Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija Augalų genų bankas Vilniaus universiteto botanikos sodas

Stasė Dapkūnienė, Gitana Štukėnienė

KARDELIO ( L.) VEISLIŲ MORFOLOGINIŲ IR DEKORATYVIŲ SAVYBIŲ APIBŪDINIMO APRAŠAS

Akademija, 2017 Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib- liotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

Augalų genų banko kolektyvas dėkingas recenzentams, kardelio veislių selekcininkams: Jonui Auk- suoliui Liutkevičiui (paveikslai: 17 ir 25), Antanui Markevičiui (paveikslai: 11, 12, 14, 23-2, 23-3 ir viršelio paveikslas), L. Skibiniauskui (paveikslas 21) ir R. Jagaitei (paveikslas 19) ir – už suteiktą galimybę pasinaudoti nuotraukomis iš asmeninių katalogų.

Recenzentai:

1. dr. Živilė Lazdauskaitė 2. doc. dr. Ona Motiejūnaitė, Vilniaus kolegija

Dizainas ir maketas Raimondo Baltrėno

Viršelyje: Antano Markevičiaus kardelio veislė 367 ‘Paskutinė Giesmė’

ISBN 978-609-8126-56-3 Turinys

Įvadas ...... 4 Kilmė, sistematinė padėtis ir skirstymas ...... 4 Biologija, morfologija, fenologinės fazės ir dauginimas...... 6 Agrotechnika ...... 14 Kardelių selekcijos raida pasaulyje ir Lietuvoje...... 16 Apibūdinimas ...... 25 Augalų apibūdinimo aprašai ...... 25 1. Vegetatyvinė augalo dalis ...... 25 2. Generatyvinė augalo dalis ...... 27 3. Pastabos ...... 38 Literatūros sąrašas ...... 40 Priedas ...... 42 Įvadas

Seniausios žinios apie kardelį, kaip piktžolę javų pasėliuose, aptinkamos graikų botaniko Teofrasto raštuose III a. pr. m. e. Vėliau Plinijus Vyresnysis kardelį aprašė kaip vaistinį augalą. Manoma, kad jis pirmasis pavadino šį augalą Gladiolus (lotyniškai gladius – kardas). Kardelių tėvynė – Pietų Europa, Pietų ir Vidurio Afrika, Mažoji ir Vidurio Azija. Manoma, kad laukinių kardelių yra apie 300 rūšių. Lietuvoje natūraliai gamtoje auga dviejų rūšių kardeliai: paprastasis kardelis (Gladiolus imbricatus L.) ir pelkinis kardelis (Gladiolus palustris Gaudin). Atskirų rūšių augalai nelabai skiriasi aukščiu ir žiedų forma. Laikui bėgant iš paplitusių ir jau kultivuojamų rūšių selekcijos būdu buvo išvestos kardelio veislės. Bene labiausiai naujų veislių kūrimui pasitarnavo vos keliolika kardelio rūšių. Literatūros duomenis, šiai dienai pasaulyje kardelių veislių priskaičiuojama dešimtys tūkstančių. Mūsų šalyje kardelių veislės pradėtos kurti praeito šimtmečio viduryje. Šis darbas vyksta iki šiol. Pradininkais buvo S. Eicher – Lorka, P. Balčikonis, A. Kuzavinis ir A. Karla. Dabar kardelių selekcija domisi virš dviejų dešimčių selekcininkų. 1980 metais išleistame kardelių veislių registre – 88 lietuviškos veislės, kurios buvo sukurtos 1959-1980 metais. Augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas suteiktas 25 lietuviškų kardelių veislėms: penkioms P. Ciplijausko – ‘Fėja’, ‘Paparčio Žiedas’, ‘Lionė’, ‘Eugenija’ ir ‘Rugsėjo Pasaka’; šešioms P. Balčikonio – ‘Kovo-11- oji’,‘SaulėsTakas’,‘Lambada’, ‘75-mečiui’, ‘Laiko Iliuzija’ ir ‘Prieš Aušrą’; dviems A. Lukoševičiaus – ‘Solveiga’, ‘Norma’; penkioms A. Markevičiaus – ‘Aksakal’, ‘Cherry Giant’, ‘Plaštakė’, ‘Purple King’, ‘Vinetu’; keturioms J. A. Liutkevičiaus – ‘Darius ir Girėnas’, Šešupė’, ‘Pupų Dėdė’, ‘Lietuvos Savanoriams’; vienai L. Skibiniausko – ‘Skudurinė Onutė’. Naujų veislių apsaugos sąjunga UPOV (Union pour la Protection des Obtentions Végetales), jungianti valstybes, kuriose tiriamos naujai sukurtų augalų veislės, yra paruošusi augalų veislių aprašymo nuorodų kriterijus, tarp kurių yra ir kardelis. Augalų genų bankas tokių augalų dokumentaciją tvarko pagal Bioversity International (BI) reikalavimus. Apibūdinimo aprašai (Characterization Descriptors) – vienas iš augalų genetinių išteklių dokumentų, nurodančių lengvai plika akimi matomus ir įvairiomis aplinkos sąlygomis vienodai pasireiškiančius požymius. Aprašai turėtų būti vartojami tuomet, kai jie padeda kuratoriui kolekcijas prižiūrėti ir palaikyti ar, kai tai naudinga augalų genetinių išteklių vartotojams. Lietuvių kalba aprašų kardelio veislių morfologinių – dekoratyvių savybių vertinimui nėra. Pristatomas „Kardelio (Gladiolus L.) veislių morfologinių ir dekoratyvių savybių apibūdinimo aprašas“ paruoštas, atsižvelgiant į UPOV ir BI reikalavimus. Tikimės, kas jis padės aprašyti esamas ir būsimas lietuviškas kardelio veisles.

