VYTAUTO DIDŢIOJO UNIVERSITETAS HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS ISTORIJOS KATEDRA

Ignas Babušis

Bajoriškieji virsmai ir kartų kaita XIX a. viduryje ir antroje pusėje: dailininkai Römeriai

Magistro baigiamasis darbas

Lietuvos istorijos studijų programa, valstybinis kodas 62405H105 Istorijos studijų kryptis

Vadovas prof. dr. Egidijus Aleksandravičius ______(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta doc. dr. Jonas Vaičenonis ______(Fakulteto/studijų instituto dekanas/direktorius) (Parašas) (Data)

Kaunas, 2010 1 Turinys: Santrauka ...... 3 Summary ...... 4 Įvadas ...... 5 1. XIX a. ir Lietuva ...... 9 2. Bajorija XIX a. Lietuvoje ...... 15 3. Römeriai ...... 17 3.1 Mykolas Juozapas Römeris ...... 18 3.2 Edvardas Jonas Römeris ...... 19 3.3 Alfredas Römeris ...... 22 3.4 Edvardas Matas Römeris ...... 25 4. Kasdienybės ir laisvalaikio praktikos ...... 27 5. Santykis su daile ...... 31 6. Kūrybinė inteligentija ...... 35 7. Miestietiškumo atspindţiai Römerių gyvenime ...... 40 Išvados ...... 43 Šaltiniai ir literatūra ...... 46 Priedų sąrašas ...... 48 Priedai ...... 49

2 Santrauka

Römerių giminė buvo viena iš tų lietuvių bajorų giminių, apie kuriuos sukosi XIX a. Vilniaus viešasis gyvenimas. Iš Livonijos persikėlę į Lietuvos Didţiąją Kunigaikštystę XVII a. jie greitai tapo kariniais ir politiniais Trakų pavieto lyderiais bei įgijo ţemės valdų visoje LDK. Po Abiejų Tautų Respublikos ţlugimo Römeriai, kaip ir likę Lietuvos bei Lenkijos bajorai, susidūrė su mentaliteto krize, kai senosios bajoriškos vertybės turėjo konfrontuoti su amţiaus modernizmo ir liberalizmo idėjomis, caro antilenkiška politika, bajoriško gyvenimo ir visuomenės pakitimais. Centrinės šio darbo figūros yra trys dailininkai Römeriai: Edvardas Jonas bei jo sūnūs Alfredas ir Edvardas Matas Römeriai. Per jų gyvenimus darbe pasakojama apie tai, kaip kito bajoriškasis gyvenimas Lietuvoje XIX a. viduryje ir antroje pusėje ir ką jiems teko išgyventi bajorijos saulėlydyje. Pirmieji du skyriai pristato Lietuvos ir Lietuvos bajorų istoriją XIX a., santykius tarp lenkakalbės bajorijos bei gimstančio lietuvių tautinio judėjimo, taip pat carinę politiką ir tuos procesus, kurie buvo skausmingiausi bajorijai. Toliau dėstoma apie tai, kaip kito bajoriškasis gyvenimas XIX a. antroje pusėje ir pristatomos naujos kasdienės ir laisvalaikio praktikos: rašymo ir skaitymo praktikos, menai ir kiti uţsiėmimai. Kadangi visi trys Römeriai buvo ţinomais dailininkais, darbe koncentruojamasi ties tuo, kaip kito bajorijos santykis su daile ir apskritai menu XIX a. nuo meditacijos formos iki savo individualumo išraiškos parodymo ir, galiausiai, amato. Per jų paveikslus galima matyti ne tik dailininkų aplinką, bet ir psichologinius išgyvenimus, skirtingus Edvardo Jono, Alfredo ir Edvardo Mato charakterius. Darbo pabaigoje aiškinama, kaip ir kodėl Lietuvoje atsirado kūrybinė inteligentija ir kuo ji skiriasi nuo socialinės, dvasinės ir tautinės inteligentijos. Nors inteligentijos vaidmuo kuriantis moderniai tautai ir valstybei yra esminis, intelektualinis gyvenimas XIX a. Lietuvoje skilo, kuomet lenkakalbė lietuvių bajoriją pralaimėjo išsilavinusiai prastuomenei kovoje formuojant modernią lietuvių tautą.

3 Summary

Römeris family was one of those noble families about which social life of Vilnius was made in the XIX c. They came from Livonia to Grand Duchy of Lithuania in the XVII c. and soon became military and political leaders of the Trakai region establishing their lands all around GDL. After collapse of the Polish – Lithuanian Commonwealth Römeris fall into a mental crisis as all of the Lithuania’s and Poland’s nobility as they had to face new democratic and liberal ideas of the century, radical tsarist politics, changes in the society and noble life. Key figures of this article are three painters Römeris: an elder Edvardas Jonas and his two sons Alfredas and Edvardas Matas. Through their lives the article shows how the life of a nobleman in Lithuania has changed in the middle and the second half of the XIX c. and how they clashed with the sunset of the nobility. First two sections introduces with history of Lithuania and Lithuanian nobility in the XIX c., clashes between Polish speaking nobility and new-born national Lithuanian movement, tsarist politics and those impacts who were most harmful to nobility. After that author tries to show how noblemen’s life changed in the second half of the XIX c. and introduces to new casual and leisure practices of Lithuanian nobility such as practices of writing and reading, art, etc. As all three Römeris were notable painters article concentrates on how nobility’s approach and attitude on painting and art changed from the form of meditation to a possibility of self-expression and then to a craft. Through paintings of all three Römeris one can explore not only the environment of the Lithuanian nobility but also mental feelings and different characters of Edvardas Jonas, Alfredas and Edvardas Matas Römeris. Last sections explain of how the creative intelligentsia was born in Lithuania and how it differs from social, spiritual and national intelligentsia. Although they all are key figures in order to establish a modern nation and modern country, the intellectual life splits in XIX c. Lithuania as Polish speaking Lithuanian nobility clashes with the masses of educated Lithuanian poor and looses the battle in making modern Lithuanian nation.

4 Įvadas

Römeriai1 buvo viena iš tų Lietuvos Didţiosios Kunigaikštystės didikų giminių, aplink kuriuos sukosi XIX a. vidurio ir antrosios pusės Vilniaus visuomeninis gyvenimas. Sena prūsų riterių giminė iš Livonijos XVII a. persikėlė į LDK ir nuo to laiko davė Lietuvos istorijai daugybę iškilių asmenybių: Matas Römeris (1605 – 1699 m.) buvo LDK artilerijos generolas, Mykolas Juozapas Römeris 1812 m. buvo Vilniaus burmistru, jo sūnus Edvardas Jonas davė pradţią dailininkų Römerių dinastijai, Mykolas Pijus Römeris vadovavo Vytauto Didţiojo universitetui tarpukariu. Iš vokiškai kalbančių didikų XX a. Römeriai tapo lenkais, lietuviais ir net krajovcais – paskutiniaisiais LDK piliečiais. Römerių giminė pastaraisiais dešimtmečiais sulaukė nemaţai istorikų ir ypač menotyrininkų dėmesio. Bene pirmasis rimtai tyrinėti giminę ėmėsi Römerių palikuonis Edvardas Römeris, kuris po II Pasaulinio karo pradėjo didelį ir sunkų darbą ir aprašė giminės istoriją nuo įsikūrimo Livonijoje iki šių dienų. Kadangi autorius turėjo galimybę dirbti su giminės archyvu, Alfredo Römerio rinkta medţiaga, jam talkino Elena Römerytė – Ochenkovska ir kiti giminaičiai, jo veikalas „Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija“2 suteikia itin daug biografinių ţinių apie giminę, knygoje pateikiamos išsamios geneologinės lentelės, kurias XIX a. sudarė dar Alfredas Römeris. Nemaţai informacijos apie XIX a. Römerius galime aptikti ir Egidijaus Aleksandravičiaus knygoje „XIX a. profiliai“3: autoriui labiau rūpi ne tiek biografiniai faktai apie Römerius, kiek atskleisti bajorų asmenybes, jų mentalitetą, kartų kaitą XIX a. viduryje. Verta paminėti ir straipsnių rinkinį „Römeriai Lietuvoje XVII – XX a.“, kuriame atskiri autoriai nagrinėja kultūrinį, meninį ir politinį Römerių giminės palikimą. Darbe iš šios knygos panaudoti šie straipsniai: Jolantos Širkaitės „Apie Römerius“, „Lietuvos Römerių dvarai XVII – XX a.“, „Edvardas Jonas Römeris: tarp dailės ir kasdienybės“, Tamaros Bairašauskaitės „Mykolas Juozapas Römeris (1778 – 1853) viešajame ir privačiame gyvenime: iš pirmosios XIX a. pusės bajoro biografijos“, Vidos Bakutytės „Būčiau menininkas... (Muzika pagal Edvardą Joną Römerį)“, Dalios Tarandaitės „Portreto ţanras Alfredo Römerio kūryboje“, Aušrinės Kulvietytė

1 Darbe naudojama originali pavardės forma su umliautu, nebent cituojama tiksli citata ar minimas giminės atstovas, pasirašinėjęs be umliauto 2 Romer E., Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija (Vilnius, 2009) 3 Aleksandravičius E., XIX amţiaus profiliai (Vilnius, 1993) 5 – Slavinskienės „Edvardas Matas Römeris – Miuncheno dailės tradicijų puoselėtojas“, Jagodos Hernrik Špalinskos „Nemylima. Apie Eleną Römerytę - Ochenkowską“4. Didesnių monografijų susilaukė atskiri giminės atstovai – Mykolas Pijus Römeris ir dailininkė Sofija Römerienė5. Nepalyginamai didesnę darbe naudojamos istoriografijos dalį sudaro knygos ir straipsniai skirti dailininkams Römeriams bei jų meniniam palikimui. Pirmiausiai reikia paminėti Römerių meninio palikimo tyrinėtojos Jolantos Širkaitės atliktus darbus: knygą „Dailininkai Römeriai“6, kurioje trumpai pristatomos visų menininkų Römerių biografijos bei jų kūrybos aspektai, pateikiama dailės kūrinių pavyzdţių. Apie Edvardą Matą Römerį ir jo kūrybą ţinių randame kitų meno tyrinėtojų darbuose: Dalios Tarandaitės straipsnyje „Eduardas Matas Römeris“7 bei Aušrinės Slavinskienės disertacijoje „Rolle der Münchner schule im schaffen der Litauishen küntsler der zweiten hälfte der 19. Jahrhunderts“8. Pastarajame pristatoma Miuncheno meno mokyklos įtaka Edvardui Matui Römeriui bei kitiems iš Lietuvos kilusiems bajorams dailininkams. Didelę darbe naudojamos literatūros dalį sudaro darbai skirti XIX a. Lietuvos politinei padėčiai ir visuomenei nagrinėti: pirmiausiai tai Egidijaus Aleksandravičiaus ir Antano Kulakausko darbas „Carų valdţioje“ bei paskiri autorių straipsniai ar knygos, kuriuose nagrinėjami dailininkai Römeriai, lenkakalbiai Lietuvos bajorai ir inteligentijos formavimasis XIX a. viduryje9. Taip pat remiamasi kitų XIX a. Lietuvos istorijos tyrinėtojų darbais – Broniaus Dundulio „Lietuva Napoleono agresijos metais“, Rimanto Vėbros „Lietuvių visuomenė XIX a. antroje pusėje“, Prano Čepėno „Naujausių laikų Lietuvos istorija“, Jeţio Zdrados „Historia Polski 1795 – 1914“10. Daug vertingos informacijos apie inteligentijos formavimąsi ir lietuvių modernios tautos kūrimąsi galima rasti Tomo Balkelio knygoje „The Making of Modern

4 Römeriai Lietuvoje XVII – XX a. (Vilnius, 2008) 5 Širkaitė J., Dailininkė Sofija Romerienė (Zofia Romer, 1885 - 1972) (Vilnius, 2005); Maksimaitis M., Mykolas Romeris – Lietuvos sūnus (Vilnius, 2006); Maksimaitis M., Mykolas Romeris – Lietuvos sūnus (Vilnius, 2006) 6 Širkaitė J., Dailininkai Römeriai (Vilnius, 2006) 7 Tarandaitė D., Eduardas Matas Römeris // Lietuvos dailės muziejus. Metraštis nr. 4 (Vilnius, 2001) 8 Slavinskaitė A., Rolle der Münchner schule im schaffen der Litauishen küntsler der zweiten hälfte der 19. Jahrhunderts (Kaunas, 2003) 9 Aleksandravičius A., Kulakauskas A., Carų valdţioje (Vilnius, 1996); Aleksandravičius E., Prieš Aušrą (Vilnius, 1990); Kulakauskas A., Lenkiškai kalbanti Lietuvos bajorija lenkų ir lietuvių nacijų formavimosi laikotarpiu // Jaunųjų istorikų darbai t.6 (Vilnius, 1987); Kulakauskas A., „Šaka atskilusi nuo tautos...“: Lietuvos bajorijos ir LDK bajoriškosios kultūros vaidmuo lietuvių tautiniame atgimime // Sietynas t.3 (Vilnius, 1998) 10 Dundulis B., Lietuva Napoleono agresijos metais (Vilnius, 1981); Vėbra R., Lietuvių visuomenė XIX a. antroje pusėje (Vilnius, 1990); Čepėnas P., Naujausių laikų Lietuvos istorija (Vilnius, 1992); Zdrada J., Historia Polski 1795 – 1914 (Warszawa, 2007) 6 Lithuania“, kurioje pateikiamas naujas ir provokuojantis poţiūris į tai, kaip XIX a. pabaigoje – XX a. pradţioje kūrėsi moderni lietuvių tauta11. Apie XIX a. Lietuvos kultūrinį ir meninį gyvenimą, kitą su atliekamu tyrimu susijusią informaciją galima rasti Vlado Drėmos knygoje „Iš iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių“, Laimos Kiauleikytės darbe „XVIII a. II pusės XIX a. muzikinė Lietuvos dvarų kultūra: stiliaus epochų sankirtose“, Margaritos Matulytės „Vilniaus fotografija 1858 – 1915“ ir kituose kultūrai skirtuose darbuose 12 . Ši istoriografijos dalis padeda aprašyti platesnį XIX a. visuomenės gyvenimo kontekstą. Darbe remiamasi selektyvia įvairių šaltinių baze pradedant gausiais Römerių dienoraščiais bei laiškais ir baigiant piešiniais ir eskizais, kurie suteikia daug vertingos informacijos, apie dailininkų charakterius, jų aplinką, XIX a. aktualijas. Didţioji dalis epistolinio, dienoraštinio bei meninio Römerių giminės paveldo saugoma Mokslų Akademijos bibliotekos fonduose, tačiau remtasi ir kai kuriais duomenimis iš Lietuvos valstybinio istorijos archyvo 13 . Likusi dalis Römerių rašytinio ir meninio palikimo yra Varšuvos nacionalinės bibliotekos archyvų fonuose, priklauso Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje ir kitose vietose. Darbo chronologinės ribos apima XIX a. vidurį ir antrąją pusę, t.y. aktyvų kūrybinį Edvardo Jono, Alfredo ir Edvardo Mato laikotarpį. Tyrimo objektas – trys dailininkai Edvardas Jonas, Alfredas Jonas, ir Edvardas Matas Römeriai, darbui keliami uţdaviniai: per dailininkų Römerių gyvenimą pavaizduoti kokybinius pakitimus lietuvių bajorijos mentalitete ir mąstyme XIX a. viduryje ir antroje pusėje, kasdienių ir laisvalaikio bajorijos praktikų kaitą, išsiaiškinti, kaip kito bajoriškasis poţiūris į meną, kaip ir kada Lietuvoje susiformavo kūrybinė inteligentija ir kuo ji skyrėsi nuo socialinės, tautinės bei dvasinės inteligentijos. Kadangi istoriografijoje Römeriai daugiausiai buvo tiriami tik biografiškai arba iš menotyrinės perspektyvos, kūrybinės inteligentijos ir bajorų menininkų dailininkų atsiradimo temos yra aktualios ir tirtinos. Tautinio atgimimo lietuviakalbė aristokratija ir inteligentija susilaukė nemaţai istorikų dėmesio, tuo tarpu lenkakalbiai bajorai tirti tik dalinai, tiek kiek jie reiškėsi politikoje arba visuomeniniame

11 Balkelis T., The Making of Modern Lithuania (London, 2009) 12 Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių (Vilnius, 2007); Kiauleikytė L., XVIII a. II pusės XIX a. muzikinė Lietuvos dvarų kultūra: stiliaus epochų sankirtose (Vilnius, 2008); Matulytė M., Vilniaus fotografija 1858 – 1915 (Vilnius, 2001); Dvaras modernėjančioje Lietuvoje: XIX a. antra pusė – XX a. antra pusė (Vilnius, 2004) 13 Lietuvos valstybės istorijos archyvo (toliau LVIA) fondas F. 1135 (Vilniaus mokslo bičiulių draugija), Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių (toliau MAB RS) fondai: F. 29 (Literatūrinių rankraščių kolekcija), F. 151 (Liucijano Uziemblos kolekcija), F. 273 (Alberto Liudviko Goštauto kolekcija), F. 320 (Lietuvos dailininkų piešinių ir eskizų kolekcija), F. 138 (Riomerių šeimos aktai) ir Mikrofilmų kolekcija

7 gyvenime, prisidėdami prie lietuvių tautinio atgimimo, apeinant jų psichologinius pasirinkimus, todėl darbo struktūros specifika leis pamatyti pakitimus ir perėjimus bajoro mąstysenoje XIX a. viduryje ir antroje pusėje, skirtumus ir paraleles tarp dailininko mėgėjo ir profesionalo, bajoro kilmės duotybės ir intelektualo išsilavinimo siekimo, tradicinių bajoriškojo gyvenimo formų ir naujų kasdienių ir laisvalaikio praktikų. Darbe naudojami aprašomasis – analitinis, šaltinių kritikos bei komperatyvinis tyrimo metodai. Pirmuose dviejuose darbo skyriuose supaţindinama su politine, kultūrine ir socialine Lietuvos istorija XIX a. bei pristatomi lietuvių bajorijos likimai. Trečiame skyriuje pristatomos dailininkų Römerių biografijos. Tolesniuose skyriuose nagrinėjamos kasdienybės ir laisvalaikio praktikų virsmai XIX a. viduryje ir antroje pusėje, toliau gilinamasi į Römerių atstovų santykį su daile ir menu apskritai. Paskutiniuose skyriuje kalbama apie kūrybinės inteligentijos formavimąsi Lietuvoje bei miestietiško gyvenimo formas Römerių gyvenime.

