2 (16) 2019 m. spalis Rambynas Nr. 2 (16) 3

ISSN 2029-0756

Alis Balbierius

Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ leidinys 2019 m. 2 (16) Neigimo dėsnis

Spaudos projektą „Rambynas – Mažosios Lietu- vos etnoregiono savitumo išsaugojimui – 2019“ Mes turime paneigt mylėdami kitus iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos TURINYS rėmimo fondas Norbertas Stankevičius 2 jau muša laikas mūsų kartai Gumbinė – kultūrinis ir administracinis Mažosios Lietuvos centras jau mestos kortos skriejančios ratu

Re­da­kci­nė ko­le­gi­ja Giedrė SKIPITIENĖ 15 ir švilpia vėjai aštrią mūsų tartį Vydūno genties pėdsakai Lietuvoje Dia­na Mi­la­šaus­kienė – vy­riau­sio­ji re­dak­to­rė Eu­ge­ni­jus Ski­pi­tis – leidinio sudarytojas Vytenis ALMONAITIS 20 Padavimai apie pietų Skalvos piliakalnius kažkas išliks kažkas praloš Ma­ry­tė Ge­čie­nė III dalis. Tilžės piliakalnis, vadinamas Vorpiliu kažkas ramiai išlips pirmoj stotelėj Bi­ru­tė Žem­gu­lie­nė Antanas Stanevičius 28 o traukinys į erdvų tolį oš Juozas Šikšnelis – apšlakstytasis grumtynėmis su Juo­zas Ver­cin­ke­vi­čius likimu matydamas tik būsimąjį kelią Juozas Vercinkevičius 37 Pietų Baltijos dvarai (I) Rengėjas (leidėjas) jau iškalbėtas spindesys dangaus Pagėgių krašto draugija „Sandūra“ Diana Stungurienė 43 Mahatma Gandis aksomas sutemų auksinės dienos Finansiniai rėmėjai Haiku Pagėgių kraštui 50 UAB „Senasis Rambynas“, UAB „Veižas“, tačiau nekintant pojūčiams žmogaus Pagėgių savivaldybės tarybos nariai: Edgaras Kutu- Vytautas A. Gocentas 52 kartosim vėlei šilką mėnesienų rys, Eugenijus Dargužas, Ramutė Valančienė, Algis Žymus lietuvos istorikas dr. Algirdas Matulevičius apie Grublys, Remigijus Kelneris, Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomeną Euro- pos kultūroje. Keletas pastebėjimų ir palinkėjimų Rasa ir Sigitas Stoniai, skaitytojui Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ bičiuliai, beje ir tai kas paneigta išliks 56 2018 m. parėmę draugiją 2 proc. pajamų mokesčiu, Liudvika BURZDŽIUVIENĖ Martyno Jankaus sodyba Bitėnuose kai mus visus nuvers nuo sosto taip pat visi, įsigiję ir užsiprenumeravę žurnalą „Rambynas“ Zusammenfassung 61 aukšta graži ir amžina naktis išplaukus iš visatos uosto Informaciniai rėmėjai Abstract 63 Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“

Viršelio nuotrauka. Petras Venslovas - aktorius, režisierius, savito balso tembro poezijos skaitovas, dažnas Mažo- sios Lietuvos svečias. Jo skaitomi tekstai skambėjo prie Vydūno kapo Bitėnų kapinaitėse, atidarant lankymui pritaikytą Šereiklaukio piliakalnį. Paskutinį kartą aktorius su savo parengta menine programa, kurioje skambiu eilėraščio ritmu suguldyti išnykę ir gyvi Mažosios Lietuvos vietovardžiai, svečiavosi rugpjūčio pabaigoje Šereiklaukio dvarvietėje Ram- byno regioninio parko direkcijos organizuotame renginyje „Paskutiniai gandro pavakariai“. D. Stungurienės nuotrauka. 4 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 5 buvo Pisakaimis (Pisserkeim, Pisserkehmen). tikrina ir asmeniškai vadovauja ūkio atkūrimo Jame, žemiau Pisos ir Romintos upių santakos, ir apgyvendinimo darbams. Visur reikalauja- apie 1550 m. pastatyta pirmoji apylinkėje baž- ma paklusnumo ir griežto taupumo, sugalvota nyčia. Pisos upės vardas reiškė pelkėtą, pabju- daug baudų ir bausmių. Bet Gumbinės miestui rusią upę. Ji dar vadinta Pivesa, Peise. 1580 m. karalius numatė ypatingą ateitį: iš Tilžės čia atsirado naujasis gyvenvietės vardas – Gumbinė, buvo atkeltos Prūsų Lietuvos valdymo įstaigos senasis pavadinimas dingsta. Vietovardis kilo ir įkurta Lietuvos deputacijos kolegija, o Gum- nuo žodžio gumbas, gumbti, gumbuotas, nuo binės herbui karalius suteikė dalį savojo herbo Gumbinė – pravardės Gumbis, Gumbinas arba iš kablį pri- simbolių. menančio žvejybos įrankio, upės kilpos. Galbūt Iš čia 1723-1736 m. imta vadovauti Lietuvos pavadinimas išreiškė ir kelių kaimų, vienkiemių provincijai, kurią sudarė Klaipėdos, Tilžės, Ra- kultūrinis ir administracinis sodybų sujungimą į vieną gyvenvietę. Romanti- gainės ir Įsruties apskritys. Netrukus Lietuvos kai pavadinimą norėtų kildinti nuo gumbuoto, provincija buvo pervadinta departamentu (Litt- pirmųjų lietuvininkų garbinto ąžuolo ar liepos, hauisches Departament), o Lietuvos deputacijos Mažosios Lietuvos centras po kuriais aukota dievams. Šaltiniai apie tai tyli. kolegija nuo 1736 metų pavadinta Karališkąja Rekonstruota prūsiška pavadinimo forma galėtų Lietuvos karo ir valstybinių dvarų (domenų) būti Gumbinni. valdyba (rūmais) ir buvo tiesiogiai pavaldi Ber- Norbertas Stankevičius XVII a. Gumbinė – tai keliolika lietuvininkų lynui. Dažnai vietoj Lietuvos provincijos ar Lie- Kraštotyrininkas, istorikas žemdirbių, medžiotojų, žvejų, medkirčių sody- tuvos departamento pavadinimo XVIII–XIX a. bų iš Vištyčio ežero atitekančios Pisos pakrantė- buvo vartojamas Prūsų Lietuvos (Preussisch- je. Gyvenvietė augo. Senojoje jos bažnyčioje 1714 Lit(th)auen) arba tiesiog Lietuvos vardas. Logiš- Senoji Rytprūsių kultūra, papročiai ir visas gyveni- m. buvo pakrikštytas Kristijonas Donelaitis. Jo ka, kitas karalystės departamentas su centru Ka- mas žuvo 1945 metų sprogimų, bombardavimų, gaisrų gimtinė – Lazdynėlių kaimas buvo vos už 5 km į raliaučiuje tada vadinosi Rytų Prūsija, o Vyslos ir žiaurumų ugnyje. Tada drauge dingo ir Mažosios Lie- rytus ir priklausė Gumbinės evangelikų parapi- žemupio kraštas – Vakarų Prūsija. Gumbinė tapo tuvos kultūros tradicijų likučiai. Kartu su atsitraukiančia jai. Beveik visi Prūsijos rytinės dalies gyventojai organizacinio darbo, kartu Mažosios Lietuvos Vokietijos kariuomene evakavosi beveik visi gyventojai. tada buvo lietuvininkai. Juos sudarė kryžiuočių germanizavimo ir kolonizavimo židiniu. Suteik- Buvo prarasta pagrindinė istorinės atminties dalis. Vie- karus išgyvenę senųjų nadruvių, prūsų ir jotvin- tų įsikūrimo lengvatų ir darbo specifikos dėka, tos žmonių sunaikinimas ar ištrėmimas reiškė, kad bu- gių palikuonys bei iš LDK atkeliavę lietuviai. karaliaus valdžios remiami atvykėliai užėmė vusi krašto kultūra ir civilizacija dingsta negrįžtamai. Ji 1656 m. šalį nuniokojo kruvinas Krymo to- aukštesnę materialinę padėtį ir dažnai iš aukšto nebegyvavo su kitais žmonėmis kitu laiku. Sovietiniai torių kariuomenės žygis. Apie 20 tūkstančių žvelgė į krašto senbuvius, ypač į valstiečius bū- kariai išlaisvino teritoriją nuo fašistinės valdžios ir nuo žuvusių, apie 30 tūkstančių išvestų į nelaisvę, rus, gviešėsi perimti jų žemę. vietinių gyventojų... Išlaisvino, kad patys atsikraustytų. daug kas apiplėšta, sudeginta. Krašto žaizdoms Lietuvos departamentui priklausė didelės Krašte už Nemuno apsigyveno kitokios sanklodos nau- užgydyti prireikė dešimtmečių. 1709–1711 m. Įsruties, Tilžės, Ragainės, Klaipėdos apskritys jakuriai atvykėliai. Tačiau mes galime bent tyrinėti, su- dar didesnį smūgį ir nelaimes atnešė nederlius (Hauptamt) ir dar septynios Mozūrijos apskri- vokti anksčiau ten gyvenusių žmonių darbus, įsijausti į ir maras. Liga pakirto apie 300 tūkstančių Rytų tys: Angerburgo (Unguros, Węgorzewo), Alecko jų gyvenamąją aplinką, vystyti jautriąją atmintį, taip va- Prūsijos žmonių. Didžiojo maro ir bado metai (Olecko), Leko (Elk), Leceno (Gižycko), Johanis- dinamą kultūros ekologiją. Susimąstant pirmiausia išky- pakeitė krašto etninį veidą ir gyvenimą. Į Prū- burgo (Pisz), Rheino (Ryn) ir Seehesto (Szestno). la senieji prūsai ir lietuvininkai, darbštūs, labai mylintys siją buvo pakviesti apsigyventi vokiečiai, pran- Lietuvos departamento plotas buvo apie 17 000 savo žemę, gamtą ir laisvę žmonės, jų laisvės kovos ir cūzai, austrai. Prūsijos karaliaus Friedrichas kv. km. Mažosios Lietuvos etnografinis plotas gyvenimo būdas. Wilhelmas I būtent Gumbinę pasirinko ekono- užėmė ne visą departamentą, bet keturias di- Gumbinės pirmtakė buvo šiauriau miesto, Narpės mikos atkūrimo centru ir naujų valdžios įstai- džiąsias apskritis, sudarė apie 11 tūkst. kv. km. upelio krante ilgus amžius gyvavusi medžiotojų ir žem- gų vieta. Karalius nusprendė išvystyti menkai Septynmečio karo metu Gumbinę užėmė Rusi- dirbių gyvenvietė. Jos vardas lieka nežinomas. Nadru- žinomą gyvenvietę, o ne greta esantį palyginti jos kariuomenė. Visose krašto bažnyčiose sekma- vos žemėn Vokiečių ordino riteriai įsiveržė numalšinę didelį miestą Įsrutį, kuriame stovėjo kryžiuočių dieniais įvestos privalomos padėkos pamaldos už Herkaus Manto vadovaujamą Didįjį prūsų sukilimą.1283 ordino pilis, turėtos miesto teisės ir iš kur val- Rusijos armiją ir carienę. 1757 m. gruodį Rytprū- m. ordinas nadruvių gentį pavergė. Pirmosios gyven- dyta didelė apskritis. Berlyno architektai sudarė siai tapo oficialiai prijungti prie Rusijos, šalinami vietės šiose vietose minimos hercogo Albrechto laikais, miesto planą: į šiaurę, vakarus, rytus ir pietus Prūsijos simboliai. Nors senamiesčio bažnyčioje jau panaikinus Teutonų ordiną. 1525 m. ordino vietoje išvestos ir pradėtos grįsti pirmosios gatvės: Til- miesto gyventojai turėjo prisiekti ištikimybę ca- Albrechtas įkūrė pirmąją Europoje evangelišką liutero- žės, Įsruties, Darkiemio, Stalupėnų, Bažnyčios rienei Jelizavietai, apylinkėse vyko kariuomenės nišką valstybę – Prūsijos hercogystę. Kertami miškai, ir Vandens. Išmatuoti 56 sklypai būsimiems na- plėšikavimai. Rusijos valdymas tęsėsi beveik pen- daugėja gyventojų ir dirbamos žemės, sudaromi pirmi mams. Turgaus aikštės kampuose ir gatvėse iš- kerius metus – iki 1762 m. inventoriai ir gyventojų prievolės, steigiamos karčiamos, kasami vieši šuliniai. Tradiciškai miestas atskir- Prūsijos karalius Frydrichas II, įvertindamas malūnai, bažnyčios. Dar negausūs rašytiniai šaltiniai re- tas į senamiestį dešiniajame upės krante ir į kurį krašto nelojalumą ir priesaiką Rusijai, niekada gistruoja pirmuosius apylinkių kaimus, gyventojų var- laiką neprivilegijuotą naujamiestį už upės. Ka- Rytprūsių nelankė, nerodė kitų savo malonių. dus ir mokesčius. Praktiškai visi vietovių pavadinimai ralius Frydrichas Vilhelmas I 1713, 1721, 1728, 1796 m. birželį Gumbinėn suvažiavę visų lie- yra lietuviški. Vienas iš XVI a. viduryje paminėtų kaimų Istorinis, 1724-1944 m., ir dabartinis (nuo 2007 m.) miesto herbai 1729, 1736, 1739 m. lankosi Gumbinėje, stebi, tuviškos Užnemunės valsčių delegatai prisiekė 6 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 7 ištikimybę Prūsijos karalystei. Per III Lenkijos– dar naudojo laikraščiai („Intelligenzblatt für Litt- Lietuvos padalijimą Prūsijai atitekę plotai buvo hauen“, „Preußisch-Litauische Zeitung“), žemės pavadinti Naująja Rytų Prūsija. 1808 m. Lietuvos ūkio, kraštotyros, sporto, studentų draugijos, net karo ir domenų valdyba pavadinama Karališ- kariuomenė: pavyzdžiui, Gumbinėje dislokavo- kąja Lietuvos valdyba. Jai vadovauti 1809–1815 si Princo Augusto lauko artilerijos I Lietuviškas m. paskirtas Teodoras von Schönas, kilęs iš Še- pulkas, Princo Albrechto lietuvių kavalerijos reiklaukio prie Bitėnų. Vėliau jis tapo visos Rytų pulko dalis. Prūsijos vadovu (oberprezidentu). Atskirai Gumbinės apskrityje (613 kv. km) 1807 m. Gumbinę užėmė prancūzų kariuo- 1818 m. suskaičiuota 27 220 žmonių, iš jų lietu- menė. Miestui uždėta didelė duoklė. 1812 m. viškai kalbančių 5635. 1852 m. apskrityje suskai- birželio 18–21 d. Gumbinėje gyveno ir Rusijos čiuota 41 720 gyventojų, iš jų tik 300 lietuvių, užpuolimo planus tikslino Napoleonas. Iš čia 1900 m. apskrityje gyveno 51 tūkst. žmonių, tarp jis su pusmilijonine kariuomene, pasiekęs savo kurių suregistruota 100 lietuvių. Gumbinė, kaip galybės viršūnę, užkariavęs pusę Europos, pa- ir Karaliaučius, buvo vokiečių apygardų admi- traukė per Užnemunę į Rusiją. Tuometinis Kara- nistraciniai centrai, todėl apylinkių germanizaci- liškosios Lietuvos valdybos prezidentas Teodo- ja ir kolonizacija čia vyko sparčiau. Tam didelį ras von Schönas labai stengėsi apsaugoti miestą poveikį padarė valdžios įstaigos, dvarai, moky- nuo plėšimų. Įrenginėjamos ligoninės, kepyklos. klos ir bažnyčios. 1939 m. Gumbinės apskričiai Didžiulis rūpestis buvo tūkstančių tūkstančiai priklausė 730 kv.km su 55 272 gyventojais, lietu- žirgų bei didelės galvijų kaimenės, kurias kaip vių skaičius nenurodomas. proviantą su savimi varėsi prancūzų kariuome- Dabartinis Gusevo rajonas apytikriai atitin- nė. Pašarui teko naudoti ir augančius javus. Po ka tarpukariu buvusios Gumbinės apskrities pusės metų žmonės pamatė pasibaisėtiną vaiz- ribas, bet yra padidintas panaikintos Pilkalnio dą, kai tais pačiais keliais grįžo neatpažįstamai apskrities sąskaita, prijungus Malviškio (Mais- suniokota kariuomenė: vieno pulko kareiviai va- koje) valsčių. Vienas visiškai nugyventas baž- Gumbinės apygardos valdyba - senieji ir naujieji rūmai, iš kurių buvo administruojama teritorija nuo Klaipėdos iki Mozūrijos. XX a. pr. atvirukas iš N.Stankevičiaus. kolekcijos žiavo pora rusiškų rogių. Šimtai sužeistų pran- nytkaimis – Žirgupėnai perduoti Nesterovo cūzų mirė Gumbinėje. 1812 m. gruodžio 15–23 d. rajonui, o Jučiai (Vesiolovka) – Černiachovsko mieste dar šeimininkavo prancūzų armijos vadai rajonui. su generalisimu Miuratu, o nuo gruodžio 24 d. – Gumbinė, Gusevas – miestas Romintos ir Pi- Rusijos kariuomenė. sos upių santakoje, 2017 m. turėjo 28,2 tūkst. gy- Po Napoleono karų vykdant ūkines ir admi- ventojų, 1939 m. – 24,5 tūkstančio. Tai ketvirtas nistracines reformas, Lietuvos karališkoji valdy- pagal dydį miestas Kaliningrado srityje. 111 km ba pertvarkyta į Gumbinės apygardą (Bezirk), Gumbinę skiria nuo Karaliaučiaus, 35 km nuo egzistavusią iki pat 1945 m. Ji apėmė didžiąją Lietuvos, 50 km nuo Nemuno ir senųjų Tilžės bei Mažosios Lietuvos dalį bei Mozūriją, iš viso 16 Ragainės miestų. apskričių ir beveik 16 tūkst. kv. km teritoriją. Daug įdomių pastatų galima pamatyti mies- Iš keturių didelių apskričių buvo suformuotos to gatvėse. Džiugina, kad dešimtys jų per pas- devynios naujos (Šilutės, Tilžės, Ragainės, Lan- tarąjį dešimtmetį gražiai, bent išoriškai, tvar- kos, Gumbinės, Įsruties, Pilkalnio, Stalupėnų, komi. Jų tarpe kariniai ar imperinio stiliaus Darkiemio, Galdapės, Angerburgo (Unguros, pastatai, savo išvaizda bylojantys apie vokiečių Węgorzewo), Alecko (Olecko), Leko (Elk), Lece- valstybės jėgą ir viduramžių gotikos architek- no (Gižycko), Johanisburgo (Pisz) ir Sensburgo tūros tęstinumą. Kaip nurodo dr.M. Purvinas, (Mrągowo), kurias apėmė apygardos valdžia. panašūs architektūros motyvai, siekiant pa- Klaipėdos apskritis iš ankstesnio Lietuvos de- brėžti šalies vientisumą, kartojosi visoje Vokie- partamento buvo perduota Karaliaučiaus apy- tijoje ir sutapo su intensyvėjančia krašto ger- gardai. Už tai Gumbinės apygardai buvo at- manizacija. lyginta, atidavus trylika lietuviškų parapijų iš Istoriniame miesto centre, upės dešiniajame Karaliaučiaus apygardos. Po šios 1818 m. refor- krante, stovėjo rezidencija – apygardos valdy- mos Gumbinės apygarda turėjo 378 tūkstančius bos senieji ir naujieji rūmai, taip pat bažnyčia, gyventojų, 274 tūkstančiai iš jų gyveno dešimtyje paštas. Iš čia buvo administruojama 16, paskui vadinamųjų lietuviškų apskričių. 178 tūkst. visų 12 Prūsų Lietuvos apskričių, didelė teritorija apygardos gyventojų buvo vokiečiai arba vo- nuo Klaipėdos iki Mozūrijos imtinai. Po karo kietkalbiai, 108 tūkst. lenkų ir 91 tūkst. lietuvių. išliko tik impozantiškas naujosios valdybos pas- Pavadinimas Mažoji ar Prūsų Lietuva buvo iš- tatas, statytas 1911 m., restauruotas 2012 m. Jo stumtas iš dokumentų kanceliarinės kalbos. Ta- bokštą vietoj numušto vokiško erelio dabar puo- čiau įprastąjį Lietuvos ar Prūsų Lietuvos terminą šia laikrodis su kurantais. 1911 m. statytas Naujosios valdybos pastatas, 2012 m. N. Stankevičiaus nuotrauka 8 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 9 Pašto rūmų ir senamiesčio bažnyčios nebėra. istorinių archeologinių tyrimų, 2010–2016 m. Keturių gatvių ir kelių sankryžoje, prieš Lietu- šioje vietoje pastatyta stačiatikių šventovė – Visų vos departamento valdybos pastatą, stovėjo pa- Šventųjų soboras, skirtas per Pirmąjį pasaulinį minklas miesto įkūrėjui ir Prūsijos „gelbėtojui“ karą žuvusiųjų atminimui. Friedrichui Wilhelmui I. Matyti geometriškai Kitame, kairiajame Pisos krante, vadin- taisyklingas karaliaus valia atsiradusio miesto tame naujamiesčiu, apsigyveno šveicarų refor- planas. matai ir keli šimtai Zalcburgo evangelikų. Abi Pirmoji bažnyčia čia iškilo XVI amžiuje, bendruomenės XVIII a. pasistatė savo bažnyčias, 1720 m. pastatoma nauja, perstatyta 1811 m. turėjo savo mokyklą, ligoninę, kapines. Suradę Evangelikų architektūros formoms būdingas prieglobstį ir naują tėvynę Mažojoje Lietu- didesnis santūrumas. Pagrindiniame fasade voje, jie pagyvino krašto ekonomiką naujomis kilo keturių tarpsnių bokštas, jame išdėstyti ar- ūkininkavimo formomis, bet ir gavo lengvatų kiniai langai ir nišos. Aukštas kvadratinio plano vietinių gyventojų sąskaita. Taip Gumbinė bokštas išsiskirdavo miesto panoramoje. Bokšto tapo Mažosios Lietuvos vokietinimo židiniu. viršų puošė dantyto silueto atikas, prie kurio Gumbinės apylinkių zalcburgiečių bendruomenė glaudėsi kampiniai mūriniai bokšteliai. Šoninius buvo atpažįstama ir gyvybinga iki pat 1945 m., fasadus žymėjo dideli pusapvalių arkų langai, išlaikė savo tarmę, išvaizdą ir papročius. Ji ir besikartojantis jų ritmas. Iš pagrindinės miesto dabar Vokietijoje sudaro stiprią grupę tarp kitų bažnyčios liko vos keletas jos nuotraukų. išeivių organizacijų. Senamiesčio bažnyčioje 1672–1708 m. kuniga- 1752 m. statyta zalcburgiečių bažnyčia vo Michaelis Merlinas (Mörlin, 1641–1708). Tais sovietmečiu buvo naudojama sandėliui. Ją res- laikais jis buvo vienas didžiausių lietuvių kalbos tauravo ir naujai pašventino Vokietijos piliečiai autoritetų, nustatinėjęs jos vartojimo taisykles. 1995 m. grąžindami pastatui garbę vėl būti Turėdamas aukštą teologinį išsilavinimą, dirbęs Dievo namais. Bažnyčia vykdo ir socialinę Senoji aikštė ir paminklas miesto įkūrėjui karaliui Friedrichui Wilhelmui I. 1830 m. litografija iš knygos Königsberg und Ostpreuβen ir gyvenęs keliose Prūsų Lietuvos vietovėse, jis rūpybą, organizuoja kultūrinius renginius. in historischen Ansichten und Plänen. p.112. - Weltbild, Augsburg, 2002 gerai išmoko lietuvių kalbą. Polemizuodamas Kaip įprasta evangelikų bažnyčioms, jos vidus su kitais, kaip taisyklingos, grynos kalbos šaltinį lakoniškas ir santūrus. Vidurinę navą dengia įvertino tautosaką ir svetimybių nepaliestą lenktas cilindrinis medinis skliautas, sakyklos liaudies kalbą, siūlydamas ja domėtis ir va- ir altoriaus dekoras minimalus. Įrašas altoriuje dovautis, leidžiant valdžios ir bažnyčios raštus. skelbia: „Mūsų Dievas yra tvirtovė“. Šalia alto- Micheaelis Merlinas laikomas lietuvių kalbos riaus – krikštykla. Vitražinis langas vaizduoja norminimo pradininku, vienu iš lietuviškos zalcburgiečių kelionę į Prūsiją, o šalia ant sienos raštijos kūrėjų, padariusių įtaką Jono Šulco, kabo jų vedlio kelioninės lazdos kopija. Pilypo Ruigio, Jokūbo Brodovskio kūriniams. Visai nepasisekė 1739–1744 m. statytiems Gumbinės ev. kunigu nuo 1787 m. iki mirties prancūzų ir šveicarų reformatų maldos namams. dirbo Karlas Gotardas Keberis (1756–1835). Per karą apgriautos sienos ir bokštas buvo Dar jaunystėje išmokęs lietuviškai, jis parengė susprogdintas apie 1970 m. ir dalinai panau- ir išleido naują lietuvišką giesmyną: „Isz naujo dotas kaip statybinė medžiaga. Galutinai nu- perweizdetos ir pagerintos giesmju knygos“ griauta 1972 m. Jos vietoje Pergalės gatvėje (buv. (1832), kelias dešimtis giesmių parašydamas Darkiemio, Karaliaus, Hitlerio) stovi prekybos pats. Būdamas superintendentu (vyriausiu centras. kelių apskričių dvasininku) ir bažnytinės tary- Iškasinėtos, išvartytos ir senos miesto kapinės, bos (konsistorijos) nariu, jis darė įtaką tuo seni antkapiai panaudoti pakartotinai. 2010–2014 metu rengiamiems ir spausdinamiems raštams. m. buvo atkurta dalis Pirmojo pasaulinio karo K.G.Keberis bendravo ir su L.M.Rėza, šiam kareivių kapų, paminklai ir koplyčia. leidžiant lietuviškų dainų knygą. Ankstesnę katalikų bažnyčią galima suras- Lietuvių kalbą ir tautosaką tyrinėjo 1823–1825 ti šiaurės rytinėje miesto dalyje, aptvertoje m. čia dirbęs kunigas Johanas Ch. Krause (1789– kareivinių teritorijoje. Ji stovi be bokšto, naudoja- 1859). Jis bendradarbiavo su L.M. Rėza, Augustu ma klubui. Lenkija pasirūpino naujos katalikų Šleicheriu, rinko lietuvišką žodyną. Nuo 1825 bažnyčios pastatymu kitoje miesto vietoje. m. iki mirties buvo Pilkalnio evangelikų ku- Iš vertingesnių pastatų – architektūros nigu. Gumbinės bažnyčioje dirbo kunigas Kar- paminklų reikėtų paminėti Šaulių namus (dab. las F.A.Heinricis (1812–1881) pateikęs lietuviškų Karininkų namus) Artilerijos gatvėje. Pastatą pamokslų Mišių knygoms. Kaip matome, čia puošia aukštas mansardinis stogas, raguotų Neišlikusi XVII-XIX a. Gumbinės senamiesčio bažnyčia. Nuotrauka iš knygos Sticklies H., Goldbeck D., Gumbinnen in Bildern, p.14. XIX a. dar dirbo lietuvių kalbą mokantys ku- elnių galvos. Dailioje didelėje salėje ir dabar - Bielefeld, 1996 nigai, vykdavo pamaldos lietuvių kalba. Be vyksta daug miesto švenčių ir koncertų. 10 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 11 Po 1721 m. įkurtas paštas, rotušė („konferencijų namai“), vaistinė. Po pakar- totino karaliaus reikalavimo mieste nebe- liko šiaudinių stogų. 1733 m. Gumbinėje minimos jau septynios amatininkų grupės: batsiuviai, staliai, kalviai ir ginklaka- liai, malūnininkai, kepėjai, mėsininkai ir aludariai. 1742 m. pastatytas ordino laikų architektūrą primenantis didžiulis grūdų sandėlis – magazinas. Jo statybai prireikė 1,1 milijono raudonų plytų, o visi apylinkės kaimai turėjo parūpinti pamatų akmenis. Magazine imta laikyti grūdų at- sargas nederliaus, gaisro ar karo atvejui. Dabar sunku patikėti, kad gyvenimą Gumbinėje sunkino potvyniai. Dėl savo geografinės padėties dviejų upių santa- koje Gumbinė neretai nukentėdavo nuo liūčių ir polaidžių. Tai ėmė dažniau kar- totis iškirtus apylinkių miškus. Vanduo apsemdavo net rotušę, valdininkų namus, griovė tiltus. Nuo potvynių miestas ėmė gintis pylimais ir praplatinta pačios upės vaga. Darbai, kuriems vadovavo užtvankų specialistai, tęsėsi visą šimtmetį, kol nebe- liko senvagių ir kilpų, o Pisos krantai ir dugnas buvo išdėlioti akmenimis, surink- tais iš aplinkinių laukų. Iš abiejų krantų Restauruota Zalcburgo evangelikų bažnyčia, 2009 m. N. Stankevičiaus nuotrauka supiltas kelių kilometrų ilgio pylimas. Pavaikščioję upės pakrantėmis ir gerai įsižiūrėję, mes pastebėtume, jog abu kran- Restauruota Zalcburgo evangelikų bažnyčia, 2009 m. N. Stankevičiaus tus saugo dirbtinės terasos. Apsodinus nuotrauka liepomis, jos virto miesto pasididžiavimu, jaukiu parku ir promenada su gėlynais, fontanais, skulptūromis. Pirmoji mokykla Gumbinėje paminėta 1698 m. Tikėtina, kad Gumbinės senamiesčio mokykloje visą XVIII amžių buvo mokoma ir lietuvių kalbos. Nuo 1763 m. veikė lotynų mokykla, kuri 1813 m. išaugo į Frydricho gimnaziją. Gumbinės gimnazijoje mokėsi būsimas Tilžės gim- nazijos pedagogas, kraštotyrininkas ir nuoširdus lietuvininkų draugas Eduardas Gizevijus (1798–1880). Gumbinėje gimė ir čia gimnaziją baigė Johanas Šrėderis (Schröder, 1829–1926) – kunigas, peda- gogas, Priekulės našlaičių prieglaudos ir spaustuvės įkūrėjas. Priekulės vaikai buvo mokomi spausdinimo amato. Ten pavyko išspausdinti beveik 50 lietuviškų leidinių. Tarp mokinių buvo ir vėliau tapę garsūs Klaipėdos krašto spaudos leidėjai Marty- Pagal senąsias nuotraukas atkurtas zalcburgiečių bažnyčios interjeras, Sovietmečiu nugriauti XVIII a. reformatų maldos na- nas Šernius ir Jurgis Traušys. Po dešimties 2009 m. N. Stankevičiaus nuotrauka mai buv. Karaliaus gatvėje. Nuotrauka iš knygos Stic- metų darbo pardavęs spaustuvę, J. Šrėderis klies H., Goldbeck D., Gumbinnen in Bildern, p.16. - Restauruota Zalcburgo evangelikų bažnyčia, 2009 m. N. Stankevičiaus Bielefeld, 1996 ėmė ruošti jaunuolius stojimui į mokytojų nuotrauka 12 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 13

