VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS LITUANISTIKOS FAKULTETAS Lietuvių kalbos katedra

Irena Rogoža

Baltų vardyno tyrimo principai Huberto Gurnovičiaus tekstuose

Magistro darbas

Darbo vadovė prof. dr. G. Blažienė

Vilnius 2008

Turinys 1. Pratarmė...... 4 2. Įvadas...... 7 3. Oikonimai ...... 12 3.1. Oikinimų struktūros bruožai...... 12 • Priesaginiai...... 12 • Priešdėliniai...... 13 • Sudurtiniai ...... 13 • Kitos darybos ...... 15 3. 2. Oikonimų kilmė...... 18 • Oikonimai, kilę iš apeliatyvų...... 18 • Oikonimai, kilę iš asmenvardžių...... 22 • Oikonimai, kilę iš kitų vietovardžių...... 33 • Keleriopai interpretuotini oikonimai...... 36 4. Žemėvardžiai ...... 41 4.1. Žemėvardžių struktūros bruožai...... 41 • Priesaginiai...... 41 • Priešdėliniai...... 41 • Sudurtiniai ...... 41 • Kitos darybos ...... 42 4.2. Žemėvardžių kilmė...... 43 • Žemėvardžiai, kilę iš apeliatyvų...... 43 • Žemėvardžiai, kilę iš asmenvardžių...... 44 • Žemėvardžiai, kilę iš kitų vietovardžių...... 45 5. Hidronimai ...... 46 5.1. Hidronimų struktūros bruožai...... 46 • Priesaginiai...... 46 • Priešdėliniai...... 46 • Sudurtiniai ...... 46

2 • Sudėtiniai ...... 47 • Kitos darybos ...... 51 4.2. Hidronimų kilmė...... 53 • Hidronimai, kilę iš apeliatyvų...... 53 • Hidronimai, kilę iš asmenvardžių...... 58 • Hidronimai, kilę iš kitų vietovardžių...... 58 • Keleriopai interpretuotini hidronimai...... 58 6. H. Gurnovičiaus tyrimo metodai bei mokslinės veiklos principai...... 61 7. Išvados ...... 65 8. Summary...... 70 9. Literatūra ir papildomi šaltiniai ...... 73 10. Sutrumpinimai ...... 76

3 Pratarmė

Hubert Górnowicz – Gdansko onomastinės mokyklos įkūrėjas. Jo susidomėjimų ir darbo sritis plati. Tai ir dialektologija, ir toponimija, ir antroponimija. Kalbininko nuopelnai mokslui nemaži. Jis daug nusipelnė ir baltų vardyno tyrimui, ypač prūsų vardyno tyrimui. Darbo objektas. H. Gurnovičiaus mokslinė veikla. Darbo tikslai ir uždaviniai. Šio magistro darbo tikslai: 1) aptarti Gurnovičiaus mokslinę veiklą; 2) pateikti principus bei metodus, kuriais jis vadovavosi; 3) nurodyti jo tyrimų, metodų skirtumus nuo kitų kalbininkų; 4) išanalizuoti jo veikalus bei straipsnius (išrinkti iš Gurnovičiaus veikalų prūsų tikrinius vardus, surasti jų darybos pagrindą, identifikuoti šaknines morfemas, susiejant jas su rytų baltų kalbų – lietuvių, latvių, ir kai kuriais atvejais su lenkų apeliatyvais, antroponimais, nustatyti darybines morfemas; 5) panagrinėti, kaip Gurnovičius atstato autentiškas prūsiškų vardų lytis, palyginti jo interpretaciją su kitų prūsų vardyno tyrėjų interpretacijomis. Darbo struktūra. Darbą sudaro pratarmė, įvadas, analizės skyriai (oikonimai, žemėvardžiai, hidronimai), išvados, priedai. Pratarmėje pristatoma darbo tema, tikslai, uždaviniai, apibūdinama tyriamoji medžiaga. Įvade pateikiama H. Gurnovičiaus biografija bei veikla, trumpai pristatomos serijos: Hydronymia Europaea bei Pamario toponiminės monografijos, tyrimo metodų klasifikacijos. Trečiajame skyriuje analizuojama oikonimų – miestų, miestelių, kaimų, vienkiemių, buvusių dvarų, jų dalių vardų – etimologija ir daryba, struktūros bruožai bei kilmė, pateikiamos Gurnovičiaus ir kitų prūsų vardyno tyrėjų interpretacijos. Ketvirtajame skyriuje aptariami žemėvardžiai – tikriniai negyvenamųjų vietų vardai. Tai kalnų, kalvų, viršukalnių, piliakalnių, daubų, laukų, pievų, miškų, kelių ir kt. žemės objektų vardai1. Nurodoma jų etimologija ir daryba, struktūros bruožai bei kilmė. Penktajame skyriuje nagrinėjami hidronimai (upių, upelių, ežerų, pelkių, šaltinių, tvenkinių ir kt. vardai), pateikiama jų etimologija ir daryba, struktūros bruožai bei kilmė. Šeštas skyrius – tai H. Gurnovičiaus tyrimų metodai bei mokslinės veiklos principai. Septintame skyriuje pateikiamos išvados.

1 Gaivenis 1990: 239.

4 Pabaigoje pateikiamas naudotos literatūros sąrašas ir šaltinių sąrašas, tekste vartoti sutrumpinimai. Darbe vartojamos sąvokos bei terminai. Lietuvių kalbotyroje onomastikos specialistų vartojami tiek tarptautiniai terminai, tiek lietuviški jų atitikmenys. Dažniausiai darbe vartojamas terminas yra toponimas arba vietovardis. Juo įvardijamas bet kurios gamtinės ar dirbtinės žemės paviršiaus vietos ar kitokio geografinio objekto tikrinis vardas. Vietovardžių rūšys yra įvairūs gyvenamųjų ir negyvenamųjų vietų vardai, pavyzdžiui, šalių, miestų, kaimų, kalnų, lygumų, laukų, jūrų, upių ir kt. vardai2. Toponimija – kurios nors vietos ar rašytinio šaltinio toponimų visuma, pavyzdžiui, Akmenės rajono toponimija, Žemaičių toponimija, Lietuvos toponimija, Afrikos toponimija; Lietuvos metraščių toponimija3. Toponimika – onomastikos šaka, kurios objektą sudaro vietovardžių kilmės, raidos ir funkcionavimo tyrinėjimas4. Onomastika – kalbotyros šaka, kurios objektą sudaro tikriniai vardai (asmenvardžiai, gyvulių ir paukščių vardai, vietovardžiai, dangaus kūnų ir jų dalių vardai ir kt.)5. Šiam darbui dar bus svarbūs tokie terminai: oikonimas, žemėvardis, vandenvardis, asmenvardis, apeliatyvas. Oikonimas – gyvenamosios vietos tikrinis vardas. Oikonimais laikomi bet kurio tipo gyvenviečių, pavyzdžiui, miestų, miestelių, kaimų, vienkiemių, vardai6. Žemėvardis – tikrinis negyvenamosios vietos vardas. Tai kalnų, kalvų, skardžių, daubų, slėnių, pievų, lankų, ganyklų, laukų, dirvonų, žvyrduobių, molduobių, miškų, skynimų, šilų, krūmų, trakų, kelių, takų ir kt. vardai. Žemėvardžio terminui priskiriamos kelios vietovardžių klasės – agronimas (dirvų, pievų vardai), drimonimas (miško vardas), oronimas (kalnų vardai), tilto vardas7. Hidronimas arba vandenvardis – tikrinis vandens telkinių (jūrų, vandenynų, ežerų, upių, tvenkinių, griovių, brastų, įlankų, pelkių, liūnų ir kt.) vardas; siaurąja prasme – tik upių ir ežerų vardas8. Limnonimas (gr. λιγνη ,,ežeras“ + öνομα ,,vardas“) – hidronimų klasė,

2 Gaivenis 1990: 235. 3 Gaivenis 1990: 214. 4 Gaivenis 1990: 214. 5 Gaivenis 1990: 137. 6 Gaivenis 1990: 136. 7 Endzelytė R. 2005: 11. 8 LKE 1999: 239–242.

5 tikrinis bet kokio ežero vardas9. Potamonimas (gr. ποταμòς ,,upė“ + öνομα ,,vardas“) – hidronimų klasė, tikrinis bet kokios upės vardas10. Asmenvardis arba antroponimas – tikrinis asmens vardas: Vytautas, Žymantienė, Vaižgantas11. Apeliatyvas – bendrinis daiktavardis apskritai ir kaip tikrinio daiktavardžio pamatas (pvz. lašmuo ,,vieta ežere, kur įteka ar išteka upelis” ir upv. Lašmuo)12. Medžiagos pateikimas. Darbe pradžioje pajuodintu šriftu pateikiamos originalios lytys, šalia Gurnovičiaus veikalo puslapis, kursyvu kiti užrašymai bei data istoriniuose šaltiniuse, kilmės hipotezės, palyginimai, pvz. *Alsautai (28) – buvusi prūsų gyvenvietė prie Ankamatų ir Waplewo: Alsauten bona 1323, gut Alsautten 1343 – pr. vv. iš avd. *Alsautis. Plg. pr. avd. Alsaute. Taip pat šį oikonimą interpretuoja Blažienė (2005: 347). Kur įmanoma (rasta žinyne), buvo lietuvinami lenkiškų miestų ir kaimų pavadinimai, kur ne, tuomet jie palikti originalo kalba. Galūnes Gurnovičius pats rekonstravo, kiti onomastai jų neužfiksavo atstatant autentiškas lytis. Išskiriamos tokios vietovardžių grupės: priesaginiai, priešdėliniai, priešdėliniai- priesaginiai, sudurtiniai, sudėtiniai ir kitokios darybos. Atsisakoma skirtymo į pirminius ir antrinius. Vietovardžiai pateikiami alfabetiškai. Yra atvejų, kada tas pats vietovardis priskirtas dviems grupėms. Etimologija užrašoma tik kartą, todėl antrąkart pateikiama tik nuoroda į puslapį, kur vietovardis yra aptartas. Hidronimus aptariu tokius, kurie turi nors mažiausią ryšį su prūsų kalba. Kartu pateikiami hidronimai iš dviejų Gurnovičiaus veikalų: Toponimia Powiśla Gdańskiego ir Gewässernamen im Flußgebiet der unteren Weichsel.. Prie pastarojo veikalo hidronimų rašomos raidės HE – Hydronymia Europaea serijos knyga, kad lengviau būtų atskirti vandenvardžius.

9 Podolskaja 1978: 69. 10 Podolskaja 1978: 112. 11 Gaivenis 1990: 27. 12 Gaivenis, Keinys 1990: 21.

6 Įvadas Hubertas Gurnovičius

Hubertas Gurnovičius gimė 1922 m. lapkričio 7 dieną Gdanske. Pagrindinę mokyklą lankė Čerske, vėliau mokėsi humanitariniame licėjuje. Buvo areštuotas ir nuo 1939 iki 1944 m. buvo karo belaisviu. Nuo 1944 m. tarnavo Prancūzijoje. 1948 metais grįžo į Lenkiją, baigė vidurinę mokyklą. Mokėsi Koperniko universitete. Nuo 1955 m. kovo mėnesio pradėjo dirbti asistentu Gdansko aukštojoje pedagoginėje mokykloje. Jau studijuodamas pasirodė geru, imliu studentu, susidomėjusiu kalbotyra. Vadovavo studentų kalbotyros būreliui ir organizavo stovyklas bei dialektologines išvykas. 1956 m. baigė magistrantūrą. Parašė pirmąjį kalbotyros magistrinį darbą, skirtą Malborko tarmės fonetikai. Po studijų baigimo dalyvavo dialektologinėse ekspedicijose. Jau tada surinko daug medžiagos savo monografijai apie Malborko tarmę ir surinko daugybę toponimų. Debiutavo žurnale Język polski, kur buvo išspausdintas jo straipsnis Malborko tarmės Pavyslio šnekta (Gwara nadwiślańska dialektu malborskiego), kurį vėliau pats sukritikavo. Rašė daug straipsnių apie Šiaurės Lenkijos tarmes. Intensyviai rašė ir daktaro darbą Malborko šnekta (Dialekt malborski), kurį apgynė 1960 m. gruodį Liubline; daktaro disertacijos vadovas buvo docentas Povilas Smočinskis. Darbas buvo išspausdintas tik 1967 m., I tomas: fonetika, fleksija, sintaksė. Į darbą įėjo ir žodžių daryba, bet ji buvo išspausdinta atskirai kaip straipsnių rinkinys. II tomas, kuris apėmė žodžių darybą, buvo išspausdintas tik 1973–1974 m. Gdanske. Už pastarąjį veikalą 1974 m. Gurnovičiui suteiktas profesoriaus vardas. Kalbininkas domėjosi dialektologija, toponimija, antroponimija. Po doktorantūros labiau gilinosi į onomastiką. Tyrinėjo visas jos sritis, tačiau labiau domėjosi toponimija bei hidronimija. Pradėjo tyrinėti iki tol dar menkai tyrinėtas sritis, t.y. domėjosi laivų, karinių vienetų bei istorinių įvykių vardynu. Tyrinėdamas toponimiją sukūrė savo metodiką, kuri remiasi visų metodų integracija: filologinių šaltinių interpretaciją sujungus su V. Šmilauerio mažųjų tipų metodu, onomastine stratigrafija ir S. Rospondo substitucijos metodu. Tokiu principu siūlė tyrinėti vardyną savo doktorantams bei Gdansko universiteto onomastikos būreliui.

7 Kalbininkas parašė daugybę straipsnių, taip pat veikalų, kaip Lenkų kalbos gimininiai vietovardžiai (Studia nad rodowymi nazwami miejscowymi w języku polskim), Didžiosios bei Mažosios Lenkijos vaivadijų ir Mazovijos gimininiai vietovardžiai (Rodowe nazwy miejscowe Wielkopolski, Małopolski i Mazowsza), Gdansko Pamario vardai (Nazwy Pomorza Gdańskiego), Gdansko Pavyslio toponimija (Toponimia Powiśla Gdańskiego), Buvusio Starogrado pavieto toponimija (Toponimia byłego powiatu starogradzkiego). Gurnovičius buvo serijos Pamario toponiminės monografijos įkvėpėju. Joje pasirodė E. Brezos darbas Koscierskio apskrities toponimija (Toponimia powiatu kościerskiego). Tai buvo pirma serijos knyga. Veikalo pratarmėje bei įvade Gurnovičius pristatė savo onomastikos būrelį ir darbo metodiką. Šioje serijoje pasirodė ir du paskutinieji minėti jo veikalai: Gdansko Pavyslio toponimija ir Buvusio Starogrado pavieto toponimija. Stuttgarte buvo išleista kalbininko monografija Gewässernamen im Flußgebiet der unteren Weichsel. Tai buvo pirma Hydronymia Europaea serijos knyga. Iš antroponimijos galima paminėti porą jo straipsnių: Pavyslio vietinių gyventojų pavardės (Nazwiska ludności autochtonicznej Powiśla), Suvokietintos lenkiškos pavardės Bretovo kapinėse (Zniemczone nazwiska polskie na cmentarzu w [Gdańsku] Brętowie). Onomastas naudojosi rašytiniais bei rankraštiniais šaltiniais. Profesorius skaitė pranešimus įvairiose šalies bei užsienio konferencijose, slavistų ir onomastų kongresuose. 1977 m. Gdanske suorganizavo tarptautinę onomastų konferenciją, skirtą mišriosios kalbinės teritorijos vardynui. Jis buvo Gdansko mokslo draugijos pirmininku. Dvi kadencijas buvo Lenkų filologijos instituto vicedirektoriumi, vieną kadenciją – Lenkų kalbos katedros vedėju. Vadovavo 12 daktaro disertacijų ir per 200 lenkų filologijos magistrų darbų. Už savo mokslinę, didaktinę, organizacinę bei visuomeninę veiklą buvo apdovanotas Sidabriniu nuopelnų kryžiumi, Edukacinės komisijos medaliu, Gdansko universiteto medaliu, medaliais, už nuopelnus Gdansko žemei, Gdanskui. Profesorius dar turėjo ir karinių apdovanojimų, keturis kartus buvo Mokslo ministerijos laureatu. Kalbininkas tiek daug pasiekė dėl savo aiškių planų, įgyvendinamų su dideliu darbštumu. Jis mirė 1986 metais.

8 Hydronymia Europaea

Nuo 1962 m. pradėta leisti serija Hydronymia Germaniae, kurios iniciatoriumi buvo garsusis indoeuropeistas Hansas Krahe. Iki 1987 m. pasirodė 14 sąsiuvinių. Po XIII onomastikos Kongreso, kuris vyko Krokuvoje, atsirado naujas projektas Hydronymia Europaea, praplečiantis tyrimus už vokiečių kalbos ribų. Abi serijas vienija metodai ir tikslai. Naujovė yra istorinės medžiagos pateikimas ir jos mokslinis apdorojimas. 1985 m. pasirodė pirmoji monografija. Tai buvo H. Gurnovičiaus darbas die Gewässernamen im Flußgebiet der unteren Weichsel. Pagrindinis serijos tikslas – Europos hidronimų rinkimas ir apdorojimas. Hidronimai pateikiami su oniminiu kontekstu. Vandenų, ypač upių ir ežerų, vardai yra pastoviausia, lėčiausiai kintanti vardyno dalis. Jų tyrinėjimas gali duoti svarbių duomenų apie seniausius tautų gyvenimo periodus, apie jų protėvynę ir migraciją. Vandenų vardai dažnai yra išlaikę tokių leksikos, fonetikos ar morfologijos ypatybių, kurių jau nebeturi apeliatyvai13. Šioje serijoje aptariami visi hidronimai: upė, ežeras, pelkė ir t.t. Nagrinėjamųjų bei lyginimui ar iliustracjai pateikiamų hidronimų ar kitų vietų vardų lokalizacija nurodoma taip: prie nagrinėjamųjų ežerų vardų nurodoma artimiausia didesnė gyvenamoji vieta ir, kai yra reikalas, kaimas ar kita vieta, kurioje yra ežeras (pavyzdžiui, miškas); prie nagrinėjamųjų upių vardų nurodoma artimiausia didesnė gyvenamoji vieta, kur įteka ir, jei yra reikalas, kaimas, kur išteka ar pan. Lyginimui ir iliustracijai panaudotų hidronimų bei kitų vietovardžių paprastai nurodoma tik artimiausia gyvenamoji vieta. Nagrinėjamieji hidronimai kiekviename skyrelyje pateikiami alfabeto tvarka.

Pamario toponiminės monografijos

Pamario toponiminės monografijos – tai serija, leidžiama Gdansko onomastinio būrelio, vadovaujamo H. Gurnovičiaus. Ši serija apima Gdansko ir Ščecino pamarius, Varmiją ir Mozūrus. Gurnovičius leisdamas šias monografijas norėjo, kad lenkų bei slavų toponomastika būtų aptarta giliau ir išleista, kaip išleista Leipcigo K. Markso universiteto

13 Vanagas 1970: 3.

9 onomastikos būrelio serija Deutsch-Slavische Forschungen zur Namenkunde und Siedlungsgeschichte bei Berlyno Mokslų akademijos Brandenburgisches Namenbuch. Gdansko onomastinis būrelis taiko visų metodų integraciją. Šiuolaikinė toponomastika turi įvairius tikslus: istoriškai ištyrinėti mikroregionų vardyną, ištyrinėti semantinius tipus ir žodžių darybos struktūras, pateikti etimologiją. Tyrinėjami oikonimai, žemėvardžiai ir hidronimai. Geografinių vardų etimologijos tyrinėjimuose taikoma semantinė-etimologinė V. Tašickio klasifikacija. Tyrinėjant vardų etimologiją, remiamasi struktūrine-gramatine S. Rospondo geografinių vardų klasifikacija. Vanagas savo knygoje Lietuvos TSR hidronimų daryba nurodo, kad pirmosios slavų vietovardžių klasifikacijos sudarytos apie XIX a.14. Šalia daugelio privalumų šios klasifikacijos turėjo ir trūkumų, kurių bene svarbiausias buvo tas, kad jų tikslai visų pirma buvo ne grynai lingvistiniai, o ,,utilitariniai“, t. y. jos ne tiek stengėsi lingvistiškai analizuoti toponimų sistemas, kiek sužinoti, kokią informaciją vietų vardai gali teikti šių dienų žmogui apie tautų praeitį, kultūrą, gamtą, augmeniją, papročius, socialinius santykius ir pan. Vietovardžiai buvo laikomi ne ypatingu kalbos reiškiniu, kurio tyrimas turi būti lingvistinis, o ,,fossiles de la géographie humaine“, ,,Geschichtsquelle“, ,,Siedlungsgeschichte“ ir pan.15. Būdamos susijusios su savo meto viso kalbos mokslo raida, jos padėjo suprasti vietovardžių semantikos ir iš dalies darybos svarbiausius bruožus, davė daugybę žinių apie tautų, kalbų, gamtos, augalijos ir kt. praeitį, tuo atkreipdamos daugelio mokslininkų akis į vardyną. Kaip matyti, pavyzdžiui, iš S. Rospondo duotos ankstesnių klasifikacijų apžvalgos16, klasifikacijų tobulėjimas buvo susijęs su vietovardžių rinkimo intensyvumu, su toponomastikos formavimusi į atskirą kalbotyros šaką. Tolesnė toponomastikos raida be ankstesnių klasifikacijų būtų sunkiai įsivaizduojama17.

14 Jų visų kritišką apžvalgą žr. W. Taszycki, Słowiańskie nazwy miejscowe (Ustalenie podziału), ,,Prace Komisji Językowej PAU”, Nr. 29, Kraków, 1946; W. Taszycki, Onomastyka, Wrocław-Kraków, 1958, 229– 258 psl; йукенгшщзхъ фывапролджэ ячсмитьбю В. Никонов, Послевоенные работы по топонимике в славянских странах, ,,Краткие сообщения Института славяноведения Академии Наук СССР. Славянское языкознание“, Nr 28, M., 1960, 75–105 psl. Rodosi, teisingiausiai ankstesnes klasifikacijas yra įvertinęs S. Rospondas knygoje ,,Klasifikacja strukturalno-gramatyczna słowiańskich nazw geograficznych“, Wrocław, 1957, 14–27 psl. 15 Žr. S. Rospond 1957. 16 Žr. S. Rospond 1957. 17 Vanagas 1970: 23–24 psl.

10 Naujai vietovardžių klasifikacijos problemą sprendžia du veikalai. Tai P. Lebelio ,,Prancūzų hidronimijos principai ir metodai“ ir S. Rospondo ,,Slavų vietovardžių struktūrinė-gramatinė klasifikacija“. Jų darbus novatoriškais galima laikyti todėl, kad jie į vietovardžius, į šią specifišką žodyno dalį, pažiūrėjo ne kaip istorinės informacijos ieškotojai, o kaip kalbininkai į kalbos faktus. S. Rospondo schema yra trinarė: 1) pirminiai hidronimai, t.y. tokie, kurie yra kilę iš kitų žodžių, bet jokios toponiminės darybos žymės neturi. Jie gali būti kilę iš apeliatyvų arba iš asmenvardžių; 2) antriniai; jų iš viso yra penkios grupės: priesaginiai, priešdėliniai, priešdėliniai-priesaginiai, akcentuaciniai, galūnių vediniai; 3) composita, t. y. sudurtiniai ir sudėtiniai vardai18. Tyrinėjant mažus tipų vardus remiamasi čekų onomastinės mokyklos V. Šmilauerio metodu. Kadangi pamario teritorijoje nuo senų laikų šalia lenkų gyveno ir vokiečiai bei prūsai, šiuose tyrinėjimuose taikomas substitucijos metodas, kurį sukūrė S. Rospondas, T. Fringsas, R. Fišeris ir E. Eichleris.

18 Vanagas 1970: 24.

11 3. Oikonimai 3.1. Oikonimų struktūros bruožai

A. Vanagas, klasifikuodamas lietuvių hidronimus struktūriniu-darybiniu aspektu, pabrėžė, kad šita klasifikacijos schema lengvai gali būti pritaikyta ir kai kuriems kitiems vardyno sluoksniams, tarp jų ir gyvenamųjų vietų vardams19. Galūnes Gurnovičius pats rekonstravo, kiti onomastai jų neužfiksavo atstatant autentiškas lytis. Išskiriamos tokios oikonimų grupės: priesaginiai, priešdėliniai, priešdėliniai-priesaginiai, sudurtiniai, sudėtiniai ir kitokios darybos. Atsisakoma skirtymo į pirminius ir antrinius. Oikonimai pateikiami alfabetiškai. Yra atvejų, kada tas pats oikonimas priskirtas dviems grupėms. Etimologija užrašoma tik kartą, todėl antrąkart pateikiama tik nuoroda į puslapį, kur oikonimas yra aptartas.

Priesaginiai oikonimai.

Iš aptartų prūsų vardų 121 yra oikonimai. Priesaginių yra 23. Priesagos su kuriomis sudaryti vietovardžiai yra tokios: *-īn-, *-īt-, *-av-/*-ōv-, *-ēl-, *-ūn-, *-ōn-, -enīk-, -už-. Oikonimai su priesaga *-īn- gali būti išvedami iš apeliatyvų, pvz.: *Akōtins, Azinῑtai (31); Oikonimai su priesaga *-īt- sudaromi iš apeliatyvų, pvz.: *Rūdītai (138), *Wusīts (177); iš hidrinimo: *Parsawītai (121–122); su priesaga *-av-/*-ōv- iš apeliatyvų: *Mątowy Wielkie (101) , *Rūdawō (137– 138), *Sparawō (150), Dachowo (46–47), Sunowo (156), Warnowo (170–171), Wilkowo (174); iš hidronimų: *Balawo (32), Nidowo (113), *Wandawō (168–169), su priesaga *-ēl- iš apeliatyvų: Daubels (47), Dūmels (50). Iš kito vietovardžio: *Rezijā (135–136). Su priesaga *-ūn- iš apeliatyvų: Labūns (86), iš hidronimo: Zirgūns (180); Su priesaga *-ōn- iš apeliatyvo: *Saulōns (141);

19 žr. Vanagas A., Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius 1970, p. 26.

12 Su priesaga -enīk- iš apeliatyvo: *Garbenīks (53), Su priesaga -už- iš hidronimo: *Urkuž (167).

Priešdėliniai, priešdėliniai-priesaginiai oikonimai

Priešdėlinių vedinių yra 3. Iš jų 1 priešdėlio *pa- vedinys, 1 prieš. *per-. Jie išvedami iš apeliatyvo: *Pasulōwō (123), *Perwalks (124),; Priešdėlinis-priesaginis iš asmenvardžio: *Pakarītiai (120).

Sudurtiniai oikonimai

Sudurtiniais vadinami oikonimai, sudaryti iš dviejų žodžių sandūros. Rasta 9 dūrinių. Dauguma dūrinių yra kilę iš asmenvardžio arba apeliatyvo. Asmenvardis būna tik pirmajame sande (Wenelauks, Matkutkaimis), apeliatyvai gali būti ir pirmajame, ir antrajame sande (Blundelauks). Daugiausia pasikartoja tokie antrieji sandai pr. lauks ir caymis.

