VYTAUTAS MAGNUS UNIVERSITY
Roma ZAJANČKAUSKIENĖ
THE SPREAD OF THEOLOGICAL VIRTUES ON THE ROAD OF MARTYRDOM OF ARCHBISHOP TEOFILIUS MATULIONIS
Summary of Doctoral dissertation The Sciences of Humanities, Theology (02 H)
Kaunas, 2014 The doctoral dissertation was prepared during the period of 2006–2014 at Vytautas Magnus University.
Academic supervisor: Rev. prof. dr. (hp) Kęstutis Žemaitis (Vytautas Magnus University, the Humanities, Theology – 02 H)
Chairman: Msgr. prof. dr. V. S. Vaičiūnas (Vytautas Magnus University, the Humanities, Theology – 02 H)
Members: Fr. prof. dr. A. Narbekovas (Vytautas Magnus Univeristy, the Humanities, Theology – 02 H) prof. dr. B. Obelenienė (Vytautas Magnus University, the Social Sciences, Educology – 07 S) Fr. prof. hab. dr. J. Palucki (The John Paul II University of Lublin, the Humanities, Theology – 02 H) Fr. prof. dr. K. Meilius (Mykolas Romeris University, the Social Sciences, Law – 01 S)
Official oponents: Rev. prof. hab. dr. M. Chmielewski (The John Paul II University of Lublin, the Humanities, Theology – 02 H) Doc. dr. P. Janauskas (Vytautas Magnus University, the Humanities, History – 05 H)
The public defence will be held at the open council-board, at 11 a. m., September 5th, 2014, at the Aula Magna of the Faculty of Catholic Theology, Vytautas Magnus University.
Address: Gimnazijos 7, LT 44260, Kaunas, Lithuania
The summary of the doctoral dissertation was sent out on 2nd August, 2014. The doctoral dissertation is available for a review at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania and Vytautas Magnus University library.
2 VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
Roma ZAJANČKAUSKIENĖ
TEOLOGINIŲ DORYBIŲ SKLAIDA ARKIVYSKUPO TEOFILIAUS MATULIONIO KANKINYSTĖS KELYJE
Daktaro disertacijos santrauka Humanitariniai mokslai, teologija (02 H)
Kaunas, 2014
3 Disertacija rengta 2006–2014 metais Vytauto Didžiojo universitete
Mokslinis vadovas: kan. prof. dr. (hp) Kęstutis Žemaitis (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, teologija – 02 H)
Pirmininkas prel. prof. dr. V. S. Vaičiūnas (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, teologija – 02 H)
Nariai: kun. prof. dr. A. Narbekovas (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, teologija – 02 H) prof. dr. B. Obelenienė (Vytauto Didžiojo universitetas, socialiniai mokslai, edukologija – 07 S) kun. prof. hab. dr. J. Palucki (Liublino katalikiškasis Jono Pauliaus II universitetas, humanitariniai mokslai, teologija 02 H) kun. prof. dr. K. Meilius (Mykolo Romerio universitetas, socialiniai mokslai, teisė – 01 S)
Oponentai: Kan. prof. hab. dr. M. Chmielewski (Liublino katalikiškasis Jono Pauliaus II universitetas, humanitariniai mokslai, teologija – 02 H) Doc. dr. P. Janauskas (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, istorija – 05 H)
Disertacija bus ginama viešame Teologijos mokslo krypties viešo gynimo tarybos posėdyje 2014 m. rugsėjo 5 d., 11 val., Vytauto Didžiojo universitete, Katalikų teologijos fakultete, Didžiojoje auloje. Adresas: Gimnazijos g. 7, Kaunas.
Disertacijos santrauka išsiuntinėta 2014 m. rugpjūčio 2 d.
Adresas: Gimnazijos 7, LT 44260, Kaunas, Lietuva
Disertaciją galima peržiūrėti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo ir Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekose.
4 INTRODUCTION
From the very start of its existence to the 21st century, the Church has been trying to find the most suitable definition for its identity and the main activity. In the beginning, the concept “proclamation“ was used for Service of the Word and the spread of faith. Then after the Second Vatican Council, a more suitable and wider concept was introduced – the concept martyrija – the testimony of faith.1 The concept better reveals the mission of the Church in the world that is becoming more and more secularized, and wherein the Church, as in the first centuries, forms a minority, while the faith in Jesus Christ is best spread by a straighforward testimony. On the occasion of the Great Jubilee of 2000, the pope John Paul II added to the martyrology of the Church a list of thirty thousand martyrs of the 20th century, out of which 114 are witnesses to faith, Lithuanian martyrs. A fair number of Lithuanian martyrs were killed in the year of 1941, with the addition of those who perished in prisons, for example, bishops M. Reinys, V. Borisevičius and the priest V. Mironas, or died under vague circumstances during the Soviet times. The latter ones include God‘s servant Archbishop Teofilius Matulionis who walked a courageous road of apostleship and martyrdom winding through various places of apostleship in Lithuania, Latvia, Russia, United States of America and places of imprisonment in Moscow, Petersburg, Vladimir, Solovkai and Ledianoi Pole, Mordovia and etc; and who died suddenly in 1962. In the year of 1990, under the admission of the Holy See, a case of beatification of Archbishop Teofilius Matulionis was started. By the decree of the bishop of Kaišiadoriai, a tribunal for the beatification case was formed, and the case material was started to be gathered. Witnesses were asked, historical documents were gathered, publications of historical sources were issued. Lithuanian Academy of Sciences issued a publication of a judicial case of Archbishop T. Matulionis, prepared by dr. A. Streikus from the former Soviet security archive funds. The documents of the judicial case, though chronicled by Soviet interrogators with the aim to downgrade and imprison a courageous Lithuanian clergyman, featured the strength of the spirit of the archishop
1 Cf. Jurevičius A. Kankinystė ir tikėjimo liudijimas neatskiriami // Naujasis Židinys-Aidai. No. 4. 2004. P. 169–172.
5 and the martyr, his unbreakable loyalty to Christ and His Church, his love to his pastorables. The life of each man contains tragic periods, where the experience of suffering cannot be avoided. The history of the 20th century Church is marked with a plethora of dramatic manifestations of atheistic persecution by Russian authorities as well as the destruction of the Church. The life of Archbishop T. Matulionis (1873–1962) is a mirrow of the complexity of the said period, as well as the example of a courageous bearing of a pastor of the Church in the face of persecution of faith. According to his contemporaries, this pastor was full of holiness, peace and firmness; an exemplary priest or, in brief, a true Homo Dei. Each Christian is supposed to become such once he opens up to God‘s given life of Grace of his own free will. In the reality of grace, man‘s bearing becomes heroic on a daily level, as it springs from a divine source. In the reality of grace, a person unfolds as a mature figure of true humaneness. The virtue of faith is necessary for one‘s salvation. The letter to Hebrews says that “without faith it is impossible to please God” (Heb 11: 6). Without faith no one can be justified and noone will get an eternal life if he does not persevere till the end. (Mt 10: 22; 24: 13). The disciple of Christ has not only to maintain his faith and live by it, but to confess it, courageously proclaim it and give testimony with his life: “Everyone must be ready to proclaim Christ in the face of man and follow Him on the Road of the Cross, with persecutions following, which the Church never lacks.“ According to T. Matulionis, we trust in the Lord, in whose willpower lie the steps and ways of people and peoples. If He brings the priest to His altar, He keeps and maintains him as a light amber in the sea of stormy times and leads him with His fatherly hand secundum mentem et Cor Jesu. According to the theologician J. Ratzinger, Christian faith as a theological virtue is a man‘s feature of greater depth and of the other kind. The greatness of Christian hope emerges from the very moment we break ourselves from the mundane lures of temptation and imitation of them.2 With the help of hope, we earn for the kingdom of Heaven and eternal life as for our happiness, trusting in Christ‘s promises and counting not on our strength but on the grace of the Holy Spirit. Job was the example of hope for Archbishop T. Matulionis in the times of the imprisonment and the exile. The
2 Cf. Ratzinger J. To Look on Christ. Exercises in Faith, Hope and Love. New York. P. 44–45.
6 Archbishop writes: “We have nothing to be sad about, but together with righteous Job let us say: God gave us a cross, God will give us the strength to carry it; when the time comes, he will take it way; or even faster: let thy will be done.“ St. John of the Cross relates God‘s love with self-renunciation and following of Christ, when one longs to renounce everything for the love of God. The motto of Archbishop T. Matulionis Per crucem ad astra (Through the suffering towards the stars) unravels the Archbishop‘s main direction of spirituality and his apostleship. For Archbishop T. Matulionis, love for God is manifested through the love for the Crucified, the devotion for the Sacred Heart of Jesus, the Eucharist, and God‘s Mercy. In the letters from the prison of Vladimir, the bishop of the Potma House for the Disabled, the Archbishop surrenders all his near and dear ones to God and prays daily to the Sacred Heart of Jesus: “I pray and will pray to Jesus‘ Heart through the intercession of Mary so that my brother‘s health would improve. (...) Let us surrender ourselves to the will of God and trust in God‘s mercy. God‘s mercy has no end – it is endless and powerful.“ On the concrete expressions of love for God we read in one of his letters: “The sole sunray in my life is the possibility, thanks God, to concecrate Mass, say Breviary and Holy Rosary.“ The problem of the research. In Lithuania, the theme of theologial virtues have not been analysed more thoroughly before. The search for the answers wherein lies the meaningfulness of trusting God; faith, hope and love of God, neigbour and foe during the times of hardships, the importance and the significance of theological virtues for a believer have not lost their revelance at any time in history. The problematic questions formulated in the dissertation are as follows: 1. What are the manifestations of theological virtues of God‘s servant Teofilius Matulionis who lived a life as a martyt? 2. How does the practice of theological virtues give a sense to suffering and strength to live hopefully in critical situation – the circumstances of the imprisonment and the exile? The object of the research: the spread of theological virtues. The aim of the research. To theoretically validate the features of the spread of theological virtues as well notifying indicators of those features and empirically apply
7 them to the revelation of theological virtues of Archbishop T. Matulionis on his road of martyrdom. The tasks of the research: 1. To describe the conception of theological virtues in regard to the Revelation and the teaching of the Catholic Church; 2. To reveal the conception of martyrdom in the history of Catholic Church from the first centuries to the mid of the 20th century. 3. To distinguish the periods of martyrdom of Archbishop Teofilius Matulionis. 4. To reveal the role of faith, love and hope on the road of martyrdom of T. Matulionis. The methodological basis of the research consists of: 1. The spread of theological virtues of the research of the dissertation is a constituent part of special moral theology, which examines human behaviour in various spheres and situations of life. Theological virtues is the subject matter of Spiritual theology as well. Arising from the divine Revelation, the teaching of the Fathers of the Church and the religious experience of a believer, they describe the nature of supernatual life in man, expresses the growth of divine virtues as well as explain the processes happening in the soul from the beginning of one‘s spiritual life to its full perfection. 2. The dissertation will be based on the attitude of martirology of Catholic theology that says that martyrdom is a profession of faith at the time of the persecution of the Church, where a Christian martyr sacrifices or is still sacrifising his life in order to witness the faith, with a conviction that all people need Jesus Christ, who has conquered sin and death and have reconcilied people to God. The testimony of faith becomes a cause of sufferings, which may even include the spilling of the blood, and for this reason, such testimony is called martyrdom or blood witness, and the person killed for faith – a martyr. Using the concept of martyrdom, sometimes an focus is given to the experienced sufferings of a witness and his violent death and not to his given witness to faith; however, the fathers of the Church had already taught that it is not a way of torture that makes a martyr, but the intention of a martyr himself. Pope John Paul II in his apostolic letter Novo millennio ineunte pointed to the significance of witnesses to faith, the martyrs of the 20th century and the significance to examine it. The Martyrologium of the first centuries was the basis for the Cult of Saints, and the
8 martyrdom of the latter centuries is important for an ecumenical witness, since the ecumenism of saints and martyrs is extremely convincing. 3. The dissertation is based on the provisions of Christology, highlighting the transcendent purpose of human being to welcome the incarnate God, his friendship, his salvation. Christology shows how a man, searching of existential support and hope, meets with the Crucified Lord. The methods of the research. Methods of the theoretical analysis of the research. The structural and dimensional analyses were applied so as to describe the conception of theological virtues in regard to the teaching of the Catholic Church; a comparatative analysis and the use of the historiographical researches in the dissertation were applied in order to distinguish the periods of martyrdom of T. Matulionis and to show them through the aspect of theological virtues. Systemic analysis was applied to purify and systemize the system of the spread of the features of theological virtues as well as pointing indicators that refer to those features. The methods of the empirical analysis. The method of the analysis of documents was applied in the analysis of the archive documents and the texts of memoirs. The method of qualitative personal interview was applied to chronicle the memoirs of the contemporaries J. Armonaitis, Sr. Kolumba OSB, who knew Archbishop T. Matulionis. The method of synthesis is applied to the systemization of theological, historical literature, memoirs, as well as as other types of literature on the subject of the research while gathering the information on the spiritual life of the archbishop and its various forms of expression with the aim to find common unifying directives or forms that testify to the atittudes and the priorities of the archbishop. This allows to universally approach the object of the investigation – the spread of theological virtues under the circumstances of martyrdom – and to single out the main features of them on the road of faith of Archbishop T. Matulionis. The limitations of the research. During the time of the research, not all protected documents in the archives of the Federacy of Russia could be accesssed. Still missing are the materials of pre-trial investigation of the year of 1923; the cases of the prison of Vladimir archive. Concurrently with this, it was found out that in Latvia, during the World War II, letters written to a fellow priest. V. Urbelis, had disappeared.