Kilmė, sistematinė padėtis ir skirstymas

Kaip minėjome įvade, kardelių tėvynė – Pietų Europa, Pietų ir Vidurio Afrika, Mažoji ir Vidurio Azija. Manoma, kad laukinių kardelių yra ne mažiau kaip 180 (Lisianskij ir Ladygina, 2002) – 220 (Balčikonis ir kt., 1985) ar 250 (Geelhar ir Tornier, 1967; Žuleva ir kt., 2002) – 255 (Shaukat ir kt., 2013) rūšių. Atrinktų pasaulio augalų šeimų kataloge (The Word Checklist of Selected Families) 2017 metais aprobuota 300 kardelio rūšių (Gladiolus, 2017). Daugumai Europos ir Azijos kardelių rūšių būdinga avietinė rožinė ir violetinė purpurinė žiedų spalva, retkarčiais pasitaiko baltažiedžių. Afrikos botaninės kardelių rūšys – nevienodo augumo, įvairių formų ir spalvų, dažnai kvepiančiais žiedais. Lietuvoje natūraliai gamtoje auga dviejų rūšių kardeliai: paprastasis kardelis (Gladiolus imbricatus L.) ir pelkinis kardelis (Gladiolus palustris Gaudin). Lietuvoje bene pirmasis, vadindamas juos „kardylais“, 1930 m. gana išsamiai kardelius aprašė agronomas J. Strazdas (Strazdas,1930). Jo aprašytos tokios kardelių rūšys: G. colvilli Sweet, G. gandavensis Van. Houtte, G. lemoinei Hort, G.nanceianus Hort. ex Baker, G. nanus Andr. (dabar priskiriamas Babiana genčiai) ir G. ramosus Paxt. (Balčikonis ir kt., 1985). Sistematiškai Kardelio (Gladiolus L.) gentis priskiriama MAGNOLIOPHYTA – Magnolijūnų (Gaubtasėkliai) skyriui, LILIOPSIDA (MONOCOTYLEDONES) – Lelijainių (vienaskilčiai) klasei, LILIIDAE – Lelijažiedžių poklasiui, – Smidriečių eilei, – Vilkdalginių