Pirmasis sandas apeliatyvas: *Katpanjan (71), dabar Cierpięta: Katpanye 1399, Catpanyan 1403, Cierpięta 1664, Cierpenta 1682, Czerpięta 1764, Czerpienta arba Leidenthal 1775, Czerpienten, Leidenthal 1790, Cierpięta 1880, 1936, Carpangen 1941, Cierpięta 1951 – Gurnovičius remiasi Geruliu, kuris vv. laiko dūriniu iš pr. apeliatyvo catto ,,katė” ir pr. apeliatyvo pannean ,,raistas”. Toporovas (1980: 266–267) vv. laiko dvikamieniu iš pr. apeliatyvo catto ,,katė” ir pr. apeliatyvo pannean ,,raistas”. Krauslauks (83), buvęs Proppendorf kaimo vardas, dabar Kraszewo: Krauslaken 1321, Crauslaken 1349, Krauslauken 1385–1392, Krawsslawken 1400 – kalbininkas cituoja Gerulį (72), kuris pr. vv. laiko dūriniu iš pr. apeliatyvo crausy ,,kriaušė” ir pr. apeliatyvo laucks ,,laukas“. Plg. liet. kriáušė, lat. kraûsis. Toporovas (1984: 172–173) sieja su pr. crausy ,,kriaušė” ir pr. laucks ,,laukas”. Blažienė (2005: 362–363) irgi sieja vv. su pr. crausy ,,kriaušė” ir pr. laucks ,,laukas”. *Lingwars (91), vėliau *Tumerins ir Reichandre(a)s, dabar Andrzejewo km.: Lingues 1294, Lynguar 1250, Lingwar 1323, Lingwar 1343 – anot Gurnovičiaus, gal tai pr. vv. iš

13 dvikamienio avd. Ling-wars; pirmasis kamienas siejamas su liet. lingúoti, o antrasis kamienas su liet. vãras ,,sklanda, pervaras, varytojas” (LKŽ XVII: 129–130), lat. vara, plg. Lingwarowen, liet. vv. Lingaviškės, Lingiškės, Lingiai. Gerulis (1922: 89) vv. laiko prūsišku, bet etimologijos nepaaiškina. Toporovui (1990: 281–282) forma Lingves neaiški. Tai galėtų būti dūrinys, dėl *ves- plg. pr. avd. Wessemans. Toporovas nagrinėja užrašymą Lingwar, dėl pirmojo sando *ling- plg. liet. Lìngės, Lingiaĩ, Lingėnai, Lingavà, Lìnga, Liñgė, lat. Liñga ež., Liñgas, Linge, liet. lingúoti, lat, lĩguõt, pr. lingo, liet. lìngė; dėl *var- plg. pr. warein ,,galią”, liet. vãras, lat. vara. Blažienė (2005: 347–348) pateikia įvairių tyrėjų nuomones, bet pati neinterpretuoja. *Seitkaimis (147), Notzendorf km. vardas, dabar Krzyżanowo: Seytkaym 1385-1392, Seytkaym 1398–1399 – Gurnovičius remiasi Geruliu (1922: 154), kuris vv. laiko dūriniu, kurio pirmasis sandas siejamas su lat. siets ,,giluma” ir liet. sietuvà ir antrasis su pr. apeliatyvu caymis ,,kaimas”. Blažienė (2005: 363–364) pr. vv. *Seit-kaim sieja su pr. avd. *Seite, plg. Seitvne ir pr. apeliatyvu caymis. Pirmąjį sandą dar galima būtų sieti su balt. vandenvardžiais, turinčiais šaknį *seit-, plg. pr. upv. Seyte, liet. upv. Sietuvà, Sieta, liet. sietuvà, lat. siets, sietus, sītava ,,gili vieta upėje”. *Wasarzabai (171), buvusi 3 laisvųjų prūsų gyvenvietė: Wasserzabe 1399 – pr. vv. Dūrinys, kurio pirmąjį sandą plg. liet. vãsara, lat. vasara ir antrąjį sandą plg. su liet. žãbas ,,šakelė, stagaras, rykštė, krūmas”. Blažienė (2005: 390) pateikia tik kitų tyrėjų interpretacijas, pati neaiškina kilmės. Nurodo, kad čia gyveno trys laisvieji prūsai.

Pirmasis sandas asmenvardis: *Cieszymkaimis (44) – šiandien Nowa Wieś Malborska: Thessim 1303, Tessim 1308, Czesmekaym 1399, Czessmisdorff 1399, Czesmekayn 1400, Czessmekaymen 1402, Czesmesdorff 1410, Tesmesdorf 1510, Tesemsdorpf alias Nowa Wieś 1565, 1570, Tesniesdorf 1582, Tessensdorf 1790, Tessensdorf 1941 – pr. vv., dūrinys iš avd. Cieszym + pr. apeliatyvas caymis ,,kaimas”. Gerulio nuomone (1922: 189), Czessime yra lenkiškas prūsiško avd. Tessim variantas. Blažienė (2005: 373–374) vv. sieja su pr. avd. Thessim, Tessym ir pr. caymis ,,kaimas”. *Koitelauks (78), ankstesnis kaimo *Woisetai vardas ir *Paleks, dok. Koytelaucks: Koitelauken 1308, 1389, Kothelauken, Woysethen vel Polex 1398, Kothelauken vel Polex,

14 Woysethen 1400 – pr. vv., dūrinys iš pr. avd. *Koitis ir pr. laucks. Toporovas (1990: 112) lauką ir kaimą sieja su avd. *Kait-, su liet. kaĩsti ,,šilti, karštam darytis” (LKŽ V: 68), kaitulỹs ,,karštis, kaitimas, prakaitas” (LKŽ V: 84) + pr. laucks ,,laukas”. Blažienė (2005: 376–377) pr. vv. *Kait-lauk- laiko dūriniu. Pirmąjį sandą sieja su pr. avd. Koite, plg. pr. avd. Kaitithe, Koytite, Kaitow, pr. enkaitītai ,,įkurstyti, įjaudinti”, antrąjį sandą su pr. laucks ,,laukas”. *Matkutkaimis (100) ankstesnis *Perwalks km. vardas: Matkutkaym 1385–1392, 1398–1399 – pr. vv., dūrinys; pirmasis kamienas pr. avd. *Matkutis ir antrasis kamienas caymis ,,kaimas”. Plg. pr. avd. Matto, Mattyl, Mattule, liet. vv. Matkuškių km., Matkūnų km. Blažienė (2005: 374–375) pateikia daugiau šio vv. užrašymo variantų. Rekonstuoja pr. vv. *Makut-kaim- ir sieja jį su pr. avd. *Makute ir pr. caymis ,,kaimas”, plg. pr. avd. Mackes = Macke, Mackynne, Makie, Makike, liet. avd. Makeĩnys, Makẽlis, Makis, Makỹs, liet. vv. Makiaĩ. Seimolauks (147), vėliau *Witki, buvusi prūsų gyvenvietė: Seymolaux 1280, Somelonke, Somelanke 1303, Zaymelow 1312, Semnolaux 1321, Samlawken 1396, Samalauken 1400 – pr. vv., Gurnovičius cituoja Gerulį (154), kuris vv. laiko dūriniu, pirmasis kamienas siejamas su pr. avd. Seimē ir antrasis kamienas iš pr. laucks ,,laukas”, vėliau pirmasis kamienas siejamas su pr. samē ,,žemė“. Plg. liet. Žeĩmiai, Žeimys. Blažienė (2005: 393) pr. vv. *Zeimā-laukīs sieja su pr. avd. Seime ir pr. apeliatyvu laucks.

Kitokios darybos oikonimai

Šiai grupei priskirtini oikonimai, kurių dauguma sudaryti iš bendrinių ar tikrinių žodžių be jokių afiksų arba su galūnėmis. Jų rasta 43. Dalis jų susidarė transonimizacijos būdu, asmenvardžiui tapus oikonimu, pvz.: *Alsautai (28), *Būtai (43), (55), Grenai (58), Guntai (60–61), *Koitai (78), *Linkai (91), *Lutens (94), *Malins (96), *Mantīks (97–98), Margis (98), *Meinōtai (101–102), Mikors (102–103), *Milec (103), *Minītai (104), *Paganstai (119–120), *Paleks (120), *Paleskai (120–121), *Runsinai (138–139), *Strōpis (154), Stumis (155– 156), *Trankoitai (163), *Tristis (165), *Trumpis (165), *Tumerins (166), Wapils (169), Wargelis (170).

15 Žemiau yra pateiktas oikonimų iš avd. sąrašas, kur vv. įvairiai interpretuojami. Gurnovičius laiko lenkišku, Gerulis prūsišku ir pan.

*Budzisz (42) km. Budisch ir Wapil gauna lauką Pirdamus 1336, bis czur grencz Budisch 1354, Budzisch 1402, Budisch 1437, Budzisch 1476, Budisch 1582, Budzisz 1647, 1664, 1682, 1717, Budisch 1790, Budzisz 1880, 1936, 1951 – pagal Gurnovičių tai lenk. vv. iš avd. Budzisz. Gerulis (1922: 23) laiko šį vv. prūsišku iš pr. avd. Budisch. Blažienė (2005: 351–352) vv. *Budīs irgi sieja su pr. avd. Budisch. Šaknį *bud- sieja su pr. avd. Bude, Budike, pr. vv. Buditien, Budeyn. Plg. liet. avd. Bùdas, Būdà, liet. vv. Bùdiškės, Būdos, lat. vv. Budas, Bũda, Bùdāni, Bũdas. *Jeromirz (65), dabar Jaromierz km.: in Germo 1343, Germer 1420, Germen arba Jaromirz 1529, Jeremaw 1568, Jeromau 1597, Germen al. Jaromierz 1606, Germen 1667, Jaromierz 1927, 1936, 1951 – lenk. vv. su pries. –jь iš lenk. avd. Jeromir. Gerulis (1922: 40) sieja vv. Germ su pr. avd. Germe. Vanago nuomone (1981: 113), liet. vandenvardis Germantas siejamas su liet. avd. Germantas, pr. avd. Germe arba liet. apeliatyvu germė ,,senas miškas, giria”. Lenkiška forma Jaromierz siejama su avd. Jaromir. Przybytek (1993: 88) pr. vv. *Germ-ai lygina su pr. vv. Germynyn, Germayn, lat. Ģẽrmanis, Ģērmaņa-çzçrs, liet. Germantas ež., Germantupis, pr. avd. Germe. Klec (75) 1.dabar Klecewo, ankstesnis *Dumels: vyskupas Henrikas duoda prūsui Clecz bona Dumele 1289, Cleczin 1334, Engelhard Clecz von Cletz 1427, Cletz 1454, Kletzen 1568, Klötzen 1569, 1675, Kloetzen 1790, Klecewo 1883, 1927, 1951; 2. dabar Klecewo: das gut zum Clecz 1402, Christophori de Clecz 1472, do Klieczewa 1565, Kleczew 1582, Kleczewo 1647, Klecewo 1682, Kleczewo 1717, Klecewo 1790, 1883, 1927; 3.dabar Klecewko, Glocz 1406, Clocze 1504, Klecewko 1682, Klieczewka 1711, Kleczewko 1790, Klecewko 1883, 1927, 1951 – pr. vv. iš pr. avd. Klec, Clecz, kuris lenkiškos kilmės. Gerulis (1922: 66) vv sieja su pr. avd. Klecz. Przecław (130-131), dabar Przęsławek km.: Prozile 1249, Prezla, Prezle 1250, Presel 1254, Preczlaw 1414, Pretzlaw 1539, Breczlaw 1568, Pretzlau 1586, 1597, Prentzlau 1642, Prenzlau 1672, 1717, 1790, Pręsławek 1888, 1951 – vv. iš lenk. avd. Przecław. Gerulis (1922: 136) tik nurodo buvus tokį vv. Pamedėje, vadinasi, laiko prūsišku. *Witki (175), ankstesnis Seimolauks, buvęs prūsų kaimas: Witko 1321, Witchen 1407, 1437 – lenk. vv. iš pr. avd. Witko. Gurnovičius įžiūri mažybinę priesagą -k- ir vardą, kuris gal

16 iš dvikamienio pr. avd. *Wiltaute ar liet. Vytautas. Plg. liet. vv. Vitkų km. Blažienė (2005: 393) sieja su lenk. avd. Witko, plg. pr. avd. Witecke, Witko ir liet. avd. Vitkus.

Iš apeliatyvų: *Braidai (38), *Kalwā (68), *Sādelē (139), *Stabis (150), *Wingrai (174–175). Žemiau yra pateiktas oikonimų iš apeliatyvų sąrašas, kur vv. įvairiai interpretuojami. Gurnovičius laiko lenkišku, Gerulis prūsišku ir pan.

*Kątki (72) km.: Kantken 1399, Kantk 1400, Canctiken 1404, Kantk 1405, Kantken 1411, 1446, Kanhken 1515, Kantken 1523, do Kąnthkow 1565, Kathk 1570, Kontken 1577, Cantke 1582, Kątki 1647, 1682, 1717, Kantken 1790, Kątki 1925, 1951 – lenk. vv. iš lenk. apeliatyvo kątek. Gerulis (1922: 56) sieja šį vv. su pr. avd. Kanthe ir palygina su liet. avd. Kantẽnis. Przybytek (1993: 103) pr. vardą *Kant-ai sieja su avd., plg. pr. avd. Kanthe, liet. avd. Kantẽnis, Kán-tautas, Kanteĩkis, Kontẽnis, liet. kantùs. Lenkiškas variantas atsirado su pries. –ki. *Rudno (138) 1. *Mantīks km. vardas, dabar Mątki: Ruden 1399, 1402, 1403, 1404, Rudyn 1409; 2. ankstesnis Mühlbach ir Altmühlbach, dabar Ruda km.: Ruden 1586, Ruhden 1790, Ruda 1888, 1951 – lenk. vv., pries. -no vedinys iš apeliatyvo ruda. Gerulis (1922: 145) laiko vv. prūsišku ir sieja su liet. rùdas, rūdà. Blažienė (2005: 379) atsargiai laiko šį pr. vv. ir sieja su pr. avd. Rudde.

Iš hidronimų: *Purdens (131), dabar Pordenowo km.: Pordenaw 1399, Purdenau 1510, Purdenav 1565, 1570, Pordenaw 1582, Purdenau 1590, Burdenaw 1649, Burdenau 1675, Pordenowy 1682, Pornowy 1696, Pornowo 1707, 1711, Pordenau 1790, Pordenowo 1887, 1951 – pr. vv., plg. pr. km. ir ež. Porden, plg. lat. purduli ,,snargliai”. Gerulis (1922: 131) neturi šio vv. Turi Porden ež., lygina irgi su lat. purduli. Blažienė (2005: 377-378) pr. vv. *Purd-īn-av- sieja su kamienu *purd- ir pries. *-īn- ir *-av-, plg. pr. ež. Porden, lat. purduli. Mary (100), ankstesnis Reichenberg km.: Mahren 1673, 1717, Maahren 1790, Mary 1885, 1951 – lenk. vv. iš pr. ežero vardo *Mari. Gerulis tokio vv. nėra aptaręs.

17 Iš kitų vietovardžių: Yra pateikti du oikonimai, kur vv. įvairiai interpretuojami. Gurnovičius laiko lenkišku, Gerulis prūsišku ir pan.

Łopienno (95) ankstesnis *Koitai kaimo vardas: Luppin 1280, Lopino 1312, Loppino, Luppin 1321, Loupunn 1336, Leupin, Leupyn, Loypin, Lowpin, Lowpyn 1400, Koyten adir Leupyn 1400, Luppin 1406, 1407 – galbūt lenk. vv. iš lauko *Łopienno vardo. Gerulis (1922: 92) turi tokį pr. vv., bet etimologijos nepaaiškina. Blažienė (2005: 353–354) pr. vv. *Lup-īn- (?) sieja su avd., plg. liet. avd. Lupéika, Lupeĩkis, lat. Luppe, liet. vv. Lupìkai. Kita galima kilmės hipotezė yra sieti su tokiais vardais, kaip liet. upėvardis Lupõnė, plg. liet. lupà, lùpti. Wi(e)rzb(ie)c (172–173) km.: Ygel et Werczio 1280 – lenk. vv. su pries. -(e)c iš apeliatyvo wi(e)rzbi, gal net nuo *Wi(e)rzb(ie)c miško pavadinimo. Gerulis (1922: 200) abejoja prūsiška kilme ir neaiškina. Blažienė (2005: 394–395) taip pat neinterpretuoja šio vv.

Oikonimų kilmė Oikonimai, kilę iš apeliatyvų

Azinῑtai (31) – ankstesnis *Tūlekoitai kaimo pavadinimas. Gurnovičius remiasi

Geruliu aiškindamas šį vv. ir sieja su pr. asy ,,ežia” + pries. *-īn- ir *-ῑt- Priesaga *-īn- reiškia priklausomybę, -ῑt- tai deminutyvinė priesaga, taigi *azinῑts, *azinῑtai galėjo reikšti ,,kažką mažo prie ežios”. Toporovas (1975: 120–121) taip pat sieja su pr. asy ,,ežia”. Taip šį vv. aiškina ir Blažienė (2005: 385). Ji išskiria priesagas *-īn- ir *-ῑt- ir sieja su pr. asy ,,ežia”. Dar siūlo palyginti su liet. upv. Ažýtė, Ažýnas. *Braidai (38) – buvusio *Linkai kaimo vardas: Broidin//Broiden 1258, Broiden 1330, Broydin, Broyden, Broidin 1350–1409, Proyden 1396, Broyden 1401–1402, Broydin adir Linken 1408, Broyden 1409 – Gurnovičius cituoja Gerulį (23), kuris vv. sieja su pr. apeliatyvu braydis ,,briedis”, plg. liet. brίedis ir lat. briêdis. Plg. upių pavadinimus lat. Briede ir liet. Briedžiùpis ir liet. vv. Bríediškės km., Bríedlaukio km., Briedýnės. Toporovas (1975: 244) taip pat sieja su pr . braydis ,,briedis” ir lygina su liet. bríedis ir lat. briêdis. Blažienė (2005: 365) taip pat interpretuoja šį vv.

18 Daubels (47) – dabar Dubiel: Dawbel, Daubel 1396, Dubal 1397, Dubielewo 1526, Dubiel 1582, 1647, Dubellen 1727, Dubiel 1776, Dubiell 1790, Dubiel 1881, 1941, 1951 – pr. vv. su pries. -ēl- iš apeliatyvo, plg. liet. daubà ir pr. padaubis ,,slėnis”. Gerulis abejoja vv. prūsiškumu. Toporovas (1975: 294–295) pateikia įvairių kalbininkų nuomonių. Plg. pr. Dauben ež., liet. upv. Daubà, Daũbas, Daubẽlė, lat. upv. Daũba, Daũbe, Daubars, liet. daubà, dauburỹs, daũbti, lat. daũba, daube; liet. dùbti, dúobti, lat. dubt. Mažiulis (1988: 176–177) turi dambo, kurį taiso į *daubo ,,dauba, įdauba”. Dar turi (1996: 204) pr. padaubis ,,slėnis” su priešd. *pa- ,,pa”; galūnės vedinys iš pr. *daubā ,,dauba”. Plg. liet. daubà: padaubỹs ,,vieta palei daubą” (DLKŽ: 469). Przybytek (1993: 50) turi vv. *Dubelis arba *Daubēls, kurio galutinis interpretavimas yra keblus, kadangi vietovėje gyveno tiek prūsai, tiek ir lenkai. Ji siūlo palyginti su pr. padaubis ,,dauba, tarpeklis”, liet. daubis ,,t. p.”. Daubel ir Dubel variantai kalba apie sąsajas su pr. *dubelīs ,,šapalas”.

Dūmels (50) – ankstesnis Klec kaimo pavadinimas: bona Dumele 1289 – pr. vv. iš pr. apeliatyvo dumis ,,dūmai”, plg. liet. dūmai + pries. -ēl-. Plg. liet. Dūmelių vk., upės Dūmė, Dūmė. Toporovas (1975: 389–390) vv. sieja su liet. dūmas, dùme, dumsùs ,,tamsus, miglotas” (LKŽ II: 846), lat. duma-aka. Przybytek (1993: 115) pateikia tik kitų kalbininkų interpretacijų, pvz., Gerulis (1922: 32) pr. vv. *Dumēls sieja su pr. dumis ,,dūmai” + pries. *- ēl-. Przybytek (1993: 115) pateikia Vanago paraleles, plg. liet. vv. Dumaičiai; liet. dūmas ,,dūmai, kiemas, duba”, dūmas ,,dūminis” (LKŽ II: 835), dūmaka ,,rūkas, migla, ūkana” (LKŽ II: 834). *Garbenīks (53) – buvęs prūsų kaimas, vėliau įėjo į sudėtį: Garbenyken kaime gyveno 3 laisvieji prūsai Koytyte, Czessune ir Medyte 1399, Garbeniken 1399, Garbenyken 1403, Garbenig 1408, Garbenik 1515, Garbenick 1553 – pr. vv. su pries. -enīk- iš pr. apeliatyvo garbis ,,kalnas”. Gerulis (1922: 36) Garbenyken sieja su pr. garbis ,,kalnas” + pries. -enik-. Toporovas (1979: 156–158) sieja su pr. garbis ,,kalnas” ir pateikia paraleles su lat. vv. Garbas, Garbji, Garbēni, Gãrbini, Garbenauka, lenk. garb ,,kupra, raukšlė”. Blažienė (356) atstato pr. vv. *Garb-enīk-, įžiūri priesagą *-enīk-, vv. sieja su pr. garbis ,,kalnas“. *Kalwā (68) – dabar Kalwa km.: Kalba, Kalbe, Kalben, Kalbam 1280, de Calva 1286, komandoras Henrikas von Wilnowe duoda privilegiją Kalwe kaimui 1297, Kalbe 1316,

19 Kalba 1343, Kalbe 1399, Calba 1440, Calbe alias Calwa 1565, 1570, u Kalwy 1590, Kalwa 1615, 1624, 1647, 1664, Kalwe 1790, Kalwa 1882, 1936, 1951 – pr. vv. iš rekonstruoto pr. apeliatyvo *kalwa, plg. liet. kalvà. Toporovas (1980: 184–185) sieja su liet. kalvà, lat. kalva arba su liet. kálvė, kálvis, lat. kalvis, kalva ir pateikia paraleles liet. hidr. Kalvà, Kalvaĩ, Kalvos, Kálviai, liet. vv. Kálvaičiai, Kalvãliai, Kalvẽliai, Kalvẽliškės, Kálvėnai, liet. avd. Kálvis, Kalvẽnis, Kálvinis, Kálviškis, Kalvẽlis, lat. vv. Kalva, Lielā-kalva, Kalvas-kalns, Kalvas, Kalvrags. Blažienė (2005: 359–360) pr. *Kalvā sieja su pr. *kalvā ,,kalva”, plg. liet. kalvà ir lat. kalva. Liet. ir lat. vv. su *kalv- šaknimi galima sieti arba su liet. kalvà, lat. kalva arba su liet. kálvė, kálvis, lat. kalvis, kalva. *Pasulōwō (123), vėliau , dabar Żuławka Sztumska: Pozoloue 1249, Posolua, Posoluam 1250, Pusilie 1280, Posilia 1286, Poselew 1289, Pusilia 1298, Posiliam 1312, Pusilie 1336, Pusilien 1354, Pusilge, de Pusillia 1373, Posilge 1374, Posilia 1399, Pusilia 1408, Posilia 1471, Pozilia 1518, z Pozeliią 1565, Posilia 1582, Pozylia 1624, Pozolia 1664, 1675, Posilgen 1790, Żuławka arba Pozylia 1895, Posilge 1941 – pr. vv. iš pr. priešd. pa- ir kamieno zolue, plg liet. salava. Baltų kalbose šalia salà, salava galėjo būti ir sulava, tai būdinga prūsų kalbai. Gerulis (1922: 132) taip pat interpretuoja šį vv. Blažienė (2005: 395– 396) turi pr. vv. *Pa-sulav-/*Pa-sulōv, įžiūri priešd. pa- ir kamieną sulava/*sulōva ir lygina su liet. salavà, salà, lat. sala. *Perwalks (124), dabar Parwark, buvęs *Matkutkaimis: Perwalk 1399, Perwalken 1400, Perwalk 1405, Perwelk 1476, Parwerck 1510, Parwerk 1565, 1570, Parwergk 1582, Parwark 1590, 1636, 1649, 1682, 1711, 1790, 1886, 1951 – pr. vv. iš priešd. per- ir kamieno, liet. vilkti, lat. vìlkt. Gerulis (1922: 121) lygiai taip pat aiškina. Blažienė (2005: 374–375) atstato vv. *Per-valk-. Išskiria pr. priešd. *per- ir sieja su kamienu *valk-, kuris yra lat. valks, valka ir lygina su liet. valkà, vilkti, lat. vìlkt. Plg. pr. vv. Parwolke, liet.vv. Pervalkaĩ, vv. Pérvalka, liet. pérvilkti. *Prābūtis (129), dabar m., anksčiau *Rezijā: Prabuth 1454, Prabuth alias Resenburg 1466, Prabuty 1466, Pranbuthy 1519, Prabuti alias Rizemberg 1521, z Prabuthami 1565, 1615, pod Prabutami 1649, do Prabut 1711, Prabuty 1888, 1936, 1951 – pr. vv. iš pr. apeliatyvo prābutskas iš *prabutiskas ,,amžinas”, o šis iš dkt. *prā-būtis, plg. liet. prabūti. Gerulis neturi šio vv. Przybytek (1993: 228) pr. vv. *Prābūtis sieja su pr. *prābutiskas ,,amžinas”: prabutskas<*pra-butis, plg. avd. Preyboth. Mažiulis (1996: 339–

20 341) turi pr. prābutskas ,,amžinas”. Rekonstruotinas adj. pr. *prabutiska- ,,amžinas”, kuris yra pries. *-isk- vedinys turbūt iš pr. *prābuti- ,,amžius” (tai, kas pragyventa), o šis – galūnės vedinys su priešd. *prā-, performuotu iš *pră- iš adj. pr. *prabūta- ,,prabūtas”, iš veiksm. pr. *prabū- ,,prabūti”; pr. priešd. *pra- + *bū- ,,būti”. *Purdens (131), žr. 17 psl. *Sādelē (139), dabar Sadlinki km.: Czedil 1346, Zaltil 1380, Zedeln 1558, Czedeln 1559, Sedlin 1663, Sedlinen 1790, Sadlinki 1889, 1936, 1951 – pr. vv. gal susijęs su liet. sodà, sodẽlė. Plg. liet. Sodelių km., Sadeliškių km. Gerulis (1922: 148) neturi tokio vv. Przybytek (1993: 252) atstato *Sadel- ir pateikia W. P. Schmido nuomonę, kuris linkęs sieti su vok. avd. Sattel, vva. satel, vvž. sadel, arba dar sieja su lenk. siodło ,,balnas”, pr. saddinna ,,stato”. *Saulōns (141), dabar Szlagnowo km.: Slaulon 1398-1399, Saulon 1400, Slawloff 1476, Schlanglau 1510, Slagellau 1565, Slagelav 1570, Schlabelau 1582, Szlaglau 1590, Szlagnowo 1636, Schlagenhau 1647, Slągnowo 1649, Slagnowo 1675, 1696, Szablowo, Slablowo, Szlagnowo 1707, Schlablau 1790, 1889, Szlagnowo 1951 – pr. vv. iš pr. apeliatyvo saule su pries. -ōn-, plg. liet. sáulė. Gerulis (1922: 153) įžiūri pries. -ōn- ir pateikia nuorodą į vv. Saulisken, kurį sieja su pr. saule ir lygina su liet. avd. Saũlius, lat. Saules pagasts. Blažienės (2005: 383) nuomone, atstatyti autentišką lytį nėra paprasta. *Sparawō (150), dabar Sporowo: Sparrow 1392, 1399, Sparraw 1437, Sparowo 1526, Sparrau 1582, 1790, Sporowo 1890, 1951 – pr. vv., pries. -aw- vedinys iš pr. apeliatyvo sparyus ,,pieva, ganykla”. Gerulis (1922: 170) sieja su pr. sparis, sparyus. Blažienė (2005: 382) pr. vv. *Spar-av- irgi sieja su pr. sparyus ir pries. *-av-. Plg. su pr. ežerų vardais Spargint, Sparogen. Blažienės nuomone, įmanoma ir vokiška šio vv. kilmė. *Stabis (150), prūsų gyvenvietė: Stobis 1260 – pr. vv. iš pr. apeliatyvo stabis ,,akmuo”. Plg. liet. stãbas, lat. stabs. Blažienė (2005: 381) perskaitė šį vv. Sobin ir sieja jį su pr. *sōvis ,,ežeras”. *Wingrai (174–175), dabar Węgry, buvęs Polski Bruszwałd: Wenger 1551, Wengern 1554, do Wągra 1565, z Wągra 1570, Wengern 1591, Wengier 1593, Wengri alias Polski Braunswaldek 1595, Węgry 1615, 1682, Wengry 1772, Wengern 1790, Węgry 1893, 1951 – pr. vv., dėl *wingr- plg. liet. vingrùs. Blažienė ( 2005: 392) atstato pr. vv. *Vingr- ir pateikia paraleles su liet. upv. Vìngra, Vìngrė, Viñgrė, Vingrẽlis, Vingrỹs, Viñgrupis ir liet. vingrùs.

