VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KLAIPĖDOS FAKULTETAS

Eglės Lipinskaitės

MĖLYNA: PRASMĖS, SIMBOLIAI, EMOCIJOS

Vizualiojo dizaino studijų programa, valstybinis kodas 612W20004

Magistrantė: Eglė Lipinskaitė

...... (parašas)

...... (data)

Darbo vadovas: doc. dr. Tomas Kiauka

...... (parašas)

...... (data)

Tvirtinu, programos vadovas: prof. Vakaris Bernotas

...... (parašas)

...... (data)

Klaipėda, 2021

Anotacija

Raktažodžiai: mėlyna spalva, mėlynos reikšmė, mėlynos simboliai, mėlynos pigmentai, mėlynos prasmės

Temoje nagrinėjama mėlynos spalvos prasmės, simbolika, dažniausiai sukeliamos emocijos. Trumpai apžvelgiama, kaip ir kada atsirado mėlynas pigmentas, jo pavadinimo kilmė įvairiose kalbose. Pastebėta, kad vykstant prekybiniams mainams vyko ir kultūriniai bei lingvistiniai mainai, kurių dėka dėliojosi spalvinis kalbos ž odynas. Analizuojant spalvos panaudojimą žmogaus aplinkoje galima spręsti ir apie pramonės bei technologijų vystymąsi, kas sąlygojo sintetinio pigmento poreikį ir atsiradimą, kurio dėka įvyko esminis lūžis dailėje, mados industrijoje. Kaip šiandien žmogui susiorientuoti ir atsirinkti gausybėje pigmentų, vadinamų mums žinomais pavadinimais, tačiau skirtingų atspalvių? Ar į manoma sukurti naują spalvą?

Tikslas:

Apžvelgti mėlynos spalvos simbolines prasmes istorijos eigoje, skirtingose veikmės srityse.

Uždaviniai:

Apžvelgti spalvos suvokimo psichofiziologiją. Aptarti mėlynos spalvos psichologinį poveikį žmogui. Išskirti mėlynos spalvos būdingiausias simbolines reikšmes. Aptarti mėlynos spalvos praktinio panaudojimo atvejus.

Metodai:

Informacijos rinkimas bei analizė.

Darbe panaudotos iliustracijos – autorės akvarelės.

3 Turinys Anotacija ...... 3 Pratarmė ...... 5 Įvadas ...... 5 1. Kaip mes matome ...... 8 2. Kaip suvokiame spalvą ...... 10 3. Psichologinis poveikis žmogui ...... 12 4. Mėlynos empirika ...... 14 4.1 Fizikiniai mėlynos reiškiniai ...... 14 4.2 Natūralaus ir sintetinio mėlyno pigmento atsiradimo istorijos apžvalga ...... 15 5. Mėlynos simbolikos aspektai ...... 27 5.1 spalvos pavadinimo atsiradimas, kilmė, prasmė, kultūrinė apraiška ...... 27 5.2 mėlynos atspalviai papročiuose bei posakiuose ...... 30 5.3 mėlyna etnologijoje – kaip tautų bendruomeniškumo faktorius ...... 31 5.4 mėlyna – simboliniuose bei politiniuose aspektuose ...... 34 6. Pragmatika – psichologinis mėlynos spalvos suvokimas ir jos pritaikymas ...... 37 6.1 mėlynos reikšmė reklamoje ...... 37 6.2 Kintantis mėlynos spalvos vaidmuo mados istorijoje ...... 39 6.3 Mėlyna interjere, jos panaudojimo svarba ir aktualumas ...... 41 Išvados ...... 43 Summary ...... 44 Literatūros ir šaltinių sąrašas ...... 46 Nuorodos į internetinius puslapius ...... 46 Kūrybinio darbo procesas ...... 50 Mėlyna tyla ...... 50 Baigiamojo darbo autentiškumo deklaracija ...... 59

4

Pratarmė

Mėlyna. Kodėl? Nes mėgau stebėti, kaip lengvai ir nerūpestingai saulėto dangaus atspindys žaidžia paslaptingoje, viliojančioje vandens gelmėje. Nes ši spalva pati nuostabiausia nuo pastelinės melsvos iki indigo, panyrančios į juodą tamsą, nes šios spalvos man niekada nebuvo per daug, nes joje gali atrasti begalybės pradžią… Ir man smagu žinoti, kad tai jaučia daug žmonių aplink mane, kad mus tai vienija, kad tai yra bendra kalba, o galbūt bendravimo forma: – Labas, man patinka mėlyna… Ir staiga užuodžiu tą patį orą, kuriuo kvėpavo Y. Kleinas, P. Picasso, V. Van Goghas, C. Monet, H. Matisse’as, M. Chagallas ir kiti.

Kai panirau į mėlynąją esenciją, su manimi niro ir mano draugai. Aš pasakojau, dalinausi, klausiau, ieškojau, klydau, įkyrėjau, juokiausi, verkiau, rašiau ir tryniau. Tai juk taip lengva, paprasta ir begaliniai sunku. Tai tarsi ozonas – trapus, kvapnus, bet gi jis turi svorį. Spalva – šalta it ledas, bet degina skaudžiau už ugnį. Ačiū visiems, kurie lydėjo mane šiame sudėtingame nuotykių pilname kelyje.

Įvadas

„Ji gali būti šviesi beveik balta arba tamsi beveik juoda. Joje atsiskleidžia žmogaus prigimties dvilypumas, šviesios ir tamsios jo esmės pusės“ (Балека, Я. (2008), 8 psl.).

Pagal savo prigimtį mėlyna labai kontraversiška spalva. Ji grėsminga ir svetinga, raminanti ir gąsdinanti, dvasinga ir demoniška. Mėlyna reiškia orą, vandenį – gyvybės šaltinius ir mirtį – mėlstantis sielos apleistas kūnas. Dangaus platybę, erdvę ir žmogaus intravertiškumą. Draugiškumą, kilnumą, geranoriškumą – heraldikoje ir neapykantą, pagiežą – posakiuose, kaip antai pamėlęs iš pykčio. Ir vis tik, anot Šveicarijos Lozanos universiteto doktorantės Domicelės Jonauskaitės, tyrinėjančios spalvų ir emocijų tarpusavio sąryšį, mėlyna – mėgstamiausia žmonių spalva, nepriklausomai nuo kultūrinių, socialinių, lytinių, rasinių, religinių ar kitokių skirtumų. Tačiau apie šios spalvos hegemoniją galima kalbėti aprangos,

5 verslo, politikos ir kitų sričių kontekstuose. To ištakų galbūt reikėtų ieškoti gilioje senovėje, kai, išstūmusi raudoną spalvą iš karalių ir aristokratų aprangos, įsiviešpatauja mėlyna spalva ir reformacijos laikotarpiu, perdėliojus vertybines sistemas, ši spalva tampa aukštos moralės ir griežtos savivertės simboliu. Apie tai liudija spalvos tyrinėjimas ir analizė įvairiais aspektais – sociologiniu, ekonominiu, leksikologiniu, literatūriniu, meniniu ir t. t. Kokia šio fenomeno priežastis? Galbūt tai, kad ši spalva per savo gyvavimo istoriją išvengė nešlovingos praeities šešėlio, nors galbūt todėl ji ir buvo apsaugota nuo negatyvaus požiūrio – dėl įsivyravusios didelės simpatijos, švelnaus palankumo, dievobaimingos pagarbos. Tyrimuose apie spalvas retai kada mėlyna atsiduria tarp nemėgstamų, atstumiančių spalvų.

Prabilus apie mėlyną spalvą pirmiausiai iškyla mėlyno dangaus, kiek rečiau – vandens vaizdiniai. Bet juk vanduo – bespalvis ir ryšys tarp vandens ir mėlynos spalvos atsirado ne taip jau seniai – prieš keletą šimtmečių, mat simboliškai vanduo ž emėlapiuose tik XV a. pradedamas vaizduoti mėlyna spalva (Пастуро, М., 2017).

Kadangi žodis „mėlyna“, reiškiantis konkrečią spalvą, atsiranda gerokai vėliau nei juoda, balta, raudona, geltona, tai ir mėlynos spalvos reikšmės bei simboliai susiformuoja vėliau nei kitų spalvų. Pavyzdžiui, vanduo, ledas, dangus – ilgai buvo nepažinūs mokslui, galbūt todėl spalva įkūnija paslaptį, mistiškumą, romantiką, ilgesį, viltį, globą, saugumą.

Pasakose, mituose, padavimuose ar legendose nuolat pasikartojantys dangaus ar vandens simboliai reiškia tolimą, svetimą, paralelinį ar anapusinį pasaulį, apgaubtą paslaptingos miglos, kupiną netikėtumų, grėsmių ir išbandymų, į kurį patekęs herojus dvasiškai subręsta. Galbūt todėl ši spalva simbolizuoja išmintį, brandą, patirtį, dvasingumą, vidinę pusiausvyrą. Spalvos fenomeną nagrinėja įvairių mokslo sričių atstovai – fizikai, oftalmologai, filosofai, psichologai, istorikai, leksikologai ir t. t. Pirminė spalvos funkcija – kažką klasifikuoti, ženklinti, pažadinti asociacijas, su kažkuo susieti (Kornyeine, G.,1997 46 psl). Tuo pagrindu senosios kultūros sukūrė sąlygines spalvų simbolikos rūšis, susijusias daugiausia su pagrindiniais žmogaus siekiais orientuotis pasaulyje ir nustatyti darnos principus. Todėl pagrindinės spalvos buvo siejamos su pagrindinėmis pasaulio kryptimis ir stichijomis. Pati viena spalva nėra savarankiška. Ji tampa reikšminga tik kitų spalvų kontekste, todėl nagrinėdama mėlyną spalvą kaip fenomeną, nuolat lyginsiu ją su kitomis spalvomis.

6

7 1. Kaip mes matome

Nagrinėjant bet kokią spalvą labai svarbu išsiaiškinti, kaip mes matome. Ar spalva priklauso objektui? Jeigu ne – kodėl mes matome spalvotus daiktus? Kiek daug spalvų gebame matyti? Kur dingsta spalvos, kai nebelieka šviesos. Anot VU FNI mokslininkės dr. Akvilės Zabiliūtės-Karaliūnės, spalva gali būti pigmentas arba tam tikro bangos ilgio elektromagnetinė spinduliuotė, kitaip tariant, šviesa. Tačiau pirmiausia reikia suvokti, kad spalva sukuriama mūsų smegenyse, taigi tiksliausia būtų sakyti, kad spalva – tai mūsų smegenų produktas, kuris sukuriamas gavus stimulą – šviesą. Ji krenta ant objekto, tuomet atsispindi ir patenka į mūsų akis, kur esantys fotoreceptoriai reaguoja į šviesą. Akies tinklainėje yra dviejų tipų fotoreceptoriai – lazdelės ir trijų skirtingų rūšių kolbelės. Lazdelės spalvoms nejautrios, o kolbelės reaguoja į spalvas. Anot mokslininkų, nors žmogus mato tik tris skirtingus šviesos bangos ilgius atitinkančias spalvas – raudoną, žalią ir mėlyną, tačiau šiems signalams jungiantis smegenyse, sudaromi įvairūs spalviniai dariniai.

Tyrimai, kuriais mėginta atskleisti regos paslaptį, prasidėjo XIX a. Ir praėjus daugeliui metų mokslininkai patvirtino Youngo ir Helmholtzo trichromatę teoriją, kuri teigia, kad tinklainėje yra trijų rūšių spalvos receptorių, ypač jautrių vienai kuriai nors iš trijų spalvų (raudonai, žaliai ar mėlynai). Pavyzdžiui, nėra receptorių, kurie būtų jautrūs geltonai spalvai, tačiau vienu metu dirginant raudonai ir žaliai spalvai jautrias kolbeles, regime geltoną spalvą. Vyksta adityvinis (maišymas pridedant) spalvos maišymas, šio proceso metu pridedami šviesos bangų ilgiai, šviesos padaugėja, todėl sumaišius raudoną, mėlyną ir žalią, gauname baltą (Mayers, D., (2008), 273 -276 psl.).

Regėti mums padeda akies centrinėje tinklainės dalyje išsidėstę kolbelės, jų dėka matome spalvotą aplinką ir būtent šia dalimi naudojamės nukreipdami žvilgsnį į konkretų objektą. Jei sutrinka nors vienos iš kolbelių funkcija, keičiasi spalvos suvokimas, nes visų tipų kolbelių darbas yra glaudžiai susijęs tarpusavyje. Šiame lauke lazdelių visai nėra, jos išsidėsčiusios tinklainės periferinėje dalyje, jų dėka mes matome prieblandoje ir net naktį. Lazdelės gali reaguoti į labai mažus šviesos kiekius ir nors jų jautrumas priklauso nuo šviesos bangos ilgio (nuo spalvos), tačiau į skirtingų spalvų šviesą stiebeliai reaguoja vienodai, todėl prieblandoje spalvų nematome. Stiebeliais matome nespalvotą vaizdą (Matulis, A., 1985, 8–9 psl.). Dirgiklio dydis, sukeliantis regos pojūtį, nusako akies jautrumą. Jis vystosi priklausimai nuo amžiaus ir gali kisti. Su amžiumi akies jautrumas trumpabangėms spalvoms mažėja. Tai

8 reiškia, kad vaikai mėlyną spalvą mato daug ryškiau nei senjorai. Trijų tipų kolbelių pagalba, sugeriančių trumpąsias elektromagnetines bangas (380–540 nm), vidutines (420–650 nm) ir ilgąsias (460–780 nm) matome spalvų tonus. Kolbelių tipai – S, M, L (pagal anglų kalbos žodžius „Short“, „Medium“, „Long“) – skirstomi pagal jautrumą šioms bangoms.

Taigi, žmogus gali matyti, kai egzistuoja šaltinis, skleidžiantis elektromagnetines bangas tarp 380 ir 780 nm į nešviečiančius objektus, gebančius atspindėti, praleisti arba sugerti elektromagnetines bangas. Objektą matome baltą, jeigu jis atspindi visas bangas, juodą – jeigu sugeria ir skaidrų – jeigu visas bangas praleidžia. Na, o spalva priklauso nuo vienokių ar kitokių atspindimų bangų. Pavyzdžiui, mėlynas drugelis sugeria visas spektro bangas, išskyrus mėlyną. Tačiau spalvas galime matyti ir be objekto, ir be elektromagnetinių bangų. Pasirodo, tuos pačius fotoreceptorius bei kitas tinklainėje esančias neuronines ląsteles galima sužadinti mechaniškai ir regos sistema tarsi apgaunama. Toks reiškinys, kai vaizdai sukeliami kitokiu nei šviesos patekimo į akis būdu, vadinami fosfenais. Tai kas iš tiesų yra spalva? Gal vertėtų išdrįsti klausti, ar spalvos apskritai egzistuoja? Gal tai – tik mūsų vaizduotės vaisius? (Gouras, P., 2009 07 01)

Kitas labai įdomus reiškinys, apie kurį prabilta prieš keletą dešimtmečių – žmonės tetrachromatai. Šis reiškinys egzistuoja tarp vabzdžių, roplių, varliagyvių, žuvų, kai kurių žinduolių rūšių (Goldsmith, H. (2006), 69–75), tačiau tokio tipo žmogus – tai ateities žmogus. Tai reiškia, kad jis turi galimybę skirti daugiau atspalvių. Š is matymo ypatumas – išimtis šiandieniniam žmogui, tačiau stebint žmogaus vystymosi istoriją, galbūt tetrochromatija – mūsų ateitis. Šiandienos žmogus, net nebūdamas tapytoju, kasdien susiduria su gausybe jį supančių natūralių ar dirbtinai sukurtų atspalvių, kurie praplečia jo spalvinio suvokimo skalę, lavina regos jautrumą ir koduoja informaciją ateities kartoms.

