... O Mindaugas susiruošė ir sumanė sau nesikauti su jais atvirai,

bet pasitraukė į pilį, vardu Voruta... Iš Hipatijaus metraščio 1251 m. įrašo

Nr. 1 (807) 2015 m. sausio 31 d. Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis ISSN 1392-0677 Kaina 0,58 EUR / 2 Lt

Šiame numeryje Dėl Žaliojo tilto – 1655 m. gynybinio mūšio 3 Dr. Martynas Purvinas su okupacine Maskvėnų kariuomene vietos pagerbimo, pašalinus sovietines skulptūras Lietuvos Kultūros paveldo vertinimo tarybai (dr. R. Pakalniui) Kultūros paveldo centrui (dir. V. Kačinskui) Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos (dir. D. Varnaitei) Eisuliai prie Ragainės Sovietinės Žaliojo tilto skulptūros pasta- 7 Violeta Rutkauskienė tytos tuo metu, kai okupacinė kariuomenė siekė ginklu užgniaužti Lietuvos valstybin- gumą, jo gynėjus, kurie ginklu ir dvasia, savo 1949 02 16 Deklaracija gynė tautą, siekė atkurti Nepriklausomybę. Ideologiniame tautos naikinime centrinę vietą užėmė Ža- liojo tilto skulptūros, tapusios sovietinių užkariavimų programos įrankiu, kurių poveikį dalis visuomenės jaučia iki šiol, vis dar likdama „išlaisvinimų“ nelaisvėje (V.Landsbergis, Lietuvos žinios, 2014 12 05). Tačiau turi lemti ne viena ar kita nuomonė, sovietinės dvasios atgyvenę samprotavimai, o laisvos tautos ir valstybės interesai. Ir šventieji rašė mūsų istoriją Sveikiname tūkstančius virtualios peti- cijos balsus, kad skulptūros nuo tilto būtų 12 Vytautas Valentinas Česnulis pašalintos. Dvasingai šią idėją pagrindė Kultūros paveldo departamento prie Kul- tūros ministerijos direktorė D. Varnaitė: okupantų simbolių mūsų Tėvyne turi nelikti. Atraskime ir liudykime Lietuvos didybę. Vietoje sovietinės ideologijos paminklų pastatykime paminklus Lietuvos pergalėms (2015 01 07). Žalias tiltas Vilniuje XX a. pr. iš atviruko Būtent tokių gynybinių kovų prieš Mas- kvėnų invaziją XVIIa. viduryje pagrindinė plėšiamą mūsų turtą, trėmė žemdirbius jau tarsi vėlesnių caristinių, sovietinių tremčių vieta yra Žaliasis tiltas. Tuomet milžiniška ir tuomet išgabendami juos į Maskvos vals- pirmtakas. Nuo panašaus likimo dalis Lietu- Kun. Vincentas Butvydas Maskvėnų armija niokojo mūsų šalį ir tybės tuščiuosius plotus (amžininkas, italų vos buvo apginta mūšiu ant Neries tilto. sostinę Vilnių, tūkstančiais vežimų gabeno dvasininkas A. Vimina, 1671 m., 2012 m.). Tai Nukelta į 16 p. Įžymiausio Lietuvos Ar buvo rasti Vytauto Didžiojo kalbininko 90-metis palaikai karalių kriptoje Habil. dr. Kazimieras Garšva, Lietuvių kalbos instituto 1931 m. rugsėjo 21 d.? vyriausiasis mokslo darbuotojas Saulius PODERIS, Vilnius nuo svarbiausių tautos, valstybės, kultūros, švietimo klausimų. Prof. Z. Zinkevičius daugeliui lituanistų yra dėstęs, recenzavęs jų darbus, atvedęs juos į mokslą, vadovavęs ar konsultavęs. Profesorius buvo Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto tarybos pir- mininkas, Visuotinės lietuvių enciklopedijos Redakcinės kolegijos narys, Mažosios Lietu- vos enciklopedijos vyriausiasis redaktorius (2000–2006 m.), maždaug 100 knygų, žurnalų redakcinių kolegijų narys. Prof. Z. Zinkevičius 45 metus dėstė Vilniaus universitete: 12 metų buvo ir Is- torijos fakulteto prodekanas (1956–1968), Akad. Zigmas Zinkevičius 15 metų – Lietuvių kalbos katedros vedė- jas (1973–1988), Baltų filologijos katedros 2015 m. sausio 7 d. Lietuvos mokslų vedėjas (1988–1991). Nuo 1989 m. dėstė ir akademijos didžiojoje salėje (Gedimino pr. Lietuvos konservatorijoje, nuo 1990 m. – ir 3, Vilnius) susrengtas pasaulinio garso Vytauto Didžiojo universitete. 1995–1996 m. baltistu, akademiku, profesoriumi Zigmu buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius, Vilniaus arkikatedra bazilika Zinkevičiumi 90-ties metų paminėjimas. Jis po to – Lietuvos Respublikos Švietimo ir yra parašęs apie 100 knygų, 1000 mokslo mokslo ministras (iki 1998 m. kovo 25 d.). [...] Gražus yra užjūrio hieroglifų skaitymo Vytautas Didysis – viena iškiliausių as- straipsnių, per 1000 populiarių straipsnių. Profesorius yra penkių Mokslų akademi- menas, tačiau ne mažiau gražus yra tas sugebė- menybių Lietuvos istorijoje. Deja, tačiau šio Juose nagrinėjami svarbiausi lituanistikos, jų narys – Švedijos (1982), Lietuvos (1990), jimas skaityti ir pajusti tiesą iš mūrų ir plytų, valdovo kapo likimą ir šiandien gaubia pa- baltistikos, kultūros klausimai – lietuvių Lietuvių katalikų (1991), Norvegijos (1991), jų matmenų, rišimo ir sudėliojimo, nors jokių slaptis. Prielaidų, kur ir kada šis kapas „din- kalbos istorija, vardynas, tarmės, rytų Lie- Latvijos (1995) ir Latvijos universiteto (1991), užrašų ant savęs jie neturi. [...] go“ istorinių įvykių verpetuose, būta ir yra tuvos kultūra. Vytauto Didžiojo universiteto (1994) garbės įvairių. Paskutinįjį dešimtmetį apie Vytauto Profesorius yra vienas tų mokslininkų, daktaras. Prieš 20 metų Profesorius buvo Marijanas Morelovskis Didžiojo kapą publikuota nemažai straipsnių kuris dalį savo darbų išspausdina piliečiams išleistas į pensiją, labai pelnytai apdovanotas Apie karalių kriptos atradimą – šiuo klausimu buvo kalbinami istorikai. Štai suprantamiau (populiariau) ir neatitrūksta Gedimino ordinu. Nukelta į 11 p. (1931 09 23) keletas vyraujančių nuomonių: Nukelta į 8 p.  2015 m. sausio 31 d. Nr. 1 (807) Voruta Sveikinimai Akademiką sveikino Lietuvos Respubli- tetas. Buvo perskaitytas Kauno miesto mero kos Prezidentė Dalia Grybauskaitė atsiuntusi Andriaus Kupčinsko sveikinimas, visu būriu Didžiai Gerbiamas akademike, profesoriau labai šiltą ir prasmingą laišką, iškilmingo sugūžėjo Ukmergės delegacija, vadovauja- susirinkimo šeimininkas Lietuvos mokslų ma Ukmergės vicemero Rolando Janicko. Zigmai Zinkevičiau, akademijos Prezidentas prof. Valdemaras Sukaktuvininką sveikino jo klasės draugas Razumas, Humanitarinių ir socialinių mokslų prof. Romualdas Baltrušis, vyskupas Jonas Mielas Zigmai, sveikinu Tave sulaukusį 90 metų amžiaus. Per tą laiką baigęs mokslus įsigi- skyriaus pirmininkas prof. Aleksandras Vasi- Boruta, šeimos draugas monsinjoras Vytautas linai į baltistikos, lituanistikos kalbotyros, kalbos istorijos mokslus. Tais klausimais esi parašęs liauskas ir akademikai, Lietuvos Respublikos Pranciškus Rūkas, Lietuvos mokslų akade- daug veikalų. Tapai pasaulinio lygio kalbotyrininku. Daug darbų atlikai bolševikų okupacijos Seimo Pirmininkės pavaduotoja Lituanistikos mijos Vrublevskių bibliotekos direktorius laikotarpyje, kai reikėjo dirbti priverstinoje marksizmo – leninizmo ideologijos aplinkoje. Gražu, tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos dr. Sigitas Narbutas. Sausio 7–16 dienomis kad ta visuotinai skleista ideologija neprasiskverbė į Tavo mokslo kūrybos darbus. Tad Tau pirmininkė Irena Degutienė, kurios sveiki- bibliotekoje veikia akademiko Zigmo Zinke- buvo Austrijoje įteikta Herdero premija ir už tai Tau buvo išskirtinai padėkota. nimą perskaitė Lietuvos Respublikos Seimo vičiaus jubiliejui skirta parodas „Lietuvišką Naudodamasis gausiomis istorinėmis lituanistinėmis kalbotyros žiniomis, esi ne kartą narys Rytas Kupčinskas, Lietuvos Respubli- žodį iškėlęs“. Akademiką sveikino sambūrio teisingai nušvietęs Lietuvos istorijos atskirus momentus apgindamas nuo falsifikatorių. Savo kos Vyriausybės Ministras Pirmininkas Algir- „Patirtis“ pirmininkas prof. Romas Pakal- numylėtą Tėvynę Lietuvą mokslo žiniomis ir aukštu mokslininko autoritetu visada Ją ginei, das Butkevičius, kurio sveikinimą perskaitė nis, Lietuvos maironiečių draugija, lietuvių ar tai būdamas profesoriumi, ar akademiku, ar Lietuvos švietimo ministru. Skaudu, kad Tau Vyriausybės Kanceliarijos departamento bičiulė čečėnė Aminat Saijeva, daugelio vi- atsidavusiam veikiant, teko patirti puolimus ir žalingą veiklą. Tu savo dvasios jėga išlaikei direktorius Linas Vingelis. Zigmą Zinkevičių suomeninių organizacijų glaudžiai susijusių rimtį, ramybę ir nepalikai be dėmesio vykstančių Lietuvai pavojingų įvykių, gindamas Ją nuo pasveikino Lietuvos Respublikos Švietimo su akademiko vardu prof. Zigmą Zinkevičių besikėsinančių pažeisti Lietuvos valstybingumą, lietuvių kalbą, ir mokslo ministras prof. Dainius Pavalkis, pasveikino dr. Kazimieras Garšva, lietuvių netgi Lietuvos raidyną. įteikęs įspūdingą akademiko garbei sukurtą paribio šnektų vardu akademiką jautriai pa- Tavo darbai, Tavo veikla yra didelė vertybė lietuvių tautos įsi- medalį. Ministrą lydėjo Šalčininkų rajono sveikino etnomuzikologai Gailutė ir Arvydas tvirtinimui, lietuvių – baltų kalbų apsigynimui, teisingos Lietuvos Turgelių vidurinės mokyklos, Čiužiakampio Kirdos, Lijana Šarkaitė, sugiedoję Ilgiausių istorijos pažinime. pagrindinės mokyklos atstovai. Labai nuošir- Metų ir jiems pritarė pilnutėlė Lietuvos Linkiu Tau, mielas drauge, sveikatos ir dar kiek leidžia jėgos džiai akademiką pasveikino prof. Vytautas mokslų akademijos didžioji salė. Buvo labai savo darbus ir veiklą toliau sėkmingai tęsti, mūsų Tėvynės Lietuvos Landsbergis, lydimas Lietuvos Sąjūdžio gražiai įvertinti akademiko nuveikti darbai, ir pasaulio kalbotyros mokslo naudai. Tepadeda Tau Dievas. atstovų. Sukaktuvininką sveikino Vilniaus jo veikla pietryčių Lietuvos labui ir linkėta universiteto Filologijos fakultetas, Lietuvių kuo geriausios sėkmės, sveikatos ir Dievo Pagarbiai kalbos institutas, Vytauto Didžiojo universi- palaimos. Romualdas Baltrušis su žmona Irena

Zigmą Zinkevičių sveikina mons. Vytautas Zigmą Zinkevičių sveikina Romualdas Baltrušis Pranciškus Rūkas

Minėjime pirmininkaujanti Grasilda Blažienė ir jubiliatas

VDU vardu sveikino Antanas Tyla, Rytų Lietuvos visuomeninių organizacijų vardu Zigmas Kiaupa ir Alvydas Butkus sveikina Kazimieras Garšva

Pilnutėlė salė gieda ilgiausių metų

Lietuvos sąjūdžio vardu sveikina prof. Vytautas Landzbergis

Sveikina Lietuvių kalbos instituto darbuotojai Jubiliatą sveikina ukmergiškiai Voruta 2015 m. sausio 31 d. Nr. 1 (807)  Mažosios Lietuvos panemuniais, pamariais

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas Eisuliai Šiandien bandantys plaukti Nemunu pas- roviui pastebi, kad nuo Jūros žiočių apylinkių vaizdai staiga pakinta – abipus upės iškyla aukštos kalvos, buvusias erdvias pakrantes keičia ankštas ir vingiuotas slėnis. Tos kraštovaizdžio ypatybės primena senovę ir vėlesnius žmonių bandymus įsikurti paupiuose. Tą iš šiaurės pietų link toli besidriekiančią kalvų juostą (vadinamąjį Vilkyškių kalvagūbrį) ledynmečiu sustūmė nuo Skandinavijos atslin- kęs milžiniškas ledo masyvas. Jam sunykus, buvusiame ledyno pakraštyje liko aukšta su- nešto grunto siena, ilgam perskyrusi dabartines Pagėgių apylinkes nuo plotų ties Viešvile ir Smalkininkais. Ta grunto siena neįveikiamu barjeru ilgai liko ir krašto upėms. Antai, iš Žemaitijos aukštumų savo vandenis plukdanti Jūros upė žemiau Pagra- mančio turėjo klusniai sukti pietų link, kalvagū- brio rytiniu pakraščiu tekėdama link Tauragės ir Vėžininkų. Manoma, kad iš rytų plaukę senovinio Nemuno vandenys taip pat nepajėgdavo pramušti tos užtūros ir palei tą kalvagūbrį turėjo sukti pietų link, įsiliedami į dabartinę Priegliaus upę. Gal tik vėliau susikaupę vandenys galop pralaužė kalvų užtvarą ir paplūdo link dabartinių Kuršių marių, žemiau Jūros žiočių lėkdami siauru ir vingiuo- tu tarpekliu. Tūkstantmečius trukęs vandenų plūsmas galop praplovė kiek platesnį upės slėnį, grauždamas aukštesnius šlaitus ir kitas kliūtis. Taip XIX a. Nemuno srovė nuardė didelę dalį legendinio Rambyno kalno. Spėjama, kad šis savotiškas pakrančių ruožas – neplatus ir vingiuotas Nemuno slėnis, abipus jo iškylančios aukštos kalvos nuo seno traukė žmonių dėmesį. Veikiausiai čia prieš tūkstantmetį buvo susiklostęs svarbiausias skalvių genties centras: Rambyno šventkalnyje įsikūrusį religinį centrą juosė visas žiedas dides- nių ir mažesnių pilaičių, įrengtų Nemuno, Jūros ir Šešupės pakrančių kalvose. Ši vieta buvo stra- tegiškai svarbi kaip svarbiausių krašto vandens kelių sankryža: čia į Nemuną įsiliejo Jūra (siejusi panemunius su Žemaitija) ir Šešupė (atitekanti iš Suvalkijos (Sūduvos) plotų). Įsikūrusieji ties Eisulių atvirukai esantys Mažosios Lietuvos šia sankryža galėjo kontroliuoti laivybą visame istorijos muziejuje Nemuno baseine, pelnytis iš pirklių ir kitų mokėtų duoklių. pakraipos išpažinėjas. Gyvybingame kaime Praplaukiančiųjų kontrolei ypač tiko kairysis tuomet užregistruota 213 vaikų (iki 10 metų Nemuno krantas, kur upės vingis glaudžiasi prie amžiaus). 279 kaimiečiai mokėjo skaityti rašyti, aukštų kalvų virtinės, stačiais skardžiais besilei- 18 dar nebuvo baigę mokslų, o 290 pripažinti džiančių link paupio. Tai buvo patogiausia vieta beraščiais. Surašymo metu 20 kaimiečių buvo ištisos virtinės paupio piliakalnių įrengimui, pa- išvykę uždarbiauti kitur. Bismarko bokštas nemunių gyvenviečių virtinei, besidriekusiai iki Lėčiau augusiuose Aukštutiniuose Eisuliuose vėliau išgarsėjusių Ragainės ir Tilžės. 1871 m. gyveno 405 žmonės (224 moterys ir tik lietuviškai, o 4 užrašyti dvikalbiais. Iš 9 katalikų linkėse atsiverdavo įspūdingi vaizdai į Nemuno Tos virtinės rytinis pakraštys nuo seno va- 181 vyras), iš kurių tik 168 buvo vietiniai – gimę lietuviškai kalbėjo penki. Kaime dar gyveno 16 slėnį ir tolimas vietoves. Į šį bokštą nuo plento dintas Eisuliais. Spėta, kad tas vietovardis galėjo ten pat. Kaimui priklausė 47 sodybos su 85 šei- kitų krikščioniškųjų pakraipų išpažinėjų ir 3 žydai. Ragainė–Lazdėnai vedė patogus kelias, toliau ėjęs žymėti sparčią Nemuno tėkmę, greitą vandenų miniais butais ir vienu būstu vienišiui. Gyveno Pastarųjų buvimas liudijo, kad ten buvo pakan- link Nemuno slėnio šlaite pastatytų užeigos namų bėgimą po pakrančių kalvas. vienas atvykėlis, neturėjęs Prūsijos pilietybės (gal kamai pasiturinčių žmonių, apsilankydavusių ir šalia įrengto vaizdingo Aukštutinių Eisulių par- Ten upės kairiajame krante tebestūkso didžiu- perbėgėlis iš carinės Rusijos valdų). Be daugumos vietos krautuvėje ir nevengusių užsukti į karčemą. ko – tuomet poilsiautojų ir turistų mėgtos vietos. lė kalva, iškylanti iki 68 m absoliutaus aukščio, evangelikų liuteronų, kaime dar užregistruoti 8 Žemutiniai Eisuliai tuomet jau buvo priskirti nau- Iš ten stebėti upe praplaukiantys laivai, netolima nuo Nemuno vagos lygio pakylanti per 60 m. katalikai. Kaimo gyvybingumą laidavo 110 augu- jai Didžiųjų Lenkininkų parapijai, o jų kaimynai Ragainė ir kitos apylinkių įdomybės. Toje gamtinėje tvirtovėje nuo seno buvo įsitvirtinę sių vaikų. Kaimiečiai buvo kiek geriau išsilavinę tebevykdavo į Ragainės bažnyčią. Paplentėje ties Bismarko bokštu stovėjo di- apylinkių valdytojai, čia būta įvairių įtvirtinimų, nei jų kaimynai – ten užregistruoti 169 žmonės, Gyvenimui krašto kaimuose keičiantis, ats- desniojo Aukštutinių Eisulių dvarelio nemaža leidusių kontroliuoti laivybą Nemunu ir didelius mokėję skaityti ir rašyti, 6 nebaigusieji mokslų ir kiroms šeimoms plečiant savo valdas, abiejuose sodyba – stambūs ūkiniai trobesiai, dideli sodų aplinkinius plotus. 120 beraščių. Eisulių kaimuose susikūrė keli dvareliai. Tai ir daržų plotai. Antrojo dvarelio sodyba stovėjusi XIII a. pabaigoje šias apylinkes užgrobus XIX a. pabaigoje Aukštutiniai Eisuliai žymiau nebuvo senoviniai didieji dvarai, kuriuose per piečiau. Vėjų gairintame kalvyne buvo įrengtas ne- Kryžiuočių (Vokiečių) ordinui, tuometiniam gyve- nebeaugo. 1895 m. ten gyveno 439 žmonės (230 šimtmečius būtų viešpatavusios kokios kilmin- mažas vėjo malūnas, kur dorotas vietos ūkininkų nimui susitelkus Ragainėje, Eisuliai trumpam liko moterų ir 209 vyrai). Visi jie buvo evangelikai gųjų giminės, valdžiusios didelius žemių plotus užaugintas derlius. nuošalėje. Vėliau apgyvendinant kraštą daugiau liuteronai. Kaimas buvo tapęs valsčiaus ir regis- ir sukūrusios puošnias dvarų sodybas. Eisulių XVIII a. kompaktiškai susiglaudusi Žemutinių rūpintasi ūkiniais dalykais, pelningesniu užimtų tracijos apylinkės centru. Valdyta 610 ha žemės. dvareliai buvo Mažajai Lietuvai būdingi stam- Eisulių kaimavietė vėliau išdriko – persidalijant teritorijų išnaudojimu, įtvirtinimai nebebuvo Ten stovėjo 51 sodyba, kuriose buvo 94 šeiminiai bieji kaimų ūkiai, kurie nevaldė kaimų, o patys žemes, dalis ūkininkų išsikėlė į apylinkėse pasi- svarbūs. butai, 3 būstai viengungiams vyrams ir 16 būstų priklausė tų kaimų bendruomenėms. Šiandien statytus vienkiemius. Kaimo valdų pietrytiniame Dalijant žemes, skatinant žmonių įsikūrimą, vienišoms moterims. tokius kaimų dvarininkus vadintume stambiais pakraštyje atsirado ir naujesnė mokyklos sodyba palaipsniui klostėsi dvi ryškesnės Eisulių gyven- Tuomet sparčiau augo Žemutiniai Eisuliai, ūkininkais, pasiturinčiais (bet ne itin turtingais su gretimu vėjo malūnu. Labai išsiplėtusios kaimo vietės. Aukštumose piečiau nuo senojo piliakalnio valdę 1385 ha žemės ir turėję 1014 gyventojų (506 ar įtakingais) žmonėmis. valdos šiaurėje siekė ir Nemuno pakrantę (paupys formavosi Aukštutiniai Eisuliai. Kalvyno rytinėje vyrai ir 508 moterys). Tie žmonės ir sodybos buvo Pavyzdžiui, 1905 m. Aukštutiniuose Ei- tuomet vadintas Eisulių pievomis). Prastesnių že- pašlaitėje ir lygesnėje papėdėje kūrėsi Žemutinių išsiskirstę keturiose gyvenamosiose vietose: be suliuose minėti du kaimo dvareliai, užsiėmę mių plotai šiauriau kaimavietės nuo seno vadinti Eisulių sodybos. pagrindinės kaimavietės Žemutiniams Eisuliams gyvulių veisimu. Vienam iš jų priklausė Trakio Ganyklomis – ten XX a. pradžioje tebestovėjo keli XVIII a. panemunių kalvynas buvo apžėlęs dar priklausė Panemunys (21 sodyba su 238 palivarkas, ten iš viso valdyta 263 ha žemės (158 nedideli vienkiemiai ir vėjinio malūno sodyba. eglynu, vadintu Eisulių giria, dengusia senovės gyventojais), Trakas (22 sodybos su 157 gyvento- ha arimų ir daržų, 80 ha pievų, 14 ha ganyklų, Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Žemutiniuose skalvių gyvenimo pėdsakus. Žemutiniai Eisuliai jais), Ganyklos (26 sodybos su 165 gyventojais). 4 ha medynų ir 2 ha vandenų). Ten laikyti 25 Eisuliuose gyveno 1083 žmonės. Ten veikė dveji buvo tapę dideliu kaimu, kuris priklausė pačiam Didžiajame kaime veikė mokykla. Ten iš viso arkliai su 30 kumeliukų, 90 galvijų (iš jų 28 užeigos namai, vienus valdė Leopoldas Radišai- Prūsijos karaliui. Ten stovėjusios 29 gyvenamosios buvo 118 sodybų su 204 šeiminiais butais, 4 būs- melžiamos karvės), 10 kiaulių. Dvaras turėjo tis, antrus – Julius Beistenas. Restoranas priklausė sodybos (anuometiniuose dokumentuose įvardy- tais viengungiams vyrams ir 17 būstų vienišoms savą telefono liniją. Ši dvarelį valdė Gotšalkų L. Mylkei, sūrinė – Mikeliui Naujokui. Nemune tos „ugniakurais“) ir vėjo malūnas. Greta plytėjo moterims. Užregistruoti tik du katalikai ir 5 kitų (Gottschalk) giminė. žūklavo A. Petrikas, K. Rodžys ir K. Heidemanas. dirbami laukai. krikščioniškųjų pakraipų išpažinėjai. Antrajam dvareliui dar priklausė Uosviečiai ir Darbavosi mėsininkai K. Klaudaitis, A. Kyvelis Kitokie buvo Aukštutiniai Eisuliai, kur pa- Abu Eisulių kaimai nuo seno priklausė Ra- plotas žemės Žemutiniuose Eisuliuose, kur iš viso ir K. Bartelis, kepėjas K. Heningas, daržovių nemunių kalvynuose stovėjo 23 sodybos. Jose gainės evangelikų liuteronų parapijai, nuo 1818 valdyta 162 ha žemės (109 ha arimų ir daržų, 32 ha augintojas E. Šėras. Lentpjūvė ir medienos pre- gyveno įvairų statusą turėję žmonės, naudojęsi m. – Ragainės apskričiai, vėliau – Aukštutinių pievų, 11 ha ganyklų, 3 ha medynų, 4 ha vandenų). kybos verslas priklausė Razokaičiui ir Svarui. įvairiomis teisėmis ir privilegijomis. Aukštutinių Eisulių valsčiui. Tą dvarelį valdė L. Leineris. Vėjiniai malūnai priklausė F. Ruzokaičiui ir F. Eisulių vardu buvo vadinama ir piečiau Nemuno XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje vis daugiau Žemutinių Eisulių dvareliui tuomet priklausė Eigneriui. Darbavosi mūrininkas V. Dilbaitis, besidriekusi Vilkyškių kalvagūbrio dalis. Mažosios Lietuvos kaimiečių persikeldavo į mies- ir Georgenvaldės plotai. Iš viso valdyta 86 ha J. Šneideraitis statė laivus ir valtis. Trys kalvės 1806 m. Prūsijos valstybėje panaikinus tus ar emigruodavo į Vakarus, kur atlyginimai žemės (66 ha arimų ir daržų, po 10 ha pievų ir priklausė G. Klaudaičiui, A. Bosui, H. Vysema- baudžiavą, pradėjus įvairias ūkines ir socialines buvo didesni. Tuomet nyko eiliniai žemdirbių ganyklų). Dvarelį valdė F. Hazė (F. Haase). nui. Dirbo siuvėjai K. Burblys, K. Šalnaitis, F. reformas, sparčiau ėmė keistis ir panemuniai. kaimai, jaunimui ieškant patrauklesnio gyvenimo Per šimtmetį pakito ne vien Eisuliai, bet ir jų Ševicas. Batus pardavinėjo G. Rabė, o juos siuvo Eisulių žemes perkirto naujas tiesus plentas miestuose ar tolimuose kraštuose. aplinka. Iki Pirmojo pasaulinio karo beveik neliko G. Kudvynas ir J. Niklausas. Medžiagomis ir Ragainė – Lazdėnai. Iškirtus didžiąją dalį Eisulių 1905 m. Aukštutiniuose Eisuliuose dar buvo senosios Eisulių girios – medžiais tebuvo apaugę madingais drabužiais prekiavo Jafkė Gutmanas, girios, ten formuoti dirbamų laukų plotai, gany- likę 396 gyventojai (iš jų 184 vyrai). Visi jie buvo dalis Nemuno slėnio šlaito. Buvusios girios plotai o skanėstais ir prieskoniais – L. Radišaitis. H. klos ir kita. Keitėsi žemėvalda – apsukresnieji evangelikai liuteronai. Po trijų dešimtmečių virto dirbamais laukais, kai kur ganyklomis. Malynas gabendavo krovinius. Darbavosi račius plėtė savo valdas, kiti likdavo smulkiais ūkinin- oficialios germanizacijos lietuviškai tekalbėjo 15 Ėmus minėti Vokietijos imperijos sukūrimą O. Huvė, staliai E. Asmanas ir H. Šėras. Gyvuliais kais ar samdiniais. Sparčiai plėtėsi Žemutiniai žmonių, dar vienas kaimietis buvo dvikalbis. (1871 m.) ir jos faktišką kūrėją „geležinį kanclerį“ ir arkliais prekiavo K. ir G. Kasperaičiai. Eisuliai, naudoję patogesnius ir derlingesnius Kaime stovėjo 55 sodybos ir dar pora gyventų O. fon Bismarką, didžiojoje valstybėje kilo vadi- Šios žinios liudija, kad didesnieji kaimai slėnio plotus. trobesių, kuriuose buvo 80 šeiminių butų ir 11 namųjų Bismarko bokštų statymo vajus. Siūlyta Mažojoje Lietuvoje nebuvo tik žemdirbių susibū- 1871 m. šiame kaime jau gyveno 800 žmonių būstų vienišiams. didžiosios valstybės žymesnėse pakilumose rimo vietos – šalia ūkininkų gyvendavo įvairūs (413 moterų ir 387 vyrai), kurių dauguma buvo Tais laikais išsiskyrė Žemutiniai Eisuliai, kaip pastatyti senovines pilis primenančius akmeni- amatininkai ir prekybininkai, ten būta įvairių vietiniai – gimę ten pat. Didelėje gyvenvietėje nenorėjęs nykti kaimas. Ten vis atsirasdavo įvairių nius bokštus su apžvalgos aikštelėmis juose kaip aptarnavimo įstaigų, verslo įmonių. stovėjo 94 sodybos, ten buvo 166 šeiminiai darbų, išmaitindavusių vietinius ir atvykėlius. Vokietijos imperijos simbolius. Eisulių kaimų būklę iki prasidedant Pirmojo pa- butai ir 3 būstai vienišiams. Tarp absoliučios 1905 m. ten iš viso gyveno 1054 žmonės (iš jų 500 Toks vaizdingas statinys buvo sumūrytas ir saulinio karo negandoms gali apibūdinti duomenys daugumos evangelikų liuteronų kaime dar gy- vyrų). Kaimas pasižymėjo savo gyventojų margu- buvusioje Eisulių piliavietėje. Iš to aukšto bokšto apie ten turėtą turtą ir gautas pajamas. veno 2 katalikai ir vienas kitos krikščioniškosios mu. Iš 1026 evangelikų liuteronų 189 dar kalbėjo ir nuo vienos iš aukščiausių pakilumų šiose apy- Nukelta į 11 p.  2015 m. sausio 31 d. Nr. 1 (807) Voruta Lietuvos bažnyčios istorija Pažaislio marmuro didybės istorinis naratyvas naujoje M. Paknio knygoje Zita Jatulevičiūtė, Vilniaus universiteto Paveldo informacijos ir komunikacijos studijų magistrantė Pirmasis europinio lygio tyrimas apie pateikiamos santraukos ir iliustracijų sąrašas fundatoriaus, kuris paliko Lietuvai šį bran- Pažaislio architektūros ansamblį buvo 1930 lenkų ir anglų kalbomis. džiojo baroko šedevrą, paskutinės valios m. išleista Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės Pratarmėje autorius pasidalina prisimini- įgyvendinimo peripetijų: savo testamente jis monografija vokiečių kalba. Įvairios istorinės mais ir asmeniniais išgyvenimais, susijusiais apibūdino savo palaidojimo kriptą, įrengtą informacijos apie Pažaislio vienuolyną XIX a. su vaikyste Petrašiūnuose šalia Pažaislio. po bažnyčios prieangiu, kur turėję būti yra surinkę ir publikavę lenkų istorikas Lu- Padėkojama visiems, padėjusiems rengti šį pastatyti Pacų šeimos marmuriniai sarko- dwikas Zarewiczius, bei jo anūkas Julianas leidinį, o ypač savo bičiuliui, moksliniam fagai. Deja, šiam sumanymui nebuvo lemta Pagaczewskis, XIX a.pab.–XX a.pr. pagausėjo redaktoriui dr. Liudui Jovaišai. Šiltos padė- realizuotis, išliko tik architekto Pietro Puttini straipsnių (Zygmuntas Batowski’s, Michai- kos sulaukia ir ansamblio šeimininkės Šv. marmurinio sarkofago eskizai. Tad 1690 m. las Paškevičius (Михаил Михайлович Пашкевич), Kazimiero kongregacijos seserys vienuo- bažnyčios prieangio grindyse įmontuota XX a. septintajame dešimtmetyje tyrinėjo lės, kurios lydėjo autorių nuo pat pirmųjų antkapinė juodo marmuro lenta su epitafiniu Mariuszas Karpowiczius, į vienuolyno isto- vienuolyno tyrinėtojo žingsnių, jos daug įrašu simboliškai užbaigė Pažaislio puošybos riją gilinosi lietuviai arch. Stefanija Čerškutė, pagelbėjo žiniomis. marmuru istoriją. Leonidas Žilevičius, Stasys Meškauskas, Įvade išanalizuojama Pažaislio ansam- Mindaugo Paknio ilgamečio kruopštaus freskas tyrinėjo Birutė Ruzgienė, ikonogra- blio tyrinėjimų istoriografija, paminimi darbo metu sukurta istorija baigiasi išva- fijos tyrimus tęsė prof. dr. Laima Šinkūnaitė. reikšmingesnių publikacijų autoriai, apžvel- domis „Pabaigos“ skyriuje, kur dar kartą Reikia pažymėti, jog didžiausio tyrėjų dėme- giama literatūra. Prieš pradedant Pažaislio apibendrintai išanalizuojama Pažaislio ar- sio sulaukė vienuolyno architektūra ir dailė, statybos ir puošybos istoriją, pirmame sky- chitektūrinio ansamblio meninės vertybės. bet pati Pažaislio statybos istorija niekada riuje skaitytojas išsamiai supažindinamas su Įkurtas prie Nemuno ant kalvos, apsuptas išsamiai aptarta nebuvo. to laikmečio istoriniais ir meniniais konteks- miškų, esantis toli nuo kultūros centrų, Mindaugo Paknio knyga „Pažaislio tais, kurie nulėmė vienuolynų projektavimo, savo išgaubto fasado forma, freskų tema- vienuolyno statyba ir dekoravimo istori- planavimo ir puošybos instrukcijas. Labai tika buvęs labai modernus tam laikmečiui. ja“* skirta paminklosaugos specialistams, svarbus LDK laikais užsakovų vaidmuo Primenama, jog vienuolynas ypač vertingas dailės istorikams, istorikams bei plačiajai parenkant architektūros kūrinio formą, pirmiausia dėl to, jog išlikęs kaip vientisas visuomenei. Autoriaus tikslas – sukurti medžiagas, kainas. pastatų kompleksas, kurio meninę vertę išsamią Pažaislio vienuolyno statybos is- Skyriuje „Skirtingi užsakovai – Kristupas sudaro ansamblio architektūros visuma, Knygos viršelis toriją istoriografiniu metodu išanalizavus Zigmantas Pacas ir Kazimieras Mykolas Pa- puošyba marmuru, sienų tapyba, stiuko archyvinę medžiagą. Autorius išsikėlė cas“ supažindinama su Pažaislio vienuolyno lipdyba, sukurti XVII a. pabaigoje garsiausių ir pristatė archyvinius dokumentus, susiju- uždavinius: pristatyti vienuolyno įkūrimo statybos fundatoriais. Pirmasis jų buvęs val- to meto Italijos menininkų. sius su Pažaislio istorija ir pateikė įtikinamą sumanytojus ir ansamblio statybos fun- dingas, mėgstąs kontroliuoti, bet pasižymėjo Tyrėjų ir istorijos smalsuolių dėmesio vaizdą apie vykdytus statybos ir puošybos datorius, supažindinti su ansamblio kū- išmanymu puošyboje, akcentuojamas jo nusipelno ir knygos priede „Pažaislio staty- marmuru darbus. Tad ši monografija yra rėjais – žymiais architektais, dailininkais, siekimas darbų kokybės. Jo įpėdiniui staty- bos ir dekoravimo darbų istoriniai šaltiniai puikus informacijos šaltinis kitiems tyrėjams, meistrais; detaliai ir nuosekliai išanalizuoti bos tapo sunkia finansine našta, nes realiai (1667–1712)“ chronologine tvarka pateikiami tirsiantiems Pažaislį galbūt jau kitais aspek- Pažaislio statybos eigą, darbų kasdienybę, neturėjo tokių finansinių galimybių kaip jo rašytinių dokumentų nuorašai arba jų fra- tais. Knyga parašyta sklandžia moksline puošybos marmuru istoriją, bei publikuoti pirmtakas, LDK kancleris. gmentai originalų kalba (lotynų, italų ir len- kalba, mintis plėtojama nuosekliai ir sklan- archyvinius dokumentus. Įvade autoriaus Trečiajame skyriuje skaitytojai supažin- kų kalbomis). Prieš kiekvieną publikuojamą džiai, skaityti lengva, nors joje skelbiamas paminima, jog „neabejotinas prioritetas dinami su architektais ir tapybos, lipdybos dokumentą pateikiama dokumento turinio mokslinis tekstas, kuriame gausiu datų, rengiant knygą buvo mokslinės medžia- meistrais. Išvardijami visi Pažaislyje dirbę santrauka lietuvių kalba. Priedą sudaro nuorodų ir informacijos skliausteliuose. gos pateikimas, tačiau kartu stengtasi, tapytojai, stiuko lipdytojai, skulptoriai susirašinėjimo korespondencija, įvairios Todėl ši istorinė knyga turėtų būti patraukli kad papasakota Pažaislio statybų istorija akmentašiai, pateikiami jų biografiniai sąmatos, oficialūs dokumentai, suteikiantys bet kuriam skaitytojui, besidominčiam meno būtų suprantama ir aiški kuo platesniam duomenys, kūrybinė veikla ir kitos žinios. Ši žinių apie Pažaislio vienuolyno statybos ir istorija. Autorius įvade buvo perspėjęs, jog skaitytojų ratui“ (p.22). tema toliau plėtojama ketvirtajame skyriuje, dekoravimo eigą, aplinkybes, darbų kasdie- kai kurie pavyzdžiai pakartojami tekste kelis Ši knyga – tai mokslinė monografija, pri- kuriame atskleidžiama daug detalių kaip ir nybę, marmuro ir kitų medžiagų kainas. Šį kartus, tik skirtinguose kontekstuose, kalbant klausanti humanitarinių mokslų menotyros kur buvo ieškoma meistrų, kokiais kriterijais priedą galima traktuoti kaip knygą knygoje, apie skirtingus statybų aspektus, tačiau tai krypties skulptūros ir architektūros šakai. remtasi, kaip vykdavo derybos dėl darbų, turinčią savitą struktūrą ir tipografiką. Lie- tik suteikia privalumų monografijai – fak- Autorius, norėdamas pasiekti savo tikslus, kokios aplinkybės lėmė pasirinkimą ir pan. tuviškam tekstui naudojamas juodas šriftas, tologinės medžiagos pasikartojimas iš tiesų dokumentinio tyrimo metodu atliko archy- Penktame skyriuje aprašyti konkretūs an- o dokumentų originalams – taip vadinamas padeda skaitytojui geriau įsidėmėti esminę vinių šaltinių analizę vienuolyno statybos samblio statybos ir puošybos darbai. Venecijos raudonos (rausvai rusvas) šriftas. informaciją. Dėstant medžiagą laikomasi ir marmuro pirkimo aspektu. Bibliografinį Šeštame skyriuje istorija pagaliau pasiekia Pasirinktas mažesnis spaustuvinis šriftas ir mokslininko etikos: visur, kur galima, sie- metodą panaudojo istorinės medžiagos, kulminaciją: skaitytojo dėmesiui pateikiama gelsvo atspalvio popierius. Toks meninis kiama istorinio tikslumo remiantis faktais, susijusios su vienuolyno statyba, projekta- išsami Pažaislio puošimo marmuru darbų knygos sprendimas sukuria unikalią turinio dokumentais žinomuose šaltiniuose, kitur, vimu ir marmuro pirkimu bei jo gabenimu, chronologinė eiga. Pats bažnyčios dekora- ir meninio apipavidalinimo sintezę – jautiesi nesant išlikusių dokumentų, patvirtinan- surinkimui. vimo procesas truko net 20 metų ir išsiski- it skaitytum senąją rankraštinę knygą. čių faktus, nurodoma tik hipotezė, ir kuo Knygos struktūrą sudaro dvi tipogra- ria kaip didžiausias puošybos marmuru Pagyrų nusipelno ir viso leidinio poligra- remiamasi. fiškai skirtingos dalys. Pirmoji dalis talpina projektas LDK meno istorijos kontekste. Šis finė kokybė, patrauklus dizainas, teisingai Visi aukščiau išvardinti knygos priva- statybos istoriją nuo vienuolyno steigimo knygos skyrius gausiai iliustruotas bažnyčios parinktas knygos formatas. Išsakius tiek pa- lumai leidžia tikėtis, jog istoriko Mindaugo idėjos gimimo iki Šv. Mergelės Marijos interjero ar atskirų jo detalių nuotraukomis, gyrų knygos meniniam apipavidalinimui la- Paknio knyga „Pažaislio vienuolyno staty- Apsilankymo bažnyčios konsekracijos 1712 kurių menine kokybe leidžia gėrėtis teisingai biausia sukelia nuostabą tai, jog nepasakyta, bos ir dekoravimo istorija“ užims svarbią m., esti sudaryta iš pratarmės, įvado, sep- prabangiam leidiniui parinktas popierius. Šią kam reiktų dėkoti už šį estetinį pasigėrėjimą vietą šio architektūros objekto tyrimų isto- tynių skyrių ir baigiasi išvadomis skyriuje galimybę skaitytojui suteikė fotografai An- keliantį leidinį. riografijoje. „Pabaiga“. Priedas, susidedantis iš įvado ir drius Jonušas ir Marius Iršėnas, publikuojama Istoriko, humanitarinių mokslų daktaro publikuojamų archyvinių dokumentų gali ir paties autoriaus darytų nuotraukų. Mindaugo Paknio tikslas – pristatyti išsamią * Pažaislio vienuolyno statybos ir deko- būti traktuojamas kaip antroji dalis. Knygos Pažaislio vienuolyno istorija nebūtų Pažaislio vienuolyno statybos bei jo puošy- ravimo istorija : mokslinė monografija / Min- pabaigoje skelbiamas iliustracijų sąrašas, išbaigta, jeigu nerastume septintajame sky- bos marmuru istoriją sėkmingai realizuotas. daugas Paknys. – Vilnius : Lietuvos kultūros asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės, riuje žinių apie Kristupo Zigmanto Paco, Autorius pirmasis nuodugniai išanalizavo tyrimų institutas, 2013. – 320 p.: iliustr.