21 *Wusīts (177), dabar Uśnice km.: Wuschycz 1391, Wossicz 1399, Wusitcz 1422, Wusenitcz 1498, Wusznitz 1508, Wüszenytz 1514, Wznicz 1565, Wznic 1570, Wüsnitz 1582, Uzniewice 1615, w Uznicach, Uznice 1624, Vznice 1664, Gross und Klein Usznitz 1761, 1790, Uśnice 1892, 1951 – pr. vv., dėl kamieno plg. liet. ušìs, ir pries. -īt-. Gerulis (1922: 211) sieja su upv. Wusen, liet. ušis. Blažienė (2005: 388–389) pr. vv. *(V)ūs(n)īt- lygina su pr. vv. Wosen, Wusen, ež. Wosen, Wusen, liet. ùsnė, usnìs, lat. usna, usne, ušna ,,usnis”.

Oikonimai, kilę iš asmenvardžių

*Algaudas (28) – buvusi prūsų gyvenvietė prie Gorowychy: Algaudas 1260 – pagal Gurnovičių pr. vv. iš pr. avd. *Algaudis. Gurnovičius avd. laiko dvikamieniu – pirmasis kamienas iš pr. ālgas ,,algos”, plg. liet. algà ir antrasis kamienas siejamas su liet. gáudyti. To vv. neužfiksavo Gerulis. Trautmannas (1925: 12) užfiksavęs pr. avd. Algaude. Oikonimas asmenvardinės kilmės, jį reikėtų sieti su dvikamieniu pr. avd. Algaude, kur yra *al- ir *gaud-. *Al- siejamas su liet. alai, aliai ,,vienas” (LVKŽ 64). Gurnovičius remiasi Toporovo nuomone (1975: 72), kuris įžiūri pirmajame kamiene pr. algas. Taip pat šį vv. ir avd. traktuoja Przybytek (1993: 11) *Algaudis, apibūdindama kaip Algo-gaudis kontrakciją. Abu kamienai paplitę baltų vardyne. *Alsautai (28) – buvusi prūsų gyvenvietė prie Ankamatų ir Waplewo: Alsauten bona 1323, gut Alsautten 1343 – pr. vv. iš avd. *Alsautis. Plg. pr. avd. Alsaute. Avd. gal susijęs su liet. alsà ,,nuovargis“. Avd. *Alsautis turi -aut- priesagą. Taip pat šį oikonimą interpretuoja Blažienė (2005: 347). Ji turi pr. *Alsaut-, kurį sieja pr. avd. Alsaute, išskiria priesagą *-aut- . *Būtai (43) – buvusi prūsų gyvenvietė prie Tropų, Iglų: Buten 1303, 1354, 1303 – pr. vv. kilęs iš avd. *Būtis, Bute. Plg. liet. avd. Bùtas bei lat. avd. ir vv. Būta, Būte. Avd. kildinamas iš pr. apeliatyvo buttan ,,namas”, plg. liet. bùtas, pr. avd. Buti-gede, Buti-labs, Darge-buti. Toporovas (1975: 269–270) sieja su pr. apeliatyvais būton ,,būti”, buttan ,,namas” ir pateikia rytų baltų paraleles liet. vv. Butenių km., Buteniškių km., Butėnų km., Butėniškio vk., Butingės km., lat. vv. Butani, Butenieki, liet. avd. Bùtas. Blažienė (2005: 353) taip pat sieja vv. *But- su pr. avd. Bute. *Gausijeinai (54) – dabar Kuksy km.: Gausigeyn 1376, Gawsszyen 1393, Gausieyn 1400, Gawsyein 1407, Gausen 1437, pod Kuxami 1624, Kuzy 1647, Kuxen 1790, Kuksy

22 1883, 1936, 1951 – pr. vv. su rekonstruota galūne -ai nom. pl. masc. -o- kamienas. Tai priesagų *-ij- ir *-ein- vedinys iš avd. Gause. Plg. liet. vv. Gaušiaĩ. Taip šį vv. interpretuoja ir Gerulis (37). Toporovas (1979: 176) sieja su liet. gausùs, lat. gaũss ,,gausus” ir pateikia paraleles liet. vv. Gausañtė, Gausùtė, Gaušiaĩ, pr. Gausas, lat. vv. Gaũsi, Gauseklis, Gaũsene pļ. Blažienė (2005: 364) turi pr. vv. *Gaus-ij-ein- ir pateikia Gerulio nuomonę, kuris sieja su pr. avd. Gause + pries. *-ij- ir *-ein- Plg. lat. avd. Gausiņš, lat. vv. Gausi, Gaũsiņi, Gaũsiķi. Gintro (55) – Szpory km.: Gunther 1399, Guntther 1401, Gunter 1402, Gyntra 1520, Gintro 1610, 1790, 1881, 1936, 1951 – pr. vv. kildinamas iš pr. avd. Gunther, paskolinto iš vok. Gunther. Vokiečių istoriko A. Semrau nuomone, vv. sietinas su pr. avd. Gunte. Toporovas (1979: 337) yra užfiksavęs per. tikrinį vardą Guntar, kurį atsargiai atstato kaip Gun-tar. Blažienės nuomone, tai vok. vv. Grenai (58) – vėliau vok. Grünenfelde, šiandien Zielonki: Grenen 1316, Grunefelt 1400, Grunenfelde 1404, Grunenfelde 1439, Grunffelt 1520, z Grumweldem 1565, 1570, do Grynfeldu 1688, Grunfelde 1790 Gruenfelde 1881, 1936, Zielonki 1951 – pr. vv. kildinamas iš avd. *Grenis, plg. Greyne ir liet. Greinus. Blažienė (2005: 394) vv. sieja su pr. avd. *Grene arba Greyne, Grayne, bet mano, kad avd. gali būti vokiškos kilmės. Guntai (60–61) – dabar km.: a bonis Gunthen 1300, vyskupas Rudolfas duoda žemes prūsams Gunthoni ir Trey 1323, Iohanne de Gunthin 1326, ad granicias Gunthonis 1330, de Gunthin 1363, her Gonth von dem Gunthen des gutis von dem Gunthin 1408, Gunthen 1527, 1790, Gonty 1881, 1936, 1951 – pr. vv. iš pr. avd. *Guntis, gal susijęs su pr. apeliatyvu guntwei ,,varyti”, plg. liet. giñti. Gerulis (1922: 47–48) vv. irgi sieja su avd. Gunto ir lygina su liet. avd. Guntùlis. Toporovas (1979: 341) lygina su liet. vv. Gùntakalnis, Guntiškių km., Guñtinas. Anot Mažiulio (1988: 424), pr. *gun- atitinka balt. *gun- ,,skubėti, lėkti, dumti”. Przybytek (1993: 74) pr. vv. *Gunt-ai sieja su pr. avd. Gunto, pr. guntwei ,,skubėti, lėkti, dumti”, plg. liet. giñti, liet. avd. Guntùlis, vv. Gùnta-kalnis, Guntiškių km. *Hankemetai (62) – dabar Ankamaty km., buvęs Koseler: Hankenmeten 1526, Enkmyty 1647, Anckemitt 1790, Ankematy arba Ankamaty 1880, 1936, 1951 – pr. vv. kilęs iš avd. Hankemetten, kuris iš Hanke (Johannes) ir -met-, gal pr. Mete, Metym ar liet. metas ir lat. mçts.

23 *Kariōtai (70), prūsų gyvenvietė, galbūt vėliau priklausė Poliksy kaimui: Cariothen

1308 – pr. vv. iš pr. avd. *Kariōtis, sudaryto su pries. -iōt- iš pr. apeliatyvo *kariā

,,kariuomenė”, plg. liet. kãras ir lat. karš ,,karas”. Toporovas (1980: 216) avd. sieja su *kariā ,,kariuomenė” ir pateikia paraleles su pr. kargis, caryawoytis, liet. kãrias, kãras, lat. karš ,,karas”. *Kikoitai (73), dabar Kikojty km.: Kykoiten 1398–1399, Kykoth 1401–1419, Kykoythen 1476, Kykoythe 1510, Kikuti 1565, 1570, Kikuthy, Kikuty 1590, 1636, Kikoyty 1682, Kikuty 1711, Kykoit 1790, Kikoity 1883, 1951 – Gurnovičius cituoja Gerulį (62), kuris pr. vv. kildina iš pr. avd. *Kikaitis, plg. pr. Kycke, Kike + pries. -ait-, kuri pakito į -oit-. Gal vardas susijęs su liet. kỹkas, kýka ,,tokia kepuraitė“. Toporovas (1980: 360) pateikia tik paraleles su liet. vv. Kikìškės, Kikóniai, Kikónys, Kìkižeris, Kika-kalnis, Kìkežeris, lat. vv. Kika, Kikas-kalns, Ķikas-sils, liet. avd. Kìkas, Kìkis, lat. Kikul. Blažienė (2005: 360) pr. vv. *Kik-ait-/*Kik-ut- sieja su pr. avd. Kycke + pries. *-ait- arba *-ut-. *Kirsītai (73–74), buvęs prūsų kaimas: Kersiten 1303, Kirsitten 1509, Kyrsyten 1526

– pr. vv. iš avd. *Kirsītis arba *Kersītis. Gerulis (61) užfiksavo šį vv. ir sieja jį su pr. avd. Kerse + pries. -īt-. Blažienė (2005: 360) vv. *Kers-īt- sieja su pr. avd. Kerse + pries. *-īt-. *Kirwekals (74) km., kuris buvo prie Lisowo: Kirwekol, Kuwekol 1316 – pr. vv. iš pr. avd. *Kirwekals, siejamo su liet. kirvis ir liet. kálti. Blažienė (2005: 361) vv. *Kirvēkalīs sieja su pr. avd. *Kirvekals, liet. *Kirvakalys, kuris siejamas su liet. kirvis, plg. lat. cirvis ,,kirvis” ir liet. kálti. *Klapatītai (74), buvusi prūsų gyvenvietė prie Trumiejų: bona Clapathyten 1289 – pr. vv. iš pr. avd. *Klapatītis, plg. liet. klapãs iš lenk. chłop ,,valstietis, bernas”. Pr. -ai vokiečiai pakeitė -en. Gerulis (1922: 65) vv. Clapatythe sieja su liet. Klapáčiai, Klapaičiai, su liet. avd. Klapas (lenk. chłop). Toporovas (1984: 47) siūlo palyginti su liet. klàptelėti, klàpterėti ,,staiga su balsu nukristi, belstelėti, suklabenti” (LKŽ: 965), klapénti, klapyti, klapsnóti, klapsėti ,,pliaukšėti, bėgti klapsint” (LKŽ: 964), klapsénti, lat. klapstêt, vok. klappen, liet. klapúoti ,,klapą vožti” (LKŽ: 965), lat. klapêt. Przybytek (1993: 40) vv. *Klapatītai sieja su pr. avd. *Klapatitis, kuris siejamas su liet. klãpas

24 *Koitai (78), dabar Chojty, ankstesnis *Łopienno: Feld Koite 1302-1306, campum Koite 1308, Koyten adir Leupyn 1400, Coyten 1437, Choity, Coitki 1647, Choyty 1682, Choyten 1790, Choity 1880, 1936, 1951 – Gurnovičius cituoja Gerulį (68), kuris pr. vv. kildina iš pr. avd. Koyte. Gal siejasi su liet. kaĩsti, kaĩtinti, kaitrà. Diftongų -ai-:-oi- kaita reguliari. Plg. liet. Kaitulių km. Toporovas (1990: 112) lauką ir kaimą sieja su avd. *Kait-, liet. kaĩsti ,,šilti, karštam darytis” (LKŽ V: 68), kaitulỹs ,,karštis, kaitimas, prakaitas” (LKŽ V: 84). Blažienė (2005: 353–354) vv. *Koit- sieja su pr. avd. Koyte. *Kwedīns (85–86), dabar Kwidzynas: in Quedin 1233, de Quedina 1235, paruum Quedin 1236, Quidino 1243, Quidin 1251, Quidinesis 1264, Quedzyn alias Marienwerder 1454, Quidzyn alias Marienwerder , Quidzin 1513, do Kwidzyna 1565, ku Kwidzyniu, 1687, 1735, 1884, 1936, 1951 – pagal Gurnovičių, tai pr. vv. iš pr. avd. *Kwedīns. Gurnovičius pateikia ir Gerulio nuomonę. Gerulis (1922: 78) vv. sieja su pr. avd. *Kwedē (*Quede) ir lygina su pr. avd. Qued-un. Toporovas (1984: 374–375) sieja su pr. avd. *Kvedē arba *Kwedīns, plg. liet. kvėdúoti ,,vėdinti”, kvėpti. Przybytek (1993: 140) pr. vv. *Kwēdīns sieja su pr. avd. *Kwede arba *Kwedīns. Plg. pr. avd. Quedun, pateikia sąsajas ir su liet. kvėdúoti; plg dar liet. vv. Kvedaraĩ, Kvẽdariškė. Labūns (86), dabar Łabuń km.: Labune 1399, Labun 1400, 1401, Labe 1476, Labań, Labau 1565, Łabav 1570, Labe 1582, Labau 1615, Labaw 1624, Laba 1647, Labaw 1664, Laabe 1790, Łabuń 1884, 1936, 1951 – pr. vv. iš pr. avd. *Labūns, o šis pr. pries. –ūn- vedinys iš pr. apeliatyvo labs ,,geras”. Plg. liet. lãbas ir lat. labs. Gerulis (1922: 80) irgi taip pat interpretuoja šį vv. Toporovas (1984: 390–395) sieja su pr. labs ,,geras”, plg. liet. lãbas ir lat. labs. Blažienė (2005: 366) pr. vv. *Lab-ūn- sieja su pr. labs + pries. *-ūn-. *Leklūns (88), dabar Leklowy, buvęs kaimas: Leclun 1385-1392, Leclon 1398-1399, Leclon 1399, Lecklun 1405, Leklaw 1476, Leklau 1510, 1565, 1590, Leklaw 1647, Leklowo 1696, Leklowy 1707, Lecklau 1790, Leklowy 1884, 1951 – kalbininkas remiasi Geruliu (87), kuris pr. vv. sieja su pr. avd. *Leklūns, plg. pr. avd. Leex, liet. Lekys. Galbūt siejamas su liet. lėkti. Blažienė (2005: 364–365) atsargiai sieja su pr. avd. *Leklūns, bet jos nuomone šio vv. etimologija neaiški. *Lingwars (91), vėliau *Tumerins ir Reichandre(a)s, dabar Andrzejewo km.: Lingues 1294, Lynguar 1250, Lingwar 1323, Lingwar 1343 – pagal Gurnovičių gal tai pr. vv. iš dvikamienio avd. Ling-wars; pirmasis kamienas siejamas su liet. lingúoti, o antrasis

25 kamienas su liet. vãras ,,sklanda, pervaras, varytojas” (LKŽ XVII: 129–130), lat. vara, plg. Lingwarowen, liet. vv. Lingaviškės, Lingiškės, Lingiai. Gerulis (1922: 89) vv. laiko prūsišku, bet etimologijos nepaaiškina. Toporovas (1990: 281–282) vardą Lingvar/*Ling- + *ves- laiko dūriniu. Dėl *ves- plg. pr. avd. Wessemans, dėl pirmojo sando *ling- plg. liet. Lìngės, Lingiaĩ, Lingėnai, Lingavà, Lìnga, Liñgė, lat. Liñga ež., Liñgas, Linge, liet. lingúoti, lat, lĩguõt, pr. lingo, liet. lìngė; dėl *var- plg. pr. warein ,,galią”, liet. vãras, lat. vara. Blažienė (2005: 347–348) apie pr. vv. Ling-var- pateikia įvairių tyrėjų nuomonių, bet pati neinterpretuoja. Plg. pr. lingo, *lingā ,,balnakilpė”, lat. avd. Liņģēni, vv. Liñga, Linge. *Var- lyginamas su pr. warrin, *vare ,,jėga, galia”, lat. vare, liet. vãras. *Linkai (91), buvę *Braidai, dabar Linki: Lyncke 1323, Lynkyn gauna kaimą Broiden 1330, Linken 1385, 1409, 1437, 1488, Lynki 1526, Lincken 1582, do Link 1624, Linki 1664, Lincken 1790, Linki 1884, 1951 – pr. vv. iš pr. avd. *Link(i)s, kuris siejamas gal su liet. liñkti. Plg. liet. vv. Linkių km., avd. Linkỹs. Gerulis (1922: 89) pr. vv. sieja su pr. avd. Lynke ir lygina su liet. avd. Lìnka ir liet. vv. Link-iškiai. Toporovas (1984: 288–289) vv. sieja su liet. liñkti. Blažienė (2005: 365) pr. vv. irgi sieja su pr. avd. Linke. *Lutens (94), vėliau vok. Lautensee, dabar Jeziorno: Luthense 1308, Luwtenzee 1434, Lawtensche 1437, Lawtensee 1441, Lautensee 1582, 1632, Leitensy 1647, Lautensee 1790, 1884, 1941, Jeziorno 1951 – pr. vv. iš pr. avd. *Lutens. Plg. lenk. Lutomir, liet. vv. Liutynių km. Blažienė (2005: 359) vv. sieja su pr. avd. Luthe, Lute, plg. pr. avd. Lutyn, Lutho, Luthymer, Lutyne. *Malins (96), dabar Malewo km.: Malyn 1399, Male 1476, 1404, Malaw 1507, 1582, Mallewo 1615, 1624, Malewo 1647, 1664, Mahlau 1790, Malewo 1885, 1951 – pr. vv. iš pr. avd. *Malins, kuris gal susijęs su liet. malà ,,mokestis už sumalimą; pakraštys, krantas” (LKŽ VII: 788). Plg. liet. vv. Malinavos km., avd. Malỹs. Gerulis (1922: 94) šį pr. vv. sieja su pr. avd. Malin. Blažienė (2005: 366–367) vv. sieja su pr avd. Malin. *Mal- gal siejamas su liet. málti, plg. pr. malunis ,,malūnas”. *Mantīks (97–98), dabar Mątki km., buvęs *Rudno: Montyke 1399, Montiken 1407, Montike 1408, Munthkaw 1523, Munthken 1526, z monthowiami 1565, Möntk 1582, Mątki 1647, Muntki 1717, Montken 1790, Montki 1885, Mątki 1951 – pr. vv. iš pr. avd. *Mantīks. Avd. gali turėti sąsajas su liet. mantà ,,turtas, kapitalas, pinigai, moneta, nauda” (LKŽ VII:

26 844). Gerulis (1922: 101) šį vv. irgi sieja su pr. avd. Montyke. Blažienė (2005: 367) taip pat interpretuoja šį vv. *Mareins arba *Marains (98), dabar Morany: Moreyne 1303, Moreyn 1343, Moreyne 1388, Moryn 1398, Morein 1406, Moreyn, Moryn 1437, Moramen 1526, Moreinen 1582, Morainy 1647, Morayny 1682, Morainen 1790, Morany 1885, 1951 – pr. vv. iš pr. avd. *Mareins arba *Marains, o šis su priesaga -ein- arba -ain- iš avd. Mars. Gerulis (1922: 101) šį pr. vv. irgi sieja su avd. Mars + pries. -ein- arba -ain-. Blažienė (2005: 372) pr. vv. *Mar- ein/*Mar-ain sieja su pr. avd. Mars, Marsche + pries. *-ein-/*-ain- ir lygina su pr. avd. Marus ir pr. vv. Maraw, Moryten, Marithen, kurie taip pat antroponiminės kilmės. Margis (98) ankstesnis *Trankoitai km. vardas, dabar : Margis 1280, Margis 1312, Margis arba Tranckot 1405, Trankot arba Margusz 1411 – pr. vv. iš pr. avd. Margis, plg. liet. Márgis ir lat. Margiai. Semantiškai avd. gal susijęs su liet. márgas, plg. liet. upv. Márgupis, lat. marga, margs. Gerulis (1922: 94) vv. sieja su pr. ir liet. avd. Margis ir lygina su liet. vv. Margiai. Trautmannas (1925: 55) pr. avd. Margis sieja su pr. vv. Margis. Blažienė (2005: 385–386) pr. vv. *Margīs sieja su pr. avd. Margis ir lygina su liet. avd. Márgis, Márgaitis, Margẽnis, liet. vv. Márgiai, Márgiškės, Márgiškiai, lat. vv. Marģes, Marģi, Marģene. *Meinōtai (101–102), dabar Minięta km.: Meynotin 1312, Myniten 1400, Menethen 1526, Menetem 1526, Meinten 1582, Mienieta 1624, Minięta 1633, Mingenta 1657, Minięta 1664, Mignięta 1682, Menthen 1790, Minięta 1885, 1951 – tyrėjas cituoja Gerulį (1922: 97), kuris pr. vv. sieja su pr. avd. Meynote ir lygina su liet. avd. Meĩnius bei lat. avd. Meinates. Blažienė (2005: 369–370) pr. vv. *Meinōt-/*Meinat- sieja taip pat su pr. avd. Meynote. Mikors (102–103), dabar , ankstesnis *Stenenītai: prūsas Mykor gyvena Steonyten km. 1399, Mikorsch 1405, Mikosch 1408, Micors 1411, Mycors 1483, Mykors 1526, Michorowski in Michorow 1526, Michorowo 1526, 1582, 1682, 1717, 1790, 1885, 1925, 1951 – pr. vv. iš avd. Mikors (Mikor). Semantiškai avd. nėra aiškus. Plg. liet. avd. Mìkas. Blažienė (2005: 369) laiko šį vv. prūsišku ir atsargiai sieja su avd. Mykor. *Milec (103), vėliau Mlecewo, dabar : prūsas Melecz 1399, Milecz 1401, Mylecz 1402, Mileczen 1411, Mletcz 1490, Leczenn 1491, 1498, 1505, Mlieczewo 1605, Mleczewo 1647, Mlecewo 1664, 1790, 1885, Mleczewo 1951 – pr. vv. iš slaviško prūso Milec

27 vardo. Trautmannas (1925: 57) sieja pr. avd. Melecz su vv. Milecz. Blažienės (2005: 371) nuomone, avd. ir vv. kilmė neaiški. *Minītai (104), dabar Minięta Szlacheckie km.: Mynithen 1385, Mynyten 1399, Meynithen 1418, Mienthen 1526, z Niemiethami 1570, z Minięty, Meinten 1582, Minięta Szenwieska 1595, Minięta 1647, 1682, 1690, Mienięta 1692, Mienten 1790, Minięta 1885, Minięta Szlacheckie 1951 – pr. vv. iš pr. avd. *Minītis (Mynito). Dėl kamieno *men- plg. liet. miñti, menù, miniaũ. Gerulis (1922: 99) šį pr. vv. sieja su pr. avd. Mynito. Blažienė (2005: 370) irgi taip pat interpretuoja šį vv. Nerdings (109), buvęs prūsų kaimas: Nerdingis 1242 – pr. vv. iš pr. avd. Nerdingis. Dvikamienis avd. iš *ner-, dėl antrojo kamieno plg. pr. avd. Dingo. Antrasis kamienas gal susijęs su liet. dingaũ. Gerulis (1922: 107) šį vv. sieja su pr. avd. Nerdingis. Przybytek (1993: 191) vv. sieja su pr. avd. Nerdingis, dėl *ner-, *nar-, plg. liet. nérti, nár-d-yti, lat. nir- d-āt. *Paganstai (119–120): Poganste 1242, Paganstin, Poganste 1326, Pangansten 1388, Poganste 1408, Pagansten 1437, Paganstein 1451 – pr. vv. iš pr. avd. *Paganstis (Paganst). Gerulis (1922: 127) pr. vv. sieja irgi su pr. avd. Poganste. Blažienė (2005: 369–370) taip pat interpretuoja šį vv. *Paganstē ir sieja su pr. avd. Poganste, Paganst, kuris susideda iš priešdėlio *pa- ,,ant” ir kamieno *ganst-. Pastarojo kilmė nėra aiški. *Pakarītiai (120), buvęs prūsų km.: Pakaricien 1345 – pr. vv. iš pr. avd. *Pakarītis, plg. liet. Pakarys + pries. -īt- ir -ij-. Pr. avd. *Pa-kars iš priešdėlio pa- ir pr. apeliatyvo *karia ,,kariuomenė”. Gerulis (1922: 113) nurodo liet. avd. Pakarys. Blažienė (2005: 374) turi pr. vv. *Pakar-īt-ij-, kurį sieja su avd. Lygina su liet. avd. Pakarys + pries. *-īt- ir *-ij-. *Paleks (120), ankstesnis *Koitelauks ir *Woisetai, dabar Poliksy km.: Kothelauken, Woysethen vel Polex 1398, Kothelauken vel Polex, Woysethen 1400, Polex 1407, Polexen 1409, Polckes 1437, Pollex 1509, Polix 1526, 1582, Poliscy 1647, Polixy 1682, Poloxen 1790, Poliksy 1887, 1951 – pr. vv. = pr. avd. *Paleks (Polex, Polexe), priešdėlis pa- + -leks-. Gal susijęs su liet. lėkti. Blažienė (2005: 376–377) atsargiai atstato pr. vv. *Paleks- ir sieja irgi su pr. avd. Polexe, Polex. Pr. avd. *Paleks- sudarytas iš pr. priešd. *pa- ir lek- praplėstas pries. -s-. Plg. liet. avd. Lẽkšas ir lat. vv. Leksis arba leksis ,,das Treibholz am Spinnrade”. *Paleskai (120–121), dabar Polaszki: Poleschke 1452, Palesky 1489, Poleszky 1490, Palleszken, Pallaszken 1511, Polasken, Polaszken, Posleszky 1515, Polask 1518, Polaszky

