VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS REGIONINĖS GEOGRAFIJOS KATEDRA
Laura Martinkaitytė
MAŽIAUSIAS PAJAMAS GAUNANČIŲ VILNIAUS MIESTO GYVENTOJŲ TERITORINĖ SKLAIDA (magistro darbas)
Darbo vadovas: dr. Darius Česnavičius
VILNIUS 2005
1 TURINYS
ĮVADAS...... 3 1. Metodinė dalis...... 4 1.1. Darbo tikslas ir uždaviniai...... 4 1.2. Darbo metodika ir naujumas...... 4 1.3. Literatūros šaltinių apžvalga...... 7 2. Vilniaus miestas ir socialinė parama jos gyventojams...... 9 2.1. Vilniaus miestas ir jo gyventojai...... 9 2.2. Mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų grupės...... 14 2.2.1. Bedarbiai...... 14 2.2.2. Socialiai remiami asmenys...... 16 2.3. Socialinės paramos sistema Vilniaus mieste...... 19 2.3.1. Socialinės apsaugos sistema Lietuvoje...... 19 2.3.2. Socialinės paramos rūšys ir formos...... 20 2.3.2.1. Pašalpos ir piniginės išmokos...... 20 2.3.2.2. Socialinės paslaugos...... 22 3. Tyrimo rezultatai ir jų analizė...... 26 3.1. Mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų bendra charakteristika...... 26 3.2. Mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų teritorinė sklaida socialiniu-demografiniu aspektu...... 28 3.3. Mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų teritorinė sklaida socialiniu-ekonominiu aspektu...... 40 3.4. Mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų teritorinė sklaida socialiniu-psichologiniu aspektu...... 53 IŠVADOS...... 72 INFORMACINIŲ ŠALTINIŲ SĄRAŠAS...... 74 SANTRAUKA...... 76 SUMMARY...... 78 PRIEDAI...... 80
2 Įvadas
Vilnius yra Lietuvos sostinė ir didžiausias Lietuvos miestas. Šis miestas laikomas šalies ekonominiu, finansiniu ir komerciniu centru. Miestas su metropoline zona generuoja virš 30% viso šalies bendrojo vidaus produkto. Vilnius vaidina svarbų vaidmenį pritraukiant užsienio verslo atstovų dėmesį. Dar vienas Vilniaus miesto privalumas – žemas nedarbo lygis, kuris, 2003 m. II ketvirčio duomenimis, buvo beveik du kart mažesnis nei vidutinis šalies nedarbo lygis. Tačiau, ekonomikos rodikliams gerėjant, vieni turtėja, kiti ir toliau gyvena ties skurdo riba, kurios nepavyks sumažinti, jei nebus kuriamos naujos darbo vietos. Taip pat, prie bedarbių pagausėjimo prisidėjo ir tai, jog atsirado daug naujų profesijų ir labai padidėjo darbo jėgai keliami reikalavimai. Natūralu, kad daug žmonių prie naujų reikalavimų prisitaikyti nesugebėjo arba nenorėjo, todėl nedarbas tapo skaudžia visuomenės problema. Bedarbystė Vilniuje 2005 metų pradžioje sudarė daugiau kaip 4 proc. Tai yra oficialūs duomenys, kuriuos pasiekti pavyko įgyvendinus tam tikras priemones, tokias kaip išankstinė pensija. Tačiau tarp jaunų žmonių, išlaikančių šeimas, tarpe bedarbystės lygis išlieka pats aukščiausias. Taigi, savivaldybių parama socialiai remtiniems gyventojams ir bedarbiams sudaro didelę dalį jų finansinių išlaidų, todėl labai svarbu nustatyti ir išanalizuoti šios paramos apimtis bei rūšis. Be to, labai svarbu ir įdomu būtų sužinoti ir išanalizuoti mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų teritorinę sklaidą, kuriai iki šiol socialiniuose tyrimuose buvo skiriama nedaug dėmesio. Ši sklaida padėtų atkreipti dėmesį į blogiau gyvenančius socialinės paramos gavėjus. Taip pat darbas gali būti panaudotas rekomenduojant įvairias priemones gerinančias socialinę padėtį. Ši teritorinė gyventojų sklaida bus atskleista remiantis anketiniais duomenimis surinktais tyrimo metu, kuris buvo vykdomas 2002 – 2003 metais. Tai tyrimas, kuris atskleidžia momentinį tiriamųjų socialinį-ekonominį portretą ir išsiskiria lokaliu teritoriniu pjūviu. Šiame magistriniame darbe nagrinėjamos kelios socialinės Vilniaus miesto gyventojų grupės – oficialiai registruoti bedarbiai ir socialiai remiami asmenys. Apie benamius šiame magistriniame darbe nebus kalbama dėl nuolatinės gyvenamosios vietos nebuvimo. Būtent šių socialinių grupių socialinė – ekonominė padėtis vertinama remiantis oficialiomis duomenų bazėmis ir atliktų sociologinių apklausų rezultatais.
3 1 skyrius. Metodinė dalis 1.1. Darbo tikslas ir uždaviniai
Darbo tikslas: ištirti mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų teritorinę sklaidą. Siekiant užsibrėžto tikslo, teko išspręsti sekančius uždavinius: 1. Įvertinti bedarbių ir socialiai remiamų asmenų pasiskirstymą Vilniaus mieste pagal oficialiai registruojamus duomenis. 2. Ištirti bedarbių ir socialiai remiamų asmenų teritorinį paplitimą Vilniaus mieste apklausiant juos anketavimo metodu. 3. Apdoroti sukauptus anketavimo metu duomenis pagal svarbiausius socialinius- ekonominius, sociopsichologinius bei demografinius rodiklius (seniūnijų lygmenyje). 4. Įvertinti anketavimo būdu gautus duomenis teritoriniu aspektu. 5. Pagal gautus duomenis išskirti labiausiai išsiskiriančias, kontrastingas seniūnijas. 6. Pateikti rašytinę medžiagą apie mažiausias pajamas gaunančius gyventojus Vilniaus mieste.
1.2. Darbo metodika ir naujumas
Darbo metodika. Šio magistrinio darbo rengimą galima suskirstyti į 7 etapus:
Pirmasis etapas – darbo temos suderinimas su dėstytoju. Dėstytojui pasiūlius magistrinio darbo temą “Mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų teritorinė sklaida”, mielai sutikau ją parašyti, nes tokių duomenų apie Vilniaus miesto gyventojus nėra. Antrasis etapas – duomenų ir įvairių šaltinių rinkimas. Pradėti rinkti įvairūs duomenys apie Vilniaus miestą ir jo gyventojus, apie socialinės paramos sistemą. Trečiasis etapas – anketos sudarymas. Reikalingai informacijai surinkti buvo parengta anketa šioms nagrinėjamoms žmonių grupėms (bedarbiams (1 priedas) ir socialiai remtiniems asmenims (2 priedas).
Anketos parengtos taip, kad, atsižvelgiant į tyrimo uždavinius, būtų galimas teritorinis gyventojų pasiskirstymo nagrinėjimas. Anketa buvo sudaroma pasitelkiant dėstytojus, o taip pat ir studentus. Anketoje yra pateikta 50 klausimų. Kai kurie klausimai yra atviri, kai kurie uždari.
4 Anketose yra pateikti pagrindiniai rodikliai, padedantys atlikti mažiausias pajamas gaunančių gyventojų sklaidos analizę Vilniaus miesto seniūnijose.
Anketose pateiktus klausimus galima suskirstyti į keletą grupių:
1. Demografinę padėtį nusakantys klausimai (respondentų amžius, lytis, tautybė, išsimokslinimas, profesija ir kt.) 2. Socialinę - ekonominę būklę nusakantys klausimai (pajamos, pragyvenimo šaltiniai, darbo ir profesijos charakteristikos ir kt.). 3. Klausimai apie gaunamą socialinę paramą (paramos šaltiniai, apimtis, paramos suteikimo formos ir kt.). Dalis šios grupės klausimų orientuoti į neoficialų užimtumą. 4. Klausimai apie socialinę - psichologinę respondentų aplinką (socialinių ryšių, pvz., su giminaičiais, kaimynais, pobūdis ir intensyvumas). 5. Klausimai apie respondentų veiksmus vykstant įvairiems socialiniams pokyčiams (pasirengimas įgyti profesiją, persikvalifikuoti ir kt.).
Ketvirtasis etapas – anketų pildymas. Buvo atlikta mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų anketinė apklausa. Iš viso Vilniaus mieste buvo apklausti 2919 mažiausias pajamas gaunančių asmenų, iš jų: bedarbiai – 1175, benamiai –252, socialiai remtini asmenys – 1492. Duomenys koduoti ir apdoroti naudojant SPSS 10/Windows kompiuterinę programą. Penktasis etapas – surinktų duomenų analizavimas ir susisteminimas įvedant teritorinį faktorių. Šeštasis etapas – išvadų pateikimas, remiantis išanalizuotais duomenimis.
Šiame darbe buvo taikomi tokie darbo metodai: 1. Anketinės apklausos – buvo apklausti mažiausias pajamas gaunantys Vilniaus miesto gyventojai pagal anketoje pateiktus įvairius klausimus: nuo demografinių duomenų iki ateities prognozių. Mažiausias pajamas gaunančių gyventojų grupės yra: a) socialiai remiami asmenys; b) bedarbiai; c) benamiai. Apie benamius šiame darbe nebus kalbama dėl nuolatinės gyvenamosios vietos nebuvimo.
5 2. Aprašomasis – įvairios literatūros, informacijos rinkimas ir apdorojimas. Aprašoma visa surinkta informacija iš įvairių surinktų šaltinių. 3. Sintezės – gautos medžiagos nagrinėjimas ir tinkamos medžiagos naudojimas magistriniam darbui. Informacija yra kruopščiai atrinkta. 4. Statistinis – lentelių sudarymas. Suvedus anketinius duomenis sudaromos lentelės. 5. Diagramų sudarymas. Diagramos taip pat sudaromos naudojantis anketiniais duomenimis. 6. Sisteminės analizės metodas – medžiagos analizavimas. Išanalizuojama visa medžiaga ir daromos išvados įvedant teritorinį faktorių.
Darbo naujumas: Darbas atliekamas dalyvaujant tyrime “Socialinę paramą gaunančių asmenų, bedarbių padėties analizė Vilniaus mieste“, kuris išsiskiria ne tik lokaliu teritoriniu pobūdžiu, bet ir detaliu socialiniu-ekonominiu portretu. Šie visi surinkti duomenys, apie mažiausias pajamas gaunančius Vilniaus miesto gyventojus, įvedant teritorinį faktorių, nagrinėjami pirmą kartą. Tyrimo rezultatai atskleidžia momentinę 2002 metų mažiausias pajamas gaunančių gyventojų teritorinę sklaidą Vilniaus mieste. Šis teritorinis pasiskirstymas nagrinėjamas per ekonominę, socialinę ir psichologinę gyventojų būklę. Darbo aktualumas. Darbas aktualus tuo, jog tyrimo duomenys fiksuoja, parodo mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų teritorinę sklaidą, šios sklaidos priežastis ir veiksnius. Pirmieji veiksniai yra socialinės ekonominės padėties rodikliai (pajamos per mėnesį, gyvenamoji vieta, šeimyninė padėtis ir kt.). Antrieji veiksniai – pačių individų nuostatos ir elgsenos, psichologinė būklė (noras tobulėti, keisti ar kelti kvalifikaciją ir pan.). Pastaroji kategorija apima ir gyventojų kokybės rodiklius – išsimokslinimą, įgūdžius, sveikatos būklę ir pan. Darbas gali būti aktualus ir kai kurioms įstaigoms, įmonėms, Vilniaus seniūnijoms ir kt., kurias domina ši nagrinėjama tema. Manau, kad šis darbas labiau domintų Vilniaus miesto seniūnijas, kurios pagal išanalizuotus ir aprašytus duomenis galėtų daryti tam tikras išvadas ir sprendimus, kurie pagerintų gyventojų socialinę, ekonominę ir psichologinę būkles.
.
6 1.3. Literatūros šaltinių apžvalga
Rašydama šį magistrinį darbą, daugiausiai informacijos radau įvairiuose literatūros šaltiniuose: straipsniuose, įvairiuose moksliniuose darbuose, ataskaitose, knygose, vadovėliuose ir, žinoma, internete. Kadangi mano magistrinis darbas vadinasi „Mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų teritorinė sklaida“, teko rinkti pačią įvairiausią informaciją apie Vilniaus miestą ir jo gyventojus, jų socialinę ir ekonominę padėtį. Taip pat teko domėtis ir socialinės paramos sistema Vilniaus mieste, darbo užmokesčiu bei bedarbyste Lietuvos sostinėje. Aprašysiu pačius svarbiausius informacijos šaltinius, kuriais naudojausi ir kuriuose radau daugiausiai informacijos. A. Semaškos knygoje „Kelionių vadovas po Lietuvą. Amžių sandūroje“ daugiau pateikiama informacija apie istorinę Vilniaus praeitį, o senojo leidimo knygoje „Vilniaus miesto geografija“ daugiau informacijos yra apie Vilniaus geografinę padėtį, administracinį suskirstymą, paviršių, klimatą, vandenis, dirvožemius ir t.t. Apie Vilniaus miesto socialinę - ekonominę padėtį, apie jo gyventojus daug informacijos pateikta leidinyje „Vilniaus miesto bendrasis planas“. Šį planą miesto savivaldybė parengė ir patvirtino 1998 m. Plane apibrėžta miesto teritorijų naudojimo paskirtis ir būdas, teritorijos orientacinis užstatymo intensyvumas, apribojimai, susisiekimo galimybės bei socialinės inžinerinės infrastruktūros pobūdis ir plėtros galimybės. Nemažai informacijos apie Vilnių yra pateikta ir internetiniuose puslapiuose: www.vilnius.lt ir www.lietuva.lt., apie socialinės apsaugos sistemą Lietuvoje, pašalpas ir pinigines išmokas - http://www.lygus.lt/gm/admin/files/Zemaityte.doc. Nemažai informacijos apie socialinę raidos sistemą Vilniaus mieste yra įvairiuose moksliniuose straipsniuose, monografijose, pranešimuose. Pranešime „Pranešimas apie Lietuvos socialinės apsaugos sistemą“ taip pat radau tinkamos informacijos apie socialinę paramą Lietuvoje, kurią aprašė Almira Gecevičiūtė, Ramutė Jočytė, Vida Leonienė ir kt. autoriai. Tačiau šiame pranešime yra gvildenamos ir kitos temos: 1) Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos misija bei strateginiai tikslai (Ramunė Tarasevičiūtė). 2) Darbo politika (Lingailė Biliūnaitė, Gintarė Pubinskaitė ir kt.). 3) Valstybinis socialinis draudimas ir pensijos (Irma Juknelytė, Vaidotas Kalinauskas, Vitalijus Novikovas). 4) Integracija į Europos Sąjungą ir tarptautinis bendradarbiavimas (Milda Petrokaitė).
7 Apžvelgti ir kiti straipsniai. Straipsnyje „Socialinių paslaugų tinklo plėtojimas Lietuvoje“ supažindinama su Lietuvoje teikiamomis socialinėmis paslaugomis seniems žmonėms, neįgaliesiems, vaikams bei rizikos grupių (alkoholikai, narkomanai ir kt.) asmenims ir aprašoma, kaip jos nuolat tobulinamos. Lietuvos socialinės apsaugos politika, jos pokyčiai, socialinio darbo raida analizuojama B. Gruževskio (1997, 1999, 2000), A. Vareikytės (2001), L. Žalimienės (2001, 2003), R. Bikmanienės (1999) darbuose. Lietuvos gyventojų socialinė struktūra bei jos pokyčiai, stratifikacijos nustatymo metodologija, socialinių sluoksnių charakteristikos ir tarpusavio sąveikos problemos nagrinėjamos G. Pajuodienės ir A. Šileikos (2001). Lietuvos gyventojų pajamas, skurdo lygį Lietuvoje tiria A. Šileika ir I. Blažienė (1999, 2000), G. Pajuodienė (1997, 1999). Socialinių paslaugų plėtojimo aspektai ir tolesnės jų vystymo kryptys, planuojant paslaugas bei įgyvendinant socialinių paslaugų programas, aptariamos A. Vareikytės (2001) straipsnyje. Socialinių paslaugų kokybės vertinimo, paslaugų finansavimo struktūros ir racionalizavimo klausimai, socialinių paslaugų teikėjų veikos kontrolės klausimai analizuojami L. Žalimienės (2001) darbuose. Ilgalaikių bedarbių padėtis darbo rinkoje, ilgalaikio nedarbo priežastys bei ilgalaikių bedarbių tipizacijos pagal jų padėtį darbo rinkoje problemos aptariamos A. Pociaus (1997, 1998, 2000), L. Neverauskienės ir A. Pociaus (2001). Užimtumo formų kaitai postindustrinėje visuomenėje, lanksčių užimtumo formų taikymo galimybės Lietuvoje, socialinių partnerių problemų aptarimo rezultatai apibendrinti B. Gruževskio monografijoje. Gyventojų užimtumo bei nedarbo statistikos raidą Lietuvoje tiria A. Pocius (1997, 1998, 2000), B. Gruževskis, A. Dobryninas ir V, Gaidys (2000). Pasidomėjau ir Vilniaus Pedagoginio universiteto studentų magistriniais darbais. Apžvelgiau tuos darbus, kurie bent kiek artimi mano pasirinktai temai. Tai Vaidos Ramoškaitės magistrinis darbas “Oficialiai registruotų bedarbių sociopsichologinės nuostatos Vilniaus mieste 2002 metais” (2004). Pats pavadinimas sako, apie ką šis darbas. Kitas magistrinis darbas yra Aušros Martinėnaitės “ Oficialiai registruotų bedarbių socialinė ekonominė padėtis Vilniaus mieste 2002 metais ”. Mindaugo Žolyno magistrinis darbas „Socialinę paramą gaunančių Vilniaus miesto gyventojų demografiniai ir sociopsichologiniai ypatumai“ ir Rūtos Jociūtės magistrinis darbas „Socialinę paramą gaunančių Vilniaus miesto gyventojų socialiniai ekonominiai ypatumai“. Pagrindinis šio magistrinio darbo informacijos šaltinis yra atlikto tyrimo „Socialinę paramą gaunančių asmenų ir bedarbių padėties analizė Vilniaus mieste“ statistiniai duomenys bei sociologiniai rezultatai.
8 2 skyrius. Vilniaus miestas ir socialinė parama jos gyventojams. 2.1. Vilniaus miestas ir jo gyventojai
Vilnius – Lietuvos sostinė, didžiausias respublikos miestas, pramonės ir kultūros centras, įsikūręs Neries ir Vilnios slėniuose. Nuo Vilnios kilęs ir miesto pavadinimas [16]. Vilniaus miestas užima tarpinę padėtį tarp Baltijos aukštumų šiaurės vakaruose ir vakaruose ir Medininkų aukštumos rytuose ir pietryčiuose. Jis yra įsikūręs ties šiaurvakarine Medininkų aukštumos briauna [23]. Dabar Vilnius didžiausias Lietuvos administracinis centras. Čia veikia svarbiausi politiniai, finansiniai ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai centrai. Vilniaus istorinis centras, senamiestis, yra vienas didžiausių Rytų Europoje (360 ha). Čia vertingiausias istorijos ir kultūros paveldas. Įdomi Vilniaus istorija, išsaugotas vertingas istorijos, archeologijos, architektūros, gamtos paveldas. 1969 metais Vilniaus senamiestis paskelbtas kultūros paminklu – istoriniu senamiesčiu, saugomu valstybės. 1994 metais Vilniaus senamiestis įrašytas į Pasaulio gamtos ir kultūros paveldo UNESCO sąrašą. Pasaulis pripažino Vilniaus senamiesčio savitumą ir išskirtinę paveldo vertę. 1998 metais Lietuvos vyriausybės nutarimu Vilniaus senamiestis įregistruotas kaip kultūros paminklas pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą [25, 30, 31]. Lietuvos sostinės istorija – tai įvairių Vakarų ir Rytų Europos kultūrų, tautų gyvenimiškos patirties ir praeities atspindys. Pagoniškos kulto vietos, stačiatikių cerkvės, katalikiškas barokas, žydų gyvensenos pėdsakai liudija apie egzistavusią multikultūrinę ir gana atvirą šio Rytų Europos miesto istoriją [15]. Vilniuje yra sutelktos pagrindinės Lietuvos kultūros institucijos. Čia veikia 7 aukštosios, 15 aukštesniųjų, 12 profesinių mokyklų, apie 30 valstybinių mokslo institutų. Esama 90 bendrojo lavinimo mokyklų ir 167 ikimokyklinių įstaigų. Sostinėje veikia 12 muziejų, 11 teatrų. Vilniuje veikia per 40 bažnyčių ir maldos namų. Mokslo ir kultūros galimybėmis Vilnius prilygsta daugeliui Šiaurės ir Vidurio Europos sostinių. Tačiau perkrautos daugiau kaip pusė mokyklų, kurių dėstymo kalba yra lietuvių, beveik 17 tūkstančių moksleivių mokosi antrojoje pamainoje. Vilniuje sutelkta 22% Lietuvos gydytojų ir 20% lovų ligoninėse. Vilniuje veikia stambios specializuotos, įvairių profilių ligoninės, teikiančios medicininę pagalbą visos šalies gyventojams, bei mokslo ir mokymo reikmes teikiančios sveikatos apsaugos institucijos. Ligoninių įrengimas neatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Įvairias pensijas gauna per 116 tūkst. 9 vilniečių. Pensininkų daugėja. Beveik 19 tūkst. iš jų gauna invalidumo pensijas. Daugėja neįgaliųjų bei vaikų, netekusių tėvų globos [25, 30, 31]. Nepaisant vykstančios ekonominės transformacijos, Vilnius stiprėja: gerėja miesto ūkis, finansų rinka, daugėja ilgalaikių investicijų į verslą bei miesto infrastruktūrą. 1998 m. pirmąjį pusmetį investicijų apimtys padidėjo 12,5% palyginti su 1997 m. pirmuoju pusmečiu. Pastaruoju 4 – 5 metų laikotarpiu Vilniuje itin sparčiai plečiasi paslaugų sektorius. Ypač intensyviai plečiasi prekybos veikla. 1997 metais sparčiausiai augo pardavimų apimtys šiuose sektoriuose: ryšių, nekilnojamojo turto, didmeninės bei mažmeninės prekybos [25]. Iki 1990 metų butų fondas sparčiai augo, ypač 1965 – 1990 metais. Įsigalėjus pramoninei stambiaplokštei statybai, butų fondas padidėjo beveik tris kartus (nuo 3296 iki 9537tūkst. m2 bendrojo ploto). Po 1990 metų augimo tempai gerokai sulėtėjo. Tik pastaraisiais metais vėl pastebimas augimas. Vilniuje gyvenamosios teritorijos šiuo metu sudaro apie 4141 ha – apie 11% miesto ploto. Gyvenamasis plotas sudaro apie 9750 tūkst. m2, o vienam vilniečiui vidutiniškai tenka apie 16,7 m2 bendrojo ploto. Tai mažiau negu bendras šalies vidurkis ir gerokai mažiau negu ekonomiškai stipriose Europos valstybėse [25]. Sovietmečiu Vilniuje buvo nuosekliai plėtojama pramonė, kuri naudojo iš Rytų atvežtas žaliavas. 1990 – 1998 metais pasikeitė Vilniaus pramonės struktūra. Maisto perdirbimo pramonė išliko viena svarbiausių miesto ūkyje. Anksčiau vyravusi mašinų pramonė užleido pozicijas lengvosios pramonės šakoms. Ypač sparčiai gamybą intensyvina Vilniaus drabužių siuvimo pramonė. Plėtojama ir medienos bei popieriaus ir jų dirbinių pramonė, statyba [25]. Ekonominė geografinė Vilniaus padėtis gana patogi. Ją apsprendžia stambiausias visame Pabaltijyje geležinkelių ir plentų mazgas, padedantis palaikyti ir vystyti ekonominius ryšius tiek respublikos viduje, tiek ir su kitomis respublikomis. Vilnius turi didžiausią automobilių parką (16% viso Lietuvos transporto priemonių parko), o tarptautinis Vilniaus oro uostas yra didžiausias Lietuvoje. Per metus lėktuvais pervežama apie 320 tūkst. keleivių (85% šalies pervežimų). Vokietija, Anglija, Turkija,Švedija, Danija, Prancūzija – pagrindinės šalys, į kurias skrenda daugiausiai keleivių. Europinio lygio automagistralės į Klaipėdą ir Panevėžį bei kiti keliai jungia mūsų sostinę su svarbiausiais Baltijos kraštų miestais ir uostais,o mūsų krovinių vežėjai yra vieni pirmaujančių Europos rinkoje. Per Vilnių eina vienas svarbiausių Lietuvos teritorijoje IXB transeuropinis Vakarų – Rytų transporto koridorius, kuriuo intensyviai pervežami tranzitiniai kroviniai tarp Vakarų Europos šalių ir Rusijos, Gudijos, Ukrainos. Išplėtotas geležinkelių tinklas, didžiausios Lietuvoje keleivių ir krovinių stotys leidžia atlikti norimus vežimus [25, 30].
10 Miesto teritorijos ribos nuolat plečiasi. 1965 m. Vilniaus plotas buvo 153 km2. Tais pačiais metais Vilniuje buvo 293 400 gyventojų. Dabar Vilniaus plotas yra 392 km2. Kadangi smarkiai plečiasi miesto ribos, smarkiai kinta ir gyventojų skaičius mieste (1 pav.) [23]. Vilniaus miesto teritorija 1996 m. padidėjo nuo 287 iki 392 km2 (1,37 karto). 1999 m. prie miesto prijungus Grigiškes, miesto teritorija padidėjo iki 402 km2. 2002 m. viduryje Vilniuje gyveno 15,9 proc. visų Lietuvos gyventojų. 2001m. gyventojų surašymo metu Vilniuje buvo užregistruota mažiau negu 554 tūkst. gyventojų [8]. Palyginimui – 2000m. buvo užregistruota 577,9 tūkst., o 1999m – 578,3 tūkst.
700000 592500 583000 600000
500000 492000 553232 400000 373000 300000 215000 236000 200000 163000 176000 100000 64000 0 21000 1648m. 1868m. 1901m. 1915m. 1950m. 1960m. 1969m. 1797m. 1989m. 1998m. 2001m. Gyv.sk.
1 pav. Gyventojų skaičiaus kaita Vilniaus mieste 1648 – 1998 metais
Vilniaus miesto gyventojų skaičiaus mažėjimo priežastys (1 pav.) – neigiamas migracijos saldo ir labai mažas natūralusis prieaugis. Prognozuojamas atvažiuojančių į Vilnių gyventojų skaičiaus didėjimas. Tačiau iki 2005 metų Vilniaus mieste bus ne daugiau kaip 600 tūkst. gyventojų. Prognozuojamas mokyklinio amžiaus vaikų skaičiaus mažėjimas (maždaug 5 tūkstančiais) ir darbingo bei pagyvenusio amžiaus žmonių skaičiaus didėjimas. Toliau mažės vidutinis Vilniaus namų ūkio dydis. 2005 metais jis sudarys apie 2,5 asmens [15, 22]. Lietuvos respublikos sostinėje, didžiausiame šalies mieste gyvena 553.232 (apie 600 tūkst.) žmonių, tai sudaro apie 17% visų šalies gyventojų. Iš jų 57,5% yra lietuviai, 18,9% lenkai, 14,0% rusai, 4,1% baltarusiai, 1,3% ukrainiečiai, 0,5% žydai, o likę 3,7% – kitų tautybių atstovai (2001 m. gyventojų surašymo duomenimis) [26].
