Rišimo Būdu Laikomų Šunų Gerovės Vertinimas Welfare Assessment of Chained Dogs

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Remigija Pliskauskaitė

Rišimo būdu laikomų šunų gerovės vertinimas Welfare Assessment of Chained Dogs

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Lekt. dr. Jūratė Kučinskienė

Kaunas, 2017

DARBAS ATLIKTAS MAISTO SAUGOS IR KOKYBĖS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Rišimo būdu laikomų šunų gerovės vertinimas“.

1. Yra atliktas mano pačios. 2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje. 3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

Remigija Pliskauskaitė (data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

Remigija Pliskauskaitė (data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

Lekt. dr. Jūratė Kučinskienė (data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

Prof. Mindaugas Malakauskas (aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) (parašas) vardas, pavardė)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1) 2) (vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)

TURINYS

SANTRAUKA ...... 5 SUMMARY ...... 6 SANTRUMPOS ...... 7 ĮVADAS ...... 8 1. Literatūros apžvalga ...... 10 1.1. Gyvūnų gerovė ir ją reglamentuojantys dokumentai ...... 10 1.1.1. Gyvūnų gerovė ...... 10 1.1.2. Gyvūnų gerovė Europos Sąjungoje ...... 10 1.1.3. Gyvūnų gerovė Lietuvoje ...... 12 1.2. Gyvūnų gerovės vertinimas ...... 13 1.2.1. Gerovės vertinimo kriterijai ...... 13 1.2.2. Gyvūnas ...... 14 1.2.3. Aplinka ...... 16 1.2.4. Elgesys ...... 18 1.2.5. Fizinis krūvis ...... 20 1.2.6. Mityba ...... 21 1.2.7. Sveikata ...... 22 2. Tyrimo metodai ...... 25 2.1. Klausimynas ...... 25 2.2. Šunų sveikatingumo įvertinimas ...... 26 3. Tyrimo rezultatai ...... 28 3.1. Anketavimas ...... 28 3.1.1. Tiriamųjų grupė ...... 28 3.1.2. Fizinis krūvis ...... 29 3.1.3. Aplinka ...... 29 3.1.5. Šėrimas ...... 31 3.1.6. Elgesys ...... 32 3.1.7. Sveikata ...... 33 3.2. Parazitologinis tyrimas ...... 35 3.3. Kraujo tyrimai ...... 35 3.3.1. Kraujo morfologiniai tyrimai ...... 35 3.3.2. Kraujo biocheminiai tyrimai ...... 38 4. Rezultatų aptarimas ...... 40

IŠVADOS ...... 42 LITERATŪROS SĄRAŠAS ...... 43

SANTRAUKA

Rišimo būdu laikomų šunų gerovės vertinimas Remigija Pliskauskaitė Magistro baigiamasis darbas

Gyvūnų augintinių gerovė priklauso nuo jiems suteikiamų laikymo sąlygų bei galimybės patenkinti fiziologinius ir psichologinius poreikius. Rišimo būdu laikomų šunų gerovės vertinimas buvo atliekamas nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. liepos mėn. Pagal sukurtą anketą vertinta ar įvykdyti Lietuvos Respublikos teisės aktuose nurodyti reikalavai, laikant šunis pririšus. Taip pat analizuotas fiziologinių ir psichologinių poreikių tenkinimas. Tyrimo metu įvertintas sveikatingumas – atlikti parazitologiniai bei kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai. Nustatyta, kad rišimo būdu laikomų šunų fiziologiniai ir psichologiniai poreikiai nėra visiškai patenkinti, o laikymo sąlygos dalinai atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Nei vienas šuo negauna reikiamo fizinio krūvio, ne visų šunų laikymo vietos apsaugotos nuo nepalankių oro sąlygų, priėjimą prie šviežio vandens turi 70 proc. šunų. Psichologiniai poreikiai taip pat nėra patenkinami ir tai atsispindi šunų agresyviame elgesyje. Šunų sveikata nėra gera, 70 proc. tiriamųjų turi ektoparazitų - blusų, vienas tiriamasis ir endoparazitų – agurkinį kaspinuotį Dipylidium caninum. Kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai rodo, kad normas atitiko tik vieno tiriamojo šuns kraujo parametrai. Kraujo morfologinių parametrų normos ribas atitiko 15 proc. tiriamųjų. Tyrimo rezultatai parodė, kad leukocitų (WBC) normos ribas viršijo 30 proc. tiriamųjų, eritrocitų (RBC) rodiklis 10 proc. tiriamųjų buvo žemiau normos, o 45 proc. virš normos. Trombocitų (PLT) normos ribų nesiekė 60 proc. tiriamųjų. Kraujo biocheminių parametrų normos ribas atitiko 50 proc. tiriamųjų. Virš normos ribų buvo 35 proc. tiriamųjų šarminė fosfatazė (ŠF) ir bendras baltymas (TP). Raktažodžiai: vertinimas, šunų gerovė, įstatymai, sveikata.

SUMMARY

Welfare Assessment of Chained Dogs Remigija Pliskauskaitė Master‘s Thesis

Animal welfare depends on conditions they are kept in and opportunity to satisfy their physiological and psychological needs. Welfare assessment of chained dogs carried out since September 2016 till July 2017. It was estimated if people keep their chained dogs under conditions stated in Lithuanian laws according to developed questionnaire. It was also analysed physiological and psychological needs. Health was estimated by the tests of parasytes and blood. It was assessed that physiological and psychological needs are not fulfilled and keeping conditions do not fit Lithuanian laws. None of the dogs get exercise, not all dogs have opportunity to hide from bad wheather. Fresh water is available for 70% of all dogs. Psychological needs are not fulfilled and this reflects in aggressive behavior. Health is not good, 70% dogs had fleas and one dog had tapeworm Dipylidium caninum. Blood tests also show health problems. According to morphological and biochemical blood tests only one dog was completely health. Blood morphology test showed that 15% dogs were healthy. Test showed that 30% dogs had their white blood cells (WBC) above norm. Red blood cells (RBC) were above norm to 45% dogs and 10% up to norm. Thrombocytes (PLT) were up to norm for 60% dogs. Blood biochemistry test showed that 50% dogs were healthy. Alkaline Phosphatase (ALP) and Total Protein (TP) were above norm to 35% dogs. Key words: assessment, dog welfare, law, health.

SANTRUMPOS β – MSH - melanocitus stimuliuojantis hormonas oC – Celsijaus laipsnis CNS – centrinė nervų sistema d. – diena DAP – šunų „raminimo“ hormonas (dog appeasing pheromone) DNR – deoksiribonukleorūgštis EDTA – etilendiamintetraacto rūgštis g - gramas JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos k. - kartas kg - kilogramas lent. - lentelė m. – metai m2 – kvadratinis metras mėn. -mėnesis min. – minutė ml - mililitras POMC – proopiomelanokortinas (POMK) proc. – procentai pvz. – pavyzdžiui raj. – rajonas sav. - savaitė SAD – išsiskyrimo nerimas (separation anxiety disorder) t. y. – tai yra tūkst. – tūkstantis val. - valanda Žr. - žiūrėti

ĮVADAS

Gyvūnai ir jų gerovė tampa vis aktualesne tema šiuolaikiniame pasaulyje (1). Žmonės nulemia visą gyvūno gyvenimą, gyvūnai tiesiog negali gyventi kitaip, nei jiems leidžia žmogus (2). Švietimo ir teisinių dokumentų pagalba pasaulyje siekiama apsaugoti gyvūnus ir sudaryti galimybes kiekvienam gyvūnui turėti jo teises ir laisves, daugumoje šalių galioja įstatymai, kurie nurodo kaip gyvūnai turi būti laikomi ir auginami (3). Didžiausias dėmesys yra skiriamas ūkiniams gyvūnams, yra trys Europos konvencijos skirtos ūkinių gyvūnų apsaugai, kurios yra patvirtintos dvidešimt keturiose Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje (4). Kaip teigia L. M. Collins, gyvūnai augintiniai neturi tokio paties lygio gerovės apsaugos kaip ūkiniai gyvūnai (5). Nors visuomenėje vyrauja nuomonė, kad gyvūnai augintiniai apsaugoti ir jų gerovė nenukenčia, vis dėlto yra daug gerovės problemų visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Ispanijoje viena pagrindinių problemų yra šunų eutanazija ir jų palikimas bešeimininkiais ir bepriežiūriais dažniausiai dėl elgesio problemų – agresijos, besaikio lojimo, namų niokojimo. Čekijoje vis dar nėra plačiai propaguojama kastracija kaip navikinių susirgimų prevencija ar pagalbinė priemonė elgesio kontrolei (6). Šunų elgesio ekspertų atliktas tyrimas parodė, kad yra kelios pagrindinės tarptautiniu mastu paplitusios šunų gerovės problemos: netinkamos laikymo sąlygos, šeimininko žinių trūkumas auginant ir laikant gyvūną bei nepageidaujamas gyvūno elgesys (7). Daugelio šalių teisės aktuose, tame tarpe ir Lietuvos Respublikos, nurodoma, kad šuns laikymo sąlygos turi atitikti fiziologinius gyvūno poreikius. Gyvūno laikytojai privalo suteikti gyvūno poreikius atitinkančią mitybą, pastogę, aplinką. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakyme dėl gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos, minimi ir voljere bei rišimo būdu laikomi šunys, tačiau nėra išskirtų konkrečių gerovės reikalavimų, kurie užtikrintų, jog toks laikymo būdas atitinka gyvūno fiziologinius ir psichologinius poreikius ir šuns gerovė nenukenčia (8). Rišimo būdu, net ir trumpai, laikyti šunis yra draudžiama ne tik tokiose Europos šalyse kaip Vokietija ar Vengrija, bet ir Indijoje toks laikymo būdas yra laikomas nusižengimu (2, 9, 10). Rišimo būdu laikomus šunis vis dar dažnai galima pamatyti kaimo vietovėse. Tokiose vietovėse dažnai taikomi ir žymiai mažesni gyvūnų sveikatos priežiūros standartai negu miestuose, todėl kyla klausimas ar užtikrinama kaimuose rišimo būdu laikomų šunų gerovė (1, 11).

Darbo tikslas: Įvertinti rišimo būdu laikomų šunų gerovę. Darbo uždaviniai: 1. Palyginti šunų gerovę reglamentuojančius teisinius dokumentus Lietuvos Respublikoje ir kitose šalyse. 2. Parinkti šunų gerovės vertinimo kriterijus anketos klausimams sudaryti, atlikti gyvūnų savininkų apklausą. 3. Įvertinti rišamų šunų sveikatos būklę (atlikti parazitologinį, bei kraujo biocheminį ir morfologinį tyrimus).

1. Literatūros apžvalga

1.1. Gyvūnų gerovė ir ją reglamentuojantys dokumentai

1.1.1. Gyvūnų gerovė Gyvūnų gerovė yra įvairiai apibūdinama, tačiau vienas bendras bruožas tas, kad tai kiekvieno gyvūno prigimtinė teisė (1). Gyvūnų gerovė siejama su gyvūno sveikata, emocijomis ir elgesiu. Ji apibrėžia sąlygas, kurios lemia kokia yra gerovė – gera ar bloga. Gyvūnų gerovę geriausiai apibūdina „5 didžiosios laisvės“ (12). Tai yra laisvė gauti gerą pašarą ir vandenį, nebadauti ir nejausti troškulio, laisvė nuo skausmo, sužeidimų ir ligų, laisvė nuo diskomforto, laisvė nuo baimės ir psichinių kančių, bei laisvė elgtis pagal prigimtį (6). Gerovė skiriama į – fizinę ir psichologinę. Tam, kad gyvūno gerovė būtų užtikrinta, jo fiziniai ir psichologiniai poreikiai turi būti patenkinti (1). Psichologiniai poreikiai – tai socializacija bei galimybė reikšti natūralų elgesį (13). Gyvūnų gerovė reiškia, kad gyvūnas turi būti sveikas, o ligos ar sužeidimai veda prie skurdžios gerovės. Kančia dėl ligos ar sužeidimo yra vienas svarbiausių gerovės aspektų. Svarbi ne konkreti liga, o tai kaip gyvūnas jaučiasi ir patiria ligos pasekmes. Išvados apie gyvūno savijautą daromos remiantis gyvūno elgesiu ir jo biologija, klinikiniais tyrimais bei individualia - malonių ir nemalonių pojūčių patirtimi, susijusia su ligomis. Gyvūnams augintiniams ganėtinai greitai gali būti suteikiama veterinarinė pagalba ir priežiūra (12), tačiau kai kurių augintinių savininkai neišgali susimokėti už gydymą, kiti tiesiog atsisako gydyti ligotą ar sužeistą šunį, dėl to gyvūno gerovė stipriai nukenčia (14). 1.1.2. Gyvūnų gerovė Europos Sąjungoje Gyvūnų gerove rūpinamasi teisės aktų nustatyta tvarka. Yra nemažai teisinių formų, kuriomis įgyvendinamos priemonės siekiant užtikrinti gyvūnų teises ir laisves (12). Europos konvencija dėl namuose laikomų gyvūnų apsaugos yra pagrindinis teisinis dokumentas, sudarytas galiojantis visose Europos Sąjungos šalyse bei nustatantis minimalius reikalavimus, kurie turi būti vykdomi visose šalyse narėse (4). Šioje Europos konvencijoje yra nurodyti bendri reikalavimai, kurie užtikrintų atsakingą gyvūno laikymą, jo priežiūrą ir naudojimą, poreikių tenkinimą atsižvelgiant į rūšį ir veislę. Nurodoma, kad kiekvienas asmuo, laikantis namuose gyvūną ir sutikęs jį prižiūrėti, atsako už jo sveikatą ir gerovę; teikia jam būstą, priežiūrą ir dėmesį atsižvelgdamas į etologinius gyvūno poreikius pagal jo rūšį ir veislę, svarbiausia: parūpina jam pakankamai tinkamo pašaro ir vandens, sudaro sąlygas judėti, bei imasi tinkamų priemonių, kad gyvūnas neištrūktų (15). Namuose laikomų gyvūnų apsauga Europos Sąjungos aktais reglamentuota nepakankamai, todėl šių gyvūnų gerovė palikta valstybių narių priežiūrai. Atskirų valstybių nacionaliniai teisės aktai, įstatymai yra antriniai