28 1526, na Poliaskach 1565, Polesko 1582, Poleschko, Polaski 1647, Polaszki 1682, Paläschken 1790, Polaszki 1887, 1925, 1936, 1951 – pr. vv. iš pr. avd. *Paleskis (Polesco). Priešdėlis pa-, kamienas neaiškus. Gerulis šio vv. neturi. Blažienė (2005: 376) atsargiai atstato pr. vv. *Paleks- ir sieja su pr. avd. Poleske, kuris nėra aiškus. *Parasdītai (121), buvęs prūsų kaimas: Parasdyten 1399, 1408 – pr. vv. iš pr. avd. *Parasdītis. Semantiškai avd. nėra aiškus. Gerulis (1922: 115) išskiria tik pries. -īt-. Blažienė (2005: 374) turi tokį vv., bet jos supratimu negalima atstatyti autentiškos lyties. *Rāmōts (133), *Reziginai, dabar Ramoty km.: Ramod Resegynen 1404, Ramoth 1404, Rammoth 1414, Ramod 1437, Ramotki 1503, Rampten 1582, Rammeten, Ramułty 1647, Ramuthy 1682, Ramten 1790, Ramoty 1888, 1936, 1951 – pr. vv. iš avd. *Rāmōts. Plg. pr. avd. Quey-rams, pr. rāms ,,ramus”, liet. rãmas ,,ramybė“. Gerulis (1922: 138) irgi sieja su pr. avd. Ramot. Blažienė (2005: 378) atstato pr. vv. *Ramut- taip pat sieja su pr. avd. Ramot, plg. pr. avd. Ramotis, pr. vv. Ramothen. *Rezdinai (135), Wapils km. vardas: Raszynen laukas 1302–1306, Rassynen 1323, Raszynen, Rassynen 1323, Rasgynen 1336, gut Resdynen 1343, Resdynen 1383–1384, Resedynen, Reysidinen, Rasedynen Wapils 1400 – pr. vv. iš pr. avd. *Rezdins. Kamienas jam neaiškus. Gal susijęs su liet. rėžti. Gerulis (1922: 141) išskyrė tik priesagą -īn-. Blažienė (2005: 389–390) atsargiai atstato pr. vv. *Ras-īn-/*Rezd-īn-, bet jos nuomone etimologija neaiški. *Reziginai (135), ankstesnis *Rāmōts km. vardas: Resiginin 1280, Resiginen 1321, Resginen 1323, Rresegynen 1398, Resegynen 1400, Ramod Resegynen 1404 – Gurnovičius klaidingai cituoja Gerulį, kuris pr. vv. kildina iš pr. avd. *Rez(i)gin(i)s + pries. -īn-, plg. liet. Rẽzgiškė, gal susiję su liet. rezgìnės. Plg. liet. vv. Rezgalių km., Rezgiukų km., Rezgių km. Gerulis (1922: 141) įžiūri tik pries. -īn-. Blažienė (2005: 378) pr. vv. *Rez(i)g-īn- sieja su pr. avd. + pries. *-īn-. Plg. liet. avd. Rezgis, Rezgỹs, Rezgáitis, liet. vv. Rẽzgiai, Rezgiùkai. *Runsinai (138–139), dabar Ramzy Wielkie km.: Runsinen 1295, Rensen 1399, Renszen 1401, Grose Renszen 1482, Ramsen 1790, Ramzy Wielkie 1888, 1936, 1951 – Gurnovičius klaidingai cituoja Gerulį, kuris pr. vv. sieja su pr. avd. *Runsins. Vardo kilmė Gurnovičiui neaiški. Gerulis (1922: 138) tik mini tokį vv. Blažienė (2005: 379) atsargiai rekonstruoja pr. vv. *Runsīn-, bet etimologijos neaiškina.

29 *Sādeluks (139–140), dabar Sadłuki km.: Sodlok 1242, Sadeluken 1295, Sadeluke 1399, Sadluken 1400, Szedlawken 1472, Sadelauken 1516, Sadluky 1519, Sadlvki 1570, Sadluk 1582, Sadluki 1647, 1682, Sadługi 1717, Sadluken 1790, Sadłuki 1889, 1951 – pr. vv. iš pr. avd. *Sādeluks (Sedeluke), vedinys su pries. -uk- iš *Sādel(i)s (Sadelle). Gerulis (1922: 167) sieja su liet. sõdas, sõdžius, lat. sādżus ir lygina su liet. Sodėnai km. + pr. laucks ,,laukas”. Trautmannas (1925: 84) įžiūri čia pr. avd. Sadeluke. Blažienė (2005: 380) pr. vv. *Sadeluk- sieja su pr. avd. Sadeluke, Sadluke. *Saleidai (140), dabar Solajny, buvęs km.: Saleyden 1361, Solleyden 1367, Soleyden 1606, Solainen 1790, Solajny 1886, 1951 – Gurnovičius cituoja Gerulį (148), kuris pr. vv. sieja su pr. avd. *Saleidis (Saleide), kuris kilo iš *San-leide: priešd. san- ,,kartu”, kamienas siejamas su liet. léisti, pr. avd. Pa-leide. Przybytek (1993: 271–272) pr. vv. sieja su avd. Saleide< San-leide, iš pr. priešd. *san- ,,kartu” ir *leid-, plg. su liet. léisti, léidžiu. Dar plg. pr. avd. Pa-leide, Leyde, liet. Leiduks. *Sambangai (140), buvusios prūsų žemės prie Andrzejewo: Sambangen 1323 – pr. vv. iš pr. avd. *Sambangis (Sambango); priešd. san- ,,kartu”, dėl kamieno plg. lat. avd. Bañgas, liet. Bingis, Bingùtė bei liet. apeliatyvą bangà. Gerulis (1922: 150) irgi sieja šį pr. vv. su pr. avd. Sanbange. Blažienė (2005: 380–381) sieja su pr. avd. Sambange, o šį su pr. *sam-<*san- ,,kartu” ir *bang-, plg. pr. po-banginnons ,,sujaudintas”, liet. bingùs ,,drąsus”, bangùs ,,didelis”, dėl darybos plg. liet. avd. Sambóras, Sángainas. *Stenenītai (152–153) Mikors km. vardas, dabar Michorowo: Steonyten 1399, Steonithen 1400, Sthynonyten 1402, Steonyten 1408, 1409 – Gurnovičius cituoja Gerulį, kuris pr. vv. kildina iš pr. avd. *Stenenīt(i)s, o šį su pries. -īt- iš pr. avd. Stenenis, plg. pr. apeliatyvą stinsennien ,,kentėjimas”. Gerulis (173) sieja su pr. avd. Stenenis + pries. -īt-. Blažienė (2005: 369) pr. vv. *Stenen-īt- sieja su pr. avd. Stenenis ir pries. *-īt-. Plg. pr. avd. Stenam, Stenawte, Stenebuth, Stenegaude, Steneyko, Stenym, Stenynis, Stenyo. *Strōpis (154), dabar km.: Scrope 1280, Schrope//Schrape 1316, Schrope 1398–1399, Scrope 1401, Schrope 1446, Sropy 1521, Sropi 1565, Sropy, Szropy 1570, Schrope 1582, do Srop, z Sroppami 1615, Sropow 1624, Srzopy 1664, Szropy 1682, Schroop 1790, Szropy 1892, 1951 – pr. vv. iš pr. avd. *Strōpis (Strope). Plg. liet. stropà, stropùs. Gerulis (1922: 163) neaiškina kilmės. Blažienė (2005: 384) pateikia tik Gurnovičiaus kilmės hipotezę, bet jai nepritaria. Vardas jai nėra aiškus.

30 Stumis (155–156), dabar : Stumo 1234, Stumis 1250, Stume 1294, Stoma 1295, zcum Sthume 1333, in Stuma, Sthum 1334, in Stuma 1336, Sthum 1350, de Stum 1361, Sthum 1381, Stum 1399, Sthum 1399–1412, Sthum 1411–1420, 1437, Sthvm 1454, Sthum 1476, Stum 1508, Sztum 1565, 1570, 1615, 1624, 1641, Stum 1647, Sztum 1664, 1682, Stuhm 1790, Sztum 1892, 1936, 1951 – pr. vv. iš pr. avd. Stumis. Avd. gal susijęs su liet. stumiù, stùmti. Gerulis neturi tokio vv. Blažienė (2005: 384–385) atsargiai atstato pr. *Stum-(?). *Tersūnai (160), prūsų gyvenvietė: Tersunen 1300 – Gurnovičius cituoja Gerulį, kuris pr. vv. kildina iš pr. avd. *Tersūnis, kuris sudarytas su pries. -ūn-, plg. pr. avd. Tersil. Gerulis (1922: 182) lygina su pr. avd. Ters-il ir lat. apeliatyvu tērzêt + pries. -ūn-. Blažienė (2005: 385) pr. vv. *Terz-ūn- sieja su pr. avd. *Terse ir pries. *-ūn-. Pr. avd. Tersile sieja irgi su lat. tērzêt. *Trankoitai (163), anksčiau Margis, dabar Trankwice km.: Trankoiten 1303, bona Trankoten 1321, bona Trankotin et Wissawil 1336, Trankotin 1354, de Trankwitz 1402, Trankot 1404, Margis arba Tranckot 1405, Trankot arba Margusz 1411, Trankot 1437, Trangwitcz 1438–1454, Trankwicz 1440, 1452, Traquicz 1510, Trankwicz 1582, do Trankwic 1664, Trankwice 1892, 1936, 1951 – pr. vv. iš pr. avd. Trankot, Trankoite, Trankote. Gal turi ryšį su liet. treñkti, partreñkti. Gerulis (1922: 185) sieja su pr. avd. Trankot. Blažienė (2005: 385–386) atstato pr. vv. *Trankut- sieja su pr. avd. Trankot, Trankote, plg. liet. avd. Trankáuskas, liet. trankýti, treñkti. *Trapens (163), vėliau vok. Trappenfelde, dabar Tropiszewo km.: Trappenfelt 1399, 1400, Trappenfeld 1510, Trampemfelth 1565, 1570, Trapenfelde 1582, Trampenfeld 1590, Trapenfeld 1682, Trępofald 1698, Trappenfelde 1790, 1892, 1941 – galbūt pr. vv. iš avd. *Trapens su pries. -en-. Avd. *Trap- gal susijęs su pr. trapt ,,žengti, peržengia”. Blažienės (2005: 386–387) nuomone, veikiausiai sietinas su avd., plg. liet. avd. Trãpas, Trapónis, liet. vv. Trapẽliai, Trapìkiškė. Jos nuomone, įmanoma ir vokiška kilmė, plg. vok. avd. Trapp(e), vvž. trappe ,,einis”. *Traupeins (163–164), dabar Tropy km.: Troipin, Tropel 1280, Tropin 1280, ville Tropeine 1303, de Traupin 1323, Traupyn 1400, Tropin 1437, Tropi 1503, Troppe 1582, Troppen 1624, Tropy 1647, Trupy 1657, Truppy, Trope 1659, Trupy alias Troppen 1664, Truppy 1682, Troopen 1790, Tropy arba Trupy 1892, Trupy 1936, Tropy 1951 – Gurnovičius cituoja Gerulį (187), kuris pr. vv. sieja su pr. avd. *Traupeins, o pastarasis sudarytas su pries.

31 -ein- iš pr. avd. Tropo, plg. liet. avd. Traũpis ir liet. vv. Traupių, liet. apeliatyvą trapùs. Blažienė (2005: 387) pr. vv. *Traup-ein sieja su avd., plg. liet. avd. Traupỹs ir priesaga *- ein-. Svarsto galimybę sieti su liet. apeliatyvu traupùs ,,trapus”. *Tristis (165), buvusi prūsų gyvenvietė: Trist 1260 – Gurnovičius cituoja Gerulį (186), kuris vv. laiko prūsišku iš pr. avd. *Tristis, kuris gal susijęs su liet. tríesti. Blažienės (2005: 386) nuomone, avd. ir vv. neaiškūs. *Trumpis (165), buvusi prūsų gyvenvietė: Trumpe et Stobis 1260 – pr. vv. iš pr. avd. Trumpis, plg. liet. trumpas. Gerulis (1922: 187) sieja su pr. avd. Trumpe ir lygina su liet. avd. Trumpa, liet. vv. Trumpėnai. Blažienė (2005: 387) irgi sieja su pr. avd., plg. pr. avd. Trumpis, Trumpa, pr. vv. Trumpitten, Trumpe, lat. avd. Trumpa. Trumpe, Trumpītis, lat. vv. Trumpes, Trumpji, Trumpiks. *Tūlekoitai (166), dabar , *Azinītai: Tulekoite 1303, Tulkoyte 1354, Tulekoytendorff 1384, 1400, Talkoyten dorff 1437, ze wsi Telkwic 1624, Tolkwice 1647, Telkowice 1682, Telkwitz 1790, Telkwice 1892, 1951 – pr. vv. iš pr. avd. *Tūlekoit(i)s. Avd. dvikamienis, kurio pirmasis kamienas pr. tūlan ,,daug”, liet. tūlas, dėl antrojo kamieno žr. *Koitai. Jungiamasis balsis -e-. Blažienė (2005: 385) pr. vv. *Tǚlekaitē sieja su pr. avd. Tulekoyte, Tulkoythe, dėl *tǚl-, plg. pr. avd. Tule, Tulike, Tulabite, Tuletarp, Tulewirde ir pr. tūlan, tūlninai ,,daug”, *tūlina- ,,gausus”; ir dėl *kait- plg. pr. avd. Kaytam, Kaytell, Koyte, pr. apeliatyvus ankaitītai, enkaitītai ,,įkurstyti, įjaudinti”. *Tumerins (166), pr. *Lingwars km. vardas, vėliau Reichandre(a)s, dabar Andrzejewo: Tumeryn 1343, Tumeryn 1391–1405 – pr. vv. iš pr. avd. *Tumerins, kuris gal susijęs su liet. tumėti, patumėti. Blažienė (2005: 347–348) irgi sieja su pr. avd. Tumerin, *Tumerins, kamienas *Tum- ir pries. *-er- ir *-īn-. Plg. liet. avd. Tùmas, Tumáitis, Tumónis. *Wainkuž (168), buvusi prūsų gyvenvietė prie Bukowo, Telkwicų, Trankwicų: Woynkus 1312 – Gurnovičius cituoja Gerulį (192), kuris pr. vv. sieja su pr. avd. *Wainkuž, Wayne + pries. -k- ir -už-. *Wain- gal susijęs su liet. vainìkas arba vainà ,,karas, barnis, kaltė, yda, barimas” (LKŽ XVII: 908–909), plg. lenk. wieniec ,,vainikas“, wina ,,kaltė“. Blažienė (2005: 393) pr. *Vainkuz sieja su pr. avd. Woynkus, kuris gali būti su pr. pries. *-k- ir *-uz-, iš pr. avd. Wayne. *Wansenīks (169), ankstesnis Dąbrówka Pruska km. vardas: Wanzenyke 1399, Wansenyk 1400, Wansenig 1409 – Gurnovičius cituoja Gerulį (195), kuris pr. vv. sieja su pr.

32 avd. *Wansenīks, o šis su pries. -enīk- iš pr. apeliatyvo wanso ,,pūkas, pirmoji barzda, ūsai”. Blažienė (2005: 354–355) taip pat interpretuoja. Wapils (169) anksčiau *Rezdinai, dabar km.: Wappele 1323, Wapils 1336, Wapels 1376, Waypils 1400, Wapels 1433, Walpels 1437, de Wapils 1472, Waplewo 1476, Wapless 1538, z Vaplevem 1570, Waples 1582, Waplewo 1647, 1649, 1682, 1711, Gr. Waplitz 1790, Waplewo 1892, 1927, Waplewo Wielkie 1951 – pr. vv. iš pr. avd. Wapils. Gal susijęs su liet. apeliatyvais vaplỹs, vãpalius ,,plepys”. Gerulis (1922: 195) sieja su pr. avd. Wapil. Blažienė (2005: 389–390) pr. vv. *Vapilīs sieja su pr. avd. Wapil, plg. liet. avd. Vãpas, lat. avd. Vāpa, liet. vaplỹs, vapãlius. Wargelis (170), dabar Barlewice km.: Warles 1391, Wargles 1391, 1404, Wargelis 1416, Wargels 1419, Wargils 1419, Wargels 1422, 1437, Vargliewicz 1565, Barglevice 1570, Barglewicz 1582, Barglewice 1615, Warlewski 1624, Barlewicki 1664, Barlewitz 1790, Barlewice 1880, 1936, 1951 – pr. vv. iš pr. avd. *Wargelis (Wargel, Wargele), plg. liet. avd. Vargẽlis, o šis iš apeliatyvo vargas, vargulỹs. Plg. liet. vv. Vargulių km., Vargučių km. Blažienė (2005: 349) turi vv. *Vargelīs, kurį sieja su avd., plg. pr. avd. Wargele, Wargell, Wargile, Wargicke, Wargitte, Wargule, liet. avd. Várgalis, Vargelis, liet. vargas, vargti, lat. vargt, pr. wargs ,,piktas, vargšas”. *Woisetai (176), vėlesnis pr. km. *Koitelauks vardas, dabar Poliksy: Kothelauken, Woysethen vel Polex 1398, Kothelauken vel Polex, Woysethen 1400, Koytelawken adir Poleytz Woysethen 1408 – pr. vv. iš pr. avd. Woysete. Gal suprūsintas avd. su pries. -et- iš lenk. vv. *Wojsz. Gerulis (1922: 206) pr. vv. sieja su pr. avd. Woysete. Blažienė (2005: 376– 377) pr. vv. *Vaiset- sieja su pr. avd. Waysete, Woyssete, plg. Waysil, Waysim, Waysvne, Waisuthe, Waysebuth, pr. vv. Waysils, Woysyn.

Oikonimai, kilę iš kitų vietovardžių

*Balawo (32) – galbūt ankstesnis lenk. *Kołpino, šiandien Balewo: vardas, anksčiau buvo minima Balowe upė 1294, taip pat kalbama tik apie kaimą an der Balwe// Balaw 1296. Prūsų kaimo pavadinimas atsiranda tik kaip Balon 1319, Schamborins Stange miles de Balow 1326, Bolow 1371, 1400, 1403, Balewo 1518, Blaw 1582, Balewo 1649, 1682, Baalau 1790, Balewo 1880, 1936, 1951 – pr. vv. kilęs iš hidronimo. Toporovas (1975: 184) pateikia

33 paraleles rytų baltų vandenvardžius Balẽlė, Baláitis, Balìnis, Bãlupis ir sieja su liet. balà, lat. bala. Blažienė (2005: 348–349) patikslina užrašymus. Vv. *Balav-/-ōv kildina iš pr. hidronimo Balowe, kuris siejamas su liet. balà. *Baldrapē (32) – buvęs *Szpital ir Marienthal, šiandien Baldram kaimas: Baldrap 1400, 1470, Baldram 1672, 1717, 1790, 1880, 1936, 1951 – pr. vv. Pagal Gurnovičių vardas yra hidroniminės kilmės, kilęs iš upėvardžio *Baldrapē. Toporovas (1975: 185) sieja su liet. balà, lat. bala. *bald: báldinti, báldyti ,,mušti, smogti, būgnuoti”, baldà ,,triukšmas”. Przybytek (1993: 16–17) nurodo, kad *Baldrapē galėjo būti Livos intakas, kuris dabar neturi jokio vardo. Upėvardis sudarytas iš *Bald-, plg. liet. balà, lat. bala, praplėstas priesaga -d-. Plg. taip pat liet. báldyti ,,mušti, smogti, būgnuoti” (1993: 18); praplėstas priesaga -r- ir pr. apeliatyvo ape ,,upė”. Przybytek (1993: 17) nuomone, nuo XVII a. atsiradus galiniam -m- vv. tapo veikiausiai panašus į avd. *Baltram ,,Baltłomij, Bartholomäus”, liet. Bartlamẽjus. *Blundelauks (36) – Prūso dvaras, šiandien Blunaki: Blundelauken 1437, Blumenlancken 1526, Blumlacken 1582, Blumaki 1647, Blunaki 1682, Blonacken 1790, Blunaki 1880, 1936, 1951 – pr. vv., kuriam vardą davė laukas *Blundelauks. Plg. liet. Blundės km., Blundiškių km. ir apeliatyvą blùndė, bluñdė ,,gluosnis”. Toporovas (1975: 236) sieja su liet. blandùs ,,tirštas, tamsus, apsiblausęs” (DLKŽ: 85), blandà ,,rūkas”, bliñdė ,,toks medis” ir pateikia paraleles su liet. upv. Blendà, Blénda, Bleñdžiava, Bliñdupis, lat. Blīdene, Blìdiẽnes-upe, Blidiene. Blažienė (2005: 350) turi pr. vv. *Blunde-lauk-(?); dėl pirmojo kamieno plg. liet. blùndė, bluñdė ,,gluosnis”, antrąjį kamieną sieja su pr. laucks ,,laukas”. Ji nerado Gerulio pateiktos Blondelaukyn formos. Toliau cituoja Gurnovičių, kuris vv. lygina su liet. blùndė, bluñdė ,,gluosnis” ir pateikia paraleles su liet. Blundės km., Blundiškių km. XV a. pab. atsirado Blumlawcken variantas. Anot Blažienės, lauko pavadinimas yra vienas iš oikonimo užrašymo variantų, kaimo vardas tikrai nėra kilęs iš lauko vardo. *Eglēs (51) – buvę *Wisewilai, šiandien Igły; Egeln 1303, campum predicti Prutheni Wissewil 1316, Egil Wissewilen 1388, 1391, Egel 1408, Egil 1409, Egel 1437, 1503, Igly 1526, Igell 1582, z Igłami 1615, Igly 1647, Igeln 1790, Igły 1882, 1951 – pr. vv. kilęs iš lauko *Eglēs pavadinimo. Žr. *Eglēs lauko vardą. Gerulis (1922: 33) laiko vv. asmenvardinės kilmės ir sieja su pr. avd. Egel. Gurnovičius abejoja, nes toks pr. avd. neužfiksuotas Pamedėje. Plg. liet. Ẽglių km. Toporovas (1979: 18–19, 198) traktuoja kaip dvikamienį *ei-

34 ir *-gel-. Dėl *ei- pateikia paraleles su liet. Eĩgilas, Eĩgilė, Eigìlė, Eĩgintas, dėl *-gel- su liet. upv. Gėlaĩnė, Gėlaĩnis, ež. Gėláitis, Gėlių ežeras, Gėlỹs. Blažienė (2005: 358) vv. sieja su pr. avd. Eigel, Egel, kurį traktuoja kaip dvikamienį *ei- ir *-gel-. Dėl *ei- plg. pr. avd. Eybuth, Eygayle, Eykant; dėl *-gel- liet. avd. Gelgaudas, Dárgėla, Daugelà. *-Gel- siejamas su liet. gėlà ,,skausmas”, gélti. Plg. liet. avd. Eigẽlis. *Karigeserō (70), kaimas, kuris buvo prie upės su tokiu pat pavadinimu, vėliau

*Karwie: Karixer 1321, Carigeser 1321 – pr. vv. iš ežero *Karigeserō vardo. Toporovas (1980: 228–232) turi karige ,,šermukšnis”, plg. liet. šermùkšlė, šermùkšnė, lat. cērmauksis, cermuoksis, sèrmûkslis ,,šermukšnis”. Blažienė (2005: 360) vv. sieja su ežero Carigeser vardu, bet jai neaiški pr. ežero vardo daryba ir kilmė. Nidowo (113) km.: Nydow 1356, 1399, Nydaw 1408, Nidau 1565, z Nydowem, Nidav 1570, Neidau 1582, Nidowo 1590, 1636, 1649, 1682, 1711, Niedau 1790, Nidowo 1886, 1951 – vv., priesagos -owo vedinys iš upv. *Nida. Blažienė (2005: 373) pr. vv. *Nīd-ōv- sieja su upv. *Nīda + pries. *-ōv-. Plg. pr. upv. Nyda, Nede. Vandenvardžiai su Nied- šaknimi siejami su ind. nēdati ,,sroventi, tekėti”, ide. *neid-/*nid-,,sroventi, tekėti”. *Parsawītai (121–122) km.: Parsowite 1399, Parrswiten 1399, Parswiten 1411, Perswaiten alias Pierschowicze 1565, Perszvaythen alias Pierzchovice 1570, Parschweiten 1582, Pierschowo 1596, Pierzchowice 1615, 1624, Pierschowice 1647, Pierzchowice 1664, Portschweiten 1790, Pierzchowice 1887, 1951 – Gurnovičius klaidingai cituoja Gerulį (1922: 115), kuris pr. vv. sieja su pr. ež. Parse. Plg. liet. Paršẽlių km. Gerulis įžiūri tik priesagą -īt-. Blažienė (2005: 375–376) turi tokį vv., bet nesutinka su Gurnovičiaus nuomone. Ji abejoja, ar tai pr. vv., kilmė nėra aiški. XVI a. atsirado ir lenkiškas variantas Pierzchowice su pries. - owice. Vardas siejamas su lenk. pierzchać ,,dumti, bėgti” arba pierzch ,,dulkės”. *Rezijā (135–136), vėliau vok. Riesenburg, dabar *Prābūtis m.: Resia 1249, 1250, 1254, Resemburg 1265, de Resya 1286, de Ryzenburg 1323, Resinburg 1326, 1330, Risenburgk 1340, Resimborg 1347, Resinburg 1378, Resenburgk 1454, Prabuth alias Resenburg 1466, Risenburg 1513, Riesenburg 1661, 1790, 1941 – pr. vv. iš krašto, srities vardo *Rezijā. Gerulis (1922: 141) šį pr. vv. atsargiai sieja su pr. apeliatyvu reisis ,,riešutas” + pries. -ij-. Przybytek (1993: 228) turi tokį pr. vv. *Rezijā, bet kilmės neaiškina. *Urkuž (167), dabar km.: Wurkus 1366, Wurchus 1367, Wurkusch 1401, Wurgkisch 1526, Workusz 1565, Orkusch 1675, 1790, Orkusz 1886, 1951 – pr. vv.

