Vladislavas Sirokomlė. Iškylos Iš Vilniaus Po Lietuvą
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
Vladislavas Sirokomlė IŠKYLOS IŠ VILNIAUS PO LIETUVĄ Į skaitytoją Pateikdami visuomenei šį nedidelį darbą, kurio dalelę anksčiau spausdinome laikraštyje Gazeta Warszawska, pripažįstame, kad už jo sumanymą esame dėkingi vienam mūsų bičiuliui. Jis domisi viskuo, kas susiję su Lietuva, gerai pažįsta įdomesnius jos kampelius. Ir man ne kartą pasakojo apie vietas, kurias verta pamatyti. Gerbdamas žmones, padėjusius susipažinti su gimtuoju kraštu, jis kalba, jog reikia dar labiau domėtis gimtąja žeme, nes neaprėpiami, neatrasti lobiai dar guli neartuose dirvonuose. Garbingas darbas laukia rankų, norinčių tuos dirvonus išjudinti. Ilgai neartoje dirvoje išauga geras derlius. Panašiai ir kraštotyroje: laimingas pirmasis, ėmęsis jos plėšinius purenti. Iš pirmo žvilgsnio jie gal ir tušti, nykūs atrodo, tačiau iš sujudintų, amžiais ten žėlusių kelmų prasikals atžalos, ir puikūs bus kruopštaus darbo vaisiai. Tyrinėjimų dirva Lietuvoje plati ir neišsemiama kaip jūra. Ras sau peno čia ir dailininkas, ras ir į jos gelmes įsiskverbęs geologas, botanikas, žemdirbys, istorikas, po piliakalnius, pilių ir bažnyčių griuvėsius, archyvus panaršęs. Ir poetas savo balsą galės sustiprinti liaudies dainomis, padavimais. Visų mūsų laukia gausus derlius, kurio anksčiau nematėme, žiūrėdami į kuklų, bet jaukų ir gerą mūsų žemės veidą. Ne kiekvienas nori ir sugeba imtis specialių tyrimų, bet negalima nematyti ir negirdėti to, kas yra tau prieš akis. Didžiausia gėda nepažinti žemės, kurioje gyveni, o dar didesnė, kai svetimais kraštais domimasi labiau nei savuoju. Nepamenu, kuris iš prancūzų rašytojų, regis, Šatobrianas, yra pasakęs: jeigu kilnus jausmas nesieja žmogaus su gimtosiomis vietomis, reikia keliauti. Nežinau, ar šis posakis rodo tik judrų prancūzų būdą, bet ir mes, slavai – artojų tauta, – mėgstame keliones. Neturime garsių keliautojų, bet visi mėgstame bastytis po pasaulį. Nedrįstame patys sau prisipažinti, kad keliaujame, deja, dažniausiai ne iš reikalo, o iš malonumo. O ką jau kalbėti apie tuos, kuriuos nuobodulys varo į svečius kraštus... O kiek yra keliautojų, pažįstančių visus savo krašto kampelius kaip penkis pirštus! Aplankė kokią vietovę, bet tik savo naudai. Tas, kuris iš knygų pažino pasaulį, tikrai apie Ženevos ežerą žino daugiau negu apie Trakų, apie Palmyros griuvėsius žino daugiau nei apie Krėvos pilį, daugiau nusimano apie Amerikos miškus nei apie Pinsko miškus ir pelkes. Būtų visai kas kita, jei keliautojai nusimestų nuo savo akių abejingumo skraistę ir, išvykę į ilgesnę kelionę, skvarbiau dairytųsi aplinkui, užsirašytų pastabas apie aplankytas vietoves. Literatūra, įsigyta vien iš vitrinų, nuobodulio nenuvysi. Iš knygų sužinome apie įdomybes ir vertybes tų svetimų kraštų, kurie jau pažinti. Kai kurių keliautojų kūriniai padeda ir mums pažinti savo kraštą. Kad galėčiau parašyti apie Margirį, turėjau akimis paklaidžioti po apdainuotąsias vietoves, tad 1855 m. vasarą apkeliavau dalelę Trakų apskrities. Savo įspūdžius dabar pateikiu įvertinti visuomenei. Reiks prisiminti ir kitą kelionę – Ašmenos link. Nesigėdinu, kad knygelė plona, o derlius negausus. Galbūt vietiniai gyventojai