Netekome doc. dr. Alberto Dovydo Juškos Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojo, puoselėtojo, pedagogo Eidamas 84-ius metus 2014 m. gruodžio tetų dėstytojas, nuo 1977 m. docentas, 1975– paskelbė apie 100 straipsnių apie Mažąją 21 d. žuvo Klaipėdos universiteto docentas 1979 m. tos pačios mokyklos Pedagogikos Lietuvą ir garsiausios jos žmonės. socialinių mokslų daktaras Albertas Dovy- fakulteto dekanas, 1979–1989 m. mokslo Velionis buvo aktyvus Lietuvininkų das Juška. Velionis buvo žinomas Mažosios reikalų prorektorius, 1991–2001 m. – Klai- bendrijos „Mažoji Lietuva“ narys nuo Lietuvos istorijos tyrinėtojas, puoselėtojas, pėdos universiteto docentas. Bendrijos įkūrimo 1989 m., kartu su doc. pedagogas, aktyvus visuomenininkas. A. Juška parašė mokomųjų ir metodikos dr. J. Mališausku visuomenei skaitė pas- Albertas Dovydas Juška gimė 1931 m. leidinių, tarp jų: „Paauglių teigiamo požiū- kaitų ciklą Mažosios Lietuvos istorijos ir rugsėjo 10 dieną Rimženčiuose (Tauragės rio į mokymąsi ugdymas“ (1977), „Jie mokė kultūros klausimais, daug straipsnių pa- aps.) Paprūsės lietuvininkų ūkininkų šei- mus“ (1991), „Lietuvininkų žemė“ (1994; rengė „Mažosios Lietuvos enciklopedijai“ moje. Mama – gardamiškė Anė Gocentaitė, su Jurgiu Mališausku ir Vladu Pupšiu), (2000–2009), kurios redkolegijos narys tautosakos pateikėja, sesuo Marta – biblio- „Mokyklos pedagogika“ (1996; su V. Jaka- buvo, bei leidiniams „Concise Encyclopae- tekininkė, kraštotyrininkė. vičiumi), monografijas: “Mažosios Lietuvos dia of Lithuania Minor“ (2014), „Visuotinė Albertas Juška 1951 m. baigė Šilutės bažnyčios istorija XVI–XX a.” (1997, už ją lietuvių enciklopedija“. I vidurinę mokyklą, 1953 m. – Klaipėdos paskirta Mažosios Lietuvos fondo dr. Vydū- Skaudžios ir netikėtos netekties akivaiz- mokytojų institutą, kur studijavo lietuvių no II laipsnio premija), “Mažosios Lietuvos doje reiškiame nuoširdžią užuojautą velio- kalbą ir literatūrą, 1958 m. įgijo Vilniaus pe- mokykla” (2003), yra knygų „Lietuvos nio žmonai Janinai, sūnui Arūnui ir dukrai dagoginio instituto diplomą. Dirbo Plikių, mokykla ir pedagoginė mintis 1918–1941 Ingai, seseriai Martai, visiems artimiesiems 1968–1976 m. Klaipėdos XV-osios vidurinės m.“ (1996), „Die reformatorischen Kirchen ir bendražygiams. mokyklos direktoriumi. 1974–1977 buvo Litauens“ (1998) bendraautoris. Moksli- Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakul- niuose leidiniuose ir periodinėje spaudoje Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ Albertas Dovydas Juška Voruta 2015 m. sausio 31 d. Nr. 1 (807)  Reportažas „Meridianas“ Klaipėdai, kaip „Rickmer Rickmers“ Hamburgui Evelina KISLYCH, Trakai „Daugeliui kyla klausimas, kas privertė jaunąjį per miestą tekančioje upėje? Lyginu juos ne pagal jaukia pasisėdėjimo, poilsio vieta – po metų jame savivaldybės vadovais. Tolimesniuose planuose žurnalistą imtis tirti ir rašyti apie atrodo ir taip ži- dydį, paskirtį ir sudėtį, o pagal reikšmę žmonėms.“ pradėjo veikti restoranas „Meridianas“. Pasak prie sekė „Meridiano“ atstatymo darbai už 2 mln. Lt, niasklaidoje plačiai aprašytą barkentiną ar burlaivį? (Autorė) „Meridiano“ išsaugojimo smarkiai prisidėjusio A. po metus laiko trukusių remonto darbų, investicijų Atsakymas paprastas – didžiausias postūmis buvo Lichtinšaino, šis laivas, daugelį metų stovėdamas suma pasiekė 5 mln. Lt. Padidėjusių investicijų klaipėdiečių ir Hamburgo (Vokietija) gyventojų pasako- Danės upėje miesto centre, tapo Klaipėdos gyven- priežastis – įvykusio sprogimo padariniai. jimai apie šių, miestų simboliais tapusių laivų reikšmę tojams ir jo svečiams jūrininkų ir žvejų šlovės žmonėms“. (Autorė) simboliu.4 „Baltoji gulbė“ sugrįžo namo, bet plunksnas dar kedena Praėjus daugiau nei šešiasdešimt šešeriems Kova už kultūrinį išlikimą metams po burlaivio pastatymo Suomijoje ir jau su parako prieskoniu Klaipėdos turizmo informacijos centro daugiau kaip dvejiems metams po jo išbrauki- Informacijos teikimo specialistas Artūras Pe- Tačiau jau 1999 metais Kilnojamųjų kultūros trauskas teigė, jog „Meridianas“ išties buvo vertybių ekspertų komisija svarstė barkentinos kultūrinės vertės klausimą (1993 metais „Meridi-

Iš burlaivio „Rickmer Rickmers“ denio matosi gražiausi Hamburgo uosto vaizdai (Autorės nuotr.) Niekam ne paslaptis, kad 1923 metais Lietuva tapo jūrine valstybe – prie jos prijungus Klaipėdą – tuo pačiu ir Klaipėdos uostą. Tuo metu jūriniais reikalais, kaip rašo pulkininkas leitenantas Gin- tautas Surgailis, ėmė domėtis ir visuomenė, ir ekonominių sunkumų prislėgta jaunoji Lietuvos 1 vyriausybė. Būtent tuo metu atsidarė vartai 2013 metais burlaivis grįžo namo. Akimirka iš spalio laivams, jūreivystei, ekonomikos kilimui. Nors mėnesį vykusio „Meridiano“ parplukdymo namo – šiandien Klaipėdos uostas ir negali lygintis su į Danės upę (Autorės nuotr.) didžiausiais Europoje – Roterdamo (Olandija), Antverpeno (Belgijos), Hamburgo (Vokietija) vienas lankomiausių Klaipėdos turistinių objektų Barkentina „Meridianas“ – Klaipėdos miesto – jūrinės kultūros simbolis. Pasak jo, barkentiną simbolis ir pasididžiavimas (Autorės nuotr.) uostais, akistatoje prieš istoriją, kiekvienas jų yra turtingas. nugabenus į remonto doką, turistai aiškinosi jo mo iš Lietuvos Respublikos kultūros vertybių dingimo priežastis. 2013 m. spalio mėn. pliaupiant registro (LR KVR), 2014 m. vasarą (liepos 19 d.) Ne pagal paskirtį, bet išnaudojamas šaltam rudens lietui, Klaipėdos centre, abejuose barkentina „Meridianas“ vėl prišvartuota mies- Danės upės krantuose, prie Biržos ir Pilies tiltų to centrą į dvi dalis dalinančioje Danės upėje. Remiantis istoriniais faktais, barkentina buriavosi šimtai žmonių. Į vieną vietą juos subūrė miesto simbolio „Meridiano“ pargabenimas iš Klaipėdos miesto simboliu tapusiu mediniu „Meridianas“ buvo vienas iš 91, 1945-1952 Jūreiviai džiaugėsi laivu iki pat 1968 metų laivų remonto doko. Vaikai burlaivį tapatino su iš burlaiviu domisi ir į jį pažiūrėti atvyksta vis metais Turkų miesto (Suomija) laivų statykloje (iš paramos fondo „Meridianas“ nuotr. archyvo) daugiau svečių iš Lietuvos ir užsienio. Kodėl? šiltų kraštų namo grįžusia baltąja gulbe, vyresnio Vedini nuostalgijos, prisiminimų, smalsumo. anas“ buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą). amžiaus žmonės pasijautė grįžus keturiasdešimt Laivo istorija išties verta plunksnos, o reikšmė Komisija kėlė klausimą, ar nevertėtų šio burlaivio ketverius metus atgal. Nors „Meridiano“ par- žmonėms, pasirodo, yra neišmatuojama. išbraukti iš sąrašų? Paraleliai, 2000 metų rugsėjo plukdymo renginys sulaukė trikdžių dėl senų Paraleliai, panašiu, nors ir ženkliai ilges- mėnesį „Klaipėdos“ dienraštis rašė – „Miesto Biržos tilto metalinių konstrukcijų, kaip ir prieš nės gyvavimo istorijos turtingumu ir svarba simbolį „Meridianas“ paprasčiau susprogdinti 41 metus (1972) šiuo metu barkentina prišvartuota žmonėms yra žymusis vokiečių burlaivis „Ric- negu atgaivinti“. Rugsėjo 24 dienos vidurnaktį Danės upėje ir puošia uostamiesčio centrą. 2014 buvo pasikėsinta „Meridianą“ tiesiog pašalinti, m. liepos 19 d. „Meridianas“ išskleidė bures. jį susprogdinant. Šis įvykis atnešė nemenkų Atidarymo metu buvo galima pasivaikščioti nuostolių – kaip rašoma, nukentėjo barkentinos po barkentinos denį, pasigrožėti jos atgimimu. vairinė, denis. Tuo metu pasirodžiusio straipsnio G. Gudavičius tai pat pasakojo, kad jau nuo š. autorė Adelė Žičkuvienė rašė, kad šis įvykis paska- m. rugsėjo mėn. pradėtos vykdyti edukacinės tino susirūpinti miesto simbolio būkle ir Klaipėdos programos, pristatanti jūrinę kultūrą, istoriją, savivaldybės atstovus. Su mintimi, kad „Meridi- tradicijas. Paramos fondo atstovas taip pat teigė, ano“, kaip miesto ir Klaipėdos uosto simbolio gali kad jau š. m. gruodžio 18 d. „Meridiane“, kaip ir nebelikti, negalėjo susitaikyti Vyriausybės atstovo prieš keturiasdešimt trejus metus, pradės veikti Klaipėdos apskrityje padėjėjas Artūras Žičkus, restoranas, kviečiantis lankytojus pasimėgauti išpirkęs barkentiną už simbolinę, 1 lito kainą.5 jūriniais patiekalais – viskas įvyko taip, kaip prieš Iškart po to susikuria Klaipėdos jūrinio miesto keturiolika metų svajojo tuometinis barkentinos simbolio burlaivio „Meridianas“ paramos fondas, savininkas A. Žičkus. kuriam ir perduodamas burlaivis. Abiejų uostamiesčių gyventojai, paklausti, kas „Rickmer Rickmer“ – Hamburgo Antrasis išlikimas pareikalavo yra laikoma jų miesto simboliu, kaip susitarę mini uostamiesčio „stebuklas“ (Autorės nuotr.) dar didesnių investicijų „Meridiano“, „Rickmer Rickmers“ burlaivių vardus. kmer Rickmers“ (laivas pastatytas 1896 metais, Didžioji dauguma žino ir laivų istoriją nuo A iki Z. Bremerhaveno uoste). Hamburgo gyventojai ir „Žinoma, būtų įdomu išgirsti Kultūros paveldo Jie puošė, puošia ir puoš miestus, bei dar ilgai kvies svečiai didžiuojasi į miestą dar 1983 metais atga- departamento vadovų ir ten dirbančių darbuotojų svečius atsidurti šešiasdešimt šešeriais arba daugiau kaip šimtų metų atgal – taip, kaip gyveno jūrininkai. Ir bentu ir Elbės upėje prišvartuotu istoriniu laivu Barkentina „Meridianas“ buvo jūreivių nuomonę, kaip susirinkusi taryba galėjo nustatyti vis dėl to, laivai turi didelę reikšmę miestam ekonomine, ir iki šiandien laiko jį miesto simboliu. Remiantis mokomoji priemonė (iš paramos fondo burlaivio reikšmingumą. Ar apie jį neturėjo kalbėti istorine, vertybinėmis prasmėmis. Ir nors LR Kultūros istoriniais faktais, laivas į Hamburgą buvo atga- „Meridianas“ nuotr. archyvo) visuomenė, miesto vadovai?“(Autorė). bentas sutrūnijęs, tačiau dėka aktyvių savanorių paveldo departamentas nepripažįsta „Meridiano“, kaip (kurie už juodą darbą negavo joki atlyginimo) jį „Oy Laivateollisuus Ab“ pastatytų burlaivių, Pasak Kultūros paveldo departamento unikalaus paveldo objekto ir nemano, kad jį verta įrašyti pavyko prikelti naujam gyvenimui. Įdomus fak- pažymėtas penktuoju numeriu. Teigiama, kad tuo vadovės Dianos Varnaitės, 2012 metų rugsėjį į registro sąrašus užtikrinant jo apsaugą, visuomenė, tas tas, kad laivas pastatytas Rickmer Rickmers metu burlaiviai buvo atiduoti TSRS (tuometinei Kultūros paveldo departamento pirmoji nekilno- paramos valdytojai, valdžia mano kitaip. anūko garbei. Berniuko medinė statula puošia Tarybų sąjungai) kaip kontribucija2. Ilgus metus jamojo kultūros paveldo vertinimo taryba panai- laivo priekį iki šiol. Nors burlaivis yra matęs daug „Meridianas“ tarnavo kaip mokomasis burlaivis kino barkentinai teisinę apsaugą. Nustatyta, jog audrų, mūšių bei karų, atkūrus tam tikras laivo – buvo perduotas tais pačiais metais įsteigtai, objektas neatitinka ministro įsakymu patvirtinto vietas (prie to savanoriškais pagrindais prisidėjo sukarintai Klaipėdos jūreivystės mokyklai. Danės „Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir miesto gyventojai) čia sėkmingai veikia ir miesto krantinę burlaivis pasiekė 1969 metais, 1968 metais ir atrankos kriterijų aprašo“ – amžiaus cenzo, svečius kviečia unikalus muziejus bei čia įsikūręs pripažinus jį netinkamu atlikinėti savo funkcijas autentiškumo ir reikšmingumo. Iškart po to, restoranas. Žmonės gali lankytis istorinio laivo (kaip jūreivystės mokymo priemonė Baltijos spalio mėn. buvo sulaukta savininko kreipimosi į denyje, užeiti į kapitonų valdas, jūreivių virtuvę mokomųjų laivų būryje). Nereikėtų pamiršti, Vyriausybę dėl leidimo nuskandinti „Meridianą“ bei patekti į laivo vidų – sandėlius, kuriuose buvo kad Danės krantinę barkentina pasiekė dėka išdavimo, motyvuojant fondo nepajėgumu gabenami produktai, gyvūnėliai, į vairinės patal- Arkadijaus Lichtinšaino, kuris tuo metu, galima padengti barkentinos remonto išlaidas. Laivu pas. Spėjama, kad laivo sėkme iki šiol rūpinasi jo sakyti tiesiog išgelbėjo laivą nuo jai grėsusios buvo norima tiesiog atsikratyti. Šiam ėjimui simbolis – mažas berniukas. utelizacijos. Laivas buvo perduotas Klaipėdai su nepritarė Klaipėdoje žinomi verslininkai Aloyzas sąlyga, jog čia veiks jūrinės tematikos ekspozicija Kuzmarskis ir Aidas Kaveckis, ne tik perėmę „Kritikai kritikuos tokį palyginimą, kaip jiems ir ir restoranas – tiesiog buvo įrodytas jo reikalingu- fondą į savo rankas, bet ir inicijavę jo atstatymą priklauso. Kaip tokio „maštabo“ laivas kaip „Rickmer mas ir panaudojimo galimybės. To pasekoje, 1970 – kapitalinį remontą. Žinoma, kaip teigia šio fondo Po metus trukusių remonto darbų ir investavus Rickmers“ gali būti lyginamas su medine barkentina? metais burlaivis perduotas Klaipėdos valgyklų, komunikacijos atstovas Gediminas Gudavičius, į jį daugiau nei 5 mln. Lt, “Meridianas”, Sakys, panašumas tik tas, kad jie švartuojasi tiesiog restoranų ir kavinių trestui3, kas padėjo jam tapti sprendimas buvo priimtas tariantis su miesto kaip ir buvo planuota, jau nuo š. m. rugsėjo mėnesio kviečia susipažinti su juo iš arčiau – dalyvauti edukacinėse programose, o nuo gruodžio 18 d. – apsilankyti pradėsiančiame veikti restorane. Visų, kovojusių už Klaipėdos uostamiesčio simbolio išsaugojimą neliko bergždžios (iš paramos fondo „Meridianas“ nuotr. archyvo)

1Kontribucija – suma, kurią nugalėtoji valstybė pagal taikos sutartį priverčiama sumokėti nugalėjusiai valstybei. 2Trestas – tinklas. 3Laikraštis „Klaipėda“, Nr. 186 (15 530), 1999. 4Dienraštis „Klaipėda“, priedas „Jūra“, 2001.

