Darbai Ir Dienos 62

ISSN 1392-0588 (spausdintas)

ISSN 2335-8769 (internetinis) DD

DARBAI IR DIENOS

62 Redakcijos kolegija Egidijus Aleksandravičius (Vytauto Didžiojo universitetas, istorija) – vyriausiasis redaktorius Ineta Dabašinskienė (Vytauto Didžiojo universitetas, kalbotyra) Milda Danytė (Vytauto Didžiojo universitetas, literatūra) Leonidas Donskis (ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas, filosofija) Bronislovas Genzelis (Vytauto Didžiojo universitetas, filosofija) Jan Jurkiewicz (Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas, istorija) Violeta Kelertienė (Ilinojaus universitetas, literatūra) Jūratė Kiaupienė (Lietuvos istorijos institutas, istorija) Antanas Kulakauskas (Vytauto Didžiojo universitetas, istorija) Darius Kuolys (Lietuvių literatūros institutas, literatūra) Gintautas Mažeikis (Vytauto Didžiojo universitetas, kultūrinė antropologija) Rūta Petrauskaitė (Vytauto Didžiojo universitetas, kalbotyra) Rein Raud (Talino universitetas, filosofija) Leonardas Sauka (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, folkloristika) Alfred Erich Senn (Viskonsino universitetas, istorija) Viktorija Skrupskelytė (Oberlino kolegija, JAV, Vytauto Didžiojo universitetas, literatūra) Giedrius Subačius (Ilinojaus universitetas, kalbotyra) Joachim Tauber (Liuneburgo Šiaurės Rytų Europos institutas, istorija) Rasa Žukienė (Vytauto Didžiojo universitetas, menotyra)

Mūsų svetainė internete http://biblioteka.vdu.lt/ml-dd.htm

Universitas Vytauti Magni DD

DARBAI IR DIENOS

Eina nuo 1930 metų

2014 TURINYS – CONTENTS DARBAI IR DIENOS, T. 62 – DEEDS AND DAYS, VOL. 62

NUO REDAKCIJOS – FROM THE EDITOR

MODERNYBĖ TARP KALTĖS IR GĖDOS ...... 6 Modernity between Guilt and Shame

STRAIPSNIAI – ARTICLES

Giedrius Tamaševičius KONVERSACIONALIZACIJOS APRAIŠKOS LIETUVOS VIEŠAJAME DISKURSE: POLITIKO ARŪNO VALINSKO ATVEJIS 9 Expressions of Conversationalization in the Lithuanian Public Discourse: The Case of Politician Arūnas Valinskas 21 Danguolė Kalinauskaitė TRUMPOJO TEKSTO ŽANRO SPECIFIKA: NAUJIENŲ PORTALŲ ANTRAŠČIŲ TYRIMAS 23 The Particularity of the Short Text Genre: A Study of Headlines in News Portals 43 Ramunė Čičirkaitė IDEALIOSIOS BENDRINĖS TARTIES BEIEŠKANT: ILGOJO-ĮTEMPTOJO BALSIO O VARTOSENA 1960–2011 M. INFORMACINĖSE LAIDOSE 45 In Search of an Ideal Standard Pronunciation: Usage of the Long Tense Vowel o in News Broadcasts from 1960 to 2011 56 Julija Korostenskienė EXPLORING LITHUANIAN REFLEXIVE VERBS FROM THE GENERATIVE SYNTACTIC PERSPECTIVE 59 Lietuvių kalbos sangrąžiniai veiksmažodžiai generatyvinės sintaksės požiūriu 78

MONOGRAFINĖ DALIS – MONOGRAPHS

Kaltė kaip Europos riboženklis Guilt as a European Watershed

Gintautas Mažeikis DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO ...... 83 Spiritual and Dialectic Repentance as a Technology of the Soul‘s Self-Government: Explaining Auschwitz and Gulag ...... 105 Leonidas Donskis FROM PERSON TO NONPERSON: MAPPING GUILT, ADIAPHORA, AND AUSTERITY 109 Nuo asmens iki neasmens: kaltės, adiaforos ir griežtos ekonomijos teorinis žemėlapis 124 Jurga Jonutytė KALTĖ ANAPUS KALTINIMŲ, ARBA BENDRUOMENINĖS HOLOKAUSTO ATMINTYS LIETUVOJE 127 Guilt beyond Accusations, or Memories of the Holocaust in Lithuanian Shtetls . . 138

4 Mykolas Jurgis Drunga KALTĖ IR GĖDA IŠPAŽINTIES KULTŪROJE 139 Guilt and Shame in a Culture of Confession 149 Šarūnas Liekis VOKIETIJOS KALTĖ IR LIETUVIŠKA GĖDA 151 German Guilt and Lithuanian Shame ...... 160 Linas Venclauskas KALTĖ – METAFIZINĖ DUOTYBĖ AR KONSTRUOJAMAS JAUSMAS: ŽYDŲ KALTĖS MOTYVAI LIETUVIŲ PERIODIKOJE 1922–1940 METAIS . 161 Guilt: A Metaphysical Given or a Constructed Feeling? The Motives of Jewish Guilt in Lithuanian Periodicals from 1922 to 1940 ...... 176 Arūnas Germanavičius KALTĖS FENOMENAI MEDICINOS, PSICHOLOGIJOS IR PSICHIATRIJOS ASPEKTAIS ...... 177 Guilt Phenomena in Medicine, Psychology, and Psychiatry ...... 186 Tomas Vaiseta BALSAI IŠ SOVIETINIŲ PSICHIATRIJOS LIGONINIŲ: SAVOJO AŠ SAMPRATOS SKUNDUOSE 187 Voices from Soviet Psychiatric Hospitals: Perceptions of the Self in Prisoners’ Complaints 207 Vilius Ivanauskas NE UŽ TOKIĄ LIETUVĄ DĖJOME PARAŠĄ: ISTORIJOS POLITIKA POSOVIETINĖSE LIETUVOS KULTŪRININKŲ TRAJEKTORIJOSE . 209 We Signed up for a Different Lithuania: Politics of History in the Post-Soviet Trajectories of the Lithuanian Cultural Intelligentsia 226 Laura Laurušaitė RYTŲ EUROPIEČIO SINDROMAS ŠIUOLAIKINĖS (E)MIGRACIJOS NARATYVUOSE 229 The Eastern European Syndrome in Contemporary (E)Migration Narratives . . . 244

RECENZIJA – REVIEW

Rūta Petrauskaitė ŽODYNAS NEŽODYNAS ...... 245 Lexicon Dyslexicon

KRONIKA – CHRONICLE

Sigita Žemaitytė ATMINČIŲ ŽEMĖLAPIAI 249 Maps of Memory

AUTORIAI – CONTRIBUTORS ...... 253

5 NUO REDAKCIJOS

MODERNYBĖ TARP KALTĖS IR GĖDOS

Tradicinis, gal net senoviškas humanistikos žurnalas plaukia tokia lėtos tėkmės vaga, kurios viename krante atsitiktinai ar neatsitiktinai stovi autoriai su savo raši- nių pluoštais, laukdami, kas pateks redakcijos vytinėn. Kitame krante pati redakcija rezga intelektinius, akademinius sąmokslus. Dėl pirmojo kranto autorių toks tradicinis žurnalas visada bus it koks ekranas, pasyviai atspindintis kasdienius akademinius rūpesčius. Tačiau redakcijos turi ir iniciacijos galią bei savuosius lūkesčius, kuriems neiš- sipildant jos pačios iniciuoja tam tikrus svarstymus, kartais net energingus tyrinė- jimus. Natūralu, kad kviečia dalytis jų vaisiais. Naujas skaitytojams į rankas ati- duodamas tomas yra būtent toksai. Atrodytų, kad koks nors specialus jo skaitymo raktas ir įvadiniai paaiškinimai net nėra būtini. Visai pakanka jau nusistovėjusio leidinio sandaros paaiškinimo, kuris yra žinomas iš anksto. Tačiau šis 62-asis tomas turi ir tik jam būdingų bruožų. Pasinaudokime redakcijos pratarme tai paaiškinti. „Darbų ir dienų“ pirmoji dalis visada skirta tiems laisviems mokslo lankinin- kams su savo pamėgtomis ar situacinėmis temomis, savais galvosūkiais ir savais pasiūlymais. Čia galioja tik dvi taisyklės – akademinis naujumas ir kokybė. Šįsyk taip supuolė, kad laisvųjų straipsnių intriga susisuko į išskirtinai filologinį kamuolį, it būtų kažkokia tarpdalykinio žurnalo klaida ar išimtis. Kažkuriuo kitu leidybos momentu tai galėtų reikšti pretenziją į monografinę dalį. Bet tai tik sutapimas. Šiam tomui buvo skirta kitokia redakcijos ir koredaktoriaus prof. Leonido Donskio primesta probleminė tema. Ji taiko į kaltės – nuo valstybių iki individų – branduolį. Kaltės jausmas yra vienas iš kertinių žmogaus savivokos ir sąžinės sandų. Kaip ir gėda, jis tampa tiek individualybės, tiek bendrystės galių pamatais. Kaip ir gėda, kaltė nebūtinai tiesiogiai susijusi su mūsų individualiais veiksmais, moraliniais pasirinkimais ir jų istorija. Kad ir kaip būtų, šis jausmas formuoja mūsų sąžinės ir individualių moralinių pasirinkimų trajektorijas, nes kaltė yra internalizuoja- mas fenomenas – galima jausti kaltę už artimuosius, savo visuomenę, šalį ir kul- tūrą. Gebėjimas pajusti kaltę ir todėl pačius problemiškiausius bei sudėtingiausius savo šalies istorijos aspektus laikyti savo individualios dramos dalimi, o sykiu savo pilietine pozicija ir socialine kritika juos įvertinti ir iš naujo aktualizuoti gali būti laikomas moderniojo moralinio bei politinio jautrumo forma.

6 Jau kelios dešimtys metų šiuolaikinė žmogaus būklė apibrėžiama pasitelkus kaltės ir gėdos metaforas. Nuo Hannah Arendt iki Anthony’io Giddenso klajoja skaudžios, traumuojančios praeities prisiminimas ir europiečių tapatybę supurtan- čios nuotaikos. Prancūzų autorius Pascalis Bruckneris, kurio esė kartais verčia ir publikuoja interneto dienraštis „Bernardinai.lt“, nesyk yra pakartojęs mintį, kad Europa ir europiečiai pernelyg slegiami kolektyvinės kaltės akmenų. Skirtingai, anot jo, nuo amerikiečių. Dėl pastarųjų dar kas nors ginčytųsi. Tačiau paradoksaliai šioje plotmėje skamba oficialiosios Rusijos ir asmeniškai Vladimiro Putino mintys: Vakarai mums bando primesti kaltę... Už kolonijinės imperijos nežmoniškumus ilgus šimtmečius užkariautose žemėse, už sovietų terorą ir masines genocido bruožų turėjusias žudynes. Rusų sąmonei diegiama mintis, kad jie buvo ir yra Vakarų sąmokslo aukos net tada, kai klausimas pakrypsta link deportacijų, užgrobtų Bal- tijos šalių piliečių žudynių ir t. t. Suprask, kas sovietų padaryta geresnio – tai jau Rusijos paveldas. O kieno nusikaltimai ir po to likusi kaltė? Prieš metus Vytauto Didžiojo universitete vyko „Darbų ir dienų“ akademinis seminaras, kurio tikslas – išjudinti diskusijas ir suintriguoti rengti straipsnius būsimai monografinei daliai. Seminaras buvo be galo įdomus ir daug žadantis, tačiau iš didelio debesies nebuvo daug lietaus. Ne visi dalyviai išrutuliojo savo pra- nešimus, pasisakymus ir pastabas į publikavimui tinkamus straipsnius. Kita vertus, įsuktan sūkurin įsiliejo specialiai kviestų autorių ir per atsitiktinumą ar tolimą asociaciją pritapę tekstai. Taip, galima sakyti, paskutiniu momentu atsirado Tomo Vaisetos straipsnis apie sovietinę psichiatriją ir skundo antropologiją. Tad šiame „Darbų ir dienų“ tome provokuojantys ir poleminiai tekstai, kuriuose į kaltę žvel- giama iš įvairių disciplinų bei teorinių perspektyvų – politinės ir socialinės teorijos, idėjų istorijos, psichiatrijos, etikos, istorinės antropologijos. Akademinės periodikos dorybei priskirtina Rūtos Petrauskaitės recenzija, gelbs- tinti nuo pasikartojančio nuopuolio – recenzijų bado. Sigitos Žemaitytės kronika taip pat kelia žurnalo redakcijos pasitenkinimą, kokie suplanuoti ir jau nuveikti darbai Kauno istorijos baruose. Vis dėlto galiausiai sėkmės ir nesėkmės svarstybų vaisius raškys šio žurnalo skaitytojas.

Prof. Egidijus Aleksandravičius Žurnalo Darbai ir dienos vyriausiasis redaktorius Prof. Leonidas Donskis 62 tomo koredaktorius

KONVERSACIONALIZACIJOS APRAIŠKOS D LIETUVOS VIEŠAJAME DISKURSE: POLITIKO ARŪNO VALINSKO ATVEJIS D GIEDRIUS TAMAŠEVIČIUS ISSN 1392-0588 (spausdintas) ISSN 2335-8769 (internetinis) 2014. 62

SANTRAUKA. Viena iš kintančio viešojo diskurso apraiškų – bendravimo konversacionalizacija – kai privačiai, neformaliai aplinkai būdingas pokalbis darosi vis labiau priimtinas ir įprastas bendraujant viešojoje erdvėje, kuriai būdingas ir polinkis viešumoje vartoti neformaliojo stiliaus leksiką ir frazeologiją, sintaksines šnekamosios kalbos struktūras, sakytinės kalbos citatas, perpasakojimus ir pan. Šiame straipsnyje aptariamas vienos iš ryškiausių pastarojo dešimtmečio Lietuvos politinių figūrų – Arūno Valinsko atvejis. Šis atvejis ypatingas tuo, kad Valinsko politinės karjeros pradžia buvo siejama su neformalios, pramoginės žiniasklaidos stilistikos paženklintos komunikacijos proveržiu. Šio straipsnio tikslas – atlikti politiko Arūno Valinsko sociolingvistinės kompetencijos tyrimą, atsižvelgiant į stilistiškai žymėtų kalbos prie- monių (leksikos) vartojimo sąveiką su pagrindiniais komunikacijos sakytinėje žiniasklaidoje kintamaisiais: laidų žanrais (pokalbio temomis), dalyvių vaidmenimis, santykiu su pašnekovais. 2009–2011 m. laikotarpiu Valinskas buvo vienas iš nedaugelio politikų, nuolat dalyvavusių ne tik debatų, bet ir pramoginėse laidose. Penkios į tyrimą įtrauktos laidos skyrėsi ne tik savo žanru, bet ir pačiam Valinskui jose tenkančiu vaidmeniu ir ypač statusu. Tyrimas parodė, kad Arūnas Valinskas, atsižvelgdamas į komunikacinį kontekstą, beveik visose laidose suderino šiuos du tikslus – įrodyti savo kaip rimto politiko patirtį ir drauge išlaikyti žiūrovams gerai pažįstamo laidų vedėjo stilių, o tai yra akivaizdus sociolingvistinės kompetencijos ženklas. RAKTAŽODŽIAI: konversacionalizacija, neformaliojo stiliaus leksika, sociolingvistinė kompetencija.

ĮVADINĖS PASTABOS

Dalyvauti viešame diskurse šiandien reiškia būti nuolat girdimiems ir matomiems žiniasklaidoje, taikytis prie komunikacijos dėsnių, vyraujančių vienoje ar kitoje medijoje, kitaip tariant – medijatizuotis. Ryškesni pokyčiai šiuo požiūriu sietini su naujos televizijos epochos pradžia devintajame praėjusio amžiaus dešimtme- tyje – visuomeninėms televizijoms praradus monopolį ir įsitraukus į konkurenciją su komerciniais transliuotojais: „Anksčiau TV karaliavęs politinis ir civilis pasau- liai įsileido privatųjį ir intymųjį. Šių pasaulių ribos vis labiau nyko, nes oficialus 9 Giedrius TAMAŠEVIČIUS

politinio ar civilio pasaulio žmogus atrodė uždaras ir neįdomus. Politikas, norintis laimėti rinkimus turėjo nusirišti kaklaraištį ir nors trumpam praverti asmeninio gyvenimo duris. Naujoji TV iškėlė piliečių atstovą – gatvės žmogų, ėmė rodyti ne protokolinį, o desakralizuotą politiką, kaip ir visi žmonės turintį pomėgių ir silpny- bių“ (Pečiulis 2002: 100). Šiuolaikinėje visuomenėje būtent išgarsėjimas per žiniasklaidą sudaro nemenką daugelio politikų politinio kapitalo dalį. Poreikis siekti populiarumo atvedė šiuolaikinius lyderius ir į jiems iki šiol neįprastą pramoginę žiniasklaidą, pareikalavusią iš jų naujų komunikacijos įgūdžių, o drauge ir kitokios kalbinės raiškos priemonių. Viena iš kintančio viešojo diskurso apraiškų – bendravimo konversacionalizacija – kai privačiai, neformaliai aplinkai būdingas pokalbis darosi vis labiau priimtinas ir įprastas bendraujant viešojoje erdvėje (Fairclough 1992: 204), kuriai būdingas ir polinkis viešumoje vartoti leksiką, frazeologiją, sintaksines šnekamosios kalbos struktūras, sakytinės kalbos citatas, perpasakojimus ir pan. (Fairclough 1992: 98). Šios naujovės bene akivaizdžiausios televizijos pokalbių šou žanro laidose, itin išsiskiriančiose bendravimo neformalumu ir santykio tarp pašnekovų familiarumu. Tačiau tokio bendravimo apraiškų gausėja ir anksčiau pabrėžtinai oficialaus pobūdžio politiniuose debatuose ar net interviu su valstybių vadovais. Antai 2005 m. Michaelas Pearce’as, tekstynų lingvistikos metodu ištyręs Jungtinės Karalystės parlamento rinkimams skirtų debatų laidų, transliuotų per televiziją skirtingais dešimtmečiais, kalbą, nustatė aiškų tokių laidų dalyvių polinkį vartoti vis daugiau žymėtų neformaliojo stiliaus elementų (Pearce 2005: 82). Pasak švedų lingvistės Toros Hedin, šiuolaikinės pokalbių laidos, jų stiliaus įvairovė iš politikų reikalauja ypatingos komunikacinės kompetencijos, gebėjimo kas kartą prisitaikyti vis prie kitos komunikacinės situacijos, skirtingo santykio su pašnekovais ir auditorija. Kiekvienu atveju jiems tenka derinti kalbėjimo stilių ir rizikuoti. Juk politikas pokalbių šou laidoje, pasirin- kęs pernelyg neformalų kalbėjimo stilių, žiūrovams gali sudaryti ir nepatrauklų neprofesionalaus ir paviršutiniško žmogaus įspūdį. Ne mažiau keblumų gali kilti ir tuo atveju, kai su auditorija bendraujama per daug formaliai – toks politikas gali būti palaikytas arogantišku, nepaisančiu eilinių piliečių nuomonės (Hedin 2002: 126). Šios aplinkybės lemia, kad šiuolaikiniai politikai, kaip ir laidų vedė- jai, turi išsiskirti gera komunikacine kompetencija – gebėjimu tinkamai įvertinti komunikacinę situaciją ir atsižvelgti į jos pokyčius.

10 KONVERSACIONALIZACIJOS APRAIŠKOS LIETUVOS VIEŠAJAME DISKURSE: POLITIKO ARŪNO VALINSKO ATVEJIS

POLITIKO ARŪNO VALINSKO ATVEJIS

Šiame straipsnyje aptarsime vienos iš svarbiausių pastarojo dešimtmečio Lietuvos politi- nių figūrų – Arūno Valinsko atvejį. Šis atvejis ypatingas tuo, kad Valinsko politinės karjeros pradžia buvo siejama su neformalios, pramoginės žiniasklaidos stilistikos paženklintos komunikacijos proveržiu (plg. Marcinkevičienė 2008). Karjerą televizijoje Valinskas pra- dėjo daugiau nei prieš du dešimtmečius. Per šį laikotarpį jis garsėjo kaip vienas iš politinio humoro laidos „Dviračio žinios“ kūrėjų, vedė populiarius televizijos žaidimus „Taip ir ne“ ir „Šeši nuliai – milijonas“, pokalbių šou laidą „Korida“, didelės sėkmės sulaukusį jaunimo auditorijai skirtą muzikinį projektą „Kelias į žvaigždes“ ir kitas populiarias laidas. Politikos apžvalgininkai Valinsko įsteigtos Tautos prisikėlimo partijos sėkmę 2008 m. Seimo rinkimuose siejo su dideliu jo asmens kaip pramogų pasaulio įžymybės populiarumu (pvz., 2007 m. delfi.lt atliktoje skaitytojų apklausoje jis buvo išrinktas mylimiausiu televizijos laidų vedėju, o 2008 m. alfa.lt apklausoje – mėgstamiausiu). Tais pačiais metais Valinskas pasiekė ir savo politinės karjeros viršūnę – tapo Seimo pirmininku ir kurį laiką buvo vienu iš geriausiai vertinamų šalies politinių veikėjų (2008 m. Metų žmogaus rinkimuose jis nusileido tik prezidentui Valdui Adamkui). Nors šis „pramogų verslo rykliu“ vadinamas žmogus dar iki savo politinės karjeros pradžios buvo spėjęs pelnyti skandalisto vardą, kiek paradoksalu yra tai, kad tuo pat metu žiniasklaidoje jis ne kartą buvo kalbos prižiūrėtojų giriamas kaip atsakingas, daug dėmesio taisyklingumui skiriantis laidų vedėjas (Čaplins- kaitė 2007). Vienu taisyklingiausiai kalbančių Lietuvos politikų kalbos inspektoriai pri- pažino jį ir tapusį Seimo pirmininku (Rimkutė 2009). Tačiau pagyrimus dėl pavyzdinės kalbos Valinskas nustelbė 2010 m. pavasarį, jau būdamas eiliniu Seimo nariu. Viename interviu komentuodamas prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimą nepritarti jo kan- didatūrai į kultūros ministrus, šią poziciją jis įvertino kaip „įžeistos bobos nuomonę“, sukeldamas itin audringas diskusijas tiek dėl tokio poelgio etiškumo, tiek dėl pavartoto žodžio teisėtumo viešojoje vartosenoje (apie atgarsius plačiau žr. Valatka 2010). Šį epizodą pagrįstai galima laikyti viena iš ryškiausių pastarojo meto politinio gyvenimo mediatizacijos apraiškų Lietuvoje. Sukėlęs nemenką skandalą populiarumą tuo metu jau gerokai praradęs politikas kelias savaites galėjo džiaugtis ypatingu žiniasklaidos dėmesiu. Apiben- drinant galima teigti, kad Arūno Valinsko politinės veiklos laikotarpis (2008–2012 m.) yra ypatingas Lietuvos viešojo diskurso reiškinys, vertas atidesnio žvilgsnio. Šio straipsnio tikslas – atlikti politiko Arūno Valinsko sociolingvistinės kompetencijos tyrimą, atsižvelgiant į stilistiškai žymėtų kalbos priemonių (leksikos) vartojimo sąveiką su pagrindiniais komunikacijos sakytinėje žiniasklaidoje kintamaisiais: laidų žanrais (pokalbio temomis), dalyvių vaidmenimis, santykiu su pašnekovais1.

1 Šiame straipsnyje pristatomas tyrimas papildo 2012 m. atlikto keturių Lietuvos sakytinės žiniasklaidos lyderių Marijono Mikutavičiaus, Vytauto Šapranausko, Alfredo Bumblausko, Arno Klivečkos sociolingvis- tinės kompetencijos tyrimą, atskleidusį komunikacinės situacijos neformalumo koreliacijas su ryškių televizijos ir radijo asmenybių polinkiu vartoti neformaliojo stiliaus leksiką (žr. Tamaševičius 2012). 11 Giedrius TAMAŠEVIČIUS

TYRIMO METODAS

PAGRINDINIAI KOMUNIKACIJOS SAKYTINĖJE ŽINIASKLAIDOJE KINTAMIEJI

Esminiais veiksniais, lemiančiais komunikacijos RTV laidose ypatybes, yra laikomi laidų žanrai, dalyvių vaidmenys, pokalbio temos ir santykis su auditorija. Atsi- žvelgiant į komunikacijos pobūdį ir jos įtaką pašnekovų bendravimo formalumui pokalbių laidos šiame straipsnyje skirstomos į informacines (debatų) ir pramogines (pokalbių šou). Debatų laidose pirmenybė teikiama referentinei funkcijai, todėl tikėtina, kad kalbėtojai šiose laidose daugiau naudosis kalbiniu formaliojo stiliaus repertuaru. Pokalbių šou laidose, kuriose informacijos perteikimas adresatui yra mažiau svarbus, žiūrovų dėmesio siekiama atskleidžiant asmeninį, intymų san- tykį tarp kalbėtojų, kuriam palaikyti įprasta pasitelkti neformaliojo kalbos stiliaus repertuarą. Kalbos variantų pasirinkimą pokalbių laidose lemia ir laidos vedėjo, įžymybės ir eksperto vaidmenys. Iki šiol atlikti tyrimai patvirtino, kad būtent laidos vedėjo kalbinis elgesys geriausiai reprezentuoja pačią laidą ir bendravimo stilių joje (Hedin 2005: 41). Dalydamiesi patirtimi arba oponuodami kitiems pašneko- vams pokalbių laidų dalyviai įžymybės pagyvina pokalbį, dažniausiai kalbėdami neformaliai, pernelyg nesitaikydami prie kitų pašnekovų, kurdami auditorijai artimo žmogaus įvaizdį (Bonner 2003: 86). Ekspertai nuo įžymybių visų pirma skiriasi tuo, kad įžymybės pokalbių laidose gali laisvai peržengti savo ekspertinio žinojimo ribas ir kalbėti visais klausimais, argumentuodamos asmeninio gyvenimo patirtimi. Iš eksperto kaip objektyvaus profesionalo tikimasi neutralesnio kalbėjimo (Hedin 2005: 68). Konkretaus asmens kalbiniams pasirinkimams greta jau aptartų žanro ir vaid mens kintamųjų didelę įtaką turi santykis su pašnekovu. Kiekvienos komunika- cinės situacijos atveju santykis tarp jų nustatomas, apibrėžiant pokalbio dalyvių ryšius pagal pažinties ir draugiškumo laipsnį. Jis gali būti apibūdinamas kaip solidarus arba nesolidarus, nusakant, ar pašnekovai yra artimi vienas kitam, ar juos skiria didesnė socialinė distancija. Teigiama, kad kuo familiaresnis santykis tarp pašnekovų, tuo intymesnė yra ir jų bendravimo kalbinė raiška (Cukor-Avila, Bailey 2001). Artimi draugai paprastai renkasi panašų kalbėjimo stilių, labiau derinasi vienas prie kito, vartoja neformalius kreipinius. Priešingai elgiasi nepa- žįstami pašnekovai – jiems daugiau tenka orientuotis pagal pokalbio aplinkybes, laikytis neutralaus stiliaus, kreiptis į kitą vartojant tik pagarbiąsias formas. Tiriant kalbėtojų komunikacinę kompetenciją ir aptariant, kaip konkretūs kalbiniai pasirinkimai atitinka komunikacinę situaciją, viena iš esminių sąvokų yra 12 KONVERSACIONALIZACIJOS APRAIŠKOS LIETUVOS VIEŠAJAME DISKURSE: POLITIKO ARŪNO VALINSKO ATVEJIS kalbinio stiliaus formalumo-neformalumo skalė, arba kontinuumas (angl. for- mality-informality continuum). Kiekvienoje kalboje esančios tam tikrõs stilistinės diferenciacijos potencialas leidžia kalbėtojui tinkamai atsižvelgti į konkrečią komu- nikacinę situaciją. Didžiausio formalumo kalba apima kruopščiai organizuotą diskursą, kuriame kiek įmanoma laikomasi neutralios bendrinės kalbos normų. Neformaliausioji kalbos apraiška yra mažai struktūruota, joje daug kasdienės kalbos pasakymų, prasilenkiama su normine kalba (vartojamas slengas, regionalizmai, kodų kaita) (Crystal 1992: 142). 2009–2011 m. laikotarpiu Valinskas buvo vienas iš nedaugelio politikų, nuolat dalyvavusių ne tik debatų, bet ir pramoginėse laidose. Penkios į tyrimą įtrauktos laidos skyrėsi ne tik savo žanru, bet ir pačiam Valinskui jose tenkančiu vaidmeniu ir ypač statusu: „Žinių radijo“ laidoje „Pozicija“ (2009) Valinskas dalyvavo kaip vienas iš valstybės vadovų – Seimo pirmininkas, LRT radijo laidoje „Forumas“ (2011) – kaip Seimo komiteto pirmininkas, muzikinėje laidoje „Žvaigždžių duetai“ (2010) – kaip pramogų pasaulio įžymybė, o pokalbių šou laidose „Myliu LT“ (2010) ir „Atvirai su žvaigžde“ (2010) – kaip politikos įžymybė. Sociolingvistinės kompetencijos tyrimo tikslas yra nustatyti, kokie veiksniai kiekvienoje laidoje lemia kalbėtojo pasirinkimą vartoti neformaliojo stiliaus lek- siką. Kalbėtojo sociolingvistinė kompetencija vertinama pagal neformaliojo stiliaus leksikos vartojimo kiekybinius duomenis. Siekiant nustatyti neformaliojo stiliaus leksikos vartojimo polinkius, minėtų laidų išrašuose buvo skaičiuojami tik tie leksikos lygmens vienetai, kurie yra nekodifikuoti, todėl dažnai laikomi nevartotinais bendrinėje lietuvių kalboje (svetimos kilmės tarmybės, slengas, žargonybės, žodžiai, įtraukti į „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą“). Kalbiniai pasirinkimai kiekvienu atveju interpretuojami įvardijant lemiamos įtakos turėjusius veiksnius, t. y. į ką labiausiai atsižvelgė kalbėtojas vartodamas neformaliojo stiliaus leksiką – laidos žanrą, savo vaidmenį ar santykį su pašnekovu. Apibendrinant visą atvejį aptariamos priežastys, lėmusios, kad vienose laidose neformaliojo stiliaus leksikos buvo vartota mažiau, o kitose daugiau. Toliau pateiktoje lentelėje nurodomi pagrindiniai duomenys apie kiekvieną Arūno Valinsko atvejo laidą (žr. 1 lentelę): a) laidos kodas, rodantis jos vietą atvejo formalumo–neformalumo kontinuume; b) laidos žanras, pavadinimas, transliacijos metai ir transliuotojo pavadinimas; c) tiriamojo vaidmuo laidoje – vedėjas, ekspertas ar įžymybė; d) informacija apie pagrindinį pašnekovą: profesija, vardas, pavardė, pažinties laipsnis su tiriamuoju; e) kiekybinių tyrimo duomenų procentinė išraiška.

13 Giedrius TAMAŠEVIČIUS

Neforma- lioji leksika Laidos žanras, pavadi- Pagrindinis pašneko- Tiriamojo (proc.) nimas, transliuotojas, vas: amžius, pažinties vaidmuo Vidurkis transliavimo metai laipsnis šimtui žodžių Debatų laida Laidos vedėjas Audrys Anta- AV1 „Pozicija“, „Žinių radijas“, Ekspertas 0,3 naitis, pažįstamas 2009 Asmenybių pokalbių šou Laidos vedėja Ligita Juchne- „Atvirai su žvaigžde“ AV2 Įžymybė vičiūtė, 0,5 BTV, 2010 pažįstama

Laidos vedėja Rita Miliūtė, pažįstama; Debatų laida „Forumas, AV3 Ekspertas Emilis Dambrauskas, nepa- 0,7 LRT radijas, 2011 žįstamas

Asmenybių pokalbių šou Laidos vedėjas Marijus Miku- AV4 „Myliu LT“, TV3, 2010 Įžymybė tavičius, geras pažįstamas 1

Ekspertė (įžymybė) Inga Valinskienė, gera pažįstama; Teminis pokalbių šou Ekspertas (įžy- ekspertė (įžymybė) Kristina AV5 „Žvaigždžių duetai“, LNK, 1,6 mybė) Kazlauskaitė, gera pažįstama; 2010 ekspertas (įžymybė) Vytenis Paulikaitis, geras pažįstamas

1 lentelė. Atvejo AV laidų kintamieji ir neformaliojo stiliaus leksikos vartojimo jose skalė

Neformaliojo stiliaus leksikos pavartojimų skaičius kiekvienoje laidoje pateikiamas procentine išraiška pagal santykį su visų tiriamojo pavartotų žodžių skaičiumi 1 lentelėje. Visuose pateiktuose išrašų fragmentuose neformaliojo stiliaus leksika yra pateikta paryškintai. Daugtaškis išrašuose naudojamas žymėti pauzei (pasakymo viduryje) arba žodžio perėmimui (pasakymo pabaigoje).

LAIDA AV1: EKSPERTAS

Radijo stoties „Žinių radijas“ svetainėje laida „Pozicija“ pristatoma kaip interviu su aukščiausiais šalies vadovais. Būdamas Seimo pirmininku ne kartą į šią laidą buvo kviečiamas ir Arūnas Valinskas (toliau AV). Į tyrimą įtrauktoje laidoje aptariami 2009 m. pavasarį įvykę šalies prezidento rinkimai ir kitos politinės aktualijos. 14 KONVERSACIONALIZACIJOS APRAIŠKOS LIETUVOS VIEŠAJAME DISKURSE: POLITIKO ARŪNO VALINSKO ATVEJIS

Socialinė distancija laidoje, kurioje yra kalbinami aukščiausi valstybės vadovai, paprastai yra didesnė nei kitose politinėse debatų laidose. Akivaizdų pašnekovų statuso skirtumą aptariamoje laidoje atskleidžia kreipiniai: laidos vedėjas Audrys Anta- naitis (toliau AA) į AV viso pokalbio metu kreipiasi pasitelkdamas tik jo pareigų įvardijimą „pirmininke“, o pats AV pasisveikindamas į žurnalistą kreipiasi vardu, baigdamas pokalbį pavadina jį kolega. Laidos vedėjui tokį kreipinį diktuoja pats laidos žanras – klausytojams pristatoma oficiali aukšto valstybės pareigūno pozicija. Tipinio politiko įvaizdį stiprina politinio diskursro, konstitucinės teisės terminų išmanymas (stabilizuoti situaciją, revizuoti personaliją) ar netgi politiniam žargonui būdingų griozdiškų konstrukcijų vartojimas: AV: Tai čia mes turėtume tiesiog pasverti labai daug ką ir manau kad turėtų politiško korektiškumo aplinkoj vykti racionalaus sprendimo ieškojimas.

Toks Lietuvos politinėje padangėje gana tradicinis politikos naujoko AV kalbė- jimas tarsi paneigia žiniasklaidoje pasirodžiusius nuogąstavimus, kad AV nepavyks tapti profesionaliu politiku, o populiarumo jis sieks vien būdamas įdomus žiniasklai- dai, pvz., ekstravagantišku elgesiu, atviravimu ir kalba, artima didžiajai visuomenės daliai. Kita vertus, nuo pat pokalbio pradžios AV siekia mažinti socialinę distanciją: į laidos vedėją vardu arba vartodamas epitetą „kolega“, o pokalbiui artėjant į pabaigą jis pabrėžia kalbantis „kaip šeimos tėvas“ ir „paprastas Lietuvos pilietis“. Nors neformaliojo stiliaus žodžius AV šioje laidoje pavartojo vos porą kartų, tačiau tai leido pokalbiui suteikti ir familiaraus bendravimo atspalvio. Žodį šviestis politikas AV pavartoja šnekamajai kalbai būdinga reikšme „nusimatyti, artėti“. AV: Bet na, tiesa, nepamirškime, dabar vyksta ir rinkimai į europarlamentą. Ir toms partijoms, kurioms tai yra labai realu, šviečiasi iš tiesu tikrai gardūs kąsneliai, nes parlamentaras europarla- mentaras bent jau iki to gaudavo su biuru, su viskuo apie iki milijono litų per metus.

Panašiai ir kitoje pokalbio vietoje siekdamas ekspresyvumo AV pavartojo žodį atgrojimas reikšme „atidirbimas“: AV: Tos laidos turi būti, ypač televizijoje, da... gaminamos ir daromos profesionaliau. O dabar yra tiesiog laiko atgrojimas, kaip aš sakau, įsisavinant iš biudžeto skirtus pinigus, be jokios naudos.

Apibendrinant galima teigti, kad laidoje „Pozicija“ AV kuria tam tikrą balansą tarp institucinio pareigūno ir medijatizuoto, savo individualybę pabrėžiančio vei- kėjo įvaizdžio, kurį stiprina neformaliojo stiliaus leksika ir originalūs vaizdingi, ekspresyvūs posakiai. Tačiau didžiausios įtakos tam, kad neformaliojo stiliaus leksikos šioje laidoje buvo pavartota mažiausiai turi laidos pobūdis, pokalbio temos ir oficialus AV statusas. 15 Giedrius TAMAŠEVIČIUS

LAIDA AV2: ĮŽYMYBĖ

Asmenybių pokalbių šou laidoje „Atvirai su žvaigžde“ žiūrovus buvo siekaima sudominti pašnekovo asmenybe, negirdėtais pasakojimais apie publikai rūpimą įžymy- bės asmeninį gyvenimą. Į tyrimą įtrauktoje laidoje su AV (tuomet eiliniu Seimo nariu) daugiausia buvo kalbama apie politikos užkuliusius. Iš laidoje vykusio pokalbio galima spręsti, kad laidos vedėja žurnalistė Ligita Juknevičiūtė (toliau LJ) yra pažįstama su AV. Žiūrovai sužino, kad paskutinis pašnekovų susitikimas nebu- vęs itin malonus. Žurnalistė bandžiusi gauti interviu iš tuometinio Seimo pirmininko AV, o šis pabėgęs nuo nepatogaus klausimo. Tikėtina, kad norėdamas užbėgti už akių pokalbiui sudėtingomis temomis AV ėmėsi iniciatyvos mažinti socialinį atstumą ir pasiūlė pašnekovei ne tik pereiti prie „tu“, bet ir padėti į šalį iš anksto parengtus klausimus ir bendrauti improvizuotai „kaip vyras su moterim, kuris viens kitam jaučia simpatiją“. Laidos vedėja neatsižvelgė į paskutinę prašymo dalį, tačiau pasinaudojo mažesne socialine distancija – atvirai ir anaiptol nekomfortiškai pra- kalbo apie AV trūkumus ir padarytas klaidas. Emocingai atsakinėdamas į aštrius ir nepatogius klausimus (apie išbandymo valdžia neišlaikymą, apie muštynes su bendražygiais, apie smurtą šeimoje, neištikimybę ir pan.) AV, ne kartą pasitelkė ir itin ryškios konotacijos neformaliojo stiliaus žodžių ir pasakymų (pasprinkit, kaip abrozdėlis, nereikia kišti rankų į šūdą, man nusispjaut, vyras savo reitingus daro ant moters, apakau, darysiu bile ką, senbezdos, pydarai, blogiečiai). Pokalbiui įpusėjus AV, nutaikęs progą, ir pats ėmėsi puolimo, priekaštaudamas laidos vedėjai dėl nede- ramais žurnalistinio darbo metodais pasiektų rezultatų, pavadindamas juos mėšlu, o žurnalistus, taikančius tokius metodus – asilais: AV: Arba kaip dabar dažnai daro žurnalistika; ne tik žurnalistai kabutėse; aaa toksai priėjimas prie, sakysim, nebūtinai prie politikų, prie pareigūnų: a jūs pedofilas? Sakykit, kodėl? Ir paskui tu turi įrodinėti, kad ten nesi kupranugaris; tai man tokie, kadangi tie visi ėjimai žinomi iš karto, man jie kelia juoką. Ir kai tu pasakai tokiam asilui, save laikančiam žurnalistu, kad tu iš tiesų esi, kolega, asilas ir atsiknisk tu nuo manęs, tiesiai šviesiai. Aš nebijau to pasakyt. Matai, arogantiškas, nu, tai mes ant tavęs čia dabar jau papilsim. Aš žinau, kas yra užkadrinis tekstas, kuriam norint, kurį norint išleisti, nereikia pašnekovo atsakymo, užtenka tik jo vaizdo, po to pagreitini jį nubėgantį: štai nuo kokio klausimo pabėgo mūsų, reiškia, tas herojus; ir tada sudedi visą mėšlą.

Nors neformaliojo stiliaus leksikos pavartojimų skaičius šioje laidoje yra didžiau- sias, palyginti su kitomis laidomis, tačiau vertinant procentiškai formalumo–neformalumo skalėje laida atsidūrė greta jau aptartos laidos „Pozicija“. Tokius rezultatus visų pirma lėmė tai, kad AV pokalbis šioje laidoje buvo didžiausios apimties, todėl ir neformalių žodžių skaičius skaičiuojant pavieniui buvo gana didelis, nors procen- tas nuo pavartotų žodžių skaičiaus liko gana mažas.

16 KONVERSACIONALIZACIJOS APRAIŠKOS LIETUVOS VIEŠAJAME DISKURSE: POLITIKO ARŪNO VALINSKO ATVEJIS

LAIDA AV3: EKSPERTAS

Į tyrimą įtrauktą LRT radijo debatų laidą „Forumas“ vedė viena iš labiausiai patyrusių politinių pokalbių laidų vedėjų Rita Miliūtė (toliau RM), joje buvo svarstomas internetinio balsavimo rinkimuose projektas, kurį parengė politiko AV tuo metu vadovaujamas Seimo informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkas. Pagrindinis politiko AV oponentas – jaunas visuomenininkas Emi- lis Dambrauskas (toliau ED), pristatytas kaip politikierius ir programuotojas (į studiją taip pat pakviestas vienos visuomeninės organizacijos vadovas, tačiau į pokalbį jis trumpai įsiterpė vos porą kartų). Visuomeninio transliuotojo debatų laidose pašnekovams įprasta laikytis didesnio socialinio atstumo – vartoti dau- giskaitines mandagumo formas, dažniau kreiptis pavarde arba įvardijant pareigas. Didesnę socialinę distanciją šioje laidoje lėmė ir tai, kad svečiai, matyt, susitiko pirmą kartą (tik laidos vedėja RM politiką AV skirtingais jo politinės karjeros laikotarpiais buvo kalbinusi debatų arba interviu laidose). Politikas AV į pagrindinį savo pašnekovą ir oponentą ED nė karto nesikreipia nei vardu, nei pavarde, o vien kreipiniu kolega arba netiesiogiai. Toks kreipinys tarsi turėtų rodyti pašne- kovų lygiavertiškumą, tačiau savo aukštesnį statusą pagrindinio oponento atžvil- giu politikas AV įtvirtino kelis kartus pertraukdamas jo pasisakymus, ironizuo- damas ir atvirai įvardydamas pašnekovo kompetencijos trūkumą, nepasirengimą kalbėti laidos tema: AV: Išgirskit, ką pasakė žmogus, kuris daug metų dirba ir jūsų šituos visus pseudoargu- mentus, kur aiškinot, pavertė visiškais niekais...

Nepaisant emocingo oponentų ginčo ir kelis kartus pasikartojusio žodžio perėmimo, pašnekovai neformaliojo stiliaus žodžius pavartojo vos kelis kartus. Lemiamas veiksnys čia veikiausiai buvo tai, kad diskutuojama apie konkretaus teisinio dokumento aspektus. AV, kalbėdamas emocingai, kelis kartus pavartojo žodelius nu ir vat, o kartą nenorminiu laikomą veiksmažodį įtakoti. Kiek kitoks šioje laidoje buvo AV kelis kartus paminėtas ir paaiškintas politikų žar- gono terminas prasukti karuselę, vartojamas tam tikrai balsų pirkimo metodikai apibūdinti: AV: O dėl skaičiavimo, tai palaukit, dabar, kai prasuka karuselę, tai net nespėji skai- čiuot, kiek tų balsų nuperka. Kita vertus, balsuojant internetu išimamas vienas labai didelis segmentas, kur yra didžiausia ne tik klaidos, bet ir klastojimo galimybė.

Pavartojęs šį žodžių junginį diskusijoje apie internetinio balsavimo privalumus AV pasinaudojo juo kaip papildomu argumentu, iliustracija esamos balsavimo rinkimuose sistemos ydoms atskleisti. 17 Giedrius TAMAŠEVIČIUS

POKALBIŲ ŠOU AV4: ĮŽYMYBĖ

Televizijos anonsuose pokalbių šou laida „Myliu LT“ buvo pristatoma kaip „eks- tremalių pokalbių ir niekingo humorėlio“ laida. Ją sudarydavo vaidybiniai siuže- tai, pokalbiai, muzikiniai numeriai. Šiam tyrimui buvo išrašytas tik pokalbis tarp AV ir laidos vedėjo Marijono Mikutavičiaus (toliau MM). Nors su laidos svečiu vedėjas MM yra pažįstamas iš daugelio metų bendros veiklos pramogų versle, AV šioje laidoje buvo kalbinamas visų pirma kaip politikos įžymybė – visi pagrindiniai klausimai buvo susiję su politika – beveik neužsiminta apie pašnekovo asmeninį gyvenimą, didelę pramogų verslo patirtį. Kita vertus, humoristinį ir neformalų laidos pobūdį pašnekovai palaikė kalbėdami apie politinio gyvenimo užkulisių kurio- zus. Pokalbio pradžioje AV patikino vedėją, kad politinė karjera nepakeitė jųdviejų draugystės. Minimalią distanciją ir anonsuojamą neformalų bendravimo pobūdį pašnekovai įtvirtino sutarę kreiptis vienas į kitą pravardėmis (Valiau ir Marka). Laidos vedėjas tokį susitarimą interpretavo kaip galimybę su pašnekovu bendrauti laisviau – pokštauti, išdaigauti (gerų draugų pokalbyje įprasta pasišaipyti vienam iš kito), tačiau AV į laidos vedėjo juokus dažniausiai atsakydavo ne prisidėdamas prie humoristinių improvizacijų, bet pakreipdamas pokalbį rimtesne linkme. Net ir tuomet, kai laidos svečias priėmė MM pasiūlytą provokaciją ir sutiko suvaidinti naujametinę prezidento kalbą per televiziją, vietoj humoristinės improvizacijos žiū- rovai išgirdo tik rimtą proginį kreipimąsi į rinkėjus: MM: Va, padarykime dabar tą prezidentinį planą. Įsivaizduojate, kaip nauji metai. Palaukite truputį. Taip. Čia dėl tokios, dėl kalėdinės dvasios. Pasiruošę, ponas prezi- dente? AV: Koks prezidentas?.. MM: Pasiruošę? Ar pasiruošę? Kameros pasiruošę? AV: Jūs užstojat mano kamerą. [...] Mielieji, pirmiausia noriu į jus kreiptis sveikindamas su prasidėjusiais naujaisiais metais ir ne kaip prezidentas, ar kaip kurio tikrai nesiveržiu ir nesiveržiu būti ir nei kaip Seimo narys ar pirmininkas, tiesiog kaip žmogus kuris su vienais iš jūsų augo viename mieste ir mokėsi vienoje klasėj, ir noriu palinkėti, kad šitie metai kurie prasidėjo, būtų geresni už tuos kurie praėjo, o kai ateis anie metai du tūks- tančiai vienuoliktieji negalėtume pamiršti būtent šių prasidėjusių – dešimtųjų. MM: Kat! Valiau, tu vis labiau politikas ir vis mažiau šoumenas... AV: Taigi tu liepei, Marka. MM: Gerai, ačiū Arūnui Valinskui. Ačiū Arūnui Valinskui ir... AV: Aaa, jau dabar tada, kadangi jau čia baigėsi visi oficialumai, tai ei chebra su naujais metais.

Nors „Myliu LT“ žanras (humoristinis asmenybių pokalbių šou) ir artimas pašnekovų santykis leido tikėtis neformalesnio bendravimo, analizė vis dėlto parodė, kad abu kalbėtojai nebuvo linkę dažnai vartoti neformaliojo stiliaus

18 KONVERSACIONALIZACIJOS APRAIŠKOS LIETUVOS VIEŠAJAME DISKURSE: POLITIKO ARŪNO VALINSKO ATVEJIS leksiką. Laidos vedėjas MM ją pasitelkė vos kelis kartus (pvz., jo, nu, chebra, prišveitęs velnių), o AV kiek dažniau, siekdamas ekspresyvumo (karaliai ne tai kad pėsti vaikšto, bet ir velnių priėdę) arba tiesiog pavartodamas gyvojoje vartosenoje įprastus terminus (stovėti kamštyje, laidai reikia piaro), o ne viešajai vartosenai teikiamus atitikmenis. Pokalbio metu AV teko ne kartą improvizuoti, išsisukinėti iš šmaikščių laidos vedėjo provokacijų, saugotis, kad nebūtų pakenkta jo, kaip rimto politiko, įvaizdžiui.

LAIDA AV 5 – EKSPERTAS

Muzikinė pokalbių laida „Žvaigždžių duetai“ yra ilgiausiai gyvuojanti tokio pobū- džio pramoginė laida. Kaip ir kiti panašūs televizijos konkursai („Šok su manimi“, „Chorų karai“ ir kt.), ji išsiskiria savo artumu pokalbių šou žanrui. Lemiamas vaidmuo čia tenka ne konkurso dalyviams, bet laidos vedėjams ir vertinimo komisijai, kurios nariais dažniausiai kviečiami žinomi pramogų pasaulio veikėjai, gebantys improvizuoti, šmaikštauti ar netgi kurti konflikto teatrą. Seimo nariui AV, pakviestam dalyvauti kaip įžymybei šioje laidoje, teko ir vertinimo komisijos pirmininko funkcija. Kiti komisijos nariai ir pagrindiniai AV pašnekovai laidoje buvo režisierius Vytenis Paulikaitis (toliau VP), aktorė Kristina Kazlauskaitė (toliau KK) ir paties AV žmona, dainininkė ir tuo- metinė Seimo narė Inga Valinskienė (toliau IV). AV ir IV vyro bei žmonos santykių aiškinimasis tapo jungiančiąja visų komisijos narių pokalbių grandimi. Laidos dalyvių ir žiūrovų dėmesį patraukė tai, kad AV ir IV komentuodami konkurso dalyvių pasirodymus dažniausiai oponavo vienas kitam, pabrėžtinai vartodami didesnę socialinę distanciją žymintį kreipinį jūs. Kulminaciją šis „konfliktas“ pasiekė laidai baigiantis, kai AV šmaikštaudamas įvardijo, kas jam „sugriovė gyvenimą“: AV: Jūs pažiūrėkit, argi jinai ne konfliktinė asmenybė? Vat šitoj vietoj vat, ką aš turiu gyvenime daryt? Ačiū Dievui, kad žmonės nors pirmą kartą pamato savo didvyrių tikruosius veidus. Ne tai, kaip jie pasislėpę po muzikiniu šydu dainuoja „Būk šalia“ arba dar kažkaip. Štai čia ta moteris, kuri sugriovė man gyvenimą.

Didesnei žiūrovų pramogai kuriamo „šeimyninio konflikto“ kontekste AV, kaip ir kiti laidos dalyviai, pasirinko skirtingo formalumo lygmenis. Režisierius VP šiuo požiūriu buvo bene neutraliausias – jis į visus pašnekovus kreipėsi jūs ir pavartojo vos vieną kitą stilistiškai žymėtą žodį (dušia, biskį). Šiuo požiūriu AV laikėsi pana- šios strategijos, nors, palyginti su kitomis į tyrimą įtrauktomis laidomis, neformaliojo stiliaus leksiką jis čia vartojo dažniausiai, tačiau šiuo atveju tai daugiausia lėmė žodelių nu ir vat ar šnekamajai kalbai būdingų prieveiksminių konstrukcijų (aktoriniai ne taip turėjo atrodyt; labai gražiai vokaliai pataikyta) vartojimas, o ne žargoninė leksika, kurios netrūko komisijos narių moterų IV ir KK komentaruose. 19 Giedrius TAMAŠEVIČIUS

Šiuo požiūriu itin išsiskyrė aktorė KK, dažniausiai šioje laidoje vartojusi tokius neformaliojo stiliaus žodžius kaip chebra, fainas bachūras, veža, kaifas, superinė. Mažą distanciją AV atžvilgiu ji pabrėžė kreipdamasi į jį antruoju asmeniu ir netgi pravarde Valiau. Šiuo požiūriu jai artimiausia buvo IV, komentuodama dalyvių pasirodymus, ji oponavo vyriškosios komisijos dalies ir ypač AV „racionalumui“, taip pat dažnai vartodama stilistiškai žymėtą leksiką: biškį padaręs, apakti, gabalas, kaifuoti, supavydėti, šakės, nė velnio. Tokiame kontekste komiškumo efektą turėjo kelti kai kurie formaliajam knyginiam stiliui būdingi AV komentarai: AV: Pasaulyje taip... mes nepamatėm nieko naujo, ko nėra padaryta scenoje, pasaulyje. Bet tai, kad mes „Žvaigždžių duetuose“ einam į labiau teatralizuotą dalyką, kas šiek tiek labiau estetizuoja pačią dainą, poros santykį.

Apibendrinant galima teigti, kad laidoje „Žvaigždžių duetai“ palaikydamas pusiausvyrą tarp skirtingą kalbėjimo formalumo lygį pasirinkusių pagrindinių paš- nekovų AV prisidėjo prie pramogos kūrimo ir kalbiniu aspektu. Panašiai kaip ir laidoje su Marijonu Mikutavičiumi, šiame pokalbyje AV laikėsi vidurio kelio strategijos, derindamas formalųjį ir neformalųjį stilių.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS

Tyrimas parodė, kad visose penkiose laidose AV, vartodamas neformaliojo stiliaus leksiką, laikėsi tam tikro vidurio kelio. Veikiausiai tai apskritai sietina su jo pasirinkta politiko strategija. Viena vertus, jis atsiskleidė kaip išmanantis politinę retoriką asmuo, gebantis argumentuotai ir dalykiškai diskutuoti apie politikos aktualijas (laidos AV1 ir AV2). Tokiu būdu jis bent iš dalies paneigė nuo pat poli- tinės karjeros pradžios jį lydėjusius kaltinimus akiplėšiškumu, neprofesionalumu ir etiketo neišmanymu. Rimto ir „tikro“ politiko įvaizdžio saugojimu galima iš dalies paaiškinti ir palyginti santūrų AV kalbėjimą abiejose pramoginėse pokal- bių šou laidose (AV4 ir AV5). Iš kitų laidų išsiskyrė laida „Atvirai su žvaigžde“ (AV2), kurioje AV, kiek susierzinęs, gynėsi nuo ne itin draugiškos kritikos ir kal- tinimų. Veikiausiai dėl šios priežasties, kalbėdamas itin emocingai, būtent šioje laidoje AV pavartojo daugiausia žymėtų neformaliojo stiliaus žodžių. Nors AV oponentai tokį kalbėjimą veikiausiai vertintų kaip pramogų pasaulio veikėjo, o ne tikro politiko bruožą, AV neformaliojo stiliaus leksikos neatsisakė ir kitose laidose. Šiuo atveju apie AV galime kalbėti ir kaip apie mediatizacijos apraišką: žmogus, daugelį metų pažįstamas iš televizijos ekranų, artimas žiūrovų bičiulis, deklaruojąs buvimą „kitokiu“ politiku, artimu eiliniam rinkėjui, gebančiu kalbėti

20 KONVERSACIONALIZACIJOS APRAIŠKOS LIETUVOS VIEŠAJAME DISKURSE: POLITIKO ARŪNO VALINSKO ATVEJIS gyvais „paprasto Lietuvos piliečio“ žodžiais, o ne sausa nuo žmonių nutolusių valstybės veikėjų kalba. Tai, kad AV, atsižvelgdamas į komunikacinį kontekstą, beveik visose laidose suderino šiuos du tikslus – įrodyti savo kaip rimto politiko patirtį ir drauge išlaikyti žiūrovams gerai pažįstamo laidų vedėjo stilių – yra AV akivaizdus sociolingvistinės kompetencijos ženklas.

Giedrius Tamaševičius EXPRESSIONS OF CONVERSATIONALIZATION IN LITHUANIAN PUBLIC DISCOURSE: THE CASE OF THE POLITICIAN ARŪNAS VALINSKAS SUMMARY. One of the changing expressions of public discourse – conversationalization – is when a private conversation typical of an informal environment becomes more and more accepted when communicating in the public space, which is characterized by the use of an informal vocabulary and phraseology, syntaxical spoken language structures, retellings, and the like. In this article we will discuss a famous Lithuanian political figure of the last decade, Arūnas Valinskas. His case is special because the beginning of Valinskas’s political career was associated with the emergence of informal communication marked by entertainment media stylistics. The aim of this article is to conduct an analysis of Arūnas Valinskas’s sociolinguistic competence, regarding the correlation between stylistically marked language features (informal lexis) and the main communicative variables in spoken media: program genres (topics of conversation), the roles of participants, and their relationship with their interlocutors. During the period of research (2009–2011), Valinskas was one of the few politicians who regularly participated not only in debates, but also in entertainment programs. The five programs considered in the research were not just of different genres, but also differed in terms of the role that befell Valinskas, and especially his status. The study showed that Arūnas Valinskas, taking into account his commu- nicational context, combined the following two things in almost all the programs: he always strove to prove his experience as a serious politician, whilst at the same time he maintained his style of being a familiar TV show host liked by viewers. These two things are precisely obvious signs of his socio-linguistic competence. KEYWORDS: conversationalization, informal lexicon, sociolinguistic competence.

LITERATŪRA

Bonner F. 2003. Ordinary Television: Analyzing Fairclough N. 1992. Discourse and Social Change. Popular TV. London, Sage. Cambridge, Polity Press. Crystal D. 1992. The Cambridge Encylopaedia Hedin T. 2002. The Dialogical Façade: Talk in of Language. Cambridge, Cambridge University Czech Television Talk Shows. Storylines: Media, Press. Power and Identity in Modern Europe. Festschrift Cukor-Avila P., Bailey G. 2001. The effects of the for Jan Ekecrantz, Hjalmarson & Högberg. Ed. by race of the interviewer on sociolinguistic fieldwork. M. Hurd, T. Olson, P. Aker. 120–142. Journal of Sociolinguistics 5/2, 254–270. Hedin T. 2005. Changing Identities. Language Var- Čaplinskaitė L. 2007. Taisyklinga kalba – vedėjo iation on Czech Television. Stockholm, Sockholm darbo įrankis. Prieiga internete: . Harlow, Pearson Education. 21 Giedrius TAMAŠEVIČIUS

Marcinkevičienė R. 2008. Žanro ribos ir paribiai. daugiausia-kalbinink%C5%B3-pagyr%C5%B3- Spaudos patirtys. Vilnius, Versus aureus. sulaukia-seimo-pirmininkas-a-valinskas-video.htm>. Pearce M. 2005. Informalization in UK Party Elec- Tamaševičius G. 2012. Žiniasklaidos lyderių socio- tion Broadcasts. Language and Literature, 14(1), lingvistinė kompetencija visuomenės transformaci- 65–90. jų kontekste. Daktaro disertacija. Vilnius, Lietuvių Pečiulis Ž. 2002. Televizijos žurnalistika. Vilnius, kalbos institutas. Vilniaus universiteto leidykla. Valatka R. 2010. Valstybės irimo (ardymo) Rimkutė E. 2009. Daugiausia kalbininkų pagyrų su- pradžia. Prieiga internete: .

22 TRUMPOJO TEKSTO ŽANRO SPECIFIKA: D NAUJIENŲ PORTALŲ ANTRAŠČIŲ TYRIMAS D DANGUOLĖ KALINAUSKAITĖ ISSN 1392-0588 (spausdintas) ISSN 2335-8769 (internetinis) 2014. 62

SANTRAUKA. Žanrų tyrimai naudingi siekiant geriau suvokti žanrų realizavimo formas – tekstus, o per juos – ir kalbą. Straipsnyje nagrinėjama specifinė, gausi ir įvairialypė tekstų žanrų grupė – trumpųjų tekstų žanrai. Minėtina šios grupės žanrų tekstų savybė – daugiau ar mažiau ribota apimtis, ir tai yra motyvas, skatinantis daryti prielaidą, kad tokiuose tekstuose žanro įtaka turėtų būti ypač ryški – tiek tų tekstų struktūrai, tiek jų turiniui. Vienas trumpųjų tekstų žanrų – naujienų portalų antraštės – pasirinktas šio tyrimo objektu siekiant tai išsiaiš- kinti. Tyrimo tikslas – išanalizuoti naujienų portalų antraščių struktūrą, jų turinio elementus ir nustatyti naujienų portalų antraščių ypatumus, nulemtus būtent žanro specifikos. Tyrimo šal- tiniais pasirinkta 10 lietuviškų naujienų portalų: 15min.lt, alfa.lt, balsas.lt, bernardinai.lt, delfi. lt, kauno.diena.lt, lrytas.lt, lzinios.lt, respublika.lt, zebra.lt. Juose iš viso surinktos 3073 antraštės. Atliktos surinktų antraščių analizės rezultatai leidžia konstatuoti, kad naujienų portalų antraštes galima laikyti nauju savarankišku teksto žanru. Tai liudija atskleisti naujienų portalų antraščių ypatumai, o pirmiausia – jų funkcijos. Antraštės atlieka įvairias teksto funkcijas: jomis pra- nešama, pasakojama, analizuojama, komentuojama, reiškiamas požiūris, emocijos, bandoma įtikinti, vertinama ir net apeliuojama į ką nors. Toks funkcinis naujienų portalų antraščių sava- rankiškumas sietinas su pokyčiais, įvykusiais jų struktūroje: nuo vienažodžių ir žodžių junginio pavidalą turinčių antraščių link sakinio pavidalo antraščių. Būtent šios, kaip parodė atliktas tyrimas, dominuoja šiandieniniuose naujienų portaluose. Kitų dviejų paminėtų tipų antraštės kartu sudaro tik mažą dalį visų tirtųjų. Sakinio pavidalo antraštės atspindi ne tik tai, apie ką rašoma tekstuose, bet ir tam tikras tų tekstų tezes, tik retais atvejais apsiribojama vien temos nusakymu. Tarp tirtų sakinio pavidalo antraščių kur kas daugiau originalių nei sukurtų citatų pagrindu, šios sudaro gana nedidelę dalį. Originalios sakinio pavidalą turinčios antraštės daž- niausiai formuluojamos kaip teiginiai, o šie paremti ne tik faktine informacija (faktiniai teiginiai), bet neretai ir tam tikru antraščių autorių vertinimu (vertinamieji teiginiai). Vertinamieji elementai yra viena poveikio priemonių, taikomų naujienų portalų antraštėse. Panašiai nau- jienų portalų antraštėse funkcionuoja ir klausimai, kurie iš tikrųjų yra labiau retoriniai nei reikalaujantys atsakymų, t. y. pasitelkiami siekiant atkreipti skaitytojų dėmesį, mat jais pačiais daugiau pasakoma, nei reikalaujama pasakyti. Jeigu į antraštę įtraukiama citata, ji dažniau pateikiama pažodžiui, negu persakant, o grynosios, arba pažodinės, citatos antraštėse, verta pastebėti, neretai tokios, kuriose išryškėja subjektyvus cituojamųjų požiūris kalbamąja tema. Tad aiškėja, kad žanro specifika, šiuo atveju reikalaujanti pateikiamą informaciją pristatyti ne tik taikliai, glaustai, trumpai, bet kartu ir įsimintinai, paveikiai, turi įtakos ir antraščių struktūrai, ir jų

23 Danguolė KALINAUSKAITĖ

turiniui. Naujienų portalų antraštės – daugiau nei pavadinimai, skirti tekstų esmei įvardyti, tai – komunikacijos su skaitytojais būdas. Taigi ir šio žanro tekstų kalba atlieka jau ne tik nomi- natyvinę, bet ir komunikacinę ir net ekspresinę funkciją. RAKTAŽODŽIAI: antraštės, trumpųjų tekstų žanrai, žanrų tyrimai, tekstų žanrų lingvistika, naujienų portalai, internetinė žiniasklaida.

ĮVADAS

Neabejotina, kad žanrų tyrimai naudingi siekiant geriau suvokti žanrų realizavimo formas – tekstus, o per juos – ir pačią kalbą. Tekstų žanrai yra vienas pagrindinių teksto lingvistikos objektų, tačiau reikia pasakyti, kad užsienio tyrėjų darbuose apie juos jau imama kalbėti ne tik kaip apie tyrimų objektą, bet ir kaip apie atskiros teksto lingvistikos srities pagrindą – išskiriama tekstų žanrų lingvistika (žr. Hei- nemann 2000, Gansel 2011). Pasak Christinos Gansel (2011: 13), tekstų žanrų lingvistikos uždavinys – tekstus kaip žanrus realizuojančius kalbos reiškinius analizuoti, aprašyti ir sisteminti atsižvelgiant į komunikacijos sritį. Vis kito žanro tekste galima ieškoti vis kitokių teksto ypatybių, mat kiekvieno žanro specifika reikalauja savito jo realizavimo, todėl šiam tikslui skirtinguose tekstuose pasitelkiamos skirtingos priemonės. Žanro specifikos apraiškos matomos konkrečiose tekste vartojamose lingvistinėse priemonėse ir apskritai visoje teksto struktūroje. Galima daryti prielaidą, kad teksto struktūrai, jame vartoja- mai kalbai žanro specifikos įtaka ypač ryški turėtų būti tuose tekstuose, kurių daugiau ar mažiau ribojama apimtis, t. y. trumpuosiuose tekstuose, mat kuriant juos atsiranda poreikis rašyti nepametant reikalavimo atskleisti teksto esmę ir apskritai parodyti konkretaus žanro egzistavimo prasmę, tačiau tai įvykdyti be reikalo nedaugžodžiaujant. Atsiranda ir tikimybė, kad žanro įtaka trumpa- jam tekstui galiausiai gali tapti neigiama, o tokia ji laikytina tada, kai imamas paprastinti teksto turinys, kai turinys orientuojamas į kitus tikslus, negu turėtų būti orientuotas, kai dingsta ryšys tarp atskirų teksto dalių ir dėl to pats tekstas tampa fragmentiškas. Ne visiems trumpiesiems tekstams tai galioja ir ne visuose trumpuosiuose tekstuose čia išvardyti dalykai peiktini: būtina atsižvelgti į kiek vieno tų tekstų specifiką, mat labai įvairi yra jų paskirtis, funkcijos, adresatai, galiausiai – jų apimtis ir struktūra (plačiau apie trumpųjų tekstų žanrus žr. Kali- nauskaitė 2014). Neigiamybėmis laikytini tam tikri paradoksai, kai ima papras- tėti tie trumpieji tekstai, kurie neturėtų paprastėti pirmiausia dėl to, kad yra išimtinai svarbūs kuriai nors konkrečiai žmonių veikimo šakai, pvz., mokslui, tokie kaip mokslinių straipsnių santraukos (apie šio žanro pokyčius žr. Ayers

24 TRUMPOJO TEKSTO ŽANRO SPECIFIKA:NAUJIENŲ PORTALŲ ANTRAŠČIŲ TYRIMAS

2008), o tų, kurie turėtų ypač aiškiai ir trumpai perteikti kalbamojo dalyko esmę (mat jų egzistavimo priežastis yra išskirtinai būtent tokia), struktūra ir kalba tampa sudėtingesnės. Šiuo straipsniu, kaip jau galima numanyti, pirmiausia norima atkreipti dėmesį į didelę ir įvairialypę žanrų grupę – trumpųjų tekstų žanrus, parodyti, kuo yra svar- būs atskirų šiai grupei priskiriamų žanrų tyrimai. O svarbūs jie pirmiausia tuo, kad tiriant skirtingų žanrų tekstus dedamas pamatas, reikalingas apskritai suvokti trumpojo teksto žanro specifiką, kuri yra nepažini tiek, kiek nemėginta pažinti. Specifinės trumpųjų tekstų ypatybės varijuoja priklausomai nuo atskirų žanrų pobūdžio, tad nustatyti ir apibendrinti jas galima tik analizuojant skirtingiems žanrams priklausan- čius trumpuosius tekstus. Šis tyrimas – pradžia suvokti lietuviškų trumpųjų tekstų žanrų savitumą: imamasi analizuoti vieno trumpųjų tekstų žanrų – naujienų por- talų antraščių – specifiką. Kodėl būtent šio? Naujienų portalų antraštės yra tas trumpojo teksto žanras, kuris pastebimai evoliucionuoja (tą rodo užsienio šalyse atlikti šio žanro tyrimai, o labiausiai – vis didesnis skaičius vis įvairesnio pobūdžio tyrimų), nors turėtų kilti klausimas, kur link, nes jos yra vieni tų jau minėtų trumpųjų tekstų, kurių kaita kvestionuotina, atsižvelgiant į tai, kiek ji neigiamai atsiliepia žanro esmei. Internetinė žiniasklaida – jauna žiniasklaidos rūšis, tačiau ji netruko įnešti pokyčių tiek į žurnalistikos produkto kūrimo, pateikimo, tiek apskritai į žiniasklaidos tekstų organizavimo procesą. Būtent antraštėse – reprezentacinėje tekstų dalyje – įvyko reikš- mingų pokyčių, joms ėmus egzistuoti elektroninėje erdvėje. Kitaip sakant, nenugin- čijamas šio žanro tekstų pokyčius nulėmęs ir tebelemiantis veiksnys – šiuolaikinės technologijos, kalbamuoju atveju – internetas, o dar tiksliau – jo inspiruota spartesnė informacijos cirkuliacija. Antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas (2004: 88), savo esė „Akimirkos tironija. Greitasis ir lėtasis laikas informacijos amžiuje“ nagrinėdamas šiuolaikinių technologijų sukeltus padarinius ir nuo tų pačių technologijų neatsiejamą informacinės visuomenės reiškinį, atkreipia dėmesį į tai, kad „pasaulyje daugėjant informacijos skleidėjų, mažėja vidutinis sekundžių skaičius, kurį vartotojai gali skirti vienam iš jų“. Tokiu atveju, kaip pažymi Eriksenas (2004: 86), „galioja visuotinis informacijos revoliucijos principas: kai tarpusavyje varžosi trumpas ir ilgas „to paties dalyko“ variantas, laimi trumpasis“. Ilguoju ir trumpuoju vieno dalyko variantais žiniasklaidoje gali būti pavadinti tekstas ir jo antraštė: tekste analizuojama, aprašoma, interpretuojama, aptariama, svarstoma, vertinama, plėtojama pasirinkta (rūpima) tema, o antraštėje labai glaustai perteikiama to teksto esmė. Reikėtų pridurti, kad toks teksto ir jo antraštės santykis, kai antrašte trumpai nusakoma ja įvardijamo teksto esmė, o tekste randama išsa- miai pateikta ta informacija, kuri į antraštę nepatenka, laikytinas idealiu – taip tekstas ir jo antraštė papildo vienas kitą. Tačiau čia neišeina ir nedera ignoruoti Erikseno (2004: 137) pastebėjimo, kad „dėl giminiško krovimo ir pagreičio poveikio žiniasklaidos

25 Danguolė KALINAUSKAITĖ

pasaulyje atsiranda ši tendencija: naujienos vis trumpėja“. Laikantis minėto autoriaus samprotavimo logikos, dera klausti jo žodžiais: ką prarandame? Tačiau autorius to klausia tarsi retoriškai, mat tuoj pat šalia klausimo pateikia ir konkretų atsakymą: sąryšį, supratimą, patikimumą (Eriksen 2004: 86). Pritardamas vieno iš Nobelio premijos laureatų minčiai, kad šiais laikais didžiausia net ir ekologine problema reikėtų įvardyti smegenų taršą, Eriksenas (2004: 174) galiausiai konstatuoja: „[i]nformacinės visuome- nės nariams labiausiai trūksta gerų filtrų.“ Žiniasklaidoje tam tikrais filtrais galima laikyti būtent antraštes, mat pagal jas skaitytojai vertina ir renkasi, kurie tekstai skaitytini, tačiau tam, kad būtų galima atsakyti, ar tai ir yra tie autoriaus minimi geri filtrai, t. y. antraščių koky- bei įvertinti, reikia atskiro tyrimo. Vis dėlto tai ne šio tyrimo tikslas. Šis tyrimas orientuotas į naujienų portalų antraščių struktūrą, jų turinio elementus tam, kad atlikus analizę būtų galima nustatyti naujienų portalų antraščių ypatumus, nulemtus antraščių kaip trumpojo teksto žanro specifikos, mat manytina, kad esama tam tikrų dėsningumų, kuriuos galima susisteminti ir pateikti kaip tokius. Kita vertus, ir tokį tyrimą atliekant, vienokios ar kitokios išvados apie naujienų portalų antraščių kokybę, be abejo, išryškėja. Remiantis pateiktomis Erikseno įžvalgomis, dera pasiūlyti natūraliai išplau- kiančių svarstymų. Jeigu trumpėja ir naujienų portaluose skelbiami tekstai, galima manyti, kad vienokie ar kitokie pokyčiai vyksta ir jų antraštėse, nes jos yra tam tikras tekstų visumos elementas, be tekstų, pats savaime, tarsi netenkantis pras- mės. Pokyčių kryptys galimos dvi – viena kitai priešingos: trumpėjant naujienų portalų tekstams dar labiau trumpėja ir antraštės arba atvirkščiai – ta informacija, kuri prarandama trumpėjant tekstams, atsiranda matomesnėje vietoje – tekstų antraštėse, o tai savaime turėtų skatinti naujienų portalų antraščių ilgėjimo tendencijas. Šis tyrimas parodo, kuria kryptimi judama šiandieninėje lietuviškoje internetinėje žiniasklaidoje. Plačiau apie taikytą metodologiją rašoma straipsnyje toliau, tačiau prieš tai – nors trumpas, bet reikalingas skirtingų tyrėjų įžvalgų ir pastebėjimų apie antraštės žanro specifiką pristatymas.

TYRIMAI IR ĮŽVALGOS

Apie antraščių svarbą publicistikoje kalba ne vienas jų tyrėjas: jos vadinamos aukščiausiu hiperteksto lygmeniu (Marcinkevičienė 2008), teigiama, kad antraš- tės koduoja giliąją teksto prasmę (Bitinienė 2007) ar net funkcionuoja kaip atskiri retoriniai kūriniai (Koženiauskienė 2009). Allanas Bellas 1991 m. savo darbe „The Language of News Media“ antraštes pavadino žurnalistinio žanro

26 TRUMPOJO TEKSTO ŽANRO SPECIFIKA:NAUJIENŲ PORTALŲ ANTRAŠČIŲ TYRIMAS subžanru – tai rodo, kad jau tuo metu į antraštes buvo atkreiptas dėmesys kaip į unikalius tekstinius vienetus. Suzan Kavanoz (2005: 50), gilindamasi į antraščių ir jose vartojamos kalbos paskirtį, pastebėjo, kad antraščių poveikis, palyginti su jomis įvardijamų tekstų poveikiu, skaitytojui, tikėtina, yra stipresnis, o tokią autorės nuomonę nulėmė nustatytos tam tikros antraščių kalbinės ypatybės, kurios jas padaro ypač įsimintinas ir paveikias. Reikia pasakyti, kad čia pateiktos tyrėjų įžvalgos yra paremtos spaudiniuose aptiktų antraščių tyrimais, ir apskritai lig šiol daugiau tirta spaudiniuose publikuojamų nei internete skelbiamų tekstų antraščių specifika, be to, labiau domėtasi antraščių kaip tekstų pavadinimų ypa- tybėmis, ryšiu tarp tekstų ir jų antraščių. Internetinės žiniasklaidos tekstų antraš- tėmis susidomėta gana neseniai. Lyginant spausdintinės žiniasklaidos ir elektroninėje erdvėje skelbiamų tekstų antraštes matyti, kad pastarųjų atskirtis nuo jomis įvardijamų tekstų yra ryškesnė, mat elektroninėje erdvėje, skirtingai nei spaudiniuose, tekstas ir jo antraštė nėra iš karto matomi kaip nedalomas vienetas. Užsukę į naujienų portalus jų lankytojai visų pirma skaito antraštes (nes pirmiausia būtent taip matomos naujienų portaluose pateiktos antraštės – atskirai nuo jomis nusakomų tekstų) ir pagal jas sprendžia, ar konkretus tekstas atitinka jų poreikius. Kitaip sakant, skaitytojai nemato teksto turinio tol, kol nepaspaudžia juos sudominusios antraštės, o tam, kad tai įvyktų, antraštė turi patraukti jų dėmesį. Dėl to internetinėje žiniasklaidoje ypač sustiprėja poreikis paveikių antraščių: čia vieni tekstai nuolat keičiami kitais arba atnaujinamos tik tekstų antraštės ir patys tekstai vėl atsiduria tarp naujausiųjų, todėl naujienų portaluose kiekvienos antraštės vertė tuo didesnė, kuo ji unikalesnė, įsimintinesnė. Tai liudija apie didesnį internetinių antraščių autonomiškumą, palyginti su spaudiniuose publikuojamų tekstų antraštėmis, rodo, kad naujienų portaluose antraštės yra ne mažiau svarbios negu jomis nusakomi tekstai, nes čia ypač nuo antraščių priklauso, ar skaitytojai neapsiribos tik jomis. Kitaip tariant, atsivertę bet kurį naujienų portalą jo lankytojai visada perskaito bent vieną ar kelias antraštes, tačiau nebūtinai – bent vieną tomis antraštėmis nusakomą tekstą. Tad galima sakyti, kad internetinėje žinias- klaidoje antraštės netgi įgyja didesnę prasmę negu laikraščiuose ar žurnaluose. Kartu su antraščių forma elektroninėje erdvėje kinta ir jų turinio apimtis: nau- jienų portalų antraštėms nėra taikomi jokie spaudos ženklų kiekio apribojimai, todėl iš vienažodžių ir keliažodžių spaudiniuose aptinkamų antraščių, atsidūrusios naujienų portaluose, jos išsiplėtė iki sakinio ar net kelių sakinių struktūra pasi- žyminčių darinių, dėl to tapo išsamesnės. Prie tokių čia pateiktų išvadų prieina tyrėjai, savo tyrimų objektais pasirinkę būtent internetines antraštes. Iš tikrųjų tas pasakytina jau ne tik apie internetines antraštes, tačiau internete pokyčiai vyksta sparčiau ir yra akivaizdesni. Remdamiesi savo tyrimų rezultatais tyrėjai akcentuoja,

27 Danguolė KALINAUSKAITĖ

kad internetas pakeitė ir tebekeičia tekstų antraštes, nes čia jos atlieka svaresnę funk- ciją nei spaudiniuose. Štai Mike’as Wardas (2002: 116), orientuodamasis į inter- netinės žiniasklaidos antraščių funkcijas, pažymėjo, kad internetinėje žiniasklai- doje antraštė turi daugiau atsakomybės: ji yra reikšminga gairė ir kontekstas tiems skaitytojams, kurie ieško svarbios informacijos nesivadovaudami tuo, kas spaudoje pristatoma kaip aktualus dalykas. Apie globalų interneto poveikį yra rašęs Davidas Crystalas (2004: 20): jis atkreipė dėmesį į tai, kad internete keičiasi pati kalba, kad jos vaidmuo elektroninėje erdvėje skelbiamuose tekstuose tampa ypač svarbus, o kaip vieną kalbos įgalinimo formų internete Crystalas mini būtent antraštes. Anna Tereszkiewicz (2012: 214) palygino spaudiniuose publikuojamų tekstų antraštes su tam tikruose tinklalapiuose skelbiamų tekstų antraštėmis ir nustatė, kad esama skirtumų: autorė atrado, kad kai kuriuose tinklalapiuose pirmenybė teikiama ne glaustoms antraštėms, o ilgoms, sudėtinėms, išplėstoms ir daugialypėms. Tokius internetinių antraščių ypatumus minėta tyrėja pateikia kaip priešingus tiems, kuriais pasižymi spaudiniuose randamos antraštės. Tačiau, kaip jau užsiminta, antraščių ilgėjimo tendencijos pastebimos ne tik elek- troninėje erdvėje, bet ir tradicinėse žiniasklaidos formose – laikraščiuose, žurnaluose. Tą akcentuoja tyrėjai, siekiantys suvokti antraštės žanro raidos kryptis ir analizuojantys būtent spausdintą žodį. Vienas spausdintinės žiniasklaidos antraščių ilgėjimo tenden- ciją įrodančių tyrimų – Kristinos Schneider dar 2000 m. atliktas laikraščių antraščių tyrimas. Ji palygino ankstesnių laikų angliškų laikraščių antraštes su tiriamojo laikotarpio laikraščių antraštėmis. Šiam tikslui pasinaudojo surinktu 1700–2000 m. angliškų laikraščių tekstynu. Pritaikiusi tekstynų lingvistikos metodą atliko dvejopą antraščių tyrimą: palygino skirtingais laikotarpiais vykusią antraščių evoliuciją (diachroninis tyrimas) ir to paties laikotarpio skirtingų tipų laikraščių antraščių ypatybes (sinchroninis tyrimas). Taikydama diachroninio tyrimo metodą Schneider atliko kiekybinę antraščių analizę, t. y. atkreipė dėmesį į jų ilgio pokyčius. Tyrėja nustatė, kad žvelgiant diachroniš- kai matoma antraščių ilgėjimo tendencija: 1800 m. antraštę sudarė vidutiniškai mažiau nei 3 žodžiai, o 2000 m. – daugiau nei 7 žodžiai. Dar vienas diachroninio tyrimo rezultatas – ištirta, kad iki XX a. vidurio dauguma antraščių buvo vardažodinės, jų funkcija – reziumuoti, apie ką yra parašytas tekstas, t. y. teikti konkrečią informaciją apie teksto temą, tačiau kuo toliau, tuo vis dažniau antraštėse vartojami veiksmažodžiai, liudijantys jau ir apie kiek kitokią nei tik teksto temos įvardijimo antraščių paskirtį, kitaip sakant, ėmė kisti ne tik antraščių ilgis, bet ir jų funkcija (Schneider 2000: 50–56). Tokie paminėtų skirtingų tyrimų rezultatai skatina svarstyti, ar antraštės dar gali būti vadinamos laiką taupančiomis priemonėmis, kaip apie jas rašė Robertas D. Boduchas (1999: 9), nes tam, kad laikas iš tikrųjų būtų sutaupytas (kad nerei- kėtų skaityti netrumpų antraštėmis nusakomų tekstų), pačios antraštės turi būti

28 TRUMPOJO TEKSTO ŽANRO SPECIFIKA:NAUJIENŲ PORTALŲ ANTRAŠČIŲ TYRIMAS neilgesnės už jomis apibūdinamus tekstus, kita vertus, tokiu atveju atsiranda poreikis, jog antraštės būtų išsamios tiek, kad skaitytojas bent jau pagrindinę jam rūpimą informaciją sužinotų būtent iš jų. Toks poreikis tam tikra prasme būtų atmetimas to, kas laikoma tradicine antrašte, t. y. nepaisymas antraštės kaip teksto pavadinimo prigimties. Tradicinę antraštės sampratą atitinka nominatyvinės antraštės – tokios, kurios tiesiog įvardija jomis nusakomo teksto esmę, pobūdį, pavadina tekstą. Iš jų tikimasi trumpai, keliais žodžiais nusakyto to, kas ištisais sakiniais papasakota jomis apibūdinamuose tekstuose. Ar dabartinės naujienų portalų antraštės atitinka tradicinę antraštės sampratą, kokios antraščių tendencijos vyrauja šiandieniniuose naujienų portaluose, atskleidžia atliktas naujienų portalų antraščių tyrimas.

NAUJIENŲ PORTALŲ ANTRAŠČIŲ ANALIZĖ

Šiame darbe naujienų portalų antraštės traktuojamos kaip autonomiški vienetai ir tirtos atsiribojus nuo jomis apibūdinamų tekstų, t. y. vieninteliai tirti tekstai ir yra antraš- tės. Tyrimo kryptį padiktavo pati naujienų portalų antraščių specifika. Kadangi, kaip jau buvo minėta, svarbiausi įvykę pokyčiai, leidžiantys naujienų portaluose randamas antraštes tirti kaip savarankiškus vienetus, yra susiję su jų pateikimo forma (pirmiausia matomos atskirai nuo jomis nusakomų tekstų), jos galimos analizuoti kaip savarankiška struktūra pasižymintys tekstiniai vienetai, o ne kaip didesnių tekstų sudėtiniai elementai. Tad atliekant tyrimą dėmesys visų pirma atkreiptas būtent į antraščių struktūrą. Nors struktūra yra paviršinis teksto lygmuo, tačiau analizuojant jį kartu išryškėja ir gilesni – turinio – ypatumai, todėl atsieti šių dviejų teksto lygmenų neišeina. Dėl to, tiriant naujienų portalų antraščių struktūrą, neapsiribota tik jų sandaros analize: aiš- kintasi ir tai, kaip struktūriniai elementai veikia antraščių turinį, kai antraščių struktūra panaudojama kaip priemonė jų paveikumui didinti ir skaitytojų dėmesiui patraukti. Tyrimo šaltiniais pasirinkta 10 lietuviškų naujienų portalų: 15min.lt, alfa.lt, balsas.lt, bernardinai.lt, delfi.lt, kauno.diena.lt, lrytas.lt, lzinios.lt, respublika.lt, zebra.lt.Iš šių nau- jienų portalų, naudojantis juose sukauptais tekstų archyvais, atrinktos antraštės tų tekstų, kurie priskirti rubrikai „Aktualijos“ (kai kur „Naujausios“, „Naujienos“), nes būtent šios rubrikos antraštes skaitytojai, apsilankę naujienų portaluose, mato pirmiausia, be to, kartu būtų galima nustatyti (nutarus tai išsiaiškinti) ir kokio pobūdžio tekstai priskiriami aktua- liausiųjų grupei. Pasirinktas atsitiktinis vieno mėnesio laikotarpis – 2014 m. sausis. Taip iš viso surinktos 3073 antraštės. Surinktų antraščių kiekis pagal naujienų portalus yra toks: 15min.lt – 474, alfa.lt – 125, balsas.lt – 339, bernardinai.lt – 269, delfi.lt – 495, kauno. diena.lt – 164, lrytas.lt – 282, lzinios.lt – 224, respublika.lt – 695, zebra.lt – 6. Struktūros požiūriu visos tirtos antraštės pirmiausia suskirstytos į vienažodes, žodžių junginio ir sakinio pavidalus turinčias antraštes. Tiesa, reikia paminėti, kad kai kuriais

29 Danguolė KALINAUSKAITĖ

atvejais sakinio pavidalą turinčioms priskirtos antraštės gali būti traktuojamos ir kaip pasi- žyminčiosios žodžių junginio sandara, nes jose teįvardyti veiksnys ir tarinys. Nuspręsta vadovautis Vito Labučio (1998: 109) pateikiama sakinio samprata: „Sakinys – tai komu- nikacijai skirtas sintaksinis vienetas, kurio pamatą sudaro pagal vieną iš struktūros schemų suformuota gramatinė konstrukcija, turinti atskirą predikatyvumą bei pasakymo situa- ciją.“ Vadinasi, vienu iš sakinio požymių laikytinas predikatyvumas – ryšys tarp veiksnio ir tarinio. Atsižvelgiant į tai, nors ir iš kelių žodžių sudarytos, tarinį turinčios (veiksnys, pasakytas ar bent jau numanomas, antraštėse tokiais atvejais visada yra) antraštės priskirtos sakinio pavidalo antraštėms. Toliau 1 lentelėje pateikti rezultatai, iš kurių matyti, kokio struktūrinio tipo antraštės dominuoja analizuotuose naujienų portaluose: sakinio struk- tūra pasižymi daugiau nei 91 proc. visų tirtų antraščių; vienažodės ir žodžių junginio pavidalo antraštės kartu sudaro šiek tiek daugiau nei 8 proc. visų tirtųjų.

Vienažodės Žodžių junginio pavidalo Sakinio pavidalo antraštės antraštės antraštės

Antraščių 205 66 2802 kiekis 3073

1 l e n t e l ė. Tirtų naujienų portalų antraščių kiekis struktūros požiūriu Vienažodės ir žodžių junginio pavidalą turinčios antraštės yra grynai antraščių kūrėjų minčių išraiška, o štai sakinio pavidalo antraštės šiuo požiūriu varijuoja: vienu atveju mintys, pateikiamos tokiose antraštėse, yra suformuluotos antraščių kūrėjų, kitu atveju antraštėse perteikiamos svetimos mintys. Tad apibendrinus struktūros požiūriu dar galima išskirti dvi sakinio pavidalą turinčių antraščių grupes: antraštes citatas ir originalias antraštes. Paaiškėjo, kad tyrimo šaltiniais pasirinktuose naujienų portaluose dauguma sakinio pavidalo antraščių yra originalios – tokių rasta 2311; antraštės citatos sudaro palyginti nedidelę dalį. Kokiai struktūrinei išraiškai antraščių kūrėjai teikia pirmenybę tada, kai jose reiškia savas mintis, ir kokiu pavidalu – tiksliai pacituotos ar persakytos – skaitytojams dažniau pateikiamos svetimos mintys naujienų por- talų antraštėse, matyti iš rezultatų, pateiktų 1 paveiksle.

30 TRUMPOJO TEKSTO ŽANRO SPECIFIKA:NAUJIENŲ PORTALŲ ANTRAŠČIŲ TYRIMAS

2 500 2 178 Grynosios citatos 2 000 Persakymai

1 500 Klausimai

Teiginiai 1 000 Sušukimai 423 Keli funkciniai 500 sakinių tipai vienoje antraštėje 68 86 0 3 44 Antraštės citatos Originalios antraštės (491) (2 311) 1 p a v. Sakinio pavidalo antraščių kiekis pagal funkcinius sakinių tipus

Sprendžiant iš gautų duomenų, nesavos mintys naujienų portalų antraštėse kur kas dažniau pateikiamos tiksliai pacituotos (423 atvejai) negu persakytos (68 atvejai), o tada, kai mintys antraštėse nuo pradžios iki galo – antraščių kūrėjų, jos daž- niausiai formuluojamos kaip teiginiai (2178 atvejai). Detalesnė sakinio pavidalo antraščių analizė su konkrečiais pavyzdžiais pateikiama toliau.

CITATOS ANTRAŠTĖSE: AUTORINĖS IR NEAUTORINĖS KALBOS SĄVEIKA

Kai turimas reikalas su antraštėmis citatomis, verta atkreipti dėmesį į tai, kaip jose derinama autorinė ir neautorinė kalba: kokią dalį sudaro antraščių kūrėjų indėlis, o kokią – svetimos mintys ir kaip tos svetimos mintys antraštėse perteiktos – pažodžiui (grynąja citata) ar tik išlaikant minties esmę, bet ne struktūrinę jos išraišką (persakymu). Taigi neautorinė kalba antraštėse realizuojama jau minėtais dviem būdais: 1) cituojant; 2) persakant.

GRYNOSIOS CITATOS

Labutis (1998: 359) citata (grynąja) laiko kabutėmis įformintą monologinio tipo autorinę kalbą, kurią sudaro kieno nors kito atskiri žodžiai, mintys, kito asmens sukurto teksto ištrauka ir yra nurodytas tos svetimos kalbos autorius. Tačiau antraš- tėje greta jos autoriaus žodžių atsidūrusią grynąją citatą reikia traktuoti kaip neau- torinę kalbą, o į tokią antraštę žvelgti kaip į autorinės ir neautorinės kalbos sąveiką, aiškiai išreikštą intertekstualumo formą. Tad veikiau čia tiktų, nors ir abstraktesnis, tačiau citatų esmę antraštėse labiau atskleidžiantis Irinos Melnikovos (2003: 55) 31 Danguolė KALINAUSKAITĖ

požiūris į citatas: „eksplicitinė apeliacija į kitą tekstą, kuris įtraukiamas ir tuo pačiu metu atitolinamas, demonstruojant „kitoniškumą“ kabutėmis.“ Įprasta, kad prieš citatą nurodomas cituojamų žodžių autorius, todėl pirmiausia ši žymė antraštėse yra nuoroda į intertekstualumą, o po to ir kabutėmis įrėminti patys žodžiai: Moksleivė iš Šalčininkų Gabija: „Blogas tas paukštis, kuris į savo lizdą daro“ (15min.lt); Algirdas Butkevičius: „Apsaugok mane nuo draugų, o nuo priešų aš pats apsisaugosiu“ (15min.lt); Adolfas Teresius. „Gražus man tas šventųjų žmogiškumas...“ (bernardinai.lt); Knygą pristatęs A. Patackas: „Viską galime rasti kalboje, tik reikia ją atrakinti“ (bernardinai.lt); V. Būdienė: „Negalime leisti šliaužiančios protų okupacijos“ (lrytas.lt); R. Paksas: „Aš džiaugiuosi gyvenimu, turiu daug planų“ (lrytas.lt); 50 laipsnių karštį kenčiantys australai: „Jausmas – lyg stovėtum orkaitėje“ (lrytas.lt); V. Landsbergis: „Esame nežinia kokiame kelyje“ (lzinios.lt).

Iš pateiktų pavyzdžių matyti aiški tendencija: kai antraštėje atsiduria grynoji citata, o greta jos tik įvardijamas cituojamas subjektas, citatoje vienaip ar kitaip atsispindi tam tikra jo pozicija, emocijos, vertinimas, nuomonė. Kitaip sakant, antrašte paprastai tampa ta ja nusakomo teksto dalis, kuri nėra neutrali, t. y. kurioje išryškėja subjektyvus cituojamojo požiūris kalbamąja tema, o subjektyvumas daž- niausiai pasireiškia konkrečią kalbamojo dalyko ypatybę aiškiai nusakančiais, vertinamaisiais, žodžiais: blogas, gražus, lyg stovėtum orkaitėje, nežinia kokiame; asmeninę nuomonę žyminčiais: apsaugok mane nuo draugų, galime, reikia, negalime; emocijas rodančiais: džiaugiuosi. Jeigu ne kabutėmis, tuomet svetimi žodžiai antraštėje dar gali būti išskirti kitu šriftu – tai taip pat leidžia suprasti, kad pateikta grynoji, arba pažodinė, citata, t. y. ja antraštėje tiksliai perteikiami cituojamo subjekto žodžiai – į autorinę įsiterpusi neautorinė kalba. Tačiau tirti pavyzdžiai parodė, kad pažodžiui cituojant svetimi žodžiai antraštėje gali būti ir niekaip neišskirti, todėl tokiais atvejais vieninteliu rodikliu, liudijančiu, kad antraštėje pateiktos minties autorius ir antraštės autorius (asmuo, nusprendęs, kad būtent ta mintis turėtų patekti į antraštę) yra ne tas pats asmuo, tampa pacituotų žodžių autoriaus identifikacija: Valdančiųjų patarimas iki 1 509 Lt minimalią algą norinčiai padidinti Graužinienei: reikia vaikščioti žeme (alfa.lt); D. Grybauskaitė EP žiebė V. Tomaševskiui: jūsų politinės karjeros tikslas yra Lietuvos diskreditavimas (balsas.lt);

32 TRUMPOJO TEKSTO ŽANRO SPECIFIKA:NAUJIENŲ PORTALŲ ANTRAŠČIŲ TYRIMAS

Lietuviai pasišiaušė: jei „Rail Baltica“ vėžės nebus Vilniuje, projektas žlugs (balsas.lt); A. Butkevičius atsargauja dėl MMA: per anksti, reiks pasižiūrėti, nieko negaliu pasakyti (balsas.lt); Gyventojai širsta: autobusai neveža, o ženklai klaidina (kauno.diena.lt); D. Grybauskaitė reklamuojasi: rizikuoti žmonių sveikata – neleistina (respublika.lt); Skaitytojas neiškentė: įjunkite šviesoforą prie Mindaugo tilto, nes pirmadienį bus ne pyragai (zebra.lt).

Analizuojant antraštes atskirai nuo jomis nusakomų tekstų, motyvai, kodėl cituojant svetimas mintis atsisakoma jas vienaip ar kitaip išskirti, lieka neaiškūs. Tačiau tam tikros interpretacijos esama. Galima daryti prielaidą, kad svetimos kalbos neįforminimas tokiais atvejais rodo, kad antraštėje – tik cituojamo subjekto minties esmė, o ne visiškai tiksli jos išraiška: pateiktas sakinys gali būti sujungtas iš kelių to paties cituojamojo sakinių; siekiant kompaktiškumo gali būti atsisakyta tam tikrų žodžių; siekiant aiškumo įvardžiai gali būti pakeisti daiktavardžiais ar atlikti kitokie pakeitimai. Nepažodžiui pateiktą svetimą mintį įforminti kaip citatą nebūtų teisinga. Tačiau taip perteiktus svetimus žodžius priskirti persakymams irgi neteisinga, nes jų formuluotė antraštėse išlaikyta tokia, kokia būdinga grynosioms citatoms: nurodyta, kas yra minties autorius, o pati mintis pateikta taip, kad išlieka labai aiški riba tarp autorinės (antraštės kūrėjo) ir neautorinės (cituojamojo) kalbos. Svetimus žodžius tokiais atvejais veikiausiai galima apibūdinti kaip grynąsias citatas, kuriose šiek tiek daugiau, nei įprasta, pasireiškia antraščių autorių valia. Dera paminėti, kad grynoji citata antraštėje iš karto signalizuoja, kad antraštės kūrėjo apraiškos joje yra minimalios, be to, ir aiškiai matomos: cituojamo subjekto įvardijimas, nebūtini, tačiau galimi įvedamieji veiksmažodžiai (terminą žr. Koženiauskienė 2013), dvi- taškis prieš citatą yra tie antraštės elementai, kurie parodo, kad toje jos atkarpoje esantys žodžiai priklauso antraštės autoriui, t. y. liudija esant autorinę kalbą. Likusi antraštės dalis yra tikslus kito autoriaus žodžių atkartojimas – neautorinė kalba, todėl joje jokios antraštės autoriaus kūrybos apraiškos negalimos. Tačiau ir toje nedidelėje teksto atkarpoje, pateikdamas ne savo mintį, antraštės kūrėjas turi galimybę išreikšti savo poziciją: parinkdamas tam tikrus žodžius cituojamajam apibūdinti (ne neutraliai) arba jo išsakytai minčiai pako- mentuoti (ne objektyviai). Ypač pastarojo motyvo vedamas. Tai matyti iš kai kurių jau pateiktų pavyzdžių, kurie rodo, kad įvedamaisiais veiksmažodžiais (žiebė, pasišiaušė, atsargauja, širsta, reklamuojasi, neiškentė) vertinami cituojamo subjekto pasakyti žodžiai. Taip atsiranda metakomentarai – antraštės autorius komentuoja cituojamojo žodžius, pačios antraštės tampa nevienalytės, o citatomis dargi ir aktyvinamas skaitytojo dėmesys. Čia jau galima kalbėti apie antraštės autoriaus ir cituojamo subjekto tekstų dialogą, jų sąveiką.

33 Danguolė KALINAUSKAITĖ

PERSAKYMAI

Kaip jau užsiminta, į antraštę įterpta svetima mintis gali būti perteikta ir nepažo- džiui, tik išlaikant minties esmę, pateikiant ją atpasakojimo forma: pirmasis asmuo tokiais atvejais pakeičiamas trečiuoju, esamojo laiko veiksmažodžiai – būtojo laiko veiksmažodžiais ir pan. Taip atsiranda persakymai. Persakymas yra tam tikra netie- sioginės kalbos išraiška, todėl jo sampratą atitinka Labučio (1998: 360) sufor- muluotas netiesioginės kalbos apibūdinimas: „gana tiksliai atpasakota neautorinė kalba, įtraukta į pagrindinį tekstą, vadinasi, formaliai pateikta kaip autorinė kalba.“ Riba, skirianti autorinę ir neautorinę kalbą antraštėse, kuriose svetimi žodžiai perteikiami būtent tokia forma, – jau tik įvedamieji veiksmažodžiai: Kauno meras pareiškė, kad kauniečių kalėdinė eglė penktus metus iš eilės buvo gražiau- sia Lietuvoje (15min.lt); Prancūzijos prezidentas savo asmeninį gyvenimą siūlo palikti jam pačiam (balsas.lt); V. Putinas sakosi esąs tikras liberalas (delfi.lt); A. Butkevičius tikina, kad L. Graužinienė euro įvedimui nebetrukdys (lrytas.lt); Popiežius kardinolus paragino neriesti nosies (lrytas.lt); V. Landsbergis prašo, kad lietuviai nenaikintų patys savęs (lzinios.lt); B. Obama pabrėžė, kad reikia uždaryti kalėjimą Gvantaname (respublika.lt); V. P. Andriukaitis, apžiūrėjęs Vilniaus gimdymo namus, palinkėjo tautiečiams daugintis ir veistis (respublika.lt).

