VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETAS

ARCHITEKTŪROS KATEDRA

Rasuolės Petrikaitės

MENO BENDRUOMENIŲ ĮTAKA ARCHITEKTŪROS KAITAI MIESTE - PRAMONĖS TERITORIJŲ KONVERSIJOS

Magistro baigiamasis teorinis darbas

Architektūros studijų programa, valstybinis kodas 6211PX005

Magistrantė: Rasuolė Petrikaitė

...... (parašas)

...... (data)

Darbo vadovė: doc. dr. Raimonda Simanaitienė

...... (parašas)

...... (data)

Tvirtinu, katedros vedėjas: doc. Rimantas Giedraitis ...... (parašas)

...... (data)

Kaunas, 2021

Baigiamojo darbo autentiškumo deklaracija

Baigiamojo darbo autentiškumo deklaracija

Rasuolė Petrikaitė (baigiamojo darbo autoriaus vardas ir pavardė)

Meno bendruomenių įtaka architektūros kaitai mieste - pramonės teritorijų konversijos (baigiamojo darbo pavadinimas lietuvių kalba)

Influence of Art Communities on Architectural Changes in the City. The Conversion of Industrial Areas (baigiamojo darbo pavadinimas anglų kalba)

Patvirtinu, kad baigiamasis darbas paremtas mano pačios autentiška kūryba ir jame naudotasi tik tokia papildoma informacija, kuri nurodyta nuorodose, paaiškinimuose, šaltinių, literatūros ir kt. sąrašuose. Darbas sukurtas/parašytas savarankiškai, nepažeidžiant kitiems asmenims priklausančių autorių teisių. Taip pat nei visas baigiamasis darbas, nei jo dalis nebuvo pateikta jokiai kitai aukštojo mokslo institucijai, kaip akademinis atsiskaitymas ar baigiamasis darbas.

(baigiamojo darbo autoriaus parašas)

2

TURINYS SANTRAUKA ...... 5 SUMMARY ...... 6 ĮVADAS ...... 7 1. PRAMONĖS ARCHITEKTŪRA – MODERNIZACIJOS PALIKIMAS ...... 13 1.1. Pramonės architektūros samprata, tipologija ...... 13 1.2. Pramonės raida Lietuvoje ...... 20 1.3. Fabrikas – modernėjančios visuomenės simbolis ...... 22 1.4. Industrijos revoliucijos palikimas – fabrikai „vaiduokliai“ ...... 24 2. PRAMONINIŲ RAJONŲ KAITA MENINIŲ JUDĖJIMŲ KONTEKSTE ...... 28 2.1. Niujorko Soho kvartalo kaita Fluxus menininkų įtakoje ...... 28 2.1.1. Soho industrializacijos metais ...... 28 2.1.2. Bendruomenių kūrimas pramoniniuose Niujorko pastatuose ...... 29 2.1.3. Tolimesnė Soho kaita ...... 33 2.2. „Skvoterių“ bendruomenių kūrimasis Europoje ...... 36 2.3. Berlyno „skvoterių“ bendruomenių įtaka miesto kaitai ...... 38 2.3.1. „Skvotų“ samprata, tipologija ...... 38 2.3.2. „Kusthaus Tacheles“ atvejis ...... 40 2.3.3. Tolimesnė Berlyno „skvotų“ kaita ...... 42 2.4. Lietuviškosios objektų sumeninimo užuomazgos ...... 43 2.4.1. „Fluxus ministerija“ Kaune ...... 43 2.4.2. Kiemo galerija Kaune ...... 44 2.4.3. Nidos meno kolonija ...... 44 2.4.4. Drobės fabrikas ...... 45 3. KAUNO POPIERIAUS FABRIKO PRITAIKYMO MENININKŲ REIKMĖMS PASIŪLYMAS ...... 46 3.1. Fabrikų pritaikymo galimybės naujoms paskirtims ...... 46 3.2. Kauno popieriaus fabrikas modernėjančio tarpukario Kauno miesto ir priemiesčio kontekste ...... 48 3.3. Kauno popieriaus fabriko istorija ...... 51 3.4. Kauno popieriaus fabriko esamos situacijos analizė ...... 55 3.5. Kauno popieriaus fabriko pritaikymo meno centrui galimybės ...... 60 IŠVADOS ...... 63 BIBLIOGRAFINIŲ NUORODŲ SĄRAŠAS ...... 65 ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS ...... 72 PAVEIKSLŲ (SCHEMOS, BRĖŽINIAI) SĄRAŠAS ...... 79

3

1. PRIEDAI. IKONOGRAFINĖ MEDŽIAGA ...... 80 2. PRIEDAI. NATŪRINIAI TYRIMAI, TERITORIJOS AERONUOTRAUKOS ...... 85 3. PRIEDAI. NATŪRINIAI TYRIMAI, TERITORIJOS FOTOFIKSACIJA ...... 88

4

SANTRAUKA

Pastaruosius dvidešimt metų pasaulyje kyla didelis susidomėjimas industriniais pastatais bei jų pritaikomumu. Pasaulyje yra įgyvendintas ne vienas fabriko konversijos projektas, teritorijas daugiausia pritaikant gyvenamajai funkcijai. Tačiau pirminiai matomi pritaikymo procesai nekomerciniais tikslais buvo pradėti įgyvendinti jau XX amžiaus antroje pusėje Amerikoje bei Europoje: čia negyvenamuose apleistuose statiniuose pradėjo kurtis nepasiturintys žmonės, tame tarpe ir menininkai. Jie patys minimaliomis lėšomis patalpas prisitaikė gyvenamajai funkcijai.

Pirmajame magistrinio darbo skyriuje analizuojama pramonės istorija, tipologija ir architektūros vertingumas bei jos išsaugojimo poreikis ir galimybės. Tyrinėjami pramoninės architektūros tipai, kurie atspindi tam tikro laikmečio gamybinius procesus, technologijas. Analizuojamos estetinės fabrikų savybės, pramonės paveldo pritaikymo galimybės. Aptariama susidariusi situacija, kai buvusios pramonės įmonės nenaudojamos stūkso dabar aktyviose miesto dalyse, dažnai teritorijose paliktos kartu su kenksmingomis medžiagomis.

Antrojoje tiriamojo darbo dalyje analizuojami reiškiniai, kai menininkų bendruomenės įsikurdavo nenaudojamuose industriniuose ir kituose apleistuose pastatuose. Aptariami procesai, vykę Niujorko žemutinio Manheteno teritorijoje, inicijuoti Jurgio Mačiūno ir jo bendražygių - „Fluxus House“ bendruomenės. Tyrinėjami ir Europoje vykę panašūs procesai - „skvoterių“ judėjimas. Labiausia aptariamas Berlyno miesto atvejis po Berlyno sienos griūties, išsiskyręs dėl ypač didelės menininkų koncentracijos ir jų aktyvumo miesto teritorijose. Analizuojama, kokią įtaką miestams darė tų bendruomenių kūrimasis bei nagrinėjami keli panašaus pobūdžio Lietuvos atvejai.

Trečiajame skyriuje ieškoma analogiškų situacijų, kur tokios menininkų invazijos galėjo įvykti Lietuvoje, pramoninėje terpėje. Išskiriami variantai ir plačiausiai analizuojamas pasirinktas – Kauno popieriaus fabriko atvejis. Pristatomas šio objekto istorinis kontekstas, tai yra Kauno tarpukario laikotarpio pramonė ir miesto plėtra. Atlikus dabartinę objekto analizę pasiūlomas naujas etapiškas teritorijos pritaikymo naujai funkcijai projektas, skirtas meno centro veiklai. Šiuo metu apleistų industrinių zonų gausa ir meno studijų bei ekspozicinių teritorijų trūkumas Kaune diktuoja šią pritaikymo idėją. Išanalizuoti analogai garantuoja tokio projekto paveikumą miesto patrauklumui, išskirtinumui ir sąlygoja šį konversijos projekto užmanymą.

Visas darbas susideda iš įvado, trijų dalių, išvadų, literatūros ir iliustracijų sąrašų bei priedų. 5

SUMMARY

Over the last twenty years, there has been a major interest in industrial buildings and their adaptation. There are many examples of building conversions around the world where the areas of factory buildings were adapted to residential function. The visible processes of industrial buildings adaptation for non-commercial purposes began in the second half of the 20th century in the United States of America and Europe. Abandoned buildings became a shelter for poor people and artists. They improved the buildings with minimal funds and adapted them for residential function.

The first chapter of the master's thesis introduces the history, typology and architectural value of industry as well as the need and possibilities of its preservation. The chapter includes analysis of various types of industrial architecture that reflect the production processes and technologies of a certain period of time. The first part analyses aesthetic properties of factories and the possibilities industrial heritage application. Also, it discusses the current situation of former industrial buildings: they are standing without any function, often containing harmful substances in active areas of the cities.

The second part of the research analyzes the phenomena of artist communities settling in industrial and other abandoned buildings. The processes that happened in the Lower Manhattan area of New York, initiated by Jurgis Mačiūnas and his comrades. Also, similar processes in Europe: the squatters movement. The most discussed event is the case of the city of Berlin after the fall of the Berlin Wall. The event is exceptional due to the particularly high number of artists and their activity in the urban areas.

The third chapter describes analogous situations where such invasions of artists happened in an industrial environment of Lithuania. The most analysed case in this chapter is the invasion of Kaunas Paper Mill. The historical context of this object: Kaunas interwar industry and city development is also presented. Following the analysis of the object, a new building conversion project is proposed which is destined for the art center and its activities. The idea of industrial buildings adaptation proposes a solution for a large number of currently abandoned industrial buildings and the lack of art studios and exhibition venues in Kaunas.

The master's thesis consists of an introduction, three main parts, conclusions, references and appendices.

6

ĮVADAS

Pramonės architektūra, kuri pradžioje buvo paremta tik inžineriniais skaičiavimais, tapo naujo architektūros stiliaus ir kitokio žmogaus gyvenimo būdo pradžia. Matematika pagrįsta architektūra statyta, vadovaujantis gamybos technologijai reikalingais aspektais. Pastatų formas daugiausiai lėmė gamybinis procesas. Taigi pastatų vaizdas, neatitiko jokių tuometinių dekoratyvių architektūros stilių standartų, o išgaunama architektūrinė forma buvo švari, išgryninta. Architekto La Corbusier žavėjimasis industrine architektūra bei jo pačio kūryba, inspiruota šios architektūros, laikytina šiuolaikinės architektūros pagrindu, kuriuo dažnai vadovaujamasi iki šių dienų.

Pramonės revoliucija tapo miesto augimo ir periferijos nykimo priežastimi. Miestai, kurie buvo nepasiruošę žmonių antplūdžiui, pasipildė chaotiškais gyvenamaisiais kvartalais. Kaune šios teritorijos iki mūsų dienų yra problemiškos miesto dalys. Fabriko estetikos inspiruotas architektas kūrė darbininkų gyvenamuosius daugiabučius ir plėtojo „gyvenamosios mašinos“ idėją. Tačiau pati istorinė pramonės architektūra dėl įvairių priežasčių, palaipsniui buvo paliekama nykti kartu su toksiškomis medžiagomis teritorijoje. Tam įtaką darė nuolatinė gamybos procesų kaita, modernizacija, ekonominės krizės, o Lietuvos atveju, prisidėjo rinkos ekonomikos pokytis po nepriklausomybės atgavimo. To pasekmėje atsirado nenaudojamos pramonės teritorijos, kurių nykimas šiuo metu neigiamai veikia miesto įvaizdį ir gamtinę aplinką. Didelių gabaritų industriniai statiniai atspindi industrinę revoliuciją, todėl jų sunaikinimas reikštų dalies šalies ir miesto, kuriame jie yra, istorijos sunaikinimą. Tačiau nėra prasmės jiems taikyti tas pačias paveldosaugos išsaugojimo taisykles kaip, tarkime, reprezentaciniams ar gyvenamiesiems pastatams. Šiems kvartalams reikalingi nauji sprendiniai, o menininkų bendruomenių veikla juose, inspiruoja kitokiems nei sunaikino scenarijams.

Nenaudojami pramonės statiniai didžiuosiuose Europos ir Amerikos miestuose virto naujo kolektyvinio, kūrybiško gyvenimo būdo pradžia. Apleistų industrinių pastatų plotuose pradėjo kurtis įvairios bendruomenės: emigrantai, gamyklų darbuotojai, bei menininkai. Avangardinio meno atstovai Niujorke, susidūrę su būsto ir kūrybinių dirbtuvių problema, pradėjo nelegaliai kurtis post-industrinėje miesto dalyje. Joje gyveno, kūrė ir formavo naują gyvenimo būdą. Laivas, kūrybiškas gyvenimo principas tapo nauja būsto planavimo forma ir architektūrinių konversijų pradžia. Menininkų nepriteklius paskatino juos apsigyventi nenaudojamose industrinėse patalpose. Avangardistas Jurgis Mačiūnas, turėdamas architekto ir menininko išsilavinimą, sugebėjo išvystyti „Fluxus House“ idėją, pateikdamas patalpų konversijos planus bei iškeldamas į viešumą problemas, su kuriomis susiduria menininkai. 7

Panašūs patalpų užvaldymų reiškiniai Europoje prasidėjo Olandijoje, tačiau ypač ryškiai pasireiškė Vokietijoje, po Berlyno sienos griūties. Tuo metu masiškai buvo užimami po karo nukentėję pastatai, daugiausia centrinėje Berlyno dalyje – Mitte. Meno bendruomenės į Berlyną plūdo iš viso pasaulio, jų kūrybinis laukas tapo visas miestas, o menininkų buveinės - laikinai užimti nenaudojami pastatai. Susidariusi politinė situacija leido legaliai užvaldyti „niekieno“ pastatus ir sklypus.

Lietuvoje gausu apleistų pastatų, teritorijų, kuriose galėjo įvykti panašūs procesai kaip didžiuosiuose Europos ir Amerikos miestuose, tačiau dėl šalies mastelio ir Sovietų Sąjungos represijos, tai nebuvo įmanoma. Užsienio pavydžiai, kai menininkai patys pritaikė apleistas patalpas naujai funkcijai ir taip atgaivino visą mikrorajoną aplink, įkvepia ieškoti vietų, kur panašūs reiškiniai galėjo įvykti Lietuvoje. Apie tokias pat architektūrines menininkų invazijas, kaip svetur, nėra žinoma, tačiau yra atvejų, kai individualūs investuotojai, savivaldybė ar švietimo įstaiga, bando kurti nestandartinę industrinių patalpų konversiją. Kaune ir Vilniuje „Fluxus ministerijos“ projektų atvejais buvo labiausia priartėta prie meno buveinės idėjos, kuri siejasi su Niujorko pavyzdžiu.

Jau yra įprasta pramonės objekto konversija, kai buvusi fabriko teritorija konvertuojama į biuro erdves ar gyvenamuosius loftus, tačiau ar toks pokytis yra vienintelis būdas atgaivinti pramonės teritoriją? Menininkų invazija į industrinius pastatus ir kitas apleistas teritorijas, skatina svartyti naują pramonės pastatų pritaikymo principą. Kai į pramoninę teritoriją yra laipsniškai įvedamos naujos funkcijos ir pritaikomos gyvavimui. Situacijos analizei ir eksperimentiniam pritaikymo projektui, darbe pasirinktas Kauno popieriaus fabrikas. Jis atitinka iškeltas vertingąsias fabriko estetines savybės, atspindi stambiosios pramonės iškilimą tarpukario Lietuvoje ir mena svarbius šalies istorinius įvykius. Petrašiūnų mikrorajonas, kuriame yra fabrikas, atitinka post-industrinės apleistos miesto zonos kriterijus. Remiantis iškeltomis menininkų problemos bei ekspozicinių erdvių trūkumu Kaune, kuriamas multifunkcinis meno centras, etapiškai pritaikant fabriką naujoms funkcijoms. Šis regeneracijos projektas išspręstų meno erdvių, kūrybinių studijų, ekspozicinių erdvių trūkumo problemas bei pramonės pastatų panaudojimo klausimus. Planuojamas visuomenės įtraukimas į objekto veiklą, kuris galimai teigiamai paveiktų Petrašiūnų mikrorajoną. Jis taptų dar vienu miesto traukos centru.

Temos naujumas. Šiame darbe išnagrinėta meninių bendruomenių įtaką apleistoms miesto teritorijoms. Analizuoti pavyzdžiai leido išskirti pagrindines šių, daugiausia industrinių teritorijų bei pačių menininkų problemas. Atlikus pasirinktos industrinės teritorijos – Kauno 8

popieriaus fabriko analizę buvo pasiūlytas projektas, sprendžiantis kelias problemas – apleistų fabrikų bei menininkų kūrybinių erdvių, būsto, ekspozicijų trūkumą. Šios problemos sprendžiamos pritaikant buvusias fabriko patalpas naujai funkcijai – multifunkcinio meno centro veiklai.

Tyrimo objektas. Darbo objektas yra pramonės pastatai ir teritorijos bei meno bendruomenės, kurios darė įtaką vėliau apleistoms miesto zonoms.

Tyrimo motyvas. Noras susipažinti su pramonės architektūros istorija, besikeičiančia estetika ir padariniais užsienyje ir Lietuvoje (daugiausia tarpukario Kaune). Siekis susipažinti su užsienio atvejais, kai nenaudojamos pramonės ir kitos apleistos teritorijos buvo užimamos meno bendruomenių. Galimybė išspręsti anuomet keltas ir dabar egzistuojančias meno bendruomenių būsto, studijų, ekspozicinių zonų problemas.

Tyrimo problema. Kokia galima post-industrinių miesto teritorijų ateitis? Kokį poveikį darė menininkų bendruomenės miestui? Kokios konversijos jau įvyko ir kokios dar vyksta?

Tyrimo laukas. Menininkų bendruomenės, jų kūryba, įtaka miesto raidai, architektūros konversijos jų kontekste.

Tyrimo tikslas. Išanalizuoti, kokią įtaką padarė meno bendruomenės miestams ir sukurti pramonės teritorijos architektūrinę konversiją, ją pritaikant menininkų poreikiams.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išanalizuoti pramonės architektūros palikimo objektus, istoriją, tipologiją ir jų svarbą užsienyje bei Lietuvoje.

2. Ištirti, kokią įtaką turėjo meno bendruomenių kūrimasis apleistuose industriniuose kvartaluose Amerikoje ir Europoje nuo 1960 iki šių dienų.

3. Aptarti Niujorko „Fluxus House“ ir Berlyno „skvoterių“ judėjimų padarinius ir įvertinti architektūros konversijų pritaikomumą kitose šalyse.

4. Remiantis užsienio pavydžiais ištirti analogiškas teritorijas Lietuvoje, kuriose galėjo įvykti panašios menininkų invazijos.

5. Išanalizuoti konkrečią Kauno pramoninės teritorijos situaciją ir jos pritaikymo meninei veiklai galimybes. Pasiūlyti industrinės zonos naują regeneracijos projektavimo būdą, įtraukiant menininkų bendruomenes į procesą.

9

Hipotezė. Apleisti industriniai pastatai nenaudojami pagal paskirtį negali būti suabsoliutinti – priskiriami prie menkos vertės (ir nugriaunami) arba prie vertingų/saugomų (ir atkuriami iki smulkiausių detalių). Pateikiamas tarpinis improvizacinis variantas, paremtas istoriniais procesais, vykusiais JAV ir Berlyne. Planuojamas sukurti naujas architektūrinės konversijos tipas, kai į procesą įtraukiama menininkų bendruomenė, o statybiniai procesai vykdomi palaipsniui, etapais taip tikintis įveiksminti pilnai funkcionuojančią teritoriją, kuri galimai pagerins visą mikrorajono kultūrą.

Tyrimo metodai. Naudojamas mokslinės literatūros analizės metodas (renkant reikalingą darbui tikslinę medžiagą), istorinis ir lyginamasis metodai (nagrinėjant pramoninės architektūros įvairius etapus bei lyginant tuo metu vykusius procesus), formalioji analizė (apibūdinant pastatų architektūros bruožus), socialinio tyrimo (kiekybinės apklausos) metodas.

Darbo struktūra. Darbą sudaro santrauka (lietuvių ir anglų kalbomis), įvadas, trys dėstymo dalys, išvados, literatūros ir iliustracijų sąrašai bei priedai. Pirmajame skyriuje analizuojama industrinė architektūra ir modernizacijos architektūrinis palikimas. Antrajame skyriuje analizuojama meno bendruomenių kūrimas apleistuose daugiausia industriniuose pastatuose. Trečiajame skyriuje analizuojama Kauno popieriaus fabriko teritorija Petrašiūnų mikrorajone. Vykdoma architektūrinė konversija iš apleistos pramonės teritorijos į modernų meno centrą, remiantis anksčiau vykusiais reiškiniais Niujorke ir Berlyne.

Darbo apimtis. Darbą sudaro 60 puslapių be priedų ir be santraukos anglų kalba, 63 iliustracijos, 6 paveikslai, įskaitant ir lenteles, bei schemas, 43 literatūros šaltiniai.

Tyrimo ištekliai: literatūra, publikacijos straipsnių rinkiniuose, elektroniniai leidiniai, straipsniai, socialiniai, bei natūriniai tyrimai.

Literatūros aptarimas: Pirmojoje dalyje daugiausia naudojama užsienio ir Lietuvos autorių literatūra. Plačiai analizuojami Marijos Drėmaitės1 leidiniai. Ypač aktuali 2016 metais išleista šios autorės knyga „Progreso meteoras“2, kurioje plačiai analizuojama užsienio ir Lietuvos industrializacijos istorija. Iš technologinės pusės pramonės architektūros objektus apibūdina „Architekto žinynas“3 bei knyga „Technikos paveldas Lietuvoje“4. La Corbusier požiūris į pramonės architektūrą apžvelgiamas knygoje „Architektūros link“5. Ši knyga yra

1 Marija Drėmaitė – architektūros istorikė, tyrinėjanti XX a. architektūrą, miestų modernizacijos, industrializacijos procesus. 2 Marija Drėmaitė, Progreso meteoras (Vilnius, „Lapas“ 2016). 3 Parmela Buxton, Architekto žinynas (Vilniaus Gedmino technikos universiteto leidykla „Technika“, 2017). 4 Ona Stasiukaitienė, Technikos paveldas Lietuvoje (Vilnius: Versus aureus, 2008). 5 Le Corbusier. Architektūros link (Vilnius: Lapas, 2019). 10

vertimas iš originalios pačio architekto parašytos knygos „Vers une architecture“6, kuri išleista beveik prieš šimtą metų. Anuomet kritikuota knyga atspindi šiuolaikinės architektūros kanonus, kuriais dažnai vadovaujamasi ir šiandien. O garsaus architekto įžvalgos apie techniško pastato grožį sutvirtina nuomonę išsaugoti šį architektūros paveldą.

Apie meno bendruomenių kūrimąsi Lietuvos literatūros šaltiniuose nėra daug informacijos, todėl antrojoje dalyje daugiausia analizuojama užsienio literatūra. Apibūdinant Berlyno „skvoterių“ judėjimą svarbiausia knyga yra „Berlin Wonderland“7. Joje surinktos skirtingų žmonių (daugiausia menininkų) tuo laikotarpiu gyvenusių Berlyne patirtys. Niujorko atveju, analizuojant „Fluxus House“ bendruomenę daugiausia remiamasi „Illegal Living“8 knyga bei internetine „New York Times“ straipsnių prieiga. Itin informatyvus Kim Velsey straipsnis „The Last of the SoHo Pioneers“9 apibūdina kvartalo kaitą iš pačios gyventojos perspektyvos, kuri nostalgiškai prisimena buvusį industrinį kvartalą užvaldytą menu.

Trečiojoje dalyje analizuojant Kauno popieriaus fabriko istorinį kontekstą remiamasi kelių Kaunui itin svarbių autorių (M. Drėmaitės, V. Petrulio, G. Jankevičiūtės) knyga - „Optimizmo architektūros“10. Apie konkrečią pasirinktą teritoriją renkama informacija iš Kauno regioninio apskrities archyvo, atliekama natūriniai tyrimai nuvykus į teritoriją. Daug faktų apie fabriką surasta Auksės Petrulienės knygoje „Atminties popierius“11.

Pastaruosius 10 metų yra pastebimas didelis studentų susidomėjimas industriniais architektūros objektais, teritorijomis. Ypač Vilniaus dailės akademijos magistrantūros studijose, kai studentas gali pats pasirinkti darbo temą. Todėl architektūros magistriniai darbai, kuriuose analizuojami fabrikai, industrinės teritorijos, objektai yra reikšmingas šaltinis, kuriuo taip pat remiamasi šiame darbe. Ypač naudingas šiam tyrimui tapo Monikos Liočaitės - Raubickienės magistrinis darbas12, kuriame buvo išsamiai nagrinėjamas Petrašiūnų mikrorajonas.

Dauguma iliustracijų, naudojamų tekste, randama internetinėje prieigoje. Kita dalis - literatūros šaltiniuose. Istoriniai duomenys (situacijos planai, pastatų fasadai), iliustruojantys Kauno popieriaus fabriko kaitą, naudojami iš Kauno regioninio apskrities archyvo.

6 Le Corbusier. Vers une Architecture (Paryžius, 1923). 7 A. Fesel, C. Keller, Berlin Wonderland: Wild Years Revisited, 1990-1996 ( Berlin: Bobsairport, 2014). 8 Roslyn Bernstein, Shael Shapiro, Illegal Living (Vilnius: Jonas Mekas Foundation, 2012). 9 Kim Velsey, „The Last of the SoHo Pioneers“, in New York Times(2020): https://www.nytimes.com/2020/09/18/realestate/soho-artist-loft-sale.html?searchResultPosition=7 10 Marija Drėmaitė, Optimizmo architektūra (Vilnius: Lapas, 2016). 11 Auksė Petrulienė. Atminties popierius (Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2020). 12 Monika Liočaitė, Petrašiūnų industrinių teritorijų konversija šiuolaikinių poreikių bei istorinių patirčių kontekste. Magistrinis diplomini darbas. Vilniaus dailės akademija, Kauno fakultetas, 2014. 11

Praktinė ir mokslinė darbo reikšmė. Pasiūlomas naujas architektūrinės konversijos principas į teritorijos planavimo procesą integruojant bendruomenę. Pateikiama apleistų pastatų laikino naudojimo meno projektams idėja.

12

1. PRAMONĖS ARCHITEKTŪRA – MODERNIZACIJOS PALIKIMAS 1.1. Pramonės architektūros samprata, tipologija Gamyba visais laikais buvo pagrindinė žmogaus veiklos sritis. Jos specifika palaipsniui keitėsi ir perėjo įvairius etapus nuo itin paprastos iki mechanizuotos mašinų veiklos, kokią turime ir šiandien. Fabriko sąvoka atsirado tik XVIII amžiaus pabaigoje kartu su pirmąja industrijos revoliucija. Tuo tarpu gamybinių erdvių samprata, galima sakyti, egzistuoja nuo civilizacijos atsiradimo, nuo tų laikų, kai nedidelėms žmonių grupelėmis buvo atliekami tam tikri specializuoti darbai bendruomenės poreikiams. Laikui bėgant fabriko sąvoka keitėsi, tad nuo XVIII amžiaus pabaigos iki šių laikų fabrikai tiek architektūrine, tiek socialine prasme tapo visiškai kitas darinys. Pirmoji pramonės revoliucija pradėjo vystytis, kai buvo 1769 m. išrastas garo variklis ir pastebėta, kad mašinos atlieka darbą pigiau ir greičiau. Prasidėjo spartus anglių kasimas, kurių reikėjo garo varikliams veikti. Antrąją pramonės revoliuciją įtakojo naftos atradimas ir jos panaudojimo galimybės, kurios su akivaizdžia nauda atnešė ir neigiamas pasekmes. Jas matome ir šiandieną, žvelgdami į planetos užterštumo rodiklius. Pradžioje fabrikas buvo laikomas žmonijos pažangos simboliu, o vėliau, jau nuo XX amžiaus pirmos pusės, pradėtas vertinti ne tik fabrike vykdomas darbas, technikos funkcijos, bet ir estetinis fabriko aspektas.