9 2. Kaip suvokiame spalvą

Spalvos suvokimas neapsiriboja aparatine akies įranga. Manau, kiekvienas žmogus skirtingai suvokia spalvą, priklausomai nuo jį supančios aplinkos, santykio su pačia spalva, spalvinių prioritetų, spalvos įtakos ir paveikumo.

Mokslininkai mėgina atsakyti į klausimą keldami įvairias hipotezes, ar senovėje žmonės matė mėlyną spalvą, mat senuosiuose raštuose ši spalva neminima. Manau, spalvą matė ir suvokė jos egzistavimą, tačiau nebuvo žodinės spalvos išraiškos, todėl stengėsi tą suvokimą išreikšti jausminiu aspektu per sodrumą, blizgumą, šviesumą, ryškumą, apibūdinant ją objektais, turinčiais kitas spalvas, bet atitinkančiais savo charakteriu. Atsiradus žodinei-spalvinei sistemai, susidėlioja aiškesnė spalvos suvokimo paletė. Tačiau net ir tolimesni tyrimai apie spalvų tarpusavio ar spalvos ir apšvietimo santykį, lemiantį spalvines savybes, manau, neapsprendžia vienodo spalvos suvokimo. Tačiau kalbant apie individualų žmogaus spalvos suvokimą, susiduriame su įdomia regėjimo savybe – spalvos pastovumu. Žmogus mato daiktus maždaug visuomet tokius pat, kad ir kokią šviesą jie atspindėtų. Regėjimo sistema prisiderina prie įvairių apšvietimo sąlygų taip, kad mes matytume įprastas pažįstamų daiktų spalvas (Mayers, G., (2008)).

Spalvos pastovumo reiškinį tyrinėjusi Dorothea Jameson pripažino, kad mūsų spalvos jutimas priklauso ne tik nuo informacijos apie bangos ilgį, bet ir nuo aplinkos konteksto. Jei nesikeičia kontekstas, nesikeičia ir spalvos suvokimas. Šis dėsnis, kad objektai suvokiami ne atskirai, o jų aplinkos kontekste, yra labai svarbus dailininkams, interjerų dizaineriams, drabužių modeliuotojams. Anot Kornyeine Gere, „spalva – tai organiška dailės kūrinio dalis, ji kuria nuotaiką, veikia jausmus, turi savo prasmę“ (Gere, K., (1997), 104 psl.).

Ir visgi susikalbėti pasaulyje, kuriame skirtingai suvokiame spalvas, mums padeda kolorimetrijos nustatyti modeliai. Šiuo pagrindu yra priimamos standartizuotos spalvų kodavimo sistemos, kurios yra naudojamos skaitmeniniuose monitoriuose, spaudoje, dažų gamyboje, interjero ir kt. srityse. Manau, pasinaudodami šia standartizuota spalvos suvokimo sistema psichologai analizuoja spalvos ir žmogaus emocijų tarpusavio sąryšį.

10

11 3. Psichologinis poveikis žmogui

Dar antikoje pastebėta, kad spalvos daro didelę įtaką žmogaus emocijoms. Psichologai tyrinėja, ar spalvų ir emocijų asociacijos abstrakčios ir perduodamos kaip žinios per kalbą, literatūrą, meną ir t. t. ar vis dėlto spalvų matymas turi tam tikrą įtaką mūsų emocijoms. Atlikti tyrimai su daltonikais (regos yda susijusi su tinklainės receptorių nevisavertiškumu), kurie turi tik dviejų rūšių kūgelius ir dėl to mato mažiau spalvų (dažniausiai painioja žalią su raudona, bet pasitaiko ir kitokių variacijų), gauti labai įdomūs rezultatai, kurie tarsi patvirtina, kad mūsų spalvų sukeltos asociacijos yra abstrakčios, atėjusios iš supančios aplinkos. Mat daltonikų spalvų asociacijos niekuo nesiskyrė nuo visavertiškai matančių ir spalvas skiriančių žmonių. Kitas žingsnis – aklųjų tyrimas, kuris tarsi turėtų patvirtinti ar paneigti kylančius spalvų ir emocijų asociacijų klausimus. Prirašyta daugybė straipsnių, atlikta gausybė tyrimų apie mėgstamiausias spalvas. Dažniausiai tai – mėlyna spalva, tačiau labai trūksta informacijos, kodėl. Mados pasaulyje kažin, ar juoda spalva pralenkiama, nepaisant to, kad spalvų pasirinkimo skalėje ji vertinama neigiamai. Priešinga situacija rožinės spalvos atveju – šviesios, teigiamos, pozityvios asociacijos, bet dažniausiai jos vengia tiek vyrai, tiek moterys ir aprangoje ir interjere.

Šiek tiek detaliau norėčiau pažvelgti į M. Lüscherio – Šveicarijos psichoterapeuto, sukūrusio spalvų testą, kuris pagal spalvos pasirinkimą padeda įvertinti žmogaus psichofizinę būseną, mėlynos spalvos analizę. Teisingas ar ginčytinas toks metodas – nesiimu spręsti, tačiau man pasirodė labai įdomūs jo pastebėjimai apie šią spalvą.

Spalvų pasirinkimas kyla iš pasąmonės ir mes negalime paaiškinti, kodėl vienos spalvos mums patinka, o kitos – ne. Anot mokslininko, būtent šis pasirinkimas ir apibūdina, koks žmogus yra iš tikrųjų, o ne kokį save pateikia ar norėtų pateikti, ir tai ko jam gyvenime ar tuo momentu trūksta. M. Lüscheris pažymi, kad pasirinkus mėlyną spalvą, galime kalbėti apie pasitenkinimą, pilnatvę, apie norų ir poreikių įgyvendinimą, švelnumą ir dvasinę vienybę, saugumo jausmą. Jei tamsiai mėlyna spalva užima paskutinę vietą iš aštuonių pasirinktų spalvų (sutrumpintame testo variante), tuomet kalbame apie tam tikrą nepasitenkinimą – išaugusį bendravimo su kitais žmonėmis poreikį. Jis pirmasis suskirstė žmones į chromatipus. Asmenybės ir spalvos teoriją psichologai tyrinėja ir toliau, sudarinėdami įvairiausius testus, kurių pagalba nustatomas žmogaus – spalvos tipažas ir pagal tai apsprendžiamas charakteris, jo gebėjimas įsilieti į vieną ar kitą kolektyvą. Mėlynos spalvos „atstovai“ itin vertina

12 draugystę, trokšta padėti kitiems ž monėms. Tad galbūt su š ia spalva galima susieti aukštesniuosius žmogaus jausmus, tokius kaip altruizmas, labdara, savanorystė, ir stebėti žmonijos empatiškumą (rašau žmonijos, nes mėlyna – dominuojanti spalva)? Įdomu tai, kad aukštesnieji žmogaus jausmai atsirado evoliucionuojant visuomenei, kaip ir mėlynos spalvos suvokimas. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl mėlyna spalva turi tokias taurias reikšmes kaip išmintis, elegancija, sąžiningumas, pastovumas.

13 4. Mėlynos empirika 4.1 Fizikiniai mėlynos reiškiniai

Mus supančiame nusistovėjusių stereotipų pasaulyje raudona spalva simbolizuoja šilumą, o mėlyna – šaltį. Raudona spalva yra aktyvi, o mėlyna pasyvi, raminanti. Tačiau pasigilinus į fizikinius reiškinius patenkame į priešingą spalvų reikšmių suvokimą. Neribotai kaitinant objektą jis tampa ne raudonos, kaip mes įpratę manyti, bet mėlynos spalvos, pereidamas visus žinomus spinduliuotės dėsnius. Čia slypi temperatūros ir spalvos ryšys: raudoni fotonai turi mažesnę energiją nei mėlyni, todėl karštesni objektai skleidžia santykinai daugiau mėlynų fotonų ir mažiau raudonų nei šaltesni. Žemėje šį reiškinį retai kur galime sutikti. Iš dalies kaitinant metalą galime stebėti, kaip jis parausta, pagelsta ir galop pabąla (Zubovas, K.). Tačiau žvelgdami į dangų galime išvysti, kokią spalvą spinduliuoja „vėsios“ žvaigždės – daug infraraudonųjų spindulių kaip, pavyzdžiui, Oriono žvaigždė ar Betelgeizė, ir kokios spalvos yra „įkaitusios“ ž vaigždės – tai daug jaunesnės ir karštesnės už raudonąsias – mėlynosios žvaigždės kaip Eta Carinae (Cain, F., (2009)).

Nusileidę iš kosmoso ant mūsų mylimos Žemės ir apsidairę aplinkui, matome, kad gamtoje mėlynos spalvos objektų nėra daug. Šiek tiek gėlių, uogų, drugelių, paukščių, vorų. Tai jokiu būdu ne dominuojanti spalva. Kur slypi viso to paslaptis? Tie patys dėsniai kaip ir kosmose. Mėlynos bangos dažnis toks didelis, kad tiesiog priverčia organinės spalvos molekules absorbuoti mėlyną šviesą priešingai nei mažesnio dažnio raudonos ar geltonos bangos (Research Gate, 2016 11 18).

Ar yra tikimybė, kad besivystant mokslui ir besigilinant į spalvas keisis jų simbolinė reikšmė? Juk kadaise mėlyna spalva buvo priskiriama šiltų spalvų gamai ir netgi buvo tapusi meilę simbolizuojančia spalva. Galbūt ir šiandien ši spalva reiškia meilę – tik kiek kitokią – brandesnę, dvasingesnę.

14 4.2 Natūralaus ir sintetinio mėlyno pigmento atsiradimo istorijos apžvalga

Apžvelgdama piešinius urvuose neradau užfiksuotų mėlynų pigmentų. Sunkiai išgaunamas ir brangus mėlynasis pigmentas atsirado gerokai vėliau nei juodas, rudas, baltas ar raudonas ir turėjo savas paslaptis, savas išgavimo receptūras. Norint Iš lapio lazulio išgauti sodrią, ryškią mėlyną spalvą, reikėjo išvalyti jį nuo priemaišų ir išgauti grynuolį lazuritą. Pagamintas pigmentas atsparus aplinkos poveikiui ir šiandien džiugina mūsų akis senųjų laikų meno šedevruose.

Išradingieji senovės egiptiečiai piramidžių laidojimo rūsiuose sienų tapyboje (Cheopso, Chefreno, Knoso ir t. t.) sėkmingai naudojo ne tik iš mineralų bei indigo išgaunamus mėlynus atspalvius, bet ir sintetinį pigmentą, pagamintą sulydžius kvarcinį smėlį, kalcio oksidą (kalkes) ir vario junginius (varis ir jo lydiniai, azuritas, malachitas) (Žičkuvienė, (2010), 197 psl.).

Nors antikoje visuomenės gyvenime mėlyna spalva nebuvo populiari: mėlynakė – laisvo elgesio moteris, mėlynakis – pašaipos vertas vyras, tačiau sienų tapyboje naudojama vaizduojant vandenį, dangų ar su jais susijusias dievybes.

Ant naro kapo sienų puikiai išsaugotos keturių spalvų, įskaitant mėlyną, freskos siekia maždaug 480 m. pr. Kr. Tai archeologų atrastas netoli Paestos (Italija) architektūros ir tapybos paminklas. Pagal Plinijų, dauguma antikos meistrų iš lazurito mokėjo išgauti keturis šviesius ir keturis tamsius atspalvius. Azurito mėlynas (coeruleum), gamtoje randamas kaip azurito mineralas sidabro ar žalvario telkiniuose, aptinkamas daugelyje Graikijos, Romos ir Pompėjos sienų tapybos pavyzdžių. Egipto mėlis taip pat sėkmingai naudotas antikos meistrų. Apie šios spalvos panaudojimą užsimena Teofrastas IV a. pr. Kr., vadindamas ją Egipto mėliu. Indigo – dažniau sutinkamas tekstilėje, tačiau menininkai šį pigmentą panaudojo tapyboje – kartais kaip pirminį apatinį sluoksnį, o kartais kaip pagrindinę spalvą. Plonas sluoksnis suteikia pilkšvai žydrą spalvą, storas sluoksnis – tamsiai mėlyną.

Bizantija, viduramžiai sėkmingai naudojosi ankstesniųjų amžių palikimu. Pats brangiausias mėlynas pigmentas, išgaunamas iš lazurito, menininkų paveiksluose buvo naudojamas saikingai, galbūt net išradingai taupant – apatinį sluoksnį padengiant pigesniais pigmentais. Azuritas buvo svarbiausias mėlynasis pigmentas Europos tapyboje per viduramžius ir

15 renesanso laikotarpį, nepaisant to, kad ultramarinas sulaukė didesnio pripažinimo. Dar vienas labai svarbus pigmentas, naudotas tapyboje, keramikoje bei kitų paviršių apdailai – smalta. Pagal kobalto kiekį ir grūdelių dydį buvo išgaunamos kelios smaltos rūšys. Tačiau šis pigmentas nebuvo patvarus. Naudodavo jį apatiniams sluoksniams ar mišiniuose su kitais pigmentais (Виннер, A., (1953).

Tik paskutiniais XII amžiaus metais mėlyna spalva „patenka“ į bažnyčią – ją galima pamatyti vitražuose, emaliuose, altorių atvaizduose, audiniuose, kunigų aprangoje. Bet ji nėra įtraukta į liturginių spalvų sistemą. Ši sistema susiformavo pernelyg anksti, kad būtų galėjusi rasti bent keletą kad ir kukliausių vietų mėlynai spalvai (Пастуро, М., 2017).

Sintetinio mėlyno pigmento atsiradimas padarė perversmą tapyboje, gerokai praplėtė mėlynos spalvos atspalvių paletę ir įkvėpė naujoms paieškoms bei eksperimentams, kuriant gylio ir erdvės iliuziją kitokiais būdais, nei tai buvo daroma tradicinėje erdvėje (A Revolution of the Palette: The First Synthetic Blues and their Impact on French Artists: (2015 07 17-2016 01 04)).

16 Prūsijos mėlyna spalva – gamybinio proceso atsitiktinumas. Atrasta apie 1700- uosius metus. Dažų gamintojas Johanas Jacobas Diesbachas kūrė raudoną pigmentą, gaunamą iš virtų košenilio vabzdžių, alūno, geležies sulfato ir kalio karbonato. Pritrūkęs paskutinio sudėtinio elemento, jis pasiskolino jo šiek tiek iš alchemiko Canrado Dippelio. Dėl užteršto kalio eksperimento metu gauta gilios mėlynos spalvos substancija, o ne raudona spalva. Vyrai, supratę naujojo pigmento komercinį potencialą, pradėjo gaminti dažus ir tiekti juos Prūsijos dvaro tapytojams. Taip dailininkų paletė prasiplėtė naujais mėlynais atspalviais.

17 Dar viduramžiais buvo ž inomas iš mėlynojo kobalto stiklo pagamintas pigmentas, kitaip vadinamas smalta. Ankstyviausia kobalto aliuminato pigmentų istorija prasideda nuo Leithnerio Vienoje, kuris, apie 1775 m. atrado pagrindinį kobalto oksido ir aliuminio oksido kalcinavimo procesą. Tačiau kobalto gamybos būdai buvo sukurti 1802 m. prancūzų chemiko Louiso Jacqueso Thenardo. Po Prancūzijos revoliucijos siekiant atgaivinti pašlijusią ekonomiką buvo kuriami nauji produktai. Vienas iš tokių valstybės subsidijuotų tyrimų buvo naujų pigmentų kūrimas. Tai lėmė mėlyno kobalto atsiradimą.