8 1. XIX a. ir Lietuva

Banali ir gal kiek nuvalkiota mintis, jog Lietuva yra blogoj geopolitinėj padėtyje tarp rytų ir vakarų, dėl ko nuolat kenčia, tinka ir XIX a. Lietuvos istorijai apibudinti: šiame modernaus pasaulio gimimo amţiuje, šalyje, kur susikerta keliai tarp Bizantijos ir Romos, Europos ir Azijos vyko kova tarp lenkiškojo ir rusiškojo mesianizmo, senosios šlėktų valstybės politinis ir kultūrinis palikimas grūmėsi su rusiškuoju imperializmu bei despotizmu ir, galbūt, būtent šios kovos išdava tapo moderniosios lietuvių tautos susiformavimas. XIX a. Europoje uţgimė moderni tautos samprata ir modernios tautos, vadinasi ir lietuvių tautos uţgimimas turėjo būti natūralus procesas ir jokie išorės veiksniai negalėjo jo įtakoti. XIX a. – tai laikotarpis, kuomet buvusios Abiejų Tautų Respublikos pilietis pamaţu ėmė save suvokti arba kaip lenką, lietuvį, ukrainietį, baltarusį ir tapatinti save su viena iš šių tautų, taip sukeldamas konfliktą tarp buvusios vienos valstybės partnerių. Ir jei Adomui Mickevičiui dar nekilo šitoks klausimas, tai Vincui Kudirkai jau iškilo tapatybės ir identiteto klausimai. Vadinasi kaţkur XIX a. bėgyje slypėjo prieţastys, atvedusios V.Kudirką prie pasirinkimo kryţkelės. Per šimtmetį atsirado aiškus lietuvių ir lenkų tautų politinis, kultūrinis, administracinis, kalbinis atotrūkis. Ieškant lūţių tautų atsiskyrime nereikia pamiršti ir rusinimo politikos, kurios išdavoje dalis piliečių tapo lenkiškai ar lietuviškai kalbančiais lojalistais ar net rusų veikiamais radikalais, tokiais kaip Feliksas Dzerţinskis ar Vincas Mickevičius – Kapsukas. Be to, trūkinėjo saitai ne tik tarp tautų: tirpo riba tarp kilmingųjų ir neprivilegijuotųjų, proto galia ėmė varţytis su religinėmis dogmomis, uţgimė modernios politinės partijos ir pilietinė visuomenė, atsirado naujos gyvenimo vertybės ir normos, net ir tolimame Europos paribyje – Lietuvoje. Šiuose XIX a. verpetuose Römeriai irgi neabejotinai turėjo prisitaikyti ir, galiausiai, pasikeisti: „Yrančios feodalinės Lietuvos kultūros kontekste Römerių dinastijos atstovai iš savo kilme besididžiuojančių bajorų pasidarė dailininkais inteligentais. <...> Formuojasi inteligentija. Bajorai mecenatai tampa kūrybine inteligentija.“14 1795 m. carinės Rusijos okupacija iš esmės pakeitė tik politinę, bet ne kultūrinę Lietuvos santvarką, tačiau iš politinės visuomenės sąmonės dar ilgai nedingo tokios sąvokos kaip Lietuvos Didţioji Kunigaikštystė ar Lenkijos Karūna. Rusifikacijos procesai amţiaus pradţioje

14 Aleksandravičius E., XIX amţiaus profiliai, p. 199 9 dar nebuvo plačiai įsibėgėję: Stanislovas Moniuška savo muziką laisvai galėjo groti Vilniuje, Varšuvoje ir Peterburge, Lietuvos didikai išlaikė savo dvarus tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, tačiau vis tik siena tarp buvusių LDK ir Lenkijos karalystės ţemių buvo pastatyta. Bet to prieţastis buvo ne tik carų politika, bet ir Prancūzijos imperatoriaus Napoleono dominavimas kontinente. Iš dalies atsidėkodamas uţ lenkų legionų pagalbą, iš dalies siekdamas dar labiau juos išnaudoti savo karo tikslams, 1806 m. jis leido įkurti satelitinę Varšuvos kunigaikštystę, tačiau Lietuvą paliko rusams, tuo gniuţdydamas lietuvių ir lenkų viltis atkurti buvusią bendrą valstybę ir iš esmės statydamas didesnę sieną tarp dviejų buvusių tautų, negu buvo iki tol. Varšuvos kunigaikštystės įsteigimas būtent ir sudarė sąlygas tam, kad ties Nemunu imtų patruliuoti kazokai, o kirsti sieną pasidarytų beveik neįmanoma. Paaštrėjus nesutarimams tarp Aleksandro I ir Napoleono kilo antirusiškų nuotaikų grėsmė Lietuvoje. Negalima teigti, kad tik nedidelė dalis Lietuvos didikų liko ištikimi carui – jam itin lojalūs buvo Lietuvos ţydai, po Tilţės sutarties dalis bajorų nusigręţė tiek nuo Napoleono, tiek nuo lenkų, tačiau didţioji dalis bajorų vis tik bėgo į Varšuvos kunigaikštystę, stojo į lenkų legionus ar bent jau kantriai laukė „išvaduotojo“. Nors projektų Lietuvos autonomijai atkurti buvo ir anksčiau, tačiau 1812 m. kampanijos metu iškilo pirmasis realus Lietuvos politinio atskirumo nuo Lenkijos klausimas. Dokumentuose LDK vardas nebebuvo minimas, pavadinime liko tik Lietuva, taigi Lietuvos laikinoji vyriausybė iš esmės priklausė nuo prancūzų, tačiau svarbiausia tai, kad ji nusprendė savo likimo nebesusieti su Varšuvos kunigaikštyste. Tai, kad laikinoji vyriausybė prisidėjo prie lenkų primesto Varšuvos konfederacijos akto, praktiškai nieko nereiškė, ypač ţinant tai, kad absoliučiai viskas priklausė tik nuo Napoleono planų ir uţgaidų. Galima drąsiai teigti, kad Napoleonas nebūtų ėmęsis atkurti senosios Respublikos: jis nebuvo senosios Europos šalininkas, priešingai - jis kaip tik griovė senąsias valstybes ir kūrė naujas, vien tas faktas kad iš Lenkijos karalystės jis paliko tik Varšuvos kunigaikštystę, o lenkų vardą irgi buvo stengiamasi uţmiršti, rodo, kad jis naudojosi lenkais. O juk Varšuvos kunigaikštystė buvo ištikimiausia jo sąjungininkė, lenkai kovojo su prancūzais petys į petį iki pat Vaterlo katastrofos, jo atminimą įrašė net savo nacionaliniame himne. Geriausiu atveju galima numanyti, kad, Reino konfederacijos pavyzdţiu, Napoleonas būtų sukūręs Vyslos konfederaciją, tą liudija netiesioginiai šaltiniai – įvairūs laiškai, ţemėlapiai ir pokalbiai.15 Vadinasi, politinis atskyris nuo Lenkijos buvo suvoktas ir prasidėjo būtent nuo prancūzmečio. Lietuvos valdantysis elitas sudvejojo ar verta pasirinkti lenkus, ar verčiau gyvuoti

15 Dundulis B., Lietuva Napoleono agresijos metais, p. 96 – 97 10 kaip atskirai valstybei. Po 1812 m. Aleksandras I amnestavo visus prieš jį kovojusius bajorus, dvarų konfiskacijos ir represijos buvo minimalios, buvę lietuviškų dalinių vadai net išsaugojo pareigas ir senatorių titulus kongresinėje Lenkijos karalystėje. Ši Vienos kongrese dirbtinai sukurta lenkų valstybė tik padidino atotrūkį nuo Lietuvos, tačiau kultūrinis bendradarbiavimas nenutrūko, nes tai, kad politinis atotrūkis didėjo, dar nereiškė, kad nebuvo siekiama suartėti bent jau kultūriškai. Atvirkščiai, Lietuvos prijungimas prie karalystės ir tų pačių teisių uţtikrinimas Lietuvos bajorams tapo vienu iš pagrindinių lenkų politinio elito tikslų. Kultūrinis ir akademinis gyvenimas Lietuvoje smarkiai pagyvėjo. Vilniuje Lietuvos krašto istoriją ėmė dėstyti Joakimas Lelevelis, Adomas Mickevičius dirbo ir kūrė Kaune, o Adomas Čartoriskis tęsė savo politinę karjerą Lenkijoje. Vilnius vienu metu netgi buvo tapęs savotišku lenkų kultūros ir slaptos rezistencijos centru – šubravcai, filomatai, filaretai veikė būtent lenkiškosios įtakos paveikti. Vainiaus slaptosios organizacijos uţmezgė ryšius net su dekabristais, todėl Nikolajui I atėjus į valdţią jos tuoj pat buvo uţdarytos. Slaptųjų organizacijų uţdarymas ir represijos praktiškai tapo vienu iš veiksnių 1830 m. sukilimui. Taigi, galima teigti, kad Lietuvos nelaisvė buvo viena iš sukilimo prieţasčių: jei lenkai būtų pasitenkinę esama padėtimi, turbūt sukilimo galėjo ir neįvykti, tačiau tai, kad viena buvusios Respublikos dalių neturėjo lygių teisių ir laisvių su kita buvo postūmis lenkams, tuo pačiu ir lietuviams, sukilti. Kai lapkričio mėnesį buvo šturmuojami Belvederio rūmai Varšuvoje, tai buvo aiškiausiai išreikštas lenkų noras atkurti senąją Respubliką ir senąją tvarką. Lenkai, veikiami savo mesianistinių idėjų, niekaip nesuprato, kad eidami į sukilimą jie siekė graţinti senąją tvarką Europoje ir kad jai naujojoje Europoje vietos nebebuvo. Sukilimas buvo numalšintas, tiek lenkų, tiek lietuvių planams buvo nelemta išsipildyti. Priešingai nei Aleksandras I po 1812 m., naujasis caras Nikolajus I neketino amnestuoti sukilėlių, jis ėmėsi ryţtingų priemonių ir represijų: buvo uţdarytas Vilniaus universitetas, sustiprinta cenzūra, likviduota Lenkijos kariuomenė, panaikinta jos konstitucija. Dalis sukilėlių ir visuomenės buvo ištremti į Sibirą, kiti savo noru ar priverstinai emigravo į vakarus. Lietuvoje slaptųjų draugijų veikla ir politinės autonomijos siekimas tapo nebeįmanomas, šiokia tokia politinė mintis plėtojosi tik emigracijoje, tačiau ir ji rėmėsi daugiausia lenkų, o ne lietuvių bajorijos siekiais. Būtent dėl politinių suvarţymų Lietuvoje bajorijos sluoksnis negalėjo savęs realizuoti politikoje, pasirinko kitą kelią, jis atsigręţė į intelektualinį gyvenimą, į etninius kaimo lietuvius, jų istoriją, papročius ir kultūrą. Romantistai ėmė kurti lietuvių tautos istoriją (tiek lenkiškai tiek lietuviškai), kai tuo tarpu lenkų istorikai kovojo tarpusavyje aiškindamiesi Respublikos ţlugimo prieţastis, ir tai sudarė terpę atsirasti 11 romantinei lietuvių istoriografijai. Spragą, atsiradusią nesant lenkų istorikų darbams, uţpildė Teodoras Narbutas, Simonas Daukantas, Ignas Kraševskis. Stengtasi parodyti didingą Lietuvos praeitį, atskirumą nuo lenkų. Taip lenkai praţiopsojo tą momentą, kuris iš esmės leido atsirasti antilenkiškai Lietuvos istoriografijai. Pamaţu ėmė klestėti lietuviška kultūra ir kalba. Lietuvių kalbą, tautosaką tyrinėjo Dionizas Poška, Laurynas Ivinskis, Liudvikas Rėza. Poeziją lietuviškai ėmė kurti Antanas Strazdas ir Antanas Baranauskas. Taigi, nors politinis gyvenimas liko suvarţytas ir prasidėjo rusifikacijos procesai, kultūrinis gyvenimas klestėjo, pamaţu ėmėsi formuotis modernioji lietuvių tautos savimonė. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad viešajame gyvenime ėmė vis labiau dominuoti lietuvių kalba. Nors lietuviškų atsišaukimų pasitaikydavo ir 1794 m. sukilime ir 1812 m. karo metu, tačiau dabar lietuviškos spaudos itin padaugėjo, o svarbiausia, kad atsirado tų, kurie galėjo ir norėjo skaityti lietuviškai. XIX a. viduryje ypač tam pasitarnavo katalikų baţnyčios, ţemaičių sąjūdţio ir Motiejaus Valančiaus veikla. Jis ne tik rinko ir leido lietuvių tautosaką, rašė knygas, bet ir steigė lietuviškas mokyklas. Taip vis labiau plėtėsi ratas tų, kuriems lietuvių kalba buvo reikalinga. Dėl 1830 m. sukilimo nei Lenkija nei Lietuva nebeturėjo jėgų tinkamai sudalyvauti 1848 m. „Tautų pavasaryje“. Be to „Europos ţandaras“ Nikolajus I dar prieš tai ėmėsi nuginkluoti civilius ir kitų represijų, kad išvengtų dar vieno sukilimo. Kita vertus, lenkai eilinį kartą emigracijoje steigė legionus, kovėsi svetimose kariuomenėse, netgi joms vadovavo. Todėl, galbūt, ir 1863 m. sukilimas iš dalies tapo nesėkmingas – lietuviai ir lenkai paprasčiausiai nebeturėjo ţmogiškųjų išteklių, kuriuos galėtų priešpastatyti šimtatūkstantinei rusų kariuomenei. Blogai organizuoti, menkai ginkluoti ir tarpusavio nesutarimų draskomi sukilėliai eilinį sykį turėjo eiti į nelygią kovą su pranašesniu priešu. Begalinį ir nesutramdomą lenkų norą priešintis geriausiai apibudino Normanas Deivisas: „Lenkijos nacionalinis judėjimas turėjo seniausią geneologiją, geriausią visuomenės nuomonę apie jį, didţiausią pasiryţimą, prasčiausią spaudą ir menkiausią sėkmę“16. Sukilimo pralaimėjimas atnešė tik dar stipresnes represijas nei po 1830 m. sukilimo: įvesta kirilica, uţdrausta lenkiška bei lietuviška spauda ir mokyklos, smarkiai suvarţyto katalikų baţnyčios teisės, sustiprėjo stačiatikių įtaka. Ir, nors visos šios priemonės pirmiausiai buvo nukreiptos prieš lenkakalbius bajorus, tačiau paradoksalu tai, kad rusifikacijos procesai paspartino lietuvių lenkėjimą: lenkiškos literatūros buvo galima lengviau

16 Davies N., Europa: Istorija, p. 826 12 gauti nei lietuviškos, todėl net valstiečiai, norėdami „išeiti į ţmones“ ėmė lenkuoti, ypač sulenkėjo miestai17. Kita vertus, šitoks priespaudos padidinimas, priešingai nei tikėtasi, tik paskatino besiformuojančią lietuvių tautą kovai, visų pirma etniniame ir kultūriniame, o ne politiniame lygmenyje. Kultūrinis centras pasistūmėjo iš Ţemaitijos į Karaliaučių, Ragainę ir Tilţę, per sieną iš Maţosios Lietuvos ėmė plisti uţdrausta lietuviška literatūra, ėmė veikti slaptosios lietuvių mokyklos. „Aušrininkų“ ir „Varpininkų“ veikla ţymėjo naują, kokybinį lūţį lietuvybės ir tapatybės plėtojimesi: geriausias to pavyzdys būtų V.Kudirka – nors jaunystėje propagavo lenkišką kultūrą, Joną Basanavičių laikė „chlopu“, tačiau vėliau tapo aršiu lietuvninku ir carizmo priešu. Šitokia savęs suvokimo problema būdinga daugeliui to meto Lietuvos gyventojų – viena vertus lenkiškai kalbantys bajorijos likučiai neţinojo kaip bendrauti su uţgimusia lietuvių inteligentija, kita vertus ir valstiečiai daugumoje mokėjo lenkiškai, o paprašyti nurodyti tautybę, atsakydavo kad jie esą katalikai. Svarbu paţymėti, jog lietuviškoji kultūra, spauda labai smarkiai išsiplėtė ir emigracijoje, ypač Amerikoje. Tiesą sakant, dauguma lietuvių inteligentijos XIX a. pabaigoje gyveno būtent uţ etninės Lietuvos ribų18. 1905 m. įvykęs Didysis Vilniaus seimas galutinai suformulavo ir įkūnijo visos modernios lietuvių tautos pagrindinį siekį – Lietuvos politinės autonomijos reikalavimą tiek nuo rusų tiek nuo lenkų. Vadinasi lietuvių tauta XX a. pradţioje suvokė savo atskirumą nuo Lenkijos tiek kultūriškai, tiek politiškai ir Lietuvos nepriklausomybės siekis tapo vieningos tautos nacionaline idėja, kurią parėmė praktiškai visi gyventojų sluoksniai. Tuo tarpu ir lenkai, nebegalėdami įtakoti politinio Lietuvos gyvenimo, iš esmės siekė tautinės lenkų valstybės. Kita vertus vėl atgimęs lenkų mesianizmas ir neoromantikai piršo mintį, kad Lenkija be Lietuvos yra neįmanoma. Tačiau nei Juzefo Pilsudskio nei Romano Dmovskio nacional-demokratų idėjoms nebuvo lemta išsipildyti 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto paskelbimas iš pirmo ţvilgsnio gali pasirodyti ganėtinai ankstyvas, gal net skubotas veiksmas. Krašte dar nebuvo nei valdţios struktūrų, nei karinių pajėgų, viso to, ką, pavyzdţiui, turėjo lenkai ar net latviai, tačiau šitokią skubą diktavo susidariusios aplinkybės – besitraukiantys vokiečiai paliko tuščią terpę, kurią kaţkam reikėjo uţpildyti, vadinai reikėjo aplenkti vietinius komunistus ir lenkus. Vieni irgi grasino paskelbti nepriklausomybę ir su bolševikais reokupuoti Lietuvą, kiti vis dar puoselėjo