Literatūroje fabriko žodžio reikšmė kildinama nuo lotyniško žodžio fabrica13 ir dažnai įvardijamas, kaip „didelė mechanizuota pramonės įmonė, gamykla“14. Toks žodžio apibūdinimas labiau įprastas techniškų specialybių atstovams, kurie į fabriką žiūri tik iš funkcinės, gamybinės pusės. Kultūros atstovams, menininkams, istorikams, architektūros analitikams šis fabriko apibūdinimas techniškas ir per ne lyg siauras. Architektūros istorikai vardindami gamybinių pastatų projektavimo požymius, atkreipė dėmesį į tai, kad fabrikas nėra vien tik pastatas, specialiai suprojektuotas mašinoms ir darbininkams suburti po vienu stogu, turintis vieną tikslą - pagaminti tam tikrą produktą, bet ir simbolis, atspindintis daugybė modernėjančios visuomenės socialinių aspektų. Architektūros istorikas Thomas Markusas15 fabriką apibūdino, kaip įvairius socialinius aspektus paliečiantį objektą siejamą su industrializacijos, urbanizacijos procesais, kurie tapo valstybės ekonominiu pagrindu.16

13 Fabricia iš lotynų kalbos išvertus reiškia dirbtuvė, didelė mechanizuota pramonės įmonė. 14 Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985, p. 149. 15 Thomas Markusas- architektūros istorikas, knygos Building and Power: Freedom and Control in the Origin of Modern Building Type autorius. 16 Marija Drėmaitė, Progreso meteoras (Vilnius, „Lapas“ 2016), p.15. 13

Taigi, fabrikų tipologiją, architektūrinę pastatų formą, kompoziciją, konstrukciją nulėmė juose vykdoma veikla. Tačiau dažnu atveju, vadovautasi vien techniškais, gamybinei funkcijai reikalingais projektavimo sprendimais. Pagal pastatuose atliekamą funkciją pramoninė architektūra yra skirstoma į tipus:

- Energijos šaltinius pasitelkianti gamyba. Tai yra papildomus energijos šaltinius pasitelkiantis gamybos procesas, kai naudojami tam tikri mechanizmai, o žmogaus jėga nėra reikalinga. Šis gamybos procesas, pagrįstas stipresniu gamybiniu pajėgumu, suteikė galimybę vienoje vietoje sutelkti daugiau išteklių, todėl fabrikai virto didesniais dariniais miesto infrastuktūroje. Tokio tipo fabrikų energinę sistemą sudarė pavaros ilgintais velenais, kurie fabriko įrenginiams teikdavo energiją diržais nuo pagrindinio energijos šaltinio į atskirus fabriko įrenginius. Toks veikimo principas reikalavo išskirtinio planavimo fabriko erdvėje ir taip formavo unikalią interjero kompoziciją. Dėl būtinybės il. 1. Vilniaus šiluminės elektrinės prietaisams būti vienoje eilėje, tam, kad diržais galėtų senieji įrenginiai perduoti energiją, susiformavo naujas architektūros pastatų tipas. Pastatai išsiskyrė savo forma - ilgumu ir siaurumu.17 Pora iš tokių pavydžių - Vilniaus šiluminė elektrinė (il.1) ir Berlyne esantis ledų fabrikas „Eisfabrik“18 (il.18, il.19).

Yra žinoma apie menininkų bendruomenių kūrimąsi tokio pobūdžio gamybinėse patalpose bei turime apleistų šio tipo fabrikų, kuriems reikalingi nauji pritaikymo projektai. Minėtų fabrikų veikimo principas siejasi su pirmąja industrijos revoliucija, todėl yra svarbi industrinės architektūros dalis, kurią verta išsaugoti, kaip svarbią žmonijos techninio kultūros paveldo dalį.

- Gamybinių patalpų tipas formuojant surinkimo liniją. Elektra, oru ar skysčiu varomų variklių atsiradimas išlaisvino fabrikų architektūrinį planavimą. Naujovės gamybos industrijoje leido įrangą laisvai išdėlioti erdvėje. Prietaisai nebuvo priklausomi nuo pagrindinio variklio. Centrinio energijos variklio generuojančio visiems fabriko prietaisams nebuvimas, kardinaliai il. 2. „Ford Motor“ įmonės pakeitė fabriko projektavimo principus ir leido koncentruotis į gaminamų automobilių surinkimo linija Kentukyje, anksčiau pašaliniais laikomais projektavimo aspektus. Tokius kaip 1925 m.

17 Parmela Buxton, Architekto žinynas (Vilniaus Gedmino technikos universiteto leidykla: „Technika“, 2017), p. 389. 18 Eisfabrik – ledų fabrikas Berlyne, Köpenicker Straße kvartale. 14

fabriko našumo gerinamas, tam tikra tvarka išdėsčius gamybos eigą. Toks mašinų veikimo principas leido jas išdėlioti pagal gamybinę produkto seką. Taip pradėta plėtoti surinkimo pramonė, kurios pavyzdžių gausu Lietuvoje. Pakitus gamybos principams, pasikeitė ir gamybinių patalpų architektūrinė kompozicija, forma. Iš siauro ir ilgo plano pastatų, forma deformavosi į ypač didelio ploto, vieno aukšto patalpas. Tokios didelės vieno aukšto erdvės buvo lengvai pritaikomos sparčiai besikeičiant rinkai. Gamybinės linijos buvo keičiamos ne tik pasikeitus rinkai, bet ir keičiant inventorių naujesniu, modernesniu. Dar vienu svarbiu aspektu bei užduotimi projektuotojui tapo darbuotojų sąlygų gerinimas bei darbo kontroliavimas, taip skatinant našumą. Fabrikai tapo švaresni, turėjo atitikti tam tikras higienos normas. Pradėta kreipti vis daugiau dėmesio į žmogiškąjį faktorių fabrike.19

- Amatininkystės dirbtuvės, kur produkcija kuriama iš pirminių žaliavų. Patalpos tokiose dirbtuvėse buvo mažos, jose dirbo nedidelės grupės žmonių ar vienas meistras. Pastatas miesto plane neišskyrė tam tikros teritorijos ir urbanistinėje miesto struktūroje neužėmė tokios svarbios vietos, kaip du pirmieji fabrikų pastatų tipai, tačiau yra svarbus tolimesniam tiriamajam darbui, nes glaudžiai siejasi su menininkų veikla.20 Amatininkystės industrijos šaka prieš pramonės perversimą il. 3. Mikniūnų kalvė (Pakruojo buvo vadinama manufaktūra, šis žodis kildinimas nuo lotyniško r.), pastatyta 1928 m. žodžio manufacture.21 Sąvoka apima daugybė amatų, tame tarpe ir meno krypčių. Seniau amatas dažnai buvo perduodamas iš kartos į kartą šeimos nariams kartu su manufaktūros dirbtuvėmis, tačiau vėliau, po pramonės revoliucijos, manufaktūra tapo tik viena iš pramonės gamybos šakų, kuri pagal pagaminą produkciją sudarė tik vos kelis visų gaminių il. 4. Ylių kalvė (Raseinių r.), pastatyta 1904 m., ir joje dirbantis procentus. Senosios amatininkystės dirbtuvės atitikmuo šiais kalvis laikais - kūrybinė studija, kai vienas ar keli asmenys dalinasi darbui skirta erdve ir užsiima tam tikru amatu. Mūsų dienomis vis dažniau tokios dirbtuvės įsikuria senose fabriko patalpose, kur gausu šviesos ir erdvės. Nors ši pramonės šaka, pagal mieste užimamą plotą ar pagaminamą produkcijos kiekį yra labai menka, tačiau išlieka labai svarbi savo savitumu. Rankų darbo produkcija turi didelę vertę. Išsivysčiusiose šalyse dirbtuvėse rankomis pagaminta produkcija vertinama ne tik dėl išliekamumo, bet ir skatinant ekologiškumo idėjas, akcentuojant lėto

19 Parmela Buxton, Architekto žinynas (Vilniaus Gedmino technikos universiteto leidykla „Technika“, 2017), p. 389. 20 Ibid., p. 389. 21 Manufactura – lotyniškas jungtinis žodis. Manus - darbas, facio – darau. 15

vartojimo idėją. Galima net neabejoti, kad ši gamybinė kryptis, kai produkcija kuriama iš pirminių žaliavų dirbtuvėse, išgyvena atgimimą. Vėl iš naujo skatinamas rankų darbas, kuris dabar siejamas su ekologiškumo idėjomis ir kova prieš žmogišką vartotojiškumą.

Šie pramonės tipai (energijos šaltinius pasitelkianti gamyba, surinkimo linija, amatininkystės dirbtuvės), nulėmė projektuojamų gamyklų gabaritus, tai yra pastato aukštį, plotį, ilgį. Fabrikus, pagal architektūrinį tūrį galima susikartyti į tris pagrindines grupes:

- Daugiaaukščiai, karkasiniai gamybiniai pastatai. Šis fabrikų tipas siejasi su anksčiau paminėtu, energijos šaltinius pasitelkiančiu gamybos procesu, kurio veikimo principas - pagrindinis garo variklis, vandens ratas ar kiti energijos šaltiniai.22 Toks tipas kildinimas nuo uostų sandėlių, tačiau vėliau labiausiai il. 5. Ford automobilių fabrikas išpopuliarėjo tekstilės pramonėje.23 Projektuojant tokius Mančesterio gatvėje, Mičigane, 1903 m. pastatus stengtasi išlaikyti vientisą erdvę fabriko viduje su minimaliu kiekiu pertvarų. Norint išlaikyti kuo didesnį plotą be sienų ir stambių laikančių konstrukcijų, buvo statoma kolonų tinklas ir taip išgaunama vientisa fabriko erdvė – gamybinė salė. Fasado sprendinius architektūroje nulėmė natūralios šviesos poreikis darbo zonoje.24 Taip atsirado visiškai nauji pramonės architektūros sprendimai, kai didžioji il. 6. Ford automobilių fabriko vieno iš komplekso pastatų fasadas dalis fasado ploto padengta stiklu su metaliniais rėmais arba Mančesterio gatvėje, Mičigane, 1913 m. stiklo blokeliais. Tai buvo visiškai naujas fasado sprendimas, susijęs su XIX amžiuje atsiradusiomis naujomis statybos technologijomis, - metalo kontrakcijų ir mūro panaudojimu. Šios naujovės leido atsisakyti išorinių laikančių sienų ir taip išplėtė fasado planavimo galimybes architektams.25 Šis gamybinių patalpų tipas dėl didelio natūralios šviesos kiekio patalpose ypač tinka architektūrinei konversijai, pritaikant fabriką šiuolaikinių menininkų poreikiams, nes didelis šviesos kiekis patalpose yra vienas iš svarbiausių aspektų renkantis erdves kūrybai ir darbui. Antruoju pagal svarbą kūrėjai įvardijo didelį plotą - laisvai išplanuotą, bendrą erdvę. Fabriko tipas pagal beveik visus kriterijus atitinka rekonstrukcijai, konversijai, menininkų būstų, studijų pritaikymui, dėl išlikusios konstrukcijos, laisvai suplanuotos erdvės, kurią galima suskirstyti pagal poreikius. Žinoma, kiekvieną apleistų gamybinių pastatų situaciją reikia

22 Parmela Buxton, Architekto žinynas (Vilniaus Gedmino technikos universiteto leidykla „Technika“, 2017), p. 389. 23 Marija Drėmaitė, Progreso meteoras (Vilnius: Lapas, 2016), p.32. 24 Ibid., p.32. 25 Ibid., p.32. 16

analizuoti atskirai, nagrinėjant jo esamą būklę, išlikusių konstrukcijų tvirtumą, panaudojimo galybes. Tai bus atliekame šiame tiriamajame darbe su konkrečiu objektu – Kauno popieriaus fabriko kompleksu Petrašiūnų mikrorajone.

- Vienaukščio šedinio26 gamybinių pastatų tipo statyba prasidėjo Anglijoje 1820 m., atsiradus mechanizuotoms audimo staklėms. Dėl jų stiprios vibracijos staklės galėjo būti išdėstomos tik pirmuose fabriko aukštuose. Taip susiformavo žemutinių fabrikų struktūra. Kaip ir daugiaaukščiuose karkasiniuose, taip ir vienaukščiuose fabrikuose reikėjo kuo daugiau natūralios saulės šviesos, šviečiančios kuo ilgesnį laiko tarpą. Šiuo atveju buvo panaudotas naujas projektavimo sprendimas, kuris buvo tinkamas tik šiam tipui dėl vienaukštės struktūros. Nuspręsta apšviesti fabriką įrengiant il. 7. Šedinio stogo konstrukcija su stoglangius.27 Stoglangių įrengimas pakeitė fabrikų fasado stoglangiais „Morris Engines“ fabrike Anglijoje, 1923 m. struktūrą – visos sienos galėjo būti aklinos, panaudojant plytų, betono ar kitas apdailines medžiagas, o šviesa sklido tik iš viršaus – pro stoglangius. Įrengiant paprastus langus pastato fasaduose, tiesioginė saulės šviesa sklinda tik tam pav. 1. Vienaukščio šedinio fabriko tikru dienos metu, o įrengus stoglangius saulės šviesos tipo konstrukcijos schema srautas beveik visą dieną išlieka tolygus ir tik vėlyvą vakarą arba ankstyvą rytą, kai saulė yra žemiausiame taške, srautas nepasiekia fabriko vidaus. Šis pastatų tipas bus mažai nagrinėjamas tolimesniame darbe, nes Lietuvoje tokio tipo fabrikų nebuvo daug. Tačiau įdomu tai, kad šiuolaikinėje architektūroje galima pastebėti architektūrinių refleksijų šio tipo pastatams. Architektai moderniomis priemonėmis atkartoja šedinių gamyklų formą, siluetą, kuris iki šių dienų atrodo itin moderniai.

- Halė. Halės tipo pastatai buvo projektuojami didelių gabaritų produktų gamybai ir labiausiai paplito metalo apdirbimo ir staklių gamybos pramonėje XIX amžiaus viduryje. Pagrindinė pastato konstrukcija buvo stogo santvara, kuri iš pradžių buvo medinė, o vėliau metalinė.28 il. 8. Petro Vileišio metalo fabrikas Prie pagrindinės halės buvo pristatoma žemesni praėjimai, Vilniuje, 1905 m. primenantys bazilikų navas. Ilgieji pastato fasadai įprastai buvo 30 metrų ilgio, apšviečiami pro

26 Šedinis – šlaitinio stogo tipas, kai viena plokštuma yra ilgesnė už kitą šlaito plokštumą. 27 Marija Drėmaitė, Progreso meteoras (Vilnius: Lapas, 2016), p.32. 28 Ibid., p.34. 17

aukštai įrengiamus langus virš šoninių navų iki viršutinės pastato dalies, tai yra stogo konstrukcijos pradžios. Žemutinėje pastato dalyje dažniausia paliekamas aklinas fasadas, be langų. Papildomas apšvietimas buvo naudojamas įrengiant stoglangius.29 Keičiantis rinkai atsirado apleistų, nenaudojamų halių tipo pastatų. Dėl savo vientisos struktūros ir geros akustikos viduje, šie pastatai mūsų laikais labiausiai pritaikomi pobūvių, renginių, koncertų veiklai.

Gamybiniai pastatai taip pat klasifikuojami pagal gamybos šakas, kurioms priskiriama pramonė: žemės ūkio, transporto, statybų.30 Taip pat juos galima suskirstyti pagal gamybos šakos požymius į: elektroenergetikos, metalurgijos, metalo apdirbimo, o šias į dar smukesnius poskyrius. Tai yra automobilių, traktorių, tekstilės, staklių, statybos medžiagų gamybos ir kitas.31 Tačiau šiame tiriamajame darbe svarbiausias yra gamybinio pastato ar komplekso estetinis aspektas, o veiklos sritis svarbi tik tiriant teritorijos užterštumą. Dažnai fabrikuose naudojamos cheminės medžiagos pastate ir aplink jį išlieka ilgus metus ir tik po užterštumo rezultatų analizės yra sprendžiamas klausimas ar galima tolimesnė intervencija pastate. Tai yra vienas iš pagrindinių aspektų planuojant projektus apleistoje fabriko teritorijoje.

Grįžtant prie architektūrinės pastato struktūros istorijos, verta paminėti, kad esminis pokytis XIX amžiaus pabaigos fabrikuose įvyko pradėjus naudoti elektros energiją. Pastato forma jau nepriklausė nuo pagrindinio variklio. Kiekviena mašina turėjo atskirą elektros energijos šaltinį, o tai leido laisvai statyti prietaisus erdvėje ir planuoti fabriko struktūrą.32 Pagrindiniu il. 9. Elektrinės pastatas Madride prieš konversiją į faktoriumi, nulėmusiu fabriko erdvę, tapo gamybos procesas meno muziejų jame. Nors darbe išskyriau pagrindinius fabriko tūrinės kompozicinės tipus - daugiaaukštis karkasinis, vienaukštis šedinis, halė - po elektrifikacijos visi jie suskilo į atšakas ir pasipildė naujais tipais su savo išskirtiniais bruožais. Įvedinėjant elektrą miestuose atsirado naujas industrinės architektūros statinys miesto centruose – elektros jėgainės, kurios tiekė elektrą il. 10. E. Elektrinės pastatas visam miestui. Keičiantis technologijoms, elektros jėgainės Madride prieš po konversijos į lokacija miestuose kito. Iš miesto centrų jos išsikėlė į pakraščius, meno muziejų o miestų centruose paliktos nenaudojamos jėgainės patalpos liko apleistos. Ilgą laiką stovėjusios

29 Ibid., p.34. 30 L. Šubinas. Pramonės pastatai (Vilnius: Mokslas, 1980), p. 55. 31 Ibid., p.55. 32 Marija Drėmaitė, Progreso meteoras (Vilnius: Lapas, 2016), p.34. 18

nenaudojamos vienuose miestuose buvo nugriautos, kituose jos vis dar apleistos, bet yra ir sėkmingų elektros jėgainių konversijų pavydžių. Vienas iš tokių pavydžių yra Madride, kai apleistoje elektros jėgainėje įsikūrė modernus meno muziejus „CaixaForum Madrid“33. Įvedus elektrą miestuose, pasikeitė fabrikų projektavimo principas ir dienos šviesa jau nebuvo pats svarbiausias aspektas projektuojant pastatą. Elektros įvedimas pakeitė ir fabrikų lokaciją, kadangi neliko priklausomybės nuo gamtinio energijos šaltinio. Fabrikai buvo statomi laisvai, logiškai pasirinkus vietą miesto struktūroje. Daugiausia fabrikų tipologiją nulėmė susiekimas tarp miestų, traukinių trasos, vandens keliai. Gamybinių pastatų atsiradimas miestuose smarkiai pakeitė visą miesto struktūrą ir net žmonių gyvenimo tipologiją. Po pirmosios industrinės revoliucijos miestuose padvigubėjo gyventojų ir tai įtakojo tolimesnį miesto vystymosi planą. Industrinių pastatų atsiradimas tiesiogiai paveikė miesto plėtimosi planus, juos pagreitino, o periferijos gyvenvietes pasmerkė nykimui. Nors dažnu atveju fabrikų lokacija buvo pasirinkta miesto pakraštyje, augant žmonių kiekiui ir plotui plečiantis, anksčiau laikytos užmiesčio teritorijos dabar yra pilnavertės miesto dalys su patogia infrastruktūra ir yra patrauklios miesto gyventojams. Trečiojoje dalyje analizuojamoje Kauno popieriaus fabriko teritorijos kaimynystėje yra įsikūrusi Petrašiūnų šiluminė elektrinė. Remiantis užsienio pavyzdžiais(„CaixaForum Madrid“) galima daryti prielaidą, kad ateityje Nemuno pakrantė galėtų pasipildyti ir šios teritorijos atgaivinimo projektu.

Pramonės architektūra labiausiai yra pagrįsta inžineriniais apskaičiavimais, formos projektuojamos naudojant elementarias geometrines formas. Kuriant ankstyvuosius fabrikus nebuvo vadovautasi tuometiniais stiliais, tendencijomis. Statiniai projektuoti remiantis logika ir taip kuriant pramonės krypčiai naudingus architektūrinius sprendimus. Matematika pagrįsta architektūra buvo tvarkinga ir visiškai kitokios estetikos negu tuometiniai architektūros objektai – švari, išgryninta.34 Tuometiniai pramoninkai, architektai, inžinieriai nesuvokė, kad yra naujo architektūros ir dailės stiliaus, dabar vadinamo minimalizmu, pradininkai. Labiausiai minimalizmo idėjas plėtojo architektas Le Corbusier35 žavėdamasis fabriko estetika. Jis teigė, kad architektai dažnai yra ribojami savo nežinojimo, kaip reikia projektuoti, nes nėra il. 11. Art Nouveau stiliaus pastatas Rygoje, 1906 m. vienos estetikos taisyklės, o inžinieriai, remdamiesi mokslu, yra šimtu procentų garantuoti, kaip turi atrodyti objektas, jų neblaško mintys ar tai yra teisinga, ar gražu,

33 CaixaForum Madrid – modernaus meno muziejus ir kultūros centras Madride. 34 Le Corbusier. Architektūros link (Vilnius: Lapas, 2019) p. 71. 35 Le Corbusier – šveicarų kilmės prancūzų architektas, XX amžiaus modernistinės architektūros pradininkas. 19

todėl fabriko estetika yra brutali ir tikra.36 Ir dabar pagrindinis architektūroje ir interjere vyraujantis stilius išlieka minimalizmas. Nors pasitaiko ir rafinuoto mėgdžiojimo, dažnu atveju priskiriamo prie kičo, kai neskoningai, aklai bandoma sekti Art Nouveau37, Art Deco38 ar kitomis kryptimis, panaudojant menkos kokybes medžiagas. Gaila, tačiau Lietuvoje nūdien yra nemažai žmonių, kurie iš architektų reikalauja pseudo39 prabangos elementų ir ne retas pasiduoda tokiam spaudimui. Tačiau geriausi šiuolaikinės architektūros ir interjero pavydžiai il. 12. Fabrikas Kalifornijoje, vis dar remiasi industrinės architektūros naudota ideologija. 1906 m. Galima sakyti, kad fabriko estetika padėjo pamatą dabar vyraujantiems stiliams, kai didžiausias dėmesys skiriamas funkcijai, o estetiniai sprendimai yra išgryninti, švarūs, be puošybos detalių.

1.2. Pramonės raida Lietuvoje Lietuvoje stambioji miesto pramonė skaičiuojama nuo 1860 m., nes tais metais buvo nutiestas geležinkelis Varšuva-Peterburgas. Geležinkelio linija pradėjo veikti 1862-ais. Nuo tada galime Lietuvos pramonės istoriją skirstyti į tris ryškiausius etapus: 1) Carinės Lietuvos, kuomet pastatytos pirmosios stambios gamyklos, 2) Tarpukario Lietuvos - industrijos gaivinimo ir kūrimo, 3) Lietuvos Sovietų Sąjungos sudėtyje, kuomet fabrikai buvo socialistinės ekonomikos dalis.40

Pirmajame tarpsnyje - Carinėje Lietuvoje stambiosios Lietuvos miestų pramonės pradžioje, XIX amžiaus pabaigoje, daugiausia kūrėsi alkoholio pramonės – alaus, midaus, spirito, degtinės bravorai41, gamyklos, perpilstyklos.42 Vėliau pradėjo steigtis nuosavi fabrikai, daugiausia degtukų, tabako, medienos pramonės, popieriaus, odos perdirbimo cechai. Šiuo laikotarpiu il. 13. „I. B. Volfo“ alaus darykla pastatų architektūrinė estetika buvo ganėtini panaši, vyravo Vilijampolėje, 1916 m. tipiniai plytų mūro statiniai „dviejų trijų aukštų stačiakampių tūrių, simetriškos kompozicijos plytų mūro fasadus ritmiškai skaidė segmentų arba pus-apskričių arkų langai“.43 Dar vėliau XIX

36 Le Corbusier. Architektūros link (Vilnius: Lapas, 2019) p. 71. 37 Art Nouveau – XIX amžiaus pabaigos-XX amžiaus pradžios architektūros, dailės stilius, akcentuojantis dinamiką, laisvas lenktas, gamtiškais motyvais paremtas linijas ir formas. 38 Art Deco – XX amžiaus 3 deš. Prancūzijoje atsiradęs modernus architektūros ir dailės stilius, grindžiamas stilizuotomis formomis ir dekoratyvumu. 39 Pseudo - tarptautinių sudurtinių žodžių pirmasis dėmuo, reiškiantis: tariamas, netikras, melagingas, dirbtinis. 40 Ona Stasiukaitienė, Technikos paveldas Lietuvoje (Vilnius: Versus aureus, 2008), p. 21-22. 41 Bravoras – spirito, alaus darykla. 42 Perpilstyklos – pilstymo įmonė, kai iš didelių talpų produkcija skirstoma į mažesnes. 43 Marija Drėmaitė, Progreso meteoras (Leidykla: Lapas, 2016), p. 52. 20

– XX amžių sandūroje stipriai pasikeitus gamybos struktūrai, pradėjo formuotis lengvoji pramonė, kūrėsi statybinių medžiagų, popieriaus gamybos, odos perdirbimo cechai. XX amžiaus pradžioje didžiuosiuose mietuose pradėjo formuotis industriniai centrai.44

Antrasis etapas prasidėjo 1918 m. atgavus nepriklausomybę. Šį laikotarpį Lietuvoje tapatiname su modernizacijos etapu. Pradžioje industrializacijos mastai nebuvo dideli, pramonės amatuose dirbo tik 10 proc. Lietuvos gyventojų. Pirmosios vyriausybės vadovas Augustinas Voldemaras 1918 m. lapkritį išdėstė fabriko, kaip materialios gerovės pagrindo idėją. Plėtojo modernaus miesto viziją. Buvo bandyta atkurti karo metais sugriautą ir taip menką Lietuvos pramonę, stengtasi sukurti naujų pramonės šakų, kurios patenkintų vidaus valstybės gyventojų poreikius. Buvo orientuojamasi į pagrindinius žmonių poreikius: maisto produkcijos, audinių ir rūbų, avalynės, apyvokos priemonių, transporto dalių ir įrankių gamybą.45 Šis laikotarpis ypač svarbus buvo Kaunui, kuriame buvo statomi ne tik dabar garsėjantys Art Deco stiliaus gyvenamieji būstai V. Putvinskio gatvėje, tačiau ir fabrikai, išsiskyrę savo estetika ir atitikę to laikmečio tendencijas. (Kitose magistrinio darbo dalyse šis etapas bus detaliau analizuojamas, kadangi pasirinktas konkretus tiriamojo darbo objektas taip pat buvo pastatytas būtent šiuo laikotarpiu).

Trečiajame etape buvo vadovaujamasi komunistinės ideologijos pagrindais. Urbanizacija buvo neatsiejama nuo industrializacijos. Tolygiai vystomi miestai bei periferijos, kuriant pramonės plėtimosi planus ir pramonės tinklą visoje Lietuvoje. Tai demonstruoja „Perspektyvinė pramonės išdėstymo ir miestų išvystymo schema“46, kuria buvo vadovaujamasi šiuo tarpsniu (pav.2).47 Pagrindiniai pav. 2. Pramonės paskirstymo miestuose schema sovietinėje pramoninai centrai buvo Šiauliai, Klaipėda, Kaunas, Lietuvoje, 1964 m. Panevėžys, Vilnius. Naujai kuriamais industriniais centrais tapo: Alytus, Marijampolė, Jurbarkas, Plungė, Utena.48 Atsiradus naujoms darbo galimybėms fabrikuose, gyventojų kiekis miestuose stipriai išaugo, atsidaro abejotinos statybų kokybės ir prasto architektūrinio vaizdo gyvenamieji kvartalai ir pigiai pastatyti, nepatvarūs fabrikai. Modernybės ir minimalizmo idėjos kardinaliai skyrėsi nuo užsienio pavydžių. Projektuojant buvo ieškoma pigiausio ir greičiausio

44 Ibid., p.52. 45 Marija Drėmaitė, Optimizmo architektūra (Vilnius: Lapas, 2018), p. 37-40. 46 Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, Architektūra sovietinėje Lietuvoje (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012), p.135. 47 Ibid. p.135. 48 Ibid. p.133-135. 21

statybų sprendimo. Visi fabrikai ir darbininkų gyvenamieji kvartalai buvo statomi pagal kelis projektų modelius, kurie tarpusavyje buvo panašūs. Neatsižvelgiant į situaciją brutaliai užstatinėti plotai standartiniais neišvaizdžiais fabrikų pavidalais ir gyvenamaisiais kvartalais, vėliau turėjusiais menką išliekamąja vertę. Fabrikas buvo ir regionų plėtros pagrindas, jais buvo pristabdomas didesnių miestų augimas ir vystomi maži ir vidutiniai miestai, ten įkuriant naujus industrinius centus.