18 Iki atsirandant sintetiniam ultramarinui, iš lazurito išgaunamas mėlynas pigmentas dėl aukštos kainos tapyboje buvo naudojamas itin santūriai (iš vieno kilogramo mineralo buvo išgaunama tik 30 g pigmento) ir dailininkas, tardamasis su paveikslo užsakovu, sudarydavo atskirą sutartį mėlyno pigmento panaudojimui. Perversmas dailėje įvyko, kai pagaliau chemikas Jeanas- Baptiste’as Guimetas laimėjo prizą 1828 m. susintetinęs ultramariną. Pavadino jį prancūzų ultramarinu, jo sukurta sintetinė spalva buvo sodri, gyvybinga kaip ir pigmentas, gautas iš lazulio (Hatch E. (2019 11 05)).

19 Ceruleumas – 1805 m. šveicarų chemikas Albrechtas Höpfneris sukūrė naują pigmentą, kuris po pusšimčio metų tapo plačiai prieinamas menininkams ir buvo naudojamas dangaus mėlynai spalvai gauti.

20 Indigo – apie 1883 m. vokiečių chemikas Johannas Friedrichas Wilhelmas Adolfas von Baeyeris susintetino indigo pigmentą. Alternatyvus ir perspektyvus sintetinio indigo išgavimo būdas yra užregistruotas 1897 m. Johannesas Pflegeris ir Karlas Heumannas galiausiai sugalvojo pramoninės masinės gamybos indigo sintezę. Pirmasis komerciškai praktiškas būdas buvo įregistruotas 1901 m. (Douma, M., (2008)).

21 IKB – 1960 m. prancūzų menininkas Yvesas Kleinas užpatentavo spalvą, kurios toną išgavo pats ir kurią pavadino „tarptautine Kleino mėlyna spalva“ (Wikipedia: International Klein Blue).

YINMN Blue – naujausias mėlynas pigmentas. Neįprastas jo pavadinimas nurodo tris cheminius elementus – itrį, indį ir manganą. Dėl savo savybių – atsparumo, dengiamumo – šis pigmentas išpopuliarėjo ne tik pramonėje, bet ir tarp dailininkų. Lyginant su ultramarinu ir kobaltu jis turi ryškesnį raudoną atspalvį, kuris labiau atsiskleidžia maišant su titano baltais dažais (Hatch E. (2021 02 16)).

Šiandieninė dažų pramonės pasiūla be galo gausi ir „spalvinga“, todėl dailininkams iškyla nemažai problemų dėl spalvų maišymo, norint išgauti naujus atspalvius. Maišant du ar tris „grynus“ vienkomponenčius pigmentus, gali numatyti norimą rezultatą, tačiau pasitaiko nemalonių netikėtumų, kai vietoje švaraus, skaidraus laukiamo rezultato paletėje ar ant popieriaus gauni „purvą“.

Taigi apžvelgsiu keleto akvarelės gamintojų siūlomus mėlynus dažus. Dažo pavadinimas neapsprendžia spalvos tikslumo. Įsigiję skirtingų gamintojų to paties pavadinimo dažų sėkmingai savo paletę praplečiame skirtingais atspalviais. Pavyzdžiui – indigo. Pasikliaunant akies tikslumu, matomas lengvas nuokrypis lyginant skirtingų gamintojų spalvas, tačiau didžiausia paslaptis slypi formulėje (PB15PV23PBk7, PB15PV19PBk7, PB15PBk6, PB15:1PBk66), kurioje atsispindi, kiek ir kokių pigmentų panaudota. Tapyboje labai svarbu žinoti šiuos niuansus, kadangi maišant dažus tarpusavyje, svarbu išgauti švarią spalvą, bet to neįmanoma padaryti su spalva, kurią sudaro trys pigmentai ar daugiau, tačiau toks dažas puikiai atsiskleidžia monochrominėje tapyboje. Taigi tam buvo sukurtas oficialus spalvos pigmento kodas (Color Index International), kur pirmosios dvi raidės apibūdina bendrą pigmento spalvą (CIGN), o skaičiai (CICN) – konkretaus pigmento identifikatorius. N/A – pigmentas neturi spalvų indekso ar numerio. Pagrindiniai dažikliai yra išvardinti „Color Index™“ pagal plačiai pripažintą CIGN ir CICN sistemą ( © Society of Dyers and Colourists & AATCC ).

22 Skirtingų akvarelės dažų gamintojų spalvų pavadinimų ir pigmentų palyginimo lentelė

CIGN CI pavadinimas Schminke Van Gogh Nevskaya Palitra Rosa CICN Vokietija Olandija Rusija Ukraina

PB1 Victoria Blue Лак синий Blue lake

PB15:3 helio cerulean Ярко-голубая Bright Blue Phthalocyanine (SCH) Bright blue Blue BGS

PB15:6 Phthalocyanine phthalo sapphire Синяя blue blue (SCH) Blue

PB15 Phthalocyanine Phthalo Blue Голубая Blue Blue Azure

PB27 Prussian Blue Prussian blue Prussian Blue Berlinskaja lazur Iron cyan blue (SCH) Prussian Blue

PB28 Cobalt-aluminium- cobalt blue light Кобальт синий Cobalt Turquoise oxide (SCH) Кобальт Cobalt blue Cobalt blue бирюзовый Cobalt Turquoise PB29 Ultramarine Blue French ultramarine Ultramarine Deep Ультрамарин Ultramarine (SCH) темный ultramarine blue Ultramarine light

PB35 Cerulean Blue cobalt azure (SCH) Церулеум Cobalt-tin-spinel Ceruleum blue

PB36 Cobalt pigment cobalt cerulean Хром-кобальт Ceruleum combination (SCH) турецкий Кобальт лазурно- голубой Kobalt azure blue

PB60 Indanthrene Blue Delft blue (SCH) Индантреновый Blue Indanthrene Dark blue (SCH) синий

23 Indanthrene blue PB66 Indigo Indigo (SCH) PB15:1 PB15 ultramarine blue PB29 (SCH) PW 5 mountain blue PB 29 (SCH) PG 7

PB 15 Paris blue PB 15:1 PB 27

PW 4 cerulean blue hue PB 15:3 (SCH)

PB15/ Turquoise Blue PG7

PB15/ Cerulean Blue PW6 (Phthalo)

PB29/ Cobalt Blue Королевская Royal Blue PW6 Ultramarine голубая Royal Blue

PB15/ Indigo PBk6

PB15/ Turquoise Green PB29

P.B.15:3 Небесно-голубая P.W. 6

P.Bk.7 Индиго P.B.15 Indigo P.V.23

P.B.15:3 Бирюзовая Turquoise P.G.7 Turquoise blue Azure blue Lazurno golubaja PB15:1 Indigo PV19

24 PBk7 PB29/ Royal Blue PW6/ PW4

Pigmentų pavadinimai CIGN – pagrindinis dažiklis yra tos pačios cheminės sudėties arba gaunamas cheminės reakcijos būdu.

W – white pigments – balti pigmentai Y – yellow pigments – geltoni pigmentai B – blue pigments – mėlyni pigmentai V – violet pigments – violetiniai pigmentai Bk – black pigmets – juodi pigmentai G – green pigment – žali pigmentai

Pigmento numeris CICN – tai visi pagrindiniai dažikliai su jiems priskirtu penkiaženkliu skaičiumi, kuris reiškia cheminę struktūrą. PB1 – 42595 – Trifenilmetanas PB15 – 74160 – Ftalocianinas PB16 – 74100 – Ftalocianinas PB27 – 77510 – Neorganiniai pigmentai PB28 – 77346 – Neorganiniai pigmentai PB29 – 7707 – Neorganiniai pigmentai PB35 – 77368 – Neorganiniai pigmentai PB36 – 77343 – Neorganiniai pigmentai PB60 – 69800 – Antrachinonas PB66 – 73000 – Indigoidas

PG7 – 74260 – Ftalocianinas

PBk6 – 77266 – Neorganiniai pigmentai PBk7 – 77266 – Neorganiniai pigmentai

PW4 – 77947 – Neorganiniai pigmentai PW6 – 77891 – Neorganiniai pigmentai

25 PW15 – 77861 – Neorganiniai pigmentai PW20 – 77019 – Neorganiniai pigmentai

PV19 – 73900 – Indigoidas PV23 – 51319 – Oksazinas

Spalvų indekso numeriai yra 5 skaitmenų skaičiai, sugrupuoti į skaitinius diapazonus pagal cheminę struktūrą. Norėdami palyginti tam tikras spalvas, pirmiausia turime atkreipti dėmesį į atitinkamų spalvų pigmentaciją. Ant dažų pakuotės ne kartą teko sutikti tuo pačiu kodu pažymėtus labai skirtingus atspalvius (pvz., Nevskaya Palitra PB28, Schminke – PB60). Kreipiausi į „Schminke“ laboratoriją norėdama išsiaiškinti šią painiavą. „Pigmento kodas yra tik cheminės struktūros identifikavimas – fizinė struktūra, dalelių dydis, dalelių paviršius, gamybos metodas ir kt. čia nėra nagrinėjama, tačiau vis dėlto tai turi įtakos pigmento savybėms. Taigi tam pačiam pigmentui galimi skirtingi spalvų poslinkiai, atspalviai, granuliavimo tendencijos ir kt.“ (i. A. Claudia Möller Schmincke-Laborteam) Tik palyginus tos pačios pigmentacijos spalvas, gaunamas reprezentatyvus rezultatas. Taigi nepakanka pasiimti dviejų to paties pavadinimo ar kodo spalvų, nes skirtingų gamintojų pigmentacija skiriasi. Tai reiškia visas spalvų palyginimo dalis – skaidrumą, atsparumą šviesai, granuliavimą (tai – pigmento savybė aglomeruotis ant popieriaus paviršiaus) arba įsitvirtinimą popieriuje. Pigmento kokybė ir kaina priklauso nuo jo grynumo, apie kurį turėtų informuoti gamintojas. Plika akimi neįmanoma matyti priedų, kurie nulemia dažo kokybę.

Spalvos pigmento istorija ne tik praplečia žinojimą apie spalvą, bet ir įtvirtina galimybę kurti naujus pigmentus – kaip mokslo ir technologijų bendradarbiavimo rezultatą, kurie savo vizualinėmis ir fizinėmis savybėmis dar labiau praplečia spalvinę bei leksikologinę gamą.

Taigi informacija apie sudėtines dažo dalis padeda menininkui išvengti nemalonių, „purvinų“ netikėtumų, tačiau palieka daug erdvės ieškojimams bei eksperimentams.

26 5. Mėlynos simbolikos aspektai 5.1 spalvos pavadinimo atsiradimas, kilmė, prasmė, kultūrinė apraiška

Ilgus amžius mėlyna spalva neturėjo pavadinimo. Ji buvo nusakoma žodžiais, kurie turėjo daugelį kitų reikšmių. Galbūt todėl XIX a. Williamas Ewartas Gladstone’as (Didžiosios Britanijos valstybės veikėjas) buvo iškėlęs hipotezę, kad antikos žmonės nematė mėlynos spalvos. Antikos graikai mėlynai spalvai apibūdinti dažniausiai vartojo du žodžius: glaukos ir kyaneos. W. E. Gladstone’as manė, kad ši tendencija būdinga tik graikų kalbai ir kultūrai, tačiau filologas Lazaras Geigeris praplėtė mokslininko tyrimą ir pastebėjo panašią tendenciją, būdingą ir kitoms kalboms. Jis analizavo islandų sagas, Koraną, senovės Kinijos istorijas, senovinę hebrajų Biblijos versiją. Tokia mėlyna spalva, kokią dabar mes visi suvokiame, nebuvo išskirta kaip atskira spalva tarp žalsvų ar tamsesnių atspalvių. Geigeris mėgino nustatyti, kada kalboje atsirado įvardijimas „mėlyna“ ir pastebėjo neįprastą, visame pasaulyje pasikartojančią tendenciją (Ferber, (2004) 173 psl.), kuri vėliau buvo susisteminta ir aprašyta. Amerikiečių antropologas Berlinas Brentas kartu su Kalifornijos universiteto kalbotyros profesoriumi Paulu Kay’umi sukūrė ir pagrindė spalvų stadijų atsiradimo koncepciją: daugelyje kalbų ir kultūrų spalvos pasirodo tam tikra tvarka: nuo paprastesnių iki sudėtingesnių pagal savo reikšmes ir prasmes.

Balta – kaip saulės šviesa, juoda – kaip naktis. Raudona – kaip ugnis ir kraujas. Žalia – gamta, geltona – saulė, auksas. Mėlyna – vanduo, dangus. Ruda – istoriškai – sugedę vaisiai, šiandien – šokoladas. Rožinė, violetinė, oranžinė, pilka.

Taip susiformavo vienuolika žodžių, kurie apibrėžia pagrindinių spalvų pavadinimus. Kai kuriose kalbose, tarp jų ir lietuvių, – dvylika žodžių (įvardijama žydra spalva) (Чекулаева, (2016), 114 psl.).

Dėl savo mistiškos, bauginančios konotacijos kai kurios tautos mėlynos spalvos tiesiog vengė. Ją matė, esant reikalui naudojo, bet kalbėdami apie mėlyną – vengė ją įvardinti žodžiu. Apibūdindavo įvairiais epitetais, žodžiais, nusakančiais būseną – švytėjimas, mirguliavimas, drėgnas, šlapias, tamsus ir t. t., pavadinimus skolinosi iš kitų tautų.

27

Uralo Indoeuropiečių kalbų šeima Finougrų kalbos Italikų-lotynų- Germanų kalbos Baltų kalbos Slavų kalbos romanų kalbos Vengriškai – kék Prancūzų – bleu Vokiečių – blau Lietuvių – mėlyna Slovėnų – modra

Suomiškai – sininen Italų – blu Liuksemburgiečių – Latvių – zils Kroatų – plava blo

Estiškai – sinine Ispanų – azul Anglų – blue Serbų – Плави

Portugalų – azul Olandų - blauw Bosnių – plava

Rumunų – albastru Danų – blå Bulgarų – син Islandų – blátt Rusų – синий Norvegų – blå Ukrainiečių – блакитний Švedų – blå Baltarusių – блакітны Lenkų – niebieska Čekų – modrý Slovakų – modrá

Gilinantis į spalvos pavadinimo kilmės istoriją matomi glaudūs giminystės ryšiai tarp skirtingų kalbų žodžių – spalvų pavadinimų. Žodis „mėlyna“ skirtingose geografinėse vietovėse kilo iš tokių pačių reiškinių ar asociacijų, nusakančių kažką tamsaus, vos įžiūrimo, nelabai skaidraus, paslaptingo, neapčiuopiamo. Keliaudami istoriniais žodžio kilmės labirintais, tarsi pasiekiame ištakas, kilmės šaknis, padedančias atsakyti į klausimus, kodėl tą pačią šaknį turintis žodis vienoje kalboje reiškia vienokią spalvą, kitoje – jau kitą, kaip antai lietuviška mėlyna latviškai melns – juoda.

Italų tyrėja Maria Grossmann, analizuodama klasikinę lotynų kalbą, daro prielaidą, kad būdvardis caeruleus vienija devynias leksemas (caesius, cyaneus, glaucus, livens, lividus, subcaerulemus, sublividis, venetu). Visi šie pavadinimai, anot M. Grossmann, dviprasmiški ir neapibūdina spalvos (reiškia mėlyną, ž alią, labai tamsią beveik juodą). Ir tik į viduramžių lotynų kalbą prasiskverbia du skoliniai – blu iš germanų kalbos ir azzuro iš arabų kalbos. Šie du skoliniai sąlygojo tikslų pavadinimų susidarymą romanų kalbose: italų – azzur, blu,

28 prancūzų – bleu, azur, ispanų – azul, portugalų – azul (Skuza, (2015), 93 psl., cituota M. Grossmann, 107-110 psl.).