teisiniai dokumentai, padedantys užtikrinti gyvūnų gerovę. Juose konkretizuojamos laikymo ir priežiūros sąlygos, nurodomos taikytinos sankcijos dėl įstatymuose nustatytų reikalavimų nesilaikymo. Kai kurių valstybių nacionaliniuose teisės aktuose nurodyti reikalavimai yra daug griežtesni nei nurodyta Europos konvencijoje. Tai būdinga Švedijai, Norvegijai, Didžiajai Britanijai, kai tuo tarpu Prancūzijos, Italijos ar Vengrijos teisiniai dokumentai susiję su gyvūnų gerove yra labiau europinio standarto lygyje (4). Animal Welfare Act arba gyvūnų gerovės įstatymas – yra pagrindinis teisinis dokumentas susijęs su gyvūnų gerove Didžiojoje Britanijoje. Jį papildo kodeksas, kuriame gyvūnų savininkams pateikiama informacija kaip patenkinti gyvūno poreikius, kad būtų įvykdyti gyvūnų gerovės įstatymo reikalavimai. Šis kodeksas galioja tik Anglijoje. Velsas ir Škotija turi ekvivalentiškus kodeksus (16). Anglijoje galiojančiame šunų gerovės kodekse išskirti penki skyriai, kuriuose nurodomi šuns poreikiai ir tai ką gyvūno savininkas turėtų daryti, kad juos patenkintų. Šie skyriai apima tinkamą aplinką, mitybą, normalaus elgesio išraišką, laikymą su kitais gyvūnais, sveikatos užtikrinimą. Kodeksas apima ne tik fizinių, bet ir psichologinių poreikių patenkinimą, tame tarpe ir žaidimus, socializaciją, dresūrą (17). Škotijos šunų gerovės kodeksas turi tuos pačius skyrius kaip ir Anglijos šunų gerovės kodeksas. Tačiau Škotijos kodeksas yra platesnis ir išsamiau nurodo reikalavimus bei rekomendacijas. Vienas iš aktualių punktų – šuns laikymas lauke. Šis skyrius apima šuns saugumą, komfortiškos vietos skyrimą atsižvelgiant ne tik į šuns dydį, bet ir į įvairias oro sąlygas, taip pat socialinio gyvenimo būtinybę. Kaip ir Anglijos kodekse, minima, kad šuo visada privalo turėti priėjimą prie šviežio vandens, o pašaras atitikti mitybinius poreikius. Vis dėlto Škotijos kodekse teigiama, kad šuo turėtų būti šeriamas ne vieną, bet du kartus per dieną. Paskutiniame skyriuje rašoma apie gyvūno identifikaciją. Pagal „Šunų kontrolės įstatymą“ yra privaloma, kad kiekvienas šuo turėtų prie antkaklio prisegtą pakabuką su šeimininko kontaktais, o 2016 metais priimtas įstatymas, kuriuo įteisintas privalomas visų šunų, vyresnių kaip 8 savaičių, žymėjimas mikroschema (18, 19). Aukšto lygio gyvūnų gerovė ir apsauga vystoma Vokietijoje ir Austrijoje. Vokietijos Gyvūnų apsaugos įstatymas numato humanišką elgesį su gyvūnais grindžiamą moralės ir atsakomybės principu (9). Nurodoma, kad nei vienas žmogus negali sukelti gyvūnui skausmo ar kančios, jei tai nėra išvengiama. Nesilaikant Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme numatytų taisyklių gali būti taikomos baudos ar laisvės atėmimas, taip pat galimas gyvūno konfiskavimas ar draudimas gyvūnus laikyti. Gyvūnų augintinių apsaugą ir gerovę reglamentuoja ir antriniai įstatymai. Pavyzdžiui, Gyvūnų apsaugos (šunų) taisyklėse rašoma, kad šunys negali būti laikomi pastoviai pririšti. Prie kompanijos gyvūnų gerovės ne tik regioniniu, bet ir tarptautiniu mąstu prisideda Maisto ir Žemės ūkio ministerija. Ji turi sudaryti Gyvūnų gerovės komisiją ir su ja konsultuotis priimant naujus 11

įstatymus. Šią komisiją turi sudaryti nariai iš kelių sričių: ūkininkavimo, mokslininkų, veterinarinės medicinos bei nariai iš gyvūnų apsaugos asociacijų. Gyvūnų priežiūra ir apsauga yra įtraukta ir į moksleivių ugdymo programas, siekiant ugdyti atsakomybę gyvūnams, o kai kurios nevyriausybinės organizacijos yra atsakingos už metodinės medžiagos, susijusios su gyvūnų gerove, pateikimą mokykloms (20). Austrijos Gyvūnų gerovės įstatymas yra vienas griežčiausių pasaulyje. Pagrindinis tikslas – užtikrinti aukštą gyvūnų apsaugos lygį visose elgesio su gyvūnais srityse (10). Yra įkurti trys patariamieji gyvūnų gerovės komitetai, kurie Sveikatos ministerijai teikia kelių metų planus visais gyvūnų gerovės aspektais. Už gyvūnų apsaugą taip pat atsakingi ir vyriausybės skirti pareigūnai, kuriuos turi kiekvienas administracinis centras. Gyvūnų apsaugos įstatyme išskiriama ne tik fizinė gyvūno būsena, bet ir psichinė. Nurodoma, kad gyvūnai turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios tenkintų jų fiziologinius ir etologinius poreikius, įskaitant ir socialinio kontakto būtinybę. Bet kuris asmuo, laikantis gyvūną, privalo suteikti erdvę, judėjimo laisvę, vietą, tinkamą klimatą, priežiūrą ir mitybą (20). Gyvūnus yra draudžiama laikyti nuolatos pririštus, o kalbant apie šunis – jie negali būti laikomi pririšti grandine, net ir laikinai (10). Yra ir antrinių įstatymų susijusių su gyvūnų apsauga. Jie yra detalūs ir nurodo sprecifinius įvairių rūšių gyvūnų augintinių priežiūros principus. Ypatingas dėmesys skiriamas jauniems žmonėms siekiant įdiegti gyvūnų gerovės principus. 2006 metais įkurta Austrijos gyvūnų gerovės mokymo asociacija. Organizacija mokykloms skiria mokymo medžiagas ir pagalbines priemones. Asociacija bendradarbiauja su mokslo institucijomis tam, kad galėtų teikti mokomąją medžiagą (20). 1.1.3. Gyvūnų gerovė Lietuvoje 1997 metais Lietuvoje buvo priimtas Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas, kurio 2012 m. spalio 3 d. priimta naująja redakcija vadovaujamasi ir šiandien. „Šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją užtikrinant gyvūnų, kaip juslių būtybių, gerovę ir apsaugą, fizinių ir juridinių asmenų, kitų organizacijų ir filialų pareigas gyvūnų apsaugos ir gerovės srityje, bepriežiūrių gyvūnų gerovę ir apsaugą, bešeimininkių gyvūnų populiacijos mažinimo priemones, humaniško elgesio su gyvūnais reikalavimus, kad gyvūnai būtų apsaugoti nuo žiauraus elgesio, kankinimo ir kito neigiamo poveikio ir būtų užtikrintas žmonių saugumas“ (21). Pažanga gyvūnų gerovės srityje buvo padaryta 2013 metais, kai buvo paskelbtas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymas dėl gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo patvirtinimo. Šis aprašas nurodo bendruosius ir specialiuosius reikalavimus gyvūnų laikymui ir priežiūrai. Gyvūnų laikytojas, be Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme nurodytų pareigų, turi užtikrinti, kad pasiutligei imlūs gyvūnai būtų 12

vakcinuojami ir turėtų tą patvirtinantį dokumentą. Bendruosiuose reikalavimuose nurodoma, jog gyvūnams laikyti turi būti suteikiamos jų sveikatos ir gerovės reikalavimus atitinkančios laikymo patalpos, aplinka, priežiūra, pašaras ir vanduo. Specialiuosiuose reikalavimuose taikomuose gyvūnams augintiniams pabrėžiama ne pačių gyvūnų, t. y. šunų gerovė, kurie laikomi lauke, bet žmonių saugumas. Nurodoma, kokie turi būti voljerai, kokios tvoros, kad šuo nepabėgtų ir nekeltų grėsmės žmonėms. Apie rišimo būdu laikomus šunis nurodoma: „kai šuo laikomas pririštas, jis turi būti rišamas taip, kad neišeitų už žemės valdos, kurioje laikomas, ribos“. Vienas iš specialiųjų reikalavimų yra tas, kad: „šuniui prieinamoje vietoje turi būti įrengta būda ar kita vieta (slėptuvė), kurioje šuo galėtų pasislėpti nuo nepalankių oro sąlygų ir kurios dydis, priklausomai nuo šuns dydžio, būtų toks, kad šuo į ją galėtų lengvai įlįsti, joje apsisukti ir atsigulti. Šuns būda turi būti pakelta nuo žemės paviršiaus ar kito pagrindo ar kitu būdu užtikrinama šuns poilsio vietos apsauga nuo vandens“. Įsakymo priede yra nurodytos minimalios gyvūnams augintiniams skiriamo ploto normos. Kiekvienam gyvūnui augintiniui skiriama ploto norma atsižvelgiant į gyvūno svorį. Taip pat pažymima ir tai, jog ploto norma priklauso nuo vedžiojimo dažnumo ir laiko. Kuo rečiau ar išvis nevedžiojamas gyvūnas, tuo didesnė ploto norma jam skiriama (1 lentelė). (8). * Pirma ploto norma taikoma šunims, kurie išvedami pasivaikščioti ne rečiau kaip 1 kartą per dieną ne trumpesniam kaip 1 valandos laikotarpiui arba ne rečiau kaip 2 kartus per dieną ne trumpesniems kaip 30 min. laikotarpiams. Antra ploto norma taikoma šunims, kurie nė karto per dieną neišvedami pasivaikščioti. 1 lentelė. Minimalios gyvūnams augintiniams skiriamo ploto normos.

Minimalus plotas, skiriamas Gyvūno Gyvūnui augintiniui skiriamas minimalus gyvūno augintinio vadai augintinio plotas, m2 (8 savaičių amžiaus ir rūšis ir svoris, vyresniems jaunikliams), m2 kg Bute / name Patalpoje, laikymo įrangoje Iki 4 Daugiau kaip Vienam Kiekvienam jauniklių 4 jaunikliai Šunys papildomam Iki 10 kg 10 4/8* 2/4* 2 3 10 – 20 kg 15 4/15* 2/7* 3 6 20 – 40 kg 20 6/25* 2/12* 4 8 Per 40 kg 30 6/30* 3/15* 4 12

1.2. Gyvūnų gerovės vertinimas

1.2.1. Gerovės vertinimo kriterijai Gyvūnų gerovė gali būti vertinama naudojant įvairius fiziologinius parametrus, atliekant klinikinius tyrimus ar stebint elgesį bei dažniausiai lyginant gautus rezultatus tarp gyvūnų, kurie

laikomi ar auginami skirtingomis sąlygomis (22). Teigiama, kad fiziologiniai parametrai yra objektyvūs gyvūnų gerovės vertinimo ar atsako į stresą kriterijai. Taip yra dėl to, kad tokie parametrai gerai ištirti ir yra žinomos jų normos. Tokie parametrai gali būti širdies, kvėpavimo dažnis, kraujo rodiklių, hormonų, šlapimo ar išmatų tyrimai, temperatūros matavimas. Nors tokie rodikliai yra plačiai priimti, kyla daugybė sunkumų juos vertinant ir siejant su prasta gyvūno gerove. Tokie fiziologiniai rodikliai gali būti siejami su gerove tik tuo atveju, jei jų nuokrypiai nuo normų yra tiesiogiai susiję su kančia ar yra rezultatas tam tikrų ligų (12). Kadangi nėra vieno absoliutaus rodiklio, kuris leistų daryti išvadas apie gyvūno gerovę – tenka ištirti kuo daugiau rodiklių ir gyvūnų (22). Nors fiziologiniai parametrai gali būti gerovės vertinimo kriterijai, tačiau gyvūno elgesys taip pat gali būti puikus indikatorius. Jį tiria etologija – mokslas, tiriantis bendruosius biologinius gyvūnų elgesio pagrindus ir dėsningumus (14). Gyvūnai rodo aiškius skausmo, pervargimo, baimės, agresijos ir kitokius ženklus. Kuo daugiau apie juos žinoma, tuo lengviau juos atpažinti gyvūno elgesyje (4). Elgesys yra ne tik fizinės, bet ir psichinės būsenos atspindys (23), todėl kuo geriau jis suprantamas, tuo lengviau spręsti apie gyvūno poreikius ir sveikatą. Elgesys gali ne tik atsakyti į tai ar gyvūnas yra sveikas, bet ir į tai ar gyvūnas turi tai, ko jis nori – pvz., bandymas ištrūkti iš voljero, grandinės graužimas gali rodyti tai, kad gyvūnui toks suvaržymas nepatinka ir jam reikia laisvės, arba gyvūnas siekia to, ko nėra jo aplinkoje. Elgesys yra gyvūno sprendimo rezultatas, jo emocijų išraiška. Gyvūno elgesys kaip gerovės vertinimo kriterijus turi nemažai privalumų. Jį yra lengviau interpretuoti ir kitaip nei biocheminių ar fiziologinių parametrų tikrinimas nesukelia gyvūnui streso – elgesio tyrimas yra neinvazyvus, t. y. nereikalauja tiesioginio kontakto ar organizmo audinių pažaidos. Be to, daugeliu atveju elgesio tyrimas net netrukdo gyvūnui. Taigi gyvūno elgesys siekiant įvertinti gerovę yra aiškiausia, mažiausio kišimosi reikalaujanti priemonė ir ko gero geriausia alternatyva fiziniams ir biocheminiams parametrams (24). Gyvenimo kokybė ir kiekybė dažnai yra susijusios ir tarp jų yra priklausomybė. Nors gyvenimo trukmė retai apibūdinama kaip gyvūnų gerovės problema, tačiau ji gali būti naudojama kaip vienas iš gerovės vertinimo kriterijų (25). 1.2.2. Gyvūnas Fiziniai parametrai, tokie kaip augimo greitis, kūno svoris ar kondicija gali parodyti gyvūno medžiagų apykaitos statusą. Tiek fizinis, tiek emocinis stresas turi įtakos gautų maisto medžiagų pasiskirstymui organizme ir tuo pačiu kūno kondicijai. Kūno kondicija parodo gyvūno riebalinio ir raumeninio audinių pasiskirstymą, ir yra kūno būklės bei sukauptų maisto medžiagų indikatorius (12). Kūno kondicija taip pat rodo mitybos pokyčius, padeda įvertinti ar kūno masė yra tinkama bei aptikti susirgimus prieš tai kol pasireiškia aiškiai matomi klinikiniai požymiai (26). Normos ribų 14