4 šeimai, Ixioideae pošeimiui, Ixieae tribai. Laikui bėgant iš paplitusių ir jau kultivuojamų rūšių selekcijos būdu buvo išvestos kardelio veislės. Tai naujai sukurtos arba iš natūraliai gamtoje augančių augalų išskirtos stabilios augalų grupės, pasižyminčios vienodomis arba artimomis biologinėmis ar ūkinėmis savybėmis, išsilaikančiomis dauginant sėklomis arba vegetatyviniu būdu, išsiskiriančios iš kitų to paties augalo veislių bent vienu ryškiu požymiu. Bene labiausiai naujų veislių kūrimui pasitarnavo šios kardelio rūšys: Gladiolus carneus F. Delaroche, G. cardinalis Curtis, G. cruentus T. Moore, G. dalenii subsp. dalenii, G. floribundus Jack., G. oppositiflorus Herb., G. tristis L., G. orchidiflorus Andrews, G. papilio Hook. f., G. saundersii Hook. f. Manoma, kad vien per praeitą šimtmetį sukurta ne mažiau kaip 30 000 veislių ir kasmet jų pagausėja bent keliais šimtais (Balčikonis ir kt., 1985). Visi kardelio hibridinės kilmės augalai, gauti kilusias iš Europos, Azijos ir Afrikos kardelių rūšis (ar veisles) sukryžminus tarpusavyje. Gauti hibridiniai augalai vadinami mišriaisiais kardeliais (Gladiolus x Hybridus Van Houtte) (Gudžinskas, 2010). Pasaulinis kardelių veislių registracijos centras yra Šiaurės Amerikos kardelių augintojų taryba (North American Gladiolus Council, NAGC) Amerikoje, kuri turi sudariusi veislių klasifikacijos komisiją. Praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje nusistovėjo Šiaurės Amerikos kardelininkų naudojamas kardelių grupavimas pagal veislės botaninį indeksą. Tai tik veislių žymėjimas triženkliais skaitmenimis ir raidėmis, apibūdinančiais konkrečios veislės technines charakteristikas (Tarvidas, 1996; Štukėnienė, Dapkūnienė, 2009; Markevičius, 2010; Štukėnienė, Dapkūnienė, 2010). Pagal šią sistemą apibūdinamos pagrindinės trys charakteristikos: žiedų dydis, spalva ir žydėjimo intensyvumas. Pagal žiedų skersmens dydį centimetrais skiriamos penkios veislių grupės: 1 – miniatiūriniai (iki 6,5); 2 – smulkiažiedžiai (6,6-9,0); 3 – vidutiniai (9,1-11,5); 4 – stambiažiedžiai (11,6-14,0); 5 – gigantiškieji (daugiau nei 14). Šių grupių numeriai rašomi kaip pirmasis triženklio indekso skaitmuo. Kiti du skaitmenys apibūdina žiedų spalvą ir jos intensyvumą: 00 –balta; 02-04 – žalia; 10 –kreminė; 12-14-16 – geltona; 20 – kreminiai oranžinė, žalsvai oranžinė, rusvai žalsva; 22-24-26 –oranžinė; 30-32-34-36 – lašišinė; 40-42-44-46 –rausva; 50-52-54-56 – raudona; 58 – juodai raudona (tamsiai vyšninė); 60-62-64-66 – rožinė; 68 – juodai rožinė; 70-72-74-76 –alyvinė; 78 – purpurinė; 80-82-84- 86 –žydra, mėlyna, violetinė; 90 – kaštoninė; 92-94-96 – įvairių spalvų su pilku (dūminiu) atspalviu; 98 – ruda. Didėjant paskutiniam skaitmeniui spalva intensyvėja ir tamsėja: blyški, šviesi, vidutinė ir tamsi. Jeigu žiedai ne vienspalviai, o turi kitos spalvos dėmelę, kontrastingus žiedlapių apvadus, ryškius spindulius – prie pagrindinės (viršutinių žiedlapių vidurio spalva) spalvos indekso pridedamas vienetas. Yra veislių, kurių žiedo spalva žydėjimo metu kinta. Tokiu atveju gali būti naudojamas dvigubas indeksavimas. Veislių ankstyvumas nustatomas pagal laiką, praėjusį nuo gumbasvogūnių pasodinimo iki žydėjimo. Jis žymimas viena arba dviem didžiosiomis raidėmis, kurių reikšmė tokia (skliausteliuose nurodomi angliški atitikmenys, kurie, kaip ir lietuviški, yra pirmosios žydėjimo ankstyvumą nusakančių žodžių raidės): LA (VE) – labai ankstyva (Very Early), pražystanti greičiau nei po 70 dienų nuo pasodinimo; A (E) – ankstyva (Early), pražystanti po 70-74 dienų nuo pasodinimo; VA (EM) – vidutiniškai ankstyva (Early Middle), pražystanti po 75-79 dienų nuo pasodinimo; V (M) – vidutinė (Midle), pražystanti po 80-84 dienų nuo pasodinimo; VV (LM) – vidutiniškai vėlyva (Late Middle), pražystanti po 85-90 dienų nuo pasodinimo; V (L) – vėlyva (Late), pražystanti po 91-99 dienų nuo pasodinimo; LV (VL) –labai vėlyvos (Very Late), pražystanti daugiau nei po 100 dienų nuo pasodinimo. Deja, kad subręstų labai vėlyvos veislės reikalingas papildomas rūpestis, todėl Lietuvos sąlygomis jas auginti nepatartina. Šalia žiedų spalvos gali būti nurodomas žiedų gofruotumas: G (R) – gofruoti (Ruffled) žiedai; LG (VR) – labai gofruoti (Very Ruffled) žiedai; LLG (VVR) – ypač gofruoti (Very Very Ruffled ) ar SG (SR) – super gofruoti (Super Ruffled) žiedai. Gali būti žymimi ir kiti labai svarbūs požymiai: vienu metu išsiskleidusių žiedų skaičius, pumpurų skaičius ir augalo aukštis (maksimalus atstumas nuo dirvos paviršiaus iki žiedyno viršūnės, kai žiedynas jau nebeilgėja). Pasak A. Markevičiaus, populiari Petro Balčikonio kardelių veislė ‘Raigardo Slėnis’ būtų apibūdinama taip: 496‘Raigardo Slėnis’ (Balčikonis 1983 VE) 8/22-130. Tai reikštų, kad ji yra stambiažiedė, tamsi, dūminio atspalvio, labai ankstyva, vienu metu gali turėti iki 8 išsiskleidusių žiedų, žiedyne būna iki 22 pumpurų, o augalas yra 130 cm aukščio (Markevičius, 2010).