Pateiktose antraštėse būtent veiksmažodžiai pareiškė, siūlo, sakosi, tikina, paragino, prašo, pabrėžė, palinkėjo rodo, kad po jų einantys žodžiai priklauso jau nebe antraščių autoriams. Svetimus žodžius persakant visas antraštės tekstas tampa ne toks segmen- tuotas kaip citavimo atveju, ribos tarp antraštės autoriaus žodžių ir svetimų žodžių – ne tokios ryškios tiek struktūriškai, tiek turinio požiūriu. Persakymą siejant su netiesiogine kalba galima pasiremti Rūtos Marcinkevičienės (2004: 219) žodžiais, atskleidžiančiais netiesioginės kalbos ypatumus: persakymas atspindi „poleminį teksto pobūdį, juo per- teikiamą nuomonių įvairovę, įvairių tekstų klodus“. Kita vertus, persakymai antraščių kūrėjams teikia daugiau galimybių konstruoti tokias antraštes, kokios, jų nuomone, skambėtų įtaigiai, įtikintų skaitytojus atsiversti perskaityti ir antraštėmis apibūdinamus tekstus: nenukrypstant nuo minties, tik ją glaudinant kelis sakinius jungti į vieną ir pan. Tad galima teigti, kad tiek tiksliai cituojant, tiek persakant svetimą mintį antraš- tės kūrėjui lieka galimybė pateikti ir tam tikrą savo poziciją svetimos minties autoriaus ar pačios jo minties atžvilgiu. Tokiais atvejais antraščių (ne)paveikumas daugiau priklauso nuo jų turinio – nuo to, kokios leksinės priemonės pasirenkamos siekiant numatytų rezultatų.

34 TRUMPOJO TEKSTO ŽANRO SPECIFIKA:NAUJIENŲ PORTALŲ ANTRAŠČIŲ TYRIMAS

ORIGINALIOS ANTRAŠTĖS: VARIACIJOS FUNKCINIAIS SAKINIŲ TIPAIS

Kai antraštės yra grynai jų kūrėjų produktas, t. y. originalios, jose perteiktų min- čių autoriai, savaime suprantama, yra patys antraščių kūrėjai, todėl apie antraščių atmainas pagal autorinės ir neautorinės kalbos sąveiką jose tokiais atvejais kalbėti neišeina. Tačiau kuriant originalias antraštes atsiranda kitokio pobūdžio galimy- bių: antraščių kūrėjai tampa visiškai laisvi pasirinkti funkcinius sakinių tipus. Kitaip sakant, kai antraštėje pateikta mintis – nei cituota, nei persakyta, o suformuluota antraštės kūrėjo, galimos struktūrinės variacijos antraštėje, mat jos autorius pats sprendžia, kokia forma – teiginiu, klausimu ar sušukimu – pateikti mintį, t. y. sąmoningai apgalvoja, kokią funkciją turėtų atlikti antraštė. Būtent tai yra svarbiausia originalių antraščių teikiama galimybė, tad ir jų struktūros ypatumai geriausiai išryškėja analizuojant antraštes pagal tai, kokių funkcinių tipų sakiniai pasirinkti jų pagrindu.

KLAUSIMAI

Pasiremiant Labučio (1998: 113) pateikiama klausiamojo sakinio apibrėžtimi, tikslinga paminėti, kad klausiamuoju laikytinas toks sakinys, „kuriuo kalbėtojas reiškia pokalbio dalyviui ar teksto adresatui savo norą ką nors sužinoti apie pranešamą dalyką“. Tačiau čia reikia akcentuoti, kad klausimo pagrindas – ne visada tik noras kažką konkretaus sužinoti apie kalbamąjį dalyką. Ypač naujienų portalų antraštėse, kaip parodė atliktas tyrimas. „Klaustukai aktyvina įvairias modalines minčių reikšmes: tikrenybės, abejo- nės, išlygos, apeliavimo į sąžinę, ironijos ir kt.; klaustukai moko <...> kurti prielaidas pagal autoriaus minties linkmę <...>“ (Abaravičius 2000). Tekstuose, kuriais siekiama daryti vienokį ar kitokį poveikį skaitytojams, klausiamieji sakiniai kaip tik šiam tikslui ir skirti – apeliuoti, siekti pritarimo tam, kas sakoma, ir pan., o antraštės yra vieni tokių tekstų. Apskritai reikėtų pasakyti, kad klausimai naujienų portalų antraštėse yra labiau retoriniai nei reikalaujantys atsakymų, tiksliau – iš skaitytojų nesitikima žodinių atsa- kymų, todėl ir klausimų formuluotės tokios, kurios skatina ne atsakyti į juos, o surea- guoti į tai, kas sakoma, ir pasidomėti kalbamuoju dalyku: Ar pakiš Kubilius koją prezidentei? (alfa.lt); Ar nukirs Graužinienė savus ministrus? (alfa.lt); Kodėl kai kurios kredito unijos tampa pinigų plovyklomis? (alfa.lt); Kodėl lietuviai taupo nuostolingai? (alfa.lt); Kuriuose apkasuose tupi premjeras Butkevičius? (alfa.lt); Kada lietuviai pamils eurą? (balsas.lt);

35 Danguolė KALINAUSKAITĖ

Ar mes jaučiamės Lietuvos Respublikos piliečiais? (bernardinai.lt); Ar naujoji socialinių išmokų mokėjimo tvarka savivaldybių nepavers „robinais hudais“? (delfi.lt); Kuo vyrai silpnesni už moteris? (delfi.lt); Gal galima užsidirbti ir gimtinėje? (kauno.diena.lt); Ar L. Graužinienė turi raumenų sustabdyti euro traukinį? (lrytas.lt); Ar ne laikas parodyti LLRA politikams duris? (lzinios.lt); Ką jie su mumis daro? Ką daryti su jais? (lzinios.lt); Ar nereikės vėl lieti ašarų? (respublika.lt); Kodėl valdžiai smegenys apaugo taukais? (respublika.lt); Kas juokiasi iš lito? (respublika.lt).

Toks retoriškas naujienų portalų antraštėse randamų klausimų funkcionavimas, kai klausiant tik bandoma užduoti klausimą, bet iš tikrųjų jis nepateikiamas, nukreiptas į konkrečius tikslus. Pavyzdžiui, tokius, kokius nurodo Regina Koženiauskienė (2004: 66), aiškindama retorinių klausimų paskirtį: taip tiesiog tvirtinama ir laukiama arba adresato pritarimo, arba bent jau susidomėjimo tuo, kas tvirtinama. Juozas Pikčilin- gis (1971: 195) rašė, jog „jeigu norime, kad sakinys būtų įtaigus, turime mokėti jame sukurti psichologinę įtampą“. Tokios įtampos stiprumą autorius sieja ir su funkciniu sakinio tipu, teigdamas, kad retoriniame klausime, palyginti su konstatuojamuoju sakiniu, ji yra stipresnė (Pikčilingis 1971: 195). Dar retoriškiau naujienų portalų antraštėse skamba tie klausimai, kuriuose nėra jokio klausiamojo žodžio: Naminę degtinę geria ir Raseinių avys? (alfa.lt); VRK – tarp politinių girnų? (alfa.lt); Bankai – visuomenės išaugintas vėžys? (balsas.lt); Lietuva lieka trečiuoju broliu Jonu? (balsas.lt); Besiperšanti moteris – XXI a. gėda? (delfi.lt); Emigrantai šaliai duoda daugiau nei savo sultyse paskendę lietuviai? (delfi.lt); A. Zuokas ir L. Balsys prezidento rinkimuose gaus ne tik riestainio skylę? (kauno.diena.lt); Milijardai Sirijai – kaip į balą? (kauno.diena.lt); Maisto papildų vartotojai perka katę maiše? (zebra.lt).

Klausiamojo žodžio nebuvimas pateikiant klausimą tokias antraštes daro panašias į teiginius su klaustuku. Esant klausimą čia rodo tik sakinio galo ženklas – tuo galima įsitikinti patikrinus, kaip tos pačios antraštės skambėtų suformuluotos kaip teiginiai. 36 TRUMPOJO TEKSTO ŽANRO SPECIFIKA:NAUJIENŲ PORTALŲ ANTRAŠČIŲ TYRIMAS

Ir bet kokiame kitame kontekste tie klausimai būtų tarsi sau, kai iš tikrųjų jokie atsa- kymai ir nėra reikalingi, nes kiekviename tų klausimų jau slypi aiškus atsakymas, t. y. „atsakymas „maitinamas“ iš tų pačių šaltinių, kuriuos atveria klausimas“ (Gast 1992: 233, cituojama iš Koženiauskienė 2004: 66). Antraštėse tokie klausimai sau tampa retoriniais klausimais skaitytojams, tam tikrą kalbamojo dalyko aspektą implikuotai pateikiančiais kaip konstatuotą faktą, t. y. skirti jie parodyti skaitytojams tą „aiškų“ atsakymą, šiuo atveju įgavusį subjektyvumo atspalvį, mat pats savaime subjektyvus yra jau vien bet koks bandymas ką nors įteigti turint papildomų intencijų. Čia tiesiog tampa akivaizdi paprasta taisyklė: „kas valdo klausimus, tas valdo ir atsakymus“ (Gast 1992: 233, cituojama iš Koženiauskienė 2004: 66). Kitaip tariant, klausiamaisiais sakiniais naujienų portalų antraštėse daugiau pasakoma, nei reikalaujama pasakyti, jie funkcionuoja kaip priemonės siekiant adresatų pritarimo tam, kas netiesiogiai tvirtinama antraštėse, ar apskritai kaip priemonės antraščių paveikumui didinti ir adresa- tams sudominti. Tai rodo, kad trumpuosiuose tekstuose gana nemažą reikšmę įgyja ir implikacijos, o ne tik tai, kas pasakoma tiesiogiai ir aiškiai. Čia ypač svarbus tampa Johno Seely Browno ir Paulo Duguido (2000: 205) pastebėjimas apie komunikavimą apskritai: komunikacijos paveikumas priklauso ne nuo to, kiek gali būti pasakyta, bet nuo to, kiek gali likti nepasakyta. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad komunikacija naujienų portalų antraštėse įgauna savas, būtent šiam žanrui pritinkančias, formas.

TEIGINIAI

Tvirtinama, teigiama naujienų portalų antraštėse ir tiesiogiai, ne užuominomis, t. y. mintis pateikiant ne klausimo forma, o teiginio paskirtį atskleidžiančia konstatuojamojo sakinio forma. Šios rūšies sakiniai yra priemonė faktui, situacijai, būsenai, ypatybės ar savybės turėjimui konstatuoti, pranešti, o visa tai sakinio autorius tvirtina, teigia arba neigia (Labutis 1998: 112). Tačiau šiuo atveju reikia kalbėti apie tokio veiksmo dvipu- siškumą, nes teiginys nėra vienpusis darinys. Ką nors teigti galima neutraliai, neturint tikslų komentuoti ar vertinti – taip „realizuojama įprasčiausioji sakinio funkcija – pra- nešti, skelbti ką nors, pateikti informaciją“ (Labutis 1998: 112). Visa tai nusako fakti- nių teiginių esmę. Juos galima iliustruoti tokiais antraščių pavyzdžiais:

Girtas vairuotojas ne pėsčiųjų perėjoje užmušė pėsčiąjį ir vežėsi jį įstrigusį stikle, kol atsitrenkė į stulpą (15min.lt); Rolandas Paksas atsiprašė Lietuvos (15min.lt); VGTU studentai pristatė, kaip 2020-aisiais atrodys policijos komisariatai (15min.lt); Panevėžyje iš automobilio belipančią moterį kliudė pro šalį važiavęs vairuotojas (15min.lt); Besigindamas nuo plėšiko marijampolietis išsitraukė ginklą ir pradėjo šaudyti (15min.lt); Jaunam vilniečiui sulaužė nosį ir peršovė koją (15min.lt).

37 Danguolė KALINAUSKAITĖ

Jau pats įvardijimas faktinis teiginys skatina tikėtis rasti nepramanytą, neperdėtą, objektyviai tikrovę atspindinčią informaciją. Faktu laikytina tai, kas jau yra įvykę, kas turi racionalų paaiškinimą, kodėl teigiama taip, o ne kitaip. Tai yra kalbėjimas apie tam tikrus dalykus po to, kai jie jau tapę faktais, ir, reikia pažymėti, kalbėjimas neutraliai, nesiekiant daryti jokio emocinio poveikio. Tad faktinius teiginius antraštėse, kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, rodo būtojo laiko veiksmažodžių formos (konstatavimas to, kas jau yra įvykę). Faktinį teiginį antraštėje dar labiau įrodo ta jos dalis, kurioje yra pateikta tam tikra statistinė informacija, tačiau vėl būtina pabrėžti – pateikta neutraliai:

Popiežius Benediktas XVI per dvejus metus pašalino iš kunigų beveik 400 pedofilų (15min.lt); Indijoje tigras per 12 dienų sudraskė keturis žmones (15min.lt); Policijos reidas Vilniuje: dvi valandos – du girti vairuotojai (15min.lt); Kas trečias gyventojas norėtų balsuoti už Dalią Grybauskaitę, kas dešimtas – už Algirdą Butkevičių (15min.lt); Dėl sniego audrų JAV žuvo 9 žmonės, atšaukta daugiau nei 2 tūkst., atidėta 6 tūkst. lėktuvų reisų, uždaromos mokyklos (15min.lt); Gaisrų statistika: pernai žuvo 160 žmonių (alfa.lt); Trijų žvejų gelbėjimo ir paieškos operacija baigta: dviejų išgelbėti nepavyko (alfa.lt).

Tikslumas – viena tokių teiginių savybių, tad tai antraštėse pristatomai infor- macijai teikia svarumo, reprezentatyvumo, kas, verta pažymėti, turėtų būti priim- tina tiems skaitytojams, kuriuos domina būtent tokio pobūdžio informacija. Tačiau tyrimo rezultatai liudija, kad naujienų portalų antraštėse teiginiai ne visada apsiriboja vien informacijos pateikimu, jos pranešimu, t. y. esama atvejų, kai kas nors teigiama turint papildomų intencijų: perteikti emocijas, subjektyvią poziciją, vertinti. Tai – vertinamųjų teiginių paskirtis. Vertinamieji teiginiai nuo faktinių pirmiausia skiriasi pagrindu, kuriuo remiantis yra sukurti. Faktiniai teiginiai pagrįsti racionaliais argumentais, kas kita pasakytina apie ver- tinamuosius teiginius: jų pagrindas – tikėtinumas, samprotavimas, subjektyvus požiūris į kalbamąjį dalyką, bet ne realiai egzistuojantys faktai. Nebūtų tikslu sakyti, kad vertinamieji teiginiai atitinka realybę, yra pagrįsti objektyvia tikrovės medžiaga, dėl vienos priežasties, išryškėjusios ištyrus tokių teiginių paskirtį naujienų portalų antraštėse, – jie yra ekspresyvūs, dažnai perdėti, todėl sunkiai įsivaizduotini kaip realūs, be to, neretai perduoda perteklinę informaciją, atspindinčią jau ne tik kalbamąjį dalyką, bet ir tai, kaip jį mato teiginio autorius (šiuo atveju – antraštės kūrėjas). Minėtas informacijos perteklius sukuriamas ekspresyviosios raiškos pagrindu. Tirtose antraštėse ji matoma keliais pavidalais.

38 TRUMPOJO TEKSTO ŽANRO SPECIFIKA:NAUJIENŲ PORTALŲ ANTRAŠČIŲ TYRIMAS

Pirmiausia ypač pastebimi lyginimo atvejai: Įtūžęs tėvas sūnaus galvą talžė kaip bokso kriaušę (15min.lt); Atlanta po 7 centimetrų sniego danga – lyg po zombių apokalipsės (15min.lt); Girtas kaip pėdas darbe pasirodęs Kauno vicemeras Vasilijus Popovas atostogaus dar dvi savaites (15min.lt); Atkaklus tauragiškis į teismą vaikšto kaip į darbą (balsas.lt); Dėl šalčio turgus – kaip išmiręs (kauno.diena.lt); Moksleiviai matematikos užduotis gliaudė kaip riešutus (kauno.diena.lt); Tarsi gaidys pasipūtęs lietuvis Anglijos viščiukų fermoje tautiečius pjudė rotveileriais (lrytas.lt); Verslas Ukrainoje – kaip basomis per stiklą (lzinios.lt); Eurovaldžia traukia kaip medaus statinė mešką (respublika.lt); A. Guogos gerumas tvirtas kaip kortų namelis (respublika.lt); ne ką mažiau aiškios vertinamųjų teiginių nuorodos – metaforos: Užsuktas premijų kranelis atsisuko vienoje ministerijoje (delfi.lt); Kauno Žaliakalnio darželyje – alkoholio upeliai (kauno.diena.lt); taip pat įvairios ironiškos užuominos: Fortūnos nemylimas panevėžietis grasino nužudyti kazino administratorę (15min.lt); Amerikos g. gyvenančiai panevėžietei rytas po išgertuvių baigėsi pagal itin lietuvišką sce- narijų (15min.lt); Į Trakų ligoninę iš Klevų alėjos atvežta ne sulos prigėrusi nepilnametė (15min.lt); parafrazės: Cirkas išvažiavo, ES tarnai liko (respublika.lt); Visur gerai, bet šešėlyje geriausia (respublika.lt); aliuzijos: R. Paksas – būti ar nebūti (balsas.lt); Lietuvos vardas – „Titanikas“ (respublika.lt); ar tiesiog aiškiai vertinamieji žodžiai, žodžių junginiai: Kultūros ministro Šarūno Biručio užsidegimas ginti Lietuvos vertybes nuo Lenkijos – nesusipratimas (15min.lt); JAV prezidento Baracko Obamos metinis pranešimas – miglotas ir beveik nieko apie tai, kas svarbu pasauliui (15min.lt); 39 Danguolė KALINAUSKAITĖ

Rolandui Paksui nereikės viešai atsiprašyti tautos, kad jo atgaila netaptų verta anekdoto (15min.lt); Plėšikai nujojo 75 tūkst. litų (respublika.lt).

Kaip rodo pateikti pavyzdžiai, tokie ekspresyvūs pasakymai sutelkti ne į pagrindi- nės informacijos perteikimą, o į vertinimą, tad būtent taip antraštėse atsiranda tam tikra perteklinė informacija. Galima pasakyti ir kitaip: tai, kas sudaro perteklių pra- nešime, talkina ekspresyvumui (Župerka 2001: 91). Šis siejasi su subjektyvumu, nes, kaip pastebima, yra vienas pragmatinės reikšmės, susijusios su emocijų raiška, kom- ponentų, todėl ekspresyviuose pasakymuose esama ir kalbančiojo vertinimo (Emi- rova 1988: 23). Tiesa, teigiama, kad jau pati „faktų atranka ir pranešimas yra ne tik jų konstatavimas ir aprašymas, bet ir savotiškas vertinimas“ (ŽE 1997: 129), tačiau šiame straipsnyje kalbama apie tai, kaip faktai antraštėse pateikiami skaitytojams, kaip faktus mato jie, o tiksliau – kada antraštėse pateiktą informaciją dar galima laikyti faktu, o kada ji jau nebeatitinka šio statuso. Tarp faktinės informacijos pateikimo kaip aktualijos ir subjektyvaus faktinės informacijos pateikimo nėra lygybės ženklo – aktualija gali būti pateikta ir neutraliai. Ryšys tarp paminėtų dviejų reiškinių tik toks: subjektyvumo apraiškos tekstuose neutralius, informacinio pobūdžio teiginius ati- tolina nuo objektyvią tikrovės medžiagą dokumentuojančių faktų sampratos. Kitaip sakant, siekiant tam tikrais teiginiais tik pritraukti skaitytojus, jie antraščių kūrėjams ir tampa priemone šiam tikslui pasiekti, bet ne faktinę informaciją perduodančiais vienetais. Čia ir fiksuotinas esminis skirtumas tarp faktinių ir vertinamųjų teiginių antraštėse: pastaruosiuose pastebimi subjektyvūs antraštės autoriaus intarpai – jei ne tiesiogiai išreikšti, tai implikuoti, bet ir tokiais atvejais nesunkiai atpažįstami.

SUŠUKIMAI

Sakinio pavidalą turinčių antraščių, pateiktų sušukimo forma, tarp tirtųjų mažuma – rasti tik trys pavyzdžiai: Svarbus patikslinimas: buvęs Pentagono vadovas R. Gatesas Baltijos šalių priėmimo į NATO nelaiko klaida! (15min.lt); Turi revoliucija pradžią – neturi revoliucija pabaigos! (balsas.lt); Dieną eismo sąlygas sunkins pustymas ir snygis, būkite atidūs! (bernardinai.lt).

Iš jų matyti, kad šauktukas tokiose antraštėse iš esmės nėra būtinybė, tad vartoti jį ar ne – grynai antraščių autorių pasirinkimo reikalas. Ekspresijos tikslais pasirenkama jį vartoti.

40 TRUMPOJO TEKSTO ŽANRO SPECIFIKA:NAUJIENŲ PORTALŲ ANTRAŠČIŲ TYRIMAS

KELI FUNKCINIAI SAKINIŲ TIPAI VIENOJE ANTRAŠTĖJE

Atskirą tirtų sakinio pavidalą turinčių originalių antraščių grupę sudaro tos, kuriose yra derinami skirtingi funkciniai sakinių tipai. Šiuo požiūriu antraštės tampa mišrios: Išeiti pačiam iš Seimo – sunku. Kas politikus priversdavo atsisakyti mandatų? (15min.lt); Mirtis orų prognozėms: žiema šalta – vasara karšta. O kas, jei atvirkščiai? (15min.lt); Kas kelia didžiausią grėsmę taikai? Rezultatai jus nustebins (delfi.lt); Druskininkai pasijuto Alpių kurortu? V. Mazuronis abejoja, ar pagrįstai gauti 6 mln. Lt (delfi.lt); Dirbate naktimis? Gerai pagalvokite... (delfi.lt); Nenori renovacijos? Negausi kompensacijos! (kauno.diena.lt); Norit pirkti „Girstučio“ pavadinimą? Krapštykit 2 mln. litų (kauno.diena.lt); Kodėl Lietuvos vadovai eina prieš visą pasaulį? Tiesiog jau būtina pasikalbėti su psichologu (respublika.lt); Euras yra gerai. Bet ar vietoj lito? (respublika.lt); Nori didesnės pensijos? Daugiau gerk! (respublika.lt); Manote, kad euras kainuoja 3,45 lito? Labai klystate! (respublika.lt).

Čia vėl išryškėja klausiamųjų sakinių paskirties pritikimas antraštėms, mat pateikti pavyzdžiai rodo, kad vienas funkcinių tokias antraštes sudarančių saki- nių tipų dažniausiai yra klausiamasis sakinys. Tokios antraštės visiškai nutolsta nuo nominatyvinės funkcijos: jomis siekiama ne įvardyti tekstų esmę, o tarsi kurti tam tikrą ryšį su skaitytoju, komunikuoti su juo – tai dar aiškiau liudija, kad naujienų portalų antraštės tampa vis mažiau priklausomos nuo jomis nusakomų tekstų. Žinoma, minėtas tikslas atsiranda ne be pagrindo – šitaip stengiamasi paskatinti skaitytojų atsakomąją reakciją – susidomėti antraštėmis apibūdinamais tekstais. Reikėtų pasakyti, kad originalios sakinio pavidalą turinčios naujienų portalų antraštės yra originalios ta prasme, kad jos paprastai nėra tikslus pakartojimas to, kas rašoma jomis nusakomuose tekstuose: jeigu antraštėse ir atsiduria vienokia ar kitokia jomis apibūdinamų tekstų dalis, tai bent šiek tiek pakeitus sakinių for- muluotes – pritaikius juos būtent antraštėms. Pavyzdžiui, jeigu antrašte nusako- mame tekste mintis suformuluota kaip teiginys, antraštėje ta pati mintis, tikėtina, gali būti pateikta klausimo forma. Tuo originalios antraštės skiriasi nuo antraščių citatų: pastarosios yra tekstų dalys, pritaikytos antraštėms, todėl, siekiant nenu- tolti nuo tekstuose cituojamų subjektų minčių esmės, antraštėse citatose tos mintys būtinos pateikti panaudojant tokius funkcinius sakinių tipus, kokiais cituojami ar persakomi žodžiai išreikšti tekstuose. 41 Danguolė KALINAUSKAITĖ

APIBENDRINIMAI

Atliktas naujienų portalų antraščių tyrimas leidžia konstatuoti faktą, kad, žiniasklai- dos tekstams įsigalėjus elektroninėje erdvėje, antraščių struktūroje įvyko esminių poky- čių: trumpos spaudiniuose publikuojamų tekstų antraštės, turinčios žodžio ar žodžių junginio pavidalą ir laikomos sudėtine didesnės apimties tekstų dalimi, atsidūrusios elektroninėje erdvėje išsiplėtė iki sakinio ar net kelių sakinių struktūra pasižyminčių darinių ir įgijo savarankiško teksto statusą. Apie jį liudija ir pats naujienų portalų antraš- čių pateikimas – būtent jos yra tos pirmiausia matomos gairės, turinčios skaitytojams padėti apsispręsti, kurie jomis nusakomi tekstai verti būti perskaityti. Tačiau savaran- kiškais vienetais naujienų portalų antraštės laikytinos dar labiau dėl visos daugybės jų atliekamų funkcijų. Atlieka antraštės įvairias teksto funkcijas: jomis pranešama, pasakojama, analizuojama, komentuojama, reiškiamas požiūris, emocijos, bandoma įtikinti, vertinama ir net apeliuojama į ką nors. Tai rodo, kad naujienų portalų antraštės – jau ne tik pavadinimai, skirti tekstų esmei įvardyti, tai – komunikacijos su skaitytojais būdas, o šiam paįvairinti pasitarnauja galimybės varijuoti antraščių struktūra. Naujienų portalų antraščių struktūros analizė atskleidė, kad internete dominuoja sakinio pavidalą turinčios antraštės, dauguma kurių – originalios, t. y. nuo pradžios iki galo – antraščių kūrėjų minčių išraiška, suformuluotos kaip teiginiai. Tokiais atvejais, be kita ko, antraštės neretai yra pripildytos vaizdingųjų kalbos priemonių, šios perduoda perteklinę informaciją, kuri talkina ekspresyvumui, tampa atsirandančio vertinimo šaltiniu, ir taip antraštėse randasi vertinamieji teiginiai, kurie pasitelkiami siekiant paveikumo skaitytojams. Gana reikšmingas vaidmuo originaliose antraštėse tenka klausimams, kurie iš tikrųjų labiau retoriniai nei reikalaujantys atsakymų, mat jais pačiais daugiau pasakoma, nei reikalaujama pasakyti, – tai vėl paveikumo sumetimais. Sušukimai, rečiausias funkcinis ori- ginalių antraščių sakinio tipas, jose atsiranda grynai tik ekspresijos tikslais. Naujienų por- talų antraščių pagrindu imami ir keli skirtingi funkciniai sakinių tipai vienoje antraštėje, tuomet ypač akivaizdus tampa bandymas komunikuoti su skaitytojais, dar labiau išryškėja antraščių savarankiškumas, mažėjanti priklausomybė nuo jomis apibūdinamų tekstų. Antraštėse, sukurtose citatų pagrindu, svetimos mintys dažniau perteikiamos grynosiomis citatomis negu persakymais. Grynosiose citatose neretai išryškėja subjektyvus cituojamųjų požiūris kalbamąja tema, o subjektyvumas dažniausiai pasireiškia tam tikras kalbamųjų dalykų ypatybes nusakančiais vertinamaisiais žodžiais, vertinimo nevengiama pateikti ir pačių cituojamų žodžių atžvilgiu – taip naujienų portalų antraštėse atsiranda metakomentarai, tampa ypač ryški autorinės ir neautorinės kalbos sąveika. Persakymuose ribos tarp antraščių autorių žodžių ir svetimų žodžių ne tokios ryškios tiek struktūriškai, tiek turinio požiūriu. Analizuoti konkretūs pavyzdžiai parodė, kad antraščių struktūra lemia ir tam tikrus jų turinio ypatumus. Dažniausiai antraštės atspindi ne tik tai, apie ką rašoma

42 TRUMPOJO TEKSTO ŽANRO SPECIFIKA:NAUJIENŲ PORTALŲ ANTRAŠČIŲ TYRIMAS tekstuose, bet ir tam tikras tų tekstų tezes, ir tik retais atvejais apsiribojama vien temos nusakymu. Antraščių struktūra naujienų portaluose tampa įrankiu, leidžian- čiu antraščių kūrėjams valdyti informacijos pobūdį, jos pateikimą ir net reikšti asmenines nuostatas apie kalbamąjį dalyką. Jau suminėti naujienų portalų antraš- tėse pastebėti dėsningumai – pateikiamos informacijos pobūdis, jos pateikimo tikslai – inspiruoja dar kitus aspektus: nutolstama nuo pagrindinės antraščių funkcijos – informuoti ir priartėjama prie informacinio pobūdžio teksto žanro paskirties neatitinkančių funkcijų – komentuoti, vertinti; o naujienų portalų antraščių kalba atlieka ne tik nominatyvinę, bet ir komunikacinę ir net ekspresinę funkciją. Būtent tokie gauti tyrimo rezultatai leidžia naujienų portalų antraštes laikyti sava- rankišku trumpojo teksto žanru. Vadinasi, tik ėmusios ilgėti ir įgavusios teksto pava- dinimui neįprastą formą jos tapo vienu trumpųjų tekstų žanrų, t. y. naujienų portalų antraštės ne tik pristato tekstus, bet ir pačios yra autonomiški tekstai. Specifinis naujienų portalų antraščių pateikimas inspiruoja jų kūrėjus ieškoti pritinkančių būdų numaty- tiems tikslams pasiekti, o žanro specifika diktuoja tam tikras taisykles. Sujungus šiuos dalykus, antraštės kaip trumpojo teksto žanro esmę galima nusakyti taip: apibūdinamą tekstą pristatyti ne tik taikliai, glaustai, trumpai, bet ir įsimintinai, paveikiai, patraukliai.

Danguolė Kalinauskaitė THE PARTICULARITY OF THE SHORT TEXT GENRE: A STUDY OF HEADLINES IN NEWS PORTALS SUMMARY. An analysis of text genres is essential for a better understanding of texts, as well as for a better understanding of language through them. This paper concentrates on a specific group, vast and miscellaneous, of text genres – on short text genres. They are specific in their greater or lesser constraint on the size, and therefore it is assumed that the influence of the genre should one way or another be particularly evident in such texts – both in their linguistic structure and in their contents. One of the text genres of this group – headlines in the news portals – is the subject of this study. The study is aimed at exploring the structure and contents of headlines in news portals and identifying their peculiarities that could be generalized precisely as under the influence of the particularity of the genre. Ten Lithuanian news portals are the sources of this study: 15min.lt, alfa.lt, balsas.lt, bernardinai. lt, delfi.lt, kauno.diena.lt, lrytas.lt, lzinios.lt, respublika.lt, and zebra.lt. A total of 3073 headlines were collected. After the analysis of collected headlines it can be stated that headlines in the news portals is an emerging autonomous text genre, typical of the short text genre. The peculiarities of headlines in news portals provide the evidence for that, and in particular for their functions. Headlines as texts perform a variety of functions: they report, inform, analyze, comment, express attitudes as well as emotions, try to convince, evaluate, and even appeal to something. This functional autonomy of headlines can be treated as the outcome of a shift in the structure of news portal headlines, i.e., the shift from one-word headlines and headlines taking the form of word combinations towards sentence-type headlines. The last-mentioned are dominant in present-day news portals, as the study revealed; while headlines of the other two types amount to only a small part of the total. Sentence-type headlines reflect not only the subjects of texts in the news portals, but also specific theses of those texts, the

43 Danguolė KALINAUSKAITĖ

latter occurring more often. The majority of sentence-type headlines analyzed are original, i.e., made for the texts, and formulated as statements, but not only as factual but also as evaluative statements. Contentwise evaluative elements are one of the impact measures applied in the headlines. Questions in the headlines in the news portals play a significant role too. They are more rhetorical than requiring answers, which suggests that they are intended to draw the attention of news portal visitors. Another group of sentence-type headlines consist of headlines-quotes. Most of these headlines incorporate exact quotes. Exact quotes in the headlines as often as not reflect subjective attitudes of the authors of those quotes towards the topic of speech. So it becomes clear that the genre of headlines, the short text genre, influences both the linguistic structure and the evaluative content of the headlines in the news portals. Headlines in the news portals are more than only titles of texts, they are a way of communicating with readers. Therefore the language of the texts of this genre performs not only a nominative function, but also communicative and even expressive functions. KEYWORDS: headlines, short text genres, genre studies, text genre linguistics, news portals, online news media.

LITERATŪRA

Abaravičius J. 2000: Pažintinė klaustuko paskirtis. Koženiauskienė R. 2004: Keletas retorinių figūrų Tekstas kaip pasaulio atspindys (pranešimų tezės). variantų. Respectus Philologicus 6 (11), 64–69. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Koženiauskienė R. 2009: Manipuliavimas ant Ayers G. 2008: The Evolutionary Nature of Genre: raštėmis: teksto ir konteksto opozicija. Respectus An Investigation of the Short Texts Accompanying Philologicus 16 (21) A, 50–56. Research Articles in the Scientific Journal Nature. Koženiauskienė R. 2013: Retorinė ir stilistinė pub English for Specific Purposes27 (1), 22–41. licistinių tekstų analizė. Vilnius: Vilniaus universi- Bell A. 1991: The Language of News Media. Oxford: teto leidykla. Blackwell. Labutis V. 1998: Lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Bitinienė A. 2007: Publicistinis stilius. Vilnius: Vil- Vilniaus universiteto leidykla. niaus pedagoginio universiteto leidykla. Marcinkevičienė R. 2004: Spaudos žanrų tipologi- Boduch R. D. 1999: Great Headlines Instantly 2.1. ja. Darbai ir dienos 38, 191–234. Ontario: Success Track Communications. Marcinkevičienė R. 2008: Žanro ribos ir paribiai. Brown J. S., Duguid P. 2000: The Social Life of Infor- Spaudos patirtys: vakarietiškoji patirtis. Vilnius: Ver- mation. Boston, MA: Harvard Business School Press. sus aureus. Crystal D. 2004: Language and the Internet. New Melnikova I. 2003: Intertekstualumas: teorija ir York: Cambridge University Press. praktika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Emirova A. M. 1988: Эмирова А. М. Русская Pikčilingis J. 1971: Lietuvių kalbos stilistika. Vil фразеология в коммуникативном аспекте. nius: Mintis. Монография. Ташкент. Schneider K. 2000: The Emergence and Develop- Eriksen T. H. 2004: Akimirkos tironija. Greitasis ir ment of Headlines in English Newspapers. English lėtasis laikas informacijos amžiuje. Vilnius: Tyto alba. Media Texts – Past and Present: Language and Textual Gansel Ch. 2011: Textsortenlinguistik. Göttingen: Structure, 45-66. Amsterdam / Philadelphia: John Vandenhoeck & Ruprecht. Benjamins Publishing Company. Heinemann W. 2000: Textsorten. Zur Diskussion Tereszkiewicz A. 2012: Lead, Headline, News Ab- um Basisklassen des Kommunizierens. Rückschau stract? – Genre Conventions of News Sections on und Ausblick. Textsorten. Reflexionen und Analysen Newspaper Websites. Studia Linguistica Universita- 1, 9–29. tis Iagellonicae Cracoviensis 129, 211–224. Kalinauskaitė D. 2014: Struktūriniai ir semantiniai ŽE 1997: Žurnalistikos enciklopedija, vyr. red. naujienų portalų antraščių ypatumai. Magistro dar- J. V. Urbonas. Vilnius: Pradai. bas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Župerka K. 2001: Stilistika. Šiauliai: Šiaulių uni- Kavanoz S. 2005: Ideologies Reflected Through versiteto leidykla. Language: A Study of Headlines. Sakarya Universi- Ward M. 2002: Journalism Online. New York, Lon- ty, Journal of Educational Faculty 10, 49–59. don: Focal Press. 44 IDEALIOSIOS BENDRINĖS TARTIES BEIEŠKANT: D ILGOJO-ĮTEMPTOJO BALSIO O VARTOSENA 1960–2011 M. INFORMACINĖSE LAIDOSE D RAMUNĖ ČIČIRKAITĖ ISSN 1392-0588 (spausdintas) ISSN 2335-8769 (internetinis) 2014. 62

SANTRAUKA. Straipsnyje analizuojama, kaip pastaruosius penkis dešimtmečius transliuotose informacinėse laidose realizuojamas vienas iš bendrinės kalbos žymiklių ilgasis-įtempta- sis balsis o, kokie lingvistiniai ir nelingvistiniai veiksniai turi įtakos jo vartosenos pokyčiams. Tyrimo empirinė medžiaga – 1960–2011 m. transliuotos informacinės laidos, atrinktos iš daugiau kaip 60 val. reprezentatyvaus Lietuvos sakytinės žiniasklaidos tekstyno, kuris sąly- giškai suskirstytas į tris žiniasklaidos raidos etapus: sovietmetį (1960–1987 m.), pereinamąjį (1988–1992 m.) ir dabartinį (1993–2011 m.) laikotarpius. Iš viso tirta 39 informacinių laidų ir 134 jas rengusių diktorių, pranešėjų, žinių vedėjų, korespondentų tartis. Straipsnyje atsklei- džiama, kad, nors nuo pat praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio kalbos standartizavimo ideologija nesikeičia, net ir „idealiomis“ sovietmečio sąlygomis, t. y. kai informacinių laidų turinys ir kalba buvo griežtai kontroliuojami, tekstai surepetuoti ir skaitomi, ilgojo-įtemptojo balsio o vartosena tarties idealo neatitiko. RAKTAŽODŽIAI: standartizavimo ideologija, bendrinė kalba, kodifikuota tartis, infor- macinės laidos, ilgasis-įtemptasis balsis.

ĮVADAS

Teigiama, kad pastaruosius penkis dešimtmečius vyksta akivaizdūs žiniasklaidos ir kartu kalbos ideologijų pokyčiai: standartizavimo ideologijų kuriama kalbinė tikrovė praranda dominuojančias pozicijas, keičiasi bendrinės kalbos (toliau bk) koncepto turinys (Kristiansen 2001; Kristiansen, Garret, Coupland 2005; Busch 2009: 43–58; Coupland, Kristiansen 2011). Praėjusio amžiaus septintą dešimtmetį Einaro Haugeno pasiūlyti kalbos standartizavimo etapai (Haugen 1997 [1966]) pastaruosius dešimt mečius Europoje vykstančių bk koncepto ir jos statuso kaitos nebeapima (Coupland, Kristiansen 2011: 20–23), todėl šiems pokyčiams apibūdinti pasitelkiamos destandartizacijos ir demotizacijos sąvokos. Destandartizacijos sąvoka vartojama, kai, susilpnėjus standartizavimo ideologijai ar jos visai atsisakius, bk praranda vienintelės „geriausios“ kalbos statusą, viešoji erdvė tampa polifoniška, t. y. atveriamas kelias joje egzistuoti 45 Ramunė Čičirkaitė

įvairioms kalbos atmainoms. Vykstant demotizacijos procesui, standartizavimo ideologija nesikeičia, tačiau kinta „geros“ kalbos samprata: žemą statusą turėjusi kalbos atmaina imama vertinti kaip „geriausia“ (Coupland, Kristiansen 2011: 28). Prieš keletą dešimtmečių žiniasklaidos vaidmuo kalbos standartizavimo procese buvo vertinamas kaip itin reikšmingas, o viešojoje erdvėje vartojamos kalbos standartu, prestiži- niu kalbos variantu buvo laikoma išreikšto dialogiškumo ir spontaniškumo neturinčių, iš anksto parengtų ir skaitomų informacinių laidų kalba (plg. Bell 1983). Vis dėlto Europos bendrinių kalbų tyrėjai pripažįsta, kad, kintant bk sampratai ir jos turiniui, žiniasklaida jau yra tapusi bk destandartizacijos ir demotizacijos procesų raiškos lauku (Auer, Spie- kermann 2011; Bell 2011; Coupland, Kristiansen 2011), o bk pokyčių preskriptyviosios normos sustabdyti nepajėgia (Ó hIfearnáin, Ó Murchadha 2011). Daugelyje Europos šalių žiniasklaidos kalbos tvarkymo poreikis radosi XIX a. pab.– XX a. pr. siekiant įtvirtinti bk kaip besikuriančių tautinių valstybių piliečius vienijantį, jų tautinę savimonę konstruojantį veiksnį (Tamaševičius 2013). Lietuvoje nuo pat pir- mųjų radijo (o vėliau) ir televizijos transliacijų žvilgsnis į žiniasklaidos vartojamą kalbą taip pat buvo preskriptyvus, t. y. ji buvo laikoma norminamojo reguliavimo objektu ir nustatytų bk normų sklaidos priemone (plg. Vaicekauskienė 2011: 193). Vis dėlto, kitaip nei daugelyje Europos valstybių, ši XX a. pradžiai būdinga kalbos ideologija Lietuvoje išlieka ir mūsų dienomis (plg. Tamaševičius 2013): prieš daugiau nei šimtmetį normin- tojų parinkta bk tebelaikoma vienintele „gera“ kalbos atmaina visoms viešosios kalbos vartosenos sritims (švietimo sistemai, teatrui, skaitovų konkursams, viešoms paskaitoms, žiniasklaidai ir kt.), o joms siūlomas tarties modelis nepripažįsta kalbos kaip horizontalaus ar vertikalaus kontinuumo1 variantiškumo. Dar daugiau – norėdama užtikrinti vieninte- lės „tinkamos“ kalbos atmainos žiniasklaidoje vartoseną, mūsų standartizavimo ideologija pasitelkia emocinio2 ir sankcionuoto3 poveikio priemones. Vis dėlto tai, atrodo, viešosios (taigi ir žiniasklaidos) kalbos pokyčių sustabdyti ar pakeisti jų krypties negali. Nuo praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio iki šių dienų norminamuosiuose tekstuose4 sutartinai minimi tie patys viešąją kalbą nuo nustatytų bk tarties normų dažniausiai skiriantys reiškiniai: 1) nykstanti (ne)kirčiuotų trumpųjų ir ilgųjų balsių

1 Horizontalioje kalbos kontinuumo ašyje išsidėsto tarmės, patarmės, šnektos ir kitos smulkesnės nuo kalbė- tojo gyvenamosios vietos priklausančios kalbos atmainos, vertikalioje – kalbos atmainos, lemiamos socialin- ių, demografinių, kultūrinių ir kt. kalbėjimo veiksnių (Aliūkaitė 2013). 2 Emocinio poveikio priemonėmis galima būtų vadinti nustatytas bk normas pažeidžiančių ar priešingai – bk etalonu laikytinų žurnalistų įvardijimą straipsniuose, TV ir radijo laidose, kasmečius LRT Kalbos grynuolio rinkimus ir kt. 3 Galia vertinti žurnalistų kalbinę kompetenciją yra ir institucionalizuota, t. y. Valstybinės kalbos įstatymu patikėta Kalbos inspekcijai (VKĮ 1995), o ji už nustatytų bk normų pažeidimus kaip už viešojoje erdvėje netinkamą kalbinę elgseną taiko sankcionuoto poveikio priemones – įspėja, nurodo ištaisyti kalbos klaidas ar skiria administracinę nuobaudą (Taisyklingumo kontrolės principai 2005). 4 Norminamieji tekstai atrinkti iš specialiai projektui „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai“ sudaryto reprezentatyvaus pastarųjų penkių dešimtmečių tekstų rinkinio „Apie kalbą 1960–2010 m. perio dikoje. Šaltinių rinkinys“ (sud. Skaistė Aleksandravičiūtė). Plačiau apie šį rinkinį: . 46 IDEALIOSIOS BENDRINĖS TARTIES BEIEŠKANT:ILGOJO-ĮTEMPTOJO BALSIO O VARTOSENA 1960–2011 M. INFORMACINĖSE LAIDOSE

kiekybinė opozicija (Vaitkevičiūtė 1965, 1966a, 1966b, 1967; Vitkauskas 1972, 1973, 1978, 1979, 1991; Keinys 1974; Urnėžiūtė 1989; Pupkis 1996, 1999, 2006, 2007), 2) pakitusi kai kurių (ne)kirčiuotų ilgųjų balsių kiekybė ir kokybė (ilgųjų balsių o ir ė trumpinimas, dvibalsinimas ir virtimas kintamojo pakilimo garsais uo, ie, trumpuoju balsiu e; kintamojo pakilimo balsių ie ir uo vienbalsinimas ir virtimas trumpuoju e, ilgaisiais balsiais ė ir o) (Vaitkevičiūtė 1965, 1966a, 1966b, 1967; Vitkauskas 1972, 1973,1978, 1979, 1991; Pupkis 2006), 3) i, u + R tipo dvigarsių pirmojo dėmens ilginimas (Vaitkevičiūtė 1965, 1966a, 1966b, 1967; Pupkis 2006) ir 4) tvirtagalės prie- gaidės tarimas pirmajame dvibalsio ar mišrioje dvigarsio dėmenyje (Vitkauskas 1972, 1973, 1978, 1979). Išvardytų reiškinių plitimą siekiama sustabdyti ir viešajai kalbai privalomais „Būtiniausiais tarties reikalavimais“ (Reikalavimai 1997). Šiame tyrime keliami du klausimai: 1) kaip, esant tai pačiai viešosios kalbos standartizavimo ideologijai, 1960–2011 m. transliuotose informacinėse TV ir radijo laidose realizuojamas vienu iš kodifikuotos bk tarties žymiklių5 (angl. marker) laikytinas ilgasis-įtemptasis balsis o, 2) kokie lingvistiniai ir nelingvistiniai veiksniai turi įtakos jo vartosenos pokyčiams. Prielaidų šį balsį laikyti nustatytas normas atitinkančios bk žymikliu esama. Rengiant kalbos stimulus eksperimentams su 9–10 klasių moksleiviais devynių didžiųjų Lietuvos miestų regionuose (Vaicekauskienė 2013a: 11–18; Vaicekauskienė 2013b: 48–51), ketu- rių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų (būsimų aktorių) paprašyta imituoti kalbėjimą kodifikuota bk. Sugretinus kasdienio kalbėjimo ir imituojamos kodifikuotos bk įrašus, pastebėta, kad studentų kalbinė elgsena kalbant įprastai ir imituojant bk keičiasi. Trys iš keturių būsimų aktorių kodifikuotos bk vaizdiniui kurti rinkosi didesnę kiekybinę ir kokybinę trumpųjų ir ilgųjų balsių opoziciją tiek kirčiuotame, tiek ir nekirčiuotame skiemenyje, gausesnę ilgųjų-įtemptųjų balsių vartoseną. Pastebėtina, kad kaip bk žymi- klį jie buvo linkę išskirti vidutinio pakilimo balsį o: šį garsą būsimieji aktoriai dažniau nei kitus balsius tiek kirčiuotame, tiek nekirčiuotame skiemenyje stengėsi ištarti ilgą ir įtemptą6. Įdomu tai, kad ilgasis-įtemptasis o kaip kodifikuotos bk vaizdinio elementas, nors ir nesistemingai vartojamas, pasitelkiamas ir televizijų humoristinėse laidose (pvz., „Dviračio žinių“ panelės mokytojos Leokadijos personažui kurti). Kalbos normintojai teigia, kad lietuvių kalbos tarties pagrindą sudaranti ir nuo akcentinės pozicijos nepriklausanti trumpųjų ir ilgųjų balsių opozicija nyksta7: susiformavo ir kone visuotiniu reiškiniu tapo polinkis trumpinti nekirčiuotoje

5 Žymiklis čia suvokiamas kaip lingvistinis kintamasis, kurio variantai gali stratifikuoti lietuvių kalbos atmainas. Bk žymiklis – lingvistinio kintamojo variantas, kuris rodytų kalbėtoją vartojant (ar stengiantis vartoti) nustatytas bk normas atitinkančią kalbos atmainą. 6 Taip pat nustatytas bk normas atitinkančio vaizdinio elementais, kiek tai įmanoma nustatyti audiciškai, būsimieji aktoriai laikė lėtesnį kalbėjimo tempą, aiškesnę artikuliaciją, žemesnį balso tembrą, mažesnę intonacijų įvairovę ir ilgesnes pauzes. Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad kodifikuotos bk įspūdžiui sužadinti lemiamas gali būti ne tik „Būtiniausiuose tarties reikalavimuose“ nurodomas fonologinių vienetų kompleksas ir (ar) pavieniai jo vienetai, bet ir į kodifikuotos bk tarties modelį kalbos normintojų neįtraukti nelingvistiniai elementai. 7 Jonas Kazlauskas yra rašęs, kad kiekybinių ir kokybinių balsių požymių pakitimų esama ir tarmėse. Jų randasi dėl įsigalinčio kiekybinio kirčio, t. y. kai ilgi išlieka kirtį turintys skiemenys, o jo negaunantys – trumpėja (Kazlauskas 1966: 125). 47 Ramunė Čičirkaitė

(o kartais net ir kirčiuotoje) pozicijoje vartojamus ilguosius-įtemptuosius balsius (Pupkis 1999: 4–5). Tai reikštų, kad per paskutinius penkis dešimtmečius standartizavimo ideologijai ne tik nepavyko viešojoje kalboje įtvirtinti nustatytas bk normas atitinkančios tarties, bet nuo preskriptyviųjų normų netgi buvo nutolta.

TIRIAMOJI MEDŽIAGA

Informacinės laidos iš kitų žiniasklaidos žanrų išsiskiria formalumu, jausminiu neutra- lumu, yra iš anksto rengiamos raštu ir skaitomos, skiriamos geografiniu ir socialiniu požiūriu nevienalytei auditorijai, paprastai renkasi distancinę bendravimo su adresatu (klausytojais ar žiūrovais) strategiją, todėl laikytinos artimomis rašomajai kalbai. Dar daugiau – daugelyje kalbinių bendruomenių informacinių laidų pasirenkama vartoti kalbos atmaina išsiskiria aukštu socialiniu prestižu, yra vartojama oficialiojoje aplinkoje, todėl laikoma bendrine, o informacinėse laidose vartojamos kalbos pokyčiai drauge žymi ir bk pokyčius (Van de Velde, Van Hout, Gerritsen 1997). Mūsų standartizavimo ideologijos reikalaujamas realizuoti variantų neturintis kodifikuotos tarties modelis laikytinas labiau teoriniu nei realioje vartosenoje įmanomu (plg. Milroy, Milroy 1999: 19; Milroy 2001), tačiau būtent informacinės laidos gali labiausiai prie jo priartėti. Tyrimo empirinė medžiaga – trisdešimt devynios 1960–2011 m. transliuotos infor- macinės TV ir radijo laidos (ar jų fragmentai), atrinktos iš daugiau kaip 60 val. reprezentatyvaus Lietuvos sakytinės žiniasklaidos tekstyno8 (toliau LSŽT), kuris sąlygiškai suskirstytas į tris žiniasklaidos raidos Lietuvoje etapus: sovietmetį (1960–1987 m.), pereinamąjį (1988–1992 m.) ir dabartinį (1993–2011 m.) laikotarpius9. Informacinės laidos sudaro apie penktadalį (12 val.) tekstyne sukauptų garso ir vaizdo įrašų. Didžioji tiriamosios medžiagos dalis – TV ir radijo žinių laidos, reportažai, interviu ar jų frag mentai. Informacinio žanro laidoms tekstyne taip pat priskiriami Valstybinio radijo ir televizijos komiteto diktorių skaitomi tekstai oficialių renginių proga (pvz., minint Pirčiupio tragedijos metines), skaitomi pasakojimai apie sovietinio laikotarpio didvy- rius (pvz., Mariją Kutraitę), užkadriniai tekstai laidojant žymius žmones (pvz., poetus Teofilį Tilvytį, Justiną Marcinkevičių). Tyrime analizuojama tik kadre ar už jo tekstus skaitančių, pasakojančių, kalbančių ar klausimus kalbinamiems asmenims patei- kiančių diktorių, pranešėjų, žinių vedėjų, korespondentų tartis. Jie šiame straipsnyje

8 Tekstynas parengtas vykdant projektą „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai, 2010–2013“ (vyk dė Lietuvių kalbos institutas, vadovė Loreta Vaicekauskienė; rėmė Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. VAT- 14/2010.) 9 Pasak Laimos Nevinskaitės, šie sakytinės žiniasklaidos raidos etapai išskirti retrospektyviai apžvelgus TV ir radijo raidą „nuosavybės formų, komunikacijos pobūdžio, žanrinės įvairovės, kalbėtojų, adresato, auditorijos įtraukimo ir kt. atžvilgiais“ (Nevinskaitė 2013a). 48 IDEALIOSIOS BENDRINĖS TARTIES BEIEŠKANT:ILGOJO-ĮTEMPTOJO BALSIO O VARTOSENA 1960–2011 M. INFORMACINĖSE LAIDOSE

apibendrintai vadinami informacinių laidų rengėjais. 1 lentelėje pateikiamas jų pasi skirstymas skirtingais LSŽT išskirtais žiniasklaidos laikotarpiais (žr. 1 lentelę).

1960–1987 m. 1988–1992 m. 1993–2011 m.

Informacinių laidų ir jų fragmentų trukmė 336 min. 153 min. 246 min.

Informacinių laidų rengėjų skaičius 40 kalbėtojų 23 kalbėtojai 71 kalbėtojas

1 lentelė. Informacinių laidų trukmės ir jų rengėjų skaičiaus pasiskirstymas skirtingais žiniasklaidos raidos etapais

Netolygų informacinių laidų ir jų rengėjų pasiskirstymą LSŽT lemia skirtingos apimties laikotarpiai, archyvinių įrašų trūkumas, dabartiniu laikotarpiu įsteigtos komercinės TV ir radijo stotys, kurios irgi transliuoja informacines laidas.

TARTIES ANALIZĖS METODAS

„Būtiniausiuose tarties reikalavimuose“ nurodoma kodifikuotoje bk skirti trumpuosius balsius nuo ilgųjų ir kirčiuotuose, ir nekirčiuotuose skiemenyse (Reikala- vimai 1997), tačiau nepasakoma, kokie kiekybiniai ir kokybiniai balsių požymiai laikytini norma. Taip suformuluoti reikalavimai tampa atskaitos tašku Valstybinei kalbos inspekcijai tikrinant ir vertinant TV ir radijo žurnalistų tartį (VKĮ 2005: 2). Dėl šios priežasties atskaitos tašku jie laikomi ir šiame tyrime. Instrumentiniais garsų analizės metodais yra nustatyta, kad balsių požymiai kir- čiuotuose ir nekirčiuotuose skiemenyse skiriasi ir šiuos skirtumus lemia visa garsinė žodžio sandara (kirtis, priegaidė, kirčio vieta žodyje, greta esantys garsai, žodžio skiemenų skaičius ir kt.) (Vaitkevičiūtė 1960: 207–208; dar žr. Kaukėnienė 2005: 59). Vis dėlto, vertinant audiciškai (iš klausos), įprasta teigti, kad nustatytas bk tarties normas atitinkantys nekirčiuoti ilgieji balsiai privalo išlaikyti „kokybines ir kiekybines kirčiuotojo vokalizmo savybes“ (Dambrauskaitė, 1957: 231), „turi būti tariami vienodai ilgai“ (Kavaliauskas, Šmitas, 2010: 30). Šiame tyrime balsio o variantai nustatomi audiciškai, remiantis opozicijų metodu, t. y. lyginant to paties kalbėtojo toje pačioje pozicijoje ištarto tiriamojo balsio kiekybines ir kokybines reikšmes tarpusavyje. Drauge laikomasi nuomonės, kad ilguoju-įtemptuoju balsiu vadintinas tik tuos pačius trukmės ir įtemptumo požymius to paties kalbėtojo tekste vartojamuose ir kirčiuotuose, ir nekirčiuotuose skiemenyse išlaikantis balsis. Iš viso fonetiškai anotuoti 2703 informacinėse laidose pavartoti skiemenys, kurių pagrindą sudaro balsis o. Į tyrimą neįtraukti tarptautiniai žodžiai, nes

49 Ramunė Čičirkaitė

juose, paisant kodifikuotos bk tarties reikalavimų, balsis o ilgas ir įtemptas turėtų būti ištariamas išimtinai tik galūnėje. Kirčiuoti tiriamąjį balsį turintys skiemenys fonetiškai anotuoti visi. Siekiant sumažinti garsinės žodžio sandaros įtaką tiriamojo balsio požymiams ir (ar) galimą tiriamąją imtį10, anotuota tik dalis nekirčiuotų skiemenų: - prieškirtinėje pozicijoje anotuoti tik tiesiogiai prieš kirtį einantys skiemenys, - pokirtinėje pozicijoje – dviskiemenių ir triskiemenių vardažodžių vienaskaitos kilmininko uždaros ar atviros galūnės skiemenys11.

TYRIMO REZULTATAI

Atliekant tyrimą, nustatyta, kad net ir idealiomis sąlygomis, t. y. iš visų žiniasklai- dos žanrų didžiausiu formalumo laipsniu ir standartiškiausia raiška išsiskiriančiose informacinėse laidose, ilgojo-įtemptojo balsio o požymiai nėra konstanta. Dėl to balsis o laikytinas lingvistiniu kintamuoju (O·), kurį atliepia keletas skirtingos kie- kybės ir kokybės variantų: 1. tiesiogiai prieš kirtį einančiame skiemenyje jis gali būti realizuojamas šešiais variantais: a. ilguoju-įtemptuoju [o·], pvz., greto·sè, viso·jè, žo·džiù, b. ilguoju-neįtemptuoju [ᴐ·], pvz., mᴐ·kỹklos, rᴐ·dìklis, žmᴐ·gùs, c. pusilgiu-įtemptuoju [o.], pvz., septynio.se, to.kià, vado.vãvo, d. pusilgiu-neįtemptuoju [ᴐ.], pvz., kuriᴐ.sè, mᴐ.kė́ti, pataisᴐ.mis, e. pusilgiu labializuotu a, turinčiu o atspalvį, [å.], pvz., svå.gū̃nų, žmå.nių̃, f. trumpuoju [ᴐ], pvz., raudᴐnõsios, tᴐliaũ, žiniᴐsè; 2. kirčiuotame skiemenyje jis gali turėti vieną iš šešių variantų: a. ilgąjį-įtemptąjį [o·], pvz., pó·karis, pasiaukó·jimas, šimtó·sioms, b. ilgąjį-neįtemptąjį [ᴐ·], pvz., antr·s, k·pos, vart·tojas, c. iki uo dvibalsinamą o [uo], pvz., iškovúoja, padėkúoję, žmúonės, d. pusilgį-įtemptąjį [o.], pvz., bendr.s, mės.s, pabuv.ti, e. pusilgį-neįtemptąjį [ᴐ.], pvz., s.stinė, šeim.s, ž.dį, f. trumpąjį [ᴐ], pvz., atstvai, pargrivė; 3. po kirčio einančiame skiemenyje jis gali būti išreiškiamas penkiais variantais: a. ilguoju-įtemptuoju [o·], pvz., draudìmo·, kasdiẽnio·, tapýbo·s, b. ilguoju-neįtemptuoju [ᴐ·], pvz., bū́stᴐ·, krepšiniᴐ·, viẽtᴐ·s,

10 Aleksas Girdenis ir Vida Karosienė nustatė, kad ilgasis-įtemptasis balsis o galūnėje (taigi ir pokirtinėje pozicijoje) yra vienas iš dažniausių balsių (Girdenis, Karosienė 2010: 37–38). 11 Šiuo tikslu pasinaudota galimybe LSŽT žodžių ir jų klasių ieškoti pagal morfologinę formą. 50 IDEALIOSIOS BENDRINĖS TARTIES BEIEŠKANT:ILGOJO-ĮTEMPTOJO BALSIO O VARTOSENA 1960–2011 M. INFORMACINĖSE LAIDOSE

c. pusilgiu-įtemptuoju [o.], pvz., geriáusio.s, kãro., kẽlio., d. pusilgiu-neįtemptuoju [ᴐ.], pvz., pasáuliᴐ., pusañtrᴐ., ū́kiᴐ., e. trumpuoju [ᴐ], pvz., jaunimᴐ, pasáuliᴐ, vaĩkᴐ. Siekiant išvengti audicinės analizės suponuoto subjektyvumo, tyrime išskiriami du lingvistinio kintamojo (O·) variantai: 1) kiekybiniais ir kokybiniais požymiais nustatytą bk tarties normą atitinkantis ilgasis-įtemptasis, arba preskriptyvusis, [o·], 2) visus nuo bk tarties normos daugiau ar mažiau nutolstančius kintamojo vartosenos atvejus apimantis apibendrinamasis variantas, kuris šiame straipsnyje sąlygiškai žymimas [o]. Preskriptyviojo [o·] santykinis dažnumas nekirčiuotuose ir kirčiuotuose skiemenyse atskleidžia, kad tai, kokius kiekybinius ir kokybinius požymius turintys kintamojo (O·) variantai pasirenkami, priklauso nuo lingvistinio veiksnio – skie- mens akcentinės pozicijos. Kirčiuotoje pozicijoje kintamasis (O·) visais trimis LSŽT išskiriamais žiniasklaidos laikotarpiais transliuotose informacinėse laidose dažniausiai realizuojamas preskriptyviuoju [o·]. Nekirčiuotoje – tiek prieškirti- nėje, tiek ir pokirtinėje – pozicijoje nustatytas bk normas atitinkantis variantas gerokai retesnis: jo santykinis dažnumas visais žiniasklaidos raidos etapais yra keturis penkis kartus mažesnis nei to paties laikotarpio kirčiuotuose skiemenyse (žr. 1 pav.).

58 52 proc. 17 18 14 11 14 14

Prieškirtinėje pozicijoje Kirčiuotoje pozicijoje Pokirtinėje pozicijoje

1960–1987 m. 1988–1992 m. 1993–2011 m.

1 pav. Preskriptyviojo [o·] santykinis dažnumas (proc.) prieškirtinėje, kirčiuotoje ir pokirtinėje pozicijose skirtingais žiniasklaidos raidos etapais transliuotose informacinėse laidose

Reta nekirčiuoto preskriptyviojo [o·] vartosena informacinėse laidose gali būti siejama su lietuvių kalbinėje bendruomenėje vyraujančiu polinkiu menkai išreikšti, arba redukuoti, nekirčiuotuose skiemenyse vartojamų ilgųjų balsių kiekybinius ir

51 Ramunė Čičirkaitė

kokybinius požymius. Jei ilgieji-įtemptieji balsiai lietuvių kalbinės bendruomenės šioje pozicijoje vartojami retai ar net, kaip teigia kalbos normintojai, jų vartosenos atvejų mažėja, negali jų daugiau rastis ir sakytinėje žiniasklaidoje. Pasak bk balsių trukmę tyrinėjusios Lidijos Kaukėnienės (2005), didžiausias redukcijos laipsnis būdingas prieškirtiniuose skiemenyse vartojamiems ilgie- siems balsiams, tačiau retrospektyvus 1960–2011 m. informacinių laidų tarties tyrimas esminių santykinio dažnumo skirtumų tarp prieškirtinėje ir pokirtinėje pozicijoje vartojamų preskriptyviojo [o·] ir nustatytų bk normų neatitinkančio [o] neatskleidžia. Tai, matyt, lemia audicinis kintamojo variantų kiekybinių ir kokybinių požymių skyrimo būdas, nevienoda garsinė tirtųjų žodžių sandara. Vis dėlto audicinis metodas padeda nustatyti, kurie variantai linkę konkuruoti su preskriptyviuoju [o·]: ištirta, kad visais žiniasklaidos raidos etapais kirčiuotoje pozicijoje vietoj kodifikuotas bk tarties normas atitinkančio [o·] informacinėse laidose dažniausiai vartojamas kiekybiškai ir kokybiškai jam artimesnis neįtemp- tasis variantas [ᴐ·], o nekirčiuotoje – pusilgis-įtemptasis [o.], pusilgis-neįtempta- sis [ᴐ.] ar net trumpasis [ᴐ]. Nuo 1960 m. besikeičiančius preskriptyviojo [o·] vartosenos polinkius tirtose informacinėse laidose lemia pirmiausia nelingvistiniai veiksniai, tiriamuoju atveju – esminiai viešosios erdvės ir su ja susiję žiniasklaidos (taigi ir informacinių laidų) pokyčiai12. Sovietiniu laikotarpiu egzistavo kontroliuojama „viešoji“ erdvė. Vykstant šalies demokratizacijos procesams, kito viešoji erdvė, laisvėjo ir sakytinė žiniasklaida. Tai neišvengiamai veikė ir informacinių laidų kalbą. Sovietiniu laikotarpiu vyravo iš anksto parengtas, surežisuotas ir surepetuotas monologinis kalbė- jimas, nebuvo spontaniškumo. Sukirčiuotus, su sužymėtomis pauzėmis informa- cinių laidų tekstus skaitė diktoriai. Net korespondento ir jo kalbinamo asmens interakcija buvo imituojama: klausimai pašnekovui buvo šabloniški, dažnai – tik formaliai į pokalbį įterpiami13. 1 paveiksle pateikiamais duomenimis, LSŽT sovietmetį reprezentuojančiose informacinėse laidose nustatytas bk tarties normas atitinkančio [o·] santykinis dažnumas tiek kirčiuotoje, tiek nekirčiuotoje pozicijoje didžiausias. Vadinasi, kontroliuojama sovietinė tikrovė, kontroliuojami informacinių laidų turinys ir

12 Apie viešosios erdvės ir žiniasklaidos kaitą Lietuvoje plačiau žr. Nevinskaitė 2013b. 13 Tipišku šio laikotarpio informacinės laidos fragmentu laikytinas 1962 m. transliuotas pokalbis su kanauninku Juozu Stankevičiumi, netipišku – 1971 m. reportažas iš Priekulės paukštininkystės ūkio. Labiausiai šiuos du sovietinį laikotarpį reprezentuojančius pokalbius skiria kalbėjimo parengtumas, kurio, pasak L. Nevin- skaitės, vienas iš akivaizdžių požymių – ilga kalbėjimo trukmė ir mažas kalbinamam asmeniui pateikiamų klausimų skaičius (Nevinskaitė 2013b). Plg. 1962 m. interviu su kanauninku Juozu Stankevičiumi truk- mė – 11 min., per kurias pateikiami 6 klausimai, 8 min. trukmės pokalbyje su Priekulės paukštininkystės ūkio darbininku ir motinos didvyrės vardą turinčia jo žmona – 26 klausimai. Vis dėlto pastarasis pokalbis tik kalbine raiška, o ne turiniu nukrypsta nuo svarbiausių laimingo gyvenimo socialistiniame kaime vaiz- davimo principų, ideologinių štampų. 52 IDEALIOSIOS BENDRINĖS TARTIES BEIEŠKANT:ILGOJO-ĮTEMPTOJO BALSIO O VARTOSENA 1960–2011 M. INFORMACINĖSE LAIDOSE

raiška padėjo informacinėms laidoms labiau nei bet kada vėliau priartėti prie standartizavimo ideologijos diegiamo kodifikuotos tarties idealo, tačiau jo realizuoti net ir tokiomis sąlygomis nepavyko. Pereinamąjį laikotarpį14 reprezentuojančiose laidose kalbinė situacija jau kitokia nei sovietinių metų: randasi akivaizdžiai daugiau dinamikos, korespondentai rengia reportažus iš įvykio vietos (pvz., 1988 m. „Labo ryto“ laidoje transliuo- jami reportažai iš Palangoje vykstančio ekologinio žygio ir protesto „Apkabinkime rankomis Baltijos jūrą“, 1989 m. „Panoramos“ korespondentas balsavimo apylin- kėse teiraujasi, kaip – Kapsuku ar Marijampole – turėtų būti vadinamas rinkėjų gyvenamasis miestas ir rajonas), juose atitolsta nuo skaitomo teksto ir artėja prie natūralaus pasakojimo ar spontaniško kalbėjimo imitavimo (pvz., 1989 m. „Pano- ramos“ transliuojamame reportaže apie Liaudies cirkų festivalį-konkursą laimėjusį Alytaus mašinų gamyklos cirką) ir kalbėjimo išties spontaniškai, emocingai (pvz., 1990 m. „Panoramos“ laidai poetą Justiną Marcinkevičių kalbinant per antrojo Sąjūdžio suvažiavimo pertrauką, pasakojant apie bandymus įvesti papildomus kari- nius dalinius į Spaudos rūmus ir leidyklą ar 1990 m. vakaro žinių vedėjai teisinantis žiūrovams, kad žinios pradedamos transliuoti anksčiau nei įprasta). Pereinamuoju laikotarpiu sumažėjusi turinio kontrolė ir dėl to pasikeitęs kalbos pobūdis lemia ir preskriptyviojo [o·] santykinį dažnumą. Dažnesniam kodifikuotos bk tarties normų neatitinkančių lingvistinio kintamojo (O·) variantų pasirinkimui įtakos galėjo turėti ir kitoks nei sovietmečiu informacinių laidų rengėjų vaidmuo: pereinamuoju ir ypač dabartiniu laikotarpiu informacines laidas ir rengia, ir skaito, o kai kada (pvz., komercinėse radijo stotyse) net ir į eterį išleidžia žurnalistai žinių vedėjai, taigi jiems taikomi kitokie atrankos kriterijai nei sovietmečiu dirbusiems diktoriams15. Individualūs informacinių laidų rengėjų duomenys taip pat išryškina sovietinio ir vėlesnių žiniasklaidos raidos etapų skirtį: sovietiniu laikotarpiu tirtose informacinėse laidose esama daugiausia kalbėtojų, kurie lingvistinį kintamąjį (O·) realizuoja išimtinai tik nustatytas bk tarties normas atitinkančiu [o·]. Prieš- kirtinėje pozicijoje taip besielgiančių informacinių laidų rengėjų yra 3 proc., kir- čiuotoje – 23 proc., pokirtinėje – 8 proc. Vėlesniais LSŽT išskirtais žiniasklai- dos raidos etapais šis rodiklis arba labai sumenksta, arba tokių kalbėtojų iš viso nesama (žr. 2 pav.).

14 LSŽT išskirti pereinamasis ir dabartinis etapai struktūriškai panašūs, todėl gali būti aptariami drauge (Nevinskaitė 2013a). 15 Iš diktorių buvo tikimasi gero balso, įtaigaus skaitymo, gebėjimo tinkamai perteikti parengtą tekstą (Januitis 1998; Paulauskas 1992). Dabar informacinių laidų rengėjams bene svarbiausia dalykinė kompetencija. 53 Ramunė Čičirkaitė

proc. 8

4 3 1 Prieškirtinėje pozicijoje Kirčiuotoje pozicijoje Pokirtinėje pozicijoje

1960–1987 m. 1988–1992 m. 1993–2011 m.

2 pav. Tik preskriptyvųjį variantą [o·] vartojančių informacinių laidų rengėjų santykinis dažnumas (proc.)

Be to, individualūs duomenys, atrodo, paneigia preskriptyviojo [o·] vartosenos ir dar vieno nelingvistinio veiksnio – kalbėtojų pasirengimo – ryšį ir drauge rodo nustatytas bk normas atitinkančio varianto vartoseną esant veikiau sporadišką nei nuoseklią. LSŽT nesama nė vieno informacinių laidų rengėjo, kuris visose akcen- tinėse pozicijose būtų vartojęs preskriptyvųjį [o·]. Dar daugiau – iš tirtų 134 infor- macinių laidų rengėjų tik trys tiek prieškirtinėje, tiek pokirtinėje pozicijoje iš visų lingvistinio kintamojo (O·) variantų dažniau nei kas antrą rinkosi preskriptyvųjį [o·] ir tik du (reprezentuojantys sovietinį žiniasklaidos raidos etapą) iš šių trijų taip elgėsi kirčiuotoje pozicijoje. Vadinasi, net ir kodifikuotos tarties etalonu laikytiems sovietinio laikotarpio diktoriams reikšmingai priartėti prie nustatytas bk normas atitinkančio tarties modelio šiuo aspektu nepavyko. Sumažėjusi informacinių laidų turinio ir jų kalbos kontrolė, pakitęs vartojamos kalbos pobūdis, informacinių laidų rengėjų vaidmuo, taip pat išaugęs informacijos srautas ir prieinamų informacijos šaltinių gausa leidžia daryti prielaidą, kad pagrei- tėjo kalbėjimo informacinėse laidose tempas (plg. danų radijo kalbos tyrimo duomenis (Thøgersen 2011)). Šis nelingvistinis veiksnys savo ruožtu taip pat gali turėti įtakos tam, kokie kintamojo (O·) variantai pasirenkami kalbinėje situacijoje16. Greitėjant kalbėjimo tempui, daugelyje kalbų balsiai patiria kiekybinę ir koky- binę redukciją17, jų akustinės savybės tampa blankesnės18, todėl trumpinami kir- čiuotuose ir ypač nekirčiuotuose skiemenyse vartojami balsiai (Gay 1978), bet išsaugomi požymiai, kurie svarbūs pasakymui suvokti (Lindblom 1990, cit. iš

16 Kad kalbėjimo tempas lemia balsių požymius teigia balsių kiekybę tyrinėjusi Valerija Vaitkevičiūtė (1960: 208), apie tai užsimena ir L. Kaukėnienė (Kaukėnienė 2005: 69). 17 Kiekybinė redukcija yra apibrėžiama kaip ilgųjų balsių sutrumpėjimas arba trumpųjų išnykimas, o kokybinė – kaip balsių tembrinių ypatybių išblėsimas (LKE 1999: 524). 18 Dažnai jie artėja prie neutraliojo garso schwa [ə] (Lindblom 1963, 1964, cit. iš Gay, Ushijima, Hirose, Cooper 1974)). 54 IDEALIOSIOS BENDRINĖS TARTIES BEIEŠKANT:ILGOJO-ĮTEMPTOJO BALSIO O VARTOSENA 1960–2011 M. INFORMACINĖSE LAIDOSE

Schüppert, Hilton, Gooskens, Van Heuven 2012: 91). Jei informacinėse laidose nekirčiuotoje pozicijoje vietoj standartizavimo ideologijos reikalaujamo preskriptyviojo [o·] vartojami pusilgiai [o.], [ᴐ.] arba trumpasis variantas [ᴐ], o kirčiuo- toje pozicijoje – ilgasis-neįtemptasis [ᴐ·], galimai kalbėtojai nekirčiuotoje pozicijoje pasakymui suvokti pertekliniais balsių požymiais laiko ilgesnę trukmę19 ir įtemp- tumą, kirčiuotoje – įtemptumą.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS

Retrospektyvi ilgojo-įtemptojo balsio o vartosenos 1960–2011 m. transliuotose infor- macinėse laidose analizė leidžia daryti išvadas apie nevienalytę sakytinės žiniasklaidos kalbinę realybę. Nors nuo pat praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio prašoma to paties tarties modelio, net ir „idealiomis“ sovietmečio sąlygomis, t. y. kai informaci- nių laidų turinys ir kalba buvo griežtai kontroliuojami, tekstai rengiami raštu, repe- tuojami ir skaitomi, jis niekada taip ir nebuvo realizuotas: preskriptyviojo [o·] santykinis dažnumas sovietinį žiniasklaidos raidos etapą reprezentuojančių informacinių laidų kirčiuotuose skiemenyse sudarė 73 proc., prieškirtinėje pozicijoje – 17 proc., o pokirtinėje – 18 proc. Tai rodo kodifikuotos bk tarties normas esant greičiau teoriniu abstraktu, o ne realioje vartosenoje įmanomu kalbos faktu. Pabrėžtina, kad, vykstant esminiams viešosios erdvės pokyčiams ir dėl jų mažė- jant informacinių laidų turinio ir jų kalbos kontrolei, kintant vartojamos kalbos pobūdžiui, informacinių laidų rengėjų vaidmeniui, augant informacijos srautui ir gausėjant prieinamų informacijos šaltinių, net ir tvari standartizavimo ideologija nėra pajėgi pakeisti žiniasklaidos kalbos pokyčių krypties ar bent jau jų sustab- dyti20. Tai atskleidė tiek kirčiuotoje, tiek nekirčiuotoje pozicijoje nuosekliai mažė- jantis lingvistinio kintamojo (O·) preskriptyviojo varianto [o·] santykinis dažnu- mas LSŽT išskirtais žiniasklaidos raidos etapais: didžiausias jis sovietinį laikotarpį reprezentuojančiose informacinėse laidose, mažiausias – dabartiniu laikotarpiu. Gali būti, kad tokius nustatytas bk tarties normas atitinkančio varianto vartosenos polinkius taip pat lemia ir galimai greitėjant kalbėjimo informacinėse laidose tempui ilgųjų-įtemptųjų balsių (tarp jų ir o) patiriama kiekybinė ir kokybinė redukcija. Šiai interpretacijai patikslinti vertėtų atlikti instrumentinius kalbėjimo tempo tyrimus.

19 Neatmestina ir tai, kad mažas nekirčiuotoje pozicijoje vartojamo preskriptyviojo [o·] santykinis dažnumas yra veikiamas fakto, kad rašte jo ilgumas nežymimas. 20 Vis dėlto reikia pripažinti, kad standartizavimo ideologija paspartinti pageidaujamus kalbos pokyčius, pvz., trumpųjų balsių ilginimo reiškinių nykimą kirčiuotuose skiemenyse, veikiausiai gali (Čičirkaitė 2012). 55 Ramunė Čičirkaitė

Atliktas tyrimas dar kartą patvirtino žinomą teiginį, kad akcentinė pozicija turi įta- kos balsių požymiams, todėl ilgas ir įtemptas balsis o dažniausiai ištariamas tik kirčiuo- tuose skiemenyse, o nekirčiuotuose – informacinių laidų rengėjai linkę rinktis kitokius kiekybinius ir kokybinius požymius turinčius lingvistinio kintamojo (O·) variantus. Kiek netikėtu tyrimo rezultatu galima laikyti tai, kad net ir kodifikuotos tarties etalonu laikytiems diktoriams nepavyko nuosekliai ir sistemingai vartoti preskriptyviojo [o·]: tik du iš keturiasdešimties sovietinį žiniasklaidos raidos etapą repre- zentuojančių informacinių laidų rengėjų visose akcentinėse pozicijose dažniau nei kas antrą vartojo nustatytas bk tarties normas atitinkantį [o·]. Vėlesniais LSŽT išskirtais laikotarpiais tokių kalbėtojų nebuvo. Reta ir laipsniškai mažėjanti preskriptyviojo [o·] vartosena tirtose informacinėse laidose kelia klausimų, ar ilgasis-įtemptasis balsis o lietuvių kalbinėje bendruome- nėje tikrai gali būti laikomas kodifikuotos bk tarties žymikliu, o gal jau yra tapęs šios kalbos atmainos žymėtuoju nariu (angl. marked member), žymėtąjį narį čia suprantant kaip retai vartojamą, kalbėtojams veikiau neįprastą lingvistinio kintamojo variantą21. Abejonėms patvirtinti ar paneigti būtų pravartūs eilinių kalbos vartotojų nuostatų tyrimai.

Ramunė Čičirkaitė IN SEARCH OF AN IDEAL STANDARD PRONUNCIATION: USAGE OF THE LONG TENSE VOWEL O IN NEWS BROADCASTS FROM 1960 TO 2011

SUMMARY. The paper raises the issues of how the long tense vowel o, which is considered as one of the markers of standard language, has been realized in TV and radio news broadcasts over the last five decades and what linguistic and non-linguistic factors affect changes in its usage. The empirical data of this study consist of TV and radio news broadcasts since 1960. All the news broadcasts come from a representative, retrospective corpus of more than 60 hours of Lithuanian broadcast media divided into three periods of broadcast media development: the Soviet period (from 1960 to 1987), a transitional one (from 1988 to 1992), and the contemporary period (from 1993 to 2011). The pronunciation of a total of 39 news broadcasts and their fragments and of a total of 134 anchors, announcers, news readers, and reporters was analyzed. The study revealed that although our language standardization ideology has not changed since the seventh decade of the last century, even in the “ideal” conditions of the Soviet era, i.e., when the content and the speech of news broadcasts were strictly supervised and controlled and all the texts were rehearsed and read, the usage of the long tense vowel o had never met the ideal of the standard language pronunciation. KEYWORDS: standardization ideology, standard language, codified pronunciation, news broadcasts, long tense vowel.

21 Plačiau apie šį terminą žr. Hume 2011: 80. 56 IDEALIOSIOS BENDRINĖS TARTIES BEIEŠKANT:ILGOJO-ĮTEMPTOJO BALSIO O VARTOSENA 1960–2011 M. INFORMACINĖSE LAIDOSE

ŠALTINIAI

Keinys, S. 1974. Iš inteligentų tarties ir kirčiavimo. Vaitkevičiūtė, V. 1966a. Kovokime su tarties ir Kalbos kultūra 26, 43–47. kirčiavimo klaidomis dar mokyklos suole. Kalbos Pupkis, A. 1996. Lietuvos televizija – į priekį ar atgal? kultūra 10, 28–34. Mintys pažiūrėjus „Panoramą“. Gimtoji kalba 7, 1–6. Vaitkevičiūtė, V. 1966b. Pastabos dėl mokinių skai- Pupkis, A. 1999. Ar turime prestižinę tartį? Gimtoji tovų tarties. Kalbos kultūra 11, 72–76. kalba 6, 1–7. Vaitkevičiūtė, V. 1967. Dar kartą dėl mokinių skai- Pupkis, A. 2006. Ką parodė Kalbos švaros dienos tovų tarties. Kalbos kultūra 13, 87–91. (1–3). Prieiga internete: (žiūrėta 2014-05-05). Vitkauskas, V. 1979. Dėl radijo pranešėjų tarties Reikalavimai 1997. Būtiniausi tarties reikalavimai. bei kirčiavimo. Kalbos kultūra 36, 56–59. Prieiga internete: (žiūrėta 2014-05-12). Gimtoji kalba 1–2, 1–3. Taisyklingumo kontrolės principai 2005. Valsty- VKĮ 1995. Valstybinės kalbos įstatymas. Prieiga binės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolės internete: internete: (žiūrėta 2014-05-12). VKĮ 2005. Valstybinės kalbos vartojimo ir tai- Urnėžiūtė, R. 1989. Moksleivių teatro reikalai. syklingumo kontrolės principai, kriterijai ir jų Mūsų kalba 3, 14–20. taikymo metodika. Prieiga internete: (žiūrėta gai tarčiai. Kalbos kultūra 8, 57–63. 2014-05-12).

LITERATŪRA Aliūkaitė, D. 2013. Horizontalusis ir vertikalu- guage. Standard Languages and Language Standards sis kalbos kontinuumo skaidumas: XXI amžiaus in a Changing Europe. T. Kristiansen and N. Coup kalbėjimo variantai paprastojo kalbos vertintojo land (eds.). Oslo: Novus Press. 177–198. požiūriu. Taikomoji kalbotyra 2. Prieiga internete: Busch, B. 2009. Reflecting social heteroglossia (žiūrėta 2014-04-24). Macmillan. 43–58. Auer, P. and H. Spiekermann. 2011. Demotisa- Coupland, N. and T. Kristiansen (eds). 2011. tion of the standard variety or destandardization? SLICE: Critical perspectives on language (de) The changing status of German in late modernity standardization. Standard Languages and Language (with special reference to south-western Germany). Standards in a Changing Europe. Oslo: Novus Press. Standard Languages and Language Standards in a 11–35. Changing Europe. T. Kristiansen and N. Coupland Čičirkaitė, R. 2013. Kirčiuotų trumpųjų balsių (eds.). Oslo: Novus Press. 161–176. ilginimo polinkiai 1960–2011 m. informacinėse Bell, A. 1983. Broadcast news as a language stand- laidose. Kalbos kultūra 85: 178–189. ard. International Journal of the Sociology of Lan- Dambrauskaitė, J. 1957. Lietuvių kalbos fone- guage 40, 29–42. minės balsių sistemos nustatymas. Mokslo darbai: Bell, A. 1997. Language style as audience design. istorija ir filologija 3, 221–234. Sociolinguistics: a Reader and Coursebook. N. Coup- Gay, T., T. Ushijima, H. HiroseandF. S. Cooper. land and A. Jaworski (eds.). New York: St Mattin‘s 1974. Effect of speaking Rate on labial consonant‐ Press Inc. 240–250. vowel articulation. Prieiga internete: http://www. Bell, A. 2011: Leaving home: De-europeanisation haskins.yale.edu/sr/SR035/SR035_02.pdf> (žiūrė- in a post-colonial variety of broadcast news lan- ta 2014-04-12). 57 Ramunė Čičirkaitė

Gay, T. 1978. Effect of speaking rate on vowel formant Nevinskaitė, L. 2013b. Viešosios kalbos kaitos kon- movements. Prieiga internete: (žiūrėta 2014-05-20). etuvoje bruožai. Lietuvių kalba: idealai, ideologijos Girdenis, A. ir V. Karosienė. 2010. Bendrinės lietu- ir tapatybės lūžiai (pirmasis kolektyvinės monografijos vių kalbos statistinė struktūra: fonologijos dalykai. variantas).L. Vaicekauskienė (sud.). 118–136. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Ó hIfearnáin, T. and N. Ó Murchadha. 2011. The Haugen, E. 1997 [1966]. Language standardi- perception of Standard Irish as a prestige target va- zation.Sociolinguistics: A Reader and Coursebook. riety. Standard Languages and Language Standards N. Coupland and A. Jaworski (eds.). Basingtoke: in a Changing Europe. T. Kristiansen and N. Coup- Macmillan. 341–352. land (eds.) Oslo: Novus Press. 97–104. Hume, E. 2011. Markedness. Companion to Pho- Paulauskas, H. 1992. Diktoriaus žodis. Žurna nology. M. Van Oostendorp, C. Ewen, E. Hume listo žinynas. Sud. Vilius Užtupas. Kaunas: Vilius. and K. Rice (eds.). Prieiga internete: (žiūrėta and V. J. Van Heuven. 2012. Syllable deletion ir 2014-05-12). contemporary Danish. Speech in Action. Proceedings Januitis, J. Užvakar ir šiandien: 35 metai eterio of the 1st SJUSK Conference on Contemporaty Speech tarnyboje. Vilnius: Rosma. Habits. Copenhagen Studies in Language 42. J. Hee- Kaukėnienė, L. 2005. Dabartinės lietuvių ben- gård and P. J. Henrichsen (eds.) Copenhagen: Sam- drinės kalbos ilgųjų balsių trukmė. Žmogus kalbos fundslitteratur Press. 73–99. erdvėje 4, 65–71. Tamaševičius, G. 2013. Kai antenos prabyla kalbos Kavaliauskas, V. ir A. Šmitas. 2010. Būdingosios klaidomis. Naujasis židinys-Aidai 7, 482–487. televizijos žurnalistų tarties klaidos. Žmogus ir žodis Thøgersen, J. 2011. Changing language styles in 12 (1), 28–34. the radio news. Prieiga internete: (žiūrėta 2014-04-17). Kristiansen, T. 2001. Two standards – one for the Vaicekauskienė, L. 2011. Oficialioji lietuvių kal- media and one for the school. Language Awareness ba yra negyva kalba. Žurnalistai apie lietuvių kal- 10 (1), 9–24. bos standartą televizijoje ir radijuje. Darbai ir Kristiansen, T., P. Garretand, N. Coupland. 2005. dienos 55, 191–207. Introducing subjectivities in language variation Vaicekauskienė, L. 2013a. Lietuvių kalba: idealai, and change. Acta Linguistica Hafniensia: Interna- ideologijos ir tapatybės lūžiai, 2010–2013. Projekto tional Journal of Linguistics 37 (1), 9–35. baigiamoji ataskaita, 2013. Prieiga internete: (žiūrėta 2014-05-12) Milroy, J. 2001. Language ideologies and the con- Vaicekauskienė, L. 2013b. Geriausios kalbos ide- sequences of standardization. Journal of Sociolin- ologija bendrinės kalbos nekaltybės kaina. Lietuvių guistics 5/4, 530–555. kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai(pirmasis Milroy, J. and L. Milroy. 1999. Authority in Lan- kolektyvinės monografijos variantas). L. Vaicekaus guage: Investigating Standard English. London and kienė (sud.). 38–55. New York: Routledge. Vaitkevičiūtė, V. 1960. Lietuvių kalbos balsių ir Nevinskaitė, L. 2013a. Retrospektyvus Lietuvos dvibalsių ilgumas, arba kiekybė. Lietuvių kalbotyros sakytinės žiniasklaidos tekstynas: rengimo metod- klausimai 3, 207–217. ologija ir patirtis. Taikomoji kalbotyra 2. Prieiga Van de Velde, H., R. van Hout and M. Gerrit- internete: (žiūrėta 2014-04-22). 361–391.

58 EXPLORING LITHUANIAN REFLEXIVE D VERBS FROM THE GENERATIVE SYNTACTIC PERSPECTIVE D JULIJA KOROSTENSKIENĖ ISSN 1392-0588 (spausdintas) ISSN 2335-8769 (internetinis) 2014. 62

SUMMARY. The present article seeks to examine some regularities of Lithuanian morphosyntactic interface within the generative syntactic tradition. This study examines Lithuanian reflexive verbs to provide an account for the appearance of the reflexive marker -si- in two positions relative to the verb phrase – word finally in prefixless verbs and after the prefix in prefixed verbs, as well as to examine the overall composition of the Lithuanian verb predicate in light of its relation to the negative element. The analysis relies on the premises of Distributed Morphology, Ramchand‘s approach to argument structure within the framework of First Phase Syntax and versions of X-bar theory. It is argued that the reflexive marker is a physical manifestation of the trace of the subject, following Baker‘s (1984) Internal Subject Hypothesis. The negative phrase (NegP) is shown to be incorporating into the vP structure in otherwise prefixless verbs. KEYWORDS: reflexive verb, verb predicate, Distributed Morphology, syntax-morphology interface, argument structure.

INTRODUCTION

Within the generative syntactic tradition, languages are divided into two large yet unequally studied groups: configurational and non-configurational languages, i.e., languages with a fixed word order and those with a free word order, in the sense that their word order is stipulated by the discourse, consequently postulating a special focus position in a sentence for the latter group, alternatively referred to as discourse-configurational (Kiss 1995). Consequently, formal syntactic analysis has been extended and fruitfully applied to a number of the so-called free word order languages, in the European continent most notably Hungarian (Kiss 1995, Kiss 1998, Kiss 2007, Kiss 2009, Puskas 1997, Puskas 2000, Kenesei 1984, Kenesei 2006), Finnish (Vilkuna 1989), and Russian (Bailyn 1995, Bailyn 2001, Sekerina 1997, Dyakonova 2009, etc.). The proponents of the applicability of generative syntax to non-configurational languages follow Baker who suggests that non-configurational

59 Julija Korostenskienė

languages may underlyingly have “a “perfectly configurational structure” (Baker 2001: 418, see also Webelhuth 1992). Lithuanian, however, remains understudied within this theoretical framework. The few works available deal with genitival noun phrases (Rutkowski 2007), modal comparatives (Grinsel 2010), and the verb raising parameter (Korostenskaja, 2014). As is known, while in free word order languages word order within a sentence is largely stipulated by pragmatic factors, at the word level, the morphological parts are combined in an invariable, strictly defined order, and therefore are void of the combinatorial freedom the syntactic structures are exposed to. Setting out from the claim that “in the default case, mophological structure simply is syntactic structure“ (Embick, Noyer 2005: 2), which in essence loosens constraints established by Baker‘s (1985) Mirror Principle that argues for a mirror-like relationship between morphological and syntactic structures, the primary concern for the present study was to find a domain in Lithuanian morphology the analysis of which could be projected onto the syntactic domain. In light of the above, Lithuanian reflexive verbs, with the reflexive clitic taking either the word final position in prefixless verbs or following immediately after the prefix in prefixed verbs, are an excellent manifestation of the syntax-morphology interface and will be the subject of our analysis. The article consists of the following parts. First, a brief overview of the range of -si- in Lithuanian is provided and the terminology is clarified. After that, the analysis proceeds in three steps. First, we apply principles of Distributed Morphol- ogy (DM), a domain within generative syntax that deals specifically with the syntax-morphology interface, to formulate a rule to account for the regularity of the reflexive clitic placement. Ramchand’s first-phase syntax framework (2007) is used establish a correlation between the reflexive element and the argument structure. Finally, the negative form of reflexive verbs is examined in light of the versions of X-bar theory. The conclusions summarise the results.

THEORETICAL BACKGROUND

THE RANGE OF -SI- IN LITHUANIAN

While in previous relevant work, -si- was referred to as a particle (Jakulienė 1969), an affix without further distinction into the prefix and the suffix (Paulauskienė 2001), or the reflexive-middle marker (Geniušienė 2007), we follow an approach applied to, e.g., Icelandic and Slavic, that labels elements like -sias clitics due to the fact that they follow tense and person morphology (see, for example, Medová

60 EXPLORING LITHUANIAN REFLEXIVE VERBS FROM THE GENERATIVE SYNTACTIC PERSPECTIVE

2009, Slavcheva 2006, Wood 2014). In Lithuanian, the reflexive-middle clitic (hereinafter for convenience referred to as the reflexive clitic) has the main form -si-, which is always the form appearing in the pre-root position, and may also appear in certain forms word-finally alongside two word-final allomorphs -is, -s, which are phonetically conditioned (hereinafter we will be using the -si- form as the basic form of the clitic) (http://ualgiman.dtiltas.lt). The fact that in Lithua- nian, the clitic -si- appears in two positions, verb-finally in prefixless verbs and after the prefix in prefixed verbs, is not essential here, but will be analysed in the relevant section below. Following the schemes laid out in relevant previous work (see, e.g., Wood 2014: 7; for a full range of meanings of -si-, see Geniušienė 2007), below we present major classes of verbs which may be reflexivised by -si- with respect to Lithuanian:

(1) a. Matilda praus-ia-si. (reflexive) Matilda wash-3P.PRES-SI ‘Matilda is washing herself.’ b. Durys at-si-dar-ė. (anticausative) Door PREF-SI-open-3P.PAST ‘The door opened.’ c. Knyga skait-o-si lengvai. (mediopassive) Book read-3P.PRES-SI easily ‘The book reads easily.’ d. Lina ir Tomas bučiuo-ja-si. (reciprocal) Lina and Tomas kiss-3P.PRES-SI ‘Lina and Tom are kissing.’ e. Jonas šyps-o-si. (naturally reflexive) Jonas smile-3P.PRES-SI ‘John is smiling.’

In addition to these classes and polysemous nature of -si-, Lithuanian, alongside German and Icelandic, allows passivisation of reflexives (PoRs) (Nedjalkov 2007, Schäfer 2008). The German examples for active and passive below ((2)a. and (2)b., respectively, are from Schäfer (2008:1)):

(2) a. Zuerst küssen sie sich, später dann heiraten sie. first kiss they. NOM REFL.ACC, later then marry they ‘First they kiss each other, later on they marry.’

b. Zuerst wird sich geküsst, später dann geheiratet. (PoR) first is REFL.ACC kissed, later then married approx.: ‘First people kiss each other, later on they marry.’

61 Julija Korostenskienė

The above examples for personal active and impersonal passive reflexives are rep- licated by analogous structures in Lithuanian below as (3)a. and (3)b., respectively. Notably, the impersonal passive form as illustrated by the example (3)b. is the only passive form of Lithuanian reflexives available, which goes contra Schaefer’s claim that Lithuanian, alongside German and Icelandic, allows “PoRs which are not impersonal” (Schaefer 2008: note 3); which might have been a misinterpretation of what Geniušienė‘s refers to as potential-passive and perfective-passive reflexives (Nedjalkov 2007: 642-643).

(3) a. Pirma žmonės buč-iuoja-si, o paskui tuok-ia-si. First people kiss-3P.PRES-SI and then marry-3P.PRES-SI ‘First people kiss, and then marry.‘

b. Pirma yra buč-iuoja-ma-si, o paskui tuok-ia-ma-si. First be-3P.PRES. kiss-3P.PRES-PASS-SI and then marry-3P.PRES-PASS-SI ‘First it is kissed, and then it is married.‘

In the discussion that follows the primary focus is placed on the uniform morpho-syntactic properties all Lithuanian reflexives share: the position of the clitic with respect to the lexical verb. While it is obviously impossible to appreciate all the advancements of the syntactic theory of the past few decades in this article, below we will briefly introduce a few most fundamental distinctions widely used in this field to be referred to in the relevant sections that follow. Lithuanian reflexive verbs have been selected as the object of this analysis as they conveniently grasp the (morpho-)syntactic variation of the event structure without raising order issues of the Lithuanian sentence, yet constituting a syntactic microcosm stipulated by the ability of the reflexive marker to change its position. Given the theoretical principles of Distributed Morphology and assuming the idea of the canonical structures of generative syntax, it may be suggested that the canonical structure of the middle/reflexive reflects the canonical, i.e., neutral, Lithuanian sentence thereby postponing the examina- tion of pragmatically stipulated word order permutations to a later stage.

THE STATUS OF -SI-

The reflexive clitic and in particular its semantic and syntactic status have evoked ample discussion in the generative tradition. The debate, primarily focused on the data from Romance languages, revolves around the issue of whether the reflexive component is to be treated as “the syntactic argument or a valence reducing morpheme” (Alboiu et.al., 2004:110; cf. Lidz 2001, Miličević 2009). The treatment of the reflexive as a syntactic 62 EXPLORING LITHUANIAN REFLEXIVE VERBS FROM THE GENERATIVE SYNTACTIC PERSPECTIVE argument applies to both transitive and intransitive verbs, and, primarily due to the problems arising in the latter group (where there is only one argument and which due to its further division into unaccusative and unergative produces controversial results), posits the question of whether this argument is to be regarded as the internal (Sæbø 2001, von Stechow 1996) or the external argument (Rizzi 1988a, Alboiu 2002, Kayne 1975, 1988, Sportiche 1998), or whether it is to be identified with anaphoric relations (Schäfer 2008), or voice-related relations (Embick 1998, Wood 2013). This syntactic approach is contrasted by the lexicalist perspective which suggests that reflexivisation, depending on the language, may be perceived either as an operation taking place in the lexicon (e.g., English, Russian, Hebrew), or in the syntax (Romance languages, German, Greek) (Reinhart, Siloni 2005). Considering the dichotomy of the clitic vs “valence reducing morpheme”, the Lithuanian data opt for the former option, since the presence of the reflexive does not block the direct object which provides further specification as to the direction of the action while the reflexive highlights the actor as the sole, or unassisted, owner of the event. In fact, omission of the direct object seems to only be possible in verbs placing semantic restrictions on the object, as in (4) below:

(4) a. Nu-si-praus-iau. PREF-SI-wash-1P.PAST ‘I washed myself.’

b. Nusiprausiau veidą. PREF-SI-wash-1P.PAST face-SG.ACC ‘I washed my face.’

Given the diversity of meanings of reflexive constructions in Lithuanian and relying on the intuition of constructions combining a reflexive verb and a reflexive pronoun in the Dative (see discussion below), which, although frowned upon by grammarians, are nevertheless widely widespread in everyday use among the native speakers, we follow the argumental approach to the reflexive element, supported by, e.g., Sæbø‘s (2001) and Hasegawa (2004), according to which the reflexive is an argument, “a pro forma DP”, which “occupies the argument position” and “syntactically… causes an argument to be saturated elsewhere” (Sæbø 2001:7; cf. Paulauskienė 2001). We will present our arguments which go contra Lidz (2001) who argued that the reflexive is to be considered “semantically vacuous.” While the morpho-syntactic paradigm of the Lithuanian reflexives never fails, semantically we are going to account for sentences like the one above excluding the lexicon from analysis, but following the classical internal subject hypothesis (Baker 1988) and developing a finer grain of argument structure as proposed by Ramchand (2007).