nesiekianti kūno kondicija gali būti dėl navikinių susirgimų, chroninių ligų, dantų problemų ar parazitozių (12). K. E. Michel atliko tyrimą, kurio metu ištyrė 100 šunų, turinčių navikinius susirgimus. Buvo vertinama kūno kondicija siekiant nustatyti kacheksiją dėl onkologinių ligų. Kūno kondicija vertinta devynių balų sistemoje, kur 1 reiškė visišką kacheksiją, o 9 – nutukimą. 4 proc. šunų kondicija buvo mažiau nei 3 balų. Vertinant kūno svorį prieš susirgimą, o vėliau ir jį diagnozuojant, paaiškėjo, kad 31 proc. šunų neteko 5 proc. kūno svorio, 14 proc. nuo 5 iki 10 proc. kūno svorio ir 23 proc. šunų neteko daugiau nei 10 proc. pirminio kūno svorio. Tačiau, kaip teigia autorė, anoreksija ir sumažėjęs kūno svoris gali rastis ne vien dėl navikinių susirgimų, bet ir dėl prastos gyvenimo kokybės (27). Patologinė būklė, kai yra perteklinis riebalinio audinio kiekis, lemiantis įvairias organizmo funkcijų modifikacijas, yra vadinama nutukimu (28). Pastaraisiais metais šunų nutukimas didėja paraleliai kaip ir žmonių. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, daugiau nei 60 proc. žmonių yra nutukę, kai tuo tarpu beveik 40 proc. šunų pasak veterinarų laikomi nutukusiais. Toks paplitimas kelia susirūpinimą, nes šunims kaip ir žmonėms nutukimas siejamas su insulino atsparumu, osteoartritu, širdies ligomis, įvairių tipų navikais ir sutrumpėjusia gyvenimo trukme (29). Kitose išsivysčiusiose šalyse šunų nutukimas siekia 34 – 59 proc. Vis didėjantis šunų nutukimas yra žmonių populiacijos atspindys ir panašių aplinkos sąlygų – mažo aktyvumo ir laisvo priėjimo prie kaloringo maisto – įtaka (30). Didelę reikšmę turi tai, kad žmonių maisto grandinėje vyrauja apdoroti produktai, kurie turi didelę energinę vertę, tačiau juose mažai skaidulų, mikroelementų. Kadangi tokius produktus vartoja žmonės, tai jie patenka ir į šunų maisto grandinę (31). Nutukimas sukelia įvairius sveikatos sutrikimus, nors kai kurie augintinių savininkai teigia, kad storas šuo – gerų gyvenimo sąlygų ir gerovės atspindys. Yra nemažai nutukimo priežasčių ir rizikos faktorių tokių kaip lytis, kastracija, amžius. Pvz., nutukimo tikimybė didėja sulaukus dvejų metų, o pikas pasiekiamas šešių – aštuonių metų amžiaus. Endokrininės sistemos ligos, tokios kaip cukrinis diabetas, hipotiroidizmas taip pat didina nutukimo tikimybę. Labai svarbus faktorius yra gyvenimo būdas ir fizinės veiklos kiekis, kurios gyvūnas turi gauti mažiausiai kelias valandas per savaitę. Nesubalansuota mityba, ypatingai daug energijos turinčio pašaro šėrimas šuniui, kurio pašaro energijos poreikis yra mažas yra viena pagrindinių nutukimo priežasčių (28). Eleanor Raffan (2016) atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad tarp įvairių šunų veislių polinkis į nutukimą skiriasi, ir tai rodo genetinių faktorių įtaką. Iš visų tirtų veislių didžiausią polinkį į nutukimą turėjo Labradoro retriveriai. Į nutukimą linkę Labradoro retriveriai turi POMC geno mutaciją, kuri stabdo β – MSH ir β – endorfino produkciją, kurie palaiko organizmo energijos homeostazę. Mutacija susijusi su svoriu, riebumu ir maisto motyvacija (30).

Gyvūno kūno danga taip pat turi įtakos jo gerovei. Yra didelė tikimybė, kad ilgaplaukiai šunys pastoviai laikomi pririšti karštą dieną gali greitai perkaisti, kai tuo tarpu trumpaplaukiai šunys ar neturintys pokailio žiemos metu gali peršalti. Dėl šių priežasčių gerovė prastėja (14). Gyvūno sugebėjimas prisitaikyti prie temperatūros pokyčių priklauso nuo sveikatos bei kūno kondicijos (12). Dėl itin aukštos ar žemos aplinkos temperatūros gali stipriai virš normos pakilti streso hormonas kortizolis (1). Gyvūnų kastracija – procedūra, kuria siekiama pakeisti elgesį, mažinti populiaciją ar užkirsti kelią kai kurioms ligoms. Vis dėlto kai kuriose šalyse kastracija nėra plačiai taikoma ir gyvūnai gali veistis be žmonių įsikišimo (6). Elgesio ir ekologijos tyrėjų grupės mokslininkai C.J. Barnard ir J. L. Hurst (2012) atlikę tyrimą su laboratorinėmis pelėmis pateikė išvadas, kad intensyvios reprodukcijos metu susidaręs didelis hormono testosterono kiekis veikia imunosupresyviai ir padidiną patino imlumą ligoms. (12). Išsivysčiusiose šalyse gyvūnų veisimas yra apibrėžtas įstatymiškai. Jungtinės Karalystės „Šunų veisimo ir pardavimo įstatyme“ nurodoma kaip dažnai patelė gali būti kergiama, kokio amžiaus, maksimalus vadų skaičius bei kokio amžiaus sulaukę jaunikliai gali būti perduodami naujiems šeimininkams. Veislynų klubų taisyklėse taip pat reikalaujama, kad patelė nebūtų kergiama anksčiau nei vienerių metų, turėtų daugiausiai šešias vadas per gyvenimą ir būtų naudojama veisimo tikslams iki aštuonerių metų (2, 13). 1.2.3. Aplinka Gyvūnai gamtoje susiduria su daug iššūkių, kurie daro įtaką jų sveikatai ir išgyvenimui, tačiau padeda palaikyti harmoniją tarp fizinės ir psichinės veiklos. Skirtingai nuo gyvūnų laisvėje, nelaisvėje auginami gyvūnai dažniausiai laikomi paprastoje, monotoniškoje ir nuspėjamoje aplinkoje, kurioje tik kartais arba išvis nesusiduria su jokiais iššūkiais. Iš prigimties socialiems gyvūnams tokia izoliacija yra žalinga. Net jei gyvūnas yra gerai maitinamas ir fiziškai sveikas, jis neturės geros gyvenimo kokybės, jei jo laisvė stipriai ribojama ar aplinka skurdi. Negalint patenkinti elgesio poreikių gyvūnai gali tapti nervingi ar agresyvūs (12). Apskritai gyvūną supanti aplinka yra tinkama tik tuo atveju, jei ji suteikia galimybę gyvūnui patenkinti visus jo poreikius. Šunys, kurių judėjimo laisvė apribota grandine, negali pasiekti potencialiai įdomių daiktų ar atlikti kai kuriuos veiksmus. Tokios problemos labai dažnos tarp apsaugai laikomų šunų, kurių vienintelė funkcija – įspėti apie pavojų (14). Šuns gyvenimo kokybė nukenčia, jei jo aplinka yra skurdi ar laikymas netinkamas. Geriausias būdas suprasti ar aplinka tinkama yra „paklausti“ gyvūno. Elgesys, sveikata, fizinė ir psichinė būsena yra visų išorinių faktorių, veikiančių gyvūną, visuma (32). Gyvūno gyvenimo kokybė priklauso ir nuo jį supančių garsų bei kontaktų su žmonėmis ar kitais gyvūnais (33). Skurdi fizinė ir socialinė aplinka šuniui sukelia nuobodulį ir frustraciją, kurie gali peraugti į išsiskyrimo nerimą 16

(SAD) – tai elgesio sutrikimas, kuris pasireiškia, kai šuo paliekamas vienas ar atskiriamas nuo šeimininko. Ši elgesio forma gali pasireikšti padidėjusia vokalizacija, bandymu pabėgti, nerimu (34). Šunims, kurie laikomi vieni gali trūkti pakankamo socialinio bendravimo. Per maža protinė stimuliacija mažina elgesio lankstumą ir skatina šuns reaktyvumą ar depresiją, ypač šuniui senstant (35). Dauguma šunų savininkų supranta, kad turi užtikrinti gyvūno sveikatingumą, tačiau svarbu, kad jie suprastų ir psichologinių aspektų svarbą (1). David J. Menor (2011) atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad socialinio kontakto stoka ir apribotas judėjimas sukelia šunims stresą ir tą įrodo padidėjęs plazmos kortizolio kiekis (36). Socialioms gyvūnų rūšims socialinis kontaktas yra biologinis poreikis, o teigiama jo patirtis turi tiesioginę įtaką sveikatai ir gerovei (12). Netekus svarbaus kompaniono, nesvarbu žmogaus ar gyvūno, šunys gali tapti apatiški ir nereaguojantys. Toks elgesys kartu su frustracija, baime ar kontrolės savoje aplinkoje trūkumu yra ženklas, kad gyvūnui sunkiai sekasi susidoroti su esama situacija (37). Atlikus tyrimą su šunimis paliktais vienais namuose paaiškėjo, kad atskyrimo metu šuns poilsis gali rodyti situacijos priėmimą, tačiau ilgą laiką ir dažnai paliekant šunis vienus nukenčia jų gerovė, jeigu šeimininkas kitais būdais nekompensuoja stimuliacijos trūkumo (38). Kito tyrimo metu buvo įrodyta, kad šunų, kurių laisvė apribota, gyvenimo kokybė gerėja, jeigu jiems skiriama daugiau fizinės veiklos ir kontakto su žmonėmis (36). Gyvūno negalėjimas elgtis pagal prigimtį dėl stimuliacijos trūkumo ar fizinio apribojimo dažnai yra prastos gerovės priežastis. Galimybė atlikti rūšiai specifinį elgesį yra naudinga nelaisvėje laikomiems gyvūnams. Etologiniai poreikiai yra terminas apibūdinantis tokio elgesio atlikimo būtinybę. Jais gali būti grūmingas, ėdimo elgesys, medžioklė. Nesant galimybės patenkinti šiuos poreikius šunims gali vystytis baimė, agresija, padažnėjęs auto – grūmingas ir vokalizacija, stereotipinis elgesys, kaprofagija. Dauguma šių elgesio modelių naudojami kaip streso indikatoriai. Siekiant patenkinti etologinius poreikius ir pagerinti pažinimo gebėjimus yra praturtinama aplinka (39). Nelaisvėje laikomiems gyvūnams aplinkos praturtinimui gali būti naudojama sensorinė stimuliacija – stimulai skirti sužadinti konkrečius pojūčius – klausos, uoslės, regos. Daugeliui gyvūnų rūšių teigiamas efektas pasiekiamas leidžiant klasikinės muzikos įrašus. Atlikus eksperimentą paaiškėjo, kad kontrolinėje grupėje esantys šunys daugiau laiko praleidžia ilsėdamiesi ir mažiau laiko skiria lojimui. Aplinkos praturtinimui taikoma ir olfaktorinė stimuliacija. Tyrimai su šunimis iš prieglaudos parodė, kad levandų eterinis aliejus sumažina aktyvumą ir vokalizaciją, skatina atsipalaidavimą (40), o juo impregnuoti audiniai automobiliuose padeda sumažinti vežamų augintinių hiperaktyvumą ir susijaudinimą (41). Dar viena olfaktorinės stimuliacijos priemonė yra šunų „raminimo“ feromonas (DAP – dog appeasing pheromone). Jis naudojamas siekiant kontroliuoti su garsais ar važiavimu transporto priemone susijusioms problemoms (40), o atliktas 17

tyrimas su prieglaudose laikomais šunimis atskleidė, jog naudojant šį hormoną septynias dienas ryškiai sumažėja lojimas (42). Aplinkos praturtinimui naudojami maistu užpildyti žaislai. Lidewij (2008) atliktas eksperimentas su laboratorijoje laikomais bigliais parodė, kad šunys gavę pašaru užpildytus žaislus buvo aktyvesni – gyvūno bandymas gauti pašarą vertė jį ne tik mąstyti, bet ir fiziškai judėti. Šuns aktyvus kontaktas su žaislu užėmė maždaug 32 proc. viso stebėjimo laiko. Taip pat pastebėta, kad šunys mažiau lojo, kai žaislas buvo jų narve. Aktyvus kontaktas gali būti prailgintas naudojant labiau motyvuojantį pašarą (39). 1.2.4. Elgesys Gyvūnų elgesio pokyčiai gali rodyti rimtas problemas, kurios turi įtakos ne tik paties gyvūno gerovei, bet ir gyvūno savininkams. Baimė yra normali šuns reakcija į dirgiklį, kuris nežinomas ir su kuriuo gyvūnas nebuvo supažindintas. Lygiai taip pat šunims yra normalu reaguoti agresyviai susiduriant su individu, kuris kelia grėsmę ir nuo kurio nepavyksta pabėgti, o agresiją naudoti kaip gynybą (34). Nenormalus elgesys toks kaip stereotipija, savęs žalojimas, uodegos kramtymas, perdėtas agresyvumas ar pasyvumas yra prastos gerovės indikatoriai (14). Aplinkoje esančių daiktų kramtymas yra viena iš nepageidaujamo elgesio formų. Kramtymas yra fiziologinis poreikis, tačiau nesant aplinkoje tam skirtų daiktų, šunys graužia bet ką ir toks elgesys jiems padeda nusiraminti, panašiai kaip ir pasireiškiant stereotipiniam elgesiui (1). Stereotipai – kartojami, nesikeičiantys ir betiksliai elgesio modeliai, kurie naudojami gyvūnų gerovės įvertinimui. Kai kurie autoriai teigia, kad bet koks stereotipinio elgesio lygis rodo prastą gerovę, kiti – kad didėjantis stereotipijos lygis rodo mažėjantį gerovės lygį (43). MS Dawkins (2004) straipsnyje teigiama, kad gerovė yra prasta, jei stereotipinis elgesys užima daugiau nei 40 proc. aktyvaus elgesio (24). Tipiški stereotipinio elgesio pavyzdžiai yra sukimasis vienoje vietoje, vaikščiojimas ar greitas žingsniavimas tuo pačiu keliu tam tikrame plote. Toks elgesys nėra problema – jis tik pagrindinės problemos pasekmė (1). Stereotipinis elgesys pasireiškia, kai egzistuoja didelis skirtumas tarp gyvūnui suteikiamų laikymo sąlygų ir galimybės išreikšti rūšiai būdingą elgesį, todėl stereotipinis elgesys atspindi ir psichinę gyvūno būseną (43). Aplinka taip pat gali kelti pastovų stresą, todėl nenormalus gyvūno elgesys, pasikartojantys veiksmai yra tarsi nusiraminimo priemonė, kuri leidžia gyvūnui susidoroti su keliamu stresu. Dar viena stereotipinio elgesio priežastis yra CNS vystymosi pokyčiai, kuriems įtaką padarė ankstyva skurdi aplinka. Taigi, stereotipinis elgesys gali pasireikšti dėl fizinio apribojimo ir stimuliacijos nebuvimo, socialinės izoliacijos bei neišvengiamo streso ar baimės (44). Kita dažnai sutinkama elgesio problema yra baimė. Užmiesčiuose ir kaimo vietovėse auginami šunys dažnai bijo įvairių garsų, o labiausiai išsiskiriantys yra fejerverkai, šūviai bei griaustinis (6). Baimė apibūdinama kaip emocinė būklė, sukeliama pavojaus, su kuriuo gyvūnas 18