www.rickmer.rickmers.de  2015 m. sausio 31 d. Nr. 1 (807) Voruta Visada yra galimybė rinktis laisvę nors ir gyvybės kaina Vilma Riabovienė, Projekto koordinatorė istorijos mokytoja ekspertė 2014 m. lapkričio 25 d. į VšĮ Vilniaus „Partizanų talkais“ po Viršurodukyje įreng- „Versmės” katalikiškosios gimnazijos tus partizanų slėptuves-bunkerius, filmavo- renginių salę rinkosi ne tik šalies mokinių me Genocido aukų muziejuje, Tuskulėnų integruoto konkurso, „Partizaninis karas rimties parke. 1944-1953 m.”, kurį organizavo Lietuvos Kalbindami, vieną iš šio filmo herojų A. mokinių neformaliojo švietimo centras Ramanausko dukrą Auksutę Ramanauskai- nugalėtojai IVa ir b klasių gimnazistai, III tę-Skokauskienę uždavėme jai klausimą: b klasių gimnazistės, laimėjusios II vietą - Kaip jautėtės kai sužinojote, kad tėvas konkurse, bet ir labai garbūs svečiai: Auksu- nuteistas mirties bausme? tė-Ramanauskaitė – Skokauskienė, žymaus - Mes su giminėmis jau žinojome kas jų Lietuvos partizano A. Ramanausko – Vanago laukia. Mama buvo išvežta į lagerį. Yra išlikę dukra, Lietuvos Respublikos Seimo narys G. jos laiškai, ji buvo labai stipri morališkai, o Steponavičius, Druskininkų rezistencijos ir mamos laiškuose parašyta: „Jaučiuosi visai tremties muziejaus direktorius G. Kazlaus- kitaip, nes kai A. Ramanauskas buvo KGB, kas, atstovai iš Lietuvos gyventojų genoci- jaučiau jo buvimą, o dabar širdyje tuščia, nes do ir rezistencijos centro R. Driaučiūnaitė, nebėra brangaus žmogaus.“ O mano dalia buvo V. Juozevičiūtė, D. Lauraitienė, LMNŠC likti vienai ir realybėje, ir kasdienybėje, tai buvo metodininkai A. Žemaitytė ir A. Ščiukai- labai sunku, nes buvo sovietmetis reikėjo mokytis, tis, Vilniaus miesto jaunųjų turistų centro apsirengti, pavalgyti. Teko matyti ir bado. Kaip direktorius A. Kasparavičius ir šio centro mama sakydavo: „Mes galėjome pasirinkti kitokį kraštotyros skyriaus vedėja A. Skestenienė, gyvenimo kelią, jei nebūtų užėjusi sovietinė gimnazijos mokinių tėvai, mokytojai ir moki- okupacija, mes būtume mokytojais, bet kai užėjo, niai. III klasės gimnazistės Saulė Semėnaitė ir nebuvo kitokio pasirinkimo.“ Karolina Bukovskytė pristatė projektą „Mes Netektys. Tikros mūsų Lietuvos piliečių, nugalėjome ir mirtį’. garbingų žmonių netektys. Ar visas suskai- IV klasių gimnazistai parodė trumpą čiavome? Tikriausiai – ne. Vis dar skaičiuo- Mokinių kūrybinė grupė: Milena Ždanovičiūte, Gabriele Stravinskaite ir Karol Majevski su programą ir visiems labai svarbu buvo pa- jame ištremtus į Sibiro platybes, mirusius iš Auksute Ramanauskaite - Skokauskiene ir projekto koordinatore mokytoja V. Riaboviene matyti mokinių Karolio Majevski, Gabrielės bado, žuvusius miškuose už Lietuvos laisvę, Genocido aukų muziejuje, kameroje, kur buvo kalinamas A. Ramanauskas Vanagas Stravinskaitės ir Milenos Ždanovičiūtės prisiekusius nepasiduoti ir mirti vardan tos sukurtą filmą „Visada yra galimybė rinktis Lietuvos. laisvę, nors ir gyvybės kaina” (B. Krivickas). Prisiliečiame prie istorijos tiesiogiai: per Filmas buvo rodytas Vilniaus „Ryto” pro- pamokas, išvykas, projektus, kurdami patys, gimnazijos mokiniams, jis sulaukė puikaus ieškodami ir rasdami. įvertinimo. Mes esame ta nedidelė grupelė žmonių, Manome, jog triūsas nenuėjo veltui, jog kuriems tiesiogiai, pavyko prisiliesti prie mokiniai praplėtė akiratį, daugiau sužinojo Lietuvos istorijos. Tos istorijos, kuri pažen- apie partizaninę kovą, turėjo progos pa- klinta netektimis, skausmu, nusivylimu ir bendrauti su gyvais liudininkais, pasisėmė tikėjimu pergale. patirties, gebėjimų kurti, suvokti istorinius Mes be galo dėkingi, jog susitikome su įvykius ne vien iš vadovėlio. Auksute Ramanauskaite-Skokauskiene, kuri Mokiniai sužinojo, jog partizaninė kova sutiko mums pasidalinti savo prisiminimais - tai Lietuvos netekčių ir kovos istorija, kuri apie tėvelį Adolfą Ramanauską-Vanagą, mes Knyga, kuri sovietiniais metais buvo įrišta į tęsėsi daugiau kaip dešimtmetį, nusinešu- dėkingi visiems, kurie bendravo su mumis, tokį viršelį, norint apsisaugoti nuo saugumiečių si daug šviesių asmenybių, išsilavinusių padėjo mums, leido kurti, prisiliesti, pama- žmonių. Šios kovos metu netekome dalelės tyti tai, kas be galo svarbu. savęs. Pamatėme ir sužinojome, jog Lietuvos Mes manome, jog kurdami šį projektą istorijos tarpsniai dar ne visi užpildyti, ne palikome dalelę savęs. Mes kūrėme, ieško- viskas surinkta ir parašyta, ne visi partizanų jome, vertinome. bunkeriai atstatyti, o kai kurie-jau pakan- Norėčiau užbaigti 5 kl mokinio Almanto kamai apleisti, nes trūsta jiems dėmesio, mintimis: pagarbos. (Ar būtinai reikėjo liūdnos muzikos Labai džiaugiamės, jog galėjome pa- pabaigoje? B Ū T I N A I). Ir...penktoko Al- bendrauti su Druskininkų tremties ir rezis- manto skruostu nurėdėjo didelė ašara. tencijos centro muziejaus direktoriumi G. Kazlausku, kuris ne tik parodė memorialinį Nuotraukos mokytojos V. Riabovienės, Tramdomieji marškiniai-kamera Genocido muziejų, bet ir pravedė edukacinę pamoką M. Ždanovičiūtės, K. Majevski Ištrauka iš knygos aukų muziejuje Signatarų karas prieš partizanus Dr. Povilas Jakučionis, Vilnius Lietuvos teismai eilinį kartą nuvylė ir įskau- vieno pasipriešinimo dalyvio nužudymas gali Toks signatarų elgesys padrąsino kitus stribų Donatas Glodenis sako, kaip rašo Bernardinai.lt dino antisovietinės rezistencijos dalyvius – parti- būti traktuojamas kaip genocidas. Tačiau teisėjai palikuonis reikalauti iš Lietuvos gyventojų genoci- 2014-12-22 d., kad Lietuvos partizanai baudė ne zanus, laisvės kovotojus ir tremtinius. Išteisintas turbūt atsižvelgė į tai, kad 2000 metais prezidentas do ir rezistencijos tyrimo centro [LGGRTC], kad šis mažiau žiauriai nei „raudonieji partizanai“. Mat jo buvęs etatinis KGB darbuotojas Marijonas Misiu- V. Adamkus M. Misiukonį apdovanojo Lietuvos panaikintų kario savanorio statusą ir kai kuriems senelį, buvusį apylinkės sekretorių jie sušaudė. Na, konis, dalyvavęs paskutinio Lietuvos partizano Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio kitiems partizanams. Manytina, jog tokiu būdu sušaudė turbūt ne dėl to, kad buvo sekretoriumi, Antano Kraujelio – Siaubūno nužudyme. ordinu. buvo norima sukelti abejones Lietuvos Laisvės bet todėl, kad gal skundė partizanus stribams, ar Panevėžio Apygardos teismas 2014-11-26 d. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga Kovos Sąjūdžio [LLKS] veiklos teisėtumu ir perra- sudarinėjo sąrašus žmonių trėmimui. D. Glodenis išteisino genocido byloje kaltinamą M. Misiukonį. [LPKTS] savo 2014m. gruodžio mėn.13 dienos šyti Partizanų karo istoriją. Būtent to paties siekia bando lyginti nepalyginamus dalykus. Partizanai Nuosprendis dar gali būti skundžiamas Apelia- rezoliucijoje „Dėl M. Misiukonio išteisinimo“ pa- ir dabartinė Putino Rusija. Ir tai galima laikyti kalėjimų neturėjo, tad ir jų bausmės buvo griežtos. ciniam teismui per 20 dienų, iki gruodžio 16 d. reikalavo ,kad prokurorai apskųstų šį Panevėžio Rusijos informacinio karo prieš Lietuvą dalimi. Ponui Donatui reikėtų priminti, kad raudonieji Byla dėl A. Kraujelio nužudymo buvo vilkinama Apygardos teismo nuosprendį Lietuvos Apygardos Kyla teisėtas klausimas su kuo ir prieš ką veikia banditai degino ir šaudė ištisus kaimus, kaip, deja, 16 metų. Per tą laiką mirė 9 iš 10 kaltinamųjų. Tik teismui, o jei prireiks ir Aukščiausiajam Teismui, šie du signatarai? ir generolo Vietrovo NKVD baudėjų divizijos, be M. Misiukonis liko gyvas. Nors prokuroras prašė kol bus pasiektas istorinis teisingumas. Ir atimti Signatarai nepagrįstai kaltina partizaną A. tardymų ir teismų sušaudė tūkstančius beginklių teismą skirti jam šešis su puse metų kalėjimo ir iš M. Misiukonio aukštą valstybės apdovanojimą Kraujelį žudžius nekaltus civilius žmones, rem- nuo sovietinės mobilizacijos besislapstančių jaunų pripažinti jį kaltu dėl genocido. LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordiną, kaip slėpusio damiesi KGB archyvų įrašais. LGGRTC istorikai vyrų. Ir nepaisė jokių Tarptautinės teisės taisyklių. Sprendžiant iš teismo atstovės spaudai Jolitos savo nusikaltimą žmoniškumui ir valstybei, ir to net du kartus nuodugniai tyrė signatarė kaltini- Nors ir kalėjimus ir Sibirą trėmimams turėjo. Ir Gudelienės pranešimo, Apygardos teismo teisėjai nusikaltimo iki šiol nepripažįstančiam. mus ir abu kartus padarė išvadas, jog kaltinimai vieni, ir kiti tokiu būdu vykdė terorą vien dėl M. Misiukonį ne teisė, bet jam advokatavo. Pro- Prokuroras ir Antano Kraujelio sesuo Pane- partizanui A. Kraujeliui yra nepagrįsti. Visi buvę žmonių įbauginimo. kurorų surinktus argumentuotus kaltinimus jie vėžio Apygardos teismo sprendimą M. Misiu- politiniai kaliniai gerai žino, kad KGB klastodavo Tokiais signatarų ir valstybės tarnautojų atmetė ir sprendimą grindė vien kaltinamojo ir jo konio byloje apskundė Lietuvos Apeliaciniam faktus ir bylose rašydavo ne tiesą, bet tai, ko jiems poelgiais netrunka pasinaudoti įvairūs Putino gynėjų išvedžiojimais. Esą M. Misiukonis nežino- teismui. Tautiška visuomenė laukia šio teismo reikėdavo, kad apkaltintų nekaltą. Liudininkai, finansuojami sambūriai ir Rusijos Užsienio reikalų jęs, kad partizaną A. Kraujelį siekiama sunaikinti. sprendimo. grasinant kalėjimu ar tremtimi, buvo verčiami kal- ministerija skleisdami įvairiausias klastotes, neva Nors partizanų sunaikinimas buvo KGB teroro Dar vykstant teismo procesui Kovo 11-osios si- bėti tai, ko reikėjo tardytojui. Ir ne visiems užteko Lietuvoje klesti neonacizmas ir garbinami nacių tikslas. Tam ir buvo organizuoti stribų-naikintojų gnatarai prof. Aloyzas Sakalas ir buvęs Nepriklau- drąsos kalbėti tiesą. Tai turėtų žinoti signataras A. kolaborantai ir civilų žmonių žudikai. būriai. Nei vienas kėgėbistas negalėjo to nežinoti. somos Lietuvos Valstybės saugumo departamento Sakalas, pats buvęs politinis kalinys. Gal verta kelti klausimą dėl jų signatarų sta- Esą A.Kraujelis buvo ieškomas kaip kriminalinis gen. direktorius Jurgis Jurgelis pareikalavo atimti Partizanai baudė okupantų kolaborantus, tuso ir rentų panaikinimo už dalyvavimą Rusijos nusikaltėlis. Visi žinome, kad okupantai partiza- kario savanorio statusą ir Vyčio kryžiaus ordiną šnipus ir išdavikus, turėjo savo teismus, viešai informaciniame kare prieš Lietuvą, o ne už laisvę nus vadino teroristais ir kriminaliniais nusikaltė- iš vieno iš ilgiausia kovojusių Lietuvos partizanų nešiojo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ir nepriklausomybę kovojusių ir žuvusių partiza- liais. Be to, kriminalinius nusikaltėlius sekdavo ir ir žuvusio, kai KGB apsupo namą, kuriame parti- uniformą ir ginklus.. Jie buvo Lietuvos kariuo- nų. Ir valstybės tarnyboje neturėtų būti žmonių areštuodavo milicijos pareigūnai, ne KGB. zanas slėpėsi. Tą namą buvo apsupę 10 ginkluotų menė okupuotoje Lietuvoje ir tik jų sprendimai ir dalyvaujančių Rusijos informaciniame kare, nes Apygardos teismo teisėjai nepaisė Konstitu- Utenos kagėbistų, jų tarpe buvo ir M. Misiukonis. veiksmai buvo teisėti. Lietuvos įstatymai informacinį karą laiko grės- cinio Teismo išaiškinimo dėl genocido sąvokos Abu signatarai teismo proceso metu dėjo pastan- Tūlas sovietinio okupanto kolaboranto vai- me valstybės saugumui ir numato baudžiamąjį apibrėžimo, kurio patys buvo paprašę, kad ir gas, kad M. Misiukonis būtų išteisintas. kaitis, dirbantis Lietuvos teisingumo ministerijoje, persekiojimą. Voruta 2015 m. sausio 31 d. Nr. 1 (807)  LietuvosLietuvos bažnyčios istorija istorija Ir šventieji rašė mūsų istoriją Violeta Rutkauskienė, JAV Lygiai prieš 5 metus, 2009-siais minėjome Lie- derybos, nes ir viena, ir kita pusė kovojo narsiai ir Šv. Adalbertas tuvos vardo istoriniuose šaltiniuose paminėjimo nepasidavė. Apuoliečiai siekdami išlikti gyvi sutiko Magdeburgietis tūkstantmetį. Šiais 2014 m. metais turime kitą ne deretis. Sidabru sumokėjo išpirką, davė 30 įkaitų ir lankė lietuvius mažiau svarbią sukaktį, kuri nuo tuomet vykusių sutiko pripažinti švedų vikingų valdžią. Užsimenama istorinių įvykių skaičiuoja vieną tūkstantį vieną ir apie tai, kad dar iki Apuolės apgulties kuršiai pri- Vilniaus ka- šimtą šešiasdešimt metų. 854-ji metai ženklina anks- klausė švedų vikingų valdžiai. Kronikoje aprašomos tedros klebono tyvą mūsų protėvių istoriją, atgyjančią su pirmaisiais penkios kuršių karalystės žemės, du kuršių miestai, Jan Kurczewski krikščionybės žingsniais mūsų žemėje, mūsų prote- pabrėžiamas kuršių turtingumas ir karingumas. rašyta Vilniaus vių Evangelizacijos pradžia aprašoma Hamburgo ir Rimbertas teigia, kad su kuršiais skandinavams ne vyskupijos isto- Bremeno arkivyskupo, Anscharijaus/Auscharijaus kartą tekę susidurti ir anksčiau. rija toliau mini biografijoje, jo gyvenimo ir darbų aprašyme, kuriame Tai patvirtina ir kiti istorijos šaltiniai. Anksty- apie 961 m. pas pasakojama apie arkivyskupo apsilankymą Kuršių viausi vikingų žygiai į baltų žemes žinomi nuo VII a. lietuvius užsu- karalystėje, ankstyvąjį kuršių krikštą bei pirmos mūsų 2 pusės. Atskiri šaltiniai mini, kad jau 675 m. kuršiai kusį imperato- gyvenvietės - Apuolės, miesto/tvirtovės paminėjimą gynėsi nuo švedų karaliaus Ivaro užpuolimo. Apie riaus Otono I-jo istoriniuose šaltiniuose. Minimas 854- jų metų kuršių 840/43 m. legendinis vikingų vadas Ragnaras Lodbro- pasiuntinį, mi- krikštas, tai bent kiek ryžkiau apčiuopiama pradžia, kas surengęs žygį prieš sembus ir kuršius. 853 m. danų sionierių Adal- verčianti prisiminti ne tik Lietuvos žmonių Evange- Hastingas puolęs kuršių (Cori) gentį ir pralaimėjęs bertą Magdebur- lizacijos raidą, bet ir kitu žvilgsniu pažvelgti į pačią jungtinei 5 kuršių žemių kariuomenei. IX a. pabaigoje gietį. Tais metais, Lietuvos istoriją nei ją pristato šiandieniniai istorikai. vikingų ir švedų žygiams į baltų žemes besitęsiant, kaip rašo ir kai Įvykiai kuršių žemėje, tai mūsų protėvių praeitis, jos priešo antpuolius atremę kuršių karaliai Lokeras, o kurie kiti šalti- palikimas ant kurio pamato išaugo dabartinė Lietuva. kiek vėliau Dornas. niai, Adalbertas Kuršių krikštas, nors ir ne masiškas, tačiau istoriškai Magdeburgietis svarbus ir įsimintinas, įvykęs mūsų žemėje anksčiau Šv. Anscharijus - matė Apuolės apgultį kunigaikštienės nei krikštą priėmė Lenkijos karalius Mieško I (966 m.) Olgos kvietimu ar Kijevo Rusia (988 m.). Daug anksčiau nei krikštą Dar prieš antrąją arkivyskupo Anscharijaus apaštalauti atvy- iš vyskupo Bonifaco - šv.Brunono Kverfurtiečio gavo kelionę į Švediją, danai apie 850 m. laivais surengė ko į Kijevą. Pati karalius Netimeras. karo žygį į Kuršių kraštą (Cori), kuriame buvo penki Olga jau būda- Pirmieji krikščionybės apaštalai, kuriuos mini miestai, vienas jų buvo vadinamas Apulia. Bet danai ma rytų apeigų net tik užsienyje išlikusieji metraščiai, bet ir mūsų buvę nugalėti, didesnė jų dalis žuvo. Sužinojęs apie krikščionė, į Lietuvos bažnyčios paveldas ar rašytinė istorija, danų pralaimėjimą, 854 m. Kuršą puolė švedų karalius Kijevą kvietėsi Šventieji žmonės, kuriuos vertėtų prisiminti Visų Olafas I. Kartu su švedų vikingais tuomet buvo misio- ir katalikų mi- Šventųjų dienai artėjant, keliavusieji į mūsų protėvių nierius ir pamokslautojas Anscharijus (Ansgar), kuris, sionierius. Ta- žemę su pirmomis krikščioniškomis misijomis savo anot kronikos, labai vargdamas kuršių žemėje skelbė čiau Adalberto Šv. Adalbertas Magdeburgietis Šv. Brunonas Kverfurtietis veikla ir darbais rašė ne tik savo biografijas, bet kartu krikščionybę. Remiantis kronikos pateiktu aprašymu, apaštalavimas ir mūsų istoriją. Tuo palikdami jai ne vieną svarbią galėtume daryti pastebėjimą, kad Anscharijus buvo rusėnams nepatiko. Čia jis buvo sutiktas be deramo Tai patvirtina ir buvęs Vilniaus katedros klebonas Jan žinią, leidžiančią šių dienų istorikams rekonstruoti vienas iš pirmųjų misionierių, įžengusių į Lietuvos dėmesio ir pagarbos, todėl ilgai neužsibuvęs išvyko. Kurczewski ir nurodo dar tikslesnę vietą bei patiks- ankstyvąją mūsų krašto ir jo žmonių istoriją, to meto žemę. Apie tai rašo ir Vilniaus Katedros klebonas Jan Pakeliui su Kristaus tiesomis užsuko pas lietuvius, lina, kad tikrai Brunonas žuvo Lietuvoje. socialinę, religinę bei jų etninę situaciją. Kurczewski knygoje „Biskupstwo Wilenskie”, leistoje kur nemokėdamas kalbos nieko gero nenuveikęs Aprašydamas pirmųjų misionierių lankymąsi 1912 metais, Vilniuje. sugrįžo į Vokietiją. Lietuvoje ir kalbėdamas apie Šv. Brunoną Kverfurtietį Tūkstantmečio šventė - Kaip rašoma Rimberto kronikoje, pirmiausia Vilniaus katedros klebonas rašo, kad šis dar 1008 m. be pagrindinio herojaus su daugybe laivų ir ginkluotų vyrų švedai puolė Užmušėme lenkišką Dievą su dviem kapelionais (kaplanais) ir 16 kitų lydinčiųjų, Seeburgo pilį (dab. Latvijos miestą Gruobinią), kurioje siunčiant Šv. Romos imperatoriui Otonui III ir laimi- Prisimenant prieš 5 m. minėtą svarbią istorinę buvo apie 7000 kovotojų. Paėmę ir sunaikinę šį miestą, Jei ne tragiškas likimas, lietuvius būtų aplenkęs nant Romos popiežiui Silvestrui II, su diplpmatine sukaktį - Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį - iki palikę savo laivus, po 5 dienų žygio pasiekė kitą ir Šv.Vaitiekus - Adalbertas, Pragos vyskupas- Šv. apaštaline misija buvo išsiųstas į Kijevą. Ten pagonims dabar kankina keistas jausmas, jog mes neapčiuopėmė kuršių vietovę – Apuolę (Skuodo raj.). Jos gyvento- Adalberto Magdeburgiečio mokinys. Atlikęs vengrų aiškino Kristaus mokslo tiesas ir bandė juos atvesti į tikrosios šio jubiliejaus prasmės ir silpnai suvokėme, jai užsidarė tvirtovėje ir 8 dienas apie 15 tūkstančių karalių Gezos ir Stepono krikštus ir baigęs Evange- tikrąjį kelią. Kijevą perėmus valdyti kunigaikščiui kas tai per iš vis per šventė buvo. Tai, kas toje didelėje gynėjų narsiai gynėsi. Aštuonias dienas virė kova, lijos mokslo platinimą Vengrijoje, 977 m. Vaitiekus Vladimirui, šis Brunoną su bendražygiais pradžioje šventėje turėjo būti svarbiausia, liko tarsi nepastebėta, bet vikingams nesisekė įveikti gerai įrengtos kuršių nuvyko į Lenkiją pas kunigaikštį Boleslovą Narsųjį. Su suėmė, o vėliau atidavė Kijevą padėjusiems užimti o gal daugeliui ir nesuprasta. Daug kam iš viso buvo tvirtovės. Mesdami burtus, jie stengėsi sužinoti dievų pastarojo pagalba vyskupas susiruošė į žygį Prūsijon, variagams (vikingams). Vikingai Brunoną su ben- neaišku, koks tai jubiliejus, ką minėjome, o ką šventė- valią, bet nė vienas iš dievų nebuvo pasiruošęs jiems siekdamas apkrikštyti lietuviamas giminingą pagonių dražygiais nulydėjo į Lietuvą, kur jis buvo gražiai me. Šio įvykio pagrindinis herojus – pats Šv. Brunonas padėti. Atsidūrę didelėje nesekmėje, jie suskato šauk- prūsų gentį. Su kunigaikščio laivu ir trijų dešimčių priimtas. Kaip žinome ten pakrikštijo karalių Netimerą - Lietuvos Krikštatėvis, pačioje šventėje liko beveik ir tis krikščionių Dievo. Šis faktas liudija, jog švedai lenkų kareivių palyda Adalbertas pasiekė Gdanską, ir gausų jo dvariškių būrį. Tačiau, kaip rašoma J. neminėtas ar bent kiek labiau prisimintas. tada jau pažinojo krikščionišką tikėjimą ir tai, jog su kur daugybė svieto sutvino jo pamokslo paklausyti, Kurczewski Vilniaus vyskupijos istorijoje, vyskupo ir Dažnas pagautas šventės virpesių, pašoko ,padai- jais žygyje turėjęs būti vyskupas Anscharijus. Tai o supratusieji Dievo žodį krikštijosi, rašo Simanas jo bendražygių veikla nepatikusi pagonių šventikams navo, bet vargu ar susimąstė apie Brunono paliktą būtent jis ir galėjo paskatinti švedus šauktis Kristaus Daukantas Lietuvos istorijoje. Vėliau patraukęs tolyn ir jie susimokę, 1009 m. vasario 14 d. prie Širvintos auką Lietuvai ir apie tai, jog šis jubiliejus paženklino pagalbos kovoje su Apuolės pilies gynėjais. Tuo pasi- vyskupas skelbė „Dievo žodį“, kirto šventąsias girias, upės ?? ( Širvintų ar Vilkaviškio/ Šakių apylinkese?) ne vien Lietuvos vardo tūkstantmetį, bet ir rašytiniuose drąsinę ir pasimeldę prieš kovą, švedai iš naujo puolė pasak aprašymų, dėl to patyrė didelį vietinių pasi- žiuriai nužudė vyskupą Brunoną ir beveik visus jo šaltiniuose aprašytą Pirmąjį Krištą Lietuvos žemėje, pilį ir jau beveik laimėjo, o kuršiai, matydami, kad jau priešinimą – buvo mušamas, peikiamas, aprėkiamas. palydovus vienuolius. Kankinio kūną išpirko ir palai- pirmuosius krikščionybės žingsnius, kurie Lietuvą neatsilaikys, sutiko derėtis. Kaip jau minėta ankščiau, Sutikęs tokias nuotaikas ir pasipriešinimą, pasuko dojo Boleslovas Narsusis, tikėdamas savo namams iš išvedė iš praeities rūkų ir nežinios į svarbų naują is- sumokėjus didelę išpirką auksu, sidabru ir ginklais, link Lietuvos. Pakeliui į Lietuvą, 997 m. balandžio 23 Dievo išmelsti nuolankumo. torinio vystymosi kelią, prie visoje Europoje tuo metu be to, davus 30 vyrų įkaitais ir įsipareigojus kaip ir d. netoli Žuvininkų, į rytus nuo Drusens, besiilsinčius Atskiri šaltinai nurodo, vyskupas Bonifacijus vykusių procesų, aiškiai parodančių, kad Lietuva, jos pirma, mokėti duoklę bei klausyti švedų karaliaus, misionierius užpuolė pagonys, o vienas jų, vardu Sikas, Kverfurtietis 1024 m. buvo paskelbtas šventuoju. teritorija nebuvo Europos ar žmonijos raidos arealo vikingai pasitraukė. Detalūs įvykių aprašymai Rim- paleido ietį į vyskupą. Pasak aprašymų, prūsai nukirto Nors vyskupo ir jo bendražygių palaidojimo vieta pakraščiu, atsilikėlių laukinių kraštas, kaip tai mums berto kronikoje leidžia manyti, kad Bremeno vysku- Adalberto galvą ir ją nusinešė, šaukdami: - „užmušė- nežinoma, tačiau anot kai kurių kitų šaltinių, vėlesniais bando į galvą įkalti kai kurie istorikai. pas iš tikrųjų lankėsi kuršių žemėje ir buvo Apuolės me lenkišką Dievą” ( Jan Kurczewski. Biskupstwo laikais virš šv. kankinių kapų iškilęs vienuolynas. Yra Visgi švenčiant tūkstantmetį, į 1009 m. įvykius apgulties liūdytoju. Šį faktą dar praplečia ir papildo Wilenskie. Wilno, 1912.). Tad, kaip atrodo, požiūris į žinoma, kad Vilniaus katedros klebonas J. Kurczews- buvo pažvelgta gan paviršutiniškai ir vienpusiškai, Vilniaus katedros klebono Jan Kurczewski knygoje naują krikčionišką religiją tuo laiku, nemažai priklausė ki pateikdamas Brunono žūties vietą prie Širvintos giliau neanalizuojant šio įvykio svarbos krašto istorijai, „Biskupstwo Wilenskie” užrašytas atvejis apie tai, jog ir nuo nusiteikimo į savo kaimynus. Vienok, tarnus upės, lyg tai rėmėsi istoriko T. Narbuto žiniomis ar vengiant kalbėti apie pirmajį krikštą ar pabandyti kiek šio žygio metu arkivyskupas Anscharijus krikštijo prūsai paleido sveikus, kurie sugrįžę namo apie Vai- surinkta medžiaga. Mūsų dienų istorikai T. Narbuto rimčiau ieškoti tos šventos vietos, (o ne nuriedėjusios kuršius ir Piltenėje/Piltynie (miestelis vak. dabart. tiekaus tragišką likimą papasakojo lenkų kunigaikščiui šaltinių nelaiko patikimais, tačiau vis labiau linkstama galvos), kurioje su karaliaus Netimero Krikštu ir su Latvijoje,Ventspilio savivaldybėje, Ventos upės dešn. Boleslovui. Šis, pasak istorijos, kankinio kūną išpirkęs, prie to, kad Narbutas naudojo patikimus šaltinius. šv. Brunono palikta auka, gavome ir pašventintą savo krante) įkūrė pirmąją vyskupystę, kuri vėliau, jau pargabeno į Lenkiją ir palaidojo Gniezno katedroje, o Labai konkrečios vietos nurodymas, rašant Vilniaus valstybės krikšto vardą: Litua –Lietuva. po vyskupo mirties, apie 865 metus, pagonių buvo jo atminimui pastatė altorių.... vyskupijos istoriją, kelia minčių, kad ir pats klebonas Ir visgi keista,kad Lietuvos istorikai šią svarbią sunaikinta. Šiuo atveju minimas krikštas galėjo būti galėjo naudotis kitais katedros archyve saugotais tūkstantmetę sukaktį tautai pateikė, kaip istorijoje viena iš taikos sudarymo sąlygų, kurio atsižadama Kur žuvo Šv. Brunonas ? šaltiniais ar turimais paliudijimais. negirdėtą, nežinotą atradimą, sensaciją ir nutylėjo, jog vos tik pasisuka pirma pasitaikiusi proga. Tai leidžia Kad XI a. pr. Lietuva nebuvo Europai mažai tas „atradimas”, senų seniausiai aprašytas kone visose daryti išvadą, kad kuršiai su krikštu susidūrė, šiek Taip besižvalgant į daug senesnes istorijas, turim žinomu kraštu liudija ir kai kurie archeologų radi- žinomose Lietuvos istorijos vadovėliuose ar kituose tiek anksčiau nei Lenkijos karalius Mieško I (966 m.) sugrįžti prie tos 2009 m. minėtos Lietuvos tūkstantme- niai, taip pat ir monetų lobiai. Tai patvirtina XIX a. istoriniuose veikaluose, net ir Lietuvos bažnyčios ar Kijevo Rusia (988 m.). Daug anksčiau nei krikštą iš čio datos, kuri per vyskupo Bonifacijaus Kverfurtie- Vilniaus raj. rastos 5 to laikotarpio Vakarų Europos kronikose ar istorijoje. Nutylėta ir tai, kad vienuolio vyskupo Bonifaco - šv. Brunono Kverfurtiečio gavo čio, vėliau šventojo Brunono 1009 m. auką, išgarsino monetos, vėliau patekusios į Meno ir Pramonės benediktino Banifacijaus - šv. Brunono Kverfurtiečio karalius Netimeras, o vėliau ir kiti Lietuvos didikai Lietuvos vardą pasauliui. Nors istorikai, kalbininkai, muziejų Hamburge. Vilniaus apylinkėse surastame apsilankymas skelbiant Evangelijos tiesas Lietuvoje, kaip Tautvila ar Mindaugas. žurnalistai, prieš pat „didįjį” jubiliejų, skubėdami vieną lobyje yra X a. pabaigos ir XI a. pradžios Vakarų nebuvo pirmasis. Tačiau istorikai, tyrinėjantys krikščionybės istoriją po kitos traukė vis naujesnes ir vis „patikimesnes” Europos monetos: 1- Anglijos Etelredo II denaras, ir Evangelizacijos sklaidos procesus šiaurinėje Europos versijas apie tai, kur tasai mūsų istorijai svarbus įvykis 2 - Vokietijos ir Šv. Romos imperatoriaus Otono III Pirmasis kuršių ir Apuolės paminėjimas pusėje pastebi, kad su vyskupu Anscharijumi pra- – vyskupo Brunono ir jo bendražygių nužudymas - ga- ir jo žmonos Adelheidės denarai, 2- Magdeburgo sidėjęs Evangelizacijos procesas Skandinavų šalyse lėjęs nutikti, tačiau iki šiol nieko tikresnio ar galutinai saksiniai pfenigiai, kurie byloja apie tai, kad Brunono Bandymų krikštyti Lietuvos žmones būta gan nebuvo jau toks sėkmingas, kaip jį aprašo Rimbertas užtvirtinto atsakymo neturime. laikų Lietuvą jau buvo aplankę vokiečių keliautojai, ankstyvų. Štai ką apie tai rašo dar 1912 m. Vilniaus (R. Fletcher.The barbarian conversion from paganism Teorijų, kur toji šventa vieta galėjusi būti, pasiro- tikriausiai ir tolimesnių kraštų pirkliai, o su jais gal Katedros klebonas Jan Kurczewski knygoje „Biskups- to christianity. Los Angeles, USA. 1998. p. 226-227.). do, esama įvairių ir ne taip jau mažai: nuo Žiežmarių ir pamoklslautojai...... two Wilenskie”, pasiremdamas žinomo romantinės Kaip matome iš čia paminėtų faktų, ankstyvoji Lietuvoje iki Gižycko Lenkijoje; nuo skalvių gyventų Priminsime, kad šv. Brunonas Kverfurtietis yra krypties istoriko Teodoro Narbuto surinktais faktais, evangelizacija IX a. viduryje kuršių žemėje taip pat žemių prie Alstros ir Mituvos upių apie Jurbarką iki paskelbtas antruoju Vilniaus vyskupijos globėju. kurių tikrumą šiomis dienomis paliūdija ir Vakarų nebuvo sėkminga, tačiau tai buvo pradžia, padėjusi Naugarduko apylinkių, Molčadės krašte; nuo Marijam- Mums čia aprašytos Lietuvą lankiusių pirmųjų šalyse randami šaltiniai. Anot autoriaus, pirmasis pamatus vėlėsniųjų laikų kristenizacijos procesams polės lygumose tekančio upelio iki Rusnės Nemuno šventųjų istorijos, turėtų liūdyti, kad Lietuva nuo apaštalas atklydęs į Lietuvos žemes dar vikingų lai- šiame regione. deltoje. Ir čia dar ne pabaiga. Ne mažiau girdėtos moks- seniausių laikų buvo pažįstama pasauliui, nebuvo kais buvo Šv. Anscharijus/ Auscharijus (St. Ansgar), lininkų versijos, įrodinėjant Brunoną žuvus jotvingių, uždaras, neįžengiamomis pelkėmis apaugęs, nuo Hamburgo ir Bremeno arkivyskupas, sėjęs krikščio- Kai Krikštas buvo laisvės garantas artimų prūsams, žemėje netoli Lietuvos. Kai kas tos visų Europoje vykusių civilizacijos procecų atitolęs ir nybės daigus Šiaurės Europoje ir už tai gavęs „Šiaurės vietos dairėsi net Vokietijoje. pamirštas kraštas. Netiesa, kad mūsų proteviai, gyve- apaštalo” vardą. Jis kelis kartus lankėsi Švedijoje bei Istorija liūdija, jog apie 1220 m. Danijos karalius Žinomi istorikai prof. akad. E.Gudavičius ir prof. nusieji prie Baltijos, krikščionybės procesą pasitiko kur kituose Europos kraštuose, buvo žinomas ir gerbiamas Valdemaras II -sis jau minėtos Piltenės pakraštyje A.Bumblauskas visgi galvoja, kad tai turėjo nutikti kas vėliau nei kaimyninės šalys, netiesa ir tai, kad iš krikščionių, taip pat ir pagonių karalių. 854 m. šešis pastatė pilį ir ruošėsi visiškai pavergti kuršius. Dėl Lietuvoje. Kalbininkas prof. akademikas Z. Zinkevičus visų Europos tautų baltai krikštijosi patys paskutiniai, mėnesius lankydamasis Birkoje pakrikštijo kelis vikin- kuršių žemės įtakos, kuri praminta „Marijos žeme” linkęs manyti šv. Brunoną žuvus jotvingių žemėje tai - tik eilinis istorikų sukurtas mitas. gų karalius, bei nemažą skaičių švedų. Antros misijos tuo metu varžėsi ir Romos kurija, Kalavijuočių ordi- netoli Lietuvos ribos, bet ne Lietuvoje. Savo požiūrį ir į Švediją metu, pakrikštijo karalių Olofą I, su kuriuo nas ir Rygos vokiečiai. Tad susidarius tokiai padėčiai, atskiras teorijas išsakė istorikai ir kalbininkai, neatsiliko vėliau dalyvavo žygyje į kuršių žemes, Apuolės taip pat paveiktas estų pavergimo, kuršių karalius žurnalistai. Visai prieš pat jubiliejų spauda išplatino Naudota literatūra ir šaltiniai: bei kitų kuršių karalystės miestų užkariavime. Kaip Lamikis tam, kad išgelbėtų savo kraštą nuo danų ir žinią, kad Brunono pėdsakai aptikti Vilkaviškio ra- 1. Lietuvos istorija. S. Daukantas. Plymouth, PA., užsimenama atskiruose istoriniuose šaltiniuose, jis kalavijuočių ordino invazijos, buvo linkęs krikštytis jone, prie Piliakalnių piliakalnio. Lenkų tyrinėtojas USA. 1893. krikštijo kuršius ir vėliau jų žemėse įkūrė vyskupiją. ir tapti popiežiaus tiesioginiu vasalu. 1230 metų gale J. Bieniakas iškėlė hipotezę, anot kurios šv. Brunonas 2. Biskupstwo wileńskie od jego załoźenia aź do dni obecnych, zawierające dzieje i prace biskupów i duchowieństwa djecezji (Life of Anskar, the Apostle of the North, 801-865. Medieval kuršių karalius Lamikis (lot. rex Lamechinus), anks- žuvo Lietuvoje, kažkur netoli upės Strėvos, Kaišiadorių wileńskiej, oraz wakaz kościołów, klasztorów, szkó i zakładów- do Sourcebook. New York: Fordham University. Retrieved čiau nei Lietuvos valdovas Mindaugas, pasirašo su apylinkėse. broczynnych i społecznych . J. Kurczewski. Wilno , 1912. 2012-07-18.). popiežiaus Grigaliaus IX vicelagatu Balduinu aniems 3. The mystery of Romuald and the five brothers. T. Matus. Tų dienų įvykius gan gerai aprašė arkivyskupo laikams būdingą ir gana palankią sutartį. Lamikis Kankinių likimą žino Širvinta California, USA. 1994. Anscharijaus biografas ir jo draugas arkivyskupas pasižada krikštytis ir priiimti popiežiaus paskirtą 4. Kovų istorijos I knyga. R. Batūra, D. Karvelis. Vilnius, Rimbertas darbe „Šv. Anscharijaus gyvenimas“ (Vita vyskupą, duoti jam tokią pat duoklę, kaip Gotlando Ir visgi, toje nežinomybėje yra kažkokia tikimybė, 2009. Sancti Anscharii) apie 888 m. Kaip tik Anscharijaus gyventojai, dalyvauti karuose prieš pagonis ir dviejų kad tas mums rūpimas įvykis nutiko Lietuvoje ir nie- 5. J. Puzinas. Rytų Lietuva. Vilniaus 650 metų sukaktis - miesto ar Gedimino sostinės. Čikaga. 1980. p. 24. gyvenimo aprašyme pirmą kartą paminima ir metų bėgyje, nuvykus Romon, pavesti savo valstybę kur kitur. Tai patvirtina ir po platų pasaulį išsibarsčiu- 6. A. Ragauskas. Ar istorikas Teodoras Narbutas kuršių gyvenvietė Apuolė. Kaip senovės kuršių popiežiaus globai. O Balduinas kuršiams pažada, jei sių kamaldulių regulos leidžiama literatūra, istorinės (1784–1864) buvo istorijos šaltinių falsifikuotojas? .Vilniaus žemių sostinė, ji minima vikingų sagose ir vėlesnėse jie neatkris nuo Bažnyčios, išrūpinti karūną, duoti knygos ir , matyt, jų turimi šaltiniai, prie kurių mes, pedagoginis universitetas. Acta humanitarica universitatis kronikose. Pasak profesoriaus K. Būgos, kuršių (cori) amžiną laivę ir garantuoja, kad jie nepateks nei Da- per savo vangumą, dar iki šiol neprisikasėm. Kamal- Saulensis. T. 9 (2009). 324−335.ISSN 1822-7309 vardą pirmą kartą taip pat pamini švedai. Brėmeno nijos, nei Švedijos valdžion. Nežiūrint, kad popiežius dulių vienuolio Tomo Matus, rašytoje istorijoje apie 7. L. Klimka. Apie garsingą kuršių gentį. http://kauno. vyskupo Rimberto kronikoje minima, kad 854 m. patvirtino šią sutartį, per kilusius pačių užkariautojų benediktinus ir kamaldulius “The mystery of Romuald diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones/apie-garsinga- švedų karalius Olafas surengė sėkmingą žygį prieš nesutarimus, Kuršas atkrito nuo jos. Tačiau 1232 and the Five Brothers” prisiminta ir Brunono istorija kursiu-genti-644557#ixzz3C7qlIVj0 8. http://www.straipsniai.lt/archeologija/pusla- kuršius, paėmė Zėburgą (Gruobinią) ir su didele ka- m. vasario mėn. buvo vėl užkariautas, o karalius bei jo tragiškas likimas. Šių laikų kamalduliams net pis/9120 riuomene puolė kuršių miestą, šaltiniuose vadinamą Lamikis, greičiausiai žuvo, vokiečių puolimo metu. nekyla klausimas, kur žuvo jų pirmtakas, vienas iš 9. Šv. Ansgaras, vyskupas, misijonierius (801 – 865). Apulia, kurį ginti stojo apie apie 15 000 (?) karių. 