Vertingas išlikęs miesto pastatas – Šaulių namai (dab. Karininkų namai), 2009 m. N. Stankevičiaus nuotrauka Karališkoji Friedricho gimnazija, pastatyta 1903 m., dabar agropramoninė kolegija, 2017 m. N. Stankevičiaus nuotrauka

Upės krantus nuo potvynių saugantys pylimai XIX a. gale virto jaukiu parku ir pasivaikščiojimų promenada. Nuotrauka iš knygos Sticklies H., Goldbeck D., Gumbinnen in Bildern, p.27. - Bielefeld, 1996 Mokyklos vidus, 2009 m. N. Stankevičiaus nuotrauka 14 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 15 seminarijas. 1882 m. buvo išrinktas deputatu į Wilhelmo III įsaką, naikinantį šalyje baudžiavą. ūkininkus. Kiekvienoje iš 16 apskričių sukurti jos filialai, nus- sukūrė briedžio statulą. Vokietijo- Prūsijos seimą (landtagą). Keletą metų Gumbinės Įstatymą paruošė Teodoro von Schöno tatyti bendradarbiavimo ir pažangaus ūkininkavimo metodai, je atlieta 2,2 metro aukščio ketaus gimnazijoje dirbo Francas Oskaras Tecneris grupė. Dokumentas buvo 1807 m. spalį ka- rengtos gyvulių ir produktų parodos. skulptūra buvo džiaugsmingai (Tetzner, 1863–1919), slavų ir baltų istorijos, et- raliaus pasirašytas Klaipėdoje, o išspausdintas 1836 m. nutiestas plentas į Karaliaučių ir 1858 m. į Tilžę. sutikta Gumbinėje ir tapo viena nografijos tyrinėtojas, surinkęs neįkainojamą Gumbinėje (kuriai tuomet priklausė ir Klaipėdos 1860 m. pasirodė pirmasis traukinys. Juo iš Berlyno atvyko iš miesto įžymybių. 46 metus archyvinę medžiagą apie Kristijoną Donelaitį. apskritis), Karaliaučiaus Hartungų spaustuvės sosto įpėdinis su svita, iškilmingai atidarę geležinkelio stotį skulptūra laikyta Kaliningrado Mokėsi vokiečių rašytojas, kultūros istorikas, Lietuviškame filiale. Baudžiavos panaikinimo ir pažymėję Gumbinės prijungimą prie Prūsijos geležinkelių zoologijos sode, iš ten sugrįžo Romos garbės pilietis, keliautojas Ferdinan- Įstatymas išspausdintas dviem kalbomis ir sistemos. Tais pačiais metais bėgių kelias pasiekė Rusijos 1991 m. ir greit tapo miesto sim- das Gregorovijus (1821–1891) meniškai aprašęs skambėjo šitaip: „Paliepimmas kaipo Lauko sieną Eitkūnuose. XX a. pradžioje traukiniais buvo gali- boliu. Būrelis lietuvių kultūros ne tik Baltijos pajūrį, bet ir Viduržiemio jūros Žmones savo Lauka lengwjaus apturreti ir ta ma greitai patekti ir prie Mozūrijos ežerų, į Romintos girią entuziastų 1910 m. Gumbinėje kraštus. Gumbinėje mokytojavo žymus vokiečių walnay wartoti gal taipojau apie ju kaip walnu arba, pavažiavus vieną dvi stoteles, išlipti poilsio zonoje – įkūrė Lietuvių draugiją. Jai va- pokario išeivijos veikėjas, istorikas, knygų apie Žmonu passilaikima priesz kits kito.“ Fichtenvaldės parko pušyne, aplankyti Unguros slėnį, Bis- dovavo Jokūbas Stikliorius ir Gumbinę sudarytojas Herbertas Stiklys (Stick- Lietuvos vardas naudotas pirmojo 1811 m. marko bokštą Plikių kalvose ar savo etnografine išvaizda dr.Vilius Steputaitis. 1914 m. liepą lies, 1905–1991). Gyveno, mokėsi tūkstančiai biuletenio „Amts-Blatt der Königlichen Lit- garsėjančius Sodvaičių užeigos namus. Dabar iš keturių Gumbinėje tris dienas vyko Rytų kitų žmonių, kurių likimus nelauktai pakeitė ir thauischen Regierung“ ir pirmojo Gumbinės geležinkelio atšakų tėra dvi: miestą kertanti strateginė Prūsijos dainų šventė. Jos da- sudarkė Antrasis pasaulinis karas. laikraščio pavadinime: „Intelligenz Blatt für Lit- Maskvos-Kaliningrado geležinkelio linija. lyviais buvo ir lietuvių chorai iš Karališkoji Friedricho gimnazija, pastaty- thauen“, leisto nuo 1812 iki 1859 m. Beje, kai ku- Miestas energingai vystėsi. 1860 m. pirmoji įmonė ėmėsi Gumbinės ir Tilžės. ta 1903 m., ir realinė (vėliau Hindenburgo) rie jo straipsniai buvo spausdinami ir lietuvių naudoti mašinų darbą, kas reiškė pramonės perversmo 1914 m. liepos 31 d. skelbiama mokykla buvo aukščiausios mokymo įstaigos kalba. 1859 m. dienraščio pavadinimas pakeistas pradžią. 1867 m. įkurta „Tėvynės moterų“ draugija. Atsirado karinė padėtis ir visuotinė mobi- mieste. Merginos mokėsi Cecilijos mokyklo- į „Preussisch-Litthauische Zeitung“ ir toks išliko pirmoji Žemės ūkio mokykla Rytų Prūsijoje (1874), vanden- lizacija, paskelbtas karas. je. Nuotraukoje – vienas gražiausių miesto iki 1939 m. Jį spausdino Krausenecko spaustuvė, tiekis, ligoninės, nauji pašto ir rotušės pastatai, kareivinių Apie mūšių aukas prime- pastatų – agropramoninė kolegija, buvusi veikusi Gumbinėje nuo 1817 iki 1944 m. Taip pat kompleksai, apygardos ir apskrities valdybų, teismo rūmai, na vėliau įrengti memorialai ir Friedricho gimnazija. veikė Meltzerio, Willudto, Litauische Verlag- grūdų įmonės, kūrėsi profesiniai susivienijimai, sporto klubai, broliškos kapinės. Apygardos Karalius Friedrichas Wilhelmas pasitinka sanstalt, Lemkės, Herbsto bei kitos spaustuvės. pradėtos varžybos su kitais miestais ir sporto šventės, vyko sostinė vienam mėnesiui atiteko kolonistus – freska buvusios Friedricho gimna- Domo Kauno žiniomis, keturiose miesto dideli apylinkių melioracijos darbai. Dabar jau tik juokauda- gausesnei rusų kariuomenei. 1915 zijos salėje. Jos autorius prof. Otto Heichertas, spaustuvėse buvo spausdinami ir lietuviški lei- mi žmonės pasakydavo, kad Gumbinė esą nėra joks miestas, m. gegužę Rytų Prūsijoje carinės 1913 m. Panašių paveikslų galima pamatyti ir diniai. Iš viso tokių Gumbinėje išleista apie 40, o vien kelių sankryža, kurioje kažkas per apsirikimą pastatė kariuomenės nebeliko. Vokieti- miesto gatvėse. tarp jų 8 knygos. valdybos rūmus, arba, kad Gumbinė – Prūsijos valdžios įstaigų joje įkurtos organizacijos labai 1805 m. Gumbinėje įsikūrė pirmoji spaustuvė. 1821 m. Gumbinėje įkurta Prūsų Lietuvos miestas, išlipti jo apžiūrėti – neverta! pasitarnavo krašto atstatymui Joje 1807 m. išspausdino karaliaus Friedricho Žemės ūkio draugija sujungė visos apygardos 1911 m. Berlyno skulptorius Liudwigas Vordermayeris po I pasaulinio karo. Gumbinę šefuoti ėmėsi Hamburgo miestas. 1916–1928 m. buvo atstatyti karo sugriauti tiltai, namai, įmonės. Buvo kuriamas žalio, soduose skendinčio, patogaus gyventi ir draugiško miesto įvaizdis. 1932 m. liepą plačiai pažymėtos zalcburgiečių atsikraustymo į Gumbinę 200-ios metinės. 1935 m. Vokietijoje buvo įvesta visuotinė karinė prievolė. Stato- mos kareivinės bei pagreitinto karinio parengimo stovyklos. Or- ganizuojamos iškilmingos I pa- saulinio karo didvyrių pagerbimo šventės, paradai ir manevrai, ati- dengiami karių paminklai. Visur akcentuojamas vokiškumas, ben- dras darbas, nacijos vienybė ir pa- saulio pertvarkymas. 1938 m. buvo germanizuoti, pakeisti lietuviškos kilmės Rytprūsių gyvenviečių pavadinimai. 1938 m. lapkritį su- deginta Gumbinės sinagoga. 1939 m. nuo Lietuvos atplėštas Mokyklos vidus, 2009 m. N. Stankevičiaus nuotrauka Paminklas Kristijonui Donelaičiui Pergalės gatvėje, 2009 m. N. Stankevičiaus nuotrauka Klaipėdos kraštas prijungiamas 16 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 17 prie Gumbinės apygardos, o tų pačių metų entuziastų gavo leidimą atidaryti miesto rugsėjį kilo nelemtas Antrasis pasaulinis karas. istorijos-kraštotyros muziejų. Kraštas ryškiai Mieste įdarbinami pirmi karo belaisviai. keičiasi per paskutinius dvidešimt metų. 2004 m. 1941 m. birželio 23 d. ir į Gumbinę krenta šalia centrinės Pergalės gatvės atidengtas pamin- pirmosios karo bombos. Centrinėje aikštėje klas lietuvių grožinės literatūros klasikui Kristi- buvo įrengta nuolatinė karinės technikos trofėjų jonui Donelaičiui. Paminklą sukūrė N. Tiščenka, paroda. 1944 m. rugpjūtį vėl prasidėjo aviacijos V. Chvalėjus, R. Majeris. antskrydžiai. Bet demokratiniai pokyčiai nesitęsė ilgai. Nuo 1944 m. spalio vidurio iki 1945 m. sau- Atvykstantiems iš Lietuvos kraštas iki šiol atrodo Vydūno genties pėdsakai sio 21 d. Gumbinės prieigos virto mūšio lauku. apleistas žemės kampelis, įslaptintas ir uždaras. Apie šių kovų svarbą liudija ir tai, kad 50 Rau- Bet, kaip žinome, jis turtingas savo istorija kaip donosios armijos karių čia buvo suteiktas SSRS Prūsija, Mažoji Lietuva, Vokietijos Rytprūsiai. Lietuvoje didvyrio vardas. Tarp jų ir gvardijos kapitonui Kaliningradas mums brangus kaip Karaliaučius, Sergejui Gusevui, bataliono vado padėjėjui Sovetskas – kaip Tilžė, Gusevas – kaip Gumbinė. politiniams reikalams. Jo atminimo garbei 1946 Vokiečiai šį kraštą dėl šventos ramybės, dėl m. rugsėjį buvo pervadintas miestas. Šis Rusijos pigesnių dujų ir atominių elektrinių atliekų SFSR 1946 m. priskirtas kraštas buvo pavadin- sandėliavimo jau beveik užmiršo. Vis mažiau tas Kaliningrado sritimi. Tik subyrėjus SSRS, Vokietijoje lieka čia gimusių ir augusių žmonių. Giedrė SKIPITIENĖ priėmus įvairias tarptautines sutartis, Kalinin- Tačiau Lietuvos žmonės išreiškia susirūpinimą Bitėnai grado srityje sumažėjo kariuomenės skaičius. Į tuo, kas vyksta mūsų kaimynystėje, čia pat, už Gumbinę palaipsniui leista atvažiuoti vokiečių Nemuno, Šešupės ir Vištyčio ežero esančiame, turistų grupėms. Nyko srities uždarumas, bet nuo Rusijos nutolusiame trisdešimt devinta- Lietuvos Respublikos Seimui 2018 metus pa- daugiau žinių apie Vilhelmo Storostos-Vydūno pasienio zonos sugriežtinimai. 1993 m. grupelė jame jos regione. skelbus Viliaus Storostos-Vydūno metais, su- artimuosius. aktyvėjo domėjimasis šia asmenybe, daug kas 2018 metų birželį į Rambyno regioninio par- panoro giliau suvokti jo filosofiją, kūrybos me- ko Lankytojų centrą užėjo vokiškai kalbantis vy- nines ir dvasines galias, sveikos gyvensenos idė- riškis, kuris prisistatė turintis giminystės ryšių jas. Nenuslopo tai ir dabar. Didelį darbą Vydūno su Vydūnu. „Buvau čia pernai, bet Brita Storost populiarinimo klausimu atlieka Vydūno draugi- paskambino ir pasakė, kad Lietuvoje šiemet Vy- jos nariai kartu su Vydūno sugrįžimu tradiciškai dūno metai ir turime ten važiuoti. Atvažiavau kasmet lankydami Rambyną, organizuodami ir savo įžymiojo protėvio kapą papuošiau ro- susitikimus su bendruomene, pakviesdami sto- žėmis“,– šypsosi jis. „Aš gimiau Vokietijoje, bet vyklon Bitėnuose iškilius Vydūno asmenybės, jo jausmas, kurį patiriu čia, yra stebuklingas. Nos- veiklos tyrinėtojus. talgija ir liūdesys, kad negyvenu ten, kur gilias Literatūra Po Antrojo pasaulinio karo Mažąją Lietuvą iš- pėdas įspaudė Vydūnas, kur gyveno mano sene- tikusi tragiška lemtis, nušlavusi ne tik atminimą liai ir proseneliai“,– pasakoja jis, Eike Siedsghlag 1. Juška A. Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI–XX a. Klaipėda, 1997. 7. Prūsijos kultūra, Vilnius, 1994. 2. Juška A. Mažosios Lietuvos mokykla. Klaipėda, 2003. 8. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. Vilnius: Mokslas, 1984– apie Vydūną, bet ir krašto gyventojus privertusi (Zydšliag). Jis su malonumu dalyvavo Joninių 3. Lietuvininkų žodis. – Kaunas: Litterarae universitatis, 1995. 1995. apleisti tėvynę, nepaliko giminės tęstinumo, jo- šventėje, kurių vienas pagrindinių organizatorių 4. Lietuvių etnogenezė. Vilnius, 1987. 9. Zinkevičius Z. Mažosios Lietuvos indėlis į lietuvių kultūrą. – 5. Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII a. Vilnius, 1989. Vilnius: MELI, 2008. kių užuominų apie Storostų gentį, kuri pamario dar amžiaus pabaigoje buvo Vydūnas, ir prane- 6. MLE, t.1,3,4. – Vilnius: MELI, 2000, 2006, 2009. žemėje tvirtai gyveno keletą šimtmečių. Šios pa- šė, kad rugpjūčio pabaigoje vėl aplankys savo vardės paminėjimas siekia XVII amžiaus vidurį. protėvių žemę žygio „Titanų turas nuo Briūgės Pavardė sparčiai plito, nes šeimos augindavo iki Didžiojo Novgorodo“ metu. Taip užsimezgė daug vaikų, bet beveik visa Storostų giminė gy- pažintis su Eike Zydšliag ir tuo pačiu prasidėjo veno gana sėsliai ir pasklido tik labai nedide- intriguojanti istorija, nuvedusi į Girininkų kaimą liame plote, išskyrus tuos atvejus, kai išsilavinę pas Storostaitę Christel Villus (Kristina Vilienė). šeimos vaikai išvykdavo Vokietijon ar į tolimes- Rugpjūčio pabaigoje sulaukėme „Titanų“. Aš- nes vietoves. Storostų gyvenimas sukosi apie tuoni arklių tempiami senoviniai pirklių vežimai nemažą miestelį – Šilutę. Tai Jonaičiai, Pagryniai, keliavo su taikos misija iš Bruck miesto Vokie- Gaideliai, Girininkai, Galzdonai, Juknaičiai, Pa- tijoje į Didįjį Novgorodą. Vežimams karalienės leičiai, Šilininkai. Didelė dalis Storostų įleido Luizės tiltu pasiekus Lietuvos teritoriją, Eike šaknis Vokietijoje. Tačiau po truputį išblaškytie- žvilgsniu ieškojo pasitinkančiųjų, kurių buvo ne ji Storostų palikuonys sugrįžta į protėvių žemę vienas. Tolimąjį Vydūno palikuonį sutiko bitė- ieškodami savo šaknų pėdsakų. niškiai Enida ir Mindaugas Karkleliai, Ramūnas Brita Storost, gyvenanti Vokietijoje, atlieka Čepas, Giedrė ir Eugenijus Skipičiai. Po sutiki- didelį darbą ieškodama ir burdama krūvon Sto- mo Pagėgiuose karavanas patraukė į nakvynės rostų palikuonis. Jos dėka „Rambyno“ žurnale vietą Rukuose, į svečių namus „Sena giria“. buvo išspausdintas giminės medis, suteikiantis Belaukiant vakarienės, rūpinantis arkliais, Eike 18 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 19