knygoje pastebės netikslumų: neturėjau laiko išsamiau viską ištirti. Tai pripuolamas darbas. Džiaugiuosi tuo, ką pasisekė surinkti, ir apgailestauju, kad nesurinkau daugiau. Ir kaip visuomet viliuosi, jog skaitytojas už tai atleis. V. Sirokomlė I dalis Trakai, Stakliškės, Jieznas, Punia I Kelionė į Trakus. Išvykstame iš Vilniaus. Pohuliankos priemiestis. Šv. Jackaus paminklas. Kraštovaizdis. Paneriai. Epizodas apie istoriją ir romaną. Panerių koplyčia. Vokės totoriai. Vokė. Senų laikų maldininkų poilsio vaizdelis. Vicus Galli vulgo. Petuchovo kaimas. Trakai iš toli. Įvažiavimas į miestą. Trakai įsikūrę beveik visai į vakarus nuo Vilniaus. Taigi paliekame miestą ir traukiame ton pusėn sena Trakų gatve, kuri anksčiau vadinosi Senato ir kur stovėjo daug ponų rūmų. Taip norėtųsi bent keletą žodžių pasakyti apie netoliese stovinčią Pranciškonų bažnyčią ir, dievaži, būtų ką pasakyti. Bet miestas tiek daug turėjo ir turi savo tyrėjų, kad nutarėme nieko apie jį nerašyti. Iš šykščių užrašų ateivis nedaug ką sužinos apie mūsų bažnyčias, jų statymo meną, dailininkų ar skulptorių kūrinius, puošiančius Dievo šventoves. Šis tas jau nuveikta, bet viskas mėtosi įvairiose bylose ir piešinių aplankuose. Visa tai reikėtų sutvarkyti, sutelkti į vieną vietą, papildyti, nors, kartojame, tai ne mūsų darbas. Ten, kur besibaigianti Trakų gatvė kryžiuojasi su Malkų rinka bei Uosto gatve1, prasideda nedidelis mūrinių ir medinių namų Pohuliankos2 priemiestis, dabar ėmęs augti. Gatvės dešinėje – pastatai, kairėje – dvi pavėsingos išsišakojusių liepų ir į kalną kopiančių klevų eilės. Nuo kalno žvilgsniu palydime slėnyje pasiliekantį dūmų ir rūko apgaubtą miestą. Aiškiai matyti Šv. Kotrynos, Šv. Jono bažnyčių bokštai, o Šv. Dvasios bažnyčios grožis, mieste toks nepastebimas, atsiskleidžia tik čia, nuo priemiesčio kalvų. Su pasimėgavimu įkvepiame ant kalno tyro kaimo oro ir gailimės likusių mieste. Akys vis dar krypsta atgal, ieškodamos šiame žmonių skruzdėlyne ko nors pažįstamo. Tas paslaptingojo Vilniaus žavesys – kaip talismanas. Kiekvienas, kas nors trumpai gyveno Vilniuje, pamilsta jį ir visa siela prie jo prisiriša. Nors iš pasaulio miestų Vilnius neišsiskiria nei savo išore, nei labai išaugusiu visuomenės gyvenimu, tačiau yra nepaprastai mielas ir žavus. Ant kalno dešinėje gatvė baigiasi. Iš atsivėrusios mažos aikštelės matyti Helvecijaus ir Augsburgo tikėjimo pasekėjų kapinės3. Be abejo, tai geriausiai prižiūrimos Vilniaus kapinės: jos apjuostos mūrine tvora, apsodintos ūksmingais medžiais. Kapinės kaip sodas išpuoštos gėlėmis, per jas nutiesti takeliai. O į viršų stiebiasi trijų koplyčių bokšteliai. Nejučiom prisimeni, kad čia žmonės laikinai ilsisi po žemiškosios kelionės. Toliau gatvė pereina į pavėsingą liepų ir klevų alėją. Čia pat keletas elegantiškų mūrinių namų ir skurdžių amatininkų lūšnelių. Tarp namų žaliuoja vešlūs daržai. Gražiais vasaros vakarais alėjoje pilna žmonių: vieni skuba iš miesto po Vingį pasivaikščioti, kiti čia ilsisi, tyru oru kvėpuoja. Neretai čia ir važiuotą pamatysi. Bet ratų bildesio smėlėtoj žemėj negirdėti, net praeivių pašnekesių jis nenustelbia. Beveik pačiame alėjos gale, prieš pat vartus, stovi gražus senas paminklas šv. Jackaus Dominikono, vienoje rankoje laikančio Švenčiausiosios Mergelės statulą, kitoje – monstranciją. Paminkle iškaltas užrašas byloja, kad jis statytas 1403 m. Neturėdami patvirtinančių dokumentų, manome, kad tai klaida, ir 1 Malkų rinka – tai dab. Pylimo, Trakų ir J. Basanavičiaus gatvių sankryža. Uosto gatvė – dab. P. Cvirkos gatvė. 