63 Julija Korostenskienė

THE DISTRIBUTED MORPHOLOGY FRAMEWORK

Distributed Morphology is a domain in generative syntax specifically concerned with the interaction and rules that determine the interaction of “primitive elements” conventionally referred to as the morphemes, at the morphological, syntactic, and phonological levels. The theory focuses first, on how morphological elements contribute to the formation of syntactic structures and second, on their interaction with the phonological form PF (Embick, Noyer 2009). The DM theory is a representative of the non-lexicalist approach to language and is primarily concerned with rules that are generated at the syntactic level, hence the syntactic approach and hierarchical structure. The word is seen as the result of the applica- tion of two major syntactic operations: Merge and Move. Subsequent operations, which are regarded as “ornamental” since they have no syntactically-relevant information (Embick, Noyer 2009: 12), but are otherwise relevant for word formation, may take place at the phonological form PF and the lexical form LF. The lexical form LF is filled by means of Vocabulary insertion and Encyclopedia and will not be examined in detail in this article (Embick, Noyer 2009:1). The nodes in the hierarchical syntactic structures are of two types. First, they may be represented by abstract morphemes, which are universal and consequently void of phonetic form, referring to grammatical functions, such as tense and number. Abstract morphemes are supplied with the language-specific phonological content through the Vocabulary Insertion rule. Nodes of the second type are represented by roots. These are language-specific, e.g., √RUN. Roots are believed to be “empty” categories void of grammar-related information, but are accompanied with a category-determining operator functional head, e.g., v, n, a (Marantz 1997). Before they get the perceptual form, roots are supplied with the relevant abstract morphemes, which is referred to as the Late Insertion rule. The overall architecture of DM is a serial process: first the syntactic rules are generated (Syntactic derivation); then they are supplied with phonological content (Vocabu- lary insertion) and finally, are given semantic interpretation (the Encyclopedia). The schematic representation as postulated by Embick and Noyer (2009: 10) is given below: (5) Access to Syntactic Terminals Syntactic Derivation

Access to (Spell Out) The Vocabulary PF LF Access to The Encyclopedia (Interpretation) 64 EXPLORING LITHUANIAN REFLEXIVE VERBS FROM THE GENERATIVE SYNTACTIC PERSPECTIVE

It is notable that, while syntax may induce changes in the morphology, this will only be relevant at the morphological level (Anderson 1989). Under this approach, any word may be represented by means of syntactic notation and, given the tight relation between syntax and morphology, DM postulates that the morphological structure of the word is primarily syntactic, governed by the Mirror Principle. In DM, every part of speech is graphically represented by the notation √Root, which is filled with the lexical form and a formal element, marked as v, in the figure below, which produces the relevant part of speech. On this view, the tree for a morphological representation can be represented as below with ZP, YP, and XP being the relevant functional projections and v, the so-called light verb, responsible for the causal component of the meaning of the verb (based on Embick, Noyer 2005: 11, 13; Marantz, n.d.: 8; Carnie, 2013:414): (6)

It is notable that, depending on the form of the word, the functional categories ZP, YP, and XP, responsible for tense and agreement, for example, may be realised to the right of the root (for suffixation) or to the left of the root (for prefixation). To illustrate, below two tree structures are provided for the Lithuanian reflexive forms daromės and pasidarome, both translated as ‘we are doing’ but with an aspectual difference: the latter form has an aspectual prefix pa- adding the perfective meaning. As can be seen, while in the prefixless form daromės in (7)a. all functional categories are realized to the right of the verb, in the prefixed formpasidarome in (7)b. the functional categories split to frame the verb on both sides. The symbol 횹- - below stands for “zero” which, alongside other phonological information, specifies the actions to be performed by the articula- tory/perceptual system” (Embick, Noyer 2005: 6). TH is used after Embick and Noyer to refer to the “theme position” of the verb (ibid., 13), which is essentially the vowel delimiting the type of verbal conjugation. Below TH is left unfilled since the thematic

65 Julija Korostenskienė

(7) a. DM tree structure for “daromės“ b. DM tree structure for “pasidarome”

information coincides with the tense marker of the verb. As can be seen, the YP node stores the reflexive component in both (7)a. and (7)b.: Since in Lithuanian the reflexive clitic -si- always follows tense and agreement morphology in prefixless verbs and precedes the root in prefixed verbs, it seems to be dependent not so much on the root, but rather on the location of affixed material. Hence, the DM account for the placement of the reflexive marker in Lithuanian may be presented as follows:

(8) DM account for the placement of -si- in Lithuanian: The middle/reflexive -si- immediately follows the left-most affixal material.

It is notable that affixal material is not subdivided into minor subgroups, such as suffixes and inflections, which accounts for the placement of the middle-reflexive -si- in word-final position in prefixless verbs, in accordance with the characteristic features of clitics. By analogy, in prefixed verbs,-si- right-adjoins prefixal material regardless of the fact whether the latter is constituted by prefixes per se (i.e., lexical/ 66 EXPLORING LITHUANIAN REFLEXIVE VERBS FROM THE GENERATIVE SYNTACTIC PERSPECTIVE aspectual prefixes), or particles, such as the Lithuanian negative particle ne-, which consequently becomes part of the verb structure by virtue of incorporation. Summarising this section, it should also be pointed out that, while it may be induced both by the syntax (e.g. by a negative clitic) and the morphology (e.g., a prefix with a lexical or aspectual meaning), the change in the structure of the reflexive verb, i.e., the exact position of the reflexive clitic relative to the verbal root, only affects the morphological level (cf. Anderson 1989: 302). Therefore, it may be suggested that in Lithuanian, the boundary between the verbal prefix, taken broadly, and the reflexive clitic manifests the transition from syntax to lexicon.

TOWARDS THE ARGUMENT STRUCTURE IN LITHUANIAN REFLEXIVE VERBS

We shall now examine the relationship between the reflexive clitic and the argument(s) of the verb. As is known, the reflexive clitic may supply either a) the meaning captured by the reflexive pronoun in the Accusative case ‘save’ or b) the meaning captured by the reflexive pronoun in the Dative case ‘sau’ (Paulauskienė 2001). The former suggests that the external argument (i.e., the grammatical subject of the sentence) is also the Experiencer of a particular event while the latter suggests that the external argument is the Beneficiary of an event. Thus Lithuanian reflexive verbs confirm an idea that there holds an anaphoric-like relation between two types of DPs: the external argument and the nominal component encoded in the clitic -si- within the structure of the verb or the overt pronominal reflexive (cf. Asudeh 1998). In this section, an attempt is made to capture the resulting argument structure within the generative perspective. In terms of the theoretical framework, we rely on two developments. The first is Baker’s (1988) Uniformity of Theta Assignment Hypothesis (UTAH), which suggests that overt arguments can be described as conveying certain thematic roles, while these occupy particular structural positions at deep structure:

(9) The Uniformity of Theta Assignment Hypothesis (UTAH):

Identical thematic relationships between items are represented by identical structural relationships between those items at the level of D-structure (Baker 1988: 46).

The second is Ramchand’s first-phase-syntax theory which views the Verb phrase as possessing a multi-layered argument structure consisting of the Initiator, Undergoer, and Resultee (Butt, Ramchand 2002; Ramchand 2007: 46, 117; the scheme as presented below is cited from Wilbur 2008: 225):

67 Julija Korostenskienė

(10)

Ramchand‘s model makes it possible to construct “subevental decompositions of dynamic events: the INITIATOR is the direct argument related to the causing subevent (when it exists); the UNDERGOER is the direct argument related to the process subevent; and the RESULTEE is the direct argument related to the result state (when it exists)” (Ramchand 2007: 40). In the case of the -si-/ reflexive pronoun dichotomy, it is clear that -si-, in the semantic domain, comprises information that the Undergoer and the Resultee of the action is the same as the Initiator. Given this tripartite distinction, it may be suggested that, in distinguishing within the verbal meaning “subevental” phases and the relevant argument roles accounting for them, the Accusative meaning can be stored under the Undergoer argument, while the Dative meaning can be conveniently grasped by the Resultee argument. The tripartite argument structure (when the Initiator exists) within the same event garners support from the fact that the reflexive form of the verb cannot be used when the indirect object (i.e., the Undergoer or the Resultee) is expressed by a different argument:

(11) a. *Pa-sii-dar-iau Jonuij kav-os. PREF-SI-do-1P.PAST Jonas-SG.DAT coffee-SG.PART ‘I cooked-refl coffee for John.’

b. ? Pa-sii-dar-iau saui kav-os. PREF-SI-do-1P.PAST REFL.DAT coffee-SG.PART ‘I cooked-refl coffee for John.’ 68 EXPLORING LITHUANIAN REFLEXIVE VERBS FROM THE GENERATIVE SYNTACTIC PERSPECTIVE

c. [Aš]i pa-dar-iau Jonuij kav-os. [I] PREF-do-1P.PAST Jonas-SG.DAT coffee-SG.PART ‘I cooked-refl coffee for John.’

Coindexation of the clitic and the object argument, if they do not corefer to the same entity, produces an ungrammatical sentence (11)a., the corrected version of which, i.e., without the reflexive component, is provided in (11)c.. Note that, despite its fairly wide use in constructions like (11)b. in casual speech, native speakers nevertheless regard sau as redundant when it is placed in an unfocused position. Sentences with a non-reflexive verb and a reflexive pronoun can be marginally tolerated by native speakers. For instance, some native speakers regard sentence (12) with the non-reflexive verb and the Accusative form of the reflexive pronoun as conveying an ironical meaning and hence marginally acceptable:

(12) ? Pagaliau jis skyrė sau dėmesio ir save nu-praus-ė. Finally he devote-3P.PAST REFL.DAT attention-M.GEN and REFL.ACC PREF-wash-3P.PAST ‘Finally he took care of himself and washed himself.’

Consider, however, the following pair of sentences with the only difference being the case of the reflexive pronoun:

(13) a. *Jis save nu-si-praus-ė. He REFL.ACC PREF-SI-wash-3P.Past ‘He washed himself.’

b. ??Jis sau nu-si-praus-ė. He REFL.DAT PREF-SI-wash-3P.Past ‘He washed himself.’

In sentence (13)a., the use of the reflexive pronoun in the Accusative renders the entire sentence ungrammatical. Interestingly, the same sentence with the reflexive pronoun in the Dative (11)b. is perceived as far more acceptable. Notably, the combination of the reflexive element appearing before and after the verb, whereby one of the elements stands for the reflexive pronoun, is attested both historically and dialectally (e.g., Zinkevičius 1996). As regards the examples above, the reflexive pronoun ‘sau‘ is regarded to be redundant in neutraul contexts (but acceptable in emotive contexts, when either the reflexive or the verb occurs in the focused position), due to the fact that its meaning is already conveyed by the reflexive clitic -si-; hence, when both -si- and sau are used, the same meaning is conveyed twice (Paulauskienė, Miliūnaitė 2009). On this account, the above Lithuanian examples (11)b. and (13)b., in which both the 69 Julija Korostenskienė

reflexive form of the verb and the Dative form of the reflexive pronoun “self” (sau) are used, when occurring in casual speech, can be explained: these speakers seek to overtly fill in all available thematic slots, hence the fact that the Initiator is the same as the Undergoer and the Resultee is evidenced by the reflexive clitic -si, but the hierarchy of the argument structure provides grounds for the clitic -si- and the Dative form of the reflexive pronoun sau to compete overtly for the same Resultee role, which results in the “redundancy” of the pronoun, as it is the “external” material, unattached to the verb: (14)

If so, then the Dative and Accusative pronoun forms sau, save “self” and the reflexive clitic -si- compete for the same semantic positions, which, following Ram- chand’s phase analysis, are defined as Undergoer/Resultee. The Dative form sau seems to emphasize the Undergoer meaning component while the Accusative save the Resultee. On this view, the difference in the perception of the two sentences, containing the the Accusative save (13)a. or the Dative sau (13)b. can be explained: the Initiator and the Undergoer, standing in immediate proximity in the tree (14), are tolerated by native speakers better than the Initiator and the Resultee (13)b., which appear as more distant components of the DP argument in Ramchand’s argument structure. What this suggests may be interpreted in the following way: given the fact that the Initiator is the same as the Undergoer/Resultee of the action, the information about the latter may be conveniently reduced from an independent 70 EXPLORING LITHUANIAN REFLEXIVE VERBS FROM THE GENERATIVE SYNTACTIC PERSPECTIVE lexical item to a morphologically bound form and reside in the verb, thereby fulfill- ing considerations of economy. Ramchand‘s tripartite argument structure also allows us to account for anticausative constructions which lack an agentive DP. Hence they would be treated as void of the Initiator, i.e. having “a null causative head“, but possessing the process and result stages, hence the Undergoer and Resultee roles, respectively, manifest under process (vuP)and result (viP) functional projections (Ramchand 2007: 96). An example is given in (15) below:

(15) a. Karas pra-si-dė-jo. War PREF-SI-put-3P.PAST ‘The war broke out.’

DEFINING THE TREE STRUCTURE OF THE LITHUANIAN VERB

The position of the reflexive clitic offers interesting insights into the position of the Lithuanian verb on the syntactic tree. As is known, languages with a rich morphology and agreement system generally have their verb positioned low on the syntactic tree (see, e.g., independent research by Svenonius (2008) and Veselovská (1995) for Russian). The fact that the reflexive clitic may precede the verb, and hence appear above the verb on the syntactic tree, suggests that the Lithuanian verb is also to be placed low, following Baker‘s (1988) Internal Subject Hypothesis according to which the subject is generated inside the VP, viz. in the specifier of the VP (spec-VP). Consider a common sentence with a transitive reflexive verb in (16)a., and the simplified tree in (16) b.below: 71 Julija Korostenskienė

(16) a. Jonas stat-o-si nam-ą. Jonas build-3P.PRES-SI house-SG.ACC ‘John is building a house.’

As can be seen from the tree and in line with the generative approach, the base-generated lexical verb raises to the (causative) light v. The dotted arrow in the tree shows the trajectory of the external VP-generated argument to the vP with the subsequent raising of the noun to the spec-CP, which, for space considerations is not shown here (Carnie 2013). Meanwhile the residual part of the external argument, i.e., the reflexive clitic, bears part of its Initiator-Undergoer-Resultee semantics and is a physically manifest trace of the subject DP. This analysis goes contrary to Chomsky’s (2001) requirement that the moved element take all its information with it; however, there has been evidence against this idea (e.g. Hasegawa 2004). If this view is accepted, what can account for the ability of the reflexive clitic to appear in different positions relative to the verb? To answer this question, let us consider some properties of the negation in Lithuanian verbs.

PREFIXED REFLEXIVE VERBS AND THE NEGATIVE MARKER NE-

We shall now turn to verbal pre-root material in order to account for the processes within the structure of the verb. In the traditional terminology, a distinction is made between the prefix (which conveys a lexical or aspectual meaning, or both) and the (negative) particle. Fol- lowing the generative framework, we will offer the distinction of the clitic vs prefix bearing in mind morphemes such as ne- and nebe, meaning “not” and “not any

72 EXPLORING LITHUANIAN REFLEXIVE VERBS FROM THE GENERATIVE SYNTACTIC PERSPECTIVE more” respectively and lexical prefixes as defined above. Below we will only examine the behaviour of ne- and extend our conclusions to the largely similar behaviour of nebe- and tebe- (the latter roughly meaning “still“). The ambiguous status of the negative marker ne- and elements alike is also reflected in the orthography: while each is an independent syntactic constituent, it nevertheless attaches to the verb to form a full form. As is known, Lithuanian belongs to the group of languages with double negation, the negative element being able to attach both above the TP and the vP (Korostenskaja, to appear):

(17) Tomas ne-gal-i ne-si-stat-y-ti nam-o. Tomas not-can-3P.PRES not-SI-build—TH-INF house-SG.GEN ‘Tom cannot but be building a house / It is inevitable that Tom is building the house.’

In this analysis, we will only be concerned with what happens at the vP level and below. Thus the ellipsis test helps illustrate the constituency of the negative morphemes in Lithuanian and serves as a minimum criterion for an item to be categorized as a clitic. Let us consider the status of the negative clitic ne(-) on the basis of the sentences below:

(18) a. Jonas ne-si-stat-o nam-o. Jonas not-si-build-3P.PRES house-SG.GEN ‘Jonas is not building a house.’

b. Tomas stat-o-si nam-ą, o Jonas – ne. Tomas build-3P.PRES-si house-SG.ACC, and Jonas not. ‘Tomas is building a house and Jonas is not.’

c. Tomas stat-o-si namą, o Jonas ne-[si-stat-o nam-o]. Tomas build-3P.PRES-si house-SG.ACC, and Jonas not-[SI-build-3P.PRES house-SG.GEN]. ‘Tomas is building a house, and Jonas is not building a house.’

Consider also the tree for the verb form with both the negative and the aspectual prefix:

(19) Jonas ne-pa-si-stat-ė nam-o. Jonas not-PREF-SI-build-3P.PAST house-SG.GEN ‘John did not build the house.’

According to the ellipsis test, the elided part in (18)b. as compared to (18)c. forms a constituent. The fact that in (18)b.ne may appear on its own with the component 73 Julija Korostenskienė

[sistato namo] deleted, proves that each of the relevant elements are constituents, i.e., have their own branches on a syntactic tree. However, the form -sistato is only possible when preceded by a prefix and does not form an independent constituent. Following the VP-internal subject hypothesis and having identified -sias a physically manifest trace of the moved VP-internally generated subject bearing the semantic meaning of the Undergoer and the Resultee, we can state that the element -sistato is an intermedi- ate projection of the vP. From this we can draw the conclusion that, if the verb does not have a lexical/aspectual prefix, the negative clitic ne- undergoes lowering and gets incorporated into the verbal material below vP, as evidenced by its unconstrained behaviour at the syntactic level reflected in the orthorgaphy. Consequently, the lowering and incorporation of the negative clitic results in the preservation of the VP-internal subject order since the lexical root cannot raise to the v position of the vP, contrary to prefixless cases. It is also noteworthy that on this view, we are also consistent with the economy principle treating phenomena like the one above as manifestations of one and the same, rather than two different, morphological parts. This may also be used as an illustration of an idea that syntax competes with morphology and that “the syntactic combination blocks morphological combination if all else is equal” (Ackema and Neeleman 2007[2004]: 9). In either case, the reflexive clitic -si- resides below the prefixal material. As is known, Lithuanian prefixes may express either lexical or aspectual meaning, or both. Therefore, for convenience we can mark the node for the prefix as XP, avoiding further specification as to exactly which meaning is conveyed. This treatment is justified by virtue of the fact that the subsequent layout of morphemes in the verb does not depend on the nature of the prefix, but solely on whether it is present or not. Contrarily, the negative clitic ne-, by virtue of its independent status as a constituent, is to be placed above the vP. Below two simplified trees for the behaviour of the negative marker are provided: in the tree (20)a., ne- does not lower due to the presence of the lexical-aspectual prefix in the verb; in the tree (20)b., ne- undergoes lowering due to the absence of a lexical/aspectual prefix and is thereby incorporated into the verb structure:

74 EXPLORING LITHUANIAN REFLEXIVE VERBS FROM THE GENERATIVE SYNTACTIC PERSPECTIVE

(20) a. Ne does not lower because of a prefix b. Ne lowers in the absence of a prefix

Therefore, the conclusion may be drawn that in prefixed verbs, the lexical verb V cannot raise to the light verb v due to the fact that the prefix, be it the lexical/aspectual prefix located in situ, or the lowered clitic, is located below the light verb v. According to the subjacency principle, the lexical verb V cannot move across two obstacles – the prefix and the reflexive -si-, which remains in situ. Consequently, the movement of the lexical verb V is blocked and the resulting morpheme order is the one with the reflexive component found in the pre-root position. In negative sentences, the fact that the negative clitic technically appears as prefixed to the verb, provides a visual support for our argument that the negative clitic competes for the prefixed position within the verb structure, and when used together with the verb, in fact lowers from its original NegP position into the verb‘s prefixal slot XP under the light v. When the prefixal slot under XP is taken by the lexical/ aspectual prefix, ne- shows up in its NegP position immediately preceding the light vP. As can be seen in the trees (20)a. and (20)b., the reflexive-si - does not move out of its base position. We believe its movement is blocked by the lowering of the negative clitic, while -si-, by virtue of its residual argument nature, cannot move and stay at the XP or NegP level. It is possible then that prefixes in Lithuanian have a tendency of stacking onto one another. We have been able to find one example, however, where this regularity is broken, while the idea of the prefix incorporating into the structure

75 Julija Korostenskienė

of the verb gets additional support. Consider the verb parduoti ‘to sell’ and its negative reflexive neišsipardavė “did not sell out” in 21(c) below, the prefixal material of which is composed of the negative clitic and two lexical-aspectual prefixes. While prefixes of the clitical nature can be augmented (e.g., nebeišsipardavė “did not sell any more”), to the best of our knowledge, neišsipardavė is the only example with two lexical-aspectual prefixes attested in Lithuanian in general. What makes this example even more notable is the fact that the reflexive clitic is placed between the second and third prefixes, which is quite unexpected given the perfectly consistent appearance of -si- in (21)a., immediately in the pre-root position, thereby proving that the prefix par- can be separated from the root. Consider the following series of examples:

(21) a. Par-duo-ti > par-si-duo-ti PREF-give-INF > PREF-SI-give-INF ‘To sell > to sell oneself’

b. Iš-par-duo-ti > iš-si-par-duo-ti Out-PREF-give-INF > out-SI-PREF-give-INF ‘to sell out > to sell itself out’

c. Bat-ai ne-iš-si-par-dav-ė. Shoe-PL.NOM not-out-SI-PREF-give-3P.PAST ‘The shoes did not sell out.’

At this stage we believe that, under the pressure of two lexical-aspectual prefixes, the

reflexive -si- does in fact manage to move up one level to the spec XP2 position, as in the tree below. Alternatively, it could be suggested that, for reasons unbenownst to us at the present stage, the lexical-aspectual prefix par- lowers to get incorporated into the structure of the verbal root under the weight of the other, “rival” lexical-aspectual prefix iš-“out”, basically repeating the behaviour of the negative clitic as it lowers to the otherwise prefixless verb as in nesistato “does not build”. In this analysis we tend to favour the former option, with the -si- moving up one level with the tree as (22) below:

76 EXPLORING LITHUANIAN REFLEXIVE VERBS FROM THE GENERATIVE SYNTACTIC PERSPECTIVE

(22)

CONCLUSIONS

The present article presents an attempt to extend morphosyntactic theory from the generative perspective to Lithuanian reflexive verbs. In Lithuanian, the reflexive marker is notable for being able to appear in two positions: word-finally in prefixless verbs and after the prefix, in prefixed verbs. The phenomenon was examined first in the framework of the Distributed Morphology theory, seeking to provide a formal account of the distribu- tion of the reflexive element; and then, at the syntactic level, Ramchand‘s decomposition of argument structure and versions of X-bar theory. It was argued that the Lithuanian reflexive clitic is the physically manifest trace of the argument which takes on the semantic roles of the Undergoer and the Resultee and moves out the spec-VP position following the general tendency of the argument to raise in the syntactic tree. The negative form of Lithuanian reflexive verbs is also examined to suggest that the negative clitic forms a head above the vP and undergoes lowering in verbal constructions. Given these facts, it is postulated that the Lithuanian lexical verb stands low on the syntactic tree and, in prefixal constructions, its movement to the vP position is blocked by the presence of the prefix, which explains the reflexive marker preceding the verb in relevant constructions.

77 Julija Korostenskienė

Julija Korostenskienė LIETUVIŲ KALBOS SANGRĄŽINIAI VEIKSMAŽODŽIAI GENERATYVINĖS SINTAKSĖS POŽIŪRIU SANTRAUKA. Straipsnyje nagrinėjamas ryšys tarp sangrąžos dalelytės -si- ir veiksmažodžio taikant generatyvinės sintaksės metodus: skirstomąją morfologiją (angl. Distributed Morphology), Gillian Ram- chand pirmosios fazės sintaksę (angl. first phase syntax) bei sintaksinio medžio X-bar teoriją (angl. X-bar theory). Lietuvių kalboje sangrąžos dalelytė -si- eina po veiksmažodžio fleksijos nepriešdėliniuose veiks- mažodžiuose, o priešdėliniuose – po priešdėlio. Remiantis skirstomosios morfologijos principais formuluojama dalelytės vietos veiksmažodyje taisyklė. Toliau taikant Ramchand daiktavardžio grupės struk- tūros modelį (angl. argument structure model) siekiama nustatyti sangrąžos dalelytės suderinamumą su (ne)tiesioginio papildinio poziciją užimančia daiktavardžio grupe. Dėmesys kreipiamas į daiktavardžius bei sangrąžinį įvardį sau / save. Straipsnyje parodoma, kad sangrąžos dalelytė gali atsirasti tik tokiose konstrukcijose, kur, Ramchand terminais, veiksmo iniciatorius (angl. Initiator), patyrėjas (angl. Under- goer) ir rezultantas (angl. Resultee) apibūdina tą patį subjektą arba turi tą patį indeksą sakinyje (angl. are coindexed). Toliau remiantis Bakerio suformuluota vidinio veiksnio hipoteze (angl. Baker‘s Internal Subject Hypothesis), kuri, manoma, yra universali ir taikoma visoms pasaulio kalboms, analizuojamas sangrąžinio veiksmažodžio (morfo)sintaksinis medis. Analizė atskleidė, jog sangrąžos dalelytės pozicijos keitimas atspindi veiksnio judėjimą sintaksiniame medyje, o pati dalelytė yra išorinio veiksnio (angl. external argument) pėdsakas (angl. trace). Išanalizavus neigiamosios dalelytės jungimąsi su san- grąžiniais veiksmažodžiais teigiama, kad neigiama frazė (NegP) gali tam tikromis sąlygomis įsiterpti į sangrąžinio veiksmažodžio struktūrą. RAKTAŽODŽIAI: sangrąžinis veiksmažodis, veiksmažodinis predikatas, skirstomoji morfolo- gija, sintaksės ir morfologijos sąveika, argumentų struktūra.

ABBREVIATIONS

A – adjective PoR – passivisation of reflexives ACC – Accusative PP – prepositional phrase AP – adjective phrase PREF – prefix DAT – Dative PRES – present DM – Distributed Morphology REFL – reflexive DP – determiner phrase Sg – singular GEN – Genitive V – verb N – noun v – light verb NegP – Negative Phrase VP – verb phrase PART – partitive vP – light verb phrase P – person 3P.PRES-PASS-SI PASS – passive Spec – Specifier Pl – plural

BIBLIOGRAPHY

Ackema P. and Neeleman A. Beyond Morpholo- Coene, G. and D‘Hulst, Y. (eds.). Antwerp Work- gy. Oxford Studies in Theoretical Linguistics OUP, ing Papers in Linguistics: Current Studies in Com- [2004] 2007. parative Romance Linguistics. 10 7 2004, 109–139. Alboiu G., Barrie M. and Frigeni Ch. SE and the http://uahost.uantwerpen.be/apil/apil107/file07. Unaccusative-Unergative paradox. In Martine PDF (17.07.2013)

78 EXPLORING LITHUANIAN REFLEXIVE VERBS FROM THE GENERATIVE SYNTACTIC PERSPECTIVE

Alboiu G., Barrie M. and Frigeni Ch. Derived re- Embick D. and Noyer R. Movement Operations flexives in Romance: The case of SE. Actes de l’ACL after Syntax. Linguistic Inquiry, Volume 32, Num- 2002/ 2002 CLA Proceedings. homes.chass.utoronto. ber 4, Fall 2001, MIT, 555–595. http://www.ling. ca/~cla-acl/2002/Alboiu_Barrie_Frigeni_2002.pdf upenn.edu/~embick/move.pdf (17.04.2014). (17.07.2013). Geniušienė E. Reciprocal and reflexive constructions Anderson S. A-Morphous Morphology. Cambridge: in Lithuanian. In V. P. Nedjalkov (ed.) Reciprocal Cambridge University Press, 1992. constructions. John Benjamins Publishing Company: Bailyn J. On Scrambling: A Reply to Bos˘kovic´ & Amsterdam/Philadelphia, 2007, 633–673. Takahashi. Linguistic Inquiry, 32: 4, 2001. Grinsel T.W. Lithuanian modal comparatives: im- Bailyn J. A Configurational Approach to Russian plications for the syntax and semantics of compari- ‚Free‘ Word Order. Ph.D.Dissertation, Cornell Uni- son in Slavic. In Proceedings of Formal Approaches to versity, 1995. Slavic Linguistics, 19, 2010. http://ling.umd.edu// Baker M. C. Incorporation: a theory of grammatical fasl19/abstracts/Grinsell_lithuanian.pdf (8.07. function changing. Chicago:. University of Chicago 2014). Press, 1988. Hale K. and Keyser S.J. On argument structure Baker M.C. The Natures of Non-Configurationality. and the lexical expression of syntactic relations. In: Mark Baltin and Chris Collins (eds.). Handbook of In Kenneth Hale and Samuel Jay Keyser, eds. Syntax. Blackwell, Oxford, 2001, 407–438. The View from Building 20: Essays in Linguistics in Brentari D. And Benedicto E. Where did all the Honor of Sylvain Bromberger, number 24 in Cur- arguments go?: Argument-changing properties of rent Studies in Linguistics, Cambridge, Ma.: MIT Classifiers in ASL. Natural Language and Linguis- Press, 1993, 53–109. tic Theory, 22(4), 2004, 743–810. https://www. Hasegawa N. “Unaccusative transitives” and Bur- hhs.purdue.edu/slhs/research/documents/Bren- zio’s generalization: reflexive constructions in tari/2004Arguements.pdf (1.02.2014) Japanese. In: Proceedings of the Workshop on Altaic Butt, M. and Ramchand G. Complex aspectual Formal Linguistics, Vol 1. MIT. Working Papers in structure in Hindi/Urdu. In Selected papers from the Linguistics Vol. 46, 2004, 300–314. Beer Sheva Workshop on the Syntax of Aspect, ed. N. Jakuliene A. DĖL wisesi tur ischpažinti. In Baltisti- Erteschik-Shir & T. Rapoport. Oxford, UK: Ox- ca, V (2), 1969, 197-198. http://www.baltistica.lt/ ford University Press, 2002, 1–31. index.php/baltistica/article/viewFile/1743/1656 Carnie A. Syntax: A Generative Introduction (17.04.2014). (3rd ed.). Wiley-Blackwell, 2012. Kayne R. French Syntax, MIT Press, 1975. Cornish F. Implicit internal arguments, event Kenesei I. On what really figures in a non‑config- structure, predication and anaphoric reference. In urational language. In Groninger Arbeiten zur ger- N.A. Hedberg N. & Zacharski R. (eds.), Topics on manistischen Linguistik, 24, 1984, 28–54. the Grammar-Pragmatics Interface. Papers in Honour Kenesei I. Quantifiers, negation, and focus on of Jeannette K. Gundel, Amsterdam/Philadelphia: the left periphery in Hungarian, Lingua 119, John Benjamins (Pragmatics and Beyond series), 2006, 564-591. http://dx.doi.org/10.1016/j.lin- 2007, 189–216. http://w3.erss.univ-tlse2.fr:8080/ gua.2007.11.004 (23.02.2013). index.jsp?perso=cornish&subURL=web/05_Cor- Kiss K.É. Deriving properties of structural focus. nishRRR.pdf (4.02.2014). In Riester A. and Onea E. (eds.). Focus at the syn- Dyakonova M. A Phase-Base Approach to Russian tax-semantics interface. Working Papers of the SFB Free Word Order. Amsterdam Center for Language 732, Vol. 3, University of Stuttgart, 2009, 19–33. and Communication. LOT Publications, 2009. Kiss K.É. Topic and focus: Two structural po- http://dare.uva.nl/document/146392 (23.06.2013). sitions associated with logical functions in the Dowty D. Thematic Proto-Roles and Argument Se- left periphery of the Hungarian sentence. In: lection. In Language, Vol. 67, No. 3. (Sep. 1991), Féry, C., Fanselow, G. and Krifka M. (eds.) The 547–619. http://linguistics.berkeley.edu/~syntax-cir- notions of information structure. Interdisciplinary cle/syntax-group/dowty91.pdf (6.09.2013). Studies on Information Structure. Working Papers Embick D. and Noyer R. Distributed Morphology of the SFB 632, 6. Universitätsverlag Potsdam, and the Syntax/Morphology Interface. To appear 2007, 69–81. in: G.Ramchand and C.Reiss (eds.). The Oxford Kiss K.É.. Identificational focus versus information Handobook of Linguistic Interfaces. Oxford Univer- focus. In: Language, Volume 74, Number 2, 1998, sity Press, draft of Dec. 9, 2005. http://babel.ucsc. 245–273. edu/~hank/mrg.readings/E_N_DM_SM_Inter- Kiss K.É. (ed.). Discourse configurational languages. face.pdf (5.09.2013). New York, Oxford: OUP, 1995. 79 Julija Korostenskienė

Korostenskaja, J. Setting the verb raising parameter Schäfer, F. On Passives of Reflexive Verbs and in Lithuanian. To appear in: Studies About Lan- the Nature of (Natural) Reflexivity. Proceedings guage, 25, 2014, 14–25. of NELS 41, 2008. http://ifla.uni-stuttgart.de/ Lidz, J. The argument structure of verbal reflexives institut/mitarbeiter/florian/papers/schaefer.pdf In Natural language and Linguistic Theory, 19.2 (16.07.2013). 2001, 311–353. http://ling.umd.edu/~jlidz/vrm- Sekerina, I. The Syntax and processing of scrambling pub.pdf (23.07.2014). constructions in Russian. PhD thesis. City Univer- Marantz, A. No escape from syntax. In University sity of New York: NY, 1997. http://csivc.csi.cuny. of Pennsylvania Working papers in Lignuistics 4(2) edu/Irina.Sekerina/files/publications/SEKERI- 1997, 221–225. NA%20dissertation%201997.pdf (22. 07. 2013). Medová, L. Reflexive Clitics in the Slavic and Ro- Slavcheva M. Semantic descriptors: the case of reflex- mance Languages: A Comparative View from an An- ive verbs. In: Proceedings of LREC,Genoa, Italy, 2006, tipassive Perspective. PhD Dissertation, Princeton 1009-1014. www.researchgate.net (12. 08. 2013). University, 2009. ling.auf.net/lingbuzz/001028/ Sportiche D. French Reflexive se: Binding and current.pdf (16.07. 2013). Merge Locality. In E. Aboh et al. (eds) Celebrating Miličević, M. On the status of reflexive and recip- Locality, Oxford University Press (in press). ling. rocal clitics in Italian and Serbian. In Butt M. and auf.net/lingbuzz/001273/current.pdf (2.02.2014). King, T.H. (eds.), Proceedings of the LFG09 Con- von Stechow A. The different readings of wieder ference. CSLI Publications, 2009, 441–458. http:// ‚again‘: A structural account. In Journal of Seman- csli-publications.stanford.edu (12.02.2014). tics 13(2), 1996, 87-138. doi: 10.1093/jos/13.2.87. Paulauskienė, A. Lietuvių kalbos kultūra. Kaunas, Svenonius P. Russian Prefixes are Phrasal. In Ger- Technologija, 2001. hild Zybatow, Luka Szucsich, Uwe Junghanns, and Paulauskienė A., Miliūnaitė R.. Kalbos patarimai: Roland Meyer (eds.) Formal Description of Slavic gramatinės formos ir jų vartojimas, 1. Vilnius: Mok- Languages, Peter Lang, Frankfurt am Main, 2008, slo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. pp. 526-537. http://ling.auf.net/lingbuzz/000043 Puskás G. Word Order in Hungarian: the Syntax of (4.11. 2013). A‘-positions. Amsterdam and Philadelphia: John Veselovská L. Phrasal movement and X0-morpholo- Benjamin, 2000. gy: Word order parallels in czech and english nominal Puskás G. Focus and the CP domain. In L. Haege- and verbal projections. Ph.D. thesis, Palack´y Uni- man (ed.), The new Comparative Syntax. London: versity, Olomouc, 1995. Longman, 1997. Vilkuna M. Free word order in Finnish: its syntax Ramchand G. Verb Meaning and the Lexicon: A and discourse functions. Suomalaisen Kirjallisuuden First-Phase Syntax. Draft of 2007. ling.auf.net/ling- Seura, 1989. buzz/000307/current.pdf (7.09.2013). Wood J. Reflexive –st verbs in Icelandic. In Nat- Rutkowski P. Some remarks on the syntax of gen- ural Language and Linguistic Theory. Springer itival phrases in Lithuanian. In Proceedings of the Science+Business Media Dordrecht, 2014. doi: 22nd Annual Northwest Linguistics Conference, 10.1007/s1 1049-014-9243-y. Working Papers Vol. 1, SFU Linguistics Gradu- Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. Vilnius: ate Student Association, 2007: 221–231. http:// Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. www.sfu.ca/gradlings/working-papers/wp_1.html Zwicky A. Free word order in GPSG. In: OSU Work- (23.06.2014). ing Papers in Linguistics, 32, 1986, 125–132. Sabel, J. and Saito M. (eds.). The Free Word Or- der Phenomenon. Mouton de Gruyter. Berlin: New York, 2005. COMPUTER SOFTWARE Sæbø, K.J. The Analysis of the Anticausative Alter- Syntax Tree Editor. Downloaded from http://www. nation, 2001. http://folk.uio.no/kjelljs/Research. ductape.net/~eppie/tree/index.html (13.02.2014). htm (11.07.2013).

Watershed

Guilt as a European European a as Guilt

riboženklis

Kaltė kaip Europos Europos kaip Kaltė DD

DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS D SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO D GINTAUTAS MAŽEIKIS ISSN 1392-0588 (spausdintas) ISSN 2335-8769 (internetinis) 2014. 62

SANTRAUKA. Atgaila ir įveikimas (vok. Aufhebung), virtimas disponuojama atmintimi bei rezistenciniu aktyvumu įvairių kritiškų komunikacinių praktikų aplinkoje, štai kuo galėjo tapti Gulago ir vėlesnės nomenklatūrinės sovietinės sistemos patirtis mūsų dienomis. Tačiau kažko- kiu istoriniu momentu šis subjekto išsilaisvinimo ir naujų socialinių santykių kūrimo procesas sustojo, o asmenys patyrę Stalino represijas ar jų palikuonys ne priešinosi, o patys, jau atrodo laimėję, nuolankiai užleido vietą restauraciniams procesams: nomenklatūros, autoritarizmo ir Gulago šmėklų atgimimui. Naujoji įsivaizduojama Rusijos, o iš dalies ir Baltarusijos istorija pavertė represijų ir masinių trėmimų, teroro organizatorius naujaisiais romantizuojamais hero- jais, kuriuos ėmė šlovinti net kai kurie tremtinių palikuonys. Kaltė, kuri buvo adresuojama Gulago prižiūrėtojams, buvo užmiršta, ir dabar jau aukų palikuonys įvardija savo tėvus, sene- lius ar prosenelius kaltaisiais. Bet jie ir yra kalti – tik dėl ko kito: kad nesipriešino, tylėjo beveik iki mirties... Pasyvumas, baimė, nuolatinis susitaikymas, veikiausiai atkeliavęs dar iš baudžiavos ar beteisių gamyklos darbininkų laikų, virto tuo, kad tremtinių vaikai užaugo panašiais, kokie buvo ir jie jaunystėje, leidę Stalino, Hitlerio ar kitiems autoritariniams režimams laimėti. Todėl istorija kartojasi: ir ne kaip farsas, o kaip nauja falsifikuota tragedija, tik jau ne socializmo, o reklaminio autoritarizmo šviesoje. Falsifikuota, nes nebėra nei Gulago, nei sovietinės nomen- klatūros, o centralizuotas oligarchinis kapitalizmas Rusijoje, naujasis autoritarizmas ir neketina atkurti buvusio totalinio teroro, o tik jį imituoti, vaidinti. Tokioje aplinkoje ne didžioji tragedija ir kūryba, taip žavėjusi romantikus, o tragedijos fikcija ir scena tampa svarbiausios. Būtent jie kuria klaidingą atmintį ir vartojamus vaizdus, kurie pašalina ir pakeičia dramatišką išpažintį ir atmintį apie stalinizmo ir vėlesnio nomenklatūrinio laikotarpio metus. Koks yra tas moderniosios visuomenės susvetimėjimas, vartotojiškas abejingumas, rezistencijos ir pilietinio solidarumo nebuvimas, kuris leidžia atkurti ir falsifikuoti didžiuosius sielų etapus? Straipsnyje ketinama apsvarstyti filosofinę Aušvico atminties patirtį, palyginti ją su disidentiniais svarsty- mais apie Gulagą, įvertinti dvi egzistenciškai svarbias atgailos technologijas: krikščionišką ir negatyvią dialektinę, apsvarstyti Tengizo Abuladze’s filmo „Atgaila“ turinį ir filmo likimą tuo metu, kai glamūrinis filmų projektas „Senosios dainos apie svarbiausia“ užgožė tragiškos atminties galimybę. Straipsnyje daugiausia analizuojama sovietinė ir Rusijos patirtis, kuri Lietuvos tikrovę veikia nuolatos, tačiau yra svetimkūnis. RAKTAŽODŽIAI: atgaila, atmintis, Gulagas, Aušvicas, perestroika, dialektika, Theodoras Adorno, Valerijus Podoroga.

83 GINTAUTAS MAŽEIKIS

ĮVADAS ATGAILA KAIP KRIKŠČIONIŠKAS IR KAIP DIALEKTINIS KALTĖS ĮVEIKIMAS

Išpažintis ir atgaila kaip valdžios technologijos, kaip asmens susivaldymo būdai buvo suvokti dar antikos laikais: išplėtoti kinikų, sofistų, stoikų, galiausiai krikš- čionių1. Išpažinties ir atgailos praktikos, jų ritualizavimas, reglamentavimas, klasifikavimas, stebėjimas padėjo suvokti, kad egzistuoja tokios į savimonės val- dymą nukreiptos galios technologijos, kurios skatina asmenį suvaržyti ir keisti savo spontaniškumą. Į „širdį“ nukreiptos galios technologijos padeda kontro- liuoti ne tik elgesį, bet ir jausmus, ketinimus ir taip išplečia institucijų kont roliuojamą racionalumo sferą. Vidinės savimonės visuomeninė ar institucinė kontrolė didino šeimyninių, ūkinių, religinių, politinių veiksmų racionalumą, komunikaciją, tarpusavio supratimą, taip pat valdymą ir priklausomybę. Tradi- cinės stojikiškos ar krikščioniškos išpažinties ir atgailos metu asmuo supranta ir kitiems atskleidžia save kaip įvykio šaltinį ir kaip tiesos įvykį2. Atgailos subjektas atsigręžia į save patį ir į žmones šalimais ir kviečia juos kartu pasikeisti: tapti naratyvinės ar emocinės tiesos dalyviais. Vis dėlto šis į save atgręžtas kismas (įsikitinimas) skiriasi savo kritiškumu. Todėl kalbėsiu apie krikščioniškos kilmės atgailą ir dialektinę išpažintį, būdingą, pavyzdžiui, disidentams. Krikščioniška atgaila apklausia sielą, o ne tiesą, kuria tikima, kuri yra išpažįstama. Antanas Maceina autobiografiniame kūrinyje „Filosofijos keliu“ pastebi, kad „teologija prasideda atsakymu, filosofija prasideda klausimu. Atsakymą teologijai teikia tikėjimas.“3 Duotą tiesą tikima, ne klausiama, o tikrinama tik siela: kiek ji yra tapati šventam kalbėjimui. Paaiškinimas, kuris lydi atpirkimą, yra skirtas ne klausimo sklaidai, o jo pašalinimui: turi nebe- likti abejonių dėl širdies ir tiesos bendrumo. Tokia išpažintis ir atgaila yra aklos savo gimtimi ir vienodai pavergia, kaip ir laisvina. Kaltės faktas ir kaltės jausmas yra prielaida didžiajam į save atgręžto subjekto kismui: beatodairiš- kam, tai yra nekritiškam: nepagrįstam tariamos tiesos tyrimais, abejone teiginiais, alternatyvų išbandymu, lyginamosiomis studijomis, kūrybingu žaismu. Todėl tokį paklusimą vadinu instituciniu širdies valdymu, galimai išlaisvinan- čiu arba pavergiančiu. Atgailauti vertė skirtingos religijos, politinės santvarkos ir režimai, ideologijos, kai tik ši sielų valdymo technologija buvo atrasta ir masiškai įdiegta. Krikščionybė atgailaujantį kismą siekia teologiškai pateisinti

1 Šis straipsnis parengtas pagal projektą „Sovietinių atminties ritualizavimo formų perėmimas: lyginamoji Vidurio-Rytų Europos analizė“. VAT-43/2012. 2 Foucault M. The Hermeneutics of the Subject. Lectures at the college de France, 1981–82. New York, Pal- grave, 2005, 363. 3 Maceina A. Filosofijos keliu. In Maceina A. Raštai, t. 4. Vilnius, Mintis, 1994, 381. 84 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO sakraliniais, stebukliniais įtikinėjimais, o ne sukelti filosofines abejones ir ne pasiūlyti alternatyvas. Krikščionybė atgailą instituciškai reguliuoja ir liturgiš- kai išaukština. Atgailos disciplina ir reguliarumas, nuodėmės supratimas ir atpirkimas, naujos vertybinės orientacijos įtvirtinimas ir praktinis tęsimas – visa tai yra sudėtinga sielos savivaldos technologija. Stojikiška ar krikščioniška išpažintis ir atgaila kaip galios technologijos rėmėsi išsižadėjimo, apsivalymo, o ne kritiško įveikimo ar maišto paradigma. Viduram- žių krikščionybės teigimu, nuodėmės, pavyzdžiui, homoseksualaus ryšio, išpa- žintis numanė reikšmingą elgesio ir mąstymo, vidinių intencijų pakeitimą: išsi- žadėjimą, įsikitinimą, homoseksualaus asmens virtimą heteroseksualiu. Kartais toks radikalus išstūmimas virsdavo ir virsta augančia vidine ir išorine „normų“ kontrole, represinių klasifikacijų pateisinimu ir dar didesne sielos deformacija. Priešingai, kritinė atžvalga (įveikimas) ir sąmoninga kontrolė sumažina deformacijos blogąsias pasekmes, nors ir negali būti laikoma „apsivalymu“ esencialis- tine prasme. Mums dogminės išpažinties ir dialektinės savęs kritikos atskirtis yra reikšminga takoskyra, padedanti suvokti išsižadėjimo ir išlaisvinančios atgailos skirtumus. Ilgą laiką išlaisvinančiai dialektinei atgailai nebuvo skiriama jokio dėmesio, o išpažinties ir išsižadėjimo procedūros buvo tikslingai vystomos baž- nyčios ir valstybės aparato. Apšvietos amžius represines klasifikacijas pagrindė, pavertė „mokslu“ ir paskatino sukurti tyrimais pagrįsta kliniką tiems, kas atsisako išpažinties ir atgailos technologijos. XX amžiuje dideliu sovietinių klinikų „pasiekimu“ buvo laikoma „lėtinės šizofrenijos“ diagnozavimas, dažniausiai taikytas tiems politiniams oponentams, kurie nepaklusdavo Gulago4, o vėliau partinės ar nomenklatūrinės5 atgailos tvarkai. Dažniausiai šis socialinis atgailos, deformacijos, bausmės, klinikos, mokslo procesas ne tik nepadėjo gydyti „psichinių ligonių“, prie kurių buvo priskiriami lėtinės šizofrenijos atstovai6, homoseksualai, recidyvistai, bet dar labiau juos žalojo. Priešingai, disidentinė išpažintis, atgaila ir naujos patirties kooperacija, akumuliacija formavosi kaip

4 GULAG – rus. Главное Управление Исправительно-трудовых Лагерей – Pagrindinė pataisos darbų lagerių valdyba. Politinių kalinių kalėjimai, o vėliau ir darbo lageriai pradėti kurti iš karto po Spalio revoliucijos 1918 m., tačiau tik 1930 m. buvo institucionalizuoti, paversti bendra sistema. Stalinistinės, organinės ir pačiai partinei nomenklatūrai pavojingos lagerių sistemos pabaiga galima laikyti 1956 m. lagerių valdybos panaikinimą, daugelio politinių kalinių reabilitaciją ir atskirų įkalinimo zonų uždarymą. Vis dėlto atskiros Gulago režimo formos išliko kisdamos iki pat 1987 m., iki Anatolijaus Sacharovo išlaisvinimo, politinių kalinių masinio išlaisvinimo, režimo mietų panaikinimo. 5 Sutinku su V. Voslenskiu ir M. Djilu, kad naujoji klasė (Djilas) arba, tiksliau, nomenklatūra (Voslenskis) galėjo rastis tik sustabdžius Gulago sistemą ir pavertus ją naujesne, modernesne, nors ir išsaugojusia kai kuriuos bruožus (pavyzdžiui, „etapinimo“ – siuntimo etapais). 6 Diagnozė – lėtinė šizofrenija (rus. вялотекущая шизофрения) – pagrindinė politinių kalinių diagnozė, kai jie represijos ir proto deformacijos, klinikos tikslais buvo nukreipiami į uždaras psichiatrijos klinikas. Voren R. van. Cold war in psychiatry: human factors, secret actors. Amsterdam and New York, Rodopi Publishers, 2010. 85 GINTAUTAS MAŽEIKIS

organinių Gulago sistemų atpažinimas, kaip partinio nomenklatūrinio klyst- kelio refleksija, kaip galimybė įveikti klinikų ir ideologinės prievartos sistemą. Taigi, kalbu apie dvi atgailos procedūras, prieštaraujančias viena kitai. Jų pynės ne visados padeda aiškiai atskleisti, kuri buvo išlaisvinanti ir kuri paver- gianti, kuri priverstinai priversdavo išsižadėti savo sielos, o kuri – vadavo iš sisteminės prievartos. Pavadinkime vieną jų išsižadėjimo, o kitą įveikimo technikomis. Dogmatiškai išsižadant kas nors slopinama ir draudžiama, o dialek- tiškai įveikiant – paliekama dispozicijoje ir todėl būtina išsaugoti kritinę dis- tanciją. Tik iš pirmo žvilgsnio visiškas išsižadėjimas yra naujumo pagrindas, o dažniau tik seno deformacija; priešingai, dialektinė įveika, nors ir rizikuoja, kad šalia esama ir mąstoma, disponuojama patirtis, gali vieną dieną atgimti, vis dėlto bendruomeninė savitarpio pagalba gana gerai užtikrina tokio „atgimimo“ nesėkmę. Denacifikacija (Austrijos ir Vokietijos kultūros ir visuome- nės išvadavimas nuo bet kokių nacizmo liekanų (vok. Entnazifizierung)) buvo išsižadėjimo reikalavimas ir uždraudimas nepaliekant kritinės distancijos7. Tačiau kritinės distancijos nebuvimas lėmė, kad ir uždraudus neofašizmas vėl atgimdavo, vos tik susilpnėdavo išsižadėjimo kontrolė. Tačiau atsiradus kritinei distancijai, atsisakius draudimo politikos ir sukūrus įstatymo supratimo, o ne draudimo situaciją fašizmo atgimimą pavyko sustabdyti. Jűrgenas Habermasas kritikuodamas grubią denacifikaciją kalba apie tokį pamatinį teisinį suvokimą (vok. das Grundgesetz) ir konstitucinį patriotizmą (vok. Verfassungspatriotismus), kuris leistų suvokti savo praeitį be draudimų ir kartu stabdytų negatyvių ten- dencijų atgimimą8. Asmenys, neturintys kritinių nuostatų, yra linkę atkurti vieną ar kitą diskursyvią formaciją, apibrėžtą tikrovės suvokimo būdo, jau vien todėl, kad neturi reikšmingos, išmoktos, paverstos kasdiene praktika alterna- tyvos. Sovietinė persekiojimo sistema taikė tą pačią išpažinties ir atgailos prak- tiką: išpažinti savo carines, menševikines ar kitas nuodėmes, atgailauti ir išpirkti kaltę uoliai praktikuojant naująją sistemą. Draudimas užtikrindavo, kad sena ideologija nebeatgims, o kritinis ir laisvas mąstymas nebuvo plėtojamas. Aš, priešingai, straipsnyje ginu dialektinę (nihilistine prasme) įveikimo nuostatą, kuri padėjo daugeliui disidentų išpažinti savo komunizmo laiką ir tapti susipra- tusiais ir, ko gero, giliausiais komunizmo kritikais. Friedrichas Nietzsche paprastą krikščionišką atgailą laikė dvasios silp nybe. Tačiau apie kritinį ir laisvą visos sistemos įveikimą, disidentinę savi- voką jis nerašė. Pasak Nietzche’s, atgailaujantis paklusimas, beatodairiškas

7 Frederick F. Exorcising Hitler: The Occupation and Denazification of Germany. Bloomsbury Press, 2011. 8 Habermas J. Staatsbürgerschaft und nationale Identität. In Faktizität und Geltung. Frankfurt a.M., Suhrkamp, 1992. 86 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO savęs išsižadėjimas, kviečiant stipriai institucijai, Bažnyčiai ar partijai, ugdė silpną ir tik svetimą stiprybę pateisinantį, savęs ir savo socialinių tinklų išsi- žadantį asmenį9. Gebėjimas išsižadėti ir buvo ta vidinė galios technologija, kuri padėjo patiems žmonėms tapti naujų ideologinių kvietimų entuziastais. Vis dėlto išpažinties ir atgailos technologijos tobulėjo ir Bažnyčią smarkiai aplenkė psichoanalizė. Dar gyvam Sigmundui Freudui esant, psichoanalizė, nors ir neigiamai vertino tiriamus reiškinius, pavyzdžiui, homoseksualumą, vis dėlto ieškojo ne aklo išstūmimo ir draudimo, ne kalėjimo ir klinikos, o transformacijos ar perkėlimo (sublimacijos) būdų, tai yra kontroliuojamo ir suvokiamo leidimo. Ilgainiui tai atvėrė kelią sujungti dialektikos ir psicho analizės siūlymus interpretuoti išpažintį ir atgailą kaip egzistencinės, kritinės dialektikos atvejį, suponuojantį laisvę disponuoti traumine patirtimi, pateikti jos genealogijos dekonstrukciją, socialinę ir politinę kritiką, atverti naują gali- mybę aktyvumui. Vėliau ši psichoanalitinė teorija – laisvo ir kritiško disponavimo traumine patirtimi – buvo išplėtota Frankfurto socialinės mokyklos ir kritinės teorijos atstovų, kurie sujungė negatyvią dialektiką ir psichoana- lizę, kritiką ir kūrybingumą aiškindami Aušvico, Holokausto, denacifikacijos, Gulago ir desovietizacijos problemas. Po Theodoro Adorno „Negatyviosios dialektikos“ bei Michelio Faucault „Subjekto hermeneutikos“, galios tech- nologiją – išpažintį, savikritiką, atgailą, išsižadėjimą – pradėta aiškinti kaip valdžios įveikimą ir pavertimą dispozityvu. Pavertimas disponuojamu, turimu savo žinioje, atitinka atminties veiksmą, kai atmenamu, bet jau ne aktualiu, o atidėtu disponuojate, kada norite.

DRAUDŽIAMA ABSURDO PATIRTIS: AUŠVICAS

Adorno veikiausiai niekada nėra sakęs: „Kaip galima poezija po Aušvico“10, nors šis jam priskiriamas ir legenda tapęs sakinys cituojamas nuolatos. Tokių minties priskyrimo, įteisi- nimo pavyzdžių istorijoje rasime daug11. „Negatyviojoje dialektikoje“ jis samprotauja kiek kitaip. Tačiau pacituota ir jo vardui priskirta citata, ši mąstančių grupių kūryba, liaudies

9 Nietzsche F. Apie moralės genealogiją. Vilnius, Pradai, 1996. 10 Schmidt J. Poetry After Auschwitz – What Adorno Didn’t Say. Prieiga internete: (žr. 2014 05 20). 11 Minties priskyrimas autoriui, panašiai kalbėjusiam, yra specifinis liaudies folkloro, mitologijos įteisinimo būdas. Išmintį turi pasakyti patys išmintingiausi, bet tie, kurie iš tiesų kažką artimo kalbėjo. Kolektyvinė išmintis koreguoja autorių posakius, paversdama juos lakiomis frazėmis ar klišėmis, gyvenimo priesakais, beveik patarlėmis. Žymesnės būtų neva Tertulijono sakyta: tikiu, kadangi absurdiška, Marxo ir Lenino (priskiriama abiem) – religija yra opiumas liaudžiai; Lenino – kiekviena virėja gali valdyti šalį, pagaliau Adorno – kaip galima poezija po Aušvico. Kitą kartą lakios frazės yra peradresuojamos iš nežinomų veikėjų į didžiųjų lūpas, taip įteisinant liaudies išmintį. Pavyzdžiui, poetai – sielos inžinieriai, buvo priskirta Stalinui, nors ją pasakė poetas Jurijus Oleša. 87 GINTAUTAS MAŽEIKIS

išminties atmaina, formuluoja trauminę po Aušvico, po Holokausto patirtį. Dėl to, kad ji nebuvo tiesiogiai suformuluota Adorno, o pataisyta daugelio „cituojančių“, ji tapo balsavimo, sutarimo, simboliškai žymimo Adorno vardu, simboliu. „Negatyviosios dialektikos“ poskyryje „Po Aušvico“ jis kritikuoja buržuazinį individualizmą ir nekūrybingumą, susvetimėjimo šaltį, dėl kurio tapo galimas Aušvico-Holokausto fenomenas, įkalinantis Aušvice ilgiems metams. Ir kuo daugiau yra suvokiamas nužudytųjų mirčių beprasmišku- mas, mechanika, tuo sunkiau yra kurti poeziją ar tiesiog būti žmogumi šiandien, atsiverti savo štai-būčiai (vok. Dasein). Adorno pastebi, kad buržuazinio pasaulio, kuriam jis kri- tiškas, žmogus gyvena susvetimėjusiame ir bendrą atsakomybę prarandančiame pasaulyje. Pasaulyje, kur konstituciniai individo veiksmai yra apriboti daugybės taisyklių ir išlygų, kur gilus ir drąsus, atviras pokalbis beveik negalimas, o vienintele priebėga asmeniui virsta apsimetėliška globa, tiksliau, šaltumas ir abejingumas, užgimsta labiausiai asmenį žalojan- tys, mesianistiniai, totaliniai pasakojimai. Jie geba paversti aukomis ir absurdu milijonus žudomųjų. Šis Veimaro Respublikos susvetimėjimas, šaltis, socialinis atomizmas įgalino nacizmo ideologijos kilmę, triumfą ir Aušvico tragediją. Kai kurie kūrėjai individualistai, nedrįsę tinkamai pasipriešinti itin nestilingam ir haliucinacijai prilygstančiam nacistiniam pasakojimui, galiausiai atsidūrė tarp Aušvico aukų. Jie ten pakliuvo nepasipriešinę banaliai ideologijai, nedalyvavę jokioje rezistencijoje prieš grubią minios agresiją. Jie patys nuolankiai pakluso įkalinimui. Pilietinis abejingumas rezistencijai ir kooperacijai, negebėjimas kaupti socialiai reikšmingų patirčių, nenoras kritikuoti banalių didžiųjų istorijų, bodėji- masis socialinės inžinerijos ir fabriko kritika buvo tai, kam nusikalstamai nesipriešinant užgimė totalitariniai naikinimo ir pasaulio perdarymo režimai. Adorno kritikuoja susveti- mėjusį Vakarų individualistą: Vienatinis, konkretus žmogus pasaulyje, kurio dėsnis yra universalus individualus pir- mumas, neturi nieko, be šios išsipildžiusios tapatybės, bereikšmės ir abejingos; todėl šios reikšmingos tendencijos išsipildymas jau kurį laiką kelia ir apibrėžtą siaubą. Už šio siaubo ribų negalima išnešti nieko daugiau nei už dygliuotos lagerio tvoros, per kurią paleista elektros srovė. Daugelio metų kančios – yra teisė išraiškai, lygiai kaip ir ligos nukankintas žmogus turi teisę bambėti ir niurnėti; todėl neteisinga, netikslu, kad po Aušvico poezija daugiau yra negalima. Teisingiau, veikiausiai, būtų kelti mažiau „kultū- ringą“ klausimą, ar galima po Aušvico toliau gyventi? Ar galima iš tiesų tai leisti tiems, kas atsitiktinai išvengė mirties, tačiau, iš tiesų, turėjo būti vieni iš nužudytųjų. Tokio žmogaus gyvenimui reikia šalčio ir abejingumo – pagrindinio buržuazinio subjektyvumo principo; o kitu atveju Aušvicas būtų negalimas; o tai ir yra didžioji kaltė tų, kurių pasigailėjo. Ir kaip atpildas už tai, ką šie žmonės padarė, šiuos žmones nuolatos aplanko mintys, kad jis ne gyvena, o numirė dujų kameroje 1944 metais; ir visas jų dabar egzistavimas yra, galiausiai, bepročio žmogaus, kuris buvo nužudytas prieš dvidešimt metų, geismas, jo chimera, emanacija.12

12 Адорно Т. Негативная диалектика, Москва, Научный мир, 2003, 323. (Vertė – G. M.). 88 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO

Klausimas užduotas daug rimčiau nei klaidinantis jo atpasakojimas: „kaip galima poezija po Aušvico?“ arba „kaip galimas eilėraštis po Holokausto?“. Adorno klausia, ne kaip išgelbėti pavienę išlikusią gyvą auką, o kaip dialektiškai paneigti aukos mąstymą, paneigti aukų gailėjimąsi, kartu pašalinant naujo Aušvico gali- mybę. Ir pirmas atsakymas paneigiant aukos iliuziją, jos prasmės kvaitulį, yra parodyti kankinystės absurdą. Juk nacių ir stalinizmo režimo aukos nenuveikė beveik nieko, kad tų režimų nebūtų. Priešingai, visais savo darbais, paklusnumu, nuolankumu ir abejingumu pilietinėms laisvėms jie pasyviai prisidėjo prie totali- tarinės sistemos kūrimo ir nesutrukdė Holokaustui. Aukos aimanos dėl prarasto laiko ir patirtos traumos yra ne tik manipuliacija, bet ir vėl pasyvi naujų iracio- nalių represijų sąlyga. Bet grįžkime prie kolektyvinės idiomos, priskiriamos Adornui: „kaip galima poezija po Aušvico?“. Pabrėžiau laiko aplinkybę su prielinksniu po, tai yra po Holokausto, po sisteminės-rasistinės žudymo mašinos. Šis po akcentuoja egzis- tencinį lūžio tašką, negrįžtamą pokytį. Pasak Adorno, milijonų koncentracijos ir masinių žudynių aukų mirtys buvo beprasmės. Jų auka paneigė istorijos tiks- lingumą ir užslėptą niekšišką prasmės melą, parodė tai praktiškai, empiriškai. Adorno rašo: Po Aušvico jausmai priešinasi teiginiui apie duotos būties pozityvumą, regi šio teiginio tuštybę ir neteisingumą aukoms; šie jausmai nesutinka pripažinti samprotavimų, tei- giančių, kad Aušvico aukų likimas slepia kokius nors vadinamosios prasmės trupinius; ir šie jausmai tapo tikrove po įvykių, kurie pasmerkė imanentinės prasmės konstrukciją įžeidimų ir pajuokos objektu, rodant, kaip ši konstrukcija išsiskleidžia iš teigiančiosios transcendencijos.13

Iki Antrojo pasaulinio karo Vakarų filosofijoje paplitusi transcendencijos ir imanencijos dialektika buvo virtusi prasmės magija: tai kas yra anapus patyrimo ir suvokimo ribų (transcendencija), kažkokiu slaptu, dievišku būdu yra ir mūsų širdyse, duota mums kaip potencija, kurią belieka išskleisti. O kai kurie didžiausi iš filosofų, poetų, pranašų, mesijų praregi imanencijos tamsą ir išvysta transcendencijos spindesį, jį perteikia prisikėlimo ištroškusioms masėms. Toks samprotavimo būdas po Antrojo pasaulinio karo turėtų sukelti, jei jau ne šleikštulį ir pasibjaurė- jimą, tai bent juoką sena gudria manipuliacija. Po Antrojo pasaulinio karo žudynių apie iliuzinį tikrovės prasmingumą rašė ir Albert’as Camus, parodydamas didžiųjų mitologijų žalą ir joms tarnaujančių moks- lininkų – aklų sielos matininkų – destruktyvumą ir pabrėždamas beprasmybės supratimo svarbą. Nagrinėdamas pagrindinių nacizmo nusikaltėlių teismo procesą

13 Адорно Т. Негативная диалектика, 322. 89 GINTAUTAS MAŽEIKIS

(1945–1946 m.) Niurnberge, jų kalbas, analizuodamas mitologizuoto Tėvynės Motinos ir Fiurerio principo (vok. Fiuhrerprinzip) sakralizaciją, jis pastebi, kad šventumo retorika paslėpė gryno ir beprasmio dinamizmo absurdą (kareiviai visados turi žygiuoti, nesvarbu kur), mokslo virtimą funkcine tarnyste, politikos bio- logizaciją14. O absurdo identifikavimas padeda išsilaisvinti iš mito ar kvaziistorijos melo rūbo, iš ideologijos sutemų ir iš jos gimstančios nepakantos, padeda parodyti po jais paslėptą mašinų, funkcijų veiklą. Visos milijonų kankinių mirtys neturėjo jokio istorinio tikslo, jokios Dievo rankos ir jokios prasmės. Jie yra absurdo liudi- jimas, kurį apmąstyti, vadinasi, neleisti iliuzijų kerams dar kartą žmogaus blokšti į nusiraminimą ir slaptas budelių pinkles. Tačiau ne tik Aušvicas ar visos nacių koncentracijos stovyklos, ne tik Holo- kaustas, bet ir Gulago milijonai mirčių tiek pat buvo beprasmės, absurdiškos ir mąstyti apie jas kaip Dievo bausmę, istorijos tikslą, dvasios raidą, savimonės vys- tymąsi – melas, apgaulė, kuri dar kartą skatina kurti prielaidas naujoms prievartos sistemoms. Apmąstyti šių mirčių tuštybę, vadinasi, suvokti nacių Vokietijos, sovietinio režimo, Šiaurės Korėjos ar kitų autoritarinių santvarkų budelių ideologijas, kaip melagingas par excellence ir slepiančias industrines galios formavimo technologijas. Tačiau toks beprasmybės atvėrimas nėra lengvas veiksmas, turint omenyje, kad susiduriama su itin masyvia, propagandine, industrine tariamos prasmės, „mokslinės ideologijos“ konstrukcija, kuri diena iš dienos, kartais kas valandą veikia mases. Kokia yra ta žmogaus būklė, jo charakteris, kuris mielai pasiduoda paviršuti- niškoms ideologinėms demagogijoms, transliuojamoms itin galingų propagandos mašinų ir kontroliuojamoms visamatančiai cenzūrai? Šį klausimą kėlė ir sprendė Hannah Arendt, tam skyrusi daug savo širdies metų. Jos tyrimo ir analizės „projektas“ remiasi asmenine dramatine patirtimi, taip pat dviejų atvejų – Adolfo Eichmanno teismo Jeruzalėje analize15 ir procesu teisiant buvusius Aušvico pri- žiūrėtojus Frankfurte prie Maino 1963–1965 m.16 Jos samprotavimai apie suba- nalėjusį ir prisitaikiusį prie funkcinių sistemų protą, mano nuomone, atskleidžia žmogaus regreso, jo virtimo dar vienu das Man („štai tai“) pavidalu procesą. Savo žmogiškumo netektį, atsisakymą būti suvokiančiu egzistencinę atsakomybę ji aiškina kaip totalinių, tai yra tinkamai technologiškai, gamybiškai organizuotų, nusikaltimų prielaidą.

14 Camus A. Maištaujantis žmogus. Vilnius, Kronta, 2006, 148. 15 Arendt H. Eichmann in Jerusalem: A Report on the Banality of Evil. New York, Viking, 1963. 16 Naumann B. Auschwitz: A Report on the Proceedings against Robert Karl Ludwig Mulka and Others before the Court at Frankfurt. (Arendt H. Įvadas). London, Pall Mall, 1966. 90 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO

Arendt17 dėmesingumą kaltės fenomenui formavo jos aktyvus bendradarbiavimas su Karlu Jaspersu, filosofu ir egzistencialistu psichologu. Vieni garsesnių ir svarbesnių Jasperso kūrinių, skirtų kaltės problemai, buvo jo ankstyvasis kūrinys „Bendroji psichopatologija“ (1913 m.)18 ir vėlyvasis „Vokiečių kaltės problema“ (1946 m.)19. Atsižvelgdama į minėtus tyrinėjimus Arendt straipsnyje „Organi- zuota kaltė“20 aptaria paskutiniuosius nacių metus hitlerinėje Vokietijoje. Nacių režimas, propaganda karo pabaigoje pradėjo vadovautis totalinio karo idėja, kuri siekė, kad visi vokiečiai būtų įtraukti į masinius nusikaltimus ir kad pralaimėjimo atveju neliktų nekaltų. Apie sąmoningą tapsmą „kaltu“ savaip kalbėjo ir Marti- nas Heideggeris, tuo metu buvęs nacistinės partijos narys, bet kartu simpatizavęs ir Arendt (keistas nacisto filosofo meilės jausmas persekiojamai jo mokinei, žydei filosofei). Heideggeris kūrinyje „Technikos klausimu“21 sau būdinga „įsiklausimo“ į senovės graikų kalbą ir tekstus būdu pasakoja apie keturias Aristotelio priežastis kaip kaltininkus. Galiausiai Heideggeris pastebi, kad savo, kaip kaltininko, kilmės ir esmės supratimas geriausiai padeda išsiskleisti esiniams, tokiems, kokie jie yra būties pašaukti. Kitaip tariant, būti kaltininku yra kiekvieno pašauktis, kuris siekia išskleisti tai, kas Dasein turėtų būti esmiškiausia – pasaulį. Kvazireliginis būties aiškinimas ir nacistinės pasitikėjimo būties duotimi intonacijos puikiai perteikia totalinio karo ir jo technologizacijos idėją: kiekvienas turi progą būti kaltininku, nes tai esą pati būtis šneka. Šiuolaikinis tapimas banaliam ir yra virtimas didelio socialinio technologinio proceso priežastimi-kaltininku. Vis dėlto banalizacija, funkcionalizacija ir industrializacija paveikė ne tik blogio banalėjimą, bet ir teismus, visą teisinę sistemą. Arendt nuosekliai sekusi Aušvico prižiūrėtojų teismą Frankfurte prie Maino pastebėjo, kad šis teismas, turėjęs vadovautis tragedija, pilietiškumu ir bendražmogiškomis vertybėmis, liko funkcinis: naujų įstatymų vykdytojai teisė tokius pat senus vykdytojus. Tokia atmintis ir sukelia pavojų: jokios išlaisvinančios išpažinties ir atgailos, kritiško savo praeities dogmų įveikimo nevyko. Arendt22 parodo, kad toks naujų norminių aktų vykdymas nepa- rodė kaltės kaip sąmoningo suvokimo, o tik pasmerkimą, išorinį pripažinimą. Nei

17 Karaliaučius (Königsberg) – Arendt miestas, kurio tragedijos ji taip ir nepajuto, radikaliai atitoldama nuo nacistinės beprotybės, tačiau užverdama akis tokiam pat stalinizmo nusikaltimui. Karaliaučius yra vieta, kur susidūrė pasaulio beprotybės, kur tylėjimas užgniaužė mirusiųjų aimanas ir ateitį, kur imperinis pasidi džiavimas užtemdė germanų ir slavų genčių protą, kur gimė proto kritika iš susirūpinimo dėl savo galimos beprotybės ir kur ji nutiko. Didieji pasaulio miestai, į kurių gretas šis miestas nesugebėjo patekti, nors norėjo aplenkti visus, įskaitant Berlyną ir Sankt Peterburgą, Romą... Pasididžiavimo, nuopolio ir begalinio skausmo ir viso to, ko negalima vardais apsakyti, o tik meninėmis metaforomis. 18 Ясперс К. Общая психопатология. Москва, Практика, 1997. 19 Jaspers K. Die Schuldfrage. Ein Beitrag zur deutschen Frage. Zürich, Artemis-verlag, 1946. 20 Аренд Х. Организованная вина. In Арендт Х. Скрытая традиция. Москва, Текст, 2008, 39–56. 21 Heidegger M. Technikos klausimas. In Rinktiniai raštai. Vilnius, 1992. 22 Arendt H. Responsibility and Judgment. New York, Schocken books, 2003. 91 GINTAUTAS MAŽEIKIS

Niurnbergo, nei Frankfurto proceso kaltinamieji ir nuteistieji neatgailavo, toliau tvirtino ideologinį ir funkcinį veiksmų pobūdį. Aušvico prižiūrėtojai per teismą kolektyviai ir drąsiai laikėsi, o jų aukos negalėjo kalbėti, buvo dvasiškai palauž- tos, jų kaltinimai skambėjo iracionaliai, neatitiko procedūrinių reikalavimų. Taigi, vieni – nusikaltėliai – nesijautė kalti ir neatgailavo, teismas – nesivadovavo platesne teisės filosofijos doktrina, bet sekė įstatymą, o aukos – negalėjo kalbėti funkcine, instrumentine kalba. Visa tai rodė visų vertybių, taip pat ir filosofijos krizę. Ne tik kaltės, bet ir atgailos veiksmas nėra paprastas ir jo dviprasmiškumą pla- čiai analizavo Foucault bei Habermasas. Foucault kalbėjo apie atgailos ir išpažin- ties reikšmę svarstydamas subjekto hermeneutiką23. Čia jis dėmesį skyrė galios mechanizmų, jų plėtros ir internalizavimo aiškinimui. Tęsdamas samprotavimus, išplėtotus „Seksualumo istorijoje“24, jis pastebi, kad subjekto valdymui ir savivaldai realizuoti buvo išrastos ir pritaikytos įvairios askezės, diatetikos, disciplinos, režimo technikos bei sudėtinga išpažinties ir atgailos technologija. Foucault tai sieja su bendra krypsmo – seksualinio, proto, elgesio – praktika, sukūrusią savęs persekio- jimą, savęs kontrolę. Ankstyvieji stoikai, o vėliau ir krikščionys mokėsi ir tobulino šias dogmatinės dvasios daužymo ir naujo pasaulio atverties bei kelio praktikas. Dar daugiau, jie pastebėjo, kad be atgailos veiksmo esmingas išsilaisvinimas iš nuodė- mės pančių ir pagundų yra negalimas. Tačiau Foucault mažiau domisi Aušvico ir Gulago sukurtąja kaltės ir atgailos problema. Aš šiuos samprotavimus sieju ne tik su apsivalymo ir pasitenkinimo, bet ir krypsmo, kelio fenomenais. Habermasas remdamasis įvairiais socialinės kritikos ir psichoanalizės, taip pat Adorno bei Foucault kūriniais svarsto denacifikacijos ir desovietizacijos problemą kaip Holokausto ar Gulago aidą biurokratinėse Vakarų vokiečių ar nomenklatūri- nėse Rytų Vokietijos sistemose. Habermasas pastebi, kad denacifikacija ir siūloma buvusiai Vokietijos Demokratinei Respublikai desovietizacija iš esmės yra susijusios su prisipažinimo, liustracijos, gresiančio demaskavimo ir sankcijų taikymo mechanizmais ir mažiau su atgailos, atleidimo ar kritinio įveikimo ir tolesnio kūrybingo gyvenimo veiksmais. Ir tai suvokiama. Atgaila ir išsižadėjimas kaip atviras ir priimtinas veiksmas nėra daugeliui maloni ar įprasta psichologinė praktika, jei šie žmonės nėra aktyvūs katalikai ar stačiatikiai, kuriems būdinga mokytis ir vykdyti išpažintį, arba jei jie nėra disidentai, kurie savo komunistinę patirtį pavertė savo kritikos ir laisvės galia. Kitiems asmenims atgailos ar viešos kritinės išpažinties praktikos ne visados yra priimtinos ar pasiekiamos, pavyzdžiui, tai itin dažnai atsitinka patrioti- nėms žmonių grupėms (mitologizuotam protui), biurokratinės valdžios atstovams bei kūrybingiems ar ieškantiems žmonėms.

23 McGushin E. F. Foucault‘s Askesis – An Introduction to the Philosophical Life. Northwestern University Press, 2007. 24 Foucault M. Seksualumo Istorija. Vilnius, Vaga, 1999. 92 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO

Taigi, atsižvelgdamas į Foucault ir Habermaso samprotavimus, į krikščioniškos ir disidentinės išpažinties skirtumus, kalbu apie dvigubą atgailos būdą – pavergiantį ir išlaisvinantį. Prisiminkime, kad šiuolaikinė kalėjimų praktika skatina oficialią kalinių atgailą ir prašo demonstruoti pasitaisymą, tai iš dalies tolimas stojikiškos ir krikščioniškos filosofinės bei teologinės kilmės reiškinys, tik perkeltas į baus- mės ir priežiūros režimo aplinką. Ši tiesos įgyvendinimo technologija remiasi ne tik valdžios efektu, bet ir šiuolaikiniais psichologiniais, psichoanalizės tyrinėjimais priversti kalinį, pacientą, klientą sąžiningai patikrinti save ir pasikeisti laukiamu būdu. Vienu atveju savistabos ir savikaitos instrumentai dar labiau pavergs, sutryps asmenybę, pavers naujos ideologijos vergu, o kitu, priešingai, padės išsilaisvinti nuo vidinės vergovės ir leis savarankiškai, atsakingai, laikantis moralės principų samprotauti. Kitaip tariant, ši technologija yra gana neutrali ir yra išorinių idealų internalizavimo veiksmas pašalinant buvusius idealus. Habermasas diskutuodamas su Foucault pastabomis apie subjekto hermeneutiką ir kaltės fenomeną rašo: Šias technologijas, kurios skatina individus sąžiningai tikrinti ir pažinti save, Foucault, kaip žinome, kildina iš išpažinties praktikų, apskritai iš krikščioniško sąžinės nagrinė- jimo. Panašios struktūros praktikos, kurios per XVIII a. įsiskverbia į visas auklėjimo sritis, savo ir kitų seksualinių jaudulių suvokimo centre sukuria ištisą arsenalą instrumentų savistabai ir savianalizei. Pagaliau šioms tiesos technologijoms, kurios, sakysim, ne indi- vidų dvasią atskleidžia, o regzdamos vis tankesnį santykių su savimi tinklą pirmiausia augina dvasingumą, psichoanalizė suteikia moksliškai pagrįsto gydymo formą.25

Vis dėlto Habermasas būdamas dėmesingas dialoginei sielos raidai (tam svarbi yra ir išpažintis) ir hermeneutinei esamos patirties kritikai lieka abejingas mums rūpimiems klausimams: prievartinei atgailai bei dialektinio kismo arba tiesiog maištingo krypsmo laisvei. Pirmu atveju teroristinė komunikacija žlugdo, laužo pokalbio dalyvius ir paverčia vieną jų atgailaujančia auka, tarnu; antru atveju atgai- laujanti įveika ir krypsmas pažeidžia visuomenės komunikacijos normas, sąmonin- gai įtraukia transgresijos, perversijos mechanizmus kaip laisvos raidos elementą. Tai įgalina asmenį tapti viešpataujančios sistemos revizoriumi ir disidentu. Tokioms atgailos ir krypsmo praktikoms buvo atviri ne tik politiniai disidentai, bet ir įvairūs eretikai, mistikai, vizionieriai26.

DRAUDŽIAMA ABSURDO PATIRTIS: GULAGAS

Posovietinėje Rusijoje ir kiek vėliau besiformuojančioje SSRS „socialiniai inžinie- riai“, o tiksliau, Bolševikų partijos lyderiai, projektavo ir aiškino naują „prasmės“

25 Habermas J. Modernybės filosofinis diskursas. Vilnius, ALK, Alma littera, 2002, 310. 26 Išsamiau žr.: Mažeikis G. Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės. Kaunas, Kitos knygos, 2013. 93 GINTAUTAS MAŽEIKIS

žvilgsnį, pateisinusį, pirma, „proletariato diktatūrą“, vėliau „karinį komunizmą“ ir, galiausiai, Gulagą, kaip būtinas laikinas priemones socialistiniam tapsmui užtik rinti. Gulagas buvo aiškinamas ne kaip naikinimo, o kaip pataisos, tai yra korekcijos, perdarymo perkonstravimo organinė mašina, proletariato diktatūros ir proletariato internacionalizmo vedinys. Todėl ginčytis su Gulago sistema yra sunkiau nei su Aušvicu, kuris buvo mechaninė industrinė sistema. Gulagas buvo organinė „pataisos“ mašina, ne tiek žudanti, o aukas ir budelius nuolatos traumuojanti, sukeičianti vietomis, reguliuojanti: paverčianti juos organine darbo klasės mase. Ši sistema buvo vienodai nepriimtina ir paprastiems piliečiams, ir nomenklatū- rai, todėl fantazijos apie jos atgimimą šiandien yra veikiau autoritarinių režimų kuriama iliuzija, o ne politinė tikrovė. Tačiau Gulago ar stalinizmo atgimimo iliuzija yra svarbi naujai oligarchinei nomenklatūrinei Rusijos valdžiai save pateisinti, mistifikuoti savo nomenklatūrinę kapitalistinę gimtį, o ne sukurti ką nors pana- šaus į Gulago sistemą. Šiuo atveju, skirtingai nei nacizmas ir net nei bolševizmas, naujasis pseudogulago kvietimas ir pateisinimas reiškiasi tik kaip politinė reklama arba kaip naujos kalėjimų sistemos ir politinių oponentų persekiojimo pagrin- dimas, įtvirtinantis centralizuotą oligarchiją (taip vadinu dabartinę Rusijos san- tvarką). Skirtis tarp meluojančio dabarties diskurso apie Gulago reikšmę ir realaus Gulago veikimo yra esminga. Todėl svarbu remtis autentiškais ir kritiškais liudininkais bei mąstytojais apie organinę liaudies priešų pataisos sistemą. Renkuosi du žymiausius autorius: Aleksandrą Solženicyną ir jo autobiografinio tyrimo veikalą „Archipelagą Gulagas“ bei Varlamą Šalamovą ir jo „Kolymos apsakymus“. Pagaliau Adorno analogu dabarties Rusijos filosofų draugijoje laikysiu Valerijų Podorogą, kuris tikslingai ir kritiškai išverčia „po Aušvico“ apmąstymo patirtį į „po Gulago“ įžvalgas27. Priežastis tokio pasirinkimo yra tai, kad Solženicynas ir Šalamovas aprašo visą Gulago sistemą iš vidaus, o ne tik savo ir artimųjų tragišką istoriją28. Jų pasakojimai atskleidžia ne vien tragediją, ko gausu lietuviškuose pasakojimuose, o tai, kas paverčia kalinį, tremtinį niekšu, parodo visą organinę lagerio įvairovę ir veiklas, kurias, pasak Šalamovo, galima vertinti tik neigiamai, tai yra kas kalinį pakeičia neatpažįstamai, kas panaikina jo žmogiškumą ir paverčia nusikalstamos prievartos sistemos dalimi: susvetimėjimas, vogimas iš kitų kalinių, įskaitant maistą, specialūs skundai ir išdavystės, dalyvavimas patyčių ir prievartos kompanijose, susitepimas visomis galimomis kaltėmis ir tapimas Gulago ląstele... Visa tai yra monumentalaus

27 Подорога В. Память и забвение. Т. В. Адорно и время «после Освенцима». Новое литературное обозрение, № 116 (4/2012). Prieiga internete: (žr. 2014 05 20). 28 Lietuvoje, kurios literatūros čia nenagrinėsiu, skausmo balsui žodžius dėjo poetai ir rašytojai: Simas Račiūnas, Antanas Miškinis, Dalia Grinkevičiūtė, Valentas Ardžiūnas, Leonardas Matuzevičius, Petras Zablockas, Ka- zys Inčiūra. Vis dėlto jų kūriniai nebuvo sisteminiai „antropologiniai“ ar „filosofiniai“ tyrinėjimai, o kančios kelio giesmės ir pasakojimai. 94 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO

Šalamovo tyrimo, kurį jis vykdė sėdėdamas įvairiuose lageriuose 1929–1956 m., išvados29. Jų reikia išpažinčiai, tiems, kurie grįžo gyvi ir įskiepyti Gulago dvasios. Apie šią transformaciją lietuvių tyrinėtojai mažiau užsimena. Pagaliau būtent Solže- nicyno ir ypač Šalamovo tyrinėjimai tapo Podorogos30 ir kitų filosofų apmąstymo objektu. Jais remdamasis teigiu apie transformuojančią ir imanentinę, žmogaus sielos sudėtine dalimi virstančią, įkitinančią Gulago sistemą. Solženicyno atsiminimuose apie „Archipelago Gulagą“ parodomas atminties kurtumas – nei išpažinties, nei atgailos: O be to, jei mes ir būtume siūlę pažinti tiesą – ar būtų mūsų valia panorėjusi ją sužinoti! Iš karto po karo J. G. Oksmanas grįžo iš lagerių ir nebuvo iš naujo pasodintas, o gyveno Maskvoje. Pažįstami ir draugai jo neapleido, padėjo. Tačiau tik nenorėjo jie girdėti jo prisiminimų apie lagerį. Nes, jei tai žinosi, – kaip toliau gyventi? Po karo labai populiari buvo daina „Negirdėti miesto triukšmo“31. Nė vienas netgi pats vidutiniškiausias daini- ninkas nebuvo paleidžiamas be pašėlusių aplodismentų. Ne iš karto Minčių ir Jausmų Valdyba suprato, na ir pradėjo ją transliuoti per radiją ir davė leidimus scenai: juk rusų, liaudies! O po to susiprato – ir ištrynė. Juk dainos žodžiai buvo apie pasmerktą kalinį, apie suplėšytą širdžių sąjungą. Vis dėlto poreikis atgailauti brendo, spurdėjo, o prisime- lavę žmonės bent daina galėjo pasirūpinti savo dvasia.32

Šioje vietoje reikia paklausti apie išpažinties turinį, formą ir vietą. Turinio, kaip pastebi Šalamovas ir Solženicynas, buvo beveik neįmanoma papasakoti, kaip tu pra- radai savo veidą ir sielą nežmogiškoje naikinimo ir „pataisos“ sistemoje. Melo istorijos apie didvyriškus nuotykius nėra laikomos nei tikru pasakojimu, nei išpažintimi. Kita vertus, Rusijoje jau nuo carizmo laikų, nuo Sergejaus Puškino, Visariono Belinskio ir Nikolajaus Dobroliubovo raštų paplito naujas rašymo ir mąstymo būdas – tarp eilučių, užuominomis, daugiausia vienintelėse prieinamose „viešosiose“ erdvėse: rūkyklose ir namų virtuvėse ar anekdotų pavidalu vakarėliuose. Gebėjimas kalbėtis užuominomis, tolimomis nuorodomis: sentimentaliais eilėraščiais ir romansais, netiesioginėmis nuorodomis, literatūriniais pasakojimais apie trečiuosius asmenis, nusidėjusius ir pasmerk- tus herojus, yra specifinis kultūrinis žanras, kuriam reikšminga ne tik adresanto, bet ir gavėjo, adresato, patirtis ir gebėjimai: girdėti tai, kas nėra tiesiogiai sakoma. Ir vis dėlto Solženicynas, būdamas jautrus literatūrinei užuominai, suvokia: jų nepakanka, jos neatstoja išpažinties ir supratimo. O artimieji, net geriausi iš draugų, kupini rūpesčio ir dėmesio, lieka kurti šiai draudžiamai, neįmanomai, išpažinčiai. Vis dėlto pokario

29 Шаламов В. Собрание сочинений в 4-х томах, т. 1: Колымские рассказы. Москва, Художественная литература, Вагриус, 1998. 30 Подорога В. Дерево Мертвых: Варлам Шаламов и время Гулагаю. Новое литературное обозрение, 2013, №120. Prieiga internete: (žr. 2014 05 20). 31 Romansas „Не слышно шуму городского“, žodžiai – F. Glinkos, muzika – liaudies. 32 Солженицын А. Архипелаг ГУЛАГ 1918–1956. Опыт художественного исследования, t. 3–4. Екатеринбург, У-Фактория, 2006, 527. 95 GINTAUTAS MAŽEIKIS

Maskvos gyventojams negalima taikyti Adorno „Negatyviosios dialektikos“ žodžių apie buržuazinį susvetimėjimą ir šaltį. Priešingai, Gulago pasaulio žmonės turėjo visur: ir Maskvoje, ir Vorkutos ar Intos lageriuose, imituoti kolektyvinį solidarumą, entuziazmą ir meilę sovietų režimui, net jei giliai nekentė vienas kito ar buvo visiškai abejingi arti- mųjų tremtims ir mirtims. Kupinas entuziazmo, iškilmingumo, didingumo, heroizmo patoso, įniršio priešams režimas ne tik nesutraukė, bet ir kūrė privalomai demons- truojamo kolektyvizmo ryšius. Todėl būtina pabrėžti esmingą sovietinę takoskyrą tarp kolektyvo ir grupės. Buvo kalbama – „darbo kolektyvai“ ir „nusikaltėlių grupės“. Kolektyvumas buvo suvokiamas kaip aukštesnė sovietinė būtis, kaip aukštesnė ir arti- mesnė komunizmui siela. Todėl visur ir visada buvo praktikuojama, ko gero, švelniausia pirmoji „pataisa“: įtraukti į kolektyvą, paskirti kolektyvui prižiūrėti, auklėti, apskųsti ir išsiųsti sunaikinti. Gulagas buvo negailestingas demonstracinio kolektyvizmo orga- nizmas ir tuo iš esmės skyrėsi nuo nacių koncentracijos stovyklų mašinos. Gyvenimas žieminėse, kai dvidešimties kvadratinių metrų plote susispaudę šildėsi dešimtys kalinių arba kai perpildytais gyvulių vagonais keliavo tūkstančius kilometrų, kai kartu vykdė „brigadų planus“ kertant medžius ir kasant anglį, kai paslapčia vienas kitą visur ir visados išduodavo – visas šis bendras kūnas, bendra atsakomybė, bendras išlikimas ir mirtis reiškė anoniminį kolektyvizmą. Ir štai šis jau už Gulago, už savo kilmės šaltinio, legali- zuotas naujasis kolektyvas ir jo pavieniai kūnai nenorėjo ir negalėjo girdėti atskirų sielų išpažinčių. Jos buvo per daug neįmanomos, kad po jų galėtum gyventi. Kita vertus, visos šios sielų transformacijos Gulago sistemoje, apie ką rašė Šalamovas, visa ši niekšy- bės antropologija pasakoja apie žmogaus prigimtį daugiau nei daugelis filosofų antro- pologų iš savo naminių kontempliacijų bokšto. Podoroga, kaip ir Adorno, daug dėmesio skiria laiko aplinkybės su po analizei (po Aušvico, po Gulago...), nes „kaip galima poezija po Aušvico?“. Klausimą, kaip būti po, dažniausiai atitinka klausimas apie naują prasmę, kurią galėtų išskleisti, pavyzdžiui, menas: kinas, literatūra. Panašių svarstymų yra ir daugiau, kurie yra susieti su nega- limybe parodyti Holokaustą arba Šoa. Savo interpretacijoje aš taip pat abejoju tokia meninės vaizduotės galimybe, nebent tik melu, sukeitimu, simuliakrų kūrimu. Mano gi interpretacija remiasi absurdo pripažinimu ir viso, kas jį slepia, įveikimu, paver- timu disponuojamu. Vis dėlto tokiam požiūriui nėra svetima tai, ką reprezentuoja Matthias Benzeris, Jerome’as Rothenbergas ir kiti, – palikti vietą meninei kančios išraiškai, o ne tik draudimui. Tačiau Šalamovo apsakymuose šis po įgyja dar vieną prasmę: patyręs visas nežmogiškas transformacijas, dar vis norėjai būti žmogumi. Sustojusio laiko (Aušvico, Gulago lagerių) metafora svarbi apibūdinant daugelį dramatinių konfliktų, kai kas nors nebuvo atlikta, išgyventa iki pabaigos, kai laikas sustojo, nes nebuvo kuriamas naujas laikas... Kai mechaninės ar organinės totalinio naikinimo ir perdarymo mašinos bei organizmai pakeitė asmenį tūkstančiais būdų.

96 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO

TENGIZO ABULADZE’S FILMO ATGAILA TURINYS IR LIKIMAS

Tengizas Abuladze pastebi, kad 1984 m. Sovietų Sąjungos sistema vis dar buvo nepajėgi išpažinti stalinizmo bei Gulago sistemos kaltes, atgailauti (religingai, vie- šai, meniškai, dialektiškai) ir naujai kurti pasaulį. Nomenklatūrinė sistema, kuri, pasak Michailo Voslenskio33, užgimė kartu su Nikitos Chruščiovo nuvertimu 1964 m., kartu su L. Brežnevo sąstingio epochos pradžia, pati bijojo Gulago grį- žimo. Tačiau ne mažiau ji kovojo ir dėl savo galios bei teisių, todėl pakeitė organinę ir visa ryjančią naikinimo ir pataisų sistemą kitais galios instrumentais: nomen- klatūrine kontrole, liaudies savikontrolės mechanizmais (liaudies draugovininkais, milicijos pagalbininkais), uždaromis psichiatrinėmis klinikomis ir gerokai atnau- jinta kalėjimo sistema, kuri jau negalėjo būti visaėdė, kur skirtingos socialinės ir valdžios grupės turėjo skirtingas priežiūras. Naujoji aplinka nebepuoselėjo visiškos asmenybės transformacijos priemonių, kurios kėlė grėsmę pačiai viešpataujančiai nomenklatūros klasei. Kolektyvizmo valdžios ir partijos užtarimo migla leido skirtingu būdu taikyti tuos pačius įstatymus: palikti kolektyvo ar partijos pirminės organizacijos auklėjimui ir atsakomybei arba įkalinti bausmei ar darbams. Teismo susidūrimas su kolektyvine atsakomybe, kaip aukštesnės būties rezoliucija, ir psichiatrija, kaip kitos-būties rezoliucija, pačius teismus darė tiesiogiai priklausomus nuo nomenklatūros įtakos. Prokurorai ir teisėjai neretai tik turėjo įvardyti žaidimo, kurio baigtis jau buvo suderinta užkulisiuose, taisykles. Toks konformistinis susi- tarimas neigė ne Gulagą kaip tokį, o teisę jį viešai prisiminti ir kritikuoti, kartu atskleidžiant ir giminingą nomenklatūros kilmę. Profesionalūs revoliucionieriai, bolševikų elitas sukūrė dvi sistemas: a) Gulagą, kuris sekė proletariato diktatūros idėja, ir galiausiai naikino pačius profesionalius revoliucionierius, partinį elitą ir jų šeimas; b) nomenklatūrą, kuri taikiai norėjo kurti sau palankų socializmą, tačiau turėjo savo buvimą nuolatos pagrįsti pavojinga „diktatūros“ idėja. Ir nors diktatūra jau buvo pakeista „socialistinės demokratijos“ principais, vis dėlto baisi genealogijos šmėkla draudė kalbėti apie organinę pataisos sistemą. Filmas „Atgaila“ buvo sukurtas 1984 m., tačiau uždaruose, tik ekspertams ir partinei nomenklatūrai skirtuose seansuose buvo pirmą kartą parodytas 1986 m., o publikai – 1987 m. Michailas Gorbačiovas paskelbė perestroiką 1985 m. TSKP XXVII suvažiavime, tačiau pradžioje ją suvokė tik kaip ekonomikos greitinimą, ska- tinant efektyvumą, kooperaciją, skaidrumą ir mažinant planavimo iracionalumą. Laisvėjanti siela ir žodis pirmiausia prabilo apie kaltę ir atgailą meniniais kūriniais. „Atgaila“ priminė, kad ateitis, kuri remtų socialines žmonių geroves ir jų galimybes, yra sunkiai įsivaizduojama be savo praeities supratimo ir be dvasinio santykio su

33 Восленский М. С. Номенклатура. Господствующий класс Советского Союза. Москва, Советская Россия, Октябрь, 1991. 97 GINTAUTAS MAŽEIKIS

ja pakeitimo. Buvo turimas omenyje ir stalinizmo, ir, kas susiję, – Gulago sistemos paveldas, jo iracionalūs, nesąmoningi elementai perestroikos laikų visuome- nėje, jos komunikacinėse praktikose. Vis dėlto perestroikos laikotarpiu ir vėliau buvo susidurta su paradoksu, kad stalinizmo ir Gulago nusikaltimai suplakami į viena: menant, kad tai yra asmeninis Stalino ir jo artimųjų bendrų darbas, o ne kad Gulago yra autonomiškas pačiai Stalino sistemai ir savitai ją papildė. Pagaliau buvo atskleistas tik Gulago paviršius, o baisioji sielas deformuojanti, pakeičianti sistema buvo atrasta tik po 1990 m. Stalinistinės represijos apibrėžė priešų gaudymo ir aukščiausių pareigūnų naikinimo ideologiją, bet nesukūrė visos šios organinės baudimo ir atleidimo, pataisos ir išaukštinimo sistemos, nepadarė šio antropologinio teroro darbo. Tai nereiškia, kad ketinu kuo nors pateisinti stalinizmą, tačiau vien sąsajos su autoritariniu režimu slo- pina Gulago suvokimą, lygiai kaip ir Holokaustas yra autonomiškas, platesnis nei Hitlerio sprendimai. Tačiau, skirtingai nei Holokaustą (nacių projektą), Gulagą kūrė visa komunistinė sistema – budeliai ir aukos. Žinoma, buvo budelių, kurie pasyviai nusikalstamai tame dalyvavo, ir aukų, kurios žuvo nebendradarbiaudamos su sistema, bet dažniausiai ir aktyviai jai nesipriešindamos. Rezistentai, partizanai paprastai buvo sunaikinami anksčiau. Abuladze nebuvo nei disidentas, nei kritinės teorijos atstovas ir neketino atskleisti viso Šalamovo pasaulio siaubo. Jo filmas pateikia filosofiškai krikščioniš- kai aiškinamą ir sovietiniam inteligentui suprantamą, priimtiną, pamatuotą atgailą. Kita vertus, kai kurie disidentai, pavyzdžiui, Solženicynas, apie kurio kūrybą Abu- ladze žinojo, puoselėjo abu: krikščioniškos atgailos ir kritinės įveikos tradicijas. Krikščioniškas dvasios refleksijas Gulago aplinkoje plėtojo Antanas Miškinis savo „Psalmėse“. Jos bent iš dalies gali perteikti ir Abuladze’s religines filosofines intencijas. Priminsiu, kad svarbiausiu savo kūriniu Abuladze laikė anaiptol ne „Atgailą“, o filmą „Meldimasis“ (1967 m.), kurio turinys artimas Miškinio „Psalmėms“. Manau, jo eilės gali perteikti filosofinę „Meldimosi“ nuotaiką. Miškinis rašo: Šėtonas jį piktasis nuodais apriejo, Aptemdė protą, širdį ir akis... Tai kas parodys, kur keliai tikrieji? Tai kas tada jam tiesą pasakys?34

„Atgaila“ atvėrė kitą krikščioniškos filosofijos ir disidentinio jautrumo perestroiką. Štai kodėl filmas turėjo tokią didelę epochai reikšmę. 1986–1987 m.

34 Miškinis A. Šėtono šypsenos. In Miškinis A. Sulaužyti kryžiai. Vilnius, 1989, 43. 98 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO

„Atgailą“ žiūrėjo visi: pradedant komunistų partijos centro komiteto nariais, disi- dentais ir universitetų studentais. Filmo svarbą pabrėžė perestroikos ideologai: Edu- ardas Ševardnadzė, Aleksandras Jakovlevas, akademikai Andrejus Sacharovas, Nikita Moisejevas ir daugelis kino kritikų bei filosofų. Šis filmas atvėrė kalbą ir regėjimus, kurie ir buvo po galimybė: būdas steigti naujus tikrovės laikus. Filmas prasideda moters Ketevan Barateli, nužudytų tremtinių dukters, pagrindinės pasakotojos, vaizdu namuose. Ji prisimena, kaip po gražių, tariamai gerbiamo ir mylimo diktatoriaus Barlamo Aravidzės laidotuvių jo lavonas tris kartus iškasamas iš kapo ir padedamas prie naujo šalies vadovo Abelio Ara- vidzės sūnaus namo. Ilgainiui šalies saugumo tarnybos ir Abelio anūkas suseka moterį, kuri iškasinėja lavoną. Ji pasirodo esanti diktatoriaus Barlamo ištremtos ir pražudytos šeimos duktė Ketevan. Teisme kaltinamoji prisimena, kaip šalies vadovu buvo inauguruotas Barlamas. Jis rengėsi kariškai, buvo charizmatiškas, spontaniškas: tai sentimentaliai švelnus, tai ironiškai negailestingas, tai niek- šiškai žiaurus. Jis puikiai dainavo operų arijas, vaizdavo save dideliu meno ir praeities, giminių tradicijos gerbėju. Nors apskritai buvo itin savo baimes ir sąmonės vizijas saugantis žmogus. Inauguracijos metu jam nepatiko, kad prie- šais balkoną, iš kurio jis iškilmingai kalbėjo, maža mergaitė, dailininko duktė Ketevan, leido muilo burbulus. Jos tėvui atsisakius bendradarbiauti kuriant naują politinę santvarką, po kurio laiko jis ir jo žmona, o vėliau šimtai kitų buvo ištremti ir žuvo. „Atgaila“ yra kupina biblinio ir Europos kultūros simbolizmo. Dieviška dvasia krikščioniškuose siužetuose vaizduojama žuvies pavidalu. Filme ištremtasis dalininkas vaikšto iš dalies paskendusiais rūsiais, pragaro labirintu, kuris engia ir ryja sielą. Pagaliau jis sutinka šėtoną – NKVD tyrėją, kuris aiškindamas žmo- gaus būtį gabalais ryja žuvį. Po regėjimo žuvies (sielos simbolio) griaučiai lieka Abelio Aravidzės, diktatoriaus sūnaus, rankose. Ir ankstesniame Abuladze’s filme „Meldimas“ yra scena, kai šėtonas meta poetui po kojomis gyvulių kaulus sakydamas – štai tavo žmogus. Kupinas egzistencinės užmaršties, mažas ir subliuškęs nomenklatūros pasaulis daugiausia ką turi – tai žuvies griaučius, gyvulio kaulus. Tai ir yra jų žmogus: be sielos, be orumo. Abuladze’s meninė kalba sujun- gia poetus, kompozitorius, filosofiją... daugybę intertekstualumų. Pavyzdžiui, diktatoriaus vardas Barlamas asocijuoja su bibliniu Balaamu, taip sudvejinama jo reikšmę. Etimologiškai hebrajų kalboje jis reiškia „ne mūsų tautos“, tai yra svetimas tautai. Tačiau biblinė istorija suteikia ir kitą interpretacijos galimybę. Nežydų kilmės pranašas ir magas Balaamas atsisakė prakeikti izraelitus ir juos palaimino tardamas į jo lūpas įspaustus Dievo žodžius (Skaičiai 22). Diktatorius Barlamas į valdžią žengia skambant Giuseppe’s Verdi operos „Nabuko“ scenai

99 GINTAUTAS MAŽEIKIS

(originale gieda vergai žydai vedami miriop). Biblinis Balaamas galėjo pražudyti žydus, bet Dievo balsas, angelas, jį suturėjo nuo šios nuodėmės, o Aravidzės nesuturėjo niekas ir jis sprogdina krikščionių šventyklas. Didinga muzika ir kar- navališkumas, pigi komedija – du diktatoriaus simboliai. Scena derina aukštą vagnerišką operos stilių ir žemą, čiaplinišką, nebylaus kino juoką. Bet visa tai yra tik nekalto vaiko, kuriam tada buvo vos 8 metai, atsiminimai; vaiko, kuris tada pūtė muilo burbulus ir neteko visko... Čia Aravidzė pastebi: Viską pastebiu, saugokitės manęs... Nors tai iš esmės ir yra gyvenimas. Kažkas pučia muilo burbulus, kitas turi persekioti liaudies priešus, menininkai dega kūryba, ubagai elgetauja, žudikai žudo, paleistuvės, atleiskite, linksminasi. Bet argi tai normalu? Argi tai normalu jūsų klausiu? Taip buvo, bet taip daugiau nebus... Mūsų miestą mes paversime rojumi. Su jūsų pagalba, ponai.