17 Kulakauskas A., „Šaka atskilusi nuo tautos...“: Lietuvos bajorijos ir LDK bajoriškosios kultūros vaidmuo lietuvių tautiniame atgimime // Sietynas t. 3, p. 93 18 Balkelis T., The Making of Modern Lithuania, p. 24 – 25 13 unijines Jogailaičių idėjas. Valstybei, kariuomenei kurtis trukdė tiek besitraukiantys vokiečiai, tiek iš rytų puolantys bolševikai. Kai kurios apskritys apie nepriklausomybės paskelbimą suţinojo tik po kelių mėnesių ir tik dėl to, kad gavo atsišaukimus, kviečiančius stoti savanoriais į kuriamą kariuomenę. Tai, kad per kelis metus pavyko surinkti savanorių kariuomenę ir apsiginti nuo daug stipresnių priešų galima laikyti stebuklu, kuris galėjo įvykti tik visiems visuomenės sluoksniams suvokiant esamą grėsmę. Pati Lenkija, net Vilniaus lenkakalbiai bajorai, galbūt galėjo susitaikyti su tuo, kad Lietuva nebėra jos dalis, tačiau paskiri lenkų veikėjai vis dar laikė save nedalomos Respublikos palikuonimis ir negalėjo susitaikyti su esama padėtimi. Toks atvejis, kuomet vienas brolis Gabrielius Narutavičius tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu, o kitas – Stanislovas Narutavičius pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą, buvo greičiau taisyklė, o ne išimtis. Didysis lenkų veikėjas Juzefas Pilsudskis, gimęs Lietuvoje ir visą gyvenimą laikęs save lietuviu, o ne lenku, nesuprato, kaip Lietuva gali išvis norėti eiti kitu keliu negu eina Lenkija. Prieš mirtį savo adjutantui J.Pilsudskis prisipaţino, kad jam taip ir nepavyko įgyvendinti dviejų pagrindinių savo gyvenimo tikslų – prijungti prie Lenkijos Lietuvos ir atplėšti nuo Rusijos Ukrainos. Politinė situacija tarp abiejų tautų liko įtempta ir po jo mirties, Vilniaus problemą išspręsti pavyko tik per II pasaulinį karą, deja, sovietams „padedant“ ir ne be aukų. Tai, kad Rusijai prisijungus buvusias LDK ţemes padidėjo atotrūkis tarp lenkų ir lietuvių tautų nekelia abejonės. Tačiau, kad tai buvo katalizatorius lietuvių tautai konsoliduotis ir atsispirti lenkėjimo procesams, vienareikšmiškai teigti negalima. Pats Respublikos ţlugimas, kad ir kokios būtų jo prieţastys, buvo faktas, kad net ir šiame Europos uţkampyje prasidėjo nauja era: XIX a. Europoje - tai revoliucijų ir sukilimų amţius, visų pirma revoliucijos tautos ir nacijos suvokime, moksle, kultūroje, viešajame ir privačiame gyvenime. Vengrai, čekai, belgai, suomiai, vokiečiai, italai, lenkai, lietuviai, baltarusiai ir kitos tautos ėmė iš naujo suvokti save kaip nacijas, ėmė išsivaduoti iš svetimų tautų priespaudos ar vienyti savo tautines valstybes. Taigi, lietuviai puikiai įsipaišė į bendrą šio proceso kontekstą. Vadinasi tiek savanoriškas lenkėjimas, tiek primesti rusifikacijos procesai ne tik kad negalėjo sustabdyti modernios lietuvių tautos gimimo, bet, iš dalies, netgi jį skatino. Manyti, kad nepriklausomos Lietuvos susidarymas buvo galimas tik palankiai susiklosčius politinėms aplinkybėms, nėra visiškai neteisinga, kaip ir nėra visiškai neteisinga manyti, jog tai buvo istorinė neišvengiamybė. Rusų okupacija tik pristabdė sulenkėjimo procesus Lietuvoje, tačiau visiškai jų sustabdyti nesugebėjo. XX a. antroje pusėje paskutiniu Abiejų Tautų Respublikos piliečiu save laikęs Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas nelauţė iečių dėl to, kokios tautybės buvo A.Mickevičius, o 14 paprasčiausiai išsakė mintį, kuri atspindi iki šiol nenutrūkstantį ryšį tarp dviejų, kadaise vieną valstybę turėjusių tautų: „Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur įvairios kalbos ir religijos sugyveno kartu šimtmečius. Aš turiu mintyje Lietuvą - padavimų ir poezijos kraštą. Mano šeima jau šešioliktame amžiuje kalbėjo lenkiškai, lygiai kaip daugelis šeimų Suomijoje kalbėjo švediškai, o Airijoje - angliškai; todėl aš esu lenkų, ne lietuvių poetas. Bet Lietuvos gamtovaizdžiai, o gal ir jos dvasios niekados manęs neapleido. „19

2. Bajorija XIX a. Lietuvoje

Bajorija, be jokios abejonės, buvo ta buvusios LDK visuomenės dalis, kuriai XIX a. buvo pragaištingas: po 1795 m. ji ţingsnis po ţingsnio neteko savo politinių ir teisinių galių, savo valstybės, savo identiteto. Deklasacijos procesai ir carinės reformos skurdino juos, artino prie valstiečių ir stūmė į sunkių pasirinkimų metą, kuomet reikėjo rinktis tarp bajoriškojo „honoro“ ir skaudaus susitaikymo su esama padėtimi. XIX a. viduryje tapytame autoportrete Alfredas Römeris pavaizdavo save su senoviška paradine bajoro apranga, prie šono prisegtu kardu20 - tai buvo tik ţvilgsnis į praeitį, visiškas nonsensas visuomenėje, kurioje grieţtas carinės uniformos reglamentas nepaliko vietos bajoriškai sermėgai. Netgi Rusijos imperijoje gyvenęs nobilitetas buvo nevienalytis: lietuvių ir lenkų bajorai nesimpatizavo rusų bajorijai, kadangi XIX a. viduryje ši buvo itin apolitiška ir labiau reiškėsi kaip valdininkai, karininkai ir ordinų medţiotojai lojalistai, nei kaip kilmingieji par excellence – rusiškoji bajorystė buvo asmeninė arba paveldima, pirmąją buvo galima gauti uţsitarnavus titulinio tarėjo laipsnį, o antroji apėmė bajorus, bajorystę turinčius nuo senų laikų arba tuos valdininkų vaikus, kurių tėvų aukštos pareigos leido įgyti kilmingumą21. Krašte, kur dar buvo gyva legenda apie senąją valstybę, kurioje kiekvienas bajoras galėjo tapti valdovu, „sarmatų ir romėnų palikuonims“ tokios įgytos bajorystės kėlė siaubą ir pasišlykštėjimą bei atrodė baisesnės net uţ mezalijansus su plikbajoriais ir kaimiečiais.

19 http://nobelprize.org/nobel_prizes/literature/laureates/1980/milosz-lecture-en.html (tikrinta 2010-03-22) 20 Aleksandravičius A., Kulakauskas A., Carų valdţioje, p. 200 21 Čepėnas P., Naujausių laikų Lietuvos istorija, p. 97 15 Amţiaus pradţioje dar buvo gyva „mickevičiškoji“ Sum gente lituanus, natione autem polonus tradicija, tačiau pamaţu šitoks lietuvio bajoro poţiūris į save ėmė trūkinėti. Visų pirma reikia pasakyti, kad Lietuvos bajorai suvokė save kaip lietuvius, o ne lenkus: dauguma jų, nors laikėsi tradicinės unijinės linijos ir buvo lenkakalbiai, tačiau laikė save „litvinais“ ir skyrė save nuo „koroniažų“, juo labiau, kad buvo ir paţangiai, liberaliai mąstančių (t.y. prolietuviškai nusiteikusių) bajorų22. Taigi, pati Lietuvos bajorija buvo nevienalytė. Be to, išryškėjo kalbinio skirtumo aspektas bajorijos tarpe: kadangi buvo imta gilintis į istoriją, ieškoti savo šaknų, bajorija surado savo ryšį su lietuvių kalba. Šiam „patriotiniam judėjimui“ priklausė Simonas Daukantas, Dionizas Poška, Simonas Stanevičius ir kiti. Kita vertus, Lietuvos bajorams lituanistika tebuvo grynasis mokslas, jie neatsisakė ir lenkiškosios kultūros. Pasak A. Kulakausko, be lenkų kalbos intelektualinė kultūra to meto Lietuvoje negalėjo egzistuoti, nuo jos atsiriboti negalėjo nei vienas Lietuvos kultūros veikėjas ir patriotas – net Simonas Daukantas su Motiejumi Valančiumi susirašinėjo lenkiškai, o Kondratovičius – Sirokomlė skundėsi, esą „lietuviškai lietuviškoje žemėje negalėjau susikalbėti su lietuviu“23. Be abejonės, tokią situaciją nulėmė tai, kad nebuvo lietuvių literatūrinės kalbos, o ją formuoti galėjo tik tie, kuriems lietuvių kalba buvo gimtoji24. Todėl moderni lietuvių tauta turėjo susikurti būtent valstiečių ir smulkiosios, lietuviškai kalbančios, bajorijos pagrindu. Lenkakalbė visuomenės dalis pamaţu stūmė save iš šio proceso. 1863 m. sukilimo numalšinimas, pasak A.Kulakausko, sutrukdė susiformuoti trikalbei krašto bendrijai ir sąlygojo tai, kad lietuvių sulenkėjimą sustabdė nauja, daugiausiai iš Suvalkijos kilusi inteligentų karta25. Tai buvo ţmonės, kuriems caro politika leido iškilti aukščiau savo luomo: tapti tuo, ko bajorija labiausiai bijojo – valdininkija, gauti tai, kas iki tol buvo privilegijuota – išsilavinimą, atimti iš bajorų teisę vadintis lietuvių tauta. Bajorams teko susidurti ir su kitais iki tol neregėtais reiškiniais – socialiniu valstiečių mobilumu, prasidedančia krašto industrializacija ir urbanizacija, didėjančia etnine ir politine įtampa Lietuvoje. Be to, per dvarų konfiskacijas smarkiai sumaţėjo jų ţemėvalda, netgi ėmė trūkti ūkio darbininkų, kadangi vis daugiau valstiečių ėmė emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas arba keltis į didţiuosius

22 Kulakauskas A., Lenkiškai kalbanti Lietuvos bajorija lenkų ir lietuvių nacijų formavimosi laikotarpiu // Jaunųjų istorikų darbai t. 6, p. 127 23 Kulakauskas A., „Šaka atskilusi nuo tautos...“: Lietuvos bajorijos ir LDK bajoriškosios kultūros vaidmuo lietuvių tautiniame atgimime // Sietynas t. 3, p. 89 – 90 24 Ten pat, p. 90 25 Ten pat, p. 93 16 industrinius imperijos miestus – Rygą, Taliną, Sankt Peterburgą, Liepoją, kur fabrikuose lengvai galėjo gauti darbininkų vietas26. Kaip teigia istorikas A.Kulakauskas – bajorija atsidūrė kultūrinio gyvenimo periferijoje, o Bronius Genzelis šį reiškinį pavadino „paribio kultūra“27. Tačiau, taip nutiko tik amţiui einant į galą, o XIX a. viduryje, praktiškai iki pat septinto dešimtmečio pabaigos, bajorija dar buvo pasimetusi ir dvejojanti: einanti su lietuviais ir prieš juos, dalyvaujanti sukilimuose ar susitaikiusi su esama nelengva padėtimi. Būtent šiai, nelengvų pasirinkimų prispaustai, kartai priklausė dailininkai Römeriai – tėvas Edvardas Jonas bei jo sūnūs Edvardas Jonas ir Alfredas.

3. Römeriai

Römerių giminės istorija įdomi tuo, kad tai buvo viena iš tų didikų giminių, kurių kilmė glūdi toli uţ teritorinių LDK sienų. Uţsieniečiai į LDK kėlėsi įvairiais būdais ir vedami skirtingų tikslų, vieni vyko kaip amatininkai ar pirkliai, dvaro muzikantai ir dailininkai, kiti kaip kariai. Tokiais ir panašiais būdais XVII a. į Kėdainius atvyko pirmieji škotų naujakuriai, XVIII a. pabaigoje nuo revoliucinių negandų į Platelius atsikėlė Prancūzijos grafai Šuazeliai, panašiai nutiko ir su Römeriais. Giminės legenda byloja, kad dar XIII a. į Livoniją atvyko Bernardas Römeris, nuo kurio, praktiškai, ir prasidėjo giminės istorija Livonijoje ir Kuršo ţemėse. Jo palikuonis Steponas Römeris 1620 m., švedams uţgrobus Kuršą, persikėlė gyventi į LDK, o jo palikuonys plačiai įleido šaknis naujojoje tėvynėje ir ėmė jai tarnauti: sūnus Mykolas (1605 – 1699 m.) tapo LDK artilerijos generolu, jo sūnus Matas (m. 1718) tapo Trakų ţemės teisėju, vėliavininku bei pakamariu. Ir iki XIX a. Römeriai buvo gana ţinomi – Trakų vėliavininkas Jurgis Römeris (1687 – 1773 m.), Trakų vėliavininkas ir pakamoris Steponas Dominykas Römeris (1720 ar 1721 – 1793 m.)28. Persikėlę gyventi į Lietuvą Römeriai gavo itin garbingą Jelitos herbą, kurio istorija siekia XIV a. ir jį aprašo net ţymusis Janas Dlugošas. Herbas vaizduoja raudoną skydą, o skyde vaizduojamos dvi sukryţiuotos piligrimo lazdos. Iki galo neaišku, kada būtent ir kokiomis aplinkybėmis giminė gavo šį herbą, tačiau XVII - XVIII a. Jelitos herbą rinkosi dauguma į ATR

26 Balkelis T., The Making of Modern Lithuania, p. 1 – 13 27 Kulakauskas A., „Šaka atskilusi nuo tautos...“: Lietuvos bajorijos ir LDK bajoriškosios kultūros vaidmuo lietuvių tautiniame atgimime // Sietynas t. 3, p. 76 28 Širkaitė J., Apie Römerius // Römeriai Lietuvoje XVII – XX a., p. 7 – 8 17 atsikėlusių kilmingųjų, be tokį panašų herbą (skydas padalintas į auksinę ir ţydrą dalis, o virš lazdų pavaizduotas kryţius) turėjo ir Lenkijos karalystėje gyvenę Römeriai29. Tačiau didţiausio pasisekimo Römeriai sulaukė būtent XIX a., kuomet valstybines tarnybas pakeitė kiti uţsiėmimai, o būtent – dalyvavimas slaptose organizacijose, viešose draugijose ir dailės menas.

3.1 Mykolas Juozapas Römeris

Pirmiausiai, tam kad suprasti kartų ir bajoriškojo mąstymo kaitą XIX a., reikia pristatyti Trakų atšakos Römerių tęsėją Mykolą Juozapą Römerį, kuris buvo viena iškiliausių savo laikmečio asmenybių, ir kuris dar galėjo XIX a. pradţioje gyventi ir mėgautis „epochos dvasioje“ pilnaverčiu bajorišku gyvenimu, kokiu mėgavosi ir jo protėviai. Mykolas Juozapas Römeris gimė 1778 m. rugsėjo 14 d. Vedė Rachelę Kolovrat de Raës, Trakų taurininko Pranciškaus de Raëso dukrą. Nuo pat jaunystės jis itin aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo aršus Respublikos patriotas ir nenuilstantis kovotojas uţ laisvę. Jo karjera prasidėjo kuomet 1803 m. tapo Vilniaus gubernijos vyriausiojo teismo II departamento pirmininku. 1812 m. kampanijos metu Mykolas Juozapas paties Prancūzijos imperatoriaus Napoleono buvo pasirinktas eiti Vilniaus miesto prezidento pareigų, taip pat buvo ir Laikinosios vyriausybės teisingumo komiteto narys. Vėliau, po Napoleono karų, 1815 – 1818 m. buvo renkamas Trakų apskrities bajorų maršalka, 1817 – 1821 m. Vilniaus gubernijos bajorų maršalka. 1826 m. tapo Tikruoju valstybės tarėju ir buvo apdovanotas Šv. Anos ordinu su briliantais30. Visuomenėje Mykolas Juozapas reiškėsi tiek privačiai, tiek per įvairias asociacijas. 1807 m. M.J.Römeris buvo vienu iš Labdarių draugijos steigėjų, vėliau tarybos narys ir pirmininko pavaduotojas, Vilniaus universiteto Švietimo komisijos narys, aktyviai dalyvavo Šubravcų veikloje, nepatvirtintais duomenimis netgi kurį laiką galėjo jai vadovauti. 1818 m. buvo vienas iš Vilniaus tipografijos draugijos narių steigėjų, dalyvavo, taip vadinamos, Radvilų komisijos veikloje31.

29 Rodzina herbarz szlachty Polskiej t. XV, str. 240 – 241 30 Romer E., Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija, p. 76 31 Ten pat, p. 100 18 M.J.Römeris buvo aktyvus masonas: įstojo į masonų loţę Uolusis Lietuvis, tapo jos didţiuoju magistru, taip pat iki 1821 m. vadovavo Tobulosios vienybės loţei. Jo namuose rinkdavosi ţinomiausi Vilniaus veikėjai, vyko ne tik įspūdingos puotos, bet ir slapti masonų susirinkimai. Po dekabristų sukilimo carui Nikolajui I uţdraudus visas masoniškas ir promasoniškas organizacijas Rusijos imperijoje, Mykolas Juozapas pratęsė savo slaptą konspiracinę veiklą ir įstojo į Patriotų draugiją, uţ ką buvo suimtas ir 1826 – 1830 m. kalinamas Varšuvoje bei Sankt Peterburge. 1830 m. jis grįţo į Vilnių, tačiau dėl prasidėjusio sukilimo buvo vėl suimtas ir iki 1832 m. buvo ištremtas į Voroneţą. Paskutiniais gyvenimo metais, vėl grįţęs į Vilnių, jis pasitraukė iš aktyvios politinės ir visuomeninės veiklos, atsidavė šeimai, daug dėmesio skyrė anūkų auklėjimui32. Taigi, savo gyvenimu Mykolas Juozapas įkūnijo tas bajoriškąsias vertybes, kurios atitiko tiek senosios valstybės bajoriškumo standartus tiek jo laikmečio normas, jis buvo tikrasis „ancien régime“ palikuonis, puoselėjęs bajoriškuosius Respublikos idealus, kita vertus, jo aktyvus dalyvavimas masoniškoje veikloje, švietimo komisijoje ir Labdarių draugijoje liudija apie liberalesnį mąstymą ir apšvietos epochos paliestą protą. Toks asmuo negalėjo neimponuoti savo palikuonims. Štai kaip jį apibūdino Henrikas Moscickis Alfredo Römerio atsiminimų apie 1863 m sukilimą įvade: „Mykolas Römeris buvo lietuvis kaip Mickevičius ir Zanas, kaip jie jis buvo kartu ir lenkas, „tikėjimu ir morale Respublikai tarnavo“, tą tikėjimą ir pasišventimo visuomenei pareigą sūnums perdavė.“ 33

3.2 Edvardas Jonas Römeris

Edvardas Jonas Römeris gimė 1806 m. geguţės 14 d. Kadangi tėvas priklausė švietėjų ir masonų kartai, sūnus gavo tinkamą bajorui išsilavinimą – mokėsi Vilniaus bajorų gimnazijoje, taip pat lankė meno mokyklą, nuo maţens mokėsi tapyti ir groti. Pasak Gabrielės Giunterytės – Puzinienės, vaikystėje buvo išdaigininkas. Baigęs gimnaziją mokėsi Vilniaus universiteto gamtos – matematikos fakultete, vėliau perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą, kuriame studijavo 1823 – 1826 m. Universitete itin domėjosi nuotykine literatūra: su draugais buvo