9 Defensive propositions of the dissertation: x The life of Archbishop Teofilius Matulionis, marked by martyrdom, dated from his start and the end of his service as a clergyman. x Archbishop Teofilius Matulionis never lost the virtues of faith, hope and charity on his road of martyrdom. x On the road of martyrdom, theological virtues of Archbishop Teofilius Matulionis not only failed to decrease, but on the contrary are testified to catch on a dynamic growth. x Thanks to these virtues, Archbishop Teofilius Matulionis always remained steady in his vocational service. x Defense of the Faith was God‘s servant T. Matulionis major concern arising from the pastoral responsibility for the faithful. Personal living faith, Archbishop Teofilius Matulionis strengthened with intense prayer life. The scientific novelty of the dissertation. Analysing the spread of theological virtues, the author has created an investigation system, which allows to systemize the source material and help to categorize the features of the virtues. The dissertation contains the first collected arhive material on the first two imprisonements in Russia of Archbishop T. Matulionis in the years of 1923 and 1929– 33. This material has been analysed, singling out the main factors reflecting the virtues which determined the dynamics and strength of the archbishop‘s spiritual life. Thanks to them it has been argued that the communist Bolshevik system had manifested brutality towards the Church and faith much earlier than J. Stalinas took over the Soviet Russia. This is testified by the fact of the first imprisonment of the priest T. Matulionis in the Bolshevik prison in 1923 by the Tsarist Russian authorities.as well as the stalking and punishment of the priest of the Catholic Church for his carrying out of his vocational duties testifies to this fact. While describing the fostered virtues of the archbishop T. Matulionis in the years of 1923–1962, a historical analysis of the archive documents has been made: the interrogation material, correspondence with priests, relatives, requests, an ordinand‘s pastoral letters, reports of visitations, stories, purchase-sale certificates, manuscripts as well as other documents of Archbishop T. Matulionis are being examined. Many
10 manuscript sources used in the paper were included for the first time in the field of the scientific research of Archbishop T. Matulionis. In Lithuania, the theme of theological virtues is being investigated for the first time. In Lithuania, scientific literature has not been developed on the theme of theological virtues; the significance of those virtues have not been singled out as an important factor for a person‘s becoming a saint. The dissertation theoretically systemizes the spread of theological virtues, purifies and foregrounds the system of validating features and notifying indicators of those theological virtues as well as empirically applies it, at the same time determining the spread of theological virtues of Archbishop Teofilius Matulionis on the road of martyrdom. The practical novelty of the dissertation. The reconstruction of historical justice. The facts ascertained through the method of hisorical analysis in the disseration will help to reconstruct historical justice, since no adequate investigation has been made on the subject matter of the archbishop‘s martyrdom and publications contain errors of dating and confusion of the places of the exile. Though there exist publications of historical sources, however, upon examining the collections of Lithuanian archives, unpublished public documents of the archbishop T. Matulionis were discovered. So far unaccessible documents from Russian archives have been included into the field of scientific investigations. The enrichment of the process of beatification. In the year of 1990, by the initiative of the Kaišiadoriai bishop Juozas Matulaitis, the beatification process of God‘s servant Teofilius Matulionis was started. The process was consummated on the diocesan level, but is yet continued by the Vatican Congregation for the Causes of Saints. During the process of beatification, the experts encountered with the problem of the absence of the archive documents from the Russian national archives. Having undertaken the search of the archive documents in Russia, the author of the dissertation has a right to use the documents of the public Russian archives both in her paper and in the process of beatification, which will provide new insights into a more accurate dating of the achbishop‘s martyrdom, description of imprisonment places as well as enrich the knowledge on the fulfillment of the apostolic duty of the zealous God‘s servant T. Matulionis in the places of imprisonment. Thus, the dissertation might serve for the acceleration of the process of beatification, since it contains an authentic and
11 unpublished material that distinctly portrays Archbishop‘s T. Matulionis‘ road of martydom as well as his holiness manifesting through the virtues of faith, hope and charity that unfolded in him. Evenmore, one can testify to the dynamic growth of these virtues during the different periods of the imprisonment. These conclusions are important for the reasonable investigation of holiness of an important person, carried out during the process of beatification. The structure of the paper. The dissertation consists of introduction, a list of terminology, abbreviations, the four main parts, conclusions, a list of references and appendices. The first part of the paper reveals the conception of theological virtues in Revelation and the teaching of the Fathers of the Church. The second part of the paper looks at the main aspects and characteristic features of the martyrdom of the Church. The third part of the paper distinguishes the periods of martyrdom of Archbishop Teofilius Matulionis and analyzes each of the disposable “weapons“ – the word of God, prayer and sacraments – manifested in cases of imprisonment. The fourth part of the paper examines the manifestation of theological virtues at the time of the Archbishop‘s imprisonment and exile, describing the motives of the virtues. The paper contains two tables, two hundred and forty one references of literature and documents (sixty one of them are unpublished archival documents) and twenty four appendices.
THE KEY CONCEPTS: The Church, martyrdom, theological virtues, faith, hope, charity, Archbishop Teofilius Matulionis.
I. THE RENEWAL OF THE INTEREST IN THEOLOGICAL VIRTUES
The documents of the Second Vatican Council Lumen gentium and Gaudium et spes points to an important and relevant dimension of latter day – the dimension of living faith. The teaching of the Church says that the Church has no other task but to continue the work of Christ, that is, witness Christ in all ends of the earth, live by faith and active love of their neighbour and help to discover the hope of eternal life hidden in those searching in life. The Council teaches that such witness of lively and mature faith is a suitable and effective tool in fighting with the ideology of non-belief. The context of the latter day culture, which is under the threat of, as St. John Paul II puts it, relativism,
12 pragmatism and positivism, demonstrates that laws of morality and the main question of Christian spirituality are import in today‘s society. in his post-synodic apostolic exhortation Pastores gregis, St. John Paul II writes that only the light of the Risen One and the inspiration of the Holy Spirit help to ground one‘s expectations in hope, never fails. (...) In his glorified humanity, Christ has opened up the perspective of eternal life for all people who accept the grace of conversion. Theological virtues are relate interchangeably in close unity. The lack of hope affects faith itself, and with the disappearance of faith, love weakens conssequently. Hope, especially at the times of growing distrust and indifference, is an important pivot of faith and an effective incentive for love. Faith as a wilful agreement with the wholeness of truths, revealed by God and guarded by the Church, is not a mere phylosophizing about God, but arises out of a concrete matter – the personality of Jesus Christ. The faith of Christians is man‘s response to the personality of Jesus, His words and deeds. This response is based on man‘s freedom, on the decision of his free will to respond with all his thoughts and life decisions to God who is calling him. Therefore, it can be argued that faith is leaning on Christ and adhering to Him, believing in His words; faith is seeing and comprehending of the meaningfulness of one‘s life under the guidance of Gospel. Such leaning on Christ and adherence to Him is the only true and right response to the unmeasurable God‘s love for us, the pledge of our safety. St. Thomas Aquinas saw the faith as the act of mind which consents to the divine truth and is commanded by the will that is prompted by God‘s grace. Living with the spirit of faith, a believer reads Holy Scripture attentively, is happy to follow Jesus and adhere to His instructions, because Jesus becomes the center of His thoughts. Believing, he seeks to know Jesus better so that he could love Him more. He assesses and grades everything from the point of view of faith. He sees Creator‘s Hand in all His creatures. All happenings in life, considered as obstacles or failures for nonbelievers, are accepted by believers as God-lets and useful for salvation. The actions of a believer become more and more similar to the actions of Christ, because Jesus becomes an example. A Christian seeks to spread his faith. First of all, he spreads his faith through his prayer life; second, by his personal example, fulfilment of his daily duties in the best way possible. Third, he spreads his faith through the words, seeking to render the strength
13 discovered in faith to undergo the hardships and do good works. And fourth, a Christian spreads his faith through deeds – through the personal attempts, self-sacrifice and through the sharing of moral teaching to his neighbour. Salvatory faith encompasses the whole person, not only his mind, but his heart and will as well. Such faith is a complete allegiance to God. Because of that, a believer tries to know God‘s will and fulfill it. When faith turns into sacrifice, such faith becomes a center of a pastoral heart. The virtue of hope manifests through desires and feelings. Supernatural virtue of hope earns for the salvation of Christ and for holiness. The object of faith is eternal life and tools to attain it. The virtue of hope is marked by the three main features. First, it is love and desire of supernatural goodness, that is God, wherein lies man‘s happiness. We love Him as a source of our happiness. Second, hope invokes upon reaching the object of hope not by the sinews of man, but the help of God. From Him we find the necessary grace to gain perfection in this life and salvation in the afterlife. Third, the experience of the virtue of hope points to the necessity of man‘s communication with grace. In other words, man must make efforts that lead to God and allow us to use the tools of salvation. The object of hope is God Himself. According to the Holy Scripture, eternal life is to see God, know Him and know the One Who sent Him (Jn 17: 3). In order to reach the object, we necessitate God‘s grace, and our hope draws us to the supernatural goal, altogether encouraging us to avoid sin, resist temptations, become fond of Christian virtues and value material goods only as much as they are necessary and suitable for our perfection and salvation. According to A. Tanquerey, the sanctifying power of the virtue of faith is manifested threefold: first, it unites us with God. It distracts our attention from the earthly worries and those who lean on lively faith, they get to see that earthly joys lack perfection and eternity. Hope is the basis of our fruitful activity. Hope unites us with God through the virtue of humility, making our prayer effective and powerful. In the presence of suffering, the Christian hope is effectively revealed through the sense of humour, which altogether testifies to the life in God‘s presence. At the same time, a joyous hope of a martyr is a courageous response that baffles enemies. When God reveals himself to man and calls him to properly respond to God‘s love, human strength alone does not suffice. He has to have hope that God will give him a capacity to respond love for love and act as the commandments of love tells. The main
14 feature of the virtue of God‘s love is the highest respect to God and His will. That is why God is valued more than all other goods and no other love could be higher than the love for Him. God‘s love is focused on the response of the will and not its emotional aspect. The most characteristic expression of the virtue of charity is prayer, with the pledge that God‘s word would be honoured, His kingdom sough and His will done. Concurrently with this, it is important to display pious awe not to hurt God with one‘s sins, regret for a possible abandoment of one‘s duties and be lively concerned for the actions that hurt the Sacred Heart of the Saviour, to repent. The commandment to love one‘s enemies is the main one and binding in the economy of Christ‘s salvation. In many of his letters, the bishop St. Ignatius, encourages to show the example of brotherly love to his foes by meekness, gentliness, prayer and faith, because the hope of conversion in enemies is still alive, and it behoves a follower of Christ to love his enemies. Love sees one‘s “neigbour“, a brother and a sister in every man. The virtue of charity encourages each one, excluding none, to regard as “as the second self“; first, take care of physical life of the neigbour, nurture him and seek for tools that would help him live respectably. The virtue of charity also manifests as the devotion to the Almighty and total obediences God‘s will. Trying to fulfill God‘ will in one‘s life, first, it is necessary to keep God‘s commandments and avoid sin, glorify God and try to please Christ. The expressions of the virtue of love is prayer and the work of charity. Especially eloquent is the proof of the virtue of love in the circumstances of the imprisonment and the exile, when the incapability to participate in the liturgical cult of God due to the absence of it causes to search for and find opportunities, ways and tools to express love for God. It is especially at the time of martyrdom that the virtue of charity is manifested in particular. Out of love for God, a Christian martyr courageously shows that the highest demands of God are more precious for him than his own life. By the example of martyrdom, Christians should bravely confess Christ in the face of people and follow Him on the road of cross in the case of persecutions. As the apostles of God‘s love, Christian martyrs at the same time are lively examples of the spirit of peace. In particular they are full of love for their enemies as a sign of love and gratitute to God. It could be stated that plenty of martyrs fulfilled the Lord‘s instruction to the full and in this way showed to be worthy of their divine
15 adoption. Forgiving their persecutors, they attain the reign of God‘s peace in their hearts and a special hope that they would await for God‘s mercy and could be called the children of Him (cf. Mt. 6: 12–15).