Be germaniškos žodžio blu kilmės yra ir galų-romėnų kalbų pėdsakas (bleu, blao), kuris kilęs iš lotyniško žodžio blavus, reiškusio tik šviesius atspalvius (geltonas, šviesus). Taigi neatmetamas jo genetinis artumas indoeuropietiškos kilmės žodžiui bhel – blizgus. Panašiai teigia ir vokiečių etimologinis žodynas. Šis spalvos pavadinimo ž odis kilęs iš vokiečių aukštaičių kalbos viduriniojo laikotarpio bla, vokiečių aukštaičių kalbos senojo laikotarpio blao, kurį galima atsekti iš indoeuropiečių šaknies bhel (blizgantis, šviečiantis, švytintis), susijęs taip pat su lotynišku flavus (geltonas, auksinis) ( Etymologisches Wörterbuch des Deutschen (1989)). Remiantis Ispanijos karališkosios kalbos akademijos ž odynu, galbūt etimologinė žodžio „mėlyna“ kilmė yra iš arabų kalbos žodžio lāzaward, kuris savo ruožtu yra kilęs iš persų laǧvard (lažvard) ir galiausiai – iš sanskrito rājāvarta, reiškiančio „karaliaus garbanas“. Pagal kitą teoriją jis kilęs iš graikų kalbos žodžio lazour, o šis savo ruožtu iš persų kalbos žodžio laǧvard (lažvard), kuris reiškia Ladžvardą, Turkestano (Vidurinės Azijos) regioną, iš kurio, manoma, gautas lapis lazulis (Etimologia de la palabra ,,Azul” (2017)).

Slavų kalbose pradinėse žodžio vystymosi stadijoje tamsus, ž aižaruojantis reiškė mėlyną. Panašiai spalvos pavadinimas skamba ukrainiečių, baltarusių, bulgarų, estų, makedoniečių kalbose. Taip pat ir suomių kalboje sininnen. Žodžio centre yra šaknis „si“ ir jis kildinamas iš to paties kamieno žodžio kaip ir „švytėti“ (сиять), bet gali būti siejamas ir su žodžiu, reiškiančiu pilką spalvą («сивый») (Василевич, (2005), 46psl.).

Kadangi rusų kalboje tamsiai mėlyna spalva turėjo bauginančią konotaciją, o šviesiai mėlyna – priešingai – buvo džiugi, šventiška, atsirado poreikis sugalvoti ir savaip įvardinti šią spalvą. Senojoje slavų kalboje atsirado žodis плавь, kurio reikšmė kiek vėliau užsifiksavo kaip šviesus ar šviesiai gelsvas. Tokią pačią reikšmę turi ir žodžiai palvas – lietuvių, slovakų, čekų kalbose, bet serbų, slovėnų, bulgarų kalbose – plav reiškia šviesiai mėlyną, žydrą spalvą ( Василевич, (2005), 45 psl.).

Taigi rusų kalboje žodis „žydras“ (голубой) – jaunesnis nei „mėlynas“, kildinamas iš žydrų balandžio kaklo plunksnų spalvos arba žirgo spalvos – šviesiai ar tamsiai pilkos su mėlynu atspalviu. Maždaug po XV a. голубой įgavo savo dabartinę reikšmę (Василевич, (2005), 47 psl.).

29

Praplėsdma žodžio atsiradimo istorinę-geografinę skalę pasidomėjau lenkiškojo niebieski kilme. Senojoje lenkų kalboje mėlynai spalvai nusakyti buvo naudojami du būdvardžiai – modry ir siny. Šiandien būdvardis siny reiškia neigiamas būsenas, fizinius negalavimus ar kūno sužalojimus (Skuza, (2015), 101 psl.). Modry senojoje lenkų kalboje reiškė tamsiai mėlyną spalvą, galbūt augalą, kuris dažo mėlynai. Etimologiškai šis žodis kilęs iš pravoslavų kalbos modry, kuris savo ruožtu – iš indoeuropiečių madhro – ir reiškia mėlyną spalvą. Anot kitų šaltinių, tai iš lotynų kalbos kilęs žodis, reiškiantis kažką šlapio, drėgno. Ir tik XV a. pirmoje pusėje iš germanų kalbų atėjęs žodis blank-hit apibrėžė šviesią mėlyną spalvą senojoje lenkų kalboje – błękitny. Žodis niebieski lenkų kalboje įsigalėjo praėjęs didžiulę žodžių konkurenciją, pasiskolintas iš slavų kalbos „niebo“ (Skuza, (2015), 104 psl.).

Šiame žodžio kilmės voratinklyje, galima užčiuopti ir jo nusistovėjusių reikšmių atsiradimo užuominas, kurios vartojamos ir šiandieninėje kalboje kaip sustabarėję žodžių junginiai.

5.2 mėlynos atspalviai papročiuose bei posakiuose

Mėlynos spalvos reikšmė įvairiose kalbose dažniausiai ortofemiška. Anglų nuotakos iki XIX a. pabaigos puošdavosi mėlyna suknele, kas reikšdavo nuotakos tyrumą, dorybę. Paprotys, įkvėptas paveikslų, kuriuose mergelė Marija buvo vaizduojama mėlynu apdaru. Taip pat iki 1930 m. mergaitės būdavo puošiamos mėlyna spalva, o berniukai – rožine. Galbūt pasikeitimą lėmė mėlyna, prigijusi kaip policijos, oro pajėgų, jūreivių uniforminė spalva. Mergelės Marijos rūbas galėjo turėti į takos ir mėlynos spalvos įsitvirtinimui politinėse partijose kaip gero, patikimo, teisingo, solidaus žmogaus spalva.

Eufemiška mėlynos reikšmė:

Blue Blooded1 – nurodo aristokratišką kilmę, tačiau visiškai kitokią, ne aristokratišką spalvą įgauna posakis – šaukti, klykti (iš baimės) iki pamėlynavimo. Nors ir vienas, ir kitas posakis apibūdina išryškėjusias mėlynas venas. Dar ryškesnė disfemiška reikšmė rėkti (vienas ant kito iš piktumo) iki pamėlynavimo. „Bl“ – fonestema, kurią nagrinėjo Allanas ir Burridge’as,

1 Mėlynas kraujas (angl.) 2 Mėlyna (angl.)

30 nurodo daugiau reikšmių, kurios vienaip ar kitaip nurodo žodžio „blue“2 keliaprasmę reikšmę – bloody, bleeding, blessed, blamed, blinking, blinding, blasted, blankety3. Blue boys4 – patikimi, garbingi policininkai

Disfemiška mėlynos reikšmė:

Blue rinse set5 – nuoroda į vidutinio amžiaus moteris, plaukus dažančias melsva spalva.

Bluestocking6 – nuoroda į moteris, kurios labiau domisi mokslu, literatūra, bet ne namų ruoša, kortų žaidimais ar šokiais.

Žvelgdamas į mėlyną dangų, žmogus mąsto, svajoja, tai – šviesus ir platus įkvėpimo šaltinis. Betgi „Out of the blue“7 – tarsi Dievo pirštas, netikėtumas iš giedro dangaus. Nors ir turi neigiamą konotaciją, visgi tai nėra disfemiška mėlynos reikšmė. Kalbant apie muziką – bliuzas – tai liūdnas, bet labai įtaigus kūrinys, kuriame būdavo pasakojama nelaimingo žmogaus istorija, atliekant šią muziką gyvai buvo vartojami „tabu“ terminai – nešvankūs žodžiai ar posakiai, paskatinę vėliau cenzūruoti dainas. Bliuzas greičiausiai kilęs iš disfemiškos mėlynos reikšmės – „nepadorus, nešvankus“. Betgi cenzūravus ši muzika įgavo šiek tiek šviesesnį atspalvį – liūdnos vienišo, nelaimingo žmogaus istorijos. Tikriausiai tai būtų galima susieti su posakiu „feel blue“8 (K. Allan / Journal of Pragmatics 41 (2009) 626– 637).

5.3 mėlyna etnologijoje – kaip tautų bendruomeniškumo faktorius

Bendroje kultūros sistemoje tekstai atlieka bent dvi pagrindines funkcijas: adekvataus reikšmių perdavimo ir naujų prasmių kūrimo (Lotman, 2004, 213psl.). Per spalvų pavadinimo koncepciją galima sužinoti apie visuomenės kultūros detales, atskleidžiančias, koks yra gyvenimas, mąstysena, įpročiai. Spalvos simbolika, jos interpretavimas etninėse grupėse atskleidžia reikšmingus skirtumus ir panašumus, pateiktus tautosakos tekstuose, kur

2 Mėlyna (angl.) 3 Kruvinas, kraujuojantis, palaimintas, kaltinamas, mirksintis, akinantis, sprogstantis, tuščias (angl.) 4 Mėlyni berniukai (angl.) 5 Plaukų dažų rinkinys (angl.) 6 Mėlyna kojinė (angl.) 7 Iš niekur (angl.) 8 Liūdėti, depresuoti (angl.)

31 vyrauja kolektyviniai liaudies tapatumo bruožai. Kiekviena asociacija, susieta su spalvų žodynu, turi kultūrinę prasmę. Pasigilinsiu į mėlynos spalvos simboliką skirtingose tautose. Anot čekų dailėtyrininko Jano Balekos, „mėlyna pasirodo senovės mituose, atsiradusiuose skirtingose pasaulio vietose, tai kosmogonijos ir antropogonijos spalva, dievų ir ištisų pasaulių spalva – požeminė ir dangiškoji.“

Mėlyna – tai jūros dievybės ir tvariniai, gyvenantys vandens gelmėje. Jų atributai – taip pat mėlynos spalvos. Nors romėnai vandens šaltinių neapibūdindavo kaip „mėlynų“, tačiau XX a. radiniai Kipre atskleidė, kad laivai buvo dažomi mėlyna ar pilkšvai mėlyna spalva. Senovės pasaulio suvokime požemio, valdomo Hado / Plutono, spalva taip pat buvo mėlyna – prieblandos, prietemos mėlis.

Paaukotiems Hadui būdavo užrišama tamsiai mėlyna galvos juosta, o aukojamų gyvūnų ragai ir altoriai būdavo puošiami mėlyna juosta (Балека, Я. (2008), 110 psl.).

„Palyginti seniai pastebėta, jog panašios pasakos ar sakmės, aptinkamos kaimyninių ir niekada nekontaktavusių tolimų tautų folklore... analogiški kūriniai gali būti paveldėti iš bendrų protėvių – panašūs genetiškai, gali būti perimti iš kitos tautos kultūros ir pagaliau kiekvienos tautos sukurti savarankiškai.“ (Kerbelytė, 2011 , 45 psl.).

Kaip pavyzdys – „Mėlynoji paukštė“ – kaip laimės simbolis, randamas įvairiose kultūrose nuo senų laikų. Vienas iš seniausių pavyzdžių buvo aptiktas Kinijoje – orakulų užrašai ant kaulų iš 1766–1122 m. pr. Kr., kur mėlyna ar žalia paukštė sutinkama kaip žinutės nešėja. Mėlynoji paukštė randama ir indėnų mitologijoje bei pasakose. Tai buvo Saulės pirmagimis, pavadintas mėlynąja paukšte, ar gyvūno dvasia, susijusi su kylančia saule. Giedama mėlynojo paukščio giesmė, raginanti pabusti ir pasveikinti saulę. Rusijos folklore mėlynoji paukštė – tai vilties simbolis. Senovės Lotaringijos tautosakoje mėlynas paukštis – laimės paukštis (Origins of the bluebird as a symbol of happiness).

Mėlyna gėlė poeto Novalio kūryboje – tai pagrindinis romantizmo judėjimo įkvėpimo simbolis, reiškiantis troškimą, meilę, metafizinį idealo siekį (Baleka, 2008, 256psl.). Mėlynos gėlės simbolis išplito visame pasaulyje: Henry’is Van Dyke’as (amerikiečių rašytojas, diplomatas, pedagogas, dvasininkas) parašė apysakų rinkinį „Mėlyna gėlė“, kur ji simbolizuoja viltį ir ieškojimą.

32

C. S. Lewisas (anglų rašytojas) savo autobiografinėje knygoje „mėlynąją gėlelę“ pasitelkia kalbėdamas apie ilgesio jausmus. Šių laikų prancūziškas posakis „fleur blue“ apibūdina jautrų svajotoją, švelnią, nuoširdžią, jautrią emociją (Blue flower: Use of symbol).

Būdvardžio „mėlynas, mėlyna“ vartojimas įvairių tautų etninėse tradicijose turi panašumų ir skirtumų. Lyginant rusų ir vokiečių liaudies pasakas būdvardis „mėlynas“ dažniausiai vartojamas su skirtingais lokusais: rusų – su jūra, vokiečių – su dangumi. Abiem atvejais tai reiškia neapibrėžtą tolumą, atokumą, kitą pasaulį. Rusų folklore mėlyna spalva apipinta magiškomis reikšmėmis. Pirmiausia ši spalva buvo susijusi su vandeniu, kur slepiasi visos žmogui priešiškos blogio jėgos. Vanduo buvo suprantamas kaip elementas, susijęs su mirtimi ir pomirtiniu gyvenimu. Ryškiausia ir dažniausia simbolinė mėlynos spalvos reikšmė vokiečių pasakos kontekste įvardijama žodžių junginiais „blauer Himmel“ (mėlynas dangus) ir „blaue Luft“ (mėlynas oras). Kontekstų analizė atskleidžia nuotolio, neapibrėžtumo konotaciją. Mėlynas dangus / bluerer Himmel – besidriekiantis į tolį kaip mėlyna jūra rusų pasakos kontekste yra tolimų kraštų, laukiančių keliautojo, simbolis. „Blaue Luft“ frazė, reikšianti „mėlynas oras“, yra konotatyviai artima mėlynam dangui, nes ji siejama su tuo pačiu dangaus / oro lokusu ir vartojama kaip atstumas (Решетова). Visiškai kitokią reikšmę įgauna mėlyna kaip akių spalva. Neveltui Ivanas rūstusis bijojo žmonių mėlynomis akimis, tikėjo, kad toks žmogus gali nužiūrėti. Velnias rusų folklore (tabuistinėje leksikoje) buvo vadinamas „синец“ – kaip mėlynasis karšis (Василевич 2005, 43 psl). Kitaip nei daugelyje Europos tautų mėlyna spalva rusų folklore turėjo paslaptingą, siaubą keliančią reikšmę, todėl ilgą laiką žmonės stengėsi apeiti šį žodį ir vartojo skolinius iš kitų kalbų.

Lietuvių tauta, priešingai nei rusų, labai gražiai apibūdina mėlyną akių spalvą. „Žmogaus akys bei jų šviesa yra kūrybos šaltinis. Jos padeda sukurti nuostabius dailės, meno, literatūros, mokslo ir kitus kūrinius.“ Žmogaus pasaulėjautoje mėlynos, žydros – tai geros, švelnios, meilingos akys. Daug įvairių dainų sukurta apie meilingas mėlynas akis. Apdainuojamos dažniausiai mergelės, rečiau – berneliai. Vaikščiojo mergelė Veidelių raudonų Kaip lelijėlė, Kaip obuolėlių, Veidelių raudonų Akelių mėlynų Kaip obuolėlių. Kaip žiburėlių.

33 Kitų spalvų akys, ypač rudos, laikomos negeromis, ž iauriomis, piktomis. Lietuvių žodinėje kūryboje geros, gailestingos akys dažnai vaizduojamos verkiančios, išreiškiančios sielvartą. Akys laikomos žmogaus sielos veidrodžiu. Laimingos akys švyti džiaugsmu, maloniai juokiasi, išreiškia dėkingumą, meilę, o nelaimingos –skausmą, sielvartą, gailestį ( Dundulienė, P., 1992 , 3-5 psl.).