1234 m. rugsėjyje Piltenėje buvo atkurta ir Kuršo kamaldulių regulos pradininkų. Jie labai aiškiai rašo, http://angelorum.lt/kategorijos/pirmieji-vakaru-misionie- Kova vyko 8 dienas, 9- tą apgulties dieną prasidėjo vyskupystė. kad Brunonas žuvo ten, kur dabar yra Lietuva (p. 67). riai-baltu-krastuose/  2015 m. sausio 31 d. Nr. 1 (807) Voruta Lietuvos istorija Ar buvo rasti Vytauto Didžiojo palaikai Atkelta iš 1 p. karalių kriptoje 1931 m. rugsėjo 21 d.? Saulius PODERIS, Vilnius Tomas Baranauskas: Vytauto kapas Vilniaus Vilniaus katedrą nuo 1931 m. potvynio pa- kunigaikščio atvaizdu, per Lietuvą neša- žymė. Tuo tarpu ant Protasevičiaus galvos buvo katedroje buvo žinomas ir laikomas pagarboje iki darinių. Tačiau gandai (jei tokie ir buvo) apie mas Vytauto Didžiojo paveikslas. Nebuvo nedidelė ir nevisai sutrūnijusi tiktai jo vyskupiš- 1655 metų, kuomet Vilnių užėmė Rusijos kariuo- šio kapo atradimą ne kur kitur katedroje, o nė dienos, jog spaudoje nebūtų minimas ka kepurėlė. Baisiausiai viso to, ką savo akimis menė. Po 6 metus užtrukusios Vilniaus okupacijos, būtent greta kitų valdovų – karalių kriptoje, didžiojo kunigaikščio vardas. Išties, tetrūko pamatė, sujaudintas, p. Malinauskas tiesiog bėgte kurios metu miestas, ir ypač pilių teritorija, buvo spaudoje nepasirodė. Bene vienas pirmųjų, tik vieno – nuoseklaus lietuvių mokslininkų išbėgo iš katedros toli už miesto, stengdamasis smarkiai nuniokotas, Vytauto, kaip ir kai kurių kitų kuris kalbėjo apie Vytauto kapo atradimą darbo dar kartą renkant informaciją apie bent fiziškai nuvargti ir nuo žmonių pasišalinti. garbingų asmenų kapai, buvo išplėšti, sunaikinti karalių kriptoje, buvo mano minėtasis archi- šio didžiavyrio palaikų likimą Vilniaus Sugrįžęs nebeiškentė nepasidalinęs tatai su d-ru ir nuo to laiko nebėra žinomi. Galbūt Vytauto pa- tektas Romas Kazlauskas, 10 metų ieškojęs katedroje ir galimą jų vietą. Deja, tačiau pri- Basanavičium, įprašęs jį garbės žodžiu laikyti pa- laikus kas nors paslėpė pačios katedros požemiuose Vytauto Didžiojo palaikų. Tikrai negaliu su- eiga prie archyvinių duomenų okupuotame slaptį, iki numirs Gira. Gira netrukus, maždaug ar išgabeno kur nors kitur – dėl to buvo pareikšta tikti su visomis jo straipsniuose pateiktomis Vilniuje to atlikti neleido Lietuvos ir Len- po metų, ir pasimirė. Ir kai netrukus po jo mirties įvairių spėliojimų, bet iki šiol konkrečių žinių apie išvadomis, spėjimais, tačiau ypač atkreipiau kijos diplomatinių santykių nutraukimas. pasklido žinia apie kažkokią paslaptigą karūną ir dabartinę Vytauto palaikų vietą nėra1. dėmesį į šią prielaidą aiškinančius teigi- Pasikliaujama buvo tik Nepriklausomybės šalmą, padėtus Krokuvos Vavelio skarbyne, d- Kazys Napaleonas Kitkauskas: Per karus nius. Jis teigė, jog Vilniaus kultūros veikėjai akto signataro D. Malinausko iškelta versija, ras Basanavičius pareikalavo iš p. Malinausko lietuviai slėpdavo savo iškilių valdovų palaikus, – istorikas J. Maceika, kunigas K. Čibiras, jog Vytauto Didžiojo palaikai kartu su vysk. leisti jam nebelaikyti ilgiau paslapties ir, gavęs kad šie nebūtų išniekinti, ir pergabendavo juos į skulptorius R. Jakimavičius, buvo įsitikinę, V. Protasevičiaus jau yra surasti 1910 m. ir sutikimą, kreipėsi į prokurorą, prašydamas ištirti saugesnes vietas. Todėl yra tikimybė, jog kada nors kad lenkai rado Vytauto palaikus ir katedroje juos guli sukrauti dėžėje katedros požemyje. Štai tą bylą ir nusikaltėlius patraukti tieson. Tuo katedroje netikėtai bus atrasti ir Vytauto palaikai. paslėpė5. Štai ką jis rašė savo straipsniuose: ką to meto spauda pasakojo apie signataro tarpu Vilniaus apygardos teismo prokuroras, Buvo svarstoma ir tai, kad per XVII a. vidu- <...>istorikas J. Maceika pasakojo: „Tą dieną D. Malinausko versiją: Nežinau, ar beturime kažkoks Akermanas, pavedė tą bylą taip, kad ryje vykusį karą su Maskva Vytauto palaikai (kai buvo rasti valdovų palaikai 1931 m. dar nors vieną mums brangesnę tautos relikviją kuo greičiausiai patyrė apie ją asmenys, iš kurių galėjo būti laikinai išgabenti iš Vilniaus. Pavyz- rugsėjo 21d. – aut. past.) M. Morelovskiui už didžiausio mūsų monarcho Vytauto kaulus, galima buvo tikėtis už pėdsakų nutrynimo di- džiui, Kazimiero karstas tuomet buvo išvežtas ir pietaujant dabartinėje literatų svetainėje palaidotus jo paties pastatindytoje Vilniaus ka- delio atlyginimo. Kiek jis už tai gavo, nelengva paslėptas Karaliaučiuje. Tačiau yra visokių spėjimų atbėgo darbininkas, nuvalęs dulkes ir kalkes tedroje? [...](Vytautas – aut. past.) įsakė patį pasakyti, bet žinoma tėra, kad tas jo biznis labai dėl Vytauto – jo palaikų išvežti galėjo nespėti arba nuo atrastų palaikų: „Pone, rastas Vytau- save palaidoti nebe vyskupų kriptoje, bet Vytauto blogai jam teapsimokėjo. Nes, kai jis atsiuntė pas palaikus galėjo išbarstyti užpuolę plėšikai. tas!” Morelovskis tuoj pat nubėgo į kate- karsto rūsy. Protasevičiaus papėdiniai baigė tą p. Malinauską kažkokį ponelį, kuris prisistatė Per karus Vytauto palaikai galėjo būti drą. Kitą dieną jis svetainės lankytojams naikinimo darbą lig pat galo ir taip rūpestingai kriminalinės policijos viršininku Tiškevičium ir ne išvežti į užsienį, o įmūryti į kokią nišą pabrėžtinai pasakojo, kad atsiklaupęs prieš nutrynė visas Didžiojo Vytauto atminties žymes, paprašė duoti jam toj byloj savo parodymą, tai p. sienoje ar kolonoje katedroje. Kai kur kolonų Vytautą melstis, žiūri: „guli dviejų metrų kad pereitą šimtmetį jau tik iš juodos marmurinės Malinauskas pareiškė, kad po to visko, kas įvyko, storis siekia 2–3 metrus, taigi visai tikėtina, ilgio griaučiai.“ O Vytautas, kaip žinia, lentos sienoje tegalėjai patirti, kad kadaise kažkur ne tik nesuteiks jam jokių žinių, bet dar prašys kad Vytauto Didžiojo kapvietė dabar ten kur buvo nedidelio ūgio6. Ką šiuo klausimu ži- apie tą vietą kaulų palaidotų būta, nes įėjimas į aukštesnę vyresnybę ištirti pono prokuroro beša- nors ir yra. Tačiau tada tikriausiai palaikai nojo ar manė kunigas K. Čibiras, jokių žinių rūsį buvo taip rūpestingai grindimis uždengtas, liškumą ir kad į jo atsiųstus paklausimus atsakys buvo įmūryti ne visu ilgiu, o kaulus sudėjus į aptikti nepavyko (aut. past.). R. Kazlauskas kad niekas jau nebegalėjo jo rasti. Visai atsitik- tiesiog tiktai aukštiems teismo valdininkams. Ne- kažkokią urną2. pasakojo ir apie R. Jakimavičių: Skulptorius tinai tiktai senelis Jonas Gira, daug nusipelnęs trukus po to Akermanas, stengdamasis išsisukt Dr. Domininkas Burba: Vytauto palaikai R. Jakimavičius savo mokinei Dailės ins- katedros zakristijonas, kuo rūpestingiausiai ėjęs iš tos bylos, turėjo baigti savo teismo karjerą ir galėjo pasimesti: Juk karstas per marus, karus tituto studentei pasakojo, kad lenkai 1931 tas pareigas penkiasdešimt kelis metus, dasipro- eiti savanoriu į frontą. Tuo tarpu Vytauto karsto ir potvynius buvo ne vieną kartą perkraustytas m. surado Vytautą ir, Vilniaus vaivadijos tėjo, kurioje būtent vietoje turi būti įėjimas, ir apiplėšėjai buvo taip pasitikėję tuo savo protekto- iš vienos vietos į kitą. Žmonių kaulų katedroje valdžiai reikalaujant, paslėpė jį kitur7. patikėjo tai savo viršininkui – katedros kustušui riu, kad paskutinėmis dienomis, jam dar tebesant buvo rasta labai daug ir Vytauto Didžiojo pa- Deja, bet R. Kazlauskas šiais straipsniais kun. Kurčiauskiui [Kurčevskis], kuris tuojau prokuroru, vienas labiausiai toje byloje įsivėlusių laikai tarp jų galėjo tiesiog pasimesti. Juk net dar 1990-ųjų pradžioje, Lietuvai atgavus pasidalino ta naujiena su savo draugu gydytoju – p. Zahorskis pagrasė vienam Vilniaus lenkų XIX a., kai nebuvo tokių didelių neramumų, nepriklausomybę, ažiotažo visuomenėje Zahorskiu. Tatai buvo neilgai prieš pradedant laikraštėly, net p. Malinauską trauksiąs tieson, pasimetė vieno žymiausių dailininkų Pranciškaus nesukėlė. Per šiuos du dešimtmečius neatsi- ruoštis švęsti Žalgirio laimėjimo 500 metų sukak- į ką tačiau šis atsakė valdžios organe, kad tatai Smuglevičiaus palaikai. Gali būti, kad Vytauto rado istorikų-archeologų, kurie būtų bandę tuves. Ir šit, vieną dieną po pietų staiga atvyko telaiko tik bergždžiu pasigyrimu, ir įrodymui, kad Didžiojo palaikų niekada ir nerasime, tačiau tikrinti šią versiją, o savo tyrimų rezultatus į katedrą kun. Kurčiauskis, su ponu Zahorskiu, Zahorskis neišdrįs tuo reikalu traukti jį į bet kurį nereikia prarasti vilties3. publikuoti. Kalbant šia tema su ilgamečiu kun. Savickiu ir keletu darbininkų ir, įsakęs teismą, pasisiūlė eiti lažybų iš gana didelės pinigų Dr. Vydas Dolinskas: Esama prielaidų, Vilniaus pilių komplekso tyrinėtoju, archi- uždaryti bažnyčią ir pašalinti visus jos tarnau- sumos visuomenės tikslams. P. Zahorskis tačiau kad Vytautas galėjo būti palaidotas ir kate- tektu dr. Kaziu Napaleonu Kitkausku, jis tojus, paliekant tiktai zakristijono sūnų, kuriam turėjo po to nutilti, nes gerai žinojo, kad dar dros viduryje, ant presbiterijos ir didžiosios teigė, jog apie R. Jakimavičiaus kalbas taip uždraudė išeiti iš zakristijos, pasiėmė senelį tebegyvena Vytauto kaulų kuklaus gynėjo Giros navos ribos, kur yra buvęs lektoriumas ir Vy- pat yra girdėjęs iš Lietuvos dailės muziejaus Girą, pradėjo laužtis į karsto rūsį. Zakristijonui sūnus, kuris taip pat buvo ne mažai matęs. To tauto funduotas Šv. Kryžiaus altorius, dažnai direktoriaus Romualdo Budrio lūpų, o R. Ja- protestuojant, kad exhumacia tegalima daryti biauraus nusikaltimo žymėms nutrinti daug vė- vadintas tiesiog Vytauto vardu. Prie jo turėjo būti kimavičius sužinojęs apie tai iš F. Ruščico8. tik tam tikromis aplinkybėmis, būtinai laikantis liau paskum buvo sufabrikuotas kažkoks „aktas“, palaidotas vyskupas Valerijonas Protasevičius, Paklausus apie R. Jakimavičių paties R. tam tikrų formalumų, su tam tikru ceremonialu kuris, kaip ir anie Vytauto kaulai neva tai buvęs o XVII a. pradžioje po altoriumi esančioje Budrio, jis straipsnio autoriui asmeniškai ir prie liudininkų, bet ne vogčia ir slaptai, – jam drauge įdėtas į bendrą karstą su Protasevičiaus kriptoje buvo sudėti ir 1931 m. rastų Lietuvos teigė: R. Jakimavičius visą likusį gyvenimą buvo atsakyta, kad ne jo dalykas mokyti kunigą kaulais ir paliktas karsto rūsy11. bei Lenkijos valdovų Aleksandro Jogailaičio ir uždavinėjo sau klausimą: kodėl Katedros prelatą ir kustošą, o slaptai tai daryti esą reika- Būtent šiems, o ne jokiems kitiems kau- Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habs- gelbėjimo komitetas visuomenei nepasakė linga, atsižvelgiant į maskolių caro valdžią, kuri lams12 D. Malinauskas Čekijoje buvo užsakęs burgaitės bei Barboros Radvilaitės – palaikai. tikrosios tiesos apie Vytauto Didžiojo pa- galinti neleisti. Nesuvokdamas, kaip dar būtų karstą, kuris turėjo būt įkeltas į pagal V. Gry- 1931 m. sklido kalbos, kad Lenkijai priklau- laikus? Apie tai, jog kriptos atradėjai rado ne galėjęs daugiau priešintis savo vyriausybei, bo projektą pagamintą sarkofagą. Sarkofagas sančiame Vilniuje kartu su kitų valdovų ka- trijų, o keturių valdovų kapavietę, kalbėjo ir tas doras žmogelis turėjo palikti tiktai nebyliu turėjo būt pastatytas Vilniaus katedroje, o pais galėjo būti surasti ir Vytauto palaikai. Iš archeologai Vytautas Daugutis bei Vytautas liudininku to plėšikiško užpuolimo, įsilaužiant į karstas su didžiojo kunigaikščio relikvijomis esmės po XVII a. vidurio nebėra patikimų žinių apie Urbanavičius9. karsto rūsį, iki pagaliau neteko jėgų. Mat, kai ti- į jį įkeltas.1930 m. kovo mėnesį Vilniaus Vytauto palaidojimo vietą. Tiesa, nelabai patikimas Dokumentų, susijusių su katedroje vyk- krai įėjo į rūsį, jis kuo aiškiausiai pamatė du šalia bazilikos kapitula atsisakė duoti leidimą XVIII a. šaltinis pamini, kad 1734 m. per Vilnių dytais darbais tarpukaryje, archyvuose išlikę viens kito stovėjusius karstus, bet jam nė iš akių sarkofagą statyti Vilniaus katedroje, moty- žygiuojanti Rusijos kariuomenė įsiveržė į katedrą nemažai10, tačiau pabandžius juos surinkti į jų neišleidžiant, staiga abu karstai išnyko, nes vuodama tuo, jog paminklas Vytautui jau ir sudaužė Vytauto epitafiją, o iš auksinės dėžutės visumą išryškėjo dideli jų trūkumai. Trūksta jiedu buvo jau taip sutrūniję, kad nuo įsiveržusio esąs katedroje, o apie sarkofagą net nenorinti išmetė valdovo širdį. Bet kuriuo atveju Lietuvos kriptose atrastų palaikų aprašų, ataskaitų, oro bematant abu į dulkes subyrėjo.Tatai taip jį kalbėti, nes nežinanti, kurioje Bazilikos vieto- didžiojo kunigaikščio Vytauto palaidojimo vietos didžiosios dalies su požemių tyrimais susi- išgąsdino, kad iš rūsio teko jį apalpusį išnešti. je yra kunigaikščio palaikai, o D. Malinausko mįslė lieka neįminta4. jusių protokolų. Išties, sunku patikėti, kad Vėliau jis tematė, kaip buvo surinkti į medinę nuo kalbos apie tariamą jų atradimą neturi nei Šio straipsnio tikslas – patikrinti prielai- taip skrupulingai atliktas Katedros gelbėjimo makaronų dėžę kaulai ir išnešti paskum į rūsį, menkiausio pagrindo13. Karstas sarkofagui dą, ar katedros tyrimų metu 1931 m. galėjo komiteto (toliau – KGK) darbas, susijęs su esantį už didžiojo altoriaus, ir kaip p. Zahorskis, po jo pagaminimo Čekijoje 1933 m. buvo būti surasti Vytauto Didžiojo palaikai, o juos katedros pamatų tvirtinimu, geologiniais ty- pasiėmęs iš zakristijos seną kamžą, įsirišo į ją atgabentas į Vilnių ir laikytas Šv. Mikalojaus radus, sąmoningai nuslėpti. rimais ir jos restauracija, atliekant archeolo- iš karsto rūsio išneštus į laikraščius įvyniotus bažnyčioje. Panašu, jog šia versija apie neva Šią prielaidą tirti pradėjau dar 2008– ginius tyrimus, nebuvo stropiai fiksuojamas. kažkokius metalinius daiktus, kuriuos pasiėmė „autentiškus“ didžiojo kunigaikščio Vytauto 2009 m., perskaitęs Romo Kazlausko Kaip paaiškėjo vėliau, archyvuose nėra bū- su savim, išeidamas apie 11 valand. naktį iš kaulus, surastus katedroje 1910 m., D. Ma- straipsnius, rašytus prieš 20 metų įvairiuo- tent tų dokumentų, kurie galėtų patvirtinti bažnyčios. Be paliovos sąžinės graužiamam, kas linauskas tikėjo visą likusį gyvenimą. Dar se to meto leidiniuose, kuriuose autorius ar paneigti šią hipotezę. Nepavyko aptikti toliau gali atsitikti su iš Vytauto karsto išneštais 1939 m., būdamas 70 metų, D. Malinauskas citavo karalių kriptos atradimo liudinin- nei vieno KGK dokumento, kuriame būtų jo kaulais, tam doram zakristijonui taip suiro pagerėjus sveikatai, ruošėsi važiuoti į Vilnių kus bei tuo metu sklandžiusius gandus. parašyta, jog Vytauto Didžiojo palaikai yra nervai, kad bemaž visiškai nebegalėjęs daugiau ir priversti kapitulą grąžinti šiuos kaulus bei Visgi jau tuo metu šmėstelėdavo mintis, surasti. Tačiau neradau ir tokių dokumen- miegoti nei valgyti. Negalėdamas nusiraminti, jis sudėti į karstą14. Sarkofago projektas taip ir jog didžiausi šansai rasti šiuos palaikus tų, kuriuose būtų nors žodžiu užsiminta atėjo vieną dieną pas p. Donatą Malinauską, ku- nebuvo realizuotas, šiandien – tai vieninte- buvo tarpukario restauratoriams-konser- apie Vytauto kapo paieškas. riuo visiškai pasitikėjo, ypač po to, kai šis sugebėjo lis V. Grybo neįgyvendintas sumanymas. vatoriams, kurie pirmieji kompleksiškai priversti pirmą buvusį katedros kustušą prelatą Nenoriu plėstis į šią istoriją, juo labiau kad tyrė katedros požemius. Išties ir šiandien Gerasimavičių sugrąžinti į tą pat katedrą jau tai jau yra atlikęs Viktoras Jencius-Butautas „keistai ir politiškai“ atrodo tai, jog tarpu- Jubiliejus. 1930 m. – buvusi išvežtą iš jos Vytauto portretą, – ir prašė savo knygoje, skirtoje D. Malinausko bio- kariu tiriant katedrą atrasti tik tų valdovų Vytauto Didžiojo metai išklausyti tą baisią paslaptį, kurią ir jam tesiryžo grafijai15. palaikai, kurie buvo susiję su Lenkijos patikėti tiktai su sąlyga, kad iškilmingai būtų Deja, bet nepavyko rasti žinių, jog tar- karūna, o išskirtinai Lietuvos didžiųjų 1930 m. nepriklausomos Lietuvos Respu- pažadėta laikyti tatai paslapty bent iki jo mirties, pukariu nepriklausomos Lietuvos istorikai, kunigaikščių palaikai neatrasti nei vieni. blika šventė Vytauto Didžiojo 500-ųjų mir- kurios jis netrukus tikėjosi. Gavęs sutikimą, jam kultūros veikėjai ar politikai bent būtų bandę Taigi, mano giliu įsitikinimu, tik panei- ties metinių jubiliejų. Apie šią šventę daug viską kuo smulkiausiai papasakojo, prašydamas aiškintis, tikrinti D. Malinausko iškeltą ver- gus prielaidą, jog tarpukariu buvo rasti rašė to meto spauda, Kaune buvo įsteigtas rytojaus dieną sutartą valandą susitikti su juo siją dėl šių kaulų autentiškumo. Vytauto Didžiojo palaikai, būtų galima Vytauto Didžiojo vardu pavadintas komite- suodely prie katedros, kad galėtų jam parodyti O Kaune įsteigtas Vyriausiasis Vytauto bandyti ieškoti jų toliau. tas, kuris rūpinosi jubiliejaus organizaciniais viską, kas dar buvo likę. P. Malinauskas tuo būdu Didžiojo 500 metų mirties minėjimo komite- klausimais (Vyriausiasis Vytauto Didžiojo matė Vytauto ir Protasevičiaus kaulus, supiltus tas iškėlė keletą uždavinių: Gandai 500 metų mirties minėjimo komitetas – red. jau į dėžę, ir išilgai visos Vytauto kaktos, truputį 1) surinkti istorinių žinių apie dingusius past.). Buvo rengiami banketai, statomi įžambiai, tebebuvo dar liekana jau sutrūnijusio Vytauto ir kitų valdovų palaikus Vilniaus Išties tarpukario spaudoje sklandė kal- paminklai, organizuojama dainų šventė, papuošalo šniūrelio, ant kurio aiškiai buvo matyti katedroje, bos apie Vytauto kapo atradimą gelbstint sodinami medžiai, leidžiami atvirukai su dar tebeblizganti, be abejojimo, nuimtos karūnos Nukelta į 9 p. Voruta 2015 m. sausio 31 d. Nr. 1 (807)  Lietuvos istorija Ar buvo rasti Vytauto Didžiojo palaikai Atkelta iš 8 p. karalių kriptoje 1931 m. rugsėjo 21 d.? Saulius PODERIS, Vilnius 2) pastatyti sarkofagą Vytauto kaulams Ferdinandas Ruščicas sudėti, jei pavyktų juos atrasti. Vilnius, 1930 m. spalio 13 d.24 Rūpestinga istorinių žinių paieška užsiė- Po. F. Ruščico atsistatydinimo bei mė kapitulos atstovai, mokslo ir techniškoji uždraudimo statyti sarkofagą Komitetas komisijos, o joms vadovavo konservatorius atsidūrė keblioje padėtyje. Laiko parengti dr. Stanislovas Lorentzas (Stanislaw Lo- naująjį jubiliejaus scenarijų nebeliko. rentz) bei prof. Julius Klosas (Julius Closs). Reikėjo greitai ko nors imtis. Dar tame Lieka neaišku, kiek tų istorinių žinių buvo pačiame posėdyje naujuoju Komiteto pir- surinkta, tačiau akivaizdu, jog jų buvo ieš- mininku buvo išrinktas prof. Liudomiras koma ne tik kapitulos archyve, istoriniuose Slendzinskis (Ludomir Slendzinski). F. dokumentuose, praeities istorikų darbuose, Ruščicui buvo pasiūlyta tapti Komiteto bet ir žodinėje tradicijoje. nariu. Peržiūrėta keletas projektų, susiju- Iš šių žinių bene svarbiausia buvo aptikta sių su Vytauto atminimo medalio kūrimu, kun. Pranciškaus Ksavero Bohušo (Fran- atminimo lentos fundacija Trakuose, tačiau ciszek Ksawery Bohush) laiške, rašytame apsistota ties red. Mackevičiaus (Mackie- 1806 m. kunigaikščiui Kazimierui Čartoris- wicza) idėja pastatyti paminkląVytautui kiui (Kazimierz Czartoryski): [...] Kuris dabar Didžiajam Aukštutinės pilies bokšte25, taip saugomas Vilniaus katedros prelatu, smalsumo pat Aukštutinės pilies bokšte funduoti vedamas norėjau pamatyti rūsį, kuriame Vytauto Didžiojo atminimo muziejaus pro- yra Vytauto ir Aleksandro palaikai. Niekas jektą26. Tačiau po dviejų susirinkimų (1930 man jo parodyti nemokėjo. Zakristijonas net m. spalio 25 d. susirinkime – aut. past.) nežino, kad čia yra palaidoti. Juk tai katedros Komitetas savo planus kiek pakorega- fundatoriai!16 vo – vienbalsiai buvo nuspręsta paminklą Kunigas, Vilniaus katedros prelatas, ka- statyti Aukštutinės pilies kieme, priešais pitulos narys K. Bohušas tyrinėjo kapitulos rūmų griuvėsius, o šiuo projektu rūpintis aktus, darė jų išrašus17, parengė Vilniaus pavesta profesoriams B. Balzukevičiui, katedros kapitulos 1501–1783 m. aktų san- J. Klosui ir L. Slendzinskiui27. Komisija traukas (1895), domėjosi valdovų kapais, taip taip pat pasiūlė iš prof. B. Balzukevičiaus Sarkofagą Vytauto Didžiojo palaikams projektavo artimas F. Ruščico bičiulis, skulptorius prof. pat ir karaliaus Mindaugo. Iš šio laiško buvo išpirkti sarkofago projektą27. Buvo mano- Boleslovas Balzukevičius. Projekte kunigaikštiška mitra papuoštas Vytauto kūnas vaizduotas aišku, jog kun. Bohušas yra radęs duomenų, ma, jog paminklo pastatymas Aukštutinėje gulintis ant postamento, ant krūtinės sudėtose rankose laikantis kalaviją su kuo vienoje kriptoje galimai yra palaido- pilyje nereiškė sarkofago pastatymo gali- tas Aleksandras Jogailaitis. mybės nutraukimo, kuris būtų vienintelis šventovės sienose ir lubose atsivėrė dideli 4 DOLINSKAS, V. Kur palaidotas Vytautas Didysis (2010). Prieiga per internetą: . lėtų apie Vytauto kapą žinoti? Svarbu yra ir rio mūšio didvyrio pagerbimas29. Gruodžio įdubo Šv. Kazimiero koplyčios grindys, 5 KAZLAUSKAS, R. Ieškome Vytauto Didžiojo kapo. In Vytautas Didysis ir Lietuva. Vilnius, 2009, p. 124–126. tai, kad čia turime reikalą su asmeniniu laišku 6 d. Komiteto posėdyje nutarta, jog pats katedrai kilo griūties pavojus. Reikėjo 6 KAZLAUSKAS, R. Kur šiandien Vytauto palaikai? Kalba kunigaikščiui, su kuriuo prelatą jungia artimi paminklas, anot S. Lorentzo, turėtų kai- imtis skubių priemonių. Dėl to liepos 17 d. Vilnius, 1990, nr. 7, p. 4; Lietuvos paminklai, 1990, nr.1 (3), p. 4–5. 7 Ibid santykiai. Kuriam juo labiau nori ir gali rašyt tie- nuoti apie 50–60 tūkst. zlotų ir būti apie buvo sušauktas KGK, kurio sudėtyje buvo 8 18 Ferdinandas Ruščicas – dailininkas, laikinojo Vytauto Di- są , – straipsnyje, skirtame Vytauto Didžiojo 9 m aukščio. Anot F. Ruščico, tos dienos 5 komisijos ir Vykdomasis komitetas. KGK džiojo 500 metų mirties metinių minėjimo komiteto Organizacinės karūnos ir kitų valdovų palaikų klausimui, posėdis buvo išties aistringas, dar kartą vadovu vienbalsiai išrinktas architektas, komisijos vadovas, Katedros gelbėjimo komiteto, istorinės-me- ninės komisijos, dalyvavusios tiriant kriptas ir randant valdovų teigė M. Morelovskis. negailėta kritikos kapitulai. Ypač pasireiš- paveldosaugininkas J. Klosas, bendradar- palaikus, vadovas. Paieškos Vilniaus katedroje prasidėjo kė prof. Limanovskis (Limanowski)30, prof. biauti pasikvietęs jauną techniką, būsimą 9 Vytautas Urbonavičius 2010 m. sukūrė filmą iš ciklo „Šven- 19 taragio slėnio mįslės“ pavadinimu „Vytauto Didžiojo kapavietės“, liepos mėnesio pabaigoje . Katedra tyrinėta L. Slendzinskis buvo dėl visko nusivylęs ir architektą Joną Pekšą. Reiktų pastebėti, kuriame spėjama, jog Vytauto Didžiojo palaikai kartu su kitų 31 dėl keleto priežasčių, viena jų – ištirti ir pa- praradęs norą ... jog didelę dalį KGK narių sudarė laikinojo valdovų palaikais galėjo būti paslėpti prieš 1655 m. karą ir surasti rengti kriptą, esančią po centriniu altoriumi, Pamaldos už didžiojo kunigaikščio vėlę 1931 m. Vėliau autorius, remdamasis filme pateikta medžiaga, Vytauto Didžiojo 500 metų mirties metinių parašė straipsnį „Vytauto Didžiojo kapavietės (nauja hipotezė)“ profesoriaus B. Balzukevičiaus kuriamam Vilniaus arkikatedroje bazilikoje laikytos minėjimo komiteto Organizacinės komi- (Kultūros barai, 2011, nr. 1). Vytauto sarkofagui pastatyti. Jo pastatymas tik lapkričio 7 d. 9. 30 val. ryto. Tą pačią sijos nariai, kurių santykiai su katedros 10 Pagrindinį šių dokumentų rinkinį sudaro Lietuvos mokslų 20 akademijos Vrublevskių bibliotekos (LMAVB) Retų spaudinių buvo šio jubiliejaus „vinis“ . Ištyrus kriptą po dieną, tik prieš 500 metų, didžiojo kuni- hierarchais po Vytauto Didžiojo jubiliejaus skyriuje saugomi, Vilniaus arkivyskupijos kurijos fondo dalį su- centriniu altoriumi, konstatuota, jog joje nėra gaikščio palaikai buvo atgabenti iš Trakų metų įvykių liko įtempti. Įsteigus KGK, pir- darantys KGK posėdžių protokolai, atsišaukimai, korespondencija, 21 finansinės ataskaitos ir kt. Kita šio rinkinio dalis yra saugoma skliautų nei požemių . Buvo ištirtos ir kriptos Salos pilies į Vilniaus katedrą. Šventovės miausia reikėjo rasti būdą, kaip sutvirtinti Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA), dalis – Lietuvos dailės po koplyčiomis, tos, į kurias buvo galima viduryje buvo pastatytas katafalkas, ap- katedros pamatus ir apsaugoti statinį nuo muziejuje (LDM). patekti – karališkoji („Valavičių“ – aut. past.) statytas žalumynais. J. E. arkivyskupas 11Barbariškas lietuvių relikvijų profanavimas Vilniaus kate- griūties pavojaus. Detalūs inžineriniai- droje. Lietuvis, 1927 05 30, nr. 118, p. 1. ir „Goštautų“, kurioje rasta nemažai žmonių R. Jalbžykovskis laikė mišias, o pamokslą konstrukciniai pastato pamatų tyrimai buvo 12 Šiandien dažnai painiojamos žinios apie šį karstą ir jam kaulų22, tačiau Vytauto Didžiojo palaikų, kaip šioms metinėms pasakė J. E. kun. K. Mi- galimi tik patekus į jo požemius. Pirmieji skirtas didžiojo kunigaikščio relikvijas. Kartais klaidingai kalbama ir manoma, kad karstas buvo skirtas Vytauto Didžiojo relikvijoms, teigė spauda, aptikti nepavyko. Nors to meto chalkevičius. Mišiose bazilikoje pirmose katedros gelbėjimo darbai pradėti nuo Šv. kurių katedroje ieškota 1930 m. ir vėlesniais katedros tyrinėjimų spaudoje to neafišuota, reiktų atkreipti dėmesį, eilėse dalyvavo visų valdžių, universiteto Kazimiero koplyčios požemio tyrimų, kur, metais tarpukariu, o jų neradus, laikytinas Vytauto Didžiojo keno- tafu. Šią klaidingą informaciją skelbia ir užrašas prie šio sarkofago, jog buvo ieškota Vytauto ir Aleksandro palai- atstovai, taip pat vaivada Račkevičius remiantis turimais istoriniais duomenimis, šiandien eksponuojamo Vilniaus katedros požemiuose. kų, manant, jog jie palaidoti ne po Šv. Kazi- (Raczkiewicz), visi laikinojo Vytauto Di- buvo karalių palaidojimo vieta ir kurioje po 13 LMAVB RS f242 vnt.502 lap.15R LMAVB RS f44 vnt.131 miero koplyčia, o atskiroje kriptoje. Tai įrodo J. džiojo 500 metų mirties metinių minėjimo lap.1R. potvynio įdubo grindys. Tačiau tyrėjams 14 Naujoji Romuva 23 Donato Malinausko 70 metų sukaktis. , 1939 Kloso interviu tyrimams pasibaigus . Rudens komiteto nariai, daugelis miesto inteligen- greitai teko nusivilti. Nuėmus koplyčios 03 19, nr. 11 (425). pradžioje Vilniaus kapitula, nepaaiškindama tijos atstovų32. Netrumpoje savo kalboje grindų plyteles ir pradėjus kasinėjimus, 15 JENCIUS-BUTAUTAS, V. 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas. Trakai: Voruta, 2011. priežasčių, atsisakė duoti leidimą B. Balzuke- kun. K.Michalkevičius palietė ir Vytauto paaiškėjo, jog rūsys po koplyčia buvo neį- 16 DĘBICKI, L. Puławy, monografia na podstawie archiwum vičiaus sarkofago statybai, kurio projektas jau kapo klausimą: rengtas ir karališkieji palaikai ten niekada ks. Czartoryskich w Krakowie, t. III, Lwów, 1888, p. 39. 17 Zahorski, W. Katedra Wileńska. Wilno, 1904, p. 11, p. 180. buvo baigtas rugpjūčio mėnesį. [...] Čia palaidojo Didysis Kunigaikštis Vy- negulėjo... Tiriant altoriaus aplinką rug- 18 MORELOWSKI, M. Korona i hełm znalezione w Sandomier- Šokiruotai tokio netikėto sprendimo spa- tautas savo mylimą žmoną Oną ir šalia jos liepė pjūčio 24 d. buvo surastos dvi švino-alavo zu a sprawa korony Witolda i grobowców dynastycznych w Wilnie. lio15 d. susirinkusiai Vyriausiajai Vytauto amžinam poilsiui jį paguldyti. Deja, katedros Ateneum Wileńskie, rocznik VII – zeszyt 3-4, Wilno, 1930, p. 624. dėžutės su Vladislovo Vazos IV širdies ir 19 Specjalna komisja konserwatorska zbada podziemia i fun- Didžiojo 500 metų mirties minėjimo komi- perstatymo metu (pabaigta 1800 m.) visi vidaus organų liekanomis. Daug skylių damenty Bazyliki. Słowo, nr. 170(2380), 1930 07 27, p. 3. teto meninei komisijai Komiteto prezidentas karstai (Aleksandro, Barboros, Elžbietos), taip dėžutėse rodė tai, kad jos buvo apiplėštos 20 Wobec odmowy Kapituly. Kurjer Wileński, nr. 236(1878), 1930 10 12, p. 5. Folejevskis (Folejewski) perskaitė profeso- pat ir Vytauto buvo ne tik iš vietos išjudinti, per karus. 21 Urzędowe wyjaśnienie w sprawie badania podziemi Bazy- riaus F. Ruščico atsistatydinimo laišką: bet, kas blogiausia, nežinoma, ar ir kur buvo [...] Geriau išlikusi dėžė su karališka (Vladis- liki. Kurjer Wileński, nr. 242(1884), 1930 10 19, p. 5. 33 22 Ibid Didžiai Gerbiamas Pone Prezidente, padėti... lovo Vazos IV) širdimi ir viduriais turi nuplėštą 23 Tyrimams pasibaigus, prof. J. Klosas davė interviu dien- Eilę mėnesių d. k. Vytauto 500-ųjų mirties [...] Daug prieštaravimų ir nenatūralumo. dugną, o keliose vietose yra aštriu įrankiu per- raščio „Słowo“ žurnalistui, iš kurio matyti, jog profesorius, o grei- metinių minėjimo Laikinojo Komiteto Organi- Buvo visi įprastiniai reprezentantai, iš karininkų pjauta, jos kaklelis su užsukimu yra visiškai nu- čiausiai ir visa tyrimų komisija, manė, jog Aleksandro Jogailaičio 34 ir Vytauto Didžiojo palaikai guli ne po Šv. Kazimiero koplyčia, zacinė Komisija dirbo ties tų metinių pagerbimo (dėl santykių su arkivyskupu) – nieko [...] .Taip pjautas. Kita dėžė yra visai sudaužyta, jos išlikę o kriptoje, esančioje kitoje katedros vietoje (XIX–XX a. istorikai būdu. Apsistojęs ties sarkofago Vilniaus Bazi- savo dienoraštyje F. Ruščicas apibūdino šį tik fragmentai. Lengvai randamas paiškinimas, teigė, jog Aleksandras Jogailaitis yra palaidotas kartu su Elžbieta Habsburgaite ir Barbora Radvilaite kriptoje, po Šv. Kazimiero likoje pastatymo projektu Komitetas specialiai jubiliejaus minėjimą katedroje. kodėl dėžės taip ženkliai sunyko. Jos buvo sudėtos koplyčia – aut. past.). Paklausus profesoriaus, ar buvo tyrinėti Šv. komisijai pavedė ištirti kriptą ir pamatus bei skyrė Apie „antilietuviškas“ J. E. arkivyskupo po koplyčios altoriumi, neabejotinai brangioje Kazimiero koplyčios požemiai, jis atsakė: Žinoma, ne. Komisija netyrė jos požemių, tyrimų atveju reiktų uždaryti koplyčią tikintiesiems. Šioje reikiamas lėšas. Tiriamieji darbai buvo įvykdyti. R. Jalbžykovskio pažiūras tuo metu buvo urnoje, 1648 m. koplyčioje ilsisi Lenkijos karalių palaikai: Barboros Radvilaitės, Elžbietos Be to, Organizacinei Komisijai buvo žinoma, kad kalbama nemažai. R. Jabžykovskio pasky- Plėšikai paėmė urną, dėžėse ieškojo brange- Habsburgaitės ir karaliaus Vladislovo IV širdis (Aleksandro Jogailaičio vienas iš Vilniaus dailininkų-skulptorių savo rimas vyskupu tenkino tik vieną pusę, t. y. nybių, o jų neradę dėžes paliko. Sunku su visu palaikai neminimi – aut. past.). Nowy loch w podziemiach Katedry. Słowo, nr. 235(2445), 1930 10 12, p. 3. iniciatyva kuria sarkofago projektą. lenkus. Lietuviai su baltarusiais dažnai užtikrintumu pasakyti, kada abi dėžės galėjo būti 24Trudności w pracach Komitetu Obchodu Witoldowego. Sprendžiant dėl tiriamųjų darbų ir visose priekaištaudavo, kad vyskupo veikla šališ- sudėtos atgal į nišą. Sprendžiant iš to, kad jos Kurjer Wileński, nr. 239(1881), 1930 10 16, p. 3. Ibid Obchód Witol- dowy. Slowo, nr. 238(2448), 1930 10 16, p. 3. diskusijose šia tema dalyvavo Vilniaus Kapitulos ka. Kad iš parapijų, kuriose gyvena įvairių buvo tiesiog užpiltos žemėmis ir nuolaužomis, 25 Ibid Obchód... atstovas ir iš tos pusės prieštaravimo nebuvo. tautybių žmonės, bet daugiau yra nelenkų, reikėtų manyti, kad tai atsitiko dar Maskvos 26 Ibid Trudności... 27 Uchwały komitetu Witoldowego. Kurjer Wilenski, nr. Dabar Vilniaus Kapitula atsisakė suteikti leidimą nepagrįstai šalinami kunigai nelenkai. kariuomenei plėšikaujant, arba betarpiškai po 248(1881), 1930 10 26, p. 3. pastatyti d. k. Vytauto sarkofagą Vilniaus Bazilikoje. 1928 m. popiežiaus nuncijui buvo pateiktas kapitulos sugrįžimo į Vilnių, kai visa katedra 28 Ibid Manydamas, kad Organizacinė Komisija skundas, kad arkivyskupas nėra šališkas buvo griuvėsiuose [...]36. 29 Ibid Trudności... 30 Komitet obchodu W.Ks. Witolda. Słowo, nr. 282 (2492), finansiškai ir moraliai jau įsitraukė, o dabartinis ganytojas ir prašymas pranešti apie lietuvių 1930 12 07, p. 3. projekto realizavimo negalimumas nenubraukia padėtį popiežiui35. R. Jalbžykovskio „antilie- 31 RUSZCZYC, F. Dziennik w Wilnie, część druga.Warszawa, 1BARANAUSKAS, T. Dabartiniai politikai iš Vytauto Didžiojo 1996, p. 548. pačios idėjos, tačiau bet koks kitas Vilniaus Kate- tuviškos“ nuotaikos išliko ir iki pat Vilniaus galėtų pasimokyti politikos pradžiamokslio (2010). Prieiga per internetą: 32 Nabożeństwo za duszę ś. p. W. Ks. Witolda. Kurjer Wilenski, droje besiilsinčio jos fundatoriaus mirties metinių krašto atsiėmimo 1939 m. < http://alkas.lt/2010/10/27/istorikas-t-baranasukas-dabarti- nr. 258(1900), 1930 11 08, p. 2. 33 minėjimo būdas pakeistų pirminį Organizacinės niai-politikai-is-vytauto-didziojo-galetu-pasimokyti-politikos- Nabożeństwo żałobne za duszę ś. p. Wielkiego Księcia pradziamokslio/>. Witolda. Słowo, nr. 257(2467), 1930 11 08, p. 3. Komisijos sumanymą, su kuriuo aš kaip Komisi- Karalių kriptos atradimas 2CHLYNOVA, K. Vytauto Didžiojo kapavietės paieškas gaubia 34 Ibid RUSZCZYC, F. Dziennik..., p. 539. jos narys solidarizavausi, labai prašau Jus, Pone paslaptis (2007). Prieiga per internetą: . 36 LORENTZ, S. Groby królewskie w Wilnie. Kurjer Wileński, Komisijos narių sąrašo. bus miestą ir paplovus katedros pamatus, 3 Ibid nr. 232(2873), 1933, p. 2. Tęsinys kitame numeryje 10 2015 m. sausio 31 d. Nr. 1 (807) Voruta Lietuvos bažnyčios istorija Kun. Juozas Dubietis Vytautas Valentinas Česnulis, Vilnius Tęsinys. Pradžia 2014 m. Nr. 16 Švenčionys. Pasitraukimas į Vilnių

