis buvo priešpaskutinis vaikas ir jam Kaip pasakoja dailininkas, jo gimimas nebuvo buvo linkęs laukti, kol jį suims, tai, susisukęs į kaž- ir to laiko gyvenimo ypatumus... Buvo jau geras mokytis nebuvo kada. Nuo piemens iki berno – lengvas ir tik per plauką išliko gyvas – gimdymas kokius kailinius, gyvulinio vagono tambūre kovo pusbernis – 16-17 metų. Tame kieme dar buvo visos vasaros buvo parduotos – teko dirbti įvairų vyko namuose. Ir pats gyvenimas Radviliškyje ne- mėnesį ir atvažiavo į Klaipėdą, kur jau gyveno jo kalvė, ir berniukams buvo smalsu, kaip kalvis darbą pas ūkininkus. Po kariuomenės atvyko į buvo lengvas. Dviem suaugusiems žmonėms su brolis Kazimieras, Edvardo dėdė. Tėvas apsigyve- dirba. Edvardas jau buvo išmokęs nukalti vieną Klaipėdą. Čia jis vasarą dirbo prie remontuojamo trimis mažais vaikais teko gyventi mažame kam- no brolio ,,surastame“ ir jau naujakurių apgyventa- kitą metalinį daiktą. molo ir dirbo krovėju uoste. Tėvas buvo kaip reta barėlyje, kuriame nebuvo ne tik jokių patogumų, me aplūžusiame name netoli kiemo, kur dabar yra To namelio, kur jie gyveno, vidaus sienos, lu- stropus, sąžiningas darbininkas, tad švenčių pro- bet ir grindų. Vietoj medinių grindų buvo plūktas bos buvo ,,papuoštos“ – išklijuotos laikraščiais, o 1 ,,Santuokų rūmai“, S. Šimkaus gatvėje. Nors tuo ga jis gaudavo ir ilgesnį litą. molis. Prastos buvo ne tik buitinės sąlygos, bet metu, 1946 metais, galėjo rinktis – buvo ir geresnių kadangi netoli stovėjo arkliai, tai rudenį žiemoti Mama Sofija Rupšaitė-Malinauskienė (1914– karo metu tėvui teko dirbti ir įvairų atsitiktinį dar- namų, ir išlikusių tuščių gerų butų, bet Edvardo tė- ,,sugrįždavo“ pelės ir pacukai (žiurkės), ir būda- 2005) buvo kilusi iš Darbėnų. Ji jauna atvyko į bą – pasiūlo kas darbo, tėvas eina ir dirba. Turė- vas, kad ,,pabėgo“ nuo išvežimo ir kad tas enkavė- vo girdėti, kaip jie šnara, bei matydavo, kaip bė- Klaipėdą. Teko jai dirbti mėsinėje, dujų fabrike. Ji jo arklį, karvę, veršiuką, kiaulę – badauti neteko, distas paleido Edvardo mamą (yra kiek keista, kaip gioja už tų laikraščių. ,,Tuo metu tai buvo visai buvo puiki ne tik savo išvaizda, bet