Kaip ir žodžio atsiradimo istorijoje, taip ir skirtingų kultūrų etnologijoje, mėlyna turi panašias reikšmes, kelia panašias asociacijas. Nepaisant to, kad apie spalvą skirtingose tautose kalbama pasitelkiant panašius ar skirtingus objektus, vis dėlto tai nekeičia jos esminių bruožų. Šviesesnė mėlyna – dangus, pozityvas, gerumas, tamsesnė mėlyna – gąsdinanti, paslaptinga, grėsminga.

Beje, Lozanos universitete atliktas testas parodė, kad skirtingų tautų, religijų, rasių žmonės panašiai priskiria emocijas spalvoms. Tai tik patvirtina mano žodžius apie spalvos kanotacijas tautų etnologijoje.

5.4 mėlyna – simboliniuose bei politiniuose aspektuose

XII–XIII a. požiūrio į spalvas pasikeitimai palietė daugelį sričių, taip pat ir heraldiką. Jei suskaičiuotume, kaip dažnai buvo naudojama mėlyna spalva (lazuris) herbuose, tai matytume sparčiai kylančią aukštyn populiarumo kreivę. Jei apie 1200 m. tik 5 % herbų naudojama mėlyna spalva, tai 1250 m. – 15 %, 1300 m. – 25%, o 1400 m. – 30 %. Šalys, kuriose buvo daugiausia naudojama mėlynos atspalvių, paprastai mažiau naudojo juodos bei pilkos, ir atvirkščiai. Kai kuriuose herbuose juoda ir mėlyna turi tą pačią reikšmę. Įvykus vertybių pokyčiams, didelės bei svarbios permainos įvyksta ir simbolinėje spalvos reikšmėje. Iki šiol neįdomi mėlyna spalva įgauna visiškai kitokią prasmę. Jeigu juoda spalva vis dažniau tampa negatyvi, raudona – pagaliau nebe gėdos bei pažeminimo spalva, tai mėlyna – ištikimybės, kilnumo simboliu. Jos simbolinė prasmė, reikšmė ir įtaka nepasikeitė ir šiandieniniame pasaulyje (Пастуро, М., 2017, 35 psl.).

Anot M. Šontaitės-Petkevičienės, „verta paminėti, kad pastaruoju metu stipriai išaugo mėlynos spalvos populiarumas organizacijų identitete, nes mėlyna simbolizuoja autoritetą, profesionalumą, pasitikėjimą, atsakomybę, stiprybę.“ Atliktų tyrimų duomenimis, tam tikros

34 spalvos gali sukelti nuspėjamas emocijas ir psichologinį poveikį. Taigi mėlyna sukuria autoriteto, atsakomybės ramybės įspūdį.

„Ad verum“ partnerės I. Naujalytės teigimu, spalvos yra neatskiriama prekių ženklo komunikacijos dalis: „Būtent spalvą, o ne kažką kitą pirmiausia fiksuoja mūsų smegenys, kai mes pastebime bet kokį objektą. Spalvos lemia prekių ženklo komunikuojamas emocijas ir tyrimai rodo, kad jos gali turėti ne tik psichologinį, bet ir fiziologinį poveikį auditorijai: spalvomis įmanoma sužadinti ar nuslopinti apetitą, pagerinti nuotaiką, nuraminti klientus ir t. t.“( Miliut, (2018)).

Tuo metu, kai Europos valstybių heraldikoje vyravo simboliai – liūtas, erelis, lelija, reiškią jėgą, kilniaširdiškumą, rūstybę, drąsą, aštrų protą, įžvalgumą, grožį ir didybę – Lietuvoje išaukštintas raitelis – krašto gynėjas – aiškus ž enklas ir kaip simbolis, atspindėjęs susiklosčiusią politinę situaciją valstybės, savo likimą sprendžiančios kalaviju. XV a. pradžioje nusistovėjo herbo spalvos – dvi svarbiausios viduramžių herbų spalvos – raudona (tuo metu reiškusi žemiškąsias arba materialiąsias vertybes, gyvybę, drąsą, kraują) ir mėlyna (dvasines arba dangiškąsias: dangų, dievišką išmintį, protą.) Po Liublino unijos senosios herbo spalvos ėmė kisti. Mažiau keitėsi mėlynas raitelio skydas. Lietuvos herbas, reprezentavęs valstybę daugiau nei keturis šimtus metų, buvo panaikintas, kai Lietuva pateko į Rusijos imperijos valdžią. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę istorinis raitelis vėl tapo LR herbu. Romantiškasis A. Žmuidzinavičiaus herbas dar turėjo mėlyną skydą. Jis sulaukė kritikos. Nepavykus išspręsti herbo spalvų klausimo, skydas buvo nuspalvintas raudonai. Tolimesnę valstybės heraldikos raidą pusei amžiaus sustabdė sovietinė okupacija. 1991m. rugsėjo 4 d. Aukščiausioji Taryba patvirtino iki šiol naudojamo herbo variantą, kuriame atgaivintos istorinės spalvos – raudona ir mėlyna – bei sidabro ir aukso metalai ( Rimša, ( 2001) 12-16 psl.).

Herbai – viduramžių kultūros palikimas. Vakarų Europoje jie atsirado XII a. karyboje kaip riterių skiriamieji ženklai. Herbai buvo vaizduojami matomiausiose vietose – vėliavoje, skyde, ant šalmo, apsiausto, žirgo gūnios. Kiek vėliau herbus pradėjo naudoti miestai, universitetai, amatininkų cechai, bažnyčios, vienuolynai ir kitos teisinės institucijos.

Ypač didelę reikšmę herbuose turi spalvos. Kartais sakoma, kad galima rasti daugybę herbų be figūrų, bet nė vieno – be spalvos. Klasikinėje heraldikoje buvo naudojamos keturios

35 spalvos (juoda, raudona, mėlyna, žalia) ir metalai (auksas, sidabras, kurie gali būti pakeisti balta ir geltona spalvomis). Metalas ir spalva turi savo simboliką.

Auksas (geltona spalva) – kilnumas, dorumas, protingumas, Saulės, š viesos simbolis, brangakmenis – topazas, savaitės diena – sekmadienis. Sidabras (balta spalva) – džiaugsmas, dorumas, skaistumas, nekaltybė, teisingumas, Mėnulio simbolis, vandens (visatos elemento) simbolis, akmuo – perlas, savaitės diena – pirmadienis. Raudona – drąsa, narsa, meilė. Simbolizuoja Marsą, rubiną, šeštadienį ir ugnį. Mėlyna – ištikimybė, tvirtumas, sąžiningumas. Simbolizuoja Jupiterį, penktadienį ir orą. Juoda – liūdesys, išmintis, išsilavinimas, simbolizuoja Saturną, deimantą, antradienį ir žemę. Žalia – laisvė, grožis, džiaugsmas, sveikata, viltis. Simbolizuoja Venerą, smaragdą, trečiadienį ir augmeniją.

Kartais Lietuvos herbuose pasitaikanti purpurinė spalva reiškia džiaugsmą, dosnumą, jėgą. Ji simbolizuoja Merkurijų, ametistą ir ketvirtadienį.

Kiekvieno krašto heraldikoje dominuoja kelios mėgstamiausios spalvos, paprastai nusižiūrėtos iš valdovų ar valstybės herbų. Prancūzijos herbuose daugiausia rasime mėlynų skydų ir auksinių figūrų, o lietuvių senojoje heraldikoje – raudonų skydų ir sidabrinių arba auksinių figūrų. Rečiau pasitaiko mėlynų skydų su auksinėmis figūromis (Rimša, ( 2001) 145-152 psl.).

Didžioji Prancūzijos revoliucija kareivius, kovojusius už respubliką, o vėliau už Prancūziją, aprengė mėlyna uniforma, tuo pat metu mėlyną paversdama kovotojų už respubliką spalva, respublikonų, vėliau – liberalų ir galiausiai – konservatorių spalva. Panašų istorinį kelią mėlyna nukeliavo ir daugelyje kitų Europos šalių, su keletu ryškių išimčių, tokių kaip Ispanija. Taip susidėliojo spalvos – kairieji – raudona – socialistai, komunista; dešinieji – juoda, ruda ar balta – klerikalai, fašistai, monarchistai, ir visai neseniai prisijungė žalia – aplinkos gynėjai (Пастуро, М., 2017, 96 psl.).

Spalvos reikšmė labai svarbi mūsų gyvenime. Ar spalva sukelia emociją, tegul atsako psichologai, tačiau jos perduodama žinia – tai tarsi nerašyta galinga informacija apie subjektą. Dažnai žmogus daugiau jaučia, nei gali įvardinti žodžiais, ir tas pojūtis jį skatina vienaip ar kitaip elgtis, veikti, pasirinkti.

36 6. Pragmatika – psichologinis mėlynos spalvos suvokimas ir jos pritaikymas 6.1 mėlynos reikšmė reklamoje

Dabartiniame evoliucijos etape regėjimas yra pagrindinis visų mūsų patirčių šaltinis. Anot rinkodaros tyrimų, apie 80 proc. informacijos, gaunamos per jusles, yra vizuali ir žmogus žiūrėdamas per pirmąsias 90 sekundžių pasąmoningai nusprendžia apie asmenį, aplinką ar gaminį ir apie 62–90 procentų šio įvertinimo yra pagrįsti vien spalva (CCICOLOR – Spalvų tyrimų institutas). Spalva – vienas svarbiausių kodų, kuriais perduodama informacija, vartotoją veikia psichologiškai ir emociškai. Pasitelkiant spalvą vaizdas priartinamas prie tikrovės ir reklamos adresatui padeda greičiau suvokti reklamuojamą objektą. Mūsų mintys užprogramuotos reaguoti į spalvas. Pavyzdžiui, mes sustabdome savo vairuojamą automobilį degant raudonai šviesai arba važiuojame degant žaliai. Žmonija per savo tūkstantmečių istoriją spalvoms suteikė tam tikrą prasmę. Pavyzdžiui, gedulo spalva yra juoda arba balta. Raudona dėl savo ryškumo virto kovų, revoliucijų spalva. Purpurinė – karalių, valdžios spalva, mėlyna – pastovumo, saugumo garantas. Spalvų simbolinę reikšmę atspindi įvairių tikėjimų kulto reikmenys, kaukės, dievų, šventųjų atvaizdai. Pavyzdžiui, krikščionių tikėjime mėlyna ir aukso spalva laikomos dangiškosiomis, raudona – žemiškąja spalva. Spalvų pasaulis toks turtingas, kad pats vienas gali reikšti jausmus, nuotaikas. Dėmesį pritraukiantį grynųjų spalvų švytėjimą žmonės pritaiko kelio ženklams, iškaboms. Plakatai, iškabos, spalvotos neoninės prekybos reklamos taip pat kuriamos atsižvelgiant į dėmesį koncentruojantį spalvų efektą (Kornyeine, 1997, 96-97psl.).

Spalva – nepakartojamas fenomenas. Chemikai gilinasi į pigmento molekulinę sudėtį. Fiziologai tiria spalvos poveikį žmogaus akims ir smegenims. Psichologai domisi poveikiu mūsų psichikai. Dailininkui svarbiausia – estetinis spalvos suvokimas, psichologinis poveikis. Šiuolaikinis žmogus daug mažiau tiki mistinėmis spalvų galiomis, tačiau spalvų įtaka dėl to nesumažėjo. Jau seniai žinoma, kad skirtingiems žmonėms patinka skirtingos spalvos, tačiau kaip tai veikia renkantis vieną ar kitą produktą ir kokios spalvos populiariausios, kas lemia produkto pasirinkimą? Rengiant naujų prekių pakuotę atliekami įvairūs tyrimai, testai, bandymai, norint išsiaiškinti, kaip spalva veikia žmogų kaip pirkėją, vartotoją. Prekės ženklai ir spalvos yra neatsiejamai susiję, nes spalva akimirksniu suteikia informaciją be žodžių. Spalva yra vizualinis komponentas, kurį žmonės labiausiai prisimena kalbant apie prekės ženklą, o po jos seka formos / simboliai, skaičiai ir galiausiai žodžiai. Tyrimais įrodyta, kad

37 60 proc. atvejų žmonės nuspręs, ar juos domina skleidžiama žinia ar ne, remdamiesi vien spalva! (Color Matters) Spalva padidina prekės ženklo atpažinimą iki 80 proc. Spalva daugelyje žinomiausių prekės ženklų pasaulyje – pagrindinis atpažįstamumo veiksnys (Morton J., Colorcom). Spalvų įtaką reklamos adresatui galima vertinti estetine, simboline, įsivaizdavimo ir jausmų poveikio prasme. Reklamos tikslas – paveikti, įtikinti vartotoją. Todėl iš visų spalvos tyrimo aspektų reklamos kūrėjams reikšmingiausios yra psichologijos mokslo suteikiamos žinios, kaip spalva emociškai veikia žmogų. Šiandieninis spalvų pasaulis labai turtingas naujų, ryškių, netikėtų spalvinių atmainų, todėl norint suaktyvinti vartotoją, kas metai skelbiamos metų spalvos, kurios turi įtaką spalvinei rinkai (interjero, aprangos ir t. t.). „Pantone“ nuo 2000 metų kasmet pasirenka, prognozuoja „Metų spalvą“. Prognozės paprastai iš dalies išsipildo dėl žiniasklaidos įtakos, kita vertus, vartotojai perka naujų „populiarių“ spalvų gaminius, nes būtent tai yra parduodama – ir tendencija pasitvirtina. Apibendrinant galima pasakyti, kad „Metų spalva“ yra reikšmingas filosofinis kultūrinis įvykis, sukeliantis daug žiniasklaidos šurmulio ir priverčiantis į spalvą pažvelgti naujai. Tačiau tai taip pat trumpalaikė mada, skatinanti vartotojus pirkti. (Color Matters, Color Trends). Reklamos agentūros siekia suprasti spalvų psichologiją, kad galėtų įtikinamai tą informaciją panaudoti savo darbe. Nėra prasmės kovoti su pasąmoninėmis žinutėmis, kurias siunčia spalvos. Pavyzdžiui, visi žino, kad raudona spalva rodo pavojų ir kad žmonės automatiškai reaguoja į raudoną įspėjamąjį ženklą, kad išvengtų pavojaus. Kodėl taip yra? Pagal evoliucijos teoriją raudona spalva – trečia pagal svarbą po baltos ir juodos. Ankstyvasis žmogus išmoko ją sieti su pavojumi: krauju, nevirta mėsa, raudonu agresyvaus priešininko veidu. Bet tai nereiškia, kad raudona spalva negali būti naudojama skelbime. Mūsų pasąmonėje ji užfiksuota kaip atkreipianti dėmesį, įspėjanti. Taigi reklama turi būti kuriama kruopščiai naudojant spalvas, kad būtų užtikrinta teigiama pasąmonės žinia, tinkanti konkrečiai įmonei, produktui, orientuota į tikslinę rinką. Mėlyna simbolizuoja pasitikėjimą, ištikimybę, išmintį, intelektą, tikėjimą, tiesą. Pasitelkiant spalvą galima reklamuoti produktus ir paslaugas, susijusias su švara (vandens valymo filtrai, valymo skysčiai, degtinė), oru ir dangumi (oro linijos, oro uostai, oro kondicionieriai), vandeniu ir jūra (jūrų kelionės, mineralinis vanduo). Mėlyna spalva siejama su sąmone ir intelektu, todėl labai tinka aukštųjų technologijų produktų reklamai. Šviesiai mėlyna spalva siejama su sveikata, gydymu, ramybe, supratimu ir švelnumu. Tamsiai mėlyna reiškia ž inias, galią, rimtumą, kompetenciją ir stabilumą. Štai kodėl ji yra viena iš populiariausių firminių prekių ženklų ir dizaino spalvų. Bankai, finansų įstaigos ir medicinos kompanijos savo reklamos kampanijose visada gali pasikliauti mėlyna spalva, norėdami išsiųsti netiesioginę žinią, kad vartotojas gali jais pasikliauti, pasitikėti.