1.3. Fabrikas – modernėjančios visuomenės simbolis Kaip anksčiau buvo paminėta, industrializacija yra neatsiejama nuo urbanizacijos. Mašinos negamina produkcijos, joms reikalinga žmogaus pagalba, bent jau anksčiau reikėjo. Šiais laikais įvedant robotizaciją49 situacija keičiasi. Fabrikai dažnai tapdavo tankiai apgyvendintos teritorijos priežastimi. Pastebėta, kad fabriko darbo sąlygų gerinimas teigiamai paveikia visą fabriko veiklą, todėl fabriko modernizacijos priemonės apėmė darbo organizavimo bei darbininkų gerovės kūrimą.50 Vienas iš svarbiausių fabrikų darbuotojų poreikių buvo nuosavo būsto įsigijimas. Tarpukario il. 14. Le Cobusier kartotinio Lietuvoje žmonių poreikis buvo turėti žemės plotą, todėl daugiausia daugiabučio projektas Berlyne, pastatytas 1959 m. buvo statomi individualūs gyvenamieji namai. Taip atsirado specialiai darbininkams formuojami nameliai - nebrangūs, nedidelio ploto darbininkų gyvenamųjų namų kvartalai šalia fabriko teritorijos.51 Vėliau šie žmogaus poreikiai buvo užmiršti ir sovietmečiu gyvenimas persikėlė į standartizuotus daugiabučius, dažniausiai 4 arba 9 aukštų. Taip susiformavo ne vienas, il. 15. Vienas iš Sovietinių kartotinių daugiabučių šiandieninėje architektūros bendruomenėje neigiamą atspalvį Naujininkuose, Vilniuje, pastatytų 1950-1966 m. turintis kvartalas, toks kaip Dainava, Kalniečiai, Eiguliai, Šilainiai laikotarpyje Kaune, Naujininkai, Šeškinė, Fabijoniškės Vilniuje. Buvo formuojamos pigių butų kolonijos ir nors jas kuriant vadovautasi Le Corbusier filosofija – minimalistinės, novatoriškos estetikos principais, sovietinėje Lietuvoje dėl kokybiškų medžiagų trūkumo ir abejotinos kokybės statybos darbų, rezultatas nutolo nuo pirminės idėjos neapžįstamai. Daugiabučiai pastatai estetiškai neįsiliejo į miesto aplinką, mikroklimatas gyventojams taip pat nebuvo palankus. Nuo garsiųjų La Corbusier daugiabučių Berlyne ir Marselyje (il.14), lietuviškieji (il.15) skyrėsi ir

49 Robotizacija – robotų, dirbtinio intelekto panaudojimas gamybiniuose procesuose. 50 Marija Drėmaitė, Progreso meteoras (Vilnius: Lapas, 2018), p. 261-269. 51 Ibid., p. 261-269. 22

nors vadovavosi ta pačia ideologija atrodė lyg priklausytų visiškai kitam stiliui. Tai parodo, kaip architektūroje svarbus pilnas idėjos išpildymas, išbaigtas iki detaliausių smulkmenų.52

Tarpukario Lietuvoje susiformavo chaotiški darbininkų kvartalai su atskiromis namo valdomis kiekvienai šeimai. Didieji industriniai centrai šiuo laikotarpiu buvo Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys. Ypač trūko būstų Kaune, tiek prabangių butų diplomatams miesto centre, tiek paprastų gyvenamų namų darbininkams užmiestyje. Nauji rajonai priemiesčiuose formavosi sklypus užstatomus lūšnomis be kanalizacijos ir kitų patogumų, greta esančios gatvės buvo purvinos, neišgrįstos. 1924 m. tokia buvo Darbininkų gatvė Žaliakalnyje, sudaryta iš medinių namų projektų. 1939 m. Vilijampolėje pastatyti 56 mūriniai namai.53 Čia atsispindėjo tendencija kiekvienam darbininkui statyti ne daugiabučius, o atskirus namukus pagal standartinius projektus, tačiau nebuvo suformuoto nei vieno aiškaus modernių darbininkų namų kvartalo. Tarpukario Lietuvoje psichologiškai visgi pradėta atsižvelgti į darbininkų nuosavybės turėjimą: suvokta, kad žmogaus našumas priklauso nuo jo psichologinės būsenos, o nuosavo būsto turėjimas labai teigiamai veikia paprastą žmogų. Palaipsniui buvo atsižvelgta ir į higieną, darbų saugą ir kitus žmogiškuosius gyvenimiškuosius aspektus, kurie ilgą laiką fabrikų valdytojams nebuvo pirmo svarbumo klausimai.54 Žmonės tuo metu mąstė konservatyviai, kiekvienas norėjo privatumo, todėl formuojami kvartalai buvo sodybinio užstatymo nedideli namai. Labiausiai vidutinės klasės darbininkai norėjo gyventi atskiruose nedideliuose vienos šeimos namuose, esančiuose netoli darbo vietos. Buvo suprojektuotas ne vienas toks kvartalas, atitinkantis tarpukario lietuvio lūkesčius: „Volfo Engelmano“ šešių namelių kompleksai M.K. Čiurlionio gatvėje, Panemunėje buvo parengtas Eduardo Peyerio projektas darbininkams. Tokių namų statyba to meto Kauno burmistrui buvo svarbiausias klausimas po vandentiekio įvedimo mieste.55

Sovietmečio okupacijoje „Socialistinio miesto“ modelis buvo visiškai kitoks negu tarpukario Lietuvoje. Sovietinio miesto idealas labiausiai siejosi su Le Corbusier miesto – „gyvenamosios mašinos“ idėja ir rėmėsi Berlyno funkcionalistine ideologija. Kuriami tankiai urbanizuoti aukštuminių pastatų kvartalai veikė kaip mašina, pilnai aptarnaujanti žmogų visomis reikmėmis. Tokiuose darbininkų būstuose kiekvienas turėdavo po butą, tačiau virtuvė buvo bendra, pastatas dažnai turėdavo valgyklą. Lietuvoje sovietmečiu atsirado didelis poreikis išperkamųjų mažų

52 Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis ir Jūratė Tutlytė, Architektūra sovietinėje Lietuvoje (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012), p. 157-167. 53 Marija Drėmaitė, Progreso meteoras (Vilnius: Lapas, 2018), p. 261-269. 54 Rasa Betrašiūtė, Vilma Karvelytė – Balbierienė, Arvtdas Pakštalis, Vaidas Petrulis, Kastytis Rudokas. Lietuvos tarpukario architektūrinis palikimas: materialumo ir nematerialumo dermė, (Kaunas: Technologija, 2015), p. 99- 102. 55 Ibid., p.99-102. 23

darbininkų butų.56 Darbovietė, fabrikas buvo ne tik vieta, kurioje atlieki darbą, bendruomeniškumas okupuotoje Lietuvoje tęsėsi už darbo ribų. Bendradarbiai dažnai būdavo apgyvendinami viename sovietinių daugiabučių kvartale. Vienos įmonės darbuotojai, gyvenantys daugiabučiuose, miesto teritorijoje dažnai gaudavo žemės plotą sodo bendrijoje arba itin mažą žemės plotą prie daugiabučio, kur šalia esantis sklypas dažnai priklausydavo tos pačios įmonės darbuotojui. Taip susiformuodavo bendruomenės, kurių bendravimas nesibaigdavo darbovietėje - tarp fabriko sienų.

Pramonės revoliucija reiškė visišką architektūros kodekso perversmą. Atsirado vienas epochos stilius, įvyko revoliucija ne tik pramonėje, bet ir architektūroje. Daugėjant gamyklų, vis daugiau žmonių kėlėsi iš periferijos į miestus. Miestai nebuvo pasiruošę šiam žmonių antplūdžiui, būstų nebuvo pakankamai, o to pasekmė – chaotiški gyvenamieji medinių namų kvartalai, o sovietmečiu- brutalūs daugiabučių kvartalai, kurie išliko iki mūsų dienų.

1.4. Industrijos revoliucijos palikimas – fabrikai „vaiduokliai“ Lietuvai atgavus nepriklausomybę pramonės struktūra žlugo, daugybė žmonių neteko darbų, fabrikai buvo uždaromi. Gamyklos veikusios iki tol neatitiko šalies poreikių, įranga buvo nepritaikoma naudojimui toliau. Iš planinės ekonomikos persiorientavus į rinkos ekonomiką, anksčiau Sovietų Sąjungai priklausiusios gamyklos buvo privatizuotos ir atiteko į privačių asmenų rankas. Kadangi Lietuvos pramonė buvo Sovietų Sąjungos fabrikų tinklo dalis ir atliko tik vieno „sraigtelio“ funkciją, išstojus iš sąjungos, pirmaisiais nepriklausomybės metais, pramonė susidūrė su sunkumais, nes negalėjo funkcionuoti, kaip il.16. Palemono keramika - neveikianti atskiras darinys. Kaunas irgi išgyveno panašų etapą. gamykla Sovietų Sąjungoje Kaunas buvo pramoninis miestas, ypač vienas mikrorajonas–Petrašiūnai, kuris iki šiol sunkiai atsigauna po pramonės iškėlimo. Dauguma pramonės gamyklų mieste keitė funkciją, kitos mažino apimtis ar visai užsidarė. Taip atsirado daugybė nenaudojamų, tuščių patalpų, ištisų gamybinių kvartalų, kurie buvo palikti nykti(il.16). Dalis apleistų post-industrinių pastatų radosi pačiame miesto centre arba netoli centro, logistikai patogioje miesto zonoje. Vien tik dėl gamyklos taršos šiose, tankiai apgyvendintose vietose, nėra prasminga atkurti buvusią gamyklinę funkciją. Dėl šios priežasties pastato konversija iš gamyklinės į gyvenamąją ar biurus, kūrybines studijas, visuomenines funkcijas turinčias patalpas, (pavyzdžiui, tokias kaip muziejus) yra geriausia išeitis, išsauganti ir kvartalo bruožus, bylojančius apie miesto istoriją ir buvusius

56 Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis ir Jūratė Tutlytė, Architektūra sovietinėje Lietuvoje (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012), p. 157-167. 24

industrializacijos metus. Užsienyje taip pat gausu analogiškų situacijų, kai keičiantis rinkai fabrikai paliekami nenaudojami ir vykdoma jų konversija.

Pavyzdžiui, Belgijoje industrinė revoliucija prasidėjo 1790 m., prancūzams okupavus šalį. Belgai pagal pagaminamą kiekį industriniame sektoriuje buvo antrieji po Britanijos, todėl jų pramonės architektūros istorija labai plati. Šalyje išsivystė trys pagrindiniai industriniai centai: Liege, Charleroi ir Ghent. 1863 m. įkurtas Charleroi miestas orientavosi į metalo produkciją: lakštų, tiltų konstrukcijų gamybą ir apdirbo itin didelį kiekį produkcijos.57 Laikui bėgant gamyklos buvo plėtojamos, papildant naujais il. 17. apleista geležies ir plieno gamykla Charleroi mieste, Belgijoje statiniais, įvedant naujas technologijas. 1861-1914 m. miestas išgyveno aukso amžių, tačiau 1929-1933 m. Belgijos pramonės eksportas smuko dvigubai.58 Tekstilės ir metalurgijos produkcijos gamyba smuko 60 procentų. Iki dabar mieste yra ne vienas fabrikas „vaiduoklis“, nenaudojamas ir apleistas, tačiau didžioji dalis išlikusių pastato konstrukcijų geros būklės. Organizuojami architektūros konkursai miestui atgaivinti. Paliktos, apleistos teritorijos liko nenaudojamos ir neįžengiamos lankytojams, tik nelegalių įsilaužėlių užfiksuoti kadrai byloja apie esamą fabrikų būklę Charleroi mieste.

Berlyne taip pat gausu apleistų industrinių pastatų. Vienas iš jų, buvęs ledų fabrikas – „Eisfabrik“59, esantis šalia Berlyno centrinės dalies „Köpenicker Straße“60 kvartale. Šiame fabrike ledai buvo gaminami nuo 1896 m. iki 1995 m., kai fabrikas buvo uždarytas. Gamykla tiekė ledus buvusiai Šiaurės Vokietijai. Po 99 metų veikimo gamyklos veikla buvo sustabdyta ir nuo tada fabrikas nenaudojamas ir laikui bėgant tapo apleistu. Dabar yra įsilaužėlių, slaptų vakarėlių, nelegalaus būsto vieta. Vienas iš fabriko pastatų buvo sunaikintas Antrojo Pasaulinio Karo pabaigoje nuo bombos sprogimo, o likusieji pastatai išlikę. Fabrikas dabar priklauso „Mediaspree“61 įmonei, kuri planuoja vietoj apleisto fabriko komplekso statyti modernių daugiabučių namų kvartalą. Fabrikas yra labai vertingoje Berlyno miesto vietoje šalia „Spree“ upės, netoli centro, todėl prabangus gyvenamųjų daugiabučių kvartalas yra paprasčiausias būdas gauti didžiausią pelną. Pastatų viduje yra išlikę senieji įrenginiai.62 Po Antrojo pasaulinio karo Berlynas buvo stipriai apgadintas, dalis pastatų susprogdinti, dauguma jų buvo atstatyti, tačiau

57 John Fitzmaurice, The Politics of Belgium (Londan: Hurst and Company, 1996), p. 23-30. 58 Ibid. p. 30. 59 Eisfabrik – ledų fabrikas Berlyne. 60 Köpenicker Straße – Berlyno kvartalas, kuris ribojasi su centrine Berlyno dalimi ir Spree upe. 61 Mediaspree – nekilnojamo turto įmonė Berlyne. 62 Jordi Busquets, Abandoned Berlin (Dokumentinis filmas, 2015). 25

išliko ir tokių, kurie nebuvo nei nugriauti, nei atstatyti, tiesiog palikti stovėti ir laikui bėgant tapo apleisti. Dėl būsto krizės Berlyne negyvenamuose pastatuose pradėjo kurtis įvairios bendruomenės. Vis dėlto per paskutinius 10 metų didelė dalis tokių nelegalių gyvenviečių buvusiose gamybinėse patalpose yra naikinamos ir vykdomi jų rekonstrukcijų, griovimo arba

il. 18. Ledų fabrikas Berlyne il. 19. Ledų fabriko Berlyne interjeras konversijų projektai. O galimai per ateinančius 10 metų tokių apleistų industrinių statinių visai neliks, bent miesto centrinėje teritorijoje.

Kitas tokios apleistos vietos pavyzdys yra itin didelio masto. Tai - Detroito miestas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šis miestas yra pavyzdys, kokią galią turi fabrikas, kaip miesto infrastruktūros kūrimo dalis. Detroitas buvo penktas didžiausias miestas JAV, kuriame 1950 m. gyveno 1.8 milijono žmonių. Šiandien šis skaičius nusmukęs iki 1 milijono. Detroitas buvo žmonijos automobilizacijos centras, suklestėjęs automobilių gamybos kilimo ir pardavimo laikmečiu, kai mašina pasidarė prieinama didžiajai daliai visuomenes. 1913 m. Henry Ford63 Detroite įkūrė Highland Park Factory64, kurie pirmieji panaudojo surinkimo liniją automobilių pramonėje. Su šia technologija automobilių gamyba pasieki nematytas aukštumas, žmonės masiškai migravo į miestą iš visos Amerikos ir naudojosi augančio miesto ekonomikos privalumais. Populiacija mieste iš 500 tūkstančių gyventojų pakilo iki 1.8 milijono gyventojų per 4 metus, tačiau ilgai netruks atėjo nuosmukis ir kartu su 1956 m. tarpvalstybinių greitkelių tiesimu, miestas pradėjo keistis. Tiesiant greitkelius buvo nugriauti ištisi kvartalai, vadinamieji „lūšnynais“, jų vietoje nutiesiant kelio trasas. Viduriniosios klasės Detroito gyventojai pradėjo palikti miestą, ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų užmiestyje. Taip miesto demografija pradėjo stipriai kristi. Liko tik žmonės, kurie negalėjo įpirkti naujo būsto kitoje, ramesnėje vietoje. 1986 m. „Highland Park Factory“ užsidarė paleisdama daugybę darbuotojų be darbo.

63 Henry Ford – JAV inžinierius, įkūręs automobilių gamyklą „Ford Motor Company“. 64 Highland Park Factory – automobilius gaminanti įmonė pirmoji automobilių gamyboje panaudojusi judančio sutrinkimo liniją. 26

Miestas pradėjo merdėti, nedarbo, vagysčių, smurto atvejai išaugo, o buvę klestinčios gamyklos paliktos apleistos.65

Apibendrinant galima teigti, kad didelių gabaritų industriniai statiniai atspindi industrinę revoliuciją, todėl jų sunaikinimas reikštų dalies šalies ir miesto, kuriame jie yra, istorijos sunaikinimą. Tačiau palikti tokius pastatus nykimui taip pat nėra išeitis. Tokių fabrikų pritaikymas bei atgaivinimas galimai pritrauktų įvairias bendruomenes, kurias žavi nestandartiniai sprendimai. Tačiau čia susiduriama su tam tikromis šių pastatų pritaikymo problemomis. Viena iš jų - saugi aplinka. Ilgą laiką dirbusios įmonės savo gamybiniuose procesuose naudojo žalingas sveikatai medžiagas - gyvsidabrį, asbestą. Todėl problemos turėtų būti sprendžiamos kompleksiškai, pradedant nuo teritorijos užterštumo tyrimų ir galimybių utilizuoti toksiškas chemines medžiagas. Pramonei išsikėlus į užmiesčius, kitas šalis, pastatai lieka karu su sugadintu dirvožemiu. Jeigu gruntas gamyklos teritorijoje būna užterštas, turime naują ekologijos problemą, todėl teritorijų tvarkymas, valymas yra būtina procedūra, rengiant gamyklos pritaikymo kitai funkcijai projektą.

65 Michael W.R. Davis, Detroit Area Test Tracks (USA: Arcadia Publishing 2009), p. 55-61. 27

2. PRAMONINIŲ RAJONŲ KAITA MENINIŲ JUDĖJIMŲ KONTEKSTE 2.1. Niujorko Soho kvartalo kaita Fluxus menininkų įtakoje 2.1.1. Soho industrializacijos metais Šį istorinį rajoną Niujorke oficialiai riboja „Houston“, „West Broadway“, „Canal“ ir“ Crosby“ gatvės. Kvartalas pasižymi sudėtinga ir tuo metu inovatyvia ketaus architektūra. Dauguma esamų pastatų projektų įgyvendinta XIX amžiaus pabaigoje, nugriovus maža- aukščius. Pastatų aukštingumą įtakojo 1857 m. pradėti naudoti krovininiai liftai. Pastatai pagal savo pirminę funkciją buvo sandėliai ir gamyklos. Komercinių pastatų palėpėse buvo gaminami tekstilės gaminiai, madingi aksesuarai ir daugybė pigių namų apyvokos reikmenų. Kvartalas dienos metu prisipildydavo emigrantų darbininkų, o naktį buvo tamsus ir pavojingas.66 Po Antrojo pasaulinio karo, kai dalis JAV pramonės persikėlė į užsienį, liko daugybė nenaudojamų gamybinės paskirties pastatų. il. 20. „Broadway“ gatvės namo Į apleistas patalpas pradėjo keltis emigrantai, menininkai, fasadas, 1976 m. Niujorke dabartiniame Soho kvartale darbininkai ir kitos bendruomenės. Šiame Niujorko kvartale pradėjo steigtis tekstilės pramonės įmonės: „Cheny Brothers“ (Broom gatvėje 477-479), „Oelbermann, Dommerich & Co“ (Green gatvėje 57-63). 67 Broadway gatvė 1893 m. buvo vieta, pilna veikiančios industrijos, gyva nuo ryto iki vakaro, užpildyta kroviniais sunkvežimiais. Dar XVIII a. pab. prasidėjus pramonės il. 21. „Spring“ ir „Mercer“ revoliucijai didžiųjų JAV miestų populiacija augo labai greitai. gatvių sankirta, 1974 m. Ekonomikos pasikeitimas iš žemės ūkio į mašinų gamybą Niujorke dabartiniame „Soho“ kvartale kardinaliai pakeitė miestus. 1870-1920 m. apie 11 milijonų žmonių migravo iš kaimiškų vietovių į didmiesčius, o didįjį miestų demografinį šuolį tuo pačiu laikotarpiu paskatino ir emigrantų antplūdis iš Europos, Pietų Amerikos, Kinijos ir kitų kontinentų. 1920 m. pirmą kartą Jungtinių Valstijų istorijoje miestuose gyveno daugiau žmonių nei kaimiškose vietovėse.68 O „National

66 Roslyn Bernstein, Shael Shapiro, Illegal Living (Vilnius: Jonas Mekas Foundation, 2012), p. 19-26. 67 Ibid., p. 19-26. 68 John Louis Recchiuti, „America moves to the city“ in Khan Academy (2017) : https://www.khanacademy.org/humanities/us-history/the-gilded-age/gilded-age/a/america-moves-to-the-city 28

Geographic“ straipsnyje „Imigration to the U.S. in the Late 1800s“ teigiama, kad „naujieji“ emigrantai iš pietų ir rytų Europos tapo viena svarbiausių jėgų Amerikos gyvenime.69

1929 m. didžioji ekonominė krizė stipriai paveikė aptariamąjį industrinį kvartalą. Daugelis įmonių buvo privestos parduoti pastatus, daug pastatų buvo palikta sunykti, kiti supirkti kaip investicija, dar kituose keitėsi pramonės šakos ir jie toliau funkcionavo mažesniais pajėgumais. Vieno iš svarbiausio apleisto industrinio pastato, esančio „Wooster 80“, paskutinieji privatūs savininkai, vykdę gamybinius procesus, buvo „Miller Cardboard“ įmonė. Cecile K. Miller šeima namą nusipirko 1946 metais. Nuo tada pastate buvo gaminamas įvairus spalvotas, dekoratyvinis bei paprastas baltas popierius, metalo folija bei kartonas, kurį vėliau gamintojai parduodavo il. 22. „Wooster“ gatvė, Niujorkas, spaustuvėms ir reklamos agentūroms.70 1967 m. Miller šeimos 1974 m. verslas pasitraukė iš „Wooster“ gatvės 80-to namo, o popieriaus gamyba persikėlė į prabangesnį, saugesnį pastatą šalimais, „Wooster“ gatvėje (namo numeris 73). Tuo tarpu 80 numeriu pažymėtas pastatas 1967 m. rugpjūčio 9 dieną buvo parduotas „Fluxhouse Cooperative“.71 Šis įvykis tapo esminių kvartalo pokyčių pradžia dabartiniame Soho kvartale, Niujorke.

2.1.2. Bendruomenių kūrimas pramoniniuose Niujorko pastatuose 1967 metų gruodį Jurgis Mačiūnas sudarė pirkimo sutartį ir nusipirko „Wooster“ gatvės 80 namą Soho kvartale už 105,000 dolerių.72 Šis kontraktas sukėlė perversmą, su juo prasidėjo pramoninių pastatų konversijos iš pramoninės paskirties nenaudojamų pastatų į gyvenamosios paskirties. Tokios konversijos vėliau išpopuliarėjo visame pasaulyje.73 Kvartalas, kuris tęsėsi nuo „Houston“ gatvės pietų iki kanalo, nuo „West Broadway“ į rytus iki „Lafayette“ gatvės, ir nuo 80-to „Wooster“ gatvės pastato, buvo merdintis, kai Mačiūnas su bendraminčiais jį atrado.74 Tik pastatų aukštingumas ir ketaus apdaila priminė jų šlovės dienas, kai čia tolygiai dūzgė siuvimo mašinos ir triukšmingai ūžė kartono pjaustymo staklės. Norint suprasti, kodėl Mačiūnas nusipirko pastatą, reikia įsigilinti į jo gyvenimą ir ryšį su meno pasauliu. Jurgis Maciūnas gimė 1931 m. lapkričio mėnesį. Jis užaugo inteligentiškoje šeimoje Kaune. Jo tėvas Aleksandras M. Mačiūnas buvo elektros inžinierius, išsilavinimą įgijęs Berlyne. Jurgio mama Leokadija buvo

69 National Geographic Society, „Immigration to the U.S. in the Late 1800s“ in National Geographic (2002) : https://www.nationalgeographic.org/photo/immigration-1870-1900. 70 Roslyn Bernstein, Shael Shapiro, Illegal Living ( Vilnius: Jonas Mekas Foundation,2012), p.32-33. 71 Ibid., p..32-33. 72 Ibid., p.35. 73 Kyle Spencer, „The Memory-Keeper of SoHo“, in New York Times(2015): https://www.nytimes.com/2015/06/14/nyregion/the-memory-keeper-of-soho.html?searchResultPosition=8 74 Roslyn Bernstein, Shael Shapiro, Illegal Living ( Vilnius: Jonas Mekas Foundation,2012), p.35. 29

baleto trupės solistė, gimusi Rusijoje.75 Mačiūnas užaugo tarp dviejų skirtingų asmenybių, apsuptas modernėjančio tarpukario Kauno vaizdų, tačiau 1944 m. prasidėjus neramumas Lietuvoje, pasitraukė į Vokietiją, o vėliau su šeima emigravo į JAV.