5 Biologija, morfologija, fenologinės fazės ir dauginimas

Savo biologija kardelis priklauso daugiamečiams, žoliniams, polikarpiniams, augalams geofitams. Geofitas – tai žolinis daugiametis augalas, kurio atsinaujinimo pumpurai nepalankiu vegetacijai metu telkiasi dirvoje kelių ar keleto centimetrų gylyje (Naujalis ir kt. 2009). Hibridinės kilmės kultūriniai kardeliai Lietuvos sąlygomis iškasami ir nepalankų vegetacijai sezoną praleidžia sandėliuose ar saugyklose. Kardelio požeminės dalies organus sudaro motininis ir pakaitinis gumbasvogūnis, gumbapumpuriai (vaikučiai) ir šaknys, o antžeminės dalies – lapai su stiebu, žiedynkotis ir varpos tipo žiedynas su žiedais (1 pav.). Gumbasvogūnis – požeminis vegetatyvinio dauginimosi organas,

2 pav. Kardelio gumbasvogūnio skerspjūvis (pagal Geelhaar, Tornier 1967): 1 – viršūninis pumpuras, 2 – indų kūlelis, 3 – skiriamoji zona tarp vidinės ir išorinės dalių

kilęs iš sutrumpėjusio stiebo. Tuo, kad jis panašus į gumbą (Lisianskij, Ladygina, 2001). Pagal jį dengiančius lukštus, prie kurių pagrindo formuojasi vegetatyviniai augimo taškai, jis panašesnis į svogūną. Tačiau jų atsarginės medžiagos kaupiamos labai sustorėjusioje stiebo pamatinėje dalyje (Dagys, 1985). Gumbasvogūnis, kaip ir svogūnas, turi dugnelį. Savo vidine sandara gumbasvogūnis sudarytas iš dviejų morfologiškai ir funkcionaliai skirtingų dalių (2 pav.). Centre – uždaro tipo indų kūlelis, aprūpinantis antžeminę augalo dalį maisto medžiagomis ir vandeniu, o išorėje – parenchiminis audinys, kuriame kaupiasi atsarginės maisto medžiagos. Indų kūlelio dalyje 1 pav. Kardelio augalo schema (pagal Tamberg ir kt., 1978): galimi atsišakojimai iki miegančių pumpurų, 1 – motininis gumbasvogūnis, 2 – pakaitinis gumbasvogūnis, o apačioje – užsibaigia dugneliu. Aplink dugnelio 3 – apatiniai netikrieji (žvynuotieji) lapai, 4 – viduriniai netikrieji (gumbasvogūniniai) lapai, 5 – tikrieji lapai, kraštą susidaro šaknų gumburėliai. Jauno, dar 6 – pažiedė, 7 – žiedynkotis, 8 – įtraukiamosios šaknys, nežydėjusio augalo gumbasvogūnis turi vieną 9 – maitinamosios šaknys, 10 – motininio gumbasvogūnio viršūninį pumpurą, o kelis metus žydėjusio šaknys, 11 – žiedpumpuris, 12 – gumbapumpuriai dažnai būna du ir daugiau. Ant gumbasvogūnio matyti lapų pėdsakai, prie kurių yra miegantieji pumpurai. Dažniausiai jie pradeda augti tik tada, kai išlaužiamas ar pažeidžiamas viršūninis pumpuras (3 pav.). Gumbasvogūnį išorėje gaubia 2-3 sausi, dažniausiai balzgani, rausvai gelsvi ar kreminės spalvos lukštai, susidarę iš netikrųjų apatinių lapų.

6 1 2 3 3 pav. Nulukštentas kardelio gumbasvogūnis (pagal Gromov, Ardabjevskaja, 2002): 1 – su vienu viršūninio pumpuro ūgliu, 2 – su dviem iš miegančių pumpurų išaugusiais ūgliais, 3 – gumbasvogūnio dugnelis su susiformavusiais šaknų gumburėliais