32 Romer E., Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija, p. 77 – 100 33 MAB RS, F. 138 b. 2185 l. 2 19 įsteigęs Literatų draugiją, padėjo į lenkų kalbą versti Dţeimso Kuperio romanus „Pionierius“, „Šnipas“, „Paskutinis mohikanas.“ 34 Galima numanyti, kad romanai apie indėnų kovą su kolonistais tik paskatino aršaus patrioto sūnų dalyvauti ir studentų konspiracinėje veikloje bei siekti savo valstybės išsivadavimo. 1828 m. Edvardas Jonas įsimylėjo Oną Montvydaitę Bialozoraitę ir jai pasipiršo, tačiau dėl jos patėvio, rusų karininko, nenoro giminiuotis su lenkų patriotais ir maištininkais vedybos uţtruko. Prasidėjus sukilimui, 1831 m. sausio pabaigoje Vilniuje susikūrė Vyriausiasis sukilimo komitetas, kuriam priklausė ir Edvardas Jonas, tačiau, kadangi rusų valdţiai pavyko Vilnių greitai izoliuoti nuo sukilimo, komitetas praktiškai nieko svarbaus nenuveikė. Po sukilimo E.J.Römeris neišvyko į Sibirą su tėvu, o liko priţiūrėti namo Vilniuje ir dvarų. 1831 m. sausio 7 (19) d. pagaliau vedė35. Tačiau šeimyninė idilė truko neilgai: maištininko ir patrioto būdas pakišo Alfredui koją ir dėl ryšių su emisaru Marcelijum Šimanskiu 1834 m. buvo nuteistas tremčiai į Vologdą, bet nuo bausmės buvo atleistas. Be to, netrukus jo jaunoji ţmona mirė. E.J.Römeris toliau tęsė savo knygų vertimus, išvertė Laurento Piero de Ţiuso „Pomirtinius pono Simono laiškus“, kurie buvo išleisti 1834 m. Vilniuje. Tais pačiais metais įsitraukė į slaptos organizacijos – Tautinės vienybės sąjungos veiklą. Mirus pirmajai ţmonai vedė jaunesniąją jos seserį Sofiją – bajorijos tarpe vesti buvusios ţmonos seserį buvo normali XIX a. praktika. Įdomu tai, kad romantizmo amţiuje, kuomet savo romanus kūrė Aleksandras Diuma sūnus ar Ţorţ Sand, Lietuvoje meilę buvo galima įvardinti tik kaip pastangas taikiai sugyventi36. Nors šeimyninis bajorų gyvenimas nebuvo toks grieţtas ir tėvų reguliuojamas, kaip valstiečių, tačiau tarp dorų katalikų skyrybų praktikos praktiškai nebuvo, todėl šeimyninis gyvenimas apkarto nemaţai daliai Lietuvos bajorijos. Ne išimtis, pavyzdţiui, buvo ir Edvardo Jono sūnus Edvardas Matas. Tremties Edvardui Jonui išvengti nepavyko – uţ ryšius su Simonu Konarskiu jis buvo ištremtas į Vologdą, vėliau į Velikij Ustige. XIX a. tremtis nebuvo toks fiziškai baisus dalykas, koks gali pasirodyti iš pirmo ţvilgsnio – tai iš esmės buvo priverstinis perkėlimas į kitą guberniją tam tikram laikui, siekiant išsklaidyti maištingus sluoksnius, be to Vologda yra europinėje Rusijos dalyje, kur klimatas toli graţu neprimena Sibiro taigos. Tremtinių sutuoktinės nelengvai, tačiau gavusios leidimus vykti pas ištremtus vyrus, iš esmės mėgavosi ganėtinai patogia kelione,

34 Romer E., Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija, p. 116 – 118 35 Aleksandravičius A., Kulakauskas A., Carų valdţioje, p. 126; Romer E., Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija, p. 119 – 121 36 Marcinkevičienė D., Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje, p. 67 20 sustojusios Maskvoje turėjo galimybę apţiūrėti miestą, dvi dienas lankėsi baţnyčiose ir teatruose. 1852 m. Edvardas Jonas nusipirko Pokrovsko dvarą ir Perchurjevo kaimą su 253 „sielom“, jų ţmonomis bei vaikais, taigi gyveno bent jau patogiai, jei ne prabangiai 37 . Daugirdiškių, Granapolio, Balbėnų, Kriaunų, Bagdoniškio ir Antanašės dvarų valdytojo sūnus galėjo sau tai pakankamai lengvai leisti. Vologdoje buvo teatras, buvo galima uţsiimti pamėgta pramoga – tapyba (ką Edvardas Jonas aktyviai ir darė), medţioti, bendrauti su kitais tremtiniais. Kita vertus, negalima paneigti to fakto, kad psichologinė tremtis buvo nepalyginamai sunkesnė: išsilavinęs ţmogus pateko iš buvusios LDK sostinės šurmulio į gilų imperijos uţkampį, buvo atskirtas nuo tėvynės ir jį supusios aplinkos. Tai puikiai atsispindi Jono Edvardo sūnaus Alfredo mintyse, kuomet šis kalėjo Dinaburge: „Gimiau tuo metu, kada mano senelis buvo ištremtas iš krašto. Pirmuosius savo žingsnius žengiau kalėjime, kuriame buvo uždarytas mano tėvas, vėliau 14 metų praleidęs tremtyje Rusijos gilumoje. Dabar atėjo mano eilė, tarsi nulemta vien kilmės dėsnių, kylanti iš [protėvių] kraujo ir kaulų. Tegul per amžius bus pagarbintos tos rankos, kurios parodė man gyvenimo sunkumą“38 Iš tremties Edvardas Jonas Römeris grįţo tais pačiais 1852 m. Mirus tėvui paveldėjo namą Vilniuje, dvarus Kauno gubernijoje: Antanašę, Kriaunas, Stirniškį, Paveisiejus. Visas paveldėjimas sudarė miestelį, 29 kaimus ir 12 vienkiemių, 720 „sielų“ su ţmonomis ir vaikais, 6 laisvuosius ţmones, 8510 dešimtinių ţemės39. Paleistas iš tremties Edvardas Jonas praktiškai pasitraukė iš aktyvaus politinio gyvenimo, daugiausiai laiko leido namuose Vilniuje arba Antanašėje, kaip prieš tai tėvas, dabar jis atsidavė šeimai, siekė uţtikrinti sūnums tinkamą išsilavinimą, aktyviai dalyvavo naikinant baudţiavą Lietuvoje, priklausė Labdaros draugijai. Dėl neramios praeities 1863 – 1864 m. sukilimo metu jam vis tik teko būti namų arešte. Paskutiniais gyvenimo metais E.J.Römeris buvo Vilniaus miesto valdybos patarėju. Mirė savo gimtadienio išvakarėse 1878 m. geguţės 13 d. Edvardą Joną galima priskirti tam tikram tipui bajorų, kurie laikytini XIX a. pirmosios pusės ir vidurio tikraisiais šeimininkais, kurie kovėsi visuose sukilimuose, kalėjo Sibire, neteko savo dvarų ir, galiausiai, bajoriškojo identiteto. Būtent šiuos bajorus rusų valdţia įvardijo terminais, kurie pačių bajorų sąmonėje turėjo kelti tik pasididţiavimą - бунтовщики ir метежники. Edvardo Jono jaunystė prabėgo tarp Vilniaus universiteto sienų, kuris,

37 Romer E., Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija, p. 123 – 125 38 Aleksandravičius E., XIX amţiaus profiliai, p. 204 39 Romer E., Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija, p. 109 21 neabejotinai, buvo pasiekęs savo „aukso amţių“, o po kiekvieno sukilimo dailininkas turėjo stebėti ir priimti smūgius, kuriuos patiria jo tėvynė, tačiau su jais jis niekada iki galo nesusitaikė. E.J.Römeris buvo išties universalus ţmogus, be atvangos ir iki savo gyvenimo galo siekęs įgyvendinti viską, ko imdavosi, nesvarbu kas tai bebūtų – tarnavimas meno mūzoms, buitiniai dvarų reikalai ar patriotinė veikla. Jį galima drąsiai statyti į gretą kartu su Adomu Mickevičiumi, Vincentu Dmchausku, Antanu Gelgaudu ir kitais.

3.3 Alfredas Römeris

Alfredas Römeris gimė 1832 m., buvo Edvardo Jono pirmagimiu sūnumi. Kadangi tėvai buvo tremtyje, vaikystę praleido senelių prieţiūroje. Mokėsi Vilniaus bajorų institute. Institute tuo metu vyravo gana kontraversiška atmosfera, taip ją prisimena Jokūbas Geištoras: „[...] mokėsi surinkta provincijos grietinėlė, kuri galėjo lygintis su padugnėmis. Mokslas buvo geras, bet vaikai dykinėjo“40. Senelių lepinimas ir palaida bajorų instituto aplinka ilgainiui Alfredą padarė gana lengvabūdišku ir pramogas mėgstančiu ţmogumi, šis lengvas gyvenimo būdas išliks iki pat senatvės. Šiek tiek galima pasakyti ir apie namų aplinką kurioje augo Alfredas, o vėliau ir jo broliai: Eugenijus, anksti pasimiręs Edvardas Povilas, Izidorius ir Edvardas Matas. Römerių namai Vilniuje visada garsėjo, kaip ta vieta, kurioje rinkdavosi elitas, kur posėdţiaudavo masonų loţės, kur buvo atidaryta pirmoji Vilniuje dailės dirbtuvė. Adomo Honorijaus Kirkoro „Vadove po Vilnių“ galime rasti padavimą, kuris pasakoja apie tai, jog šalia Römerių namo stovėjęs mūrinukas, kuriame gimė garsusis kazokų vadas generolas Matviejus Platovas41. Baigęs institutą Alfredas išvaţiavo pas tėvą į Vologdą, kur pragyveno kelis metus. Vėliau, 1857 – 1858 m., su Jonu Zenkevičiumi keliavo po Europą ir mokėsi tapyti, o grįţęs ėmė ūkininkauti Kriaunų dvare. Apie pastarąją kelionę verta papasakoti plačiau, nes ji puikiai atskleidţia abiejų dailininkų charakterį ir būdą, poţiūrį į pačią kelionę, lenkų emigraciją uţsienyje. Išlepintas jaunuolis, priţiūrimas ţemesnį socialinį statusą turinčio dailininko leidosi pirmon savo gyvenimo kelionėn. Vos tik atvykę į Varšuvą bajorai, be abejo, pirmiausiai apsilankė baţnyčioje, tačiau greit suskubo pramogauti: su poetu Vladislavu Sirokomle (Liudviku

40 Romer E., Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija, p. 136 41 Kirkoras A.H., Pasivaikščiojimai po Vilnių, p. 98 22 Kondratovičium) nuėjo gerti šampano, lankėsi galerijose ir ţavėjosi architektūra, o vėliau nuėjo ir į ţirgų cirką. Lenkijoje jie dar aplankė generolo Tado Kosciuškos kapą Veličkoje, o tada pasiekė Paryţių. Čia Jonas Zenkevičius ėmėsi aktyviai tapyti, daţnai susitikdavo su savo senu draugu dailininku Tadu Goreckiu, kadangi nemokėjo kalbėti prancūziškai, laikėsi lenkų emigrantų kompanijoje. Tuo tarpu linksmasis Paryţius įveikė jauną bajorą Römerį – jis puolė linksmintis, lankėsi botanikos sode ir parkuose, operose ir teatruose, galerijose ir muziejuose, laikydamasis naujausios mados vaţiavo maudytis į Ostendę, vis maţiau laiko praleisdamas prie molberto42. Pinigai seko, J.Zenkevičiaus kantrybė tirpo, ir net tėvo laiškai Alfredui tapo kur kas grieţtesni, Edvardas Jonas net savo dienoraštyje skundėsi, jog sūnus vietoj mokslų lėbauja43. Dėl šių prieţasčių jaunuoliui teko grįţti į Paryţių ir susiimti: Alfredas ėmė daugiau tapyti, bendravo su dailininkais Julium Kosaku, Vaitiekum Geronu, Jonu Kazimieru Vilčinskiu, kartu su Jonu Zenkevičiumi dalyvavo Tado Goreckio ir Marijos Mickevičiūtės vestuvėse, net aplankė kunigaikštį Adomą Jurgį Čartoriskį „Hôtel Lambert“ viešbutyje. Taigi, Alfredas Römeris turėjo galimybę susipaţinti su vieta, kuri ne tik buvo vienas iš politinės lenkų ir lietuvių emigracijos centrų, bet kur savo muziką Grojo Frederikas Šopenas, lankėsi tokie pripaţinti rašytojai kaip Zigmundas Krasinskis, Ţorţ Sand, Adomas Mickevičius ir Onorė de Balzakas44. Taigi, galima teigti, jog paryţietiškoji aplinka atskleidė jaunuoliui ne tik linksmybes, bet ir tautiečių emigrantų vargus ir kančias, kurias jis jau kartą galėjo matyti Vologdoje pas tėvą. Ir vis tiktai linksmybės traukė labiau, todėl J.Zenkevičiui teko grieţtai pareikalauti išvykimo į Romą. Romoje gyvenimas buvo kur kas lėtesnis nei Paryţiuje, ir nors Alfredas ėmė daţniau tapyti, tėvui laiškuose rašė apie rimtą dailininkų aplinką „Cafe Greco“ kavinėje ir nuostabias dirbtuves su vaizdu į Trevio fontaną, tačiau maištinga siela verţėsi toliau – Alfredas paliko Romą ir toliau keliavo po Italija ir Prancūziją45. Aistrą Kelionėms Alfredas Römeris išsaugojo visą savo gyvenimą: 1867 m. jis vėl buvo atvykęs į pamėgtą Paryţių, lankėsi Drezdene, Miunchene, Šveicarijoje, Čekijoje, Poznanėje ir Galicijoje, su broliu Edvardu Matu kelis metus studijavo Miunchene, kur bendravo su Vladislavu Čachorskiu, Jozefu Brandtu ir jau minėtu Julium Kosaku. 1870 m. Alfredui

42 Aleksandravičius E., Prieš Aušrą, p. 120 – 128 43 Aleksandravičius E., XIX a. profiliai, p. 205 44 Romer E., Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija, p. 137; Zdrada J., Historia Polski 1795 – 1914, str. 220 – 223 45 Aleksandravičius E., Prieš Aušrą, p. 128 23 Paryţiuje teko tapti liudininku Paryţiaus komunos įvykių. Povestuvinės kelionės metu su ţmona lankėsi Florencijoje ir numylėtam Paryţiuje46. 1863 – 1665 m. uţ sukilimo rengimą A.Römeris kalėjo Dinaburgo tvirtovėje kartu su Mykolu Chrapovickiu, Arkadijum Chlopavskiu, Anupru Zaleskiu, buvo priverstas uţ menką sumą parduoti Kriaunus. 1874 m. vedė Vandą Sulistovskytę, kuri kraičio gavo Karolinavo dvarą Švenčionių apskrityje. Pora apsigyveno Karolinave, kur Alfredas Römeris stengėsi dailę derinti su ūkininkavimu, sutvarkyti dvaro aplinką. Daţnai vaţinėdavo į Vilnių, 1876 m. tapo Vilniaus dailės kūrinių nuolatinės parodos draugijos nariu – rėmėju47. 1884 m. persikėlė į Krokuvą, tiek dėl meninės veiklos, tiek dėl dukros Elenos Auklėjimo, kur gyveno iki 1894 m. Būtent Krokuvoje Alfredas Römeris įsiliejo aktyvų visuomeninį gyvenimą: buvo Meno istorijos komisijos prie Mokslų akademijos nariu, publikavo straipsnių apie Slucko juostas, Vilniaus baţnyčių freskas, gobelenus, taip pat buvo Tapytojų ir skulptorių klubo pirmininkas, įvairiose parodose nuolat demonstravo savo paveikslus48. Jo tėvas ir senelis priklausė slaptų organizacijų, masoniškų ir promasoniškų organizacijų kartai, tuo tarpu Alfredui dalyvavimą masoniškose ir slaptose draugijose atstojo dalyvavimas ir saviraiška legaliose ir viešose organizacijose, tiek dėl carinių draudimų, tiek dėl noro išreikši save viešai. Atviro būdo ţmogui norėjosi būti visur matomu ir ţinomu. Senatvėje, blogėjant sveikatai A.Römeris grįţo į Lietuvą, nuolat gyveno Karolinave, kur 1897 m. sausio 12 d. ir pasimirė. Vienas tiksliausiai ir graţiausiai Alfredo gyvenimo kelią ir būdą pomirtiniame nekrologe aprašė Janas Karlovičius: „Buvo tai neišsenkančios garbės ir teisybės žmogus, subtilus, darbštus, visada malonus ir linksmas, [...] labai užsiėmęs, pavyzdingas pilietis, labai mylimas savo artimų ir tolimų giminių žmogus, žodžiu, neeilinių charakterio savybių, toksai, kuris bičiuliavosi su gyvenimu ir savo nesibaigiančiu tikėjimu bei atsidavimu pasišventė žmonijos progresui ir galutiniam triumfui visko, kas gražu ir gera.“49 Negalima plačiau nepaminėti Alfredo dukters Elenos Römerytės - Ochenkovskos, kurios gyvenimas dar laukia didesnio istorikų dėmesio, likimo. O juk tai buvo išties neeilinių gabumų ir išsilavinimo moteris, kurią būtų galima netgi vadinti viena iš pirmųjų Lenkijos feminisčių, bei kurią galima būtų lyginti su kitomis to meto literatėmis – Eliza Oţeškiene ar Gabriele

46 Romer E., Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija, p. 138 47 Romer E., Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija, p. 138; Širkaitė J., Dailininkai Römeriai, p. 27; Polski słownik biograficzny t. 31/4, str. 630 48 Širkaitė J., Dailininkai Römeriai, p. 139 49 MAB RS, F. 138 b. 2185 l. 2 24 Petkevičaite - Bite. Baigusi mokslus Krokuvoje, ji grįţo į Karolinavą, kur esant spaudos draudimui slapta mokė vaikus visoje Švenčionių apskrityje, išlaikė kitus nelegalius mokytojus, įsteigė bibliotekėlę. 1904 m. ji ištekėjo uţ Henriko Ochenkovskio, bet po kelių metų nepavykusios santuokos su juo išsiskyrė ir išvyko studijuoti į Paryţių, Aukštąją socialinių mokslų mokyklą (École des Hautes Sciences Sociales), kur apsigynė diplomą tema „Vokiečių emigracija Lenkijoje ir Rusijoje“ („Immigration allemande en Pologne et en Russie“). Jau studijų metais Elena ėmė uţsiiminėti publicistika, buvo Kurier Wileński ir Kurier Warszawski nuolatinė korespondentė Paryţiuje, vėlesniais metais aktyviai kūrė mokslinę, groţinę literatūrą, išleido knygų vaikams, rašė į mėnraštį Litwa i ruś. Didţiulė dalis jos rašytinio palikimo ir šiandien saugoma Lietuvos Mokslo akademijos bibliotekoje. Grįţusi į kraštą ji įsitraukė ir į aktyvią politinę veiklą, buvo susitikusi su maršalu Juzefu Pilsudskiu, padėjo jam organizuoti legionus, uţ ką 1929 m. buvo apdovanota Polonia Restituta karininko ordinu. Pirmo pasaulinio karo metais ji toliau rašė į spaudą, dalyvavo organizacijos „Caritas“ veikloje, gabeno į Vilnių lenkų karinės organizacijos dokumentus, uţ ką buvo net tardoma vokiečių. 1917 m. grįţo į Karolinavą, kur tęsė pradėtą švietėjišką veiklą – kūrė lenkiškas mokyklas, organizavo sanitarinę ir maisto pagalbą nukentėjusiems nuo karo krašto ţmonėms. Vėliau dirbo politinį darbą lenkų nepriklausomybės naudai, 1918 m. buvo bolševikų suimta Vilniuje, bet Mykolo Birţiškos dėka išvaduota, slapstėsi. Po II Pasaulinio karo su didele dalimi išsilavinusių Vilniečių pasitraukė į Torūnę, kur 1947 m. ir mirė50.