Visa, kas apie tremtinius žinoma – tai ant medžių kamienų, atvežtų iš trem- ties vietų, palikti jų inicialai. Simboliškai pavaizdavus neregimas tremtinių kan- čias, jų dvasias ryjantį pragarą, filmas peršoka į nomenklatūrinę dabartį, kuri žiūrovui asocijavosi su Brežnevo epocha. Po diktatoriaus mirties miestui-šaliai ima vadovauti jo sūnus Abelis Aravidzė, mėgstantis tylius susitarimus savųjų rate ir neturintis nei charizmos, nei autoritarinio įžūlumo. Jam, o tiksliau, nomen- klatūros santvarkai ištikimas teismas kaltina ir teisia nužudytų tremtinių dukrą. Ketevan ginasi kaltindama buvusį diktatorių ir visą jo sistemą. Proceso pra- džioje nei Abelio, nei teismo kaltinamosios pasakojimas nesujaudina. Galiausiai linkstama sufabrikuoti teismo medicinos liudijimus ir įrodžius, kad ji psichiškai nesveika, visiems laikams uždaryti į psichiatrinę kliniką. Tačiau tremtinių dukra neketina nuolaidžiauti. Ji neneigia to, kad iškasė ir toliau iškasinės Barlamo lavoną, tačiau nelaiko savęs kalta, o kaltu laiko jį – Barlamą ir dabarties sistemą: Taip aš iškasiau mirusįjį iš kapo, tačiau kalta savęs nelaikau. – Kol aš gyva, Barlamui Aravidzei žemėje negulėti. Šis nuosprendis yra galutinis ir negali būti apskųstas, nes apvaizda nuteisė mane ir Aravidzę.

Filme simboliškai rodoma, kaip vienas iš teisėjų pagaliau sudėlioja Rubiko kubą, žaidimą-sprendimą. Teismui nesvarbi nei politinė sistema, nei žmonių socialinė ir psichinė būsena. Teisėjams nerūpi nei žmogaus būties, nei sielos, nei atminties, nei orumo klausimai. Panašūs samprotavimai teisėjų ir prokurorų požiūriu yra tušti, jie negali būti patvirtinti teismo ekspertų, psichiatrų. Visa tai primena Arendt apra- šytą Aušvico nusikaltėlių teismą Frankfurte prie Maino. Tačiau į visą procesą apie žmonių praeitį ir orumą kitaip reaguoja Barlamo anūkas, Abelio sūnus. Nesulaukęs tėvo ir sistemos atgailos, mamos bei artimųjų supratimo ir negalėdamas ištverti atsivėrusios giminės tiesos, jis nusižudo. Abelio kantrybė baigiasi. Jis suvokia, kad ir 100 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO miręs diktatorius Barlamas naikina jo šeimą, todėl pats iškasa tėvo lavoną ir numeta jį nuo kalno. Tuo užsibaigia žuvusiųjų tremtyje dukters pasakojimas. Paskutinėje scenoje ji kalbasi su senute, kuri klausia jos: – Sakykite, ar šis kelias nuves iki bažnyčios? – Tai Varlamo gatvė. Ne ši gatvė veda prie šventyklos. – Tai kam tada jis reikalingas? Kam kelias, jei jis neveda į bažnyčią?

Pasak Abuladze’s dukters Ketevan Abuladze, režisierius pradėjo rašyti filmo sce- narijų dar partijos generalinio sekretoriaus Brežnevo laikais, 1980-aisais, o filmą kūrė valdant Andropovui. Tiesa, 1983-iaisiais filmavimas buvo nutrauktas dėl Tbi- lisio auksinio jaunimo, nomenklatūros vaikų, bandymo užgrobti lėktuvą ir pabėgti iš Sovietų Sąjungos. Tarp jų buvo ir pirmasis aktorius, vaidinęs Abelio sūnų, kuris pagal scenarijų turėjo neištvėręs kaltės pasitraukti iš pasaulio. Užgrobus lėktuvą, bet nepavykus pabėgti, šis buvo apsuptas specialiųjų SSRS pajėgų. Užgrobėjų tėvai įkalbinėjo vaikus pasiduoti saugumui. Tačiau niekas nežino, kas ten įvyko tiksliai... Per specialiųjų tarnybų šturmą 7 jaunuoliai buvo nukauti, o likusieji suimti ir dauguma jų nuteisti mirties bausme. Incidentas su lėktuvu, kurio vienas iš gro- bikų buvo filmo aktorius, vaidinęs prasmingai susijusią sceną „Atgailoje“, galėjo reikšti filmavimo pabaigą. Tačiau režisieriui Abuladze’ei asmeniškai paskambino Ševardnadze, Gruzijos centro komiteto pirmasis sekretorius, Gorbačiovo rėmėjas, ir leido filmuoti toliau. Tai reiškė, kad filmo turinys atitiko naują perestroikos ideo- logiją. Įdomus yra Nikitos Moisejevo (SSRS akademiko, matematiko) apmąstymai apie filmo „Atgaila“ svarbą perestroikos dvasiai35. Jis rašo:

Mūsų laukia sunkiausias kelias, mums reikės giliai permąstyti [rus. переосмыслить – G. M.] visa kas atsitiko per daugelį metų, kas susikaupė ir tapo mūsų kūnu ir krauju. Mums reikia dėmesingai apžvelgti visą mūsų Kelią ir dėmesingai, neprieraišiai, svarsto- mai įvertinti mūsų sėkmes ir nesėkmes ir iš jų išaugusias blogybes.36

Moisejevas prisimena 1956 m. TSKP XX suvažiavimą, kaip kaltės atpažinimo ir savivokos, naujo laiko pradžios įvykį, kuris prasidėjo ir tuoj pat sustojo. Todėl jis ir jo bendražygiai sutiko 1985 m. XXVII partijos suvažiavimą (perestroiką) kaip XX suva- žiavimo ir to kalbėjimo tąsą. Moisejevas perestroiką suprato kaip visos sistemos per- žiūrą, kaip žinojimo, „kas yra gerai ir kas blogai“37 pertvarką, kaip kitokios teisės galimybę.

35 Моисеев Н. Зачем дорога, если она не ведет к храму. In Перестройка: гласность, демократия, социализм. Иного не дано. Москва, Прогресс 1988. 36 Ten pat, 51. 37 Ten pat, 57. 101 GINTAUTAS MAŽEIKIS

Praėjo trisdešimt metų, kai buvo sukurtas Abuladze’s filmas „Atgaila“. Per tą laiką buvo ne tik nuversti Lenino paminklai Baltijos šalyse ir Ukrainoje, bet ir atstatyti Sta- lino stabai daugelyje Rusijos miestų. Didžiulėje posovietinėje politinėje erdvėje kartkar- tėmis atgimsta diskusija, labai prieštaringa dėl šio filmo svarbos ir meniškumo. Tokios diskusijos etapai: (a) 1987 m., kai filmas tik buvo parodytas ir paskatino moralinę Sovietų Sąjungos kritiką bei stalinizmo kaltės atvirą refleksiją, (b) 2004 m., kai litera- tai ir menininkai pasmerkė prasidėjusį žodžio laisvės bei demokratijos varžymą, karo nusikaltimus Čečėnijoje, ir (c) 2014 m., kai pagaliau Abuladze’s filmas buvo pradėtas interpretuoti putiniška dvasia, kaip neva smerkiantis tuos, kurie aklai smerkė Stalino režimą. 1994 m. filmas beveik nebuvo prisimintas: pasirodė daug Gulago nusikaltimus smerkiančių, tačiau juodojo rusiško stiliaus filmų, akcentuojančių begalinį purvą ir žiaurumą, bespriedielą, tačiau ne meniškumą. Retas subalansuotas meniškumo ir juodojo stiliaus filmas buvo Aleksandro Germano „Chrustaliovai, mašiną!“38.

SENOSIOS DAINOS APIE SVARBIAUSIA. MEMORIALO MARGINALIZACIJA

Kada Rusijoje, Baltarusijoje nebesvarstomas klausimas, kaip galima poezija po Aušvico arba po Gulago? Kada jis tapo tik: galbūt svarbu, o gal ne? Kada vėl buvo plačiai kalbėta, kad ateities kartoms pavyzdiniai herojai yra Stalino entuziastai, o tikrieji nusikaltėliai yra Gulago tremtiniai? Kokia technologija, atmintis, nostalgija, viltis ir ją patvirtinanti ideologija galėjo pakeisti atsakingą atmintį nauju karnavalu ir senais-naujais įsitikinimais? Rusijos „Memorialo“ organizacijos, nuosekliai ban- dančios atskleisti sovietinio Gulago struktūrą, pasekmes, tragediją, atstovai mano, kad šio restauracinio lūžio simptomu tapo ORT TV39 projektas „Senosios dainos apie svarbiausia“40. Krasnojarsko „Memorialo“41 vadovas Aleksejus Babijus interviu laikraščiui „Vakaro Krasnojarskas“ 2009 m. vasario 15 d. pasakoja: – Baigiantis dešimtajam dešimtmečiui pastebėta, kad liaudyje aktyviai skleidžiama sovie- tinės sistemos nostalgija, prasidėjo visos šios „Senosios dainos apie svarbiausia“. Liūdna, kad valstybė grįžta prie tos paties atminties modelio, kuris buvo sovietinėje epochoje.

38 Nediskutuoju apie visą populiariąją Gulago filmografiją. Jai būdingas juodasis rusiškas stilius (rus.чернуха ), kas atgraso žiūrovą, menkina populiarumą. Nors tai yra dar viena problema: negalimybė nufilmuoti ir žiūrė- ti. Pavyzdžiui, pagal V. Šalamovo „Kolymos apsakymus“ buvo sukurtas 12 serijų televizijos filmas „Lenino testamentas“ (Завещание Ленина, 1997). 39 Rus. Общественное российское телевидение, nuo 2002 metų – Pirmasis kanalas (rus Первый канал (Россия)) 40 Rus. Старые песни о главном. Projektas tęsėsi 1996–2000 m. 41 Tarptautinė istorinė švietimo, teisių gynimo ir labdaros organizacija „Memorialas“ (rus. Международное историко-просветительское, правозащитное и благотворительное общество «Мемориал») buvo įsteigta 1987 m., jos pagrindinis tikslas – tirti SSRS nusikaltimus prieš žmoniją ir padėti nukentė- jusiems nuo GULAGo sistemos, kurti kitokią žmonių atminties ir pasaulio suvokimo sistemą. Atskirais laikotarpiais „Memorialo“ vadovais buvo tokie garsūs disidentai ir žmogaus teisių gynėjai kaip Andrejus D. Sacharovas, Sergejus A. Kovaliovas. 102 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO

– O koks yra šis modelis? – Modelis paprastas: pas mus buvo didinga valstybė, galinga šalis. Na, pagalvosi, buvo kažkokios menkos klaidos – būtent taip šiandien dažniausiai yra aiškinamos tos represijos, kurias „Memorialas“ vadina nusikaltimais. O tam tikra visuomenės grupė mus, žmones, bandančius atskleisti teisingą represijų paveikslą, jau laiko ideologiniais priešais. 2005 m. buvo uždaryti visi archyvai, iki jiems sukaks 75 metai, o likusieji dokumentai pasiekiami tik giminėms. Visiems kitiems tyrinėtojams įstatymas leidžia skaityti archy- vines tyrimų bylas tik iki 1934 metų.42

Vis dėlto jo išskleistas dabarties vertinimas praleidžia dvi neregimas cenzūras, kurioms dėmesingesnis buvo režisierius Abuladze – nomenklatūros ir naujojo vartojimo. Prisiminkime, kad Vakaruose ne visi žmonės, o tik nedidelė grupė bando suvokti ir paaiškinti tuos Vakarų mąstymo bruožus, kurie skatina nacizmo totalitarinį režimą, o jau kitos industrijos, taip pat televizijos, išskleidžia jų mintis priimtinu ir populiariu būdu. Tai yra, nedidelė kūrėjų ir mąstytojų grupė bando perprasti vidinės patirties problemą ir atgailos fenomeną, padedantį ir šiandien įveikti diskursyvias ir sistemines prievartas, ir kuria kitokią viešąją aplinką, kurios ne kritiškais, o spontaniš- kais vartotojais tampa likusi visuomenė. Pavyzdžiui, klausimas „kaip galima poezija po Aušvico?“ tapo ne tik naujos būties filosofijos ir politinės filosofijos leitmotyvu, bet ir buvo laipsniškai integruotas į bendrą Vakarų kultūros struktūrą, į pakantos ir įvairovės puoselėjimą. Panašus klausimas jau adresuotas totalinei sovietinei bausmės ir perauklėjimo sistemai įsiskverbė į disidentų ir kai kurių menininkų, filosofų laiky- seną perestroikos laikotarpiu buvusioje Sovietų Sąjungoje ir buvo bei yra atstovauja- mas tinklinės tarptautinės „Memorialo“ organizacijos. Jų įkvėpti keletas menininkų ir rašytojų sukūrė kūrinius, kurie, skirtingai nei „po Aušvico“, netapo Rusijos ir NVS šalių naujuoju atminties modeliu. Perestroikos pradėta atgailos tema ir „Memorialo“ veikla pradėta greitai stabdyti, o praeities tragedijos supratimas buvo suskliaustas. Posovietinėje erdvėje atgailos užmarštis ir stalinizmo bei brežnevizmo prisikėlimas prasidėjo kartu su projektu „Senosios dainos apie svarbiausia“. Tai buvo muzikinių filmų serija apie penktą–šeštą, septintą, aštuntą–devintą dešimtmečius, tai yra dar iki perestroikos. Keturių filmų serija buvo parodyta 1996–2000 m. Tai buvo miuziklai, skirti naujametinėms šventėms, kartojami du kartus (per Naujuosius metus ir senuo- sius Naujuosius metus) pačiu žiūrimiausiu metu, vėliau platinti CD įrašais, gausiai rodomi įvairių televizijų ištraukų pavidalu, grojami radijo kanalų, platinami sociali- niuose tinkluose. Filmų populiarumą lėmė mėgstamos ir niekados nesmerktos dainos, tapusios liaudiškomis. Šias sovietines dainas moka daugelis rusakalbių ir beveik visos jos nėra tiesiogiai ideologiškai indoktrinuotos. Filmuose atviros istorinės propagandos beveik nėra, o keletas elementų pateikiami geranoriškai ironiškai. Nors yra

42 Бабий А. Память нельзя использовать в политических играх. Prieiga internete: (žr. 2014 05 10). 103 GINTAUTAS MAŽEIKIS

dainų apie darbininkų pasiaukojimą ar karą, vis dėlto dominuoja šventinės nuotaikos ir dainos apie meilę rožiniu sovietiniu laikotarpiu. Visi filmai yra istoriškai nenuosek lūs: juk tai buvo linksmas, glamūrinis naujametinio karnavalo projektas, kuris SSRS prieškario ir pokario metus vaizdavo pãsakos apie pelenę scenografiniu stiliumi. Šiuo- laikiška stilizacija, faktų iškraipymas, modernizacija nelaikyti trūkumais. Svarbiausia buvo naujai, gyvai, populiariai, šiuolaikinės muzikos ir gyvų žvaigždžių balsais per- dainuoti visiems žinomas ir daugelio mylimas dainas. Tiesa, tarp jų nebuvo Gulago ir disidentų dainų, nes, nors sovietai ir prisikėlė meilės ir glamūriniu pavidalu, ten kitamanystei nebuvo vietos. Vis dėlto šie filmai ir jų platinimo bei vartojimo būdas tvirčiau nei istorijos vadovėliai ir esmiškiau nei moksliniai straipsniai atkuria sovietinę atminties ir pasaulio suvokimo struktūrą, bet jau ne kaip sovietinės tikrovės dalį, o kaip naują hiperrealybę ir kartu simuliakrą. Projektas demonstravo tariamą dvasinį akivaizdumą, manomą liaudies širdį ir šauksmą, tai yra emocinį protestą prieš SSRS griuvimą, nesutikimą su atimta sovietine jaunyste. „Senosios dainos apie svarbiausia“ buvo nuspalvintos romantinėmis ir herojiškomis dainomis. Projekto filmai ir muzika buvo platinami dar bent kelerius metus po 2000-ųjų ir iš dalies parengė Vladimiro Putino komandos idėją, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa, po to prasidėjo Rusijos istorijos, kaip naujosios konservaty- vios ir agresyvios ideologijos, kūrimas ir atgailos kritika. Projekte nusifilmavo pačios žymiausios buvusios SSRS, dabartinės Rusijos estrados žvaigždės: Liudmila Gur- čenko, Ala Pugačiova, Irina Alegrova, Laima Vaikule, Filipas Kirkorovas, Andrejus Makarevičius, Valerijus Meladze, Aleksandras Malininas, Kristina Orbakaitė, Vladi- miras Presniakovas, Leonidas Jokubovičius, Olegas Gazmanovas, Igoris Nikolajevas, Nataša Koraliova, Larisa Dolina, Sofija Rotaru ir dar dešimtys kitų itin populiarių aktorių bei dainininkų. Nostalgijos reprodukavimas ir kartu istorijos falsifikavimas smarkiai romanti- zuojant vėlyvąjį stalinizmo laikotarpį leido išaukštinti mobilizacinę ekonomiką, autoritarinį griežtos rankos lūkestį, kalbėti apie bendros istorijos poreikį. Projektas buvo daugiau komercinis nei įkyrus propagandinis siekis patenkinti vartotojų – ideologinių subjektų – poreikius, o ne juos formuoti ir nukreipti. Tačiau vaizdo ir jausmo platinimas, atitinkantis nostalgijos reikalavimus, pažadino nepakantą visam, kas trukdo atgimti seniems prisiminimams apie „svarbiausią“ ir todėl skatino šventinėje, kvazisakralinėje aplinkoje užmiršti visa, kas trukdo „svarbiausiam“. „Senosios dainos apie svarbiausia“ užpildė ideologinę tuštumą, kuri atsirado Rusi- joje po 1991 m. Sovietų Sąjungos griūties ir I karo su Čečėnija laikotarpiu. Vėliau projekto intencijos tapo emocine prielaida kurti bendrą Rusijos istoriją, kuri pasi- reiškė kaip agresyvi ideologija, be laisvos nuo propagandos atminties ir atribota nuo kokios nors atgailos.

104 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO

Gintautas Mažeikis SPIRITUAL AND DIALECTIC REPENTANCE AS A TECHNOLOGY OF THE SOUL‘S SELF-GOVERNMENT: EXPLAINING AUSCHWITZ AND GULAG SUMMARY. Repentance and overcoming, or becoming an available, usable memory and an activity of resistance: this, in an environment of critical communicative practices, is what the experience of the Gulag and later, nomenklatura embodiments of the Soviet system might have become in our day. The problem of the functions of various types of repentance is discussed in the article, following the ideas of Arendt, Foucault, Habermas, and Podoroga and interpreting repentance as a technology of power. Two types of repentance are considered: Christian and Dissident. The first is based on classical rituals, repetition, and a regime of confession, repentance, redemp- tion, and the maintenance of a new status. Institutionalization and control of confessions as well as internalization of technologies and transcending of authority created a technology of internal self-control. The Christian technologies of confession and repentance were developed in the contemporary system of prisons and collective power (the phenomenon of collective trials in Soviet Union). The main purpose of Christian, prison and collective repentances is full renunciation of previous beliefs and establishment of a new trust. Religious and consequently ideological confessions and repentances are based on new beliefs and full destruction and deformation of the previous ones. The dissident movement developed another type of a repentance, which is based on the dialectical idea of overcoming (Aufheben) and was applied to the case of the Gulag. The procedure of overcoming presupposes understanding of moral or psychic problems in the case of terror and pressure, development of critical distance, grasping of transformations of humanity, subjection of negative experience, and transforming it into a disposition. Contemporary awareness of Gulag experiences and of later nomenklatura systems could start to be a spiritual repentance or a dialectic overcoming of existing memory. This article pays attention mainly to the Russian case; however, some conclusions could be applied to all post-Soviet experiences. The urgency of the article is based on the stopping of the repentance memory or critical inquiry of totalitarian persecution of people and revelation a neo-Stalinist imagination in contemporary style. The article compares two traumatic “afters”: “after-Auschwitz” and “after-Gulag.” Principal attention is paid to the influence of Holocaust and Stalinist systems of repression. The first is called a mechanical rationality, which presupposes systematic extermination of people; and the second, the Gulag, is called an organic system of subduing and correcting human beings. The organic system presupposes that everybody could be “participants” of the Gulag, as prosecutors and convicts could take each others’ places. The analysis of the Gulag was done mainly on the basis of the works of Solzhenitsyn and Shalamov, who present mostly repentance through overcoming. They show how terrible and inhuman was the memory of the maximum moral turpitude reached even by some of the survivors. The article also analyzes Tengiz Abuladze’s film Repentance (1984). The movie became a symbol of Perestroika and was seen by millions of Soviet people after 1986, including both official ideologists of Perestroika and dissidents, who supported it equally. The film marked a turning point from the economic concept of socialist Perestroika to a spiritual revelation of forgiveness. The film compares two approaches to the memory of authoritarian crimes: that of the nomenklatura and that of the

105 GINTAUTAS MAŽEIKIS

descendants of victims. The discourse of repentance is acceptable mainly to former victims, but not to some of the descendants of the persecutors nor to the nomenklatura. The film features many deep religious, surrealistic, and inter-textual historical symbols. The article considers the destiny of Abuladze’s film and the repentance of the Gulag perpetrators. After the Soviet Union’s destruction, the international Memorial organization devoted their activity to the unmasking of the Big Terror and Communist crimes. For them, confessions, repentances, transformations of persons, critical overcoming of Gulag experiences were very important parts of the discussion; and cooperation with former dissidents started to become everyday practice. However, after 2000 they came under the strong control and censure of a new pro-Putin power. In consequence, restoration of Stalinist symbols and nostalgia about beautiful Soviet times became dominant. The article analyzes Old Songs about What’s Most Important, a project of the Russian TV Company ORT TV and devoted to the most popular songs of the period from 1940 to 1982, i.e., the era of Stalinism and nomenklatura stagnation. The same period was criticized in Abuladze’s film Repentance. Old Songs about What’s Most Important does without any references to the Gulag, dissident songs, and unpleasant memories. However, the article argues that it is simulacrum Stalinism and more of a commercial project, in tandem with the coming to power of Putin. Old Songs about What’s Most Important expressed the symptom of forgetting that befell a majority of Russian speakers throughout the territory of the former Soviet Union. KEYWORDS: penance, memory, Gulag, Auschwitz, Perestrojka, dialectics, Adorno, Podoroga.

LITERATŪRA

Arendt H. Responsibility and Judgment. New York, Miškinis A. Šėtono šypsenos. In Miškinis A. Su- Schocken Books, 2003. laužyti kryžiai. Vilnius, 1989. Arendt H. Eichmann in Jerusalem: A Report on the Jaspers K. Die Schuldfrage. Ein Beitrag zur deutschen Banality of Evil. New York, Viking, 1963. Frage. Zürich, Artemis-Verlag, 1946. Camus A. Maištaujantis žmogus. Vilnius, Kronta, Nietzsche F. Apie moralės genealogiją. Vilnius, Pra- 2006, 148. dai, 1996. Foucault M. Seksualumo Istorija. Vilnius, Vaga, Naumann B. Auschwitz: A Report on the Proceed- 1999. ings against Robert Karl, Ludwig Mulka and Others Foucault M. The Hermeneutics of the Subject. Lec- before the Court at Frankfurt. London, Pall Mall, tures at the college de France, 1981–82. New York, 1966. Palgrave, 2005, 363. Schmidt J. Poetry After Auschwitz – What Adorno Habermas J. Staatsbürgerschaft und nationale Didn’t Say. Prieiga internete: Habermas J. Modernybės filosofinis diskursas. Vil [žr. 2014 05 20]. nius: ALK, Alma littera, 2002. Taylor F. Exorcising Hitler: The Occupation and De- Heidegger M. Technikos klausimas. In Heidegger nazification of Germany. New York, Bloomsbury M. Rinktiniai raštai. Vilnius, Mintis, 1992. Press, 2011. Maceina A. Filosofijos keliu. In Maceina A. Raštai, Voren R. van. Cold war in psychiatry: human fac- t. 4. Vilnius, Mintis, 1994. tors, secret actors. Amsterdam and New York, Rodo- Mažeikis G. Įsikitinimai: sąmoningumo metamor- pi Publishers, 2010. fozės. Kaunas, Kitos knygos, 2013. Адорно Т. Негативная диалектика. Москва, McGushin E. F. Foucault‘s Askesis – An Introduction Научный мир, 2003. to the Philosophical Life. Northwestern University Аренд Х. Организованная вина. In Арендт Х. Press, 2007. Скрытая традиция. Москва, Текст, 2008.

106 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO

Бабий А. Память нельзя использовать в политических Подорога В. Дерево Мертвых: Варлам Шаламов и играх. Prieiga internete: [žr. 2014 05 10]. 2013, №120. Prieiga internete: [žr. 2014 щий класс Советского Союза. Москва, Советская 05 20]. Россия, Октябрь, 1991. Солженицын А. Архипелаг Гулаг 1918–1956. Моисеев Н. Зачем дорога, если она не ведет к Опыт художественного исследования, т. 3–4. храму. In Перестройка: гласность, демократия, Екатеринбург, Издательство У-Фактория, 2006. социализм. Иного не дано. Москва, Прогресс 1988. Шаламов В. Колымские рассказ. In Шаламов В. Подорога B. Память и забвение. Т. В. Адорно и Собрание сочинений в 4-х томах, т. 1: Москва, время «после Освенцима». In Новое Литературное Художественная литература, Вагриус, 1998. обозрение № 116 (4/2012). Prieiga internete: [žr. 2014 05 20]. Практика, 1997.

107

FROM PERSON TO NONPERSON: D MAPPING GUILT, ADIAPHORA, AND AUSTERITY D LEONIDAS DONSKIS ISSN 1392-0588 (spausdintas) ISSN 2335-8769 (internetinis) 2014. 62

SUMMARY. As we learn from our political history, we can withdraw from our ability to empathize with other individuals’ pain and suffering. At the same time, we can get back to this ability – yet this doesn’t say a thing about our capability to be equally sensitive and compassionate about all troubled walks of life, situations, nations, and individuals. We are able to reduce human beings to things or non-persons so that they awaken only when we ourselves or our fellow countrymen are hit by the same kind of calamity or aggression. This withdrawal-and-return mechanism only shows how vulnerable, fragile, unpredictable, and universally valid human dignity and life are. This article is an attempt to map this mechanism theoretically through the concepts of guilt, adiaphora, and austerity. KEYWORDS: adiaphora, austerity, Devil (evil), guilt, modernity, precariat, sensitivity.

THE QUESTION OF GUILT

Immediately after WW2, Karl Jaspers wrote a landmark study Die Schuldfrage (The Question of Guilt, 1947) in which he addressed and articulated philosophically the question of German guilt. As Jaspers felt that his nation not only gravely and mortally sinned but committed unspeakable crimes against humanity, the question as to whether the nation en masse can be blamed and held accountable for war crimes was far from somewhat detached or naïve. It was straight to the point that Jaspers worked out a pattern for such a philosophical debate by defining four categories of guilt: criminal, political, moral, and metaphysical. He specified these categories as follows: criminal guilt (direct involvement in crimes and violations of laws); political guilt (inherited from political leaders or institutions whose actions we endorse as citizens or, worse, as political operators and voices of lies and organized hatred); moral guilt (for crimes against people from which we cannot be absolved on the grounds of our political loyalty and civic obe- dience); and metaphysical guilt (for staying alive or doing too little or nothing to save the lives of our fellow human beings where war crimes and other felonies are committed). 109 LEONIDAS DONSKIS

Jaspers insisted that whereas the criminal and the political guilt of Germans were directly related to crimes committed or orchestrated by flesh-and-blood individuals in Nazi Germany, moral and metaphysical guilt could not escape from the generations to come, at least due to the fact that Germans will continue sharing their language, collective sentiment, and a sense of common history. As long as people feel their attachment and commitment to their society, they would have no way out of the predicament of present guilt for the past other than through the internalization of the drama of one’s parents (see Jaspers, 1947). The sense of guilt seems to have become a watershed between the postwar Euro- pean ethos and a non- or anti-European mindset marked and permeated by blunt denial of any guilt of one’s nation in its recent past. As the French philosopher Pascal Bruckner suggested in his provocative book, The Tyranny of Guilt, the excess of guilt has become a characteristically European political commodity which is not necessarily linked to our genuine moral sensitivities; instead, it could be an ideological tool to silence the opposing camp or to stigmatize the political elite we dislike (see Bruckner, 2010). This is especially evident in the case of Western Europe’s colonial guilt or that of American guilt for its racist past. The strongest embodiment of the ethics of guilt in politics was German Chan- cellor Willy Brandt with his tour de force in the moral sense – when he kneeled twice, first in the Warsaw Ghetto, Poland, and then in Israel at Yad Vashem, the World Center for Holocaust Research, Documentation, Education and Commem- oration. These were heroic and noble actions of public repentance before the world for the crimes and sins of his nation. In fact, they were far from mere gestures of a defeated foe, for there was no reason for Brandt to do that – the state is the state, and the individual, even if she or he happens to be its head, can hardly establish a public repentance or apology as a viable state policy. Therefore, the state that kneels and apologizes, as in the case of Willy Brandt, violates the Hobbesian model of the modern state: the state that never admits its mistakes or regrets its faults, the state that never allows room for anything other than naked power. Power is truth, and truth is power: this is how the Hobbesian logic of power speaks. Evil is nothing other than powerlessness, vice is all about weakness; whereas virtue lies solely in prowess and the survival of the fittest. International law and all norms and values are subject to change in accordance with a great power’s top priorities and needs. We respect the sovereign whenever and wherever we see one, yet we despise any kind of No Man’s Land (which we create, support, and arm ourselves so that it is able to disrupt any independent and dignified forms of life wherever these tend to appear) seeing that human life there is nasty, brutish, and short: this is the real message of the New Leviathan manufactured by Vladimir Putin’s Russia.

110 FROM PERSON TO NONPERSON: MAPPING GUILT, ADIAPHORA, AND AUSTERITY

Could we have possibly have imagined the head of the former USSR issuing an apology for the heinous crimes and despicable conduct of its military, officials, the elite, and state machinery in general? Could we imagine any heads of present-day Russia ever offering an apology to the state whose existence they have undermined if not ruined? The answer is quite simply a clear “no.” Germany and Russia are close only on the surface of politics. The pacifist society created in postwar Germany coupled with their successful Ostpolitik in the 20th century (which seems to have blinded the German political elite that lost its track in dealing with Putinism) poorly cam- ouflages the fundamental difference between the two former aggressors, one of which has radically changed its paradigm in politics while the other chose to stay the course in the ugliest way. For whereas Germany decided to be the first truly non-Hobbesian state in the modern world, Russia has always been and still continues to be obsessed with how to revive and reenact a predatory, unrepentant, and profoundly immoral political world in the 21st century. Instead of getting stuck with Samuel Huntington’s concept of the clash of civ- ilizations which underestimated the gulfs and moral abysses within Europe itself, we should try to understand the clash of two types of statehood, which is really what is at stake now. This is the clash of Thomas Hobbes and Willy Brandt in their new incarnations. And the fact is that Russia can become a European state with a future only when it proves able to offer an apology to Ukraine, thus settling Russia’s historical and moral accounts.

THE DEVIL IN POLITICS

What does the Devil in politics signify? Does it make sense to switch to theology and demonology in discussing seemingly all-too-human aspects of modern life? History teaches us that it does make sense to do so. The twentieth century shows that the Devil in politics signifies the arrival of forms of radical evil which manifestly devalue life, self-worth, dignity, and humanity. Instead, these evils come to pave the way for fear, hatred, and the triumph over someone’s destroyed freedom and self-fulfillment. Everything starts with robbing human individuals of their privacy, secrets, mys- teries, and the most intimate aspects of life. European modernity and especially Baroque literature was full of such early manifestations of the Devil’s spell and touch. It’s enough to recall Luis Vélez de Guevara’s El Diablo cojuelo (The Devil Upon Crutches), a seventeenth-century text where the devil has the power to reveal the insides of the houses, or a variation of this theme in Alain-René Le Sage’s novel Le diable boiteux (see Bauman and Donskis, 2013).

111 LEONIDAS DONSKIS

What early modern writers took as a devilish force aiming to deprive human beings of their privacy and secrets has now become inseparable from reality shows and other actions of willful and joyful self-exposure in our self-revealing age. The interplay of religion, politics, and literary imagination, this notion of the Devil is manifestly what’s behind modern European art: just recall Asmodea from The Book of Tobias, a female version of the devil, depicted in Francisco de Goya’s painting Asmodea. In his analysis of the emergence of the symbols of the rebellion/subversion of the established order, Kavolis traced the symbolic designs of evil understood as interpretive frameworks within which we seek answers to the questions raised by our time about ourselves and the world around us. Prometheus and Satan are taken here as core mythological figures and symbolic designs to reveal the concepts of evil that dominated the moral imaginations of pre-Christian and Christian thinkers and writers. Whereas Prometheus manifests himself as a trickster hero whose challenge to Zeus rests not only on his natural enmity to Olympic gods but on his compassion for humanity as well, Satan appears in the Bible as the one who sub- verts the universal order established by God, and, therefore, bears full responsibility for all manifestations of evil that result from this subversion. Kavolis’s work in cultural psychology provides a subtle and penetrating analysis of the models of evil as paradigms of secular morality and of the models of rebellion as contrasting modes of cultural logic. In this way he offers his insights into the emergence of the myth of Prometheus and that of Satan. Prometheus emerges in Kavolis’s theory of the rise of modernity as a metaphor for technological progress/ technologically efficient civilization combined with a kind of sympathetic understanding of, and compassion for, the urges and sufferings of humankind. Satan is interpreted as a metaphor for the destruction of legitimate power and of the subversion of the predominant social and moral order. In this manner, Kavolis developed some of his most provocative and perceptive hints as to how to analyze the symbolic logic of Marxism and all major social or political revolutions – aspects of which are at some points Promethean, and at others Satanic. Each modernity (for Kavolis spoke of numerous and multiple “modernities,” each of them as ancient as civilization itself) or civilization-shaping movement, if pushed to the limit, can betray its Promethean and/or Satanic beginnings (Kavolis 1977: 331–344, Kavolis 1984: 17–35, Kavolis 1985: 189–211, Kavolis 1993). A valuable implication for literary theory and critique, this standpoint underli- ned Kavolis’s insights into Herman Melville’s Moby-Dick and Mary Shelley’s Fran- kenstein. With sound reason Kavolis noted that even the title of Shelley’s novel, Frankenstein, or the Modern Prometheus, was deeply misleading – the obviously Satanic character, Frankenstein, who challenged the Creator of the universe and of the human being, was misrepresented there as a sort of modern Prometheus.

112 FROM PERSON TO NONPERSON: MAPPING GUILT, ADIAPHORA, AND AUSTERITY

Along with Prometheus and Satan, we employ a gallery of literary personages and heroes who are the embodiments of our modern political and moral sensibilities: Don Juan, Don Quixote, Shylock, Othello, or Macbeth. To this list I add some historical persons, thinkers, and writers who came to shape our sensibilities, such as Niccolò Machiavelli, William Shakespeare, or the Marquis de Sade. It is precisely within this interpretive context that Stendhal may well be credited for having deeply understood the philosophical meaning and cognitive value of civilization-shaping characters and their sensibilities that are inseparable from the modern world. Therefore, the Devil in politics is far from a fantasy. It comes to the fore in many guises, one of them being the subversion and destruction of a universal or at least a viable social and moral order. Yet the Devil may appear as the loss of memory and sensitivity resulting in mass psychosis. Both aspects are richly represented and covered by modern Russia, the country whose writers strongly felt and lucidly described the touch of radical evil whose essence lies in a deliberate rejection of human self-worth, dignity, memory, sensitivity, and their powers of association and compassion. In a Eastern European perspective, we learn from its writers that fatal forgetting and oblivion is a curse of Eastern and Central Europe. In one of the greatest novels of the twentieth century, a work of genius and of warning, and also a Faustian tale about a woman’s deal with the Devil to save the love of her life, a tormented novelist confined to a mental asylum, The Master and Margarita(writ - ten in 1928–1941 but published heavily censored only in 1966–1967), Mikhail Bulgakov confers to the Devil an additional and, perhaps, pivotal aspect of his power (see Donskis, 2011). The Devil can doom a human being to be confined to non-person and non-entity in their own memory. By losing their memory, people become incapable of any critical questioning of themselves and the world around them. By losing the powers of individuality and association, they lose their basic moral and political sensibilities. Ultimately, they lose their sensitivity to another human being. The Devil, who safely lurks in the most destructive forms of modernity, deprives humanity of the sense of their place, home, memory, and belonging.

ADIAPHORA

Back when the Sąjūdis movement for Lithuanian independence was just beginning in the late 1980s, we encountered Georgian filmmaker Tengiz Abuladze’s film Repentance and thought of it as a sensation or even a miracle, this film about the

113 LEONIDAS DONSKIS

invasion by an almost Satanic totalitarian system of the human soul, taking away its sensitivity and memory. The destruction of the ancient holy place in the city is synchronized with William Shakespeare’s 66th sonnet, memorized by heart by the local murderer and dictator Varlam Aravidze and read by him to his future victims. It was a wonderful performance of an aria from Giuseppe Verdi’s opera Il Trovatore (the cabaletta Di quella pira). After his death, a woman appears whose family was murdered by the monster and who cannot come to terms with the idea that the remains of Varlam Aravidze be peacefully returned to the land of Georgia. It ends with the murderer’s son being convinced that something is not right and refusing to bury his father, having come to the realization that the loss of conscience and human sensitivity is too large a price to pay for remaining loyal. Failing to recognize the crimes of the past, the family’s and the entire nation’s present fails to congeal, and the present becomes instead the hostage and victim of the lie. Abel Aravidze’s son, the grandson of the murderer Varlam, is unable to bear the burden of shame and pain for the destroyed destinies of the town’s people, whose lives had become mere details or insignificant trifles in the family’s stories about their proud past and heroism. I am talking about the Shakespearian dilemma which the Georgian film director understood so well in presenting his immortal film. What is more important: the historical tale which inspires the town and morale among its citizens, or the truth and conscience? Can these things in general coexist peacefully? Should small details and unimportant matters – which you will in any case not be able to pre- serve for the whole of the people with whom the current and future generations must live – be sacrificed for the sake of the heroic narrative? Zygmunt Bauman has developed the theory of the adiaphorization of consciousness. He says that during times of upheaval and at critical historical junctures or intense social change, people lose some of their sensitivity and refuse to apply the ethical perspective to other people. They simply eliminate the ethical relationship with others. These others don’t necessarily become enemies or demons, they are more like statistics, circumstances, obstacles, factors, unpleasant details and obs- tructing circumstances. But at the same time they are no longer people with whom we would like to meet in a “face to face” situation, whose gaze we might follow, at whom we might smile or to whom we might even turn or return in the name of recognizing the existence of the Other. People who have lost their sensitivity for a shorter or longer time are no demons. They simply remove certain people or even entire groups from their sensitivity zone. As the Greek Stoics of antiquity and later religious reformers and thinkers in the Renaissance believed, there are things which are in reality inessential

114 FROM PERSON TO NONPERSON: MAPPING GUILT, ADIAPHORA, AND AUSTERITY and unimportant, matters over which there is no point to argue or cross swords. This kind of unimportant thing is called an adiaphoron (Greek neuter singular, άδιάφορον, from ά- , a negative prefix marker, +διάφορος , “different,” yielding “indifferent”) and the plural isadiaphora . An example of its usage is found in a letter that Philipp Melanchthon wrote to Martin Luther in which he claimed the Catholic liturgy to be an adiaphoron, hence making it pointless to argue about it with the Catholics. A silent agreement to abandon and reject the ethical dimension in human exchanges is the very essence of adiaphora.

CIVILIZATION OF THE YOUNG

What happened to Lithuania after 1990 was something that calls for in-depth exploration and rather sophisticated insight. The first rebellious and breakaway republic in the former Soviet Union, Lithuania blazed the trail for the rest of the collapsed Soviet empire by becoming a member of NATO and joining the EU. This history reads like a success story setting the Baltic states as an example of a nearly miraculous break with the past. Yet Lithuania got on another track of modernity. Totalitarian modernity died before our very eyes. Long live liquid modernity, as Zygmunt Bauman would say. The Cold War was marked by a sense of the economic, political, and moral superiority of the West (itself a concept of the Cold War era) over its totalitarian rivals, first and foremost the Soviet Union. After 2004, almost immediately after the accession of the Baltic states to the EU, the new global crisis began and quickly buried the eupho- ria of Eastern and Central Europe but also washed away all of Francis Fukuyama’s anticipations of the end of history related to a seemingly global embrace of liberal democracy with the end of ideological politics. That was not to be. The differences between Western and Eastern-Central Europe in terms of economic might, overall potential, purchasing power, and quality of life remained high. The sense of superiority over the rest of the former Soviet Union that the Baltic states had shared and enjoyed as “the West of the USSR” began disappearing. Instead of a sense of pride and all high hopes to reenact history restoring social solidarity and the belief in a shared project for the future, Lithuania found itself overwhelmed by a sense of bitter disenchantment with its own state, rigid and senseless bureaucracy, lack of respect for ordinary citizens, profound problems with human rights, and the like. This led to a disturbing move – if we are to believe official statistics (which some say are too sanguine), nearly half a million people left Lithuania over the past ten

115 LEONIDAS DONSKIS

years. For large nations, such as Ukraine and Poland, similar figures would hardly pose an existential threat. Yet for tiny Lithuania (less than three million people) they certainly do. No matter how much lip-service we pay to social and academic mobility in praising the ambition and brilliance of young Lithuanians up to the skies, the fact remains that we are in a painful process of slowly losing a vital opportunity to reform, renew and refurbish our academia and political life. Letting go of more than half a million people many of whom are highly educated and creative individuals capable of changing or at least significantly influencing the moral and political climate in the country is no joke. It’s a trajectory for the future. The brain drain is a painful challenge to Lithuania, as the country is losing the best of its young people, would-be scholars, artists, business people, even public figures, policy makers, and statesmen as well. A sincere wish to spend more time elsewhere before going back to one’s country, no matter how human and natural, may turn out to be a form of self-deception, as it is becoming increasingly difficult to go back once one has started a new life somewhere else. Lithuania will survive this ordeal. Some young people will return, others will not, but their presence in Lithuania even when they’re abroad may be felt through their ideas, feelings, affections, and silent dedications. As long as they symboli- cally participate in Lithuania’s life by reading its news and controversial stories, by debating its political projects and decisions, by feeling injured by its iniquities, and so on, Lithuania will grow and benefit from this second voice in its politics and culture. The worst thing that may happen would be total indifference and forgetting. Living in an epoch of organized forgetting makes us immune to the pain of indifference, yet this hurts especially those who want to be remembered here and now while they are still young. Alas, they will be remembered only when they get old. This is how it works. What happens in our reality is concealment of it through a secondary reality, or simulacra, as Jean Baudrillard would have had it. For ours is a civilization of the young. Mass culture and mass democracy make citizens into consumers by urging senior consumers to emulate the physique and body language of the young. The pattern of economy as well as the blueprint for global social and political existence are simply unthinkable without appropriating the competences, energies, talents, and creativity of mainly young foreign laborers. Their beauty and competitiveness, along with their unsafety, insecurity, and uncertainty at home, that is, in their respective countries, prepare that same package of global consumption which also includes their pain, nostalgia, and a withering sense of belonging. Home is a painful problem for an ambitious and creative individual, but not for that tyranny of the economy which we euphemistically call the world as a single place.

116 FROM PERSON TO NONPERSON: MAPPING GUILT, ADIAPHORA, AND AUSTERITY

AUSTERITY POLICIES IN THE BALTICS

A curious philosophical book, disguised as an innocent fable and published at the beginning of the eighteenth century, may throw new light on all these entanglements and the mixed logic of modernity. The book is Bernard Mandeville’sFable of Bees: Private Vices, Publick Benefits(two successive editions in 1714 and 1723). Originated in 1705 as a sixpenny satire in verse, titled The Grumbling Hive; or, Knaves Turn’d Honest, later it developed into a book by the addition of “Remarks” and other pieces. A witty and subtle attack against three vices, Fraud, Luxury, and Pride, the poem offered a strong argument, presenting a hive as a mirror of human society. Like society, the hive lives in corruption and prosperity. Yet it feels nostalgia for virtue and keeps praying to recover it. When the prayer is granted, everything changes overnight beyond recognition: there is no more vice, but activity and prosperity disappear. What replaces activity and prosperity are sloth, poverty, and boredom. Last but not least, all this happens in a considerably reduced population. The essence of what I would define as Mandeville’s paradox is that individual vice in universalistic morality can turn into a public benefit, whereas individual virtue does not necessarily increase the well-being of society. Once society can benefit from our pursuit of our own interest, we cannot lightly dismiss private vices. Man- deville achieves something similar to Machiavelli’s effect: no one single truth exists in social reality, and every coin has two sides as far as human interaction and social life is concerned. Nothing personal lurks behind the predominant social and moral order, and nobody can be blamed in person for the shortcomings and imperfecti- ons of our life. Our jealousy and greed just happen to coincide with other individual’s wishes and desires. Public benefits result from private vices just as common good comes from our realism, sober-mindedness, and imperfection. Like Machiavelli, Mandeville deprives us of One Single Truth in social and political life. Nothing is certain and obvious here. A greedy but laborious fool can be more useful for society than an idle sage – here we can clearly hear the early voice of modernity with its ambivalence, skepticism, and relativism. What can be found behind the fictional paraphernalia of Mandeville’s Fable of Bees is Pierre Bayle’s Dictionnaire historique et critique. Mandeville’s skepticism, antiratio- nalism, relativism, along with a strong emphasis on psychology and sensualism, rela- tes him to French theoretical and intellectual influences, Bayle and Pierre Gassendi. Incidentally, Adam Smith knew this fable through Francis Hutcheson. The following winged expression of Smith’s has really much in common with the intrinsic logic of Mandeville’s paradox: “It is not from the benevolence of the butcher, the brewer, or the baker that we expect our dinner, but from their regard to their own interest.”

117 LEONIDAS DONSKIS

Here we can hear the birth-cry of “rational impersonalism,” as Ken Jowitt would have it. Impersonalism, ambiguity, and ambivalence coupled with what Max Weber once described as “the iron cage” are those intrinsic forces that make modernity and capitalism in particular so deplorable and hateful in the eyes of those who want to restore what has been irreversibly lost by our modern world – namely, the predictability, clarity, visibility, stability, and certainty of social reality; safety and security; political passions and social upheavals; emotional intimacy; human fellowship; a sense of community. Yet this is all but one side of the coin. The celebration of rational impersonalism and our private vices turned into public benefits reflected an uncritical and unreflec- tive attitude of a post-Communist society. The fable of bees by Mandeville seems to have been nearly a perfect narrative for a transitory period in a society where economic and moral individualism was long suppressed and then released with no ability to counterbalance the portrayal both of self and the world around oneself in black and white. A gradual destruction of the public domain without which democratic politics becomes impossible was not on the minds and lips of those who celebrated the free market and the invisible hand as just another term for democracy. My Finnish friend, a philosophy professor from Helsinki, once told me that Esto- nia for some of his colleagues was an example of the worst nightmare of libertarian politics. Such a remark, if widely publicized, would have dealt a blow to Lithuanians sweetly dreaming of standing in the Estonians’ shoes and enjoying Finland, a country just 70 kilometers away and so radically different from post-Communist traumas and painful dilemmas. This dream was demolished by my colleague like a house of cards. Too much individualism, atomization, and fragmentation of societal ties, too little sensitivity and compassion, too huge a gap between the jet set and ordinary folks, no welfare state – these were the main points raised against contemporary Estonia by my Finnish friend. It’s ironic that the post-Communist folk who had always thought about the West as a bliss of freedom and civil liberties accompanied by some iniquities of capitalism should have found themselves in the shoes of those admirers of free-market economy’s side effects that manifest themselves in our new habits of the mind and those of the heart. “Whereas life in Helsinki is like a constant Sunday afternoon, life in Riga is always Monday morning,” a graduate student from Latvia once put it after my seminar in Helsinki. Here I’d make the argument that we, Eastern Europeans, seem to have skipped the earlier, industrial era of political and moral individualism. Its late comeback takes us aback and brings us more than one repercussion. One of them is exactly the aforementioned rational impersonalism and, one would think, those politically and morally neutral technical decisions that it implies. When such

118 FROM PERSON TO NONPERSON: MAPPING GUILT, ADIAPHORA, AND AUSTERITY seemingly neutral decisions become a policy, the country may be in trouble even without being aware of this and without being able to solve some of the technical problems it faces. The Contradictions of Austerity: The Socio-Economic Costs of the Neoliberal Baltic Model. Edited by Jeffrey Sommers and Charles Woolfson (London&New York: Routledge, 2014) is a timely, incisive, perceptive, provocative, and important book which addresses all those issues. Hit by the crisis with all its devastating effects, the Baltic states underwent similar processes tackling nearly the same challenges; yet their responses were far from identical. Whereas Latvia got the loan from the IMF, Lithuania firmly refused to do so, and claimed credit for overcoming the crisis with no external assistance. Few things can split the public opinion to the extent it did with regard to whether the then Prime Minister of Lithuania, Andrius Kubilius, should be regarded as a great reformer who got all things done to pull the country out of the slowdown and crisis, or as a decent, intelligent, albeit narrow-minded political technocrat who had his lion’s share in all those miscalculations, flaws, and mistakes that we know as our austerity policy. Some media people were arguing with passion and zeal that Andrius Kubilius, who served his first term as Lithuania’s Prime Minister during the 1998-1999 Russian turmoil that badly affected Lithuanian and Baltic economy, richly deserved to go down in political history as a role model policy maker and as a true hero of difficult decisions; yet others were and continue to be convinced that the role of Kubilius as well as his drastic cuts in public spending were too highly praised. Without further ado, let us take a look at some side effects of Lithuanian austerity policy. Drastic cuts in public spending, no matter how indispensable and unavoidable, resulted in a rapid deterioration of the public domain. Although Lithuanian political commentators and opinion makers, like their Baltic colleagues, often stressed the need to oppose Russian propaganda in the information war, the weakening of higher quality and investigative journalism, smaller publishers, civic education, and translation programs hardly served the purpose of strengthening the public domain and civil society in the Baltic states. That analytical journalism, political analysis, high-brow and non-commercial sectors of culture suffered tremendously from austerity is too obvious a fact to be challenged. This is to say that one of the biggest contradictions and paradoxes of austerity policies in the Baltic states was the ever-growing dependence of the Baltic region on the Russian media and information zone. Contrary to the widespread opinion that the fast recovery from crisis at any cost would leave us stronger vis-à-vis Russia and its increasingly aggressive geopolitics, civil society and solidarity scarcely benefitted from the aforementioned drastic cuts and austerity policies in general.

119 LEONIDAS DONSKIS

Yet the editors and contributors of the book in question go even further. They argue that the austerity paradigm in our economics and politics would have been unable to harm the public sector if the Baltic region had been less dependent on the neoliberal model. The ambivalence of the major tales of modern economics and politics is too obvious to need emphasizing. Like the Fable of Bees, the austerity story reads like an exciting tale of wisdom and virtue. As James K. Galbraith writes in the Foreword of the book: “Whereas the tale of expansionary austerity is simple, timeless, and context-free – an allegory of virtue rewarded – the tapestry presented in these pages could not have been woven in any other time or place” (p. xv). As for the wisdom of the classics of economic thought, it is more relevant than ever before, since the founding fathers of socialism and liberalism warned us long ago against excesses and the dark side of modernity. Summing up the rich analytic tapestry of the book in the Conclusion focused on the neoliberal Baltic austerity model as opposed to Social Europe, the editors of the book, Charles Woolfson and Jeffrey Sommers, note: “Undreamed of only a decade ago, many Europeans have experien- ced the widespread return of what Karl Marx described as ‘immiseration’ and igno- ring Adam Smith’s caution that ‘no society can surely be flourishing and happy, of which the far greater part of the members are poor and miserable’ ” (p. 139). According to Galbraith, the austerity dogma easily found the Baltic states a nearly perfect place to carry out a dangerous social experiment of this sort. “It is the fate of small countries to serve as pilot projects, as battlegrounds, and as the point-of-origin for myths” (p. xv). Contrary to the Keynesian paradigm of the stimulation of the public sector and spending or the Schumpeterian paradigm of innovation as the very core of the economy and as a bridge between the private and the public, the austerity paradigm with its zero respect for any sort of regulation, public safety and well-being, coupled with neoliberal deregulatory zeal produced a frightening degree of indifference to the public domain, education, and culture. Small wonder then that Charles Woolfson and Arunas Juska offer a polemical postscript to this book focused on the tragic roof collapse of the Lithuanian-owned Maxima supermarket in Riga on 21 November 2013 (see pp. 149–173). Hence, their grim sum up of the story: “The Maxima episode reveals criminogenic characteristics of a new capitalism that developed in the Baltic region following the collapse of the Soviet Union” (p. 150). The question arises here as to whether the Baltic states could have avoided this dangerous, if not devastating, social experiment. The premise of several contributors of the book is quite clear on this: due to their being in a boundary region between Russia and Germany (and close to the Nordic countries), their burdened history, their complex political and historical legacy, the existential threats from Russia, the completely discredited left-wing values, the ideological rejection of socialism, and the duality of money flowing in and

120 FROM PERSON TO NONPERSON: MAPPING GUILT, ADIAPHORA, AND AUSTERITY people moving out, the Baltic states were tailor-made for this civilizational experiment. “Each of these countries has been heavily funded by private capital inflow and official European assistance. Each is dealing with a rapid decline of population and emigration of educated and able-bodied workers. In each, the political classes disregarded warning signs and forged ahead, committing themselves irrevocably to the austerian dogma” (p. xv). Was it possible for the Baltics to come up with an alternative scenario relying on classical economic recipes for recovery? Or was any other option for them trying to catch up with the EU not to join the league of those unfortunate actors of Eastern Europe that found themselves on the losing side of the game? Serious doubts arise here, as the Baltic states had to tackle the problem of their underdevelopment. They had to speed up the process of integration at any cost. Hence they achie- ved what Erik S. Reinert and Rainer Kattel describe as a “failed and asymmetri- cal integration.” These authors suggest that “despite impressive growth numbers in exports and foreign direct investments, Eastern European economies failed to develop genuine Schumpeterian dynamics of imperfect competition” with all its preconditions and implications for free-market economy (p. 64). The themes of a Latin-Americanization of European integration and underdevelopment are echoed by Michael Hudson who insists on the structural underdevelopment of Latvia created at independence. Arguing with neoliberals who claim that austerity could restore Latvia’s economic growth, Hudson notes that Latvia’s “economic contraction in 2008-10 was brutal” and that “it remains the most impoverished country in the EU after Romania and Bulgaria” (p. 46). Introducing the book, Jeffrey Sommers and Charles Woolfson subscribe to this point of view, adding to the topic of integration-through-austerity that “the Baltics’ economic plunge was purely a result of private-sector banking crisis, which in the context of the global recession revealed the deeper structural underdevelopment of their respective economies. These uncom- fortable truths have been obscured in the haste to discover a generalized formula for the successful imposition of austerity measures in the Baltic states” (p. 3). To cut a convoluted story short, the question arises here, Was the Baltic recovery a success story? Here is the somber and sobering answer of Galbraith: And of course, a common theme here is that the Baltic success is no success at all. Rising gross domestic product (GDP) is a benefit only to those whose own incomes are actually rising, and many are not. The Baltics have become polarized and segmented societies, dominated by oligarchs and civil servants, with low wages, paltry benefits, and preca- riousness for the rest. It is a tale of life rendered so uncompromising – by ideology, by oligarchs, by creditors, by economists – that many in each country are leaving. Many do not expect ever to return. All three countries are in rapid demographic decline, which if it continues will soon enough transform them into retirement communities, supported largely by remittances, for so long as they last. (p. xvi)

121 LEONIDAS DONSKIS

Here comes an existential challenge to the Baltic countries, especially Lithuania and Latvia. Over the past ten years, more than half a million people – in most cases, highly qualified, educated, active, and civic-minded individuals – left Lithuania. The population of Lithuania decreased quite drastically, and now it is less than three million people, although the first rebellious and break-away republic in the former USSR met its independence with a population of three and a half million. Much ink has been spil- led arguing as to whether this reflected the general twentieth century pattern of social mobility of a small nation with a large diaspora, or whether it was the outcome of a new failed state with its lack of competence in all too many faculties of modern life. In addition to Chicago, Illinois, in the USA, which used to be described for a long time by émigrés and local Lithuanians alike as yet another Lithuania outside of Lithuania, such cities in the EU as Dublin and London have become new little Lithuanias over the past few years. The Lithuanian writer Marius Ivaškevičius penned the play Expulsion where he depicted the lives, passions, and dramas of economic migrants from Lithuania, Latvia, and other Eastern European countries in London. This play has been recently staged by the Lithuanian theater director Oskaras Koršunovas in Vilnius and Riga where it became a sensational cult produc- tion. His is a new Lithuanian and, perhaps, Baltic narrative, a postmodern epic of society gone with and swamped by the change, and a great saga of the new austeriat, as these people are referred to in the book edited by Sommers and Woolfson. In addition to social theorists who spoke about the precariat (for instance, Zygmunt Bauman and Guy Standing, to name just a few), the austeriat appears as the local- turned-global segment of alienated labor and mass impoverishment (see p. 107). In fact, Eastern European countries seem locked mentally somewhere between the discovery of the intrinsic logic of capitalism characteristic of the nineteenth century and the post-Weimar Republic period – an incredibly fast economic growth and a passionate advocacy of the values of free enterprise and capitalism, accompanied by a good deal of anomie, fission of the body social, stark social contrasts, a shocking degree of corruption, a culture of poverty (to recall Oscar Lewis’s term, which refers to low trust, self-victimization, disbelief in social ties and networks, contempt for institutions, etc.), and cynicism. As Galbraith sums it up offering a metaphor of the Devil’s bargain in our accel- erated history and politics: Still, one can’t help but wonder. Suppose Mephistopheles had appeared before the Baltic independence leaders in 1991 and had offered this bargain: Independence. Capitalism. Freedom. Democracy. The dissolution of the USSR. NATO. Europe. And eventually the euro. And the price? Only that within a half century the Latvians, Lithuanians, and Estonians would be an elderly remnant in their own countries, their society in tatters,

122 FROM PERSON TO NONPERSON: MAPPING GUILT, ADIAPHORA, AND AUSTERITY

their children in economic exile, their homes abandoned or in hock, and eventually their economies and governments permanently subordinated to new elites – local and foreign. Would they have taken the deal? (p. xvii)

What is this all about? Is it about the Devil in economics and politics? Or moral blindness? Or our being unable to see and grasp the world around us otherwise than through the pleasure-and profit-maximizing lenses that confine the human being to statistics and relegate his or her suffering to the margins of GDP? I guess everything is less pathetic and more related to the unbearable ligh- tness of incessant change. Our postmodern and post-totalitarian era, in the Baltic region, proved capable of squeezing two centuries of uninterrupted European history within one decade of the “transition” of the Baltic states and other East-Central European countries from the planned economy of Communism to free-market economy and global capitalism. In a way, Eastern Europe appears to have become a kind of laboratory where the speed of social change and cultural transformation could be measured and tested. In fact, the Baltic countries and their societies are far ahead of what we know as the grand historical narrative, or, plainly, predictable and moralizing history; nay, these societies are faster than history. Yet, keeping in mind what is happening now in Russia, the question is quite simple: Did the Baltic states have a plausible alternative to squeezing the decade-or-century-long developments of the West into a decade or two offered to them to catch up other than through the neoliberal model? I am not convinced that they did. Of course, this remark does not diminish the value of an excellent volume with its charms of alternative, or imagined, history, and questions like, say, What would have happened had this or that been so? The Baltics paid the price for their indispensable and unavoidable acceleration of life and development. The alternatives could have led them back to the East, instead of the West, as we clearly see now.

POSTSCRIPT

In 2013, I have written conjointly with Zygmunt Bauman a book of intense philosophical dialogue on the loss of sensitivity. The title of our book, Moral Blindness, was Bauman’s idea, and it came out as an allusion to the metaphor of blindness masterfully developed in the Portuguese writer José Saramago’s novel Ensaio sobre a cegueira (Essay on Blindness). Yet the subtitle of the book, The Loss of Sensitiv- ity in Liquid Modernity, came out from my own theoretical vocabulary, albeit with 123 LEONIDAS DONSKIS

Bauman’s touch, as his books would be unthinkable without the adjective “liquid,” be it liquid modernity or liquid fear or liquid love (see Bauman and Donskis, 2013). I recall the allusion Bauman makes in his works to the Nazi concept of “life unworthy of life.” The phrase “life unworthy of life” (in German, Lebensunwertes Leben) was a Nazi designation for the segments of populace which had no right to live. In our days, we witness a liquid-modern designation for the regions and countries whose tragedies have no right to break the news and whose civil casu- alties or sufferings from political terrorism and violence have no right to change bilateral relations and trade agreements. The disturbing news is that the idea of life unworthy of life has never completely disappeared; nor has it been ever defeated and abandoned politically and morally in the most democratic countries. As we learn from political history, we can withdraw from our ability to empathize with other individuals’ pain and suffering. At the same time, we can return to this ability – yet it doesn’t say a thing about our capability to be equally sensitive and compassionate about all troubled walks of life, situations, nations, and individuals. We are able to reduce a human being into a thing or non-person so that he or she awakens only when we ourselves or our fellow countrymen are hit by the same kind of calamity or aggression. This withdrawal-and-return mechanism (to borrow and slightly remake Arnold J. Toynbee’s term) only shows how vulnerable, fragile, unpredictable, and universally valid human dignity and life are.

Leonidas Donskis NUO ASMENS IKI NEASMENS: KALTĖS, ADIAFOROS IR GRIEŽTOS EKONOMIJOS TEORINIS ŽEMĖLAPIS

SANTRAUKA. Politinė istorija rodo, jog mes galime pasitraukti iš mūsų empatinės galios lauko, kuriame išgyvename kitų individų skausmą ir kančią. Sykiu galime sugrįžti į šį lauką, nors tai nieko nepasako apie mūsų gebėjimą būti vienodai jautriems ir atjaučiantiems visus visuomenės sluoksnius visose situacijose, visas tautas ir visus individus. Galime redukuoti žmogų į daiktą arba neasmenį, o patys morališkai nubusti tik tada, kai mes patys arba mūsų tėvynainiai patiria tokią pačią nelaimę ar agresiją. Pasitraukimo-ir-grįžimo mechanizmas tik rodo, koks pažeidžiamas, trapus ir visuotinai svarbus yra žmogaus orumas ir gyvenimas. Šis straipsnis atveria pastangą nubraižyti minėtojo mechanizmo teorinį žemėlapį – per kaltės, adiaforos ir griežtos ekonomijos sąvokas. RAKTAŽODŽIAI: adiafora, griežta ekonomija, jautrumas, kaltė, modernybė, prekariatas, Šėtonas (blogis).

124 FROM PERSON TO NONPERSON: MAPPING GUILT, ADIAPHORA, AND AUSTERITY

WORKS CITED

Bauman, Z. and Donskis, L. (2013), Moral Blind- Logics, Sociological Analysis 38: 331–344. ness: The Loss of Sensitivity in Liquid Modernity. Kavolis, V. (1984), Civilizational Models of Evil, Cambridge, England: Polity. in: M. Coleman Nelson and M. Eigen (eds), Evil: Bruckner, P. (2010), The Tyranny of Guilt: An Essay Self and Culture, New York: Human Sciences Press. on Western Masochism. Princeton, NJ: Princeton Kavolis, V. (1985), Logics of Evil as Secular Moral- University Press. ities, Soundings 68: 189–211. Donskis, L. (2011), Modernity in Crisis: A Dia- Kavolis, V. (1993), Moralizing Cultures, Lanham: logue on the Culture of Belonging. New York: Pal- University Press of America. grave McMillan. Sommers, J. and Woolfson, Ch. (eds.) (2014), Jaspers, K. (1947), Die Schuldfrage. Zürich: Arte- The Contradictions of Austerity: The Socio-Econom- mis-Verlag. ic Costs of the Neoliberal Baltic Model. London & Kavolis, V. (1977), Moral Cultures and Moral New York: Routledge.

125

KALTĖ ANAPUS KALTINIMŲ, ARBA D BENDRUOMENINĖS HOLOKAUSTO ATMINTYS LIETUVOJE D JURGA JONUTYTĖ ISSN 1392-0588 (spausdintas) ISSN 2335-8769 (internetinis) 2014. 62

SANTRAUKA. Šis straipsnis yra mėginimas parodyti, kad kaltė kaip reakcija į kaltinimą ir kaltė kaip pozityvus impulsas socialinėms permainoms vykti yra skirtingos laikysenos, tarpusavyje nesusijusios ir viena iš kitos neišvedamos. Kaltinimas, priešingai, panaikina kaltės suvokimo pozityvumą, t. y. atima iš jo galią kurti naują santykį su aplinkui gyvenančiaisiais. Keisti bendruomenines nuostatas ir laikysenas pajėgia toks kaltės suvokimas, kuris palengva randasi iš patirto socialinio pasimetimo radikalaus žiaurumo akivaizdoje, iš suvokto patirtos neteisybės santykio su ankstesne mąstysena ir elgsena. Sunkiai ir nenoriai artikuliuojamos Holokausto atmintys nedideliuose Lietuvos miesteliuose atskleidžia būtent šį – ne parodomąjį, bet veiksnų ir bendruomenėms būtiną kaltės įsisąmoninimą. Tai nėra kaltė, kurią suvokia tik tiesiogiai kalti individai, tai bendruomeninis būvis, išreikštas veikiau per verbalizavimo ir naratyvizavimo sty- gių, negu per tekstus ar teiginius. Tai – socialinis atsivertimas, metanoia – potyris, iš kurio randasi suvokimas, kas teisinga, kas – ne. Todėl ši kaltė yra anapus kaltinimų, ji veikiau formuoja ir teikia etinį kriterijų – istorinės tiesos karkasą, o ne reaguoja į jau nustatytą istorinę tiesą. RAKTAŽODŽIAI: kaltė, Holokaustas, socialinė atmintis, shtetl, naratyvas, tragiškasis herojus, istorinė tiesa.

ĮVADAS

Žvelgiant iš atminties, kaip svarbaus socialumo veiksnio, tyrimų pozicijų, reikia apgailestauti, kad pasyvių Holokausto liudininkų prisiminimai (kol dar šie liudininkai gyvi) mažai tetyrinėti1. Lietuvoje į juos, kaip į svarbią atminties raidos išsklaidą, rodančią socialinių ir etinių laikysenų kaitą, buvo kreipiama per mažai dėmesio. Jei tokie „nereikšmingi“ prisiminimai ir patekdavo į akiratį, tai tik kaip papildomos informacijos šaltiniai, tačiau ne kaip tyrimo objektas ar medžiaga,

1 Šis straipsnis yra didesnio socialinės atminties tyrimo projekto vienas iš rezultatų. Tyrimas skirtas atminties įpročių ir formų nuo sovietmečio iki mūsų dienų tyrinėjimui; šio straipsnio autorė projekte dirbo prie Antrojo pasaulinio karo atminčių ir jų ritualizavimo. Projektą „Sovietinių atminties ritualizavimo formų perėmimas ir šiuolaikinė kritika“ finansuoja Lietuvos mokslo taryba, sutartis Nr. VAT-43/2012. 127 JURGA JONUTYTĖ

padedanti suprasti bendruomenių savivoką. Šis straipsnis yra mėginimas svarstyti, ką Holokausto prisiminimai, pasakojami tų Lietuvos miestelių gyventojų, kurie nebuvo nei aukos, nei vykdytojai, byloja apie atminties ir socialinės laikysenos san- tykį. Ar šis nelygstamo žiaurumo karo nusikaltimas kažkaip keitė socialinės aplinkos suvokimą, jei taip – kuria linkme ir kokiu intensyvumu? Daugiausia bus remiamasi Žeimelio ir Valkininkų (bei tarpukaryje žydų įkurto Degsnių kaimo šalia Valkininkų) atminties naratyvų tyrimais, tačiau daug kas iš šios medžiagos rezonuoja ir su pavieniais pasakojimais iš kitų Lietuvos vietų. Tirtų mies- telių bendruomenės yra skirtingo dydžio, bet akivaizdu, jog visais atvejais šis dydis yra žmogiškai aprėpiamas – didžioji dalis gyventojų vieni kitus pažįsta. Šis aspektas svarbus todėl, kad kalbama ne apie kaltę, kuri politiniuose ir politologiniuose diskur- suose vadinama kolektyvine kalte (jei turėsime omenyje politologinį terminą) ir kuri priskiriama didelėms anoniminiais saitais susaistytoms visuomenėms, tačiau tai nėra ir individuali kaltė (psichologinis asmens gyvenimas). Tai veikiau bendruomeninė kaltė, labai keistas apmaudo dėl pažįstamų ar pažinotų žmonių veiksmų, patyrimas. Miestuose šios bendruomeninės kaltės greičiausiai nėra: miestiečių pasakojimai apie Holokaustą skiriasi pirmiausia tuo, kad juose veikia aiški kaltųjų grupė – „jie“, iniciatoriai, vykdytojai ir jų pagalbininkai. Miestelyje tokie „jie“ taip pat yra, tačiau čia jie yra žinoti, pažinoti, su kuriais bendrauta (kartais – taip pat ir po to). Miesteliuose jie nėra anonimai ir todėl ne taip lengva juos sujungti į abstraktų blogį, ir – ne taip lengva nuo jų, kaltųjų, atsiriboti. Tai, be jokios abejonės, ne vienintelė specifinė tokios atminties detalė, tačiau aiškiausia ir pirmiausia pastebima. Šiame straipsnyje nebus skiriama daug vietos aiškiai suvoktai, nustatytai ar net „paveldėtai“ kaltei kaip istorinės sąmonės arba istorinių įvykių individualioje atmintyje dėmeniui, skatinančiam praeities pasakojimą kreipti viena ar kita linkme, skirtingoms savo ar artimųjų teisinės kaltės maskavimo strategijoms etc. Šie aspektai analizuojami ankstesniame autorės straipsnyje „Kaltės naratyvai, atminties terpė ir dygioji tapatybė“2, kur kaltės būklės ir laikysenos įžvelgiamos sklandžiuose, įvairiomis praeities temomis pasakojamuose pasakojimuose. Čia pateikiamas straipsnis, priešingai, mėgina apibendrinti (kiek tai įmanoma ir jei tai įmanoma) įvairių tyrimų metu užrašytus pasakojimus apie Lietuvos miesteliuose vykusius Holokausto įvykius. Straipsnis skirtas atskleisti šių negausių ir nedrąsių naratyvų savitumą bei jų galią keisti etinę ar socialinę laikyseną. Taigi kaltė čia tiriama kaip pozityvus, t. y. kuriantysis veiksnys, kuris yra būtinas bendruomenės sveikatai ir nuolatiniam socialinių sanklodų atsinaujinimui.

2 Jonutytė J. Kaltės naratyvai, atminties terpė ir dygioji tapatybė. In Homo Narrans. Folklorinė atmintis iš arti, sudarė B. Stundžienė (ed.). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, 141–158. 128 KALTĖ ANAPUS KALTINIMŲ, ARBA BENDRUOMENINĖS HOLOKAUSTO ATMINTYS LIETUVOJE

ETINĖ IR TEISINĖ KALTĖS SĄVOKOS

Kaltės bijoma. Mums geriausiai pažįstama teisinė kaltės sąvoka per keletą tūkstant mečių išmokė kaltės išsiginti, nepripažinti, ieškoti įrodymų, kad jos nėra. Taip pat ir iš kitos pusės – būtina priversti kaltąjį pasijusti kaltu, įrodyti jam jo kaltę, priversti atgailauti. Žodynai taip pat dažniausiai pateikia tik tokią sąvoką: kaltė yra kan- kinantis apmaudas dėl anksčiau padarytų neteisingų veiksmų. Anksčiau padaryti veiksmai yra būtina kaltės sąlyga ir todėl visų pirmiausia esą reikia išsiaiškinti, ar kaltinamasis juos darė, ar nedarė. Jeigu nedarė, tuomet kaltės suvokimas yra „neadekvatus“, arba ir žalingas. Psichologijos mokslas gilinasi į bereikalingos, primes- tos kaltės temą: kaltės, kuri griauna asmenybę ir kurios valios pastangomis būtina atsikratyti. Populiarus psichologizavimas neretai šią temą iškreipia ir tokiu būdu bet koks kaltės suvokimas ima atrodyti žalingas, kenkiantis sveikatai ar sėkmei. Taigi kalbėjimas apie kaltę – dažniau ne sąmoningai, bet iš inercijos – sutelkiamas į teisinę ir kvaziteisinę jos sampratą, ignoruojant etinę, socialinę, metafizinę kaltes, kurios gali būti išgyvenamos ir be tiesioginio dalyvavimo konkrečiuose nusikaltimuose. Greičiausiai dėl to iš mūsų supratimo baigia išnykti pozityvioji kaltė, kuri ne griauna, bet, priešingai, steigia atsinaujinimo būvius – kaltė kaip impulsas krikš- čioniškajam metanoia (atsivertimo ar naujos pradžios) įvykiui. Giorgio Agambenas būtent pastebi daugybės etinių sąvokų skurdumą, jei tik jos yra nejučia uždengiamos ar visiškai pakeičiamos teisinėmis: „Viena iš dažniau- siai pasitaikančių klaidų, daroma ne tik diskusijose apie koncentracijos stovyklas, yra neįsisąmonintas etinių kategorijų ir teisinių kategorijų painiojimas (arba, dar blogiau – teisinių ir teologinių kategorijų, iš ko kyla nauja teodicėja). Beveik visos mūsų moraliniuose ir religiniuose sprendiniuose vartojamos kategorijos yra daugiau ar mažiau užkrėstos teisiniu diskursu: kaltė, atsakomybė, nekaltumas, sprendimas, atsiprašymas... Dėl to sudėtinga jas vartoti be tam tikro atsargumo.“3 Kaltės sąvoka, ko gero, sunkiausiai atplėšiama nuo „objektyvių“ svarstymų – kaltas ar nekaltas, nuo aiškių sprendimų, nuosprendžių ir atsakomybės reikalavimo. Būtent etinė, o ne teisinė, kaltės sąvoka įgyja kontūrus kalbantis su pasyviais – niekaip šiame įvykyje nedalyvavusiais – Holokausto liudininkais ar jų palikuonimis. Kontūrus ji įgyja ne tiek dėl teksto, kuris sakomas pasakojant apie tai, kas praeityje sukrėtė, net ne dėl to, kas papasakota, apmąstymų (gilėjančių kiekvienąkart karto- jant pokalbį), bet dėl pasakotojo laikysenos, ypač tuomet, kai kalbama apie žmones, kurių atžvilgiu jaučiamasi kaltais, ir tuomet, kai pasakojimas neįvardydamas sukasi apie tiesioginius kaltininkus. Tai, kad žmogus šią bendruomeninę neįsisąmonintą

3 Agamben G. Remnants of Auschwitz. The Witness and the Archive. New York: Zone Books, 2002, 18. (Vertė straipsnio autorė). 129 JURGA JONUTYTĖ

kaltę išgyvena, nieko nesako apie jo praeitį, bet rodo jo norą matyti šiek tiek kitokį bendruomeninį būvį ir dabartyje, ir ateityje. Etinis, o ne teisinis kriminalinis kaltės suvokimas gali tapti garantu to, kad Holokaustas nepasikartos – tai suvokta tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. 1949 metais Theodoras W. Adorno kartu su ką tik atsikūrusio Frankfurto Socialinių tyrimų instituto komanda atliko tam laikui novatorišką kokybinį tyrimą: kaip vokiečiai, tiesiogiai nedalyvavę Holokausto nusikaltimuose, suvokia kaltę arba kaip jie mėgina ją atmesti. Pats tyrimo metodas buvo, viena vertus, tiems laikams be galo šiuolaikiškas, kita vertus, vargu ar deran- tis su tyrimo „objektu“ – kalte. Ir štai kodėl. Tyrimas buvo kokybinis, tai buvo provokacinis eksperimentas – tiriamųjų grupėms buvo pateikiamas falsifikuotas amerikiečių kareivio laiškas, kuriame gana aiškiai (nors ir labai taktiškai) vokiečių tauta buvo vaizduojama kaip savo charakteriu lėmusi Holokaustą, t. y. kolektyviai dėl jo kalta. Tokiu būdu šis Adorno ir jo kolegų tyrimas, nors šito ir nesiekiant, buvo labiausiai orientuotas į gynybines reakcijas. Tyrimo rezultatų aprašyme pirmiausia krinta į akis, jog tada, kai laukiama aiškiai artikuliuoto kaltės pripažinimo į išsakomą kaltinimą, kone visada išprovokuojama gynyba. Iš esmės buvo tiriama ne tiek kaltė, kiek santykis į kaltinimą (o tai anaiptol nėra tas pats). Tyrėjų naudotas metodas būtent tai ir numatė. Kartais patys tiriamieji aiškindavo, kad kaltės neįmanoma primesti išoriškai, jei žmogus jos nepatiria (šis aiškinimas yra viena iš reakcijų į kaltinimą), tyrėjai tai įvertino kaip iškreiptą kaltės internalizavimą, arba nesugebėjimą objektyviai suvokti savos padėties4. Šis tyrimas tuo ir vertingas, tuo ir įdomus, kad jis atskleidžia traukimosi nuo kaltės strategijas – besitraukiančiųjų suvokiamas arba nesuvokiamas. Ta kaltė, kurios formuluočių Adorno su bendradarbiais vis dėlto sulaukė, yra pirmiausia kaltė dėl antisemitizmo, rasizmo arba kaltė dėl „tautos lyderio“ politinio palaikymo5. Šie kaltės pripažinimai išsakomi aiškiai, tačiau vėlgi labiau teoriškai – ji, reaguojant į kaltinantįjį laišką, priskiriama tautai kaip istoriniam ir moraliniam subjektui. Tačiau net ir labai išraiškinguose (iškalbinguose) pasisakymuose neįma- noma rasti žymių, kad ši kaltė kaip nors asmeniškai išgyvenama. Visur, kur kaltės sąmonė atsiranda kaip greitas ir artikuliuotas atsakas į tiesioginį kaltinimą, ji atsiranda kaip teisinė kaltė, kurią eksperimento iniciatoriai gerai racionaliai pagrindė, todėl ji pripažįstama ir nesipriešinant patvirtinama. Gali būti, kad būtent dėl tokio metodo, kuris iš karto numatė galimus atsakymų variantus, šis eksperimentas vėliau be nuostolio buvo ilgam užmirštas; tačiau galbūt kaip tik jis paskatino ir paties

4 Adorno T. W. Guilt and Defense. On the Legacies of National Socialism in Postwar Germany. London: Harvard University Press, 2010, 72–74. 5 Ibid, 173, 180. 130 KALTĖ ANAPUS KALTINIMŲ, ARBA BENDRUOMENINĖS HOLOKAUSTO ATMINTYS LIETUVOJE

Adorno vėliau atliktą visišką kaltės sąvokos išjudinimą iš pamatų6. Kaltės sąvo- kos išjudinimas ir aktualizavimas ne vien mokslinėje, bet ir grožinėje literatūroje reiškia ne tik jos atsiejimą nuo budelio, nuo teisinio „kaltininko“ ir jos atradimą teisine prasme nekaltojo ar net aukos laikysenoje; dar svarbiau, kad aktualizavus šią sąvoką atsirado galimybė kalbėti apie kaltę kaip apie pozityvų etinį stimulą. Būtent tokie kaltės kaip atminties formos svarstymai pastaruoju metu vis dažnesni. Richardas Vernonas savo studijoje apie kaltę ir atsiprašymą nurodo būtent kurian- čiąją ir transformacijas įgalinančiąją atmintį, kurios dalis yra kaltės pripažinimas ir atsiprašymas: „Ir atmintis, ir atsiprašymas keičia būdą, kuriuo mes identifikuojame mūsų pačių ar mūsų visuomenės prigimtį; taip yra dėl to, kad atmintis ir atsiprašy- mas, viena vertus, pripažįsta dalykus, kuriuos mėginame ignoruoti arba slėpti, kita vertus, tai rodo ryžtą peržiūrėti vertybes, nulėmusias mūsų elgesį praeityje.“7 Toks atsiprašymas įmanomas ir tada, kai nebėra ko atsiprašyti, ir tada, kai nėra konkre- čiai, individualiai dėl ko atsiprašyti. Net ir tada, kai (kaip netrukus bus teigiama) atsiprašymas nesuformuluojamas, kai jis artikuliuojamas labiau veiksmais, laikyse- nomis ir elgsenomis, jis yra konkretus socialinis veiksmas.

ATMINTYS MIESTELIUOSE: NUO ANTISEMITINIO FOLKLORO IKI SANTŪRIŲ KALTĖS ARTIKULIACIJŲ

Ištuštėję vaiduokliški Lietuvos miesteliai po karo, visiškai kitaip nei Holokaustą pasyviai stebėję Vokietijos gyventojai, mokslininkų tyrėjų netraukė – buvo palikti ramybėje. Niekas neprikišinėjo kaltės; gyventojai tik tyliai sekė, kaip ieškomi, surandami, teisiami ir tremiami tiesioginiai žudikai bei pagalbininkai, ir kentė jau kitus, nė kiek ne švelnesnius, karo nugalėtojų vykdomus politinius žiaurumus. Šis tylos, nepasakojimo ir visiško neartikuliavimo laikotarpis truko ilgai. Sovietų val- džiai Holokaustas rūpėjo tik tiek, kiek padėjo išlaikyti „vakariečių-fašistų“ ir „išva- duotojų-nugalėtojų“ propagandinį mitą; bet ne jo realūs aspektai, ir ypač ne jo paliktos žaizdos. Šios žaizdos kraujavo ir gijo savu tempu ir sava tvarka, kiekvienoje bendruomenėje kitaip. Tačiau niekur tai nevyko per aktyvų dalijimąsi atmintimis ir viešą apmąstymą; veikiau – apskritai nesikalbant, net šeimose. Kitaip sakant, šios atmintys įgijo tam tikrą tabu statusą. Be to, Lietuvos miesteliai iki šiol yra vietos,

6 Turimas omenyje jo kaltės sąvokos apmąstymas knygoje Negatyvioji dialektika, kur Adorno kalba apie metafizinę kaltę, kuri būdinga išgyvenusiesiems Aušvicą: kaltę, patiriamą dėl to, kad gyveni vietoj kažko kito (Adorno T. W. Negative Dialectics. London and Ne York: Routledge, 2004, 362–364.) 7 Vernon R. Historical Redress. Must We Pay For the Past?. New York: Continuum, 2012, 87. (Vertė straipsnio autorė).

131 JURGA JONUTYTĖ

kur dar vis gyvenama tarsi svetimoje erdvėje. Dažniausia – erdvėje, kurią sufor- mavo ir išpuoselėjo tarpukario žydų šeimos, jų verslai ir bendruomenės. Taigi pati aplinka su jos apardytais ir pakitusiais artefaktais kiekvieną akimirką teikė savitą, keistomis emocijomis įkrautą foną. Kaip ši aplinkos nuolat sugestionuojama, tačiau dažniausiai nesuprasta ir neišsakoma kaltė dėl Holokausto vis dar veikia Lietuvos miestelius – pastaruoju metu apie tai pradėta kalbėti spaudoje ir tai rodo viešojo diskurso brandą. Vyresnių miestelio gyventojų pasakojamoms atmintims apie miestelio žydus dažnai būdingas keistas „dvisluoksniškumas“; jis atrodo ypač svarbus, kadangi žymi lūžį: bendruomenės santykių atmintis iki Holokausto įvykių ir po jų. Tie du sluoksniai yra tokie: sluoksnis antisemitinės tautosakos (šiurpių vaikams gąsdinti) vaikystės prisiminimų kontekste; ir (tų pačių gąsdintų vaikų, dabar jau pasenu- sių) be galo santūrus, labai sunkiai „išspaudžiamas“ atsakymas apie žudynes, beveik bežodis teigimas (t. y. labiau artikuliuojamas nekalbėjimu, negu kalbėjimu), kad tai, kas vyko karo pradžioje, buvo didžiausias blogis, koks gali nutikti. Yra keletas pokalbių, kuriuose iš pradžių yra pasakojami antisemitinio folkloro „vienetai“ (sakmės, šiurpės, „tikros istorijos“) ir iš karto po to visiškai kitokia laikysena, kitu tonu ir pasakojimo stiliumi, be galo sunkiai ir nenoriai kalbama apie žudynių dieną ir miestelį po jų. Tuomet atrodo, lyg viskas formuluojama štai dabar, pirmą kartą ir nesėkmingai. Jeigu miestiečiai dažniausiai kalba laisvai ir emocingai – vaizdžiai išsako tą piktinimąsi ir baisėjimąsi, kurį jie yra seniai suformulavę, tai miestelio gyventojas liudininkas spaudžia iš savęs po vieną du žodžius tarp ilgų pauzių. Ir vieni, ir kiti kalba apie vaikystėje gerai pažinotų žmonių, kaimynų žūtį. Skiriasi tik santykis su žudikais ar jų pagalbininkais. Tai skatina galvoti apie beveik modernią (arba dar ne modernią) miestelių socia linę sanklodą. Miesto pasakojimuose, kaip jau minėta, yra aiški vykdytojų grupė, besivadinanti „jie“, kuriai ir perduodama visa kaltės našta. Miesteliuose ši grupė kuriama labai sunkiai todėl, kad ją sudarantys žmonės yra pažinoti anksčiau: ši grupė atskiriama labai sunkiai, čia labiausiai ir stringa pasakojimas. „Tie, kurie žudė, tie plėšė, tie vogė“, – tai buvo vienos moters iš Žeimelio apylinkių formu- luotė, ištarta su pasibjaurėjimu, ir paskui glaustai patvirtino – „pažinojau“, tuo pačiu žodžiu duodama suprasti, kad jokiu būdu apie tuos žmones daugiau nekal- bės. Kalbėdama kitomis temomis ši moteris net ir labai noriai pasakoja kuo daugiau. Tai yra viena iš tų pašnekovių, kuri tik prieš tai – pasakodama apie vaikystę – pateikė visą pluoštą antisemitinio folkloro pavyzdžių. Kitos Žeimelio šeimos – kalbėjo brolis ir dvi seserys, pasakojimai apie Žeimelio žydus visiškai painūs ir įvairūs. Brolis kalba beveik kaip miestietis, nes jis gyveno vienas pačiame Žeimelyje ir dirbo pas žydą batsiuvį, su kuriuo, kaip ir su daugeliu

132 KALTĖ ANAPUS KALTINIMŲ, ARBA BENDRUOMENINĖS HOLOKAUSTO ATMINTYS LIETUVOJE kitų Žeimelio žydų, draugavo. O štai seserys – vėl prisimena vaikystėje nuolat girdė- tus mamos draudimus artintis prie žydų parduotuvių, lydimus šiurpių gąsdinimų. Seserys iš to juokiasi: „labai mes ten ėmėm į galvą tuos gąsdinimus...“, ir kalba, kad jos ir artinosi, ir taip pat draugavo; visai kaip ir vaikai mieste, sprendžiant iš pasakojimų apie Žvėryną. Ir štai – vėlgi tokio paties slogaus ir išretinto pasakojimo apie „tą dieną“ kontekste seserys prisimena, kad po žudynių mama ilgai neatsi- gavo, kad, būdavo, sėdi, linguoja ir tik kartoja „nebėra draugų, nebėra draugų...“. Tai ta pati mama, kuri savo vaikus gąsdino įvairiomis linksmomis šiurpėmis apie žydų papročius, kad tik šie nesiartintų prie kitatikių namų. Būtent kitatikių, o ne kitataučių. Kitataučių tame miestelyje nuo seno buvo daug ir įvairių, tačiau prie jų namų vaikams buvo galima prisiartinti. Taigi šiame – prisimenamos mamos – paveiksle ir vėl du sluoksniai, abu lygiagre- čiai „traukiami“ iš atminties. Būtent iš to dvisluoksniškumo, regis, ir kyla ši tylioji kankinanti kaltė, būdinga miesteliams – t. y. tokio dydžio ir tokios socialinės san- klodos bendruomenėms. Atrodo, kad tik po to, kai jų nebeliko, šie kitaip gyvenan- tys, tačiau linksmi, taikūs ir draugiški kitatikiai kaimynai staiga tapo besąlygiškai vertinga socialinės aplinkos dalimi – būtent besąlygiškai: nei nuo tikėjimo, nei nuo papročių skirtingumo ar smulkių barnių nepriklausomai. Ši keista kaltė nėra dėl to, ką padarei praeityje (kaip skelbia apibrėžimai), tai kaltė dėl pernelyg tiesmuko ir buko sąvokų aiškumo, dėl jų medinio visiškai užbaigto pavidalo – dėl sąvokyno, kuriame anksčiau buvo ramiai gyventa. Kitaip sakant, kaltė dėl kultūros – dėl tos nebaigusios keistis, transformacijos periode užstrigusios miestelių kultūros, kurią karas užklupo palengva ir gana komplikuotai besikeičiančią iš tradicinės gyvense- nos į modernią socialinę sanklodą. Tai, kaip ir Adorno tyrimo atveju, yra kaltė dėl anksčiau turėtų ribotų sąvokų, dėl stereotipų, tačiau čia ši kaltė nėra nei įvardijama, nei išreiškiama pasakojimais, ji, priešingai, trukdo rastis bet kokioms to įvykio arti- kuliacijoms. Nors klausantis nerišlių sunkių prisiminimų šis pavėluotas prarastų kaimynų vertės suvokimas yra akivaizdus, bet jis nėra ir greičiausiai niekaip nega- lėtų būti artikuliuojamas sklandžiais ir išbaigtais tekstais. Šitaip lyg visa verbalinė raiška, visi paaiškinimai ir pateisinimai būtų praradę pasitikėjimą, artikuliavimas – o ypač pasakojimas, intuityviai atmetamas kaip dar vienas schemos braižymas.

KALTĖS ESTETIZAVIMAS (NARATYVIZAVIMAS): TRAGIŠKOJO HEROJAUS MODELIS

Reikalavimas aiškiai pasakyti, pripažinti kaltę sukelia pyktį ir gynybą. Kaip poka- riniame Adorno ir jo kolegų tyrime. Tyrėjai išprovokavo tragiškojo herojaus

133 JURGA JONUTYTĖ

laikyseną, Edipo – kuris vienodai kaltas ir vienodai nekaltas dėl to, kad nežinojo ir nesuprato paslaptingų lemties posūkių; ir dėl šios įtampos tarp savo teisumo ir neteisumo jo gyvenimas yra prikaustančiai gražus. Būtent šis kelis tūkstantme- čius egzistuojantis vakarietiškas tragedijos modelis įgalino eksperimento dalyvius nesunkiai artikuliuoti ir pripažinti kolektyvinę kaltę. Modelis, kuris Vakarų este- tikoje įtvirtina nežinojimo ir silpnumo dramą, grožį. Agambenas, atskleidžiantis būtent etinę ir estetinę Vakaruose kuriamų naratyvų transformaciją, simboliškai žymi ją tragiškojo herojaus nebepatikimumu: „Graikiškasis herojus mus paliko amžiams; jis nieko nebepajėgia mums liudyti. Po Aušvico etikoje tapo nebeį- manoma tragiškoji paradigma.“8 Vakarietiškosios estetikos principai išsamiai ir tiksliai pateikti fundamentalioje Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio studijoje „Estetika“; apie tragizmo modelį čia kalbama kaip apie įtampą besiskleidžiančią kolizijoje tarp dviejų herojaus ar kitos veikiančios jėgos pusių; bet kuriuo atveju – tarp dviejų galių, siekiančių save įteisinti paneigiant antrąją. Žvelgiant į šią koli- ziją iš jos vidaus, sako Hegelis, „abi priešpriešos pusės pačios savaime yra teisios, nors, kita vertus, savo tikslų bei būdo teisumą ir pozityvumą jos pajėgia iškelti tik paneigdamos ar pažeisdamos kitą tiek pat teisingą galią, dėl ko jų moralė čia pat virsta jų kalte“9. Šis klasikinis Hegelio pateikiamas tragizmo apibrėžimas tiksliai nusako, kokiu būdu Vakarų kultūra įestetina kaltę. Įtampa susikuria todėl, kad, iš kaltojo perspektyvos žvelgiant, jo kaltės vaizdas mainosi su jo moralės principų trajektorijomis. Prisimintina, jog nuo pat Aristotelio „Poetikos“ laikų būtent tragedijos struktūra ir logika yra vakarietiško naratyvo provaizdis, o tai reiškia, jog labai gilus kultūrine prasme yra gebėjimas savo kaltę estetizuoti tampant būtent tragiškuoju herojumi – viena ar kita prasme šiek tiek Edipu (esą juk visi esame šiek tiek edipai). Maža to, tai atsitinka bemaž visuomet, kai savo kaltės istoriją pasakojame. Šis etinės kaltės sąvokos dvilypumas ir apgaulingumas visuomet, kai ji esteti- zuojama (ar tiesiog – įtaigiai išreiškiama, t. y. leidžiama patirti kitam) vargu ar veda link gilaus veiksmo permąstymo ir jo pasikartojimo negalimybės; ko gero, priešingai – įgalina nors ir aplinkinį, netiesioginį, tačiau – įteisinimą to veiksmo, dėl kurio jaučiama kaltė. Nesivelsime į artimą šiai temai Holokausto principinio neartikuliuojamumo klausimą, plačiai svarstytą Europos istoriografijos teorijoje XX amžiaus antroje pusėje. Čia mums rūpi tik ši itin jautri riba tarp kaltės potyrio ir jos klasikinio naratyvizavimo, t. y. jos estetizavimo pagal tragedijos žanro principus. Šią ribą labai lengva nejučia peržengti, vos pradėjus kalbėti apie savo kaltę

8 Agamben G. Op. cit., 99. (Vertė straipsnio autorė). 9 Hegel G. W. F. Ästhetik, 2. Berlin und Weimar: Aufbau-Verlag, 1984, 549. (Vertė straipsnio autorė).

134 KALTĖ ANAPUS KALTINIMŲ, ARBA BENDRUOMENINĖS HOLOKAUSTO ATMINTYS LIETUVOJE ar pripažįstamą kaltę. Beje, didelė ir reikšminga Adorno atlikto tyrimo dalis buvo skirta būtent (ne)žinojimo santykiui su kalte. Nežinojimas, į kurį apeliavo kone visi kalbinami tiriamieji, viena vertus, buvo kaltės išsigynimo priežastis, kita vertus – didelė pagalba tiems, kas kaltę pripažino.

NEESTETIZUOJAMA KALTĖ: BŪVIS TARP ATSIŽADĖJIMO IR ĮVARDIJIMO

Vėlgi tirtuose Lietuvos miesteliuose ši kaltės suvokimo dinamika buvo kitokia: klausimas „žinojome ar nežinojome (ką rengiamasi daryti kaimynams)“ čia keliamas labai retai. Miestelių gyventojai nekalba apie nežinojimą, jie kalba apie keistą neišvengiamybės jausmą – žinojimą, bet visišką bejėgiškumą. Kai kurie žmonės pasakoja, kaip jie patys arba jų tėvai, seneliai bėgo iš miestelio, žinodami, kas vyks. Bėgo, kad niekaip nebūtų į tai įpainioti ir kad nereikėtų matyti išvedamų kaimynų. Kiti tiesiog atsimena tos dienos sulėtintą eigą, visiškai jos nekomentuodami – viena iš tų nedaugelio dienų, kurią jie atsimena visą, su jos kiekvienu judesiu. Jie nieko nedarė, kad to būtų išvengta, nieko negalėjo padaryti – apmaudas girdisi pirmiausia šioje nevilties intonacijoje. Net keletas žmonių sakė, kad paskui ilgai, kone visus metus, jie negalėjo eiti į miestelio centrą, kaip į ypač baisią vietą (kur dar vis plėši- kavo vykdytojai). Valkininkuose kone kiekvienas pasakoja apie paleistą, bet paskui išsityčiojus nušautą žydų vaiką. Žeimelyje – apie gudrumu išgelbėtą vaiką. Visi šie pasakojimai turi tamsų, niekada jokiu vaizdu nepasirodantį pagrindą „jie“ – vykdytojai ir jų pagalbininkai. Bet apie „juos“ nekalbama niekada, šie nesuformuluoti pasakojimai yra tarsi apie veikėją, bet veikėjas lieka užtamsintas. Šis „veikėjas“, ko gero, ir yra to keisto neįvardijamo kaltės jausmo šaltinis: kone visi, atskirai paklau- sus, ar vykdytojus pažinojo, atsakė – kad tuos, kurie ne vokiečiai, bet lietuviai paži- nojo. Pažinota, vadinasi, kalbėtasi, juokauta, o gal tik sveikintasi. Tačiau svarbiausia yra ne tai, o tai, kad kalbėta, mąstyta, juokauta ir bendrauta buvo tomis pačiomis kategorijomis ir sąvokomis. Iki žudynių vìsos tvarkos,̃ kuriose gyventa, jų segmentai buvo paprastai ir aiškiai sujungti, stipriai įtvirtinti, jų santykiai – nesunkiai atpažįstami; po žudynių – ši ligtolinė tvarka tapo efemeriška, net apgaulinga. Klausimas – argi nežinojote – čia neturi prasmės, nes į aną situaciją bandyta reaguoti pagal anuometinį žinojimą, kuris dabar tapo ne tik niekinis, bet ir nemalonus. Sąvokos, kuriose gyventa ir kuriomis mąstyta, nebetiko. Ne tik nebetiko, bet ir grąžindavo atgal į pasaulį tų lai- kysenų, kurios galiausiai ir privedė prie įvykio, kurio neįmanoma suvokti; šis įvykis paneigė jį pagrindusias sąvokas ir nuo tų sąvokų instinktyviai bėgama. Tačiau nėra ir jokios kitos tvarkos, kurioje būtų galima aiškinti tuos iš dalies pažinotų žmonių

135 JURGA JONUTYTĖ

veiksmus. Bet koks kalbėjimas būtų (tegu ir menama) diskusija su jais, kai jie (net menamai) nebeturi ko sakyti. Hannos Arendt Jeruzalėje stebėtas Eichmannas, tegu ir visiškai kito rango ir kitokios iniciatyvos veikėjas, tačiau būtent tai jai atskleidė: jis nieko negali pasakyti savo pateisinimui, nes tas blogis, kurį jis vykdė, yra niekaip neįteisinamas. Blogio banalumas – Arendt terminas, kurį ji taiko jokiu būdu ne patiems Holokausto veiksmams įvardyti (tai ji pabrėžia įvade), bet tik kalbėdama apie tai, kad Eichmannas neturi jokio kito motyvo išskyrus paklusnumą, kad jis, Arendt žodžiais, „nėra nei Jagas, nei Makbetas, ir nieko labiau svetimo jam nebūtų nei tarsi Ričardui III apsispręsti tapti piktadariu“10. Taigi ne tiek motyvo menkumas, kiek (būtent dėl to) estetizavimo negalimybė yra tas atradimas, kurį Arendt padaro stebėdama Eichmanno teismo procesą. Čia ne tas blogis ir ne ta neapykanta, kurie kaunasi su gėriu ir meile literatūroje, ir net ne tie kasdieniai, kurių išsiginama pateisinant save smulkiais pasakojimais. Tai realus ir radikalus blogis, kurio motyvas vis tik yra menkiausias iš menkiausių (nepajėgus formuoti jokios klasikinės tragedijos nei dramos). Panašiai ir miestelių gyventojams – pažinoti vykdytojai nebuvo net naratyvo verti piktadariai, jie buvo menkučių siekių žmonės (ir Žeimelyje, ir Valki- ninkuose minimi tokie motyvai kaip turto grobimas, namų užėmimas etc), be to – iki tos kraupios dienos niekuo neišsiskiriantys iš kitų kaimynų. Blogio banalumas yra ne pozityvi, bet negatyvi sąvoka, ji nurodo ne papildomą savybę, o tik stygių: nebuvimą jokios priežasties naratyvo konstravimui. Motyvas ir veiksmas yra taip absurdiškai nederantys, kad nėra kaip to pasakoti. Toks naratyvas, jei ir būtų sukurtas, neturėtų svarbiausios naracijos savybės: sutelktumo į vieną aiškią ir didaktiškai paveikią mintį. Nėra abejonių, kad kiekviena begalinio žiaurumo apraiška gali būti (o gal ir turi būti) naratyvizuojama, tačiau tai įmanoma tik tuomet, jei pasakotojas prideda labai daug savo minties darbo ir tos minties verbalizavimo darbo. Ne lite- ratui ir ne humanitarui tai dažnai atrodo ne tiek sunku, kiek neprasminga. Svarbu juk ne papasakoti; svarbu – kad nesikartotų. Svarbu išsižadėti, o tai galima padaryti ir nepasakojant. Kaip tik todėl šis keistas santykis su Holokaustu Lietuvos miesteliuose yra ne tik labai sunkiai artikuliuojamas, bet ir beveik neperduodamas. Perduodamas yra tylė- jimas ir pačios temos atmetimas – net anūkui iš mokyklos parsinešus suformuluotą išmoktą interpretaciją, dialogas – apykaita tarp skirtingų atminties rūšių – neatsi- randa. Henri Bergsonas atminties teorijoje, į kurią visais atvejais atsiremia sunkiai artikuliuojamos atminties filosofinis interpretavimas, nurodo, kad nepasakojama ir apskritai verbaliai neartikuliuojama atmintis pamažu transformuoja kasdienes

10 Arendt H. Eichmann in Jerusalem. Ein Bericht von der Banalität des Bösen. München: Piper Verlag GmbH, 2007, 56. 136 KALTĖ ANAPUS KALTINIMŲ, ARBA BENDRUOMENINĖS HOLOKAUSTO ATMINTYS LIETUVOJE reakcijas į aplinką, kreipia link to, kad imama kitaip suvokti kasdien vykstančius dalykus, randasi kitoks jautrumas, akcentai atskirose kasdienėse situacijose nežy- miai perstumiami. „Žmogus, sapnuojantis savo gyvenimą, užuot jį gyvenęs, tarsi kas akimirką laiko prieš akis begalę savo praeities istorijos detalių. Ir priešingai – žmogus, išsižadantis tokios atminties ir visų jos poveikių, nuolatos aktyviai gyvena savo gyvenimą, o ne tiksliai jį sau reprezentuoja. Toks žmogus yra sąmoningas auto- matas, jis leidžiasi vedamas pirmyn tų jam naudingų įpročių, kurie ilgainiui virsta jo savita reakcija į patiriamą stimuliaciją.“11 Atmintis, kuri nereprezentuojama, nepasakojama, kurios pasakoti neišeina ar nesinori, yra ne mažiau, bet daugiau veiksni, negu nuosekliai laike išdėlioti ir apibrėžti įvykiai.