Mačiūnas Niujorke įsikūrė 1948 m., o 1954 m. „Cooper Union School of Technology“ įgavo architektūros bakalauro laipsnį. Po šių studijų dar 4 metus mokėsi meno istorijos Niujorko universitete. Mačiūnas kaip menininkas buvo unikalus, nes kasdienį gyvenimą pavertė menu. Jo tikslas buvo sukurti naują meno formą, kuria būtų apeliuojama į paprastus žmones.76 Taip menininko iniciatyva atsirado Fluxus judėjimas. Tikslas buvo pasiūlyti naują meno rūšį, kurioje galėtų dalyvauti visi norintys, ir taip integruoti avangardą į paprastą gyvenimą ir paversti tai naujuoju „normalumu“. Gyvendamas Niujorke kūrėjas il. 23. Renovacijos darbai, Edmund pastebėjo vieną pagrindinių menininkų kasdienybės Cincent Gillon aspektų - artimiausią aplinką, kurioje jie gyvena ir dirba.77 Utopinio mąstymo, tačiau pakankamai praktiškas kūrėjas 1966 m. nusipirko kelis griūvančius industrinius pastatus apleistame Niujorko kvartale, dabar vadinamame Soho. Tuo metu kvartalą buvo planuojama nugriauti, vykdant urbanistinius miesto atnaujino planus. Mačiūnas apleistose patalpose suprojektavo kūrybines ir darbo erdves ir paskyrė jas kūrėjams, kurių menas buvo visiškai eksperimentinio pobūdžio, aktyvus, egzistencinis.78 Architektūros bakalauro išsilavinimas, bei darbo patirtis architektūros srityje, suteikė menininkui galimybę kvalifikuotai spręsti menininkų būsto problemas, žvelgiant iš projektuotojo bei būsimo gyventojo, kūrėjo perspektyvos. Avangardinis menas radikaliai keitė kultūros vaizdą Niujorke ir centrinėje Europoje, tačiau Niujorke menininkai negalėjo uždirbti tiek pinigų, kad galėtų gyvent, dirbti ir laisvai kurti. Daugeliui menininkų butų kainos buvo per didelės, nes jiems taip pat reikėjo išsinuomoti papildomą erdvę kūrybai. Tyrinėdamas aplinką, matydamas kitų menininkų problemas bei asmeniškai su jomis susidūręs Mačiūnas sugalvojo genialią kooperatyvinio gyvenimo viziją.79

75 Roslyn Bernstein, Shael Shapiro, Illegal Living ( Vilnius: Jonas Mekas Foundation,2012), p.35. 76 Ibid., p. 40. 77 Kyle Spencer, „The Memory-Keeper of SoHo“, in New York Times(2015): https://www.nytimes.com/2015/06/14/nyregion/the-memory-keeper-of-soho.html?searchResultPosition=8 78 Roslyn Bernstein, Shael Shapiro, Illegal Living ( Vilnius: Jonas Mekas Foundation,2012), p.45. 79 Ibid., p.45-46. 30

Savo naujam projektui jis paskelbė vieno puslapio manifestą „Fluxushouse plan for an artist condominium in new york city“.80 Pridėjo aprašymą, kurį sudarė siūlomų pastatų planai, o tai pat išdėstė problemas, su kuriomis susiduria menininkai ir pasiūlė sprendimus. Jis įsivaizdavo, kad nenaudojamų, apleistų patalpų problemą jis gali išspręsti su ne pelno siekiančių įstaigų pagalba, o manais menininkai įsileis didžiąją visuomenės dalį ir savo veikla, kūryba, idėjomis edukuos aplinkines bendruomenes. Jis netgi išdėstė konkrečias problemas, su kuriomis susiduria kūrėjai Niujorke, kurios, beje, keliamos ir iki šių dienų. Nors XX amžiuje buvo pripažinta, kad Niujorkas yra vienas iš pirmaujančių meno centrų pasaulyje, turintis bene didžiausią menininkų skaičių, tačiau buvo kur kas mažiau žinoma, kad mieste labai trūko kūrybinių erdvių.81 Iš dalies šį trūkumą lėmė įprasto profesionalaus dailininko reikalavimai erdvėms. Paprastai menininkui reikalingos didelės vientisos erdvės su aukštomis lubomis ir geru apšvietimu, o šiuos poreikius puikiai patenkino industrinė aplinka. Tačiau šios patalpos buvo nepritaikytos gyvenimui ir menininkas dažnu atveju turėjo mokėti dvigubą nuomą – kūrybinei erdvei industriniame pastate ir tuo pačiu metu mokėti už gyvenamą būstą. Daugumai Niujorko menininkų tai buvo per didelė prabanga. Be to daugumos menininkų darbo rėžimas nėra įprastas. Jie koncertuojasi ir sutelkia dėmesį į veiklą ilgesniu laiko tarpu, o atskirtis nuo darbo vietos yra trikdis kūrybiniam procesui. „Artists Tenants Association“ ir įvairių kitų prijaučiančių grupių raginimu buvo daromos miesto zonavimo išimtys. Pramoniniuose kvartaluose buvo leista kurtis menininkams, tačiau priskirtos patalpos buvo labai prastos būklės, menininkui reikėjo investuoti daug nuosavų lėšų, kad įgyvendintų kūrybinės studijos ir būsto idėją priskirtame plote, o pagerinęs turtą menininkas galėjo būti bet kuriuo metu išmestas iš atnaujintų patalpų, bei neapsaugotas nuo didėjančios nuomos kainos.82

Mačiūnas teigė, kad šios menininkų problemos yra dalis plačiosios visuomenės problemų, kurios kyla dėl miesto plano senėjimo. Prieš kurį laiką centrinėje miesto dalyje suplanuotos komercinėms ir lengvosioms gamybos reikmėms skirtos teritorijos dėl vėliau pakitusių gamybos technologijų nebuvo tinkamos, o infrastruktūra sunkiai pritaikoma. Siauros gatvės ir seni pastatai netiko šiuolaikinio pramonės komercinio panaudojimo poreikiams. Daugiau nei pusė pastatų plotų buvo visiškai nenaudojami ir nuostolingi jų savininkams. Daugeliu atveju apleisti jie nyko, po truputį šios vietos tapo pavojinga teritorija, kurioje kūrėsi benamiai, neturtingi žmonės, emigrantai. Nebuvo reikšmingų bandymų atnaujinti miestą šiose

80 Kim Velsey, „The Last of the SoHo Pioneers“, in New York Times(2020): https://www.nytimes.com/2020/09/18/realestate/soho-artist-loft-sale.html?searchResultPosition=7 81 Roslyn Bernstein, Shael Shapiro, Illegal Living ( Vilnius: Jonas Mekas Foundation,2012), p.45-46 82 Kim Velsey, „The Last of the SoHo Pioneers“, in New York Times(2020): https://www.nytimes.com/2020/09/18/realestate/soho-artist-loft-sale.html?searchResultPosition=7 31

industrinėse teritorijose, nebuvo bandymų išvalyti teritoriją, įtraukiant vertingesnės reikšmės statinių projektavimą. Teritorijos senėjimo ir irimo procesas tęsėsi be kliūčių. Mačiūnas teigė, kad nepaisant irimo procesų, architektūrinio požiūriu pastatai yra patikimi, vertingi, tačiau tik tuo atveju, jeigu iš esmės būtų pakeista jų funkcija.83

Mačiūnas tyrinėdamas elementariausius žmonijos aspektus per „Fluxus“ pasaulėžiūrą pasiūlė vieną sprendimą, kuris apėmė dvi problemas, tai nykstančių buvusių industrinių miesto zonų nepanaudojimą ir menininkų būsto bei kūrybinės erdvės problemas Niujorko mieste. Atsižvelgdama į menininko problemas, „Fluxhouse“ buvo įkurta kaip ne pelno siekianti kolektyvinė korporacija, susidedanti tik iš profesionalių menininkų, ieškančių deramų kūrybai erdvių ir gyvenamojo ploto. Jo tikslas buvo įsigyti, atnaujinti ir prižiūrėti menininkams tinkamus pastatus. „Fluxhouse“ vieta pasirinkta itin problemiška, tuo meta vietinių niujorkiečių vadinama “Hell’s Hundred Acres,”(Pragaro šimtai akrų).84 Ekonomiškai tai buvo tinkamiausias variantas, pastatai apleisti, tačiau geros architektūrinės būklės. „Fluxhouse“ bendruomenės artimiausias planas buvo įsigyti tris pasirinktus apleistus pastatus „Soho“ kvartale ir suteikti galimybę juose kurtis meno bendruomenėms. Pagal projektą pastatai turėjo būti atnaujinti ir atitikti konkrečius menininkų gyvenimo ir darbo rezidencijų reikalavimus. Remontas buvo kruopščiai suplanuotas, kiekviename pastate buvo planuojama įrengti veikianti liftą, centrinę šildymo ir šaldymą sistemą, sudėti naujas grindinis, įrengti virtuvės, miegamojo patalpas, vonios kambarius, naujai išvedžioti elektrą, pakabinti šviestuvus, įrengti pertvaras, sudėti naujas duris, spintas, įvesti vandentiekį. Be šių pagrindinių gyvenimui reikalingų remonto darbų dvejuose pastatuose buvo planuojamos scenos performansams, bei kitiems menininkų pasirodymams, erdvės filmų peržiūroms, koncertų zonos, buvo planuojama įrengti medžio bei metalo apdirbimo dirbtuves, juodieji kambariai fotografijos laboratorijai, garso studija, bei vieta spausdinimo mašinoms. Idėja buvo visas šias papildomas zonas padaryti prieinamas visiems kooperatyvo nariams.85 „Fluxhouse“ siekė tapti neatsiejama gretimos bendruomenės dalimi, suteikdama rajono vaikams galimybę naudotis įvairių menų dirbtuvėmis, žinoma, prižiūrint patiems menininkams ir taip suteikti vaikams skurdžiai gyvenančiose šeimose galimybę tobulėti. Buvo manoma, kad tokio meno branduolio, kaip „Fluxhouse“ įgyvendinimas į tokią apleistą teritoriją gali atverti kelią kitiems panašiems projektams ir paskatinti panašaus principo konversijas, kurios lemtų teigiamus vietos pokyčius ir keistų visą kvartalą ir už jo ribų.86

83 Roslyn Bernstein, Shael Shapiro, Illegal Living ( Vilnius: Jonas Mekas Foundation,2012), p.45. 84 Ibid., p. 48. 85 Ibid., p. 48-49. 86 Roslyn Bernstein, Shael Shapiro, Illegal Living ( Vilnius: Jonas Mekas Foundation,2012), p.48. 32

Daugybė meno veiklos disciplinų atstovų susibūrė į milžinišką tarptautinę kolektyvinę veiklą, kurią prižiūrėjo ir puoselėjo pats Mačiūnas ir įvardino kaip „Fluxus“. Dabar šis judėjimas užima svarbią vietą meno istorijos vadovėliuose. Apleistų industrinių pastatų plotuose įsikūrė įvairios bendruomenės: emigrantai, gamyklų darbuotojai, bet, daugiausia, menininkai. Tai yra filmų kūrėjai, tapytojai, skulptoriai, keramikai, muzikantai, šokėjai, kurie visi dirbo ir gyveno Soho. Patalpos šiuose pastatuose nebuvo pritaikytos gyvenamajai funkcijai, sąlygos gyventi buvo tragiškos. Patys kūrėjai pradėjo remonto darbus. Ne visuose butuose buvo pagrindiniai gyvenamojo būsto patogumai, tokie, kaip vandentiekis, šildymas ir elektra. Dėl gaisrinės saugos ant „Wooster“ gatvės 80-to pastato buvo iškaba „A.I.R.“.87 Buvęs kvartalo gyventojas Richard Nonas teigė, kad kadangi pastatai atrodė negyvenami šis užrašas kabėjo dėl gaisrinės saugos, kad kilus gaisrui gyventojus iš ten išgelbėtų.88 Avangardinio meno atstovai čia ne tik gyveno ir kūrė, bet ir formavo naują gyvenimo būdą, laisvą, hipišką bendruomenę, kuriai negaliojo jokios taisyklės ir ribos. Naujas gyvenimo principas atsirado ne tik kaip filosofija, bet ir laisvo būsto planavimo forma. Bendruomenė išpopuliarino gyvenamo būsto – lofto idėją, tuo metu patys to nesuprasdami. Soho menininkai suformavo naują gyvenimo būdą, paremtą minimalizmo, funkcionalumo ir konstruktyvumo sampratomis. Laisvieji menininkai menkomis išlaidomis sugebėję susikurti savo darbinę, poilsio bei gyvenamąją aplinką ir iš esmės pakeitė požiūrį ir tuometines interjerų kūrimo tendencijas pasaulyje. Atviro planavimo būstai, šiuo metu įvardinami kaip loftai, greitai išpopuliarėjo ir tapo vienu iš prestižinių, savitą gyvenimo būdą diktuojančiu stiliumi.89 Nestandartinės erdvės traukia kūrybiškus žmones iki dabar palaikančius minimalistinio gyvenimo būdo idėją. Nors „Fluxushouse“ savo laiku buvo kritikuojamas dėl korporatyvinio gyvenimo, anuomet iškeltos Jurgio Mačiūno idėjos išlieka aktualios iki šių dienų, o didžiuosiuose miestuose vis dar egzistuoja menininkų būstų bei kūrybinių erdvių problema.

2.1.3. Tolimesnė Soho kaita Viena iš Jurgio Mačiūno kolegų Liza Sampson „New York Times“ interviu metu prisiminė, kai 1972 m. vaikštinėdama po Niujorko miesto apylinkes pamatė iškabą „parduodami kooperatyviniai loftai“.90 Tais pačiais metais Liza įsigijo loftą už 15 tūkstančių dolerių ir tapo viena iš pirmųjų gyventojų, kartu tapdama „Fluxus“ menininkų bendruomenės dalimi. Jauna menininkė kūrė išskirtinius tekstilės gaminius, dirbo rūbų dizaino srityje ir net siuvo kostiumus filmams. Gyvenimas industriniuose Soho pastatuose buvo ką tik tapęs legalus. 1971 m. buvo

87 A.I.R. – trumpinys frazės „Artist in Residence“, kuris iš anglų kalbos išvertus reiškė „menininkų studijos“. 88 Roslyn Bernstein, Shael Shapiro, Illegal Living, ( Vilnius: Jonas Mekas Foundation,2012), p.49. 89 Edgaras Jasenka, Pramoninių teritorijų konversijos. Kauno „Pergalės“ kvartalo atvejis. Magistrinis darbas. Vilniaus dailės akademija, Kauno fakultetas, 2013. 90 Kim Velsey, „The Last of the SoHo Pioneers“, in New York Times(2020): https://www.nytimes.com/2020/09/18/realestate/soho-artist-loft-sale.html?searchResultPosition=7 33

pasirašyta sutartis, kuria buvo leista menininkams kurtis gyvenimo ir darbo erdves pramonės pastatuose Soho teritorijoje. Pokariu palikti fabrikai buvo nenaudojami ir nuostolingi jų savininkams, todėl pastatų valdytojus džiugino bet kokia galimybė gauti naudą iš merdinčio kvartalo statinius išnuomojant ar parduodant. Be to kaip teigia Liza, „niekas kitas be mūsų čia nenorėjo gyventi“91. Yukie Ohta, kuri užaugo šiame kvartale ir šiuo metu ruošia projektą „Soho Memory“, teigia, kad prieš miesto zonavimo pakeitimus, kai teritorija 1971 m. iš pramonės zonos buvo pakeista į gyvenamąją, menininkai kaimynystėje gyveno nelegaliai, o norėdami būti nepastebėti naktį langus apsidengdavo popieriumi, kad nesimatytų šviesos pro jų langus.92 Tuo metu čia nebuvo nei šiukšlių išvežimo, nei mokyklų, nei maisto prekių parduotuvių. Šiuo metu nėra aiškių duomenų, kiek senbuvių menininkų vis dar gyvena Soho, tačiau ponia Ohta teigė, kad jų skaičius mažėja, o "per pastaruosius 10 metų savo darbe teko susidurti su daugeliu jų, tačiau visa tuometinė karta jau miršta“93. Jos tėčiui greitu laiku sukaks 80, o mamai 70 metų. Pati Ohta, nuo kūdikystės praleidusi Soho, per 50 metų išgyveno kvartalo evoliuciją nuo nelegalaus gyvenimo iki šių dienų, tačiau jos tyrimo rezultatus galėsime pamatyti tik dar už kelių metų.94

Menininkams Soho buvo suteikti trys namai gyvenimui ir kūrybinei veiklai su galimybe išsipirkti loftus. Jie dalijosi komunaliniais mokesčiais, galiniu kiemu, kuriame vykdavo daug bendrų susitikimų bei bendrai renovavo prastos būklės pastatus. Ne visi išsipirko loftus, didelė dalis nuomojosi už labai mažą - 135 dolerių kainą. Atgaivinę kvartalą nuomininkai nebuvo apsaugoti nuo turto vystytojų, kurie greitai pastebėjo teigiamą kvartalo kaitą ir skubėjo tuo pasinaudoti. Buvęs nuomininkas Mark N. Reiter, 1978 m. persikėlęs į loftą, prisimena, kad ilgą laiką neturėjo karšto vandens, gyveno su parazitais, o savininkas nenorėjo savo lėšomis nieko tvarkyti. Tačiau tuometinė lofto nuomos kaina buvo mažesnė negu garažo nuoma Niujorke. Kita situacija buvo su išsipirkusiais loftus gyventojais, kurie dar ilgą laiką gyveno kvartale.95 Liza prisimena, kad atsikrausčiusi į loftą pirmiausia įsigijo didelį darbo stalą ir džiūgavo, kad nereikės visko daryti ant valgomojo stalo. Ponia Sampson palėpę padalijo į dvi dalis, pasidarė virtuvę ir vonios kambarį, o galiausiai miegui įsirengė antresolę. Erdvė dabar atrodo taip pat, kaip ir anuomet: lubose matomos sijos ir kitos metalo konstrukcijos, grindys - dažytos medžio

91 Ibid. 92 Holland Cotter, „ART REVIEW; Changes Aside, SoHo Is Still Very Much SoHo“, in New York Times(1999): https://www.nytimes.com/1999/02/12/arts/art-review-changes-aside-soho-is-still-very-much- soho.html?searchResultPosition=13 93 Kim Velsey, „The Last of the SoHo Pioneers“, in New York Times(2020): https://www.nytimes.com/2020/09/18/realestate/soho-artist-loft-sale.html?searchResultPosition=7 94 Ibid. 95 Kim Velsey, „The Last of the SoHo Pioneers“, in New York Times(2020): https://www.nytimes.com/2020/09/18/realestate/soho-artist-loft-sale.html?searchResultPosition=7 34

lentos, matoma pirmaisiais gyvenimo metais lofte įrengta krosnelė, kurią vėliau pakeitė centrinis šildymas.96 Per ilgą laiką menininkė matė kaip jos bendražygiai pardavinėja butus bei išsikrausto iš nuomojamų, kaip šiuos savininkai parduoda, pakilus būsto vertei. Kai kurie kūrėjai išgarsėjo, bet daugelis liko nežinomi, kai kurie liko čia gyventi ir šiuo metu yra garbaus amžiaus. Jų, deja, nepakeitė nauja talentingų kūrėjų karta. Liza suvokė, kokia šio būsto vertė, todėl ilgą laiką nesvarstė galimybės parduoti loftą ir planavo čia praleisti visą savo gyvenimą. Tačiau laikui bėgant neliko nieko, kas taip žavėjo menininkę anksčiau. Neliko žmonių, kurie šį rajoną pavertė savitu, o juos pakeitė tuštybė ir tviskanti vitrinų prabanga. Be ketaus pastatų ir akmenimis grįstų gatvių daugiau nebeliko nieko atpažįstamo, kas suteikdavo charakterį kvartalui. Kartu su menininkų il. 24. 1971 m. Soho kvartalas išsikėlimu dingo ir jo dvasia. Daug meno galerijų, jaukių menininkų kūrimosi procese meno reikmenų parduotuvių, nedidelių kavinių, barų užsidarė, o jų vietas užėmė prabangios, tokių prekinių ženklų, kaip „Prada“, „Porche“, „Chanel“ parduotuvės bei garsiausių Niujorko šefų restoranai. Daugelis vietų, kurias mėgo Liza ir kiti menininkai, išnyko, o iškilus finansinėms problemoms ir viena iš paskutiniųjų „Fluxushouse“ menininkių pardavė loftą. Nors kaip teigia Liza: „kai pirkau būstą man nerūpėjo ar tai bus gera investicija“.97

1977 m. nekilnojamo turto įmonė, kuriai vadovavo Tony Goldman nupirko 18 „Soho“ kvartalo pastatų.98 Įmonės strategija buvo gauti kuo daugiau naudos iš populiarėjančio menininkų rajono ir kelti jo vertę nuomojant patalpas aukščiausios klasės komerciniams nuomininkams.99 Taip turto vystytojo Tony Goldman inciatyva kvartale pradėjo kurtis prabangios kavinės, restoranai, parduotuvės. Nors pirminė idėja buvo išlaikyti bohemišką atmosferą ir tą idėją palaikant kelti vietos vertę, tačiau laikui bėgant menininkams čia nebeliko vietos, būstai Soho tapo per brangūs. Daugumai kūrėjų pasitraukus į kitus rajonus, Soho tapo prabangia apsipirkimo vieta Niujorke, kuri pritraukė visiškai kitą žmonių ratą. Taip rajonas laukui bėgant prarado savo dvasią, o paskutiniu metu vykstantys sandoriai Soho rajone peržengia visas kainų ribas: 2020 m. prieš Amerikos prezidento rinkimus „Broome“ gatvėje esantis renovuotas loftas buvo parduotas už 35.1 milijonus dolerių.100 Galima daryti išvadą, kad

96 Ibid. 97 Ibid. 98 Leslie Kaufman, „Tony Goldman, Soho Pioneer, Dies at 68“ in New York Times(2004): https://www.nytimes.com/2012/09/16/nyregion/tony-goldman-real-estate-visionary-dies-at-68.html 99 Ibid. 100 Vivian Marino, „A Soho Triplex Sells for a Record 35.1 Milion dollers“ in New York Times(2020): https://www.nytimes.com/2020/10/30/realestate/top-nyc-real-estate-sales.html?searchResultPosition=2). 35

buvę „Fluxushouse„ menininkai į pasikeitusią situaciją žvelgia kritiškai ne dėl neigiamo pokyčio teritorijoje, tačiau dėl nostalgijos laikmečiui, jaunystei, supančiai bendruomenei, aktyviam gyvenimo būdui. Žvelgiant į teritoriją urbanistiškai, šiuos kaitos etapus galima naudoti norit atgaivinti merdinčią miesto dalį. Dažnu atveju apleista miesto dalis yra buvusi pramonės zona. Šios teritorijos atkūrimo ir pritaikymo miesto zonos gyvinimui pavyzdys gali būti vieno ar kelių stambių architektūros objektų pritaikymas meno rezidencijoms, įsileidžiant į savo veiklą aplinkinius, edukuojant juos. Taip, galimai, teritorijos kaita nukryptų Soho pavydžiu ir pritrauktų investuotojų ir menininkų, kurių dėka miestas tobulėtų kultūriškai bei atneštų ilgalaikę finansinę naudą. Tolesnėje projektavimo eigoje, naudojant šį modelį planuojama, kad kitaip nei Soho konversijos il. 25. Ponia Samson pavydžiu, finansinė vertė nebus svarbesnė už kultūrinę. Tačiau galima tik 1971 m. lofto patalpose simuliuoti situaciją, o realybėje daug kas priklauso nuo investuotojų, kurie gali įžvelgti potencialą, kaip kad Tony Goldman įžvelgė besikeičiančiame industriniame žemutiniame Manhetene.

2.2. „Skvoterių“ bendruomenių kūrimasis Europoje „Skvotas“ – terminas, vartojamas apibūdinti apleistą, nenaudojamą pastatą, užimtą žmonių, neturinčių formalių nuomos ar kitų teisių į būstą ar sutarčių. „Skvotas“ dažniausiai turi savo bendruomenę ir nuo jos priklauso, kuo virs naujai „užimtas namas“: socialiniu būstu, meno centru, gyvenamąja ir kūrybine erdve ar muziejumi priklauso tik nuo pačių gyventojų. Bendruomenė yra „skvoto“ pagrindas, tik nuo jos priklauso pastato ateitis: jei bendruomenė stengiasi, pastatas keičiasi kartu su miestu, jo autoritetas kyla arba viskas vyksta priešingai. Šiame darbe nagrinėjami pavydžiai įkvėpti socialinių judėjimų, kurie padarė teigiamą įtaką miestų vystymuisi, suteikė jam savitumo. Europoje šis reiškinys išpopuliarėjo po II Pasaulinio karo. Literatūroje „skvoterių“ judėjimas interpretuojamas įvairiai. For Corr teigė, kad šių bendruomenių tikslas yra „perskirstyti ekonominius išteklius pagal egalitariškesnį101 ir efektyvesnį modelį“102.

101 Egalitãrinis [pranc. égalitaire < égalité — lygybė, išlyginamasis, sulygintinis, lygiavinis. 102 Joshua Eichen, Miguel A. Martínez, Hans Pruijt, and Stevphen Shukaitis. Squatting in Europe : Radical Spaces, Urban Struggles, (New York: Autonomedia, 2013), p. 17. 36

1966 m. kartu su Amsterdame anarchistiniu judėjimo „Provo Movement“ prasidėjo „skvoterių“ judėjimas Europoje. Jie pradėjo „White Houses Plan“, paskelbė sąrašą pastatų, kurie Amsterdame ilgą laiką stovėjo apleisti ar nenaudojami ir nudažė jų įėjimo duris baltai. Taip prasidėjo ilgalaikis apsigyvenimas nenaudojamuose pastatuose, kaip socialinės reiškinys. Olandijoje finansų krizė sukūrė situaciją, kai daug žmonių neteko gyvenamo būsto, o tuo tarpu daugybė pastatų stovėjo nenaudojami ir laukė geresnių laikų pardavimui, investavimui. Teisinė sistema pirmenybę teikė savininkams, tačiau judėjimui įgavus pagreitį atsirado įstatymai, ginantys ir laikinų gyventojų teises.103 Dažnai „skvoteriai“ įsikurdavo buvusiose gamyklose, tačiau pasitaikė ir buvusių teatrų, barų, biuro pastatų bei prekybos centrų panaudojimo. Užėmę pastatus aktyvistai tapo dažni protestų dalyviai, socialinių judėjimų nariai, ypač išsiskyrė „skvoteriai“, kurie vykdė meninę veiklą. Didžiausia „skvoterių“ koncentracija buvo Olandijoje, Anglijoje, Italijoje ir Vokietijoje. Pastarojoje šis reiškinys buvo itin ryškus ir tiesiogiai paveikė miesto plano il. 26. Casa Tarragó, La Carbonería pastato Barselonoje kaita po užėmimo pertvarkymus, todėl bus plačiau analizuojamas kitame skyriuje.

103 Ibid., p. 6. 37

2.3. Berlyno „skvoterių“ bendruomenių įtaka miesto kaitai 2.3.1. „Skvotų“ samprata, tipologija

Berlyno sienos iškilimas ir griūtis buvo daugybė rūšių kultūrinių judėjimų pradžia. Vienas iš ryškiausių ir unikaliausių „skvoterių“ bendruomenių kūrimasis apleistuose pastatuose. Nors pastatų užėmimas Vokietijoje prasidėjo Vakaruose 1970 m. Kreuzbergo rajone, tačiau daugiausia išpopuliarėjo po 1989 m. įvykių buvusiame rytų Berlyne. Po Berlyno sienos griūties rytų Berlynas atsivėrė idėjoms, kultūrai. Palikti tušti pastatai buvo greitai okupuoti naujų gyventojų. Daugiausia užimtų pastatų buvo centrinėje Berlyno dalyje – „Mitte“ kvartale, po jo sekė Friedrichshain, Prenzlauer Berg teritorijos.104 Tuo metu masiškai buvo užimami pastatai, o šis procesas kurį laiką nebuvo stabdomas. Miestas galima sakyti buvo tarpinėje pozicijoje, o tai suteikė galimybes kūrybiškai il. 27. Rosenthaler Strabe 68, il. 28. Rosenthaler Strabe 68, išnaudoti laisvas miesto „Eimer squat“, Berlynas, 1990 m. „Eimer squat“, Berlynas, 1993 m. erdves. Iš viso pasaulio į Berlyną pradėjo keltis menininkai. Tuo metu galimybės buvo beribės, o pasitelkus kūrybiškumą ir vaizduotę buvo galima improvizuoti mieste tarsi didelėje žaidimų aikštelėje.105 Tušti, karo apgadinti pastatai tapo instaliacijų, performansų, teatro, šokio scena.106 Tuščios patalpos užsipildė įvairiomis kultūromis ir aktyviu menu, o po 1989 m. sienos griūties palikta karinė technika tapo priemone meno instaliacijoms kurti. Meninėms kompozicijoms naudoti tankai, kariniai lėktuvai, automobiliai. Palikta karinė technika mieste tapo monumentais naujajai okupacijai – meno ir kultūros.107 Berlyno „skvotai“ tapo vizualiai matomi miesto dariniai. Jiems buvo būdingi vieši ženklai, smerkiantys kapitalizmą ir atvaizduoti pastatų

104 Lily Cichanowicz „Shifting Tides: The Rise And Fall Of Squatting Culture In Berlin” in “Culture Trip” : https://theculturetrip.com/europe/germany/berlin/articles/shifting-tides-the-rise-and-fall-of-squatting-culture-in- berlin/ 105 A. Fesel, C. Keller, Berlin Wonderland: Wild Years Revisited, 1990-1996 ( Berlin: Bobsairport, 2014), p. 9. 106 Ibid., p. 195. 107 Ibid., p.131. 38

fasaduose. Gatvės meno sienų piešiniai, užrašai ant fasadų buvo pagrindiniai viešai matomi „skvoto“ bruožai.

il. 29. „Improviser“ baras, Berlynas, 1991 m. il. 30. Mulackstraße, Berlynas, 1990 m. Bendruomenes vienijo politinės pažiūros, laisvas gyvenimo būdas.108 Berlynas buvo labai apleistas, tačiau kartu ir gražus. Daug ko trūko, sugriuvusiuose pastatuose nebuvo centrinio šildymo, telefonų, teritorijose nebuvo maisto prekių parduotuvių ar kavinių, gyvenimui pritaikytos infrastruktūros. Centrinė miesto dalis – „Mitte“ kvartalas, atsidūręs ant Berlyno sienos ribos, buvo atspindys dviejų skirtingų praeities istorijų, o naujoji vizija nežinoma, tačiau greitai teritorijos pasikeitimus paskatino besikuriantys menininkai iš viso pasaulio.109 Kultūros ir meno projektai persikėlė į Berlyną ir jis tapo improvizacijos, vaizduotės, kūrybiškumo miestu, o menininkų buveinės laikinai užimti nenaudojami pastatai. Nuo 1990 m. spalio 3d. valstybei susivienijus buvo pradėta kovoti su šiuo reiškiniu, tačiau iš esmės reiškinys vis dar nepažabotas iki šių dienų.110 „Skvotai“ daugiausia rinkosi nugriauti planuojamus pastatus, išbrauktus iš turto registro. Taip miesto centrinėje dalyje atsirado „Wydoks Alte Schönhauser Straße 5“ „skvotas“, vėliau 1990 m. sausį buvo užimtas „Eimer Ronsenthaler Straße 68“ (il.27,28) statinys. Dar vėliau okupuotas „Friedrichstraßenpassage“(il.31,32) pastatas, kuris čia bus plačiau analizuojamas dėl itin didelės menininkų koncentracijos jame.