11 Vilniaus miesto savivaldybėje pagal lytį ir pagrindines amžiaus grupes gyvena 45,6% vyrų ir 54,4% moterų. 0-15 metų vyrai sudaro 51,1%, o moterys – 48,9%; darbingo amžiaus vyrų yra 47,9%, o moterys sudaro 52,1%; pensinio amžiaus vyrai sudaro 31,1%, o moterys – 68,9% [26, 32]. Nors oficiali statistika rodo gana ryškią Vilniaus miesto gyventojų skaičiaus mažėjimo tendenciją, tačiau reali miesto demografinė padėtis yra kitokia. Visus Vilniaus miesto gyventojus galima suskirstyti į šias grupes: registruoti nuolatiniai gyventojai (jie faktiškai ir sudaro oficialiai užregistruotą skaičių – 554 tūkst.), neregistruoti nuolatiniai ir nenuolatiniai gyventojai (jie sudaro likusią miesto gyventojų skaičiaus dalį). Dėl Vilniui būdingos labai stiprios (Lietuvos mastu) socialinės-ekonominės gravitacijos, neregistruotų gyventojų, atvykstančių į sostinę iš Lietuvos provincijų ir net iš kitų valstybių daugėja, todėl realus gyventojų skaičius yra gerokai didesnis, negu rodo oficialūs statistiniai duomenys ir gali būti iki 800 tūkst. Pozityvi tendencija - mirtingumo mažėjimas. Vilniuje mirtingumo lygis (8,2 mirusių/1000-iui gyventojų) yra žemesnis nei vidutiniškai Lietuvoje ir ES.Vilniaus miestui būdinga gyventojų senėjimo tendencija, tam reikšmės turi mažėjantis gimstamumas ir jaunimo emigracija. Gyventojų skaičius yra vienas iš pagrindinių rodiklių, nusakančių rinkos dydį ir ekonomikos plėtros galimybes. Regione 300 km atstumu aplinkui Vilnių yra 16 mln. Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos ir Rusijos gyventojų. Tarp Baltijos sotinių pagal šį rodiklį Vilnius yra neabejotinas lyderis. Ryga nuo Vilniaus atsilieka 2 kartus (8 mln. gyv.). Talinas kartu su Helsinkiu ir Sankt Peterburgu 1,6 karto (10 mln. gyv.) [15].
Dar vienas miesto privalumas – žemas nedarbo lygis, kuris, 2003 m. buvo beveik du kart mažesnis nei vidutinis šalies nedarbo lygis. Siekiant pritraukti lėšas iš užsienio, miestui palankus
šalies makroekonominis rodiklis – žemas infliacijos lygis (2%) , lyginant su kitomis Centrinės ir
Rytų Europos šalims. Iš visų Lietuvos miestų Vilniuje vidutinis mėnesinis darbo užmokestis yra aukščiausias. Jis 1,2 karto viršija šalies vidurkį. Nuo 1996 m. darbo užmokestis Vilniuje išaugo 1,6 karto ir siekia 1175 Lt. 1992-1995 m. užimtųjų skaičius Vilniuje sparčiai mažėjo, tačiau nuo 1996 m. stabilizavosi ir pradėjo didėti. Pastaruoju dešimtmečiu nedarbo lygis Vilniaus mieste ir rajone kito panašiai kaip Lietuvoje ir ilgą laiką buvo aukštesnis nei Kaune ir Klaipėdoje. Tačiau pastaruoju metu nedarbo didėjimo tempai sostinėje yra mažesni nei kituose didžiuosiuose šalies miestuose bei apskritai šalyje. Lyginant su kaimyninių Baltijos šalių sostinėmis Vilniuje nedarbo lygis užima vidurinę poziciją. Jis yra aukštesnis nei Rygoje ir žemesnis nei Taline. Oficialiai registruotas nedarbo lygis Vilniuje kol kas neviršija nedarbo lygio vidurkio ES šalyse. Lyginant su šalies ir didžiųjų Lietuvos miestų bedarbių struktūros ir jos kaitos rodikliais Vilniuje situacija 12 yra palyginti nebloga, išskyrus tai, kad daugėja ikipensinio amžiaus bedarbių. Vilniuje pastaraisiais metais didėja darbo jėgos paklausa, tačiau darbo jėgos kvalifikacinės charakteristikos daugeliu atvejų neatitinka siūlomoms laisvoms darbo vietoms keliamų reikalavimų. Dėl sparčios aukštųjų technologijų sektoriaus plėtros aplinkinėse šalyse vyksta „protų nutekėjimas” iš Lietuvos [15, 1,2].
13 2.2. Mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų grupės
2.2.1. Bedarbiai
Struktūriniai darbo rinkos pokyčiai, intensyvi naujų technologijų plėtra turi įtakos darbo netekusiems asmenims konkuruojant dinamiškoje darbo rinkoje. Nedarbas ypač palietė atskiras socialines demografines gyventojų grupes: jaunimą, vyresnio, priešpensinio amžiaus asmenis [12]. Bedarbiai – tiriamo amžiaus gyventojai, kurie tiriamąją savaitę neturėjo darbo, jį susiradę buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites pradėti dirbti, keturias savaites intensyviai ieškojo mokamo darbo įvairiais būdais: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavius, draugus, gimines, žiniasklaidą, laikė įdarbinimo testus ar dalyvavo įdarbinimo pokalbiuose, ieškojo patalpų, įrengimų savo verslui, bandė gauti patentą, licenciją, kreditą. Prie bedarbių priskiriami ir tie moksleiviai, studentai, namų šeimininkės ir kiti neaktyvūs gyventojai, kurie tiriamąją savaitę aktyviai ieškojo darbo ir buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites pradėti dirbti. Bedarbiams taip pat priskiriami samdomi darbuotojai, išėję priverstinių atostogų, jei jų darbdaviai nemoka jiems pakankamo (≥50%) darbo užmokesčio ar atlyginimo ir jei jie tyrimo metu gali dirbti ir ieško darbo. Priverstinėmis atostogomis laikomos darbdavio inicijuotos nemokamos atostogos [13, 11]. Šiuo metu bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymosi įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Beje, 1996 m. birželio 21 d. patvirtintu socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. 76, bedarbių registravimo pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarkoje, bedarbiai jiems taikomų valstybinių užimtumo garantijų prasme skirstomi į: 1) pasirengusius darbo rinkai ir 2) nepasirengusius. Pasirengusiųjų grupei priskiriami turintys paklausią vietos darbo rinkoje profesiją, veiklos praktiką, turintys ne ilgesnę nei 1 metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką. Nepasirengusieji darbo rinkai – neturintys profesinio pasirengimo, turintys nepaklausią profesiją ar veiklos praktiką vietos darbo rinkoje, turintys ilgesnę nei 1 metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką [32]. Vilniaus darbo biržoje 2003 m. sausio 1d. buvo įregistruoti 3714 ilgalaikių bedarbių 9 nedirba metus ir daugiau) (t.y. 15 proc. visų bedarbių). Kas antras ilgalaikis bedarbis, vyresnis nei 50 m. asmuo, du iš trijų ilgalaikių bedarbių nėra įgiję profesijos. Tarp kaimo vietovėse
14 gyvenančių bedarbių ilgalaikiais tapusių du kartus daugiau nei tarp Vilniaus mieste gyvenančių bedarbių. Žemas šių asmenų išsilavinimo lygis, atotrūkis nuo darbo rinkos, kvalifikacijos stoka, pasyvumas sąlygoja ilgalaikio nedarbo problemos sprendimo sudėtingumą. Taigi ilgalaikių bedarbių nedarbo problemą galima sieti su struktūriniais pokyčiais darbo rinkoje, tačiau nemažą įtaką šioje situacijoje turi ir psichologinis veiksnys –asmens darbinės motyvacijos lygis, nes daugeliui bedarbių darbas nėra reikalingas, o net kas penktas ilgalaikis bedarbis nėra įsitikinęs, kad nori įsidarbinti. Daug ką pasako ir tai, jog jie nežino, kokio darbo nori. Tai liudija, kad dalis darbo rinkos dalyvių sunkiai pritampa prie jos ne vien dėl objektyvių veiksnių (darbo vietų trūkumo), bet taip pat ir dėl subjektyvių - menkos darbinės motyvacijos [34, 10, 9]. Stebina ir tai, kad beveik kas trečiam ilgalaikiam bedarbiui Darbo birža reikalinga tik kaip pažymas dalijanti įstaiga, kad daugiau nei pusė ilgalaikių bedarbių yra pasyvūs darbo rinkos stebėtojai, o ne dalyviai. Tokią nuostatą galbūt galima paaiškinti tuo , kad net kas antras ilgalaikiu tapęs bedarbis iš paskutinės darbovietės yra atleistas mažinant darbuotojų skaičių arba likvidavus įmonę. Šie žmonės iš tiesų dažnai jaučiasi labiau nuskriausti ir dažnai mano, kad kažkas turi jų reikalais pasirūpinti už juos [34]. Didžioji bedarbių dalis darbo ieško klausinėdami draugų ar pažįstamų, Darbo biržoje bei spaudos leidiniuose. Tiesiogiai su darbdaviais buvo susitikęs kas trečias ilgą laiką darbo nerandantis asmuo. Šiuolaikinių informacinių technologijų priemonių teikiamomis paslaugomis mūsų tiriama bedarbių grupė faktiškai nesinaudoja. Tai galbūt nemaža dalimi sąlygoja ir tas faktas, kad šios informacijos priemonės daugumai mūsų tiriamos grupės asmenų tėra ribotai prieinamos vien jau dėl įgūdžių naudotis šiuolaikinėmis technologijomis stokos [34].
2 pav. Bedarbiai Vilniaus mieste pagal darbo pobūdį
Pusė ilgalaikių bedarbių teigia, kad jiems reikalingas bet koks darbas. Kas trečias apklaustas asmuo ieško darbo, atitinkančio profesinį pasirengimą ar buvusią profesinę veiklą. Dešimtadaliui
15 respondentų ieškomo darbo pobūdis nėra labai svarbus, pagrindinis pageidaujamo darbo kriterijus – geras atlygis (2 pav.). Dauguma bedarbių (49 proc.) sutiktų dirbti už 430-700 Lt per mėnesį atlyginimą, 24 proc. sutiktų dirbti už minimalią mėnesinę algą, 22 proc. tikisi užmokesčio siekiančio 1000 Lt per mėnesį ir daugiau kaip 1000 Lt per mėnesį norėtų uždirbti tik 5 proc. bedarbių. Dauguma Vilniaus miesto bedarbių (43 proc.) yra baigę aukštąsias, aukštesniąsias ar profesines mokyklas. Iš jų 52 proc. nori darbo pagal įgytą profesiją ar buvusią profesinę veiklą. Tačiau panašu, kad jie nelabai atsižvelgia į tai, jog ilgą laiką nedirbant kvalifikacija prarandama. Tai patvirtina ir tas faktas, kad kas ketvirtas turintis kvalifikaciją asmuo savo išsilavinimo lygį vertina kaip pakankamai aukštą [34]. Bedarbystė (ypač ilgalaikė) yra labai svarbus kintamasis rodiklis, kuris įtakoja bendrą asmens ir šeimos situaciją. Paskui save šis reiškinys „tempia“ eilę socialinių problemų: socialinę apatiją, nepasitikėjimą socialine aplinka ir savimi, priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, alkoholio ir t.t. Nedarbas žeidžia žmonių savigarbą, suardo jų gyvenimo rutiną ir daro juos priklausomus vien tik nuo bedarbio pašalpos. Žmogus, ištiktas priverstinio nedarbo, kenčia ne vien dėl pajamų sumažėjimo, jis kenčia ir psichologiškai. Nedarbas demoralizuoja žmogų ir sąlygoja netikrumą rytojui, psichines ligas, savižudybes, nusikaltimus, skyrybas, ir pan. Viskas kartu dažnai labai apsunkina ir vaikų gyvenimo sąlygas [35].
2.2.2. Socialiai remiami asmenys
Vilniaus teritorija – 401 km2, 2001 metais gyventojų surašymo duomenimis jame gyveno 548 500 žmonių (Statistikos departamento duomenimis, 2002 m. pradžioje gyveno 553 373 žmonės). Vilnius kaip sostinė traukia daug žmonių, tačiau pragyvenimo sąnaudos, pvz., būsto įsigijimo, jo išlaikymo, mokesčių mokėjimo, paslaugų, kuro kaina ir pan.) čia kur kas didesnės nei kitose Lietuvos vietovėse. Todėl nenuostabu, kad mieste yra gausi socialinę paramą gauti pageidaujančių asmenų grupė. Deja, dėl pernelyg menko finansavimo didelė dalis pareiškėjų negauna jokios paramos arba ją gauna retai, daug mažesnės apimties nei pageidautų ar priklausytų jiems pagal įstatymą. Bendruomenės socialinių paslaugų skyriaus duomenimis 2003 m. pradžioje Vilniaus mieste (visose seniūnijose) buvo 48 606 socialinę paramą gaunantys asmenys. Tyrėjai 2003 m. gegužės mėn. užfiksavo 33 418 materialinę socialinę paramą gaunančių asmenų. Toks skirtumas gali būti dėl kitas paslaugas gaunančiųjų didesnio skaičiaus, nevienodo „einamųjų kortelių“ vertinimo, nulemto objektyvių (pvz., nėra vienodų tokių kortelių vertinimo kriterijų) ir subjektyvių (pvz.,
16 kortelėje – ne visi įrašai apie kreipimąsi ir gaunamą paramą) priežasčių. Panašių neatitikimų pasitaikė ir skaičiuojant korteles [17, 14]. Vilniaus mieste savivaldybės socialinę paramą gauna kiek daugiau nei 6 % visų miesto gyventojų (nurodytas procentas skaičiuojamas tik nuo seniūnijose oficialiai registruotų paramą gaunančių asmenų skaičiaus). Iš viso materialiai remiama 14 374 šeimų, kurių narių skaičius yra įvairus, vidutiniškai – 2,39 žmonės vienoje remiamoje šeimoje. Tai beveik atitinka vidutinį Lietuvos šeimos dydį (2,5 žmonių vienoje šeimoje) [17, 14].
50000 ius č 45000 skai
ų 40000 35000 30000 Gyventoj 25000
20000 47400 39700
15000 36600 36600 33500 32800 32200 31200 31000 30900 27900 25700
10000 24700 21000 19300 16300 5000 16000 13100 12200 11500 8900 0 s s s s s s ė ė ė ė ė ė ė ė ė d iai nai ė č ū rynas Rasos Pilait ė Šeškin Verkiai Paneriai Vilkp Šnipišk Lazdynai Žirm Žv Grigišk Pašilai Antakalnis Justinišk Viršulišk Senamiestis Naujininkai Karolinišk Fabijonišk Naujamiestis Naujoji Vilnia Naujoji 3 pav. Gyventojų skaičius Vilniaus miesto seniūnijose
11000 10197 10000 8819 9000 8318 7800 8000 6520 6226 7000 6320 5837 6000
tankumas kv. kilometre kv. tankumas 4667 4519 ų 5000 4000 vidurkis - 4005 3188 3009
Gyventoj 3000 2398 1126 2000 1299 1031 834 815 1000 560 514 107 0 ė s ė s s ė s s s ė ė ė d ė ė ė iai nai ė č ū rynas Rasos ė Pilait Verkiai Šeškin Paneriai Vilkp Žv Lazdynai Žirm Šnipišk Grigišk Pašilai Antakalnis Justinišk Viršulišk Senamiestis Naujininkai Fabijonišk Karolinišk Naujamiestis Naujoji Vilnia 4 pav. Gyventojų tankumas (gyv./1 km2) Vilniaus miesto seniūnijose
17 Vilniaus miesto seniūnijose gyventojų skaičius skiriasi net kelis kartus (3 pav.), todėl ir remiamų gyventojų skaičius jose nevienodas. Paprastai mažesnėse (pagal gyventojų skaičių) seniūnijose yra ir mažesnis remiamų gyventojų skaičius. Todėl naudojamas kitas rodiklis – socialinę paramą gaunančių asmenų procentas nuo visų gyventojų skaičiaus seniūnijoje. Gyventojų tankumas (4 pav.) nesusijęs su remiamų gyventojų skaičiumi (pvz., Naujininkuose gyventojų tankumas nedidelis, tačiau remiamų asmenų yra daug; Šeškinėje žmonės gyvena tankiai, tačiau remiamų asmenų nėra labai daug). Kaip jau minėta, Bendruomenės socialinių paslaugų skyriaus duomenys nesutampa su tyrėjų duomenimis. Šie skirtumai pateikiami 5 paveikslėlyje. Tyrėjų duomenimis, beveik visose seniūnijose materialinę socialinę paramą gaunančių asmenų skaičius yra mažesnis. Tačiau kai kuriose seniūnijose (pvz., Senamiestyje, Šnipiškėse, Fabijoniškėse) yra atvirkščiai [17].
18,0 17,0 16,7 nijoje
ū 16,0 14,0 14,0 12,4 13,0 12,4 iaus seni iaus 11,9 12,0 č 12,0 10,4 10,6 skai 10,1 9,8 9,7 9,7 ų 10,0 8,9 8,6 8,8 7,6 7,9 7,8 8,0 6,9 6,1 6,1 6,5 6,7 6,6 6,1 5,2 5,5 6,0 5,5 6,0 4,5 4,8 4,7 4,0 5,1 3,4 3,3 4,0 4,0 3,2 2,1 2,6 2,0
0,0 s s s s s s ė ė ė ė ė ė ė ė ė d iai nai Procentai nuo bendro gyventoj ė č ū rynas Rasos Pilait ė Šeškin Verkiai Paneriai Vilkp Šnipišk Lazdynai Žv Žirm Grigišk Pašilai Antakalnis Justinišk Viršulišk Senamiestis Naujininkai Fabijonišk Karolinišk Naujamiestis Naujoji Vilnia Socialinę paramą gaunantys asmenys tyrėjų duomenimis Socialinę paramą gaunantys asmenys Bendruomenės socialinių paslaugų skyriaus duomenimis 5 pav. Socialinę paramą gaunančių asmenų dalis seniūnijose tyrėjų (materialinę paramą gaunantieji) ir Bendruomenės socialinių paslaugų skyriaus (visi remiami) duomenimis
Benamiai – tai asmenys, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos, tad šiame darbe apie juos nebus kalbama.
18 2.3. Socialinės paramos sistema Vilniaus mieste
2.3.1. Socialinės apsaugos sistema Lietuvoje
Norint suprasti socialinės paramos sistemą, visų pirma reikia išanalizuoti visą socialinės apsaugos sistemą. Lietuvoje socialinė apsauga taikoma visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų lyties. Pagrindinės teisės į socialinę apsaugą garantuojamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. 52 straipsnis numato piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. 48 straipsnis garantuoja teisę gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju. 39 straipsnis numato socialinę paramą šeimoms: “Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą”. Taip pat numatoma dirbančioms motinoms suteikti mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas. Pagrindiniai Lietuvos socialinės apsaugos įstatymai, kurie detalizuoja konstitucines nuostatas, yra Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, Gyventojų pajamų garantijų įstatymas, Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Valstybinių socialinio draudimo pensijų, Šalpos (socialinių) pensijų įstatymai, Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymas, Socialinių paslaugų pagrindų įstatymas ir kt. 1990 metais priimtas Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas numato, kad socialinė apsauga yra taikoma įstatymų numatytais atvejais: a) asmenims, sulaukusiems pensinio amžiaus arba jaunesniems, jeigu jie dėl amžiaus negali dirbti pagal savo profesiją; b) invalidams ir asmenims, laikinai netekusiems darbingumo; c) maitintojo netekusioms šeimoms; d) asmenims, kuriems reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija; e) šeimoms, turinčioms vaikų; f) asmenims, laikinai netekusiems darbo; g) asmenims, kuriems būtina valstybės parama. Šiame kaip ir kituose socialinės apsaugos įstatymuose, socialinės apsaugos priemonės numatomos tiek vyrams, tiek moterims. Socialinę apsaugą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama (6 pav.). Lietuvos gyventojai, visiškai arba iš dalies netekę pajamų, susijusių su darbu, jeigu jie dirba ar turi įstatymų numatytą draudimo (darbo) stažą bei kitais įstatymuose numatytais atvejais, aprūpinami
19 valstybinio socialinio draudimo lėšomis. Tais atvejais, kai yra būtina garantuoti arba pagerinti kai kurių gyventojų grupių aprūpinimą, yra taikoma socialinė parama (teikiama iš Valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšų). Privalomai valstybiniu socialiniu draudimu draudžiami dirbantys pagal darbo sutartis, narystės pagrindais renkamose institucijose, ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse ar kooperatinėse organizacijose, individualių įmonių savininkai bei jiems prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys, ūkininkai ir pilnamečiai jų šeimų nariai. Motinas (tėvus), kurios turi vaiko nuo 1 iki 3 metų priežiūros atostogas, taip pat motinas (tėvus), kurios nedirba ir neturi atostogų, bet augina vaikus iki 3 metų, privalomai pensijų draudimu draudžia valstybė savo lėšomis [29, 21].
2.3.2. Socialinės paramos rūšys ir formos
Lietuvoje socialinei paramai priskiriama socialinės apsaugos dalis, kuri finansuojama valstybės ir savivaldybių biudžeto lėšomis. Tuo ji skiriasi nuo socialinio draudimo sistemos, finansuojamos įmokomis. Taigi socialinė parama Lietuvoje traktuojama labai plačiai, ji apima ne tik pinigines, bet ir kategorines išmokas, socialines paslaugas [13].
2.3.2.1. Pašalpos ir piniginės išmokos
Nuolatiniai Lietuvos gyventojai, dirbantys pagal darbo ar kitokias sutartis ir gaunantys atlyginimą už darbą, privalomai draudžiami ligos ir motinystės draudimu. Savarankiškai dirbantys bei kiti asmenys gali draustis šia draudimo rūšimi savanoriškai. Motinystės (tėvystės) pašalpa. Nors motinystė pirmiausia asocijuojasi su moterimis, tačiau pašalpos gali būti mokamos motinai ar tėvui, apdraustam valstybiniu socialiniu ligos ir motinystės draudimu. Dirbančios moterys-motinos turi privalumų darbe. Pagal Darbo sutarties įstatymą darbdavys savo iniciatyva negali nutraukti darbo sutarties su nėščiomis moterimis bei motinomis, auginančiomis vaikus iki 3 metų. Mažinant darbuotojų skaičių, joms suteikta pirmenybės teisė būti paliktoms darbe. Nėščios moterys bei turinčios vaiką iki 14 metų (vaiką invalidą iki 16 metų) turi teisę dirbti ne visą darbo dieną. Nėščios, auginančios ar globojančios vaikus, daugiavaikės moterys gali pretenduoti į pašalpas ir tuo atveju, jei nedirba.
20 Motinystės pašalpa besimokančioms moterims. Šeimos, auginančios vaikus, gali gauti įvairias pašalpas iš valstybės ir savivaldybių lėšų. Nėščios moterys, besimokančios mokymo įstaigų dieniniuose skyriuose, neturinčios teisės gauti valstybinio socialinio draudimo motinystės pašalpos, turi teisę į motinystės pašalpą besimokančioms moterims. Pašalpa gimus kūdikiui. Kiekviena motina gimus kūdikiui (išskyrus atvejus, kai ji atsisako kūdikio) gali gauti vienkartinę pašalpą. Jei motina mirė ar iš jos atimtos motinystės teisės, pašalpa mokama kūdikio tėvui ar kitam jį paėmusiam asmeniui. Šeimos pašalpa. Šeimai, neturinčiai teisės gauti motinystės pašalpos, nuo vaiko gimimo iki trejų metų mokama šeimos pašalpa. Turinčios teisę į motinystės pašalpą šeimos irgi gauna šią tokio pat dydžio pašalpą, tik šiuo atveju ji mokama nuo vaiko vienerių iki trejų metų. Vaiko globos pašalpa. Asmenims, šeimynoms arba nevalstybinėms globos institucijoms už kiekvieną globojamą našlaitį ar likusį be tėvų globos vaiką, negaunantį kitokio valstybės išlaikymo, mokama vaiko globos pašalpa. Pašalpa šeimoms, auginančioms tris ar daugiau vaikų. Moterys motinos už tris ar daugiau vaikų iki 16 metų (ir vyresnius, jei mokosi) gauna 1 MGL dydžio pašalpą per mėnesį, jei šeimos pajamos mažesnės už trigubo dydžio Vyriausybės tvirtinamas pajamas. Už ketvirtą ir kiekvieną paskesnį vaiką pašalpa didinama 0,3 MGL ir mokama nepriklausomai nuo pajamų. Ši pašalpa gali būti mokama ir tėvui, jei motinos nėra, atsisako vaikų, negali prižiūrėti vaikų dėl ligos ar atimtos motinystės teisės. Šeimos, turinčios mažas pajamas, gali gauti socialinę pašalpą bei patalpų šildymo kompensaciją. Šiuo atveju yra atliekamas pajamų testavimas. Socialinė pašalpa skiriama šeimoms, kuriose darbingi asmenys dirba ir nepakankamai už- dirba arba nedirba dėl pateisinamų priežasčių. Tačiau pašalpa neskiriama šeimoms ir asmenims, kurie darbingi ir gali dirbti, bet nedirba ir darbo neieško. Tiek socialinė pašalpa, tiek kitos socialinės išmokos dažnai yra labai svarbus pragyvenimo šaltinis moterims, auginančioms vaikus. Senatvės pensija. Teisę gauti socialinio draudimo senatvės pensiją turi asmenys, kurie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, turi atitinkamą stažą ir tenkina kai kuriuos kitus reikalavimus. Moterys Lietuvoje galėjo 5 metais anksčiau išeiti į pensiją nei vyrai. Nuo 1995 metų pensinio amžiaus riba didinama tiek moterims, tiek vyrams, kol pasieks 60 metų moterims ir 62 metus 6 mėnesius vyrams. Tačiau pensinio amžiaus riba moterims didinama sparčiau - po 4 mėnesius per metus, tuo tarpu vyrams – po 2 mėnesius per metus. Našlių ir našlaičių pensijos. Mirus šeimos nariui, gali būti skiriamos našlių ir našlaičių pensijos. Teisę gauti našlių ir našlaičių pensijas turi mirusiojo sutuoktinis bei vaikai, jei
21 mirusysis buvo įgijęs teisę gauti valstybinę socialinio draudimo invalidumo ar senatvės pensiją arba tokią pensiją gavo. Našlaičių pensiją turi teisę gauti mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jei jie tapo invalidais iki 18 metų arba jei jie mokosi visų lygių mokyklų dieniniuose skyriuose (iki šių mokyklų baigimo, bet ne ilgiau negu sukaks 24 metus). Šalpos (socialinė) pensija. Asmenys, kurie sulaukė senatvės pensijos amžiaus ir neturi teisės gauti didesnės pensijos, turi teisę į šalpos (socialinę) pensiją. Tačiau jie turi būti ne mažiau 15 metų slaugę savo vaikus ar įvaikius invalidus bei I ar II grupės invalidus nuo vaikystės arba tapusius I ar II grupės invalidais iki 18 metų. Motinos, pagimdžiusios ir išauginusioms 5 ir daugiau vaikų iki 8 metų taip pat gali gauti šią pensiją [29, 18].