38 (Color Meaning in Advertising). Mėlyna yra naudojama socialinės žiniasklaidos logotipams labiau nei bet kuri kita spalva. Viename tyrime siūlomos kelios to priežastys. Mėlyna išbandyta kaip intelekto, bendravimo ir pasitikėjimo spalva. Tai taip pat spalva, labiausiai susijusi su bendravimu spalvų schemose (Burst D. 2014 06 19).

Mėlyna spalva dekoruojami aukščiausios klasės restoranai, mat ši spalva atpalaiduoja ir klientų pašnekesiai tokiame restorane prie kavos puodelio trunka gerokai ilgiau. Labai svarbu atskirti elementariųjų spalvų sukeltą pagrindinę asociaciją nuo spalvų derinio sukeltų bendrųjų asociacijų (Čereška, B., 2004, 131 – 134 psl.). Tačiau labai apsiriktume pasirinkę šią spalvą maisto reklamoje. Žinant jos raminamą poveikį – mėlyna slopina apetitą, dietologai rekomenduoja mėlynes, šilauoges valgyti prieš miegą.

6.2 Kintantis mėlynos spalvos vaidmuo mados istorijoje

Anot Jano Balekos, egiptiečiai labai vertino lazurito mėlynumą. Meilės poezijoje yra nuorodų į brangų ir retą papuošalą moters plaukuose iš lazurito. Egiptiečiai kaip akių šešėlį naudojo mėlynus lazurito miltelius, kai kurie hieroglifiniai užrašai buvo užrašyti mėlynais dažais. Dievas Horas papirusuose ir freskose vaizduojamas kaip mėlynas sakalas, kylantis į dangų (Балека, Я. 2008, 135 psl.). Antikoje mėlyna spalva ne be pagrindo įgauna gedulo, grėsmės, mistinio siaubo atspalvį. Tokia spalvos charakteristika susijusi su baime, kurią kėlė karingieji keltai, savo kūnus išdažydavę mėlžole, kad atrodytų tarsi mistiniai siaubūnai ir įbaugintų romėnus. Taigi mėlyna apranga antikoje tapo tiesiog nepopuliari (Пастуро, М., 2017, 77psl.). Viduramžiai į mėlyną spalvą žvelgė abejingai. Visiškai kitaip atrodė to laikmečio „prastuomenės“ mada, kur buvo naudojami įvairūs augalai audiniams marginti. Atliekant archeologinius kasinėjimus Gdanske (Lenkijos teritorija) buvo aptikta mėlynai ar juodai dažytų audinių, kaip manoma, naudojant šeivamedį ir laukinę alyvą, taip pat audiniai buvo dažomi naudojant takažolę ir dažomąją mėlžolę. Lietuvoje panašiai kaip ir kitose Europos šalyse (Latvijoje, Švedijoje, Danijoje, Suomijoje) audiniams dažyti mėlynai buvo naudojama mėlžolė (dažantis pigmentas indigo). Atliekant kasinėjimus Lietuvoje, rasta ankstyviausia iš spalvotų siūlų vyta juosta – Paprūdžių juosta. Iki pat XVII a. Latvijoje nešiotos mėlynos skraistės, kol jas pakeitė baltos. Apibendrinant galima pasakyti, kad mėlyna spalva buvo mėgstama ir didžioji audinių dalis nuo I iki XII a. buvo dažoma indigo dažikliu (Bagdzevičienė, (2001), 198-204 psl.). Mano manymu, dar viena priežastis mėgti šį dažiklį –

39 spalva labai ryški, stabili. Mat ryškių spalvų drabužiai būdavo prieinami tik aukštuomenės atstovams, taigi tai buvo tarsi vienas iš būdų priartėti prie trokštamos laimės iliuzijos.

Tačiau pamažu ši spalva pradeda populiarėti visose gyvenimo srityse: nuo XII amžiaus mėlyni tonai drabužiuose ir kasdienėje kultūroje tampa geidžiami ir prestižiniai.

XVIII a. antroje pusėje mėlyna spalva ir jos atspalviai šalia pilkos ir juodos tapo labiausia paplitusia spalva aprangoje įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Ir nors tas bumas šiek tiek apmalšo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau mėlyni atspalviai po truputėlį atsikovojo savo populiarumo pozicijas ir itin išryškėjo 1920 m. Miesto madoje plūstelėjus tamsiai mėlynų audinių bangai, juodus vyriškus kostiumus išstūmė tamsiai mėlyni, buvo kuriamos mėlynos uniformos – jūreiviams, gvardiečiams, žandarams, policijai, karininkams, gaisrininkams, muitininkams, paštininkams, sportininkams ir t. t. Taigi Europoje ir JAV 1910–1950 m. tamsi mėlyna spalva uniforminėje aprangoje pamažu išstūmė juodą.

Džinsai – dar vienas išskirtinis mados objektas, suvaidinęs didelį vaidmenį spalvos populiarumo istorijoje. 1860–1865 m. Levis Straussas nusprendė brezentą pakeisti denimu – saržinio audimo audiniu, kuris buvo dažomas tik indigo spalva. Taip atsirado klasikiniai mėlyni džinsai, kurie laikui bėgant virto laisvalaikio rūbu, dėvimu įvairiuose socialiniuose sluoksniuose. 1935 m. „VOGUE“ žurnalo puslapiuose atsirado reklaminės nuotraukos su puošniais džinsais. Po Antrojo pasaulinio karo džinsų mada išplito už vandenyno, pasiekė Europą. Tapo jaunimo kasdiene mada, ištrynusia atskirtį tarp lyčių. Juos nešiojo tiek merginos, tiek vaikinai. 1980 m. ištikus krizei, sumenkus populiarumui, atsivėrė naujos rinkos – komunistinės ir musulmoniškosios šalys, kur džinsai tarsi tapo vakarietiškos laisvės, vertybių simboliu (Пастуро, М., 2017, 92-102 psl). Mėlyna populiari kaip uniforminė spalva ir šiandien. Ji taip neišskiria žmogaus kaip raudona, neindividualizuoja, bet priešingai – suvienija, unifikuoja, panaikina visus skirtumus ( Василевич, 2005, 44 psl.). Iki XIX a. vidurio spalvota aprangos mada buvo prieinama daugiau aukštuomenės damoms, nes iš augalinių dažų išgaunamos spalvos paprastai buvo rudų, žalių, juodų atspalvių, puošyboje naudotas indigo mėlynas ar raudonas dažiklis, spalvos blukdavo, nusiskalbdavo. Kadangi ryškios spalvos visuomet buvo siejamos su turtais ir kilmingumu, tai procesas, norint iš augalinių dažų išgauti ryškias ir stabilias spalvas, būdavo ilgas ir lėtas. Tačiau atsiradus sintetiniams dažikliams ryškių madingų moteriškų drabužių spalvų gama tapo prieinama daug platesniems ir įvairesniems visuomenės sluoksnims. Šie demokratiniai pokyčiai buvo

40 pastebėti tuo metu, kai pramoniniu būdu buvo pagaminta „Mauveine“ (violetinės spalvos) tekstiliniai dažai, dėl to išpopuliarėjo madingos suknelės, nudažytos violetine spalva. Taigi socialiniai skirtumai mažėjo, nes sintetiniai dažikliai tapo plačiai prieinami. Poreikis išsiskirti iš bendros masės išliko, tad mada įgavo kitokių atspalvių kaip subtilumas, harmonija, skoningumas, derinimas. Vakarų moterų požiūris į madą pradėjo skilti ne tik tarp turtingųjų ir vargšų, bet ir tarp skirtingų ideologijų grupių, tokių kaip intelektualai ir feministės, savo požiūrį išreiškiantys tam tikrais drabužiais. Spalva ir toliau turėjo prasmę (Vettese, (2013), 1– 17 psl.). Tekstilė yra svarbi materialinė gėrybė, reikalinga kasdieniame gyvenime, naudojama įvairiems tikslams – aprangai, namų tekstilei, techninei tekstilei, todėl privalo turėti ne tik tam tikrų specifinių savybių kaip patogumas, bet svarbu ir spalva – reiškinys, veikiantis tekstilės estetiką.

Nauja šiuolaikė tendencija – ekologiška spalvotų tekstilės gaminių gamyba – reikalauja labai daug profesionalių žinių, todėl daugelis įvairių mokslo sričių specialistų bendradarbiauja kaip dizaineriai, spalvų chemikai, tekstilės inžinieriai, kompiuterių specialistai ir t. t. Naujų tekstilės gaminių kūrimas atitinka mados tendencijas, o spalva yra svarbiausias estetikos, dizaino ir išvaizdos komponentas. Ir čia susiduriame su keistu paradoksu. Mylimiausia, linksmiausia, energingiausia ir kitokiais epitetais apdovanotos spalvos tarsi nueina į antrą planą ir įsivyrauja su neigiamomis emocijomis besiasocijuojančios spalvos – pilka, ruda, juoda – tai paklausiausios spalvos mados imperijoje. Kodėl? Kas verčia taip pasirinkti – patogumas, praktiškumas? Ar toks pasirinkimas diktuoja dienos emociją, nuotaiką? Ar spalva turi įtaką mūsų būsenai? Galbūt „pilkas“ žmogus ilsisi nuo užgriuvusios spalvų kodų ir informacijos lavinos, nes miestas „ūžia“ ne tik nuo dirbtinio gaudesio, bet ir nuo perdėtai ryškių spalvų?

6.3 Mėlyna interjere, jos panaudojimo svarba ir aktualumas

Spalvos veikia žmogaus nuotaiką ir savijautą, todėl kuriant interjerą spalvomis būtina gerai apgalvoti jų panaudojimo tikslingumą, atsižvelgiant į patalpos funkcionalumą. Egzistuoja daugybė mėlynos spalvos atspalvių nuo dangiškos žydros iki gilios tamsios indigo ir jos skirtingai emociškai veikia žmogų, todėl jų naudojimas privalo būti labai apgalvotas. Pavyzdžiui, pilkai mėlynų tonų sienų dekoras ž mogų slegia, veikia nemaloniai slopinamai. Neveltui Gėtė Weimaro name, mėlyname kambaryje, apgyvendindavo svečius, kurių per ilgas buvimas jam atrodydavo varginantis ir įkyrus. Ir visiškai priešingas emocijas kelia š viesi

41 mėlyna spalva, kuri patalpą daro erdvesnę, vėsesnę, sukelia lengvumo jausmą, nekelia grėsmės pojūčio, veikia raminamai (Clegg, (2004), 12–13psl.).

Tyrimais nustatyta, kad būdami mėlynų tonų patalpoje žmonės puikiai jaučiasi. Mėlyna nevargina akių, taigi tinka darbinei aplinkai. Psichologiškai ši spalva sukuria gerą darbinę atmosferą, padeda susikoncentruoti, tinka apmąstymams, idėjoms generuoti. Mėlyna aplinka padeda įveikti dvasinius rūpesčius, atsipalaiduoti, todėl tinkama miegamojo kambariams (Jonaitis, (2009), 27 psl.). „Absoliuti ramybė ir atsipalaidavimas kyla iš dvasinės ramybės ir pusiausvyros bei harmonijos. Nėra geresnės vietos atgaivinti sielai už miegamąjį. Tinkama erdvė miegui – visai išvalyta nuo protą ir kūną trikdančių elementų – pirmas žingsnis transcendencijos link.” (Toy, Maggie, Praktiška minimalu. Mūsų knyga, (2003), 89 psl.) Lygiai taip jaučiamės stebėdami mėlyną dangų ar vandens platybes. Galbūt žmogus perkelia pažįstamas asociacijas į spalvą ir dėl to atsipalaiduoja, galbūt tai tarsi placebas mūsų kūnui bei sielai, tačiau bet kuriuo atveju – spalva mus labai veikia. Kiti tyrimai apie mėlynos ir raudonos spalvos poveikį kognityvinių užduočių atlikimui rodo, kad kūrybiškumas skatinamas mėlynoje aplinkoje, o dėmesys detalėms stimuliuojamas raudonoje (Mehta & Zhu, 2009). Be to, tyrime apie kūrybiškumą biuro aplinkoje buvo nustatyta, kad šaltos spalvos, tokios kaip mėlyna arba žalia, padidina kūrybiškumą, palyginti su biuru, kuriame yra šiltų spalvų (pvz., raudonos arba violetinės) („Ceylan“, „Dul & Aytac“, 2008). Apskritai, mus supanti spalvota aplinka yra naudinga kompetencijai ir kūrybiškumui, todėl siūloma naudoti ugdymo bei švietimo įstaigose.

Buvo atliktas eksperimentinis 40-ties vaikų nuo ketverių iki šešerių metų tyrimas vokiečių vaikų darželyje. Ant sienos buvo eksponuojama vaizduojamojo meno kūrinių freskos – baltos ir pilkos arba dominuojančios mėlynos spalvos. Rezultatai parodė, kad mėlyna spalva teigiamai veikia kūrybiškumą (kuris buvo išreikštas naudojant daugiau nestereotipinių spalvų atliekamose užduotyse) tiek berniukams, tiek mergaitėms (Meyerhoff, V., 2016). Taigi, neatsitiktinai interjero dizaineriai vaikų kambariui siūlo rinktis rožinę ar dangišką spalvas, kur vaikas jausis mylimas, saugus, kur vystysis jo kūrybiškumas ( Jonaitis, (2009), 29 psl.).

