... Nebuvo Nieko arba buvo Viskas. Tuðtuma arba visuotinybë. Aukð- èiausiojo sprendimas tame padëjo taðkà. Tai buvo tvërimo pradþia, vi- satos aðis, pirminis grûdas, Visko vi- durys. Taðkas plëtësi – daigas skëlë grûdà, prasidëjo Didysis sprogimas, visatos radimasis. Tuðtumoje atsira- do ratas – pirmojo kûrinio simbolis, tvërinijos, Visatos pradþios þymë. Ðià sukurtàjà visumà – grûdà, kiauðiná – dalijo statmena (vertikali) linija – t.y. dvasinis, vyriðkasis pradmuo ir gulsèia (horizontali) linija – t. y. me- dþiaginis (materialus, þemiðkas), moteriðkasis pradmuo. Sutvërëjas visa tai (Visatà), pirmapradá kryþiø “ásuko”, ákvëpë gyvybæ, kuri yra vir- pesys, sukimasis, bangavimas, plëti- masis, traukimasis. Besisukanèiam kryþiui judesys “uþlauþë galus”: ju- danti, gyva kryþma – t. y. svastika vël braiþë ratà, jungdama jau ávairiais kampais padalintà Visatà... Rasa Ambraziejienë

ÞENKLAI. ÁVAIZDINIAI. SIMBOLIAI

Kauno tautinës kultûros centras

1 UDK 003.6 Am42

Ði knyga – tai pastanga dar kartà paþvelgti á simbolius, jø prasmæ, kilmæ bei tarpusavio sàsajas, aprëpti juos kaip visumà. Tyrinëjant remiamasi lietuviø tautinës kultûros áþvalgomis, vis dëlto bandant ávaizdiniø nesusieti su kurios nors vienos kultûros ar religijos átaka, tuo parodant simboliø visuotinumà visose senosiose kultûrose. Knygoje aptariami ne tik svarbiausi geometriniai pavidalai – taðkas, ratas, tiesë, kryþius, svastika, trikampis, kvadratas, bet ir spalvø bei stichijø – ugnies, oro, þemës ir vandens – simbolika.

II-asis redaguotas leidimas

Iðleido: Kauno Tautinës kultûros centras Redagavo ir maketavo: Rasa Ambraziejienë

© Rasa Ambraziejienë

ISBN 9955-9316-2-0

2 Vaizduotë nëra sugebëjimas kurti tikrovës vaizdus; ji yra gebëji- mas kurti tikrovæ perauganèius, jà dainuojanèius vaizdus. /.../ Vaizduotë iðranda kaþkà daugiau negu þodþiai ir dramos, ji iðran- da naujà gyvenimà ir naujà dvasià; ji atveria viskà naujai reginèias akis. Ji matys tik turëdama “vizijø”. O jø turës, jei jos auklëjimas prasidës ne patirtimis, o svajonëmis, jei patirtys ateis tik kaip jos svajoniø árodymai. (G. Bachelardas)

Pirmà ir paskutinæ filosofijà, kuria nesugriaunamai tikiu, að patyriau vaikø kambaryje. Daugiausia iðmokau ið auklës, tai yra teisëtos, þvaigþdþiø paskirtos tradicijø ir demokratijos þynës. La– biausiai tikëjau tada, labiausiai tikiu ir dabar tuo, kas vadinama pasakomis. Jos, mano manymu, yra absoliuèiai teisingos. Tai ne fantazijos: palyginti su jomis, ir religija, ir racionalizmas yra nenor- malûs: tiesa, religija – nenormaliai teisinga, o racionalizmas – nenor- maliai klaidingas. Pasakø ðalis – ne kas kita, kaip saulëta sveiko proto buveinë. /.../ Að þinojau apie stebuklingà pupos stiebà, kai dar nebuvau ragavæs pupø; buvau visai tikras, kad mënulyje gyve- na þmogus, dar nebûdamas visai ásitikinæs, kad yra mënulis. /.../ Senos auklës pasakoja vaikams ne apie þolæ, bet apie fëjas, ðo- kanèias ant þolës... (G. K. Chestertonas)

Tikrai pasakius, að negalvoju. Að ne galvojantis þmogus. Su galva toli nenueisi. Að tik sëdþiu taip ir klausaus, kas ateina ið erd- viø gilumos, bandydamas atspëti, kas yra tikrai svarbu. Ir lyg girdþiu, kad tikrumoje niekas nëra svarbu, kad viskas praeina, kad viskas yra lygiai svarbu, ir kad mes visi esam tik laðeliai pasaulio ir gyven- imo vandenyne – tik aðara ant Fatimos veido – ir kad visos mûsø galvos ir idëjos ir sistemos yra tik niekas, tik niekas. Niekas, palygi- nant su ðirdimi, ðvelniu geru þodþiu, ðvelniu palietimu, pabuèia- vimu, þmogaus su þmogumi susitikimu, atviru þodþiø pasikeitimu, padràsinimu, draugyste. (J. Mekas)

3 Knygoje pateiktos mintys pirmàkart nusëdo popieriuje 1991–1992 m. Tuomet raðiau tik sau ir, maniau, kad pakankamai blaiviai suvokiu kai kuriø savo vaizduotës padarø neárodomumà bei nemoksliðkumà. Man to ir nereikëjo. Ðiandien, paakinta aukðèiau pateiktø autoriø minèiø ir todël pernelyg nebesijaudindama dël daþnai keistokø ið vizijø iðplaukusiø vaizduotës dariniø, paleidþiu ðá raðiná vieðumon. Uþ paskatinimus ir pagalbà dëkoju vyrui, draugams ir bendradarbiams.

4 TURINYS

Áþanga ...... 6

I skyrius PAVIDALAI PLOKÐTUMOJE IR ERDVËJE ...... 10 Ratas ...... 14 Kryþius ...... 23 Medis ...... 34 Svastika ...... 46 Trikampis ...... 55 Ketvirtainis ...... 68 Pabaiga, kuri susisuka þiedu ir ásikanda pradþios taðkà .. 84

II skyrius SPALVOS ...... 86 Juoda ...... 86 Raudona ...... 87 Mëlyna ...... 87 Þalia ...... 88 Geltona ...... 88 Balta ...... 92

III skyrius PAMATINËS VISATOS GALIOS ...... 94 Ugnis ...... 95 Oras ...... 98 Þemë ...... 100 Vanduo ...... 103 Pabaiga, kurioje ieðkome virðsprendinio ...... 109

Literatûra ...... 111

SIMBOLIØ LENTELË ...... 113

5 ÁÞANGA

Mintis ar dvasia gali apsireikðti, ásiþeminti ávairiai: þodþiais ir kalba, spalvomis, giesme, apeigomis. Dievas yra gryna Esa. Jis neturi jokios skvarmos*. Taèiau Vi- sata – tai þenklas, kaþkurios “sklendenanèios” Jo minties – dva- sios iðraiðka, medþiaginis pavidalas. Visø tautø tautosaka paremta simboliais, ávaizdiniais**. Pasa- koje þaltys – ne roplys, o iðmintis, gyvybinë jëga, dvasia ar net dievybë; ragas – ne galvijo kûno dalis, o jëga, galia, stiprybë; tëve- lio dvarelis dainoje – ne tik ûkis, o gal net pasaulio vidurys ar pasakojimo apie Visatos kûrimà simbolis. Mûsø senosios dainos ir pasakos – ne senoliø lakios vaizduotës vaisius, o meniniu, gar- siniu, vaizdiniu bûdu perduodamas mokymas, þinia apie praeitá, dabartá ir net ateitá, apie Pasaulio sutvërimà ir Tvërëjo ásakymus mums, apie Visatos tvarkà ir blogio áveikimo galimybes. Simboliø vartojimas – tai bûdas nukreipti þmogaus pasàmonës galias reikiama linkme. Ávaizdinio suvokimo reikðmë mûsø gyve- nime dar per menkai suvokiama. Simbolio nepaaiðkinsi protu, jo prasmëms atskleisti nepakanka logikos, jis iðsiverþia uþ mokslo, uþ materialaus dësnio ribø. Tai greièiau poezijos, muzikos, pasa- kos, dailës ar vaizduotës sritis.

* Skvarma – tai forma, pavidalas, prietaisas norimo pavidalo daiktui padaryti, modelis, pavyzdys, pagal kurá kas dirbama. Tas paèias reikðmes turi ir senþodþiai kvarma, skvarmas, kvarmas. Skvarmingas – kuris tam tikros formos; skvarmuoti – dëti á formà, formuoti [2]. ** Lygiagreèiai vartosime simbolio ir ávaizdinio pavadinimus. I-àjá – nes áprastas, II-àjá – nes lietuviðkas. Simbolis – ávaizdinys visad talpina daug prasmiø, ne vienà reikðmiø sluoksná; jame visad slypi neatskleistø su- vokimø gelmë. Todël tarti, kad pvz. ratas simbolizuoja saulæ reikðtø labai susiaurinti apskritimo (skritulio) prasmes. Galbût galima pasakyti, kad bûtent ðiuo atveju ratas þenklina saulæ. Nes þenklas rodo, þenklina tik kaþkà aiðkiai apibrëþto. O simboliu tapæs þenklas paslepia, uþðifruoja atvirà posakio ar vaizdo prasmæ. “Þenklas visuomet yra maþiau nei idëja, kurià jis þymi, tuo tarpu simbolis visuomet iðreiðkia kaþkà daugiau, nei jo akivaizdi ir betarpiðka reikðmë” (K. G. Jungas).

6 Pasak K. G. Jungo, proto vieðpatavimas privedë prie to, kad senieji simboliai neteko savo magiðkos galios, þmogus prarado jaut- røjá, nesuvoktà tapatumà su gamtos reiðkiniais, tuo paèiu iðnyko ir jautrioji jëga, kurià ðis ávaizdínis ryðys kûrë. Visa tai atgaivinti yra vienas pagrindiniø uþdaviniø. Deja, materialistinës pasaulë- þiûros sàlygomis tai ágyvendinti nelengva. Neákainojamos senøjø þiniø lobyno saugyklos, deja, kol kas uþrakintos. Jø raktus seniai esame pametæ. Antra vertus, prieð iðdrásdami perimti senàjà ið- mintá, turëtume pasikeisti patys [18]. O ðiuolaikiniam þmogui tai, turbût, ir yra sunkiausia. Pakeitus save, persikeitus, gal jau ir reika- lo nebebûtø apie visus ðiuos dalykus kalbëti. Viskas vël taptø savaime aiðku. Tinkamo santykio tarp ðirdies ir proto praradimas – viena pagrindiniø ðiødienio pasaulio bëdø ir ydø. Kaþin, ar yra þemëje kas pavojingesnio uþ protingà beðirdá. Kaþin, ar atrakins tiesà tasai, kuris vien logiðkai ávertina, apmàsto, apsvarsto kiekvienà reiðkiná, ávyká, sàvokà ar þenklà. Tik ðirdies, jausmo, pasàmonës, pajautos pagalba ámanoma suvokti bent dalá senøjø simboliø prasmiø.

Tautai, nepraradusiai ryðio su senove, su amþinai gyva savojo Medþio ðaknimi, besiskleidþianèiai kartu su jo ðakomis, lapeliais bei þiedais ir gebanèiai regëti dvasios aukðtybiø Paukðèius ant jo virðûnës, nereikëtø rûpintis dël ateities. Sveikas Medis visuomet duos sveikus vaisius. Tokiai tautai nereikia didingø piramidþiø, rûmø, bokðtø, ji apsieina netgi be raðto. Vienintelës Dievo suvokimo, pasaulio ir savæs iðraiðkos – tai daina, pasaka, bûtiniausiø buities dirbiniø raðtai (þenklinantys greièiau bûtá nei buitá), ðven- të, malda. Tokia tauta, toks þmogus – Dievo vaikas, jis gyvena pagal Jo dësnius. O Aukðèiausiojo dësnis – esa, dvasia, kuri reika- linga kuo menkiausiø iðraiðkos priemoniø; jà be galo sunku áskvarminti. Taèiau tokia Dievo (Medþio, Esos) tauta ir jos þmogus, kaþkada, manau, ið tiesø buvæs, – ðiandien praeitis. Medþio ðakos nebejauèia ðaknø gelmës ir virðûnës aukðèio. Ðaknys jø nebemaiti- na, aukðtybiø paukðèiø giesmiø jos nebegirdi. Ir dël to, bandy- damas suvokti, áprasminti, ábûtinti, pateisinti save, ðakø (nebe Medþio) þmogus kûrë skvarmas – þenklus, simbolius, ávaizdinius. Ðiandien geras, tikslus pavidalas – daugeliui vienintelis bûdas ið-

7 saugoti besislepianèià nuo mûsø ankanèiø dvasios akiø dieviðkàjà Esà. Taèiau dingus esmei tuðèia skvarma tampa saviapgaule ir galø gale veda tautos dvasios mirtin. Kaip iðlaikyti lygsvarà ant ðiø lemties aðmenø?

Pabandykime susirinkti tai, kà paliko mums protëviai. Perskaitykim jø iðlikusius “laiðkus”. Gal viskas jau pasakyta ir net skvarmuota – áþeminta ávairiais þenklais ir ávaizdiniais, – tereikia áþvelgti juose tebeglûdinèià esmæ. Þmonija tai daryti, þinoma, bando. Ávairiø tikybø dvasininkai aiðkinasi ir aiðkina Dievo Þodá, bando ðventraðèiø raidëje áþvelgti tikràjà Jo mintá, ginèijasi dël pirminës kurios nors kalbos senþodþio prasmës, vargsta su senøjø raðtø vertimais. Bandoma atspëti, atra- kinti senuosius þenklus, aiðkinti padavimus, pasakas, paproèius ir apeigas.

Tautos – tai Medþiai Dievo sode arba Jo Medþio ðakos. Mûsø tautos uþduotis – padëti auginti savàjá medá, rasti ir palaikyti ryðá su maitinanèiomis ðaknimis ir stiebtis link dieviðkoje ðviesoje pani- rusios virðûnës. Kà turime ir ko ieðkome mes, lietuviai – baltai – aisèiai? Patikimiausiai tiria senovæ, tiesos ieðko ir takus ateitin grindþia tie, kurie gyvena pagal Dievo Þodá, pagal tûkstantmeèiø patikrin- tus dësnius, kurie laikosi senøjø paproèiø ne tuðèios apeigos vedi- ni, o Dvasios ðviesos ðildomi, asmeniniu Esos suvokimu laiminami. Tokiø maþai. O likusiems reikia kitø Tiesos perteikimo bûdø, priklausomai nuo jø “imtuvø”. Vieniems priimtiniausia mokslo, loginiai árodinëjimai, skaièiai, pavardës. Kiti patiki tikrais ar ásivaizduotais mokytojais, vadais, pranaðais. Treti turi viskà tikrinti “savu kailiu” – eina klaidø ir bandymø keliu. Yra bandanèiø pri- imti ir suvokti Aukðtybiø balsus maldos, meditacijos, apeigos pa- galba arba gebanèiø iðgirsti medþio, debesies, paukðèio ar ðaltinio patarimà.

Taigi bendràja prasme bet kuris pavidalas yra simbolis. Ir Vi- sata, ir Þemë, ir þmogus – Dievo minèiø skvarmos – simboliai. Bet kuris kalbos darinys, þodis – tai iðdava – pavidalas – þenklas juo apreikðtos minties. Raðtas trobos langinëje – ðeimininko dva-

8 sios, groþio pajautos, dermës – darnos suvokimo iðraiðka. Arba net senojo kaimo þmogaus pasàmonëje tebeglûdintis pasakojimas ávaizdiniø pagalba apie Visatos dësnius, praeitá, ateitá.

Paimi senà juostà ðimtaraðtæ, ir suvirpa ðirdis, uþplûsta nuo- jauta, kad tai – ne vien tobulas groþis, spalvos ir skvarmos darni dermë, bet ir pasakojimas, uþrakinta þinia, paslaptingais raðto þenklais áraðyta. Tad ir pradëkime nuo paprasèiausio þenklo – geometrinio brëþinio plokðtumoje. Aiðku, ávardinimas “paprasèiausiu” yra sà- lyginis. Vëliau pamatysime, kad paprasta tik já atvaizduoti – nubraiþyti, iðkalti, iðpjaustyti, iðausti. Taèiau kiekviename taðke – neiðsemiama gelmë. Neátikinëju skaitytojo, kad tai, kas èia bus aiðkinama apie simbolius, – visa tiesa, jø esmës atskleidimas ar pan. Tai galbût tik maþutëlytë Tiesos dalelë ir bandymas parodyti, kad mus supanèiuose daiktuose – daugybë visai nedaiktiniø, nemedþiaginiø dalykø – tikrø stebuklø. Tai pastanga paskatinti ieðkoti, þvelgti á tai, kas mus supa, kitomis – vaizduotës – akimis ir patiems ieðkoti atsakymø. Argi galima iðaiðkinti, kas tai yra, pavyzdþiui, roþë arba saulë? Kiekvienas þmogus ðiuose ávaizdþiuose – þodþiuose áþvelgs, iðgirs, pajus skirtingus atspalvius – atgarsius, suvoks vis kitas prasmes, kiekvieno jø sieloje suvirpës vis kita styga.

Jokio, net ið pirmo þvilgsnio paprasèiausio dalyko neámano- ma pilnai iðaiðkinti. Ðtai mes pilame vandená á arbatinukà, plaukio- jame eþere, èiuoþinëjame ant uþðalusios balutës, matome ið puodo kylantá garà ar virð slënio besidraikantá rûkà. Verkiame, krikðti- jamës, maudome naujagimá, mazgojame velioná, ðlakstomës ðvæs- tu vandeniu, atgyjame nuo gyvybës vandens, laimës ieðkome uþ jûrø – mariø, o Anapus keliamës per Maros vandenis ar Letos upæ. Þinome formulæ H O. Taèiau ar galime pasakyti tiksliai, aiðkiai 2 ir vienareikðmiai – kas tai yra vanduo? Daugybei giluminiø, dvasiniø dalykø iðreikðti þodþiø – þenklø iðvis neturime... Taigi tai, apie kà kalbësime, – tik nedràsus þvilgtelëjimas á begalybæ.

9 I skyrius

PAVIDALAI PLOKÐTUMOJE IR ERDVËJE

Tai kas gi yra pradþia?

Nebuvo Nieko arba buvo Viskas. Tuðtuma arba Visuotinybë – Absoliutas. Dievo sprendimas Tame padëjo taðkà. Tai buvo tvëri- mo pradþia, Visatos aðis, pirminis grûdas, Visko vidurys, taigi – pirmasis Dievo simbolis. Taðkas plëtësi – daigas skëlë grûdà, prasidëjo Didysis sprogimas, Visatos radimasis. Tuðtumoje atsira- do apskritimas, ratas – pirmo Dievo kûrinio simbolis, Tvërinijos, Visatos pradþios þymë. Naujai sukurtàjà visumà – grûdà, kiauðiná – dalijo statmena (vertikali) linija – dvasinis, vyriðkasis pradmuo ir gulsèia (horizontali) linija – medþiaginis (materialus, þemiðkas), moteriðkasis pradmuo. Dievas Visa Tai (Visatà), pirmapradá kryþiø “ásuko”, ákvëpë gyvybæ, kuri yra virpesys, sukimasis, bangavimas, plëtimasis, traukimasis. Besisukanèiam kryþiui judesys “uþlauþë galus”; judanti, gyva kryþma – svastika vël braiþë ratà, sujungdama jau ávairiais kampais padalintà Visatà su pirmine Begalybe – Amþinybe – apskritimu ir jo centru – taðku. Pirminio Postûmio ásukta Visata – galaktikos, ûkai, pasauliai ir antipasauliai skleidësi á iðoræ vijomis, sûkuriais (kylanti, iðsiranganti gyvatë; iðorinë, atsi- daranti svastika ir jos judesio brëþiamas skaièius 9). Skleidi- masis – vyriðko postûmio judesys. Pirminiø sûkuriø iðsklaidytos atplaiðos jungësi, sukosi á savas galaktikas, þvaigþdynus ir planetø gaublius, þemes ir Þemæ (kryptis vidun – gyvatë susisuka poilsiui ar susikaupimui; vidinë, uþsidaranti svastika braiþo skaièiø 6). Judesys vidun, gilyn, á save – moteriðko prado veiksmas. Kûrëjà ir kûriná, skleidimàsi ir jungimàsi, gërá ir blogá, ðviesà ir tamsà, dvasià ir medþiagà, vyriðkumà ir moteriðkumà apjungia rytietiðkasis jin/ jan arba lietuviðkø juostø þalèiukas saulës rate. Sàlyginai sustabdyta svastika (poþiûris á jà ið vidaus, esant joje) apriboja tobulà kvadratà – – tveria tvorà tarp Tvërëjo ir tvëri-

10 nijos – Tëvo Dvarà (t. y. saugià, patikimà erdvæ; plg. tverti, tvirtas, tvarka ir dvaras, rus. äâîð, äâåðü)*.

Ið ðios pradþiø pradþios iðsisuka, iðnyra visi kiti þenklai ir ávaiz- diniai – suspindi saulutës , subanguoja vandenys , pasiskirsto átakos lygmenimis dangiðka Trejybë–trejetas–trikam- pis ir grubokas, þemiðkas, pasaulio ðalimis padalintas ketvirtainið- kumas–ketvertas–kvadratas. O poþemá – þemæ – dangø, praeitá – dabartá – ateitá sujungia Paþinimo, Gërio ir Blogio, Esmës, Gyvy- bës Medis – Pasaulio aðis – jau ne vien Tvërimo, bet ir þemiðkas bei atperkantis Kryþius. Tai senøjø tautø þmonës þinojo (prisiminë?). Ðie dalykai iðli- ko ávairiais skirtingais pavidalais, bet visø esmë – bendra. Tai ir dagonø grûdas Po, ir Bramos kiauðinis Vedose, ir lietuviø dainos Tëvelio dvarelis mariø saloje. Ir paslaptingieji “pirmàjà dienà” sutverti dangus ir þemë Pradþios knygoje. Juk ir tvirtuma – Dan- gus, ir Þemë, ir Jûros, ir þvaigþdës buvo sutverti vëlesnëmis “die- nomis” [1]. Vadinasi, “treèiosios dienos” Þemë ir “antrosios die- nos” Dangus – visai ne tie patys dangus ir þemë, kuriuos Senojo Testamento Dievas sutvërë “pirmàjà dienà”.

Patyrinëkime kiekvienà paminëtà ávaizdiná. Tik nepamirðkim, kad në vieno jø negalima aiðkintis ir suvokti skyrium. Jau pastebë- jome, kad visi seniausieji simboliai susijæ tarpusavyje. Visus medþius, þalèius, þiedus, saules ir galaktikas galima “susukti” á vienintelá taðkà. O ið to Vieno Taðko iðskleisti Visatà.

* Dauguma senøjø kalbø þodþiø yra simboliai. Jie – nevienareikðmiai, jie – ne terminai. Tuo paèiu (ar labai panaðiu) þodþiu gali bûti pavadinti ið pirmo þvilgsnio net prieðingi dalykai (pvz., ðvæsti ir ðvaistyti; sviestas ir svastika; dvasia, dvësuoti ir dvësti; maitinti ir maitoti). Tik gilinantis pastebima, kuo ir kaip senas Þodis gali su mumis “þaisti” – vartytis, keisti priebalses vietomis, siûlytis skaitomas ið galo ir pan. Kadangi, mano akimis, nei pasakai, nei simboliui paaiðkinti nëra privaloma ðiuolaikinë mokslinë logika, leidþiu sau nemaþai dëmesio skirti þodþiams – ávaizdiniams, leistis jø vedþiojamai, t. y. þaisti.

11 Pav. 1 Pateiktuose pavyzdþiuose matome ávairius þenklus senuosiuose audiniuose. Ðiø raðtø raida – perëjimai nuo paprasèiausiø, leng- viausiai iðaudþiamø drobiø prie sudëtingiausiø spalvingø daugia- raðèiø audiniø. Taèiau tai – tik gamybinë pusë. Nes verpti (virpëti, varpas, varpa) ir austi (esëti, esatis, ausis) – ne vien darbø ávardi- nimo, bet ir ðventi, pasaulio kûrimo – tvërimo þodþiai. Verpiamas Gyvybës siûlas, audþiamas Pasaulio audeklas. Matome, kad kiekvieno audimo pradþia, esmë – virpanèiø siûlø pluoðtø pakëlimas ir nuleidimas (aukðtyn – þemyn, ðviesa – tamsa, jin – jan ir t. t.).

12 13 RATAS

Visa randasi ið taðko, kuris yra pats maþiausias, dar neiðplitæs ratas (apskritimas, skritulys, rutulys) arba dar neblykstelëjæs þaibas, neiðsiðakojæs kryþius. Taðkas – taip pat ir skaièiaus 1 þenklas – aiðkaus pavidalo neágijusios pradþiø pradþios simbolis ir kartu visuotinumo, á kurá siekia sugráþti visi daiktai ir bûtybës, ávaizdis. Tai vienovës ir kartu Dievo simbolis; kita vertus, tai individualy- bës ávaizdinys [43]. Dievas yra skritulys, kurio centras visur, o apskritimas niekur (Paskalis). Kiauðinis, ið kurio “iðsirita”, atsiskleidþia, apsireiðkia Brama, tverianèioji Vedø dievybë, visad vaizduojamas skrituliu arba “nu- liu” (absoliutus Niekas, kadangi yra begalinis ir savimi apreiðkia Viskà). Savo Darbais jau apsireiðkæs Dievas gali bûti þymimas ðio rato skersmeniu . Kitas to paties ávaizdþio raiðkos bûdas – vaizdavimas dievy- bës skritulio apskritimu, o kûrybinës galios – t. y. vyriðko ir mote- riðko pradø – jo skersmenimis . Kinijos iðminèiai Visatà vaizdavo trimis bendraviduriais ratais, kuriø iðorinis – Begalinë Riba, sekantis – Dangus, o vidinis – Þemë . Apskritimas (kartais su taðku viduryje) – – belytë ir be- galinë gamta, o astrologijoje – saulës simbolis. Galima tai matyti ir kitaip: ratas – tai pasaulio simbolis, o taðkas centre atstovauja aukðèiausià Bûtybæ, palaikanèià ir ákvepianèià pasaulá. Taðkas spin- duliuoja, jo judesys tiesiðkas, vyriðkas (intelektas, elektra). Ir prie- ðingai, moteriðkas judëjimas yra ratu (ðirdis, magnetizmas) [44]. Dvasia ir nemirtingumas taip pat vaizduoti apskritimu. Gy- vatë, ásikandusi savo uodegà – tai iðminties ir begalybës, beribið- kumo ratas. Bekûniai Protai (planetos dvasios ir kurianèiosios jë- gos) Egipte vaizduoti ratø pavidalo.