2.3.2.2. Socialinės paslaugos
Socialinės paslaugos Lietuvoje suprantamos kaip nepiniginėmis formomis teikiama pagalba asmenims dėl amžiaus, negalios, ligos ar socialinių problemų, nesugebantiems pasirūpinti savimi bei integruotis visuomenėje ar užkertant kelią galimų socialinių problemų atsiradimui šeimoje, bendruomenėje. Socialinės paslaugos yra socialinės paramos sistemos dalis [13]. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme (1996) yra skiriamos bendrosios ir specialiosios socialinės paslaugos. Bendrosios socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip tiesiogiai klientams teikiamos paslaugos, o specialiosios socialinės paslaugos – tai paslaugos, kurios asmens globos tikslais teikiamos specialiose įstaigose [27]. Vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymu, teisė į socialines paslaugas suteikta Lietuvos piliečiams, bei kitų valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės, turintiems leidimą nuolat gyventi Lietuvos respublikoje. Socialinės paslaugos gali būti teikiamos: skurdo, kai pagal kitus įstatymus neužtenka pajamų, netekus tėvų globos vaikams ir našlaičiams, benamystės, bedarbystės, invalidumo, laikinai dėl ligos netekus darbingumo, alkoholizmo, narkomanijos, grįžus iš įkalinimo įstaigų ir kitais atvejais, kai būtina valstybės parama [13]. Socialinės paslaugos: 1. Informacijos teikimas, konsultavimas. Šią paslaugą teikia savivaldybių socialinės paramos centras, atskirų tarnybų bei įvairių socialinių paslaugų įstaigų socialiniai darbuotojai. 2. Maitinimo organizavimas. Ši paslauga teikiama asmenims, kurie dėl ribotų pajamų, skurdo, nepakankamo savarankiškumo ar negalios negali prasimaitinti patys.
22 3. Specialaus transporto paslaugos neįgaliesiems. Jos teikiamos specialios paskirties automobiliais, pritaikytais vežti negalią turinčius žmones (mokėjimo už šias paslaugas ir jų teikimo tvarkas nustato savivaldybė). 4. Aprūpinimas kompensacine technika. Skiriamos kompensacinės technikos priemonės neįgaliems ar seniems žmonėms pagal asmens sveikatos priežiūros įstaigų gydytojų pateiktas rekomendacijas. 5. Būsto ir aplinkos pritaikymas. Šios paslaugos teikiamos siekiant užtikrinti kuo didesnį neįgalių bei senų žmonių savarankiškumą: būstas pritaikomas atsižvelgiant į asmens negalią. 6. Pagalba namuose. Tai pagalba vienišiems, seniems, neįgaliems žmonėms, šeimoms, auginančioms vaikus su negalia. Jiems namuose teikiamos įvairaus pobūdžio paslaugos – taip sudaromos normalios sąlygos ir galimybė gyventi pilnavertį gyvenimą namuose (siekiama išvengti stacionarių paslaugų būtinumo). 7. Dienos globos paslaugos. Teikiamos dienos globos įstaigose (dienos centre, pagyvenusių žmonių klube, dienos centre neįgaliems žmonėms, dienos prieglaudoje benamiams, dienos globos įstaigoje rizikos grupės asmenims ir pan.), kuriose klientai gali praleisti laiką dienos metu, poilsiauti ir užsiimti tam tikra darbine veikla. 8. Socialinės reabilitacijos paslaugos neįgaliems žmonėms. Teikiamos reabilitacijos įstaigose: socialinės reabilitacijos centre, darbo terapijos centre, darbo centre, darbinio mokymo centre, darbinio užimtumo centre, paramos šeimai centre, vaikų ugdymo centre, specialioje mokykloje. Jos skirtos neįgalių žmonių integracijai į visuomenę, neįgalių vaikų ugdymui, mokymuisi. 9. Socialinės reabilitacijos paslaugos rizikos grupėms priklausantiems asmenims. Jos skirtos atkurti dėl įvairių rizikos veiksnių sutrikusias asmenų biosocialines funkcijas, ryšius su juos supančia aplinka, padėti jų šeimos nariams. Paslaugos teikiamos dienos globos įstaigose: socialinės adaptacijos tarnyboje, socialinės-psichologinės pagalbos tarnyboje (konsultavimo kabinete), pagalbos šeimai tarnyboje. 10. Laikino apgyvendinimo paslaugos. Teikiamos vaikams, pagyvenusiems žmonėms, neįgaliems žmonėms bei rizikos grupėms priklausantiems asmenims, neturintiems gyvenamosios vietos ar laikinai negalintiems ja naudotis. Paslaugos teikiamos laikino gyvenimo įstaigose: laikinos globos namuose, slaugos namuose; nakvynės namuose, krizių centruose, laikino apgyvendinimo įstaigose motinoms ir vaikams ir pan. 11. Stacionarios socialinės paslaugos neįgaliems žmonėms. Paslaugos teikiamos: pensionatuose, globos namuose, taip pat ir nevyriausybinių organizacijų bei religinių bendruomenių įsteigtuose namuose, skirtuose laikinai ar nuolat gyventi neįgaliems žmonėms, kuriems būtina priežiūra, slauga ir kurie negali gyventi savo namuose ar savarankiškai. 23 12. Stacionarios globos paslaugos vaikams. Teikiamos vaikų globos įstaigose: globos namuose, šeimynose, vaikų globos grupėse, taip pat ir nevyriausybinių organizacijų bei religinių bendruomenių įsteigtuose namuose, skirtose vaikams ilgesniam ar nuolatiniam gyvenimui, kai jie yra našlaičiai, likę be tėvų globos ar dėl susidariusių aplinkybių negali gyventi namuose. 13. Stacionarios socialinės paslaugos seniems žmonėms. Tai paslaugos, teikiamos senelių globos įstaigose (senų žmonių globos namuose, pensionatuose, savarankiško gyvenimo namuose), skirtose senų žmonių ilgesniam ar nuolatiniam gyvenimui, kai jie patys negali pasirūpinti ir jiems reikalinga nuolatinė globa, slauga ir palaikomasis gydymas. 14. Globos pinigai. Tai griežtai apibrėžtą paskirtį turintys pinigai, skirti sumokėti už namuose suteiktas pagalbos paslaugas, kai socialinių paslaugų gavėjui dėl objektyvių priežasčių negalima tiesiogiai suteikti pagalbos namuose paslaugų. 15. Kitos paslaugos. Savivaldybių nuožiūra teikiamos paslaugos, atsižvelgiant į specifines gyventojų reikmes ir savivaldybių galimybes, kai nepakanka anksčiau išvardytų paslaugų (pavyzdžiui, neįgaliesiems teikiamos vertimo ženklų kalba, palydovo paslaugos, talonai į pirtį, aprūpinimas būtiniausiais daiktais, organizuojamas maitinimas ir pan.). 16. Mišrių socialinių paslaugų grupė. Jai priklauso tokios socialinių paslaugų įstaigos, kurios teikia socialines paslaugas skirtingoms socialinėms žmonių grupėms tos pačios įstaigos bazėje. Pavyzdžiui: senų žmonių ir laikini vaikų globos namai; socialinių paslaugų centras (tai socialinių paslaugų įstaiga, kurioje teikiamos skirtingų rūšių socialinės paslaugos įvairioms klientų grupėms vienos įstaigos bazėje. Mišrių socialinių paslaugų įstaigose paslaugos teikiamos „po vienu stogu“, todėl jų veiklai organizuoti reikia mažiau administracinių, ūkinių išlaidų, taip patogiau ir klientui, kadangi vienoje įstaigoje jis gali gauti kelių rūšių paslaugas. 17. Kitų sričių įstaigos, kuriose teikiamos socialinės paslaugos. Pagrindinės kitų sričių įstaigos, kuriose teikiamos socialinės paslaugos, yra šios: asmens sveikatos priežiūros įstaigos (kūdikių namai, ligoninės, psichikos centrai, palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės ir kt.); švietimo ir ugdymo įstaigos (specialiosios, specialaus režimo, sanatorinės ir kitos bendrojo lavinimo mokyklos, įvairios vaikų globos grupės ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir kt.); laisvės atėmimų vietų įstaigos (pataisos darbų kolonijos, auklėjimo darbų kolonijos, kalėjimai ir kt.); kitos paslaugų įstaigos, centrai ir tarnybos [17, 20, 19, 18].
24
Socialinė apsauga
Socialinis draudimas Socialinė parama
Pensijų draudimas Piniginė socialinė Socialinės paslaugos parama
Ligos ir motinystės Motinystės Specialiosios Bendrosios draudimas (tėvystės) pašalpa Dienos globos Informavimas ir Motinystės pašalpa įstaigos konsultavimas Sveikatos besimokančioms draudimas moterims Laikino Pagalba namuose gyvenimo Nedarbo Pašalpa gimus įstaigos draudimas kūdikiui Slauga namuose Stacionarios Šeimos pašalpa Globos pinigai Draudimas nuo globos ir slaugos nelaimingų įstaigos atsitikimų darbe ir Pašalpa šeimoms, Kitos: profesinių ligų auginančioms tris Mišrių socialinių maitinimo ar daugiau vaikų paslaugų įstaigos organizavimas; karšto maisto pristatymas; Vaiko globos Kitų sričių aprūpinimas pašalpa įstaigos būtiniausiais daiktais; Socialinė pašalpa asmens higienos paslaugos (pirtis); Senatvės pensija transporto paslaugos Našlių ir našlaičių neįgaliesiems; pensija aprūpinimas kompensacine Šalpos (socialinė) technika; pensija būsto ir aplinkos pritaikymas.
6 pav. Socialinės apsaugos sistemos struktūra
25 3 skyrius. Tyrimo rezultatai ir jų analizė 3.1. Mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų bendra charakteristika
Iš viso Vilniaus mieste 2002 - 2003 metais buvo apklausti 2919 mažiausias pajamas gaunančių asmenų, iš jų: 1175 bedarbiai, 252 benamiai , 1492 socialiai remtini asmenys. Tačiau benamiai šiame darbe nebus nagrinėjami dėl pastovios gyvenamosios vietos neturėjimo. Kadangi mano pagrindinis darbo tikslas yra ištirti mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų teritorinę sklaidą, dauguma tyrimo rezultatų yra nagrinėjami teritoriniu aspektu. Tyrimo metu paaiškėjo, jog daugiausiai mažiausias pajamas gaunančių asmenų Vilniaus mieste yra Žirmūnuose (95 bedarbiai), vienoje iš seniausių sostinės seniūnijų, ir Antakalnyje (102 socialiai remtini), vienoje iš didžiausių sostinės seniūnijų (yra antra pagal teritorijos dydį tarp kitų Vilniaus miesto seniūnijų). Didelė dalis ir bedarbių (88), ir socialiai remtinų asmenų (87) yra Naujojoje Vilnioje. Bedarbių nemažai yra Naujininkuose (78) ir Naujamiestyje (71). O socialiai remtinų asmenų – Žirmūnuose (88) ir Senamiestyje (81). Mažiausiai bedarbių yra Grigiškėse (tik 14), o socialiai remtinų asmenų – Rasos seniūnijoje (43). Išryškėja tendencija, jog daugiausiai mažiausias pajamas gaunančių gyventojų yra senosiose ir didžiosiose sostinės seniūnijose. Senosiose seniūnijose apsistoję daugiau vyresnių sostinės gyventojų ir šiose seniūnijose nėra intensyvios namų ar butų savininkų kaitos, nors tiek būsto, tiek žemės sklypų kainos yra vienos didžiausių Vilniuje. Tai rodo, kad gyventojai retai išsikelia iš turimo būsto, gyvena sėsliai, o jų amžiaus vidurkis santykinai didesnis, tad ir šeimos gausumas nedidelis (daugiau vienišų). Didžiausiose sostinės seniūnijose, pvz., Žirmūnuose, gyvena nemažai gyventojų, tai ir lemia didelį seniūnijose materialinę socialinę paramą gaunančių asmenų skaičių (3 priedas). 1) Gyventojų skaičius seniūnijose, kuris didele dalimi lemia įvairių socialinių grupių dydį teritorijoje (didesnis gyventojų skaičius yra Žirmūnuose, Antakalnyje, Naujininkuose, Naujojoje Vilnioje, Šeškinėje, Justiniškėse, Verkiuose, Naujamiestyje). 2) Seniūnijos funkcijos. Pramonės, infrastruktūros, statybos ūkio apimčių mažėjimas per pastaruosius 12 metų tiesiogiai ir netiesiogiai paveikė minėtas ekonomines funkcijas atlikusias seniūnijas. Tokiose seniūnijose, praradus darbo vietas ar darbo rinkoje tapus nepaklausioms profesijoms, padidėjo nagrinėjamų socialinių grupių žmonių teritorinė koncentracija.
26 Apibendrinus, galima sakyti, jog tokį tiriamų respondentų pasiskirstymą lemia: 3) Socialinės paramos sistemos veiksmingumas. Socialinės paramos teikimo efektyvumas gali daryti įtaką remiamų asmenų skaičiui seniūnijose. Tai priklauso nuo skirtos paramos pobūdžio, apimties, tikslingumo, seniūnijose dirbančių socialinių darbuotojų iniciatyvos, dokumentų tvarkymo. Taigi, mažiausias pajamas gaunančiųjų gausumu išsiskiria daugiausiai gyventojų turinčios ir depresinio pobūdžio (pramoninės) seniūnijos. Tarp bedarbių išsiskiria Naujininkų, Žirmūnų, Antakalnio, Naujamiesčio, Justiniškių, Naujosios Vilnios seniūnijos. Tarp remiamų asmenų išsiskiria Naujosios Vilnios, Žirmūnų, Naujininkų, Šeškinės, Justiniškių seniūnijos.
27 3.2. Mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų teritorinė sklaida socialiniu - demografiniu aspektu
Tarp tyrime dalyvavusių bedarbių ir socialiai remiamų asmenų vyrauja moterys. Tokia pati padėtis yra ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Tarp bedarbių nežymiai dominuoja moterys. Tačiau 2003 metais, padidėjus moterų skaičiui, jų buvo 6 procentais daugiau nei vyrų. Atlikus tyrimą, paaiškėjo, jog apklaustų bedarbių moterų vidurkis yra 65,3 %, o vyrų tik 39,5% (7 pav.). Daugiausiai bedarbių moterų yra 15 – 29 metų amžiaus, vyrų - tarp 15 – 29 ir 30 – 44 metų. Dažniausiai tokio amžiaus žmonės studijuoja, o ne dirba. Didžiausias bedarbių moterų skaičius vyrauja miegamuosiuose rajonuose: Viršuliškėse, Karoliniškėse, Paneriuose ir viename iš prestižiškiausių seniūnijų - Senamiestyje (nuo 73 iki 70%), mažiausias - Rasos seniūnijoje (apie 47%). Tokį ne tik bedarbių, bet ir socialiai remiamų moterų pasiskirstymą Vilniaus mieste visų pirma lemia didelis sėslumas šiuose miegamuosiuose rajonuose. Moterys dažniau dirba namuose, rūpinasi vaikais ir namų jaukumu. Tokios moterys yra pasyvesnės ieškant darbo, tačiau aktyvesnės kitose srityse. Todėl nenuostabu, jog atliekant anketavimą, aktyvesnės buvo moterys ir būtent jos atsakinėjo į pateiktus klausimus - vienas iš pateiktų klausimų buvo apie lytį (7 pav.). Didžiausiai bedarbių vyrų yra Naujosios Vilnios ir Rasos seniūnijose (nuo 56 iki 53%). Tai gyvenamieji – pramoniniai rajonai. Kadangi Naujojoje Vilnioje buvusi pramonė labai sumažėjo, o Rasos seniūnijoje verslas plėtojamas pamažu, kartu sumažėjo ir darbo vietų. Dauguma šiose seniūnijose gyvenančių vyrų prarado darbus, dėl vienokių ar kitokių priežasčių jiems sunku persikvalifikuoti. Be tinkamos kvalifikacijos jiems sunku įsidarbinti. Šiuo metu susiklostė išties nepalanki situacija vietiniams gyventojams: padaugėjo bedarbių, benamių, socialinės paramos prašančių asmenų. Mažiausiai bedarbių respondentų vyrų gyvena Senamiestyje (27%). Tai labiausiai turistų lankoma, prestižinė miesto dalis, kur dauguma gyventojų stengiasi įsteigti savo įmones ir sėkmingai plėtoti savo verslą. Tarp socialiai remiamų respondentų padėtis lyčių atžvilgiu yra panaši: moterų yra 67,9 %, o vyrų tik 32,1%. Daugiausiai socialiai remiamų moterų yra 30 – 44 metų (dažniausiai augina vaikus ir gauna motinystės pašalpą), o vyrų 45 – 59 metų amžiaus. Daugiausiai socialiai remiamų moterų yra Antakalnyje ir Viršuliškėse (miegamieji rajonai), o mažiausias - Rasos seniūnijoje.
28 90,0
80,0
70,0 81,8 73,0 71,9 60,0 71,7 Mot.vidurkis-65,3% 70,0 Procentai 68,4 65,5 65,2 64,8 64,3 63,4 63,1 61,4 50,0 61,2 60,6 60,3 60,0 59,3 56,8 53,8 40,0 53,7 50,6
47,1 Vyr.vidurkis-39,5% 30,0 44,3 55,7 20,0 52,9 49,4 46,2 46,3 43,2 40,7 40,0 39,4 39,7 38,8 38,6 36,9 36,6 35,7 35,2 34,8 34,5 31,6
10,0 30,0 28,1 28,3 27,0 18,2 0,0 s s s s ė s s ė ė ė iai ė ė ė ė ė ė d nai č ė ū Viso rynas Pilait Rasos ė Verkiai Vilniaus Šeškin Paneriai Žirm Vilkp
neatsak Vyrai Lazdynai Žv Grigišk Šnipišk Pašilai Antakalnis Viršulišk Naujininkai
Justinišk Moterys Senamiestis Karolinišk Fabijonišk Naujamiestis Naujoji Vilnia
7 pav. Bedarbių teritorinė sklaida Vilniaus mieste pagal lytį
29 Socialiai remiamų vyrų daugiausiai yra Žirmūnuose, o mažiausiai Šeškinėje. Tarp socialiai remiamų akivaizdžiai dominuoja moterys, kurios dar aktyviau siekia gauti paramą.Taip pat nereikia pamiršti ir tai, kad dėl socialinių pašalpų dažniausiai kreipiasi moterys, o ne vyrai. Jos stengiasi geriau išnaudoti socialinės paramos galimybes, nes aktyviau siekia socialinės šeimos gerovės. Moterys dažniau kreipiasi kaip vienišos motinos, auginančios mažamečius vaikus, dėl vienkartinės motinystės paramos. Jos turi mažesnes asmenines pajamas, materialiai silpnai aprūpintos ir dažniau gyvena vienišos. Vyrai dažniau imasi iniciatyvos darbo klausimais, nors yra ir tokių, kurie kreipiasi ir socialinės paramos. Tai dažniausiai vieniši vyrai, kuriais nėra kam pasirūpinti. Apskritai vyrai sunkiau įveikia socialines ir ekonomines krizes, dažniau linkę į uždarumą, tačiau greičiau sugeba patys pasirūpinti pragyvenimo šaltiniais, stengiasi patys susirasti darbą ir rečiau kreipiasi į darbo biržą tikėdamiesi bedarbio paramos. Moterys šiek tiek pasyvesnės už vyrus, tačiau mažiau reiklios darbo santykiams, greičiau sutinka dirbti net nepalankiomis sąlygomis. Moterų bedarbystė turi savitų, specifinių bruožų. Moteris yra vienas iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės elementų. Ji psichologiškai jautriau reaguoja į iškilusias problemas, dėl motinystės pareigos palikusi darbą, dažnai nebegali vėl grįžti į darbo rinką. Pagal statistinius duomenis, būtent moterys sudaro didesniąją mažas pajamas gaunančiųjų dalį. Jos sunkiau susiranda darbą dėl įvairiausių priežasčių: didesnio atsidavimo šeimai, visuomeninės nuomonės apie moters vaidmenį, mažesnių fizinių sugebėjimų bei kitų priežasčių [33]. Šiandieninė visuomenė mano, kad vyro socialinis vaidmuo užtikrina geresnes vyro gyvenimo sąlygas. Taip pat apie 60 % vyrų mano, kad moteris turi rūpintis šeima ir vaikais. Moterims yra sunkiau konkuruoti su vyrais darbo rinkoje ne tik dėl blogesnės socialinės padėties, moterų diskriminacijos, bet ir dėl naujų žinių trūkumo. Nors Lietuvoje dauguma moterų turi specialybę, tačiau jos sunkiau susiranda darbą pagal specialybę. Daugelis moterų, išėjusios į atostogas, skirtas vaiko priežiūrai, praranda savo kvalifikaciją, nes vystantis mokslui ir technikai įgytos žinios labai greitai sensta [7]. Respondentų šeimos analizė parodė, jog beveik pusės bedarbių (45,5%) šeiminiai santykiai yra pilnaverčiai t.y., yra vedę ar gyvena neregistruotoje santuokoje. Kitų bedarbių šeiminiai santykiai yra nepilnaverčiai, t.y., nevedę (netekėjusios), išsiskyrę (-usios), našliai (našlės), vieniša (-as) motina (tėvas) ir gyvena neišregistruotoje santuokoje. Beveik trečdalis bedarbių respondentų (dažniausiai – dėl jaunesnio jų amžiaus) yra nevedę ar netekėjusios. Tarp socialiai remiamų žymiai daugiau išsiskyrusių ir našlių (8 pav.).
30 50 % 42,4 Remiami 40 Bedarbiai 29,6 30,4 30 25 20,3 17,4 20 16,2
10 2,3 3,1 5 4,9 0,5 1,5 0,9 0 0,5 0 ) ė ė s s ę s ę vas) jusi) jusi) ę ė ė ė ved neatsak neved išsiskyr santuoka (ištek (netek santuoka (išsiskyrusi) vieniša(-as) neregistruota našlys (našl našlys nors gyvena nors motina (t motina neišregistruota,
8 pav. Mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų šeiminė padėtis
Tokia situacija susidarė dėl vyresnio šios socialinės grupės gyventojų amžiaus. Nepaisant nepalankios situacijos skyrybų požiūriu, šeiminiai santykiai išlieka labai svarbūs (dvasiniu psichologiniu požiūriu). Daug ką reiškia tradiciniai dalykai: rūpinimasis šeima (ir materialine gerove), šeimos narių pagalba (patarimai, moralinis palaikymas), dvasinio saugumo ir komforto pojūtis, prisirišimo prie artimiausių žmonių jausmas. Socialinė parama dažniausiai skirta nepilnaverčius šeiminius santykius turintiems asmenims remti. Pvz., nors daug paramų vadinama šeimos parama, iš dalies ji skirta ir vienišiems asmenims, kurie traktuojami kaip atskira šeima (tiksliau būtų – kaip atskiras namų ūkis). Kalbant apie visus respondentus, galima teigti, jog pilnaverčiai šeiminiai santykiai tarp bedarbių labiau paplitę nei tarp remiamųjų. Tai dažniau įpareigoja rūpintis ne tik savimi, bet ir visa šeima (tapti šeimos „maitintoju“). Tik trečdalis socialiai remiamų respondentų turi pilnaverčius šeiminius santykius. Dažniausiai remiami vieniši asmenys, tad ir šeiminių santykių dažnai visai nėra. Respondentų amžiaus struktūros analizė pagal santykinį dydį parodė, jog bedarbių gausa 15- 29 metų grupėje išsiskiria šios seniūnijos (nuo 35 iki 60%): Paneriai, Grigiškės, Justiniškės, Senamiestis, Karoliniškės,Viršuliškės, Lazdynai, Naujamiestis, Naujininkai (2 lentelė). Šioje amžiaus grupėje ir tarp bedarbių, ir tarp socialiai remiamų asmenų daugiausiai yra vienišų žmonių (vien tik nesukūrusių šeimos tarp bedarbių yra 280, tai sudaro 23,8% visų bedarbių respondentų, o tarp socialiai remiamų – 95, tai sudaro 6,3% visų socialiai remiamų respondentų).
31 Vilniaus miesto seniūnijos socialiai remiamų asmenų gausa 15-29 metų grupėje, kaip ir bedarbių gausa 60 ir daugiau metų grupėje, nepasižymi (1 lentelė). Bedarbių skaičiumi 30-44 metų grupėje pirmauja (nuo 37,0 iki 47,0%) Rasos seniūnija, Naujoji Vilnia, Vilkpėdė, Antakalnis, Verkiai, Šnipiškės, Žirmūnai ir Pilaitė. Socialiai remiamų asmenų skaičiumi šio amžiaus grupėje pirmauja (nuo 32,0 iki 57%) Grigiškės,Vilkpėdės seniūnija, Pilaitė, Senamiestis, Fabijoniškės, Šnipiškės, Pašilaičiai, Antakalnis ir Naujininkai (1 lentelė). Tarp bedarbių ir socialiai remiamų respondentų šioje amžiaus grupėje daugiausiai yra asmenų, sukūrusių šeimas. 45-59 metų bedarbių (nuo 32,0 iki 55,0%) daugiausiai gyvena Pašilaičiuose, Šeškinėje, Žvėryne ir Fabijoniškėse. Socialiai remiamų (nuo 32,0 iki 47%) – Viršuliškėse, Žirmūnuose, Paneriuose, Naujojoje Vilnioje, Justiniškėse ir Žvėryne (1 lentelė). Šioje amžiaus grupėje tarp bedarbių daugiausiai yra vedusių (181, tai sudaro 15,4% visų bedarbių respondentų). Socialiai remiamų asmenų šeimyninė padėtis kitokia, tarp jų daugiausiai yra išsiskyrusių (162 ir tai sudaro 10,8% visų socialiai remiamų respondentų). Vyriausio amžiaus (60 ir daugiau metų) respondentų (nuo 36,4 iki 48,0%) gausa pasižymi šios seniūnijos: Lazdynai, Karoliniškės, Naujamiestis, Verkiai. Ir šie respondentai priklauso materialinę socialinę paramą gaunančių asmenų (pareiškėjų) grupei. Taigi tarp socialiai remiamų vyrauja priešpensinio ir pensinio amžiaus žmonės, kurie sudaro bene pusę visų pareiškėjų. Jaunėjant amžiui, remiamųjų mažėja. Toks dėsningumas atitinka pastarųjų metų Lietuvos rėmimo strategiją, kai atsižvelgiama į gyventojų amžių. Ištyrus mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų pasiskirstymą pagal amžiaus grupes, galima manyti, jog 15-29 m. amžiaus grupėje vyrauja bedarbiai ir kai kuriose seniūnijose siekia net iki 60 %. Bedarbių yra ir kitose amžiaus grupėse, tačiau daug mažiau. Mažiausiai bedarbių yra pensinio amžiaus (60 ir daugiau metų), kurie jau gauna pensijas ir yra socialiai remiami. Jų santykinis dydis siekia iki 7,7% (Lazdynuose). Socialiai remiamų asmenų teritorinis pasiskirstymas yra nevienodas. Žinoma, mažiausiai socialiai remiamų asmenų yra 15-29 m. amžiaus grupės gyventojų - 20 % (Žvėryne).