Christel namas Girininkų kaime. E. Skipičio nuotrauka

Eike Siedschlag (Zydšliag) ir Christel Villus. E. Skipičio nuotrauka

Buvusi Storostų šeimos sodyba Gaideliuose. E. Skipičio nuotrauka

Ervino Prūso kapas Girininkų kapinaitėse. Christel Villus savo sodybos kieme 2019 m. E. Skipičio nuotrauka E. Skipičio nuotrauka 20 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 21 papasakojo apie save. Tai „medžių specialistas“, Po smagios pažinties mes aplankėme ponią taria: „Šeima suprato, kad tie, kas neturi pinigų, į „sovietinį rojų“. Propaganda veikė stipriai ir dailidė, kuris be galo myli savo darbą ir juo di- Christel 2019 metų vasarą. Atpažino, nudžiugo turi mirti“. Taip kalbėjo jos tėvai apraudodami daugelis šeimų tuo patikėjo. Mūsų šeima taip džiuojasi. Neuendorfe, savo mieste, vadovavo pamačiusi atvežtas nuotraukas ir labai atsargiai, savo vaikus. pat nutarė grįžti. Ypač tuo džiaugėsi vaikai. senos bažnyčios stogo restauravimo ir rekons- lėtai papasakojo tai, kas išliko jos atmintyje. Christel senelis buvo Erich Storostas, o mo- Namai yra namai, ilgesys šaukte šaukė namo iš travimo darbams, kuriuos inicijavo ir vykdė visa Girininkų kaimas jau ištuštėjęs, tik penkios čiutės vardas – Maria. Jų dukra Helena, Lėne va- svetimos ir karo nualintos Vokietijos“. Po ketve- miestelio bendruomenė. Bažnyčia sena, statyta sodybos dar gyvos. O vieta gyventi nuostabi. dinta, ištekėjo už Pliušio, bet visada pabrėždavo, rių metų Christel šeima grįžo. Cristel prisime- viduramžiais, reikėjo parinkti tinkamą medieną. Kaimas yra Nemuno deltoje, apie 15 km nuo kad yra Storostų giminės atstovė. Storostų šiose na, kad juos parvežė ir „pakratė“ Juknaičiuose. Tad Eike Zydšliag parinko tinkamus medžius Juknaičių, įsiterpęs tarp kelių senvaginių eže- apylinkėse gyveno daug. Labai plačiai nepaskli- Priglaudė seneliai Gaideliuose, kurie buvo grįžę ir rekomendavo juos pradėti pjauti nuo gruo- rų – Kemerio, Kapų, Vakarinio ir Žiogio. Prie do. Mama sakydavo, kad visi Storostos yra gi- anksčiau, bet ten buvo per mažai vietos tokiai džio 21 dienos. Jis pasakojo ne tik apie medžius Kapų ežero – senosios Girininkų kapinės. Gra- minės. Christel neprisimena, ar kada matė Vilių gausiai šeimai. Savo namus rado kaip po že- ir kitus savo pomėgius, bet prasitarė, kad labai žios kapinės, gražioje vietoje, gražiai prižiūri- Storostą-Vydūną: „Juk aš vaikas buvau, nerūpė- mės drebėjimo: nei durų, nei langų, nieko, kas norėtų aplankyti pusseserę Girininkų kaime. Ga- mos. Jose ilsisi ir paskutinis tikras prūsas, žvejys, jo man jokie titulai ir mokslinčiai. Aš net Tilžėje primintų čia gyvenus žmones. Teko vėl kentėti, limybė tik viena – tuojau pat, nes anksti ryte ve- bučiukų pynėjas Ervinas Prūsas. Christel lyg sau nebuvau buvusi. O kam? Kaukėnai labai gražus kurtis ir prisitaikyti prie naujų žmonių, naujos žimai bus paruošti kelionei. Ryžomės ieškoti Gi- ištaria: „Ervinas artimiausias kaimynas buvo, miestas, ypač vaiko akimis, kai per Nemuną ties tvarkos. „Ramus gyvenimas buvo tik iki karo. rininkų kaime gyvenančios Storostaitės-Vilienės. po jo mirties dar nors į sodybą žiūrėdavau, kad Paleičiais keltu persikeli ir tiesiai žengi gražia Vėliau tik vargas ir sumaištis. „Dabar, kai esu Eikė buvo ją aplankęs prieš metus, bet tą vakarą ir negyveno žmonės, bet gandrų šeima kasmet aikšte į bažnyčią. Buvau ten ir po karo, kai grį- sena, vaikai ir giminaičiai pagloboja. Gal šis vadovavomės nupieštu planeliu ir Eikės nuojau- smagiai laiką leido. 2014 m. Prūso namas sudegė. žom iš Vokietijos. Tada Kaukėnai jau buvo nu- laikas ir yra pats geriausias. Grįžus po karo rei- ta. Jam labai rūpėjo, ar senutei tetai jo užsakyti Gaisras buvo didžiausias, gandrai blaškėsi, bet šiurę, o po juos slampinėjo visai nederantys tam kėjo gauti sovietinius dokumentus, tada tapau meistrai suremontavo krosnį. Mus pasitiko tipiš- gal spėjo pasprukti. Dabar žiūriu pro langą tik į kraštui žmonės.“ Kristina, o vėliau, būdama dvidešimt ketverių, kas pamario kraštovaizdis – vešlūs seni gluos- sudegusio namo apanglėjusias sijas, atrodo lyg Christel mama buvo taip pat iš daugiavaikės ir Viliene. Bet man labiau prie širdies mano ti- niai, tankūs krūmai, aukšta žolė, lyg išpuošta dar vartai į aną pasaulį. Geras žmogus buvo, draugiš- šeimos. „Buvo keturios mergaitės: Zelma, Mari, kras vardas ir pavardė „Cristel Villus“. Taip ir aukštesnių nendrių puokštėmis. Siauras, matyt, kas, neišpuikęs, darbštus. Turėjo žvejyba užsiim- Helena ir Valtraut. Valtraut yra Eikės Zydšliag ant pašto dėžutės užrašyta. Visi, kam reikia, retokai pagal paskirtį naudojamas kelias atvedė ti, nes sovietų valdžia neleido jam žemės dirbti. Į mama. Iki perkraustymo į Vokietiją ji gyveno su žino ir nesistebi. Mes, klaipėdiškiai, lyg kokie prie didžiulio namo. Šiame sename, bet dar labai žmonas buvo paėmęs mano seserį Liuciją.“ tėvais Gaideliuose, todėl ir Eike Zydšliag taip kitokie. Sovietmečiu tyliai gyvenom, kad vokie- gražiai užlaikomame name gyvena vienut vie- Christel Villus gimė 1934 metais Paleičių kam- uoliai ir atkakliai ieškojo savo senelių namo. čiais neapšauktų. Prie rusų tvarkos sunku buvo nutėlė Cristel Villus (Kristina Villienė), mergau- pe buvusiame Barden kaime. Jis lietuviškai buvo Apgriuvusį, bet tvarkingai prižiūrimą namelį priprasti. Nesupratom jos. Reikėjo „kolchozuo- tine pavarde Storostaitė. „Apie mane nerašykite vadinamas Barzdėnais. Jau išnyko, niekas ne- jis rado, bet pirmąjį kartą vidun įleistas nebuvo. se“ dirbti. Gal dėlto ir mano vyras vis blaškė- nieko, aš paprastas senas žmogus. Rašykite apie prisimena. Šeimoje buvo daug vaikų. Augo šeši, Tačiau kitą kartą jį įsileido ten gyvenantis vieni- si, darbuose nepritapdavo. Dirbo fermoje, prie Eikę, jo seserį Ankę, apie Britą, jie daug visko du mirė maži. Jie sušalo kojas ir susirgo plaučių šas vyriškis. Eike yra mano pusbrolis. Dar buvo šieno vasarą, pieną vežiodavo. Vokietija mums žino“,– griežtai pareiškė Christel. uždegimu. Gydyti galimybių nebuvo. Christel berniukai: Ernstas, Erich, Artur, Villi ir Heinc. irgi ne tėvynė. Gyventi reikia ten, kur gimei. Karas buvo baisus visiems. Artur Storost buvo Mano broliai priprato, o pusbroliai jau tikri vo- lakūnas ir žuvo , Erich su peršauta gerkle visų kiečiai. Mūsų net kalba skiriasi. Jie kažkaip la- užmirštas dvi savaites pragulėjo griovyje siurb- bai trumpina žodžius, o mes kalbam vokiškai damas purviną vandenį. Mano tėveliui pavyko. kitaip. Man smagiau kalbėt lietuviškai. Ir kai Jis grįžo iš karo gyvas tiesiai į Vokietiją. Vienin- Eikės pusbrolis atvažiavo, tai jis vokiškai, o aš telis džiaugsmas ten, Vokietijoje, mums, vai- jam lietuviškai, kol susiderinom. Retai vokiškai kams, buvo jo sugrįžimas“. Jis irgi ilgai blaškėsi pasitaiko kalbėti, užmirštu žodžius. Mokykloje ten tarp pabėgėlių, bet šeimą rado. Paleičiuose lietuvių kalbos nemokė, tik vokiš- Karui einant į pabaigą, artėjant rusų kariuo- kai, bet namuose priprasta buvo savo kalba kal- menei, Hitleris vienintelį kartą davė įsakymą bėt“,– pasakoja moteris. trauktis. Prasidėjo Rytprūsių gyventojų evaku- Christel daugiau niekada nebuvo Vokietijoje. acija. Christel Villus prisimena, kad pirmiausia „Jie mane vis kvietė, bet aš nenoriu visai. Taip liepta iškeldinti daugiavaikes šeimas. Christel mums ten baisu buvo po karo, kad aš iki šiol bi- šeima priklausė tai kategorijai. Mama su šešiais jau. Žinoma, jie ten dabar gyvena gerai, bet man vaikais iškeliavo į nežinią. Keltu per Nemuną į užtenka mano krašto. Viena mano dukra gyve- Kaukėnus, paskui pavėžėjo sunkvežimiais iki na Vokietijoje su šeima, o sūnus ir dukra Lietu- traukinio, o traukiniu jau be jokių išlipimų ar voje: vienas Akmenėje, kita – Gargžduose. Daž- persėdimų atsidūrė Saksonijoje, netoli Drezde- nai aplanko. Dabar jau ir socialinė darbuotoja iš no, Kemnice. Jų gyvenvietė vadinosi Cvikl. „Ten Juknaičių yra man „pritvirtinta“. Viskas gerai. buvo labai sunku. Pagal korteles visi gaudavom Tik į tą Rambyną, apie kurį tiek daug girdėta, duonos, sviesto ir cukraus, bet mama cukrų ir kur vykdavo Joninių šventė, ir dabar, sako, ren- sviestą mainydavo į duoną ir miltus“,– prisime- kasi žmonės, niekada neteko nuvykti. Girdėjau, na Christel. Iš bado vaikai naktimis vogdavo iš kad Storostas, Vydūnu pasivadinęs, buvo labai ūkininkų tvartų runkelius, kad žarna žarnos ne- svarbus, diriguodavo chorams, vaidinimus ren- surytų. Atsiradus tėvui, nurimus karo audroms, gė. Gerai, kad nepamirštas, prisimenamas ir pa- Ervino Prūso sudegusio namo liekanos. E. Skipičio nuotrauka pasipylė verbuotojų pasiūlymai grįžti namo, garbinamas.“ 22 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 23 užkopti 2011 m. Tuomet buvo konstatuota, kad (Tilsit Preussen). 1540 m. šaltinyje rašoma, kad tuo- piliakalnis neblogai įtvirtintas, jo aikštelę supa met čia gyveno 37 skalvių arba prūsų (Schalmen od- gana gilus gynybinis griovys, šlaitai, ypač į Ne- der Preussenn) šeimos. Tilžės Prūsuose ūkius turė- muno pusę, aukšti ir statūs. Aikštelėje žymus jo Ambrazas (Ambrass), Mažrimaitis (Maserimeit), kultūrinis sluoksnis, kuriame matyti perdegu- Balceraitis (Baltzareit), Bambelis, Leba, Maizebutas sio molio gabalėlių ir plytgalių. Deja, kalne pri- (Masebut), Noreika, Ringė, Eirigas ir kiti senųjų gy- kasiota apkasų ir neaiškios paskirties griovių ventojų palikuoniai15. XVIII a. plačias pietinės Til- bei duobių, o į gynybinį griovį priversta daugy- žės apylinkes apėmė Balgardžio valsčius. 1736 m., Padavimai apie pietų bė šiukšlių. Iš XIX a. pabaigoje piliakalnį apra- jau po didžiojo maro ir kolonizacijos, valsčiuje šiusio Viliaus Kalvaičio teksto galima suprasti, gyveno 192 lietuvininkų (šaltinyje Litthauer) ir kad į rytus nuo piliakalnio būta papilio6, tačiau 67 zalcburgiečių bei vokiečių šeimos16. Ilgainiui Skalvos piliakalnius 2011 m. jo liekanų nebesimatė. Vorpilio apylinkės vis labiau vokietėjo. 1905 m. Po kelerių metų prie pat piliakalnio buvo pa- Tilžės Prūsuose surašyti tik 68 lietuviškai kalbė- III dalis. Tilžės piliakalnis, vadinamas Vorpiliu statytas naujas tiltas per Nemuną, jo aplinka ge- ję asmenys, tai sudarė vos 4,6 % visų gyventojų. rokai pasikeitė. Beje, tiesiant į tiltą vedantį kelią, Tiesa, netolimuose Vilmantynuose tebekalban- netoli nuo Vorpilio maždaug 2015 m. buvo rasta čių lietuviškai buvo 53 %, Birjoliuose – 44 %, o įvairių skalviams būdingų archeologinių radi- Paskalviuose – 29 %17. Tokioje, palyginus su ki- Dr. Vytenis ALMONAITIS nių. Apie juos taip pat jau buvo rašyta „Ram- tomis Mažosios Lietuvos vietovėmis, gana lietu- Istorikas byne“7. Matyt, prie piliakalnio būta kapinyno, viškoje aplinkoje buvo kuriami ir iš kartos į kartą kuris, deja, nebuvo ištirtas. Archeologas Emilis perduodami pasakojimai apie Vorpilį. Kai kurie Holakas (Hollack) minėjo, kad Balgardyje, netoli iš jų, šviesuolių dėka, pasiekė ir mūsų dienas. „Rambyno“ puslapiuose jau buvo publikuoti reikšmę senas, tvirtinama ir lietuvių kalbos žo- Tilželės žiočių, buvo dar vienas kapinynas8. Žvelgdami nuo Rambyno, juos galime vienas ki- 4 padavimai apie Ragainės ir Paskalvių piliakal- dyne . Atitinkamai sudarytas gerai žinomas vie- Vorpilis pažymėtas 1796–1802 m. sudarytame tam pasakoti ir šiandien. 1 nius, dunksančius pietų Skalvoje, prie Nemuno . tovardis Vorusnė (t. y. Senoji Rusnė) – Nemuno Prūsijos (vadinamajame Šrioterio) žemėlapyje, ----- Jeigu keliautume palei kairįjį upės krantą toliau deltos atšaka ir kaimas. Seniai pastebėta, kad ša- kuriame jis vadinamas Schlosberg9. 1915 m. iš- Vorpilis tarp kitų Skalvos piliakalnių išsi- į vakarus, vos keli kilometrai nuo Paskalvių pil- knis vor- skamba ir garsiajame Mindaugo pilies leistame vokiškame topografiniame žemėlapyje skiria ypatinga mitologine verte, apie jį sektus 5 kalnio, prieš akis iškiltų dar vienas skalvių laikus Vorutos pavadinime . (M 1:25000) netgi matomas piliakalnio gynybinis padavimus bei sakmes sunku suskaičiuoti. Į tai menantis archeologijos, istorijos ir mitologijos Dabar Vorpilis atsidūręs Tilžės (rus. Sovetsk) griovys, aikštelės dydis10. Po II pasaulinio karo dėmesį jau yra atkreipusi tyrinėtoja Jūratė Šleko- paminklas – Tilžės piliakalnis, vadinamas Vorpi- miesto rytiniame pakraštyje, prigludęs prie kalnas pavadintas gora Krepostnaja, taip pat žy- nytė. Beveik visas Mažosios Lietuvos enciklope- liu. Iš tolo jį yra regėjęs kiekvienas, kuriam teko miestiečiams priklausančių kolektyvinių sodų. mėtas topografiniuose žemėlapiuose. dijoje publikuotas jos straipsnis „Vorpilis“ skir- dairytis nuo Rambyno ir žvelgti vakarų link. Pi- Seniau arčiausiai jo buvo priemiestis, vadintas Archeologai piliakalnio nėra rimčiau tyrinėję, tas padavimų aptarimui18. Tautosaka apie Tilžės liakalnio kupra, kuri virš jūros lygio iškilusi 38 m, Tilžės Prūsais arba tiesiog Prūsais, Prūskiemiu. todėl galima tik numanyti, kad jį įrengė skalviai, piliakalnį pradėta užrašinėti ir skelbti dar XIX a. aiškiai matyti horizonte. Žvelgiant į šiuolaikinį Netoliese plytėjo Balgardžio (vok. Ballgarden) o po Skalvos užkariavimo, XIII a. pabaigoje ar 4 dešimtmetyje19. Vorpilį savo darbuose minėjo 2 topografinį žemėlapį matyti , kad tiesia linija (az. dvaro žemės, todėl kartais piliakalnis pavadina- XIV a., ant jo savo pilį pasistatė kryžiuočiai. Ti- Eduardas Gizevijus, tačiau jo tekstuose daugiau- 250°) nuo Rambyno iki piliakalnio – apie 4,6 km. mas ir jo vardu. kėtina, jog ji vadinosi Kaustryčiais. 1365 m. šią siai dėmesio skiriama „nelabai vietai“ dešiniaja- Itin įdomų Vorpilio vietovardį tyrinėtojas Vi- Vorpilis apaugęs lapuočiais, tad net atvykus pilį puolė Lietuvos kariuomenė. Tąmet vyko di- me Nemuno krante priešais piliakalnį20. Vokie- lius Pėteraitis kildina iš senžodžio voras – senas prie pat jo, piliakalniams būdingų bruožų ne- delio masto lietuvių karo žygis į Vokiečių ordino čių kalba pateikiamų pasakojimų apie Vorpilį 3 ir sąvokos pilis . Kad žodis voras, be kita ko, turi simato. Šio teksto autoriui ant šio kalno teko teritoriją, kuris trumpai aprašytas dviejose kro- yra ir vėliau Vokietijoje leistose knygose21. Lais- nikose. Hermano Vartbergiškio veikale tik trum- vai išvertęs kelis tekstus į lietuvių kalbą, Jonas pai nurodoma, kad lietuviai užėmė tris pilis: Remeika juos publikavo 1940 m. išleistoje (1990 Skalvių, stovėjusią prie Ragainės, ant Paskalvių m. perleistoje) knygelėje „Kai dar amžina ugnis piliakalnio, Splitės, buvusią vakariniame Tilžės ruseno“22. Toliau, nekeičiant rašybos, pateikiami pakraštyje, ir Kaustryčių (Kaustriten)11. Plačiau du padavimai iš J. Remeikos knygelės. karinė operacija ir Kaustryčių (Caustriten, Cons- tritten) bei kitų pilių užėmimas aprašytas Vy- Žvejys prie Vorpilio gando Marburgiečio kronikoje. Joje sakoma, kad puolėjų kariuomenę vedė kunigaikščiai Kęstutis, „Kartą audringą naktį ties Vorpiliu žvejys iš- Algirdas, Patirkas ir Aleksandras. Lietuviai už metė ant kranto virves ir tinklus. Tuo tarpu pra- pergales padėkojo dievams paaukodami tauro dėjo lyti. Jis ištraukė ir patį laivą į Nemuno kran- kraujo ir vieną belaisvį, apie 800 pasidavusių tą ir atsisėdo po juo. skalvių išsivedė į Lietuvą12. Istoriografijoje vy- Po kurio laiko žvejys matė, kaip kalnas prasi- rauja nuomonė, kad Kaustryčių pilis lokalizuo- vėrė, ir išėjo mažas baltas senelis. Netrukus po to tina Tilžės apylinkėse13. Greičiausiai, kaip jau atplaukė laivas ir išmetė inkarą ties piliakalniu. buvo rašyta14, ji stovėjo ant Vorpilio. Iš laivo išlipo daug žmonių senoviškais drabu- Minėta, kad į vakarus nuo piliakalnio plytėjo žiais. Jie nešė turtus, laivu atgabentus į prasivė- Vietovaizdis į rytus nuo Vorpilio. 2011 m. V. Almonaičio nuotrauka priemiestis, iki pat XX a. vadintas Tilžės Prūsais rusį kalną. 24 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 25 Jų laivininkas kurį laiką tylėdamas sekė. Pas- Kitą rytą pradėjo mente kasti ir kabliu knai- pakvietė valgyti. O kerdžius rado, ko sapnuoti samana apklotos ir gražiai medžiais apsodintos. kiau suriko: „Ar greit baigsit?“ byti tą vietą, kur pražuvo avinėlis. Kai urvas nesapnavo, – visa, ko tik širdis norėjo. Ta vieta yra su jos toli apmatuojama apygarda „Taip,“ atsakė jam balsas: „Bet mes turim dar buvo didokas, prasimurdė jis ir atsidūrė tam- Karališkai pasisotinęs, linksmas surado kelią vasaroje apsilankantiems rojiškas atgaivinims.“ kunigaikštytę iš Rambyno parvežti.“ siame požemyje. Jis nuėjo išilgai ir staiga rado į arklidę. Avinėlis buvo visai sveikas. Šalia jo sto- Žvejys išsigando ir pabėgo. Kai atsisuko, lai- pilį. Ten buvo kūtė, pilna gražių arklių, karvių ir vėjo paruoštas krepšys žolės. Kerdžius paėmė jį Daugeriopi žvėriški pavidalai vo ir žmonių nebebuvo. Tik viršuj ant piliakalnio avių. Tarp jų stovėjo ir jo avinėlis. Ėdė sau ramus ir kartu išsivedė avinėlį. judėjo balta žmogysta.“ iš vežėčių žolę. Ir be galo nustebo sugrįžęs namo: krepšyje „Prūsų [=Prūskiemio] Barkšatis sako: – Ne- Lyg sapnuodamas, kerdžius ėjo toliau. Visur buvo ne tik žolės, bet ir aukso. Jis vėl tuojau su- kursai pons, apie 1860 m. su kokia 40 vyrų Vor- Avių Kerdžius jį supo paslaptinga aplinkuma. grįžo į piliakalnį. Bet įėjimo, kad ir kaip ieškojo, pilį kasdindams, daug senoviškų daiktų, kaip tai Iš karto atsirado jis aukso pilnoj menėje. Visur niekuomet nebesurado.“ sidabrinų šaukštų, peilių, kardų rasdavęs. Ale „Kartą vienas kerdžius per dienų dienas ganė buvo prieblanda, lyg mėnulis šviestų pro tam- rytmetij jų atkasimai vėl užžerti būdavę. Toliaus avis žaliose Vorpilio pievose. Buvo teisingas se- sius medžius. Prie ilgo sidabrinio skobnio sėdė- Neišskirdamas šių fragmentų kaip atskiro kasdami, jie didžų keturkampių plytų mūrą pri- nis. Tačiau jį persekiojo blogas likimas. Kad ir kaip jo kariai, išbalę ir sustingę kaip akmuo. Kietai padavimo, J. Remeika apie Vorpilį taip pat rašė: kasę, kurame milžiniškas supendėjęs lavons at- saugojo, avelės viena po kitos žūdavo. Ir nė vienos suspaustos rankos gulėjo ant didžiulių kardų. „Kalno viršaus viduryje matydavo plačią, tam- rastas. Mano sesuo man pietus atnešdavo, prie negalėjo surasti. Dėl to kerdžius labai krimtosi. Priešais stovėjo auksinės taurės. Puikios moterys sią kiaurymę. Jos gilumas neišmatuojamas. Il- darbo man ėsant. Nekuriądien man bei dar ke- Joninių naktį jis nuėjo į pilies kalną patarimo su žibančiais drabužiais laikė aukso dubenis ir giausia virve nepasiekdavo dugno ir niekuomet liems pietus bevalgant, o kitiems jau pavalgius ir ieškoti. Išdėstė skųsdamasis kunigaikštytei savo sidabro puodelius baltose kaip sniegas rankose. nieko negirdėdavo iš apačios, jei ką įmesdavo. išsitiesus, vos užsnūstant išgirdom mes, valgan- vargus. Tačiau ji jam tepasakė: „Atidžiai žiūrėk ser- Skobnio gale sėdėjo žilas žmogus su ilga barzda Pagal padavimą ši pilis kartą staiga nugrimz- tiejie, Nemune baisų ūžimą su didžu tranksmu ir gančias aveles!“ Tai buvo menkas nuraminimas. ir sidabriniais plaukais. do. Žuvusios pilies kamino vietoje paliko tik gili tuomžyg pamatėm iš vandens daugeriopą žvė- Liūdnas parsvyravo pas savo bandą. Nespėjo Kerdžius suprato, kad tai buvo užburtas pi- praraja.“ riškų pavidalų iškopiant ir kalnump ateinant. Jų nė sugrįžti, kai liguistas avinėlis atsiskyrė nuo lies valdovas su savo gyventojais, kurie laukė Be cituotų, knygelėje „Kai dar amžina ugnis takas buvo kokią 5 m platus ir visai baltas, lyg bandos. Kerdžius tuojau nuskubėjo per krūmus išvadavimo valandos, kada pilis vėl iškils į kal- ruseno“ pateikiami padavimai „Pilies senelis“ juosta ik ant kalno užsitiesęs. Tiems pavidalams įkandin ir pastebėjo, kaip avinėlis siauru urvu no viršų. Jis drebėdamas apsisuko ir ieškojo, kur ir „Du kupriu smuikininku“. Kaip nurodo J. Re- ant Vorpilio atėjus, miegantiejie nepabudo, o įlindo į pilies kalną. Toliau negalėjo sekti ir, nie- išeiti. meika, jie parengti daugiausia remiantis žemiau mes, budantiejie, nei kalbėt irgi nei judytis neį- ko nepešęs, sugrįžo. Besibastydamas nuklydo į virtuvę ir apsi- pristatomais lietuvių tautosakininkų užrašytais stengėm. Paskiausiai, tai esti jų užpakalij, bais- Saulei leidžiantis, kerdžius iš lėto slinko su žvalgęs nustebo. Aplink sienose stovėjo visokio padavimais. didė rupūžė atvėžliojo. Tai jai vos ant kasamosės banda namo. Bet ką jis pamatė? Koks stebuklas! didumo puikių katilų, dubenų, lėkščių, ąsočių. ----- vietos atėjus, paeiliumis pirmiejie pavidalai tuo Visos žuvusios avelės vėl atsirado ir linksmai Viskas žibėjo auksu. Virtuvės krosnyje liepsno- Palyginus su „nugludintais“ J. Remeikos baltuoju taku vėl Nemunop grįžo. Paskiau ir ta šokinėjo. Tik vieno avinėlio tetrūko. Tai nedavė jo didelė ugnis. Ten kepė visokios mėsos. Virtu- tekstais, autentiškumu pasižymi tautosakininko rupūžė skvernojo šalin, tad visi, padurmu į Ne- jam ramumo. vės tarnai lakstė į visas puses. Virėjas maloniai Viliaus Kalvaičio apie 1888–1894 m., išsaugant muną šokdami, vandenį baisiai sujudino.“ vietos tarmę, užrašyti pasakojimai ir padavimai. Visi jie, net 13 tautosakos vienetų, 1903 m. buvo Aukso paieškos paskelbti Jono Basanavičiaus sudarytoje tautosa- kos rinktinėje „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“23, „Prūsų [=Prūskiemio] Sturys sako: – Tilžės kuri vėliau perleista kelis kartus. Žemiau patei- rotbučo nekuram ponui į sapną parėjo, jis turįs kiami 11 įdomesnių pasakojimų bei padavimų, duot Vorpilį nedėlioms per mišias kast, tai jis kurie paimti iš 1998 m. išėjusio knygos leidimo24. daug aukso rasiąs, ale jis neklausė. Jam mirus, Beje, trys iš jų yra patekę ir į 1999 m. išleistą tau- kitsai rotbučio vyresnysis Ulrikis tą patį sapna- tosakos rinktinę „Žemės atmintis“, tačiau rašyba vo. Tas, nuo kiemo įvelijimą išsiprašęs, bekasdi- šioje knygoje kiek supaprastinta, tarmybių su- nėdams kariškų daiktų ir vieną plytomis išmūry- mažinta25. tą prikasė kapą, kurame žmogaus kaulai gulėjo. Apie 3 metrus įkasus, lyg ant kokio sklepo bildė- Akmenaitį įmetusI jo, tai toliaus nekasdino.“

„Prūsų [=Prūskiemio] Vorpilis nuo Tilžės apie Įmestas kumelės pilvas 2 kilometru šiaurėsp link prie Nemuno gul, sta- čiai apie 40 m išsikel, jo viršus 100 m apskritumo „Rudys iš Prūsų kiemo [=Prūskiemio] sako: tur. Dar apie 1830 m. ant viršaus skylė buvusi, į – Nekursai žvejys, netoli Vorpilio savo val- kurią akmenaitį įmetus, tas tik po kiek mirksnų telėj besitrūsuodams, išgirdo klausiant: „Ar ant dugno nugarsėdavęs. Nuo Vorpilies žemaus mesu, ar mesu“ Jis, nieko nematydams, tą bal- per lenkutę rytun link guli tikroji pilis, keturkam- są apdyvydams, atsiliepė: „Mesk!“ Tai tuom- pė, 200 metrų ilga ir plati ir apie 3 m aukšta, abel- žyg atsiradęsis vokietuks kumelės pilvą į jo nai aparama. Vorpilies daubelės žalia žole lyg valtelę įmetęs, vėl, kaip atsiradęs, akių mojuj

I - Šis ir kiti padavimų pavadinimai sugalvoti šio teksto rengėjo. Knygoje „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ bei rinkinyje „Iš Mažosios Tilžės piliakalnis, vadinamas Vorpiliu, žvelgiant nuo Rambyno. 2019 m. E. Skipičio nuotrauka Lietuvos tautosakos“ padavimai tiesiog sunumeruoti nuo 72 iki 84 bei nuo 374 iki 378 numerio. 26 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 27 prapuolė, o žvejys, apmaudings per įmetimą, stovėdams, lyg ką didį ant pečų nešins, prišau- Vorpile bežvejodams ir šnūrus betęsdams, atsi- ją žiūrėjo. Iš to regėjimo mergelė ilgoką laiką pai- suplyšusį pilvą laukan šūpelavo. Rytmetij jis, kė: „Ar mesu, ar mesu?“ – žvejys atsiliepė: sukęs pamatė poną bei župonęII į jo valtelę nuo klige sirgo.“ nuo liekanų to pilvo 10 dakotų valtelėj ras- –Jei tu čia ką gerą turi – mesk!..“ vandens įžengiančiu ir sakanču: dams, džiaugsmingai ant to atsitikimo vietos Tai ansai nuo savo pečų nuluptą kumelę į val- –Nesibijok ir perkelk mudu prie kalno krašto, Vorpilio karalaitės yrėsi, dūmodams vietoje išmesto mėšlo vien telę įmetė. Žvejys pasibaisėjęs tąją tuomžyg iš mudu už tai tav gerai atlygysiva... auksinpinigius rasiąs. Bet labai nuliūdo, pi- valtelės išvertė, ogi metiks prapuldams prišaukė: Prie krašto prikėlus, juodu išlipę ėjo per at- „Senovėj ant Vorpilies, – sako Paskalvių Bena- ningų irgi nei mėšlų nerasdams.“ –Tav nereikėjo išmest, nes tai buvo žaks pi- siradusias duris į vidų labai žiburais apšviesto tis, – tankiai ne tik arklininkams vidurnaktij, bet ningų...“ kalno, sakydamu: ir šiaip žmonėms vidurdienij trys labai gražos ir Nulupta kumelė –Palūkėk mažumą, tarnas tav užmokestį iš- mandagios mergos lyg karalaitės pasirodydavo. Užmokestis arkliašūdžiais neš... Sykį nekursai jaunikaitis, joms mojant ant Vorpi- „Nekursai žvejys ties Vorpile nakvinai liko. Neilgai trukus tarns, pilną pintinį arkliašū- lies užmasytas, pasijuto labai gražoj svetlyčoj tų Jo pati jau miegojo. Kai vokietuks, ant kranto „Paminėtasis Rudys, vidurij Nemuno ties džų išstrūnijęs, tuo jam kaip užmokestį į valtelę mergelių ypatiškai glostoms, bučuojams bei mel- įvertė. Žvejys, tai apjuoku laikydams, pasipus- džams jas iš jų kalėjimo išvaduot. Jis jų gražumo tydamas juos laukan šūpeliavo. Nuo užsilikusų bei džaugsmo dėl apsiėmė jų meilijimą išpildyt. šmotelių buvo aukspinigiai likę, kurie ale, tikrai Tad jos linksmos jį pamokino, su kvietkomis apžūrint, tarp rankų pragaišo.“ apdabino ir, dar vainiką ant galvos uždėjusės, atsisveikino, o jis, pasijutęs prie Vorpilies šalia Skustbezaliai Nemuno ir lyg pasipustydams kvietkas bei vai- niką sudraskęs, bizino namon. Saulei patekėjus, „Prūsų [=Prūskiemio] nekursai žvejys prie matėsi jis nuo dabinimo liekanų, kuros į auksą Vorpilies balsą išgirdo: bei žemčūgus pavirtusės buvo, lyg sėte apsėtas – Šuns puse, duok man rūbų ir kurpių, aš turu ir veltui numestųjų kvietkų bei vainiko ieškojo. toliaus traukt... O tos mergelės jam įspėjusos, jog be vainiko sun- Tai jis, į pietų šalies lenkę, iš kur tas balsas kus išvadavimas būsiąs, todėl paliepusos labai atskambėjo, nuėjęs, pilną lenkę skustbezaliųIII drąsam būti ir į kalną atsitraukė. Neilgai trukus rado. Tu vieną pasiėmęs namon parsinešė. Ale, atėjo trys vienas už kitą bjauresni pavidalai, tai namiškiams berodant, skustbezalis aukspinigiu jaunikaitis, pirmąjį pabučavęs, pasijuto gražią tapė. Tai kožnas subruzdo pirmutinu minėtoj mergelę glėbyje beturįs. Iš meilės ir antrąją buča- lenkėj būt, likusus skustbezalius suglemžt, ale vęs, ale nuo trečojo pavidalo pasikratęs pabėgo, Rytinės Tilžės apylinkės 1915 m. išleistame vokiškame topografiniame žemėlapyje (lapas „Tilsit. 86“). Originalo mastelis – 1:25000. atėjus jau nei vieno nerado...“ tai pilis su didžu barškėjimu vėl pagrimzdo. Apskritimu pažymėtas piliakalnis, vadinamas Vorpiliu. Iš Vytenio ir Junonos Almonaičių kartografijos (skaitmeninių kopijų) rinkinio Vorpilies išvadavimo lūkestis dar neišnykus. Trobos ant Vorpilio Pavasarij viskam žaliuojant, o ypačiai apie Jo- nines, mūsų tėvai, per nakčų naktis budėdami, „Tas pats Sturys sako: – Senovėj Prūsų kiemo akis per Vorpilį Tilžėsp nukreipę, prašvitimo [=Prūskiemio] žardis ik Vorpilies nusieko, tvora laukia, nes, Tilžėje liepsnai išsilaužus, Vorpilies vien nuo laukų pusės tverta buvo. Kartą man su skarbs išgrus, būtent auksinė žagrė bei auksinės broliu kiemo arklius beganant, prieš vidurnaktį ekėčios, su kuroms anos karalaitės, taurus, brie- brolis, arklį susigavęs, jojo apžūrėt, bau ne koks džius bei elnus pasikinkusios, vaisingą dirvą įe- per tvorą ant laukų išsilaužęs. Ik Vorpilies nu- kėjo. Tie vargšai, kurie aną žadėtąją liepsną ma- jojęs, matė ant jo su kaminais rėpsančias trobas. tys, tie tą skarbą įgys ir žemę tuomi įgyvęs, tada Sugrįžęs ale nieko nesakė. Persnudęs vėl jojo žiū- ateis vėl auksinis laikas mūsų tėviškei...“ rėt, o ir tad dar ant kalno tą patį matė.“ Kunigaikščio Voro pilis Ugnis ant auksinio stalo „Daugiems bus žinoms padavimas, kad ant „Sturys sako: – Pirma Vorpilis daug aukštesne Vorpilio kalno stovėjo senovės lietuviško kuni- buvo su daug urvomis žemėje. Apie 1840 m. ne- gaikščio Voro pilis, kuri, kryžokams mūsų tė- kuri merga šalia jos ganančam piemenui pietus viškėj pasirodžius, vieno žynio prakeikta tapė ir išnešus, prie kalno atsigulus užmigo. Pašokus pragrimzdo į požemį su visais jos skarbais bei pamatė per šaurės pusėj pasirodžusias duris ant gyventojais, idant jie netektų į kryžiokų nagus auksino stalo ugnį degant, apie kurią vienoj pusėj ir gražoji Voryla, kunigaikščio duktė, nepul- juods pons, o kitoj pusėj stalo juos šuo apsisėdę į tų į krikščionių vergystę. Bet šitoj pasakoj yra