14 Ádomu, kad baltø pasaulëjautoje rato sàvoka visiðkai netinka- ma apibrëþti dieviðkajam ar sielos lygmeniui. Rutulys ið tiesø yra tobuliausias pavidalas. Taèiau bûtent pavidalas. Ratas, rutulys vaizdþiausiai simbolizuoja Dievo tvërinijos tobulumà, Visatà kaip Visa Tai, kas sutverta. Ðiame lygmenyje tobulumui, visuotinumui apibrëþti ið tiesø tinkamiausias bûtent ratas ar rutulys. Taèiau Di- evo Pasaulyje – be laiko ir be erdvës – nebegalioja mûsø dësniai. Ten 1=3, ten Jis Vienas esti Trejybëje. Suvokiant ratà ne kaip Die- vo simbolá, o kaip tobulà Jo kûrinio pasireiðkimà, darnoje, lygs- varoje esanèios Visatos ávaizdiná, lengviau suprasti, kodël daþnai rato ir kvadrato prasmë bûna ta pati. Tai jø abiejø ribojama saugi, maginë erdvë, patikima slëptuvë, namai, ðventykla. Suvokiant keturkampá kaip keturpusá þemiðkumà, medþiagiðkumà, o ratà – kaip dieviðkumà, gaunama prieðtara. Taèiau priëmus, kad ratas taip pat riboja þemiðkus, tegu ir labai aukðtà lygá pasiekusius ar tobulus dalykus, nesusipratimas dingsta. Ratà (Visatà) “laiko” ir “suka” tik centras (Dievas). Ratas – tai rita, rta–, viena svarbiausiø indoeuropieèiø sàvokø. Ji jungia daugybæ ið pirmo þvilgsnio nesusietø dalykø: verpimo ratelis, veþimo ratas, rateliu ðokti, ritinys, rietimas, rëtis, ristas þirgas, raitelis, ritasi bangos, saulë ridinëja, griaustinis nusirita, kiauðiná rita, o ið jo iðsirita, ritasi kûlio, rieda, aprëda, atsirado, radinys, radynos (ið èia rusø k. þodþiai: ðîä, ðîäèëñÿ, ðîäèíà, íàðîä). Taèiau ádomiausia – rûta, apjungianti viskà viename rate – vainike. Rûtø vainikas Lietuvoje nuo senø senovës laikytas ne- mirtingumo, gyvøjø ryðio su mirusiaisiais, amþino þaliavimo þenklu. Vainikas – rato ir þalio medþio jungtis. “Þodis rûta reiðkia ne tik darþelio rûtà. Jis priklauso labiausiai atsietø, apibendrintø (abstrakèiø) þodþiø eilei, kaip antai: darna, dora, taura, tyra, skais- ta, rasa ir pan., kuriais mûsø protëviai iðsakydavo savàjà gyveni- mo sampratà. Darþelio rûta taip gerai iðreiðkia rûtos esmæ, kad netgi tapo ðios sàvokos pakaitalu. Bet kuris amþinai þaliuojantis augalas gali bûti vadinamas rûta, kaip sàvokos, kurià mûsø pro- tëviai ávardino þodþiu rûta, ávaizdis, kurio esmingiausioji prasmë dar lieka iki galo neatskleista” [15]. Vainikas – rûtø ratas – vaizdin- giausias bûdas apjungti apskritimà ir kryþmà, augalà ir þmogø, vandená ir ugná. Vedose rta– yra esminë sàvoka, visuotinis dësnis. Rta– kartu

15 yra ritualas (lot. ritus). Ritualo ir visatos vienybë, atsispindinti þmoniø visuomenës sanklodose, kalboje ir pan. – Saulës Ratas arba Ðviesratis, Rëdos Ratas. Rta– tai visatos aprëdos arba apei- gos ritualas [11]. Apeiga rodo á apëjimà ratu, aprëda – apriedëjimà aplink. Kaip ir ritualas – tai, kas privalomai kartojasi, ritasi, suka- si ir sukasi ratu. Þemiðkasis þmogaus gyvenimas prasideda nuo gemalo – su- sirietusio á kamuoliukà kûdikëlio motinos ásèiose, tobulëja ir auga ðeimos rate, sodyboje, kurios statiniai sukuria uþdarà, saugià, savà erdvæ – iðdëstyti aplink kiemà, o visa sodyba apjuosta medþiais. Senoji mûsø ðventykla, romuva – apvali aikðtelë supama àþuolø. Miesteliai ir miestai augo aplink ðventyklà, pilá, baþnyèià. Pakanka paþvelgti dangun, kad suvoktum, jog Visa Tai “veikia” judanèio kryþiaus, rato pavyzdþiu. Vijomis spieèiasi þvaigþdynai, sukasi aplink motinà Saulæ planetos, renka ar sklaido debesis ciklonai ir anticik- lonai. Rieda paros, metø, þmogaus ir þmonijos gyvenimo ratai. Saugodami nekrikðtytà kûdiká brëþdavo aplink já ratà ðermukð- nio lazda. Mergelës kaip skaistos, amþinybës þenklà ir apsaugà neðiojo ant galvø rûtø vainikus. Amþinai sujungdami savo gyveni- mus du jauni þmonës átvirtindavo, paþenklindavo, apsaugodavo save aukso þiedais. Iðlydëdami Anapus, budynëse mirusájá taip pat apjuosdavo amþinybës þenklu ir apsaugodavo – apstatydavo de- ganèiomis þvakëmis ir apsësdavo ratu. Viena vertus, ratas, skritulys, apskritimas – erdvës, kurios sienos atskiria visatà (kosmosà) nuo chaoso, þymëjimas. Kita ver- tus, jis ákûnija begalybæ, beribiðkumà. Paplitæs beribiðkumo þenklas – pasaulio gyvatë (þaltys, slibinas) susisukusi þiedu. Dar vienas poþiûris á ratà – tai Visatos rutulio, kamuolio, pasaulinio Kiauði- nio, saulës atvaizdas plokðtumoje (projekcija). Rato, kaip visaapimanèio, visus medþiaginius lygmenis apjun- gianèio þenklo pagalba dvimatëje erdvëje, plokðtumoje galima atvaizduoti sudëtingiausius dalykus. Tai ir saulës ðeima su 9 bend- raviduriais planetø ratais, ir atomo branduolys su elektronø þiedais, ir metø laikø, ðvenèiø bei darbø ratai, ir dangiðki likimo, dalios (astrologiniai) ratai, ir daugybë kitø. Metø darbø, ðvenèiø, þmogaus gyvenimo, þemës paros ir net þmonijos visuotinumà ir bendrumà galime pavaizduoti Rëdos ratu [23].

16 Pav. 2 Rëdos Ratas RASA KUPOLË

GAVËNIA ILGËS VELYKOS VËLINËS

KALËDOS

Atkreipkime dëmesá, kad ðis visuotinis Ratas sukasi. Jis nuo pirmojo Postûmio rieda tam tikra Tvërëjo nurodyta kryptimi ir niekad nepasuka atgal. Po vasaros visad ateis ruduo, o ne pavasa- ris; iðauðus rytui visuomet nuðvis diena; po Ilgiø niekad neðvæsim Rasos, bet grimsim gilyn – á Kalëdas, á metø Rato dugnà. O po mirties visad seks Prisikëlimas. Taigi ir Vieðpaties Ðviesos pergalës þemëje, gyvenant Kali jugoje (anot Rytø pasaulëþiûros), paèiame sàmonës ir dvasios uþtemimo dugne, taipogi nëra ko tikëtis. Ne- nusiminkime. Dievo Valia Ratas riedës tolyn, ir mes kartu su juo kilsim aukðtyn. Taèiau maþesnieji ratai yra priklausomi nuo mûsø laisvos valios. Mes galime miegoti iki pusiaudienio ir dirbti naktá, galime iðsiskirti ir bandyti tuoktis antràsyk, galime uþkirsti kelià besibeldþianèiai gyvybei gimties virsme arba klaidþioti vaiduokliu, nesugebëdami “eiti á priekᔠpo mirties. Mes galime pavasará nesëti, o rudená

17 Pav. 3 Riedantis “Rëdos ratas” ant senos molinës puodynës

18 derliø supûdyti nepjautà, galime ðvenèiø neðvæsti, o prisigerti ir patriukðmauti. Mums Dievas davë laisvà valià, ir mes galime rink- tis – klausyti, vadovautis Visatos Raidos dësniais, suktis, riedëti Rëdos Rato kryptimi, ar prieðintis – eiti prieð Dësná. Savo asmeniná likimà, savo dalià galime suþinoti ið dangaus ratø (þvaigþdþiø mokslo, astrologijos pagalba). Þinoma, kiekvie- nà likimà galima pakreipti, kiekvienà dalios dalintojà galima per- gudrauti (skaitykime senàsias pasakas!) – tai tos paèios laisvos valios galia. Taèiau lëmimas, ateities kryptis, atsineðtos karmos ar genø svoris vis dëlto yra. Ratas yra visuotinybë. Todël jis savimi iðreiðkia Viskà ir kartu nepasako nieko. Vaizduojant ne dieviðkà Begalybæ, o þemiðkesná jos pasireiðkimà, ratas dalijamas.

Rutulys – erdvinis ratas – naujo, nepasireiðkusio talpintojas, saugotojas. Tai ir grûdas, ið kurio kal- sis þelmuo; ir kiauðinis – lukðtas, sle- piantis gemalà; ir rieðuto kevalas, kuriame glûdi branduolys; ir kiauðas – kaukolë – þmogaus smegenø talpa. Ryðys, bendrumas akivaizdûs net kal- bos lygyje – kiauðinis, kaukolë, keva- las, kiauðas, kiautas [6]. Dar du to paties “krûmo” þodþiai – kaukas ir kaukë. Kaukas – bûtybë, atstovaujanti gemalines, dar neiðbaigtas gyvenimo skvarmas, ankstyvesnes uþ tikràjá þmogaus gimimà [14]. Taigi – ta pati dar nepasireiðkusi gyvastis. O kaukë – gaubtas, rutulio dalis pridengianti, sauganti, slepianti kaukà (ar kità paslaptingà bûtybæ) taip, kaip kaukolë dengia þmogaus asmenybës medþiaginæ sankaupà – smegenis. Èia kyla mintis dël “kaukiø baliø” ar kar- navalø senosios prasmës. Galbût, se- Pav. 4 niau tai bûdavo ðventës, kuomet kar- Uþgavëniø kaukë

19 Pav. 5 Kiauðiniai – marguèiai

20 tu su gyvaisiais ðvæsdavo, ávairias apeigas atlikdavo visokiausios neþmogiðkos bûtybës, prisidengusios kaukëmis. Juk ne veltui seno- vëje taip bijota “nuplëðti kaukæ”. Tokie kaukëtøjø suëjimai visið- kai tikëtini virsminiais, didþiausios átampos laikotarpiais, kuomet dangus ir poþemis priartëja prie þemës, sukyla visos blogosios ir gerosios jëgos. Bûtent ðiais laikotarpiais senovëje ir vykdavo visos ðventës. Lietuvoje ðis – neþemiðkos bûtybës slëpimosi po kauke lygmuo iðlikæs Uþgavënëse. Tokiu – ateities (praeities), nepasireiðkusios bûties poþiûriu visos tautos ratà, rutulá suvokia vieningai. Daþniausiai pasakose, mituose, sakmëse, giesmëse jis vaizduojamas kiauðiniu – Pasauliniu, Kosminiu, Auksiniu ir pan. Ið ðio kiauðinio randasi visata arba kaþkokia kûrybinë galia, dievybë, kartais – þmoniø giminë. Þemesniame sakmiø lygmeny ið kiauðinio gimsta ávairûs piktosios jëgos ásikûnijimai (pvz. kiauðinis, kuriame paslëpta Kosèëjaus mirtis [10]). Pasaulinio kiauðinio kosminis visuotinumas iðryðkëja meti- nëse ðventëse – pvz. velykiniø marguèiø daþymas, ritinimas, dauþymas. O ir mes patys kaþkuria prasme esame kiauðinyje – toks yra mûsø medþiaginá kûnà gaubianèios auros pavidalas. Rigvedoje ir Upaniðadose pasaulio Sutvërimo pradþia atro- do taip: ið chaoso randasi Vandenys, pagimdæ Ugná kiauðiniðko auksinio gemalo pavidalu. Ðis, kosminiuose vandenyse plaukiojæs ir visatos Pradþia tapæs Kiauðinis, pirmapradë skvarma, vadinama Pradþapati (Pradjapati), lietuviðkai – Pradþia pati. Tame Kiauðinyje subræsta ir po metø apsireiðkia (randasi, iðsirita, atsiveria) Brama ir tæsia tvërimo darbà. Minties galia Brama dalija Kiauðiná pusiau á dvi dalis; ið vienos susidaro dangus, ið kitos þemë (apskritimà kerta pirminis skersmuo) ir t. t. ir t. t. Ratas pradeda suktis. Ratas, skritulys, apskritimas – Mandala – vienas pagrindiniø ðventø budizmo simboliø. Þodþio “mandala” reikðmiø yra daug. Tai – þiedas, orbita, sviedinys, apylinkë, ðalis, erdvë, visuma, visuomenë, susirinkimas, viena ið 10-ies Rigvedos daliø, iðsilieji- mas, auka ir t. t. Tibeto budizme ryðkios dvi reikðmiø plotmës – viena apima apvalià ar rutulio pavidalo (sferinæ) erdvæ, þemæ, ugná, vandená, o kita – apeigos, ritualo sritá (magiðki brëþiniai ir pavidalai) [10]. Mandala – sudëtingas simbolis, riðantis ratà su staèiakampiu, medþiu ir kt.

21 Pabaigai norëtøsi pabrëþti, kad apskritimas, ratas, skritulys, rutulys ar kiauðinis – ne pats bûdingiausias ir mëgiamiausias lietu- viø, baltø þenklas. Tai – rytietiðko pasaulio suvokimo raiðka. Mums, baltams, artimesnis pasaulio kaip Medþio (Kryþiaus) suvokimas. Teisybë, mûsø medis, kaip ir visi kiti baltiðki þenklai, ornamentai, yra labai apibendrintas, vyrauja lauþytos linijos, kampuoti pavidalai. Taigi mes net ant velykiniø kiauðiniø daþniausiai braiþome savo medþius ar jø dalis. Mûsø ratai visada þydi ar þaliuoja (rûtø vaini- kas, apipinta kupolë, medþiø juosiama sodyba, romuva ar ðvento- rius) arba juda – reiðkiasi per svastikà (rieda degantis ratas nuo kalno, plaukia upe vainikëlis ant kryþmos su deganèia þvakele vi- dury). O tai jau pirminio Tvërimo Rato dalijimo, skaidymosi bei ávai- riopos veiklos pasireiðkimai. Kà toliau ir aptarsime.

22 KRYÞIUS

Beribë Visuma yra nepaþini. Sunku suvokti, kas yra ðiluma, niekad nejutus ðalèio. Kaip patirti saldumà, neatskyrus jo nuo to, kas rûgðtu, kartu, sûru? Ar þinotume, kas yra dràsa, jei niekad nebûtume bijojæ? Ar pajëgtume iðaiðkinti, kas yra ðviesa, nepabu- vusiam tamsoje? O ar ámanoma patirti palaimà, neiðgyvenus kanèios? Visuotinybëje neámanomas joks vyksmas, kaita, tobulëji- mas. Jei nebûtø virðaus ir apaèios, kalno ir slënio, upë netekëtø; jei nemirtø grûdas rudená, neatgimtø daigu pavasará. Ir Dievas sutvërë þmogø pagal savo paveikslà – vyriðká ir moteriðkæ (plg. Pr 1, 27) kartu kaip vienà esybæ. Taèiau net ðiam, Rojuje apgyven- dintam, visumà, pilnatvæ savyje talpinanèiam þmogui nebuvo gera vienam (plg. Pr 2,18). Kad Biblijos istorija pradëtø riedëti, teko sutvertàjá þmogø padalinti á dvi dalis – vyrà ir moterá. Þvelgiant ið Rytø pusës – jeigu Vedø Bramos kiauðinis nebûtø skilæs perpus, nebûtø pradëjæs suktis visatos istorijos ratas.

Taigi, pradëjus kà nors kurti, veikti, màstyti, paþinti, tenka visumà valingai padalinti – brëþti per skritulá skersmená. Pirminis veiksmas, sutverto (ir sutvirtinto) rato tvërimas (plg. tverti tvorà – kaþkà atskirti, dalinti) – tai dieviðkas, vyriðkas, perkûniðkas po- veikis – ugninis þaibas, trenkiantis ið Dangaus – statmena tiesë (vertikalë): arba ðtai toks poveikis apskritimui . Toji Valia padalija visuotinybës rutulá horizontaliai, perskelia Bramos kiauðiná á dvi puses, atskiria, sukuria Dangø ir Þemæ. Randasi Motina Gam- ta, pirminë ir neveikli Gamtos apraiðka – moteriðko prado simb- olis: , arba visuma dalijama ðtai taip: . Atsiranda virðus ir apaèia, Dangus ir Þemë , arba ir . Senovës kinieèiai ðias sàvokas þymëdavo kiek kitaip: vyriðko prado (jan) þenklas – iðtisinë linija , o moteriðko prado (jin) þenklas – trûki linija . Dvigubais, trigubais tokiø linijø de-

23 riniais – trigramomis, heksagramomis – mokëta iðreikðti visà gam- tos ir þmogiðkos bûties reiðkiniø ávairovæ. Kà gi, praslinkus tûk- stantmeèiams ir mokslas sugebëjo panaudoti ðià visuotinæ dve- jetainæ tvarkà. Ðiandieniniuose skaitliukuose (kompiuteriuose) beveik visi medþiaginio pasaulio reiðkiniai apraðyti vienetu “1” ir nuliu “0” (t. y. begaliniais jø deriniais). Tasai “1” reiðkia, kad veiks- mas, kryptingas poveikis yra, veikia (vyriðka) jëga, o “0” rodo tuð- tumà, neveiklumà, laukimà (moteriðkumà). Ðiø dviejø visuotiniø galiø – vyriðkumo ir moteriðkumo, ðviesos ir tamsos, gërio ir blo- gio, skleidimosi ir traukimosi, ákvëpimo ir iðkvëpimo, jan ir inj – tarpusavio santykiais galima iðreikðti visà Visatà. Taigi, dieviðkà statmená perkirtus þemiðka gulstine gaunamas Visatos Kryþius arba . Kaip matome, tai – pa- prasèiausias ir geriausiai paþástamas simbolis, kuris gali iðreikðti Viskà. Beje, kiniðkuosius “ “ ir “ “ galima iðdëstyti ir taip: . Gaunama tas pat. Taigi kryþius – dvasios (dangaus, Dievo) ir materijos (moteri- jos, þemës, medþiagos) santykis. “ “ ir “ “ dermë – pirmoji visuma, dieviðkoji begalybë ir kartu tvërinijos baigtinumas, kurie yra neatskiriami. Kryþiai statomi kryþkelëse. Kryþkelë – gulsèioji kryþma – pasirinkimo, apsisprendimo vieta (einant á deðinæ ar á kairæ – laukia þemiðki pasiekimai ar pralaimëjimai ( ); einant tiesiai – þengiama á tiesà, dieviðkon, dvasinën erdvën ( )). Kryþius – tai ir Pasaulio medis. Jo atspindys þemëje, jo pastatymo taðkas – kryþma – tai vidurys, aðis, “þemës bamba”, kur vyksta svarbiausi ávykiai, apei- gos, ritualai ir kur tampa prieinamos visos tvërinijos erdvës, visi lygmenys. Medþiu gali kopti. Kryþma, kryþkelë, sankryþa – vieta, kurion sueina visø pasauliø keliai, kurioje bûna sprendþiamas as- mens (pvz. pasakos, dainos veikëjo) likimas. Kita vertus, – tai ir antgamtiniø bûtybiø, tamsiøjø jëgø susibûrimo vieta. Juk þmogus, asmuo, esantis kryþkelëje, kryþmoje, po kryþiumi arba ant kryþiaus, yra nesvarumo, pereinamoje bûklëje, virsme, jame susikerta visos þemiðkos ir dangiðkos, ðviesiosios ir tamsiosios galios. Kryþius – tai kurianèio Dievo ir Jo santykio su apreikðtu pa-

24 sauliu ávaizdinys. Kitame lygmenyje tai – keturiø Pasaulio daliø ar galiø (stichijø) simbolis. Kryþius gali þymëti ir spinduliais pada- lintos Visatos apibrëþtà taðkà, centrà, esmës sankaupà (Dievo Sûnaus nukryþiavimo vieta). Skritulys, ratas ir kryþius daþnai pavaduoja, pakeièia vienas kità. Kryþius judesyje – svastika – besisukdamas brëþia skritulá. Keturios kryþiaus pusës – 4 metø laikai, 4 pasaulio dalys – jude- syje tampa metø ratu, kartotinumo, laiko rato þenklu (Rëdos ra- tas). Skritulys sujungia kryþiø ir apskritimà á visumà. Ypaè vaizdþiai ðià kryþiaus ir rato jungtá iðreiðkia baltø kraðtuose mëgiamos sau- lutës.

Jas sutiksime ir audiniø raðtuose, ir droþyboje, medþio raiþiniuose, skryniø tapyboje ir kt. Saulutës (ir kryþiaus) vidurys, “ðirdis” yra þvaigþdë – dieviðkà ðviesà skleidþiàs sankirtos taðkas.

Egipte ir Indijoje kryþius Anks vaizduotas paprasèiausia kil- pa a, vaizdþiai jungianèia kryþiø ir apskritimà. Kryþiø skvarmos ávairios. Daþniausiai sutinkami tokie kryþiai: – egiptieèiø tau kryþius; Skandinavijoje tai – dievo Toro kûjis; Kartaginoje jis vadintas stipiu; krikðèionybëje – ðv. Antano kryþius. – graikø kryþius;

– Saulës kryþius;

ar arba – Maltos kryþius;

– lotynø kryþius;

– ðv. Petro kryþius;

25 – ðv. Andriaus kryþius arba senovës þydø palaiminimo simbolis; arba – pravoslavø kryþius;

– Jeruzalës kryþius, primenantis 5 Kristaus þaizdas;

– patriarchø, arkivyskupø kryþius;

– popieþiaus kryþius (3 skersiniai þymi tris popieþiaus tarnystes – kunigo, ganytojo ir mokytojo). Kiekvienas ðiø kryþiø turi savo istorijà, ryðius su savu laik- meèiu ir t. t. Taèiau visø jø esmë – bendra. Aptarsime paèius se- niausius bei baltiðkuose kraðtuose paplitusius kryþius. Seniausiojo kryþiaus (tau) simbolio pavidalas gaunamas ið skaièiaus (7) ir graikø kalbos raidës (gama). Tai ir þemiðkasis gyvenimas, nes – Þemës (gr. gea) þenklas; ir Amþinasis Gyve- nimas, nes skaièius – tos paèios gyvybës, suriðtos su Dieviðkuo- ju Gyvenimu ávaizdinys. Egipte áprasto krikðèioniðko pavidalo kryþius (tat) – pastovumo þenklas [24]. Baltø kraðtuose dukart sukryþiuotas (kitur vadinamas graikiðkuoju) kryþius su kryþmomis galuose (plg. Maltos ir ðv. Andriaus kryþius) – , – vadinamas Maros kryþiumi, Ugnies, Perkûno, Kalavijo kryþiumi. Tai labai senas ir daþnai naudotas sim- bolis. Juo, prieð paðaunant á krosná, þymëti duonos kepalai ir pe- lenø krûvelë, kurion áraustos þëruojanèios anglys. Ðis þenklas ran- damas ant senøjø papuoðalø, daþnai minimas dainose [16]. Pasukant kryþiaus linijas susikirtimo taðko atþvilgiu didëja galiø sankaupa sankirtos taðke, susidaro Saulës ratas, kryþelis arba þvaigþdutë . Taip keturdalis pavidalas tampa judanèiu, besisu- kanèiu ðeðiø, aðtuoniø ir daugiau daliø þenklu, kuris vaizdþiai rodo ðviesos sklidimà ið vieno taðko – saulæ, þvaigþdæ ar dieviðkà jëgà: , . Lietuvoje ðie simboliai ypaè mëgiami.

Dvigubas kryþius taip pat daþnas audiniø, juostø, puoðy-

26 Pav. 6 “Ðvieèianèios” prieverpstës

bos raðtuose ir kitur. Jis vadinamas Kryþiaus þvaigþde arba ðuli- niu, kartais – roþele. Ðis simbolis vël parodo kryþiaus ir rato ryðá.

Ðtai, pvz., þenklai jau vadinami saulutëmis, arba ir vël – roþelëmis ar ðulinukais (bet ne kryþiumi). Beje, remtis vien liaudiðkais pavadinimais nëra patikima. Kadangi senø ðventøjø simboliø tikroji prasmë buvo pamirðta, jø pavadinimai taip pat kito – pradëta juos vadinti pagal panaðumà á kà nors. O senàjá kuklø simbolá ëmus graþinti, puoðti, jo esmës ir vardo ryðys galëjo visai nutrûkti. Tai kas yra bendro tarp kryþiaus, roþës, saulës ir ðulinio? Arba kuris vienas ðiø vardø teisingas, ir kodël? Atrodo, kad “roþele” Kryþiaus þvaigþdë pavadinta pradëjus jà “puoðti” ir tuo nutolus nuo pirminës prasmës. O ðtai dvigubas kryþius, kaip dviejø keliø ar jëgø srautø kryþma þemës pavirðiuje, visiðkai sude- rinamas su ðuliniu. Ir ne vien iðorinio panaðumo – rentinio jungi- mo – poþiûriu. Dvigubas kryþius atriboja ypatingà plotà þemës pavirðiuje (plg. – paparèio þiedo simbolis). Èia reikia skverb- tis gilyn, kasti ðuliná. Ðulinys – tai Þemës akis. Pro èia pasiekiame

27 jos kraujà – poþemines tyriausio gyvybës vandens gyslas. Mûsø senøjø sodybø ðuliniai kasti þemës jëgø tinklo (energetinës gardelës) susikirtimuose. Taigi dvigubas kryþius – senas ir svarbus ávaizdinys. Galbût, bûtent á ðuliná (á kasdien þmogø gaivinantá van- dená) leisdavosi ir Dangaus jëgø, maitinanèiø Þemæ ir þmogø, srau- tai. Tada jau nebëra keista, kad ðiek tiek pagraþintas, spindulëliais nuðvitæs “ðulinys” vadinamas “saulute” .

Pats kukliausias, bet ir aiðkiausias bei visaapimantis simbolis baltø kraðtuose yra paprasèiausia kryþma . Tai – Dievo kryþius arba Kryþelis (tarptautiðkai – graikiðkasis kryþius). Latviø tautiniu simboliu yra tapusi aðtuonkampë þvaigþdë – Auseklis (lietuviðkai Auðrinë). Tai – ypatingu braiþymo bûdu gautas kryþiaus pavidalas. Auseklá nubrëþæ neatitraukus rankos gausime

Didájá sloguèio kryþiø . Ðá þenklà kaip apsaugà iðrëþdavo ðermukðnyje, ant trobos durø, kambario sienos ir pan. [12]. Auð- riniø – Ausekliø pavidalai ávairûs:

Kita Sloguèio kryþiaus iðraiðka yra penkiakampë þvaigþdë, nubrëþta neatitraukus rankos: . Penkiakampë þvaigþdë – daugiaprasmis ir visuose kraðtuose paplitæs simbolis. Tai darnos, gërio, brolybës, apsaugos, penkiø tvërimo pradø þenklas. Tai savotiðkas kryþiaus, medþio ir þmogaus ryðio bei bendrumo ati- tikmuo: . Gaila, kad ðá þenklà, kaip ir svastikà, juodosios istorijos jëgos labai iðniekino. Pagal Rytø pasaulëþiûrà þemæ sukûrë penki pradiniai elementai – ugnis, medis, metalas, vanduo ir þemë. Jie jungësi ávairiais deriniais

28 Visatos jëgos (kosminës energijos, Ki, Ci, Ugnis pranos) pagalba. Penkiakampë þvaigþdë gali atvaizduoti modelá þmogaus, kuris, Þemë Medis savo ruoþtu yra Visatos modelis (mikro- kosmas). Ásivaizduokim vietoj “ugnies” galvà, vietoj “medþio” ir “þemës” – ran- Vanduo Metalas kas, vietoj “vandens” ir “metalo” – kojas.