32 1 lentelė. Mažiausias pajamas gaunančių respondentų pasiskirstymo Vilniaus mieste pagal amžiaus grupes santykinis dydis Seniūnijos 15-29 m. 30-44 m. 45-59 m. 60 ir daugiau metų. Bedarbiai Socialiai Bedarbiai Socialiai Bedarbiai Socialiai Bedarbiai Socialiai remiami remiami remiami remiami Antakalnis 33,4% 9,8% 40,8% 32,3% 24,1% 29,4% 1,9% 28,3% Fabijoniškės 33,9% 8,7% 29,2% 38,2% 35,3% 38,2% 1,5% 14,7% Grigiškės 50,0% 15,9% 35,7% 56,4% 14,2% 26,1% 0,0% 1,4% Justiniškės 44,5% 8,6% 25,9% 35,7% 29,6% 37,2% 0,0% 18,5% Karoliniškės 41,7% 8,6% 29,9% 27,5% 25,0% 20,2% 3,3% 43,4% Lazdynai 38,5% 15,0% 28,8% 24,3% 25,0% 13,6% 7,7% 47,4% Naujamiestis 36,7% 9,5% 28,3% 23,0% 35,3% 31,1% 0,0% 36,5% Naujininkai 34,6% 18,6% 34,6% 32,0% 29,5% 27,9% 1,3% 21,3% Naujoji Vilnia 36,4% 9,1% 45,4% 28,7% 14,8% 39,0% 3,4% 22,9% Paneriai 60,0% 7,6% 15,0% 30,3% 25,0% 40,9% 0,0% 21,2% Pašilaičiai 27,5% 15,0% 15,0% 34,2% 55,0% 31,5% 2,5% 19,2% Pilaitė 33,3% 17,3% 36,3% 43,7% 30,3% 29,7% 0,0% 9,4%
Rasos 29,4% 2,3% 47,0% 9,3% 23,6% 51,2% 0,0% 37,2%
Senamiestis 43,2% 7,4% 27,0% 40,7% 29,7% 25,9% 0,0% 25,9%
Šeškinė 31,9% 10,1% 28,8% 28,4% 39,4% 43,3% 0,0% 18,4%
Šnipiškės 24,1% 3,4% 39,0% 35,7% 33,4% 35,7% 3,8% 25,5% Verkiai 29,8% 14,3% 40,4% 22,2% 28,1% 26,9% 1,8% 36,4% Vilkpėdė 21,6% 9,0% 43,2% 44,7% 35,1% 35,9% 0,0% 10,5% Viršuliškės 40,6% 6,9% 34,3% 13,8% 21,9% 46,6% 3,1% 32,8% Žirmūnai 29,5% 17,1% 38,9% 21,5% 28,4% 42,1% 3,2% 19,3% Žvėrynas 31,0% 20,7% 31,0% 17,5% 37,8% 31,8% 0,0% 30,2% Vilniaus rajonas 24,2% 48,5% 27,2% 0,0% neatsakė 47,2% 26,4% 25,9% 31,6% 24,7% 15,8% 2,2% 26,3% Viso 35,4% 11,5% 33,5% 31,0% 29,3% 32,8% 1,9% 24,6%
33
Akivaizdu, kad tarp bedarbių ir socialiai remiamų vyrauja vidutinio ir brandaus amžiaus tiriamieji (sociologinis tyrimas). Seniūnijose didesnė dalis paramos nukreipta pensinio amžiaus asmenims. Daug bedarbių jaunuolių, traktuojami kaip potencialūs negatyvaus pobūdžio padariniai (pvz. nusikalstamumo didėjimas, kvalifikacijos praradimas). Tarp mažiausias pajamas gaunančiųjų Vilniaus mieste daugiausiai yra turinčių vidurinį išsilavinimą: bedarbių – 315 (tai sudaro 25,8% visų bedarbių respondentų), socialiai remiamų – 420 (tai sudaro 28,2% visų socialiai remiamų respondentų). Mažiau - turinčių aukštesnįjį (spec. viduriniu) išsilavinimą: bedarbių – 274 (18,0%), socialiai remiamų – 296 (19,8%). Nemažai tarp mažiausias pajamas gaunančiųjų asmenų yra turinčių aukštąjį išsilavinimą: bedarbių – 203 (11,2%), socialiai remiamų – 220 (14,7%). Pagal respondentų išsilavinimo lygį galima išskirti keturias seniūnijų grupes: seniūnijos, išsiskiriančios asmenų su aukštuoju išsilavinimu gausa; seniūnijos, išsiskiriančios asmenų su aukštesniuoju (spec. viduriniu) išsilavinimu gausa; seniūnijos, išsiskiriančios asmenų su profesiniu išsislavinimu gausa; seniūnijos, išsiskiriančios asmenų su viduriniu išsilavinimu gausa (2 lentelė). Šios seniūnijos išskirtos pagal didžiausią santykinį dydį. Daugiausiai su aukštuoju išsilavinimu respondentų gyvena miesto centre ir arčiau miesto centro esančiose seniūnijose. Ypač išsiskiria Viršuliškių seniūnija, nes čia gyvena aukštąjį išsilavinimą turinčių daugiausiai ne tik bedarbių, bet ir socialiai remiamų respondentų. Šios seniūnijos išskirtinumą lemia tai, kad šioje seniūnijoje daugiausiai gyvena 15 – 44 metų bedarbių respondentų ir 45 – 60 ir daugiau metų turinčių socialiai remiamų asmenų, iš kurių daugiau kaip 70% yra moterys. Bedarbės moterys dažniausiai užsiėmusios namų ruoša ir vaikų auginimu, o taip pat ir studijuojančios ar baigusios aukštąsias mokyklas. Tokios moterys dar neturi darbinės patirties, o tai apsunkina jų įsidarbinimą arba dėl motinystės pareigos palikusios darbus, dažnai nebegali vėl grįžti į darbo rinką. Daugelis turinčių aukštesnįjį išsilavinimą asmenų gyvena išorinėse (pakraštinėse) seniūnijose. Didele vidurinį išsilavinimą turinčių respondentų dalimi pasižymi daugiausiai seniūnijų. Tai toliau nuo miesto centro esančios seniūnijos – miegamieji rajonai. Bedarbių ir socialiai remiamų asmenų, turinčių profesinį vidurinį išsilavinimą daugiausiai gyvena vienintelėje Grigiškių seniūnijoje (2 lentelė). Tai ne tik vienas pakraštinių miesto rajonų, bet ir jauniausia seniūnija (tik prieš keletą metų Grigiškių miestas prijungtas prie Vilniaus). Ilgai Grigiškės buvo Vilniaus miestas-palydovas, kuriame buvo plėtojama stambioji pramonė. Taigi įsidarbinti stambiosios pramonės įmonėse pakakdavo profesinio vidurinio išsilavinimo, kuris buvo siejamas su darbo rinkos reikalavimais.
34
2 lentelė. Vilniaus miesto seniūnijos pagal respondentų išsilavinimo lygį (pagal didžiausią santykinį dydį)
Seniūnijos, išsiskiriančios pagal išsilavinimo lygį asmenų gausa Aukštasis išsilavinimas Aukštesnysis (spec. vidurinis) Profesinis vidurinis Vidurinis
Socialiai remiami Socialiai remiami Socialiai Socialiai remiami Bedarbiai (%) Bedarbiai (%) Bedarbiai (%) Bedarbiai (%) (%) (%) remiami (%) (%) Naujamiestis (22,5) Antakalnis (24,5) Fabijoniškės Karoliniškės Grigiškės Grigiškės Antakalnis (31,5) Karoliniškės (33,3) Senamiestis (32,4) Fabijoniškės (32,4) (30,8) (33,3) (28,6) (29,0) Karoliniškės (25,0) Lazdynai (25,7) Žirmūnai (27,4) Justiniškės (22,9) Justiniškės (33,3) Pilaitė (35,9) Lazdynai (26,9) Naujamiestis (36,5) Viršuliškės (28,1) Naujininkai (24,0) Paneriai (30,0) Vilkpėdė (23,9) Naujininkai (28,2) N. Vilnia (35,6) Viršuliškės (27,6) Pašilaičiai (30,0) N. Vilnia (35,2) Paneriai (42,4) Rasos (23,5) Pilaitė (33,3) Pašilaičiai (26,0) Šeškinė (31,8) Šnipiškės (31,5) Rasos(32,6) Vilniaus raj. Verkiai (28,1) Senamiestis (24,7) (39,4) Vilkpėdė (40,5) Šeškinė (30,0) Žvėrynas (34,5) Šnipiškės (33,9) Verkiai (41,3) Žirmūnai (36,4) Žvėrynas (30,2) Vidurkis: 27,6% Vidurkis: 26,3% Vidurkis: 31,2% Vidurkis: 31,0% Vidurkis: Vidurkis: Vidurkis: 31,4% Vidurkis: 32,9 28,6% 29,0%
35 O dauguma Grigiškių gyventojų, ypač vyresnio amžiaus, išsilavinimą įgijo sovietmečio laikotarpiu, kuris garantavo bendrą išsilavinimo lygį, šis profesinis pasirengimas buvo orientuotas į planinę ekonomiką. Gyventojai buvo aprūpinti darbu ir gyvenamuoju plotu, tad apie aukštesniojo mokslo siekimą net negalvojo. Dabar, sumažėjus darbo vietų, dauguma darbininkų liko bedarbiais. Naują darbą jiems susirasti sunku dėl specifinio jų pasirengimo. Ankstesnis jų profesinis pasirengimas buvo pritaikytas visai kitokio pobūdžio ūkio struktūrai. Taigi dabar Grigiškių gyventojams labai svarbus yra išsilavinimo ir kvalifikacijos kėlimas, tačiau jie gana pasyviai naudojasi išsilavinimo įgijimo, profesinio mokymo ir tobulinimo programomis. Net norintys keisti profesiją arba ją įgyti dažniausiai abejoja tokių pokyčių tikslingumu. Apibendrinus duomenis, galima sakyti, jog tarp visų tiriamųjų vyrauja aukštesniojo lygmens ir profesinį išsilavinimą turintys asmenys, bet jie nėra pasirengę darbo rinkai. Tarp bedarbių vyrauja daug aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą turinčių asmenų, tačiau jų pasirengimas darbo rinkai menkas (profesija arba darbo įgūdžiai neatitinka šiuolaikinės darbo rinkos reikalavimų). Tarp socialiai remiamų respondentų vyrauja didelė dalis vyresnio amžiaus tiriamųjų, kurie turi aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą. Jaunesniojo amžiaus asmenų išsilavinimas yra žemesnis – vidurinis (2 lentelė). Tarp mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų daugiausiai yra Lietuvos piliečiai: tarp bedarbių – 97,5%, tarp socialiai remiamų asmenų – 96,4%. Užsienio šalies piliečiai neviršija 2%, o pilietybės neturi ~ 1% bedarbių ir remiamų asmenų. Daugiausiai apklaustų bedarbių Lietuvos piliečių gyvena Žirmūnuose (93) ir Naujojoje Vilnioje (83), o socialiai remiamų asmenų, turinčių Lietuvos pilietybę, daugiausiai gyvena Antakalnyje (100) ir Naujojoje Vilnioje (83). Vilniaus tautinė sudėtis išsiskiria iš visų didesnių Lietuvos miestų. Jame kiek daugiau nei pusę gyventojų sudaro lietuviai. Tautinė tiriamųjų sudėtis beveik atitinka Vilniaus gyventojų tautinės sudėties proporcijas. Lietuvių dalis santykinai mažesnė nei kitų tautybių atstovų. Tą patvirtina ir tyrimo metu gauti duomenys. Mažiausias pajamas gaunančių respondentų sklaida pagal tautybę yra labai įvairi. Labai didelio skirtumo tarp bedarbių ir socialiai remiamų asmenų nėra. Daugiausiai ir vienoje, ir kitoje respondentų grupėje yra lietuvių: bedarbių – 590 (tai sudaro 50,2% visų bedarbių respondentų) , socialiai remiamų – 678 (tai sudaro 45,4% visų apklaustų socialiai remiamų respondentų). Tarp bedarbių antrąją vietą užima lenkai (24,3% visų bedarbių respondentų), o trečiąją – rusai (18,0% visų bedarbių respondentų). Tarp socialiai remiamų asmenų antrąją vietą užima rusų tautybės gyventojai (24,3% visų šios grupės respondentų), o trečiąją – lenkai (22,9%). Tyrimo metu taip pat paaiškėjo, jog rusų, lenkų, ukrainiečių, baltarusių tautybių žmonėms sunkiau šnekėti lietuviškai, prisitaikyti prie kultūrinių ir vertybinių pokyčių šalyje. 36 Tai veikia ir darbo santykius, ir darbo paiešką, ir verslo plėtojimą. Ypač išsiskiria rusų tautybės atstovai ir vyresnio amžiaus kitataučiai. Tokiai situacijai, kokia dabar yra Vilniuje, didelės reikšmės turėjo ir tai, jog nemaža į Vilnių atvykusių kitataučių sovietmečiu buvo įgiję tuo metu paklausias specialybes. Jie tenkindavo planinės ekonomikos poreikius. Pasikeitus ūkio struktūrai, tokių asmenų profesijos ir darbo įgūdžiai šiuolaikinei darbo rinkai mieste tapo ne tokie reikalingi. Pagal tautybę, tarp visų apklaustų respondentų vyrauja lietuviai (bedarbių vidurkis siekia 50,2%, socialiai remiamų – 45,4%). Daugiausiai visų bedarbių respondentų lietuvių gyvena Lazdynuose (69,2%), Žvėryne (65,5%) ir Naujamiestyje (66,2%), o mažiausiai Paneriuose (25,0%) ir Vilniaus rajone (33,3%). Lenkų daugiau nei lietuvių gyvena Paneriuose (40,0%). Bedarbiai rusai pasiskirstę visose seniūnijose maždaug vienodai. O baltarusių gausa labiausiai išsiskiria Rasos (17,6%) ir Panerių (15%) seniūnijos (9 pav.).
neatsakė Vilniaus Žvėrynas Žirmūnai Viršuliškės Vilkpėdė Verkiai Šnipiškės Šeškinė Senamiestis Rasos Pilaitė Pašilaičiai Paneriai Naujoji Vilnia Naujininkai Naujamiestis Lazdynai Karoliniškės Justiniškės Grigiškės Fabijoniškės Antakalnis 0,0% 20,0% 40,0% 60,0% 80,0% 100,0%
Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti
9 pav. Bedarbių teritorinė sklaida Vilniaus mieste pagal tautybę (santykinis dydis)
Daugiausiai visų socialiai remiamų respondentų lietuvių gyvena Fabijoniškėse (64,7%) ir Pilaitėje (64,1%), o mažiausiai Naujosios Vilnios seniūnijoje (24,1%) ir Verkiuose (28,6%). Rusų daugiau nei lietuvių gyvena Lazdynuose (43,2%) ir Žvėryne (42,9%). Naujamiestyje rusų yra tiek pat kiek ir lietuvių – 33,8%. Naujojoje Vilnioje ir Verkiose daugiau gyvena lenkų (virš 31,0%) ir rusų (27,0%) nei lietuvių (10 pav.). 37
neatsakė Žvėrynas Žirmūnai Viršuliškės Vilkpėdė Verkiai Šnipiškės Šeškinė Senamiestis Rasos Pilaitė Pašilaičiai Paneriai Naujoji Vilnia Naujininkai Naujamiestis Lazdynai Karoliniškės Justiniškės Grigiškės Fabijoniškės Antakalnis 0,0% 20,0% 40,0% 60,0% 80,0% 100,0%
Lietuviai Lenkai Rusai Baltarusiai Ukrainiečiai Kiti
10 pav. Socialiai remiamų asmenų teritorinė sklaida Vilniaus mieste pagal tautybę (santykinis dydis)
Galima manyti, jog tarp bedarbių visose tirtose grupėse lietuvių ir lenkų tautybės atstovų dalis didžiausia. Tarp socialiai remiamų respondentų yra didelė slavų kalbomis kalbančių gyventojų grupė (lietuvių tautybės atstovų mažiau kaip pusė). Kadangi jau ne vieną dešimtmetį Vilnius yra šalies gerovės barometras, čia gimusieji labai retai išvyksta į kitas respublikos teritorijas. Tai galima pasakyti net ir apie sunkiai gyvenančius žmones, neišsiverčiančius be valstybės paramos. Labai svarbus veiksnys yra tas, kad po Antrojo pasaulinio karo sostinėje pradėjo plėtotis pramonė, atvyko darbo jėgos, gerėjo gyvenimo sąlygos, ir miestas tapo svarbiausiu šalies traukos centru. Į Vilnių važiuodavo mokytis, dirbti ir gyventi ne tik iš aplinkinių rajonų, bet ir iš nuošaliausių Lietuvos kampelių. Taip pat Vilnius sėkmingai traukė ir kitataučius. Iš Sovietų Sąjungos į Vilnių atvykę dirbti specialistai įsitvirtindavo sostinėje. Imigraciją spartino socialinė ekonominė raida ir aukštesnis pragyvenimo lygis tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Palanki gyvenimui aplinka ir po Nepriklausomybės atkūrimo išlaikė daugumą ankstesniu laikotarpiu atvykusių žmonių. Tai patvirtina atlikto tyrimo duomenys. Daugiausiai respondentų, žinoma, yra kilę iš Lietuvos: bedarbių – 87,7% (visų apklaustų bedarbių) ir socialiai remiamų – 84,2% (visų 38 apklaustų socialiai remiamų). 12% visų apklaustų bedarbių ir 15,2% visų socialiai remiamų respondentų gimė buvusioje SSRS. Tik 0,3% bedarbių ir 0,7% socialiai remiamų gimę kokioje nors kitoje Vakarų valstybėje. Tarp bedarbių didžiausia dalis yra gimusių Vilniuje. Didelę dalį sudaro vietinis jaunimas, neįgijęs profesinės kvalifikacijos. Tarp socialiai remiamų asmenų, gimusių Vilniuje, yra mažiausia dalis (visų tiriamųjų grupių atžvilgiu).
39 3.3. Mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų teritorinė sklaida socialiniu - ekonominiu aspektu
Bedarbių ir socialiai remiamų respondentų skirtumai pagal asmeninių pajamų dydį yra labai dideli: vieni iš jų visai neturi pajamų, kiti nurodo gaunantys iki 1500 Lt per mėnesį (bet tokių respondentų yra vos keletas). Daugumos apklaustųjų bedarbių asmeninės pajamos yra labai mažos arba jie neturi jokių pajamų ir valstybės parama jiems nebūtina. Daugiausiai bedarbių respondentų (36,6%) atsakė, jog išvis neturi pajamų, 28,6% - gauna per mėnesį iki 200 Lt, nuo 2001 iki 400 Lt per mėnesį gauna 17,4% visų apklaustų bedarbių. Na, o virš 400 Lt per mėnesį pajamos siekia mažiau nei 10% bedarbių respondentų. Tarp socialiai remiamų respondentų padėtis truputėlį kitokia. Daugiausiai šios grupės respondentų (43,3%) gauna nuo 201 iki 400 Lt pajamų per mėnesį. 24,5% socialiai remiamų apklaustųjų gauna iki 200 Lt per mėnesį. Tačiau ir tarp šių apklaustųjų yra nemažai tokių, kurie pajamų visai neturi, jie sudaro net 16,8%, yra nemažai tokių (palyginus su bedarbiais), kurie per mėnesį gauna nuo 401 iki 700 Lt pajamų. Tačiau daug mažiaus socialiai remiamų respondentų (0,2%) gauna virš 1500 Lt per mėnesį pajamų nei bedarbių respondentų, kurie sudaro 1,6%. Daugiausiai visai pajamų neturinčių bedarbių respondentų gyvena Senamiestyje (45,9%) ir Naujininkuose (43,6%) (11 pav.). Vadinasi, būstų išlaikymui jie turi turėti nelegalių pajamų arba tuos būstus nuomoja ir nemoka valstybei mokesčių. Mažas pajamas gaunančių (iki 400 Lt) daugiausiai respondentų gyvena Viršuliškėse (59,4%), Žirmūnuose (55,8%) ir Karoliniškėse (53,4%). Didesniu kiekiu gyventojų su vidutinėmis pajamomis (nuo 401 iki 1000 Lt) gali pasigirti šios seniūnijos: Rasos (29,4%), Grigiškių (21,4%) ir Naujosios Vilnios (17,1%). Daugiausiai bedarbių respondentų su didelėmis pajamomis per mėnesį (nuo 1001 iki 1500 Lt ir daugiau) gyvena Žvėryne (6,9%), Rasos seniūnijoje (5,9%), Šnipiškėse ir Naujojoje Vilnioje (po 5,6%) (12 pav.). Socialiai remiamų respondentų, kurie visiškai neturi pajamų, daugiausiai gyvena Grigiškėse (31,9%), Naujojoje Vilnioje (28,7%) ir Rasos seniūnijoje (25,6%) (13 pav.). Daugiausiai šios grupės respondentų su mažom pajamom (iki 400 Lt) gyvena Šnipiškėse (81,4%), Karoliniškėse (79,7%) ir Viršuliškėse (79,3%). Su vidutinėm pajamom (nuo 401 iki 1000 Lt) daugiausiai socialiai remiamų respondentų gyvena Naujininkuose (22,7%), Vilkpėdėje (22,4%) ir Pilaitėje (21,9%). Daugiausiai socialiai remiamų respondentų, gaunančių dideles pajamas per mėnesį (nuo 1001 iki 1500 Lt ir daugiau), gyvena Lazdynuose (5,4%) ir Pilaitėje (3,1%) (14 pav.).
40
11 pav. Bedarbių respondentų sklaida Vilniaus mieste pagal asmeninių pajamų neturėjimą per mėnesį (santykinis dydis)
41
12 pav. Bedarbių respondentų sklaida Vilniaus mieste pagal gaunamas dideles (nuo 1001 iki 1500Lt ir daugiau) asmenines pajamas per mėnesį (santykinis dydis)
42
13 pav. Socialiai remiamų respondentų sklaida Vilniaus mieste pagal asmeninių pajamų neturėjimą per mėnesį (santykinis dydis)
43 Viso neatsakė Žvėrynas Žirmūnai Viršuliškės Vilkpėdė Verkiai Šnipiškės Šeškinė Senamiestis Rasos Pilaitė Pašilaičiai Paneriai Naujoji Vilnia Naujininkai Naujamiestis Lazdynai Karoliniškės Justiniškės Grigiškės Fabijoniškės Antakalnis 0% 20% 40% 60% 80% 100% Procentai Pajamų neturi Mažos pajamos Vidutinės pa ja mos Didelės pa ja mos
14 pav. Socialiai remiamų respondentų sklaida Vilniaus mieste pagal asmenines pajamas per mėnesį (santykinis dydis)
Neturinčių pajamų bedarbių respondentų daugiausiai yra 15-29 metų amžiaus grupėje, kiek aukštesni 30-44 metų bedarbių respondentų rodikliai. Socialiai remiamų respondentų, kurie neturi visai pajamų per mėnesį, daugiausiai yra 40-60 metų grupėje. Aukštesni pajamų rodikliai socialiai remiamų asmenų grupėje yra tarp jaunesnio amžiaus respondentų. Tarp bedarbių, kaip ir tarp socialiai remiamų asmenų, vyriškos lyties respondentai turi didesnes pajamas nei moterys. Perpus daugiau vyrų nei moterų gauna nuo 701 iki 1500 Lt. O virš 1500 Lt pajamų gauna net iki 45% daugiau vyrų, nei moterų. Tačiau perpus daugiau moterų nei vyrų gauna iki 200 Lt pajamų per mėnesį (3 lentelė). Didėjant pajamoms, proporcingai didėja vyrų dalis.
44 3 lentelė. Mažiausias pajamas gaunančių respondentų asmeninės pajamos per mėnesį (santykinis dydis) Respondentų asmeninės pajamos Bedarbiai Socialiai remiami per mėnesį. Vyrai Moterys Vyrai Moterys Iki 200 Lt 33,3% 66,7% 35,9% 64,1% 201-400 Lt 41,5% 58,5% 24,6% 75,4% 401-700 Lt 47,8% 52,2% 38,0% 62,0% 701-1000 Lt 64,0% 36,0% 37,9% 62,1% 1001-1500 Lt 68,8% 31,3% 69,2% 30,8% Virš 1500 Lt 73,7% 26,3% 66,7% 33,3% Pajamų neturi 34,2% 65,8% 41,2% 58,8% Neatsakė 40,7% 59,3% 22,7% 77,3% Viso 38,8% 61,2% 32,1% 67,9%
Šie duomenys yra preliminarūs, nes nenuolatinės arba atsitiktinės pajamos neleidžia išanalizuoti realios šių gyventojų grupių situacijos, nes duomenys apie pajamas pateikiami nereguliariai, epizodiškai. Dažniausiai pajamos nesiejamos su oficialiu darbo užmokesčiu. Taip pat galima išskirti atvirą ir paslėptą nedarbą. Pirmuoju atveju asmenys neturi jokių pajamų šaltinių, arba vienintelis toks šaltinis yra laikina bedarbio pašalpa. Paslėptas nedarbas rodo, kad dalis asmenų turi neoficialių pajamų, dažniausiai susijusių su nuolatiniais neoficialiais arba atsitiktiniais darbais. Ir trečia, didesnė tiriamųjų dalis naudojasi visomis socialinėmis garantijomis. Tai pensija ir kitos valstybės garantuojamos išmokos, socialinė parama, bedarbio pašalpa, nemokamas maitinimas ir laikinas pastogės suteikimas. Vis dažniau asmenys suvokia situaciją ir tinkamai naudojasi garantijomis. Jomis pasinaudoja ir asmenys, kurie neturėtų teisės jomis naudotis. Taigi bedarbių pajamų šaltiniai – Darbo biržos mokama pašalpa ir įvairūs neoficialūs pajamų šaltiniai. Didžiausia dalis visai neturi jokių pajamų arba jos tesudaro iki 200 Lt per mėnesį. Socialiai remiamų asmenų pagrindinis pajamų šaltinis – valstybės garantuotos išmokos (tarp jų – pensija) ir socialinė parama. Išsiskiria didžiausia –200-400 Lt pajamas turinti asmenų grupė [3, 5, 6]. Kalbant apie visų respondentų bendras šeimos pajamas per mėnesį, jos yra labai įvairios: nuo visiško pajamų neturėjimo iki 2000 Lt ar net virš 2000 Lt. Taigi dalis bedarbių ir socialiai remiamų respondentų gyvena šeimose, kuriose pajamos leidžia išvengti absoliutaus skurdo: 46,1% bedarbių ir tik 13,6% socialiai remiamų respondentų šeimos pajamos siekia ir viršija 1000
45 Lt. Tačiau trečdalis apklaustųjų (25,3% bedarbių ir 27,9% socialiai remiamų) nurodė, kad jų šeimos pajamos yra iki 200 Lt arba pajamų visai neturi (15 pav.). Bedarbių respondentų vyraujančios pajamos – nuo 200 iki 1 000 Lt. Šioje grupėje didelė dalis pajamų tenka kitiems šeimos nariams. Socialiai remiamų asmenų grupėje vyrauja nedidelės, iki 400 Lt pajamos. Daugiau asmenų turinčios šeimos, kai kurie pensininkai, turi ir didesnes šeimos pajamas. Didesnioji pajamų dalis tenka pareiškėjui (besikreipiančiam paramos). Taigi abiejose tiriamųjų grupėse vyrauja nedidelės, iki 400 Lt šeimos pajamos, kurių didesniąją dalį gauna patys tiriamieji.