42 Išvados

Išgirdę žodį „mėlyna“, patiriame daug malonių asociacijų: dangus, jūra, poilsis, atsipalaidavimas, romantika, kelionės, atostogos, begalybė, svajonės, elegancija, harmonija ir t. t. Tai – visa skalė nuo jaunatviškai romantiškos žydros iki elegantiškos tamsiai mėlynos. „Mėlyna“ ir „žydra“ yra daugelio knygų, paveikslų, muzikos kūrinių, kino filmų pavadinimuose, suteikdama jiems patrauklią galią, kurios jokia kita spalva negalėtų duoti. Ar ši spalva mus iš tiesų taip galingai veikia, ar tik pats žmogus ją užkėlė ant pjedestalo? Ar gali būti taip, kad mėlynos populiarėjimas rodo žmogaus vidinės moralės augimą, skaidresnį, platesnį mąstymo spektrą? Jos įsiviešpatavimas griauna viduramžių tamsą ir sklandžiai, pro bažnyčių vitražus, Mergelės Marijos rūbą veda ž moniją į Apšvietos epochą – asmens ir minties laisvę. Ar šiandien spalvos reikšmė tokia pat aktuali? Manau, kad taip. Ne veltui politikai, verslininkai stengiasi įvairiausiais būdais įrodyti savo lojalumą žmogui. Mėlyni simboliai – viena iš siunčiamų pasąmonėn žinučių apie draugiškumą, saugumą, pastovumą, išmintį, susitelkimą, patikimumą. Spalva, pasiekusi mūsų regos lauką, toliau skverbiasi į smegenų centrus, pasąmonės vingius. Panašų kelią nuėjo žodis. Žmogus ilgai stebėjo, apibūdindavo vandens blizgėjimą, dangaus švytėjimą, beribę gelmę, praryjančią tamsą. Spalva džiugino nešdama šviesą, gyvybę ir kartu baugino savo tamsiais mirties atspalviais. Tačiau ilgos kelionės pabaigoje mes turime pavadinimą, kitur – net du. Kodėl taip susiklostė? Galbūt kai kuriose tautose buvo labiau išreikštos bauginančios mėlynos spalvos kanotacijos ir dėl to atsirado poreikis į vardinti šviesiąją spalvos pusę? Galbūt vengdamas kalbėti apie paslaptingus, neaiškius, baimę keliančius reiškinius – tikriausiai galiu vadinti spalvą reiškiniu – žmogus tiesiog vengė ją įvardinti, visaip apeidavo, vadindamas įvairiais epitetais, kol pagaliau atsirado kitoks, kitokią reikšmę turintis žodis. Ir ta reikšmė pasiekė mūsų dienas. Taigi ne veltui psichologai bando rasti atsakymą. Spalvos reikšmė – žinia, pasiekusi mus iš praeities, o gal reklamos ir marketingo draugiško bendradarbiavimo pasekmė? Ar vis dėlto spalva mus emociškai jaudina? Paprastai įvardinant spalvą žodžiu, žmogus greitai priskiria su ja susijusią emociją, bet galbūt nors akimirką jis pajunta spalvos galybę, kuri sukuria pojūtį – vėsumą, erdvumą. Jei spalva mūsų vaizduotės vaisius, tuomet žodis, reiškiantis spalvą, gali panašiai veikti? Ir visgi, regos kuriamas teatras paveikesnis už žodį, todėl mes stengiamės „įdarbinti“ spalvas saviems tikslams kurdami namų ir darbo interjerus, aprangą ar jos detales. Mano subjektyvia nuomone, mėlyna uniforma žmogų veikia pozityviau nei ruda ar juoda. Čia nėra vietos agresijai, dvelkia elegancija. Manau ne veltui ši spalva paplito įvairiose įstaigose kaip uniforminė. Galbūt pradžią davė mėlynų džinsų inspiracija? Tai – rūbas, sutirpdęs sienas

43 tarp žmonių sluoksnių, – nėra rasės, turto, tikėjimo, lyties. Tik mėlyni džinsai. Betgi uniforminiai rūbai tam ir skirti, kad suvienytų kolektyvą, sujungtų į visumą. Peržvelgus mėlynos spalvos istoriją, žinomą ir plačiai vartojamą simbolinę reikšmę, kažkodėl liko įspūdis, kad tas žinojimas – tik ledkalnio viršūnė. Kadaise žmogus nemokėjo įvardinti mėlynos, nors ją regėjo. Gimė žodis. Bet ar mes turime pakankamai žodžių įvardinti tam, ką jaučiame? Ar mes gebame įvardinti subtilius jausmo atspalvius, kuriuos mums sukelia spalva, kisdama šviesoje, tamsoje, įsiliedama į kitą spalvą? Galbūt ribota žodžių paletė mus įkalina iš anksto apspręstose reikšmėse, nes žmogus tiesiog negali įvardinti? Susitelkti į save ir pajusti spalvos kitimą, jos veiksmingumą – daug energijos reikalaujantis darbas. Galbūt todėl prabilta apie žmones, kurie girdi spalvą, jaučia jos skonį, nes tai tiesiog kitas būdas pajusti ir išgyventi. Galbūt tas gebėjimas duotas kiekvienam, tik reikia gebėti labiau susitelkti, ne vien žodyje ieškoti kelio. Labai lengva „išgyventi“ spalvą ir ja „manipuliuoti“, kai reikšmės žinomos ir jau nusistovėjusios. Tikriausiai veriasi nauja epocha, kai ž mogus išmoks splavą pajusti ne vien akimis, nesistengs supakuoti į žodžio dėžutę.

Summary

According to its nature, blue is a very controversial colour. It is threatening and inviting, calming and scaring, spiritual and demonic. Blue means oxygen and water – sources of life, but on the other hand it also means death, as we have a blueish discoloration of a corpse. Blue means the breadth of the sky, the space and human intravertability. Then it stands for friendliness, goodwill and even for anger in heraldry – as you can be blue with malice. Yet based on various researches, blue is the favourite colour of many people, despite their cultural, social, sexual, racial, religious or other differences. According to Domicelė Jonauskaitė, a PhD student at University of Lausanne, Switzerland, blue is the most favourable colour among people. She has been studying the relationship between colours and emotions for five years and her studies one more time confirm this research-based truth.

We can discuss the hegemony of the blue colour not only in the context of clothing, but also while talking about heraldry, emblems, logos. The origins of this can be found in ancient times, when blue defeated red and drove it out of the royal and aristocratic outfit. Then blue took the throne and during the Reformation, when all the value systems were reshuffled, it became the symbol of high morale and strict self-esteem. The fact is witnessed by multiple

44 researches and analyses made on this colour in many respects, such as sociology, economy, lexicology, literature, art, etc.

What is the reason of this phenomenon? Maybe it is the fact, that this colour never had negative connotations throughout its history? Or maybe that is why it does not bear any negativity – because people like it so much? Very seldom it is pointed out as an unattractive option in researches on the colours we do not like.

When we talk about colour blue, the first image that pops up in our heads is the sky. A little bit less popular association is water. But water is colourless and the relation between water and the blue colour was established relatively not that long ago – when blue was selected as a symbolic colour to depict water on maps in the 15th century. (Пастуро, М., 2017)

Taking in the linguistic aspect, colour blue was named relatively late, thus its symbolism was formed later than that of the other colours. For example, cold and ice acquired this symbolic blue very recently.

Water, ice, the sky – for a very long time these were incognizable to science, most probably that is why colour blue incarnates secrecy, mystique, spirituality, longing, hope. In fairy tales of many countries we can find repetitive symbols – water, the sky – they stand for a far away land, for a strange nameless country, a parallel underworld covered by mystique, and if somebody manages to get in those places, they acquire mysterious wisdom and mature spiritually there. Maybe that is why blue symbolizes reaching for the skies, the wisdom.

The phenomenon of blue is being investigated by scientists of many areas – physicists, ophthalmologists, philosophers, psychologists, historians, lexicologists and so on.

The primary function of a colour is to classify, to call for associations, to connect. (Kornyeine, G.,1997, p.46). Based on this, the old cultures made up different kinds of colour symbolism, related mostly to basic human aspirations to find the way in the world and to set the principles of harmony. That is why the main colours were linked to the cardinal directions and world elements.

45 The colour alone is not independent. It acquires its meaning only in the context of other colours. Due to this, I am going to constantly compare it with other colours while analysing the phenomenon of blue.

Literatūros ir šaltinių sąrašas

1. Bagdzevičienė J., (2001): Dažikliai, nustatyti I-XII A. iškastinės tekstilėsS fragmentuose - Indigo dažiklio pėdsakai Lietuvoje, Nr. 4, Vilnius 2. - Clegg, E., (2004): Interjero spalvos, Vilnius: Mūsų knyga 3. Dundulienė, P. (1992): Akys lietuvių pasaulėjautoje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla 4. Ferber, Michael, (2004): Literatūros simbolių žodynas. Vilnius: Mintis. 5. Gere, K. (1997) Erdvė, forma, spalva. Kaunas: Šviesa. 6. Jonaitis, A. (2009): Spalvotyra, Kaunas: Terra Publica 7. Kerbelytė, B (2011): Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas 8. Kornyeine Gere, Zsuzsa, Erdvė, forma, spalva. Kaunas: Šviesa, 1997, 96-97 9. Lotman, J. (2004): Kultūros semiotika. Vilnius: Baltos lankos 10. Matulis, A. (1985): Kaip mes matome? Vilnius: Mokslas 11. Mayers, D.G, (2008): Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika 12. Rimša, E., (2001): Lietuvos heraldika, I, Vilnius: Baltos lankos 13. Toy, M., (2003): Praktiška minimalu, Vilnius: Mūsų knyga 14. Виннер, А. В. (1953): Материалы и техника монументально-декоративной живописи. Искусство. 15. Grossmann Mary, (1988): Colori e lessico. Studi sulla struttura semantica degli aggettivi di colore in catalano, castigliano, italiano, romeno, latino e ungherese. Tübingen.

Nuorodos į internetinius puslapius

1. Blue flower: Use of symbol Prieiga: https://en.wikipedia.org/wiki/Blue_flower 2. Bluebird of happiness: Origins of the bluebird as a symbol of happiness Prieiga: https://en.wikipedia.org/wiki/Bluebird_of_happiness 3. Burst D., How To Use The Psychology of Colors When Marketing, 2014 06 19. Prieiga: https://smallbiztrends.com/2014/06/psychology-of-colors.html 4. Cain F.,(2009, 01, 29), Blue Stars Prieiga: https://www.universetoday.com/24362/blue-stars 5. Color Matters Prieiga: https://www.colormatters.com/color-and-marketing/color-trends 6. Color Meaning in Advertising Prieiga: https://www.frankwbaker.com/mlc/advertising-color-meaning/ 7. Douma, M. (2008) Prieiga: http://www.webexhibits.org/pigments 8. Goldsmith, T H. (2006). "What Birds See". Scientific American (July 2006): 69–75.

46 9. Gouras, P. (2009 07 01): Webvision: The Organization of the Retina and Visual System, COLOR VISION BY PETER GOURAS, e knyga. Prieiga: https://webvision.med.utah.edu/book/part-vii-color-vision/color-vision 10. Hatch Evia, The History of Ultramarine Blue and French Ultramarine 2019 11 05. Prieiga: https://www.jacksonsart.com/blog/2019/11/05/the-story-of-ultramarine-blue-and-french- ultramarine/ 11. Hatch Evia, The Story of Yinmn Blue: The Newest Blue Pigment. 2021 02 16. Prieiga: https://www.jacksonsart.com/blog/2021/02/16/yinmn-blue-the-newest-blue-pigment/ 12. Holba, A, Lukács, B. On Tetrachromacy. CRIP RMKI, H-1525 Bp. 114. Pf. 49, Budapest, Hungary. Prieiga: http://www.rmki.kfki.hu/~lukacs/TETRACH.htm 13. Jensen, E., Ultramarine Blue Pigment, Synthet Prieiga: https://www.mccrone.com/mm/ultramarine-blue-pigment-synthetic 14. Kevin, L. (2015): No one could describe the color blue until modern times. Prieiga: https://www.businessinsider.com/what-is-blue-and-how-do-we-see-color-2015-2 15. Meyerhoff, V. (2016): The effect of visual art design on mood, creativity and stereotypical differences in gender, University of Twente Prieiga: https://essay.utwente.nl/69979/ 16. Mid 19th century on the democratisation of western fashion. Prieiga https://www.aic-color.org/resources/Documents/jaic_v11_01.pdf

17. Miliut, Juliana (2018.08.08): Verslas, Tinkamai parinktos spalvos gali tapti pardavimo sėkme. Prieiga: https://bznstart.lt/verslas/marketingas/tinkamai-parinktos-spalvos-gali-tapti-pardavimo-sekme#

18. Morton , J, Colorcom, Substantial research shows why color matters and how color plays a pivotal role in all our visual experiences.

Prieiga: https://www.colorcom.com/research/why-color-matters 19. Research Gate 2016 11 18 Prieiga: https://www.researchgate.net/blog/post/how-nature-uses-physics-to-create-blue 20. A Revolution of the Palette: The First Synthetic Blues and their Impact on French Artists: 2015 07 17 - 2016 01 04 prieiga: https://www.nortonsimon.org/exhibitions/2010-2019/a-revolution-of-the-palette-the-first-synthetic- blues-and-their-impact-on-french-artists 21. © Society of Dyers and Colourists & AATCC Prieiga: https://colour-index.com/about 22. Skuza, Sylwia, (2015): Etnolingwistyczna analiza leksemów koloru niebieskiego w językach polskim i włoskim w ujęciu diachronicznym i synchronicznym, Toruń, 96psl. Prieiga:http://bazhum.muzhp.pl/media/files/Prace_Jezykoznawcze/Prace_Jezykoznawcze-r2015-t17- n2/Prace_Jezykoznawcze-r2015-t17-n2-s91-111/Prace_Jezykoznawcze-r2015-t17-n2-s91-111.pdf 23. University of Rochester, (26 October, 2005): "Color Perception Is Not In The Eye Of The Beholder: It's In The Brain." ScienceDaily. ScienceDaily. Prieiga: www.sciencedaily.com/releases/2005/10/051026082313.htm 24. Zubovas, K. Ar žinojote, kad neribotai kaitinant bet kokį daiktą, jis galiausiai taptų... mėlynas. Tai kodėl raudona spalva simbolizuoja šilumą, o mėlyna – šaltį? Prieiga: http://www.technologijos.lt/n/mokslas/fizika/S-73622/straipsnis/Ar-zinojote-kad-neribotai- kaitinant- bet-koki-daikta-jis-galiausiai-taptu-melynas-Tai-kodel-raudona-spalva-simbolizuoja-siluma-o- melyna--salti

47 25. Žičkuvienė, G. (2010): Senovės Egipto kultūros ženklai Lietuvoje: dievo Amono dainininkės sarkofago tyrimai ir konservavimas. Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas, „Lietuvos dailės muziejaus metraštis“. Knyga 14 Prieiga: http://old.ldm.lt/LDM/LDM_metrastis_14.htm 26. Балека, Я. (2008): СИНИЙ - ЦВЕТ ЖИЗНИ И СМЕРТИ. Метафизика цвета. Москва: Искусство - XXI век. Prieiga: http://library.lol/main/EE9C0DF7EA651A51CF6BB5F375DEF186 27. Василевич А.П., ( 2005): “Цвет и названия цвета в русском языке” Москва, Комкнига, el. knygų biblioteka Zlibrary. Prieiga: https://ur.b-ok.lat/book/2753880/0fbd44 28. Пастуро, М., (2017): Синий. История цвета. ООО “Новое литературное обозрение” Prieiga:https://www.litres.ru/mishel-pasturo/siniy-istoriya- cveta/?utm_source=google&utm_medium=cpc&utm_campaign=search_dsa_ohvat_f%7C2087774395& utm_term=&utm_content=433453034319%7Bphrase_id%7D_%7Bsource%7D_%7Bsource_type%7D_ %7Bregion_name%7D_9062286¶m_2=987239&gclid=CjwKCAiAgJWABhArEiwAmNVTB7MaCdDu b3W2cQSn1QFQcFlFd0gZFyV6PKN6ljHG0HeCGiUsQjwOpxoCr2oQAvD_BwE 29. Решетова, Е. Н. КОНЦЕПТ «СИНИЙ» В НЕМЕЦКИХ И РУССКИХ НАРОДНЫХ СКАЗКАХ, Филиал ФГБОУ ВПО «Кубанский государственный университет» в г. Славянске-на-Кубани

30. Успенский, Лев, (2011): el. knyga. Почему не иначе? Prieiga: http://www.pochemyneinache.com/alfavit/17/str292.html 31. ЧЕКУЛАЕВА, А.С., ( 2016): БАЗОВЫЕ ЦВЕТОЛЕКСЕМЫ В ЗАПАДНОЙ И ВОСТОЧНОЙ ТРАДИЦИЯХ: ТЕОРЕТИЧЕСКИЕ ОСНОВАНИЯ ИХ ВЫДЕЛЕНИЯ. ВЕСТНИК ПОЛОЦКОГО ГОСУДАРСТВЕННОГО УНИВЕРСИТЕТА Минск. Prieiga:https://elib.psu.by/bitstream/123456789/18440/1/%D0%A7%D0%B5%D0%BA%D1%83%D0%B B%D0%B0%D0%B5%D0%B2%D0%B0_2016-2-%D1%81112-116.pdf 32. Wikipedia: International Klein Blue Prieiga: https://en.wikipedia.org/wiki/International_Klein_Blue 33. https://www.colormatters.com/color-and-marketing/color-trends 34. https://www.colorcom.com/research/why-color-matters 35. https://www.colormatters.com/color-and-marketing/color-trends 36. https://www.frankwbaker.com/mlc/advertising-color-meaning/ 37. https://lexicography.online/etymology/semyonov/%D1%81/%D1%81%D0%B8%D0%BD%D0%B8%D0 %B9 38. https://smallbiztrends.com/2014/06/psychology-of-colors.html 39. http://www.technologijos.lt/n/mokslas/fizika/S-26778/straipsnis/Kas-yra-spalva 40. Šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/Tetrachromat 41. Šaltinis https://en.wikipedia.org/wiki/Cerulean 42. Šaltinis https://en.wikipedia.org/wiki/Indigo_dye 43. Šaltinis https://en.wikipedia.org/wiki/International_Klein_Blue 44. Šaltinis https://colour-index.com/ 45. Šaltinis https://www.newdesigngroup.ca/graphic-design/psychology-colour-advertising/

(196

48

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KLAIPĖDOS FAKULTETAS

Eglės Lipinskaitės

MĖLYNA TYLA

Vizualiojo dizaino studijų programa, valstybinis kodas 612W20004

Magistrantė: Eglė Lipinskaitė

...... (parašas)

...... (data)

Darbo vadovas: prof. Alvydas Klimas Konsultantas fotomenininkas: Remigijus Treigys

...... (parašas)

...... (data)

Tvirtinu, programos vadovas: prof. Vakaris Bernotas

...... (parašas)

...... (data)

Klaipėda, 2021

49

Kūrybinio darbo procesas Mėlyna tyla

Spalvos istorija, keliamos emocijos tyrimas įkvėpė tolimesniems kūrybiniams ieškojimams, idėjos interpretacijoms. Kaip keičiasi perteikiama objekto mintis, kai vienas mėlynas atspalvis keičia kitą mėlyną atspalvį, sukurdamas vis kitokią nuotaiką – tamsios mėlynos liūdesys, estetika, elegancija švelniai pereina į nerūpestingą šviesios mėlynos romantiką, lengvumą, džiugesį.