II. MARTYRDOM IN THE HISTORY OF THE CHURCH
Since the foundation of the Church, the Church has been persecuted and carries the trace of martyrdom. During the time of two thousand years, martyrdom has been the most prominent witness of the truth of faith; a witness in death. A martyr witnesses Christ, dead and risen, with whom he is united in love; he witnesses the truth of faith and Christian science. A martyr firmly undures the forced death. The Second Vatican Council claims that in martyrdom, by the act of firmness and through the spill of blood, the disciple becomes similar with his Teacher and in this way becomes a witness of faith and love. From the start of Christianity, the Church have experienced persecutions. In the times of the early Church, the martyrdom was closely related to the witness of faith and mission. It went without saying that to witness one‘s faith was a fruit of Christian life and that the duty of each believer was to witness his faith despite the possibility of a martyr‘s death. To be a Christian meant to risk one‘s life and to become a potential martyr. It is important to note though that the Church does not encourage to seek martyrdom as an aim in itself and points out that believers should beware of persecutions whenever it is possible. At the time persecution, the missionary aspect is also brought to light. Torturers themselves were surprised by the courage and faith of the martyrs, and some of them became believers later on. Thus it was to some prupose that St. Tertullian wrote that the blood of martyrs is becoming the seed for new Christians. The martyr of the first centuries, St. Ignatius valiantly identified himself with a martyr and took pride in his indentity. For him, to be close at the sword – meant to be close with God; to be among the beasts – meant to be with God, especially with the name of Jesus Christ. In order to suffer with Christ, he could suffer anything, because God, who once became perfect man, gives him strength he needs. A martyr‘s trust in God‘s faithfulness allows him to be certain that despite all contrasting experiences, his
16 life has a meaning and a reachable goal. A martyr‘s human faithfulness is grounded in his wilful readiness to freely and permamently bind oneself in the communion of the highest love with God and to surrender to His will. The signifance of martyrs of faith for the Church was relevant for those living in the Roman era and is still relevant now. The takeover of the 20th century Bolshevik revolution in Russia manifested in fierce religious restrictions and the signs of the destruction of the Church. The Soviet occupation of Lithuania started a new period of martyrdom with hundreds of thousands innocent people, tortured in Syberia, at various concentration camps or security basements. The methods of tortue, in comparison to the earlier times, have become more refined: constant stalking, moral pressure, blackmailing, “drug“ injection, attempts to disbalance psychic and physical condition. The spread of faith at schools, Christian press and social life were prohibited; the wealth of the Church was forfeited; the clergy and the believers imprisoned and shot – such are the expression forms of martyrdom of the Church of the latest times. At all times, the presence of pressure and persecutions of the Church gave way to mature and prominent personalities whose example inspired Christians to nurture a lively faith, be an example of burning love and a prophet of hope in one‘s own surroundings. Having lived in Russia and Lithuania during the complex historical period of the Church, Archbishop Teofilius Matulionis is one of such personalities who was kept imprisoned for about sixteen years in various prisons of Soviet Russia, at a Solovkai concentration camp, as well as the interior exile of Lithuania. Since the archbishop was a pastor of the Church, and an influencial figure, the Soviet security officers especially sought to bend him not so much physically, but spiritually in particular. Through the cunning offerings to avoid imprisonment, they tried to press the archbishop into a position of a soviet agent. The actions and behaviour of the archbishop distinctly portray that he did not indulge the feelings of sadness, despair or confusion in his experience of martyrdom. The letters, conversations and the behaviour of the archbishop feature distinct theological virtues of a heroic level. Though each imprisonment clearly added to the deterioration of the archbishop‘s health, at the same time, there was a growing abudance of witness and statements of the archbishop himself that define him as a man of strong faith, the one who is not intimidated by Soviet trials and imprisonments. Adherence to God‘s will and the intense prayer life is the archbishop‘s very self which
17 gives him strength to suffer all restrictions and confinemnt on behalf of God‘s love. His joy is the joy of a true apostle – everywhere is good because the Lord is with you.
III. THE MAIN PERIODS OF MARTYRDOM OF ARCHBISHOP TEOFILIUS MATULIONIS
The time of the imprisonment and the exile of Archbishop T. Matulionis exhibits his love and his important pastoral duty to remain with his pastorables despite the threat of war, persecution and imprisonment. According to the archbishop, a priest is a pastor of his parish, and a pastor cannot abandon his pastorables to their fate. This attitude encouraged the archbishop to work in the appointed places despite the threat of the arrest. It is possible to notify the following main features of Archbishop T. Matulionis‘ bearing and activity during the periods of his martyrdom. The life of Archbishop T. Matulionis portrays a well-articulated fight for the freedom of the Church from the interference of civil authorities. Since the start of Christianity, the secular powers have palpably demonstrated their wish not only to control but to directly rule over the Church and her decrees. Though the Church managed to set free from the grip of the secular power, during the Soviet attempts to control the Church and hinder her activity at large were once more manifested. The life of T. Matulionis portrays a clear attitude in regard to the interference of the secular power into the interior of the Church: the archbishop remained uncomprising and was not even afraid to admit that the regulations of the Soviet authorities contravene with the ecclesiastical canonical law. He did not give in to any pressure and continued to perform his services (attending to the sick, listening to confessions...) to the believers even at the time when the Soviet authorities forbade it. By this he practically showed how to respond to the encouragement written down in the Book of Acts: “We must obey God rather than human beings!“ (Acts 5: 29). Archbishop T. Matulionis was ready to always fulfil his pastoral duties despite interdictions or death threats. This shows that priesthood for him is the highest calling, manifested through his love for people and desire to sacrifise himself for their spiritual needs. Another important theme in the life of God‘s servant T. Matulionis is his relationship with politics. Living at the time of political rupture and regime change, the
18 archbishop was not influenced by any political ideology: he looked at a person himself and not his political views. This specific attitude manifested at the time when the authorities pressed the archbishop to issue a pastoral encouraging the partisans to surrender. Understanding the wickedness of such act, T. Matulionis spoke not upon the surrender of one military group but draw the clergy‘s attention to the fact that they should not interefere with the political judgements nor use the Church as a tribune of authoritative tool. Instead, T. Matulionis encouraged the priests to use a more radical, and hence, more perfect better tool – to proclaim Christian truths and teach Christian morality. In this he saw the sole meaning, since, as he believed, neither armement nor political intrigues can lead a man out of accumulation crisis, but the knowledge of God and Christian life as a whole. Perhaps even the persecutors felt that the “weapon“ that the Church possessed – the word of God, prayer and sacraments – is indeed dangerous to the Soviet regime, and this led them to hinder the activity of the Church. According to St. Pope John Paul II, having learnt the lesson from the ruling years and the fight against the former “ideology of evil“ (Soviet communism), we must learn to search for the roots. The history of the Church testifies that persecutions toughen and consolidate the members of the Church. To some purpose, T. Matulionis compared the risen persecutions with the persecutions of the Church of the first centuries of Christianity. If at those time the blood of the Christians was compared with the seed of other Christians, similarly, the blood of Christians spilt in Russia was called the best foundation of the Church. During the time of brutal persecution, a sincere communication and the true spirit of ecumenism was born among the imprisoned priests belonging to different Christian confessions. Attention must be paid to the fact that ecumenism in the Catholic Church was officially mentioned only at the Second Vatican Council, therefore such authentic burst of ecumenic communication coloured by captivity experience was a true prophet of the future things that were to take place in the Church.
19 IV. MANIFESTATION OF THEOLOGICAL VIRTUES IN THE LIFE OF THE ARCHBISHOP T. MATULIONIS
The analysis of the martyrdom of the Archbishop Teofilius Matulionis can be characterised by three theological virtues: faith, hope, and charity. The dynamical growth of the theological virtues fulfils the life of the martyr with holiness, which leads to the assimilation and unity with Crucified Jesus, can be noticed when the story of the martyrdom of the Archbishop is analysed. Every single theological virtue has its unique expression and at certain situations of life tends to be expressed stronger than the others, but basically all three theological virtues work and grow together and they are bound by charity which is the bond of perfectness (Col 3:14) and the educator of all virtues. The martyrdom of the Archbishop Teofilius Matulionis revealed that the strong charity grows up the faith and hope that on their own help to spread the Charity that immerse the life of the human in God. The analysis of the martyrdom history of the Archbishop Teofilius Matulionis reveals that the one who lives in theological virtues belongs not to the stagnant reality but rather to the dynamical movement that is expressed by the constant journey towards the God and personal maturity. The martyrdom can not be defined as the decision of the moment but rather the enhance and the clarification of the process of becoming mature that lasts all human life and makes real the most incredible paradoxes of life–e.g. the Archbishop Teofilius Matulionis sent his photo from the jail with the inscription on it: “free prisoner”. The Archbishop Teofilius Matulionis practised all theological virtues with the inner freedom, trust, and joyful simplicity of the child of God. He lived in the inner peace because he perceived the fulfilment of God’s Will as his own happiness, especially in difficult moments of life (he used to write in letters “Thy will be done”). The theological virtue of faith of Teofilius Matulionis manifested as obedience in accepting everything what happens in life, including sufferings and hardship, as the sign of God will and gratefulness for the experienced challenges (“I thank God that I could suffer for Christ”). The wonderful sense of humour of the Archbishop Teofilius Matulionis should be mentioned as the special mark of his theological hope. The sense of humour would
20 present even at the most desperate moments of life and it would brighten the spirit of others who were imprisoned together with the Archbishop, thus reminding others about the promise of God, that everything that happens for those who are called according to his plan and who love God, fits into a pattern for good (cf. Rom 8: 28). Alongside the sense of humour of the Archbishop revealed his fullness and perception. The evolution of the theological virtues of the archbishop T. Matulionis was highly influenced by his personal perception of the image of the Christ as a pastor. Despite the persecution he would stay with the believers for which he felt responsible as the shepherd must stay with his sheep. The Archbishop decided to stay in Russia despite the terrible conditions, persecution and death threats; desired to return there. There was a very special testimony of the unity with the Christ-Priest in Vilnius prison when T. Matulionis would enter under the investigation wearing a priest’s liturgical garments in 1946–1947. The archbishop T. Matulionis retained the heart of pastor during the investigations and imprisonment. The unity with the suffering Church and the concern about the believers were expressed in his personal letters. The love to God and the trust in God were accompanied by intense prayer life, studies and analysis of the Word of God, unifying Eucharist, Rosary, prayers of intercession for the believers, and for the affairs of the Russian and Lithuanian Church. The prayer of T. Matulionis would reflect his love towards the God and the increasing openness to the will of God that would increase during every single imprisonment. The archbishop desired intentionally strengthen his personal unity with God as the biggest joy in his life: “the only sunbeam in my life is the possibility- thanks to God- to make a sacrifice, pray rosary and breviary. (...) have to pray-begging for patience”. The charity of the Archbishop Teofilius Matulionis to his people, his believers and enemies, was expressed by the behaviour during interrogation and imprisonment. He would always share the parcels when being in prison, he would stayed at the sick person over the night in prayer, he would administer sacraments in secret for prisoners. He would send letters, which expressed the peace and comfort for priests, relatives and people whom he knew a little. The whole life of the Archbishop Teofilius Matulionis could be described as dense fabric with continuously sparkling three theological virtues all over it.