PABAIGA: KALTĖS IR ISTORINĖS TIESOS SANTYKIS

Nereprezentuota atmintis turi galią veikti elgesį, laikysenas ir nuostatas. Taigi galima tikėtis, kad kaltė dėl senųjų stereotipų, galbūt lėmusių lietuviškojo Holo- kausto specifiką, o galbūt tiesiog juo užbaigtų ir po jo nebeįmanomų – ši kaltė yra perduodama neverbaliai, t. y. per demonstruojamas pakitusias reakcijas netipinėse situacijose, per kitokį bendravimą su kitatikiais ar kitataučiais kaimynais. Net ir nematant plika akimi (nestebint), reikėtų tikėti, kad būtent taip miestelio socialinė savivoka kinta. Kita vertus, ši kaita sustoja iš karto, kai imame reikalauti kaltės pri- pažinimo. Jis, žinoma, labai svarbus dėl tiesos, aukštesnės teisybės jausmo, galiausiai – dėl istorinės tiesos, kuri visada labiau sietina su etiniais įvertinimais negu su tiksliu faktų išvardijimu. Iš ne objektyvistinės perspektyvos žvelgiant, istorinė tiesa yra labiau etinė kategorija (neatsižvelgiant į kontekstą, ji gali būti lokalizuojama skalėje tarp teisinių ir etinių apibendrinimų); tačiau tai ne ontologinė ir ne epis- temologinė sąvoka. Nepaisant to, net ir iš tokios perspektyvos žvelgiant, istorinė tiesa neabejotinai egzistuoja, kaip ir kriterijai, kuriais remiantis ji nustatoma. Kaltė siaurąja prasme – budelių ir idėjinių vadų kaltė – yra išvedama iš istorinės tiesos, iš istoriko tyrimo, nustatančio, kaip visa tai vyko; ir to tyrimo pagrindu yra formu- luojami kaltinimai. Kitoje pusėje nuo jų yra ginamasi (kitais kaltinimais) ir t. t. Bet pats kaltinimo kriterijus iš to istorinio įvykio detalių niekaip nėra išvedamas – jis ne teisės ir ne istorijos galioje, jį nuolatos formuoja gyva konkrečios bendruomenės atmintis. Šis etinis kriterijus, be abejo, nėra nei amžinas, nei universalus; jis kinta kartu su socialinių tvarkų transformacijomis. Ir štai tokia kaltė, į kurią šis straipsnis

11 Bergson H. Matter and Memory. Mineola. New York: Dover Publications, 2004, 201. (Vertė straipsnio autorė).

137 JURGA JONUTYTĖ

turėjo atkreipti dėmesį – kaltė ne dėl veiksmų, bet dėl socialinių nuostatų, dėl kas- dienių įpročių, dėl sąvokų – yra laikysena, kuri steigia istorinės tiesos kriterijų, o ne reaguoja į jau nustatytą istorinę tiesą. Tokia kaltė, kuri straipsnio pradžioje jau buvo vadinama socialine metanoia, yra būtent pirmesnė istorinės tiesos atžvilgiu, o ne iš pastarosios išvedama. Šią kuriančią laikyseną būtina pastebėti, galbūt stebėti ir rodyti jos kaitą, tačiau ne griauti painiojant ją su teisiniu ar politiniu atsakomybės prisiėmimu.

Jurga Jonutytė GUILT BEYOND ACCUSATIONS, OR MEMORIES OF THE HOLOCAUST IN LITHUANIAN SHTETLS SUMMARY. This article is an attempt to show the difference between guilt as a reaction to accusations and guilt as a positive impulse for social change. These attitudes are not related and cannot be derived from each other. Accusation abolishes the positive power of guilt, i.e., excludes this communal attitude from the processes of social creativity. New understandings and behaviors in a community are produced by this kind of communal guilt which gradually emerges from experiences of social shock when confronting acts of radical violence, and from an understanding of the links between previous mental attitudes and the cruel events. Memo- ries of the Holocaust in Lithuanian shtetls (small towns that previously were predominantly Jewish) express exactly this fully active and communally necessary kind of guilt consciousness which is not for show. This guilt is not an experience felt solely by the direct perpetrators; it is a communal state, expressed more in a lack of narrativization and verbalization (or in uncons- cious rejection of previous conceptual ground) than in concrete texts or statements. This is more social metanoia in which new criteria for historical truth are able to appear. Therefore this kind of guilt consciousness is possible only beyond accusations in the live communicative memory of a community: it rather forms criteria for historical truth instead of just reacting to the given historical data. KEYWORDS: guilt, Holocaust, social memory, shtetl, memory narrative, tragic hero, historical truth.

138 KALTĖ IR GĖDA IŠPAŽINTIES KULTŪROJE DD MYKOLAS JURGIS DRUNGA ISSN 1392-0588 (spausdintas) ISSN 2335-8769 (internetinis) 2014. 62

SANTRAUKA. Prieš keturis dešimtmečius lietuviškajame pogrindžio ir išeivijos pasaulyje užsimezgė polilogas skaudžia tema. Jį 1975 m. savo straipsniu „Žydai ir lietuviai“ pradėjo Tomas Venclova, o polilogu pavertė A. Žuvintas, Antanas Terleckas, šių eilučių autorius ir kiti, savo ruožtu sulaukę replikų vienas kitam ar iš pirmojo autoriaus, drąsiai kėlusio tame pasaulyje ligi tol dar negirdėtų minčių. Vos truputį anksčiau už Venclovą panašius kaltės ir gėdos klausimus kiek kitaip svarstė Holokausto aukų giminaitis, filosofas Walteris Kaufmannas. Šiandien, prie senų skriaudų pridėjus naujas ir patiems klausimams nepasenus, visa tai verta prisiminti ir dar kartą pasižiūrėti į kai kurias opias sąvokas iš esmės. RAKTAŽODŽIAI: Tomas Venclova, Walteris Kaufmannas, decidofobija, keturios kardinaliosios dorybės, bausmė, teisingumas, autonomija, baimė, sąžinė, nuodėmė, kaltė, gėda, išpa- žintis, atgaila, atleidimas.

ĮVADAS

Viena išmintingesnių katalikiško auklėjimo praktikų yra išpažinties kultūros ugdy- mas. Vaikai nuo mažumės pratinami prie minties, kad realiai egzistuoja tokie dalykai kaip sąžinė, nuodėmė, kaltė, gėda, išpažintis, atgaila, atleidimas. Jie lavinami savyje atpažinti sąžinę, klausytis jos balso, dažnai atlikinėti sąžinės apžvalgas, per jas savo kaltes pastebėti, įvardyti, pripažinti ir išpažinti – ne viešai, bet asmeniš- kai kunigui, o per jį ir Dievui. Suvesdami sąžinės apyskaitas, jaunuoliai skatinami vadovautis pirmoje vietoje tuo, ką išmoko per katekizmo pamokas apie, pvz., dešimt Dievo įsakymų ir penkis Bažnyčios įsakymus. Ne visai identiškai, bet panašiai esti ir kitose religijose. Net ir daugelis nereligi- nėje aplinkoje brendusių žmonių mielai vartoja ir pripažįsta šio straipsnio pradžioje išvardytas sąvokas. Turbūt akivaizdu, kad jos išdygusios religinėje dirvoje – mažai kas tai ginčija. Klausimas tik tas, ar be religinių šaknų šios sąvokos vis dar turi savyje gyvybės, kurią vertėtų saugoti. Tiesą sakant, klausimų čia slypi du. 1. Ar galima

139 Mykolas Jurgis Drunga

sąvokoms sąžinė, nuodėmė, kaltė, gėda, išpažintis, atgaila, atleidimas suteikti pakankamai pagrįsto turinio atskirai nuo religijos, taigi už tam tikro tikėjimo doktrinos ir praktikos ribų? 2. O gal kai kurias iš šių sąvokų visai neverta bandyti neteologiškai pagrįsti: gal geriau jas kartu su visu religiniu pasaulėvaizdžiu pasiųsti į (ne)užtar- nautą poilsį ir palaidoti? Štai filosofas, kelių rimtų knygų autorius, klasikinių vokiečių tekstų vertėjas į anglų kalbą, egzistencializmo tyrinėtojas Walteris Kaufmannas (1921–1980) kaip tik teigiamai atsako į antrąjį klausimą, bent jau kaltės, gėdos ir atgailos atvejais. Šį daug ką šokiruojantį požiūrį jis išdėstė savo 1973 m. knygoje „Without Guilt And Justice: From Decidophobia To Autonomy“1, kurioje drąsiai neigė ne tik minėtųjų sąvokų (visų pirma kaltės), bet ir teisingumo koncepcijos (manytume, žmogiškai pamatinės!) naudingumą, reikalingumą, pagrįstumą. Netrukus tai pasiaiškinsime platėliau. Gimęs ir užaugęs Frankfurte kaip evangelikas liuteronas, Kaufmannas buvo kavoliškąja prasme nepriklausomas žmogus. Jau 11 m. amžiaus būdamas jis savarankiškai perėjo į judaizmą ir tik vėliau sužinojo, kad visi jo seneliai buvo žydai. 1939 m. jis emigravo į JAV, tarnavo JAV kariuomenėje Europos fronte, nuo 1947 m. iki mirties dėstė Prinstono universitete ir daug rašė. Nors vėliau- siai šeštąjį dešimtmetį atmetė ne tik religinį judaizmą, bet ir visas kitas teologi- nes pasaulėžiūras (jas pirma gerai permąstęs) ir virto sąmoningu ateistu, Kauf mannas vis dėlto išlaikė pagarbą žydų pranašams, Budai ir Sokratui. Knygose „Critique of Religion and Philosophy“2 ir ypač „The Faith of a Heretic“3 jis išplėtojo originalią etiką, siūlančią gyventi pagal keturias pagrindines dorybes. Pirmoji jų yra dviejų – ambicingumo ir kuklumo – derinys, kuriam nei lietuvių, nei anglų kalboje nėra įprastinio pavadinimo. Užtat Kaufmannas tam sukūrė žodį humbition, tai angliškų žodžių humility (kuklumas) ir ambition (ambicija, savivertės jausmas) dūrinys. Kitos trys kardinaliosios dorybės jo požiūriu yra meilė, drąsumas ir sąžiningumas.

AUTONOMIJOS BAIMĖ

Savo 1973 m. knygą, atmetančią kaltės ir teisingumo sąvokų pagrįstumą, nes jos, girdi, pakerta žmonių gebėjimą savarankiškai spręsti gyvenimo problemas

1 Be kaltės ir teisingumo: nuo baimės priimti sprendimus iki autonomijos Prieiga internete: , [žiūrėta 2015 01 05]. 2 Religijos ir filosofijos kritika, 1958. 3 Eretiko tikėjimas, 1961. 140 KALTĖ IR GĖDA IŠPAŽINTIES KULTŪROJE ir būti autonomiškiems, Kaufmannas dedikavo Aleksandrui Solženycinui. Tai buvo nebūdingas žingsnis Vakaruose gimusiam ir subrendusiam intelektualui, tačiau Kaufmannas, kaip ir pats Solženycinas, jokiu atžvilgiu nebuvo tipiškas kokios nors savo grupės ar bendrijos atstovas. Kiek ironiška nebent tai, kad Kaufmannas religiją atmetė, o Solženicynui ji buvo vienas iš (tiesa, kūrybinio kelio pradžioje įsakmiai nedeklaruotų) vidinės stiprybės šaltinių. Kiekvienu atveju savo knygos pirmąjį skyrių („Decidofobija“)4 Kaufmannas pradeda taip: Žmonija visada gyveno baimių šešėlyje. Tačiau beveik nieko nebuvo žinoma apie baimę, kol Freudas nepradėjo tyrinėti neįprastas fobijas. Truputį vėliau kai kurie filosofai egzistencialistai iškėlė mintį, kad viena baimė būdinga visai žmonijai – tai mirties baimė. Ši mintis pateikta tokia miglota kalba, kad ją aptariant buvo susitelkiama į posakių knygose reikšmę, o ne į faktus. Geriau būtų buvę pasidomėti, kurių galų kai kurie rašytojai naudojasi išraiškomis, kurios atrodo tyčia sukurtos tam, kad pasunkintų supratimą ir tuo pačiu atitolintų kritiką, ir kodėl begalės profesorių ir studentų tokius tekstus ryte rija. Šis šliaužiantis mikroskopizmas persmelkė visą akademinį pasaulį – jis susijęs su bedugne baime, kuriai vis dar trūksta vardo.

Šitai neįvardytai baimei Kaufmannas ir sukūrė terminą decidofobija. Tai baimė priimti sprendimus, kitaip sakant, autonomijos baimė. Kaufmanno dėsto: Žmonija trokšta autonomijos, bet ir baiminasi jos. Žmonės nenori gyventi vilkdami kaltės ir baimės jungą. Autonomija reiškia atviromis akimis priimti savo paties gyvenimą formuojančius sprendimus. Tačiau, išsigandus lemtingų apsisprendimų, kyla pagunda paslėpti autonomiją metafizinėje migloje ir nukreipti dėmesį kitur, įsipainiojant į gal- vosūkius apie laisvą valią ir determinizmą. Gerokai lengviau apibrėžti autonomiją taip, kad jos nebeliktų nė šešėlio, nei autonomiją paversti tikrove taip, kaip tai išties galima prasmingai padaryti.

Toliau Kaufmannas trumpai pakomentuoja keturis autorius. Du iš jų į autonomijos suvokimą metė daug šviesos, bet, jo nuomone, toli gražu ne tiek, kiek reikėjo, – tai Sørenas Kiekegaardas ir Jeanas Paulis Sartre‘as. Pastarajam per didelę įtaką padaręs Martinas Heideggeris, o Erichas Frommas, nors ir parašė knygą „Bėgimas nuo laisvės“, bet jis taip pat, kaip ir Heideggeris, autonomijos ir jos bai- mės kaip reikiant nesuprato ir neįvertino. Tada Kaufmannas ilgame, nuorodų į rašytojus kupiname tekste išvardija ir plačiai aptaria dešimt strategijų, kuriomis „decidofobai“ bando autonomijos išvengti. Pirmoji yra religija, kurią jis vadina „tiesiog klasikine strategija, viena iš populia- riausiųjų tarp žmonių, mėginančių išvengti lemtingų sprendimų“, nes užuot jiems mąsčius savo galva, pasirinkimus jiems diktuoja tikėjimo autoritetai. Vis dėlto Kauf- mannas pripažįsta, kad „ne kiekvienas kiekvienos religijos tikintysis yra decidofobas“.

4 Prieiga internete: [žiūrėta 2015 0105]. 141 Mykolas Jurgis Drunga

Antroji strategija – plūduriavimas, kurio yra dvi rūšys. Viena yra prisitaikymas prie esamosios padėties, nieko nesiimant keisti. Užuot pats rinkęsis kaip gyventi ir su kuo, kur ir ką daryti, žmogus tik plaukia pasroviui, nes visi pasirinkimai jau padaryti, nieko jam spręsti nebereikia.

Antroji plūduriavimo rūšis puola į priešingą kraštutinumą: Iš srovės pasitraukiama, nutraukiami ryšiai, nesiremiama jokia tradicija, neturima jokio kodo, kodekso, plano, didelio tikslo. Žmogus gyvena nuo vienos akimirkos iki kitos, retai kada žinodamas, ką darys po to.

Vienaip ar kitaip plaukiant pasroviui, viskas „paliekama atsitiktinumui, viskas priklauso nuo tą akimirką pajuntamo impulso, o vadovautis momento įgeidžiu ir reiškia plūduriuoti. Camus romano „Svetimas“ herojus kaip tik iliustruoja šitą orientaciją. O „kai toks gyvenimo būdas sukelia tuštumos ir nevilties pojūtį, tam- pama imliam įsipareigojimo čiulbėjimui“. Tuomet gali pasireikšti trečioji bėgimo nuo autonomijos strategija – įsipareigo- jimas, ištikimybė kokiam nors sąjūdžiui. Tačiau Kaufmannas pripažįsta, kad tapti ištikimu sąjūdžio nariu nebūtinai reiškia vengti autonomijos: „totalus pasinėrimas į sąjūdį“ taip, kad žmogus nepasilieka jokios erdvės savarankiškam sprendimui, yra greičiau „išimtis, o ne taisyklė“. Vis dėlto ištikimybės sąjūdžiui Kaufmannas nelin- kęs vertinti teigiamai; jis, jiems pritardamas, cituoja Friedricho Nietzsche’s žodžius apie priklausymą partijai: Melu vadinu norą nematyti to, ką tikrai matai ir kaip tą matai. Dažniausiai pasitaikantis melas yra melavimas sau pačiam, melavimas kitiems yra palyginti retas. Šis noras nematyti to, ką matai ir kaip tai matai, yra beveik pirmoji sąlyga būti bet kuria prasme kokios nors partijos nariu: partinis žmogus būtinai tampa melagiu.

Pasak Kaufmanno, ištikimybė sąjūdžiui ir visos toliau išvardijamos strategijos „turi daug mažesnį bendrą poveikį nei pirmosios dvi: jos reiškiasi tik kai kuriose gyvenimo srityse“. Ketvirtoji strategija panaši į trečiąją, bet ji ne tokia sąmoninga, kartais nepastebima ir netgi nepripažįstama: tai priklausymas mąs- tymo srovei. Penktoji – egzegetinis galvojimas, kai „daroma prielaida, jog tekstas, kurį interpretuojama, yra teisingas. Taigi tekstas traktuojamas kaip autoritetas. Jei atrodo, jog tai, ką jis teigia, yra klaida, egzegezė turi būti neadekvati: klysta interpretatorius, o tekstas – niekada neklysta“. Žinoma, reikia su Kaufmannu sutikti, kad toks mąstymas prastas: kai yra tekstas ir jo egzegezė, klysti (arba ir neklysti!) gali arba abu kartu, arba tik viena(s) iš jų. Tai galioja beveik visiems tekstams ir beveik visoms egzegezėms. 142 KALTĖ IR GĖDA IŠPAŽINTIES KULTŪROJE

Kebliau yra su Šventuoju Raštu. Bet jeigu tikime, kad jį įkvėpė Dievas (o taip tikėti, manyčiau, nebūtinai tik sprendimo baimės išraiška ir nebūtinai draudžia proto autonomija), reikia su juo elgtis kur kas pagarbiau nei eilinio teksto atžvil- giu, suprantant, kad tiesa gali būti reiškiama ir netiesioginiais bei kai kuriuos skaitytojus klaidinančiais būdais. Įdomus ir toks Kaufmanno pastebėjimas: Egzegetinį galvojimą iliustruoja ir liberalas, kuris tiki į neatimamas žmogaus teises į laisvę ir gyvybę, į visų žmonių lygybę, į panašias tikėjimo doktrinas, kurių tiesa jis įsitikinęs, palikdamas atvirą tik klausimą, kaip jas interpretuoti. Jis jaučiasi įsipareigojęs šias senas formules interpretuoti tokiu būdu, kad jos išeitų teisingos, ir jo požiūriu patraukliai jų egzegezei reikia pritarti daug stipriau, nei bet koks nešališkas tyrimas sugestijuotų, nes jam atrodo, kad tokia egzegezė turi visą senos dogmos autoritetingumą.

Kadangi Kaufmannas įspėja dėl egzegetinio galvojimo pavojų ir nepripažįsta jokių dogmų, tai iš šios pastraipos man neaišku: tiki ar netiki jis (1) neatimamomis žmogaus teisėmis į laisvę bei gyvybę ir (2) visų žmonių lygybe? Aš, būdamas liberalas, šiais ir kai kuriais panašiais dalykais tikiu, man tai politinės dogmos, kurias reikia interpretuoti taip, kad išeitų teisingos, nors tas dogmas galima įvairiai formuluoti, ir ne visi formula- vimai išlaiko tiesos savybę. Pvz., visų žmonių lygybė nereiškia, jog negali būti negabių ar net per visą pilvą kvailų žmonių, arba kad negalima toleruoti turtų nelygybės, kol ji netrukdo nepasiturinčiajam gyventi kaip žmogui. Šeštoji strategija – manicheizmas. Jis kviečia rinktis tokiu būdu, kad tikro pasirinkimo išties nėra jokio, nes aišku, jog rinktis išeina tik viena: „visa, kas gera, yra vienoje pusėje, o visa, kas bloga – kitoje“. Tai mąstymas ekskliuzyvinėmis kategorijomis (juoda / balta), neprileidžiant jokių kitų alternatyvų. Septintoji strategija, Kaufmanno žodžiais, „pati subtiliausia – aš ją vadinsiu moraliniu racionalizmu. Jis teigia, kad grynai racionaliomis procedūromis galima nustatyti, ką privalu daryti ir kokios būtų teisingos visuomenės struktūros ir savybės. Tad nėra jokios būtinybės rinktis tarp skirtingų idealų, skirtingų visuomenių, skirtingų tikslų. Ir vėl – čia nėra jokios vietos sunkiems, tragiškiems, bet lemtingiems pasirinkimams.“ Pasak Kaufmanno, „moralinis racionalizmas“ yra neapginama pozicija“, bet tai nereiškia „pritarti moraliniam irracionalizmui – aš atmetu abu. Moralinis iracionalizmas teigia, jog kadangi protas pats vienas negali žmonėms parodyti, ką daryti, tai jis „ne prie ko“, kai reikia priimti likiminius sprendimus. <...> Tiek moralinis racionalizmas, tiek moralinis iracionalizmas turi neadekvačią proto ir atsakomybės koncepciją. Kantas, pavyzdingas moralinis racionalistas, didžiavosi, kad jo etika tikrai autonomiška. O Heideggeris, etaloninis moralinis iracionalistas, įsitikinęs, kad jo ir tik jo požiūris yra autentiškas. Tačiau abu teiginiai nepriimtini.“ 143 Mykolas Jurgis Drunga

Aštuntoji autonomijos išvengimo strategija – tai pedantiškumas. Jis, Kauf- manno žodžiais, reiškiasi „anksčiau minėtame mikroskopizme, nes kol esi užval- dytas mikroskopinių skirtumų, tol tau negręsia pavojus susidurti akis į akį su lemtingais sprendimais“. Žinoma, priduria Kaufmannas, „kruopštus dėmesys detalėms su autonomiškumu ne tik kad suderinamas, bet jis ir būtinas intelek- tiniam sąžiningumui. Pedantiškumas tampa decidofobiškas tik ties tuo tašku, kai žmogus nebesiruošia rimtai apsvarstyti svarbių sprendimų arba atsidūręs ties didele kryžkele tiesiog užsimerkia akis“. Devintoji strategija yra „įsitikinimas, jog pagavai bangą į ateitį“. Autonomiš- kas žmogus nesileidžia jos nešamas. Romane „1914 rugpjūtis“ ir kitur „Solženy- cinas kviečia savo skaitytojus atmesti klaidingą tikėjimą ateities banga ir daryti sprendimus patiems, be baimės“. Tačiau jis be galo sąžiningas ir <...> toli gražu nejaučia paniekos tiems, kurie stokoja sėkmin- gam nepaklusnumui ir autonomiškumui reikalingų savybių. Jo atjauta mažiau apdovanotųjų kančioms – Ivanui Denisovičiui, Matrionai, kai kurių „Pirmojo rato“ kalinių žmonoms – tiesiog rėžia širdį. <...> Ta pačią sąžiningumo aistrą išreiškia ir pastabėlė ankstyvame apsakyme „Matrionos dvaras“: „nebuvo nieko pikto nei pelėse, nei tarakonuose, šie gyviai neskleidė melo“. Autonomija nereikalauja jokios „elito“ paniekos paprastiems žmonėms. Bet ji reikalauja drąsos ir aukštų sąžiningumo standartų. Ir ji nesitaiko į ateities bangą.

Galop, dešimtoji strategija – vedybos. Tai „turbūt pati populiariausia iš visų strategijų“: vedusieji „nutaria nuo šiol nebedaryti jokių lemtingų sprendimų, juos palikdami“ sutuoktinio nuožiūrai. Vedybose žmogus nebestovi vienas. Abu partneriai turi į ką atsišlieti – jei viskas klojasi gerai. Taip, reikia lemtingo sprendimo, kad išvis susituoktum. Tačiau šį sprendimą galėjo motyvuoti decidofobija, troškimas pabėgti nuo vienatvės, nenoras priimti sprendimą vienų vienam. Čia nėra jokio paradokso. Kierkegaardo garsusis šuolis į įsipareigojimą yra tipiškas puolimas žemyn iš vienišos aukštumos tam, kad suvis atsikratytum laisvės. Juk reikia lemtingo apsisprendimo kreiptis į chirurgą ir prašyti: atlikite man frontalinę lobotomiją! Tačiau nebūtų paradoksalu teigti, jog tokį sprendimą padarė decidofobas, priėjęs prie išvados, kad toliau taip gyventi jis nebegali.

Tarp „tikrai išsilaisvinusios dvasios“ žmonių Kaufmannas ypač gerbia Sokratą, taip pat ir (daug kur su juo nesutikdamas) Nietzsche, kurio interpretavimui yra skyręs keletą savo raštų ir vertimų; poetą Johanną Wolfgangą von Goethe, „kuriam niekas negali prikišti pasidavus bent vienai iš minėtųjų dešimties strate- gijų; nors jis, kaip ir Sokratas, buvo vedęs, bet tai tik rodo, kad santuoka nebūti- nai reiškia baimę priimti sprendimus“; toliau – JAV prezidento žmoną Eleonorą Roosevelt, kuri „neleido savo sudėtingai santuokai su viena stipriausių asmeny- bių pasaulyje sugriauti savo pačios valios ir dvasios, ir ji niekada nepriėmė nei jo

144 KALTĖ IR GĖDA IŠPAŽINTIES KULTŪROJE paties, nei demokratų partijos politinių ar moralinių pažiūrų – vien iš inercijos. Ji laikėsi savo pačios patarimų ir po vyro mirties visam pasauliui parodė, ką reiš- kia būti autonomiškai, pasinaudodama kiekvienu jai prieinamu ištekliu padėti tiems, kuriems jos pagalbos reikėjo.“ O „mano galutinis pavyzdys, – rašo toliau Kaufmannas, – švyti neįtikėtinai stulbinančia drąsa: Solženycinas. Retai kada buvo taip sunku bet kokiam žmo- gui stovėti vienam, visiškai vienam, be jokios atramos. <...> Jis atsilaikė prieš visas dešimt pagundų, priimdamas vieną likiminį sprendimą po kito, įveikda- mas, atrodo, neperlipamas kliūtis. Jo gyvenimas yra ištisai veiksmu įkūnyta autonomija. Įvardijęs kardinaliąsias autonomijos link vedančias dorybes (kurių čia plačiau neaptarėme), dešimtį bėgimo nuo autonomijos strategijų ir kelis nepriklausomo žmogaus pavyzdžius, Kaufmannas tolesniame skyriuje5 taria: Kelią į autonomiją užtveria dvigalvis slibinas. Viena galva yra Kaltė, antroji Teisingumas. Tei- singumas mauroja: „Tu neturi teisės spręsti kaip nori. Tau pasakyta, kas gera, teisu ir teisinga. Yra tik vienas teisingas kelias ir daugelis neteisingų. Apsisuk ir eik paskui teisingumą!“

Išgąsdintas, žmogus sustoja ir stebisi savo paties drąsa, kai Kaltė sušunka: „Tuos, kuriems pasiseka apeiti Teisingumą, suėda Kaltė. Tad susirask tą kelią, kurį Tau rodo teisingumas ir nedrįsk žengti savo paties keliais. Kaltė turi tūkstančius akių, kad Tave nurytų, ir jų viršutiniai ir apatiniai vokai iškloti nuodingais geluonimis. Grįžk atgal: autonomija YRA šventvagystė.

Todėl Kaufmannas ir sako, jog „tas, kas nori pasiekti autonomiją, turi pirmiausia nukovęs šį slibiną įveikti Teisingumą bei Kaltę. O Teisingumas turi daug vylių, ne visada toks aršus kaip jo maurojimas ir gali pasikeisti į gražią moterį“. Toji jau senovėje suviliojo hebrajų pranašus ir Platoną, paskui per krikščionybę įgijo dieviškų požymių ir susisiejo su Dievo teismu visiems žmo- nėms. Galop, tikėjimui į Dievą išblėsus, filosofai bandė Teisingumą atrišti nuo religijos ir surišti su protu. Kaufmanno nuomone, šios pastangos – nesėkmingos, nes, deja, neįmanoma visiems racionaliems žmonėms priimtinu būdu aiškiai ir neginčijamai protu nustatyti, ko kiekvienas žmogus už savo gerą būdą ar gerus darbus yra nusi- pelnęs gero, o už blogą būdą ir blogus darbus – blogo, ir apskritai neįmanoma protu net apytiksliai nustatyti, kaip ir kieno turėtų būti pasaulyje paskirstomos gėrybės taip, kad tas paskirstymas būtų teisingiausias. Todėl Kaufmannas ir daro išvadą, kad „su teisingumo mirtimi baigiasi ir kaltės tironija. Juk be teisingumo nėra ir kaltės. Sakyti, jog kas nors yra arba

5 Prieiga internete: , [žiūrėta 2015 01 05]. 145 Mykolas Jurgis Drunga

jaučiasi kaltas, reiškia teigti, kad jis nusipelnęs ar jaučiasi nusipelnęs bausmės. Tačiau sykį supratus, jog niekas nenusipelnęs bausmės, plaukia išvada, kad niekas nėra ir neturėtų jaustis kaltas.“ 6

KIEK KITOKS TOMO VENCLOVOS POŽIŪRIS

Su visomis šiomis Kaufmanno tezėmis visiškai arba bent iš dalies nesutinku. Tam, kad savo nesutikimą pateisinčiau, turėčiau pirma pateikti visus Kaufmanno argumentus šioms tezėms ir tada išdėstyti savo kontraargumentus, o visam tam reikėtų keleriopai daugiau vietos, nei šiame straipsnyje jos turiu. Todėl tik konstatuoju, jog tai, kad nėra raciona- lios teisingumo teorijos, galinčios atsakyti į visus konkrečioje keblioje padėtyje atsidūrusio žmogaus likiminius klausimus ir galinčios nustatyti, kaip geriausia paskirstyti žmonijos turtus (čia su Kaufmannu aš linkęs sutikti), dar nereiškia, kad NĖRA jokių absoliučiai smerktinų veiksmų ir NĖRA jokių absoliučiai prašvinkusių socialinių ir politinių sistemų. Jų visada buvo ir vis dar yra daug, už juos atsakingi žmonės (o atsakomybės sąvokos Kau- fmannas, laimei, neneigia: priešingai, jis jai suteikia dar daugiau svorio, idant ši pakeltų moralinę naštą, kuri pasunkėjo, Kaufmannui pašalinus iš darbo teisingumo ir kaltės pečius) turi būti nubausti ir jausti kaltę, o būtent tai Tomas Venclova ir įrodinėja (tik gal vienu atžvilgiu, mano nuomone, suklysdamas, bet apie tai vėliau). Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į svarbią detalę, dėl kurios Kauf- manno ir Venclovos nuomonės sutampa. 1979 m. lapkritį, atsakydamas į vieną „Metmenų“ anketą, Venclova rašė, jog „šiuo metu realiai tenka rinktis ne tarp Lenino ir Pobedonoscevo, o tarp Brežnevo (ar jo įpėdinių) ir Solženycino. Atsa- kymas – bent man – yra visiškai aiškus: renkuosi Solženyciną“7. Toliau Venclova teigė, kad „Solženycinas, kaip kiekvienam rašytojui pasi- taiko, yra pasakęs ir abejotinų ar visai klaidingų dalykų – pavyzdžiui, apie latvių, totorių, taip pat ir žydų santykius su rusais. Bet kad jis siūlo ateities Rusijai „visus paleisti“ – tai faktas, kurį lengva paremti daugybe citatų“. Užuomina apie žydus priveda prie to, kas mano straipsniui aktualiausia – ogi šie Venclovos 1975 m. žodžiai8, jam prieš tai teisingai pastebėjus, jog „taip, prievarta gimdo prievartą; bet blogis visada lieka blogiu, žmogžudystė žmogžudyste ir kaltė kalte“:

6 Prieiga internete: , [žiūrėta 2015 01 05]. Kaufmannas teigia, jog reikia griežtai skirti kaltę nuo klaidos, neapsižiūrėjimo ar trūkumo. Savo klaidas reikia pripažinti, už jas prisiimti atsakomybę, apgailestauti, taisyti, ateity jų nebekartoti. O kaltę reikia peržengti, nes tai nieko vertas jausmas, jis orientuotas į praeitį, kurios nepakeisi. Autonomiškas žmogus savęs nekaltina, tik save kritikuoja, bet neverda savigraužos sultyse, o planuoja ateities veiksmus, už juos imasi asmeniškos atsakomybės ir stengiasi nedaryti praeities klaidų. Vietoj išpažinties ir atgailos jis pats sau kukliai pasiryžta geriems darbams. Kritikuodamas kaltės sampratą, Kaufmannas sakosi praplečiąs Nietzsche’s ir Freudo įžvalgas. 7 Venclova T. Lietuva pasaulyje. Illinois, Chicago, Akademinės skautijos leidykla, 1981, 239. 8 Ten pat, 213–201. 146 KALTĖ IR GĖDA IŠPAŽINTIES KULTŪROJE

Niekas pasaulyje neatšauks fakto, kad 1941 metų birželio gale lietuviai lietuvių minios akivaizdoje naikino beginklius žmones – netgi tas faktas, jog dvidešimtajame amžiuje daug tautų, gal netgi visos tautos darė kažką panašaus. Ir aš, būdamas lietuvis, privalau kalbėti apie saviškių kaltę. Sadizmas ir plėšikavimai, panieka ir gėdingas abejingumas žmonėms – negali būti pateisinti; deja, negali būti net paaiškinti, kadangi slypi itin tamsiose asmeninės ir tautinės sąmonės kertėse, ir ieškoti viso to racionalių priežasčių yra bevaisis darbas. Kitas pasakys: „Ką gi, žydus žudė ne lietuviai, o padugnės (arba dar geriau – „buržuaziniai nacionalistai“), su lietuvių tauta neturinčios nieko bendro“. Aš pats panašiai kalbėdavau. Bet tai netikslu. Jei laikysime tautą didžiule asmenybe, – o tiesioginis jausmas sako, jog šitas personalistinis požiūris yra vienintelis vertingas ir teisingas požiūris moralinėje plotmėje – tai ši asmenybė aprėpia visus, ir teisuolius, ir nusi- kaltėlius. Kiekviena nuodėmė sunkina visos tautos ir kiekvieno jos nario sąžinę. Versti kaltę kitoms tautoms nedera. Savo kaltes jos pačios išsiaiškins. MŪSŲ kaltes reikia aiš- kintis ir apgailėti mums. Tiesą sakant, čia ir yra priklausymo vienai ar kitai tautai esmė.

Net ir nereikia laikyti tautos „didžiule asmenybe“ – lietuvis padugnė, lietuvis buržuazinis nacionalistas, lietuvis fašistas ar (ir) komunistas vis tiek yra lietuvis, ir jei tik tokie žudė žydus, tai lietuviai žudė žydus – ir šie lietuviai, kaip ir žydus žudę vokiečiai ar bet kurie kiti, už tai nusipelno bausmės. Taip diktuoja (be jokios visa apimančios teisingumo teorijos) sveikas protas ir tiesioginis moralinis jausmas. Apie tai per mažai kalba Kaufmannas, perdėtai iškel- damas individą (ne veltui jo knyga žavėjosi libertarai!9) ir neįvertindamas, jog ir tautą galima laikyti asmenybe. Tačiau taip darant nereikėtų įpulti į vieną klaidelę. Vėl cituoju Venclovos žodžius, bet jau iš 1978 m. balandžio atsakymo A. Žuvintui10: <...> man gražesnė meilė savo tautai, neatmetanti kriticizmo ir atsakomybės jausmo. [Beje, po šiais žodžiais būtų galėjęs pasirašyti ir Kaufmannas – M. D.] Jeigu jau kalbėtume apie „savuosius“ ir „svetimuosius“ (tam tikru aukščiausiu požiūriu nėra nei savųjų, nei svetimųjų, „nei žydo, nei graiko“), tai saviesiems nebent dera kelti didesnius reikalavimus. Atsakomybė nesibaigia ties savo genties riba – tuo paremta europinio tipo demokratija. Bet savo gentį ir tautą iš vidaus junti kaip tam tikrą organišką vienetą. Turime teisę didžiuotis tautos geriausiais žmonėmis, bet ir kiekvieno tautiečio blogi darbai yra ypatingai skaudūs. Jei ką nors reikšmingo padarė prancūzas ar ispanas – tai viena, bet jei lietuvis – man tai kas kita, nes tarsi ir aš pats tai padariau. Jei nusikalto žydas arba anglas – nusikalto šitas žydas ir šitas anglas, o ne visi žydai ir anglai; bet jeigu nusikalto lietuvis, tai kažkokia labai gilia prasme ir aš pats nusikaltau. Tik šitaip aš suprantu skirstymą į savus ir svetimus. Ir, man rodos, tik toks požiūris padeda spręsti istorinius ginčus ir anuliuoti istorines sąskaitas.

9 Teigiamą recenziją 1974 m. lapkritį paskelbė žurnalas „Libertarian Review“ [prieiga internete: , žiūrėta 2015 01 05]. Laikydamasis savo paties nuostatų, Kaufmannas niekada neįstojo į jokį libertarų sąjūdį, tačiau jo pasaulėžiūros esmę iš dalies nusako šis jo knygos įvado sa kinys: „Išlaisvinimas neįmanomas be karčios vienišumo, nesėkmės ir nevilties žinios, bet suteikia ir pergalės pojūtį – tą, kurį junti, kai stovi be atramos ant kvapą gniaužiančios viršūnės ir matai tai, kas dar nematyta“. 10 Venclova T. Lietuva pasaulyje, 225. 147 Mykolas Jurgis Drunga

Bet gal tai padeda „anuliuoti“ istorines sąskaitas tik dėl to, kad gerokai „per- mokama“. Iš tiesų, turėtų pakakti lietuviams to, ko pakanka žydams, anglams ir visiems kitiems: jei kaltas tik šitas žydas ir tik šitas anglas, tai lygiai kaltas ir tik šitas lietuvis, bet ne visi kiti. (Čia ir įžiūriu Venclovos riktą: juk aš kaltas tik dėl savo, bet ne brolių nusikaltimų, nors man dėl jų užsiplieskia gėda.) Vien žydas Kristus prisiėmė kaltę už mus visus ir tuo išpirko žmoniją, bet taip jis galėjo padaryti tik dėl to, kad jis Dievas. O mes, žmonės, nors galime prisiimti kitų, net savo brolių tautiečių, kaltę, faktiškai nusikaltusiųjų tuo neišteisiname, antgamtinio slėpinio nepaverčiame tikrove, nors geros valios kiekį gal ir padidiname. Tame pačiame straipsnyje Venclova teisingai sako, kad „nusikaltime (kaip, beje, ir heroizmo akte) visada slypi tam tikra „transcendentinė liekana“, kurios racionaliai ir deterministiškai nepaaiškinsi“. Tas pats galioja ir tautos laikymui „viena didžiule asmenybe“ – šis personalistinis požiūris įsišaknijęs antgamtinių gerųjų ir piktųjų jėgų laisvą valią ir veikimą prileidžiančioje teistinėje pasaulėžiūroje, kurią, nepaisant to, ką teigia pozityvistai ir scientistai, galima racionaliai išaiškinti ir pagrįsti, nors tai sunkus darbas ir šiame gyvenime neįmanomas baigti. Kaufmannas to nepripažįsta, todėl jam sunku priimti ir teisingumo bei kaltės sąvokas. O Venclova, manau, elgiasi labai gražiai, sakydamas, jog „kažkokia labai gilia prasme“ jaučiasi pats kaltas, kai iš tiesų nusikalto kitas lietuvis. Tačiau (čia vėl ta mano pastabėlė) jo mintis skambėtų mažiau mistiškai, slėpningai ir realiau, jeigu jis sakytų, kad jį užplūsta gėdos jausmas kitų lietuvių nusikaltimų akivaizdoje. Kaip „turime teisę didžiuotis tautos geriausiais žmonėmis“ ir jų žygdarbiais, taip turime teisę (ir net pareigą) gėdytis savo tautos blogų žmonių ir jų piktadarysčių – bet ne pareigą dėl jų patys jaustis kalti, nebent būtume savo darbais ar aplaidumais prie tų piktų darbų ar juos sąlygojusių aplinkybių prisidėję. Baigti norėčiau pacituodamas kelias mintis iš tik ką interneto dienraštyje „Ber- nardinai.lt“ pastebėto straipsnio11, kurį parašė Afrikoje gyvenantis prancūzas, tėvas jėzuitas Jacques Fédry ir kuris anksčiau buvo išspausdintas Lietuvos jėzuitų žurnale „Laiškai bičiuliams“. Priimti sprendimą kartais nelengva, ir tai mus baugina. Norėtume kuo ilgiau išlaikyti visas prieš mūsų akis atsivėrusias galimybes. Bet apsispręsti reiškia „atskirti“: pasakyti „ne“ vienam dalykui ir „taip“ kitam. Lotyniškai decidere reiškia „atskirti nupjaunant, nukirpti, atkirsti, nukirsti, nuspręsti“. Apsispręsti – tai nutraukti visus svarstymus „už“ ir „prieš“ ir pasirinkti vieną kelią, atsižadant kitų: šitas kelias, o ne tas, šita moteris (vyras), o ne ta (tas). „Taip“ visada reikalauja ir „ne“. Tai, kas prarandama renkantis, labai gerai apibūdino Maurice’as Blondelis: „Žingsnis žengiamas, ko nors išmokstama, kuo nors praturtėjama tik atsisakant visų kitų kelių, išskyrus vieną, atsižadant visko, ką buvo galima sužinoti ir laimėti kitaip.“

11 Prieiga internete: , [žiūrėta 2015 01 05]. 148 KALTĖ IR GĖDA IŠPAŽINTIES KULTŪROJE

Apsisprendimas yra pats asmeniškiausias, pats brangiausias mūsų laisvas veiksmas. Ten, kur labiausiai esame savimi, giliausioje mūsų esybės gelmėje, mūsų priimtų sprendimų šerdyje ir šaltinyje, veikia Dievas, prisikėlęs Kristus. Dėl to „mūsų apsisprendimai mus kuria. Diena po dienos, minutė po minutės, sprendimas po sprendimo mes rengiamės savo amžinajam gyvenimui“ (François Varillon).

Čia iš tiesų ataidi daugelis Kaufmanno minčių, nors galime būti beveik tikri, kad abu autoriai vienas kito nepažinojo ir neskaitė. Abudu panašiai aiškina žodžio decidere reikšmę, o Kaufmannas ypač pabrėžia jo dviprasmiškumą, nes decidere gali būti ir apsispręsti, ir nukirsti, o kas nukertama, tas nukrenta, užtat apsisprendimas yra tarsi kritimas į bedugnę, dėl to jo taip bijoma. Žinoma, tikinčiam krikščioniui ir žydui aišku, kad jį, krentantįjį, visuomet pagaus Dievas – jei ne šiame, tai pomir- tiniame gyvenime. Kaufmannui tai absurdiška, bet kad taip yra, to niekada nesužinosi. Jei Dievo nėra, taip ir mirsi nežinodamas, ar ir kokią prasmę turėjo gyvenimas (išskyrus tą, kurią pats jam davei). O jei Jis yra, tai atsibusdamas amžinybei sužinosi tai, ko dabar net neįsivaizduoji. Tačiau visais atvejais protingiau gyventi nedarant skriau- džiančių ar piktinančių niekšybių kitiems žmonėms.

Mykolas Jurgis Drunga GUILT AND SHAME IN A CULTURE OF CONFESSION

SUMMARY. It was in 1975 that Tomas Venclova, writing in Soviet-occupied Lithuania, first trenchantly raised the hitherto largely avoided topic of relations between Lithuanians and Jews with special emphasis on issues of personal and national Lithuanian responsibility, guilt, and shame for Holocaust-related crimes. His essay evoked responses in both the Lithuanian underground and the Western diaspora press. A bit earlier similar questions of guilt and shame in various contexts were raised by the German-born U. S. philosopher Walter Kaufmann. This paper presents some of Kaufmann‘s views; juxtaposes them with some of Venclova‘s; and puts the issue of responsibility, guilt, shame, and punishment for major crimes in a theistic Christian framework which Kaufmann abjures, Venclova echoes, and this author largely accepts. KEYWORDS: Tomas Venclova, Walter Kaufmann, decidophobia, four cardinal virtues, punishment, justice, autonomy, fear, conscience, sin, guilt, shame, confession, penance, forgiveness.

149

VOKIETIJOS KALTĖ IR LIETUVIŠKA GĖDA DD ŠARŪNAS LIEKIS ISSN 1392-0588 (spausdintas) ISSN 2335-8769 (internetinis) 2014. 62

SANTRAUKA. Vakarų pasaulio socialinis ir politinis pliuralizmas, skleisdamas universalią žmogaus teisių sampratą bei teisingumą, stiprina į kaltę orientuotą kultūrinę tapatybę. Globa- liame pasaulyje per kaltės emocijas ir jų institucionalizaciją bandoma taisyti karo padarytą žalą bei jo padarinius. Lietuvoje apie Holokaustą buvo vengiama šnekėti. Šis vengimas susijęs su gėdos dominavimu Lietuvos kultūrinėje terpėje. Požiūris į Holokausto problemas ėmė keistis atsiradus institucionalizuotai Holokausto atminčiai, Lietuvai vis labiau integruojantis į Vakarų ideologinę bei institucinę sąrangą ir perimant naujus kultūrinio elgesio standartus. RAKTAŽODŽIAI: kaltė, gėda, politika, istorija, atmintis, Holokaustas, Lietuva, Vokietija.

Vystantis visuomenėms, sudėtingėjant jų institucijoms ir daugėjant gyventojų skaičiui, vis daugiau bendrauta su žmonėms, kurie nebuvo artimi giminės. Šis naujas elgesys demonstravo pasitikėjimą, empatiją, norą bendradarbiauti plačiau. Dėl to keitėsi gėdos ir kaltės mechanizmai, reguliavę mūsų elgesį ir santykius tik su giminaičiais. Gėda yra svarbiausia individuali ir visuomenėse besireiškianti emocija. Jeigu laužote visuomenės ar bendruomenės taisyklę, jūs imsite jausti gėdą ir ši emocija bus silpnesnė ar stipresnė priklausomai nuo to, ką žmonės sako apie mus ar daro mums (apšneka už nugaros, žvilgčioja, nebendrauja ir pan.). Gėda mažai veiks- minga, jeigu niekas nemato jūsų laužančio taisykles. Kaltės emocija, kita vertus, yra kur kas efektyvesnė akistatoje su normų laužymu. Ji veikia net tada, kai jūs nieko nepadarėte ir esate gundomi nusižengti pačių gyvenimiškų aplinkybių. Ruth Benedict (1887–1949) buvo mokslininkė antropologė, kuri konceptua- lizavo „gėdos“ ir „kaltės“ kultūras. Ji pirmoji pastebėjo, kad kaltės jausmas buvo elgesio emocija, leidžianti pakeisti elgesį ir prisitaikyti prie socialinės aplinkos, kurioje giminystė tapo mažiau svarbi ir kur universalus bei vienodas visiems elgesys turi vyrauti minimaliai prižiūrint iš išorės. Autorė apibūdino skirtumus tarp „gėdos“ ir „kaltės“ kultūrų: „Tikros gėdos kultūros priklauso nuo išorinių sank- cijų geram elgesiui. Kitaip nei tikros kaltės kultūros, kurios skatina elgesį iš vidinio įsitikinimo nuodėmingumu. Gėda yra reakcija į kitų žmonių kritiką. Asmuo 151 Šarūnas Liekis

patiria gėdą, kai viešai yra kvailinamas ar atstumiamas arba pats sau prikuria, kad taip ar panašiai į jį reaguoja aplinkiniai. Jai [gėdai] reikia viešumo arba įsivaiz- duojamos auditorijos. Kaltei to nereikia. Tautoje, kurioje garbė reiškia žmogaus gyvenimą pagal savo įsivaizdavimą, žmogus gali kentėti dėl kaltės, nors nežino, kad blogai pasielgė, tačiau jam gali būti atleista išpažįstant nuodėmes.“1 Tokiomis antropologų išvadoms pritaria ir psichoanalitikai, kurie laikosi jau klasikine tapusios skirties tarp gėdos ir kaltės. Štai siedama savo susidomėjimą gėdos klausimais su klinikiniais tyrimais ir savo akademiniais interesais. Remda- masi šiomis prielaidomis Helen Block Lewis pasiūlė distinkcija: „Gėdos išgyve- nimas yra susijęs su mano aš, kuris yra įvertinamas. Kita vertus, kaltėje aš nėra centrinis negatyvaus įvertinimo objektas, o tai, kas neigiamo padaryta, yra svarbiausia.“2 Tačiau ji manė, kad abi emocijos reguliuoja socialinį gyvenimą3. Gėda aiškiai turi neigiamą konotaciją, ji, kaip egocentriška emocija, susijusi su pyk- čiu, agresija, savęs ir kitų nuvertinimu, prievarta šeimoje ir savižudybėmis – visa tai kenčiantys iš gėdos darys viską, kad apsigintų nuo įtarimų ar juos nuslėptų. Svarbiausia „atrodyti“ nekaltam. Kaltės atveju – priešingai. Ji turi teigiamą vertę, tai empatiška, morali emocija, nukreipta į kitus. Gerai išvystytas kaltės jausmas padeda ne tik išvengti individualios ar grupinės neurozės visuomenėje, sukelian- čios karą, prievartą bei ginčus, bet ir skatina atlyginimo moralę ir užuojautą savo artimajam. Akivaizdu, kad tai yra idealus modelis, nė viena visuomenė neatstovauja idealaus gėdos ar kaltės varianto, tačiau jų tipai dominuoja tiek elito, tiek atskirų individų elgesyje. Dominuojant „kaltei“ visuomenė tapatinama su gerai funkcionuojančia ir pažangia. Laikoma, kad vakarų europiečiai ir šiaurės amerikiečiai atstovauja kaltės kultūroms. Šis matymas yra išvestinis iš psichoanalizės, kuri asmenybės vystymąsi nagrinėja kaip pereinantį į gėdos būseną antrojoje ego vystymosi stadijoje. Kaltė, kita vertus, formuojasi aukštesnėje trečiojoje super-ego vystymosi stadijoje, suku- riančioje socialinę sąmonę. Būtina paminėti, kad šiame trečiame etape didžiulį vaidmenį atliko tėvo figūra, apibrėžianti leidžiamą ir draudžiamą elgesį. Augantis Vakarų pasaulio socialinis ir politinis pliuralizmas, universalių žmogaus teisių samprata bei teisingumo plėtra, palaikoma tarptautinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų, stiprina į kaltę orientuotą kultūrinę tapatybę. Vakarų dominuojamame globaliame pasaulyje paprastai bandoma ištaisyti karo padarytą žalą ir jo padarinius. Kaltė prisiimama ir dėl savų institucijų kaltės. Nesenas CŽV

1 Benedict R. The Chrysanthemum and the Sword: Patterns of Japanese Culture. Boston, Houghton Mifflin, 1946, 223. (Vertė – Š. L.). 2 Tangney P. June, Dearing L. R. Shame and Guilt. New York, Guilgord Press, 2003, 18. (Vertė – Š. L.). 3 Lewis H. B. The Role of Shame in Depression over the Life Span in H. B. Lewis (ed.) The Role of Shame in Symptom Formation. New Jersey, Lawrence Erlbaum Associates. 1987. 152 VOKIETIJOS KALTĖ IR LIETUVIŠKA GĖDA kalėjimų skandalas ir po jo paskelbtas Jungtinių Amerikos Valstijų Senato pripa- žinimas, kad daugiau kaip dešimtmetį valstybės vardu buvo vykdomi įtariamųjų terorizmu pagrobimai, persekiojimo ir kankinimo politika, buvo akivaizdi tokio elgesio iliustracija4. Tarptautiniai kaltės atlyginimo standartai XX–XXI a. sparčiai auga ir juos dažnai sunku patenkinti. Nekyla abejonių, kad mes esame liudininkai proceso, kuriame vakarietiškas kaltės atlyginimas tampa įtvirtintu nacionalinės bei tarptau- tinės politikos faktu ir būtinybe. Nuolat rūpinamės nuskriaustaisiais, aborigenais, kolonizatorių išnaudojamaisiais, žemesnio socialinio statuso vargetomis ir pan. Toks kaltės kultūriškai formuojamas jausmas verčia politikus pradėti ir vykdyti politikas, sukuriančias kompensacinius mechanizmus gyvenimo nuskriaustiesiems. Daugelis filantropinių iniciatyvų yra socialinės kaltės ir skolos grąžinimo poreikis. Mūsų gyvenimas tebėra susietas su mūsų moralinėmis gėdos ir kaltės iššauktomis dilemomis. Tokie ir panašūs gėdos bei kaltės reiškiniai neatsiejami nuo istorinių, ypač nuo visuomeninių santykių su genocidu, vertinimų. Nagrinėjant Holokausto ir kitų genocidų problematiką, sunkumų eiliniam piliečiui sukelia išorinio arbitro, tariamo „tėvo“, kuris galėtų pasakyti, kas gerai, o kas neteisinga, nebuvimas. Nėra autoriteto, kuris prižiūrėtų ir įgyvendintų šį moralinį teisingumą, gėdindamas ar išklausydamas kaltės prisipažinimą ir atleisdamas prasižengi- mus. Išorinio arbitro vaidmenį atlieka tarptautinių santykių sistema ir integracija į valstybių blokus, besivadovaujančius viena ar kita vertybine sistema, o karo atveju – nugalėtojai. Chrestomatiniu pavyzdžiu tapo Vokietijos atvejis. Holokaustas ir Vokietijos karo sukeltos kaltės klausimas neatsiejami. Versalio sutartis, Niurnbergo ir Tokijo tribunolai, kuriuose ad hoc ir ex post facto nugalėtojai, nepaisydami savo daž- nai nusikalstamo elgesio epizodų, įgyvendino teisingumą nugalėtųjų atžvilgiu. Toks pat problemos sprendimo būdas išliko. Teismai realizuoja teisingumo ir atlyginimo poreikį, bet negali išspręsti pamatinių susitaikymo, gėdos ir kaltės problemų. Kaip Elazaras Barkanas tiesmukiškai teigė: „Užuot gydę karo žaizdas nugalėtojai, versdami pripažinti karo kaltes Versalyje, sukėlė pasipriešinimą ir prisidėjo prie fašizmo iškilimo.“5 Bandymai perkelti kaltę Antantės valstybėms už fašizmą ir Antrąjį pasaulinį karą paplito tiek akademinėje, tiek populiarioje lektūroje. Šių bandymų pagrįstumu galima suabejoti. Pati Veimaro Vokietijos užsienio reikalų ministerija (vok. Auswärtiges Amt) daug padarė, kad Gynybos

4 Collinson S., Perez E. Senate Report: CIA misled Public on Torture. Priega internete: , [2014 12 09]. 5 Barkan E. The Guilt of Nations – Restitution and Negotiating Historical Injustices. Baltimore, Johns Hopkins University Press, 2001, XXIII. 153 Šarūnas Liekis

ministerija (vok. Rechswherminsterium) viešai galėtų prieštarauti ir atmesti Antan- tės valstybių kaltinimus dėl Pirmojo pasaulinio karo metais padarytų nusikaltimų žmogiškumui6. Persekiojamos, nusikaltimus padariusios aukos kaltė ir gėda kankino Vokie- tiją. Tą gėdos jausmą bandyta manipuliatyviai ir deklaratyviai gydyti tarpukaryje, remiant Pirmojo pasaulinio karo metais Woodrow Wilsono paskelbtus tautų apsisprendimo principus. Iš europiečių kultūrinės atminties beveik buvo ištrintas faktas, kad Vokietija tuomet tapo viena svarbiausių šio JAV prezidento puoselėto tautinių mažumų klausimo gynėja ir centru. 1919 m. sausio mėnesį tautų teisių draugija iš Vokietijos (vok. Gesellschaft für Völkerrecht) savo veiklą pradėjo siūlydama, kad Tautų Lygos šalys suteiktų tautinėms mažumoms proporcinį atstovavimą parla- mentuose ir leistų vartoti gimtąja kalbą mokyklose, pamaldose ir visuomeniniuose reikaluose. Tariamai Lenkijos vykdoma vokiečių naikinimo politika Gdansko kori- doriaus zonoje mobilizavo ir kanclerio Gustavo Stresemanno mažumų politiką Rytų Centrinėje Europoje vokiečių mažumai ginti7. Ši politikos kampanija vykdyta po mažumų apsaugos vėliava, o kulminacija pasiekta 1925 m. Mažumų kongrese, Ženevoje, kur buvo ginami jų principai. Kongreso sumanytojai planavo, kad vokie- čių ir žydų mažumų politikai pirmieji stos jų ginti Rytų ir Centrinėje Europoje. Šitaip Vokietija tapo ne tik Wilsono propaguoto tautų apsisprendimo principų įgyvendinimo auka, bet ir jų vykdytoja8. Stresemanno nesėkmė įtraukti mažumų problematiką į didžiąją politiką ir taip susieti etninius vokiečius (vok. Folksdeutsche) su Vokietija buvo viena priežasčių, kodėl 1933 m. Vokietija pasitraukė iš Tautų Lygos. Naujoji Vokietijos valdžia manė, kad traukiasi iš neefektyvios institucijos, neužtikrinusios mažumų apsaugos. Taip mažumų problemos virto didžiosios politikos sąmokslų įtariamąja ir galimu manipuliacijų objektu tarpukario metais. Vokietijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, 1945–1946 m. prasidėjo nacistinių nusikaltėlių teismas Niurnberge. Šis teismas, kaip ir kiti teismai, kuriuose buvo nubausti nacistiniai nusikaltėliai, pratęsė Versalio Taikos kongreso bandymus vykdyti teisingumą ir nubausti politikus bei kariškius už nusikaltimus žmogiškumui. Kaip ir 1919 m., noras nubausti už tokius nusikaltimus nežengė toliau Vokietijos bei vokiečių specifinių nusi- kaltimų ir juos vykdžiusių institucijų pasmerkimo, sulaikytų nusikaltėlių nubaudimo. Keletą dešimtmečių po 1945 m. Trečiojo reicho aukos – žydai, kaip ir daugelis kitų, – nerado vietos kolektyvinėje atmintyje Vakarų ir Rytų Vokietijoje. „Žudikai

6 Bass G. J. Stay the Hand of Vengeance: The Politics of War Crimes Tribunals. Princeton, Princeton University Press, 2000, 60. 7 Enssle J . M. Stresemann‘s Territorial Revisionism: Germany, Belgium, and the Eupen-Malmédy Question. 1919-1929. Wiesdaden, Franz Steiner, 1980. 8 Fink C. Defender of Minorities: Germany in the League of Nations, 1926-1933. Central Europe- an History 5:4, 1972, December, 330–336. Fischer F. Germany’s Aims in the First World War. New York, W. W. Norton,1967, 120–154. 154 VOKIETIJOS KALTĖ IR LIETUVIŠKA GĖDA tarp mūsų“ kaip reiškinys išnyko iš karto po karo. Vokietijoje buvo viešai atsime- namos tiktai selektyviai parinktos nacistinio režimo aukos, padedančios išlaikyti ir įtvirtinti vokiečių sociumo savivertę: 1944 m. liepos 20 d. pasikėsinimo dalyviai, komunistinis pogrindis, pogrindinės organizacijos „Baltoji rožė“ kankiniai, gynę vokiečių garbę, kilstelėti į antinacistinio pasipriešinimo panteoną. Atskirų kaltųjų baudimas, o ne gėdos taktika buvo panaudota bandant susi- taikyti ir su Vokietijos Demokratinės Respublikos totalitarinės praeities paveldu. Bundestagui priėmė įstatymą (vok. Stasi Unterlagen-Gesetz) ir visus VDR saugumo dokumentus atidavė nepriklausomam dokumentų centrui, kuriam vado- vavo Joachimas Gauckas (nuo 2012 m. VFR prezidentas). Jau 1993 m. buvo atlikta 50 000 tyrimų ir paskelbta 200 nuosprendžių. Iš viso per Vokietijos susi- vienijimo laikotarpį Vokietijos teismai svarstė 60 000 bylų ir paskelbė 1000 nuo sprendžių. Palyginti su nacistiniu laikotarpiu, šis tyrimų ir kaltų paieškos tarpsnis pareikalavo kur kas didesnių pastangų. VDR saugume dirbo per 90 000 žmonių. Ši institucija turėjo daugiau kaip 170 000 informatorių. Milžiniškame organizacijos archyve buvo 6 milijonų žmonių bylos. Derėtų priminti, kad gestapas Vokietijoje turėjo 3 000 darbuotojų ir apie 10 000 informatorių9. Buvęs VDR disidentas Bärbelis Bohley tokia politika piktinosi: „Mes norėjome teisingumo, bet gavome teisinę valstybę (vok. Reichstaat)“10. Valstybė išsprendė kaltės klausimus, bet teisingumas ir pasmerkianti gėda buvo apeiti. Visuomenėje išvengta įtampos, užtikrinta taiki režimo kaita ir pilietinė rimtis. Taip pat buvo išsaugota kolektyvinė savivertė, vengiant netgi politinės diskusijos, kuri galėtų kelti klausimus, stimuliuojančius gėdą. Lietuviškas Holokausto diskursas kitaip nei Vokietijoje susidūrė su dilema tarp kaltės ir gėdos. Lietuva, sovietinės ir nacistinės okupacijų auka, natūra- liai išvengė savo vyriausybės atsakomybės Holokauste. Kita vertus, Holokausto nusikaltimų mastai, kuriuos įvykdžius naciams ir jų koloborantams žuvo 95 proc. Lietuvos žydų, vertė po 1990 m. kelti ir vietinių žmonių atsakomybės klausimus. Kolaboravimo kaltės išpirkimas nėra galimas, jeigu nenubaudžiami konkretūs žudikai. Sovietų vykdytos bausmės Holokausto vykdytojams tariamai turėjo išpirkti tokią kaltę. Vėlesnės situacijos analizė verčia mus klausti, ar bandant išspręsti atsakomybės už Holokaustą problemą kaltės problema Lietu- voje buvo pamatinė? Genocidas, daugelio lietuvių supratimu, tada vyko prieš „kitus“, t. y. kitą etninę grupę. Daugelio Holokaustą išgyvenusių žydų, kaip ir juos atstovaujančių institucijų požiūriu, Holokaustą vykdę etniniai lietuviai

9 Gellately R. The Gestapo and German Society: enforcing Racial Policy 1935-1945. Oxford, Clarendon, 1990. 10 Borneman J. Settling Accounts: Violence, Justice and Accountability in Postsocialist Europe. Princeton, Prince- ton Univesrity Press, 1997, 5. 155 Šarūnas Liekis

taip pat buvo suvokiami kaip „svetimi“ visomis prasmėmis. Gėdos dėl to galima ir nejausti, bet atlyginti ar kompensuoti žalą reikėtų. Šiuo požiūriu Lietuva iš esmės skyrėsi nuo situacijos vertinimo pokarinėje Vokietijos visuomenėje, kuri atsikračiusi rasistinio antisemitizmo nacistų vykdytą Holokausto politiką vertino kaip nukreiptą prieš savo viduriniąją, gerai socialiai integruotą ir asimi- liuotą klasę ar mažumos konfesijos narius. Lietuvos specifika ir skirtumai nuo Vakarų ir Centrinės Europos šalių buvo nulemti lėtos socialinės raidos, silpnos miesto visuomenės tradicijos, pokoloniji- nio tapatybės tipo bei jo iškeliamų traumų ir kompleksų. Aptariant Holokaustą, situaciją Lietuvoje būtų galima palyginti su debatais apie vergijos padarytą žalą praeities kartoms JAV. Ten irgi esant skirtingoms rasinėms etninėms buvusių vergų ir vergvaldžių tapatybėms JAV, pasigirsta reikalavimų atlyginti vergijos neteisybes iš gėdos pozicijų. Plačioji JAV visuomenė jaučia gėdą dėl vergijos ir lyg ir pritartų minčiai, kad praeities neteisybės turėtų būti išpirktos. Perkėlus šią praktiką į Lietuvą, kraštutiniu ir groteskišku atveju galėtų būti atlyginta už bau- džiavos priespaudą. Tai būtų originali ir egzotiška idėja, patys atlygintų už savą gėdą. Juo labiau kad baudžiavą tariamai vykdė, pasak šapokinio pasakojimo, sve- timieji, t. y. „lenkai“ ar „sulenkėję“, o ne iš tarpukario Lietuvos save kildinantys baudžiauninkų sūnų elito palikuonys Lietuvos Respublikoje. Kita vertus, kodėl nesiimti tokio baudžiavos žalos atlyginimo projekto, jeigu Lietuvos valstybė ėmė grąžinti ir atlyginti už sovietų nacionalizuotą turtą, grąžino nusavintą bažnyčių turtą ar moka pensijas tremtiniams ir kaliniams. Holokausto žalos atlyginimas, skirtingai nei į socialinį teisingumą orientuotos programos, įgijo kai kurių specifinių bruožų Lietuvoje. Lietuvos politinis elitas bandė išvengti gėdos NATO ir ES kontekste. Kaltieji Holokausto vykdytojai buvo nubausti. Vokietija išmokėjo kompensacijas Lietuvoje išlikusioms Holo- kausto aukoms. Taigi nieko nuostabaus, kad teisybės paieška vyko lėtai ir skaus- mingai. Palyginti lengvai pavyko sukurti žydų paveldą institucionalizuojančią infrastruktūrą. 1991 m. buvo įkurtas Žydų muziejus, kuris 1997 m. tapo Vals- tybiniu Vilniaus Gaono žydų muziejumi. Pirmosios parodos buvo skirtos žydų gelbėtojams Teisuoliams, Vabalninko žydų bendruomenei, kiek vėliau pažymėta žydų kova su nacizmu. Žydų genocido diena, prisimenant 1943 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus geto sunaikinimą, minima valstybės mastu. Tą dieną Prezidentūroje prisimenami ir apdovanojami Lietuvos žydus gelbėję žmonės ar jų palikuonys. 1991–1993 m. JAV ir Lietuvoje įvyko pirmosios tarptautinės konferencijos, skirtos žydų istorijai ir kultūrai. Oficialius renginius, kuriuose buvo telkiamas dėmesys į gėdos eliminavimą pabrėžiant gelbėtojų vaidmenį, lydėjo akademiniai žydų istorijos ir kultūros tyrinėjimai, mokyklų mokymo programų keitimai ir

156 VOKIETIJOS KALTĖ IR LIETUVIŠKA GĖDA pan. Holokaustas kaip lietuvių istorinės vaizduotės ir kultūrinės atminties dalis buvo trinaris procesas: žydų paveldas ilgainiui imtas pripažinti Lietuvos kultūros ir istorijos dalimi; Holokaustas virto centriniu naujosios istorijos įvykiu; Lietuvos gyventojų laikysena ir elgesys žydų sunaikinimo laikotarpiu turėjo būti ištirtas ir įvertintas. Pirmieji du elementai išsprendė problemas Holokausto institucionalizacijos procese, o trečiasis, turėjęs įvertinti lietuvių elgesį, susidūrė su pasiprieši- nimu. Pirmiausia lietuviškų institucijų kuriamos atminties perspektyvos muzie- juose, tyrimo ir mokslų institucijose, žiniasklaidoje, politinėse partijose gana įvairiai interpretavo, pabrėždavo skirtingus procesus ir įvykius: Holokaustas kon- kuravo su sovietinėmis represijomis, 1941 m. birželio 23 d. sukilimu, Červenės, Pravieniškių žudynėmis ir Rainių skerdynėmis. Viešoje erdvėje ši konkurencija tapo priešprieša: ko iš mūsų nori, štai mes irgi kentėjome, mes ne vien budeliai. Netgi prokuratūroje pradėti tyrimai dėl tariamų Yitzhako Arado ar Fanios Bran- covskajos nusikaltimų Antrojo pasaulinio karo metais sovietų partizanų grupėse Lietuvoje turėjo aiškiai kaltės ir gėdos perkėlimo pobūdį. Juos inicijavo politikai, kurie dažniausiai artikuliuoja visuomenėje glūdinčias fobijas ir gėdą. Budelį lie- tuvį pavadinti budeliu Holokausto įvykiuose be išlygų, išsisukinėjimų Lietuvoje viešai nedrįstama iki šiol. Atskiri vieši gestai kaip Algirdo Brazausko atsiprašymas Izraelio knesete sukėlė pasipiktinimo bangą. Pasigirdo reikalavimų, kad žydai atsiprašytų už tariamus nusikaltimus „lietuvių tautai“. Patys besipiktinantieji, kita vertus, Holokaustą neigė kaip „lietuvių tautos“ gėdą ir kaltę11. Lietuvoje kaltės neigimo recidyvai yra gajūs. Paralelių galime matyti ir šiuolaikinėje Rusijos politikoje, kuri yra viena ryškesnių tokio elgesių pavyz- džių. Paaiškėjus, kad niekas nebaus ir kad niekas negali akivaizdžiai pasmerkti už sovietinius nusikaltimus, buvo pasirinkta grįžti į imperinį ir kolonijinį pasakojimą ne tik praeityje, bet ir juo pasinaudoti formuojant dabartį bei ateitį. Imperinis, galios politiką remiantis pasakojimas teisina savo melą, dviveidystę, konformizmą, prisitaikėliškumą. Viskas ir visada buvo daroma teisingai, o jeigu kalti, tai tiktai aplinkiniai, t. y. kitos valstybės. Išgydyti tokį gėdos motyvuojamą elgesį galima vien tik įvardijant šitokio elgesio priežastį, kitaip tariant, jį dekonstruojant ir deideolo- gizuojant. Kaltės politika yra itin ideologizuota. Praeities vaizdai iškelia kančią, o naratyvų kūrėjai panaudoja juos kurdami stereotipus, nukreiptus prieš kitus. Šitokie pasakojimai paprastai vaizduoja savo grupę kaip auką, o kitas, dažniausiai kaimynus, kaip nusikaltimų vykdytojus. Praeities įvykiuose, skirtingose epochose dalyvavusios grupės: vokiečiai, rusai, katalikai, stačiatikiai, protestantai – paprastai susiejami su dabartine situacija ir problematika, o kaltė ir atsakomybė už praeitį perkeliama dabar gyvenantiems kaimynams.

11M��Mikelinskas J. Teisė likti nesuprastam, arba Mes ir jie, jie ir mes. Metai, nr. 8–9 ,1996, 126–163. 157 Šarūnas Liekis

Praeities pasakojimai įteisina agresiją, nepasitenkinimą ir sustiprina negaty- vias emocijas kaimyninėms valstybėms ir visuomenėms. Gėda ir kaltė, be abejo, priklauso nuo karų, genocidų ir panašių tragiškų įvykių nutolimo laiko požiūriu. Gausūs tyrimai akivaizdžiai demonstruoja, kad genocidą vykdžiusi karta nesigaili, neatgailauja, o gina ir teisina net institucinę sąrangą, kurioje nutiko tragiški įvy- kiai. Tiek Ruandoje, tiek Kambodžoje aktyvūs genocido vykdytojai nejautė atgailos. Kaltė ir gėda nebuvo dominuojančios traumas išgyvenančioje kartoje12. Lie- tuvių veikėjai emigracijoje neieškojo ryšio su žydų diaspora ir bendrų tendencijų Holokausto naratyvuose JAV bei kitose Vakarų šalyse. Ar ne todėl septintą aštuntą dešimtmetį pasigirsta rašytojo Tomo Venclovos, istoriko Sauliaus Sužiedėlio balsai, o galimybės dalykiškai ir bešališkai tirti Holokaustą siejamos išimtinai su pokario metais gimusia mokslininkų karta. Ar ne dėl to kartai, patyrusiai Holokaustą ir pri- sidėjusiai prie jo, nusikaltėlių persekiojimas Lietuvoje buvo chaotiškas, siejamas su Sovietų Sąjungos vykdytos politikos prioritetais, atsakomybę perkeliant ant „sveti- mųjų“ – nacistinės Vokietijos pečių. Panašiai kaip Japonijos ar Austrijos gyventojai nesijausdavo kalti dėl Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų, taip ir lietuviai psi- chologiškai nesijausdavo kalti, sugėdinti ar dar kaip nors atsakingi už Holokausto dramą savo kaimynų kiemuose. Ilgą laiką Lietuvoje dominavę gėdos jausmai buvo susipynę su agresija ir nei- gimu. Šis kovos tarp neigimo ir nusikaltimų pripažinimo laikotarpis tęsėsi nuo 1990 iki 2011 m. Tiek praeityje, tiek dabar nusikaltimų vykdytojai, dažnai jų artimieji, palikuonys ar šiaip autoritarizmo šalininkai visaip bando neigti faktus ir žeminti nusikaltimus atskleidžiančios mokslinės literatūros poveikį ir statusą. Nusikaltimus neigiantieji vis bando sumažinti tiek aukų, tiek nusikaltimų vykdy- tojų skaičių, visaip norėdami sumažinti nusikaltimų mastą. Ne mažiau reikšmin- gas būdas priešintis besikeičiančiam požiūriui į aukas yra vienų faktų parinkimas, o kitų atmetimas. Žiniasklaidoje ir populiarioje retorikoje bandoma manipu- liuoti įvairiomis aukų grupėmis siekiant pateisinti vieną nusikaltimą kitu, taip supriešinama viena aukų grupė su kita. Štai Ernsto Nolte’s pradėtas Historike streit (vok. „istorikų disputas“) yra geras tokių nuostatų pavyzdys. 1986–1987 m. Nolte bandė teisinti nacių nusikaltimus tarptautiniu kontekstu ir sovietinių nusikaltimų precedentu bei mastais13. Kita vertus, bandant teisinti, susiformuoja tendencija visai nematyti nacistinių nusikaltimų. Lietuvoje labai retai viešai prisimenami nacistų įvykdyti nusikaltimai: 1941 m. Varėnoje, Ablingoje, 1942 m.

12 Branscombe N. R., Doosje B. (eds.). Collective Guilt: International Perpectives. Cambridge. Cambridge University Press, 2004; Pannebaker J. W. Collective Memory of Political Events: Social Psychological Perspec- tives. Mahwah NJ, Erlbaum, 1997. 13 Ross C. Historians, Unification and the New National Paradigm. In Germany‘s Two Unifications ed. by J. Breuilly and J. Speirs. London, Palgrave, 2005, 264. 158 VOKIETIJOS KALTĖ IR LIETUVIŠKA GĖDA

Švenčionyse ar 1944 m. Pirčiupio kaimo sunaikinimas. Nenuostabu, kad tokiame kontekste 2000 m. Pirčiupio memorialo muziejus buvo uždarytas. Padėtis pamažu ėmė keistis atsiradus institucionalizuotoms atminties for- moms: pradėjus minėti Holokausto dieną; sukūrus institucijas visiškai ar iš dalies Holokausto problematikai nagrinėti; iš lėto keičiant mokymo programas. Per ins- titucionalizuotas formas prasidėjo jaunosios kartos žavėjimasis žydišku paveldu, atsirado prarastos kultūrinės įvairovės nostalgija, laisvas santykis su žydiškumo sklaida ir raiška visuomenėje. Jau vien Vilniaus Šolom Aleichemo gimnazijos populiarumas tarp Vilniaus miestiečių, leidžiant ten mokyti ir ugdyti savo vaikus, liudija atvėrimą ir iš esmės kitokį santykį su persekiota, beveik visai sunai- kinta Lietuvos mažuma. Psichologų atlikti tyrimai patvirtino svarbiausius jų teo- rinio modelio parametrus ir psichoanalitikų hipotezes. Gėda paprastai jaučiama tam tikruose kontekstuose. Lietuvos žmonėms vienas iš svarbiausių kontekstų yra „įgimto“ paternalizmo ir tolerancijos naratyvas, kurį Holokausto įvykiai negai- lestingai sugriovė. Gėda negali būti analizuojama ir be Lietuvos integracijos į ES bei NATO. Tik dalyvavimas į kaltę orientuotuose sąjungose sudarė sąlygas kaltės kultūrai Lietuvoje. Narystė sukūrė institucines prielaidas formuotis naujai į kaltę orientuotai tapatybei. Ryškiausias Lietuvos politinio elito vertybinis posūkis – įsteigtas „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnoja- mąjį turtą disponavimo fondas“, tarsi kaltės ir žalos atlyginimo politikos išraiška. Fondo įsteigimas turėjo didžiulę reikšmę elito savivertei ir laikysenai Holokausto problemos atžvilgiu. Tokiu būdu išsprendus kaltės klausimą gėda tapo antraeile platesniame visuomenės kontekste. Tiriant šiuolaikinės Vokietijos piliečių pasirengimą atsakyti už nacistinę pra- eitį, svarbų vaidmenį vaidina kolektyvinio pasididžiavimo laipsnis ir tapatinimasis su kolektyviais tapatybės simboliais. Kuo stipresnis susitapatinimas, tuo mažiau žmogus pasiruošęs prisiimti atsakomybę tiek individualiai, tiek kolektyviai. Kolek- tyvinė gėda funkcionuoja kaip tapatybę apibrėžianti emocija. Kita vertus, kai kaltė yra neigiama, kolektyvinė gėda gali atlikti savęs tobulinimo funkciją. Tyrėjų nuomone, kada nėra galimybės paneigti kaltę, gėda vaidino svarbų vaidmenį prisiimant atsakomybę už nacistinę praeitį. Apskritai socialinė tapatybė, susieta su kolektyvine saviverte, gerokai pastūmėjo visą žmogiškųjų santykių kompleksą. Kolektyvinė gėda dėl Holokausto ir kitų nacistinių nusikaltimų tapo tam tikro tapatybinio pasirinkimo dilema. Tie, kurių tapatinimasis su valstybe ir jos simboliais buvo stiprus, turėjo mažai gėdos, nenorėjo aiškintis praeities paklydimų ir vengė atsakomybės už nacistinius nusikaltimus. Jauniems vokiečiams Holokausto problematika yra tapa- tybės problema, ne faktų pripažinimo ar neigimo klausimas14.

14 Dresler-Hawke E., Liu H. J. Collective Shame and the Positioning of German National Identity. In Psi- cología Política, Victoria University of Wellington, nr. 32, 2006, 131–153. 159 Šarūnas Liekis

Visuomenės nariams vis labiau darantis individualiems, išsprūstant iš šeimyni- nių ir etniškumo gniaužtų, gėdos kultūra silpsta. Ši kultūra, kaip ir kitose visuome- nėse, fragmentuojasi silpnėjant privatumui ir anonimiškumui. Galima spėti, kad visuomenėse, kur vyrauja gėdos kultūra – posūkis į individualizmą, liberalizmą ir į didesnį privatumą, sukelia masinį pasipriešinimą, įgaunantį antiliberalių, auto- ritarinių ir prievartą propaguojančių judėjimų formas15. Autoritarizmo, etninio nacionalizmo ar nacizmo recidyvus Lietuvoje galėtume bent iš dalies aiškinti gėdos kultūros irimu ir mažėjančiu poveikiu visuomenės elgesiui. Sprendžiant kaltės ir gėdos recidyvus Lietuvoje, svarbu būtų ateityje išvengti šne- kėjimo apie Holokausto praeitį kaip neturinčią gėdos ir kaltės referento mūsų šalyje. Dėl Holokausto – kalti ne vien okupantai. Kaltų buvo daug, dalis jų buvo ir tarp mūsų bendrapiliečių. Moraliniai standartai, keliami visuomenės praeičiai, yra svar- būs palaikant socialines ir politines struktūras, saugant jas nuo sugrįžimo prie praeities klaidų ir nusikaltimų. Šiame procese atmintis pati savaime nėra pakankama. Atmintis yra svarbi atskleidžiant istorines, kultūrines ir emocines jėgas, darančias įtaką mūsų gyvenimui, padedančias mums keistis. Be abejonės, atmintis turi būti susieta su etinėmis nuostatomis ir noru keistis bei supratimu apie bausmės už nusikaltimus neišvengiamumą16. Neatsikračius gėdos kultūros recidyvų ir jos keliamų visuomeninių neurozių sėkminga ir modernizuojanti kaita sunkiai įsivaizduojama.

Šarūnas Liekis GERMAN GUILT AND LITHUANIAN SHAME

SUMMARY. The social and political pluralism of the Western world, disseminating universal concepts of human rights and justice, strengthens a cultural identity oriented toward ackno- wledgment of guilt. In a global world, there are efforts to repair damages inflicted by war and its consequences through the fostering and institutionalization of guilt feelings. Lithuanians attempted to avoid talking about the Holocaust, an avoidance related to the dominance of felt shame in the Lithuanian cultural milieu. The situation started to change with an institutionalization of Holocaust memory when Lithuania underwent ever closer integration into a Western ideological and institutional framework and accepted new standards of cultural behavior. KEYWORDS: guilt, shame, politics, history, memory, Holocaust, Lithuania, Germany.

15 Zimmerling R. Guilt Cultures’ vs ‘Shame Cultures’: Political Implications? Priega internete: , [2014 11 23]. 16 Frie I. R. Memory and Responsability. Navigating Identity and Shame in the German-Jewish Experience. Psychoanalytic Psychology, 2012, vol. 29, no. 2, 206–225. 160 KALTĖ – METAFIZINĖ DUOTYBĖ AR D KONSTRUOJAMAS JAUSMAS: ŽYDŲ KALTĖS MOTYVAI LIETUVIŲ PERIODIKOJE 1922–1940 METAIS D LINAS VENCLAUSKAS ISSN 1392-0588 (spausdintas) ISSN 2335-8769 (internetinis) 2014. 62

SANTRAUKA. Straipsnyje analizuojami 1922–1940 m. lietuvių periodikos straipsniai, nagri- nėjantys lietuvių ir žydų santykių problematiką. Nuo pat reguliarios lietuvių periodikos leidybos pradžios šių dviejų grupių santykiai vaizduoti kaip probleminiai, tam įtakos turėjo ir susiklos- čiusios istorinės, kultūrinės aplinkybės, greitai besikeičiantis ir besikuriantis modernusis pasaulis, kuriame lietuvių visuomenė gavo galimybę sukurti nepriklausomą valstybę. Tekste analizuojamas žydų kaltę grindžiantis diskursas, tam pasirinkus dvi kaltės sampratas: ar kaltė yra prigimtinė ir iš jos negalima išsivaduoti, ar kaltė yra socialiai konstruojamas jausmas, kai viena tautinė grupė gali sukurti veiklos lauką kitai tautinei grupei, o šiai nenorint ar nesugebant „įtilpti“ į nubrėžtą schemą pateikiami priekaištai ir paklydimų įrodymai. Pirmuoju atveju susilieja dvi tradicijos – antijudais- tinė, teigianti, kad žydai nuo krikščionybės pradžios gyvena paklydime, stengiasi kenkti krikščio- nims ir juos nugalėti, antroji – žydai kaip „rasė“ pačios gamtos sukurta kaip netobula, nesugebanti gyventi darnioje aplinkoje ir dėl to užsiima destrukcija, kuri glūdi pačioje tautos prigimtyje: jie kelia sumaištį, bet tuo pačiu bando įrodyti, kad patys žydai yra labiausiai persekiojami. Kita šaltinių grupė siūlo kiek kitokį žydų egzistencijos traktavimą – neapleidžiant pagrindinio motyvo, kad lietuvių ir žydų santykiai yra problemiški, bet gali pakisti, jei žydai sutiktų priimti lietuvių reikalavimus. Tačiau straipsnių autoriai pateikia žydų nesupratingumo įrodymus – jie nenori vartoti lietuvių kalbos, propaguoja nepriimtinas ideologijas, siekia daugiau naudos sau ar net bando kurti pasaulio užvaldymo scenarijus. RAKTAŽODŽIAI: lietuvių periodika 1922–1940 m., kaltė, antisemitizmas, propaganda, socialinė įtampa.

ĮVADAS

Pastaruoju metu lietuvių ir žydų santykius analizuojantis diskursas įgauna visu- minį pobūdį – analizuojama ne tik tai, kas buvo blogai ir skatino konfliktus, bet ir procesai, skatinę dviejų bendruomenių kultūrinį, intelektualinį bendradarbia- vimą, kurio būta išties nemažai1. Tokia situacija, matyt, susiklostė natūraliai – tai,

1 Pažadėtoji žemė – Lietuva, Lietuvos žydai kuriant valstybę 1918–1940 m. Sud. V. Kavaliauskas. Vilnius, 2013. 161 LINAS VENCLAUSKAS

kas vyko nuo XIX a. antros pusės – nuo tautinių atgimimų laikotarpio iki pirmosios sovietinės okupacijos (per šią ir antrąją sovietinę okupaciją „užšaldyta“ atmintis bei empatija ir nacių vykdytas Holokaustas, o sykiu jo neigimas ir didele dalimi pasąmoninis kaltės jausmas) – buvo gerokai primiršta ir netyrinėjama, o atgavus nepriklausomybę pirmiausia koncentruotasi į atskirtį, o ne santalką žyminčias tyrimo problemas. Tokiu būdu Holokaustas Lietuvoje, iš dalies lie- tuviškojo antisemitizmo raida išnagrinėti gana neblogai, o bendradarbiavimo ir integracijos istorijos dar tik pradedamos atrasti. Tačiau šiame straipsnyje grįšime prie pirmojo tipo pasvarstymų, t. y. analizuosime galimas nesantaikos apraiškas ir jos priežastis. Tyrimas bus fokusuojamas į viešąjį diskursą ir mintis, siūliu- sias vienokį ar kitokį sprendimą, bet nebūtinai virtusias realiais ir sistemingais veiksmais, tokiu būdu pabandysime pasekti minties raidą XX a. trečio–ketvirto dešimtmečio lietuviškoje periodikoje ir išryškinti kaltės, kaltumo bei kaltinimo motyvus. Tokių svarstybų fone galima išskirti du motyvus – metafizinį, kuris aptariamu laikotarpiu yra papildomas ir išplečiamas ne tik religiniu, klaidatikystės aspektu, bet ir fiziologiniais rasistinėmis nuostatomis grįstais teiginiais bei samprotavimais. Antrasis aspektas – susijęs su modernios lietuvių visuomenės kūrimu ir jos modelio tobulinimu, kai gana dažnai tautinėms mažumoms, o žydams ypač, buvo priki- šama, kad jos nesuprantančios lietuvių siekių, nenori priimti teisėtų jų reikalavimų dėl lietuvių kalbos viešumoje vartojimo, per didelio žydų studentų skaičiaus universitete, klaidingų ideologijų palaikymo ir pan.

SUNKIAI PERŽENGIAMOS RIBOS – RELIGINIAI IR RASISTINIAI PRIETARAI

Įtampa tarp judaizmo ir krikščionybės egzistavo nuo pat šių dviejų religijų susi- formavimo, ypač pabrėžiant žydų kolektyvinės kaltės dėl Dievažudystės aspektą2. Tokie vaizdiniai nebuvo svetimi ir modernėjančiai lietuvių visuomenei, viena vertus, dėl gana stiprios Katalikų bažnyčios padėties, kita vertus, toks stereotipizuo- tas galvojimas nebuvo svetimas ir konservatyvių pažiūrų autoriams bei auditorijai. Nors, Dariaus Staliūno teigimu, antisemitiniais galima laikyti įvairias ideologijas reprezentuojančius leidinius, tokius kaip „Varpas“, „Ūkininkas“, „Šaltinis“, tačiau, pasak autoriaus, nors ir buvo bandymų stiprinti antisemitizmą lietuvių periodikoje, ypač klerikalinėje, pats reiškinys neperaugo į organizuotą politinį judėjimą,

2 Plačiau žr.: Perry M., Schweitzer F. M. Antisemitism: myth and hate from antiquity to the present. New York (N.Y.); Basingstoke, Palgrave Macmillan, 2005; Johnson P. K. Žydų istorija.Vilnius, Aidai, 1999. 162 KALTĖ – METAFIZINĖ DUOTYBĖ AR KONSTRUOJAMAS JAUSMAS: ŽYDŲ KALTĖS MOTYVAI LIETUVIŲ PERIODIKOJE 1922–1940 METAIS

o antisemitinė ideologija netapo svarbia lietuvių nacionalizmo dalimi3. Sutinkant su autoriaus teiginiais reikėtų pastebėti, jog viešasis diskursas visgi gana intensy- viai buvo prisotintas lietuvių ir žydų klausimo svarstymų. Tam pirmiausia tarnavo periodikos puslapiai, tačiau nuo XIX a. pabaigos pasirodė keletas knygų ir bro- šiūrų, pristatančių žydus, visuomenėje bandant įtvirtinti neigiamą jų stereotipą. Jei periodikoje prie lietuvių ir žydų santykių buvo grįžtama gana dažnai, tačiau šie svarstymai tarpdavo kitame informacijos sraute, tai minimi leidiniai jau turėjo surasti besidomintį, suinteresuotą skaitytoją, ieškantį sau tinkančios informacijos. Žinia, kad pirma atskira publikacija lietuvių kalba „Mūsų žydai ir kaip nuo jų ginties“4 pasirodė 1886 m. Tilžėje Ramojaus (Petras Vileišis) slapyvardžiu. Knygoje žydai pristatomi neigiamai, bet pagrindinė jos mintis ne tik ir ne tiek parodyti žydų blogybes, kiek skatinti lietuvių sąmoningumą ir solidarumą: atsisakant ydų (tokių kaip girtuoklystės karčemose) ir labiau perimant modernias profesijas bei veiklas – kurti „krikščioniškas gaspadas, kromus ir skrynias paskolei užlaikomas“5. O štai 1906 m. Tilžėje išleistoje Serafino Kušeliausko brošiūroje „Talmudas žydų“6 jau aiškiai matyti antijudaistinės nuostatos, teigiančios, kad iš esmės judaizmas yra priešiškas krikščionybei ir tokios situacijos pakeisti negalima, t. y. žydai yra amžinai pasmerkti gyventi paklydime: Baisybės tų keikimų (jei žydai nekenks krikščionims, patys savo bendruomenės bus prakeikti – L. V.) teip giliai įsikerėjo širdyse žydų, jog anie bevelytų numirti, nekaip par- žengti įstatymus Talmudo, partai žydai baimėje prakeikimo pildo visas Talmudo klaides ir tą, ką rabinai prisako.7

Autoriaus nuostata grįsta aiškiu nusistatymu – kenkėjiškas elgesys žydams yra norma, kylanti ne tik iš priešiškumo krikščionims, bet ir iš baimės, kuri yra stipresnė net ir už mirtį, žinoma, priėmus tokią poziciją tikėtis susikalbėjimo ar supratimo yra gana sudėtinga, nes čia jau įsijungia ne socialiai konstruojamos tikrovės kūrimo mechanizmai, o metafizinės galios – baimė, mirtis. Kita vertus, Vileišio brošiūroje kelti esminiai klausimai – karčemų lankymas, didesnio solidarumo skatinimas tarp lietuvių Kušeliausko taip pat minimi, tačiau pateikiami tarsi antrame plane – pirmame bandoma įrodyti ir pagrįsti žydų klaidatikystę.