II - Župonais (žiuponais) Mažojoje Lietuvoje vadinti bajorai, kilmingi asmenys: Lietuvių kalbos žodynas. T. XX. Vilnius, 2002, p. 762. Tilžės ir Ragainės apylinkės 1796–1802 m. sudarytame Prūsijos žemėlapyje. Iš Vytenio ir Junonos Almonaičių kartografijos (skaitme- III - Skustbezalis (skuzbezdalis) – grybas dulkančiomis sporomis, kitaip – pumputaukšlis, kukurdvelkis: Lietuvių kalbos žodynas. T. XII. ninių kopijų) rinkinio Vilnius, 1981, p. 1167. 28 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 29 ir paduota, kad Voryla turinti pavelijimą laike pasakė, jog dabar skirtis reikia. Ale jei tą gražu- „Ak prapuolam, kas gelbės mus!“ Ir draug su- ir užmokestį, ir tad visi nusigavę pro kitus var- jauno mėnesio, kada sukanka 50 metų po pilies mą nor visados matyti, tai turįs labai sunkų dar- teškėjo Marijos balvonas, kurs daugiau matytas tus į kokią seklyčią, kurioje buvo girdima mu- pragrimzdimo, dvi nakti pagrečiam su pilim iš bą atlikti. Jiedvi esančios pražuvimui nuvelytos čionai nebuvo ir nebus. (Rasums pasakojo).“ zika bei šokis. Senis ūkininks pastojo žingeidus žemės iškilti ir apsireikšti šiam viršuojam svie- ir šiaip į baisius sutvėrimus paverstos. Ale kaip kas ten darytųsi, laminosi bei brovės taipojau, tui, o kad 100 metų sukanka, tada per visą jauną jaunikaitis numatė, jog tai vaidyklės yra, neno- Neišsakomai gražus namas Vorpilyje nesa girtasis šnapselis jam jaunystės jausmus mėnesį kas naktį nuo 12 adynos ik pirmų aušros rėjo tai apsiimti, ir tapo iš gražiųjų namų laukan sugrąžino. Ką gavo ale jis matyt: daugybė ponų spindulių gal iškilt ant šios žemės viršaus.“ išstumtas. Tada prapuolė viskas, ką buvo matęs, „Sename laike buvo žiemoje kelias Tilžės link ten trenksmingą šokį nulaikė, jumprovos tapo Knygoje „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ taip numetė vainiką nuog galvos bei visą padabini- ant užšalusio Nemuno, taigi, žmonės iš Ragai- baisiai šankinamos, ogi vieną moterą ypatingai pat buvo pakartotinai paskelbtas Jono Jurgelai- mą, ir kojomis trypė keikdams. Valandą aplink nės ir ten toliau begyveną tuom keliu keliauda- šankino. Kai jis ją iš tikro apžiūrėjo, tai štai ką čio, gyvenusio Sentainiuose prie Tilžės, užrašy- klaidinėjo, pailsęs atsigulė ir užmigo. Kaip ryto vo. Taip kartą koks ūkininks į Tilžę atkeliavo, patėmyjo – jo pažįstama kaiminkė gaspadinė. tas ir 1901 m. leidinyje „Kaimynas“ išspausdin- metą saulė tekėjo, jis pabudo, ir pamatęs Vorpi- geriau sakant turgun atvažiavo. Savo tavorą Jis brovės artyn ir užkalbino ją tardams: „Ale, tas padavimas26. J. Remeika vėliau jam suteikė lio artybėj esąs, kaip turėjo nusidyvyti matydams pardavęs, tasai namon kreipės. Kai jis prie seno- mieloji, kaip tu šičion atklydai?“ Ji nusigando ir pavadinimą „Du kupriu smuikininku“. Šiame kvietkų liekanas į auksą pavirtusias esant, kurios sios Tilžės pilies prisiartino, tai stojos jam koks negalėjo atsiliepti, ale tarnai tą žmogelį pagrie- išskirtinai ilgame padavime pasakojama apie buvo knipkių skylėse užsilikusios. Dabar numa- ponas į kelią, jo prašydams bent galelį pavėžyti, bę laukan išvedė, įkišo padėtąjį užmokestį jam kuprotą muzikantą, patekusį į „didį paločių“, nęs kokią iškadą padaręs, skubinosi ieškoti vaini- taipojau žakelį druskos drauge ėmė. Kai tas po- į delmoną ir pro namo vartus laukan išstūmė. kuris seniau naktimis iškildavo ant Vorpilio. Už ko, kurį numetė, ale naprosnai – jau nebuvo rasti. nas užsėdo ir tolyn važiuoti pagavo, radosi neiš- Ūkininks pamatė tuoj savo kuinelius sušalusius tai, kad ilgai ir gražiai grojo smuiku, rūmų gy- Gailestingai grįžo namon, apverkdamas savo di- sakomai gražūs butai pas kelią. Tada prie kokio jo laukiant, dar atsisuko, ir nuoga namo nieks ventojai jam atsidėkojo – pašalino kuprą. Tokio dįjį patrotką. (Pasakojo Rasums Paskalviuose).“ neišsakomai gražaus namo turėjo sustoti. Ponas matyt nebuvo. Jis, būtent, stovėjo šalia Vorpilio pat atlygio panoro kitas kuprotas smuikininkas. išlipo, tarnai iššoko iš namo, paėmė žakelį nuog kalno. Jį dyvins šiurpulys užspėjo, greit užsėdo Tačiau jis, atėjęs į rūmus, ilgai „špieliavo, ale Pražudytos župonės vežimo. Ponas ragino ūkininką drauge į namą ant vežimo ir namon skubinosi. Ten parvykus vis vieną ir tą patį vokišką tancių, norint iš visų eiti, kur savo užmokestį gausiąs bei vaišyts tap- gavo girdėti, kad jo kaiminkė pasikorusi esanti. pusių buvo užprašomas lietuvišką tautišką šokį „Viens sens kerdžius aplink Vorpilį galvi- siąs. Tas namas jam viduj labai dyvins pasiro- Nusidyvydams tokio stebuklo dėliai, šitą pasa- grajyt“. Tai šokėjams nepatiko, todėl muzikantas jus ganydams matydavo tankiai kelias župones dęs, slūginės bei tarnai prieš jį labai svetimai pa- ką visiems pasakojo. (Pasakojo Rasums, Paskal- ne tik neatsikratė savosios kupros, bet prie krūti- ant kalno vaikščiojant. Kartą jis pasidrąsino jas sielgę nuog jo šalinos. Padėjo valgio bei gėrimo viuos).“ nės jam buvo „primušta“ dar viena... užkalbinti, ko jos ieškančios. Tos atsiliepė: „Pa- Išeivijos autorius Antanas Giedrius, sujungęs galbos ieškome“. – „Kokios bent?“ – klausė ker- ir stilizavęs V. Kalvaičio užraišytus padavimus džius. „Ak, – tarė jaunesnioji, – mes esame pra- apie Voro pilį bei karalaites bandžiusį išvaduoti žudytos, mums ne valia tarp žmonių rodytis. Ak jaunuolį, sukūrė savą pasakojimą apie Vorpilį. kokią grožybę slep šis kalnas! Ak, koks pustas Jis paskelbtas 1972 m. Čikagoje išleistoje knygoje jis išveizd!“ Kerdžius klausė: „Ar nebūt galima Literatūra „Tėvų pasakos“27. jus gelbėti ir tą grožybę vėl sugrąžyti?“ – Je, –

----- atsakė župonė, – jei kas tai apsiimtų, priversti 1. Padavimai apie pietų Skalvos piliakalnius. I dalis. Ragainės pi- 16. Amtsbauern und Kölmer im nordlichen Ostpreuβen um 1736. Padavimai apie piliakalnį, bendru pavadini- nėra mums valia“. Senis pažiūrėjo į nusiminusįjį liakalnis // Rambynas, 2017, Nr. 2 (12), p. 10–15; Padavimai apie Bearb. von H. Kenkel. Hamburg, 1995, S. 111–115; Mažosios mu „Vorpilio pasakos“, publikuojami ir 1937 m. jaunosios župonaitės veidą, ir gailesties perim- pietų Skalvos piliakalnius. II dalis. Paskalvių piliakalnis // Ram- Lietuvos enciklopedija. T. I. Vilnius, 2000, p. 118. bynas, 2018, Nr. 2 (14), p. 25–29. 17. Vileišis V. Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje. Kaunas, 1935, p. išleistame rinkinyje „Iš Mažosios Lietuvos tauto- tas pasisiūlė tai daryti. „Taip reikia daryti“, – tarė 2. Lietuva 1:50 000. Pagėgiai 30-34/40-44. Nacionalinė žemės tar- 241–242. sakos“28. Jį spaudai parengė žymus folklorininkas senesnioji župonė. „Ketverge jaunam mėnesiui nyba, 2002. 18. Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. IV. Vilnius, p. 794. 3. Pėteraitis V. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. Vil- 19. Tettau W. J. A., Temme J. D. H. Die Volkssagen Ostpreuβens, Jonas Balys, o tautosaką rinko vietos lietuvininkai. priėjus, ateik į šitą vietą, jei tapsi užklaustas kur nius, 1997, p. 455. Litauens und Westpreuβens. Berlin, 1837 (1994), S. 150. Padavimus ir pasakojimus apie Vorpilį užrašė eini, neatsiliepk nė žodžio. Tada bėk prieš vėją 4. Lietuvių kalbos žodynas. T. XIX. Vilnius, 1999, p. 949. 20. Eduard Gisevius. Tilsit, 1881, S. 55; Lietuvininkai. Paruošė V. 5. Gorodeckis A. Vorpilis // Voruta, 1995 06 01, Nr. 21–22. Milius. Vilnius, 1970, p. 69, 77. gretimame Paskalvių kaime gyvenęs Jurgis (Juras) ir neapsistok, kol nebūsi pirmą kryžkelį atsiekęs. 6. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko J. Basanavičius. Parengė 21. Zweck A. Litauen. Stuttgart, 1898, S. 57, 81; Krauledat J. Romo- Banaitis29. Žemiau pateikiami trys iš penkių rinki- Neleisk nei nuo vieno atsilaikyti, ir nei žodžio K. Aleksynas ir L. Sauka. Vilnius, 1998, p. 288. we. Altpreuβische Sagen. Lagensalza, 1928. IV 7. Kiniulis D. Nemuno vingio paslaptys // Rambynas, 2016, Nr. 22. Remeika J. Kai dar amžina ugnis ruseno: Mažosios Lietuvos pa- nyje publikuotų padavimų. nesakęs dabok mierį atsiekti“. Taipo meilin- 1–2 (9–10), p. 50. davimai ir legendos. Kaunas, 1940 (antras leidimas – Vilnius– giausiai atsisveikino ant laimingo susimatymo. 8. Hollack E. Erläuterungen zur vorgeschitlichen Übersichts-karte Kaunas, 1990), p. 83–93, 175. Pražuvimui nuvelytos mergaitės Kerdžius apženklytoj dienoj atsirado ir darė von Ostpreussen. Glogau–Berlin, 1908, S. 11. 23. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko J. Basanavičius. Chicago, 9. Karte von Ost-Preussen nebst Preussisch Litthauen und West- 1903. kaip buvo jam įsakyta. Taip bėgo visa syla į mie- Preussen nebst dem Netzdistrict. 1:150000. 1796–1802. 24. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko J. Basanavičius. Parengė „Tilžės Prūsios vadinamas pilies kalnas Wor- rį, vėtrai vis baisingiau siaučiant, lyg norėjo jį at- 10. Tilsit. Messtischblatt 86. 1:25000. Herausgegeben von der Preus- K. Aleksynas ir L. Sauka. Vilnius, 1998, p. 288–294, 538–539. sischen Landesaufnahme. 1915. 25. Žemės atmintis. Parengė B. Kerbelytė. Vilnius, 1999, p. 189–190. pillis tur apie save šitokią pasaką. – Vienas jau- laikyti. Ale mieriui prisiartinus ir pat piktosios 11. Scriptores rerum Prussicarum. Bd. 2. Leipzig, 1863, S. 85; Latvis 26. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko J. Basanavičius. Parengė nas žmogus vieškely nuog Paskalvių ant Tilžės dvasios jam prieš stojos, jį kaničnai ant kryžke- H. Vartbergė H. Livonijos kronikos. Vilnius, 1991, p. 188. K. Aleksynas ir L. Sauka. Vilnius, 1998, p. 292–294 12. Scriptores rerum Prussicarum. Bd. 3. Leipzig, 1866, S. 549–550; 27. Giedrius A. Tėvų pasakos. II d. Čikaga, 1972. Visas padavimas sutiko dvi gražias mergaites. Tiedvi mokėjo tam lio neužleisti. Galiausiai piktų dvasių klyksmo Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika. Vilnius, 1999, p. 129– cituojamas: Gorodeckis A. Vorpilis // Voruta, 1995 06, Nr. 21–22. jaunikaičiui labai dorai prikalbėti, kur jiedvi į jų pabugo, pirm kryžkelio Marijos abrozą išvydęs 130. 28. Tautosakos darbai. III. Iš Mažosios Lietuvos tautosakos. Spau- 13. Kučinskas A. Kęstutis. Vilnius, 1988, p. 76; Marburgietis V. Nau- dai paruošė J. Balys. Kaunas, 1937, p. 43–45. namus nulydėjo, kurie nematytą gražumą turė- šaukė jos pagalbos, tardams: „Marija, gelbėk joji Prūsijos kronika. Vilnius, 1999, p. 299. 29. Ten pat, p. 6–7. jo. Pakeliui iki tų namų tiedvi mergaitės kvietkus mane!“ Piktosios dvasios iš džiaugsmo rykavo, 14. Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. II. Vilnius, 2009, p. 521. skynė ir tomis jaunikaitį apkaišė, pynė vainiką ir nes buvo senį apgalėjusios. Senis atsisuku, matė 15. Diehlmann H. H. Die Türkensteuer im Herzogtum Preuβen 1540. Bd. 2. Hamburg, 2006, S. 218–220. tą jam ant galvos uždėjo. Ir taip su juom beso- už savęs mergaites vainikus rankose laikančias, bovydamos į gražiuosius namus atkako, kur jam tada su dideliu verksmu šaukdamos prapuolė:

IV - lietuvininkų tarmėse vartotas kaip sąvokos tikslas sinonimas: Lietuvininkų tarmių žodynas. Vilnius, 2014, p. 119. 30 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 31 spalva, padegta degtinė – taip pat melsva, ro- Juozo Šikšnelio veikla auginant ir ugdant bi- dančia aukščiausią temperatūrą. Taigi, kai su- blioteką skatintų rašyti atskirą studiją: įspūdingų silieja tos aukščiausios energijos, sudegina bet rezultatų pasiekta kantriai dirbant permanentinių ką, nebekalbant apie ganėtinai gležną žmogaus permainų laikais, o šalies vadovai, iš kurio šono kūną. bepažiūrėtum, kultūros svarbą lyg ir teigė, bet iš Kas Klaipėdoje yra kultūros centras? Tai paskutiniosios finansavimo grafos neištraukdavo. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės vie- Nors per šventes iš visų tribūnų skambėjo, kad lie- šoji biblioteka. Tuo įvertinimu nemenkinu tuvių tauta ir išliko, ir laikosi tik kultūros dėka. Juozas Šikšnelis – apšlakstytasis nei savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios Negimė Juozas direktoriumi, ilgai juo ir nebuvo: bibliotekos, nei Etnokultūros centro, nei Dra- po studijų Vilniaus universitete nuo 1973 metų dir- mos teatro, nei Muzikinio teatro, nei Lietuvos bo bibliotekoje metodininku, vyriausiuoju biblio- grumtynėmis su likimu jūrų muziejaus, nei Koncertų salės, nei Prano grafu, direktoriaus pavaduotoju. Einant pastarąsias Domšaičio galerijos, nei Kultūrų komunikaci- pareigas ir vyko priestato statybos, jo projekto keiti- jų centro... mai, kad atitiktų naujuosius technologijų poreikius. Kad įstaiga taptų ne kurios nors dalies, o Regis, 2008-aisiais, o gal ir anksčiau, susitikau visų gyventojų kultūros traukos centru, rei- Juozą tokį susikrimtusį, kokio niekad nė panašaus kia kelių ypatumų. Spausdintinė knyga, nors nebuvau matęs. Antanas Stanevičius ir atakuojama televizijos, radijo, interneto, – Ką tu sau galvoji: prisikniso tikrintojai, nori iš- Žurnalistas, Klaipėda kompiuterio svetainių, portalų, išmaniųjų te- mesti Songiną iš direktorių. Prisikniso dėl visiškų lefonų, el. knygų skaityklių, vis vien suburia statybos apskaitos smulkmenų. Valstybės kontro- nemažą visuomenės dalį. Žmonės eina į bi- lė, net prokuratūra! Esame biedni kaip bažnyčios Šis rašinys turėtų būti apybraiža. O kas yra blioteką pasiskaityti laikraščių, pasiskolinti pelė – net ir norėdamas pavogti, tik iš ubago lazdą apybraižos žanras, aš turėčiau žinoti, nes esu ta knygų, kurių kainos knygynuose dvigubai galėtum atimti! Tokios neteisybės aš nepakęsiu – tema Vilniaus universitete apgynęs diplominį didesnės negu leidyklose. Ne visi jas įper- protestuodamas ir pats išeisiu! darbą. Apybraiža – tai kaip apsakymas, tačiau ka, nors skaityti nori. Neretai tie labiausiai Ne tą pačią minutę patariau, ką daryti ir ko ne- herojus turi tikrą vardą ir pavardę, kūną ir krau- ir nori, kurie neįperka. Beveik kasdien Ievos daryti, tačiau besišnekučiuojant subrendo mintis: ją, asmens kodą, pasą, turi šeimynykščius, arti- Simonaitytės bibliotekoje vyksta naujų kny- – Juozai, na ir ką tu pagąsdinsi, kad išeisi? Biblio- muosius, draugus, tad būtina išvengti fantazijos gų sutiktuvės, virstančios disputais su jų au- teka atiteks kokiam „švonderiui“, kuris apskundęs ir išmonės elementų, kad po apybraižos išspaus- toriais, recenzentais. Siekdami patrauklumo dinimo nereikėtų nuo herojaus bėgti į kitą gatvės sutiktuvių rengėjai surengia net spektaklius, pusę, o jo žmona primygtinai nereikalautų pa- nekalbant apie poezijos vakarus, koncertus. galiau duoti paskaityti tuos eilėraščius, kuriuos Visuose keturiuose bibliotekos aukštuose vei- jis rašąs naktimis... Tokia kolizija yra įvykusi su kia įvairiausios parodos: naujų ar antikvarinių vienu traktorininku, apie kurį andai „Jaunimo leidinių, fotografijos, dailės. Menininkai, žino- gretų“ žurnalas buvo išspausdinęs apybraižą, dami, kad čia visada pilna žmonių, labai nori suteikiančią herojui per daug gerų ir romantiškų bibliotekos erdvėse eksponuoti savo kūrinius. savybių. Minėjome kompiuteriją, keičiančią visą Dėl žanro grynumo prisibijau: klasikinė apy- civilizaciją. Į biblioteką ir labai jauni, ir labai braiža su užuomazga, kulminacija ir atomazga Rašytojas, skulptorius, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės seni ateina pasinaudoti kompiuteriais. Dar ne neišeis. Ko iš manęs norėti, jei net toks didis ra- viešosios bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis. A. Stanevi- visi įstengia iš namų kompiuteriu sumokėti šytojas kaip Juozas Šikšnelis nesilaiko romano čiaus nuotrauka mokesčius, skaipu pabendrauti su Norvegijoje žanro reikalavimų! Klasikinių. O gal XXI am- dirbančiu sūnumi, ne visi namuose netrukdo- žiaus romanas negali būti panašus į XIX ar XX Kai iš Vilniaus persikrausčiau į Klaipėdą, li- mi „ganosi“ interneto lankose ir vandenyse. amžiaus romaną? Tada tegu ir apybraiža būna teratūros profesorius Albertas Zalatorius patarė: Svarbu ir bibliotekos vieta – pagrindinė laisvesnė. „Susirask ten Juozą Šikšnelį, mano nuomone, iš Klaipėdos Herkaus Manto gatvė. Svarbu ir Juozą Šikšnelį gerai pažįstu daugelį metų, kad jo galima tikėtis gero rašytojo“. tradicija: XIX amžiaus pabaigoje medienos galėčiau apie jį rašyti apybraižą, tačiau nepažįstu Susiradau. Tiksliau, Klaipėdoje nieko net ieš- pirklių Gerlachų pastatytuose rūmuose jau taip gerai, kad rašyti būtų nuobodu. Mįslių jo as- koti nereikia. Bendrą šneką suradome iškart. nuo 1935-ųjų ėmė veikti biblioteka, o 2006 menybėje yra daug, ir tik vienas Dievas jas regi. Anksčiau, kai išgerdavome, pokalbiai būdavo metais atidarytas ilgai statytas, bet labai mo- Mes, Juozo draugai, bendražygiai, pažįstami, visai šilti, tačiau ir dabar šaltuko nėra. Net įdo- derniai įrengtas priestatas, kuriame dabar ir matome tik dalį Juozo, tą gražiąją dalį: jis visada mu! Daug talentingų menininkų degtinė anks- verda didžioji veikla. prieinamas, darbštus, geranoriškas, niekados ne- ti nuvarė į kapus, o tie, kurie laiku nustatė sau Kad visa tai taptų magnetiniu kultūros cen- pasakys „ne“, jei idėja verta dėmesio, nejučiomis sausąjį įstatymą, išgelbėjo save ir atliko tiek daug tru, reikėjo lemiamojo komponento – vadovo nuties kelią sumanymo įgyvendinimui, tarsi jokių gerų darbų tautai, kad pagiringai galvai jie neį- Juozo Šikšnelio. Jo asmenybei Visagalis davė problemų bei sunkumų nėra. Sklandumas – štai sivaizduojami. Ekstrasensas Arvydas Daškus pa- ir dar drėbtelėjo: talento sklandžiai vadovauti, pagrindinis jo ir darbo, ir elgesio bruožas. Kaip aiškino, kodėl kūrybos žmonėms negalima gerti čiupti idėjas ateičiai, traukti prie savęs (taigi ir jam taip išeina? Net pavydu... alkoholio: kūrybinė energija spektre švyti melsva į biblioteką) kultūros kūrėjus bei smagurius. Juozo Šikšnelio sukurta skulptūra. A. Stanevičiaus nuotrauka 32 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 33

Simonaitytės bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Laima Pačebutienė (1968 -2019) ir bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis (2010 m.) A. Stanevičiaus nuotrauka

Skulptorius Algirdas Bosas, rašytojas Juozas Šikšnelis, politikas Juozas Šikšnelis su žmona Terese Šikšneliene jos fotografijų paro- ir rašytojas Vytautas Čepas ir spaustuvininkas Saulius Jokužys doje. A. Stanevičiaus nuotrauka prie centrinės paminklo lietuvių kalbai dalies Klaipėdos apskri- ties Ievos Simonaitytės bibliotekos kieme

Ievos Simonaitytės bibliotekoje bemaž kasdien vyksta atraktyvūs renginiai. A. Stanevičiaus nuotrauka