J. Dubietį kaip dvasininką arkivyskupas R. Jalbžikovskis vertino gana gerai. Arkivyskupas 1937 m. balandžio 2 d. pranešė Švenčionių klebo- nui Domininkui Gailiušiui, kad jis turėtų perimti Beniakainių parapiją; kartu apie tai pranešta Lydos dekanui Hipolitui Bojarunecui (LVIA 694-5-131). J. Dubiečiui tą pačią dieną pranešta, kad jam reikia perimti Švenčionių parapiją; apie tai informuotas Švenčionių vicedekanas, Dunilovičių (Danilovo) klebonas Felicijus Kačmarekas (LVIA 694-5-3925). Perkeltas klebonu į Švenčionis 1937 m. balandžio mėn., po penkių mėnesių Dubietis paskirtas ir Švenčionių dekanu. Tačiau Beniakainių bažnyčią ir beneficiją seminarijos laikų bendramoksliui D. Gailiušiui J. Dubietis perdavė tik 1937 m. spalio 7 d. Dalyvavus Lydos dekanui H. Bojarunecui, parapija perduota ir perimta pagal gegužės 25 d. surašytą inventorių, sulyginus jį su senu 1925 m. inventoriumi (LVIA 694-5-135). Dirbęs Švenčionyse pustrečių metų, J. Dubietis bažnyčiai parūpino naujus varpus. Galima paminėti dar kai kuriuos su J. Dubiečio klebonavimu Švenčionyse susijusius faktus. Naktį iš 1937 m. rugsėjo 1-osios į 2-ąją savo Kun. J. Dubietis su sesers šeima namuose buvo nužudytas Švenčionių parapijos Račkiškės palivarko ir koplyčios savininkas My- ganytojo reputaciją“, gyvena nuosavame mūrinia- vičių, J. Dubiečio namų Šventikų g. 4 prižiūrėtoją. kolas Čechavičius. Žudikai – sūnus Jaroslavas ir me name Šv. Mykolo skersgatvyje 12, be to, turi dar Po metų svainis numirė. B. Grabovskis norėjo, kad duktė Eugenija. Ligtol laikyti koplyčioje pamaldų du namus Šventikų gatvėje (lenk. ul. Popowska). namo savininkas jį paskirtų prižiūrėtoju. Tačiau atvykdavo kunigas iš Švenčionių. Artėjo rugsėjo Kun. J. Dubietis su sesers šeima Grabovska 6 metus dirbusi vieno Dubiečio namo Dubietis girtuoklį ir mieste elgetaujantį batsiuvį 29-oji – koplyčios patrono diena. Todėl J. Dubietis prižiūrėtoja. Dėl neaiškių priežasčių darbdavys ją 1933 m. atleido. Vyko teismai, bet Grabovskis rugsėjo 22 d. kreipėsi į arkivyskupą: ar po tokio ir gruodžio 12 d. bei 1940 m. sausio 10 d. Pasirodė, atleidęs iš tarnybos, neužmokėjęs už 9 mėnesius nieko nelaimėjo, todėl kreipėsi į arkivyskupiją žiauraus įvykio galima koplyčioje laikyti pamal- kad grįžti gyventi į Švenčionis neįmanoma, nes (po 20 zlotų už mėnesį). Beraštė, užguita moteris (LVIA 694-5-131). das? Kurija rugsėjo 23 d. atsakė, kad koplyčioje ir jau ir gretimuose kaimuose jo ieškota. Tad kol kas kapitalizmo laikais negalėjo savęs apginti, o dabar toliau galima melstis, dargi prašant atleidimo už gyvena Vilniuje, Šv. Mykolo skersgatvyje 12-7. ryžosi ieškoti teisybės. Kunigas moterį paprasčiau- Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia padarytą nusikaltimą (LVIA 694-5-3925) Kita vertus, kurija 1939 m. spalio 23 d. J. Dubiečiui siai išmetė pro duris, bet paskui išsigandęs davė 50 Kurija 1938 m. kovo 16 d. pranešė J. Dubiečiui, buvo parašiusi, kad išvykti už savo dekanato litų. Žinoma, Grabovska tuo nepatenkinta, ypač Vilniaus arkivyskupija – raštą pasirašė gene- kad vyskupas ordinaras leido pašventinti koplyčią ribų kunigams galima tik su dekano leidimu; jei ateinant žiemai, kai skurdas žvelgia į akis. ralvikaras M. Reinys ir kurijos kancleris E. Basys Švenčionių kalėjime. dekano nėra, tai sutikus generalvikaro įgaliojimus J. Dubietis kurijai aiškino, kad lapkričio 28 d. – 1942 m. gegužės 28 d. paskyrė J. Dubietį vikaru 1927 m. rudenį Švenčionių apskrities J. Pil- turinčiam kunigui (MAB 268-270). Tačiau pats parašęs laikraščiui tos informacijos paneigimą, adjutorium prie Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažny- sudskio vardo gimnazija rūpinosi gauti ilgalaikei Dubietis buvo dekanas, tad ar jam išvykti reikėjo tačiau laikraštis jo neišspausdino. Užėjęs į redak- čios klebono ir Vilniaus dekano Tadeušo Zavadzkio nuomai šalia gimnazijos esantį bažnytinės žemės kieno nors leidimo? ciją, bet rašinio autoriaus pavardės nesužinojęs, (MAB 318-26768). sklypą sporto aikštei įrengti. Bažnyčia 1928 m. Kurijos kancleris A. Savickis J. Dubiečio 1940 tik išgirdęs atsakymą, jog redakcija dalyką išsi- Arkivysk. M. Reinys 1942 m. pabaigoje ryžosi gimnazijai išnuomojo 93 m x 40 m sklypą, o 1935 01 15 rašte prirašęs, kad nors Dubietis sakosi iš aiškins, ir jeigu paaiškės, kad parašyta neteisybė, įvesti tvarką Antakalnio parpijoje, pirmiausia m. dar 10 kv. m žemės. Gimnazija 1939 m balandžio Švenčionių išvykęs laikinai, tačiau kurijos nuo- straipsnelio autorių nubaus. Raštas arkivyskupui išleidžiant į pensiją pasenusį ir ligotą kleboną T. mėn. vėl norėjo gauti nuomai dar 10 kv. metrų mone jis iš ten pabėgęs ir negrįš. Tai rodo ir faktas, baigiamas sakiniu: „Bučiuoju Jūsų Ekscelencijos Zavadzkį. Garbės kanauninkas iš pradžių prieši- šaudyklai praplėsti. Klebonas J. Dubietis sutiko jog jis net atsisakęs namų, kuriuos buvo įsigijęs rankas – nuolankiausias tarnas kun. J. Dubietis“ nosi, reikalaudamas, kad išimties tvarka jam būtų ir apie tai 1939 m. balandžio 17 d. pranešė kurijai Vilniuje. Tik pastarasis kurijos kanclerio teiginys (Całuję ręce Waszej Ekscelencji najoddańszy sługa ks. paskirtas vikaras ekonomas, tačiau spalio 10 d. (LVIA 694-5-3926). Mat prie bažnyčios buvo 7 ha jos nepasitvirtino. J. Dubietis). Vilniaus vardą kunigas rašė lietuviškai, įteikė kurijai atsistatydinimo raštą. Kartu jame T. žemės; už 4 km nuo miesto bažnyčiai dar priklausė Pasak 1940 m. vasario 20 d. pildytos biografinės o ne lenkiškai. Zavadzkis išreiškė nuomonę apie bažnyčios būklę 35 ha palivarkas. anketos (MAB 318-21440), buvęs Švenčionių kle- Prie rašto arkivyskupui pridėtas rašto redak- ir nurodė savo nuopelnus. Švenčionių dekano pareigas formaliai ėjęs J. bonas ir dekanas nuo 1939 m. spalio 25 d. gyveno cijai nuorašas. Netiesa, kad Grabovska buvo namo Atsakydamas į vyskupijos apaštališkojo Dubietis 1940 m. sausio 15 d. laiške arkivyskupui Vilniuje be pareigų, aukštojo mokslo diplomo Šventikų g. 4 prižiūrėtoja. Namą, mirus vyrui Alek- administratoriaus M. Reinio spalio 14 d. raštą, metropolitui R. Jalbžikovskiui aiškino, kad per ka- neturėjo, galėjo susikalbėti lietuviškai, lenkiškai, sandrui, prižiūrėjo Marija Balcevičienė, o prie jos J. Dubietis spalio 24 d. raporte paneigė visus T. rus 1915-1920 m. parapijų neapleido, netgi sunkiais lotyniškai, rusiškai ir vidutiniškai vokiškai, gyveno subnuomininku buvo kažkoks batsiuvys Bernardas Zavadzkio nuopelnus bažnyčiai (MAB 268-272). vokiečių okupacijos laikais 1916 m. Kauleliškėse Šv. Mykolo skg. 12-7. Vilniuje, Šventikų g. 4 (dabar Grabovskis su žmona Petronėle. Girtuoklis ir verslą Kun. T. Zavadzkis savinosi a. a. dėdės Pranciškaus pastatydino naują bažnyčią vietoj sudegusios per Krivių g.) turėjęs nekilnojamą turtą (namą). Įteikęs turėjęs Grabovskis iš buto iškeldintas per teismą. Zavadzkio nuopelnus, kuris dar prieš 40 metų karą (laiškas rašytas Vilniuje; MAB 318-18552). prašymą Lietuvos pilietybei ir pasui gauti. Jokių kitų reikalų su Grabovskiais neturėjęs, jokio bažnyčią atnaujino ir kai ką pataisė. Mat kun. P. Tačiau 1939 m. rugsėjo 17 d. turėjo slėptis miške J. Dubietis arkivyskupijos kurijai vėl aiškinosi atlyginimo jiems nemokėjęs ir neskolingas. Kai Zavadzkis ilgai buvo bažnyčios klebonas, o T. už 5 km nuo Švenčionių; jame praleido 4 dienas 1940 m. gruodžio 8 d. rašte (MAB 318-18552). Mat Grabovskienė atėjo maldaudama išmaldos – artėja Zavadzkis – savo dėdės vikaras. Ką jis padarė (priminsime, jog rugsėjo 17 d. į buv. Lenkijos vals- Vilniaus miesto ir apskrities komjaunimo komiteto žiema, norėtų nusipirkti bulvių, – tai davęs jai 35 bažnyčiai? Plonu cementiniu mūru aptvėrė dalį tybės teritoriją įsiveržė Raudonoji armija). Praėjus organas dienraštis Prawda komsomolska lapkričio 24 litus, bet ne 50. Netiesa, kad Šv. Mykolo skersga- kapinių, tačiau be piliastrų, ir ta tvora vietomis jau kariuomenei ir susikūrus nuolatinei valdžiai, grįžo į d. Nr. 111 išspausdino straipsnelį, lyg ir atvirą laišką tvyje turįs namus: jie yra Olimpijos ir Vincento griūna; be to, įgijo bažnyčiai varpą. miestą. Tačiau spalio 18 d. jam slaptai pranešta, kad kunigui (W formie listu otwartego). Dubiečių nuosavybė. Jeigu Grabovska turi jam Už ligoto senuko pečių stovėjo gausus būrelis gresia suėmimas. Netikėjęs, bet greitai vėl gavęs Atseit, redakcija gavusi laišką – savotišką sen- kokių pretenzijų, tegu kreipiasi į teismą. tarnaičių, kurios, bijodamos netekti vietų, kėlė pranešimą apie grėsmę ir rengęsis kelioms dienoms saciją. Drėgnoje, nekūrenamoje troboje Subačiaus g. Istorija su Grabovskiais ne nauja. Dėl to arki- naujus reikalavimus, o bažnyčia apleista, jos stogas išvykti iš Švenčionių. Pavojus pasitvirtino – pas 38 gyvena tokia Grabovska su septyniais vaikais, iš vyskupui J. Dubietis aiškinosi dar 1936 m. rugsėjo skylėtas, bažnytiniai drabužiai suplyšę, baltiniai jį buvo atėję „veiksniai“, todėl, palikęs parapiją kurių keturiems nėra nė 12-kos metų. Bute – skur- 21 d.: skundą arkivyskupijai rugsėjo 16 d. buvo nešvarūs, katafalko vietoje tėra tik suolas, bažnyčios kunigams Gimžauskui ir Verikui, iš artimo kaimo das, trūksta drabužių ir maisto, Grabovska serga parašęs B. Grabovskis. Mat tarnybą Lenkijos ka- požemiuose zakristijonas pila bulves, raugia žiemai įšvyko į Vilnių. chroniška kojų liga. Tuo tarpu kulto tarnas Juozas riuomenėje nutraukęs Grabovskis su žmona ir 6 kopūstus ir burokus, karstai ten išmėtyti. Savo parapijoje lankęsis 1939 m. lapkričio 15 d. Dubietis, „turintis geraširdiško ir pavyzdingo sielų vaikais apsigyvenęs pas svainį Aleksandrą Balce- Tęsinys kitame numeryje PR „Tele2” klientams – „Samsung“ išmanusis už 1 eurą „Tele2“ pakvietė savo klientus naujus metus ir užsienyje, o artimieji galės sužinoti telefono pradėti išbandant išmaniųjų telefonų galimybes. turėtojo buvimo vietą. Tai ypač aktualu vaikams Išmaniuosius „Samsung Galaxy Young 2“ jie galės ir vyresnio amžiaus žmonėms. įsigyti už simbolinę 1 Eur kainą, be jokių telefono mėnesio mokesčių. Didelis mokėjimo planų pasirinkimas Pasiūlymas galioja pasirinkus „Tele2“ siū- lomus mokėjimo planus nuo 7,24 Eur/mėn. ir „Tele2“ siūlomų mokėjimo planų pasirinkimas sudarius 24 mėn. sutartį. – didelis, tad tinkamą variantą ras ir senas, ir jaunas. Vyresniems žmonėms turėtų patikti planas Daugiau galimybių be papildomų išlaidų „800 min“. Pasirinkę jį už 7,24 Eur/mėn. gaus 800 min. pokalbiams į visus Lietuvos tinklus, 10 000 „Išmanieji telefonai atveria daug daugiau SMS ir 1 Gb duomenų naršymui. galimybių nei mygtukiniai. Jie praverčia ir mėgs- Norintys dar daugiau bendravimo laisvės gali tantiems daug bendrauti, ir norintiems įdomaus rinktis planą „Pigiau“ su 1 GB duomenų. Su šiuo laisvalaikio – išmaniajame telefone galima skaityti planu tiek skambučiai, tiek SMS žinutės į visus knygas, žiūrėti filmus, klausytis muzikos, žaisti Lietuvos tinklus bus neriboti. Plano mokestis žaidimus. Be to, juos paprasta naudoti, nes tele- – 8,4 Eur/mėn. foną galima pritaikyti pradedančiajam vartotojui. Geras pasirinkimas jaunimui – planas „Dee- Visa tai mūsų klientai dabar galės išbandyti vos zer“. Jį pasirinkę už 8,4 Eur/mėn. gaus 300 min. už 1 eurą“, – pasakojo Daiva Matukienė, „Tele2“ pokalbių į visus Lietuvos tinklus, 1000 SMS žinu- prekinio ženklo vadovė. čių, 1 Gb duomenų naršymui ir „Deezer Premium“ Didelis išmaniojo telefono privalumas – gali- narystę su 35 mln. dainų lobynu ir neapmokestina- 2“ specialiai pritaikytas pradedantiesiems varto- tas ir patogus. Be to, jis traukia akį patraukliu mybė naudotis „Google“ žemėlapiais ar atsisiųsti mu duomenų kiekiu muzikos klausymui. tojams. Kompaktiškas, tačiau visomis reikalingo- dizainu – juodos arba baltos spalvos „Samsung nemokamą navigacijos programą „Here“. mis funkcijomis aprūpintas telefonas turi vieno Galaxy Young 2“ nugarėlė yra apvilkta stilinga Žemėlapius jai galima atsiųsti iš anksto ir „Samsung Galaxy Young“ – branduolio 1,0 GHz procesorių, 8,9 cm įstrižainės odos imitacija. tam nenaudoti mobiliojo interneto duomenų. draugiškas pradedantiesiems ekraną ir 3 MP kamerą. Daugiau apie „Tele2“ paslaugas galima suži- Programėlė veiks ir neprisijungus prie interneto, Telefonas tiks tiek jaunesniems, tiek vyres- noti bendrovės prekybos salonuose visoje Lietu- su ja nepaklysi nepažįstamose vietose Lietuvoje Išmanusis telefonas „Samsung Galaxy Young niems vartotojams, jo naudojimas – labai papras- voje ir svetainėje internete www.tele2.lt. Voruta 2015 m. sausio 31 d. Nr. 1 (807) 11