3.4 Edvardas Matas Römeris

Apie jaunesnįjį Alfredo brolį Edvardą Matą istoriografijoje rašyta ţymiai maţiau, nors, daugelio menotyrininkų nuomone, jis savo talentu gerokai pranoko brolį. Tai nulėmė faktas, kad uţdaro būdo Edvardas Matas praktiškai nedalyvavo visuomeniniame gyvenime ir jo įnašą į XIX a. Lietuvos istoriją pagrinde, išimtinai, vertino tik dailės istorikai. Edvardas Matas Römeris gimė 1848 m. Vologdoje, kur tremtyje kalėjo jo tėvas. Kaip ir vyresnieji broliai baigė Vilniaus bajorų gimnaziją, 1867 m. su broliu Alfredu išvyko mokytis tapyti į Vokietiją – Drezdeną ir Miuncheną. 1874 – 1877 m. jis keliavo po Europą – lankėsi Austrijoje, Šveicarijoje ir Graikijoje. Tačiau bent

50 MAB RS, F. 138 b. 2185 l. 14; Romer E., Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija, p. 140 – 142; Polski słownik biograficzny t.31/4, str. 661 25 jau pirmoji kelionė jam neatrodė tokia linksma kaip broliui, netgi priešingai, ji jam priminė neišvengiamą lemtį. Dvidešimtmetis jaunuolis Drezdene savo dienoraštį pradėjo tokiais ţodţiais: „Sunkiu ir nelengvu momentu šį dienoraštį pradedu rašyti , pirmą kartą gyvenime atskirtas nuo savo tėvų, turiu vienatvėje tyliai ir sunkiai kęsti. Tačiau turiu nusileisti, nes tai kelias, kuris man teko ir kurį teko praeiti mano vyresniesiems broliams bei kiekvienam jaunuoliui, ir nors yra nelengvas, tačiau jis turi atnešti išganymą ir pasisekimą darbe.“51 Baigęs mokslus ir grįţęs į Vilnių, 1878 m. savo namuose Bokšto gatvėje Edvardas Matas įsirengė dirbtuves, kur atsidavė tapymui, dirbo su broliu Alfredu ir artimu draugu Pranciškum Jurjevičiumi. 1880 m. vedė Juzefą Čechovskytę, kuri kraičio gavo Lunos dvarą Gardino apskrityje. Deja, kaip jau buvo anksčiau paminėta, šeimyninis gyvenimas Edvardui Matui klostėsi ne kaip – to prieţastis, dabar skambėtų banaliai ar net komiškai, buvo kartu apsigyvenusi uošvė, kurios nuolatinis elgesys praktiškai sustabdė Edvardo Mato kaip dailininko karjerą. Pašlijusi sveikata ir rietenos šeimoje išgynė talentingą dailininką į tolimą Lunos dvarelį, kuriame jis ir mirė 1990 m. vasario 10 (22) d.52 Edvardas Matas savo būdu ir gyvenimo patirtimi skyrėsi ne tik nuo tėvo, bet ir nuo vyresniojo brolio. Juodu skyrė ne tik šešiolikos metų skirtumas: Edvardui Matui nebeteko patirti nei garsiojo senelio lepinimų, nei didelių ir ištaigingų turnė po Europą, nei tų represijų, kurias patyrė jo brolis ir tėvas. Pinigus, kuriuos jaunystėje galėjo švaistyti jo brolis, Edvardui Matui jau teko taupyti. Pasak E.Aleksandravičiaus, jis atsidūrė kultūrų paribyje, gal būtent dėl šios prieţasties uţdaro būdo dailininko gyvenimas buvo trumpas ir ganėtinai dramatiškas, jei ne tragiškas 53 . Amţiaus pabaigoje jį uţklupo nenusisekęs šeimyninis gyvenimas, sustabdyta dailininko karjera ir etniniai prieštaravimai gimtoje šalyje. Ne ką geriau susiklostė ir Edvardo Mato palikuonių gyvenimai: be vaikų, kurie mirė ankstyvo amţiaus arba buvo pakirsti dţiovos jaunystėje, gyva liko tik viena dukra Regina Römerytė, kuri trumpam laikotarpiui buvo ištekėjusi uţ antros eilės pusbrolio, būsimo Lietuvos universiteto rektoriaus Mykolo Pijaus Römerio, ir su kuriuo susilaukė dukters Celinos. Tačiau ji metė net ir maţametę dukrą, išvaţiavo į Varšuvą, kur greitai perėjo į protestantizmą ir dar kartą ištekėjo. Tragiškiausia šioje istorijoje tai, kad niekam nieko nesakiusi ji pardavė tris šimtus metų Römeriams priklausiusį namą Bokšto gatvėje, Vilniuje54.

51 MAB RS, Mf. 1647 t. 15 l. 121 52 Romer E., Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija, p. 142 – 143 53 Aleksandravičius E., XIX amţiaus profiliai, p. 214 54 Romer E., Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija, p. 143 26 4. Kasdienybės ir laisvalaikio praktikos

XIX a. antroje pusėje senasis bajoriškasis gyvenimo ciklas, kuomet šiltuoju metų laiku buvo gyvenama dvare, o ţiemojama mieste, buvo gerokai išsikraipęs: dalis bajorų į miestą nebeatvaţiuodavo, kita dalis, iš jo retai beišvaţiuodavo į savo dvarus uţmiestyje. Taip įvyko dėl įvairių prieţasčių – dalis bajorų nuskurdo ir nebepajėgė ilgesniam laikui palikti savo dvaro reikalų, kiti tapo tikraisiais miestiečiais ir atsisakę bajoriškosios ţemdirbystės tapdavo amatininkais, valdininkais ar karininkais, dalis paprasčiausiai uţsisklęsdavo savo dvareliuose, atsiribodami nuo visuomeninio gyvenimo. Dvarų pramonė vis dar liko pagrindiniu bajorų gyvenimo pragyvenimo šaltiniu ir kasdieniniu rūpesčiu, tačiau dvarų nusavinimai, baudţiavos reforma ir kitos prieţastys vertė bajorus ieškotis vis naujų pragyvenimo šaltinių – rinktis tarnybą cariniame aparate ar kariuomenėje, uţsiimti amatais ir prekyba, o tai keitė ir įsisenėjusį kaimo – miesto gyvenimo ritmą. Tipinė bajoro diena praktiškai nepakito, ją sudarė lankymasis baţnyčioje, svečių priėmimas bei vizitavimas draugų ir artimųjų, kasdieniai reikalai dvare ar namie, dalyvavimas viešuose renginiuose ir panašiai. Ne išimtis buvo ir Römeriai. Štai kaip 1871 m. sausio 6 d., penktadienį savo dienoraštyje aprašo Edvardas Jonas Römeris: „Su Zose ir Bronislovu bažnyčioje buvome trijose mišiose. Iki vakaro niekur nėjome, nes pas mus kasdien vyksta Varšuvos laikraščio skaitymai. Mus taipogi aplankė Gustavas Pšezdeckis, su kuriuo labai maloniai valanda prapuolė. Vakare buvome užkviesti pas Vavževskius [...]“55 Sukilimai ir įtampa krašte keitė tradicinių pramogų ir švenčių tvarką: visų pirma iš diduomenės gyvenimo dingo Karolio Stanislavo Radvilos „Panie Kochanku“ laikus menančios prabangios puotos, kaukių baliai, vardinės su fejerverkais ir panašūs ištaigingi pasilinksminimai, kurių XIX a. pirmoje pusėje Vilniuje dar buvo gana gausu. Po 1863 m. praktiškai nustota švęsti Tado Kosciuškos gimimo metines, tačiau jo mitas tarp plikbajorių dar buvo gajus – nusigyvenusio šlėktelės trobą nuo paprastų kaimiečių pirkių paprastai skyrė tik tai, kad šalia šventųjų portretų kabojo Kosciuškos portretas ir, kartais, kardas – bene vienintelis likęs kilmės įrodymas. Didţiausiomis šventėmis liko religinės šventės – Kalėdos, Velykos, Uţgavėnės, Kaziuko mugė Vilniuje; taip pat šeimyninės šventės – vestuvės, krikštynos, vardynos. Nors carinėje

55 MAB RS, Mf. 1647 t. 15 l. 16 27 Rusijoje buvo privaloma švęsti įvairias su caro gimine susijusias šventes, Lietuvos bajorai jų daţniausiai privengdavo, jos buvo daugiau skirtos rusų valdininkams ir liaudţiai. Lėbavimus ir pasilinksminimus pakeitė rimtesni laisvalaikio uţsiėmimai. Moterys, kaip ir anksčiau, uţsiiminėjo rankdarbiais – mezgė, siuvinėjo, siuvo drabuţius, priţiūrėjo gėlynus. Kilo susidomėjimas kolekcionavimu, XIX a. pabaigoje – fotografija, stengtasi kuo daugiau keliauti po uţsienį, jei tik tai leisdavo finansai56. Visi trys dailininkai Römeriai itin daug keliavo po Europą. Bajorijos tarpe vis dar gyva buvo mecenatystė: 1856 m. Edvardas Jonas Senienų muziejuj dovanojo prelato Mykolo Dluskio portreto kopiją, taip pagerbdamas ir tėvo masono atminimą bei papildydamas muziejaus masonikos kolekciją, o sūnus Alfredas rinko senovinius rankraščius ir dokumentus, kuriuos siųsdavo į Krokuvos ir Lvovo muziejus57. Vyrai toliau medţiodavo, jodinėdavo. Römeriai buvo neabejingi kitam išpopuliarėjusiam uţsiėmimui – dvarų interjerų ir parkų projektavimui, pavyzdţiui, Alfredas Römeris Kriaunų dvare buvo suprojektavęs šulinį, pats dvaro pastatas buvo puoštas liaudiškais droţiniais 58 . Vėliau jis išpuoš ir ţmonos paveldėtą Karolinavo dvarą. Jo giminaitis Antanas Römeris savo dvare Janapolyje buvo iš metalo pasidirbinęs geleţinę Vyčio statulą, ledainę, interjerus dekoravo savo rankų darbo medţio droţiniais, metalo kalstiniais, visuose kambariuose buvo pina jo prigamintų baldų59. Prie rimtų laisvalaikio formų reikia priskirti ir rašymo bei skaitymo praktikas. Dienoraštis XIX a. buvo viena iš bajoriškojo gyvenimo būdo apraiškų, priskirtina savišvietai ir proto lavinimui, praktiškai tai buvo pirmasis ţingsnis į kūrybinį rašytojo pasaulį, kuris, deja, vis dar buvo gana uţdaras kilmingam ţmogui. Römerių dienoraščiai – tai ne tik neišsemiamas šaltinis istorikams, bet ir literatūros ir meno tyrinėtojams, kultūrologams. Gyvos ir kitos Römerių rašymo praktikos: jau minėti Edvardo Jono knygų vertimai, Alfredo straipsniai spaudoje, ką jau kalbėti apie epistolinį Römerių palikimą. Laiškų rašymas buvo ne tik įprasta bendravimo forma, bet, kaip ir dienoraščiai, būdas saviraiškai ugdyti. Taigi, galima teigti, kad Römeriai buvo ne tik dailininkai, bet ir rašto ţmonės, rūpinęsi savo gyvenimo darbus uţfiksuoti ir įprasminti raštišku palikimu, siekė, kad tą darytų ir jų palikuonys. Tačiau būta ir linksmesnių rašymo praktikų – Alfredas Römeris kurį laiką savo dvaruose Kriaunuose ir Karolinave leido šmaikštų laikraštuką „Wiatry parafialne“, kuriame linksmai skelbė krašto ir gretimų kaimų, pavadintų „uţsieniu“, naujienas, šiuos laikraštukus gausiai

56 Širkaitė J., Lietuvos dvariškių menai ir pramogos, p. 38 57 Būčys Ţ., Masonai Lietuvoje XVIII a. pabaiga – XIX a. pradţia, p. 115; Polski słownik biograficzny t. 31/4, str. 631 58 Širkaitė J., Lietuvos Römerių dvarai XVII – XX a. // Römeriai Lietuvoje XVII – XX a., p. 29 59 Ten pat., p. 33 28 iliustravo karikatūromis iš kasdienio dvaro gyvenimo, sugalvojo įvairių mįslių ir rebusų. Tų laikraštukų turinys pats įvairiausias – pranešimas apie naujus tiltus ar rąstą negyvą papūgėlę, linksmi patarimai, ir stulbinanti naujiena, jog gretimam ūkyje auga kinietiški mandarinai, prašymas maţajai dukrai Elenai, kad ši nekrėstų pokštų oriajam tėvui60. Šie laikraštukai buvo skirti artimųjų ratui pralinksminti ir parodo iš ties subtilų Alfredo humoro jausmą bei kontrastuoja su kai kurių autorių vertinimu esą Alfredas Römeris buvo „tikras savo pozicijos ir teisių šeimoje tironas“ 61 . Be abejo, bajoro statusas ir tėvo padėtis to meto šeimoje buvo dominuojanti, tačiau visas A.Römerio gyvenimas nebuvo itin grieţtas ir perdėm tvarkingas. Römeriams, kaip ir kitiems bajorams, buvo nesvetimos skaitymo praktikos – jau ne sykį minėti Edvardo Jono Kuperio vertimai mums sufleruoja apie jaunuolio polinkį į nuotykinio romano ţanrą, kuris turėjo audrinti universiteto konspiratoriaus ir būsimo sukilėlio vaizduotę. Jo sūnus Alfredas buvo aistringas bibliofilas, Karolinave surinkęs didelį knygų rinkinį. Be to, jis domėjosi heraldika ir geneologija, išleido monografiją apie Römerius, padėjo Jonui Karlovičiui leisti istorinį – geografinį ţodyną62. Muzika (o tiksliau muzikavimas), panašiai kaip ir dailė, XIX a. viduryje iš pomėgio pamaţu tapo tuo menu ir amatu, kuriuo pirmiausiai buvo ne gėda uţsiiminėti demokratėjantiems Lenkijos ir Lietuvos aristokratams. Nors apie muzikinį Römerių gyvenimą rašyta kur kas maţiau nei apie sąsajas su daile, tačiau jų indėlis ir čia gana nemenkas. Edvardas Jonas ne tik buvo muzikos aistruolis, bet turėjo ir puikų muzikinį išsilavinimą, jau nuo 1853 m. jis finansavo Labdaros draugijos muzikos mokyklą, kadangi turėjo gerą klausą ir skonį, su sūnumi Alfredu pats egzaminuodavo mokyklos mokinius, jo namuose nuolat skambėdavo Bachas, Mendelsonas, Mocartas, lankydavosi kompozitorius Stanislovas Moniuška. Paauglys Alfredas neblogai muzikavo, vargonavo Kriaunų baţnyčioje63. Kad ir toliau jis neliko abejingas muzikai, rodo jo nuolatinis operos lankymas, piešiniai ir eskizai, kuriuose uţfiksuoti šokėjai bei muzikantai. Pasak Laimos Kiauleikytės, muzikinis miesto gyvenimas smarkiai demokratėjo: klausomasi buvo ne tik klasikos, bet ir keliaujančių kapelų, muzikuojančių aristokratų. Būtent aukštuomenė Vilniuje plėtojo muzikinę kultūrą, tame tarpe ir Römerių giminė: Henrikas Römeris, grojęs fortepijonu ir violončele, muzikavo kameriniame ansamblyje kartu su Ana

60 MAB RS, F. 29 b. 94 l. 4 61 Henrik Spalińska J., Nemylima. Apie Eleną Römerytę – Ochenkowską // Römeriai Lietuvoje XVII – XX a., p. 135 62 Polski słownik biograficzny t. 31/4, str. 631 63 Bakutytė V., Lietuvos didikas – XIX a. antrosios pusės miesto muzikos gyvenimo dalyvis // Dvaras modernėjančioje Lietuvoje, p. 54; Bakutytė V., Būčiau menininkas... Muzika pagal Edvardą Joną Römerį // Römeriai Lietuvoje XVII – XX a., p. 73 – 75 29 Römeryte (fortepijonas), Jonu Jundzilu (smuikas), Stanislavu Volskiu (II-asis smuikas) ir Edvardu Jonu Römeriu (altas). Tai Edvardo Jono iniciatyva buvo įkurta Dainos draugija („Towarzystwo śpiewu“), kuri propagavo Stanislavo Moniuškos kūrybą64. Vida Bakutytė taip apibudina jo įnašą į Lietuvos muzikos istoriją: „[...] jo darbai, siekiai, pažiūros ir muzikos meno vertinimai įvairiose srityse rodo XIX a. vidurio Lietuvos dvarininką eruditą, išsilavinusį muzikos visuomenininką, aktyvų miesto muzikinės kultūros dalyvį, besirūpinantį muzikos švietimo, mokymo reikalais, siekiantį gerinti bažnytinio giedojimo padėtį Lietuvoje, pagal išgales sprendusį aktualias muzikinio gyvenimo problemas.“65 Dar viena mėgstama meno rūšis buvo teatras, kuriame, be abejonės, lankydavosi ir Römeriai. Štai pavyzdţiui 1808 m. balandţio 4 d. Kurier Litewski galima rasti tokį skelbimą: „Labdaros draugija vaidins Jean Racine tragediją „Freda“ [...] vaidina mėgėjai grafas Juozapas Mostovskis, grafienė Sofija Viktorija de Choiseul – Gouffrier, burmistras Römeris, baronienė Andžeikovičiūtė – Beningseniė, grafienė kunigaikštytė Ona Barbora Radvilaitė – Mostovskienė, grafas Severinas Ževuskis, grafaitė Pliaterytė, grafienė kunigaikštytė Liubomirskytė Tiškevičienė.“66 Teatro menui neliko abejingi ir Mykolo Juozapo anūkai: Alfredas ir Boleslovas Römeriai su Eustachijum Tiškevičium vaidindavę Labdaros draugijos mėgėjų spektakliuose67, be to, teatru ir opera Alfredas iki valios mėgavosi savo daţnų kelionių po uţsienį metu, apie ką liudija ir jo laiškai tėvui. Prastesnė padėtis teatrui pasidarė tik po 1863 m. sukilimo, kuomet buvo sustabdyti lenkų spektakliai Vilniuje, liko veikti tik rusų teatras68. 1839 m. vasario 14 (26) d., dieną, prieš tai, kai Vilniuje buvo sušaudytas Simonas Konarskis, Kurier Wilenski paskelbė apie stulbinantį išradimą – fotografiją. Jau kitais metais Vilniaus publika Mulerio namuose galėjo stebėti dagerotipą: „vos matomą ant stiklo atspindį, tarytum šešėlį, tačiau akivaizdų, apčiuopiamą įrodymą, kad saulė yra tapytoja.“69 Iki galo neaišku, kaip dailininkai Römeriai reagavo į „saulę tapytoją“. Akivaizdu, kad fotografija buvo susijusi su XIX a. vidurio ir antros pusės Lietuvos bajorų gyvenimų - jie ne tik fotografavosi, bet ir kaupė fotografijų rinkinius; tokius, pavyzdţiui, Vilniuje turėjo Senienų muziejus, bajorai Vrublevskiai. Šešto dešimtmečio Vilniuje jau buvo gausu fotografų ateljė,

64 Kiauleikytė L., XVIII a. II pusės XIX a. muzikinė Lietuvos dvarų kultūra: stiliaus epochų sankirtose, p. 146 – 147 65 Bakutytė V., Būčiau menininkas... Muzika pagal Edvardą Joną Römerį // Römeriai Lietuvoje XVII – XX a., p. 75 66 Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių, p. 47 67 Bakutytė V., Lietuvos didikas – XIX a. antrosios pusės miesto muzikos gyvenimo dalyvis // Dvaras modernėjančioje Lietuvoje, p. 50 68 Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių, p. 309 69 Matulytė M., Vilniaus fotografija 1858 – 1915, p. 13 30 populiarūs buvo peizaţiniai fotografijų ir, ypač, šeimyniniai albumai. Galima nuspėti, kad su fotografija Römeriai plačiau susipaţino būtent tuomet, nes jų namuose 1856 – 1859 m. nuolat apsistodavo dagerotipininkas iš Berlyno Oto Neušaferis, iš kurio jie galėjo išmokti naujojo meno paslapčių. Fotografai paliko mums ir kelis Römerių portretus, tokius kaip ~1875 m. Aleksandro Strauso ir Jaroslavo Bţozovskio darytas Edvardo Jono portretas, be to yra ţinoma, kad jis pats piešė iš fotografijos70. Dauguma fotografija uţsiiminėjusių ţmonių buvo arba atvykėliai iš uţsienio arba vietiniai bajorai. Tačiau XIX a. fotografija vis dar buvo greičiau savotiškas mokslas, tarytum chemija, nei grynoji meno šaka. Nors vis daugiau dailininkų imdavosi šio amato, kaip pragyvenimo šaltinio, Römeriai liko ištikimi tapybai, apie kurią bus kalbame kitame skyriuje.