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė paminklo lietuvių kalbai Ievos Simonaitytės bibliotekos kieme atidarymo iškilmėse. Su vieš- nia - bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis ir Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas (2013 m.) A. Stanevičiaus nuotrauka Buvusieji Ievos Simonaitytės direktoriai - Stanislovas Songinas, Valentinas Malūkas ir Juozas Šikšnelis. A. Stanevičiaus nuotrauka 34 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 35 gal taip ir ruošiasi sau vietą. Likdamas tu gali Vėl galima svarstyti – gal ta fizinė negalia, prie- pareigos? Graudu pasakyti, tačiau aš Lie- pretenduoti į direktoriaus postą, o tada ir išmes- šinantis likimui, ir paskatino kurti skulptūras? tuvoje nepažįstu nė vieno rašytojo, kuris tuoju Stanislovu galėsi pasirūpinti, kad žmogus Grumtynės su lemtimi, įrodant savo stiprumą. išgyventų iš savo kūrybos. Tarybiniais neliktų gatvėje. Juozas ilgai kalbasi su medžiu, kol išsirenka jį laikais rašytojų honorarai, palyginus Nežinau, ar tas mano patarimas turėjo galios, statulėlei, įmantriai lazdai. Pats medis ir mintį su eilinių piliečių algomis, buvo dideli, tačiau viskas įvyko pagal jį: dvidešimt metų dir- pateikia – rievėmis, šakomis, gumbais. Gimti- už išleistą romaną ne vienas nusipirko bęs bibliotekos direktoriumi Stanislovas Songi- nės medžiai daug davė Juozui – nuo mažų die- naujausios laidos „Žigulius“. Dabar be nas, Juozui Šikšneliui tapus direktoriumi, iki šiol nų įvedė į Pasaulį, pavasarį šnabždėjo vienaip, paramos, kurią rašytojas dažniausiai dar sėkmingai dirba direktoriaus pavaduotoju ūkio vasarą šlamėjo kitaip, o rudenį šiugždėjo neri- ir pats turi susimedžioti, neišleidžiama reikalams. mastingais balsais, žiemą – girgždėjo, poškėjo. dauguma knygų. Tiesa, tarybiniais lai- „Nei garbės, nei pinigų, tik atsakomybė, ta- Medžiai kalba žmonių balsais. Šalia dunksantys kais tokio romano kaip „Kryžiau žalio čiau palikti visu savo grožiu dar neišsiskleidu- miškai vaišino grybais ir uogomis, slėpė partiza- medžio“ nei pats autorius nebūtų para- sią biblioteką pusiaukelėje būtų buvęs nusikal- nų bunkerius, girdėjo ir duslius išdavikų žings- šęs, o jei toks stebuklas ir būtų įvykęs, jo timas“,– taip „Vakarų ekspreso“ korespondentei nius, nors ėjo jie per minkštas samanas. gimtojoje šalyje niekas nebūtų išspaus- tada paaiškino Juozas. Stipri kaip titnagas Juozo kairioji ranka įveikia dinęs. Minties laisvė kainuoja, o būti lie- Du dešimtmečius bibliotekoje dirbęs specia- ir akmenį – daug skulptūrų išskaptavo. Man sun- tuviu darosi vis brangiau: lietuvių Lietu- listas atmintinai žinojo, ko trūksta, ko būtinai rei- kiau įsivaizduoti, kaip Juozas kalbasi su akmeniu. voje mažėja, lietuviškų knygų skaitytojų kia ir ko artimiausiu metu reikės. Visa tai diktavo Gal panašiai kaip su medžiu? Gamtameldžiai tei- taip pat mažėja, pirkėjų vos keli šimtai, ilgai statyto priestato, o iš tikrųjų naujos biblio- gia, kad akmenys turi sielą, nes jie – suakmenėję o maži tiražai visiškai nerentabilūs. Kny- tekos, projekto keitimus, pritaikymus šiuolaiki- žmonės. Vadinasi, akmens siela ir vedžioja skulp- gos išspausdinimo kaštų neįmanoma niams skaitytojų ir lankytojų poreikiams, kad po toriaus kaltą. padengti parduodant kad ir geriausios atidarymo nereikėtų esminių rekonstrukcijų. Berankio vaikystė su besišaipančiais iš nelai- knygos tiražą. Lietuvoje nebegamina- Juozas Šikšnelis taip apibūdino savo darbo mės kaimo draugais, tėvų kaltė ir sielvartas, nu- mas nei popierius, nei dažai, nei ofseti- Rašytojas Rimantas Černiauskas (1950-2011) sveikina rašytoją Juozą Šikš- misiją: „Bibliotekos erdvėje kiekvienas lankyto- sikalstamas gydytojų abejingumas, visą gyveni- nės plokštės, nei rišamosios medžiagos. nelį su 60-mečiu (2010 m.) A. Stanevičiaus nuotrauka jas randa savo orbitą – vienas sprendžia kryžia- mą vos ne kiekviename žingsnyje persekiojantis Visa tai iš Skandinavijos ar Vokietijos tų žodžius, kitas rieškučiomis semia mokslo žinias, apmaudas – visa tai atsispindi gimtojoje Šven- šalių kainomis. Nereikia būti rinkos ana- trečias prasiblaškymui ar ieškodamas vilties dubrėje 1990 – 1998 metais parašytame Juozo litiku, kad matytum, jog lietuviams iki skaito meilės romanus, o ketvirtas, išmoningai Šikšnelio romane „Kryžiau žalio medžio“ (Vaga, suomiškų ar angliškų atlyginimų, pensi- sulaužęs kompiuterines apsaugos sistemas, nar- Vilnius, 2000). jų – kaip andai iki šviesaus komunizmo šo draudžiamuose tinklapiuose, dar kažkas atei- Vien su kairiąja ranka ne tik skulptūras kal- rytojaus horizonte... Jei ne bibliotekos, na čionai į pasimatymą ir t.t. dinti sunku, bet ir rašyti labai keblu, kadangi iš- skolinančios knygas į namus, tai tų skai- Beribėje erdvėje telpa viskas. Biblioteka reika- kart nematyti, ką parašei. Tačiau tai nesutrukdė tytojų būtų išvis ant pirštų suskaičiuoja- linga visiems. Erdvi knygai, žmogui ir minčiai. Juozui tapti vienu ryškiausių Lietuvos rašytojų. ma. Matyt, šis motyvas ir skatina Juozą Todėl Klaipėdos Ievos Simonaitytės biblioteką Vis dėlto kūrybai svarbiausia galva ir širdis, ku- Šikšnelį visokeriopai puoselėti bibliote- projektavome ir statėme ne vakarykščiai dienai, rią dabartiniai mokslininkai pakeistų Centrinės ką, atnaujinti ir kaupti jos fondus. ne šiandienai, bet rytojui ir porytojui. Ir jums, ir nervų sistemos terminu. Dabar, kai Juozas rašo Nuožmios partizanų ir stribų, Vetro- jūsų vaikams bei vaikaičiams.“ kompiuteriu, jam daug patogiau. vo divizijos diversantų, kovos Dzūkijoje Ir aš pats, ir daugelis mūsų gali pasakyti: „Kryžiau žalio medžio“ – dėl sūnaus negalios palietė ir Juozo lopšį. Pasipriešinimas „Didelio čia daikto, kad Juozas Šikšnelis labai aimanuodavo herojaus motina. Pats autorius taip okupantams čia buvo toks aktyvus, jog sėkmingas kultūros darbo vadovas! Ar maža pavadintą romaną laiko geriausiu savo kūriniu. Maskva metė ir metė naujas smogikų plačiame pasaulyje gerų direktorių?! O štai toks Skausmingu atvirumu jis primena Jean-Jacques pajėgas, kurių, nenuėjus iki Paryžiaus, rašytojas – Juozas Šikšnelis (Raidas Durbė) – yra Rousseau „Išpažintį“, nuo skaitytojo kaip nuo netrūko. Prisimintina tai, kad A. Snieč- tik vienas! Kas po šimto metų beprisimins direk- Šventojo Petro nenuslepiant nieko. Su skaitytoju kus ir J. Paleckis, matydami, kad kovin- torių ar ministrą, ar premjerą, o štai rašytoją ti- Juozas kalbasi kaip su gerai pažįstamu, kuriam gieji, atkaklieji ir principingieji dzūkai krai gali prisiminti, jis kūriniais savo gyvenimą daug aiškinti nereikia, nes jis jau nemažai žino... gali būti visai išžudyti, ėmė masiškai gali pratęsti iki amžinybės.“ Kūrinys dar kartą patvirtina, kad žmogaus perkelti juos į ištuštėjusį Klaipėdos kraš- Turint prieš akis gerą kupetą Juozo parašytų dvasiniai pamatai susiklosto kūdikystėje ir vai- tą, Neringą. Tiesiog siuntė traukinius ir knygų, nejučia imi sverti – gal dėl rašytojo ta- kystėje, o gimtinė įauga į kraują su kraštovaiz- primygtinai ragino kraustytis į ramesnį lento jis ir gali būti labai geras direktorius? As- džiu, kalba, pasaulėjauta. Vaikystės potyriai kraštą, kuriame pavyks išsaugoti gy- menybė juk nedaloma: nuo aštuntos iki penktos persekioja visą gyvenimą, pagal vaikystėje išsi- vybes. Tai išsamiai aprašė Rokas Flick aš direktorius, o vakarais ir naktimis, ankstyvais ugdžiusias taisykles žmogus visąlaik matuoja autobiografinėje apybraižoje „Atrastoji rytais – aš rašytojas. savo ir kitų poelgių dorą ar menkumą. žemė“ (Klaipėda, Eglė, 2008). Jo šeima iš Kai prisimeni jo skulptūrų parodas, vėl svars- Prie Raigardo slėnio prigludusioje Švendubrė- Veisiejų persikraustė į Šilutę. tai, ar jis geresnis rašytojas, ar dailininkas, pri- je, kurioje Juozas pažįsta kiekvieną žemės pėdą Energetikos profesorius ir rašytojas menantis žemaičius Riaubą, Orvidą ir gruziną ir senvagės duburį, menininkas praleidžia visas Rokas Flick Ievos Simonaitytės bibliote- Pirosmanį? Dievas, davęs ir skulptoriaus talentą, savo atostogas: rašo, drožia, kala. Jei kūryba – koje pristatė kelias savo itin populiario- Rašytojas Juozas Šikšnelis ir literatūros kritikas Marijus Šidlauskas. A. Sta- vis dėlto pasielgė rūsčiai: atėmė dešiniąją ranką. svarbiausias darbas, kam dar tos direktoriaus mis tapusias knygas, o joms sutiktuves nevičiaus nuotrauka 36 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 37 surengė kraštietis Juozas Šikšnelis. Jausdami Nežinau kodėl, gal dėl to, kad esu senamadiš- premijos (2001 m.). Juozas nesirūpina savo kūry- visą gyvenimą skundė KGB, o kartą net iš septin- ant pečių priaugusius Dzūkijos marškinius, abu kas, mano rankos labiau tiesiasi prie „rimtųjų“ bos ir darbo įvertinimu, tačiau visuomenės pri- to aukšto balkono išmetė! Ateina kitas pripažini- rašytojai jau laiko save klaipėdiečiais. Juozas Juozo kūrinių – romano „Apšlakstytas isopu“ pažinimas jo taip pat neerzina: Klaipėdos aps- mo stokojantis poetas ir bara, kad ne tam, oi kaip Šikšnelis atsirado Klaipėdoje ne kaip perkeltasis (Vilnius, Vaga, 2004), istorinio romano „Įvykių krities Garbės ženklas (2009), Klaipėdos miesto ne tam, paskirta Ievos Simonaitytės premija… asmuo, o kaip Vilniaus universiteto absolventas. horizontas“ (Kaunas, Jotema, 2007). Pastarasis, kultūros magistro žiedas (2009), geriausio Lie- Ateina dar vienas amžinai piktas poetas ir prašo Pusę amžiaus Juozas gyvena ir dirba Klaipėdoje, nors ir neturi detektyvo nuorodos, užtektinai tuvoje bibliotekos direktoriaus vardas (2010), įpilti, nes jam trošku… tačiau, regis, jo dvasinis šulinys yra Švendubrė- detektyviškas. Istorija, persipynusi su šiandiena, AdM (Klaipėdos krašto darbo grupės archyvo) Lietuvos rašytojų sąjunga. Vardas skamba je. Ji padiktavo ir literatūrinį slapyvardį – Raidas mįslingi įvykių sutapimai, tiesmuki, net šiurkš- sidabro medalis (2016). Mačiau, koks Juozas gražiai. Daug kas nori į ją įstoti, o įstoję ima dai- Dubrė, kuriuo Juozas pasirašo detektyvus. Štai tūs dialogai neleidžia nuobodžiauti. Romanas – buvo laimingas 2019 metų Vasario 16-ąją iš šalies rytis: garbė tai garbė, o kur nors truputėlis nau- dar vienas asmenybės sluoksnis: krauju rašo- ne apybraiža, faktų tikslumo jis nereikalauja. Tai, Prezidentės rankų gavęs ir valstybinį apdovano- dos, tiksliau – pagalbos kūrybai, knygų leidybai? mus kūrinius pažymėti Juozo Šikšnelio pavarde, ką rašo Juozas, galėjo XVIII ar XXI amžiuje būti, jimą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Daugelis yra girdėję, kad tais prakeiktais tarybi- o tarsi pramoginius – Raido Dubrės. Man teko galėjo ir nebūti, įvykiai galėjo klostytis vienaip ordino medalį. O po mėnesio Seimo pirmininkas niais laikais rašytojai, nors ir negalėjo rašyti taip, redaguoti jo politinį trilerį „Aukos stulpas“ (Klai- ar kitaip. Tačiau šiandien smagu skaityti tokias Viktoras Pranckietis įteikė Gabrielės Petkevičai- kaip nori, greičiau gaudavo valdiškus butus, pėda, Eglė, 2007), tad įsitikinau autoriaus lengva eilutes, kurias sakė Lietuvos policijos Eskorta- tės Bitės medalį „Tarnaukite Lietuvai“. Smagu ir paskyras automobiliams, kelialapius į kūrybos ranka, šmaikščiu protu, pastabiu žvilgsniu. Ro- vimo rinktinės vadovas Saulius Skvernelis: „Jei- mums, jį pažįstantiems, kad apdovanojami ne namus, o dabar be raginimo mylėti nepriklauso- maną iš pradžių perskaičiau per pusę nakties, gu šis reikalavimas bus trumpam, bet tinkamai vien mums nežinomi piliečiai... mą Lietuvą, džiaugtis laisve ir demokratija nieko nes nuo tokio šiuolaikinės Lietuvos gyvenimo įvykdytas, tikrai nekils jokių nepatogumų nei Rašytojui turi būti malonu vartyti savo kny- daugiau negirdėti. Matyt, ir materialinis Rašyto- rezginio atsitraukti neįmanoma, nors skaityti mums, nei mūsų lydimų delegacijų ar vairuotojų gas, išverstas į rusų, lenkų ir anglų kalbas. Nors jų sąjungos bejėgiškumas turėjo įtakos tam, kad baisoka. Redaguoti nebuvo ką – gal tik viena kita saugumui, šito reikia laikytis“. Juozas gimęs netoli Lenkijos sienos, tačiau lenkų jos pirmininkas Antanas A. Jonynas pasitraukė iš „bluselė“. Dabartinis Lietuvos Respublikos Ministras kalbą pramoko tik studijuodamas Vilniuje iš len- pareigų net nelaukęs kadencijos pabaigos. O ką Smagūs detektyviniai romanai, pasirašy- Pirmininkas iš tiesų 2003–2005 m. buvo Lietuvos kiškų žurnalų. Gebėjimas susikalbėti lenkiškai gali sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas? ti Raido Dubrės slapyvardžiu: „Pyro pergalė“ policijos eskortavimo rinktinės komisaras, tačiau jam ir visai bibliotekai padovanojo gerą draugys- Parymoti kartu su kitais ir padejuoti? Juozas (1995), „Medūzos žvilgsnis“ (1996), „Pliūpsnio dėl jam paskirtų žodžių tikslumo nei į autorių, tę su Olštyno viešąja biblioteka. Jos direktorius randa kuo padžiuginti savo bendražygius: su- kaitra“ (Vilnius, Naujoji Rosma, 2000), „Pasku- nei į teismą nesikreipė... O štai Lietuvos Respu- Andrzej Marcinkiewicz su kolegomis kartą per pažindina su užsieniečiais, pasirūpina vertimais tinioji užmuša“ (Kaunas, Jotema, 2003), „Banga blikos vidaus reikalų ministerija 1992 ir 1996 m. metus būtinai atvyksta į Klaipėdą, o Ievos Simo- į užsienio kalbas, inicijavo Tarptautinį vertėjų ir atgal negrįžta“ (Vilnius, Versus aureus, 2011),– iš Juozą Šikšnelį apdovanojo premijomis už ge- naitytės bibliotekininkai patirties pasisemia Olš- rašytojų centrą Nidoje. pradžių su tęsiniais buvo spausdinami „Klaipė- riausią detektyvinį kūrinį. tyne, kur daugumą gyventojų sudaro perkeltieji Poezijos pavasaris, prozos ruduo, Klaipėdos dos“ laikraštyje, o tai palaikė dienraščio tiražą, Juozas yra vienas tų rašytojų, kurie iš tiesų po karo iš Vilniaus krašto. Juozas, lankydama- knygų mugė, vaikų Kalėdos, Vyturio diena... nes ką jau ką, o intrigą skaitytojai mėgsta. Teko rašo dėl to, kad negali nerašyti. O kai gali ne- sis pas Andžejų, susipažino su vietos rašytojais Visiems iš direktoriaus ko nors reikia, visi rei- klaipėdiečių butuose matyti susiūtas tų detekty- rašyti – nerašo! Kompensacija už kuklų honora- ir, pasirinkęs jų kūrinių, išvertė į lietuvių kalbą. kalauja dėmesio. Tačiau ne visi interesantai yra vų skilčių iškarpas – savadarbes knygas. rą – Ievos Simonaitytės ir Žemaitės literatūrinės Taip atsirado Olštyno rašytojų kūrybos rinktinė kraujasiurbiai vampyrai! Dažnai užeina politi- „Vėtyklė“ (Klaipėda, Eglė, 2008). Žvilgterėkime, kas ir rašytojas Vytautas Čepas. Besišnekučiuo- kokį eilėraštį apie Klaipėdą parašė Kazimiežas jant su juo apie kalbos „anglėjimą“, išsirutuliojo Brakoneckis: idėja, kad reikia pagerbti gražius, bet jau pamirš- Rimanto butas miesto pakraštyje. tus lietuviškus žodžius. Taip 2013 m. bibliotekos Šie plytiniai namai kažkada atrodė geriau, Saulės laikrodžio kieme atsirado gal ir vieninte- Dabar apleisti penkiolika metų po liaudies revoliu- lis pasaulyje paminklas kalbai, kuriam lėšas su- cijos. aukojo Klaipėdos įmonės ir piliečiai. Dukros išvažinėjo studijuoti – į Lenkiją, į Švediją. Granito plokštėje įmontuotas bronzinis ba- Įkaušusį Rimantą glėbesčiuojame ant slenksčio. reljefas skelbia: „Praeivi, penkios baltų šeimos Yra ir žmona, kuri stebisi prancūzų kalba. kalbos jau mirę, po tavo kojomis išnykę lietuvių Seni bičiuliai esame, bet nežinome, kas mus jungia. kalbos žodžiai“. Ant tako, vedančio į biblioteką, Gal ne prūsai. Gal ne komunizmas. trinkelių iškalti prof. Danguolės Mikulėnienės Laisvės geopoetika, vienybė kartos, surinkti išnykę lietuvių kalbos žodžiai. Kuri sulaukė postmodernistinės Hanzos… Į paminklo atidarymą buvo atvykusi Lietuvos Į Juozo išverstą Kazimiežo eilėraštį įsiskver- Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ji žavėjosi kūri- bęs Rimantas Černiauskas be jokių motyvų anks- nio paveikumu. ti paliko šį nuostabų pasaulį, palikdamas Juozui Atlėšys, Augyvė, Bizdras, Brasvus, Bukštinas, Šikšneliui Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos Daras, Deivilas, Delka, Varkalys, Varvas, Verkš- skyriaus pirmininko pareigas ir „Baltijos“ alma- naitis... Imsim kurį žodį ir susigrąžinsim! nacho leidybą. Biblioteka didelė, klaipėdiečių Prasmingą paminklą, patiestą po praeivių rašytojų nedaug, tad didelio sunkumo Juozas kojomis, stebi 2010 metais švenčiant bibliotekos gal ir nebus pajutęs. Užtat gavo tokio gyvenimo šešiasdešimtmetį sukurtas Saulės laikrodis. Jis patyrimo, kad galėtų be didelių priedų surašyti rodo tikslų Saulės laiką Klaipėdoje. Į biblioteką siaubo romaną: ateina į kabinetą vienas dėmesio ateinantys skaitytojai mato laiką, pagal kurį tu- Svečių iš Olštyno bibliotekos viešnagė Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Pirmas iš kairės - Juozas Šikšnelis, antras iš dešinės – Andrzej stokojantis poetas marinistas ir skundžiasi, kad rėtume gyventi. Laikrodį supančios senovės lie- Marcinkewicz. A. Stanevičiaus nuotrauka kitas save geresniu laikantis poetas marinistas jį tuvių runos kelia baugią pagarbą – jų paaiškinti 38 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 39 man negalėjo ir pats bibliotekos šeimininkas, ku- Daugelis kūrėjų už savo sėkmingus darbus ris nieko kita šiame gyvenime, regis, ir nedaro – esti dėkingi žmonoms. Kaži, ar mes šiandien tik skaito ir rašo, ir galvoja... Štai ir sugalvojo, kad taip džiaugtumėmės ir didžiuotumėmės Juozu, pliką sieną reikia paslėpti variniu laikrodžiu. jei ne Teresė, kurios meilė Juozui taip pat verta Nuolatinė bibliotekos lankytoja, knygų apie gero romano. Jei kas pasakytų, kad matematikei Mažąją Lietuvą ir Prūsiją autorė Jovita Saulė- sunku suprasti menininką, tas turėtų žinoti, kad nienė jau nuo nepriklausomybės pradžios turė- matematikoje daugiausia poezijos, kad daugybė jo galimybę bendrauti su buvusiais Klaipėdos matematikų – uolūs meno smaguriai. krašto gyventojais, kuriuos Antrojo pasaulinio Jeigu iki šiol aš Teresę Šikšnelienę laikiau tik Pietų Baltijos dvarai (I) karo cunamiai nusviedė į Vokietiją. Jau trečias nuostabia Juozo žmona, vaiko motina, anūkių dešimtmetis dažnas svečias Klaipėdoje – AdM džiaugsmu, tai dabar, kai pati Teresė ėmė rengti (Klaipėdos krašto darbo grupės) pirmininkas savo fotografijų parodas, man daug kas paaiš- Uve Jurgsties. Jį Jovita Saulėnienė supažindino kėjo. Pati būdama meniškos sielos, ji sudarė ne su Juozu Šikšneliu, pastarasis su biblioteka, kuri vien buities sąlygas Juozo kūrybai. Kita žmona Uvei labai patiko. Didelį įspūdį jam kėlė tai, kad gal būtų bambėjusi: rašai, tai rašyk, na, kam tau biblioteka – ne vien knygų lentynos, o savitas dar su viena ranka kalti skulptūras! Kur ji bars, mokslinio tyrimo institutas, skaitmenizuojantis, jei pati ėmė fotografuoti medžio faktūras, besi- kataloguojantis, tyrinėjantis istorinę medžiagą. keičiančias Juozo rankoje. Juozas Vercinkevičius Matyt, tada ir kilo mintis Ievos Simonaitytės bi- Sena tiesa – viskas slypi genuose: Teresės tė- Žurnalistas bliotekai padovanoti AdM archyvą („Klaipėdos vas Kostas Bužokas buvo garsus Mažeikių foto- krašto darbo grupės archyvą“). Archyvas iš dau- grafas. Ne tik tėvas, bet ir senelis Konstantinas gelio privačių kolekcijų buvo sutelktas 1991 m. Bužokas. Bendrai apie Interreg V Vokietijoje, Klopenburge. Pagrindinis archyvo Iš didelės meilės gimusi šeima išlaikė visus uždavinys, kaip skelbė jo kūrėjai, – medžiagos, gyvenimo egzaminus! Teresė savo Juozu gali di- 2014–2020 metų Europos teritorinio turinčios dokumentinę vertę Klaipėdos kraštui ir džiuotis ir dėl to, kad jis filosofiškai ramiai laiko- bendradarbiavimo tikslo (INTERREG Klaipėdos miestui, rinkimas ir archyvavimas. Ar- si vadovaudamas šimtui vienai už kitą gražesnių V) programos padeda šalinti kliūtis ben- chyve kruopščiai saugomi, dokumentuojami ir bibliotekininkių būriui. Ypatingas susiklausy- dravimui ir bendradarbiavimui siekiant aprašomi įvairiausių rūšių dokumentai – knygos mas pasidalijant darbus esti tarp direktoriaus bendrų tikslų, padeda spręsti bendras apie Klaipėdos kraštą ir Rytų Prūsiją, taip pat šio ir jo pavaduotojos Laimos Pačebutienės. Ji taip regiono problemas, dalintis idėjomis ir regiono grožinės literatūros kūriniai, vaizdo bei pat, kaip ir Juozas, didelius darbus nuveikia be patirtimi. garso įrašai, rankraščiai, meno kūriniai, smul- visuotinio aliarmo, sklandžiai. Lietuvos mažų Visų INTERREG V programų įgyven- kioji poligrafija, nuotraukos, fotokopijos, Klai- ir vidutinių leidėjų asociacijos nariai iš Vilniaus dinimui Europos Sąjungos valstybėse pėdos krašto periodiniai leidiniai, prisiminimai visus metus laukia spalio pradžios, kad galėtų yra skirta daugiau nei 10 mlrd. eurų Eu- apie įvairius įvykius, organizacijų protokolai bei atvykti į Laimos Pačebutienės diriguojamą Klai- ropos regioninės plėtros fondo lėšų. dokumentai, iškarpos iš periodinių leidinių, do- pėdos knygų mugę. Ir renginių gausa, ir rūpes- Lietuvos viešojo administravimo ins- kumentinė medžiaga apie Klaipėdos krašto bei tis, globa, o svarbiausia – dvasinė šiluma, kokios titucijos ir įstaigos, kitos viešosios įstai- Karaliaučiaus regiono vietoves ir įvairių organi- taip stinga brangioje Vilniaus knygų mugėje… gos ir nevyriausybinės organizacijos turi zacijų veiklą. Post scriptum galimybę dalyvauti septynių INTERREG Turtingo archyvo šeimininkai, matydami, kad Ilgai rašiau šią apybraižą, nes almanacho redak- V programų projektuose. Šių programų Vokietijoje jis mažai naudojamas, taip pat diplo- cija griežtai nebuvo nubrėžusi raudonosios termino įgyvendinimą Lietuvoje koordinuoja matiškai įkalbėti Juozo Šikšnelio, jį 2011 metais linijos. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų mi- perdavė Klaipėdos apskrities viešajai Ievos Si- Per tą laiką Juozas, horizonte artėjant septynias- monaitytės bibliotekai. dešimtmečiui, nutarė nebedalyvauti Kultūros minis- nisterija. Pietų Baltijos dvarų projekto logotipas Darbo su archyvu yra marios. Pažinimo klo- terijos rengiamame bibliotekos direktoriaus konkurse Europos regioninės plėtros fondo dai pasakiški. Istorikams, žurnalistams, archi- naujai penkerių metų kadencijai. Konkursą laimėjo lėšomis finansuojama 85 % tinkamų tektams, dailininkams čia tokie lobiai, kad pa- direktoriaus pavaduotoja Laima Pačebutienė ir nuo projekto įgyvendinimo išlaidų. Para- Interreg V-A Pietų Baltijos bendradarbiavimo per trūkti gali... Ne be reikalo prie bibliotekininkių, metų pradžios tęsė jai gerai žinomą darbą su gerai su- ma išmokama kompensuojant patirtas sieną programa siekia stiprinti tvarią Pietų Baltijos re- tvarkančių archyvą, iškart prilipo ir Jovita Saulė- styguota komanda – bibliotekos darbuotojai nepajuto išlaidas. Bendradarbiavimo veiklos yra giono plėtrą per bendrus veiksmus, didinant jo kon- nienė, ir istorinių knygų leidėjas Kęstutis Deme- jokio lūžio. Visus sukrėtęs lūžis įvyko 2019 metų va- prioritetinės, o investicijoms yra numa- kurencingumą ir skatinant integraciją tarp žmonių ir reckas, ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus sario mėnesį, kai Laima staiga mirė. tyta tik maža lėšų dalis. Parama skiria- institucijų. Bendradarbiavimo projektų pagalba siekia- bendradarbiai. Gimtosios Kretingos kapinėse Laimą palaidojome ma viešojo pobūdžio veikloms įgyven- ma padidinti mėlynosios ir žaliosios ekonomikos bei Žiūri Juozas į tą skruzdėlyną ir laimingas šyp- prie jos anksti mirusios dukrelės. Jai jau stovėjo Juozo dinti ir tik tiems projektams, kuriuose technologijų raidą pietų Baltijos teritorijoje. Progra- sosi! Kur tu rasi Liudviko Rėzos verstą Bibliją sukurtas paminklas… bendrą veiklą vykdo projekto partneriai moje dalyvauja Danijos, Švedijos, Vokietijos, Lenkijos (1816 m.) su jo paties prakalba, kur tu pamatysi Nemaniau, kad taip liūdnai baigsiu šį rašinį. Net mažiausiai iš dviejų arba trijų Europos ir Lietuvos regionai: Vokietijoje – Meklenburgo-For- ekspresionistų G. Boeseso, M. Pechsteino ir H. nežinau, ką galvoja Juozas. Gal jis parašys? Sąjungos valstybių. Projektai atrenkami pomerno sritys (žemės): šiaurės vakarų Meklenbur- Kallmeyerio paveikslus! O čia žiūrėk, skaityk, atvirų konkursų būdu, parama skiriama gas, Rostokas, Forpomernas-Riugenas, Forpomernas- studijuok! geriausiai parengtiems projektams. Greifsvaldas ir į sritis nepatenkantys miestai (žemėms 40 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 41 nepriklausantys): Rostokas; Danijoje – Bornhol- jau sėkmingai įgyvendinamų projektų. Tai pro- (Lenkija), Turizmo asociacija „Šiaurės Kašubi- Lachauer knyga „Rojaus kelias“; atlikti tvarko- mo regiono savivaldybė ir Zelandijos regionas jektas „Dvarų paveldo vertės didinimas per turizmo ja“, Lenkijos aktyvaus judumo sąjunga ir Kašu- mieji darbai Šereiklaukio dvarvietėje, leisiantys (subregionai: rytų, vakarų ir pietų Zelandija); plėtros priemones Pietų Baltijos regiono kaimo vieto- bų-Pomeranijos literatūros ir muzikos muziejus turistams patogiau lankyti šią įžymią vietą, gauti Švedijoje – Kalmaro, Blekingo, Skonės ir Krono- vėse“, sutrumpintai dar vadinamas „Pietų Baltijos iš Pomorskie regiono (Lenkija), Rambyno regi- daugiau informacijos, mėgautis gražiais krašto- bergo apskritys; Lietuvoje – Klaipėdos, Taura- dvarai“ (angliškai „Valorisation of manors for tou- oninio parko direkcija iš Tauragės apskrities ir vaizdžiais; atlikti kompleksiniai tyrimai (istori- gės ir Telšių apskritys; Lenkijoje – subregionai: rism development in rural areas of South Baltic area“ Klaipėdos universitetas iš Klaipėdos apskrities niai, archeologiniai, dendrologiniai) Šereiklaukio Ščečino miestas, Ščečino regionas, Stargardas, arba „South Baltic Manors“ arba tiesiog SBM). Jis (Lietuva), Muziejus Lolland-Falster iš Sjælland dvarvietėje ir parengta projektą ir dvarų paveldą Košalinas, Slupskas, Starogardas, Gdanskas, įgyvendinamas pagal II šios programos priori- regiono (Danija), Muzika Skärvoje ir Kultūros pristatanti paroda; 2019 ir 2020 metais suorgani- Trojmiejskas ir Elblaskas. tetą – Pietų Baltijos regiono aplinkos ir kultūros asociacija Christinas Wänner iš Södra Sverige zuoti vasaros renginiai dvarų aplinkoje; išleista Interreg V-A Pietų Baltijos bendradarbiavimo potencialo panaudojimas mėlynajam ir žaliajam regiono (Švedija). turistinė brošiūra dviratininkams; sukurta nova- per sieną programa biudžetas: 102,93 mln. eurų, augimui; tikslą – išplėsti Pietų Baltijos regiono Šio projekto bendras biudžetas 2 697 116,10 toriško dvarvietės naudojimo koncepcija; projek- iš jo ERPF (Europos regioninės plėtros fondo) gamtos ir kultūros paveldo objektus į tvaraus EUR, tame tarpe iš ERPF 2 222 751,64 EUR. Pro- tas viešinamas periodiniuose leidiniuose. lėšų dalis 82,98 mln. eurų. turizmo lankytinas vietas. Šis tikslas puikiai jektas tęsis 36 mėnesius, t. y. nuo 2018 metų ge- derėjo su Rambyno regioninio parko direkcijos gužės 1 dienos, kai buvo pasirašyta paramos su- Svarbiausi projekto žmonės. Rambyno RPD Kaip gimė projektas „Pietų Baltijos dvarai“ tikslais, todėl tapo vienu iš pastarojo laikotarpio tartis, iki 2021 metų balandžio 30 dienos. komanda direkcijos veiklos variklių. Siekdama toliau ugdyti gebėjimus įgyvendi- Projektas įdomus ir sudėtingas. Jame da- Ko siekiama projektu? „Pietų Baltijos dvarų“ projektą į priekį veda nant tarptautinius projektus, sutelkti kolektyvą lyvauja įstaigos ir organizacijos iš visų Pietų patyręs vadovas vokietis Jens Masuch, už tvar- ir pritraukti tarptautinių lėšų suplanuotoms Baltijos regiono valstybių – iš viso 12 tikrųjų Žemė Baltijos jūros pakrantėje kuria unikalų kingą lėšų naudojimą ir ataskaitų pateikimą at- veikloms įgyvendinti, Rambyno regioninio par- partnerių ir 12 asocijuotų partnerių. Projektui Europos kultūros kraštovaizdį. Tai dideli plotai sakingas Björn Gabler, už komunikaciją atsakin- ko direkcija nusprendė ieškoti bendraminčių ir vadovauja pagrindinis partneris iš Vokietijos žemės ūkio žemės, dvarai ir pilys. Dvarai yra ga Annika Kiehn. prisijungti prie Interreg Pietų Baltijos progra- – Turizmo asociacija Vorpommern iš Meklen- svarbūs Pietų Baltijos regiono istorijos posū- Rambyno regioninio parko direkcijai tenkan- mos. Dar 2016 metais tuo tikslu direkcijos vyr. burgo-Pomeranijos regiono. Kiti partneriai: kiuose. Tai daugialypių kultūrinių ir politinių čiai projekto daliai vadovauja Diana Milašauskie- specialistas Saulius Dragūnas vyko į Rostoke Regioninė planavimo asociacija Vorpommern paminklų regionas. Tuo pat metu dvarai yra nė, už projekto finansų apskaitą atsakinga Nijolė vykusį projektų idėjų renginį. Drauge su Klai- ir Meklenburgo-Vorpommerno rūmų ir dvarų vietos, patrauklios ir neįprastos turizmo ir kul- Pipirienė, už komunikaciją, ataskaitų pateikimą, pėdos universiteto profesoriumi Ramūnu Po- rūmų asociacija iš Meklenburgo-Pomeranijos tūros pasiūlymų kūrimui. „Pietų Baltijos dvarai“ ryšius su partneriais ir bendrą projekto koordina- vilansku jie parsivežė puikių idėjų dėl bendra- regiono (Vokietija), Parsęta upės baseino mies- siekia panaudoti šį Pietų Baltijos regiono kaimo vimą atsakinga Giedrė Klimašauskaitė. Leidyba, darbiavimo viename iš tada gimusių, o dabar tų ir komunų sąjunga iš Zachodniopomorskie vietovių turizmo potencialą. renginiais, kultūriniais tyrimais rūpinasi Giedrė Projektu „Pietų Baltijos dvarai“ siekiama su- Skipitienė, kraštovaizdžio tvarkymo darbais Bi- stiprinti dvarų naudojimą Pietų Baltijos regiono tėnuose ir Šereiklaukyje – Saulius Dragūnas, o vi- kaimų vietovėse, sukuriant rinkodaros metodą, sais viešaisiais pirkimais – Drąsutis Brazauskas. grindžiamą bendra regiono istorija, dvarų kraš- Tai nemažas iššūkis direkcijos specialistams. Pro- tovaizdžiu ir neįprastais kultūros ir turizmo pas- jektinei veiklai reikia skirti dalį savo įprastinio laugų pasiūlymais. darbo laiko, daugiau komunikuoti tarpusavyje, Planuojamas projekto rezultatas: didinant turis- netgi kai ko mokytis. Tai šiek tiek sujudino įpras- tų ir tarpvalstybinių keliautojų skaičių Pietų Baltijos tą direkcijos specialistų darbotvarkę, bet tikrai regiono kaimo vietovių dvaruose pagrindinio turizmo nenueis veltui įgyta patirtis, kuri ypač svarbu laikotarpio metu ir po jo, prisidėti prie turizmo inten- jaunimui, dirbančiam parko direkcijoje. Sakoma, syvumo ir turizmo sezono pratęsimo šiame regione. kad visas pasaulis laikosi ant projektų. Išmokę tai Siekiant užsibrėžto tikslo viso projekto metu daryti, galės įgyvendinti savo ar platesnės ben- bus įgyvendinamos bendros, visus partnerius druomenės idėjas, kaskart tai daryti vis geriau ir apjungiančios projekto veiklos: organizuojama geriau. paroda, 2019–2020 metų vasaromis vyks dvarų festivaliai, sukurtas ir paleistas į gyvenimą Pietų Projektas įsibėgėja Baltijos dvarus ir paslaugas juose identifikuojan- tis prekės ženklas (logotipas), visose šalyse vyks Rodos, ką tik startavęs projektas jau skaičiuo- koordinaciniai partnerių susitikimai, sukurta pro- ja pirmus metus, o tai yra apie trečdalis bendro jekto idėjos ir veiklų sklaidą palaikanti svetainė. projekto laiko. Projekto komandos žodžiais „jis Atskiri partneriai tam tikromis savarankiško- dar tik įsibėgėja“, nes daug buvo įvairių paruo- mis veiklomis taip pat prisidės prie bendrų pro- šiamųjų darbų, tarpusavio susistygavimo, gal- jekto tikslų. vosūkio dėl apyvartinių lėšų projekto įgyvendi- Rambyno regioniniame parke projekto metu nimui. Kadangi programos lėšos projekto veiklų bus įrengtas pėsčiųjų takas Bitėnuose prie Bitės įgyvendinimui skiriamos kompensavimo būdu upelio, sujungiantis istorines Jankų ir Grigolai- (pirma turi išleisti savo lėšas, pateikti ataskai- čių sodybas į žiedinę pėsčiųjų trasą per žymiau- tas, o tik paskui gaunama 85 proc. kompensa- Pietų Baltijos dvarų projekto veikimo teritorija -valstybės aplink Pietų Baltiją. Lietuva su Rambynu - tarpe jų sias, lankytinas Bitėnų kaimo vietas; perleista U. cija), organizacijoms, neturinčioms nuosavų 42 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 43