35 hidroniminės kilmės, iš ežero vardo *Urkuž-. Žr. Urkuž- ež. Przybytek ( 1993: 197–198) vv. sieja su pr. ežero vardu *Urkuž-, plg. liet. vandenų vardus Urkà, Urkis, iš urkti, urgti, urgioti ,,niurnėti, zirzti, ūžti”(LKŽ XVII: 534), lat. ùrkt ,,t.p.“ + pries. -už-. *Wandawō (168–169), dabar Wandowo km.: Wandofen 1396, Wandow, Wandouen 1414, Wandofen 1431, Wandofen 1567, Wandtoffen 1568, Wandofen 1606, Wandau 1673, 1790, Wandowo 1892, 1951 – pr. vv. hidroniminės kilmės, iš pr. ežero vardo *Wandawō. Blažienė (2005: 389) pateikia įvairių onomastų nuomonių. Pr. *Vand-av su pries. *-av- iš liet. vanduõ, lygina su pr. ežero vardu Wandeyn, liet. upv. Vandẽlė, Vandupė, pr. wundan, unds ,,vanduo”. Lenk. variantas Wandowo atsirado su pries. -owo ir siejamas su lenk. avd. Wanda. *Zirgūns (180), dabar Dzierzgoń m., vok. Christburg: Kirsbork Dzy(r)gon 1454, Dzierzgon 1466, Dzirgon, Dzierzgoń arba Kiszpork 1881, Dzierzgoń 1936, 1951 – pr. vv. hidroniminės kilmės, iš pr. upv. *Zirgūns. Mažiulis (1997: 113–114) pr. vv. *Zirga-lauk-, *Zirg-īt- lygina su pr. *zirgs, *zirgas ,,žirgas”, upv. *Zirgūnā. Gretina su liet. žergti/žirgti ,,kojas skėsti“, kurie yra iš balt. *żerg-/*żirg- ,,t. p.”, balt. *zirgas ,,žergiamas, jojamas”, *zirgas ,,žergiamas, jojamas arklys”. Blažienė (2005: 355–356) pr. vv. *Zirg-ūn- sieja su pr. upv., kuris iš pr. sirgis ,,žirgas” + pries. *-ūn-, plg. liet. žìrgas, lat. zirgs. Dar siūlo plg. liet. vandenvardžius Žirgė, Žìrgupalis, Žìrgupė, Žìrgupis, lat. Zirg-upe, Zirg-upīte, Zirg-valks.

Keleriopai interpretuotini oikonimai

*Akōtins (1980: 28) – buvusi prūsų gyvenvietė: Akotin 1294 – vv. yra pries. -ῑn- vedinys. Toliau Gurnovičius cituoja Gerulį (8), kuris vv. sieja su pr. ackons ,,akuotas” ir su lat. akuots ,,t. p.“. Toporovas (1975: 70–71) sieja su pr. ackons. Przybytek (1993: 11) pr. vv. Akotin sieja su pr. avd. *Akotins, plg. Ackuthe, pr. *ackons ,,ašaka, akmuo”, lat. akuots. Dar plg. liet. vv. Akuotų km., Akuočių km., lat. Akuoti. *Rūdawō (137–138), dabar Rodowo km.: in Rodowe 1285, Rodow 1323, 1326, 1328, von Rodow 1336, in Rodowe 1347, Rodow 1361, 1395, Rodaw 1455, 1526, Rodow, Rodaw 1570, Rodowo 1888, 1936, 1951 – pr. vv. su pries. -aw- iš apeliatyvo, plg. liet. rùdas, lat. ruds. Plg. liet. vv. Rūdos km., Rūdelės km. Gerulis (1922: 143) šį vv. sieja su pr. avd. Rod-il, liet. avd. Rud-atis. Blažienė (2005: 379) pr. vv. *Rūd- sieja su pr. avd. Rudde, kurį lygina su

36 pr. avd. Rudayko, liet. avd. Rūdė, Rūdỹs, liet. vv. Rūdẽlė, Rūdiškės. Dar plg. liet. apeliatyvus rūdà, rūdė, rūdìs. *Rūdītai (138), Buchwald(e) km. vardas: Ruditen 1263–1269, Ruditen 1391, 1400 – Gurnovičius cituoja Gerulį (145), kuris įžiūri pries. -īt- ir kildina vv. iš apeliatyvo, plg. liet. rùdas, lat. ruds. Blažienė (2005: 352) sieja su pr. avd. Rudde + pries. -īt- arba su liet. apeliatyvu rūdà. *Borucin (38) – arba *Boruty km., dabar Mikolaikos km.: Barute 1242, Barutin 1294 – lenk. vv., pries. -in- vedinys iš avd. Boruta. Gerulis (1922: 17) laiko šį vardą prūsišku ir sieja su liet. avd. Barutis. Toporovas (1975: 193–194) šaknį *bar- įžiūri pr. avd. Bareyke, Boreike su liet. vv. Bareišių upelis, Barupė, šaknį sieja su liet. bárti. Blažienė (2005: 349– 350) vv. *Barut- laiko prūsišku, sieja su tokiu pat avd. ir lygina su liet. avd. Barùtis ir liet. vv. Barùtiškiai. Plg. pr. avd. Bareyke, Barike, Barim, Barkint ir liet. avd. Bareikà, Bareišà, Bargáila. Dėl *bar(t)- plg. liet. bárti. *Budzisz (42) žr. 15 psl. Dachowo (46–47), dabar km.: Dachowe 1285, in Dakow 1293, Dakowe 1294, Dakow 1294, 1325, de Dachow 1328, Dakow 1366, z Gdakowem 1570, Dackau 1662, Daackau 1790, Gdakowo 1881, 1936, 1951 – pagal Gurnovičių tai lenk. vv., pries. -owo- vedinys iš avd. Dach. Gerulis (1922: 25) sieja su pr. doacke ,,varnėnas” arba su liet. vv. Dak- ėnai + pries. -ōv- arba -av-, bet tokia kilme abejoja. Blažienė (2005: 357) pr. vv. *Dāk-av- /*Dāk-ov-(?) sieja su pr. apeliatyvu doacke ,,varnėnas”, o jis siejamas su sva. dâha, tâha ,,kuosa”. Dziwanowo (51) km.: Dywan 1383, Dywons 1400, 1411 – Gurnovičius daro prielaidas, kad tai lenk. vv. iš avd. Dziwan + pries. -owo-. Gerulis (1922: 29) laiko vv. prūsišku ir sieja su pr. avd. Dywon. Trautmannas (1925: 25) irgi vv. laiko prūsišku ir sieja su pr. avd. Mažiulis (1988: 210) turi pr. avd. *Dīvanas ir apeliatyvą *dīvanas. Šį laiko pries. *- an- vediniu iš pr. *dīv- ,,greitas, greitai judantis”. Blažienė (2005: 355) pr. vv. *Dīvănīs sieja irgi su pr. avd. Dywans. Plg. pr. avd. Dywons, Diwanus, Diwone, Dywon, Diwan, pr. vv. Diewan, Dywonelauken. Gorowicy (56–57), dabar Gorowychy km., vok. Sonnenberg. – Gorowyten 1300, Gorowychen; Gorowychy 1881, 1936, 1951 – lenk. vv. iš avd. Gor + pries. -owicy. Gerulis (1922: 44) laiko vv. prūsišku ir įžiūri priesagą -īt-.

37 *Jeromirz (65), dabar Jaromierz km.: in Germo 1343, Germer 1420, Germen arba Jaromirz 1529, Jeremaw 1568, Jeromau 1597, Germen al. Jaromierz 1606, Germen 1667, Jaromierz 1927, 1936, 1951 – lenk. vv. su pries. -jь iš lenk. avd. Jeromir. Gerulis (1922: 40) sieja vv. Germ su pr. avd. Germe. Vanago nuomone (1981: 113), liet. vandenvardis Germantas siejamas su liet. avd. Germantas, pr. avd. Germe, arba liet. apeliatyvu germė ,,senas miškas, giria”. Lenkiška forma Jaromierz siejama su avd. Jaromir. Przybytek (1993: 88) pr. vv. *Germ-ai lygina su pr. vv. Germynyn, Germayn, lat. Ģẽrmanis, Ģērmaņa-ęzęrs, liet. Germantas ež., Germantupis, pr. avd. Germe. *Kątki (72) žr. 17 psl. Klec (75) žr. 16 psl. *Krzykoszyn (83–84), dabar Krzykosy km.: de Krikosyn 1289, de Cricusin, Cricusyn 1291, de Krikussin 1293, Krykoszyn 1323, Cricussyn 1326, de Krikussyn 1338, de Krickuzczin 1344, Krixen 1396, Kricussyn 1402, Cryczin, Crixen, Krikosz 1414, Krixzen 1431, Crexin 1547, Kröxen 1664, 1790, Krzykosy 1883, 1951 – vv. su pries. -in- iš avd. Krzykosz. Gurnovičius pateikia ir Gerulio nuomonę (1922: 73), kuris sieja šį vv. su pr. avd. Krek + pries. -už-. Przybytek (1993: 134) turi pr. vardą *Krikus-īn-(?) abejodama sieja su *krik-. Łopienno (95) žr. 18 psl. Mary (100) žr. 17 psl. *Mątowy Wielkie (101) km.: Montow 1321, 1323, Montaw 1330, Monthaw 1343, Muntow 1352, Montaw 1377, Montow 1399, Montaw 1437, Wielkie Montowy 1565, Mątowy 1570, Wielgie Montowy 1590, Montowy 1641, 1647, Montowo, Muntowo 1675, Wielkie Muntowy 1682, Gr. Montau 1790, Mątwy al. Muntowy 1885, Mątowy Wielkie 1951 – lenk. vv., pries. -ow- vedinys iš pr. avd. *Mantis (Monte). Gerulis (1922: 101) vv. laiko prūsišku ir sieja su pr. avd. Monte + pries. -av-. Mažiulis (1996: 148–149) turi pr. avd. Monte, *Mānts< pr.*Mañtas. Mątowy lenkiškas šio pr. vv. variantas. Papildymas Wielkie atsirado tam, kad atskirtų nuo Mątowy Małe km. Blažienė (2005: 368–369) irgi pr. vv. *Mant-av- sieja su pr. avd. Monte + pries. *-av-. Preiterowice (130), dabar Prakwice km.: Praterwicz 1312, Preyterwicz 1400, Preyterwitcz 1437, Pröckelwitz 1790, Prakwice 1888, 1951 – lenk. vv., pries. -owice vedinys

38 iš pr. avd. *Preiters (Preyter), plg. Prejtor. Dūrinys iš priešd. prei- + -tor//-ter, kurio kilmė neaiški Gurnovičiui. Blažienės nuomone, tai lenkiškas vv. Przecław (130–131) žr. 16 psl. *Rucicy (137), senasis *Pasulōwō km. vardas, dabar Żuławka Sztumska: Rutiz 1249 – Gurnovičius laiko lenk. vv., pries. -icy vedinys iš pr. avd. *Rūtis. Plg. pr. avd. Rutil, Ruthenne, Rucze. Semantiškai avd. nėra aiškus. Gerulis (1922: 147) kildina iš liet. avd. Rūta ir lygina su pr. avd. Rutil, lat. Rūt-ene. Blažienė (2005: 395–396) pr. vv. *Rūt-īt- sieja su pr. avd. *Rute + pries. *-īt-, plg. pr. avd. Ruthenne, liet. avd. Rūta, liet. vv. Rūtãkiemis, Rūtėnai. *Rudno (138) žr. 17 psl. Sunowo (156), vėliau Schönau, dabar Kraśniewo km.: Sunowo 1308, Sonowo 1310, Schonow 1321, 1399, 1400, Schönaw 1510, Sonowo 1565, Szonowo 1570, Schönaw 1582, Schonowo 1590, Szonowo 1641, Schonowo 1647, 1675, Szenowo 1682, 1707, 1711, Schönau 1790, Szonowo 1892, Kraśniewo 1951 – Gurnovičius rėmėsi F. Lorentz nuomone, kuris vv. laiko lenkišku, pries. -owo- vediniu iš pr. avd. *Sunis arba apel. sunis ,,šuo”. Sypanin (156–157), vėliau Sypanice, dabar km.: Sypenyn 1242, Sypenitz 1303, Sypanicz 1323, 1366, 1367, 1376, Seypnicz, Seipnicz 1386, Sypanicz 1388, 1394, Scheipnitz 1790, Sypanica 1890, 1951 – lenk. vv., pries. -in- vedinys iš avd. *Sypan, plg. vv. Sypień, Sypin. Gerulis (1922: 157) įžiūri tik pries. -īt-, mato lenkų kalbos įtaką. Przybytek (1993: 287) atstato pr. vv. *Sīpenīn(a)s, vėliau. *Sīpanītis, plg. su pr. avd. Sypayne, liet. Sipáiliškis, pr. avd. Sype, Possippe, liet. Šipas, Šipaitis, iš šýpa ,,kas nors, kas visada šypsosi”. Wadkowicy (167–168), dabar Watkowice: Wadekowicz 1236, 1242, im Wayadekayme 1347, Wadekayne 1399, Waddewicz 1399, Wadekewicz 1400, Wadekaym 1401, Grose Wadkewicz 1406, czu Grose Watkowitcz 1422, Wathkovicze 1526, Wathkovicze 1565, Vathkovicze 1570, Wathkowicz 1582, Watkowice Wielkie 1647, 1664, 1682, 1717, 1790, 1893, Watkowice 1925, 1951 – lenk. vv., pries. -owicy vedinys iš avd. *Wadek arba iš apeliatyvo wada ,,defektas, yda, trūkumas”, wadzić ,,trukdyti, kliudyti” + pries. -ъkъ. Kaimas galėjo turėti lenk. ir pr. pavadinimus, iš pr. avd. *Wadikin, plg. Wadicke ir pr. caymis. Gerulis (1922: 191) sieja su pr. avd., plg. pr. avd. Wod-une + pries. -ain- arba pr. caymis. Blažienė (2005: 391) atstato lenk. vv. *Wadekowicy, sieja jį su lenk. avd. *Wadek + pries. -owicy. Vėliau atsirado pr. vv. *Vad-kaim- (?).

39 Warnowo (170–171), buvęs kaimas, kuris buvo kaimo Kościelec vietoje, dabar Kościeleczki: Warnaw 1388, Warnow 1399, Warnaw 1412–1420, Warnaw 1433, 1436 – lenk. vv. su pries. -owo iš avd. Warna arba apeliatyvo warna. Gali būti ir pr. *Warnaws arba *Warnawō su pries. -aw- iš pr. apeliatyvo warnē ,,varna”. Gerulis (1922: 197) pr. vv. Warnnaw sieja su pr. warne, lenk. wrona + pries. -av-. Wi(e)rzb(ie)c (172–173) žr. 18 psl. Wilkowo (174): Wilcow 1289, de Wilkow 1376, von Willekow 1388, de Wilco 1438, 1452, Wylckaw 1568, Wilckau 1606, Wikau 1790, Wilkowo 1893, 1927, 1951 – vv. su pries. - owo- iš avd. Wilk. Gerulis (1922: 202) sieja su pr. wilkis ,,vilkas”, plg. pr. avd. Wilke, liet. upv. Vilkà, liet. vv. Vilkaĩ. *Witki (175) žr. 16 psl. *Wojszewice, pr. Woisewītai (176), buvęs Stanowo km. vardas: Woysewile 1360, Woysewite 1366, Wusewithen, Wosewithen, Wosewyten, Woszewithen, Woyswiten XIVa., Wosewiten 1406, Wosgewiten ader Stanaw 1437 – lenk. vv., priesagos -ewice vedinys iš avd. *Wojsz, plg. liet. avd. Vaišùtis. Blažienė (2005: 382) neaiškina kilmės.

40 Žemėvardžiai Žemėvardžių struktūros bruožai

Žemėvardžių rasta 22. Priesaginiai vediniai dominuoja ir tarp žemėvardžių. Jų yra 8. Negalima išskirti, kokios priesagos dominuoja, nes jos nesikartoja, dėl to pateikiamas tik jų sąrašas: *-ain-, *-ēt-, *-av-(*-ōv-), *-īn-, *-āj-. Yra du priešdėlio pa- vediniai, 6 dūriniai, kurių kilmė įvairuoja. Dviejų kilmę sunku nustatyti, vienas sudarytas iš skaitvardžio ir apeliatyvo, du iš asmenvardžių ir apeliatyvų ir vienas yra iš apeliatyvų.

Priesaginiai žemėvardžiai

-ūn-, pvz., *Audūnē (182); -īn-, pvz., *Dusins (191); -ij-, pvz., *Mintijai (208), *Pasarijā (213–214); -āj-, pvz., *Plečiājis (215); -ain-, pvz., *Sōwainai (222); -ēt-, pvz., *Sōwetai (222); -āwā-/-ōwō-, pvz., *Sulōwō (223).

Priešdėliniai žemėvardžiai

pa-, pvz., *Pamedē (212), *Pasarijā (213–214).

Sudurtiniai žemėvardžiai

Marsgudē (207), miškas: silva Marsgude 1336 – Gurnovičius netiksliai cituoja Gerulį (95), kuris pr. vardą laiko dūriniu: pirmasis sandas avd. Mars ir antrasis pr. apeliatyvas gudde ,,krūmokšniai”. Gerulis vardą sieja su pr. avd. Morsis + pr. gudde ,,krūmas”. Toliau Gurnovičius aiškina sandų kilmę: pr. avd. Mars, Marsian kilo iš lenk. avd. Marzyjan, o pr. gudde ,,krūmokšniai” – skolinys iš slav. *gъdъ ,,drėgmė, drėgnumas”. Toporovas (1975: 323–327) palygina su liet. Gudẽlių ežerų, Gudenėlė, liet. vv. Gudų km.,

41 Gudėnų km., kurie gali būti kilę iš avd. arba liet. gùdas ,,baltarusis, įpratimas, tikras” (LKŽ III: 692). Mažiulis (1988: 420) aptaria pr. gudde, kildina iš balt. *guda ,,sulinkęs, išsilankstęs”. *Noiapus (210), vieta tarp Gorowychy ir Gonty: locum, qui dicitur Noeapus 1260 – pr. vardas, dūrinys, kurio antrasis sandas siejamas su pr. apeliatyvu apus ,,šaltinis, šulinys”, pirmasis neaiškus. *Sep(t)empils (221), buvęs laukas prie Krasnolenkos: Sepenpil 1649, Senpenpil 1661, Sepenpil 1675 – anot Gurnovičiaus, gal tai pr. vardas, dūrinys, kurio pirmasis kamienas sktv. septyni, plg. lot. septem ir septmas, antrąjį kamieną plg. su liet. pilìs, lat. pils. *Skutawajōs (221), buvusi pieva prie Iglų: pratum Zcutawayo 1280 – pr. vardas, dūrinys. Dėl pirmojo sando plg. upėvardį Skuttaw, ežero vardą Scuttelyng, lat. skuteļes, liet. skutù, skùsti, dėl antrojo sando pr. apeliatyvą wayos ,,pievos“. *Wenegarbis (228), kalva prie Bukowo: Wenegarbis 1280 – Gurnovičius cituoja Gerulį (199), kuris pr. vardą laiko dūriniu, sudarytų iš pr. avd. Wene ir pr. apeliatyvo garbis ,,kalnas”. Worpus (229), vieta prie Solajnų: ad locum dictum Worpus circa Saleyden 1361 – gal tai pr. vardas, dūrinys, dėl pirmojo kamieno plg. liet. võras ,,senas” ir dėl antrojo pr. apeliatyvą apus ,,šaltinis, šulinys”. Gerulis (1922: 210) užfiksavęs tokį vardą, bet kilmės neaiškina.

Kitos darybos žemėvardžiai

*Algems (182), prūsų žemė: terra Alyem 1250, Alminie 1289, Algemin, Algemeyn 1350 – pr. vardas. Gurnovičius pateikia tik kitų onomastų nuomones, pvz., Gerulis (1922: 8) užfiksavęs tokį pr. vv., bet kilmės neaiškina. Toporovas (1975: 72) sieja vv. su liet. algė ,,toks augalas, berutis” (LKŽ I: 97) ir liet. upv. Alga, Alguvà, Algupỹs. *Skaulo (221), laukas prie Iglų: ad graniciam Zcaulo 1280 – vardas gal sietinas su avd. Saul, Szawel (?). Gerulis (1922: 160) abejoja vv. prūsiškumu. *Wermenō (228), laukas prie Cieszymowo: Warmeno 1302–1306, Wermeno 1323, Wermeno 1340 – pr. vardas, kuris Gurnovičiui nėra aiškus. Gerulis (1922: 200) palygina jį su liet. upv. Vermẽnė arba liet. vv. Virminai km. Kilmė neaiški.

42 *Wusē (230), laukas, kuriame vėliau atsirado Brzozówka km.: campum Wuse 1263– 1269, 1303 – pr. vardas, plg. liet. ežero vardą Ušañtė, liet. apeliatyvą ušìs ,,dagys”. Gerulis (1922: 209) Wǔs- lygina su liet. Ušañtė, liet. ušìs arba su liet. lauku Usióginė, lat. Usmas ezers . Zuławka (231) 1. pieva, 700 m į rytus nuo Pietrzwałdo; 2. pieva, 1 km į rytus nuo Wilczewo; 3. valkės prie *Pasulōwō km.: Pozylia prie Zuławka km. 1664 – vardas iš apeliatyvo zuławka , iš pr. *sulōwō.

Žemėvardžių kilmė

Žemėvardžių aptariami tik 22. Iš jų 10 kilę iš apeliatyvų, 3 – antroponimų, o 2 kilo iš hidronimų. 2 vardai turi kelias kilmės hipotezes. 6 laikomi dūriniais, jų sandai yra įvairūs. Dviejų žemėvardžių kilmę sunku nustatyti, dviejų pirmieji sandai yra asmenvardis, o antrasis apeliatyvas (Marsgude, Wenegarbis), vienas kilęs iš skaitvardžio ir apeliatyvo (Sep(t)empils), vienas yra dviejų apeliatyvų dūrinys (Worpus).

Žemėvardžiai, kilę iš apeliatyvų

*Algems (182), etimologiją žr. 42 psl. *Dusins (191) 1. miškas: silve Dosin 1284; 2. laukas: campos Dosen 1303 – pr. vardas, pries. -īn- vedinys iš apeliatyvo plg. liet. dùsas ,,dusas, dusulys, astma, atsikvėpimas” (LKŽ II: 916–917) ir liet. ežerų vardai Dusaĩ, Dusià, Dusáitis, Dusà. Gerulis (1922: 30) sieja su liet. dùsas ir palygina su liet. ežerų vardais Dusaĩ, Dusià. *Pamedē (212), Powiśle Gdańskie, kitaip Pomezania: per Pomezaniam 1231, Pomezania, Warmia et Natanga 1249 – pr. vardas, sudarytas iš priešd. pa- + pr. apeliatyvas median ,,miškas”, plg. liet. mẽdis. Gerulis (1922: 130) to žemės vardo neužfiksavo, bet turi panašų vardą Pomedigen, kurį sieja su pr. priešd. po- + pr. median ,,miškas” arba su pr. avd. Pomede, plg. liet. vv. Pa-medžiai, liet. avd. Pamed-ytis. Mažiulis (1966: 20), be šių kilmės hipotezių, drįstų spėti, ar etnonimas pr. *Pa-median negalėtų būti kilęs iš vandenvardžio, t.y. 1) *Pa-med-, priešd. pa- ir vandenvardžio šaknis *med-, plg., liet. upv. Mẽd-upis ar Medž-

43 iõtė; 2) pr. *Pa-med- iš pr. vandenvardžio *Pa-med-, plg., pr. Pa-sseria (: Seria; be to šiedu vardai reiškė tą pačią upę). *Pasarijā (213–214) laukas – pr. vardas, kuris sudarytas iš pries. -ij- su priešd. pa- + lat. sēra ,,dumblas, purvas, pelkė” ir galūnės -ā. Gerulis (1922: 116) turi tik upv. Passaria. *Plečiājis (215), tiltas per Balewką: Plecziagis-brucke 1354 – pr. vardas. Gurnovičius pateikia Gerulio (1922: 125) interpretaciją, kuris sieja pr. vv. su liet. žiõgis ,,pievos upelis, kuris vasarą išdžiūva” + pries. -āj-, plg. liet. platùs, plačia-galvis. *Sōwainai (222), pieva – pr. vardas, kamieną plg. su lat. sâva ,,randas, plyšys” ir pries. -ain-. Plg. liet. vv. Suvainių km. Gerulis (1922: 169) tokio vardo neturi, bet turi panašių ir sieja juos su lat. sâva. Gurnovičius jį rekonstruoja iš lenkų Suvaini. *Sōwetai (222), buvęs miškas: ad silvam Soweten 1284 – pr. vardas. Gurnovičius remiasi Geruliu, o Gerulis (1922: 169) kildina jį iš lat. sâva ,,randas” ir pries. -ēt-. *Sulōwō (223), dabar Žuławy, Vyslos delta: Solovo 1263 – pr. vardas, kuris sudarytas su pries. -āwā (-ōwō) ir šaknies, kurią plg. su liet. salà, lat. sala. Gerulis (1922: 168) laiko vardą prūsišku ir nurodo liet. salava, sala. Žr. *Pasulōwō. *Wusē (230), laukas, kuriame vėliau atsirado Brzozówka km.: campum Wuse 1263– 1269, 1303 – pr. vardas, plg. liet. ežero vardą Ušañtė, liet. apeliatyvą ušìs ,,dagys”. Gerulis (1922: 209) Wǔs- lygina su liet. Ušañtė, liet. ušìs arba su liet. lauku Usióginė, lat. Usmas ezers . Zuławka (231) 1. pieva, 700 m į rytus nuo Pietrzwałdo; 2. pieva, 1 km į rytus nuo Wilczewo; 3. valkės prie *Pasulōwō km.: Pozylia prie Zuławka km. 1664 – vardas iš apeliatyvo zuławka , iš pr. *sulōwō.

Žemėvardžiai, kilę iš asmenvardžių

Bīgedis (185), buvęs laukas prie Moranų: campum Bigedis 1274 – pr. vardas iš pr. avd. Bigedis. Avd. dvikamienis, pirmasis kamienas siejamas su liet. bijóti, jis randamas pr. varduose By-tawte, By-gerde ir liet. Bý-tautas ir antrasis kamienas -ged-. Plg. pr. avd. Gede- gaude, San-gede ir liet. avd. Gèd-gauds. Gerulis neužfiksavo šio vv.

44 *Mintijai (208), buvęs laukas prie Waplewo: Mintigin 1336 – pr. vardas iš pr. avd. *Mintijs, -jo kamieno su pries. -ij-. Dėl kamieno Mint- plg. pr. avd. Myntete, Mintute, Mincze. Galbūt siejasi ir su liet. miñti. Gerulis nepateikė tokio vv. *Skaulo (221), žr. 42 psl.

Žemėvardžiai, kilę iš kitų vietovardžių

*Audūnē (182), vėliau Abdaune, laukas prie Balewko: Abdawne 1565 – pr. vardas, hidroniminės kilmės iš upės vardo *Audūnē. Gerulis (1922: 7) šį upv. perskaitė kaip *Awd- une ir sieja su Awden + pries. -ūn-, plg. vv. Aude, liet. Aud-enis, audìnis ,,žiemrytys vėjas” (LKŽ I: 458 ). *Sulōwō (223), buvęs miškas: silve Solove 1316 – pr. vardas iš pr. pelkės vardo *Sulōwō.