5. Santykis su daile

Per Römerių giminės atstovų poţiūrį ir santykį su dailę galima lengvai stebėti tuos pakitimus, kurie vyko bajoriškajame mąstyme, ypač kaip kito poţiūris į meną – dailę, teatrą, muziką, literatūrą. XIX a. pradţioje Edvardas Jonas Römeris, pirmą kartą prisėdęs prie molberto tikrai negalvojo ir nenutuokė apie tai, jog pradeda garsią dailininkų Römerių dinastiją. J.Širkaitė savo knygoje „Dailininkai Römeriai“ priskaičiuoja net penkiolika dailės menui pasišventusių Römerių71. Dailininko profesionalo kelias, tai, kas dar amţiaus pradţioje atrodė nepasiekiama, netgi nederėjo su bajoriškąja elgsena palaipsniui tapo prieinama, skatinama, siekiama. Edvardas Jonas dailės meno mokėsi pas Mykolą Podolinskį, vėliau pas įţymųjį Joną Rustemą, abu Edvardo Jono sūnūs irgi turėjo išties neeilinį pradinį dailininko išsilavinimą: savo dirbtuvėse Vilniuje (tai buvo pirmoji dailės studija Vilniuje ir apskritai Lietuvoje) pirmąsias tapybos ţinias jie gavo pirmiausiai iš savo tėvo, vėliau iš tokių garsių to metų dailininkų kaip Kanutas Ruseckas ir Jonas Zenkevičius. Vilniuje Alfredas privačiai mokėsi ir pas Vincentą Dmchauską bei jo mokinį Kazakevičių72. Taigi, nuo pat maţens visi trys dailininkai gavo meninį išsilavinimą, kaip vieną iš bajorų sluoksniui privalomų dalykų.

70 Matulytė M., Vilniaus fotografija 1858 – 1915, p. 9 – 14; p. 388; Aleksandravičius E., XIX amţiaus profiliai, p. 202 71 Širkaitė J., Dailininkai Römeriai, p. 15 72 Ten pat, p. 26, 74 31 Dar amţiaus pradţioje tokio meninio išsilavinimo būtų pakakę, kaip kad pakako jo Edvardui Jonui, kuris atvirai ignoravo amatininkiškąją dailės pusę73. Akivaizdu, kad tėvas, nors propaguodamas bajoriškasias vertybes, suprato koks svarbus yra įvairiapusiškas išsilavinimas greitai kintančiame pasaulyje jo palikuonims, jis siekė neišnaudotą savo kūrybinę potenciją perduoti vaikams ir vaikaičiams, todėl skatino gabius jaunus menininkus ir siuntė juos tęsti meno studijų į uţsienį: apie pirmąją Alfredo kelionę jau buvo kiek rašyta, tačiau tai dar nebuvo tikslingos dailės studijos, nes jaunuolis pirmiausiai siekė pramogos, ir tik vėliau meninio išsilavinimo. Tikrasis jo, kaip dailininko, išsilavinimas prasidėjo iš pradţių Paryţiuje 1869 m., kur mokėsi pas Leoną Bonnar ir grafiką Antaną Oleščinskį, bei vėliau kartu su broliu išvykus į Vokietiją: iš pradţių Drezdeną, paskui Miuncheną74. Miuncheno pasirinkimas studijoms buvo neatsitiktinis: pasak A.Slavinskienės, tarpsukiliminiu laikotarpiu tarp lietuvių ir lenkų dailininkų dominavusį Sankt Peterburgą, po 1863 m. sukilimo pakeitė Miunchenas – Lietuvos ir Lenkijos dailininkai rinkosi studijas čia, tam, kad akivaizdţiai pademonstruotų nenorą angaţuotis su rusiškąja kultūra. Naujas menų centras greitai pritraukė lenkų ir lietuvių dailininkus. Būtent didelę Miuncheno lenkų kolonija ir nulėmė Edvardo Mato pasirinkimą, kuris ankstesnėmis studijomis Drezdene nebuvo iki galo patenkintas ir ieškojo kitos vietos pratęsti savo mokslams75. Miunchene jis mokėsi pas Hermaną Anšucą, batalistą Francą Adamą, Otoną Seicą, bičiuliavosi su tokiais tapybos grandais, kaip Juzefas Brandtas, Alfredas Kovalskis, Maksimilijanas Gierymskis. E.M.Römerio išsilavinimui itin svarbi buvo ir Franco Adamo dailės studija, kurioje vyravo laisva ir liberali atmosfera, rinkosi ir daugiau lenkų dailininkų – broliai Gierymskiai, Julius Kosakas, Arturas Potockis. Tuo tarpu Edvardo Mato brolis rinkosi Aleksandro von Vagnerio, Artūro von Ranbergo klases ir specializavosi tapyti savo pamėgtus portretus76. Galima konstatuoti faktą, jog abu broliai, tėvo dėka, ne tiko gavo aukštą meninį išsilavinimą ir galimybę kurį laiką gyventi išskirtinėje menininkų aplinkoje, lankytis muziejuose ir galerijose, kur galėjo laisvai dirbti, apie kuriuos jų tėvas, nors ir būdamas aistringas menininkas, daţnai galėjo tik svajoti. Beje, Edvardui Jonui savo kelionių metu teko buvoti ir Luvre, Drezdene. Taip jis atsimena savo apsilankymą Drezdeno dailės galerijoje:

73 Aleksandravičius E., Prieš Aušrą, p. 108 74 Širkaitė J., Dailininkai Römeriai, p. 26; Širkaitė J., Edvardas Jonas Römeris: tarp dailės ir kasdienybės // Römeriai Lietuvoje XVII – XX a., p. 54 75 Slavinskaitė A., Rolle der Münchner schule im schaffen der Litauishen küntsler der zweiten hälfte der 19. Jahrhunderts; p. 26; Romer E., Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija, p. 142 76 Širkaitė J., Dailininkai Römeriai p., 26; Tarandaitė D., Eduardas Matas Römeris // Lietuvos dailės muziejus. Metraštis nr. 4, p. 33 32 „Ilgai užtrukau raižinių ir piešinių salėje, nesitikėjęs tiek įspūdžių ten patirti. Na ir malonumas gi ten į tai, ką didieji Meistrai nupiešė! Man rodos, kad tų kūrinių kopijavimas būtų didelė pamoka piešiniui įvaldyti. Kokie tai turi būti lobiai ir kokia nauda mokytis iš jų, kai bet kas gali pasikviesti prie piupitro poną Raphaelį ar poną Michelangelą ir su jais pabendrauti.“77 Be abejonės tėvo ir jo sūnų poţiūris į dailę pamaţu ėmė išsiskirti. Kaip jau minėta, Edvardas Jonas visiškai atmetė amatininkiškąją dailės pusę, net savo sūnus dienoraštyje bijojo vadinti dailininkais, kita vertus, jis anaiptol nebuvo dailininkas mėgėjas jau vien dėl tos prieţasties, kad nebuvo savamokslis diletantas, kaip tik priešingai – turėjo gerą meninį išsilavinimą, tapė peizaţus, ţanrines kompozicijas, architektūrinius planus, portretus, vadinasi buvo universalus dailininkas. Ir vis tiktai blaškymasis tarp stilių, siuţetų ir atlikimo technikos, piešinių kameriškumas tik papildo faktą, jog dailė jam visų pirma buvo momento uţgaidos dalykas, o ne tikslingas siekis. Tai atsispindi ir jo paveiksluose – E.J.Römeris daţniausiai fiksuodavo jį supusią aplinką: šeimą, Vologdos apylinkes ir dvarus, kartu ištremtus draugus. Be to jis buvo labai universalus ţmogus: atsidavė ne tik dailei, bet ir muzikai, aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir konspiracinėje veikloje, priţiūrėjo dvarų ūkį. J.Širkaitės nuomonė E.J.Römeris galėjo tapti išties puikiu dailininkų, tačiau jį itin slėgė buitiniai ir šeimyniniai reikalai – dvarų prieţiūra, ankstyva pirmosios ţmonos mirtis, tremtinio dalia. Būtent dėl šių prieţasčių jis, pats negalėdamas pilnai išlavinti savo pomėgio, taip stengėsi sūnums uţtikrinti tinkamą dailininko išsilavinimą, nors ir bijojo vadinti juos dailininkais. Edvardas Jonas puoselėjo senąsias bajoriškas vertybes, todėl dailininku savęs nelaikė, tapyba jam buvo dvasinio tobulėjimo ir laisvalaikio meditacijos būdas78, lygiai toks pats kaip ir muzikavimas. Tai buvo bajoriškosios elgsenos, laisvalaikio praktikų privaloma dalis – jo laikais išsilavinusiam bajorui buvo privalu turėti bent minimalias ţinias apie meną. Alfredas, panašiai kaip ir tėvas, dar nelaikė savęs tikruoju dailininku, tačiau į meną jis ţiūrėjo daug rimčiau, profesionali dailė jam buvo kur kas reikalingesnė nei tėvui pirmiausiai tam, kad išsilaikytų greitai kintančiame pasaulyje, tai buvo tarsi individualumo išraiška šalia įgimtų bajoro teisų ir privilegijų: kilmės įrodymai Alfredui turėjo būti pagrįsti individualumo įrodymais. Savišvieta ir individualių savybių paieška jo kartos ţmonėms tapo daug svarbesne, nei buvo iki tol. Tuo tarpu jaunėlis Edvardas Matas skirtingai nuo tėvo ir brolio jau tikslingai siekė

77 Širkaitė J., Edvardas Jonas Römeris: tarp dailės ir kasdienybės // Römeriai Lietuvoje XVII – XX a., p., 53 78 Širkaitė J., Edvardas Jonas Römeris: tarp dailės ir kasdienybės // Römeriai Lietuvoje XVII – XX a., p. 48 – 51; Aleksandravičius E., XIX amţiaus profiliai, p. 200 33 tapti profesionaliu menininku79, dailė jam buvo ne tik atsipalaidavimo būdas ir individualumo parodymas, bet tikrasis gyvenimo pašaukimas ir pragyvenimo šaltinis – dailininkas nuolat dalyvaudavo parodose, kur jo kūriniai laimėdavo prizus, jo paveikslus pirko. Išsiskyrė ir brolių dailės kūrinių temos, stilistika bei atlikimo būdas: Alfredas Römeris tikslingai siekė portretisto karjeros, kadangi portretavo savo gimines ir artimus draugus, vien per jo portretus galima pamatyti visą jo gyvenimo aplinką ar atskirus jo etapus: italių tipai iš studijų ir kelionių Romoje laikų, kalėjimo draugai – iš Dinaburgo tvirtovės, draugų ir giminių portretai iš Kriaunų ir Karolinavo dvarų, Vilniaus miesto aplinkos. Alfredas dirbo ne tik tapybos, bet ir grafikos, skulptūros srityse, sukūrė nemaţai portretinių medalionų, kuriuos dovanodavo artimiesiems įvairiomis progomis. Nors jo kūrybai būdingas realistinis piešinys, subtilus šviesos ir šešėlių ţaismas, tačiau labai įdomų jo kūrybos etapą sudaro ir linksmi savos aplinkos veikėjų šarţai, pašiepiantys to laikmečio Vilniaus publiką, primenantys apie subtilų autoriaus humoro jausmą80. Šių šarţų pilni ne tik jo eskizų sąsiuviniai, bet ir anksčiau minėti laikraštukai, net laiškų draugams paraštės 81 . Menotyrininkės Dalios Tarandaitės nuomone, produktyvus ir talentingas portretistas turėjo išlavintą intelektualo skonį, galėjo kurti įvairių tipų portretus, atliktus pačia įvairiausia technika82. Tuo tarpu jo brolis Edvardas Matas buvo tikras Miuncheno mokyklos auklėtinis, atkaklus Jozefo Brandto pasekėjas. Ir nors jo kūrinių temos panašios į miuncheniškių kūrėjų, tačiau jo kūryboje nėra lenkams būdingo šėlsmo: dailininkas daugiau stengėsi uţfiksuoti veiksmo laukimą, jo kūriniuose tarsi atsispindinti prieš audrą tvyranti tyla. Tas laukimas ir ramuma būdinga ir jo charakteriui. Dar mokydamasis Miunchene jaunasis dailininkas vaizdavo batalines scenas, gimtinės kraštovaizdţius, liaudies linksmybes, bajorų pramogas ar kasdienį gyvenimą, itin mėgo paišyti ţirgus. Pasisekimo Edvardas Matas sulaukė būtent kaip peizaţistas, itin garsūs paveikslai buvo jo „Ţiema“, „Ankstyvas pavasaris“ ir „Pūga“, kuriuos aptarinėjo uţsienio ir vietinė spauda, kaip peizaţistą jį vertino draugai M.Gierymskis, P.Jurjevičius, mokiniai I.Vladimirovas, Elena Römerytė83. Nors nebuvo toks didelis portretinio ţanro gerbėjas kaip Alfredas, tačiau būtent Edvardas Matas paliko poeto Antano Strazdo portretą. Šis įvykis nebuvo atsitiktinis – poeto tėvai buvo Römerių baudţiauninkais, apie jį Edvardas Matas matyt bus daug

79 Aleksandravičius E., XIX amţiaus profiliai, p. 208; Aleksandravičius E., Prieš Aušrą, p. 110 80 Širkaitė J., Dailininkai Römeriai, p.27; Tarandaitė D., Portreto Ţanras Alfredo Römerio kūryboje, p. 80 – 82 81 MAB RS, F.273 b. 2817 l. 4 82 Tarandaitė D., Portreto Ţanras Alfredo Römerio kūryboje, p. 110 83 Tarandaitė D., Eduardas Matas Römeris // Lietuvos dailės muziejus. Metraštis nr. 4, p. 33; Širkaitė J., Dailininkai Römeriai, p. 74; Savickas A., Peizaţas lietuvių tapyboje, p. 27 34 girdėjęs iš tėvo. Be A. Strazdo Edvardas Matas nutapė ir tėvo portretą, paliko kelis valstiečių portretus. Ir vis tik galima teigti, jog buvo viena bendra tema abiems broliams, tai – sukilimas, tik santykis su juo dailininkų kūriniuose buvo gerokai skirtingas. Alfredas Dinaburgo tvirtovėje piešė ištremtus savo draugus ir kalėjimo buitį stengdamasis uţfiksuoti savo esamą padėtį ir sunkius išgyvenimus, portretuotus asmenis jis trumpai aprašydavo, taip pat uţfiksavo ir savo sargybinius – rusų kareivius, jų kasdienę buitį, iš medţio ir tošies darė religinių motyvų dirbinius. Jis kūrė tuo metu, kai uţ lango vienas po kito buvo šaudomi jo tautiečiai sukilėliai. Tuo tarpu Edvardui Matui sukilimas jau buvo kaţkas šiek tiek tolima ir gal net sunkiai suvokiama – jo paišytos sukilimo scenos („Piketas“, „Sargyboje„, “Trobelė miške“) greičiau buvo bendrų madų it tendencijų vaikymasis studijuojant Miunchene, kur lenkų dailininkai laisviau galėjo reikšti savo politines mintis drobėje, ar noras pradţiuginti savo senstantį tėvą84. Alfredas dar priklausė bajoro – sukilėlio tipui, tuo tarpu Edvardas Matas, nors buvo ne maţesnis patriotas uţ brolį, išlaikė distanciją su sukilimu, tiek dėl to kad nespėjo jame dalyvauti, tiek dėl savo ramaus ir uţdaro būdo. Trijų dailininkų Römerių pavyzdys rodo, kaip pakito bajoriškasis santykis su daile XIX a. viduryje ir antroje pusėje – dailė iš bajoriškai prigimčiai priklausančios laisvalaikio praktikos per kelis XIX a. dešimtmečius bajorijos sluoksniui tapo visaverčiu uţsiėmimu ir amatu, kuriuo nebuvo gėda uţsiimti. Panašus likimas, tik kiek vėliau, laukė ir kitų meno formų, pirmiausiai muzikos ir fotografijos, galiausiai teatro.