21 CONCLUSIONS
1. Theological virtues – faith, hope, and charity – always stay in the close cohesive unity. The lack of hope influences the faith, therefor when the faith fades, the charity weakens. During the times of increasing distrust and indifference the hope becomes very important support for the faith and effective impetus for the love. The faith is the respond of the human to the personality of Jesus, to his words and works. This respond is based on the freedom of the human will to reply to the vocation of God with personal thoughts and decisions he makes in his life. Thus it is possible to state that the faith is trust in Christ and commitment to Him, believing in his Word. The faith is expressed when the believer understands the meaning of his life under the impact of Gospel; it is the only possible correct answer to the immeasurable God’s love for us and warranty of security in our lives. The faith becomes the centre of the pastoral heart after it turns into the self-sacrifice. The virtue of hope expresses itself through desires and feelings. The supernatural hope desires the Salvation and Holiness of Christ. The object of the hope is the eternal life and all the means that help to achieve it. The virtue of hope is denoted by three fundamental features. First of all, it is love and desire of supernatural goodness, which is the source of the human happiness, and it, is of God, who is the source of happiness. Secondly, the hope is based on God but not on the human efforts to achieve the object, as the God is the source of the indispensable grace to achieve the perfectness in this life and salvation in the eternal life. Thirdly, the virtue of hope needs the practical human collaboration with divine grace. The human efforts are needed that lead towards God and let us use the means that are needed for salvation. In the presence of disasters the Christian hope can be revealed with the effective sense of humour, which, therefore testimonies that the life has been lead in the presence of God. Besides, when the joyful hope of the martyr is expressed, it becomes a brave perplexing response to the enemies. The virtue of charity is characterised with the highest respect to God and His Will. Thus the God becomes the most important subject among all goodness’s and there can not appear any love that could be even more intense. The response of human will rather than emotions is very important here. The most common appearance of the love to God is the prayer for the God’s name to be honoured, for the God’s kingdom to come, and for His will to fulfil. Alongside there is the respect and fear not to offend God with the
22 sins, pity for the possible abandonment of duties, real sorry for the actions that might hurt the Heart of the Saviour, and the repentance in the end. The commandment to love one’s enemies becomes binding and essential. The charity makes every human to perceive as a relative, as a “brother” or a “sister”. The virtue of charity encourages every other person perceive as a “second me”, first of all regarding his life and the means that is essential for a human to live in dignity. The virtue of charity reveals as devotion to God and absolute obedience to God. 2. Since the first ages of the Christianity the Church has been experiencing persecutions. In the early Church the martyrdom is closely linked with the testimony of faith. It was natural consequence of the Christian life; a duty, disregarding the fact that it leads towards the death of martyr. Being a Christian at that period meant to risk one‘s life and become a potential martyr. The Church in our days has quite different attitude towards martyrdom; it is important not to seek the martyrdom as a goal, but rather beware of persecutions if there is any possibility. Therefore the history of the Church shows that the persecutions harden and consolidates the members within the Church. The Archbishop T. Matulionis compared the persecutions that he experienced to the persecutions of Christians from the first ages of the Church. The Christian blood then became a seed for the new Christians, and the blood of the Christians killed in Russia should have become the best foundation for the Church. During the period of the Tsardom of Russia the restrictions of faith were applied only for the representatives of the Catholic Church. During the period of the Soviet Union the Faithfull of every Christian confession were persecuted in Russia and in occupied Lithuania. Communists prohibited the spread of faith, the social activity of the Church, expropriated Catholic institutions, the buildings of monasteries, churches, and parsonages. During the early ages the methods of torture were very severe and radical: the martyrs were burned, crucified, or their heads were cut off. But the communistic Russia found quite different methods to torture people. It was: imprisonment in jail, concentration camps, forcing poor prisoners work very difficult. Among other methods of torture were continuous tracking, moral oppression, blackmail, “medicine” were given, and the physical and mental health was mutilated.
23 3. After the periods of the martyrdom of the Archbishop Teofilius Matulionis were analysed, it can be stated that the martyrdom started during the Tsar Russian occupation, when he was working in Latvian 1909. The proceedings of the priest had been initiated because the priest had baptized a child. The priest was deprived of the rights of priest for three month. The second period of the martyrdom began in 1918. In 1923 he was imprisoned for three years in Moscow, later in 1929 he was sentenced to work in Solovki concentration camp for ten years. In 1933 Lithuania exchanged political prisoners with Russia and the Archbishop T. Matulionis returned to Lithuania, but he experienced the martyrdom for the third time as Soviet Russia occupied Lithuania and in 1946 the Archbishop was imprisoned in Vladimir jail for the seven years and in Mordovia for three years. The fourth period of the martyrdom happened when the Bishop of Kaišiadoriai was exiled to live in Šeduva till his death. The following aspects can be noticed in the martyrdom of the Archbishop Teofilius Matulionis: a) the Priesthood had been the most important vocation that manifested as charity for people and desire to sacrifice for their spiritual needs. The fight for the freedom of the Church was a very striking aspect of the life of the martyr. It would manifest as a very clear position towards the fact that of the secular authorities tried to influence the inner affairs of the Church. The bishop would not go into any compromise with the secular authorities, and he would not be afraid to admit that his decisions did not contradict the Canon Law. He would not stop resisting even after religious practices had been forbidden for believers; on the contrary, he was always ready to fulfil the pastoral duties despite threats and prohibitions. b) The relationship of T. Matulionis with the politics. The Archbishop lived during the very difficult historical moment from the political point of view, and he would reject any political ideology, as he would always perceive the person itself but not his political ideology. This can be clearly seen in the situation when the Archbishop was under the pressure of the secular authorities to issue pastoral letter urging the partisans to give up. T. Matulionis understood the deceit of such decision thus he would speak that some military forces should surrender, but rather he would explain priests not to make any decisions on the political issues, that the Church should not be used as the tribune for the political issues but rather it should proclaim Christianity and teach the moral truth.
24 c) At the period of brutal persecution the sincere interaction and communication among the imprisoned priests of various confessions occurred. It was a real spirit of ecumenism. It is important to notice that the issue about the ecumenism officially was initiated and analysed only in The Second Council of Vatican, so the unique ecumenical communication of the imprisoned clergy became the prophecy for the future events in the Church. 4. All three theological virtues – faith, hope, and charity – were developed during the separate stages of the martyrdom of the Archbishop Teofilius Matulionis. When these moments were analysed, the dynamical growth and intensification of virtues that lead towards the fullness of holiness and the assimilation and unity with the Crucified Lord had been noticed. Every of these theological virtues had its own expression and under certain circumstances one or another would emerge more than the rest, but essentially all three virtues act and grow together and are bound by the charity virtue, as it is the golden chain (cf. Col 3: 14) and the educator of all virtues. The analysis of different stages of the martyrdom of the Archbishop reveals that the one who lives in theological virtues belongs not to the stagnant reality but rather to the dynamical movement that is expressed by the constant journey towards the God and personal maturity. The martyrdom is the process of becoming mature that lasts all human life and makes real the most incredible paradoxes of life- e.g. the Archbishop Teofilius Matulionis sent his photo from the jail with the inscription on it: "free prisoner". He would practice all virtues with the freedom, trust and joyful simplicity of the child of God. His life was full of inner peace, because he would perceive his personal happiness as the practice of God‘s will, especially at the most difficult moments (frequent expression in his letters: “Thy will be done!“). The virtue of faith would unfold when T. Matulionis would accept obediently and grateful all tortures and misery as the signs of God‘s love (“I thank God that I could suffer in the name of Christ”). Theological virtue of charity revealed through the following signs: Eucharistic adoration and worship, the often Sacrament of Reconciliation, absolute obedience to God’s will, active charity of friends and enemies, missionary charity for the believers in Russia, and merciful love and charitable work. All these marks of charitable virtue are common to the authentic XX century Christian and should be desired and fulfilled
25 nowadays. The Archbishop used to express his faith when defending the faith, reading Gospel everyday, praying breviary, constant need of Eucharist and Mass as the way to unite with God, and praying such prayers as the litany of the Heart of Jesus and The litany Of the Heart of Virgin Mary, rosary prayer, Eucharist piety, and the prayer for the passion of the Crucified Jesus. The fundamental examples of the active love to the friends and enemies of the God’s servant that prove the love to God and to the Church have been established. The attitude towards the suffering as the possibility to contribute Jesus in his Salvation mission has been revealed. The perceived duty of the pastor and the responsibility to defend the affairs of the Church by the personal position under the conditions of the catacomb Church manifested through the development of the theological virtues of the Archbishop Teofilius Matulionis.
Due to the performed investigation, the following recommendations are suggested: x Curia of the Diocesia of Kaišiadorys should continue searching for the authentic documents and bring them back to Lithuania. It should look for the possibilities to investigate the documents of the criminal proceeding that took place in 1923, the file of T. Matulionis court in the archives of Vladimiras prison and other documents. The material collected could replenish the vision of the theological virtues of the Archbishop Teofilius Matulionis with new facts and insights. The investigators are recommended to appeal to the archive of the Russian Federation President, as the files kept there include the conclusions by the 1923 years court of the Archbishop. x The spiritual education of Kaunas priest seminary students could be based on the example of the Archbishop T. Matulionis, as the priesthood is the most important vocation that manifest as the charity for the people and the desire to sacrifice for the sake of the spiritual needs of the believers. The pastor should bring the believers to the Lord, inspire believers to stay in very intimate relation with Jesus Christ. The lectures of the history of the Church should include the question and history of the missions in Russia as it was very important field of action for the T. Matulionis. x The content of religious education through evangelisation should refer to the life of the Archbishop T. Matulionis and other Christian martyrs as the example of the cherished Christian spiritual life. It is important to learn better about their lives as they are witnesses of faith, hope and charity in the context of ecumenical
26 communication. The personality and life of T. Matulionis could be presented as the example to explain theological virtues. x The representatives of the ecumenical communication should make emphasis on the authentic example of the person who led Christian way of life, thus strengthening the prestige of the Catholic Church. The story of the Archbishop Teofilius Matulionis is very good example as he was one of the first prophets of the ecumenical communication. The missionary scope of T. Matulionis should encourage the new evangelisation of the society through the personal example in the closest environment in everyday life. x The content of the bachelor studies of the Theological faculty of Vytautas Magnus University should be extended by extending the content of Special moral theology with the deeper analysis of the theological virtues. It is important to convey the reason and the sources of the spiritual joy of the Archbishop T. Matulionis to the students of the University. It should be recommended to analyse the questions of theological virtues together with the youth organisations, pupils and students. The importance and the influence of the practice of Penance Sacrament to the peaceful and calm posture in everyday life. The hopeful expectation of the eternity as the common feature of the Christian spirituality should be highlighted. The importance of humour as the sign of living faith and joyful hope should be emphasised in the desperate, lacking of hope, prone to the suicide, society. x For Postulator of Beatification – draw attention to the dynamics of the theological virtues in the life of witness to faith; they increased alongside with every new imprisonment till reached heroic level. The peace in suffering and while staying in prison was given to the Servant of Lord as the Divine Grace. The signs of theological virtues: accepting the difficulties in life humbly and joyfully, and hopeful expectation of meeting Lord in Eternal life. The signs of Charity virtue: through the prayers, such as as the litany of the Heart of Jesus, Eucharist prayer, Holy Cross piety; charity to other people, even to those that were not known very well: it is to the fellows from the prison, parishioners, love expressed to the enemies – officers that interrogated him. The most important sign of faith virtue – obedience to God’s will and the missionary scope of pastorship.
27 x Recommend the representatives of Birštonas sacral museum and other institutions to introduce the example of the Archbishop T. Matulionis in order to make people feel missing the God and his love. To use the example of the life of the Archbishop as an emphasis of the importance of the prayer in the personal life and faith. x Recommend the representatives of Caritas and other pastoral institutions to introduce T. Matulionis as the example of authentic believer, who lived and suffered much in his life, despite this he had not lost faith, hope and love. x The missionary consciousness of the Archbishop had been very brave and innovative; accordingly the Pope Francis urges the nowadays Church leave the comfortable situation and be enough brave to reach all possible peripheries, as the Good News should be announced when the missionaries have left for the sake of welfare for the all. x The priests and other counsellors should follow the example of the Archbishop Teofilius Matulionis in their life and work, especially referring to the signs of his commitment to God‘s will through personal acts of will, prayer and charity.
28 Moksliniai straipsniai disertacijos tema: Scientific articles on the subject of the doctoral dissertation: 1. Dulskis R., Zajančkauskienė R. Pamaldumas Išganytojui Dievo Tarno Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime ir mokyme / Pamaldumas Išganytojui Lietuvos kultūroje. Mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas. 2008. Prieiga internete: http://www.matulionis.info/pamaldumas- iscaronganytojui-dievo-tarno-arkivyskupo-teofiliaus-matulionio-gyvenime-ir- mokyme.html#.U8oGVPmSyzV. 2. Zajančkauskienė, Roma, Dulskis, Romualdas. Krikščionių kankinių jausmai kančios akivaizdoje // 2008. Soter. Nr. 25 (53).
Kitos publikacijos: Other publications: Zajančkauskienė, Roma. Nerono laikų dvasia Rusijoje: in memoriam arkiv. T. Matulioniui [Apie Kaišiadorių arkiv. T. Matulionio gyvenimo ir kalinimo sąlygas Rusijoje]. Bernardinai.lt. Publikuota: 2012-09-26. Prieiga internete: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-09-26-roma-zajanckauskiene-nerono- laiku-dvasia-rusijoje-in-memoriam-arkiv-t-matulioniui/88381.
Pranešimai konferencijose: Papers in scientific conferences: 1. Zajančkauskienė, Roma. Dievo Tarno Teofiliaus Matulionio rinkinio populiarinimas: tradicijos ir inovacijos / Lietuvos muziejų asociacijos Rinkinių mokslinio tyrimo sekcijos XIV konferencija Šiuolaikinė muziejinė komunikacija: tradicijos ir inovacijos. Vilnius. 2011 m. balandžio 27 d. 2. Dulskis Romualdas, Zajančkauskienė, Roma. Pamaldumas Išganytojui Dievo Tarno Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime ir mokyme / Kultūros, filosofijos ir meno institutas. Pamaldumas Išganytojui Lietuvos kultūroje. Vilnius. 2006 m. gruodžio 7–8 d.