Mažosios Lietuvos panemuniais, pamariais

Atkelta iš 3 p. Dr. Martynas Purvinas, Kaunas Eisuliai Pagal savas pajamas iš žemdirbystės Aukš- gaidžiais, 36 kalakutai. Laikyti 102 bičių aviliai Tuomet stovėjo 131 gyvenama sodyba su 208 savų naujovių – pionierių stovyklos barakai pa- tutiniai Eisuliai pranoko daugelį Ragainės aps- (iš jų 28 buvo modernūs). Kaimo valdose auginti namų ūkiais. Kaime buvo likę 848 gyventojai (iš nemunėje, kiek sovietinių ūkinių statinių ir kt., krities kaimų. Ten gyvulius laikė 63 sodybos: 123 3799 vaismedžiai: 694 obelys, 231 kriaušė, 449 jų 406 vyrai). Be daugumos evangelikų liuteronų, keitusių tradicinį šios vietovės pavidalą. arklius (iš jų 70 suaugusiųjų), 298 galvijus (iš jų slyvos, 2410 vyšnių, 15 abrikosų. dar gyveno vienintelis katalikas. Menkos senovės liekanos vis uoliau saugo- 167 melžiamas karves), 263 kiaules su paršeliais, 7 Eisulių turtai aptirpo Pirmojo pasaulinio Eisulių (kaip ir kitų Mažosios Lietuvos mame pasienio su NATO teritorija ruože dabar avis ir 3 ožkas. Laikyta 916 naminių paukščių: 61 karo pradžioje, apylinkes užėmus carinės Rusi- vietovių) ilgaamžė istorija baigėsi 1944 m. pa- tik krašto žinovams primena, kad praeityje čia žąsis, 8 antys, 843 vištos su gaidžiais, 4 kalakutai. jos kariuomenei, grobsčiusiai ir niokojusiai ten baigoje. Artėjant sovietinei kariuomenei vietos gyveno daugybė žmonių (tarp jų ir lietuvininkų), Turėti 56 bičių aviliai. Kaimo valdose augo 1668 aptiktas gėrybes. gyventojai privalėjo pasitraukti į Vakarus. Į kurie savo ilgamečiu triūsu buvo sukūrę dailių vaismedžiai: 588 obelys, 183 kriaušės, 311 slyvų, 1925–1931 m. Aukštutiniai Eisuliai buvo Nemuno kairįjį krantą persikėlusios sovietinės sodybų ir derlingų laukų, anuomet pasiturintį ir 582 vyšnios, 2 persikai ir 2 riešutmedžiai. apibūdinami kartu su Karlsbergu ir Saliu. Ten iš pajėgos galop užėmė ištuštėjusias sodybas, ten tvarkingą kraštą, kuriame šimtmečiais skambėjo Dar didesnės tuomet buvo Žemutinių Eisulių viso buvo likę 495 gyventojai (iš jų 252 vyrai). Be likusios gėrybės tapo lengvu grobiu. Senieji lietuviškas žodis. kaimo bendrosios pajamos (tiesa, ten gyveno ir daugumos evangelikų liuteronų, kaime dar tebe- kaimai niokoti kelis dešimtmečius – nugyventi daugiau žmonių). Tuomet 1385 ha žemės val- gyveno 3 žydai. Iš viso valdyta 763 ha žemės, kuri ir griauti buvę dailūs ir tvirti trobesiai, dirbami LITERATŪRA džiusiame dideliame kaime gyvuliai laikyti 172 vertinta kaip vidutiniška. Stovėjo 51 gyvenamoji plotai virsdavo dykvietėmis. Nebeliko senų Purvinas M. Skalvių žemės centras - Ramby- namų ūkiuose: 216 arklių (iš jų 163 suaugusiųjų), sodyba, kuriose iš viso buvo 114 namų ūkių. baltiškų vietovardžių – kaimų liekanos pava- nas: praeitis ir ateitis. Lietuvos mokslas, 1993. I t. 447 galvijai (iš jų 239 melžiamos karvės), 1080 Tuomet Žemutiniai Eisuliai apibūdinti kartu dintos Garino. I kn., p. 16-23. kiaulių, 44 avys ir 8 ožkos. Auginta 2215 nami- su Panemuniu, Traku ir Ganyklomis. Iš viso val- Kai kuriose senose sodybose įsikūrė pokari- Purvinas M. Mazosios Lietuvos etnografiniai nių paukščių: 232 žąsys, 79 antys, 1868 vištos su dyta 1359 ha žemės, kuri įvertinta kaip vidutinė. niai kolonistai, išlaikę dalį statinių. Buvo atsiradę kaimai. Trakai: Voruta, 2011. Įžymiausio Lietuvos kalbininko 90-metis Kazimieras Garšva, Lietuvių kalbos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas Atkelta iš 1 p. Iš kur tas daukantiška vargo pelė tiek ener- apie lietuvių kalbą) būtų išspausdinęs tiek knygų, kad skirtųsi nuo tariamųjų valstybės kūrėjų kijoje pavardėse: slavizacijos apybraiža“, 2011, gijos ir tiek patvarumo pasisemia, prieš ketvirtį tuo labiau, kad „Lietuvių asmenvardžiai“ (Lie- litvinų (slavų). 96 p.). amžiaus klausė A. Greimas. Viename pokalbių tuvių kalbos institutas, 2008) yra 840 puslapių. 2011 metais išspausdintas „Ukmergės rajono Ypač svarbi dabar knyga „Vilnijos lenkakalbių Profesorius prasitarė: „matyt, buvau darbštus. Tai yra didžiausia apibendrinamojo pobūdžio gyvenviečių vardynas“ ir trys labai aktualios pavardės“ (V., 2012, 464 p.), kur ši problema išsa- Kas be ko, būta ir tokiam darbui gabumų – di- knyga apie lietuvių asmenvardžius. Joje yra as- knygos apie pietryčių Lietuvos ir šiaurės rytų miausiai aptarta visais aspektais. Autorius visiškai delės Dievo dovanos. Kūrybiniam darbui labai menvardžių (daugiausia pavardžių) formavimosi Lenkijos pavardes. Tie leidiniai labai siejosi su teisingai pastebi: šiandien lietuviai ir lenkai turėtų svarbi atitinkama palanki dirbti aplinka, geros apžvalga ir trys skyriai: 1) tautinis vardynas ir Vyriausybės programa dėl tautinių mažumų gražiai sugyventi, bet tai įvyktų tik abiejų tautų san- darbo sąlygos. Šiuo atžvilgiu man pasisekė. svetimųjų apnašos (274 p.), 2) krikščioniškasis kultūros. Pavardės minėtiems leidiniams rinktos tykius bei istoriją grindžiant tiesa. Asmenvardžių Žmona Regina ir visa mūsų šeima man tokias vardynas (146 p.) ir 3) pravardynas (135 p.). iš Lenkijos telefonų knygų, kur visos piliečių tyrėjų „liga“ autorius vadina pastangas skirstyti sąlygas ir tinkamą darbui nuotaiką sudarė“. Ir dar Toliau apžvelgiami atneštiniai asmenvardžiai, pavardės sulenkintos ir parašytos lenkų kalbos pavardes į „savąsias“ ir „svetimąsias“. Dauguma reikia paminėti, kad Profesorius yra tautiškai ir lietuvių asmenvardžiai į rytus nuo Lietuvos abėcėle (plg. „Lietuviškas paveldas Suvalkų ir svetimomis apšaukiamų pavardžių nėra skolintos pilietiškai susipratęs, mato reikalą dirbti Tėvynės Respublikos, pateikiami sutrumpinimai, litera- Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse: poloni- (atneštinės), bet atsirado Lietuvoje. ir mokslo labui. tūra, rodyklės. zacijos apybraiža“, 2010, 110 p.). Lietuvis negali apsieiti be knygos „Lietuviai. 2007–2012 metai yra labai svarbūs lietuvių „Senosios Lietuvos valstybės vardyne“ Balstogės krašto pavardėse aptikti keturi Praeities didybė it sunykimas“ (V., 2013, 504 kalbos ir baltų vardynui, kadangi per tuos 6 (2007, 88 p.) nurodoma, jog gudiškų elementų sluoksniai: 1) seniausias – jotvingių vardynas, p.). Lietuvių gyvenimas aptartas atsižvelgiant metus Profesorius apie vardyną išspausdino 6 reikšmė Lietuvos vardyne (Baltarusijoje ir 2) lietuviškas vardynas, ne visuomet lengvai į visą aplinką: baltų pasaulį, giminiškas gentis, knygas ir 14 straipsnių (mokslinių ir populiarių), kitur) neretai išpučiama. Be pagrindo skel- atskiriamas nuo sulietuvinto jotvingiškojo, 3) Lietuvos valstybės padėtį, priimtą krikščionybę, vyko šių leidinių pristatymas. Pasaulyje nebuvo biama, jog senosios Lietuvos valstybės kūrėjai gudiškasis, susijęs su senąja Lietuvos valstybe sandėrius su Lenkija, okupacijas ir t. t. ir, matyt, greitai nebus mokslininko, kuris per 6 lietuviai (sl. litvinai) buvę gudų protėviai, ir 4) lenkiškasis – pats naujausias („Lietuviškas Linkime Profesoriui geriausios sveikatos ir metus apie lietuvių kalbos vardyną (ir apskritai o dabartiniai lietuviai vadinami lietuvisais, (baltiškas) paveldas Balstogės vaivadijos Len- sėkmingų tolimesnių darbų.