108 Lily Cichanowicz „Shifting Tides: The Rise And Fall Of Squatting Culture In Berlin” in “Culture Trip” (2016) : https://theculturetrip.com/europe/germany/berlin/articles/shifting-tides-the-rise-and-fall-of-squatting-culture- in-berlin/ 109 A. Fesel, C. Keller, Berlin Wonderland: Wild Years Revisited, 1990-1996,( Berlin: Bobsairport, 2014), p. 5. 110 Ibid., p. 9. 39

2.3.2. „Kusthaus Tacheles“ atvejis „Kunsthaus Tacheles“ pastatas anksčiau geriau žinomas „Friedrichstraßenpassage“ pavadinimu buvos suprojektuotas 1909 m. architekto Ahrenso Franzo, įgyvendintas centrinėje Berlyno dalyje, žydų kvartale, šalia sinagogos. Architekto užduoti buvo suprojektuoti prabangių parduotuvių kompleksą, kur pasiturintys Berlyno gyventojai po vienu stogu galėtų apsirikti keliose parduotuvėse. Tokio tipo kompleksiška apsirikimo vieta nebuvo įprasta ir vienas iš pirmųjų kompleksiškų prekybos centrų Berlyne. Pastato konstruktyvas pastatytas iš gelžbetonio, ši konstrukcija buvo nepaprastai moderni tuo metu Europos statybose. Skulptūras pastato fasaduose iš kalkakmenio sukūrė skulptoriai Hansas Schmidtas ir Richardas Kühnas.111 Viduje, pastato centre buvo stiklu dengtas kupolas, kuris vedė nuo įėjimo link „Friedrichstrasse“ il. 31. Kunsthaus Tacheles, 110-112 namų ir kūrė itin prabangios erdvės vaizdą. Prekybinė Berlynas funkcija šiame prabangiame pastate tęsėsi tik iki 1914 m., kai pastatas buvo parduotas aukcione, o 1928 m. atiteko „AEG“ įmonei. Dar vėliau 1930 m. pastatas buvo pradėtas naudoti nacių reikmėms, ne kartą apšaudytas ir pažeistas.112 Ši nuosavybė keliavo iš rankų į rankas, keitėsi savininkai ir funkcijos vykdomos jame nuo prekybinės iki sandėliavimo ar netgi nacių štabo. Stipriai subombarduotą pastatą vėliau, po Berlyno sienos griūties buvo planuota nugriauti, tačiau iniciatyvios bendruomenės dėka tam užkirstas kelias, o šis išskirtinis objektas tapo būstine alternatyvaus meno atstovams. Po Berlyno sienos griūties 1989 m. pastate pradėjo kurtis įvairūs menininkai, kurie šį pastatą vadino „Tacheles“. Išvertus iš žydų kalbos šis il. 32. Kunsthaus Tacheles, Berlynas žodis reiškė „tiesmukas kalbėjimas“.113 Pastate įsikūrė menininkų būstai, studijos, vyko kūrybinės dirbtuvės, veikė bohemiškas naktinis klubas, kino teatras. Pastato kieme – lauko ekspozicija po atviru dangumi, metalinės skulptūros, karinis lėktuvas, automobiliai. Šis užimtas pastatas tapo alternatyviu meno centru, o gyvenimas jame pradėjo nebepriminti laikino būsto.

111 Mathieu Durget „The story of Kunsthaus Tacheles – the Home of the Spirit of Art” in “Berlin Street Art” (2016): https://berlinstreetart.com/kunsthaus-tacheles-berlin/ 112 Ibid. 113 Ibid. 40

Kiaurymės apgadintame nuo bombos sprogimo fasade užtaisytos ir sumontuoti nauji langai (il.33,34).114

Friedrich Loock, augusi Mitte, knygoje „Berlin Wonderland“ pasakojo, kad vaikystėje žaisdavo tarp griuvėsių su kitais vaikais, taip atrado „Friedrichstrafjen passage“ pastatą. Vėliau, po 1989 m. lapkričio mėnesio įvykių žmonės ieškojo naujų erdvių gyvenimui ir darbui. Friedrich Loock draugui dailininkui Clemensui Wallrodtui patarė patikrinti vaikystės žaidimų aikštelę „Friedrichstrafjen passage“. Vėliau Clemensas Wallrodtas su muzikantu Leo Kondeyne'u užėmė „Friedrichstrafjen passage“ pastatą.115 Kitas menininkas Jochen Sanding teigė, kad jie pastatą il. 33. Kunsthaus Tacheles, il. 34. Kunsthaus Tacheles, užėmė vasario mėnesį, o balandžio Berlynas Berlynas mėnesį jis jau turėjo būti nugriautas. Bendruomenė užėmusi pastatą ėmėsi visų priemonių, kad išvengtų jo griovimo. Taip buvo įkurta asociacija, kurios iniciatyva visa „Spandauer Vorstadt“ teritorija, kurioje stovėjo „Friedrichstrafjen passage“ pastatas, buvo paskelbta saugoma paveldosaugos institucijų. Tai reiškė, kad „Tacheles“ negalėjo būti nugriautas, nes jį saugojo istorinių pastatų registras.116. „Ten virė nepaprastai aktyvus ir kūrybingas gyvenimas, kur reikštis erdvių buvo daug, kambarių, salių, mes galėjo naudoti visą plotą, eksperimentuoti pastate ir aplink jį“ - teigė Uta Runger.117 Laikui bėgant pastatas buvo pilnai prisotintas veiklomis, gyventojais, menu.

Brad Hwang teigė, kad maisto gaminimas buvo įvykis, suburiantis visus kartu, visada kažkas ateidavo pavalgyti arba pats nueidavai pas kitus. Jis manė, kad žmonių bendruomeniškumas buvo šios meno buveinės esmė.118 Tai buvo pilni galimybių metai, kiekviena dieną nutikdavo naujas, anksčiau nepatirtas nuotykis. „Mes buvome apsėsti minties

114 Ibid. 115 A. Fesel, C. Keller, Berlin Wonderland: Wild Years Revisited, 1990-1996 ( Berlin: Bobsairport, 2014), p. 26. 116 Ibid., p. 30. 117 A. Fesel, C. Keller, Berlin Wonderland: Wild Years Revisited, 1990-1996 ( Berlin: Bobsairport, 2014), p 54. 118 Ibid., p. 49. 41

sukurti kažką naujo. Mes vieni kitus padrąsindavome, įkvėpdavome“, - teigė Jochen Sanding.119 Šis meno centras turėjo kiemą, kur menininkai savo kūrybą pardavinėdavo lankytojams.120

2.3.3. Tolimesnė Berlyno „skvotų“ kaita 2012 m. buvo nutraukta „Kunsthaus Tacheles“ veikla, o pastatą užėmę menininkai išvaryti. Iki 2022 m. planuojama įgyvendinti pastato pritaikymo projektą naujai funkcijai – čia įsikurs fotografijos muziejaus „Fotografiska“. Ruošiant renovacijos projektą glaudžiai bendradarbiaujama su paveldosaugos įstaigomis, tačiau nėra planuojama atkurti buvusį pirminį pastato pavidalą. Tai nėra laikoma pagrindine vertybe. Antrojo pasaulinio karo meto pastatui padaryta žala bus atstatoma tik tarpais – daugiausia pagrindiniame fasade, kuris mažai pažeistas sprogimų. Menininkų buvimo ženklai taip pat dalinai bus išsaugomi.121 Pagal pastato pritaikymo projektą yra planuojamas ne tipinės konversijos projektas, kadangi nėra pilnai atkuriamas architekto Ahrenso Franzo architektūrinis sumanymas. Inovatyvus „Friedrichstraßenpassage“ pastato pritaikymo projektas yra tarsi atspindys miesto išgyvenimų nuo 1909 m. iki šių dienų. Be il. 35. Brunnenstraße 183, il. 36. Brunnenstraße Berlynas, 2005 183, Berlynas, 2018 „Kunsthaus Tacheles“ ir „Eimer“(Rosenthaler Straße 68) Berlyne veikė gausybė panašaus tipo „skvotų“ bendruomenių: „Synlabor“ („Kleine Hamburger Straße“ 5), „Augustraße“ 10, „Rigaer Straße“ 94, „Liebigstraße“ 14, „Liebigstraße“ 34, „Brunnenstraße“ 183, „Köpi“, „Linienstraße“ 206, „Mainzer Straße“, „Marchstraße“ 23, „KuKuCK“ (Kunst- und Kultur-Centrum Kreuzberg), „Tommy-Weisbecker-Haus“, „Georg-von-Rauch-Haus“122. Dauguma jau yra evakuoti, tačiau reiškinys visiškai suvaldytas tik pastaraisiais metais. Dauguma buvusių „skvotų“ buvo rekonstruoti ir pakrypo Soho kvartalo pavydžiu. Tai yra menininkų indėlis buvo panaudotas komerciniams tikslams, įrengiant prabangius būstus su studijos („studio“) pavadinimu (il.35,36).

119 Ibid., p. 55. 120 „Street art - Berlin - Germany - Kunsthaus Tacheles“ in Milenaolesinska (2017) : http://milenaolesinska.blogspot.com/2017/03/street-art-berlin-germany-kunsthaus.html 121 Christele Harrouk „Herzog & de Meuron Renovates the Kunsthaus Tacheles, Future Home of Fotografiska in Berlin“ in Archdaily (2020) : https://www.archdaily.com/947875/herzog-and-de-meuron-to-design-contemporary- swedish-photography-museum-fotografiska-in-berlin?ad_source=search&ad_medium=search_result_all 122 Jacek Slaski „Squats in Berlin: The city’s most famous occupied houses — in pictures“ in Tipberlin (2020) : https://www.tip-berlin.de/english/squats-in-berlin-the-most-famous-occupied-houses/ 42

2.4. Lietuviškosios objektų sumeninimo užuomazgos 2.4.1. „Fluxus ministerija“ Kaune 2012 m. „Fluxus ministerija“ projektas iš Vilniaus būstinės persikėlė į Kauno buvusio batų fabriko „Lithuania“ pastatą. Kaune, Jonavos g. 3 pastate laikinai įkurtoje „Fluxus ministerijoje“ konversijos metu buvo įrengta pagrindinė salė pirmame aukšte kartu su baru ir scena pasirodymams. Buvo įrengtos dvi mažesnės salės filmų peržiūroms bei mažesnėms parodomos ar koncertams. Trečiajame pastato aukšte buvo įrengtos menininkų dirbtuvės. Pritaikytas naudojimui buvo ir pastato stogas, kuriame vasaros metu veikė baras, vyko koncertai.123 Ši pastato konversijos idėja buvo meno il. 37. „Fluxus ministerija“ Kaune inkubatorius jauniems kūrėjams, tačiau realybėje pasiteisino tik iš dalies. Nors spaudoje rašome, kad buvo įrengtos studijos, realybėje to įrengimu pavadinti negalima. Žiemą patalpose buvo labai šalta, ši problema niekaip nebuvo sprendžiama. Tik dalis studijų turėjo atskiras patalpas su pertvaromis, kitos buvo įrengtos bendroje anksčiau gamybinėje salėje ir atitvertos tik paprastomis baldinėmis medžio drožlių plokštėmis. Tokiose „būdelėse“ vyko įvairūs meniniai procesai, grupių repeticijos, o visi garsai susijungdavo į vieną bendrą triukšmą. Ši akustinė problema nebuvo niekaip sprendžiama. Nors dalis menininkų patalpas naudojo pagal paskirtį – meninei veiklai, kita dalis kūrybines studijas naudojo, kaip patogų laisvą plotą miesto centre, vakarėliam, susibūrimams su draugais. Tokia situacija susidarė dėl labai paprastos paraiškų sistemos, į pastatą buvo įsileidžiami beveik visi norintys. Tačiau pasimokant iš šio projekto klaidų galima daryti išvadas, kad sąlygos studijose turėtų būti geresnės, saugesnės, o paraiškų sistema griežtesnė, kad į tokio tipo patalpas patektų tik motyvuoti menininkai iš Lietuvos ir svetur, o geros sąlygos kūrybai skatintų stengtis menininkus patekti į tokį meno centrą.

123 Almantas Bružas, „ „Fluxus“ grįžta į Kauną - fabrike „Lithuanica“ atsidaro „Fluxus ministerija“ “ in Pilotas (2012): http://pilotas.lt/2012/05/11/archyvas/2012/fluxus-grizta-i-kaunalutuanicos-fabrike-atsidaro-fluxus-ministerija/ 43

2.4.2. Kiemo galerija Kaune E. Ožeškienės gatvėje esantis kiemas, įsikūręs netoli žydų sinagogos, o tarpukariu čia daugiausia gyveno žydų šeimos. Tuo metu kaimynai čia sutarė, bendravo, vieni kitus pažinojo, tačiau vėliau po nepriklausomybės atgavimo viskas pasikeitė. Kiemas virto automobilių stovėjome aikštele, dauguma gyventojų pasikeitė, o likę nebendravo taip aktyviai. Šį susvetimėjimą pastebėjęs gyventojas, menininkas Vytenis Jakas sugalvojo idėją – įkurti viešą kiemo galeriją, kuriame būtų įamžinti įdomios, neretai tragiškos gyventojų istorijos. Idėja buvo įgyvendinta ir dabar kiemas vėl „gyvas“. Jis vis papildomas naujomis ekspozicijos detalėmis, vienu metu il. 38. Kauno kiemo il. 39. Kauno kiemo galerija , čia stovėjo didelė dramblio skulptūra, vėliau galerija, 2019 m. 2017 m. milžiniška kėdė. Sienas puošia tapybos kūriniai, kurie atsispindi kiemo gyventojų istorijas. Vyksta ekskursijos, kuriose aktyviai dalyvauja kauniečiai, naujai atardantys savo miestą bei turistai iš užsienio.124 Šis kiemas menininko iniciatyva tapo pilnaverte miesto dalimi.

2.4.3. Nidos meno kolonija Sovietmečiu Nidoje buvo pastatytas buitinis kompleksas - maisto saugykla. Vėliau pastatas atiduotas Vilniaus dailės akademijai. Jonušo gatvėje, Nidoje 2008 m. architektai Algimantas Kančas ir Tomas Petreikis suprojektavo pastatų atnaujinimo projektą. Buvusiose sandėliavimo patalpose įkurtos meno studijos, šalia jų gyvenamieji kambariai, suprojektuota parodų salė, vaizdo laboratorija, skaitykla, biblioteka ant stogo atvira terasa.125 Dabar patalpos naudojamos Vilniaus dailės akademijos reikmėms, čia reziduoja studentai, il. 40. Nidos meno kolonija, 2019 m. dėstytojai, vyksta įvairūs projektai. Patalpos puikiai išplanuotos, pilnai funkcionuojančios. Šis „Meno kolonijos“ kompleksas yra vienas iš sėkmingiausių tokio tipo konversijų pavyzdžių Lietuvoje. Pritaikant Kauno popieriaus fabriką naujai funkcijai Nidos atvejis gali tapti atspirties tašku, tačiau miestietiškos ir gamtiškos situacijų kontrastas, žinoma, diktuoja skirtingus projektavimo scenarijus.

124 Vytenis Jakas „Kiemo galerija“ in Atminties vietos (2014) : https://www.atmintiesvietos.lt/lt/projektai/meno- projektai/kiemo-galerija/ 125 „Pažinti Neringą per architektūrą: ką verta pamatyti?“ in Bernardinai (2020) : https://www.bernardinai.lt/pazinti-neringa-per-architektura-ka-verta-pamatyti/ 44

2.4.4. Drobės fabrikas 1920 m. fabrikas pagal savo pirminę funkciją buvo pastatytas autų gamybai. Gamyklą Žemuosiuose Šančiuose 1920 m. įkūrė Amerikos lietuviai. 2019 m. autentiškas tarpukario Kauno fabrikas privataus verslo iniciatyva pritaikytas naujai funkcijai. Savininkų siekis pritraukti panašiai mąstančius žmones – kūrybiškus, iniciatyvius, kuriančius pridėtinę vertę Lietuvai. Fabrike įkurtos netradicinės patalpos nuomai.126 Fabriko fasadai 2020 m. pavasarį buvo papuošti menu, pačio didžiausio formato grafičiais Kaune. il. 41. „Drobės“ fabrikas Kaune, 2020 m. Šiuo gatvės menu buvo patrauktas miestiečių dėmesys, o ir turistai iš kitų miestų atkreipė dėmesį į šį kūrinį. Po šio kūrinio atsiradimo net atsirado nuomonių, kad Kaunas yra vienas svarbiausių gatvės meno miestų - „Pažvelkite į Kauną kitaip - dabar tai Lietuvos gatvės meno sostinė. Faktas! Nežinau kada jie spėjo, bet šitas miestas dabar pilnas tobulai didelių, labai išraiškingų̨ piešinių̨ ant namų sienų̨ , ant gamyklų̨ , po tiltais, plačiose netikėčiausiose vietose.“127 Ir iš tiesų, kyla klausimas gal tokia raiška daro Kauno miestą unikaliu. Dažnai šiuolaikiniai miestai „gražinami“ paprastomis priemonėmis, kuriamas švarus, tvarkingas miestas: nutiesiamas naujas grindinys, sutvarkomi keliai, pastatų fasadai atnaujinami. Bet ar to užtenka? Tvarkant miestą reikia siekti pabrėžti jo unikalumą, o šie gatvės meno vaizdinai netikėtose Kauno miesto vietose tampa vienu iš šiuolaikinio Kauno identiteto bruožų.

126 „Drobė – Fabrikas Tavo Kūrybai“ in Drobės fabrikas (2020) : https://drobesfabrikas.lt/?gclid=Cj0KCQiAwf39BRCCARIsALXWETx6KenlJAh- TcT6LbcfIQ0t8kPVl5w4iDaUcTn0d10uuaZ8idqt20EaAsqzEALw_wcB 127 Delfi žurnalistas Orijus Gasanovas, socialinio tinklo paskyra in https://www.facebook.com/orijus/posts/10158860912295917 45

3. KAUNO POPIERIAUS FABRIKO PRITAIKYMO MENININKŲ REIKMĖMS PASIŪLYMAS 3.1. Fabrikų pritaikymo galimybės naujoms paskirtims Praktinio darbo architektūrinei konversijai buvo ieškoma apleistų, nenaudojamų industrinių pastatų, kuriuose būtų galimas netipiško architektūrinio pritaikymo projektas, įgyvendintas remiantis analogiškais reiškiniais Berlyne, kituose didžiuosiuose Europos miestuose ir JAV. Išanalizavus ne vieną apleistą industrinį architektūros objektą Lietuvoje, praktinio darbo konversijai ir gilesnei analizei buvo pasirinkti objektai, kurie verti valstybės, privačių investuotojų bei visuomenės dėmesio pagal esamą būklę, vietą mieste, o taip pat tinkami kitai funkcijai pritaikyti bei potencialiai galėtų tapti alternatyviais meno centrais, kurie pritrauktų menininkus iš svetur. Buvo domimasi įvairiais Kaune esančiais atvejais: sulčių fabriku „Sodyba“ Kaunakiemo gatvėje 3, „Dirbtinio pluošto“ gamyklos kompleksu Pramonės il. 42. Dirbtinio pluošto gamyklos Kaune aušinimo prospekte, „I. B. Volfo“ alaus darykla Vilijampolėje, sistemų pastatas „Lithuanica“ fabriko teritorija senamiestyje, „Fredos“ teritorijos fabrikais, „Drobės“ fabriku Šančiuose, „Aleksoto stiklo fabriku“. Taip pat buvo apžvelgti popieriaus bei celiuliozės fabrikai: „Klaipėdos celiuliozės fabrikas“, „Kučkuriškių popieriaus fabrikas“, „Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas“, il. 43. Kučkuriškių popieriaus fabrikas „Kauno popieriaus fabrikas“. Visi šie objektai galėtų Naujojoje Vilnioje būti verti valstybės bei privačių investuotojų dėmesio ir konversija galima visuose statiniuose, tačiau atlikus analizę, padarytos išvados, kuriuose objektuose šis pritaikymo projektas būtų sėkmingiausias. Visų pirma susidurta su užterštumo problema, kuri būdinga daugeliui buvusių industrinių teritorijų. Tada sekė esamų konstrukcijų tvirtumas, dabartinė sienų būklė. „Dirbtinio pluošto“ gamyklos aušinimo sistemų pastato(il.42) atveju susidurta su abejomis problemomis ir nors didelė, aplink pastatą esanti teritorija leistų įgyvendinti įdomius architektūrinius sprendimus, tačiau čia išryškėja ypatingas teritorijos užterštumas ir labai netvirtos pastato konstrukcijos, verčiančios abejoti architektūrinės konversijos įgyvendinimo realumu. Statinys iki šių dienų yra drėkinamas vandeniu iš fotografijoje(il.42) matomų cisternų ir taip mažinama kietųjų dalelių sklaida ore, tačiau gruntas yra prisisotinęs nuodingų medžiagų nuo šiame pastate anksčiau laikomo asbesto. Pastato konstrukciją drėkinant, vyksta nuolatinė konstrukcijų erozija ir galima 46

teigti, kad pastatas yra per daug sunykęs, kad būtų verta jį pritaikyti naujai funkcijai. Nors šiuolaikinėmis priemonėmis įgyvendinimas yra įmanomas, tačiau tokiu projektu nutoltume nuo pagrindinės idėjos - minimaliomis priemonėmis, laipsniškai pritaikyti projektą naujam gyvenimui.

Popieriaus fabrikai (il.43, 44, 45, 46) susilaukė dėmesio dėl geros esamos būklės, vietos šalia vandens telkinių, lokacijos mieste bei įdomios architektūros. Visi šie komponentai atitinka sėkmingos konversijos rodiklius. Lietuvos popieriaus pramonės pradžia skaičiuojama nuo 16 amžiaus. Pirmasis popierius malūnas buvo pradėtas statyti 16 amžiaus pradžioje. Ilgą laiką popierius buvo gaminamas rankiniu būdu, o gamykliniu būdu jį pradėta gaminti tik 1823 m., įkūrus Kučkuriškių fabriką Vilniuje. Taip prasidėjo popieriaus pramonė Lietuvoje. Vėliau 1834 m. įsteigtas Naujųjų Verkių 128 il. 44. Popieriaus fabrikas Vilniuje popieriaus fabrikas. Pirmieji fabrikai popierių (Popieriaus g. 15), pastatytas 1834 m. gamino iš pūdytų skudurų, vėliau gamybos technologija kito, buvo pradėta naudoti šiaudų celiuliozę, bei mechaninę medienos masę. XIX amžiaus pabaigoje, popieriaus technologijai pradėjus naudoti medieną, ši pramonės sritis labai išplito šalyse, kuriose gausu miškų. Daugiausiai popieriaus buvo pagaminama Jungtinėse Amerikos Valstijose, bei Kanadoje. Lietuva pagal savo plotą negalėjo konkuruoti su tokiomis šalimis. Didėjant spaudos populiarumui kūrėsi vis daugiau popieriaus fabrikų, celiuliozės cechų Lietuvoje ir užsienyje. Tokių fabrikų steigimą paskatino ir 20 amžiuje išpopuliarėjęs popieriaus naudojimas prekėms pakuoti. Stambioji popieriaus pramonė Lietuvoje pradėjo steigtis XIX amžiaus viduryje, Klaipėdos mieste 1900 m. pradėjus gaminti celiuliozę ir 1933 m. veiklą pradėjus „Kauno popieriaus fabrikui“ Petrašiūnuose. Vėliau įsteigtas „Kartono fabrikas“ ir „Grigiškių“ popieriaus kombinatas.129 Popieriaus ir celiuliozės fabrikai buvo statomi prie vandens dėl gamybinių procesų. Verkių popieriaus fabrikas yra vienas iš nedaugelio fabrikų Lietuvoje, kuris įtrauktas į valstybės saugomų objektų sąrašą, kaip paveldas, kuris turi daug vertingų savybių. Pastatas priklauso Verkių dvaro teritorijai.130 Šis faktas, kad fabrikas nuo 1993 m. liepos mėnesio yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą, šiuo atveju yra suprantamas kaip trikdis, kuris neleistų

128 Venatanas Mačiekus, „Plaušienos ir popieriaus pramonė“ in Visuotinė Lietuvos enciklopedija(2010): https://www.vle.lt/Straipsnis/plausienos-ir-popieriaus-pramone-5407 129 Ibid. 130 Venatanas Mačiekus, „Plaušienos ir popieriaus pramonė“ in Visuotinė Lietuvos enciklopedija(2010): https://www.vle.lt/Straipsnis/plausienos-ir-popieriaus-pramone-5407 47

laisvai interpretuoti pastatų komplekso. Įvertinus saugomo objekto apribojimus, galima daryti išvadą, kad planuojant modernią improvizaciją šiame fabrike, nebūtų galimas arba būtų stipriai apribojamas laisvas jo planavimas, kurio reikalauja pasirinkta darbo tema. Šis objektas vertinamas labiau kaip istorinė vertybė ir laikantis įstatymų turėtų būti renovuojamas, pagal išlikusius brėžinius, fotografijas sunykusios vertybės atstatomos. Galima numanyti, kad šis Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas ateityje bus pritaikomas naujai veiklai, tačiau su minimaliais, moderniosios architektūros nukrypimais pastato viduje. il. 45. Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas Išanalizavus popieriaus fabrikus Lietuvoje buvo prieita išvados, kad įdomiausia ir labiausia temą atitinkanti konversija galima Kauno popieriaus fabrike. Tarpukariu įgyvendintas projektas atspindi modernėjančio miesto idėją, buvo eksploatuojamas iki 2009 m. ir yra geros būklės. Nors akivaizdžiai matoma, kad statinių kompleksas turi vertingų savybių, kurias buvo siūloma įtraukti į kultūros vertybių registrą, il. 46. Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas tačiau tai, deja, buvo atmesta. Suvokiant esamų statinių svarbą, tačiau turint galimybę labai kūrybingai tai naujinti, galimas įdomus pritaikymo projektas įtraukiant ir šalia esantį Nemuno krantą.