3 Lietuvos žydai. Istorinė studija. Sud. V. Sirutavičius, D. Staliūnas, J. Šiaučiūnaitė-Verbickienė. Vilnius, Baltos lankos, 2012, 292. 4 Čia ir kitur šaltinių kalba netaisyta. 5 Ramojis, [Vileišis, P.]. Mūsų žydai ir kaip nuo jų ginties. Tilžė 1886, 45–46. 6 V. Vareikio teigimu, S. Kušeliausko knygos turinys nebuvo originalus, bet kito autoriaus – Jacobo Brafmanno – knygos kompiliacija. Truska L., Vareikis V. Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje. Vilnius, Margi raštai, 2004, 30. Tačiau čia svarbu atkreipti dėmesį ne vien tik į kūrinio originalumą, bet ir jo kalbą, t. y. tokios mintys rašytiniu pavidalu lietuviškai buvo pristatytos pirmą kartą. 7 Kušeliauskas S. Talmudas žydų. Tilžė, 1906, 17. 163 LINAS VENCLAUSKAS

Mūsų analizuojamu laikotarpiu vienas didesnės apimties kūrinių pasirodė 1933 m. – tai V. M. Grigo „Krikščionis žydų Talmude“, knygos turinys daug kur panašus į anksčiau pristatytos, pats autorius įvade teigia, kad norėjo rengti tik didesnį straipsnį, bet sumanė išleisti atskirą 27 lapų leidinį, kadangi „šituo įdomiu klausimu lietuvių kalboje jokios literatūros nėra“8. Toks autoriaus teiginys patvir- tintų anksčiau keltą mintį, jog didesnio formato leidiniai jau buvo taikomi specifi- nės informacijos ieškančiai auditorijai, o jis šią spragą bando užpildyti, kita vertus, knygos teiginiai grįsti aiškiomis dar viduramžiais susiformavusiomis nuostatomis ir kiekvieno skaitytojo, matyt, jau negalėjo įtikinti, nors savo auditoriją taip pat turėjo surasti. Knygoje formuluojama labai aiški atskirtis tarp žydų ir lietuvių, pirmiausia ją kildinant iš Talmudo, pavyzdžiui, Grigas mini keturis draudimus, kodėl žydams negalima bendrauti su krikščionimis: „1) nes krikščionys neverti su žydais draugauti; 2) jie yra nešvarūs; 3) kad stabmeldžiai; 4) kad krikščionys – žmog- žudžiai“9. Be abejo, tokią pat poziciją – sukurtą pagal archetipinį dichotomijos modelį – būtų galima pristatyti ir kaip krikščioniškąją. Eliminavus pirmąjį teiginį, nes krikščionybė grįsta meile ir atlaidumu, kitus tris galima priimti šiek tiek kom- poziciškai pertvarkius: žydai yra nešvarūs pirmiausia, žinoma, metafizine prasme, tai išplaukia iš jų klaidingo tikėjimo (visų pirma rabinistinės, Talmudo tradicijos) ir, galų gale, žydai yra ne žmogžudžiai, bet Dievažudžiai. Tokia situacija sukuria įtampą, o sykiu ir kaltumo įrodymą – žydai kalti, jog nenori ar nesugeba keistis: Tuo tarpu R. Katalikų Bažnyčios galva Šv. Tėvas meldžiasi ir tikinčius ragina melstis: „Visagali, Amžinasis Dieve, kuris nei žydų blogumo nuo savo gailestingumo neatstumi, išklausyk mūsų maldas, kurias už šią apakusią tautą tau siunčiame, kad pažinus Tavo šviesos skaistybę, Kristų, iš savo tamsybių būtų išvaduota.10

Minėjome, kad tokia pozicija labiau grįsta viduramžiškomis nuostatomis, bet dar kartą buvo priminta Lietuvos visuomenei, kai moderniojo pasaulio ideologijos vis labiau įsitvirtino Europoje, jų pėdsakų galime surasti ir lietuvių periodikoje. Taip palaipsniui pereita nuo eschatologinės metafizikos prie žemiškosios – nuo Dieviškojo plano, paženklinto žydų kalte, prie gamtiškojo, kada ne Kūrėjas, bet gamta žydams sukūrė aiškius ribotumus, kuriuos verta žinoti, priminti, bet neįma- noma pakeisti. Pirmas rimtesnis neigiamai pristatomos žydų bendruomenės pasirodymas istoriografijoje paprastai siejamas su 1922–1923 m. data, ją argumentuojant sudėtingomis

8 Grigas V. M. Krikščionis žydų Talmude. Kaunas, 1933, 3. 9 Ten pat, 16–17. 10 Ten pat, 27. 164 KALTĖ – METAFIZINĖ DUOTYBĖ AR KONSTRUOJAMAS JAUSMAS: ŽYDŲ KALTĖS MOTYVAI LIETUVIŲ PERIODIKOJE 1922–1940 METAIS

ekonominėmis, politinėmis, socialinėmis sąlygomis11. Kita vertus, galima svarstyti ir kitokią hipotezę – tai laikotarpis, kai po Pirmojo pasaulinio karo pasiekti pirmieji stabilizacijos etapai (1921 m. Lietuva, Latvija ir Estija tapo Tautų Sąjungos narėmis, 1922 m. įsivesta nacionalinė valiuta – litas, pradėta vykdyti žemės reforma ir t. t.). Kitais žodžiais tariant, 1922–1923 m. tai ne tik suirutės, bet stabilizavimosi peri- odas, kai didesnioji dalis aktyvios lietuvių bendruomenės pradėjo jaustis padėties ir savo krašto šeimininkais, galinčiais, o gal net ir turinčiais kelti savo reikalavimus ir taisykles. Be vėl periodikoje suintensyvėjusių diskusijų tautinių mažumų klausimais bene ryškiausias įvykis buvo iškabų tepliojimo akcija, visuomenei pateikta kaip chuliganizmo ir tiesiog nesusipratimo atvejis, tačiau istoriografijoje jau suta- riama, jog tai buvo planuotas ir apgalvotas veiksmas12. Tad diskusijos ir veiksmai šiuo atveju apėmė viešąją erdvę plačiąja prasme – ne tik periodiką, bet ir viešąsias Lietuvos miestų erdves, vis stiprėjančią įtampą atspindi ir išaugęs lietuvių bei žydų santykius nagrinėjančių straipsnių skaičius. Atsiradus naujų motyvų nenutolta ir nuo senesnių, primenant „amžinąjį“ žydų „prakeiksmą“: Jei Kristus padarė Kane stebuklingu būdu iš vandens vyną, tai be abejonės žinojo, jog tie, kurie vyno geria nebus girti. Jei žydai būtų buvę įpratę taip pasigerti, Kristus tur būti nebūtų padaręs jiems to stebuklo. Mat žydas neša ant savo kupros ir taip labai sunkią naštą įvairių ydų; pridėk prie jų dar girtybę nebepaneštų.13

Žydai vaizduojami kaip itin pažeidžiami ir nors kitose, ne tokiose gausiose straipsnių grupėse jie lietuviams buvo pateikiami kaip sektinas negirtuokliaujan- čios bendruomenės pavyzdys, čia išryškinamas jų kaltės motyvas: turima tiek ydų, kad net ir menkiausias jų skaičiaus papildymas žydų bendruomenę atvestų į pra- žūtį. 1922–1924 m. pradeda rastis ir rasistinėmis nuostatomis grįstų publikacijų, taip pat ir kitas populiarus antisemitinis stereotipas, bylojantis apie žydų kaltę – jie neva nenori prisitaikyti prie besikeičiančios situacijos, bet visuomet skundžiasi ir kelia sumaištį elgdamiesi pagal principą – patys muša, patys rėkia. „Trimite“ aiš- kiomis rasistinėmis nuostatomis pasižymėjo J. Blažiūnas, iki tol vyravusį diskursą papildęs ir pakreipęs nauja linkme: Visiems yra žinoma, kad gudrioji gamta, duodama žydeliui galvą, didesnę už arklio, o podraug suvytusias rankas ir šleivas kojas, galėjo turėti tik vieną kerštingą tikslą: ryš- kiai pažymėti, kad šita veislė baigia savo dienas. <...> Baigdama išsigimti žydų veislė bereikalo blaškosi ir spardosi, siekdama gyvenimo vadžių nusitverti. Vadžios priklauso

11 Sirutavičius V. „Kova už lietuvių kalbos teises“, arba dar kartą apie „murzintojų“ bylą (antisemitizmas ir jo raiška Lietuvos viešajame gyvenime 1922–1924 m.). Lietuvos istorijos metraštis 2010 metai, 2. Vilnius, 2011, 52. 12 Ten pat, 51. 13 D-ras Lisauskis, Mūsų blaivininkai. Laisvė, 1922, nr. 158, 2. 165 LINAS VENCLAUSKAS

jaunesnėms ir stipresnėms tautoms. <...> Tuos žmones, kurie paprastai žydais yra vadinami, šiandien jau visai nepridera skaityti tauta, o tiktai tam tikra žmonių veisle.14

Autoriaus išsakoma mintis nėra nauja, tik jai suteiktas kitas turinys – žydų nelemtis slypi ne klaidingoje religinėje doktrinoje, bet pačiame gamtos užmanyme. Jei pirmuoju atveju bent teoriniame lygmenyje buvo paliekama galimybė savo likimą pakeisti priimant tikrąjį tikėjimą, tai šiuo atveju atskirtis yra neįveikiama: Ligi šiol daugelis skaito, kad žydeliai yra toki pat žmonės, kaip ir mes patys. Tai yra stambi ir nedovanotina klaida. Jie yra perdėm nebeišgydomos išsigimimo ligos apimti. Žydų veislė – tai degeneratų masė, reikalaujanti tam tikros rūpestingos globos ir prie- žiūros. Kas iš to jei mes skaitysime, kad žydai yra sveiki ir normalūs žmonės, kad tikre- nybėje taip nėra. <...> Pagaliau blaiviai apie tai pamąstykite, tai jūs suprasite, kad turite reikalo su netekusiais skonies ir paprasčiausio padorumo degeneratais.15

Autoriaus pristatoma pozicija – radikali, pakeisti nieko negalima ir tai reikia suvokti, atsiriboti nuo Lietuvos žydų ir tiesiog laukti, kol gamta, autoriaus teigimu, padarys savo darbą, nes rasinės neapykantos diskurse kaltė gali glūdėti ir priklausant „blogai“ žmonių grupei. Švelnesne retorika, bet taip pat su aiškiu kaltinimu, pasižymėjo ir kita straipsnių grupė, aiškinanti, kad žydai nenori priimti teisėtų lie- tuvių lūkesčių, patys provokuoja konfliktus, o vėliau skundžiasi esą puolami, nors, šio ir kitų autorių teigimu, žydai Lietuvoje turi išskirtines teises: Kada žydai savo pasielgimais ėmė jau per daug mums įsiskaudinti ir kenkti lietuvių tautos ir valstybės reikalams, mes tai pažymėjome poroj straipsnių. Na ir sulaukėme garsiojo žydų „gevalt“. <...> Mes tik nurodėme visą eilę faktų, kurie sudaro įspūdį, kad žydai toli gražu nėra nei mūsų, nei mūsų nepriklausomos tėvynės draugai, ypač žydai, atvykę iš Rusijos. Savo straipsniais mes norėjom atkreipti dėmesį pačių žydų, kad jie pakeistų savo nusistatymą, savo elgesį ir virstų tikrais mūsų tėvynės piliečiais. To Lietuva turi teisės iš žydų reikalauti, nes ji yra pasauly vienintelė šalis, kuri suteikė žydams kaipo tautai lygias teises su lietuviais, o gal net davė jų daugiau nei turi lietuviai, neatsižvelgiant į tai, kad žydai niekuo tų privilegijų nėra užsitarnavę. Bet vietoj taikingo reagavimo <...> sulaukėm demagogiško užpuolimo, pilno griežčiausios neapykantos. Šis atsakymas verčia mus manyti, kad tikrai taikus su žydais sugyvenimas vargu galima bus surasti. Jie dar vieną syk parodė, kad jie nėra ir nebus mūsų draugais, nebus Lietuvos piliečiais, o tik jos išnaudotojais.16

Kai kuriose publikacijose išnaudotojiškumo motyvas pateikiamas ne kaip išo- rinė lietuvių bendruomenės įžvalga, bet kaip pačios žydų bendruomenės refleksija. Tokie falsifikuoti tekstai, atskleidžiantys neva žydų galvoseną ir kėslus, pradėti

14 Blažiūnas J. Žydai – mūsų bičiuliai. Trimitas, 1923, nr. 49, 20. 15 Redakcija, Žydų „gevalt“. Trimitas, 1922, nr. 44, 21. 16 Ten pat, 22–23. Panašias mintis galima rasti ir Darbininke: „Paskutiniuoju laiku pasauly įsigali vis smarkesnis judėjimas prieš žydus, žinoma, kartais surištas ekonomijos reikalais, kartais pačių žydų iššaukiamas“. Įvairios žinios, Judėjimas prieš žydus. Darbininkas, 1922, nr. 49, 3. 166 KALTĖ – METAFIZINĖ DUOTYBĖ AR KONSTRUOJAMAS JAUSMAS: ŽYDŲ KALTĖS MOTYVAI LIETUVIŲ PERIODIKOJE 1922–1940 METAIS

kurti dar viduramžiais, ryškiausias jų falsifikatas moderniaisiais laikais, matyt, būtų „Siono išminčių protokolai“17, lietuviškai išleisti 1924 m. Panevėžyje. Tokie tariamai autentiški tekstai yra labiau paveikūs, nes pateikti pirmu asmeniu ir turi atskleisti tikrą galvojimą, kurio esmė – sukurti pasaulio užvaldymo planus: Darbas yra belaisvis tarnas spekuliacijos, gi eksploatacija ir iš to pareinanti įtaka yra tarnais proto... <...> Mūsų liaudis yra išdidi, gobši, linkusi prie neribotos puikybės ir mylinti linksmybes. Kur šviesa, ten ir šešėlis, nebereikalo mūsų Dievas davė savo išrinktiesiems žmonėms žal- čio gyvumą, lapės gudrumą, sakalo akies žvilgsnį, šuns atmintį, organizavimosi gabumus ir bobro solidaringumą. Buvome Babilonijos verguvėj, o tapome galingais.18

Tokio pobūdžio publikacijos turėjo ne tiek priekaištauti žydams dėl jų elgsenos, kiek „atverti“ akis lietuvių skaitytojui ir jam padėti suprasti, su kokiu blogiu tenka susidurti. Pagal nusistovėjusį šio žanro kanoną dažniausiai vaizduojami du puolimo „frontai“: moralinis / tikybinis ir ūkinis – pagal šią schemą samprotauja ir analizuojamo straipsnio autorius: Iš to ištekės, kad tikybinis auklėjimas bus paliktas vien tiktai namieje, o kadangi daugeliui krikščionių šeimynų tam reikalui bus stoka laiko, tai natūralus dalykas, kad tikybinė dvasia pamažėli silpnės, kol visai išnyks. <...> Pirmiausiai turime pagrobti prekybą spi- rito, kiaušinių, sviesto, grūdų ir vilnų, o tada turėsime savo rankose žemdirbystę ir visą kaimų ūkį.19

Panašūs samprotavimai dar labiau suintensyvėjo XX a. ketvirtame dešimtme- tyje, viena vertus, Europoje vis stiprėjant antisemitiniam diskursui ir šioms nuo statoms skverbiantis į lietuviškos laikraštijos diskursą, kita vertus, pasitaikydavo ir trumpai leistų laikraščių kaip „Lietuvio žodis“ ar „Tautos žodis“, kurie cenzū- ros greitai buvo uždaromi dėl aiškiai radikalaus ir antisemitinio turinio20. Tačiau švelnesnio turinio straipsniai pasirodydavo nuolat, XX a. ketvirto dešimtmečio kontekste galime išskirti „Tėvų žemę“, gana dažnai neigiamai pasisakiusią žydų atžvilgiu, kylančias problemas aiškinant žydų charakteriu, gyvenimo būdu ir pan., t. y. dalykais, kuriuos sunku ar neįmanoma pakeisti21. Diskusinėje erdvėje

17 Plačiau apie antisemitines falsifikacijas galima žiūrėti: Donskis L. Neapykantos formos: įaudrinta vaizduotė moderniojoje filosofijoje ir literatūroje. Vilnius, Versus aureus, 2009. 18 Mas. Mūsų žydai. Darbininkas, 1923, nr. 25, 1. 19 Ten pat, 1, 2. 20 Pavyzdžiui, Vladas Sirutavičius pateikia informaciją, jog „Tautos žodį“ leido du studentai ir bedarbis (anksčiau dirbęs mokytoju ir policijos pareigūnu), laikraštį uždarius ir atlikus kratą buvo rasta daug antisemitinių rankraščių, taip pat Miunchene leisto laikraščio „Der Weltkampf“ numeris. Lietuvos žydai. Istorinė studija, 411. 21 1938 m. „Tėvų žemės“ 31 numeryje rašoma: „Žydai čia teranda vien vulgarias religinio prietaringumo antisemitizmo priežastis, tuo tarpu nemato kitų, gilesnių priežasčių, kurių daugelis glūdi ir tautos charakteryje ir gyvenimo būde“. Liutovaras. Lietuviškojo nacionalizmo pažiūros žydų klausimu. Tėvų žemė, 1938, nr. 31, 3. 167 LINAS VENCLAUSKAS

buvo pasitelkiamas inversijos metodas: tai, kas priskiriama blogybėms, iš esmės prasidėjo tarp žydų: „Žydai atsinešė išrinktosios tautos mitą, tai primityvus rasistinio pranašumo mitas, taigi rasizmas yra kilęs iš žydų.“22 Arba eilinį kartą kons- tatuojamas žydų kitoniškumas, kuris negali būti priimamas ir visuomet veikia kaip dirgiklis: Garsusis anglų rašytojas H. Bellockas savo knygoje „The Jews“ (Žydai), konstatavęs aiškų faktą, jog žydai dėl savo hegemoninių siekimų ir dėl revoliucinės dvasios yra neramumo elementas, lygina juos su pašaliniu kūnu, įstrigusiu į sveiką organizmą ir dėl to erzi- nantį jį ir sukeliantį jame reakciją. <...> Nors visi žydų klausimo žinovai pripažįsta, kad žydai sudaro visuomenei didesnį ar mažesnį pavojų, tačiau dėl praktinio žydų klausimo sprendimo nesutaria. Pocins visus siūlomus receptus suveda į tris: asimiliaciją, getą ir Palestiną, arba sionizmą.23

Toliau tekstas kuriamas atmetimo principu – asimiliacijai žydai nepasiduoda ištisus šimtmečius, uždarymas getuose „yra priešinga krikščioniškajai meilei ir gim- tajai teisei“24, tad belieka savos žydų valstybės kūrimo palaikymas, bet ir čia autorius neįžvelgia nieko pozityvaus: Kita vertus, net ir realizavus sionistų svajones – sukūrus Palestinoje žydų valstybę, kas gali tvirtinti, kad žydai atsisakys savo mesianistinių aspiracijų užvaldyti pasaulį? Kažin ar žydiškoji valstybė dar labiau nepaskatintų žydų savo mesianistiškų tikslų siekti ir dar daugiau persvaros gauti kapitalizme ir revoliuciniuose sąjūdžiuose?25

Tokiais samprotavimais lyg susiejama pirmoji – religinė metafizinės kaltės paradigma su antrąja – antropologinės metafizikos paradigma, čia jau abiem atvejais paliekama pozityvi išeitis – pirmuoju religijos keitimas, antruoju – valstybės sukū- rimas, tačiau abu variantai lieka labiau teorinėmis galimybėmis – jau šimtmečius žydų bendruomenės renkasi gyventi klaidoje ir nekeičia savo tikėjimo. Antruoju atveju valstybės sukūrimas gali tapti ne problemos sprendimo būdu, bet papildomu akstinu ir toliau vykdyti savo kenkėjišką ir destruktyvią veiklą, taip pat aiškiai argumentuojant, jog žydai savo prigimties pakeisti negali, tad taip ir liekama įtampos ir susipriešinimo akivaizdoje.

22 Eimutis B. Laisvos pastabos. Tėvų žemė, 1938, nr. 17, 7. 23 Dr. Vaišnora J. Žydų klausimas. Židinys, 1937, nr. 11, 418. 24 Ten pat. 25 Ten pat, 426. 168 KALTĖ – METAFIZINĖ DUOTYBĖ AR KONSTRUOJAMAS JAUSMAS: ŽYDŲ KALTĖS MOTYVAI LIETUVIŲ PERIODIKOJE 1922–1940 METAIS

TIKROVĖS KONSTRAVIMAS – BENDRASIS GĖRIS AR LIETUVIŲ SIŪLOMAS MODELIS

Pasak Liudo Truskos: „Žydų padėties vertinimo skalė nepriklausomoje Lietuvoje labai plati, nuo liaupsių iki visiško pesimizmo. Lietuvių autoriai apskritai yra linkę ją idealizuoti.“26 Ir iš tiesų situacijos įvertinti vienareikšmiškai neįmanoma, nes lie- tuvių ir žydų bendravimas bei bendradarbiavimas skirtingu laikotarpiu įgaudavo skirtingas formas, buvo pulsuojantis, o skirtinguose lygmenyse (pavyzdžiui, asme- ninių santykių, viešosios opinijos ir diskurso, politinių- administracinių sprendimų ir pan.) turėjo ir skirtingas išraiškos formas. Todėl bandymas sukurti apibendrintą vaizdą visuomet primins iš skirtingų spalvų ir formų akmenėlių kuriamą mozaiką, o mes toliau bandysime analizuoti lietuvių ir žydų santykius išeities pozicija laikant mūsų analizuojamo laikotarpio realijas bei nuostatas, grįstas bandymais kurti ateities perspektyvas pagal susitartus arba nusakytus principus. Šioje plotmėje gana greitai ima ryškėti didžiajai daliai to meto visuomenės būdinga nuostata, kad žydai turi itin geras teises, bet nori jų dar daugiau:

Visur žydai ir pirmiau sudarydavo ir dabar tebesudarinėja valstybę valstybėje. Tačiau tai nesulaiko jų nuo smarkaus siekimo – lygybės. Pas mus žydų srityje daug dalykų darosi tiesiog nebesuprantamų. Lygybės ir net išsiskyrimo į atskirą sudedamąją visuomenės dalį jau maža Lietuvos žydams. Aiškiausiai jie siekia pas mus to, kas lygiai tiek pat bendra teturi su Lietuvos valstybės atstatymu, kaip ir jų rodomasis sionizmas nieko bendro neturi su projektuojamąja Palestina.27

Cituojamas tekstas pasirodė 1920 m., bet jo suformuluota pozicija lietuviškoje periodikoje kartojosi iki pat pirmosios sovietinės okupacijos. Pateikiami argumentai grįsti kalte ir situacijos nesupratimu, tačiau jau ne metafizinėmis žydų blogybė- mis, autoriaus išreikšta pozicija greičiau susijusi su noro ir valios klausimais, kurių Lietuvos žydų bendruomenė, pasak autoriaus, nedemonstruoja. Daugelio kitų publikacijų autoriai teigia, kad jie nesą antisemitai, tačiau matydami neteisingą situaciją negali tylėti, yra priversti išryškinti blogybes: Nors aš nesu antisemitas, bet negaliu iškęsti nepasidalinęs su visuomene tuo, kaip keletas nieko visuomenei neužsitarnavusių žydelių valdo Tauragę. <...> Rodos dauguma yra nežydų ir žydas jokios įtėkmės neturėtų turėti, bet gyvenime pasirodo kitaip: žydas tarybos pirmininkas, žydas butų komisijos pirmininkas ir, galų gale, dabar miesto burmistru išrinktas žydas. <...> Gal jis gali būti ir geras žmogus, bet ką jis gero gali miestui padaryti ir prie geriausių norų, gerai nesuprasdamas valstybinės kalbos? <...> Kas tame kaltas? Žinoma, tie, kurie būdami daugumoj nemoka savo teisių apginti. Gėda už tai?28

26 Truska L. A. Smetonos politika žydų atžvilgiu (1927–1940). Istorija, 2004, t. 59– 60, 67. 27 N. Kas tai yra? Tauta, 1920, nr. 39, 2. 28 Nepriklausomoj Lietuvoj. Tauragė. Žinąs, Žydai valdo. Lietuvos žinios, 1922, nr. 115, 2. 169 LINAS VENCLAUSKAS

Tai 1922 m. publikacija – laikotarpio, kai įtampa tarp tautinių mažumų ir lie- tuvių didėja, to priežastis jau esame išsakę, taip pat ir hipotezę suformulavę, kad tai lūžio taškas – lietuvių bendruomenė ima jaustis sutvirtėjusi ir galinti kurti savo tikrovę. Tekste kol kas neraginama imtis aktyvių veiksmų – tebesilaikoma ankstes- nės retorikos, kai sąmoningumas keltas įvairiais patraukti turinčiais pavyzdžiais, solidarumo skatinimu ir gėdos jausmo priminimu. Kita vertus, lygiagrečiai vis daugiau publikuojama stipresnės retorikos tekstų apie žydų nesupratingumą, dažnai primenant, jog nepaisydami lietuvių užmačių žydai patys kursto lietuvius prieš save, jei pirmieji elgtųsi sąmoningai, konfliktų nebūtų: Jei toliau žydai eis tuo pačiu keliu, tai turi žinoti, kad ne mes, bet jie veda kruviną agi- taciją prieš žydus, erzindami Lietuvos visuomenę, ne mes, bet „Idiše Štime“ (būtent šio laikraščio reakcija į „Trimito“ publikacijas nepatiko redakcijai – L. V.) ir tie, kurie už jos pečių stovi, gali privesti prie liūdnų rezultatų kaip mums, taip juo labiau žydams. Tegul pagalvoja „Idiše Štimės“ redakcija apie tai. Grasinimų mes nebijom. Vietoj gra- sinimų geriau būtų padavus mums išrodymų, kad mes apie žydus ką nors neteisybės esame parašę. Tokiems išrodymams tame pačiame „Trimite“ rastųsi vietos.29

Po truputį konstruojama nuostata, kad lietuvių bendruomenės siūlymai yra tei- singi ir nekvestionuojami, kitos pusės bandymas pateikti savo argumentus traktuojamas kaip nesupratingumas, bendruomenių kiršinimas ir užsispyrimas. Mano galva, vienintelė sfera, kurioje buvo ieškoma daugiau sąlyčio taškų ir bendradarbiavimo buvo politinė, kai lietuviai žydus matė kaip galimus partnerius ir sąjungininkus jau nuo rinkimų į Dūmą laikų, 1920 m. publikuotame tekste Juozas Tumas-Vaižgantas tą nuostatą dar kartą patvirtina ir primena visuomenei30. Kita vertus, kylantis politinių ir rinkimų batalijų karštis netruko politinę sferą taip pat paversti kovos lauku su aiškiai įvardijamomis žydų klaidomis ir kaltėmis: Tai taip vadinamieji valstiečiai - liaudininkai ir socijaldemokratai susibičiuliavo su mūsų darbininkų ir Lietuvos priešais bolševikais ir lenkais. Ir žydai tame pačiame bloke... Bravo! Valio, Lietuvos išgamos! Atsirūgs jums pūvančiais obuoliais.31

29 Redakcija, Žydų „gevalt“. Trimitas, 1922, nr. 44, 23. Panašaus turinio tekstų galime rasti ir daugiau, pavyzdžiui, 1922 metų „Darbininke“: „Bet neginčijamas faktas, kad žydų sionistų asmenys gabena vogčiomis iš Lietuvos į Palestiną auksą; taip pat nėra jokio abejojimo, kad žydai bruko ir bruka koją lietuvių kooperatyvams. Tuo būdu jie patys sukelia žmones prieš save (paryškinta mano – L. V.). Tik, gaila, lietuviai per lėti, nemėgsta organizuotis ir duoti smūgį spekuliantų kompanijai. Juos kaip apgaudinėjo, taip ir apgaudinėja. Žydai visas lietuvių įstaigas norėtų apžioti“. Įvairios žinios, Judėjimas prieš žydus. Darbininkas, 1922, nr., 49, 3. 30 Savo straipsnyje Tumas-Vaižgantas samprotavo, kad žydų bendruomenės politikai dabar yra pasirinkimo kelyje – kurią pusę palaikyti (autorius ypač akcentavo Vilnijos žydų poziciją – palaikyti lietuvius ar lenkus) siūlydamas atsisakyti išankstinės nuostatos, kad žydai yra nepatikimi partneriai, priešingai, kol nėra argumentų ir įrodymų, jog taip yra, žydų „bendradarbiavimas valstybės darbe, ypač kai kuriems gaivalams tą darbą sabotuojant, yra labai svarbus“. Aiškūnas [J. Tumas-Vaižgantas]. Žydų atstovų kalbos Lietuvos Steigiamajame Seime dėl valdžios deklaracijos. Tauta, 1920, nr. 49, 1. 31 Šimtadienis. Paaiškinkit. Darbininkas, 1923, nr. 13, 1. 170 KALTĖ – METAFIZINĖ DUOTYBĖ AR KONSTRUOJAMAS JAUSMAS: ŽYDŲ KALTĖS MOTYVAI LIETUVIŲ PERIODIKOJE 1922–1940 METAIS

Taip be įprastų kaltinimų, nesiklausant „teisėtų“ lietuvių reikalavimų, dėl kalbos vartojimo, konkurencijos atsisakymo prekyboje bei amatuose ir pan. atsirado dar viena paklydimo zona – blogi politiniai sprendimai, neteisingas koalicijų ir aljansų sudarymas. Už tai žadamas taip pat „pelnytas“ atlygis. Lietuvių kalbos vartojimo aktualija, apeliuojant į žydų bendruomenę, periodikoje vėl suintensyvėja XX a. ketvirto dešimtmečio viduryje, praėjus beveik dešimtmečiui nuo iškabų tepliojimo akcijos. Priekaištaujama ne tik dėl lietuvių, bet ir „dėl savosios“ kalbos išsižadėjimo, o sprendimai tam siūlomi dvejopi: Lojaliam Lietuvos valstybės piliečiui, dėl aukščiau sakytų reiškinių (svetimų kalbų vartojimo – L. V.), kai kuriuose žyduose kyla savotiškų klausimų: ar kai kurie žydai neapkenčia savo ir valstybinės kalbos, ar netiki Lietuvos nepriklausomybės ateitimi, ar laukia, kad iš šalies tam tikromis, kad ir neleistinomis priemonėmis (paryškinta mano – L. V.), juos priverstų trečiosios tautos kalbos vartojimą mesti, o gerbti savo žydų arba valstybinę kalbą.32

Autoriaus teigimu, kalbos reikės išmokti, jei ne, tai bus galima padaryti ir neleistinomis priemonėmis33. Iš teksto nėra aišku, kokios priemonės galėjo būti taikomos, tačiau dažniausiai panašaus pobūdžio straipsniai baigdavosi kitokiomis išva- domis ir pasiūlymais – nepaliekant pasirinkimo tarp vartojamų kalbų: arba lietuvių kalbos mokėjimas, arba išvykimas iš šalies34. Kita vertus, šios srities kaltinimai, kaip ir didžioji dauguma priekaištų žydams, buvo ambivalentiški ir kartais prieštaringi vieni kitų atžvilgiu – kaltinamoji dalis galėjo būti panaši, bet išvados skirtingos, jau cituotu atveju vienas autorius primygtinai siūlo vartoti lietuvių kalbą – kitas sutiktų, kad būtų vartojama ir gimtoji žydų kalba, nors lietuvių kalbos mokėjimas taip pat akcentuojamas labai aiškiai. Dar viena straipsnių grupė, priešingai, kaltina žydus pernelyg didele ekspansija į ne „savas“ visuomenes, tokios samprotavimų tendencijos išryškėja 1938–1939 m., be abejo, pirmiausia tam įtakos turėjo procesai, vykstantys nacių Vokietijoje, kai po Krištolinės nakties įvykių prasidėjo siste- mingas žydų persekiojimas, nesitenkinant vien tik žodinėmis diskusijomis, tačiau antisemitizmo kurstymas ir propaganda niekur nedingo – priešingai, dar labiau

32 D. A. Ar paskutiniai įvykiai nepasako ko nors ir Lietuvos žydams. Tautos balsas, 1933, nr. 9, 3. 33 Truska teigia, kad A. Smetonos valdžia stengėsi vengti bet kokių provokacijų, nesusipratimų ar konfliktų. Truska L. A. Smetonos politika žydų atžvilgiu (1927–1940). Istorija, 2004, t. 59– 60, 71–72. Tad citatoje išsakyta autoriaus mintis yra labiau retorinė figūra, galimas daiktas, ir realus noras, kuriam išsipildyti nebuvo lemta. 34 „Pastebime, kad formuluodami čia patiekiamus klausimus mes nieko nesakome blogo dėl savos, žydų kalbos vartojimo. Prašome, pirmiausiai išmokę ir pamilę lietuvių kalbą šalia jos vartokite ir mokykitės savos žydiškos, visur pirma susipažinę ir pamilę lietuviškąją, supažindinkite savo vaikus ir su savąja kultūra bei istorija. Tačiau jūs, ponai žydai, visą laiką darėte ir tebedarote adverniškai. <...> Taigi eikime prie išvados: mums lietuviams toks žydų auklėjimas, o ypač dar svetimtautiškoj dvasioj, nepatinka; šalinimasis nuo lietuviškos gražios kalbos, nuo pažinimo Lietuvos garbingos istorijos, visiškas nesidomavimas ir neigimas Lietuvos kultūros – mus lietuvius žeidžia. Žydai, nepamirškite, kad valgote skanią lietuvišką duonelę; jeigu jums miela prancūziška ar vokiška, išvažiuokite. Mes džiaugsimės.“ Kryžanauskas S. Žydai. Tėvų žemė, 1934, nr. 7, 2. 171 LINAS VENCLAUSKAS

intensyvėjo pabrėžiant žydų kitoniškumą ir aiškiai įvardijant, jog jų integracija ne tik nėra pageidaujama, bet ir negalima. 1937 m. pabaigoje leistame „Židinio“ numeryje samprotaujama: Faktas lieka faktu, kad krikščioniškoje visuomenėje žydai simpatijų niekuomet neturėjo. Jų klausimas šiandien darosi itin aktualus dėl jau minėtų priežasčių. Prie jų prisideda dar viena priežastis – žydų veržimasis į intelektualinio ir kultūrinio darbo barus. Jei iki šiol žydai dominavo prekyboje ir pramonėje, šiandien kai kuriose šalyse jie ima vyrauti įvai- riose laisvosiose profesijose. Lenkai nusigando apsižiūrėję, kad net 40 proc. teisininkų ir gydytojų yra žydai, sudarą vos 12 proc. gyventojų. Taigi iškyla naujas pavojus: žydai ima užvaldyti tautos smegenis, skverbtis į visas kultūrinio gyvenimo sritis, viešai nebevarto- dami savo žydiškos kalbos ir pavardės. Jie ima rodytis ne tik piliečiai, bet ir tautiečiai.35

Kaip ir apskritai Europoje, taip ir Lietuvoje, antisemitinis tonas radikalėja – jei iki tol kelti reikalavimai priimti naujas gyvenimo realijas, tai dabar vis daž- niau pabrėžta aiški atskirtis tarp žydų ir lietuvių ne tik ekonominėje srityje, bet ir švietimo – formuluojama mintis, kad pats pavojingiausias ne atpažįstamas pagal savo gyvenimo būdą, kalbą, religiją žydas, bet tas, kuris yra išsilavinęs, asimilia- vęsis ir gyvenantis sekuliarų gyvenimą. Autoriaus poliarizacija tarp sąvokų pilietis ir tautietis taip pat liudija, jog tautiškumo pabrėžimas, uždaros savasties konstravimas ketvirto dešimtmečio lietuvių visuomenės dalyje buvo gana rimtai paplitęs ir priskiriamas tikrosioms vertybėms, kai skirtybės yra daug svarbesnės nei bendri interesai ir galimybės kurti heterogeninę visuomenę. Tuo laikotarpiu publikacijų apie žydų ateitį pasitaikydavo netgi spaudiniuose, kurie paprastai į šią tematiką nesigilindavo, pavyzdžiui, „Ūkininko patarėjas“, kita vertus, tai daugiau būdavo pavieniai pasvarstymai, o ne sisteminis klausimo nagrinėjimas. Tačiau šie pavyz- džiai gana neblogai parodo, kaip greitai vyraujančios tendencijos būdavo suak- tualinamos ir skaitytojams pristatomos be didesnių disonansų (vien iš retorikos būtų gana sunku tiksliai identifikuoti šaltinį, nežinant jo iš anksto), pavyzdžiui, minėtame „Ūkininko patarėjuje“ rašoma: O kada jų tiek daug mokslus išeina, kada jie turtingesni, tai jiems laisvoje konkuren- cijoje yra daug lengviau ir pelningesnius užsiėmimus užimti. <...> Ir jeigu tokia laisvos konkurencijos padėtis pasiliktų, tai dalykai eitų ir toliau ta pačia linkme, ligi visos geriausios pozicijos būtų užimtos vien žydų, o kiti tegalėtų turėti tiktai tą, kas nuo žydų būtų pasilikę.36

Tokio pobūdžio publikacijų laikraštyje nebuvo daug, tačiau jų turinys mažai kuo skiriasi nuo anksčiau cituotų leidinių (kurie sistemingiau skelbė antisemitines

35 Dr. Vaišnora J. Žydų klausimas. Židinys, 1937, nr., 11, 418. 36 Kas bus su žydais? Ūkininko patarėjas, 1938, nr. 46, 22. 172 KALTĖ – METAFIZINĖ DUOTYBĖ AR KONSTRUOJAMAS JAUSMAS: ŽYDŲ KALTĖS MOTYVAI LIETUVIŲ PERIODIKOJE 1922–1940 METAIS

publikacijas) straipsnių. Tai leistų formuluoti prielaidą, kad įtempti lietuvių ir žydų santykiai bei bandymai juos apmąstyti ir įvertinti 1938–1940 m. atkarpoje dar labiau suintensyvėjo. Vladas Sirutavičius pastebi, jog tai gali būti susiję ir su apskritai įtampos didėjimu visuomenėje, pavyzdžiui, Lenkijos ir Vokietijos ultimatumai, ekonominės, socialinės aplinkybės37. Tokiame kontekste, mano galva, reikėtų svarstyti ir Jono Šliūpo pasisakymus: Žydai centrus miestų pasigrobę jau rūpinasi turėti „valstybę valstybėje“, atplūdėliams geidžia gauti pilietybę. Kaune žada žydams pasaulinę akademiją įkurti, o Lietuvoje įrengti antrąjį Jerozalimą. Visur skverbiasi į aukštesnes vietas, pav., Vilniuje nori vice burmistro žydo. Paperkų nesigaili... Aš siūlau sekvestruoti žydų ir lenkų centrus miestuose. Bet aš tai juk ne valdžia! Aš puošiamas daktaratais (jau turiu juos trijų fakultetų), bet šiaip turiu tenkintis užpečkiu, kaipo nusenęs, nusidėvėjęs kuinas. <...> Šiaip jau gyvenu lyg dėl dekoracijos kitiems, o gyvenimo kreipti šen ar ten man jau nebelikta! Norėčiau, bet sako: pasenęs...38

Viena vertus, tai visuomeninio gyvenimo aktyvumą prarandančio (bet vis dar norinčio kažką nuveikti) žmogaus samprotavimai, greičiausiai nulemti vyraujančio antisemitinio diskurso, kita vertus, Šliūpo stovėta prie moderniojo lietuvių tautos kūrimo projekto, kurio vienas iš siekinių buvo lietuviškų miestų turėjimas. Šis tikslas autoriui atrodo nepasiektas, tad jis tiesiog pasako savo poziciją, kaip rei- kėtų elgtis šiuo atveju, tačiau akivaizdu, kad asmeninė Šliūpo retorika yra paveikta vyraujančių stereotipų (žydai kuria valstybę valstybėje, Vilnius jiems yra ne Lietu- vos sostinė, o „antrasis Jerozalimas“, jie linkę į papirkinėjimus ir pan.). Savotiškai pranašišku tekstu tapo 1940 m. publikacija „Vaire“. Tai fikcija grįstas dialogas tarp autoriaus ir ponios prokurorienės, kuri pabėgusi iš okupuotos Lenki- jos dalijasi savo samprotavimais, atsako į autoriaus užduotus klausimus apie žydus:

– Rezervatas, sakau, tai tokia vieta, kur medžioti negalima. Taigi ir Liublino rezervate žydams bus bent kiek geriau, kad jų mušti niekas negalės... – Ir aš manau, gerai, kad žydai surinkti į vieną vietą, – pagyvėjo mano poniutė, – kai bus atstatyta Lenkija juos bus lengviau iš karto sunaikinti... – Kaip žiurkes išnuodyti – liūdnai nusišypsojau. – O kad ir kaip žiurkes, – atšovė poniutė, – o kam jie Gardine į mūsų kareivius šaudė? – Taip visi žydai ir šaudė į lenkų bėgančius karius. – Ne visi, bet visi tokie...

37 Lietuvos žydai. Istorinė studija, 414. Autorius pastebi ir kitą iškalbingą faktą – šiuo laikotarpiu padaugėja fizinių susidūrimų tarp lietuvių ir žydų, nors konfliktų priežastys dažniausiai būdavo buitinės, neatmestina prielaida, kad lietuvių periodikoje nuolat iškeliamas ir pabrėžiamas žydų svetimumas, negebėjimas ar nenoras taikytis prie realios situacijos galėjo sukurti ir savotišką veiksmų legitimacijos aurą – suvokta, jog lietuvių ir žydų santykiai yra problematiški ir juos reikia spręsti ne tik pasvarstymais, bet ir veiksmais. 38 Dr. Jono Šliūpo laiškas iš Lietuvos. Tėvynė, 1940, nr. 18, 3. 173 LINAS VENCLAUSKAS

– Girdėjau, kad į lenkų kareivius šaudė ir gudai, ir ukrainiečiai, – ar tai tiesa? – Šaudė... žydų sukurstyti. – Ir tamstai nė vieno žydelio gaila nebūtų? – Ką? Žydo gailėtis? Nustebo ponia prokurorienė, – tamsta juokauji? Kaip galima žydo gailėtis. Taip ponia prokurorienė pati būdama išguita iš tėvynės, vykdama į galas žino kokį vargą, svajojo apie žydų, it žiurkių, išnuodijimą. Ji net vokiečiams daug ką atleido, už tai, kad jie žydus spaudžia. Kad žydų tarpe, kaip ir kiekvienoje tautoje, yra visokių žmonių, yra ir labai gerų, ir garbingų – to ji negalėjo suprasti. Tokios minties nepakėlė jos galvelė. Tikrai, vargšė ponia prokurorienė.39

Dialogas, itin sodrus stereotipais, pirminė žinutė, kuri nuolat buvo primenama lietuvių skaitytojams – Lietuvoje antisemitizmo nėra, tai turėtų liudyti užuojauta dvelkiantis dialogo apibendrinimas, kita vertus, pirmasis autoriaus teiginys – pro- vokatyvus, bet sykiu išduodantis ir potekstinę mintį: jis sutinka, jog gerai, kai žydai yra izoliuojami, pasitelkiant veidmainišką argumentą, neva dėl to, kad taip jie galės geriau gyventi – niekas jų negalės mušti ir puldinėti. Galime užfiksuoti ir dar vieną lietuvių periodikoje nenaują nuostatą: Lenkijoje antisemitizmas egzistuoja ir yra gana aršus, šį faktą visuomet stengtasi pabrėžti. Turint omenyje tai, jog iš tiesų santykiai tarp lenkų ir žydų buvo labiau įtempti nei tarp lietuvių ir žydų, ne paskutinėje vietoje čia buvo ir ideologinės nuostatos (pirmiausia susijusios su Vilniaus klausimu) – kaimyninę valstybę vaizduoti daugiau neigiamai, o čia autorius suformuluoja ir labai griežtą nuostatą: kai Lenkija taps vėl nepriklausoma, vienoje vietoje sukoncentruotus žydus bus lengviau „iš karto sunaikinti“, taip žydų naikinimą siedamas ne su nacių Vokietija, bet su Lenkija. Kiti dialogo teiginiai taip pat stereotipiniai ir pirmosiomis nacių okupacijos dienomis lengvai sau atras vietą to meto lietuvių periodikoje – tai, kad žydai provokuoja konfliktus, šaudo į Vermachto kareivius arba jų talkininkus ir po to sulaukia „teisingo“ atpildo, ar tai, kad iš esmės žydai yra vientisa priešiška masė be jokių skirtybių, kad jie kursto kitas grupes elgtis destruktyviai ir, žinoma, dėl visų šių savybių bei poelgių apie supratimą ir gailestį negali būti ir kalbos. Opozicijos principu sukonstravus tekstą galbūt pirmiausia norėta išryškinti ne tiek žydų (čia jie pasitelkiami kaip priemonė, retorinė figūra), kiek lenkų blogąsias savybes. Tačiau, kaip ir minėta, maždaug po metų tokie patys teiginiai užplūdo lietuvių periodiką – veikiamą ir cenzūruojamą nacių – tačiau deja vu jausmas akylesnį skaitytoją turėjo užklupti.

39 Dailios literatūros nedailūs vaisiai. Žydai ir žiurkės. Vairas, 1940, nr. 2, 227. 174 KALTĖ – METAFIZINĖ DUOTYBĖ AR KONSTRUOJAMAS JAUSMAS: ŽYDŲ KALTĖS MOTYVAI LIETUVIŲ PERIODIKOJE 1922–1940 METAIS

IŠVADOS

Bet kokių tautinių grupių santykių dinamika, vaizdinių ir stereotipų kūrimas turi būti analizuojamas kompleksiškai, išskiriant individualų (asmeninį), viešąjį visuo- meninį (lokalinį ir nacionalinį), ideologinį, politinį lygmenis. Straipsnyje anali- zuotas viešasis visuomeninis lietuvių ir žydų santykius lietuvių periodikoje prista- tantis lygmuo 1922–1940 m. Bendras lietuvių periodikos masyvas (ir peržengiant šias chronologines ribas) lietuvių ir žydų santykius vaizdavo kaip problemiškus, ne išimtis ir mūsų analizuoti šaltiniai, kuriuose bandyta surasti žydų kaltės motyvus ir „nepritapimo“ priežastis. Vienoje analizuotų straipsnių grupėje galima surasti „amžinos“ žydų kaltės motyvus, pirmiausia juos remiant tradicinėmis antijudaistinėmis nuostatomis: religiniu „aklumu“, kenkėjiška morale, bandymu pasaulio tvarką perkeisti pagal sau tinkamą modelį, šias nuostatas palydint teiginiu, kad tai yra žydiškumo esmė ir jos pakeisti negalima, tiesa, paliekant labiau teorinę nuostatą, jog viskas stotų į savo vietas žydams atsisakius savo „klaidų“ šaltinio ir pasirinkus teisingą tikėjimą bei moralę. Tokia nuostata ima keistis antrojo dešimtmečio pabaigoje – trečiojo pra- džioje, kai žydų nenoras ir negebėjimas keistis imamas sieti su jų „rase“. Akcentas lieka tas pats – problema yra amžina tik šiuo atveju ne dėl religinių, bet dėl antro- pologinių priežasčių, tačiau pateikiami argumentai aiškiai suponuoja nuostatą, kad esamos situacijos pakeisti neįmanoma ir žydai yra pasmerkti tokiam būviui. Dalis autorių laikėsi nuostatos, jog žydai kaip „rasė“ gyvena paskutines savo dienas ir arba išnyks, arba atsidurs visuomenės paraštėse, iš kitos pusės teigta, kad tokia lemtis kaip tik juos ir skatina elgtis įžūliai, agresyviai bei destruktyviai. Kitoje straipsnių grupėje žydų „klaidos“ nėra įgimtos ir amžinos, jos gali būti ištaisytos, tam tik reikia pačių žydų valios, bet kaip turėtų elgtis žydai, autorių teigimu, turėjo spręsti lietuvių bendruomenė. Lietuva matyta kaip lietuvių bendruo- menės kūrinys, tad likusios tautinės grupės galėjo tik asistuoti tolesnėje kūrybos veikloje, bet tik ten ir taip, kaip sutinka ar siūlo lietuviai. Šiame kontekste žydų bendruomenės kaltes liudijo – lietuvių kalbos ignoravimas, klaidingų ideologijų reprezentavimas, nenoras užleisti pozicijas konkurencinėje kovoje, taip pat nuo stata, kad pati žydų bendruomenė kuria visas problemas ir dar įrodinėja, jog yra neteisėtai puolama, kelia neteisėtus reikalavimus dėl savo teisių ir sunkiai tapatinasi su kuriama Lietuvos tikrove.

175 LINAS VENCLAUSKAS

Linas Venclauskas GUILT: A METAPHYSICAL GIVEN OR A CONSTRUCTED FEELING? THE MOTIVES OF JEWISH GUILT IN LITHUANIAN PERIODICALS FROM 1922 TO 1940

SUMMARY. This article analyzes publications of Lithuanian periodicals from 1922 to 1940 that deal with Lithuanian – Jewish relations. Ever since Lithuanian periodicals started to be published regularly, the relations between Jews and Lithuanians were presented as problematic. This was due to historical and cultural traditions, as well as the opportunity Lithuanians got to become an independent country in a rapidly forming and changing modern world. Two concepts of guilt are discussed in the article: guilt as an inbuilt feature that could not be avoided; and guilt as a socially constructed feeling when one national group presumes to create a framework for the social and cultural activities of another national group and when, the latter group not fitting into the given scheme, it is reproached and presented with evidence of its failure. In the first case, two traditions may be identified. One is that of anti-Judaism, which alleges that Jews have been living in error since the dawn of Christianity and have therefore tried to harm Christians and to overcome them. The second tradition presents Jews as a “race” created with inborn defects by nature itself; hence they are unable to live in harmony but are led by their very nature to engage in destruction. Thus the Jews create confusion and at the same time claim that they themselves are the most discriminated against and troubled people. Another group of sources suggests a slightly different approach: the idea that Lithuanian – Jewish relations are problematic remains, yet the nature of these relations would change if Jews accepted Lithuanian requirements. However, the Jews are presented as purblind in this respect: they do not want to learn and use the Lithuanian language; but they advocate unacceptable ideologies and seek only their own benefit, or even create plans to take over the whole world. KEYWORDS: Lithuanian press from 1922 to 1940, guilt, anti-Semitism, propaganda, social tensions.

176 KALTĖS FENOMENAI MEDICINOS, D PSICHOLOGIJOS IR PSICHIATRIJOS ASPEKTAIS D ARŪNAS GERMANAVIČIUS ISSN 1392-0588 (spausdintas) ISSN 2335-8769 (internetinis) 2014. 62

SANTRAUKA. Straipsnyje apžvelgiami įvairūs kaltės aspektai, iškylantys psichiatrijoje kaip tarpdisciplininėje srityje, kur skirtingos medicinos ir psichologijos etikos lemia skirtingas praktikas. Istorinė modernios psichiatrijos kaltės fenomenų analizė remiasi vieno žymiausių pasaulio filosofų Karlo Teodoro Jasperso, padariusio milžinišką įtaką psichiatrijos mokslo formavimuisi, kaltės samprata. Autorius pateikia originalų kaltės psichiatrijoje skirstymą į pacientų ir profe- sionalų grupėse kylančius kaltės fenomenus, juos analizuoja remdamasis istorine psichiatrijos, psichologijos ir medicinos raida XX amžiuje. Pristatomas ir galimas sisteminės kaltės sprendimas psichiatrijoje, kritinės analizės procesai, vykę Vokietijos psichiatrijoje ir pateikiamos reko- mendacijos Lietuvos psichiatrijos raidai modernybėje. RAKTAŽODŽIAI: kaltė, etika, fenomenologija, istorinė psichiatrijos raida, stigma, eugenika, Karlas Theodoras Jaspersas.

KALTĖS TIPOLOGIZACIJA PAGAL KARLĄ THEODORĄ JASPERSĄ

Psichiatrijoje kaltės fenomenologija užima labai svarbią vietą, tačiau yra labai menkai tyrinėta. Plačiausiai kaltės fenomenus tyrinėjo vokiečių psichiatras ir filosofas Karlas Theodoras Jaspersas (1883–1969) – Heidelbergo filosofijos mokyklos (egzistencinės humanistinės krypties) pradininkas, filosofijos profesorius ir bendrosios psichopatologijos mokyklos (kitaip vadinama sindromologine kryptimi) pasaulio psichiatrijoje autorius. Pastaroji mokykla padėjo pagrindus akademinei psichiatrijai Vokietijoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Būdamas 30 m. amžiaus parašė fundamentinį veikalą „Bendroji psichopatologija“1, kuris iki šiol yra akade- minės psichiatrijos pagrindas visame pasaulyje. Jo disertacija „Namų ilgesys ir nusikaltimas“ buvo svarbi tyrinėjant emocijas – kaip žmogaus nusikalstamų veiksmų motyvų sampratą ir kaltę interpretuoti teismo psichiatrijos aspektu. Po sėkmingos

1 Allgemeine Psychopathologie. Ein Leitfaden für Studierende, Ärzte und Psychologen. 1. Auflage: Springer, Berlin 1913. 177 Arūnas Germanavičius

pradžios vėliau Jaspersas neilgai dirbo psichiatru, o pasirodžiusius XX a. pirmą ir antrą dešimtmetį Sigmundo Freudo ir jo sekėjų darbus apibūdino, kaip „pseudo- mokslinius“. Nuo 1921 m. Jaspersas atsidavė filosofijos tyrinėjimams Heidelbergo universitete, vėliau išgyveno nacių Vokietijos ir Antrojo pasaulinio karo baisumus. Nuo 1937 m. nieko nepublikavo ir nesireiškė viešumoje, tik 1940 m. atsisakė jam pasiūlyto Bazelio filosofijos katedros vedėjo posto. Iškart po karo 1946 m. jis išleido straipsnį „Kaltės klausimas“, kuriame išsamiai apibūdino nacionalsocialistų ir vokiečių nusikaltimų klausimus. Jaspersas skyrė keturias kaltės rūšis: 1) Kriminalinė kaltė. Kai atlikti veiksmai, prieštaraujantys aiškiai apibrėžtiems įstatymams. Šiais atvejais kaltę nustato formalus teismo procesas. 2) Politinė kaltė. Ji slypi valstybės veikėjų veiksmuose ir valstybės suteikiamoje pilietybėje, dėl kurios kiekvienas pilietis ir žmogus turi kęsti tos valstybės, su kuria jis tapatinasi, veiksmų padarinius. Kiekvienas žmogus yra atsakingas už valdžią, kurią yra išrinkęs, ir todėl turi prisiimti kaltę už valstybės vadovų klaidingus veiksmus. Šiais atvejais, pasak Jasperso, kaltę priskiria prievarta ir laimėtojo valia (kai tam tikra santvarka būna sugriaunama karo metu). 3) Moralinė kaltė. Moralinę kaltę jaučiantis žmogus asmeniškai atsako už kiek vieną veiksmą, kurį yra padaręs. Nuo moralinės kaltės jo negali išgelbėti kitas asmuo. Žmogus pats sprendžia – vykdyti ar ne paliepimą arba patarimą. Todėl jis pats asmeniškai yra atsakingas už savo veiksmus, o ne kažkas kitas, kuris jam patarė ar paliepė. Asmeninė sąžinė yra ta instancija, per kurią atsiranda kaltė. 4) Metafizinė kaltė. Tarp žmonių, kaip socialinių būtybių, esama solidarumo, kuris kiekvieną asmenį daro atsakingą už visas pasaulio neteisybes ir skriaudas. Žmogus yra kaltas ne tik tada, kai pats asmeniškai padaro ką nors blogo, bet ir kai neužkerta kelio kitų daromam blogiui. Pasak Jasperso, šiuo atveju Dievas yra ta instancija, per kurią atsiranda kaltės dimensija. Jaspersas disertacijoje ir vėlesniuose darbuose pabrėžia, kad tokios ribinės situa cijos, kaip mirtis, kančia, kova, kaltė, rodo žmogaus patiriamą neišvengiamybę, žmogus susiduria su savęs paties esybe ir egzistencija. Jaspersas buvo puikus pavyzdys, kaip gydytojo psichologinės ir psichiatrinės žinios padeda filosofijai, o filosofija pasitarnauja geresnei psichiatrijos ir gydytojo praktikos refleksijai. Kaltės jausmas – tai neigiamas suvokimas (kognityvinė schema) ir neigiama emocija, kylanti iš sąmoningo ar nesąmoningo įsitikinimo, kad atliktas veiksmas yra klaidingas. Kaltė nebūtinai turi sąsają su veiksmu, bet gali būti sukeliama kri- tikuojant asmenį dėl religinių, kultūrinių, socialinių, politinių ar kt. asmens pasi- rinkimų. Galimos kartu pasireiškiančios kūno reakcijos, tokios kaip paraudimas, prakaitavimas, dažnesnis širdies plakimas, arterinio kraujo spaudimo padidėjimas,

178 KALTĖS FENOMENAI MEDICINOS, PSICHOLOGIJOS IR PSICHIATRIJOS ASPEKTAIS kūno temperatūros trumpalaikis padidėjimas, burnos džiūvimas, virškinimo sutrikimai, kartu paprastai trumpam pablogėja nuotaika, sumažėja motyvacija, valingi veiksmai, galimos pažintinių funkcijų klaidos, dėmesio, atminties, mąstymo funkcijų pablogėjimas. Biologiniai kaltės mechanizmai apima atmintį, mąstymą, savirefleksiją, emocijas, elgesį, valią, dėmesį. Neurobiologiniai mechanizmai panašūs į tuos, kurie nustatomi gėdos, baimės ar streso būsenose, kai perdėm aktyvuojasi požievinės struktūros (migdolinis kūnas, corpus amygdaloideum, sala, insula) bei savirefleksiją valdančios žievės sritys (priekinis juostinis kaktinės skilties vingis). Naujausi neu- romokslų tyrimai leidžia netgi išskirti, kad gėdos metu aktyvuojasi labiau priekinis juostinis kaktinės skilties vingis, parahipokampo vingis, o kaltės metu – fuziformi- nis vingis ir vidurinis smilkininis vingis2. Visos šios reakcijos panašios į baimės ar streso metu patiriamas psichikos ir kūno reakcijas, tačiau kaltės metu jos būna silpniau išreikštos. Kaltę paprastai lydi gėda, todėl šias dvi būsenas sunku atskirti. Gėda dažniau siejasi su paties asmens sumažė- jusiu savęs vertinimu (pvz.: aš esu blogas žmogus, blogas tėvas ar bloga motina), o kaltė labiau susijusi su mintimis ir jausmais apie konkretų elgesį, kuris vertinamas kaip klaidingas. Psichologiniai kaltės atsiradimo aspektai siejami su psichoanalizės teorija, kuri teigia, kad kaltės jausmą sukelia super ego, kai ego pozicija konfrontuoja su autori- tetine tėvų, valdžios, vyresniųjų autoritetų ar to, kas išmokta, kaip teisinga ar pri- imtina pasaulėžiūros ar moralės vertybių sankloda. Kiekviename asmenybės raidos etape atsiranda tipiniai gyvenimo įvykiai, kurie veikia, kaip specifiniai kaltę lemian- tys veiksniai. Atsirandančią kaltę galima sieti su super ego, jei asmuo prisimena kon- krečius gyvenimo įvykius, kurie susiejami su specifinėmis situacijomis. Kai kuriais atvejais iš sąmoningumo į pasąmonę išstumta kaltė sukelia nerimo, panikos sutrikimus, sąlygoja priklausomybes nuo alkoholio arba kitų psichotropi- nių medžiagų ar netgi gerokai iškreipia realybės suvokimą (pvz., realius nusikaltimus padariusių įkalintų asmenų nekaltumo kliedesiai, nors visa teisminio tyrimo medžiaga (pvz., DNR seksualinės prievartos atveju ar pan.) liudija priešingai, kad asmuo yra tikrai kaltas) iki psichozės. Psichiatrijoje pasireiškiantys kaltės fenomenai gali būti suskirstyti pagal jų subjektą – paciento kaltės fenomenai ir psichiatrijos sistemoje dirbančių profesio- nalų kaltės fenomenai.

2 Michl P. et al. Neurobiological underpinnings of shame and guilt: a pilot fMRI study. Social Cognitive and Affective Neuroscience; first published online October 9, 2012 doi:10.1093/scan/nss114. 179 Arūnas Germanavičius

KALTĖ PSICHIATRIJOJE (PACIENTO FENOMENAI)

1. Psichozę patiriančių asmenų kaltė apibūdinama kaltės, kaltumo kliedesiais; kaltė neracionali, jos nesumažina jokie argumentai; sutrikusi orientacija ir grubus rea- lybės vertinimo sutrikimas, pvz., labai sunkią depresiją su psichozės simptomais patirianti pacientė pirmąkart pamačiusi gydytoją, rašantį ligos istoriją, klaidingai palaiko jį persirengusiu teisėju, kuris skiria jai mirties nuosprendį, ji klausia: „ar čia mano nuosprendį baigiate rašyti?“ Taip pat, kaip minėta, retais atvejais gali būti nekaltumo kliedesiai įkalintiems asmenims, kurie realiai nusikalto. 2. Depresija sergančiųjų kaltės jausmas, savikalta gimsta iš perdėtai neigiamo savęs vertinimo. Egocentriškas retrospekcinis savo gyvenimo ir poelgių vertinimas gali būti suicido priežastimi. Ilgainiui kaltė projektuojama ir į ateitį (pvz., pogimdyvinės depresijos ar pogimdyvinės psichozės metu galimi infanticidai, kurių motyvas būna neva sumažinti gimusio vaiko kentėjimą („geriau jau mano vaikas taip negyventų iš viso“). 3. Asmenų patyrusių katastrofinius, kito žmogaus mirties ar pan. išgyvenimus (potrauminio streso sutrikimą (angl. posttraumatic stress disorder, PTSD), prievartą, patyrusių ilgą buvimą įkaitu, kankinimų auka ir pan.) kaltė. Panašus fenomenas yra vadinamasis „Stockholmo sindromas“, būdingas įkaitams, kurie tampa emociš- kai artimi su pagrobėju ar smurtautoju, vėliau ima smurtautoją teisinti, ginti nuo teisėtų kaltinimų. Analogiškai, kai šeimoje patiriamo smurto aukos susitapatina su smurtaujančiu asmeniu, patiria bendrumą, prisiima nesamą kaltę dėl smurto, gina smurtautoją, jį pateisina ir atsisako visokios naudingos pagalbos. 4. Paradoksaliai pasireiškia kaltės deficito fenomenas. Asmenybės sutrikimais sergančiųjų kaltės jausmo nebuvimas – tai asmenybės sutrikimais sergančiųjų kal- tės jausmo deficitas. Asmenybės sutrikimai, ypač asocialaus ar narcistinio tipo, yra plačiai paplitę tarp vadinamųjų sveikųjų populiacijos narių (iki 6,2 proc. populiacijos)3, dažniau tarp vyrų. Paprastai – tai žmonės, kuriems svarbiausia gyvenime yra karjera ir mokėjimas pasinaudoti kitais žmonėmis. Neretai jie užima valdan- čias pozicijas menkai demokratiją įvaldžiusių visuomenių socialinėje hierarchi- joje. Jiems būdinga didžiulis abejingumas kitų žmonių jausmams, socialinėms normoms, nesugebėjimas palaikyti ilgalaikius santykius, neturint problemų juos užmegzti. Silpnas frustracijos toleravimas ir greitas agresyvus reagavimas, impul- syvumas, savų norų ir poreikių pirmenybė, paminant kitų, netgi artimų asmenų norus ir poreikius. Daugeliui jų yra būdingas nesugebėjimas jausti kaltę ir mokytis iš patyrimo, ypač iš bausmės, taip pat pasireiškia polinkis kaltinti aplinkinius arba įtikinamai racionaliai paaiškinti savo elgesį, sukėlusį konfliktą su kitais.

3 Prieiga internete: . 180 KALTĖS FENOMENAI MEDICINOS, PSICHOLOGIJOS IR PSICHIATRIJOS ASPEKTAIS

KALTĖ PSICHIATRIJOJE (PROFESIONALŲ FENOMENAI)

1. Akademinės psichiatrijos vadovėliuose tarp žmogaus psichikos funkcijų apra- šymo nerasime sąžinės termino, taigi dėl moralinio diskurso vengimo psichiatrija ir psichiatrai tampa etinių dilemų pažeidžiami. Žinoma, kad labai sunku net ekspe- rimentinės psichologijos ar kognityviosios psichiatrijos metodais tiksliai nustatyti sąžinės veikimą ir jos objektyviai įvertinamus kriterijus, kurie būtų kultūriškai pri- imtini visame pasaulyje. Prie emocijų aprašymo taip pat neretai nėra gėdos jausmo apibūdinimo ir jo vertinimo kriterijų. Kaltės fenomenologija akademinės psichiatrijos autorių, prie- šingai nei psichoterapijoje ar psichoanalizėje, mažai analizuojama, todėl esama tam tikros terminų painiavos, kai kaltė apibrėžiama – kaip ilgalaikis jausmas, sukeliantis diskomfortą. Visgi kaltė yra labiau kilusi iš sąmoningo savęs ar savo elgesio arba tapatybės, vertybių apmąstymo, gilesnės savirefleksijos, taigi – tai sudėtinga reakcija, kuri yra labiau mąstymo, o ne emocinių reakcijų rezultatas. 2. Psichiatrijos raidoje daugelis XIX–XX a. pirmoje pusėje išrastų, kaip manyta, gydančių ar mažinančių psichikos sutrikimų simptomus, bet dabar žinoma, kad akivaizdžiai žalingų, metodų buvo išbandomi siekiant rasti veiksmingą paciento psichikos ir elgesio sutrikimų gydymą: kardiazolio traukuliai, hipertermijos sukė- limas (užkrėtimas maliarija, poodinių pūlinių, taip vadinamų „kontroliuojamų abscesų“ sukėlimas), insulino komų sukėlimas (Nobelio premija), psichochirur- gija (lobotomija, kalozotomija ir kt., taip pat apdovanota Nobelio premija), elektros impulsų terapija (EIT) be miorelaksacijos ir bendrosios anestezijos (vaistais sukeliama trumpalaikė narkozė ir nuslopinami skersaruožių raumenų traukuliai). Šis metodas, sukurtas italų psichiatrų Cerletti’o ir Bini’o 1938 m. (apdovanoti Nobelio premija), ypač greitai išplito po pasaulį, nes Lietuvos psichiatrijos istorijoje dokumentuota, kad pastarąjį metodą jau nuo 1939 m. ir vėliau plačiai taikė Anta- nas Smalstys, Napoleonas Indrašius, Ilja Rubinšteinas ir kt. Pokariu sovietų KGB visus juos apkaltino panaudojus EIT „tarybinių karo belaisvių kankinimui ir žudy- mui“. Šiuo metu vienintelis pastarasis metodas iš aukščiau išvardytųjų, tik būtinai taikant miorelaksaciją ir anesteziją, yra iki šiol taikomas psichiatrijoje sunkioms depresinėms būklėms, kai pacientai netoleruoja gydymo vaistais, ar rezistentiškoms psichozėms ir kitoms retoms būklėms gydyti, kai gydytojai turi pasverti jo galimą naudą ir riziką. 3. Eugenikos ir psichiatrijos sąsajos JAV, Europoje, ypač nacių valdomoje Vokieti- joje (dr. Ernstas Ruedinas – Miuncheno psichiatrijos instituto vienas mokslinių tyrimų vadovų), kai psichiatrijos pacientai buvo sterilizuojami ar kastruojami, pasitelkiant mokslo ir visuomenės pažangos argumentus. Masinis psichikos ligonių sterilizavimas

181 Arūnas Germanavičius

buvo paplitęs daugelyje demokratinių valstybinių net ir po Antrojo pasaulinio karo, pvz.: gėdinga Švedijos ir kitų Skandinavijos šalių valdomų socialdemokratų politika sterilizuoti moteris, sergančias psichikos sutikimais, tęsėsi iki pat 1975 m. Žinoma, eugenikos ir psichiatrijos sąsajos savo žiauriausią formą įgavo nacių valdomoje Vokietijoje, kai eugenikos moksliniai tyrimai su neįgaliais vaikais ir psichikos ligoniais peraugo į vėliau masinį visų amžiaus grupių pacientų naikinimą, vadinamąją nacių „Aktion T4“ programą4. 4. Psichiatrija pasaulyje nuolatos buvo ir yra piktnaudžiaujama: dėl politinių, rasinių, religinių ar ekonominių motyvų. Tai galime vadinti sistemine psichiatrijos profesijos kalte. Tik nepriklausomo žmogaus teisių stebėsenos mechanizmo sukūri- mas įgalina valstybių „sveikimą“ nuo šios sisteminės kaltės. Lietuvoje, deja, psichiatrija yra nuo sovietmečio suaugusi su valstybės institucijomis, dėl to dar sunkiai serga, o pavieniai pilietinės visuomenės bandymai atlikti nepriklausomą žmogaus teisių (toliau ŽT) vertinimą atsimuša į konsoliduoto „ekspertų“ atsako sieną5. Rytų Europoje, ypač Sovietų Sąjungoje, vėliau Kinijoje, psichiatrija buvo panaudojama politiniais tikslais; nors akademiniu lygiu ji rėmėsi vokiečių klasikine feno- menologine psichiatrija (tarp jų ir Jasperso), tačiau Sniežnevskio redukcionizmas daugelį psichiatrijos sindromų suvedė iki vienos ligos – schizofrenijos. Dėl to čia buvo „išrasta“ taip vadinama „vangios eigos schizofrenija“ (rus. вялотекущая шизофрения). Tokios diagnozės nebuvo ir nėra nė vienoje tarptautinėje psichikos ir elgesio sutrikimų klasifikacijoje. Ši „etiketė“ buvo klijuojama disidentams, nesutiku- siems su komunistų partijos diktatūra, arba asmenims, tiesiog norėjusiems pabėgti iš SSSR. Daugeliui jų po teismo psichiatrijos ekspertizės, nustačius vangios eigos schizofreniją, buvo skiriamas priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėse, vėliau tai aiškinant Lietuvos pagrindinių psichiatrų humanizmu („išgelbėjome nuo kalėjimo, lagerio“). Šis Lietuvos psichiatrijos raidos etapas yra labai menkai tyrinėtas. Svarbu pažymėti, kad Lietuvos psichiatrijos istorinė raida rėmėsi dviem pagrindiniais akademiniais šaltiniais – tai Lietuvos universiteto Kaune Psichiatrijos katedros profesoriaus Juozo Blažio darbais ir Vilniaus Stepono Batoro universiteto psichiatrijos klinikos vadovo profesoriaus Maksymiliano Rose (Maksymilian Rose, 1883–1937) tyrimais ir akademine veikla. Eugenika, etikos klausimai medicinoje ir platesniame kontekste buvo svarbūs Juozo Blažio darbuose (jis žavėjosi eugenika ir svarstė apie jos praktinį pritaikymą), tarp kurių išsiskiria 1939 m. monografija „Tolerancija, kaip kultūros principas“. Tačiau nei praeities, nei dabarties psichiatrijos ar medicinos mokslo autoritetai Lietuvoje neskyrė dėmesio kaltės fenomenams analizuoti, todėl pasigendama bent kiek gilesnės refleksijos tarp profesionalų, nekalbant apie visuomenės menką psichologinių žinių lygį.

4 Udo Benzenhöfer: Kindereuthanasie im Dritten Reich. Der Fall Kind Knauer. (Child Euthanasia in the Third Reich. The Case of Child Knauer). In Deutsches Ärzteblatt, Jg. 95, H. 19, 8 May 1998, p. A-1187–A-1189). 5 Katkienė Z. Psichiatrijos klinikoje žmogaus teisės nepažeidžiamos. Lietuvos sveikata, 2014 spalio 9; prieiga internete: . 182 KALTĖS FENOMENAI MEDICINOS, PSICHOLOGIJOS IR PSICHIATRIJOS ASPEKTAIS

5. Psichiatrijos profesijos stigmatizacija palaiko sisteminę kaltę: egzistuoja užda- ras ydingas ratas, kai žemas profesijos prestižas generuoja mažiau resursų (mate rialių ir žmogiškų), dėl to psichiatrijoje tikėtina mažiau kokybės, stigmos paveikti profesionalai mažiau siekia profesionalios priežiūros, o pacientai, gaudami blogesnę priežiūrą, blogiau integruojasi į visuomenę, dėl to stiprėja neigiamas požiūris ir išankstinės neigiamos nuostatos, kurios sukelia dar didesnę stigma (žr. 1 pav.). Gėda ir kaltė yra susijusios su stigma, o tai neleidžia sulaužyti šio ydingo rato. Nors kuriantis pilietinei visuomenei teigiama kryptimi keičiasi ir psichiatrija, tačiau be moksliškai pagrįstų visuomenės švietimo, stigmatizacijos mažinimo programų sis- teminės psichiatrijos kaltės įveikti neįmanoma.

1 pav. Stigmatizacijos ir diskriminacijos ratas psichiatrijoje (iš D. Pūras ir kt., 2013) Psichiatrijoje sisteminės kaltės sprendimas galimas ne vien mažinant stigmą ir gerinant žmogaus teisių padėtį bei paslaugų kokybę. Svarbu taip pat suteikti asmenims, kuriems sistemoje teikiama pagalba, sveikimo ar atsigavimo kryptį (angl. recovery).

183 Arūnas Germanavičius

Modernios psichikos sveikatos priežiūros komponentai (PSO, 2001), be kurių neįmanomas sveikimas: psichofarmakoterapija (gydymas vaistais), psichoterapija, psichoterapinis požiūris, psichosocialinė reabilitacija bendruomenėje, profesinė reabilitacija, įdarbinimas, apsaugotos darbo vietos ir remiamas lavi- nimas (pvz., individualaus įdarbinimo ir paramos modelis, angl. Individual Place- ment and Support, IPS), socialinės įmonės psichikos negalios asmenims, būsto bendruomenėje programos ir paslaugos, padedančios sukurti savaran- kiško gyvenimo įgūdžius. Deja, Lietuvoje tik pirmajam komponentui skiriama labai daug valstybės dėmesio, kai kasmet iki keliasdešimt milijonų litų skiriama psichiatrijoje taikomiems vaistams kompensuoti iš mokesčių mokėtojų surenkamų mokesčių (PSDF), kurie iškeliauja užsienio kompanijoms. Žinoma, kad farmacijos verslo lobistai savo darbą dirba gerai. Ko nepasakysiu apie kitų keturių sričių lobistus. Žinoma, jų finansiniai ištekliai ne tokie dideli kaip farmacijos pramonės, tačiau žmogiškųjų resursų ir kokybiškų paslaugų prasme likę keturi komponentai galėtų turėti ne mažesnį poveikį sveikatos politikai, kad ir šie keturi komponentai būtų adekvačiai plėtojami. Socialinė psichiatrija – kaip nauja psichiatrijos mokslo kryptis galėtų imtis konsoliduoti trūkstamų komponentų kūrimą sisteminiu lygmeniu Lietuvoje. Pasaulyje socialinė psichiatrija taip pat nėra įsitvirtinusi tarp tradicinės psichiatrijos, ji nuolat vystosi susidurdama su iššūkiais. Socialinės psichiatrijos tikslai: 1) rinkti duomenis apie sergamumą, ligotumą, neįga- lumą, psichikos ir elgesio sutrikimų paplitimą ir jais remiantis sudaryti paslau gų teikimo prioritetus, skirstyti resursus; 2) remiantis PSO būtinaisiais 5-iais sistemos komponentais, sukurti veiksmingą sąveiką tarp jų, įdiegti mokslinio sistemos vertinimo kriterijus ir mechanizmą; 3) sukurti visuomenės psichikos sveikatos rizikos veiksnių stebėseną, identifikuoti pažeidžiamiausias grupes, teikti rekomendacijas rizikos veiksnių valdymui. Socialinės psichiatrijos metodai: 1) psichiatrinė epidemiologija; 2) genetikos, bio- loginės, tarpkultūrinės psichiatrijos, psichologijos, psichoterapijos, suicidologijos, socialinių mokslų metodai, psichosocialinė reabilitacija (PSR), krizių intervencija ir kt.; 3) sveikatos ekonomikos, veiksmingų ir efektyvių pagalbos metodų nustatymo sąveika; 4) visuomenės sveikatos, prevencinės medicinos ir psichologijos metodai psichikos sveikatai stiprinti ir žinių bei įgūdžių sklaidai (angl. Mental Health promotion). Stigmos įvertinimo metodai ir destigmatizacijos programos; 5) žmogaus teisių ste- bėsenos metodai (ES Kankinimų prevencijos komitetas, angl. Committee for Preven- tion of Torture (EU-CPT)), Lietuvoje – ratifikavus Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos Papildomą protokolą (angl. Optional Protocol (OP)), Seimo kon- trolierių įstaiga bei keletas nevyriausybinių organizacijų („Žmogaus teisių stebėjimo institutas“, „Psichikos sveikatos perspektyvos“, „Lietuvos neįgaliųjų forumas“) galėtų pradėti sistemingai vykdyti ŽT stebėseną Lietuvoje. 184 KALTĖS FENOMENAI MEDICINOS, PSICHOLOGIJOS IR PSICHIATRIJOS ASPEKTAIS

Lietuvoje nuo 2007 m. Seimo priimta Psichikos sveikatos strategija įtvirtina pagrindinius modernius psichiatrijos kaitos principus ir numato kryptis. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos strategijos principai: 1. Žmogaus teisių užtikrinimas. 2. Modernių į vartotojų poreikius nukreiptų paslaugų spektro plėtra. 3. Pusiausvyra (balansas) biopsichosocialinėje paradigmoje. 4. Autonomijos ir dalyvavimo skatinimas. 5. Nesunkių psichikos sutrikimų gydymas nespecializuotu lygiu. 6. Psichikos sveikatos stiprinimas ir sutrikimų prevencija. 7. Nevyriausybinių organizacijų (NVO) vaidmens stiprinimas. Pagrindinės Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos strategijos kryptys: 1. Psichikos sveikatos svarbos demonstravimas ir įtvirtinimas valstybės politikoje. 2. Psichikos sveikatos stiprinimas ir sutrikimų prevencija (psichikos sveikata – tai visuomenės sveikatos problema). 3. Lanksčių bendruomeninių paslaugų tinklo plėtra. 4. Modernių paslaugų finansavimo mechanizmo sukūrimas. 5. Žmogaus teisių apsauga ir stebėjimas. 6. Psichikos sveikatos rodiklių ir visuomenės psichikos sveikatos rodiklių mokslinis vertinimas ir stebėjimas. Gaila, kad iki šiol nė viena Lietuvos politinė partija ir nė vienas sveikatos, socialinės apsaugos ar kito sektoriaus ministras ar kitoks politikas, nepradėjo sistemingai įgyven- dinti šių principų, todėl Lietuvos psichikos sveikatos sistemoje stebima didelė ambivalencija autoritetų ir ekspertinių rekomendacijų įgyvendinimo atžvilgiu. Esminė tokios politinės programos dalis būtų deinstitucionalizacija – nuosekli ir pamatuojama sveikatos politika, siekianti mažinti hospitalizuotų pacientų skaičių ir lovų skaičių psichiatrijos ligoninėse bei ilgalaikės socialinės globos įstaigose. Ji turėtų skatinti kurti bendruo- meninį sveikatos priežiūros paslaugų tinklą, ir pagalbos planai kiekvienam asmeniui yra individualizuoti, atitinkantys asmens poreikius. Šiuolaikinėse koncepcijose pabrėžiama profesionalų ir paciento bei globėjų partnerystė. Dėl to yra labai svarbus paciento ir arti- mųjų švietimas, psichologinis jų konsultavimas, šeimos psichoterapija ir kiti metodai, kurie šiuo metu Lietuvoje nefinansuojami iš PSDF.

IŠVADOS

1. Kaltės psichiatrijoje, medicinoje ir psichologijoje refleksija Lietuvoje dar nevyksta. Geru pavyzdžiu galėtų pasitarnauti nuo 1975 m. Vokietijoje vykdytas situacijos įvertinimas pasitelkiant pilietinę visuomenę. 2. Lietuvos psichiatrijos raida turi apimti gerąsias ES ir pasaulio šalių patirtis, reformos turi toliau tęstis, siekiant deinstitucionalizacijos ir socialinės psichiatrijos 185 Arūnas Germanavičius

sistemos sukūrimo, remiantis 2007 m. priimta Psichikos sveikatos strategija, vykdant numatytas joje kryptis, įtraukiant žmogaus teisių stebėseną į specialistų tei- kiamų paslaugų kokybės vertinimo mechanizmus. Asmenims su psichikos ir elgesio sutrikimais, vertinant individualius jų poreikius ir sudarant į asmenį nukreiptą pagalbos bendruomenėje planą bei jį vykdant, suteikti sveikimo (angl. recovery) kryptį, kuriant trūkstamas pagalbos formas šeimoms. 3. Psichiatrijos stigmai ir kaltės fenomenams bent iš dalies sumažinti yra reikalinga sukurti ir vykdyti moksliniais įrodymais pagrįstą visuomenės švietimo programą.

Arūnas Germanavičius GUILT PHENOMENA IN MEDICINE, PSYCHOLOGY, AND PSYCHIATRY

SUMMARY. This article gives an overview of various aspects of guilt arising in psychiatry as an interdisciplinary field, where different conceptions of medical ethics and of psychology lead to different practices. The analysis of modern psychiatric phenomena of guilt using a historical approach is based on the concept of guilt expounded by one of the world’s greatest philo- sophers, Karl Theodor Jaspers, who has made a huge impact on the formation of psychiatric research. The author presents an original distinction in psychiatry between guilt phenomena as they arise in professional groups and those arising in patient groups. His analysis is also based on the history of psychiatry, psychology, and medical developments in the twentieth century. A possible systemic guilt solution in psychiatry is presented, and an example of critical analysis of processes that took place in German psychiatry helps to formulate recommendations for the development of modern psychiatry in Lithuania. KEYWORDS: guilt, ethics, phenomenology, history of psychiatry, evolution of psychiatry, stigma, eugenics, Karl Theodor Jaspers.

LITERATŪRA

Benzenhöfer U. Kindereuthanasie im Dritten Reich. Michl P. et al. 2012. Neurobiological underpinnings Der Fall Kind Knauer. (Child Euthanasia in the Third of shame and guilt: a pilot fMRI study. Social Cogni- Reich. The Case of Child Knauer). Deutsches Ärzteblatt, tive and Affective Neuroscience; first published online Jg. 95, H. 19, 8 May 1998, p. A-1187–A-1189. October 9, 2012. Katkienė Z. Psichiatrijos klinikoje žmogaus teisės Pūras D., Šumskienė E., Murauskienė L., Veniūtė M., nepažeidžiamos. Lietuvos sveikata, 2014 spalio 9; prie- Šumskas G., Mataitytė-Diržienė J., Juodkaitė D., iga internete: . sveikatos politiką. Mokslo studija. Vilnius, Vilniaus Jaspers K. T. Allgemeine Psychopathologie. Ein Leit- universitetas, 2013. faden für Studierende, Ärzte und Psychologen. 1. Auf Prieiga internete: . Universität Heidelberg). Archiv für Kriminalanthro- Prieiga internete: . 186 BALSAI IŠ SOVIETINIŲ PSICHIATRIJOS D LIGONINIŲ: SAVOJO AŠ SAMPRATOS SKUNDUOSE D TOMAS VAISETA ISSN 1392-0588 (spausdintas) ISSN 2335-8769 (internetinis) 2014. 62

SANTRAUKA: LSSR sveikatos apsaugos ministerijos fonde saugomi skundai, kuriais remiantis čia nagrinėjamos sovietinių psichiatrijos ligoninių pacientų savojo aš sampratos. Pacientų skundai yra interpretuojami kaip viešosios komunikacijos dalis, todėl jų analizė gali padėti atsk - leisti socialinės identifikacijos procesą, t. y. kaip žmonės save pristato kitiems ir kokias socialines kategorijas vartoja save apibrėždami. Vadovaujantis Michelio Foucault teorijomis straipsnyje yra išskiriami sovietinės psichiatrijos kontekste didžiausią įtaką žmogaus mąstymui darantys diskursai ir jų formuojami savojo aš sampratos komponentai bei subkomponentai: aš kaip sovietinis pilietis, aš kaip medicinos objektas, aš kaip pacientas ir aš kaip psichikos ligonis. Parodoma, kaip subjektai vartoja atitinkamo diskurso pateiktą žodyną ir negali jo kvestionuoti, todėl susidūrę su patirtimi, kuri galėtų jam prieštarauti, neatmeta jo, o ieško išgyvenamą tikrovę racionalizuojančių išeičių. Tačiau tie patys diskursai sukuria teisėtus lūkesčius, kurių neišsipildymas kuria reikalavimus ar nepasitenkinimą. Šis esamos situacijos netoleravimas ir nepasitenkinimo išsakymas leidžia skundų autorius atpažinti kaip subjektus – kaip save suvokiančius, savo padėtį reflektuojančius ir norinčius ją keisti. Tokiu būdu, ko gero, pirmą kartą moderniosios Lietuvos istorijoje įmanoma išgirsti psichiatrijos ligoninių pacientus, kalbančius savu balsu, ginančius savo subjektyvumą, vadinamųjų tiesos režimų nelaisvėje. RAKTAŽODŽIAI: psichiatrija, sovietmetis, psichiatrijos ligoninė, pacientas, savasis aš, identifikacija.

ĮVADAS

„Dar buvo dėdyna Pranulė. Ji visiškai neturėjo proto, nesikeldavo iš lovos, be priežiūros nebuvo galima palikti. <...> Jos gyvenimo pabaiga taip ir liko neži- noma. Artėjant frontui reikėjo trauktis toliau su visa manta, gyvuliais. Pranulę buvo sudėtinga paimti su savimi. Tikintis, kad frontas per dieną kitą praeis, ji, padėjus maisto, buvo palikta savo kambarėlyje.“1 Šis epizodas iš Marcelijaus Martinaičio atsiminimų simbolizuoja „proto neturėjusių“ žmonių likimą po

1 Martinaitis M. Mes gyvenome: Biografiniai užrašai. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, 75–76. 187 Tomas Vaiseta

karo – jie nebuvo prisiminti visą sovietinės okupacijos laikotarpį: psichikos sutri- kimų turinčių ir psichiatrijos ligoninėse atsidūrusių žmonių mintys apie save ir kitus, jų jausmai ir išgyventos patirtys, nuomonės ir nuostatos sovietmečiu buvo terra incognito, į kurią profesiniais tikslais įžengdavo tik psichiatrai, tačiau apie ją nieko nežinojo kiti Sovietų Sąjungos gyventojai, o jos tyrinėjimai netapo socialinių ir humanitarinių mokslų objektu. Tais retais atvejais, kai viešai būdavo prabylama apie psichiatrijos pacientus, visada kalbėdavo gydytojai ir niekada – patys pacientai2. Ši padėtis ypač kontrastuoja su procesais, po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusiais Vakarų Europoje ir JAV: žmogaus teisių sąjūdis, psichiatrijos ir farmakologijos raida, socialinių ir humanitarinių disciplinų susidomėjimas, antipsichiatrijos judė- jimas, susirūpinimas ekonominiu efektyvumu – visa tai paskatino milžiniškas per- mainas psichiatrijos srityje ir keitė požiūrį į psichikos ligonius. Kartu su deinstitucionalizacija, psichologinių ir socialinių veiksnių akcentavimu, naujų gydymo metodų ieškojimu pradėtas kritikuoti tradicinis pacientų, kaip bejėgių ir nesava- rankiškų objektų, traktavimas – jie palengva įgavo vis daugiau visaverčių dalyvių teisių. Vienas iš svarbiausių šio proceso rezultatų – psichikos ligoniams suteikta galimybė kalbėti „savu balsu“: ką jie galvoja, kaip jaučiasi, ko tikisi ir trokšta, kaip suvokia save ir savo būsenas3. Tik pasiekus šį lūžį buvo įmanoma mėginti įveikti psichikos ligonių diskriminavimą, stigmatizavimą ir socialinę izoliaciją. Tuo pačiu tai tapo impulsu socialinių ir humanitarinių mokslų atstovams, be visų kitų tyrinė- jimų, imtis nagrinėti psichikos ligonių savęs suvokimą, identifikaciją ir identitetus, mąstymo fenomenologiją, patirčių subjektyvumą4. Jokio panašaus su sovietinių psichikos ligonių identitetais ir subjektyvumu susijusių tyrimų proveržio nei sovietmečiu, nei posovietiniu peri- odu neįvyko5. Sovietinei psichiatrijai skirta istoriografija daugiausia domisi dviem kryptimis – sovietine psichiatrija kaip specifine sistema bei modeliu6

2 Straipsnis parengtas vykdant podoktorantūros stažuotę pagal Lietuvos mokslo tarybos projektą „Podokto- rantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“, sutarties Nr. 004/55/MTS-150000-317. 3 Plačiau skaityti: Davies K. ‘Silent and Censured Travellers’? Patients’ Narratives and Patients’ Voices: Per- spective on the History of Mental Illness since 1948. Social History of Medicine, no. 14(2), 2001, 267–292. 4 Pavyzdžiui, A Mad People’s History of Madness. Ed. D. Peterson. University of Pittsburgh Press, 1982; Fou- cault M. Madness and Civilization: A History of Insanity in the Age of Reason. London, Routledge, 1995; Goffman E. Asylums: Essays on the Social Situation of Mental Patients and Other Inmates. Penguin Books, 1991; Porter R. A Social History of Madness: Stories of the Insane. London, Weidenfield and Nicolson, 1987; Basset Th., Stickley Th. Voices of Experience: Narratives of Mental Health Survivors. Wiley-Blackwell, 2010. 5 Kiek kitokia situacija klostosi lietuviškoje sociologijoje, kur nagrinėjant jau ne sovietmečio, bet posovietinės Lietuvos psichiatrijos ir jos pacientų padėtį, požiūrius, santykius, bent iš dalies įtraukiama ir savęs suvokimo pro blema ar jai įtaką darantys veiksniai: Baltrušaitytė G. Psichiatro–paciento santykiai pirminėje psichikos sveikatos priežiūroje. Sociologija. Mintis ir veiksmas, nr. 1, 2003, 102–115; Rimšaitė E. Psichoneurologiniai pensionatai: socialinio darbo ar disciplinarinės visuomenės institutas? Sociologija. Mintis ir veiksmas, nr. 2, 2006, 131–139. 6 Wortis J. Soviet Psychiatry. Baltimore, 1950; Bauer R. The New Man in Soviet Psychology. Cambridge, 1952; 188 BALSAI IŠ SOVIETINIŲ PSICHIATRIJOS LIGONINIŲ: SAVOJO AŠ SAMPRATOS SKUNDUOSE ir psichiatrijos politiniu piktnaudžiavimu7. Prie kalbėjimo iš sovietinio psichiatrijos paciento perspektyvos, ko gero, labiausiai priartėjo gausi psichi- atrinėse ligoninėse priverstiniu būdu politiniais tikslais uždarytų sovietų disidentų memuaristinė literatūra ir kitokio pobūdžio liudijimai8. Neatsitik- tinai pastaruoju metu pasirodęs vienas retų bandymų nustatyti sovietinio psichiatrijos ligoninės „paciento“ savęs suvokimo būdą remiasi būtent disidentų patirtimi. Vladimiro Bukovskio, Semiono Gluzmano, Aleksandro Volpino ir kitų liudijimus nagrinėjusi Rebecca Reich aiškinosi, kaip į psichiatrijos ligonines uždaryti žmonės apibrėžė save, savo padėtį, santykį su „liga“ (psichikos būsena) ir režimu9. Tačiau jų patirties ir paliktų liudijimų negalime laikyti tipiškais ano meto psichikos ligoniams, nes jie (dažniausiai) neturėjo tikrų psichikos sutrikimų ir savęs nelaikė ligoniais. Taip pat svarbu tai, kad jų pasakojimai daugiausia orientuoti į politinį diskursą (režimo kritiką). Be to, paprastai jie būdavo uždaromi į specialiąsias psichiatrijos ligonines, kuriose sąlygos ir elgesys su uždarytaisiais stipriai skyrėsi nuo bendrojo tipo ligoninių ir labiau priminė kalėjimus. Visa tai formavo išskirtinę patirtį ir savęs suvo kimo būdą, nes identifikacija vyko pirmiausia per politinį santykį su režimu10, o reikšmingu asmeninės pasaulėžiūros motyvu tapo ne tik patirta skriauda ir išgyventas neteisingumo jausmas, bet ir vienokios ar kitokios formos pasi- priešinimo etika.

Joravsky D. Russian Psychology: A Critical History. Cambridge, 1989; Calloway P. Soviet and Western Psychi- atry: A Comparative Study. Keighley, The Moor Press, 1992; Cohen D. Soviet Psychiatry. London, Paladin Grafton Books, 1989. 7 Bloch S., Reddaway P. Russia’s Political Hospitals: The Abuse of Psychiatry in the Soviet Union. Gollancz, London, 1977; Bloch S., Reddaway P. Soviet Psychiatric Abuse – The Shadow over World Psychiatry. Gollancz, London, 1984; Van Voren R. Cold War in Psychiatry: Human Factors, Secret Actors. New York, Amsterdam, 2010; Soviet Psychiatric Abuse in the Gorbachev Era. Ed. R. van Voren. Amsterdam, 1989; Van Voren R. On Dissidents and Madness. New York, Amsterdam, 2009; Van Voren R. Psychiatry as a Tool of Repression against Dissidents in the USSR. Darbai ir dienos, nr. 55, 2011, 29–42; Fireside H. Soviet Psychoprisons. New York, London, W. W. Norton & Company, 1979; Bukovskii V. Psikhiatricheskii GULAG. In Moskovskii protsess. Paris, Moscow, 1996; Prokopenko A. S. Bezumnaia psikhiatriia: Sekretnye materialy o primenenii v SSSR psikhiatrii v karatel’nykh tseliakh. Moscow, 1997; Gluzman S. On Soviet Totalitarian Psychiatry. Am- sterdam, 1989; Gluzman S. Law and Psychiatry: The Totalitarian Experience.The Journal of the American Academy of Psychiatry and the Law, no. 29, 2001; Podrabinek A. Punative Medicine. Karoma, 1980. 8 Tarsis V. Ward 7. London, Collins and Harvill, 1966; Bukovsky V. To Build a Castle: My Life as a Dissenter. London, Andre Deutsch, 1978; Nekipelov V. Institute of Fools. London, New York, 1980; Plyushch L. History’s Carnival: A Dissident’s Autobiography. New York, [A Helen and Kurt Wolff Book], Harcourt Brace Jovanovich, 1979; Gorbanevskaia N. Red Square at Noon. Holt, Rinehart and Winston, 1972; Grigorenko P. G. Memoirs. New York, Norton, 1982. Yra išleista ir keletas lietuvių knygų, kurias galėtume priskirti šiai tradicijai: Klimašauskas H. Bepročių pasaulyje: Beletrizuoti prisiminimai. Kaunas, 1992; Naudžiūnas B. B. Gyvenimo verpetai: Tremtinio atsiminimai. Kaunas, Varpas, 1995; Psichiatrinės inkvizicijos siautėjimas Lietu- voje. Sud. A. Statkevičius. Vilnius, 1999. 9 Reich R. Inside the Psychiatric World: Diagnosis and Self-Definition in the Late Soviet Period.Slavic Re- view, vol. 73, no. 3, 2014, 563–584. 10 Pavyzdžiui, Rebecca Reich priėjo prie išvados, kad disidentai depatologizuodami save (paneigdami jiems primestą „sergančiojo“ statusą) tuo pačiu patologizavo režimą. Žr.: Ten pat. 189 Tomas Vaiseta

Tad toliau nagrinėsime tai, ką bendriausia prasme būtų galima įvardyti kaip sovietinio subjektyvumo problemą. Tačiau ją gvildensime remdamiesi labai specifinės socialinės grupės – „paprastų“ psichiatrijos ligoninių pacientų – patirtimi. Šio straipsnio pagrindinis tikslas – išanalizuoti sovietinių psichiatrijos ligo- ninių pacientų savojo aš sampratas, t. y. kaip jie suvokė save, kokiais būdais ir kategorijomis save apibrėžė, kaip kalbėjo apie savo padėtį, santykį su liga ir psichiatrijos institucijomis.

SOVIETINIS SUBJEKTYVUMAS

Subjektyvumo klausimas sovietmečiui skirtoje lietuviškoje istoriografijoje tirtas men- kai11, tačiau Vakarų sovietmečio studijose į subjektyvumo klausimą orientuoti tyrimai, prasidėję maždaug prieš dvidešimt metų, lieka viena reikšmingiausių krypčių. Čia tiriama, kokio subjektyvumo galimybės kūrėsi sovietinėje sistemoje, t. y. kokie socialiniai vaidmenys buvo formuojami režimo, kaip juos priėmė ir „apžaidė“ žmonės, o svarbiausia – kaip jie suvokė save, savąjį aš, kokiomis (ir ar ideologinėmis) kategorijomis save apibrėždavo, kaip kūrė santykį su socialine bei politine tikrove ir kaip ją subjektyviai išgyveno. Ši kryptis tradiciškai priskiriama postrevizionizmui – praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje atėjusiai naujai sovietologų kartai12. Jai didelę įtaką padarė po Sovietų Sąjungos žlugimo atsivėrę Rusijos archyvai, kuriuose jie ėmė ieškoti ne poli- tinių dokumentų, o to, kas vadinama egodokumentais – dienoraščių, laiškų, asmeninių užrašų, atsiminimų. Atsiradusi galimybė prieiti prie tokio pobūdžio šaltinių buvo vienas lemiančių veiksnių pradėti domėtis subjektyvumo klausimu, nes laikyta, kad būtent egodokumentuose subjektas labiausiai kalba „savu balsu“. Postrevizionistai sureikšmino egodokumentų svarbą. Pavyzdžiui, stalininių laikų dienoraščius nagrinėjęs Jochenas Hellbeckas, remdamasis Hannah Arendt, tvirtino, kad turėtume atsikratyti įpročio to meto asmeninius tekstus skaityti ne tiesiogiai, o tarp eilučių, ieškodami paslėptų, taigi „tikrų“ prasmių, nes toks skaitymas implikuoja galios poziciją, esą mes geriau už teksto autorių žinome, ką jis norėjo pasakyti. Tik gilindamiesi į išsakomus teiginius, galime suprasti ir interpretuoti, kaip žmonės anuomet suvokė save ir savo gyvenamąjį laiką13. Priešingu atveju, pasak

11 Išskirtini istorikės Dalios Marcinkevičienės-Leinartės darbai. Ji šį klausimą dažnai sprendžia per lyčių studijų problematiką, moterų identitetų kūrimo ir kūrimosi procesus, tačiau taip pat aprėpia ir bendresnius savęs suvokimo klausimus. Žr.: Prijaukintos kasdienybės, 1945–1970 metai: Biografiniai Lietuvos moterų interviu. Sud. D. Marcinkevičienė. Vilnius, Vilniaus universitetas, 2007; Marcinkevičienė D. ‘Laiškas pakvietė ke- lionėn’: buitinių skundų praktika sovietinėje Lietuvoje. Genocidas ir rezistencija, nr. 2(22), 2007. 12 Minėtini Stephenas Kotkinas, Jochenas Hellbeckas, Igalas Halfinas ir nuo revizionistinės paradigmos prie postrevizionizmo perėjusi tuo metu jau sovietologijos savotiška „klasike“ laikyta Sheila Fitzpatrick. 13 Hellbeck J. Revolution on My Mind: Writing a Diary Under Stalin. Cambridge, London, Harvard University 190 BALSAI IŠ SOVIETINIŲ PSICHIATRIJOS LIGONINIŲ: SAVOJO AŠ SAMPRATOS SKUNDUOSE

Hellbecko, mes laikomės klaidingos prielaidos, kad egzistuoja transcendentinis aš, kuris tarsi susiformuoja anapus istorinio laiko. Tačiau iš tikrųjų tokiai universaliai aš sampratai trūksta istorinio specifiškumo – save žmogus apibrėžia konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis ir jų veikiamas, taigi savęs suvokimas stalinistinėje Rusi- joje yra kitoks nei liberaliosios demokratijos Vakaruose14. Toks egodokumentų skaitymo būdas pasiūlo kelią, kaip nagrinėti subjektyvų istorinio laiko išgyvenimą ir kokiomis mąstymo kategorijomis buvo mėginama „įsira šyti“ į šį laiką, tačiau dienoraščiai ir kiti egodokumentai, kaip šaltiniai, kelia daugiau problemų, negu nori pripažinti Hellbeckas, nes kiekvieno tokio dokumento atveju vis dėlto reikia spręsti autentiškumo, autoriaus pozicijos „nuoširdumo“, rašymo intencijų ir panašius klausimus, į kuriuos ne visada iš laiko perspektyvos įmanoma atsakyti. Bet sovietinio subjektyvumo problemą galima analizuoti ir nemėginant pasiekti „sielos gelmių“ (Hellbeckas dienoraščius vadina „sielos laboratorijomis“), taigi išvengiant problematiškos transcendentinio aš ir istorinio aš priešpriešos. Palikę klausimus „ką iš tikrųjų žmogus galvojo?“ ir „ar taip apskritai galima formuluoti problemą?“ nuošalyje, galime nagrinėti, kaip subjektyvumas reiškėsi ir kokios savojo aš sampratos atsiskleidžia per viešą ar pusiau viešą kalbėjimą, kur mezgami ir palaikomi socialiniai ryšiai. Tokiu atveju analizės objektu tampa ne asmeniniai, o socialiniai identitetai. Būtent tokį sovietinio subjektyvumo analizės būdą pasirinkusi Sheila Fitzpatrick socialinį identi- tetą apibrėžė kaip savęs identifikaciją ir (ar) savęs suvokimą, konstruojamą pagal tuo metu priimtas socialines kategorijas, t. y. aiškindamiesi socialinį identitetą, galime sužinoti, kaip žmonės lokalizuoja save socialinių santykių kontekste, o ne ką jie galvoja apie save kaip individus. Fitzpatrick pastebi, kad yra aiškus skirtumas tarp savęs identifikacijos (socialinių „etikečių“ sau priskyrimo proceso), kuri gali turėti grynai pragmatinį, instrumentinį tikslą, ir savęs suvokimo, kuris implikuoja įsitikinimą, kad aš iš tikrųjų yra toks, kaip jį asmuo supranta. Tačiau istoriniame tyrime šį skirtumą tenka pašalinti ir šiuos du procesus sulieti, nes subjektų savęs suvokimas istorikams yra prieinamas tik per tokias praktikas kaip savęs identifikacija15. Taigi atsižvelgiant į Fitzpatrick išvadą, pacientų savojo aš sampratas taip pat reikia analizuoti kaip socialinius identitetus, t. y. tokias sampratas, kokios yra pristatomos kitiems (socialiniams ar politiniams veikėjams), nepaisant to, kiek subjektas jas laiko tikrojo aš reprezentacijomis, o kiek – utilitarinėmis.

Press, 2006, 11–12. Panašiai teksto „nuoširdumo“ problemą aptarė Igalas Halfinas, kuris nagrinėjo 3-io dešimtmečio pabaigoje sovietų Rusijoje teistų studentų „opozicionierių“ tardymo protokolus. Pasak jo, šiu- os tekstus interpretuoti tik kaip manipuliavimą oficialia kalba, kad būtų pasiekti asmeniniai tikslai (išgelbėta gyvybė ar išsaugotas partinis bilietas), yra „ciniškas skaitymas“. Žr.: Halfin I. Looking into the Opposition- ists’ Souls: Inquisition Communist Style. Russian Review, vol. 60, no. 3, 2001, 336. 14 Hellbeck J. Fashioning the Stalinist Soul: The Diary of Stepan Podlubnyi, 1931–9. In Stalinism: New Di- rections. Ed. Sh. Fitzpatrick. London, New York, Routledge, 2000, 79. 15 Fitzpatrick Sh. Tear Off the Masks! Identity and Imposture in Twentieth-Century Russia. Princeton, Oxford, Princeton University Press, 2005, 9. 191 Tomas Vaiseta

SKUNDAI: ŠALTINIS SOCIALINEI IDENTIFIKACIJAI PAŽINTI

Socialiniams identitetams tirti reikalingi kitokie šaltiniai nei tradiciniai egodokumentai, todėl po Sovietų Sąjungos žlugimo atsivėrusiuose archyvuose Fitzpatrick ieškojo ne dienoraščių ar asmeninių užrašų, o kitokios rūšies šaltinių, kuriuos pavadino „viešaisiais laiškais“ – individų įvairioms valdžios institucijoms ar konkretiems viešiems asmenims rašyti laiškai (skundai, įskundimai, peticijos, apeliacijos, išpa- žintys ir pan.) daugiausia privačiais klausimais16. Pažymėtina, kad tokie „viešieji laiškai“ vis dar labai panašūs į egodokumen- tus, nes jų autoriai kalba ar vaizduoja kalbą „savu balsu“, tačiau laiško adresatas sufleruoja apie aiškias kreipimosi intencijas ir pastangas kalbėjimą pritaikyti prie sociopolitinio konteksto. Tai reiškia, kad tokio pobūdžio šaltiniuose susiduriame su subjektu, kuris, norėdamas būti išgirstas, pirmiausia mokosi atlikti ar atlieka pagal savo supratimą tam tikrus socialinius vaidmenis, tačiau kartu – nebūtinai intencionaliai – atskleidžia ir bendresnę savojo aš sampratą. Tad „viešuosiuose laiškuose“ labai dažnai randame tai, ką Stephenas Kotkinas įvardijo kaip „kalbėti bolševikiškai“ (angl. speaking bolshevik – identifikacija sovietiniame socialiniame kontekste reikalavo įvaldyti tam tikrą „bolševikinį žodyną“, t. y. kalbėti sovietinio režimo primestomis ideologinėmis sąvokomis)17, bet taip pat už šio „bolševikinio žodyno“ glūdinčius santykius su pamatinėmis sovietmečio visuomenės normo- mis, nuostatomis bei požiūriais ir iš vyraujančių diskursų perimtas kategorijas. Psichiatrijos pacientų savojo aš sampratoms nagrinėti pasitelksime vieną iš „viešųjų laiškų“ tipų – skundus18. Lietuvos centrinio valstybės archyvo LSSR sveikatos apsaugos ministerijos fonde nuo 1947 m. saugomi keli šimtai tomų skundų (su institucijų susirašinėjimo bei tikrinimo dokumentais) sveikatos apsaugos klausimais. Tarp jų rasti beveik 300 skundų, pranešančių apie psi- chiatrinio gydymo problemas (prastas ligoninės ar gydymo sąlygas, nesuteiktą pagalbą, netinkamą medicinos personalo elgesį, padarytas klaidas, smurtą, ligonių išnaudojimą etc.). Skundus į ministeriją ar į kitas valdžios institucijas bei laikraščių redakcijas rašydavo ne tik pacientai, bet ir jų artimieji, draugai, pažįstami, net visai pašaliniai asmenys, taip pat patys medicinos personalo darbuotojai ir kitų institucijų atstovai, tad tik dalis jų suteikia galimybę išgirsti pacientus kalbant „savu balsu“.