45 Hidronimai Hidronimų struktūros bruožai

Hidronimai pateikiami iš dviejų Gurnovičiaus veikalų: Toponimia Powiśla Gdańskiego ir Gewässernamen im Flußgebiet der unteren Weichsel. Jie aptariami kartu. Prie pastarojo veikalo hidronimų rašomos raidės HE – Hydronymia Europaea serijos knyga, kad lengviau būtų atskirti vandenvardžius. Surasti 67 hidronimai. Dauguma hidronimų yra priesaginiai vediniai. Priesagos tokios: -ūn-, -ūw-, -int-, -īn-, -ij-, -ōwō(-āwā), -už-, -īs-, -ing-. Yra du priešdėliniai hidronimai su per- priešdėliais.

Priesaginiai hidronimai

-ij-: *Sarijē (262); -īn-: *Sōwis (264); -ing-: Gardęga (7); -int-: Liwieniec (253), *Pestintē (259); -īs-: *Walbins (271); -ōwō (-āwā): *Sulōwō (266); *Balawō (234), *Wandawō (271); -ūn-: *Audūnē (233), *Raudūnē (261), *Zirgūns (275); -ūw-: *Gil(ū)wē (241); -už-: *Urkuž (271); Orkusz (116 HE).

Priešdėliniai hidronimai per-: *Perjōtā (259), Parlety (120 HE).

Sudurtiniai hidronimai

*Baldrapē (234–235), upės pavadinimas iš *Baldrapē km – žr. 33 psl.

46 *Draudwajō (239–240), buvusi upė, dabar *Raudūnē, gal Balewka: Drudwage 1280 – pr. upėvardis, dūrinys. Gurnovičius cituoja Gerulį (31), kuris pirmąjį kamieną sieja su liet. drūdintis ,,sulužti, sudužti”, lat. drudēt ,,virpėti, drebėti” ir antrąjį kamieną su pr. nom. sg. fem. wayos ,,pieva”. Toporovas (1975: 367) sieja su lat. dràudêt. Plg. liet. vv. Draudelių km., Draudenių ežeras. Daubaras (1990: 26) atstato pr. *Drud-vaj- vardą; dūrinys, pirmąjį sandą sieja su *Drud- plg. liet. drùdintis, lat. drudēt ir antrąjį sandą su pr. wayos ,,pievos”. *Kampōpanjan (246), pelkė: Campopanie, Campoponie 1326 – pr. pelkėvardis, dūrinys. Gurnovičius cituoja Gerulį (54–55), kuris pirmąjį kamieną sieja su liet. kampas, lenk. kępa ,,krūvelė” ir antrąjį su pr. apeliatyvu pannean ,,raistas”. *Karigeserō (248), buvęs ežeras, lenk. *Karwie: bis czu der grenicze des dorffis Carigeser, von der aber bis czu einem see, der ouch Carigeser heiset 1321 – žr. 34 psl. *Pensebalkens (259), buvusi pelkė: ante paludem Pensebalcen 1316 – pr. pelkėvardis, dūrinys iš pr. apeliatyvo peuse ,,pušis”, dėl antrojo kamieno plg. liet. balà + pries. -k- ir -en-. Gerulis (1922: 121) turi Peusebalten, kurį interpretuoja taip pat. Mažiulis (1988: 132) rekonstruoja pr. *baltan ,,bala, pelkė”. Sako, kad Gerulis 236 laiko pr. *baltan lenkų skoliniu. Tačiau jį reikia laikyti balt. žodžiu, giminišku su slav. *bolto ,,pelkė”, alb. baltë ,,purvas, pelkė”, t. p. liet. báltas lygu lat. balts ,,baltas”. Dėl santykio tarp pr. *baltan ir liet. báltas plg. liet. balà ,,pelkė”, lat. bala ,,slėnis be medžių” ir liet. bãlas ,,baltas”.

Sudėtiniai hidronomai

Sudėtiniais galima laikyti tokius oikonimus, kurie yra sudėti iš dviejų ar daugiau savarankiškų žodžių. Kanał Dąbrowski (11 HE) – vok. Die Barendter Vorflut, sąsiauris: 1941 Die Barendter Vorflut, 1964 Kanał Dąbrowski, vv.: 1316 Damerow, 1321 Damprow, 1352 Damerow, 1399 Damerow, 1409 Damerow uff deme werder, 1510 Damerau, 1565 Dameraw kaimas alias Dambrowka, 1590 Dąbrowka, 1647 Dąbrowka, 1675 Dąbrowka, 1682 Dąbrówka, apie 1790 Damerau, 1880 Dąbrowa, 1936 Dąbrowa, 1951 Dąbrowa – vardas sudarytas iš lenk. kanał ,,sąsiauris” ir vv. Dąbrowa. Pastarasis yra iš dkt. dąbrowa ,,ąžuolų miškas”. Gerulis (1922: 25) kildina vardą iš sen. pr. vv. Daubaras (1990: 22) ežero vardą

47 Dambraw atsargiai sieja su lenk. dąbrowa ,,ąžuolų miškas”, plg. pr. Dameraw, Damerau upv., Dąbrowo ež., liet. Dambravà. Kanał Sadliński (12–13 HE): 1964 Kanał Sadliński, 1965 Kanał Sadliński, vv. Sadlinki, pr. *Sādelē: 1346 Czedil, 1346 Zedil, 1380 vom Zaltil, 1383 von der Czadil, 1393 de Czadel, 1550 Zedeln, Czedeln, 1558 Zedeln, 1559 Czedeln, 1663 Zedlin, apie 1790 Sedlinen, 1889 Sadlinki, 1936 Sadlinki, 1951 Sadlinki, 1964 Sadlinki – vardas sudarytas iš lenk. kanał ,,sąsiauris” ir vv. Sadlinki. Pastarasis yra iš pr. *Sādelē, plg. liet. sodā, sodẽlė ,,kaimas”, vv. Sodelių km. Gerulis (148) turi Saddel, kurį sieja su liet. sodà, sodẽlė. Kanał Uśnicki (13 HE) – vok. Weichsel-Nogat-Kanal: 1941 Weichsel-Nogat-Kanal, 1964 Kanał Uśnicki, 1965 Kanał Uśnicki. Vv. Uśnice pr. *Wusīts: 1391 Wuschycz, 1399 Wossicz, 1422 Wusitcz, 1498 Wusenitcz, 1565 folwark Wznicz, 1570 folwark Wznic, 1615 Uzniewice, 1624 Uznice, 1664 Uznice, apie 1790 Usznitz, 1892 Uśnice, 1951 Uśnice, 1964 Uśnice – vardas sudarytas iš lenk. kanał ,,sąsiauris” ir vv. Uśnice. Pastarasis iš pr. *Wusīts. Gerulis (211) įžiūri pries. -īt- ir sieja su liet. apel. ušis. Balewskie Jezioro (41 HE), buvęs *Kołpino ir pr. *Balawō ež.: 1296 Sculpin, (1285) 1288 lacum Balov, apie 1790 Baalauer See, 1902 Baalauer See, 1881 Jezioro Balewskie, 1964 Jezioro Balewskie, 1965 Jezioro Balewskie – vardenvardis Balewka sudarytas su formantu -ka iš vietovardžio Balewo. Žr. Balewka. Barlewickie Jezioro (42 HE), pirmykštis Sztumskie ež.: 1403 vor dem Sthumischen sehe, 1888 Jezioro Barlewickie, 1892 Jezioro Barlewickie, 1902 Barlewitzer See, 1936 Jezioro Barlewickie arba Sztumskie, 1951 Jezioro Barlewickie, 1964 Jezioro Barlewickie, vv.: 1391 Warles, 1394 Wargles, 1404 Wargles, 1416 Wargelis, 1419 Wargels, 1565 Vargliewicz, 1565 Bargliewicz, 1570 na folwarku Barglevicach, 1615 Barglewice, 1664 folwark Barlewicki, apie 1790 Barlewitz, 1880 Barlewice, 1936 Barlewice, 1951 Barlewice, 1964 Barlewice – vardas yra sudarytas iš vv. Barlewice + lenk. jezioro ,,ežeras“. Vv. Barlewice kilo iš pr. asv. Wargelis, plg liet. avd. Vargẽlis ir apel. vargelỹs. Gętomskie Jezioro (70 HE), ež.: 1891 Gętomskie Jezioro, 1902 Gentomie-See, 1936 Gętomskie Jezioro, 1964 be vardo, vv.: 1583 Genthomie, 1682 Gentomie, apie 1790 Gentomie, 1881 Gętomie, 1964 Gętomie – ežero vardas kilo iš vv. Gętomie + Jezioro, vv. yra adaptuotas.

48 Jabłowskie Jezioro (77–78 HE), ež.: 1902 Gross Jablauer-See, 1952 Jabłowo, 1959 Jabłowo, 1961 be vardo, 1965 Jabłowo, vv.: 1341 von Gabelow, 1341 von Gabilnau, 1348 Jablau, 1409 von Gabilnaw, 1414–1438 Gabilnaw, 1534 Iablowo, 1565 Iablouo, 1583 Jabłowo, 1624 Jabłowo, 1649 Jabłowo, 1664 Jabłowo, 1682 Jabłowo, 1710 Iabłowo, 1750 Jabłowo, apie 1790 Jablau, 1882 Jabłowo, 1936 Jabłowo, 1961 Jabłowo – vardas sudarytas iš vv. Jabłowo + jezioro. Vv. Jabłowo, buvęs *Gawłowo, yra priesagos -owo vedinys iš avd. Gaweł. Galbūt ež. vardas gali būti siejamas su pr. ežero vardu Gabelin. G ir k kaita gali būti paaiškinta vvž. tarmės įtaka. Karsińskie Jezioro (83 HE), buvęs Karśno ež.: 1291 Carsnino, 1322 Karssin, 1326 ad lacum Karschnino, 1565 Karsino przez to jezioro idzie rzeka Bra, 1570 jezioro Karszino, 1664 Karszyn, apie 1790 Karschin See, 1881 Karsino, 1886 Karschin See, 1902 Karschin- See, 1936 Karsino, 1952 Jez. Karsińskie, 1965 Karsino arba Karsińskie, 1965 Jez. Karsińskie, 1972 Karsińskie Jezioro – ankstesnis vardas Karsnino yra priesagos -ino vedinys iš bdv. *karsny<*kŗsьnъ iš *kŗsъ, plg lenk. karślak ,,žemas krūmynas, brūzgynas“. Galbūt galima sieti su pr. kirsnan ,,juodas“. Łapińskie Jezioro (101 HE), ež.: 1902 Lappiner See, 1962 J. Łapińskie, 1965 Łapińskie Jez., 1583 Lapin, 1710 Łapino, 1884 Łapino, 1962 Łapino – vardas yra sudarytas iš vv. Łapino + jezioro. Vv. yra priesagos -ino vedinys iš asv. Łapa. Gal būti galimos sąsajos su pr. lape ,,lapė“ ar su liet. lãpas, lat. lapa. Marskie Jezioro (103 HE), buvęs pr. *Mari ež.: 1843 Mahrensee, 1902 Mahrener, 1959 Marskie Jezioro, 1964 J. Morawy (Marskie Jezioro), 1965 Morskie Jezioro, 1378 von Richinberg, 1396 von Richinberg, 1567 Reichenberg, 1682 Reichenberg, 1673 Mahren, 1717 Mahren, apie 1790 Maahren, 1885 Mary, 1951 Mary, 1964 Mary – ankstesnis pr. ež. vardas *Mari yra iš pr. apel. mary ,,marios“. Mątkowskie Jezioro (104 HE), ež.: 1959 Mątki, 1964 be vardo; vv.: 1407 Montiken, 1408 Montike, 1526 Munthken, 1647 Mątki, 1717 Muntki, apie 1790 Montken, 1885 Montki, 1951 Mątki, 1964 Mątki – vardas sudarytas iš vv. Mątki + jezioro. Vietovardis rekonstruotas kaip pr. *Mantiks ir kilo iš avd. Mantiks (Montyke). Mezowskie Jezioro (105 HE), buvęs Wodzno ež.: 1893 Wodzno arba Wodzyno, 1902 Wodschno-See, 1962 J. Mezowskie, 1965 Wodzno arba Mezowskie; vv.: 1258 Mesaw, 1534 Mezow, 1558 Messaw, 1749 Mezowo, 1885 Mezowo, 1962 Mezowo – vardas sudarytas iš vv.

49 Mezowo + jezioro. Vv. yra priesagos -owo vedinys iš apel. *medja ,,ežia, lauko riba“, plg. pr. median miškas“, liet. medžias. Patulskie Jezioro (121 HE), ež.: 1350 in unserem sehe Patulen, 1886 jez. Patulskie, 1902 Patulli-See, 1962 Jez. Patalskie, 1965 Patulskie; vv.: 1284 Potuli, 1414–1438 Patulen, 1476 Patulen, apie 1790 Patully, 1962 Patuły – vardas sudarytas iš vv. Patuły + jezioro. Vv. kilo iš avd. Potuła (iš potulić ,,apkabinti, apglėbti“). W. Brauer kildina vardą iš pr. dievo vardo Patulle. Polaszkowskie Jezioro (126–127 HE), ež.: 1765 Polaszkowskie, 1936 Jez. Polaszkowskie, 1964 Jez. Polaszkowskie, 1965 Polaszkowskie; vv.: 1289 Pelescowiz, 1312 Pelescowiz, 1314 Pelescowiz, 1414–1438 Grospolleskowicz, Cleynpoles-kowicz, 1518 Magna et Parva Polyaski, 1534 Polaskowi maius, Polaskowi, 1664 Polaszek Wielkich u. Małych, 1765 Starych y Nowych Polaszk, apie 1790 Alt, Neu Paleschken, 1887 Polaszki Nowe, Stare, 1964 Polaszki Nowe, Stare – vardas sudarytas iš vv. Polaszki + jezioro. Vv. skambėjo anksčiau Pieleszkowice. Priesagos -owice vedinys iš avd. Pieleszek. Tai sulenkintas pr. avd. Polesco. Przywidzkie Jezioro (129 HE), buvęs Przywidza ež, vok. Mariensee: 1294 Priuisa, 1295 Priuisa, 1298 Pruisa, 1402–1415 Mergense, 1491 Mariensehe, 1682 Przywidz, 1888 Przywidz, 1951 Przywidz, 1952 Jez. Przywidzkie, 1964 Jez. Przywidzkie – vardas siejamas su šaknim *ueid- ,,lenkti, lankstyti“ + priešd. pri- ir pries. -ja, -jь. Galima ir prūsiška vardo kilmė. Wełpińskie Jezioro (156 HE), ež.: 1902 Welpiner See, 1963 J. Welpińskie, 1965 Jez. Welpińskie; vv.: 1347 Wulpyn, Wolpin, Wulpin, 1353 Wolpin, 1376 Wulpin, 1583 Wolpin, 1682 Wełpin, apie 1790 Welpin, 1893 Wełpin, 1963 Wełpin – vardas sietinas su ež. vardu Wołpin, kuris turi šaknį *vļp-, siejamas taip pat su šaknimi *ueip-/*ulp-, , liet. upv. Velpė, Vilpesỹs. Ši šaknis yra ir Gerulio (209–210, 193) nagrinėjamuose pr. ež. Wulping-See , upv. Walpis. Šmido nuomone, kurią pateikia Gurnovičius, ežero vardas gali būti baltiškas. Zajerieskie Jezioro (161–162 HE), buvęs Białe Jezioro ir Sztumskie Jezioro, ež.: 1403 Stuhmischer See, 1565 jezioro Białe, 1570 jezioro Białe, 1615 jezioro Białe, 1888 Jezioro Sztumskie, 1892 Jezioro Zajezierskie, 1902 Hinterseer See, 1951 Zajezierskie Jezioro, 1959 Sztumskie Jezioro, 1964 Zajezierskie Jez., 1965 Zajezierskie Jezioro; vv.: 1543 Zagiezierze alias Slangsdorff, 1565 z Zajezierzem, 1682 Zaiezierze, apie 1790 Hintersee,

50 1895 Zajezierze, 1951 Zajezierze, 1964 Zajezierze; vv.: 1234 in loco Stumo, 1250 in domino Stumis, 1294 Stume, 1295 Stoma, 1333 zcum Sthume, 1334 Sthum, 1350 Sthum, 1361 de Stum, 1381 Sthum, 1399 Stum, 1411–1420 Sthum, 1437 Sthum, 1476 Sthum, 1565 miasto Sztum, 1570 Sztum, 1624 Sztum, 1664 Sztum, 1682 Sztum, apie 1790 Stuhm, 1892 Sztum, 1936 Sztum, 1951 Sztum, 1964 Sztum – vardas yra sudarytas iš vv. Zajezierze + jezioro. Vv. zajezierze yra su pries. -ьje + za jeziorem ,,už ežero“. Vv. Sztum, pr. Stumis yra iš pr. avd. Stumis.

Kitos darybos hidronimai

*Eglēs (240–241), buvęs ežeras prie Rodowo ir Gdakowo: Egilsee 1361 – pr. ežero vardas, plg. liet. ẽglė. Gerulis (1922: 33) turi tik vv. Egel, Igel ir sieja su pr. avd. Egel. Liwa (252–253), deš. Nogato intakas: Lyua 1250, lacus Liwencz ubi Lywa defluit 1260, Lyua 1287, Lyva 1313, Liva 1323, dy Libe 1324, Lyvam 1325, Livam 1327, Libam 1328, Lyva 1330, Live 1334, dy Lybe 1335, Lyva 1340, riuulus Lyua 1363, Liwa 1373, Libe 1396, Liebe 1481, 1550, 1790, Liwna 1881, 1936, Liwa 1951, 1959, Liwa arba Liwna 1965 – kamieną plg. su est. liiv ,,smėlis”, est. vv. Liives, Liwa km., upv. Liw, Liwiec. Gurnovičius neneigia prūsiškos kilmės, bet sako, kad tai skolinys iš finougrų kalbų. Gerulis (1922: 90) upės vardą Lywa sieja su liet. upv. Lėvuõ, Lėveniẽs, lat. apeliatyvu l’evens ,,pelkės žemė”. Vanagas (1981: 194–195) liet. upv. Livintà sieja su lat. līvenis ,,pelkėta klampi vieta; pelkėtas, klampus ežero krantas”, lĩveņs ,,pelkėtas, klampus”, lĩvis ,,pelkė, bala, klampynė”. J. Udolphas (1990: 141–145) įtikinamai paaiškina šį upėvardį ir sieja su idg. šaknimi *lei- arba *lēi-u ,,pilti, tekėti, lašėti”. Daubaras (1990: 62) užfiksavęs Lywa upę, kurią atstato kaip pr. *Līv- ir lygina su liet. upv. Liv-intà, lat. upv. Līv-upe; lat. līvens ,,pelkėtas”. *Sasins (263), buvęs ežeriukas prie Šadovo, ankstesnis Chojno ež. vardas: ad lacum Sassyn 1294 – pr. ežero vardas, Gurnovičius cituoja Gerulį (152), kuris ež. vardą sieja su pr. apeliatyvu sasins ,,kiškis”. Vanagas (1981: 291) sieja su pr. sasnis ,,kiškis”. Daubaras (1990: 91–92) nagrinėja Sassyn ežerą, atstato pr. *Sasn- ir lygina su pr. vv. Sassenpille, Sasn-e, liet. upv. Sasn-à, pr. sasnis ,,kiškis”. *Sōwis (264), vėliau *Sōwisins, dabar Sowica arba Sowice ež.: lacus Sobis, Sobizin 1330, lacum Sowicz 1330, lacum Sobizin 1374, vok. Zuweiser See 1902, 1941, Sowica 1959,

51 Sowica arba Sowice 1965 – pr. ežero vardas, Gurnovičius cituoja Gerulį (169), kuris ež. vardą kildina iš lat. sāva ,,plyšys, randas”. Užrašymuose stebima w ir b kaita. Priesaga -īn- gali būti prūsiškos kilmės. Vanagas (1981: 292) liet. ež. Savìstas sieja su ide. *souos ,,drėgnumas, skystis”, *seu- ,,drėgnas; varvėti, tekėti, sunktis”. Daubaras (1990: 100–101) ežero vardą atstato pr. *Sav-īt-. *Sav- sieja su ide. *souos ,,drėgmė, skystis”, *seu- ,,drėgnas; lašėti, tekėti, sroventi”. Plg. liet. upv. Sav-ẽnė, pr. Sow-etin miškas, lat. upv. Sav-a, Sav-īte. *Šlamai (266), buvęs Gardejkie Wielkie ežeras – Gurnovičius, pr. ežero vardą sieja su liet. šlãmas, kuris yra skolinys iš vok. Schlamm ,,dumblas, purvas”. Gerulis (1922: 162) turi pr. vv. Sclamey prie Olštinės, kurį sieja su liet. šlamėti arba su liet. avd. Sklam-atis ir lygina su liet. Šlamai. Święta (267–268) upė: fluvium Suentam 1276, Swente 1321, die Swente 1323, by der Swenten 1400, Swienta upė 1565, Swienta, Swięta 1570, Swiętha arba Tyga, Swienta 1590, fluvium Swiętam 1647, na Świętej 1649, Schwente 1790, 1902, Gross Schwente ir Kleine Schwente arba See-Lake 1941 – Gerulis (1922: 178–179) upv. sieja su liet. šveñtas arba su pr. swints ,,šventas”, plg. liet. Šventainė, Šveñtas, Šventė. Gurnovičius kamieną *swent- aiškina kaip ,,blizgantis, žvilgantis”. Gali būti slaviškos kilmės *svět-. Kadangi kamienas *swent-//*swēt-, jo nuomone, baltų-slavų, todėl sunku nuspręsti, ar tai slaviškas ar prūsiškas vardas. Vanagas (1981: 337) liet. ež. Šveñtas sieja su liet. šveñtas ,,esantis dievo malonėje, pašvęstas, šventintas”. Daubaras (1990: 106–107) aptaria Swent upę, atstato pr. *Svent- ir lygina su liet. upv. Šveñt-ė, Švent-ainė, Švent-óji, Šveñt-ežeris,lat. upv. Svent-a, Svent-iņš ež., Svent-es ezers, Svent-es upīte, Svent-es upe, liet. šveñtas, lat. svēts, svents, pr. swints ,,šventas”. *Tejnē (268) 1. vok. Werdersche Thiene upė: di Teyne 1355, Thenna 1565, nad Tenną, Thenną 1570, nad Tynną, Thynie 1590, Werdersche Thiene 1790, 1941, Tyna 1883, 1959; 2. Świerzepa,vok. Höhesche Thiene upė: Teyne 1350, Theyne 1354, di Teyne 1355, Thynę 1615, Tynę 1624, nad Tynią 1664, Höchste Thiene 1790, Die Höhesche Thiene 1862, 1902, 1941, Górna Tyna 1936 – pr. upėvardis. Gurnovičius cituoja Gerulį (1922: 182), kuris sieja upės vardą su liet. tenė, tėnẽ ,,upės vanduo prie krantų, kuris neteka”, bet LKŽ tokių žodžių nėra. Plg. lat. upv. Tejna, liet. upv. Tenenỹs. Vanagas (1981: 343–344) liet. upv. Tenenỹs atsargiai sieja su liet. tenė ,,vieta upėje, dažniausiai prie krantų, kur vanduo neteka,

52 nejuda, nebėga”, tenėti ,,tirštėti, stingti”. Daubaras (1990: 109) aptaria Teine upę, atstato pr. *Tein- ir lygina su lat. upv. Tejna. *Tūjā (270), upė, įtekanti į Šventą: Tvia 1217, Tuia 1247, 1248, die Thuye 1318, 1321, an der Thuye 1345, die Thuye 1349, Tvia upė 1565, nad rzeką Swięthą arba Tygą 1570, Tuga, Tuja (vok. Thiene) 1893, Tiege 1902, 1911, Tuga 1959, 1965 – pr. vardas Gurnovičiui nėra aiškus. Gerulis (1922: 187) vardą Thuya atsargiai laiko prūsišku ir lygina su lat. Tūjes-muiža. Plg. liet. vv. Tūjaĩniai. Daubaras (1990: 112) aptaria Thuja upę, atstato pr. *Tūj-ā ir lygina su liet. Tūj-aĩnių ẽžeras, lat. Tùj-as ezers, Tũj-a, Tūj-as, Tūj-āni.

Hidronimų kilmė

Dauguma hidronimų (39) kilę iš apeliatyvų, 8 vardai turi kelias kilmės hipotezes, 5 yra dūriniai, sudaryti iš apeliatyvų (Baldrapē, Draudwajō, Kampōpanjan, Karigeserō, Pensebalkens). Net 17 hidronimų yra sudurtiniai.