3.2. Kauno popieriaus fabrikas modernėjančio tarpukario Kauno miesto ir priemiesčio kontekste 1919-1939 m. Kaunas sparčiai vijosi Vidurio ir Rytų Europos didmiesčius, puoselėjo tas pačias vertybes. Miestas vystėsi urbanistiškai ir visuomeniškai.131 Galima sakyti, kad, būtent, tarpukariu vystėsi tikrasis Kauno miesto identitetas ir tik tada miestas įgavo iki dabar vadinamus miesto skiriamuosius bruožus, dėl kurių yra vertinamas iki pastarųjų dienų. Lietuvos sostinės okupacijos laikotarpis sutapo su Europos miestų urbanizacijos, modernizacijos laikotarpiu. Tai sudarė sąlygas naujajai sostinei per trumpą laiko tarpą radikaliai pasikeisti iš kaimiškos vietovės į modernų rytų Europos miestą. „Per 20 metų Kaunas patyrė žaibišką teritorinį ir demografinį šuolį. Miesto teritorija išaugo septynis kartus, o gyventojų padaugėjo iki 155 tūkstančių.“132 Šį staigų demografinį šuolį stipriai įtakojo pramonės įmonių steigimasis, tuo metu pagrindiniame

131 Marija Drėmaitė, Optimizmo architektūra (Vilnius: Lapas, 2016), p.15. 132 Ibid., p. 16. 48

Lietuvos mieste. Šių įvykių pasėkoje iškilo gyvenamojo būsto problema. Taigi, šis sparčiai augantis miestas ir ką tik atkurta valstybe susidūrė su begale problemų, kurioms buvo reikalingi greiti sprendiniai, norit nukreipti miesto vystymąsi teigiama linkime.133 „Iškilo apie 12 tūkstančių pastatų, kuriems būdingi visame pasaulyje atpažįstami modernybės ženklai: higieniškumas, atvirumas, šviesa. Miesto inžinerinės infrastruktūros, susisiekimo gerinimas ir komfortiškų namų statyba pirmiausia padėjo atsikratyti Kaunui buvusio Rusijos imperijos provincijos miesto įvaizdžio ir susikurti modernaus metropolio vaizdą.“134 Pirmaisiais nepriklausomybės metais Kauno miestas buvo skurdus. Jame nebuvo netgi pagrindinių patogumų – vandentiekio ir kanalizacijos. Pradžioje mažai skyrėsi nuo provincinio rusų imperijos miesto: il. 47. Kaunas 1938 m. vasario 16-osios naktį namų fasadai ilgą laiką neremontuoti ir apleisti, namus juosė išsiklaipiusios tvoros, o pačiame miesto centre negrįstais keliais buvo galima sutikti karvių ar kiaulių.135

Kauno laikinumo statusas pradžioje buvo trikdis miesto vystymuisi, tačiau po nesėkmingo bandymo 1920 metais spalį susigražinti Vilnių, suprasta, kad šis laikinumas gali užsitęsti ilgiau ir pradėta stipriau plėsti miestą. Buvo pritraukti užsienio investuotojai. Vilma Akmenytė – Ruzgienė knygoje „Optimizmo architektūra“ teigė, kad „nepavykus diplomatinėmis pastangomis sugrąžinti Vilnių, ėmė blėsti jausmas, kad Kaune įsikurta trumpam“.136 Nuo 1920 m. nuskurdintame nuo karo valstietiškame mieste pradėta kurti sostinė: atnaujinami esami pastatai, statomi nauji, steigiasi įmonės, fabrikai ir iš beveidžio rytų Europos miesto buvo pradėjo gimti visai kitas vaizdas. Žinoma, situacija pasikeitė ne iš karto. Nuo il. 48. „Pienocentras“ pastatas Kaune, 1920 iki 1924 m. mieste vis dar buvo atviri nuotekų Laisvės alėjoje grioviai, gatvėse mėtėsi arklių mėšlas ir žmonių atliekos , aplinka atrodė purvina ir dvelkė nešvara. Tačiau kertinis veiksmas modernizacijos link buvo padarytas 1924 m. pradėjus statyti vandentiekį ir kanalizaciją. Šio patogumo įvedimas ne tik vizualiai pakeitė miesto vaizdą, bet ir

133 Edgaras Jasenka, Pramoninių teritorijų konversijos. Kauno ,,Pergalės“ kvartalo atvejis. Magistrinis diplomini darbas. Vilniaus dailės akademija, Kauno fakultetas, 2013. 134 Marija Drėmaitė, Optimizmo architektūra (Vilnius: Lapas, 2016),p. 16-17. 135 Ibid., p.161. 136 Ibid., p.39. 49

pažabojo sparčiai plintančias ligas. Jau po kelių metų Kaune buvo patvirtintas ir šaligatvių bei gatvių dangų projektas ir medines lentų dangas pakeitė meksfalto137 kietoji danga bei betono paviršiai. Dviejų upių sankirtoje, dauboje įsikūręs miesto senamiestis ir naujamiestis šlaitais buvo atskirtas nuo tuomet sparčiai ir chaotiškai augančio Žaliakalnio kvartalo, tačiau 1931 m. šių teritorijų susisiekimas buvo pagerintas pritaikant dar vieną modernaus miesto priemonę - šlaitai sujungti funikulieriumi.138

Norbertas Čaikauskas laikinumo fenomeną ilgainiui įvardijo, kaip teigiamą miesto augimui aspektą, nes, būtent, jis leido daugiau improvizuoti ir eksperimentuoti, kuriant šiuolaikišką miesto vaizdą. Jo manymu, šį laikinumo, bandymo laikotarpį vėliau pakeitė jaunatviškas entuziazmas ir žvilgsnis sėkmingos ateities link.139 Laikinasis miesto statusas nesutrikdė pramonės ir prekybos plėtotės. Kaune ir tuometiniame Kauno priemiestyje pradėjo steigtis įvairios įmonės. O šių naujai besisteigiančių įmonių, fabrikų atspindys nusidriekė Laisvės alėjoje, kur buvo pardavinėjama fabrikuose pagaminta produkcija, bei steigėsi įmonių administraciniai pastatai. Įmonių reprezentavimas miestų centruose buvo įtakotas didžiųjų Europos ir JAV miestų, kuriuose toks reiškinys išpopuliarėjo kiek anksčiau – 19 a. pabaigoje - 20 a. pradžioje. Šioje reprezentacinėje miesto gatvėje buvo įvesti griežti reikalavimai sparčiai augančiai naujai architektūrai. Tai yra aukštingumo ribojimai, o taip pat fasadai, kuriuos svarstė speciali komisija. Vienas iš svarbiausių šios gatvės administracinių pastatų buvo pastatytas 1931 m. Tai - „Pienocentro“ administracinis skyrius, kuris atspindėjo visas tarpukario miestų idėjas ir simbolizavo pramonės pasiekimus. Vėliau, 1933 m. įgyvendinti „Pažangos“, dar vėliau „Maisto“, „Lietūkio“ pastatai jau šiek tiek kitokios estetikos, tačiau ir jie atitiko tas pačias šiuolaikiško miesto idėjas.140 Palyginus su kitais didžiaisiais Europos miestais, Kaune stambioji pramonė pradėjo kurtis ganėtinai vėlai ir taip galėjo pasinaudoti jau ištobulintomis vakaruose gamybinėmis ir inžinerinėmis technologijomis. Atsirado žemės ūkio perdirbimo pastatai, elevatoriai, skirti grūdų džiovinimui, skerdyklos, garinės, pieninės. Būtent Kaune, kaip pagrindiniame Lietuvos mieste, steigėsi visi svarbiausi šių įmonių padaliniai. Naujų įmonių kūrimęsi aktyviai dalyvavo ir užsienio investuotojai bei užsienio lietuviai. JAV lietuviai įkūrė įmonę „Drobė“. Vilijampolėje buvo planuojama įkurti anksčiau darbe minėtą „Ford“ automobilių gamyklos surinkimo padalinį, tačiau projektas nebuvo įgyvendintas.141

137 Meksfaltas – tarpukario Lietuvoje naudojama danga keliams tiesti. 138 Marija Drėmaitė, Optimizmo architektūra (Vilnius: Lapas, 2016), p.54-55. 139 Ibid. p.55.

140 Marija Drėmaitė, Optimizmo architektūra (Vilnius: Lapas, 2016), p. 1919-192. 141 Ibid., p. 192. 50

Šiuo laikotarpiu pramonininkams ir prekybininkams buvo svarbi estetika, dažnai fasadai atliko kelias funkcijas ir veikė kaip sėkmingai veikiančios įmonės reklama. Sparčiai besivystant pramonei Kaune teko ieškoti urbanistinių sprendimų, išdėstant pramonės zonas miesto audinyje. Miestas pradžioje bandė išnaudoti visą carinės Rusijos pramonės palikimą: tęsė jau anksčiau besiformuojančius pramoninius miesto rajonus ta pačia linkme, plėtė Karmelitus, Vilijampolę, Šančius, tačiau vėliau išryškėjo ir nauji pramonės centrai. Naujai besiformuojančiais centrais tapo Aleksotas bei sparčiai vystėsi tuometinis Kauno priemiestis - Petrašiūnai. 1930 m. pastatyta Petrašiūnų elektrinė, o 1933 m. stambus popieriaus fabrikas.142 Būtent šis, il. 49. „Drobės“ fabriko pastatas Kaune naujai užgimęs tarpukariu Kauno priemiestis ir jame įsikūrusi popieriaus fabriko teritorija, įsteigta švedų investuotojų ,,Kreuger & Toll Byggnads AB”, ir bus plačiau analizuojamas tolimesniame praktiniame darbe.

3.3. Kauno popieriaus fabriko istorija

Atgavus nepriklausomybę Lietuvos prioritetinis klausimas buvo mažinti importuojamą produkciją ir šalies viduje apsirūpinti visomis būtinomis prekėmis. Buvo manoma, kad importuojant prekes yra veltui švaistomos lėšos, o produkcijai pasigimti turime puikias sąlygas šalies viduje. Vadovaujantis šia idėja buvo steigiami įvairių pramonės šakų fabrikai Kauno mieste. Susiformavo pagrindiniai pramonės centrai: Karmelitai, Žemoji Freda, Vilijampolė, Šančių zonos. Dominuojančia pramonės šaka tapo tekstilė, po jos sekė maisto pramonė, bei metalo apdirbimo cechai. Ant Nemuno kranto atsirado akcentinis Kauno miestovaizdžio objektas – „Lietūkio“ grūdų elevatorius, kuris buvo tarsi modernėjančio miesto simbolis iškilęs virš miesto panoramos. Sparčiai augant miestui kaimiški Kauno priemiesčiai taip pat keitėsi. Susiformavo periferiniai pramonės centrai: Aleksotas, Petrašiūnai. Iki XIX amžiaus pabaigos Petrašiūnų gyvenvietė buvo labai maža, buvo vos keli namai, tačiau situacija pradėjo keistis nutiesus geležinkelio liniją, kurios bėgiai įsiterpė tarp Amalių ir Petrašiūnų. Iki geležinkelio nutiesimo Petrašiūnai buvo skirstomi į Amalius, Aukštuosius Petrašiūnus ir Žemuosius Petrašiūnus, tačiau po geležinkelio nutiesimo Petrašiūnų situacija pasikeitė. Geležinkeliu buvo užblokuoti praėjimai prie vandens ir Petrašiūnų teritorija suskaldoma į dvi dalis. Vėliau Žemieji Amaliai sujungti su Žemaisiais Petrašiūnais, o Aukštieji sujunti su Naujaisiais Amaliais. Žurnalistas P. Juozapavičius teigė, kad tokie pokyčiai įvyko dėl kanalizuotų Amaliukės ir

142 Ibid., p. 200. 51

Amalės upelių.143 Apie vieną iš Kauno priemiesčių leidinys „Diena“ 1930 m. rašė „Petrašiūnai auga kaip ant mielių“.144 1938 m. leidinys „Lietuvos aidas“ rašė „čia anksčiau buvo paprastas suvargęs kaimas , kuriame buvo vos dvidešimt tokių pat suvargusių gyventojų“ 145 Daugiausia neturtingi žmonės, tačiau situacija keitėsi greitai, prasidėjo naujų namų statybos, buvo renovuojamos senosios trobos ir kaimiška vietovė pakeitė savo įvaizdį: Petrašiūnuose XX amžiuje steigėsi stambūs fabrikai: 1920 m. prie Nemuno buvo pastatytas stiklo fabrikas ”Stiklas”, 1929 m. įkurta plytų gamykla. 1927 m. Petrašiūnais pradėjo domėtis švedų investuotojai. 1929 m. švedų finansinio koncerno ,,Kreuger & Toll Byggnads AB“ iniciatyva Petrašiūnuose pradėtas statyti Kauno popieriaus fabrikas146.

Šio fabriko istorija prasidėjo 1930 m. gegužės 7 d., kai Lietuvos degtukų monopolis 35 metams buvo perleistas švedų įmonei „Svenska Tandsticks Aktiebolaget“, kuriai vadovavo vienas įtakingiausių to laikmečio žmonių Ivan Kreuger. Švedų įmonė pagal sudarytą sutartį su Lietuvos Respublika įsipareigojo mokėti ne mažiau, kaip 1,5 mln. litų per metus nuo pagaminamos produkcijos Lietuvoje, bei suteikti paskolą su 6 procentų palūkanomis, o Vyriausybė paskolą pasižadėjo gražinti per 30 metų, mokant dalimis nuo 1933 metų. Ivan Kreuger užmojai buvo dideli, jis il. 50. Petrašiūnai norėjo užvaldyti viso pasaulio degtukų pramonę ir vienas iš būdų buvo nuo karo nukentėjusios Europos šalims mainais į degtukų pramonės monopolį šalyje suteikti paskolas. Knygoje „Modern European Economy“ jis netgi vadinamas Europos išgelbėtoju.147 Taigi Lietuva buvo tik viena iš daugelio šalių, kuriose buvo steigiami degtukų imperijos padaliniai. Vienas turtingiausių žmonių pasaulyje savo rankose laikė tris ketvirtadalius pasaulio degtukų pramonės. Ši įmonė pagal sudarytą sutartį taip pat įsipareigojo per 3 metus nuo sutarties sudarymo įgyvendinti popieriaus fabriko projektą Lietuvoje, pritaikant tuo metu moderniausias technologijas popieriaus gamybai, o valstybė įsipareigojo neapmuitinti šių popieriaus gamybai reikalingų mašinų, tačiau nespėjus iki galo įgyvendinti projekto, 1932 m. kovo 11 d. Ivan Kreuger nusišovė Paryžiuje paveiktas didžiosios ekonominės krizės. Tais pačiais metais

143 Monika Liočaitė, Petrašiūnų industrinių teritorijų konversija šiuolaikinių poreikių bei istorinių patirčių kontekste. Magistrinis diplomini darbas. Vilniaus dailės akademija, Kauno fakultetas, 2014, p.9. 144 A. Laumys, „Petrašiūnai – būsimas tautinės pramonės centras“, Diena, 1930, p.24 145 Lietuvos aidas, Iš mažo kaimo į stambų pramonės centrą (1938 p.7): http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/3889/is-mazo-kaimo-i-stambu-pramones-centra 146 Lietuvos aidas, Iš mažo kaimo į stambų pramonės centrą (1938 p.7): http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/3889/is-mazo-kaimo-i-stambu-pramones-centra 147 Ivan T. Berend, Modern European Economy (Anglija: Routledge, 2013), p.44. 52

„Hollywood“ išleido filmą pavadinimu „The Match King“ apie Ivan Kreuger asmenybę ir siekius užkariauti pasaulį. Kita švedų įmonė „Stockholm Enskilda Bank“ priklausiusi Wallenberg šeimai perėmė Ivan Kreuger degtukų imperiją.148 O didžiosios ekonominės krizės akivaizdoje tuo metu agrarinė Lietuvos valstybė nebuvo taip stipriai paveikta ir popieriaus fabriko planai Lietuvoje buvo vykdomi toliau.

„1933 metai buvo įsimintini architektūros istorijoje: Vokietijoje į valdžią atėję naciai uždarė Bauhauzo mokyklą, o ketvirtasis tarptautinis moderniosios architektūros kongresas žymėjo ne tik busimąjį lūžį pasaulio urbanistikoje, bet ir optimistiškų konstruktyvizmo idėjų galą Sovietų imperijoje.“149 Tuo tarpu Lietuvoje, Kaune tais pačiais metais sausio 12 d. „Lietuvos Aidas“ pranešė apie lietuviško popieriaus fabriko atidarymą. Pagal sudarytą sutartį su švedų įmone „Svenska Tandsticks Aktiebolaget“. 1930 m. ant smėlėto Nemuno kranto pradėti statybos darbai Petrašiūnuose.150 Fabriko vieta pasirinkti il. 51. Kauno popieriaus fabrikas strategiškai patogioje vietoje dėl šalia esančio vandens telkinio, kurio dideli vandens kiekiai reikalingi popieriaus gamybos procesams, bei dėl šalia esančio geležinkelio bėgių, kuriais buvo patogu eksportuoti pagamintą produkciją. Projektas buvo labai modernus, projektuotas švedų inžinieriaus Orgeno. Pastatai buvo projektuojami 9,5 ha teritorijoje. Tuo metu naudotos įprastos statybos priemonės - sienos mūrytos iš raudonų plytų, laikančiosios konstrukcijos įrengiamos pastato viduje panaudojant kolonų tinklą. 1930 m. šalia popieriaus fabriko buvo pastatyta Petrašiūnų elektrinė, kuri sujungta su Palemono elektrine ir tiekė elektrą aplinkiniams miestams. Petrašiūnų elektrinės pastatai, kaip ir Kauno popieriaus fabrikai yra išlikę iki šių dienų. Kartu su fabrikų kūrimusi plėtėsi ir Petrašiūnų gyvenvietė. Švedų investuotojai kartu su popieriaus fabriku suprojektavo gyvenamuosius būstus fabriko darbuotojams dabartinėje Kalantos gatvėje. Tai buvo 6 daugiabučiai, kurie iki šios dienos yra išlikę gero būklės.151 „Lietuvos Aidas“ 1933 m. sausio 13 dieną rašė, kad šis fabrikas gali gaminti visokių rūšių popierių, tame tarpe ir labai aukštos kokybės, skirtą pasų gamybai. Užsakymai pasams buvo priimami iš Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos. Ši popieriaus rūšis buvo pati aukščiausia su specifiniais vandenženkliais,

148 Ibid., p.65-66. 149 Marija Drėmaitė, Optimizmo architektūra (Vilnius: Lapas, 2016), p.73. 150 Auksė Petrulienė. Atminties popierius (Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2020), p. 28- 29. 151 Monika Liočaitė, Petrašiūnų industrinių teritorijų konversija šiuolaikinių poreikių bei istorinių patirčių kontekste. Magistrinis diplomini darbas. Vilniaus dailės akademija, Kauno fakultetas, 2014, p.12-13. 53

kuriuose buvo iliustruojami lietuviškos tautybės ženklai (Gedimino stulpai).152 Vėliau 1940 m. Lietuvą okupavus bolševikams fabrikas buvo nacionalizuotas.

Sovietiniu laikotarpiu nacionalizavus fabriką jam buvo suteiktas poeto Julijaus Janonio153 vardas. Fabrikas turėjo funkcionuoti pagal Sovietų Sąjungos planinės ekonomikos dėsnius. Turėjo pagaminti 9000 tonų popieriaus per metus, tačiau programa dėl vokiečių okupacijos nebuvo įgyvendinta ir traukiantis frontui 1943 m. buvo išardytos popieriaus gaminimo mašinos, demontuoti kiti įrenginiai. Panaikintas garo turbinos generatorius ir kiti autentiški prietaisai. 1944 m. fabrikui sugrįžus į sovietų rankas iškart pradėti jo atstatymo darbai, suremontuota garo turbina. Fabrikas Sovietų Sąjungoje priskirtas prie itin svarbių objektų ir planuojama jo plėtra. Didžioji dalis fabrike pagaminto popieriaus buvo skirta Sovietų Sąjungos respublikų reikmėms, o pagamintas popierius buvo naudojamas spaudai, knygų leidybai, iliustruotiems žurnalams. 1945-1952 m. fabrikas vadinamas „Petrašiūnai“ ir tik 1952 m. sugrąžintas Julijaus Janonio vardas. Apie 1955 m. fabrike pradėta gaminti sąsiuvinius. 1975 m. fabrikas atnaujintas įrengus gamybos linijas, skirtas foto puslaidininkio popieriaus gamybai. Prietaisai tam buvo pirkti net iš Japonijos.154

1989 m. prasidėjus blokadai, stipriai atsilikta nuo pagaminamos produkcijos plano, pradėjo stigti balintos celiuliozės, iš kurios tuo metu buvo gaminamas popierius, pritrūko gyvosios darbo jėgos. Pagrindinis Lietuvos dienraštis buvo spausdinimas ant J. Janonio fabriko popieriaus, tačiau žvelgiant į to laikmečio leidinius galima pastebėti, kad popieriaus lapai yra kitokie. Dėl celiuliozės trūkumo popierius buvo gaminamas be medžio masės ant storesnio balto spaudos popieriaus. 1991 m. popieriaus gamyba dar labiau il. 52. Kauno popieriaus fabrikas sumažėjo, buvo orientuojamasis į plataus vartojamo prekės, tai yra mokyklinius sąsiuvinius, tačiau jau buvo sunku konkuruoti su Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos rinka. Lietuvai tapus vėl nepriklausoma, fabrikas tapo akcine bendrove. Buvo privatizuotas bei dirbo pagal vyriausybės užsakymus, tačiau nutrūkus ryšiams su buvusiomis šalimis sąjungininkėmis gamybos tempas silpo, o dolerio kurso kritimas privertė branginti produkciją. Darbuotojų 1993 m. sumažėjo nuo 12500 iki 800 žmonių. 1994 m. fabrikas

152 Auksė Petrulienė, Atminties popierius (Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2020), p.29. 153 Julijus Janonis – lietuvių poetas, rašytojas, revoliucionierius. 154 Auksė Petrulienė. Atminties popierius (Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2020), p.32. 54

dirbo tik 10 procentų pajėgumu. 1991 m. šis fabrikas sukūrė ir gamino popierių naujai Lietuvos valiutai - žvėriukams, visuomenei labiau žinomomis pavadinimu „vagnorkės“. Tai buvo itin slaptas procesas, kruopščiai saugomas nuo klastojimo. Vagnorkės galiojo iki 1993 m. lito įvedimo. Fabriko darbuotoja knygoje „Atminties popierius“ primena šį laikotarpį, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. „Fabriko kieme, prie fontanėlio, buvo gipsinis Stalino ir Lenino paminklas. < > Iš pradžių pagal komandą buvo nuimtas Stalinas. Leninas liko sėdėti vienas,< > Paskui nuėmėm ir Leniną – jis visai lengvai sudužo ir buvo užkastas čia pat, prie fontanėlio“.155 Atgavus nepriklausomybę buvo ieškoma naujų investuotojų, tačiau pamatę nuo tuometinių Europos šalių atsilikusius fabrike esamus įrenginius, buvo tik pasišaipoma, kad jiems vieta muziejuje. Taip pat rinka buvo užpildyta Skandinavijos popieriaus fabrikų. Fabriko veikla vis labiau blėso. 2005 metais jį įsigijo UAB „Baltpaper“, tačiau po 4 metų įmonė bankrutavo, o senosios pramoninės mašinos neveikia. Tikėtina, kad vis dar yra gamybinių pastatų viduje.156

Nors magistrinio darbo pradžioje buvo minėta, kad labiausiai bus vertinama fabriko estetika, kompozicija, architektūros laikmečio bruožai, tačiau šiuo atveju, remiantis išanalizuotais faktais apie veiklą Kauno popieriaus fabrike, galima daryt išvadą, kad būtent šiuo atveju bus vertinamas ne tik estetinis fabriko aspektas. Teritorijos istorija atspindi Lietuvos valstybės išgyvenimus – nuosmukius ir pakilimus, tai kad sąjūdžio pradžioje fabrike buvo gaminama laikina Lietuvos valiuta „žvėriukai“ skatina idėją nedidelėje pastato dalyje įkurdinti ir prisiminimų muziejų, kuriame butų eksponuojami nuo 1933 m. išlikę popieriaus fabriko gaminiai, įamžintos įdomios darbuotojų istorijos, kurių gausu Auksės Petrulienės „Atminties popierius“ knygoje.

3.4. Kauno popieriaus fabriko esamos situacijos analizė Patekus į teritoriją iš jėgainės gatvės pusės, prieš akis atsiveria kiemas, matomi čia anksčiau buvusio parko medžiai, tačiau žalioji zona, neprižiūrėta ir sunykusi. Anksčiau buvęs jaukus kiemas su fontanu dabar išgrįstas žvyro danga ir tik didieji medžiai gali priminti apie čia buvusį jaukų tarpukario kiemą, skirtą atsikvėpti ir pailsėti darbininkams. Pirmojo pastato vaizdas, menantis il. 53. Kauno popieriaus sovietinius laikus, buvo pastatytas J. Janonio fabriko gyvavimo fabriko administracinio pastato korpuso vaizdas, laikais. Jam būdinga įprasta Sovietų Sąjungos architektūrai estetika: 2020m. baltų silikatinių plytų apdaila su raudonu plytų intarpais, brutalus tūris, horizontalės

155 Ibid., p.38-45. 156 Ibid., p. 47. 55

išryškinamas. Pagal pirminę funkciją administracinis pastatas dabar yra apleistas, užpildytas statybinėmis atliekomis, čia yra išlikusios sovietinės autentikos. Pastatas nė kiek neprimena autentiško tarpukario tūrio ir tik išanalizavus ikonografinę medžiagą buvo išsiaiškinta, kad visa autentika slepiasi po naujai įrengta apdaila, kuria pastatas apgaubia dar vis matomų raudonų plytų tūrį. Langų struktūra smarkiai pakitusi ir iš kvadratinių stiklo blokelių langų sumontuoti įprasti plastikiniai kvadratinės formos langai. Manoma, kad stiklo blokelių langai buvo įrengti sovietmečiu taip grubiai keičiant fabriko projektą (il.55). Tuo metu tai buvo įprastas sprendimas gamybinėse patalpose. Iš Kauno regioninio archyvo brėžinių matyti, kad šis il. 54. Kauno popieriaus fabriko vaizdas iš Jėgainės priestatas anksčiau buvo vientiso Kauno gatvės pusės, 2020 m. popieriaus fabriko statinių dalis. Tačiau pastačius administracinį pastatą, jis tarsi atskilo nuo bendro vaizdo, o vėliau 2014-2020 m. pakeitus apdailą, autentiškas tūris estetiškai visiškai „atskilo“ nuo sovietinės ir il. 55. Kauno popieriaus fabriko vaizdas iš Jėgainės gatvės pusės, 2014 m. tarpukarinės architektūros korpusų. Nors ši dalis šiomis dienomis jau neprimena tarpukario fabriko estetikos, tačiau pagal išlikusį tokį patį pastato dydį, bei langų ritmą galima spręsti, kad autentiškų raudonų plytų fasadas slepiasi po naująja apdaila. Vėliau išanalizavus buvusios situacijos brėžinius iš Kauno apskrities archyvo buvo patvirtinta ši teorija, kad anksčiau, dabar matomoje sovietinio administracinio bei pilkojo tūrio vietoje(il.54), buvo vientisas raudonų plytų korpusas, sudalintas vienodo išaukštintų langų rimtu. Tai išsiaiškinus, atmetama pirminė mintis mažaaukštį pilką tūrį, esantį šalia administracinio, nugriauti ir vietoj jo pastatyti didesnė vertės pastatą. Viena vertus, naujo pastato atsiradimas šioje vietoje būtų tarsi architektūrinių stilių tąsa ir žvelgiant nuo Nemuno upės pusės būtų laipsniškai matomas laikmečių atspindys architektūroje, perėjimas nuo tarpukario prie sovietinės architektūros, o pastarąją galėtų užbaigti modernusis šių dienų statinys, tačiau il. 56. Kauno popieriaus fabriko vaizdas iš Jėgainės gatvės, 2020 m. įsigilinus į senąją fabriko struktūrą, išaiškėjo teisingesnis projektavimo kelias - būtų bandoma pašalinti naująjį kevalą (pilkasis pastatas il.54), kuris darko visos teritorijos vaizdą, atveriant anksčiau buvusį raudonų plytų tūrį, kuris jungiasi į architektūrinę visumą.

56

Einant toliau nuo Jėgainės gatvės Nemuno link, šalia sovietinio brutalaus tūrio galima pradėti pastebėti autentišką tarpukario architektūrą (il.56). Pirmasis pastatas taip pat pastatytas savo laikmečiui įprastomis priemonėmis. Laikančios konstrukcijos pastato viduje, karkasui naudojimas kolonų tinklas. Išorei naudojama tuo metu įprasta raudonų plytų apdaila, kurios struktūra ir estetika skiriasi nuo šalia esančios sovietinių. Šis raudonų plytų korpusas labiausia primena anksčiau darbe minėto halės tipo pastatus, tačiau struktūra jau šiek tiek pakitusi nuo XIX amžiaus pirmųjų halių. Šiuo atveju tai didelė vientisa erdvė, kurios vientisumą trikdo tik laikančių kolonų eilė per pastato vidurį, šlaitinio stogo centre. Iš abiejų pusių, kaip įprasta šio tipo gamybinėms patalpoms yra mažesnės ir žemesnės patalpos, praėjimai, kurie primena bazilikų navas, o išlikę arkiniai praėjimai (il.57) tik sustiprina paralelę su bazilika. Pastato viduje matomos geros būklės sienų konstrukcijos, yra matoma gausybė įdomių sprendimų, arkinių praėjimų, kurie vėliau galėtų būtų panaudojami interjero projektavime, kaip il. 57. Kauno popieriaus fabriko išlikusio interjero vaizdas autentiški akcentai sumodernintoje aplinkoje. Gerokai blogesnė situacija su pastato stogu. Jo konstrukcija tarpais medinė, o vietomis atsivėrė angos, pro kurias galima kiaurai matyti dangų. Taip stipriai sunykusiame stoge pro skyles stogo konstrukcijoje lyjant, sningant vyksta nuolatinė erozija. Pastato nykimas atsivėrus šioms angoms pagreitinamas, todėl norint išsaugoti medines il. 58. Kauno popieriaus fabriko lubas reikalingas kuo skubesnis remontas. Nors medinės išlikusio interjero vaizdas lubos yra sunykusios, informacijos kaip būtų galima jas atkurti yra pakankamai. Kitokia situacija didžiojoje salėje (il. 59), kur gelžbetonio lubas ir konstrukcijas pilnai galima atgaivinti naujam gyvenimui. Iš fotografijų galima matyti, kad buvę halės stoglangiai, dalinai užmūryti ir yra atviri tik vienoje salės pusėje. Sekančiame projektavimo etape šie stoglangiai vėl būtų naudojami pagal paskirtį – patalpos il. 59. Kauno popieriaus fabriko išlikusio interjero vaizdas. apšvietimui. Pagrindinę salę per pusę dalina gelžbetonio kolonų eilė, kurios laikanti dalis remiasi į šlaitinio stogo centrą. Vidaus sienų apdaila - tinkas, tačiau tarpais ištrupėjęs, sunykęs, o pro atplaišas matomas raudonų plytų sluoksnis. Patalpos nudažytos dvejomis spalvomis – balta ir žalia. Iš spalvų kolorito galime spręsti, kad šios apdailos

57

buvo įrengtos sovietmečiu, šio kolorito žalia spalva buvo ypač dažnai naudojama visuomeninių pastatų, pramonės pastatų interjeruose.