Knygos Žmogiškasis Rėklių Kuzmų spindėjimas Jonas Laurinavičius, Vilnius Atsiminimai – tai gyvoji tautos atmintis, istorija, giminėje buvo ir tokių, ir tokių. Kiekvienas lemtingą maitė buvo vaikų chirurgė. Jos pastangomis Kauno me- perėjusi per konkretaus žmogaus biografiją, daugeliu žingsnį žengdavo pats. dicinos instituto (dabar universiteto) ligoninėje buvo atvejų ir nulėmusi ją. Juk kiekvienas esame savo lai- Anastazija ir Jonas Kuzmos iš Rėklių kaimo turėjo įkurtas Vaikų chirurgijos skyrius. Daug metų ji jam kmečio atstovai. Vieni daugiau prie jo pritampame, kiti šešis vaikus: Algirdą, Vytautą, Rėdą, Aldoną, Kęstutį vadovavo. 1967m. apgynė disertaciją apie vaikų nespe- mažiau, bet kiekviena karta unikali, nepakartojama, ir Reginą (atsiminimų autorę). Skaitant knygą, krenta cifinį mezadenitą. Disertacija buvo įvertinta labai gerai. istorinė. į akis Kuzmų šeimų susiklausymas, darna, rūpinima- Gaila, kad netrukus prasidėjo nesklandumai, intrigos, Paprastai atsiminimai rašomi ateities kartoms, kad sis mama (tėvas mirė dar prieš karą), vieni kitais. Jei įtampa darbe, kuri baigėsi sunkia Rėdos liga“. Nors dr. jie žinotų, kaip gyveno, ką nuveikė, apie ką svajojo jų kuris suserga, jei kuriam kas nors nepasiseka buityje, R. Kuzmaitė sulaukė gilios senatvės (1923–2006), tačiau tėvai, seneliai, proseneliai. Kai kas iš tų ainių galbūt kai tarnyboje, tuoj į pagalbą skuba kiti. Pokario metais gyvenimas nevisavertis, kai gydytoja pati tapo pacien- ką ir paskaitinės, ypač besidominantys istorija, rašantys pasiturinčiųjų Kuzmų giminėje nebuvo, vos galą su te, net reanimacinėje palatoje. Sveikata tai pagerėja, tai mokslinius darbus, tačiau patys atidžiausi, reikliausi galu sudurdavo, ypač išėjusieji mokytis, studijuoti, pablogėja, bet ligų vis daugėja, jos progresuoja. Galop skaitytojai vis dėlto lieka bendraamžiai, jų vaikai, kurie tačiau likimo valiai nė vienas nebuvo paliktas – sku- – visiškai bejėgė, kol užgęsta... patys išgyvenę tuos laikus, patys juos atsimena. Jie bėjo pagal išgales padėti. Tas iš vaikystės, jaunystės Dramatiškai susiklostė sesers Aldonos Kuzmaitės skaito tekstą, bet puikiai jaučia ir potekstę, kas slypi įsisąmonintas bruožas visų Rėklių Kuzmų šeimose likimas, susijęs su „miško broliais“. „Aldonos ir Vlado tarp eilučių, kas neparašyta, lygina savo išgyvenimus išliko visą gyvenimą, ypač tauriai jis atrodė, kai atėjo Krivicko religinė santuoka įvyko 1946 m. sausio 1-osios su atsiminimų autoriaus. senatvė, padažnėjo ligos, visokios negalios, beviltiškos naktį Spirakių bažnytėlėje. Sutuokė senas klebonas. Puikią atsiminimų knygą parašė dr. Regina diagnozės. Tai gražus pavyzdys visiems, o labiausiai Aldona viena iš namų atėjo į sutartą vietą prie siau- Kuzmaitė–Norkevičienė – „Rėklių Kuzmos“. Taigi Kuzmų ainiams, giminaičiams, artimiesiems. Gyveni- rojo geležinkelio kažkur apie Bernatonius. Vladas su – Kuzmaitė apie Kuzmas. Turbūt daugeliui topteli: mo negandos kur kas lengviau pakeliamos, ištveria- draugais – iš miško. Partizanų vadas J. Šomka–Čerčilis ar tai nebus pasakojimas apie legendinio chirurgo mos, jei šalia savęs jauti begalinį šeimos narių rūpestį, buvęs ir šios santuokos liudininku (...) Ko čia būta Vlado Kuzmos giminę, ar tai tik atsitiktinis pavardžių pagalbą – moralinę ir materialinę. Kuzmų šeimose tai daugiau – romantikos, meilės ar nevilties – ir šiandien sutapimas? Suintriguoja ir knygos viršelis – jį puošia savaime suprantami dalykai. pasakyti sunku“, – rašo dr. R. Norkevičienė (p. 212). žinomos Stanislovo Kuzmos skulptūros „Žirgas ir Kitas ryškus bruožas, matomas dr. R. Norkevičie- Deja, santuoka truko neilgai – V. Krivicką suėmė, de- sakalas“ nuotrauka. Vos pasklaidžius knygą, abe- nės atsiminimuose – mokslo troškimas. Mokslas visais šimt metų jis kalėjo Sibire. Aldona su sūnumi Vladu jo jonės greit išnyksta: taip, čia ir garsusis chirurgas, ir laikais kainavo, juolab karo ir pokario metais, kai buvo laukė. Sulaukė, tačiau šeiminis gyvenimas nenusisekė skulptorius, ir autorė – tos pačios giminės atstovai. Ir draskyte draskomas ramus kaimų gyvenimas, alina- dėl vyro girtavimo, kitų ydų. Aldona mokytojavo, ne tik enciklopedijų, žinynų žmonės, bet yra ir knygų mas žemės ūkis – pagrindinis kaimiečio maitintojas. viena rūpinosi sūnumi. Vladas išaugo, įgijo specia- autorių, su mokslo vardais, taip pat parašiusių ir savo Vis dėlto A. Kuzmienė, netgi likusi našlė, nepaisant lybę, sukūrė šeimą, laukė vaikučio, bet... namuose jį atsiminimus. Dr. R. Norkevičienė knygos įvade pa- didžiulių nepriteklių, nenuleido rankų, leido vaikus į mirtinai nutrenkė elektra. Po kelerių metų onkologine stebi, kad naudojosi jų publikuotais ir nepublikuotais mokslus, vyresnieji taip pat padėdavo jaunesniesiems. liga mirė ir Aldona. Knygos viršelis tekstais, tačiau jie anaiptol neužgožia autorės minčių, Motinos, visų šeimos narių pastangos nenuėjo perniek Beveik visa Kuzmų iš Rėklių giminė turėjo polinkį pastogė,mokyklos, turistinės kelionės ir t. t.), tačiau kie- samprotavimų. „Kiekvienas gyvename savo gyve- – vėliau netgi dvi jos dukros – Rėda ir Regina – tapo į meną, mėgo dainas, muziką, studentai už paskutinius kvienas iš jų turėjo ir savo individualų gyvenimą, savo nimą, kiekvienas kitaip bendraujame su artimaisiais mokslininkėmis, medicinos ir edukologijos mokslų stipendijos rublius pirko bilietus į Operos ir baleto tea- džiaugsmus, siekius, rūpesčius, vertybes, kriterijus. (...). Fragmentiškai išsakiau savąją versiją. Jeigu kas daktarėmis. trą, į koncertus, kino filmus, dailės parodas. Atsirado ir Autorei pavyko juos individualizuoti, pasižiūrėti lyg iš giminaičių ar pažįstamų norės pažvelgti į mūsų Knygoje net 44 p. (iš 308) skiriami Rėdai Kuzmai- menininkų profesionalų. Štai Algirdo (autorės brolio) iš šono, realiai, nieko neidealizuojant nei teisiant. Ta- giminės praeitį, savaip skaitys ir vertins“, – rašo tei. Tai sudėtinga asmenybė. Dr. R. Norkevičienė ją ir Genovaitės Kuzmų sūnus Stanislovas Kuzma (deja, čiau jaučiamas ir aiškus subjektyvumas. O tai, manau, įvade autorė. šitaip apibūdina: „Asmeninis gyvenimas, specialybė miręs) – žinomas skulptorius (jo skulptūros žymi ir būtina atsiminimams, ypač jeigu tas subjektyvumas Knygoje gausu dokumentikos, ypač ištraukų iš leido pasireikšti geriesiems bruožams – platus akiratis, tėvų kapą Šiaulių kapinėse, kitų giminaičių kapus). neįkyrus, neprasikišantis, nemoralizuojantis. Dr. R. laiškų. Pokario metais, kai telefonai buvo retenybė, domėjimasis daile, muzika, literatūra, geras skonis, Stanislovo brolis Saulius (1954–2013) irgi buvo profe- Norkevičienė subtiliai subjektyvi. Tai, man atrodo, pri- pagrindinė bendravimo priemonė buvo laiškai. Juos gilūs moksliniai interesai, atsidavimas pasirinktajai sionalus menininkas, dizaineris. Savo autobiografijoje valumas, savitumas. Be to, autorės pasakojimas – itin rašė vaikai iš miestų į kaimus tėvams, rašė sūnūs iš profesijai, altruizmas. Neturėjo šeimos, kiek galėdama 2013 m. jis rašė: „Parodose pradėta dalyvauti nuo 1983 inteligentiškas, ramus, kultūringas, ramiai tekantis nuo kariuomenės, rašė lagerininkai, tremtiniai iš Sibiro, atsiribojo nuo buitinių reikalų, save dalijo kitiems. metų (...). Darbų yra įsigijusi Tretjakovo galerija, Lie- pirmos iki paskutinės eilutės. Altajaus... Pastebėtina, kad Kuzmų giminė beveik Pasireiškiančios sunkesnės charakterio savybės tuvos dailės fondas ir muziejus. Nemažai darbų yra Gaila, kad dr. R. Norkevičienė tik probėgšmais visus laiškus išsaugojo ir dr. R. Norkevičienė jais mažiau žeidė aplinkinius, artimuosius, gyvenančius privačiose kolekcijose. Esu padaręs apie 40 svarbesnių suminėjo tą savo gyvenimą, kuris mažai susijęs su pasinaudojo. Tie laiškai, buvę šeimos relikvija, dabar savo gyvenimą, nors galbūt sąlygojo ne vieną skaudų grafikos darbų. Nemažai sukurta plakatų, iliustracijų, Kuzmų šeimomis. Pavyzdžiui, apie savo pedagoginę tampa ir moksline, muziejine vertybe. gyvenimo lūžį, formavo sudėtingus santykius su kai reklamų spaudai. Kurta grafinio dizaino darbų: logo- ir mokslinę veiklą, apie savo vyrą – žinomą žurnalistą, Ir knygoje aprašyti žmonės, ir pati autorė išgyveno kuriais bendradarbiais, giminaičiais“ (p. 159). Koks tipų, įstaigų firminių ženklų. Padaryta daugiau kaip kelių knygų autorių Julių Norkevičių, apie savo ko- sudėtingą laikotarpį: raudonąjį okupacinį prieškarį, žmogiškas autorės žvilgsnis į savo seserį – kas be dešimt įvairios technikos sieninių tapybos darbų, legas, su kuriais Mokyklų mokslinio tyrimo institute karą, trėmimus, partizanų kovas... Jos skaudžiai ko, ir gerų žmonių charakteriuose kartais plyksteli ir sukurtų per pastaruosius metus“. Vien menotyrininkas dirbo trisdešimt ketverius metus. Sukaupta milžiniška palietė ir Kuzmų giminę. Stebėtina, kad autorė taip nekokios savybės. Tai natūralu. prof. Vytenis Rimkus paskelbęs 39 publikacijas apie mokslinio darbo ir gyvenimiškoji patirtis. Supranta- įtaigiai, iš humanistės ir patriotės pozicijų, sugebėjo Rėda pasekė savo dėdės Vlado Kuzmos pavyzdžiu Saulių Kuzmą, jo kūrybą. ma, kuo apie artimesnius laikus rašai, kuo daugiau parašyti apie tą žmonių likimus laužantį laikotarpį. – ji tapo gydytoja. Knygoje pateikiama ištrauka iš dr. Su nuoširdžia meile autorė rašo apie savo Babūnę atsiminimų turi, tuo sunkiau, atsakingiau rašyti, kad Okupantams, niekadėjams pasmerkti autorė nesigriebė Petro Tulevičiaus straipsnio, išspausdinto žurnale (senelę), motiną, tėvą (mirė, kai Reginutei tebuvo sep- ko nors neįskaudintumei, neįžeistumei, nesukeltumei žodžių tiradų, o užteko jai vieno kito sakinio, vieno „Mokslas ir gyvenimas“ (2007, Nr. 12): Rėdai „tenka tyneri), dėdę Vladą Kuzmą, brolį Kęstutį, Balčikonių, intrigų, bereikalingų kalbų. Tačiau skaitytojai autorės kito pastebėjimo, eilutės iš seno laiško... Besiblaškan- nešti trigubą naštą – gydytojos darbas ligoninėje Repšių ir Sabalių giminę, susijusią su Kuzmomis. santūrumą irgi ne visada pateisina, norisi daugiau čių, suklaidintų, nerandančių savo kelio visais laikais – neskaičiuojant valandų, netausojant jėgų, dėstytojos Pateikia žinių iš gimtojo Rėklių kaimo istorijos. Kaimas sužinoti apie ją, ypač kai matai, kad Kuzmų giminės buvo, ypač pokario metais. Visi norėjo gyventi, būti universitete – dirbama labai atsakingai, galvojant apie jau sunyko, jo nebėra. panoramoje jos paveikslas labai ryškiai spindi autorės laisvi. Troško ramybės. Bet laikai tai neramūs. Tai ką būsimą Lietuvos gydytojų pamainą, ir dar – pradėta Nors Kuzmų biografijos tarpusavyje susipynusios, moksline ir pedagogine veikla, gyvenimiška patirtimi. daryti: eiti į tarybinę kariuomenę ar į mišką? Kuzmų disertacija, kuriai skiriamas visas laisvalaikis. R. Kuz- daug ką bendro jos sieja (ta pati istorija, vaikystės O gal apie tai sulauksime atskiros knygos? 12 2015 m. sausio 31 d. Nr. 1 (807) Voruta Lietuvos bažnyčios istorija Kun. Vincentas Butvydas Vytautas Valentinas Česnulis, Vilnius Kunigo Vincento (Vinco) Butvydo, Mo- tiejaus sūnaus, gimimo metai literatūroje nurodomi skirtingai. Pvz., „Lietuviškojoje enciklopedijoje“ (Kaunas) t. 4, „Lietuvių enciklopedijoje“ (Bostonas) t. 3 sakoma, kad kunigas gimęs 1841 m. Istorikas Vy- tautas Merkys knygoje „Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864-1904“ (Vilnius, 1994, p. 87) rašo, kad V. Butvydas gimęs apie 1842 metus (tokie metai įrašyti ir kunigo antkapinio paminklo restauravimo 2008 m. pase). Niekur neparašyti gimimo mėnesis ir diena. Tuo tarpu viskas aiškiai pasakyta 1910 m. gegužės mėn. kunigo rašytoje trumpoje autobiografijoje (kunigo asmens byla Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA) – f. 694, ap. Vincento Butvydo motinos kapas Pajūriškių 1, b. 2673): gimęs 1841 m. gruodžio 31 d. (pagal (Žvingių parapijos) kapinėse. Julijaus kalendorių; pagal Grigaliaus kalendo- Vytenio Almonaičio nuotr. rių tai 1842 m. sausio 12 d.). Vilniaus vyskupo 1906 m. birželio 5 d. kunigui išrašytoje paso „Mūsų Lietuvos“ t. I (Vilnius, 1989) p. knygelėje gimimo data irgi įrašyta 1841 m. 395 B. Kviklys kalba apie XIX a. pabaigoje gruodžio 31 d. (LVIA f. 438, ap. 1, b. 1355). Stakliškėse prasidėjusį tautišką lietuvių Gimė V. Butvydas anuometinės Raseinių judėjimą. „Ypač jį sustiprino čia klebonavęs apskrities pakraštyje, Žviñgių parapijos Pagramančio bažnyčia, kurioje kunigavo Vincentas Butvydas kun. V. Buivydas“. „Stakliškėse ilgesnį Goráinių kaime. Dabar Žvingiai priklauso laiką gyveno poetas Liudas Gira, kurį Sta- Šilalės rajonui, o tarp Vainuto ir Bikavėnų miestelis tapo svarbiu lietuviškos spaudos baigusiu Varnių kunigų seminariją, kuni- kliškių klebonas kun. V. Buivydas išleido į esantys Gorainiai – Šilutės rajonui. Mokėsi platinimo punktu. gavusiu Žemaitijoje, dalyvavusiu 1863 m. mokslus“. B. Kviklys cituoja neva „Varpo“ Šiaulių gimnazijoje ir Varnių kunigų semina- Rusų policijai M. Valančiaus organizaciją sukilime, o paskui gyvenusiu emigracijoje 1894 m. Nr. 6 korespondenciją iš Stakliškių: rijoje. Jog gimnaziją jaunuolis baigė rašoma susekus, užvesta byla. Kaltinamaisiais už Vakarų Europoje bei Amerikoje, čia tapusiu „Dabar Stakliškėse yra geras lietuvis kunigas tik V. Girininkienės ir A. Paulausko knyge- nelegaliąją spaudą patraukta 17 asmenų. laisvamaniu ir propagavusiu ateizmą; pla- Buivydas“. Tačiau jokios korespondencijos lėje „Vilniaus Bernardinų kpinės: (Vilnius, Suimtas ir V. Butvydas. Kelis kartus tardytas. čiau apie jį žiūr. K. Vairo-Račkausko knygoje iš Stakliškių minėtame „Varpo“ numeryje 1994, p. 11), nors informacijos šaltinis nenu- Vilniaus politinių bylų tardymo komisija, „Kunigas maištininkas“, Vilnius, 1967). nėra, nepavyko jos rasti ir dar keliuose tų rodytas. Niekur nerašoma, kada pradėjęs tebeveikusi nuo 1863 m. sukilimo, vado- Knygos „Tautiniai santykiai ...“ p. 309 metų žurnalo numeriuose. mokytis seminarijoje. Tik niekur nerašoma, vaujama generolo leitenanto Aleksandro V. Merkys rašo, kad po Pagramančio V. Kazys Misius ir Romualdas Šinkūnas kiek gimnazijos klasių baigęs ir kada pradė- Dreniakino, grupę asmenų tardžiusi 1870 m. Butvydas kunigavo Giedraičiuose, Nočioje, žinyno „Lietuvos katalikų bažnyčios“ (Vil- jęs mokytis seminarijoje. Pastarąją baigė 1868 gruodžio 7 d.; vikaras Butvydas tardytas kar- Žiežmariuose, Valkininkuose, Marcinkony- nius, 1993) p. 85 skelbia: „1871 m. į Stakliškes m. ir įšventintas į kunigus. Paskirtas vikaru tu su Pagramančio klebonu (tardymo kvotos se, Birštone, o nuo 1883 m. buvo Stakliškių iš Pagramančio (Telšių vyskupija) atkeltas į Pãgramantį (Tauragės raj.). protokolas LVIA f. 438, ap. 1, b. 1355). Kaltin- klebonas. Tačiau, pvz., kun. Prano Bieliausko klebonas Vincas Butvydas...“. Ši neteisinga V. Merkys knygoje „Lietuvos vals- tas lietuviškų leidinių platinimu. Tardymo knygoje „Valkininkų bažnyčia ir vienuoly- informacija patekusi į LVIA 1042 fondo įžan- tiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje – XX a. vieta protokole nenurodyta; greičiausiai nas“ (Trakai, 2004) V. Butvydo pavardės nėra ginį pristatymą apie Stakliškių bažnyčios pradžioje“ (Vilnius, 1882) kunigą kildina tardyta apskrities centre – Raseiniuose. Kitas šios parapijos 1872-1879 m. nei klebonų, nei 1861-1903 m. įvairius metrikus. iš valstiečių (p. 76). Keliose vietose apie V. tardymas vėl surengtas 1870 m. gruodžio vikarų sąrašuose. Apie savo tarnystės vietas Iš tikrųjų, pasak „Mažosios tarybinės Butvydą istorikas kalba knygoje „Tautiniai 16 d., nes LVIA f. 438, ap. 1. b. 1529 – byloje tiksliai pasako pats kunigas rašinio pradžioje enciklopedijos“, I, 1966, Liudas Gira (1884 santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798-1918 apie draudžiamos literatūros gabenimą per minėtoje 1910 m. autobiografijoje: nuo 1868 -1946) vaikystėje gyvenęs pas gimines Bu- m.“ (Vilnius, 2006). sieną į Kauno guberniją – yra tos dienos m. iki 1876 m. dirbęs vikaru Pagramantyje, trimonyse ir Stakliškėse, kur 1897 m. baigė V. Butvydo ryšiams su vysk. Valančiu- kvotos protokolo išrašo kopija. Su Butvydu Švenčionyse ir Žiežmariuose, 1876-1877 pradinę mokyklą. „Lietuvių enciklopedija“ mi V. Merkys nemažai vietos skiria visose keli asmenys kvosti 1870 m. gruodžio 24 d. m. – Marcinkonių filialistas (Marcinkonys (Bostonas) t. 7 pakartoja žinią, kad L. Gira trijose savo knygose. Vyskupas klieriką Bu- ir 1871 m. sausio 6 d. buvo Merkinės parapijos filija), nuo 1877 m. pradinę mokyklą baigė Stakliškėse, „kur tvydą 1867 m. paskyrė diakonu į Žygaičius Anot V. Merkio („Draudžiamosios lietu- iki 1883 m. – Birštono klebonas, o nuo 1883 patrioto kun. Jono Šoblickio įtakoje tapo (Tauragės raj.), kur klebonavo kun. Vincas viškos spaudos ...“, p. 87), 1870 m. gruodžio m. – klebonas Stakliškėse. Ši parapija, kaip ir susipratusiu lietuviu“. Ta pati enciklope- Norvaiša. Žygaičiuose Butvydas įsitraukė į 22 d. atvežtas į Vilniaus kalėjimą, nors kitur Marcinkonys su Birštonu, anuomet priklausė dija t. 28 taipogi rašo, kad L. Gira lankė vysk. Motiejaus Valančiaus vadovaujamą rašoma, kad į Vilniaus kalėjimą kunigas iš- Merkinės dekanatui. Stakliškių parapinę mokyklą. Kunigas slaptą knygnešių organizaciją. Iš Tilžės gabentas gruodžio 28 d. Uždarytas į Vilniaus Anot V. Merkio „Tautiniai santykiai ...“, patriotas Jonas Šoblickas (1871-1906) nuo katalikų dekano, lietuviškų knygų juridinio politinių kalinių kalėjimą – citadelę Nr. 14, Stakliškių, Jiezno, Punios, Alytaus (vad. 1896 m. dirbęs klebonu Marcinkonyse, čia leidėjo ir spaudos prižiūrėtojo Jono Zaber- buvusią Sluškų rūmuose Antakalnyje. Pirmojo Alytaus arba Alytaus miestelio) ir miręs 1906 m. vasario 10 d. ir palaidotas mano gavęs redaguoti du M. Valančiaus Katalikų bažnyčios atstovams grėsė itin Butrimonių parapijos buvo išsiskiriantys šventoriuje. rankraščius – „Isz tamsybes wed tiktay kelis sunkios bausmės. Jų likimą bandė švelninti lietuviškos spaudos platinimo židiniai Trumpų biografinių žinių apie kun. teysybes“ ir „Parspieimas apej szwenta wie- vysk. Valančius. Šiuo reikalu jis 1871 m. Vilniaus vyskupijoje. Aktyviausia buvo Butvydą esama „Lietuviškosios enciklope- ra“, – V. Norvaiša patarėju kalbos dalykuose kovo mėn. ėjo ir pas Kauno gubernatorių Stakliškių parapija, kur dirbo Butvydas (p. dijos“ (Kaunas) t. 4, „Lietuvių enciklope- kvietėsi Butvydą. Kunigų seminariją baigusį M. Obolenskį. 311). Matyt, su Butvydo žinia lietuviškas dijos“ t. 3 bei rašinio pradžioje minėtoje V. V. Butvydą paskyrus vikaru į Pagramantį, šis Pasak 1871 m. balandžio 7 d. tardymo knygas parapijoje platino škaplierininkas Girininkienės ir A. Paulausko knygelėje. V. kvotos protokolo Adomas Žukevičius, įkliuvęs policijai 1895 Girininkienės ir A. Paulausko knygelėje „Vil- (LVIA f. 438, ap. m. Klebonas 1904 m. vasarą sulaukė talki- niaus Bernardinų kapinės“ (Vilnius, 1994). 1, b. 1356), trūkus ninko – kun. Juozapo Raštučio, kuris grįžo Tik „Lietuvių enciklopedija“ apsirikusi dėl kaltės įrodymų, at- iš tremties Penzoje už propagandą prieš sta- kunigo mirties dienos: pagal Grigaliaus gailavęs kunigas čiatikių tikėjimą. Iki I pasaul. karo Stakliš- kalendorių ja laiko lapkričio 13, o ne 16 d. nuo bausmės at- kėse veikusi V. Butvydo įsteigta lietuviška „Lietuviškojoje enciklopedijoje“ kunigas leistas. Tai dar kartą bibliotekėlė buvo viena iš dviejų Vilniaus vadinamas Butvidu. Šitaip jo pavardę rašo patvirtinta tardymo vyskupijoje (p. 329; antroji bibliotekėlė bu- ir 1994 m. knygelės apie Bernardinų kapines komisijos 1871 m. vusi Molėtuose). Miestelio gyventojai 1906 autoriai, matyt, nusižiūrėję į lenkišką užrašą balandžio 10 d. ga- m. pasistatė mokyklą. antkapiniame paminkle – Butwid. lutinėje išvadoje, Pasak Benjamino Kaluškevičiaus ir Ka- Šiek tiek daugiau žinių apie V. Butvydą kurioje kaip svar- zio Misiaus knygos „Lietuvos knygnešiai yra autorių kolektyvo parengtoje knygoje biausias kaltininkas ir daraktoriai 1864-1904“ (Vilnius, 2004), „Vilniaus Bernardinų kapinės 1810-2010“ minimas pats M. V. Butvydas 1870-1871 m. kaltintas tik tuo, (Vilnius, 2010, sudarytoja Vida Girininkie- Valančius (LVIA kad žinodamas, jog apylinkėje platinami nė). Skyriaus „Atminimo takai“ dalyje „Žy- f. 378, PS, 1870, b. lietuviški spaudiniai, apie tai nepranešė mūs krašto žmonės ir vilniečiai“ yra trumpa 185). Vilniaus gene- valdžiai (p. 95). Paleisti kunigą iš kalėjimo kunigo biografija (p. 286). V. Butvydas mini- ralgubernatoriaus į Vilniaus generalgubernatorių kreipęsis mas ir kapinėse palaidotų asmenų bendrame A. Potapovo po- vysk. Valančius. sąraše (p. 453). Tačiau solidžiame leidinyje tvarkiu V. Butvy- Netikslių žinių apie V. Butvydą yra ne tik neišvengta klaidos: remiantis V. Merkio, K. das iš kalėjimo ba- V. Merkio knygoje „Tautiniai santykiai ...“. Misiaus ir R. Šinkūno knygomis, biografijoje landžio 11 d. paleis- Kai kurie kiti spausdinti šaltiniai taipogi klai- rašoma, kad Birštone kunigas dirbo nuo 1883 tas, tačiau su kitais dina skaitytoją. Apie kunigą savo knygose m., nors jis tais metais baigė klebonauti toje dviem kunigais, A. su klaidomis pasakoja kultūros darbininkas parapijoje ir persikėlė į Stakliškes. Iš V. Mer- Grigaliūnavičiumi Bronius Kviklys, pirmiausia neteisingai rašy- kio knygos „Tautiniai santykiai ...“ perrašyta ir Vitaliu Dembs- damas jo pavardę. Antai veikalo „Lietuvos klaidinga informacija apie parapijas, kuriose kiu, iš Telšių vys- bažnyčios, 6. Kaišiadorių vyskupija“ (Chi- V. Butvydas dirbo. kupijos perkeltas į cago, 1987) p. 27 minimas neva Stakliškėse Apie Bernardinų kapines 2010 m. išėjo Vilniaus vyskupiją dirbęs Buivydas D. Buivys (?), o p. 340-341 leidinys ir Varšuvoje. Tai K. Hejkės pa- ir pavestas policijos rašoma, kad ten 29 metus klebonavęs Vincas rengtas albumas (Krzysztof Hejke. Cmentarz bei dvasinės vyres- Buivydas. Iškraipęs kunigo pavardę Kviklys Bernardyński w Wilnie). Jame kapinės vadi- nybės priežiūrai iš laikraščio „Vilniaus žinios“ nusirašytoje namos lenkiškomis, nors p. 11-12 rašoma: (šio V. Dembskio citatoje. Ten pat B. Kviklys remiasi „Naujie- Spoczywają tu również Litwini, jak [...] Vincen- nereikėtų painio- nų“ 1900 m. Nr. 12. Tačiau mėnesinis žmonių tas Butvidas, kapłan że Żmudzi [...] – Ilsisi čia ti su jo pusbroliu laikraštis „Naujienos“ Tilžėje ėjo 1901-1903 taip pat ir lietuviai, kaip Vincentas Butvydas, Vladislovu Dembs- m. ir cituojamas straipsnis išspausdintas kunigas iš Žemaitijos. kiu (1831-1913), irgi 1901 m. Nr. 12. Tęsinys kitame numeryje Voruta 2015 m. sausio 31 d. Nr. 1 (807) 13 Lietuvių etninės žemės Baltarusijoje: dabartis ir ateitis Lietuvių pėdsakai Gluboko rajone Dr. Aleksandras ADAMKAVIČIUS, Vilnius Gluboko rajonas, buvęs baltų ir slavų vienos pusės, skatino bendrauti ir keistis paribyje, yra Vitebsko srities vakarinėje tradicijomis, iš kitos – skatino geresnį savo dalyje. Ir šiandien ten daug lietuviškų pėd- tautinės tapatybės, unikalumo („O pas mus sakų, ypač vardyne. ne taip, kaip pas juos“) suvokimą. Dėl to Vitebsko srityje 1995 m. gyveno 1 442,3 regionas daugelį šimtmečių išsaugojo uni- tūkst. gyventojų. Didžiausią srities gyven- kalų daugiakultūrį charakterį. tojų dalį sudaro baltarusiai (81,8 %), rusai – Toliau apžvelgsime Gluboko rajono lie- 13,5 %, ukrainiečiai – 1,7 %, lenkai – 1,2 %, tuvišką vardyną, kaip svarbiausią liudytoją žydai – 1,1 % (BED 1995, 169–170). apie kažkada ten gyvenusius lietuvius. Iš visų Vitebsko srityje gyvenusius lietuvius sąlygi- 605 tirtų oikonimų 52 (8,6 %) yra lietuviškos nai galima suskirstyti į dvi grupes: autochtonus kilmės. ir atsikėlėlius. Pirmajai grupei priklauso Lie- Бартково k. Praz, Glbk (Rapanovič tuvos ir Baltarusijos pasienio senieji vietiniai 1977, 46) – iš avd. Bartkà, Batkus (LPŽ I 203, gyventojai lietuviai, kompaktiškai gyvenantys 204). Lietuvoje su kamienu Bartk- užrašyta Breslaujos, Pastovių ir kituose rajonuose. keletas įvairių pavadinimų: Bartka k. Šakių r., Antroji grupė – tai XIX–XXI a. iš lietuviškų Batkės pieva Kеlmės r., Bartkìnėsmiškas etninių teritorijų atsikėlę lietuviai, kurie sudaro Šilalės r. (LVŽ I 389–390), Batkuškio ež. Baltarusijos lietuvių daugumą ir gyvena įvairio- Širvintų r. (Vanagas 1981, 59) ir kt. se srities vietovėse (Dvujazyčije 2012, 22). Барточки (2) Praz – veikiausiai iš liet. 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, avd. Bartas (LPŽ I 201). Baltarusijoje gyveno 7,6 tūkst. lietuvių, dau- Блажева Zal (Goškevič 1905, 143) – iš guma jų – katalikai (BED 432). Daugiausiai liet. avd. Blãžas, Blažỹs, Blãžius (LPŽ I 273, jų gyveno Gardino srityje. Į Vitebsko sritį 274), plg. liet. Blazai k. Šilutės r., Blažienė lietuviai intensyviai kėlėsi nuo 1870 m. iki pieva Ignalinos r., Blažìškis vs. Rokiškio r. ir Gluboko miesto Buvusi Gluboko miesto vienuolių karmelitų 1890 m. pradžios. 1929 m. Vitebske gyveno t. t. (LVŽ I 510). Šv. Trejybės katalikų bažnyčia bažnyčia. Dabar ortodoksų bažnyčia 368 lietuviai, o 1933–1934 m. duomenimis, Борейковщина k. Glub (Goškevič 1905, kaimo vietovėse gyveno: Liozno rajone – 554 138), Барэйчына Bešk (Rapanovič 1977, 186) – kilmė ne visai aiški. Gali būti iš avd. Sutrumpinimai lietuviai, Dubrovno – 459, Polocko – 219, 47) – iš avd. Bareikà, Barekis (LPŽ I 195), *Kaptelis, kuris sietinas su liet. avd. Kãpčius, aps. – apskritis avd. – asmenvardis Senos – 198, Ušačių rajone – 188 (Kadžytė plg. liet. Barekiai k. Моlėtų r., Barekos k. Kapčinas, Kapčìnskas ar pan. (Zinkevičius brus. – baltarusių, baltarusiškas 2004, 13). Dabar Vitebsko srityje gyvenan- Klaipėdos r. ir kt. (LVŽ I 372). 2008, 499). dv. – dvaras čių lietuvių skaičius mažėja. 1970 m. srityje Бортники k. Čern, Glbk, Sen (Goškevič Квачы k. Vrn, Glbk (Goškevič 1905, ež. – ežeras gyveno 1 138 lietuviai, 1979 m. – 1 027, 1905, 178; Rapanovič 1977, 56); Бортники 137; Rapanovič 1977, 194) – gali būti iš liet. gub. – gubernija 1989 m. – 1 079, 1999 m. – 917, 2009 m.– 624 arba Гирсы PagN (Goškevič 1905, 162); kvačytis‘tąsytis’. Bet veikiausiaiiš brus. avd. k. – kaimas liet. – lietuvių, lietuviškas (Dvujazyčije 2012, 22). Iš jų po 85 žmones Бортнікі I, II Bešk (Rapanovič 1977, 57) – Квач (Birila 1969, 197). mstl. – miestelis gyvena su Lietuva besiribojančiuose Pastovių veikiausiai kilęs iš avd. Batnikas (LPŽ I 204), Кишкелева4 plv. Glub (Goškevič 1905, plv. – palivarkas ir Breslaujos rajonuose (Dvujazyčije 2012, o šis – iš Batininkas, kuris yra atėjęs iš slavų 139) – iš liet. avd. Kiškẽlis nuo Kìškis (LPŽ r. – rajonas 17, 18). Lietuvių kilmės žmonių yra gerokai kalbų ir padarytas iš brus. Бортник, lenk. I 1006), plg. liet. Kiškeliai k. Anykščių r., sen. – senųjų, senovės sl. – slavų daugiau. 1994 m. Breslaujos rajone įkurta bartnik (LPŽ I 203). Veikiausiai slavizmas. Kiškeliškis k. Ukmergės r. (LVŽe). up. – upė lietuvių bendruomenė, iki šiol veikia Ūsionių Бриксты Glub – kilęs iš liet. Brikštỹnė, Кишы5 Plis, Glbk (Goškevič 1905, 167; ir Apso lituanistinės (sekmadieninės) moky- Bikštas (LVŽ I 488, 568). Rapanovič 1977, 197) – iš liet. avd. Kišỹs Paplitimo (lokalizacijos) nuorodų sutrumpinimai klos –vien tai bendruomenei priklausė per 200 Бузынщина (2) Praz, Glbk (Goškevič (Zinkevičius 2008, 596). Brus. avd. Кіш Aleks – Aleksandravo valsčius, Polocko sritis asmenų (dar 100 vaikų mokėsi lituanistinėse 1905, 172; Rapanovič 1977, 61) – veikiausiai (Birila 1969, 204). Bešk – Bešenkovičių rajonas 6 Čern – Černevičių valsčius, Dysnos sritis mokyklose). iš avd. Buznas arba pan. (LPŽ I 372), plg. liet. Кмиты k. Plis, Glbk (Goškevič 1905, Gar – Garadoko rajonas Dabartinis Gluboko rajonas priklausė Bùzai k. Ukmergės r., Buzíenė k. Ignalinos r. 167; Rapanovič 1977, 200) – oikonimo kilmė Glbk – Gluboko rajonas Dysnos apskričiai, kuri buvo įkurta po Lie- ir kt. (LVŽ I 644, 645). nėra iki galo aiški. Gali būti kilęs iš liet. avd. Glub – Gluboko valsčius, Dysnos sritis tuvos ir Lenkijos valstybės (Žečpospolitos) Буртылёвка plv. Zal (Goškevič 1905, Kmità, Kmìtas arba pan., kurie sietini su lenk. Jdž – Juodžių valsčius, Dysnos sritis Jst – Justinijanavos valsčius, Drisos sritis padalijimų, jos teritorija 1795 m. buvo pri- 143) – veikiausiai iš liet. avd. Burtìlius (LPŽ avd. Kmita, brus. avd. Кміт, Кміта (LPŽ I Jzn – Jaznos valsčius, Dysnos sritis skirta Rusijos imperijai. Iš pradžių ji priklausė I 360) dar žr. Барталишки (p. 33), plg. liet. 1031). Leon – Leonpolio valsčius, Dysnos sritis Minsko gubernijai, o nuo 1842 m. – Vilniaus Burtilìškė suartas laukas, Kėdainiai, Burtìlio Коклино k. Plis (Goškevič 1905, 168) Lep – Lepelio rajonas gubernijai. 1861 m. panaikinus baudžiavą, šaltinis Kėdainių r. (LVŽ I 634). – veikiausiai iš liet. avd. Kãklinas, iš lat. Kakliņš Luc – Lucko valsčius, Dysnos sritis apskritis buvo padalyta į 22 valsčius (Lietuvos БутвисловщинаGlub(Goškevič 1905, (LPŽ I 891) arba Kaklis, Kaklỹs (ten pat). Luž – Lužkų valsčius, Dysnos sritis PagN – Naujojo Paguoščio valsčius, Dysnos sritis valstybės istorijos archyvas (toliau LVIA), 381 138) – kilmė ne visai aiški, gali būti iš liet. avd. Крупени Glbk (Rapanovič 1977, 208) – Plis – Plisos valsčius, Dysnos sritis fondas, 17 aprašas, 312 byla, p. 1). Apskri- Bùtvila, Bùtvilas, Butvilãvičius (LPŽ I 371). greičiausiai iš liet. avd. Kruopiẽnis, Krupnas Pst – Pastovių rajonas tyje buvo du miestai – Dysna ir Druja – ir Гайдышево Plis (Goškevič 1905, 167) – ar pan. (LPŽ I 1091, 1092). Pstv – Pastovių valsčius, Dysnos sritis 25 miesteliai (LVIA, 381 fondas, 17 aprašas, iš liet. avd. Gaidys ar pan. (LPŽ I 606): Крутель Zal (Goškevič 1905, 144) – Pust – Pustynės valsčius, Drisos sritis Ras – Rasonų rajonas 1150 byla, p. 60). *Gaidukas. Gali būti ir iš brus. arba lenk. avd. greičiausiai iš liet. avd. *Krutelis, plg. avd. Sen – Senos rajonas Tokia apskritis buvo iki 1917 m. Šias Гайдук (Birila 1969, 95). Krùtas, Krutỹs ir kt. (Zinkevičius 2008, 587). Šark – Šarkauščinos rajonas žemes 1920 m. užėmus ir 1921 m. prijungus Гиньки Glub, Glbk (3), Luž, Pst (Goškevič Plg. brus. крутель ‘raištis kam nors sutvirtinti; Šum – Šumilinos rajonas prie Lenkijos, Dysnos apskrities ribos buvo 1905, 138, 153; Rapanovič 1977, 106); apgavikas’ (Nasovič 1983, 255; Trusman 1907, Tal – Talačino rajonas truputį pakeistos, pagal naująjį administra- Гиня baras (karčema) Luž (Goškevič 1905, 155; TSBM II 734). Plg. kitus vv.: Крутели k. Tst – Tiostos valsčius, Garadoko sritis Vai – Vaichanų valsčius, Garadoko sritis cinį skirstymą ji pateko į Vilniaus vaivadijos 153) – gali būti iš liet. avd.Gìnka, Giñkus buv. Garadoko ir Sebežo aps. Vitebsko gub. Vet – Vetrinos valsčius, Lepelio sritis sudėtį. Apskritis buvo padalyta į du rajonus, arba pan. (LPŽ I 671), plg. liet. Ginkū́naik. (Trusman 1907, 155); Krūtìlės k. Šiaulių r. Vrn – Verchnėnų valsčius, Dysnos sritis kurių centrai buvo Dysna ir Šarkauščina, ir Šiaulių r. (LVŽe). (VŽ 183). į 23 valsčius (Lietuvos centrinis valstybės Гирстуны1 Glbk (2) (Rapanovič 1977, Куголевка k. Praz, Glbk (Goškevič 1905, archyvas (toliau LCVA), 51 fondas, 15 106), k. Luc (Goškevič 1905, 155) – veikiausiai 173; Rapanovič 1977, 212) – veikiausiai iš 1Gali būti kilęs ir iš liet. antroponimų, padarytų iš ka- aprašas, 1877 byla). 1923 m. kovo 27 d. iš liet. avd. *Girstnas < Girstys (Zinkevičius liet. avd. Kugẽlis (LPŽ I 1104). mieno Girs- (Zinkevičius 2008, 94). Kaimo vardas gali būti apskrityje būta 174 105 gyventojų (LCVA, 2008, 310). Plg. dar liet. apeliatyvą gìrsa2 Кукиши k. Glub, Leon (Goškevič 1905, ir hidroniminės kilmės. Lietuvoje keletas pavadinimų su šia šaknimi: Gìrst-upis up. Kaune, Girst-ùlė up. Gruzdžiuose f. 51, ap. 15, b. 1877, p. 5). Po 1939 m., (LKŽe). 139, 152) – gali būti iš liet. avd. Kùkis, Kkis (Vanagas 1970, 199), Girstekiai k. Kupiškio r., Girstekiai vs. kai šios žemės pateko į Sovietų Sąjungos Гойгелово Glub (Goškevič 1905, 138) – ar pan. (LPŽ I 1108) arba iš brus. avd. Кукіш Panevėžio r. (ATSŽ, 87). A. Vanago nuomone, pavadinimas sudėtį, Dysnos apskritis nustojo egzistuoti. iš liet. avd. Gagala, Gagalas arba pan. (LPŽ (Birila 1969, 228). siejamas su liet. gir̃das‘žinia, gandas’ (Vanagas 1981, 117). 7 Plg. brus. гирса‘žolė, auganti kviečiuose’ (TSBM II 53; Trus- Šiuo metu buvusioje jos teritorijoje yra šie I 607). Купели Glbk (2), Plis (Goškevič 1905, man 1907, 72). Panašūs pavadinimai Гирсы, Гирсиноbuvo Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities Гойлево k.Zal(Goškevič 1905, 143) – iš 168; Rapanovič 1977, 215); Купелы Tst užfiksuoti buv. Vitebsko gub. Polocko ir Lepelio apskrityse (Trusman 1907, 72). rajonai: Breslaujos, Gluboko, Dokšicų, liet. avd. Gáila, Gailỹs arba pan. (LPŽ I (SNMVG 95) – gali būti iš liet. avd. *Kupelis 2Slavų kalbose šis žodis pasiskolintas iš lietuvių (Fasmer Miorų, Pastovių, Šarkauščinos. 608), plg. liet. Gailiaik. Biržų r., Panevėžio, pagal liet. avd. Kùpė, Kupỹs (Zinkevičius I 408). Buvusios Vilniaus gubernijos Dysnos Кеlmės r. (LVŽe). 2008, 597). 3Plg. rus.дыль’tolybė’, дыльный’tolimas’, kurie atitinka 3 sen. indų dūras’tolimas’ (Fasmer I 236). apskrities teritorija po V a. buvo kultūrų Дылевичи k.Zal, Glbk (Goškevič 1905, Кухтинщина plv. Glub, Glbk 4Plg. dar rus. кишкать’gąsdinti paukščius’; jaustukas paribyje. Joje susikirto baltų ir slavų civi- 144; Rapanovič 1977, 136) – gali būti iš (Goškevič 1905, 139; Rapanovič 1977, 217), киш! giminingas liet. tiš! ir lat. Tiš! ’vištoms ir paukščiams lizacijos ir tai atsispindėjo regiono speci- avd. * Dilevič < Dìlis (Dỹlis) (Zinkevičius Кухтницы Mkl (2), Mior (Goškevič 1905, baidyti’ (Fasmer II 242) 5Plg. rus. киша’ raugas’išsen. slavų *kys-(ja)’rūgštus, fikoje, jo istorinėje raidoje, sociologinėje, 2008, 593). 160; Rapanovič 1977, 217), Кухты Zal (2), rūgti’,plg. rus. кишеть, кишу, кишмя, giminingą liet. kušu, kultūrinėje, lingvistinėje, etninėje plotmė- Дягельня – gali būti siejamas su liet. avd. Glbk (Goškevič 1905, 144; Rapanovič 1977, kušėti’ judėti, krutėti’, lat. kustēt’judėti, krutėti’ (Fasmer II 242). je. Paskutiniais amžiais čia vieni šalia kitų Dẽglis, Deglius (LPŽ I 479) arba brus. Дзягель, 217) – gali būti iš liet. avd. Kuchtà, Kuktà ar 6Plg. taip pat su apeliatyvine leksika: brus. кметь ’kar- gyveno įvairių etnokultūrinių ir etnokonfe- Дзягіль (Birila 1969, 131). Gali būti taip pat pan. (LPŽ I 1099, 1110) arba iš brus. avd. žygys, didikas, laisvasiskaimo gyventojas, karys, kariauninkas’ sinių grupių atstovai: lietuviai, baltarusiai, susijęs su liet. apeliatyvu dègti (LKŽe), plg. Кухта (Birila 1969, 236), plg. liet. Kuktiškės (TSBM II 704), sen. sl., sen. rus. къметь ’karžygys’. Liet. kumetis ir pr. kumetis ’valstietis’ laikomi slaviškais skoliniais. lenkai, totoriai, žydai, rusai; graikų katali- liet. Deglė́naik. Pasvalio r. (LVŽe). mstl. Utenos r. (LVŽe). Plg. dar liet. kuktà Pats žodis veikiausiai yra skolinys iš lotynų сomesitis ’pake- kai, Romos katalikai, judėjai, stačiatikiai, Жини Glbk (Rapanovič 1977, 144) – iš ‘medinis durų įtvaras, bėgūnas’ (LKŽe). leivis, draugas’, atėjęs per lotynų comitatus ’grafystė, apskritis, musulmonai, liuteronai. Ši etnolingvistinė liet. avd. Žìnis, Žinỹs ar pan. (LPŽ II 1336), Лепейки k. Praz, Glub (Goškevič 1905, sritis’ (Fasmer II 261). 7Plg. dar brus. купель ‘didelis indas, į kurį panardinamas ir sociokultūrinė įvairovė palyginti nedide- plg. liet. Žynia k. Šilutės ir Vilkaviškio r. 173; Rapanovič 1977, 239) – gali būti iš kūdikis krikštijant’ (TSBM II 757); sen. sl. кѫпѣль, prasl. lėje teritorijoje netrukdė taikiai sugyventi (ATSŽ, 361). avd. *Lepeika, plg. avd. Lepas, Lẽpis ir pan. *kpělь ‘maudytis’ (Fasmer II 419-420). etninėms ir religinėms grupėms. O tai, iš Каптели Glbk (Rapanovič 1977, (LPŽ II 60). Tęsinys kitame numeryje 14 2015 m. sausio 31 d. Nr. 1 (807) Voruta Lietuvos pasipriešinimo istorija Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui Sigitas TUTLYS, Vilnius 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai puoselėjo viltį, pasinaudojus Vokietijos–SSRS (SSRS) okupavus Lietuvą, prasidėjo jos pasi- karo baigtimi, atkurti Lietuvos nepriklausomą priešinimas okupaciniam režimui, jis vyko iki valstybę. 1944 m. LLA direktyvose nurodoma pat Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Šis svarbiausia užduotis – pasirengti, kad jauni- pasipriešinimas čia ir aprašomas. mas nepaklustų prievartinei mobilizacijai į SSRS kariuomenę. Kovai dėl nepriklausomy- PASIPRIEŠINIMAS 1940–41 m. bės karines ir politines organizacijas vienyti tu- rėjo steigiamos organizacinės grupės: 1944 m. 1940 m. birželio 15 SSRS okupavus Lie- sausį Kaune įkurta VLIK Karo taryba, Vilniu- tuvos Respubliką lietuvių visuomenė dėl je – Vilniaus apygardos štabas, jis su LLA ir valdžios atsisakymo priešintis okupacijai buvo Kęstučio vadovais tarėsi dėl bendrų veiksmų. dezorganizuota. Okupantai, įvedę totalitarinį Užsienyje pasipriešinimo dalyviai lietuviai komunistinį režimą, siekė Lietuvą integruoti į telkėsi apie VLIK, Amerikos lietuvių tarybą, Sovietų Sąjungą ir prievarta įtvirtinti savo val- Bendrąjį Amerikos lietuvių fondą. Lietuvoje džią. Prasidėjo gyventojų kalinimas, trėmimai, likęs vienintelis Karo tarybos narys generolas šalies sovietinimas, rusinimas ir kolonizavi- Motiejus Pečiulionis iš LLA vadovybės 1944 m. mas. Su SSRS okupacine valdžia ir represiniu liepos 9 d. gavo įgaliojimus organizuoti ir aparatu – Vidaus reikalų liaudies komisariatu vadovauti pasipriešinimui. Jau liepos 17 d. (NKVD; 1946 m. pertvarkytas į Vidaus reikalų Šiauliuose generolas pasirašė direktyvą Nr. 1: ministeriją, MVD), Valstybės saugumo liaudies LLA pajėgoms įsakoma slėpti ginklus (jei SSRS komisariatu (NKGB; nuo 1946 m. Valstybės kariuomenės nepavyktų sustabdyti) ir, perėjus Amerikos lietuvių tarybos delegacija įteikia memorandumą dėl Lietuvos nepriklausomybės JAV saugumo ministerija, MGB) – ir su Lietuvos ko- į pogrindį, kovoti Lietuvoje. 1944 m. vasarą prezidentui Franklinui D. Rooseveltui. 1940 m. (nuotr. iš ,,Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos 1 munistų partija (LKP) kolaboravo nepartiniai ir rudenį Žemaitijoje veikė 2 lietuvių pulkai , istorija“. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007, p. 156) sovietiniai aktyvistai. Gaivališkai kilę pirmieji dalyvavę kariniuose veiksmuose su SSRS pasipriešinimo veiksmai buvo nepaklusnumas kariuomene. Frontui traukiantis į Vakarus SSRS okupacijos įstatymams ir nepaklusimas LLA kariai telkėsi į partizanų būrius, iš kurių įsakymams: teisėtas prezidentas Antanas susidarė Trečioji šiaurės ir Penktoji apygardos. Smetona pasitraukė į užsienį, diplomatai 1944 m. rugpjūtį M. Pečiulionis ir LLA vadas atsisakė paklusti marionetinei Justo Paleckio generolas Kazys Veverskis įkūrė politinio vyriausybei, liepos mėn. gyventojai masiškai vadovavimo ir atstovavimo organizaciją – Lie- boikotavo rinkimus į nelegitiminį Liaudies tuvos gynimo komitetą (LGK); taip buvo seimą. Ekonominis pasipriešinimas reiškėsi bandoma atskirti karinį vadovavimą (LLA) vadinamųjų raudonųjų gurguolių (duoklių) ir politinį atstovavimą (LGK). Pogrindiniams boikotu. Ideologijos ir kultūros srityse buvo kovotojams rengti pasinaudota ir Vokietijos stengiamasi sustabdyti komunistinės ideolo- žvalgybos mokyklomis Rytų Prūsijoje: į jas gijos poveikį, atkakliai laikomasi tradicinės buvo pasiųsta apie 100 LLA karių, kai kurie lietuviškos gyvensenos, papročių, kultūros, jų grįžę įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimą. tikėjimo, atvirai švenčiamos tautinės ir religi- Veikė ir kitos Lietuvos pogrindinės struktūros: nės šventės (Vasario 16, Vėlinės ir kt.). Lietuvos išlaisvinimo taryba Kaune, LLA Jau 1940 m. liepą pradėjo kurtis organizuo- Žemaičių legionas (sudarytas 1945 m. spa- to pasipriešinimo branduoliai. Rugsėjo mėn. lio 1 d.), Tautos gelbėjimo sąjunga, Lietuvos Romoje įkurtas Lietuvos tautinis komitetas, išlaisvinimo komitetas, Laisvės gynėjų są- lapkričio 17 d. Berlyne – slaptas koalicinis junga, 1945 m. pab. Vilniuje įkurta Lietuvos Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Lietuvoje tautinė taryba su Lietuvos ginkluotųjų pajėgų pogrindį sudarė iš įvairių visuomenės sluoks- vyriausiaja taryba. Nekarinės organizacijos nių 1940 m. rugpjūtį–gruodį sukurti nelegalūs pogrindžiui realiai dar nevadovavo – buvo būreliai ir grupės: Lietuvos Nepriklausomybės neįtakingos, lokalios, dar tik mezgė ryšius partija, Lietuvos vadavimo, Laisvosios Lietu- su ginkluotomis pogrindžio grupėmis. Deja, vos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, Lie- Vokietijos okupacijos laikotarpiu nelegalios tuvos apsaugos gvardija, Geležinis Vilkas. LAF karinės ir politinės organizacijos bendros va- štabas Berlyne 1940 m. pab. užmezgė ryšius dovybės, pasipriešinimo strategijos ir taktikos su Vilniuje įsteigta majoro Bulvičiaus grupe, nesukūrė. Kaune – su Vytauto Didžiojo universiteto stu- Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio apygardų žemėlapis. 1949–1950 m. (nuotr. iš ,,Lietuva dentų grupe. Iki 1941 m. pavasario Lietuvoje Partizaninis karas 1944–45 m. 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija“, p. 319) iš karių, jaunimo sukurta kovotojų penketukų (daugiausia Bulvičiaus grupėje), sukaupta 1944 m. II pusėje prasidėjo didelio masto Ažagų, Būdininkų, Kiauneliškio, Liepakojų, per agentus ir šnipus. Siekiant dezorganizuoti ginklų, buvo leidžiama nelegali literatūra, partizaninio karo organizavimo, partizanų Paliepių, Varčios miško kautynės3. Dideli par- partizanų veiklą 1945–46 m. sovietinė valdžia atsišaukimai. 1941 m. sausį mėginta kurti būrių, rinktinių ir apygardų (A, Didžiosios tizanų būriai pajėgė ne tik kautis su gausiomis ragino nelegaliai gyvenančius asmenis legali- Tautinio darbo apsaugą (LAF kovos būrius) Kovos, Tauro, Vyčio, Vytauto apygardos) sovietinėmis pajėgomis, bet ir kontroliuoti zuotis. Legalizavosi apie 40 000 žmonių, iš jų antisovietiniam sukilimui, kai prasidės Vo- kūrimo, didelių kautynių su okupantų ka- kaimus, mažesnius miestelius, užimti valsčių 6–8 tūkst. partizanų. 1945 m. partizanų dalinių kietijos–SSRS karas. Sukilimo tikslas – atkurti riuomene laikotarpis. 1944 m. vasarą frontui centrus. 1944 m. II pusėje partizanai puolė vadai daugelyje vietų nedraudė kovotojams nepriklausomą Lietuvos valstybę. Birželio 7 d. traukiantis iš Lietuvos ir SSRS kariuomenei vėl 17 valsčių centrus, iš areštinių išlaisvino suim- legalizuotis, o nuo 1946 m. buvo reikalaujama NKVD suėmė Bulvičiaus grupės vadovus ir ją okupuojant šalies patriotai, idealu laikydami tuosius, pvz., spalio 26 d. Biržuose išlaisvinti laikytis priesaikos ir legalizuotis leista tik iš- dalį narių, taip pat suimta kovotojų Raseinių, nepriklausomą valstybę ir siekdami atsikratyti 48, gruodžio 7 d. Eišiškėse – 31. Kai kuriuose imtinais atvejais. Daug legalizavusiųjų sudarė Telšių, Marijampolės, Tauragės, Zarasų aps- sovietinių okupantų telkėsi pasipriešinimui, puolimuose 1945 m. dalyvavo didelės partiza- rezervinius būrius veikiantiems partizanams. krityse. Pogrindininkai nepajėgė pasipriešinti dalis jų – partizaniniam karui. 1944 m. lie- nų pajėgos (Miroslavą puolė apie 100, Rozali- Kai kuriuos okupantams pavyko priverstinai (kai kuriose vietose buvo pradėję partizaninius pos 26 d. Sovietų Sąjungos karinė valdžia mą – apie 80, Endriejavą – apie 120 žmonių). užverbuoti ir pasiųsti pas partizanus. Okupan- veiksmus) birželio 14–18 d. masiniam Lietuvos paskelbė Lietuvos vyrų mobilizaciją į Sąjungos Puolimai buvo skirti apsaugoti gyventojus nuo tų specialiosios tarnybos sukūrė platų šnipų ir gyventojų trėmimui į Sibirą. 1941 m. birželio 22 kariuomenę. Iš numatytų 25 000 šauktinių prievartinės mobilizacijos, turto ir mokesčių agentų tinklą. Nuo 1944 m. vid. imta formuoti d. kilus Vokietijos–SSRS karui ir Vokietijos ka- registruotis atvyko tik apie 5000. Nepaklusę rekvizavimo, išlaisvinti suimtuosius. Užpuolę stribų (liaudies gynėjų) dalinius, jie su NKVD riuomenei peržengus okupuotos Lietuvos sie- šaukimui vieni slapstėsi namuose, kiti pradėjo miestelius ir išlaisvinę suimtuosius partizanai kariuomene (kartais ir savarankiškai) daly- ną, prasidėjo antisovietinis Birželio sukilimas. telktis miškuose į būrius, ieškoti ryšių su par- sunaikindavo gyventojų sąrašus, mokesčių vavo karinėse operacijose prieš partizanus. Kaune buvo sudaryta Juozo Ambrazevičiaus- tizanais2. Po NKVD kariuomenės vykdomų ir nepriemokų dokumentus, mobilizacinius Be stribų, veikė smogikai, paramos grupės. Brazaičio vadovaujama Lietuvos laikinoji baudžiamųjų operacijų (1944–45 m. nužudyta raštus į SSRS okupacinę kariuomenę ir kt. do- Suimtieji arba pasidavusieji partizanai, kiti vyriausybė. Vokietijos kariuomenė daugelyje 12 213 Lietuvos gyventojų, iš kurių trečdalis kumentus, bausdavo aršiausius enkavedistus, pasipriešinimo dalyviai arba jais apkaltintieji Lietuvos vietų (Kaune, Vilniuje ir kitur) jau ar net pusė buvo beginkliai civiliai) ir gautų stribus bei kt. baudėjus, sovietinės valdžios buvo žiauriai kankinami, prieš juos naudojami rado sukilėlių atkurtą vietos valdžią. pranešimų apie mobilizuotųjų mirtį kare aktyvistus. Partizanai turėjo gerai įrengtų specialūs preparatai (migdomieji, psichotropi- (menkai kariškai parengti jie buvo siunčiami stovyklaviečių, pvz., Kęstučio apygardos nės medžiagos, narkotikai); partizanai, bijoda- LIETUVOS PARTIZANINIS KARAS daugiausia į beprasmišką puolimą Kurše) vis Žebenkšties rinktinės stovyklavietėje buvo mi palūžti ir tapti išdavikais, dažniausiai gyvi 1944–53 m. daugiau vyrų patraukė į miškus pas partiza- įrengta 27 bunkeriai, apjuosti apkasais, 11 kul- nepasiduodavo. Gyventojų bauginimui buvo Rengimasis partizaniniam karui. nus; veikė LLA trečiosios Šiaurės apygardos, kosvaidžių lizdų. Partizanų kariniai veiksmai naudojamas partizanų lavonų niekinimas Žemaičių legiono ir kt. partizaniniai junginiai. kėlė gyventojų nuotaiką ir viltį, kad sovietiniai miestelių aikštėse. Vokietijos okupacijos laikotarpiu (1941–44 Partizanų būriams vadovavo buvę Lietuvos okupantai bus išvyti, partizanai informuodavo m.), remiantis neginkluoto pasipriešinimo kariuomenės, Vietinės rinktinės (veikė 1944 gyventojus, kad užsienyje veikia tikroji Lietu- 1 taktika, sugebėta išvengti didelių okupacinės m. per nacių okupaciją) karininkai ir kariai, vos vyriausybė. Vadinti ir Lietuvių savanorių divizija, Tėvynės apsaugos rinktine. administracijos represijų, išsaugoti lietuvių policininkai, Šaulių sąjungos nariai, LLA, 1945 m. pavasario pab. pradėta vengti atvi- 2NKVD kariuomenė, SMERŠ (karinė žvalgyba) pasipriešinimo svarbiausias organizacijas, Lietuvių fronto, Lietuvos laisvės kovotojų, rų kautynių su didesnėmis, gerai ginkluotomis ėmė gaudyti, žudyti besislapstančius beginklius vyrus. neleista mobilizuoti daug lietuvių į Vokietijos Laisvės gynėjų sąjungų karinių padalinių va- sovietinių okupantų pajėgomis, nes dėl dide- Baudžiamosios operacijos vykdytos masiškai. 1944 lie- kariuomenę. Baigiantis Vokietijos okupacijai dai ir kovotojai. 1944 m. pab.–1945 m. pavasarį lio partizanų sutelkimo vienoje vietoje vien pą–gruodį Lietuvoje buvo sulaikyta apie 53 000 žmonių, iš jų 13 169 suimti. veikė ir ginkluotai kovai su Sovietų Sąjunga Lietuvos miškuose buvo apie 30 000 žmonių 1944–45 m. žuvo apie pusę visų 1944–53 m. 3NKVD kariuomenė, be šautuvų, automatų ir kulkos- rengėsi 2 karinės organizacijos: Kęstutis ir (su tais, kurie slapstėsi nuo mobilizacijos). Par- žuvusių partizanų, keisti kovos taktiką – sto- vaidžių, naudojo lengvąsias patrankas, minosvaidžius, Lietuvos laisvės armija (LLA). tizanų kovos vyko beveik visoje Lietuvoje. Su vyklauti ar judėti skyriais po 5–10 žmonių, iš lėktuvų žvalgė partizanų stovyklavietes. Partizanų Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komi- NKVD kariniais daliniais kaudavosi daugiau- slėptis bunkeriuose ir slėptuvėse. Okupantai ginkluotė (vokiška ir rusiška) buvo tik šautuvai, auto- matai, kulkosvaidžiai (bent po vieną skyriuje); beveik tetas (VLIK; įkurtas 1943 m. Kaune) ieškojo sia dideli (100–300 žmonių) partizanų būriai, irgi pakeitė represijų ir persekiojimo būdus: visi partizanai turėjo po pistoletą ir granatą, sprogmenis būdų suvienyti visas pasipriešinimo organiza- neturėję bendros vadovybės. Vyko atkaklūs miškų šukavimus ir kaimų kratas derino su pa- gaminosi dažniausiai patys iš aviacijos bombų. cijas, bet to padaryti nepavyko, nors visos jos mūšiai, turėję pozicinio karo požymių, pvz., salomis pamiškėse, slėptuves stengėsi susekti Tęsinys kitame numeryje Voruta 2015 m. sausio 31 d. Nr. 1 (807) 15