Kūryba – tarsi intuityvus tęstinis mėlynos spalvos emocijų, prasmių ir simbolių apžvalgos procesas, įvaizdinantis surinktą informaciją, patirtą praktinį bei emocinį išgyvenimą analizuojant spalvą. Pasirinkusi mėlyną spalvą ir išnaudojusi š ilko lengvumą bei skaidrumą per spalvinę, šviesotamsinę ir erdvinę plastiką stengiausi sukurti miražo efektą, atmosferiškumo įspūdį, paslaptingą efemerišką pasaulį, kuris tarsi plevena šalia mūsų, o galbūt dar neatrastas glūdi giliai mumyse, nepažintuose pasąmonės kloduose. Pasitelkusi mėlynos, o kai kuriose kompozicijose – jai priešingos oranžinės šviesos atspalvius, stengiausi sukurti jausminį pasaulį, kuriame svarbiausia – spalvos kaip simbolio, kaip istoriškai susiklosčiusios prasmės kalba. Savo kūryba pasakoju apie mėlyną prikeldama senuosius mitus ir legendas, pasitelkdama pasakas ir padavimus – padedančius atskleisti istoriškai susiklosčiusias bei nusistovėjusias spalvos reikšmes ir jų transformaciją į šiandieninio žmogaus pasaulio suvokimą. Tai provokacija, pagrįsta emocija, kolektyvine pasąmone bei suvokimu – kiekvienam susikurti savo mėlynos spalvos pasakojimą ar legendą.

Kūrybiniai eksperimentai prasidėjo akvarelinių pigmentų fizinių savybių analizavimu, emocinio poveikio tyrinėjimu, kokią nuotaikų paletę kuria mėlynos atspalvių gausa. Pirmieji mėginimai prasidėjo stengiantis išgauti vieno pigmento toninę skalę, vėliau sudėliojant ją į abstrakčią kompoziciją. Monochrominė tapyba – ne naujiena istorijos aspektu, bet be galo įdomi, informatyvi ir prasminga man kaip augančiai kūrybinei asmenybei dėl potyrių, naujų žinių, ieškojimų, netikėtų atradimų. Pagrindiniai

50 uždaviniai – perteikti viena spalva gylį, erdvę, tūrį, analizuoti keliamas emocijas žiūrovui. Akvarelinius bandymus tęsiau praplėsdama paletę dar vienu ar keletu mėlynų atspalvių, ieškodama prasmės, nuotaikos, harmoninio balanso spalvų tarpusavio dermėje. Akvareliniai eksperimentai peraugo į tapybinius ieškojimus ant šilko. Raišytinos ir karštos batikos technikų derinimas, nenuspėjami bei netikėti rezultatai savo ornamentų išraiškingumu, ištirpstančiu ritmu ir spalvos toniniu žaismu visuomet įkvėpdavo naujiems ieškojimams ir bandymams. Paraleliai šiam procesui piešiau gausybę miniatiūrų, ekslibrisų, piešinių, rinkdamasi skirtingas popieriaus rūšis, piešimo priemones, jungdama piešinį su rašytiniais savo kūrybos apmąstymais apie spalvą įprasminančius simbolius, stengdamasi atrasti savo išraiškos kodus, priemones pavaizduoti spalvos prasmes.

Apsilankymas atnaujintame M. K. Čiurlionio muziejuje mane inspiravo naujoms idėjoms ir iššūkiams tęsti savo kūrybinį eksperimentą pasitelkiant šviesos ir šešėlių pagalbą. Kaip spalvota šviesa veikia tūrinę formą ar man padeda išreikšti pagrindinę mintį, idėją įvaizdinant mėlynosios tylos prasmę? Atsirado pirmosios minties užuominos apie šilko skulptūrą. Išbraidžiusi akvarelės mėlynuosius klodus, degustavusi batikos meninių eksperimentų skonį, toliau tęsiau kūrybinius kitokių, naujų išraiškos priemonių, netikėtų sau pačiai ieškojimus. Klajojau sielos labirintais po truputį brandindama sumanymą, ieškodama idėjos, kaip įvaizdinti mintį, kuri tarsi pratęstų spalvinį tyrimą, įgytą patirtį ir žinias, pasakotų spalvos istorinę kelionę. Ketinimas pažvelgti į šilką ne kaip į minkštą, krentantį, nepaklusnų audinį, bet kaip į medžiagą, iš kurios galima formuoti stabilias tūrines formas, atvėrė naujas erdves kūrybai. Sutvirtinusi medžiagą krakmolu, pradėjau iš šilko lankstyti vaikiškus lankstinius – laivelius, lėktuvėlius, vazeles, gerves. Pakankamai lengvai pasiduodanti formavimui medžiaga sužavėjo savo ilgaamžiškumu. Nepasisekus pirmam lankstiniui, išlyginusi audinį, galiu tęsti darbą lankstydama naują formą. Čia užgimė pirmasis pasakojimas apie mėlyną gelmę – kurioje plaukioja vieniša siela – mažas vaikiškas lankstinėlis-laivelis. Apie sielos-gervės skrydį į debesis, kuri lekia nešdama gerąją žinią. Sparnuota mintis, pakilusi aukštyn, nuskriejo dar toliau. Pagaminusi rankų darbo popierių sujungiau su šilku, ieškodama naujų formų ir išraiškos priemonių minties vizualizacijai. Taip gimė trapaus, skaidraus šilko bei grubaus, matinio popieriaus dermė. Pabrėždami vienas kito ypatybes skirtingi paviršiai dailiai susipynė naujame kūrinyje – lange. Tai tarsi slenkstis tarp šiapus ir kitapus,

51 paslapties, nežinomybės, uždrausto vaisiaus pažinimo link, tai tarsi simbolis, ribojantis žmogaus asmeninį ir išorinį pasaulius, atskiriantis sakralią namų erdvę nuo anapusinės aplinkos. Laki mintis nuskriejo dar toliau paslaptingu, bet viliojančiu ieškojimų keliu. Prisiminiau senąją papjė mašė techniką, kuri buvo žinoma nuo popieriaus atsiradimo laikų. Popierius (gali būti ir audinys) suplėšomas juostelėmis, mirkomas rišiklyje, dėliojamas ant karkaso ar daikto ir paliekamas lėtai džiūti. Tą pačią technologiją pritaikiau minkštam šilkui, tačiau neplėšiau gabaliukais, o formavau iš vieno audinio gabalo, įvairiai drapiruodama ant pasirinktų formų. Išmėginau skirtingo audimo ir storio šilkus, mėgindama išgauti norimą rezultatą. Mane tiesiog užbūrė ir sužavėjo medžiagos formavimo galimybės. Nepasisekus vienai formai, tiesiog sudrėkinusi vandeniu, galėjau drąsiai performuoti naują – lengvai sukinėdama ir drapiruodama šlapią audinį. Taip žingsnis po žingsnio keisdama šilkus, formas, draperijos klostes, kūriau istoriją savo mėlynos tylos pasauliui.

Tykiai mąsčiau, kokią žinią ar nuotaiką noriu perduoti žiūrovui, kurdama lengvo, skaidraus šilko formas, dėliodama iš jų kompozicinę dėlionę, apšviesdama ją dirbtinu ar natūraliu, skirtingo intensyvumo šviesos šaltiniu, keisdama spalvų filtrus ar pasitelkdama Photoshop galimybes. Stebėjau, kaip kinta kūrinio forma, nuotaika, vizualinė kalba keičiantis apšvietimui. Atsivėrė dar viena nauja ir netikėta meninės istorijos pasakojimo galimybė šešėlių pagalba. Šviesos ir šešėlio ž aismas sukūrė ištisą monochrominį judesio bei nuotaikos teatrą, išryškindamas šilkinio kūrinio subtilumą, trapumą, skaidrumą, lengvumą. Savo kūrybiniame darbe skulptūrinėmis šilko kompozicijomis stengiausi perteikti mintį apie mėlynos spalvos simbolines reikšmes, kurios kasdien smelkiasi į mūsų pasąmonę neverbaline kalba informuodamos apie nuolatinį istorijos vyksmą, kitimą, laiko tėkmę. Atsiradus šilkinėms kompozicijoms, išsivystė nuoseklus pasakojimas apie simbolinę spalvos prasmę žmogų supančiame pasaulyje. Viskas tarsi vyksta paralelinėje erdvėje, kurią žmogus nujaučia, bet nedrįsta jai atsiverti. Tyla – tai įsiklausymo į save, meditacijos, maldos, svajonių, kūrybos sąlyga. Tai vidinė erdvė, kurioje kyla žodis. Nutylame palaimos, kančios akimirką. Nuspalvinau mėlynai, nes prasmės be galo panšios. Tarsi seserys dvynės viena kitą pastiprina, užpildo.

52 Simboliškai tyla turi dvejopą prasmę – mirtis ar dvasinė ramybė. Mėlyna taip pat reiškia slenkantį mirties šešėlį arba dvasinę harmoniją. Dvasinis gyvenimas prasideda tyloje. Ji būtina, norint išgirsti pačias švelniausias žmogaus prigimties vibracijas.

Pristatau šešių šilkinių kompozicijų ciklą, kur spalva išreiškiama per jos prasmes, simbolinį suvokimą, emociją.

„Kolektyvinė pasąmonė“ – mes visi susieti vienu saitu. Mūsų išgyvenimai tarsi aidas atkartoja protėvių patyrimus, protas semiasi iš praeities lobynų. Žmogus blaškosi negalėdamas savęs pažinti, nerasdamas atsakymo į klausimus, ieškodamas gyvenimiškos išminties, takoskyros tarp gėrio ir blogio, bet viską turi savyje, anapus sąmonės, kur klausimas ir atsakymas glūdi greta.

53 „Mintis“ – gili mintis, tekanti tarsi upė, skrajojanti, lekianti mintis, minčių lietus. Jos tarsi benamiai ieško būsto, kompanjono, laiko ir erdvės materializuotis. Mintis, kuri atrodė keista, beprotiška, nesuprantama, neįgyvendinama, galbūt beprasmė, suradusi savo sielą laike ir erdvėje tampa kūnu. Ji kuria ateitį, maitina protą.

54 „Tikėjimas ir protas.” Balansavimas tarp širdies ir proto – būtinas, norint išvengti aklavietės, tamsos, baimės, netikrumo. „Šv. Augustinas rašė: “Tikiu, kad suprasčiau ir suprantu, kad geriau tikėčiau.”

Nuolatinė kova tarp mokslo ir religijos kyla dėl nesusipratimų, neteisingo traktavimo, religijos tapatinimo su misticizmu arba aklu tikėjimu tik visagaliu mokslu. Tačiau teisiausias ir tiesiausias kelias – autentiškas savo paties atrastas kelias.

55 „Šulinio dvasia“ – tai tarsi nebylus susitikimas su anapusiniu pasauliu, galbūt su nepažintu pačiu savimi, tai tarsi visa reginti žemės akis. Vandens gelmė – tamsi mėlyna – tai bauginanti paslaptis, nežinomybė, kurioje gali išvysti savo atspindį, o galbūt sielą ar likimą. Vanduo pasakose, mituose, padavimuose – tai tolimas pasaulis, kupinas išbandymų, kuris paslepia įvykių pėdsakus, nugramzdina užmarštin istorijas. Tai pasaulis, kuris įtraukia ir subrandina asmenybę. Visi ten laukiantys išbandymai – tai tarsi savęs pažinimas, susitikimas su savo vidiniais demonais. Tai klaidžiojimas labirintais – išminties, brandos, vidinės tvirtybės ir harmonijos paieškose. Tai slenkstis tarp šiapus ir anpus, tarp senos ir naujos istorijos, tarp vaikystės ir brandos.

56 „Malda“ – tai spinduliuojantis sielos tyrumas ir atvirumas, nepasiduodantis žemiškiems gundymams, tamsioms mintims, apgaulei. Nors ši dvasinė vienovė tetrunka keletą akimirkų – tik tiek, kiek tęsiasi malda, tačiau tai tylos ir susikaupimo akimirkos.

„Sandora“. Tai – begalinės dvasinės meilės išraiška.

57 Keliaudama mėlynos tylos link atradau, kaip savo mėlynąją idėją išreikšti ne vien per spalvą, bet per simbolių kalbą, kuri žmogų lydi kiekviename žingsnyje. Mėlyna tyla – tai susikaupimo, meditacijos, apmąstymo tema, kur žmogus atsiduria ant slenksčio. Tai – išminties kalba, kuri įvyksta tyloje, bendraujant mintimis, atrandant sielų ryšį. Atradau, koks svarbus medžiagiškumas. Natūralus baltas šilkas – elastinga, skaidri, šilta medžiaga – puikiai įvaizdina mano efemeriško pasaulio idėją.

58 Priedas Nr. 2

Baigiamojo darbo autentiškumo deklaracija

Baigiamojo magistro darbo autentiškumo deklaracija Eglė Lipinskaitė

(baigiamojo darbo autoriaus vardas ir pavardė)

Mėlyna: prasmės, simboliai, emocijos (baigiamojo darbo pavadinimas lietuvių kalba)

Blue: symbols, senses, emotions (baigiamojo darbo pavadinimas anglų kalba)

Patvirtinu, kad baigiamasis bakalauro darbas parašytas savarankiškai, nepažeidžiant kitiems asmenims priklausančių autorių teisių, nei visas baigiamasis bakalauro darbas, nei jo dalis nebuvo panaudota kitose aukštosiose mokyklose.

(baigiamojo darbo autoriaus parašas)

59