16 Fitzpatrick Sh. Supplicants and Citizens: Public Letter-Writing in Soviet Russia in the 1930s. Slavic Review, vol. 55, no. 1, 1996, 79. 17 Kotkin S. Magnetic Mountain: Stalinism as a Civilization. Berkeley: University of California Press, 1995, 220. 18 Skundų kalba pateikiama netaisyta. 192 BALSAI IŠ SOVIETINIŲ PSICHIATRIJOS LIGONINIŲ: SAVOJO AŠ SAMPRATOS SKUNDUOSE

Skundai kaip istoriniai šaltiniai (kokią informaciją ir kokiu būdu suteikia) išsamiau aptariami kitur19. Vis dėlto, be jau minėtų ypatybių (aiškaus adresato ir intencijos), pažymėtinas dar vienas šio šaltinio bruožas: savo prigimtimi skundas skirtas pranešti apie patirtą skriaudą, neteisybę, nelaimę, sunkią padėtį, kitaip sakant, apie „blogąją“ tikrovės pusę, siekiant „būti išgirstam“ neretai vartojamos hiperbolizuojančios retorinės figūros, todėl jame vaizduojamas pasaulis faktiškai visada yra demonizuojamas, o jo autorius save viktimizuoja. Šis aspektas svarbus kalbant apie paciento identitetą, nes radę viktimizacijos ar priešiško santykio su socialine aplinka motyvą skunduose negalime griežtai atskirti, ar tai šalti- nio žanro padiktuotas vaizdinys (atspindi tik dalies pacientų, rašančių skundus, identitetą ir todėl negali būti absoliutinamas), ar paciento identiteto elementas. Galiausiai atsiranda skundų reprezentatyvumo problemų, mat ne visi straipsnyje nagrinėjamos žmonių grupės (psichiatrijos pacientai) nariai buvo pajėgūs tapti teksto autoriais: dėl socialinės padėties ir (ar) dėl psichikos ligos nemaža jų dalis buvo neraštingi ar mažai raštingi, taip pat galėjo būti netekę gebėjimų pasakoti, rašyti, suvokti savo padėtį, atkurti patirtį, tuo tarpu skundai nurodo į gebėjimą sukurti tekstą. Taigi šis gebėjimas būdingas ne visai grupei ir reprezentuoja tik šią dalį. Vis dėlto net likus informacijos apibendrinimo problemai, skundai yra vienas iš nedaugelio šaltinių20, norint sužinoti, ką ir kaip sovietinės psichiatrijos pacientai kalbėjo apie save, savo padėtį bei patirtį, ir todėl negali būti atmesti vien dėl galimybės apibendrinti stokos.

TEORINĖ PRIEIGA

Sovietinį subjektyvumą nagrinėjantiems postrevizionistams didžiausią įtaką padarė prancūzų filosofo Michelio Foucault darbai. Jis pabrėžė, kad siekia analizuoti ne tiek galios reiškinį, kiek parašyti skirtingų būdų, kuriais žmonės Vakarų kultūroje buvo paversti subjektais, istoriją. Foucault išskyrė tris pagrindines šių būdų nagrinėjimo kryptis: (1) mokslo statusą sau suteikiantys tyrimo režimai (kalbantis subjektas objektyvizuojamas filologijoje ar lingvistikoje, dirbantis subjektas objektyvizuojamas ekonomikoje ir t. t.); (2) „dalijimo praktikos“ – subjektas

19 Platesnė skundų kritika pristatoma greitai turinčiame pasirodyti straipsnyje: Vaiseta T. Sovietinės sveikatos apsaugos sistemos diegimas gyventojų skunduose (1944–1990). Genocidas ir rezistencija, 2015, nr. 1. Taip pat žr. diskusiją apie skundų klasifikaciją ir turinį: Vaiseta T. Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984). Vilnius, Naujasis Židinys-Aidai, 2014, 292–319. 20 Pirmiausia turima galvoje viešai prieinamus šaltinius. Neatmestina, kad yra išlikę privačiai saugumo die- noraščių, asmeninių užrašų ar laiškų. Kaip atskiras šaltinis, žinoma, gali būti ir sakytinės istorijos metodu gaunama informacija, tačiau ji reikalautų ne mažiau kritiško įvertinimo. 193 Tomas Vaiseta

yra dalijamas savo viduje arba atskiriamas nuo kitų (išprotėjęs ir normalus, sergantis ir sveikas, nusikaltėlis ir „geras pilietis“); (3) būdai, kaip žmonės patys save paverčia subjektais (pavyzdžiui, kaip žmonės išmoko save suprasti kaip „seksualumo“ subjektus)21. Pasak jo, kiekvienoje civilizacijoje egzistuoja individams pateikiamos procedūros, kuriomis jis gali apibrėžti, išlaikyti ar keisti savo identi- tetą. Tai jis vadina „savojo aš technikomis“22. Autoriai, tyrinėję galios ir subjekto santykių teorijas, pastebi, kad šie santykiai Foucault darbuose atsiskleidžia dvilypiai: viena vertus, galia kaip sistema, kurianti ir objektyvizuojanti žmones, t. y. ne atskiro veikėjo instrumentas ar nuosavybė, bet jėgų laukas, kuriame kuriamas „paklusnus kūnas“, tad subjektas atsiranda kaip galios rezultatas; kita vertus, tai individualaus subjekto galimybė kurti save pačiam, taigi jis gali priešintis įvairiems galios tinklams ir tiesos režimams23. Remiantis Foucault teoriniu metodu, psichiatrijos pacientų savojo aš sampratas skunduose nagrinėsime trimis etapais: (1) nustatysime išryškėjančius tiesos režimus arba diskursus, kurie formuoja ir teikia tam tikrus socialinius vaidmenis; (2) analizuosime, koks šių socialinių vaidmenų turinys; (3) aptarsime, kaip skundų autoriai perima šiuos vaidmenis, kaip juos supranta ir kiek mėgina juos transformuoti ar priešintis. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad diskursų formuojami ir teikiami socialiniai vaidmenys, jų suvokimo kategorijos ne tik primeta, kaip linkstama pabrėžti, kalbant apie diskursus kaip galios šaltinį, tam tikrą mąstymo ir elgsenos kodeksą (kaip aš turėčiau apie save galvoti ir elgtis), bet ir programuoja subjekto aktyvų santykį su tikrove, ką galėtume pavadinti teisėtais lūkesčiais (ką aš, atlikda- mas šį socialinį vaidmenį, turiu teisę ar galiu tikėtis „gauti“). Taigi savojo aš sampratas nagrinėsime nesiekdami apibrėžti vieną ar kelis sampratos modelius, o tiktai komponentus, iš kurių šios sampratos formuojasi. Taip randasi grynai analitinė savojo aš samprata, sudaryta iš atskirų, sudėtingais ryšiais susipynusių komponentų, kurie gali ne tik plaukti vienas iš kitos ar papildyti, bet ir prieštarauti ar konfliktuoti vienas su kitu. Galima teigti, kad kiekvieno žmo- gaus savojo aš samprata yra unikali, net apsiribojus keliais komponentais, kurie yra svarbiausi kalbant apie žmogų psichiatrijos kontekste arba kuriuos jis pats pabrėžė atsidūręs šiame kontekste, bet kuriais jokiu būdu neapsiriboja žmogaus savęs suvokimas (nekalbėsime apie tokius reikšmingus komponentus kaip lytis, tautybė, profesija etc.), jų tarpusavio sąveika, skirtingas svoris ir turinys (ką jie reiškia) kiekvieno

21 Foucault M. Power (The Essential Works of Michel Foucault, 1954–1984, vol. ).3 New York, The New Press, 2001, 326–327. 22 Foucault M. Ethics: Subjectivity and Truth (The Essential Works of Michel Foucault, 1954–1984, vol. 1). New York, The New Press, 1997, 87. 23 Lewandowski J. D. Rethinking Power and Subjectivity after Foucault. symploke, vol. 3, no. 2 (special issue: The Histories of Michel Foucault), 1995, 221. 194 BALSAI IŠ SOVIETINIŲ PSICHIATRIJOS LIGONINIŲ: SAVOJO AŠ SAMPRATOS SKUNDUOSE individo atveju turi begalę variantų. Todėl galime nurodyti į atskirus komponentus, jų dinamiką ir įsivaizduoti iš šių komponentų susiformuojančias (ir, ko gero, nuolat kintančias) paciento savojo aš sampratas. Tai, žinoma, nepaneigia galimybės atskiru tyrimu mėginti nustatyti vyraujančius sampratos modelius, tačiau čia apsiribojama komponentų analize.

AŠ KAIP SOVIETINIS PILIETIS

Nagrinėdamas sovietmetį Alexei Yurchakas nurodo į hegemonijos statusą turė- jusį sovietinės ideologijos diskursą, kurį, remdamasis Michailo Bachtino pasiūlyta sąvoka, pavadina autoritetiniu diskursu. Šis diskursas yra aukščiau kitų ir negali būti pakeistas, taip pat visi kiti diskursai organizuojami aplink jį24. Pažymėtina, kad sovietinės ideologijos sukurtas autoritetinis diskursas ne tik negalėjo būti kves- tionuojamas, bet ir darė stiprų (kad ir kintantį) poveikį kitiems aplink jį orga- nizuojamiems diskursams, todėl neįmanoma nubrėžti bent apytikslių sovietinio autoritetinio diskurso ribų. Hegemoniško sovietinio ideologinio diskurso egzistavimas buvo lemtingas kiekvienam Sovietų Sąjungos piliečiui, jo gyvenimui. Tik susiejęs save su šiuo autoritetiniu diskursu ir pademonstravęs savo priklausomybę nuo jo, žmogus galėjo reprezentuoti save kaip „normalų sovietinį pilietį“. Šis „normalus sovietinis pilietis“, kiekvieno visavertį socialinį gyvenimą norinčio gyventi subjekto neišvengia- mas socialinės identifikacijos komponentas, – tai ne tas pats kaip „naujas sovietinis žmogus“ (tai, ką sovietų režimas deklaravo kaip siekinį) ir ne tas pats kaip „homo sovieticus“ (tai, kas šį terminą pasiūliusio Aleksandro Zinovjevo ir vėliau koncepciją plėtojusių kitų autorių nuomone iš tikrųjų išėjo kaip žmogaus sovieti- zacijos rezultatas). „Normalus sovietinis pilietis“ yra tas, kuris perima autoritetinio diskurso nustatytas žaidimo taisykles ir socialiniame gyvenime reprezentuoja save jų laikydamasis25. Ši reprezentacija, pasak Kotkino, vyksta vartojant „bolševikišką žodyną“, „kalbant bolševikiškai“. Tarp LSSR sveikatos apsaugos ministeriją pasiekusių ir išsaugotų skundų, susiju- sių su psichiatrijos problemomis ir parašytų pačių pacientų, įprastas savęs reprezenta- vimo kaip „normalaus sovietinio piliečio“ būdas yra paminėti savo ideologiškai reikš- mingus titulus (Komunistų partijos narys, komjaunuolis) ar kitokius autoritetiniam diskursui svarbius atributus („<...> mano kankintojai juk buvo nariai kolektyvo,

24 Yurchak A. Everything Was Forever, Until It Was No More: The Last Soviet Generation. Princeton, Princeton University Press, 2005, 14–15. 25 Ten pat, 25. 195 Tomas Vaiseta

kovojančio už komunistinio darbo vardą“), pabrėžti tikėjimą sovietinėmis arba tarsi sovietinėmis pristatomomis vertybėmis („jeigu pas Jūs yra tarybinio žmogaus sąžinė“) ar perimti autoritetinio diskurso suformuotą kritikos schemą. Pagal ją pirmiausia yra pabrėžiami sovietų santvarkos „pasiekimai“ ir tik tuomet pereinama prie „vis dar pasi- taikančių trūkumų“. Panegirinė retorika turi įtikinti adresatą, kad skundo autorius neabejoja, dar daugiau – jis karštai pritaria vykstantiems pokyčiams, o vėliau išsa- koma problema yra susijusi ne su permainų atnešta nauja tvarka, o senosios tvarkos liekanomis26. Dar dažniau nei susisiejimas su autoritetiniu diskursu per pozityvų santykį (gyrimas, pataikavimas, šlovinimas) pasitaikydavo negatyviomis formomis (išsa- kytu nepasitenkinimu, kritika, nuostaba) atliekamas tas pats aktas. Nors tokiu atveju pateikiamas sovietinės tikrovės atžvilgiu neigiamas turinys, tačiau vartojamos ideologiškai apibrėžtos dichotomijos ir retorinės figūros, apeliuojama į aiškų ideologinį krūvį turinčius simbolius, kurie liudija apie autoriaus kalbėjimą autoritetinio diskurso apibrėžtomis kategorijomis: „Gal jau ir tarybinėje žemėje pradėjo galioti Hitlerio režimas“27. Tokiais retoriniais klausimais ar teiginiais vis dėlto suponuojamas neigiamas atsakymas („taip nėra“) ir tuo pačiu – (pasi)tikė - jimas sovietine santvarka. Apskritai nuolat pasikartojantys paciento padėties psichiatrijos ligoninėje palyginimai su nacistine Vokietija ir jos atributika („fašistinis režimas“, „konclageris“) rodo ne tik tai, kokią trauminę patirtį jaučiasi išgyveną žmonės, bet ir iš kokio žodyno semiasi retoriškai stipriausių epitetų šiai patirčiai išreikšti. Autoritetinio diskurso suformuota ir palaikoma praeities interpretacija taip pat dažnai pasitarnaudavo įrašant į šį praeities vaizdinį savąją biografiją ir tokiu būdu pagrindžiant „normalaus sovietinio piliečio“ statusą: „Kurį laiką jaučiausi blogai: kamavo nemiga, sunki nuotaika. Matyt, atsiliepė vaikystėje fašistiniame kalėjime bei pokario laikotarpyje gautos traumos, per didelis darbo ir visuomeninės veiklos krūvis.“28 Jei nuoroda į biografiją ir nenusakydavo tiesioginių nuopelnų sovietinei santvarkai kaip pateiktoje citatoje, vis tiek būdavo tikimasi, kad praeities patirtis bus suprasta kaip tipiška sovietiniam gyventojui: „Praėjus karo audroms, visi kariai grįžo į savo namus. Kaip ir kiekviena šeima, laukiau ir aš savo vyro grįžtant iš karo. Jau daug metų praėjo, bet taip ir nesulaukiau jo.“29

26 Štai tokiai schemai būdinga įžanga: „Kyla Tarybų Lietuvos kraštas išlaisvintas iš kapitalistinio jungo, auga ir tobulėja medicinos darbuotojai, tobulinamos bei plečiamos ligoninės, puošiami ligoninių parkai, kaip pav. štai Vilniaus Psichiatrinės ligoninės rajonas, praėjusiais metais į ką panašus buvo? O šiemet, pasikeitus ligo- ninės aukštajai vadovybei, pasikeitė ir rajonas“. Žr.: Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. R-769, ap. 1, b. 503, l. 200. 27 LCVA, f. R-769, ap. 1, b. 2825, l. 188v. 28 Ten pat, b. 3093, l. 83. 29 Ten pat, b. 7010, l. 231. 196 BALSAI IŠ SOVIETINIŲ PSICHIATRIJOS LIGONINIŲ: SAVOJO AŠ SAMPRATOS SKUNDUOSE

Skundų autoriai dažnai apeliuoja į sovietinės ideologijos diskursą ir siekia pristatyti save kaip „normalius sovietinius piliečius“, tikėdamiesi, kad tokia reprezentacija padės būti išgirstiems, o jų dėstomi faktai ar nuomonė skambės įtikinamiau (pavyzdžiui, kad jie susidūrė su situacija, kuri aiškiai neatitinka autoritetinio diskurso formuluojamų tikslų). Anaiptol ne visuose skunduose galime aptikti eksplicitiškai išreikštą „bolševi- kišką žodyną“, pastangas susieti save su autoritetiniu diskursu. Be to, tai paprastai buvo atliekama sporadiškai, nebūtinai sąmoningai ar turint aiškiai suvoktą tokio kalbėjimo tikslą. Bet net ir tais atvejais, kai nėra akivaizdaus „bolševikiško kalbėjimo“, galima aptikti daugiau implicitišką siekinį save susieti su šiuo diskursu, pavyzdžiui, skundas adresuojamas Lietuvos komunistų partijos pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui, kuris simbolizavo partiją kaip „tikrojo pasitikėjimo“ instanciją (kitaip nei „biurokrati- zuota“ ministerija ar „korumpuota“ ligoninės administracija).

AŠ KAIP MEDICINOS OBJEKTAS

„Normalaus sovietinio piliečio“ komponentas socialinėje identifikacijoje buvo ne tik akivaizdus ir faktiškai būtinas, bet greičiausiai (bent jau pirmaisiais okupacijos dešimtmečiais) ir sąmoningai išmoktas (jei vėliau ir vartotas be didesnės refleksijos). Tuo tarpu kitas socialinės identifikacijos komponentas, nors psichiatrijos kontekste laikytinas tokiu pačiu akivaizdžiu ir faktiškai būtinu, tačiau įsilieja į savojo aš sampratas be jokios refleksijos, t. y. jau laikomas savaime suprantamu. Tai – medicinos diskurso suformuotas savęs kaip medicinos objekto suvokimas. XIX a. prasidėjęs psichiatrijos sumokslinimas (bandymai klasifikuoti ligas, diag nozės apibrėžimų paieškos) buvo orientuotas į psichiatrijos pavertimą medicinos atšaka. Tačiau tik XX a. pirmaisiais dešimtmečiais psichiatrija pradeda panašėti į tradicines medicinos atšakas, kai ima rastis nauji (nors dar mažai efektyvūs) gydymo metodai, o visa materia medica krypsta jau ne vien į psichikos ligonių kontrolę, bet ir į gydymą30. Tuomet ne tik prieglaudos pradeda transformuotis į medicinos institucijas (ligonines), bet ir keičiamas kalbėjimo apie psichikos sutrikimus bei juos turinčius žmones būdas – „keistos elgsenos“ asmenys tampa medicinos diskurso objektu. Dabar šis elgesys apibrėžiamas kaip „liga“ su specifiniais „simptomais“, o techniškai apmokyti profesionalai (psichiatrai) identifikuoja sergančius individus (diagnozė), spėja tolesnę ligos raidą (prognozė), svarsto apie jos kilmę (etiologija) ir bando tą ligą įveikti (gydymas)31. Nebūtina neigti (kaip tai darė kai kurie radikalūs

30 Prior L. The Social Organization of Mental Illness. London, Sage Publications, 1993, 30. 31 Rogers A., Pilgrim D. A Sociology of Mental Health and Illness, 4th edition. Maidenhead, Open University Press, 2010, 2. 197 Tomas Vaiseta

antipsichiatrijos judėjimo atstovai32), jog psichikos liga iš tikrųjų egzistuoja (kaip biologinis ar psichologinis sutrikimas), kad galima būtų pripažinti medicinos dis- kursą esant tik vieną iš galimų kalbėjimo būdų apie „keistą elgesį“, pasiūlančių ne tik savitą žodyną, elgesio su „keistais žmonėmis“ modelį, „problemos“ sprendimo organizavimo metodus, bet ir diskurso apibrėžtą savojo aš sampratą. Tai jau nėra apsėstasis, nėra pažabojimo reikalaujantis pamišėlis, o „sergantis žmogus“, „ligonis“, kurio „ligą“ reikia „diagnozuoti“ ir „gydyti“33. Po Antrojo pasaulinio karo mokslinis medicinos diskursas, jei ir buvo įsitvirtinęs psichiatrijoje, vis dar laikytinas nauju, pavyzdžiui, gydymo efektyvumo prasme fak- tiškai dar visą dešimtmetį, iki pat psichofarmakologijos proveržio šešto dešimtmečio pradžioje, kliautasi gana naujais, eksperimentiniais ar mažai nutuokiant, kokiu būdu padedančiais, gydymo metodais (elektros šokas, insulino šoko terapija ir kt.). Tad skunduose aptinkamas savojo aš sampratos komponentas, kurį pavadinome „medicinos objektu“, yra įdomus būtent dėl to, kad iškyla ar priešingai – slepiasi jau kaip nereflektuotas, t. y. internalizuotas nekritiškai, kaip savaime suprantamas. Patys skundo autoriai dažniausiai save pristato ar įvardija kaip „ligonis“, o savo būklę apibūdina kaip „sergu“ / „sergantis“ ir tuo pirmiausia siekia pabrėžti savo padėties specifiškumą bei priklausymą išskirtinei socialinei grupei, kuri patenka į medicinos diskursą ir todėl apibrėžiama jo sąvokomis: viena vertus, tai beveik visada reiškia savęs viktimizaciją – „liga“ pavertusi žmogų silpnesniu ir pažeidžia- mesniu; kita vertus, „ligonio“ padėtis formuoja ir iš medicinos diskurso kylančius teisėtus lūkesčius, kokių veiksmų asmuo, jei yra pripažintas esąs „ligoniu“, turįs teisę sulaukti („ligos“ nustatymo ir jos (iš)gydymo). Šios dvi nuostatos, nors gali pasirodyti konfliktuojančios (auka vs. teisė), iš tiesų papildo viena kitą ir tokiu būdu sudaro „ligonio“ statuso turinio esmę: „Ligonis, tai visų pirma žmogus, tik nelaimingas, kenčiantis, todėl, galbūt, žymiai jautresnis už sveikuosius, ir jis turi teisę, kad su juo būtų elgiamasi žmoniškai“34. Šiuo atveju „elgiamasi žmoniškai“ reiškia ne tik pagarbų elgesį, kaip su kitais („sveikaisiais“), bet ir medicininės pagalbos garantiją. Pirmuoju (viktimizacijos) atveju skundų autoriai, neapsiribodami įsivardijimu kaip „ligonis“, pagrindžia savo specifinį statusą nurodydami į ilgai trunkančią „ligos istoriją“ („Aš pradėjau sirgti 1949 metais spalio mėn. <...>“35 (1960 m. rašytas

32 Pavyzdžiui, Thomas Szaszas psichikos ligą pavadino mitu. Žr.: Szasz Th. Ideology and Insanity: Essays on the Psychiatric Dehumanization of Man. Baltimore, Penguin Books, 1970. 33 Vienas pirmųjų „ligos“, kaip deviacinės būklės, ir „ligonio“ socialinio vaidmens socialinės sistemos kontekste koncepciją išplėtojo sociologas Talcottas Parsonsas. Anot jo, „ligonio“ vaidmenį apibrėžia trys svarbiausios savybės: (1) bejėgiškumas ir pagalbos poreikis, (2) nekompetentingumas sau padėti ir (3) emocinė būsena (patiriama įtampa). Žr.: Parsons T. The Social System. London, Routledge, 1991, 296–298. 34 LCVA, f. R-769, ap. 1, b. 2556, l. 67. 35 Ten pat, b. 1703, l. 57. 198 BALSAI IŠ SOVIETINIŲ PSICHIATRIJOS LIGONINIŲ: SAVOJO AŠ SAMPRATOS SKUNDUOSE skundas)) arba padėties sunkumą („Yra paraližuota kairė ranka ir koja, chroniš- kas bronchitas, epilepsija, nepakankamas širdies darbo ritmas.“36). Kaip giliai yra perimtas ir įsisąmonintas medicinos diskurso mąstymo būdas, parodo užtikrintas operavimas medicininio žodyno sąvokomis, kaip „diagnozė“, „konsultacija“, „vizi- tacija“, ar net rafinuotas medicinos diskurso žinių išmanymo demonstravimas37. Tuo tarpu apie teisėtus lūkesčius skunduose mes sužinome dėl to, kad jie sufor- muluojami kaip neišpildyti ar išpildyti tik iš dalies. Skundo atsiradimą paprastai ir nulemia pirmiausia teisėtų lūkesčių supratimas (kokie jie turėtų būti) ir tuomet – nepasitenkinimas jų išpildymo kokybe, o tai nusako, kiek yra perimtas medicinos diskursas. Tačiau skundas taip pat reiškia ir įtrūkį šio diskurso sukonstruotoje gran- dinėje, kurią supaprastintai galėtume apibrėžti taip: subjekto „prasta“ savijauta – „ligos“ diagnozė – „ligos“ gydymas – „ligos“ pašalinimas (pagijimas). Kaip subjektas suvokia ir aiškina šį įtrūkį – tai, kas yra įvardijama kaip „klaidinga diagnozė“, „netinkamas gydymas“, „nesėkmingi gydymo rezultatai“ ir t. t.? Hipotetiškas išorinis stebėtojas galėtų teigti, kad taip nutinka dėl psichiatrijos nesėkmės atlikti medicinos atšakos vaidmenį, kad „keisto elgesio“ ar „neįprasto mąs- tymo“ pavertimas „liga“ yra iš principo klaidingas ir todėl tokios elgsenos ar mąs- tymo keitimas medicinos priemonėmis nėra ir negali būti efektyvus. Tai būtų radikali psichiatrijos, kaip medicinos diskurso dalies, kritika. Tokios hipotetiškos kraštutinės pozicijos įsivaizdavimas mums padeda suprasti, ką reiškia suvokti save kaip „medicinos objektą“. Asmuo, kaip medicinos objektas, iš principo negali atlikti tokios dis- kursinės kritikos (jis pats šia prasme yra jos kuriamas), todėl patyręs įtrūkį jis turi ieškoti kitų šios patirties aiškinimo būdų ir kritikos objektu tampa ne visas diskursas, o atskiri jo elementai, pavyzdžiui, abejojama gydymo būdu. Tikėjimas medicinos diskurso „pažadėtais“ gydymo būdais yra toks stiprus, kad pati žmogaus būklė yra suvokiama kaip negaunamos pagalbos pasekmė: „Kiek man yra žinoma, kad vaistai prirašyti man yra nurašomi mano vardu reguliariai, bet [aš] jų negaunu. Tokiu būdu esu priverstas kankintis, priverstas – pasmerktas kankinančiai mirčiai.“38 Tačiau paprastai nesitenkinama sąlygiškai objektyvių priežasčių įvardijimu (pavyz- džiui, vaistų trūkumu) ir linkstama įtrūkius aiškinti subjektyviais faktoriais, kurių įsi- kūnijimu tampa gydytojas. „Ligonio“ akimis jis yra pagrindinis medicinos diskurso reprezentantas, ir tai yra logiška, atsižvelgiant į gydytojui priskirtą vaidmenį – patvirtinti

36 Ten pat, b. 8656, l. 58. 37 Tokio išmanymo demonstravimo pavyzdys: „Keista, kad iš raminančių vaistų skiriamas tik tazepamas. Atro- do, pakankamai turima aminazino, tizercino, triftazino, mažeptilio, amitriptilino, bet minėto tazepamo „draugų“ (garsiojo elenium, sedukseno, napotono, meprobamato, trioksazino ir kt.) nėra. Jie – neskiriami. Skiriama: daug dėmesio, dramblio dozės nuoširdumo, seserų širdingumas, detalūs ligos priežastį išaiškinan- tys pokalbiai, net hipnozė, bet kurgi minėti „draugai“ vaistai!?“ Žr.: Ten pat, b. 7359, l. 185. 38 Ten pat, b. 8656, l. 59–59ap. 199 Tomas Vaiseta

asmeniui „ligonio“ statusą ir suteikti jam techniškai kompetentingą pagalbą, kurios negali suteikti niekas kitas39. Todėl į jį yra projektuojami lūkesčiai: „Su ašaromis akyse prašiau, tiesiog maldavau gydytoją, kad ji apžiūrėtų mane, kad patartų, į ką turėčiau kreiptis, bet atsakymas buvo trumpas – išeiti.“40 O kai šie lūkesčiai yra neišpildomi, gydytojas yra suvokiamas kaip to kaltininkas: ten, kur minėtas hipotetiškas stebėtojas įžvelgtų neįmanomybę mediciniškai apibrėžti, t. y. diagnozuoti „psichikos ligą“, „ligonis“ įžvelgia gydytojo padarytą diagnozės klaidą; ten, kur būtų galima aptikti psichiatrijos negalią pašalinti „ligą“, „ligonis“ aptinka netinkamai parinktą gydymo būdą: „Minėtose ligoninėse manę blogai gydė, vaistus netinkamus man davė, kad butų davė kokių vitaminų, atitinkamų bučiau greičiau pasitaisęs.“41 Tuo mes nesiimame vertinti, ar ir kiek pasitaikydavo neprofesionalių gydytojų, bet atkreipiame dėmesį į tai, kaip savojo aš, kaip medicinos objekto, suvokimas nulemia problemos formulavimą – nega- lėdami kvestionuoti juos kuriančio medicinos diskurso, „ligoniai“ kvestionuoja atskiro elemento, t. y. gydytojo, kompetenciją.

AŠ KAIP PACIENTAS

Sąvoka „pacientas“ labai retai aptinkama skunduose, kaip minėta, jų autoriai save pristato kaip „ligonis“, tik kiek dažniau ši sąvoka sušmėžuoja jų patikrinimo dokumentuose. Tačiau pasirinkta būtent ši sąvoka apibūdinti tai, ką galima būtų įvar- dyti kaip medicinos diskurso kuriamo vaidmens („ligonio“) subkomponentu. Nors paciento samprata iš tiesų plaukia iš platesnės medicininės sampratos ir gali būti laikoma „ligonio“ sinonimu, tačiau čia ji yra išskleidžiama ir aptariama atskirai, nes apibrėžiama ir vartojama specifine prasme – paciento savojo aš suvokimas kuriasi per santykį su medicinos institucija, šiuo atveju – psichiatrijos ligonine, o tai savo ruožtu lemia atitinkamą subjekto padėtį, patirtį ir teisėtus lūkesčius. Taigi pacientas yra suprantamas kaip institucionalizuotos profesionalios klinikinės intervencijos objektas42. Nors psichiatrijos raida parodė, kad tai ne vienintelis galimas „ligonio“ traktavimo būdas43, faktiškai tik toks buvo įmanomas sovietinėje psichiatrijoje. Maždaug nuo šešto dešimtmečio pradžios prasidėjusi psichiatrijos Sovietų Lietuvoje insti- tucionalizacija (statoma vis daugiau ligoninių) reiškė, kad psichiatrijos ligoninės (vadintos

39 Parsons T. Ten pat, 294. 40 LCVA, f. R-769, ap. 1, b. 2556, l. 218. 41 Ten pat, b. 1703, l. 57. 42 Rogers A., Pilgrim D. Ten pat, 242. 43 Kaip alternatyva „pacientui“ gali būti, pavyzdžiui, „medicinos paslaugų vartotojas“, kai pats subjektas renkasi paslaugas iš kelių variantų, arba „partneris“ (angl. provider), kai subjektai bendruomenės sąlygomis padeda vieni kitiems. Žr.: Ten pat, 245–258. 200 BALSAI IŠ SOVIETINIŲ PSICHIATRIJOS LIGONINIŲ: SAVOJO AŠ SAMPRATOS SKUNDUOSE psichoneurologinėmis) tampa pagrindiniu sistemos elementu, per kurį yra įgyvendi- nami psichikos sveikatos tikslai. Sovietmečiu egzistavę patronažai (globa šeimose) sudarė nereikšmingą dalį, o įvesta dispanserių sistema (nestacionarus gydymas ir priežiūra) laikytina ne tiek alternatyva, kiek institucionalizuoto gydymo tęsiniu ir buvusių ar potencialių ligoninės pacientų kontrolės instrumentu. Šią institucionalizaciją lėmė sovietų ideologijos apibrėžtas siekinys suteikti „visuotines ir nemokamas“ sveikatos apsaugos paslaugas (tai reiškė visišką sveikatos apsaugos sistemos etatizaciją ir valstybinę kontrolę) ir sovietinėje psichiatrijoje įsivyravęs biologinis modelis (lėmęs ir atitinkamus gydymo metodus). Taigi institucionalizuotos psichiatrinės pagalbos diskursui ir jo formuojamai paciento savojo aš sampratai didelę įtaką padarė ideologinis autoritetinis diskursas. Hospitalizavimas ir stacionarus gydymas formavo savitą savojo aš supratimą, nes žmogus yra atskiriamas nuo įprastos socialinės aplinkos, turi laikytis nustatyto režimo (dienotvarkės) ir disciplinos, pripažinti santykių hierarchiją, kitaip tariant, patekimas į psichiatrijos ligoninę reiškė atsidūrimą specifinėje organizacijoje, turinčioje savą institu- cinę kultūrą ir vaidmenų padalijimą. Šis vaidmenų padalijimas ne tik skatina subjektą save įvardyti ir suvokti kaip „ligonį“ (ar „pacientą“), bet ir prisiimti konkretesnes etike- tes, nulemtas formalios (pagal skyrius, pagal ligas) ar neformalios (pravardės) klasifika- cijos44. Todėl skundų autoriai, nurodydami esą iš vieno ar kito ligoninės skyriaus, ne tik suteikia informacijos, bet ir pristato save („Esu gydomas 8 vyrų skyriuje“45), kaip tuo metu priklausantį šiai institucijai ir užimantį joje tam tikrą vietą. Institucionalizuotos pagalbos diskurso dominavimas neleido skleistis alterna- tyviems požiūriams, todėl stacionarus gydymas ar ligoninė, kaip institucija, a priori dažnai neturėjo neigiamos konotacijos46. Galima netgi teigti, kad kai kuriais atvejais tai būdavo pageidaujamas gydymo būdas ar jam teikiama pirmenybė. Tokį tikėjimą institucija gerai iliustruoja vienas skundas apie alkoholizmo gydymą, kuris taip pat priklausė psichoneurologinių ligoninių kompetencijai: <...> Aš žinoma patikėjau ne vyru, bet ligonine, gydytojais, kur prižadėjo tikrai pagy- dyti. Ir štai mano viltis sudužo, kada grįžęs vyras po 3 mėnesių į namus ketvirtoje die- noje jau pasigėrė ir išdidžiai pradėjo girtis „Štai kaip pagydė mane žmona“. O viso to priežastis tame, kad kaip vyras pasakoja, ligoninėje taip neatidžiai duodami vaistai, kad ligoniai kurie sąmoningai patis nenori gerti jų, gali ir taip daro, kad per visą tą kursą neišgeria nei vienos tabletės <...>. Tai štai kaip gydomi mūsų vyrai. Tai kam gi daugiau mes galime juos patikėti, jeigu ir čia nėra pagalbos.47

44 Remiamasi Ivano Belknapo pasiūlyta ligoninės pacientų klasifikacija: (1) diagnostinė pagal ligas, (2) orga- nizacinė pagal skyrius ir (3) neformalioji. Žr.: Belknap I. Human Problems of a State Mental Hospital. New York, McGraw-Hill Book Company, 1956, 123. 45 LCVA, f. R-769, ap. 1, b. 8656, l. 58. 46 Žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai kildavo stigmatizacijos baimė, tačiau ji susijusi daugiau su nenoru būti pripažintam „psichikos ligoniu“, o ne būti hospitalizuotam. Tai aptarsime kitame skyriuje. 47 Ten pat, b. 2026, l. 149. 201 Tomas Vaiseta

Nors šis skundas rašytas ne „paciento“, o jo artimojo – žmonos, tačiau gerai apibendrina kituose skunduose išryškėjantį ir autorių, kaip „pacientų“, santykį su medicinos institucija: a priori pasitikima jai deleguota galia gydyti ir sutinkama paklusti nustatytai tvarkai (režimui, disciplinai, hierarchijai), tačiau subjektyviai patyrus lūkesčių neišsi- pildymą, nusiviliama ir suabejojama ne savimi (pavyzdžiui, savo valia laikytis gydytojo nurodymų), medicinos galimybėmis, bet institucija. Svarbiausia, kad nusiviliama ne institucionalizuota pagalba per se, bet tik konkrečia institucija, su kuria teko susidurti, nes prieinama prie išvados, kad lūkesčių neišpildymą lėmė tai, jog konkreti institucija nesilaikė reikalingos tvarkos plačiąja prasme ir todėl nutolo nuo medicinos institucijos funkcijų ar apskritai pavirto į kažką kita. Toks mąstymo būdas yra būdinga savojo aš, kaip paciento, suvokimo savybė, todėl ją išplėtosime kiek plačiau. Skunduose nuolat susiduriama su išsakoma nuostaba, pykčiu ar šoku, kurį sukelia paciento sampratos suformuotų teisėtų lūkesčių neatitikimas tikrovei: „Š. m. sausio mėn. 5 d., aš pats savo noru atvykau į Resp. N. Vilnios psichoneurologinę ligoninę, kaip į oficialią valstybinę organizaciją [paryškinta – T. V.]. Bet čia radau didžiulę betvarkę.“48 Tokiuose skunduose galime aptikti daugybę pranešamų faktų apie nepakeliamas sąlygas psichiatrijos ligoninėse, personalo elgesį ir požiūrį, smurtą ir ligonių savijautą, kurie paremtų institucionalizuotos psichiatrijos kritikų išsakytas tezes, kad psichiatrijos ligoninės pacientus atriboja nuo įprasto socialinio gyvenimo, į kurį vėliau sunku sugrįžti, skurdina socialinius gebėjimus, formuoja izoliacijos jausmą, skatina tokios hierarchijos kūrimąsi, kurioje ligoniai užima žemiausią padėtį ir dėl to nuolat patiria smurtą bei kitokią skriaudą, atlaisvina nuo atsakomybės ir rūpinimosi savimi, o kartu skatina priklausomybę nuo institucionalizuotos pagalbos ir kt.49 Pavyzdžiui: „‘Vasaros’ I moterų skyriuje siaubinga padėtis: ligoniai miega po 2, o dauguma ir visai neturi lovos ir miega koridoriuje ant grindų, ir netgi po stalu“50 arba „[sanitarai] [s]učiupo mane skyriuj trise parsivertė ant lovos ir ėmė smaugti gerklę net netekau kvapo. Paskui davė smūgius į krūtinę ir sumušė koją, šoną“51. Tačiau raktiniu žodžiu šiuose skunduose, ko gero, reikėtų laikyti nuolat pasikartojantį „betvarkės“, „netvarkos“ ar „pašlijusios tvarkos“ motyvą, kuriuo nusakoma paciento pozicija tikrovės atžvilgiu: šių problemų priežastis – ne tokių psichiatrijos ligoninių prigimtis (kaip sakytų jų kritikai), o tai, kad konkreti institucija nesilaiko nustatytos tvarkos. Kitaip tariant, tikima automatine sistema – kritikuojami „žmogiškieji faktoriai“. Savo patirtį mėgi- nama racionalizuoti išsaugant paciento savivokos suformuotą tikėjimą institucionalizuota

48 Ten pat, b. 2831, l. 212. 49 Eaton W. W. The Sociology of Mental Disorders. Westport, Praeger, 2001; Goffman E. Asylums: Essays on the Social Situation of Mental Patients and Other Inmates. Penguin Books, 1991; Prior L. The Social Organization of Mental Illness. London, Sage Publications, 1993; Ullmann L. P. Institution and Outcome: A Comparative Study of Psychiatric Hospitals. Oxford, Pergamon Press, 1967; Baltrušaitytė G. Psichiatro–paciento santykiai pirminėje psichikos sveikatos priežiūroje. Sociologija. Mintis ir veiksmas, nr. 1, 2003. 50 LCVA, f. R-769, ap. 1, b. 1699, l. 74. 51 Ten pat, b. 1699, l. 231. 202 BALSAI IŠ SOVIETINIŲ PSICHIATRIJOS LIGONINIŲ: SAVOJO AŠ SAMPRATOS SKUNDUOSE pagalba – esą, jei ne tvarkos, taisyklių, režimo laužymas, su tokiomis problemomis nebūtų susiduriama: „Kada naktimis budi med. sesuo <...>, jinai visados miega, o jos pamainoje daugiausia yra visokių nemalonumų. Pagal veikiančias taisykles med. seserys privalo naktį tikrinti ligonius, o ne miegoti“52 ir „nesuprantama, kaip tokie žiaurūs ir grubūs žmonės gali dirbti gydymo įstaigoje ir skriausti ligonius“53. Galiausiai kartais asmeninė patirtis peržengia bet kokius pa ciento sampratoje glūdinčių įprastos medicinos institucijos ar jos personalo vaizdinių ribas ir tuomet ligoninė ar jos darbuotojai yra kriminalizuojami – tarsi atsisakoma pripažinti, kad tai yra medicinos institucija ar medicinos darbuotojas („O čia pas mus toje Švėkšnoje yra baisiau negu kalėjime“54; „<...> čia labai panašu į Konclageri“55; „Banditinis chuliganas dirbantis šioje įstaigoje tarnautoju <...>“56).

AŠ KAIP PSICHIKOS LIGONIS

Keista gali pasirodyti tai, kad aptariant iš psichiatrijos ligoninių rašytų skundų autorius, iki šiol nebuvo minėta aš, kaip psichikos ligonio, samprata. Tačiau šiame straipsnyje nagrinėjama identifikacija socialiniame lauke per savęs prista- tymą kitiems, o šiuo požiūriu „psichikos ligonio“ subkomponentas skunduose eksplicitiškai išreiškiamas rečiau nei anksčiau nagrinėtieji. Tai galbūt būtų galima aiškinti tuo, kad suvokdamas save kaip „ligonį“ ar kaip „pacientą“ subjektas tiesiog nemato reikalo konkretizuoti – jis yra toks pat ligonis ar pacientas kaip kiti ligoniai ar pacientai (sergantys širdies, plaučių, kepenų ir kitomis ligomis). Tačiau labiau tikėtina, kad čia susiduriame su kitu, faktiškai priešingu reiškiniu – savęs suvokimu kaip išskirtinio statuso ligonį, kuris nėra toks pats kaip kiti ligoniai, ir šis kitoniškumas turi neigiamą reikšmę, kurią linkstama nutylėti ar maskuoti. Šis nerimas ar baimė būti atpažintam kaip „psichikos ligoniui“ formuoja tam tikras savęs pristatymo strategijas. Viena jų – kalbėti apie savo ligą kaip apie nervų, o ne psichikos sutrikimą. Biologiniu modeliu besirėmusi sovietinė psichiatrija buvo palanki tokiai strategijai – vien ligoninei suteikiamas apibūdinimas „psichoneurologinė“ nurodo į psichikos ir nervų ligų suartinimą, sąlygotą požiūrio, kad abiejų rūšių ligas lemia biologiniai procesai žmogaus kūne. Tačiau, nepaisant šio medicininio suartinimo, sociokultūriškai tarp psichikos ir nervų ligų egzistavo normatyvinė praraja, kuri skatino ir psichikos ligos diagnozę turinčius žmones prisistatyti „nervų ligoniais“.

52 Ten pat, b. 8656, l. 58v. 53 Ten pat, b. 7010, l. 231v. 54 Ten pat, b. 7013, l. 109. 55 Ten pat, b. 2258, l. 103v. 56 Ten pat, b. 2831, l. 212. 203 Tomas Vaiseta

Kitas prisistatymo strategijos variantas – kalbėti apie save pabrėžtinai kaip apie „sveiko proto“ asmenį: „Būdama sveiko proto ir matydama, kaip slaugitojai skriau- džia ligonys <...>“57 ir „supraskite, kol aš neišėjau iš proto, aš dar noriu grįžti pas šeimą ir gyventi žmoniškai“58. Literatūroje apie psichiatrijos pacientus pastebimas reiškinys, kad psichikos ligos diagnozę turintys asmenys dažnai savęs nelaiko ser- gančiais59 ir, jeigu kliautumėmės skundų patikrinimo dokumentuose užfiksuoto- mis išvadomis, taip pat galėtume kalbėti, kad susiduriame su panašiu reiškiniu (tiesa, tai nėra taisyklė). Kartais toks siekis būti pripažintam „sveiko proto“ tampa akstinu aktyviai veikti (įrodinėti savo tiesą) ir impulsu rašyti skundą. Kitais atvejais „sveikumas“ yra grindžiamas retorinėmis priemonėmis – aprašydamas savo reak- ciją, patirtą psichiatrijos ligoninėje, autorius kuria opoziciją „tikriems ligoniams“: Bet kai atidarė duris į moterų skyrių, man jau plaukai ant galvos pasišiaušė: išgirdau isterišką juoką, beprasmes dainas, poterių šnibždesį, pamačiau beprotiškas ligonių akis. <...> Tylėjau, iš siaubo netekusi žado. Tai štai kokia toji speciali Žiegždrių ligoninė! Juk aš tarp pamišusių žmonių! Susigūžiau kamputyje ir nežinojau, ar tai tiesa, ar sapnuoju. O gal iš tiesų su manim kas baisaus atsitiko?!60

Net kai nėra kvestionuojama pati diagnozė, skundų autoriai linksta dalyti pacientus į „tikrus“ ir „netikrus“ ligonius, save priskirdami pastariesiems, kurių socialinis statusas suvokiamas kaip aukštesnis. Pirmieji gali būti vadinami „nesąmo- ningais“, „bepročiais“, „chroniškais“, tais, kurie taip pat gali būti užtariami kaip bejėgiai ir negalintis patys apsiginti, bet su kuriais nė vienas autorius nenori būti tapatinamas ir dėl to gali imtis net oksimoronų: „Čia pas mus ir sveikas ligonis [paryškinta – T. V.] gali pavirsti chronišku.“61 Tokios strategijos patvirtina egzistuojant sociologų aprašytą psichikos ligonių stig matizaciją, dėl kurios asmuo gali ne tik jausti gėdą, frustraciją ar pats save nuvertinti, bet ir būti demoralizuotas ir socialiai diskvalifikuotas62. Pavyzdžiui: „Ir jei reikėtų mano laišku naudotis viešumoje, neskelbkite mano pavardės, nes menkas malonu- mas pasigirti patekus į anot liaudies, ‘Durnių namus’.“63 Arba vyras, kuriam buvo diagnozuota paranoja, prašo atšaukti diagnozę ir nurodo, kad tokia medicininė išvada „teršia mokytojos šeimos autoritetą“64. Ši diskvalifikacija gali reikšti ne tik socialinę

57 Ten pat, b. 1834, l. 38v. 58 Ten pat, b. 2827, l. 22. 59 Prior L. Ten pat, 161. 60 LCVA, f. R-769, ap. 1, b. 3093, l. 84. 61 Ten pat, b. 7013, l. 109. 62 Goffman E. Stigma. London, Penguin, 1990; Rogers A., Pilgrim D. Ten pat, 28–29. 63 LCVA, f. R-769, ap. 1, b. 3093, l. 85. 64 Ten pat, b. 8258, l. 240. 204 BALSAI IŠ SOVIETINIŲ PSICHIATRIJOS LIGONINIŲ: SAVOJO AŠ SAMPRATOS SKUNDUOSE diskriminaciją, bet ir atimti pilietines teises (pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje tokiems žmonėms nebuvo leidžiama išvykti į užsienį, turėti vairuotojo pažymėjimą ir kt., o kaip rašo ką tik cituoto skundo autorius, „dėl šio defekto <...> negalėsiu turėti naujo paso“65) ar teisę spręsti apie savo paties būklę, galbūt net nuspręsti savo likimą66. Visais aukščiau minėtais atvejais skundų autoriai nesipriešina „psichikos ligonio“ stig matizavimui, tik siekia jo išvengti (paneigiant diagnozę) ar sušvelninti (atskirdamas save nuo „tikrų ligonių“). Kai „psichikos ligonio“ statuso nesikratoma, atrodo, kad perimama ir pati stigma bei iš jos plaukianti socialinės izoliacijos jausena, kuri, žinoma, gali būti grįsta asmenine patirtimi. Taip galiausiai išreiškiama absoliučiai viktimizuota savojo aš samprata. Ko gero, neįmanoma nustatyti, ar visais atvejais taip išsakoma autentiška nevilties ir bejė- giškumo būsena, kuri tapusi kertine savęs suvokimo dalimi, ar tik išnaudojama retoriškai manipuliatyviais tikslais sujaudinti adresatą, tačiau galime aptikti šios būsenos išraiškos kelias pakopas: išsakoma nuostata, kad autoriumi iš anksto nebus pasitikėta, nes jis esąs „psichikos ligonis“ („Mes suprantame, kad jūs netikėsite tuo mūsų skundu, ir pagalvo- site, kad mes rašome nesąmones“67; „Mat Psihetrija tamsus dalikas niekas neirodis gali buti pas ligoni Galiucinacija, tuom ir pasiaiškinimas“68); išsakomas kitų požiūrio į „psichikos ligonius“ nulemtas bejėgiškumas („Juk psichiniai ligoniai sveikata nesiskundžia, jie nieko nesupranta“69; „Dabar čia tank[us] nuotikei sanitarų gyrtokliavi kas ateina į darba gyrti, drasus vyrai nebijo nieko, galima mušti ligoniu nes jie neprotingi žodžio neturi <...>“70); ir pagaliau pabrėžiama dehumanizuojanti būklė – autoriai jaučiasi esą antrarū- šiai, nevisaverčiai asmenys, savo padėtimi ir elgesiu su jais labiau primenantys gyvulius nei žmones („Dabar susirgę tampame visiškai nepilnaverčiais žmonėmis ir su mumis galima elgtis kaip kas panori“71; „Šuva pas šeimininką dešimt kartu geriau gyvena negu mes čia toje Švėkšnoje“72; „niera vietu turi žmonės ant grindų nakti miegoti kaip gyvuliai ir buti stumdomais visu“73). Tad savojo aš kaip psichikos ligonio sampratoje net lūkesčiai turi ne pozityvų, o negatyvų turinį – žmogus, kaip psichikos ligonis, gali tikėtis ne pagalbos, bet nepasitikėjimo, abejingumo, pašaipos.

65 Ten pat, b. 8258, l. 240v. 66 Apie pastarąją aplinkybę, kaip psichiatrijos diskurso galios šaltinį, rašo Michelis Foucault. Psichiatrija įtvirtino „sveiko proto“ viršenybę beprotybės atžvilgiu (kompetencija vs. nežinojimas, blaivus protas vs. klaidos (iliuzijos, haliucinacijos, fantazijos), normalumas vs. deviacija). Beprotybę, kaip ligą, turintis subjektas buvo diskvalifikuotas kaip pamišėlis, t. y. iš jo buvo atimta bet kokia galia ir žinojimas apie savo ligą. Žr.: Foucault M. Ethics: Subjectivity and Truth (The Essential Works of Michel Foucault, 1954–1984, volume 1). New York, The New Press, 1997, 49. 67 LCVA, f. R-769, ap. 1, b. 7013, l. 109. 68 Ten pat, b. 4952, l. 241v. 69 Ten pat, b. 2254, l. 15. 70 Ten pat, b. 4953, l. 197–197v. 71 Ten pat, b. 9286, l. 54. 72 Ten pat, b. 7013, l. 109. 73 Ten pat, b. 7362, l. 70v. 205 Tomas Vaiseta

IŠVADOS

Skundų analizės būdu išskirti psichiatrijos ligoninėse buvusių žmonių savojo aš sampratos komponentai ir subkomponentai pasižymi socialinės identifikacijos savybėmis, kurios nulemia subjekto mąstymo tendencijas. Jas galėtume suskirstyti į dvi grupes. Pirmąją, remdamiesi Foucault, galėtume pavadinti tiesos režimo nelaisve: diskursai formuoja savojo aš komponentų turinius, iš kurių perimdami sąvokas, kategorijas, sampratas, subjektai bando suvokti save ir prisistatyti kitiems. Tokiu būdu jie kalba atitinkamo diskurso pateiktu žodynu ir negali kvestionuoti paties diskurso, todėl susidūrę su patirtimi, kuri galėtų jam prieštarauti, ne atmeta jį, o ieško išgyvenamą tikrovę racionalizuojančių išeičių: neištesėtas medicinos pažadas gydyti reiškia ne medicinos diskurso nesėkmę, o tik atskiro jo elemento, greičiausiai subjektyvaus (gydytojo ar kito medicinos personalo), klaidą; medicinos instituci- joje (psichiatrijos ligoninėse) patiriama skriauda suprantama ne kaip institucionalizacijos nulemta problema, o priešingai – tik kaip institucionalizacijos stoka (per mažai tvarkos, sistemos automatiškumo). Tačiau pabrėždami tai negalime nepastebėti ir kitos pusės. Kiekvienas diskursas, formuodamas ar sovietinio piliečio, ar (psichikos) ligonio ir paciento sampratas, pasiūlo subjektui ir tai, ką pavadinome teisėtais lūkesčiais – ką jis, kaip sovietinis pilietinis, kaip ligonis ar pacientas, galįs ar turįs gauti. Tik susiformavęs šių teisėtų lūkesčių vaizdinius (ir nesvarbu, kokiais tikslais jie buvo pateikti – propagandiniais, politiniais ar pan.) ir daugiau ar mažiau įsisąmoninęs, kad šie lūkesčiai yra atitinkamo diskurso (bent formaliai) pripažinti ir patvirtinti, jis gali atpažinti subjektyviai išgyve- namas situacijas kaip neatitinkančias šių vaizdinių ir dėl to formuluoti reikalavimus ar išreikšti nepasitenkinimą dėl neišpildomų lūkesčių. Nepaisant to, kad šie reikalavimai ar nepasitenkinimas yra išsakomi nekvestionuojant paties diskurso, būtent šis atliekamas aktas mums leidžia jų autorius atpažinti kaip subjektus – kaip save suvo- kiančius, savo padėtį reflektuojančius ir norinčius ją keisti. Net ir pritardami psichiatrijos institucionalizacijos kritikų teiginiams, kad psichiatrijos ligoninės verčia žmones pasyviais, socialinius įgūdžius prarandančiais ligoniais, skundų turinys ir pačių skundų egzistavimo faktas rodo, kad negalima kal- bėti apie absoliučią ir visuotinę psichiatrijos ligoninių pacientų rezignaciją ir savęs suvokimo fatališkumą – net kai jie kalba apie psichiatrijos ligoninę kaip apie konc lagerį ar kalėjimą, o savo padėtį prilygina gyvuliams, skundų autoriai ne tik konstatuoja savo menką statusą, bet ir (tiesiogiai ar potekste) deklaruoja jį esant nepriimtiną, nenormalų, neatitinkantį tų vaizdinių, kuriuos jam siūlo diskursai. Paradoksalu, bet būtent sovietiniai skundai, signalizuojantys apie aukomis save pristatančių psichikos

206 BALSAI IŠ SOVIETINIŲ PSICHIATRIJOS LIGONINIŲ: SAVOJO AŠ SAMPRATOS SKUNDUOSE ligonių apgailėtiną, jei ne beviltišką padėtį, tapo šaltiniais, iš kurių mes, ko gero, pirmą kartą moderniosios Lietuvos istorijoje išgirdome psichiatrijos ligoninių pacientus, kalbančius savu balsu, ginančius savo subjektyvumą, kad ir tiesos režimų nelaisvėje.

Tomas Vaiseta VOICES FROM SOVIET PSYCHIATRIC HOSPITALS: THE PERCEPTIONS OF THE SELF IN PATIENTS’ COMPLAINTS

SUMMARY. This article is based on an analysis of Soviet patients’ complaints stored in the archive of Soviet Lithuania’s Ministry of Health Care. The analysis of patients’ complaints aims at interpreting the self-perception of mentally ill persons in Soviet psychiatric hospitals. The complaints are interpreted as a part of public communication that could help us to understand the process of social identification, that is, how a subject represents himself to others and how he defines himself by the social categories. The most significant discourses in the context of Soviet psychiatry are brought out. These discourses had formed the components and sub-components of the perception of the self: the self as a Soviet citizen, as an object of medicine, as a patient, and as mentally ill. The analysis shows how the subjects used the vocabulary of a particular discourse, and in the situations of the conflicts did not reject a discourse but were searching for a way to rationalize their experience. At the same time it is important to emphasize the expectations which these discourses form. These expectations, if not fulfilled, generated the dissatisfaction by which it became possible to recognize the subject as a self defining her/himself, reflecting her/his situation, and seeking to change it. In this way probably for the first time in the history of modern Lithuania it became possible to hear the voices of the patients of psychiatric hospitals who defended their own subjectivity, although they found themselves in the captivity of so-called truth regimes. KEYWORDS: psychiatry, Soviet period, psychiatric hospital, patient, self-perception, identification.

207

NE UŽ TOKIĄ LIETUVĄ DĖJOME PARAŠĄ: D ISTORIJOS POLITIKA POSOVIETINĖSE LIETUVOS KULTŪRININKŲ TRAJEKTORIJOSE D VILIUS IVANAUSKAS ISSN 1392-0588 (spausdintas) ISSN 2335-8769 (internetinis) 2014. 62

SANTRAUKA. Sovietmečio laikotarpis kaip daugialypis išteklius apibrėžiant grėsmes šian- dieniniam Lietuvos kontekstui, o kartu pagrindas – kilti specifiniam strategavimui, kuriame susipina sėkmingos patirties griaunant sistemą, (ne)baigto Šaltojo karo suvokimo, kaltės už sovie- tinį laikotarpį kėlimo kontekstai. Straipsnyje taikant diskurso analizę pabandoma dekonstruoti Lietuvos sovietmečio kultūrininkų strategavimą posovietmečiu, atskleidžiant sąsajas su atskirų analitinių kategorijų (totalitarizmas, etniškumas) intensyviu praktiniu vartojimu, žyminčiu istorijos politikos didėjimą Lietuvos viešojoje erdvėje. Tautinės mobilizacijos sovietmečiu veikla atskiriems kultūrininkams tapo palankiu kriterijumi kurti ir įsitraukti į Sąjūdį, o įsitraukus į Sąjūdžio veiklą darė asmenį pokyčių savininku. Kapitalo konversija, buvimas pokyčių veidu, moraliniu autoritetu (pavyzdžiui, Justinas Marcinkevičius ar Vytautas Landsbergis) akivaizdžiai įteisino kultūrininko autoritetą – turėti išskirtinę teisę artikuliuoti naujos sistemos pamatus ar atviriau kritikuoti silpstančią sistemą. Tautiškumas tuo metu siejosi su laisvosios rinkos idėjomis, liberalizmu. Šiandien stebime procesą, kai bandoma atsiriboti nuo liberalizmo palaikymo, vis labiau akcentuojama ne į tą pusę pasisukusi valstybės raidos trajektorija („ne už tokią Lietuvą kovojom“). Minėta Sąjūdžio kultūrininkų linija, vaiz- duojanti esamą situaciją kaip itin neigiamai paveiktą „siautusio liberalizmo“, iš tiesų atspindi platų sovietmečio ar Sąjūdžio meto kultūrininkų ratą. Ši pozicija, jeigu ir ne akivaizdžiai anti- vakarietišką, tai kritinį požiūrį į Vakarų įtaką jau yra suformavusi. Retorikoje atsiranda pasikar- tojamumo kontekstas: seną imperiją keičia nauja imperija; esą naujas centras nurodinėja, prarandamas savarankiškumas ir pan. Kultūrininko patirtis artikuliuojant kylančias grėsmes tampa galimybe jam pačiam tapti gelbėtoju iš naujo ir pritaikyti savo devintojo dešimtmečio patirtį. Kultūrininkai ne vien kelia iššūkius, bet ir patys jų susilaukia. Buvusios tarnystės sovietinei sistemai kontekstą ar intelektualo pareigos klausimą posovietinėje visuomenėje gana aktyviai kelia neokonservatoriška linija. Ši atsakomybę už sovietinę praeitį pabrėžianti pozicija remiasi totalitarizmu kaip praktine kategorija, išryškinant buvusią blogio imperiją ir siekiant prevencijos nepapulti į Rusijos brėžiamą erdvę. Šiame politikos lauke pernelyg „į save centruojanti“ kultūrininkų pozicija atrodo (pateikiama) kaip nesusipratėlių intelektualų laikysena didžiųjų geopolitinių žaidimų kontekste, formuojantis dviem stovykloms – Rusijai bei jos palydovams ir JAV sąjungininkams. Etniškumas atrodo kaip pernelyg lokalizuojanti ir vakarietiškumo plėt rai trukdanti amorfiška laikysena. Šiai neokonservatoriškai linijai yra būdingas liberalizmo ištaisymo aspektas, pripažįstant atskirų interpretacijų ar laikysenų ydingumą, pernelyg daug dėmesio skiriant individo saviraiškai ir pernelyg mažai kolektyviniams įsipareigojimams savo 209 Vilius IVANAUSKAS

aplinkai. Esant šiai priešpriešai sovietmečio tyrimus veikiantis istorijos politikos laukas tikrai nesilpnės, „sovietinę patirtį“ naudos kaip resursą ir pateiks keletą konkuruojančių valstybės raidos projekcijų. RAKTAŽODŽIAI: istorijos politika, totalitarizmas, etniškumas, kultūrininkai, analitinė kategorija, sovietinė sistema, posovietmetis, adaptacija, kaltė, imperija.

ĮVADAS

Istorijos politika yra tas laukas, kuriame susipina analitinis ir praktinis sąvokų taikymas, todėl tokios sąvokos kaip „tautinis / etninis tapatumas“, „antisistemiškumas“, „totalitarizmas“ ar pan. tampa gana neaiškios. Sudėtinga suprasti, kas turima omenyje: dekonstruojamas veikimo, kolektyvo mobilizavimo ar mobilizavimosi būdas arba iškeliama kokia nors konkreti vertybinė pozicija. Kai Yale’io universiteto profesorius Tymothy’is Snyderis 2011 m. gegužės 16 d. Vilniaus universiteto Mažojoje auloje pristatė savo knygą „Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“, gausiai į renginį susirinkusi Lietuvos šviesuomenė sulaikiusi kvapą klausė apie „kruvi- nųjų žemių“ teritorijoje 1933–1945 m. žuvusius 14 mln. žmonių, kurių žūtis buvo tiesioginė dviejų tironų – Stalino ir Hitlerio – vykdytos politikos pasekmė. Tokia retorika sukėlė vietinių intelektualų entuziazmą, nes jie suvokė savo tragediją kaip neišvengiamybę regione, kuris iš dviejų pusių buvo veikiamas blogio jėgų. Panašiai knyga buvo pristatyta ir kitose „kruvinųjų žemių“ teritorijose – Latvijoje, Lenkijoje ir kitur. Visur susilaukė panašaus entuziazmo, ypač Lenkijoje, nes jai savo studijoje Snyderis skyrė itin daug dėmesio. Analitinis požiūris siejasi su praktiniais moty- vais – politiniais, etninio tapatumo klausimais. Vietos elito atstovai gavo padrą- sinimą mažiau įsitraukti į prieštaringus Antrojo pasaulinio karo vidinės istorijos klausimus ir daugiau atsiremti į išorinės jėgos veikimą. Taip pat ji leidžia pateikti tautos kaip aukos tapatumą, bet kartu sumažina galimybę svarstyti „savo“ kaltės jausmą prieš „kitus“. Nėra taip svarbu, kad toks istorijos supaprastinimas, esą įvy- kius nulėmė du blogi vaikinai, buvo smarkiai kritikuojamas Rytų Europos regioną analizuojančių mokslo žurnalų recenzijose1, mat per mažai akcentuoti struktūriniai pokyčiai, skirtingų etninių grupių konfliktiškumas ir pan. Šiame straipsnyje nebandoma abejoti Snyderio pozicija, tačiau siekiama parodyti tą posovietinėje Lietuvoje intelektualiniame lauke itin dažnai pasitaikantį dubliavimąsi tarp analitinių ir praktinių pozicijų politinių reiškinių vertinimo procese, kai pretenduojama formuoti konkrečią istorijos politikos trajektoriją. Šiuo atveju dėmesys skiriamas itin specifiniam pateikimui, nes diskurso plėtotojai ir (ar)

1 Bartov O. Slavic Review 71, 2012; Kuhne T. Great Men and Large Numbers: Undertheorising a History of Mass Killing, Contemporary European History 21, 2012. 210 NE UŽ TOKIĄ LIETUVĄ DĖJOME PARAŠĄ: ISTORIJOS POLITIKA POSOVIETINĖSE LIETUVOS KULTŪRININKŲ TRAJEKTORIJOSE

aktyvūs dalyviai – kultūrininkai, prisidėję prie Sąjūdžio įsteigimo, valstybės raidos plėtojimo po 1990-ųjų, t. y. patys turis specifinę istorinę patirtį, kapitalą ir naudoja juos šiandieninei valstybei kylančių grėsmių artikuliacijai, per istorijos politika grįstų sprendimų siūlymus, taip formuodami savo prisitaikymo strategijas kintan- čiame politiniame kontekste. Sovietmečio laikotarpis tampa daugialypiu ištekliumi apibrėžiant grėsmes šiandieniniame Lietuvos kontekste, o kartu jis kaip pagrindas specifiniam strategavimui, kuriame susipina sėkmingos patirties griaunant sistemą, (ne)baigto Šaltojo karo suvokimo, kaltės už sovietinį laikotarpį kėlimo kontekstai. Ši iš sovietinio patyrimo ar sovietmetį apmąstančių pozicijų dažnai keliama istorijos politikos linija šiandien vis aktyviau veikia kultūros ir politikos diskursus, atlieka jų disciplinavimą, nors ir nėra tapusi vienintele istorijos subordinacija praktinei situacijai determinuojančia pozicija. Panašiai susidubliavusių pozicijų yra ir daugiau, kai kurios jų netgi konkuruojančios, metančios iššūkį viena kitai. Nors straipsnyje taikant diskurso analizę pabandoma dekonstruoti kultūrininkų poziciją formuojančius veiksnius, kartu parodoma šio strategavimo dinamika ir praktiš- kai interpretuojamų analitinių kategorijų vartojimas politiniame visuomeniniame lauke. Šie svarstymai suteikia informacijos ne vien apie veikimo mechanizmus remiantis istorine patirtimi, žinojimu ir specifiniu požiūriu, tačiau atskleidžia ir patį kintantį politinį kontekstą bei atsirandančius iššūkius esamai politinei sistemai.

DVI KATEGORIJOS TARP ANALITIŠKUMO IR PRAKTIŠKUMO

Ne vienas kognityvinių mokslų atstovas pažymi, kad politinis šališkumas yra nulemtas vertybinių vektorių, pasiūlančių nevienodą pasaulio suvokimą ir reiškinių klasi- fikavimą. Anot Peterio H. Ditto ir Spassenos P. Kolevos, politinis šališkumas veikia viešąjį diskursą, o esminiai skirtumai, kylantys iš nevienodų suvokimo pagrindų, yra sunkiai paaiškinami, todėl jie paprastai traktuojami kaip galima oponentų nelo- giška, ligota ar nepriimtina intencija2. George’ui Lakoffui šis skirtumas kyla iš skir- tingų moralės sąvokos suvokimo modelių. Pavyzdžiui, pasirenkami JAV liberalų ir konservatorių skirtumai idealios šeimos modelio interpretacijoje, skleidžiant viena- šališkus stereotipus apie kitaminčius ir siūlant vien savo logika pagristus politinius sprendimus3. Ši kognityvinė prieiga iš tiesų suteikia galimybę matyti tam tikra vertybine pozicija pagrįstą istorijos lauko konceptualizavimą, kuris lemia ir interesų išsiskyrimą, ir politinį veikimą. Itin gerai konceptualių metaforų naudojimas yra

2 Ditto P. H., Koleva S. P. Moral Empathy Gaps and the American Culture War. Emotion Review, vol. 3, no. 3 (July 2011), 331–332. 3 Lakoff G. Moral Politics: How Liberals and Conservatives Think. University of Chicago Press, 2002. 211 Vilius IVANAUSKAS

matomas istorijos politikos lauke, kuriame pateikiama interpretacija pirmiausia yra praktinė. Ji rezonuoja su istorine analize – analitine prieiga, besiremiančia isto- rizmo ar kita paradigma, kylančia pirmiausia iš metodologinių pozicijų, o ne iš grupės suvokiamų interesų.

TOTALITARIZMAS

Viena ryškesnių tokių konceptualių metaforų būtų totalitarizmo sąvokos naudojimas. Ne vienas mokslininkas pažymėjo, kad totalitarizmo sąvoka yra neefektyvi dinamikai pažinti postalininiu laikotarpiu, t. y. kai ne sistema nulemia pokyčius (nors turint visišką politinę kontrolę taip turėtų būti), o įtraukiami grupių interesų, tinklų ar kitų veikėjų manevravimai, keičiantys sovietinį kraštovaizdį, „totalitarizmas“ dažniausiai praranda analitinį pobūdį. Jis aktualus aiškinant tik keletą atvejų: pirma, mobilizuojančam totaliniam judėjimui įvardyti (apie tai kalba Hannah Arendt); antra, politinei kontrolės struktūrai nagrinėti (tai savo tyrimuose analizavo Merle Fainsodas); trečia, aptariant stalinistinės civilizacijos formavimąsi, kai atsiranda gana internalizuotas „kalbėjimas bolševikiškai“, kurį savo darbe pažymi Stephenas Kotkinas4. Tačiau nereikėtų nuvertinti „totalitarizmo“ sąvokos, nes tam tikruose kontekstuose toks kvestionavimas atrodo netgi neįteisintas. Jis lieka itin galinga praktine istorijos politikos priemone iš pradžių Vakarams pabrėžiant Sovietų Sąjungos funkcionavimo pobūdį ir vykdytą terorą, vėliau akcentuojant likusius kontrolės instrumentus, struktūrą ir ambiciją totalitarizuoti visuomenę. T. y. totalitarizmas kaip ambicija su visomis institucijomis, kontrolės priemonė- mis visada išliko, tačiau kontrolės vykdymo metu buvo stokojama esamų resursų panaudojimo efektyvumo. Praktinė totalitarizmo samprata ir jį supanti intelektua- linė bei politinė terpė formavosi Šaltojo karo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose suintensyvėjus antikomunizmo laikysenai. JAV istorikas Michaelas Kimmage’as savo darbe5 pateikdamas dviejų buvusių JAV komunistų veikėjų biografijas atskleidė politinės kaitos JAV penktame–šeštame dešimtmetyje procesą. Jis pažymėjo šnipo Whittakerio Chamberso (vėliau tapusio aršiu antikomunistu ir liudijusio garsioje Algerio Hisso byloje) ir komunistams pri- jautusio liberalo Lionelo Trillingo (vėliau užėmusio vis kritiškesnę komunistų atžvil- giu poziciją ir išreiškusio atviresnį liberalizmą, pasireiškiantį vis mažesnėmis simpa- tijomis komunizmui ir perimant dalį dešiniųjų vertybių) intelektualinių biografijų

4 Kotkin S. Magnetic Mountain: Stalinims as a Civilisation. niversity of California Press, 1995. 5 Kimmage M. The Conservative Turn: Lionel Trilling, Whittaker Chambers, and the Lessons of Anti-Communism. Harvard University Press, 2009. 212 NE UŽ TOKIĄ LIETUVĄ DĖJOME PARAŠĄ: ISTORIJOS POLITIKA POSOVIETINĖSE LIETUVOS KULTŪRININKŲ TRAJEKTORIJOSE

trajektorijas. JAV politinėje kaitoje susipynė politinės filosofijos, strateginių interesų, partinės politikos bei etinės dilemos klausimai, o kartu išryškėjo makartizmo eroje stiprėjančio antikomunizmo stimuliuojamas specifinis Amerikos konservatizmo tipas, įtraukiantis religiją, ekonomikoje laissez-faire ir populizmo dvasią. Šį tipą geriausiai įkūnija Ronaldas Reiganas. Izoliacionizmu grįstas ankstesnysis konservatiz- mas buvo pakeistas ir virto kitu dominuojančiu konservatizmu, kuris numatė aktyvų JAV vaidmenį pasaulyje ir istorinėje kovoje su sovietais. Kartu tai buvo JAV kairiųjų nuosaikėjimas ir dešiniųjų modernėjimas, o tokia kombinacija užtikrino pasikeitu- sią, konservatizmu palaikomą antikomunistinę poziciją Šaltojo karo metu. Tačiau šis politinis ideologinis pagrindas netrukdė totalitarizmo sampratai ir besiformuojan- čiai sovietologijai įgyti tam tikros dinamikos. Gana iškalbinga sovietologijos tyrinė- tojo Davido Engermano knyga „Pažinti priešą: Amerikos sovietinių ekspertų iškili- mas ir žlugimas“6, kurioje jis aprašo sovietologijos raidą. Užfiksuotas vienas įdomus momentas. Naujame Fainsodo knygos „Kaip Rusija yra valdoma“ leidime (1963 m., 1-asis leidimas išėjo 1960 m.) buvo daromos korekcijos, įvertinus Nikitos Chruš- čiovo valdymo kitoniškumą. Fainsodas naujai išskyrė Chruščiovui būdingą „apšvies- tąjį“ ar „racionalųjį“ totalitarizmą. Jis Chruščiovo valdymą siejo su vystymosi raida, akcentavo Josifo Stalino supercentralizacijos efektyvumą greitai industrializacijai, tačiau pažymėjo, jog aukštos industrializacijos visuomenei esą toks valdymo modelis netinka. Chruščiovo žingsniai lyg ir teikė daugiau vilčių. Dar po kelerių metų (1967 m.) Fainsodas sutiko su politikos sociologo Barringtono Moore’o nuomone, kad „industrializacija“ Sovietų Sąjungai buvo itin svarbi, todėl savo straipsnyje žur- nale „Problems of communism“ akcentavo, jog sovietinė visuomenė tampa vis labiau diferencijuota visuomene, o interesų grupių kontūrai vis ryškesni7. Netrukus sovietų ekspertai Gordonas Skillingas ir Robertas Tuckeris iš lygina- mųjų studijų perspektyvos pradėjo kritikuoti totalitaristinį požiūrį dėl moksliškumo stokos. Aštuntame dešimtmetyje détente lygiagrečiai plėtėsi socialinių mokslų, soci- alinės istorijos požiūris, kurį atskleidė tokių tyrinėtojų kaip Sheila Fitzpatrick8 ir kitų autorių tyrimai. Kita vertus, būta ir atsako iš totalitaristinės pusės, pagrįsto tuo, kad visuomenės pokyčiai iš tiesų egzistuoja autonomiškai, tačiau, kaip pažy- mėjo Zbigniewas Brzezinskis, sovietų valdžia totalitarizmo sąlygomis išvystė naujas kontrolės technologijas. Abi pusės per ateinančius 20 metų vis rasdavo kontrargu- mentų, kritikavo ar plėtojo totalitarizmo sąvoką, tačiau per laiką pats konceptas tapo gana išplaukęs, tad sovietologijos ar posovietologijos lauke aiškiau yra kalbėti

6 Engerman D. C. Know Your Enemy: The Rise and Fall of America’s Soviet Experts. Oxford, Oxford University Press, 2009. 7 Ten pat, 218. 8 Fitzpatrick S. The Commissariat of Enlightenment. Soviet Organization of Education and the Arts under Lunacharsky, 1917–1921. Cambridge University Press, 1970. 213 Vilius IVANAUSKAS

apie konkretų valdymo lauką, interesų grupes, kontrolės pobūdį nei visus elementus įvilkti į vieną schemą, juolab „totalitarizmo“ kaip praktinės kategorijos, o kartu ir grėsmės, aktualumas kiek sumažėjo JAV laimėjus Šaltąjį karą. Aišku, atskirose situacijose ši kategorija duoda praktinę naudą. Lietuvos atveju netgi dvišaliuose santykiuose, pabrėžiant vertybinę dimensiją. Pavyzdžiui, Lietuvos laisvinimo ir atkurtos Lietuvos palaikymo linija buvo viena rimtesnių atramų Lietuvos ir JAV artimiems santykiams. Nuo Šaltojo karo laikų toks „pavergtųjų / išlaisvintų tautų“ diskursas yra iki šiol tęsiamas (remia Respublikonų partija). Jis tapo viena paskatų Lietuvos ir JAV strateginei partnerystei, kartu su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis sudarė galimybę JAV manevruoti Europoje („naujosios Europos“ konceptas), sujungiant geopolitinius interesus, užtikrinant NATO narystę, keliant atsa- komybės klausimą už totalitarizmo pasekmes regione. Per tokią istorijos politikos raišką formuojama vertybinė bendravimo pozicija su Rusija ir kitomis pusėmis sovietinės praeities klausimais. Totalitarizmas tebėra galinga metafora, atspindinti Vidurio ir Rytų Europos šalių patirtį po Antrojo pasaulinio karo, ir priemonė kelti buvusio režimo neįtei- sinimo klausimą politiniu lygiu. Ji naudojama ir efektyviai prevencijai prieš bet kokią komunizmo atsinaujinimo galimybę, parodant režimo pasekmes ir buvusią struktūrą. Struktūriškai ją padeda palaikyti ir buvusiose SSRS teritorijose (savo- tiško „skeveldrinio regiono“) skatinama „orientacija į Vakarus“. Lietuvos atveju toks aktyvumas sutampa su ES Rytų partnerystės iniciatyva, Lietuvai, Lenkijai ir dar kelioms buvusioms socialistinėms valstybėms kur kas aktyviau įsitraukiant nei tai daro senosios Europos valstybės. Savotiškai šią liniją įteisina tokie pastebėjimai, kad Lenkija ir Lietuva yra paskutiniai Šaltojo karo kariai9, ar simboliniai sprendimai (pavyzdžiui, strateginio Ronaldo Reigano centro kūrimas Lietuvoje kaip savotiškas bandymas priderinti lietuviškąjį konservatizmo tipą10 prie amerikietiš- kojo Šaltojo karo nusistovėjusio neokonservatizmo). Ši istorijos politikoje ar net geopolitikoje labai paveiki sąvoka nėra tokia moksliniuose tekstuose, nes labiau tinkama statiškų dalykų tyrimams, tačiau itin nelanksti tuometinės visuomenės ar elitų pokyčių temperatūrai matuoti. Šiandieninės sovietologijos (postsovietologi- jos) tyrimuose iš esmės dominuoja kitos paradigmos, itin daug dėmesio skiriama socialinei ar kultūrinei istorijai, tapatumo klausimams.

9 Europos Taryba užsienio politikos klausimais 2007 m. lapkričio mėn. pateiktas vertinimas apie ES ir Rusijos santykius. 10 Apima platesnį spektrą nei Lietuvos konservatorių partijos politika. Iš esmės ši linija dominuoja so- cialdemokratų, liberalų ir kitų pastarąjį dešimtmetį valdančių partijų užsienio politikos lauke. 214 NE UŽ TOKIĄ LIETUVĄ DĖJOME PARAŠĄ: ISTORIJOS POLITIKA POSOVIETINĖSE LIETUVOS KULTŪRININKŲ TRAJEKTORIJOSE

ETNIŠKUMAS

Skirtį tarp analitinės ir praktinės prieigos galima pastebėti kalbant ir apie kitą sąvoką – apie „etniškumą“, „tautiškumą“, kuris daugelio tyrinėtojų laikomas baig- tine kategorija. Paprastai nagrinėjama, kaip sekasi pozicionuoti objektą, saugoti jį, atsisakyti jo ar išmainyti į kitus tapatumus. Žvelgiant į etniškumą ne kaip į baigtinį „būvį“, kai etninės grupės atstovai ją ir reprezentuoja, tačiau kaip į santy- kinį, procesinį ir dinamišką reiškinį, o tai neblogai atskleidžia sociologo Rogerio Brubakerio pastebėjimai, svarbesnė tampa ne „grupės“, o „grupavimosi“ (kuo tai grindžiama, kada kyla) logika11. Etniškumas (lietuviškumas) jau ne vien „duotybė“, tačiau ir rezultatas, kai vienu laikotarpiu ši raiška tampa aktualesnė nei kitu (veikia ideologiniai, pragmatiniai, savęs suvokimo motyvai), kai norima užfiksuoti esamas būsenas (konservacija) ar, priešingai, filtruoti, bandyti papildyti etniškumo savybes, susigrąžinti, rekonstruoti jau prarandamą tapatybę. Taigi ir čia savotiškai atsiskiria etniškumas kaip praktinė kategorija, reiškianti tautos atstovo (pavyzdžiui, kultūri- ninko), tautinių interesų (ar vėliau identifikuotų retrospektyvių interesų) manevra- vimą, ir analitinė kategorija, išreiškianti aplinkybes, nuo kada sureikšminamos ar braižomos tapatumo ribos (Fredrik Barth’as), ar netgi lokaliu lygiu reiškiamas abejingumas tautiškumui, kaip tai buvo pastebėta vienos jaunos mokslininkės Taros Zahros tyrime apie vokiečių ir čekų nacionalistų (patriotų) sunkias pastangas stip rinti nacionalinę liniją Bohemijoje XX a. pirmoje pusėje12. Sovietmečio atveju irgi galima kalbėti apie grupes, kurios daugiau nei kitos buvos susijusios su ideologijomis, tarp jų ir su nacionaline ideologija. Tokie nacio nalizmo teoretikai kaip Romanas Szporlukas, Rogeris Brubakeris ar Elie Kedou- rie, Miroslavas Hrochas yra parodę, kad nacionalizmas nėra visiškai autonomiškas diskursas – nėra ideologijos ar idėjinės linijos be mąstytojų. Aišku, sovietmečio sąlygomis ir be tyrimo matomas sovietmečio kultūrininko nuomonės ribotumas. Tačiau pati sistema sudarė galimybes plėtoti etniškumą (per „tautų draugystės kanalus“). Galima pažymėti institucionalizavimo svarbą etniškumui (nuo tautybės įrašo pase iki „pozityvių veiksmų“ iškėlimo), o kartu kultūrininko kaip vieno iš įta- kingesnių segmentų kuriant (perkuriant) „lietuvių tautos reikšmingus naratyvus“ ar „būdingus elementus“. Juk inteligentija (istorikams, etnologams, rašytojams, režisieriams, lituanistams ir pan.) dažnai priskiriama arba pati dalyvauja diskur- suose, kas yra konkreti „tauta“, kokie jai priskirtini bruožai, vizualizuoja juos ir kuria paveikius vaizdinius. Etniškumo projekcija (vaizdinys) ar etniškumo linija

11 Brubaker R. Ethnicity without gropus. Harvard University Press, 2004. 12 Zahra T. Kidnapped Souls: National Indifference and the Battle for Children in the Bohemian Lands, 1900–1948. Cornell University Press, 2011. 215 Vilius IVANAUSKAS

parodo kultūrininkų nuomonę, kokią tautą, su kokiomis savybėmis, pridėtais ar perkurtais mitais reikia formuoti. Sovietmečio kultūrininkai taip pat turėjo api- brėžti, vizualizuoti, koks etniškumas yra būdingas lietuviams (pavyzdžiui, pasitelkiant kolektyvinę simboliką, dainų turinį). Jeigu XIX a. lietuviškojo tapatumo tur- būt neįsivaizduojame be grupelės intelektualų (aušrininkai, varpininkai), aktyviai skleidusių lietuviškąją tapatybę, tai sovietmečio kultūrininkų vaidmuo pirmiausia buvo „nuleistas iš viršaus“, todėl jį realizuojant atsirasdavo įvairesnių trajektorijų. Tačiau tautiškumo (kitaip – lietuviškumo) raiška sovietmečiu buvo etninė, netu- rėjusi platesnių politinių ambicijų, išskyrus atskirus režimui atviriau oponavusius atvejus13. Sovietinei valdžiai kurį laiką pavyko susieti lietuviško etniškumo raišką su sovietinės visuomenės kūrimu, ne visada kovojant su nacionalizmu, tačiau ir bandant pasinaudoti jo galia.

KULTŪRININKŲ STRATEGAVIMAS

Kultūrininkų vaidmens sovietmečiu aptarimas atskleidžia, kaip jie naudojosi ofici- aliaisiais kanalais ne vien komunistinei ideologijai skleisti, bet ir kai kuriems tauti- niams elementams palaikyti. Aišku, toks manevravimas negali būti akcentuojamas kaip rezistencija, teleologiškai suprantamas sistemos griovimas, tokia „kovojančios Lietuvos“ perspektyva šiandien yra pernelyg retrospektyviai konstruojama. Nuo septinto dešimtmečio stiprėjantis polinkis į tradicionalizmą iš tiesų panašesnis į tas „netvarkingas trajektorijas“, apie kurias kalba Sheila Fitzpatrick, pastebėdama sistemoje gyvenančio žmogaus gebėjimą naudotis tomis landomis ir galimybėmis, kurios jam yra prieinamos. Viename projekte atlikus Sąjūdžio tinklaveikos tyrimą buvo aptiktas „kitoniškų“ kultūrininkų laikysenų pasikartojimas (angl. otherness, palyginti su gana stabiliu partokratiniu modeliu, panašiu į Fainsodo apibūdintą- jį)14. Įdomu, kad būtent totalitarizmo paradigmoje šios laikysenos interpretuotinos kaip antisovietinės, tačiau atsiribojus nuo totalitarizmo kaip analitinės kategorijos šios inteligentijos laikysenos atrodo labiau sisteminės. Sovietų konstruktyvis- tinės politikos akivaizdoje tai reiškė dažną kultūrininkų dalyvavimą formuojant ar perkonstruojant tautą (liaudį) ir lietuviškojo ethnie pagrindu atrinkti tuos naci- onalinius mitus, kurie atitiktų sovietų internacionalizmo principus, tačiau pernelyg nesureikšminant „suartėjimo“ (rus. sblizhenije, pagal lenininę nacionalinės

13 Ivanauskas V. Tarp liaudies ir tautos: kultūrininkų veikla ir etniškumo projekcijos sovietmečio Lietuvoje. Epochas jungiantis nacionalizmas: tautos (de)konstravimas tarpukario, sovietmečio ir posovietmečio Lietuvoje. Vilnius, 2013. 14 Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia. Sud. J. Kavaliauskaitė ir A. Ramonaitė. Vilnius, 2011. 216 NE UŽ TOKIĄ LIETUVĄ DĖJOME PARAŠĄ: ISTORIJOS POLITIKA POSOVIETINĖSE LIETUVOS KULTŪRININKŲ TRAJEKTORIJOSE

politikos liniją) momento, o priešingai, parodant savo etninę trajektoriją „TSRS tautų visumoje“. Neapsiribojus lietuvių atveju tokią poziciją galima pastebėti pri- pažinto kirgizų rašytojo, beje, kūrusio rusiškai, Čingizo Aitmatovo kūryboje, rusų „derevenskajos prozos“ kūriniuose, taip pat gruzinų Konstantino Gamsachurdijos istoriniuose romanuose. Nedetalizuojant galima pažymėti, kad sovietinė sistema nacionalinėje politikoje turėjo du gana priešingai veikiančius vektorius – etninio partikuliarizmo palaikymą ir suliejimo (rus. sliyanie) perspektyvą, kuriuos bandyta jungti per internacionalizmą, tačiau ne visai sėkmingai. Galima pastebėti, kaip vėlyvajame sovietmetyje įvyko poslinkis link autentiškumo, tradicionalizmo ar įsivaizduojamo autentiškumo. Tą poslinkį lėmė ne vien sąmoninga kultūrininkų veikla, tačiau ir visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjusi slinktis link „šaknų, istorijos sureikšminimo“, kai nebuvo būtina šalia pastatyti sovietinį progresyvumą, kaip buvo ketvirtame–šeštame dešimtmetyje, kada rašytojas nelabai galėjo kalbėti apie „ankstesnius laikus“ be moralo ar lyginimo su progresyvia dabartimi (netgi kolega Jonas Šimkus, pasiremdamas šiuo argumentu, 1945 m. davė pastabą Petrui Cvirkai dėl vieno kūrinio15). Visgi žvelgiant iš totalitarinės paradigmos perspektyvos, tokios pastangos atrodo kaip antisisteminė veikla, nes sistema totalitaristų požiūriu tai „iš viršaus projektuojamas monolitas“. Tačiau pažymėtina, kad sistemai buvo svarbu proteguoti etninį partikuliarizmą16, tai parodo kultūrininkai kelių respublikų kontekste, kur matyti centre dalyvaujantis gruziniškasis (su Vano Kikabidze ar Bulatu Okudžava) ar panašus armėniškasis, kiek didesniu atsiribojimu grįstas pabaltiškasis partikuliarizmo modelis. Galima stebėti, kaip sistemiškai sutilpo netgi itin skirtingos tautiškumo pozicionavimo strategijos. Tačiau kalbėti apie „kitoniškumą“, palyginus su partokratiniu standartu, tikrai galima, atkreipiant dėmesį į kultūrininkų daugiasluoksniškumą sovietmečiu, kai daugelis jų siekė autentiškumo. Šios linijos atrodo sisteminės, kol sistema suvokiama nebūtinai tik kaip totalinės ideologinės kontrolės pagrindu kuriama tikrovė, ir antisisteminės, jeigu apsiribojama tik šia tikrovės dalimi (tokiomis skirtingai interpretuojamomis sąvokomis kiek anksčiau buvo grįstas knygos apie Sąjūdžio veiklą aptarimas17). Todėl pozicionuojantis kultūrininko veikimas dėl tautos, pri- statant tai kaip antisisteminį (rezistencinį), teoriškai labiau galimas totalitariniu požiūriu (t. y. abi praktinės kategorijos tiesiogiai koreliuoja), ir, atvirkščiai, įvai- resnis manevravimas su keliais alternatyviais veikimo modeliais gali būti suvokiamas sistemiškai, jeigu sistemą matysime ta platesne prasme, neapsiribodami vien

15 Pirmojo Lietuvos TSR rašytojų suvažiavimo stenograma. LMA, 34, 1, 8, l. 38. 16 Slezkine Y. The USSR as a Communal Apartment, or How a Socialist State Promoted Ethnic Particularism. Slavic Review, vol. 53, no. 2 (Summer, 1994), 414–452. 17 Knygų aidai, 2012, nr. 3. 217 Vilius IVANAUSKAS

totalinės kontrolės požiūriu. Tokiu atveju daugiau per tinklaveiką vykstanti kultū- rininkų transformacija, palaikant tautiškumą ar įstojant į Sąjūdžio veiklą, gali būti pateikiama kaip sisteminė, atkreipiant dėmesį į veikimą oficialiai nedraudžiamoje terpėje, ir kaip antisisteminė, jei naudojamas siauresnis sistemos kaip partokrati- nio aparato suvokimas. Žvelgiant iš analitinės pusės, galima pripažinti sovietmečio kultūrininko dalyvavimą mobilizuojant tautinį tapatumą per tuo metu galiojusius formalius ir neformalius standartus, siekiant įdiegti daugiau alternatyvius veikimo modelius, tačiau nebūtinai automatiškai susiejant su priešinga sistemai pozicija. Paveldosaugos, žaliųjų ar kitos tuometinei neformaliajai erdvei būdingos veiklos irgi siekė įtilpti į tuometinį diskursą, būti leidžiama praktika. Konfliktas su oficialiuoju dogmatišku brežneviniu diskursu galėjo būti, tačiau sistemos griovimas daugeliu atveju atrodo perdėtas, juolab beveik visi dirbo ofi cialiose institucijose. Tačiau jos keitimas, turinio, veiklos ir metodų atnaujinimas, matyt, tapo vis dažnesne siekiamybe. Taigi, sistemos griovimo teleologiškumas atrodo labiau įtikinamas tik žvelgiant iš šiandienos pozicijų, t. y. kuriant retro spektyvų ir gana palankų sau pasakojimą. Aišku, tautinio atgimimo metu atlikta tautinio tapatumo mobilizacija, pernelyg nesusiejus jos su partokratiniu modeliu ar kontrolės mechanizmais, buvo palankesnė šiose srityse įdirbį turėjusiems asmenims nei dalyvavusiems propaguojant kitas idėjas, nors dalis šių idėjų tarpusavyje siejosi. Per tautinės mobilizacijos veiklą sovietmečiu buvo galima kurti ir įsitraukti į Sąjūdį, o įsitraukęs į Sąjūdį asmuo tapo pokyčių savininku. Vyko kapitalo kon- versija18 keičiant socialinį kultūrinį kapitalą į politinį. Konversija, buvimas pokyčių veidu, moraliniu autoritetu (Justinas Marcinkevičius ar Vytautas Landsbergis) aki- vaizdžiai įteisino kultūrininko autoritetą, įgalinantį turėti išskirtinę teisę į naujos sistemos pamatų artikuliaciją ar į atviresnę silpstančios sistemos kritiką. Net ir po nepriklausomybės kurį laiką „kovojusio“ kultūrininko išskirtinis vaidmuo buvo pastebimas: dalis kultūrininkų darė politinę karjerą, kūrė partijas, stovėjo politinių procesų priešakyje (muzikologas Vytautas Landsbergis, filosofai Bronius Kuzmic- kas, Romualdas Ozolas, Vytautas Radžvilas ir dar keletas kitų). Tautiškumas tuo metu siejosi su laisvosios rinkos idėjomis, liberalizmo arba kaip kritikai vadina – neoliberalizmo banga ir pan. Demokratinės valstybės kūrimas buvo neatsiejamas nuo laisvosios rinkos palaikymo, išaugusios visuomenės nuomonės svarbos. Šalia lūkesčių matytos ir tam tikros rizikos, ypač susijusios su automatišku kitų valstybių patirčių perėmimu. Šiandien gana simbolinis yra 1990 m. Radžvilo interviu „Lite- ratūra ir menas“ savaitraštyje19, kuriame jis kalba apie politikos priklausomybę nuo

18 Bourdieu P. The forms of capital. In J. Richardson (ed.)Handbook of Theory and Research for the Sociology of Education (New York, Greenwood), 1986, 241–258. 19 Ar aplenksime Ameriką? Literatūra ir menas, 1990 balandžio 14. 218 NE UŽ TOKIĄ LIETUVĄ DĖJOME PARAŠĄ: ISTORIJOS POLITIKA POSOVIETINĖSE LIETUVOS KULTŪRININKŲ TRAJEKTORIJOSE

visuomenės nuomonės, perversmų demokratinėje visuomenėje nebuvimą, užsi- mena apie JAV modelį – savotišką poreikį patiems valdyti savo kelią, nekopijuoti visko aklai. Gana iškalbingos yra pasirinktos keturios citatos iš interviu. Iš karto galima pasakyti, kad galvoti apie Ameriką kaip apie idealą – neverta. Ne vien todėl, jog jų gyvenime ne viskas idealu. Paprasčiausia autentiškas idealas visada turi eiti iš mūsų pačių, jis neturi būti anonimiškas ir abstraktus. Šiuo požiūriu mes privalome turėti savo idealus ir suteikti jiems realų, mums suvokiamą turinį. Mes išeiname iš totalitarinės visuomenės būsenos, todėl normalus perėjimas prie demokratijos institutų jau vien dėl šios priežasties yra neįmanomas. Nelengva ameri kiečiams išaiškinti, kad žodžiai „demokratija“ ir „laisva rinka“ nėra savaime suprantami dalykai. Demokratijai savotišką pavojų sukelia demokratijos perteklius. Amerikoje gyvas demokratijos procesas jau pradeda silpti. Politikai ten nuoširdžiai susirūpinę mąsto, kaip reikės gaivinti demokratinius institutus. Šita problema, be abejones, iškils ir būsimojoje Lietuvoje. JAV kultūrinio gyvenimo modelis mums tikrai nebus priimtinas. Bent jau aš nenorėčiau, kad jų masinė kultūra užplūstų Lietuvą. O toks pavojus labai realus, Lietuvai pasidarius nepriklausoma valstybe. Mes galime pradėti amerikonėti pačia blogiausia to žodžio prasme.

Akcentai dedami ten, kur kuriama valstybė atsirinktų jai reikalingus dalykus, išlaikytų autentišką, savitą ir jai naudingą raidą. Nepabrėžiamas tautinis aspektas, tai daugiau ne simbolių, o savos erdvės specifiškumas. Būta ir siūlymų palaikyti tam tikrus saugiklius tautinėms vertybėms išsaugoti. 1990 m. rugsėjį lituanistė, taip pat Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narė Meilė Lukšienė savo straipsnyje20 akcentuoja pernelyg didelį pasitikėjimą laisva žmogaus ir kultūros raida, kuri esą siūloma kaip vaistas nuo visų negerovių: Gamtos dėsnių taikymas žmogui ir jo dariniams savaip pagrįstas: natūralioje gamtos reiškinių tėkmėje nuolatos atstatoma betrinkanti pusiausvyra, veikia savireguliavimo mechanizmai. Ir vis dėlto esame atsidūrę paradokso padėtyje: žmogus, pats gamtos dalis, savo veiksmais tiek suardė daugelio gamtos reiškinių natūralią raidą, kad reikia labai apdairaus to paties žmogaus įsikišimo tai pusiausvyrai atstatyti. Sutrikdytas natūralus savireguliavimas. Ar nepanaši padėtis kultūroje? Visuomenėje? Pačiame žmoguje?

Ilgainiui tautinės trajektorijos akcentavimas, kaip ir dalies Sąjūdžio kultūrininkų veikla, prislopo, dominuojančiu diskursu akivaizdžiai tapo pilietinės visuomenės kūrimo ir integracijos į Vakarus darbotvarkės. Jau Sąjūdyje sovietmečio kultūrininkai veikė kartu su technokratais, pajudėjusiais nuo ūkiskaitos link laisvosios rinkos mecha- nizmų, bet nenutraukė ryšio ir su lietuviškąja nomenklatūra, taip šias grupes įtraukė į

20 Lukšienė M. Švietimas – kultūros šerdis. Literatūra ir menas, 1990 rugsėjo 22. 219 Vilius IVANAUSKAS

naujuosius politinio elito labirintus. Šitai savo darbe nagrinėjo Irmina Matonytė21. Paly- ginti su pirmaisiais nepriklausomybės metais, šioji kultūrininkų įtaka (politinis kapitalas) tolydžio mažėjo, tačiau kultūrinis kapitalas išliko ir nesunkiai galėjo būti aktyvuo- jamas. Daugelio kultūrininkų elgsenoje jis veikia ir kaip puolamoji, ir kaip ginamoji pozicija.

SUINTENSYVĖJĘS DISKURSAS LIETUVA NAUJOJE IMPERIJOJE

Šiandien stebime procesą, kai bandoma atsiriboti nuo liberalizmo dominavimo, vis labiau ir labiau akcentuojama ne į tą pusę pasisukusi valstybės raidos trajektorija („ne už tokią Lietuvą kovojom“). Kaip apie labiau artikuliuotą poziciją galima kalbėti įvai- riose situacijose. Buvę sąjūdiečiai tampa aktyviais dalyviais, kritiškai žvelgiančiais į esa- mus procesus. 2010 m. lapkričio 23 d. Lietuvos mokslų akademijoje įvyko visuomeninio diskusijų forumo „Tauta, piliečiai, valstybė“ susitikimas tema „Tauta ir piliečiai: ar esame savo valstybės šeimininkai?“, kuriame dalyvavo teisininkas Kęstutis Čilinskas, filosofai Bronius Genzelis, Romualdas Ozolas, rašytojas, kultūrologas Vytautas Ruba- vičius, poetas Justinas Marcinkevičius, visuomenininkas Alvydas Medalinskas. Šiame renginyje itin simboliška buvo Marcinkevičiaus kalba. Jis kalbėjo, kad sunku viena- reikšmiškai suprasti šeimininko pareigą, tačiau Lietuvoje nėra reikšmingo sambūrio, grupuotės, kuri tikrintų, ar šalyje viskas gerai, kad esame aprūpinti ir apsirūpinę poli- tinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis teisėmis ir žmogiškomis politinėmis vertybėmis:

Jeigu ir buvo šia kryptimi kas nors veikiama, kas nors ketinta veikti, tai viską sugriovė, išvartė ir sutrypė nekontroliuojama privatizacija, pusaklė laisvoji rinka ir užgriuvusi rinka, kurioje žmogiškumas, padorumas, teisingumas ir visa kita blaškosi kaip koks benamis šunėkas, taikydamasis bent šį tą nugriebti nuo prekystalio.

Labai simboliškas būtų ir 2013 m. vasaros pradžioje vykęs Sąjūdžio 25 metų jubiliejaus minėjimas, per kurį dalis kultūrininkų, buvusių sąjūdiečių, įvardijo, jų nuomone, esmines valstybes problemas. Buvęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Romas Pakalnis Seime kalbėjo: Mes geriau kursime kitų tautų gėrovę nei darysime tvarką savo namuose, geriau augin- sime lietuvių kilmės anglus ar ispanus negu kursime ir ugdysime Lietuvos valstybę.

Jis taip pat kritikavo atskiras ES praktikas, asmeninės atsakomybės stoką. To paties jubiliejaus metu Mokslų akademijoje pagrindinį pranešimą skaitęs Vytautas Radžvilas akcentavo, kad kiekvienas šios šalies pilietis, ypač jeigu jis neužima tam

21 Matonytė I. Posovietinio elito labirintai. Vilnius, 2001. 220 NE UŽ TOKIĄ LIETUVĄ DĖJOME PARAŠĄ: ISTORIJOS POLITIKA POSOVIETINĖSE LIETUVOS KULTŪRININKŲ TRAJEKTORIJOSE

tikrų pareigų, neturi vienokios ar kitokios galios, nesijaučia laisvos Lietuvos piliečiu ir yra žeminamas kiekviename žingsnyje: Lygiai taip pat formaliai mes įžengėme į laisvos rinkos principais grįstos ekonomikos laikus. Iš tiesų mes neturime jokios laisvos rinkos, mes turime mišrią privatizuotą valsty- binę ekonomiką, kurios veikimo principas yra labai paprastas – tas, kas turi valdžią, tas skirsto išteklius savo ir savo draugų naudai.

Kalbėdamas apie lietuvių dvasinę būklę ir tautos likimą, profesorius priminė, kad Sąjūdžio laikais troškome būti laisva, ori tauta tarp kitų Europos ir kitų pasaulio tautų, o ne išnykti be pėdsakų milžiniškoje mašinoje: Mes norėjome būti tauta. Tačiau šiandien matome, kad būti tauta yra mažų mažiausiai nemadinga, o mums primenama, kad tauta yra beviltiškai atgyvenęs ir pasenęs praėjusio šimtmečio konstruktas, kurio kuo greičiau reiktų atsikratyti. Tai reiškia, kad mes neta- pome laisvi ne tik politiškai ir ekonomiškai, bet ir dvasiškai kol kas nesame laisvi.