Apie Siemczyno dvaro Lenkijoje restauravimo yparumus ir problemas kalba jo savininkas Adam Andziak, 2019 balandis

D. Milašauskienė prisistato Rambyno regioninį parką ir direkcijos veiklas projekte pirmajame sisitikime Greifsvalde, 2018 spalis

Projekto Pietų Baltijos dvarai vadovas Jens Masuch Projekto partneriai plenariniame posėdyje Bukowko dvare, Lenkija, Bukowko dvaras Lenkijoje, kur vyko antrasis partnerių susitikimas 2019 metų balandį 2019 balandis 44 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 45 apyvartinių lėšų, tokius projektus įgyvendinti partnerių susitikimo Lietuvoje organizavimo yra labai sunku. Taip projektui startuojant buvo paslaugų, pradėtas organizuoti U. Lachauer numatyta ir Rambyno RPD. Bet ši problema knygos „Rojaus kelias“ perleidimas, nupirkta sėkmingai sprendžiama Aplinkos ministerijai projekto audito paslauga – projektą audituoja skyrus parkų direkcijoms, įgyvendinančioms UAB „LEXIN auditas“ iš Šiaulių, įgyvendina- Interreg programos projektus, apyvartinių lėšų mos kitos veiklos. projektų veikloms, kas tikrai pagelbės Lietuvos saugomas teritorijas administruojančioms kū- Pabaigai rybingoms, projektų nevengiančioms įstaigoms Mahatma Gandis jų nelengvame darbe. Aplink Pietų Baltiją išsibarsčiusius projekto Direkcijos darbuotojos Diana Milašauskienė partnerius vienija bendra regiono istorinė – kul- ir Giedrė Klimašauskaitė jau dalyvavo dvie- tūrinė atmintis, panaši šių dienų problematika. juose visų projekto partnerių susitikimuose, Tam projektas ir skirtas – išspręsti vieną iš iden- kurie vyko Greifsvaldo mieste (Vokietija) ir tifikuotų regiono problemų. Bukowko dvare (Lenkija). Birželio 21 dieną Bi- Rambyno regioninio parko direkcija – vienas tėnuose vyko Lietuvos partnerių susitikimas. iš dviejų partnerių, atstovaujančių Lietuvą šiame Jau parengtas techninis projektas ir vyksta pės- projekte. Be visų pagrindinių projekto siekiamy- čiųjų takelio, vedančio nuo M. Jankaus muzie- bių šis projektas yra ir galimybė garsinti Lietu- Diana Stungurienė jaus pro istorinę Lėnės Grigolaitytės-Kondra- vos ir Rambyno vardą. Gyvosios Etikos mokykla tavičienės sodybą, įrengimo darbai Bitėnuose, pasirašytos sutartys dėl kompleksinių tyrinė- Nuotraukos iš projekto „Pietų Baltijos dvarai“ jimų Šereiklaukio dvare, dvarų festivalio ir duomenų bazės 2019 m. pasaulis mini Indijos visuo- menės ir politinio veikėjo Mahatmos Gandžio 150-ąsias gimimo metines. Mohandas Karamčandas Gandis (1869- 1948), plačiau žinomas kaip Mahatma Gandis, Lietuvoje dažnai tapatinamas su Vilhelmu Storosta – Vydūnu (1868- 1953), kurio vardu Lietuvoje buvo pažy- mėti 2018-ieji. Kas sieja šiuos du didžia- vyrius, gyvenusius taip toli vienas nuo kito? Galima atrasti daugybę sąsajų. Čia išvardytos keletas iš jų: abu jie išaukštino Bhagavadgytą, abu jie labai jautriai rea- gavo į kylančią Antrojo pasaulinio karo „Šios informacijos turinys yra tik autoriaus atsakomybė ir jokiu būdu negali būti laikomas atspindint grėsmę, abu jie buvo nominuoti Nobelio Europos Sąjungos, Vadovaujančiosios institucijos arba Pietų Baltijos pasienio bendradarbiavimo programos premijai, bet dėl skirtingų priežasčių jos 2014–2020 m. Jungtinio sekretoriato požiūrį“ negavo, abu buvo vegetarai, vegetarizmo propaguotojai. Šaltinis – Voruta, Nr. 9 (863), 2019 m. rugsėjo 28 d., p. 13–14; Voruta, Nr. 10 (864), 2019 m. spalio 26 d., p. 13. Gintautas Stungurys. Mahatma Gandis, 2019 m., akvarelė, popierius 86x61 cm Tiesa yra teisingumas ne tik žodžiuose, bet ir mintyse Mahatmos Gandžio politinė veikla yra plačiai žinoma ne 1926 m. Mahatma Gandis, įkalbėtas tik Indijoje, bet ir visame pasaulyje. Pats jis to nelaikė jokia artimiausių bendražygių, parašė savo vertybe ar pasiekimu. Dar mažesne vertybe jis laikė „Ma- Užs. Nr. 01 autobiografiją. Vienas iš draugų šią idė- hatmos“ priedėlį prie savo vardo, kurį 1915 m. jam suteikė ją – rašyti apie save – pavadino avantiū- žymus Indijos poetas, Nobelio premijos laureatas Rabindra- ra, sakydamas, kad jis nepažįsta nė vieno natas Tagorė. Žodis „Mahatma“ išvertus reiškia „didi dva- žmogaus Rytuose, kuris tai būtų daręs, sia“. išskyrus asmenis, papuolusius Vaka- Mahatma Gandis rašė: „Per trisdešimt metų aš siekiau tik rų įtakon. Jis paklausė Gandžio: „Ką jūs vieno – pažinti save. Tai, apie ką noriu papasakoti savo bio- parašysite, jei rytoj atsisakysite tų teigi- grafijoje, yra dvasiniai, o gal greičiau moraliniai ieškojimai. nių, kuriuos šiandien laikote savo prin- Pagrindinis mano gyvenimo principas yra Tiesa ir teisingu- cipais?“1 Gandis atsakė, kad nesiruošia mas ne tik žodžiuose, bet ir mintyse. Daug yra pasaulyje die- rašyti tikros savo biografijos, jis tik nori vo įvardijimų, tačiau aš lenkiuosi Dievui tik kaip absoliučiai papasakoti savo Tiesos ieškojimų istoriją. tiesai.“2 46 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 47 Vaikystė, vaikiškos vedybos žymūs miesto žmonės, valgantys mėsą, nėra kvai- Tie visi eksperimentai maitinimosi srityje liai. Jie žino mėsos valgymo pranašumą.“4 atvedė Gandį iki minties, kad tikroji skonio Mohandas Karamčandas Gandis gimė 1869 m. Mohandas įtikėjo, kad mėsa padarys jį stipriu buveinė yra ne liežuvis, o smegenys. Skai- spalio 2 d. Porbandare (red. dabartinis Gudžarati ir drąsiu, ir jei visa šalis pradės maitintis mėsa, tai tydamas įvairias knygas apie vegetarizmą regionas, Indija). Gandžio šeima buvo religinga, jie jie būtinai nugalės anglus. Apie smaguriavimą jau- Gandis pastebėjo, kad jų autoriai kruopščiai priklausė vaišijų arba prekeivių kastai. Jo motina nuolis negalvojo ir net nežinojo, kad mėsa gali būti nagrinėja vegetarizmą iš religinės, moksli- Putlibai buvo ketvirta ir paskutinė jo tėvo žmona. skani, tačiau jis norėjo būti stiprus ir drąsus; tokiais nės, praktinės ir medicininės pasaulėžiūrų Iš keturių vaikų Mohandas buvo jauniausias. Savo jis troško matyti ir savo tautiečius, kad galėtų nuga- pusės. Knygų autorių pagrindinė praktinė ir tėvus jis labai gerbė ir mylėjo. Tėvas Karamčandas lėti anglus ir išlaisvinti Indiją. ekonominė išvada buvo ta, kad vegetarinis Gandis buvo vietinio teismo narys, o vėliau nedi- Pirmą kartą paragavęs mėsos Mohandas labai maistas yra pats pigiausias. Apie tą laikotar- delės Radžkoto kunigaikštystės premjeru minis- kankinosi. Ožkiena, kurią jis valgė slapčia nuo tėvų pį Mahatma Gandis rašė: „Vegetarizmas tais tru. Apie tėvą Gandis sakė, kad jis nebuvo labai su savo draugais, buvo „kieta kaip puspadis“, ją laikas Anglijoje buvo naujas kultas, jis tapo išsimokslinęs, bet galėjo išspręsti sudėtingus klau- valgydamas vaikinas nusilpo, o naktį vos užsnūdęs nauju kultu ir man, nes į Londoną aš atvy- simus didžiulio gyvenimiško patyrimo dėka. Šei- pajusdavo, kad pilve bliauna gyva ožka. Jis pašok- kau prisiekusiu mėsos valgytoju ir ten inte- ma gyveno pasiturinčiai. Būdamas trylikos metų davo kankinamas sąžinės priekaištų, bet prisimi- lektualiai buvau atverstas į vegetarizmą“6. Mohandas Karamčandas Gandis vedė. Jo būsimai nęs, kad valgyti mėsą verčia pareiga, nusiraminda- Vegetarų draugijoje M. Gandis įgijo pir- žmonai Kasturbai Mahandži buvo keturiolika. To- vo ir vėl užsnūsdavo. muosius dalyvavimo visuomeninėje veikloje kios vaikų vedybos tuo metu Indijoje buvo laiko- Mėsos valgymas paslapčiomis tęsėsi visus me- įgūdžius. mos normaliu reiškiniu. Vėliau jie susilaukė ketu- tus, tačiau tokių „puotų“ buvo ne daugiau šešių, rių sūnų. nes mėsiški patiekalai buvo brangūs, o Gandis ne- Bhagavadgyta – Palaiminančioji Giesmė Savo prisiminimuose Mahatma Gandis labai turėjo pinigų tokiai „reformai“. Tomis dienomis, neigiamai atsiliepė apie vaikų santuokas. Jis rašė: kai jis nevalgydavo namuose, būdavo priverstas Kai kurie vegetarinės draugijos nariai „Laikau sunkia savo pareiga papasakoti apie tai, meluoti motinai, todėl jaunuolis nuolat jautė sąži- buvo teosofinės draugijos nariai, kuri 1875 kaip mane, trylikametį berniuką, sutuokė. Kai žiū- nės graužatį. Vieną dieną jis apsisprendė ir pasa- m. buvo įkurta Niujorke. Teosofai studijavo riu į tokio amžiaus vaikus, kuriuos aš globoju, ir kė draugams, kad „meluoti tėvui ir motinai yra įvairias religijas teigdami, kad tai yra tikrasis prisimenu savo santuoką, man pasidaro gaila savęs blogiau nei valgyti mėsą, kai jų nebebus ir būsiu žmonijos istorijos kelio pažinimas. Mohan- ir džiaugsminga suvokus, kad tų vaikų nepasiekė laisvas, aš atvirai valgysiu mėsą, o kol kas susilai- dui Gandžiui jie pasiūlė kartu skaityti „Bha- Mahatma Gandis su žmona Kasturba Mahandži-Gandi ta pati lemtis. Aš nerandu jokių moralinių prie- kysiu.“5 gavadgytą“ originalo – sanskrito kalba. Jau- laidų, kurios leistų išteisinti ir įteisinti tas kvailas Tuomet jaunasis Mohandas Gandis troško, kad nuolis nebuvo skaitęs Dangaus Giesmės, o ankstyvas santuokas“.3 visi indai pradėtų valgyti mėsą, ir galvojo, kad atei- sanskritą, kaip pats pripažino, žinojo prastai, tyje pats tą darys atvirai ir įtikinės tai daryti kitus. bet tikėjosi, kad sugebės pastebėti vietas, kur Kodėl indai silpna tauta? Tačiau tas laikotarpis buvo vienintelis, kada Ma- vertėjui nepavyko perteikti originalo. hatma Gandis valgė mėsą. Per gyvenimą jis pripa- Mohandas Gandis kruopščiai išstudija- Mohando Gandžio šeimoje buvo laikomasi žino vegetarizmo naudą ir jo propagavimas tapo vo pagrindinį hinduistų kūrinį „Bhagavad- visų religinių apeigų. Ypač religinga buvo motina. viena iš gyvenimo misijų. gytą“. Kūrinys padarė tokį gilų įspūdį, kad Tarnystė šventykloje, įžadų priėmimas, pasninka- poema jam pasirodė neįkainojama. Laikui vimas, griežtas vegetarizmas, savęs atsisakymas, Gyvenimas Anglijoje, vegetarizmas kaip nauja bėgant ši nuomonė tik tvirtėjo. „Bhagavad- šventų indų knygų skaitymas – toks buvo dvasinis religija gytą“ M. Gandis laikė pagrindiniu tiesos pa- jaunojo Gandžio gyvenimas tėvų namuose. Jo tėvai žinimo šaltiniu. Ši poema jam visada padė- buvo ypatingai pareigingi višnuistai. Niekur Indi- Patarus vienam iš šeimos draugų, Mohandas davo sunkiausiais gyvenimo momentais, kai joje, netgi ir už jos ribų, nebuvo jaučiama tokia pa- Gandis apsisprendė vykti į Angliją. 1888 m. rugsėjo neturėdavo į ką kreiptis pagalbos ar patari- nieka mėsos valgymui kaip pas višnuistus. 4 d. aštuoniolikmetis Gandis įstoja mokytis į Lon- mo, kai apimdavo neviltis. Savo autobiografinėje knygoje Gandis rašo, kad dono Universitetinį koledžą. 1888-1891 m. Londo- Ypatingą įtaką M. Gandžio pasaulėžiūrai mokykloje turėjo du artimus draugus. Su vienu iš jų ne jis studijavo teisę ir įgijo juridinį išsilavinimą. turėjo šventraščio postulatai apie būtinybę draugystė buvo trumpa, nes draugas jį paliko, kai Atvykus į Angliją stipriai pasikeitė jaunuolio atsisakyti materialinių gėrybių ir vykdyti Mohandas susidėjo su kitu draugu. O šią kitą drau- gyvenimo būdas. Iš pradžių jis stengėsi perimti savo pareigą, nepasineriant į emocijas bei iš- gystę Gandis pavadino savo gyvenimo tragedija. anglišką gyvenimo stilių ir „tapti džentelmenu“: orines aplinkybes. Taip pat stipriai jį paveikė Taip vadinamas draugas nuolat kartojo, kol ga- nusipirko kostiumą, mokėsi šokių, bet atsisaky- mintis, kad aistros ir nesuvaldyti troškimai liausiai įteigė jaunajam Gandžiui, kad daugelis jo davo mėsiškų patiekalų ir maitindavosi vegeta- aptemdo protą ir panardina į kančias. mokytojų pasislėpę valgo mėsą ir geria vyną, kad riškuose restoranuose. Tuomet Londone veikė Naujieji bičiuliai anglai nusivedė Ma- taip elgiasi ir dauguma jo gimtojo miesto įžymių nemažai vegetarinių restoranų, gyvavo vegetarų hatmą Gandį ir į teosofų būstinę Londone, žmonių, taip elgiasi ir kai kurie jo bendramoksliai. draugija, leidžianti kassavaitinį žurnalą. Gandis ten supažindino su H. Blavatskaja. Pareko- Savo teiginius draugas paremdavo labai įtikina- įstojo į draugiją ir labai greitai tapo jos vykdomo- mendavus naujiesiems draugams, Gandis mais argumentais: „Mes esame silpna tauta todėl, jo komiteto nariu. Jaunuolis nustojo valgyti sal- perskaitė ir madam H. Blavatskajos kūrinį kad nevalgome mėsos. Anglai maitinasi mėsa, to- dumynus ir prieskonius, atsiųstus iš namų, ir su „Raktas į Teosofiją“. Ši knyga Gandžiui su- dėl jie geba mus valdyti. Juk mūsų mokytojai ir kiti malonumu valgė virtus špinatus be prieskonių. kėlė norą daugiau sužinoti apie hinduizmą. Mohandas Gandis 48 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 49 1940 m. „ Bhagavadgytą“ pirmasis į lietuvių aukščiausia religijos pasireiškimo forma yra AT- kalbą išvertė Vydūnas. Komentaruose Vydūnas SIŽADĖJIMAS, tai giliai įstrigo jo sieloje. Terminą rašė: „Didieji Hindų Šventraščiai yra Vedos, Upa- „religija“ Gandis vartojo pačia plačiausia prasme, nišados, Vedanta ir vėlesnių laikų Gautamo Bu- kaip savižiną arba savęs pažinimą. dos kalbos. Tais raštais dar ir šiandien naudojasi Hindijos vyriausieji hinduizmo dvasininkai brah- Pietų Afrikos respublikoje (1893-1915) manai. Plačiajai visuomenei yra skirtas šventraštis „Bhagavadgyta“, arba „Palaiminančioji Giesmė“, 1891 m. birželio 12 d. Gandis sugrįžo į Indiją, bet ji yra maža dalis didžios eiliuotos apysakos Ma- dirbti juristu jam pasirodė per sunku. Londono ko- habharata“7. ledže įgytos žinios buvo tik teorinės ir paaiškėjo, kad jaunuolis visiškai nieko nežinojo apie Indijos Pažintis su krikščioniškąja religija teisę. Todėl Mohandas Gandis nudžiugo, kai gavo pasiūlymą sudaryti darbo kontraktą ir metams Savo prisiminimuose Mahatma Gandis rašė, išvykti į Pietų Afriką, kuri tuomet, kaip ir Indija, kad mokykloje jis mokėsi iki šešiolikos metų, ir buvo Anglijos kolonija. Ten gyveno apie 250 000 ten jį mokė visko, išskyrus religijos. Pirma pažin- indų darbininkų. tis su krikščionybe jam sukėlė priešiškus jausmus. 1893 m. Mohandas Gandis išvyko į Afriką. Iki Krikščionių misionieriai paprastai įsikurdavo ne- išvykimo jis buvo pažeidžiamas ir drovus vaikinas, toli mokyklų ir postringaudami apipildavo indus kurio visiškai nedomino politika, jis domėjosi filo- ir jų dievus įžeidinėjimais. „Užteko man tik vieną sofija, o ne komercine jurisprudencija. Tačiau Pietų kartą sustoti ir išklausyti jų, kad prarasčiau bet Afrika jaunuolį pakeitė. Ten jis įgijo pasitikėjimą kokį norą klausytis jų dar kartą“8,– rašė Gandis. savimi ir buvo pripažintas savo srities žinovu, ten Panašiai tuo pat metu žinomas indas atsivertė į tapo tikru advokatu. Gyvendamas Pietų Afrikoje krikščionis. Visas miestas kalbėjo apie tai, kad jis labai aiškiai suvokė, kas yra tamsiaodžių ir indų Mahatma Gandis ir Rabidranatas Tagorė pasikrikštijęs jis pradėjo valgyti mėsą, gerti vyną, diskriminacija. pradėjo nešioti europietiškus kostiumus ir netgi Pasibaigus metiniam kontraktui Mohandas skrybėlę. Gandį tai labai piktino, nes kokia ta reli- Gandis ruošėsi grįžti į Indiją, bet prieš pat išvykimą gija, jei ji verčia žmogų valgyti mėsą, gerti spiriti- jis perskaitė laikraštyje, kad Pietų Afrikos Natalio nius gėrimus ir keisti aprangą? Jis taip pat sužino- provincijos asamblėjos deputatai ruošia įstatymą, jo, kad naujasis atsivertėlis dergia savo protėvių atimantį iš indų balsavimo teisę. Paprašytas savo religiją, jų papročius ir tėvynę. Visa tai sukėlė an- draugų indų, M. Gandis pasiliko Afrikoje ginti jų tipatiją krikščionybei. teisių. Jau gyvendamas Anglijoje jis susipažino su 1894 m. Mahatma Gandis įkūrė Natalio Indijos krikščioniu iš Mančesterio, su kuriuo pasidalino kongresą (Natal Indian Congress) ir tapo jo sekre- prisiminimais apie savo pirmąją pažintį su krikš- toriumi. Šis žingsnis išsibarsčiusią vietinę indų čionybe. Naujasis draugas skaudžiai priėmė M. bendruomenę subūrė į politinę jėgą, kuri vieningai Gandžio pasakojimą sakydamas, kad jis vegetaras kovojo dėl rasinės segregacijosI panaikinimo britiš- ir nevartoja alkoholio. Ir nors daugelis krikščio- koje Pietų Afrikos valstybėje. Daugiau nei dešimt nių valgo mėsą ir geria spirituotus gėrimus, bet metų M. Gandis kovojo už Pietų Afrikos respubli- nei viena, nei kita nėra nurodyta šventame rašte. koje gyvenančių indų teises. 1906 m. rugsėjo 11 d. Jis pasiūlė jam pačiam paskaityti Bibliją. Mohan- mitinge, vykusiame Johanesburge, jis pirmą kartą dą Gandį sujaudino Kalno pamokslas iš Naujojo kaip kovos būdą pritaikė satjagraha metodą – tie- testamento, palietęs slapčiausias sielos gelmes. sos siekimą nesmurtiniu pasipriešinimu. Pamokslą jis sulygino su „Gyta“. Neapsakomą su- sižavėjimą sukėlė eilutės: „O aš jums sakau: nesi- Hermanas Kalenbachas – M. Gandžio draugas, priešink skriaudikui; bet jei kas trenks tau į dešinį bendražygis ir idėjų rėmėjas skruostą, atsuk jam kitą; ir jei kas panorės teistis su tavimi ir atimti tavo baltinius, atiduok jam ir 1906 m. Pietų Afrikoje, Johanesburge, Gandis su- apsiaustą“. 9 sipažino su Hermanu KalenbachuII (Hermann Kal- Studijuodamas religijas M. Gandis suvokė, kad lenbach), turtingu žydų kilmės vokiečių architektu.