29 CURRICULUM VITAE
Roma ZAJANČKAUSKIENĖ Studies: 1990–1995 – Bachelor‘s degree in the Catholic Theology at Vytautas Magnus University, the Faculty of Catholic Theology; 1995–1998 – Licentiate of the Catholic Theology at Vytautas Magnus University, the Faculty of Catholic Theology. 2006–2014 – doctoral studies at Vytautas Magnus University, the Faculty of Catholic Theology. Pedagogical work: worked as a lecturer‘s assistent at Vytautas Magnus University, gave the course seminars of Moral theology -2 (2008–2009). Other: has been holding an office of a director at Birštonas Sacral Art Museum – the structural subdivision of Birštonas museum since 2000.
Address: Adresas: Nemuno g. 5–7, LT 59219, Birštonas Nemuno g. 5–7, LT 59219, Birštonas E-mail: [email protected] El. paštas: [email protected]
CURRICULUM VITAE
Roma ZAJANČKAUSKIENĖ Studijos: 1990–1995 – katalikų teologijos bakalauras Vytauto Didžiojo universitete, Katalikų teologijos fakultete. 1995–1998 – katalikų teologijos licenciatas Vytauto Didžiojo universitete, Katalikų teologijos fakultete. 2006–2014 – doktorantūros studijos Vytauto Didžiojo universitete, Katalikų teologijos fakultete. Pedagoginis darbas: Vytauto Didžiojo universitete dirbo dėstytojo asistente, vedė Moralinės teologijos-2 (2008–2009) kurso seminarus. Kita: nuo 2000 m. dirba Birštono muziejaus struktūrinio padalinio – Birštono sakralinio muziejaus – vadove.
30 ĮVA D A S
Nuo pirmųjų gyvavimo amžių iki XXI amžiaus Bažnyčia ieško sąvokų savo tapatybei ir pagrindinei veiklai apibūdinti. Žodžio tarnystė, tikėjimo skleidimas iš pradžių buvo įvardijami sąvoka skelbimas, po Vatikano II Susirinkimo paplito tinkamesnė ir platesnė sąvoka martyrija – tikėjimo liudijimas. Ji geriau išreiškia Bažnyčios misiją vis labiau sekuliarėjančiame pasaulyje, kuriame Bažnyčia, kaip ir pirmaisiais amžiais, sudaro mažumą. Be to, šia sąvoka pabrėžiama, kad tikėjimas į Jėzų Kristų sėkmingiausiai skleidžiamas jį liudijant. Herojiškų tikėjimo liudytojų pavyzdžiai totalitarinių režimų pastangų sunaikinti Bažnyčią akivaizdoje šiandien yra tarsi atraminė kolona, galinti sulaikyti visuomenės dechristianizaciją. Krikščionybės 2000 metų jubiliejaus proga popiežius šv. Jonas Paulius II Bažnyčios martirologą papildė 30 tūkstančių dvidešimtojo amžiaus kankinių sąrašu, kuriame yra 114 tikėjimo liudytojų, kankinių lietuvių. Nemažai XX a. pirmųjų Lietuvos kankinių buvo nužudyta 1941 metais, tačiau yra ir žuvusių vėliau, pavyzdžiui, vysk. M. Reinys, V. Borisevičius, kun. V. Mironas, ar mirusių sovietmečiu neaiškiomis aplinkybėmis. Prie pastarųjų tikėjimo liudytojų kankinių priskirtinas Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis, kuris nuėjo drąsų apaštalavimo ir kankinystės kelią, vingiavusį per įvairias apaštalavimo vietas Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kalinimo vietas Maskvoje, Peterburge, Vladimire, Solovkuose ir Ledianoje Pole, Mordovijoje ir kt. Arkivyskupo mirtį dar gaubia neaiškumo šydas, nes Kaišiadorių ganytojas mirė ištremtas į Šeduvą 1962 m. rugpjūčio 20 d., praėjus trims paroms po sovietinių saugumiečių bute atliktos kratos. Kai kurie tyrinėtojai, pavyzdžiui, vyskupas J. Boruta, iškelia hipotezę, kad mirties priežastis galėjo būti per kratą arkivyskupui suleista injekcija. Įtarimas nunuodijimu paskatino 1999 metais įvykdyti ekshumaciją: tada palaikuose rastas didelis kiekis sidabro ir chromo, ypač galvoje. 1990 m. Šventojo Sosto leidimu buvo pradėta arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos byla. Kaišiadorių vyskupo sprendimu buvo sudarytas beatifikacijos bylos tribunolas, rinkta bylos medžiaga. Buvo apklausiami liudytojai, renkami istoriniai dokumentai, leidžiamos istorinių šaltinių publikacijos. Lietuvių katalikų mokslo akademija išleido dr. A. Streikaus parengtą trijų Lietuvos vyskupų kankinių, tarp jų ir arkivyskupo T. Matulionio, teisminių bylų publikaciją iš buvusių sovietų saugumo archyvo fondų. Arkivyskupo T. Matulionio beatifikacijos bylą svariai papildė dar viena
31 šaltinių publikacija, kurią parengė vysk. J. Boruta, dr. E. Neniškytė ir istorikas A. Katilius, išleido irgi Lietuvos katalikų mokslo akademija. Šioje knygoje pateikti dokumentai saugojami Kauno arkivyskupijos ir Kaišiadorių vyskupijos archyvuose. Surinkta beatifikacijos medžiaga Šventųjų skelbimo kongregacijos nuodugniai tikrinama ir kritiškai vertinama. Jau surinkta medžiaga skatina naujosios Bažnyčios istorijos ir teologijos mokslo tyrimus. Teisminės bylos dokumentai, nors surašyti sovietinių tardytojų, siekusių suniekinti ir įkalinti drąsų Lietuvos dvasininką, parodo vyskupo kankino dvasios stiprybę, nepalaužiamą ištikimybę Kristui ir Bažnyčiai, meilę ganomiesiems. Kiekvieno žmogaus gyvenime būna dramatiškų laikotarpių, kuomet neįmanoma išvengti kančios patirties. Tačiau XX a. Bažnyčios istorijoje ypač gausu milžiniško masto ateistinio persekiojimo ir Bažnyčios naikinimo, vykdyto Rusijos valstybės. Arkivyskupo T. Matulionio (1873–1962) gyvenimas atspindi to laikotarpio sudėtingumą ir drąsią Bažnyčios ganytojo laikyseną tikėjimo persekiojimo akivaizdoje. Amžininkų teigimu, šis ganytojas buvo kupinas šventumo, ramybės ir tvirtumo, jis buvo visais atžvilgiais pavyzdingas kunigas, trumpiau tariant, tikras Homo Dei. Tokiu žmogumi krikščionis tampa, laisva valia atsiverdamas Dievo dovanojamam malonės gyvenimui. Malonės veikiamo žmogaus laikysena gali tapti didvyriška, nes ji trykšta iš dieviškojo šaltinio. Malonė atskleidžia brandų asmens tikrojo žmogiškumo pavidalą. Tikėjimo dorybė būtina išganymui. Laiške žydams rašoma: „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Žyd 11, 6). Be tikėjimo niekas negali būti nuteisintas ir niekas negaus amžinojo gyvenimo, jei neištvers iki galo (plg. Mt 10, 22; 24, 13). Kristaus mokinys turi ne vien saugoti tikėjimą ir juo gyventi, bet ir jį išpažinti, drąsiai liudyti ir skleisti. Anot arkivyskupo T. Matulionio, pasitikime Viešpačiu, kurio valioje žmonių ir tautų žingsniai ir keliai: „Dievas atveda kunigą prie savo altoriaus, Jis išsaugo ir išlaiko jį kaip šviesų gintarėlį audringų laikų jūroj ir tėviška savo Apvaizdos ranka veda kaip secundum mentem et Cor Jesu.“ Krikščioniška viltis kaip teologinė dorybė, anot J. Ratzingerio, yra gelminė žmogaus savybė, visiškai kitokia nei kitos. Krikščioniškosios vilties didybė iškyla tik išsilaisvinus iš pasaulio pagundų vilionių. Vilties padedami kaip savo laimės trokštame Dangaus karalystės ir amžinojo gyvenimo, pasitikėdami Kristaus pažadais ir remdamiesi ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malone. Arkivyskupas
32 T. Matulionis kalėdamas ir tremties metu vilties pavyzdžiu laikė teisųjį Jobą. Jis rašo: „Nėra ko liūdėti, o su teisiuoju Jobu sakyti: Dievas davė kryžių, Dievas duos ir jėgų nešti jį; atėjus laikui, paims jį, ar dar trumpiau: būk valia tavo.“ Arkivyskupo T. Matulionio vyskupystės šūkis Per crucem ad astra (Per kryžių į žvaigždes) atskleidžia jo kaip vyskupo esminę dvasingumo ir apaštalavimo kryptį. Jis meilę Dievui išreiškia meile Nukryžiuotajam, pamaldumu Švč. Jėzaus Širdžiai, Eucharistijai, Dievo gailestingumui. Laiškuose iš Vladimiro kalėjimo, Potmos invalidų namų vyskupas visus artimuosius paveda Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, kasdien meldžiasi šia intencija: „prašau ir prašysiu Jėzaus širdį per Marijos užtarimą, kad sustiprėtų brolio sveikata. (...) Atsiduokime Dievo valiai ir pasitikėkime Dievo gailestingumu. Dievo gailestingumui nėra galo – jis beribis ir galingas.“ Tyrimo problema. Lietuvoje teologinių dorybių tema išsamiau netyrinėta. Visais laikais aktualu ieškoti atsakymų į klausimus apie pasitikėjimo Dievu, tikėjimo, vilties, meilės Dievui, artimui ir priešams esmę, ypač sunkių išbandymų laikotarpiais, apie teologinių dorybių reikšmę ir svarbą tikinčiam žmogui. Darbe keliami probleminiai klausimai: 1. Kokios yra kankinystės sąlygomis gyvenusio Dievo tarno Teofiliaus Matulionio teologinių dorybių apraiškos? 2. Kaip teologinių dorybių praktikavimas įprasmina į ribines situacijas patekusio žmogaus gyvenimą, nepaisant patiriamų didžiulių kančių, netgi suteikia jėgų viltingai gyventi? Tyrimo objektas. Teologinių dorybių sklaida kankinystėje. Tyrimo tikslas. Nustatyti teologinių dorybių sklaidą arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystės kelyje. Tyrimo uždaviniai: 1. Apibūdinti teologinių dorybių sampratą Apreiškimo ir Katalikų Bažnyčios mokymo aspektu. 2. Išryškinti svarbiausius kankinystės aspektus Bažnyčios istorijoje nuo pirmųjų amžių iki XX a. vidurio. 3. Išskirti svarbiausius arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystės laikotarpius. 4. Išgryninti teologinių dorybių – tikėjimo, meilės ir vilties – sklaidos požymius ir raišką T. Matulionio kankinystės kelyje.