Toks, penkiakampis svarbiausiøjø pradø iðdëstymas yra vëlyves- nis. Anksèiau Rytuose jie vaizduoti ðitaip: Ðis pavidalas artimesnis pirmi- nei kryþiaus skvarmai. Bûtent toks, senesnysis pirminiø daleliø Ugnis iðdëstymo bûdas paplitæs ir baltø kraðtuose. Be to, mûsø pasaulë- jautoje nëra iðskirta tokio aðtraus, Medis Þemë ðalto ir kieto elemento kaip meta- Metalas las (á já þiûrëta kaip á þemës dalá). Medis, kaip jungtis tarp visø daliø, – tarp dangaus ir þemës, tarp ugnies ir vandens, kertantis orà – Vanduo aurà, – taip pat atskirai nepa- þymimas. Jis atstovauja nebent vidurá, aðá. Taèiau mûsø simbo- liuose vidurys daþniausiai tuðèias – á já galime patys talpinti bet kurià ðventenybæ. Lietuviðkasis pagrindiniø medþiaginës kûrybos daleliø suvokimas artimesnis ir visuotinai naudojamai astrologi- nei dermei. Taigi baltiðkasis kryþius rate ðiuo poþiûriu bûtø toks: Èia sankirtos taðke ðvyti ðventasis pradas arba tikimasi Ugnis èionai nusileisiant Aukðtybiø jëgà. Tai ðá simbolá priartina prie Mandalos sampratos. Þemë Oras Visi iðsikiðæ pavidalai (aukð- ti medþiai, bokðtai, statûs stogai) kaupia visatos galiø krûvá. Kryþiaus skvarma yra nepaprast- Vanduo ai veiksminga: vertikalë kaupia

29 jëgà, horizontalë jà paskirsto. Tai dar syká atkreipia dëmesá á mûsø kryþkeliø ir sodybø kryþius. Dabar lengviau suvokti ir suklupimo prieð kryþiø, ir þegnonës, ir þmoniø, daiktø ar maisto laiminimo kryþiaus þenklu, ir kryþelio neðiojimo ant krûtinës prasmæ. Jau nekalbant apie dvasiná nusiteikimà, ðirdies bûsenà ðiuos veiksmus atliekant (kas, þinoma, yra svarbiausia), pats kryþiaus þenklas turi tokià galià, kuri pajëgi iðgydyti ligà, nukreipti negandà. Átvirtindamas vienà ið seniausiøjø simboliø – kryþiø – þmogus kryptingu judesiu (krikðèioniðkoje dvasinëje tradicijoje tai persiþegnojimas) sujungia dvi begalybes – vertikalià, dangiðkà, dieviðkà su horizontalia, þemiðka, apibrëþta – á bûties trejybæ arba tæstinumà. Darydami kryþiaus þenklà mes pakartojame seniausià ir ðvenèiausià judesá pagal gyvybës susidarymo tvarkà ir kryptin- gumà. Ðis þemiðkas – kosminis judesys yra erdvinis ir cikliðkas. Vertikalios ir horizontalios linijø apibendrinantis simbolis – vie- nas ið seniausiø ir ðvenèiausiø þmonijos ávaizdiniø [17]. Þegnonë mums tokia áprasta, kad kaþin ar suvokiame viskà, kà ið tiesø darome. “Vardan Dievo Tëvo (lieèiam kaktà – protà) ir Sûnaus (krûtinæ – ðirdá)” – t. y. brëþiam statmená ið Dangaus (Sutvërëjas) á þemæ (ásikûnijimas – Sûnus) – vadinasi veikia vyriðka jëga; po to: “... ir Ðventosios Dvasios (lieèiam peèius)” – t. y. brëþiam hori- zontalæ – moteriðka Dvasios galia veikia materijoje, pasaulyje skel- biama Geroji Naujiena, Baþnyèia plinta þemëje. Kryþius – svarbiausias, pagrindinis mûsø laikmeèio þenklas, Dievo nusileidimo þemën ir þmonijos Atpirkimo ávaizdinys, visø lûkesèiø sankirta, guodþianèio, viltingo, mylinèio Tvërëjo Paþado simbolis.

Ásuktas visapasaulinis vyksmas, riedantis Visatos Rëdos ra- tas, bet koks judesys raiðkiausiai atvaizduojamas kryþiaus, pirminio tvërinijos þenklo, judëjimu. Besisukantá kryþiø – svas- tikà kaip atskirà simbolá aptarsime vëliau. Taèiau kryþius gali judëti ir kitaip. Jis gali pulsuoti – spinduliuoti iðorën ir gûþtis á beribá ðvytintá taðkà. Kryþiaus (saulutës) vidines plokðtumas uþpildþius ið iðorës, ið apskritimo, gaunamas neigiamas, mote- riðkas, uþdaras, ácentrinis kryþius; o tai padarius ið vidaus, ið taðko, gaunamas teigiamas, vyriðkas, atviras, iðcentrinis kryþius

30 Pav. 7. “Moteriðki” ir “vyriðki” kryþiai

31 [17]. Senø geleþiniø lietuviðkø kryþiø rinkiniuose tokiø nuos- tabiø kûriniø yra labai daug. Tiesa, “moteriðki” kryþiai retesni. Vis dëlto kryþiui bûdingiau skleisti, duoti, negu “imti”.

Toks kryþius “tampa gyva, judanèia, besisukanèia, pulsuo- janèia, banguojanèia, besiskleidþianèia, auganèia, þydinèia, ðvyt- inèia, ðvieèianèia ir naujais ciklais pasikartojanèia visuma. Èia ðventas centras iðsiskleidþia á ðviesø saulëtà ratà, kuriame vaizduojama praþydusi ir iðbaigta gyvenimo pilnatvë. Tai tobulas

Pav. 8 Seni krikðèioniø kryþiai: þydintis gyvybës medis (V a.); “apgyven- tas” (XV a.); suþaliavæs medis – áasmeninta Baþnyèia (XII a.) ir planetø medis ið alcheminio veikalo [43].

32 gamtos pamëgdþiojimas, atliktas su didele meile ir gilia viltimi” [17]. Ir akivaizdus senøjø meistrø pasaulëjautos bei esmës su- vokimo pavyzdys. Ðis nepakartojamas, Dievà, Saulæ, Mënulá, Þvaigþdæ, augalëliø lapus ir þiedus, vëliø vëliavas ir paukðtelá apjungiantis lietuviðkas Kryþius gelbsti mums, bandant suvokti senàjá baltiðkà Medá, kaip dar vienà kryþiaus pavidalà.

Pav. 9 “Lapojantis” ir “praþydæs” lietuviðki geleþiniai kryþiai

33 MEDIS

Medis – viena esminiø baltø pasaulëvydos, dieviðkos tvërini- jos suvokimo, Visatos Aðies ir savojo vidinio Að iðraiðkø. Kryþius lietuviui – tai Gyvybës medis, kurio statmuo – vyrið- kasis pradas – veda á Dangø, o besiskleidþià ðakos – moteriðkasis pradas – jungia já su þemiðkàja gyvybe. Tai Þiniø, Iðminties, Paþinimo, Amþino Gyvenimo medis. Baltiðka medþio samprata – tridaliðkumo suvokimo pavyzdys bei savita tokio sudëtingo dalyko iðraiðka. Ðaknys – poþemis, þemës gelmiø galios ir gaivalai – tai materialios stiprybës, bet kartu ir visø þemiðkø pavojø ðaltinis. Ðaknys – pagrindinë medþio medþiaginio maitinimosi priemonë, o visuomenëje – tai juo vaizduojamo þmogaus praeities lygmuo. Vaizdi poþemio jëgø iðraiðka – gyvatë po medþiu, tarp jo ðaknø. Ásidëmëtina tai, kad ðioji gyvatë baltø kraðtuose – nenuodinga. Tai mûsø senoliø mylimas þaltys. Matyt, senovës lietuviams gyvatiðkoji apaèiÿ jëga nebuvo pavojinga. Jà mokëta prisijaukinti. Toliau medis savo kamienu iðkyla á antþemá ir skleidþiasi ðakomis á plotá, aprëpdamas þemiðkàjá gyvenimà. Kamieno ðerdies, karnos, þievës ðvara, sveikata, augimas apsprendþia mûsø buvimo èia ir dabar pobûdá bei lemia ateities lapojimo ir þydëjimo galimybes. Teisybë, kitur ðakos priskiriamos jau dausø erdvëms, taèiau tai, kas yra sumedëjæ, kieta, negali bûti dangiðka. Be to, ir kalba sako, kad ðakos – tai tos paèios ðaknys, tik kiek aukðtesniame lygmenyje. Ðios ðaknys – ðakos jau gali siurbti jëgas ne tik ið þemës, o ir ið Saulës, ið Dangaus. Kai Medis lapoja, suþaliuoja, praþysta Gërio þiedai ir uþauga Kûrybos bei Tikëjimo vaisiai, ant jo virðûnës nutupia Dvasios paukðèiai, jis pramuða þemiðkus lygmenis ir iðkyla á dangiðkas erdves. Medis tampa jungtimi (jievaro tiltu) tarp ðiapus ir anapus, tarp dangaus ir þemës, tarp þmogaus ir Dievo. Taip atsiveria ateitis. Indijoje, Egipte áðventinimo apeigose bûdavo “nukryþiuojama” pririðant prie kryþiaus. Tai dvasinis iðbandymas, o ne mirties bausmë. Ðiuo atveju Kryþius – tai Gyvybës medis, gërio ir blogio paþinimo medis, jungtis tarp èia ir Ten. Vëliau romënai toká kryþiø pavertë mirties medþiu. Dievo Sûnus ðá iðniekintà medá – kryþiø vël paðventi- no, paversdamas já Atpirkimo, Paþado ir Amþino Gyvenimo simboliu.

34 Lietuviðkai Medþio sampratai tinka visa, kas pasakyta apie kryþiø, ir kartu tai, kà talpina savyje ratas (kiauðinio pasaulëvaiz- dis). Juk medis iðauga ið sprogusios sëklos, paslaptingo maþuèio, taèiau begalybæ talpinanèio grûdo – to paties rutulio, kiauðinio. Ið taðko, vos matomos sëkliukës iðsiskleidþia po pasaulius ðakos, iðky- la á dieviðkas aukðtumas kamienas, suputoja lapais gyvastis, uþgieda virðûnëje dvasios paukðèiai. Pagrindinis rytietiðko Kiauðinio ir baltiðko Medþio skirtumas tas, kad ten vaizduojamas dar nepa- sireiðkæs, “po lukðtu” glûdintis pasaulis, o mûsø kraðte Gyveni- mas jau auga, þaliuoja, þydi. Ir pats þmogus – Kryþius, pradþia ir vidurys (sanskr. madhyam) kartu, tiltas tarp dangaus ir þemës, tarpininkas (lot. medium), pasaulio Aðis (Að), tai – pats medis (arba mediam) [11]. Paþvelkime á þmogø iðkeltomis aukðtyn arba iðtiestomis á ðonus rankomis. Regëkime kraujotakos, nervø ir jëgø upes. Medis, be- siðakojàs mumyse, taps akivaizdus. Èia iðryðkëja dar vienas rytie- tiðko rutulio – Kiauðinio ir baltiðko Medþio – þmogaus skirtumas. Ðtai þmogaus kiauðas – tam tikrø jo galiø talpykla, kurios tik men- kas nuoðimtis pasireiðkia per visà þmogaus gyvenimà. O þmogaus Að – pasaulio Aðis – stuburas, Ðerdis einanti per Ðirdá – nuolatinë gyva Dangaus ir Þemës jungtis. Ja dauguma þmoniø taip ir neið- moksta naudotis. Juk gyvatë (gyvybës energija), raitydamasi aplink Medþio kamienà (Aðá, stuburà) ir per jo jëgø ratus (èakras) kil- dama aukðtyn, turëtø iðsiverþti per vartus (bromà?) virðugalvyje – Bramos angà ir þmogø panardinti (nirvana) á tikràjà Ðviesà, sulieti já su Dievu. Ar daug pasaulyje þmoniø, gebanèiø naudotis savo asmeninio kiauðinio turiniu (smegenimis) ir savo vidiniu medþiu – jëgø aðimi?

Pagal druidø sampratà þmogus sutvertas ið medþiø. Augalø gyvenimas paslaptingesnis nei priimta manyti. Mes labai maþai þinome apie augalø pasaulá ir þinome, daþniausiai, ið vartotojiðkos arba estetinës pusës. O senoliai þinojo, kad kiekvienas augalas turi dvasià [4]. Medis gyvas, jis geras, dosnus, iðmintingas ir galingas. Medþiai – mûsø broliai ir pagalbininkai, galintys priimti, ásiurbti dalá mûsø skausmo arba suteikti, iðspinduliuoti jëgos. Ðtai àþuolas ir klevas – stiprybæ, pastovumà, iðtvermæ skleidþiantys vyriðki medþiai, dvasinës jëgos teikëjai; berþas – visomis progomis reika-

35 Pav. 10 Medþiai ant kraièio skrynios (tapytas) ir ant kultuvës (droþinëtas)

36 lingas draugas, gydantis ir baudþiantis kartu (plg. berþines vantas pirty ir “berþinæ koðæ” – visa tai turi ir fizinæ, ir psichinæ, ir ener- getinæ galià); liepa – patarimø, pastovumo, susikaupimo jëgas teikiantis moteriðkas medis; tuja – gera apsauga; na o alksnis – ne duos, o atims – pvz. danties, pilvo ar galvos skausmà, iðvalys aplinkà – pvz. net uþterðtoje vietovëje ðaltinis po alksniu bus ðvarus (taèiau, jei ðalia alksnio bûsi nuolat, nusiurbs ir jëgas bei sveikatà).

Lietuviðkuose, baltiðkuose simboliuose – audiniø, siuviniø, tapybos, droþybos ir kt. raðtuose – medis ar jo dalys daþniausiai sutinkami.

Tai Saulës medis, Dievo medis, Auðros medis, Ðventasis me- dis, raudonasis medis, Gyvybës medis, Pasaulio medis arba àþuolëlis, eglutë, didysis krûmas ir pan. Ði vardø ávairovë vël atsi- rado, pamirðus simboliø senàjà prasmæ. O esmæ atskleidþia pa- prasèiausias vardas – Medis. Net mûsø tautinis kostiumas – tam tikras Medþio simbolis, apibendrinantis visus tris jo lygmenis – ðaknis (kurpës, klumpës, vyþos, pentinai, raðtuotos kojinës ir pan.), ðakas (visi rûbai ir ypaè

37 gyvybës, vaisingumo ávaizdinys – prijuostë, þiurstas, skreitas) ir virðûnæ – iðsiskleidþiantis, atsiveriantis karûna, vainiku, ðvytinèiu baltu nuometu ant galvos (plg. su lotosu).

Pereikime prie dar vieno medþio – kryþiaus pavidalo. Tai – stogastulpis, stulpas, stabas. Stulpas ar stulpelis pats vienas yra religinis simbolis. Daugelyje senøjø kultûrø stulpas yra dvasinës Bûtybës nusileidimo vieta. Kartu tai – Visatos ar Pasaulio aðis ir raidë I, kuri yra Jëzaus – þmonijos Atpirkimo aðies – þenklas (plg. vyriðko prado ávaizdinys ir Mandalos vidurys). Beje, garsas “I” – virðugalvio èakros (Bramos angos) virpesys. Vargiai krikðèiony- bëje bûtø galëjæs iðaugti toks kryþiaus (ne Nukryþiuotojo) garbi- nimas, jei ankstesnëse kultûrose nebûtø stipriai ásiðaknijæs dvasi- nis – religinis sauso medþio ávaizdis [26]. Tai – pagrindinë koplytstulpio dalis, jo stiebas. Stulpo stogelis visad smailus – piramidës, kûgio pavidalo ar dviðlaitis. Plg. su stogo kraigu, kuris laikomas ðventa vieta, vaizdþiai paþymimas ar puoðia-

Pav. 11. Antkapio stulpas, stogastulpis ir seniausieji koplytstulpiai

38 mas. Tad ðitoks stogastulpis – 2–jø religiniø ávaizdiniø (trikampá aptarsime vëliau) junginys [26]. Lietuviðkieji pakeliø koplystulpiai daþniausiai 3–jø aukðtø, atitinkanèiø tris Visatos sàrangos lygius: poþemá, antþemá (þemæ) ir dangø (dausas). Tai kosminio Medþio, jo ðaknø, liemens, ðakø ir virðûnës atitikmuo. Beje, tasai statmenas – tai ir jau minëtas pirmasis veiksmas,

Pav. 12. Triaukðèiai koplytltulpis ir varpinë

39 poveikis materijai, þaibas ið virðaus þemyn, vyriðkas judesys (Man- daloje – nusileidþiantis dievas). Kita vertus, – tai staèias falas (gr.) ar linga (sanskr.), vëlgi vyriðka galia apvaisinantis materijà – moterá. Tai galingos bûtybës ar stebuklingos jëgos þenklas, vaisin- gumo ir ypatingø kosminiø jëgø, kuriamosios galios ir gyvybës ðal- tinio simbolis. Kai kur – net pasaulio aðies simbolis [43]. Baltø kraðtuose nëra tokio paþodiðko vyriðkø ir vaisingumo galiø garbinimo (falo kulto) kaip Rytuose, taèiau ðá prasmiø sluoksná mûsuose simboliðkai atstovauja, pvz., pavasario ðvenèiø verbos, þadinanèios ið þiemos sàstingio ir skatinanèios pavasariðkà gamtos – þemës – materijos galiø pabudimà bei vaisingumà. Arba – pirmasis pavasario Perkûnas, perduriantis þemæ, sujudinantis, supurtantis, atidarantis jà naujam gyvenimui [14]. Medþio, stulpo, kaip vyriðko ir moteriðko, dangiðko ir þemiðko pradø ( ir ) junginio iðraiðka galëtø bûti senojoje statyboje ir taikomajame mene paplitæs stulpas su sau- lute arba liaudies dainose minimas ramstis. Mûsø senø statiniÿ stulpuose pasikartoja tas pats pavidalas – rutulys arba kubas tarp dviejø piramidþiø [16].

Ðiame stulpe galima áþvelgti ir pasuktà kryþiø . O tai – virs- mo simbolis, rodantis persikeitimà, perëjimà ið “þemës” á “dan- gø”, ið vieno gyvenimo tarpsnio á kità, ið trobos á laukà ir pan. Virsmo akimirka ir yra tas sankirtos taðkas tarp dviejø skir- tingø pradø, laikotarpiø, bûsenø ar pan. Taigi senosios trobos prieangio ramstis þmogui visàlaik primindavo jo vidinio, dvasinio ir iðorinio, medþiaginio kitimo bûtinybæ, vaizdþiai “statydavo” já (rutulá ar kubà) á sankirtos taðkà.

O ðtai toks, taip pat daþnai sutinkamas stulpas, kuriam taip pat tinka bendrinë Aðies samprata, la- biau panaðus ne á trikampiø jungtá, o á sraigtà – á krivûlæ, senøjø þyniø, kriviø lazdà su apsivijusiu þalèiu. Krivûlë simbolizuoja aplink Aðá (þmogaus atveju – aplink stuburo energetiná kanalà) aukðtyn kylanèià gyvybinæ jëgà (gyvatæ), kuri þinanèiojo, þynio yra val-

40 doma ir nebepavojinga, negelianti (þaltys). Toji jëga “iðkiða galvà” pro lazdos virðuje esanèius vartus. Rytietiðkai pasakytume taip: kundala praþysta tûkstantalapiu lotosu virð paðvæstojo (prabudu- siojo, praðviesëjusiojo) galvos, prasiverþusi pro Bramos angà (var- tus). Tai vël þmogaus kaip jungties, Aðies tarp dangaus ir Þemës, galinèio ir privalanèio þemàjà, þemiðkà jëgà iðkelti aukðtyn, perkeisti á dvasinæ – paðventinti, sudvasinti medþiagà (materijà), pareigos pavaizdavimas ir priminimas dvasiniø ávaizdiniø, senøjø apeigø, o ir paprasèiausiø klëtelës atramø pagalba. O tasai prabudimas, vartø dievop atidarymas – tas pat Didysis virtimas – virsmas.

Ta pati “gyvatë” raitosi ir apie tauræ senajame medicinos þenkle, ir apie Eskulapo lazdà: paslaptin- goji “gyvatës energija” – ir dvasinës, ir kûniðkos sveikatos pagrindas.

Ádomi medþio – stulpo atmaina, lyg jø jungtis ar apibendrinimas – Laimos simbolis. Jis yra labai se- nas ir vaizduojamas kaip ðaka, ðluota, spyglys, þabas. Ðiais vardais liaudyje jis ir vadinamas.

41 Pav. 13 Stiebiasi verbos

42 Þmogaus laima – laimë, jo dalia, likimas priklauso 1) nuo as- mens prigimties (genai, kraujas, karma), kurios þemiðkà kilmæ rodo trikampëliai virðûnëmis þemyn, ir 2) nuo jo paties pastangø, lais- vos valios – nuo jo dvasinio ir kûniðko stuburo tiesumo, nuo aðies – Að kokybës. Kita vertus, Laimos þabas, spyglys – lyg varomoji priemonë (berþinë rykðtë), paskata veikti savo dalià, paèiam kurti savo laimæ. Ádomu, kad baltø kraðtuose pasitaiko (tik þymiai reèiau) Laimos ðakø su kampeliais á virðø. Tai rodo, kad þmogaus likimà, jo atsineðtos karmos sudeginimà, laimës – meilës ir pagalbos gavimà átakoja ir poveikis “ið virðaus” – Dievo valia, Jo malonë ar atleidi- mas. Taèiau retas moka tai iðmelsti, iðtiesti savo Aðá taip, kad suge- bëtø ið Ten siunèiamà pagalbà priimti. Beje, èia ir vizualiai, ir kalboje, ir prasmës poþiûriu vël regi- mas ryðys su verba (þabas – stiebas – statmuo) – yra ir poveikis ið Aukðtybiø, ir “staèias”, veiklus skatinimas.

Matome, koks keistas yra kai kuriø tyrinëtojø poþiûris á pa- saulá, – jie laimæ, dalià, auðrinæ, perkûnà, kaukà, velnià, giltinæ ar marà vadina dievais. Þinoma, galima ðias sàvokas, kaip svarbias ir dvasines, ir kaþkuria prasme – ið tiesø gyvas, raðyti didþiàja raide. Taèiau tai bus tas pat, kaip Medis, Ratas ar Aðis. Gal bent ðie ávaizdiniai netaps paversti dievais... Iðvis, senovës baltø kaltinimai stabmeldyste tolygûs priekaið- tams uþ Dievo þenklo þemëje pagarbinimà, t. y. uþ ðiandieniná nusilenkimà kryþiui. Juk stabas – tai Pasaulio stuburas, stebulë, Visatos Aðis, besistiebiantis aukðtyn Rojaus Medis, stebuklus dali- jantis Visuotinis Kryþius, tai dvasios vëliavos stiebas, jis kelia nu- ostabà, verèia stebëti ir stebëtis. Stabas gali bûti medinis, geleþinis, molinis, akmeninis, auksinis ir t. t. (kaip ir kryþius) – tai jo, kaip Aðies, esmës nekeièia. Svarbu, kad jis stiebiasi Aukðtyn. Tikriau- siai seniausieji stabai buvo akmeniniai ir mediniai (tiesiog dideli akmenys ir medþiai), kadangi pats þodis stabis prûsø kalba yra ‘akmuo’, o latviðkai stabs – tai ‘stulpas’. Stabas, Aðis eina ir per esminá dieviðkà þmogaus Að, ir per jo þemiðkà bûstà – stubà – kaip ir kryþius, jungia þemæ ir dangø. Þinoma, stabui, kaip ir bet kuriam dvasiniam reiðkiniui, kyla daug pavojø. Pametus, uþmirðus jo esmæ, tuðèia skvarma sustabarëja, netenka gyvybës, dvasios.

43 Toká poþiûrá patvirtina ir jëgø “tinklas” þemës pavirðiuje. Tai lyg ávairaus kraðtiniø ilgio korys, kur “linijø” susikirtimo taðkuose pasireiðkia ypatingos þemës ir dangaus galios, kyla jëgø srautai ið apaèios ir “lyja” visatos lietus ið aukðtybiø. Tai vadinamosios geros ir blogos vietos, kurios iðsidëstæ grieþta tvarka. Dauguma ðiø vietø vienaip ar kitaip paþymëtos – aukuru, ðventykla, akmeniu ar ki- taip. Á jas atsiþvelgiant statyti namai, baþnyèios, kasti ðuliniai ir t. t. Dauguma ðiø paminklø jau seniai sunaikinti, taèiau buvusá þinojimà dar ámanoma atsekti. Taigi ádomiausi (gal kad sunkiausia sunaikinti) ðiø vietø akmenys – stabiai – stabai, kuriø sukauptà ir skleidþiamà jëgà jautrieji þmonës jauèia. Ði laukø ir giriø akmenø savybë kaupti ir tiekti visatos galias dar syká patvirtina jø bend- rumà su kryþiumi, kuris taip pat priima ir paskirsto visatos jëgas. “Gerosiose”, stebuklø, stuburo vietose protëviai statydavo ne tik ðventyklas, bet ir savo sodybø stubas, kuriø stogas bûtinai turi bûti smailus – “gaudyti” aukðtybiø siunèiamoms jëgoms. Ðiuo poþiûriu medis, akmuo, stulpas artimi Mandalos centrui. Á ðiø sà- vokø laukà patenka ir kalnas (pasaulio “bamba”, kelias aukðtyn, ryðys tarp þemës ir dangaus), ir aukø stalas (ðventasis akmuo, al- torius). Tai vël – ir aðis, centras, ir paaukðtinimas, pakilimas. Taigi, ásiklausykime á didþiuosius Lietuvos akmenis, atsukime á juos delnus, prigluskime. Gal pajusime, kad jie gyvi, tik savaip, lëèiau gyvi. Kaip ir medþiai. Akmuo kaip þenklas, kaip dvasinë sàvoka ir tiesiog daiktas turi daug prasmës lygmenø. Yra nuomonë, kad lietuviðki koplyt- stulpiai – tai savà raidos kelià nuëjusiø akmeniniø stulpø – men- hirø atmaina. Tokie akmenys gali bûti tiek mirusio þmogaus dva- sios, tiek transcendentinës bûtybës nusileidimo vieta [26] (plg. su Mandala). Dvasinëse rusø eilëse ir liaudiðkuose uþkeikimuose, uþkalbëjimuose svarbiausioji ðventenybë yra sala, kur guli ðventas akmuo. Po tuo akmeniu paslëpta visa pasaulio jëga ir iðmintis. Akmens ypatingumà patvirtina ir pinigai – regimas atitikmuo kaþkokios vertybës ar jëgos, turinèios visuotinæ reikðmæ. Mitiniai Aukso vilna ir Auksinis akmuo; akmuo, á kurá dievdirbiø paveiks- luose remiasi Sofijos – dieviðkos Iðminties pëdos; dao iðminèiø nemirtingumo perlas; stebuklingasis ðventasis akmuo, kurá, pagal viduramþiø Europos sakmes, iðsaugojo angelai Dievo mûðio su Ðëtonu metu ir nuleido á þemæ, kad jau tada, prieðtvaniniais lai-

44 kais, jis paþymëtø pasaulio vidurá ir taptø pergalës prieð blogá áþadu [8]. Pagal Rytø padavimà visaþinojimo Akmens skeveldros ið Ðam- balos pasklido po visà pasaulá. O Baltijos gintaro gydomàsias, ap- saugos, stebuklines ir burtø galias þinome ir jauèiame. Pats ginta- ro pavadinimas rodo, kad ðis protëvynës medþio kraujas skirtas mums ginti. O brangiøjø akmenø, kristalø stebuklai tikriausiai glûdi kristalinëje gardelëje, kurioje slypi dar neatskleista esmë. Galime tik spëti, jog tai vëlgi keistos gyvybës rûðis. Panaðiai, kaip ir visa mûsø Þemë – gyva (Gaja). Þmogus – tobuliausias Aukðtëjo kûrinys, tvërinijos Aðis. Tai tas pats Kryþius, Medis, galintis pakauðiu (virðûne) bei rankomis (ðakomis) kaupti dangaus galias arba savimi perkeisti gyvatiðkà, apatinæ, þemës gyvybinæ jëgà, ir privalantis ðià sukauptà Visatos galià skleisti aplink save, sudvasinti medþiagà (materijà), teikti, dalinti, spinduliuoti saule ir trykðti ðaltiniu. Tai mano, Aðies – Að, pareiga.

45 SVASTIKA

Dabar ásivaizduokime – Sutvërëjas “priverèia” kryþiø suktis. Tegu padalintoji Visuma, sutvertieji ir atskirtieji Dangus ir Þemë vystosi, tobulëja, tegu keièiasi vietomis ir papildo vienas kità. Tegu ðviesa mainosi su tamsa, mirga ir þëri, tegu naktis keièia dienà, o sutemose brëkðta auðra. Tegu vandenyno banga uþgesina ugnikal- ná, o þaibas áskelia gaisrà. Tegu gimsta kûdikëlis ir mirðta senukas. Te susiima uþ rankø bernelis su mergele ir ðoka rateliu. Taigi paþvelkime á svastikà – besisukantá kryþiø:

arba .

Kryþiaus linijos, iðjudintos begalinës visatos kirstinës “uþlûþo”, ágavo energetinæ iðraiðkà – sûkurá [17]:

.

Tai rodo judëjimo ratu kryptá ir iðryðkina bendrumà su skri- tuliu. Pasukta svastika rodo didesnæ jëgø sankaupà sankirtos taðke ir aukðtesná judrumo laipsná:

.

Baltø kraðtuose daþniau sutinkama pasukta svastika, “judru- sis” kryþius, o Rytuose – nepasukta [17]. Kitaip pasukti, suprieðinti sûkuriai virsta naujais pavidalais: .

Ðie simboliai liaudyje vadinami iðverstu Ugnies kryþiumi, kabliø kryþiumi ir pan. Taèiau tokie vardai apie gautus simbolius nieko nepasako. Rombø, trikampiø jungties ir pan. pavidalø pras- më kita nei svastikos. Tai greièiau persikeitimø, virsmø ávaizdi- niai. Staèias – – tai iðorës, skvarmos virsmas (pvz. gimimas,

46 mirtis), o gulsèias – – tai vidinis, esmës virsmas (pvz. vestu- vës, Kalëdos) [23]. Taèiau virsmo sàvoka visiðkai dera ir su su- prieðintos, uþdarytos, didþiulës persikeièianèios energijos sankau- pos samprata. Rytuose daþnesnis statmenasis simbolis (èia asmens tobulëjimui svarbiausia mirtis ir gimimas, kûnø keitimai – reinkarnacijos). O baltø kraðtuose daþniausiai vaizduojami esmës virsmai, iðtisos jø grandinës . Pagal mûsø protëviø paþiûras iðoriniø persikeitimø (mirties, gimimo) kokybei didþiausià átakà gali daryti tik vidinis asmens gyvenimas – esminiai virsmai jo ðirdyje, dvasioje. Taipogi + = = , t. y. begalybë, begalinë kai- ta (erdvëje – Mebiuso juosta).