susiduria. Ji gali būti apibūdinama ir kaip normalus savisaugos instinktas, kuris padeda gyvūnui išgyventi sunkiomis sąlygomis. Šunys baimę išreiškia įvairiai – jie gali vengti dirgiklio, jam pasiduoti ar elgtis agresyviai (45). Daugumai šunų baimė stipriau pasireiškia tada, kai jie paliekami vieni. Baimė pasireškia ne tik elgesio formomis, tokiomis kaip dūsavimas, bėgimas, drebėjimas, hiperaktyvumas ar gynimasis, tačiau ir fiziologiškai – tachikardjia, padidėjęs seilėtekis, eliminacija. Maždaug 40 – 50 proc. gyvūnų savininkų teigia, kad jų šuo turi baimių. Barbara L. (2008) atliktos apklausos metu, kurioje dalyvavo 3500 šunų savininkų, paaiškėjo, kad net 73 proc. šunų bijo įvairių garsų – labiausiai fejerverkų ir griaustinio. Nustatyta, kad polinkį į baimes turi skalikai, dekoratyvinių veislių šunys bei mišrūnai. Nors baimė yra dažna problema, tačiau ją retai bandoma išspręsti, nors gydymo būdų yra net keli. Gydymas gali būti ilgalaikis ir trumpalaikis. Trumpalaikis gydymas skiriamas siekiant iš karto nuraminti gyvūną ir jo metu naudojami vaistiniai preparatai su tokiomis veikliosiomis medžiagomis kaip acepromazinas, diazepamas. Ilgalaikis gydymas skirtas problemos pašalinimui. Jo metu gyvūnas pratinamas prie to garso, kurio bijo, naudojant įrašytus garso įrašus ir pamažu didinant garso stiprumą. Tuo pačiu metu gali būti naudojamas ir šunų „raminimo“ feromonas. Tada esant garso dirgikliams žaidžiama su šunimi, duodamos bendro paklusnumo komandos siekiant užkirsti kelią reakcijai į dirgiklį (46). Agresija yra normalus elgesys, bet naminiams gyvūnams nepageidaujamas, ypač jei atsiranda tikimybė dėl to būti sužeistam (47). Ji apima įvairias elgesio formas nuo kūno pozos, gestų, snukio išraiškos iki staigaus puolimo. Agresija yra viena dažniausių problemų šunų tarpe. Vien tik JAV kiekvienais metais užregistruojama apie 2 milijonus įkandimų žmonėms, iš kurių 10 – 16 baigiasi mirtimi, todėl šunų agresija kelia pavojų visuomenės sveikatai (34). Kituose šaltiniuose rašoma, jog šunų užpuolimų skaičius siekia 4,5 milijono. Galbūt dėl tokio didelio užpuolimų ir įkandimų skaičiaus šunų fobija yra dažna problema tarp žmonių. Teigiama, kad šunų bijo 12,1 proc. moterų ir 3,3 proc. vyrų (48). Dažniausios šunų įkandimų aukos yra vaikai, o įkandimų kaltininkai ne svetimi šunys, o šeimos ar artimųjų augintiniai, todėl dauguma įkandimų įvyksta namų aplinkoje. R. Reisner (2008) atliktos apklausos rezultatai atskleidė, kad tam įtakos turi šeimininkų žinių trūkumas apie šunų elgseną ir agresiją, bei atsargumo stoka. Tipiškai manoma, kad šunų įkandimai vaikams įvyksta dėl tyčinio erzinimo ar pastangų nuskriausti gyvūną. Vis dėlto, net ir įprastas elgesys, toks kaip laikysenos pokytis, akių kontaktas ar glostymas kai kuriems šunims gali būti suprantamas kaip provokacija (49). J. Schalamon (2016) atliktas tyrimas patvirtina Reisner teiginį, kad dauguma įkandimų įvyksta, kai šuo yra pažįstamas ar savas - net 73 proc., tačiau tik 33 proc. šunų yra laikomi namuose kaip šeimos nariai (50). Šunų agresija yra klasifikuojama. Ji gali būti baimės, dominavimo, teritorinė, žaidimų, nukreipiamoji, maisto ar motinystės. Nepaisant agresijos tipo nukenčia tiek puolantis šuo, tiek auka. 19

Agresija turi didelę reikšmę šunų gerovei, nes dėl jos šunys dažniau yra eutanazuojami nei gydomi (51). Baimės agresija atsiranda, kai šuo yra užspeistas į kampą ir negali pabėgti. Šiuo atveju nėra įspėjimo fazes, puolimas būna staigus ir dėl to sužalojimai būna žiaurūs, nes šuo nekontroliuoja kandimo ir agresijos intensyvumo (34, 52). Dominavimo agresija gali būti sukelta patiriant nuolatinį nerimą dėl užimamos pozicijos hierarchijoje ir pastovių pastangų apibrėžti savo statusą. Šis agresijos tipas turi ilgalaikį efektą šuns gerovei, nes šeimininkai nesugebėję susitvarkyti su šia problema atsisako tokį šunį laikyti (51). Šunys, kurie linkę į dominavimo agresiją dažnai rodo ir teritorinę agresiją. Paprastai kai žmonės ar gyvūnai patenka į svetimus namus ar kiemą, dauguma šunų rodo orientacinį elgesį ir loja, bet netampa agresyvūs. Tai normalus elgesys ir problema atsiranda tada, kai šuo tampa agresyvus ir nekontroliuojamas. Bailiems ar nervingiems šunims, teritorinė agresija yra suprantama kaip efektyvus būdas išvaryti įsibrovėlius, ir tokiu būdu sumažinti nerimą ar baimę. Šis agresijos tipas pastebimas mažai socializuotiems šunims (53). Agresija gali būti nukreipta tiek į žmones, tiek į gyvūnus. M. I. Talegon (2011) straipsnyje pagrindžiama, jog nerimą jaučiantys šunys yra labiau linkę į agresiją. Šunų kandimas šeimininkams aiškinamas tuo, jog gyvūnas jaučia diskomfortą, kenčia ir dėl to patiria nerimą, kuris vystosi į agresiją. Todėl norint sumažinti gyvūno agresiją, reikia kontroliuoti jo nerimą. Tam gali būti naudojami keli būdai. Visų pirma – relaksacija, kurios metu šeimininkas moko šunį atsipalaiduoti iš pradžių nesant jokių dirgiklių, o vėliau juos pridedant. Kitas būdas yra medikamentinis, naudojant tas pačias veikliąsias medžiagas kaip ir gydant baimes, siekiant atstatyti neurocheminį balansą. Psichotropinės medžiagos naudojamos serotonino kiekio padidinimui, nes jo trūkumas skatina agresiją. Taip pat naudojamos ir elgesio modifikacijos, kurių tikslas padidinti specifinio stimulo ar situacijos toleravimo slenkstį (34). 1.2.5. Fizinis krūvis Šunims, kurie laikomi lauke, turi būti skirta užtektinai erdvės, kad jie galėtų išsikrauti ir neatsirastų stereotipinis elgesys, susijęs su vaikščiojimu. Svarbu, kad gyvūnas gautų tinkamą fizinio krūvio kiekį. Jis priklauso nuo šuns amžiaus ir veislės. Pavyzdžiui, jaunikliams ir seniems šunims reikia riboti fizinio krūvio kiekį, siekiant apsaugoti sąnarius (18). Individualūs gyvūnai turi skirtingus poreikius. Fizinio krūvio kiekis priklauso ne tik nuo amžiaus ir veislės, bet ir nuo sveikatos būklės. Kai kurių veislių šunys yra itin aukšto energijos lygio, todėl jiems reikia ypatingai daug fizinio krūvio lyginant su žemo ar vidutinio energijos lygio šunimis (17). Įtakos kaulams ir sąnariams turi ir per mažas fizinio krūvio kiekis, ypatingai kai šunų laisvė ribojama (14). Be to fizinis krūvis, toks kaip reguliarus pasivaikščiojimas, gerina apskritai visą organizmo būklę ir ne tik šuns, bet ir šeimininko (54), tačiau reguliarus šuns vedžiojimas priklauso tik nuo paties šeimininko atsakomybės ir pareigos jausmo (55). Dažnai fizinis krūvis yra taikomas kaip gydymo priemonė 20

nutukusiems šunims, ypatingai vaikščiojimas padeda kontroliuoti kūno svorį ir išlaikyti tinkamą kūno kondiciją (29). 1.2.6. Mityba Laisvė gauti gerą pašarą ir vandenį, nebadauti ir nejausti troškulio yra pirmoji iš „5 – ių Didžiųjų laisvių“. Tai rodo, kad mityba užima kone svarbiausią vietą kiekvieno individo gyvenime, nes nuo jos priklauso išgyvenimas ir reprodukcija (6). Nemažai problemų kyla dėl šeimininkų neišmanymo ir netinkamo šunų maitinimo (14). N. Dillitzer (2011) teigia, kad namuose ruoštas pašaras yra nesubalansuotas (56). Jos teiginį patvirtina R. Heuberger (2010) atliktas tyrimas, kuris parodė, jog šėrimas atliekomis nuo stalo didina tikimybę nutukti bei nesudaro reikalingo medžiagų, tokių kaip kalcis, fosforas, paros kiekio (57). Atsižvelgiant į gyvūnų savininkų nežinojimą apie nesubalansuotos mitybos įtaką bendrai organizmo būklei, bei remiantis ekonominiais aspektais – vis dar populiarus gyvūnų šėrimas namuose ruoštu pašaru (58). Dabar šunų gyvenimas yra pasyvus, jie reguliariai maitinami, ilgiau gyvena, todėl tai lemia mitybos poreikius. Šunys prisitaikė ne tik prie itin daug energijos turinčio pašaro, bet ir paties pašaro įvairovės, tačiau maisto medžiagų įsisavinimas priklauso ne tik nuo pašaro rūšies, bet ir gyvūno gebėjimo jas įsisavinti. Nors šunys turi artimą genetinį ryšį su protėviais vilkais ir yra laikomi mėsėdžiais, domestikacijos metu vyko kai kurie virškinimo sistemos ir metabolizmo pokyčiai, kurie leidžia teigti, kad šių dienų šunys labiau yra visaėdžiai (59). Žmonėms pereinant nuo klajoklinio prie sėslaus gyvenimo būdo bei vystantis žemės ūkiui, vilkai ieškodami maisto ir ėsdami žmonių paliktas atliekas patys save prijaukino. Svarbiausiu maisto šaltiniu tapo žmonių atliekos, kuriose nebuvo daug mėsos. Dėl šios priežasties turėjo vykti pokyčiai vilkų virškinimo sistemoje. Erix Axelsson (2013) su kolegomis atliko tyrimą, kurio metu lygino šunų ir vilkų DNR ir bandė išsiaiškinti prijaukinimo procesui svarbius genus. Buvo ištirti 12 vilkų ir 60 šunų genomai. Skirtumai rasti genuose, lemiančiuose elgesį – 19 DNR regionų svarbūs smegenų veiklai, iš kurių 8 susiję su nervų sistemos vystymusi, ir tai paaiškina šunų prijaukinimą ir tapimą gyvūnais augintiniais. Kiti skirtumai pastebėti genuose, atsakinguose už virškinimo sistemos pokyčius, t.y. krakmolo virškinimą. Šunys turi papildomas geno kopijas, kurios lemia amilazės gamybą. Vilkai turi dvi šio geno kopijas, o šunys 4 – 30 geno kopijų. Tyrimo metu apskaičiuota, kad šunys amilazės gamina 28 kartais daugiau negu vilkai (60). Vis dėl to 2015 metais G. Bosh atlikti genomo tyrimai parodė, kad amilazės kopijų skaičius tarp veislių skiriasi. Pvz, Saluki turi 29 geno kopijas, kai tuo tarpu Sibiro haskiai 3 – 4 kopijas (59). Atlikti tyrimai mėgintuvėliuose patvirtino, kad šunys penkis kartus geriau virškina krakmolą. Šunys taip pat 12 kartų daugiau nei vilkai turi – gliukoamilazės fermento – maltazės (60). Tais pačiais metais paskelbta teorija, kuri taip pat rėmėsi pilno genomo tyrimu. Buvo atlikti keturių vilkų, trijų benamių ir trijų naminių šunų genomo 21

tyrimai. Rasti genai, atsakingi už virškinimą, medžiagų apykaitą, vėžį bei seratonino išsiskyrimą į smegenis. Jų vystymosi eiga tarp žmonių ir šunų sutapo, todėl teigiama, kad šunys gyvendami su žmonėmis prisitaikė su jais prie aplinkos pokyčių ir tokiu būdu abiejų rūšių genome pokyčiai vyko panašiu metu (61). Pašaro, ypatingai energijos, pasisavinimas gali būti ribojamas šunis šeriant prastos kokybės pašaru arba ribojant aukštos kokybės pašaro kiekį. Energijos, pašaro ir vandens apribojimas daro įtaką sergamumui ligomis, veda prie prasto augimo ir reprodukcijos, sukelia sunkius sveikatos sutrikimus. Dėl nepakankamo maisto medžiagų ir vandens kiekio sutrinka fiziologinės organizmo funkcijos. Vanduo svarbus daugeliui fiziologinių funkcijų, todėl bet koks didesnis vandens ribojimas turės sunkesnių ir staigesnių pasekmių negu ribojant maisto medžiagas. Vandens kokybė, jo švarumas bei mineralinių medžiagų ir toksinų kiekis taip pat turi įtakos gyvūnų sveikatai (12). 1.2.7. Sveikata Sveikata yra svarbus aukštos gyvenimo kokybės aspektas (13). Ligos, sužeidimai, skausmas, judėjimo ar augimo sutrikimai rodo prastą gerovę (14). Skausmas yra proporcingas gerovei, kuo didesnis skausmas, tuo prastesnė gerovė. Pagrindinis skausmo požymis yra gyvūno elgesys, o šeimininko sugebėjimas pastebėti elgesio pokyčius ir imtis atitinkamų veiksmų daro tiesioginę įtaką gyvūno gerovei (73). Gera sveikata - esminė gerovės dalis, o veterinarijos gydytojai yra pagrindiniai specialistai galintys patarti apie rutininę sveikatos priežiūrą, tokią kaip vakcinaciją, endoparazitų ir ektoparazitų kontrolę ar visumoje apie ligas. Kiekvienas auginantis šunį turi pasirūpinti apie ligų ir parazitų prevenciją, tinkamą mitybą ir sveikatos priežiūrą, apimant ir dantų higieną (18). Reikšmingi pasiekimai gyvūnų gerovės srityje padaryti vakcinacijos dėka, kuri padeda išvengti gyvūno kančių atliekant ligų prevenciją (14). Dabartinės vakcinos yra sukurtos prieš daugelį įvairių patogenų, vienas iš jų itin svarbus ne tik šunų, tačiau ir žmonių populiacijai – pasiutligė. Nors pasiutligę žmonėms perduoti gali įvairių rūšių gyvūnai, tačiau 95 proc. perdavimų vyksta per naminių šunų įkandimus (68). Lietuvoje pradėjus vykdyti kovos priemones su pasiutlige, jos atvejų sumažėjo. Pvz., 2005 m. buvo užregistruota 89 naminių šunų pasiutligės atvejai, 2013 m. tik vieno, o nuo 2014 m. – nebuvo užregistruota nei vieno naminio šuns pasiutligės atvejo (69). Grandine pririšti šunys būna ribotame plote, ant to paties grindinio, nepriklausomai nuo oro sąlygų. Šlapias ar drėgnas grindinys minkština letenų pėdutės, todėl jos gali tapti skausmingesnės ir skilinėti (1). Grindinys taip pat turi įtakos ir tokių ligų, kaip katarinis rinitas ar laringitas pasireiškimui, ypatingą reikšmę turi šaltis ir higiena. Tam, kad išvengti kenksmingų faktorių – šalčio ir kieto grindinio – yra būtinas tinkamų medžiagų miegojimo vietose naudojimas nepriklausomai nuo šuns amžiaus. Bulgarijoje K. I. Uzunova (2005) atliko tyrimą siekdama išsiaiškinti katarinio rinito ir laringito pasireiškimo priklausomybę nuo mikroklimato ir grindinio 22