I - Segregacija – tam tikrų rasinių ar etninių grupių fizinis atskyrimas viešajame gyvenime. Gali būti taikomas tokiose vietose, kaip resto- ranai, kavinės, viešieji tualetai, mokyklos, kino teatrai, taip pat tokiai veiklai, kaip būsto nuoma ar jo įsigijimas. II - Hermanas Kalenbachas gimė 1871 m. kovo 1 d. tuometinėje Rusijos imperijoje, dabartinėje Lietuvos teritorijoje, Žemaičių Naumiestyje. Jo vaikystė prabėgo Mažojoje Lietuvoje, Rusnėje, kuri tada priklausė Prūsijos imperijai. 2015 m. spalio 2 d. Šilutės rajone Rusnėje buvo Mahatma Gandis, Sonia Šlesin, Hermanas Kalebachas atidengtas paminklas Indijos nepriklausomybės didvyriui Mahatmai Gandžiui ir jo draugui Hermanui Kalenbachui (1871-1945). 50 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 51 Savo prisiminimuose Mahatma Gandis rašė, kad jau Sabarmati, nuo šalia tekančios upės). Su juo kar- Iš amžininkų prisiminimų Tūkstantmečio žmogus po pirmojo jų susitikimo užsimezgė abipusė simpa- tu apsigyveno dvidešimt penki žmonės – vyrai tija. Architektas uždavinėjo smalsius klausimus apie ir moterys, kurie priėmė teisingumo, skaistumo, „Mahatma Gandis prabudo auštant. Visą die- Mahatma Gandis yra viena ryškiausių XX a. religiją ir pirmas jų pokalbis buvo apie Gautamo Bu- ahimsos (nekenkimo), turto atsižadėjimo ir tar- ną jis dirbo, rašė konstitucijos projektą, kurį turėjo asmenybių, sugebėjusių suderinti dvasingumą ir dos savęs atsižadėjimą. nystės nacijai įžadus. Čia nebuvo nei kėdžių, nei pateikti kongresui. Su kolegomis aptarinėjo būsi- politinę veiklą. Savo gyvenimą jis paskyrė nesmur- Pažinties pradžioje H. Kalenbacho išlaidumas ir lovų, visi miegojo po atviru dangumi, kiekvienas mą pagrindinį šalies dokumentą. Atėjo vakarinės tinei kovai prieš rasizmą, kolonializmą ir prievartą. prabangos troškimas suglumino Gandį – per mėne- turėjo pagalvę ir po du užklotus, maitinosi mini- maldos laikas. Lydimas dukterėčios Mahatma Gyvenimo pavyzdžiu, tvirtais moraliniais princi- sį savo reikmėms Hermanas išleisdavo 1200 rupijų, maliai. Po tokio spartietiško gyvenimo Mahatmą Gandis išėjo į pievelę priešais namą. Kaip įpras- pais jis įkvėpė begalę žmonių visame pasaulyje. bet veikiamas draugystės mėnesines išlaidas su- Gandį ir jo bendražygius sunku buvo įbauginti ta, susirinkusi minia audringai pasitiko „nacijos 2000 m. BBCIII apklausoje britai pripažino Ma- mažino iki 120 rupijų per mėnesį. H. Kalenbachas net pačiu griežčiausiu kalėjimu. Taip Indijoje pra- tėvą“, pagal senovės paprotį kiekvienas stengėsi hatmą Gandį „tūkstantmečio žmogumi“. buvo pavergtas Gandžio proto dar tada, kai šis sidėjo Mahatmos Gandžio politinė kova dėl rasi- paliesti jo kojas. Toje sumaištyje į Gandį ir buvo Mahatma Gandis buvo penkis kartus nomi- nebuvo žinomas. Tapęs pačiu artimiausiu draugu, nės diskriminacijos ir Indijos atskyrimo nuo britų paleistos trys kulkos, dvi pralėkė pro šalį, o tre- nuotas Nobelio taikos premijai, bet premija jam rėmė visas M. Gandžio protesto akcijas ir šventai imperijos. čioji užstrigo plautyje širdies srityje. 1948 metų taip niekada ir nebuvo įteikta. 2006 m. Norvegijos tikėjo taikia kova. Tačiau kai Vokietijoje įsitvirtino Galiausiai 1947 m. liepą Britanijos parlamentas sausio 30 dieną vienas iš teroristinės grupuotės Nobelio premijos skyrimo komiteto sekretorius G. nacizmas, H. Kalenbachas „atsigręžė“ į savo šaknis priėmė Indijos nepriklausomybės aktą. Tiesa, In- narių ir nužudė Mahatmą Gandį. Tai įvyko 17 val. Lundestadas pasakė: „Didžiausias apsileidimas per ir stojo į Europoje persekiojamos žydų tautos pusę. dija buvo padalinta į islamišką Pakistaną ir hin- 17 minučių.“ visą mūsų 106 metų istoriją, be jokios abejonės, yra Nors šių dviejų žmonių interesai ir išsiskyrė, Ma- duistinę Indiją. Indijos nepriklausomybės diena Indijos vadovas Džavarhalalas Neru kreipėsi į tai, kad Mahatmai Gandžiui niekada nebuvo įteik- hatma Gandis Hermaną Kalenbachą visada laikė laikoma rugpjūčio 15, o Pakistano – rugpjūčio 14 naciją: „Šviesa paliko mus... Mūsų mylimo vado ta Taikos premija.“ 1948-aisiais, M. Gandžio mirties savo draugu ir bičiuliu. diena. Bapu, kaip mes jį vadinome, Nacijos tėvo nebė- metais, Nobelio premijos komitetas nusprendė nie- ra... Mes jo nebepamatysime, kaip matėme visus kam neskirti taikos premijos, nes „neliko tinkamo Tolstojaus ferma Mahatmos Gandžio mirtis tuos metus. Mes daugiau nebegalėsime paklausti gyvo kandidato“. jo patarimo arba pasiguosti, tai baisus smūgis, ne 2007 m. Jungtinių Tautų organizacija (JT) įsteigė Mahatma Gandis neigiamai vertino šiuolaikinę 1948 m. sausio 12 d. savo kalboje Mahatma tik man, bet ir milijonų milijonams žmonių šioje „nesmurto dieną“, kuri yra švenčiama Mahatmos technologinę civilizaciją, o ateities nepriklausomą Gandis išreiškė susirūpinimą, kad vietinė valdžia šalyje“11. Gandžio gimtadienio dieną – spalio 2-ą. Indiją jis įsivaizdavo kaip laisvų kaimo bendruo- persisunkė tokia korupcija, kad indai pradėjo gai- menių šalį. 1910 m. H. Kalenbachas nupirko ir ne- lėtis dingusio britų valdymo. Sausio 13 d. 78-ių atlygintinai perdavė Gandžiui tūkstančio akrų že- Mahatma Gandis Delyje pradėjo savo paskutinią- mės sklypą, kuris buvo už 34 km nuo Johanesburgo ją badavimo akciją reikalaudamas, kad būtų su- (Pietų Afrika). Architektas pats pastatė čia namus stabdyta religinė prievarta ir kad Pakistanas bei III - BBC – British Broadcasting Corporation, lt. D. Britanijos nacionalinis transliuotojas; didžiausia pasaulyje žiniasklaidos korporacija, ir pasodino per tūkstantį vaismedžių. Jie kartu pa- Indija garantuotų lygiateisiškumą visų religijų įkurta 1922 m., šiuo metu transliuojama visam pasauliui 32 kalbomis. rašė laišką Levui Tolstojui, kurio pacifistines idėjas žmonėms. abu labai vertino, ir paprašė leisti fermą pavadinti „...Saulėtekis tą dieną buvo panašus į tūkstan- jo vardu. L. Tolstojus sutiko. čius ankstesnių saulėtekių. Kaip įprastai atsikė- „Tolstojaus ferma buvo viena didelė šeima, – lėme auštant, 3:30. Rytą Mahatma Gandis visada rašė Gandis, – kur aš buvau visų ir tėvas, ir moky- pradėdavo malda. Jis sakydavo, kad „malda – tai tojas.“10 Visą darbą fermoje atlikdavo patys gyven- raktas, atveriantis rytą, ir sklendė, uždaranti die- Literatūra tojai. Jie siuvo sau rūbus ir batus, dirbo žemę, ruošė nos duris vakare“, – prisiminimais apie paskuti- maistą, valė ir tvarkė aplinką. Tarnų nebuvo, kaip niąją M. Gandžio dieną dalijosi jo asmeninis se- nebuvo ir pasiskirstymų pagal profesijas. Gandis kretorius V. Kaljanamas. „Paskutinėmis dienomis Mochand Karamčand Gandi. Moja žizn. Nauka, Moskva, 1969 m.: 9. Mokytojo pareigose, p. 164. 1. Įvadas, p. 6. 10. Mokytojo pareigose, p. 164. įvedė geležinę taisyklę: nereikalauti iš kito to, ko M. Gandis dažnai po maldos kartodavo, jog nori, 2. Įvadas, p. 6. 11. http://www.gandhi.ru/ nedarai pats. Jis išmoko kepti duoną, vadovaujant kad dievas pasiimtų pas save, nes jis nenori būti 3. Vaikiška santuoka, p. 10. 12. https://rossaprimavera.ru/article/mahatma-gandi-borba-za-ne- 4. Tragedija, p. 17. zavisimost-indii H. Kalenbachui mokėsi staliaus bei batsiuvio ama- liudininku tų žiaurių barbariškų savo šalies žmo- 5. Tragedija, p. 17. 13. https://lt.wikipedia.org/wiki/Hermann_Kallenbach tų. Čia, Pietų Afrikoje, Tolstojaus fermoje, Gandis nių poelgių. Tikriausiai dievas jį išgirdo ir pakvie- 6. Bandymai maitinimosi srityje, p. 34. 14. http://www.gandhi.ru/articles-about/last-day/ 7. Vydūnas. Bhagavad Gyta, Palaiminantioji Giesmė, 1947 m., p. 4. 15. http://biblioteka.gindia.lt/kitos-knygos-ir/15-mahatma- ir sukūrė pilietinio nepaklusimo kampaniją, už da- tė pas save, pasiųsdamas jam žudiką. Jis priėmė 8. Pirma pažintis su religija, p. 22, 23. gandi/25-mahatma-gandi.html lyvavimą kurioje abu su H. Kalenbachu buvo nu- šlovingą mirtį“ – Mahatma Gandis niekada ne- bausti trimis mėnesiais arešto. norėjo turėti jokios apsaugos sakydamas, kad jo gyvenimas yra Dievo rankose. Ir jei lemta mirti, Sugrįžimas į Indiją jokios atsargumo priemonės jo neišgelbės – „tie, kuriems saugumas svarbesnis už laisvę, neturi tei- 1915 m., būdamas jau keturiasdešimt šešerių sės gyventi“. metų, Mahatma Gandis grįžo į Indiją ir suprato, Mahatmos Gandžio veikla sukėlė hinduistų fa- kad visiškai nepažįsta savo šalies. Jis nusprendė ke- natikų nepasitenkinimą. Bombėjaus milijonierius liauti po ją, iš kaimo į kaimą, kad pajustų „indišką Vanajaka Savarkaras subūrė teroristinę grupuotę, sielą“ ir sužinotų paprastų indų negandas. paskelbdamas Mahatmą Gandį „klastingu prie- 1915 m. gegužę jis įkūrė ašramą Achmadaba- šu“, o jo nesmurtinio pasipriešinimo idėją amo- do pakraštyje, pavadindamas jį Satjagrahi (kitaip ralia. 52 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 53

Haiku Pagėgių kraštui Kornelijus Bracas Jogailė Ramanauskaitė

Rambyno kalnas Virš Nemuno bangų Labai didelis. Bet gaila, Skrenda gegutė kad aš mažas. Su auksiniu raktu.

Gabija Sragauskaitė Modesta Norbutaitė

Tas šventas vaizdas nuo Rambyno Naktis. Pilnatis. Gyvendami informacijos ir gražių kalbų visuomenėje Pauliaus Lai Vėjaus Normanto haiku bei knygos ,,Haiku Širdį taip ramina Rambynas. dažnai pavargstame ne tik nuo gausos, bet ir nuo tuščia- Vilniui“ kūrinius, žavėjomės autorių išmone, paprastu- Amžiams... Nemuno rankos bangas gaudo. žodystės. Žodis praranda savo grožį ir prasmę, kai juo mu ir nuoširdumu. Kilo idėja sukurti haiku apie Pagėgių manipuliuojama, žaidžiama forma, o ne turiniu. Kartais kraštą. Mokiniai šį iššūkį priėmė – taip gimė pluoštelis nebesuvokiame, ką svarbaus kalbėtojas (ar rašantysis) gražių kūrinėlių. Žinoma, laikytis klasikinio žanro rei- Lėja Degutytė Agnetė Bergner nori pasakyti. Tad išmokti laikytis saiko ir harmonijos kalavimų ne visiems pavyko, kai kurios jaunųjų kūrėjų dėsnio kalbant labai padėtų haiku. mintys nėra visiškai originalios, bet jausmai ir įspūdžiai Stovėdama prie Nemuno Vidurnakčio šviesą regiu, Haiku – senas japonų lyrikos žanras. Tekstas suda- tikri. Aukštoj viršukalnėj Nemuno grėsmę rytas iš trijų eilučių, 17 skiemenų. Klasikiniam haiku ke- Juk apie tai, kas mums svarbu, nebūtina kalbėti Matau ją... Saldžią jaučiu. liami tam tikri turinio ir struktūros reikalavimai, todėl daug... šio žanro kūrėjai dažnai renkasi laisvesnę formą. Haiku kūrė ir lietuvių poetai: Justinas Marcinkevičius, Algi- Naurija Bakanaitė Elidija Bernotaitė mantas Mackus, Kornelijus Platelis, Donaldas Kajokas, Vilma Vaivadienė, Aidas Marčėnas, Sigitas Geda, Alis Balbierius ir kt. Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazijos lietuvių Rambynas. Nemunas. Kalnas. Nemunas teka labai greitai, Per literatūros pamokas, su septintokais skaitydami kalbos ir literatūros mokytoja Grožis. Džiaugsmas. Laimė. Net žmonės Draugystė. Nesuspėja eiti.

Laurynas Bauža

Įkvėpiau meilės. O Pagėgiai tai Mano siela tyloje.

Haiku Pagėgių kraštui kūrėjai su savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja: iš kairės Modesta Norbutaitė, Agnetė Bergner, moky- toja Vilma Vaivadienė, Jogailė Ramanauskaitė, Neringa Petkutė, Gabija Sragauskaitė 54 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 55 tiražas kuklus – tik 50 egzempliorių, bet viską Skaitant dr. A. Matulevičiaus rinkinio straips- atperka jos turinys. Žinoma, po kurio laiko au- nius, skirtus lietuvininkams, kur jie pavadinami torius ir nauji mecenatai gali imtis papildomo ir mažlietuviais (pvz. p. 13 nurodoma, kad šis straipsnių knygos leidimo. terminas plačiau vartojamas nuo XIX a. II pusės), Knygos išliekamoji ir mokslinė vertė ta, kad nereikėtų pamiršti – jie patys tiek anuomet, tiek nuo šiol viename kryptingai orientuotame rinki- ir šiandien krašte ar išeivijoje save vadina prūsų Žymus lietuvos istorikas nyje sutelkti net penki monografiniai straipsniai. lietuviais. Pastarojo meto pavyzdžiu gali būti ir Knygą pristato redaktoriaus J. Laurinavičiaus žo- XX a. lietuvininkų žymus visuomenės ir sporto dis ir išsami pratarmė – jie supažindina su istori- veikėjas Vilius Trumpjonas vyresnysis, kilęs iš dr. Algirdas Matulevičius apie ko gyvenimo, studijų faktais, kelionėmis ir moks- Traksėdžių prie Šilutės. O lietuvininkų žymi vi- linėmis bei kraštotyrinėmis ekspedicijomis po suomenės veikėja, dailininkė Ieva Jankutė-Gerola Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų Karaliaučiaus kraštą, buvusias jotvingių ir prūsų savo kalboje ar laiškuose ir taip prisistatydavo: žemes dabartinėje vakarinėje Lenkijoje. Algirdas „Mes – prūseliai“. Beje, XX a. I pusėje susiforma- Matulevičius buvo pažintinių turistinių kelionių vus ir visokeriopai gyvuojant Klaipėdos kraštui fenomeną Europos kultūroje. gidas ir vadovas. Iš viso kelioms enciklopedi- (1923–1939) iškyla ir dar vienas vietos gyventojų joms, žinynams suredagavo iki 20 tūkst. moksli- savivardis klaipėdiškis ar memellander. Tą savi- Keletas pastebėjimų ir palinkėjimų skaitytojui nių straipsnių, pats Lietuvos ir lietuvių išeivijos vardį, jo atsiradimo aplinkybes jau nagrinėja XX spaudoje parašė keletą tūkstančių straipsnių. Jie ir XXI a. istorikai. Žinia, klaipėdiškiai savo kai- paskelbti Vokietijos, Lenkijos, JAV ir Kanados liu patyrė, kad jie kitokie vokiečiai ir skiriasi nuo spaudoje, o tai istorinės mokslinės studijos, publi- etninės Vokietijos gyventojų. Karo pabaigoje ar cistiniai straipsniai. Grįžęs iš mokslinių konferen- po karo patekę į Vokietiją (vėliau federatyvinę Vytautas A. Gocentas cijų Vokietijoje, Lenkijoje publikavo taiklias išva- Vilnius ar sovietinę-demokratinę) klaipėdiškiai gavo ki- das ir pastebėjimus apie kintantį tyrinėjimų lauką tokius asmens dokumentus, maisto korteles – jie ir poslinkius, archyvinės medžiagos atsivėrimus. visokeriopai skyrėsi nuo etninių vokiečių tiek do- Žymus Lietuvos istorikas, enciklope- Pabrėžtina, kad knygos autorius po II pasauli- kumentų, tiek kortelių garantijomis ar teisėmis. dininkas, Mažosios Lietuvos istorijos ir nio karo pirmas pradėjo išsamiai tirti Mažąją Lie- Trumpai drūtai buvo ir yra vis dar sakoma: „Kaip lietuvių tautinio atgimimo spaudos ty- tuvą, lietuvininkų socialinę, ekonominę, teisinę, dangus nuo žemės...“ rinėtojas Algirdas Matulevičius šiemet religinę bei kultūrinę padėtį. Sudarė kelis origina- Minėtina, kad ir krašto pavadinimą tiek kraš- paminėjo savo amžiaus 80-ąją sukaktį – lius žemėlapius. Rinkinio straipsniai – ankstesnės te, tiek išeivijoje gyvenantys naudoja Prūsų Lie- gimė 1939 m. sausio 10 d. Giedraičiuo- ir naujausios mokslininko publikacijos, kurios tuva (tarpusavyje, spaudoje, kitoje lektūroje) ir se, Molėtų r. baigė Giedraičių vidurinę taip pat parengtos preciziškai, remiantis gausiais Preußich Litauen, (vokiškoje terpėje ir lektūroje). mokyklą, besimokydamas laimėjo res- archyviniais dokumentais, juos išsamiai prista- Priminsiu, kad Vilius Trumpjonas jaunesnysis publikinį astronomijos konkursą. Ta- tant ar ištisai publikuojant. (1936–2012), gimęs XX a. Klaipėdoje, o gyvenęs čiau astronomu netapo, baigė Vilniaus Žinia, mokslinėje literatūroje, tyrinėjimuose Čikagoje (JAV), pasakojo nuolatos besikartojan- universiteto Istorijos ir filologijos fa- jau įsitvirtinęs Mažosios Lietuvos ir lietuvininko čius atvejus: „Tą Lithuania Minor amerikonai kultetą, studijuodamas buvo fakulteto vardai. XVI a. Mažosios Lietuvos pavadinimas supranta kaip Jauna ar Jaunoji Lietuva, o ne Ma- studentų mokslinės draugijos (SMD) Klein Litaw pirmąkart fiksuojamas Prūsijos kro- žoji Lietuva...“ Anuomet krašte autochtonai lie- pirmininkas bei viso universiteto SMD nikininkų Simono Grunau, Luco Davido darbuo- tuvininkai tiek savo parlamentą, tiek laikraščius pirmininko pavaduotojas. se. XIX a. pab. šis pavadinimas buvo prikeltas ir vadino Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba (Tilžė, Nauja istoriko knyga1 – straipsnių ypač išpopuliarėjo po Pirmojo pasaulinio karo. 1918–1924), Prūsų Lietuvių Balsas (Tilžė ir Klai- rinkinys, kurį sudarė „Lietuvos aido“ Patys lietuvininkai save dažniau vadino Prū- pėda, 1919–1923), kuriuos sekė daugybė kitų pa- techninio centro vadovė ir žurnalis- sų lietuviais, o gyvenamą kraštą – Prūsų Lietuva. vyzdžių. tė Loreta Nikolenkienė. Karaliaučiaus Toks vietovardis ir savivardis buvo naudojamas Straipsnių rinkinio pratarmėje neatsitiktinai universiteto studentijai skirtas straips- ir Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojo, evan- taip pat rašoma (p. 9): „Noriu atkreipti skaitytojų nis jau buvo publikuotas, o kelionių gelikų liuteronų kunigo, savo parapijiečių lie- dėmesį, kad Prūsiją (Prūsą) XIII a. užkariavus ir vadovas, skirtas keliaujantiems po tuvių amžininko Teodoro Lepnerio (1633–1691) valdant Vokiečių ordinui, kryžiuočiams nesvar- Mažąją Lietuva, iš esmės peržiūrėtas, knygoje „Prūsų lietuvis“ (Der Preusche Littauer, bu buvo, kokios tautos bei etnosai, gentys gyveno papildytas, išplėstas. Kiti straipsniai – išl. 1744 m.; 2 leid. 1848 m.), kur lietuviai vaiz- toje valstybėje ir kuria kalba ar tarme kalba. Nuo originalūs ir gausiai aprūpinti išnašo- duojami protingi, apsukrūs, turi gerą atmintį, Prūsijos šalies vardo visi autochtonai baltai va- mis, nuorodomis, citatomis. Pratarmėje laikosi duoto žodžio, ištvermingi ir svetingi. Šis dinti „prūsais“. Tautybes imta aiškiai skirti 1517 knygos autorius nuoširdžiai dėkoja ir vietovardis ir savivardis naudojamas Mažosios m. prasidėjus Reformacijai ir, 1525 m., žlugus Or- Lietuvos žurnalistų sąjungos nariui, Lietuvos spaudos darbuotojo, kalbininko, žody- dinui, susikūrus pasaulietinei Prūsijos kunigaikš- tautotyrininkui, redaktoriui Jonui Lau- nininko, kultūros veikėjo, evangelikų liuteronų tystei. Šalia prūsų oficialiai valstybiniu mastu rinavičiui, kuris paskatino šį straipsnių kunigo, religinių raštų rengėjo, spaudos darbuo- paplito jų giminingų baltų genčių lietuvių, lietu- rinkinį išleisti „Naujojo lanko“ leidy- tojo, Karaliaučiaus profesoriaus Frydricho Kur- vininkų, sūduvių ir kitų jotvingių genčių, kuršių kloje ir suteikė paramą. Tiesa, knygos Algirdas Matulevičius. V. Žeimanto nuotrauka šaičio (1806–1884). vardai.“ 56 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 57 Dar viena iškalbinga pratarmės citata apie Ma- kad pusė Rytų Prūsijos buvo apgyvendinta lenkų, žąją Lietuvą, jos fenomenalią reikšmę (p. 10): „Su- o antroji pusė – lietuvių.“ sidarė, nors ir negausus, lietuvių inteligentijos, Manykime, kad ir kiti istorikai ateityje turėtų intelektualų sluoksnis, vadovaujantis lietuvinin- atkreipti dėmesį į šios citatos turinį. kų visuomeniniam kultūriniam sąjūdžiui. Maž- Toliau knygoje straipsniai išrikiuoti šia seka: lietuviai ilgą laiką turėjo kultūrinę autonomiją. „Lietuvininkai“, „Keliaujantiems po Mažąją Lie- Beveik visos lietuvių raštijos, apskritai kultūros tuvą. Kultūros paveldas“, „Mažosios ir Didžio- vertybės pirmiausia sukurtos Mažojoje Lietuvoje. sios Lietuvos studentai Karaliaučiaus universitete Be jos paramos kažin ar būtų atsilaikiusi Didžioji ir jo auklėtinių nuopelnai lietuvių raštijai XVI a. – Lietuva, žiauriai pavergta carinės Rusijos impe- XIX a. I pusėje“, „Prūsai, lietuviai, lietuvininkai, rijos. vokiečiai ir lenkai bei mozūrai Prūsijoje“, „Tilžės Ar rasime kitą tokį mažą Europoje kraštą? Šis Aktas – Mažosios Lietuvos nepriklausomybės de- kultūros paveldas, knygnešystė yra fenomenas, klaracija“. unikumas, vertingas Europos civilizacijai, kultū- Mano giliu įsitikinimu, skaitytojai turi ne tik rai plėtoti, demokratiniams procesams.“ skaityti, bet ir naujai patirti žymaus Lietuvos Šiai citatai antrinant dažnas tėvynainis pri- istoriko iškeltų faktų, apmąstymų svarbą. Isto- simena ir profesoriaus dr. Mykolo Biržiškos žo- rikas atstovauja Lietuvos pozicijas. Jos grindžia- džius: „Mažoji Lietuva – lietuvių kultūros lop- mos gausia archyvine, istoriografine medžiaga, šys.“ patirtimi, kuri buvo sukaupta betarpiškai ben- Žinia, krašto žmonės – savi su savais – galėjo draujant su kolegomis Tėvynėje ir užsienyje, bi- susitikti lietuvių evangelikų bažnytėlėse, lietuvių čiuliaujantis su krašto senbuviais autochtonais. mokyklose, lietuvių draugijose – „Byrutos“ „San- Visais atvejais buvo ir pasilieka nuosekli pagarba, taros“ ir kitose, rinkimams į politinius darinius – suvokimas, atjauta. Istorikas savo straipsniuose, konservatyvų skyrimo draugystėje... Savivaldos monografijose ar visuomeninėje veikloje, viešose nedidelį langą turėjo 1923–1939 metais, bet ir tas paskaitose, pranešimuose nesikrato gynėjo pozi- buvo susaistytas autonomijos ir kitokiais apribo- cijos, bet ją sąmoningai ir nekintamai atlieka visą jimais, kurį sėkmingai išnaudojo vietos ir užsie- savo sąmoningą gyvenimą. Tai vis retesnė mūsų nio nacių kultūrtrėgeriai, o lietuvininkai steigė valstybės istorikų žyma... draugijas ir jų lėšomis mėgino atgauti švietimo, Taigi, gražaus susitikimo su vertinga knyga, kultūros, muziejų ir kitus barus. Dabar, sakytu- mielas ir gerbiamas skaitytojau ir žmogau, pilie- mei, Klaipėdos ar Vilnijos kraštuose yra tiek ru- ti. Linkėkime, kad ir kolegos istorikai atsilieptų į sėnų, tiek kaimynų lenkų aljansai ar sąjungos... savo cecho darbininko naujausią straipsnių rinki- Pratarmės vienuoliktame puslapyje įdėta ir nį, jo keliamus faktus, apmąstymus ir teiginius. 1941 m. gruodyje vykusių Lenkijos – SSRS dery- Šis rašinys nėra išsamus monografinių straipsnių bų dalyvio žurnalisto ir diplomato Ksawero Prus- recenzavimas, bet norėjosi atidėkoti, pasidžiaugti ir zinskio vertinga citata (tuomet Vokietijos Ver- laukti naujų žymaus Lietuvos istoriko knygų. Žinia, machto daliniai jau buvo prasiveržę į Maskvos Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliote- priemiesčius, o sunkiosios artilerijos haubicų ka kaupia dr. Algimanto Matulevičiaus epistoliari- trenksmai buvo girdimi net už storų Kremliaus nį palikimą. Linkėkime, kad ant jo nenugultų laiko sienų), be kita ko, pasakyta J.Stalino naktinio ir užmaršties dulkės, nes kiekviena nauja knyga, pokylio metu: „Kartais būdavo, kad kai kurios nauja monografija ar straipsnių, kitokio palikimo tautos buvo išstumtos iš savo nuo amžių apgy- publikavimas – istorinės atminties ir tiesos susigrą- vendintų vietų. Pavyzdžiui, Rytų Prūsija. Manau, žinimas.