6. Kūrybinė inteligentija

Knygos “Carų valdţioje” autoriai A.Kulakauskas E.Aleksandravičius teigia, kad viena svarbiausių prielaidų susiformuoti moderniai tautai yra inteligentijos sluoksnio susikūrimas85. Inteligentija, kaip išsilavinusių ţmonių visuma, gebanti dirbti tiek protinį tiek dvasinį darbą Lietuvoje atsirado XIX a. viduryje. Istorikas Rimantas Vėbra savo knygoje „Lietuvių visuomenė XIX a. antroje pusėje“ nurodo tik dvi inteligentijos rūšis – socialinę (socialinės gradacijos

84 MAB RS, F. 138 b. 2185 l. 3; Tarandaitė D., Eduardas Matas Römeris // Lietuvos dailės muziejus. Metraštis nr. 4, p. 34; Aleksandravičius E., XIX amţiaus profiliai, p. 212 85 Aleksandravičius A., Kulakauskas A., Carų valdţioje, p. 224 35 išsilavinusių ţmonių grupę, dirbančią visuomenės labui) ir tautinę (išskirtinai tautiniam patriotiniam darbui uţsiangaţavusią inteligentijos dalį) inteligentiją ir iš esmės supriešina bei sukiršina jas, teigdamas, kad po baudţiavos reformos Lietuvoje tautinė lietuvių inteligentija nustelbė socialinę86. Autorius teisus tik iš dalies, nes visiškai atmeta dar dvi inteligentijos formas: tiek dvasinę inteligentiją, tiek kūrybinę inteligentiją, juo labiau kad visos keturios inteligentijos formos anaiptol neprieštarauja viena kitai, o iš esmės tik papildo viena kitą. Kad tuo įsitikinti, reikia pirmiausia suprasti inteligentijos atsiradimo Lietuvoje prieţastis ir raidą. Inteligentijos sluoksnio atsiradimas Lietuvoje slypi keliuose procesuose: visų pirma tai buvo nuoţmi ir tikslinga caro valdţios politika, dvarų konfiskacijų, deklasacijos ir valdininkijos sluoksnio krašte gausinimu, norėjusi paţaboti ir suskaldyti neramų bajorijos sluoksnį, kas iš esmės ir buvo pasiekta po 1863 m. sukilimo numalšinimo. Be to, esminį vaidmenį inteligentijos formavimesi suvaidino mokyklų tinklo plėtimas Lietuvoje. Nepaisant lotyniškų spaudos ţenklų uţdraudimo, ką iki šiol akcentuodavo daugelis istorikų, išsilavinimo uţtikrinimas valstiečių vaikams (kalbinis aspektas čia visiškai neturi jokios reikšmės), suteikė ţemesniųjų sluoksnių atstovams gauti ne tik pradinį, bet ir vidurinį išsilavinimą ir bent jau maţų maţiausiai tapti imperijos biurokratinio aparato sraigtais – raštininkais, inspektoriais, valdininkais, o sėkmės ir sunkaus darbo atveju gauti net ir universitetinį išsilavinimą bei uţimti vadovaujančius postus. Dar viena išeitimi valstiečiams buvo ir karininko karjeros pasirinkimas, jis buvo itin populiarus tarp Lietuvos totorių. Karjeros galimybės atsiradusios XIX a. antros pusės kaime iš esmės sąlygojo tai, kad buvę baudţiauninkai vietomis ėmė geriau gyventi uţ savo kaimynus bajorus, kurie daugumoje atmetė tarnavimo svetimam carui idėjas. Šie du procesai iš esmės skatino visuomenės demokratėjimą, kuris formavo vis gausėjančią socialinę inteligentiją. Išsilavinimo prieinamumas valstiečiams buvo esminis faktorius norint išsaugoti stambias ţemės valdas – vyriausias sūnus paveldėdavo ţemę, tuo tarpu kiti galėjo rinktis profesinį išsilavinimą arba tapti kunigais. Kunigo kelias buvo itin viliojantis ir prieinamas XIX a. viduryje, o amţiaus antroje pusėje jis tapo toks populiarus parenkant atţaloms gyvenimo kelią, kad vaikams daţnai net tekdavo konfliktuoti su tėvais, jei jie norėjo pasirinkti kitokį išsilavinimą. Įdomu tai, kad kuriantis lietuvių inteligentijai slaptoji lietuviška mokykla jai vaidino itin menka vaidmenį, daug didesnės reikšmės procesui turėjo rusiškos gimnazijos ir universitetai. Pasak Tomo Balkelio, rusų kultūra buvo artimesnė lietuviams nei lenkų. Su teiginiu galima sutikti – jei Basanavičiaus karta dar skaitė Adomu Mickevičių, Vladislavu Sirokomlę ir Julium Slovackiu, tai

86 Vėbra R., Lietuvių visuomenė XIX a. antroje pusėje, p. 161 – 162 36 vėlesnė karta mieliau rinkosi Levą Toltojų, Michailą Lermontovą ar Aleksandrą Puškiną. Būtent iš rusiškų universitetų, kunigų seminarijų, dvasinės ir socialinės inteligentijos vėliau išsirutuliojo ir tautinė inteligentija. Kunigai, daktarai, advokatai, inţinieriai, mokytojai tapo literatais87. Lietuviškai rašantys išsilavinę ţmonės galėjo kurti ir mokyti kitus, taip iš esmės plėtėsi tautinės inteligentijos ratas, o jis savo prigimtimi buvo daugiau rusiškas, nei lenkiškas, netgi jai priešiškas. Ši priešprieša pasireiškė net „kuriant“ lietuvių kalbą – šimtus metų gyvavusią Martyno Maţvydo sudarytą lietuvių kalbos abėcėlę XIX a. pabaigoje siekiant kuo labiau „sulietuvinti“ suskubta pakeisti lenkiškas raides pakeičiant čekiškomis. Demokratėjančioje visuomenėje Lietuvos bajorai turėjo kelias išeitis iš juos ištikusios krizės: 1) jie galėjo likti ištikimi senosioms savo kilmės gyvenimo normoms, kas, XIX a. einant į pabaigą, darėsi praktiškai neįmanoma, nes slėgė tiek finansiškai tiek morališkai, ir buvusį visuomenės elitą vertė prasigėrusiais liumpenais, vis dar nešiojančiais surūdijusius kardus ar net paprasčiausius medinius pagalius 2) jie galėjo susitaikyti su esama padėtimi ir ieškoti naujų saviraiškos ir savirealizacijos būdų per išsilavinimą, meną, visuomeninę veiklą neprarandant savo socialinės padėties 3) ji galėjo tapti lojalistais, ištikimais caro valdiniais ir rinktis civilinę ar karininko karjerą Rusijos imperijoje. Be abejo, jie galėjo visa tai derinti tarpusavyje. Taigi, vieni bajorai susitaikė su esama padėtimi ir rinkosi tipišką carinę karjerą ir netgi, jei tai leido galimybės, ją derino su bajoriškuoju gyvenimo būdu: pavyzdţiui Alfredo ir Edvardo Mato brolis Bronislovas gavo universitetinį išsilavinimą – baigė agronomijos mokslus Rygos politechnikume, studijų metu priklausė studentų organizacijai „Arkona“, o 1882 m., baigęs mokslus, gautą išsilavinimą pritaikė praktikoje ūkininkaudamas savo dvarelyje Antanašėj. Panašiai susiklostė ir ketvirto Römerių sūnaus, Izidoriaus, gyvenimas: jis baigė Vilniaus gimnaziją, vėliau mokėsi teisės Krokuvos universitete. 1863 m. sukilime praktiškai nedalyvavo, be to kad gyveno tipišką šeimyninį gyvenimą daugiau reiškėsi tik ţemės ūkyje: buvo Šiaulių ţemės ūkio parodų direkcijos narys, Raseinių arklių augintojų draugijos steigėjas, Raseinių ir Kauno ūkio draugijų steigėjas. Politikoje praktiškai nesireiškė, nors norėjo stoti į Dūmą, dėl sveikatos šio sumanymo atsisakė88. Taigi, nors abu broliai netapo tikraisiais carinio biurokratinio aparato sraigtais, jie suliejo bajoriškąjį dvarininko gyvenimo būdą su moderniu išsilavinimu bei carinės valdţios toleruojamomis visuomeninėmis organizacijomis. XIX a. viduryje formavosi išsilavinusių bajorų sluoksnis. Šis procesas buvo visuotinis ir skatinimas, jį pastebėjo ir spauda:

87 Balkelis T., The Making of Modern Lithuania, p. 13 – 23 88 Polski słownik biograficzny t.31/4, str. 634, Romer E., Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija, p. 156 – 159 37 „Bajorijos saulėlydyje greta bajoro (szlachta) sąvokos periodinėj spaudoj ima atsirasti „apsišvietusiųjų klasės“ (klasy oświecone) kategorija, kuri bajoriškumo ypatybe laikė išsilavinimą, o ne kilme.“89 Tačiau, nors bajorai išsilavinimą laikė išskirtine bajoriškumo ypatybe ir privilegija, XIX a. antroje pusėje jiems teko susitaikyti su faktu, kad net gimnazijoje gali tekti mokytis su rusų valdininkų, karininkų ir popų ar net valstiečių, norinčių „prasimušti į ţmones“ sūnumis, ką jau kalbėti apie tuos retus bajorus, kurie norėjo tapti kunigais – konkurencija su valstiečiais seminarijose buvo milţiniška – būtent seminarijos formavo pirmąją dvasinę inteligentiją, iš kunigų gretų išėjo tokie tautinės inteligentijos veikėjai kaip Motiejus Valančius ar Juozas Tumas – Vaiţgantas. Tokiu būdu, pavyzdţiui, Merkelis Račkauskas baigęs gimnaziją gavo universitetinį išsilavinimą, o jo brolis Lionginas tapo kunigu90. Seminarijose išauginta dvasinių ir tautinių inteligentų karta galėjo iš baţnyčių sakyklų skleisti tautos idėją neapsišvietusiai liaudţiai. Šį procesą taikliai aprašo anglų istorikas Normanas Deivisas: „Religija buvo pasitelkta nacionaliniams jausmams sakralizuoti, o dažnai ir barjerams tarp etninių grupių statyti. Nacionalinės protestantų ar stačiatikių Bažnyčios šios separatizmo formos laikėsi ilgai. Net Romos katalikų religiją pavyko nukreipti nuo jos universalios misijos, kad atskirtų serbus nuo kroatų, lietuvius apsaugotų nuo surusinimo, o lenkus – nuo suvokietinimo.“91 Römeriams, Vilniaus universiteto ir Vilniaus bajorų gimnazijos auklėtiniams, be abejo, nereikėjo stumdytis su vyţotais valstiečiais, tačiau demokratėjanti ir liberalėjanti visuomenė neabejotinai palietė ir traumavo ir juos, pamaţu stūmė tėvą ir jo sūnus į kartų konfliktą. Edvardas Jonas Römeris dar vis puoselėjo bajoriškuosius ancien régime idealus, kilmines savo protėvių tradicijas ir gyvenimo būdą, to paties reikalavo ir iš savo palikuonių, tuo tarpu jau jo pirmagimiui Alfredui darėsi sunku bajorų sluoksniui privalomus ir nekvestionuojamus idealus derinti su demokratėjančios kultūros ir visuomenės idealais, vertė ieškoti individualumo įrodymų, siekti intelektualinio išsilavinimo92. Alfredo šėlionės pirmosios kelionės į uţsienį metu ar ne siekis atitrūkti nuo slegiančios aplinkos ir maištas prieš tėvo idealus? Ir nors A.Römeris dar buvo sukilėlio tipo bajoras, tačiau jis jau nebebuvo bajoras grynąja forma, kokiais buvo jo tėvas ir senelis, – jis priklausė besiformuojančiam kultūrinės inteligentijos sluoksniui, tam sluoksniui kuriam priklausė jo brolis Edvardas Matas, mokytojas Jonas Zenkevičius, bičiulis Pranciškus Jurjevičius, sluoksniui, kuriam menas nebuvo vien laisvalaikio forma, bet ir savo

89 Aleksandravičius A., Kulakauskas A., Carų valdţioje, p. 209 90 Plačiau - Račkauskas M., Uţrašai. Dvidešimt metų (1885 - 1905) Ţemaitijos uţkampy (Vilnius, 2008) 91 Davies N., Europa: Istorija, p. 817 92 Aleksandravičius E., XIX amţiaus profiliai, p. 205; Aleksandravičius E., Prieš Aušrą, p. 110 38 individualių savybių parodymas, saviraiškos būdas, būdas išlikti visuomenėje, kur ţodţiai чин ir устаб galėjo lemti, o praktiškai ir lėmė, daugiau nei szlachcic ar honor. Priklausymas kūrybinei inteligentijai, nesvarbu kas ją sudarė – rašytojai, dailininkai ar kompozitoriai, tapo tarytum uţuovėja, kur buvo galima kuo labiau atsiriboti nuo caro vykdomos politikos ir kiek galima labiau saugant bajoriškąsias savybes ieškoti modernių saviraiškos būdų bei pabėgti nuo blankios ir slegiančios kasdienybės. Tuo tarpu jaunesniajam Edvardui Matui Römeriui, kuris buvo dailininkas ir kūrybinis intelektualas par excellence teko sunkus susidūrimas su ketvirtąja inteligentijos forma – tautine inteligentija – tiek lietuviškąja, tiek lenkiškąja, juo labiau, kad egzistavo dar ir baltarusių ir ukrainiečių inteligentai nacionalistai, galų gale – rusų radikalai, ţydai sionistai, politinės partijos. O juk jautrios sielos ir uţdaram menininkui išties sunktu turėjo būti šie pasirinkimai, vertę rinktis kurią nors vieną barikadų pusę. Pasak Egidijaus Aleksandravičiaus, pralaimėjus 1863 m. sukilimui bajoriškumas ir kilmingumas patyrė galutinį pralaimėjimą prieš intelektualumą ir išsilavinimą93. Be abejo išliko ir tokių, kurie vis dar nešiojo surūdijusius kardus ar siekė juos nešioti, tačiau net ir jie arba privalėjo pirmenybę teikti išsilavinimui, arba buvo pasmerkti visiškai nuskursti ir degraduoti. Klestėjo politinės partijos, tautinės ideologijos, formavosi modernios lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių tautos. Edvardas Matas aiškiau uţ tėvą ir brolį suvokė tautinės tapatybės klausimus, bet nesugebėjo duoti į juos aiškių atsakymų 94 , modernizmo amţius jį įveikė: kai 1889 m. Paryţiuje buvo iškilmingai atidaryti Eifelio bokštas ir Moulin Rouge, Amerikoje išėjo pirmasis Wall street journal numeris, gimė Čarlis Čaplinas ir Adolfas Hitleris, Vincas Kudirka ėmė leisti „Varpą“, Juzefas Pilsudskis pirmą kartą kalėjo Sibire, nusikamavęs ir nuo visuomenės uţsisklendęs vienišas dailininkas Edvardas Matas Römeris tyliai merdėjo savo dvare Lunoje. XIX a. pabaigos Lietuvoje kūrybinė inteligentija, kuriai priklausė ir Römeriai formavo tą visuomenės sluoksnį, kuris ne tik siekė savirealizacijos mene, bet ir daţnai stengėsi atsiriboti nuo krašte vykusių politinių ir socialinių. Taip pat tai buvo viena iš terpių, kurioje laisvai galėjo reikštis ta bajorija, kuri ieškojo naujų savo tapatybės formų.

93 Aleksandravičius E., XIX amţiaus profiliai, p. 208 94 Aleksandravičius E., Prieš Aušrą, p. 117 39 7. Miestietiškumo atspindžiai Römerių gyvenime

Kaip jau anksčiau buvo minėta, XIX a. Römerių gyvenimas buvo neatsiejamas nuo Vilniaus miesto, kuriame jie gyveno ir kūrė, todėl reikia paieškoti jų gyvenime ir miestietiškųjų gyvenimo apraiškų, bei atsakyti į klausimą, ar Edvardą Joną bei jo sūnus galime vadinti tikraisiais miestiečiais? Visiems trims dailininkams neabejotinai teko lankytis ir net gyventi ilgesnį laiką daugelyje ţymių Europos miestų: Paryţiuje, Romoje, Miunchene, Drezdene, Varšuvoje, Krokuvoje, kur jie galėjo stebėti ir susipaţinti su įvairiomis miestietiško gyvenimo formomis: salonais, kavinėmis, klubais ir panašiai, tačiau būtent Vilnius jų gyvenime išliko ta vieta ir sąlyčio su miestu tašku, į kurį būdavo visada sugrįţtama, čia buvo šeimos ir giminės lizdas. Pirmiausiai Vilniuje buvo Römerių giminės namai Bokšto gatvėje, dar menantys saloninį gyvenimą, kur rinkosi miesto inteligentija, buvo diskutuojama įvairiais politiniais bei kultūriniais klausimas, slaptus masonų susirinkimus, Vilniuje gyveno ir tolimesni Römerių giminaičiai: pavyzdţiui Pilies ir Literatų gatvių kampe gyveno Kazimieras ir Anelė Römeriai, vėliau Antanas Römeris įsigijo namą Tilto gatvėje. Kad namai Bokšto ir Savičiaus gatvių kampe buvo jauki ir miela vieta liudija ir Edvardo Mato ankstyvieji piešiniai, kuriuose uţfiksuota kukli namų buitis bei namiškiai, Alfredo piešinys, vaizduojantis namų vartus95. Be to šiuose namuose buvo ir dailininkų dirbtuvės, kuriose kūrė ištisos trys kartos. Vilniaus miestas buvo gubernijos centras, čia telkėsi dauguma caro administracijos įstaigų. Vilnius buvo ir ta vieta, kur virė aktyvus visuomeninis gyvenimas, čia buvo teatrai, vyko koncertai ir įvairūs renginiai, veikė daug visuomeninių organizacijų, kurioms priklausė ir Römeriai. XIX a. viduryje barokinę miesto architektūrą ėmė darkyti šabloniški carinės administracijos pastatai, formavosi nauji priemiesčiai ir gatvės, keistais inkliuzais tapo Rusijos politinių veikėjų monumentai. Vilniuje praktiškai nebuvo lietuvių, daugumą gyventojų sudarė ţydai, buvo apstu caro biurokratų ir kareivių, tačiau iš Bokšto gatvės buvo lengvai pasiekiami tie rajonai ir namai, kuriuose gyveno lenkakalbiai bajorai ir kur galėjai rasti uţuovėją nuo negandų. Be to čia kūrė ir kitų tautų inteligentai – lietuviai, baltarusiai, ţydai. Vilniuje pradėjo kurtis nacionalinis baltarusių judėjimas, miestas buvo svarbus ţydų kultūrinis centras. Alfredas