tipo. Tyrimas atliktas vasario ir kovo mėnesiais, kai lauke temperatūra svyravo nuo 1,5 oC iki 7,4 oC, oro drėgnumas 73 – 87 proc, o uždaruose aptvaruose atitinkamai 6,8 oC – 11,4 oC ir 67 – 75 proc. Miegojimo vietoms buvo naudotos šios medžiagos: šiaudai, kartonas, medinės lentos arba drožlės, betonas. Buvo vertinama gyvūno kūno temperatūra, nosies ištakos, kosulys. Taip pat fiksuotas mikroklimatas – aplinkos temperatūra, oro drėgnumas ir judėjimas, kenksmingų dujų kiekis. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad šunims, kurių miegojimo vietose nebuvo jokios medžiagos, t.y. jie turėjo sąlytį tik su betonu, pasireiškė tiek rinitas, tiek laringitas, o šunims, kurių miegojimo vietose buvo medžiaga, jokių sveikatos sutrikimo požymių nepasireiškė. Susirgimams įtaką galėjo daryti ne tik sąlytis su betonu, bet ir netinkamas mikroklimatas, kadangi oro temperatūra nesiekė optimalios 18 oC, o oro drėgnumas buvo 15 proc. didesnis nei optimalus (65 proc.). Paaiškėjo, kad geriausios higienos sąlygos ir mažiausiai elgesio pokyčių buvo naudojant medines lentas (62). Daugelyje pasaulio šalių didelę reikšmę turi ektoparazitų – blusų, kaip vektorių kontrolė. Blusos yra mėsėdžių parazitozės dipilidiozės sukėlėjo Dipylidium caninum tarpinis šeimininkas. Blusos platina cestodo lervas cisticerkoidus, kuriais dažnai užsikrečia šunys, katės, o kartais ir žmonės, ypač vaikai. Blusų įkandimo vietoje atsiranda niežėjimas, kartais bėrimas, o esant didelei invazijai ir sunkesnė būklė – anemija. Dėl dažnų kartotinių blusų įkandimų šeimininkai tampa jautrūs blusų seilėms, todėl jiems vystosi blusų sukeltas alerginis dermatitas. Po įkandimo reakcija pasireiškia greičiau ir gali trukti savaitę ir ilgiau (63, 64). Kiti didelę reikšmę turintys ektoparazitai – erkės. Kaip kraujasiurbiai parazitai jos gali padaryti tiek tiesioginę žalą maitindamosi, tiek ir perduodamos tokių ligų kaip babeziozė ar erlichiozė sukėlėjus. Siekiant apsaugoti šunis nuo ektoparazitų, reikia reguliariai naudoti akaricidinius ir insekticidinius preparatus, tačiau reikia turėti omenyje, kad jų veiksmingumas gali būti nevienodas skirtinguose regionuose. Pvz. F. D. Torres 2008 m. atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad Rhipicephalus sanguineus erkės Panamoje atsparios permetrinui, amitrazui, tačiau jautrios fipronilui, o erkės Ispanijoje atsparios deltametrinui, tačiau jautrios amitrazui (70). Endoparazitai, helmintai ir pirmuonys, yra svarbūs šunų enteropatogenai. Be to, kai kurie mėsėdžių parazitai yra zoonotiniai ir turi didelę reikšmę visuomenės sveikatai (65). Daug zoonotinių parazitų yra siejama su šunimis, o kadangi jų skaičius tiek miestuose, tiek kaimuose vis didėja, tai kyla vis didesnė parazitozių rizika. Dažniausiai sutinkami šunų endoparazitai Toxocara canis, Ancylostoma caninum, Giardia, Cryptosporidium, Echinococcus ir Dipylidium caninum gali žmonėms sukelti įprastas infekcijas ar ligą (11). Zoonozės dažnesnės tose vietovėse, kuriose nėra gerai išvystyta veterinarinė priežiūra (35). S. Dubna (2007) atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad užsikrėtimas Toxocara spp. yra dažnesnis kaimo vietovėse todėl, kad jose yra žemi šunų ir kačių veterinarinės priežiūros standartai. Šunų užsikrėtimas parazitais kaimo vietovėse gali būti dažnesnis 23

ir dėl to, kad jie šeriami termiškai neapdorotomis ūkinių gyvūnų skerdienos atliekomis. Kaimo vietovėse parazitinių ligų sukėlėjai dažniau randami šiltuoju metų laiku, pvz., teniozės sukėlėjai – pavasarį, o giardiozės – vasarą (11). Užsikrėtimas helmintais gali sukelti įvairius klinikinius simptomus. Tai gali būti lengvi virškinimo sutrikimai, negalėjimas priaugti svorio ar anoreksija, anemija, dehidratacija. Sunkiais atvejais gali rastis vystymosi sutrikimai, galimas ir gaišimas (71). Užsikrėtus pirmuonimis simptomai dažniausiai atsiranda staiga. Užsikrėtimas pasireiškia pilvo skausmu, spazmais, viduriavimu. Tokia būklė gali tęstis kelias savaites. Imunosupresyviems individams infekcija gali tapti chronine (72). Sveikatos patikrai ar ligų diagnozei nustatyti yra atliekama daug įvairių tyrimų. Vieni dažniausiai naudojami ir informatyvūs yra kraujo tyrimai (66). Kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai kaip taisyklė yra naudojami veterinarinėje medicinoje siekiant įvertinti gyvūno sveikatos būklę (67). Kraujo morfologinis tyrimas parodo ląstelių skaičių ir tipą gyvūno kraujyje. Šis tyrimas parodo tokias būkles kaip anemiją, dehidrataciją, leidžia įtarti sistemines ligas, parodo uždegimą, stresą. Kraujo biocheminis tyrimas naudojamas nustatyti vidaus organų parametrams, tokių kaip kepenys, inkstai. Šis tyrimas turi didelę reikšmę sisteminių ligų diagnozavimui. Vertinant gautus rodiklius galima nustatyti ir nepakankamą ar netinkamą mitybą. Pvz., bendro baltymo sumažėjimas gali rodyti blogą maitinimą (66).

2. Tyrimo metodai

Rišimo būdu laikomų šunų gerovė buvo vertinama Žeimių miestelyje ir Liepių kaime (Jonavos raj.). Medžiaga tyrimams buvo renkama nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. liepos mėn. Iš viso tirta 20 šunų. Tyrimo metu atlikta šunų savininkų apklausa, tikrinta ar šuo turi ektoparazitų, renkami išmatų ir kraujo mėginiai. Parazitologiniai ir kraujo morfologiniai bei biocheminiai tyrimai atlikti X smulkių gyvūnų klinikos laboratorijoje.

2.1. Klausimynas

Atliekant apklausą buvo renkama bendra informacija apie šunį – veislė, lytis, amžius, kūno dangos ilgis. Kūno kondicija įvertinama vizualiai bei savininkui palpuojant gyvūną, remiantis kūno kondicijos vertinimo lentele, kur mažiausias balas 1, vidutinis 5, didžiausias 9 (26). Anketos klausimai sudaryti remiantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu dėl gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse (8), taip pat remiantis gyvūnų gerovės vertinimo protokolu. Šis protokolas sukurtas ir pritaikytas prieglaudose laikomų šunų gerovės vertinimui. Jis susideda iš keturių kategorijų: šėrimo, laikymo, sveikatos ir elgesio (32). Remiantis įstatymu, gerovės vertinimo protokolu bei atlikta literatūros analize sudarytas klausimynas siekiant išssiaiškinti rišimo būdu laikomų šunų gerovės lygį, žr. lentelę Nr.2. Rezultatai pateikiami apibendrinus gautus duomenis.

2. Lentelė. Gyvūnų gerovės klausimynas. Veislė Lytis Amžius Gyvūnas Kūno danga Kūno kondicija Kastracija Svoris apie Skirtas plotas m2 Grindinys Ar gyvūnas būdoje gali laisvai apsisukti? Aplinka Ar būda pakelta nuo žemės? Ar būda apšiltinta? Ar šuo turi galimybę pasislėpti nuo nepalankių oro sąlygų, neskaitant būdos? (šaltis, tiesioginiai saulės spinduliai)? Kiek kartų per dieną šuo šeriamas? Kokiu pašaru šeriamas? Šėrimas Pramoninis/namie ruoštas Ar šuo visada turi priėjimą prie šviežio vandens? Fizinis krūvis Ar šuo vedžiojamas? Kaip dažnai?

Ar šuo paleidžiamas laisvai? Kaip dažnai? Ar pasireiškia stereotipinis elgesys? Elgesio ydos (pvz., aplinkoje esančių daiktų niokojimas). Elgesys Ar šuo ko nors bijo? ( pvz. griaustinis, fejerverkai, vyrai). Ar šuo agresyvus? (ar yra įkandęs šeimininkui ar svetimiems žmonėms?) Ar ant dantų yra apnašu/akmenų? Ar gyvūnas vakcinuotas? Ar vakcinuojamas kasmet? Kompleksine vakcina ar tik nuo pasiutligės? Ar turi skiepų knygutę? Ar atliekama ektoparazitų kontrolė? Kokiomis priemonėmis? Kaip dažnai? Sveikata Ar atliekama dehelmintizacija? Kaip dažnai? Ar gyvūnas turi/turėjo sveikatos problemų? Kokių? Ar buvo kreiptasi į veterinarijos gydytoją? Jei tai patelė, ar veda šuniukus? Kaip dažnai? Kaip realizuojami jaunikliai?

Apklausos metu fiksuota šuns reakcija į svetimą žmogų. Tyrimo metu gyvūnams skirtas plotas buvo matuojamas matavimo rulete „Stanley Tylon“ (JAV), kai kada padedant pačiam savininkui dėl šuns agresyvaus elgesio. Gyvūnų savininkų buvo paprašyta įvaryti šunį į būdą siekiant užfiksuoti šuns judėjimą, t.y. laisvą apsisukimą būdoje.

2.2. Šunų sveikatingumo įvertinimas

Šunų sveikatingumas vertinamas remiantis atsakytais klausimais apie sveikatą: privalomą vakcinaciją, profilaktinę dehelmintizaciją, ektoparazitų kontrolę. Taip pat tyrimo vietoje buvo atliktas tyrimas dėl ektoparazitų – blusų buvimo šuns kailyje. Tyrimas atliktas naudojant „šlapio lapo“ testą (64). Gyvūno kailis nugaros srityje iššukuotas tankiomis specialiai tam pritaikytomis „Trixie“ (Vokietija) šukomis. Nešvarumai nuo šukų paberiami ant balto popieriaus lapo ir sudrėkinami vandeniu. Tirpstantis hemoglobinas aplink blusų išmatas sudaro rausvą žiedą ir taip patvirtinamas užsikrėtimas blusomis. Šunims buvo atliekamas koprologinis tyrimas siekiant išsiaiškinti užsikrėtimą helmintais ir pirmuonimis. Išmatos tyrimui vienkartine pirštine buvo renkamos nuo žemės, kuo šviežesnės ir tada, kai aplinkos temperatūra buvo ne aukštesnė kaip 4o C. Mėginiai į laboratoriją buvo pristatomi ir pradėti tirti ne vėliau kaip per 24 val. nuo mėginio paėmimo. Naudotas flotacijos metodas. Paimta 3 g išmatų, užpilta 30 ml flotacinio natrio chlorido tirpalo, išmaišyta ir perkošta į stiklinę. Po 20 min., kai helmintų kiaušinėliai ar pirmuonių oocistos koncentravosi filtrato paviršiuje, priglaustas dengiamasis stiklelis prie skysčio paviršiaus ir su besilaikančiu lašu uždėtas ant objektinio stiklelio (64, 65). Atlikta mėgino mikroskopija. Naudotas optinis biologinis „BM 2000“ mikroskopas (Kinija), pasirinkus didinimą nuo 4 iki 100 kartų.

Kraujas šunims buvo imamas iš priekinės kojos poodinės venos (v. cephalica). Užspaudus kraujagyslę varžčiu aukščiau alkūnės, dūrio vieta dezinfekuota (74). Kraujo paėmimui naudotos vienkartinės sterilios injekcinės adatos, kraujas imtas į vienkartinius mėgintuvėlius su EDTA antikoaguliantu. Paėmus kraują, adata ištraukta, varžtis atleistas, o dūrio vieta prispausta ir nuvalyta spirituota vata. Kraujo morfologiniam tyrimui naudotas automatinis kraujo analizatorius „Mythic – 18 VET“ (Šveicarija), analizuota 18 parametrų. Kraujo biocheminiam tyrimui naudotas automatinis biocheminis analizatorius „SPOTCHEM EZ SP – 4430“ (Japonija). Analizuoti 6 parametrai: šlapalas, gliukozė, bendra šarminė fosfatazė, bendras baltymas, alaninamino transferazė, kreatininas. Vaizdo dokumentavimas atliktas fotoaparatu, integruotu į mobilųjį telefoną Huawei P9 (Kinija). Tyrimų duomenys apdoroti „Microsoft Office Excel (2013)“ programa. Analizuojant tyrimų duomenis apskaičiuoti rodiklių aritmetiniai vidurkiai bei jų standartinis nuokrypis. Nustatyti koreliacijos koeficientai bei jų patikimumas pagal Dž. U. Snedekorą. Darbas maketuotas „Microsoft Word (2013)“ programa.

3. Tyrimo rezultatai

3.1. Anketavimas

3.1.1. Tiriamųjų grupė Tiriamųjų grupę sudarė 20 šunų, iš kurių mišrūnų buvo 18, t.y. 90 proc., taip pat buvo vienas vokiečių aviganis ir rusų europinė laika, kurie sudarė po 5 proc. Iš visų tiriamųjų 90 proc. sudarė patinai, 10 proc. patelės, t.y. 18 patinų ir dvi patelės. Šunų amžius buvo nuo 2 m. iki 11 m., amžiaus vidurkis 6 m. Paveiksle Nr. 1 pateikiamas šunų skaičius pagal amžių.

4 4 3 3 3 3 2 2 2 1 1 1 1

Šunųskaičius 0 2 3 4 5 6 7 8 10 11 Amžius, m.

1 pav. Šunų amžius ir jų skaičius.

Daugiausiai buvo tiriami šunys, kurių svoris buvo nuo 10 iki 20 kg, jie sudarė 40 proc. Trisdešimt procentų sudarė šunys, kurių svoris buvo mažiau kaip 10 kg., o šunys kurių svoris buvo nuo 20 iki 40 kg ir daugiau kaip 40 kg sudarė po 15 proc. Žr. 2 pav.

8 8 6 6

4 3 3

2 Šunųskaičius 0 <10 Nuo 10 iki Nuo 20 iki >40 20 40 Svoris, kg

2 pav. Šunų svoris ir jų skaičius 28

Didžiąja daugumą, 65 proc. sudarė trumpaplaukiai šunys, t.y. iš viso 13 šunų. Likusią dalį, t.y. 7 šunys sudarė 35 proc. Visi šunys buvo nekastruoti. Tiriamųjų grupėje kūno kondicija svyravo nuo 4 iki 7 balų. Didžiausią dalį, t.y. 35 proc. sudarė 4 balų tiriamieji, 30 proc. – 5, 20 proc. – 6, ir 15 proc. – 7 balų tiriamieji. Žr. 3 pav.