Literatūra

1. Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomenas Europos kultūroje: straipsnių rinkinys / Algirdas Matulevičius; sudarė Loreta Nikolenkie- nė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2019. – 179,[1] p.: iliustr., faks., portr., žml..: Tiražas 50 egz. – ISBN 978-609-474-162-3

A. Matulevičiaus straipsnių rinkinio viršelis. V. Gocento nuotrauka 58 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 59

Martyno Jankaus sodyba Bitėnuose

Liudvika BURZDŽIUVIENĖ M. Jankaus muziejaus direktorė

Remiantis Pagėgių savivaldybės Martyno Jan- Atstatyta spaustuvė, kurioje dabar įsikūręs Pagė- kaus muziejuje saugomais dokumentais, aprašais gių savivaldybės Martyno Jankaus muziejus, buvo ir ikonografine medžiaga, galima identifikuoti ti- pastatyta XIX amžiaus pabaigoje, sodybos pakraš- krąją XIX a. pabaigos – XX a. pradžios sodybos tyje, kad spaustuvės klientai netrikdytų šeimos gy- situaciją. Martyno Jankaus gyvenamąją sodybą venimo, o ir knygnešių slapta veikla, kurioje Bitėnų sudarė medinis gyvenamasis namas, kiemo rū- spaustuvės savininkas Martynas Jankus buvo vie- siai, daržinė, mūrinis raudonų plytų tvartas, kiti nas aktyviausių organizatorių ir knygnešių, nulėmė ūkiniai pastatai. tokį sodybos pastatų išsidėstymą. Gyvenamasis 60 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 61

Lietuvos šauliai svečiuojasi pas Martyną Jankų Bitėnuose. Apie 1938 m. Pagėgių savivaldybės M. Jankaus muziejaus fondai

Kariūnai svečiuojasi Martyno Jankaus sodyboje, Bitėnuose. 1937 m. Iš Pagėgių savivaldybės M. Jankaus muziejaus fondų 62 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 63 šeimos namas neišliko – Pirmojo pasaulinio karo maitinimo paslaugas teikiantiems vietos versli- metu, kai visa M. Jankaus šeima buvo ištremta į ninkams ir prekybininkams. Rusiją, jis buvo nugriautas. Po kelių tremties metų Savo valandos šioje sodyboje laukia ir didžiulė į Bitėnus grįžę Jankai apsigyveno spaustuvės pas- medinė daržinė, kurios būklė apverktina. Prikė- tate, kuris, kaip gyvenamasis šeimos būstas, buvo lus šį pastatą naujam gyvenimui, čia būtų galima naudotas iki 1944 metų, kai šeima pasitraukė į organizuoti respublikinius Klojimo teatrų festi- Vokietiją. Po Antrojo pasaulinio karo spaustuvė valius, Poezijos pavasario skaitymus, seminarus, ir kiti Martyno Jankaus sodybos pastatai buvo ge- mokymus, konferencijas. Kai kuriuos atstatytus rokai apgriauti. Kai kurių jų buvimo vietą liudija pastatus pritaikius nuolatinėms meno ekspozi- Zusammenfassung ikonografinė medžiaga (fotografijos, planai) ir iš- cijoms būtų galimybė juos nuomoti renginiams, likę pamatai. mokymams, konferencijoms (kaip žinia, tokių Šiuo metu buvusios Martyno Jankaus gyve- patalpų Pagėgių savivaldybėje trūksta), ir iš to- namosios sodybos teritorija yra nenatūraliai pa- kios veiklos papildyti muziejaus biudžetą. dalyta: dalis yra Martyno Jankaus muziejaus Netoli muziejaus stūksantis Amžinasis Ram- žinioje, kita – privatizuota. Muziejui šiuo metu bynas ir neabejotinai didžiulė jo istorinė reikšmė priklauso žemės sklypas, atstatytos spaustuvės sutraukia čia didelį turistų skaičių iš visos Lietu- pastatas, atstatytos klėties pastatas, po ja buvęs vos, tačiau dėl kai kurių objektyvių priežasčių jie rūsys (valstybės saugomas paveldo objektas). Rū- tiesiog neaplanko Martyno Jankaus muziejaus. sys – vienintelis išlikęs autentiškas, paveldosau- Atkūrus Martyno Jankaus sodybos vientisumą ir ginis objektas, menantis knygnešių laikus, kurio visą buvusių pastatų kompleksą, kuriuose būtų istorinė vertė išsaugant lietuvišką kalbą ir kultūrą vykdoma patraukli kultūrinė, meninė, edukacinė, yra tiesiog neįkainojama. Šis objektas galėtų tapti ekspozicinė veikla, jis neabejotinai taptų išskirti- Im Aufsatz „Gumbinnen als Kultur- und binnen den letzten zehn Jahren. Die litauischen unikalaus istorinio reiškinio Europoje – knygne- niu kultūros židiniu, tokiu, kokiu tarpukaryje jį Verwaltungszentrum Kleinlitauens“ berich- Menschen haben eine ernste Besorgnis darüber, šystės – centru. buvo sukūręs aušrininkas, Mažosios Lietuvos tau- tet Norbertas Stankevičius über die historisch was in der von Russland entfernten, aber in un- Ne mažiau svarbu būtų atstatyti ir nunykusį, tinio sąjūdžio ir politikos veikėjas, Mažosios Lie- bedeutungsvolle Stadt Gumbinnen (heute russ. serer nächsten Nachbarschaft auf dem anderen šio krašto architektūros tradicijas liudijantį rau- tuvos patriarchas Martynas Jankus. Gusev), die lange Zeit als Verwaltungszentrum Ufer von Nemunas befindlichen 39. russischen donų plytų ūkinį pastatą, kurio pamatai ir brė- der preußisch-litauischen Provinz fungierte. Die Region passiert. žiniai išlikę. Jame galėtų reziduoti Lietuvos kny- M. Jankaus muziejui vykdant Lietuvos Kultū- russische Enklave des Kaliningrader Gebietes grišių gildija su savo vasaros dirbtuvėmis, juk šį ros tarybos dalinai finansuotą projektą „Gyveni- erscheint vom ersten Blick als ein schwer zu- Das litauische Parlament erklärte das Jahr amatą įvaldę amatininkai dirbo ir Martyno Jan- mas vienos Lietuvos vardan. Mažosios Lietuvos gängliches, geheimes und verwahrlostes Land. 2018 für das Andenkejahr an Wilhelm Storosta- kaus spaustuvėje Bitėnuose. Knygrišių plenerai patriarchui Martynui Jankui - 160” M. Jankaus Aber es hat eine reiche Geschichte: Geschich- Vydūnas und somit erregte ein intensives In- galėtų tapti tradiciniais, o šio unikalaus amato, sodybos vizualizaciją padarė paveldo architektas te Preußens, Kleinlitauens und des deutschen teresse an dieser Persönlichkeit: Viele wollen dabar jau tapusio meno rūšimi, galerija galėtų Aurimas Širvys. Ostpreußen. Das Kaliningrad Gebiet liegt den besser seine Philosophie, seine schöpferische įsikurti būtent šiame pastate – taigi, turėtume Litauern als Karaliaučius, das heutige Sovetsk und geistliche Kraft und die Ideen gesunder naują, Lietuvoje neturinčią analogų knygrišių 2019 m. rugsėjo 26 d. Pagėgių savivaldybės als Tilžė und Gusev als Gumbinė bis heute in Lebensweise verstehen. Das Interesse nimmt darbų nuolat pasipildančią galeriją. Kadangi šio tarybos sprendimu T -157 „Dėl nekilnojamo- Erinnerung und im Herzen. Die alte Kultur Ost- noch nicht ab. Die Ergebnisse der Erkundungs- pastato tūris išties įspūdingas, antrame, pasto- jo turto, esančio M. Jankaus g. 3, Bitėnų kaime, preußens, ihre Bräuche und ihr Alltagsleben arbeit der Kulturologin Giedrė Skipitienė wer- giniame aukšte, galėtų būti įrengtos patalpos ir Lumpėnų seniūnijoje, Pagėgių savivaldybėje, pir- ging im Jahre 1945 im Grauen der Explosionen, den im Aufsatz „Die Spuren des Stammes von knygos menininkams, ir menininkams, „augi- kimo” buvo pritarta buvusios Martyno Jankaus Bombardierungen, Feuern und Marodierens Vydūnas in Litauen“ in dieser Nummer der nantiems“ šalia muziejaus įkurtą Mažosios Lie- sodybos dalies pirkimui. Tikime, kad šis Pagė- zugrunde. Somit verschwanden auch die Rest- Zeitschrift den Lesern dargeboten tuvos paveikslų sodą. Čia apgyvendinti meno gių savivaldybės tarybos sprendimas jau netru- bestände der Kultur und Traditionen Kleinli- . žmonės, gausūs muziejaus lankytojai, edukaci- kus leis didžiuotis atkurtu aušrininko, kultūros tauens. Der Hauptbestandteil des historischen In der Publikation „Die Sagen über die Burg- nių užsiėmimų dalyviai, organizuotų ekskursijų ir politikos veikėjo,Tilžės akto signataro Martyno Gedächtnisses ging verloren: die Menschen. Die berge des südlichen Schalauen. Teil 3. Der ir renginių dalyviai neabejotinai būtų paspirtis Jankaus sodybos vientisumu. Vernichtung oder die Verbannung lokaler Ein- Burgberg von Tilsit, genannt Vorpilis“ macht wohner bedeutete, dass die ehemalige Landes- der Historiker Vytenis Almonaitis die Leser kultur und -zivilisation endgültig verschwin- mit dem Burgberg von Tilsit (rus. Sovetsk), Vor- den. Die sowjetischen Soldaten befreiten das pilis genannt, bekannt. Man nimmt an, dass er Territorium nicht nur von der faschistischen von den frühen lokalen Einwohnern, von den Macht, sondern auch von den lokalen Bewoh- Schalauern, eingerichtet wurde, und dass der nern... Das Land wurde befreit und gleich wie- Deutsche Orden im 14. Jh. darauf seine Burg der besiedelt. Ins Gebiet auf dem linken Ufer erbaute. Das war wahrscheinlich die in den hi- von Nemunas zogen Ansiedler und Ankömm- storischen Quellen mit dem Namen Caustriten linge anderer Kultur ein. Aber wir können die od. Kaustriten genannte Burg, die von dem li- Tätigkeiten und die ehemalige Lebensweise der tauischen Heer 1365 besetzt wurde. Im Aufsatz früheren Einwohner untersuchen und darüber wird die besondere mythologische Bedeutung reflektieren. Das Land erlebte krassen Wandel von diesem Kulturdenkmal betont und darauf 64 Rambynas Nr. 2 (16) Rambynas Nr. 2 (16) 65 hingewiesen, dass über diesen Burgberg meh- die Leser mit den Zielsetzungen, dem Gang und rere Sagen aufgeschrieben wurden. Den Aufsatz den Ergebnissen des Projektes bekannt machen ergänzen die Ende des 19. Jh. von den Folklo- soll. reforschern Vilius Kalvaitis und Jurgis Banaitis in der authentischen Mundart aufgeschriebenen Im Jahr 2019 wird weltweit das 150. Geburts- und veröffentlichten Sagen sowie im Jahr 1940 jahr von Mahatma Gandhi, dem sozial enga- von dem Forscher Jonas Remeika ausgedruck- gierten indischen Wiederstandskämpfer, der ten literarischen Texte. in Litauen oft mit Vydūnas (Wilhelm Storosta) gleichgesetzt wird, gefeiert. Man kann viele Be- Abstract „Juozas Šikšnelis (geb. 1950 in Švendubrė, rührungspunkte zwischen diesen beiden Hel- Südlitauen), der Mitarbeiter und Direktor der den finden. Sie beide verehrten Bhagavad Gita, öffentlichen Bibliothek von Ieva Simonaitytė im sie beide reagierten sensibel auf die zuneh- Klaipėda-Bezirk, ist eine vielseitige kreative Per- mende Gefahr des 2. Weltkrieges, beide wurden sönlichkeit. Dank seiner vielseitigen kulturellen zum Nobelpreis nominiert, aber auch beide aus Interessen ist die Bibliothek zu einem beliebten unterschiedlichen Gründen erhielten diesen Kulturzentrum der Stadt geworden, wo die Ar- Preis nicht, sie beide waren Vegetarier und An- chive Kleinlitauens und Preußens gesammelt, hänger dieser Lebensweise. Zu diesem Anlass aufbewahrt und untersucht werden. Juozas wird in der Zeitschrift der Aufsatz unter dem Ti- Šikšnelis ist einer der interessantesten Schrift- tel „Mahatma Gandhi“ von Diana Stungurienė steller Litauens, der Detektive, historische und dargeboten. psychologische Romane, Szenarien, Kurzge- schichten und Essays geschrieben hat. Die Die Leser von „Rambynas“ werden mit der Gusev: Cultural and Administrative Center The Seimas of the Republic of Lithuania körperliche Behinderung (nur das linke Arm von dem Literaten und Landeserkunder Vytau- of Lithuania Minor is an article by Norbertas announced the year 2018 to be the year of ist funktionsfähig) provozierte ihn wohl, auch tas Gocentas erarbeiteten Rezension zum neu- Stankevičius that tells about the historically Vilius Storostas-Vydūnas, the interest in this Skulpturen aus Holz und Stein zu schaffen. Sei- en Buch „Das Phänomen Kleinlitauens und significant City of Gusev, known by the name historical person grew exponentially and many ne Werke wurden in vielen Ausstellungen ge- Preußisch-Litauer in der Kultur Europas: Sam- of Gumbinė in Lithuania. This city has long people wished to learn more of his philosophy, zeigt und sind auf der ganzen Welt zerstreut“, melband von Aufsätzen“ von dem berühmten been the administrative center of Prussian artistic and spiritual contributions and healthy so wird Juozas Šikšnelis im Aufsatz „Juozas litauischen Historiker, Autor von Handbüchern, Lithuania. The Kaliningrad Oblast which is lifestyle ideas. The interest has not yet lessened. Šikšnelis im Ringen mit dem Schicksal“ von Forscher der Geschichte Kleinlitauens und der an enclave of Russia might at first glance seem Following the local history study by Giedrė Antanas Stanevičius vorgestellt. Presse litauischer nationalen Wiedergeburts- like an abandoned and mysterious corner of the Skipitienė, the article titled Traces of Vydūnas bewegung Algirdas Matulevičius bekannt ge- world which is difficult to reach. Yet, this area is Family in Lithuania was written and introduced In der Zeitschrift wird der Aufsatz „Guts- macht, die von der Journalistin und Leiterin as rich in history as Prussia, Lithuanian Minor in this edition of the magazine. höfe im Südlichen Baltikum (I)“ von Juozas des technischen Zentrums von „Lietuvos aidas“ and East Prussia. To Lithuanians, Kaliningrad Vercinkevičius veröffentlicht. Mit dieser Publi- Loreta Nikolenkienė zur Veröffentlichung vor- is known as Karaliaučus, Sovetsk as Tilžė and In his publication titled Sagas of the Southern kation wird der Zyklus der Aufsätze begonnen, bereitet wurde. Gusev as Gumbinė. The ancient culture, customs Scalovia Hill Forts. Part III. Sovetsk Hill Fort, der zur Bekanntmachung des von der Direktion and entire lives of Eastern Prussians were lost aka Vorpilis, the historian Vytenis Almonaitis des Regionalparks Rambynas umzusetzenden In dem Aufsatz „Das Gehöft von Martynas to the flames of explosions, bombs, fires and presented the Sovetsk Hill Fort (Tilsit in German, Projektes „Werterhöhung des Gutshöfeerbes Jankus“ von der Museumsmitarbeiterin Liud- overall violence of 1945. Together with them, Sovetsk in Russian) also known by the name of durch die Maßnahmen der Tourismusentwick- vika Burzdžiuvienė werden die Zukunfstper- the remainder of the culture and traditions of Vorpilis. The Hill Fort might have been inhabited lung in den Dorfsiedlungen des Südlichen Bal- spektiven des Gehöftes von Martynas Jankus Lithuania Minor also ceased to exist. The people, by the Scalovians, the old residents of this land, tikums (Kürzung „Gutshöfe im Südlichen Bal- in Bitėnai besprochen und die Visualisierung the key part of historical memory, were lost. The while the castle was most probably built by the tikum)“ nach dem Interreg V-A Programm der von den vorhandenen und geplanten Gebäuden death and exile of the local people meant that Teutonic Order in the 14th century. This was Zusammenarbeit über die Grenzen dienen und vorgestellt. their regional culture and civilization would most likely the Castle of Kaustryčiai (known perish forever. The Soviet soldiers freed the land as Caustriten or Kaustriten in written sources) from the Nazi rule and the locals... Freed it only to which was taken over by the Lithuanian army relocate there themselves. New settlers of vastly in 1365. The article is focused on the special different background settled down in the region mythological value of this cultural monument on the other side of the Neman. And yet, we can and highlighting that tenths of folk tales have at least study and try to comprehend the work been written about it. The folk tales written down of the people who used to live there, feel their in the original dialect by folk researchers Vilius environment. Within the last ten years, this land Kalvaitis and Jurgis Banaitis at the end of the has undergone many significant changes. The 19th century and the texts edited by researcher people of Lithuania have expressed their concern Jonas Remeika in 1940 are published as well. over what is happening in our neighboring land, right there, just beyond the Neman, in the far- „Juozas Šikšnelis, born in Švendrubė, removed thirty-ninth region of Russia. Dzūkija, in 1950, is the director and employee 66 Rambynas Nr. 2 (16) of Klaipėda County Public Library of Ieva social and political activist Mahatma Gandhi. Simonaitytė, and a multifaceted artist. Thanks to He is often likened to Vydūnas (Wilhelm his broad-ranged cultural interests, the library Storost) in Lithuania as many correlations can has become the most popular cultural center be found between the lives of these two great of the city and the archive storing, researching men. Both of them propagated Bhagavad Gita, and safeguarding the history of Lithuania were wary and sensitive about the topic of Minor and Prussia. Juozas Šikšnelis is one of the rising threat of the Second World War and the most prominent Lithuanian writers who has were nominated for the Nobel’s prize but never written many detective stories, historical and managed to receive it, though for different psychological novels, plays, stories and essays. reasons. Both of them were vegetarians and Motivated by his physical disability (the artist promoted vegetarianism. To commemorate can only use his left hand), Juozas Šikšnelis this anniversary, the article Mahatma Gandhi created a vast number of wooden and stone by Diana Stungurienė is published in the sculptures. His pieces of art were showcased magazine. in numerous exhibitions and soon reached all corners of the world,” this is how Juozas The readers of Rambynas will have the Šikšnelis is introduced by Antanas Stanevičius opportunity to read the review of litterateur and in his article titled Juozas Šikšnelis: Marked by local history specialist Vytautas Gocentas who Struggles against Fate. reviewed the new book titled Phenomenon of Lithuania Minor and Prussian Lithuanians The article titled Southern Baltic Manors in European Culture: Collection of Articles, (I) by Juozas Vercinkevičius is published as written by Algirdas Matulevičius, renowned the introduction to the Interreg South Baltic Lithuanian historian, encyclopedian and Programme of cross-border cooperation researcher of the history of Lithuanian Minor implemented by the Rambynas Regional Park and the Lithuanian national renaissance Directorate. The project is titled Increasing press, and prepared by Loreta Nikolenkienė, the Value of Manor Heritage via Tourism Journalist and Manager of the Technical Center Development Means in Rural Areas of South of Lietuvos Aidas. Baltic (aka South Baltic Manors). This article is the first one in the cycle of articles aimed to In her article Homestead of Martynas Jankus, introduce the readers to the goals, activities and Museum Researcher Liudvika Burzdžiuvienė results of the project. describes the future outlook of the Homestead of Martynas Jankus in Bitėnai and presents All over the world, the year 2019 is celebrated the visualization of the current buildings and as the 150th anniversary of the birth of the Indian buildings to be renovated.

2017 m. vasarą pastebėta, kad bitėniškių Jankų šeimos išsaugotas šventakmenis, nuo tarpukario puošęs Rambyno kalną, yra suža- lotas ugnies – raudonas granitas giliai sueižėjo nuo nežinoma ranka ant akmens sukurto laužo. Artėjant žiemai ir baiminantis, kad akmuo galutinai nesuskiltų, VšĮ „Prigimtinės kultūros institutas“ ėmėsi gelbėjimo darbų: skalūnine derva skulptorius Rytas Jonas Belevičius užpildė ertmes, akmuo buvo padengtas apsauginio preparato sluoksniu ir padaryta gipsinė viršutinės dalies paviršiaus atlieja. Pagal ją skulptorius Šarūnas Arbačiauskas iš švino pagamino ir uždėjo „kepurę“, kuri nuo šiol saugos akmenį ir nuo ugnies, ir nuo vandens. Visų Rambyno mylėtojų vardu dėkojame jiems! Kreivėnų malūnas. A. Žemgulio nuotrauka

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas 1,75 tūkst. eurų suma remia „Rambyno“ parengimo spaudai ir spaudos darbus, taip pat p. 2–36, p. 43–49 esančių straipsnių parengimą. © Ram­by­nas, 2019. ISSN 2029-0756 Ren­gėjas (lei­dė­jas): Pagėgių krašto draugija „Sandūra“, įm. k. 178054566, a. s. LT327300010097269819 Swedbank, AB, kodas 73000. Ad­re­sas: Mokyklos g. 13, Rukų k., LT-99302, Pagėgių savivaldybė, tel./faks. 8 441 41834. Ap­im­tis 8 sp. l. Ti­ražas 500 egz. Lei­džia­mas du kar­tus per ­me­tus. Vyr. re­dak­to­rė Dia­na Mi­la­šaus­kie­nė, el. p. [email protected], dizainerė-maketuotoja Kristina Kazlauskienė, kalbos redaktorė Jolanta Kasiliauskienė. Spaus­di­no spaustuvė AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, Vilnius. Visa medžiaga (rašiniai), pateikta žurnale „Rambynas“, yra Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ nuosavybė. Žurnalo straipsnius kopijuojant ir platinant būtina nuoroda. Redakcijos nuomonė gali nesutapti su autorių nuomone.