Sanskrito kalba su reiðkia ‘gerai’ ir yra susijæs su palaima, as ‘bûti’; þodis ‘suas’ sako, maþdaug, ‘bûk laimingas, geros sëkmës’. Tai – lyg visa ko gero linkëjimas. Taèiau aiðkiausiai svastikos kaip simbolio, kaip sàvokos ir kaip apeiginës priemonës ypatingumà rodo bûtent lietuviø kalba. Jau vien raidþiø derinys sv (ðv), átiki- na, jog svastika – ypatingai svarbus, svarus, sveikas, ðvarus, ðvy- tintis, taigi – ðventas simbolis. Svastika – tai Dievo, Jo kûrybos, ðviesos, Jo kibirkðties ðvystelëjimas (svastelëjimas) tarp mûsø. Net pati ðviesa kaip tokia. Metraðtininkai ir tautosaka mini baltø ðvie- sos dievybæ Ðvaistikà ar Svaistikà (Suaixtix, Swaikticks) [45]. Kal- ba rodo, kad svastikà mûsø protëviai naudojo kaip nusilenkimo, maldos, apsaugos priemonæ ávairiose, mums jau nebeþinomose garbinimo apeigose. Svastikos pavadinimas rodo, kad, galbût, ðven- tës metu kaþkoká, tikriausiai bûtent nulenktais galais kryþiaus pavidalo daiktà, reikëdavo ypatingu apeiginiu bûdu ðveisti (trinti, valyti) ir sviesti, ðvystelëti, ðveisti (mesti). Galbût, tuo metu svasti- ka ypatingai ðvystelëdavo ne tik ðviesos blyksniu, bet ir jëgos pliûpsniu (energetiniu impulsu). Ðitø, mûsø senøjø þyniø, vaidilø, kriviø kapuosna nusineðtø dalykø, jau tikriausiai niekad nebeat- rakinsim. Ðtai dar keletas sàvokoms ðvæsti (sviesti, svastika) atliepianèiø þodþiø – pvz. svetys, svotas, svotba (slavø ñâàäüáà ‘vestuvës’), sanskr. svadha, arba lenkø úwiat, rusø ñâåò (kas kartu yra ir ðviesa, ir pasaulis)... 47 Pav. 14 Svastikos austinëse juostose ir marguèiø raðtuose

48 Ðia proga galim kitomis akimis paþvelgti ir á toká, rodos, labai jau ûkiðkà dalykà kaip sviestas. O juk tai – svastikos brolis. Gal- bût ðá, ið kanopiniø pieno (o gal tik ið ðventos karvës, kaip Indi- joje?) gaminamà penà vartodavo tik ðvenèiø progomis, ir tai ne maistui, o apeigai, – sviestà reiktø sviesti*. Indijoje manoma, kad svieste sukaupta kosminë energija: jis gaunamas ið pirmojo ir mais- tingiausio maisto – pieno (kuris pats yra vaisingumo ir nemirtin- gumo simbolis), ðá muðant dieviðku “rimbu”. Kriðna vaikystëje vaizduojamas þaidþiantis su sviesto rutuliuku.

Svastika vainikuoja daugelio senø tautø religinius simbolius. Tai “kûjis”, iðskeliantis þieþirbas ið Erdvës ugniakuro, ir ðios þieþirbos tampa Pasauliais. Þiebti kibirkðtá – kurti ugná ir kurti pasaulá – tas pats. Svastika – ir “griaustinio kûjis”; jis taps nebereikalingu, kai blogio karalystë þlugs. Tai ir “Tvërimo kûjis”, rodàs sukimàsi Laiko cikluose. Sudëtingi ðio simbolio ávaizdiniai slepia Visatos paslapèiø raktà. Jis gimë mistinëje pasaulëvydoje ankstyvøjø arijø, kurie patalpino já ant paties amþinybës slenksèio – ant Gyvatës Ðeðos galvos. Tai Visuotinës Kûrybinës Jëgos, ky- lanèios ið tyros Dvasios ir pasibaigianèios tankioje materijoje, pradþia ir pabaiga. Kas suvoks jos prasmæ, visiems laikams iðsi- vaduos ið didþiojo Mono (majos, iliuzijos) vilioniø, gundymø, þavesiø grandiniø [24]. Svastika – toks talpus simbolis, kad juo vaizduota daugybë ið pirmo þvilgsnio net prieðingos prasmës dalykø. Budistams, kinieèiams ir mongolams svastika reiðkia “deðimt tûkstanèiø tiesø”. Tai mistikø, iðminèiø, paðvæstøjø, aiðkiaregiø þenklas ir árankis. Þiniø saugumo, slaptumo, nelieèiamumo, apsaugos, amþinos ty- los, kurios uþdangà galës pakelti tik iðrinktieji, ávaizdinys. Kai kur

* Taip þiûrint, beveik visas senovinis mûsø maistas – dvasinis. Plg.: duona ir daina, diena, dovana, dangus, sanskr. dhana; rugys ir raugas, ragas, rega, ragana; kvietys ir kviesti, kvaiðti; medus, midus ir medis; alus, sula ir sala, saulë, siela, rus. sila; vaisiai – vaistai. Pagal senà dainà sûris spaustas devyniakampis (9 – ðventumo ávaizdis), o sanskrito kalba sûrya – tai saulë.

49 svastika vadinama gamiruotuoju kryþiumi, nes esanti sudaryta ið keturiø viename taðke sujungtø raidþiø (gama) [7]. Taèiau, tur- bût bûtent raidë gama, kaip ir skaièius 7, kilo ið svastikø. Svasti- kos simbolá þinojo beveik visos senosios pasaulio tautos. Ji laikyta slapta, galinga burtø priemone, saulës, ðviesos þenklu, gyvybës bei derlingumo ðaltiniu, o ið kitos pusës – perkûno, dangaus rûstybës, svaidomø þaibø ávaizdþiu. Yra ir paprastesniø svastikos pavidalo aiðkinimø. Ji reiðkusi senovës pasaulio þemëlapá, kuriame vaizduo- jamos keturios upës, tekanèios ið vieno ðaltinio á 4 puses – ðiauræ, pietus, rytus ir vakarus (Rojus? dangiðkoji Jeruzalë?). Kiti teigia, kad svastika esanti dangaus planas, rodantis Gráþulo Ratø padëtá ávairiais metø ketvirèiais [7]. Galima ðiame þenkle áþiûrëti ir 4 áëji- mus – ið ðiaurës, pietø, rytø ir vakarø. Svastika gali þymëti ir ke- turis pirminius elementus – þemæ, vandená, orà, ugná. Svastika baltams – prûsams, lietuviams, latviams, o ir visiems senovës arijams, – kilmës ir tikybos simbolis, ðviesos, laimës, sëk- mës, apsaugos ávaizdinys. Ji austa, droþta, pieðta ir siuvinëta. Lietu- viø tautodailëje yra abi svastikos – kairioji ir deðinioji. Liaudyje svas- tika vadinama ávairiai: Ugnies kryþius, Perkûno kryþius, Laimos kryþius, kabliø kryþius, ðakø kryþius. Latvijoje rasta XII a. vilnonë skara, iðdailinta 42 puoðniomis svastikomis, kuriø èia yra 20 va-

50 riantø. Rasta ir III a. þalvario segiø, iðgraþintø Ugnies kryþiais [12]. Svastika padeda aiðkintis ir tai, kodël kitur pasaulyje ðventu laikomas skaièius 7, o baltø kraðtuose, Lietuvoje toks dieviðkas, visaapimantis, ðventas skaièius yra 9. Visais laikais ir daugumoje ðaliø skaièius 7 laikytas ðventu. Babilono bokðtas buvo 7 aukðtø, Roma pastatyta ant 7 kalvø; indø tikyba teigia, kad pasaulá sukûrë 7 jëgos; Buda sëdi po ðventu figmedþiu su 7 vaisiais; senovës Graikijoje þinota apie 7 pasaulio stebuklus ir 7 garsius iðminèius; Biblijoje kalbama apie pasaulio sukûrimà per 7 dienas, apie 7 nuodëmes, 7 dorybes ir 7 bado metus; dabartinæ savaitæ sudaro 7 dienos; vaivorykðtë yra 7 spalvø, o oktavoje – 7 natos [7]. Indijos jogas atveria savo kûne septynias èakras, pakeldamas, pervesdamas per jas “gyvatiðkà jëgà” kundalini, kuri praþysta tûkstantalapiu lotosu virð jo galvos dþiugioje susijungimo su Aukðèiausiuoju, panirimo Jo ðvieson palaimoje. Islamo mistikas verþiasi link Dievo sosto per septynias paslaptingas “stoteles”, kartodamas dangiðkàjá kelià, kuriuo kadaise perëjæs pranaðas Muhamedas. Þinomi ir 7 dangûs, vis aukðtesni ir skaidresni, judëjø kosmologijoje; 7 pirmosios krikðèioniø maldos “Tëve mûsø” praðymai – meldimai; 7 filosofinio akmens gaminimo eigos lygmenys. Senojoje Mezopotamijoje dangiðkoji ðventykla ásivaizduota septyniapakope (piramide). Krikðèioniø ðventraðèiuose 7 – Sofijos – dieviðkos Iðminties skaièius [8]. O baltø tautosaka, dainos, pasakos, simboliai ir visa pasaulë- jauta rodo kà kita. Laimës ieðkoma uþ devyniø kalnø, devyniø jûrø; kovojama su devyngalviu slibinu; Elenytë turi 9 brolius; ‘labai daug’ – tai devynios galybës; Eglë þalèiø karalienë þemëje vieðëjo 9 die- nas; Kalëdø elnias – devyniaragis; per Rasà renkamos trejos devynerios þolelës; Kûèioms ruoðiami 9 patiekalai; dainoje spaudþiamas devyniakampis sûris; dirbama iki devinto prakaito; lakðtingala vadinta devyngerkle; senoji baltø savaitë turëjusi ne septynias, o devynias dienas; o jau kai viskas gerai baigiasi, – atsi- duriama devintame danguje. Skaièiaus 9 ðventumas akivaizdus net kalbos lygmenyje – palyginkime þodþius Dievas, davë, dyvas (ste- buklas, nuostaba), dovana ir devyni. Beje, devynetas svarbus ne tik baltams. Lotynø liturgijoje “Ky- rie eleison” kartojamas 9 kartus; gieda 9 angelø chorai; Centrinës

51 Azijos mitologijoje devynaukðtë pagoda simbolizuoja dangø; is- lame maldos vërinyje yra 99 karoliukai; pagal islamo sampratà visatà sudaro 9 sferos; kûrëjus ákvepia 9 mûzos [43]. Tai kur septyneto ir devyneto bendrumas? Juk negali bûti, kad tokie seni, svarbûs, esminiai pasaulëþiûriniai dalykai ávairiose tautose bûtø suvokiami visiðkai skirtingai. Be abejo, taip ir nëra. Ðtai paþiûrëkime. Teigiamà (pagal laikrodþio rodyklæ, stebë- tojo atþvilgiu – deðinën besisukanèià) svastikà sudaro ketu- rios septyniukës – 7. Ðios teigiamos, vyriðkos, besiskleidþianèios svastikos sukurtas sûkurys (atkreipkime dëmesá – sûkurys visada kà nors sukuria!) brëþia devynetà:

Taigi besisukanti svastika (septynetai) ir raðomas devynetas iðreiðkia tà patá – radimàsi ið vieno taðko, skleidimàsi, dieviðkos ugnies áþiebimà viename tuðtumos (begalybës, chaoso) taðke ir jos plitimà á aplinkà, mitinio Kûjo áskeltà kibirkðtá, pirminá postûmá, kûrybà. Taigi simboliai , 7 arba 9 iðreiðkia ðventumà, dievið- kumà. Na, o ðventumà vaizdþiai iðplëtus, “padidinus” gaunamas visuotinai priimtas Dievo skaièius – 777. Èia vël matome tà patá baltø ir kitø tautø pasaulëþiûros raið- kos (ne esmës) skirtingumà, kaip ir jau aptartu Kiauðinio bei Medþio (grûdo ir daigo) atveju. 7 rodo dar neávykusá poveiká (lyg “kûjo” pakëlimà), o 9 – jau ávykusá, jau áskeltà kibirkðtá, ásuktà, sukurtà sûkurá. O kà, ðitaip þiûrint, rodo neigiama (prieð laikrodþio rodyklæ, kairën besisukanti) svastika? Svastikà sudaro keturios raidës (graikiðkai gama). Ði svastika “traukia” á vidø, á aðies taðkà, o jos sukurtas sûkurys brëþia ðeðetà:

52 Taigi skaièius 6 Lietuvoje turëtø bûti þemës simbolis. Tai patvir- tina ir raidë gama – . Graikø ea (gea) reiðkia ‘þemë’ (plg. gea – gama – þemë – gemë). Taigi simboliai , arba 6 þymi traukimà- si vidun, á ásèias, slëpimàsi, gimdymo vietà, tamsà, moteriðkumà, þemiðkumà, gyvybës gimimà. Kita vertus, svastikà sudaro dvi raidës S ( ) – lietuviðki þalèiukai arba gyvatës (plg. gyvatë – gyvata – gyvybë). S, þaltys, gyvatë – tai þemiðkoji gyvybinë jëga (Rytuose – kundala), spirale susisukusi apatiniame þmogaus jëgø rate (èakroje) ir vijomis, sûku- riu kylanti aukðtyn. Ði gyvatiðka (S) jëga gali iðkelti á tobulybës ðviesà, o, nesugebant jos valdyti, gali “ásukti” á juodþiausià bedug- næ. Èia prisiminkime tûkstantagalvæ induistø gyvatæ Ðeðà, kuris laiko þemæ ir yra Viðnu guolis, kuomet pastarasis miega laikotarpi- uose tarp pasaulio kûrimø. Ðeða – poþeminiame pasaulyje gyve- nanèiø gyvaèiø (plg. raidë G – gyvatë – gyvybë – gea ir skaièius “6”) valdovas. Tai þiedu susisukæs roplys – begalybës simbolis [10]. O juk Ðeða – tai ðeði.

Jis gal net ne nuodinga gyvatë, o lietuviðkas þaltys, þemiðkos gyvybës ðaltinis ir palaikytojas, “atðliauþæs” á Indijos mitus ið bal- tø þemiø bålø – nuo ðeðëliuotos upës Ðeðupës? Beje, ant valdovo

53 Ðeðos galvos yra svastika, ir bûtent “þemiðkoji”, ðeðetà brëþianti ( ). Na, o beprotiðkai “iðdidinæ” (suabsoliutinæ) þemiðkumà, þemës galias ir apatines þemàsias þmogaus jëgas (energijas), gausime vi- siðkà tamsà, begalinæ gelmæ, juodà poþemá, praþuvà, pragarmæ – þinomà ðëtono skaièiø 666.

Þemë nuo dangaus, tamsa nuo ðviesos, ramybë nuo judëjimo, kaupimas nuo teikimo, vanduo nuo ugnies, moteris nuo vyro neatskiriami. Dël to Lietuvoje vienodai daþnai sutinkamos, ávai- riems raðtams naudojamos abi svastikos: ir (daþniausiai – pasuktos). Lygiai taip pat Rytuose naudojamas jin/jan simbolis arba . Kinieèiø ðventraðtyje “I czin” net kiekvieno þmogaus bruoþai, kurie vadinami “devynetu” ir “ðeðetu”, aiðkinami kaip visuotiniø visapasaulinës kûrybos jëgø jin (þymima trûkia trigramø, heksagramø ar pan. linija) ir jan (þymima iðtisine linija) simboliai.

Beje, grafiðkai 6+9= 6 9 . Èia vël galime pastebëti begal ybës þenklà arba Mebiuso juostà (8) rate, arba tà patá Rytø jin/jan. Tad ðiø dviejø simboliø suma ir yra dar nepadalintoji visuma, begaly- bë, o þmogaus (Adomo) atveju – vyriðkumas ir moteriðkumas kartu, t. y. þmuo prieð þmonos ir þmogaus atskyrimà.

Kituose kraðtuose daþniausiai pasitaiko “moteriðkoji” svasti- ka . Teisybë, beveik visur bûtent ji vadinama vyriðka, teigiama, geràja (atseit, jos galus deðinën “nulenkia” aplink þemæ sukdama- si saulë). Taèiau juk svastikos esmë – judëjimas savaime, kryþiaus sukimasis (o ne sukimasis aplink kryþiø).

54 TRIKAMPIS

Gráþkime prie valingai padalinto, perskelto pusiau rato. Já kertàs skersmuo atskyrë Þemæ nuo Dangaus, taigi ir apaèià nuo virðaus, tamsà nuo ðviesos, moteriðkumà nuo vyriðkumo. Gavome simbolá arba vaizdþiau . Rytø pasaulëvaizdyje tai atrodytø ðitaip: . Ðis þenklas gal- bût pranaðesnis, kadangi vaizdþiau rodo tai, kad ðviesos be tamsos (vyriðkumo be moteriðkumo ir t. t.) nëra, kad jie vienas ið kito kyla, viens kità papildo ir tik abu kartu sudaro dieviðkà visuotinybæ. Taigi gavome dvi rato puses: virðutinæ ir apatinæ . Jas nubraiþyti, iðausti, iðpjaustyti ar iðkalti paprasèiau apibendrinus – atvaizdavus trikampiais. Be to, trikampis – raiðkus bûdas grafið- kai vaizduoti dieviðkumà – Trejybæ, nebegaliojimà medþiaginio pa- saulio dësniø Dvasios lygmeny (Ten 1=3) ir pan. Taigi rodo á Dangø, aukðtyn ir simbolizuoja virðø, ðviesà, veiklumà, jëgà, vyrið- kumà, net dvasià, sielà ir Dievà. O rodo á þemæ, þemyn ir simbolizuoja apaèià, tamsà, lëtumà, moteriðkumà, jautrumà, in- tuicijà. – tai dieviðka aukðtybiø ugnis; – tai þemiðkas gelmiø vanduo. Ðios dvi galios (stichijos) – ugnis ir vanduo – visapasaulinio vyksmo, kûrybos pagrindas. Visi kiti elementai – jø iðvestinës. Ðiø dviejø pradø santyká (Rytuose – jin/jan) þymi Dovydo

þvaigþdë (hebrajø tradicijoje), sudaryta ið abiejø trikampiø: .

Oras yra ugnies stichijos pradmuo; astrologijoje jis þymimas . Þemë – vandens stichijos pradmuo; astrologijoje jos þenklas .

Trikampis, trejetainiðkumas – tai ir Trejybës ávaizdis. Tai nuo neatmenamø laikø þmonijos pasàmonëje glûdintis suvokimas, kad

55 dvasiniame lygyje 3=1, trys viename ir vienas trijuose. Ðios die- viðkumo bûklës iðraiðka plokðtumoje – lygiakraðtis trikampis, kuris atspindi visiðkà darnà ir pusiausvyrà, lygsvarà (visi jo kampø tað- kai vienodai nutolæ vienas nuo kito ir nuo centro). Ið èia ir Apvaiz- da, atkreipta á mus nuo ðventyklos durø: arba arba . Tai raiðkus mûsø protëviø dievybës suvokimo ir tokios sudëtingos sàvokos vaizdavimo kûrinys. Tai Dievo akis trikampy- je, kuris daþnai bûna saulës rate arba ðvyti spinduliais. “Akis apskri- time, skleidþianti ðviesos spindulius, – amþino triasmenio Dievo ðventumo simbolis. Trikampis reiðkia Ðv. Trejybæ. Liaudies sàmonëje ðie visi vaizdiniai susiliejo á vienà – Apvaizdà – þmogø ir pasaulá globojanèio ir sauganèio Dievo simbolá. Trikampis neretai droþiamas ir kryþiuje (daþniausiai virð kryþmos)” [5]. Krikðèionybëje Dievas suvokiamas kaip vienas Asmuo, taèiau Jo bûtis yra asmeniniai trijø Esybiø santykiai. Mokymas, kad di- eviðkame lygmenyje trejybiðkumas ir vienatinumas tampa tapa- èiais, nëra bûdingas vien krikðèionybei. Tai ávairiø tikybø moty- vas. Pavyzdþiui, Trimutri induizme. Arba baltiðkasis triasmenis Aukðtëjas Visad–estis, apjungiantis dievybës kaip aukðèiausios galybës ir Dievo kaip asmens – Aukðtëjas (Tëvas) bei amþinybës, begalybës – Visad (moteriðkasis pradas, Ðventoji Dvasia) ir vien- kartybës – Estis (vyriðkasis pradas, Sûnus) sàvokas [13]. Jo vaiz- dinis pavidalas – nuostabi tokios sudëtingos sàvokos raiðka tautos kûryboje – lietuviðkasis kryþius – saulutë. Á þmonijà þvelgia daug atidþiø akiø: Dievo , Saulës ,

Þemës ...

Vienas svarbiausiø tikybos, dvasiniø þenklø – – tai Die- vo, Dangaus, dangiðkojo Tëvo, stogo simbolis. Ðis trikampis daþniausiai atviras á apaèià. Kartais jis braiþomas ir virðutinio pus- apskritimio pavidalo: . Ðis pavidalas – tai dieviðka apsauga, dangiðka pastogë, pasaulio stogas. Kitame lygmeny – ðventas Kal- nas, turto “krûva”, taipogi vartai (iðëjimas – áëjimas), tiltas (tarp

56 dangaus ir þemës, tarp 2 bûkliø, laikotarpiø ar pan.), vaivorykðtë. Baltø kraðtuose ði dangiðka pastogë, kartais sàjungoje su kitais þenklais, vaizduojama ávairiai:

Virð pagrindinio simbolio kai kur esantys ðviesuliai, þvaigþdës vaizduoja Dievo ðviesà, dangiðkos meilës sklidimà, dieviðkø ki- birkðèiø áþiebimà, net skaisèias sielas. Taèiau ðie þenkleliai ðiuo atveju nëra esminiai, tai greièiau papuoðalai ar papildymai. Lygiai kaip ir trikampiø viduje esà raðtai – tai jau Dievo pasireiðkimo pavidalai, ávaizdiniai pasaulio, esanèio po Juo ar Jame. Pats Aukðèiausiasis atvaizduojamas kukliu (jei iðvis Já galima kaip nors vaizduoti...). Ádomu ir tai, kad yra skaièiaus ‘devyni’ senasis grafiðkas pavaizdavimas [18]. Tai dar syká patvirtina kalbos lygmenyje ir tautosakoje pastebëtà skaièiaus devyni dyvinà dieviðkumà.

Na, o trikampio, “rodanèio” þemyn atmainos – zigzagai, ban- gelës (vandens simboliai) bei ávairiai uþbrûkðniuotos ar uþtaðkuotos juostos (þemës simboliai). Visø jø bendrumas – þemiðkume, medþiagiðkume. Tai graþiai apjungia latviðka maros sàvoka. “Liau- dies dainø Mara siejasi su þeme, vandeniu ir dangumi ir ákûnija visà medþiaginá pasaulá. Jos valdos – þemë, kalnai, ðaltiniai, upës, marios ir visi skysèiai – pienas, kraujas ir kt. Marà raðtuose þymi aðtriai lauþytos ir vingiuotos linijos. Tai sieja su vandeniu. Nuoþulnûs brûkðniai ðalia vingiuotø linijø jà sieja su þeme. Beveik ant kiekvieno liaudies meno kûrinio yra Maros þenklø. Ant indø jie randami nuo akmens amþiaus” [16].

57 Lietuviðkai tai bûtø marios, kurios mums jau siejasi tik su vandeniu, na gal dar – gelmës ramybe ir tamsa. Taèiau su þeme, su tuo, kad “dulke buvai, dulke pavirsi” lietuviðkai sieja visa, kas miræ. Slavø þodis ìèð taip pat labai talpus – tai visas mûsø þemiðkas ‘pasaulis’ ir kartu ‘taika’ (plg. su aukðtesniu slavø pasaulio lygme- niu – su jau minëtu ñâåò, kuris kartu yra ir ðviesa). O visa apibend- rinanti þemë – pasaulis – mara – tai Marë, Morë, Marija, materi- ja, þemës moteris – motina ir Dievo sutvertas þmogus, galinti tap- ti net tiltu, pervedant á ðá regimà pasaulá Dievo Sûnø. Taigi, þemës simboliai atrodo taip:

– tai Maros vandenys, – tai Maros þemë, – tai ir taurë, ir luotas – valtis, ir karstas, ir dauba – guolis, ir lopðys, ir ásèios. Raidë M mistinë beveik visose Rytø ir Vakarø kalbose ir yra bangø simbolis: Maitreye – paskutinysis mesijas (budizme, in- duizme); gr. Metis – dieviðkoji iðmintis; Mimra – þodis, Logosas; liet. Mirtis ir Motina; netgi Mozë; tvano vandenø vardas – Mabul. Judaizme ir krikðèionybëje Mesijas visada susijæs su Vandeniu, Krikðtu, su zodiako þenklu Þuvimis (gr. Meenam) [24]. Visos zig- zaginës raidës: M, W, Z, V, N gali bûti vandens ir þemës simboliai. Dar vienas ádomus trikampiø (kampø) derinio simbolis – latviø

58 Jumis arba lietuviø ‘þirgeliai’ (liaudyje dar vadinamas ‘dviguba varpa, sukryþiuoti kirviai, þirgø galvos, gaidþiø galvos’ ir pan.):

.

Vienuose ðiø þenklø kampai nukreipti aukðtyn, kituose – þemyn. Dël to tikëtina, kad tai – dviejø skirtingø simboliø grupës (pavadinimø iðkraipymà jau esame aptaræ). Paþástamas ir áprastas simbolis yra senøjø stogø “þirgeliai”, paèia savo patalpinimo vieta rodàs, kad yra vyriðkas virðaus, dangaus stogo, aukðtybiø apsaugos (trobai, sodybai, jos gyventojams) ávaizdinys. Kiti “jumiai” nukreipti þemyn. Dël to turëtø reikðti kaþkà þemiðko. Tam vi- siðkai tinka áprastinis ðio simbolio aiðkinimas – tai moteriðkas derlingumo, vaisingumo þenklas. Latviø sakmëse Jumis yra vaisingu- mo dievybë. Jis gyvenàs dviguboje varpoje, rieðutø porelëje, ið vieno kamieno iðaugusiuose dviejuose medþiuose – þodþiu visur, kur yra ko dvejetas [12]. Tad tai þemës – maros ávaizdiniø atmaina.

Simbolis taip pat vadinamas Jumiu. Tai gali bûti

þemiðkas ketvirtainis po dvigubu Dievo stogu . Arba tai þemës – motinos “bangos” – raidë M, sujungta su þemës ir dangaus jungties simboliu rombu . Arba dvasios paukðtis virð paparèio þiedo – vydos ágijimo, iðsilaisvinimo akimirka. Bet kuriuo atveju tai rodytø aukðtybiø, dieviðkumo prisi- lietimà prie materijos, prie þemës. Dël to suprantamiau, kodël lat- viai ðá Jumá vadina Dievo sûnaus simboliu. Taèiau aiðkintis þenklø deriniø prasmæ – ne mûsø uþduotis. Nuo raidyno mokymosi iki þodþiø ar sakiniø (pvz. juostø) perskaitymo – ilgas kelias. Ávairûs “moteriðkø” ir “vyriðkø” trikampiø ir kampø apibend-

59 rinimai – latviðki dvigubo Jumio (liaudiðkai ‘rupûþëlë, vëþiukas’) ir Martinio simboliai. Kokià esmæ juose regëjo senovës baltai taip pat anksti spræsti.