7 7 6 6 5 4 4 3 3 2 1 0

Šunųskaičius 4 5 6 7 Kūno kondicija, balais

3 pav. Šunų kūno kondicija

3.1.2. Fizinis krūvis Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad tik 15 proc. šunų yra reguliariai vedžiojami. Vedžiojimo intervalas - 1 kartas per savaitę. 50 proc. šunų yra paleidžiamai laisvai lakstyti po kiemo teritoriją, iš jų 5 proc. kartą per mėnesį, 10 proc. kasdien ir 35 proc. 1 – 2 k./sav. Likusi dalis tiriamųjų, t.y. 50 proc. nėra nei vedžiojami, nei paleidžiami laisvai judėti.

3.1.3. Aplinka Vadovaujantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu ir atsižvelgiant į šunų vedžiojimo intervalus bei šunų svorį, įvertinta minimali gyvūnams skirto ploto norma. Paaiškėjo, kad tik 25 proc. šunų skirtas plotas atitinka keliamus reikalavimus, t.y. 5 iš 20 tiriamųjų. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad vyravo trys pagrindiniai grindinio tipai: žemė, cementas ir akmens skalda. Pavyzdžiai pateikti paveiksluose Nr. 4 – 6.

4 pav. Žemės tipo grindinys (aut. Remigija Pliskauskaitė)

5 pav. Žemės tipo grindinys (aut. Remigija Pliskauskaitė)

6 pav. Cemento tipo grindinys (aut. Remigija Pliskauskaitė)

Daugiau kaip pusė šunų, t.y. 60 proc. gyvena ant žemės tipo grindinio, 35 proc. šunų ant betono grindinio tipo ir 5 proc. ant akmens skaldos tipo grindinio. Žr. 7 pav.

12 12 10 7 8 6 4 1

2 Šunų skaičius Šunų 0 Žemė Cementas Akmens skalda Grindinio tipas

7 pav. Grindinio tipai.

Tik keturių tiriamųjų, t.y. 20 proc. šunų būda pakelta nuo žemės. Laisvai būdoje apsisuka 70 proc. šunų. Tik 30 proc. tiriamųjų būdos yra apšiltintos. Vis dėl to 80 proc. šunų, kurių būdos nėra apšiltintos, turi galimybę pasislėpti nuo nepalankių oro sąlygų, esant stipriam šalčiui yra įvedami į patalpas. Žr. 8 pav.

12 3 10 8 6 3 3 4 2

Šunų skaičius Šunų 0 Turi galimybę Neturi galimybės pasislėpti nuo pasislėpti nuo nepalankių oro sąlygų nepalankių oro sąlygų Apšiltinta būda Neapšiltinta būda

8 pav. Galimybės pasislėpti nuo nepalankių oro sąlygų priklausomybė nuo būdos tipo.

3.1.5. Šėrimas Tarp tiriamųjų vyravo trys šėrimo tipai: šerimas sausu pašaru, šėrimas namie ruoštu pašaru bei sauso ir namie ruošto pašaro mišinys. Penkiasdešimt penki proc. tiriamųjų šeriami sauso ir namuose ruošto pašaro mišiniu, 40 proc. tik namuose ruoštu pašaru ir tik 5 proc. vien sausu pašaru, žr. 9 pav. Visiems tiriamiesiems šeriamas sausas pašaras yra ekonominės klasės. Šunų, kurie šeriami tik namuose ruoštu pašaru, racioną sudaro įvairių kruopų košės, mėsa, kaulai, bulvės, duona, batonas, medžioklės atliekos bei žmonių maisto atliekos.

8 11

Sausas pašaras Namie ruoštas pašaras Sausas + namie ruoštas

9 pav. Šunų skaičius pagal šėrimo tipą. 31

Septyniasdešimt proc. šunų visada turi priėjimą prie šviežio vandens, likę 30 proc. – nevisada. Rezultatas buvo vertinamas atsižvelgiant į vandens kokybę atlikus organoleptinį tyrimą. Žr.10 pav. Keturių tiriamųjų dubenėliuose esantis vanduo buvo gelsvos spalvos, pelėsių kvapo ir su nedaug nuosėdų. Dviejų tiriamųjų – žalsvos spalvos, pelkinio kvapo ir su daug nuosėdų. Likusiųjų tiriamųjų dubenėliuose esantis vanduo be pokyčių.

10 pav. Vizualinis vandens vertinimas (aut. Remigija Pliskauskaitė)

3.1.6. Elgesys Stereotipinis elgesys tarp tiriamųjų šunų nepasireiškė. Nors dviejų tiriamųjų šeimininkai teigė, kad gyvūnui reiškiasi stereotipinis elgesys – šuo šokinėja, užfiksavus tokio elgesio modelį jis įvertintas neigiamai. Vis dėl to nemaža dalis tiriamųjų, t.y. 40 proc. turi elgesio ydų. Iš jų 5 proc. kasa duobes, 10 proc. graužia aplink esančius daiktus, o 25 proc. pjauna kitus gyvūnus, žr. 11 pav.

12 12

6 5

4 2 Šunų skaičius Šunų 2 1

0 Elgesio ydų Daiktų Kitų gyvūnų Duobių nėra graužimas pjovimas kasimas Elgesio ydų rūšys

11 pav. Tiriamųjų skaičius pagal elgesio ydas.

Tiriamiesiems šunims baimę kelia griaustinis, fejerverkai, vyrai ir vanduo. Keturiasdešimt penkiems proc. tiriamųjų reiškiasi šios baimės. Tyrimo rezultatai pateikiami 12 pav.

11 12 10 8 6 3 3 2 4 1

2 Šunųskaičius 0 Nebijo Vyrai Griaustinis Fejerverkai Vanduo Baimių rūšys

12 pav. Šunų skaičius pagal baimes.

Šunų agresyvumas buvo vertinamas pagal tai ar šuo buvo užpuolęs ar įkandęs šeimininkui ar svetimam žmogui. Paaiškėjo, kad 7 tiriamieji, t.y. 35 proc. šunų agrseyvūs. Vienas tiriamasis, vokiečių aviganių veislės patinas, yra įkandęs dviems mažamečiams vaikams.

3.1.7. Sveikata Dantų apnašų/akmenų turėjo 45 proc. tiriamųjų nuo 4 iki 11 m. Nustatyta, kad daugiausia šunų, turėjusių ant dantų apnašų ar akmenų buvo 7 m. ir 10 m. amžiaus, žr. 13 pav.

12 11 10 10 8

, m. , 8 7 6 6 5 4 4 3 3 3

2 Šunųamžius 2 1 1 1 1 0 0 0 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 Šunų skaičius

Amžius Dantų apnašos/akmenys

13 pav. Dantų apnašų/akmenų priklausomybė nuo šuns amžiaus.

Paveiksle Nr. 14 pateikti duomenys apie šunų vakcinaciją. Keturiasdešimt proc. šunų nėra vakcinuoti, 10 proc. šunų vakcinuojami kasmet kompleksine vakcina, 45 proc. tiriamųjų buvo

paskiepyti kompleksine vakcina tik kai buvo jauno amžiaus. Nuo pasiutligės kasmet vakcinuojami 35 proc. šunų. Skiepų knygutes turi tik trijų tiriamųjų savininkai.

9 8 9 8 6 7 6 5 4 2 3 2

Šunųskaičius 1 0 Nevakcinuotas Vakcina nuo Vakcina nuo Kasmetinė infekcinių pasiutligės vakcinacija ligų, kai šuo reguliariai buvo mažas

14 pav. Šunų vakcinacija

Ektoparazitų kontolė atliekama 65 proc. tiriamųjų. Iš jų 45 proc. (9/20 tiriamųjų) vieną kartą metuose, 20 proc. (4/20 tiriamųjų) kas mėnesį. Dviems tiriamiesiems naudojamas antkaklis, likusiems 11 - kai lašai ant sprando. Likusiems 35 proc. arba 7 – niems tiriamiesiems ektoparazitų kontrolė neatliekama. Endoparazitų kontrolė reguliariai atliekama 45 proc. tiriamųjų. Dažnis apima nuo 1 iki 3 arba 4 kartų per metus. Trisdešimčiai proc. tiriamųjų dehelmintizacija buvo atlikta vieną kartą, kai buvo maži. Dvidešimt penki proc. tiriamųjų niekada nebuvo dehelmintizuoti, žr. 15 pav.

6 6 5 5 5 4 3 2 2 2 1 Šunųskaičius 0 Kai buvo 1 k./ metuose 2 k./metuose 3 - 4 Neatliekama mažas k./metuose Kontrolės dažnis

15 pav. Endoparazitų kontrolė.

Sveikatos problemų turi arba anksčiau turėjo 50 proc. tiriamųjų. Į veterinarijos gydytoją kreipėsi 20 proc., t.y. 4 iš 10-ies šunų savininkai. Paveiksle Nr. 16 pateikti pasitaikę sveikatos sutrikimai. Daugiausiai nustatyta odos problemų. Į veterinarijos gydytoją kreiptasi dėl traumos ir 34

trimis atvejais dėl odos ligų. Pastebėta, kad odos ligomis sirgo tie šunys, kuriems taikoma prevencija nuo ektoparazitų: dvejais atvejais naudojami lašai ant sprando kas mėnesį, vienu atveju lašai kartą metuose, ir dar kitu atveju naudojamas antkaklis.

4 4 3 3 2 1 1 1 1

Šunųskaičius 0 Kvėpavimo Odos ligos Trauma Navikas Nediferencijuota sistemos sutrikimai Sveikatos sutrikimų tipai

16 pav. Šunų sergamumas ligomis

Tiriamųjų grupėje buvo dvi patelės. Viena iš jų turėjo vieną šuniukų vadą. Dalis šuniukų po gimimo iš karto sunaikinti, dalis palikta pas savininkus.

3.2. Parazitologinis tyrimas

Atlikus „šlapio lapo“ testą nustatyta, kad blusomis apsikrėtę 70 proc. tiriamųjų (14/20), kuriems prevencija nuo ektoparazitų taikoma vieną kartą metuose lašais ant sprando arba apskritai netaikoma. Atlikus koprologinį tyrimą teigiamas mėginys rastas vienam tiriamąjam. Nustatytas užsikrėtimas agurkiniu kaspinuočiu Dipylidium caninum. Tiriamasis 7 m. amžiaus, prevencija tiek nuo ektoparazitų, tiek nuo endoparazitų yra taikoma vieną kartą metuose.

3.3. Kraujo tyrimai

3.3.1. Kraujo morfologiniai tyrimai Atlikus morfologinius kraujo tyrimus nustatyta, kad 15 proc., t.y. 3 tiriamųjų rodikliai atitiko normos ribas. Visiems tiriamiesiems normos ribose buvo šie rodikliai: limfocitai ir jų procentinė išraiška (LYM x109/l, LYM%), monocitų procentinė išraiška (MON%), vidutinis eritrocitų tūris (MCV fl), eritrocitų pasiskirstymas (RDW%), vidutinis trombocitų tūris (MPV fl) bei trombocitų

pasiskirstymas (PDW%). Žr. 17 pav. Normos ribų neatitinkančių tiriamųjų didžiausios ir mažiausios rodiklių reikšmės bei vidurkiai ir nuokrypiai nuo vidurkių pateikti lentelėje Nr. 3.

20 0 0 0 0 0 0 0 6 7 4 5 15 9 12 12 12 12 10 20 20 20 20 17 17 20 20 20 14 13 16 15 5 11 8 8 8 8 3 3

Šunųskaičius 0

Kraujo rodiklis

Atitiko Neatitiko

17 pav. Morfologinių kraujo tyrimų rezultatai.

3 lentelė. Morfologinių kraujo tyrimų reikšmės, (n=20).

Norma Norma Mažiausia Didžiausia Standartinis Rodiklis Vidurkis nuo iki reikšmė reikšmė nuokrypis WBC x109/l 6 12 6 17,8 11,24 ±2,61 LYM x109/l 1 5 1 4 2,26 ±0,89 MON x109/l 0,1 1 0,4 1,4 0,95 ±0,22 GRA x109/l 2 8 4,6 14,5 8,76 ±2,49 LYM% 12 30 12,2 29 18,84 ±5,58 MON% 0 13 4,1 10,1 8,51 ±1,74 GRA% 60 77 61,9 81,4 73,06 ±5,58 RBC x1012/l 5,5 8 3,66 9,7 7,44 ±1,71 HGB g/l 120 180 74 229 171,75 ±44,05 HCT % 0,37 0,55 0,222 0,592 0,45 ±0,11 MCV fl 60 77 60 66 61,99 ±1,54 MCH pg 25,9 34 20,8 27 23,66 ±1,51 MCHC g/l 319 359 267 390 365,30 ±24,92 RDW % 10 16 13,4 16 14,50 ±0,73 PLT x109/l 200 580 94 280 179,00 ±65,92 MPV fl 7 11 7,8 11 9,05 ±1,01 PCT % 0,2 0,5 0,022 0,375 0,16 ±0,07 PDW % 10 18 10,6 18 13,77 ±1,94

Siekiant išsiaiškinti kraujo rodiklių priklausomybę nuo amžiaus, šunys suskirstyti į grupes atsižvelgiant į tiriamųjų populiaciją, nuo 2 iki 5 m., nuo 5 iki 8 m. ir nuo 8 iki 12 metų. Apskaičiuoti baltųjų kraujo kūnelių populiacijų vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai pagal amžiaus grupes pateikti 4–oje lentelėje.

4 lentelė. Baltųjų kraujo kūnelių populiacijų parametrai amžiaus grupėse.

Norma Amžiaus grupė 5 – 8 8 – 12 2 – 5 m. Standartinis Standartinis Standartinis Rodiklis Nuo Iki m. m. (n=10) nuokrypis nuokrypis nuokrypis (n=4) (n=6) WBC x109/l 6 12 9,97 ±2,20 10,93 ±0,76 13,57 ±2,32 LYM x109/l 1 5 1,81 ±0,65 1,75 ±0,29 3,35 ±0,46 MON x109/l 0,1 1 0,92 ±0,21 0,85 ±0,04 1,05 ±0,24 GRA x109/l 2 8 7,54 ±1,40 7,73 ±0,52 11,47 ±2,53 LYM% 12 30 18,48 ±4,33 17,30 ±2,44 20,45 ±5,89 MON% 0 13 8,84 ±1,20 8,55 ±0,99 7,92 ±2,38 GRA% 60 77 72,38 ±4,55 74,18 ±1,50 73,45 ±7,60

Priklausomybė nuo amžiaus pastebima bendro leukocitų skaičiaus (WBC) ir granuliocitų (GRA x109/l). Žr. 18 pav. Apskaičiuotas koreliacijos koeficientas yra teigiamas, t.y. didėjant amžiui didėja ir WBC reikšmės, koreliacijos ryšio tamprumas vidutinis r 0,598, (p <0,01). Trečiojoje amžiaus grupėje WBC vidurkis yra didesnis už normą 0,9 karto arba 13 proc. (norma 6,0 – 12,0 x109/l).