„Kurkime istorija kartu“,- sako savo 70-mečio proga žinomas visuomenės veikėjas Alfonsas Kairys Jūs rašote „Vorutos“ laikraščiui - ir ne tik neskaitlingų, tačiau įspūdingai garsinančių „Smalsutis“, laikraštis labai smalsiems. Vaikai jam - įvairiomis temomis. Lietuvą. noriai rašo apie savo gimtinę, gimtąją kalbą, Skaitytojai teigiamai vertina Jūsų straipsnius, pilietškumą ir tautų tradicijas, įvairių naujienų bet apie Jus, kaip žmogų, žinių stokojama... Esate kelių knygų, daugelio straipsnių ieško internetinėse svetainėse... Malonu, kad autorius... dalyvaujantieji jaunųjų žurnalistų būrelyje Saulę išvydau Švenčionių rajono Svylionių savo žiniomis lenkia bendraklasius. kaime. Vos 9 mėn. turėdamas, netekau tėvelio, Knyga „Laiko išsklaidyti“, išėjusi 1997 augino ir į mokslus leido serganti mamytė. m., skirta tiems, su kurias drauge kurtos Ko dar nespėjote pasakyti Jus pažįstan- Baigęs Adutiškio vidurinę mokyklą, 1973 m. pirmosios lietuvių bendruomenės užsienyje: tiems? - Vilniaus valstybinio uniuversiteto Filologi- Rusijos Federacijoje (Karaliaučiaus srityje, jos fakultetą, 1982-1991 m. dirbau Lietuvos Maskvoje, Sankt Peterburge, Samaroje, Omske, Asmeniniame archyve sukaupiau daug LR Švietimo ministerijos Mokyklų valdybos Tomske...), Moldovoje, Gruzijoje, Latvijoje, medžiagos apie nuostabius žmones - išėjusius inspektoriumi, nuo 1992 m. Valstybinės ko- Estijoje. Penkerius metus rūpinausi lietuviais, Anapilin ir dar sėkmingai dirbančius. Bandau misijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti gyvenančiais Rytų Lietuvoje: parama ugdymo atskiruose straipsniuose juos aprašyti; esu referentu švietimui ir kultūrai. 1994 m., reor- įstaigoms, atskiriems žmonėms. Na ir knygos surinkęs ,,kalnus“ parašytų straipsnių: reikėtų ganizavus Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos pavadinimas su tuo susijęs - „Penkeri metai juos vienon knygon sudėti: laikas tai lyg ir problemoms išnagrinėti į Regioninių proble- su Rytų Lietuva“. Tai lyg ir mano ( supraskite leistų padaryti, bet kišenė – nelabai... Kur Jūs, mų ir tautinių mažumų departamentą prie - departamento) vadovaujamo poskyrio atas- rėmėjai? Alfonsas Kairys Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o vėliau kaita kiekvienam Rytų Lietuvoje gyvenančiam. - į Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą Važinėdamas po Rytų kraštus, susitikdavau su Kitais metais ketinama atkurti Tautinių Pagrindinis žurnalistikos etikos tikslas yra ne prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, iki gražių ir svarių minčių turinčiais lietuviais: taip mažumų departamentą. Kokios, Jūsų galva, tik nustatyti žurnalistinės veiklos kriterijus, bet 2005 m. - šio departamento Užsienio lietuvių gimė knyga - almanachas „Balsai iš toli“. Joje turėtų būti iš dalies atgimsiančio Tautinių ir jų laikytis. Europos Tarybos rezoliucija „Dėl skyriaus vyriausiuoju specialistu, vėliau Darbo 23 Baltarusijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, mažumų ir išeivijos departamento prie LR žurnalistinės etikos” įpareigoja visas žinias- su užsienio lietuvių bendruomenėmis poskyrio Ukrainoje gyvenančių ir kuriančių proza, po- Vyriausybės darbo kryptys? klaidos priemones imtis efektyvių priemonių vedėju, o dar vėliau - Rytų Lietuvos programų ezija. Knygą padėjo sudaryti poetas Antanas deramam žurnalistinės etikos lygiui palaikyti“. poskyrio vedėju. Andrijonas, na o du Rytų Lietuvos mokytojų Pirmiausiai, padaryta milžiniška klaida, Tai neatsiejama ir nuo kalbos kultūros esmės. Dirbdamas Švietimo ministerijoje ir kitose kūrybos almanachus - „Ties rugsėjo taku“, kad Tautinių mažumų ir išeivijos departamen- valstybės institucijose, rūpinausi Rytų kraštų, „Ties spalio taku“ sudarėme kartu su su poetais tas prie LR Vyriausybės buvo ne reorganizuo- Ką norėtumėt matyti šio, Jūsų jubiliejaus ypač Karaliaučiaus krašto, lietuvių bendruo- Romu Vorevičiumi, Albertu Skyreliu. Būtų gi- tas (nors dokumentuose įvardijama būtent proga, greta savęs? menėmis, lietuvių kalbos ir etnokultūros fa- męs ir trečiasis, bet departamento sugriovimas taip), o sugriautas, išdraskytas, sujauktas. Ir kultatyvų, lietuviškųjų klasių steigimu, Rytų ‚,užgriovė“ tą mintį. dar. Kai kurias Tautines mažumas kuruojantis Be abejo, tuomečius užsienio lietuvių Lietuvos poskyryje - tautinės darnos išsau- Esu išspausdinęs per 150 straipsnių Lietu- dabar Kultūros ministerijos Tautinių mažumų bendruomenių pirmininkus ir jų narius ( gojimu Šalčininkų, Vilniaus, Trakų, Ignalinos vos ir užsienio lietuviškoje spaudoje lituanis- skyrius savo kompetencijoje neturi lietuvių, a.a Altajaus krašto pirmininką B.Virbicką, rajonuose, Visagino apylinkėse. Visur darbas tikos, užsienio lietuvių švietimo klausimais gyvenanačių Rytų Lietuvoje, kaip tautinės ma- Gruzijos buv. pirm. I.Džikiją, L.Giorgobiani, buvo įdomus, nes teko bendrauti su šimtais, o („Lietuviškumui palaikyti“, „Mūsų svečiai“, žumos, palaikymo programos. Visa kita, matyt, Moldovos - buv. pirm. P.Laurinavičių, La- gal ir tūkstančiais žmonių: gyventi jų bėdomis, „Kas į Prūsijos žemę?, „Padėkime Karaliau- liktų kaip ir buvusiame Tautinių mažumų ir tvijos - J.Budzinauskienę, Karaliaučiaus džiaugtis mažais ir dideliais jų laimėjimais. čiaus krašto lietuviams“, „Černiachovske gali- išeivijos departamente prie LR Vyriausybės, lietuvius: A.Muliuolį, A.Karmilavičių, Man regis, minėto departamento darbą iš da- ma rengti lietuvių kalbos mokytojus“, „Atgaja“ išėmus žodį „išeivijos“. Man regis, svarbiausia R.Leonovą, L.Meščeriakovą, S.Šamborskį, lies sėkmingai tęsia lietuvių švietimo draugija laukia“, „Jie gyvena Mažojoje Lietuvoje – Ka- departamentui rūpėtų tautinė darna: neiš- R.Taukačiką, kun. A.Gauronską, A.Bartniką, ,,Rytas“ (pirm. Algimantas Masaitis). raliaučiaus krašte“, „Karalių (Karaliaučiaus) keliant vienų ir nežeminant kitų: juk, pasak Maskvos: A.Jonkų, T.Lurytę, B.Nenartavičiūtę, mieste“, „Mokytoja, poetė, vertėja Karaliau- Donelaičio, „visi nuoginteliai gemam“. K.Momziakovą, Ukrainos: Vinicos V.Sugaką, Daug metų siejo Jus prasmingas ir sė- čiaus žemėje“, „Romai, kas jie“ ir kt.). Kijevo: D.Makarovą, V.Jančiuk, R.Malikėnaitę, kmingas darbas su užsienio lietuviais, nes Straipsnių sąrašas pasipildo kas savaitę. Vis daugelį daugelį kitų) ir Rytų Lietuvos bendra- dirbdamas Tautinių mažumų ir išeivijos naujos mano mintys randa vietos „Vorutoje“, Esate kalbininkas, Lietuvos žurnalistų žygius, ypač rajonų, ugdymo įstaigų vadovus, departamente prie LR Vyriausybės, kuravote „Lietuvos aide“, „Švietimo naujienose“. Ačiū sąjungos narys. Lietuvos edukologijos uni- talentingus pedagogus, visuomeninių organi- Rytų kraštų bendruomenes... jų redaktoriams ir komandų nariams. versitete pedagogams skaitote kalbos kultū- zacijų, neabejingų Rytų Lietuvai, vadovus, Kokias įžvalgas palikote kuruodamas ros paskaitas. O kokia etika vadovaujasi šiuo buvusio Tautinių mažumų ir išeivijos depar- užsienio lietuvius? Šiuo metu redaguojate Lentvario pradinės laikmečiu žurnalistas? tamento prie LR Vyriausybės bendradarbius mokyklos laikraštį „Smalsutis“ ir vadovau- ir, be abejo, savo šeimos narius: žmoną, dukrą, Pasaulio lietuviai – mūsų, Lietuvos - šeimos jate Jaunųjų žurnalistų būreliui... XVI žurnalistų sąjungos suvažiavime, sūnų, anūkų pulką ir proanūkėlę. Stalas būtų dalis, kuria reikia rūpintis. Departamentas savo įvykusiame 2014 m. lapkričio 22 d., priimtame labai platus, bet visi tilptume, nes visus vienytų laiku skyrė lėšų užsienio lietuvių bendruome- Prieš gerų trejetą metų Lentvario pradinės nutarime sakoma: „Žurnalisto profesija apima mintis viena, kad ir Lietuvoje, ir kitur gyvena- nių projektams. Ir nemažų. Ryšiai su biologine mokyklos direktorė Ona Ramanauskienė, įvai- teises ir įsipareigojimus, laisves ir pareigas. tiems gyventi būtų oriai gera. Ačiū visiems... tėvyne stiprėjo ir to dėka. rių inovatyvių idėjų sumanytoja, prasitarė, kad Be įstatymų nustatytų teisių ir įsipareigojimų Sakiau ir sakysiu, kad visuomeniniams jos vadovaujamoje vienoje gausiausių respubli- viešosios informacijos rengėjams tenka ir etinė „Vorutos“ redakcijos vardu sveikiname ambasadoriams – užsienio lietuvių susivieni- kos pradinių mokyklų, yra žingeidžių, norinčių atsakomybė piliečiams bei visuomenei. Ši atsa- jubiliejaus proga ir linkime, kaip ir visada, jimams - reikia daugiau dėmesio. Būtina ir jų ir gebančių rašyti vaikų. Susirinkus pradinukų komybė ypač pabrėžtina dabar, kai informacija spėti visur ir visada. Gražių metų! tarpusavio vienybė: ne nuo draugijų, bendrijų, būriui, pradėjome dirbti: mokytis rašyti bei... ir komunikacija atlieka labai svarbų vaidmenį asociacijų gausumo priklauso jų veiklos. Esti rašyti, kurti, susipažinti ir pažinti, keliauti... žinių visuomenėje formuojant piliečių asme- Kalbėjosi gausių ir nesutariančių tarpusavyje ir yra Kilo mintis ir pasiviešinti: atsirado laikraštis nines nuostatas bei informuojant visuomenę. Romas Adomas VOREVIČIUS Pirmasis mokslinis žinynas apie Mažosios Lietuvos dvarus Pagėgių apylinkėse Dr. Martynas Purvinas, Kaunas 1944 m. pabaigoje sovietiniams okupantams (ir buvusiems) dvarams. Šį nemažą leidinį (Lietu- Gausiai iliustruotame leidinyje pateikiama net pradėjus niokoti Mažojoje Lietuvoje aptiktas gėry- vos dvarų sodybų atlasas. II. Pagėgių savivaldybė. 719 vertingų paveikslų (nuo žemėlapių fragmentų bes, labai nukentėjo ten stovėjusios dvarų sodybos, 2014, 332 p.) praėjusių metų pabaigoje išleido iki senųjų ar 1991 m. darytų fotonuotraukų, dabar- jų didesni ir puošnesni pastatai, ten sukauptos isto- Vilnius dailės akademijos leidykla, parengusi tinių vaizdų. Nurodyta nemažai istorinių šaltinių, rinės, memorialinės ir kitokios vertybės. Daug nugy- vertingą ir puošnų leidinį. kurie iki šiol Lietuvoje nebuvo naudojami. Porą ventų dvarų trobesių ir sodybų buvo visai sunaikinta Žinyne pirmą kartą trumpai, bet sistemingai dešimtmečių darbuojantis Vokietijos archyvuose (pavyzdžiui, taip nebeliko didžiojo Vingės dvaro apibūdinti 128 dvarai, įvairiu metu gyvavę Pagė- ir bibliotekose ten pavyko aptikti labai vertingų – buvusio administracinio centro ir kt.). Jau gorba- gių apylinkėse. Galima pažymėti, kad P. Jakšto ir informatyvių dalykų. Kai kas buvo atrasta jau čiovinės pertvarkos metais buvo nugriauti žymiojo kraštotyrinėje studijoje ir 2010 m. knygoje apie Ši- spausdinant šį leidinį, tad galės būti aptarta bū- Būbliškės dvaro rūmai. Dvarų paveldo liekanos tirpo lutės ir Pagėgių krašto dvarus buvo paminėtas tik simose publikacijose. ir toliau. Dar 1990 m. stovėję didieji Kalvaičių dvaro trečdalis jų – kiti iki šiol buvo beveik nežinomi. Nemažame įvadiniame straipsnyje apibū- pastatai vėliau buvo sunaikinti, vaizdingų statinių Leidinys paremtas 1991 – 1993 m. M. Purvino dinami savitieji Pagėgių dvarų sodybų bruožai, plytoms ir kitkam tapus pelninga preke. atliktais Pagėgių apylinkių architektūrinio pa- aptariant stambiosios žemėvaldos ypatybes Prū- Kelis dešimtmečius senieji krašto dvarai (kaip veldo tyrimais – tuomet buvo apeiti beveik visi sijos valstybėje, istorinės raidos savitumus, admi- ir visa Mažoji Lietuva) lyg neegzistavo – nebuvo senieji pastatai ir dar išlikusios sodybos, užfiksuoti nistracinės priklausomybės pokyčius, teritorijos tiriama jų istorija, neglobotos ten dar likusios tie objektai, kurių netrukus nebeliko (kaip kad gamtines ypatybes ir verslus, dvarų sodybų tinklo vertybės. Tais ištrinamos praeities pėdsakai do- minėtosios Kalvaičių dvaro sodybos). Man teko ypatybes, tų sodybų ir jose stovėjusių pastatų mėdavosi pavieniai istorijos mėgėjai. Pavyzdžiui, surinkti ir istorinę medžiagą apie tų dvarų raidą, architektūrinius ypatumus, šios srities šaltinius įmanomas žinias apie Šilutės apylinkių dvarus parašyti visus straipsnius apie dvarus ir jų sodybas ir buvusius tyrimo darbus. rinko uolusis kraštotyrininkas Petras Jakštas. (rašant 5 straipsnius talkininkavo architektė Indrė Solidų leidinį papildo šaltinių ir literatūros Reta išimtimi buvo tapusi Šilgalių dvaro sodyba, Kačinskaitė, dar 3 – M. Purvinienė ir I. Kačinskaitė, sąrašas, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės. kurioje įsikūrusio žirgininkystės ūkio vadovai vieną – istorikas Kazys Misius). Paminėtinas gražios ir puošnios knygos apipavi- išsaugojo daug senųjų trobesių. Vienas iš leidinio sudarytojų Marius Iršėnas dalintojų darbas – mokslinį veikalą puošia dailus Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Mažosios parūpino iki šiol Lietuvoje nepublikuotą reikšmin- viršelis ir subtilus knygos dizainas, gausios spal- Lietuvos senųjų dvarų sodybos sulaukdavo dau- gą iliustracinę medžiagą – senuosius žemėlapius votos ir kitokios iliustracijos. giau dėmesio. Pastarąjį dešimtmetį pasirodė gana ir apie 1950 m. darytas aerofotonuotraukas. Pas- Šis leidinys tęsia mokslinį Mažosios Lietuvos Knygos viršelis kuklios knygos apie Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių tarosios paliudijo, kad pirmaisiais pokario metais ir jos kultūros paveldo apibūdinimą, leidžia mūsų apylinkių dvarus, kuriuose buvo pateikta fra- Pagėgių apylinkėse tebestovėjo daugelis senųjų šalies skaitytojams susipažinti su iki šiol nežino- nebuvo išleistas net ir Vokietijoje, kur nemažai gmentiškų, kartais ir netikslių ar klaidingų žinių pastatų ir sodybų, kad Mažąją Lietuvą ištuštino mais to etnokultūrinio regiono savitos istorijos domėtasi buvusiųjų Rytprūsių istoriniu paveldu. apie atskirų vietovių istoriją ir dvarų likimus. 2007 užsitęsusi sovietinė okupacija, kai ten likusias puslapiai. Tenka apgailestauti, kad nemažoje Galima pasididžiuoti, kad tokios knygos padeda m. pradėtas rengti Lietuvos dvarų atlaso tomas, vertybes uoliai niokojo įvairiausios jėgos (nuo knygoje neatsirado vietos bent trumpai anotacijai Lietuvai grįžti į civilizuotąją Europą, pažįstančią skirtas Pagėgių savivaldybės teritorijoje esantiems valdžios struktūrų iki eilinių grobikų). Europos kalbomis, nes tokio lygio leidinys iki šiol savąją istoriją. 16 2015 m. sausio 31 d. Nr. 1 (807) Voruta Mažosios ir Didžiosios Lietuvos evangelikų liuteronų lietuvių raštijos veikėjų ir kiti jubiliejai 2015 metais. Vasaris 1665 02 03 Išdaguose (Gumbinės aps.) gimė 1905 02 15 Įsrutyje mirė Albertas Storostas, liuteronų parapijos (1640 m.) pamaldos bažnyčioje Mirė 1995 03 26 Londone (Ontarijo prov-ja, Jokūbas Perkūnas jaunesnysis, Įsručio vyskupas, Mažosios Lietuvos pedagogas, kompozitorius, (1990 05 25 – kultūros namuose). 1995 07 30 naujai Kanada). sudaręs lietuvių patarlių rinkinį ir lietuvių–vo- dainininkas, vargonininkas. Vydūno brolis. pašventinta mūrinė ev. reformatų bažnyčia (1622 1990 02 24 Kretingoje (palaidotas Elniškės kiečių kalbų žodyną, kurių rankraščiai neišliko. Gimė 1878 05 01 Naujakiemyje (Smilgių vls., m.), kuria nuo seno naudojasi ir liuteronai, pokario kapinėse šalia Priekulės) mirė kunigas Jonas Ar- Studijavo Karaliaučiaus universitete, kunigavo. Pilkalnio aps.). metais buvo paversta sandėliu. monaitis, 1950 10 29 Tauragėje įšventintas kunigu Mirė 1711 03 12 Įsrutyje. 1895 02 17 Tilžėje „Birutė“ surengė pirmąjį 1865 02 20 Muizėje (Kintų vls., Šilokarčemos diakonu, 1955 10 29 – kunigu. Aptarnavo Žemaičių 1815 02 11 Nibudžiuose (Gumbinės aps.) mirė lietuvių dainų koncertą, buvo suvaidintas pir- aps.) mirė Ernstas Vilhelmas Berbomas, lietuvių Naumiesčio, Katyčių, Kretingos, Priekulės, Plikių Kristijonas Gotfriedas Cipelis, kunigas; rinko masis lietuviškas spektaklis ne tik Mažojoje liaudies dainų ir kalbinės medžiagos rinkėjas. ir Pašyšių parapijas, puoselėjo Klaipėdos krašto lituanistinę medžiagą, padėjo Liudvikui Rėzai Lietuvoje – Aleksandro Fromo-Gužučio drama Gimė 1786 03 11 Bernsteinbruche (dab. Klai- bažnytines tradicijas. parengti NT (1816 m.) leidimą. „Išgriovimas Kauno pilies 1362 m.“ pėdos dalis). Gimė 1929 08 26 Rupeikiuose (Šimkaičių sen., Gimė 1742 01 28 ten pat. 1780 02 18 Tolminkiemyje (Galdapės aps.) 1940 02 22 Kaune mirė Dovas Zaunius, visuo- Jurbarko raj.). 1995 02 12 naujasis Vilniaus ev. liuteronų mirė Kristijonas Donelaitis, poetas. Baigęs Kara- menės veikėjas, diplomatas, Lietuvos užsienio rei- 1710 02 25 Katyčiuose (Tilžės aps.) mirė Jonas bažnyčios varpas, dovanotas norvegų, pirmą liaučiaus universitetą mokytojavo Stalupėnuose, kalų ministras (1929–1934), teisės dr. (1917 m.). Andrius Kaizeris (Caesar), giesmių eiliuotojas. kartą pakvietė liuteronus į pamaldas. kunigavo Tolminkiemio ev. liut. parapijoje. Jo Gimė 1892 06 19 Rokaičiuose (Naujosios vls., Studijavo Karaliaučiaus universitete, kunigavo. 1885 02 15 Tilžėje įkurta pirmoji tautinė kūryba – poema „Metai“ ir pasakėčios – padėjo Pakalnės aps.). Kelios jo giesmės išspausdintos giesmyne (1685 lietuvių draugija Mažojoje Lietuvoje „Birutė“, pagrindus grožinei lietuvių literatūrai. 1900 02 24 Dinviečiuose (Dirvupių vls., Klai- m.), sudaryto giesmynėlio rankraščio neišliko. kurios tikslas buvo gaivinti lietuvių kalbą, kaupti Gimė 1714 01 01 Lazdynėliuose (Gumbinės aps.). pėdos aps.) gimė Jurgis Brūvelaitis, Mažosios Gimė apie 1650 m. Piktupėnuose (Tilžės aps.). lituanistiką bibliotekoje. 1995 02 19 pirmosios atkurtos Kelmės ev. Lietuvos visuomenės veikėjas. 1900 02 25 Tilžėje įsteigta pirmoji Mažosios Lietuvos moterų draugija „Lietuvaičių šviesa“, pirm. Marta Zauniūtė. 1905 02 26 Tilžėje mirė Juras Banaitis, Mažosios Lietuvos kraštotyrininkas, visuomenės veikėjas. Gimė 1871 04 20 Paskalviuose (Ragainės aps.). 1695 02 27 Žiliuose (Zaumarų vls., Ragainės aps.) mirė Fridrichas Pretorijus vyresnysis, giesmių eiliuotojas, vertėjas, leksikografas. Studijavo Kara- liaučiaus universitete, mokytojavo. Parašė giesmių (išspausdintos D. Kleino giesmyne, 1666 m.), kate- kizmą, išvertė Biblijos sentencijų, sudarė rankraščiu likusį vokiečių–lietuvių žodyną (apie 1675 m.). Gimė 1624 05 20 Tilžėje. 1600 02 29 Karaliaučiuje mirė Kasparas Henenbergeris, kartografas, kraštotyrininkas, sudaręs Prūsijos žemėlapių. Gimė 1529 m. Erlich in Franken (Vokietija).

Parengė Birutė ŽEMAITAITYTĖ Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius Dėl Žaliojo tilto – 1655 m. gynybinio mūšio su okupacine Maskvėnų kariuomene vietos pagerbimo, pašalinus sovietines skulptūras Atkelta iš 1 p. Mūšis įvyko 1655m. rugpjūčio 8d. Iš abie- jų pusių pylėsi muškietų ir patrankų ugnis. Penkios Maskvos vėliavos ( daliniai) jau buvo ant tilto, bet didžiojo etmono Jonušo Radvi- los pėstininkai ir dragūnai atstūmė priešą, iš kurio buvo atimtos trys kovinės vėliavos. Atkakli tilto linijos gynyba vyko visą dieną iki nakties. Tilto ir aplinkos gynybinėje kovoje galėjo žūti apie 2 tūkstančius Lietuvos karių. Apie mūšį plačiai liudija amžininkas, įžymus vilnietis, karaliaus sekretorius, gydytojas, arti- mas etmonui žmogus, Vilniaus vaivadijos pa- šauktinių kariuomenės raitelis Motiejus Vor- bekas Letovas (Lietuvis) atsiminimų knygoje „Atminties lobynas“ („Skarbnica...“, 1968). Mūšis nuskambėjo to meto Europoje.* Čia Žaliojo tilto aplinkoje turėtų būti pagerbtas šis mūšis ir visi kovoję ir žuvę va- dinamojo Tvano laikotarpyje. Pažymėtini ir pro čia vykę 1939m. Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių, bei Baltijos kelias. Žaliasis tiltas (nors ir perstatytas) bei jo aplinka turėtų būti pagerbta, įtraukta į Valstybi- nį kultūros paveldo registrą. Sovietinės skulptūros, niekinančios ir čia kovojusių bei žuvusių už Lietuvos laisvę atminimą, turi būti pašalintos.

Istorikas, paveldosaugininkas doc. dr. Romas Batūra, Lietuvos Sąjūdžio pirmininko pavaduotojas

Mieli skaitytojai, Kas galėtų atsiųsti Karaliaučiaus krašto gyvenviečių: Ragainės, Eisulių, Tusainių nuotraukų, kurios reikalingos dr. Martyno Purvino knygos leidybai. El. paštas: [email protected] Iš anksto dėkojame. „Vorutos“ redakcija

Kitas numeris išeis vasario 28 d.

Redakcinė kolegija: Prenumeratos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas remia projektus: Lietuvių etninės žemės Balta- Voruta Dr. Arū­nas Bubnys, prof. dr. Alvydas Butkus, habil. dr. Kazimieras Garšva, Vytautas Gocentas, archit. Dai­ rusijoje: dabartis ir ateitis. Lietuvos istorija besikeičiančioje geopolitinėje erdvėje. Visos prekių ženklo teisės indeksai nora Juchnevičiū­tė-Vaivadienė, Viktoras Jencius, dr. Napole­nas Kitkauskas, Gediminas Paviržis, doc. dr. Vladas Laiškams: „Voruta“, Naujoji g. 16, LT-21111 Trakai, LIETUVA. Tel. faksas: (8 528) 5 12 66, saugomos 0135, 0136 Terleckas, akad. prof. habil. dr. Antanas Tyla, doc. dr. Dalia Urbanavičienė, dr. Aldona Vasiliauskienė, akad. prof. El. paštas: [email protected] , [email protected]. [email protected] habil. dr. Zigmas Zinkevičius, Algirdas Žemaitaitis, Juozas Vercinkevičius (vyr. redaktorius). Interneto svetainės: www.voruta.lt, www.mazoji-lietuva.lt © Voruta 2015. Visa medžiaga (raši­ © Voruta, 2015. Leidžiamas nuo 1989 m. spalio 24 d. Dvidešimt šeštieji leidimo metai. Redakcija: Vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius (el. p. [email protected], niai), pateikta laikraštyje „Voruta“, yra Rengėjas (leidėjas) – VšĮ „Vorutos“ fondas, įmonės kodas 181392738. a.s. LT025015100014000155, [email protected], tel. 8 605 11 117), Jolanta Zakarevičiū­tė (istorija, publicistika), VšĮ „Vorutos“ fondas (įmonės kodas Trakų kredito unija, kodas 50151. Direktorė Aušra Virvičienė. 181392738, PVM mokėtojo kodas Adresas: Naujoji g. 16, Trakai. Laikraštis išeina kartą per men. Apimtis – 4 sp. l. Redakcijos adresas: Jolanta Vasiliauskaitė (dizainerė, el. p. [email protected], 8 603 11 117), Stanislava Žuravska (buhalterė, LT813927314) nuosavybė. Laikraščio Naujoji g. 16, Trakai, tel./ faks.: (8 528) 5 12 66, „Tele2“ mob. (8 605) 11117. tel. 860311117, tel. faks.: (8 528) 51266, el. p. [email protected]), Aleksandras Adamkavičius (etninės straipsnius kopijuojant ar platinant Vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius, tel. 8 605 11 117. žemės), Aušra Virvičienė (publicistika, el. p. [email protected]), Jonas Česnavičius (fotografija), bū­tina nuoroda. Spausdino AB spaustuvė „Titnagas“, Vasario 16-osios g. 52, Šiauliai. Tiražas 700 egz. Vytautas Česnulis (bažnyčios istorija), Evelina Kislych, Martynas Buivys (internetas).