Daþnai senuosiuose raiþiniuose, raðtuose grafiðkai vaizduoja- mas paukðtis: , ir pan. Paukðtis – dvasinio lygmens bûtybë, taèiau turinti tamprø ryðá su medþiaginiu pasau- liu: tai du Dievo stogeliai ar virðutiniai Rato lankai, o kartu – panaðu á þemiðkàjà raidæ “M”. Paukðtis simbolizuoja þmogaus sielà ir ðventàjà Dvasià (balandis), tobulumo troðkimà, skrydá Aukð- tyn; meilæ, iðtikimybæ, skaistà (gulbë), o kartu ir tiesos aiðkintojà, nelaimës pranaðà, kelio rodytojà, visaþinystæ (pelëda, varnas), liki- mo seikëtojà (varnas, gegutë). Paukðtis tupi baltiðkojo Medþio vir- ðûnëje. Jis – tarsi siekiamybë, kelrodë þvaigþdë, bet kartu ir akivaiz- di galimybë – juk siela yra kiekvieno þmogaus dalis. Netgi ne aukð- tyn reikia þiûrëti, o iðvysti savo vidø. Tada jau skrisim. Trikampius ir vël sujungæ, gausime naujà þenklà – rombà arba kvadratà: , kurio esmë bûtø ta pati kaip ir rato ( + ). Tai aptarsime vëliau. Dabar atkreipkime dëmesá á mûsø protëviø suvokimà. Kaip matëme, baltiðkos “roþelës” ar “erðkëèiai” – ne gëlës, o greièiau saulës, ðuliniai ar kryþiai, – taigi apibendrintos dvasinës sàvokos, o ne medþiaginiai þiedai. O ðtai gëlës – tulpës, lelijos þiedas audiniuose ar raiþiniuose yra þemyn nukreipto trikampio pavidalo: ir pan. Tai – jau mo- teriðkas simbolis, þemës gëlë, didþiau- sias jos, o ir moters medþiaginis papuoðalas. Taèiau paparèio þiedas audþiamas (braiþomas) taip: . Tai nebe þemiðkos gëlës, o visuotinybës, Dangaus ir Þemës jungties simbolis. Paparèio þiedas – tai tiltas tarp Ðiapus ir Anapus arba anga Ten, bedugnis ðulinys arba takas

60 vaivorykðte. Tai visaþinystës ðaltinis, atrandamas, praþystantis tik skaisèioje ðirdyje. Baltiðkas tûkstantalapis lotosas.

Dabar padalintà perpus skritulá pasukime: .

Gausime ir , arba ir , arba ir , arba ir . Pirmasis áspûdis, paþvelgus á ðiuos þenklus, aiðkus: tai – mënuliai. Jei á ratà þiûrëtume kaip á saulæ (visumà, savaiminá ðvie- sos ðaltiná), tai mënulis – saulës ðviesos atspindëtojas, perdavëjas, saulës (visumos) dalis. Jis pats neðvieèia, yra priklausomas nuo stipresnës jëgos, jis nepastovus, daþnai keièiàs savo matomà pavidalà. Tai nepilnumo, kitimo ávaizdinys. , þymi dylantá mënulá, o , – pilnëjantá. Astrologijoje mënulis – dvasios, jautrumo, emocingumo, nepastovumo ávaizdinys. Mënulis, kaip nepilnumo simbolis, gali þymëti papildymà ir virsmà ið vienos bûse- nos á kità [17]. Du mënulio þenklai jau gali sudaryti “pilnus” pavidalus – kryþmà ir rombà: ir .

Liaudies raðtuose ðis simbolis braiþomas ar audþiamas ávai- riai: . Ádomu tai, kad mënesio þenklais vadinami ir “S” pavidalai [17], vadinamieji “þalèiai”. Tai suprantama, kadangi kitaip (ne á ratà) sujungus pusmënulius (trikampius) gaunamas bûtent “þalèiukas”: .

Teisybë, þaltys, “S” pavidalas yra savarankiðkas simbolis, vaizduojantis sûkurá, sraigtà, zigzagà, spiralæ, apibendrinus – gy- vatæ (mûsø kraðte nenuodingà – þaltá), gyvybës jëgà. Taèiau ðioje “gyvatiðkoje” jëgoje yra daug “mënuliðkø” savybiø – ji judri, ne- pastovi, paslaptinga, valdoma (bent jau taip turëtø bûti...) galin- gesniø dvasiniø jëgø. Be to, ir á “S” pavidalà galima þiûrëti kaip á visumos dalá – tai pusë svastikos (ugninës ir ðvytinèios savaime,

61 Pav. 15 “Þalèiai” austinëse juostose

62 kaip ir saulë ). Taigi tarp “mënulio” ir “þalèio” ryðys yra. “Þalèiukai” senojoje tautodailëje labai mëgiami. Ypaè jie daþni juos- tose. Dabar ásivaizduokime visø 4- iø krypèiø trikampius horizontalioje plokðtumoje. Tai atsidûru- siojo kryþkelëje (virsme) galimos judëjimo kryptys. Kaip pasakoje: eisi tiesiai, – viskas baigsis gerai, nes þengi aukðtyn, dievop ( ); pabandysi gráþti – pamatysi, kad kelio atgal nebûna, kad gráþimas – mara ( ), o ðiuo atveju – dvasinë ar kûniðka praþûtis; kryptys kairën ir deðinën ( ir ) ves á medþiaginius (paþemës, plokðtuminius), mënuliðkus (nepastovius) pasiekimus, nuotykius, pergales ar pralaimëjimus. Ádomu tai ir kalbos lygmenyje. Ðtai lietuvis bus teisus, þengs á tiesà, jei eis tiesiai. O slavas yra teisus (ïðàâ), sukdamas deðinën (íà ïðàâî).

– tai kelrodë þvaigþdë – dangun pakylëta visø 4-iø krypèiø suma.

Prisiminkime dar kartà stulpus, senosios statybos klëèiø, prieangiø ramsèius. Jø apibendrintas pavidalas maþdaug toks:

Ðie stulpai jungia dvi piramides, dangaus ir þemës simbolius ( ir ), tarp kuriø daþniausiai yra rutulys arba kubas. Pa- prastai ði piramidþiø jungtis vadinama “saulute”. Saulë, þinoma, gali bûti tarp dangaus ir þemës. Taèiau juk ðiuose stulpuose “þemë” – virðuje, o “dangus” – apaèioje. Be to, saulutei vaizduoti visai netinka kubas. Todël labiau tikëtina, kad ðis stulpas simbolizuoja dangaus ir þemës jëgø veikiamà, jø saugomà ir jungtimi tarp jø esantá þmogø, kuris, kaip dieviðkos sielos savininkas, Aukðèiau-

63 Pav. 16 Aptartø simboliø ir mazgø – kryþiø atitikmenys (pieðiniai ið [27])

Gyvybës ar Gyvybës medþio mazgas

Amþinasis ar laimës mazgas

– tibetieèiø “Budos þarnos” – Gyvybës mazgas arba Laimës siûlas, t. y. begalinis mazgas, senas simbolis, budizme þenklinantis sëkmæ, laikà ir nepastovumà bei jø ryðá, laimingà kelià persikûnijimø labirinte.

64 siojo kibirkðties neðëjas, gali bûti visuotinybës ávaizdinys – þenklinamas rutuliu (ratu) ar kubu (kvadratu). Rodyklë á já (þmogø) ið virðaus þymi dangiðkà, dieviðkà poveiká, pagalbà, apsaugà. O rodyklë ið apaèios rodo þmogø veikianèias þemiðkas jëgas ir pavojus. Ðiø dviejø, “virðutiniø” ir “apatiniø” galiø sankirtoje esantis asmuo yra lyg virsme, pavojingoje, nepusiaus- viroje bûklëje, taèiau sykiu ir saugomas, globojamas ið “virðaus” ir “apaèios”. Todël simbolis , kuriam daþnai priskiriama maginë apsaugos reikðmë, yra greièiau ne pasuktas kryþius (kuris taipogi, þinoma, gali saugoti), o dangaus ir þemës galiø susitikimo vieta. Tai virsmo simbolis, paþymintis persikeitimo taðkà. Lietuviðkos trobos ramstis rodo, kad á ðá taðkà mûsø pro- tëviai statë save. Virsme esàs asmuo yra pavojuje – grasos sri- ty, dël to turi bûti susikaupæs, atsiribojæs nuo aplinkos. Gal dël to ir vaikai þaisdami sako “èiur!” (“manæs nebegalima liesti”) ir sukryþiuoja du pirðtus? Be to, ði jungties, tarpininko tarp Dangaus ir Þemës, perkeitëjo ir persikeièianèiojo reikðmë visiðkai tinka þmogui – stulpui, prisimi- nus Medþio, Aðies, Stabo sàvokas.

Tam neprieðtarauja ir poþiûris á X pavidalà kaip á mazgà [27]. Mazgas – kryþius – tai mûsø suriðimas su kuo nors (pvz. dangum ir þeme), átvirtinimas ir kartu uþrakinimas, paslaptis, apsauga. Jau vien dël to mûsø senieji audiniai, mezginiai, pinikai, juostos – ne buitiniai, o ðventi dirbiniai. Mazgas – suriðimas (atriðimas) reikð- minga dvasinë bei apeiginë sàvoka: pradþia – uþuomazga, pabaiga – atomazga, vaisiai mezgasi, uþmezgami (arba nutraukiami) tar- pusavio ryðiai ar santykiai, gyvybë uþsimezga, sutuoktiniai suriða- mi, susitaikymo sakramente gaunamas iðriðimas, juosta apriðtas þmogus atsiduria maginiame apsaugos rate, vainikai pinami (kryþiavimas – mazgas – vija – spiralë – ratas), pinamos kasos (vidinës darnos, tvarkos, velnio – chaoso “ápynimo, supanèioji- mo” ávaizdinys), pinami ir aptvarai, tvoros, rakandai, baldai, mez- gami rûbai, tinklai (visa tai – apsauga nuo blogio iðorëje) [27]. Simbolinis mazgo atriðimas neatsiejamas nuo gimimo, mirties, vestuviø paproèiø. Kiekviena paslaptis ar máslë yra mazgas, o at- sako radimas – mazgo atriðimas; tad kosmosas simboliðkai kuria- mas uþriðant ir atriðant mazgus, – pakopomis [27]. O jei sankir-

65 toje – – Þmogus, tai bûtent jis – kosmoso kûrinys ir kûrëjas, tarpininkas (mediumas – medis), mezgantis, pinantis, audþiantis, riðantis, riðamas ir iðriðamas. Dar vienas svarbus ir paslaptingas trikam- pis, jo erdvinë, trimatë iðraiðka – trikampë pira- midë – dieviðkumo iðraiðka, kurioje visos 4 plokð- tumos – lygûs trikampiai, o visi 4 kampai yra pu- siausvyroje – vienodai nutolæ viens nuo kito. Keturkampë piramidë “paþástama” geriausiai. Tokie yra di- dingieji Egipto statiniai. Ðioje piramidëje 4 lygûs trikampiai suda- ro 4–ias sienas ir 4–ias “stogo” plokðtumas vienu metu. Ðià piramidæ aptarsime nagrinëdami ketvirtainiðkumà, kadangi ji jungia dieviðkà skaièiø 3 su þemës skaièiumi 4. Be to, ðitokia piramidë – senosios baltiðkos statybos, mûsø sodybø ir Pasaulio Medþio men- inës iðraiðkos – ðiaudeliø sodo pagrindas. Pamatui imant bet koká lygiakraðtá dau- giakampá, galima gauti piramides, kuriø ðonus sudaro 5, 6, 7 ir t.t. trikampiai. Padauginæ pagrindo kampus iki begalybës, gausime ratà. Trikampis, kvadra- tas ir skritulys vël susivedë á viena. Piramidë, kurios pagrindas skritulys, yra kûgis.

Piramidþiø (ir kûgio) skvarma turi ypatingà galià kaupti ir paskirstyti Visatos jëgas (kosminæ energijà). Daug þinoma pasakojimø apie piramidëse negendantá vandená, þûstanèias bak- terijas, neyranèias mumijas, savaime pasigalandanèius skutimosi peiliukus bei stebuklingus iðgijimus. Gal su tuo susijusi ir ypatinga kalnø galia, nenumaldoma trauka vël juos aplankyti kiekvieno, nors syká ten buvusio. Galbût, bûtent dël savo piramidiðkumo kalnai yra nepaprastà Visatos jëgà kaupianti ir skleidþianti “dievø buveinë”. Protëviams tai buvo þinoma. Uþtenka paþvelgti á jø sodybas ir ðventyklas. Ir dabartinës baþnyèios, jei jos nesuðiuolaikintos, staty- tos senoviðkai, turi smailus bokðtus ar kupolus.

66 Taigi Egipto piramidë padës mums pereiti á lietuviðkà trobà ir pradëti nagrinëti ketvirtainá þemës ir þmogaus gyvenimà

Pav. 17 Ðventykla (I tûkstantmeèio I pusë) ir baþnyèia (XX a. I pusë)

67 KETVIRTAINIS

Jei Dievas, vienas trijuose ir trys viename, suvokiamas kaip “rymantis pats savyje”, tai Jo “persikëlimas” ið bematës beribës erdvës á trijø matmenø ribas – kûrybinës veiklos, medþiaginës Vi- satos pradþia – iðreiðkia save skaièiumi 4. Kai 1=3 “iðeina” ið die- viðkos vienybës bûklës, Jie skyla (prisiminkime pagrindinæ kûry- bos ir paþinimo sàlygà!) ir tampa 1+3, t. y. 4. Trimatë erdvë, medþiaginis pasaulis raiðkiausiai atvaizduoja- mas erdviniu ketvirtainiðkumu – kubu.

Kubo, kaip ir kvadrato, kampø taðkai iðsidëstæ skirtingais at- stumais vienas nuo kito; tad ðiuose pavidaluose “áraðyta” nuola- tinë átampa [19]. Medþiaginiam pasauliui nebûdinga ramybë, pu- siausvyra, darna. Tai gali sukurti tik á medþiagà álieta dvasia (kubà dengianti arba jo viduje áþvelgta piramidë). Padarius kubo pavirðiaus iðklotinæ, gaunamas kryþius ( arba ): .

O juk bûtent kryþius, kryþma (kaip ir keturkampis) vaizduo- ja pasaulio ketvirtainiðkumà: 4 pasaulio ðalis (ðiaurë, pietûs, vaka- rai, rytai), 4 metø laikus (pavasaris, vasara, ruduo, þiema), 4 pa- ros tarpsnius (rytas, diena, vakaras, naktis), 4 gamtos stichijas (ugnis, oras, þemë, vanduo), 4 þmogaus gyvenimo laikotarpius (vaikystë, jaunystë, branda, senatvë), net patá þmogø (kûnas, jaus- mai – geismai, mintys, dvasia – siela). Skaièius 3 – vyriðko prado, Dvasios simbolis; skaièius 4 – moteriðko prado, medþiagiðkumo simbolis. Jø dermë, susijungi- mas, “santuoka” yra Gyvenimo dvasioje ir materijoje ávaizdinys. 3

68 – nematoma, o 4 – paþinu. Visatos medþiagà (4) moksle galima “suvesti” á 4 cheminius elementus – deguoná, azotà, anglá, vande- nilá. O ðtai Dvasia, dieviðka Jëga (3) – nepaþinu. Bûtent trikampio ir keturkampio sàjunga (3+4) sudaro ðventà skaièiø 7. Taigi ði 3- jø ir 4-iø, trikampio ir keturkampio (piramidës ir gretasienio) jung- tis, tasai medþiagos sudvasinimas, suðventinimas atrodytø taip: O juk tai – mûsø namas. Kvadratinë skvarma, ja apribo- ta erdvë – visada saugi, patikima “sala” ar ðventykla. Iranieèiø mi- tologijoje Vara – slëptuvë, teisuoliø susibûrimo, iðsigelbëjimo nuo didþiausiø nelaimiø vieta – kvadra- tinis gardas, aptvaras. Labai artima jam ir kvadratinë Jamos buveinë Rigvedoje [10] bei dangiðkoji Jeruzalë Apokalipsës knygoje. Tai kvadratà sieja su ratu, kuris taip pat yra apsauga, riboja uþdarà, patikimà erdvæ.

Vaizdi rato ir staèiakampio ryðio bei bendrumo iðraiðka – Rytø Mandala (kuri, kaip matysime vëliau, nëra vien tolimø kraðtø sà- voka). Mandala – apskritimo ir kvadrato derinys. Pagal senàsias kinø paþiûras dangus laikomas apvaliu, o þemë – kvadratine. Pa- prasèiausias Mandalos pavidalas yra iðorinis ratas su áraðytu á já kvadratu; á ðá kvadratà savo ruoþtu áraðytas vidinis ratas, kurá daþnai sudaro aðtuonialapis lotosas arba 8 atkarpëlës, dalijanèios ðá ratà. Kvadratas nukreiptas pagal pasaulio ðalis. Kiekvienos pusës vi- duryje bûna T pavidalo vartai. Vidinio rato centre vaizduojama ðventenybë – dievybë, jo sim- bolis ar atvaizdas. Yra ávairiø ðio pavidalo at- mainø. Pats bendriausias Man- dalos supratimas – tai visatos, “kosmoso þemëlapio” atvaizdas. Iðorinis ratas reiðkia visà visatà ir aprëþia jos ribas erdvëje, o taip pat vaizduoja visatos sàrangà laiko poþiûriu. Ðiame

69 Pav. 18 Rytø Mandalos

70 iðoriniame þiede neretai atvaizduojami 12 sàryðyje esanèiø prieþasèiø, tarpusavio priklausomybëje esanèiø kilmës grandinës grandþiø, iððaukianèiø ir uþtikrinanèiø gyvybinio srauto nenutrûks- tamumà [10]. Á iðoriná ratà áraðyto kvadrato kraðtinës vaizduoja pagrindines kryptis, visatos erdvinius atskaitos taðkus, kirstines, kuriø áëjimo á gyvenamà pasaulá taðkus bûtina ypaè dëmesingai saugoti. Á kvadratà ápieðtas aðtuonlapis ratas (janta) simbolizuoja moteriðkà pradà, gimdymo guolá, kurio viduje daþnai talpinamas vyriðko prado simbolis (vadþa). Kvieèiamasis dievaitis (dievybë, tam tikras Dievo asmuo, pasireiðkimas) ið Dangaus nusileidþia á mandalos vidurá, paþymëtà lotosu. Èia ávyksta apvaisinimas, ku- rio iðdava – sëkmë, gausa, vaisingumas ir panaðios þemiðkos gëry- bës. Dievaièio judëjimo þemyn, ið dangaus á þemæ, á mandalos vi- durá, motyvas áveda mandalos sandaron statmenà aðá (vertikalø matmená). Taèiau ði, dangiðkoji, kryptis akivaizdþiai atsiskleidþia ir pasireiðkia netgi kaip pagrindinë tik ritualo metu [10]. Mandalos principas iðplitæs þymiai labiau nei Mandala kaip tokia. Jis yra visuotinas ir kaip visatos (ar jos daliø: plg. su taip vadinamom astrologinëm mandalom) atvaizdas ir kaip priemonë pasiekti pasàmonës gelmes apeigos arba asmeninës meditacijos metu. Abi ðios mandalos paskirtys sujungtos á viena: tas, kuris medituoja arba dalyvauja atitinkamoje apeigoje kaip vadovas (dva- sininkas, ðventikas, þynys, vaidila, kunigas), áeina mandalos vidurin ir laukia dievybës, dieviðkos Dvasios, nusileisianèios ant jo. K. G. Jungas pabrëþë mandalos, kaip psichokosminës siste- mos, átakojanèios ypatingà visatos ritmà, jungiantá makro– ir mik- ro– kosmà, visuotinumà. Mandalos sàvokà ir patá jos pavidalà, nepriklausomai viena nuo kitos, atskleidë ne tik skirtingos religi- nës sistemos, bet ir kûrybingi þmonës (dailininkai, ðokëjai, architek- tai ir t. t.) [10]. Mandalos suvokimas, vidinis jos esmës iðgyveni- mas padeda vieningu ritmu sustyguoti þmogø ir visatà, uþèiuopti, suvokti, sugauti ir perkeisti visatos jëgà (kosminæ ener-gijà), ásileisti savin Aukðtybiø matmená. Pagal Rytø paþiûras regimas pasaulis – apgaulë (iliuzija, Maja). Mandala, kaip ðio pasaulio atvaizdas, modelis – mono dalis arba þemiðkoji mano dalia (kadangi, kol esu èia, kûne, tasai “monas” ir yra mano gyvenimas, mano aplinka, mano namai). Mandala – tai savo pasaulëþiûros teigimas ávaizdiniø pagalba

71 ir gyvenimas pagal ðià pasaulëþiûrà. Pavyzdþiui, lietuviai savo man- dalà braiþo, ðokdami rateliu arba sustodami “kvadrato kampuo- se” sutartinæ giedant, “ðulinukà” ausdami ar ugniakurà ádegdami trobos vidury. O tobuliausia mandala – tai lietuviðka sodyba. Jà dabar ir aptarsime.

Kvadratas, keturiø ðventø namo kampø pavidalas – paprasèiau- sias pasaulio sàrangos atvaizdavimas. Atviras keturkampis turëtø simbolizuoti namà, bûstà, medþiaginá pasaulá, o uþdaras keturkampis – menamà anapusiná (transcendentiná) pasaulá . Uþdaras pavidalas – iðbaigtas bûvis, galutinë kûrybos iðdava, o atvirø linijø pavidalai vaizduoja tapsmà, þengimà tobulesnën bû- tin [17]. Dievas sutvërë þmogø pagal savo atvaizdà. Aukðèiausiojo Dvasios atspindys þemiðkame lygmenyje, Jo Meilës virsmo ið Ten á èia iðdava yra asmens esmingasis Að, jo dvasia – siela. Jei jà áma- noma kur iðvysti, tai tik akyse, tik veide, kuris yra Vidaus veidro- dis. Todël Dievas atsispindi veide (diev → veid) [13]. Jei tikrai taip, tai Aukðtëjo “aplinka”, angelø lygmuo, Dausos ar Rojus, pervirtæs Þemës – Dangaus ribà, turëtø veidrodiðkai atsispindëti þemiðkoje þmogaus aplinkoje. Ir tai turëtø bûti atsekama paèiose seniausio- se kalbose. Paþiûrëkime, kaip mûsø protëviai ávardino savo apgyventà aplinkà. Namas – dieviðkos minties atspindys (m–n – n–m), Aukðèiau- siojo máslës minklë (prisiminkime kalëdines giesmes, kur máslës ir minklës bûdu vaizduojama Pasaulio kûrimo pradþia), Jo menas, Jo þaidimas, Jo Esmës slëpynës, prisidengimas þemiðkumu. Pa- saulis, kaip menama tikrovë, skvarmø þaismëje paslëpusi dieviðkà tikrovæ, apgaulë – monas. Plg. su latviø maja (namas) ir rytø kraðtø pasaulëþiûrine sàvoka maja (pasaulis kaip visuotinë iliuzija, vaizduotës vaisius). Sodyba – aukðtybiø Rojaus sodo – dausø atspindys (d–s – s–d). Troba – Dievo bertas burtas (b–r–t – t–r–b). Bûstas, butas – bûties ir buities vyksmo vieta. Ið kitos pusës – tai stuba – þmogaus gyvenimo stuburas, jo vëliavos stiebas, stabas, siejantis já su Aukðtybëmis (s–t–b – b–s–t).

72 Kaip matome, visiems pavadinimams galima taikyti “veidrodi- nio atspindþio dësná”. Tad jau vien kalba rodo, koks ypatingai svar- bus, visiðkai ne buitinis dalykas yra mano namai.

Namai – tai ne vienas pastatas, tai visa þmogaus aplinka, visa já supanti ásavinta, ið dumpio, chaoso iðplëðta, sava erdvë. Tai so- dyba, sodas, laukai, net kaimynai – kaimas, sodþius. Nenamai pra- sideda ten, kur giria, upë, marios, kalnai – kur neásavinta, nepaþinta, laukinë gamta, kur nebeveikia sodþiaus dësniø apsauga. O namø aðis, stuburas, vieta, kurioje mano namai jungiasi su Die- vo namais, kur þmogaus gyvenimo Medis sutampa su Pasaulio Medþiu – tai trobos vidurys, tai mano namø ugniakuras – dvasinis ir medþiaginis Þidinys – Aukuras. Tai pagrindinë dangiðkø ir þemiðkø galiø, nusileidþianèiø ir pakylanèiø Aðimi, sankaupos vieta (èia Mandaloje apsireiðkia dievybë). Matome, kad lietuvio vals- tieèio pasaulyje, jo ásavintoje aplinkoje yra visi Mandalos bruoþai. Tai Visatos (plaèiàja prasme) ir þmogaus namø (siauresne pras- me) atvaizdas (modelis).

Pav. 19 Þvejø namas

73 Kitu poþiûriu, namas yra baltiðka piramidë. Jo statybos sàranga aiðkiai piramidiðka. Tai kas tada yra krikðtasuolë, kur trobos kampà ðventina kryþius ar ðventi paveikslai, o virð stalo (namø altoriaus) kabo ðiaudeliø sodas – Pasaulio Medþio bei Rojaus Sodo atspindys, be to turintis ir Visatos jëgø paskirstymo, apsaugos, blogio “nuvaiky- mo” galià. Turbût ið èia – ir ðios vietos suolo ypatingumas: èia saugiausias paðarvotas velionis, èia krikðto laukia naujagimis, èia sàla á naujà gyvenimà pervedama nuotaka. Èia susikaupiama mal- dai ir kasdieniniø bei ðventiniø apeigø metu atveriamos ðirdys, iðtie- siami stuburai Aðimi nusileisianèiai dievybei, leidþiama namus uþlieti Ðventajai Dvasiai. Plg. leisti kà þemyn ir leisti – sutikti, pri- imti, pritarti. Kad mano sielà (s–l – l–s) paliestø tai, kas ið Ten nuleista, að turiu laisva valia Tai priimti – leisti. Taigi minëtasis suolas – saugiausia sielos sala, ið èia kyla siûlas á Saulæ, èionai liejasi aukðtybiø sula. Ið pirmo þvilgsnio atrodo keista, kodël ðvenèiausia trobos vieta yra ne jos viduryje – pagrindinëje Visatos jëgø sankaupos vietoje, o seklyèios, svetainës kampe (senas ðios patalpos pavadinimas – menë; tai þodþio namas veidrodinis atspindys – ryðio su dieviðku- mu vieta). Tad kur, vis dëlto, toji vieta kur “atsiveria dangûs” – þidinys ar krikðtasuolë? Mûsø senoji troba nëra tasyklinga ketur- kampë lygiaðonë piramidë, ir joje jëgø srautai gali nukrypti priklau- somai nuo stogo ðlaitø ir sienø santykio. Be to, kuomet norime semtis jëgø, ieðkoti poilsio, ramybës, einame prie medþio, o ne kasamës po jo kamienu; suklumpame ir palaimà priimame prieð kryþiø, o ne po jo kotu, ðildomës ðalia þidinio, o ne jo viduje. Taigi svarbiausia Namø vieta yra ðalia Aðies, ten kur prieð krikðtasuolæ kabo Sodas. Bûti paèioje Aðyje esame per silpni... Tas milþiniðkas galias atlaikyti, aukuro ugnyje nesudegti ar nuo kryþiaus nuþengti gali tik paðvæstasis, Dievo Sûnus, gal dar kuni- gas (prisiminkime metraðèiø pasakojimus apie draudimus þiûrëti, liesti kunigà (vaidilà, þyná) susitikimo su Dievu metu ir dar kelias dienas po to, – nuo galingø já supanèiø (jame susikryþiavusiø) jëgø eilinis þmogus tiesiog mirtø). Galø gale, senos lietuviðkos trobos stogas trimis piramidiðko- mis plokðtumomis á vienà taðkà sueina dviejuose namo galuose, o

74 ne jo viduryje. Ðis sankritos taðkas yra bûtent virð “sodo” prika- binimo vietos, greta krikðtasuolës. Ðiuo poþiûriu ðiaudeliø sodas galbût veikia tarsi antena, lyg pagrindiniu kanalu siunèiamø visa- tos bangø keitiklis ir perdavëjas (plg. suolas – virsmø vieta). Herodotas yra teigæs, kad piramidëje esàs Sarkofagas (ar net keli) – apgaulë, akiø dûmimas. Mat po piramide esàs eþeras, jame – sala, o saloje – tikrasis sarkofagas. O mûsø baltiðko namo menës suolas yra bûtent po stogo piramide (ne joje). Ið tiesø, þemiðki ávykiai, kad ir kokie svarbûs bûtø, vyksta po Dievo stogu , medþiaginëje erdvëje . Atsidurti tame stoge (piramidës viduje) galësime tik palikæ (ar perkeitæ) kûnà. Gal ir Egipte pagrindinës ðventenybës, svarbiausio galiø taðko reikia ieðkoti po piramidëmis, o ne jose.