13,57

12,00 10,93 /l

9 9,97

10,00 x10 8,00

WBC 6,00 2 - 5 5 - 8 8 - 12 Amžiaus grupė, m.

18 pav. Baltųjų kraujo kūnelių vidurkių parametrai amžiaus grupėse.

Eritrocitų ir su jais susijusių rodiklių vidurkių parametrai amžiaus grupėse pateikti 5–oje lentelėje. Antrosios grupės šunų (5 – 8 m.) eritrocitų ir su jais susijusių rodiklių vidurkiai yra mažesni už kitų dviejų grupių vidurkius. Atsižvelgiant į amžiaus grupes nustatyta, kad trečiosios grupės šunų (8 – 12 m.) eritrocitų (RBC) vidurkis yra didesnis už kitų dviejų grupių vidurkius. Trečiosios grupės vidurkis viršija eritrocitų normą 0,9 karto arba 6 proc. (norma 5,5 – 8,0x1012/l). Apskaičiuotas RBC koreliacijos koeficientas r 0,161.

5 lentelė. Eritrocitų grupės rodiklių vidurkių parametrai amžiaus grupėse.

Norma Amžiaus grupė 2 – 5 5 – 8 8 – 12 Standartinis Standartinis Standartinis Rodiklis Nuo Iki m. m. m. nuokrypis nuokrypis nuokrypis (n=10) (n=4) (n=6) RBC x1012/l 5,5 8 7,57 ±1,54 5,57 ±1,57 8,48 ±0,53 HGB g/l 120 180 174,50 ±40,07 120,75 ±36,78 201,17 ±9,64 HCT % 0,37 0,55 0,47 ±0,10 0,34 ±0,09 0,50 ±0,05 MCV fl 60 77 62,25 ±1,30 61,13 ±0,33 62,12 ±1,95 MCH pg 25,9 34 23,51 ±1,31 23,13 ±1,82 24,25 ±1,12 MCHC g/l 319 359 368,00 ±12,71 337,75 ±36,54 379,17 ±6,77 RDW % 10 16 14,30 ±0,60 14,18 ±0,64 15,05 ±0,59

Trombocitų ir jų grupės rodiklių vidurkiai pateikti 6–oje lentelėje. Vidutinis trombocitų tūris (MPV) didėjant amžiui taip pat didėja. Suminis trombocitų tūris (PCT) bei trombocitų pasiskirstymas (PDW) antrojoje šunų grupėje (5–8 m.) yra mažesnis nei kitų dviejų grupių. Apskaičiuotas trombocitų vidurkių koreliacijos koeficientas yra neigiamas, tai reiškia, kad didėjant amžiui trombocitų kiekis mažėja, koreliacijos ryšio tamprumas didelis r -0,077, (p<0,01). Trombocitų vidurkis yra 0,84 karto arba 16 proc. mažesnis už minimalią normą.

6 lentelė. Trombocitų ir jų grupės rodiklių vidurkių parametrai amžiaus grupėse.

Norma Amžiaus grupė 8 – 12 2 – 5 m. Standartinis 5 – 8 m. Standartinis Standartinis Rodiklis Nuo Iki m. (n=10) nuokrypis (n=4) nuokrypis nuokrypis (n=6) PLT x109/l 200 580 189,50 ±75,83 168,75 ±69,17 168,33 ±16,40 MPV fl 7 11 8,74 ±0,87 8,88 ±0,92 9,67 ±0,89 PCT % 0,2 0,5 0,16 ±0,09 0,14 ±0,05 0,16 ±0,03 PDW % 10 18 13,52 ±1,67 12,43 ±0,94 15,07 ±1,93

Morfologinių kraujo tyrimų rezultatams įtakos galėjo turėti naudoti mėgintuvėliai su EDTA K3 antikoaguliantu, kuris sukelia pseudotrombocitopeniją (75).

3.3.2. Kraujo biocheminiai tyrimai Atlikus biocheminius kraujo tyrimus nustatyta, kad 50 proc. tiriamųjų atitiko visus rodiklius. Iš visų tirtų parametrų visiems tiriamiesiems normos ribas atitiko gliukozė (Glu) ir alaninaminotransferazė (ALT). Didžiausiam skaičiui tiriamųjų, t.y. 35 proc. normos ribų neatitiko bendra šarminė fosfatazė (ŠF) ir bendras baltymas (TP).

Apskaičiavus biocheminių kraujo rodiklių vidurkius paaiškėjo, kad bendros šarminės fosfatazės (ŠF) vidurkis viršija normą 0,72 karto. Didžiausias nuokrypis nuo vidurkio yra bendros šarminės fosfatazės (ŠF), alaninaminotransferazės (ALT) bei kreatinino (CREA). Žr. 7 lent. 7 lentelė. Biocheminių kraujo rodiklių vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai.

Norma Mažiausia Didžiausia Standartinis Rodiklis Vidurkis Nuo Iki reikšmė reikšmė nuokrypis UREA mmol/L 3,3 8,3 3,2 12 5,95 ±2,04 GLU mmol/L 3,9 7,8 2,5 6,8 4,62 ±1,69 ŠF U/I 8,0 76 16 325 104,7 ±40,55 TP g/l 52 82 58 97 74,75 ±12,78 ALT U/I 24 125 24 120 54,6 ±42,29 CREA µmol/l 44 159 36 143 104,6 ±46,97

Atlikus biocheminių kraujo tyrimų analizę pagal amžiaus grupes paaiškėjo, kad tiesioginę priklausomybę nuo amžiaus turi šlapalas (UREA) ir bendra šarminė fosfatazė (ŠF). Kiti rodikliai pirmojoje (2 – 5 m.) ir trečiojoje (8 - 12 m.) šunų grupėse yra didesni nei antrojoje (5 – 8 m.), tačiau visų grupių rodiklių vidurkiai yra normos ribose, išskyrus bendrą baltymą (TP) trečiojoje grupėje ( 8 – 12 m.). TP vidurkis viršija maksimalią normos (50 – 72 g/l) ribą 0,8 karto arba 18 proc. Žr. 8 lent.

8 lentelė. Biocheminių kraujo rodiklių vidurkių parametrai amžiaus grupėse.

Norma Amžiaus grupė 2 – 5 5 – 8 Standarti- 8 – 12 Standarti- Nu Standartinis Rodiklis Iki m. m. nis m. nis o nuokrypis (n=10) (n=4) nuokrypis (n=6) nuokrypis UREA mmol/l 3,3 8,3 5,79 ±0,86 6,10 ±3,08 6,17 ±1,65 GLU mmol/ 3,9 7,8 5,01 ±1,23 4,22 ±1,46 4,25 ±1,45 ŠF U/I 8,0 76 57,50 ±23,02 62,25 ±9,17 211,67 ±105,24 TP g/l 52 82 71,90 ±7,63 67,00 ±1,90 84,67 ±9,21 ALT U/I 24 125 41,60 ±18,00 39,00 ±14,45 86,67 ±34,27 CREA µmol/l 44 159 96,70 ±30,56 96,50 ±36,55 123,17 ±15,52

Apskaičiuotas šlapalo koreliacijos koeficientas yra teigiamas, ryšio tamprumas didelis r 0,061 (p<0,01). Šlapalo vidurkiai visose amžiaus grupėse atitinka normos ribas (3,3 – 8,3 mmol/l). Bendros šarminės fosfatazės vidurkis trečiojoje šunų grupėje viršija normos (8 – 76 U/I) ribas 2,7 karto. Apskaičiuotas korealiacijos koeficientas teigiamas, ryšio tamprumas didelis r 0,659 (p<0,01).

4. Rezultatų aptarimas

Remiantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu dėl gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos, gyvūnų savininkas privalo augintiniui suteikti tokias sąlygas, kurios atitiktų jo fiziologinius poreikius (8). Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad ne visos šunų laikymo sąlygos atitinka reikalavimus. Pusei tiriamųjų nėra suteikiamas fizinis krūvis, o skiriamo ploto norma atitinka reikalavimus tik 25 proc. šunų (5/20). Reikalavimą pakelti šuns būdą nuo žemės yra įvykdę tik keturi gyvūnų laikytojai. Daugelio šunų būdos nėra apšiltintos, tačiau esant nepalankioms oro sąlygoms šunys perkeliami į kitą vietą. Šių reikalavimų įvykdymas yra svarbus, kadangi miegojimo vietos grindinio tipas ir higiena bei mikroklimatas daro didelę įtaką tokių ligų kaip katarinis rinitas ar laringitas pasireiškimui (62). Atliktas tyrimas taip pat pagrindžia tokių autorių kaip N. Dillitzer ar R. Heuberger teiginius, kad namuose ruoštas pašaras ir šėrimas maisto atliekomis nėra subalansuota mityba, todėl daro stiprią įtaką šunų sveikatai (56, 57). Ideali penkių balų kondicija nustatyta tik 30 proc. tiriamųjų (6/20), kurie šeriami tiek sausu pašaru, tiek atliekomis nuo stalo, o vienas tiriamasis vien sausu pašaru. Likusieji šunys, t.y. 75 proc., kurių kondicija yra žemiau arba aukščiau 5 balų taip pat yra šeriami arba sauso pašaro ir namuose ruošto pašaro mišiniu arba tik namuose ruoštu pašaru, maisto atliekomis. Gautas rezultatas leidžia patvirtinti teiginį, kad tokia mityba yra nesubalansuota, kadangi tiek žemesnės, tiek aukštesnės nei 5 balų kondicijos šunų skaičius pasiskirstęs tolygiai. Gyvūnų elgesys ir jo pokyčiai yra svarbi diagnostikos dalis ne tik nustatant ligą, bet ir vertinant gyvūno gerovę, kadangi nevisada elgesio pokyčiai pereina į fizinius pasikeitimus. Stereotipinis elgesys, agresyvumas, aplinkos niokojimas yra prastos gerovės indikatoriai (14). Gyvūnų gerovei įtakos turi ir baimės, Barbaros L. (2008) atlikta apklausa parodė, jog maždaug 40 – 50 proc. šunų savininkų teigia, jog jų šuo turi baimių (46). Šunų agresyvumas yra didelė problema, kadangi 73 proc. įkandimų ir užpuolimų įvyksta namų aplinkoje, tačiau dauguma tokių šunų nėra laikomi namuose kaip šeimos nariai (50), o agresija pasireiškia mažai socializuotiems šunims (53). Atliktas tyrimas parodo, kad beveik 50 proc. tiriamųjų turi elgesio problemų. Labiausiai pasireiškianti problema yra agresyvus elgesys, kadangi nustatyta, jog 25 proc. tiriamųjų yra agresyvūs žmonių atžvilgiu, 15 proc. – kitų gyvūnų atžvilgiu, ir 10 proc. agresyvūs tiek žmonių, tiek gyvūnų atžvilgiu. Taip pat 45 proc. šunų savininkų teigė, jog jų šunys turi baimių, ir labiausiai bijoma įvairių garsų bei vyrų.

Esminė gyvūnų gerovės dalis yra sveikata (18). Siekiant užkirsti kelią infekcinių ligų plitimui atliekama vakcinacija (14). Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakyme dėl gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo teigiama, kad gyvūnų savininkas turi užtikrinti, jog pasiutligei imlūs gyvūnai būtų skiepijami ir turėtų tą patvirtinantį dokumentą (8). Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad šį reikalavimą visiškai įvykdo tik trijų tiriamųjų savininkai, likusieji arba neįvykdo arba įvykdo nevisiškai. Vertinant užsikrėtimą ektoparazitais pastebėta, kad dauguma tiriamųjų yra apsikrėtę blusomis, tačiau jiems prevencija nėra taikoma arba taikoma tik vieną kartą metuose. Vienam tirimajam nustatytas užsikrėtimas endoparazitu Dipylidium caninum. Išanalizavus duomenis, pastebėta, kad pusė tiriamųjų turėjo anksčiau arba šiuo metu turi sveikatos sutrikimų. Daugiausiai t.y. 20 proc. tiriamųjų turi problemų su oda. Dehidratacija, stresas, judėjimo sutrikimai, organizmo reakcija į patogenus ar kiti susirgimai sukelia pokyčius, kurie atsispindi kraujo tyrimuose (14). Vis dėl to, kai kurie kraujo rodiklių pokyčiai gali būti susiję ir su amžiumi. Pvz., vyresnių šunų eritrocitų, hemoglobino bei hematokrito rodikliai yra aukštesni nei jaunų šunų, o trombocitų skačius didėjant amžiui mažėja. Amžius įtakos turi ir tokiems rodikliams kaip ALP ar bendras baltymas, kurie vyresnių šunų gali būti virš normos (76, 77). Kraujo morfologinių tyrimų analizė parodė, kad tik 15 proc. tiriamųjų rodikliai yra normos ribose. Pastebėta, kad vyrauja stipri baltųjų kraujo kūnelių priklausomybė nuo amžiaus – amžiui didėjant WBC rodiklis kyla (30 proc. tiriamųjų). Raudonųjų kraujo kūnelių ir trombocitų rodikliai neatitiko normos ribų 60 proc. tiriamųjų. Trombocitų kiekis mažėja didėjant gyvūno amžiui. Išanalizavus kraujo biocheminius rezultatus pastebėta, kad 50 proc. tiriamųjų rodiklių reikšmės atitiko normos ribas. Rasta statistiškai reikšminga (p<0,01) šlapalo (UREA) ir bendros šarminės fosfatazės (ŠF) priklausomybė nuo amžiaus. ALP rodiklio vidurkis stipriai viršija maksimalią normą (2,7 karto).