2 Pohuliankos priemiestis – dab. J. Basanavičiaus gatvės rajonas. 3 Helvecijos ir Augsburgo tikėjimo sekėjų kapinės – turima galvoje kalvinų ir liuteronų bendruomenių kapinės skvere, kur dabar stovi Santuokų rūmai. nukeliame paminklo pastatymą visu amžiumi pirmyn. Atrodo, kad 1501 m. Vilniuje apsigyvenę dominikonai šiuo paminklu įamžino savo atvykimą. Kai Vilniuje buvo įsteigtas tribunolas, 1762 m. dominikonai paminklą atnaujino, kad nenugriūtų. J. I. Kraševskis nurašė anuomet iškalto užrašo likučius. Ten buvo parašyta, kad kolona pastatyta dominikonų garbei. Užraše sveikinamas Liubčianų vyskupas Jackus Odrovonžas4, kuris, manoma, apkrikštijęs Mindaugą. Taip pat sveikinamas Metoneno vyskupas5 Ciprijonas, Vilniaus sufraganas6 ir kiti. Po 80 metų minėtajai statulai vėl grėsė pavojus nugriūti. Prelatas M. Herburtas7 ir J. K. Vilčinskis8 (vėliau – Vilniaus albumo leidėjas) susirūpino jos likimu. M. Herburtas kreipėsi į žmones, prašydamas aukų, kad būtų galima paminklą atnaujinti. J. K. Vilčinskis davė savo pinigų. Atstatė paminklą, papuošė nauja statula, sustiprino atšlijusius kolonos pamatus. 1843 m. rugpjūčio 22 d. šv. Jackaus koloną šventinant, dominikonų kunigas Pilypas Mokžeckis pasakė gražią kalbą. Ją bei iškilmių aprašymą išspausdino V. Potockis9. Tiek daug prirašėme apie vieną Vilniaus paminklą – plytų krūvą. O Vilniuje, didingai gyvuojančiame jau daugiau kaip penkis šimtus metų, yra daugybė istorijos paminklų. Jie stovi nebylūs ir dešinėje, ir kairėje, ir po mūsų kojomis, ir virš mūsų galvų. Tik reikia jų žodžius suprasti, mokėti juos skaityti. Nuo Pohuliankos vartų gal 2 varstus10 plyti vienoda, smėlėtų žemių apylinkė. Retsykiais kyšteli sodai, bet greit vėl pasibaigia. Kairėje kelio pusėje laukus paįvairina šilelis ir apleistos kapinės ant kalno. Dešinėje – Vingio pušynas. Ir prieš akis atsiveria nuostabus reginys: feldmaršalo Repnino, pirmojo Vilniaus generalgubernatoriaus, antkapis, buvusios Jėzuitų kolegijos rūmų griuvėsiai, Neris. Kitame jos krante – statūs skardžiai, Žvėryno dvarelis ir dailūs miškais apaugę kalnai. Už varsto tarp retų kamienų jau matyti horizontas, o dar toliau, priešais Žemutinę karčemą, žvilgsnį patraukia puikūs vaizdai: vingiuodamasi, sukinėdamasi žavingai teka gražioji Neris, iš po žalios medžių skraistės kyšo kaimelių stogai. Daubotos ir raukšlėtos, pušimis apaugusios Panerių kalvos, kai kur išsidriekusios, kai kur taisyklingų formų, mėlynuoja iš tolo, o iš arti apsupa mus savo aukštumomis. Vilniaus vyskupui priklausantį Panerių dvarelį aplenkiame nuo Žemutinės karčemos pusės (taip vadinamos todėl, kad, palyginti su gretimais kalnais, ji yra žemumoje). Pervažiuojame upelį, tekantį į Nerį, ūksmingą gluosnyną ir atsiduriame Panerių kalnų, kuriuos dar reikės perskrieti, papėdėje. Kairėje laukuose dunkso kažkoks mūrinis paminklas. Kam jis pastatytas, sužinoti nepasisekė. Bet mums sakė, kad apie jį yra kažkokių liaudies padavimų. Šiandien Panerių kalnas atrodo