Namas – tai Kryþius, ant kurio þmogus aukoja savo þemiðkà buvimà, darbu ir malda bandydamas pateisinti savo atëjimà á ðià Erdvæ ir ðá Laikà. Dar vienas namo lygmuo – jis pats kaip Pasaulio Medþio simbolis. Troboje matome visus tris Medþio lygmenis: ðak- nis – poþemá, rûsá; kamienà – sienø ribojamas patalpas; lapus, vir- ðûnæ – pastogæ. Pagal ðá paskirstymà taip pat matome, kad pastogë – ne þmoniø, o Dievo vieta. Mums gyventi skirtas antþemis, medþiaginis pasaulis . Na o poþemá (sunkiai suvaldomas, daþnai pavojingas ir nesuprantamas þemës gelmiø jëgas ) palikime paslaptyje, tegu bus tai draudimo erdvë, atribojanti snaudþianèius pavojus. Tegu ten ilsisi ramybëje “faraonas”. Neþadinkim.

Þmogaus namai – tai ir gyvenamas namas, ir kiemas, rûtø darþelis ir kryþius prieð trobà, ûkiniai pastatai, iðdëstyti kvadratu, ðulinys ir pirtis, kûdra ir vaismedþiai, darþas ir sodybà ribojà medþiai, ir ûkio laukai, palaukës akmenys ir pamiðkës þemuogynai. Þmogaus namai ir jo kaimynø namai – kaimas sudaro tëviðkæ, tà mûsø Pasaulá, paþástamà ir saugø, ið to kas svetima iðplëðtà ir kûryba bei darbu paðventintà. Ádomu, kad lietuviø kalboje sudëtinga rasti tinkamà þodá chaosui nusakyti, iðversti. Matyt, mûsø protëviø na- mus supæ girios, upës, eþerai, pelkës jiems nekëlë baimës ar prieðið-

75 Pav. 20 Baltø Mandala

Sodþius Namas Þidinys ir “sodas”

Sodas Sodyba

76 kumo. Jie juto, kad Visa – ir namai ir nenamai – yra Viena; kad tai, kas ne mano, dar nëra blogai. Todël lietuviðkos mandalos iðorinë riba – graþi. Tai arba Dangaus danga, vaivorykðtës lankas, ið uþ kurios á þmogaus gyvenimà ateis dieviðkumas. Arba medþiai, se- noji laukinë protëvynës giria, kurioje, vis dëlto, – ir grybai, ir uo- gos, ir vaistai, ir malkos, ir medus, ir ðventieji nelieèiami àþuolynai. Net mûsø kalba teigia, kad giria – tai gëris ir gyrius. Iðvis – labai sunku atrasti, kas gi senovës baltui buvo blogis?

Lietuviðkà mandalà labai graþiai galima “nubraiþyti” mûsø kalbos þodþiais: ið esmës tai sodas, kuris yra dausø (s–d – d–s) atspindys. O visi “ratai” atrodytø taip: sodþius (kaimas); sodas (sodinami, auginami medþiai, krûmai, darþai, javai – dirbama þemë); sodyba (kiemas, ûkiniai pastatai, ðulinys ir pan.); namas (mandalos vidurys, vieta, kur að sëdþiu, kur mane lanko dieviðka- sis mokytojas ir teisëjas – sûdþia); ir sodas (ðiaudinis, esàs tarp krikðtasuolës ir þidinio).

Pamatæ, kaip vaizdþiai senasis namas jungia Dangø ir

Þemæ, jau vien tuo sudvasindamas materijà, kaip jis vienu metu yra ir Visatos Medis, ir atpirkimo Kryþius, ir Mandala, ir pira- midë, pereisime prie jo viduje esanèio maþojo Medþio.

Lietuviðkas ðiaudeliø sodas – vienas ádomiausiø, su senosio- mis dainomis ir juostomis ðimtaraðtëmis gretintinas, senosios bal- tø kultûros reiðkiniø. Dabar jis daþniausiai vadinamas “vestuviniu sodu” ir gaminamas tëra puoðybai ar vien iðorinei santuokos apeigai. Lygiai kaip ir juosta – ðiandien tai tëra graþi spalvø pynë, pa- puoðalas, vaizdi seniena. Protëviø laiðkø juostø raðtu nebepers- kaitome. O juk sodas seniau ne gamintas, já augindavo – rankomis ir ðirdimi. Vestuvinis yra tik vienas ið daugelio jo lygmenø. Sodas daþniausiai augintas ið ávairiø javø ðiaudeliø, suveriant juos ant siûlø. Siûlai turá bûti natûralaus pluoðto, geriausiai – linas, kad neiðkraipyti galiø lauko, jëgø srautø. Senos sodø augintojos sako, kad vërimo siûlas turás bûti netgi be mazgø. Taèiau kaip tai atlikti, jau nebeþino. Gal panaðià prasmæ – nemegsti mazgo – turëjo ir

77 senovinis ðiaudeliø varstymas ant aðutø, suklijuotø vaðku. Sodø bûta ávairiø – ið medþio vyteliø, nendriø, rûtø stiebø, kiaulës ðeriø gamintø, kûgio, rutulio, kubo, statinaitës pavidalo, ar net vietoj sujungtø ðiaudeliø kabinta eglaitës arba kadagio virðûnë [20]:

Taèiau daþniausias ir geriausiai “sodo” – kaip Pasaulio Medþio, Visatos Aðies, Mandalos centro, Rojaus sodo atspindþio – esmæ atskleidþia dviejø piramidþiø pavidalo ðiaudeliø sodas. Apibend- rintas jo vaizdas yra toks:

Apþvelkime keletà ðios skvarmos lygmenø.

I. – dangus + þemë;

II. – Paparèio þiedas (visaþinystës þenklas), Visata, treèioji akis;

III. – namas–Medis: 1) poþemis, rûsys – – ðaknys – praei- tis, pasàmonë, paklydæ vëlës, demonai; 2) antþemis, gyvenamas plotas – – liemuo – dabartis, sàmonë, þmogus; 3) stogas, pas- togë – – virðûnë – ateitis, antmonë, dvasios, angelai.

78 Aukðtutinis trejetainiðkumas apreiðkia ketvirtainiðkumà . Pastarasis þenklina dangiðkàjá Þmogø, belytá Adomà (Þmuo), su- vokiamà kaip nepasireiðkusi Gamta. Ðis vël tampa septynetainið- kumu, iðreikðdamas ið savæs tris papildomus pradmenis: þemàjà þemiðkàjà arba apreikðtà fizinæ gamtà, materijà ir mûsø Þemæ – dieviðkojo Þmogaus nuotakà, þmonà (plg. þmuo + þemë).

Ðie trys pavidalai sudaro pilnumà – apibendrintà medþio sim- bolá, Visumà vienybëje arba Visatà [24].

– piramidë “surenkanti” aukðtybiø galias;

– piramidë, “siunèianti” aplinkai, prie stalo, krikðtasuoly sëdintiems.

Visi ðie prasmiø sluoksniai turi bendrà esmæ – tai Dievo sutver- tos Visatos apibendrinimas þemiðkomis priemonëmis. Dël to pa- kankamai geri ir kitø, anksèiau atvaizduotø pavidalø sodai – ir kûgis, ir rutulys, ir kubas, ir medis gali bûti apibendrinta visuoti- numo iðraiðka. Taèiau kvadratas tarp trikampiø, rombas ir ypaè dvi keturkampës piramidës ðiuos be galo sudëtingus dalykus sim- bolizuoja vaizdþiausiai. Be to, ne visi pavidalai turi “piramidiðkà” galià kaupti ir teikti Visatos jëgas. Auginant senàjá ðiaudeliø sodà, piramidiðka jo skvarma daþniausiai bûdavo visa uþpildoma maþesniais to paties pavidalo nareliais. Visas sodas atrodydavo tarsi didelis rombiðkas korys (prisiminkime ðiaudeliø jungimà vaðku). Iðvis, bitës (plg. su þodþiais bûtis, bûti, bûstas, buitis) ir visa, kas su jomis susijæ, baltø kultûroje yra ypatinga. Tai atskira tema. Mums svarbu tai, kad bièiø korys – tobulas kûrinys, kiekviena savo akele teigiantis aptartø pavidalø ypatingumà. Ðtai kaip atrodo viena piramidiðka sodo sienelë ið ðono:

79 Matome, kaip po ðeðis jungdamiesi lygiaðoniai trikampiai su- daro korio akeles (piramidëje susidaro erdvinis korys). Tà pat gausime, sujungæ sukryþiuotø þemës bei dangaus tri- kampiø (Dovydo þvaigþdës) kampus: .

Maþiausias ir esminis informacijos vienetas, visos ðiuolaikinës skaièiavimo sistemos pagrindas yra bit’as. Graikijoje Efeso ir Eleusino ðventikës buvo vadinamos bitëmis. Viduramþiø krikðèioniø mene avilys simbolizavo Marijà, kurioje slypi “visa saldybë”, t. y. Kristus. Senovës Egipte vabzdys bitë buvo siejama su saule, laiky- ta sielos simboliu ir vadinta “lietuviðkai” – bit, o tai þymás hiero- glifas yra bendras bitei ir faraonui. Taigi faraonas (beje, ant jo kepurës rangosi þaltys – tas pats iðsiverþimo pro Bramos angà simbolis), kuris pagal senovës Egipto paþiûras – ne þmogus, o Dievo ásikûnijimas, yra bitë. Lietuviðkai sakytume – tobula bûtis. Ði dievybë bûna (ðiame ir pomirtiniame gyvenime) koryje (lietu- viðkai) arba piramidëje (egiptietiðkai). O ir visas medþiaginis pa- saulis – korys: ðeðiakampiais iðsidësto plunksniniai debesys ir galak- tikos, senieji valstieèiø vienkiemiai ir kristalëliai baltoje snaigëje. O lietuviðkas ðiaudeliø sodas – Dievo buvimo þenklas ir mûsø pro- tëviø visaþinystës pavyzdys – kartu yra ir piramidë, ir korys. Marð- kose “suvystyta” mumija taip pat akivaizdþiai siejasi su vabzdþio

80 lëliuke, kuri savimi teigia, jog ateityje ið jos bûtinai iðsiris bitë – prisikels faraonas – dievybë. O jei á aptariamàjá, toká ið pirmo þvilgsnio paprastà ðiaudinukà þiûrësime kaip á Pasaulio Medá, tai nebebus keista, kodël medis ir medus Lietuvoje skamba beveik taip pat. Juk per Gyvybës Medá (kurio þenklas ðiame lygmenyje vël yra ðiaudeliø sodas – piramidë, korys) dievybë – tobula bûtis – bitë lieja mums savo malones, midø, atneða medø. Medø per medá, ið dausø á sodà. Ir nieko èia keisto. Juk Rojaus Sodas ir mums, ir egiptieèiams buvo bendras... Ir dar – prisiminkime, kad senovëje ir bitës, ir medus buvo girioje – t. y. uþ mûsø nubrëþtos Mandalos ribos. Tad arba lietu- viðkà Mandalà pernelyg “sumaþinom”, arba anapus mûsø “su- tvarkyto” pasaulio – irgi gëris (giria), o ne chaosas...

Dabar prisiminkime trikampá. Teigëme, kad dieviðka Trejybë (1=3), pereidama á veiklos, kûrybos lygmená, “ásiþemina”, tampa 1+3. Matematiðkai tai reikðtø, kad trejete slypi ketver- tas, arba – kiekviename lygiakraðèiame trikampyje yra keturi lygiakraðèiai trikampiai.

Tai simbolizuoja dieviðkumà kûrybiniame vyksme, neapi- brëþiamos Dvasios bendrumà su sutvertuoju medþiagiðkumu. O juk ðis trikampis – tai vël “sodo” sienelës dalis. Kiekvienà maþesná trikampá galime vël dalinti á keturis ir taip tæsti pasaulio tvërimo

darbà – augintá sodà: ir t. t.

Gauname pirminio ketverto begaliná dauginimàsi – medþiaginio pasaulio augimà ir kartu iðliekantá ryðá su dieviðku 3. Jei taip tobulai dera Þemës ir Dangaus trikampëliai, kartu sudarydami darnià visumà, tai ir þmoguje ámanoma suderinti kûnà ir sielà, neprieðpastatant jø, neneigiant ir neatmetant kurio vieno, o jungiant ir bûtent tuo vykdant Aukðèiausiojo Mintá, menant Jo

81 Máslæ. Uþtat sodas – ðiaudeliø vërinys virð stalo, obelys, susodin- tos aplink trobà, visa þmogaus ásavinta erdvë – sodyba, sodþius – yra materijos, daikto sudvasinimo pavyzdys, dieviðkumo áliejimas á þemæ þmogaus, kuris savo ruoþtu yra laikino kûno ir nemarios sielos jungtis, pastangomis.

Vienas ðiaudeliø sodo lygmenø ið tiesø yra vestuviø simbolis. Tiksliau – ne vestuviø, nes veda vyras (mergina – teka), bet su- tuoktuviø, kadangi sodas rodo bûtent vyriðko ir moteriðko pradø ( ir ) jungtá, susiliejimà. Platesne prasme já galima suvokti kaip Þemës ir Dangaus santuokos ávaizdá. Tarp jø esàs kvadratas – þmogaus simbolis – juos riðanti grandis, bendra abiems pira- midëms. Tai jungtis tarp dangaus ir þemës, o kartu – jø abiejø bendras kûdikis, abiejø dalis. Kadangi vyro ir moters sàjunga, sie- kiant pervesti á pasaulá naujà gyvybæ, yra vienas svarbiausiø þmogaus gyvenimo ávykiø, tai jis turi vykti sode (juo paðventintoje erdvëje) – prie Gyvybës Medþio. O kûniðkosios sueities metu pati pora tampa Visatos Aðimi, Tiltu, kuriuo Dievo siunèiama naujo þmogaus siela pervedama á þemiðkàjá pasaulá – motinos ásèiose paþadintà kûdiká [21]. Ðiuo poþiûriu sodas simbolizuoja þmogaus gyvenimo Rato vidurá, metø rato virðûnæ – skaidrià Rasos ðventæ, vasarovidþio nakties paparèio Þiedà, – kai þmogus ir þmona kartu (þmuo) tampa tuo lotoso þiedu Mandalos viduryje, kurin nusileidþia Dievo kibirkðtis – nauja Siela. Dël to sodas – ar tai bûtø su meile sodintos ir augintos obelys, kriauðës, slyvos bei serbentai, ar ant ðirdies ðerdies vertas trapus javø ðiaudo mezginys, ar dviejø jaunø þmoniø atliekamas virsmas á naujà gyvenimà, savo pasaulio kûrimo pradþia, – yra Rojaus sodo veidrodinis atspindys þemëje: dausos – sodas. Sodas – erdvë, kurià privalome ágyventi ir sergëti (plg. Pr 2,16). Dangiðkà Sodà praradome, taèiau uþ þemiðkàjá esame at- sakingi. Jei sugebësime bûti skaidrûs laidininkai dieviðkai ðviesai, gal kada vël pajëgsime perþengti veidrodinæ dausø ribà...

82 Pav. 21 Ðiaudeliø sodas su saule ir paukðèiu

83 PABAIGA, kuri susisuka þiedu ir ásikanda pradiná taðkà

Palietëm, net pasukiojom ir lyg kaladëles vienà ant kito statëm svarbiausius, visuotinius, visose senosiose tautose þinotus simbolius. Ið ðiø pagrindiniø “kaladëliø” jau galima sumeistrauti sudëtingiausià þenklà, uþraðyti þinià. Pamatëme, kad norint suprasti (su protu) tenka suprastinti – dalinti visumà dalimis, smulkinti. Taip darëme ir su simboliais – karpëme visumà gabaliukais. Ir gavome daug þenkliukø – atvaiz- davimo plokðtumoje galimybëmis bei þmogaus suvokimu apribotø Tiesos lopinëliø. Jau vien todël visi simboliø aiðkinimai yra riboti. O norint áminti Pasaulá, ásisàmoninti Aukðèiausiojo másliø pras- mæ, Jo meno mintá, Jo þaidimus – monus, suvokti Visumà, – reikia vël pakilti Aukðtyn ir aprëpti visà sumà. Visa Tiesa yra vientisa. Atsidûræs svarbiausiame pasaulio Taðke – viduryje ðvento Rato – Baþnyèioje, Romuvoje ar savo vidinëje Pilyje – gali ásileisti savin Aukðtybiø matmená, turi pajusti tave kertanèià Visuotinybës Aðá, privalai leistis prikalamas prie atpirkimo Kryþiaus, nukryþiuojamas ant Paþinimo Medþio. Tada stabtelës svaiginantis ir apgaulingas Svastikos sukimasis, jos apriboti erdvë ir laikas iðsiplës iki begaly- bës, ir nuolankøjá uþlies Tvërëjo Ðviesa, kurioje panirusi dëkinga siela patirs Romybæ.

To niekas nebeapraðinëja...

84 85 II skyrius

SPALVOS

Tai – Lietuva, medaus ir gintaro spalva

Roþiniais atðvaitais nuðvinta auðra, þydra gelme vilioja gied- ras dangus, þalia gyvybës galia sprogsta pavasario pumpuras, auksine ðiluma uþlieja motina saulë, margu kilimu siûruodama akina birþelio pieva, kvapà gniauþia mëlynas rudens nakties akso- mas, þaiþaruojantis þvaigþdynø akimis, ðvinu pilkuoja þiemos jûra, juoduoja kapo duobë... Spalva taip pat yra simbolis, ávaizdinys, kurio pagalba Aukðèiausiasis apreiðkia sutvertàjá Pasaulá. Spalvos prasmë aiðkesnë slavø þodyje öâåò, kurá galime sieti su ñâåò ‘ðviesa’ ir ‘pasaulis’ bei öâåòîê ‘gëlë, þiedas’. Èia ir spal- va, ir ðviesa, ir pasaulis jungiasi á darnià visumà, kurios svarbà rodo ðventumà nusakanti garsø jungtis sv(ðv). Taigi spalvoje yra ðventumo daþai. Ar bet kurioje? Ar visos spalvos vienodai “geros”?

JUODA – jokiø spalvø (svet’o=ðvieto) nebuvimas: kur ðvie- sos nëra – tamsa, o spalva – tas pats ðviesos bangos virpesys. Dël to juodoje spalvoje – atgrasiausi pavojai ir kartu neribotos gali- mybës. Visatos “juodoji skylë” – tai besotë ryklë, suèiulpianti viskà iki paskutinio ðviesos blyksnio. Taèiau kas anapus? Gal kaþkur TEN toji juoda praþûtis sprogsta skaisèia balta Pradþios liepsna? Juk tamsi naktis – tai ir praëjusios dienos mirtis, ir bûsimosios gimimas vienu metu. Juodoj nakty nyksta praeitis ir noksta ateitis. Juodumoje galime áþvelgti akivaizdþià viltá (bent jau mûsø platu- mose). Juk metø rato naktá – þiemà – ne tik niûri tamsa ir darga- na, bet ir ðvytintis, skaistus, baltas sniegas ( ðviesoje – juodas taðkas, tamsoje – baltas blyksnis). Vadinasi, juoda spalva – ne niekas, o begalybë, neribota, taèiau dar nepasireiðkusi galimybë, pirminis chaosas, mitiniai van-

86 denys, dar neapvaisintos Visatos ásèios... Beje, ir juoda, ir balta spalvos yra kitø spalvø suma, miðinys: sumaiðæ visø vaivorykðtës spalvø daþus, gausime juodà spalvà (tai – materijos lygmuo); o nukreipæ visø vaivorykðtës spalvø ðviesos spindulius á vienà taðkà, gausime baltà spalvà (tai – dvasios lyg- muo). Taigi vël, kaip ir kalbëdami apie þenklus – pavidalus, prade- dame nuo Nieko (Visko) – Juodumos, kurià Vieðpats “apvaisina” – taria Þodá, áþiebia ðviesà, blyksteli balta ugnimi tamsoje (arba, kalbant geometriniø simboliø kalba, – deda Taðkà).

RAUDONA – tai plintantis Visatos kamuolys, rutulys, ridinys, ratas. Raudona – karðèio, plitimo, judesio, aistrø, viso- kiausiø galiø ir galimybiø spalva. O mûsø pasaulio lygmeny – paèios þemës gyvybæ plukdanti spalva; tai – kraujas, galingos raudonos upës, maitinanèios þemës gyventojus. Raudona – tai pats Visatos radimasis ir riedantis visuotinis Rëdos ratas; raudonas áþiebtos ugnies ridinys. Beje, ruda – tai ta pati raudona, tik jau gæstanti, – palyginkim gesti (ðviesai, ugniai ir pan.) bei gesti (sugesti, tapti blogesniu), – mirðtanti, vëstanti. Sukreðëjæs kraujas.

Taðkas arba visuotinis Rutulys “skyla” á Dangø ir Þemæ, vir- ðø – apaèià ir t .t. (tai taip pat aptarëme, nagrinëdami pavidalus plokðtumoje ir erdvëje). Mûsø aukðtybiø spalva bus MËLYNA. Ne tik todël, kad paþvelgæ aukðtyn matome mëlynà dangø. Mëlis – tai meilë, po- reikis duoti ir kurti, tai Rojaus molis, ið kurio lipdoma tobula bû- tybë (aukðtos kilmës þmoniø ir kraujas “mëlynas”). Nors tai dangaus spalva, turinti bûti lyg ir “aukðtesnë”, tobu- lesnë, taèiau ji yra nepilna. Mëlynas – tai mënulis, kuris pats neðvieèia, o tik viena puse atspindi saulës (pilnumos) ðviesà. Mo- lis netapo þmogumi (Adomu), kol nebuvo ápûsta siela (mëlynæ nuðvietë saulë). Taigi virðutinis mëlynas ratlankis, trikampis ar pan. (dausos, rojus), apðviestas geltonos saulës (dieviðkos dvasios, sielos), at- sispindi Dangaus – Þemës veidrodyje, virsmo plokðtumoje ar pan.; ir tasai þalias atspindys yra Þemë.

87 Tad þemë, toji, kuri þemai, t. y. apatinioji sutvertojo Rutulio pusë (Rëdos rato apaèioje – þiema) yra ÞALIA. Kas toji mûsø þemë? Þemë (lot. humus, hebr. adamâ) ir þmuo (lot. homo, hebr. adam) – esmiðkai tas pats, neatskiriama rojaus vienybë. Nedarna, blaðkymasis ávyksta, kai þmuo skyla, kai praran- damas þmogaus ir þmonos vieningumas (puolimas) ir dvi þmens pusës (lytys) skausmingai ieðko viena kitos arba kaunasi. Èia prisiminkime ir þemës deivæ Þemynà, kuri yra tarsi mote- riðkoji (þemës ir þmonijos) pusë – þmona (þ–m–n). Tai lyg þmoniø kûnø gimdytoja, giminës (þ virsta g) pradþia. Þodis þmonës taipogi kilæs ið þmonos, o ne ið þmogaus. Þemëje spalvø daug. Pirmiausiai – jau minëta raudona. Tai pirmapradës (dar nepadalinto riedulio) galios, kraujo karðtis, gel- miø lava (apatinioji èakra). Ðis raudonis artimas poþemiø juodu- mai. Raudonoji spalva neturëtø þemei bûti tokia svarbi (deja, ðiuo laikotarpiu ji daþnai tampa vyraujanèia). Þemëje daug ir mëlynos spalvos. Tai – vandenys. Upiø, eþerø, jûrø – mariø gelmë mus tampriai riða su dangumi (plg.: nerti gylin – á vandená ir nirti á nirvanà). Prisiminkime pirmapradá vande- nynà, ið kurio á krantà atëjo gyvybë. Taèiau vandens mëlis daþniausiai yra þalsvas. O þalia – tai mëlynos ir geltonos miðinys.

GELTONA – saulës spalva. O saulë – tai ðviesa ið virðaus, dangiðka sula, lemties siûlas, ádvasinanèios seilës (plg. su mitais apie þmonijos kilmæ ið dieviðko spjûvio, aklojo gydymà patepimu ðventojo seilëmis ir pan.). Tad ið esmës tai siela, kurià ápûtus á Rojaus molá, randasi þmuo – þemë (geltonà áliejæ á mëlynà gauname þalià). Þemiðkame lygmeny tai bûtø saulës ðviesa ir ðiluma, vande- nynø gelmëse ákûrusi “gyvybës lauþà” (ugnis + vanduo = gyvybë; geltona + mëlyna = þalia). Geltona – tai medaus ir gintaro spalva. Prisiminæ ryðius me- dus – medis – bitës bei gintaras – gintis – þinoti (g~þ), suvoksime, kokia svarbi ði spalva mûsø tautai. Teigiama, kad ðventøjø aura auksinë (lot. aurum ‘auksas’). Ádomiausia, kad geltona, kuri tarytum “aukðèiau” uþ Dan-

88 gaus mëlynàjà, kalbiðkai (kaip ir regimos ðviesos spektre) yra akivaizdþiai artimesnë þemës þalumai: geltona – æ¸ëòàÿ (rus.; vël g~þ) çåë¸íàÿ (rus.) – þalia.

Tad vël gráþome prie þalios þemës spalvos. Tai ir þolë, ir àþuolas, ir þaltys. Kalboje suskamba þalios þemës spalvos ir taip mûsø kraðte gerbto þalèio ryðys. Þaltys – tai nenuodinga gyvatë. O gyvatë ir kalboje, ir mitologijoje simbolizuoja gyvybæ (gyvatà). Daugelio tautø mituose gyvatë, atstovaujanti vyriðkà pradà arba dievybæ, apvaisi- na þemës moterá (mûsuose – þaltys Þilvinas). Jau aptarëme, kad juostø ir audiniø raðtø “þalèiukai” audþiami “S” pavidalu. Tai sie- los raidë, vël primenanti þalios þemës ir geltonos saulës ryðá. Sim- bolis “S” (þalias þaltys, þemës gyvybë – gyvatë) – taip pat ir jin/jan þenklo pagrindas. O ðis pavidalas vël rodo visø ámanomø prieðprieðø (bei spalvø) sàveikà ir dermæ: vyriðkas ir moteriðkas pradai, Þilvinas – Eglë (beje, – visad þalias medis), dangus ir þemë (geltona – mëlyna – þalia), ðviesa ir tamsa (juoda – balta) ir pan. Tad kas tas þaltys – gyvatë, kodël Biblijoje jis – blogio sim- bolis? Gráþkime prie þemës, þmogaus ir þmonos. Sakëme, kad þmuo – neatskiriama rojinë Jø vienybë. Jame – juose pabudæs þaltys – gyvatë – gyvybinë galia (kundala) iðsivynioja, pakyla, suteikdama galimybes paþinti Gyvybæ, Gërá ir Blogá ar tapti “kaip dievai”. Slavø çìåé, çìåÿ (þaltys, slibinas, gyvatë) beveik tapatus slavø senþodþiui çìàé, prûsø smoi ir lietuviø þmuo, reiðkiantiems þmogø. Tad gy- vatë (çìåÿ) – þmens dalis, jo protas (“gudrus kaip þaltys”...) ir gyvybinë galia, kurià paleidus ir nemokant suvaldyti, patenkama gyvatës (energijø, jëgos garbinimo, puikybës) vergijon, vyksta Puolimas, valdþià ágyja nuodëmë. “Gyvatë” pradeda kandþiotis – jaukus þaltys tampa nuodinga angimi, suyra rojaus darna. ...Bet mûsø protëviai þalèio nebijojo, já gerbë ir mylëjo, – vadinasi, savo gyvybines galias valdyti mokëjo, su þaliàja gamta taikoje gyveno. Èia ryðkus atitikmuo ir su lietuviðku velniu, kuris baltø kraðtuose visai nebuvo metafizinio blogio ásikûnijimas (kaip pvz. krikðèionybëje ðëtonas), o daþniausiai tik paðaipos vertas ir

89 lengvai nugalimas þioplys ar net þmogaus sumanumu ákinkytas pagalbininkas. Dësninga, kad kiekviena minëtøjø þemës spalvø – þodþiø – sàvokø turi ir “tamsiàjà” pusæ: galingas þalias þaltys gali tapti þalinga (g~þ, galia~þala) nuodinga gyvate; mëlyna meilë virsti melu; o raudonas kraujas imti trupëti rûdimis; tada geltonais kaulais su- barðka giltinë.

Þaliàjà gyvybës spalvà jau ðiek tiek apðvietëme. Taèiau perei- nant prie tobuliausios visø spalvø Spalvos dar kartà þvilgtelëkime á þemiðkà þalumà. Kà reiðkia þodis þilas? Tai iðmintis, patirtis, garbingumas, dorumas. Neginèytina, kad yra kalbama apie baltà spalvà. Kam gi tai paèiai spalvai reikalingas dar vienas þodis? Gal tuomi mums rodoma, kad þalioje þemëje labai daug balto – þilo dieviðkumo? Gal lietuviðkas kalbinis jin/jan (virðaus – apaèios vienybë) bûtø þodþiai – spalvos : èakra*

Dievas ÞILA balta I ÞELTA geltona E siela (æ¸ëòàÿ ‘geltona’ – rus.; zelta ‘auksas’ – latv.)