33 Tyrimo metodologiniai pagrindai 1. Disertacijoje tiriama teologinių dorybių sklaida yra sudėtinė specialiosios moralinės teologijos dalis. Ši teologijos sritis nagrinėja žmogaus elgesį įvairiose gyvenimo srityse ir situacijose. Teologinės dorybės yra ir dvasingumo teologijos tema. Kildinamos iš Dieviškojo Apreiškimo, perteikiamos Bažnyčios tėvų mokymu, atsiskleidžiančios ir augančios sulig tikinčio asmens religine patirtimi teologinės dorybės apibūdina žmogaus antgamtinio gyvenimo prigimtį ir paaiškina tai, kas sieloje vyksta nuo dvasinio gyvenimo pradžios iki pilnutinio tobulumo. 2. Darbe remiamasi katalikų teologijos martirologijos nuostata, jog kankinystė yra tikėjimo liudijimas Bažnyčios persekiojimų metu, kai krikščionis kankinys paaukojo ar tebeaukoja gyvybę, kad paliudytų tikėjimą, būdamas įsitikinęs, jog visiems žmonėms reikia Jėzaus Kristaus, nugalėjusio nuodėmę ir mirtį ir sutaikiusio žmones su Dievu. Kai tikėjimo liudijimas tampa kentėjimų ar netgi kraujo praliejimo priežastimi, jis paprastai jau vadinamas kankinyste ar kraujo liudijimu, o už tikėjimą nužudytasis – kankiniu. Varto ja nt sąvoką kankinystė kartais labiau akcentuojama liudytojo patirti kentėjimai ir smurtinė mirtis, nei jo pateiktas tikėjimo liudijimas, tačiau jau Bažnyčios tėvai mokė, kad ne kankinimo būdas krikščionį padaro kankiniu, o jo intencija. Jonas Paulius II apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte iškėlė XX amžiaus tikėjimo kankinių liudijimo ir jų palikimo tyrinėjimo svarbą Bažnyčiai. Pastarųjų amžių kankinystė yra labai svarbi ir ekumeniniu aspektu, nes šventųjų, kankinių ekumenizmas labai įtikinamas. 3. Disertacijoje remiamasi kristologijos teologijos nuostatomis, išryškinant žmogaus transcendentinę paskirtį priimti įsikūnijusį Dievą, jo bendrystę, jo išganymą. Kristologija parodo, kaip žmogus, ieškodamas egzistencinės atramos ir vilties, susitinka su Nukryžiuotoju. Tyrimo metodai. Teorinės analizės metodai. Struktūrinė ir aspektinė analizė taikyta apibūdinant teologinių dorybių sampratą Katalikų Bažnyčios mokyme, lyginamoji analizė ir istoriografiniai tyrinėjimai pasitelkti išskiriant T. Matulionio kankinystės laikotarpius ir priežastis. Sisteminė analizė taikyta išgryninant ir susisteminant teologinių dorybių sklaidą ir raišką. Empirinės analizės metodai. Dokumentų analizės metodas taikytas analizuojant archyvinius dokumentus, atsiminimų tekstus. Kokybinis individualaus interviu metodas
34 taikytas užrašyti amžininko J. Armonaičio, ses. Kolumbos OSB, pažinojusių arkivyskupą T. Matulionį, atsiminimams. Sintezės metodas taikytas teologinei, istorinei, atsiminimų ir kitai tyrimo temos literatūrai apibendrinti, kaupiant informaciją apie arkivyskupo dvasinio gyvenimo raišką, ieškant ją vienijančių bendrų krypčių, formų, liudijančių arkivyskupo nuostatas ir prioritetus. Tai leidžia kompleksiškai pažvelgti į tiriamąjį objektą – teologinių dorybių sklaidą kankinystės sąlygomis – ir išryškinti svarbiausius dalykus. Tyrimo apribojimai. Tyrimo metu nepavyko prieiti prie visų Rusijos Federacijos archyvuose saugomų dokumentų dėl šios valstybės struktūrų nepalankaus požiūrio į Vakarų šalių mokslininkus ir tyrėjus. Todėl liko nenagrinėta 1923 m. ikiteisminė tyrimo medžiaga, Vladimiro kalėjimo archyvo bylos. Tyrimo metu sužinota, kad Latvijoje per Antrąjį pasaulinį karą dingo arkivyskupo iš Maskvos kalėjimo bičiuliui kun. V. Urbeliui rašyti laiškai. Ginamieji disertacijos teiginiai 1. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinyste paženklintas gyvenimo kelias tęsėsi nuo jo kaip dvasininko tarnystės pradžios iki pabaigos. 2. Arkivyskupas Teofilius Matulionis kankinystės kelyje niekados neprarado tikėjimo, vilties ir meilės dorybių. 3. Kankinystės kelyje arkivyskupo Teofiliaus Matulionio teologinės dorybės ne tik nesumažėjo, bet, priešingai, didėjant kančios laipsniui, proporcingai didėjo ir minėtosios dorybės. 4. Dorybių dėka arkivyskupas Teofilius Matulionis visada išliko tvirtas savo pašaukimo tarnystėje. 5. Tikėjimo gynimas buvo Dievo tarno T. Matulionio pagrindinis rūpestis, kylantis iš ganytojo atsakomybės už tikinčiuosius. Asmeninį gyvą tikėjimą arkivyskupas Teofilius Matulionis stiprino intensyviu maldos gyvenimu.
35 Darbo mokslinis naujumas Analizuojant teologinių dorybių sklaidą, sukurta tyrimo sistema, leidžianti susisteminti šaltinių medžiagą ir padedanti kategorizuoti dorybių bruožus. Darbe pirmą kartą surinkta archyvinė medžiaga apie arkivyskupo T. Matulionio pirmuosius du įkalinimus Rusijoje: 1923 ir 1929–1933 metais. Ši medžiaga išanalizuota, išskirti pagrindiniai dorybes atspindintys veiksniai, lėmę arkivyskupo dvasinio gyvenimo dinamiką ir stiprybę. Surinktais dokumentais pagrindžiama, kad komunistinė bolševikinė sistema nuo pat pradžių buvo brutali Bažnyčios ir tikėjimo atžvilgiu, ne tik tada, kai valdžią į savo rankas sovietinėje Rusijoje paėmė J. Stalinas. Tai rodo kun. T. Matulionio kalinimo bolševikų kalėjime 1923 m. faktas. Jau carinės Rusijos valdžios vykdytą katalikų Bažnyčios varžymą ir priešiškumą jai rodo T. Matulionio sekimas ir bausmė už kunigo pareigų vykdymą 1909 m. Aprašant arkivyskupo T. Matulionio puoselėtas dorybes 1923–1962 m., remiamasi atlikta archyvinių dokumentų istorine analize: tiriama arkivyskupo T. Matulionio apklausų medžiaga, jo laiškai kunigams, giminėms, prašymai, ganytojiški laiškai, vizitacijų ataskaitos, pasakojimai, pirkimo–pardavimo aktai, rankraščiai ir kiti dokumentai. Daug disertacijoje panaudotų rankraštinių šaltinių buvo pirmą kartą įtraukti į arkiv. T. Matulionio mokslinių tyrimų lauką. Lietuvoje pirmą kartą imamasi tirti teologinių dorybių temą. Ši tema iki šiol neišplėtota mokslinėje literatūroje, negvildenta teologinių dorybių svarba asmens šventėjimui. Darbo praktinis naujumas Istorinio teisingumo atkūrimas. Disertacijoje istorinės analizės būdu nustatyti faktai padės atkurti istorinį teisingumą, nes iki šiol pakankamai neištyrinėta arkivyskupo kankinystės tema, publikacijose aptinkama datavimo ar tremties vietų painiojimo klaidų. Nors paskelbta istorinių šaltinių publikacijų, tačiau tikrinant Lietuvos archyvų rinkinius, buvo atrasti nepublikuoti arkiv. T. Matulionio vieši dokumentai. Iki šiol tyrėjams buvę neprieinami Rusijos archyvų dokumentai įtraukti į mokslinių tyrimų lauką. Beatifikacijos proceso praturtinimas. Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio iniciatyva 1990 metais buvo pradėtas Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos procesas. Jo eiga vyskupijos lygmeniu yra baigta, tačiau šis procesas
36 tęsiamas Vatikano šventųjų skelbimo kongregacijos. Tirdami beatifikacijos bylą ekspertai susidūrė su archyvinių dokumentų iš Rusijos valstybinių archyvų nebuvimo problema. Darbo autorė, atlikusi archyvinių dokumentų paiešką Rusijoje, valstybiniuose Rusijos archyvuose surastus dokumentus ne tik panaudoja šiame darbe, bet drauge ir suteikia galimybę jais pasinaudoti beatifikacijos bylos eigoje. Tikėtina, kad darbo autorės surinkti dokumentai padės tiksliau datuoti arkivyskupo kankinystę, geriau apibūdinti jo kalinimo vietas, taip pat suteiks naujų žinių apie uolų Dievo tarno T. Matulionio apaštalavimą kalinimo vietose. Darbas galėtų pasitarnauti beatifikacijai pagreitinti, nes jame yra surinkta autentiška ir iki šiol nepublikuota medžiaga, kuri labai aiškiai parodo arkivyskupo T. Matulionio kankinystės kelią ir jame išsiskleidusias tikėjimo, vilties ir meilės dorybes, liudijančias arkivyskupo šventumą. Negana to, pastebimas šių dorybių dinamiškas augimas skirtingais kalinimo laikotarpiais. Šios išvados yra svarbios asmens šventumo pagrįstam tyrimui, kuris vykdomas beatifikacijos bylos eigoje. Darbo struktūra. Disertaciją sudaro įvadas, sąvokų žodynėlis, santrumpos, keturios pagrindinės dalys, išvados, literatūros sąrašas ir priedai. Pirmoje darbo dalyje atskleidžiama teologinių dorybių samprata Apreiškime ir Bažnyčios Tėvų mokyme. Antroje darbo dalyje apžvelgiama krikščioniška kankinystės samprata, jos pagrindiniai aspektai ir būdingi bruožai. Trečioje darbo dalyje išskiriami arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystės etapai ir aiškinami kalinimo metu turimi „ginklai“ – Dievo žodis, malda ir sakramentai. Ketvirtoje darbo dalyje tiriamos teologinių dorybių apraiškos arkivyskupo kankinimo ir tremties laikotarpiais, aiškinami dorybių motyvai. Darbe pateikiamos dvi lentelės – pirmąja lentele pagrindžiamas kankinystės kelias, antrojoje – atskleidžiama arkiv. T. Matulionio teologinių dorybių raiška. Remtasi 241 literatūros šaltiniu, iš jų – 61 iki šiol nepublikuotas archyvinis dokumentas, taip pat pateikiami 24 priedai.
I. ATNAUJINTAS DOMĖJIMASIS TEOLOGINĖMIS DORYBĖMIS
Vatikano II Susirinkimas moko, jog gyvo ir brandaus tikėjimo liudijimas yra tinkama ir veiksminga priemonė kovojant su netikėjimo ideologija. Šiuolaikinei kultūrai, persmelktai, anot Jono Pauliaus II, reliatyvizmo, pragmatizmo ir pozityvizmo, itin svarbūs krikščioniškosios moralės principai ir krikščioniškojo dvasingumo kertiniai
37 klausimai. Vyskupui tenka ypatinga užduotis būti pranašu, liudytoju ir vilties tarnu pirmiausia ten, kur vyrauja kultūra, stumianti šalin kiekvieną atsivėrimą transcendencijai. Teologinės dorybės glaudžiai tarpusavyje susijusios. Kur trūksta vilties, ten imama abejoti ir dėl paties tikėjimo. Nunykus šiai dorybei, įkandin jos nusilpsta ir meilė. Viltis, ypač didėjančio nepasitikėjimo ir abejingumo laikais, yra svarbi tikėjimo atspara ir veiksmingas akstinas meilei. Krikščionių tikėjimas – tai žmogaus atsakas į Jėzaus asmenį, jo žodžius ir darbus. Tas atsakas remiasi žmogaus laisve, laisvu valios sprendimu atsakyti jį pašaukiančiam Dievui savo mintimis, gyvenimo sprendimais. Todėl galima teigti, jog tikėjimas yra rėmimasis Kristumi ir atsidavimas jam, tikint jo žodžiais, tai savo gyvenimo prasmės matymas ir suvokimas, vadovaujantis Evangelija. Šis tikinčiojo rėmimasis Kristumi ir atsidavimas jam yra vienintelis teisingas atsakas į neišmatuojamą Dievo meilę mums ir mūsų saugumo laidas. Šv. Tomas Akvinietis tikėjimą įvardijo kaip dieviškajai tiesai pritariančio proto, kuriam įsako Dievo malonės skatinama valia, aktą. Gyvenantis tikėjimo dvasia tikintysis dėmesingai skaito Šventąjį Raštą, trokšta geriau pažinti Jėzų, kad galėtų jį labiau mylėti. Visus dalykus vertina tikėjimo požiūriu. Kūrėjo ranką įžvelgia visuose Jo kūriniuose. Visi gyvenimo įvykiai, kurie netikintiesiems yra kliūtys ar nesėkmės, tikinčiųjų yra priimami kaip Dievo Apvaizdos leisti bei išganymui naudingi. Tikinčiojo veiksmai vis labiau panašėja į Kristaus veiksmus, nes Jėzus tampa pavyzdžiu. Krikščionis siekia skleisti savo tikėjimą maldos gyvenimu, darbais ir žodžiais. Išganomasis tikėjimas apima visą žmogų, ne tik jo protą, bet ir jo širdį bei valią. Toks tikėjimas yra visiškas asmens atsidavimas Dievui. Dėl to tikintysis stengiasi pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. Antgamtinė vilties dorybė trokšta pasiekti Kristaus laimėtą išganymą ir jo šventumą. Vilties objektas yra pats Dievas, amžinasis gyvenimas ir priemonės jam pasiekti. Vilties dorybei būdinga, pirma, meilė ir troškimas antgamtinio gėrio, kuriame slypi žmogaus laimė, t. y. Dievo. Mes mylime jį kaip mūsų laimės šaltinį. Antra, viltis remiasi ne žmogaus jėgomis pasiekti vilties objektą, bet Dievo pagalba. Trečia, gyvenant vilties dorybe svarbu žmogui bendradarbiauti su malone, reikia pastangų, vedančių Dievo link. Anot A. Tanquerey, vilties dorybė skatina mūsų šventėjimą trejopai: suvienija su Dievu, nukreipia dėmesį nuo žemiškųjų rūpesčių, tam, kas remiasi gyvu tikėjimu, parodo, kad žemiškieji džiaugsmai stokoja tobulumo ir amžinumo. Viltis
38 yra mūsų vaisingo veikimo pagrindas. Viltis vienija su Dievu per nuolankumo dorybę, darančią maldą veiksmingą. Kančios akivaizdoje krikščionišką viltį atskleidžia humoro jausmas, drauge liudijantis apie gyvenimą Dievo artumoje. Džiugi kankinio viltis yra ir drąsus, priverčiantis suglumti priešus atsakas. Kai Dievas apsireiškia žmogui ir jį pašaukia, tinkamai atsiliepti į Dievo meilę vien savo jėgų žmogui nepakanka. Jis turi viltis, kad Dievas jam suteiks gebėjimą atsiliepti meile už meilę ir elgtis, kaip reikalauja meilės įsakymai. Meilės dorybės esminis bruožas – aukščiausia pagarba Dievui ir jo valiai. Dievo meilei svarbiausias valios atsakas, o ne jausminis aspektas. Meilės dorybės būdingiausia apraiška – malda, prašant, kad būtų gerbiamas Dievo vardas, trokštant Dievo karalystės atėjimo, meldžiant, kad įvyktų jo valia. Drauge svarbi yra pagarbi baimė neįžeisti savo nuodėmėmis Dievo, gailestis dėl nuodėmių, atgaila. Įsakymas mylėti savo priešus yra įpareigojantis ir esminis Kristaus išganymo ekonomijoje. Meilė kiekviename žmoguje mato „artimą“, savo brolį ar seserį. Meilės dorybė skatina kiekvieną žmogų, neišskiriant nė vieno, laikyti „antruoju savimi“. Meilės dorybės apraiškos yra malda ir artimo meilės darbai. Ypač iškalbingas meilės dorybės įrodymas – Dievo šlovinimas sunkiomis kalinimo ar tremties sąlygomis. Meilės dorybė ypač išryškėja būtent kankinystėje. Krikščionis kankinys iš meilės Dievui drąsiai parodo, jog aukščiausi Dievo reikalavimai jam yra brangesni už gyvybę. Sekdami kankinių pavyzdžiu krikščionys turi drąsiai išpažinti Kristų žmonių akivaizdoje ir nebijoti juo sekti netgi persekiojami.