40 % 34,3 35
30
25 Remiami 20,7 Bedarbiai 18,9 20 18,2 16,2 16,2 15 12,6 12,7 9,7 8,9 10 8 7,2 3,1 4,3 4 5 2,1 1,2 1,7 0 pajamų iki 200 Lt 201-400 401-700 701-1000 1001- 1501- virš 2000 neatsakė neturi Lt Lt Lt 1500 Lt 2000 Lt Lt
15 pav. Mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto respondentų pasiskirstymas pagal šeimos pajamas
Nagrinėjant skurdą, prasminga klausti ne apie turto pasiskirstymą, o apie jo kiekį, tenkantį kiekvienam žmogui. Iš šio taško pažvelkime į rodiklius, naudojamus skurdo lygiui vertinti. „Gudriose“ ataskaitose bei grafikuose naudojami du pagrindiniai rodikliai: absoliuti skurdo riba bei santykinė skurdo riba. Pirmoji yra susieta su minimaliu gyvenimo lygiu (trumpinamu MGL ir šiuo metu prilyginamu 125 Lt). Žmonės, gaunantys mažesnes pajamas, laikomi esančiais ypač giliame skurde. Santykinė skurdo riba - tai pusė visų gyventojų vartojimo išlaidų vidurkio. Statistika teigia, kad 2001 m. Lietuvoje ji sudarė 16,8%, taigi beveik kas šeštas gyventojas 46 skurdo. Tačiau santykinė skurdo riba nepasako nieko apie tų žmonių pajamų ir išlaidų dydį. Teiginys, kad x% žmonių gyvena skurde, nebūtinai reiškia, kad tie žmonės neturi iš ko gyventi. Tai tereiškia, kad x% žmonių išleidžia daugiau negu perpus mažiau nei vidutiniškai išleidžiantys gyventojai. Ir priešingai – sumažėjęs procentas žmonių, gaunančių mažesnes nei šalies vidurkis pajamas, nėra didelis pasiekimas, jei pats vidurkis yra žemas. Santykinė skurdo riba yra dinamiškas kintamasis, judantis kartu su pajamų vidurkiu. Informacija, kurią jis teikia apie skurstančius, yra formali ir antrareikšmė, o ja remiantis keliamas tikslas - sumažinti turtinę nelygybę - nuveda socialinę politiką į šalį nuo tikrojo tikslo - sumažinti žmonių skurdą [28]. Turint omenyje palyginti brangų pragyvenimą Vilniuje, dauguma respondentų gyvena sąlyginio skurdo, mažuma – absoliutaus skurdo sąlygomis. Visose seniūnijose respondentų šeimų pajamos per mėnesį yra labai įvairios, tačiau galima išskirti pačias “skurdžiausias” (kur daugiausiai gyvena mažiausias pajamas gaunančios respondentų šeimos) ir pačias “turtingiausias” (kur daugiausiai gyvena palyginus dideles pajamas gaunančios respondentų šeimos) seniūnijas. Lyginant visas seniūnijas, akivaizdu, kad labiausiai išsiskiria Šnipiškių seniūnija, kurioje net 16,7% bedarbių respondentų šeimų visiškai neturi pajamų. Taip pat Šnipiškės išsiskiria ir bedarbių respondentų šeimų gausa gaunančių nuo 1501 iki 2000 Lt ir daugiau pajamų per mėnesį. Tokį šios seniūnijos kontrastingumą lemia, tai, jog Šnipiškės yra viena mažiausių teritorijos plotu seniūnijų, tačiau čia plačiai paplitusios įvairios verslo šakos ir didelė įmonių koncentracija. Po renovacijos čia iškilo stambūs verslo ir administravimo pastatai, turizmo, prekybos ir kitokios veiklos centrai. Iš kitos pusės, didelėje gyvenamojoje seniūnijos dalyje vyrauja sena mažaaukštė gyvenamųjų namų statyba, daugelyje vietų – avarinės būklės. Tokią padėtį atspindi skurdūs medinių pastatų kvartalai tarp Lvovo ir Žalgirio gatvių. Taigi galima daryti išvadą, kad dauguma Šnipiškių gyventojų arba visiškai nedirba, arba dirba nelegaliai. Bedarbių respondentų šeimų su mažiausiom pajamom ( iki 400 Lt) daugiausiai apsigyvenę Rasos seniūnijoje (52,9%), Vilkpėdėje (51,3%), Panerių seniūnijoje (45,0%), Naujininkuose (43,5%) ir Karoliniškėse (41,6%). Seniūnijos, kuriose gyvena daugiausiai bedarbių respondentų šeimų gaunančių nuo 1501 iki 2000 Lt ir daugiau pajamų per mėnesį, yra šios: Verkiai ir Šnipiškės (po 14,9%), Žvėrynas (13,7%) (16 pav.).
47 Viso Neatsakė Vilniaus Žvėrynas Žirmūnai Viršuliškės Vilkpėdė Verkiai Šnipiškės Šeškinė Senamiestis Rasos Pilaitė Pašilaičiai Paneriai Naujoji Vilnia Naujininkai Naujamiestis Lazdynai Karoliniškės Justiniškės Grigiškės Fabijoniškės Antakalnis 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Procentai
Iki 200 Lt 201-400 Lt 401-700 Lt 701-1000 Lt 1001-1500 Lt 1501-2000 Lt Virš 2000 Lt Pajamų neturi Neatsakė
16 pav. Bedarbių respondentų sklaida Vilniaus mieste pagal šeimos pajamas per mėnesį (santykinis dydis)
Skurdžiausias, t.y. rajonas, kuriame gyvena daugiausiai mažiausias pajamas gaunančių bedarbių respondentų šeimų - Paneriai. Čia net 40,0% šio rajono apklaustųjų šeimų arba visiškai neturi pajamų, arba gauna iki 200 Lt. Pačios kontrastingiausios seniūnijos ir, galima sakyti, “turtingiausios”, kur daugiausiai gyvena ir visiškai pajamų neturinčių bedarbių respondentų šeimos, ir gaunančios virš 2000 Lt pajamas per mėnesį, yra Žvėrynas ir Šnipiškės (16 pav.). Socialiai remiamų respondentų gausa, kurie gyvena šeimose, visiškai neturinčiose pajamų, pasižymi Naujosios Vilnios (23,00%) seniūnija, Grigiškių (21,7%) ir Žvėryno (19,0%) seniūnijos. Socialiai remiamų respondentų šeimų su mažiausiom pajamom ( iki 400 Lt) daugiausiai apsigyvenę Šnipiškėse (74,6%), Senamiestyje (74,1%), Lazdynuose ir Naujamiestyje ( po 67,6%), Rasos seniūnijoje (65,1%). Seniūnijos, kuriose gyvena daugiausiai socialiai remiamų respondentų šeimų gaunančių nuo 1501 iki 2000 Lt ir daugiau, yra šios: Lazdynai (10,9%), Pilaitė (9,4%) ir Naujininkai (8%), (17 pav.). Skurdžiausios seniūnijos, kuriose gyvena daugiausiai mažiausias pajamas gaunančių socialiai remiamų respondentų šeimų, yra Naujosios Vilnios seniūnija. Čia net 44,8% apklaustųjų šeimų arba visiškai neturi pajamų, arba gauna iki 200 Lt. Nelabai atsilieka ir Senamiestis su Žirmūnais (po 43,2%) (17 pav.).
48 Viso Neatsakė Žvėrynas Žirmūnai Viršuliškės Vilkpėdė Verkiai Šnipiškės Šeškinė Senamiestis Rasos Pilaitė Pašilaičiai Paneriai Naujoji Vilnia Naujininkai Naujamiestis Lazdynai Karoliniškės Justiniškės Grigiškės Fabijoniškės Antakalnis 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Procentai
Iki 200 Lt 201-400 Lt 401-700 Lt 701-1000 Lt 1001-1500 Lt 1501-2000 Lt Virš 2000 Lt Pajamų neturi Neatsakė
17 pav. Socialiai remiamų respondentų sklaida Vilniaus mieste pagal šeimos pajamas per mėnesį (santykinis dydis)
Palyginus įvairius atsakymus matyti, kad kai kurios šeimos neturi oficialių pajamų. Dauguma tiriamų šeimų iš karto negalėjo pasakyti mėnesinio pajamų dydžio dėl pačių pajamų ir jų dydžio nepastovumo jie nurodydavo apytiksles pajamas. Neretai šeimos pajamos tapatinamos tik su oficialiomis pajamomis, nes koreliuojant tokius klausimus pastebimas loginis neatitikimas. Taip pat išryškėjo dar du svarbūs oficialias pajamas lemiantys dalykai: darbas ir nedarbas. Oficialaus darbo pajamos tiriamose grupėse sudaro nedidelę dalį ne tik asmeninių, bet ir šeimos pajamų. Toks negatyvus reiškinys skatina ieškoti paramos, tačiau neužkerta kelio į darbo rinką. Sunkiau yra pensinio amžiaus asmenims, kurių šeimose nėra kitų dirbančių asmenų. Žinoma, visos šeimos pajamos priklauso nuo tiriamųjų aktyvumo. Darbas, kitų pajamų šaltinių paieška, įskaitant ir neoficialias pajamas, šeimai suteikia galimybę minimaliai materialiai apsirūpinti. Didžioji tiriamųjų dalis patenka tarp asmenų, kurie gali pasinaudoti socialinėmis garantijomis, tačiau ne visi jomis naudojasi, o kai kurie apie jas net nežino. Tyrimo metu paaiškėjo, kad tarp visų apklaustų bedarbių respondentų labai svarbios yra neoficialios pajamos. Dauguma tiriamųjų priversti ieškoti neoficialių pajamų. Socialinė parama gali būti tik papildomas pajamų šaltinis. Išplitę neoficialūs darbo santykiai teikia didesnes pajamas (neatskaičiuojami mokesčiai). Be įprastų šalyje neoficialių pajamų šaltinių išplito nauji: būsto nuoma, labdara, išmalda, darbas sąvartynuose ir atliekų, antrinių žaliavų rinkimas. Prie galimybės gauti neoficialias pajamas prisidėjo ir tai, jog, prasidėjus ūkio pertvarkymui, susiklostė palankios sąlygos plėtotis šešėlinei ekonomikai. 49 Apie 36% visų bedarbių respondentų teigė, kad turi daugiau ar mažiau neoficialių pajamų. Nustatyta, kad kuo didesnė neoficialiais būdais gaunamų pajamų dalis, tuo didesnės bedarbių respondentų mėnesinės pajamos (išskyrus tuos atvejus, kai neturi oficialių pajamų). Taigi Žvėryno, Rasos, Naujosios Vilnios ir Šnipiškių seniūnijose gyvenantys respondentai beveik visas savo pajams gauna neoficialiu būdu. Tačiau bendrai paėmus, tik mažesnioji bedarbių respondentų dalis turi neoficialias pajamas, dažniausiai tai – draugų ir giminių parama bei neoficialūs darbai. Tarp socialiai remiamų respondentų dėl gaunamų neoficialių pajamų padėtis šiek tiek kitokia nei tarp bedarbių respondentų. Čia daugiau ar mažiau neoficialių pajamų turi tik apie 22% visų apklaustų respondentų. Tačiau 9% visų socialiai remiamų apklaustųjų į šį klausimą neatsakė. Vis dėl to negalime sakyti, kad neoficialios pajamos socialiai remiamiems respondentams yra nesvarbios. Jos svarbios, bet nėra tokios didelės. Net pusė socialiai remiamų apklaustųjų respondentų (iš 22%), kurie gauna neoficialias pajamas, jų gauna tik labai nedidelę dalį (iki dešimtadalio). Taigi ir tarp šios grupės respondentų neoficialios pajamos yra nedidelės, dažniausiai tai draugų ir giminių parama bei labdara. Iš ko gi pragyvena bedarbiai respondentai, kurie neturi oficialaus darbo ir negauna paramos? Iš ko pragyvena socialiai remiami respondentai? Juk visi žinome, kad Lietuvoje socialinės pašalpos (gal išskyrus pašalpas daugiavaikėms šeimoms) nėra didelės, tačiau atsižvelgiant į vidutines gyventojų pajamas, ypač miesteliuose ir kaimuose, pajamos iš socialinės paramos yra vertingos, juolab, kad gaunamos pinigais (ne natūra). Taigi jos yra paskata formuotis gyventojų sluoksniui, kurių veiksmai nukreipti ne į darbo ar savo verslo paieškas, ne į paieškas darbo toliau esančiame mieste ar užsienyje, o į gyvenimą iš pašalpų. Tuomet į valstybės paramos sistemą žvelgiama tarsi į darbdavį, kuris, mokėdamas užmokestį-pašalpą, kelia tam tikrus reikalavimus, pvz., neturėti daugiau nei x pajamų, y kvadratinių metrų būsto, turėti daugiau nei z vaikų, būti registruotam institucijoje a, bet neregistruotam institucijoje b ir pan. Žmogus gyvena užsiėmęs šių reikalavimų pildymu, tarsi būtų įsidarbinęs. Tokios paskatos keičia žmonių elgesio motyvus ir labiausiai atsiliepia šeimai ir vaikams, kuriuos socialinė politika taip mėgsta remti žodžiais. Vaikai išlydi tėvus ne į darbą, o į socialinės paramos skyrių [28]. Taip yra ir pačiame Vilniaus mieste. Kadangi Vilniaus mieste labai sunku pragyventi vien tik iš pašalpų, žmonės dar ieškosi ir papildomų pajamų šaltinių. Ir vieni, ir kiti respondentai turi įvairiausius pragyvenimo šaltinius: nuo giminių ir draugų paramos iki išmaldos ir darbo sąvartynuose (18 pav.). Tai, kad beveik pusę visų bedarbių ir ketvirtadalį visų socialiai remiamų respondentų remia draugai ir giminės, rodo socialinio saugumo skirtumus nuo tų, kurie gali pasikliauti tik savo jėgomis. Trečdalis bedarbių ir šiek tiek mažiau socialiai remiamų respondentų pragyvena dirbdami įvairaus pobūdžio neoficialius 50 darbus. Palyginus duomenis nustatyta, kad tokie respondentai turi didesnes asmenines pajamas už turinčius kitus pragyvenimo šaltinius. Darbas sąvartynuose, vagystės, išmaldos rinkimas neabejotinai vertinama kaip absoliutaus skurdo išraiška, tokių respondentų yra mažuma, tačiau socialiai remiamų asmenų šiais darbais užsiima daugiau nei bedarbių (18 pav.). Tai grupė žmonių, nustumtų į visuomenės paribį ir tikėtis, kad jie prisitaikys prie naujų kintančių darbo rinkos reikalavimų, labai sunku, nes iki šiol socialinių darbuotojų įtaka, ypač – paramos šeimai srityje, yra aiškiai nepakankama.
Kita 0,5 1,2 Darbas sąvartyne 0,6 1,8 Pasiima, kas negerai padėta 0,7 3,8 Antrinių žaliavų rinkimas 1 2,1 Išmalda 1 Santaupos 1,2 16,8 Maitinimasis labdaros valgyklose 1,6 Kaimynų parama 1,9 4,4 1,9 Buto, kambario nuoma 3,1 Nuolatinis neoficialus darbas 1,3 7,6 Atsitiktinis neoficialus darbas 9,2 11,7 Sezoninis neoficialus darbas 6,4 12,8 Gim inių, draugų parama 22,9 47,7
0 1020304050 Procentai Bedarbiai respondentai (%) Socialiai remiami respondentai (%)
18 pav. Mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto respondentų pragyvenimo šaltiniai
Daugiausiai bedarbių respondentų, kurių asmeninės mėnesio pajamos susideda iš įvairių pragyvenimo šaltinių, gyvena Naujojoje Vilnioje, Vilkpėdėje ir Paneriuose. Socialiai remiamų respondentų, kuriems ypač svarbūs papildomi pragyvenimo šaltiniai, daugiausiai gyvena Grigiškėse, Naujojoje Vilnioje ir Vilkpėdėje (4 lentelė). Bendrai paėmus, Naujosios Vilnios ir Vilkpėdės seniūnijose daugiausiai gyvena respondentų, kurių asmeninės mėnesio pajamos daugiausiai yra gaunamos iš įvairių atsitiktinių pragyvenimo šaltinių. Kadangi Naujosios Vilnios seniūnijoje labai sumažėjo pramonė ir išliko tik transporto, sandėliavimo ir kitos infrastruktūros įmonės (pvz.: Elektrinių traukinių depas, AB „Neris“, gamykla „Žalgiris“), labai sumažėjo darbo vietų: mat Naujosios Vilnios gyventojai daugiausia dirbo būtent vietos verslo įmonėse. Dabartiniu metu susiklostė išties nepalanki situacija vietiniams gyventojams: padaugėjo bedarbių, benamių, socialinės paramos prašančių asmenų, kuriems kaip nors reikia pragyventi ir tai jiems padeda įvairūs pragyvenimo šaltiniai. Ypač šioje seniūnijoje vyrauja neoficialus darbas. Galima daryti prielaidą, jog gyventojai buvo atleisti iš
51 įmonių, tapo oficialiais bedarbiais, tačiau ir toliau jose dirba. Na, o Vilkpėdės seniūnija, nors tai viena didžiausių verslo teritorijų mieste ir joje vyrauja prekybos, gamybos, transporto ir sandėliavimo, remonto įmonės, tačiau dabartiniu metu dar yra daug apleistų, nenaudojamų buvusių pramoninių teritorijų kur sudarytos geros sąlygos tokioms papildomoms pajamoms, kaip antrinių žaliavų rinkimas. Kadangi gyvenamųjų būstų statyba čia beveik neplėtojama ir nenumatoma jos plėsti ir ateityje, tai butų nuoma nėra labai populiari. Buto, kambario nuoma labiau populiaresnė miegamuosiuose rajonuose, tokiuose kaip Viršuliškės, Justiniškės, Naujininkai (4 lentelė). Šios seniūnijos yra labai patogioje miesto dalyje, kur yra geras susisiekimas su miesto centru, o ir nuomos kainos nėra didelės, todėl šių butų nuomos paklausa yra didelė. Kadangi Šnipiškėse daugiausiai gyvena gyventojų visiškai neturinčių pajamų per mėnesį, jiems tenka lankytis labdaros valgyklose ir prašyti išmaldos (4 lentelė).
4 lentelė. Seniūnijos, išsiskiriančios bedarbių ir socialiai remiamų respondentų gausa, kuriems yra svarbūs šie pragyvenimo šaltiniai SENIŪNIJOS (%) Pragyvenimo Bedarbiai respondentai Socialiai remiami respondentai šaltiniai
Giminių, draugų Pilaitė (69,7%), Paneriai (65%) Grigiškės (34,8%), Antakalnis parama (33,3%) Sezoninis neoficialus Rasos (35,3%), Naujoji Vilnia Grigiškės (13,0%), Naujoji Vilnia darbas (22,7%) (12,6%) Atsitiktinis Naujininkai (20,5%), Šeškinė Žvėrynas (14,3%), Senamiestis neoficialus darbas (19,7%) (13,6%) Nuolatinis neoficialus Grigiškės (14,3%), Naujoji Vilnia Vilkpėdė (4,5%), Naujoji Vilnia darbas (13,6%) (3,4%) Buto, kambario Viršuliškės (15,6%), Justiniškės Vilkpėdė (4,5%), Naujininkai nuoma (7,4% (5,3%) Kaimynų parama Paneriai (5%), Lazdynai (5,8%) Naujoji Vilnia (11,5%), Senamiestis (11,1%) Maitinimasis labdaros Šnipiškės (5,6%), Vilkpėdė (5,4%) Naujoji Vilnia (51,7%), Šeškinė valgyklose (36,7%) Santaupos Paneriai (5,0%) - Išmalda Paneriai (5,0%), Šnipiškės (3,7%) Karoliniškės (7,2%), Pilaitė (7,8%) Antrinių žaliavų Vilkpėdė (5,4%) Naujoji Vilnia (4,6%), Rasos rinkimas (9,3%) Pasiima, kas negerai Rasos (5,9%) Vilkpėdė (7,5%), Viršuliškės padėta (6,9%) Darbas sąvartyne - Naujoji Vilnia (4,6%), Vilkpėdė (4,5%) Kita Pašilaičiai (2,5%) - 52 3.4. Mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų teritorinė sklaida socialiniu - psichologiniu aspektu
Aprašant socialinę - demografinę ir socialinę - ekonominę respondentų būklę, ne ką mažiau svarbi yra ir socialinė - psichologinė jų būklė. Tai neatsiejami dalykai. Juk žmonių ekonominė padėtis daro įtaką demografinei, o ši - psichologinei ( ir atvirkščiai). Šiais laikais yra neišvengiama turtinė diferenciacija (žmonės dėl objektyvių arba subjektyvių priežasčių nevienodai pasinaudoja šios santvarkos sukuriamomis galimybėmis), taip pat yra neišvengiama ir psichologinė diferenciacija. Žinoma, ši diferenciacija buvo ir anksčiau (pvz. sovietiniais laikais), tiesiog keičiantis santvarkai pasikeitė priežastys, dėl kurių ji atsiranda. Tarkim, sovietiniais metais bendras gerovės lygis buvo labai žemas ir tik dėl izoliacijos, dėl kurios nebuvo žinoma apie kapitalistiniame pasaulyje esančias galimybes, didelė dalis visuomenės nelaikė savęs skurstančia ir tuo pačiu jų psichologinė būklė buvo kitokia. Atlikti socialiniai tyrimai parodė, kad mūsų tiriami bedarbiai ir socialiai remiami respondentai, nors ir gauna per mėnesį nedideles pajamas, gyvena būstuose su visais ar tik daliniais patogumais. Net 76,7% bedarbių ir 67,5% socialiai remiamų respondentų gyvena būstuose su visais patogumais. Taigi būstą be patogumų turi tik 11,2% bedarbių ir 17% socialiai remiamų respondentų (19 pav.).
100% 80 67,5 76,7 Remiami Bedarbiai 60 40 17 13,7 10,7 11,2 20 1,8 1,4 0 su patogumais tik su daliniais be patogumų neatsakė
19 pav. Mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto respondentų pasiskirstymas pagal gyvenamojo būsto patogumus
Tarp tiriamų bedarbių tik mažesnė jų dalis turi asmeninę nuosavybę į gyvenamąjį būstą, nes tarp jų didelė dalis jaunimo. Tačiau tarp socialiai remiamų pareiškėjų daug didesnė dalis turi nuosavybę į gyvenamojo būsto nuosavybę, nes dažniau ir rūpinasi būsto išlaikymu (20 pav.).
53 60 % Remiami Bedarbiai 49,8 34,8 45 34,2 30 25,5
9,3 8,1 15 5 4,58,3 7,1 4,4 4,1 1,2 0,5 1,3 1 0,9 0 0 turi nuosavą šeima turi turi nuosavą šeima turi nuomojasi nuomojasi nakvoja benamis neatsakė namą nuosavą butą nuosavą butą butą kambarį prieglaudose namą ar nakvynės namuose 20 pav. Mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų pasiskirstymas pagal gyvenamąjį būstą
Kokiu būdu jie įsigijo būstus ir kaip jiems pavyksta išlaikyti gyvenamąjį plotą? Juk Vilniuje išlaikyti būstą su visais patogumais nėra labai pigu. Iš vienos pusės, peršasi mintis, o taip pat ir patvirtina anksčiau gautus rezultatus, jog šie respondentai turi neoficialių pajamų. Iš kitos pusės, absoliuti dauguma asmenų, turinčių nuosavybės teises į būstą, jį įsigijo sovietmečiu. Būstas yra senesnės statybos, todėl jo išlaikymas dėl techninių priežasčių sudėtingesnis, o renovacijai lėšų nesukaupiama. Nuosavi namai dažniausiai yra mediniai, avarinės būklės. Taip pat daug ką lėmė siekimas įsitvirtinti sostinėje (likti nuolatiniam gyvenimui) ir tuo pačiu gyventi palankesnėje aplinkoje. Dėl to stengiasi ne tik vietiniai gyventojai, bet ir atvykėliai. Tokio įsitvirtinimo garantas – nuosavybė į gyvenamąjį būstą. Todėl stengiamasi bet kokia kaina išlaikyti turimą būstą, nerizikuojant jo prarasti (pvz., keičiant į mažesnį gyvenamąjį plotą). Daugiausiai respondentų (tiek bedarbių, tiek socialiai remiamų) gyvena būstuose be patogumų Rasos seniūnijoje (5 lentelė). Tai ne nuostabu, nes šioje teritorijoje daugiausiai gyvena respondentų su mažiausiom pajamom ar visiškai jų neturintys, jie neturi lėšų geram gyvenamam būstui išlaikyti. Taip pat nereikia užmiršti ir to, jog ši teritorija nėra labai populiari (joje pirkimo- pardavimo sandorių skaičius yra nedidelis) ir Rasos seniūnijoje vyrauja seni, nutriušę, kaimiško tipo namai. Kadangi šiuose namuose nėra šiuolaikinių patogumų, tai ir išlaikymas tokių būstų nėra labai brangus. Respondentų gausa, kurių būstai yra su visais patogumais, pasižymi Fabijoniškės, Pašilaičiai, Šeškinė ir kiti miegamieji rajonai (5 lentelė).