Ši „į save nukreipto“ požiūrio tendencija augančia progresija vystosi jau keletą metų. Kai kada buvo susitelkiama net į netiesiogiai susijusius rezonansinius įvy- kius, pavyzdžiui, Garliavos įvykiai. Antropologo Lino Svolkino studija parodė, kad šalia pagrindinės temos ar atskirų asmenų interesų čia buvo ir globalizacijos ar regionalizacijos baimių, noro susigrąžinti autentiškumą22, juolab šią poziciją parėmė ne vien paskiri kultūrininkai, bet ir tais pačiais Sąjūdžio tinklaveikos ryšiais ir kitais istoriniais praeities įvykiais susiję asmenys ar grupės. Vis daugiau reaguojama į Vakarų įtaką, labiau pastebimos idėjų, vertybių, verslo intervencijos. Naujai „toks tautiškumas“ reiškiasi sprendžiant energetikos klausimus (skalūnai), svarstant žemės pardavimo užsieniečiams ir kitus panašius klausimus. Galima teigti, jog ši pozicija, jeigu ir ne akivaizdžiai antivakarietiška, kritinį požiūrį į Vakarų įtaką jau yra suformavusi. Retorikoje atsiranda pasikartojimo kontekstas: seną imperiją keičia nauja imperija; esą naujas centras nurodinėja, prarandamas savarankiškumas ir pan. Kultūrininko patirtis artikuliuojant kylančias grėsmes tampa galimybe vėl jam tapti gelbėtoju ir pritaikyti jau kartą naudotas priemones. Geopolitinių siekių prasme ši pozicija irgi gali būti kontekstualizuo- jama. Ji lyg ir užpildo tam tikrą normatyvinę nišą – stokojama „į save nukreipto požiūrio“, kuris lietuviškajame uždaro etninio partikuliarizmo modelyje soviet mečiu buvo itin akivaizdus ir kuris esą prarandamas globalios Lietuvos modelyje pernelyg absorbuojant kitų valstybių tikslus ir interesus. Istorine patirtimi remiamasi daugiau nei asmenine: kolektyviai suvokiamas savo vaidmens devintame

22 Svolkinas L. „Akcijoje kalbės simboliai“ – tautos herojaus paieškos socialinio „judėjimo“ „Drąsiaus kelias“ atveju. Epochas jungiantis nacionalizmas: tautos (de)konstravimas tarpukario, sovietmečio ir posovietmečio Lietuvoje. Vilnius, 2013. 221 Vilius IVANAUSKAS

dešimtmetyje naratyvas tarpusavyje susijusiems kultūrininkams suteikia daugiau įteisinimo pastebint „įtaką iš išorės“. „Nebeatpažįstu LIETUVOS, jos valstybės, už kurios atkūrimą dėjau parašą“, – 2013 m. rugsėjo mėn. kalbėjo Algirdas Patackas23. Šis diskursas vis dažnesnis buvusių sąjūdiečių retorikoje per valstybines šventes, palaikant tautinę reikalo poziciją valstybės rezonansiniuose įvykiuose, konferen- cijose, atskiruose Signatarų namų renginiuose. Galima paminėti 2013 m. gegužės 28 d. Lietuvos mokslų akademijos organizuotą apskritojo stalo diskusiją „Tautiš- kumas ir ultranacionalizmas demokratinėje Lietuvoje“, kurioje Ozolas skaitė pra- nešimą „Nacionalizmas – tai šiuolaikinis humanizmas“, o dauguma dalyvių buvo gana atvirai tautiškumą akcentuojantys mokslo ir kultūros veikėjai. Įdomu, kad šis naujai susiformavęs diskursas turi savo discipliną ir sankcijas, neį- sitraukiantiems asmenims taikomos sankcijos, jie išstumiami, kritikuojami. Gana iliustratyvi Foucault aptarta „diskurso formavimosi“ situacija24. Šią tendenciją ilius- truočiau neseniai pasirodžiusiais straipsniais apie „paveldėtojų plėšomą Sąjūdžio vėliavą“25, kurie netiesiogiai parodo, kas būtent iš buvusių Sąjūdžio veikėjų (matyt, buvo apsimetėlis) išdavė Sąjūdžio idealus ir kaip tai nutiko (pavyzdžiui, minima George’o Soroso fondo veikla). Savotiškai išsprendžiama loginė klaida, kai tau- tinė linija nugravitavo su liberalizmu, ir įvardijami kaltininkai. Kuriama situacijos susigrąžinimo perspektyva. Tačiau laisvės diskursas paliekamas, akcentai dedami prie neįvykusio laisvės konstatavimo bei savotiškai deklaruojamas kitas, teisinges- nis, laisvės standartas, nei iki šiol buvo diegiamas. Pavyzdžiui, Radžvilas akcentuoja „meistriškai suręstų laisvės simuliakrų pasaulį“, kuris ištiko dabartinę Lie- tuvą. Pasak jo, tikslinga kalbėti apie tariamos laisvės apraišką26, kuri atrodo labiau pagaminta. Jis prilygina demokratinio kelio situaciją su totalitariniu būdu, iš kurio išsilaisvinus nebuvo pereita į visišką laisvę. Jam emigracijos klausimas tampa vienas kertinių laisvės simuliakrų: „Tad ir teisė išvykti iš Lietuvos gali būti paskelbta „lais- vės laimėjimu“ tik todėl, kad šį „laimėjimą“ liaupsinančiai valdžiai masinė darbin- giausių gyventojų emigracija atrodo geriausias ir lengviausias būdas „spręsti“ šalies problemas tiesiog atsikratant „perteklinių žmonių“. Galima teigti, kad, palyginti su minėtu 1990-ųjų Radžvilo interviu, laikomasi tos pačios autentiško kelio krypties, tačiau šioje retorikoje tai jau ne vien autentiškumo linija, bet ir aiškus nacionalizmo elementas, mobilizuojantis vertybes. Taip pat akivaizdus moralinis vertini-

23 Patackas A. Nebeatpažįstu Lietuvos. Prieiga internete: . 24 Foucault M. 1969. The Archaeology of Knowledge, London and New York: Routledge, 2002. 25 Sinica V. Paveldėtojų draskoma Sąjūdžio vėliava. Prieiga internete: . 26 Radžvilas V. Laisvė ir laisvės simuliakrai (I); prieiga internete: . 222 NE UŽ TOKIĄ LIETUVĄ DĖJOME PARAŠĄ: ISTORIJOS POLITIKA POSOVIETINĖSE LIETUVOS KULTŪRININKŲ TRAJEKTORIJOSE

mas apie liūdnėjančią padėtį, pasitelkus laisvės simuliakrą. Kitam panašias grėsmes artikuliuojančiam buvusiam sąjūdiečiui Ozolui Lietuvos dabartinė raida yra savęs paaukojimas Europos kumščiui27, o kartu globalizmui, dėl to ne tauta, o individas laikomas visų procesų atskaitos tašku ir pažangos kriterijumi. Ozolas pats įsileidžia į neoliberalizmo krypties kritiką akcentuodamas reiganiš- kąją gėrio ir blogio susirėmimo liniją, kurią pasibaigus Šaltajam karui voliuntarizmo keliu bandoma pratęsti, pavyzdžiui, siekiant surasti vis naujas blogio imperijas. Tokia pastaba jis savotiškai kritikuoja ir Lietuvos neokonservatorišką liniją, kuriai svarbiau Vakarų civilizacijos (huntingtoniškas civilizacijos karų sugretinimas) nei tautos gynimo linija. Ankstesnė liberalizmą ginanti jo pozicija jau neginama, nes liberalizmas, pasak Ozolo, tapo globalizmo įkūnijimu, o nacionalizmas yra efektyvus savigynos instrumentas tautai ginant savo interesą, kurį išreiškia savęs įtvir- tinimas: 1) konkrečioje žemėje, 2) istorijoje ir 3) atmintyje. Galima suprasti, jog dėl tautos interesų galima bandyti apriboti „tautą žeminančius“ naratyvus. Prieš kurį laiką plačiai nuskambėjusi iniciatyva steigti Tautos istorinės atminties tarybą, yra tos pačios krypties veiksmas. Šiuo klausimu autoritetingiausi Lietuvos istorikai pasisakė neigiamai28, kaip į iniciatyvą per istorijos politiką paversti istoriją tautos interesų savotiška tarnaite. Minėtas sąjūdžio kultūrininkų pozicionavimas, vis labiau vaizduojantis esamą situaciją kaip itin neigiamai paveiktą „siautusio liberalizmo“, iš tiesų parodo gana platų sovietmečio ar Sąjūdžio laikotarpio kultūrininkų ratą. Kartu savo turiniu jis įgyja vis glaudesnes sąsajas su radikalių dešiniųjų politinių jėgų (atskirų tautininkų, ultrapatriotų linijų) idėjomis. Šiuo atveju nekviečiama stiprinti vietinės erdvės tapatumo neutraliu tautine prasme būdu ar autentiškumo siekį realizuoti per akty- vumą ir sėkmingą globalizacijos pasekmių įveiką, ar netgi postmodernios imperijos ES kūrimo29 galimybę, t. y. į save nukreiptą požiūrį nesusisiejant su nacionalistine linija. Diskursas pripildomas daugiau gynybinio pobūdžio retorikos, kuri itin reaguoja į „prieštaringas“ liberalizmo darbotvarkes, vakarietiško tapatumo ir integracijos forsavimą ir didėjančią patriotinę retoriką regione.

27 Ozolas R. Nacionalizmas – tai šiuolaikinis humanizmas. Globalizmas ir nacionalizmas (I), Lietuviškosios ideologijos metmenys. Prieiga internete: . 28 Safronovas V. Kas turi formuoti tautos istorinę atmintį? Delfi, 2014 m. sausio 7 d. Prieiga internete: . 29 Beresnevičius G. Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys. Vilnius, 2003. Apie tai savo darbe taip pat kalba A. Švedas. Žr. Švedas A. Lietuvos idėjos paieškos: elito projekcijos. 223 Vilius IVANAUSKAS

IŠŠŪKIAI KULTŪRININKAMS

Pagrindinė kritika šiam stiprėjančiam diskursui kyla iš gana plataus liberalizmo spektro (nuo kairiųjų NK95 veikėjų iki nuosaikaus dešiniojo liberalizmo atstovų) ir lietuviškosios neokonservatizmo linijos. Pirmu atveju jis yra kritikuojamas dėl kul- tūrininkų sąsajos su nacionalizmo procesais, ksenofobinių ir žmogaus teisių atžvilgiu skeptiškų pasisakymų lauku. Pavyzdžiui, galima išskirti užsimezgusią itin plačią pole- miką viešojoje erdvėje 2010 m., kai emigracijoje gyvenantis poetas Tomas Venclova išspausdino straipsnį „Aš dūstu“ ir į jį aštriai reagavo gausus būrys vietinių kultūri- ninkų, intelektualų. Venclova kritikavo vietinių intelektualų posūkį į tradicionalizmą, kuris pateikiamas kaip nesuderinamas su Europos ir globalaus pasaulio vertybėmis. Tačiau sovietinės kultūrininkų praeities elementas panašioje kritikoje mažai išryš- kinamas. Nebent galima išskirti tokius momentus, kaip plačiai nuaidėjusį Justino Marcinkevičiaus „užsipuolimą“ per laidą „Krantas“ 1991 m. birželio mėn., primenant jam buvusią apysaka „Pušis, kuri juokėsi“, kuri galimai buvo parašyta KGB užsakymu. Taip pat ne vienas istorikas svarbesnį darbą oficialiose struktūrose yra traktavęs kaip kolaboracinę veiklą ar prisitaikėlio poziciją, kas, jaučiant didesnius nuopelnus lietuviškajai kultūrai, užgaudavo ne vieną iš tų laikų atėjusį kultūrininką. Tai, kad į tokią tiesioginę ar netiesioginę kritiką30 buvo reaguojama, rodo ir kul- tūrininkų, kurie dalyvavo ar buvo arti Sąjūdžio, gausėjantys prisiminimai, kuriuose gana akivaizdūs įtikinėjimo, iliustravimo įrodymai, argumentavimas, jog sovietme- čiu buvo daug nuveikta tautiniu klausimu31. Buvusios tarnystės sovietinei sistemai kontekstą, atsakomybės ar intelektualo pareigos klausimą posovietinėje visuome- nėje gana aktyviai kelia neokonservatoriška linija32. Toks diskursas būdingas krikš- čioniškos pakraipos žurnalui „Naujasis židinys–Aidai“. Ši atsakomybę už sovietinę praeitį kurianti pozicija dažniausia remiasi totalitarizmu kaip praktine kategorija, Ji parodo „blogio imperiją“ ir žymi prevenciją – nepapulti į Rusijos brėžiamą erdvę. T. y. net ne sovietmetis čia svarbiausias dėmuo, tačiau buvusiose SSRS teritorijose vykdoma Rusijos politika ar Eurazijos projekto įgyvendinimas, lūkesčiai dėl geres- nių ES Rytų partnerystės rezultatų, JAV įtakos išsaugojimo ir pan. Šiame politikos lauke pernelyg „į save centruojanti“ kultūrininkų pozicija atrodo (pateikiama) kaip nesusipratėlių intelektualų laikysena didžiųjų geopolitinių žaidimų kontekste, formuojantis dviem stovykloms – Rusijai bei jos satelitams ir JAV sąjungininkams.

30 Patys kultūrininkai nebūtinai turi būti priimami kaip antisovietinis kontrelitas, tačiau tam tikra prasme jie patys buvo tos pačios kritikuojamos nomenklatūros dalis, aišku, daugiau kultūrinės nomenklatūros dalis. Ne vien veikimas neformaliuose rateliuose, tačiau ir oficialūs kanalai (leidžiamos knygos, dėstymas, narystė ir pan.) augino jų autoritetą. 31 Genzelis B. Tautinės savimonės išlikimas ir brendimas Lietuvos okupacijos sąlygomis. LGGRTC, 2012; Zaborskaitė V., Autobiografijos bandymas. Vilnius, 2012. 32 Adomėnas M. Suskilęs veidrodis, arba apie intelektualų atsakomybę. Naujasis Židinys–Aidai, 2005, nr. 10. 224 NE UŽ TOKIĄ LIETUVĄ DĖJOME PARAŠĄ: ISTORIJOS POLITIKA POSOVIETINĖSE LIETUVOS KULTŪRININKŲ TRAJEKTORIJOSE

Kultūrininkų uždarumo siekimas, nors ir nespecialiai, yra artikuliuojamas kaip netiesioginė pagalba Rusijai: esą balansuojanti pozicija natūraliai įtraukiama į aną erdvę. Įvyksta jau minėtas oponentų argumentacijos, kaip nelogiškos ar nepriimti- nos intencijos interpretavimas33. Ši kryptis etninę liniją marginalizuoja, o perspektyvų tapatumą konstruoja per vakarietiškas vertybes – krikščionybę ar liberalizmą arba per abi iš karto. Etniš- kumas atrodo kaip pernelyg lokalizuojanti ir vakarietiškumo plėtrai trukdanti amorfiška laikysena. Šiai neokonservatoriškai linijai yra būdingas liberalizmo ištai- symo aspektas, pripažįstantis atskirų interpretacijų ar laikysenų ydingumą, per daug domintis individo saviraiška, bet per mažai kolektyviniais įsipareigojimais, aplinka. Pavyzdžiui, filosofas Alvydas Jokūbaitis pastebi piktnaudžiavimą vertybė- mis ir pažymi, jog „skirtumo tarp gėrio niveliacija yra vienas iš vertybių tironijos bruožų“34. Liberalizmas šiai linijai išlieka svarbia kryptimi, kaip neatsiejama Vakarų civilizacijos pamatinė savybė, tačiau aktyviai siekiama dalyvauti svarstymuose, kokį ideologinį turinį apima ši kryptis ir kokios tikslingos ribos. Taip liberalizmo tra- jektoriją siekiama labiau paslinkti į dešinę pusę, išvengti to kairėjimo, kurį gali nulemti NK95 ir kitų Lietuvos kairįjį liberalizmą palaikančių intelektualų idėjos. Per bendrą „orientacijos į Vakarus“ krypties stiprinimą bei simbolinės desovietizacijos (sovietinė sistema kaip neteisėtas režimas) akcentavimą kuriamas panašus į JAV pokarį politinis ideologinis kontekstas, kur atskiros ideologijos sąveikauja ir linksta į vieną (dešiniąją) pusę. JAV liberalo Lionelio Trillingo nuosaikėjimo ir deši- nėjimo trajektorija kaip pokytis gali tapti savotiška metafora Lietuvos liberalizmo trajektorijai, labiau pasislenkančiai į dešinę35, bet tampančiai mažiau nuosaikiai nei iki šiol. Ir gana nutolusiai nuo, pavyzdžiui, Vytauto Kavolio kultūrinio liberalizmo sampratos, dariusios reikšmingą įtaką šiandieninio liberalizmo raidai Lietuvoje. Kita vertus, tokia kaita kiek sumažintų tautinę retoriką naudojančių kultūrininkų galimybes piktintis „laisvės simuliakrais“ ar „neva sureikšmintu“ dėmesiu huma- nizmo idėjoms.

VIETOJ IŠVADŲ

Minėta skirtis tarp Sąjūdžio (sovietmečio) kultūrininkų ir lietuviškos neokonser- vatyvios srovės, nors ir vyksta dešiniajame ideologinio spektro lauke, yra vis stip rėjanti. Sovietmečio tyrimus veikiantis istorijos politikos laukas tikrai nesilpnės

33 Ditto P. H., Koleva P. S. Moral Empathy Gaps and the American Culture War. Emotion Review, vol. 3, no. 3 (July 2011), 331–332. 34 Jokūbaitis A. Vertybių tironija ir politika. Vilnius, 2012, 31. 35 Dementavičius J. Krikščioniškoji demokratija. Išpažinimas. Prieiga internete: .

225 Vilius IVANAUSKAS

sovietinę patirtį naudodamas kaip resursą ir toliau pateiks keletą konkuruojančių valstybės raidos projekcijų, kurioms yra būdingas binariškumas ir istorinės patirties suponavimas savo suvokiamiems tikslams bei interesams tenkinti. Akivaizdu, jog sovietmetį tyrinėjantys istorikai turės atsargiai balansuoti tarp šių kontekstų, bus jų veikiami. Vyksta kova ir dėl pripažinimo, ir dėl tolesnės valstybės trajektorijos formavimo. Galima pripažinti susiformavusius diskursinius ir netgi institucinius rėmus, kuriuose ši kova tęsiasi, juolab abi dešiniajame ideologiniame sparne esan- čios linijos turi sukaupusios kultūrinio bei simbolinio kapitalo, sugeba formuoti akivaizdžią poziciją ir išnaudoja regione aktyvėjančius (nors ir konkuruojančius) procesus – skeldėjančiame poimperiniame regione vykstančią integraciją į Vakarus (ir savotišką Lietuvos misionieriškumą) ir vis didesnį patriotizmo mobilizavimą.

Vilius Ivanauskas WE SIGNED UP FOR A DIFFERENT LITHUANIA: POLITICS OF HISTORY IN THE POST-SOVIET TRAJECTORIES OF THE LITHUANIAN CULTURAL INTELLIGENTSIA

SUMMARY. Soviet history becomes a multiple resource for recognizing or defining the contemporary threats to Lithuania as well as leading to specific strategies. All this combines (1) the successful experience in the demolition of the Soviet system; (2) the perception of an ongoing Cold War; and (3) the escalation of a sense of blame for the Soviet period. By applying discourse analysis, this article reveals some dominating post-Soviet trajectories of those Soviet Lithuanians working in the field of culture who participated in the national revival. The analysis shows how a few key analytical categories (totalitarianism, ethnicity) are practically exploited in these trajectories and how they influence the growing usage of the politics of history in the Lithuanian public sphere. Ethnic mobilization activities engaged in during Soviet times by some intelligentsia members became favorable criteria for engaging in the national revival movement at the end of the 80s. Capital conversion, being the face of changes or even being the moral authority (for example, Justinas Marcinkevičius or Vytautas Landsbergis) apparently legitimized their authority and the cultural leaders‘ exclusive right to articulate the foundations of a new system or to openly criticize the weakening Soviet system. The national question for a time overlapped with the ideas of a free market and liberalism. Today we observe the process of trying to move away from the dominance of the liberal path, calling it the wrong trajectory on which to proceed in the post-Soviet period (“we fought for different Lithuania”). This re-positioning includes a wide range of Soviet intelligentsia members who were also part of Sąjudis. This new position shares a critical approach towards Western influence. Their rhetoric evokes parallels with the past (e.g., the old empire has been replaced by a new empire; a new center is aspiring to greater power, etc.). Their cultural-social capital provides them with the legitimacy to articulate emerging political threats and gives them an opportunity to become saviors again and to use their know how of the 80s in a new situation. 226 NE UŽ TOKIĄ LIETUVĄ DĖJOME PARAŠĄ: ISTORIJOS POLITIKA POSOVIETINĖSE LIETUVOS KULTŪRININKŲ TRAJEKTORIJOSE

However, these cultural leaders not only pose challenges but also face them. A neoconservative line actively emphasizes the responsibilities of cultural leaders who once served the Soviet system and demands that this fact be appropriately evaluated in contemporary society. This line uses ‘totalitarianism’ as a practical category, aiming ro reveal the ‘evil empire’ and calling for a preventive strategy against current Russian imperialist designs. It also sees the “self-centered” trajectories of former Soviet cultural elites as inadequate in the context of geopolitical rivalries and growing tensions between the Russian world and U.S. allies. In this perspective the “ethnicity” category is seen as promoting localism and preventing rapid westernization. The neoconservative line also attempts to correct the development of Lithuanian liberalism by criticising the latter‘s too strong enagagement on behalf of the right to individual self-expression and too little regard for collective engagement. By working out these influences of two competing lines of post-Soviet intellectual development, the politics of history in Lithuania will carry on at a high level and will further use “Soviet history” and “Soviet experiences” as a resource for political or personal strategies. KEYWORDS: politics of history, totalitarianism, ethnicity, cultural elite, analytical category, post-Soviet period, Soviet system, adaptation, blame, empire.

227

RYTŲ EUROPIEČIO SINDROMAS ŠIUOLAIKINĖS D (E)MIGRACIJOS NARATYVUOSE D LAURA LAURUŠAITĖ ISSN 1392-0588 (spausdintas) ISSN 2335-8769 (internetinis) 2014. 62

SANTRAUKA. Straipsnis grindžiamas imagologijos teorija ir autoritetingiausio nūdienos imagologijos teoretiko Joepo Leersseno nuostatomis tiriant, kaip keturiuose rytų europiečių emigrantų romanuose – latvio Vilio Lacyčio „Strojka su vaizdu į Londoną“ (2010), bulgaro Aleko Popovo „Misija Londone“ (2012), lietuvių Aleksandros Fominos „Mes vakar buvom saloje“ (2011) ir Zitos Čepaitės „Londono vėjas“ (2013) – atsispindi sovietinio mentaliteto įrėžiai ir recidyvai. Bandoma apčiuopti, su kuo rytų europietis emigrantas tapatinasi (jo savivaizdis) ir kaip jį suvokia Vakarų Europos šalių atstovai (hetero įvaizdis). Panaši sąmonės struk- tūra ir motyvaciniai mechanizmai leidžia identifikuoti bendrą rytų europiečio sutelktinį tipą (angl. stock type). Pasitvirtina straipsnio pradžioje iškelta prielaida, kad per penkiasdešimt okupacijos metų individo sąmonė tampa smarkiai indoktrinuota, o į gilumines dimensijas įsišak nijęs pokomunistinis paveldas yra atsparus ir ilgaamžis. Jis reiškiasi ne tik išorinėje įgūdžių ir įpročių, bet ir pasaulėžiūros, moralės, elgesio motyvacijos plotmėje. RAKTAŽODŽIAI: imagologija, rytų europietis, savivaizdis, hetero įvaizdis, sovietinis mentalitetas, (e)migracijos literatūra, romanas.

ĮVADAS Į IMAGOLOGIJOS KONTEKSTUS

Tikslinga pradėti nuo literatūros imagologijos siūlomų teorinių metodologi- nių tyrimo pagrindų, kuriais remsis tolesnė šio straipsnio analizė. Imagologijos konceptas bus vartojamas dvejopa prasme – ir kaip analitinis modelis, ir kaip bendrasis šiuolaikinis galios įrankis, manipuliacijos principas vartotojų visuome- nėje. Straipsnio literatūrologinio tyrimo apibrėžtims pravarti modernioji imagologijos atmaina, atstovaujama Amsterdamo universiteto profesoriaus Joepo Leersseno, o imagologiją kaip imitacinio, surogatinio pasaulėvaizdžio doktriną konceptualizuoti padeda du darbai – čekų rašytojo Milano Kunderos romanas „Nemirtingumas“ (1990, lietuvių k. 2003) ir Leonido Donskio kultūros filosofijos etiudų knyga „Pilietinė visuomenė ir jos priešai“ (2004). Moderni tauta ima- gologų suprantama kaip grupė, kurią intersubjektyviai sieja bendra identifikacija, 229 LAURA LAURUŠAITĖ

nulemta bendro kultūros ir istorinio tęstinumo jausmo1. Čia norėtųsi problemiš- kai klausti – kiek turi trukti tas „bendras“ istorinis ir kultūrinis tęstinumas, kad būtų laikomas pakankamu bendros identifikacijos pagrindu? Ar penkiasdešimt metų sovietinės okupacijos gali pažeisti tradicinę tapatybės struktūrą ir įsteigti naują jos variantą, kuris taptų bendru identifikacijos pamatu? Straipsnyje keliama hipotezė, kad sovietmečiu susiformavę pasaulėžiūros, elgsenos, moralės, įpročių, psichologinių reakcijų mechanizmai darė įtaką sąmoningumo slinktims, kurios esmingai paveikė posovietinių šalių savivaizdį (sau priskiriamas autocharakteris- tikas) ir hetero įvaizdžius (kitų mums priskiriamas charakterio ypatybes). Ar tai sudaro prielaidas vertinti Rytų Europos – posocialistinio bloko ir posovietines šalis – kaip simbolinį visetą, vienijamą panašaus identiteto požymių komplekso? Čekų rašytojas ir disidentas Kundera buvo pirmasis, įvedęs neologizmą „imagologija“ į grožinę kūrybą ir naudojęs jį naujam sisteminiam nūdienos reiškiniui apibrėžti. Knygoje „Nemirtingumas“ rašytojas atskleidė idėjinį virsmą nuo poli- tinės ideologijos prie naujojo šiuolaikinių vartotojiškų visuomenių valdžios ir žiniasklaidos įrankio – imagologijos, t. y. įvaizdžių darybos, mados ir reklamos diktato, viešųjų ryšių produkcijos, pseudomitokūros. Pirminis vaizdas, auto- nomiška tikrovė populiariosios kultūros epochoje ir stiliaus terpėje nebetenka prasmės, juos išstumia reprezentacija, konstrukcinis, fasadinis įvaizdis. Šiuolai- kiniame pasaulyje svarbi darosi ne pati esmė, o jos atributas, išorinis lukštas, ne buvimas, o jį pavaduojantis atrodymas: „Te filosofai mums įrodinėja, kad nesvarbu, ką kiti apie mus mano, o svarbu, kas mes esame. Bet filosofai nieko nesupranta. Kol gyvename tarp žmonių, esame tokie, kokiais mus žmonės laiko.“2 Ši mintis atliepia literatūros mokslininkų imagologų pasiūlytą tezę, kad šiuolaikinėje daugiakultūrėje visuomenėje yra svarbus nebe identitetas, o identifikacija, t. y. ne tai, kas tu esi, o tai, su kuo pasirenki tapatintis3. Tai tik funkcija, sufabrikuota kaukė, projektuojama ne vien aplinkos ir nematomų profesionalų (žiniasklaidos, kamerų, fotoobjektyvų), bet ir paties individo pastangomis. Ima- gologų sistemos yra trivialios ir kaičios, tačiau galingos savo plačiais užmojais nepastebimai įsiskverbti ir užvaldyti individo sąmonę: „Imagologai kuria idealų ir antiidealų sistemas, kurios greitai pakeičiamos naujomis sistemomis, tačiau vis dėlto veikia mūsų elgesį, mūsų politines pažiūras ir estetinį skonį, kilimų spal- vas ir knygų pasirinkimą ne mažiau, nei anksčiau veikdavo ideologų sistemos.“4

1 Leerssen J. Nation, ethnie, people. In Imagology: The cultural construction and literary representation of national characters. A critical survey. Amsterdam-New York, Rodopi, 2007, 379. 2 Kundera M. Nemirtingumas. Vilnius, Tyto alba, 2003, 143. 3 Leerssen J. History and method. Ten pat, 27. 4 Kundera M. Ten pat, 131. 230 RYTŲ EUROPIEČIO SINDROMAS ŠIUOLAIKINĖS (E)MIGRACIJOS NARATYVUOSE

Imagologijos eroje beveik visa kasdienybė patenka į imagologų galios sferą bei veiklos lauką ir pajungiama jų realybės konstravimo logikai. Ideologinio poveikio priemonės virsta imagologinėmis. Leonidas Donskis pasiremdamas Kunderos įžvalgomis pratęsia diskusiją apie visagalę šiuolaikinę imagologiją, vadindamas dabarties imagologus „užkerėtojais, užkalbėtojais ir vaizdakaliais“5. Imagologija – ypač aktuali prieiga posovietinės tikrovės specifikai užčiuopti, nes sovietijoje išėjome gerą imagologinę mokyklą su mokytojais iš Rusijos. Donskis įveda efektyvų imagologinį principą į lietuviš- kąjį galios ir tapatybės kontekstą, kuriam būdinga iškreipta autoriteto samprata ir pakrikusios vertybinės orientacijos. Kultūros kritikas susieja skirtingas politines santvarkas, išryškina priežastinį paveldėtų mentalinių segmentų ryšį: „Lietuviškoji imagologija būtų neįsivaizduojama be to, ką aš pavadinčiau sovietinio ir postsovie- tinio cinizmo kultūra. Ši kultūra iš karto atmeta visas kalbas apie idealus ir vertybes kaip fikcijas. Tai – nemarus marksizmo paveldas, didelės išliekamosios vertės dovana postmodernistiniam ir postkomunistiniam pasauliui.“6 Manipuliacijos, deformuotas mentalitetas ir sufabrikuota tiesa, ateinantys iš sovietinės praktikos, iki šiol būdingi mūsų viešojo diskurso elementai. Daugelis teoretikų pabrėžia, kad grožinė (ar publicistinė) literatūra kaip vie- šojo diskurso forma yra reprezentatyvi duomenų bazė, vienas iš universaliausių ir optimaliausių šaltinių įvaizdžiams atpažinti, o ypač tam pasitarnauja (e)migracijos naratyvai7. Dalis šiuolaikinių emigrantų gimę (dažnai – ir gyvenę) sovietmečiu, o jaunajai kartai mentalinis palikimas buvo perduotas netiesiogiai, kaip foninė įtaiga, todėl ne vienoje iš tirtų literatūros reprezentacijų ryškėja baltų išeivio kaip posovietinio personažo problema emigracijoje. Šio straipsnio analizės medžiaga pasirinktos keturios skirtingų šalių autorių knygos: latvio Vilio Lacyčio „Strojka su vaizdu į Londoną“ (2010), lietuvių autorių Aleksandros Fominos „Mes vakar buvom saloje“ (2011) ir Zitos Čepai- tės „Londono vėjas“ (2013) bei į latvių kalbą išverstas bulgarų rašytojo Aleko Popovo romanas „Misija Londone“ (2012). Pastarasis pasitelkiamas greta baltų emigracijos tekstų kaip itin reprezentatyvus pavyzdys iš Rytų Europos, apiben- drinantis pokomunistinės erdvės situaciją ir lemtį. Visų romanų veiksmo aikš- telė – Londonas, o akistata su Vakarų pasauliu artikuliuojama per britiškąją prizmę.

5 Donskis L. Pilietinė visuomenė ir jos priešai: Autoritetas, tiesa ir viešoji erdvė XXI amžiaus Lietuvoje. Vilnius, Versus aureus, 2004, 89. 6 Ten pat, 86. 7 Martinkus V. Įvadas. Lietuviškumo ribos: tautinių vertybių kaita XX a. pabaigos – XXI a. pradžios lietuvių (e)migrantų autorių literatūroje. Vilnius, Edukologija, 2013, 10. 231 LAURA LAURUŠAITĖ

SOVIETINĖ INTOKSIKACIJA: BEZPREDELO FILOSOFIJA

Sovietų okupacija įnešė į daugelio Centrinės ir Rytų Europos tautų identiteto dis- kursą nemažą rusų socialistinio laikotarpio (anti)kultūros indėlį. Skaitydami šiuo- laikinių emigrantų literatūrą, Leersseno žodžiais tariant, „mėgaujamės literatūros galia tipizuoti tam tikrus charakterius, dažnai humoristine forma.“8 Susiduriame su sutelktiniu tipu (angl. stock type) rytų europietis, kuris kaip ir kiti Leersseno išskirti koncentriniai moraliniai tipai, pvz., „pagyrūnas senas kareivis“, „pasipūtęs jaunas dendis“ ar „kvaila blondinė“, apima tam tikrą šabloninių reikšmių repertuarą. Kalbėdamas apie lietuvių tautos moralinę ir dvasinę degradaciją, etikos profesorius Jonas Balčius vadina komunistinės moralės išugdytą subjektą homo sovieticus lituanensis – etnotipu, patyrusiu „totalinę dorovinę perversiją“ ir dvasinį genocidą. Pasak kultūrologo, tai „prototipas žmogaus be tėvynės, tautybės, religijos, praeities ir ateities, kurio faktinė egzistencija daugeliu atvejų reiškė tik girtuoklystę, valkatavimą milžiniškose imperijos teritorinėse ribose, valstybės turto švaistymą ir vogimą, asocia- lumą ir amoralumą tiek visuomenėje, tiek šeimoje, tiek ir buityje“9 [pasvirasis šriftas autoriaus – L. L.]. Šis moralinis tipas, kaip ir kiti prieš tai išvardytieji, nėra neut ralus – iš karto įvedamas vertinamasis aspektas, susijęs su išimtinai neigiamomis dispozicijomis. Kaip matysime, negatyvus vertinimas būdingas ir kitų soclagerio šalių bei posovietinių tautų savivaizdžiui, ir vakariečių mums priskiriamiems hetero įvaizdžiams. Per pusšimtį okupacijos metų, kol rusų totalitarizmas siekė kultūriš- kai asimiliuoti baltų etnosą, buvo (ne)sąmoningai perimtos moralinės ir socialinės konvencijos, elgesio, savivertės, nacionalinės priskirties ir paskirties modeliai, kurie persekioja Rytų ir Vidurio Europos10 tautų atstovus ir naujojoje emigracijoje. Kartais emigruojama stengiantis pabėgti nuo sovietinės praeities slogučio, eli- minuoti neigiamas implikacijas, tačiau – paradoksalu – santykyje su Vakarų Euro- pos kultūra sovietiškumas tik dar labiau išryškėja kaip atvirkštinis, priešingą per spektyvą nurodantis atspindys, kuris imagologijos teorijoje vadinamas inversiniu įvaizdžiu (angl. counter image). Iš esmės giliausią posovietinio mąstymo įtaigą ir vertybių devalvaciją atspindi jau pats nenutrūkstamos emigracijos iš posovietinių šalių faktas – išvykstama siekiant greitai praturtėti (nes ilgą laiką teko skursti, buvo atimta teisė į privačią nuosavybę), pasijusti demokratišku individualistiniu savo

8 Leerssen J. Character (moral). Ten pat, 285. 9 Balčius J. Dorovinio lietuvių identiteto prigimtis ir prasmė. Vilnius, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005, 326. 10 Vidurio ir Rytų Europos emigraciją kaip bendrą reiškinį tiria ir lietuvių sociologų komanda kolektyvinėje monografijojeUžburtas ratas? Lietuvos gyventojų grįžtamoji ir pakartotinė migracija. Moksl. red. E. Barcevičius ir D. Žvalionytė, Vilnius, Vaga, 2012. Kadangi straipsnyje remiamasi imagologijos siūloma koncepcine nuostata, kad tarp socialinio fakto ir literatūros naratyvo egzistuoja cirkuliacinis ryšys, toks regioninis tyrimo pobūdis, pasirinktas sociologų, irgi gali būti argumentas mūsų kotekstualizuotai analizei. 232 RYTŲ EUROPIEČIO SINDROMAS ŠIUOLAIKINĖS (E)MIGRACIJOS NARATYVUOSE likimo lėmėju (nes buvo planingai ir nuosekliai naikinama žmogaus valia ir sava- rankiškumas, diegiamas kolektyvizmas), pamatyti pasaulio (nes buvome už geleži- nės uždangos). Emigracija kaip masiškai išplitęs tariamos sėkmės mitas taip pat priskirtinas šiuolaikinės imagologijos sričiai – žiniasklaidoje kuriamos legendos apie idealų darbą, svaiginančią karjerą, lengvus pinigus užsienyje, kurios stimuliuoja emigranto kaip herojaus vaizdinį. Priešingas – emigranto kaip tautos atskalūno ir antiherojaus mitas funkcionuoja menkiau ir dažniausiai arba specialistų – demografų, socio- logų, ekonomistų – tyrimuose, arba tautinių idealų puoselėtojų pasisakymuose. Laisviesiems Vakarams posovietinėje vaizduotėje stereotipiškai priskiriama gausy- bės imagerija – jie suvokiami it materialinės gerovės ir neribotos saviraiškos meka, o sykiu ir simbolinės galios pažadas. Pasak amerikiečių sociologo, urbanisto Richardo Floridos, „visuotinė išmintis sako, kad žmonės dirba dėl pinigų, ir jie vyks ten, kur geriausios finansinės galimybės ir patikimiausia finansinio saugumo injekcija“11. Kai kurios literatūrinės reprezentacijos irgi paliudija, kad siekiama įtvirtinti simbo- linę galią per turtą ir pinigus. Žinoma, apibendrinimus reikėtų daryti atsargiai, nes emigruoja įvairių socialinių sluoksnių ir profesijų žmonės, bet straipsnyje remsimės išimtinai literatūrine raiška ir įvaizdžiais, kurie, savo ruožtu, dažnai išreiškia socialines reikšmes, vertes ir įsitikinimus. Istoriko ir kultūrologo Virginijaus Savukyno teigimu, „atgavus laisvę buvo galima greitai įgyti turtą (kokiomis priemonėmis, tai jau kitas klausimas), savo turtą buvo galima demonstruoti, rodyti viešai, o lygios visuomenės vaizdinį pakeitė visuomenės, kuri orientuota į pinigais išmatuojamą sėkmę, vaizdinys.“12 Su tokiomis komunistinio supratimo liekanomis išvažiuoja ir jomis vadovaujasi ir šiuolai- kiniai emigrantai. Posovietiniams piliečiams neegzistuoja jokios vertybinės nuo statos: padorumo ar sąžinės stabdžiai, moralės kriterijai ir garbės kodeksai. Juos apibūdina, Donskio žodžiais tariant, „bet kokios moralės ir nuspėjamo socialinio žaidimo taisyklių atmetimas, kuriam rusai turi nusikalę neišverčiamą ir nepakei- čiamą terminą ‚bezpredel‘ (t. y. visiškas ribų nesilaikymas ir taisyklių atmetimas). Ši pozicija apskritai nepalieka vietos sentimentams ir siūlo naudoti visus įmanomus metodus tikslui pasiekti.“13 Čepaitės „Londono vėjas“ eksponuoja rytų europiečio imageriją ir paliudija, kad posovietinis mentalitetas, jo įtvirtinti sąmonės turiniai, elgesio motyvacijos, įpro- čiai, įgūdžiai ir veikimo būdai kartu su lietuvių (e)migrantais persikelia į Londoną.

11 Florida R. The Rise of the Creative Class, Revisited. New York, Basic Books, 2012, 68. 12 Savukynas V. Laisvės slenksčiai: pobaudžiavinės ir posovietinės jausenos Lietuvoje. In Lietuvių tautos tapatybė: Tarp realybės ir utopijos. Vilnius, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007, 43. 13 Donskis L. Ten pat, 87. 233 LAURA LAURUŠAITĖ

Ir pasakotojos, ir pagrindinės veikėjos Godos atminty gausiai iškylantys sovietme- čio ir atgimimo pradžios vaizdai yra toji terpė, kurioje išvešėjo dabartinis negaty- vusis lietuvio amplua: amoralus, agresyvus, suktas, linkęs į aferas. Vertingiausias klodas romane – apnuogintos nelegalaus verslo šaknys, homo postsovieticus nešva- raus pelno mokslai, įgyti namie ir perkelti į Britaniją. Buvę komjaunimo lyderiai, nomenklatūrininkų sūneliai, prekeiviai ginklais, metalais, valiuta, ikonomis nešva- raus biznio įgūdžius toliau sėkmingai diegia pasaulio sostinėse. Godai nemalonią asociaciją kelia žodis „suveikti“ (t. y. nelegaliai gauti, sukombinuoti): Tą kadaise tokį reikšmingą žodį Goda jau spėjo pamiršti. „Panašu, kad buvę sovietmečio ‚suveikėjai‘ urmu persikraustė į Londoną“, – nelinksmai šyptelėjo ji.14

Nelegalaus verslo stūmoklis Londone Ruslanas buvo Vilniaus Šiaurės miestelyje tarnavusio sovietinio karininko sūnus, genetinis mišrūnas (motina iš Dages- tano, tėvas – pusiau moldavas, pusiau ukrainietis), bet šeima tapatinosi su rusais, o pirmaisiais nepriklausomybės metais praturtėjo iš prekybos sovietinės armijos ginkluote, kol tėvas ir brolis buvo nužudyti. Londone Ruslanas pasijunta „pasaulio piliečiu“, afišuoja netramdomą veiksmų laisvę („vienas įmones uždarydavo, kitas įkurdavo, vienas sujungdavo, kitas išskaidydavo“), kontrabandą laiko verslo rūšimi: „Daugiau rizikos, bet labiau apsimoka“ (Čepaitė, 77). Ruslano partnerystė (taip vadino savo sėbrus) apraizgė Rytų Europą: „kadaise įskiepyta vienybė neišsisklaidė kaipo dūmas – ji persikūnijo į kitokį, ne teritorijos, o bendrų reikalų ir panašaus suvokimo, kaip jie turi būti tvarkomi, vienijamą darinį. Naš adres – nie dom i nie ulica dvasia persikėlė į Londoną“ (Čepaitė, 127). Panašią moralinio kodekso perkėlimo situaciją stebime ir Popovo romane, tik šiuo atveju ji dar groteskiškesnė, nes kūrinio personažai – ne eiliniai perėjūnai ar komersantai, o diplomatai, atvykę dirbti į Bulgarijos ambasadą. Pokomunistinis gyvenimo būdas radikaliai pakeitęs jų sąmonę ir pasaulėžiūrą: jie vadovaujasi principu, kad „tikslas pateisina priemones – reikalui esant net perlipimą per lavonus“15, o vienas į kitą žvelgia „su pavydu ir įtarimais, kaimyno pasiekimus linkę laikyti savo pačių nesėkme ir atvirkščiai“ (Popovas, 105). Jie tebesusiję su rusų mafija, suka nelegalų verslą – ambasados virėjas perpardavinėja be akcizo gautas ambasados cigaretes, o susidėjęs su neaiškaus plauko bendrais pavagia iš Ričmondo parko 45 žieduotas antis, kurias ketina parduoti kinų restoranui. Realizuojamas iš soviet mečio paveldėtas požiūris, kad menką uždarbį galima kompensuoti bendro turto vogimu.

14 Čepaitė Z. Londono vėjas. Vilnius, Alma littera, 2013, 172 (toliau cituojant tekste nurodoma pavardė ir puslapis). 15 Popovs A. Misija Londonā. Rīga, Jāņa Rozes apgāds, 2012, 172 (toliau cituojant tekste nurodoma pavardė ir puslapis). 234 RYTŲ EUROPIEČIO SINDROMAS ŠIUOLAIKINĖS (E)MIGRACIJOS NARATYVUOSE

Kolektyvinės nuosavybės dvasia išauklėtam posovietiniam piliečiui būdingas nežabotas voliuntaristinės laisvės suvokimas („viskas leista“, „viskas mūsų“), todėl jis jaučiasi galįs kėsintis į privatinę nuosavybę. Rašytojai įvaizdina neatsakingą vulga- ris tipažą, kuris be skrupulų pažeidžia civilizuotos valstybės normas ir propaguoja nebaudžiamumą: „aš buvau gimęs Rytų Europoje ir britų tvarka manęs nejaudino“16. Gilūs netolimos praeities mentaliteto įrėžiai rytų europiečio savimonėje liudija, kad nacionalinio charakterio fondas stipriai pažeistas: „Esu iš kartos, kuri gali perkasi- nėti stroikos šiukšles kur nors Sorbonoje ar Kembridže, tai mūsų vidinio išsilavinimo lygio nebepakeis. Mūsų pirma, instinktyvi reakcija vis dar yra Ko tau iš manęs reikia?“ (Lacytis, 62). Nepaisant sovietmečiu viešai deklaruoto šūkio, kad „žmogus žmogui – bičiulis, draugas, brolis“, tokiu šiurkščiu atsiribojimu reiškiasi komunikacijos, atjau- tos, nenoro padėti, bendrauti, autentiškos bendruomeniškos dvasios stoka. Svaiginimasis alkoholiu, narkotikais (neretai ir jų gamyba), muštynės, kontra- banda, žmogžudystės ir kalėjimas yra būdingos emigracinės literatūros temos, su neesminėmis išimtimis randamos visuose analizuojamuose kūriniuose. Šie pavyz- džiai liudija padarytą ilgalaikę žalą tautos tapatybės moralei ir integralumui, o ypač nepalankiam jos vaizdiniui užsienyje.

RYTŲ EUROPIETIS KAIP TAPATUMO DIMENSIJA

NUVERTĖJĘS SAVIVAIZDIS

Savukynas straipsnyje „Laisvės slenksčiai: pobaudžiavinės ir posovietinės jausenos Lietuvoje“ lyginimo keliu paremia teiginį, kad lietuviams istoriškai būdinga nuolanki eksploatuojamojo laikysena, šeimininko ir autoriteto siekis, t. y. noras kam nors tarnauti ir nuo ko nors priklausyti. Baudžiavos laikais egzistavo viskuo pasirūpinančio pono, bajoro poreikis, o sovietijoje – Centro poreikis. Emigracijoje sukurti grožiniai tekstai neretai irgi pagrindžia prielaidą, kad rytų europiečiams būdingas menkavertiškumo kompleksas ir baudžiavinė ideologija: „Instinktas būti engiamu, visus įtarinėjančiu rytų europiečiu, gastarbeiteriu ir nelegalu manyje buvo kietas kaip uola, jis tūnojo mano sielos pačioje šerdyje“ (Lacytis, 51). Emi- grantai iš Rytų Europos nevengia vergiško darbo, išnaudojimo, sutinka dirbti už mažesnį atlygį nei vietiniai, dirba viršvalandžius, savaitgaliais ir naktimis. Materi- alinis stimulas verčia keliaklupsčiauti, nuolaidžiauti, ištverti visus pažeminimus: „darbdaviai, kaip juos įspėjo draugai, labiau mėgsta teigiamus žodžius ir suklūsta išgirdę no. Taip, pone. Kaip pageidausite, pone. Pabūsiu kelias minutes idiotu, jei

16 Lācītis V. Strojka ar skatu uz Londonu. Rīga, Mansards, 2010, 42 (toliau cituojant tekste nurodoma pavardė ir puslapis). 235 LAURA LAURUŠAITĖ

taip norite, juk jūs mėgstate lopus labiau nei gudruolius, ar ne, pone?“17 Lietuvių išeivijos instituto vadovas, profesorius, istorikas Egidijus Aleksandravičius posovie- tinės emigracijos reiškinį apibendrindamas konstatuoja, kad „naujasis išeivis taip ir nepasijaučia laisvu žmogumi“18. Socialines grupes iš Rytų Europos vienija bendros patirtys, minties stereotipai, jos jaučiasi artimesnės ir interesų, ir socialinės hierarchijos požiūriu. Rytų europiečio tapatumas, skleidžiamas analizuojamų romanų tekstuose, pagrįstas ne tik bendros kolektyvinės atminties ir panašių istorinių išgyvenimų, bet ir lingvistiniu pagrindu. Fominos romane kaip svarbus socialinės santalkos ir identifikacijos veiksnys, užtvir- tinantis bendrystės jausmą, funkcionuoja rusų kalba – „paskutinių sovietinių vaikų“ kartos atstovė Ūla čiauška rusiškai su bendradarbe Tania iš Ukrainos ir jaučiasi sais- toma su ja ypatingų simbolinių ryšių. Taip pat ir imagologijos praktikai pripažįsta, kad individai ar jų grupės, su kuriais vienija kalba ir bendra socialinė atmintis, gali būti laikomi Kitu tik sąlygiškai, tik tam tikru lygmeniu19. Bendras (po)sovietinis tapatumas apibrėžia ir latvių autoriaus Vilio Lacyčio romano „Strojka su vaizdu į Lon- doną“ personažus, atvykusius dirbti į Londono statybas iš Rytų Europos. Veikėjai patiria mažesnį psichologinį slenkstį bendraudami su panašios patirties dalininkais. „Savųjų“ atpažinimo ženklu gali pasitarnauti net menkas lingvistinis signalas. Kalbinės terpės vienijantis poveikis itin efektyvus žemosios leksikos lygmeniu. Bare akimirksniu reaguojama į rusišką keiksmažodį – atsisukę vyrukai „galėjo būti ir ukrainiečiai, baltarusiai, čečėnai ar estai – kas tik nori iš buvusios Sovietų Sąjungos. Arba lenkai, čekai ir net serbai, nes rusų keiksmažodžių sklaidos laukas buvo gerokai didesnis negu Sovietų Sąjunga vadinta teritorija ir daug tvaresnis, negu prieš dvidešimt metų žlugusi valstybė.“ (Čepaitė, 50). Nors visi vienodai reaguoja į rusų kalbos jungtį, tarp rytų europiečių emigrantų irgi galima justi simbolinę hierarchiją bei socialinę gradaciją: rumunai, bulgarai, ukrainiečiai, baltarusiai ir kt. emigrantai iš šalių, dar neįgijusių lygiaverčio statuso Europos Sąjungoje, jaučia pagarbą baltams ir su jais skaitosi, nes gali turėti asme- ninės naudos: „Iš lietuvių galima nusipirkti visus dokumentus, jei bogu, viską, ko reikia“ (Lacytis, 14). Iš kitos pusės, lietuviams tokia nelegalių komersantų šlovė irgi nedaro garbės. Vilis Lacytis konstatuoja, kad „baltai lyderiavo išgyvenimo kovoje“ (Lacytis, 86), nes simbolinio pranašumo prieš kitas Rytų bloko šalis jiems suteikė ankstesnis Baltijos šalių įstojimas į Europos Sąjungą, užtikrintinesnė situacija darbo rinkoje ir anglų kalbos žinios („visi lietuviai daugiau ar mažiau kalbėjo angliškai“ (Lacytis, 97).

17 Fomina A. Mes vakar buvom saloje. Kaunas, Kitos knygos, 2011, 180 (toliau cituojant tekste nurodoma pavardė ir puslapis). 18 Aleksandravičius E. Karklo diegas: Lietuvių pasaulio istorija. Vilnius, Versus aureus, 2013, 605. 19 Spiering M. Englishness: Foreigners and images of national identity in postwar literature. Studia Imagologica 5, Amsterdam-Atlanta, Rodopi, 1992, 58. 236 RYTŲ EUROPIEČIO SINDROMAS ŠIUOLAIKINĖS (E)MIGRACIJOS NARATYVUOSE

Emigracijoje stebimas imagologinis asmenybės išsiskaidymas, žmogiškųjų proporcijų deformacija. Tuo pačiu vardu, tuo pačiu pasu formaliai gali naudotis mažiausiai po tris žmones – tikrasis paso savininkas, turintis oficialų leidimą dirbti, ir dar bent du nelegalai. Fizine prasme subjektai trys, o mentaliniu požiūriu asme- nybė pasidalija, suskyla, ir vienam individui lieka tik trečdalis jo asmens. Ukrainie- tis Ženia nusiperka lietuvišką pasą. Jis netapatus sau ne tik naująja pavarde (Audis Šmigiavičius), bet ir veidu, ir lingvistiniu autizmu, nes nuotrauka vogtame lietuviš- kame pase nė iš tolo neprimena jo tikrosios išvaizdos, o lietuvių kalbos žinios irgi nulinės. Jo asmenybės neadekvatumą ir simuliacinę sulipdytą „prigimtį“ nurodo vartojami apibūdinimai „dirbtinis Šmigiavičius“, „Ženiavičius“. Susitikus su lietuviais, įvyksta dialogas: – Labas, is kurio miesto esi? – A? What’s your name? Audis. Where are you from? A? Tы откудa? Из Мoсквы. (Lacytis, 87)

Ukrainietis nurodo Maskvą kaip savo kilmės vietą automatiškai, nesąmoningai, nors, kaip vėliau paaiškėja, iš tiesų SSRS sostinėje nė karto nėra buvęs ir su ja neturi jokių genealoginių ryšių. Maskva iššoka iš kolektyvinės sovietmečio atminties kaip Centras, nuolatos linksniuota imperijos sostinė (Maskvos galia, Maskvos laikas), iš kurios ėjo valdžios diktatas, todėl yra tapusi kondensuotu įvaizdžiu ir apibendri- nančiu „burtažodžiu“.

NUVERTINANTIS HETERO ĮVAIZDIS

Ne tik rytų europiečių autocharakteristikos rodo liguistą polinkį tapatintis su Rusija. Užsieniečiams identifikuojant baltų išeivius svetimoje erdvėje, į pirmąjį planą irgi dažniausiai iškyla ne jų nacionalinė priklausomybė (lietuvis, latvis) ir ne etninės charakteristikos, o politiškai konotuotas regioninis spaudas rytų europietis, į kurio apibrėžimą automatiškai įeina tokie komponentai kaip žemesnė kilmė, pažeista savigarba, amoralumas, juodadarbio statusas etc. Kitaip tariant, požiūrį į konkrečią tautą emigracijoje visų pirma formuoja ne nacionaliniai argumentai ir ne konkretūs žmonės, su kuriais susiduriama, o užsieniečių turimas išankstinių nuo statų ir prielaidų rinkinys, susijęs su įsivaizduojamais „kolektyvinio“ rytų europiečio bruožais. Rytų europietis – tam tikras socialinis tipas su visu atitinkamų įvaizdžių repertuaru, elgesio šablonais, neturintis gero vardo ir reputacijos. 237 LAURA LAURUŠAITĖ

Popovo romane pristatomas hetero įvaizdis tebeliudija homo sovieticus ypatybes: įvairių pokomunistinių šalių atstovai, įskaitant lietuvius ir latvius, vienareikšmiškai ir įkyriai identifikuojami su rusais. Bulgarė Katja iš akcento palaikoma ruse: – Akcentas, – jis atsainiai mostelėjo ranka, – ar esat rusė? – Ne, bulgarė. – Tai neturi reikšmės. (Popovas, 69)

Rusija užsieniečiams vis dar išlieka patogia visos buvusios Sovietų Sąjungos metonimija, ir Vakarų Europos piliečiai nesivargina (o ir nemato reikalo) skirstyti Rytų bloko emigrantus į atskiras etnines tautybes: Latvija, Lietuva ar Ukraina buvo vienas ir tas pats – Rusija, ir akivaizdu, kad legenda apie šnapsą geriančius rusus, kurie dalinasi miestus su lokiais, defoltu būdavo priskiriama ir visiems iš buvusios Sąjungos teritorijos. (Lacytis, 94) Jis nekentė tų tipiškų turistinių aiškinimų, žeminančių klausimų: o Lietuva – tai ne tas pats, kas Rusija? Ką jūs sakote, net turite savo kalbą? Nepanašią į rusų, negali būti. (Fomina, 262)

Analogiškų įvaizdžių gausą lemia ne literatūrinis perimamumas, o jų socialinė cirkuliacija emigracijos šalyse ir dažna kartotė – į tekstus jie „nurašomi“ nuo realy- bės. Įkyriai pasikartojanti rusiškumo tipologija leidžia tyrėjui identifikuoti svetim- taučių turimas socialinių charakteristikų klišes. Nacionalinis priskyrimas yra emociškai pažeidžiamas dalykas, todėl natūralu, kad emigrantai užsigauna tapatinami su tuo, nuo ko linkę atsiriboti, į tokius pareiškimus reaguoja audringai, stengdamiesi ginti savo etniškumą ir suniekintą savivertę, bet jiems nelabai sekasi. Popovo romane neišnykusi simbiotinė priklau- somybė Rusijos imperijai pabrėžta per ikoninį Londono rūsyje įkurto bulgarų restorano įvaizdį: „Bulgarų restoranui buvo lemta amžinai likti matrioškos pilve kaip šunkeliuose užgyventam bevardžiam embrionui, kuris ir gimti bijo, ir sykiu veržiasi lauk, kol galiausiai pajunta įtemptą bambagyslę, per kurią plūsta gyvybės syvai“ (Popovas, 39). Panaudojant rusiškumo kvintesencija laikomą matrioškos principą ir įsčių paradigmą, per bambagyslės ir pilvo įvaizdžius gerai nusakoma bulgarų ekonominė, mentalinė, socialinė (ir net savotiškai genetinė) priklauso- mybė nuo „motinos“ Rusijos ir atsiskyrimo nuo jos iliuziškumas. Didžiosios Bri- tanijos piliečiai „visur jaučiasi šeimininkai. Kaip rusai“; britams „yra lengviau nudažyti visą tą žemėlapio kampą raudonai ir per visą plotį užrašyti „Russia“ (Fomina, 305, 214). Britus sieja imperinė patirtis ir visagalio šeimininko mąsty- mas. Airiai baltams atrodo žymiai simpatiškesni, nes jų tauta mažesnė ir istoriškai mus sieja panašus pajungtojo likimas, o britai suvokiami kaip „imperinis išorinis priešas“ (Lacytis, 57). 238 RYTŲ EUROPIEČIO SINDROMAS ŠIUOLAIKINĖS (E)MIGRACIJOS NARATYVUOSE

Geriausiu atveju vietiniai žiūri į emigrantus kaip į tuščią vietą, blogiausiu – atvirai demonstruoja ir deklaruoja savo panieką ir pranašumą. Emigrantai iš Rytų Europos laikomi „aborigenais“, „kriminaliniais elementais“, anglų požiūriu jie yra „šūdo vietoje“ (Fomina, 245, 234). Lacyčio romane latviai pavaizduoti hierarchiš- kai žemesnėje pakopoje net už afroamerikiečius – pagrindinis personažas (autoriaus alter ego vardu Vilis) įsidarbina pas juodaodį iš Ganos; pamatę latvius, besiknisan- čius po konteinerius, smaginasi vietiniai afrikiečiai reperiai, vairuojantys prabangų sportinį automobilį. Įvairios amžiaus, socialinės, rasinės ir tautinės grupės, gyve- nančios Londone ilgiau ir laikančios save britais, šaiposi iš rytų europiečių ir laiko juos nevisaverčiais: „čia lenkai ir lietuviai, ir apskritai visi žmonės iš Rytų Europos laikomi „trečiaisiais broliais“ – britai nesupranta, kaip žmogus gali šitaip ardytis vien tik tam, kad jam už tai sumokėtų. Visokiausius šūdinus darbus dirbti, gyventi bet kur ir neturėti nieko, kas jam teiktų malonumą“ (Fomina, 158). Kalbant apie (po)sovietinį mentalitetą, negalima apeiti lyties aspekto. Rytų euro- pietei moteriai dažnai primetama stereotipinė laisvo elgesio, lengvai prieinamos moters reputacija. Lietuviai ir latviai užsienyje irgi tampa viso regiono neigiamo moterų įvaizdžio aukomis. „Jūs tapot Vakarų pastumdėliais. Aptarnaujančiu perso- nalu. <...> Duok doleriuką, parodysiu putytę – štai ir visa jūsų filosofija. Ar tau labai patinka rodyti putytę kiekvienam praeiviui?“ (Popovas, 295). Romano „Misija Lon- done“ Katja – Bulgarijos ambasados valytoja ir striptizo šokėja naktiniame klube, kurio savininkas libanietis Kamalas Dalali – „zoologijos sodo dresuotojas“. Zoologi- jos sodo metafora apeliuoja į daugiatautiškumą ir gyvulišką požiūrį į merginas, kurios savininkui tėra „egzemplioriai“. Kita vertus, ir pačiai Katjai uždarbiauti savo kūnu neatrodo nei nuodėminga, nei amoralu (iškreipto dorovingumo ir perdėto pinigų troškimo reliktas): „Tai buvo lengviau, nei kiurksoti šūdinoje parduotuvėje ar plauti indus, ir vienareikšmiškai pelningiau“ (Popovas, 63). Galiausiai Katja, visapusiškai žemos moralės mergina, įsipainioja į stambią briliantų vagystę ir pridaro bėdos savo darbdaviui – viešųjų ryšių agentūros vadovui, ir nuo to laiko „agentūra nuosekliai vengia priimti į darbą merginas iš Rytų Europos“ (Popovas, 299). Taigi knygoje parodytas galutinai susikompromitavęs Rytų Europos įvaizdis20. Literatūros naratyvai liudija skaudžiai dviprasmišką rytų europiečio socia- linę neatitiktį, nulemtą sovietinio režimo ekonominės stagnacijos ir posovietinio skurdo – juodus darbus užsienyje dirbantys ir antrarūšiais laikomi latviai dva- sinį vakuumą užpildo vakarais intelektualiai diskutuodami su ukrainiečiais broliais Krasko, kurie „istorikai pagal išsilavinimą, mistikai pagal dvasios struktūrą,

20 Prisiminkime atvirai seksualiai provokuojantį lenkų prisistatymą 2014 m. „Eurovizijos“ dainų konkurse, kuris galbūt ir buvo sumanytas kaip provokacija, bet užsieniečių akyse darsyk paliudijo ir įtvirtino Rytų europietės kaip lengvai prieinamos moters stereotipą. 239 LAURA LAURUŠAITĖ

intelektualai iš prigimties, statybininkai pagal profesiją“ (Lacytis, 32). Taigi susiduriame su emigrantais iš Rytų Europos, kurių atliekamas fizinis darbas dažnai visiš- kai neadekvatus tikrajam jų išsilavinimui, intelektiniams gebėjimams ir prigim- čiai21. Šiuo atveju jų vidinė savastis problemiškai skaidosi, poliarizuojasi, neatitinka jiems iš šalies primetamos identifikacijos: jie automatiškai įtraukiami į bendrąjį rytų europiečio apibrėžimą kaip iš tos geografinės vietovės ir istorinės situacijos kilę subjektai. Susiduriame su supaprastintu, neindividualizuotu hetero įvaizdžiu, pagal kurio logiką kiekvienas rytų europietis yra ne asmenybė, o tik beveidės amorfiškos posovietinių individų masės dalis.

IMAGEMOS POTENCIALAS EMIGRACIJOJE

Vytautas Kavolis apibendrina tautos paveldėtas kamienines charakterio konstelia- cijas, panaudodamas metaforišką „apsauginio kiauto“ hipotezę22. Šis apibūdinimas yra dvipolis – viena vertus, gali reikšti atsparumą, kita vertus, bailumą, izoliuotumą, nenorėjimą savarankiškai ko nors imtis. Imagologijos terminais tariant, tai būtų imagemos – ambivalentiški ir poliariški nacionalinį charakterį nusakantys įvaiz- džiai. Pasak Leersseno, gilioje semantinėje imagemos struktūroje glūdi binarinė opozicija, kurią lemia verčių ambivalencija, panaši į Jano veidą (angl. Janus-faced ambivalence). Tam tikrame kontekste dominuoja tik viena veido pusė, o kita lieka kaip potencialas, kuris gali būti aktyvuotas reikiamoje situacijoje. Imagemos gali būti sudarytos iš skirtingų, dažnai net priešingų įvaizdžių23. Tokias imagemų poras sudarytų rytų europiečių bailumas / patikimumas; nusižeminimas / kantrumas etc. Individualizmas posovietinėje mąstysenoje gali būti interpretuojamas kaip egoiz- mas, asmeninis savanaudiškumas, tačiau Lacyčio romano latviai tokį požiūrį paneigia – prieraišiai padeda saviškiams ir dalijasi paskutiniais svarais, net vienas kito nepažinodami. Pakankama motyvacija, kad kitas tautietis yra patekęs į bėdą. Teigiamos sovietmečio išugdytos savybės, veikiančios emigracijoje kaip kons- truktyvi jėga – ir apsukrumas, išradingumas, sugebėjimas išsisukti iš kiekvienos situacijos: „Londone, kaip ir kitur anapus gimtinės, rytų europiečiai sugeba sužaisti akį netgi tuo atveju, jei vietoj kortų gauna šachmatų figūras, be to, biliardo čempio nate ir pagal šaškių taisykles“ (Lacytis, 85). Jeigu tenka badauti – randamas kon- teineris su daržovių ir gaiviųjų gėrimų atliekomis, jei netenka lėšų – uždarbiauja gatvėje grodamas gitara, jeigu iškrausto iš buto už nesumokėtą nuomą – išsikelia

21 Pats knygos „Strojka su vaizdu į Londoną“ autorius Vilis Lacytis yra baigęs antropologijos studijas Oksfordo universitete. 22 Kavolis V. Lietuviai, komunizmas ir tautinis charakteris. Metmenų laisvieji svarstymai, Vilnius, Vaga, 1993, 326. 23 Leerssen J. Image, Ten pat, 344. 240 RYTŲ EUROPIEČIO SINDROMAS ŠIUOLAIKINĖS (E)MIGRACIJOS NARATYVUOSE gyventi į palapinę pamiškėje kaip „ekobomžas“ ir pan. Kitos emigracijoje ne mažiau pravarčios savybės, priskirtinos sovietijos išugdytam charakterio tipui – ištvermin- gumas, kantrumas: „palyginus su šiais jautruoliais, lietuviai yra atsparūs tarsi uola ir kantrūs tarsi pats dievas“ (Fomina, 191). Dešimtmečiais gyvendami nepalankiomis sąlygomis, stokodami laisvės veikti ir reikštis, rytų europiečiai užsigrūdino ir išpuo- selėjo prieštaringas, net priešingas savybes, kurios jiems pasitarnauja kaip išlikimo garantas tokioje pat nesvetingoje emigracijos aplinkoje.

IMAGOLOGINIS MASKARADAS

Imagologija romanuose veikia ir Kunderos konceptualizuota platesne vaizduotės triumfo prieš tikrovę prasme. Pasinaudojant Kunderos formuluote, „trivialumas – tai radikali suliesėjimo dieta. Daiktai netenka devyniasdešimties procentų prasmės ir tampa lengvi“24. Daiktų esmė darosi atributinė, pažįstama tik iš formaliųjų fasa- dinių požymių, o realybė performatuojama atitinkamų specialistų. Emigracijoje imagologija skleidžiasi kaip žmogaus sukeistinimo, kaukės ir sub stituto principas. Popovo romanas atskleidžia, kad rytų europiečių kelias į Euro- pos visuomenę – įvairiapusis imagologinis procesas. Smegenų plovyklos funkciją čia atlieka viešųjų ryšių agentūra, kuri gamina „tikras“ istorines asmenybes, taip skleisdama socialiniame lauke fikcijas ir apgaulę. Ypač ilga ateitis prognozuojama įvaizdžių fabrikėlio profesionalų sukonstruotam ir į masinę apyvartą paleistam per- sonažui „princesė Diana“. Šios teminės lėlės vaidmenį agentūroje gauna bulgarė Katja (prieš tai šį darbą dirbo čekė, lietuvė). Buvusi striptizo šokėja siekia priartėti prie princesės Dianos esmės, iškilti į karališkąsias aukštumas bent imagologiškai, pakeisdama identifikacijos kaukę (rytų europiečių moterų pamėgtas pelenės mitas). Popovas kaip tikras rytų europietis imagologinę britų mitokūrą pajungia grote- skui, pašiepdamas Anglijoje įsigalėjusį stabų kaldinimo kultą. Į Bulgarijos ambasados koncertą atvykusi Britanijos karalienė ir visa jos garbinga svita netikri – tik viešųjų ryšių agentūros pasamdyti ir atitinkamai nugrimuoti aktoriai. Tikruosius žmones pakeičia suprojektuoti jų vaidmenys, simuliacinis pasaulis ir antrinė rea- lybė pateikiami kaip tikrovės substitutas. Naujojo pasaulio kūrėjai imagologai pajėgūs rafinuotai maustyti, sukeisti vietomis priešingas socialines hierarchijas ir funkcijas – populiariąją kultūrą ir aukštąją kultūrą (diplomatų aplinka), žemiausią socialinę pakopą (striptizo šokėja) ir karališkuosius sluoksnius. Satyrinis Popovo užmojis ir vaizdinija sykiu pašiepia ir pačių bulgarų bukumą bei snobizmą. Diplomatai iš Bulgarijos (kur dėl visagalio blato vietinio funkcionieriaus

24 Kundera M. Ten pat, 136. 241 LAURA LAURUŠAITĖ

žmona yra garsiausia šalies dainininkė) nesuvokia Britų imperijos masto, jų visuo- menės socialinės struktūros ir griežto vaidmenų pasiskirstymo, todėl gerokai per- deda savo įsivaizduojamą svarbą ir nuoširdžiai įtiki, kad eilinės ambasados nereikš- mingame koncerte gali apsilankyti tikroji karalienė, o renginiu susidomėti BBC televizija. Buvusio soclagerio šalies atstovų savivaizdis neadekvatus, jie nenujaučia savo tikrosios vietos britų nacionalinėje vaizduotėje. Siekį prilygti civilizuotoms valstybėms rašytojas ironizuoja simuliacinio padirbinio įvaizdžiu parodoje „Hi giena bulgarų žemėse“ – neva bulgarai išrado klozeto puodą, kuris iškastas kaip VII a. archeologijos artefaktas, ir yra pirmasis vandeniu nuleidžiamas klozetas žmo- nijos istorijoje (Vakarų Europoje jis atsiras tik po tūkstantmečio). Nevienodo intensyvumo imagologiniai įvaizdžiai susiduria Čepaitės romane, galima įžvelgti jų kompleksiškumą ir tam tikrą gradaciją. Pramoginio klubo veiklos pobūdį išduoda iškaba „Red&Hot“ („Raudona ir karšta“) – tiesioginė ero- tinė užuomina, bet už to slypi tikras nusikaltimas – vaikų tvirkinimas. Kai Godos draugės dukra patenka į sutenerių pinkles, paaiškėja, kad klubas yra nepilnamečių prostitucijos priedanga. Šie įvaizdžiai susiję su nusikalstamo pasaulio principais ir posovietinių subjektų įpročiu slėpti, maskuoti, veikti prisidengiant svetimais vardais ir fiktyviomis firmomis. Kamufliažinėje Ruslano įmonėje dirbanti Goda buvo pripratusi „suktis išgalvotų vardų, prasimanytų gyvenimo istorijų, melagingų drau- gysčių ir pakeistų išvaizdų pasaulyje“ (Čepaitė, 127). Kaip gali būti manipuliuojama žmonių nacionaliniais jausmais ir nostalgiškais poreikiais atskleidžia maisto imagologija – prasti produktai yra tik pigios gimti- nės valgių kopijos, surogatai, bet „emigrantai džiaugėsi ir tuo; jie jau seniai buvo pamiršę patiekalo pirminį skonį ir atsiminė tik įpakavimą“ (Popovas, 39). Pajuo- kiami nevykę bulgarų virėjo kulinariniai gebėjimai, atsinešti iš ne itin kulinariškai rafinuoto socialistinio pasaulio. Iš Bulgarijos atvykęs mužikas virėjas nežino britų kulinarijos standartų – kad sumuštinio skersmuo paprastai proporcingas šeimi- ninko padėčiai visuomenėje, „kol sumuštiniai paprasčiausiai pradingsta, t. y. ore plevena tik sumuštinio idėja, o iš tiesų patiekiamas tiktai sausas šampanas laaabai! siaurose taurėse“ (Popovas, 134). Taigi, nelieka nė realybės krislo – tik reprezentacijos efemerija. Per priėmimą ambasadoje išgirdę vietinių nuosprendį, kad „su tokiais sumuštiniais jūs į Europą nepakliūsit“ (Popovas, 134), bulgarai kritiką priima tiesiogiai ir imasi priemonių, kad prilygtų kvalifikuotiems virėjams ir atitiktų aukšto- sios visuomenės standartus. „Foreign Office“ priėmime sumuštiniai tokie dailūs ir dieviškai skanūs, kad bulgarų ambasadorius persipiešia jų parametrus ir perduoda eskizą ambasados virėjui (deja, sumuštinio formato logika virėjui nepaaiškėja ir imi- tuotas rezultatas nė iš tolo neprimena originalo). Plikas mėgdžiojimas apgailėtinas, praeitis nenusipurtoma kaip nuo žąsies vanduo, o tuo pačiu pabrėžiamas mąstymo

242 RYTŲ EUROPIEČIO SINDROMAS ŠIUOLAIKINĖS (E)MIGRACIJOS NARATYVUOSE bukumas. Bulgarijos ambasadorius nevengia kitų diplomatų akivaizdoje užbaubti: „Mes esam europiečiai!“ (Popovas, 150), bet pliką deklaraciją bemat nušluoja „pla- tus slaviškas gestas“, kuriuo jis kviečia aukšto rango svečius. Aristokratiškas britų solidumas ir įgimtos manieros prie socialistinio bloko standartų pratusiems bul- garams sunkiai įsisavinami. Akivaizdu, kad Vakarų diplomatai, savo ruožtu, žiūri į Rytų Europą rezervuotai ir ne itin trokšta savo gretose matyti probleminio re giono šalių: Europos pasitarime „nemielai žiūrėjo į šį drumstą degtinės, palinkos ir vynuogių rakės kokteilį, kurį jiems teks nuryti“ (Popovas, 106). Bulgarai bando išoriškai atitikti europinį „lygį“, bet jiems nepavyksta net imituoti britų elegancijos ir inteligencijos, jau nekalbant apie giluminių k(l)odų perpratimą ar jų perėmimą. Europietiškumas ir bulgariškumas lieka dvi prasilenkiančios mentaliteto plotmės.

IŠVADOS

Pasitelkus tris baltų ir vieną bulgarų romaną išryškėjo, kad panaši politinė, istorinė, ekonominė padėtis leidžia identifikuoti bendrą rytų europiečio sutelktinį tipą. Kūri- niuose taip pat gausu tiesioginių ir netiesioginių nuorodų į bendrą pokomunistinio bloko šalių patirtį, kad galima kalbėti apie kolektyvinį (po)komunistinį identitetą kaip tapatinimo(si) pagrindą. Išorinis pasipriešinimas sovietiniam paveldui emi- gruojant nepaneigia giluminių jo apraiškų socialinėje bei kultūrinėje atmintyje ir paliudija, kad vis dar neišsigydyta nuo sovietinės praeities ir socialistinės indoktri- nacijos. Užsieniečiai, savo ruožtu, irgi nėra objektyvūs, vertina pokomunistinio bloko šalių atstovus aprioriškai tendencingai ir stereotipizuotai. Iš išorės primetamas neigiamas hetero įvaizdis (rytų europietis – beteisis, beveidis, antrarūšis) dar labiau sukomplikuoja pažeistą (e)migranto identiteto pagrindą ir traumuotą savivoką. Kita vertus, ir tyrėjui nevalia įvaizdžius vertinti vienareikšmiškai, todėl straipsnyje mėginta parodyti dileminį imagemos pobūdį, kai tam tikra charakteristika gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą krūvį priklausomai nuo situacijos. Sovietmečio išug- dyti bruožai skirtinguose kontekstuose suvoktini poliariškai (pvz., patikimumas / neiniciatyvumas, kantrumas / nusižeminimas ir pan.). Taip pat galima įžvelgti mažųjų tautų solidarumą ir jų priešpriešą imperiniams tautų dariniams. Aptartos literatūrinės reprezentacijos signalizuoja, kad lietuvius ir latvius emigracijoje labiau sieja bendras socialinis politinis Rytų bloko patyrimas, jo sąlygoti psichologiniai nacionalinio charakterio įspaudai ir juodadarbių lemtis, o ne etninis (baltiškas) bendrumas.

243 LAURA LAURUŠAITĖ

Laura Laurušaitė THE EASTERN EUROPEAN SYNDROME IN CONTEMPORARY (E)MIGRATION NARRATIVES

SUMMARY. Employing the notion of imagology as a general imitational principle in modern-day society (Milan Kundera) and the concepts of hetero-image, self-image, and imageme introduced by literary imagology (Joep Leerssen), this article focuses on literary representations of Eastern Europeans in the latest wave Lithuanian, Latvian and Bulgarian émigré narratives. The selected narrative corpus includes four émigré novels generated in Britain: Vilis Lacitis’ Stroika with the view to London (2010), Alek Popov’s Mission in London (2012), Aleksandra Fomina’s We visited the island yesterday (2011) and Zita Čepaitė’s The breeze of London (2013). In discussing several manifestations of emigrants from the post-communist bloc, the author of the article concludes that the inherited patterns of Soviet mentality determine a similar structure of characters‘ consciousness, identical personal values, and motivational mechanisms that bear witness to a common stock type “Eastern European”. This is a certain social type with an entire preconceived repertoire of stereotypical images describing a subject of post-Soviet descent. This subject appears in émigré narratives as an inferior working-class figure with low self-esteem, a person of no reputation guided by amorality and aggressiveness. People from the former Soviet bloc perceive themselves and are perceived by local British (Western European) natives mostly in negative terms. Although, at first glance, all the personal and national characteristics of homo postsovieticus appear to be negatively charged, in every unfavorable estimation there lay a positive imageme counterpart that can be activated at any given moment (e. g., pas- siveness/faithfulness, self-humiliation/patience, primitiveness/honesty, etc.). KEYWORDS: imagology, self image, hetero image, Eastern European, Soviet mentality, émigré literature, novel.

LITERATŪRA

Aleksandravičius E. Karklo diegas: Lietuvių pasaulio is- characters. A critical survey. Amsterdam-New York, Ro- torija. Vilnius, Versus aureus, 2013. dopi, 2007. Balčius J. Dorovinio lietuvių identiteto prigimtis ir prasmė. Leerssen J. Nation, ethnie, people. In Imagology: The Vilnius, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005. cultural construction and literary representation of nation- Čepaitė Z. Londono vėjas. Vilnius, Alma littera, 2013. al characters. A critical survey. Amsterdam-New York, Donskis L. Pilietinė visuomenė ir jos priešai: Autoritetas, Rodopi, 2007. tiesa ir viešoji erdvė XXI amžiaus Lietuvoje. Vilnius, Ver- Martinkus V. Įvadas. Lietuviškumo ribos: tautinių verty- sus aureus, 2004. bių kaita XX a. pabaigos – XXI a. pradžios lietuvių (e)mi- Florida R. The Rise of the Creative Class, Revisited.New grantų autorių literatūroje. Vilnius, Edukologija, 2013. York, Basic Books, 2012. Popovs A. Misija Londonā. Rīga, Jāņa Rozes apgāds, Fomina A. Mes vakar buvom saloje. Kaunas, Kitos kny- 2012. gos, 2011. Savukynas V. Laisvės slenksčiai: pobaudžiavinės ir pos- Kundera M. Nemirtingumas. Vilnius, Tyto alba, 2003. ovietinės jausenos Lietuvoje. In Lietuvių tautos tapatybė: Lācītis V. Strojka ar skatu uz Londonu. Rīga, Mansards, tarp realybės ir utopijos. Vilnius, Kultūros, filosofijos ir 2010. meno institutas, 2007. Leerssen J. Character (moral). In Imagology: The cul- Spiering M. Englishness: Foreigners and images of nation- tural construction and literary representation of national al identity in postwar literature. Studia Imagologica 5, characters. A critical survey. Amsterdam-New York, Ro- Amsterdam-Atlanta, Rodopi, 1992, 58. dopi, 2007. Užburtas ratas? Lietuvos gyventojų grįžtamoji ir pakar- Leerssen J. History and method. In Imagology: The cul- totinė migracija. Moksl. red. E. Barcevičius ir D. Žval- tural construction and literary representation of national ionytė. Vilnius, Vaga, 2012. 244 RECENZIJA DD ISSN 1392-0588 (spausdintas) ISSN 2335-8769 (internetinis) 2014. 62

ŽODYNAS NEŽODYNAS

BŪDVYTYTĖ-GUDIENĖ Aina, GUDAVIČIUS Aloyzas, JURGAITIS Nedas, PAPAURĖLYTĖ- KLOVIENĖ Silvija, TOLEIKIENĖ Reda. Konceptualiosios metaforos viešajame diskurse: konceptualiųjų metaforų žodynas. Vilnius: UAB „BMK leidykla“, 2014, 344 p.

Kai prieš gerą dvidešimt metų rašiau straipsnį panašiu pavadinimu „Metafora nemetafora“, kuriame apžvelgiau požiūrių įvairovę metaforos tema ir tradicinės ornamentinės bei naujai suvoktos konceptualios (dar kitaip – kognityvinės, kalbinės, mirusios) metaforos santykį, niekaip netikėjau, kad ir Lietuvoje konceptualioji metafora taps dominuojančia lingvistinių tyrimų tema. Per kelis dešimtmečius susiformavo kelios tyrėjų mokyklos, buvo apginta daug disertacijų, publikuota tekstų apie lietuviškąsias metaforas lietuvių ir kitomis kalbomis. Stip riausia metaforų mokykla veikia Šiaulių universitete, o geriausias to įrodymas yra 2014 metų pabaigoje pasirodęs profesoriaus Aloyzo Gudavičiaus ir jo kolegų Ainos Būdvytytės-Gudienės, Nedo Jurgaičio, Silvijos Papaurėlytės-Klovienės ir Redos Toleikienės parengtas konceptualiųjų metaforų žodynas, pavadintas „Konceptua liosios metaforos viešajame diskurse“. Ši knyga tik su tam tikromis išlygomis gali būti vadinama žodynu, nors kitu vardu jos irgi nepavadinsi. Tai kur kas daugiau nei sisteminis metaforų sąvadas, nes pasirinktų keturių viešojo diskurso sričių (politika, ekonomika, sveikata ir sportas) metaforos yra pristatytos įvadiniais teoriniais straipsniais su gausia bibliografija, o įvadiniai žodyno tekstai galėtų būti vadinami studija. Taigi konkreti kalbinė medžiaga, surinkta iš bemaž trisdešimties periodinių leidinių ir interneto portalų, yra paremta solidžiomis teorinėmis įžvalgomis, konkretaus diskurso metaforinės analizės apžvalgomis ir čia pat pristatomų metaforų grupių apibendrinimais. Tokia 245 DARBAI IR DIENOS

bendra visos knygos schema – teorinės apžvalgos ir apibendrinimai pateikti pra- maišiui su klasifikuotais konkretaus diskurso metaforiniais pasakymais, cituotais su ištiso sakinio kontekstu – daro ją ne tik vartomą, ieškant dominančios metaforos, bet, kaip ir bet kurią kitą knygą, skaitomą ištisai. Tam netrukdo ir žodyno rengėjų sumanyta bendra apžvalginių tekstų schema, leidžianti aprašyti, kaip suprantamas konkrečios srities diskursas, iš ko jis sudarytas, kas ir kaip jį tyrė, kaip jis kito per analizuojamą 1980–2012 metų laikotarpį, kaip jame reiškiasi globaliosios meta- forizavimo tendencijos, kokie konceptai ir kaip metaforizuojami, kaip konceptu aliųjų metaforų konsteliacijos koreliuoja su istorine diskurso kaita ir kai kurias kitas temas. Nors ir parengti pagal bendrą planą, atskirų autorių tekstai smarkiai skiriasi pirmiausia dėl nevienodos tirtų diskursų (jie žodyne pateikti metaforiškumo mažė- jimo tvarka), metaforų gausos ir įvairovės, bet dar ir dėl jų aptartumo kitų autorių darbuose. Svarbus ir šių apžvalginių tekstų autorių pasirinkimas metaforas pristatyti labiau iš vienų, o ne iš kitų pozicijų: Reda Toleikienė pabrėžia kognityvinį aspektą, Silvija Papaurėlytė-Klovienė pristato ne tik sveikatos diskursą tyrusius autorius, bet aptaria ir jų požiūrį, Nedas Jurgaitis susitelkia į ekonominio diskurso raidos etapus ir juos žymėjusias skirtingas metaforų kategorijas, Aina Būdvytytė-Gudienė apžvel- gia itin gausius lietuvių ir kitų kalbų politinės metaforos tyrėjų darbus. Tas pat pasakytina ir apie žodyninę metaforų dalį, kuri skiriasi apimtimi, kate- gorijų rupumu (pavyzdžiui, gausios politikos diskurso metaforos skirstomos pagal visus keturis metų laikus, o ekonomikos – tik pagal bendrą metų laiko požymį). Nors ir skiriasi atskirų diskursų metaforos apimtimi ir įvairove, bet palyginamomis ir lengvai apžvelgiamomis jas daro bendra pateikimo schema: nuo paties abstrak čiausio lygmens scala naturae per konceptualiąsias metaforas iki konkrečią kalbinę raišką turinčių metaforinių pasakymų, cituojamų iš publicistinių viešojo diskurso tekstų. Visiems atskirų dalių tekstams būdinga ir tai, kad jie nekartoja įvadiniame Alo- yzo Gudavičiaus straipsnyje pristatytų bendrojo pobūdžio teorinių dalykų. Taigi ši knyga yra gerai sustyguoto darbo rezultatas, neturintis analogų nei leksikografinėje, nei metaforų inventorinimo praktikoje. Nesiekdama išsamiai aprašyti šio veikalo, noriu tik paminėti labiausiai impona- vusius ir diskutuotinais pasirodžiusius dalykus. Išskirtinis ir labai įdomus pasirodė diachroninis metaforų tyrimo aspektas, leidęs atskleisti sovietmečio ir nepriklauso- mybės laikų diskurso ypatumus, susijusius su mūsų laikų istorija. Vertinga iš tiesų plati daugiakalbės literatūros (lietuvių, rusų, anglų, vokiečių ir kai kuriomis kitomis kalbomis) apie metaforą apžvalga, susidarytas tvirtas sisteminimo pagrindas ir metaforų inventorizavimo principas. Nenorėčiau sutikti su žodyne ryškia tikslinių, arba sąmoningai vartojamų, konceptualiųjų metaforų viršenybe konvencionalių,

246 RECENZIJA kalbinių, arba mirusių metaforų atžvilgiu. Pastarosios, tiesa, nėra tokios ryškios ir išraiškingos, jos niekuo nepakeičiamos, „neišmetaforinamos“, tačiau nė kiek ne mažiau atspindi mūsų mąstymo ir mūsų kalbos pasaulėvaizdžio ypatumus. Be to, tik jų fone išryškėja ir atgyja tikslinės metaforos. Taigi kalbinių metaforų tikėjausi matyti daugiau, nes jos yra tikrai iškalbingos, ypač tada, kai jų, perfrazuojant Johną Sinclairį, vienoje vietoje yra daug. Yra ir smulkių pastabėlių: dėl konkrečių pasakymų priskyrimo vienai, o ne kitai konceptualiajai metaforai (pavyzdžiui, ar matematika priskirtina švietimui), dėl konteksto elementų semantikos priskyrimo tiriamajam žodžiui (p. 51 aptartas „nereikalingo politinio bagažo atvejis“), dėl greitai pasensiančių ir be platesnio konteksto nesuprantamais tapsiančių pavyzdžių (Garliavos istorijos metaforų atvejis). Bet visa tai smulkmenos palyginti su kolosaliu darbu, turėsiančiu neabejotiną poveikį ne tik tolesnei kalbinei lietuviškųjų metaforų analizei, t. y. ne tik kalbi- ninkams ir diskurso analitikams. Šis žodynas yra svarbus ir visų savivokai, ben- dram supratimui, kaip mes įžodiname ir metaforizuojame mus supančios tikrovės reiškinius, kaip konceptualioji metafora veikia mus ir mūsų pasaulio suvokimą. Koks bus aprašytų metaforų poveikis, priklausys nuo šios knygos – žodyno nežo- dyno – skaitytojų, kurių žvilgsnį ir norėta patraukti šiuo kukliu tekstu – recenzija nerecenzija. Rūta Petrauskaitė

247

KRONIKA DD ISSN 1392-0588 (spausdintas) ISSN 2335-8769 (internetinis) 2014. 62

ATMINČIŲ ŽEMĖLAPIAI

Pastarasis laikas nužymėtas siekiu įamžinti ir kitaip įprasminti miestui ir šaliai reikšmin- gas vietas, asmenis, laikotarpius. Vytauto Didžiojo universiteto humanitarai inicijuoja vis daugiau projektų (ar talkininkavimo juose) ir sumanymų novatoriškai papasakoti Kauno miesto istorinių objektų bei architektūros savitumo istoriją. Kaunas, kuriam laikui nepelnytai nustumtas į pašalę ir pažymėtas provincialumo žyme, pamažu atgauna savo kaip pirmosios Lietuvos Respublikos sostinės ir lietuviško moderno lopšio veidą. Pirmiausia paminėtinas Menų galerijos „101“ inicijuotas projektas Atmintiesvietos.lt. Šio projekto sumanytojai kviečia visus, kurie rašo Kauno istorijos temomis, kaupia su Kauno istorija bei atminties vietomis susijusius archyvus ir nori pasidalyti savo atsi- minimais apie gyvenimą šiame mieste, prisidėti prie projekto ir savo miesto pažinimo plėtojimo. Atmintiesvietos.lt sumanytojai teigia, kad jų kuriamas interneto portalas – tai „interaktyvi Kauno miesto kolektyvinės atminties saugykla, skirta šio miesto mylėto- jams, jo istorijos entuziastams, studentams, mokslininkams ir visiems tiems, kas domisi Kauno istorija ir dabartimi, kam šis miestas tapo svarbia gyvenimo dalimi. Šiame tinklalapyje Kauno miesto urbanistinis peizažas pristatomas kaip kolektyvinės atminties žemėlapis, kuriame materialios atminties formos – pastatai, gatvės, kiemai, skverai, paminklai, muziejai, viešosios erdvės ir t. t. – leidžia atskleisti paslėptą ar pamirštą pra- eitį.“ Tinklalapyje galima susipažinti su moksliniais, publicistiniais, literatūriniais tekstais, tyrimais, meniniais ar tiriamaisiais projektais, fotografijomis, vaizdo įrašais, kuriamas virtualus atminties žemėlapis. Tačiau dar labiau projekto sumanytojai ragina visus kauniečius dalytis prisiminimais apie miestą, jo pokyčius, dvasią. Būtent mikroistorijos, anot jų, kaip niekas kitas stipriai gali mus susieti su Kauno istorija, praeitį su dabartimi. Tinklalapio kūrėjai atskleidžia ne tik tradiciškai su Kaunu siejamą tarpukario laikotarpį. Per individualius pasakojimus kolektyvinėn atmintin mėginama įrašyti ir sovietmečio ar atgautos nepriklausomybės pradžios miestą bei jo savastį. 249 DARBAI IR DIENOS

Rodos, keliavimas per savo miestą virtualiuoju žemėlapiu įgauna vis kitas formas. Anksčiau aptartas projektas kuria atminties žemėlapį, susidedantį iš daugybės asme- ninių mikroistorijų bei istorijos detalių. Visai neseniai startavo kitas projektas, kurio rengėjai pasirengę interaktyviame žemėlapyje sužymėti Kaunui, kaip politiniam pirmosios Lietuvos Respublikos centrui, svarbius užsienio diplomatinių pasiuntinybių ir ambasadų centrus. Idėja artėjančio valstybės atkūrimo šimtmečio proga įprasminti tarpukario Kauno diplomatinį paveikslą Vytauto Didžiojo universiteto ir Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų galvose brendo jau kurį laiką. Dar 2014 m. balandžio 17 d. užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Zigmas Lydeka, Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas, Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė bei Užsienio reikalų ministerijos Viešųjų ryšių departamento direktorius Giedrius Puodžiūnas apsilankė Lietuvių išeivijos institute ir Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje. Susitikimo metu buvo aptartos pastato, kuriame įsikūrusi prezidentinė biblioteka, rekonstravimo galimybės. Šiame name tarpukariu veikė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, todėl būtų simboliška ir pelnyta valstybės atkūrimo šimtmečio proga įtraukti jį į gražų Kauno miesto paveikslą. Vienas iš projektų, kaip jau minėta, yra ir virtualaus turo po diplomatinį Kauną kūrimas. Jo rengėjai savo interneto puslapyje www.diplomatiniskaunas.lt sako, kad „prasmė įgyjama tik per žinias“. Todėl Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ėmėsi įgyvendinti projektą „Diplomatinis Kaunas“ ir taip suteikti daugiau žinių apie miesto, valstybės isto- riją visuomenei. Įgyvendinant šį sumanymą siekiama pasiruošti Lietuvos valsty- bės ir modernios Lietuvos diplomatijos 100-mečio minėjimui. Svetainė yra šio sumanymo dalis. Joje ir interaktyviame žemėlapyje imtos žymėti diplomatijai svarbios Kauno miesto vietos: tuometinių Užsienio reikalų ministerijos, Prezi- dento, Seimo, Ministrų kabineto rūmai, užsienio šalių pasiuntinybių ir konsu- latų kanceliarijų lokacijos. Tiesioginį kontaktą su vieta padeda pajusti panora- miniai vaizdai, kuriuos papildo informacija apie atstovybes ir, žinoma, istorinės nuotraukos. Išsamiau pristatomi Ministrų kabineto rūmai (dabartinis Vytauto Didžiojo universiteto rektorato pastatas), po juos galima pasivaikščioti virtualiai. Šiuo metu žemėlapyje sužymėtos 1939–1940 m. Kaune veikusios diplomatinės atstovybės. Ateityje rengėjai planuoja pažymėti, daugiau informacijos pateikti ir apie ankstesnių metų diplomatinių atstovybių vietas, Kauno visuomeninius pas- tatus ir viešąsias vietas, kurios buvo susijusios su diplomatija. Projektas įgyven- dinamas rengėjams bendradarbiaujant su Kauno miesto savivaldybe, VšĮ „Prezi- dento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejumi“, Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, Lietuvos centriniu valstybės archyvu.

250 KRONIKA

2014 m. lapkričio 7 d. ant buvusio Užsienio reikalų ministerijos pastato Kaune (dabartinis adresas S. Daukanto g. 25) atidengta atminimo lenta. Šios lentos atidengimu, apskritojo stalo diskusija „Lietuvos modernios diplomatijos šimtmetį pasitinkant: diplomatijos paveldo įprasminimo kelių beieškant – projektas „Diplomatinis Kaunas“ ir jau minėto virtualaus turo pristatymu buvo pažymėta Lietuvos diplomato diena Kaune. Renginyje dalyvavo Užsienio reikalų ministerijos vadovybė, Kauno miesto vicemeras Kazimieras Nausėda, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Zigmas Lydeka, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė, miesto visuomenė ir akademinė bendruomenė. „Džiaugiuosi, kad Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas ugdo tikrąsias diplomatijos subtilybes išmanančius asmenis, kurie, net neabejoju, sėkmingai papildys Lietuvos diplo- matų gretas“, – iškilmingų renginių metu sakė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras Neris Germanas. Mūsų atmintį gali sujautrinti vaizdas, kaip yra pirmojo projekto atveju, arba praeitis gali per vaizdą lengviau įsirašyti į mūsų pasąmonę ir tapti kolektyvinės atminties dėmeniu, kaip gali būti antruoju atveju. Vizualumas, modernios technologijos tampa svarbia profesionalaus istorijos pasakojimo dalimi. Gal simboliška, kad būtent audiovizualinio šaltinio analizę savo daktaro disertacijos tyrime pasirin- kusiai Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto doktorantei Inai Vaisiūnaitei šiemet buvo skirta lietuvių išeivijos žurnalisto Liūto bei jo žmonos Francoise Mockūnų stipendija. Būtent šios stipendijos įteikimas vainikavo Lietu- vos diplomato dienos minėjimą. Išeivijos žurnalistas, literatūros tyrinėtojas, kultūrologas Liūtas Mockūnas šie- met būtų šventęs savo 80-ąjį jubiliejų. Stipendijos nuo 2010 m. kasmet skiriamos studijoms ar praktikoms bei mokslininkų stažuotėms užsienyje. „Tikiuosi, kad studentai parsiveš laisvę – pirmiausia nebijoti būti savimi. Kol kas dauguma lietuvių vis dar neatsikratę sovietinio sąstingio ir bijo save išreikšti. Negalima užsidaryti ne tik savyje, bet ir Lietuvoje, juk pasaulis toks didelis ir margas – reikia mokėti jį priimti. Esu įsitikinusi, kad studentai, kuriems skiriamos stipendijos, net tik išva- žiuoja į kitą šalį, įgyja tarptautinės patirties, bet ir parsiveža platesnį realybės suvo- kimą, o svarbiausia – vidinę laisvę“, – įsitikinusi Francoise Mockūnas. Vaisiūnaitė ketina Jungtinių Amerikos Valstijų Lituanistikos ir tyrimų studijų centre bei Balzeko lietuvių kultūros muziejuje ieškoti naudingos informacijos savo disertacijai „Amerikos lietuvių bendruomenės audiovizualinės žiniasklai- dos raida 1944–1990 metais“. Doktorantės teigimu, daug vertingos medžiagos yra saugoma JAV lietuvių archyvuose, kurie nėra skaitmenizuoti, todėl iš Lietu- vos nepasiekiami: „Į Lietuvoje esančius archyvus atkeliavo tik dalis mano temai

251 DARBAI IR DIENOS

reikalingos medžiagos. Informatyviausi lietuviški archyvai JAV yra įsikūrę Čika- goje. Išnagrinėjus šių archyvų fondus būtų galima rekonstruoti lietuvių išeivijos audiovizualinių komunikacijos priemonių vaizdinį“. Norisi tikėtis, kad istorijos pasakojimas per vaizdą, galiausiai, vaizde užfiksuo- tos istorijos tyrimas įgis vis didesnę reikšmę mokslininkų darbuose ir tekstuose, kuriant kolektyvinės atminties bei individualių patirčių žemėlapius.

Sigita Žemaitytė Parengta remiantis šaltiniais internete: ; ; ; .

252 DARBAI IR DIENOS

AUTORIAI

ALEKSANDRAVIČIUS Egidijus Habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Isto- rijos katedros profesorius, Lietuvių išeivijos instituto direktorius, žurnalo „Darbai ir dienos“ vyriausiasis redaktorius [email protected]

ČIČIRKAITĖ Ramunė Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus jau- nesnioji mokslo darbuotoja, doktorantė [email protected]

DONSKIS Leonidas ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorius ir mokslo prorektorius [email protected]

DRUNGA Mykolas Jurgis Filosofijos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešosios komunikacijos katedros lektorius ir Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotojas [email protected]

GERMANAVIČIUS Arūnas Medicinos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Medici- nos fakulteto Psichiatrijos klinikos ir Visuomenės sveikatos instituto profesorius [email protected]

IVANAUSKAS Vilius Humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas [email protected]

253 Autoriai

JONUTYTĖ Jurga Filosofijos mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Socialinės ir politinės teorijos katedros docentė [email protected]

KALINAUSKAITĖ Danguolė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių kalbos katedros doktorantė [email protected]

KOROSTENSKIENĖ Julija Humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Užsienio kalbų instituto docentė [email protected]

LAURUŠAITĖ Laura Humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos edukologijos universitetas, mokslininkė stažuotoja [email protected]

LIEKIS Šarūnas Socialinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius bei dekanas [email protected]

MAŽEIKIS Gintautas Filosofijos ir socialinių teorijų profesorius, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas [email protected]

PETRAUSKAITĖ Rūta Habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių kalbos katedros profesorė [email protected]

TAMAŠEVIČIUS Giedrius Humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro lektorius, Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus mokslo darbuotojas [email protected]

VAISETA Tomas Humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos mokslininkas sta- žuotojas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektorius [email protected] 254 DARBAI IR DIENOS

VENCLAUSKAS Linas Humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanas, Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros lektorius [email protected]

ŽEMAITYTĖ Sigita Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros doktorantė [email protected]

255 DARBAI IR DIENOS DEEDS AND DAYS

VDU leidinys. 2014. 62 Eina du kartus per metus

Rengė Egidijus Aleksandravičius Redagavo Danguolė Valančė (lietuvių k.), Mykolas Jurgis Drunga (anglų k.) Maketavo Kornelija Buožytė

2015 01 09. Tiražas 100 egz. Užsakymo Nr. K15-006.

Išleido:

Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248 Kaunas www.vdu.lt | [email protected]

„Versus aureus“ leidykla Rūdninkų g. 10, LT-01135 Vilnius www.versus.lt | [email protected]