Hidronimai, kilę iš apeliatyvų

*Audūnē (233), dabar Abdaune, upė: di Abdune 1350, 1862, Abdaune 1902 – pr. upėvardis. Priesagos *-ūn- vedinys, šaknis *aud-, plg. Auda ir liet. ežero vardą Audẽnis iš liet. apeliatyvo audìnis ,,žiemrytys vėjas” (LKŽ I: 458 ) arba áudenis ,,šiaurės rytų vėjas”. Gerulis (1922: 7) šį upv. perskaitė kaip *Awd-une ir sieja su Awden + pries. -ūn-, plg. vv. Aude, liet. Aud-enis, liet. audìnis. Vanago nuomone (1981: 51), kilmė nėra visai aiški. Sieja su ide. *oudh- ,,gausus”, liet. audìnis ,,žiemrytys vėjas”. Daubaras (1990: 6) nagrinėja Abdune upę, kurią perskaito kaip Awdune ir atstato *Aud-ūn-; plg. pr. Awd-en, Aud-iten, liet. Aud-ẽnis ež., upv. Aud-enėlė, Áud-upė, Audù-balės upẽlis. Galimos sąsajos su liet. audìnis ,,vėjas”, audrà ,,smarkus vėjas su lietumi ir perkūnija” (DLKŽ: 62). *Balawō (234) 1. dabar Balewka upė: fluvii Balowe 1294, an der Balwe//Balaw 1296, flumen Bale 1316, fluvium Balow 1323, rivulum Balow 1336, 1371, Balewka 1959; 2. dabar Balewka Dzierzgoń upės intakas: Balau Bach 1790, Die Balau 1862, 1905, Baalau 1941, Balewka 1936, 1951; 3. dabar ežeras Balewskie, buvęs *Kołpino: lacum Balov 1285, Baalauer See 1790, 1902, Jezioro Balewskie 1881, 1965 – pr. hidronimas, Gurnovičius

53 cituoja Gerulį (15), kuris upv. laiko pries. -aw-(-ow-) vediniu, dėl kamieno plg. liet. balà. Plg. liet. vv. Baldaĩniai, lat. vv. ir upv. Balduone, liet. Bálsis, Bálsė. Biebrowo (44 HE), ež.: 1664 Biebrowko, 1686 Biebrowno, 1687 na koñcu Biebrowa, 1734 Biebrowo, 1902 Biebrowo, 1936 Biebrowo, 1964 Biebrowo – vardas nėra kildinamas iš lenk. bóbr. Labiau sietinas su baltiška baze, plg liet. bebras, pr. bebrus ,,bebras“. Dubielnik (65 HE), ež.: 1963 Dubielnik, 1965 Dubielnik – sulenkintas priesagos -nik vedinys iš pr. vardo daubà ,,siaurumas, sąsiauris, slėnis“ + pries. -el-, plg pr. padaubis ,,slėnis“. Gardęga (7 HE) – pr. *Gardingō: Um 1790 Gardenga, 1888 Jardęga, 1902 Gardenga, 1936 Gardęga, 1964 Gardeja, 1965 Gardęga. – pr. *Gardingō. Balt. priesagos - ing- vedinys iš kamieno *gard-, plg. sl. gardъ ,,pilis, tvirtovė, miestas”, liet. vandenvardį Gárduva. Daubaras (1990: 30–31) nagrinėja Garden upv., kurį atstato kaip pr. avd. *Grad- ir sieja su liet. gardas, lat. gards. *Gil(ū)wē (241), buvęs ežeras: lacus Gilve 1294 – pr. ežero vardas, pries. -ūw- vedinys iš pr. apeliatyvo gillin ,,gilus”, plg. liet. gilùs. Plg. liet. upv. Gilùvė. Gerulis (1922: 39, 41) turi Gelauwen ir Gilwe ežerus, kuriuos taip pat interpretuoja. Toporovas (1979: 236) sieja su pr. gillin ir pateikia palyginimus su liet. Gélvė, Gelvà, Gelvės ež. Daubaras (1990: 34) nagrinėja Gilwe ežerą, atstato pr. *Gilv- ir sieja su pr. gillin ,,gilus”, liet. gilùs. Gołuń (74 HE), ež.: 1258 in stagno Videncze in ea parte, que Golun vocatur, 1284 Golon, Apie 1790 Gellno, 1884 Goleń, 1936 Gołuń, 1964 Jez. Gołuń, 1692 do Gołunia, apie 1790 Gollun, 1936 Gołuń, 1964 Gołuń – turbūt senas baltiškas vardas. Plg. liet. galǘnė: gãlas, pr. gallintwei ,,žudyti, užmušti, nukauti“. Gubel (76 HE), ež.: 1886 Gubel, 1902 Gübel-See, 1936 Gubel, 1964 Jez. Gubel, 1965 Gubel – priesagos -ĕlь vedinys iš apell. gub ,,klostė, raukšlė“, plg sen. slav. *gubъ ,,įduba, įdubimas, įsigilinimas, paaštrėjimas“. Šaknis *gaub-/gub- yra paplitusi ir pr. vardyne, plg. avd. Gaubin, vv. Gubithen. Daubaras (31) aptaria ež. Gaubin, atstato pr. šaknį *Gaub-. Kłodawa (14 HE): 1316 Clodawa, 1328 fluvium Clodawam, 1336 a rivulo Clodawa, 1338 fluvium Clodavam, 1347 dy Cladaw, apie 1790 Cladau, 1889 Kłodawa, 1902 Kladau, 1964 Kłodawa, 1965 Kłodawa, vv.: 1280 Clodawa, 1316 de Clodawa, 1316 de Clodavia, 1317 Clodawa, 1328 Clodavia, 1328 Clodawa, 1534 Clodawa, 1570 Clodawe, 1682 Kłodawa, apie 1790 Kladau, 1884 Kłodawa, 1951 Kłodawa, 1964 Kłodawa – vardas yra

54 priesagos -awa- vedinys iš *kolda. Atviras liko klausimas, ar jis sietinas su lenk. kłoda, rus. kolodec ,,šulinys”. Gal sietinas ir su pr. vv. Kalden, liet. Káldinės. *Kucko (251), dabar Kucki ež.: see Kuczke 1388, lacus Cuczic 1438, Kuczki 1438, Kautzger See 1790, Kautziger See 1902, 1941, Kucki 1959 – vardas, pries. -ьsko vedinys iš slavų *kuča, kaip idg. *keu-k ,,kreivinti, sulenkti, susukti”. Gerulis (1922: 78) abejodamas laiko šį vardą prūsišku. Mierzejnica (19 HE) – upė: 1289 Mereynicam – sulenkėjęs pr. vardas iš šaknies *neriā arba *neriē su priesaga -nica. Šaknis priklasuso balt. grandinei *ner-/*nar-/*nor- /*nur-. Plg. seną Aismarių vardą Nariā, iš kurio kilo lenk. Mierzeja, vok. Nehrung, plg. liet. vandenvardį Nerìs, lenk. vandenvardį Nawer. Gerulis (107) turi Nerey ir sieja jį su liet. nérti, plg. liet. upv. Nerìs. Motława (20 HE) – buvęs pr. *Mutulōwō, vok. Mottlau: 1280 Motlaua, 1283 Mutlaua, 1292 in Mutlauam, 1295 Mutlauam, 1307 Mutlawa, 1308 Muthlowo, 1310 Mutholowo, 1311 Motluwa, 1317 in Mutlawam, 1323 in Mutlauam, 1330 Mutlavam, 1334 an der Motlaw, 1337 Mutlova, 1338 Motlaw, 1342 Mutlave, 1525 Mothlaw, 1593 Motlavam, apie 1790 Motlau, 1965 Motława, 1969 Motława – sen. pr. vardas. Priesagos -āwā- vedinys iš šaknies, dėl kurios plg. su liet. mùtulas, lat. mutulis ,,versmė, šaltinis”. Plg. ežero vardą Mutilis. Daubaras (1990: 70) nagrinėja tik Muteling ež., kurį lygina su lat. Mutiļ-avats šaltinis, Mutul-īte upv., sieja su liet. mutulỹs, mùtulas, lat. mutulis ,,versmė, šaltinis”. Nawionek (110 HE), ež.: 1752 Nowianek, 1902 Nawionek-See, 1952 Nawionek, 1965 Nawionek, 1965 Nawionek, 1972 Nawionek. Galbūt siejamas su šaknimi, dėl kurios plg. pr. nowis ,,kūnas, pilvas“, lat. nāve ,,mirtis“, liet. nõvyti ,,mirti“, rus. navъ ,, mirtis“. Niechwaszcz (21 HE) – buvęs Niechwarč, pr. *Nekartis: 1330 Nechwartz, 1351 Necz(w)arcz, 1352 Nech(w)artz, 1360 Nechuars, 1360 das bruch hesit Nechwars, 1377 das waßir Nechwartz, 1406 vlisse Nechwarsche genannt, 1624 na rzece Niechwarzscie, apie 1790 Die Niechwaszcz, 1880 Niechwarz, 1886 Neckwarzfluß, 1902 Nekwarsch, 1936 Niechwaszcz, 1965 Niechwaszcz, 1965 Niechwaszcz, 1972 Niechwaszcz. Pr. *Ne-k(w)art-is su neigimo dll. ne- ir šaknimi ker- ,,pjauti, kirpti”, kuri yra ir pr. pracartis ,,lovys, gelda”. Plg. liet. upv. Kárt-upis. Orkusz (116 HE), buvęs pr. *Urkuž ež.: 1239 stagnum Wurkus, 1313 Wurkus, 1366 see Wurkus, apie 1790 Orkusch See, 1941 Orkusch-See, 1959 Orkusz, 1964 Jez. Orkusz,

55 1965 Orkusz arba Jezioro Orkuskie; vv.: 1366 des dorfes Wurkus, 1367 Wurchus, 1401 Wurkusch, 1565 Workusch, 1675 Orkusch, Apie 1790 Orkusch, 1886 Orkusch, 1951 Orkusch, 1964 Orkusch – kilo iš pr. ež. *Urkuž, kuris yra priesagos -už- vedinys iš liet. apel. ũrgti ,,(pra) švilpti, (pra)zvimbti“ arba *ũrgti. Ež. vardas kilo iš vv. Gerulis (1922: 210) vardą Wurkus lygina su liet. ežero vardu Urkis, o šis yra iš apeliatyvo urkti, urgti ,,murmėti, niurnėti, zirzti, riaumoti” (LKŽ XVII: 534) su pries. -už-. Vanagas (1981: 355) liet. upv. Ùrka atsargiai sieja su liet. urkioti ,,barti, ūryti”, lat. ùrkt ,,urgzti”. Daubaras (1990: 122) nagrinėja Wurkus ežerą, atstato pr. *Vurk-us/-uz-, kurį lygina su liet. upv. Ùrk-a, Ùrk-upis, Urk-upis, Ùrk-is ež., lat. Urk-ēni; liet. urkti ,,niurnėti”. *Perjōtā (259), dabar Parlety ež.: Baryoten sehe 1403, Prioten See 1416, Periotha 1565, Peryotha 1570, Periotta 1615, Pariola 1624, Parlita 1664, die alte Parleth 1742, Parleta 1764, 1888, Parletten See 1902, 1941, Parlety 1951, 1959, 1965 – pr. vardas., priešd. per- vedinys, dėl kamieno plg. liet. jóti. Plg. liet. upv. Jotijà, Jotùlė, Jõtupis. Vanagas (1981:137) liet. upv. Jotijà sieja su su liet. jóti ,,raitam keliauti, vykti” (LKŽ IV: 358). *Pestintē (259), pelkė prie Zielonki: in palude Pestinte 1316 – pr. pelkėvardis, plg. liet. Peštỹnių balà + pries. -int-, liet. pèšti. Gerulis (1922: 121) taip pat interpretuoja. Plewnica (24 HE) – upelis: 1258 aqua Plevnisse, Plevenissa, 1269 Peluenicze, 1274 Peleuizna, 1314 Pelevizna, 1319 Pelevizna, 1964 be vardo – priesagos -enica vedinys iš lenk. plewa ,,pelai”. Galima sieti ir su pr. pelwo ,,pelai, atmatos”. *Raudūnē (261), kitas *Draudwajō upės vardas: fluvium Raudune 1316 – pr. upėvardis, plg. su liet. raũdas ,,rausvas” ir liet. upv. Raudà + pries. -ūn-. Gerulis (1922: 139) irgi sieja su liet. raũdas ,,rausvas”, lat. raùda ,,tokia žuvis” + pries. -ūn-. Vanagas (1981: 274) liet. upv. Raudà sieja su liet. raùda ,,kuoja, mekšras”, raũdė, raudė ,,žiežulė, kuoja, mekšras” , raũdas ,,rausvas”. Daubaras (1990: 83–84) turi Raudune upę, atstato pr. *Raud-ūn ir lygina su liet. upv. Raud-à, Raũd-is, Raud-ỹs, Raud-ãlis, Raud-ẽnis ež., upv. Raud-enýčia, Raud-esà, Raũd-upis, Raud-ìnis ež., lat. upv. Raud-ava, Raud-upis, Raud-ene ež., Raud-azars ež.; dar plg. liet. raũdas ,,rausvas”, raudà ,,tokia žuvis”, raũdė, ràuda ,,žiežulė, kuoja, raudotoja” (LKŽ XV: 368). *Sarijē (262), dabar Dzierzgoń ež.: Sargen 1260, lacum Sargense 1285, Sargense, Sarginse, Saugense 1294, lacum Sarginen 1300, lacum Sargen 1323, lacum Sargin 1330, lacum Sargen 1330, a Sargin lacu 1361, Sargin, Sarge 1388, Sorgen 1470, Sargen 1527,

56 Sorge 1570, iš Sorgien ež. 1649, Sorgen ež. 1711, Sorgen See 1790, Dzierzgoń 1881, 1936, 1951, 1959, 1965 – pr. ežero vardas, Gurnovičius cituoja Gerulį (152), kuris ež. vardą laiko pries. -ij- vediniu, dėl kamieno plg. lat. sēra ,,dumblas”. Plg. liet. ežero vardą Serìjis, upv. Seirà, Seirijà. Vanagui (1981: 294) kilmė neaiški. Plg. lat. seiris ,,neveiklus žmogus”. Gal įmanoma šaknis *sei-, plg. sen. ind. sirā arba sīrā ,,griovys; srovė, srautas”. Daubaras (1990: 91) nagrinėja Sargin-se, atstato pr. *Sar-. Gal pr. *Sar- turi būti sietinas su ide. *ser-/*sor- ,,tekėti, sroventi”, ind. sarā ,,upė”. *Sasins (263), žr. 51 psl. *Sōwis (264), žr. 51 psl. Stobno (143–144 HE), ež.: 1305 Stobno, 1570 jezioro Stobienskie, 1664 jezioro Stobieskie, 1902 Stobnoer See, 1963 Jez. Stobno, 1965 Stobno, 1305 Stobno, 1360 Stoben, 1400 Stoben, 1565 Stobno, 1602 Stobno, 1664 Stobno, 1888 Stobno, 1963 Stobno – priesagos -ьno vedinys, kuris siejamas su šaknimi *stob-, kuri slavų kalboje reiškia ,,povandeninis augalas“, baltų stabis ,,akmuo“. Plg liet. ež. Stãbė. Gerulis (174) turi ežero vardą Stoben, kurį irgi sieja su pr. stabis ,,akmuo“. Daubaras (103–104) nagrinėja ež. Stoben, atstato pr. šaknį *Stab-, plg. liet. upv. Stãb-ė, lat. upv. Stab-iņ-valks; sieja su pr. stabis akmuo“, liet. stãbas, lat. stabs ,,stulpas“. *Sulōwō (266), pelkė tarp Kościelec ir Jordanki: ad Sulwe 1303, bruche Solaw 1354 – pr. pelkėvardis, priesagos -ōwō(-āwā) vedinys, šaknį plg. su liet. salà, lat. sala. Gerulis (1922: 168) laiko vardą prūsišku ir nurodo liet. salavà, salà. Žr. vv. *Pasulōwō ir *Sulōwō. Święta (267–268) žr. 52 psl. *Tejnē (268) žr. 52 psl. *Wandawō (271), dabar Wandowo ežeras: rekonstruotas iš *Wandawō km. vardo: vok. Wandauer-See 1902, Wandowo 1965 – pr. ežero vardas. Pr. priesagos -aw- vedinys, dėl kamieno plg. liet. vanduõ ,,banga, vanduo”. Plg. liet. upv. Vandẽlė, Vañdupė, plg. pr. wundan, unds ,,vanduo”. Vanagas (1981: 361) liet. upv. Vandẽlė sieja su liet. vanduõ. *Zirgūns (275), dabar Dzierzgoń, Druzno ež. intakas: Sirgune 1234, in flumine Sirgun 1290, fluvio Sirgun 1306, Syrgen 1312, dy Sirgun 1324, dy Sirgůne, Sirgune 1354, w rzece Sorgen 1624, na rzece Zerga, nad Zergą 1664, Sorge 1790, 1902, 1941, Dzierzgoń 1881, 1936, 1951, 1959 – pr. upėvardis iš pr. apeliatyvo sirgis ,,žirgas” + pries. -ūn-. Plg. liet. žìrgas, lat. zirgs, liet. upv. Žìrgupė,liet. vv. Žirgėnų km., Žirginių km. Gerulis (1922: 158)

57 upės Sirgun vardą irgi taip pat interpretuoja. Vanagas (1981: 403–404) liet. upv. Žìrg-upė sieja su liet. žìrgas ,,gražus, puikus arklys”, lat. zirgs. Daubaras (1990: 94–95) aptaria Sirgun upę, atstato pr. *Zirg-ūn-, kurį lygina su pr. Sirge-lawk, Sirg-ite, liet. Žìrg-ė, Žìrg-inis, Žìrg- upė, Žìrg-upis, Žìrg-upalis, lat. Zirg-upe, Zirg-upīte, Zirg-ęzęrs, Zirg-valks; sieja su pr. sirgis ,,žirgas”, liet. žìrgas, lat zirgs. Mažiulis (1997: 114) turi upę Sirgune, kurią sieja su sirgis ,,žirgas”, o šį su liet. žergti/žirgti ,,kojas skėsti”.

Hidronimai, kilę iš asmenvardžių

Śpierewnik (149 HE), buvęs Przysarcz ir Przyżarcz ež.: 1320 see Przisertz, 1355 see Prysertz, 1565 woda płynie z Prziżarczia, 1664 Przyzarcz, 1902 Pschysartsch-See, 1928 jeziora Przyżarcza, 1963 Jez. Śpierewnik, 1965 Przyżarcz arba Śpierewnik – vardas kilo iš avd. Spierewka (iš spierać się ,,ginčytis, bartis“). Ankstesnis ež. vardas Przysarcz yra pr. kilmės (*Preiser-(i)ks). Pastaroji forma sudryta iš priešd. prei- bei šaknies -ser-/-sar-, kuri yra ir *Sarijē, liet. upv. Serìjis, Seirà, Seirijà, kurie sietini su lat. sēra ,,dumblas“.

Hidronimai, kilę iš kitų vietovardžių

Liwieniec (253), ežeras: lacus Liwencz ubi Lywa defluit 1260, Lewencz ubi Liva de lacu nostro Levencz defluit 1323, lacum Lewencz 1330, 1342, Leuencz 1363, Liwieniec 1951, 1959, 1965 – lenk. ežero vardas, pries. -ьcь vedinys iš upės Liwna vardo + pries. -ьna. Gerulis (1922: 90) ežero Liwencz vardą sieja su pr. Lyva upės vardu + pries. -ant- arba -int- kaip Drav-anta, Drew-enz. Vanagas (1981:194–195) liet. upv. Livintà sieja su lat. līvenis ,,pelkėta klampi vieta; pelkėtas, klampus ežero krantas”, lĩveņs ,,pelkėtas, klampus”, lĩvis ,,pelkė, bala, klampynė”. Daubaras (1990: 62) aptaria Liwencz ežerą, atstato pr. *Līv-int- ir lygina su liet. upv. Liv-intà, lat. upv. Līv-upe; lat. līvens ,,pelkėtas”.

Keleriopai interpretuotini hidronimai

Liwa (252–253), žr. 51 psl.

58 Mątawa (19 HE): 1350 das Fließ Montau, 1352 flies Montaw, 1470 Mthawa, 1526 fluvium Muntawa, 1615 na Montowie rzece, 1624 nad Montową rzeką, apie 1790 Montau, 1885 Mątawa, 1902 Montau, 1964 Mątawa, 1965 Mątawa, vv.: 1374 Montaw, 1414–1438 Montaw, 1526 Monthwy, 1534 Monthowi, 1624 Montowy, 1664 Montawy, apie 1790 Montau, 1885 Mątawy, 1925 Mątawy, 1964 Mątawy – Gurnovičius remiasi J. Rozvadovskiu ir kildina iš vardo Matóas ,,purvinas, dumblinas, klampus”, o pastarąjį sieja su balt. ir slav. kamienu męsti, mątiti ,,maišyti, drumsti”. Gali būti susijęs ir su liet. vandenvardžiu Mantupis. Gerulis (101) nagrinėja Montaw, kurį kildina iš pr. asv. Monte, plg. liet. Mont-õliškė. *Šlamai (266), žr. 52 psl. *Tūjā (270), žr. 53 psl. *Urkuž (271), dabar Orkusz ežeras: stagnum Wurkus 1239, Wurkus 1313, see Wurkus 1366, Wurchus 1367, Wurkusch 1401, Orkusch See 1790, Orkusch-See 1941, Orkusz 1959, Orkusz arba Jezioro Orkuskie 1965 – pr. ežero vardas. Gurnovičius cituoja Gerulį (1922: 210), kuris vardą Wurkus lygina su liet. ežero vardu Urkis, o šis yra iš apeliatyvo urkti, urgti ,,murmėti, niurnėti, zirzti, riaumoti” (LKŽ XVII: 534) su pries. -už-. Vanagas (1981: 355) liet. upv. Ùrka atsargiai sieja su liet. urkioti ,,barti, ūryti”, lat. ùrkt ,,urgzti”. Daubaras (1990: 122) turi Wurkus ežerą, atstato pr. *Vurk-us/-uz-, kurį lygina su liet. upv. Ùrk-a, Ùrk-upis, Urk-upis, Ùrk-is ež., lat. Urk-ēni; liet. urkti ,,niurnėti”. *Walbins (271), vėliau Gontówka, buvęs ežeras į pietus nuo Gont : laci Walbin 1323, laci dicti Wambin 1342, Welbam 1371 – pr. ežero vardas. Gurnovičius cituoja Gerulį (1922: 193), kuris vardą sieja su liet. upėvardžiais Vélbė ir Velbėnas, o šie kilę iš liet. apeliatyvo vìlbinu ,,viluoju, nuraminu, sutramdau”. Plg. liet. upv. Vilbėna, Vilbėnas. Vanagas (1981: 370) atsargiai gretina su liet. vilbėti, vilbti ,,čiulbėti”, velbėjóti ,,švepluoti”, velbẽsas ,,šveplys”. Daubaras (1990: 114) nagrinėja Walbis ežerą, atstato pr. *Valb-/*Velb- + īs, kurį plg. su liet. upv. Vélb-ė, Velb-ìkė. *Głowno (242), buvęs Tywęskie ež. vardas, vok. Tiefensee: see Globin 1354, Gloubin, Gloubym 1419, Globin 1664 – lenk. ežero vardas, priesagos -ьno vedinys iš apeliatyvo głowa, plg Głowna. Gerulis (1922: 43) laiko vardą prūsišku, bet neaiškina kilmės. Toporovas (1979: 265–266) sieja su lat. glabât, liet. globóti. Plg. liet. vv. Globių km., Globėnų km., Globỹs. Vanagas (1981: 118) liet. ež. Glėbas sieja su liet. glóbti ,,supti, siausti, vynioti; glausti”. Daubaras (1990: 35) nagrinėja Globe ežerą, atstato pr. šaknį *Glab-.

59 *Trąbna (269), buvęs ežeras: lacum parvum Tromey 1326, ad lacum Trumpnie 1329, Tromey 1371, see Tromee 1403 – lenk. ežero vardas, priesagos -ьna vedinys iš pamario apeliatyvo *trǫby, gen. *trǫbъve ,,nendrė”. Gerulis (1922:187) šį vardą abejodamas laiko prūsišku.

60 H. Gurnovičiaus tyrimo metodai bei mokslinės veiklos principai

Gdansko universiteto profesorius H. Gurnovičius darbus dalina į dvi dalis: medžiagos pateikimą ir jos interpretaciją. Pirmoje dalyje alfabetiškai pateikiami vietovardžių, žemėvardžių bei vandenvardžių sąrašai – žodynai. Interpretacijų dalyje lenkiški, prūsiški ir vokiški vardai analizuojami atskirai. Vardai skirstomi pagal rekonstruotas formas. Rekonstruoti vietų vardai – tai pati seniausia vardo forma. Kadangi prūsiškus bei lenkiškus vardus veikė vokiečių kalba, tai sunkina formų atstatymą. Gurnovičius atkreipia dėmesį į tai, kas nei vienas kalbininkas ( nei G. Gerulis, nei R. Trautmanas, nei V. N. Toporovas) nebandė rekonstruoti galūnių. Pats rekonstruoja toponimus, atstatydamas ne tik pamatinę lytį, bet ir galūnes. Jis užrašo visus galimus rekonstruoto vardo variantus. Jeigu vardas darybiškai keitėsi, tai atitinkamai užrašyta yra rekonstruotoje formoje, o žodyno dalyje yra nuoroda nuo antrinės formos į pirminę. Kalbininkas savo žodynus vadina onomastiniais, o ne geografiniais-istoriniais. Vertiniai neaptariami prie antraštinių žodžių, pateikta tik nuoroda į juos. Vardai yra lokalizuojami. Nurodoma, ką vardas įvardija bei kur yra. Jei gyvenvietės jau nėra, tai nurodoma, bet ne užrašant kryželiu prieš vardą. Daug vardų yra rekonstruoti. Šaltinių užrašymai pateikiami chronologiškai tokia tvarka: vardas, data ir šaltinis. Sutrumpinimų sąrašas pateikiamas darbo gale. Užrašomas seniausias vardas ir toks, kuris rodo vardo formos kitimą. Jei vardo formos nesikeičia, užrašomas vienas variantas per šimtmetį. Tarmiškus vardus Gurnovičius rinko iš vietinių gyventojų. Prie kiekvieno vardo pateikia kaimų sutrumpinimus, o jų paaiškinimai yra monografijų gale. Kalbininkas taiko klasifikacijų kombinaciją, semantinės-etimologinės su struktūrine-gramatine. Jis remiasi V. Tašickio klasifikacija bei taiko ją prūsiškiems ir vokiškiems vardams. Huberto Gurnovičiaus toponiminiuose darbuose, nagrinėjami lenkiški vietovardžiai, bet žymiausia vieta priklauso veikalams (straipsniams), kuriuose analiziuojama buvusių vakarinių prūsų bei prūsų – pamario žemių, t.y. dabartinės Elbingo vaivadijos (išskyrus jos šiaurrytinę dalį) toponimija. Šių vietų prūsų kalbos substratą nuo XIII a. paveikė lenkų ir vokiečių kalbų superstratas. Prūsiški vietovardžiai buvo sulenkinti ir suvokietinti, o lenkiški vietų vardai, atnešti kolonistų iš Pamario bei Chelmo-Dobrynės žemių, buvo vokietinami bei prūsinami (prūsų tauta kalbiškai buvo asimiliuota ne iš karto) ir suprūsintu pavidalu pateko į dokumentus. Genetiškai prūsiškų vietovardžių lenkinimo būdams nagrinėti H. Gurnovičius paskyrė straipsnį ,,Gdansko Pavyslio senovės prūsų vietovardžių lenkinimo būdai” (Rodzaje

61 spolszczenia staropruskich nazw miejscowych pa Powiślu Gdańskim). Gdansko Pavysliu šiame ir kituose darbuose autorius vadina tas Prūsijos Pamedės sritis, kuriose vėliau apsigyveno, iš dalies ir dabar tebegyvena, lenkai, kalbantys Malborko dialektu, būtent, žemes, kurios po Antrojo pasaulinio karo iki 1975 m. birželio mėn. sudarė Kvidzyno ir Štumo pavietus bei dalį Ilavos (Prabutų apylinkė) bei Malborko pavietų. Šiame darbe autorius pateikė 10 prūsiškų vietovardžių, sulenkintų fonetiškai, pvz., Daubel (1396 m. užrašymas) > lenk. Dubiel, ir 45 vietovardžius, sulenkintus drauge fonetiškai ir darybiškai, pvz., *Leklūns (Leclun 1385-1392; iš asmenvardžio *Leklūns) > lenk. Leklowo (su formantu -owo), nuo XVII a. daugiskaitinis – Leklowy. Prūsiški vietovardžiai buvo lenkinami tiesiog (prūsų kalba > lenkų kalba) arba per tarpininkę vokiečių kalbą. Pvz., Štumo prūsiškas vietovardis *Lutens (iš asmenvardžio, kuris iš Senojo Dzežgonio 1312 m. užrašytas Luthen, Lutyn) pirmiausia buvo suvokietintas į Lautsensee, o vėliau ši lytis buvo fonetiškai sulenkinta į Leitensy (1647 m. užrašymas). Prūsų-lenkų substitucijoje nėra vertinių. H. Gurnovičiaus nuomone, taip yra todėl, kad Pamedės lenkai nemokėjo prūsų kalbos, nes to ir nereikėjo: nebuvo reikalo mokytis prūsiškai, kadangi prūsai lenkėjo, ir buvo galima susikalbėti ir lenkiškai. Minėtą prūsišką vietovardį *Lutens vokiečiai perėmė, kaip matėme, pridėdami sandą -see. Tai grynai struktūrinis sandas, kadangi šio kaimo apylinkėse jokio ežero niekada nebuvo. Darybinį prūsų-vokiečių substitucijos tipą, kada prie jau fonetiškai arba morfologiškai asimiliuotų vietų vardų pridedamas sandas -burg, -dorf, -feld, -see, H. Gurnovičius aprašė straipsnyje ,,Pavyslio Gdansko lenkiškų ir prūsiškų vietovardžių vokiškoji substitucija, pridedant sandus -dorf, -see ir kt.“ (Niemieckie substytucje polskich i pruskich nazw miejscowych przy pomocy członów złożeniowych typu -dorf, -see na Powiślu Gdańskim). Čia jis išnagrinėjo 26 vietovardžius – 18 genetiškai lenkiškų ir 8 genetiškai prūsiškus: Cieszymkaimis (Czesmekaym 1399 m.) > vok. Tesmedorf, *Tulekoitai (Tulekoyte 1343 m.) > vok. Tulekoytendorff (vėliau Tulekoitendorf) ir kt. Pastarasis vietovardis, kurio pirminė lytis buvo *Tulekoitai, tapo sulenkintas, pridėjus struktūrinį formantą -ice; užrašymai: ze wsi Telkwic (1624 m.), Tolkwice (1747 m.), dabar oficialiai Telkwice. Sufikso -ice atsiradimas dėl lenkų substitucijos šiame prūsiškame vietovardyje nėra atsitiktinis. Apie tai H. Gurnovičius rašo specialiame straipsnyje ,,Senovės prūsų sufiksas -īt- ir lenkų sufiksas -ic- Prūsijos Pamedės vietovardžiuose“. Čia aptariami