Gumbasvogūnio didumas, spalva ir forma priklauso nuo jo amžiaus, veislės ir auginimo sąlygų. Suaugęs jis būna 3-7 cm skersmens, 2-4 cm aukščio, su 7-10 mm (rečiau 10-15 mm) skersmens dugneliu. Jauno gumbasvogūnio skersmuo beveik lygus jo aukščiui, dugnelis visai mažas (4 pav. ), o seno skersmuo gerokai viršija aukštį ir dugnelis didesnis nei 10 mm. Manoma, kad tiesioginės priklausomybės tarp žiedų spalvos ir gumbasvogūnių spalvos nėra. Pastebėta, kad kardelio veislių, žydinčių šviesios spalvos žiedais (balta, geltona, rožinė), gumbasvogūniai dažniausiai būna geltoni ar kreminiai, žydinčių alyvinės ir violetinės spalvos žiedais – kreminiai ar oranžiniai, o žydinčių tamsiai raudonos spalvos žiedais – tamsiai oranžiniai ar tamsiai raudoni. Pasodintas gumbasvogūnis iš aplink dugnelį esančių šaknų kauburėlių pradeda leisti pirmines šaknis. Tai vadinamosios pirminės šaknys. Jos stambios, apie 20 cm ilgio, mažai šakotos, baltos spalvos. Jos egzistuoja iki butonizacijos. Išaugus antrajam – ketvirtajam tikram lapui, pradeda kaltis antrinės šaknys, pakeičiančios pirmines. Pradžioje netikrųjų (gumbasvogūninių) lapų pažastyse vystosi įtraukiamosios 4 pav. Jaunų gumbasvogūnių su (storesnės), vėliau – ir maitinamosios šaknys. Jos išsidėstę gumbapumpuriais forma (pagal Gromov, pakaitinio gumbasvogūnio dugnelio pakraščiuose, yra 2-3 Ardabjevskaja, 2002) kartus storesnės, bet trumpesnės už pirmines, pilkšvos spalvos (Balčikonis ir kt., 1985; Gromov, 1981). Antrinių šaknų augimas sustoja likus 3-4 savaitėms (6 pav.). Žiedų išsidėstymas žiedyne (pagal Tamberg, 2000): 1 – viena eile ir vienoje linijoje, 2 – dvieilis, 3 – viena eile pražangiai (zig-zag), 4 – dvipusis, 4 – spirale aplink žiedyno ašį iki žydėjimo pradžios. Pirminės šaknys pasklinda dirvoje nuo 15 iki 40 cm gylyje, o antrinės – nuo 5 iki 18 cm. Gumbapumpuriai išauga ant stolonų iš žemutinių netikrųjų lapų pažastyse esančių šoninių pumpurų. Vegetacijos pabaigoje jie būna 0,1 -2,0 cm skersmens ir jau turi vėliau sukietėjančius apvalkalėlius, apsaugančius nuo pažeidimo ir sudžiūvimo sandėliavimo metu. Gumbapumpuriai dar vadinami „vaikučiais“ ir naudojami vegetatyviniame dauginime. Jų skaičius, priklausomai nuo veislės, vegetacijos periodo ilgio, gumbasvogūnio dydžio ir pasodinimo gylio gali būti nuo 20-30 iki 300 vienetų ir 5 pav. Kardelio gumbasvogūniai su daugiau. Rudenį iškasto kardelio požeminėje dalyje gumbapumpuriais (pagal Taylor 1996)

7 1 2 3 4 5 6 pav. Žiedų išsidėstymas žiedyne (pagal Tamberg, 2000): 1 – viena eile ir vienoje linijoje, 2 – dvieilis, 3 – viena eile pražangiai (zig-zag), 4 – dvipusis, 4 – spirale aplink žiedyno ašį