54 5 lentelė. Mažiausias pajamas gaunančių respondentų pasiskirstymas Vilniaus mieste pagal būsto patogumą (santykinis dydis) Taip Tik su daliniais Be patogumų Neatsakė Gyvenamoji vieta Socialiai Socialiai Socialiai Socialiai Bedarbiai Bedarbiai Bedarbiai Bedarbiai remiami remiami remiami remiami Antakalnis 77,80% 65,70% 5,60% 7,80% 13,00% 26,50% 3,70% Fabijoniškės 95,40% 94,10% 3,10% 4,40% 1,50% 1,50% Grigiškės 71,40% 79,70% 28,60% 11,60% 8,70% Justiniškės 92,60% 92,90% 5,60% 1,90% 1,40% 5,70% Karoliniškės 93,30% 97,10% 3,30% 2,90% 1,70% 1,70% Lazdynai 92,30% 87,80% 5,80% 10,80% 1,90% 1,40% Naujamiestis 78,90% 59,50% 11,30% 24,30% 9,90% 16,20% Naujininkai 69,20% 69,30% 15,40% 18,70% 12,80% 9,30% 2,60% 2,70% Naujoji Vilnia 61,40% 42,50% 13,60% 14,90% 22,70% 41,40% 2,30% 1,10% Paneriai 45,00% 15,20% 30,00% 36,40% 25,00% 39,40% 9,10% Pašilaičiai 95,00% 98,60% 2,50% 1,40% 2,50% Pilaitė 78,80% 98,40% 15,20% 1,60% 6,10% Rasos 41,20% 14,00% 23,50% 9,30% 29,40% 76,70% 5,90% Senamiestis 75,70% 38,30% 18,90% 40,70% 5,40% 21,00% Šeškinė 92,40% 91,70% 4,50% 3,30% 3,00% 3,30% 1,70% Šnipiškės 68,50% 37,30% 13,00% 15,30% 18,50% 44,10% 3,40% Verkiai 59,60% 61,90% 24,60% 9,50% 14,00% 25,40% 1,80% 3,20% Vilkpėdė 81,10% 61,20% 16,20% 31,30% 2,70% 4,50% 3,00% Viršuliškės 90,60% 93,10% 6,30% 3,40% 3,10% 3,40% Žirmūnai 90,50% 75,00% 4,20% 13,60% 3,20% 8,00% 2,10% 3,40% Žvėrynas 65,50% 30,20% 13,80% 19,00% 17,20% 47,60% 3,40% 3,20% Vilniaus rajonas 21,20% - 21,20% - 54,50% - 3,00% - Neatsakė 65,20% 68,40% 6,70% 21,10% 24,70% 5,30% 3,40% 5,30% Viso 76,70% 67,50% 10,60% 13,70% 11,20% 17,00% 1,40% 1,80%
55 Tarp bedarbių respondentų daugiausiai yra turinčių 10-24 metų bendrą darbo stažą (27,1%), mažiau - bedarbiai su stažu iki 4 metų (23,1%). Turinčių 25 ir daugiau metų bendro darbo stažą yra 21,4% bedarbių respondentų ir 14,2% turinčių 5-9 metų stažą. Tarp socialiai remiamų respondentų padėtis truputį kitokia. Čia daugiausia yra respondentų, turinčių 25 ir daugiau metų darbo stažą (37,5%), mažiau - 10-24 metų stažą (34,7%). Turinčių 5- 9 metų darbo stažą tarp socialiai remiamų respondentų yra 11,1% ir 9,6%, turinčių stažą iki 4 metų. Daugiausiai bedarbių turinčių trumpiausią (iki 4 metų) darbo stažą, gyvena Karoliniškėse ir Paneriuose (po 30%), turinčių 5-9 metų stažą daugiausiai gyvena Vilkpėdėje (27%), taip pat Paneriuose (25%). Tačiau labiausiai išsiskiria Rasos seniūnija, kurioje gyvena net 52,9% bedarbių respondentų, turinčių 10-24 metų bendrą darbo stažą, ir Žirmūnai (36,8%). 40,0% bedarbių respondentų, turinčių 25 ir daugiau metų bendrą darbo stažą, gyvena Pašilaičiuose, 34,5% Žvėryne. (21 pav.).
100%
80% Procentai
60%
40%
20%
0% s s s s s s ė ė ė ė ė ė ė ė ė ė d iai nai ė č ū Viso rynas Rasos ė Pilait Verkiai Naujoji Šeškin Vilniaus Paneriai Žirm Žv Vilkp Neatsak Lazdynai Grigišk Šnipišk Pašilai Antakalnis Viršulišk Justinišk Naujininkai Senamiestis Karolinišk Fabijonišk Naujamiestis
Iki 4 m. 5-9 m. 10-24 m. 25 ir daugiau metų Neatsakė
21 pav. Bedarbių respondentų sklaida Vilniaus mieste pagal bendrą darbo stažą (santykinis dydis)
Šiek tiek kitoks teritorinis pasiskirstymas yra tarp socialiai remiamų respondentų. Turinčių mažiausią bendrą darbo stažą (iki 4 metų) daugiausiai šios grupės respondentų gyvena Grigiškėse (17,4%). Grigiškėse taip pat daugiausiai gyvena ir turinčių 5-9 metų darbo stažą (26,1%). Tarp socialiai remiamų respondentų, turinčių 10-24 metų darbo stažą, pirmauja Pilaitė (45,3%). Na, o Rasos, Lazdynų ir Verkių seniūnijose daugiausiai gyvena 25 ir daugiau
metų bendrą darbo stažą turinčių respondentų, kur kai kuriose iš jų siekia net iki 69,8% (22 pav.).
100%
80% Procentai
60%
40%
20%
0% s s s s s s ė ė ė ė ė ė ė ė ė ė d iai nai ė č Viso ū rynas Rasos ė Pilait Verkiai Šeškin Paneriai Vilkp Žirm Žv Neatsak Grigišk Lazdynai Šnipišk Antakalnis Pašilai Viršulišk Justinišk Naujininkai Senamiestis Karolinišk Fabijonišk Naujamiestis Naujoji Vilnia Naujoji Iki 4 m. 5-9 m. 10-24 m. 25 ir daugiau metų Neatsakė
22 pav. Socialiai remiamų respondentų sklaida Vilniaus mieste pagal bendrą darbo stažą (santykinis dydis)
Labiausiai išsiskiria Rasos ir Lazdynų seniūnijos, kuriose daugiausiai gyvena respondentų, turinčių didžiausią bendrą darbo patirtį. Remiantis gautais duomenimis, galime padaryti išvadą, jog šiose seniūnijoje daugiausiai gyvena vyresnio amžiaus žmonės, kurių didžioji dalis tikisi, kad ši patirtis jiems atstos profesinę kvalifikaciją patvirtinantį pažymėjimą. Bet to nuostata, kad mokytis dera tik jaunystėje dar labai gyvybinga tarp visų vyresnio amžiaus žmonių. Taigi, ištyrus mažiausias pajamas gaunančius Vilniaus miesto respondentus, galime daryti išvadas: 1) Jog didžiausia bendro darbo stažo priklausomybė visose tiriamose grupėse – nuo amžiaus. Vyraujantys vyresnio amžiaus asmenys turi ir didesnį darbo stažą. Neretai darbo stažas nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu yra palyginti nedidelis; 2) Šalies socialinė ekonominė padėtis daro įtaką palyginti nedidelį bendrą darbo stažą turintiems jauniems asmenims (iki 25 metų). Vyresnio amžiaus asmenys jau naudojasi valstybės teikiamomis socialinėmis garantijomis; 3) Buvęs tiriamų asmenų ekonominis aktyvumas iki Nepriklausomybės atkūrimo neabejotai buvo intensyvus. Šiuo metu aktyvesni jaunesnio amžiaus asmenys, o vyresnio amžiaus asmenys stengiasi naudotis visomis įmanomomis valstybės garantijomis arba, nekeisdami darbo įgūdžių ar kvalifikacijos, darbuotis šešėlinėje ekonomikoje.
57
Tarp bedarbių vyrauja mažesnį darbo stažą turintis jaunimas ir vidutinio darbingo amžiaus ekonomiškai aktyvūs respondentai. O tarp socialiai remiamų asmenų vyrauja vyresnio darbingo ir pensinio amžiaus asmenys, todėl didelis darbo stažas. Jie yra ekonomiškai neaktyvūs. Tyrimo metu išryškėjo, jog didelė dalis respondentų paskutiniojoje darbovietėje dirbo ne pagal įgytą specialybę. Didesnė bedarbių dalis dirbo ne pagal specialybę (46,4%), tačiau jie yra ekonomiškai aktyvesni ir pasikliauja darbo įgūdžiais. Mažesnė socialiai remiamų respondentų dalis dirbo ne pagal specialybę (36,7%), tačiau pastarojo nedarbo laikotarpis gana didelis. Priežastys, nulėmusios tokius rezultatus: 1) Atsižvelgiant į paskutiniojo darbo laikotarpį, kinta įsidarbinimo pagal specialybę kategorija. Ilgalaikiai bedarbiai dažniau yra dirbę pagal specialybę, o dabartiniu metu neprisitaikę darbo rinkai. Dirbusieji pastaraisiais metais dažniau tai darydavo ne pagal specialybę, naudodavosi savo darbo įgūdžiais arba visiškai naujai juos formuodavo. Tačiau toks darbas pasirodė laikinas. 2) Ilgiau dirbusieji paskutinėje darbovietėje dažniau dirbo pagal specialybę arba bent jau efektyviai naudojo turėtus darbo įgūdžius. Ilgesnės nedarbo pertraukos neigiamai veikia darbo pasirinkimą pagal specialybę, asmenys greičiau sutinka dirbti bet kokį darbą, kad tik jį turėtų (turėtų oficialias, kad ir minimalias, pajamas). 3) Prisitaikydami prie dabartinės darbo rinkos tiriamieji naudojasi ne tik specialybės įgūdžiais, bet ir susiformavusiais ankstesnio darbo (ne pagal specialybę) įgūdžiais. Dalis dirba bet kokį darbą, tikėdamiesi lygiagrečiai įgyti naują specialybę arba panaudoti besiformuojančius naujus darbo įgūdžius ateityje. Taigi dirbti pradeda žemiausiose grandyse. Apklausiant mažiausias pajamas gaunančius respondentus, išryškėjo, kad beveik pusė visų apklaustųjų bedarbių anksčiau dirbo privačioje įmonėje. Priežastis yra ta, jog atkūrus Nepriklausomybę, planinė ekonomika keitėsi į rinkos ekonomiką. Tuo pačiu metu keitėsi nuosavybės forma (iš valstybinio – į vyraujančią privačią). Natūralu, kad pastaruoju metu vis daugiau asmenų, netenkančių darbo privačiame sektoriuje. Daugiausiai tokių respondentų gyvena Pilaitėje (69,7%), bet jų darbovietės buvo kitose seniūnijose. Tik 6,1% dabartinių bedarbių respondentų gyveno ir dirbo Pilaitėje. Daugiau kaip pusė apklaustųjų bedarbių dirbo ne pagal specialybę. Daugiau kaip 65% socialiai remiamų asmenų apklausos metu buvo bedarbiai. O dirbančių socialiai remiamų apklaustųjų taip pat daugiausiai gyvena Pilaitėje, kur 12,5% čia ir dirba. Iš visų socialiai remiamų respondentų tik 13,9% dirba pagal įgytą specialybę, o 21% pagal specialybę. Pilaitės seniūnija yra viena iš naujausių miegamųjų rajonų ir išsiskiria labai mažu darboviečių skaičiumi, nes verslas šioje seniūnijoje kol kas plėtojamas vangiai, plėtra dėl komunikacijų stokos ir investicijų sumažėjimo beveik sustojusi. Tai viena iš seniūnijų, kurioje mažiausiai įmonių (tik 151 įmonė), todėl gyventojų darbas daugiau yra susiję su centru.
58
Tačiau dideliu darboviečių skaičiumi ir tarp bedarbių, ir tarp socialiai remiamų respondentų pasižymi Naujamiesčio ir Senamiesčio seniūnijos. Nėra kuo stebėtis, nes Naujamiesčio seniūnija kartu su Senamiesčiu sudaro miesto centrą. Todėl šios seniūnijos išsiskiria labai dideliu įmonių ir įstaigų skaičiumi. Iš visų Vilniaus miesto seniūnijų Naujamiesčio seniūnija užima pirmą vietą pagal įmonių skaičių – 3626 įmonės (22,4% visų Vilniaus miesto įmonių skaičiaus). O Senamiesčio seniūnija užima antrą vietą pagal įmonių gausumą – 2703 įmonės [24]. Nors labiausiai plėtojama prekybinė veikla, vis tik šios seniūnijos pasižymi daugiafunkciškumu. Vis dažniau gyvenamieji namai pertvarkomi į verslui skirtus pastatus, kyla nauji verslo statiniai pačiame miesto centre. Centrinėje dalyje vis mažiau lieka ilgą laiką čia gyvenusių asmenų. Nekilnojamojo turto kaina čia labai didelė, vyksta nemažai pirkimo ir pardavimo sandorių. Tačiau situacija pačiose Naujamiesčio ir Senamiesčio seniūnijose yra gana prasta. Geležinkelio bei Autobusų stotys, išsidėsčiusios Naujamiesčio seniūnijos pietinėje dalyje, šią seniūniją daro nevienalyte: šalia naujai įsikūrusių verslo įstaigų ir gausių pramonės įmonių (“Vilniaus degtinė“, „Dailė“, „Lelija“, „Sparta“) yra ir kita rajono dalis, kurios reputacija tikrai bloga. O įmonių reorganizacijos metu prarastos darbo vietos, lėmė didelį bedarbių ir socialinę paramą norinčių gauti asmenų ratą. Kalbant apie visų respondentų paskutiniųjų ir esančių darboviečių veiklą, išryškėja kelios ekonominės veiklos: 1) prekyba; 2) pramoninė gamyba; 3) statyba, statybinės medžiagos; 4) švietimas, kultūra, mokslas, sveikatos apsauga. Kitose darbovietėse, kurių ekonominė veikla buvo: žaliavos, kuras, energetika; kompiuteriai, komunikacijos; finansai, draudimas, teisė; viešbučiai, viešasis maitinimas; automobilių remontas, buitinių daiktų taisymas ir kt., dirbančių skaičius siekė vos 1%. Tokias buvusių darboviečių ekonomines kryptis nulėmė: 1) Bendra šalies ūkio restruktūrizacija ir sostinės, kaip palankaus verslo ir paslaugų miesto, plėtra. Daug darbo vietų prarado pramonine gamyba ir statyba bei statybinių medžiagų gamyba besiverčiančios įmonės, kurios dabartiniu metu nebebūdingos Vilniaus miestui. Didesnė darbuotojų rotacija vyksta prekybos sektoriuje; 2) Daugelis ūkio sričių perėjo į privatų sektorių, kur darbo santykiai daug sudėtingesni nei valstybiniame sektoriuje. Kitokie reikalavimai darbo jėgai, didesnės teisinės, administracinės ir moralinės savireguliacijos galimybės. Todėl galima didelė darbuotojų rotacija įvairiose ūkio srityse; 3) Miestas įsivaizduojamas kaip tarptautinis verslo, mokslo, kultūros ir politikos centras. Miesto ateitis siejama su žinių ekonomika, kurioje vyrauja intelektinės verslo sritys, paslaugos, todėl nyksta mažiau tinkamos šiai plėtrai ūkio kryptys, atsiranda daugiau tų sričių bedarbių. Tyrimo duomenimis daugiausiai bedarbių respondentų, kurių paskutinės darbovietės veikla buvo prekyba, gyvena Paneriuose (45,0%). Viršuliškėse ir Šnipiškėse gyvena bedarbių 59 respondentų daugiausiai, kurie dirbo pramoninėje gamyboje (virš 20%). Grigiškių seniūnijoje daugiausiai gyvena bedarbių respondentų (21,4%), kurių darboviečių veikla buvo statyba ir statybinės medžiagos. Tyrimo metu išryškėjo, jog daugiau kaip pusė apklaustų socialiai remiamų respondentų jau yra bedarbiai, o kita dalis dar dirba, tad darboviečių ekonominė veikla nagrinėjama pagal buvusias ir esamas darbovietes. Daugiausiai socialiai remiamų apklaustųjų anksčiau dirbo pramoninėje gamyboje, (19,0%). O gyveno Naujosios Vilnios seniūnijoje (31,0%). Anksčiau dirbusių prekyboje, daugiausiai apsistoję Lazdynuose (23%). Tie, kurie dirbo švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos apsaugos srityse, yra apsigyvenę Viršuliškėse (25,9%). O tie, kurie anksčiau dirbo statybose, apsigyvenę Vilkpėdėje (22,4%). Tarp socialiai remiamų respondentų, dabar dirbančių švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos apsaugos darbinėje veikloje yra daugiausia. Tokių respondentų daugiausiai gyvena Pilaitėje (21,9%). Dirbančių prekyboje daugiausiai gyvena Grigiškių seniūnijoje (13,0%), nes ši seniūnija yra netoli Gariūnų turgavietės. Panerių seniūnija išryškėja tuo, jog čia daugiausiai gyvena dirbančių pramoninėje gamyboje (9,1%), nes čia įsikūrę daug pramonės, transporto ir sandėliavimo, remonto, didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonių. Šiai seniūnijai priklauso termofikacinė elektrinė ir Gariūnų turgavietė. Labai svarbus psichologinis veiksnys – priežastis, dėl kurios respondentas buvo atleistas iš darbo. Vienos priežastys, tokios kaip atleidimas iš darbo pasibaigus bandomajam laikotarpiui arba darbdavio valia, žeidžia žmogaus savimeilę, kartais net žlugdo pasitikėjimą savo jėgom, daro neigiamą poveikį tolimesnei darbo paieškai. Kitos priežastys, pvz., išėjimas iš darbo savo prašymu ar šalių susitarimu, kai kuriuos respondentus net skatina ieškotis naujo darbo. Atlikus tyrimą, paaiškėjo, jog dauguma apklaustųjų respondentų išėjo iš darbo savo valia: bedarbių - 34,6%, o socialiai remiamų - 19,6%. Daugiausiai savo valia iš darbo išėjo Paneriuose gyvenančių bedarbių respondentų (50,0%) ir Šnipiškėse gyvenančių socialiai remiamų respondentų (32,2%). Apibendrinus galima sakyti, jog vyravo įvairios atleidimo iš darbo priežastys. Vyrauja atleidimai savo noru, darbdavio valia, dėl įmonės bankroto ar pasibaigus darbo sutarčiai. Tarp bedarbių vyravo atleidimai darbuotojo prašymu, pasibaigus darbo sutarčiai, dėl įmonės bankroto ar restruktūrizacijos, darbdavio valia. Tarp socialiai remiamų respondentų vyravo atleidimai savo noru, dėl pensinio amžiaus, įmonės bankroto ar restruktūrizacijos, pasibaigus darbo sutarčiai ar darbdavio valia, dėl sveikatos problemų. Į klausimą apie pastarojo nedarbo trukmę respondentai atsakė labai skirtingai. Vieni jų neteko darbo mažiau kaip prieš mėnesį, o kiti jau nebedirba daugiau kaip 2 metus. Daugiausiai 60 respondentų atsakė, jog nebedirba daugiau kaip 2 metus. Tarp bedarbių tokių buvo 20,5%, o tarp socialiai remiamų asmenų - net 44,1%. Daugiausiai tokių bedarbių respondentų gyvena Vilkpėdėje (27,0%), o socialiai remiamų – Karoliniškėse (69,6%). Į klausimą, kaip Jūs jaučiatės, gaudamas valstybinę paramą, daugiau kaip pusė socialiai remiamų respondentų atsakė, jog jaučiasi nepatogiai, blogai ir jaučiasi pažeminti. Daugiausia socialiai remiamų respondentų, kurie labiausiai jaučiasi pažeminti gaudami pašalpą, gyvena Verkių seniūnijoje (52,4%) ir Lazdynų seniūnijoje (43,2%). Visai neblogai ją gaudami jaučiasi dauguma Rasos seniūnijos gyventojų (39,5%). Daugiausiai manančių, jog turi teisę į pašalpą, gyvena Karoliniškėse (40,6%) (23 pav.).
Viso Neatsakė Žvėrynas Žirmūnai Viršuliškės Vilkpėdė Verkiai Šnipiškės Šeškinė Senamiestis Rasos Pilaitė Pašilaičiai Paneriai Naujoji Vilnia Naujininkai Naujamiestis Lazdynai Karoliniškės Justiniškės Gr igiš k ės Fabijoniškės Antakalnis 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Jaučiuosi nepatogiai, pažemintas Blogai, bet be pašalpų mano šeima neišgyventų Procentai Tikriausiai žemina, bet apie tai negalvoju Jaučiuosi gerai Turiu teisę į pašalpą, tai ir naudojuosi Manau, kad jos negaunu Kita Ne ats ak ė
23 pav. Socialiai remiamų respondentų sklaida Vilniaus mieste pagal atsakymus į klausimą, kaip jaučiatės gaudamas valstybinę paramą (santykinis dydis)
Į klausimą, kiek gaunate pašalpų, beveik pusė respondentų (46,7%) atsakė, jog gauna tik vieną pašalpą. Dvi pašalpas gauna truputėlį daugiau nei 20% visų socialiai remiamų respondentų. Tačiau yra ir tokių, kurie gauna tris ir daugiau pašalpų (9,9%). Pagal gaunamų pašalpų skaičių teritoriniu aspektu galime išskirti šias seniūnijas: 1) Rasos (69,8%) ir Lazdynų (66,2%), kuriose daugiausiai gyvena respondentų gaunančių tik po vieną pašalpą. 2) Verkių (44,4%) ir Panerių (42,4%), kuriose daugiausiai gyvena socialiai remiamų respondentų, gaunančių po dvi pašalpas.
61
3) Karoliniškių (39,1%) ir Šeškinės (30,0%), kuriose daugiausiai gyvena respondentų gaunančių tris ir daugiau pašalpų (24 pav.).
Viso Ne ats ak ė Žvėrynas Žirmūnai Viršuliškės Vilkpėdė Verkiai Šnipiškės Šeškinė Senam iestis Ras os Pilaitė Pašilaičiai Paneriai Naujoji Vilnia Naujininkai Naujam ie s tis Lazdynai Kar oliniš k ės Justiniškės Grigiškės Fabijoniškės Antakalnis 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100%
Procentai
Vieną Dvi Tris ir daugiau Negaunu Kreipiausi, bet negavau Neatsakė
24 pav. Socialiai remiamų respondentų sklaida Vilniaus mieste pagal gaunamų pašalpų skaičių (santykinis dydis)
Apibendrinus gautus duomenis apie gaunamų pašalpų skaičių galima manyti, kad seniūnijose, kuriose daugiausiai gyvena respondentų, gaunančių daugiau negu vieną pašalpą, jų socialiniai darbuotojai dirba daug geriau ir daug labiau rūpinasi jais negu tų seniūnijų darbuotojai, kurių prižiūrimi socialiai remiami žmonės gauna tik po vieną pašalpą. Remiantis subjektyvia respondentų nuomone, paskutiniais metais jų padėtis nepasikeitė arba pablogėjo. Pagal materialinės padėties vertinimą reikšmingų skirtumų tarp šeimų, turinčių nepilnamečių narių ar jų neturinčių, gausių ar ne tokių gausių šeimų. Šie duomenys nepriklauso nuo to, koks šeimos narių skaičius gauna socialinę paramą. Daugiausiai bedarbių respondentų (31,3%) mano, jog šeimos materialinė padėtis per paskutinius metus nepasikeitė, o 30% mano, kad padėtis pablogėjo. Apskritai, bedarbiai neigiamai vertina materialinę šeimos padėtį (dažniausiai dėl nedarbo problemų), nesuvokia ar nenori suvokti savo aktyvumo reikšmės darbo santykiams ar ieškant darbo. Daugiausiai socialiai remiamų respondentų (36,1%) mano, jog šeimos materialinė padėtis per paskutinius metus žymiai pablogėjo. Jie blogiausiai vertina vykusius pokyčius ir yra nepatenkinti esama socialine sistema arba jos funkcionavimu, jaučiasi valstybės ignoruojami, tačiau savo iniciatyvos rodo mažai. 62
Žvėryno seniūnijoje daugiausiai gyvena bedarbių (41,1%), kurie mano, jog padėtis nepasikeitė. Lazdynuose daugiausiai gyvena tie bedarbiai respondentai (48,1%), kurie mano, jog padėtis šiek tiek pablogėjo. Patys pesimistiškiausi yra Šnipiškių bedarbiai (37,0%). Jie mano, jog jų šeimų materialinė padėtis per paskutinius metus žymiai pablogėjo. Kodėl taip yra? Juk Šnipiškių nekilnojamojo turto kainos didėja labai smarkiai, o bedarbių padėtis blogėja. Vadinasi, jie patys kalti. Jie laukia, kol gyvenamųjų būstų kainos dar padidės. Jie turi turto, bet šiuo metu juo pasinaudoti negali ar nenori. Tačiau yra ir optimistų, net 14,3% Grigiškių bedarbių respondentų mano, jog jų gyvenimas pagerėjo (25 pav.). Tokia jų nuomonė galėjo susiformuoti dėl to, jog Grigiškės buvo prijungtos prie Vilniaus miesto.
Viso Neatsakė Vilniaus Žvėrynas Žirmūnai Viršuliškės Vilkpėdė Verkiai Šnipiškės Šeškinė Senamiestis Rasos Pilaitė Pašilaičiai Paneriai Naujoji Vilnia Naujininkai Naujamiestis Lazdynai Karoliniškės Justiniškės Grigiškės Fabijoniškės Antakalnis 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100%
Procentai Pagerėjo Kiek geresnė nei prieš metus Nepasikeitė Kiek pablogėjo Gyvena žymiai blogiau Neatsakė
25 pav. Bedarbių respondentų sklaida Vilniaus mieste pagal šeimos materialinės padėties pokyčius per paskutinius metus (santykinis dydis)
Socialiai remiamų respondentų, kurie mano, jog padėtis nepasikeitė, daugiausiai gyvena Rasos seniūnijoje (48,8%). Karoliniškėse daugiausiai gyvena tie socialiai remiami respondentai (50,7%), kurie mano, jog padėtis šiek tiek pablogėjo. Patys pesimistiškiausi yra Grigiškių socialiai remiami respondentai (58,0%). Jie mano, jog jų šeimų materialinė padėtis per paskutinius metus žymiai pablogėjo. Optimistų šioje tiriamųjų grupėje yra labai mažai. Tik 3,3% visų socialiai remiamų mano, kad gyvenimas pagerėjo. Tarp visų seniūnijų daugiausiai turinčių tokios nuomonės yra Pilaitės gyventojai (26 pav.).