II. KANKINYSTĖ BAŽNYČIOS ISTORIJOJE
Nuo pat įsteigimo Bažnyčia yra persekiojama ir paženklinta kankinystės žyme. Kankinystė yra iškiliausias tikėjimo tiesos liudijimas; liudijimas pačia mirtimi. Kankinys liudija Kristų, mirusį ir prisikėlusį, su kuriuo jį vienija meilė, liudija tikėjimo tiesą ir krikščioniškąjį mokslą. Jis tvirtai pakelia prievartinę mirtį. Vatikano II Susirinkimas teigia, kad kankinystėje tvirtumo aktu ir kraujo praliejimo dėka mokinys supanašėja su Mokytoju ir taip tampa tikėjimo ir meilės liudytojas. Bažnyčioje yra svarbi nuostata nesiekti kankinystės kaip tikslo, bet, jei tik yra galimybė, saugotis persekiojimų. Persekiojimo laiku išryškėja ir misijiškumo aspektas. Patys kankintojai būdavo nustebinti kankinių drąsos ir tikėjimo, o kai kurie iš jų
39 kankinių dėka vėliau patys įtikėjo. Todėl ne veltui šv. Tertulijonas rašė, kad kankinių kraujas tampa naujų krikščionių sėkla. Pirmųjų amžių kankinys šv. Ignotas buvo tvirtas ir drąsiai didžiavosi savo kankinyste. Jam būti prie kalavijo – tai būti prie Dievo, būti tarp žvėrių – tai būti su Dievu, kad tik su Jėzaus Kristaus vardu. Tam, kad su Kristumi kentėtų, jis gali visa pakelti, nes jėgų duoda Dievas, tapęs tobulu žmogumi. Kankinio pasitikėjimas Dievo ištikimybe leidžia jam būti įsitikinusiam, jog, nepaisant visų priešingų potyrių, jo gyvenimas turi prasmę ir pasiekiamą tikslą. Kankinio žmogiškoji ištikimybė pagrįsta valingu pasirengimu laisvai ir ilgalaikiškai susisaistyti aukščiausios meilės ryšiu su Dievu bei paklusti Jo valiai. Kankinystė dėl tikėjimo Bažnyčiai aktuali ir šiandien. XX a. bolševikinės revoliucijos perversmas Rusijoje pasireiškė nuožmiu tikinčiųjų teisių varžymu ir Bažnyčios naikinimu. Su sovietų okupacija Lietuvoje prasidėjo naujas kankinystės laikotarpis: šimtai tūkstančių nekaltų žmonių nukankinti Sibire, įvairiausiose koncentracijos stovyklose, saugumo rūsiuose. Kankinimo metodai, palyginti su ankstyvaisiais amžiais, tapo rafinuotesni: nuolatinis sekimas, moralinė priespauda, šantažas, „vaistų“ suleidimas, psichinės ir fizinės būklės išderinimas. Tikybos pamokų mokyklose, krikščioniškos spaudos draudimas, Bažnyčios turto nusavinimas, dvasininkų ir tikinčiųjų įkalinimai, sušaudymai yra naujųjų laikų Bažnyčios kankinystės apraiškos. Visuomet Bažnyčios persekiojimų akivaizdoje subręsdavo iškilios asmenybės, kurių pavyzdys įkvėpdavo krikščionis gyvai tikėti, būti karštos meilės Dievui pavyzdžiais ir vilties pranašais savo aplinkoje.
III. ARKIVYSKUPO TEOFILIAUS MATULIONIO SVARBIAUSI KANKINYSTĖS LAIKOTARPIAI
Arkivyskupo T. Matulionio gyvenime labai ryški kova už Bažnyčios laisvę nuo civilinės valdžios kišimosi. Nuo pat krikščionybės pradžios iš pasaulietinės valdžios pusės buvo akivaizdus noras ne tik kontroliuoti, bet ir tiesiogiai vadovauti Bažnyčiai ir jos sprendimams. Nors Bažnyčiai pavyko išsilaisvinti nuo pasaulietinės valdžios gniaužtų, tačiau sovietmečiu vėl pasireiškė noras visapusiškai kontroliuoti Bažnyčią ir trikdyti jos veikimą visuomenėje. T. Matulionio gyvenime pasireiškė labai aiški laikysena pasaulietinės valdžios kišimosi į Bažnyčios vidaus reikalus atžvilgiu:
40 arkivyskupas nesutiko su jokiais kompromisais ir netgi nebijojo pripažinti, jog sovietinės valdžios nurodymai prieštarauja bažnytinei kanonų teisei. Jis nepasiduoda jokiam spaudimui ir teikia dvasinius patarnavimus (lanko ligonius, klauso išpažinčių...) tikintiesiems netgi tuomet, kai valdžia tai draudžia. Tuo jis praktiškai parodė, kaip įgyvendinti Apaštalų darbuose randamą paraginimą: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29). Arkiv. T. Matulionis buvo pasiruošęs visuomet vykdyti dvasininko pareigas, nepaisydamas jokių draudimų ar grasinimų susidoroti. Tai rodo, jog kunigystė jam yra aukščiausias pašaukimas, pasireiškiantis meile žmonėms ir noru aukotis dėl jų dvasinių poreikių. Gyvendamas politinių lūžių ir visuomenės santvarkų pasikeitimų laikotarpiu arkivyskupas nepasidavė jokios politinės ideologijos įtakai, bet visų pirma matė žmogų, o ne jo politines pažiūras. Tai atsiskleidė tuomet, kai valdžia spaudė arkivyskupą išleisti ganytojišką raštą ir paraginti partizanus pasiduoti. Suprasdamas šio žingsnio klastingumą, T. Matulionis kalbėjo ne apie vienos kurios nors grupės pasidavimą, bet atkreipė kunigų dėmesį į tai, kad jie nesikištų į politinių klausimų sprendimą ir nenaudotų bažnyčios kaip valdžios priemonių tribūnos. Jis paragino kunigus taikyti radikalesnę, o tai reiškia ir geresnę bei tobulesnę priemonę – skelbti krikščioniškas tiesas ir mokyti krikščioniškos moralės. Čia jis matė vienintelę prasmę, nes ne ginkluota kova ar politinės intrigos gali žmones išvesti iš susidariusios krizės, bet Dievo pažinimas ir krikščioniškas gyvenimas. Gal net ir persekiotojai jautė, jog Bažnyčios turimas „ginklas“ – Dievo žodis, malda bei sakramentai – iš tiesų kelia realų pavojų sovietinei santvarkai, todėl visaip trukdė Bažnyčios veiklai. Anot šv. Jono Pauliaus II, iš anų „blogio ideologijos“ (sovietinio komunizmo) valdymo metų ir iš kovos prieš ją privalome išmokti ieškoti šaknų. Bažnyčios istorijoje pastebėta, kad persekiojimai užgrūdina bei konsoliduoja Bažnyčios narius. Ne veltui T. Matulionis prasidėjusius persekiojimus palygino su pirmųjų krikščionybės amžių Bažnyčios persekiojimais. Tuomet krikščionių kraują lygino su kitų krikščionių sėkla, o Rusijoje pralietas krikščionių kraujas buvo pavadintas geriausiu Bažnyčios pamatu. Brutalaus persekiojimo metu tarp įvairioms krikščionių konfesijoms priklausančių įkalintų kunigų užsimezgė nuoširdus bendravimas ir tikro ekumenizmo dvasia. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Katalikų Bažnyčioje oficialiai apie ekumenizmą buvo pradėta kalbėti tik Vatikano II Susirinkime, todėl toks autentiškas ir kalėjimo patirties
41 nuspalvintas ekumeninio bendravimo proveržis buvo tikras būsimųjų dalykų Bažnyčioje pranašas.
IV. TEOLOGINIŲ DORYBIŲ PASIREIŠKIMAS ARKIVYSKUPO T. MATULIONIO GYVENIME
Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystės kelyje reiškėsi visos trys dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė. Nagrinėjant atskirus arkivyskupo kankinystės kelio etapus išryškėja dinamiškas teologinių dorybių augimas ir stiprėjimas, vedantis į šventumo pilnatvę, į visišką supanašėjimą su Nukryžiuotuoju Viešpačiu ir susivienijimą su Juo. Nors kiekviena iš šių trijų dorybių turi savitą raišką ir kai kuriomis gyvenimo aplinkybėmis stipriau pasireiškia viena ar kita, iš esmės visos trys veikia ir auga drauge, rišamos meilės dorybės, kuri yra tobulumo raištis (plg. Kol 3, 14) ir visų dorybių ugdytoja. Arkiv. Teofiliaus Matulionio kankinystės kelias rodo, kad stiprėjanti meilės dorybė augina tikėjimą ir viltį, o šios savo ruožtu padeda dar labiau išsiskleisti meilei, visą žmogaus gyvenimą panardinančiai Dieve. Arkiv. T. Matulionio kankinystės kelias atskleidžia, kad gyventi dieviškosiomis dorybėmis – tai ne priklausyti sustingusiai tikrovei, o nuolat judėti, keliauti, kopti Dievop, bręsti. Kankinystė – veikiau ne akimirkos apsisprendimas, o šio visą gyvenimą trunkančio brendimo vyksmo išskaidrinimas, sustiprinimas, tikrove paverčiantis pačius neįtikimiausius paradoksus: arkiv. T. Matulionis iš kalėjimo siunčia savo nuotrauką su užrašu „laisvas kalinys“. Arkivyskupas Teofilius Matulionis visas dorybes praktikavo su Dievo vaiko laisve, pasitikėjimu ir džiaugsmingu paprastumu. Jis gyveno vidine ramybe, nes savo laimę suvokė kaip Dievo valios vykdymą, ypač ištikus sunkumams (dažni žodžiai jo laiškuose: „Būk valia Tavo!“). Arkiv. T. Matulionio tikėjimo dorybė ypač raiškiai atsiskleisdavo visa – net kančias ir vargus – klusniai priimant kaip Dievo meilės ženklus ir dėkojant už tai („Aš dėkoju Dievui, kad galėjau kentėti už Kristų.“). Tarp įsimintinų vilties dorybės raiškos ženklų paminėtinas puikus arkiv. T. Matulionio humoro jausmas, reiškęsis net itin beviltiškomis aplinkybėmis ir praskaidrindavęs drauge su juo kalėjusių žmonių mintis, kreipęs jas į Dievo pažadą, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems (plg. Rom 8, 28). Drauge jo humoras atskleidė jo asmenybės pilnatviškumą, sveiką nuovoką. 1929 m.