aptiksime motininį ir pakaitinį gumbasvogūnius, pakaitinio gumbasvogūnio apačioje susiformavusius gumbapumpurius ir dar išlikusias šaknis (1 ir 5 pav.). Kardelio lapai būna trijų tipų (1 pav.): apatiniai netikrieji (žvynuotieji), viduriniai netikrieji (gumbasvogūniniai) ir tikrieji (Lisianskij, Ladygina, 2001). Apatiniai 2-5 netikrieji lapai – vamzdiški, prisitvirtinę prie besiformuojančio gumbasvogūnio dugnelio ir apsaugo prasikalusius daigus nuo pažeidimų. Vėliau apatinė šių lapų dalis virsta gumbasvogūnio dengiamaisiais lukštais. Minėti lapai yra dirvoje. Gali būti matoma tik viršutinė paskutiniojo lapo (3-4 cm) dalis, išsikišusi iš dirvos. Viduriniai netikrieji (gumbasvogūniniai) lapai atsakingi už maisto medžiagų kaupimą stiebagumbio parenchiminiuose audiniuose. Jaunuose kardeliuose jų gali būti iki 12, o senesniuose augaluose – 4-6. Jie savo pamatu gaubia stiebą, jų pažastyse susiformuoja šonininiai (lateraliniai) miegantys atsinaujinimo pumpurai, kiekvienas sekantis lapas yra didesnis už ankstesnį ir nustojus augti stiebui, šie lapai auga į plotį, išsidėstę vienoje plokštumoje sudaro taip vadinamą lapų vėduoklę. Tikrieji 4-5 lapai prisitvirtinę prie stiebo (žiedynkočio), yra smulkesni už vidurinius netikruosius lapus ir kiekvienas jaunesnis lapas yra mažesnis už ankstesnįjį. Tikrųjų lapų pažastyse susiformuoja žiedyno atsišakojimų užuomazgos ir kiekvieno naujo lapo pasirodymas susijęs su augalo fenofazių, atsakingų už naujų organų atsiradimą, kaita (Gromov, 1981). Kardelio stiebas – augalo dalis nuo gumbasvogūnio viršaus iki paskutiniojo lapo prisitvirtinimo vietos. Stiebo dalį nuo paskutinio tikrojo lapo iki pirmosios pažiedės primta vadinti žiedynkočiu, o likusią – žiedynu. Aukščiau minėtos kardelio dalys morfologiškai nesiskiria (Balčikonis ir kt., 1985). Kardelio žiedynas – varpa, t.y., kad ant pailgėjusios žiedyno ašies išsidėsto bekočiai žiedai (Naujalis ir kt., 2009). Žiedyne žiedai gali būti išsidėstę viena eile ir vienoje linijoje, dvipusis, viena eile pražanginiu būdu, dviem eilėmis ir spirale (6 pav.). Nevienodu atstumu žiedai būna ir vienas nuo kito (7 pav.). Pagal tai žiedynai skirstomi į tankius (vieno žiedo apyžiedžio lapeliai dengia kito žiedo apyžiedžio lapelius), vidutinio tankumo (žiedai liečia apyžiedžio lapelių galais) ir reti (žiedai nesusiekia ir matosi žiedyno ašis). Reti žiedynai daugiausiai smulkiažiedžių kardelio veislių. Kardelio žiedas (8 pav.) netaisyklingas (zigomorfinis), bekotis, sudarytas iš 6 nevienodo dydžio apyžiedžio lapelių, kurie savo pagrindu suaugę po tris į vamzdelį. Perėjimas nuo suaugusios dalies į laisvą vadinamas žiotimis. Labai dažnai žiotys būna kitokios negu apyžiedis spalvos, t.y., su išreikštu žiočių piešiniu. Piestelė viena su triskiaute purka, ilgu plonu liemenėliu ir trilizde mezgine. Kuokeliai – trys, su didelėmis dulkinėmis ant kotelių. Žiedadulkės lengvos, vėsioje patalpoje išlieka gyvybingos iki 3,5 ir daugiau mėnesių, o kambario temperatūroje – po 20 parų daigumas sumažėja iki 70 procentų (Amatniek ir kt., 1986; Karpov, 2005). Suaugdami apyžiedžio lapeliai sudaro du trikampius: vidinį ir išorinį. Žiedas 8 1 2 3 7 pav. Žiedyno tankumas (pagal Zorgievics, 1979): 8 pav. Kardelio žiedo išilginis pjūvis (pagal Atmatniek 1 – tankus, 2 – vidutinio tankumo 3 – retas ir kt., 1986): 1 – piestelės purka, 2 – piestelės liemenėlis 3 – kuokelių dulkinės, 4 – kuokelių koteliai, 5 – žiotys, 6 – žiočių piešinys, 7 – mezginė pagal apyžiedžio lapelių vidinio trikampio apyžiedžio lapelių išsidėstymą gali būti dviejų pagrindinių tipų: 1 – tiesinis arba vienaliežuvis (Gandavensis tipo), kai vidinio trikampio viršuje yra vienas didžiausias apyžiedžio lapelis, o du mažesni apačioje; 2 – apverstinis arba dviliežuvis (Edel tipo), kai vidinį trikampį sudarantys apyžiedžio lapeliai – du viršuje ir vienas apačioje (9 pav.). Kreipiant dėmesį į žiedo apyžiedžio lapelio pakraštį, paties žiedo erdvinę orientaciją A. Karpovas skiria aštuonias pagrindines kardelio žiedo formas (10 pav.), bet nurodo, kad 1 2 galimos ir tarpinės formos. Kardelių veislių margumyne sutiksime ir neįprastais (egzotiškais) savo forma ir spalvine 9 pav. Pagrindiniai kardelio žiedo tipai (pagal Karpov, 2005): 1 – vienaliežuvis, gama žiedais (11 pav.). XX ir XXI amžių sandūroje Rusijoje 2 – dviliežuvis pažiro veislės su žaliais karpytais ar garbanotais žiedų pakraščiais. Tai neabejotinai – mutagenezės rezultatas. Žaliakraščiai egzotai skiriasi žiedų forma. Žaliais kraštais gali būti visi arba tik vidiniai apyžiedžio lapeliai. Vidiniai lapeliai gali būti sumažėję, nusmailėję arba tarsi užlenkti. Galimas ir taip vadinamas „žiedas žiede „ variantas, kai vidiniai ir išoriniai apyžiedžio lapeliai skiriasi spalva (Markevičius,