95 Römeriai Lietuvoje XVII – XX a., p. 191, 230 – 231 40 Römeris savo laiškuose Bolesovui Badzinskiui aprašo Vilniaus gatvelių vaizdus, landšaftus aplink ţydų sinagogą96. Vilniuje ir apskritai mieste Römeriai priklausė įvairioms, savo prigimtimi miestietiškoms, visuomenės organizacijoms – pirmiausiai masonerijai, slaptoms studentų organizacijoms, o vėliau legalioms labdaros ar ūkio draugijoms. Savo atsidavimą miestui įprasmindami ir tiesioginiu darbu: jau minėta, kad 1812 m. Mykolas Juozapas buvo Vilniaus miesto burmistru, o jo sūnus Edvardas Jonas – Vilniaus miesto valdybos patarėju. Tuo tarpu provincija, dvaras ir kaimas bajorams liko daugiau pragyvenimo šaltiniu iki pat XIX a. pabaigos. Skirtingai nuo lietuvių tautinės inteligentijos veikėjų, Römeriai nerengė kolektyvinių kelionių po kaimus, o laikėsi miestų kultūros. Puoselėjant tradicinį bajorų ciklinio gyvenimo būdą, vasaros buvo leidţiamos dvaruose provincijoje. Ten buvo galima pasislėpti nuo miesto šurmulio, uţsiimti kūrybą. Tarp Alfredo ir Edvardo Mato paveikslų galima rasti nemaţai uţfiksuotų provincijos gyvenimo akimirkų, jų dvarų vaizdų: Dembinos, Daugirdiškių, Antanašės, Kriaunų, Bagdoniškio, Tytuvėnų, Janapolio, Karolinavo, Lunos. Šie dvarai buvo kuklūs, su retomis išimtimis, mediniai, jų interjerai eklektiški. Jolanta Širkaitė pastebi, kad meniškos prigimties Römeriai daugiau dėmesio skyrė sodų ir parkų prieţiūrai, paţangiam ūkininkavimui, o svarbiausia – kūrybinių polėkių įgyvendinimui97. Valstiečiams miestas buvo svetimas, jis atrodė baisus ir atgrasus, kuriame vyravo tik lenkų ponai ir nusikaltėliai, todėl net to meto lietuvių literatūroje buvo apstu pamokančių istorijų, kviečiančių neapleist kaimo, nesikelt į miestus ir nesusidėt su bajorais. Puikus to pavyzdys būtų Liudvikos Didţiulienės – Ţmonos istorija „Dėl tėvynės“, kurios herojai, penki broliai studentai lietuviai, gyvenime patiria nesėkmes, nes apleido tiek patriotinį darbą tiek gimtą kaimo aplinką 98 . T.Balkelis pabrėţia, kad XIX a. pabaigoje mieste atsiradęs išsilavinęs provincialas daţnai prarasdavo savo kaimietišką identitetą, turėjo taikytis prie naujų modernių gyvenimo formų, nutautėdavo ir sulenkėdavo. Kita vertus, tautinė inteligentija suprato miestų svarbą ir XIX a. viduryje lietuvių studentai sugebėjo pavirsti iš pusiau išsilavinusių kaimiečių į modernų miestų elitą.99. Vis daugiau ir daugiau lietuvių inteligentų ir kaimo ţmonių ėmė keltis į miestus, ypač į tuos, kuriuose kūrėsi fabrikai ir pramonė. Tokiu būdu, jau XX a. pradţioje, Vilniuje pagaliau atsirado didelė dalis lietuvių tautinės inteligentijos sluoksnio atstovų.

96 MAB RS, F.273 b. 2817 l. 5 97 Širkaitė J., Lietuvos Römerių dvarai XVII – XX a. // Römeriai Lietuvoje XVII – XX a., p. 33 98 Balkelis T., The Making of Modern Lithuania, p. 38 99 Ten pat, p. 20 - 38 41 Taigi, galima teigti, jog nuo pat XIX a. pradţios trys Römerių kartos susiejo savo gyvenimą su miestu, aktyviai dalyvavo miestietiškam gyvenime, bei paţino kitokias miesto gyvenimo formas daţnų savo viešnagių uţsienyje metu, o Vilnių laikė savo giminės lopšiu. Nei Alfredas nei Edvardas Matas nesulaukė to meto, kuomet Vilniuje prasidėjo protestai ir apsistumdymai baţnyčiose dėl lietuviškų mišių, tačiau aštrėjanti etninė įtampa gimtajame mieste smarkiai palietė ir juos, gal būtent dėl šios prieţasties, būdami tikraisiais miestiečiais, abu broliai mirė ne numylėtame mieste, o dvaruose – Karolinave ir Lunoje.

42 Išvados

XIX a. viduryje ir antroje pusėje demokratėjanti ir liberalėjanti Lietuvos visuomenė, antilenkiška ir prieš bajorijos sluoksnį nukreipta carinė politika bei bendros XIX a. modernizmo idėjos įstūmė lietuvių bajoriją į mentaliteto krizę, kurią labai gilino ir krašte prasidėję tautiniai nacionaliniai lietuvių, lenkų bei baltarusių judėjimai. Šie procesai praktiškai nepaliko vietos senajam tradiciniam bajoriškam gyvenimo ir mąstymo būdui. Römerių giminė, kaip ir likusi didţioji dalis Lietuvos bajorijos, amţiaus viduryje ne tik turėjo susitaikyti su vykstančiais pakitimais ir kartų kaitos krize, ţeminančiais procesais vykusiais po Ţemės reformos ir 1863 m. sukilimo, bet ir išgyveno sunkius deklasacijos, dvarų konfiskacijų procesus, trėmimus, kurie skurdino kadaise turtingą bajorų šeimą. Po XIX a. sukilimų sumaţėjus bajorų ţemėvaldai ir stiprėjant carinėms represijoms smarkiai pakito tradicinis bajorų gyvenimo būdas, kasdienės ir laisvalaikio praktikos: didelius pasilinksminimus pakeitė kur kas rimtesni laisvalaikio uţsiėmimai, susiję su aukšto išsilavinimo bei individualumo išraiškos siekimu, liberalėjanti visuomenė vertė bajorus konkuruoti tiek tarpusavyje, tiek su krašte augančiu cariniu biurokratiniu aparatu, tiek su uţgimstančia nekilminga lietuviškai kalbančia inteligentija. Visi trys darbe aptariami dailininkai – Edvardas Jonas, Alfredas ir Edvardas Matas Römeriai suprato ir suvokė krašte vykstančius procesus bei skaudţiai juos išgyveno, taigi puikiai įsipaišė į vykusių procesų kontekstą – kartų kaitą, kuomet bajorui ėmė nebeuţtekti prigimtinių kilmės įrodymų ir savybių bei teko ieškoti naujų saviraiškos formų, inteligentijos formavimąsi, kuomet kilmę, kaip didţiausią vertybę, ėmė keisti saviraiškos ir individualumo paieškos, išsilavinimas ir nekilmingi intelektualai perėmė iš bajorijos vadovaujančio sluoksnio pozicijas. Dailės, kaip pomėgio, o vėliau ir amato, pasirinkimas Römeriams buvo neatsitiktinis – maištingi ir patriotiškai nusiteikę Lietuvos bajorai nenorėjo tapatintis su rusiškąja biurokratine bajorija ir rinktis tipišką rusų kilmingąjam nuosaikų ir ţeminantį valdininko kelią, todėl verčiau rinkosi meną, kaip saviraiškos ir savirealizacijos visuomenėje būdą, o būtent dailę, kuri leido Edvardui Jonui atitrūkti nuo tėvynės praradimo netikrumo nuotaikų, slegiančio būvio tremtyje, kasdienybės ir susiklosčiusios politinės padėties, Alfredui Römeriui – parodyti ir išreikšti savo individualumą likusios bajorijos tarpe, patenkinti savo neramaus charakterio uţgaidas būti ţinomu ir matomu, o Edvardui Matui – tapyti tiek kaip menininkui profesionalui, tiek kaip

43 amatininkui ir to nesigėdinti likusios bajorijos tarpe. Per tris kartas dailė bajorams iš meditacinės praktikos virto normaliu ir bajorijos tarpe toleruojamu uţsiėmimu, netgi uţtikrinančiu pragyvenimą. Panašūs pokyčiai pamaţu ėmė skverbtis ir į kitus menus, pirmiausiai į muzikavimą bei fotografiją. XIX a. viduryje Lietuvoje ėmė formuotis inteligentijos sluoksnis, kuris ilgainiui išsiskyrė į socialinę, dvasinę, tautinę ir kūrybinę inteligentiją. Römeriai iš savo kilme besididţiuojančių bajorų tapo kūrybinės inteligentijos sluoksnio atstovais ir tikraisiais miestiečiais, tačiau carinės represinės politikos ir naujų išsilavinimo galimybių suformuota lietuvių tautinė inteligentija nepaliko vietos lenkakalbiams bajorams lietuvių tautos formavime, stūmė juos iš miesto ir viešojo gyvenimo į sunkius pasirinkimus. Modernios tautos formavimosi procese bajorija praktiškai nerado sąlyčio taškų su tautine lietuvių inteligentija ir buvo priversta rinktis, kuriai iš besiformuojančių modernių tautų jie nori priklausyti – lenkams, lietuviams, baltarusiams ar ukrainiečiams. Lietuviškai nekalbantiems bajorams buvo vienas kelias – tapatintis su Lenkija arba su Lietuva, bei dirbti kurios nors vienos tautos labui. Tokioje keblioje situacijoje uţimta dailininko pozicija Römeriams, ypač Edvardui Matui, leido perdėm nesikišant į etnines rietenas ir tautų formavimosi procesus surasti savo sąlyti su savo laikmečio modernybe ir esama padėtimi, savo gyvenimą įprasminti per mėgstamą kūrybinį darbą. Kūrybinė inteligentija (o ypač vaizduojamieji menai) tapo uţuovėja tiems Lietuvos kilmingiesiams, kurie nebenorėjo ar nebegalėjo dalyvauti aktyviame politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Darbe aptarta kūrybinė inteligentija ir dailininko kelias modernios lietuvių tautos formavimosi etapu plačiau atskleidţia tik dalį socialinių, kultūrinių ir psichologinių pakitimų, kurie vyko bajorijos tarpe XIX a. viduryje ir antroje pusėje. Kad geriau suprasti bajorijos sluoksnyje vykusius procesus reiktų plačiau patyrinėti kitus Lietuvos bajorų pasirinkimus – visų pirma pasirinkimą tarnauti Rusijos imperijai, bandymą uţsidaryti ir maţose bendruomenėse puoselėti bajoriškuosiuis idealus, ir plačiau aptarti lietuvių ir lenkų bajorijos likimą visame Europos kilmingųjų luomo likimo kontekste. Taip pat reiktų plačiau patyrinėti kitą kūrybinės inteligentijos dalį: fotografus, aktorius, labiausiai būtent bajorus rašytojus – tiek lenkiškai, tiek lietuviškai, tiek baltarusiškai kalbėjusius bei jų per jų kūryba atskleisti jų poţiūrį į modernių tautų formavimąsi, visuomenės pokyčius ir surasti sąlyčio su vykusiais procesais taškus. Galų gale, savo tyrimų vis dar laukia kitos maţiau tirtos XIX a. bajoriško mentaliteto ir mąstymo dalys – santykis su Dievu ir Baţnyčia, poţiūris į nihilistinę XIX a. filosofiją, naujai uţgimusias mokslo šakas – istoriją, evoliucionizmą, psichologiją.

44 Galima teigti, jog tragiškai susiklostę brolių Alfredo ir Edvardo Mato likimai liudija apie tai, kokie sunkūs buvo bajorijos pasirinkimai XIX a., gimstančios modernios lietuvių tautos proceso metu. Kad jų gyvenimo pavyzdţiai lieka aktualūs ir nūdienos kontekste, liudija Römerių giminės istorija skirtos publikacijos, rengiamos dailininkų kūrinių parodos ar mokslinės konferencijos, jų vardais įamţintos gatvės ir universitetas. Apie tai, kokie tragiški ir skaudūs buvo bajorijos likimai liudija ir, jau XX a. pradţioje, parašytos poeto Artūro Opmano eilės: „Litwo! Twa cicha, twa słomiana strzecha Zawarła wrota, ja serce człowieka, I róg Wojskiego już nie budzi echa echach… I cała przeszłość, jaka sen ucieka… Prastara Litwo Pana Tadeusza!... […] Litwo! Pieśń twoja ta arka przymierza, Zrodzona w święte promienistych lata, Dziś w pierś litewską, jak w kamien, uderza I w sercu brata – nie znajduje brata!... Pieśń, jak błysk miecza i jak szept pacierza…“100

100 MAB RS, F. 138 b. 2185 l. 3 45 Šaltiniai ir literatūra

Archyvų fondai:

Lietuvos valstybės istorijos archyvas 1. F. 1135 (Vilniaus mokslo bičiulių draugija) ap. 18 b. 9 // Alfredo Römerio sudaryta Edvardo Mato Römerio biografija Mokslų akademijos biblioteka 1. F. 29 (Literatūrinių rankraščių kolekcija) b. 94 // Alfredo Römerio leistas laikraštis „Wiatri Parafialne“ 2. F. 151 (Liucijano Uziemblos kolekcija) b. 1065 // Edvardo Mato Römerio nekrologas 3. F. 273 (Alberto Liudviko Goštauto kolekcija) b. 2817 // Alfredo Römerio laiškai Boleslovui Badzinskiui 4. F. 320 (Lietuvos dailininkų piešinių ir eskizų kolekcija) b. 217 // Alfredo Römerio eskizų albumas 5. F. 138 (Riomerių šeimos aktai) b. 2185 // Elenos Römerytės – Ochenkovskos rinkta medţiaga apie Römerių giminę 6. Mf. (Mikrofilmų kolekcija) 1647 t. 15 // Edvardo Jono ir Edvardo Mato Römerių dienoraščiai

Literatūra:

1. Aleksandravičius E., Prieš Aušrą (Vilnius, 1990) 2. Aleksandravičius E., XIX amţiaus profiliai (Vilnius, 1993) 3. Aleksandravičius A., Kulakauskas A., Carų valdţioje (Vilnius, 1996) 4. Bairašauskaitė T., Lietuvos bajorų savivalda XIX a. pirmoje pusėje (Vilnius, 2003) 5. Baliński M., Vilniaus miesto istorija (Vilnius, 2007) 6. Balkelis T., The Making of Modern Lithuania (London, 2009) 7. Birţiška M., Atbundanti tauta – darbai, ţygiai, veikėjai (Los Angeles, 1953) 8. Būčys Ţ., Masonai Lietuvoje XVIII a. pabaiga – XIX a. pradţia (Vilnius, 2009)

46 9. Čaplinskas A.R., Vilniaus gatvės (Vilnius, 2000) 10. Čepėnas P., Naujausių laikų Lietuvos istorija (Vilnius, 1992) 11. Čepėnas P., Lietuviai inteligentai tautos laisvės ir paţangos kelyje (Vilnius, 2009) 12. Davies N., Europa: Istorija (Vilnius, 2002) 13. Davies N., Dievo ţaislas: Lenkijos istorija, t. 2 (Vilnius, 2008) 14. Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių (Vilnius, 2007) 15. Dvaras modernėjančioje Lietuvoje: XIX a. antra pusė – XX a. antra pusė (Vilnius, 2004) 16. Dundulis B., Lietuva Napoleono agresijos metais (Vilnius, 1981) 17. Giunterytė – Puzinienė G., Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815 – 1843 metų dienoraštis (Vilnius, 2005) 18. Janulaitis A., 1863 – 1864 m. sukilimas Lietuvoje (Vilnius, 1990) 19. Kirkoras A.H., Pasivaikščiojimai po Vilnių (Vilnius, 1991) 20. Kulakauskas A., Lenkiškai kalbanti Lietuvos bajorija lenkų ir lietuvių nacijų formavimosi laikotarpiu // Jaunųjų istorikų darbai t. 6 (Vilnius, 1987) 21. Kulakauskas A., „Šaka atskilusi nuo tautos...“: Lietuvos bajorijos ir LDK bajoriškosios kultūros vaidmuo lietuvių tautiniame atgimime // Sietynas t.3 (Vilnius, 1998) 22. Kiauleikytė L., XVIII a. II pusės XIX a. muzikinė Lietuvos dvarų kultūra: stiliaus epochų sankirtose (Vilnius, 2008) 23. Maksimaitis M., Mykolas Romeris – Lietuvos sūnus (Vilnius, 2006) 24. Marcinkevičienė D., Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amţiuje (Vilnius, 1999) 25. Matulytė M., Vilniaus fotografija 1858 – 1915 (Vilnius, 2001) 26. Mulevičius L., Kaimas ir dvaras XIX a. Lietuvoje (Vilnius, 2003) 27. Mykolo Römerio mokslas apie valstybę (Vilnius, 1997) 28. Polski słownik biograficzny t. 31/4 (Kraków, 1989) 29. Račkauskas M., Uţrašai. Dvidešimt metų (1885 - 1905) Ţemaitijos uţkampy (Vilnius, 2008) 30. Rodzina herbarz szlachty Polskiej t. XV (Warszawa, 1931) 31. Römeriai Lietuvoje XVII – XX a. (Vilnius, 2008) 32. Romer E., Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija (Vilnius, 2009) 33. Savickas A., Peizaţas lietuvių tapyboje (Vilnius, 1956) 34. Slavinskienė A., Rolle der Münchner schule im schaffen der Litauishen küntsler der zweiten hälfte der 19. Jahrhunderts (Kaunas, 2003) 47 35. Širkaitė J., Dailininkė Sofija Romerienė (Zofia Romer, 1885 - 1972) (Vilnius, 2005) 36. Širkaitė J., Dailininkai Römeriai (Vilnius, 2006) 37. Širkaitė J., Lietuvos dvariškių menai ir pramogos (Vilnius, 2005) 38. Tarandaitė D., Eduardas Matas Römeris // Lietuvos dailės muziejus. Metraštis nr. 4 (Vilnius, 2001) 39. Tyzenhauzaitė S., Reminiscencijos (Vilnius, 2001) 40. Vėbra R., Lietuvių visuomenė XIX a. antroje pusėje (Vilnius, 1990) 41. Vėbra R., Lietuvių tautinis atgimimas XIX amţiuje (Kaunas, 1992) 42. Zdrada J., Historia Polski 1795 – 1914 (Warszawa, 2007)

Interneto šaltiniai

1. http://nobelprize.org/nobel_prizes/literature/laureates/1980/milosz-lecture-en.html (tikrinta 2010-03-22)

Priedų sąrašas

1. Mykolo Juozapo palikuonių geneologinė lentelė 2. Edvardo Jono Römerio portretas 3. Alfredo Römerio portretas 4. Edvardo Mato Römerio portretas

48 Priedai

1. Mykolo Juozapo palikuonių geneologinė lentelė101

101 Pagal Romer E., Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija, p. 278 49

2. Edvardo Jono Römerio portretas102

102 Alfredo Römerio pieštas tėvo Edvardo Jono Römerio portretas. Lietuvos dailės muziejus // Römeriai Lietuvoje XVII – XX a., p. 201 50

3. Alfredo Römerio portretas103

103 Alfredo Römerio pieštas autoportretas. Varšuvos nacionalinis muziejus // Römeriai Lietuvoje XVII – XX a., p. 229 51

4. Edvardo Mato portretas104

104 Alfredo Römerio pieštas brolio Edvardo Mato portretas. Lietuvos dailės muziejus // Römeriai Lietuvoje XVII – XX a., p. 228 52