Einant toliau nuo Jėgainės gatvės link Nemuno upės kranto, matomas sekantis raudonų plytų pastatas, kurio tūris 90 laipsnių kampu remiasi į prieš tai minėtą. Jų sankirta matoma fotografijoje (il.56). Čia taip pat tęsiasi daugiausia autentiški tarpukariniai fabriko tūriai, tačiau jau didesnio aukštingumo, o už jo ryškėja dar vienas, bet šiek tiek kitokios estetikos plytų tūris. Pagal fotoarchyvo duomenis galima matyti, kad šis pastatas čia buvo įrengtas vėliau, anksčiau jo vietoje buvo tarpas tarp pastatų, kuriame stovėjo raudonų plytų kaminas. Šiuo metu kaminas yra panaikintas, o laisvumas tarp pastatų pilnai užpildytas nauju pav. 3. Kauno popieriaus fabriko tepalo architektūriniu intarpu, kuris savo estetika stipriai sandėlio priestato brėžinys neišsiskiria iš anksčiau buvusių pastatų. J. Janonio fabriko gyvavimo laikais jis funkcionavimo kaip katilinė. Toliau žengiant artyn link upės matomas galimai būsimas akcentinis pastatas – tai vienšlaitis tūris, kurio aukštesnioji dalis žvelgia į Nemuną, o pav. 4. Kauno popieriaus fabriko garažo žemoji į Jėgainės gatvės pusę. Šis fabriko pastatas brėžinys išsiskiria unikalia betonine apdaila, kuri nėra būdinga teritorijos architektūrai. Antstatas tarsi apžvalgos bokštelis, uždėtas ant raudonų plytų šlaitinio stogo (il.60, 61). Šis antstatas netgi primena šiuolaikines fabrikų konversijas. Nūdien prie esamo autentiško tūrio, tarsi uždedamas naujasis, dažnai stiklinis ar betoninis antstatas ir taip kontrasto principu istorinėje aplinkoje projektuojama naujoji architektūra (il.62). Šiuo atveju kontrastuojanti betoninė pastato dalis

il. 60. Kauno popieriaus fabriko il. 61. Kauno popieriaus il. 62. Talino popieriaus fabriko išlikusio eksterjero vaizdas fabriko išlikusio konversija „Fahle“ eksterjero vaizdas buvo funkciškai naudojama nuo fabriko gyvavimo pradžios. Bet šiandien dėl savo išskirtinumo, aukštingumo, kontrastuojančio dydžio bei faktūrų gali tapti akcento elementu, kuriančiu projekto išskirtinumą. Šis elementas puikiai matomas ir nuo kito upės kranto - Vičiūnų gyvenamojo

58

kvartalo. Žemaaukštis priestatas prie vienšlaičio raudonų plytų pastato matomo il.60 dešinėje, pastatytas vėliau – sovietiniu laikotarpiu ir galima teigti, kad projektavimo eigoje būtų naikinamas. Taip labiau būtų akcentuojamas esamas pagrindinis elementas – betoninis antstatas bei dviejų geometrinių formų sankirta. Pagal Kauno apskrities archyve išlikusius duomenis 1934 m. rugpjūčio 17 dieną suteiktas leidimas statyti šį priestatą. Jame teigiama, kad “Degtukų Akcinei Bendrovei prie popieriaus fabriko Petrašiūnuose leidžiama pastatyti garažą ir tepalui sandėlį, pagal pridėtą prie šio leidimo planą“157 (pav.4). Šis planas buvo įvykdytas, o garažas bei priestatas išliko iki šių dienų, tačiau priestatas yra stipriai pakitęs nuo pirminio projekto, pagal kurį buvo pastatytas. Priestato šiaurės rytų fasadas anksčiau buvo su centruotai įkomponuotu langu, sudalintu į 8 smukias dalis. Šiuo metu langas užmūrytas, tačiau matoma užuomina į buvusį langą - skiriasi plytų koloritas. Esamoje situacijoje matomas aklinas fasadas su vienumos įėjimo durimis. Panašaus principo vienšlaičiai mažo aukščio priestatai buvo formuojami ir kitose fabriko vietose. Žvelgiant į teritoriją iš pietvakarių, tai yra nuo Nemuno upės pusės, galima matyti dar du pirmame plane išryškėjusius vienšlaičius priestatus, kurių struktūra labai panaši į pateikto brėžinyje (pav.3).

Norint iki galo suvokti esamą situaciją reikia apžvelgti Kauno apskrities archyve išlikusį 1934 m. fabriko situacijos planą (pav.5). Kadangi šiuo metu nemaža dalis teritorijos pastatų yra tarsi užsimaskavę sovietiniame arba šių dienų kiaute, tokios situacijos plane matome, nes tuomet pirminiai tūriai buvo vientisi. Plane numeriais 1-7 pažymėti korpusai sujungti į vieną, juos siejo bendra raudonų plytų estetika bei tolygus langų rimtas. Pastatas vertikalių langų ritmu ir jų ilgumu vizualiai yra išaukštinamas. Antruoju numeriu pažymėtas korpusas yra aukščiausias stambus tūris visame sklype ir įsikomponavęs centre ilgųjų 3,5 ir sankirtoje su 1-4 korpusais. Centriniame tūryje išaukštintos lubos, dėl pirmajame skyriuje aptartų energijos šalinius pasitelkiančių gamybos procesų. Jame buvo įrengtas pav. 5. Kauno popieriaus fabriko situacijos planas 1934 m.(prieduose žiūrėti išdidintą žaliavos pavertimo į popieriaus masę skyrius, o šalia jo vaizdą) trečiuoju numeriu pažymėtas garo turbinos korpusas. Iš kitos pusės ribojęsi su pirmuoju numeriu pažymėtu popieriaus perdirbimo skyriumi, o iš kitos pusės ketvirtuoju numeriu pažymėtu medžio sandėliu. Toliau nuo antrojo, centrinio tūrio žvelgianti link Jėgainės gatvės pusės eilėje

157 Kauno regioninis apskrities archyvas. 59

išdėliota 5 tūris , kuris buvo užpildytas popieriaus gamybos mašinomis. Jame vyko pagrindinis gamybos procesas. Toliau nuo jo eina 6 numeriu pažymėtas korpusas, kuris buvo naudojamas popieriaus rūšiavimui. Už jo 7 numeriu pažymėtas popieriaus laikymo sandėlis. O už pastarojo nedideliu atstumu tarp pastatų 15 numeriu pažymėtas dar vienas sandėlis. Už jo mažasis kvadratinis pastatas - 12 numeriu pažymėtas budėtojo štabas. O visa fabriko struktūra atitinka tipinio fabriko, pasitelkiančio energijos šaltinius, apibūdinimą, kai pastatai išsiskyrė savo siaurumu ir buvo išdėlioti į vieną ilgą il. 63. Kauno popieriaus fabriko esamos situacijos pastatų liniją, taip struktūriškai paskirstant fotofiksacija gamybos procesus iš eilės. Šiame plane tarp 4 ir 8 korpusų matomas pažymėtas kaminas. Ši dominantė nėra išlikusi, o jos vieta vėliau užpildyta sujungiant 4 ir 8 korpusus. Senajame situacijos plane vienšlaitis pastatas su betoniniu antstatu naudojamas, kaip katilinė, šiek tiek atsitraukęs nuo ilgųjų tūrių (pav.5). Mėlyna spalva pažymėtas pastatas arčiausiai Nemuno žymimas, kaip „Kaolino sandėlis“, o šalia jo pateiktas 9.1 pastatas planuojamas dar vienas „Kaolino sandėlis“. Galima manyti, kad ši medžiaga buvo tiekiama fabrikui Nemunu, todėl jo vieta pasirinkta arčiausiai kranto. Sklypo pietryčių pusėje nuo gamybinių procesų atskirtos „kontoros“ (plane – nr. 11), dirbtuvių pastatai (nr. 10), bei 14 numeriu pažymėtas garažas. Ankstesniame 1932 m. plane matoma mažiau statinių (žiūrėti prieduose), tačiau šis 1934 m. planas labiau atitinką esamą situaciją. Šalia situacijos plano pateiktoje fotografijoje matoma reali fabriko situacija su visais tarpukariu, sovietmečiu ir vėliau atsiradusiais tūriais bei sklypo pasikeitimais.158

3.5. Kauno popieriaus fabriko pritaikymo meno centrui galimybės Planuojant naujai atgaivinti teritoriją naujam gyvenimui sudalintas sklypas sujungiamas į vieną. Prie privačios žemės dalies prijungiamas nedidelis valstybinės žemės plotas (pav.5), kuris ribojasi su Jėgainės gatve. Tokios svarbos urbanistiniai miesto centrai, kaip Kauno popieriaus fabrikas yra svarbus istoriškai, jame buvo spausdinama pirmoji Lietuvos nepriklausomybės valiuta. Architektūriniai sprendimai neturintys analogų Lietuvoje ir atspindi industrijos revoliucinius įvykius pasaulyje. Lokacija prie vandens tik prideda daugiau galimybių naujai atkurti teritoriją paįvairinant ją įtraukiant kranto planavimo projektą ar net projektuojant objektus ant vandens. Lietuvoje panašių teritorijų užgrobimų, kaip Berlyno ir Niujorko nevyko, tačiau tai įdomus istorinis reiškinys, kuris iškėlė iki šių dienų išlikusią menininkų kūrybinių,

158 Kauno regioninis apskrities archyvas. 60

ekspozicinių, gyvenamųjų erdvių problemą. Šiais įvykiais remiantis galima įgyvendinti mano siūlomą konversijos projektą, kuris teigiamai paveiktų net tik pasirinktą Kauno popieriaus fabriko teritoriją, bet ir visą Petrašiūnų mikrorajoną. Pastate planuojama įgyvendinti menų komplekso idėją, kuriama būtų meno muziejus, smulkesnės ekspozicinės erdvės, menininkų kūrybinės studijos, kavinės, barai, vieta gatvės maisto autobusiukams, lauko ekspozicinės erdvės, scenos performansams ir koncertams, kino salė, vieta lauko pav. 6. Kauno popieriaus fabriko kinui, tamsieji kambariai, fotografijos laboratorijos, esamos situacijos planas su planuojamu sklypų apjungimu spaustuvė ir kitų sričių meno dirbtuvės. Tai pat planuojam įrengti hostelį ir viešbutį. Išanalizuoti užsienio pavydžiai diktuoja etapišką teritorijos planavimo schemą. Etapus galima suskirstyti keturias dalis:

- Pirmuoju etapu (išvalymo) pasirinkti pramoninė teritorija būtų išvaloma nuo kenksmingų medžiagų, bei nugriaunami ypač menkos vertės mažo ploto priestatai, garažai. Nuimamas pilkos apdailos kiautas nuo tarpukario raudonų plytų fasado(il.55). Sovietinė brutali architektūra (il.53) paliekama ir kartu su kitais tūriais pritaikoma. Be papildomų statinių būtų tvarkoma teritorija, grindinys, žalios zonos. - Antruoju etapu (apgyvendinimo) teritorijoje išsaugojami pastatai būtų dalinai prisotinami veiklomis, jų vidus ir išorė renovuojama, pritaikoma pagal šiuolaikinio menininko poreikius. Pirma būtų užpildomi pastatai, kurie yra geriausios esamos būklės ir reikalauja mažiausia investicijų. Po truputį pilnai užpildant teritoriją veiklomis. - Trečiuoju etapu (teritorijos gerinimo) būtų projektuojamos jungtys tarp pastatų, atsirastų nauji tūriai, planuojami antstatai, didinamas aukštingumas, rengiamas teritorijos modernizacijos projektas, kuris pritrauktų daugiau sričių atstovų į atnaujintą teritoriją, bei paskatintų investuoti į aplinkinius sklypus. Būtų projektuojama pakrantė, rengiama daugiau viešų ekspozicinių, pasirodymų zonų. Svarstoma galimybė panaikinti tam tikrus tūrius ir jų vietoje pastatyti naujus, tačiau tik gerai įvertinus situaciją ir jų svarbą. - Ketvirtuoju etapu būtų planuojamos galimos jungtys su kitu upės krantu arba bendru pėsčiųjų taku pasvaičiojimams šalia Nemuno. - Penktuoju etapu turėtume matyti mikrorajono, o ypač aplinkinių pramonės zonų išsidėsčiusių aplink Kauno popieriaus fabriką kaitą. Vykstantys procesai Kauno popieriaus fabrike pritrauktų investuotojus, kurie pastebėję teigiamą kvartalo kaitą, sandėliavimo, gamybines patalpas konvertuotų į biurų, gyvenamųjų butų ar kitas patrauklesnes funkcijas.

61

Bendrai šis pasiūlymas eksperimentinis ir nėra garantuojama, kad rezultatas būtų analogiškas Berlyno ar Niujorko pavyzdžiams, tačiau galima teigti, kad situacija Petrašiūnų mikrorajone pasikeistų į teigiamą pusę, kai atsirastų traukos vieta, įsileidžianti visus miestelėnus. Žvelgiant į smukesnius projektus, kaip anksčiau minėtą „Kiemo galeriją“ galima spręsti, kad panašaus pobūdžio įtraukus, prieinamas menas yra įdomus kauniečiui bei turistams iš užsienio. Viešos ekspozicijos, meninė veikla, įtraukianti žmones, ir tiesiog atviras, prieinamas, sutvarkytas Nemuno krantas su jaukiomis nedidelėmis kavinėmis būtų neįprastas tokiam mikrorajonui, kaip Petrašiūnai, tačiau pritrauktų tinkamą ratą žmonių, kurie palaipsniui miesto raidą nukreiptų teigiama linkme. Atsižvelgiant į menininkų bendruomenes būtų kuriama laisva, improvizacinio pobūdžio, eksperimentinė miesto zona, kurios dar niekas nebandė įgyvendinti Lietuvoje. Daugiausia šie pritaikymo projektai buvo įgyvendinami paviršutiniškai, panaudojant kūrybinės studijos idėją komerciniais tikslais. Kaune tokie projektai įgyvendini Vilijampolėje. Pirmasis - Varnių gatvėje esantis loftų pastatas. Antrasis - vėliau įgyvendintas Panerių gatvės loftų pastatas. Tačiau galimas ir kitas projektavimo scenarijus, kai remdamasi aptartomis problematikomis, valstybė imasi iniciatyvos atgavinti tam tikrą merdinčią miesto teritoriją, turėdama ilgalaikį teritorijos atgaivinimo planą. Nors nuo pirmųjų menininkų, užgrobusių pastatus, praėjo jau ilgas laiko tarpas, problemos, kurias kėlė didieji menininkai išlikę iki mūsų dienų, o jų indėlis į miesto pokyčius dabar matoma miesto įvaizdžio dalis. Suvokiant Lietuvos šalies situaciją, kad tokia inciatyva dėl finansinių galimybių nėra reali, siūloma prijungti verslo dalį, kuri neštų pelną, o meno centras galėtų išlaikyti save, be papildomai iš valstybės skiriamų lėšų. Čia galėtų atsirasti nuomojamos darbo vietos bendradarbiavimo biuruose, plotai architektūros studijoms. Šiuo darbu siūloma atgaivinti vieną iš industrializacijos palikimo pastatų ne aklai atkuriant buvusią situaciją, bet etapiškai ją pritaikant menininkų ir kitų bendruomenių poreikiams ir taip kviečiant į teritoriją žiūrėti ne „pastato – monumento“, bet įtraukiančio naujo reiškinio, meninio darinio miesto plane aspektu.

Praktinėje magistrinio darbo dalyje pateikiami teritorijos projektiniai pasiūlymai. Teritorija etapiškai užpildoma, o kiekvienam etapui pasiūlomas architektūros sprendimas.

62

IŠVADOS 1. Apžvelgus pramonės architektūros raidą, sampratą ir tipologiją Lietuvoje bei užsienyje yra pastebima panaši tendencija – nenaudojami bankrutavusių įmonių fabrikų pastatai yra paliekami sugriūti kartu su kenksmingomis medžiagomis teritorijoje. Ne visi fabrikai yra verti konversijos, didelė dalis yra per daug sunykę, kiti nėra estetiškai įdomūs, tačiau dalis pramonės pastatų - „vaiduoklių“ yra gana geros būklės ir atspindi pramonės revoliucijos etapus bei modernėjančią visuomenę. Dalis pramonės teritorijų yra išskirtinėje miesto lokacijoje, jų architektūra turi vertingų estetinių savybių ir yra verta pilno arba dalinio išsaugojimo, pastatus pritaikant naujai funkcijai.

2. Apleistuose, nenaudojamuose pastatuose Amerikoje ir Europoje nuo 1960-1970 m. pradėjo kurtis meno bendruomenės, pasižymėjusios kaip socialinis ir kultūrinis reiškinys. Dažnai jos užimdavo tam tikras miesto teritorijas (ištisas gatves ir pastatus). Vienas iš pagrindinių aktyvių menininkų tikslų buvo perskirstyti ekonominius išteklius pagal efektyvesnį modelį. Ilgainiui buvo galima pastebėti tų teritorijų pokyčius: menininkų dėka ne vienas kvartalas buvo išsaugotas nuo sunaikinimo ir įtrauktas į architektūros paveldo apsaugos sąrašus. Teritorijų pasikeitimai buvo vizualiai matomi mieste, keitėsi teritorijos mikroklimatas. Palaipsniui menininkų paveiktos teritorijos iš apleistų, baugių miesto dalių virto prestižinėmis. Pakilo būsto vertė, o menininkų indėlis dažnai panaudotas komerciniais tikslais be jokio grįžtamojo ryšio meno atstovams. Toks teritorijos gerinimo modelis ir šiandien gali būti naudojamas norit atgavinti post-industrinius miesto kvartalus. Atsiradus panašiam meno centrui Kaune galimai kažkuri teritorijos kaita pritrauktų investuotojų ir menininkų, kurių dėka miestas tobulėtų kultūriškai bei atneštų ilgalaikę socialinę ir finansinę naudą.

3. Nelegalus meno bendruomenių kūrimasis industriniame kvartale Soho, Niujorke ir „skvoterių“ judėjimas Berlyne atvėrė socialines problemas miestuose. Jurgio Mačiūno iškeltos menininko būsto, kūrybinės studijos problemos nėra išspręstos ir šiais laikais. O „Fluxus House“ bendruomenės įgyvendinimas skatina keisti pasenusį miesto planą, keičiant industrinės paskirties pastatų funkciją į gyvenamuosius ar viešosios. Berlyno atveju menininkai ne tik užėmė pastatus, ten įkurdami alternatyvius meno centrus, bet ir užvaldė visą miestą menu. Industrinių patalpų užėmimai užsienyje atvėrė opias visuomenės ir šalies problemas, kurios turėtų būtų sprendžiamos kompleksiškai. O tokiose šalyse, kaip Lietuva, kur idėjiniai būsto užėmimai nevyko, istorinės analogijos galėtų paskatinti naujos architektūrinės konversijos raišką.

4. Lietuvoje buvo surasta ne viena pramonės teritorija, kuri verta regeneracijos projekto, tačiau labiausiai išskiria didieji miestai – Kaunas ir Vilnius, o juose - Popieriaus fabrikai. Į juos 63

dėmesys atkreiptas dėl išskirtinės vietos miestuose, bei vertingų architektūros estetinių savybių. Dėl galimybės laisviau interpretuoti teritoriją buvo pasirinktas Kauno popieriaus fabrikas. Petrašiūnų gyvenvietė išsivystė Kaunui tapus laikinąja sostine. Šis laikotarpis itin svarbus Kaunui, nes, būtent, tada įvyko didysis miesto pokytis iš kaimiškos vietovės į didmiestį. Tai įtakojo ne tik naujas sostinės statusas, bet ir pramonės augimas ir kūrimas šiame mieste, todėl miestui būtų itin reikšminga išsaugoti pramonės objektą iš tarpukario laikotarpio.

5. Atlikus Kauno popieriaus fabriko istorinių duomenų ir esamos situacijos analizę nustatyta, kad šis fabrikas yra tinkamas atlikti sėkmingą komplekso konversiją į kultūros ir meno centrą. Atsižvelgiant į menininkų bendruomenes kuriama laisva, improvizacinio pobūdžio, eksperimentinė miesto zona. Projektas vykdomas etapiškai: pradedant nuo teritorijos išvalymo iki pilnai funkcionuojančio meno centro su papildomais statiniais. Atliekant projektą remiamasi reiškiniais užsienyje, kai miestuose kūrėsi alternatyvūs meno centrai, kurie savo veikla teigiamai paveikė apleistas teritorijas. Remiantis užsienio pavyzdžiais ir tuo, kaip jie įtakojo miestus, daroma išvada, kad alternatyvaus meno centro projektas, įtraukiantis miestiečius, gali teigiamai paveikti ir Petrašiūnų mikrorajoną. O laikui bėgant ir kardinaliai jį pakeisti.

6. Šis modelis galėtų būti naudojamas ir kaip prevencinė priemonė savininkams turintiems nuosavybę svarbiose miesto teritorijose, kurios ilgą laiką yra apleistos ir taip teršia miesto aplinką. Norint keisti, gerinti miesto vaizdą galėtų būti išleistas įstatymas, leidžiantis tam tikroms bendruomenių grupėms (pavyzdžiui, kuriamo meno centro Petrašiūnuose menininkams) legaliai kurti meną apleistoje pramoninėje teritorijoje, kuri nenaudojama daugiau nei 5 metai pagal jokią paskirtį ir nyksta. Taip galėtų atsirasti laikinos meno instaliacijos, išsidėsčiusios Kauno mieste, kuriami kūrybinių dirbtuvių projektai, siūlomos idėjos, miestas užsipildytu menu. Tokiu būdu teritorijų ar pastatų savininkai būtų skatinami įveiklinti objektą arba perleisti, parduoti kitiems savininkams, kurie nori jį atgavinti. Alternatyviu atveju jis būtų laikinai užvaldytas meno atstovų. Taip vienokiu ar kitokiu būdu vyktų tam tikras procesas: vienu atveju pastatas taptų laikina menininkų eksperimento zona, kitu atveju būtų perleistas ir rekonstruotas ar kitaip atgaivintas. Visais atvejais (remiantis išanalizuotais kitų miestų pavydžiais), manoma, kad tai teigiamai veiktų ir Kauno miestą.

64

BIBLIOGRAFINIŲ NUORODŲ SĄRAŠAS ŠALTINIAI:

1. Edgaras Jasenka. Pramoninių teritorijų konversijos. Kauno ,,Pergalės“ kvartalo atvejis. Magistrinis darbas. Vilniaus dailės akademija, 2013. 2. Edgaras Jasenka. Pramonės teritorijų konversijos Kauno kongresų rūmai. Magistrinis darbas. Vilniaus dailės akademija, Kauno fakultetas, 2014. 3. Eglė Tautavičiūtė. Industrinio paveldo konversijos į kultūrinės paskirties objektus vizualiosios formos. Magistrinis darbas. Vilniaus dailės akademija, Klaipėdos fakultetas, 2013. 4. Emilija Armakauskaitė. Panevėžio miesto pramonės architektūros restauracija, išsaugojimas ir pritaikymas visuomenei. Magistrinis darbas. Vilniaus dailės akademija, 2016. 5. Gintarė Šatevičiūtė. Pramonės paveldo pritaikymo kultūrinėms veikloms problemos ir galimybės : mažosios Lietuvos atvejis. Magistrinis darbas. Vilniaus dailės akademija, 2014. 6. Ieva Sinickaitė. Kūrybiškumas ir architektūra. Magistrinis darbas. Vilniaus dailės akademija, 2019. 7. Karolina Gailiūtė. Lietuvos architektūros paveldo refleksijos XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio spaudoje. Magistrinis darbas. Vilniaus dailės akademija, 2016. 8. Marija Savickienė. Architektūra kaip socialinės integracijos priemonė. Pabėgėlių ir IDP’s apgyvendinimas ypatingų situacijų atvejais. Magistrinis darbas. Vilniaus dailės akademija, 2018. 9. Mindaugas Maksvytis. Pramoninių sovietinio laikotarpio teritorijų panaudojimo galimybės Kauno urbanistinėje raidoje. Magistrinis darbas. Vilniaus dailės akademija, Kauno fakultetas, 2015. 10. Monika Liočaitė. Petrašiūnų industrinių teritorijų konversija šiuolaikinių poreikių bei istorinių patirčių kontekste. Magistrinis darbas. Vilniaus dailės akademija, Kauno fakultetas, 2014. 11. Tomas Šuminas. Architektūros ir gatvės dialogas: socialinių sanglaudų galimybės. Magistro diplominis darbas. Magistrinis darbas. Vilniaus dailės akademija, Kauno fakultetas, 2015. 12. Vytas Lužys. Tvari architektūra – kokybiška architektūra. Magistrinis darbas. Vilniaus dailės akademija, 2015.

65

LITERATŪRA:

1. Mačiulis, Algimantas. Permainingi metai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008. 2. Amy Starecheski. Ours to Lose– When Squatters Became Homeowners in New York City. The University of Chicago Press, 2016. 3. Aron Shkuda. Lofts of SoHo: Gentrification, Art, and Industry in New York. University of Chicago Press, 2016. 4. Aušrinė Kulvietytė-Cemnolonskė (sudarytoja). Architektūriniai pasivaikščiojimai ir paveldosaugos aktualijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2017. 5. Auksė Petrulienė. Atminties popierius. Kaunas. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2020. 6. Aušra Černauskienė. Meninių formų samprata XX a. Lietuvos architektūros pavyzdžiu. Vilniaus Gedimino technkinos universitetas, 2014. 7. Alexander Vasudevan. Metropolitan Preoccupations: The Spatial Politics of Squatting in Berlin. John Wiley & Sons, 2015. 8. Alexander Vasudevan .The Autonomous City: A History of Urban Squatting. Verso Books, 2017. 9. Alexander Vasudevan. Metropolitan Preoccupations– The Spatial Politics of Squatting in Berlin. Wiley-Blackwell 2015. Bart van der Steen, Ask Katzeff, and Leedert van Hoogenhuijze. The City Is Ours– Squatting and Autonomous Movements in Europe from the 1970‘s to present. PM Press, 2014. 10. Benjaminas Pladis, Rimantas Zagreckas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 11. Brendan O‘Flaherty. Making Room– The Economics of Homelessness. Harvard University Press, 1996. 12. Dalė Puodžiukienė. Lietuvos architektūros istorija (IV tomas). Vilnius: Savastis, 2014. 13. Daniela Sandler. Counterpreservation: Architectural Decay in Berlin Since 1989. Cornell University Press, 2016. 14. David Inglis, John Hughson. The Sociology of Art– Ways of Seeing. Red Globe Press, 2005. 15. Eglė Navickienė. Nauja architektūra istorinėje aplinkoje. Vilnius: Vilniaus Gedmino technikos universiteto leidykla „Technika“, 2006. 16. Elona Lubytė. Meno viešosiose miesto erdvėse: kūrėjo, užsakovo ir publikos vertybių sandraugos klausimas. Vilniaus dailės akadmeija, 2010. 66

17. Elona Lubytė. Pasirinkimai: dviejų menininkų kūrybiniai ieškojimai abipus geležinės uždangos. Vilniau dailės akademija, 2013. 18. Ivan T. Berend. Modern European Economy. Routledge , 2013. 19. Jacobs, Jane. The Death and Life of Great American Cities. Vintage Books, 1961. 20. John Fitzmaurice . The Politics of Belgium. C. Hurst and Co, 1996. 21. Jonas Mekas. I has no – where to go. Spector Books, 2017. 22. Kristen Forkert. Artistic Lives– A Study of Creativity in Two European Cities. Ashgate Publishing. 23. Le Corbusier. Architektūros link. Vilnius: Lapas, 2019. 24. L. Šubinas. Pramonės pastatai. Vilnius: Mokslas, 1980. 25. Marija Drėmaitė. Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Vytauto Didžiojo Universitetas Švietimo akademija, 2009. 26. Marija Drėmaitė. Optimizmo architektūra. Vilnius: Lapas, 2018. 27. Marija Drėmaitė. Progreso meteoras. Vilnius: Lapas, 2016. 28. Marija Drėmaitė. Svajonių fabrikai? Industrializacijos palikimas baltijos regione (1945- 1990 m.) kultūros istorijos požiūriu. Vytauto Didžiojo Universitetas, 2009. 29. Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė. Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus dailės kademijos leidykla, 2012. 30. Martynas Mankus. Postmodernizmo idėjų raiška XX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio Lietuvos architektūros darbų konkursuose ir neįgyvendintuose projektuose. Vilniaus Gedimino technikos universitetas, 2014. 31. Miguel A. Martinez Lopez. The Urban Politics of Squatters' Movements. Palgrave Macmillan, 2018. 32. Ona Stasiukaitienė. Technikos paveldas Lietuvoje. Vilnius: Versus aureus, 2008. 33. Parmela Buxton. Architekto žinynas. Vilnius: Vilniaus Gedmino technikos universiteto leidykla „Technika“, 2017. 34. Peter N Stearns.. The Industrial Revolution in World History. Routledge(4th Edition), 2012. 35. Pierpaolo Mudu and Sutapa Cgattopadhyay. Migration, Squatting and Radical Autonomy. Routledge, 2017. 36. Rasa Betrašiūtė, Vilma Karvelytė – Balbierienė, Arvtdas Pakštalis, Vaidas Petrulis, Kastytis Rudokas. Lietuvos tarpukario architektūrinis palikimas: materialumo ir nematerialumo dermė. Kaunas: Technologija, 2015. 37. Reyner Banham. A Concrete Atlantis: U. S. Industrial Building and European Modern Architecture. MIT Press,1986. 67

38. Reyner Banham. Megastructure: Urban Futures of the Recent Past. The Monacelli Press, 2020. 39. Roslyn Bernstein, Shael Shapiro. Illegal Living. Jonas Mekas Foundation,2012. 40. Reyner Banham. Theory and Design in the First Machine Age, 2nd Edition. MIT Press,1980. 41. Scott D. Butcher. York: America's Historic Crossroads Hardcover. Schiffer Publishing, 2008. 42. Vaidas Petrulis. Paveldo kaip konfliktas: metodologinės Lietuvos XX a. architektūrinio palikimo vertinimo prielaidos. Kaunas: Technologija, 2015. 43. Walter Thabit. How East New York Became a Ghetto. New York University Press, 2003.