42 kalėdamas toje pačioje kalėjimo kameroje, kurioje kalėjo Leninas, juokaudamas tai pavadino valdžios „pagerbimu“. Arkiv. T. Matulionio dieviškųjų dorybių sklaida labai glaudžiai susijusi su jo giliu savęs kaip ganytojo pagal Kristaus pavyzdį suvokimu. Jis, nepaisydamas persekiojimų, pasilieka su savo ganomaisiais. Kur avys, ten ir ganytojai! Nepaisydamas baisių sąlygų, persekiojimų ir gresiančios mirties apsisprendžia likti tarnauti Rusijoje ir trokšta čia grįžti. Ypatingas Kristaus liudijimas ir nepaprastai raiškus vienijimasis su Kristumi Kunigu – arkiv. T. Matulionio ėjimas į tardymus Vilniaus kalėjime 1946–1947 m. dėvint liturginius kunigo drabužius. Arkiv. T. Matulionis netgi tardomas ir kalinamas išlaikė Ganytojo širdį. Asmeniniuose laiškuose atsispindi jo vienybė su kenčiančia Bažnyčia, jam rūpėjo, kad tikintieji nesijaustų našlaičiai. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio karšta meilė Dievui, kliovimasis juo reiškėsi intensyviu maldos gyvenimu: gilinimusi į Dievo žodį, vienijimąsi su Dievu Eucharistijoje, rožinio malda, užtarimo malda už savo ganomuosius, už Bažnyčios Lietuvoje ir Rusijoje reikalus. Arkivyskupo malda ne tik atspindi jo meilę Dievui, bet ir vis intensyvėjantį su kiekvienu įkalinimu arkivyskupo atvirumą Dievo veikimui. Valingas pastangas šią bendrystę su Dievu stiprinti arkivyskupas išsako kaip didžiausią savo džiaugsmą: „Vienintelis spindulys mano gyvenime tai, kad galima, ačiū Dievui, atnašauti, brevijorių ir šv. Rožančių kalbėti. <...> bepalieka melstis – malda prašyti kantrybės.“ Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio nesavanaudišką meilę žmonėms, netgi priešams, atspindi jo elgesys tardymo, kalinimo metu. Jis dalydavosi gaunamais siuntiniais, atidavė šiltus drabužius kameros bičiuliui, budėjo per naktį melsdamasis prie sergančio, slapta teikdavo sakramentus kaliniams, ir būdamas laisvėje, ir kalėdamas rašydavo ramybės ir paguodos sklidinus laiškus kunigams, artimiesiems ir netgi mažai pažįstamiems žmonėms. Visas arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimas – tarsi tankus audinys, kuriame kaip nenutrūkstanti gija žėri visos trys dieviškosios dorybės.
43 IŠVADOS
1. Teologinės dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė – tarpusavyje itin glaudžiai susijusios. Vilties stoka daro poveikį pačiam tikėjimui, o nunykus šiai dorybei įkandin nusilpsta ir meilė. Viltis, ypač didėjančio nepasitikėjimo ir abejingumo laikais, yra svarbi tikėjimo atspara ir veiksmingas akstinas meilei. Tikėjimas – tai žmogaus atsakas į Jėzaus asmenį, jo žodžius ir darbus. Tas atsakas remiasi žmogaus laisve, laisvu valios sprendimu atsakyti jį pašaukiančiam Dievui savo mintimis, gyvenimo sprendimais. Todėl galima teigti, jog tikėjimas yra rėmimasis Kristumi ir atsidavimas jam, tikint jo žodžiais, tai savo gyvenimo prasmės matymas ir suvokimas, vadovaujantis Evangelija. Šis tikinčiojo rėmimasis Kristumi ir atsidavimas Jam yra vienintelis teisingas atsakas į neišmatuojamą Dievo meilę mums ir mūsų saugumo laidas. Kai tikėjimas tampa pasiaukojimu, toks tikėjimas yra kunigiškos širdies centras. Vilties dorybė reiškiasi per troškimus ir jausmus. Antgamtinė vilties dorybė trokšta Kristaus laimėto išganymo ir šventumo. Vilties objektas yra Dievas, amžinasis gyvenimas ir priemonės jį pasiekti. Vilties dorybei būdingi trys pamatiniai bruožai. Pirma ja trokštama antgamtinio gėrio, kuriame slypi žmogaus laimė, tai yra Dievo – žmogaus laimės šaltinio. Antra, viltis remiasi ne žmogaus jėgomis pasiekti vilties objektą, bet Dievu, iš kurio laukiame būtinų malonių pasiekti šiame gyvenime tobulumą ir išganymą būsimajame. Trečia, vilties dorybės praktikoje svarbus žmogaus bendradarbiavimas su malone, tai yra reikia pastangų, vedančių Dievo link ir leidžiančių naudotis išganymo priemonėmis. Kančios akivaizdoje krikščionišką viltį atskleidžia humoro jausmas, kartu liudijantis apie gyvenimą Dievo artumoje. Kankinio džiugi viltis yra ir drąsus, priverčiantis priešus suglumti atsakas. Meilės dorybės esminis bruožas – aukščiausia pagarba Dievui ir jo valiai. Todėl Dievas yra vertinamas labiau už visas kitas gėrybes ir jokia kita meilė negali pranokti meilės Dievui. Dievo meilėje akcentuojamas valios atsakas, o ne jausminis aspektas. Meilės dorybės būdingiausia apraiška – malda, prašant, kad būtų gerbiamas Dievo vardas, trokštant Dievo karalystės atėjimo ir jo valios išsipildymo. Drauge svarbi yra pagarbi baimė neįžeisti savo nuodėmėmis Dievo, gailestis dėl galimo pareigų apleidimo, rūpinimasis neįskaudinti Švč. Išganytojo Širdies, atgaila. Įsakymas mylėti savo priešus yra įpareigojantis ir esminis. Meilė kiekviename žmoguje mato artimą,
44 savo brolį ar seserį. Meilės dorybė skatina kiekvieną laikyti savo artimu, neišskiriant nė vieno. Meilės dorybė yra atsidavimas Dievo Apvaizdai ir visiškas klusnumas Dievo valiai. 2. Nuo pirmųjų amžių Bažnyčia patiria persekiojimus. Nuo pat pirmųjų amžių kankinystė glaudžiai susieta su tikėjimo liudijimu. Bažnyčios istorijoje pastebėta, kad persekiojimai užgrūdina bei sutelkia Bažnyčios narius. Ne veltui T. Matulionis prasidėjusius persekiojimus palygino su pirmųjų krikščionybės amžių Bažnyčios persekiojimais. Pralietas krikščionių kraujas buvo lyginamas su kitų krikščionių sėkla, o Rusijoje pralietas krikščionių kraujas buvo pavadintas geriausiu Bažnyčios pamatu. Carinėje Rusijoje ir jos okupuotuose kraštuose daugiausia buvo varžoma Katalikų Bažnyčia, sovietinės Rusijos laikotarpiu persekioti visų konfesijų krikščionys. Komunistinė diktatūra visiškai uždraudė tikėjimo skleidimą, socialinę Bažnyčios veiklą, nusavino katalikiškas įstaigas, vienuolynų, bažnyčių, klebonijų statinius. Pirmaisiais amžiais krikščionių kankinimo būdai buvo drastiški ir žiaurūs: sudeginimas, nukryžiavimas, galvos nukirtimas, o komunistinio laikotapio kankinimai savo žiaurumu juos net pranoko: kalinimas kalėjimuose, koncentracijos stovyklose, marinimas badu, sekinimas sunkiu fiziniu darbu, prievartine nemiga. Kankinimo metodai buvo ir nuolatinis sekimas, moralinė priespauda, šantažas, „vaistų“ suleidimas, psichinės ir fizinės žmogaus sveikatos žalojimas ir kiti. 3. Išanalizavus arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystės laikotarpius, pažymėtina, kad arkivyskupo kankinystė prasidėjo carinės okupacijos metu, dirbant Latvijoje 1909 m., kai dėl pakrikštyto vaiko įvyko teismo procesas ir kunigas už savo pareigų vykdymą buvo nušalintas nuo pareigų trims mėnesiams. 1918 m. bolševikinės Rusijos pradėtas Bažnyčios naikinimas ir persekiojimas arkivyskupą palietė asmeniškai – 1923 m. jis buvo įkalintas trejiems metams Maskvoje, o 1929 m. dešimčiai metų Solovkų lageryje. 1933 m. Lietuvai su Rusija apsikeitus politiniais kaliniais, arkivyskupas T. Matulionis sugrįžo į Lietuvą. Sovietų Rusijai okupavus Lietuvos valstybę, arkivyskupas T. Matulionis vėl patyrė kankinio dalią. 1946 m. jis buvo įkalintas septyneriems metams Vladimiro kalėjime ir trejiems metams Mordovijoje. Paskutinį kankinystės kelio etapą nukeliavo Lietuvoje. Jis truko nuo ištrėmimo į Šeduvą 1958 m. iki mirties. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystėje išryškėjo keli aspektai:
45 a) Kunigystė T. Matulioniui yra aukščiausias pašaukimas, pasireiškiantis meile žmonėms ir noru aukotis dėl jų dvasinių poreikių. Arkivyskupo T. Matulionio gyvenime labai ryški kova už Bažnyčios laisvę. Ji pasireiškė labai aiškia laikysena pasaulietinės valdžios kišimosi į Bažnyčios vidaus reikalus atžvilgiu: arkivyskupas nesutiko su jokiais kompromisais ir netgi nebijojo pripažinti, jog sovietinės valdžios nurodymai prieštarauja bažnytinei kanonų teisei. Jis nepasiduoda jokiam spaudimui ir teikia dvasinius patarnavimus tikintiesiems netgi valdžiai uždraudus tai daryti. Arkiv. T. Matulionis buvo pasirengęs visuomet vykdyti dvasininko pareigas, nepaisydamas jokių draudimų ar grasinimų susidoroti. b) Arkiv. T. Matulionio santykis su politika. Gyvendamas politinių lūžių ir visuomenės santvarkų pasikeitimų laikotarpiu arkivyskupas nepasidavė jokios politinės ideologijos įtakai, bet visų pirma matė žmogų, o ne jo politines pažiūras. Tai parodo jo bekompromisinis poelgis spaudžiant valdžiai išleisti ganytojišką raštą ir paraginti partizanus pasiduoti. Suprasdamas šio žingsnio klastingumą, T. Matulionis rašė ne apie vienos kurios nors grupės pasidavimą, bet atkreipė kunigų dėmesį į tai, kad jie nesikištų į politinių klausimų sprendimą ir nenaudotų Bažnyčios kaip valdžios priemonių tribūnos, bet skelbtų krikščioniškas tiesas ir mokytų krikščioniškos moralės. c) Brutalaus persekiojimo metu tarp įvairioms krikščionių konfesijoms priklausančių įkalintų kunigų užsimezgė nuoširdus bendravimas ir tikro ekumenizmo dvasia. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Katalikų Bažnyčioje oficialiai apie ekumenizmą buvo pradėta kalbėti tik Vatikano II Susirinkime, todėl toks autentiškas ir kalėjimo patirties nuspalvintas ekumeninio bendravimo proveržis buvo tikras būsimųjų dalykų Bažnyčioje pranašas. 4. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystės kelyje reiškėsi visos trys dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė. Nagrinėjant atskirus arkivyskupo kankinystės kelio etapus išryškėja dinamiškas teologinių dorybių augimas ir stiprėjimas, vedantis į šventumo pilnatvę, į visišką supanašėjimą su Nukryžiuotuoju Viešpačiu ir susivienijimą su Juo. Nors kiekviena iš šių trijų dorybių turi savitą raišką ir kai kuriomis gyvenimo aplinkybėmis stipriau pasireiškia viena ar kita, iš esmės visos trys veikia ir auga drauge, rišamos meilės dorybės, kuri yra tobulumo raištis (plg. Kol 3, 14) ir visų dorybių ugdytoja.
46 Arkiv. T. Matulionio kankinystės kelias atskleidžia, kad gyventi dieviškosiomis dorybėmis – tai ne priklausyti sustingusiai tikrovei, o nuolat judėti, keliauti, kopti Dievop, bręsti. Kankinystė – veikiau ne akimirkos apsisprendimas, o šio visą gyvenimą trunkančio brendimo vyksmo išskaidrinimas, sustiprinimas, tikrove paverčiantis pačius neįtikimiausius paradoksus: arkiv. T. Matulionis iš kalėjimo siunčia savo nuotrauką su užrašu „laisvas kalinys“. Arkivyskupas Teofilius Matulionis visas dorybes praktikavo su Dievo vaiko laisve, pasitikėjimu ir džiaugsmingu paprastumu. Jis gyveno vidine ramybe, nes savo laimę suvokė kaip Dievo valios vykdymą, ypač ištikus sunkumams (dažni žodžiai jo laiškuose: „Būk valia Tavo!“). Arkiv. T. Matulionio tikėjimo dorybė ypač raiškiai atsiskleisdavo visa – net kančias ir vargus – klusniai priimant kaip Dievo meilės ženklus ir dėkojant už tai („Aš dėkoju Dievui, kad galėjau kentėti už Kristų.“).
47
Roma ZAJANČKAUSKIENĖ
THE SPREAD OF THEOLOGICAL VIRTUES ON THE ROAD OF MARTYRDOM OF ARCHBISHOP TEOFILIUS MATULIONIS
Summary of Doctoral Dissertation
Išleido ir spausdino – Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos Leidybos skyrius (S. Daukanto g. 27, LT-44249 Kaunas) Užsakymo Nr. K14-145. Tiražas 40 egz. 2014 07 31. Nemokamai.