1 2 3

4 5 6

7 8 10 pav. Pagrindinės kardelio žiedų formos (pagal Karpov, 2005): 1 – vienaliežuvis (Gandavensis), 2 – atviras vienaliežuvis, 3 – piltuviškas vienaliežuvis, 4 – gofruotas vienaliežuvis, 5 – dviliežuvis (Edel), 6 – lelijiškas, 7 – Primulinus hibridinis ir 8 – plokščias į viršų

9 1 2 3

4 5 6 11 pav. Kardeliai neįprastos (egzotiškos) formos ir spalvos žiedais: 1 žaliais vidinių apyžiedžio lapelių kraštais – 471 ‘Uralskije Skazy’, Baranov, 2011; 2 – žaliais visų apyžiedžio lapelių kraštais – 399 ‘Raganų Pasaulis’, Markevičius 2011; 3 – šekšnotais ir karpytais apyžiedžio lapeliais – 414 ‘Zolotaja Antilopa’, Trifonov, 2007; 4 – „žiedas žiede“ kardeliai:–‘ Ostrov Lasky’, Belička, 2007 ir 5 – 546/574 ‘Morskaja Piena’, Vinogradskaja, 2003; 6 – neįprasto spalvų derinio ir formos – 495 ‘Potėpis’, Markevičius

2011). Jau sukurta ir lietuviškų tokių veislių. Kardelio vaisius (12 pav.) – atvirkščiai kiaušiniška dėžutė su 150-200 sėklų (12 pav.). Sėklos kiaušiniškos, iš šonų suplotos, su sparneliais, raukšlėtos (Grigas, 1986). Tai daug kartų žydintis ir derantis (polikarpininis) augalas, kuris kasmet išaugina vieną kartą žydintį (monokarpinis) ir derantį ūglį. Kardelio stiebe uždaro tipo (sudaryti tik iš

1 2 3 12 pav. Kardelio vaisiai ir išvalytos sėklos (pagal Markevičius, 2010): 1– bręstančios vaisių dėžutės, 2 – prasiveriančios vaisių dėžutės, 3 – nulukštentos sėklos

10 karnienos ir medienos, bet neturintys brazdo) padrikai išsidėstę kolateraliniai indų kūleliai greitai apriboja stiebo storėjimą ir apsprendžia augalo gyvenimo ciklo, t.y. augalo raidos fazių visumos, specifiškumą (Gromov, 1981). Kardelio