IŠVADOS

1. Palyginus šunų gerovę reglamentuojančius Lietuvos bei kitų Europos šalių dokumetus paaiškėjo, kad aukšto lygio gyvūnų gerovės apsauga vystoma Austrijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje. Lietuvos teisinė bazė apimanti gyvūnų augintinių gerovę yra mažesnė ir gyvūnų savininkams keliama mažai reikalavimų, siekiant užtikrinti gyvūnų augintinių fiziologinius ir psichologinius porekius tenkinančias laikymo sąlygas. 2. Nustatyta, kad laikymo sąlygos ne visiškai atitinka LR įstatymuose pateiktus reikalavimus, šunims nėra suteikiama pakankamai fizinio krūvio, jų laikymo vietos nėra visiškai apsaugotos nuo nepalankių oro sąlygų. Ne visi šunys turi priėjimą prie šviežio vandens, o atlikta kūno kondicijos ir šėrimo analizė leidžia teigti, kad mityba gali būti nesubalansuota. Šunų laikymo sąlygos ne visiškai patenkina jų psichologinius poreikius ir tą patvirtina nustatytos elgesio ydos, baimės bei didelis agresyvių šunų skaičius. 3. Nustatyta, kad šunų sveikatos būklė nėra gera. Šunys turėjo išorės parazitų (70 proc.), vienam tiriamajam rasta ir vidaus parazitų. Atlikti morfologiniai kraujo tyrimai normos ribas atitiko tik trims tiriamiesiems, o biocheminiai - 50 proc. Siekiant nustatyti tikslias diagnozes ir patvirtinti susirgimus reikėtų atlikti papildomus išsamesnius tyrimus.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Rooney Nicola J, Gaines Samantha. Practitioner‘s guide to working dog welfare. Journal of Veterinary Behaviour Clinical Applications and Research. 2009. 2. Srinivasan Krithika. The biopolitics of animal being and welfare: Dog control and care in the UK and India. Transactions of the Institute of British Geographers, 38:106-119. 2013. 3. Croney C. C., Millman S. T. Board – invited review: The ethical and behavioural bases for farm animal welfare legislation. Journal of animal science, 2007. 85:556-565 4. Veissier Isabelle, Butterworth Andrew, Bock Bettina, Roe Emma. European approaches to ensure good animal welfare. Applied Animal Behaviour Science 113 (2008). 279 – 297. 5. Collins LM, Asher L, Summers JF, McGreevy Diesel G. Welfare epidemiology as a tool to assess the welfare impact of inherited defects on the pedigree dog population. Animal Welfare 19 (S):67- 75, 2010. 6. Houpt Katherine Albro, Goodwin Deborah, Uchida Yoshiko, Baranyiova Eva, Fatjo Jaume, Kakuma Yoshie . Proceedings of a workshop to identify dog welfare issues in the US, Japan, Czech Republic, Spain and the UK. Applied Animal Behaviour Science 106 (2007) 221 – 223. 7. Buckland EL, Corr SA, Abeyesingle SM, Wathes CM. Prioritisation of companion dog welfare issues using expert consensus. Animal Welfare 23:39-46. 2014. 8. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymas dėl gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo patvirtinimo. 9. Animal Welfare Act in the version of the promulgation of 18 May 2006. Interneto prieiga: http://www.cgerli.org/index.php?id=50&tx_vmdocumentsearch_pi2%5BdocID%5D=1475. Centre for German legal information. Žr. 2017 04 20. 10. Federal Act on the Protection of Animals. Interneto prieiga: https://www.ris.bka.gv.at/Dokument.wxe?Abfrage=Erv&Dokumentnummer=ERV_2004_1_118 Austrian Laws. Žr. 2017 04 20. 11. Dubna S., Langrova I., Napravnik J., Jankovska I., Vadlejch J., Pekar S., Fechtner J. The prevalence of intestinal parasites in dogs from Prague, rural areas, and shelters of the Czech Republic. Veterinary Parasitology 145. 2007. 12. Animal Welfare. 2 nd Edition. Edited by Michael C. Appleby, Joy A. Mench, I. Anna S. Olsson, Barry O. Hughes. Wallingford ; Cambridge [Mass.]: CABI; 2011. P. 14, 15, 19 - 21, 27, 44-45, 53, 55-56, 98, 107, 114, 121, 171, 173, 176, 200, 228, 292. 13. Turner Jacky. Animal breeding, welfare, and society. London: Earthscan; 2010. P. 20.

14. Broom Donald. M. and Fraser Andrew. F. Domestic animal behaviour and welfare. 4 th edition. Wallingford: CABI; 2010. P. 3, 5, 15, 61-62, 64, 123, 319, 321. 15. European Convention for the Protection of Pet Animals. European Treaty Series – No. 125. Council of Europe. Strasbourg, 13.XI.1987. Interneto prieiga: https://rm.coe.int/CoERMPublicCommonSearchServices/DisplayDCTMContent?documentId=0900 00168007a67d Žr. 2017 04 18. 16. Animal welfare legislation: protecting pets. Government UK. Interneto prieiga: https://www.gov.uk/guidance/animal-welfare-legislation-protecting-pets Žr. 2017 04 18 17. Code of Practice for the Welfare of Dogs. Department for Environment, Food and Rural Affairs. London. December 2009. 18. Code of Practice for the Welfare of Dogs. The Scottish Government. Edinburgh 2010. 19. Scotissh Government. Interneto prieiga: http://www.gov.scot/Topics/farmingrural/Agriculture/animalwelfare/AnimalWelfare/microchipping Žr. 2017 04 20. 20. World Animal Protection. Interneto prieiga: http://api.worldanimalprotection.org/ Žr. 2017 05 23. 21. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas. Skelbta: Valstybės Žinios, 2012.10.20. Nr.:122, Publikacijos Nr.: 6126. 22. Nicol Christine Janet, Caplen Gina, Edgar Joanne L, Browne William J. Associations between welfare indicators and environmental choice in laying hens. Animal Behaviour, 2009. 23. Reisner Ilana R, Shofer Frances S. Effects of gender and parental status on knowledge and attitudes of dog owners regarding dog aggression toward children. JAVMA, Vol 233, No. 9. 2008. 24. Dawkins MS. Using behaviour to asses animal welfare. Animal welfare 2004, 13:S3-7. 25. Franco Nuno H, Manuel Magalhaes-Sant Ana, Olsson I Anna S. Welfare and Quantity of Life. Dilemmas in Animal Welfare, CABI. 2014. 26. Sanderson Sherry Lynn. Body Condition Score Techniques for Dogs. Procedures Pro/NAVC Clinician‘s Brief, March, 2010. 27. Michel Kathryn E, Sorenmo Karin, Shofer Frances S. Evaluation of Body Condition and Weight Loss in Dogs Presented to a Veterinary Oncology Service. Journal of Veterinary Internal Medicine. 18:692-695. 2004. 28. Czirjak T. Zs., Chereji Anca. Canine obesity – a major problem of pet dogs. Fascicula: ecotoxicologie, zootehnie si technologii de industrie alimentara Vol 8, Anul 7, 2008. 29. Warren Barbour S, Wakshlag Joseph J, Maley Mary, Farrell Tracy J, Struble Angela M, Panasevich Matthew R, Wells Martin T. Use of pedometers to measure the relationship of dog walking to body condition score in obese and non-obese dogs. British Journal of Nutrition (106), 2011. 44

30. Raffan Eleanor, Dennis Rowena J, O‘Donovan Conor J, Becker Julia M, Scott Robert A, Smith Stephen P, Withers David J. A Deletion in the Canine POMC Gene Is Associated with Weight and Appetite in Obesity – Prone Labrador Retriever Dogs. Cell Metabolism 23, 2016. 31. Raubenheimer David, Machovsky – Capuska Gabriel E, Gosby Alison K, Simpson Stephen. Nutriotional ecology of obesity: from humans to companion animals. British Journal of Nutrition. 2014. 32. Barnard S, Pedernera C, Candeloro L, Ferri N, Velarde A, Dalla Villa P. Development of a new welfare essessment protocol for practical application in long – term dog shelters. Veterinary Record (2015) doi: 10.1136/vr. 10336. 33. Titulaer Mieke, Blackwell Emily J, Mendl Michael, Casey Rachel A. Cross sectional study comparing behavioural, cognitive and physiological indicators of welfare between short and long term kenneled domestic dogs. Applied Animal Behaviour Science. July 2013. 34. Ibanez Talegon Miguel, Delgado Bernadette Anzola. Anxiety disorders in Dogs. INTECH Open Access Publisher, 2011. 35. Sonntag Q, Overall K. L. Key determinants of dog and cat welfare: behaviour, breeding and household lifestyle. Rev. sci. Tech off int epiz. 2014, 33 (1). 36. Menor Campos David J. Effects of exercise and human contact on animal welfare in a dog shelter. PubMed. 2011. 37. Ledger Rebecca A, Stephen Jacqueline M. An Audit of Behavioural Indicators of Poor Welfare in Kenneled Dogs in the United Kingdom. Journal of Applied Animal Welfare Science, 8(2), 79 – 95, 2005. 38. Rehn Therese, Keeling Linda J. The effect of time left alone at home on dog welfare. Applied Animal Behaviour Science. 2011. 39. Schipper Lidewij L, Vinke Claudia M, Schilder Matthijs B.H, Spruijt Berry M. The effect of feeding enrichment toys on the behaviour of kennelled dogs (Canis familiaris). Applied Animal Behaviour Science (114), 2008. 40. Wells Deborah L. Sensory stimulation as environmental enrichment for captive animals: A review. Applied Animal Behaviour Science (118), 2009. 41. Wells D. L. Aromatherapy for travel – induced excitement in domestic dogs. JAVMA 229, 964 – 967, 2006. 42. Brander Tod E, Waran D. N. Efficacy of dog appeasing pheromone in reducing stress and fear related behaviour in shelter dogs. Applied Animal Behaviour Science. 93, 295 – 308. 2005. 43. Mason GJ, Latham NR. Can‘t stop, won‘t stop: is stereotypy a reliable animal welfare indicator? Animal Welfare 2004, 13:S57-69. 45

44. Mason G, Clubb R, Latham N, Vickery S. Why and how should we use environmental enrichment to tackle stereotypic behaviour? Applied Animal Behaviour Science 102, 2007. 45. Hydbring-Sandberg E, Von Walter L. W, Hoglund K, Svartberg K, Swenson L and Forkman B. Physiological reactions to fear provocation in dogs. Journal of Endocrinology. 2004 (180). 46. Sherman Barbara L, Mills Daniel S. Canine Anxieties and Phobias: An Update on Separation Anxiety and Noise Aversions. Veterinary Clinics of North America Small Animal Pracice. October 2008. 47. The ethology of domestic animals : an introduction text / Per Jensen. 2nd ed, 2009. P 73 – 74, 197. 48. Rentz Timothy O, Powers Mark B, Smits Jasper A.J, Cougle Jesse R, Telch Michael J. Active – imaginal exposure: examination of a new behavioural treatment for cynophobia (dog phobia). Bahaviour Research and Therapy 41, 2003. 49. Reisner Ilana R, Shofer Frances S. Effects of gender and parental status on knowledge and attitudes of dog owners regarding dog aggression toward children. JAVMA, Vol 233, No. 9. 2008. 50. Schalamon J, Ainoedhofer H, Singer G, Petnehazy T, Mayr J, Kiss K, Hollwarth M. E. Analysis of Dog Bites in Children Who Are Younger Than 17 Years. Pediatrics DOI:10.1542. 2016. 51. Kevin Stafford. The welfare of dogs. 2007. P. 199, 205 – 206, 211 – 212. 52. Dominique Grandjean, Frank Haymann. The dog encyclopedia. 2010. P. 736 – 740. 53. Linda P. Case. Canine and feline behavior and training. 2010. P. 289, 293. 54. Degeling Chris, Burton Lindsay, McCormack Gacin R. An investigation of the association between socio-demographic factors, dog-exercise requirements, and the amount of walking dogs receive. The Canadian Journal of Veterinary Research. 76:235-240. 2012. 55. Rhodes Ryan E, Murray Holly, Temple Viviene A, Tuokko Holly, Higgins Joan Wharf. Pilot study of a dog walking randomized interventio: Effects of a focus on canine exercise. Preventive medicine 54 (2012). 56. Dillitzer Natalie, Becker Nicola, Kienzle Ellen. Intake of minerals, trace elements and vitamins in bone and raw food rations in adult dogs. British Journal of Nutrition 106, S53-S56, 2011. 57. Heuberger R, Wakshlag J. The relationship of feeding patterns and obesity in dogs. Animal Physiology and Animal Nutrition 95 (201), 2010. 58. Gawor Jerzy P, Reiter Alexander M, Jodkowska Katarzyna, Kurski Grzegorz, Wojtacki Marek P, Kurek Anna. Influence of Diet on Oral Health in Cats and Dogs. American Society for Nutrition. J. Nutr. 136:2021S – 2023S, 2006. 59. Bosch Guido, Hagen – Plantinga Esther A, Hendriks Wouter H. Dietary nutrient profiles of wild wolves: insights for optimal dog nutriton? British Journal of Nutrition 113, S40 – S54, 2015.

60. Axelsson Erik, Ratnakumar Abhirami, Arendt Maja – Louise, Maqbool Khurram, Webster Matthew T, Perloski Michele, Liberg Olof, Arnemo Jon M, Hedhammar Ake and Lindblad Kerstin – Toh. The genomic signature of dog domestication reveals adaptation to a strach – rich diet. Nature, vol 495, 2013. 61. Cossins D. Dogs and Human Evolving Together. The Scientist [Internet]. 2013 May 16, [cited 2015 Sep. 15]. Interneto prieiga: http://www.thescientist.com/?articles.view/articleNo/35585/title/Dogs- and-Human-Evolving-Together/ 62. Uzunova K.I, Koleva K. A. Importance of microclimate, floor type and floor bedding for the incidence of catarrhal rhinitis and laryngitis in dogs. Bulgarian Journal of Veterinary Medicine 8, No 2, 135 – 139, 2005. 63. Bitam Idir, Dittmar Katharina, Parola Philippe, Whiting Michael F, Raoult Didier. Fleas and flea- borne diseases. International Journal of Infectious Diseases 14. 2010. 64. Šarkūnas Mindaugas. Veterinarinė parazitologija, Lietuvos Veterinarijos akademija, 2005, p. 309. 65. Claerebout E, Casaert S, Dalemans A.C, De Wilde N, Levecke B, Vercruysse J, Geurden T. Giardia and other intestinal parasites in different dog populations in Northern Belgium. Veterinary Parasitology 161, 2009. 66. Douglas Island Veterinary Service. Interneto prieiga: http://home.gci.net/divs/disease/lab_tests.html. Žr. 2017 05 14. 67. Mafuvadze Benford, Honey Erlwanger Kennedy. The effect of EDTA, heparin and storage on the erythrocyte osmotic fragility, plasma osmolality and heamatocrit of adult ostriches ( Struthio camelus ). Veterinarski archiv 77 (5), 2007. 68. Cleavelend Sarah, Kaare Magai, Knobel Darryn, Laurenson M. Karen. Canine vaccination – Providing broader benefits for disease control. Veterinary Microbiology 117 43-50 (2006). 69. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Pasiutligės situacija Lietuvoje. Interneto prieiga: http://vmvt.lt/gyvunu-sveikata-ir-gerove/gyvunu-sveikata/gyvunu-ligos/pasiutlige/pasiutliges- situacija-lietuvoje. Žr. 2017 05 14. 70. Dantas – Torres Filipe. The brown dog tick, Rhipicephalus sanguineus ( Latreille, 1806) (Acari: Ixodidae): From taxonomy to control. Veterinary Parasitology (2008). 71. Barutzki D., Schaaper R. Endoparasites in Dogs and Cats in Germany 1999 – 2002. Parasitol Res 90 (2003). 72. Bowman Dwight D, Lucio – Forster Araceli. Cryptosporidiosis and giardiasis in dogs and cats: Veterinary and public health importance. Experimental Parasitology 124 (2010). 73. Ellingesn K, Zanella A. J, Bjerkas E, Indrebo A. The relationship between empathy, perception of pain and attitudes toward pets among Norwegian dog owners. Anthrozoos 23:3 (2010). 47

74. Sutkevičius Jurgis. Veterinarinė klinikinė diagnostika. Lietuvos Veterinarijos akademija (2003). 75. Nemec Alenka, Drobnič – Košorok Marinka, Butinar Janoš. The effect of high anticoagulant K3- EDTA concentration on complete blood count and white blood cell differential counts in healthy beagle dogs. Slov Vet Res 2005. 76. Vajdovich P, Gaal T, Szilagyi A, Harnos A. Changes in some red blood cell and clinical laboratory parameters in young and old beagle dogs. Veterinary Research Communications, 21, 1997. 77. Swanson Kelly S, Fahey George C. Diet affects nutrient digestibility, hematology, and serum chemistry of senior and weanling dogs. Journal of Animal Science. June, 2004.