ÞALIA þalia A þemë

ÞALA raudonai rUda U poþemis

* Èakros – Rytø pasaulëþiûroje þmogaus galiø sankaupos sûkuriai, ratai (energiniai centrai). Kiekvienos jø virpesys atitinka tam tikro garso (len- telëje – já þyminèios raidës) virpesá. Èakros iðsidëstæ bûtent tokia tvarka: virðutinioji atitinka garsà I, þemiausioji – U. Tokiø kalbiniø sutapimø yra daug: pvz. kulti (kryptis – stipriai þemyn), kalti (silpniau þemyn), kelti (su iðorine pagalba – aukðtyn), kilti (asmeniðkai, be pagalbos – aukðtyn); arba suvokimo, regos iðsiplëtimo atveju: þiûrëti, matyti, regëti, vydëti.

90 Dabar turbût nesunkiai atpaþástamos ir mûsø vëliø Vëliavos spalvos (visai ne atsitiktinës):

raktinis lygmuo þodis*

GELTONA (atspalvis dvasios skaista dvasia – siela medaus, gintaro)

ÞALIA (atspalvis þolës) mentalo protas, iðmintis ir jausmø skaistra meilë

RAUDONA (tamsiai) aistrø–geismø aistra pojûèiai ir materijos aitra kûnas

Na, o virðuje** “áraðæ” BALTÀ Vytá gausime mûsø tautos þenklø pilnybæ.

Matome, kad þalià þemës ir þmonijos spalvà atitinka mentalo ir jausminis paties þmogaus lygmuo. O tai tarsi mûsø (o ir visos þemës) vëlë, astralas, informacinis laukas ar aura. Tai vëlgi rodo, kaip tampriai visa tikrovë susieta su mûsø paèiø vaizduote, minti- mis, pojûèiais. Ið èia ir Rytø menamoji tikrovë – maja arba, kaip sakëme aptardami mëlynà spalvà, þemë ir þmogus – tai þalias dausø atspindys (aptariant mandalà tai buvo dausos~sodas; d–s ~ s–d).

* Matome, kaip “leidþiantis þemyn” maþëja ðventø saulës ir sielos raidþiø “S” ir daugëja raudonø, karðtø ir net kruvinø, urzgianèiø materijos “R”. ** Aptartoje lentelëje “virð” geltonos spalvos (skaista) galëtø bûti raktinis þodis aista, o toliau kylant “aukðtyn” – aisa bei esa... Tø nebesuvokiamø erdviø atspindys (medþiaginis, tautosakinis ir kalbinis simbolis) þemëje – tyras ryto gaivos laðas – rasa (= dangiðkoji beformë esa + áþeminanti r).

91 Paminëjæ vis aiðkios vietos nerandanèià mëlynàjà spalvà, gali- me vël jà “iðskirti” ið þalios ir mëlynajai skirti minèiø lygmená (plg. mëlynas – mënulis – mënuo – manas – menta – mentalas), o þaliajai – ðviesiuosius jausmus. Bet tai sàlyginis dalijimas – pvz. meilë – jausmas, taèiau ir dangaus mëlis. O paruduoti grasanti tamsiai raudona rodo kovas, deginantá aistrø karðtá bei kûno laikinumà, mirtingumà.

Sunkiausiai apibûdinama tobula spalvø spalva yra BALTA. Tai visø spalvø jungtis arba kiekvienos jø ðaltinis. Ði spalva – lyg visko, kà aptarëme, apibendrinimas ir tuo paèiu gráþimas ten, kur pradëjome. Baltà suvokiame tik palyginæ su juoda – ðviesai ap- sireikðti bûtina tamsa; absoliuèioje ðviesoje ðviesos blyksnio ne- pastebësi; taèiau galingas visuotinës ðviesos “smûgis” gali apakinti (iðdava – tamsa). Tad ðviesa – tamsa, balta – juoda, dvasia – medþiaga, vyras – moteris ir pan. yra bûtinos sàlygos kaitai, paþinimui, vystymuisi, tobulëjimui, kûrybai. Þodis “balta” mums beveik nieko nepasako. Matyt, tai tokia kertinë, pirminë sàvoka, kuri pati kitas aiðkina, o ne atvirkðèiai. Baltà spalvà ámanoma aiðkinti nebent ðviesos pagalba: vis dëlto balta – pati ðviesiausioji spalva. Vël prisiminkim slaviðkà spalvos ávardinimà öâåò ir sàvokà ñâåò, reiðkianèià “aukðtutinájᔠpasaulá ir ðviesà. Matom, kad ðviesiausioji (balta) spalva yra tikroji Spalva (öâåò). Balta – ðvaros ir gërio, ðviesos, ðventøjø ir þyniø, skaistos ir tobulumo spalva. Ji artima absoliutui, pradþiai, taip pat ir pa- baigai bei jø jungèiai ir dël to yra daþna gimimo, vestuviø, áðven- tinimø ir mirties apeigose. Ji buvo gedulo spalva baltø ir slavø kraðtuose, Azijoje ir kitur. Balti nuotakø, kandidaèiø á vienuoles, einanèiø pirmos komunijos iðkilmiø rûbai reiðkia skaistà ir mer- gystæ. Taigi balta spalva – akinanti, tyra, skaisti, beribë ðviesa – viena ið nedaugelio (sàlyginiø) galimybiø apibûdinti Dievà.

Prisiminkime, jog ir mes patys esame baltai. Todël vël paþvelkime á svarbiausiame mûsø Valstybës þenkle tebeðuoliuojantá baltà raitelá ant balto þirgo, iðkëlusá ðvytintá kala- vijà. Kas padës suvokti (prisiminti) jo prasmæ? Gal senas, bet vis dar skaisèiai baltas lietuvës nuotakos nuometëlis, ant kurio iðsiu-

92 vinëtà Gyvybës medá saugo visuotinës darnos sargybiniai – raite- liai su iðkeltais kalavijais. O gal Rericho paveikslas “Svetovito þirgai”, kur jau pabalnoti, þmonijai padëti pasiruoðæ balti þirgai ganosi ðventuose Lietuvos àþuolynuose? Juk Svetovitas – tai ðviesu- sis ðvytintis Vytis. Arba mitinis Sventovitas (ðventasis Vytis) – die- vø dievas, aukðèiausiasis Dievas, kurio svarbiausi reikmenys – kalavijas, ðventykla ir baltas ðventasis þirgas. Arba musulmonø Muntazaras, kuriam jau pakinkytas baltas arklys ir kuriam atvykus prasidës þemëje naujasis laikmetis. O gal biblinis Mesijas – raitelis su ugniniu kalaviju, atjosiantis ant balto þirgo, ávykdysiantis paskutiná teismà ir atbaigsiantis pasaulá? O kà regime avatare Kalki (induistø dievybës ásikûnijimas), kur Viðnu (Dievas), sëdëdamas ant balto arklio su ðvytinèiu kala- viju rankoje, naikina blogá, atstato doros ástatymø veikimà ir paruoðia pasaulá perkeitimui bei atgimimui? Èia, o ir daugybëje kitø vietø, Biblijos ir Vedø pasakojimai sutampa. Ásidëmëtina, kad raitelis ant balto þirgo (Kalki) – vienintelis dar neávykæs Viðnu ásikûnijimas, vienintelis mesijinis, ateities avataras. Galø gale – atsitiktinumo ar Apvaizdos valia mes susigràþinome nepriklausomybæ bûtent Baltojo arklio metais (pa- gal Rytø kalendoriø)? Paþvelkime dar kartà ir iðvyskime pagaliau mûsø stebuklingàjá Baltà Vytá...

Ar sugebës baltai likti balti, ar suðvytës akinanèia dieviðkos spalvos liepsna, ar pajëgs Dvasios Raitelá priimti? O gal ugninis kalavijas juos, nesugebëjusius savo uþduoties suvokti ir ávykdyti, nutrenks juodon Begalybës tuðtumon? Ir tada vël viskas prasidës ið Pradþios.

93 III skyrius

PAMATINËS VISATOS GALIOS

Keturi “drambliai”, laikantys Visatà, keturios pagrindinës stichi- jos, kûrimo elementai ir Visatos sàrangos svarbiausios dalys – tai ugnis, vanduo, oras ir þemë. Jø visuma – keturtadalis ratas ar kryþius, kurio vidury, aðyje – visa jungianti ir þadinanti tverianèioji galia, ðviesa, visatos jëga.

Þemë

Ðá simbolá (geometriðkai) jau aptarëme I-je dalyje. Taèiau kiekviena nupieðtojo rato sandarinë dalis – taip pat sim- bolis. Tad kà mums sako sàvokos – ugnis, oras, þemë, vanduo?

UGNIS – slibinas ORAS – paukðtis ÞEMË – elnias VANDUO – þuvis AÐIS medis – þmogus – Dievas

94 UGNIS

Tai tûkstantmeèius þmonijos sàmonæ þadinantis ávaizdinys; visuotinis, neiðsemiamas. Ávairiausiø pasaulio tautø mituose, ðventraðèiuose, pasakose ugnis – dieviðkumo apraiðka, aukðtesnio, skaistesnio, dvasinio pasaulio simbolis. Astrologijoje ugnies þenklas – trikampis, nukreiptas aukðtyn . Pamename, jog tai – vyriðkas dvasios, dangaus, Dievo ávaizdis. Vieðpats kalba Mozei ið deganèio krûmo; dievaitis Perkûnas siunèia blyksinèius þaibus; rieda dangumi ugninis saulës veþimas... Dievas – tai ðviesa; o ugnis ðvieèia. Dievas – tai meilë; o meilë, kaip ir ugnis, ðildo suþvarbusias ðirdis, teikia atilsá, ramybæ. Ið èia – visi nuostabieji, dieviðki ugnies ávaizdþiai: nakties tamsà suplëðanti auðros þara; saugø ratà aplink save brëþiantis lauþas gûdþioje girioje; þiburys, rodàs kryptá keliautojui; vidurþiemio pûgà nuginkluojàs namø þidinys; ðventumà þadinantys þvakë ir smilka- las. Ir beribës meilës liepsna. Ir skaistus paparèio þiedo ðvytëji- mas. Ugnis rusena, liepsnoja, spinksi, dega, þëruoja, spindi, blykèioja, ðvyti, þaiþaruoja, tviska... Taèiau Dievas – tai ir tiesa, teisingumas. Tad ugnis ne tik ðildo bei ðvieèia, bet ir degina. Baudþianèios ugnies ávaizdþiø pasaulyje gal net daugiau. Tai pelenais visa verèiantis gaisras; gyvastá nutrenkiàs ar trobà uþdegàs þaibas; alinanti dykumos kaitra; ávairiausi þudymo árankiai – nuo raganø lauþø iki megatoniniø bombø ar lazeriø. Ir vaiko skausmas palietus karðtà lygintuvà. Ir deginanti aistros kaitra. Ir skaudi skais- tyklos liepsna, ir apgaulingos pelkës þaltvykslës. Ir galø gale – naiki- nanti beviltiðka juodoji pragaro ugnis.

Tad ugnis yra spalvota. Apie juodàjà nebekalbëkim. Tikëkime, kad jos iðvysti neteks. Pragaras regisi net ne degantis; tai sting- danti ðiurpi beribë juoda beviltiðka tuðtuma. Dieviðka ugnis – balta skaisti ðviesa. Tai ir þërinti, ðvieèianti, bet nedeginanti paparèio Þiedo, vydos ugnis. Perke ièianti ugnis – þydra. Tai þaizdras, kuriame visa lydosi, tirpsta, garuoja, mainosi. Skaistyklos valanti liepsna. Toks Ugni-

95 Pav. 22 Ugninis – spinduliuojantis – þaibuojantis saulëto ir perkûniðko Vieðpaties simbolis

96 nis (Rytuose – Agni) pasaulis. O þemëje – gal ultravioletinis bei radioaktyvusis spinduliavimas. Saugi, ðvieèianti, ðildanti, þemæ gimdymui þadinanti, apvaisi- nanti, gyvastá palaikanti yra geltona motinos Saulës ugnis. Ji paþástama, patikima, labiausiai apmàstyta, apdainuota ir apraðyta. Pradþia, pabudimas, ðviesos pergalë prieð tamsà – roþinis auð- ros brëkðmas. Alyviniai ðeðëliai, vyðninës þaros – vakaro tilties, pabaigos spal- vos. Ðalta mëlynoji dangaus ugnis – tai sidabrinë mënulio ðviesa ir nakties dangaus aksome ðvytintys tolimi þvaigþdynai. Raudona – karðèio ugnis. Viena vertus, bûtent ji yra baudþianèioji ir pikta gaisro, karo, mirties liepsna. Taèiau ðis blo- gis – ne ugnies savybë, o þmogaus tamsiosios pusës apraiðka. Kai þmogus renkasi gërá, karðtoji ugnis tampa draugu ir pagalbininku. Bûtent ji rusena ugniakuro þarijose, linksmai straksi ðventiniame lauþe, jaukiai þëruoja þidinio liepsnoj. Ði ugnis kepa ir verda – perkeièia þmogaus kûnui skirtà maistà. Ðie þodþiai rodo virtuvës, viryklos, ugniakurio ypatingumà ir svarbà. Kepama tiesiog ant ugnies; kepti – tai kaupti ugnies galias ir jø pagalba keisti vidinæ daikto (maisto) sàrangà. O þodis virti rodo virtimà, kitimà, naujø savybiø ásigijimà. Perkeitimas, virsmas (ðiuo atveju maisto) vyksta ne tik ugnies, bet ir vandens poveikyje. Jau vien tai rodo, koks sudëtingas pasikeitimas vyksta. Prisiminæ, jog virtuvës ugniakuras statytas namo vidury (sodybos Aðyje), vartuo- se Dangun, atrasime virtuvës, virimo, t. y. perkeitimo ugnimi ir vandeniu vertæ. Teisybë, ir kepant (kaupiant) vanduo turi ne men- kesnæ reikðmæ – teðla uþminkoma su vandeniu; kepamos mësos skaidulose “verda” gyvûno skysèiai.

O kas matë þalià ugná? Tai nebent paslaptimi ir pavojais spinksinti pelkynø þaltvykslë, árodanti þaliojo pasaulio monus. Þaliosios kemsynø akivarø ugnys visai greta gûdaus juodos nak- ties papartyno su jo stebuklinguoju baltu vasarovydþio nakties Þiedu. Apgaulinga, þalinga þalstvyksliø ugnis (kurios ið tiesø net- gi NËRA, ji tik rodosi) bando nukreipti þmonijos þvilgsná nuo tikrosios baltosios paparèio vydijos ðviesos (kuri taipogi YRA, deja, ne kiekvienam).

97 ORAS

Já aptariame atskirai, taèiau primename, jog tai – ugnies stichijos dalis, tegu sàlyginai ir savarankiðka (astrologijoje þymima perkirstu ugnies trikampiu ). Þemiðku poþiûriu orà galima palaikyti ugnies prieþastimi ar sàlyga – deguonis palaiko degimà. Taèiau oras – tik vieno þaismingo ugnies pasireiðkimo (plevenanèia liepsna) galimybë. Þemës gel- miø, ugnikalniø lavos, sauliø ir þvaigþdþiø ugnims bei dvasios lieps- nai oras nebûtinas. Greièiau oras – tai ugnies kuriama aplinka þemei, þmogui, gyvybei reikðtis. Jei Ugnis – dieviðka Prieþastis, ðvytintis þaibas, ádegantis Pa- saulio lauþà, spinduliuojantis Pradþios taðkas ar Aukðèiausiojo siun- èiama dvasia – siela, tai oras – ðios dvasios buvimo erdvë bei pir- masis sielos “kûnas”, apvalkalas – aura. Oras tarsi skaidrus, bespalvis, taèiau gali virpëti ávairiaspalvë- mis varsomis. Auros spalvos atskleidþia daugelá kûno, psichikos ir dvasiniø bûtybës savybiø. Oras – tai bures genantis vëjas, gaivinantis vësos dvelksmas, eþero raibuliavimo ir dûmo plevenimo prieþastis. Oras – tai gali- mybë iðskleisti sparnus, skristi. Paukðtis – dvasios ávaizdinys, bet jis pasireiðkia, savo savybes iðskleidþia tik ore. Taèiau oro galiø kovos, sûkuriai, kilimai ar slëgiai – uraganø, audrø, pasiðiauðusiø bangø, stogus plëðianèiø vëtrø, medþius rau- nanèiø viesulø, smëliu uþpustytø oaziø prieþastis. Oras geras, tyras, skaidrus, gaivus, grynas. Ir oras blogas, tvankus, slogus, grësmingas, niûrus. Kaip ir ugny, nëra èia vien ðviesios ar vien tamsios pusës. Visa mainosi, sûkuriuoja, kinta, slegia, kelia. Nematomoji oro dalis, aura, dar sudëtingesnë. Astralø, vëliø pasauliuose vyksta savas keistas mirguliuojantis gyvenimas. Þemiðkai sàmonei oras – tai dangus; pakilti á orà – tai kilti aukðtyn, á mëlynæ, link þvaigþdþiø, saulën, net Dievop. Pakilti, at- siplëðti nuo þemës, pasijusti bekûniu ar tarsi ant sparnø – visa tai jau dvasiniai oro erdviø ávaizdiniai. Ir ið tiesø, verþiantis (kylant?) Dievo link, tenka pereiti astra-

98 lo, dvasiø pasaulá. Ir atsispirti jo vilionëms. Kadangi tai vis dar apgaulingoji spalvinga majos skraistë, monai. Dar ne toji vienin- telë tikroji beribë akinanti ðviesa. Èia prisiminkime dvasios ir sielos bylà. Kà reiðkia ðios sàvo- kos, kurios daþnai maiðomos tarpusavy, o neretai painiojamos netgi su vële? Krikðèionybëje siela – dieviðkoji, esminë sutvertojo þmogaus dalis, taèiau ðventoji Dvasia – Trejybës, t. y. paties Dievo dalis. Bendrumas akivaizdus, tad kodël þodþiai – du? Galima tokia prielaida: siela – tai Aukðèiausiojo kibirkðtis, patsai dieviðkumas, amþinas, nemarus, begalinis ðviesos ðaltinis – ugnis; o dvasia – tai ðios ugnies pasireiðkimas, spinduliai, ðiluma ir ðviesa (aukðèiausias oro lygmuo?). Palyginimui: jei siela – saulë, tai saulës spinduliai – dvasia.

Pav. 23 Oro galias þabojantis vëjo malûnas

99 ÞEMË

Tai vëlgi, kaip ir oras, nëra visai savarankiðka stichija. Þemë – vandens elemento dalis (astrologijoje þymima þemyn nukreipto vandens trikampio perkirtimu ). Dël to jos esmë iðsamiau at- siskleis aptariant vandená. Þemës be vandens tiesiog nëra: prisiminkime aukðèiau jau aptartus kalbinius ryðius – Mara (jos vandenys ir jos þemë), marios, ìèð – rus. ‘pasaulis’, mirtis, mara – sanskr. ‘mirtis’ ir t. t. Be to, þemæ jau nagrinëjome – ir kalbëdami apie þalià spalvà, ir apie gyvybæ – gyvatæ, ir apie sodybà – mandalà, ir apie medá. Èia prisiminkim, kad kai kuriose Rytø sistemose nagrinëjami ne 4 tvëri- mo elementai, o 5: penktasis yra bûtent medis. Taèiau aptardami geometrinius simbolius teigëme, jog medis – þemës dalis (arba aðis, centras). Tad visa, kà raðëme apie þalio medþio, girios svarbà baltiðkai dvasiai, gali bûti pasakojimo apie þemæ dalimi. Èia nebe- sikartosime. Beje, kai kur minëtas penktasis elementas yra vadinamasis efyras ar akaða. Já priskiriame astralo, energijø pasauliui, taigi – oro stichijai. Prisiminkime tik tiek, kad þalia – tai þemës spalva. Ðiuo atveju tai geri meilës, rimties daþai. Þalia ugnis – apgaulinga, þalias vanduo – uþsistovëjæs ir dumblëtas, þalias oras graso nuodingais garais; taèiau þalia þemë – pati gyvybë, lapojanti, þydinti, besistiebianti aukðtyn, pavësá, maistà, ðilumà, apsaugà teikianti. Tad, aptariant þemæ (atskirtà nuo vandens), lieka paþvelgti á kietà ir sàlyginai negyvà jos dalá. Þemë – tai, visø pirma, maitinanti dirva – sotinanèios duonos kasdieninës pradþia; sodø ir giriø saugotoja bei penëtoja; þydinèiø pievø ir povandeniniø dumbliø Motina. Þemë pagimdo ir ðventàjá àþuolà ir lanksèià smilgelæ. Tad vienas nuostabiausiø þemës pa- sireiðkimø – þaliasis augalijos pasaulis... Taèiau grûdas nesudygtø, daigas neuþaugtø, vaisius nesubræstø be vandens ir ugnies – saulës. Aiðkesnë, labiau apibrëþta, grieþta, kieta þemë – tai akmenys, kalnai, uolos. Kalbëjome, kad kalnas ar akmuo, kaip ir jau minë- tas medis, tinka bûti Pasaulio aðies, vidurio, centro (stuburas, stabas, stabs – akmuo) ávaizdþiu. Akmens tvirtybë tarsi þenklina

100 Pav. 24 Antkapio akmuo materijos amþinumà. Namø (asmeninio gyvenimo Aðies) statyba pradedama dedant kertiná akmená. Namø – lauko riba, persikeiti- mo, virsmo vieta – sakmëmis ir dainomis apipintas slenksèio ak- muo. Þidinio, ugniakuro akmenys (kûnas) – tai ugnies (sielos) tei- kiamos ðilumos (dvasios) palaikytojai, saugotojai. Kaip ir pirties akmenys: prisiminkime, kad pirtis – seniausiøjø ðventø apeigø vyksmo vieta. Èia susiduria ir veikia visos 4 pamatinës galios – þemë, ugnis, vanduo ir oras. Akmuo – tai ir seniausias aukojimo stalas, altorius, ir aukuras. Sustingæ ir tvirti (kol netapo smëliu...) paminkliniai, atminties ir antkapiø akmenys. Tiesa, antkapiui tinkamesnis medis – kryþius, lengvas, kylàs aukðtyn, “neprispaudþiantis” vëlës ir nepalaikantis apgaulingos medþiaginio amþinumo iliuzijos. Medis lengviau virs-

101 ta pirmine þeme nei akmuo. Akmuo – tai mokas (k–m – m–k), iðminties bei energijø sankaupa ir mokymo vieta (omuo + k = akmuo). Pats þodis ak- muo – dvasinis, pamatinis ávaizdinys. Kaip ir vanduo, omuo, tar- muo, sesuo. Smëlis – smulki, byranti þemë. Ir turbût bûtent jis, o ne ak- muo, kuris vis dëlto kaþkada virs smëliu, tinka bûti amþinybës, begalinio laiko byrëjimo simboliu. O ðtai dulkës, kuria buvai ir kuria pavirsi, viskuo ir niekuo kartu, ávaizdinys – pelenai (þemë, materija, iðsklaidyta ir iðskais- tinta ugnimi). Dirva, molis – minkðta (vandeniu persmelkta) þemë, imli, paslanki, ji leidþiasi “lipdoma” á bet koká pavidalà. Kartu tai visos gyvybës maitinanti motina, ásèios. Po þeme – maitinanèios ðaknys, gimimas, gyvybës pradþia. Po þeme – irimas, puvimas, kûniðka mirtis, gyvybës pabaiga. Þemës gelmëje – stebukladariai nykðtukai (po kelmu ar uola), pikti ar kvailoki velniûkðèiai (kemsynuose, po pelke) ir grësmingi pragarø pragarmës demonai. Vienprasmiðkumo nëra. Poþemis ir laikas ið medþio gimdo anglá (grafità) ir deimantà, ið sakø – gintarà. Medþio mirtis prisikelia brangakmenio ðvytëjimu. Þemë – tai ir dykuma, ir oazë, ir vandenyno dugnas, ir snieguota virðukalnë, ir gelþbetoninis didmiestis, ir svajingas kaimas, ir nuo- gas ðaltas meteoritas, ir neáþengiamos dþiunglës. Þmogus – taip pat þemës vaikas, “nulipintas ið molio”.

102 VANDUO

Tai viena paslaptingiausiø, sunkiausiai apibûdinamø Tvërini- jos daliø, apatinioji visuotinybës Rato pusë: . Apie ugná kalbëti lyg ir lengviau: ávardijai tai dieviðka ðviesa, ir sàlyginai aiðku. Taèiau vanduo, tarsi esantis arti þmogaus, þemai, o ne dangiðkose aukðtybëse, teka tarp sàmonës pirðtø, neágyja pavidalo nei þodþiu, nei þenklu. Vanduo beformis; ið vienos pusës tai – grësmingas chaosas, taèiau ið kitos – galimybë “supilti” á bet koká indà, suteikti sudëtin- giausià, tobuliausià pavidalà. Vanduo skaidrus – matosi, kas yra jame ir po juo, o kartu atspin- di tai, kas yra virð jo; tad stebëtojui jis – jungtis, visapasaulinis ryðys. Vanduo – Visatos pradþia, pirminë tvërimo medþiaga, Pasauliø pagrindas. Pradþioje Dievo Dvasia sklendeno virðum vandenø (judëjø ir krikðèioniø Biblijoje) ir Bramos kiauðinis plaukiojo pradþios vandenyse (indø Vedose). Bûtent vanduo, begalinë gelmës tamsa siejama su chaosu ir blogio valdomis. Taèiau bandysime vandená apginti. Mums tai paslankioji ir jautrioji, imliausia ir visada laukianti bûties pusë... Gal kartais priima, sulaukia ir piktojo. Bet ne èia vandens esmë. Taip ir norisi pasakyti – ne “jo”, bet “jos”, nes vanduo (kaip se- suo) – kraðtutinis moteriðkumas, motiniðkumas, pasauliø ásèios, gyvybës syvai ir versmë. Ant vandens plûduriuoja lelija – lotosas. Èionai nusileidþia apvaisinanti dievybë – ugnis. Jûros dugne buvo pradëti dievybës – þalèio – Þilvino ir mo- ters – Eglës vaikai – medþiai. Neiðlaikius iðbandymø darna suyra, iðkyla kraujo puta ir uþsiveria vartai á paslaptingàjà Þalèio Gelmæ. Mariose sprendþiasi vandens (Jûratë), ugnies – dangaus (Perkûnas) ir þemës – þmogaus (Kàstytis) drama. Pagal visus pa- saulio tvërimo, darnios kûrybos mitus Perkûno rûstybë visiðkai teisëta: vis dëlto dieviðka ugnis, þaibas, Perkûnas, o ne þmogus (nors iðties artimesnis vandenims nei ugnis), turi apvaisinti jûrø– mariø mergelæ – Marà – Jûratæ. Prieðinantis kosminei darnai, ási- gali chaosas – suyra gintariniai rûmai.