63
Viso Neatsakė Žvėrynas Žirmūnai Viršuliškės Vilkpėdė Verkiai Šnipiškės Šeškinė Senamiestis Rasos Pilaitė Pašilaičiai Paneriai Naujoji Vilnia Naujininkai Naujamiestis Lazdynai Karoliniškės Justiniškės Grigiškės Fabijoniškės Antakalnis 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100%
Procentai
Pagerėjo Kiek geresnė nei prieš metus Nepasikeitė Kiek pablogėjo Gyvename žymiai blogiau Neatsakė
26 pav. Socialiai remiamų respondentų sklaida Vilniaus mieste pagal šeimos materialinės padėties pokyčius per paskutinius metus (santykinis dydis)
Tokią jų nuomonę paaiškina trys priežastys: 1) Labai ryški ekonominė tiriamųjų atskirtis net nuo viduriniojo sluoksnio (tai rodo pajamų struktūra, imtis, būsto valdymas, ekonominis pasyvumas). Dalis tiriamųjų jau yra susitaikę su esama padėtim; 2) Spartesnis pastarųjų metų ekonomikos augimas (daugiau kaip 6% BVP augimas) tik nedidelę dalį tiriamųjų nuteikia optimistiškai, žmonės atsižvelgia į realią asmeninę materialinę situaciją. Nors tai turėjo įtakos ir atsakiusiesiems – jų padėtis per pastaruosius metus nepasikeitė (stabilus ekonomikos augimas). Tai priima kaip natūralų dalyką ir nebesistengia integruotis į visuomenę. 3) Nepaisant palankių šaliai makroekonominių rodiklių, valstybės ekonominis vystymasis nėra nukreiptas teigiama linkme. Didėja ir gilėja socialinė stratifikacija, susiformavo žemiausias pajamas turinčiųjų grupės, ypač benamiai. Jos gausėja. Sparčiai didėja skirtumas tarp turinčiųjų didžiausias ir mažiausias pajamas. Labai įdomus ir informatyvus klausimas yra apie socialinės paramos sistemos ir darbo biržos veiklos vertinimą. Pusė tiriamųjų vis dėl to palankiai vertina socialinės paramos sistemą ir Darbo biržos darbą. Tačiau didelė dalis tiriamųjų yra nepareiškę savo nuomonės. Dauguma su Darbo birža susidūrusių asmenų jos veiklą vertina palankiai, nors įsidarbinti per ją tikisi mažiau nei, pvz., pasinaudodami giminystės ar draugų ryšiais. Dažniau nurodomi
64 specifiniai kiekvienam asmeniui kylantys sunkumai, pvz., organizaciniai, etiniai, geranoriškumo klausimais. Kai kurie mano, kad Birža neatlieka visų savo deklaruojamų funkcijų. Socialinės paramos sistemoje, tai vyrauja tikslinės paramos skyrimas – ji palengvina esamą situaciją. Todėl gaunantieji apčiuopiamą naudą šią sistemą dažniau vertina palankiai. O tyrimo metu susidurta su neigiama reakcija žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių tos paramos negauna. Apibendrinant galima pasakyti, kad bedarbiai patenkinti Darbo biržos veikla arba jie dažnai neturi nuomonės apie jos veiklą (apklausti ir pirmą kartą Darbo biržoje apsilankę asmenys). Daugiausiai yra nepatenkintų socialinės paramos sistema, nors teigiami vertinimai nesiskiria nuo kitų grupių. Kad ir kaip sunku būtų gyventi mažas pajamas gaunantiems respondentams, tyrimo metu išaiškėjo, jog dažniausiai gyventojai yra prisirišę prie miesto, teigiamai jį vertina ir nenorėtų ilgesniam laikui išvažiuoti iš jo (keisti gyvenamąją vietą). Mažiausiai prisirišę prie miesto yra bedarbiai respondentai. Iš visų apklaustųjų bedarbių respondentų bet kokiu atveju liktų gyventi Vilniuje tik 28,7%. Didelė bedarbių tiriamųjų dalis neturi nuomonės (tai dažniausiai jaunimas). Labiausiai norėtų išvažiuoti iš Vilniaus Žvėryno ir Naujininkų bedarbiai(27 pav.).Tačiau Žvėryno bedarbiai yra prisirišę prie seno turto ir laukia iš savivaldybės ar vyriausybės pinigų, o Naujininkų bedarbiai norėtų išvykti dėl prastos šios seniūnijos padėties (socialiniu-ekonominiu požiūriu). Daugiausiai bedarbių respondentų, kurie liktų gyventi sostinėje bet kuriuo atveju, gyvena Grigiškėse, Žvėryne ir Antakalnyje (28 pav.).
65
27 pav. Bedarbių respondentų norinčių išvykti iš Vilniaus nedelsiant, teritorinė sklaida (santykinis dydis)
66
28 pav. Bedarbių respondentų, nenorinčių išvykti iš Vilniaus bet kuriuo atveju, teritorinė sklaida (santykinis dydis)
67
Labiausiai nelinkę keisti savo gyvenamosios vietos ir labai palankiai vertina Vilnių socialiai remiami respondentai. Net 43,2 % liktų Vilniuje gyventi bet kokiu atveju. Dalis jų kritikuoja tik pačią socialinės paramos sistemą. Socialiai remiamų respondentų grupėje labiausiai norėtų išvažiuoti iš Vilniaus Vilkpėdės gyventojai (29 pav.) nes, pagal gautų tyrimų rezultatus, šios seniūnijos gyventojai daugiausiai gauna tik vieną pašalpą, kuri nėra didelė, tad sunku išlaikyti būstą. Be to, namai senos statybos, būtus juose jau reikia remontuoti, o tai nemažai kainuoja. Niekur iš sostinės neišvyktų Karoliniškių (73,9%) ir Rasos (69,8%) seniūnijų socialiai remiami asmenys (30 pav.). Karoliniškių seniūnija išsiskiria tuo, jog čia daugiausiai socialiai remiamų asmenų gauna tris ir daugiau pašalpų, tai palengvina būsto išlaikymą. Tai taip pat vienas iš miesto miegamųjų rajonų, o teritorija yra viena iš gražiausių ir patogiausių Vilniuje. Karoliniškių seniūnija išsiskiria tuo, jog vienoje jos dalyje esantis didelis Karoliniškių parkas, labiausiai miškingas, su vaizdingomis Piliakalnio ir kitomis atodangomis, labiausiai pamėgtas ne tik vietinių, bet ir aplinkinių rajonų gyventojų poilsio vietų. O kitoje dalyje gausu prekybos centrų, įvairių įstaigų. Seniūnija išsiskiria prekybos, administracijos, švietimo, kultūros, mokslo ir sveikatos apsaugos įstaigomis, tad Karoliniškių gyventojams yra viskas arti. Dar didelės reikšmės tokiam gyventojų apsisprendimui (nenorėjimui išvykti iš Sostinės) turi ir tai, kad senos statybos pastatai, monotoniška architektūra ir nelabai patogus butų bei visiškai prastas kiemų išplanavimas (kaip Rasos seniūnijoje) mažina nekilnojamo turto kainą, seniūnija dėl to netenka patrauklumo (nepaisant anksčiau išvardintų privalumų). Kas gi lėmė tokį respondentų nenorą išsikelti iš Vilniaus? Visų pirma, didesnė dalis tirtų vilniečių čia gyvena jau ne vieną dešimtmetį – net tie, kurie atvyko iš buvusių sovietinių respublikų. Miestą vertina kaip savo būstą, palankią gyventi aplinką (esamus gimines, draugus, kaimynus, pažįstamus priskiria saugumo garantui), jie įsitraukę į miesto gyvenimą, kad ir per paramos sistemą. Dar įtakos turi ir tai, jog Vilnius – ne tik sparčiausiai besikeičiantis Lietuvos miestas, bet ir vienas intensyviausiai modernizuojamų miestų Vidurio Europoje. Žmonės taip pat bijo ką nors keisti, jie vertina tai, ką turi, o išvykimas iš miesto negarantuoja geresnių gyvenimo ar pragyvenimo sąlygų.
68
29 pav. Socialiai remiamų respondentų norinčių išvykti iš Vilniaus nedelsiant, teritorinė sklaida (santykinis dydis)
69
30 pav. Socialiai remiamų respondentų, nenorinčių išvykti iš Vilniaus bet kuriuo atveju, teritorinė sklaida (santykinis dydis) 70
Didelę įtaką daro ir tai, jog yra psichologinis prisirišimas prie aplinkinių. Ištirti respondentai noriai bendrauja su giminėmis, kaimynais, draugais ir pažįstamais. Esama dvejopo pobūdžio prisirišimo: nuolatinis bendravimas padeda įvertinti, įveikti arba bent sušvelninti prastą materialinę padėtį; bendravimas su minėtais asmenimis suteikia galimybę gauti trumpalaikę, bet kartais gyvybiškai būtiną materialią ar kitokio pobūdžio pagalbą (31 pav.).
50 % 38,7 39,7 Remiami 40 34,2 35,3 Bedarbiai
30
20 16,717,1
10 7 3,4 1,5 4,4 1,9 0 0 s ė ė blogi
neatsak
padeda s, kiekvienas sau s, kiekvienas s, kaimynai daug kaimynai s, ū ū kreiptis pagalbos
geri, prireikus galima puik nežino, neturi nuomon neutral 31 pav. Mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų pasiskirstymas pagal santykius su kaimynais
Taigi didelė dalis bedarbių nedarbo nelaiko kliūtimi ankstesnių santykių plėtotei, labiausiai linkę bendrauti su giminėmis, palaiko draugiškus santykius su kaimynais. O socialiai remiamų respondentų bendravimas su giminaičiais yra problematiškesnis dėl žemesnio socialinio statuso, moralinio ir psichologinio diskomforto, tačiau jie palaiko draugiškus santykius su kaimynais. Teritoriniu aspektu galima išskirti Verkių seniūniją, kurioje daugiausiai gyvena bedarbių respondentų, kurių santykiai su kaimynais yra puikūs (31,6%), o Rasos seniūnijos gyventojų su kaimynais nesutaria (11,8%). Daugiausiai socialiai remiamų respondentų, kurie labai gerai sutaria su kaimynais, gyvena Senamiestyje (29,6%). Prastai su kaimynais sutaria Rasos seniūnijos gyventojai (9,3%).
71
Išvados
1. Dėl darbo rinkos pokyčių (sumažėjusių darbų apimčių ir vykdomų darbo organizavimo pakeitimų, intensyvios naujų technologijų plėtros, kvalifikacijos, netenkinančios darbo rinkos poreikių) dalis Vilniaus miesto gyventojų nesugebėjo ir vis dar nepajėgia konkuruoti dinamiškoje darbo rinkoje (Vilniaus darbo biržoje 2003 m. sausio 1d. buvo įregistruoti 3714 (15 proc. visų bedarbių) ilgalaikių bedarbių). Nedarbas tebėra aktualiausias jaunimo ir vyresnio amžiaus asmenų grupėse. 2. Vilniaus mieste yra gausi socialinę paramą norinčių gauti gyventojų grupė (paramą gauna kiek daugiau nei 6% visų miesto gyventojų). Vilnius kaip sostinė traukia daug žmonių, tačiau pragyvenimo sąnaudos sostinėje yra kur kas didesnės nei kitose Lietuvos vietovėse. 3. Tirtose socialinėse grupėse remiamų ir bedarbių gyventojų dalis įvairiose seniūnijose yra labai nevienoda: remiamų - nuo 2,9% (Rasos) iki 8,8% (Antakalnyje), bedarbių – nuo 1,2% (Grigiškėse) iki 8,1% (Žirmūnuose). Mažiausias pajamas gaunančių gyventojų gausumu išsiskiria depresinio pobūdžio (dažniausiai buvusios pramoninės) ir daugiausiai gyventojų turinčios seniūnijos: bedarbių - Naujininkų, Žirmūnų, Justiniškių, Naujosios Vilnios, Antakalnio, Naujamiesčio seniūnijos; remiamų asmenų - Naujosios Vilnios, Žirmūnų, Naujininkų, Justiniškių, Šeškinės seniūnijos. 4. Pagal socialinius – demografinius rodiklius tarp tyrime dalyvavusių mažiausias pajamas gaunančių Vilniaus miesto gyventojų visose seniūnijose vyrauja moterys. Daugiausiai jų gyvena miegamuosiuose rajonuose: Viršuliškėse, Karoliniškėse, Paneriuose, Antakalnyje ir viename iš prestižiškiausių seniūnijų - Senamiestyje, mažiausiai - Rasos seniūnijoje. Pilnaverčiai šeiminiai santykiai tarp bedarbių labiau paplitę nei tarp remiamųjų. Pagal amžiaus grupes, bedarbių tarpe daugiausiai vyrauja 15-29 m. amžiaus asmenys, kurių daugiausiai gyvena (nuo 35 iki 60%): Paneriuose, Grigiškėse, Justiniškėse, Senamiestyje, Karoliniškėse,Viršuliškėse, Lazdynuose, Naujamiestyje, Naujininkuose. Socialiai remiamų respondentų tarpe daugiausiai vyrauja priešpensinio ir pensinio amžiaus žmonės, kurių daugiausiai gyvena (nuo 36,4 iki 48,0%) Lazdynuose, Karoliniškėse, Naujamiestyje, Verkiuose. 5. Tarp tyrime dalyvavusių Vilniaus miesto gyventojų vyrauja nedidelės – iki 400 Lt asmeninės bei šeimos pajamos. Mažiausias pajamas (iki 200 Lt) gauna bedarbiai gyvenantys Grigiškių seniūnijoje ir socialiai remiami asmenys gyvenantys Justiniškėse. Didžiausias pajamas (701-1500 ir daugiau Lt) gauna Naujosios Vilnios bedarbiai (dažniausiai turintys nereguliarias pajamas iš neoficialaus darbo) ir Pilaitės socialiai
72
remiami asmenys (skiriamas didesnis dėmesys dėl tokios gyventojų grupės planinės koncentracijos). Didėjant pajamoms, didėja vyrų dalis. Skurdžiausi rajonai, kuriuose daugiausiai gyvena mažiausias pajamas gaunančių respondentų šeimų: bedarbių tarpe - Paneriai, kur net 40,0% šio rajono apklaustųjų šeimų arba visiškai neturi pajamų, arba gauna iki 200 Lt; socialiai remiamų respondentų tarpe yra Naujosios Vilnios seniūnija (44,8%), Senamiestis ir Žirmūnai. Daugiausiai visų tyrime dalyvavusių respondentų, kurių didžiausia asmeninių mėnesio pajamų dalis yra gaunama iš įvairių atsitiktinių pragyvenimo šaltinių (giminių, draugų parama, sezoninis ar atsitiktinis neoficialus darbas, buto, kambario nuoma, išmalda, antrinių žaliavų rinkimas ir t.t.), gyvena Naujosios Vilnios ir Vilkpėdės seniūnijose. 6. Pagal gautus ir apibendrintus duomenis, galima išskirti šias depresinio pobūdžio seniūnijas: Naujosios Vilnios, Naujininkų, Rasos, Vilkpėdės ir Panerių. Pačios kontrastingiausios seniūnijos (ekonominiu, socialiniu aspektu) yra Šnipiškės ir Žvėrynas. Geriau atrodančios seniūnijos yra Pilaitė ir Lazdynai. 7. Kad ir kaip sunkiai besiverstų mažiausias pajamas gaunantys Vilniaus miesto gyventojai, dauguma jų liktų gyventi Vilniuje bet kuriuo atveju. Labiausiai nelinkę keisti savo gyvenamosios vietos ir labai palankiai vertina Vilnių socialiai remiami respondentai.
73
Informacinių šaltinių sąrašas
1. Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas (tyrimų duomenys) 2002 m. IV ketvirtis. Statistikos biuletenis. Vilnius, 2003. 2. Darbo rinka ir gyventojų užimtumas 2002 m. Statistikos biuletenis. Vilnius, 2003. 3. Darbo užmokestis 2003 (ketvirčiais). Statistikos biuletenis. Vilnius, 2003. 4. Darbo statistikos metraštis 2002. Statistikos rinkinys. Vilnius, 2003. 5. Darbo užmokestis pagal profesijas 2000 m. spalio mėn. Statistikos biuletenis. Vilnius, 2003. 6. Darbo užmokesčio pasiskirstymas 2002 m. spalio mėn. Statistikos biuletenis. Vilnius, 2003. 7. Gallup tyrimo ataskaita / Moters ir vyro socialinio vaidmens stereotipai, 2000. P. 10, 22. 8. Gyventojų skaičius pagal lytį apskrityse, miestuose ir savivaldybėse. Statistikos departamentas. 2001. (El.psl: http://sennal.std.lt/Surasymas/Rezultatai/Savivaldybes.htm) 9. Gruževskis B., Dobryninas A., Gaidys V. ir kt. Darbas – užimtumo struktūros kaita // Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990–1998. Vilnius, 2000. 10. Motiekaitienė V. Gyventojų užimtumo pokyčiai Lietuvoje ir Europoje // Lietuvos ekonomikos apžvalga. Vilnius, 2001. P. 21–27. 11. Okunevičiūtė L., Pocius A. Jaunimo padėtis darbo rinkoje regionų grupėse // KTU tarptautinės konferencijos "Regionų plėtra - 2001" medžiaga. Kaunas, 2001. 12. Pocius A. Gyventojų užimtumo tendencijos ir regioniniai skirtumai Lietuvoje // Lietuvos statistikos departamento darbai, Nr.2, 1997. P.12-27. 13. Pranešimas apie Lietuvos socialinės apsaugos sistemą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 2003. P. 11, 55, 63, 66. 14. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. Jungtinių tautų vystymo programa. Vilnius, 2000. 15. Saveljev. A. Vilniaus miestas. Referatas, Vilnius, 2004. 16. Semaška A. Kelionių vadovas po Lietuvą. Amžių sandūroje. Vilnius, 1999. P. 400. 17. Socialinę paramą gaunančių asmenų ir bedarbių padėtis Vilniaus mieste analizė. Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus pedagoginis universitetas, 2003. P. 24-26, 34-36. 18. Socialinis pranešimas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 2002. 19. Socialinių paslaugų katalogas // Valstybės žinios, 2000 m, Nr. 65. 20. Socialinių paslaugų sistemos savivaldybėse socialinio ekonominio efektyvumo tyrimas. Mokslinio tyrimo ataskaita. Darbo ir socialinių tyrimų institutas. 1999. 21. Socialinė apsauga Lietuvoje 2002. Statistikos rinkinys. Vilnius, 2003.
74
22. Vilniaus mero ataskaita vilniečiams 2000 – 2002. Vilnius mūsų miestas. P. 4-5, 18-19. 23. Vilniaus miesto geografija. Laikraščių ir žurnalų leidykla, Vilnius, 1965. P. 4, 17. 24. Vilniaus miesto verslo teritorinės sklaidos žemėlapis. Vilnius, 2002. 25. Vilniaus miesto bendrasis planas. Vilnius, 1999. P. 33, 37, 46-47, 50-54, 56. 26. Vilniaus miesto savivaldybės gyventojai ir būstai. Statistikos departamentas. Vilnius, 2004. P. 17, 39. 27. Žalimienė L. Socialinės paslaugos. Vilnius, 2003. P. 25-26. 28. http://www.lrinka.lt/Straipsn/Skurdas.phtml 29. http://www.lygus.lt/gm/admin/files/Zemaityte.doc 30. www.vilnius.lt 31. www.lietuva.lt 32. www.sociumas.lt 33. http://www.sociumas.lt/Lit/nr20/moterys.asp 34. http://www.ldb.lt/vilnius/_ap_pa_2003.htm 35. http://www.dsti.lt/summary2001-2.doc
75
Santrauka
Vilnius yra didžiausias respublikos miestas, pramonės ir kultūros centras, didžiausias Lietuvos administracinis centras, kur veikia svarbiausi politiniai, finansiniai ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai centrai. Tuo pačiu šis stambiausias traukos centras patrauklus visoms socialinėms grupėms, tame tarpe bedarbiams ir socialiai remtiniems. Oficialiai registruotas nedarbo lygis Vilniuje ženkliai mažesnis už vidutinį ES šalių nedarbo lygį. Lyginant su šalies ir didžiųjų Lietuvos miestų bedarbių struktūros ir jos kaitos rodikliais, Vilniuje situacija yra nebloga, nors daugėja iki pensinio amžiaus bedarbių. Vilniuje pastaraisiais metais didėja darbo jėgos paklausa, tačiau darbo jėgos kvalifikacinės charakteristikos daugeliu atvejų neatitinka siūlomoms laisvoms darbo vietoms keliamų reikalavimų. Taigi, struktūriniai darbo rinkos pokyčiai, intensyvi naujų technologijų plėtra turėjo gan nemažos įtakos darbo netekusiems asmenims konkuruojant dinamiškoje darbo rinkoje. Nedarbas ypač palietė atskiras socialines demografines gyventojų grupes: jaunimą, vyresnio, priešpensinio amžiaus asmenis. Didelė dalis žmonių prie naujų reikalavimų prisitaikyti nesugebėjo arba nenorėjo, todėl nedarbas tapo skaudžia visuomenės problema. Didelė Vilniaus kaip sostinės trauka, kur kas didesnės nei kitose Lietuvos vietovėse pragyvenimo sąnaudos (pvz., būsto įsigijimo (nuomos), jo išlaikymo, mokesčių mokėjimo, paslaugų, kuro kaina ir pan.), sudaro sąlygas atsirasti gausiai socialinę paramą gauti pageidaujančių asmenų grupei. Kadangi Vilniaus miesto seniūnijose gyventojų skaičius skiriasi net kelis kartus, todėl ir bedarbių ir remiamų gyventojų skaičius seniūnijose nevienodas. Paprastai mažesnėse (pagal gyventojų skaičių) seniūnijose yra ir mažesnis remiamų gyventojų skaičius. Todėl naudojamas kitas rodiklis – bedarbių ir socialinę paramą gaunančių asmenų procentas nuo visų gyventojų skaičiaus seniūnijoje. Atlikus tyrimus ir juos apibendrinus, nustatyta, jog mažiausias pajamas gaunančiųjų gausa pasižymi daugiausiai gyventojų turinčios ir depresinio pobūdžio (pramoninės) seniūnijos: Žirmūnai, Naujininkai ir Antakalnis. Tačiau tai nereiškia, jog šiose seniūnijose gyvenančių respondentų demografinė, ekonominė ir psichologinė būklės yra prasčiausios. Kiekviena seniūnija, ne tik šių išvardintų, kuo nors išsiskiria. Pavyzdžiui, Lazdynai pasižymi priešpensinio ir pensinio amžiaus respondentų gausa; mažiausias pajamas (iki 200 Lt) gaunančiųjų bedarbių gausa pasižymi Grigiškių seniūnija, o socialiai remiamų asmenų su mažiausiom pajamom (iki 200 Lt) gausu Justiniškės. Didžiausias pajamas (701-1500 ir daugiau Lt) gauna Naujosios Vilnios bedarbiai ir Pilaitės socialiai remiami asmenys.
76
Tokius seniūnių išskirtumus lemia ne tik mažiausias pajamas gaunančiųjų skaičius jose, bet ir kiti faktoriai: seniūnijos padėtis Vilniaus mieste, įmonių skaičius jose, socialinių darbuotojų ir darbo biržų darbuotojų darbo kokybė, pačių respondentų norai, lūkesčiai, optimizmas ar pesimizmas ir t.t. Kad ir kaip būtų sunku pragyventi sostinėje, dauguma respondentų liktų gyventi Vilniuje. Tačiau geresniu gyvenimu, visų pirma, jie turėtų pasirūpinti patys.
77
Summary
Although Vilnius is the largest city of the republic, a centre of industry and culture, the largest Lithuanian administrative centre, where the most important political, financial, economic, social and cultural centres are located, nevertheless there are plenty of unemployed and socially supported persons.. The officially registered unemployment level n Vilnius for the time being does not exceed the average of the European Union. Compared to the structure of unemployment in other Lithuanian cities and their change indications, the situation in Vilnius is quite good, except for the fact that the number of the retired persons is growing. Recently in Vilnius the demand for Workforce is growing, yet qualification characteristics in many cases does not match the requirements of the vacant positions offered. Hence the structural changes in Labour Market, intensive development of new technologies have had significant influence on the competition in the dynamic market of people who have lost their jobs. The unemployment here affected certain social demographic groups of the inhabitants: the youth, and senior pre-retirement persons. Naturally, that a large part of the people failed or did not want to adapt to the new requirements, therefore unemployment became a poignant problem of the society. A big attraction of Vilnius as the capital, where the living costs are much higher than elsewhere in Lithuania, for instance, purchase of accommodation, bills for accommodation, services, fuel prices, etc. make for creation of a lot of persons willing to receive social benefits. Since in Vilnius districts the number of inhabitants is different several times, therefore the unemployed and socially supported persons in the districts is not equal. Usually in smaller districts (by population number) smaller number of socially supported inhabitants exist. Therefore another indication is used a percentage of the unemployed and socially supported from the total number of inhabitants in a district. On performing the survey and summing up it was found that the districts having lots of people with the smallest income and a lot of depression are (industrial) districts: Žirmūnai, Naujininkai and Antakalnis. However this does not mean that thesee districts have respondents with the worst demographic, economic and psychologic situation. Each district, not only the mentioned ones, are exceptional in some ways. For instance, Lazdynai are distinctive for the plenitudes of the number of pensioners and old-aged respondents; the largest number of people with the lowest income (up to 200 Lt) are found in Grigiškių district, and socially supported persons with lowest income (up to 200 Lt) are plenty in Justiniškės. The largest income (701- 1500 and more Lt) is received by the unemployed in Naujosios Vilnios and Pilaitės districts.
78
Such differences between thee districts are determined no only by the number of people receiving the lowest income, but also by other factors, such as the situation of the district in Vilnius city, the number of enterprises, social workers and the quality of work by labour exchanges, the wishes of the respondents, their expectations, optimism or pessimism and other factors.
79
Priedai
1 priedas
APKLAUSOS ANKETA (BEDARBIUI)
Gerbiamas apklausos dalyvi,
Savo kasdieniniame gyvenime mes susiduriame su įvairiais sunkumais, netikėtom ar neplanuotom situacijom ir kartais būnam priversti kreiptis pagalbos į valstybines ar savivaldybių institucijas. Nedarbas, skurdas, socialinės problemos vienaip ar kitaip paliečia kiekvieną mūsų. Ir šių problemų sprendimas, esame įsitikinę, priklauso ne tik nuo pavienio žmogaus, bet nuo koordinuotų ir efektyvių valdžios institucijų, socialines paslaugas teikiančių įstaigų, įmonių ir organizacijų darbo. Šios apklausos tikslas – sužinoti Jūsų nuomonę apie Vilniaus mieste teikiamų socialinių paslaugų apimtį ir kokybę, Jūsų lūkesčius ir norus. Ši anketa yra anoniminė ir Jūsų atsakymai bus naudojami tik suvestiniams duomenims parengti. Į anketos klausimus atsakyti paprasta – tereikia išsirinkti Jūsų nuomonę atitinkantį atsakymą ir jį pažymėti varnele( V ) arba įrašyti savo atsakymo variantą. Tikimės Jūsų bendradarbiavimo visų mūsų labui.
Pagarbiai
1. Jūsų lytis Vyras Moteris 2. Jūsų amžius 15-19 m. 20-24 m. 25-29 m. 30-34 m. 35-39 m. 40-44 m. 45-49 m. 50-54 m. 55-59 m. 60-64 m. 65-69 m. 70-74 m. 75-79 m. 80 ir daugiau metų 3. Jūsų išsimokslinimas Aukštasis Aukštesnysis (Specialusis vidurinis) Nebaigtas aukštasis Profesinis vidurinis Vidurinis Pagrindinis
80
Pradinis Kita (įrašykite)...... 4. Kaip mokate užsienio kalbas? (tinkamus langelius pažymėti) Užsienio kalba Laisvai kalbu, Galiu Skaitau su Tai mano rašau, skaitau susikalbėti žodynu gimtoji kalba Anglų Vokiečių Prancūzų Rusų Lenkų Kitas (įrašykite) ………………...... 5. Kokia Jūsų tautybė? Lietuvis Lenkas Rusas Baltarusis Ukrainietis Kita (įrašykite)...... 6. Jūsų pilietybė? Esu Lietuvos pilietis Esu kitos, užsienio šalies pilietis Neturiu pilietybės 7. Ar mokate lietuvių kalbą? Taip, tai gimtoji mano kalba Taip, kalbu, rašau ir skaitau laisvai Moku, bet tik kalbėti Skaitau su žodynu Nemoku 8. Jūsų gyvenamoji vieta: Seniūnija (įrašykite)......