62 sulenkinti prūsiški vietovardžiai, turintys sufiksą -īt-, kuris pakeičiamas lenkišku -ic-, pvz., Trankoitai (su trumpuoju diftongu oi) > lenk. Trankowice (1682 m.), ir suprūsinti lenkiški vietovardžiai, turintys formantą -ic-, kurį prūsai pakeitė savuoju -īt-, pvz., *Wojszewice > prus. Wosevītai (Woysewite 1366 m.). Pamedėje šie procesai buvo tipiški. Darbe ,,Prūsiški ir lenkiški vietovardžiai iš prūsiškų pamatinių kamienų į vakarus nuo Vyslos žemupio“ (Nazwy geograficzne pruskie i polskie od pruskich podstaw słowotwórczych na zachód od dolnej Wisły) autorius išnagrinėjo 10 vietovardžių, turinčių prūsiškus kamienus ir prūsiškus formantus: *Eglēs, *Labūnkai, *Labūns, *Mermets, *Mutulōwō, *Pameins, *Retils, *Samaitegrabis, *Sulōwō, *Wings, po to – 12 vietovardžių, turinčių prūsiškus kamienus, bet lenkiškus formantus, pavyzdžiui, Biotowo, Dubielno, Gutowice, Jodotowice, Lotyń, Tawein, Trutnowo, ir keletą vietų vardų su prūs-, kurie nebūtinai turi turėti tiesioginį ryšį su etnonimu prūsas, nes gali būti kilę iš asmenvardžio Prūsas arba iš herbo vardo Prūsas. Autorius perspėja nepainioti kamieno prūs- ,,Prutenus, Preusse“ su praslavišku žodžiu *prus ,,eržilas“. Pavyzdžiui, greičiausiai praslavišką kamieną *prus ,,eržilas“ turi Šiaurės Kašubų oikonimas Prusowo, nes jis sudarytas iš upės vardo Prusica, o šis yra su priesaga -ica išvestas iš *prus ,,eržilas“. Prof. H. Gurnovičius buvo Onomastikos grupės prie Gdansko universiteto Lenkų kalbos katedros vadovas. Šios grupės nariai rengia regionines ir stratigrafines monografijas apie viso Pamario, nuo Varmijos iki Mozūrų, vietovardžius. Viena jų yra H.Gurnovičiaus: ,,Gdansko Pavyslio toponimija“ (Toponimia Powiśla Gdańskiego). Joje yra pateikta ir Prūsijos Pamedės vardyno sintezė. Anot Gurnovičiaus, kito jo straipsnio ,,Gdansko Pavyslio prūsiški hidronimai“ (Staropruskie nazwy wodne na Powiślu Gdańskim) tikslas – susisteminti prūsų hidronimus, nurodyti jų etimologiją bei parodyti, kad juos adaptavo lenkai bei vokiečiai. Iš visų archeologinių, istorinių bei kalbinių tyrimų paaiškėja, kad prūsai nebuvo čia pirmieji gyventojai. Jie atkeliavo čia tik X–XII a. Įsikūrė Pamedėje, sukūrė savo vv. Gurnovičius sako, kad anksčiau šioje teritorijoje gyveno slavai. Palaipsniui santykiaujant lenkų vardai suprūsėjo, o prūsų sulenkėjo, abi kalbos veikė viena kitą. Tai užfiksavo kryžiuočių XIII a. šaltiniai. Gurnovičius rekonstravo Pamedės tarmės pr. hidronimus. Šioje teritorijoje rasti 27 prūsų hidronimai. 24 iš jų rasti viduramžių kryžiuočių šaltiniuose, 3 XVII–XVIII a. Kalbininkas hidronimus pateikia alfabetiškai, po to aptaria vardų struktūrą,

63 paaiškina tų vardų adaptaciją, aptaria šiuos vardus: *Audūnē, *Balawō, *Balawō, *Balawō, *Baldrapē, *Draudwajō, *Eglēs, *Gil(ū)wē, *Kampōpanjan, *Karigeserō, *Mari, *Pensebalkens, *Perjōtā, *Pestintē, *Raudūnē, *Sarijē, *Sasins, *Sōwis, *Sulōwō, *Šlamai, *Tejnē, *Tejnē, *Tūjā, *Urkuž, *Walbins, *Wadowō, *Zirgūns vardų etimologiją. Yra 13 ežerų vardų, 10 upv., 4 pelkėvardžiai. Iš 27 užrašytų vardų 26 yra topografiniai ir tik vienas neaiškios kilmės. Šioje teritorijoje yra 430 hidronimų, iš jų 334 lenkiški, 66 – vokiški, 27 prūsiški, 2 lenkų – vokiečių hibridai ir 1 finougriškas vardas. Būdingiausi formantai: -aw, - ōw, -ūn, -ij, -ā ir kt. Jei žodis yra dūrinys, tai antras sandas dažniausiai buvo apē (upė), panjan (pelkė), sērō (dumblas), wajō (pieva). Tik 10 hidronimų iš 27 sulenkėjo. Keičiamos galūnės: *Mari → Mary, *Perjōtā → Parleta//Parlety, *Tejnē → Tejna. Toponomastika santykiauja su įvairiomis kalbotyros šakomis. Gdansko universiteto onomastikos būrelis intensyviai bendradarbiauja su kitais mokslais, kad pasiektų geresnių rezultatų visapusiškai analiziuojant vardijamą medžiagą. Straipsnyje ,,Seno kraštovaizdžio, floros ir faunos rekonstrukcijos galimybė remiantis toponimija“ (O możliwości rekonstrukcji dawnego krajobrazu, flory i fauny na podstawie toponomii) H. Gurnovičius aiškina abipusį naudingumą bendradarbiaujant toponomastikai su istorine geografija, paleobotanika ir pakeozoologija remiantis topografiniais vardais. Pateikia toponomastikos bendradarbiavimo su žemės ir biologijos mokslais esmę: 1) išnykusių vandens telkinių rekonstrukcija remiantis gerai pažinta hidronimijos ir toponimijos teritorijos sistema; 2) kraštovaizdžio rekonstrukcija su jo flora ir fauna vietų, pakitusių dėl ūkinės žmogaus veiklos; 3) tolimos praeities tam tikrų augalų ir gyvūnų rūšių diapazono nustatymas. Gamtos mokslų tyrimų išvados gali padėti analizuojant tokių geografinių vardų kilmę kaip, pvz.: ar vardai Bukowo, Wierzbowo yra kilę iš asv. Buk, Wierzba ar tai topografiniai vardai iš apel. buk, wierzba, kai nėra dokumentų, kuriuose būtų nurodyta, kad tam tikra žemė buvo duota Bukų ir Wierzbų šeimoms ar kad tuose žemių miškuose nėra bukų ar gluosnių.

64 Išvados

Gurnovičius savo veikale Toponimia Powiśla Gdańskiego aptarė 185 prūsų vardus, iš kurių 121 yra oikonimas, 35 žemėvardžiai ir 29 hidronimai. 1 diagrama atrodytų taip:

200

150 vietovardžiai: 100 oikonimai žemėvardžiai 50 hidronimai

0 12 1 diagrama

Diagrama parodo, kiek yra vardų apskritai (1), koks yra oikonimų, žemėvardžių ir hidronimų santykis (2).

Veikale Gewässernamen im Flußgebiet der unteren Weichsel kalbininkas aptarė 42 hidronimus. Visi šios knygos hidronimai bus aptariami kartu su pirmo veikalo vandenvardžiais.

Darybos atžvilgiu dominuoja priesaginiai oikonimai. Jų yra 23. Priesagos iš kurių kilo vietovardžiai yra tokios: *-av-/*-ōv-, *-ēl-, -enīk-, *-īn-, *-īt-, *-ōn-, *-ūn-, -už-. Priešdėlinių vedinių buvo tik 3. Iš jų 2 buvo priešdėlio pa- ir 1 priešdėlio per- vediniai. 9 vietovardžiai yra dūriniai. Dauguma dūrinių yra kilę iš asmenvardžio arba apeliatyvo. Asmenvardis būna tik pirmajame sande (4) (Wenelauks, Matkutkaimis), apeliatyvai gali būti ir pirmajame, ir antrajame sande (5) (Blundelauks). Daugiausia pasikartoja tokie antrieji sandai kaip lauks (6) ir caymis (3). Kitos darybos yra 43 vardai. Šias išvadas iliustruoja 2 diagrama.

oikonimų 140 daryba: 120 priešdėliniai 100 80 priesaginiai 60 40 dūriniai 20 0 12 kt. Darybos 2 diagrama

65 Išanalizavus įvairių onomastų nuomones, paaiškėjo, kad vietovardžiai turi įvairių kilmės hipotezių. Jie gali būti kilę iš antroponimų (58), apeliatyvų (16) ir kitų toponimų. 27 oikonimai turi kelias kilmės hipotezes. 11 oikonimų yra hidroniminės kilmės. Yra 9 dūriniai, 5 iš jų yra kilę tik iš apeliatyvų (abu sandai). Yra ir tokių, kurie sudaryti iš asmenvardžio ir apeliatyvo (4). Pirmasis sandas dažniausiai būna asmenvardis, o kitas apeliatyvas (Cieszymkaimis). Šią informaciją perteikia ir 3 diagrama:

oikonimų 140 kilmė: 120 antroponiminė 100 apeliatyvinė 80

60 hidroniminė 40 20 kelios hipotezės 0 12dūriniai 3 diagrama

Priesaginiai vediniai dominuoja ir tarp žemėvardžių. Jų yra 8. Negalima išskirti, kokios priesagos dominuoja, nes jos nesikartoja, todėl pateiksiu tik jų sąrašą: *-ain-, *-āj-, *- av-(*-ōv-), *-ēt-, *-īn-. Yra du priešdėlio pa- vediniai, 6 dūriniai, kurių kilmė įvairuoja. Penki žemėvardžiai yra kitos darybos, dviejų kilmę sunku nustatyti, vienas sudarytas iš skaitvardžio ir apeliatyvo, du iš asmenvardžių ir apeliatyvų ir vienas yra apeliatyvų dūrinys (4 diagrama). Žemėvardžių aptariami tik 22. Iš jų 10 kilę iš apeliatyvų, 3 – antroponimų, o 2 kilo iš hidronimų. 2 vardai turi kelias kilmės hipotezes, 6 laikomi dūriniais, jų sandai yra įvairūs. Dviejų žemėvardžių kilmę sunku nustatyti, dviejų pirmieji sandai yra asmenvardis, o antrasis apeliatyvas (Marsgude, Wenegarbis), vienas kilęs iš skaitvardžio ir apeliatyvo (Sep(t)empils), vienas yra dviejų apeliatyvų dūrinys (Worpus). Šią informaciją parodo 5 diagrama:

66 25 žemėvardžių daryba: 20 priešdėliniai 15 priesaginiai 10 dūriniai 5

0 kt. darybos 12 4 diagrama

10 apel. 8 avd. 6 vv. 4 kelios

2 kt.

0 kilmė 5 diagrama

Dviejų veikalų hidronimai aptariami kartu. Dauguma hidronimų yra priesaginiai vediniai. Jų yra 15. Priesagos tokios: -ij-, -īn-, -ing-, -int-, -īs-, -ōwō(-āwā), -ūn-, -ūw-, -už-. Yra 2 priešdėlio per- vediniai. Sudėtinių hidronimų rasta net 17. Yra 8 kitos darybos hidronimai. Dūrinių buvo tik 5. Abu jų sandai buvo apeliatyvai (Baldrapē, Draudwajō, Kampōpanjan, Karigeserō, Pensebalkens). Šią informaciją perteikia 6 diagrama:

hidronimų 60 daryba: 50 priešdėliniai 40 priesaginiai 30 dūriniai 20

10 sudėtiniai 0 12 kt. darybos 6 diagrama

Hidronimų kilmė įvairuoja. Net 28 hidronimai kilo iš apeliatyvų, 1 – iš asmenvardžio, 1 – iš kito vietovardžio, 8 turi kelias kilmės hipotezes, o 28 kitaip sudaryti, todėl apie kilmę sunku ką pasakyti (7 diagrama).

67 30 apel. 25 avd. 20

15 vv.

10 kelios

5 kt.

0 kilmė 7 diagrama

Iš visų oikonimų seniausias yra *Quedin kaimo užrašas, užfiksuotas 1233 metais. Iš žemėvardžių – *Pomezania – 1231 m., bet seniausias iš visų yra upėvardis *Tvia, kuris užfiksuotas net 1217 metais.

SENIAUSI OIKONIMŲ UŽRAŠYMAI

38 XIII 74 XIV 6 XV 2 XVI 1 XVII

Šis apskritimas rodo, kiek kokiame amžiuje oikonimų užfiksuota. Taigi daugiausia užfiksuota XIV amžiuje. Iš 121 radome 74 vietovardžius (61.16%). 38 vietovardžius aptikome XIII amžiuje (31.4%), 6 – XV amžiuje (4.96%), 2 – XVI a. (1.65%) ir 1 – XVII a. (0.83%).

Žemėvardžių yra kur kas mažiau, tik 22. Iš jų 13 užfiksuota XIII amžiuje, tai maždaug 59.09%. 6 žemėvardžiai (27.27%) – XIV a., 1 (4.55%) – XVI a. ir 2 (9.09%) – XVII a.

Seniausi žemėvardžių užrašymai

13 XIII 6 XIV 0 XV 1 XVI 2 XVII

68 Hidronimų yra 67. 33 hidronimai užrašyti XIII amžiuje, 26 – XIV a., 3 – XV a., 2 – XVI a., 1 – XVII a., 2 – XVIII a., 3 – XIX a., 3 – XX a.

XIII XIV XV XVI XVII XVIII XIX XX

Gurnovičiaus interpretacijos skiriasi nuo kitų kalbininkų interpretacijų. Gurnovičius rekonstruoja toponimus, atstatydamas ne tik pamatinę lytį, bet ir galūnes. Yra tokių vardų, kuriuos jis laiko lenkiškos kilmės, kiti tyrėjai juos interpretuoja kitaip. Yra tokių vardų, kuriuos laiko žemėvardžiais, Blažienės manymu, tai oikonimų užrašymų variantai. Kalbininkas taiko įvairių metodų integraciją. Geografinių vardų etimologijos tyrinėjimuose taikoma semantinė-etimologinė prof. W. Tašyckio klasifikacija. Tyrinėjant vardų etimologiją, remiamasi struktūrine-gramatine S. Rospondo geografinių vardų klasifikacija.

69

Principles of Baltic Proper Names Index Studies in Texts of Hubert Górnowicz Summary

Hubert Górnowicz is the founder of the onomastic school in Gdansk. The field of his interests and work is wide. This is dialectology, toponymy as well as anthroponymy. He deserves a lot for his studies of the Baltic proper names index and especially for the Prussian proper names index. The subject of the thesis is the scientific activity of H. Górnowicz. The aim of this Master thesis is to discuss the scientific activity of Górnowicz; to present the principles and methods which he observed by studying the Baltic proper names index, to specify the differences of his research and methods by comparing them to other linguists; to analyze his treatises and articles (to pick out the Prussian proper names from the treatises of Górnowicz, to find the basis of their formation, to identify the root morphemes by relating them to the appellatives, anthroponyms of Eastern Baltic languages (Lithuanian, Latvian and in some cases Polish), to define word-building morphemes; to analyze how Górnowicz restores the authentic genders of Prussian names, to compare his interpretation with the interpretations of other Prussian proper names index researchers. Notions and terms used in the thesis. The specialists of onomastics use both international terms and their Lithuanian equivalents in Lithuanian linguistics. The term used most often in the thesis is a toponym or place-name. The proper name of any natural or artificial earth surface place or another geographical feature is defined by it. The types of place-names are different names of inhabited or uninhabited areas, e.g. the names of countries, towns, villages, mountains, plains, fields, seas, rivers, etc. Such terms as listed below will also be important for the thesis: oikonym, land-name, water-name. The oikonym is a proper name of an inhabited area, a type of a place-name. Oikonyms are considered to be the names of any settlements, e.g. towns, townships, villages or farmsteads. The land-name is a proper name of an uninhabited area, a type of a place name. That is the names of mountains, hills, precipices, ravines, valleys, meadows, flood plains, pastures, fields, long-fallow lands, gravel pits, clay-pits, forests, clearings, pine-woods, bushes, roads, paths, etc. The hydronym or water-name is a proper name of water bodies (seas, oceans, lakes, rivers, ponds, canals, fords, bays, marshes, quagmires, etc.); in the narrow sense of the word – only the names of rivers and lakes. Górnowicz discussed 185 Prussian names, 121 of which were oikonyms, 35 – land names and 67 – hydronyms. From the aspect of word-building the suffixal oikonyms prevail. There are 23 of them. There are only 7 of prefixed derivatives. 9 place names are compound words. Most compound words are derived from a person’s proper name or appellative. The person’s proper name usually is in the first component (Matkutkaimis) and the appellatives may be both in the first and in the second component (Blundelauks). Most often such second components as lauks (6) and caymis (3) recur. 23 names were found of different formation. Having analyzed the opinions of different onomastic specialists, it was found out that place names had different hypotheses of origin. They may be derived from anthroponyms (58), appellatives (16) and other toponyms. 28 oikonyms have several hypotheses of origin. 11 oikonyms are of hydronymic origin. Suffixal derivatives prevail among land names, too. There are 8 of them. There are 2 prefixed derivatives and 6 compound words. 5 land names are of other formation, it is difficult to determine the origin of two of them. Referring to land names only 22 of them are discussed. 10 of them are derived from appellatives, 3 – from anthroponyms and 2 are derived from hydronyms. 2 names have several hypotheses of origin. 6 are considered to be compound words and their components are divergent. Most hydronyms are prefixed derivatives. There are 25 of them. Compound hydronyms of which 15 have been found, take second place. Only 2 names of prefixed hydronyms have been found. There are 8 hydronyms of other formation. Compound words are only 5. Both their components were appellatives. The origin of hydronyms also varies. Even 28 hydronyms are derived from appellatives, one – from a person’s proper name, one – from another place name, 8 have several hypotheses of origin and 28 of them are formed in other way, thus it is difficult to say something about their origin. The interpretations of Górnowicz differ from the interpretations of other linguists. Górnowicz reconstructs toponyms by restoring not only the basic gender but endings, too. There are some names which he considers to be of Polish origin, other researchers interpret them in another way. The linguist applies integration of different methods. The semantic and etymological classification of W. Tašycki is applied to etymological research of geographical names. While studying the etymology of names, the structural and grammatical classification of geographical names of S. Rospond is referred to.

71

Literatūra ir papildomi šaltiniai Blažienė G. Baltische Ortsnamen in Ostpreußen. – Stuttgart, 2005. Breza E. Profesor doktor H. Górnowicz ( w trzydziestolecie pracy w Uniwersytecie Gdańskim). // Poradnik Językowy. Sąs. 8 (1985), 477–481 p. Breza E. Toponimia powiatu kościerskiego. – Gdańsk. 5–7, 16–18p. 1974. Brocki Z. Baltico – slavica H. Gurnovičiaus toponiminiuose darbuose // Baltistica. – 1978. – [T.] 14, [sąs.] 2 – p. 130–133. Butkus A. Latvių-lietuvių kalbų žodynas. – Kaunas, 2003. DLKŽ- Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius, 2000.

72 Daubaras F. Prusskaja gidronimija. Dissertacija na soiskanije učenoj stepeni kandidata filologičeskich nauk. – Vilnius, 1990. Daučiūnaitė V. Prūsiški negyvenamųjų vietų vardai. Magistro darbas. – Vilnius, 2001. Deltuvienė D. Baltiški Mažosios Lietuvos XIV-XVIII a. oikonomai. – Vilnius, 2006. Deltuvienė D. Mažosios Lietuvos oikonimai (XIV-XVIII a.). Daktaro disertacija. – Kaunas, 2001. Dini P. U. Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. – Vilnius, 2000. Endzelytė R. Šiaurės Vidurio Lietuvos vietovardžiai. – Kaunas, 2005. Frenkelis E. Baltų kalbos. – Vilnius, 1969. Gaivenis K., Keinys S. Kalbotyros terminų žodynas. – Kaunas, 1990. Gerulis J. Die altpreussischen Ortsnamen. – Berlin-Leipzig, 1922. Górnowicz H. Gewässernamen im Flußgebiet der unteren Weichsel. – Stuttgart, 1985. Górnowicz H. Toponimia Powiśla Gdańskiego. – Gdańsk, 1980. Górnowicz H. Rodzaje spolszczenia staropruskich nazw miejscowych pa Powiślu Gdańskim. Zeszyty Naukowe Wydziału Humanistycznego. Filologia Polska. Prace Językoznawcze 3, – Gdańsk, 1975, 35–45 psl. Górnowicz H. Niemieckie substytucje polskich i pruskich nazw miejscowych przy pomocy członów złożeniowych typu -dorf, -see na Powiślu Gdańskim. Onomastica Slavogermanica VIII, – Wrocław, 1973, 89–100 psl. Górnowicz H. Staropruskie nazwy wodne na Powiślu Gdańskim. Acta Baltico-Slavica XIII, – Gdańsk, 1980, 25–35 psl. Górnowicz H. O możliwości rekonstrukcji dawnego krajobrazu, flory i fauny na podstawie toponomii. Poradnik językowy, zeszyt 8, – 1977, 337–344 psl. Górnowicz H. Próba rekonstrukcji pradziejów osadnictwa na Powiślu Gdańskim w świetle nazewnictwa. Onomastica XXIII, – 1978, 47–59 psl. Górnowicz H. Nazwy geograficzne pruskie i polskie od pruskich podstaw słowotwórczych na zachód od dolnej Wisły. Gdańskie studie językoznawcze, II, – 1978, 19–35 psl. Kreja B. Śp. Hubert Górnowicz (7. X. 1922 – 2. V. 1986). // Język Polski T. 66 Sąs. 5, 321–325 psl. LKE – Lietuvių kalbos enciklopedija. – Vilnius, 1999. LKVŽ – Lietuvių kalbos vardų žodynas. – Vilnius, 1994. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius, 1924–2002. LPŽ – Lietuvių pavardžių žodynas. – Vilnius, 1985–1989.

73 Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas. – Vilnius, 1988–1997. Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai I .– Vilnius, 1966. Mickienė I. Telšių rajono toponimų daryba. Daktaro disertacija. – Kaunas, 2001. Namenarten und ihre Erforschung. – Hamburg, 2004. Никонов В. Послевоенные работы по топонимике в славянских странах, ,,Краткие сообщения Института славяноведения Академии Наук СССР. Славянское языкознание“, Nr 28, Mocква, 1960, 75–105 psl. Pajaujienė E. Vokiečių-lietuvių ir lietuvių-vokiečių kalbų žodynas. – Kaunas, 1995. Palionis J. Kalbos mokslo pradmenys. – Vilnius, 1999. Pasaulio vietovardžiai. Europa. – Vilnius, 2006. Przybytek R. Ortsnamen balticher Herkunf in südlichen Teil Ostpreussens. – Stuttgart, 1993. Rogoža I. Prūsų vardyno duomenys ir jų interpretacija H. Gurnovičiaus veikale ,,Toponimia Powiśla Gdańskiego“. Bakalauro darbas. – Vilnius, 2006. Rospondas S. Klasifikacja strukturalno-gramatyczna słowiańskich nazw geograficznych. – Wrocław, 1957, 14–27 psl. Salys A. Kitos baltų kalbos, tautos bei kiltys. – Vilnius, 1985. Schmid W. P., Rymut K., Udolph J. Hydronymia Europaea. Einfűhrung: Ziele, Grundlagen, Methoden. – Stuttgart. Taszycki W. Słowiańskie nazwy miejscowe (Ustalenie podziału), ,,Prace Komisji Językowej PAU”, Nr. 29, Kraków, 1946; W. Taszycki, Onomastyka, Wrocław-Kraków, 1958, 229–258 psl. Топоров В. Прусский языкю. Словарь. – Москва, 1975–1990. Trautmann R. Die altpreusischen Personennamen. – 1925. Udolph J. Die Stellung der Gewässernamen Polens innerhalb der alteuropäischen Hydronymie. – Heidelberg, 1990. Vanagas A. Lietuvių vandenvardžiai. – Vilnius, 1988. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. – Vilnius, 1970. Vanagas A. Lietuvos hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius, 1981. Vaitkevičiūtė V. Lenkų-lietuvių kalbų žodynas. – Vilnius, 1994. Kryžinauskas S. Vokiečių-lietuvių kalbų žodynas I. – Vilnius, 1989. Kryžinauskas S. Vokiečių-lietuvių kalbų žodynas II. – Vilnius, 1992.

74

Sutrumpinimai Ahd. lenk. alb. liet. avd. m. balt. Masc. dkt. Nom. est. Pl. plg. ež. pr. Fem. pries. Gen. priešd. hidr. pvz. ide. Sg. idg. slav. ind. tarm. km. upv. lat. vok.

75 vv. lietuvių vva. miestas vvž Masculinum žr. Nominativ * Plural althochdeutsch palygink albanų prūsų asmenvardis priesaga baltų priešdėlis daiktavardis pavyzdžiui estų Singular ežeras slavų Femininum tarmiškai Genitiv upėvardis hidronimas vokiečių indoeuropiečių vietovardis indogermanų vidurio vokiečių aukštaičių indų vidurio vokiečių žemaičių kaimas žiūrėk latvių žymima rekonstruota forma. lenkų

76