Elektroninė prieiga:

1. Kunsthaus Techeles - https://www.archdaily.com/947875/herzog-and-de-meuron-to- design-contemporary-swedish-photography-museum-fotografiska-in-berlin 2. Christiania - https://ericwinkelmann.wordpress.com/2012/10/24/timeline-of-christiania/ 3. Ford Motor įmonės fabrikas Kentukyje 1925 metais - http://digital.library.louisville.edu/cdm/singleitem/collection/cs/id/1347/rec/10 4. Lietuvos amatininkystė - https://www.vle.lt/Straipsnis/amatininkai-73279 5. Ford automobilių fabrikas Mančesterio gatvėje, Mičigane - https://modeltfordfix.com/fords-highland-park-manufacturing-plant/ 6. „Morris Engines“ fabrikAS - https://discovery.nationalarchives.gov.uk/details/r/f34eff49-8d7e-4e44-921c- a376fc941728 7. „Morris Engines“ fabriko fotofiksacija - https://upload.wikimedia.org/wikipedia/en/4/40/Engines_branch.jpg 8. Caird and Rayner‘s halės pastatas Londone - https://historicengland.org.uk/images- books/publications/early-structural-steel-london-buildings/#gallery-0-9 9. Kauno istorija - https://datos.kvb.lt/laikotarpiai/1795-1915/ 10. Batų fabrikas Kalifornijoje - https://www.mainememory.net/artifact/22149 11. J. Janonio popieriaus fabriko gyvenvitė Petrašiūnuose - https://www.kvb.lt/lt/krastieciams/image/1700-j-janonio-popieriaus-fabriko- gyvenviete-petrasiunuose-xx-a-6-des#fwgallerytop

68

12. Perspektyvinis pramonės planas sovietmečiu Lietuvoje - http://www.mmcentras.lt/kulturos-istorija/kulturos-istorija/architektura/19551959- modernizmo-startas/industrializacija-ir-urbanizacija/78195 13. 1933 metų „Lietuvos žinios“ laikraščio ištrauka apie Kauno popieriaus fabriką - http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/8092/kaip-dirba-ir-koki-popieriu- gamina-petrasiunu-popieriaus-fabrikas 14. Laikraštis „Kauno diena“ straipsnis apie „Kauno popieriau fabriko“ naikinimą ir įmonės skolas - https://kauno.diena.lt/dienrastis/ekonomika/popieriaus-fabrikas-naikinamas- kartu-su-skolomis-28754#.U7MlWLEzMqI 15. „Kauno popieriau fabriko“ fotografijos - https://kaunas.kasvyksta.lt/2019/07/27/kultura/neatrasti-petrasiunai-ten-kur-stiebesi- valstybe-foto/# 16. 1931 metų „Lietuvos žinios“ laikraščio ištrauka apie Kauno popieriaus fabriką - http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/2378/pradejo-statyti-popieriaus-fabrika 17. 1932 metų „Lietuvos žinios“ laikraščio ištrauka apie Kauno popieriaus fabriką - http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/2543/baigiamas-statyti-popieriaus- fabrikas 18. 1934 metų „Lietuvos žinios“ laikraščio ištrauka apie Kauno popieriaus fabriką - http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/4985/del-susisekimo-ptrasiunaikaunas 19. 1938 metų „Lietuvos žinios“ laikraščio ištrauka apie Petrašiūnų pramonės augimą - http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/3889/is-mazo-kaimo-i-stambu- pramones-centra 20. 1933 metų „Lietuvos žinios“ laikraščio ištrauka apie Kauno popieriaus fabriką - http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/8092/kaip-dirba-ir-koki-popieriu- gamina-petrasiunu-popieriaus-fabrikas 21. 1932 metų „Lietuvos žinios“ laikraščio ištrauka apie Kauno fabrikus ir dirbtuves - http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/8346/kas-naujo-fabrikuose-ir-dirbtuvese 22. 1936 metų „Lietuvos aidas“ laikraščio ištrauka apie Lietuvos pramonės politiką - http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/3790/lietuvos-pramones-politika 23. 1931 metų „Lietuvos žinios“ laikraščio straipsnis apie Petrašiūnus - http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/3140/petrasiunai--kauno-priemiestis 24. 1936 metų „Lietuvos aidas“ straipsnis apie Lietuvos pramonę - http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/5102/straipsniai-apie-lietuvos-pramones- imones

69

25. 1922 metų „Lietuvos žinios“ laikraščio ištrauka apie „Drobės“ fabriką - http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/bibliografija/6207/drobes-fabrikas 26. Le Corbusier daugiabučio projektas Berlyne - https://www.archdaily.com/88704/ad- classics-corbusierhaus-le-corbusier 27. Standarizuotų sovietinių namų kvartalai Vilniuje - https://www.bernardinai.lt/2020-05- 19-standartizacija-ir-funckionalizmas-kaip-sovietmeciu-augo-vilniaus-miegamieji- rajonai/ 28. Ledų pramonės pastatas Berlyne - https://abandonedberlin.com/eisfabrik/ 29. Apleisto Detroito fotofiksacija - https://www.dailymail.co.uk/news/article- 1370199/Detroit-Haunting-photos-crumbling-remains-highlight-decline-Motor- City.html 30. John Louis Recchiuti, „America moves to the city“ - https://www.khanacademy.org/humanities/us-history/the-gilded-age/gilded- age/a/america-moves-to-the-city 31. Kyle Spencer, „The Memory-Keeper of SoHo“, in New York Times(2015) - https://www.nytimes.com/2015/06/14/nyregion/the-memory-keeper-of- soho.html?searchResultPosition=8 32. National Geographic Society, „Immigration to the U.S. in the Late 1800s“ in National Geographic (2002) : https://www.nationalgeographic.org/photo/immigration-1870- 1900. 33. Kim Velsey, „The Last of the SoHo Pioneers“, in New York Times(2020) - https://www.nytimes.com/2020/09/18/realestate/soho-artist-loft- sale.html?searchResultPosition=7 34. Holland Cotter, „ART REVIEW; Changes Aside, SoHo Is Still Very Much SoHo“, in New York Times(1999) - https://www.nytimes.com/1999/02/12/arts/art-review-changes- aside-soho-is-still-very-much- 35. Leslie Kaufman, „Tony Goldman, Soho Pioneer, Dies at 68“ in New York Times(2004) - https://www.nytimes.com/2012/09/16/nyregion/tony-goldman-real-estate-visionary- dies-at-68.html 36. Vivian Marino, „A Soho Triplex Sells for a Record 35.1 Milion dollers“ in New York Times(2020) - https://www.nytimes.com/2020/10/30/realestate/top-nyc-real-estate- sales.html?searchResultPosition=2). 37. Lily Cichanowicz „Shifting Tides: The Rise And Fall Of Squatting Culture In Berlin” in “Culture Trip” - https://theculturetrip.com/europe/germany/berlin/articles/shifting- tides-the-rise-and-fall-of-squatting-culture-in-berlin/ 70

38. Mathieu Durget „The story of Kunsthaus Tacheles – the Home of the Spirit of Art” in “Berlin Street Art” (2016) - https://berlinstreetart.com/kunsthaus-tacheles-berlin/ 39. Jacek Slaski „Squats in Berlin: The city’s most famous occupied houses — in pictures“ in Tipberlin (2020) - https://www.tip-berlin.de/english/squats-in-berlin-the-most- famous-occupied-houses/ 40. Christele Harrouk „Herzog & de Meuron Renovates the Kunsthaus Tacheles, Future Home of Fotografiska in Berlin“ in Archdaily (2020) - https://www.archdaily.com/947875/herzog-and-de-meuron-to-design-contemporary- swedish-photography-museum-fotografiska-in- berlin?ad_source=search&ad_medium=search_result_all

41. „Street art - Berlin - Germany - Kunsthaus Tacheles“ in Milenaolesinska (2017) - http://milenaolesinska.blogspot.com/2017/03/street-art-berlin-germany-kunsthaus.html 42. Almantas Bružas, „ „Fluxus“ grįžta į Kauną - fabrike „Lithuanica“ atsidaro „Fluxus ministerija“ “ in Pilotas (2012) - http://pilotas.lt/2012/05/11/archyvas/2012/fluxus- grizta-i-kaunalutuanicos-fabrike-atsidaro-fluxus-ministerija/ 43. Vytenis Jakas „Kiemo galerija“ in Atminties vietos (2014) - https://www.atmintiesvietos.lt/lt/projektai/meno-projektai/kiemo-galerija/ 44. „Pažinti Neringą per architektūrą: ką verta pamatyti?“ in Bernardinai (2020) - https://www.bernardinai.lt/pazinti-neringa-per-architektura-ka-verta-pamatyti/ 45. Venatanas Mačiekus, „Plaušienos ir popieriaus pramonė“ in Visuotinė Lietuvos enciklopedija(2010) - https://www.vle.lt/Straipsnis/plausienos-ir-popieriaus-pramone- 5407

71

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS

Il. Pavadinimas Autorius Šaltinis Metai numeris il. 1. Vilniaus šiluminės Nežinomas Knyga: „Technikos paveldas 1903 m. elektrinės senieji Lietuvoje“ įrenginiai il. 2. „Ford Motor“ Caufield and https://www.vonskip.com/2019 1925 m. įmonės gaminamų automobilių Shook Collection /11/mechanic-monday_25.html surinkimo linija Kentukyje 1925 m. il. 3. Mikniūnų kalvė Nežinomas Knyga: „Technikos paveldas Nežinomi (Pakruojo r.), pastatyta 1928 m. Lietuvoje“ il. 4. Ylių kalvė Nežinomas Knyga: „Technikos paveldas Nežinomi (Raseinių r.), pastatyta 1904 m., Lietuvoje“ ir joje dirbantis kalvis il. 5. Ford automobilių Iš „The Henry https://www.thehenryford.org/c 1903 m. fabrikas Mančesterio Ford. Gift of ollections-and-research/digital- gatvėje, Mičigane, Ford Motor collections/artifact/25260#slide 1903 m. Company“ =gs-249874 fotografijų archyvo il. 6. Ford automobilių Nežinomas https://www.pbs.org/wgbh/ame 1913 m. fabriko vieno iš komplekso pastatų ricanexperience/features/- fasadas gallery-henryford/ Mančesterio gatvėje, Mičigane, 1913 m. il. 7. Šedinio stogo Nežinomas https://en.wikipedia.org/wiki/Fi 1923 m. konstrukcija su stoglangiais le:Engines_branch.jpg „Morris Engines“ fabrike Anglijoje, 1923 m.

72

il. 8. Petro Vileišio Nežinomas Knyga: „Progreso meteoras“ 1905 m. metalo fabrikas Vilniuje, 1905 m. il. 9. Elektrinės pastatas Nežinomas https://www.researchgate.net/fi 1899- Madride prieš konversiją į meno gure/Figura-4-Veduta-della- 2000 m. muziejų Central-Electrica-de-Mediodia- a-Madrid-prima-dellintervento- di_fig2_312136409 il. 10. E. Elektrinės Nežinomas https://www.researchgate.net/fi 2017 m. pastatas Madride prieš po gure/Figura-4-Veduta-della- konversijos į meno Central-Electrica-de-Mediodia- muziejų a-Madrid-prima-dellintervento- di_fig2_312136409 il. 11. Art Nouveau Jean-Pierre https://it.wikivoyage.org/wiki/F 2012 m. stiliaus pastatas Rygoje, 1906 m. Dalbéra ile:Immeuble_art_nouveau_(Ri ga)_(7575664960).jpg il. 12. Fabrikas Nežinomas https://www.alamy.com/stock- 1906 m. Kalifornijoje, 1906 m. photo/factory-workers- 1900/sdflkjasdflwjks il. 13. „I. B. Volfo“ alaus Nežinomas https://datos.kvb.lt/laikotarpiai/ 1916 m. darykla Vilijampolėje, 1795-1915/ 1916 m. il. 14. Le Cobusier Nežinomas http://www.slate.com/blogs/the 1959 m. kartotinio daugiabučio _eye/2015/08/13/brutalist_archi projektas Berlyne, tecture_a_case_for_hulking_co pastatytas 1959 m. ncrete_buildings_from_roman. html?via=gdpr-consent il. 15. Vienas iš Nežinomas https://theblogofdimi.com/nauji 2016 m. Sovietinių kartotinių ninkai-vilnius-lithuania-photos/ daugiabučių Naujininkuose, Vilniuje, pastatytų

73

1950-1966 m. laikotarpyje il. 16. Palemono Nežinomas https://pamirsta.lt/apleista- 2018 m. keramika - neveikianti keramikos-gamykla/ gamykla il. 17. Apleista geležies ir Kristof Pattou https://momentsintime- 2019 m. plieno gamykla Charleroi mieste, photos.com/2019/10/21/the- Belgijoje forgotten-industries-in- charleroi/ il. 18. Ledų fabrikas Nežinomas https://www.abandonedberlin.c 2014 m. Berlyne om/eisfabrik/ il. 19. Ledų fabriko Nežinomas https://www.abandonedberlin.c 2014 m. Berlyne interjeras om/eisfabrik/ il. 20. „Broadway“ Edmund Vincent https://collections.mcny.org/CS 1976 m. gatvės namo fasadas, 1976 m. Gilion .aspx?VP3=SearchResult&ALI Niujorke D=24UAKV5C9SO&VBID=2 dabartiniame Soho kvartale 4UP1O30Q7L&PN=6#/Search Result&ALID=24UAKV5C9S O&VBID=24UP1O30Q7L&P N=11 il. 21. „Spring“ ir Edmund Vincent https://collections.mcny.org/Ga 1974 m. „Mercer“ gatvių sankirta, 1974 m. Gilion llery/24UAKV5C9SO Niujorke dabartiniame „Soho“ kvartale il. 22. „Wooster“ gatvė, Edmund Vincent https://collections.mcny.org/CS 1974 m. Niujorkas, 1974 m. Gilion .aspx?VP3=SearchResult&ALI D=24UAKV5C9SO&VBID=2 4UP1O30Q7L&PN=6#/Search Result&ALID=24UAKV5C9S O&VBID=24UP1O30Q7L&P N=7

74

il. 23. Renovacijos Edmund Vincent https://collections.mcny.org/CS 1975 m. darbai, Edmund Cincent Gillon Gilion .aspx?VP3=SearchResult&ALI D=24UAKV5C9SO&VBID=2 4UP1O30Q7L&PN=6#/Search Result&ALID=24UAKV5C9S O&VBID=24UP1O30Q7L&P N=11 il. 24. 1971 m. Soho Fred W. https://www.nytimes.com/2020 1971 m. kvartalas menininkų McDarrah /09/18/realestate/soho-artist- kūrimosi procese loft- sale.html?searchResultPosition =7 il. 25. Ponia Samson Tyrone Dukes https://www.nytimes.com/2020 1971 m. 1971 m. lofto patalpose /09/18/realestate/soho-artist- loft- sale.html?searchResultPosition =7 il. 26. Casa Tarragó, La Nežinomas https://barcelonalowdown.com/ 1870 m.- Carbonería pastato la-carboneria-urbanistic- Barselonoje kaita 2015 m. po užėmimo innovation-to-graffiti-covered- squat/ il. 27. Rosenthaler Strabe Ben de Biel http://bendebiel.com/berlin- 1994 m. 68, „Eimer squat“, Berlynas, 1990 m. 1990-1995/ il. 28. Rosenthaler Strabe Ben de Biel http://bendebiel.com/berlin- 1994 m. 68, „Eimer squat“, Berlynas, 1993 m. 1990-1995/ il. 29. „Improviser“ baras Ben de Biel http://bendebiel.com/berlin- 1991 m. ,Berlynas, 1991 m. 1990-1995/ il. 30. Mulackstraße, Ben de Biel http://bendebiel.com/berlin- 1990 m. Berlynas, 1990 m. 1990-1995/

75

il. 31. Kunsthaus Stefan Schilling Knyga : „Berlin Wonderland “ 1990 m. Tacheles, Berlynas il. 32. Kunsthaus Nežinomas https://www.wuky.org/post/berl 1990 m. Tacheles, Berlynas in-beat-bloomed- rubble#stream/0 il. 33. Kunsthaus Nežinomas https://www.wuky.org/post/berl 1990 m. Tacheles, Berlynas in-beat-bloomed- rubble#stream/0 il. 34 . Kunsthaus Nežinomas https://caucasusasia.tumblr.com 2005- Tacheles, Berlynas / 2007 m. il. 35. Brunnenstraße Dirk Jericho https://www.berliner- 2013 m. 183, Berlynas, 2005 woche.de/mitte/c- sonstiges/ehemaliges- hausprojekt-in-der- brunnenstrasse-183-wird- saniert_a20018 il. 36. Brunnenstraße Nežinomas http://wikimapia.org/13606637/ 2018 m. 183, Berlynas, 2018 de/Studio-183 il. 37. „Fluxus Nežinomas https://www.vivacolor.lt/apie- 2013 m. ministerija“ Kaune mus/fluxus-ministerija-kaune/ il. 38. Kauno kiemo Nežinomas https://www.pamatyklietuvoje.l 2019 m. galerija, 2019 m. t/details/kiemo-galerija/6145 il. 39. Kauno kiemo Nežinomas https://www.pamatyklietuvoje.l 2017 m. galerija , 2017 m. t/details/kiemo-galerija/6145 il. 40. Nidos meno A. Vasilenko https://sa.lt/architektai- 2019 m. kolonija, 2019 m. kvieciami-nidos-meno- kolonija/ il. 41. „Drobės“ fabrikas „Baltic Realty https://www.vz.lt/nekilnojamasi 2020 m. Kaune, 2020 m. Investments“ s-turtas- statyba/2020/07/20/vietoje-

76

buvusio-kauno-drobes-fabriko-- biurai il. 42. Dirbtinio pluošto Rasuolė Natūriniai tyrimai 2020 m. gamyklos Kaune aušinimo sistemų Petrikaitė pastatas il. 43. Kučkuriškių Nežinomas https://pamirsta.lt/kuckuriskiu- 2013 m. popieriaus fabrikas Naujojoje Vilnioje popieriaus-fabrikas/ il. 44. Popieriaus fabrikas Nežinomas Knyga: „Technikos paveldas Nežinom Vilniuje (Popieriaus g. 15), Lietuvoje“ a pastatytas 1834 m. il. 45. Naujųjų Verkių Nežinomas https://pamirsta.lt/naujuju- 2018 m. popieriaus fabrikas verkiu-popieriaus-fabrikas/ il. 46. Naujųjų Verkių Nežinomas https://pamirsta.lt/naujuju- 2018 m. popieriaus fabrikas verkiu-popieriaus-fabrikas/ il. 47. Kaunas 1938 m. Veronika Knyga: „Progreso meteoras“ 1938 m. vasario 16-osios naktį (fotografijos Šleivytė autorė Veronika Šleivytė) il. 48. „Pienocentras“ A. Burkus http://www.autc.lt/lt/architektur 1931 m. pastatas Kaune, Laisvės alėjoje os-objektai/1027 il. 49. „Drobės“ fabriko Nežinomas http://www.autc.lt/lt/architektur Nežinom pastatas Kaune os-objektai/1833?rt=3&oe=5 a il. 50. Petrašiūnai Nežinomas http://www.autc.lt/en/architectu Nežinom re-objects/147 a il. 51. Kauno popieriaus Nežinomas http://www.laskaunas.lt/jaunuju Apie fabrikas -publikacijos/petrasiunai/ 1933 m. il. 52. Kauno popieriaus Nežinomas http://www.laskaunas.lt/jaunuju 1975 m. fabrikas -publikacijos/petrasiunai/

77

il. 53. Kauno popieriaus Rasuolė Natūriniai tyrimai 2020 m. fabriko administracinio Petrikaitė pastato korpuso vaizdas, 2020m. il. 54. Kauno popieriaus Rasuolė Natūriniai tyrimai 2020 m. fabriko vaizdas iš Jėgainės gatvės, Petrikaitė 2020m. il. 55. Kauno popieriaus Monika Liočaitė Vilniaus dailės akademijos 2014 m. fabriko vaizdas iš Jėgainės gatvės mokslinių darbų archyvas 2014m., Monikos Liočaitės- Riaubienės fotofiksacija il. 56. Kauno popieriaus Rasuolė Natūriniai tyrimai 2020 m. fabriko vaizdas iš Jėgainės gatvės, Petrikaitė 2020m. il. 57. Kauno popieriaus Rasuolė Natūriniai tyrimai 2020 m. fabriko išlikusio interjero vaizdas Petrikaitė il. 58. Kauno popieriaus Rasuolė Natūriniai tyrimai 2020 m. fabriko išlikusio interjero vaizdas Petrikaitė il. 59. Kauno popieriaus Rasuolė Natūriniai tyrimai 2020 m. fabriko išlikusio interjero vaizdas. Petrikaitė il. 60. Kauno popieriaus Rasuolė Natūriniai tyrimai 2020 m. fabriko išlikusio eksterjero vaizdas Petrikaitė il. 61. Kauno popieriaus Rasuolė Natūriniai tyrimai 2020 m. fabriko išlikusio eksterjero vaizdas Petrikaitė il. 62. Talino popieriaus Nežinomas https://de.wikipedia.org/wiki/D 2008 m. fabriko konversija „Fahle“ atei:Fahle.jpg il. 63. Kauno popieriaus Rasuolė Natūriniai tyrimai 2020 m. fabriko esamos situacijos Petrikaitė fotofiksacija

78

PAVEIKSLŲ (SCHEMOS, BRĖŽINIAI) SĄRAŠAS

Iliustracijos Pavadinimas Autorius Šaltinis Metai numeris pav. 1. Vienaukščio šedinio Nežinomas Knygas: Nežinomi fabriko tipo konstrukcijos schema „Progreso meteoras“ pav. 2. Pramonės paskirstymo Nežinomas Knygas: 1964 m. miestuose schema sovietinėje Lietuvoje, „Progreso 1964 m. meteoras“ pav. 3. Kauno popieriaus fabriko Nežinomas Kauno 1932 m. tepalo sandėlio priestato brėžinys regioninis valstybės archyvas pav. 4. Kauno popieriaus fabriko Nežinomas Kauno 1934 m. garažo brėžinys regioninis valstybės archyvas pav. 5. Kauno popieriaus fabriko Nežinomas Kauno 1934 m. situacijos planas 1934 m. regioninis valstybės archyvas pav. 6. Kauno popieriaus fabriko Rasuolė Asmeninis 2020 m. esamos situacijos planas su planuojamu sklypų Petrikaitė archyvas apjungimu

79

1. PRIEDAI. IKONOGRAFINĖ MEDŽIAGA

pav. 1.1 Kauno popieriaus fabriko situacijos planas, 1934 m.

Šaltinis: Kauno regioninis valstybės archyvas

pav. 1.2 Kauno popieriaus fabriko priestatas

Šaltinis: Kauno regioninis valstybės archyvas

80

pav. 1.3 Kauno popieriaus fabriko fasadas, pjūvis

Šaltinis: Kauno regioninis valstybės archyvas

pav. 1.4 Kauno popieriaus fabriko situacijos planas, 1932 m.

Šaltinis: Kauno regioninis valstybės archyvas

81

pav. 1.5 Kauno popieriaus fabriko priestatų leidimas statybai, 1934 m.

Šaltinis: Kauno regioninis valstybės archyvas

pav. 1.6 Kauno popieriaus fabrikas kaolino sandėlio leidimas statybai

Šaltinis: Kauno regioninis valstybės archyvas

82

pav. 1.7 Kauno popieriaus fabriko antrojo kaolino sandėlio leidimas statybai

Šaltinis: Kauno regioninis valstybės archyvas

il. 1.8 Nemuno pakrantė Petrašiūnuose

Šaltinis: http://www.autc.lt/en/architect ure-objects/147

83

il. 1.9 Nemuno pakrantė Petrašiūnuose

Šaltinis: http://www.autc.lt/en/architect ure-objects/147

il. 1.10 Petrašiūnų gamyklų panorama(matomas Kauno popieriaus fabriko kaminas)

Šaltinis: http://www.autc.lt/en/architect ure-objects/147

84

2. PRIEDAI. NATŪRINIAI TYRIMAI, TERITORIJOS AERONUOTRAUKOS

il. 2.1 Kauno popieriaus fabriko aeronuotrauka, Šiaurės rytų pusė, 2020 m.

il. 2.2 Kauno popieriaus fabriko aeronuotrauka, rytų pusė, 2020 m.

85

il. 2.3 Kauno popieriaus fabriko aeronuotrauka, pietryčių pusė, 2020 m.

il. 2.4 Kauno popieriaus fabriko aeronuotrauka, pietų pusė, 2020 m.

86

il. 2.5 Kauno popieriaus fabriko aeronuotrauka, pietvakarių pusė, 2020 m.

il. 2.6 Kauno popieriaus fabriko aeronuotrauka, šiaurės vakarų pusė, 2020 m.

87

3. PRIEDAI. NATŪRINIAI TYRIMAI, TERITORIJOS FOTOFIKSACIJA

il. 3.1 Kauno popieriaus fabrikas, kaolino sandėlis, 2020 m. il. 3.2 Kauno popieriaus fabriko teritorija, vaizdas į Petrašiūnų šiluminę elektrinę, 2020 m.

il. 3.3 Kauno popieriaus fabriko vaizdas iš pietvakarių il. 3.4 Kauno popieriaus fabriko betoninio antstato pusės, 2020 m. vaizdas, 2020 m.

il. 3.5 Kauno popieriaus fabriko vaizdas iš il. 3.6 Kauno popieriaus fabrikas iš šiaurės vakarų pietvakarių pusės, 2020m. pusės, 2020 m.

88

il. 3.7 Kauno popieriaus fabrikas iš vakarų pusės, 2020 m.

il. 3.8 Kauno popieriaus fabriko fasadų detalės, 2020 m.

il. 3.9 Kauno popieriaus fabriko vidinio kiemo parkas, vaizdas iš šiaurė vakarų pusės, 2020m.

il. 3.10 Kauno popieriaus fabriko teritorija, vaizdas į Petrašiūnų šiluminę elektrinę, 2020 m.

il. 3.11 Kauno popieriaus fabriko vidaus il. 3.12 Kauno popieriaus fabriko gamybinės salės detalės, 2020 m. vaizdas, 2020 m.

89

il. 3.13 Kauno popieriaus fabriko il. 3.14 Kauno popieriaus fabriko vidaus detalės, 2020 m. vidaus detalės, 2020 m.

90