Gatvė (įrašykite)...... 9. Kur Jūs gyvenate? Turiu nuosavą namą Mano šeima turi nuosavą namą Turiu nuosavą butą Mano šeima turi nuosavą butą Nuomojuosi butą Nuomojuosi kambarį Nakvoju prieglaudose ar nakvynės namuose Esu benamis 10. Ar Jūsų butas su patogumais? Taip Tik su daliniais Be patogumų 11. Iš kur Jūs kilęs (Kur Jūs gimęs)? Gimiau Vilniuje Gimiau kitame Lietuvos mieste (įrašykite)...... Gimiau kaime (įrašykite rajono pavadinimą, kaimą) ...... Gimiau kitoje valstybėje (buvusioje SSRS)(įrašykite)...... Gimiau kitoje valstybėje (Vakarų valstybėje)(įrašykite)...... 81
12. Kokia Jūsų šeimyninė padėtis? Nevedęs (netekėjusi) Vedęs (ištekėjusi) Išsiskyręs (išsiskyrusi) Našlys (našlė) Gyvenu neregistruotoje santuokoje Mano santuoka neišregistruota, nors gyvename atskirai Vieniša (-as) motina (tėvas) 13. Koks Jūsų šeimos narių skaičius? Vienas Du Trys Keturi Penki Šeši ir daugiau 14. Kiek vaikų iki 16 metų amžiaus yra Jūsų šeimoje? Nei vieno Vienas Du Trys Keturi ir daugiau 15. Kokia Jūsų specialybė? (įrašykite) …………………………………………………………......
16. Kokia Jūsų kvalifikacija pagal specialybę? (įrašykite) …………………………………………………………......
17. Koks Jūsų bendras darbo stažas? Iki 4 metų 5-9 metai 10-24 metai 25 metai ir daugiau 18. Ar šiuo metu dirbate? Taip, dirbu pagal specialybę Taip, dirbu ne pagal specialybę Šiuo metu nedirbu 19. Kokios buvo Jūsų pareigos paskutinėje, buvusioje darbovietėje? Įmonės, įstaigos, firmos vadovas Individualios įmonės savininkas Samdomas darbuotojas, turintis pavaldinių Samdomas darbuotojas, neturintis pavaldinių Dirbau pagal patentą Dirbau pagal autorinę sutartį Ūkininkavau Iki šiol niekur nedirbau Kita (įrašykite)...... 20. Jūs dirbote: Valstybinėje įmonėje (biudžetinėje organizacijoje) Privačioje įmonėje Viešojoje įstaigoje (ne pelno siekiančioje organizacijoje) 82
21. Ar paskutinėje, buvusioje darbovietėje dirbote pagal įgytą specialybę? Taip Ne Dar nedirbau 22. Kur buvo Jūsų paskutinė, buvusi darbovietė? Vilniuje (įrašykite): Seniūnija …………………………......
Gatvė ………………………………...... Trakų rajone Šalčininkų rajone Vilniaus rajone Kitur Lietuvoje (įrašykite) ………………………………………...... Užsienyje (įrašykite) ……………………………………………...... 23. Kokia Jūsų paskutinės, buvusios darbovietės ekonominė veikla? Pramoninė gamyba Žaliavos, kuras, energetika Prekyba Kompiuteriai, komunikacijos Finansai, draudimas, teisė Statyba ir statybinės medžiagos Automobilių remontas, buitinių daiktų taisymas Transporto paslaugos, sandėliavimas Švietimas, kultūra, mokslas, sveikatos apsauga Viešbučiai ir viešasis maitinimas Valstybinės institucijos ir organizacijos Pirminio sektoriaus šakos (žemės, miškų ūkis, gavyba) Kita (įrašykite) ...... 24. Kokia Jūsų atleidimo iš paskutinio, buvusio darbo priežastis? Įmonės bankrotas Darbdavio valia Savo prašymu Pasibaigus darbo sutarčiai Pasibaigus bandomajam laikotarpiui Šalių susitarimu Kita (įrašykite)...... ……………………………………………...... 25. Kokia Jūsų pastarojo nedarbo trukmė? Iki 1 mėnesio Nuo 1 iki 3 mėnesių Nuo 3 iki 6 mėnesių Nuo 6 mėnesių iki 1 metų Nuo 1 iki 2 metų Daugiau kaip 2 metai Dar nesu dirbęs 26. Kelintą kartą Jūs liekate be darbo? Pirmą Antrą Trečią Ketvirtą ir daugiau Aš dar niekur nedirbau 27. Jeigu Jūs tampate bedarbiu jau nebe pirmą kartą, tai kiek laiko bendrai Jūs nedirbote? 83
Iki pusės metų Iki metų Nuo metų iki dviejų Daugiau nei du metus Kita (įrašykite)...... 28. Ar užsiregistravus darbo biržoje Jums buvo siūlomas darbas? Taip, bet neatitiko mano specialybės, kvalifikacijos ir norų Taip , bet darbdavys jau buvo priėmęs kitą žmogų Taip, bet netenkino darbo užmokesčio dydis Buvo siūloma tik dirbti viešuosius darbus Taip, bet netenkino darbo sąlygos (darbo laikas, higieninės sąlygos ir pan.) Kol kas dar ne Ne, ir aš jau nieko iš darbo biržos nesitikiu Kita (įrašykite)...... 29. Jeigu Jums pasiūlytų keisti specialybę, ar sutiktumėt? Taip Taip, bet negaliu apmokėti mokymo išlaidų ir lėšų pragyvenimui neturiu jau dabar Tikriausiai nesutikčiau Nesutikčiau Aš tik ką baigiau mokymo įstaigą ir nematau reikalo įsigyti dar vieną specialybę Nežinau 30. Neabejotina, kad Jūs susirasite darbą. Kas, jūsų manymu, tai nulems? Darbo biržos darbas Naujai įgyta specialybė Mano paties aktyvi darbo paieška Giminių ir draugų pagalba. Pažintys Kita (įrašykite)...... 31. Ar Jūs apskritai norite susirasti darbą? Taip, dirbčiau bet kokį darbą Taip, bet tik pagal mano specialybę ir kvalifikaciją Noriu, bet jau nesitikiu Man tai nelabai svarbu Ne, man pakanka ir gaunamų pašalpų Kita (įrašykite)...... 32. Jūsų asmeninės pajamos per mėnesį (įskaitant visų rūšių pašalpas, paramą ir kitais būdais gaunamas pajamas) Iki 200 litų 201-400 litų 401-700 litų 701-1000 litų 1001-1500 litų virš 1500 litų Pajamų neturiu 33. Jūsų šeimos pajamos per mėnesį (įskaitant visų rūšių pašalpas, paramą ir kitais būdais gaunamas pajamas) Iki 200 litų 201-400 litų 401-700 litų 701-1000 litų 84
1001-1500 litų 1501-2000 litų virš 2000 litų Pajamų neturime 34. Kokią dalį mėnesinių pajamų Jūs gaunate neoficialiais būdais (nelegalus darbas, išmalda, giminių parama ir kita) Visos pajamos Iki pusės Iki trečdalio Iki ketvirtadalio Tik nedidelė dalis (iki dešimtadalio) Neoficialių mėnesinių pajamų neturiu 35. Jei negaunate jokių oficialių pajamų, tai koks Jūsų pragyvenimo šaltinis? (galite pažymėti kelis atsakymus) Giminių, draugų parama Kaimynų parama Nuomoju butą, kambarį Pastovus, bet neoficialus darbas Sezoniniai neoficialūs darbai Padieniai, atsitiktiniai neoficialūs darbai Išmalda Gaunu pavalgyti labdaros valgyklose Antrinių žaliavų (metalo atliekų, stiklo taros, plastmasių ir kt.) rinkimas Darbas sąvartynuose, atliekų rinkimas šiukšliadėžėse, konteineriuose Pasiimu kas negerai padėta Kita (įrašykite)...... 36. Kaip Jūs manote, kokios pagrindinės priežastys sąlygoja tai, kad žmonės lieka be darbo? (galite pažymėti kelis atsakymus) Vykstančios ekonominės reformos Sunki ekonominė padėtis Lietuvoje Blogas šalies valdymas Darbdavių nesąžiningumas Valdininkų korupcija Tarybų Sąjungos subyrėjimas Nežinau, neturiu nuomonės Kita (įrašykite)...... 37. Ar gaunate socialinę paramą ne darbo biržoje? Taip Ne 38. Kokios rūšies paramas Jūs gaunate? (įrašykite) ...... 39. Kas suteikia Jums gaunamą paramą? (galite pažymėti kelis atsakymus) Socialinės paramos centras (Gedimino prospekte) Socialinių išmokų skyrius (Kauno gatvėje) Socialinės paramos centrai seniūnijose Kiti valstybinės socialinės paramos padaliniai Darbo birža Nevalstybiniai paramos teikimo centrai (įstaigos) 40. Kiek Jūsų šeimos narių gauna socialinę paramą? Gaunu tik aš vienas (-a) Gauna dar vienas šeimos narys (vyras, žmona) 85
Gauna nepilnamečiai mano šeimos nariai Gauna tėvai (uošviai) Kita (įrašykite)...... 41. Ar Jūs patenkintas (-a) darbo biržos paslaugų teikimo tvarka? Taip Nežinau, neturiu nuomonės Ne (įrašykite, kodėl?) ...... 42. Kokios paramos iš valstybės (savivaldybės) Jūs norėtumėte? (įrašykite) ………………………………………………………………… 43. Kaip pasikeitė per paskutinius metus Jūsų šeimos materialinė padėtis? Pagerėjo Kiek geresnė nei prieš metus Nepasikeitė Kiek pablogėjo Gyvename žymiai blogiau 44. Ar bendraujate su savo giminaičiais? Taip, nuolat Taip, bet tik kartais Taip, bet tik šeimos švenčių ar netekčių metu Kai reikia pagalbos Jau kuris laikas nebendrauju Nebendrauju Neturiu giminių 45. Kokie jūsų santykiai su kaimynais? Puikūs, kaimynai man daug padeda Geri, prireikus galiu kreiptis pagalbos Neutralūs – mes visi kiekvienas sau Blogi Nežinau, neturiu nuomonės 46. Jeigu Jus kaimynai ar draugai kviestų dalyvauti kokioje namo aplinkos, miesto parko tvarkymo ar panašioje akcijoje, ar sutiktumėte dalyvauti? Taip Taip, jei tai būtų man naudinga Tikriausiai nesutikčiau Tikrai ne Nežinau 47. Ar Jums gera gyventi Vilniuje? Taip Greičiau gera nei bloga Greičiau bloga nei gera Ne Sunku pasakyti 48. Jeigu turėtumėt galimybę keisti gyvenamąją vietą, tai: Išvažiuočiau iš Vilniaus nedelsdamas Išvažiuočiau tik labai verčiamas Išvažiuočiau tik trumpam Likčiau gyventi Vilniuje bet kuriuo atveju Nežinau 49. Jei turėtumėte galimybę rinktis, kurioje Vilniaus miesto seniūnijoje gyventi, kurią pasirinktumėte? 86 nurodykite tris patraukliausias Jūsų manymu seniūnijas) 1...... 2...... 3...... 50. Kur Jūs dažniausiai poilsiaujate (praleidžiate poilsio dienas)? Lieku namie Važiuoju į sodą Vilniuje (įrašykite mėgstamas vietas) …………………………………...... Važiuoju prie vandens telkinių Trakų rajone Važiuoju prie vandens telkinių Molėtų rajone Mėgstu lankytis Varėnos miškuose Iškylauju Nemenčinės (Švenčionių) miškuose Važiuoju į Pajūrį Poilsiauju užsienyje Kita (įrašykite) …………………………………………………......
Anketos užpildymo data......
Nuoširdžiai dėkojame Jums už kantrybę ir dalyvavimą apklausoje
87
2 priedas
APKLAUSOS ANKETA (REMIAMAM)
Gerbiamas apklausos dalyvi,
Savo kasdieniniame gyvenime mes susiduriame su įvairiais sunkumais, netikėtom ar neplanuotom situacijom ir kartais būnam priversti kreiptis pagalbos į valstybines ar savivaldybių institucijas. Nedarbas, skurdas, socialinės problemos vienaip ar kitaip paliečia kiekvieną mūsų. Ir šių problemų sprendimas, esame įsi tikinę, priklauso ne tik nuo pavienio žmogaus, bet nuo koordinuotų ir efektyvių valdžios institucijų, socialines paslaugas teikiančių įstaigų, įmonių ir organizacijų darbo. Šios apklausos tikslas – sužinoti Jūsų nuomonę apie Vilniaus mieste teikiamų socialinių paslaugų apimtį ir kokybę, Jūsų lūkesčius ir norus. Ši anketa yra anoniminė ir Jūsų atsakymai bus naudojami tik suvestiniams duomenims parengti. Į anketos klausimus atsakyti paprasta – tereikia išsirinkti Jūsų nuomonę atitinkantį atsakymą ir jį pažymėti varnele( V ) arba įrašyti savo atsakymo variantą. Tikimės Jūsų bendradarbiavimo visų mūsų labui.
Pagarbiai
1. Jūsų lytis Vyras Moteris 2. Jūsų amžius 15-19 m. 20-24 m. 25-29 m. 30-34 m. 35-39 m. 40-44 m. 45-49 m. 50-54 m. 55-59 m. 60-64 m. 65-69 m. 70-74 m. 75-79 m. 80 ir daugiau metų 3. Jūsų išsimokslinimas Aukštasis Aukštesnysis (Specialusis vidurinis) Nebaigtas aukštasis Profesinis vidurinis Vidurinis Pagrindinis Pradinis Kita (įrašykite)...... 4. Kaip mokate užsienio kalbas? (tinkamus langelius pažymėti) Užsienio kalba Laisvai kalbu, Galiu Skaitau su Tai mano 88
rašau, skaitau susikalbėti žodynu gimtoji kalba Anglų Vokiečių Prancūzų Rusų Lenkų Kitas (įrašykite) …………...... 5. Kokia Jūsų tautybė? Lietuvis Lenkas Rusas Baltarusis Ukrainietis Kita (įrašykite)...... 6. Jūsų pilietybė? Esu Lietuvos pilietis Esu kitos, užsienio šalies pilietis Neturiu pilietybės 7. Jūsų gyvenamoji vieta: Seniūnija (įrašykite)......
Gatvė (įrašykite)......
8. Ar Jūsų būstas su patogumais? Taip Tik su daliniais Be patogumų 9. Kur Jūs gyvenate? Turiu nuosavą namą Mano šeima turi nuosavą namą Turiu nuosavą butą Mano šeima turi nuosavą butą Nuomojuosi butą Nuomojuosi kambarį Nakvoju prieglaudose ar nakvynės namuose Esu benamis 10. Iš kur Jūs kilęs (Kur Jūs gimęs)? Gimiau Vilniuje Gimiau kitame Lietuvos mieste (įrašykite)...... Gimiau kaime (įrašykite rajono pavadinimą, kaimą)...... Gimiau kitoje valstybėje (buvusioje SSRS)(įrašykite)...... Gimiau kitoje valstybėje (Vakarų valstybėje)(įrašykite)...... 11. Kokia Jūsų šeimyninė padėtis? Nevedęs (netekėjusi) Vedęs (ištekėjusi) Išsiskyręs (išsiskyrusi) Našlys (našlė) Gyvenu neregistruotoje santuokoje Mano santuoka neišregistruota, nors gyvename atskirai Vieniša (-as) motina (tėvas) 89
12. Koks Jūsų šeimos narių skaičius? Vienas Du Trys Keturi Penki Šeši ir daugiau 13. Kiek vaikų iki 16 metų amžiaus yra Jūsų šeimoje? Nei vieno Vienas Du Trys Keturi ir daugiau 14. Kokia Jūsų specialybė? (įrašykite)
…………………………………………………………...... 15. Kokia Jūsų kvalifikacija pagal specialybę? (įrašykite)
…………………………………………………………...... 16. Koks Jūsų bendras darbo stažas? Iki 4 metų 5-9 metai 10-24 metai 25 metai ir daugiau 17. Ar dirbate pagal įgytą specialybę? Taip Ne Šiuo metu nedirbu 18. Jūs dirbate: Valstybinėje įmonėje (biudžetinėje organizacijoje) Privačioje įmonėje Viešojoje įstaigoje (ne pelno siekiančioje organizacijoje) Esu bedarbis (bedarbė) 19. Kokia Jūsų darbovietės ekonominė veikla? Pramoninė gamyba Žaliavos, kuras, energetika Prekyba Kompiuteriai, komunikacijos Finansai, draudimas, teisė Statyba ir statybinės medžiagos Automobilių remontas, buitinių daiktų taisymas Transporto paslaugos, sandėliavimas Švietimas, kultūra, mokslas, sveikatos apsauga Viešbučiai ir viešasis maitinimas Valstybinės institucijos ir organizacijos Pirminio sektoriaus šakos (žemės, miškų ūkis, gavyba) Kita (įrašykite)...... 20. Jeigu Jūs dirbate, tai kokios Jūsų pareigos darbovietėje? Įmonės, įstaigos, firmos vadovas Individualios įmonės savininkas Samdomas darbuotojas, turintis pavaldinių Samdomas darbuotojas, neturintis pavaldinių 90
Dirbu pagal patentą Dirbu pagal autorinę sutartį Ūkininkas Kita (įrašykite)...... 21. Kur yra Jūsų darbovietė? Vilniuje (įrašykite): Seniūnija …………………………......
Gatvė ………………………………...... Trakų rajone Šalčininkų rajone Vilniaus rajone Kitur Lietuvoje (įrašykite) ………………………………………...... Užsienyje (įrašykite) ……………………………………………...... 22. Jeigu esate bedarbis, kokios buvo Jūsų pareigos paskutinėje, buvusioje darbovietėje? Įmonės, įstaigos, firmos vadovas Individualios įmonės savininkas Samdomas darbuotojas, turintis pavaldinių Samdomas darbuotojas, neturintis pavaldinių Dirbau pagal patentą Dirbau pagal autorinę sutartį Ūkininkavau Iki šiol niekur nedirbau Kita (įrašykite)...... 23. Ar paskutinėje, buvusioje darbovietėje dirbote pagal įgytą specialybę? Taip Ne Dar nedirbau 24. Kokia Jūsų paskutinės, buvusios darbovietės ekonominė veikla? Pramoninė gamyba Žaliavos, kuras, energetika Prekyba Kompiuteriai, komunikacijos Finansai, draudimas, teisė Statyba ir statybinės medžiagos Automobilių remontas, buitinių daiktų taisymas Transporto paslaugos, sandėliavimas Švietimas, kultūra, mokslas, sveikatos apsauga Viešbučiai ir viešasis maitinimas Valstybinės institucijos ir organizacijos Pirminio sektoriaus šakos (žemės, miškų ūkis, gavyba) Kita (įrašykite) ......
25. Kokia Jūsų atleidimo iš paskutinio, buvusio darbo priežastis? Įmonės bankrotas Darbdavio valia Savo prašymu Pasibaigus darbo sutarčiai Pasibaigus bandomajam laikotarpiui Šalių susitarimu Kita (įrašykite) …………………………………………...... 26. Kokia Jūsų pastarojo nedarbo trukmė? 91
Iki 1 mėnesio Nuo 1 iki 3 mėnesių Nuo 3 iki 6 mėnesių Nuo 6 mėnesių iki 1 metų Nuo 1 iki 2 metų Daugiau kaip 2 metai Dar nesu dirbęs 27. Ar Jums buvo pasiūlytas darbas? Taip, pagal specialybę Taip, ne pagal specialybę Ne 28. Jūsų asmeninės pajamos per mėnesį (įskaitant visų rūšių pašalpas, paramą ir kitais būdais gaunamas pajamas) Iki 200 litų 201-400 litų 401-700 litų 701-1000 litų 1001-1500 litų virš 1500 litų Pajamų neturiu 29. Jūsų šeimos pajamos per mėnesį (įskaitant visų rūšių pašalpas, paramą ir kitais būdais gaunamas pajamas) Iki 200 litų 201-400 litų 401-700 litų 701-1000 litų 1001-1500 litų 1501-2000 litų virš 2000 litų Pajamų neturime
30. Kokią dalį mėnesinių pajamų Jūs gaunate neoficialiais būdais? (nelegalus darbas, išmalda, giminių parama ir kita) Visos pajamos Iki pusės Iki trečdalio Iki ketvirtadalio Tik nedidelė dalis (iki dešimtadalio) Neoficialių mėnesinių pajamų neturiu 31. Jei negaunate jokių oficialių pajamų, tai koks Jūsų pragyvenimo šaltinis? (galite pažymėti kelis atsakymus) Giminių, draugų parama Kaimynų parama Nuomoju butą, kambarį Pastovus, bet neoficialus darbas Sezoniniai neoficialūs darbai Padieniai, atsitiktiniai neoficialūs darbai Išmalda Gaunu pavalgyti labdaros valgyklose Antrinių žaliavų (metalo atliekų, stiklo taros, plastmasių ir kt.) rinkimas Darbas sąvartynuose, atliekų rinkimas šiukšliadėžėse, konteineriuose Pasiimu kas negerai padėta 92
Kita (įrašykite)...... 32. Kaip Jūs manote, kokios pagrindinės priežastys sąlygoja tai, kad žmonės neišsiverčia be valstybės paramos? (galite pažymėti kelis atsakymus) Vykstančios ekonominės reformos Sunki ekonominė padėtis Lietuvoje Blogas šalies valdymas Darbdavių nesąžiningumas Valdininkų korupcija Tarybų Sąjungos subyrėjimas Nežinau, neturiu nuomonės Kita (įrašykite)...... 33. Kaip Jūs jaučiatės gaudamas valstybinės paramą? Jaučiuosi nepatogiai, pažemintas Blogai, bet be pašalpų mano šeima neišgyventų Tikriausiai žemina, bet apie tai negalvoju Jaučiuosi gerai Turiu teisę į pašalpą, tai ir naudojuosi Kita (įrašykite)...... 34. Kiek socialinių paramų Jūs gaunate? Vieną Dvi Tris ir daugiau Negaunu Kreipiausi, bet dar negavau 35. Kokios rūšies paramas Jūs gaunate? (įrašykite) ......
......
36. Kas suteikia Jums gaunamą paramą?(galite pažymėti kelis atsakymus) Socialinės paramos centras (Gedimino prospekte) Socialinių išmokų skyrius (Kauno gatvėje) Socialinės paramos centrai seniūnijose Kiti valstybinės socialinės paramos padaliniai Darbo birža Nevalstybiniai paramos teikimo centrai (įstaigos) 37. Kaip Jūs manote, kodėl Jums skiriama parama? (galite pažymėti kelis atsakymus) Esu bedarbis Esu neįgalus Mano šeima yra daugiavaikė Esu vieniša (-as) motina (tėvas) Nedidelės mano šeimos pajamos Kita (įrašykite) ………………………………...... 38. Kokiu būdu Jūs gaunate paramą? (galite pažymėti kelis atsakymus) Parašęs prašymą Socialinės paramos centre (Gedimino prospekte) Parašęs prašymą Socialinės paramos skyriuose seniūnijoje Parašęs prašymą Socialinių išmokų skyriuje (Kauno gatvėje) Užsiregistravau darbo biržoje Parašęs prašymą merui
93
Parašęs prašymą kitiems savivaldybės skyriams Parašęs skundą Prezidentui, Seimui, Vyriausybei ir kitoms aukštesnėms institucijoms Naudoju visas priemones, kad tik gaučiau man priklausančią pašalpą Kita (įrašykite) ...... 39. Kiek Jūsų šeimos narių gauna socialinę paramą? Gaunu tik aš vienas (-a) Gauna dar vienas šeimos narys (vyras, žmona) Gauna nepilnamečiai mano šeimos nariai Gauna tėvai (uošviai) Kita (įrašykite)...... 40. Ar Jūs patenkintas (-a) socialinės paramos teikimo tvarka? Taip Nežinau, neturiu nuomonės Ne (įrašykite, kodėl?) ...... 41. Kur Jūsų manymu geriausia būtų gauti socialinę paramą? (galite pažymėti kelis atsakymus) Darbovietėje Darbo biržoje (jei esu bedarbis) Ten, kur ir dabar gaunu Tvarkant socialinės paramos reikalus Internetu Nežinau, neturiu nuomonės Man nesvarbu Kita (įrašykite)...... 42. Kokios paramos iš valstybės(savivaldybės) Jūs norėtumėte? (įrašykite) ...... 43. Kaip pasikeitė per paskutinius metus Jūsų šeimos materialinė padėtis? Pagerėjo Kiek geresnė nei prieš metus Nepasikeitė Kiek pablogėjo Gyvename žymiai blogiau 44. Ar bendraujate su savo giminaičiais? Taip, nuolat Taip, bet tik kartais Taip, bet tik šeimos švenčių ar netekčių metu Kai reikia pagalbos Jau kuris laikas nebendrauju Nebendrauju Neturiu giminių 45. Kokie jūsų santykiai su kaimynais? Puikūs, kaimynai man daug padeda Geri, prireikus galiu kreiptis pagalbos Neutralūs – mes visi kiekvienas sau Blogi Nežinau, neturiu nuomonės 46. Jeigu Jus kaimynai ar draugai kviestų dalyvauti kokioje nors namo aplinkos, miesto parko tvarkymo ar panašioje akcijoje, ar sutiktumėte dalyvauti? Taip 94
Taip, jei tai būtų man naudinga Tikriausiai nesutikčiau Tikrai ne Nežinau 47. Ar Jums gera gyventi Vilniuje? Taip Greičiau gera nei bloga Greičiau bloga nei gera Ne Sunku pasakyti 48. Jeigu turėtumėt galimybę keisti gyvenamąją vietą, tai: Išvažiuočiau iš Vilniaus nedelsdamas Išvažiuočiau tik labai verčiamas Išvažiuočiau tik trumpam Likčiau gyventi Vilniuje bet kuriuo atveju Nežinau 49. Jei turėtumėte galimybę rinktis, kurioje Vilniaus miesto seniūnijoje gyventi, kurią pasirinktumėte? (nurodykite tris patraukliausias Jūsų manymu seniūnijas) 1...... 2...... 3...... 50. Kur Jūs dažniausiai poilsiaujate (praleidžiate poilsio dienas)? Lieku namie Važiuoju į sodą Vilniuje (įrašykite mėgstamas vietas) …………………………………...... Važiuoju prie vandens telkinių Trakų rajone Važiuoju prie vandens telkinių Molėtų rajone Mėgstu lankytis Varėnos miškuose Iškylauju Nemenčinės (Švenčionių) miškuose Važiuoju į Pajūrį Poilsiauju užsienyje Kita (įrašykite) …………………………………………………
Anketos užpildymo data......
Nuoširdžiai dėkojame Jums už kantrybę ir dalyvavimą apklausoje
95
3 priedas
Mažiausias pajamas gaunančių respondentų pasiskirstymas Vilniaus mieste
96