103 Vandenys pilni laumiø, undiniø, sirenø, karalaièiø – gulbiø ir pan. Tai vis graþios, geistinos, taèiau paslaptingos ir net pavojin- gos bûtybës. Bûtina mokëti su jomis elgtis – turëti þinojimà, magi- næ priemonæ ar apsaugà. Tada ðios vandenø mergelës gali daug kuo padëti. Atkreipkim dëmesá, kad mitinës pirminiø vandenø moterys – ið didþiøjø begaliniø vandenynø ir jûrø. Bûtent ðie svetimi vande- nys yra pavojingi, tamsûs, bedugniai, audringi, skandinantys. Juo- se beveik nejauèiamas bendrumas tarp vandens ir þemës. Tai akivaizdu palaimingame jûreivio, mënesius praleidusio neaprëpia- muose vandenyse, ðûksnyje: “Þemë!”. Jam jûra – grësmingas prieðininkas, o krantas – motiniðka apsauga. Tokia vandens – þemës samprata turbût artima “jûrinëms” tau- toms – kokiems portugalams, ispanams ar anglams. Taèiau baltai nejunta tokio ryðkaus þemës ir vandens skirtu- mo. Mûsø eþerai nedideli, upës neplaèios, mums krantai visad artimi, þalioji gamta supa vandenis, atsispindi, iðsibarsto salelë- mis, uþþelia lelijomis. Baltiðkosios girios medþiai, krûmai, þolës, samanos, meldai ir jos upokðniai, ðaltiniai, eþerai, pelkës neatski- riami. Tai neatsiejamos gimdanèios, auginanèios, maitinanèios, troðkulá malðinanèios, sauganèios ir mylinèios Motinos Þemës dalys. Mûsø baltiðkø giriø vanduo geras. Jis tyras ir teikdamas gaivà tykiai teka, jis èiurlena, gurga, srûva, vilnija, alma, ûkoja, tyvu- liuoja, tviska, spindi. Mums svetimas triukðmingas vanduo – neturime ûþianèiø kalnø upiø, nëra kriokliø (kuriø net vardas mums siejasi su garsu, o ne su vandens kritimu). Tik pajûry paþástamas rûstusis, grësmingas ir triukðmingas, putojantis, bangomis lûþtantis, ûþiantis, ðniokðèiantis, riaumojantis, gaudþiantis vanduo. Taèiau netgi mûsø veidrodiniai eþerai ir snûdþios upës pa- kankamai neatskleidþia lietuviðko vandens iðgyvenimo esmës. Tik- roji vandens gelmë mums – tai rasos laðas. Vasaros ryto varsomis ðvytintys skaistos karoliai, paparèio Þiedà sergstintys deimantai, tobula forma to, kas neturi formos... Tyras ðaltinis, tyra aðara, tyra rasa. Ir krikðto vanduo, nuodëmes ir kaltes nuplaunantis, ðventumu apliejantis gyvasis bei ðvæstas vanduo... Net Dievo Sûnus nulenkë galvà vandens krikðtui.

104 Þemës rutulio trys ketvirtadaliai yra uþlieti vandens. Tris ketvirtadalius kiekvieno augalo ar gyvûno masës sudaro vanduo, þmogaus smegenyse jo net iki 98 nuoðimèiø. Visi þmogaus fizio- loginiai skysèiai – seilës, aðaros, kraujas, prakaitas, limfa, sperma, pienas – ið esmës taipogi vanduo. Tegu su tam tikrais priedais, bet vis dëlto pagrinde – vanduo. Kaip ir jûra – vanduo su druska. Arba mineralinis ðaltinis.

Vanduo ne tik nuplauna nuodëmes, bet ir prisimena jas. Jis iðlaiko informacijà, gali jà perduoti ar nuo jos iðsivalyti. Geros bobutës ar þynio uþkalbëtas vanduo – gydo. Uþkalbëti, informuoti galima tik stovintá vandená. Tekantis vanduo iðardo áraðytà informacijà. Neveltui liaudyje nuo senø laikø gero vardo neturëjo maurais apþëlusios kûdros. Tekantis vanduo iðsivalo pats. Jis gali nuvalyti ir viskà, kas pakliûva á jo laukà [32]. Matyt, su ðiomis vandens savybëmis susijæ ir pirmosios kûdikio prausynos, ir vestuvinis pirmaryèiø vanduo, ir velionio mazgoji- mas. Ir net pomirtinis pasinërimas á Letos bei Stikso upæ ar Ma- ros vandenis. Vanduo pritraukia viskà, kas yra ðalia, tirpina ir druskà, ir cukrø, persismelkia visomis spalvomis, skoniais, kvapais. Vanduo – holograma. Kiekviename laðe – Viseto áraðas.

Tad dar kartà prisiminkime nesuteptà, gëlà, skaistø ir tyrà ra- sos laðà. Kaip vandens pirmavaizdá. Ðventenybæ. Prisiminkime, koks svarbus ir daugiaprasmis ávaizdinys yra rasos laðeliai ant rûtytëliø darþelyje ar ant rûtø vainikëlio senosiose mûsø dainose; kokia skaidri, ðviesi, gili, tyra ir neprilygstama yra bal- tiðkoji Rasø ðventë; kokia talpi þodþio rasa veiksmaþodinë forma rastis: ‘pradëti dygti, augti, kilti, susidaryti, ásisteigti, susikurti, pradëti egzistuoti’. Þydø Kabaloje rasa yra iðganymo ir gyvenimo atsinaujinimo simbolis; germanams tai – antgamtiðkas elementas, kuris laða nuo pasaulio medþio ir yra po pasaulio pabaigos iðlikusios þmoniø po- ros maistas; Kinijoje manyta, kad rasa susidaro nuo mënulio ir suteikia nemirtingumà; graikams rasa simbolizavo apvaisinimà ir vaisingumà [43]. Tai, kad þodis rasa ávardija toli graþu ne vien vandens laðà, o

105 yra gili dvasinë sàvoka, árodo ir jo daugiasluoksnë samprata san- skrito kalboje: rasa – tai augalo sultys, vanduo, skystis; skonis, aromatas, kvapas, polinkis; pergyvenimas, iðbandymas, patirtis, ragavimas; dþiaugsmas, malonumas, saldumas, meilumas, ðvieþumas, ðvelnumas; viliojimas, patrauklumas, þavumas; masalas; noras, troðkimas, geismas; tyla bei derlingumas; ir net ðerdis, esmë, esa bei paþinimas ir religinis jausmas. Aprëpus ðià visaapimanèià puokðtæ nebekeista, kad sanskrite rasa – tai ir die- vybë savyje, patsai Dievas.

Tekantis ar tyvuliuojantis vanduo sàlyginai aiðkus. Taèiau ðal- tas tviskantis ledas, purus, akinanèiai baltas sniegas, stebuklingus raðtus braiþantis ðerkðnas, baltom adatëlëm nusagstyta ðarma, neperþvelgiamas rûkas, kamuoliais kylàs garas, niûrus juodas debe- sis, skaudûs kruðos rieðutëliai, slaptinga besidraikanti migla – taip pat vanduo. Ðiose begalinëse jo apraiðkose vëlgi matome vandens galià ir visuotinumà, galimybæ ágyti bet koká pavidalà ir tuoj pat já praras- ti, kilti aukðtyn ir srûti prarajon. Net ið dangaus krintantis vanduo gali bûti ir gaivinantis lietus, ir dauþanti kruða, ir skandinanti liû- tis; ir gyvastá gràþinantis gurkðnis dykumoje, ir naikinantis visuo- tinis Tvanas.

Ore – paukðèiai (dangun kylanèios sielos simbolis), o vande- nyse – þuvys. Kà þenklina tie ðalti gelmiø “paukðèiai”? Pats “vandeniðkiausias” dvyliktasis astrologinis þenklas – Þuvys – taipogi ir Kristaus simbolis. Jau aptarëme, kalbëdami apie raidæ M, kad mesijas visose tautose siejasi su vandenimis. Kodël ne su ugnimi? Iðganytojas gimë Þuvø epochoje, o dabar, treèiojo tûks- tantmeèio pradþioje, þengiame á Vandenio (vëlgi vandenis liejantis pavidalas) laikmetá. Ir vël laukiame mesijo atëjimo? Ar nusileis dievybë á chao- tiðkà ðiandienos materijà; ar nusiþemins, nugrims Þuvis á tamsias mûsø vandenyno gelmes? Ar, galø gale, pakels ðvytinti kalavijà ir nutrenks ugniniu þaibu?...

Prisiminkime ávaizdá, jog þemë – dangaus atspindys (arba þemë – ugnies vaizdas vandeny). Saulë regima vandenyje, t. y. visas saulës

106 Pav. 25 Kristaus krikðtas (baþnytinë vëliava, XIX a. I pusë)

107 vaizdas yra kiekviename tvenkiny, eþere ar balutëje. Nors tai nëra saulë (siela, ugnis), taèiau ten yra milijardai jos atvaizdø, atsispin- dinèiø, regimø ir ðildanèiø spinduliø (dvasia, poveikis, apraiðka). Tad Dievas yra uþ (virð) pasaulio (ugnis, saulë), taèiau kartu ir pasaulyje – persmelkia kiekvienà þolæ, akmená, ðaltiná (spinduliai, Ðventoji Dvasia).

Geras, gimdantis, gaivinantis, kûrybinis vanduo teka; sustojæs vanduo – liûnas, bala, pelkë – yra uþmaurojæs, dvokiantis, dumb- lëtas purvas. Stovintis, miræs vanduo tarsi gráþta á pradinæ tamsos, chaoso bûklæ. Taèiau uþankantis eþeras, pelkë, kemsai ir dumb- lynai virsta þeme – þalia, putojanèia lapojanèia. Tai vëlgi visos gyvi- jos ásèios. ...Taèiau ne ðaip gyvûnas, o tobula bûtybë vaizdiniuose visad iðnyra ne ið pelkës, o ið veidrodinio tyro ðaltinio ar baltos bangos putos... O ðtai tekanèio vandens pavojus – srûti þemyn. Skysèiui savy- binga verþtis ir uþlieti, uþpildyti apaèià. Pasiekæs þemiausià lygá jis tarsi turëtø sustoti, vël virsti beviltiðkai plytinèia chaoso bala. Taèiau bekraðtá vandenynà perskrodþia ugnis – saulë, paþadintas vanduo garuoja, kyla aukðtyn – á orà, debesimis gráþta þemën, krinta lietumi ar sniegu, sunkiasi dirvon, trykðta ðaltiniu, ir vël sukasi begalinis Ratas.

108 PABAIGA, kurioje ieðkome virðsprendinio

Mûsø atvaizduotas Pasaulis sprogo, iðsiskleidë ið taðko, iðplito iki begalinio Rato, skilo, pulsavo, vystësi ir parodë galimybæ susi- sukti, susitraukti ir vël panirti á motininá Taðkà. Mûsø spalvos, suðvitæ tamsoje, iðsiskleidæ vaivorykðte, suþaiþaravo tobulybës varsomis, taèiau graso vël uþgesti juodumoje. Beribis moteriðkas materijos vanduo, supiltas á vyriðkà dvasiná ugniná indà, ágyja tobulà Pasaulio skvarmà. Ir mes bijome, kad Ug- nis uþges arba Indas suduð, ir vël visa uþlies chaoso bala. Begalinio Rato, Akinanèios Ðviesos, Beribiø vandenø ávaizdþiai daug kam yra tobuli, raminantys ir guodþiantys. Tai Amþinybë laike ir Begalybë erdvëje, tai nepaliaujamas sukimasis Visuotinybës Ratu, tai uþtikrintumas, kad niekas nesibaigs, kartosis vël ir vël, per Amþiø amþius. Taèiau kitiems to maþa. Tai net baugina, sukelia beprasmybës pojûtá. Kokia ðio begalinio Sukimosi prasmë? Ir tada Begalinë Ðviesa atsiunèia mums paguodà – Savo Þodá, Paþadà. Dievas nusiþemina, apsireiðkia Asmeniðkai ir nusileidþia þemën þmogumi. Mums paþadama, kad nors visuotinis Ratas sukasi aplink savo Aðá, taèiau pasaulio Veþimas vis dëlto juda á aiðkø Tikslà. Nors vaivorykðtës spalvø lankas kyla ir leidþiasi, taèiau balta dvasios Ðviesa yra virð bet kokio lanko. Ðviesos banga, tegu ir sinu- soide vingiuodama, tiesia spindulá tam tikra Kryptimi. Ugnies – vandens (skvarmos – esmës, indo – turinio) prieðtaros virðsprendiná rodo lotynø k. þodis spiritus – degantis skystis, ugni- nis vanduo (alkoholis), simbolizuojantis dviejø prieðingø elementø susiliejimà, ir kartu dvasia – siela, besiverþianti pas savo (o ir ugnies bei vandens) Kûrëjà. Pas Kûrëjà, kuris “nulipino” mus ið þemës ir vandens, ápûtë ugná (sielà) ir dovanojo orà (erdvæ ir galià, aurà, pranà ar akaðà), kuris skyrë mus bûti visa ko sankirta, aðimi, viduriu. Pas Kûrëjà, kuris taip apriboja Save, jog gali iðtiesti mums rankà ir parodyti Kelià, Tiesà ir Gyvenimà. Ir tada Tikëjimas nugali baimæ, Viltis apðvieèia kelià begaly- bëje, o Meilë áprasmina Amþinybæ.

109 110 LITERATÛRA

1. Ðventasis Raðtas I t. – Vilnius, 1990. 2. Lietuviø kalbos þodynas. – Vilnius, 1981. 3. S.Gorodeckis. Prieðistoriniø epochø atospindþiai lietuviø mitologijoje// Romovë. – Rumðiðkës, 1989. 4. Kakoe vi derevo? // Nauka i religija. – 1991, Nr.1. 5. Alë Poèiulpaitë. Apvaizda, Adomas ir Ieva, Ðventoji ðeima... // Liaudies kultûra. – 1991, Nr.4. 6. Jonas Vaiðkûnas. Apie þvaigþdþiø simbolikà baltø pasaulëþiûroje // Liaudies kultûra. – 1991. 7. Petras Stankeras. Svastikos keliai ir klyskeliai // Mokslas ir gyvenimas. – 1991, Nr.2. 8. E.Lazarev. Kliuè k tainam Atlantidi? //Nauka i religija. – 1991, Nr.4. 9. A. Kobzev. Kanon peremen – kitaiskaja biblija // Nauka i reli- gija. – 1991, Nr.2. 10. Mifologièeskij slovarj. – Moskva, 1991. 11. Algis Uþdavinys. Tauta, dievybë, savastis // Auðrinë. – 1990, Nr. 8, 9, 10. 12. Alvydas Butkus. Latviø ornamento struktûra // Mokslas ir gyvenimas. – 1989, Nr.11. 13. Algirdas Patackas. Saulë ir kryþius // Kaunas, 1989. 14. Algirdas Julius Greimas. Tautos atminties beieðkant // Vilnius– Chicago, 1990. 15. Aleksandras Þarskus. Rûta // Kaunas, 1988. 16. Latviø ornamentikos tyrinëjimai // Liaudies kultûra. – 1991, Nr.1. 17. Stasys Ðimaitis. Archyviniø simboliø esmë baltø ornamentikoje ir pasaulëjautoje // Praneðimo medþiaga. Maðinraðtis. – Kaunas, 1990. 18. Andris Mièiulis. Apie senovës latviø simboliná raðtà ir pasaulëjautà // Liaudies kultûra. – 1991, Nr.1. 19. Elizabet Cheiè. Maðinraðtis. 20. Jonas Vaiðkûnas. Sodas ir visata // Liaudies kultûra. – 1992, Nr. 4 21. Aleksandras Þarskus. Vestuvinis virsmas // Kaunas, 1988–89. 22. Ðri Parachansa Jogananda. Jogino autobiografija // Maðinraðtis.

111 23. Algirdas Patackas, Aleksandras Þarskus. Mirties virsmas // Vilnius, 1990. 24. Jelena P. Blavatskaja. Tainaja doktrina // Riga. 25. Èeslovas Kontrimas. Lietuvos geleþiniai kryþiai // Vilnius, 1991. 26. Vytautas Bagdanavièius MIC. Lietuviðko koplytstulpio genezës klausimu // Ikikrikðèioniðkosios Lietuvos kultûra. – Vilnius, 1992. 27. Elvyra Usaèiovaitë. Vieno liaudies ornamento morfologija // Ikikrikðèioniðkosios Lietuvos kultûra. – Vilnius, 1992. 28. Gaston Bachelard. Svajoniø dþiaugsmas // Vilnius, 1993. 29. Rasa Ambraziejienë. Mandala – mano dalia // Vydija. – 1994, Nr. 5. 30. Rasa Ambraziejienë. Spalva // Vydija. – 1996, Nr. 7. 31. Rasa Ambraziejienë. Vanduo // Vydija. – 1998, Nr. 8. 32. Vanduo gydo // Þvilgsnis. – 1991 33. Lietuviø liaudies menas. Maþoji architektûra // Vilnius, 1992 34. A. Andrejevas, E. Morkûnas. Vëjo malûnai // Vilnius, 1982 35. Lietuviø liaudies menas // Vilnius, 1993 36. Laima Nakaitë. Þalvariniai senoliø laiðkai // Vilnius,1991 37. Lijana Lauþikaitë. 1978–1940 m. statytø Lietuvos mediniø baþnyèiø architektûra // Liaudies kultûra. – 1998, Nr.6. 38. Paulius Galaunë. Lietuviø liaudies menas, jo meniniø formø plëtojimo pagrindai // Kaunas, 1930 39. Junona Almonaitienë. Ðvenèiø ratas // Vilnius, 1998 40. Lietuvos istorijos paminklai // Vilnius, 1990 41. Gilbert K. Chesterton. Ortodoksija // Aidai, 1998 42. Jonas Mekas. Laiðkai ið niekur // Baltos lankos, 1997 43. Udo Becker. Simboliø þodynas // Vilnius, 1995 44. Omraam Mikaelj Aivanchov. Jazik geometrièeskich figur // Moskva, 1994 45. Gintaras Beresnevièius. Baltiðkø simboliø dinamika // Senovës baltø simboliai. – Vilnius, 1992.

112 SIMBOLIØ LENTELË

113 Esmë centras; Kûrëjas; prasmës/ vienintelis; individualybë; vyriðkas pradas ðviesos ðaltinis; Viskas Viskas viename; pradþiø pradþia; /samprata, simbolio vienetas (skaièius 1) sëkla grûdas bamba þvaigþdë Ávardinimai taðkas Þenklas pavadinimas/ / Pavidalas

114 ir ryðiai taðkas Poveikis apsauga; Priklausomybë iðplitæs, “sprogæs” /iðvestinë/ maginis apribojimas Esmë viskas; Visata; (Visatà) begalybë (laike ir erdvëje); moteriðkas pradas begalybë, amþinybë /samprata, simbolis/ nulis (skaièius 0) arba taðkas centre “laiko” ratà riba tarp Visatos ir chaoso; ola ratas saulë saulë urvas ásèios þiedas pilnatis pasaulis vainikas gemalas materija mandala kiauðinis Ávardinimai rutulys Þenklas skritulys apskritimas taðku centre pavadinimas/ / apskritimas su Pavidalas

115 ir ryðiai taðko; centro Poveikis ar fizinis) (suvokimas, perkeitimas); Priklausomybë ryðys su dievybe; dûris (poveikis) ið /iðvestinë/ “giluminë” veikla; blyksnis (poveikis) ið “þaibiðkas” trenksmas apvaisinimas (dvasinis Esmë taðkø); centras; prasmës/ trenksmas; vyriðkas pradas kuriamoji galia; ðviesos blyksnis; ryðys, jungtis tarp apvaisinimo galia; dangaus (Perkûno) /samprata, simbolio vienetas (skaièius 1) aðis, stuburas, ðerdis; Pasauliø(ryðiai Pasauliø(ryðiai tarp dvasios poveikis, veikla (aktyvumas); jin falas linga þaibas stabas stulpas Ávardinimai statmuo Þenklas (vertikalë) pavadinimas/ / Pavidalas

116 aiðki – taðko ir ryðiai kelias veikla; kryptis) Poveikis “paþemiui” Priklausomybë plitimas ið “pavirðutiniðka” /iðvestinë/ (jei su rodykle deðinë; – tyla; Esmë laukimas; plokðtuma; kairë moteriðkas pradas (skaièiai 0 arba 2) nulis arba dvejetas /samprata, simbolis/ bala, chaosas, niekas; neveiklumas (pasyvumas); ryðiai tarp materijos taðkø; jan þemë Ávardinimai gulstinë Þenklas pavadinimas/ (horizontalë) / Pavidalas

117 ir ryðiai rombas) + Poveikis statmuo jautrumas atspindþiai apskritimas nesaugumas emocingumas nepastovumas Priklausomybë (arba /iðvestinë/ Esmë pusë, dalis; padalinimas; bûsenos á kità; moteriðkas pradas Visatos Visatos (visumos) dvejetas (skaièius 2) /samprata, simbolis/ papildymas, virsmas ið vienos delèia ir jaunatis; mënuliai; dvi kryptys; Ávardinimai kairë ir deðinë skritulá Þenklas arba rombà pavadinimas/ / statmuo kerta Pavidalas

118 ir ryðiai Poveikis tvërimas gulstinë konfliktas atskyrimas prieðprieða dvilypumas pusiausvyra apskritimas + Priklausomybë /iðvestinë/ Esmë dvejybë, jin ir jan; gëris ir blogis; diena ir naktis; virðus ir apaèia; dangus ir þemë; ugnis ir vanduo; vyras ir moteris; moteriðkas pradas dvasia ir materija; dvejetas (skaièius 2) /samprata, simbolis/ apraiðka; vystymasis; ir ðeðetas (skaièius 6) dalijimas, atskyrimas: aktyvumas ir pasyvumas; jin/jan Dovydo þvaigþdë Ávardinimai skritulá Þenklas pavadinimas/ / horizontalë kerta Pavidalas

119 ir ryðiai pusë apsauga Poveikis apskritimo Priklausomybë dangiðka danga (rombo) virðutinë jungtis, perëjimas /iðvestinë/ – Esmë (aktyvus) pradas; dvasia, dangus; trejetas (skaièius 3) /samprata, simbolis/ virðutinë Viseto pusë arba devynetas (skaièius 9) vyriðkasis tiltas vyras ugnis stogas varpas Dievas dangus Trejybë pastogë Apvaizda Dievo akis vaivorykðtë Ávardinimai Dievo stogelis ðventas Kalnas virðø á virðø Þenklas pavadinimas/ / arba iðgaubimas kampas virðûne á trikampis virðûne Pavidalas

120 ir ryðiai pusë Poveikis apskritimo Priklausomybë (rombo) apatinë gráþimas “atgal” (þemën, á ásèias) /iðvestinë/ perkëlimas “kitapus” (á karstà, per marias); – (pasyvus) Esmë gamta pradas; materija, þemë; /samprata, simbolis/ apatinë Viseto pusë moteriðkasis lelija tulpë þemë ásèios guolis lopðys karstas motina vanduo moteris Ávardinimai valtis, luotas dauba, duobë apaèià á apaèià Þenklas pavadinimas/ / arba ágaubimas kampas virðûne á trikampis virðûne Pavidalas

121 ir ryðiai ir ryðiai Poveikis atmainos trikampio vaisingumas derlingumas atmainos trikampiø Priklausomybë þemyn arba þemyn nukreipto /iðvestinë/ Priklausomybë aukðtyn nukreiptø /iðvestinë/ Poveikis vaisingumas derlingumas Esmë materija, moteriðkas pradas /samprata, simbolis/ þemë (sausuma ir vandenys) Martinio þenklai rupûþëlë, vëþiukas; Jumio ir dvigubo Jumio þenklai; kirviai, þirgø galvos, gaidþiø galvos; þirgeliai, dviguba varpa, sukryþiuoti Maros vandenys Ávardinimai Maros þemë juostos Þenklas pavadinimas/ / ar uþtaðkuotos uþbrûkðniuotos zigzagai, bangos Pavidalas

122 ir ryðiai taðko. Poveikis apsauga; spinduliai ið (kryþkelë) centro linijø sankirta; begaliniai 4–iø Priklausomybë pasirinkimas pasaulio krypèiø /iðvestinë/ ðalys; Esmë Viseto Viseto sankirta; ketvertas (skaièius 4) keturios kryptys, pasaulio dvasios ir materijos santykis; /samprata, simbolio prasmës/ dvasia veikia (kerta) materijà; kryþma kryþelis saulutës kryþkelë graikø kr. Ávardinimai Dievo kryþius Saulës kryþius kryþius Þenklas pavadinimas/ / Pavidalas

123 ir ryðiai apsauga Poveikis maldavimai palaiminimai Priklausomybë kryþmos iðvestinës /iðvestinë/ kryþius; stipis; TAU lotynø kryþius; Maros kryþius; Maltos kryþius; ðv. Petro kryþius dievo Toro kûjis; dievo Toro ðv. Antano kryþius; Ávardinimai kryþius Þenklas pavadinimas/ / Pavidalas

124 ir ryðiai apsauga Poveikis palaiminimas gelminis ryðys magija, burtai Priklausomybë kryþmos iðvestinës /iðvestinë/ darna, gëris, brolybë; penki tvërimo pradai; Auseklis; Ávardinimai pentagrama; palaiminimas; Sloguèio kryþius; pasuktas kryþius; ðv. Andriaus kryþius; penketas (skaièius 5) ðulinukas; Þemës akis; didysis sloguèio kryþius; Auðrinë; Auðrinë; aðtuonetas (skaièius 8) mazgas (gyvybës, amþinasis, laimës) dvigubas kryþius; Kryþiaus þvaigþdë; roþelë; saulutë; ketvertas (skaièius 4) kryþius Þenklas pavadinimas/ / Pavidalas

125 ir ryðiai ratà, ánagis; gyvybë; Poveikis brëþia besisukdama saulë, ðviesa; derlingumas; sëkmë, laimë; spiralæ, sûkurá. Priklausomybë paðvæstøjø, þyniø kryþiaus iðvestinë, /iðvestinë/ galia, jëga, energija; Esmë (materijos, þemës) (dvasios, dangaus, centro taðkà; ið centro á iðoræ; ugnies) svastika; visatos judëjimas; besisukantis kryþius; sklidimas ir kaupimas devynetas (skaièius 9) vyriðka kûryba; ðviesos (energijos) kryþius sukasi kairën, veikia svastika; ðeðetas (skaièius 6) iðcentrinë jëga, sûkurys suka moteriðka ácentrinë jëga, sûkurys suka á kryþius sukasi deðinën, veikia /samprata, simbolio prasmës/ (laimë) kryþius; Perkûno Ávardinimai dangaus kûjis ugnies kryþius; Laimos kryþius vidinë iðorinë kairinë, svastika svastika svastika Þenklas deðininë, pavadinimas/ / Pavidalas

126 – kilpø ir ryðiai – ryðiai rombø Poveikis santykiai angø) ryðiai Priklausomybë per(si)keitimai (mazgø kryþiaus iðvestinë; /iðvestinë/ Esmë sàryðiai svastika laiko tëkmë; virsmø grandinë; paros, metø kaita; persikeitimai, virsmai; “uþdaryta” (potencinë) perkeièianèios energijos sankaupa; nesisukanti, savyje /samprata, simbolio prasmës/ (suriðimai, atriðimai, iðriðimai) kasa, pynë; ugnies kryþius; iðverstas mezginys (suverstas) Ávardinimai kabliø kryþius sûkuriai Þenklas suprieðinti ornamentas pavadinimas/ / Pavidalas

127 ir ryðiai ryðys Poveikis vertikalës horizontalës (ðakos) arba (kamienas) ir Priklausomybë kryþiaus iðvestinë /iðvestinë/ Esmë centras; pasauliø poþemis; Visatos Visatos aðis; þiedai/vaisiai – ðakos – ðaknys; (erdviø, kartø, epochø, dangus – jungtis – þemë; þemës – dangaus ir t. t.); ryðys, “tiltas”, jungtis tarp dangus – þemë/antþemis – dvasia/siela – vëlë – kûnas liemuo/kamienas – ðaknys; /samprata, simbolio prasmës/ verba medis; medis; medis; medis; medis; ðluota, eglutë; spyglys; Pasaulio Gyvybës Paþinimo àþuolëlis, gyvenimo Atpirkimo Ávardinimai Saulës medis; Laimos þabas, medis Þenklas pavadinimas/ / Pavidalas

128 rato) ir ryðiai svastikos Poveikis rombo ( þemës galiø panaudojimas pusë Priklausomybë energijø ávaldymas; pusë /iðvestinë/ kundalini pakëlimas; Esmë gyvybë prasmës/ atspindys; nepilnumas; gyvybës energija /samprata, simbolio dvejetas (skaièius 2) þaltys gyvatë gyvata mënulis Ávardinimai spiralë sraigtas zigzagas Þenklas puslankis pavadinimas/ / Pavidalas

129 ir ryðiai vyda trikampiai – kartu; Poveikis sàryðis su apskritimu visaþinystë treèioji akis ratlankiai) – praregëjimas (kampai arba abu Priklausomybë þemës ir dangaus /iðvestinë/ Esmë viskas. Visuma; þemë) kartu; /samprata, simbolis/ nulis (0) arba begalybë; virðus ir apaèia (dangus ir anga tiltas kilpa þiedas; paparèio perëjimas atsivërimas, Ávardinimai rombas Þenklas pavadinimas/ / Pavidalas

130 kryþius ir ryðiai apsauga svastika; Poveikis apribotas sustabdyta Priklausomybë /iðvestinë/ (uþdarytas) þemë Esmë svoris namai tvarka materija saugi erdvë moteriðkas pradas /samprata, simbolis/ ketvertas (skaièius 4) rojus sodas dvaras gardas Jeruzalë ðventykla Ávardinimai kubas Þenklas kvadratas ketvirtainis pavadinimas/ / Pavidalas

131